K.

Bulota, PSurviIa

Algebra
ir skaičių teorija
1
KBuIota, PSurviIa

Algebra
ir skaičių teorija
1
Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas

Lietuvos TSR Liaudies švietimo ministerijos

patvirtintas vadovėlis pedagoginių institutų
matematikos specialybei

Scanned by
Cloud Dancing

Vilnius „Mokslas" 1989

BBK 22.132z73
Bu236

Булота К. Ю., Сурвила П. B. Алгебра и теория чисел. Ч. 1: Учебник для

студентов математических специальностей педагогических ин-тов. — 2-е изд.,
перераб. и доп. — Вильнюс: Мокслас, 1989. — 412 е., ил.

В первой части учебника излагаются элементы математической логики,

теории множеств и комбинаторики, числовые поля, элементы алгебраических
структур, системы линейных уравнений, матрицы и определители, векторные
пространства и линейные операторы, элементы линейного программирования.
Ил. 24. Библиогр. 24 назв.

Leidinį recenzavo doc. A. Matuliauskas

1602040000—075 Leidykla „Mokslas", 1976

Β
Μ 854(08)—89 , , 9 — „Mokslo" leidykla, 1989, pa-
taisytas ir papildytas leidi-
ISBN 5-420-00415-1 mas
 Algebra — mokslinis menas
Omaras Chajamas

Pratarmė

Per praėjusius trylika metų nuo vadovėlio pirmojo leidimo šiek tiek pasi-
keitė pedagoginių institutų matematikos specialybės algebros ir skaičių teo-
rijos programa, buvo tobulinama lietuviškoji matematikos terminija. Į visa
tai, taip pat į paaiškėjusius vadovėlio trūkumus buvo atsižvelgta ruošiant
spaudai antrąjį jo leidimą. Pataisyti ar iš naujo parašyti kai kurie skyriai ir
paragrafai, šiek tiek pakeista medžiagos dėstymo tvarka. Visai atsisakyta
kvadratinių formų, kurios neįeina į algebros ir skaičių teorijos kurso progra-
mą. Bendrąją koncepciją, dėstymo stilių stengėmės išlaikyti.
Tikimės, kad šia knyga galės naudotis ir matematikos mokytojai. Kaip
mokymo priemonė, ji tiks ir universiteto matematikos specialybės studen-
tams.
Matematikos mokytojas privalo žinoti ne tik tą medžiagą, kurią jis tiesio-
giai perteiks mokiniams. Pirmiausia jis turi suvokti, kas yra matematika
kokią vietą užima matematikoje mokyklinis kursas. Pažintį su matematika
reikia pradėti nuo visoms jos teorijoms bendrų sąvokų. Todėl pirmajame sky-
riuje pateikiami matematinės logikos ir aibių teorijos pradmenys: supažin-
dinama su logikos dėsniais, įrodymo schemomis, sąryšiais, kombinatorikos
elementais.
Antrasis skyrius skirtas algebrinėms struktūroms; pažintis su jomis pra-
dedama nuo algebrinių binarių operacijų ir jų savybių. Smulkiau negu pirma-
jame leidime apžvelgiama natūrinių skaičių sistema; matematinės indukci-
jos principas panaudojamas įrodinėjant natūrinių skaičių sudėties ir daugy-
bos savybes. Trumpai supažindinama su pagrindinėmis algebrinėmis struktū-
romis: grupe, žiedu, lauku, jų paprasčiausiomis savybėmis, homomorfizmais
ir izomorfizmais.
Trečiajame skyriuje nagrinėjami skaičių laukai. Aptariamas racionaliųjų
skaičių laukas ir jo konstrukcija, gana detaliai nagrinėjami kompleksiniai
skaičiai: kompleksinių skaičių aibės konstrukcija, veiksmai, šaknies trauki-
mas, 2 —4-ojo laipsnio lygčių sprendimas.
Ketvirtajame skyriuje dėstomos tiesinių lygčių sistemos ir su jomis susi-
jusi л-mačių vektorių su realiomis komponentėmis aibė.
Matricoms ir determinantams skiriamas gana didelis penktasis skyrius,
nes matricos labai plačiai taikomos tiek grynojoje, tiek ir taikomojoje mate-
matikoje.
Šeštajame skyriuje nagrinėjamos vektorinės erdvės, septintajame — tų
erdvių tiesiniai operatoriai.
 Aštuntajame skyriuje gvildenami su tiesinėmis nelygybėmis ir jų sistemo-
mis susiję klausimai, pateikiami prieš kelis dešimtmečius sukurtos matema-
tinės teorijos — tiesinio programavimo — pradmenys. Aiškinamas simplek-
so metodas.
Devintasis skyrius skiriamas grupių teorijos elementams.
Būsimajam matematikos mokytojui vidurinėje mokykloje teks aiškinti,
tiktai siauriau, tas pačias struktūras: racionaliųjų, realiųjų ir kai kurias komp-
leksinių skaičių laukų savybes, judesių grupės savybes, dvimačių ir trimačių
vektorių su realiomis komponentėmis vektorines erdves ir kt. Todėl labai
svarbu gerai suvokti šias sąvokas, įgusti jomis operuoti, skirti vieną nuo ki-
tos. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo labai abstrakčios, nes matematika nena-
grinėja atskirai kiekvienos konkrečios struktūros, o jas klasifikuoja pagal
tam tikrus požymius ir tiria vieną abstraktų klasės atstovą (grupę, lauką, vek-
torinę erdvę ir kt.). Labai svarbu įsisąmoninti, kaip matematikoje iš jau turi-
mų aibių konstruojamos naujos, naudojantis aibių Dekarto daugyba, ekvi-
valentumo sąryšiais ir kitais būdais. To nesupratus, negalima suvokti, iš kur
ir kaip atsiranda sveikųjų skaičių aibė, jei iš pradžių žinoma tik natūrinių
skaičių aibė, kaip atsiranda kompleksiniai skaičiai. O matematikos mokyto-
jas privalo mokėti spręsti skaičių aibių (ir apskritai aibių) plėtimo uždavinius.
Vadovėlyje dėstoma medžiaga gana abstrakti, todėl pradžioje autoriai
stengėsi plačiau paaiškinti ir paprastesnius faktus, kurie toliau laikomi aki-
vaizdžiais.
Supažindinus pirmajame skyriuje su teiginių veiksmais ir kvantoriais,
toliau buvo galima formalizuoti apibrėžimų užrašymą, teoremų formuluotes
ir įrodymus. Tačiau taip daryta tik ten, kur formalizuotas užrašas yra trum-
pesnis ir suvokiamas ne sunkiau, o dargi lengviau.
Visi paragrafai ir teoremos numeruojamos iš eilės per visą knygą. Kiek-
vieno paragrafo pabaigoje pateikiama uždavinių. Jie ypač reikalingi studen-
tams neakivaizdininkams ir mokytojams.
Ruošiant rankraštį pateikė daug vertingų pastabų ir patarimų, nurodė
pirmojo leidimo trūkumus Vilniaus pedagoginio instituto Algebros ir skai-
čių teorijos katedros docentai V. Bernotas ir R. Skrabutėnas. Jiems ir kitiems
kolegoms tariame nuoširdų ačiū. Taip pat nuoširdžiai dėkojame recenzentams
doc. A. Matuliauskui ir doc. S. Norgėlai.
Skaitytojams būsime dėkingi už kritines pastabas. Jas prašome siųsti į
„Mokslo" leidyklą (232050 Vilnius, Žvaigždžių 23) arba į Vilniaus pedago-
ginio instituto Algebros ir skaičių teorijos katedrą (232034 Vilnius, Studentų
39).
Autoriai
 I skyrius

Matematinės logikos ir aibių

teorijos pradmenys

§1. Matematinė logika

Žmogui dažnai trūksta žinių apie kokį nors jį dominantį objektą. Kai nė-
ra galimybių pasinaudoti informacijos šaltiniais, tenka bandyti pačiam gauti
reikalingas žinias. Žinių trūkumą galima papildyti atliekant bandymus ir
stebėjimus arba samprotaujant.
Samprotaudami susiduriame su dvejopo pobūdžio žiniomis: vienas jau
turime, o kitas išvedame iš jų samprotavimais. Pirmąsias paprastai vadiname
prielaidomis, antrąsias — išvadomis. Vadinasi, samprotaudami iš tam tikrų
prielaidų gauname vienokias ar kitokias išvadas. Tačiau kaip sužinoti, ar tos
išvados teisingos?
Dar senovėje žymiausi mąstytojai stengėsi nustatyti tokias samprotavimo
taisykles, dėsnius, schemas, kuriomis remdamiesi galėtų apsisaugoti nuo klai-
dingų išvadų, samprotautų tiktai teisingai. Buvo sukurtas mokslas apie teisin-
go samprotavimo būdus — logika.
Logika, kaip savarankiškas mokslas, atsirado IV amžiuje p. m. e. Vienu
išjos kūrėjų laikomas graikų filosofas Aristotelis (384 — 322 m. p. m. е.). Aris-
totelio sukurtoji logikos sistema išliko iki šių dienų. Ji vadinama formaliąja
logika, nes tiria tokius samprotavimo dėsningumus, kurie priklauso ne nuo
mąstymo turinio, o nuo jo formos, nuo minčių struktūros.
Kiekviena mokslinė teorija plėtodamasi pasiekia tokį abstrakcijos laipsnį,
kai iškyla būtinybė įvesti simbolius sąvokoms ir ryšiams tarp jų žymėti. Įve-
dus simbolius, atsirado galimybė formalizuoti logikos dėsnius, taikyti mate-
matikos metodus, sudaryti logikos nagrinėjamų objektų matematinius mode-
lius.
Logikos matematizavimo idėją pirmasis pasiūlė žymusis vokiečių mate-
matikas Gotfridas Leibnicas (1646—1716). Jis manė, kad visas turimas žinias
galima išskaidyti į paprasčiausius elementus, pažymėti juos specialiais sim-
boliais, apibrėžti veiksmų su tais simboliais taisykles — ir bus nauja algebra,
kuri padės lengvai gauti naujas teisingas išvadas, patikrinti, ar teisingi įvairūs
samprotavimai. Anot Leibnico, įvedus tuos simbolius, visiems, net ir filoso-
fams, nereikės įrodinėti savųjų tiesų, stengtis vienas kitą perrėkti, užteks sė-
dus prie stalo paskaičiuoti, kurio tiesa ir kurio — ne. Tačiau ši Leibnico idė-
ja, kaip vėliau paaiškėjo, iš principo neįgyvendinama.
Iš dalies Leibnico mintis savo darbuose realizavo airių matematikas Džor-
džas Bulis (1815—1864). Jis sukūrė algebrą, kurios metodai ir dėsniai vėliau
buvo pritaikyti matematizuojant logiką. Palaipsniui susikūrė nauja mate-
matinė teorija — matematinė logika, kuri savo ruožtu sudarė rimtas prielai-
ilas tolesnei matematikos plėtotei. Paaiškėjo, kad matematinė logika glaudžiai
susijusi su algoritmų teorija. Jos reikšmė ypač išaugo skaičiavimo mašinų
kūrimo ir jų tobulinimo laikotarpiu.
Logika svarbi ir pačiai matematikai. Vartojant matematinės logikos sim-
bolius, galima trumpai užrašyti matematinius teiginius.
Šiame skyriuje trumpai apžvelgsime elementariąsias matematinės logikos
sąvokas, pagrindinius dėsnius, aiškinsime ryšį tarp aibių teorijos ir matema-
tinės logikos.

§2. Teiginiai ir predikatai

Kad suprastume, ką vadinsime teiginiu, išnagrinėkime keletą sakinių.
J. Mokytojas įėjo į klasę su dienynu rankoje.
2. Kodėl vakar nebuvai pamokose?
3. Penki daugiau už tris. (Galima ir taip užrašyti: 5 > 3 . )
4. 48 dalijasi iš 6.
5. 23 + ( —48)>0.

Antrasis sakinys — klausiamasis. Kiti sakiniai teikia tam tikros informa-

cijos. Visais atvejais (išskyrus antrąjį) galima vienareikšmiškai nustatyti, ką
tie sakiniai teigia: tiesą ar netiesą.
Teiginys — tai sakinys, kuris išreiškia tiesą arba netiesą.
Teiginys gali būti užrašytas raidėmis arba kitokiais simboliais. Jei teigi-
nys išreiškia tiesą, tai jis vadinamas teisingu, jei netiesą — neteisingu. Pavyz-
džiui, 5-asis sakinys yra neteisingas teiginys.
Teiginius žymėsime mažosiomis raidėmis su indeksais arba be jų, pavyz-
džiui, pj, q, r ir pan. Bet kokio teiginio p teisingumui žymėti vartosime simbo-
lį τ (p). Rašysime:
τ (p)=\, kai teiginys p teisingas,
τ (p) = 0, kai p neteisingas.
Funkciją τ (p) vadinsime teiginio p teisingumo reikšme. Ne visuomet lengva
rasti konkretaus teiginio teisingumo reikšmę.
Matematikoje daugelio teiginių teisingumas nustatomas įrodymais, t. y.
seka tam tikrų samprotavimų, paremtų logikos dėsniais ir vienų teiginių iš-
vedimo iš kitų teiginių taisyklėmis. Tokie teiginiai vadinami teoremomis.
Matematinė logika nagrinėja, kaip nustatyti teiginio teisingumo reikšmę,
kai teiginys yra sudėtingas, t. y. sudarytas iš kelių kitų teiginių.
Kaip jau matėme, yra sakinių, kurie nėra teiginiai. Toks, pavyzdžiui,
2-asis sakinys iš paragrafo pradžioje pateiktų 5 sakinių. Išnagrinėkime dar
keletą pavyzdžių.
6. Du iksai plius vienetas daugiau už nulį (arba 2x+\>0).
7. a + b^b-a.
8. (a+b)c=ac—bc.
9. x2 — 2x—3<0.
 Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad visi šie sakiniai (kitus tris taip pat nesun-
ku užrašyti žodžiais) kažką teigia. Tačiau, ką jie teigia — tiesą ar netiesą —
nustatyti negalima. Taip yra todėl, kad šiuose sakiniuose veiksnys yra kinta-
masis. Paėmę vieną kintamojo reikšmę, galime gauti teisingą teiginį, paėmę
kitą reikšmę — neteisingą. Štai 7-asis sakinys tampa teisingu teiginiu, kai
<7 = 0, ir neteisingu, kai αφΟ.

Predikatu vadinamas sakinys su vienu ar keliais kintamaisiais, kuris

tampa teiginiu vietoj kintamųjų įrašius konkrečias jų reikšmes.

Predikatus žymėsime didžiosiomis raidėmis, tarp skliaustų nurodydami į

jį įeinančius kintamuosius. Pavyzdžiui, 6 — 9 sakinius galime užrašyti kaip
predikatus: P (л), Q (a, b), Я (a, b, c), T(x).
Turėdami kokį nors predikatą P (x), žinomų χ reikšmių visumą galime
skirti į dvi dalis: į tuos x, su kuriais P (л) y r a teisingas teiginys, ir į tuos x, su
kuriais P (x)— neteisingas teiginys. Todėl kiekvienas predikatas P (x) apibrė-
žia aibę, žymimą
{*!/»(*)},
— visumą tų χ reikšmių, su kuriomis P (x) tampa teisingu teiginiu.Vadinasi,
jei P (a) teisingas, tai йе{х | P(x)},
jei P (a) neteisingas, tai | P (*)}.
Pavyzdžiui, jei P(x) reiškia anksčiau minėtą 6-ąjį sakinį, tai

{x\P(x)} = {x\2x+l>0} = (-ll2, oo).

Pastarąjį intervalą gauname išsprendę nelygybę 2x+\ >0, t. y. radę tas χ
reikšmes, su kuriomis sakinys 2 x + l > 0 tampa teisingu teiginiu.
Pažymėsime, kad vidurinėje mokykloje sprendžiamos lygtys, nelygybės,
jų sistemos yra sakiniai su kintamaisiais, taigi predikatai. Jas sprendžiant ieš-
koma atitinkamais predikatais apibrėžtų aibių.
Uždaviniai
Nustatykite, kurie sakiniai yra teiginiai, kurie — predikatai:
1) Vilniuje yra kinoteatras „Planeta";
2) Kinoteatras „Planeta" yra Vilniuje;
3) Kur yra kinoteatras „Planeta"?;
4) a<b;
5) 2 x = 3 ;
6) 2 - 2 = 5 ;
7) ( а - Ь ) г = а г - I a b ^ b 1 ;
8) ~ix—Ąy> 10;
9) sin χ+cosx=l;
10) \gx+\gy=\gxy.
2. Nustatykite šių teiginių teisingumo reikšmes:
1) Lygiapločių trikampių aukštinės lygios;
2) Sakinys „Skaičius π mažesnis už 3 " yra teiginys;
3) Ne visi 1-ojo uždavinio sakiniai yra teiginiai;
4) Lygtis 3x* + 4x— 5 = 0 turi dvi šaknis;
5) Nelygybė — x* + 2x— 3 > 0 neturi sprendinių;
 6) Nelygybė s i n x > 1 turi sprendinių.
3. Patikrinkite, ar iš nurodyto predikato P (*) sudarytas teiginys yra teisingas, kai x=a:
1) P(x)—„3x*+ 4x — 5 > O", a= 2, a=-l, a=5, a = - 3 ;
2) / » ( x ) - „ s i n x > 1/2", а=О, а= -тс/2, α = 3 π / 2 , a=5π/3;
3) /*(*) —„lgдг< 1", α = 2, α = 5 , α = 1 5 , α=432.
4. Raskite trečiojo uždavinio predikatais apibrėžtas aibes.

§3. Loginės operacijos

Teiginiai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinius. Paprastuoju laikomas
toks teiginys, kurio negalima suskaidyti j jokius kitus teiginius. Jeigu teiginį
galima suskaidyti į keletą paprastesnių savarankiškų teiginių, tai jį vadiname
sudėtiniu.
Sudėtiniai teiginiai sudaromi iš kitų teiginių (paprastų arba taip pat sudė-
tinių) sujungiant juos loginėmis jungtimis. Išskirsime šitokias penkias jungtis :
netiesa, kad;
arba;

tada ir tik tada, kai;

jeigu ..., tai.
Sudėtinių teiginių sudarymas naudojantis Šiomis jungtimis — loginės
operacijos. Priklausomai nuo vartojamos jungties, loginė operacija vadina,
ma atitinkamai neigimu, disjunkcija, konjunkcija, ekvivalencija, implikacija-

Neigimas. Jei^u p — teiginys, tai teiginys ..Netiesa, kad p" (dažnai

ι sakoma „Ne p") vadinamas teigimo p neiginiu ir žymimas p. Jo tei-
singumo reikšmė
τ(ρ)=]-τ(ρ).

Taigi p yra teisingas teiginys tada ir tik tada, kai p — neteisingas.

Pavyzdžiui, jeigu q pažymėsime neteisingą teiginį „12 dalijasi iš 5", tai q
bus teisingas teiginys „Netiesa, kad 12 dalijasi iš 5".

Disjunkcija (loginė sudėtis). Jeigu p ir q teiginiai, tai teiginys „p ar-

ba q" vadinamas teiginių p ir q disjunkcija (logine suma) ir žymimas
PM q.

Teiginių p ir q disjunkcija yra neteisingas teiginys tada ir tik tada,

kai p ir q abu neteisingi.

Pavyzdžiui, imkime teiginius

r - „9 · 2 - 2 0 > 0 " ,
t — „11 yra natūrinio skaičiaus kvadratas",
s — „17 yra pirminis skaičius".
 Teiginys s \ J t , kurį skaitome „17 yra pirminis skaičius arba 11 yra natū-
rinio skaičiaus kvadratas" yra teisingas, nes s — teisingas teiginys. Neteisin-
gas teiginys neturi įtakos disjunkcijos teisingumui. Tuo tarpu sudėtinis teiginys
r V? yra neteisingas, nes neteisingi abu jį sudarantys teiginiai.

Pavyzdžiai. 1. Ar teisingas teiginys „ 2 x 2 = 5 arba 2 x 3 = 6"?

Pažymėję teiginį , , 2 x 2 = 5 " raide p, o teiginį „ 2 x 3 = 6" raide g, iš apibrėžimo lengvai
randame τ (p V ¢)=1- Taigi teiginys teisingas.
2. Tarkime, kad p yra teiginys „Trikampis ABC status", o ¢ — teiginys „Trikampis
ABC lygiakraštis". Ar teisingas teiginys p V ųl
Jeigu trikampis ABC yra status arba lygiakraštis, tai disjunkcija pM q teisinga, nes tei-
singas bent vienas iš jos narių. Tačiau jeigu trikampis ABC nėra nei status, nei lygiakraštis,
tai disjunkcija neteisinga, nes abu jos nariai — neteisingi teiginiai. Tad disjunkcijos teisin-
gumas priklausys nuo to, koks iš tikrųjų yra trikampis ABC.
3. Turime 3 teiginius:
p — „Atkarpa AB ilgesnė už atkarpą CD",
ą — „Atkarpų AB ir CD ilgiai lygūs",
r — „Atkarpa AB trumpesnė už atkarpą CD".
Ar teisinga disjunkcija p У q\J r?
Kad ir kokios būtų atkarpos AB ir CD, visuomet bus teisingas vienas iš tų trijų teiginių.
Todėl pagal disjunkcijos apibrėžimą p У q\J r — visuomet teisingas teiginys.

Konjunkcija (loginė daugyba). Jeigu p ir q teiginiai, tai teiginys

„p ir q" vadinamas teiginių p ir q konjunkcija (logine sandauga) ir žymi-
mas
P Ад-
Teiginių p ir q konjunkcija p /\q yra teisingas teiginys tada ir tik tada,
kai p ir q abu teisingi.

Ši konjunkcijos teisingumo nustatymo taisyklė visiškai atitinka mūsų

mąstymo patirtį.
Pavyzdys. Turime teiginius:
p — „23 yra pirminis skaičius",
r — „12 dalijasi iš 5",
q - „5 > 3".
Konjunkcija p / \ q yra teisingas teiginys, nes τ (/>)= τ (¢)=1. Kitos galimos konjunkci-
jos p Ar, r Aq. p ArAg — neteisingi teiginiai, nes į bet kurią iš tų konjunkcijų įeina netei-
singas teiginys.

Implikacija. Jeigu p ir q — teiginiai, tai teiginys „jeigu p, tai q" va-

\ dinamas teiginių p ir q implikacija ir žymimas
P=^q-
Implikacija p=>q yra neteisingas teiginys tada ir tik tada, kai p tei-
singas, o q neteisingas.
 Implikacija p=>q gali būti skaitoma dar ir šitaip:
iš p išplaukia q;
ą tada, kai p',
p yra teiginio q pakankamoji sąlyga;
q> jei P\
q yra teiginio p būtinoji sąlyga.
Kai matematinis „p=>q" pavidalo teiginys yra teorema, p vadinamas
teoremos sąlyga, o q — jos išvada.
Pavyzdys. Pažymėkime teiginius:
p — „35 yra sveikojo skaičiaus kvadratas",
¢ - „17<35".
Implikacija p=>q (jeigu 35 yra sveikojo skaičiaus kvadratas, tai 17 <35) yra teisingas
teiginys, nes τ (p) = 0, τ (¢)=1. O implikacija q=>p — neteisingas teiginys, nes pirmoji jos
komponentė yra teisingas teiginys, o antroji — neteisingas.

Ekvivalencija. Jeigu p ir q — teiginiai, tai teiginys „p tada ir tik ta-

da, kai q" vadinamas teigimų p ir q ekvivalencija ir žymimas
poą.
Ekvivalencija poq yra teisingas teiginys, kai p ir ą teisingumo reikš-
mės sutampa, ir neteisingas, kai p ir q teisingumo reikšmės skiriasi.

Kartais vietoje sakinio „p tada ir tik tada, kai q" sakoma:

p būtina ir pakankama, kad būtų q,
q būtina ir pakankama, kad būtų p.
Visi trys sakiniai reiškia tą patį teiginį.
Pavyzdys. Ekvivalencija „35 yra sveikojo skaičiaus kvadratas tada ir tik tada, kai 10
dalijasi iš 7" yra teisingas teiginys, nes abiejų ekvivalenciją sudarančių paprastųjų teiginių
teisingumo reikšmės sutampa (abu teiginiai neteisingi).
Loginių operacijų teisingumo reikšmės pateiktos 1 lentelėje.
1 lentelė

PVQ PKq poq

1 1 1 1
1 0 1 0
0 1 1 0
0 0 0 0

Uždaviniai
5. Sudarykite nurodytųjų teiginių neiginius:
1) Lygtis 3xa —4x—5=0 turi šaknį;
2) Ne į kiekvieną trikampį galima įbrėžti apskritimą;
3) Yra tokia α reikšmė, kad cos 2α^cos 2 ос —sin® α;
4) 42=¾24;
5) Nėra tokios kvadratinės lygties, kurios šaknų suma būtų lygi jos laisvajam nariui.
 Nustatykite tų teiginių ir jų neiginių teisingumo reikšmes.
6. Sudarykite teiginių p ir q disjunkciją, konjunkciją, abi implikacijas ir ekvivalenciją.
Suformuluokite jas žodžiais. Raskite nurodytųjų ir sudarytųjų teiginių teisingumo reikšmes:
1) p—„V· —A • 5 > 0 " ,
q — „Lygtis хг — 3 x + 5 = 0 turi šaknį";
2) p — „Į kiekvieną trikampį galima įbrėžti apskritimą",
q — „Ne apie kiekvieną trikampį galima apibrėžti apskritimą";
3) p - „345 dalijasi iš 7",
q — „Nelygybė 5x2-4x + 3 >O turi sveikųjų sprendinių";
4) p — „Nėra tokio trikampio, kurio kraštinių ilgiai būtų lygūs 7, 8, 20",
q — „Kiekvieno stačiakampio įstrižainės yra statmenos";
5) p - „5! <100",
q — „Nelygybė 120л:< 100 turi sprendinį, didesnį už 1".

§4. Loginės formos

Apibrėždami logines operacijas, jungiamiems teiginiams nekėlėme jokių

reikalavimų. Todėl nustatinėdami gautųjų sudėtinių teiginių teisingumą, ne-
kreipsime dėmesio į jų turinį. Mums svarbu tik tų teiginių teisingumo reikš-
mės. Vadinasi, galime teiginius žymėti raidėmis ir formaliai nagrinėti reiški-
nius
p, pv g, PAq, P^q, род,

kuriuose raidės gali įgyti reikšmes — teiginius. Siuos reiškinius, taip pat ir
pačias raides, vadinsime pagrindinėmis, arba paprasčiausiomis, loginėmis for-
momis. Iš jų gausime teiginius, vietoje raidžių įrašę kokius nors teiginius, pa-
prastus ar sudėtinius. Taigi loginėmis formomis vadinami reiškiniai, gauti
baigtini skaičių kartų pavartojus loginių operacijų ženklus bei skliaustus rai-
džių jungimui. Loginės formos dar vadinamos teigininėmis, arba propozicinė-
mis, formomis. Iš loginių formų loginėmis operacijomis galime gauti naujas
logines formas.
Pavyzdžiui, reiškiniai ( p \ J q ) \ J r , ( p / \ q ) \ J r , (p=>q)\/r, p'vq, pAq yra lo-
ginės formos.
Logines formas žymėsime panašiai kaip ir funkcijas. Pavyzdžiui, p\lą=
= a (p, q), (p\Jq) A r = P q, r). Remdamiesi pagrindinių loginių formų tei-
singumo reikšmių taisyklėmis (arba 1 lentele), galime nustatyti kiekvienos
loginės formos teisingumo reikšmių lentelę.

Dvi loginės formos α (рг, ..., pk) ir β (рг, ..., pk), kurių teisingumo
reikšmių lentelės sutampa, vadinamos logiškai ekvivalenčiomis, t. y.
<*(Pi, · · ·, Ρκ) = β(Ρι, Pk).

Dviejų loginių formų ekvivalentumas reiškia štai ką: jeigu į abi formas
vietoje raidžių P1, • ••, pk įrašysime tuos pačius teiginius, tai gausime du su-
dėtinius teiginius, kurių teisingumo reikšmės sutampa.
Loginė forma, kurios teisingumo reikšmė lygi 1 imant bet kurias teiginių
teisingumo reikšmes, vadinama tautologija ir žymima raide I.
 Jeigu loginės formos OcCp1, ..., pk) ir β ( р г , ..., pk) logiškai ekvivalenčios,
tai loginė forma α ο β yra tautologija, t. y.
(α o β) ξ I.
Loginė forma, kurios teisingumo reikšmė lygi 0 imant bet kurias į ją įei-
nančių teiginių teisingumo reikšmes, vadinama tapačiai neteisinga logine
forma, arba loginiu nuliu. Ji žymima raide O. Šios formos teisingumo reikšmių
stulpelyje yra tik nuliai. Akivaizdu, kad I = O, O=I.
Tautologija, kaip vėliau matysime, logikos algebroje atlieka „vieneto"
vaidmenį, o tapačiai neteisinga loginė forma — „nulio".

§5. Logikos algebra

Pačia bendriausia prasme algebra vadinama matematikos šaka, nagrinėjan-
ti veiksmų su įvairiais dydžiais bendrąsias savybes.
Vidurinės mokyklos algebros kurse mokoma įvairių dėsnių, veiksmų tai-
syklių. Tačiau visi tie dėsniai ir taisyklės grindžiami keletu apibrėžimų ir for-
mulių. Trumpai juos paminėsime.
Paprasčiausi veiksmai, atliekami su sveikaisiais, racionaliaisiais ir kito-
kiais skaičiais, yra sudėtis ir daugyba.
Skaičių sudėtį žymime ženklu + . Sudėję du skaičius a ir b, gauname vie-
ną skaičių c, vadinamą jų suma (a + b = c). Sukeitus vietomis dėmenis a ir b,
suma nepasikeičia {sudėties komutatyvumo savybė). Suma taip pat nepasikeis,
jei, turėdami daugiau kaip du dėmenis, pakeisime jų sudėties tvarką (sudėties
asociatyvumo savybė).
Daugyba žymima ženklais χ arba · (tarp raidžių paprastai daugybos ženk-
lo nerašome). Daugybos veiksmu randame nurodytųjų skaičių porą a, b ati-
tinkantį vieną skaičių d, vadinamą jų sandauga (ab = d). Sandauga nepasikei-
čia, sukeitus dauginamuosius vietomis (daugybos komutatyvumo savybė). San-
dauga nesikeičia ir tada, kai dauginamuosius (jei jų daugiau kaip du) daugi-
name kita tvarka (daugybos asociatyvumo savybė).
Tarp skaičių ypatingą vietą užima du skaičiai — nulis (0) ir vienetas (1).
Nulio ir bet kurio skaičiaus a suma yra a, o nulio ir bet kurio skaičiaus san-
dauga — nulis; vieneto ir skaičiaus a sandauga yra a.
Skaičių sudėtis ir daugyba susietos distributyvumo dėsniu: dauginant skai-
čių iš sumos, jį galima padauginti iš kiekvieno dėmens ir gautąsias sandaugas
sudėti.
Visos minėtosios taisyklės trumpai užrašomos formulėmis:
1) skaičių a ir b suma yra skaičius, žymimas a +b;
2) a+b = b + a·,
3) a + (b + c) = (a + b) + c·,
4) skaičių a ir b sandauga yra skaičius, žymimas ab;
5) ab=ba;
6) a(bc) = (ab)c;
7) (a+b)c=ac+bc;
8) a + 0 = a;
9) a • 0 = 0;
10) a • l=a.
 Remiantis šiomis savybėmis, įrodomos įvairios algebros tapatybės, kai
kurių tų savybių bendriniai, sutrumpintos daugybos, panašiųjų narių sutrau-
kimo taisyklės ir kt.
Pažymėsime, kad algebrinių veiksmų savybės yra tam tikrų algebrinių
reiškinių lygybės. Matematinėje logikoje reiškinius vadiname loginėmis for-
momis. Algebrinių reiškinių lygybę čia atitinka loginis ekvivalentumas.
Aptarsime paprasčiausias pagrindinių loginių operacijų savybes.
Dvigubo neiginio dėsnis.
P=P-
Tai pagrindinė neigimo savybė — teiginio p neiginio neiginys yra logiš-
kai ekvivalentus teiginiui p. Šio dėsnio teisingumu galima įsitikinti iš lentelės
(žr. 2 lentelę; jos pirmasis ir trečiasis stulpeliai sutampa).
2 lentelė

P P P

1 0 1
0 1 0

Disjunkcijos savybės.
1) PWP=P,
2) p\/p=I — negalimo trečiojo dėsnis,
3) pW I si,
4) p W q = q Wp — komutatyvumo dėsnis,
5) (p Vq) V r = p \ J ( q \ J r ) — asociatyvumo dėsnis,
6 )pWO=p.
Pirmosios trys disjunkcijos savybės neturi analogų algebroje, trys pasta-
rosios yra anksčiau išvardytų algebrinių veiksmų savybių (antrosios, trečiosios,
ir aštuntosios) analogai.
Disjunkcijos savybių teisingumą lengva patikrinti sudarius atitinkamą
lentelę. Štai, pavyzdžiui, trečiąją ir ketvirtąją disjunkcijos savybes patikrin-
sime naudodamiesi šitokia lentele.
3 lentelė

ρΊ 1 pVq P

1 I
1 1
O
O

Iš disjunkcijos komutatyvumo ir asociatyvumo savybių išplaukia, kad

loginėje formoje, sudarytoje iš raidžių, disjunkcijos ženklų ir skliaustų, ga-
lima raides sukeisti vietomis, bet kaip jas suskliausti arba ir visai neskliaus-
ti — visos taip gautos loginės formos bus ekvivalenčios. Pavyzdžiui,
(p V q)V r = (qV p) V r = qV (p V r) = . . . = p v ? V r.
Apibendrindami galime apibrėžti ir daugiau raidžių jungiančias disjunk-
cijas, kurioms žymėti vartojamas kompaktiškesnis užrašas:
k
V Pn = Pi V Рг V . . . Vp t .
/1 = 1
Konjunkcijos savybės.
1) pAp=p,
2) p Ap=O — prieštaravimo dėsnis,
3) p M=p,
4) p Aq=q Ap — komutatyvumo dėsnis,
5) (pAq) Ar=pA(qAr) — asociatyvumo dėsnis.
6) (p\Jq) Ar = (p Ar) \J(q Ar) — distributyvumo dėsnis,
7) pAO=0.
Šias savybes lengva įrodyti sudarius atitinkamas lenteles. Nesunku įsiti-
kinti, kad ir konjunkcijos atveju skliaustų tvarka neturi reikšmės. Apibendrin-
dami asociatyvumo savybę, panašiai galime apibrėžti k narių konjunkciją
k
Д Pn=PiAPiA ... Apk.
n= 1
Konjunkcijos distributyvumo savybę galime apibendrinti didesniam na-
rių skaičiui. Pavyzdžiui,
(Pi Vp 2 Vp3) Aq = (PlAq)V (p2 A q) v (p3 A q).
Paminėsime porą implikacijos savybių:
(p=>q) = pvq, (1.1)
( p o q ) = ((p=>q)*(q=>p)). (1.2)
Iš šių formulių išplaukia, kad implikacijos ir ekvivalencijos savybės (čia
jų detaliai nenagrinėsime) gali būti gautos iš pirmųjų trijų operacijų savybių.
Uždaviniai
7. Sudarykite šių formų teisingumo reikšmių lenteles:
1) pVq,
2) (pvq)Mp\/r),
3) (p^q)V (q=>p\
4) (p=>q)=>((p=>r)=>(p=>(qAr))),
5) (Wvq)Ar,
6) (pVq)A(pVr),
Ό (p Kq) A r,
8) P=>(qX~r),
 9) po(qAr),
10) (p A q)=>r.
8. Patikrinkite, ar šios formų poros logiškai ekvivalenčios:
1) P=>(<l=>r) ir (pAq)=>r,
2) (p=>q)A(p=>r) ir p=>(qAr),
3) (/>=>r)V (q=>r) ir (j>Aq)=>r,
4) (p=>r) A(q=>r) ir (pV q)=>r,
5) (qAp)=>q ir q=>p,
6) pv qv~r ir p Aq Ar,
7) (P=>q)A(q=>r) ir p=>q,
8) p Aq Aq ir p Aq Ap,
9) (p=>q)A(r=>q) ir (pAr)=>q,
10) (p Aq)=>(r Ar) ir (pAr)=>q.

§6. Logikos dėsniai

Praeitame paragrafe kai kurias loginių operacijų savybes pavadinome
logikos dėsniais. Tos savybės iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų, jau nagrinė-
tų savybių. Jos tik dažniau vartojamos samprotaujant.

Kiekvieną tautologiją vadiname logikos dėsniu.

Ne visi tie dėsniai vienodai reikšmingi. Paminėsime kai kuriuos iš jų.

Trys dėsniai buvo minėti nagrinėjant loginių operacijų savybes, būtent:
dvigubo neigimo dėsnis:
P=P,
negalimo trečiojo dėsnis:
рУ p = I,
prieštaravimo dėsnis:
p Ap = O.

Be šių, dar buvo užrašyti du dėsniai, kuriuos galima pavadinti idempoten-

cijos dėsniais (iš lotynų kalbos žodžių idem — tas pats, potens — stiprus):
pAp = p ir pVp = p.
Visi tie dėsniai įrodyti praeitame paragrafe. Beje, matematikoje vartoja-
mi ir kai kurie kiti dėsniai.
Kontrapozicijos dėsnis:
(p=>q)^(q=>p). (1.3)
Šį dėsnį, kaip ir toliau pateiktus, lengvai galima įrodyti sudarius ir palyginus
atitinkamų teiginių formų teisingumo reikšmių lenteles.
 Silogizmo dėsnis:

( ((P =>Ρι) л O i => 9)) =>{P => ? ) ) = I- (!.4)

Šį dėsnį galime apibendrinti taip:

k-1
(Д (Pi=>P4-i)]=>(Pi=>Pk))=I-
i= 1
de Morgano dėsniai:
1. pŲq=pAą, (1.5)
2. pXqspVq. (1.6)

Šiuos dėsnius taip pat galima apibendrinti:

la. N/ P1= Д Pi,

i=l 1=1
n n
Д p ^ y
2a.
1=1 /= 1
Prieštaros (suvedimo į prieštaravimą) dėsnis:
(p Aq) => (r Ar) ~ (p ^ q ) . (1.7)
Užrašysime dar tris taip pat lengvai įrodomus dėsnius:
(p A q) p= (p=>q), (1.8)
(P Aq)=>q = (p =>?), (1.9)
t => (r A r) = t. (1.10)
Iš pastarojo dėsnio nesunku gauti (1.7) dėsnį. Iš tikrųjų, imant t = (p=>q) =
= ( j j v q), gaunama:
i = (pAq) = (pAq) = (p Aq).
Taigi
P^Tq=P Aq.
(1.10) dėsnio teisingumu nesunku įsitikinti sudarius atitinkamą teisingumo
reikšmių lentelę.
4 lentelė
I
t r t r r Ar t => r Ar
I

1 1 0 0 0 t
1 0 0 1 0 1
0 1 1 0 0 0
0 0 1 1 0 0
 Paminėsime ir paprasčiausias teisingo samprotavimo (išvedimo) taisykles,
kartais taip pat vadinamas logikos dėsniais. Tos taisyklės remiasi ilgaamže
mąstymo patirtimi ir išplaukia iš pagrindinių formų teisingumo reikšmių nu-
statymo dėsnių.
Negalimo trečiojo dėsnis: iš dviejų teiginių p ir p visuomet vienas yra teisin-
gas. Šį dėsnį jau minėjome — tai antroji disjunkcijos savybė.
Teisingos išvados taisyklė (modus ponens): jeigu teiginiai p ir p=>q yra tei-
singi, tai teisingas ir teiginys q.
Šią taisyklę pavaizduosime schemiškai:
p — teisingas,
p => q — teisingas,
q — teisingas.
Neteisingos išvados taisyklė (modus tollens): jeigu teiginys p=>q yra teisin-
gas, o ą — neteisingas, tai p — neteisingas teiginys.
Šio dėsnio schema šitokia:
p => q — teisingas,
q — neteisingas,
p — neteisingas.

Abi šios taisyklės išplaukia iš implikacijos p=>q teisingumo reikšmių len-

telės (žr. 6 lentelę).
Įrodymai, kurie paremti neteisingos išvados taisykle, vadinami netiesiogi-
niais įrodymais.
Uždaviniai
9. Įrodykite, kad šios formos yra tautologijos:
1) (p Λ <?)=>/>,
2) p=>{pM ą),
3) ((p=>q)=>r))=>(p=>(q=>r)),
4) ((р=>?)Л(»«)Ц(рУг)=>?),
5) ((p =>q)/\(p=>r))o(p=>(qAr)).

§7. Aksiomos ir teoremos

Kiekvienoje matematikos srityje vartojamos tiek bendros visai matemati-
kai, tiek ir specifinės, tik tai sričiai būdingos sąvokos. Naujos sąvokos turi bū-
ti apibrėžtos.
Matematinės sąvokos apibrėžimu (definavimu) atskleidžiami būdingiausi
tos sąvokos bruožai, nusakomas jos turinys arba esmė.
Remiantis apibrėžimu, apibrėžtąjį objektą galima išskirti iš kitų jam ar-
timų objektų.
Naują sąvoką galima įvairiai apibrėžti. Labiausiai paplitęs apibrėžimo bū-
das, kai nurodoma giminė ir rūšinis skirtumas. Pavyzdžiui, apibrėžime „Lygia-
gretainis yra keturkampis, kurio priešingos kraštinės lygiagrečios" nurodyta
giminė (keturkampis) ir rūšinis skirtumas (priešingų kraštinių lygiagretumas).
 Apibrėždami kokią nors sąvoką, remiamės jau žinomomis sąvokomis.
Pastarosios savo ruožtu apibrėžiamos remiantis vėl kitomis sąvokomis. Sa-
vaime aišku, toks vienų sąvokų apibūdinimas vartojant kitas sąvokas negali
būti begalinis. Bet kuri teorija pradedama kurti nuo sąvokų, kurios įvedamos
be specialaus apibrėžimo. Jų prasmė yra daugiau ar mažiau visiems aiški ar-
ba aiškinama pavyzdžiais.
Neapibrėžiamos sąvokos vadinamos pagrindinėmis, arba pirminėmis. Pa-
vyzdžiui, aibė, elementas, atitiktis yra vienos iš pagrindinių matematikos są-
vokų.
Kiekviena matematikos šaka turi ir savas pagrindines sąvokas. Pavyz-
džiui, aritmetikos pagrindinė sąvoka yra natūrinis skaičius, geometrijos —
taškas, tiesė ir t. t.
Pagrindinėms sąvokoms išskirti iš kitų formuluojami tam tikri teiginiai,
vadinami aksiomomis. Aksiomos nusako esminius pagrindinių objektų bruo-
žus!
Aksiomos yra pirminiai teiginiai, priimami be Įrodymo. Aksiomos būtinos
pradedant kurti bet kurią matematinę teoriją. Iš tikrųjų įrodyti kokį nors tei-
ginį — reiškia išvesti jį iš kitų jau įrodytų, t. y. teisingų teiginių. Tačiau iš
ko išvesti pačius pirmuosius teiginius? Suprantama, aksiomos nėra absoliu-
čios — jas galima parinkti įvairiai. Kurie teiginiai bus paimti kaip aksiomos,
o kurie iš pastarųjų išvesti — priklausys nuo teorijos autorių, jų patirties,
tradicijų, patogumo ir kitų faktorių.
Kiekvienas teiginys, kuris nėra aksioma, turi būti įrodytas. Teiginys, ku-
rio teisingumas patvirtinamas įrodymu, vadinamas teorema.
Teoremos dažnai formuluojamos sudėtiniais sakiniais. Pirmąją teoremos
dalį, dažnai prasidedančią žodžiu „jeigu", vadiname teoremos sąlyga, antrąją
dalį, prasidedančią žodžiu „tai", vadiname teoremos išvada. Kartais teoremos
sąlygas apima kalbamojo objekto pavadinimas. Pavyzdžiui, teoremą „rombo
įstrižainės statmenos" pagal bendrą schemą galėtume formuluoti šitaip: „Jei-
gu įstrižainės yra rombo, tai jos statmenos".
Tokios teoremos pagal savo loginę schemą yra implikacijos.
Teorema turėtume vadinti kiekvieną įrodomą teiginį, bet praktiškai taip
vadinami tik svarbesni iš jų. Pavyzdžiui, niekam neateis į galvą teiginį „Lygi-
nių sveikųjų skaičių suma yra lyginis skaičius" vadinti teorema. Tai jau labai
akivaizdus tvirtinimas. Pagalbiniai teiginiai, vartojami įrodinėjant teoremas,
vadinami lemomis. Tačiau, pavyzdžiui, teiginio, žinomo Pitagoro teoremos
pavadinimu, niekas nepavadins tiesiog tvirtinimu ar lema, nes tai vienas iš
svarbesnių geometrijos dėsnių ir anaiptol neakivaizdus. Savaime aišku, skirs-
tymas į lemas, teoremas ar tiesiog tvirtinimus yra reliatyvus, t. y. priklauso
nuo dėstymo formos, autoriaus nuomonės.
Šiame algebros ir skaičių teorijos kurse teoremomis vadinsime tik tuos
teiginius, kurie autoriams atrodo svarbesni, lyginant su kai kuriais kitais, ir
kurių įrodymas nėra akivaizdus.
Kurios nors matematikos srities aksiomų visuma vadinama aksiomų siste-
ma.
Aksiomų sistemos sudarymas — sunkus uždavinys. Beje. jis gali būti iš-
spręstas nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, vienoje aksiomų sistemoje teiginys
p gali būti priimtas kaip aksioma, o teiginys q — kaip teorema, kitoje siste-
moje gali būti atvirkščiai: q - aksioma, p — teorema.
 Aksiomų sistemai keliami tam tikri reikalavimai, ir kuo geriau sistema
juos tenkina, tuo ji laikoma optimalesne. Pagrindiniai reikalavimai yra šie:
1. Sistemos minimalumas. Aksiomų sistemoje turi būti kuo mažiau aksio-
mų. Tai atitinka bendrą požiūrį matematikoje: kuo daugiau teiginių įrodyti,
kuo mažiau jų priimti be įrodymo.
2. Sistemos neprieštaringumas. Aksiomų sistema laikoma neprieštarin-
ga, jeigu ja remiantis negalima įrodyti, kad kuris nors teiginys yra ir teisingas,
ir (galbūt įrodinėjant kitu būdu) klaidingas. Šis reikalavimas kategoriškas.
3. Sistemos pilnumas. Yra įvairių aksiomų sistemos pilnumo apibrėžimų.
Pilnumas paprastai reiškia reikalavimą, kad sistemą sudarytų tiek ir tokių
aksiomų, jog būtų galima sukurti matematinę teoriją.
4. Sistemos nepriklausomumas. Aksiomų sistema vadinama nepriklauso-
ma, jeigu nė viena iš jos aksiomų nėra kitų tos sistemos aksiomų išvada. Šis
reikalavimas glaudžiai siejasi su pirmuoju.
Kiekviena objektų sistema, kuriai teisinga aksiomų sistema, vadinama tos
aksiomų sistemos interpretacija.
Sakoma, kad matematikos teorija sukurta aksiominiu metodu, jeigu iŠ pra-
džių buvo nustatytos pagrindinės sąvokos ir sudaryta aksiomų sistema, po
to remiantis ta sistema įrodyti kiti teiginiai.
Aksiominis metodas matematikoje vartojamas seniai. Pastaruoju metu
jis ypač populiarus. Ir tai suprantama, nes matematikos teorijos, sukurtos
aksiominiu metodu, patrauklios savo logine darna, nepriekaištinga vidine
struktūra.
Aptarkime keletą matematikoje paplitusių terminų.
Teoremą p=>q vadinkime tiesiogine. Tada vadintume teoremą
q=>p atvirkštine teoremai p=>q,
p=>q priešinga teoremai p=>q,
q=>p priešinga atvirkštinei teoremai q=>p.
Suprantama, imant konkrečią teoremą, toks skirstymas būtų sąlyginis:
dažniausiai bet kurią iš tų keturių teoremų galima laikyti tiesiogine, o kitas
tris sudaryti laikantis tos schemos.
Iš tiesioginės teoremos teisingumo, kaip matysime, ne visuomet išplaukia
jai atvirkštinės ar priešingos teoremos teisingumas. Dabar suformuluosime
pirmąją šio vadovėlio teoremą — teoremą apie teoremas.
1 teorema. Tiesioginė ir priešinga atvirkštinei teoremos yra ekvivalenčios,
t. y.
(p=>q) = (q =>p).
Teoremos įrodymas pateiktas 5 paragrafe. Tai kontrapozicijos dėsnio
įrodymas.
Suformuluosime panašią teoremą ir apie kitą teoremų porą.

2 teorema. Atvirkštinė ir priešingoji teoremos yra ekvivalenčios, t. y.

(q =>p) = (p =>q).
Įrodymas išplaukia iš 1 teoremos, sukeitus vietomis p ir q.
Šios teoremos svarbios dėl to, kad vienos teoremos įrodymą galima pakeis-
ti kitos teoremos įrodymu. Jeigu tiesioginės teoremos p=>q įrodymas sudėtin-
gesnis negu priešingos atvirkštinei teoremai, tai įrodoma pastaroji, o tiesiogi-
nės teoremos įrodymas išplaukia iš 1 teoremos. Toks teoremos įrodymas vadi-
namas ne tiesioginiu.
Remdamiesi praeitojo paragrafo teiginiais, suformuluosime ir kitas teo-
remai p=>q ekvivalenčias teoremas.

3 teorema. Logiškai ekvivalenčios yra šios formos:

(1.11)
(PAq)^P, (1.12)
(p л q) =>q, (1.13)
(pAq)=>(rAr). (1.14)

Į r o d y m a s . (1.11)-(1.13) formų loginis ekvivalentumas išplaukia iš 5

lentelės. Skaitytojui paliekame įrodyti, kad ir (1.14) forma logiškai ekvivalen-
ti trims pirmosioms formoms.
5 lentelė
i
P q ! P Q p Aq (P Aq) =>p (p Aq) ^q
Į
P=>1
i; . I

1 1 0 0 0 1 1 1
1 0 0 1 1 0 0 0
0 1 1 0 0 1 1 1
0 0 1 ] 0 1 1 1

Bet kurioje teisingoje implikacijoje p=>q teiginys p vadinamas teiginio q

pakdnkamąja sąlyga, nes p pakanka, kad būtų q. Teiginys q vadinamas tei-
ginio p būtinąja sąlyga (jeigu q neteisingas, tai negali būti teisingas ir p).
Kai teiginys p=><7 yra teorema, teiginį p vadiname teoremos pakankamąja
sąlyga, o teiginį q — būtinąja sąlyga. Pavyzdžiui, Pitagoro teoremoje teiginys
„Trikampis yra status" — teoremos pakankamoji sąlyga, teiginys „Statinių
kvadratų suma lygi įžambinės kvadratui" — būtinoji sąlyga.
Iš anksčiau suformuluotų 4 teiginių p=>q, q=>p, p=>q, q^p, kaip matėme
1 ir 2 teoremose, vidurinės bei kraštinės teiginių poros yra kartu teisingos ar-
ba neteisingos. Tačiau teiginiai p=>q ir q=>p nebūtinai yra vienodo teisingumo.
Pavyzdžiui, tarę, kad p yra teiginys „a = b", o q — „a* = b2", matome, kad
implikacija p=>q yra teisinga, o q=^-p — ne.
Tuo atveju, kai teiginiai p=>q ir q=>p teisingi, iš (1.2) dėsnio išplaukia, kad
teisingas ir teiginys poq. Pastarasis teiginys vadinamas teorema su būtino-
siomis ir pakankamosiomis sąlygomis. Tikrai teiginyje p=>q teiginys p yra pa-
kankamoji sąlyga, o teiginyje q=>p tas pats p yra būtinoji sąlyga. Taigi p —
pakankamoji ir būtinoji sąlyga. Tą patį galima pasakyti ir apie q.
Paprastai poq tipo teoremoje, skaitomoje ,.p tada ir tik tada, kai q'\ vie-
nas iš teiginių vadinamas teoremos išvada, o kitas — būtinąja ir pakankamąja
sąlyga. Kaip jau minėjome, toks skirstymas yra sąlyginis; jis priklauso nuo sie-
kiamo tikslo, taip pat nuo to, kuris iš tų dviejų teiginiij anksčiau įrodytas.
Jeigu teiginys p, pavyzdžiui, buvo žinomas anksčiau, tai jis ir bus teoremos
p o q būtinoji ir pakankamoji sąlyga.
Logikos dėsnis (1.2) nurodo, kaip reikia įrodyti teoremą su būtinąja ir
pakankamąja sąlyga: teorema „p tada ir tik tada, kai q" bus įrodyta, kai įro-
dysime teoremas „Jeigu p, tai q" ir „Jeigu q, tai p". Įrodinėdami pirmąją iš
jų, t. y. p=>q, įrodome sąlygos p pakankamumą (ir sąlygos q būtinumą), o
įrodinėdami qop, įrodome sąlygos p būtinumą (ir q pakankamumą).
Ne visoms teoremoms galima suteikti formą ,.jeigu p, tai q", arba „p tada
ir tik tada, kai q". Tokios, pavyzdžiui, yra teoremos: „Jeigu χ — realusis skai-
čius, tai χ 2 + 1 φ 0 " , „Nėra racionaliojo skaičiaus, kuris būtų lygus ]/ 2" ir
pan.
Uždaviniai
JO. Suformuluokite teoremą p=>q, jai atvirkštinę, priešingą, priešingą atvirkštinei, k a i :
1) p — „Realiųjų skaičių a k b sandauga ab teigiama",
q — „Skaičiai a u b vienodų ženklų";
2) p — „Kvadratinis trinaris x2 + ax + h nekeičia ženklo",
q - „o2-4i^0";
3) p — „Apskritimo stygos / ir t vienodo ilgio",
q — „Apskritimo stygos Iut vienodai nutolusios nuo centro";
4) p — „Trupmena a/b lygi nuliui",
q — „Trupmenos a/6 skaitiklis a lygus nuliui";
5) p — „Trupmenos a/b ir c/d lygios",
q — „Teisinga lygybė \ad\ = \bc\".
Nustatykite, kurios iš suformuluotųjų teoremų teisingos.
11. Naudodamiesi 10 uždavinio p ir q reikšmėmis, suformuluokite teoremą poą. Nu-
statykite, ar ji teisinga.

§8. Teoremos įrodymas — kas tai!

Praeitame paragrafe teorema pavadinome teiginį, kurio teisingumas nu-

statomas įrodymu. Tai reiškia, kad teorema yra teiginys t, kurio teisingumo
reikšmė τ ( ί ) = 1.
Mąstymo procesas, kurio metu nustatoma, kad teiginio t teisingumo reikš-
mė lygi 1, vadinamas teoremos t įrodymu.
Šis apibrėžimas nėra tikslus, nes lieka neapibrėžta žodžio „nustatoma"
(„įsitikinama", „parodoma" ir pan.) reikšmė. Matematinėje logikoje patei-
kiamas įrodymo (išvedimo) sąvokos apibrėžimas pradedantiems matemati-
kos studijas pernelyg abstraktus. Todėl tenka vadovautis „sveiku protu", in-
tuicija.
Nagrinėjant įrodymus, stengiantis visiškai suprasti įrodymo sąvoką, rei-
kia išmokti gerai jausti skirtumą tarp pagrįsto ir nepagrįsto samprotavimo,
išmokti skirti, kas yra įrodymo argumentai ir kas nėra. Kiekvienas teoremos
įrodymas — tai įrodymo uždavinio sprendimas.
Reikia nepamiršti, kad teisingas mąstymas, nepriekaištingas teoremų
įrodinėjimas paremtas logikos dėsniais ir taisyklėmis.
Gana dažni įrodymuose teisingos bei neteisingos išvados taisyklė, papras-
tas bei apibendrintas silogizmo dėsniai. Jeigu teorema t suformuluota pagal
schemą „jeigu p, tai q", t. y. t = (p=>q), tai dažnai jos įrodymas vadinamas
tiesioginiu.
 Jeigu teorema t yra minėtos formos, o įrodinėjama viena iš jai ekvivalen-
čių (1.12)-(1.14) formų remiantis 1 ar 3 teoremomis, tai toks teoremos įro-
dymo būdas vadinamas netiesioginiu. Tokius įrodymus dažnai pradedame žo-
džiais „Tarkime priešingai". Tai reiškia, kad laikome teisingais teoremos
sąlygą p ir teoremos išvados neiginį q, t. y. laikome teisinga konjunkciją p A q.
Įrodymas gali būti baigiamas įvairiai. Jei, pavyzdžiui, jį baigiame žodžiais
„Gavome prieštaravimą teoremos sąlygai, todėl teiginys p=>q teisingas", tai
rėmėmės (1.3) dėsniu. Jeigu įrodymas baigiamas sakiniu „Tai ir reikėjo įro-
dyti" — turime (1.9) dėsnį. Užbaigdami įrodymą fraze „Gautasis prieštara-
vimas (r/\'r) rodo, kad teorema p=>q yra teisinga", remiamės (1.7) dėsniu.
Jeigu įrodinėdami teoremą netiesioginiu būdu rėmėmės (1.3) dėsniu, tai
sakome, kad naudojomės kontrapozicijos dėsniu, o jei rėmėmės (1.7), tai sa-
kome, kad taikėme prieštaros metodą (įrodymo eigoje gavome prieštaravimą).
Pavyzdžiai. 1. Tarkime, kad a ir b — sveikieji skaičiai. Jeigu sandauga ab yra lyginis
kaičius, tai arba a, arba b yra lyginiai skaičiai.
s
Į r o d y m a s (netiesioginis, paremtas kontrapozicijos dėsniu). Sakykime, k a d p yra tei-
ginys „Sandauga ab yra lyginis skaičius", o q — teiginys „Bent vienas iš skaičių a, b yra ly-
ginis". Taigi reikia įrodyti implikaciją p=>t/. Pagal de Morgano dėsnį q yra teiginys „a ir h
abu yra nelyginiai" arba „u=2k+ I ir b = 2r+\ (k, reZ)". Iš čia išplaukia

ab = 2(2kr + k + r) + \.
Pažymėję 2kr+k + r=m, gauname ab=2m+ \ (meZ). Bet tai ne kas kita kaip teiginys p.
Taigi įrodėme teiginį q=>~p. Pagal kontrapozicijos dėsnį p=>q yra teisingas teiginys.
(Čia vartojome jau iš mokyklinės matematikos žinomą užrašą ne Z, reiškiantį, kad n
riklauso sveikųjų skaičių aibei Z.)
2. Tarkime, kad α ir b — realieji skaičiai, αφ0. Lygtis ax=b turi vienintelę šaknį.

į r o d y m a s (netiesioginis, paremtas (1.9) dėsniu). Jrodomąjį teiginį suformuluokime

gitaip: jei k yra lygties ax=b šaknis, tai k = bla. Pažymėkime p teiginį „c yra lygties αχ —b
gaknis", o q — teiginį „c nelygus b /я". Tada
ас= b ir c φ b/a.
Lygybės ac=b abi puses padauginę iš l / a (tai galima, nes афО), gauname c = b ja. Taigi iš-
vedėme teiginį p A q=>q. Belieka remtis (1.9) dėsniu.
3. Lygtis j c 2 + 1 = 0 neturi realiųjų šaknų.
Įrodysime šį teiginį prieštaros būdu. Žinome, kad A2SiO, kai k — bet koks realusis skai-
čius. Pažymėkime šį teiginį r. Teiginys t=>r teisingas,'nes teisingas teiginys (šiuo atveju r) iš-
plaukia iš kiekvieno teiginio, taigi ir iš t. Jeigu t yra tvirtinimas „k1+1=0", tai '„k2= — 1 < 0 "
yra teiginys f . Taigi teisinga implikacija t => r. Vadinasi, t=>(r Ar) yra teisingas teiginys
Taikome (1.7) dėsnį ir gauname teisingą teiginį t: „Lygtis x 2 + 1 = 0 neturi realiųjų šaknų".

Uždavinys
12. Suformuluotas teoremas įrodykite naudodamiesi netiesioginio įrodymo schemomis.
Nurodykite logikos dėsnius, kuriais remiatės įrodinėdami šias teoremas:
1) Jeigu кг + кг=а ir кгкг = Ь, tai Ar1 ir Aa yra lygties хг-ах + Ь = 0 šaknys;
2) Jeigu tiesė / liečia apskritimą taške A, tai ji statmena apskritimo skersmeniui, einan-
čiam per tašką A:
3) Jeigu sveikųjų skaičių χ ir y sandauga yra nelyginis skaičius, tai sveikieji skaičiai
χ ir y — nelyginiai;
4) Jeigu p yra natūrinio skaičiaus n mažiausias netrivialus daliklis, tai p — pirminis skai-
čius;
5) Trikampyje gali būti tik vienas kampas, ne mažesnis už 90°.
 §9. Predikatinės formos
Priminsime, kad predikatais vadinami teiginio formos sakiniai, kurių tei-
singumo reikšmių negalima nustatyti dėl juose esančių kintamųjų. Tokie, pavyz-
džiui, yra sakiniai:
.P(X)-,,Зх + 2 > 0 " ,
Q(x)-„lgx <2",
2
Л ( х ) - „ 3 х + 4 х - 3 = 0",
T(x, y)-„x*+y*=l«.
Loginėmis jungtimis „ne", „arba", „ir", „jeigu ..., tai", „tada ir tik tada,
kai" jungiami ir sakiniai, kuriuose yra kintamųjų. Tokiu būdu gaunami nau-
ji sakiniai su kintamaisiais. Pavyzdžiui, galime gauti sakinį „Ne P(x)", kurį
skaitysime „Netiesa, kad 3x + 2 > 0 " arba „3.v + 2 < 0 " . Kitas toks sakinys su
kintamaisiais būtų „Q(x) \JR (x)"; jį skaitysime: „lg лг < 2 arba 3x 2 + 4x —3 =
= 0". Pastarąjį sakinį vadiname nelygybės ir lygybės visuma ir rašome

Г Igx <2,
L 3x 2 + 4x—3 = 0.
Sakinys R(x)f\T(x) skaitomas: 3x 2 + 4 x - 3 = 0 ir хг+у2= 1. Šį sakinį
vadiname lygčių sistema ir rašome:
3 x 2 + 4 x - 3 = 0,
χ2+V2=L
P (x)=>Q (χ) skaitome: jeigu 3x + 2 > 0 , tai I g χ < 2 .
Pažymėję predikatus P(x), Q (x), R (x) ir pan., pagrindines predikatines
formas galime gauti vartodami loginių operacijų ženklus:

P(x)vQ(x),
P(x)AQ(X),
P(X)^Q(X),
P(x)oQ(x).
Kitas predikatines formas galime gauti iš pagrindinių formų, pavartoję
baigtinį skaičių simbolių, reiškiančių predikatus, logines operacijas bei skliaus-
tus. Pavyzdžiui,

(P(χ) a Q(χ)) = > R ( x ) ,

(1.15)
(P (χ) A Q (χ)) o (R (χ) a T(x))

yra predikatinės formos. Jeigu į tokias predikatines formas vietoje simbolių

P (•*)> Q W · Γ pan. įrašysime konkrečius predikatus, tai vėl gausime predika-
tus. Pavyzdžiui, jeigu P (л), Q (χ), P (χ) yra paragrafo pradžioje pažymėti
predikatai, tai (1.15) predikatinę forma yra predikatas „Jeigu 3x + 2 > 0 ir
Igx <2, tai Зл'2 + 4х —3 = 0".
Pažymėsime, kad simboliais išreikšta forma yra tikslesnė, nes rašydami
sakinį žodžiais nerašome skliaustų. Todėl parašytieji sakiniai gali būti nevie-
nodai suprasti.
Pavyzdžiui, predikatai
P(:к) (Q(x) v T(x)), (1.16)
(P(x) ^ Q(χ)) V T(χ) (1.17)
žodžiais užrašomi vienodai —
,,jeigu 3-λ'+2;ξ0, tai lgx<2", arba „x2 + y2= 1",
tuo tarpu jie skirtingi. Tikslus užrašas būtų toks:
Γ IgA- <2,
(1.16): + b

(1.17): ((3.Y + 2 < 0) => (Ig χ < 2)) V (χ* + _>·2 = 1).
Įprasta predikatinę formą P(x)f\Q(x) vadinti predikatų P(x) ir Q(x)
sistema ir žymėti
P(x),
Q(x).
Predikatinę formą P (χ) V Q (λ) įprasta vadinti predikatų P (x) ir Q (x)
visuma ir žymėti
Γ P (χ),
L Q(X).
Kai predikatai yra lygtys, jų konjunkcija vadinama lygčių sistema, o dis-
junkcija — lygčių visuma, kai predikatai — nelygybės, atitinkamai nelygy-
bių sistema arba visuma.
Jau minėjome, kad kiekvienas predikatas apibrėžia aibę tų kintamojo
(arba kelių kintamųjų) reikšmių, su kuriomis jis yra teisingas teiginys. Jeigu
P (x) - predikatas, tai aibę AP={x\ P (x)} galime vadinti predikato P(x)
teisingumo reikšmių aibe.
Jeigu Ap=Aq, tai predikatai P(x) ir Q (x) vadinami ekvivalenčiais ir ra-
šoma
P(x)~Q(x).
Pavyzdžiai. 1. Tarkime, kad P (x) yra predikatas 3 x + 2 > 0 . Ieškodami jo teisingumo
reikšmių aibės, sprendžiame šią nelygybę ir randame:
Ar=(-2/3, со).
2. Tarkime, kad S ( x , y) ir V(x, y) yra šitokie predikatai:

o / ч f 3x4-4^=5, χ i 2* + 5 j » = l l ,
S(x, >') = { , , V(x, y) = \
I -x + y= 6, I 4x+3y=-l.
Kadangi

A s = Ц J,
tai predikatai S (χ) ir V(x) yra ekvivalentus, kitaip sakant, tos lygčių sistemos yra ekvivalen-
čios.

Sprendžiant įvairias lygtis, nelygybes ar jų sistemas, ieškoma aibės, apibrė-

žiamos atitinkamu predikatu. Todėl svarbu mokėti nustatyti predikatų ekvi-
valentumą nežinant ieškomosios aibės. Tai leistų iš visų ekvivalenčių predika-
tų klasės išrinkti paprasčiausią, t. y. tokį, kurio apibrėžiamą aibę lengviau-
sia rasti. Kadangi ekvivalenčių predikatų aibės sutampa, tai rastoji papras-
čiausio predikato aibė ir bus ieškomojo pradinio predikato aibė (lygties, si-
stemos ir pan. sprendinių aibė).
Uždaviniai
33. Raskite aibes, apibrėžtas šiais predikatais:
1) 3x-5^0;
2) 4.x2 —6x + 7 < 0 ;
3) 3 + l g x > 0 .
14. Nustatykite, ar ekvivalenčios predikatinės formos:
Зл- + 2.у = 4,
2 1
·» 1 T-S ' " { χ + Ay= -2;

j j
2) I 2x+l |= 3 ir x' + x—2 = 0;
w 5 x - y = 2,
" · i,
} 4л —5^= 6 ( 2x+ 3y=3;
i x-y=2, . i jcH
c+y=3,
I Igx=I I sin
sir x=0;
5) I Зх — 5 I > 4 ir 3χ2-10χ + 3>0.

§10. Aibių algebra

Kaip žinome, aibę galima nusakyti nurodant jos elementų požymi a r b a iš-
vardijant jos elementus. Abiem šiais būdais nustatytos aibės užrašomos ši-
taip:
л = { * ? ! / · (X)},

B = {bu b2, . . . , b„}.

Aibė gali būti apibrėžta nurodant jos pirmąjį elementą ir pateikiant tai-
syklę kitiems elementams rasti. Pavyzdžiui, taisyklė aibės
N3 = {O, 3, 6, 9, . . . }
elementams rasti yra
«ι = 0, an+1 = a„ + 3.
Paprastai šitaip apibrėžiamos aibės, kurių elementus galima sunumeruoti.
 Aibės sąvoka yra viena iš pagrindinių matematikos sąvokų. Nesigilindami
į jos apibrėžimą ir laikydami aibe visumą elementų, turinčių juos jungiantį
požymį, pastebėsime, kad aibės sąvoka vartojama kiekvienoje matematinėje
teorijoje. Kartais nevartojamas žodis „aibė", tačiau be šios sąvokos išsiversti
neįmanoma. Tad labai svarbu gerai mokėti iš turimų aibių konstruoti naujas
aibes, t. y. mokėti aibių veiksmus ir pagrindines tų veiksmų savybes.
Aibes žymėsime didžiosiomis raidėmis, jų elementus — mažosiomis.
Sakinį „a priklauso aibei A (a yra aibės A elementas)" užrašysime
aeA.
Kai a nepriklauso aibei A (a nėra aibės A elementas), rašome
а ё А , arba a φ A.
Aibės elementų skaičius gali būti labai įvairus. Aibę vadinsime baigtine,
jei jos elementų skaičius baigtinis, ir begaline, jei jos elementų skaičius nėra
baigtinis.
Pateiktuose pavyzdžiuose aibė B buvo baigtinė, o N3 — begalinė.
Jeigu aibė yra apibrėžta ne išvardijant elementus, o kokia nors taisykle ar
požymiu, tai galimas ir toks atvejis, kai ji neturės nė vieno elemento. Pavyz-
džiui, tokia bus aibė D, kurios elementai — natūriniai skaičiai n, su kuriais
2"— 1 dalijasi iš 2. Aibė apibrėžta, bet akivaizdu, kad ji neturi nė vieno elemen-
to. Tai — tuščioji aibė. Šiai aibei žymėti vartojamas ženklas 0 .

Jeigu kiekvienas aibės A elementas yra kartu ir aibės B elementas,

tai sakoma, kad aibė A yra aibės B poaibis, o aibė B — aibės A viršaibis,
ir rašoma
AaB, arba B=>A.

Pavyzdžiui, {a, b}^{a, b, c, d).

Remiantis poaibio apibrėžimu, kiekviena aibė A yra savo pačios poaibis,
t. y. A ^ A . Tuščiąją aibę sutarta laikyti bet kurios kitos aibės poaibiu: 0 a A .
Šie du aibės A poaibiai — pati aibė ir tuščioji aibė 0 — vadinami netiesio-
giniais, o visi kiti aibės A poaibiai (jei jų yra) — tiesioginiais poaibiais. Aki-
vaizdu, kad aibė, kurioje yra tik vienas elementas, neturi tiesioginių poaibių.
Kartais matematinėje literatūroje simbolis a vartojamas žymėti tik tiems
poaibiams, kurie nesutampa su pačia aibe, o bendruoju atveju vartojamas
ženklas S .
Nesunku patikrinti, kad sąryšis „yra poaibis" turi šitokią savybę:
jeigu AaB ir B a C, tai Aa C.
Taigi teisinga implikacija

(AaB) A (BaC) =>(AaC).

Sakysime, kad visi vienos aibės elementai skirtingi. Jeigu dvi aibės A ir B
turi tuos pačius elementus, jas laikysime lygiomis ir rašysime A=B.
 Pavyzdžiui, aibės {a, b, c} ir {b, a, c} yra lygios, o aibės {a, b} ir {a, b, c}
nėra lygios (nesutampa).
Patogu ir taip apibrėžti aibių lygumą.

Jeigu aibė A yra aibės B poaibis, o aibė B yra aibės A poaibis, tai
A=B.

Kadangi A<=B, tai aibėje A nėra nė vieno elemento, nepriklausančio

aibei B. Tą p a t j galima pasakyti ir apie aibę B. Vadinasi, abiejų aibių elemen-
tai yra tie patys, t. y. A=B. Jeigu A=B, tai ir A^B, ir B^A. Todėl

(AcB)A(BczA) = (A=B).
Norint įrodyti, kad aibės A ir B lygios, užtenka įrodyti teiginį: „Jeigu
acA, tai aeB, ir jeigu aeB. tai aeA".
Gvildendami konkretų tam tikros teorijos klausimą, niekada nesusiduria-
me su visomis galimomis aibėmis, o tik su tomis, kurios siejasi su nagrinė-
jamu dalyku. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, turėdami tam tikrą aibių
rinkinį, galime kalbėti apie universaliąją aibę I, kuri yra visų nagrinėjamų
toje teorijoje aibių viršaibis.
Pavyzdžiui, nagrinėjant aibes, kurių elementai yra natūriniai skaičiai,
universalioji aibė būtų visų natūrinių skaičių aibė N ; aibių, kurių elementai —
geometrinės figūros, universalioji aibė būtų visų galimų geometrinių figūrų
aibė.
IŠ universaliosios aibės I sąvokos išplaukia, kad bet kuri kita aibė A (pri-
klausanti nagrinėjamai aibių visumai) yra I poaibis.
Aibių sudėtis. Aibių A ir B suma, arba junginiu, vadiname aibę, sudarytą
iš visų elementų, priklausančių bent vienai iš aibių A ir B. Aibių A ir B sumą žy-
mime
A U B, arba A+B.

Iš apibrėžimo išplaukia, kad aibių A ir B sumai priklauso visi tie elementai,

kurie sudaro aibes A ir B, bet bendrieji tų aibių elementai į sumą įeina tik vie-
ną kartą (pagal susitarimą visi aibės elementai turi būti skirtingi).
Štai keletas aibių sudėties pavyzdžių:

{1, 2, 3 } U { 1, 3, 5, 7} = { 1, 2, 3, 5, 7}.

{a, b}[){a, b} = {a, b}.

{x, j } U {M, v} = {x, y, u, v}.

Aibių sudėtis atitinka teiginių disjunkciją. Disjunkcija p \Jq skaitoma

„p arba Aibių suma A u B reiškia aibę, kurios elementai priklauso aibei
A arba aibei B. Vartojant logikos simboliką, aibių sudėtį galima apibrėžti
šitaip:

A\1 B={a\ae Av aeB}, arba ae A B = ((ae A)v (aeB)).

 Toks patikslintas formalus apibrėžimas patogus įrodinėjant veiksmų sa-
vybes. Jis ypač praverčia, kai aibės apibrėžtos požymiais. Tada:
kai A={x\P(x)} ir B={x\Q(x)},
A uB={x\P(x)vQ(x)}. (1.18)
Aibių sudėties savybės:
1. Jeigu A^B, tai A U B=B;
2. AuB = BuA — komutatyvumo;
3. (A U B) U C=A U (B U C) - asociatyvumo;
4. AuA = A;
5. Au 0 =A;
6. A U I=L
Paskutinės trys savybės yra pirmosios savybės išvados; jos gaunamos
pastebėjus, kad А я A, 0 я A, A1=-I. Pirmosios trys aibių sudėties savybės
akivaizdžios. Formaliai jas galima įrodyti naudojantis (1.18) apibrėžimu.
Aibių sudėties komutatyvumo ir asociatyvumo savybes nesunku apibend-
rinti bet kuriam dėmenų skaičiui. Todėl reiškiniuose, sudarytuose iš raidžių
vartojant tik aibių sumos ženklą ir skliaustus, galima keisti skliaustų ir raidžių
tvarką ir netgi visai praleisti skliaustus.
Aibių sumos apibrėžimą galima praplėsti bet kuriai aibių sistemai: n ai-
bių A1, A2, ...,An suma vadiname aibę, sudarytą iš elementų, kurie įeina bent
į vieną iš aibių Ak; ją žymime
Tt

A1UA2U . . . U An= ( J Ai,

I=I
arba
n
A1 +A2+ ...+An= 2 A1.
I= I
Kelių aibių sumą taip pat galima užrašyti formule, analogiška (1.18).
Aibių daugyba. Aibių A ir B sankirta, arba sandauga, vadiname aibę, su-
darytą iš aibių A ir B bendrųjų elementų; žymime
АПВ, arba AB.
Rasime tų pačių aibių, kurioms rašėme sumas, sankirtas.
{1, 2, 3 } Π { 1, 3, 5, 7,} = { 1, 3}.
{a, b}(\{a, b} = {a, b}.
{x, j } n { w , v} = 0 .
Aibių sankirta atitinka teiginių konjunkciją. Konjunkciją p/\q skaitome
„p ir q". Aibių sankirta A n B reiškia aibę, kurios elementai priklauso ir aibei
A, ir aibei B.
Kai A = {x\P(x)} ir B= {x\Q(x)},
A(\B={x\P(X)AQ(X)},
 Aibių daugybos savybės:
1. Jeigu АяВ, tai Af)B = A;
2. A n B=Bę\A;
3. (A n B) n C= An(BnC);
4 . {AM Β) n C = ( ^ n C ) U {В Л C ) ;
5. A n A=A;
6. Aę\ 0 = 0;
7. AnI = A.
Pirmosios dvi savybės išplaukia iš apibrėžimo, paskutinės trys — iš pir-
mosios savybės. Nesunkiai pagrindžiamos ir likusios dvi savybės. Įrodysime,
pavyzdžiui, 4-ąją (daugybos distributyvumo sudėties atžvilgiu) savybę varto-
dami antruosius aibių operacijų ženklus.
(A + B)C={aj(aeA+B)A(aeC)} =
= { a j ((a e A) V (aeB)) a (a e C)} =
= {a\((aeA)A(aeC))v((aeB)A(aeC))} =
= { a \ (a e AC) v (a e ВС)} =
= AC+ ВС.

Kaip ir aibių sudėties, aibių daugybos komutatyvumo ir asociatyvumo

savybes galima apibendrinti bet kuriam aibių skaičiui. Aibių sankirtos api-
brėžimą galima praplėsti bet kokiam aibių rinkiniui: n aibių A1, A2, ..., An
sankirta vadiname aibę, sudarytą iš visų tų aibių bendrųjų elementų; ją žymi-
me
n
A, Π A2 Л . . . CiAn= Π Ai,
I= I
arba
n
A1A2. • .An= J~| Aį.
i— 1

Aibių atimtis. Aibiiį A ir B skirtumu vadiname aibę tų aibės A elementų,

kurie nepriklauso aibei B; žymime
A\B.

Rasime jau nagrinėtų aibių skirtumus:

{ 1 , 2, 3 } \ { 1 , 3, 5, 7 } = { 2 } .

{a, b }\{ a, b}= 0.

{ x , y}\{u, v} = {X, y).

Iš skirtumo apibrėžimo išplaukia

A\B=A\(AnB). (1.19)
 Skirtumas I\A (raide /, kaip ir anksčiau, žymime universaliąją aibę) vadi-
namas aibės A papildiniu ir žymimas
A = I\A.
Pavyzdžiui, k a i / = (—00, 00), o A = [10, 00), tai A=(— 00, 10).
Kartais, kai Ar=zB, aibė B\A vadinama aibės A papildiniu iki aibės B ir žy-
mima A B . Akivaizdu, kad

A=A1

A U Ab = B.

Pasinaudoję logikos simbolika, aibių atimtį galime užrašyti ir šitaip:

А\В = {а\аеА лаёВ}.
Kadangi
B = {a\ael, aeB} =
= {а\аёВ},

tai teisinga tokia aibių atimties savybė:

1. A\B=A()B.
Kitos aibių atimties savybės yra šitokios:
2. Jeigu Аяв, tai A\B=0;
3. A\0 =A;
4. A\A = 0;
5. A\I = 0;
6. Jeigu A nB= 0, tai A\B=A;
7. 0 4 \ Я ) л С = 0 4 П С ) \ ( Я Л С ) ;
8. (A\B)UB = AUB.
Aibės papildinio radimo operacija turi šitokias savybes:
1. AUA=I;
2. A n A= 0 ;
3. 1 = 0 ;
4. 0=1;
5. A=A.
Paskutinioji savybė rodo, kad aibės papildinio papildinys yra pati aibė.
Aibių atimties 4 - 5 savybės yra 2-osios atimties savybės išvados. 2-oji ir
3-oji savybės išplaukia iš apibrėžimo. Įrodysime 7-ąją savybę.
Iš aibių daugybos komutatyvumo bei daugybos pirmosios savybės išplau-
kia
(A\B) n C = (Л Л S) Π C = (A n C) n B = (A Π C)\B.
Iš čia, pasinaudoję (1.19) išvada, gauname
(А Л C)\B = (A n C)\(B n (A i) C)) =
= ( A f ) C)\(B n C).
 > >

Paminėsime dar dvi išvadas, išplaukiančias iš aibių sudėties apibrėžimo:

A U B = A U (B\A) = A U (Bf) A),
AliB = Bu (A\B) = B U (A n B).
Vartodami logikos simboliką, aibės papildinio apibrėžimą galime užrašy-
ti taip:
A = {a\aeA }.
Tuo atveju, kai aibės A ir B apibrėžtos predikatais (kaip (1.18) formulėje),
aibių skirtumas gali būti užrašytas šitaip:

Dažnai patogu aibes vaizduoti grafiškai. Pavyzdžiui, 1 paveiksle skritu-

liais atvaizduotos aibės A ir B, o kvadratu — aibė C. Aibių A ir B suma, san-
kirta, skirtumas ir papildinys iki aibės C grafiškai atvaizduoti užbrūkšniuo-
tais plotais.

1 pav. "U8>c (AnB

'c *c
Geometrinės figūros, vaizduojančios aibių operacijų rezultatus, vadina-
mos Oilerio ir Veno diagramomis. Remiantis šiomis diagramomis, lengvai
galima patikrinti dvi lygybes, vadinamas de Morgano dėsniais (de Morgano
teoremomis):
1. A n B = A U B,
2. A U B = A n B.
Šie aibių operacijų dėsniai visiškai analogiški aptartiesiems logikos de
Morgano dėsniams, užrašytiems (1.5)-(1.6) formulėmis.
Uždaviniai
15. Apibrėždami aibę nurodytais trimis būdais, pateikite pavyzdžių:
a) tuščiosios aibės,
b) baigtinės aibės,
c) begalinės aibės.
16. Parašykite visus aibės A = {1, 2, 3} poaibius.
17. Raskite visus aibės {a, b, c, d} poaibius.
 18. Raskite 4 elementus turinčios aibės poaibių skaičių.
19. Nustatykite, ar gali aibė furėti tik 3 tiesioginius poaibius.
20. A, B, C, D — aibės. Kokia išvada išplaukia iš sąlygų
AaB, Bc=C, CaD, DaAl
21. Raskite:
1) aibių {2}, {3}, {4} sumą,
2) aibių {13} ir {31} skirtumą, sankirtą,
3) aibių {2} ir {1} sumą, skirtumą, sankirtą.
22. Atlikite sudėties, daugybos ir atimties operacijas su aibėmis

A = { 2, 4, 6 } ir B = { 1, 2, 3, 4, 5}.
23. Raskite aibes, apibrėžtas predikatais:
1) {x I (χ— 21)3=χ2 + 2χ+1},
2) {χ I 2<x },
3) {χ ! \х\>х-2),
4) {(χ, у) I 2x + 4.y=l, 3 х - 2 у = 3 } ,
5) {(χ, у) I 1*1 « 2 , x+>- = 3}.
24. Universalioji aibė / = [ — 1 0 , 10]. Raskite šių aibių papildinius:
1) /( = [ - 3 , 5 ] , 2 ) £ = [ - 1 0 , 1 ) , 3 ) C = ( — l , 10], 4) D= {0, 1, 2, 3, 5}, 5)E= {jc | I x K

25. Kokios išvados išplaukia iš sąlygų:

1) A U B=0, 2) АП A = 0, 3) A\A = 0, 4) 0\A = A7
26. A= {1, 2, 3}. Raskite tokias aibes X ir Y, kad būtų

(AOX)II Y= 0.

27. Ar teisingi teiginiai:

1) jeigu A\B=0, tai AaB,
2) jeigu A\B=A, tai AnB= Z,
3) jeigu A\B=B\A, tai A=B=0l
28. [rodykite de Morgano dėsnius trims ir keturioms aibėms.
29. Raskite natūrinių skaičių aibės N papildinį iki sveikųjų skaičių aibės.
30 — 33 uždaviniuose nenurodyta konkreti universalioji aibė /, bet kiekviename uždavi-
nyje ji fiksuota.
30. A ir B yra aibės, {rodykite, kad teiginiai

AaB. A^B, A[JB=B, AnB=Z, AnB = A

ekvivalentūs.
31. A. B, C — aibės. Kada teisingos šios lygybės:
1) АП ВП C=A.
2) AUBUC=A?
32. A, B, C — aibės. Supaprastinkite reiškinius:
1) (AUB)n (B U C),
2) (А U В)П (А U В),
3) (AUB)n (AUB)n (А U В).
33. Įrodykite (raidės reiškia aibes):
1) А\В=АПВ,
2) АП B=A\B=B\A,
3) A\B=(A UB)\B,
4) AnB=A\(A\B),
5) A U(B\A)=BU(A\B),
6) А\(ВиС)=(А\В)П (A\C),
1) А\(ВП C)=(A\B)U(A\C),
8) (A\B)\C=A\(BUC),
9) A\B=A U (An B),
>26 (AUB)U(AnB) = I.
 §11. Kvanforiai
Antrame paragrafe įvedę predikato sąvoką, nustatėme, kad iš predikato
P (x) teiginį P (a) gausime įrašę vietoje χ kokią nors konkrečią reikšmę x = a.
Teiginius iš predikatų galima sudaryti ir kitu būdu — vartojant kvantorius.
Pavyzdžiui, užrašykime teiginį:
aibėje A yra (egzistuoja) toks elementas x, su kuriuo P (x) — teisingas tei-
ginys.
Šį teiginį sutrumpintai galime užrašyti taip:
(3xeA)P(x).
Tuo atveju, kai A yra universalioji aibė I, jos nerašome. Sutrumpintas užra-
šas bus šitoks:
(Эх) P(x).
Ženklas 3 vadinamas egzistavimo kvantoriumi.
Sakinys
su visais χ iš aibės A teiginys P (x) teisingas
sutrumpintai užrašomas taip:
(WxeA)P (x).
Kaip ir pirmuoju atveju, jei aibė A yra universali, jos nerašome, taigi sutrum-
pintas užrašas yra
(Vx)P(x).
Ženklas V vadinamas visuotinumo kvantoriumi.
Sakykime, P (x) yra predikatas x 2 + 2 x — 3=O, o A — aibė {χ | — 1 ^ x < 1}.
Tada teiginiai
(Э χ e Λ) x 2 + 2x - 3 = O, (1.20)
2
( V x e Λ) χ -f 2x —3 = 0 (1.21)
skaitomi šitaip:
atkarpoje [—1, 1] yra tokia χ reikšmė, su kuria x 2 + 2x —3=0 — teisingas
teiginys·,
su visomis χ reikšmėmis iš atkarpos [—1, 1] teiginys x2 + 2x —3 = 0 yra tei-
singas.
Pakanka vidurinės mokyklos žinių norint nustatyti, kad (1.20) teiginys
teisingas, o (1.21) — ne.
Kaip bet kuriam teiginiui, taip ir vartojant kvantorius sudarytiems teigi-
niams galima taikyti neigimo operaciją. Štai teiginį
(TxeA) P (x)
skaitome: „Netiesa, kad aibėje A yra toks x, su kuriuo P ( x ) būtų teisingas".
Taigi tokio χ nėra, jis neegzistuoja. Simboliškai tą patį užrašysime vartodami
egzistavimo kvantoriaus Ξ neigitjį 3 (jį toliau vadinsime neegzistavimo kvan-
toriumi) :
(ЗхеЛ)Р(х)
2. 1671 3 3
 Tą pačią mintį galima išreikšti ir kitaip. Is tiesų, jeigu aibėje A nėra to-
kio elemento, su kuriuo teiginys P (x) būtų teisingas, tai tuomet su visais ai-
bės A elementais teiginys P(x) neteisingas. Pastarąją mintį galime išreikšti
taip:
(VxeA)Pjx).
Gavome tokį teiginių su egzistavimo kvantoriumi paneigimo dėsnį:
( 3 x e A) P(x)
(ЭхеЛ)Р(х) = arba
' (VxeA)P (x).
Panašiai samprotaudami gauname ir šitokius teisingus teiginius:
(WxeA)P(x)
(Wxe A)P(x) = arba
(3xeA)P(x);
čia V — visuotinumo kvantoriaus V neiginys, skaitomas „ne su visais".
Trumpai aptarsime kai kuriuos matematinės kalbos aspektus. Naudojan-
tis logikos dėsniais, galima gauti ir kitų sudėtinių teiginių neiginius. Pavyz-
džiui, paneigsime teiginį p=>q. Pasinaudoję (1.1) formule, gauname

(p=>q) = (pWq) = (pAp) = (pAq). (1.22)

Taigi „Netiesa, kad jeigu p, tai q" reiškia „p ir ne q". Sugretinkime gautąjį
faktą su žinomu logikos dėsniu:

( ( P A q ) ^ p ) = ( p =>?)·

Remdamiesi (1.22) ekvivalencija, pastarąją formulę galime perrašyti taip:

((-P =><l) => P) = (P=> Я)·

Todėl teoremos p=>q įrodymas, paremtas pastaruoju dėsniu ir pradėtas

žodžiais „Tarkime priešingai", iš tikrųjų pradedamas teiginiui „Jeigu p, tai
q" priešinga prielaida. Panašiai pradedami ir tie įrodymai, kurie pagrįsti
(1.7)-(1.9) logikos dėsniais.
Kai įrodymas paremtas kontrapozicijos dėsniu (p=>q) = (ą=>p), žodžiai
„Tarkime priešingai" įrodymo pradžioje reiškia „Tarkime, kad ne q". Todėl
norint visiškai suvokti netiesioginiu® įrodymus, reikia gerai žinoti, ką reiškia
žodžiai „Tarkime priešingai" — ar „Tarkime, kad p ir ne q", ar „Tarkime,
kad ne q".
Matematinėje kalboje visuotinumo kvantorius dažnai praleidžiamas, vie-
toje sakinio „su visais χ P(x)" tiesiog sakoma P (χ). Pavyzdžiui, vietoje teigi-
nio „Su visais realiaisiais skaičiais a ir b teisinga ( a + b ) 2 = a i + 2 a b + b i " sa-
kome: ( a + b ) 2 = a 2 + 2 a b + b 2 . Panašiai trumpinamos ir teoremų formuluotės.
Pavyzdžiui, vietoje
(Wx)P(x) o Q(x),
skaitomo „Jeigu P (χ), tai Q (χ) su visais x", rašoma
P (χ) => Q (χ)
ir skaitoma „Jeigu P (x), tai Q (x)". Pastarasis sakinys gali būti ir taip užra-
šytas: „Jeigu ae{x Į P(x)}, tai ae { χ | Q (x)}". Simbolinis šio sakinio užra-
šas būtų toks:
{χ|Ρ(χ)}£{χ|β(χ)}.
Panašiai vietoje
(Vx) p (χ) o ρ (χ)
(P (χ) tada ir tik tada, kai Q (x), imant visus x) rašome
P(x)oQ(x)
ir atitinkamai trumpiau skaitome „ P ( x ) tada ir tik tada, kai Q (x)". Šis saki-
nys reiškia: „de{x | P (x)} tada ir tik tada, kai ae{x | Q (x)}", arba

{ χ Į P (x) } = { χ I 2 (x)}.

Matome, kad matematinėje kalboje galima tam tikra posakių įvairovė.

Čia kartais slypi klaidų priežastys. Tad reikia gerai jausti tos įvairovės ribas,
žinoti, kurie iš tų posakių logiškai ekvivalentus, o kurie — ne.
Uždaviniai
34. Užrašykite žodžiais šiuos teiginius:
1) (VxeN) (V>eN) (3zeN) x+y=z,
2) (VxeN) (VyeN) (3zeN) x—y = z,
3) (VxeR) (VyeR) x>>=0=>((x=0)V O-=O)),
4) (VneN)(3A:eZ) 2 * = - n .
Čia N, Z, R — atitinkamai natūrinių, sveikųjų ir realiųjų skaičių aibės.
35. Vartodami kvantorius, užrašykite šiuos teiginius:
1) kad ir kokie būtų x, y, z, iš χ -y=z išplaukia y • X = z,
2) kiekvieno trikampio kampų suma lygi π,
3) kad ir koks būtų natūrinis rodiklis n > 1, nėra tokio sveikojo skaičiaus s, kad būtų
s"= 3.
36. Naudodamiesi kvantoriais 3 ir V, iš predikatų P (x) sudarykite teiginius ir tų tei-
ginių neiginius, suformuluokite juos žodžiais ir nustatykite visų gautųjų teiginių teisingumo
reikšmes, kai P ( x ) yra:
1) Ig xy=Ig χ + Ig y,
2) I sinx
3) 5 x 2 - 4 x + 3 < 0 ,
4) sin2 χ + cos a χ = 1.

§12. Aibių Dekartodaugyba

Vienodiems objektams atskirti paprastai vartojame numerius. Pavyz-
džiui, skirtingi numeriai priskirti vieno miesto troleibusų linijoms ir telefono
abonentams, knygos puslapiams ir įstaigos kabinetams. Tačiau kartais ob-
jektui žymėti vieno numerio nepakanka ir tenka jam priskirti du numerius,
du skaičius arba kokių kitokių ženklų porą. Pavyzdžiui, tiražo lentelėje kiek-
 vienas bilietas žymimas dvejetu skaičių, kurių vienas rodo serijos numerį,
r kitas — bilieto numerį serijoje. Toks porų sudarymas atitinka aibių Dekar-
to daugybos operaciją, kurią ir apibrėšime.

Dviejų aibių A ir B Dekarto sandauga vadiname aibę dvejetų (arba

porų) (a, b), kuriuose a yra bet kuris aibės A elementas, b yra bet kuris
aibės B elementas, ir žymime Ax B.

Pasinaudoję apibrėžimu, galime užrašyti:

(а, Ь)еАхВ = аеАьЬеВ.
Dekarto sandauga pavadinta prancūzų matematiko Renė Dekarto (1596—
1650), įvedusio koordinačių sistemą plokštumoje, vardu. Kartais Dekarto
sandauga vadinama ir kitaip: sandauga, tiesiogine sandauga, kombinatorine
sandauga.
Pavyzdžiai. 1. Jeigu A= {a, b), B= {x, y, z), tai
AxB={(a, x), (a, y), (a, z), (b, x), (.b, y), (b, z)}.
2. Jeigu N = { 1 , 2, 3, ...} — natūrinių skaičių aibė, tai N x N = {(o, į ) } — aibė dveje-
tų (a, b), a ir b — natūriniai skaičiai.

Dekarto sandauga AxA vadinama aibės A Dekarto kvadratu, ji kartais

žymima A2.
Dekarto daugyba nėra nei komutatyvi, nei asociatyvi, bet ji turi šias dis-
tributyvumo savybes:
1. (AUB)X C=(AxC) υ (Bx c)·,
2. CX(AUB) = (CXA)O(CXB);
3. Ax(B г\ C)=(AxB) O(AxC);
4. (B n C)xA = (BxA) n (Cx A);
5. (AxB) n (Cx D) = (A Л C)x(B П D).
Įrodysime pirmąją iš jų, kitos savybės įrodomos analogiškai, (a, b)e(A +
+B) χ C = a eA + B A b e C = (a eA V а eB) Д b e C ξ (а eA Д b e C) V (а eB Д b e C) =
= (a, b)eAx C\/(a, b)eBxC=(a, b)e(Ax C) + (Bx C).
Dekarto sandaugą galima apibendrinti didesniam aibių skaičiui.
Jeigu A1, A2, ...,An — bet kokios aibės, tai jų Dekarto sandauga vadina-
me aibę, sudarytą iš (xv x2, ..., x„) pavidalo (sutvarkytų) rinkinių, kur xt
nepriklausomai vienas nuo kito „perbėga" visus aibės Ai elementus (/=1, 2,
..., и). Tokią sandaugą žymime

χ A4 χ . · . χ An*

Pavyzdžiui, R 3 ={(<2, b, c) | a, b, c e R} — trimatė vektorių-eilučių su

realiomis komponentėmis erdvė.
Nesunku įsitikinti štai kuo: jeigu visos aibės Ai ( / = 1, 2, ..., ri) baigtinės
ir kiekvienoje iš jų yra atitinkamai m i elementų, tai Dekarto sandaugoje
A1X A2X ... χ An yra тгт2...mn elementų. Kai bent viena iš aibių Ai bega-
linė, Dekarto sandauga taip pat turi neaprėžtai daug elementų.
 Pavyzdžiui, jeigu A = {1}, B = R , tai aibė A χ B = {(1, j ) | j e R } yra bega-
linė. Geometrinis Šios aibės vaizdas — tiesė, statmena ašiai χ ir einanti per
tašką su koordinatėmis (1, 0).
Kadangi aibių Dekarto sandaugos elementai yra sutvarkyti aibių elemen-
tų rinkiniai, tai iš to išplaukia, kad du Dekarto sandaugos A1XA2 χ ... χ An
elementai (at, a2, ..., an) ir (bv b2, ..., bn) lygūs tada ir tik tada, kai tų rinkinių
atitinkami elementai lygūs: a1=b1, a2=b2, ••., an=bn.
Uždaviniai
37. Parašykite aibių A ir B Dekarto sandaugas, kai:
1) A= {1, 2, 3}, B= {x, y),
2) A = {1}, B= {x, y, u, v},
3) A=B= {x, y},
4) Λ = . Β = Ν ,
5) A = (0, 1), B=(— 1, 1].
38. Įrodykite aibių Dekarto daugybos 2—5 savybes.
39. Parašykite:
1) A", jei A= {a},
2) A\ jei A= {a, β},
3) N 3 .

§13. Binariai sąryšiai

Mokantis matematikos, tenka nagrinėti įvairių tos pačios aibės elementų

arba skirtingų aibių elementų atitiktis, priklausomybes, funkcijas. Geometri-
joje nagrinėjama figūrų (pavyzdžiui, trikampių) panašumas, tiesių ir plokš-
tumų lygiagretumas, tiesių (atkarpų) statmenumas. Visiems gerai žinomi skai-
čių sąryšiai: „mažiau", „daugiau", „dalijasi" ir kt. Nagrinėjami ir įvairūs
funkciniai sąryšiai (funkcijos). Pavyzdžiui, jeigu y=x2, tai skaičiai —2 ir 4
susieti šiuo sąryšiu, o skaičiai 1 ir 3 nesusieti (3?H 2 Jr 1 ^ 3 2 ) .
Sąryšis (atitiktis, ryšis, priklausomybė) gali sieti du arba kelis tos pačios
aibės ar skirtingų aibių elementus.
Sąryšis, siejantis du elementus, vadinamas binariu.
Jeigu sąryšis sieja tos pačios aibės elementus, tai jis vadinamas aibės ele-
mentų sąryšiu. Jeigu sąryšis sieja aibių A u B elementus, jis vadinamas tų ai-
bių elementų sąryšiu. Pirmuoju atveju dar sakoma — sąryšis aibėje A, antruo-
ju — sąryšis tarp aibių A ir B. Šiek tiek plačiau aptarsime tik binarius sąry-
šius.
Dviejų elementų sąryšis — tai tam tikras bendras požymis, jungiantis tuos
elementus.
Pavyzdžiai. 1. Natūrinių skaičių dalumas — dalumo sąryšis. Natūrinis skaičius m da-
lijasi iš natūrinio skaičiaus n, kai galima rasti tokį natūrinį skaičių k, su kuriuo teisinga ly-
gybė m=n • k. Tuo atveju rašoma n\m; simbolis \ yra dalumo sąryšio ženklas. Taigi šiuo są-
ryšiu susietos skaičių poros (nk, n).
2. Sąryšis „mažiau" natūrinių skaičių aibėje. Natūrinis skaičius n mažesnis už natūri-
nį skaičių m, kai yra toks natūrinis skaičius k, su kuriuo teisinga lygybė m=n+k. Tuo atve-
ju rašome n < m ; simbolis < — sąryšio „mažiau" ženklas.
3. Tiesių statmenumo sąryšis. Tiesė a statmena tiesei b, jei jų susikirtimo kampas yra
status; žymima a±b.
 Visuose nagrinėtuose pavyzdžiuose, apibrėžiant binarį sąryšį, iš visų na-
grinėjamų elementų buvo išskirti tie dvejetai, kurie sudaryti iš elementų,
susietų atitinkamu sąryšiu. Štai antrajame pavyzdyje iš aibės N x N išskirtas
poaibis
B = {{n, n + k)\ne N, fceN}.
Ir kituose pavyzdžiuose panašiai galima išskirti sąryšiais susietų elementų
poaibius. Ir atvirkščiai, koks nors aibės A Dekarto kvadrato poaibis nusako
binarį sąryšį toje aibėje.
Pavyzdžiai rodo, kad tiksliai dar neapibrėžtą, tik intuityviai suvokiamą
binarį sąryšį aibėje, pasitelkus Dekarto sandaugą, galima nagrinėti kaip kon-
kretų matematinį objektą.

Aibių A ir B Dekarto sandaugos AxB poaibis yra binaris sąryšis

tarp aibių A ir B elementų.

Atskiru atveju, kai A=B, apibrėžiamas aibės A elementų sąryšis.

Aibės A Dekarto sandaugos su savimi (Dekarto kvadrato) A2 poaibis

yra aibės A elementų binaris sąryšis.

Jeigu nurodytas koks nors aibių A ir B (atskiru atveju gali būti A = B) ele-
mentus siejantis binaris sąryšis tf, tai nurodytas ir požymis, kuriuo remiantis
galima nustatyti, ar kokie nors konkretūs elementai a (a eA) ir b (beB) susieti
šiuo sąryšiu. Jeigu susieti, tai rašoma aab, arba (a, b) e a. Jeigu tie elemen-
tai sąryšiu d nesusieti, rašoma a g b, arba (a, b)ea. Pavyzdžiui, jeigu

(a, b) e {(n, n + k)\neN, k e N},

tai a<b.
Du binariai sąryšiai G1 ir C2, siejantys aibių A ir B elementus, vadinami
vienodais (sutampančiais, lygiais), jei aibės G1^AxB ir G2czA χ B, apibrė-
žiančios tuos sąryšius, sutampa: G1=Gi.
Apibrėžiant binarį sąryšį tarp aibių A ir B elementų, nekeliama jokių
reikalavimų pačioms aibėms.

Uždavinys
40. Raskite visus aibių A= {1, 2} ir B= {x, elementų sąryšius (naudokitės Dekarto
sandauga).

§14. Funkciniai sąryšiai. Ekvivalenčios aibės

Aptarsime tuos aibių A ir B elementų sąryšius, kurie vadinami funkcijo-
mis — funkcinius sąryšius.
 Sąryšis f ^ A v-B tarp aibių A ir B elementų vadinamas funkcija (fun-
kciniu sąryšiu), jei

( ( * , J i ) е / Λ (χ, j 2 ) e f ) => O 1 = J 2 ) .

Taigi funkciniame sąryšyje, esant lygiems pirmiesiems porų elementams,

lygūs ir antrieji.
Pavyzdžiui, jeigu A=B=N ir f= {(n, n2) | neN}, tai sąryšis / yra funkcija,
nes antroji susietų skaičių poros komponentė vienareikšmiškai apibrėžiama
pirmąja.
Funkcijos f A x B apibrėžimo sritimi vadinama aibė
Df={x\xe A A{1yeB)(x, y)ef).
Funkcijos fcAxB reikšmių sritimi vadinama aibė
Ef={y\yeBA(3xeA)(x, y)ef).
Df yra sąryšio f elementų porų pirmųjų elementų, o Ef — antrųjų ele-
mentų aibės.
Nagrinėtame pavyzdyje A =B = N, f= {(n, n2) | neN}<=]\'2, Df yra na-
tūrinių skaičių aibė N, o E f - natūrinių skaičių kvadratų aibė. Sąryšyje
g = {(χ, sin χ) I χ e R} atitinkamai gauname Dg = R, Eg= [— 1, 1].
Pateiktasis funkcijos apibrėžimas kiek neįprastas, tačiau labai konkre-
tus. Pagal jį — funkcija yra tam tikru būdu sudaryta aibė, t. y. tam tikras
aibių AhB Dekarto sandaugos poaibis. Taigi funkcijos lygios, kai jų aibės
sutampa.
I· Reiktų atkreipti dėmesį, kad pateiktoje terminologijoje, kai f ^ A x B
yra funkcija, užrašai
х/У, (х, У) e f , y = f ( x ) , f ( x ) = y
reiškia vieną ir tą patį — χ ir y susieti funkcija / , χ yra funkcijos / argumen-
to reikšmė, y — funkcijos / reikšmė. Taip pat sakoma, kad y yra funkcijos
f reikšmė taške x.
Funkcijos įvairiais aspektais nagrinėjamos matematinėje analizėje, funk-
cijų teorijoje, kitose matematinėse teorijose. Pateiksime tam tikrą funkcijų
klasifikaciją, kuria toliau remsimės.
Funkcija f A x B vadinama injekcija, jei:
1) Df= A,
2) Efc=B,
3) ((x, j)e/A(r, j)e/)=>x=z.
Funkcija fr^AxB vadinama surjekcija, jei:
1) Df= A,
2) Ef=B.
Funkcija f^Ax B vadinama bijekcija, jei:
1) Df=A,
2) E -JB
3) (Й, yUfA(z, y ) E f y x = z.
 Įsidėmėtina, kad į funkcijos apibrėžimą įeina trys faktoriai: aibė A, aibė
B ir požymis (savybė, taisyklė, formulė ir pan.), kuris apibrėžia sąryšį tarp ai-
bių A ir B elementų. Gana įprasta funkciją tapatinti su taisykle, kuri apibrėžia
tą sąryšį. Tačiau toks funkcijos apibrėžimas neišsamus.
Pateiktieji funkcijų tipai — injekcija, surjekcija, bijekcija — neapima
visų galimų funkcijų.
Pavyzdžiai. 1. Sakykime, Z 1 = {O, sinx) | x e R } ir Z>r = R = ( - o o , со), £ > = [ - 1 , 1]
Егф R, taigi / nėra surjekcija. Kadangi (O, OjeZ1 ir (π, Oje/,, o pirmieji šių porų elementai ne-
lygūs esant lygiems antriesiems, tai / nėra ir injekcija.
2. Funkcija / t = { ( x , y) I y = s i n x , x e R , ye[—l, 1]} yra surjekcija, bet nėra injekcija.
3. F u n k c i j a / , = {(x, y) | ^ = sin χ, xe[0, π/2], ye[— 1, 1]} yra injekcija, bet nėra surjek-
cija, nes Z>/=[0, πβ\Φ[-\, 1].
4. Funkcija Z 1 = {(x, y) | > = sin χ, χ ε [ - π / 2 , π/2], y e [ - 1 , 1]} yra aibių [ - π / 2 , π/2] ir
[ —1, 1] bijekcija.

Dažnai tuo atveju, kai Df=A ir EfciB, funkcija f<=AxB žymima

/ : A->B arba A -U B.

Jeigu tarp aibių A ir B galima apibrėžti bent vieną bijekciją, tai tos
aibės vadinamos ekvivalenčiomis ir rašoma
A~B.

Jeigu dvi baigtinės aibės yra ekvivalenčios, tai jų elementų skaičius vieno-
das. IŠ tikrųjų tarp tokių aibių galima nustatyti bijekciją — kiek viena aibė
turi elementų, tiek turi turėti ir antroji.
Pavyzdžiai. 1. Tarkime, kad A ir B yra aibės:

A = {a, b, c, d) ir B={ 2, 3, 4, 5 ) .

Nustatysime tarp šių aibių elementų sąryšį / šia priskyrimo taisykle (priskyrimo, arba
sąryšio, ženklu laikysime <->):

a*-* 5, b*-> 3, c*-> 2, i/<-»4.

Žymėdami šią taisyklę kaip funkciją, galime r a š y t i / ( o ) = 5 , / ( 6 ) = 3 ir t. t. Matome, kad są-
ryšio / a p i b r ė ž i m o sritis Df sutampa su aibe A, o funkcijos/reikšmių sritis Rf- su aibe B.
Taigi šis sąryšis yra surjekcija. Kadangi priskyrimo taisykle sudarytos poros

(a, 5), (b, 3), (c, 2), (d, 4) (1.23)

ir tarp jų nėra porų, turinčių lygius antruosius elementus, tai teisinga 3-oji injekcijos (taip
pat bijekcijos) sąlyga.
Taip apibrėžta funkcija yra kartu ir injekcija, ir surjekcija, taigi ir bijekcija. Taip pat
akivaizdu, kokiu aibių A ir B Dekarto sandaugos poaibiu apibrėžiama ši funkcija. Tai poai-
bis, kurį taip pat galima žymėti r a i d e / i r kurio elementai sutampa su (1.23). Aibių A ir B
Dekarto sandauga šiuo atveju turės 16 elementų; be išvardytųjų, dar poras (a, 2), (a, 3), (a, 4),
(b, 2) ir kt.
Akivaizdu, kad ši atsitiktinai parinkta priskyrimo taisyklė nėra vienintelis galimas bi-
jekcijos nustatymo būdas.
 2. Paprastą injekcijos, kuri nebūtų surjekcija, pavyzdį gautume paėmę vietoje aibės A
jos poaibį A1= {b, c, d), vietoje poaibio, sudaryto iš (1.23) porų, — aibių A1 ir B Dekarto
sandaugos A1XB poaibį
{(6, 3), (c, 2), (d, 4)}.
Kadangi taip nusakytos funkcijos reikšmių sritis nesutaps su aibe B (Ef neturi elemento
5), tai / nebus surjekcija, tačiau ji bus injekcija.
3. Pažymėję JJ1 aibę {2, 3}, pateiksime surjekcijos, kuri nėra injekcija, pavyzdį, apibrėž-
dami aibių A ir B1 elementų atitiktį šitaip:
a<-*2, ū<->2, c*->2, </<->3.
Čia negalioja 3-oji injekcijos sąlyga — keliems aibės A elementams priskirtas vienas ir
tas pats aibės B1 elementas.
4. Aibių A u B Dekarto sandaugos poaibis, kurį sudaro elementai
(e, 2), (a, 3), (6, 2), (c, 4), (d. 5),
apibrėžia tam tikrą šių aibių elementų sąryšį, bet šis sąryšis nėra funkcija, nes čia negalioja
pagrindinės funkcijos apibrėžimo sąlygos (neturi būti porų su vienodomis pirmosiomis po-
rų komponentėmis ir skirtingomis antrosiomis).

Kalbėti apie begalinių aibių elementų skaičių nėra prasmės. Tuo atveju
ekvivalenčioms aibėms apibūdinti įvedama aibių galios sąvoka.
Sakoma, kad ekvivalenčios aibės yra vienodos galios.
Vadinasi, aibės galia suprantama tai, kas yra bendra visoms tarp savęs
ekvivalenčioms aibėms. Aibės galiai žymėti vartojamas simbolis Card.
Nesunku suvokti, kad visoms tarp savęs ekvivalenčioms baigtinėms
aibėms bendra — jų elementų skaičius. Tad baigtinių aibių galia laikomas jų
elementų skaičius, taigi tusčiosios aibės galia lygi 0. Pavyzdžiui,
Card {1, 3} = Card {a, b}=2,
Card { χ } = C a r d {0} = 1,
Card 0 = 0 .
Jeigu aibė A yra aibės B poaibis, tai aibės A galią laikome ne didesne už
aibės B galią.
IŠ visų begalinių aibių savo paprastumu išsiskiria natūrinių skaičių aibė
N. Aibės, ekvivalenčios natūrinių skaičių aibei, pasižymi tuo, kad jų elementus
galima tam tikru būdu numeruoti, skaičiuoti. Tokios aibės vadinamos suskai-
čiuojamomis (skaičiosiomis).
Suskaičiuojamos aibės galia laikoma mažiausia iš visų begalinių aibių galių.
Tokį pasirinkimą pateisina nesunkiai įrodomas faktas, kad bet kuri begalinė
aibė turi poaibį, ekvivalentų natūrinių skaičių aibei.
Nesunku įrodyti, kad sveikųjų skaičių aibė Z ir racionaliųjų skaičių ai-
bė Q yra ekvivalenčios natūrinių skaičių aibei. Pavyzdžiui, aibių Z ir N bi-
jekciją galima nustatyti tokiu būdu: priskirkime teigiamam sveikajam skaičiui
a natūrinį skaičių 2a, neigiamam sveikajam skaičiui — a — natūrinį skaičių
2a+ 1, sveikajam skaičiui O — natūrinį skaičių 1.
Bijekcijos nustatymas tarp bet kurios aibės A ir natūrinių skaičių aibės
N yra ne kas kita, kaip aibės A elementų numeravimas. Taigi suskaičiuoja-
mą aibę galime apibrėžti kaip tokią begalinę aibę, kurios elementus galima
sunumeruoti (t. y. nustatyti taisyklę, kuria remdamiesi galėtume rasti bet ku-
rio aibės A elemento numerį).
Begalinės aibės, neekvivalenčios natūrinių skaičių aibei, vadinamos ne-
suskaičiuojamomis (neskaičiosiomis). Tokia yra (kaip vėliau matysime) rea-
liųjų skaičių aibė R. Jos galia vadinama kontinuumu. Viena iŠ matematikos
problemų yra vadinamoji kontinuumo hipotezė — aibė, kurios galia didesnė
už suskaičiuojamos aibės galią ir mažesnė už kontinuumo galią, neegzistuoja.
Iš pačios kontinuumo hipotezės formuluotės aišku, kad iki šiol nerasta
tokios aibės, kurios galia būtų didesnė už aibės N galią, bet mažesnė už ai-
bės R galią. Tačiau žinoma, kaip sukonstruoti aibę, kurios galia būtų didesnė
už bet kokios pasirinktos aibės galią. Galima įrodyti, kad aibės A poaibių
aibės galia yra didesnė už aibės A galią.
Šis teiginys gana akivaizdus imant baigtines aibes. Jeigu aibė A turi n ele-
mentų, tai tiek pat ji turi ir poaibių po vieną elementą. Jeigu n> 1, tai aibė
A turi poaibių ir su 2, 3, . . . , n elementų. Jeigu aibė A netuščia, tai skirtingi
poaibiai yra tuščioji aibė ir visa aibė A, tad aibės A poaibių yra daugiau negu
jos elementų. Vadinasi, didžiausios galios aibė neegzistuoja — kad ir kokią
imtume aibę A, galėsime sudaryti dar didesnės galios aibę (pavyzdžiui, aibės
A poaibių aibę).
Begalinės aibės ekvivalenčios kuriam nors savo tiesioginiam poaibiui. Aibių
teorijoje ši savybė laikoma begalinės aibės apibrėžimu, t. y. aibė vadinama be-
galine, jei ji ekvivalenti savo tiesioginiam poaibiui.

Uždaviniai
41. Parinkite aibes A ir B taip, kad funkcija

/={(*, ^b=Cosx, xeA, yeB}

būtų šių aibių: 1) surjekcija, 2) injekcija, 3) bijekcija.

42. Nustatykite, kurios iš f u n k c i j ų / : A^-B, aprašytų formulėmis:
1) ji=sin χ, yeB=[-2, 2], xeA = [0, π],
2) y=x\ yeB=S, xeA = T<,
3) y=x\ yeB=[0, 9], xeA = [0, 3],
4) ;e=0, yeB=0, xeA=N,
yra surjekcijos, injekcijos, bijekcijos?
43. Raskite, keliais būdais galima nustatyti aibės A= (a, b, c} surjekciją ir injekciją
aibėje B = {1, 2, 3}.
44. Nustatykite aibių N ir Z bijekciją kitu budu negu šio paragrafo pavyzdyje.
45. Raskite šių aibių galią:
1) A= {n I neN, n a < 1000},
2) B= {n I neN, 2" = я},
3) C=0 +0 +0 +0,
4) D= {n I ne N, n=2*},
5) E — aibė trupmenų, kurių skaitiklis 1,
6) F= (10, 11, 12, 13, 14, ...},
7) G=N\(A U5 U C);
čia A, B, C — šiame uždavinyje apibrėžtos aibės, N — natūrinių skaičių aibė.
46. Parinkite baigtines aibes A ir B taip, kad būtų:
1) Card (A UB)= Card A,
2) Card (A U B)=Card / i + Card B,
3) Card (A\B) = Cardzl,
4) Card (А\В) = CardB,
5) Card (А\В)=0,
6) Card (An B j = C a r d Л-Card В,
7) Card (An Bj = Card Α.
 §15. Ekvivalentumo ir tvarkos sąryšiai
Šiame paragrafe trumpai apžvelgsime du aibės sąryšių tipus, labai svarbius
matematikai: ekvivalentumo ir tvarkos sąryšius. Be šių sąvokų būtų neįmano-
ma matematinė analizė ir daugelis kitų matematikos teorijų.
Pirmiausia aptarsime keletą sąryšių aibėje savybių.

Aibės A elementų sąryšis a c Ax A vadinamas refleksyviu, jei kiekvie-

nas aibės A elementas a šiuo sąryšiu susietas su savimi:
(y as A) (a, a)ea.

Yra refleksyvių ir nerefleksyvių sąryšių. Pavyzdžiui, trikampių pana-

šumas, natūrinių skaičių dalumas — refleksyvieji sąryšiai. Tačiau tiesių stat-
menumas, sąryšis „mažiau" natūrinių skaičių aibėje nėra refleksyvūs sąry-
šiai.

Aibės A elementų sąryšis aczAxA vadinamas simetriniu, jei kiekvie-

ną aibės A elementų porą a, b, susietą sąryšiu a, atitinka pora b, a, taip
pat susieta tuo pačiu sąryšiu:
(V (a, b) e σ) (b, a) e σ.

Tiesių lygiagretumas, jų statmenumas, trikampių panašumas, skaičių

lygumas — tai vis simetriniai sąryšiai. Natūrinių skaičių dalumas, sąryšis
„mažiau" nėra simetriniai.

Aibės A elementų sąryšis σ<=ΑχΑ vadinamas tranzityviu, jei elemen-

tams a ir b bei b ir c esant susietiems tuo sąryšiu, susieti ir elementai a ir c:
(V(a, b)ea, (b, c)ea)(a, c)e a.

Tranzityviųjų sąryšių pavyzdžiai: tiesių lygiagretumas, trikampių panašu-

mas, sąryšis „mažiau" aibėje N. Tiesių statmenumas jau nėra tranzityvus:
jeigu plokštumoje yra tokios trys tiesės a, b ir c, kad a statmena b, o b stat-
mena c, tai tiesės a k c bus ne statmenos, o lygiagrečios.

Sakoma, kad aibės A elementų sąryšis τ c Ax A turi trichotomijos

savybę, jei su kiekviena aibės A elementų pora (a, b) teisingas vienas ir
tiktai vienas iš šių teiginių:
1) {a, b) e τ,
2) (b, a)ez,
3) a = b.
 Skaičių aibėse žinomi sąryšiai „mažiau", „daugiau" pasižymi tricho-
tomijos savybe. Dalumo sąryšis natūrinių skaičių aibėje šios savybės neturi
nes, pavyzdžiui, nei 5 dalijasi iš 2, nei 2 iš 5, nei 2 lygu 5.

Aibės A elementų sąryšis, kuris yra refleksyvus, simetrinis ir tran-

zityvus, vadinamas ekvivalentumo sąryšiu.

Ekvivalentumo sąryšiai yra trikampių panašumas, natūrinių skaičių lygu-

mas. Tiesių statmenumas, sąryšis „mažiau" skaičių aibėse nėra ekvivalentu-
mo sąryšiai.
Jeigu aibėje A apibrėžtas ekvivalentumo sąryšis ir a yra kuris nors aibės
A elementas, tai visumą tų aibės A elementų, kurie susieti su a tuo sąryšiu
vadiname ekvivalentumo klase ir žymime Ka.

4 teorema. Bet kurios dvi ekvivalentumo klasės arba sutampa, arba netun
bendrų elementų.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad aibėje A apibrėžtas ekvivalentumo sąryšis

d. Jeigu ekvivalentumo klasės Ka ir Kb turi bendrą elementą g, tai iš priklauso-
mybių (a, g) e a ir (g, b) e a bei tranzityvumo savybės išplaukia (a, b) e a.
Taigi aeKb ir kartu b eKa. Gauname Ka<=Kb ir K„<=Ka. Taigi Ka=Kb.
Kadangi kiekvienas aibės A elementas a priklauso klasei Ka, tai aibė, ku-
rioje apibrėžtas ekvivalentumo sąryšis, suskirstoma į nesikertančias ekvi-
valentumo klases; jų skaičius gali būti baigtinis arba begalinis.
Pavyzdžiui, trupmenų lygumo sąryšis (a/b ir c/d laikome lygiomis, jei
ad=bc, trupmenų vardikliai b ir d nelygūs 0) yra ekvivalentumo sąryšis aibė-
je Q. Tuo nesunku įsitikinti patikrinus visas ekvivalentumo sąryšio sąlygas.
Šis sąryšis suskirsto aibę Q į be galo daug ekvivalentumo klasių, kurių kiek-
vienoje — be galo daug lygių trupmenų, užrašomų skirtingais būdais. Pavyz-
džiui,

3 3 6 - 6 9
1 1 ' 2 ' -2 ' 3

Aibė klasių, į kurias suskirstoma aibė A pagal ekvivalentumo sąry-

šį cf, vadinama faktoraibe ir žymima А/в.

Toliau nagrinėsime tiesinės tvarkos sąryšį.

Aibės elementų sąryšis vadinamas tiesinės tvarkos sąryšiu, jei jis yra
tranzityvus ir turi trichotomijos savybę.
 Aibė, kurioje apibrėžtas tiesinės tvarkos sąryšis t c A x A , vadinama
tiesiškai sutvarkyta aibe. Baigtinę tiesiškai sutvarkytą aibę kartais vadinsime
trumpiau — sutvarkytąja aibe.
Tiesinės tvarkos sąryšiai — sąryšis „mažiau" realiųjų skaičių aibėje,
sąryšis „taškas B yra į dešinę nuo taško A" horizontaliosios tiesės taškų ai-
bėje.
Jeigu aibės elementai a, b susieti tvarkos sąryšiu τ :
a τ b,
tai sakoma, kad elementas a eina prieš elementą b arba elementas b eina po
elemento a.
Tiesiškai sutvarkytos aibės elementus rašome taip, kad tie elementai,
kurie eina po elemento a, būtų parašyti į dešinę nuo a. Išraišką {a, b, c}gali-
ma laikyti sutvarkyta trijų elementų a, b, c aibe, kurioje elementas b eina po
elemento a, o elementas c — po b. Tą pačią aibę galima sutvarkyti dar penkiais
būdais:
{a, c, b}, {b, a, c}, {b, c, a}, {c, a, b}, {c, b, a}.

Sutvarkytos aibės elementas, prieš kurį nėra jokių elementų, vadinamas

pirmuoju elementu, elementas, po kurio neina nė vienas elementas, vadina-
mas paskutiniu. Bet kuri tiesiškai sutvarkyta baigtinė aibė turi pirmąjį ir pas-
kutinį elementą. Begalinėje sutvarkytoje aibėje pirmasis ar paskutinis elemen-
tas gali būti, bet gali ir nebūti. Pavyzdžiui, neigiamų sveikųjų skaičių aibė,
sutvarkyta sąryšio „mažiau" atžvilgiu, turi paskutinį elementą, bet neturi
pirmojo:
{...-4, -3, -1}.
Sutvarkytosios aibės (A, τ) elementas b, kuris eina po elemento a, bet
prieš elementą c, vadinamas esančiu tarp elementų a, c. Šiuo atveju žymime
α τ 6 τ c.
Visuma elementų, esančių tarp elementų a ir b, vadinama atviruoju inter-
valu ir žymima (a, b). Vadovėliuose galima rasti ir anksčiau vartotą atvirojo
intervalo žymėjimą ]a; b[.
Aibė, kuri gaunama prie atvirojo intervalo (a, b) prijungus jo galus — ele-
mentus a ir b, vadinama uždaruoju intervalu, arba atkarpa, ir žymima [a,
b] (ankstesnis žymėjimas [a; b\).
Elementai a, b vadinami gretimais, jeigu tarp jų nėra jokio kito elemento.
Sutvarkytoji aibė vadinama tirštąja, jeigu imant kiekvieną jos elementų
porą a, b galima rasti trečią elementą, esantį tarp a ir b.
Nesunku įsitikinti, kad natūrinių ir sveikųjų skaičių aibės nėra tirštos, o
racionaliųjų ir realiųjų skaičių aibės tirštos.
Sutvarkytoji aibė, kurioje visiems jos elementams, išskyrus pirmąjį ir pas-
kutinį, galima nurodyti du gretimus elementus, vadinama diskrečiąja. Pir-
masis ir paskutinis diskrečiosios aibės elementas turi tik po vieną gretimą
elementą.
Akivaizdu, kad natūrinių ir sveikųjų skaičių aibės yra diskrečios.
 Baigtinę aibę galima taip sutvarkyti, kad ji būtų diskreti, turėtų pirmąjį
ir paskutinį elementus.
Aibė vadinama visiškai sutvarkyta, jeigu bet kuris jos poaibis turi pirmąjį
elementą.
Natūrinių skaičių aibė yra visiškai sutvarkyta sąryšio „mažiau" atžvil-
giu, t. y. pagal skaičių didumą. Racionaliųjų skaičių aibė nėra visiškai sutvar-
kyta. Pavyzdžiui, nežinome, koks pirmasis šios aibės intervalo (O, 1) elemen-
tas.
Aptarėme binarius sąryšius. Galima apibrėžti ir bendresnius sąryšius.
Sakykime, A1, A2, ..., An yra aibės (tarp jų gali būti ir sutampančių). Šių
aibių и-narės Dekarto sandaugos
χ A2 χ . . . χ An
poaibis vadinamas n-nariu aibių A1, A2, ..., An elementų sąryšiu.
Uždaviniai
47. Nustatykite, kurie iš šių sąryšių yra simetriniai, tranzityvūs, refleksyvūs:
1) χ lygus y kvadratui,
2) χ mažesnis už y,
3) χ yra į kairę nuo y,
4) χ lengvesnis už y,
5) χ ilgesnis už y.
48. Patikrinkite, ar sveikųjų skaičių aibės Z elementų sąryšis σ „skaičių m ir n skirtu-
mas dalus iš 5" yra ekvivalentumo sąryšis. Raskite faktoraibę Z / a .
49. Sutvarkykite visais galimais būdais aibę {x, y, u, v}.

§16. Baigtinės aibės. Kombinatorika

Nustatėme, kad (tiesiškai) sutvarkyti baigtinę aibę — reiškia išdėstyti
jos elementus tam tikra tvarka. Tai galima atlikti keičiant vietomis aibės
elementus. Keliais skirtingais būdais galima sutvarkyti baigtinės aibės ele-
mentus? Intuityviai aišku tik tiek, kad tų būdų yra baigtinis skaičius.
Nagrinėjant baigtines aibes, dažnai tenka tirti j ų poaibius, tenkinančius
tam tikras sąlygas, grupuoti tų poaibių elementus atsižvelgiant į įvairius po-
žymius, nustatinėti sutvarkytų ir nesutvarkytų poaibių skaičių, įvairiais bū-
dais atrinkinėti, jungti, perstatinėti, tvarkyti elementus. Atlikdami tuos veiks-
mus su baigtinės aibės elementais, gauname tam tikrus elementų rinkinius,
kuriuos vadiname tos aibės elementų junginiais, arba kombinacijomis.
Pavyzdžiui, iš aibės {a, b, c, d) elementų galime sudaryti elementų rinki-
nius
a, b, c,
b, c, a,
Cy Cj CJ C
ir kt.
Pirmąjį rinkinį sudaro visi tos aibės elementai, išskyrus vieną — d. Antrą-
jį rinkinį sudaro tie patys pirmojo rinkinio elementai, tačiau išdėstyti kita
tvarka. Trečiąjį rinkinį sudaro keturi vienodi aibės elementai.
 Matematikos šaka, nagrinėjanti junginių sudarymo dėsningumus ir įvairių
tipų junginių skaičius, vadinama kombinatorika.
Susipažinsime su kai kuriais elementariais kombinatorikos dėsniais.
Tarkime, kad baigtinėje aibėje A yra n skirtingų elementų. Šios aibės ele-
mentus vartosime junginiams sudaryti.
Visus junginius galime skirstyti į du pagrindinius tipus: paprastuosius ir
kartotinius. Paprastuosiuose junginiuose visi elementai skirtingi. Tokie jun-
giniai yra ir aibės A poaibiai. Kartotiniuose junginiuose gali būti sutampan-
čių elementų. Tokiais atvejais jie nėra aibės A poaibiai.
Ir vieni, ir kiti junginiai dar skirstomi į gretinius, kėlinius, derinius. Jungi-
nius, kuriuose yra k elementų, vadinsime k-nariais junginiais.
Iš pradžių nagrinėsime paprastuosius junginius. Juos dažniausiai vadin-
sime tiesiog „junginiais", o kalbėdami apie antrojo tipo junginius, visuomet
pridėsime žodį „kartotiniai".
Junginiai kartais gali būti sudaromi parenkant elementus ne iš vienos,
o iš dviejų arba ir daugiau baigtinių aibių.
Nagrinėsime ne tiek pačius junginius, kiek jų skaičių. Pagrindinis kombi-
natorikos uždavinys — nustatyti, kiek yra tam tikro tipo junginių. Čia ir pra-
verčia vadinamosios kombinatorinės taisyklės.
Pažymėkime μ(Α) baigtinės aibės A elementų skaičių. Jeigu aibės A1,
A2, ..., An yra baigtinės ir poromis neturi bendrų elementų, tai akivaizdu,
kad
μ (A1 \J A2U . . . υΛ„) = μ ( Λ ι ) + μ ( Λ ) + . . . + μ(Λ„)·

Remdamiesi šia lygybe, formuluojame taisyklę.

Kombinatorinė sudėties taisyklė. Jeigu elementą galima parinkti iš aibės
A1, turinčios mx elementų, arba iš aibės A2, turinčios m2 elementų, ..., arba
iš aibės An, turinčios m„ elementų, ir aibės A1, A2, ..., An poromis neturi bendrų
elementų, tai tą elementą galima parinkti

W1 + W2 + . . . + m„
skirtingų būdų.
Iš tikrųjų, jeigu elementas parenkamas arba iš aibės A1, arba iš aibės A2,
..., arba iš aibės An, tai jis parenkamas iš tų aibių sumos, kurios elementų
skaičius ir yra m 1 + m 2 + ... + m„.

Pavyzdys. Dviejų klasių mokiniai, susirinkę drauge, renka vieną delegatą į moksleivių
sąskrydį. Keliais būdais jį galima išrinkti, jei vienoje klasėje yra 30 mokinių, kitoje — 32?
Kadangi abiejose klasėse nėra bendrų elementų (mokinių), tai pasinaudoję kombina-
torinė sudėties taisykle, delegatą mokiniai gali išrinkti 62 būdais (bet kuris iš tų 62 mokinių
gali tapti delegatu).

Rasime dviejų baigtinių aibių A ir B, turinčių atitinkamai m ir n elementų,

Dekarto sandaugos AxB elementų skaičių.
Dekarto sandaugos AxB elementai, kaip žinome, yra poros, kuriose pir-
masis poros elementas paimtas iš aibės A, antrasis iš aibės B. Pažymėję aibės
A elementus raidėmis аъ a2, ..., am, matome, kad yra n (alt b) pavidalo porų,
b — bet kuris aibės B elementas, tiek pat (a2, b) pavidalo porų, b — vėl bet
kuris aibės B elementas, ir t.t., pagaliau yra n (am, b) pavidalo porų. Iš viso
tokių porų yra mn.
Taigi

Ši formulė nesunkiai apibendrinama ir didesnio baigtinių aibių skaičiaus

Dekarto sandaugai:
μ (A1 χ A2 χ . . . χ An) = μ(A1)-μ (A2). . .μ(Αη).
Pasinaudoję Šia formule, formuluojame kitą kombinatorinę taisyklę.
Kombinatorinė daugybos taisyklė. Jeigu elementą a, galima parinkti iš ai-
bės A1, turinčios Wj elementų, elementą a2 — iš aibės A2, turinčios m2 elementų,
..., elementą a„ galima parinkti iš aibės An, turinčios mn elementų, tai rinkinį
(aj, a2, ..., a„) galima sudaryti
W1W2- · -mn
skirtingų būdų.
Pavyzdys. Keliais būdais galima sudaryti tarybą iš 3 mokinių, jei į ją išrenkama po 1
mokinį iš trijų lygiagrečių klasių, kuriose yra atitinkamai 29, 32 ir 35 mokiniai.
Į tarybą, kurią sudaro trys skirtingų klasių mokiniai X, Y, Z, galima žiūrėti kaip į trijų
mokyklos klasių „Dekarto sandaugos" elementą (X, Y, Z). Remdamiesi kombinatorinė
daugybos taisykle, randame galimų skirtingų mokinių tarybų skaičių:
2 9 - 3 2 - 3 5 = 32480.

Įsidėmėkite, kad kombinatorinė sudėties taisyklė taikytina tuomet, kai

aprašant junginius vartojama jungtis „arba". Vartojant jungtį „ir", reikia
taikyti kombinatorinę daugybos taisyklę.

§17. Gretiniai, kėliniai, deriniai

Sudarydami kurį nors baigtinės aibės A elementų junginį, vienu atveju
j elementų išdėstymo junginyje tvarką nekreipiame dėmesio, kitu atveju bū-
na svarbi ir elementų tvarka. Pavyzdžiui, mums nesvarbu, kokia tvarka su-
pakuos išrinktas knygas, bet labai svarbu, kaip užrašys pašto indeksą, juk vi-
sai ne tas pats, kurį skaitmenį rašyti pirma, kurį — po jo.
Nagrinėsime junginius, kuriuose elementų eilės tvarka svarbi.

Gretiniai. Gretiniu iš n elementų po k vadinamas bet kuris sutvarky-

tas n elementų aibės poaibis, turintis k elementų.

Iš apibrėžimo išplaukia, kad O ^ k ^ n .

Gretinius iš n elementų po k trumpiau vadinsime k-nariais gretimais,
nenurodydami aibės elementų skaičiaus (sutarėme šį skaičių visada žymėti
n).
Du k-nariai gretiniai laikomi skirtingais, jeigu jie skiriasi bent vienu ele-
mentu arba elementų tvarka.
 Du aibės poaibiai yra skirtingi, jeigu jie skiriasi bent vienu elementu, o
bet kurį poaibį, turintį daugiau kaip vieną elementą, dar galima įvairiais bū-
dais sutvarkyti ir gauti skirtingus gretinius. Vadinasi, gretinių iš n elementų
po Ar galima sudaryti (jei k > 1) daug daugiau negu k elementų turinčių aibių.

Pavyzdys. Sudarykime visus aibės {a, b, c, d} gretinius po 3 elementus. Iš pradžių su-

rašykime visus šios aibės poaibius, turinčius 3 elementus (kad būtų paprasčiau, šiuo atveju
elementų neskirsime kableliais):
abc, abd, acd, bed.
Visaip keisdami vietomis elementus, kiekvieną šių poaibių galime sutvarkyti 6 būdais.
Pirmąjį poaibį {a, b, c} sutvarkome šitaip:
abc, acb, bac, bea, cab, cba.
Panašiai sutvarkome visais galimais būdais ir kitus tris poaibius:
abd, adb, bad, bda, dba, dab;
acd, ade, cad, cda, dca, dac;
bed, bdc, cbd, cdb, deb, dbc.
Gavome 24 skirtingus gretinius iš 4 elementų po 3.

Skirtingų gretinių iŠ n elementų po k skaičius žymimas Ak (A — pirmoji

raidė prancūzų kalbos žodžio arrangement — gretinys). Šis žymėjimas turi
prasmę, kai n ir k — natūriniai skaičiai, be to, k ^ n.
Pateiksime formulę gretinių skaičiui Ak rasti.
5 teorema. Kai I ^k^n,
Ak = n(n—l)...(n — k+l). (1.24)
Į r o d y m a s . Tarkime, kad k>2. Gretinj -Ia1, a2, ..., ak} iš aibės, turin-
čios n elementų, sudarome šitaip: elementą а г imame iŠ aibės, turinčios n ele-
mentų (visos A), elementą a2 imame iš aibės, turinčios и — 1 elementą, elemen-
tą a3 imame iš aibės, turinčios n—2 elementus (nes du elementai jau paimti iš
aibės A), . . . , elementą ak imame iš aibės, turinčios n —(k—1) elementų.
Kadangi junginys sudaromas vartojant jungtį „ir", tai pagal kombi-
natorinę daugybos taisyklę gauname (1.24) formulę tuo atveju, kai З ^ к ^ п .
Skaitytojui paliekame įsitikinti, kad ši formulė teisinga ir kai A r = I bei Ar = 2.
Prisiminę, kad m\=m-(m —1)...2-1, kai meN, o 0! = 1, ir pastebėję, kad
gretinys iš n elementų po O elementų yra tuščioji aibė, gretinių skaičiaus for-
mulę galime pakeisti šitokia:

Α
»= ΐΛ)Τ> kai
(1.25)
Pavyzdžiai. 1. Keliais būdais galima sudaryti 5 pamokų tvarkaraštį pirmadieniui,
jeigu dėstoma 10 dalykų?
Kadangi tvarkaraščiai skiriasi ir kai tie patys dalykai surašyti skirtinga tvarka, tai
ieškomasis skaičius yra skaičius gretinių iš 10 elementų po 5:

/4į0 = 10 · 9 · 8 • 7 · 6 = 3 0 2 4 0 .
2. Kiek galima parašyti triženklių skaičių su skirtingais skaitmenimis?
Rašydami skaičius, vartojame skaitmenis 0, 1 , 2 , ..., 9. Iš šių 10 skaitmenų galime su-
daryti A\0 gretinių po 3 skaitmenis, kurie visi būtų skirtingi. Tačiau pirmasis skaitmuo negali
būti ulis, todėl iš bendro skaičiaus A'0 reikia atimti skaičių gretinių, kurių pirmasis skait-
muo 0. Jų bus A\. Taigi ieškomasis skaičius yra
A l 0 - A l = I O - 9 - 8 - 9 - 8 = 648.

Kėliniai. Kėliniu iš n elementų vadiname gretinį iš n elementų po n.

Visų galimų kėlinių iš n elementų skaičius žymimas Pn (P — pirmoji rai-

dė prancūzų kalbos žodžio permutation — perstatymas). Iš kėlinio apibrė-
žimo
Pn= Ann = n\. (1.26)
Prisiminkime, kad gretinį apibrėžėme kaip n elementų aibės sutvarkytą
poaibį, turintį k elementų. Kadangi kėlinių atveju k=n, tai kiekvienas kėlinys
turi tuos pačius elementus kaip ir nurodytoji aibė. Vadinasi, visi n elementų
kėliniai skiriasi tik elementų tvarka. Keliais skirtingais būdais galima su-
tvarkyti n elementų aibę, tiek yra skirtingų n elementų kėlinių.
Pavyzdys. Keliais skirtingais būdais galima surašyti tuos pačius 5 dalykus vienos die-
nos tvarkaraštyje?
Ieškomasis skaičius bus 5 pamokų aibės galimų sutvarkymų skaičius Pb= 5! =120.

Deriniai. Deriniu iš n elementų po k vadiname bet kuri n elementų

aibės poaibį, turintį k elementų.

Šis apibrėžimas nuo gretinio apibrėžimo skiriasi tik tuo, kad nenurodyta
poaibio elementų tvarka. Iš apibrėžimo taip pat išplaukia, kad 0a% k ^ n .
Du poaibiai, kaip žinome, yra skirtingi, jeigu jie skiriasi bent vienu elemen-
tu. Panašiai du deriniai laikomi skirtingais, jeigu vienas iš jų turi elementą,
kurio nėra antrajame.
Pavyzdžiui, deriniai acb ir bca nesiskiria, o deriniai ab, abc, abd — skir-
tingi.
Pavyzdys. Rasime visus galimus derinius iš 4 elementų {a, b, c, d}.
Galimi 4 deriniai p o vieną elementą: a, b, c, d. Derinių po du elementus yra daugiau:
ab, ac, ad, bc, bd, cd (kaip ir ankstesniame pavyzdyje, porų komponenčių neskiriame kable-
liais). Po 3 elementus — keturi deriniai: abc, abd, acd, bed.^ Pagaliau derinių po 4 elementus
tėra vienas — abed.

Visų derinių iš n elementų po k skaičius žymimas Cn (C — pirmoji raidė

prancūzų kalbos žodžio combinaison — derinys).
Pateiksime derinių skaičiaus Ckn formulę.

6 teorema.
= ^ 1 · 2 7 )

Į r o d y m a s . Iš derinių ir gretinių apibrėžimų išplaukia, kad ir vieni, ir

kiti yra n elementų aibės poaibiai. Surašę tam tikra tvarka poaibio k elementų,
gauname derinį iš n elementų po k, kuris kartu yra ir gretinys. Išdėstę tuos
pačius elementus kita tvarka, gauname tą patį derinį, bet jau kitą greti-
nį. Vadinasi, skirtingų gretinių iš vieno A:-nario derinio galima gauti tiek, kiek
yra būdų skirtingai sutvarkyti tuos k elementų, taigi Pk. Visi gretiniai, sudaryti
iš dviejų skirtingų &-narių derinių, bus skirtingi, nes bet kurie du λ-nariai de-
riniai skiriasi bent vienu elementu.
Iš šių samprotavimų išplaukia, kad
Akn = Ckn-Pk.
Iš šios lygybės, prisiminę (1.24) ir (1.26) formules, ir gauname įrodomąją
lygybę. Iš jos išplaukia, kad
C n= 1 J

— yra tik vienas derinys iš n elementų po n. Sutarta simbolį

C n0
laikyti lygiu 1. Teisinga lygybė
C r * = C*. (1.28)

Tuo galima įsitikinti pakeitus (1.27) lygybėje k skaičiumi n — k.

Iš (1.28) formulės išplaukia, kad sekoje
fO f l (^2 (^n-2 ΓΊι-1 C n
n> ^n' л' · · · > ^n > ^n >
vienodai nuo galų nutolę elementai yra lygūs.
Derinių skaičių Ck taip pat galime apskaičiuoti pagal formulę

Ck= n{n X)
~ x:2{n-k+l) , (1.29)

kurią gauname (1.27) lygybės dešiniosios pusės skaitiklį ir vardiklį padaliję

iš (n — k)\. Ši formulė patogi skaičiuoti ir paprasta atsiminti — skaitiklyje
rašoma sandauga k iš eilės einančių mažėjančių skaičių pradedant n, vardik-
lyje — sandauga k iš eilės einančių didėjančių skaičių pradedant 1.
Matematinėje literatūroje gali pasitaikyti ir šitoks derinių skaičiaus žy-

c
mėjimas:

K*)-
Pavyzdžiai. 1. Keliais būdais galima paruošti puokštę iš 4 rūšių gėlių, jei darželyje a u ·
ga 10 rūšių gėlės?
Suprantama, dvi puokštės skirsis tik tada, jeigu jose bus bent po vieną skirtingą gėlę,
o kaip tos gėlės sudėstytos, šiuo atveju nesvarbu. Taigi ieškomasis skaičius lygus skaičiui
derinių iš 10 elementų po 4:
10 · 9 · 8 · 7
Cl0
~ 1-2-3-4 -210'
2. Keliais būdais galima sudaryti 5 talkininkų brigadą iš 20 studentų?
Ieškomasis skaičius yra
20-19-18-17-16
Cšo= . „ " τ , = 1 5 504.
1-2-3-4-5
 Kombinatorinės tapatybės ir Paskalio trikampis. Kadangi baigtinių aibių
elementų junginius nagrinėja matematikos šaka, vadinama kombinatorika,
todėl ir įvairios formulės, siejančios junginių skaičius, dažnai vadinamos
kombinatorinėmis tapatybėmis. Tokios, pavyzdžiui, (1.24)-(1.29) tapatybės.
Panagrinėsime dar keletą jų.
Teisinga tapatybė
C*_ x + CknZl =Ckn.
Jos įrodymas nesudėtingas:
Ck Į fk-i (я-1)! , (я-i)!
JfeI( И _А_1)1 ^ (fc-l)!(n-jfe)!

=
(и-1)! ( fc(*_i)!(n_A;_i)! + (А-1)!(л-А)(л-Л-1)! ) =

(п-1)! / 1 , 1 \ (и —1) ! л

(Jfc-I) ! (w—Jk—1)! U и—Jfc У (Λ —1) ! к (п—к — 1) ! (п—к)

-ск.
Pateiksime dar vieną, sudėtingesnę kombinatorinę
k k ] tapatybę
rt i r t
^k + Чк + l _l
+
· · · T cisk + m-l —
-C^k+m·
+
Įrodymas išplaukia iš lygybių
CS = C f t i ,

Cjt+1 + CkX\ = C j į į } ,
k ι fk+\ _ гк+х
CΛ + 2 + ^k+2— 4t+3»
k 1
C kk + m — 1ι T/^fc+1 _ C+
<-£+„,_! — 4 t + m ,
kurias panariui sudėję ir gauname minėtąją tapatybę.
Paskalio trikampiu vadinama trikampė skaičių lentelė
C00
0
C1 C'
/~Ό ^Γ1
2 ^2
C3O /"1I /~>2 /"3
L
3
C4O 4
/"2 /"3
V--4
/^4
v. 4

Kadangi, kaip minėjome, teisinga tapatybė

1
On + C r = CS+!, (1.30)

tai Paskalio trikampyje kiekvienas nekraštinis skaičius yra lygus virš jo esan-
čių dviejų artimiausių skaičių sumai. Tą trikampį sudarė prancūzų matemati-
kas Blezas Paskalis (B. Pascal, 1623-1662) „Traktate apie aritmetinį trikam-
pį", todėl ir prigijo Paskalio, arba aritmetinio trikampio, pavadinimas, nors
tas trikampis buvo žinomas ir anksčiau.
 §18. Kartotiniai junginiai
Nagrinėjome junginius, kurie buvo baigtinės aibės A poaibiai. Kiekvieno
tokio junginio visi elementai buvo skirtingi. Tačiau kombinatorikoje tenka
tirti ir tokias elementų kombinacijas, kuriose yra vienodų — pasikartojančių —
elementų, t. y. kartotinius junginius. Jie nėra kurios nors aibės poaibiai, to-
dėl juos reikia apibrėžti kitaip.
Kartotiniai gretini»!. Tarkime, kad A — aibė, turinti n elementų.

Dekarto sandaugos Am=AxAx ... χA kiekvieną elementą (aa,

a2, ..., am) vadiname kartotiniu gretiniu iš n elementų po m (m-nare ai-
bės A elementų seka, m-mačiu vektoriumi-eilute).

Pažymėję visų kartotinių gretinių iš n elementų po m skaičių simboliu

A™ ir prisiminę, kad

μ (Am) = (μ (A))",
gauname formulę skaičiui rasti:

Am = nm\

čia m it n — natūriniai skaičiai.

Pavyzdžiai. 1. Rasime, kiek galima parašyti šešiaženklių skaičių su nelyginiais skait-
menimis.
Iš viso yra 5 nelyginiai skaitmenys. Kiekvienas mus dominantis šešiaženklis skaičius
yra tam tikra nelyginių skaitmenų aibės seka. Todėl iš viso tokių skaičių bus tiek, kiek yra
kartotinių gretinių iš 5 elementų po 6:

A t = 5« = 1 5 625.

2. Morzės abėcėlėje vartojami dvejopi ženklai — taškai ir brūkšneliai. Kiek raidžių

galima „užrašyti" ta abėcėle, sudarant ne ilgesnes kaip 4 ženklų kombinacijas?
Kiekviena raidė yra dviejų ženklų seka, taigi kartotinis gretinys. Kadangi raides gali-
ma sudaryti iš vieno, dviejų, trijų ir keturių ženklų, tai galimų raidžių skaičius lygus sumai

Al+Al+A'+Aį=2+2»+2s+2«=30.

Kartotiniai kėliniai. Surašykime visus kartotinius gretinius iš 2 elementų

a, b po 3. Gausime šitokius junginius:
aaa, aab, aba, baa, bba, bab, abb, bbb.
Išrinkime iš šių 8 junginių tuos, kuriuose, pavyzdžiui, elementas a karto-
jasi 2 kartus, o b — vieną kartą. Tai bus šie kartotiniai gretiniai:
aab, aba, baa.

Kartotiniai gretiniai, kuriuose elementai kartojasi nurodytą skaičių

kartų, vadinami kartotiniais kėliniais.
 Tarkime, kad {а1г ct2, ...,am} — baigtinė aibė. Simboliu P (HliTi2, . . . , n m }
žymėsime skaičių visų galimų tos aibės kartotinių kėlinių, kuriuose elementas
ak kartojasi nk kartų (k=l, 2, ..., m). Suma nx + n2+ ... + nm = n vadinama
kėlinio eile.
Pateiksime formulę kartotinių kėlinių skaičiui rasti.

7 teorema.
P ( " l , n2, . . . , K m )= Zil!, пг\" . . . n- mJ] . (1.31)

Į r o d y m a s . Turėdami n skirtingų elementų, galime iš jų sudaryti w! skir-

tingų kėlinių (žr. (1.26) formulę). Apskaičiuokime, kiek kartų sumažės skir-
tingų kėlinių skaičius, jeigu keli to junginio elementai bus vienodi. Tarkime,
kad nagrinėjamojo kėlinio W1 elementų sutampa. Jeigu visi tie elementai būtų
skirtingi, tai neliesdami kitų elementų ir tik tarpusavyje keisdami nurodytuo-
sius W1 elementų gautume vis skirtingus kėlinius. Jų būtų W1! — tiek, kiek yra
būdų sutvarkyti W1 elementų. Tačiau, jeigu wx vietų užimantys elementai su-
tampa, tai visi W1Iju sukeitimai junginio nekeičia. Taigi kai SUtampaw1 elemen-
tų, skirtingų kėlinių skaičius sumažėja W1! kartų. Analogiškai, jeigu sutampa
kuri kita n2 elementų grupė, tai bendras skirtingų kėlinių skaičius vėl suma-
žėja w2! kartų ir 1.1. Atsižvelgę j visas sutampančių elementų grupes ir gauna-
me (1.31) formulę.

Pavyzdžiai. 1. Kiek galima sudaryti šešiaženklių skaičių iš skaitmenų 1, 1, 1, 2, 2, 5?

Šiuo atveju ieškosime skaičiaus kartotinių kėlinių, kuriuose 1 kartojasi 3 kartus, 2 —
du kartus, o 5 — vieną kartą. Pagal (1.31) formulę

m 2, ι)= 1 ί | π =6ο.

2. Keliais būdais galima išdėstyti n skirtingų objektų į k skirtingų dėžių, jei atsižvel-
giama ir j objektų išdėstymo dėžėse tvarką?
Pažymėkime dėstomus objektus a,, o2 o„ ir suskirstykime juos j k grupių. Gru-
pes vieną nuo kitos atskirkime kokiais nors ženklais, pavyzdžiui, nuliais, kurių reikės k— 1.
Schemą
«и, Я12, · • • . a u , O, o 21 , o 22 , . . . , O2P, O, . . . , O, <7*j, а к г , . . . , a u
interpretuosime kaip suskirstymo būdą, kai į pirmąją dėžę patenka objektai, esantys į
kairę nuo pirmojo nulio, į paskutinę dėžę — objektai, esantys į dešinę nuo paskutinio
(k— l)-ojo nulio, į m-ąją dėžę (1 <m<k— 1) — objektai, esantys tarp {m— l)-ojo ir m-ojo
nulių. Jeigu (s — l)-asis ir j-asis nuliai yra greta, tai reiškia, kad į i-ąją dėžę nieko nepakliu-
vo; jeigu eilutė prasideda O — j pirmąją dėžę nieko nepakliuvo. Kiekvieną elementų a t ir
nulių tarpusavio padėtį atitinka vienas objektų paskirstymo j dėžes būdas, ir atvirkščiai.
Apskaičiavę, kiek yra skirtingų kėlinių, kuriuose 1 elementas (nulis) kartojasi (k— 1) kartą,
kiti elementai a, ( i = 1, 2, ..., n) — nesikartoja, gausime tokį kartotinių kėlinių skaičių:

P(k 1 1 1 IV (" + * - 1 ) ' _ ( " + *-!)•'

Pjk-1, 1, 1, . . . . D - № _ 1 ) Π ! 1 ! . . . Į, - (*_!)! -Λ.+1-1.
n kartų
Vadinasi, n skirtingų objektų į k skirtingų dėžių galima išdėstyti būdų, jei atsi-
žvelgiama ir į objektų tvarką dėžėse.
3. Keliais būdais galima padalyti n vienodų objektų k asmenims?
Spręsdami šį uždavinį taip, kaip ir praeitąjį, ir atsižvelgdami į tai, kad O1 = O2 = ...=
= o„, gausime ieškomąjį skaičių:
Ptn k n - (" + ft"1)' -r»
 4. Keliais būdais galima padalyti H1 pirmosios rūšies objektų, n2 antrosios rūšies objek-
tų ir t. t., nu fc-osios rūšies objektų 2 asmenims?
Pirmiausia padalysime pirmosios rūšies objektus. Tai galima atlikti, kaip matėme,
C S , + i = « i + 1 būdu. Analogiškai antrosios rūšies objektus galime padalyti n 2 + 1 skirtingu
būdu. Dviejų rūšių objektus galime padalyti (/I 1 + l)(/i 2 + 1) skirtingų būdų. Taip tęsdami
toliau, gausime
( ^ + D f e + l ) . . . ( n t + l)
skirtingų tų objektų padalijimo būdų.
5. Rasime skaičiaus

(α, —sveikieji neneigiami, p , — skirtingi pirminiai skaičiai, i = l , 2, ..., k ) skirtingų dalik-

lių skaičių t (n).
Skaičių n sudaro Oc1 daugiklių, lygių p u <x2 daugiklių, lygių р г , ir t. t. Į bet kurį skaičiaus
n daliklį d įeina dalis tų daugiklių, o kita dalis sudaro dalikliui d papildomą daliklį n I d . Vi-
sus galimus daliklius gausime radę, keliais būdais skaičiaus n pirminius daugiklius galima
„išdalyti" skaičiams d ir n I d . Remdamiesi praeito uždavinio atsakymu, tai galime padary-
ti
т ( « ) = ( а 1 + 1)(« а + 1 ) . . . ( а к + 1 )
būdų.

Kartotiniai deriniai. Tarkime, kad turime pakankamai daug n rūšių objek-

tų. Sudarykime rinkinius iš k objektų. Skirtingais laikysime tokius rinkinius,
kurie skiriasi bent vienu elementu. Tokius junginius vadinsime kartotiniais
deriniais iš n elementų po k.

Du kartotiniai deriniai iš n elementų po k yra vienodi, jeigu jie sudary-

ti iš vienodų elementų, paimtų po tiek pat kartų. Elementų išdėstymo
tvarka nesvarbi.

Pavyzdžiui, turime pakankamai daug raidžių a, b, c. Paėmę 8 raidžių rin-

kinį a, a, a, b, c, c, c, c, gauname (jei nesvarbi raidžių išdėstymo tvarka) karto-
tinį derinį iš 3 elementų po 8.
Kiekvienam kartotiniam deriniui iš n elementų po k galima abipus viena-
reikšmiškai priskirti elementų kartotinumus — kartotinumų rinkinį Ar1, k2,
..., kn; čia kt — elemento a, kartotinumas derinyje, t. y. skaičius, rodantis,
kiek kartų tas elementas įrašytas junginyje. Aišku, kad кг + к2+ ... + kn = k.
Nagrinėkime, pavyzdžiui, trijų elementų a, b, c aibę. Kartotinio derinio
aaab kartotinumai yra 3, 1, O (3 — elemento a kartotinumas, 1 — elemento
b ir O — elemento c), derinio abbc kartotinumai yra 1 , 2 , 1 ir t. t. Deriniai
abbc ir cbba lygūs, nes jų atitinkami kartotinumai lygūs. Iš elementų a, b suda-
rysime visus galimus derinius, turinčius po 4 elementus. Tai bus junginiai
aaaa, aaab, aabb, abbb, bbbb.
Visų kartotinių derinių iŠ n elementų po k skaičius žymimas Cį. Jis randa-
mas pagal šitokią formulę.
8 teorema.
Гк _ (Я + * - O 1 · _ Гк
k\ (и—1) !
 Į r o d y m a s . Sunumeruokime aibės A elementus, iš kurių sudarysime
kartotinius derinius. Kiekvienam tokiam deriniui priskirkime vienetų ir nulių
seką
1, 1, . . . , 1, O, 1, 1, . . . , 1, O, . . . , O, 1, 1, . . . , 1,

iš kurios matysime, kiek kartų pasikartoja kiekvienas elementas. Atskirų ele-

mentų kartotinumus žyminčius vienetus atskirkime nuliais. Pavyzdžiui, pa-
rašytoji seka atitinka derinį, kuriame pirmasis aibės elementas kartojasi α
kartų, antrasis — β kartų ir 1.1. ...,paskutinis — Xkartu. Jeigu tarp (s— l)-ojo
ir s-ojo nulių nėra vienetų, tai s-asis aibės A elementas neįeina į derinį. Nulis
sekos pradžioje rodo, kad pirmasis elementas neįeina į derinį. Jeigu nulis yra
sekos gale, paskutinis aibės A elementas neįeina į derinį. Kiekvienam deri-
niui priskirta seka turi n vienetų (visų kartotinumų suma) ir A: — 1 nulį. Aišku,
kad kiekvienas n vienetų ir k — 1 nulio tarpusavio išsidėstymas atitinka vieną
kartotinį derinį, ir atvirkščiai. Lieka apskaičiuoti, keliais būdais galima iš-
dėstyti eilute n vienetų ir A: — 1 nulį, t. y. rasti skaičių kėlinių iš 2 elementų, ku-
rių kartotinumai atitinkamai lygūs n ir k—\. Šis skaičius pagal (1.31) formulę
lygus
P<n k n- <"+*-*)'
r (n, к i)- nl{k _iy .
Teorema įrodyta.
Pavyzdys. Sodelyje turi būti pasodinta 15 obelaičių. Medelyne parduodami 4 rūšių
sodinukai. Keliais skirtingais būdais gali būti parinktas sodinukų asortimentas?
Aišku, perkant sodinukus, svarbu ne jų eilės tvarka, bet jų rūšys. Tagi reikia taikyti
kartotinių derinių formulę. Gausime
6
CV=Cil=Ci6= "-"V =816·

Uždaviniai
Apskaičiuokite:
50. a) Cf, b) CJ 0 , c) CIS, d) Ca2J.
s
51. a) A\, b) Ai, c) A 10, d) A\.
52. a) P3, b) Pi, c) Ps, d) P10.
53. Raskite л-kampio įstrižainių aibę.
54. Plokštumoje yra и taškų, m taškų yra vienoje tiesėje, o iš likusiųjų jokie trys nėra
vienoje tiesėje. Keliomis tiesėmis galima sujungti tuos taškus?
55. Kiek skirtingų keturženklių skaičių galima sudaryti iš skaitmenų 3, 4, 5, 6?
56. Keliais būdais šachmatų lentoje galima išdėstyti 8 bokštus, kad jie nekirstų vienas
kito?
57. Keliais būdais 6 vaikai gali sudaryti ratelį?
58. Keliais būdais iš 15 žmonių galima išrinkti 3 asmenų valdybą: pirmininką, sekreto-
rių ir kasininką?
59. Kiek galima parašyti triženklių skaičių, kuriuose nebūtų skaitmenų 5 ir 7?
60. Kiek žodžių galima sudaryti iš raidžių a, b, u, d, e, k, jei žodžiu laikomas bet kuris
ne daugiau kaip 8 raidžių junginys?
61. Urnoje yra 100 kortelių, sunumeruotų nuo 1 iki 100. Keliais būdais galima ištrauk-
ti dvi korteles su skirtingo lyginumo numeriais?
Apskaičiuokite:
62. a) Al, b) Al c) Al, d) Ai10.
63. a) P(2, 1, 4), b) P(3, 1, 1, 3), c) P (2, 2, 2), d) P (1, 1, 1, 1).
 64. a) Cl b) Cf, с) Cf, d) Č}0.
65. Kiek galima parašyti dvylikaženklių skaičių?
66. Kiek galima sudaryti šešiaženklių skaičių iš skaitmenų 2 ir 5?
67. Kiek galima sudaryti, naudojantis Morzės abėcėle, ne ilgesnių kaip šešiaženklių
žodžių?
68. Keliais būdais galima sudaryti 10 knygų siuntinėli, turint 3 rūšių knygų?
69. Kiek yra šešiaženklių skaičių, sudarytų iš 2 vienetų ir 4 penketų?
70. Kiek yra skaičių, ne didesnių už 300 ir nedalių nei iš 11, nei iš 13, nei iš 17?
 Il skyrius

Algebrinės struktūros

Algebra nagrinėja ne pačias aibes, o objektus, sudarytus iŠ aibės (arba ke-

lių aibių), kurioje apibrėžtos viena arba kelios operacijos (veiksmai). Tokie
objektai vadinami algebrinėmis struktūromis, kartais tiesiog algebromis. Šia-
me skyriuje aiškinama sąvoka „algebrinė struktūra", nagrinėjami algebri-
nių struktūrų tipai — grupė, žiedas, laukas ir natūrinių skaičių struktūra.

§19. Algebrinė binarė operacija

Išsiaiškinsime, kas yra aritmetinis arba algebrinis veiksmas. Aritmetiniais

veiksmais paprastai vadinami gerai žinomi sudėties, atimties, daugybos, daly-
bos veiksmai, atliekami jau vidurinėje mokykloje nagrinėjamose natūrinių,
sveikųjų ir kitų skaičių aibėse.
Kas yra sudėtis natūrinių skaičių aibėje?
Sudėję bet kokius natūrinius skaičius m ir n, randame trečią (taip pat na-
tūrinį) skaičių, vadinamą jų suma. Šį skaičių žymime m +n. Kitaip sakant,
sudedami natūrinių skaičių m ir n dvejetui (m, n) priskiriame jų sumą:

(m, n) -½-+ m+ n.

Taip pat galime sakyti, kad natūrinių skaičių sudėtis yra taisyklė (dviejų argu-
mentų funkcija), žymima +, pagal kurią kiekvienai natūrinių skaičių porai
(m, и) priskiriame trečiąjį natūrinį skaičių m + n — jų sumą. Šios funkcijos api-
brėžimo sritis yra aibė N x N , o reikšmių sritis — aibė N\{1}:

N x N N \ { 1 }.

Panašiai aptartume sudėtį sveikųjų skaičių aibėje, daugybą racionaliųjų

skaičių aibėje ir kt.
Apibendrindami galime pasakyti:
1) aritmetinis veiksmas yra dviejų argumentų funkcija skaičių aibėje, jos
reikšmės — tos pačios aibės skaičiai',
2) negalima kalbėti apie aritmetinį veiksmą (sudėtį, atimtį, daugybą, daly-
bą) apskritai: visada reikia nurodyti arba turėti omenyje, kokioje aibėje šis
veiksmas atliekamas (apibrėžtas);
3) tas pats pavadinimas gali reikšti skirtingus veiksmus (pavyzdžiui, svei-
kųjų skaičių sudėtį, racionaliųjų skaičių sudėtį ir pan.).
 Be veiksmų skaičių aibėse, vidurinėje mokykloje nagrinėjami ir veiksmai
su kitokiais objektais. Pavyzdžiui, geometrijoje nagrinėjama plokštumos
poslinkių kompozicija — dviejų nuosekliai atliktų poslinkių rezultatas.
Išnagrinėkime Šitokį pavyzdį. Pažymėkime
F = N χ N = { (a, b)\a, be N}.
Apibrėžkime veiksmą + šitaip: jeigu α = {a, b)eV, β = (c, d) e V, tai
(α, β) — · ^ α + β = ( α + ο, b + d).
Šis veiksmas irgi yra dviejų kintamųjų funkcija, įgyjanti reikšmes iŠ aibės
V:
VxV -U V.
Aibė V yra natūrinių skaičių aibės Dekarto kvadratas, Vx V — aibės
V Dekarto kvadratas. Pastarosios aibės elementai yra natūrinių skaičių su-
tvarkytų dvejetų sutvarkytų porų aibė, kurios elementai yra
(α, β) = ((a, b), (c, d)), a, b, c, d e N.
Apibrėžtasis veiksmas vadinamas dvimačių vektorių eilučių, apibrėžtų aibėje
N, sudėtimi. Šį veiksmą vadinsime algebriniu, nes Vx F y r a ne skaičių, o kito
tipo aibė.
Visiems žinomiems aritmetiniams ar algebriniams veiksmams bendra tai,
kad jie yra dviejų argumentų funkcijos, apibrėžtos tam tikroje aibėje ir įgy-
jančios reikšmes toje pačioje aibėje. Algebroje tokios funkcijos vadinamos
vidinėmis binarėmis operacijomis (trumpiau — algebrinėmis operacijomis).

Algebrine operacija aibėje A vadinama dviejų argumentų funkcija,

apibrėžta aibėje A ir įgyjanti reikšmes iš tos pačios aibės.

Abstrakčią algebrinę operaciją žvmėsime įprastais operacijų ženklais,

kartais vartosime ir kitus ženklus, pavyzdžiui, *, © . Vartojant bendresnį
ženklą *, abstraktų algebrinės operacijos apibrėžimą galima užrašyti šitaip:
AxA —- A.
Aibėje galima apibrėžti ne vieną algebrinę operaciją. Baigtinėse aibėse
operacijos apibrėžiamos ir stačiakampe lentele, kurioje fc-ojo stulpelio ir
α-osios eilutės sankirtoje rašomas operacijos * rezultatas a * b . Pavyzdžiui,
lentele

+ O0 Oi Oj

a„ Oo Ol O2

Oi ai O2 O0

o. a, Oo Oi
apibrėžiama „sudėtis" aibėje A = {a0, au a2}. Lentelėje randame, pavyzdžiui,
H1 +Ci2 = Ci0 ir 1.1. Naudodamiesi šia lentele, galime ne tik „sudėti", bet ir „atim-
ti", t. y. išspręsti lygtį a+x=b, kai a ir b — aibės A elementai.
Konkreti algebrinė operacija konkrečioje aibėje neretai apibrėžiama žo-
džiais, nurodant, kaip rasti operacijos rezultatą. Žodinį apibrėžimą gali pa-
keisti viena ar kelios formulės. Pavyzdžiui, racionaliųjų skaičių aibėje Q su-
dėtis apibrėžiama formule
a c __ ad+bc
b d bd '
Kai jau žinoma natūrinių skaičių sudėtis bei atimtis ir skaičiaus modulio
sąvoka, sudėtis sveikųjų skaičių aibėje Z apibrėžiama Šitokiomis formulėmis:
m+n apibrėžta, kai тип — natūriniai skaičiai,
m+0=0+m=m, kai m — bet kuris sveikasis skaičius,
m+n=n+m=n-\m |, kai ne N, meZ, m< O, \m\<n,
m+n=n+m= — (I m \ —n), k a i « e N , те Z , m< O, |т|>и,
m+n=n+m = 0, kai ne N, те Z, m< O, \ m\=n,
m+n=n+m= — (I m | + | n |), kai m ir n — neigiami sveikieji skaičiai.
Jeigu aibėje A apibrėžta binarė algebrinė operacija * (funkcija)
AxA A,
o B yra aibės A poaibis, tai galimi du atvejai:
1) BxB—-*B. Tai reiškia, kad ta pati operacija apibrėžta ir aibėje B. To-
kiu atveju sakoma, kad aibės A poaibis B yra uždaras operacijos * atžvilgiu·,
2) aibės BxB atvaizdis, gaunamas operacija *, nėra aibės B poaibis. Sa-
koma, kad poaibis B nėra uždaras operacijos * atžvilgiu.
Pavyzdžiai. 1. Nelyginių natūrinių skaičių aibė nėra uždara natūrinių skaičių sudėties
atžvilgiu, bet uždara natūrinių skaičių daugybos atžvilgiu.
2. Sveikųjų skaičių aibės Z poaibis
mZ = {mk\ keZ, те N}
uždaras sveikųjų skaičių sudėties, atimties ir daugybos operacijų atžvilgiu. Tikrai, jeigu
turime du skaičius та ir mb iš aibės mZ, tai
maJrmb=m{a + b)smZ
ir t. t.
3. Aibė {1} uždara natūrinių skaičių daugybos atžvilgiu, o aibė {0} uždara sveikųjų
skaičių sudėties atžvilgiu.

§20. Algebrinių binarių operacijų

galimos savybės
Jau vidurinėje mokykloje susipažįstame su kai kuriomis sveikųjų skaičių
veiksmų savybėmis — sudėties ir daugybos komutatyvumo (perstatymo)
dėsniais
a + b = b + a,
ab = ba
(raidės čia visur reiškia sveikuosius skaičius), sudėties ir daugybos asociaty-
vumo (jungimo) dėsniais
(a + b)+c = a+(b + c),
(ab) c = a (be),
distributyvumo (skirstymo) dėsniu
(a + b) c = ac + bc
ir kt. Panašios savybės būdingos ir daugeliui algebrinių operacijų.
Sakykime, aibėje A apibrėžta algebrinė operacija *.

Komutatyvumo savybė. Jeigu su kiekviena aibės A elementų pora a,

b teisinga lygybė
a*b = b*a,
tai operacija * vadinama komutatyvia.

Jeigu bent vienai aibės A elementų porai nurodytoji lygybė nebus teisinga,
tai operacijos * negalima vadinti komutatyvia.
Pavyzdžiui, nekomutatyvios yra sveikųjų, racionaliųjų, realiųjų skaičių
atimties, nelygių nuliui racionaliųjų ir realiųjų skaičių dalybos operacijos.
O 19 paragrafe lentele apibrėžta aibės A operacija, lengva Įsitikinti, yra komu-
tatyvi. Nekomutatyvi ir šitaip apibrėžiama dviejų elementų aibės B= {a, b}
operacija:
(a, a) -> a, (a, b) -> a, (b, a) b, (b, b) b.

Asociatyvumo savybė. Jeigu su kiekvienu aibės A elementų trejetu

a, b, c teisinga lygybė
(a * b) * c = a * (b * c),
tai operacija * vadinama asociatyvia.

Neasociatyvios yra sveikųjų skaičių atimties, teigiamo realiojo skaičiaus

kėlimo teigiamu laipsniu ir kitos operacijos. Neasociatyvi, pavyzdžiui, nely-
gių nuliui racionaliųjų skaičių dalyba:
(5:3):4 = 5/12^20/3 = 5:(3:4).
Kaip žinome, natūrinių, sveikųjų, racionaliųjų ir realiųjų skaičių sudėtis
ir daugyba yra asociatyvios operacijos.

Neutralusis operacijos elementas. Jeigu aibėje A yra toks elementas

e, kad su kiekvienu aibės elementu a teisingos lygybės
e*a = a*e = a,
tai sakoma, kad operacija * turi neutralųjį elementą e.
 Jeigu operacija nėra komutatyvi, t. y. nebūtinai e * a = a * e, tai kalbame apie
nekomutatyvius neutraliuosius elementus. Kairiuoju neutraliu elementu vadi-
namas toks aibės A elementas (jį žymėsime 'e), kad su kiekvienu aeA
'e*a = a.
Analogiškai galima apibrėžti dešinįjį neutralų operacijos * elementą e'.
Su juo VaeA teisinga
a* e' = a.
Pavyzdžiui, O yra natūrinių, sveikųjų ir kitų skaičių sudėties neutralusis
elementas, o sveikųjų skaičių ar nelygių nuliui racionaliųjų skaičių dalyba to-
kio elemento neturi. Minėtoji dalyba turi dešinįjį neutralų elementą 1, nes
a : \ =a su kiekvienu racionaliuoju skaičiumi a.
Akivaizdu, kad operacijos neutralusis elementas yra kartu ir tos operaci-
jos kairysis bei dešinysis neutralus elementas. Taigi operacija turi neutralųjį
elementą tada ir tik tada, kai ji turi kairįjį ir dešinįjį neutralius elementus.
Jeigu algebrinė operacija aibėje A vadinama sudėtimi (tuo atveju ji dažnai
žymima įprastu ženklu + ) , tai jos neutralusis elementas (kai jis egzistuoja)
vadinamas nuliniu elementu (arba nuliu) ir žymimas Oa arba ir tiesiog 0. Ana-
logiškai, kai operacija vadinama daugyba (ir žymima χ arba tašku ·, kuris
gali būti ir praleidžiamas), jos neutralusis elementas vadinamas vienetiniu
(arba vienetu), žymimas 1A arba tiesiog 1.
Simetriški operacijos atžvilgiu elementai. Tais atvejais, kai operacija *
turi neutralųjį elementą eeA, galima įvesti aibės A elementui a simetriško
elemento sąvoką.

Jeigu aibės A elementai a ir a' tenkina lygybes

a' *a = a*a' = e,
tai a' vadinamas elementui a simetrišku elementu.

Pavyzdžiui, kiekvienas sveikasis skaičius m turi simetrišką sudėties at-

žvilgiu elementą — m, o sveikųjų skaičių aibėje tik skaičiai — 1 ir 1 yra simetriš-
ki daugybos atžvilgiu ( - 1 ) ( - 1 ) = 1 ir 1 - 1 = 1.
Tais atvejais, kai operacija vadinama sudėtimi ir žymima + , elementui
a simetriškas elementas vadinamas jam priešingu elementu ir žymimas —a
(taigi a'=-a). Kai operacija vadinama daugyba, elementui a simetriškas
elementas vadinamas jam atvirkštiniu ir žymimas а~г, t. у. а'—a'1.
Įrodysime vieną svarbią operacijų savybę.

9 teorema. Sakykime, kad aibėje A apibrėžta asociatyvi operacija *, tu-

rinti neutralųjį elementą e. Jeigu aibės A elementui a egzistuoja du tokie aibės
A elementai b ir c, kad yra teisingos lygybės
b* a = e ir a*c = e,
tai b = c.
 Į r o d y m a s . Kad būtų sklandesnė kalba, operaciją * pavadinkime dau-
gyba. Lygybę b*a = e padauginę panariui iš elemento c, gauname lygybę
(b*a)*c=e*c. Kadangi operacija * asociatyvi, o e — jos neutralusis elemen-
tas, tai
(b * a) * c = b * (fl * c) = b * e = b,

(b*a)*c = e*c=c.
Todėl b = c.
Operacijai atvirkštinė operacija. Kai kurios algebrinės operacijos toje pa-
čioje aibėje viena su kita taip glaudžiai susijusios, kad žinant vieną operaciją
ir jos savybes, galima nusakyti ir kitą. Tokios, pavyzdžiui, yra sveikųjų skai-
čių sudėtis ir atimtis, nelygių nuliui racionaliųjų skaičių daugyba ir dalyba.
Sveikųjų skaičių atimtis vienareikšmiškai apibrėžiama jų sudėtimi: norėdami
rasti skaičių m ir и skirtumą, prie skaičiaus m pridedame skaičių, priešingą
skaičiui n.
Atimtis vadinama sudėčiai atvirkštiniu veiksmu.
Analogiškai dalyba yra daugybai atvirkštinis veiksmas. Atlikdami šią ope-
raciją, nelygių nuliui racionaliųjų skaičių aibėje sprendžiame lygtį

b· χ = a,
arba lygtį
χ· b = a
(a ir b — nelygūs nuliui racionalieji skaičiai), nes daugybos operacija aibėje
Q komutatyvi.
Bendruoju atveju lygčių b *x = a ir x*b=a sprendiniai gali būti skirtingi

Aibėje A apibrėžta operacija * turi atvirkštinę operaciją, jei bet ku-

riems dviem tos aibės elementams a ir b egzistuoja aibėje A elementas x,
su kuriuo teisingos lygybės
b*x = x*b = a.

10 teorema. Jeigu aibėje A apibrėžta operacija * asociatyvi ir komutaty-

vi, aibėje A yra operacijos * neutralusis elementas bei kiekvienam aibės elemen-
tui simetriškas tos operacijos atžvilgiu elementas, tai operacija * turi atvirkšti-
nę operaciją.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad a, beA ir ( 3 x e A ) b*x=a. Jeigu elementui b

simetriškas operacijos * atžvilgiu elementas yra b', tai iŠ lygybės a=b*x
išplaukia:
b' * (b* x) = (b' * b)* x = e * χ = χ,
b' * a = a*b'.
Taigi x=a*b'. Panašiai gauname lygties y*b=a sprendinį y=a*b'. Lyg-
čių b * χ = a ir y *b=a sprendiniai sutampa, taigi operacija* turi atvirkštinę
operaciją.
Iš įrodymo akivaizdu, kad atvirkštinė operacija randama vienareikšmiškai.

Distributyvumo savybė. Tarkime, kad aibėje A apibrėžtos dvi algeb-

rinės operacijos © ir Q .
Jeigu (Va, b, c eA) (a@b)Qc=(aQc)@(bQc), tai sakoma, kad ope-
racija Q distributyvi operacijos © atžvilgiu iš dešinės.
Jeigu (y a, b, c e A) cQ(a@b) = (cQa)©(cQb), tai sakoma, kad Q
distributyvi operacijos © atžvilgiu iš kairės.

Jeigu viena operacija distributyvi kitos operacijos atžvilgiu ir iš kairės, ir

iš dešinės, tai ji vadinama distributyvia tos operacijos atžvilgiu.
Jeigu operacija komutatyvi, tai iš jos distributyvumo iš kairės išplaukia
jos distributyvumas iš dešinės, ir atvirkščiai.
Pavyzdžiui, sveikųjų skaičių daugyba distributyvi sudėties atžvilgiu.
Uždaviniai
1. Patikrinkite, ar galima atlikti sudėtį ir daugybą šiuose sveikųjų skaičių aibės poai-
biuose:
1) A={5k\keZ},
2) B={-6m I me Z),
3) C = ( 5 ¾ + I y I л, yeZ},
4) D={-5x+4y\x, У e Z},
5) G= { — 3x—7y I χ, ye Z},
6) H= {-100, - 9 9 , - 9 8 , ..., - 1 , O, 1, 2, ..., 98, 99, 100}.
2. Patikrinkite, ar galima atlikti sudėtį ir daugybą šiuose racionaliųjų skaičių aibės
poaibiuose:
1) A = {a/(2k)\ keN, aeZ, a - nelyginis},
m
2) B= {2 I meZ},
3) C= {..., - m , -(m-1), -(m-2), ..., - 2 , - 1 } ,

5) G= {a I | e | < 1, osQ},
k
6) H= {al I ae Z, k e Z}.
3. R — realiųjų skaičių aibė, R s — jos Dekarto kvadratas, kuriame sudėtis apibrėžta
lygybe
(a, b) + (c, d) = (a + c, b + d).
Patikrinkite, ar uždari to veiksmo atžvilgiu šie aibės R x R poaibiai:
1) N x N , 2) Z x Z , 3) Q x Q , 4) N x Z , 5) Q x N ,
6) aibė vektorių (ka, kb), a, beQ, k — fiksuotas sveikasis skaičius.
4. Plokštumos posūkiu apie tašką aibėje F įvesta posūkių kompozicijos operacija.
Posūkį kampu n° žymime Rn. Nustatykite, ar uždaros posūkių kompozicijos i?„ · Rm=R„+m
atžvilgiu šios aibės:
1) A = {R0, Rlso},
2) B= {R0, Reo, -R180, -RS7O}>
3) C= {Ro, Rto, Rito, R\w* Ruo, R300 }>
 4) D= {R3,Mi„\k = 0, 1, 2 , . . . , n—l},
5) G = {R0> Лео, *3o}>
6) Я = { Л т \ к = 0, - 1 , - 2 , - 3 , -4, -5}.
5. Sudarykite operacijos lenteles 4 uždavinio 1, 3 ir 6 dalims.
6. Pažymėkime simboliu Z [ ] / 2 ] aibę realiųjų skaičių, kurie išreiškiami suma m +
+ л V 2 , /л, neZ. Apibrėšime šioje aibėje sudėtį ir daugybą taisyklėmis

{m+nV2)+(k+sy^) = (m+k) + {n+s)~]/~2,

{m + n T/2) (k + s V2~) = (mk + 2ns) + (ms + nk) l / T .

Nustatykite šių veiksmų savybes.

7. Pažymėkime Q ( V 2 ) realiųjų skaičių aibę, kurioje veiksmai apibrėžiami pagal tas
pačias taisykles, kaip ir 6 uždavinyje. Nustatykite, kokias savybes turi šie veiksmai aibėje
Q ( V 2 ) , ar esama jiems atvirkštinių veiksmų?
8. Aibėje {a0, au a3, a3, a,} lentele apibrėžkite „sudėtį", kuri būtų komutatyvi, turėtų
neutralųjį elementą ir atvirkštinę operaciją; sudarykite pastarosios lentelę.
9. Išsiaiškinkite vektorių sudėties savybes.
10. Aibėje {O, 1, 2, 3, 4, 5} „daugybos" operacija apibrėžta lentele

O 0 1 2 3 4 5

0 0 0 0 0 0 0

1 0 1 2 3 4 5

2 0 2 4 0 2 4

3 0 3 0 3 0 3

4 0 4 2 0 4 2

5 0 5 4 3 2
1

Išsiaiškinkite šios operacijos savybes. Raskite visus duotosios aibės poaibius, už.
darus operacijos atžvilgiu.
11. Natūrinių skaičių aibėje apibrėžta algebrinė operacija *(m, n)= D (m, n);
čia D (m, n) — skaičių m ir n bendrasis didžiausias daliklis. Išsiaiškinkite šios operacijos
savybes.
12. Natūrinių skaičių aibėje apibrėžta algebrinė operacija * (m, n) = M {m, n);
čia M (m, n) — skaičių m ir n bendrasis mažiausias kartotinis. Išsiaiškinkite šios opera-
cijos savybes.

3. 1671 65
 13. Aibėje {О, 1, 2, 3, 4, 5, 6} sudėtis apibrėžta lentele

© 0 1 2 3 4 5 6

0 0 1 2 3 4 5 6

1 1 2 3 4 5 6 0

2 2 3 4 5 6 0 1

3 3 4 5 6 0 1 2

4 4 5 6 0 1 2 3

5 5 6 0 1 2 3 4

6 6 0 1 2 3 4 5

Nustatykite šios „sudėties" savybes. Jeigu ji turi atvirkštinę operaciją, tai sudary-
kite jos lentelę. Apskaičiuokite ( 3 © 5 ) © ( 4 © 6 ) © 2 5 © ( 5 © 4 © 2 ) © 6 ir išspręskite
lygtis

5 © x=3 © 4, 6 © x = 5, χ © 3 = 4, χ © 6 = 3.

14. Aibėje {1, 2, 3, 4, 5, 6,} „daugyba" apibrėžta lentele

Θ ] 1 2 3 4 5 6
I

1 1 2 3 4 5 6

2 2 4 6 1 3 5

3 3 6 2 5 1 4

4 4 1 5 2 6 3

5 5 3 1 6 4 2

6 6 5 4 3 2 1
 Nustatykite, kokias savybes turi ši „daugyba". Apskaičiuokite 3'O(406),
(3 O 5) O 4, (2 Q 4 3 ) O ( 3 £ ) 5 ) . Išspręskite lygtis

5 O X= 4, 4 Q X= 6, XQ3 = 2.
Jeigu ši operacija turi atvirkštinę, tai sudarykite jos lentelę.

15. Naudodamiesi 13 ir 14 uždavinių lentelėmis, 14 uždavinyje apibrėžtoje aibėje išs-

pręskite lygtis:
(3©6)0Ϊ = 40(4©5),
3 0 @ ( 4 © 1 ) 0 * = 5,
* О ( ( 5 02)©(3©4)) = (ЗО(2©4)).

§21. Algebrinės struktūros

Algebrine struktūra, arba tiesiog algebra, vadiname aibę su joje api-

brėžta viena ar daugiau algebrinių operacijų.

Pavyzdžiui, sveikųjų skaičių aibė Z su sudėtimi yra algebrinė struktūra,

kurią žymėsime (Z, + ) . Sveikųjų skaičių aibė su daugyba — jau kita struktū-
ra (Z, •). Sveikųjų skaičių aibė su dviem operacijomis — sudėtimi ir daugy-
ba — dar kita struktūra (Z, + , ·)•
Algebrines struktūras galima klasifikuoti pagal aibėje apibrėžtų opera-
cijų skaičių, bet tokia klasifikacija nėra racionali. Naudingiau klasifikuoti
atsižvelgiant į operacijų savybes.
Jau buvo minėta, kad baigtinėje aibėje, turinčioje n elementų, galima api-
brėžti

skirtingų binarių operacijų. Tiek ir bus struktūrų (A, *) su viena operacija,

sudarytų iš aibės A. Struktūrų su dviem operacijomis bus dar daugiau. Kai
aibė begalinė, joje galima apibrėžti be galo daug įvairių algebrinių operacijų.
Čia nagrinėsime tik kai kurias struktūras, taikytinas sprendžiant realius
uždavinius. Viena iš tokių struktūrų yra pusgrupis.

Algebrinė struktūra (A, *) — aibė su viena operacija * — vadinama

pusgrupiu, jei operacija * yra asociatyvi:
(Va, b, c e A) (a*b)*c = a*(b* c).
Jeigu ši operacija dar ir komutatyvi:
(Va, b e A) a*b = b*a,
tai pusgrupis vadinamas komutatyviuoju.

Pažymėsime, kad struktūros (N, + ) ir (N, ·) yra pusgrupiai.

•·. 1671 QJ
 §22. Natūriniai skaičiai
Iki šiol naudojomės vidurinėje mokykloje suformuota natūrinio skaičiaus
sąvoka. Čia tą sąvoką kiek pagilinsime.
Skaičiaus sąvoka — tai viena iš pagrindinių ir viena iš seniausių matema-
tikos sąvokų. Nedaug tėra duomenų apie jos kilmę ir raidą. Sunku nustatyti,
pavyzdžiui, kada atsirado sąvoka „penki". Matyt, tada, kai žmonės suvokė,
kad ir dešiniosios, ir kairiosios rankų pirštų aibės, ir bet kokios aibės, turin-
čios tiek elementų, kiek viena ranka pirštų, turi vieną bendrą savybę, bendrą
charakteristiką, kuri nusakoma žodžiu „penki". Visos minėtosios aibės yra
ekvivalenčios, joms visoms bendra — elementų skaičius. Galime sakyti, kad
natūriniai skaičiai yra ekvivalenčių aibių charakteristikos, tų (baigtinių) aibių
galios.
Žinių, kurias apie natūrinius skaičius įgyjame mokykloje, pakanka dau-
geliui teorijos ir praktikos poreikių. Tačiau jų nepakanka kurti darniai aksio-
minei aritmetikos sistemai, kurioje kiekvienas teiginys būtų įrodomas remian-
tis aksiomomis ir iš jų gautomis išvadomis. Ar įmanoma taip aksiomatizuoti
natūrinių skaičių teoriją? Taip.
Šiuo metu žinoma nemaža aksiomų sistemų. Populiariausia yra italų ma-
tematiko Džiuzepės Peano (Giuseppe Peano, 1859 — 1932) 1891 m. pasiūlytoji
aksiomų sistema, kuri ir vadinama jo vardu.
Toliau pateikiame nežymiai pakeistą Peano aksiomų sistemą.

Natūriniais skaičiais vadiname elementus kiekvienos netuščios aibės

N, kurioje apibrėžtas elementų sąryšis „eina po", turintis šias savybes:
P.l. Yra toks skaičius (vadinsime jį vienetu ir žymėsime 1), kuris
neina po jokio kito skaičiaus,
P.2. Po kiekvieno skaičiaus eina vienas ir tik vienas skaičius,
P.3. Kiekvienas skaičius eina ne daugiau kaip po vieno skaičiaus,
P.4. Bet kuris aibės N poaibis M, turintis savybes:
a) 1 eM,
b) jeigu skaičius a priklauso aibei M, tai ir po jo einantis
skaičius priklauso aibei M,
sutampa su aibe N.

Atkreipsime dėmesį, kad analogišką aksiomų sistemą žymus vokiečių

matematikas Richardas Dedekindas (R. Dedekind, 1831 — 1916) suformula-
vo trimis metais anksčiau negu Peanas, tačiau literatūroje ji paprastai vadi-
nama Peano vardu.
Iš pirmo žvilgsnio Peano aksiomų sistema atrodo pernelyg sudėtinga, ta-
čiau iš tikrųjų ji darni ir paprasta, tiksliai atspindi esmines natūrinių skaičių
savybes.
Apžvelkime Peano aksiomas. Pirmoji aksioma tvirtina, kad egzistuoja
pirmasis natūrinis skaičius. Pažymėkime jį, kaip įprasta, „1" (nors galime jį
žymėti ir kitaip — tai nėra esminis dalykas). Antroji Peano aksioma teigia,
kad po 1 eina vienas ir tik vienas natūrinis skaičius, kurį galima žymėti ženk-
lu „2". Trečiojoje aksiomoje pabrėžiama, kad tas skaičius 2 eina tik po 1 ir
neina po jokio kito skaičiaus. Toliau iš antrosios aksiomos išplaukia, kad po
2 yra vienas ir tik vienas skaičius —3, ir 1.1. Gaunama įprasta natūrinių skai-
čių eilė
1. 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13,
Ketvirtoji Peano aksioma formaliai reiškia štai k ą : jeigu, pradėję nuo 1,
vis sakysime skaičių, einantį jau po vardinto skaičiaus, tai gausime ne ką kita,
o natūrinių skaičių aibę. Sąryšis „eina p o " sutvarko aibę N tiesiškai. Be to,
nesunku suvokti, kad aibė N yra begalinė. Jeigu tartume, kad koks nors natū-
rinių skaičių eilės skaičius n yra paskutinis, tai aibėje N nebūtų po n einančio
skaičiaus, o tai prieštarautų antrajai aksiomai.
Prieš apibrėždami natūrinių skaičių sudėtį ir daugybą, pateiksime mate-
matinės indukcijos teoremą ir iŠ jos išplaukiantį įrodymo metodą.
Matematinė indukcija yra seniai žinomas, bet nesenstantis įvairių teigi-
nių įrodymo būdas. Pirmasis j ą gerai suprato ir pritaikė italas abatas T. Mau-
rolikas (D. T. Maurolyci), gyvenęs XVI a. Daugiau ar mažiau sąmoningai
šis įrodymo būdas buvo vartojamas ir antikos laikais. Pirmą kaitą matema-
tinės indukcijos aksiomą kartu su kitomis aritmetikos aksiomomis tiksliai
suformulavo R. Dedekindas 1888 m.
Indukcija vadinamas perėjimas nuo dalinių teiginių prie bendrųjų (priešin-
gai dedukcijai — perėjimui nuo bendrųjų teiginių prie dalinių). Atliekant
tyrimus indukcijos metodu, iš pavienių faktų daromos bendros išvados. Jei-
gu bendra išvada daroma ištyrus visus galimus faktus, tai kalbama apie pil-
nąją indukciją. Kitu atveju indukcija bus nepilnoji, arba empirinė.

Pavyzdžiai. 1. Nubrėžkime lygčių 2x—y—1=0, 3x4- 10^—4=0, x+y=0 grafikus.

Visi grafikai yra tiesės. Iš čia darome išvadą, kad bet kurios lygties ax+by+c=0 grafikas
yra tiesė.
2. Skaičius 71 baigiasi vienetu ir yra pirminis (t. y. nesidalija iš jokių natūrinių skai-
čių, išskyrus vienetą ir patį save). Tą patį galime pasakyti apie skaičius 41, 11. Darome
išvadą — bet kuris natūrinis skaičius, kuris baigiasi 1, yra pirminis (?).
Gali atrodyti, kad antrajame pavyzdyje padarėme klaidingą išvadą todėl, kad atli-
kome per mažai eksperimentų. Tad išnagrinėkime dar vieną pavyzdį.
3. Dvinaryje 991л 2 +1 pakeiskime n paeiliui einančiais natūriniais skaičiais: 1, 2, 3,
4, . . . Patikrinkime, imdami visas n reikšmes iki šimto, iki tūkstančio, iki milijono, iki
milijardo, iki milijardo milijardų (jei tik įmanoma praktiškai tiek patikrinti) —
dvinaris 991n 2 +l nė vienu atveju nėra pilnasis kvadratas. Peršasi išvada, kad tas dvinaris
nėra pilnasis kvadratas, kad ir koks būtų natūrinis skaičius n. Tačiau taip nėra. Šis dvina-
ris begalinį skaičių kartų tampa pilnuoju kvadratu. Mažiausias natūrinis skaičius n, su ku-
riuo gaunamas pilnasis kvadratas, yra

n = 12 055 735 790 331 359 447 442 538 767.

Nepilnoji indukcija ne kartą yra suklaidinusi ir žymius matematikus. Prancūzų mate-

matikas Pjeras Ferma (Pierre de Fermat, 1601 —1665), patikrinęs, kad suma 2 2 " + l yra
pirminis skaičius, kai n = 0 , 1, 2, 3, 4, išreiškė hipotezę, kad su visais natūriniais n ši suma
yra pirminis skaičius. Deja, jau kai л = 5, tas teiginys klaidingas:

2 ! ' + l = 4 294 967 297= 641 · 6700417.

Nors iš nepilnosios indukcijos gali išplaukti ir klaidingos išvados, tačiau

ji plačiai taikoma įvairiose mokslo srityse. Mokslininkai, remdamiesi nepil-
nąja indukcija, atrado daug dėsnių, kurie vėliau buvo įrodyti.
Pilnosios indukcijos būdu, skirtingai nuo nepilnosios, gaunamos teisingos
išvados, bet tuo būdu galime tirti tik baigtines aibes.
 11 teorema (matematinės indukcijos principas). Teiginys (VweN) T (n)
teisingas, jeigu:
1) T(I) — teisingas teiginys,
2) (VweN) T (m)=>T (mr) - teisingas teiginys.
Ženklu a' čia ir toliau žymėsime po a einantį natūrinį skaičių.

Į r o d y m a s . Pažymėkime M aibę tų natūrinių skaičių n, su kuriais T(n)

teisingas: M={n\T(n)}. Reikia įrodyti, kad M= N.
Remdamiesi teoremos 1 sąlyga, turime I e M . Jeigu koks nors meM, t. y.
jeigu T (m) teisingas, tai pagal teoremos 2 sąlygą ir teisingos išvados dėsnį
T(m') — teisingas teiginys. Taigi m'eM. Iš 4 Peano aksiomos išplaukia,
kad M=N.
Iš Šios teoremos išplaukiantis teiginių (VweN) T (n) įrodymo metodas
(schema) būtų šitoks:
1) tikrinama, ar T(I) teisingas. Jeigu T(V) neteisingas, tai ir (VweN)
T(n) neteisingas;
2) jeigu T ( I ) teisingas, tai tikrinama, ar implikacija T(m)^>T(m') teisin-
ga.
Jeigu T(I) ir minėtoji implikacija yra teisingi, tai ir teiginys (VweN) T(n)
teisingas.
Taikydami matematinės indukcijos principą, turime tikrinti abi sąlygas.
Pateiksime pamokantį pavyzdį, kuriame mėginama „išsiversti" tik su antrąja
sąlyga.
Pavyzdys. „Įrodysime", kad natūrinis skaičius sutampa su skaičiumi, einančiu po jo.
Imkime bet kokį natūrinį skaičių n ir tarkime, kad n = n+ 1. Prie abiejų lygybės pusių
pridėję p o 1, gauname teisingą lygybę n + 1 =n + 2, t. y. remdamiesi tuo, kad teiginys teisin-
gas skaičiui n, įrodėme, jog jis teisingas skaičiui л + l . Vadinasi, (?) teiginys teisingas vi-
siems natūriniams skaičiams. Iš čia išplaukia, kad visi natūriniai skaičiai tarp savęs lygūs...

§23. Natūrinių skaičių sudėtis ir

jos savybės
Pirmoji pažintis su natūriniais skaičiais prasideda tada, kai paaiškėja,
kad prie 1 pridėję 1 gauname po jo einantį skaičių 2, prie 2 pridėję 1 gauname
po 2 einantį skaičių 3 ir t. t. Tuo remdamiesi ir apibrėšime natūrinių skaičių
sudėtį.

Natūrinių skaičių sudėtis apibrėžiama taisyklėmis:

5.1. (VweN) n'=n+l,
5.2. (V m, weN) m + n' = (m + n)'.

Nesigilindami į išvedžiojimus, kurie įtikintų, kad šios abi taisyklės tikrai

apibrėžia sudėtį — funkciją N x N - ^ N 1 nustatysime, jog natūrinių skai-
čių sudėtis yra asociatyvi. Kartu pailiustruosime ir matematinės indukcijos
metodo galimybes.
 Įrodysime, kad natūrinių skaičių sudėtis yra asociatyvi:
(Vk, m, neN)(k + m) + n = k + (m + ri).
Užrašytasis teiginys ekvivalentus šitokiam:
(VweN)(VA:, meN)(k + m) + n=k + (m + ri).
Pažymėjus T (n) predikatą
(VA, meN)(k + m) + n = k + (m + n),
įrodomasis teiginys virsta šitokiu:
( V n e N ) T (n).
J j galima įrodinėti matematinės indukcijos metodu.
1. T ( 1 ) ^ ( V A , meN)(A + m ) + l = A + ( m + l )
teisingas teiginys, nes pagal S.l
(A-1-w)+ \=(k + m)',
pagal S.2
(k + m)' =k + m'.
Remdamiesi S.3, gauname
k + m' = k+(m + 1).
2. Tarkime, kad teisingas teiginys
T(s) = (Vk, meN)(k + m) + s = k + (m + s).
Iš eilės remdamiesi sudėties taisyklėmis, gauname:
(k+m)+s'=((k+m)+sy (remiamės S.2),
((k+m) + s)' = (k + (m + i))' (pagal indukcijos prielaidą),
(k+(m+s))'=k+(m+s)' (vėl remiamės S.2),
k+(m+s)'=k+(m+s') (taip pat pagal S.2).
Taigi ( k + m ) + s ' = k + (m+s').
Įrodėme, kad
T (s) => T (У)
teisingas teiginys su bet kuriuo natūriniu s. Matematinės indukcijos abi są-
lygos išpildytos, teiginys apie natūrinių skaičių sudėties asociatyvumą įrody-
tas.

§24. Natūrinių skaičių daugyba ir

jos savybės
Pateikiame tokį natūrinių skaičių daugybos apibrėžimą.

Natūrinių skaičių daugyba apibrėžiama taisyklėmis:

D.l. ( V w e N ) w 1 =m,

D . 2 . ( V w , neN) m- n' =mn + m.

 Nejrodinėdami, kad šios dvi taisyklės tikrai apibrėžia binarę operaciją
natūrinių skaičių aibėje — funkciją

N x N - - N,
aptarsime jos asociatyvumą, komutatyvumą ir distributyvumą sudėties at-
žvilgiu.
Natūrinių skaičių daugyba distributyvi natūrinių skaičių sudėties atžvilgiu:
(Wk, m, neN)(k + m)n = kn + mn,
n(k + m) = nk + nm.
Į r o d y m a s . Įrodysime tik pirmąjį iš tų dviejų teiginių, antrasis išplaukia
iš daugybos komutatyvumo, apie kurį kalbėsime toliau.
Pažymėję T (n) predikatą (VA:, meN) ( k + m ) n = kn + km, pirmąjį teiginį
užrašome šitaip: (VweN) T(n).
1) T(l) = (Vk, weN) (k + m) · I=A: · \+m · 1 yra teisingas teiginys, nes
pagal D . l (k + m) • \=k+m=k · 1 +m · 1.
2) Tarkime, kad s e N ir teiginys T(s) = (Wк, meN) (k+m)s=ks + ms tei-
singas. Tada:
(k + m) s' = (k + m) s + (k + m) = (ks + ms) + (k+m) =
= ((ks + ms) + k) + m = (ks + (ms + k)) +m =
= (ks + (k + ms)) + m = ((ks + k) + ms) + m =
= (ks + k) + (ms + m) = ks' + ms'.
Įrodinėdami rėmėmės daugybos apibrėžimu, indukcijos prielaida, sudėties
asociatyvumo ir komutatyvumo savybėmis. Taigi (VweN) T(s)=>T(s'). Lieka
remtis matematinės indukcijos teorema.
Panašiai galima įrodyti, kad natūrinių skaičių daugyba yra komutatyvi
bei asociatyvi. Iš daugybos apibrėžimo taisyklės D.l ir daugybos komutaty-
vumo išplaukia, jog natūrinių skaičių daugyba turi neutralųjį elementą.

§25. Kai kurios natūrinių skaičių aibės savybės.

Matematinės indukcijos teoremos
Detaliai išnagrinėti struktūrą (N, + , ·) — skaičių sistemų kurso uždavi-
nys. Čia aptarsime tik keletą natūrinių skaičių savybių.
Sąryšį „mažiau" aibėje N apibrėžiame šitaip: sakome, kad natūrinis skai-
čius m mažesnis už natūrinį skaičių w, kai yra toks natūrinis skaičius k, su ku-
riuo teisinga lygybė
m+ k=n.
Tuo atveju rašome m<n.
Šis sąryšis, kaip galime įrodyti, yra tiesinės tvarkos sąryšis aibėje N. Tuo
atveju, kai m<n, galime apibrėžti natūrinių skaičių n ir m skirtumą n—m.
Juo vadinamas natūrinis skaičius k, su kuriuo teisinga lygybė m+k=n.
 Paminėsime keletą svarbesnių teoremų, kurios įrodomos remiantis Peano
aksiomomis ir iš jų išplaukiančiais teiginiais.
1. Archimedo aksioma. Bet kuriai natūrinių skaičių a, b porai egzistuoja
toks natūrinis skaičius n, su kuriuo
α·η> b.
Teiginį galima įrodyti remiantis Peano aksiomomis, bet iš tradicijos jis tebe-
vadinamas Archimedo aksioma.
Panaši aksioma teisinga ir sveikiesiems, racionaliesiems, realiesiems skai-
čiams. Teorinė Archimedo aksiomos reikšmė gana didelė. Daug aritmetikos
dėsnių (pvz., Euklido algoritmas, dviejų atkarpų bendrojo mato radimas ir
kt.) pagrįsti Archimedo aksioma.
2. Mažiausiojo skaičiaus principas. Kiekvienas netuščias natūrinių skaičių
aibės poaibis turi mažiausią elementą.
Šis principas dar vadinamas visiško sutvarkymo aksioma.
3. Didžiausiojo skaičiaus principas. Kiekvienas netuščias baigtinis natū-
rinių skaičių aibės poaibis turi didžiausią elementą.
Galime rasti ne vieną aibę — Peano aksiomų sistemos interpretaciją. Ta-
čiau visos tos aibės skiriasi tik elementų užrašais, joms būdingi esminiai
natūrinių skaičių aibės N bruožai: aibė yra begalinė, turi pirmąjį elementą,
visi jos nariai susieti tvarkos sąryšiu — bet kuris elementas (išskyrus pirmą-
jį) eina po vieno ir tik vieno elemento.
Apibendrinsime matematinės indukcijos teoremą. Pateiksime tris pla-
čiai taikomus jos bendrinius.

12 teorema (sustiprintasis matematinės indukcijos principas). Jeigu

1) T(I),
2) (VkeN) (Г(1)Л...ЛТ(к))^Г(к+1)
— teisingi teiginiai, tai teisingas ir teiginys
(VweN)T (n).

Į r o d y m a s . Pažymėkime raide A aibę tų natūrinių skaičių n, su kuriais

predikatas T(n) yra neteisingas teiginys:
A = N\{ n\T(ri) }.
Užtenka įrodyti, kad A= 0.
Tarkime priešingai, kad Aji= 0. Kadangi Λ<=Ν, tai pagal mažiausiojo
skaičiaus principą aibėje A yra mažiausias natūrinis skaičius m. Teiginys
Γ(1) teisingas, tad m> 1. Taigi T(m) neteisingas, o Qik<m) T(k) teisingas.
Bet tada, remiantis 2 sąlyga, išeina, kad teiginys T(m) teisingas. Gavome
prieštaravimą. Teorema įrodyta.
Pavyzdys. Matematinės indukcijos būdu pamėginkime įrodyti nelygybę 2"> 2/1+1.
Pati nelygybė abejonių nekelia: didėjant n, laipsnis 2" didėja sparčiau negu 2n+1. Lengvai
galime patikrinti abiejų indukcijos principų antrąją sąlygą, bet negalime remtis pirmąja.
Priežastis paprasta: su dviem pirmaisiais natūriniais skaičiais n = 1 ir n = 2 ši nelygybė netei-
singa, su kitais — teisinga. Todėl formaliai negalime taikyti nė vieno iš įrodytųjų indukci-
jos principų. Išeitis — apibendrintasis indukcijos principas, nereikalaujantis, kad teiginys
būtų teisingas, kai n = 1.
 13 teorema (apibendrintasis matematinės indukcijos principas). Jeigu
1) T (m),
2) (Wk^m) T(k)=>T(k+1)
— teisingi teiginiai, tai teisingas ir teiginys
(V n ž m) T(n).

Į r o d y m a s . Pažymėkime raide A aibę didesnių už m —I natūrinių skai-

čių, su kuriais predikatas T (n) — neteisingas teiginys. Teorema bus įrodyta,
jei įrodysime, kad A = 0.
Tarkime, kad Α φ 0 . Pagal mažiausiojo skaičiaus principą aibėje A yra
mažiausias skaičius, kurį žymėkime s. Kadangi T (m) — teisingas teiginys,
tai s>m. Išeina, kad ( V m ^ k < s ) T(k) — teisingas teiginys. Taigi T ( S - I )
teisingas, o T (s) neteisingas. Tačiau pagal teoremos 2 sąlygą ir teisingos iš-
vados dėsnį išplaukia, kad T(s) — teisingas teiginys. Gautasis prieštaravi-
mas rodo, kad A= 0.

14 teorema (apibendrintas sustiprintasis matematinės indukcijos prin-

cipas). Jeigu
1) T (m),
2) (Vkžm) (T(m)A...AT(k))=>T(k+1)
— teisingi teiginiai, tai teisingas ir teiginys

(Wn^m)T (n).

Siūlome skaitytojui pačiam įrodyti šią teoremą.

Pavyzdžiai. 1. Įrodysime teiginį: jeigu к0=2,кх=Ъ ir su bet kuriuo natūriniu n teisinga
lygybė k„ + 1 = 3k„ — 2k„_l, tai k„ = 2 " + l .
Į r o d y m a s . Imkime n = l . Gausime к, = Зк1—2к0=9~4=2г+1. Dabar sakykime,
kad įrodomoji lygybė teisinga su visais natūriniais skaičiais, mažesniais už л + 1 : kn=2"+l,
-1
fc,_1=2" +l. Tuomet fc„+1=3fc,,-2^„_1=3(24-1)-2(2-4-1)=3-2-+3-2--2=
1
= 2"+ +!.
Teiginį įrodėme pasinaudoję sustiprintuoju matematinės indukcijos principu. Vien
prielaidos, kad teiginys teisingas skaičiui n, nepakako, teko remtis ir prielaida, kad jis tei-
singas skaičiui n—1.
2. Įrodysime, kad nelygybė

(1 +?)">! +nP
teisinga, jei p>0 (peR) ir и3=2 (neN).
Nelygybė teisinga, kai и = 2. Tarkime, kad ji teisinga ir kai rodiklis yra natūrinis skai-
čius n > 2. Tuomet
(1 +p)"+ 1 = (1 +p) (1 +p)" >(l+p) (1 +np) =

= 1 + ( л + 1)/> + л р » > 1 + ( л + 1)р.

Taigi iš prielaidos, kad įrodomoji nelygybė teisinga su natūriniu skaičiumi n, išplau-

kia, jog ji teisinga ir su skaičiumi л + l . Remiantis apibendrintuoju matematinės indukci-
os principu, įrodomoji nelygybė teisinga su visais natūriniais skaičiais n>2.
 §26. Niutono binomo formulė
Šiame paragrafe, remdamiesi matematinės indukcijos principu, įrodysi-
me dvinario kėlimo natūriniu laipsniu Niutono formulę ir jos bendrinį — va-
dinamąją polinominę formulę.
Prieš tai aptarsime žymėjimus.
Tarkime, kad k, m ir n — natūriniai skaičiai. Tada:
a
n + an + l + ...+am, kai m> n,
Σ й* = an, kai m = n,
k=n O, kai m<n,

гь-
m anan+1...am, kai m>n,
an, kai m = n,
1, kai m<n,

Σ a = (m-n+\)a, J~Į a = am~"+1, kai mįtn;

Jfc-B k=n
čia Σ sutrumpintai žymima kelių numeruotų dėmenų suma, o Π — nume-
ruotų dauginamųjų sandauga. Tuščia suma, kurioje nėra dėmenų, laikoma
lygia O, o tuščia sandauga — vienetui.
Be n! = l · 2 · З . . . И , vartosime dar ir šitokius žymėjimus:
(2m+ 1)!! = 1 · 3 · 5 · 7 . . . ( 2 m - l ) - ( 2 m + 1 ) ,
(2m)!! = 2 · 4 · б · 8 . . .{2m-2)-2m.

Nesunku patikrinti, kad teisingi tokie sąryšiai:

(2m)\ = (2m)\\(2m— 1)!!,
fl\
= ( m + 1)(/и + 2 ) . . . n , n ^ m .

15 teorema. Lygybė
n
(χ + a)" = Σ CknOk x"~k
k=O
teisinga su visomis realiomis a ir χ reikšmėmis ir su kiekvienu natūriniu skai-
čiumi n.
Ši formulė vadinama Niutono binomo formule (Isaac Newton, 1642 — 1727,
anglų matematikas). Skaičiai Ck dažnai dar vadinami binominiais koeficien-
tais.
Įrodinėsime indukcijos metodu. Kai n = 1,
n
χ + α=Σ Ck a* x1_k = Cf χ + Cj a = χ + a.
*=o
 Tarsime, kad formulė teisinga, kai laipsnio rodiklis — bet kuris natūri-
nis skaičius n, ir įrodysime, kad ji teisinga ir kai rodiklis lygus n +1:
л n
n+1 к к п к
(x + a) = (x + a) Σ С па х - =^ Скакхл+1~к +
k=0 k=O

V-Fl-fc
+ Σ Ck ak+1xn~k = C^a0 xn+1+% Ckak x n
+ Σ Ckak+1xn
Jt=O k=1 Jt=O
Pakeiskime abiejų sumų indeksų žymėjimus: pirmoje sumoje imkime
k=s, antroje / : = 5 - 1 . Gausime:
л+ 1
1 1 s s n+1 s
(x + a)"+ = *"+ + Σ C na x - +^ Csn-1 as xn+1-s =
s=1 J=I

= xn+1 + Σ (C1n +Csn-1) a° Xn+1-' +CZ an+1.

J= I

Kadangi
Cn + Csn 1 = Cn
tai
n n+l
n+1 n+1
(x + a) =x + Σ Csn+1asxn+1-s + Qt\a n+1
= j Csn+1as xn+1~*.
J=I J=O

Paėmę Niutono formulėje a=x=l, gauname kombinatorikos tapatybę

л
c
Σ n=2"·
k=0
Kadangi Cn yra aibės A = {au a2, ..., an} poaibių, turinčių k elementų,
skaičius, tai pastaroji suma lygi visų poaibių skaičiui. Taigi n elementų aibė
turi 2" skirtingų poaibių (įskaitant pačią aibę ir tuščiąją aibę).
Paėmę Niutono formulėje a= — I, χ= 1, gausime dar vieną įdomią kombi-
natorikos tapatybę:
n
Σ ( - I f C k = O.
k=o
Niutono binomo formulę galima apibendrinti ir didesniam dėmenų skai-
čiui. Įrodysime vadinamąją polinominę teoremą.

16 teorema. Su bet kuriuo natūriniu n teisinga lygybė

(хг + Хг+...+ХтУ= Σ H1! H2"'... nm\ *^'-·-<Γ· (2Л)

Л1 + Л|+· · + я т= л
 Rodikliai пъ w2, ..., nm, nepriklausomai vienas nuo kito, gali įgyti visas
sveikąsias neneigiamas reikšmes, bet tokias, kad būtų tenkinama sąlyga W1+
+ W + ... + nm — n.
2

Į r o d y m a s . Sudauginę n daugianarių хг+х2+ ...+xm, gausime sumą

dėmenų, kurių kiekvieną sudarys n dauginamųjų — po vieną iš kiekvieno
daugianario. Pakeitus vienodų dėmenų sandaugas laipsniais, kairiojoje (2.1)
lygybės pusėje parašytoji suma bus lygi x f x ^ · . . . pavidalo dėmenų su-
mai. Visų rodiklių suma kiekviename naryje turi būti lygi n, t. y. W + w + . . . + 1 2

+w m =w, nes kiekvienas dėmuo yra и daugiklių (įskaitant ir sutampančius)

sandauga. Rasime, kiek yra dėmenų, kuriuose daugikliai xk pakelti tais pa-
čiais laipsniais nk. Tarkime, kad daugianariai, kuriuos reikia sudauginti,
sunumeruoti nuo 1 iki n. Ta pačia tvarka surašysime dėmenis, paimtus iš
tų daugianarių sandaugai sudaryti.
Dėmenį
x"2·... xnm- (2.2)
galime užrašyti šitaip:
X1X1.. .X1X2X2.. .X2 . . . xmxm.. .xm (2.3)
* _ · 4 -j * .
n, n, nm

Matome, kad iš pirmųjų W1 daugianarių į (2.2) sandaugą įėjo jų dėmuo

X1, iš n2 daugianarių į tą pačią sandaugą įėjo j ų dėmuo x 2 ir 1.1., iš paskutinių
wm daugianarių įėjo j ų dėmuo xm. Bet kaip sukeitę vietomis (2.3) sandaugos
dauginamuosius, gausime kitokį jų išsidėstymą, atitinkantį kitą būdą (2.3)
sandaugai sudaryti. Kadangi (2.3) sandaugos dauginamuosius galime sukeis-
ti vietomis P (nu n2, ..., nm) būdų, tai ir (2.2) sandaugą galime sudaryti tiek
pat būdų. Lieka patikrinti, ar (2.1) formulėje koeficientas prie dėmens

χ? 1 χ ? 1 . . . x"mm

ir yra P(W 1 , w2, . . . , wm). Teorema įrodyta.

Skaičiai P(W 1 , n2, ..., nm) vadinami polinominiais koeficientais.
Rasime, pavyzdžiui, daugianario ( x + y + z + u)s koeficientą prie x2u. Iš
(2.1) formulės išplaukia, kad tas koeficientas lygus

3!
= 3
2! O! O!1!

Niutono binomo formulę dar anksčiau buvo įrodęs Jokūbas Bernulis

(Jakob Bernoulli, 1654-1705, šveicarų matematikas). Niutonas pritaikė
tą formulę binomams su trupmeniniais ir neigiamais rodikliais. Tais atvejais
binomas išskleidžiamas begaline eilute. Niutono' binomo formule galima
naudotis apytiksliai skaičiuojant, ypač tada, kai x + a mažai skiriasi nuo 1.
Jeigu χ = 1, o a — mažas dydis, tai apytiksliai galime imti

(l+a)"xl + C1na=\+na.

Šią formulę galima taikyti ir kai w — racionalusis skaičius.

 „ » + » ++
.- 1
Uždaviniai
Įrodykite matematinės indukcijos metodu.
16. 1 + 3 + 5 + . . . + ( 2 л - 1 ) = л * .

1-2 2-3 л(л+1) л+ 1 '

18. l ' + 2" + 3 ' + • . •+л 2 = n(n + \)(2n+\) ^
O

19. 1 — 2*+3* —4*+ . . . + ( —1)" л* = ( — I ) " - 1

_1 и ( я + 1)
.

20. 1 . 2 + 2-3+...+(л-1)„=("-1)3"(Л+1).

21. 1 - 2 - 3 + 2 - 3 - 4 + · - · + л ( л + 1)(л + 2 ) = " » + 1 ) ( η + 2 ) ( Β + 3)

1 1 1 л
1 - 3 + 3 - 5 + ' ' ' + (2л —1)(2л + 1) ~ 2л + 1 '
23. 1 · 1! + 2 · 21 + . . . + Л · л ! = ( л + 1 ) ! — 1.
(л + 1) sin ла — л sin ( ( л + 1 ) а )
24. sin а + 2 s i n 2 a + . . . + n s i n л а =
4sin 2 (а/2)
sin ( ( л + 1/2) а )
25. sin α + sin 2 а + · · · + в т л а = . . ,„. sin(fla/2).
sm (а/2)
8
26. 2" > л (kai л >4).
1 1 1 1 / ~
27
Z7
— 7 = + — 7 = ^ + · · · + — V и-
· 1/1 V 2 1/л
я . - J L < <2">!
л+ 1 (л!)»
29. 2! 4! ... (2л)! > ( ( л + 1 ) ! ) " .

-ш 1 . 2 . 1 2л-1 1 _
2 4 6 ·"· 2л УЗл+1 '
31. Apskaičiuokite:
1) ( 1 / T - V T ) · , 2) ( V T + V T ) 5 , 3) ( 3 - V T ) 1 0 , 4) (1 — χ 2 )".
32. Išspręskite lygtis:
1) C i - s + 2 x = 9 , 2) C l Z l = X i - 1 3 , 3) C r 2 = C J .
-1 10
33. Raskite binomo ( x + x ) skleidinyje koeficientą prie x'.
Raskite apytiksles reikšmes šių reiškinių.
5
34. a) V0,99, b) (0,98)- 1 ' 2 , c) (0,99)».
3 1
35. a) V l , 0 1 , b) o p f > c> ( 0 · 9 8 ) 4 ·
3

36. a) V b 0 7 , b) V l + V 0 ^ 4 , c) (0,99)- 2 / s .
37. Įrodykite tapatybę

C0. C'm + Cl СГ1 + · · · + Ci CS1 = C'+,.

N u r o d y m a s . Pakeiskite tapatybėje ( x + l ) " ( x + l ) " ' = ( x + l ) m + " kiekvieną dvinari

laipsnį Niutono binomo formule ir sulyginkite koeficientus prie χ"+™ - ''.
38. Įrodykite tapatybę

(CS)2 + (Ci)' + . . . + ( C J ) ' = C i V

 §27. Grupės. Paprasčiausios grupių savybės

Iš visų algebrinių struktūrų (A, *) — aibių A su viena algebrine opera-

cija * — išskirsime ir išsamiau aptarsime grupes.
Tarkime, kad A yra netuščia aibė, kurioje apibrėžta algebrinė binarė ope-
racija *:
AxA -JU A.

Algebrinė struktūra G=(A, *) vadinama grupe, jeigu:

G . l . Operacija * yra asociatyvi,
G.2. Operacija * turi neutralųjį elementą,
G.3. Kiekvienas aibės A elementas turi toje pačioje aibėje elementą,
simetrišką operacijos * atžvilgiu.
Jeigu, be to,
G.4. Operacija * yra ir komutatyvi,
tai grupė vadinama komutatyviąja, arba Abelio, grupe.

Aibė A vadinama grupės G = (A, *) bazine aibe. Dažnai sakoma „ai-

bė A yra grupė operacijos * atžvilgiu". Jeigu savaime aišku, apie kokią opera-
ciją kalbama, tai tiesiog sakoma „grupė A".
Grupė, kurioje apibrėžta daugyba, vadinama multiplikacine, o grupė,
kurioje apibrėžta sudėtis, — adicine. Jeigu grupės bazinė aibė yra baigtinė,
tai ir grupė vadinama baigtine, priešingu atveju — begaline.
Pavyzdžiai. 1. Sveikųjų skaičių aibė Z yra komutatyvioji grupė sudėties atžvilgiu, tai-
gi struktūra (Z, + ) — grupė. Tuo nesunku įsitikinti prisiminus sveikųjų skaičių sudėties
savybes.
2. Nelygių nuliui racionaliųjų skaičių aibė yra komutatyvioji grupė daugybos atžvil-
giu.
3. Struktūra (N, + ) nėra grupė, nes natūrinių skaičių sudėtis neturi neutraliojo elemen-
to (nulio).
4. Struktūra (Q, · ) nėra grupė, nes racionaliųjų skaičių aibės Q elementas O neturi at-
virkštinio elemento daugybos atžvilgiu. Tačiau aibė Q\{0} sudaro komutatyviąją multip-
likacinę grupę. Visa aibė Q sudaro komutatyviąją adicinę grupę.
Grupės sąvoka palyginti nesena. Grupių teorijos pradininkas yra prancūzų matemati-
kas Evaristas Galua (Evariste Galois, 1811—1832).
Galua nagrinėjo beveik vien keitinių grupes, o mums žinomą abstrakčiosios grupės
sąvoką 1854 m. įvedė anglų matematikas Artūras Kelis (Artur Cayley, 1821—1895). N u o
19 a. vidurio algebroje, iki tol nagrinėjusioje daugiausia algebrines lygtis, įsigali algebrinės
struktūros. Grupių teorijos idėjas imta sėkmingai taikyti geometrijoje, mechanikoje, teorinė-
je bei kristalų fizikoje ir daugelyje kitų mokslo sričių.

Nagrinėsime paprasčiausias grupių savybes.

Keturios pagrindinės grupių savybės G . l — G . 4 , nurodytos apibrėži-
me, kartais vadinamos grupių aksiomomis. Kitos savybės gaunamos gana
paprastai.
Kad būtų trumpiau, operacijos ženklą kartais praleisime ir rašysime tie-
siog a*b=ab. Jeigu toji operacija yra sudėtis, tai užrašas ab reikš ne elementų
a ir b sandaugą, bet jų sumą.
 1. Asociatyvumo savybė (ab)c=a(bc) rodo, kad skliaustų padėtis neturi
reikšmės, todėl juos galima praleisti. Ši savybė teisinga ir esant didesniam ele-
mentų skaičiui.
Kai grupė yra komutatyvi, elementus reiškinyje abc galima keisti vietomis,
pvz., abc=bca=bac ir t. t. Tuo atveju galima išvesti formules, analogiškas
žinomoms algebros formulėms.
Sakykime, kad a — kuris nors grupės elementas. Pažymėkime

a" = aa...a (neN).

n
Jeigu b — taip pat grupės elementas, tai

(ab)n = (ab) (ab)... (ab) = abab... ab = aa ... abb . .. b =

= (aa.. .a)(bb. . .b) = anbn.

n n

2. Grupė turi tik vieną neutralųjį elementą.

Tarus, kad grupė turi du neutraliuosius elementus C1 ir e2, išeitų, kad tų
elementų kompozicija еге2 lygi ir ел (nes e2 — neutralusis elementas), ir e2
(nes ex — neutralusis elementas). Taigi C 1 =^ 2 -
3. Kiekvienas grupės (bazinės aibės) elementas a turi tik vieną jam simetriš-
ką elementą.
Iš tikrųjų, jeigu elementas a turėtų grupėje du simetriškus elementus a\
ir a', tai būtų
a[(aa') = a[ e = aj,

a[ (aa') = (a[ a) a' - e a' = a'.

Iš operacijos asociatyvumo išplaukia, kad a'=a\.
Iš 3 savybės išeina, kad lygybes ab=ac ir ba=ca galima suprastinti ir gau-
ti lygybę b = c.
4. Jeigu a ir b — grupės elementai, tai toje grupėje yra tokie elementai χ
ir y, su kuriais teisingos lygybės bx=a bei yb=a. Jeigu grupė komutatyvi, tai
visuomet x=y.
Nesunku įsitikinti, kad χ ir y randami vienareikšmiškai ir išreiškiami ši-
taip:
χ = b'a, y = ab'.
Iš 4 savybės išplaukia: jeigu grupė yra komutatyvi, tai joje egzistuoja at-
virkštinė operacija.
5. Grupės elementui a simetriško elemento a' simetriškasis elementas yra
a, t. y. (a')'=a. Tai išplaukia iš simetriškojo elemento apibrėžimo.
6. Jeigu alt a2, ..., an yra grupės elementai, tai

(ага2.. .OnY = Orna^1.. .a[.

Įrodymas paprastas, pagrįstas operacijos asociatyvumo savybe.
 Anksčiau apibrėžėme grupės elemento a laipsnį a" su natūriniu rodikliu
n. Dabar apibrėšime laipsnius su nuliniu ir sveikuoju neigiamu rodikliais:
a~" = a'a'.. .a', a0 = e;
я

čia raide e, kaip ir anksčiau, žymime grupės neutralųjį elementą.

7. Jeigu a — grupės elementas, m ir n - sveikieji skaičiai, tai teisingos
lygybės
am a" = am+n, (am)" = amn, (an)'=a~\
Įrodymai paprasti. Pateiksime įrodymą tik tuo atveju, kai m = — k , n ir
k — natūriniai skaičiai, be to, k>n.
aman = a~kan = a' a'. . .a' aa.. .a = a' a'. . .a'= an-" = am+n.
k n k—n
8. Komutatyviosios grupės elementų a ir b santykį a/b galima apibrėžti
lygybe
a\b = ab'.
Teisingos tokios veiksmų su santykiais taisyklės:
(alb) (cj d) = acjbd,
(a/b)' = b I a,
(alb)l(cld) = OdIbc;
čia a, b, c, d — grupės elementai.
Kai grupė adicinė, pastaroji lygybė būtų taip užrašoma:
(a-b)-(c-d) = (a + d)-(b + c).
Nesunku užrašyti ir kitas čia pateiktas lygybes, kai grupė yra adicinė.

§28. Grupių izomorfizmai

Yra labai panašios struktūros grupių, turinčių vienodas savybes. Tokias
grupes galima atvaizduoti vienas kitose (arba vienas į kitas) apibrėžtas savybes
turinčiomis funkcijomis, vadinamomis homomorfizmais (izomorfizmais).

Jeigu G = M, *) ir G1 = (A1, * ^ yra grupės, tai funkcija

f. A-^A1
vadinama grupės G homomorfizmu į grupę G 1 , jei kiekvienai aibės A ele-
mentų porai a, b teisinga lygybė
f (a* b)= f (a)* J (b)
ir Ef=A1.
 Pavyzdžiui, grupės (Z, + ) bazinę aibę Z atvaizduokime į grupės (2Z, + )
bazinę aibę 2Z šitaip:
m ^i-* 2m (meZ).
Kadangi
f (m + n) = 2(m +ri)= 2m + 2n = f (m) +f (n),
tai nurodytoji funkcija f yra homomorfizmas.

Jeigu grupės G homomorfizmas į grupę G 1 yra abipus vienareikšmis,

tai jis vadinamas grupių G ir G 1 izomorfizmu.

Taigi izomorfizmas yra bijekcija.

17 teorema. Jeigu funkcija f yra grupės G = (A, *) izomorfizmas į grupę

G 1 = (A1, * j), tai jai atvirkštinė funkcija f yra grupės G 1 izomorfizmas į grupę G.

Į r o d y m a s . Kadangi / y r a bijekcija, tai egzistuoja jai atvirkštinė funkci-

j a / ' , kuri yra bijekcija A1-^-A. Tarkime, kad αΊ ir b1 yra aibės A1 elementai.
Aibėje A yra tokie elementai a ir b, kad f (a)=O1 ir f(b)=b1. Tačiau

/ ' («о = / ' ( / ( a ) ) = « , r (h) = / ' ( m ) = b .

Todėl

/' («1 * A) =/' ( f (a) *, f (b)) =/' ( f (a *b)) = a*b =/' (βι) */' (P1).
Ši lygybė ir reiškia, kad / ' yra grupės G 1 izomorfizmas į grupę G.
Jeigu egzistuoja grupių G ir G 1 izomorfizmas, tai tokios grupės vadinamos
izomorfiškomis·, žymima
GsG1.

Pavyzdžiui, realiųjų skaičių aibė R su sudėtimi — struktūra (R, + ) ir tei-

giamų realiųjų skaičių aibė R + su daugyba — struktūra (R+,·) yra grupės.
Jų izomorfizmą nustato funkcija f ( x ) = \gx.
18 teorema. Kiekviena grupė yra izomorfiška pati sau.

Į r o d y m a s . Funkcija f(x)=x grupės bazinę aibę A atvaizduoja į A. Turime: f(ab)=

= ab = a+b=f(a)+f(b).

19 teorema. Jeigu f yra grupės G = (A, *) izomorfizmas į grupę G 1 = CA, *i), g — gru-
pės G 1 izomorfizmas į grupę G 2 = Czi2, »2), tai funkcijų f ir g kompozicija f g yra grupės
G izomorfizmas į grupę G 2 .

Į r o d y m a s . Imkime bet kokius a ir b iš A. Tada

f g (a) = g {f (a)) e A2, f g (6) = * { f (b)) e Ą.

Kadangi funkcijos / ir g yra izomorfizmai, tai
fg(a*b) = g ( f (a * b)) = g ( f (a) » J (b)) = g ( f (a)) *,g ( f (b)) =fg {a) * Jg (b).
Bijekcijų kompozicija yra bijekcija, todėl funkcija fg pasižymi izomorfizmo savybėmis.
 Iš trijose pastarosiose teoremose įrodytų izomorfizmo savybių išplaukia
d a r šitokios jo savybės:
refleksyvumo: grupė izomorfiška pati sau,
simetriškumo: jeigu grupė G izomorfiška grupei G 1 , tai ir grupė G j izo-
morfiška grupei G,
tranzityvumo: jeigu grupė G izomorfiška grupei G 1 , o G 1 izomorfiška
grupei G 2 , tai ir G izomorfiška grupei G 2 .
Toliau nagrinėsime kai kurias homomorfizmo savybes.
1. Jeigu f yra grupės (A, *) homomorfizmas į grupę (A1, e ir — ati-
tinkamai tų grupių neutralieji elementai, tai
m = e i .

Pasirinkime αχεΑ}. Kadangi / yra aibės A atvaizdavimas į aibę A1, tai ai-
bėje A yra toks elementas a, kad / ( a ) = a v Kadangi a * e=a ir / yra homomor-
fizmas, tai
αχ =f(a) =f(a * e) =f(a) * J (e) = U1* J (e).
Iš čia išplaukia lygybė f(e) = e1.
2. Jeigu f — homomorfizmas, tai f (a')= f (a)'.

Į r o d y m a s . Pavartoję tuos pačius žymėjimus, turime:

e1=f(e)=f(a*al)=f(a)*1f(a').

Iš čia ir išplaukia įrodomoji savybė.

20 teorema. Jeigu G = (A, *) yra grupė, G1 = (A1,-) — algebrinė struktū-

ra su tam tikra operacija, kurią pažymėjome daugybos ženklu, ir jeigu egzistuo-
ja tokia bijekcija f : G<->Gj, kad

(Va, be A) f (a * b)= f (a)· f (b),

tai struktūra G 1 yra grupė.

Jeigu G dar ir komutatyvi, tai ir G 1 — komutatyvioji grupė.

Į r o d y m a s . Pakanka nustatyti, kad aibės A1 operacija turi G . l - G . 3 i r ,

jei grupė komutatyvi, G.4 savybes.
Įrodysime savybę G . l . Parinkime bet kuriuos tris aibės A1 elementus alt
bx, C1. K a d a n g i / : A^A1, tai (Эй, b, ceA) a1=f(a), bx=f(b), cx=f(c). Tada

(a1 b,) C1 = { f (a)f (b)) f (c) =f(a * b) f (c) =/( (a* b)* c) =

—f (a * (b * c)) =f(a)f(b * c) =f(a) ( f (b) f (c)) = a, (b, C1).

Įrodinėdami savybę G.2, parinksime bet kokį axeAv Grupėje G egzistuo-
j a toks elementas a, kad ax=f(a). Jeigu e yra grupės G neutralusis elementas,
tai pažymėkime C1 tokį aibės A1 elementą, kad būtų e1=f(e). Nesunku įsiti-
kinti, kad č>j yra neutralusis aibės A1 elementas:

C1 ег =f(a)f(e) =f(a * e) =f(a) = O1.

 Įrodinėjant savybę G.3, pakanka patikrinti, ar bet kurio aibės A1 elemen-
to Й1 simetriškasis (atvirkštinis) elementas yra a', = / ( д ' ) ; čia a' — grupės G
elemento a simetriškasis elementas.
Gana paprastas ir savybės G.4 įrodymas, kai grupė G yra komutatyvi.
Uždaviniai
39. Aibėje {O, 1, 2, 3, 4, 5} operacija Q apibrėžta lentele

0 1 2 3 4 5
O

0 0 0 0 0 0 0

1 0 1 2 3 4 5

2 0 2 4 0 2 4

3 0 3 0 3 0 3

I
4 0 4 2 0 4 2

5 0 5 4 3 2 1

Įrodykite, kad: 1) aibė su taip apibrėžta operacija nėra grupė; 2) struktūra ({1, 5},
O ) yra komutatyvioji grupė.
40. Aibėje < Μ ] / Τ ) \ { 0 } = [a+b V~2 \ beQ, | a | + | b 1^0} apibrėžta daugyba:
(а+ЬУ 2){c+dV 2)={ac+2bd)+(ad+bc)~\f 2 . Įrodykite, kad ši struktūra yra grupė.
41. Įrodykite, kad aibė

( « - { H T I }
yra grupė su daugybos operacija.
42. Turime
FK={f\f(x)=ax+b, xeR, αφ0, ^eR }

— tiesinių funkcijų, apibrėžtų realiųjų skaičių aibėje R, aibę. Apibrėžiame aibėje Fr opera,
ciją šitaip: jeigu / , £ e F R , tai f g yra tokia funkcija,; kad fg (x, y)=g ( f (x, y))· Įrodykite,
kad F r su tokia operacija yra grupė.
43. Sakykime,
FR = { f \ f ( x , y) = (ax + by, cx +dy), a, b, c, rfeR, ad-ЫФ0, (x, rfeR'}
2
yra erdvės R tiesinių transformacijų aibė. Šioje aibėje „daugybą" apibrėžiame šitaip: jeigu
/ , geFR, tai fg yra tokia funkcija, kad fg (x,y)=g(f (x, y)). Įrodykite, kad struktūra (F R , · )
yra grupė.
44. Aibėje {a, b, c} taip apibrėžkite algebrinę operaciją, kad gautoji struktūra būtų
grupė.
 45. Įrodykite teiginį: jeigu (A, *) yra grupė, e — jos neutralusis elementas ir aibėje
A yra n elementų, tai kiekvienam a iš A galima parinkti tokį natūrinį skaičių ρ*ζ n, kad bū-
tų
a*a*... *a = e.

N u r o d y m a s . Nagrinėkite reiškinius a, a*a, a*a*a, ..., a*a* ... *a, kai m>n.

46. G yra komutatyvioji multiplikacinė grupė. Įrodykite šiuos teiginius:

1) jeigu grupėje yra n elementų, tai egzistuoja toks peN, kad su kiekvienu aeG teisinga
lygybė am = a', r=m—pk.

N u r o d y m a s . Remkitės 45 uždavinio sąlyga;

2) (O 1 O 1 .. . β , ) - Ι = β Γ ι β Γ 1 . · a ? 1 ;
3) (aIb)"=C n Ib";
4) jeigu a ' = e (e — grupės neutralusis elementas), tai su kiekvienu sveikuoju skaičiu-
mi k (a")" = e.

§29. Žiedai. Paprasčiausios žiedų savybės

Struktūros (Z, + , ·) ir (Q, + , ·) jau žinomos iš vidurinės mokyklos kurso.
Vienas iš j ų skirtumų yra tas, kad dalyba iš nelygaus nuliui racionaliojo skai-
čiaus aibėje Q visada galima, o sveikųjų skaičių aibėje Z —ne visada. Panašių
skirtumų pasitaiko nagrinėjant ir kitas struktūras, kurių aibės yra platesnės
už skaičių aibes Z ir Q (beje, aibės gali būti ir ne skaičių, o pvz., funkcijų,
transformacijų ir kt.).
Struktūra (Z, + , ·) ir kitos jai analogiškos struktūros priklauso struktū-
rų, vadinamų žiedais, klasei.
Kad būtų patogiau, apibrėždami žiedą, dvi abstrakčias operacijas taip
pat vadinsime sudėtimi bei daugyba ir žymėsime įprastais ženklais.

Algebrinė struktūra Ž=(A, +, ·), kurios bazinė aibė A yra netuščia,

vadinama žiedu, jei:
Ž . l . Struktūra (A, +) yra komutatyvioji grupė,
Ž.2. Daugyba · asociatyvi,
Ž.3. Daugyba · distributyvi sudėties atžvilgiu.
Jeigu
Ž.4. Daugyba dar ir komutatyvi,
tai Ž vadinama komutatyviuoju žiedu.

Prisiminę komutatyviosios grupės apibrėžimą, žiedą galime apibūdinti

šitaip.
Algebrinė struktūra Ž = (A, +,·), Аф0, vadinama žiedu, jei:
Ž . l . l . (Va, b, CEA) (a + b) + c=a + (b + c),
Ž.l.2. ( 3 О л е А ) (VaeA) a+Oa=a,
Ž.1.3. (WaeA) (3 —aeA) α+(-α) = Ολ,
Ž . l . 4 . (Va, beA) a+b=b+a,
 1.2. (Va, b, c eA) (ab)c=a(bc),
Ž.3. (Va, b, ceA) (a + b)c=ac+bc ir c(a+b) = ca+cb.
Jeigu dar ir
1.4. (Va, ab=ba,
tai žiedas yra komutatyvus.
Savybės Ž.1A—ŽA.4 yra ekvivalenčios Ž.l. Iš apibrėžimo išplaukia,
jog struktūra (A, + , •) be daugybos yra komutatyvi adicinė grupė, vadinama
žiedo Ž adicinė grupe.
Pavyzdžiai. 1. Sveikųjų skaičių aibė Z su sudėtimi ir daugyba yra komutatyvusis žie-
das.
2. Struktūra (N, + , · ) žiedo nesudaro, nes neturi savybių Ž.l.2 ir Ž.1.3.
3. Sveikųjų skaičių aibės poaibis mZ (m kartotinių aibė) su sudėtimi ir daugyba yra
komutatyvusis žiedas. 0 = 0 - m yra to žiedo nulinis elementas, m gali būti bet kuris nenulinis
sveikasis skaičius, tačiau, nagrinėjant tokio tipo žiedus, galima apsiriboti atveju, kai m —
natūrinis skaičius. Taigi yra be galo daug žiedų
Ža=(2Z, + , ·), Ž 3 = (3Z, + , ·), Ž4=(4Z, + , ·), . · ·
Visi tie žiedai, kai 2, neturi vienetinio elemento (vieneto).

Nekomutatyviųjų žiedų pavyzdžių pateiksime vėliau. Dabar aptarsime

paprasčiausias žiedų savybes.
Kadangi struktūra Ž yra komutatyvioji grupė, tai žiedų savybės, susijusios
su sudėtimi, sutampa su šios grupės savybėmis.

1. Žiedo sudėties savybės

1.1. Reiškinyje, sudarytame iš žiedo bazinės aibės A elementų, operacijos

ženklų + ir skliaustų, skliaustus galima rašyti bet kokia tvarka arba ir visai
juos praleisti.
1.2. Žiedas turi vienintelį nulinį elementą.
1.3. Kiekvienas žiedo bazinės aibės elementas turi vienintelį priešingąjį
elementą.
1.4. Sudėtis prastinama šitaip: a + b = a + c=>b = c.
1.5. Lygtis a+x = b (a ir b — žiedo bazinės aibės bet kurie elementai) tu-
ri vienintelį sprendinį aibėje A. Tą sprendinį žymime b—air vadiname elementų
b ir a skirtumu, apibrėžiamu vienareikšmiškai. Tai reiškia, kad sudėtis turi
atvirkštinę operaciją, kuri vadinama atimtimi. Išsprendę lygtį a+X = b, gauna-
me b-a=b+(-a).
1.6. Jeigu aeA, tai — ( — a) = a.
Tai išplaukia iš grupių 6-osios savybės.
1.7. - (ax + a2 + ...+an) = ( - ал) + ( - a2) + ... + ( - a„), jei visi at priklau-
so aibei A.
Ši savybė gaunama iš grupių 7-osios savybės, prisiminus, kad a ' = — a
(kai operacija yra sudėtis), ir sudėties komutatyvumo.
Įvesime žiedo bazinės aibės elemento a kartotinio sąvoką. Pažymėkime
n-a = a + a+ . . .+a, -n· a = (-a) + (-a) +...+(-a),

kai neN. Tokius reiškinius ir vadinsime elemento α „kartotiniais

 1.8. Kai m ir n — sveikieji skaičiai, aeA, teisingos lygybės:
m · a + n · a = (m + n) · a,
m-(n- a) = (mn) · a,
— (m-a)= - m· a.
Šios lygybės išplaukia iš apibrėžimo bei jau įrodytų savybių. Pavyzdžiui,
kai m, neN,
n- a + m- a = (a + a+ . . . + a) + (a + a+ .. . + a) = a + a+ . . . + a =
n m n+m

= (n + m)· a.
Jeigu meN, n=—k, k eN ir m>k, tai
^ · α + Η · α = (α + α + . . . + α ) + ( ( - α ) + ( - α ) + . . . + ( - α ) ) =
i e
^eeV 4
>.
m k
= a + a+ . . . +a = (m-k)· a = (m+ri)· a.
m—k
Analogiškai įrodomi kiti pirmosios lygybės atvejai bei kitos dvi šio skirs-
nelio lygybės.
1.9. Veiksmų su skirtumais taisyklės:
(a-b)+(c-d)=(a+ c)-φ+ d),
— (a —b) = b-a,
(a-b)-(c-d) = (a + d)-(c + b),

a — (b — c) = (a — b) + c = (a + c) — b.

Įrodysime, pavyzdžiui, pirmąją taisyklę remdamiesi 1.4, 1.1 bei 1.6 savy-
bėmis :

( a - 6 ) + ( c - Ą = ( a + ( - 6 ) ) + ( c + ( - r f ) ) = d + (-Z>) + c + ( - < 0 =
= + + + = + + + = + +

Panašiai įrodomos ir kitos taisyklės.

2. Žiedo daugybos savybės

Šios savybės įrodomos kaip ir panašios grupių savybės. Todėl čia jų neįro-
dinėsime.
Jeigu reiškinyje, sudarytame iš žiedo bazinės aibės A elementų, daugybos
ženklų ir skliaustų, keisime skliaustų vietą, tai reiškinys nepasikeis. Todėl
skliaustų galime nerašyti. Jeigu žiedas komutatyvus, tai dauginamuosius ga-
lime keisti vietomis.
Ne kiekvienas žiedas turi neutralųjį daugybos atžvilgiu elementą. Pavyz-
džiui, sveikųjų skaičių žiedas jį turi, o žiedai Zm neturi, kai m>2. Jeigu neu-
tralusis daugybos elementas egzistuoja, tai tik vienas. J j žymėsime l A ir vadin-
sime vienetiniu elementu.
Jeigu kuris nors žiedo, turinčio vienetinį elementą, elementas a turi atvirkš-
tinį (simetrišką daugybos atžvilgiu), tai tik vieną. Tuo atveju lygtys ax=b ir
ya = b išsprendžiamos, sprendiniai randami vienareikšmiškai. Elementui a
atvirkštinio elemento, kurį žymėsime a a t v i r k š t i n i s elementas ( a - 1 ) - 1 su-
tampa su a. Taip pat nesunku įsitikinti, kad (ab)"1 = b^a'1 (čia a ir b — žie-
do elementai, turintys atvirkštinius).
Galima apibrėžti žiedo elementų laipsnius (kai laipsnio rodiklis — natū-
rinis skaičius), išvesti veiksmų su laipsniais taisykles, tą apibrėžimą bei taisyk-
les apibendrinti imant bet kurį sveikąjį rodiklį.

[3. Bendrosios sudėties ir daugybos savybės

3.1. Lygybės Oa · a = Oa ir a · Oa = Oa (čia Oa — sudėties neutralu-

sis elementas — žiedo nulinis elementas) teisingos su kiekvienu žiedo bazinės
aibės A elementu a.
Prie abiejų lygybės Oa · a = Oa · a+Oa · a pusių pridėkime elementui
Oa ·α priešingą elementą ir remkimės sudėties asociatyvumu:
(-0Α·α) + {0Α·α) = ((-0Α·α)+0Α·α) + 0Α·α = 0Α + 0Α·α,
0Α = 0Λ·α.
Panašiai įrodoma ir antroji lygybė.
3.2. Bet kuriai žiedo bazinės aibės elementų a, b porai teisinga lygybė
(—a)b= -ab.

Į r o d y m a s . Sumą a+(-a), lygią žiedo nuliniam elementui, padauginsi-

me iš b. P a g a l j a u įrodytą 3.1 savybę sandauga taip pat lygi 0A. Pasinaudoję
daugybos distributyvumo savybe, turime
(a + (-d))b = ab + (-a)b.
Iš čia ir- išplaukia 3.2 savybė.
Remiantis antrąja žiedo distributyvumo savybės Ž.3 lygybe, galima ana-
logiškai įrodyti, kad a(—b)= — ab. Iš šios ir anksčiau įrodytos lygybės išplau-

3.3. (-a)(-b)=ab.
Beje, įrodymo eigoje tenka remtis ir 1.6 dvigubo minuso dėsniu.
3.4. Bet kuriems trims žiedo bazinės aibės A elementams a, b, c teisingos
lygybės
(a — b)c=ac — bc,
c(a — b) = ca — cb.
Šios lygybės vadinamos daugybos distributyvumo atimties atžvilgiu savybe.
Norint įrodyti pirmąją lygybę, reikia atimtį pakeisti atitinkama suma bc-1-
+ (a—b)c ir atlikti jau žinomus (t. y. anksčiau pagrįstus) veiksmus. Panašiai
įrodoma ir antroji lygybė.
3.5. Daugyba distributyvi sudėties atžvilgiu, kad ir koks būtų dėmenų skai-
čius.
 Įrodoma matematinės indukcijos metodu.
Taigi žiedų savybes galime taip suformuluoti.
Jeigu struktūra Z = (A, + , ·) yra komutatyvusis žiedas, tai aibėje A sudėties,
atimties ir daugybos savybės yra tokios pat, kaip ir sveikųjų skaičių atitinkamų
veiksmų savybės, išskyrus tai, kad yra žiedų, kuriuose nenulinių žiedo elementų
sandauga lygi žiedo nuliniam elementui. Tokie elementai vadinami nulio dalik-
liais. Juos aptarsime vėliau.

§30. Žiedų homomorfizmai ir izomorfizmai

Svarbią vietą žiedų teorijoje užima žiedų homomorfizmai ir izomorfizmai.

Juos išsamiau nagrinėsime vadovėlio antrojoje dalyje. Čia pateikiame pačias
sąvokas ir jų paprasčiausias savybes.

Funkcija f : A->AX, kai Ef=A1, vadinama žiedo (A, + ,·) homomor-

fizmu į žiedą (A1, ©, Q), jeigu:
(Va, beA) I) f (a +b) =f (a)® f (b),
2) f (ab)= f (a) Q f (b).

Jeigu homomorfizmas yra bijekcija, tai jis vadinamas žiedo (A, +, ·) izomor-
fizmu į žiedą (A1, ©).
Žiedų izomorfizmų savybės analogiškos grupių izomorfizmų savybėms.
21 teorema. Jeigu funkcija f yra žiedo Z = (A, +, •) izomorfizmas į žiedą
Z1 = (A1, © , G ) , ta' atvirkštinė fimkcijaf'1 yra žiedo Z 1 izomorfizmas į žiedą
Z.
Į r o d y m a s . Kadangi / y r a bijekcija, tai jai atvirkštinė funkcija f~l — taip
pat bijekcija. Patikrinsime, ar funkcijai f ' 1 būdingos homomorfizmo apibrė-
žime nurodytos 1 ir 2 savybės.
Tarkime, kad f(a)=a1,f(b)=b1 (a, beA; av ^eA1) ir f'1(a1)=f'1f(a) =
= a , Г Н Ь г ) = Г У ( Ь ) = Ь . Todėl
1
Г (a1 © b,) =/-i (f (a) ®f(b)) =/"1 ( f (a + b)) =f~^f(a + b) =

= a + b =f ~4(a) +Г1 fib) =/-1 (a,) +/-i (b,).

Panašiai įrodoma ir lygybė

f-1(a1Qb1)=f^(al)-f^(b1).
Remdamiesi šia teorema, žiedus Ž ir Z1, tarp kurių galima apibrėžti bent
vieną izomorfizmą, vadiname izomorfiškais ir rašome

ZzZ1.
Akivaizdu, kad bet kuris žiedas yra izomorfiškas pats sau. Atitinkamas
izomorfizmas yra f(x)=x.
 22 teorema. Jeigu f yra žiedo Ž izomorfizmas į žiedą Z 1 , o g yra žiedo
Z 1 izomorfizmas į žiedą Ž 2 , tai funkcijų kompozicija fg yra žiedo Ž izomorfiz-
mas į žiedą Ž 2 .

Į r o d y m a s . K a d būtų paprasčiau, abiejuose žieduose operacijas žymėsime

sudėties ir daugybos ženklais. Imkime bet kurią žiedo Ž bazinės aibės elemen-
tų porą a, b ir užrašykime:

fg (ab)=g (f(ab)) = g ( f (a) -f (b)) = g ( f (a)) • g (f(b)) =fg (a) -fg (b).
Nesunkiai patikrinama ir kita homomorfizmo sąlyga. Žinome, kad bijek-
cijų kompozicija yra bijekcija. Taigi teorema įrodyta.
Iš tų trijų įrodytų faktų išplaukia, kad žiedų izomorfizmas yra refleksy-
vus, simetrinis ir tranzityvus. Taigi jis yra ekvivalentumo sąryšis.
Svarbi ši teorema.

23 teorema. Jeigu Z = (A, + , ·) yra žiedas irZ1 = (A1, © , Q ) — algebrinė

Struktūra, o bijekcija f . At-^A1 pasižymi savybėmis
(Va, beA) 1) f (a + b) = / ( a ) ®f(b),
2) f (ab)= f (a) Q f (b),
1
tai struktūra L1 yra žiedas. Jeigu, be to, žiedas Ž yra komutatyvus, tai ir Z1
yra komutatyvusis žiedas.

Į r o d y m a s . Užtenka patikrinti, ar struktūra Z 1 turi žiedo savybes. Sa-

vybės Ž . l . 1 — Ž . l . 4 tikrinamos visai taip pat, kaip ir 20 teoremos įrodyme.
Patikrinsime tik Ž.2 savybę, nes kitos tikrinamos analogiškai.
Kadangi / : A^A1, tai (Va1, bx, C1EA1) (Ba, b, c eA) a1=f(a), b1=f(b),
C1= f (c). Iš funkcijos / savybių išplaukia:

Q bx) Qc1 = ( f (a) Q f (b)) Qf(C) =f(ab) Q f (c) =

=f(abc) = f ( a (be)) =f(a)f(bc) =f(a) Q ( f (b) Q f (c)) = a, Q (b, Q C1).
Panašiai tikriname Ž.3 bei Ž.4, kai žiedas komutatyvus.

§31. Laukai. Paprasčiausios laukų savybės

Praeitame paragrafe minėjome, kad žiedas ne visada turi vienetinį elemen-
tą, ne kiekvienas jo bazinės aibės elementas turi atvirkštinį. Taigi ne kiekvie-
name žiede yra dalybai atvirkštinė operacija. Plačiau nagrinėsime žiedus, ku-
rie yra komutatyvus, turi vienetinį elementą ir kuriuose galima dalyba iš bet
kurio nenulinio elemento.

Komutatyvusis žiedas su vienetu (vienetiniu elementu), kurio bazinė

aibė turi ne mažiau kaip du elementus, o kiekvienas nenulinis elementas
turi atvirkštinį elementą, vadinamas lauku (kūnu).
 Lauko vienetinis ir nulinis elementai kartais vadinami atitinkamai viene-
tu ir nuliu, bet jie nebūtinai turi sutapti su sveikaisiais skaičiais 1 ir 0.
Pateiktąjį lauko apibrėžimą galima taip detalizuoti.

Algebrinė struktūra L = (A, + , ·) vadinama lauku, jei:

L.O. Cardv4 ^ 2,
L.l. Struktūra (A, +) yra komutatyvi grupė,
L.2. Struktūra (A\{0}, ·) — komutatyvi grupė,
L.3. Daugyba distributyvi sudėties atžvilgiu.

Lauką galima apibrėžti ir aksiomiškai.

Algebrinė struktūra L = (A, + , ·) vadinama lauku, jei:
L.O. C a r d ^ ^ 2,
L. 1.1 Sudėtis yra asociatyvi,
L. 1.2. Yra neutralus sudėties atžvilgiu elementas,
L.1.3. Kiekvienas aibės A elementas turi priešingą elementą,
L. 1.4. Sudėtis yra komutatyvi,
L.2.1. Daugyba yra asociatyvi,
L.2.2. Yra neutralus daugybos atžvilgiu elementas,
L.2.3. Kiekvienas nenulinis aibės A elementas turi atvirkštinį,
L.2.4. Daugyba komutatyvi,
L.3. Daugyba distributyvi sudėties atžvilgiu.
Pažymėsime simboliu A* aibę A be nulinio elemento: ^4\{0}.
Lauką galima nusakyti ir remiantis grupės bei žiedo sąvokomis.
Algebrinė struktūra (A, +) yra komutatyvioji grupė; ji vadinama lauko
adicinė grupe. Lauko multiplikacine grupe vadinama struktūra (A*, •); ji taip
pat komutatyvi.
Aptarsime paprasčiausias lauko savybes.
Kaip matome iš apibrėžimo, lauko aksiomų sąrašas trimis aksiomomis
ilgesnis už žiedo aksiomų sąrašą. Viena iš aksiomų, kurių nėra žiedo apibrė-
žime, yra sąlyga, kad lauko bazinė aibė turėtų ne mažiau kaip 2 elementus.
Iš tikrųjų, jeigu aibė turi tik vieną elementą, tai ji formaliai gali būti žiedo ba-
zine aibe. Tačiau tada šis elementas turi būti nulinis. Tuo tarpu laukas pri-
valo turėti ir vienetinį elementą. Lengva įsitikinti, kad nulinis ir vienetinis
elementai negali sutapti.
Trečioji aksioma, kuria laukas skiriasi nuo žiedo — reikalavimas, kad
kiekvienas nenulinis elementas turėtų atvirkštinį. Tuo atveju galima dalyba
iš kiekvieno nenulinio elemento (egzistuoja daugybai atvirkščias veiksmas
aibėje Λ\{0}).
Taigi laukas turi visas tas savybes, kurias turi komutatyvusis žiedas, ir
dar keletą naujų savybių, kurias trumpai aptarsime.
Laukas turi vienintelį vienetinį elementą (vienetą).
Tikrai, aksioma L.2.2 teigia, kad toks elementas yra ir kad jis vienintelis.
Panašiai įsitikiname, kad kiekvienas lauko bazinės aibės nenulinis elemen-
tas turi vienintelį atvirkštinį elementą.
Daugyba turi atvirkštinę operaciją (dalybą) aibėje A*.
 Galima nagrinėti lauko bazinės aibės elementų (lauko elementų) santy-
kius — trupmenas а\Ъ=аЪ~х, kai ЬфОА. Teisingi teiginiai:
a
1) = 4 tada ir tik tada, kai ad= bc,
a
a c ac
2) T ' T - W
1
3) ( f j = , kai a, b nelygūs nuliui,
a/b
4) cld = bc , kai b, c, d nelygūs nuliui,

Įrodysime, pavyzdžiui, pirmąją lygybę. Jeigu a [b = c [d, tai tą lygybę daugi-

name i š bd ir gauname ad = bc. Jeigu teisinga pastaroji lygybė ir b φ OA, d φ 0A,
tai ją dauginame iš b~ld~x ir gauname a Ib = c Id.
Viena iš būdingesnių lauko savybių yra ši.
Jeigu ab φ 0A, tai αφ Oa ir b φ 0A. Ir atvirkščiai, jeigu ab = Oa, tai arba
ci = 0A, arba b = 0A.

Į r o d y m a s . Jeigu αφΟ A, tai a~]eA. Padauginę abi lygybės ab=0A pu-

ses iš a'1, gausime Ь = Ол. Taigi antrasis teiginys įrodytas, o pirmasis išplau-
kia iš žiedo savybės 3.1.
Lauko elementams teisingos šitokios lygybės:
a —a a c _ ad+bc a c _ ad—bc
=
~Ύ ~ΊΓ' ΊΓ + Τ ~ bd ' ~b ~d~ bd *
Vieną jų įrodysime remdamiesi distributyvumu, kitos taip pat nesunkiai įro-
domos.
a/b + cld=ab-1 + cd'1 = ab'1 dd'1 + cd'1 bb'1 = ad(b~l d'1) + cb (d'1 b'1) =
= ad (bd)~1 + (cb) (bd)~ 1 = (ad+bc) (bd)~ 1 = (ad+bc)/bd.
Lauko savybes trumpai galime taip suformuluoti: jeigu struktūra L = ( A ,
+, ·) yra laukas, tai aibėje A sudėties, atimties, daugybos ir dalybos savybės
analogiškos racionaliųjų skaičių tų pačių veiksmų savybėms. Skirtumas tik
tas, kad sudėtis ir daugyba aibėje A gali būti kitaip apibrėžtos, o atimtimi ir
dalyba vadinamos sudėčiai ir daugybai atvirkštinės operacijos.
Lauko L vienetinį elementą paprastai žymime 1 L , kartais tiesiog 1, nulinį
elementą žymime OL (kartais 0).
Pavyzdžiai. 1. Iš patirties žinome, kad racionaliųjų skaičių sudėčiai ir daugybai būdin-
gos lauko apibrėžime išvardytos savybės. Taigi struktūra (Q, + , · ) yra laukas.
2. Realiųjų skaičių aibė su sudėtimi ir daugyba — struktūra (R, + , · ) yra laukas.
3. Aibėje Q ( V 5 ) = {a+b~\/ 5 \ a, 6 e Q } apibrėžkime sudėtį ir daugybą lygybėmis

(a + i>l/7 ) + {c + dl/T) = {a+c) + (6 + d)l/T,

(a + 6 l / T ) (c+d\'~5) = (ac+ 5bd) + (ad+ ic)l/T·
Nesunku įsitikinti, kad veiksmai komutatyvūs, asociatyvūs, daugyba distributyvi su-
dėties atžvilgiu. Vienetinis ir nulinis elementai yra atitinkamai skaičiai 1 ir 0. Kadangi lyg-
ties _
(a+bV 5)x=l,
 kai а + Ь ] / 5 Ф0, šaknis yra skaičius
_ a —υ _ /—
5
а*-5Ь* а*-5Ь* ^ '

tai kiekvienas nenulinis tos aibės elementas turi sau atvirkštinį. Nurodytoji struktūra yra
laukas^kurį trumpiau žymėsime Q ( V 5 ). Panašiai galime apibrėžti laukus Q ( V 2 ),
Q ( V T ) ir t. t.
4. Paprasčiausias iš visų laukų yra du elementus a ir b turintis laukas. Vienas iš tų ele-
mentų turi būti lauko vienetinis elementas (tarkime, kad b), o kitas nulinis. Jų veiksmus
(vadinkime juos sudėtimi ir daugyba) galima tik taip apibrėžti:

+ a b a b

a a b a a a

b b a b a b

Visi šios lentelės elementai akivaizdūs. Aptarsime nebent sumą b+b. Kadangi aibė turi
tik du elementus, tai ši suma gali būti lygi tik a arba b. Tačiau b+b=b rodytų, kad b yra
lauko nulinis elementas, o tai prieštarauja mūsų parinkimui. Taigi b+b=a.
Turint veiksmų lentelę, nesunku patikrinti visas lauko veiksmų savybes. Pavyzdžiui,
kiekvienas iš tų dviejų elementų turi priešingą elementą, būtent sau lygų elementą. Kiek-
vienas nenulinis elementas (toks yra tik b) turi atvirkštinį elementą (lygų sau).
Taigi struktūra ({o, b}, + , · ) yra laukas. Kadangi elementai a ir b bet kokie, tai yra be
galo daug laukų, tačiau jie „vienodi" (skiriasi tik elementų žymėjimas, o jų veiksmai api-
brėžiami nurodytu būdu ir niekaip kitaip).

§32. Laukų izomorfizmai

Jeigu L = (A, + , ·) ir L 1 = ( 4 , , © , Q ) yra laukai, taibijekciją f : A<-^

turinčią savybes:
(Va, beA) 1) f (a+ b) =f(a) ®f(b),
2) f (ab)= f (a) Q f (b),
vadiname lauko L izomorfizmų į lauką L 1 .

Teisingas teiginys: jeigu f : L ^ L 1 — lauko L izomorfizmas į lauką L 1 , tai

f'1: L 1 ^ L — lauko L 1 izomorfizmas į lauką L.
Remdamiesi šia savybe, laukus, kuriuos sieja bent vienas izomorfizmas,
vadiname izomorfiškais ir rašome

LSL1.
Panašiai kaip ir žiedams, galime įrodyti: jeigu L s L 1 ir L 1 S L 2 , tai ir
L s L 2 (laukų izomorfizmas tranzityvus). Akivaizdi ir refleksyvumo savybė —
kiekvienas laukas izomorfiškas pats sau.
 24 teorema. Jeigu L=(A, + , ·) yra laukas, L1 = (A1, ©, Q ) — algebrinė
struktūra ir yra tokia funkcija f : A*-+A1, kad
(W a, beA) 1) f (a+ b)= f (a) ®f(b),
2) / (ab)=f (a) O.f (b),
tai struktūra L 1 yra laukas.

Į r o d y m a s . Kadangi L — komutatyvusis žiedas, tai remiantis 23 teorema,

L1 taip pat komutatyvusis žiedas. Kadangi / yra bijekcija, tai Cardzi 1 =
= Card A > 2 . Įrodysime, kad L1 turi vienetinį elementą. Pažymėkime ^ 1 =
= / ( 1 J . Tada (WaieA1)(BaeA) a,=f(a) ir

«ι Q e =f(a) Qf(IA) =f(a · lA) =f(a) = av

Tai reiškia, kad ex yra struktūros L1 vienetinis elementas.
Norėdami įrodyti, jog egzistuoja atvirkštinis elementas, imkime bet kokį
axeAu αχφΟΑι. Aibėje A egzistuoja toks nenulinis elementas a, kad O 1 =Zitf).
Tada (3а~ 1 еА) aa~1=lA. Taigi

«ι Qfia-1) =f(a) Qf (a-1) =f(aa~1) =Z(Ii4) = e,.

Iš čia ir išplaukia, kad elementui ax atvirkštinis yra f (a - 1 ). Kitos lauko savy-
bės lengvai patikrinamos. Tad L1 yra laukas.

§33. Lauko polaukiai. Lauko charakteristika

Kai kuriuos laukus, kaip ir grupes, sieja panašūs sąryšiai — vienas laukas
gali būti kitame lauke.
Nagrinėkime, pavyzdžiui, laukus Q (]/ 5) ir Q. Kaip žinome,
Q = {a + Oyi|aeQ} C Q(yi),

o sudėtis ir daugyba aibėje Q sutampa su sudėtimi ir daugyba lauko Q (У 5)

poaibyje Q, nes

( a + 0V"5)+ (6 + 0 1 / 1 ) = ( a + 6 ) + (0 + 0) У ^~5 = a + b,

(a + О У 1 ) (6 + 0 У 7 ) = + 5 · 0 · 0) + (a · 0 + £ · 0)У"5 =

Taigi racionaliųjų skaičių laukas „įdėtas" į lauką Q (У 5), t. y. IaukasQ yra

lauko Q(V 5) polaukis. Panašiai galime įsitikinti, kad laukas Q (У 5) yra rea-
liųjų skaičių lauko R polaukis.

Jeigu struktūros L = (A, + , ·) ir L 1 = (A1, +, ·) yra laukai, o A1ciA,

tai L1 vadinamas lauko L polaukiu. Tuo atveju laukas L vadinamas lau-
ko L 1 plėtiniu, arba viršlaukiu. Jeigu dar ir L 1 ^ L , tai laukas L 1 vadi-
namas lauko L tiesioginiu polaukiu.
 Apibrėšime dar vieną svarbią laukų teorijos sąvoką.

Laukas, neturintis tiesioginių polaukių, vadinamas pirminiu lauku.

25 teorema. Polaukių sankirta yra polaukis.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad laukai IU1-(A1, + , ·) ir L2 = (A2, +, ·) yra lau-

ko L = (A, +, ·) polaukiai. Nagrinėkime aibę A1CIA2. Kadangi aibėse A1 ir
A2 galima sudėtis ir daugyba, be to, joms būdingos aibės A savybės, tai sudėtis
ir daugyba galima ir sankirtoje A1 n A2. Be to, šioje aibėje išlieka visos minėtų
operacijų savybės. Todėl sankirta A1 n A2 yra laukas tų operacijų atžvilgiu,
t. y. lauko L polaukis. Nesunku patikrinti, kad lauko nulinis ir vienetinis ele-
mentai priklauso bet kuriam polaukiui, taigi ir jų sankirtai.

26 teorema. Kiekvienas laukas yra arba pirminis, arba turi pirminįpolaukį.

Į r o d y m a s . Jeigu laukas nėra pirminis, tai jis turi tiesioginių polaukių.

Pastarųjų sankirta — minimalus polaukis, neturintis jokių polaukių. Tai ir
bus pirminis lauko polaukis.
Kai L = (A, + , ·) yra laukas, A1 c: A ir A1 turi bent vieną nenulinį elementą,
nustatyti, ar L 1 = M 1 , + , ·) yra polaukis, padeda šitokia teorema.

27 teorema. Lauko L bazinės aibės poaibis A1 yra laukas tada ir tik tada,
kai poaibis A1 uždaras sudėties ir atimties atžvilgiu, o A1=A1Y1Oa] uždaras
daugybos ir dalybos atžvilgiu, t. y.
1) (Va, ЬеАг) a + beAj ir а-ЪеАл,
2) (Va, ЬеА1г афОА, ЪфОА) ObeA1, OlbeA1.

Į r o d y m a s . Akivaizdu, kad lauko L nulinis ir vienetiniai elementai tokie

yra ir lauko bazinės aibės A poaibyje A1.
Teoremos sąlygų būtinumas taip pat akivaizdus. Įrodinėjant sąlygos pa-
kankamumą, užtenka patikrinti, ar aibei A1 tikrai priklauso kiekvienam jos
elementui priešingas elementas bei kiekvienam jos nenuliniam elementui at-
virkštinis, taip pat Oa ir 1A. Tuo įsitikiname paėmę b=a, paskui a=Oa ir
a = lA.
Aptarsime lauko charakteristikos sąvoką.
Nagrinėdami laukus, galime aptikti įvairių jų skirtumų (skiriasi elementų
skaičius, operacijos ir kt.). Vienas gana neįprastas kai kurių laukų skiriamasis
bruožas yra šitoks: lauko vienetinį elementą sudėjus su juo pačiu baigtinį
skaičių kartų, gaunamas lauko nulinis elementas. Šis faktas stebina tik todėl,
kad esame įpratę operuoti skaičiais. Skaičiui 1 suteikiama kiekio prasmė
(aibės {a} elementų skaičius).
Skaičių aibėse kuo daugiau vienetų sudedame, tuo didesnį skaičių gau-
name, ir niekada negali būti teisinga lygybė
1 + 1+ . . . + 1=/n· 1 = 0
* w '
m
su natūriniu m. Tačiau visai kitaip yra nagrinėjant baigtinį lauką. Jau 31 pa-
ragrafo 4 pavyzdyje matėme, kad dviejų lauko vienetinių elementų b suma ly-
gi nuliniam elementui a.
Tarkime, kad I t yra lauko L vienetinis elementas. Sumą
l t + l t + - - - + li
k
pažymėkime k · l t , o

( - h ) + (-lL)+...+(-h)= -Ic-Il.
k
Veiksmų su tokiais reiškiniais — „vieneto kartotiniais" — taisyklės ana-
logiškos veiksmų su sveikaisiais skaičiais taisyklėms:
1. k · 1L +1 · 1 L=(k + t) • l t ,
2. (k · I l ) · (t · lL)=(kt) · 1L,
3. n=mk=>n · Il = (m · l t ) · (k · I t ) ]
su sveikaisiais k, t, n, m.
Iš reiškinių k · I t apibrėžimo ir 1 bei 2 savybių išplaukia, kad struktūra
(k· \L\keZ, + , ·)
yra žiedas.
Įrodysime štai ką: jeigu laukas L baigtinis, tai yra toks natūrinis skaičius
k, kad k · Il=OL. IŠ tikrųjų, tarę, kad aibė L turi n elementų, sudarome se-
ką

l t , l t + Ii, I l + I l + I l , · · · , U + l t + · · . + I t , l t + l t + . . . + lt·
' *
л n+l

Šioje sekoje yra n + 1 elementas, kurių kiekvienas priklauso aibei L, tu-

rinčiai n elementų. Todėl yra bent du lygūs šios sekos elementai. Tarkime,
kad elementai s · I t ir t · I t lygūs, be to, s<t. Prie abiejų lygybės s · I t =
= t · I t pusių pridėję - S - I t , gausime
(t-s)· IL = Ol, t-seN.

Įsitikinome, kad tam tikras lauko vienetinio elemento kartotinis lygus

Jauko nuliniam elementui.

Mažiausią natūrini skaičių k, su kuriuo teisinga lygybė

k· IL = OL,
vadiname lauko L charakteristika. Jeigu tokio elemento nėra, tai laukas
vadinamas nulinės charakteristikos lauku.

Lauko charakteristiką žymime charL.

 Matėme, kad racionaliųjų skaičių laukas Q yra nulinės charakteristikos.
Tuo tarpu 31 paragrafo 4 pavyzdyje lauko charakteristika lygi 2. Iš įrodytojo
teiginio išplaukia, kad baigtinio lauko charakteristika nenulinė.
Jeigu lauko charakteristika nenulinė, tai ji yra pirminis skaičius.
Tarkime, kad charL = A = di, d, te N. Tada k · 1 l = Ol. Tačiau k · Il =
= (d · Il) (t · l t ) . Kaip matėme 31 paragrafe, jeigu dviejų lauko elementų
sandauga lygi nuliniam elementui, tai bent vienas iš tų dauginamųjų pats yra
nulinis lauko elementas. Iš čia išplaukia, kad bent viena iš sandaugų d · I i ,
t · Il yra lauko L nulinis elementas. Bet tai prieštarauja skaičiaus k apibrė-
žimui.
Įdomu tai, kad p charakteristikos baigtinis laukas turi pm (meN) elementų.
Pavyzdžiui, laukas, kurio charakteristika 2, gali turėti 2, 4, 8, 16, 32, ..., 2",
... elementų. Nėra tokio lauko, kuris turėtų, pavyzdžiui, 6, 10, 12 ir pan. ele-
mentų. Tačiau yra begalinių laukų, kurių charakteristika baigtinė.
Baigtinės charakteristikos lauke kai kurios įprastos formulės pasikeičia.
Pavyzdžiui, jeigu charL=/>, tai (Va, be L)
(a + by = ap + bp,
(a + b)p" = aP + b"" (ne N).
Uždaviniai

47. Aibėje Z [ V 2 ] = {m + n\/ 2 \ m, neZ) sudėtis ir daugyba apibrėžiama formulė-

mis:
(ιη χ + ηι]/ иО+(т 2 + /г г У иО = (тх + /я2) + (л1 + Ла)У w,

+ л2 У vf) = (/W1 тг + Wnl л2) + (лг, H2 + тг щ) У w,

kuriose w=2. Įrodykite, kad struktūra — aibėZ {У 2 } su taip apibrėžtomis operacijomis —

yra komutatyvusis žiedas.
48. Praeito uždavinio aibę pakeiskite analogiška aibe Z {]/ w} (w — natūrinis skaičius,
nelygus pilnam kvadratui) ir gaukite tą pačią išvadą.
49. Aibėje {0, 1, 2} taip apibrėžkite sudėtį ir daugybą, kad gautoji struktūra būtų lau-
kas.
50. Aibėje Q ( У >v) = { m + л У w i m, neQ) sudėtis ir daugyba apibrėžiama kaip 47
uždavinyje. Įrodykite, kad gautoji struktūra yra laukas, jei w natūrinis skaičius. Kuomet šis
laukas sutaps su racionaliųjų skaičių lauku?
51. Įrodykite, kad yra toks lauko adicinės grupės (A, + ) pogrupis, kurio eilė lygi lau-
ko charakteristikai (laukas baigtinis).
52. Įrodykite teiginius:
1) jeigu charL=p, tai (VasL)p • a= Ol,
2) baigtinės charakteristikos lauko kiekvieno polaukio charakteristika lygi paties lau-
ko charakteristikai,
3) jeigu c h a r L = p , tai bet kuriems jo elementams teisingos šio paragrafo pabaigoje
užrašvtos lygybės bei lygybė
(a +b+ c)' = a"+ b'+ c".
53. Įrodykite šiuos teiginius su lauko L elementais:
1) - ( - « ) = «,
2) (α- 1 )- 1 = a, jei αφOl,
3) reiškinys a/b, kai ЬфОь, apibrėžiamas lygybe Ojb=Ob-1. Įrodykite, kad
a c _ ad+bc a c _ ad—bc a c _ ac
~b+~d~ bd ' bčT ' ~b'l~~bd'
4. 1671 9 7
 alb _ ad I a \_ —a _ a Ia \-1_ b
~c[d~~bc ' ~\Ί)~ΠΓ ^b' \~b) ~~a'
kai αφ Ol, b φ Ol, ir
(-β)'"'=-(0-1),
kai αφΟι. (lygybė alb=c/d ekvivalenti lygybei ad=bc).
54. Aibėje Rm= {O, 1, ..., m— 1} (m — sudėtinis natūrinis skaičius) sudėtis ir daugyba
apibrėžtos šitaip:
a φ b = a + b—km,

aQb=ab—tm;
čia k — toks sveikasis neneigiamas skaičius, kad 0 < a + b—km<m, o t — toks sveikasis
neneigiamas skaičius, kad Q^ab—tm<m. Įrodykite, kad struktūra Lm = (Rm, © , O ) yra
komutatyvusis žiedas. Raskite jo nulinį elementą. Nustatykite, ar jis turi vienetinį elemen-
tą, jeigu taip, tai raskite jį. Kodėl ši struktūra nėra laukas?
55. Detaliai aprašykite žiedus: a) Ž 3 , b) Z 4 , c) Ž t , d) Ž,. Užrašykite bazines aibes,
sudarykite sudėties ir daugybos lenteles, raskite nulio daliklių poras (jeigu ab=Oz, o αφ Oz
ir b φ Oz, tai a ir b vadinami žiedo Z nulio dalikliais). Nustatykite, kokie elementai neturi
atvirkštinių.
56. Pažymėkime C [O, 1] tolydinių intervale [O, 1] funkcijų aibę. Šioje aibėje funkcijų
sudėtį ir daugybą apibrėžkime natūraliu būdu:
f+g(x)=f(x)+g(x\
fg(x)=f(x)g(x).
Įrodykite, kad struktū (C[O, 1], + , · ) yra komutatyvusis žiedas.
 III s k y r i u s

Skaičių laukai

§34. Sveikieji skaičiai ir jų veiksmai

Ne visus uždavinius galime spręsti vartodami tik natūrinius skaičius. Pa-
prasčiausios lygtys
m+x =n

su natūriniais m ir и ne visuomet išsprendžiamos aibėje N. Kyla uždavinys —

taip praplėsti natūrinių skaičių aibę, kad naujoje aibėje jau būtų galima iš-
spręsti tokias lygtis. Tai atliekama įvedant sveikuosius skaičius. Trumpai, ne-
sigilindami į teorinius išvedžiojimus, priminsime, kaip tai daroma.
Imkime natūrinių skaičių aibę

N = { 1 , 2, 3, 4, . . . } .
Pažymėkime
N-={-1, -2, -3, -4, ...}
aibę elementų, kuriuos gauname prie natūrinių skaičių prirašę brūkšnelį (mi-
nusą).

Aibė Z = N U O U N vadinama sveikųjų skaičių aibe.

Šios aibės elementai vadinami sveikaisiais skaičiais. Natūriniams skai-

čiams paliekami jų vardai, elementas O vadinamas nuliu, o elementai — 1,
—2, —3, . . . vadinami „minus vienas", „minus du", „minus trys" ir t. t.
įprasta natūrinius skaičius vadinti sveikaisiais teigiamais skaičiais, o skai-
čius — n (n eN) — sveikaisiais neigiamais skaičiais.
Sveikojo skaičiaus modulis (absoliutinis didumas) apibrėžiamas šitaip:

m, kai те N,
m = O, kai m = O,
n, kai m=—n ir ne N.

Kadangi nelygaus nuliui sveikojo skaičiaus modulis yra natūrinis skai-

čius, o aibė N sutvarkyta sąryšiu „mažiau", tai sveikųjų skaičių modulius ga-
lima palyginti. Tuo remiamasi apibrėžiant sveikųjų skaičių sudėtį. Apibrė-
V
99
 žimas turi būti toks, kad sveikųjų skaičių sudėtis apimtų ir natūrinių skaičių
sudėtį. Kadangi aibė Z susideda iš trijų dalių, tai į jas ir reikia atsižvelgti.
Sveikųjų skaičių sudėtį galima apibrėžti šitaip.

1. Jeigu m, ne N, tai m + n yra natūrinių skaičių suma.

2. Jeigu ne Z, m=O, tai n+0=0+n=n.
3.1. Jeigu ne N, me N - ir \m\<n, tai m+n=n+m=n— | m |.
3.2. Jeigu ne N, meN" ir n<\m\, tai m+n=n+m= — (| m | — и).
3.3. Jeigu ne N, me N" ir n = m, tai m + n=n+m = Q.
4. Jeigu ne N - , me N - , tai m + n = n + m= — (| m | + | n [).

(Pastarasis apibrėžimas žinomas iš vidurinės mokyklos matematikos

kurso.) Matome, kad O yra sudėties neutralusis elementas. Taisyklė 3.3 nusta-
to, kad kiekvienas sveikasis skaičius turi priešingą elementą: —n yra priešin-
gas elementas natūriniam skaičiui n, o n — priešingas elementas neigiamam
sveikajam skaičiui —n. Nuliui priešingas elementas yra jis pats.
Sudėties komutatyvumas išplaukia iš pačių taisyklių. Remiantis pateik-
tuoju apibrėžimu, nelengva įsitikinti, ar sudėtis asociatyvi. Tai įrodę, gautu-
me, kad struktūra (Z, + ) yra komutatyvioji grupė.
Sveikųjų skaičių daugybos apibrėžimas kiek paprastesnis. Jam prireikia
skaičiaus ženklo sąvokos ir ženklų daugybos lentelės.
Susitarsime, kad pliusas ( + ), prirašytas prie raidės, nieko nekeičia, t. y.
+ a = a. Pavyzdžiui, + 3 = 3 , + ( - 3 ) = - 3 irpan. Tada pliusą ar minusą, pri-
rašytą prie raidės, reiškiančios natūrinį skaičių, galima laikyti ženklu. Susitarsi-
me skaičiaus a # 0 ženklą žymėti ea. Tada a = ea\ a I. Pavyzdžiui, — 5 = — | —5 |.
Aišku, kad ea= + , kai aeN, ir ea= —, kai α ε Ν " . Ženklai dauginami šitaip:

• + -

+ +
+

Remdamiesi natūrinių skaičių daugyba bei šia lentele, sveikųjų skaičių

daugybą galime apibrėžti taisyklėmis:

1. Su kiekvienu sveikuoju skaičiumi a

a ·0=0 · a=0.

2. Kai a ir b — nelygūs nuliui sveikieji skaičiai,

ab = (ea-e„)(\a\-\b\).

Pavyzdžiui, ( _ 6 ) ( - 8 ) = ( ( - ) ( - ) ) ( | - 6 | · | - 8 1) = 6 - 8 = 48.
Iš apibrėžimo išplaukia, kad sveikųjų skaičių daugyba sutampa su natū-
rinių skaičių daugyba, kai sveikieji skaičiai yra natūriniai. Nesunku įsitikinti,
kad sveikųjų skaičių daugyba komutatyvi, asociatyvi bei distributyvi sudėties
atžvilgiu. Iš viso to išplaukia šitoks teiginys.
Struktūra (Z, +, ·) yra komutatyvusis žiedas — sveikųjų skaičių žiedas,
natūrinių skaičių struktūros (N, + , ·) plėtinys.
Sveikųjų skaičių aibę Z galima sutvarkyti sąryšiu „mažiau", kuris apibrė-
žiamas šitaip: a<b, kai egzistuoja natūrinis skaičius k, su kuriuo teisinga ly-
gybė a + k = b.
Kadangi n + 0 = n, kai neN, tai O<n su kiekvienu natūriniu n. Be to, n +
+ ( - n ) = O, kai n eN, todėl - n < 0 su kiekvienu natūriniu n. Kadangi n =
= — m+ (m+ n), tai — m<n su kiekviena pora natūrinių skaičių m ir n. Ir ap-
skritai nesunku suvokti, kad sąryšiu < aibė Z taip sutvarkoma:
Z = { ..., -4, -3, -2, - 1 , O, 1, 2, 3, 4, . . . }.
Uždaviniai
1. Įrodykite, kad sveikųjų skaičių daugyba turi neutralųjį elementą ir kad jis lygus 1.
2. Įrodykite, kad sveikųjų skaičių daugyba komutatyvi.
3. Įrodykite, kai a<b:
1) (VmeZ) a + m<b+m,
2) (VneN) an<bn,
3) ( V n e N - ) bn<an.
4. Žinoma, kad a<b ir c<d. Įrodykite a + c<b + c, ac<bd.

§35. Racionaliųjų skaičių laukas

Sveikųjų skaičių aibėje taip pat ne visos lygtys gali būti išspręstos, pavyz-
džiui, lygtis 3x= 5. Taigi reikia išplėsti šią aibę iki tokios, kurioje jau būtų
išsprendžiamos pirmojo laipsnio lygtys. Tokios lygtys išsprendžiamos kiek-
viename lauke. Todėl reikia sukonstruoti tokį lauką, į kurį įeitų sveikieji skai-
čiai ir kurio veiksmai apibendrintų tų skaičių veiksmus.
Trumpai aptarsime tokio lauko konstrukciją.
Lygties nx = m, kai n / 0 , sprendinį, jeigu jis egzistuoja, apibrėžia skaičių
pora (m, n). Žymėkime jį

— (arba m I n)

ir vadinkime trupmena. Pažymėkime raide T aibę trupmenų:

rr
Γ = j ^ [ me Z , ne Z , ηφ O j .

Kadangi lygtys knx = km ir nx = m su kiekvienu keZ, кфО, turi tuos pa-

čius sprendinius, tai natūralu trupmenas
km . m
—г— 1Г
kn n
laikyti lygiomis. Trupmenų aibėje apibrėžkime sąryšį
m, m2 .
—— = , kai m1n2 = m2n1.
"l "2
 Trupmenų lygumas yra ekvivalentumo sąryšis.
Tai nesunku patikrinti. Akivaizdžios šio sąryšio refleksyvumo ir simetriš-
kumo savybės. Paprastai įrodoma ir tranzityvumo savybė. Jeigu
To1 _ W1 m2 _ m3
1Γ ' 5
K1 /I2

tai W1W2 = W2W1 bei w2w3 = m3w2. Sudauginę šias lygybes panariui bei supras-
tinę iš sandaugos m2n2, kai т2ф0, gauname W1W3 = W3W1. Pastaroji lygybė reiš-
kia, kad
mx _ ms
U1 n3

Jeigu m 2 = O, tai iš lygybės W1W2 = O · W1 išplaukia W1 = O. Panašiai randa-

me W 3 =O. Taigi ir šiuo atveju lygybė W 1 W 3 = W 3 W 1 teisinga.

Trupmenų aibės T faktoraibę Tl = trupmenų lygybės sąryšio atžvil-

giu vadinsime racionaliųjų skaičių aibe ir žymėsime Q.

Šiuo apibrėžimu visas lygias trupmenas laikome vienu racionaliuoju skai-

čiumi. Kiekvieną racionalųjį skaičių galima užrašyti daugybe skirtingų
būdų.
Lygties wx = w, kai w = l, šaknis yra ir sveikasis skaičius w, ir trupmena
m / l . Laikydami trupmenas w / l lygiomis sveikiesiems skaičiams, gauname
ZcQ.
Racionaliųjų skaičių sudėtis ir daugyba apibrėžiamos taisyklėmis, minė-
tomis 33 paragrafe (žr. 53 uždavinį). Nesunku įrodyti, kad šios taisyklės ne-
priklauso nuo racionaliojo skaičiaus užrašymo būdo.

28 teorema. Algebrinė struktūra (Q, + , ·) yra laukas.

Į r o d y m a s . Kadangi Z c r Q , tai C a r d Q ^ 2 . Akivaizdus sudėties komuta-

tyvumas, lengvai įrodomas ir jos asociatyvumas. Dar paprasčiau įrodomos
analogiškos daugybos savybės, taip pat daugybos distributyvumas sudėties
atžvilgiu. Nulinis ir vienetinis elementai yra atitinkamai racionalieji skaičiai
OIn=O ir w/w= 1. Kiekvienas nelygus nuliui aibės Q elementas w/w turi atvirkš-
tinį elementą, lygų n/m. Lygtis

χ — = Ą-, kai — φ 0,
n b n
turi sprendinį
a I m 1 an _
6
* = т Ы =^ Q-
Taigi nurodytoji struktūra yra racionaliųjų skaičių laukas. Jį žymėsime rai-
de Q. Laukas Q yra sveikųjų skaičių aibės plėtinys.

29 teorema. Racionaliųjų skaičių laukas Q yra pirminis.

 Į r o d y m a s . Tarkime, kad Q' yra lauko Q polaukis. L a u k o Q vienetinis
elementas 1 priklauso Q', todėl aibei Q' priklauso ir skaičiai 1 + 1 = 2, 1 + 2 = 3,
..., 1 - 2 = - 1 , 1 - 3 = - 2 , 1 - 4 = - 3 . . . Matome, kad aibei Q' priklauso
visi sveikieji skaičiai. Tačiau tuomet aibei Q' priklauso ir visi sveikųjų skaičių
santykiai, nes aibė Q' yra laukas ir ji uždara dalybos atžvilgiu. Taigi visi ra-
cionalieji skaičiai priklauso aibei Q', t. y. QczQ'. Bet iš sąlygų

Q'CQ, Qcfi'

išplaukia, kad Q = Q'. Vadinasi, laukas Q neturi tiesioginių polaukiu, jis yra
pirminis.
Racionaliųjų skaičių laukas yra ir daugelio kitų skaičių laukų, pavyzdžiui,
31 paragrafe apibrėžtų kvadratinių laukų Q ( j / m), polaukis.
Racionalusis skaičius m\n vadinamas teigiamu, jei nmeN. Kai a ir b racio-
nalieji skaičiai, j . koma, kad a<b, jei egzistuoja toks teigiamas racionalusis
skaičius c, kad a + c=b.
Šis sąryšis yra tiesinės tvarkos sąryšis.
Iš tikrųjų nesunku įsitikinti, kad šis sąryšis tranzityvus ir turi trichotomijos
savybę.
Natūrinių skaičių ir sveikųjų skaičių aibės su sąryšiais „mažiau" yra disk-
rečios, o racionaliųjų skaičių aibė — tiršta. Kad tuo įsitikintume, imkime bet
kuriuos du racionaliuosius skaičius a ir b, a<b. Kadangi

, b+a , b—a
b= ~~2~ +
ir (b —a)12 yra teigiamas racionalusis skaičius, tai
b + a <b.
L

Kadangi
b+a b —a
= а+
~тГ -1Г
tai ir

Nustatėme, kad tarp bet kurių dviejų nelygių racionaliųjų skaičių yra bent
vienas (taigi ir be galo daug) racionalusis skaičius.

Uždaviniai
Įrodykite šiuos teiginius.
5. Teigiamų racionaliųjų skaičių suma yra teigiamasis skaičius.
6. Teigiamų racionaliųjų skaičių sandauga yra teigiamasis skaičius.
7. Teiginys „teigiamas racionalusis skaičius" ekvivalentus teiginiui „racionalusis skai-
čius didesnis už O".
8. Laikydami neigiamu racionalųjį skaičių, mažesnį už O, įrodykite:
1) neigiamų racionaliųjų skaičių suma yra neigiamas racionalusis skaičius,
2) neigiamų racionaliųjų skaičių sandauga yra teigiamas racionalusis skaičius.
 §36. Dedekindo pjūviai

Racionaliųjų skaičių lauke Q visuomet išsprendžiama tiesinė lygtis bx = a,

kai b ^ 0 . Apie aukštesniojo laipsnio lygtis to jau negalima pasakyti. Pavyz-
džiui, gana paprasta lygtis bx2 = a ne visada išsprendžiama. Įrodysime, kad ši
lygtis neišsprendžiama, kai b= 1, a=2.
Tarkime, kad nesuprastinama trupmena c/d yra lygties x2 = 2 sprendinys.
Tada
( c \ d f = 2 => c2 = 2d2 => c = Ic1 => (2cx)2 = 2d 2 => 2c? = d2 => d = Idl.
Tai prieštarauja prielaidai, kad trupmena cĮdnesuprastinama. Taigi ir c, ir d, —
lyginiai skaičiai.
Vadinasi, lauke Q lygtis x2=2 neišsprendžiama. Šiame lauke ne visada
galima kvadratinės šaknies (aišku, ir aukštesniojo laipsnio šaknų) traukimo
operacija. Tuo tarpu Iygtiesx2 = 2 šaknis realiai egzistuoja ir lygi kvadrato,
kurio kraštinė yra 1, įstrižainės ilgiui.
Kaip matome, racionaliųjų skaičių aibės Q nepakanka kai kuriems teori-
niams ir praktiniams uždaviniams spręsti. Tenka ieškoti būdų šiai aibei pra-
plėsti.
Norint lauką Q praplėsti iki tokios aibės, kurioje būtų galima ištraukti
bet kurio laipsnio šaknį iš teigiamo racionaliojo skaičiaus ir kurios skaičiais
būtų galima išreikšti visų atkarpų ilgius, reikia įvesti realiuosius skaičius. Tai
viena iš pagrindinių matematikos sąvokų. Stengiantis kuo paprasčiau ir trum-
piau apibrėžti realiuosius skaičius, iškyla įvairių sunkumų. Todėl žinomas ne
vienas, o keli realiųjų skaičių apibrėžimo būdai.
Kitame paragrafe realiuosius skaičius apibrėšime aksiomomis. Prieš tai
aptarsime Dedekindo pjūvio sąvoką.
Tarkime, kad B yra sąryšiu < tiesiškai sutvarkyta aibė. Sakysime „b eina
po a", jei a<b. Priminsime, kad tiesiškai sutvarkytos aibės elementą, kuris
neina po jokio kito tos aibės elemento, vadiname mažiausiuoju elementu.
Panašiai elementą, po kurio neina joks kitas tos aibės elementas, vadiname
didžiausiuoju elementu.

Sutvarkytos aibės B Dedekindo pjuviu vadiname tokį aibės B suskirs-

tymą į du poaibius A ir V, kad:
1) Λ U V=B,
2) A n V= 0,
3) (WasA)(WveV) a<v.

Pirmosios dvi sąlygos reiškia, kad bet kuris aibės B elementas patenka tik
į vieną poaibį — A arba V. Paskutinė sąlyga reiškia, kad bet kuris poaibio
V elementas eina po bet kurio poaibio A elemento. Poaibis A vadinamas pjū-
vio apatine klase, poaibis V — viršutine klase.
Jeigu lauko L = (A, +, ·) bazinėje aibėje yra apibrėžtas tiesinės tvarkos
sąryšis < , tai laukas L vadinamas sutvarkytu. Sutvarkyto lauko (L, < ) Dede-
kindo pjūvis vadinamas lauko Dedekindo pjūviu.
 Jeigu sutvarkyta aibė A yra tiršta, tai galimi trijų tipų Dedekindo pjūviai:
1) apatinėje klasėje nėra didžiausio elemento, viršutinėje klasėje yra mažiau-
sias elementas r,
2) apatinėje klasėje yra didžiausias elementas r, viršutinėje klasėje nėra
mažiausio elemento,
3) apatinėje klasėje nėra didžiausio, o viršutinėje klasėje — mažiausio
elemento.
Kai Dedekindo pjūvis yra pirmojo arba antrojo tipo, sakoma, kad jis turi
rėžį r. Trečiojo tipo Dedekindo pjūvius vadiname pjūviais be rėžio.
Pavyzdžiai. 1. Apatinei klasei priskirkime visus racionaliuosius skaičius q, ne dides-
nius už 3 (¢^3). Visus kitus racionaliuosius skaičius q (q>3) priskirkime viršutinei klasei.
Akivaizdu, kad Dedekindo pjūvio sąlygos yra išpildytos. Turime antrojo tipo pjūvį, nes apa-
tinėje pjūvio klasėje yra didžiausias skaičius 3, o viršutinėje klasėje mažiausio skaičiaus
nėra.
2. Pirmajame pavyzdyje nagrinėtą antrojo tipo Dedekindo pjūvį lengvai galime pavers-
ti pirmojo tipo pjūviu, perkėlę skaičių 3 į viršutinę pjūvio klasę. Iš tikrųjų lauko Q poai-
biai A = {q I g<3} ir V= {q I q>3) apibrėžia Dedekindo pjūvį, kurio viršutinė klasė И tu-
ri mažiausią skaičių 3, o apatinė klasė A didžiausio skaičiaus neturi.
3. Apatinei klasei priskirkime visus neigiamus racionaliuosius skaičius ir tuos teigia-
mus racionaliuosius q, kurių kvadratai mažesni už 2 (q' < 2). Viršutinė klasė bus sudaryta iš
tokių teigiamų racionaliųjų skaičių q, kurių kvadratai didesni už 2. Toks aibės Q suskirsty-
mas yra lauko Q Dedekindo pjūvis, nes bet kuris teigiamas racionalusis skaičius q tenkina
tik vieną nelygybę: arba q2<2, arba q*> 2. Matėme, kad nėra racionaliojo skaičiaus, kurio
kvadratas būtų lygus 2. Nesunku įsitikinti, kad nei šio pjūvio apatinė klasė neturi didžiau-
sio skaičiaus, nei viršutinė — mažiausio. Iš tikrųjų, kad ir kokį imtume apatinės klasės skai-
čių а (аг< 2), toje pačioje klasėje rasime už jį didesnį skaičių a' = a+r; čia r = n _ I , on— bet
kuris natūrinis skaičius, tenkinantis sąlygą

Panašiai įrodome, kad ir viršutinėje klasėje nėra mažiausio skaičiaus. Vadinasi, turime tre-
čiojo tipo Dedekindo pjūvį.

Ar lauko Q Dedekindo pjūviai negali būti tokie, kad apatinė klasė A tu-
rėtų didžiausią skaičių a, o viršutinė klasė V — mažiausią skaičių u? Tuo atve-
ju visi racionalieji skaičiai, didesni už a ir mažesni už v (pavyzdžiui, (a+v)/2),.
nepatektų nė į vieną klasę. Tai prieštarauja pjūvio apibrėžimui.
Iš šių pavyzdžių išplaukia, kad iš antrojo tipo Dedekindo pjūvių galima
gauti pirmojo tipo pjūvius, ir atvirkščiai. Susitarsime pjūvio rėžį priskirti
apatinei klasei. Tokiu būdu pirmojo tipo pjūvius visada keisime antrojo tipo
Dedekindo pjūviais. Remdamiesi išnagrinėtais pavyzdžiais ir šia pastaba, ga-
lime tvirtinti, kad teisinga šitokia teorema.

30 teorema. Racionaliųjų skaičių lauke egzistuoja Dedekindo pjūviai su

rėžiu ir be rėžio. Kiekvieną racionalųjį skaičių atitinka antrojo tipo Dedekindo
pjūvis.

Racionaliųjų skaičių lauko Dedekindo pjūvius nesunku pavaizduoti geo-

metriškai.
Pažymėkime tiesėje T du taškus: O (vadinamąjį koordinačių pradžios
lašką) ir į dešinę nuo jo tašką I. Atkarpos OI ilgį laikykime ilgio vienetu. Tuo-
met bet kurį teigiamą racionalųjį skaičių q galime atvaizduoti tos tiesės tašku
A, esančiu į dešinę nuo taško O atstumu q. Skaičiui q priešingą racionalųjį
skaičių — q vaizduosime tašku A, simetrišku taškui A koordinačių pradžios
taško atžvilgiu. Tuo būdu visi racionalieji skaičiai bus atvaizduoti tiesės T
taškais. Skaičių O ir 1 vaizdai bus atitinkami taškai O ir I.
Racionaliųjų skaičių lauko Q Dedekindo pjūvis atitinka tiesės T „perkir-
pimą" į dvi pustieses. Nesunku patikrinti, kad bet kaip perkirpę tiesę T į dvi
dalis T1 (kairioji pustiesė) ir T2 (dešinioji pustiesė), gauname Dedekindo pjū-
vio modelį. Apatinę klasę A sudaro tie racionalieji skaičiai, kurių vaizdai yra
pustiesėje Tu viršutinę klasę V sudaro racionalieji skaičiai, vaizduojami pus-
tieses T2 taškais. Iš tikrųjų T1 ir T2 neturi bendrų taškų. Bet kuris T2 taškas
eina po bet kurio T1 taško. Jeigu tiesės kirpimo vieta sutampa su tašku — ku-
rio nors racionaliojo skaičiaus q vaizdu, tai tą tašką priskiriame kairiajai pus-
tiesei T1. Šitoks tiesės perkirpimas atitiks lauko Q Dedekindo pjūvio su rėžiu
q modelį. Jeigu perkirpimo taškas nėra jokio racionaliojo skaičiaus vaizdas,
tai gaunamas Dedekindo pjūvio be rėžio modelis.

§37. Realiųjų skaičių lauko apibrėžimas

Nagrinėdami racionaliųjų skaičių lauko geometrinį modelį, matėme,

kad dalis tiesės taškų (racionalieji taškai) vaizduoja racionaliuosius skaičius
kiti taškai (vadinkime juos iracionaliaisiais) nėra jokių racionaliųjų skaičių
vaizdai. Jeigu iš tiesės T pašalinsime iracionaliuosius taškus, gausime be galo
daug tuščių tarpų. Kiekvieno iracionaliojo taško W atstumas iki taško O yra
realus dydis — atkarpos OW ilgis, kuris, deja, neišreiškiamas racionaliuoju
skaičiumi. Savaime aišku, norint racionaliųjų skaičių aibę Q išplėsti iki to-
kios aibės, kurios pakaktų visų atkarpų ilgiams išreikšti, prie Q reikia prijung-
ti naujus skaičius. Jų geometrinis modelis bus iracionalieji taškai. Kadangi
racionalieji ir iracionalieji taškai išsemia visą tiesės Ttasku aibę, tai šiuo bū-
du išplėsto racionaliųjų skaičių lauko Q geometrinis modelis bus visa tiesė T.
Nagrinėjant visus tos tiesės taškus, jau neįmanoma rasti tuščio tarpo tarp
dviejų taškų, neįmanoma „perkirpti" tiesės, neužkliudant kurio nors jos taš-
ko. (Priminsime, kad tiesės taškas neturi jokių matmenų ir yra matematinė
abstrakcija.) Bet kurioje tiesės vietoje yra taškas, vietos be taško nėra. Ši
savybė vadinama tiesės tolydumu. Skaičių aibės, kurios geometrinis modelis
yra visa tiesė, atitinkama savybė formuluojama šitaip: bet kur>s skaičių ai-
bės Dedekindo pjūvis turi rėžį.

Sutvarkytas laukas vadinamas tolydžiuoju, jei kiekvienas to lauko

Dedekindo pjūvis turi rėžį.

Iš pateiktųjų samprotavimų išplaukia, kad racionaliųjų skaičių lauko

plėtinys — realiųjų skaičių laukas — turi būti tolydus. Pagal 30 teoremą ra-
cionaliųjų skaičių laukas nėra toks.
Realiųjų skaičių lauko apibrėžimui reikia dar vienos sąvokos — išsidės-
tymo.
 Jeigu galima išskirti tokį lauko L poaibį L+, kad su kiekviena pora
a, beL+ teisingi sąryšiai
a + beL+ ir abeL
tai poaibio L+ elementai vadinami teigiamaisiais elementais.

Laukas vadinamas išsidėsčiusiu, jeigu jo teigiamų elementų suma ir

sandauga yra teigiamieji elementai.

Racionaliųjų skaičių laukas yra išsidėstęs, bet nėra tolydus.

Ne kiekvienas sutvarkytas laukas yra išsidėstęs. Tačiau kiekvienas išsi-
dėstęs laukas yra sutvarkytas.
Nesunku įsitikinti, kad joks baigtinės charakteristikos laukasnegali būti
išs idėstęs.
Tikrai, jeigu lauko charakteristika yra p, tai paėmę bet kurį teigiamą
lauko elementą a turėtume gauti, kad p tokių elementų suma yra teigiamasis
skaičius. Tuo tarpu tokia suma yra pa ir ji lygi lauko nuliui.
Pažymėkime, kaip minėta, L+ lauko L teigiamų elementų aibę. Tiesinės
tvarkos sąryšį „ < " galima taip apibrėžti: a<b, jei b—aeL+, ir b<a, jei a—
— beL+. Nesunku patikrinti šio sąryšio tranzityvumo ir trichotomijos sa-
vybes.
Apibrėšime realiuosius skaičius.

ι
Realiųjų skaičių lauku vadinamas išsidėstęs tolydusis laukas.

Realiųjų skaičių lauką žymime R ; jo elementus vadiname realiaisiais

skaičiais.
Pateiktasis realiųjų skaičių lauko apibrėžimas vadinamas aksiominiu api-
brėžimu. Tiesa, iš jo neaišku, kiek yra aksiomų ir kokios. Tačiau prisiminus
lauko apibrėžimą, lengva tas aksiomas išvardinti.

Realiųjų skaičių lauku vadinama algebrinė struktūra (R, +, •), R —

tiesiškai sutvarkyta aibė, kuriai būdingos šios savybės:
R . l . (Va, b, ceR) ( a + b ) + c=a + (b + c),
R.2. (3O r eR) (VaeR) a+0R = a,
R.3. (VaeR) (3-aeR) a + ( - a ) = 0„,
R.4. (Va, i e R ) a + b=b + a,
R.5. (Va, b, ceR) a(bc) = (ab)c,
R.6. (31 яeR) (VaeR) a · l R = a,
R.7. (VaeR, a Φ 0 R ) (Sa^eR) aa""1 = ^ ,
R.8. (Va, b, ceR) (a + b)c=ac + bc,
R.9. (Va, 6eR) ab=ba,
R.10. (3 R+cR, R+ # R ) ( V a e R + , a ^ O R ) (WbeR+) a+beR+, abeR+.
R . l l . Aibės (R, < ) kiekvienas Dedekindo pjūvis turi rėžį.
 Čia neįtrauktas reikalavimas, kad R turėtų ne mažiau kaip 2 elementus,
tačiau tai išplaukia iš lauko išsidėstymo aksiomos R. 10.
Pirmosios 9 aksiomos kartoja 31 paragrafe pateikto lauko apibrėžimo rei-
kalavimus. Taigi jos yra tipiškos bet kurio lauko aksiomos. Simboliais
O r ir I k , kaip ir anksčiau, žymime atitinkamai aibės R nulinį ir vienetinį
elementus.
Dešimtoji ir vienuoliktoji aksiomos detaliau nurodo lauko R elementų
tarpusavio ryšių struktūrą: R turi būti toks sutvarkytas išsidėstęs laukas, ku-
riame kiekvienas Dedekindo pjūvis turi rėžį.
Parodysime, kad laukas R, apibrėžtas tomis 11 aksiomų, turi polaukį,
izomorfišką racionaliųjų skaičių laukui Q.

31 teorema. Išsidėstęs tolydusis laukas turi polaukį, izomorfišką racionaliųjų

skaičių laukui.

Įrodymas. Jau žinome, kad bet kuriame lauke L egzistuoja vienetinis

elementas, kurį žymime l t . Iš lauko L uždarumo sudėties ir atimties atžvil-
giu išplaukia, kad jam priklauso l t + l t = 2 · l t , l t + 2 · l t = 3 · I t ir t. t.,
t. y. visi sveikieji vienetinio elemento kartotiniai a · l t .
Laukas L uždaras ir dalybos iš nenulinio elemento atžvilgiu. Todėl jam pri-
klauso ir bet kurie tokių kartotinių santykiai

Taigi laukui L priklauso visų q • I t pavidalo elementų aibė Q', q — bet

koks racionalusis skaičius. Akivaizdu, kad funkcija
φ! φ (q) = q· I t ( V g e Q )

aprašo aibių Q ir Q' izomorfizmą. Iš tikrųjų, jeigu qlt q2eQ, tai

9 ( ? х + 9а) = ( ? 1 + ^ ) · ^l=II-it + q v ΐ ί . = φ ( ? ι ) + φ(02).

< p ( 0 i - ? a ) = ? i - ? 2 · 1l = 0i- V t f 2 - 1 1 = φ ( t f i ) · <p Ы

(rėmėmės vienetinio elemento savybe I t = l t ) . Teorema įrodyta.

§38. Realiųjų skaičių aksiomų interpretacijos

Jau minėjome, kad tiesės taškų aibė Tgali būti geometriniu realiųjų skai-
čių aibės modeliu. Aibę T galima sutvarkyti sąryšiu „mažiau", laikant, kad
taškai α ir β susieti sąryšiu < , jei taškas α yra tiesėje į kairę nuo taško β. Tiesė-
je laisvai parenkami du taškai O n I ( 0 < I ) , kuriais nustatomas mastelis. Taš-
kus α ( 0 < α ) vadinsime teigiamais, o kitus taškus, išskyrus O, — neigiamais.
Sudėties ir daugybos operacijas aibėje T galima apibrėžti remiantis atkarpų
sudėties ir daugybos dėsniais. Pavyzdžiui, atkarpą Oa., jungiančią taškus O
ir a, taip pastūmus, kad taškas O sutaptų su tašku β, antrasis tos atkarpos ga-
las sutaps su tašku, kurį laikysime taškų α ir β suma α + β. Akivaizdu, kad tei-
giamų taškų suma yra teigiamas taškas, o sudėties operacija komutatyvi ir
asociatyvi. Taškui α priešingu tašku laikysime tašką —a, simetrišką taško O
atžvilgiu. Taškų α ir β skirtumą α —β galime rasti iš formulės α - β = α + ( —β).
Taškų daugybą apibrėšime naudodamiesi proporcingomis atkarpomis. Tei-
giamų taškų α ir β sandauga bus toks taškas γ, kad Oy: 0-(= Ofi : OI. Dvie-
jų vienodo ženklo taškų sandaugą laikysime teigiamu tašku, skirtingų ženklų
taškų sandaugą — neigiamu tašku. Nesunku įsitikinti, kad ir kitos lauko są-
lygos teisingos aibėje T. Ši aibė išsidėsčiusi ir, kaip minėjome praeitame pa-
ragrafe, tolydi. Vadinasi, tiesės taškų aibė T, ją sutvarkius, parinkus mastelį
bei reikiamu būdu apibrėžus operacijas, tenkina lauko R aksiomas.
Pasinaudoję Dedekindo pjūviais, gausime antrą realiųjų skaičių lauko
R interpretaciją. Kiekvienas racionaliųjų skaičių lauko Q Dedekindo pjūvis
su rėžiu ą apibrėžia racionalųjį skaičių
q, o kiekvienas pjūvis be rėžio — ira- A įį
cionalųjį skaičių. Visų racionaliųjų ir o*/-"'
iracionaliųjų skaičių aibę vadiname rea- -7^-
liųjų skaičių aibe. Sutvarkysime tą ai-
bę. Jeigu realųjį skaičių α apibrėžia pjū- """" v "
2
vio klasės A1 ir V1, o skaičių β — klasės
A2 ir V2, tai klasės A1 ir A2 gali arba 2 p a v '
sutapti, arba būti viena kitos poaibiu. 2 paveiksle matome tų klasių tarpusa-
vio padėtį, kai A1C=A2.
Laikysime α < β, jei A1 c: A2, ir α = β, jei A1 = A2. Vadinasi, bet kurie du rea-
lieji skaičiai α ir β tenkina tik vieną iš trijų sąryšių: « < β , α = β, β<α. Taigi
realiųjų skaičių aibė, įvedus sąvoką „mažiau", yra sutvarkyta. Matome, kad
kiekvieną realųjį skaičių α visiškai apibūdina jį atitinkančio Dedekindo pjū-
vio apatinė klasė, kurią toliau žymėsime Aa.
Realųjį skaičių α vadiname teigiamu, jei α > O, ir neigiamu, jei α < 0. Realiųjų
skaičių α ir β suma α + β = γ laikysime tokį realųjį skaičių, kurio Dedekindo
pjūvio apatinę klasę Ay sudaro apatinių klasių Aa ir A e elementų visos galimos
sumos :
AY = {z\z = x + y, xeAx, yeA&}.
Iš šio apibrėžimo išplaukia, kad realiųjų skaičių sudėtis komutatyvi ir asocia-
tyvi (nes racionaliųjų skaičių χ ir y sudėtis yra komutatyvi ir asociatyvi).
Racionaliųjų skaičių Dedekindo pjūvių daugyba apibrėžiama žymiai su-
dėtingiau, todėl jos čia nenagrinėsime. Tik pažymėsime, kad įrodoma, jog ra-
cionaliųjų skaičių lauko Dedekindo pjūvių aibė su sudėtimi ir daugyba sudaro
struktūrą, turinčią visas realiųjų skaičių lauko apibrėžime išvardytas savybes.
Vadinasi, lauko Q Dedekindo pjūvių aibė, ją sutvarkius ir joje apibrėžus ati-
tinkamas operacijas, yra algebrinė struktūra, tenkinanti realiųjų skaičių lau-
ko aksiomas.
Trečią lauko R aksiomų sistemos interpretaciją gausime remdamiesi šia
teorema.
32 teorema. Kiekvienas realusis skaičius α išreiškiamas begaline dešimtaine
trupmena
α = + +
^ W • · · =«ο,αι · ·;

čia a0 — tam tikras sveikasis skaičius, visi kiti at — dešimtainiai skaitmenys.

 Įrodymas. Iš realiųjų skaičių lauko apibrėžimo išplaukia, kad kiekvie-
nas Dedekindo pjūvis tame lauke turi rėžį. Sukonstruosime pjūvį, kurio rė-
žis bus realusis skaičius a. Akivaizdu, kad tokį pjūvį sudarys klasių A' ir V
pora:
A' = {r\reR, r < a } , V' = {r\reR, r> a } .

Pažymėkime A ir V racionaliųjų skaičių, esančių klasėse A' ir V , aibes.

Lengva patikrinti, kad šios dvi klasės tenkina Dedekindo pjūvio sąlygas ir
yra lauko Q Dedekindo pjūvio klasės.
Tarkime, kada 0 — didžiausias sveikasis skaičius klasėje A. Tada a0+leV.
Iš 11 racionaliųjų skaičių
1 2 9
a α + α + α + 1
Яо> o+ To' ° Ίθ"' ' " ' ° κ Γ ' ° (3,1)

dalis priklauso klasei A, kita dalis — klasei V. Sakykime, a0+axl\0 — pasku-

tinis (3.1) sekos skaičius, priklausantis apatinei klasei A. Tuomet
a, a, +1
а
о + Т7Г =*<* <Яо" +' - 10
10 ^

Iš 11 racionaliųjų skaičių
O1 ai 1 O1 2_ O1+1
a a α a
O+ TrT'
10 ' o0 +
' Tn
10 +
' T m »'
100 ο+
01 ,n +Tnn'
10 1
100 ' ' ···»
' ·' 0 1 + "
O 10

vėl dalis priklauso klasei A, kita dalis — klasei V. Jeigu a0 + ITn

U
+ ItL·
UU
У га P as "
kutinis tos eilės skaičius, priklausantis aibei A, tai
a, a, , O1 , at +1
α + + α < σ ο + +
» 1 ο Τ ο ο ^ Ί ο - Ί ό ο - ·

Tęsdami šį procesą, gausime

O1 aa at at at Ot+l
°0 +
Ίο +
W +
· · · + I o f ^ a < α
° +
Ίο +
Ί ¥ +
ίο* '

kad ir koks būtų didelis natūrinis k.

Begalinė sveikųjų skaičių a0, ал, a2, ... seka visiškai apibrėžia realųjį
skaičių a. Teorema įrodyta.
Jeigu teoremoje nurodyta dešimtainė trupmena yra baigtinė (a,= O, i^k)
arba periodinė (й1+т=аь i^k, keti), tai a. yra racionalusis skaičius. Teisingas
ir atvirkščias teiginys: jeigu gautoji begalinė dešimtainė trupmena nėra nei
baigtinė, nei periodinė, tai α yra ne racionalusis, o iracionalusis skaičius.
Iš 32 teoremos išplaukia, kad begalinių dešimtainių trupmenų aibė yra
viena iš realiųjų skaičių interpretacijų.
Iracionalieji skaičiai žymimi įvairiai: atsižvelgiant į jų kilmę, tradicijas,
vaidmenį; pavyzdžiui,
3
3
1/2, V 5, π, e, Ig 3, sin a, 2V ir kt.
 Uždaviniai
9. Raskite skaičių α + β, α —β, αβ, α/β artinius, išreikštus racionaliaisiais skaičiais, kai:
1 3 5 4
D *= -4+-io+W +
Io^+lor+···'
3 7 8 1
β = 3 + + + r + +
Ί ο K P I o Ίο* ·"'
4 7 3 5
9 -L J. -L J. ,

2 + + + + +
^ I o - W W W - -

§39. Realiųjų skaičių paprasčiausios savybės

Iš lauko apibrėžimo išplaukia, kad realiųjų skaičių sudėties ir daugybos

savybės analogiškos racionaliųjų skaičių atitinkamoms savybėms: abi opera-
cijos komutatyvios, asociatyvios ir tarpusavyje distributyvios. Kiekvienam
realiajam skaičiui α galima rasti priešingą skaičių —a bei atvirkštinį a - 1 , kai
a/0.
Iš dviejų nelygių nuliui skaičių α ir —a vienas yra teigiamas. Jį žymime
1 α I ir vadiname skaičiaus α moduliu (absoliutiniu didumu). Taigi

a, jei a>0,
•a, jei a<0.

Skaičiaus 0 moduliu laikome 0. Kai žinoma, kaip dauginti teigiamus rea-

liuosius skaičius, apibrėžiama neigiamų realiųjų skaičių daugyba:

α > 0, β < 0 => αβ = —α I β |,

α <0, β< 0 => αβ = I α 11 β j.

Iš šių apibrėžimų išplaukia lygybė

|αβ[ = |α||β|.

Įrodysime porą teoremų apie modulius.

33 teorema. Nelygybė |α|<β ekvivalenti nelygybei

-β<α<β.

Įrodymas. Skaičių α ir —a moduliai yra tie patys; be to, β^0. Kadangi

Iα tai α < β ir - α ^ β . Iš čia - α - β < 0 . Todėl α ^ -β.
Iš Šios teoremos gauname keletą išvadų.
1. Jeigu |α|^β>0, tai arba α ^ β , arba α ^ - β .
Įrodymui pakanka remtis modulio apibrėžimu.
2. Jeigu p<0, tai nelygybė Į α |<β negalima, kad ir koks būtų realusis
skaičius a.
 3. Kad ir koks būtų realusis a,
— Įa | < a < i a |.
Iš tikrųjų, jeigu « > 0 , tai — | α | <α = | α |. Jeigu a < 0 , tai — [ α | = α < | α |

34 teorema. Teisingos nelygybės:

| α | - | β | < | « + β Κ |«| + |βΙ·

Įrodymas. Sudėjępanariui nelygybes — | α |<α < Į α | ir — | β |<β<| β |,

turime — (| α |+| β + | + [ β |. Remdamiesi 33 teorema, gauname
|α + β | < | α [ + |β|.

Viena nelygybės dalis įrodyta. Norėdami įrodyti kitą dalį, pakeiskime α

šitaip: (α +β)+ (-β). Tada
|α| = |(α + β) + ( - β ) Κ | α + β| + |-β| = |« + β| + |β|,
|α|-|β|<|α+β|.

Išvada. I α |-| β |<|α-β |<|α | + | β |.

Ši formulė gaunama 34 teoremoje β pakeitus —β.
Svarbi realiųjų skaičių savybė vadinama Archimedo aksioma.
Kad ir koks būtų realusis skaičius α ir natūrinis skaičius n, yra toks natūri-
nis skaičius m, su kuriuo teisinga lygybė
w I α I >n.

Įrodymas. Tarkime, kad

M = «o + -ffi- + . . . + - g r + . . .

ir k — toks mažiausias sveikasis neneigiamas skaičius, su kuriuo акф0. Ka-

dangi ak yra sveikas ir neneigiamas skaičius, tai ak^l. Todėl | α | > 10~". Pa-
dauginę šią nelygybę iš n · 10*, gauname n · IOllI α |#гя. Pažymėję m =
= n • IO t +1, turėsime m\ α \ >n.
Realiųjų skaičių lauke galima ištraukti bet kurio laipsnio aritmetinę šak-
nį iš teigiamo racionaliojo skaičiaus a. Iš tikrųjų lygties
χ" = a (a> 0)
sprendinys bus realusis skaičius β, apibrėžiamas Dedekindo pjūviu, kurio
viršutinė klasė yra V={q\qsQ, qn>a}.
Sudauginę lyginį skaičių neigiamų realiųjų skaičių, gauname teigiamą
sandaugą. Todėl lygtis
χ 2 "= — a (a> 0)
lauke R neišsprendžiama, tačiau išsprendžiama lygtis
х гп+1 = _ а (α>ο),
nes sudauginę nelyginį skaičių neigiamų realiųjų dauginamųjų gauname
neigiamą sandaugą.
 Baigdami nagrinėti paprasčiausias realiųjų skaičių savybes, aptarsime lau-
ko R galią. Nesunku įrodyti Šitokį teiginį.
Visų realiųjų skaičių aibė nėra suskaičiuojama.

Įrodymas. Pakanka įrodyti, kad nėra suskaičiuojama realiųjų skaičių

r, 0 < r < l , aibė. Tarkime priešingai, toji aibė yra suskaičiuojama, t. y. visus
tokius realiuosius skaičius kokiu nors būdu galima sunumeruoti: r}, r2, r3, ...
Remiantis 32 teorema, kiekvieną realųjį skaičių galima užrašyti begaline
dešimtaine trupmena:
r
i = ū> an^a13.. M1J..
Г2 = О, Й21 22 23 • · · a2j · · · г
a a

r3 = O, a31 a32 a33... a3J...,

rl = 0,allai2 al3.. .au...,

Čia at] yra skaičiaus r£ dešimtainis skaitmuo, esantisy-ojoje vietoje po kab-

lelio. Parašykime realųjį skaičių
i
O = O, 0^2^3.. .bt...;
čia bt — tokie dešimtainiai skaitmenys, kad

M « H 0 = 1 , 2, 3, . . . ) . (3.2)
Skaičius r0 yra tarp 0 ir 1, bet jis nesutampa nė su vienu iš skaičių r,. Iš tik-
rųjų r0 skiriasi nuo bet kurio skaičiaus rt bent jau A:-uoju skaitmeniu po kab-
lelio, nes iš (3.2) Ькфакк. Taigi rg (tokių skaičių galima parašyti be galo daug)
liko nenumeruotas. Gautasis prieštaravimas ir rodo, jog teorema teisinga.
Realiųjų skaičių r, esančių tarp 0 ir 1, aibės galią vadiname kontinuumu ir
žymime c. Kadangi bet kuriame atvirajame intervale (a, b) esančių realiųjų
skaičių aibė yra ekvivalenti intervale (0, 1) esančių realiųjų skaičių aibei (abi-
pus vienareikšmę atitiktį galima nustatyti, pavyzdžiui, projektuojant vieną
intervalą į kitą iš pasirinkto projektavimo centro), tai bet kuriame intervale
esančių realiųjų skaičių aibė ir visa aibė R taip pat turi kontinuumo galią.

§40. Kompleksiniai skaičiai

Nagrinėdami realiųjų skaičių lauką R, matėme, kad jame išsprendžiamos

kai kurios x"=a (aeR) pavidalo lygtys, t. y. atskirais atvejais galima rasti
bent vieną realų tų lygčių sprendinį.
Tačiau lauke R neįmanoma ištraukti lyginio laipsnio šaknies iš neigiamo-
įo skaičiaus, t. y. negalima išspręsti lygties
x 2 " + a = 0,

įei a>0. Paprasčiausias tokio tipo lygties pavyzdys yra

χ 2 +1 = 0. (3.3)
 Nagrinėjant daugelį teorijos ir praktikos klausimų, tenka spręsti (3.3) ir
panašias lygtis. Kadangi jų išspręsti realiųjų skaičių lauke R negalima, tai
reikia kokiu nors būdu tą lauką praplėsti iki tokios aibės, kurioje minėtos lyg-
tys būtų išsprendžiamos.
Gal reikiamas lauko R plėtinys bus ne vienas, o keli? Pavyzdžiui, jeigu
laukai L 1 , L2, L3, ... yra lauko R norimi plėtiniai, be to,

RcL1CzL2CL3C: ...,

tai patogiausia pasirinkti tą, kuris turi mažiau polaukių, vadinamąjį minima-
lų plėtinį.

Lauko L plėtinys L 1 vadinamas minimaliu kokių nors savybių atžvil-

giu, jeigu jis yra laukas ir neturi tiesioginio poaibio L2, kuris taip pat yra
lauko L plėtinys tų pačių savybių atžvilgiu.

Dabar jau galima apibrėžti kompleksinius skaičius.

Kompleksinių skaičių lauku K vadinamas minimalus realiųjų skaičių

lauko R plėtinys, kuriame išsprendžiama lygtis
2
χ +1=0.

Kompleksinių skaičių lauko elementai vadinami kompleksiniais

skaičiais.

Nagrinėdami racionaliųjų skaičių lauko Q plėtinio geometrinį modelį,

matėme, kad pavaizdavus racionaliuosius skaičius tiesės taškais, lieka daug
„laisvų" taškų, neatitinkančių jokių racionaliųjų skaičių. Tuos „laisvuosius"
taškus galime interpretuoti kaip iracionaliųjų skaičių vaizdus. Racionalieji
ir iracionalieji skaičiai kartu sudaro realiųjų
skaičių aibę, kurios geometrinis vaizdas yra vi-
į0 I1J sa tiesė. Taigi tiesėje, kuri vaizduoja lauką R,
j ' laisvų taškų nebėra. Norėdami praplėsti lauką
R, turime „išeiti" už tiesės ribų, t. y. išeiti į
j plokštumą. Todėl plokštumoje ir mėginsime
j ieškoti kompleksinių skaičių modelio.
1 ». Žinodami mastelį, taško padėtį tiesėje nu-
a x
rodome vienu (realiuoju) skaičiumi, reiškiančiu
3 'av jo atstumą iki taško, vaizduojančio nulį. Plok-
pav
' štumoje esančio taško padėties vienu skaičiu-
mi nenusakysime - reikia dviejų skaičių. Iš tikrųjų, išvedę plokštumoje dvi
tarpusavyje statmenas bazines tieses (koordinačių ašis), kiekvieną plokštumos
tašką A galėsime visiškai apibūdinti dviem realiaisiais skaičiais a, b, rei-
škiančiais taško A atstumą iki tų tiesių.
 Kitaip sakant, taško padėtį plokštumoje nusakys realiųjų skaičių dvejetas.
Taigi kompleksinius skaičius natūralu apibrėžti realiųjų skaičių poromis.
Tokių porų aibė - Dekarto sandauga R x R . Žinome, kad (a, b) = (c, d), kai
a = c, b = d. Aibėje R 2 apibrėžkime sudėtį ir daugybą šitaip:
(a, b) + (c, d) = (a+ c, b + d),
(a, b)-(c, d) = (ac — bd, ad + bc).
Iš sudėties ir daugybos operacijų apibrėžimo išplaukia, kad aibė R 2 užda-
ra tų operacijų atžvilgiu, nes operacijų rezultatai randami realiųjų skaičių
veiksmais.

35 teorema. Struktūra (R 2 , +, ·) yra laukas.

Įrodymas. Patikrinsime, ar struktūra (R2, +, ·) turi visas lauko savybes.

Gana akivaizdu, kad sudėtis asociatyvi ir komutatyvi. Nulinio elemento, kurį
žymėsime 0K, vaidmenį atlieka pora (O, 0). Elementui (a, b) priešingas elemen-
tas yra pora (—a, —b). Taigi — (a, b) = (—a, -b). Nesudėtingais, nors ir ilgo-
kais skaičiavimais įsitikiname, kad daugyba komutatyvi, asociatyvi bei distri-
butyvi sudėties atžvilgiu. Vienetinis elementas I jc yra pora (1, 0).
Aibėje R 2 galima sudėčiai priešinga operacija — atimtis, t. y. išsprendžia-
ma lygtis
(c, d) + (x, y) = (a, b) (a, b, c, de R).
Iš tikrųjų ši lygtis ekvivalenti lygčiai (c + x, d+y) = (a, b), o pastaroji — siste-
mai
c+ χ = a,
d +y = b
(remiamės porų lygybės apibrėžimu). Išsprendę sistemą, gauname porų atim-
ties taisyklę
{a, b)-{c, d)—(a —c, b-d).
2
Įrodysime, kad aibėje R galimas daugybai atvirkščias veiksmas — daly-
ba, t. y. išsprendžiama lygtis
(c, d)(x, y) = (a, b), (3.4)
kai (c, <f)#(0, 0). Ši lygtis ekvivalenti lygčiai
(cx—dy, cy + dx) = (a, b).
Iš pastarosios gauname lygčių sistemą

cx —dy = a,
cy + dx = b.

Sios sistemos sprendiniai yra

_ ac + M _ bc — ad
X У
~ c'+d* ' ~ c*+ d1 "
 Taigi dviejų aibės R 2 elementų (a, b) ir (c, d) santykis ((3.4) lygties spren-
dinys) randamas iš tokių formulių:

(a, b):(c, d) = ( - ^ , (3.5)

Šis santykis neegzistuoja tik tada, kai c2 +d 2 =0. Taigi dalyba negalima tik
iš nulinio elemento OK = (O, 0).
Iš (3.5) formulės lengvai randame ir elementui (a, b) atvirkštinį elementą.
Sukeitę lygtyje poras (a, b) ir (c, d) vietomis bei paėmę (c, d) = ( 1, 0), gauname

^ r ) . (3.6)

Pastebėję, kad Card R 2 >2, konstatuojame, jog teorema įrodyta.

Struktūra K' = (R2, +, ·) yra laukas. Tačiau tas laukas dar nėra realiųjų
skaičių lauko plėtinys, nes aibėje nėra realiųjų skaičių. Realiųjų skaičių po-
ros — aibės R 2 elementai — tai ne realieji skaičiai, o nauji objektai. Todėl
reikia šį lauką taip pakeisti, kad jame būtų ir realieji skaičiai.
Tuo tikslu imame lauko K' poaibį K0, kurio elementai — visos galimos
realiųjų skaičių poros, kurių antrasis skaičius yra 0:

K0 = {(p, 0)}<=*'.

Parodysime, kad struktūra {K0, +, ·) yra laukas, izomorfiškas realiųjų

skaičių laukui R. Nustatome tarp tų aibių abipus vienareikšmę atitiktį / :
#0<-»R šitaip:
f (a, 0 ) = a.

Kadangi su bet kuriais realiaisiais skaičiais a ir b

(a, O)+ (b, 0) = (a + 4, 0),

(a, 0)-{b, 0) = (ab, 0),

f ((a, 0 1) + (6, 0))=/(я + Ь, 0 ) = a + b=f(a, 0)+/(6, 0).

Analogiškai patikriname ir antrąją izomorfizmo sąlygą. Kadangi R yra
laukas, tai pagal 24 teoremą ir K0 yra laukas, lauko K' polaukis.
Sudaiome aibę
K = (R2VK0) U R

- iš aibės R 2 išmetame elementus (a, 0), aeR, ir prijungiame visus realiuosius

skaičius. Tokį aibės R 2 pakeitimą galima lengvai suprasti laikant (a, 0) = a.
Taigi turėsime (1, 0) = 1, (0, 0)=0 ir pan.
Naujojoje aibėje K veiksmus apibrėžiame šitaip: kai α, βθΚ yra skaičių po-
ros, veiksmus atliekame remdamiesi veiksmų su poromis apibrėžimu. Kai
bent viena iš tų porų yra realusis skaičius a, tai jį pakeičiame pora (a, 0). Jei-
gu atlikę veiksmus gauname (z, 0) pavidalo porą, tai ją pakeičiame realiuoju
skaičiumi z.
 Pavyzdžiui,
(3, 2)-5 = (3, 2)(5, 0) = (3-5-2-0, 3-0 + 2-5) = (15, 10),
(4, - 6 ) + (5, 6) = (4 + 5, - 6 + 6) = (9, 0) = 9.
Aibė K nuo aibės R 2 skiriasi tik tuo, kad kai kurie elementai kitaip pažy-
mėti. Taigi struktūra K = (K, +, ·) yra laukas, kurio polaukis yra realiųjų
skaičių laukas R. Nesunku įsitikinti, kad lauke K lygtis χ2+ 1=0 išsprendžia-
ma.
Pažymėkime šios lygties sprendinį x=(u, v) (u, weR). Tada lygtis χ2 + 1 = 0
virsta tokia:
(u, vf+1 = ( н , v) (u, г>) + (1, 0) = (0, 0).
Atlikę veiksmus su atitinkamomis poromis, tą lygtį galime perrašyti šitaip:
(м2-и2+ 1, 2uv) = (0, 0).
Pastaroji porų lygybė ekvivalenti sistemai
2
u2-v +l=0,
2 uv = 0.
Spręsdami šią sistemą, gauname du lygties χ 2 + 1 = 0 sprendinius X1=(0, 1)
ir X 2 -(0, —1) aibėje K.
Pažymėkime i=(0, 1). Nesunku apskaičiuoti remiantis porų daugybos tai-
2 2
sykle, k a d Z =-I (taip pat ir (-O =-I).
Kadangi
Oa, b) = (a, 0) + (0, b) = a( 1, 0) + (0, 1 )b,
tai, prisiminę, kad aibės K vienetinis elementas I k = (1, 0) tapačiai lygus rea-
liajam skaičiui 1, matome, jog kiekvieną aibės K elementą galima užrašyti
suma
α = a + ib;
čia a ir b — tam tikri realieji skaičiai, i — skaičius (vadinamas menamuoju
vienetu), turintis savybę
J2=-I. (3.7)
Kiekvieną aibės K elementą α vadiname kompleksiniu skaičiumi, o jo išraiš-
ką α = a + ib — algebrine forma.
Sukonstravome kompleksinių skaičių lauką K, įrodėme, kad jo elementai
gali būti užrašyti a+ib pavidalu.
Įrodysime, kad šis lauko R plėtinys yra minimalus.

36 teorema. Realiųjų skaičių lauko plėtinys, kuriame yra elementas i, tu-

rintis savybę Z2=-I, yra minimalus, jei kiekvieną to plėtinio elementą galima
užrašyti a + ib pavidalu (a, be R).

Įrodymas. Tarkime, kad teoremos sąlygoje minimas lauko R plėtinys

K nėra minimalus, t. y. galima rasti kitą tokį lauko R plėtinį K0, kuris yra tie-
sioginis lauko K poaibis ir kuriam priklauso lygties x 2 + l = 0 šaknis — skai-
čius i. Kadangi aibei K0 priklauso bet kokie realieji skaičiai a, b ir elementas
i, tai K0, kaip laukui, priklauso elementų b ir i sandauga b i bei suma a+bi.
Taigi kiekvienas lauko K elementas priklauso laukui K0. Tai prieštarauja
prielaidai, kad K0 yra tiesioginis lauko K poaibis. Teorema įrodyta.
Matome, kad aibė K tenkina visas kompleksinių skaičių lauko sąlygas:
ji yra minimalus lauko R plėtinys, kuriame išsprendžiama lygtis χ 2 +1=0.
Algebrinės formos a.=a + bi kompleksinių skaičių veiksmai atliekami kaip
algebrinių dvinarių veiksmai, kuriuose i laikomas daugikliu, tenkinančiu
(3.7) lygybę.
Atsižvelgę į įvestus žymėjimus (a, O)=a ir (O, b)=ib, algebrinės formos
kompleksinių skaičių sudėtį ir daugybą galime apibrėžti šitaip:
(a + ib) + (c + id) = a + c + i(b + d),
(a + ib) • (c + id) = ac-bd+i (ad + bc).
Kompleksinių skaičių dalybą tikslinga apibrėžti šitokiomis lygybėmis:
a + ib _ ca + ib) (c-id) \(a + ib) (c-id)
c+id ~ (c+ id) (c —id) ~ c' + d'
Kartais vietoje a+ib patogiau rašyti a+bi.
Pavyzdžiai. 1. (2-/)+(4+0=6. 2. (2-0(4+/)=9-2/.
2-1 _ 7 6_ .
4+ 1 17 17, U

Kompleksinio skaičiaus α = a + bi išraiškoje (a, be R) skaičius a vadinamas

realiąja komponente (žymimas α = Rea), o skaičius b — menamąja komponente
(žymimas b = Im a). Tad
α = Re α + (Im α)i.
Kompleksiniai skaičiai, kurių menamoji komponentė lygi O, sutapatinami
su realiaisiais skaičiais
a +O· i = a.
Kompleksiniai skaičiai, kurių menamoji komponentė nelygi nuliui, vadi-
nami menamaisiais. Tokie, pavyzdžiui, yra skaičiai

1 + i, Ig 5 — 13 /, \ + 1/2/, ЮО + π/.

Menamieji skaičiai, kurių realioji komponentė lygi O, vadinami grynai

menamais. Tokie, pavyzdžiui, yra skaičiai
i, li, У 31, —πi.

§41. Kompleksinių skaičių geometrinė interpretacija.

Kompleksinio skaičiaus trigonometrinė forma
Pasirinkime plokštumoje stačiakampę koordinačių sistemą (4 pav.). Komp-
leksinį skaičių a+bi vaizduosime plokštumos tašku, kurio koordinatės yra
(a, b). Taip vaizduojant, abscisių ašyje žymimos realiosios komponentės, or-
dinačių ašyje — menamosios, todėl abscisių ašis vadinama realiąja, o ordi-
načių ašis — menamąja ašimi. Visa plokštuma, kurioje vaizduojami komplek-
siniai skaičiai, vadinama kompleksine plokštuma.

—<j> 3*21

4 pav. 5 pav
Akivaizdu, kad tik realiųjų kompleksinių skaičių vaizdai yra realiojoje
ašyje. Grynai menami skaičiai vaizduojami menamosios ašies taškais. Atvaiz-
duosime keletą kompleksinių skaičių, būtent: ±1, ±i, ± 1 ±i, 3+2/(5 pav.).
Kompleksinius skaičius galima vaizduoti ir vektoriais, prasidedančiais
koordinačių pradžios taške ir pasibaigiančiais taške (a, b). Kiekvienas toks
vektorius apibūdinamas dviem parametrais — ilgiu r ir kampu φ, kurį jis
sudaro su teigiamąja realiosios ašies kryptimi (žr. 4 pav.).
Vaizduodami kompleksinius skaičius vektoriais, galime nesunkiai inter-
pretuoti kompleksinių skaičių sudėtį ir atimtį. Lengva įsitikinti, kad komplek-
sinių skaičių α ir β suma α + β vaizduojama vektoriumi, kurio padėtis sutampa
su lygiagretainio (jo kraštinės — vektoriai OA ir OB) įstrižaine OC (6 pav.).

7 pav.
Dviejų kompleksinių skaičių α ir β skirtumą γ galima išreikšti remiantis
sudėtimi
β + γ=«.
Taigi kompleksinių skaičių atimties geometrinis modelis — vienos lygiag-
retainio kraštinės radimas, kai žinoma kita jo kraštinė ir įstrižainė. Gau-
nama šitokia kompleksinių skaičių skirtumo α —β radimo geometrinė taisyk-
lė. Vektoriaus OB,vaizduojančio skaičių β, galą reikia sujungti su vekto-
riaus ОС, vaizduojančio skaičių α, galu C ir gautą vektorių BC lygiagrečiai
pastumti taip, kad taškas B sutaptų su koordinačių pradžia. Tuomet antra-
sis šio vektoriaus galas sutaps su skirtumą α —β vaizduojančiu tašku (7 pav.).
Pažymėkime šaknies ]/a2 + b2 aritmetinę reikšmę |a| ir pavadinkime ją
kompleksinio skaičiaus α = a + ib moduliu. Kai a # 0 , tašku (a, b) vaizduo-
jamą kompleksinį skaičių α galime išreikšti Šitaip:

«= I α I ( ^ t - H t U .
1
\ I αI I αIУ
Pažymėję Arg α bet kurį sistemos

cos χ = aα
—r,
(3.8)
Sin X = -j r
iα1
sprendinį (jį vadinsime kompleksinio skaičiaus α argumentu), gausime
α = ) α I (cos (Arg α) 4- i sin (Arg α)).
Mažiausias neneigiamas (3.8) sistemos sprendinys φ ( 0 ^ φ < 2 π ) žymimas
arg α (φ = arg α) ir vadinamas skaičiaus α argumento pagrindine reikšme.
Aišku, kad
Arg a. = arg α + 2k π (keZ).
Taigi a = |a|(cos<p + г sin φ) yra skaičiaus α trigonometrinė forma.
Modulio Įotj ir argumento φ geometrinė prasmė aiški 4 paveiksle: jocj yra
atstumas nuo koordinačių pradžios iki taško (a, b); φ — kampo tarp teigia-
mojo abscisių pusašio ir atkarpos, jungiančios koordinačių pradžią su tašku
(a, b), didumas.
Akivaizdu, kad realiųjų kompleksinių skaičių argumento pagrindinė reikš-
mė yra arg a = 0 (jei a > 0 ) arba (jei a<0). Grynai menamų komp-
leksinių skaičių b i argumento pagrindinė reikšmė yra π 12 (jei b> 0) arba 3π/2
(jei b<0). Skaičiui 0 priskiriame reikšmes |0] = 0, arg 0 = 0.
Kadangi kompleksinių skaičių argumentai yra nevienareikšmiai, tai ne-
galima teigti, kad lygių kompleksinių skaičių argumentai lygūs.
Jeigu kompleksiniai skaičiai α ir β lygūs, tai jų moduliai, be abejo, lygūs,
o argumentai gali skirtis sveikuoju 2π kartotiniu:

i 1OCI = j β [,
α = (3 9)
Argα = A r g β + 2£π (keZ). '

Geometrinė kompleksinių skaičių interpretacija rodo, kad visi vienodo

modulio kompleksiniai skaičiai atvaizduojami taškais apskritimo, kurio
centras yra taškas O.
Analogiškai to paties argumento kompleksiniai skaičiai atvaizduojami
taškais spindulio, prasidedančio taške O.

Pavyzdžiai. 1. Skaičiaus α = 1 — j modulis yra ~[/2, o argumentas

arg(l-i) = -^ π, A r g ( l - i ) = j π+ 2kn (keZ).

Todėl
I 7π . . 7π
1-1=1/2 (cos - +;sin —

2. Imkime α=1/ 3 + г. Tuomet | α 1 = 2, arg α=π/6 ir

π
~ / . · π\
α = 2 Icos — + isin — I.

Įrodysime kelias teoremas apie trigonometrinės formos kompleksinių

skaičių veiksmus. "

37 teorema. Dauginant du kompleksinius skaičius, jų moduliai sudaugi-

nami, o argumentai sudedami.

Įrodymas. Imkime du kompleksinius skaičius

α = T1 (cos φχ + г sin φι) ir β = r2 (cos φ 2 + i sin φ2).
Tuomet
αβ = гг r2 (cos <ρχ + i sin φι) (cos φ2 + г sin φ2) =
= r1 r2 (cos Cp cos φ2 — sin φχ sin φ2 + i (cos φ1 sin φ2 + sin φχ cos φ2)) =
1

= T1 r2 (cos (φχ + φ 2 ) + г sin (φ! + φ 2 )).

Šią taisyklę nesunkiai galima apibendrinti bet kuriam dauginamųjų skai-
čiui.

38 teorema. Dalijant kompleksinį skaičių α iš nelygaus nuliui kompleksi-

nio skaičiaus β, reikia skaičiaus α modulį padalyti iš skaičiaus β modulio ir iš
skaičiaus α argumento atimti skaičiaus β argumentą.

Įrodymas.
α r x (cos Cp1 + г sin φΟ r2 (cos q>j-/Sinqj 2 ) Γι , . . ч
"β" = ^ = — (COS (φι - φ2) + 1 sin (φι <Рг)J

Trupmenos skaitiklį ir vardiklį dauginome iš kompleksinio skaičiaus

r2 (cos φ2 — / sin φ2) ir naudojomės lygybe
(cos φ 2 + i sin <p2)(cos φ 2 — i sin cp2) = Cos2 φ 2 + sin2 φ 2 = 1.
38 teoremos teiginį galima ir taip užrašyti:
JL = J l e( (φ,-Φ,)
β rs
Iš įrodytosios teoremos išplaukia Šitokia išvada.

Išvada. Keliant kompleksinį skaičių natūriniu laipsniu n, jo modulis kelia-

mas tuo laipsniu, o argumentas dauginamas iš n, t. y.
{r (cos φ - i sin φ))" = r" (cos n φ + г sin η φ). (3.10)
Si formulė vadinama Muavro formule (A. Moivre, 1667- 1754, anglų ma-
tematikas, išvedęs šią formulę).
 Analogiška taisyklė tinka ir tuo atveju, kai laipsnio rodiklis neigiamas.
Jeigu a # 0 , tai

« - ! = (!• (cos φ + i Sin φ ) ) - 1 = г(С0,Д/8{пу) =

cosO + isinO = | ( ε θ 8 ( _ φ ) + ί 8 ί η ( _ φ ) ) >

r (cos φ +1 sin φ)
todėl
(г (cos φ +1 sin φ)) - n = r~" (cos ( - η φ) + ι sin ( — η φ))
su kiekvienu weN.
Naudodamiesi trigonometrinės for-
mos kompleksinių skaičių daugybos ir
dalybos taisyklėmis, galime nesunkiai in-
terpretuoti geometriškai skaičių sandau-
gą ir santykį.
Daugindami du kompleksinius skai-
čius α ir β, jų modulius turime sudaugin-
ti, o argumentus sudėti. Vadinasi, skai-
čių α vaizduojantį vektorių reikia pasuk-
β ti kampu arg β prieš laikrodžio rodyklę
ir jo modulį padauginti iš 1 β | (8 pav.).
/ Х Л Akivaizdu, kad atliekant daugybai
/XvV
KVzt atvirkščią veiksmą, t. y. dalijant α iš
0 X P φ O, reikia vektorių, vaizduojantį skai-
8 pav. čių a, pasukti pagal laikrodžio rodyklę
kampu arg p ir jo modulį padalyti iš ip i.

Uždaviniai
10. Apskaičiuokite α+ β, α —β, αβ, αβ~ι, kai:
1) α = 3 — 2/, β=4+5/,
2) α=-3-4/, β = - 6 + 7/,
8 4
3) . - ! + { *
5 + Τ
4) α = 0,51 —0,43/, β=-3,21+6,82/,
5) а=31/У-21/2ι, β=-5ΐ/Τ-2"ΐ/Τ/.
11. Užrašykite šių skaičių trigonometrines formas:
1) 3, 2) -3, 3) -10, 4) 2 + 2/, 5) 1-/, 6) -1 + /,
7) l / T - i , 8) -1-1/7/, 9) -1 + 1/Ti, 10) 5 + 5j/T/.
12. Apskaičiuokite reiškinius:
(l-/)« „4 (2 + 2/)'
D 2) 3) (1-1/3/)»,
(!+O 1 ' (— 1 + 0 M

4 ) M , (-l/T+/)4
5)
(1/3 + O 1 (2-2/)'

P a s t a b a . Skaičiuojant algebrinės formos kompleksinio skaičiaus modulį

ir argumentą, galima remtis tuo, kad kompleksinio skaičiaus a. = a + bi argu-
mento pagrindinė reikšmė φ = arg α yra mažiausias neneigiamas lygčių siste-
mos
a
= COS φ ,
T/аг+Ь%
b
a a
= sin φ
l/o +6

sprendinys. Skaičiaus α modulis skaičiuojamas iš formulės

r = I α I = У a2 + b2.

§42. Jungtiniai kompleksiniai skaičiai.

Modulio savybės

Kompleksiniam skaičiui <x=a + bi jungtiniu vadiname skaičių, simetriš-

ką χ ašies atžvilgiu", jį žymime α. Taigi α =a — bi. Jungtinių kompleksinių skai-
čių moduliai lygūs, be to,

ха.=(а+Ы)(а-Ы) = а* + Ь2 = ]х\\

Jungtinių skaičių argumentai susiję šitaip:

-I
— arg α + 2π, kai arg α ^ O
arg
arg a, kai arg α = 0.

Įrodysime porą teoremų apie jungtinius kompleksinius skaičius.

39 teorema. Kompleksinis skaičius α yra realus tada ir tik tada, kai jis su-
tampa su sau jungtiniu skaičiumi.

Įrodymas. Akivaizdus sąlygos būtinumas: jeigu а = а = д+0·/, tai S=

= a —0·ί'=β=α. Nesunkiai įrodomas ir sąlygos pakankamumas:

[(α = a +W) л (a = a) => a-bi=a+ bi => Ibi = Q => b = Q.

40 teorema. Jeigu α — kompleksinis skaičius, a, (i=O, 1, ...,n) — realie-

ji skaičiai, f(a.)=a„a.n+an_1ot.n~1+...+a1ix + a0, tai

/(«)=/(«).

Įrodymas. Kadangi / ( a ) yra reiškinys, gautas iš skaičių at ir α atlikus

tik daugybos ir sudėties operacijas, tai pakanka patikrinti, ar įrodomoji sa-
vybė galioja toms operacijoms. Jeigu o.=a+bi ir р = с + Л — bet kokie komp-
leksiniai skaičiai, tai

ά + β = a — bi + с — di = a + с — (b + d) i = α + β,

α • β = (α - bi) (c - di) = ac-bd-(ad+ be) i = αβ.

 Il Išvada. Funkcija f : K<->K, apibrėžta formule

(aeK) / ( « ) - « ,

yra kompleksinių skaičių lauko automorfizmas.

Įrodymas. Funkcija yra abipus vienareikšmė atitiktis. Iš 40 teoremos

įrodymo išplaukia

/ ( « + β) = α + β = ά + β = / ( α ) +/(β),

/ ( α · β ) = αβ = α · β = / ( α ) / ( β ) .

Taigi / yra izomorfizmas — lauko K automorfizmas.

Aptarsime keletą svarbių kompleksinio skaičiaus modulio savybių.
Jeigu α, βεΚ, tai

|αβ| = | « Η β Ι , Ifbffj-. k m l = l«l m (V/MeN).

Šios lygybės išplaukia iš trigonometrinės formos kompleksinių skaičių

daugybos, dalybos ir kėlimo laipsniu taisyklių.
Subtilesnės ir sudėtingesnės yra šitokios nelygybės:

||α|-|β||<|α + β|<|α| + |β|,

||«Ηβ||<|*-βΚΙ«|+|β|.

Jos įrodomos pasitelkus sudėties geometrinę interpretaciją ir yra analo-

giškos realiųjų skaičių modulio atitinkamoms savybėms.

§43. Šaknies traukimas

Tarkime, kad n yra natūrinis skaičius.

n-ojo laipsnio šaknimi iš kompleksinio skaičiaus <x vadiname kiekvie-

ną kompleksinį skaičių z, su kuriuo teisinga lygybė z" — a.

n-ojo laipsnio šaknį iš α žymėsime V a. Akivaizdu, kad visos tokios šak-

nys yra lygties
x" = « (3.11)
sprendiniai.
Pakanka nagrinėti atvejį, kai a^O.
 41 teorema, n-ojo laipsnio šaknis iš nelygaus nuliui kompleksinio skaičiaus
α = r (cos φ + i sin φ) turi kompleksinių skaičių lauke n skirtingų reikšmių
zk, kurios randamos iš formulės

φ + 2foe , . . φ + 2Λπ \
+1 sin -i n (3.12)
Zk = ( 1 / « ) * = V r (cos n ] ;
Π
čia ]/ r — šaknies aritmetinė reikšmė, O, 1, 2, л — 1.

Įrodymas. Tarkime, kad x = p (cos ψ + ζ sin ψ) yra (3.11) lygties spren-

dinys. Iš sąryšio
x" = (p (cos ψ + i sin ψ))" = α = /-(cos φ + i sin φ),
remdamiesi kėlimo laipsniu taisykle, gauname

p" (cos n ψ + j sin n ψ) = r (cos φ + i sin φ).

Iš čia išplaukia
p" = r, и ψ = Arg α = φ + 2kn (keΖ).
Kai к = O, 1, 2, ..., n —I, gauname n skirtingų Arga reikšmių, kurias
atitinka n skirtingų x=zk reikšmių. Imdami kitas k reikšmes, naujų Arg α
reikšmių ūegauname. Iš tikrųjų, remiantis kompleksinio skaičiaus argumento
periodiškumu,

=
^k + nm=- — „—+2™π = ψ*.

Visas (3.11) lygties Šaknis paprasta atvaizduoti geometriškai. Kai zk

apibrėžti (3.12) formule, gretimų skaičių zk ir zk+1 (k=0, 1, 2, ..., n — 2) ar-
gumentai skiriasi 2π/и, o jų modu-
n
У
Iiai lygūs l/| α |. Nubrėžkime ap-
Tt

skritimą spinduliu ]/| α [, nuo χ ašies

atidėkime kampą φ In ir nubrėžki-
me spindulį iš koordinačių pra-
džios. Kitą spindulį reikia brėžti
taip, kad su pirmuoju spinduliu
sudarytų kampą 2π In. Tokiais pat / x

kampais nuo kiekvieno nubrėžto

spindulio brėžiami visi kiti spindu-
liai. Tų spindulių susikirtimo su ap-
skritimu taškai ir bus skaičių z0, Z1,
Z2 ir t. t. vaizdai.
Pavyzdžiui, 9 paveiksle atvaiz-
duotos visos 8-ojo laipsnio šaknys 9 pav.
iš kompleksinio skaičiaus
4π . . 4π ι + / 1/з
Z = COS - y - + 1 s i n
t. у.

P = VT7| = 1, +

(*=О, 1, 2, ..., 7).

Naudodamiesi (3.12) formule, galime rasti visas lygčių

b xn = a

{a, Ζ>εΚ) šaknis su bet kuriuo natūriniu rodikliu Jeigu ЬфO, tai padau-
ginę abi lygties puses iš b~l, gauname (3.11) pavidalo lygtį. Lieka pritaikyti
šaknies traukimo formulę.
Taigi teisingas šitoks teiginys.

n-ojo laipsnio lygtis bxn = a, a, b ε K ir b^O, turi n skirtingų spren-

dinių kompleksinių skaičių aibėje K.

Pavyzdžiai. 1. Išspręsime lygtį л:"+ 2=0.

6
T u r i m e * * + i = ( l / - 2 ) t ) k=0, 1, 2, 3, 4, 5. K a d a n g i

— 2 = 2(ς(κπ+ί sin π),

t/ 5/- ( π + Zkn . . π + 2kn \ , Λ .

( 1 / - 2 ) * = ! / 2 (cos g + isin g—J, Ar=O, 1, . . . , 5.

Todėl

-
^ = (1/=2).= / 2 (cos f + / s i n | - ) = l / 7 (^χ-+' j ) .
6 6 / \ 6
*»—(V~2)x= V 7 (cos ^ + / s i n _ J - y 2 Λ

j
JC3=(V-2)« = V 7 (cos - ^ + / s i n ^ ) = V 7 ( - X + ' į ) ,

7π
t/— 5/—/ ·· 7π\ fLl-I V7
i i J 1 \
*« = ( 1 / - 2 ) , = 1 / 2 (cos χ + z s i n J= V 2 ( - J ' γ ] ·

6 6 / \ 6
*» = ( ! / — 2 ) « = V 2 ( c o s - g - + / s i n - g - J = — 1 / 2 /,

— Ι,— ί Ππ .. 11π\ \ . - [ V J . 1\
^, = ( 1 / - 2 ) , = V 2 (cos g— + 1 s m _ j = y 2 ( - ^ « "JJ ·

6
čia visur 1/ 2 — šaknies aritmetinė reikšmė.
Nesunku įsitikinti, kad sprendiniai yra poromis jungtiniai kompleksiniai skaičiai:

Λ>β = *1> ·*5 = ·*1> *4 = ·*3·

126
 2. Išspręskime lygtį ix' = 3.
Padauginę abi lygties puses iš —/, gauname ekvivalenčią lygtį x 3 = —3/, kurios sprendi-
niai yra
3
+1=(1/-3/)*, k=O, 1, 2.
Kadangi
, / 3π . . 3π \
— 3i = 3 Icos —^" + jsm —γ-),

3 3
/ 3 3 \ 3
^1 = (1/-3/)0= V 3 (cos — π + /sin — л:) = / У з ,

3 3 3
___ / 7 7 \ / "]/ з j\
^=(V-3»)i= V 3 (cos π + Zsin - 3 ( —

3 J / jj n ν , / t / ^ j·
* » = ( V - 3 « " ) i = l / T (cos — π+Zsin — TtJ-VJ ("V"—2)·

Tuo atveju, kai n = 2, galima naudotis kvadratinės šaknies iš algebrinės

formos kompleksinio skaičiaus traukimo formule.
Tarkime, kad α = u + iv(u, veR), ir pažymėkime

V α = x + iy (χ, y e R).

Kadangi (V α)2 = a, tai x2—y2 + 2ixy=u+iv. Pastaroji lygtis ekvivalenti

sistemai
x2 — y2 = u,
! Ixy = v.

Pirmąją lygtį pakėlę kvadratu ir prie jos pridėję antrąją lygtį, pakeltą kva-
dratu, gauname

(x2 + y2)2 = M2 + v2.

Paėmę aritmetinę šaknies reikšmę, gauname

x2+y2 = ~\/u2 + v2.

Toliau sprendžiame sistemą

2 2
i * + j = | a | ,
2 2
\ X -y = U,

iš kurios randame

r _±yjSįū. ,_± y JS^.

Kadangi spręsdami sistemą lygtis kėlėme kvadratu, tai galėjome gauti
pašalinių šaknų. Todėl reikia imti tokias χ ir y reikšmes, kad būtų 2 x y = v .
Sistemą tenkina šaknys su vienodais ženklais, kai z>>0, ir su skirtingais, kai
v < 0. Taigi

(Va)1,,= ± (-]/1ψ + ^ η ν ] / Ί ψ ) , (3.13)

kai a. = u+iv.
Šios formulės dešinėje pusėje parašytos aritmetinės šaknys iš neneigiamų
skaičių, signp = ^ — v ženklas.
Uždaviniai
Apskaičiuokite ir pavaizduokite geometriškai:
13. 1) У 7 , 2) У Г + 7 , 3) У н 4) У 2 + 3/, 5) У6—3/,
3 _ 3 3 3 3
14. 1) V i , 2) У - 1 , 3) У — 8, 4 ) У 2 + 2/, 5) У2-2/,
5 4 3 3 3
15. 1) У 3 2 , 2) У - 1 6 , 3) У —27, 4) V l + i , 5) У-1+ί.

§44. Vieneto šaknys

n-ojo laipsnio (/zeN) vieneto šaknimis vadiname lygties

x"=l (3.14)
sprendinius. Juos žymėsime tk(k = 0, 1, 2, ..., « — 1). Šiuos sprendinius ga-
lime rasti iš (3.12) formulės. Kadangi arg 1=0, tai

Zk = Cos ^ r + isin ~ Qc = 0, 1, 2, . . . , л - l ) . (3.15)

Šaknies ženklo nežymime, taip pat nežymime ir laipsnio rodiklio n, nes

paprastai nagrinėjamos tik kokio nors vieno laipsnio vieneto šaknys.
Viena iš vieneto šaknų visuomet yra realusis skaičius Z0=1. Jeigu rodik-
lis n — lyginis skaičius, tai yra ir antra reali vieneto šaknis —1. Visos kitos
vieneto šaknys yra menamieji skaičiai. Tuo lengva įsitikinti prisiminus šak-
nies iš kompleksinio skaičiaus geometrinį vaizdavimą. Visos vieneto šaknys
yra apskritime, kurio centras sutampa su koordinačių pradžia, o spindulys
lygus 1. Toks apskritimas su realiąja ašimi susikerta dviejuose taškuose:
1 ir - 1 .
Aptarsime kai kurias vieneto šaknų savybes.
1. Bet kurių n-ojo laipsnio vieneto šaknų ek, sm sandauga yra to paties lai-
psnio vieneto šaknis.
Teiginys bus įrodytas, jei prisiminsime, kad и-ojo laipsnio vieneto šaknys
yra (3.14) lygties sprendiniai:

(ε* e j " = S j e S 1 = 1 - 1 = 1.

2. Bet kuris sveikasis n-ojo laipsnio vieneto šaknies ek laipsnis sį. yra
n-ojo laipsnio vieneto šaknis.
Įrodoma šitaip:
(εί)" = (ε2)»=1»=1.
 3. Vieneto šakniai atvirkštinis dydis yra to paties laipsnio vieneto šaknis.
Tai atskiras antrosios savybės atvejis, kai s=— 1.
4. Dviejų n-ojo laipsnio vieneto šaknų zk, zm santykis yra n-ojo laipsnio
vieneto šaknis.
Ši savybė išplaukia iš pirmosios ir trečiosios savybių, nes

Pažymėkime Vn n-ojo laipsnio vieneto šaknų aibę:

ε ε ε
Vn = { z 0 , 1> 2> ··•) π-ΐ}·
Ta aibė yra kompleksinių skaičių aibės poaibis, turintis n elementų, kuriuos
galima pavaizduoti geometriškai vienetinio apskritimo su centru koordi-
načių pradžioje taškais, esančiais taisyklingo n-kampio viršūnėse. Įsitikino-
me, kad aibė Vn uždara daugybos atžvilgiu. Gavome algebrinę struktūrą
(K, O-
Kadangi kompleksinių skaičių daugyba yra asociatyvi ir komutatyvi,
tai tokia ji bus ir aibėje Vn. Nustatėme, kad 1 = £0eV„ ir kad kiekviena viene-
to šaknis st turi atvirkštinį elementą zk'eVn. Taigi įrodėme šitokį teiginį.

n-ojo laipsnio vieneto šaknų aibė su daugyba yra komutatyvi grupė.

Jeigu norime rasti и-ojo laipsnio vieneto šaknų sandaugą ar santykį, tai
turime prisiminti trigonometrinių funkcijų, kuriomis išreiškiamos vieneto
šaknys, periodiškumą. Todėl veiksmų su vieneto šaknimis rezultatus galima
apibrėžti šitaip:
1) 2¾ · zm = zk+m,
2) : ε η = £/į_m,
3) (sk)m = zkm;
čia užrašas zs, kai s<0 arba s>n, reiškia n-ojo laipsnio vieneto šaknį εΡ, o
r yra mažiausia neneigiama liekana, gauta skaičių s padalijus iš n.
Šie tvirtinimai įrodinėjami panašiai kaip ir 37 teorema, taip pat remia-
masi 38 teorema bei Muavro formule.
Pavyzdžiui, atlikime veiksmus 10-ojo laipsnio vieneto šaknų aibėje K10:
C1:ε7 = ε4 ( 1 - 7 = - 6 = (-1)-10 + 4),
(ε5)» = ε 5 (5·9 = 45 = 4· 10 + 5).

Tarkime, kad zk yra fiksuota n-ojo laipsnio vieneto šaknis. Nagrinėki-

me aibę
Ы = {«Г|ме z}.

Akivaizdu, kad ( z k ) c Vn. Šioje aibėje galima daugyba:

z z
k k~ 4 ·
Joje yra vienetinis elementas (ε°=1) bei kiekvienam elementui atvirkštinis.
Taigi aibė (zk) yra grupė daugybos atžvilgiu.
5. 1671 j 29
 Jeigu (sk)=Vn, tai šaknis zk vadinama primityviąja n-ojo laipsnio
vieneto šaknimi.

Iš šio apibrėžimo išplaukia ir toks primityviosios vieneto šaknies api-

būdinimas: n-ojo laipsnio vieneto šaknis zk vadinama primityviąja, jei visi n
iš eilės einantys jos laipsniai ε°=1, zk, z\, ..., ε£ _1 yra skirtingi.
Šios sąlygos pakankamumas akivaizdus. Būtinumas išplaukia iš štai ko:
jeigu nurodytoje laipsnių sekoje yra sutampančių skaičių, tai toje sekoje
nėra visų л-ojo laipsnio vieneto šaknų. Keldami zk didesniais laipsniais, nau-
jų vieneto šaknų negausime, nes ε£=1, z^+1=zk ir t. t.

Pavyzdžiai. 1. Nesunku patikrinti, kad i yra primityvi 4-ojo laipsnio vieneto šaknis.
Menamasis vienetas i tikrai yra ketvirtojo laipsnio vieneto šaknis, nes
»4=(|'), =
( — 1)' = 1

ir keturi iš eilės einantys i laipsniai

/ o = l , /, ,-2=-1, ,-з= _,·

yra skirtingi. Akivaizdu, kad daugiau skirtingų reikšmių nėra ir

= f (V/n € N, r = 0, 1, 2, 3).
2. Abi menamosios trečiojo laipsnio vieneto šaknys yra primityvios.
Iš (3.15) randame trečiojo laipsnio (arba kubines) vieneto šaknis:
2 , . . 2 1 i l/T
S o = I , S 1 = COS — π + isin — π = — — + -
3 3 2 2
4 . . 4 1 ι l/T
Ea = COS — π +JSin -r- π = — — — -
3 3 2 2
Lengva patikrinti, kad
ε} = ε2, sf = l, ε | = ε1, ε|=1.
Skaitytojui siūlome patikrinti, ar ε5 yra primityvi 12-ojo laipsnio vieneto šaknis. ε4 nė-
ra primityvi vieneto šaknis, nes
(S1) = { ε 0 , ε „ ε 8 } ^ Κ 1 1 .

Akivaizdu, kad ε! yra primityvi vieneto šaknis. Ar zk, k> I, yra primityvi
л-ojo laipsnio vieneto šaknis, gana paprasta patikrinti remiantis šitokia te-
orema.

42 teorema, n-ojo laipsnio vieneto šaknis zk yra primityvi tada ir tik tada,
kai n ir k neturi bendrų daliklių, didesnių už 1 (k = O, 1, ..., и —1).

Įrodymas. Būtinumas. Tarkime, kad n ir k turi kokį nors bendrą

daliklį d> 1. Tuomet sutampa laipsniai ε° ir z į ' :
„I ( lk-π , . . 2kn \"i<> 2kn , . . 2Ы . „
zVa d = cos V ι sin = cos —у- +1 sin —τ- =\=zk,
\ η η I α α
nes k/d — sveikasis skaičius. Tačiau ši lygybė prieštarauja antrajam šaknies
primityvumo apibrėžimui.
 Pakankamumas. Tarkime, kad k ir n neturi bendrų daliklių. Tuomet
zk turi būti primityvi šaknis. Iš tikrųjų, jeigu kokie nors du zk laipsniai ε™,
ε£ ( 0 ^ / < т ^ л - 1 ) sutampa, tai
„ Ikrrm . • Ikm-Ti Ikhz . . 2кЫ IkmjK
zT = cos 1-1 sin = cos h ι sm => =
η η η η η

= ^ - + 2πί =>k{m-l) =nf,

čia t — tam tikras sveikasis skaičius. Pastaroji lygybė prieštaringa: dešinioji

jos pusė dalijasi iš n, o kairioji negali dalytis, nes k su n neturi bendrų da-
liklių, o skaičius m —I mažesnis už n ir todėl taip pat nesidalija iš n. Šis prieš-
taravimas įrodo, kad tikrai visi tk laipsniai 1, zk, ,..., ε I ' 1 yra skirtingi.
Vadinasi, zk — primityvioji šaknis.
Primityviųjų n-ojo laipsnio vieneto šaknų yra tiek, kiek yra natūrinių skai-
čių, ne didesnių už n ir neturinčių didesnių už 1 bendrų su n daliklių. Primityvių-
jų n-ojo laipsnio vieneto šaknų skaičius žymimas φ (и) ir vadinamas Oi-
lerio funkcija. Sutarta laikyti φ (1)=1.
Jeigu n> 1, tai ε0 nėra primityvi šaknis, o εχ, kaip jau minėjome, visuomet
yra primityvi šaknis, kad ir koks būtų n. Todėl teisinga lygybė
ε*-ε,.
Nesunku įsitikinti, kad и-ojo laipsnio vieneto šaknis, jeigu ji primityvi,
nėra jokio kito mažesnio laipsnio m ( m < n ) vieneto šaknis. Lygybė
ε ? = 1 = ε£ (O <m <n)
prieštarautų vieneto šaknies zk primityvumo sąlygai.
Iš šio tvirtinimo išplaukia, kad
zį = I o s = nt, te Z,
kai zk yra primityvioji и-ojo laipsnio vieneto šaknis.
Iš tikrųjų, jeigu s nebūtų n kartotinis, t. y. dalydami s iš n, gautume lie-
kaną r (s = np + r, O<r<ri), tai būtų
ρ + Γ
z%=\ ^ ε Ζ = 1 => ( ε ? ) " · ε£ = 1 = > ε £ = 1 .

Tačiau ką tik nustatėme, kad и-ojo laipsnio primityvioji vieneto šak-

nis nėra jokio kito mažesnio laipsnio r vieneto šaknis. Gautasis prieštaravi-
mas rodo, kad tikrai lygybėje zį=l rodiklis s turi būti šaknies laipsnio и
kartotinis.
Įrodysime dar vieną teoremą apie primityviąsias šaknis.

43 teorema. Jeigu zk yra n-ojo laipsnio primityvioji vieneto šaknis, tai to-
kio pat laipsnio primityvioji vieneto šaknis yra ir bet kuris zk laipsnis z™, kai
m ir n neturi bendrų daliklių d (d> 1), те N.

Įrodymas. Tarkime, kad m ir n neturi bendrų daliklių, bet zf nėra pri-

mityvi šaknis, t. y. sutampa kurie nors du jos laipsniai

WY = WY, 0^p<r^n- 1.
Šią lygybę pakeitę lygybe
=I {p, r e N),
gautume, kad m (r-p) turi dalytis iš n. Tačiau tai negalima, nes pagal prielai-
dą m neturi bendrų daliklių su и, o O <r—p<n. Gautasis prieštaravimas rodo,
kad prielaida, jog zf nėra primityvioji šaknis, neteisinga.

Pastaba. Tas pats skaičius gali būti įvairaus laipsnio vieneto šaknis.
Nesunku įsitikinti, kad, pavyzdžiui, i yra ne tik 4-ojo, bet ir 8-ojo, 12-ojo,
16-ojo ir t. t. laipsnio vieneto šaknis.
Galima įrodyti, kad visas n-ojo laipsnio šaknies iš kompleksinio skaičiaus
z reikšmes zk galime gauti padauginę kurią nors vieną tos šaknies reikšmę iš
visų n-ojo laipsnio vieneto šaknų zk, k = O, 1, ..., n —I.
Is tikrųjų, remdamiesi (3.12) ir (3.15) formulėmis (laikomės ten vartotų
žymėjimų), nesunkiai galime patikrinti, kad
zk = z 0 - 4 {k = O, 1, 2, . . . , « - 1 ) . (3.16)
Aibės (sA) = {ε™ | msZ) elementų skaičius vadinamas šaknies eile ir žymimas
E(zk). Jeigu zk — primityvioji vieneto šaknis, tai jos eilė yra n. Jeigu zk nėra
primityvi, tai pagal 42 teoremą skaičių n \r k bendras didžiausias daliklis
D (и, k) = d> 1. Tuomet, paėmę skaičių l=n\d bei pažymėję k = kxd, gauname
l d
4 = 4 = s n = Z k i a = Z 0 = I .
-kld

Taigi tuo atveju E(zk) = l=njd.

Matome, kad kiekvienos vieneto šaknies eilė yra šaknies rodiklio daliklis.
Kadangi (zk)E^k)= 1, tai grupė (zk) yra E (zk) laipsnio vieneto šaknų
grupė.
Pavyzdžiai. 1. 8-ojo laipsnio vieneto šaknis εβ yra ir 4-ojo laipsnio vieneto šaknis,
nes ε|= г и = ε,,= 1. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas 8-ojo laipsnio vieneto šaknis ε0,
ε2, ε4.
2. Visų kubinės šaknies iš 8 reikšmių ieškome remdamiesi (3.16) formule:
3 _ 3 _

( 1 / 8 ) * = 1/8 ε* = 2ε*, к=0,1,2.

Kubines vieneto šaknis jau skaičiavome ankstesniame pavyzdyje. Taigi
3

( V 8 )o = 2 — aritmetinė reikšmė,
3
(1/8^=-1+/1/3,
3

(1/8),= -1-/1/3.
Uždaviniai
n n n
16. Įrodykite, kad У - а=У~а (]/-I)*, kai a>0.
17. Apskaičiuokite:
3 4 6 _ 8

1)1/1, 2) l / l , 3) l / l , 4) l/l.
 18. Raskite visas primityviąsias n-ojo laipsnio vieneto šaknis:
1) n = 6, 2) n = 7, 3) / 1 = 1 0 , 4) / i = 1 5 , 5) n = 18.
19. Raskite 12-ojo laipsnio vieneto šaknų grupės pogrupį (ε„) ir jo eilę E(zk), kai:
1) k = 3, 2) k=4, 3) Jt = 5, 4) Jc = 6, 5) J f c = I l .

§45. Antrojo, trečiojo ir ketvirtojo

laipsnio lygtys

Antrojo laipsnio lygtis. Ieškosime lygties

αχ 2 + βχ + γ = 0 (3.17)
su kompleksiniais koeficientais sprendinių. Galime laikyti a#0. Pažymėki-
me Δ = β2 — 4αγ. Pirmiausia pertvarkysime šios lygties kairiąją pusę:

"(ЫГ-ėr).
Kadangi a ^ O , tai (3.17) lygtis ekvivalenti lygčiai

( * + £ ) ' - £ · (ЗЛВ)

Šios dvinarės lygties sprendimas jau buvo aptartas. Taigi

Kadangi kvadratinės šaknies iš kompleksinio skaičiaus reikšmės skiriasi

tik ženklu, tai bet kurią kvadratinę šaknį iš (3.18) lygties dešinėje pusėje pa-
rašyto skaičiaus pažymėję ]/ Δ/2α, gauname kvadratinės lygties sprendinių
formulę:
_ —β± V Δ
(3.19)
2α

Kvadratinė šaknis ]/ Δ turi dvi skirtingas reikšmes, todėl šioje formulėje prieš
reiškinį ]/ Δ dviejų ženklų galima būtų ir nerašyti. Tai daroma tik iš tradici-
jos. Kai pošaknis Δ yra teigiamas realusis skaičius, ]/ Δ — Šaknies aritmetinė
reikšmė, tuomet du ženklai prieš ]/ Δ atitinka dvi skirtingas (kai Δ # 0 ) χ
reikšmes.
Kvadratinė lygtis su kompleksiniais koeficientais turi du sprendinius, kurie
sutampa, kai Δ=0.
Iš vidurinės mokyklos kurso žinome, kad lygtis
ax2 + bx + c = O
su realiaisiais koeficientais ir αφ O turi realiuosius sprendinius, kai b2 — Aac^
>0.
Čia įrodėme, kad kvadratinė lygtis su realiaisiais koeficientais, kurios diskri-
minantas Δ = Z)2- Aac yra neigiamas, turi du menamuosius sprendinius. Iš
tikrųjų
VA=VTATV z T= ŪVIAT
ir iš (3.19) formulės gauname
_ -b±iVW\
*i.« 2a ~ •
X1 ir X2 yra menamieji jungtiniai skaičiai.
Pavyzdžiai. 1. Išspręskime lygtį

3 . ^ + 4 ^ + 3 = 0.
Turime:
- 4 ± V16-4-9 - 4 ± V ^ 2 0 _ - 2 ± / V T

Spręsdami kvadratines lygtis su menamaisiais koeficientais, dažnai naudosimės kvad-

ratinės šaknies traukimo iš algebrinės formos kompleksinių skaičių formulėmis.
2. Išspręskime lygtį
Hxt — (2 — i) * — 1 = 0.
Iš (3.19) formulės gauname

x 2 - / + 1/(2-O 2 + 8; _ 2-1 + 1/3 + 4/

l,2
4i 4i
Kvadratinę šaknį iš 3 + 4/ randame iš (3.13) formulės:

У з ^ = ± ( У ^ ^ + г - 1 / ^ + ^ ) = ± ( 4 + ,· 1 / 1 - ) = + ( 2 + ,-).

Lygties sprendiniai yra

_ 2-1 + 2 + 1 _ 4 _ 1 _
4i
2 - 1 - ( 2 + /) -2i 1
Xt = - 4< 4i r 2 '

Trečiojo laipsnio lygtis. Išnagrinėkime trečiojo laipsnio lygtį su komp-

leksiniais koeficientais:
ax3 + bx* + cx + d = 0 (3.20)

(αφ0). Pakeitę šioje lygtyje

b
Х =
У~1,a>
gauname lygtį
„ , —u2 + iac , 2b3 — 9abc + 27a2 d „
+ = 0
° y + - ^ r - y ш ·
Padaliję visus lygties narius iš a ir pažymėję
_ 3 ас-Ъг _ 2bz — 9abc + 27o2 d
P
~ 3 аг ' q
~ Ila3
gauname kubinę lygtį, kurią vadinsime normuotąja:
y3 + py + q = 0. (3.21)
Šioje lygtyje pakeiskime y dviejų naujų kintamųjų u ir v suma u+v:
3 3
m + v + q + {3uv + p) (u + v) = 0 .
Kintamuosius u ir v parinkime taip, kad pastarojoje lygtyje koeficientas
prie u + v būtų lygus 0. Gausime sistemą
3uv+p = Q,
u3 + vs + q = 0.
Pertvarkę sistemą šitaip:
u3+ v3 = — q,
u3v3= —(p/3)3
ir palyginę gautąją sistemą su Vieto formulėmis kvadratinei lygčiai, matome,
kad u3 ir v3 — kvadratinės lygties

z* + qz--g- = 0

šaknys. Todėl
3
W = Z 1 = = - f + ! / ( ! ) • + ( ? ) • ·

Pošaknio reiškinys D = (ql2)2 + (pl3)3 vadinamas (3.20) kubinės lygties

diskriminantu. Taigi galime rašyti

u3=-į+V D.

Formaliai ištraukę trečiojo laipsnio šaknį iš kompleksinio skaičiaus

— (q/2)+ У D, gausime tris u reikšmes. Panašiai galime rasti tris kintamojo
v reikšmes, traukdami trečiojo laipsnio šaknį iš skaičiaus —(qĮ2) — D. Paėmę
visas u ir v reikšmes, gausime devynias sumos u+v reikšmes. Tačiau ne visos
tos reikšmės bus (3.21) lygties sprendiniai — iš jų reikia atrinkti tik tas, kurios
tenkina lygtį 3iw+p = 0.
Tokiu būdu gauname, kad normuotos kubinės (3.21) lygties sprendiniai
y randami iš formulių
y=u + v,
čia u ir v turi po tris reikšmes:
3

k = 0
"*+! = ( ] / " r + 1 / ¾ . -I^1-. > l> 2• (3-22)
 44 paragrafe matėme, kad visas и-ojo laipsnio šaknies iš kompleksinio
skaičiaus reikšmes galime gauti daugindami vieną kurią nors šaknies reikšmę
iš visų to paties laipsnio vieneto šaknų.
Pažymėję S0 = 1, ε 1 ; s2 tris kubines vieneto šaknis, galime nesunkiai patik-
rinti, kad normuotos (3.21) lygties sprendiniai J i gali būti taip užrašyti:

J 1 = M-Hw, J 2 = US 1 -HiE 2 , J 3 = MS2-I-WS1;

čia u \v v — bet kurie sprendiniai, nurodyti (3.22) formulėje (bet atitinkantys

tą pačią indekso k reikšmę). Kitos skaičių u ir v bei vieneto šaknų Si kombi-
nacijos nėra sprendiniai.
(3.22) formulėse įrašę p ir q reikšmes bei prisiminę sąryši х=у — (Ь/За),
galime gauti tris pilnosios kubinės (3.20) lygties sprendinius. (3.22) for-
mulės vadinamos Kardano formulėmis (G. Cardano, 1501 — 1576, italų
matematikas).
Praktiškai Kardano formulės nėra pakankamai efektyvios, nes jomis nau-
dojantis tenka atlikti sudėtingus skaičiavimus.
Kardano formulės tinka ir lygtims su realiaisiais koeficientais spręsti.
Kai D ^ 0 , kubinė lygtis turi vieną realiąją ir dvi menamąsias jungtines
šaknis.
Kai D < 0 , u ir v pošakniai yra jungtiniai kompleksiniai skaičiai. Parinkę
m ir v reikšmėms tą pačią argumento reikšmę, gauname u = v. Toks parin-
kimas atitinka sąlygą 3ttv+p = 0, nes uū yra realusis skaičius, fygus —p\3.
Kadangi S1 = E2, tai

J 1 = u + v = v + v = 2 Re v,

j 2 = m S1 + v ε2 = v s2 + v Sa = 2 Re (v s2),

Уз = u S2 + v S1 = v S1 + v S1 = 2 Re (v S1).

Taigi, kai Z)<0, visos trys šaknys J i yra realios. Vadinasi, kubinė lygtis
su realiaisiais koeficientais visuomet turi bent vieną realiąją šaknį.

Pavyzdžiai. 1. Nustatysime, kiek realiųjų šaknų turi lygtis х''+хг+ 2 1 =0.

1 1 1 29 1 / 29 \ 1 ( 1 \3
Randame , = ^ 9 - , * = - + - = - _ . Kadangi D = >0
tai lygtis turi vieną realiąją ir dvi menamąsias šaknis.
2. Rasime lygties x3 — ix — 4 = 0 sprendinius.
3

D = (-2) 2 + (-l) 3 =3, 11=1/-2+1/T, d=V-2-1/T,

3 3

X1=V-2+ ι/τ -1/2+ι/τ,

..=V^2TTTt ( - į + /

+ ί
X 3 = V r 2 T y T ( į + i Щ - v ^ n Η Щ
 Nustatėme, kad kiekviena trečiojo laipsnio lygtis su kompleksiniais koefi-
cientais turi tris sprendinius.
Ketvirtojo laipsnio lygtis. Nagrinėsime 4-ojo laipsnio lygtį su kompleksi-
niais koeficientais
xi + ax3 + bx2 + cx + d=Q. (3.23)
Kiekvieną ketvirtojo laipsnio lygtį galime užrašyti (3.23) pavidalu, pada-
liję visus jos koeficientus iš koeficiento prie x*.
Pateiksime vieną tokios lygties sprendimo būdą, vadinamą Ferario vardu
(L. Ferrari, italų matematikas). Metodo esmė — pilnojo kvadrato sudarymas.
Atliekame akivaizdžius pertvarkius:

xi + axz + bx2 + cx + d=(x2)2 + 2x2 j- x + (~ xj+ bx2 +cx + d - ( į x j =

=
(*2 +
T x
)* + 2t (·*2 + Τ x
) + t2 + bx2 + cx +

+ d - ( j *)2-21 (x2 + į x)-t2 = (x2 + į x + t j -

x2 + (at-c)x + (t2-d)

čia t — bet koks skaičius. (3.23) lygtis ekvivalenti lygčiai

(x2 + į x + tj2 = ( j + 2t-bjx2 + (at-c)x + (t2-d). (3.24)

Kadangi t yra bet koks, tai jį parinksime taip, kad dešinioji (3.24) lygties
pusė būtų pilnasis kvadratas. Žinome, kad trinaris Ax2+Bx+C yra pilnasis
kvadratas, kai B2-AAC=Q. Taigi t reikia taip parinkti, kad būtų

{at-cf-A (™ + 2i-Z>) (t2-d) = Q.

Tai yra trečiojo laipsnio t atžvilgiu lygtis. Ji vadinama (3.23) lygties rezol-
vente. Jau žinome, kad ji turi šaknį kompleksinių skaičių aibėje. Paėmę kurį
nors šios lygties sprendinį, kurį žymėsime t0, ir įrašę į (3.24) lygtį, gausime

( * 2 + f χ+ί 0 ) 2 = ( α χ + β)2;

čia α ir β priklauso nuo t0. Gautoji lygtis ekvivalenti visumai

X2 + y Χ+Ι 0 = «Λ'+β,

λ'2 + x + t0 = - ( k + β).

Kiekviena šios visumos lygčių yra kvadratinė ir turi po dvi šaknis (ats-
kiru atveju jos gali sutapti). Tos šaknys ir yra ketvirtojo laipsnio (3.23) lygties
sprendiniai.
Įsitikinome, kad kiekviena A-ojo laipsnio lygtis su kompleksiniais koefi-
cientais turi kompleksinių šaknų.
 Pavyzdys. Išspręskime lygtį x,+x3+4x2 + 2x+4=0.
Lygtį pertvarkome:

2
х*+х>+4х*+2х+4=(х*)*+2х* y +( f ) + X *2 + 2
*+4=

=
(χΙ+ί+,Γ_((2'~Τ") * +('- >*+(' - )^· a 2 2 4

Gauname ekvivalenčią lygtį

+ j +1J = ^2/ - -j - ) χ* + (i - 2) χ + (Z2 - 4).

Sudarome rezolventę

(i —2)2— 4 (i2 —4) = 0.

Matome, kad viena rezolventės šaknis yra t = 2. Įrašome ją į lygtį ir gauname lygtį
f*2+ j + 2 ) 2 = J *2,

iš kurios išplaukia lygčių visuma

χ2 + — +
+ 2= —
* 2 2 '

2 2
* + 24 + = - V2·

Išsprendę šią lygčių visumą, gauname:

.л/Т — 1 ± i V~7
*i,i = ± ' v 2 , X 3 ,4= 2—~"'

Aukštesnio negu ketvirtojo laipsnio lygčių bendruoju atveju išspręsti radi-

kalais negalima. Tai dar 1824 m . įrodė norvegų matematikas Abelis ( N . H .
Abel, 1802-1829). Išsamiau tai bus nagrinėjama 2 dalyje.

Uždaviniai
20. Išspręskite antrojo laipsnio lygtis:
1) x' + i x - l = 0,
2) Их' — Ъх + i=Q,
3) x'-4x-i=0.
21. Išspręskite kubines lygtis:
1) x 3 + 2x+l = 0,
2) x3-x' + 2x-l = 0,
3) x3Ą-2x1+1=0.
22. Išspręskite lygtis:
1) л : 4 + * 3 + ^ 2 — χ — 1 = 0,
2) x 4 + 2 x 2 - ; t - l = 0 ,
3) х 4 + я : 3 - х - 1 = 0 ,
4) x 4 + 3x 3 + 5 x 2 + 1 2 * + 4 = 0.
 IV skyrius

Tiesinių lygčių sistemos

§46. Pagrindinės sąvokos

Vidurinėje mokykloje m o k o m a spręsti dviejų tiesinių lygčių su dviem

kintamaisiais ir trijų tiesinių lygčių su trimis kintamaisiais sistemas keliais
pagrindiniais būdais: keitimo, algebrinės sudėties, grafiniu. Priminsime j ų
praktinį taikymą.

Pavyzdys. Spręsdami lygčių sistemą

3x+4y + 3z=l,
x — 4y — 3z=7,
3x + 2y + 3z=5
keitimo būdu, mažiname kintamųjų ir lygčių skaičių; iš antrosios lygties išreiškiame x=l +
+ 4y + 3z, šią reikšmę įrašome j pirmąją ir trečiąją lygtis ir gauname sistemą

4y + 3z= - 5 ,
7^ + 6 2 = - 8 .

Dabar iš pirmosios lygties išreiškiame = ( —5 — 3z) ir, šią reikšmę įrašę j antrają lyg-

tį, gauname 2= 1. Šią z reikšmę įrašę į reiškinį y = — — (5 + 3z), randame y=— 2, o įrašę
rastąsias z ir y reikšmes į x=l + 4y+3z, randame x = 2.
Taigi gavome sistemos sprendinį

x=2, y= - 2 , z= 1,

kurį trumpiau galime užrašyti (2, —2, 1).

Išspręskime tą pačią sistemą algebrinės sudėties būdu:

x-4y-3z = l, (-3) ι
3x+4y + 3z= 1, ( - 1 ) , I
3x + 2^ + 3z=5. ι

Pirmiausia eliminuojame χ iš antrosios ir trečiosios lygčių. Tuo tikslu (kaip parodyta

schemoje) antrąją lygtį dauginame iš — 1 ir pridedame prie trečiosios, po to pirmąją lygtį
dauginame iš — 3 ir pridedame prie antrosios. Suprastinę antrosios lygties abi puses iš 4, o
ketvirtosios iš —2, gauname sistemą

*-4>>-3z=7,
4y + 3z=-5,
У=- 2.
Trečiąją lygtį padauginę iš — 4 ir pridėję prie antrosios, gausime sistemą
χ — 4y —3z=7,
У= " 2 ,

3z=3,
kurios sprendinį (2, —2, 1) lengvai randame.

Tačiau reikia pastebėti, kad kuo daugiau lygčių sistemoje, tuo neparan-
kesnis pirmasis sprendimo būdas. Tuo tarpu algebrinės sudėties būdą (jį va-
dinsime kintamųjų nuoseklaus eliminavimo, arba Gauso, būdu) lengvai
galima apibendrinti sistemoms, kuriose yra bet koks lygčių ir kintamųjų
skaičius, spręsti.
Tarkime, kad (L, +, ·) yra laukas. Toliau trumpumo dėlei vadinsime
tiesicr lauku L.

n-vietį predikatą
n
V OjXj = b, n e N, aje L, j = 1, 2, . . . , n, b e L,
J = i

vadiname n kintamųjų tiesine lygtimi su koeficientais iš lauko L; O1, ...,

an vadinami lygties koeficientais, b — jos laisvuoju nariu.

Tuo atveju, kai koeficientai ir laisvasis narys yra skaičiai, turime lygtį
su skaitiniais koeficientais.

Rinkinys lauko L n elementų (I1, I2, ..., In), kuriuos įrašę į predikato^
(lygtį) atitinkamai vietoje X1, x2, ..., x„ gauname teisingą teiginį
n
Σ a
S 1
J-b,
J=I

vadinamas lygties sprendiniu.

Taip pat sakoma, kad kintamųjų Teiksmesx1 = Z1, ..., Xn = In tenkina lygtį.
Aibę
n
S 6 = I -V 2 , . . . , Xn) O j X j = b j, (4.1)
J=i

apibrėžtą predikato (lygties), vadinsime lygties sprendinių aibe.

Aišku, kad Sbc:LxLx ...xL = L".
Lygties sprendinių aibė yra tuščia tiktai tada, kai o,=a 2 = ...=an=0,
ЬфО. Visais kitais atvejais ji nėra tuščia. Pavyzdžiui, kai tf,/O, teiginys
A1 bai1 + a* · O + . . . + an • O = b
teisingas. Todėl (baf 1 , O, ..., 0) e Sb ir Sb^ 0. Analogiškai galime gauti
(0, ..., 0, būk1, 0, ..., 0) e Sb, kai акФ0 (čia ba£1 yra A>ojoje vietoje). Kai
C] =... = an = b = 0, su kiekvienu rinkiniu (I1, I2, ..., /JeL" teiginys
n
0 0
Σ ^ =
J= 1

teisingas. Todėl tuo atveju lygties sprendinių aibė yra visa aibė L".

Lygtis, kurios laisvasis narys b lygus 0, vadinama homogenine lygtimi.

Kadangi
n
a
Σ J-0=0
j=ι
teisingas teiginys, tai kiekviena homogeninė lygtis turi sprendinių.

Predikatą
m n
Д (Σ "uXj = b,), (S)
i=l J=I
\ kai m ir n — natūriniai skaičiai, au eL, bi eL, vadiname m tiesinių lygčių
Į sistema su n kintamųjų.

Įprasta sistemą užrašyti šitaip:

an X1 + a12 X2 + ... + aln x„ = bu
O21X1 +a22 X2+ . . . +a2„x„ = b2, (S)

a
ml xI + am2 X2 + · · • + Omn Xn = bm.
Kartais trumpumo dėlei sistemą (S) rašysime
ailx1 + ai2x2+ . . . +atnxn = bt (/= 1, ...,m),
arba
n
Σ aD x j = bι (i=l, ..., m).
j=I
au (/=1, ..., m, 7=1, ..., n) vadinami sistemos koeficientais, b, (/=1,..
m) — laisvaisiais nariais. Jeigu visi 6, = 0 ( / = 1 , ..., m), sistema vadinama
homogenine", priešingu atveju, jei bent vienas iš bt nelygus nuliui, sistema vadi-
nama nehomogenine.
Visų sistemos lygčių bendrąjį sprendinį (I1, ..., In) vadiname sistemos spren-
diniu.
 Aišku, kad sistemos (S) sprendinys yra toks lauko L elementų rinkinys
</x, I2, ..., In), su kuriuo teiginys
m n

Λ ( Σ *uh=bt)
/=1 J =1
teisingas.
Aibė

1 (x„
m n
a
5= x2, Xn)' / \ ( Σ u xJ = b ) } (4·2)
I= 1 7=1

yra sistemos (S) sprendinių aibė.

Kadangi
m n

Π x
{ ( I' *»> ···>•*») | Σ atjXj = b, J ,
/=1 J=1

tai iš (4.1) ir (4.2) išplaukia

m

S= n (4-3)
1=1

čia Si — sistemos г-osios lygties sprendinių aibė.

Aišku, kad S<=L".

Jeigu sistemos sprendinių aibė S yra tuščia (sistema neturi sprendinių),

tai ta sistema vadinama nesuderinta.
Jeigu sistemos sprendinių aibė S yra netuščia (sistema turi sprendi-
nių), tai ta sistema vadinama suderinta.

Suderinta sistema vadinama apibrėžta, jeigu jos sprendinių aibė turi

tik vieną elementą, ir neapibrėžta, jeigu jos sprendinių aibė turi daugiau kaip
vieną elementą.
Γ 6x+ 5y=3,
Pavyzdžiai. Sistema < neturi sprendinių — ji nesuderinta.
I 12x4- IOy = O
x—"iy = l, turi vieną sprendinį (3, —2) — ji suderinta, api-
Sistema 4x+y=l0 brėžta.
f 2x — 4 ^ = 6 , . .
Sistema I turi daugiau kaip vieną sprendinį, pavyzdziui,
I 3x-6y=9
(1, —1), (—1, —2), (—3, —3), todėl ji yra suderinta, neapibrėžta.

Kai bent vienos lygties sprendinių aibė yra tuščia, iš (4.3) gauname S= 0.
Taigi galime suformuluoti tiesinių lygčių sistemos nesuderintumo požymį.
Jeigu sistemoje (S) yra lygtis su lygiais nuliui koeficientais ir nelygiu nu-
liui laisvuoju nariu, tai ta sistema nesuderinta.
 Pažymėsime, kad kiekviena homogeninė tiesinių lygčių sistema yra sude-
rinta, nes
m n
(O, O, 0)ε { (X1, X2, . . . , * „ ) I Д ( Σ aUxJ=0) }·
( = 1 j =I
Kituose paragrafuose domėsimės šitokiais klausimais:
1. Kokioms sąlygoms esant tiesinių lygčių sistema suderinta?
2. Kokioms sąlygoms esant tiesinių lygčių sistema apibrėžta, t. y. turi
vienintelį sprendinį?
3. Kaip galima rasti tiesinių lygčių sistemos sprendinius, t. y. visų spren-
dinių aibę?
Pirmieji du klausimai yra daugiau teorinio pobūdžio, o trečiasis „liečia"
tiesinių lygčių sistemų praktinį sprendimą. Pirmiausia (48 paragrafe) „ieško-
dami atsakymo" į trečiąjį klausimą, t. y. „ieškodami tiesinių lygčių sistemų
sprendimo" būdų, atsakysime į pirmuosius du klausimus. Kituose šio skyriaus
paragrafuose tiesinių lygčių sistemas nagrinėsime vartodami naujas sąvokas
(«-mačių vektorių erdvė, vektorių tiesinis priklausomumas, vektorių sistemos
ir matricos rangas bei kitas). Dabar visą dėmesį skirsime vienam tiesinių lyg-
čių sistemų sprendimo būdui — Gauso metodui. Tam tikslui reikalinga
tiesinių lygčių sistemų ekvivalentumo sąvoka.

§47. Tiesinių lygčių sistemų ekvivalentumas.

Elementarieji pertvarkiai

Sprendžiant tiesinių lygčių sistemą, tenka ją keisti kita paprastesne sistema

ir spręsti tą paprastesnę. Ar galime būti tikri, kad naujosios ir senosios siste-
mų sprendiniai yra tie patys? Kaip galime sistemą pakeisti, kad naujai gautos
sistemos sprendiniai būtų tie patys?
Norėdami išsiaiškinti šiuos klausimus, įvesime tiesinių lygčių sistemų
ekvivalentumo sąvoką.
Imkime dvi tiesinių lygčių sistemas
n
^ Oij Xj = b ι (i= 1, . . ., m) (S)
J=i

Tl
Σ a'ijXj^b'i (г=1, . . . , m'). (S')
J=ι
Bendruoju atveju gali būti ir тфт'.

Dvi tiesinių lygčių sistemos (S) ir (S') su tais pačiais kintamaisiais

X1, ..., xn vadinamos ekvivalenčiomis, jeigu jų sprendinių aibės sutampa.
 Aišku, vietoj sistemos (S) galime spręsti jai ekvivalenčią sistemą (S')·
Kitaip sakant, sprendžiamą tiesinių lygčių sistemą galime pakeisti kita jai ek-
vivalenčia sistema. Jau vidurinėje mokykloje, sprendžiant tiesinių lygčių si-
stemas ar ieškant jų sprendimo būdų, atliekami ši t elementarieji pertvarkiai:
1) sukeičiamos vietomis sistemos lygtys,
2) sistemos lygtis dauginama iš nelygaus nuliui skaičiaus,
3) prie vienos sistemos lygties pridedama kuri nors kita tos pačios sistemos
lygtis.
Dažnai atliekamos kelių pertvarkių kombinacijos.

44 teorema. Jeigu tiesinių lygčių sistemą (S) keisime atlikdami elemen-

tariuosius pertvarkius, tai gausime tiesinių lygčių sistemas, ekvivalenčias siste-
mai (S).

Įrodymas. 1. Sistemos (S) k-ąją lygtį dauginame iš сфО. Gauname si-

stemą
n
Σ alJxJ = bi (i= 1, . . . , k - 1, k+ 1, . . . , m),
J=i
tl
Σ (Cakj)Xj = cbk. (S")
J =I
Tarkime, kad (I1, ..., l„) — sistemos (S) sprendinys ir (tj, ..., tn) — sistemos
(S") sprendinys, t. y.

n
Σ atJ Ij = bt 0 = 1, ...,m) (4.4)
J=i

n
Σ a,jtj = bi 0 = 1 , . . . , k — I, k+l, ..., m),
J=i
n
Σ (CCikj) tJ= cbk. (4.5)
J= 1

Tačiau, (4.4) lygybių sistemos k-ąją lygybę padauginę iš c, gauname

n
Σ (cakJ) Ij = Cbk.
J=i

Tai reiškia, kad sistemos (S) sprendinys yra ir sistemos (S") sprendinys.

144
 Kadangi сфО, tai lygybę ^ ( c a k ] ) t j = cbk galime padalyti iš c; gautoji
J=i
lygybė
n
Yi ak]tj = bk
j= i
kartu su (4.5) lygybių sistemos pirmosiomis m—l lygybėmis rodo, kad siste-
mos (S") sprendinys yra sistemos (S) sprendinys.
Vadinasi, daugindami sistemos lygtį iš nelygaus nuliui skaičiaus, tikrai
gauname ekvivalenčią sistemą.
2. Prie sistemos (S) k-osios lygties pridedame r-ąją lygtį (r φ k). Gauname
sistemą
n
a x = b k l k
Σ uj i (»=1> ···> ~> +l> ·•••> m
)<
j" i
n

I (akj + arj)xj = bk + br. (S")

j—i
Sudėję (4.4) lygybių sistemos k-ąją ir r-ąją lygybes, gausime
n
Σ (akj + arj)lj = bk + br.
i =i
Ši lygybė kartu su (4.4) sistemos 1, ..., k — l, k+1, ..., m lygybių patvirtina,
kad sistemos (S) sprendinys (I1, ..., /„) yra ir (S") sprendinys.
Tarkime, kad sistemos (S") sprendinys yra (A1, ..., /;„). Tuomet
K

Σ atJ hj — b ι (i = 1, . . . , k—l, k+ 1, . . . , m),

j -1
n

Σ (akJ + ar])hj = bk+br. (4.6)

i =I
Iš paskutinės lygybės atėmę r-ąją, gausime
n
Σ akjhj = bk.
J=i
Ši lygybė kartu su (4.6) sistemos pirmosiomis/я — 1 lygybėmis rodo, kad kiek-
vienas sistemos (S'") sprendinys yra ir (S) sprendinys.
Akivaizdu, kad, sukeitę lygtis vietomis, taip pat gausime ekvivalenčią
sistemą.
 Atlikę tam tikrą elementariųjų pertvarkių seką, gauname ekvivalenčių
lygčių sistemų seką
(S), ( S M
) , (S(2)), . . . , (Sw)

(pagal įrodymo 1 ir 2 dalis).

§48. Gauso algoritmas. Tiesinių lygčių sistemos

suderintumo sąlygos

Tiesinių lygčių sistemą

an X1 + a12 X2 + · · · + alr xr + . . . + aln x„ = Ьъ
fl-22 x2+ • • • + a2r xr + . . . + a2n xn = b2,

arrxr+ . . . +arnxn = br,

kurioje аифO (/=1, ..., r), vadiname trapecine tiesinių lygčių sistema (r^n).
Kai r = n, sistemą vadiname trikampe.

45 teorema. Kiekviena trapecinė tiesinių lygčių sistema yra suderinta. Kai

r = n, sistema apibrėžta, kai r<n, sistema neapibrėžta.

Įrodymas. 1. Nagrinėkime trikampę sistemą (r=n):

r
Σ aiJxJ = bi (i = 1, . . ., r).
j=i
Kadangi аифO (/=1, ..., r), tai iš paskutinės lygties gauname

Įrašę šią xr reikšmę į priešpaskutinę lygtį ir atlikę veiksmus, randame

xr_1=— (br-l ~ ar-l rh) = K-l·

Clr-Ir-I
Reikšmes Xr = It ir x r _ 1 = / r _ 1 įrašę į (r — 2)-ąją lygtį, gausimexr_2 reikšmę.
Šią procedūrą pratęsę iki pirmosios lygties, rasime visų kintamųjų reikšmes:
X1 = I1, . .., xr = lr.
Norėdami įrodyti, kad sprendinys yra tik vienas, tarkime, jog egzistuoja
dar ir antras sprendinys
X1 = t1, . . ., Xr = tr.
Įrašę šias χ reikšmes į sistemą, gauname lygybes
r
Σ Cij tj = bi (i= 1, . . ., r).
j=i
Iš paskutinės lygybės išplaukia:

Įrašę šią reikšmę į (r—l)-ąją lygybę, gauname

t r = Ir-I
ir t. t., t. y.
=
h h> · · · > tr= K·
Tai ir rodo, kad sprendinys yra tik vienas.
2. Tuo atveju, kai r<n ir аифО (г'=1, ..., r), perkėlę narius su kintamai-
siais xr+1, ...,xn i dešiniąsias lygčių puses ir pažymėję b'i=bi—ain+ixr+i —
— ...-CtinXn (i=l, ..., r), gausime sistemą
r
Y l O l j X j = ^ i 0 = 1 , . . . , r),
j=i
kuri analogiška trikampei sistemai ir sprendžiama tokiu pat būdu, tiktai gau-
tosios reikšmės
Xi = Ii, · · ·, Xr = Vr
yra kintamųjų Jtr+1, ..., xn tiesinės funkcijos. Taigi šiems kintamiesiems ga-
lime suteikti bet kokias reikšmes. Vadinasi, sistemos sprendinys yra šitokio
pavidalo:
(l'i, . . . , l'r, tu . . . , tn_r);
čia fj, ..., t„_r gali įgyti bet kokias reikšmes iš lauko L, kuriam priklauso
koeficientai ir laisvieji nariai. (Atskiru atveju, kai L = R , tlt ..., tn_r gali įgy-
ti bet kokias realias reikšmes.) Šiuo atveju tiesinių lygčių sistema neapibrėžta,
t. y. turi be galo daug sprendinių. Užrašytasis jos sprendinys vadinamas bend-
ruoju sprendiniu, nes sistemos sprendinių aibė yra

S = {(1{, ···» Кг h, tn_r)\t1, ..., i„_Pe!}.

Suteikę tx, ..., tn_r reikšmes / f , ..., Iin0Ir ir įrašę jas į bendrąjį sprendinį,
gausime sprendinį
(/,«», . . . , l?>, t<°>, . . . , t<°2r),
kuris vadinamas atskiruoju sistemos sprendimu.
Pavyzdys. Išspręskime sistemą:
Xi—6x2 — X3 + X1 + 2 xs = 1,
2хг + Jx3 - Ixl + Xi = -10,
6^5 + 4 ^ - 8 ^ 5 = 5.

Perkėlę narius su X1 ir x5 į kitas lygčių puses ir pažymėję

bi = l— X1-2x6,
b't= -10 + 2x 4 -x 5 ,
63 = 5 — 4 x 4 + 8X 5 ,
gauname sistemą
X1-6хг —Xi=b[,
2x 2 + 3x 3 = ¾ ,
6*3 = 63.
Išspręsime šią sistemą. Iš paskutinės lygties

iš antrosios

X2 = I (2bi-bi),

š pirmosios

xi=j (3bi+9bi-4b',).

Vietoj Ь'г, Ь'г, b į. įrašę jų reikšmes, gauname:

X1 = J (-107 + 31x4-47x5), X2=' ( - 2 5 + 8X4-10X5),

X3= J ( 5 - 4 X 4 + 8X6).

Sistemos sprendinys:
/ 107 31 47 25 5 5 2 4 \
( - — + j - Z1-J-/,, 4~ ~T е"' ~6~T ' 1
T ' " h
J' h
' h e R
·

Paėmę, pavyzdžiui, /. = 0, Z 2 = - I , gauname atskirą sprendinį:

(_2„, - į , o , -i).

Kadangi mokame spręsti trapecinę tiesinių lygčių sistemą, tai ir kiekvieną

sistemą galėsime išspręsti, radę jai ekvivalenčią trapecinę sistemą.
Toliau pateiksime metodą, kuriuo tiesinių lygčių sistema

fin xi + «12 x2 + · · · + aln xn = bu

a
21 xI + a22 X2 + · · · + a2n Xn =

(S)
a
ml A 1 + fim2 -½ + · · · + Omn Xn = bm

pertvarkoma j trapecinę sistemą.

Jau nustatėme, kad lygties, kurios visi koeficientai ir laisvasis narys lygūs
nuliui, sprendinių aibė sutampa su aibe L". Kadangi kiekvienos lygties spren-
dinių aibė yra aibės Ln poaibis ir sistemos sprendinių aibė yra lygčių sprendi-
nių aibių sankirta, be to, A n B = A, kai Ac B, tai lygtį su nuliniais koeficien-
tais ir nuliniu laisvuoju nariu galime atmesti.
Sistema nesuderinta, jeigu joje yra lygtis su nuliniais koeficientais ir nelygiu
nuliui laisvuoju nariu. Todėl, jei, atlikdami sistemos elementariuosius pertvar-
kius, gausime tokią lygtį, galėsime konstatuoti, kad sistema nesuderinta.
 Iš to išplaukia, kad užtenka nagrinėti tik tokias sistemas, kuriose, imant
bent vieną y, kiekvienam / (/=1, ..., m) аиф0. Todėl, keisdami sistemoje
lygčių tvarką, o jeigu reikia, ir kintamųjų numeraciją, galime pasiekti, kad bū-
tų G l a ^O.
Sistemos (S) pirmąją lygtį dauginame iš — Of11 a n ir pridedame prie /-osios
lygties (f = 2, ..., m). Pažymėję
a
U = aU-au a
n au ,
b'i=bi-b1anaūi O'= 2, . . . , m, j =2, ..., n),

gauname sistemą
O 1 1 X 1 + c 1 2 X2 + . . . + « l n X n = ^ b 1 ,

a'22x2 + . . . + a'2nxn = b'2.

«m 2 X 2 + · · · + a 'mn X n — Ь ' т ,

kurioje 2-oji, 3-oji, ..., m-oji lygtys neturi nario su X1 ir kuri yra ekvivalenti
sistemai (S). Tolesnį žingsnį atliksime, kai gautoje sistemoje 2-oji ,..., w-oji
lygtys turi bent vieną nelygų nuliui koeficientą:
a) jei paskutinėje sistemoje bent vienas α\2φO (i>2), galima laikyti, kad
būtent α 22 φΟ (tai galima pasiekti sukeitus lygtis vietomis);
b) jei visi CiI2 = O (/> 2), tenka keisti kintamųjų numeraciją, įvedant naujus
žymėjimus. Tuo siekiame, kad būtų а 22 ф0. Dabar antrąją lygtį padauginame
iš -a, : 2 (« 22 ) _1 i r pridedame prie /-osios (/ = 3, ..., m). Pasirinkę atitinkamus
žymėjimus (ir galbūt sukeitę lygtis vietomis ar pakeitę kintamųjų numera-
ciją), gausime sistemai (S) ekvivalenčią sistemą

an X1 + a 1 2 x 2 + a13 X3 + . . . + aln xn = bu

а'22хг + а'2т, X 3 + . . . + a'2nxn = b2,

«зз X3 + · . · + <Ąn xn = b'i,

a
m3 X 3 + · · • + Omn Xn — Ьт,
kurioje 3-oji, ..., m-oji lygtys neturi X1, X2 (koeficientai prie šių kintamųjų
lygūs nuliui) bei а'^фO, jei tik tos lygtys turi bent vieną nelygų nuliui koeficien-
tą.
Tą pačią procedūrą atliekame vis su naujomis (gautosiomis) sistemomis.
Taip perdirbinėjant, galima a) negauti ir b) gauti lygčių su visais nuliniais
koeficientais.
Pirmuoju atveju po m— 1 žingsnio, kai m = n, gauname sistemą

«n X1 + «12 X2 + ·. · + alm x„, = bu

«22 X 2 + • · · + O 2 m Xm = b2,
(S1)
arba, kai m < n , gauname sistemą

alx X1 + a12 X2 + . . . + alm xm + . . . + aln x„ = bu

a22 X2 + . . . + a2m xm + .. . + a2n x„ = b2,
(S2)
"ш Хщ + · · . + Clmn Xn = Ьт.

Antruoju atveju po r žingsnių, kai m>n (r = n), gauname sistemą

Xi + &12 Xz + · · · + Ciln Xn Ь^

^22-^2 + · · · + a2n Xn = b2,

(S3)
=
&ПП ^Tt bП9
o = bn+1

arba, kai r<n, sistemą

a11x1 + a12x2 + . . . + alrxr + ... +alnxn-bu

®22 Xz • · • "b Ci2T xr 4* · · - -f- ci2n xn — b2,

(S4)
a„xr+ . . . +arnxn = br,
O= br+1.
Visose tose sistemose α η φ 0 . Be to, patys ctu ir čia jau kitokie negu sistemoje
(S).
Sistemose (S3) ir (S4) 0=bn+1 ir 0 = b r + 1 yra sutrumpintai užrašytos lygtys
O - X 1 + ... + 0-x„ = &„+1 ir O-X 1 + ... + 0 - x n = br+1. Sistemoje (S3) bn+1 =
= 0, kai («+l)-osios, ..., m-osios lygčių, kurių koeficientai yra nuliai, lai-
svieji nariai taip pat lygūs nuliams. Ь п + 1 ф0, jei iš tų [lygčių su nuliniais ko-
eficientais bent vienas laisvasis narys nelygus nuliui. Sistemoje (S4) Ь г + 1 ф0,
jei iš (r+ l)-osios, ..., /и-osios lygčių, kurių visi koeficientai lygūs nuliui,
bent vienas laisvasis narys nelygus nuliui; priešingu atveju br+1 = 0.
Atliktoji procedūra vadinama sistemos pertvarkymo į trapecinę algoritmu.
Iš 45 teoremos išplaukia, kad sistemos (S1), (S2), taip pat sistema (S3),
kai bn+1 = 0, ir (S4), kai & r+1 = 0, yra suderintos. Kai bn+1=£ 0, sistema (S3)
nesuderinta, kai Ь Г + 1 Ф0, sistema (S4) nesuderinta, nes tais atvejais šiose
sistemose yra lygtis su nuliniais koeficientais ir nelygiu nuliui laisvuoju nariu.
Kadangi elementariaisiais pertvarkiais gaunamos ekvivalenčios sistemos,
tai iš mūsų samprotavimų išplaukia, kad teisinga šitokia teorema.

46 teorema. Jeigu, pertvarkydami tiesinių lygčių sistemą (S) į trapecinę,

gauname (S1) arba (S2) pavidalo tiesinių lygčių sistemą, tai sistema (S) yra su-
derinta·, jeigu gauname (S3) pavidalo sistemą, tai sistema (S) yra suderinta,
kai bn+x = 0, ir nesuderinta, kai bn+гф0; jeigu gauname (S4) pavidalo sistemą,
tai sistema (S) yra suderinta, kai br+1 = 0, ir priešingu atveju nesuderinta.
 Pertvarkydami tiesinių lygčių sistemą į trapecinę ir remdamiesi 46 teore-
ma, nustatome, ar ta sistema yra suderinta, ar ne. Jeigu ji suderinta, tai gau-
tąją ekvivalenčią trapecinę sistemą galime spręsti 45 teoremos įrodyme pa-
teiktu būdu.
Praktiškai spręsdami, kiekvieną lygtį su nuliniais koeficientais ir nuliniu
laisvuoju nariu atmetame. Jeigu gavome lygtį su nuliniais koeficientais ir ne-
nuliniu laisvuoju nariu, konstatuojame, kad sistema nesuderinta.
Tiesinių lygčių sistemos sprendimą pertvarkant ją į trapecinę, vadiname
sprendimu Gauso metodu (K. F. Gauss, 1777—1855, vokiečių matematikas).
Pavyzdžiai. 1. Išspręsime sistemą
3x1 + 4x2 + 5x3 + 3xi — xs=l,
2x1 — 3x3 — 6x3 + 2xl + 3xi = —3,
X1 + 2xg -Ь Зхз — Xi — 5x5 = 3,
6x, + 3x 2 + 2x 3 + 4 x j — 3x 5 = 1,

Xi - 5 x j - 9 x s + 3x 4 + 8x5 = —6.

Sistemos trečiąją lygtį paeiliui padauginę iš —3, —2, —6, —1 ir atitinkamai pridėję prie
1-osios, 2-osios, 4-osios ir 5-osios lygčių, gauname sistemą (trečiąją lygtį perkeliame į pirmąją
vietą)
X 1 + 2x2 + 3x3 — X4 — 5x6 — 3,
-2x,— 4x3 + 6x4+14x5 = —8,
— 7x2 — 12x3+ 4x4+l 3x6= —9, (-1)
— 9xa — 16x3 + IOx1 + 27x5 =—17,
— 7xa — 12xs + 4x4 +13x6 = - 9 .

Atlikę schemoje nurodytus veiksmus, gauname sistemą

xi + 2x2 + 3xj — X 4 - 5x5 = 3,
— 2x3 — 4x3 + 6x4+ 14x5 = —8,
4x 3 -34X4-72X 5 = 38,
kuri ekvivalenti pradinei.
Pažymėję
61=3 + x4+5x5,

6a = 4 + 3 x 4 + 7x 6 ,

6 з = 1 9 + 17x 4 + 36xi

gauname sistemą
X1 + 2x2 + 3x3 = bu
Xa + 2 x 3 = 62,

2x3 = b3,
iš kurios nuosekliai randame

X3=^b3, х2 = Ь3-Ь3, X1 = ^1-2č>2+ — 63.

Įrašę į šias išraiškas b,, b.,, b3 reikšmes ir pažymėję Xi = Iu X5 = Z2, gauname sistemos bendrąjį
sprendinį
/9 7 19 17
( I + y / i + »., -15-14^-29/,, —
2 +2
Z 1 + ^ , Z1, Z 2 ) (Z1, Za € R ) .

2. Išspręsime sistemą:
X 1 + X 2 + X 3 + X 4 + X 5 =4, j i (-2) j (-3) j
Zx1 — 2x2 + Зл'з — 3x4 — 2x5 = O, ( - 2 ) , į ( - 1 )
I
4xt — x2 — 4x3 + 2x4 + 3x5 = 1, į
3x, — X2 + 4x3 — 2x4 - x5 = 4,
i
2x! + x2 — 7 X3 + 5x4 + 5x5 = 3.
Atlikę veiksmus, kaip nurodyta schemoje, gauname
X 1 + X 2 + x 3 + X 4 + X5 = 4,
— 4x2 + X 3 - 5X4 — 4X5 = — 8, !(-D1 i O)
3x2 — IOx3 + 8x4 + 7x5 = 1, (-1) i
(4) i
— 4x2 + X3 — 5x4 — 4X 5 = - 8
3x2 — IOx3 + 8x4 + 7x5 = 3
Vėl atlikę nurodytus veiksmus, gauname sistemą
X 1 + x 2 + x 3 + X 4 + X5 = 4,
— 4x2 + x 3 -5x 4 — 4 x 5 = —8,
— 37x3 +1 7x4 +16x5 = -20,
0 = 2,

kuri yra nesuderinta. Todėl pradinė sistema neturi sprendinių.

Nagrinėkime homogeninių
n tiesinių lygčių sistemą
Σ UijXj = 0 (/ = 1, . . . , m).
V=I
Ši sistema turi sprendinį (0, 0, ..., 0). Reikia nustatyti, ar nėra ir kitų
sprendinių.
Kadangi visų lygčių laisvieji nariai yra nuliai, tai elementariaisiais pert-
varkiais gausime lygtis, kurių laisvieji nariai irgi bus nuliai. Todėl ir gautoji
ekvivalenti trapecinė arba trikampė sistema taip pat bus homogeninė:

2 a
UxJ =0 0= b • · ")> (S5)

arba

Σ UijXj = O (i= 1, . . ., z-</?), (S8)

be to, ааф0 (/=1, ..., и) (atitinkamai /=1, ..., r).

152
 Abi šios sistemos suderintos. Be to, sistema (S5) turi vienintelį sprendinį
(O, O, ..., 0), o (S6) turi neapibrėžtai daug sprendinių, kaip ir kiekviena trape-
cinė (ne trikampė) tiesinių lygčių sistema. Taigi tuo atveju, kai pertvarkę
homogeninių tiesinių lygčių sistemą į trapecinę gauname (Se) pavidalo sis-
temą, pradinė sistema turi ir nenulinių sprendinių.
Uždaviniai
Išspręskite tiesinių lygčių sistemas. 11. X1-х2+х3 — 2х4 = — 5,
1. 3x + 2.y = 8, 2Л-!+Х2—х3 + 2Х4 = 5,
2x—y= 10. —X1+х2 — Зх3+Х4 = 4,
X1-Зх2+х3 — Зх4= —12,
2. 9x — 5y= 10, Зхх 2л? 2 2л?з 2х 4 8.
8x-5y=6.
12. х1 + 5х2-Зх3+14х4=10,
3. 36x- 0,3y = 34,89, 3xį — 16х2 + 5Х3 —2Х4= — 6,
12x + 0,7^ = 6,59. — Zx1-4х2 + 7х3— 13х4= 3,
4. l,5x—1,7Sy= 2,75, 6хх — 7х2 — 5х3 + 25х4= —8.
0,12x + 0,2.y = 0,]2.
5. 4x+3y= 1, 13. 13х1 + 44х2 +IOx3= —7,
χ + 0,75^ = 0,25. 4xj— 15х2— X3 = 6,
X1 + 89х2+ 13х3= —25.
6. x-3y=2,
— 2x + 6y = 7. 14. X 1 -6Х 2 + 4Х3 — 8Х4 + 7Х6 = 0,5,
2Х1 + 7х2— 13Х3 + 8Х4—X5= —16,
7. 5x — 7y= 4 ~ , ЗХ2 + 7х3 -4Х5 = 7,
12х1 + 2.г3 — 2Л'4 + ЗХ5 = 7,
-2x+3y=-2, Sx1 + 2х, — 2х4 + 5х5 = 7.
18x-24y=17.
8. 3x — 7y— 13z= —17, 15. X1 + 7х2 + 40х3 = 0,
4x + 3y—8z= — 1, бх! —X2 - 5х3 = 0,
— Sx — 4y+ 1 lz = 2, 5xt — 2ха+ Ilx3 = O.
x — 4y — 5z= - 8 . 16. X1 — 2х2 + Зл"3 — 2Х4 = 0,
9. 5x —7y + 4.z=6, — 2х1 + 4х2 — 6х3 + 4х4 = 0,
8jc + 25;'-65Z=9, Зхх — 6х2 + 9х3 — 6л',! = 0.
2x— 39.y+ 73z= 32. 17. 6xj+ X2 — х4+х5 = 0,
10. xl+xi + x3—xi = 2, 4л-! + х3—л-4 — 2xj = 0,
Xį+X 2 X3 + X4 = 2, Зхг + 7х3 =0,
X 1 -Х 2 +Х 3 +Х 4 =0, X 1 + 13х2— 17х3+16х4 — 8х5 = 0,
— Х х + Х 2 + Хз + Х4 = - 4 . X1 — Зх2 + 1 Ix1 — 8х4 + Зх5 = 0.

§49. л-mačių vektorių-eilučių erdvė R".

Vektorių-stulpelių erdvė

Sprendžiant ekonominius, gamybinius ir kitokio pobūdžio uždavinius,

dažnai tenka susidurti su sutvarkytais skaičių rinkiniais, vadinamais vekto-
riais. Pavyzdžiui, planuojant kokios nors pramonės šakos gamybą metams,
to plano rezultatus galima išreikšti skaičių grupe (a, b, c, d), kurioje a — pro-
dukcijos padidėjimas procentais, b — dirbančiųjų skaičiaus padidėjimas pro-
centais, c — darbo našumo padidėjimas procentais, d — gamyklų skaičius.
Data nurodoma trimis skaičiais (a, b, c), iš kurių a — metai, b — mėnuo,
c — diena. Kolūkio arba tarybinio ūkio metinėms pajamoms apibūdinti
irgi vartojamas rinkinys skaičių, pavyzdžiui (a, b, c), kurie reiškia pajamas:
a — laukininkystės, b — gyvulininkystės, c — sodininkystės ir daržininkys-
tės.
 Matematikoje, kaip jau žinome, tiesinių lygčių su realiaisiais koeficien-
tais sistemos sprendinys yra sutvarkytas realiųjų skaičių rinkinys.
Fiksavus kokią nors koordinačių sistemą plokštumoje, sutvarkytas rea-
liųjų skaičių dvejetas (a, b) reiškia plokštumos tašką, o skaičiai a ir b vadina-
mi to taško koordinatėmis duotoje koordinačių sistemoje. Dekarto koordi-
načių sistemoje koordinatė a vadinama abscise, b — ordinate (žr. 3 pav.).
Polinėje koordinačių sistemoje a yra kampas tarp duotos tiesės ir taško
spindulio-vektoriaus, b — taško atstumas nuo pastovaus taško P (b ^ 0)
(10 pav.).
Be to, kaip jau žinome, sutvarkytas realiųjų skaičių dvejetas (a, b) yra
kompleksinis skaičius.

ū
12 pav.

Fiksavus koordinačių sistemą erdvėje, sutvarkytas skaičių trejetas (a, b,

c) reiškia tašką, kurio koordinatės yra a, b, c (11 pav.).
Kai nagrinėjami plokštumos vektoriai, prasidedantys viename taške,
sutvarkytas skaičių dvejetas reiškia vektorių (12 pav.), kuris prasideda koor-
dinačių pradžioje ir baigiasi taške, kurio koordinatės a, b.
Sutvarkytas skaičių trejetas (a, b, c) gali reikšti erdvės vektorių, kuris
prasideda fiksuotame taške (koordinačių pradžioje) ir baigiasi taške, kurio
koordinatės yra a, b, c.
Taigi, kaip matome iš šių pavyzdžių ir žinome iš patirties, sutvarkytam
dviejų, trijų ir daugiau skaičių rinkiniui gali būti suteikta įvairi prasmė. Al-
gebroje nesvarbu, kokia prasmė suteikiama sutvarkytiems skaičių rinkiniams,
o svarbūs tiktai jų veiksmai ir tų veiksmų savybės. Taigi suteikę pavadinimą
sutvarkytiems skaičių rinkiniams ir apibrėžę jų veiksmus, nagrinėsime tokių
rinkinių aibes tiktai veiksmų ir jų savybių atžvilgiu, neteikdami patiems rin-
kiniams jokios konkrečios prasmės. Jeigu kartais pateiksime pavyzdžių arba
paveikslų, tai tik norėdami pagyvinti gana abstraktų dėstymą.
 Sutvarkytą realiųjų skaičių rinkinį {аг, a2, ..., a„) vadiname n-mačiu
vektoriumi (n-mačiu vektoriumi-eilute). Skaičiai O 1 , o 2 , . . . , o „ vadinami
vektoriaus komponentėmis.

Nesunku pastebėti, kad л-matis vektorius yra baigtinė skaičių seka, tu-
rinti n narių, и-matis vektorius-eilutė yra aibės
Rn = R x R x . . . x R
elementas. R n yra η-mačių vektorių-eilučių aibė.
Kad būtų trumpiau, η-mačius vektorius žymėsime mažosiomis graikiš-
komis raidėmis α, β, γ, ... Pavyzdžiui, rašysime
a = (Oj, o 2 . · · ·> ял)>
β = (Z)1, b2, . . . , bn),
γ = (C 1 , c 2 , . . . , c n ).
Visur, kur bus aišku iš konteksto, и-mačius vektorius vadinsime tiesiog
vektoriais. Apibrėšime vektorių lygybę.

Du vektoriai yra lygūs tada, kai jų atitinkamos komponentės lygios,

t. y. α = β-oOj = Z); (i=l, ..., n).

Šis lygybės apibrėžimas atitinka mūsų patirtį.

Pavyzdžiui, jeigu dvimatis vektorius (o, b) reiškia vektorių plokštumoje,
t. y. nurodytos krypties atkarpą, tai (o, b) = (c, d) reiškia, kad abi tos atkarpos
ir jų kryptys sutampa. Jeigu a = (o15 o2, a3) ir β = (Z)1, b2, b3) reiškia taškų
koordinates, tai lygybė α = β reiškia, kad abu taškai sutampa, ir pan.
Vektorių sudėtis ir daugyba iš skaičiaus.

Dviejų vektorių α ir β suma α + β vadinamas vektorius, kurio kom-

ponentės yra lygios tų vektorių atitinkamų komponenčių sumai, t. y.
α + β = (ώ1 + Ζ)1, a2 + b2, ..., an + bn).
Vektoriaus α ir skaičiaus I sandauga vadinamas vektorius, kuris
gaunamas iš vektoriaus α kiekvieną jo komponentę padauginus iš skai-
čiaus I, t. y. Za = Oo1, Zo2, ..., Ian).

Atkreipkite dėmesį į štai ką: nors vektorių sudėčiai žymėti vartojame žen-
klą + , nereikia jos painioti su skaičių sudėtimi.
Pavyzdys. a = (— 1, O, 3, 4, 5), β = (6, 2, - 8 , -12, 108). Tada
α + β = ( ( - 1 ) + 6, 0 + 2, 3 + ( - 8 ) , 4 + (-12), 5 + 108) = (5, 2, - 5 , - 8 , 113),

1 Ц 1 . ( - а 1.0,1.3, 1.4, 1-5)=(-1,0, 1 , 1 , 1 ) ,

j j
^ H β = ( ΐ / 7 + ι, ^ l l . - j ("1/7+1), - 2 ( 1 / 7 + 1 ) , 1 8 ( 1 / 7 + 1)).
 Iš apibrėžimų aišku, kad и-mačių vektorių suma, и-mačio vektoriaus
ir skaičiaus sandauga yra taip pat «-mačiai vektoriai. Vadinasi, n-mačiiį
vektorių aibė yra uždara vektorių sudėties ir vektorių daugybos iš skaičiaus
atžvilgiu.
Vektorių sudėties savybės. Pažymėkime rJ- = Ca11 a2l ..., a„), P = (Z)1, b2,
..., bn), γ = Cc1, C21 •••, cn) bet kuriuos и-mačius vektorius-eilutes.
1. Kadangi
α + β = (αι + 6χ, a2 + b2, . . . , an + b„) =
= Cb1 + O1, b2 + a2l . . . , />„ + я„) = β + a,
tai sudėtis komutatyvi.
2. Kadangi
(α + β) + γ = ((α 1 + 6 1 ) + ο1, (й2 + 6 2 ) + с2, . . · , (an + bH) + c„) =
= (a1 + Cb1 + c1)1 a2 + (b2 + c2), ..., a „ + (/>„ +c„)) = α + (β + γ),
tai sudėtis asociatyvi.
3. Kadangi Cau a2l ..., c„) + (0, O, ..., 0) = Co1, a2, ..., a„), tai, pažymėję
O = CO, O, ..., 0)eR", gauname
( Υ α ε R") a + 0 = 0 + oc = a.
Taigi O — sudėties neutralusis elementas — aibės R" nulis. Jis vadinamas
nuliniu vektoriumi-eilute.
4. Kadangi Ca11 a2l ..., й„) + ( - а 1 ; -a2l ..., - a „ ) = (O, O, ..., 0), tai kiek-
vienas X = Ca11 a2, ..., a„)eR" turi simetrišką sudėties atžvilgiu (priešingąjį)
vektorių-eilutę - а = ( - д 1 ( -a2l ..., -tf„)eR".
Iš 1 - 4 savybių išplaukia šitoks teiginys: struktūra (R", + ) yra komu-
tatyvi grupė.
Iš to teiginio išeina, kad vektorių-eilucių sudėčiai būdingos visos komuta-
tyvi osios grupės operacijos savybės (žr. § 27). Pažymėsime, kad iš tų savybių
išplaukia, jog yra galima vektorių-eilučių atimtis ir ji atliekama pagal šitokią
taisyklę:
Ca11 а2, ..., a„)-(fti, b2, b„) = Ca1-b11 a2-b2, ..., an-bn).
Vektorių-eilučių daugybos iš skaičiaus savybės.
1. (V α e R") 1 · α = α .
Tai išplaukia iš lygybių
1 · α = 1 · (O1, a2, . . . , α„) = (1·α ΐ 5 1 • a2l ..., 1 • a„) =
a
= C u a2, . . ., a„) = oc.
2. (V α e R", ZeR) /а = а/ — daugyba komutatyvi.
Turime α I=Ca1I1 a2l, ..., aJ ) = (1аъ Ia2l ..., /й„) = /а.
3. ( V a e R " , /, /eR) (fr)a = /(ia) - daugyba asociatyvi.
Turime
(lt) α = ( ( / f ) A1, (/0^2, ···, (/OO =
= (ICta1)1 I Cta2), ..., I Ctan)) = I Cta11 ta2l ..., Ian) = I (ta).
 4. (V α e R", Z5 t e R) (/ + t) α = Za + ta — daugyba distributyvi skaičių
sudėties atžvilgiu.
Teiginys išplaukia iš lygybių ( / + t) α = ((/ + t) a l 5 (l+t)a2, ...,(/+ 0«») =
= (Ia1 + Ia1, la2 + ta2, ..., Ian + tan) = (Ia1, Ia2, ..., Ζα„) + (ία ΐ5 ta2, . . . ,
ia„) = / a + i a .
5. (Va, peR", IeR) / ( a + β) = / a + /β — daugyba distributyvi vektorių
sudėties atžvilgiu.
Teiginys įrodomas šitaip: Ζ(α + β) = Ų(a1+b1), l(a2 + b2), ..., l(an 4-
+ b„)) = (Ia1 + Ib1, Ia2 + Ib2, ..., Ian + Ibn) = (Zaf1, Ia2, ..., Ian) + (Ib1, Ib2,
. . ., Ibn) = Za + /β.

Algebrinė struktura (R", + , daugyba iš skaičiaus) vadinama n-ma-

j čių vektorių-eilučių erdve, sutrumpintai erdve R".

Lengvai patikrinamos šios savybės:

(V α g R") 0 · α = O,
(VZeR) I-O = O,
( — 1) α = — α,
m α = α• + . . . + α, ( — m) α = ^( — α) + . . . + ( — α),
m kartų m kartų

kai m - natūrinis skaičius. Ketvirtoji ir penktoji daugybos savybės, pritai-

kius matematinės indukcijos principą, lengvai apibendrinamos šia prasme:
(VZi e R 0=1, &)) (V αj e R" ( J = 1, . . . , m))
k m k m

( Σ '«) ( Σ < * ) - Σ Σ w
/=1 J=I i= 1 J= 1
Erdvėje R" vektorių sudėties ir daugybos iš skaičiaus veiksmams galioja
tos pačios taisyklės, kaip ir daugianarių sudėties ir jų daugybos išvienanarių
veiksmams algebroje.
k -mačių vektorių-stulpelių erdvė.

Sutvarkytą k realiųjų skaičių stulpelį

vadiname k-mačiu vektoriumi-stulpeliu. Skaičius av ..., ak vadiname

vektoriaus-stulpelio komponentėmis.
 Vektorius-stulpelius žymėsime mažosiomis graikiškomis raidėmis su brūkš-
neliais α', β', γ ' ir pan. Dažnai, kur nebus pavojaus sumaišyti juos su vekto-
riais-eilutėmis, brūkšnelius praleisime.

Du k-mačiai vektoriai

yra lygus, kai atitinkamos jų komponentės lygios.

&-mačių vektorių-stulpelių aibėje, panašiai kaip ir и-mačių vektorių-

eilučių aibėje, apibrėžiamos vektorių sudėties ir vektoriaus daugybos iš skai-
čiaus operacijos:

k-mačių vektorių-stulpelių aibė uždara sudėties ir vektoriaus daugybos iš skai-

čiaus atžvilgiu. Ji vadinama k-mačių vektorių-stulpelių erdve.
fc-mačių vektorių-stulpelių sudėtis ir daugyba iš skaičiaus turi tas pačias
savybes, kaip ir vektorių-eilučių sudėtis ir daugyba iš skaičiaus.
Šį teiginį įrodysime remdamiesi vadinamosios transponavimo operaci-
jos savybėmis.

Vektoriaus-eilutės pakeitimą vektoriumi-stulpeliu su tomis pačiomis

komponentėmis, taip pat ir atvirkščią pakeitimą vadiname vektoriaus
transponavimu. Transponuotą vektorių α žymime αΓ.

Pagal apibrėžimą, kai a = (a 1; . . . , a„),

ir kai

(β') τ = (*>!, A2, . . . , bk).

 Transportavimo operacija turi šias savybes:
1) (α + β) Γ = α Γ + β Γ ,
2) (/α) τ = /α Γ .

Įrodymas.
1) (α + β) Γ = (α1 + Ζ»1, . . . , an + bny =
' G1 + b1 \ Į ax
= ατ+βτ.
,an + bn

2) (I ^f = (Ia1, ..., IanY = IOLT.

Dabar įrodysime anksčiau suformuluotą teiginį.

Sakykime, kad n = k, ir transponuokime visus erdvės R k (n = k) vekto-
rius-eilutes. Gausime A>mačių vektorių-stulpelių aibę (R k ) r . Kadangi (a +
+ β ) Γ = α τ + β Γ , (/a) r = IoJ, be to, α Γ = β τ , jeigu α = β, tai erdvė (R k ) T turi
visas erdvės R k savybes.
Tai rodo, jog tvirtinimas teisingas.
Dažnai vektorius-stulpelius, kaip ir vektorius-eilutes, vadinsime vekto-
riais. Apie ką kalbama, apie vektorių-eilutę ar vektorių-stulpelį, bus aišku
iš konteksto.
Toliau nagrinėsime и-mačius vektorius (neskirsime atskirai vektorių-ei-
lučių ir vektorių-stulpelių). Visos sąvokos, visi apibrėžimai ir visos įrodomos
teoremos galioja tiek vektoriams-eilutėms, tiek ir vektoriams-stulpeliams.

Uždaviniai
18. Apskaičiuokite 4 α - 5 β , kai a = (0, 3, 4, 6, - 7 ) , β = (1, - 1 , 13, O, 15).
19. Apskaičiuokite α - β , 7α+3β, - 3 β + 6α, kai
a) α = (1, O, 1, - 3 , - 5 ) , β = ( - 5 , - 6 , 1, 1, - 6 ) ;

b) α = I j

C) α =

20. Raskite nežinomą vektorių ξ iš lygties:

a) 3 ξ + α = β , α = (0, 1, 3, - 4 ) , β = ( - 2 , 1, - 3 , 5);

b) 2 α - 5 ξ = 4β, а = ^ _ з j , β= ^ \
 21. Suformuluokite vektorių-eilučių (vektorių-stulpelių) sudėties savybes, atitinkan-
čias komutatyviosios grupės 1—9 savybes (žr. II skyr., § 27). Įrodykite jas dviem būdais:
1) remdamiesi tuo, kad (R", + ) — komutatyvioji grupė (kaip II skyriaus 27 paragrafe),
2) tiesiogiai remdamiesi vektorių-eilučių (vektorių-stulpelių) sudėties apibrėžimu. Kuo
skiriasi šie įrodymai?

§50. Vektorių tiesinė priklausomybė

Jeigu turime bet kokį «-mačių vektorių rinkinį a,, ..., om ir bet kokį rea-
liųjų skaičių rinkinį I1, ..., /,„, tai reiškinį
m
OL=JiUai, (4.7)
i= i

kuris taip pat yra n-matis vektorius, vadiname vektorių O1, ..., am tiesine
kombinacija. Jeigu šioje išraiškoje I 1 = ... = Im = 0, tai a = 0, kad ir koks būtų
л-mačių vektorių rinkinys a x , ..., om. Kita vertus, egzistuoja ir tokie vektorių
rinkiniai, kuriems (4.7) suma yra nulinis vektorius, kai ne visi koeficientai
I1, ..., Im lygūs nuliui.
Pavyzdžiai. 1. Tarkime, kad Ot1 = U, 3, 2, - 1 ) , cc, = (0, 2, - 1 , 1), a 3 = (0, O, 1, 5)
Ct1 = (O, O, O, 3).
Sudarome vektorinę lygtį

Xi « ι + X2 Ot 2 + X 3 α 3 + X1 Gt 4 = O,

t- y.

X 1 U , 3, 2, - l ) + x 2 ( 0 , 2, - 1 , l ) + x 3 ( 0 , 0, 1. 5) + x 4 ( 0 , 0, 0, 3) = (0, 0, 0, 0),

iš kurios, atlikę veiksmus su vektoriais ir sulyginę atitinkamas komponentes, gauname tiesi-

nių lygčių sistemą
X1 =0,
Zx1 +Ix2 =0,
Ix1- X2+ X3 =0,
-X1+ Xi + 5x 3 + 3xt = 0.

Ši trikampė sistema turi tiktai vieną sprendinį (0, 0, 0, 0). Todėl vektorių a , , a 2 , a 3 , a 4
tiesinė kombinacija OI = I1OL1 + 12Я.„ + L3<x3 + IIOII lygi nuliniam vektoriui tiktai tada, kai visi
I 1 = 0 ( / = 1 , 2, 3, 4).
2. Sakykime,
Ct1 = P , 1, 1, 0),
a 2 = (0, 2, - 1 , 1),
Ot 3 = (0, 0, 3, -1),
Ot 4 = (3, 3, 3, 0).

Nesunku pastebėti, kad (ХГ + 012+СС3—α4 = 0 . Vadinasi, I1OL1+L2A2 + I3OL3 + IIOLI = O, kai I1 =
= I2 = I3= 1, Ii=-I. Be to, paėmę I1=I2=I3 = I ir Ii=-I (/ — bet koks realusis skaičius),
gausime
I1 (X1 + Z2 ot2 +13 ct3 + Ii OLt = I((X1 + ot2 + a 3 — (Xi) = I • O = O.
 Vektorių rinkinys Oc1, α 2 , ..., a m vadinamas tiesiškai nepriklausomu,
jeigu
m

Σ 't«i=°
I=I
tada, kai I1= ...=Im=O.
Jeigu ši lygybė galima ir kai (I1, ..., 1т)ФО, t. y. kai bent vienas iš
I1 nelygus nuliui, tai vektorių rinkinys a 1 ; oe2, vadinamas tiesiškai
priklausomu.

Iš apibrėžimo išplaukia, kad norint patikrinti, ar vektoriai ocl5 ..., oem yra
tiesiškai priklausomi ar nepriklausomi, reikia nagrinėti lygtį
m

Y1 XlXi=O.
i=l
Jeigu ta lygtis turi tik nulinį sprendinį, tai vektoriai Oc1, ..., a m — nepriklau-
somi, jeigu ta lygtis turi ir nenulinių sprendinių, vektoriai Oe1, ..., oem — tie-
siškai priklausomi.
Pirmajame pavyzdyje vektorių sistema yra tiesiškai nepriklausoma, o
antrajame — tiesiškai priklausoma.
Išnagrinėkime kai kurias tiesinės priklausomybės savybes.
47 teorema. Jeigu rinkinyje oex, ..., oem yra nulinis vektorius, tai tas rinki-
nys tiesiškai priklausomas.
Įrodymas. Sakykime, Oi1 = O. Paėmę Z1 = I, I2=- .. = Im=O, gauname
m

I-Oc1+£ O-Oe i =I O = O.
i= 2
48 teorema. Jeigu rinkinys Ge1, ..., oem yra tiesiškai nepriklausomas, tai ir
kiekviena jo dalis <xv ..., oe,t (k ^m) taip pat tiesiškai nepriklausoma.
Į r o d y m a s . Sakykime, dalis α ( , . . . , a /jt tiesiškai priklausoma, t. y.
egzistuoja tokie (I li , ..., I if ) φ O, kad
k
Σ
/=1
Paėmę Ii = 0, kai ϊφ {i'l5 ..., ik}, gauname (I1, •••, lm) Φ O ir
m k
Σ Uu-I=Y1 IijO-Ij = O.
(=1
Išeina, kad oex, . . a m yra tiesiškai priklausomi, o tai prieštarauja teoremos
.sąlygai.
49 teorema. Vektoriai Oe1, ..., oem yra tiesiškai priklausomi tada ir tik ta-
da, kai bent vienas vektorius yra kitų vektorių tiesinė kombinacija.
H. 1671 1 6 1
 Įrodymas. B ū t i n u m a s . Tarkime, kad
m
Σ IiOLl = O ir Ij * 0.
i= l
Tada

Σ h'!1)
i* j
Pakankamumas. Sakykime,
ci 1 a
J=Jl I i·
i* i
Iš šios lygybės išplaukia, kad
m

Σ h*i = 0\
i=I
čia I j = - 1 .
m
c α
50 teorema. Jeigu prie vektorių X1, ..., xm prijungsime vektorių α = Σ i ·>
i=l
t. y. jų tiesinę kombinaciją, tai gausime rinkinį x, <xu ,.., xm, kuris bus tiesiškai
priklausomas.
Į r o d y m a s . Paėmę / = 1 , I i = - C l ( / = 1 , . . . , m), gausime
m m m m
1Λ= c _c a
α+ Σ '' Σ I*'+Σ ( i ) i = 2 i (Cl-Ci)Xi = O.
/=1 I= I i=l ΐ= 1
51 teorema. Jeigu kiekvienas iš vektorių X1, ..., xm yra vektorių β 1 ; . . . ,
Pk tiesinė kombinacija ir k<m, tai vektoriai X1, ..., xm yra tiesiškai priklau-
somi.
Į r o d y m a s . Galima laikyti α ( Φ Ο ( / = 1 , ..., m), nes priešingu atveju
pagal 47 teoremą X1, ..., xm būtų tiesiškai priklausomi.
Prie vektorių β 1( . . . , βλ prijungiame Ot1. Pagal 50 teoremą vektoriai X1, β 3 ,
. . . , βΛ yra tiesiškai priklausomi. Išraiškoje
k
c 0
«1 + Σ ^i =
i= l
bent vienas iš c, nelygus nuliui (priešingu atveju gautume X1 = O). Tegul C1 #
# 0 . Tada pagal 49 teoremą β! yra vektorių a t , β 2 , ..., β* tiesinė kombinacija,
taigi ir vektoriai x2, ..., xm yra vektorių Ot1, β 2 , . . . , β * tiesinės kombinacijos.
Dabar prie vektorių X1, β 2 , ..., β^ prijunkime α 2 . Gausime rinkinį X1, a 2 ,
β 2 , . . . , βκ, kuris pagal 49 teoremą yra tiesiškai priklausomas.
k
c
Jeigu išraiškoje хг + 1ххι + Σ iP< = 0 visi c = 0
( ( / = 2 , . . . , k), tai
i = 2

vektoriai α χ , a 2 , kartu ir visi X1, . . . , a m būtų tiesiškai priklausomi. Todėl

bent vienas iš C1 nelygus nuliui. Sakykime, c 2 ^ 0 . Vadinasi, vektorius β 2
yra vektorių α ΐ 5 α 2 , β 3 , ..., βΛ tiesinė kombinacija, kartu ir vektoriai α 3 ,
..., α m yra vektorių X1, α 2 , β 3 , ..., β* tiesinės kombinacijos.
Po r (rž2) žingsnių gausime: a) arba vektoriai X1, ..., a r yra tiesiškai
priklausomi, taigi ir X1, ..., xm tiesiškai priklausomi (šiuo atveju teorema įro-
dyta); b) arba vektoriai X1, ..., xr yra tiesiškai nepriklausomi, ir vektoriai
<*r+i> •··, «m yra vektorių X1, ..., xr, β Γ + 1 , ..., β* tiesinės kombinacijos.
Vadinasi, kai r = k, vektoriai xk+1, ..., xm yra vektorių X1, ..., xk tiesinės
kombinacijos. Tada pagal 49 teoremą X1, ..., xk, xk+1 (juo labiau X1, ...,
x m ) yra tiesiškai priklausomi.
Uždaviniai
22. Nustatykite, ar vektorių rinkiniai yra tiesiškai priklausomi:
a) OC = U, O, 0),
1 b) α, = (4, 3, 2),
cc 2 = ( l , 2, 0), Oc2 = (0, - 1 , -2),
oc 3 = (0, 3, 1), Oc3 = (4, 1, 0),
Oc4 = (0, 3, 1); cc 4 = (0, 1, 1);

Oa1 = (J), OCj = (J);

d) (X1 =

0), cc2 = (0> I, ..., 0), . . . , a„ = (o, 0, . . . , I) ( / # 0 ) ;

f) Pi = I У J, β2 = [ ' ). . β»=[ · (ЬФ0).

§51. Erdvės R" bazė

Tarkime, kad X1, ..., xm yra kokie nors erdvės R" vektoriai-eilutės. Kai
išraiškoje

i= l
skaičiai I 1 , ..., Im laisvai, t. y. nepriklausomai vienas nuo kito, „perbėga"
visą realiųjų skaičių aibę R, vektorius α perbėga tam tikrą aibę, kurią žymėki-
me H(X1, ..., xm), t. y.
m

H (X1 , •••, O = I Σ / = 1, . . . , m J.
i =I '
Aišku, kad ta aibė yra aibės R" poaibis. Kai kuriems vektorių rinkiniams
toji aibė sutampa su aibe R".
g· 163
 Pavyzdžiui, nagrinėkime vektorių rinkinį
ei = ( l , O, . . . , 0),
6, = ( 0 , 1 , . . . , 0 ) ,

ε„ = (0, 0 1).

Šis vektorių rinkinys yra tiesiškai nepriklausomas. Iš tikrųjų imkime lygtį

n
Σ X1Z1 = O.
1= 1

Turime
J t 1 O , 0, . . . , 0) + x 2 ( 0 , 1, . . . , 0)+...+x„(0, 0, . . . , 1) =

= (*!, X2, ..., x„) = (0, 0, . . ., 0).

Kad ir kokį vektorių α = {а ъ ..., α„) imtume, visada gausime
α = ax Z1 + a2 ε 2 + . . . + a„ zn.

Vadinasi,
n
{ Y ε, I a, e R ( i = l , . . . , « ) } = R".
/=1

Ar yra ir daugiau vektorių rinkinių, turinčių tą pačią savybę? Jeigu yra,

tai kokie jų požymiai?

ι
Erdvės R" nepriklausomą vektorių rinkinį Cl1 x m vadiname erd-
vės R" baze, jeigu kiekvienas vektorius iš R" yra vektorių X1 xm tiesi-
nė kombinacija.

Pavyzdžiui, vektoriai S1, ..., ε„ yra erdvės R" bazė.

52 teorema. Kiekvieną bazę sudaro n vektorių (t. y. bazės vektorių skaičius

lygus vektoriaus komponenčių skaičiui).

Į r o d y m a s . Tarkime, kad X1, ..., xm yra bazė. Pirmiausia įrodysime,

kad m =¾ n. Kadangi kiekvienas X1 ( / = 1 , ...,m) yra vektorių Z1, ..., zn tiesinė
kombinacija, tai, tarę, kad m > n , iš 51 teoremos gausime, jog rinkinys yra
tiesiškai priklausomas. To negali būti, todėl m ^ n .
Kadangi X1, ..., xm — bazė, tai kiekvienas iš vektorių ε 1( ..., ε„ yra vek-
torių X1, ...,xn tiesinė kombinacija. Jeigu n > m , tai pagal 51 teoremą vektoriai
Z1 zn yra tiesiškai priklausomi. Gautasis prieštaravimas rodo, kad prie-
laida m<n neteisinga.
Taigi m=n. Tą ir tvirtina teorema.
 53 teorema. Kiekvienas n tiesiškai nepriklausomų η-mačių vektorių rinkinys
yra erdvės R" bazė.

Į r o d y m a s . Kai Oc1, ..., a„ yra tiesiškai nepriklausomi, paėmę bet kokį

я-matį vektorių ir prijungę jį prie duotųjų vektorių, gausime tiesiškai priklau-
somus vektorius
a, Oc1, . . . , a„.
Taigi yra tokie skaičiai I, C1, ..., cn, kad
n
la.+ ^ CjXj = O
J-1
ir ΙΦ0. (Tarę, kad / = 0 , gautume
n
c a
Σ J -J=0
J= 1
ir bent vieną Cj nelygų nuliui. Tai reikštų, kad Ot1, ..., a„ yra tiesiškai priklauso-
mi, kas prieštarauja teoremos sąlygai.)
Todėl gauname
n
χ=Σ (-cJ1'1) cc
J-
J=1
Taigi kiekvienas и-matis vektorius yra vektorių X1, ..., x„ tiesinė kombi-
nacija. Vadinasi, minėtasis rinkinys yra erdvės bazė.
Erdvės bazė — labai svarbi sąvoka. Todėl reikia gerai žinoti, kad erdvės
R" bazė yra kiekvienas vektorių rinkinys X1, ..., a„, turintis šias savybes:
n
1) lygtis J XtXi = O turi tik nulinį sprendinį;
(=1
Π
2) (V χ e R") (311, ..., In e R) α = Σ kiekvienas и-matis vektorius-
1=1
eilutė yra vektorių X1, ..., x„ tiesinė kombinacija.
Iš 53 teoremos išplaukia, kad antroji sąlyga yra tenkinama tada, kai iš-
pildyta pirmoji sąlyga — vektorių skaičius lygus n ir jie yra tiesiškai neprik-
lausomi.

Kai X1, ..., xn yra bazė, skaičiai I1, ..., In išraiškoje

n
«· = Σ ^a'

vadinami vektoriaus a koordinatėmis bazėje X1, ..., x„.

 Be abejo, vektoriaus koordinatės priklauso nuo bazės. Į klausimą, koks
yra ryšys tarp vektoriaus koordinačių skirtingose bazėse, atsakysime bendro-
joje vektorinių erdvių teorijoje. Dabar įrodysime tik vieną teoremą.

54 teorema. Vektoriaus koordinatės duotoje bazėje nustatomos vienareikš-

miškai.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad bazėje Oc1, ..., x„ galimos dvi skirtingos vekto-

riaus išraiškos
n n
<*= Σ '< α " α=
Σ 1 I α '·
/=1 /=I
Panariui jas atėmę, gauname
n

ο=Σ Oi-li) "t-

z=i
Kadangi bazės vektoriai yra nepriklausomi, tai pastaroji lygybė galima tik-
tai tada, kai Il-Ii = O ( t = 1, ..., n).
Vektoriaus α koordinates bazėje α 1; . . . , xn rasime išsprendę lygtį
X 1 Ot 1 + . . . + χ „ α „ = α. (4.9)

Vienintelisjos sprendinys Q1, ..., /„) ir yra vektoriaus α koordinatės, nes

I 1 X1 + . . . + I n α„ = α

teisingas teiginys, o iš 54 teoremos išplaukia, kad kitų sprendinių (4.9) lygtis

neturi.
Kitame paragrafe aiškinsimės, kaip tokia lygtis susijusi su tiesinių lygčių
sistema.
Uždaviniai
23. Patikrinkite, ar vektoriai Ot1, . . . , a m sudaro bazę ir tuo atveju, kai jie sudaro bazę,
raskite vektoriaus α koordinates toje bazėje:
a) Ot1 = P , - 2 ) , oca=( —5, 4), ot = (l, 0);

a
b) O1 = ( J ) . «,-(j). =(-2-i);

c) «! = (3, O, 1), ot2 = (0, 1, 1), Ot1 = P , 0, 0), ot = (l, 1, 2);

f) Ot1 = P, 2, 1, 4),
a2 = (2, - 1 , - 2 , 0),
ot, = (1, O, 0, 0),
a. = (-2, 3, 0, 0),
a = (13, -11, 5, 4).
 §52. Vektorių tiesinės kombinacijos ir
tiesinių lygčių sistemos
Vektorių tiesinės kombinacijos glaudžiai susijusios su tiesinių lygčių
sistemomis.
Imkime ( я + l ) vektorių-stulpelį
«и O 12 «1» Ib1
O21 «22 «2<l ь2
M , β2 = ··, β.= β = (4.10)

a„i Į «m2 \ amn ι

ir n kintamųjų X1,.x2, ···, x„• Sudarykime vektorių tiesinę kombinaciją
n
Σ XjVJ-
J-1
Šią tiesinę kombinaciją prilyginę vektoriui β, gausime vektorinę lygtį

Σ ^Pj = P- (V)
J= 1
arba
Į Q11 X1^ali X2+ · · · +alnxns
d21 Xl + «22 + · · · + A2O

\ CtmlX1 +am2x2+ . . .+amnxn j \b

Kaip žinome, vektoriai yra lygūs tada ir tik tada, kai jų atitinkamos kom-
ponentės lygios, t. y. kai
o „ X i + «i2 X 2 + · · · +aln xn = A1,
O21 X1 + a22 X2 + . . . + o 2 n х я = b 2 ,
(S)
a
m\xi + am2X2+ . .. +amnxn = bm.
Taigi vektorinė lygtis reiškia tiesinių lygčių sistemą. Ir atvirkščiai, pasi-
naudoję (4.10) žymėjimais ir vektorių lygybės apibrėžimu, tiesinių lygčių
sistemą (S) galime užrašyti kaip vektorinę lygtį (V).
Vadinasi, vietoj tiesinių lygčių sistemos (S) galime nagrinėti vektorinę
lygtį (V).
Vektoriai P1, . . . , β„ ir β turi konkrečią prasmę. Kad ją išsiaiškintume,
imkime tiesinių lygčių sistemos (S) koeficientų lentelę A, vadinamą siste-
mos matrica, ir lentelę B, vadinamą sistemos išplėstąja matrica·.
«11 • • · aln ' «11 a12 . • aln bi
a2 2 . • a2n O2I O22 . • a2n b2

«Ш2 · • • amn j aml an 2 . • am„ bmj

 Aiškiai matome, kad β] yra matricos A pirmasis stulpelis, β2 — mat-
ricos A antrasis stulpelis, ..., β„ — matricos A paskutinis stulpelis ir β — mat-
ricos B paskutinis stulpelis. Taigi matrica A yra vektorių β χ , ..., β„ rinkinys
(vektorių-stulpelių eilute), o matrica B — vektorių β 1( ..., β„, β rinkinys (vek-
torių-stulpelių eilutė).
Pavyzdys. Tiesinių lygčių sistemą
x! + 3x2 — 4x 3 =1,
3 x i - 4 x s + 5*8-6*4= —2,
— 8 x ! + 2x a — 3 x 3 + Jt1 = O
užrašę vektorine lygtimi, gauname

+
(j) 4;M JMiM-
Norėdami vektorinę lygtį
Xi Pi + X2 β 2 + Χ, β 3 + β« + * 6 β5 = β,
kurioje

užrašyti tiesinių lygčių sistema, įrašome vektorių β 1 ( ..., β 6 ir β reikšmes, atliekame veiksmus
ir gauname lygtį
X1 + 6хг — Xs
-Ixt-Ixl-Ixi
X3 - 3x4
x 1 + 2 x , + 2xs + 4x5 /
Iš čia, remdamiesi vektorių lygybės apibrėžimu, gauname tiesinių lygčių sistemą
xi + 6x2 -xs=6,
— 2x2 — 2X4 —2XJ = 8,
X8-3x4 = — 10,
x l + 2x s + 2x s +4x 6 = l l .

Dabar grįžkime prie (4.9) lygties. Jeigu bazės vektoriai α ] ; α 2 , ..., a„ yra
vektoriai-eilutės
«ι = (αη, an, .. ., anl),
oc a
S = (^12. ···> m), (4.11)
а
л = (ощ, о 2 и , . . . , απη)
ir χ = (av α2, ..., ctn), tai (4.9) lygtis
X1CC1 + X2X2+ ... +XnXn = X
yra šitokia:
n n n
( Σ V l j X j , 2 a2jXj, ..., Y = a2, ..., an).
'j= 1 j =I J=1

Sulyginę atitinkamas komponentes, gauname tiesinių lygčių sistemą

n n

Ϊ=1 / =I

kurios išplėstoji matrica yra

a
«ii H · · · aln Ci1
a21 a22 . . . α2η °2 ι / τ
]=(af, aj o£, XT)
a
oni n2 . . . ann an

tai matrica, kurios pirmieji stulpeliai yra transponuoti bazės vektoriai ati-
tinkamai a f , xĮ, ••., xl, o (n+ I)-asis stulpelis — transponuotas vektorius x.
Taigi matome, kad, ieškodami vektoriaus α koordinačių bazėje x}, x2,
..., xn, turime spręsti (4.12) tiesinių lygčių sistemą, turinčią n lygčių ir n kin-
tamųjų. Šios sistemos sprendinys ir yra vektoriaus α koordinatės pasirinkto-
je bazėje.
Lygtis X 1 O c 1 + . . . + X m O C m = O , kurią reikia spręsti norint nustatyti, ar vek-
toriai X1, ..., xm yra tiesiškai nepriklausomi ar priklausomi, irgi yra tiesinių
lygčių sistema, be to, homogeninė.

Pavyzdžiai. 1. Nustatysime, ar vektoriai

yra tiesiškai priklausomi.

Sudarome vektorinę lygtį

Xi βι + Χ2β2 + χ 3 β 3 = 0

ir užrašome jai ekvivalenčią tiesinių lygčių sistemą

х1+Зхг—2х3=0,
X1+2хг — Зх3=О,
5*3 = О,
Xi+ Х2 + 2Х8 = 0.
Pertvarkę šią sistemą į trapecinę, gauname trikampę sistemą

+ X 1 - 2 * , = O,
*» + *» = 0,
X 1 =0.

Vadinasi, vektoriai P1, β 2 , β, yra tiesiškai nepriklausomi.

2. Nustatysime, ar vektoriai
« , - ( I , 2, 3), a, = (O, 4, - 1 ) , a, = ( - 2 , O, - 7 )
yra tiesiškai priklausomi.
Sudarome lygtį X1Ot1 +χ»α,+x 3 ot 3 = O, t. y. X1 (1, 2, 3)+x 2 (O, 4, - l ) + x 3 ( - 2 , O, - 7 ) =
= (0, O, 0).
Atlikę veiksmus ir sulyginę komponentes, gauname sistemą
X1 — 2xj = 0,
2X! + 4XJ =0",
Sx1 — X 1 - 7 x s = 0 ,
kuriai ekvivalenti trapecinė sistema
X1 — 2 x , = 0 ,
X1+ x , = 0
turi sprendinį
(21, - t , t) (teR).
Todėl ir I t t x 1 - ί α 1 + / α 3 = 0 , kad ir koks būtų skaičius reR.
Vadinasi, vektoriai Ot1, α 2 , a 3 yra tiesiškai priklausomi.

Ryšys tarp vektorių tiesinės priklausomybės ir tiesinių lygčių sistemos

suderintumo išaiškėja iš šių dviejų teoremų.

55 teorema. Tiesinių lygčių sistema (S) yra suderinta tada ir tik tada, kai
jos išplėstosios matricos B paskutinis stulpelis β yra pirmųjų n stulpelių P1, ...,
β„ tiesinė kombinacija.

Įrodymas. Pakankamumas. Sakykime,

n

β= Σ hh-
7-=1

Pasinaudoję vektorių lygybės apibrėžimu ir veiksmų savybėmis, gauname

lygybes
n

J= 1
kurios reiškia, kad skaičių rinkinys (I1, ..., In) yra sistemos (S) sprendinys.
B ū t i n u m a s . Tarkime, kad sistema (S) turi sprendinį (tv ..., tn), t. y.
n
Σ a U t J= b I о = ь · · ·> "O-
J= I
Šios lygybės reiškia, kad
n
Σ
/=1
t. y. β yra vektorių β,, ..., β„ tiesinė kombinacija.

56 teorema. Tiesinių homogeninių lygčių sistema turi nenulinį sprendinį

tada ir tik tada, kai jos matricos A stulpeliai yra tiesiškai priklausomi.

Į r o d y m a s . Kai matricos A stulpeliai tiesiškai priklausomi, t. y.

л

Σ IjVJ = O, (I1, ..., Ιη)Φθ,

/=i
skaičių rinkinys (I 1 , ..., /„) yra sistemos
n
Σ IijXj = O (i= 1, . . m )
/=1

nenulinis sprendinys. Taigi sąlyga yra pakankama.

Jeigu sistema turi nenulinį sprendinį (tu ..., ίη)φΟ, tai teisingos lygybės
n
Σ Oijtj = O ( / = 1, . . . , m),
/=1
kurios reiškia, kad
n
Σ tJpJ=0'
/=I

t. y. vektoriai β χ , ..., β„ yra tiesiškai priklausomi.

Remdamiesi šia teorema, galime iš tiesinių homogeninių lygčių sistemos
nustatyti, ar duotieji vektoriai yra tiesiškai priklausomi, ar ne. Kai nagrinė-
jame vektorius-stulpelius, sudarome homogeninių lygčių sistemą kaip anks-
čiau ir ją pertvarkome į trapecinę. Jeigu gauname trikampę sistemą, tai ta
vektorių sistema yra tiesiškai nepriklausoma.
Nagrinėdami vektorius-eilutes, viską darome analogiškai.

§53. Tiesinių homogeninių lygčių sistemos

sprendinių savybės

Nagrinėsime tiesinių homogeninių lygčių sistemos

n
Σ O t j X j= O ( i = l m) (H)
/=1
sprendinių savybes, taip pat homogeninės ir ją atitinkančios nehomogeninės
sistemos
n
Σ aijXj = bl (/= 1, . . . , m) (S)
J= i

sprendinių sąryšius.
Tarkime, kad sistema (H) neapibrėžta (priešingu atveju jos sprendinių
aibė būtų SH= {(O, ..., 0)}) ir kad ją atitinkanti sistema (S) suderinta.
Pasirėmę žiniomis apie vektorius-eilutes, apibrėšime homogeninės tiesi-
nių lygčių sistemos (H) sprendinių sumą, skirtumą, tiesinę kombinaciją.
Tarkime, kad γ, = (h\'\ tip, . . . , A<'>), t=\, 2, ...,k, yra sistemos (H)
sprendiniai. Tada su kiekvienu realiųjų skaičių rinkiniu C1, c2, ..., ck reiš-
kinys
a = CiYi + c 2 Y 2 + .. . +ckγ*
vadinamas tų sprendinių tiesine kombinacija, kuri lygi
k k k
C
« = ( Σ <M°> Σ с,Щ\ . . . , J c,h[<'>).
(=1 r=l »=ι

Atskiru atveju, kai C1 = C 2 =I, gauname dviejų sprendinių sumą

Y 1 + Y2 = (M'> + Af>, h p + Щ \ . . . , A<'> + AJ?>),
o kai C 1 = I , c 2 = - l , gauname skirtumą
Yi-Y,-(Ai4-AP, ·.·, A«)_A?)).

57 teorema. Homogeninės sistemos sprendinių tiesinė kombinacija yra tos

sistemos sprendinys.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad (h[°, . .., tip) ( i = 1, ..., k) yra sistemos spren-

diniai. Iš sprendinių apibrėžimo išplaukia lygybės
n

JaiJhf-O = O (i=l m; t=l, ..., k).

J=I
Padauginę tas lygybes atitinkamai iš C1, c2, ..., ck ir sudėję, gauname lygybes
n k
Σ Oij ( Σ cthf)=0 0=1, ..., m),
J=1 t=1

kurios ir reiškia teoremos tvirtinimą.

Iš šios teoremos išplaukia tokios išvados:
1) jeigu γ yra sistemos (H) sprendinys, tai su kiekvienu ceR cy yra sistemos
(H) sprendinys",
2) jeigu γ 1( γ 2 - du sistemos (H) sprendiniai, tai Y 1 + γ 2 ir Y 1 -Y 2 yra
sistemos (H) sprendinys.
Jų įrodymą remiantis 57 teorema paliekame skaitytojui.
 58 teorema. Nehomogeninės sistemos dviejų sprendinių skirtumas yra
ją atitinkančios homogeninės sistemos sprendinys.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad U1, . . . , /„) ir U1, . . . , t„) yra sistemos (S) spren-
diniai, t. y.
n n

Σ al]lJ = bl, Σ atJ tj = b ι (/=1, ..., m).

J =1 J =i
Iš pirmosios lygybės atėmę antrąją ir atlikę akivaizdžius pertvarkius,
gauname lygybes
л

a
Σ U(lJ-tJ)=° o = l
> • • · » m
) >
/=1

kurios ir reiškia teoremos tvirtinimą.

59 teorema. Jeigu γ yra sistemos (H) sprendinys, o α — sistemos (S) spren-

dinys, tai γ + α yra sistemos (S) sprendinys.

m n

Į r o d y m a s . Tarkime, kad α = U1, I2, . . . , In), Д [Σ al]l] = bij,

1=1 7=1
m л

У-Q11, h2, . . . , /г„), Д auhj = oy

I= 1 7=1

Sudėję šias lygybes ir jas pertvarkę, gauname teiginį

m n
a
A (Σ u(hj+lj)=bi)>
I=I 7=1
kuris reiškia, kad

γ + α = (Ai + /i, h2 + h, · · · , hn + ln)eS.

Iš pastarosios teoremos išplaukia, kad, žinodami homogeninės sistemos

(H) sprendinius ir bent vieną nehomogeninės sistemos (S) sprendinį, galime
gauti visus nehomogeninės sistemos sprendinius.

§54. Vektorių rinkinio rangas

Remiantis vektorių tiesinės priklausomybės savybėmis, lengva suvokti,

kad vienas vektorius α tiesiškai priklausomas tada ir tik tada, kai jis lygus nu-
liniam vektoriui. Nenulinių vektorių rinkinys

<*1> a 2 a
m
yra tiesiškai priklausomas tada ir tik tada, kai bent vienas to rinkinio vekto-
rius yra kitų vektorių tiesinė kombinacija. Be to, iš 52 teoremos išplaukia,
kad kiekvienas и-mačių vektorių rinkinys, turintis daugiau kaip n vektorių,
yra tiesiškai priklausomas. Kita vertus, tarp nenulinių vektorių yra tiesiškai
nepriklausoma dalis, nes kiekvienas vektorius atskirai yra tiesiškai neprik-
lausomas. Tarp vektorių rinkinio tiesiškai nepriklausomų dalių yra, be abe-
j o , tokia dalis, kuri turi daugiausia vektorių, nes kiekviena vektorių rinkinio
dalis turi ne daugiau vektorių kaip pats rinkinys.
Pavyzdys. Nagrinėkime vektorių rinkinį
Ot1 = CO, 1, 1), o t 2 = ( l , 0, 1), o t 3 = ( l , 1, 2), <*, = ( - 1 , 1, 0).

Vektoriai Ot1 ir α 2 yra tiesiškai nepriklausomi. Prie jų prijungę vektorių a 3 , gausime jau
priklausomą rinkinį, nes α 3 = α 1 + α 2 .
Rinkinys ot1; ot2, Ot4 taip pat tiesiškai priklausomas, nes Ot4 = Ct 1 - a 2 .
Įsitikinome, kad rinkinio Ot1, α 2 , ot3, Ot4 vektoriai Ot1, Ot2 yra tiesiškai nepriklausomi ir jais
tiesiškai išreiškiami visi rinkinio vektoriai.

Apibrėžkime vektorių rinkinio rango sąvoką.

Skaičius r vadinamas vektorių rinkinio X1, ..., xm rangu, jeigu rin-

kinyje yra r tiesiškai nepriklausomų vektorių ir bet kurie r+1 šio rinki-
nio vektoriai yra tiesiškai priklausomi.

Pavyzdyje nagrinėto rinkinio rangas lygus 2, nes vektoriai Ot1 ir a 2 yra

nepriklausomi, o bet kurie trys vektoriai jau yra tiesiškai priklausomi.
Kiekvieno nenulinių η-mačių vektorių rinkinio X1, ..., xm rangas r yra na-
tūrinis skaičius, ne didesnis už min {m, n}.
Pagal 52 teoremą kiekvienas и-mačių vektorių rinkinys negali turėti dau-
giau kaip n tiesiškai nepriklausomų vektorių. Taigi r ^n. Kita vertus, r^m.
Todėl
r <min {n, m}.

Tiesiškai nepriklausomų vektorių rinkinio rangas lygus vektorių skaičiui.

j
60 teorema. Jeigu vektorių rinkimo X1, ..., xm rangas yra r, tai rinkinyje
yra r tiesiškai nepriklausomų vektorių, kuriais tiesiškai išreiškiamas kiekvie-
nas iš vektorių X1, Xi, ..., xm.

Į r o d y m a s . Pagal rango apibrėžimą yra r tiesiškai nepriklausomų vekto-

rių
OC1, . . . , xr

jeigu jie nebūtų pirmieji, galėtume pakeisti vektorių numeraciją). Prie jų

prijunkime vektorių xr+i, i= 1, ..., m-r. Gausime r+1 vektorių, kurie jau
bus tiesiškai priklausomi. Remdamiesi 49 teorema, gauname teoremos tvir-
tinimą.
 Du η-mačių vektorių rinkiniai Ot1, ..., a m ir P1, ..., βΛ vadinami ekvi-
valenčiais, jeigu kiekvienas α1( ..., a m ^ra vektorių β χ , ..., β^ tiesinė kom-
binacija ir kiekvienas β χ , . . . , β * yra vektorių Oc1, ..., oem tiesinė kombi-
nacija.

61 teorema. Ekvivalenčių vektorių rinkinių rangai yra lygūs.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad r yra rinkinio Oc1, ..., a m rangas ir vektoriai

..., a r yra tiesiškai nepriklausomi. Tada, remdamiesi 60 teorema, gau-
Ot ll
name
r
a
i= Σ cIJa-J 0= 1, · · ·, m).
i= i

Analogiškai rx yra rinkinio P1, ..., pk rangas, ir vektoriai β ΐ 5 ..., βΓι yra tie-
siškai nepriklausomi. Kadangi
m
b 1 a
Ps= Σ * ( C·®· = 1 *)>
I= 1
tai, pakeitę a,· (/= 1, ..., m) jų išraiškomis, gauname lygybes

ps= Σ bΣ c a
'j J=Σ [Σ b"cu) aJ (j=1> ···> *)·
m r r m

/= 1 J=I J=1 i= l

kurios reiškia, kad tiesiškai nepriklausomi vektoriai P1, ..., βΓι yra vektorių
OL1, ..., a r tiesinės kombinacijos. Tarę, kad rKr1, pagal 51 teoremą gaus ; me,
kad vektoriai P1, ..., βΓι yra tiesiškai priklausomi. Tai prieštaraus vektorių
parinkimui. Todėl
r1 «S r.
Kita vertus, turime (60 teorema)
'l

P.= Σ ^Pj (s=i,...,k).

J = 1
Kadangi
k
Xi= Σ ('=1 > ···, »ο»
J = I

tai, pasinaudoję Ps (,$=1, ..., k) išraiškomis, gausime lygybes

i*i k
α =
< Σ (Σ l"d*j) Pj (z== 1
j=l i=l
kurios reiškia, kad vektoriai α 1; ..., ocp yra vektorių β χ , ..., βΡι tiesinės kombi-
nacijos. Jei tarsime, kad rx < r, tai, remdamiesi 51 teorema, gausime, kad vek-
toriai Ot1, ..., ocr yra tiesiškai priklausomi. To negali būti. Todėl

Iš nelygybių гл^r ir r{žr išplaukia, kad r=rx.

Kadangi tiesiškai nepriklausomų vektorių rinkinio rangas lygus vektorių
skaičiui, tai iš paskutinės teoremos išplaukia, jog dviejuose tiesiškai nepriklau-
somuose ekvivalenčiuose vektorių rinkiniuose yra vienodas vektorių skaičius.
Kadangi ekvivalenčių vektorių rinkinių rangai sutampa, tai ieškodami
vektorių rinkinio rango ir remsimės šia savybe.
Surašę «-mačius vektorius-eilutes ocx, ..., a m vieną po kitu arba m-mačius
vektorius-stulpelius β 1( ..., β„ vieną po kito, gauname stačiakampę lentelę —
matricą. Kiekviena matrica

yra и-mačių vektorių-eilučių Oc1, ..., a m rinkinys (stulpelis), t. y.

/OC1 \
Λ2
A= :

V W

čia α ι = (an, at2, ..., ain) (i= 1, ..., m) — matricos eilutės.

Matrica A taip pat yra m-mačių vektorių-stulpelių β ΐ5 ..., β„ rinkinys
(eilutė), t. y. A = ^ 1 , β 2 , ..., β„); čia

IocljK

yra matricos stulpeliai. Todėl visai logiška apibrėžti matricos stulpelių

rangą ir jos eilučių rangą.

Matricos A eilučių rangu vadiname vektorių Oc1, ..., a.„rinkinio rangą.

Matricos A stulpelių rangu vadiname vektorių β 1( ...,$„ rinkinio rangą.

Kai kurių vektorių rinkinių rangą, kartu ir kai kurių matricų eilučių
arba stulpelių rangą galima iš karto nustatyti. Tai pasakytina apie vadinamą-
sias (trapecijos formos rinkinius) trapecines matricas.
 n-mačių vektorių-eilučių
a
I — ( α 11> a
12t · · ·j a
Iri · · · » «1и)>

OC2 = (C), «22» · · · ) «2r> ···> α2η)>

OCr = (0, 0, . . ., О, α„, . . . , a rn ),

kai аиФО ( / = 1 , r), rinkinio rangas ir jį atitinkančios matricos

eilučių rangas lygus r.

Į r o d y m a s . Pakanka įrodyti, kad vektoriai a,, ..., a r yra tiesiškai ne-

priklausomi.
Sakykime,

α
= Σ l
i*i = 0.
f- 1

Kadangi visi Oil = 0 (z = 2, ..., r), tai vektoriaus α pirmoji komponentė yra
Z1O11. Tačiau o n # 0 . Todėl I 1 =0.
Kadangi Z 1 =Oira i 2 =O (z=3, ..., r), tai vektoriaus α antroji komponentė
yra Z2O22. Tačiau O 2 2 ^0. Todėl Z2=O.
Jeigu tokiu būdu įrodome, kad

Z1 = Z2 = . . . = Z ^ 1 = O ( * < r ) ,

tai gauname vektoriaus α Аг-ąją komponentę

lkakk = 0.
Tačiau а к к ф 0, todėl I k =0.
Taigi iš lygybės I1^1+ ...+IRXR=O išplaukia (Z1, ..., Z r )=O. Tai ir reiškia,
kad Oc1, . . . , x r tiesiškai nepriklausomi.
m-mačių vektorių-stulpelių rinkinio P1, ..., p„

U1J ·
a
U

Py = O ij = O, z < j , C t j j ^ O U = I , . . . , r),
rangas ir jį atitinkančios matricos
an O O • • O
α2ι a2г O ... O
A=

вт1 am2 arr,

stulpelių rangas lygus r.
Šis teiginys įrodomas visiškai analogiškai. Iš suformuluotų teiginių išplau-
kia, kad matricos
,a n O ... O O ... O
O a22 ... O O ... O

O O ... arr O ... O

O O ... O O ... O

^O O O O O

kurioje аиФO (z= 1, ..., r), eilučių ir stulpelių rangai sutampa ir yra lygūs r.
Pažymėsime, kad, prirašę prie matricos nulinę eilutę arba nulinį stul-
pelį, nei eilučių, nei stulpelių rango nepakeisime. Atmetę nulinę eilutę arba
nulinį stulpelį, taip pat nepakeisime nei eilučių, nei stulpelių rango.

§55. Vektorių rinkinių ir matricų

elementarieji pertvarkiai
Vektorių rinkinių elementariaisiais pertvarkiais vadiname šitokius veiks-
mus:
1) vektorių sukeitimą vietomis',
2) kurio nors vektoriaus dauginimą iš nelygaus nuliui skaičiaus·,
3) prie vieno vektoriaus pridėjimą kurio nors kito vektoriaus, padauginto
iš skaičiaus.
Analogiškus veiksmus, atliekamus su matricos eilutėmis (stulpeliais),
vadiname matricos eilučių (stulpelių) elementariaisiais pertvarkiais.
Elementariai pertvarkius vektorių rinkinį, gaunami ekvivalentūs vektorių
rinkiniai.
Akivaizdu, kad, sukeitę vektorius vietomis, gauname e'kvivalentų rinkinį.
Rinkinio Ot1, ..., a m vektorių Oti padauginkime iš сф0; gausime
Oc1, . . . , 0Cj_l5 C a i , a i + 1 , ..., am.

Pastarasis vektorių rinkinys ekvivalentus pradiniam, nes а, = с_1(с«,)> o kiti

vektoriai sutampa.
Prie rinkinio Oc1, ..., oem vektoriaus Zi pridėję Caj- ( j Φ i), gausime Oc1, ...,
a-i + ccLj, a i + 1 , ..., ocm.
 Kadangi а, = (а, + са^) —caJ5 tai pirmojo vektorių rinkinio kiekvienas
vektorius yra antrojo rinkinio vektorių tiesinė kombinacija, ir atvirkščiai.
Taigi rinkiniai yra ekvivalentus.
Panašius teiginius galime suformuluoti ir apie matricas:
1. Matricos eilučių elementarieji pertvarkiai nekeičia jos eilučių rango;
2. Matricos stulpelių elementarieji pertvarkiai nekeičia jos stulpelių rango.

Matricos eilučių arba stulpelių elementariuosius pertvarkius vadi-

name matricos elementariaisiais pertvarkiais.

62 teorema. Matricos elementarieji pertvarkiai nekeičia nei jos eilučių

rango, nei stulpelių rango.

Į r o d y m a s . Matricos eilučių elementarieji pertvarkiai nekeičia jos eilu-

čių rango, o stulpelių elementarieji pertvarkiai nekeičia stulpelių rango, to-
dėl reikia įrodyti, kad:
1) matricos stulpelių elementarieji pertvarkiai nekeičia jos eilučių rango',
2) matricos eilučių elementarieji pertvarkiai nekeičia jos stulpelių rango.
Įrodysime pirmąjį tvirtinimą (antrasis įrodomas analogiškai).
I. Sakykime, matricos eilutės yra a j , ..., a m ; čia
«(=0(1, ai2, ···, ain) (/'=1, ..., m).
Sukeitę /-ąjį ir &-ąjį ( j < k ) stulpelius vietomis, gauname naujus vektorius-
eilutes:
α
ί=(αίΐ5 ···, a
IJ-1, a
iki a
U +1, · · · , a
ik-1, a
IJy a
ik +1, •··> a
in)

0= 1, ..., m).
Jeigu su kokiais nors skaičiais I 1 , . . . , I m
m
Σ I1^1 = O,
ι= i
tai su tais pačiais skaičiais ir
m
Σ h*t=o·,
/= 1

ir atvirkščiai: jeigu antroji lygybė galioja su kokiais nors I1, ..., I m , tai ir
pirmoji lygybė taip pat galioja su tais pačiais I1 I m . Vadinasi, abu šie rin-
kiniai kartu yra arba priklausomi, arba nepriklausomi.
Paėmę bet kurią matricos eilučių dalį α,, ..., po stulpelių / ar k sukei-
timo vietomis, gausime vektorius S i i а , . Vėl taip pat samprotaudami,
įsitikinsime, kad šie rinkiniai kartu yra arba priklausomi, arba nepriklausomi.
Vadinasi, stulpelių sukeitimas vietomis nekeičia matricos eilučių rango.
 II. Padauginkime matricos j'-ąjį stulpelį iš nelygaus nuliui skaičiaus c.
Gausime eilutes
«i = Ou. ··., Aų-i, catj, au+1, ..., ain) (i=l, ..., m).
Jeigu su kokiais nors skaičiais I li , ..., I tr
r

Σ UkKik = O,
Jfc=I
tai su tais pačiais skaičiais ir
r

Σ
k=\
ir atvirkščiai. Paėmę bet kurį r eilučių rinkinį a f l , . . . , α{ , gauname r eilu-
čių rinkinį a i t , . . . , a , . Jie yra kartu tiesiškai priklausomi arba nepriklau-
somi. Taigi matricos stulpelio dauginimas iš nelygaus nuliui skaičiaus ne-
keičia matricos eilučių rango.
III. Prie matricos y'-ojo stulpelio pridėję /с-ąjį stulpelį ( j φ k), padaugintą
iš c, gauname matricos eilutes
α a
«< = (яц> ···> υ-ι, tj + caik, atJ+1 aln) ( / = 1 , ..., m).
Sakykime, su kokiais nors I li , . . . , I ir
r

Σ U1Oit=O, (4.13)
s=l

t. y.
Г
Σ Uaist = 0 0=1, . . . , n). (4.14)
s= 1

Kai t = j , t = k , gauname
r r

Σ ''Xi = ' 0
Σ Ualjk = O.
J=I J=I

Antrąją lygybę padauginę iš c ir pridėję prie pirmosios, gauname

Pr
Σ USaisJ +caKk) = 0.
j-l
Vektorių-eilučių S i visos komponentės, išskyrus y'-ąją, sutampa su vekto-
rių-eilučių a, komponentėmis, o y'-oji komponentė yra atJ+caik 0 = 1, ...,
m), todėl (4.14) lygybės, imant i = l y—1,7+1, ..., m, kartu su pastarąja
lygybe reiškia, kad
r

Σ Ufr=O. (4.15)
J=I
Be to, jeigu su kokiais nors dil9 . . . , dif
r

Σ ^A=0' (4-16)
s=l

d
Σ tsai,' = 0
C= 1
· . . . , j - l , j + l , . n)
s=l

Σ di,(at,j+cat,k)=o.
s= 1

Tačiau tada
r r

Σ t. ',j= ~ Σ d'.βι.*=ο.
d a c
ί=1 s=l
todėl ir
r

Σ d'.«t=0· (4-17)
«=t

Sugretinę (4.13) ir (4.15), taip pat (4.16) ir (4.17) lygybes, matome, kad
vektorių rinkinys a ( l , . . . , α i r jį atitinkantis rinkinys «(>, . . . , yra
kartu tiesiškai priklausomi arba tiesiškai nepriklausomi. Vadinasi, prie vieno
matricos stulpelio pridėję kitą jos stulpelį, padaugintą iš skaičiaus, matricos
eilučių rango nepakeisime.
Ar skiriasi matricos eilučių rangas nuo jos stulpelių rango? Kaip skaičiuo-
jami vektorių rinkinio ir matricos rangai? Į tuos klausimus padės atsakyti ši
teorema.

63 teorema. Kiekvieną m eilučių ir n stulpelių matricą elementariaisiais

pertvarkiais galima pakeisti matrica
1 O .. 0 0 ... 0,
O 1 0 0 ... 0

O O 1 0 (4.18)
O O 0 0

VO 0 . 0 0

čia r — sveikasis neneigiamas skaičius, priklausantis nuo matricos ir ten-

kinantis nelygybę r ζ min {m, n}.
 Įrodysime dviem etapais.
1. Duotąją matricą pertvarkysime taip, kad gautume šitokios formos
matricą:
^ll b12 . . blr . • bln\
0 b2 2 • • b2r . • b2n

0 0 . • Kr . brn (Ьц Φ O, / = 1, r). (4.19)

0 0 . . 0 . . 0

\o 0 . . 0 . . 0
Tuo tikslu matricoje

A=

keisdami eilutes ir stulpelius vietomis, pasiekiame, kad būtų tfu/ 0. (Jei visi
matricos elementai — nuliai, tai ji yra (4.18) formos ir r = 0; tada teoremos
tvirtinimas trivialus.) Matricos 1-ąją eilutę dauginame iš ~ a a a ū l ir prideda-
me prie г'-osios eilutės ( / = 2, ..., m). Kadangi ctn+(—allaūl)a11=0, tai gau-
name matricą
'«11 «12 ···
0 a'22 ... a'2n

0 a'm2 .. . a'mn.
Jeigu pastarojoje visi а'и = 0 (ί = 2, ..., m;j=2, ..., n), tai turime (4.19)
formos matricą, kai r = I. Jei bent vienas а' и ф0 (г ^ 2 , y > 2 ) , tai, sukeisdami
eilutes ir stulpelius vietomis, pasiekiame, kad būtų а'22ф0. Tada 2-ąją eilutę
dauginame iš - ^ 2 ( O 2 2 ) ' 1 ir pridedame prie г'-osios eilutės (/ = 3, ...,m). Gau-
name matricą
( «n «12 «13 «ι* s
0 «22 «23 a'in
0 0 «33

F/
\ 0 a'ini 0 a,mn
"

Jeigu pastarojoje a u = 0 ( / > 3 , y > 3 ) tai turime (4.14) formos matricą,

kai r = 2. Priešingu atveju vėl viską kartojame. Po r - 1 žingsnio (r < m, r <л)
matricą
(bu ^12 · . blr . • bln\
0 b22 . • b2r . • b2n

0 0 . . b„ . • brn (/,,../O, / = 1 , . . . , r).

0 0 . . 0 . . 0

,0 0 . . 0 . . 0 I
 Šioje matricoje nebus nulinių eilučių, kai r = m . (Jų gali būti tik tada,
kai r<m.)
2. (4.19) formos matricą pertvarkysime taip, kad gautume (4.18) formos
matricą.
(4.19) matricoje y-ąjį stulpelį, pradėdami nuo j= 1 ( / = 1 , 2, ..., n), daugi-
name iš —b]kbjjl ir pridedame prie &-ojo stulpelio (k = / + 1 , ..., n).
Pakartoję viską r kartų, kai r<n, ir r—I kartą, kai /·=«, gausime matricą

(bn 0 . .. 0 0 . .. 0
0 b 22 · . . 0 0 . .. 0

0 0 . .. b„ 0 . . . 0
0 0 . . 0 0 . .. 0

Vo 0 . . 0 0 . .. O^

Dabar Z-ą ją eilutę padauginsime atitinkamai iš — bji 1 (Z= 1, . . . , r ) ir gausi-

me (4.18) formos matricą.
Remdamiesi 63 teorema, galime daryti išvadą: matricos eilučių rangas
lygus jos stulpelių rangui.
Iš tikrųjų (4.18) formos matricos eilučių ir stulpelių rangai yra vienodi
ir lygūs r. Kadangi pagal 62 teoremą elementarieji pertvarkiai nekeičia nei
eilučių, nei stulpelių rango, tai iš 63 teoremos išplaukia, kad bet kurios matri-
cos eilučių ir stulpelių rangai sutampa.

Matricos A eilučių rangą ir stulpelių rangą vadinsime matricos ran-

gu ir žymėsime rang A.

Matricos rangą galime rasti elementariaisiais pertvarkiais suteikdami

jai trapecijos formą.
Pavyzdys. Apskaičiuosime matricos

)
1 3 0 1 2 5 (-1) (I)i (-4)
4 2 1 - 1 3 2 I
4
-1 - 2 3 4 2 3 (1) ,
2 5 - 3 - 3 0 2 I 4
rangą.
Viską galima daryti kaip 63 teoremos įrodyme, bet tam reikės daug darbo. Atlikę nuro-
dytus veiksmus, gausime matricą

( 1

0 -10
3 0 1

1 - 5 - 5 -18 \
2 5 \

0 1 3 5 4 8 1
0 0 0 0 0 0/
Prie antrosios eilutės pridėję trečiąją, padaugintą iš 10, po to sukeitę šias eilutes vietomis,
gausime matricą

(
1 3 0 1 2 5\
0 1 3 5 4 8 1
0 0 31 45 35 62 Y
0 0 0 0 0 0/
Šioje matricoje yra 3 nenulinės eilutės, todėl rang Λ = 3.

Matricos rango radimo algoritmą galima suformuluoti šitaip.

Elementariaisiais pertvarkiais matricai suteikiame trapecijos formą, at-
metame nulines eilutes ir nulinius stulpelius. Matricos rangas lygus gautosios
trapecinės matricos eilučių skaičiui.
Uždaviniai
24. Apskaičiuokite vektorių rinkinių rangus:
a) Oti = (O) 1), Ct2 = (3, 4), α , = (7, - 8 ) ;

b)a!=(J). ^ =( Z l ) . «,-(J). «'=(?)

c) CCi= (2, 3, 1), a , = ( - 3 , 2, 0), a , = ( - l , 8, 2);

d) Ot1 = (3, - 7 , - 1 3 ) , ot2 = (4, 3, - 8 ) , a , = ( - 5 , - 4 , 11), a4=(l, - 4 , -5);

4:»)· ~Й)' ~( H)' ""(-i)'

f ) «!=(13, 44, 10, - 7 ) ,
a , = (17, 29, 9, - 1 ) ,
otj=(l, 89, 13, - 2 5 ) ;
„ - ( j ) . .-(-I). .,=(-¾.

25. Apskaičiuokite matricų rangus:

c) / 3 5 1 1\ d) / 4 - 1 - 4 - 2 -10 -10 \
I - 1 - 2 - 3 2 1. j1 6 8 7 4 11 \
I 10 17 6 1 Į' 2 - 1 - 7 -18 -13 -12 I.
N-Il -19 - 9 1/ » 7 6 6 6 18 13 I
\3 5 1 -11 - 9 - 1 /
26. Apskaičiuokite matricų, kuriose a — parametras, rangus:
a) / 1 1 1 a \ b) Į \ ~a a-1 0 1 \
I 1 ι α 1 I . ( 1 α—1 a+2 3 J.
I l a l l / ' \ _9 4 - 5 0 /
\ a 1 1 1/
 §56. Tiesinių lygčių sistemos
suderintume sąlyga

Matricos rangu ir jo savybėmis remsimės nagrinėdami tiesinių lygčių

sistemas.
Tiesinių lygčių sistemai
n
a
Σ U x J = bI O'= 1 , • • · , m) (S)
7=1
yra ekvivalenti vektorinė lygtis
n
Σ = (V)
7=1
kurioje β_/ — sistemos matricos A j-asis stulpelis 0 = 1 , ..., n), o β — siste-
mos išplėstosios matricos B paskutinis stulpelis,
Г an a12 . . . aln \ / au a12 ... aln Ьг •
21 Й22 2
^ = Į «21 «22 · · · «2и I 5 = | ^ ' ' ' ^ " ^

1
«ral «m2 .· .·.· a«mn
MJ \a„
«ml «m2 · · · amn K
Įrodysime teoremą, vadinamą tiesinių lygčių sistemos suderintumo kri-
terijumi, arba Kronekerio—Kapelio teorema (L. Kronecker, 1823—1891,
vokiečių matematikas, A. Capelli, 1855—1910, italų matematikas).

64 teorema. Tiesinių lygčių sistema (S) yra suderinta tada ir tik tada,
kai rang/ί = rangi?.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad sistema (S) yra suderinta. Vadinasi, vek-

torius β yra vektorių β χ , ..., β„ tiesinė kombinacija, t. y.
n
β= Σ hh- (4-20)

Jeigu TSiTigA=r, tai matricoje A yra r tiesiškai nepriklausomų stulpelių,

o kiekvieni r + 1 stulpeliai jau yra tiesiškai priklausomi. Jeigu tiesiškai nep-
riklausomi yra stulpeliai
β*. ···> β ν
tai
r
C
β,= Σ JJ„K OVA).
Ar=I
Todėl, įrašę šias išraiškas į (4.20) lygybę, gauname
r r r
β= Σ h (Σ ' Ά - Σ <*βν
j*ik fc=l k= 1 k=1
 t
^h k + Σ lJcJh ···»r)·
J* Jt
Taigi vektorius β yra tų pačių r vektorių

β;,. ...,Pjr

tiesinė kombinacija. Šie vektoriai-stulpeliai ir matricoje B yra tiesiškai neprik-

lausomi.
Todėl rangv4 = rangl?=r. Vadinasi, teoremos sąlyga būtina.
Tarkime, kad rangai = rangfi= r.
Matricoje A imkime r tiesiškai nepriklausomų stulpelių

Рл, ···> Pv

Tie patys stulpeliai, aišku, bus nepriklausomi ir matricoje B. Kadangi

rangi?= r, tai vektoriai β, β^, . . . , βΛ jau bus tiesiškai priklausomi, t. y.
r

ιp + Σ c
J>K=°·
k=l
Jeigu tarsime, kad 1=0, tai bent vienas iš cJk turės būti nelygus nuliui. Vadi-
nasi, vektoriai β Λ , . . . , β^ būtų tiesiškai priklausomi. Tai prieštarauja jų pa-
rinkimui. Todėl ΙΦ0. Padaliję abi puses iš / ir atlikę) akivaizdžius pertvar-
kius, gauname
n
p= Σ h p;;
7=1

j о, УФА (A= 1, . . . , r),

J
~\ - C j l j = h ·

Ši lygybė reiškia, kad sistema (S) yra suderinta. Taigi teoremos sąlyga
pakankama.

65 teorema. Tiesinių lygčių sistema (S) yra apibrėžta, kai rang/f =rangB=n,
ir neapibrėžta, kai rang^4 = rang8<w.

Į r o d y m a s . Kai rang^ = rang5=n (tai gali būti tik tuo atveju, kai mįsn),
matricos A stulpeliai yra tiesiškai nepriklausomi.
Tarę, kad sistema turi du sprendinius (I1, ..., /„) ir ( t v ..., /„), t. y.
n n
1
Σ J^J=p- Σ iP^=P'
J=1 J-1
ir atėmę panariui šias lygybes, gauname
n
Σ Vj-WJ = O.
i =i
Kadangi β ? , ..., β„ yra tiesiškai nepriklausomi, tai pastaroji lygybė galima
tiktai tada, kai Ij = tj 0 = 1 , ..., и), t. y.

(I1, . . . , Q = Q1, ..., tn).

Kai rang/4 =rangi?<w, vektoriai β 1 ; ..., β„ yra tiesiškai priklausomi. Ta-
da galima rasti tokius skaičius /г,, ..., h„, kad būtų (A1, ..., A„)#0 ir
n
h
Σ jPj=0·
J=1

Tarkime, jog I1, ..., In yra sistemos (S) sprendinys, t. y.

n
Σ Wj=V-
J=I

Sudėję tas lygybes, gauname lygybę

n

J=i

kuri reiškia, kad (I1-^h1, ..., ln+hn) yra sistemos (S) sprendinys.
Tačiau (I1, ..., /„)/(/ 1 +A 1 , ..., /„+h n ), todėl sistema turi ne mažiau kaip
du skirtingus sprendinius ir yra neapibrėžta.

66 teorema. Tiesinių homogeninių lygčių sistema turi nenulinių sprendimų

tada ir tik tada, kai jos matricos rangas r mažesnis už kintamųjų skaičių.

Į r o d y m a s . Homogeninių lygčių sistema suderinta. Pagal 65 teoremą,

kai rangy4 = r < n , sistema neapibrėžta, taigi turi nenulinių sprendinių. Sąlyga
pakankama.
Jeigu homogeninių lygčių sistema turi nenulinj sprendinį (?1; ..., ί„)φΟ,
n
tai J t^β^ = O . Tai reiškia, kad matricos stulpeliai β 1; β 2 , ..., β„ yra tiesiš-
kai J=i
priklausomi. Taigi rangA<n.
Iš 66 teoremos išplaukia šitokios išvados:
1. Homogeninių lygčių sistema, kurioje lygčių yra mažiau negu kintamųjų,
turi nenulinių sprendinių.
2. Homogeninių lygčių sistema turi nenulinių sprendinių tada ir tik tada,
kai jos matricos stulpeliai yra tiesiškai priklausomi.
Pirmąją išvadą gauname iš 66 teoremos, pastebėję, kad

rang A ^ min {m, n}<n,

kai m<n.
Antrąją išvadą gauname iš 66 teoremos, pastebėję, kad matricos rangas
mažesnis už jos stulpelių skaičių tada ir tik tada, kai stulpeliai yra tiesiškai
priklausomi.
Remdamiesi matricų elementariaisiais pertvarkiais, galime šiek tiek mo-
difikuoti lygčių sistemos sprendimą Gauso metodu.
Sudarykime sistemos

Y ai]Xj = bl ( i = 1, . . . , m) (S)
i=i
išplėstąją matricą
' «11 «12 aln K\
B=I a i i
° 22 «г» b2

• «ml «m2 an

Sistemos elementarieji pertvarkiai sutampa su matricos B eilučių elemen-

tariaisiais pertvarkiais. Pakeisti sistemos; kintamųjų numeraciją — reiškia
sukeisti vietomis matricos B atitinkamus stulpelius. Vadinasi, jeigu, atlikę
matricos B eilučių elementariuosius pertvarkius ir sukeitę vietomis pirmuo-
sius n stulpelių, gausime matricą

tai sistema

Y C i j y j = Vi (/==1, ..., m), (S')

}=\

kurios išplėstoji matrica yra B', bus ekvivalenti sistemai (S) (čia reikia atsiž-
velgti į kintamųjų numeracijos pakeitimus).
Atlikdami matricos B eilučių elementariuosius pertvarkius ir sukeisdami
vietomis (jeigu reikia) pirmuosius n stulpelių, visada galime gauti matricą
B' (nulinių eilučių nerašome):
f
C11 c
12 · • Clr · • Cin b[ >
C
0 C22 . • 2r · • сгя Ъ'г
B' =
0 0 . . C rr . • • Crn b'r
0 . . 0 . .. 0 b 'r+ll
kurioje Сц Φ O ( / = 1 , ..., r). Šią matricą atitinkanti sistema
n
Y Cijyj = Vl (/= 1, ..., r),
J
o = b'r+1
ekvivalenti sistemai (S).
Iš sistemos suderintumo kriterijaus išplaukia, kad sistema yra:
suderinta, kai br+1=0,
nesuderinta, kai 6 r + , # 0 ,
apibrėžta, kai r=n ir b'r+1=0,
neapibrėžta, kai r<n ir
Taigi nereikia atlikinėti tiesinių lygčių sistemos elementariųjų pertvarkių,
galima juos atlikti su matrica B, po to spręsti sistemai (S) ekvivalenčią sistemą
(S'), jeigu ji suderinta, t. y. b'r+1=0, arba konstatuoti, kad sistema (S) neturi
sprendinių, jeigu Ь'г+1ф0. Matricoje B' visi c n # 0 ( i = l , ..., r). Todėl, kai
b r + 1 = 0 , 2-ąją eilutę padauginę iš — C12C221 ir pridėję prie 1-osios, po to 3-ąją
eilutę padauginę iš atitinkamų daugiklių ir atitinkamai pridėję prie 1-osios
ir 2-osios eilučių ir 1.1., matricą B' galime pertvarkyti j šitokios formos matri-
cą:
0 . .. 0 c
/Cll U + 1 · •• c{„ di
D= I 0 C22 . .. . 0 Clr + 1 · •• Cin dг

Vo 0 • • Crr C'rr + l • • c' dr

Ją atitinkanti sistema
n
Cnyt+ Y C l j y j = Cll 0=1.
J-r+i
ekvivalenti sistemai (S')> kartu ir sistemai (S).
Pastarosios sistemos sprendinį galime užrašyti iš karto, t. y.

J Vι = СЦ1 [dt — Y c'ijtj-r) 0=1. ···,'·),

J=r+1
Уг+к = h (f*eR) ( f c = l , . . . , n - r ) .
Kad gautume (S) sistemos sprendinį, užtenka grįžti prie senųjų žymėjimų
Pavyzdys. Išspręsime sistemą
X1- 2xa + 4x3 — 6xt= 9,
2X1 + 4X2 — 5jc,+ 3X4= —11,
— 3x1-5x, + 6x3+ XT= 13,
— 3x2 + 5x, — 2xt = 11.
Užrašome išplėstąją sistemos matricą
1 - 2 4 - 6 9 (-2) t
2 4 -5 3 -11 d)
- 3 - 5 6 1 13
0 - 3 5 - 2 11
Atliekame jos eilučių elementariuosius pertvarkius, kaip nurodyta schemoje,
'1 -2 4 - 6 9 \
O 8-13 15 - 2 9 \ j (3) t
0 - 3 5 -2 11 J
( - 1 ) ι ! (8) I "
.0-3 5 - 2 11 / ĮI
Atmetę nulinę eilutę ir sukeitę 2-ąją ir 3-ąją eilutes vietomis, gauname matricą
/1 -2 4 -6
9 y(3) t
B'=l o -3 5 -2
11 ( - 2 ) f t.
\o 0 1 1 I 29 (-2) (-5)1
Atlikę veiksmus, kaip nurodyta schemoje, gauname matricą
( 3 0 0 -72 3
0 -3 0 -147 6
0 0 1 29
Pasinaudoję formulėmis, užrašome sistemos bendrąjį sprendinį:
JC1= 1 +24/, x a = - 2 - 4 9 / , X 3 = 1 - 2 9 / , X4 = / (/eR),
arba (1 + 24/, - 2 — 49/, 1 - 2 9 / , /); čia / — laisvai pasirinktas parametras.

§57. Parametrinių tiesinių lygčių

sistemų sprendimas
Dažnai tenka spręsti tiesinių lygčių sistemas, kuriose kai kurie koeficien-
tai arba laisvieji nariai yra ne konkretūs skaičiai, o laisvi kintamieji, vadina-
mi parametrais. Sprendžiant parametrinių lygčių sistemas, pirmiausia, remian-
tis tiesinių lygčių sistemų suderintumo kriterijumi, reikia išsiaiškinti (jeigu
iš anksto nežinoma), su kokiomis parametrų reikšmėmis sistema yra sude-
rinta, t. y. kada
rang A = rang B.
Išsiaiškinus, kada sistema yra suderinta, dar reikia nustatyti, su kokio-
mis parametrų reikšmėmis ji apibrėžta, ir rasti visus sprendinius. Taigi teori-
ja nesudėtinga, bet, praktiškai sprendžiant tokias sistemas, kartais iškyla
daug sunkumų.
Išnagrinėkime sistemos
X1+ X2+ 4*3+ X 4 = a,
X1+ X2+ x3+4x„=l,
X 1 + OX2 + 3 x 3 + 2X 4 = 1,
Ox1+ x 2 + 2 x 3 + 3 x 4 = 1,
kurioje a yra parametras, sprendimą.
Sistemos išplėstąją matricą
1 1 4 1
/ t
i 1 1 4 ( - D (-1)
B=
a 3 2
Va 1 2 3
l·
keičiame atlikdami nurodytus schemoje eilučių elementariuosius pertvar-
kius, be to, gautoje matricoje pirmąją eilutę perkeliame į trečiąją vietą. Gau-
name matricą

(-i^)
i I
kurią vėl keičiame pagal nurodytą schemą ir gauname trapecinę matricą
( i i 4 1
O a- 1 - 2 O
B' = O O -3 a— 1
O O O 5 ( 1 —a) (1-β)(7-β)

Tiesinių lygčių sistema, kurios išplėstoji matrica yra B', ekvivalenti pradi-
nei sistemai.
Reikia nagrinėti du atvejus.
1. Jeigu α ψ \ , tai r a n g 5 = 4 , ir matricos iki brūkšnio rangas taip pat
lygus 4. Todėl sistema apibrėžta. Jos sprendinį randame išsprendę sistemą
+ *2 + Xi + 4*4 = 1,
(a- 1) x 2 + 2 * 3 - 2 x 4 = O,
3 * з — Зл: 4 = a — 1,
(l-a)(7-a)
5(1 -a)xt =

Gauname
_ 1 _ 2 4a+ 2 7-a
X1- j , X2- —J Xo - X =
15 ' " 4i 15
2. Jeigu a=l, tai matrica B' yra šitokio pavidalo:
1 1 1 4 1
0 0 2 - 2 0
0 0 3 - 3 0
.0 0 0 0 0

Joje 2-oji ir 3-oji eilutės proporcingos, todėl rang B' = 2.

Atmetę paskutinį stulpelį, taip pat gausime matricą, kurios rangas lygus
2. Todėl sistema suderinta. Jos sprendinį randame spręsdami sistemą
Xi + X 2 + X 3 4- 4x 4 = 1,
2x 3 - 2 X4 = O,
X j = I - / j — 5 i 2 , X 2 = / j , X3 = Xi=I2 (ti, ?2eR).
 Taigi sistema yra suderinta su visomis parametro reikšmėmis. Be to,
kai a = 1, sistema neapibrėžta ir jos bendrasis sprendinys yra
( l - / i - 5 f „ h, h, h) ( ų , i 2 eR),
o kai αφ 1, sistema apibrėžta ir jos sprendinys yra
į_\_ 4a + 2 7 —α \
\ 3 ' 3 ' 15 ' 15 / '

Uždaviniai
Išspręskite parametrinių tiesinių lygčių sistemas.
27. ax+by=a,
χ— y=b.
28. a2x-b'y=a'+b2,
2a'x+b(a-b)y=3a2+b2.
29. x+y=a,
x+z=b,
y+z = c.
30. axi+x2+xs+xl = l,
Ox1 + (1 + b)x2 + 3x,—6xt = 3,
(α—ό)χ>+3χ 4 = 6,
Iaxl+(2 - b)x, -(a- b)x,+ (a+b]x t =a-b.
31. 2 ^ + 2 ^ + ((3+1)^:, + ( 0 + 1 ) ^ = 2 6 ,
Xi+ X1+ахъ + Xt=b,
X1 + 6 * 2 + X j + X* = a,
(6 + 1 )x x +(6 + 1 )x, + 2x„+2x 4 = 2a.
32. X 1 - 3 x 2 + 4 x 3 - 7 x 4 = 3,
2x 1 + 4 x 2 - 3 x , + 5 x 4 = 1 8 ,
—X 1 + 9 x j + x , — a x 4 = l —a.
 V skyrius

Matricos ir determinantai

§58. Pagrindinės sąvokos

Su matricomis susipažinome nagrinėdami tiesinių lygčių sistemas. Tada

išmokome atlikti matricų elementariuosius pertvarkius ir rasti jų rangus.
Šiame skyriuje plačiau susipažinsime su matricų teorija.

Stačiakampę lentelę, sudarytą iš lauko L elementų, vadiname

matrica (stačiakampe).

Matricas žymėsime didžiosiomis raidėmis. Stačiakampę lentelę apskliau-

sime lenktais skliaustais

Elementai aik vadinami matricos elementais. Indeksas ik rodo, kad tas ele-
mentas yra i-ojoje eilutėje ir k-ajame stulpelyje, t. y. /-osios eilutės ir A-ojo
stulpelio sankirtoje. Vartojamas ir sutrumpintas lentelės užrašas: suskliau-
džiamas tik elementas aik ir nurodoma, kokias reikšmes įgyja ink:

A = (aik) (/=I m, k= 1, . . . , n).

Tuo atveju, kai m ir n, t. y. eilučių ir stulpelių skaičius, yra iš anksto fiksuoti,

rašoma tiesiog
A = (alt).

Be šių žymėjimų, kur tai bus patogu, vartosime dar vieną:

\ 1Г.71 193
čia αj = ( a u , ..., ain) ( / = 1 , ..., m) — matricos i-oji eilutė, t. y. и-matis vek-
torius-eilutė, o
' Olk

P4 = I I (fc=i, ..., n)

— matricos A-asis stulpelis, t. y. m-matis vektorius-stulpelis.

Taigi aiškiai matome, kad matrica yra m n-mačių vektorių-eilučių rinki-
nys arba и /и-mačių vektorių-stulpelių rinkinys.

Kai matricoje A yra m eilučių ir n stulpelių, ji vadinama [mxn] eilės

matrica. Matricos eilę žymėsime simboliu τ (A), t. y. τ (А)=[тхп].

2
6 3 ' -( O 1 " 3 - 2 - 5 ) ' О » . !.3.0). * - ( ; ) •
7 10 -9/
τ (Λ) = [4 χ 31, τ (B)—[2 χ 5], τ ( 0 = [1χ4], τ(Ζ>) = [ 3 χ 1 ] .
Lengva pastebėti, kad vektorius-eilutė ( a u ..., a„) yra [1 χ и] eilės matrica'
o vektorius-stulpelis
Л
b,

\ь„
yra [иг χ 1] eilės matrica.
Matrica, kurios eilučių ir stulpelių skaičius yra vienodas (t. y. m=n), va-
dinama kvadratine n-osios eilės matrica. Matricos
-3 0 1 1\ a 12 . ,• • oln\
Sa"
4 6 0 9 a 22 · •• • Oin J
B II , A J J °21
•(-i i)· 3 -2 1 -1
-5 0 \ anl OnZ • •• · Onn /
0 1 į
yra atitinkamai 2-osios, 4-osios ir и-osios eilės kvadratinės matricos.
Kvadratinės matricos elementai a n , d 22 , ..., ann sudaro pagrindinę įstri-
žainę. Elementai aln, ain- 1; ..., anl sudaro antrąją įstrižainę, vadinamą šalu-
tine įstrižaine.
Matricoms, kaip ir vektoriams, įvedama transponavimo operacija. Jei-
gu matricos
"n olt ... O1

4
a21 oi2 • •• • Oin

Omi .•• Omn

eilutes transponuosime ir, nekeisdami jų tvarkos, vėl sudarysime matricą,
tai gausime transponuotąją matricą
a
j Il Osi · '
[ OlJ O 22 . .•• «m2

Il
Ul. агп • · a m n j
r
Kai τ ( A ) = [ m x r i \ , tai, aišku, T ( ^ ) = I n x m ] .
Transponuojant kvadratines matricas, pagrindinės įstrižainės elementai
lieka savo vietose.
Pavyzdys. Jeigu

Abiejų matricų pagrindinę įstrižainę sudaro skaičiai 2, 1, O, 19.

Kvadratinė matrica, kurios elementai turi savybę

Chk = Ctki (i, k=l, . . n ) ,
vadinama simetrine.
Kvadratinė matrica, kurios elementai turi savybę
aik= -akt (i, k= 1, . . ., n),
vadinama antisimetrine.

Iš apibrėžimo išplaukia, kad ал=—ан, kai i=k, o iš pastarųjų lygybių

-Oil = O ( i = l , ..., n), t. y. antisimetrinės matricos pagrindinės įstrižainės
elementai yra nuliai.
Pavyzdys. Matrica

/1 3 4 7 1\

ί 43 -- 21 - 23 - 45
I\ 7 5 - 4 8 '/ ))
simetrinė, o matrica
О 2 -1 6 8
-2 О 3 -2 1
B= 1 -3 О 3 -1
-6 2 -3 О -2
-8 -1 1 2 О
antisimetrine.
 Dvi vienodos eilės matricos vadinamos lygiomis, kai jų atitinkami
elementai yra lygūs.

Tarkime, kad A=(aik), B=(bik) ir i(A)=z(B)=[mxn], A=B tada ir tik

tada, kai
aik = bik (i= 1 m, k= 1 n).
Kai A yra simetrinė,
AT = A.
Kita vertus, su kiekviena matrica A
(At)t = A,
t. y. transponavę matricą du kartus, vėl gauname tą pačią matricą.

[my.n] eilės matrica, kurios visi elementai yra nuliai, vadinama

[m χ n] eilės nuline matrica arba tiesiog nuline matrica ir žymima O.

Kvadratinę n-osios eilės matricą, kurios pagrindinės įstrižainės ele-

mentai yra vienetai, o visi kiti elementai — nuliai, vadiname vienetine
n-osios eilės matrica ir žymime En.

Pavyzdys.
1 0 0 . . 0

0
0 1 0 • . 0 0
1 0 0 1 . . 0 0
0 En = ' n eilučių
0 1 / 0 0 0 . . 1 0
Vo 0 0 . . 0 1

n stulpelių

§59. Matricų sudėtis ir daugyba iš lauko elementų

Šiame paragrafe nagrinėsime vienodos eilės matricas, todėl jų eilės kiek-

vienu atveju nenurodinėsime.
Aibę [my. n] eilės matricų, kurių elementai yra lauko L elementai, žymė-
sime
SWtaxri(L) = {(«!*)C= 1. ···> m, k= 1, ..., n)\aikeL).
Šios aibės elementų, t. y. matricų, lygybę jau esame apibrėžę. Dabar apibrė-
šime matricų sudėties ir daugybos iš lauko L elementų veiksmus ir nusta-
tysime tų veiksmų savybes.
 Dviejų matricų A=(alk) ir B=(bik) suma vadiname matricą C=(cik),
kurios kiekvienas elementas yra matricų A ir B atitinkamų elementų
suma, t. y.
cik = alk + bik (i= I, . . . , m, k= I, ..., n).

Pavyzdys. Apskaičiuokime A + B, kai

Turime:
( 3

0 - 1
2

2
1 4\

- 3 J, B=I
/-2

6
1

3 2
-4 5\

-1 }
5 6 - 7 O/ \ 8 15—23 -41 /

( 3+ (-2)
0+ 6
5+ 8
2+1
-1 +3
6+15 -
1+(-4)
2+ 2
7 + (-23)

Sakykime, kad A=(alk) yra matrica su elementais iš lauko L, o IeL

bet kuris lauko elementas.

Padauginti matricą A iš I — reiškia kiekvieną jos elementą pa-

dauginti iš I, t. y. IA = (Iaik).

Pavyzdys. Matricos

ir skaičiaus / = — sandauga yra

1 —

2 4
/ 3 -8
-4 3 3
I j 1
3 ! 0 2 7 _2
\-2 5 -9 3
5^
3

Kokios šių veiksmų savybės? Matysime, kad jų savybės analogiškos

//-mačių vektorių sudėties ir daugybos iš skaičiaus savybėms.

67 teorema. Matricų aibė sIRtmxnl (L) yra uždara matricų sudėties ir daugy-
bos iš lauko L elementų atžvilgiu.

Į r o d y m a s . Kadangi yra teisingi teiginiai

(Va, beL) a + beL ir (WaeL, IeL) IaeL,
tai teisingi ir teiginiai
( V A , BeWlmxn-I(L)) А+ВеШ [m χ и] (L),
(V Л e 9Jl [m x „j (L), Ie L) IA e 2 П С ш х я ] ( Ь ) ,

kurie reiškia teoremos tvirtinimą.

Matricų sudėties pagrindinės savybės išplaukia iš šios teoremos.

68 teorema. Struktūra (®i[ mx „j (L), + ) yra komutatyvi grupė.

Į r o d y m a s . Užtenka įsitikinti, kad matricų sudėtis komutatyvi, asocia-

tyvi, turi neutralųjį elementą ir kad kiekviena matrica turi simetrišką sudėties
atžvilgiu matricą (priešingą).
Tarkime, kad A=(au), B = (bu), C=(cu) yra [mxn] eilės matricos, kurių
elementai yra iš lauko L.
1. Kadangi teisingas teiginys
( V a , beL) a + b = b + a,
tai A +B=B+A — matricų sudėtis komutatyvi.
2. Kadangi teisingas teiginys
( V a , b, ceL) (a + b) + c = a + (b +c),
tai 3.ir Kadangi
(A+B)+C=A + (B+C)
teisingas - matricų sudėtis asociatyvi.
teiginys
(VaeL) a + O^a,

tai, pažymėję O = (O i ) [/и χ и] eilės matricą, kurios visi elementai yra lauko
L nuliai, gauname teisingą teiginį:
(VA e9Ji[mx„](L)) A + 0 = 0 + A = A.

Tai rodo, kad nulinė matrica O yra matricų sudėties neutralusis elemen-
tas.
4. Paėmę lygtį A + X= O, kurioje X — [mxn] eilės matrica su nežinomais
elementais
* = (Xlj),

gauname (au+xu) = 0 arba jai ekvivalenčią tiesinių lygčių sistemą au +

+xu=0L ( / = 1 , ..., m, j=\, ..., n). Išsprendę šią sistemą, gauname

Xu= —atJeL 0 = 1 , . . . , m, j= 1, .. ., n).

Taigi
— Λ = ( — atj) e 5R[m χ „j (L).
Teorema įrodyta.
Iš tų keturių savybių išplaukia, kad matricų sudėties savybės analogiš-
kos komutatyviosios grupės 1 — 9 savybėms (žr. II skyr., § 27).
 Matricų daugybos iš lauko L elementų savybės.
1. (V A e3Ji [ m x л ] (L)) Il-A = A; čia \L —lauko L vienetas.
Ši savybė išplaukia iš to, kad su kiekvienu aeL, 1 L-a=a.
2. (V A e STf [m χ л] (L)> Iе L) IA = Al — daugyba komutatyvi.
Savybė išplaukia iš lauko L daugybos komutatyvumo.
3. (V Λ e 9Ji [ m x n ] (L), /, t e L) (lt) A = I (tA)-daugyba asociatyvi.
Ši savybė išplaukia iš lauko L daugybos asociatyvumo.
4. (WA e SR tmxn ] (L), /, te L) (I +1) A = IA +1A- daugyba iš lauko L
elemento distributyvi lauko elementų sudėties atžvilgiu.
5. (W A, Be sJLRtm x n ] (L), I e L) I (A+B) = lA + lB - daugyba distributyvi
matricų sudėties atžvilgiu.
4 ir 5 savybės yra lauko L daugybos distributyvumo sudėties atžvilgiu
išvados.
4 ir 5 savybes galima apibendrinti šitaip:
k k
6. a) ( Σ Ii) A= Y I1A,
i=l i=l
S S

b) / Σ AJ= Y1 IAJ,
J=i J=I
k s k s
O ( I U ) ( Y A j ) = Y YliAj;
;=i J=I i=i J=I
čia I1, ...,Ik- lauko L elementai, A1, ...,As- [m χ и] eilės matricos su ele-
mentais iš lauko L.
Pastarosios lygybės įrodomos matematinės indukcijos metodu.
Kadangi išvardytos matricų sudėties ir matiicų daugybos iš lauko elemen-
tų savybės yra analogiškos vektorių-eilučių sudėties ir daugybos iš skaičiaus
savybėms, tai tuo atveju, kai L yra realiųjų skaičių laukas, visas tas savybes
galime išreikšti šitaip.
Matricai A=(aik) ( i = l , ..., m, k=r, ..., n) priskirkime лии-matį vekto-
rių-eilutę
= ···, aln, a21, . . . , a2„, ..., aml, ..., amn).
Tokia atitiktis yra abipus vienareikšmė, t. y. skirtingas |/и χ я] eilės matri-
cas atitinka skirtingi /яи-mačiai vektoriai-eilutės ir atvirkščiai.
Taigi A<-><xA. Be to, A + B<-*x. A + ctB, nes
0^+8 = (^11 + ^11, ···, aln + bln, . . . , aml + bmi, . . a m „ + bmn)
ir IA<r->l<xA.
Todėl visos Аии-mačių vektorių erdvės Rm" savybės būdingos ir matricų
erdvei SR t m x n ] (R).
Priminsime, kad iš sudėties 4 savybės išplaukia, jog matricos atimamos
pagal šitokią taisyklę:
B-A=B + (-A) = (bu-au).
 Uždaviniai
1. Raskite matricų
418 31 5 0\
3 - 6 18 3 57 - 1 8 16 27 3 18 - 2 7 1
2 0 - 7 0 -1 23 136 - 8 4 - 2 342 16 -3
-33 5 9 -4 7 -15 9 56 15 - 1 0 - 3 2 0
1-14 8 13 14 17 285 -2 0 2 3 -5
14 - 1 9 27 -

elementus a23, ati, o 53 , o e a , a2S, a,„ a3i, a 5 1 ir nustatykite tų matricų eiles.

2. Raskite pirmojo uždavinio matricų transponuotąsias matricas.
3. Raskite kvadratinių matricų

\ Į 8-4 3 - 5 2

( 8 -14

- I
23

19 —27 / ' \
7
0
13
18 - 1 7
29
14
0
3
3
1
2 -
0
1
5

pagrindinės ir šalutinės įstrižainės elementus. Transponuokite tas matricas ir išsiaiškinkite,

ar jos yra simetrinės.
4. Užrašykite po vieną 2-osios, 3-osios, 4-osios, 5-osios ir 7-osios eilės simetrinių ir
antisimetrinių matricų pavyzdį.
5. Duotos matricos:

Apskaičiuokite: 1) ( - 1 ) / 1 , 2) 5A, 3) - 3 B , 4) A + B, 5) A-B, 6) AA + 3B, 7) - I A -

-5 B.
6. Įrodykite:
a) (A+B)T = AT+ BT-,
b) (cA) T = cA T ;
т т
c) (C1A+ сгВ) = C1At+ сгВ ;
čia c, C1 ir C2 — bet kokie skaičiai, o A ir B — vienodos eilės matricos.
7. Suformuluokite matricų sudėties savybes, atitinkančias komutatyviosios grupės
1 —9 savybes (žr. Uskyr., § 27). [rodykite jas dviem būdais: 1) remdamiesi 68 teorema, 2) rem-
damiesi matricų sudėties apibrėžimu. Paaiškinkite, kuo šie įrodymai skiriasi.
8. Įrodykite šiuos teiginius:
a) O L-A = O, b) I-O = O, c) KA = A+ ...+A, (-K) A=-A-.. .-A;

čia Ol — lauko nulis, O — nulinė matrica, A — bet kokia [m χ n] eilės matrica, к — na-
tūrinis skaičius.
9. Įrodykite suformuluotas matricų daugybos iš lauko elementų 6, a —c, savybes.
 §60. Matricų daugyba ir jos savybės

Matricų sudėties ir daugybos iš lauko L elementų veiksmai paprastai

apibrėžiami, lengvai atliekami ir turi įprastas savybes. Sudėtingesnis ir sun-
kiau išmokstamas matricų daugybos veiksmas. Todėl šį paragrafą reikia stu-
dijuoti ypač atidžiai.
Matricų daugybos prasmė išaiškės vėliau, nagrinėjant tiesinius operato-
rius, bazės keitimą ir kt. Dabar apibrėšime matricų daugybą bendriausiu
atveju, išmoksime atlikti praktiškai ir išnagrinėsime jos savybes.

Jeigu A=(au) yra [ли χ j] eilės matrica ir B=(bJk) yra [ί χ и] eilės

matrica, tai matricų A ir B sandauga vadinama τ (C) = [m χ n] eilės mat-
rica AB=C=(cik), kurios kiekvienas elementas apskaičiuojamas iš
formulės
S

Cik=Yaijbjk (/= 1, . . ., m, k= 1, ..., n). (5.1)

J=ι

Pavyzdys. Jeigu

B=

tai τ (Л) = [3х4], τ ( β ) = [4χ2], ir šias matricas galime sudauginti. Gausime matrica. C r
kuri bus τ (C) = [3x 2] eilės.
S

Formulė Cik= aijbjk reiškia: norint apskaičiuoti sandaugos AB ele-

J-i
mentą cik, esantį z'-ojoje eilutėje ir £>ajamc stulpelyje, reikia imti matricos
A z-ąją eilutę ir matricos B k-ąjį stulpelį, sudauginti jų atitinkamus elementus
ir gautąsias sandaugas sudėti.
Šiuo atveju nesunkiai gauname:
c „ = l - ( - 3 ) + 0- 1 + 1 - ( - 1 ) + 3 - 5 = 1 1 ,
C 1 2 =I . 1 + 0 - 0 + 1 - 1 + 3 - 2 = 8,
C21 = 2- ( - 3 ) + 4- 1 + ( - 1 ) - ( - 1 ) + 1 · 5 = 4,
C22 = 2 - 1 + 4 - 0 + ( - 1 ) · 1 + 1- 2 = 3,
c31=3-(-3) + (-2)- 1+0-(-1)+1 - 5 = - 6 ,
c,» = 3 - 1 + ( - 2 ) - 0 + 0 - 1 + 1 -2 = 5.
Taigi

Hi)
 Iš apibrėžimo aišku, kad sudauginti galima tik tokias dvi matricas, kurių
pirmosios stulpelių skaičius lygus antrosios eilučių skaičiui. Todėl, jeigu
A ir B yra tos pačios eilės kvadratinės matricos, tai jas galima sudauginti,
t. y. apskaičiuoti sandaugą AB, taip pat ir sandaugą BA. Kvadratinėms n-
osios eilės matricoms (5.1) formulė bus šitokia:
n
Cik= Σ aUbJk O', k=\, ..., n). (5.2)
J-J
Kokias savybes turi matricų daugyba, taip pat matricų daugyba ir matri-
cų sudėtis kartu?

69 teorema. Kvadratinių n-osios eilės matricų su elementais iš lauko L

aibė uždara matricų daugybos atžvilgiu.

Į r o d y m a s . Jeigu A=(Oij) ir B=(bJk) yra kvadratinės и-osios eilės mat-

ricos ir aueL, bJkeL, tai

a
C
lk = Σ UbJke L ('"> k
= 1, . . . , n).

Taigi matricos AB elementai priklauso laukui L.

Matricų daugyba nekomutatyvi — yra tokių matricų A ir B, kurių

AB Φ ΒΑ.
Kad tuo įsitikintume, imkime matricas

A =
(o o)· 4 - 1 4)
ir apskaičiuokime AB ir BA. Gausime

AB
=(~l ")· -2)·
t. у. ΑΒφΒΑ.
Tačiau yra ir tokių matricų, kurių AB = BA. Jas vadiname komutuojan-
čiomis. Kadangi AA=AA, tai kiekviena matrica pati su savimi komutuo-
ja·

70 teorema. Su kiekviena kvadratine n-osios eilės matrica A teisinga ly-

gybė
AEn = EnA- A.
Sią savybę turi vienintelė matrica En.
Įrodymas. Sakykime,
A= (a i j), En = (Sjk);
čia
1, k= j,
О, к Φ j.
Tada
n
AEn = (Clk), Cik=J a,j8jk = alk8kk = aik (i, k= 1, ..., n).

Kita vertus,
л
EnA = (dik), dik= J 8tJaJk = 8iialk = aik (i, k= 1, ..., n).
J=I
Todėl EnA = AEn = A. Vadinasi, matrica En yra vienetinis elementas n-osios
eilės kvadratinių matricų aibėje.
Įrodysime, kad nėra kitos tokios matricos, kuri turėtų tą pačią savybę.
Tarkime, kad tokia matrica yra E=(etj), t. y. AE=EA=A su kiekviena
matrica A. Fiksuokime s. Paėmę matricą A=(aik), kurioje tik а^ФO, o visi
kiti elementai yra nuliai, iš lygybės AE=A gausime

Todėl esjk = 0, kai s φ k ir C s s =I.

Iš lygybės EA=A gauname

Todėl e i s = 0, kai i Φ s.
Imdami 5 = 1 , . . . , n , matome, kad matricos E visi pagrindinės įstrižainės
elementai yra vienetai, o visi kiti elementai — nuliai.
Vadinasi, tarę, kad galioja lygybė AE=EA=A su kiekviena matrica
A, įsitikinome, jog E=En.
Teisingas ir šitoks teiginys.

Su kiekviena [m χ n] eilės matrica A teisingos lygybės

AEn = A, EmA = A.

Teiginys įrodomas visiškai taip pat, kaip 70 teoremos pirmoji dalis.

70 teorema rodo, kad n-osios eilės kvadratinių matricų daugyba turi neu-
tralųjį elementą — vienetinę matricą En. Jos antroji dalis reiškia, kad n-osios
eilės kvadratinių matricų daugybos vienetinis elementas yra vienintelis.

71 teorema. Matricų daugyba yra asociatyvi, t. y. su visomis n-osios eilės

kvadratinėmis matricomis A, B ir C teisinga lygybė (AB)C=A(BC).

Įrodymas. Kai
A=(Ctu), B = (bя), C=(clk),
pažymėję AB=(da)9 (AB)C=H=(Hik)i pagal daugybos apibrėžimą gauname
n
du = Σ Oijbjl,
J= i

n n n
a b
h i k = Σ ducik = Σ Σ U JicIk- (5.3)
Z=I J= ι ι = ι

Pažymėję BC = (gJk), A(BC) = H=(hlk), analogiškai gauname

n
Sjk= Σ >
I= 1
n n n
a a b
hik= Σ USjk= Σ Σ U JicIk- (5.4)
J=1 J=I /=1

Iš (5.3) ir (5.4) lygybių hik = hik (i, k = 1 n), t. y. H=H. Tai ir reikėjo
įrodyti.

72 teorema. Matricų daugyba ir sudėtis turi distributyvumo savybę, t. y.

kad ir kokios būtų n-osios eilės kvadratinės matricos A, B ir C, yra teisingos
lygybės (A+B)C=AC+BC, C(A +B) =CA + CB.

Į r o d y m a s . Jeigu (A + B)C= D = (dlk) ir AC+ BC= H=(hik), tai

n n n
dik= Σ (au +bu) c
Jk= Σ a c
U Jk+ Σ b c
U Jk>
J= I J=1 J=ι
η η
h
Ik= Σ U Jk+ Σ bUcJk- a c
J=1 J=1

Taigi dik = hik (i, к= 1, ..., и), t. y. D = H.

Antrasis tvirtinimas įrodomas analogiškai.
Šios teoremos lengvai apibendrinamos: 71 teorema - bet kokiam baig-
tiniam dauginamųjų skaičiui, 72 teorema - bet kokiam baigtiniam dėmenų
skaičiui. Taigi kelių matricų sandauga nepriklauso nuo dauginimo tvarkos,
svarbu nesukeisti dauginamųjų vietomis. Be to, atliekant sudėtį ir daugybą,
galima grupuoti dėmenis.
Įsitikinome, kad (9Ji [ m x n ] (L), + ) yra komutatyvioji grupė, kad kvadra-
tinių matricų daugyba asociatyvi ir turi distributyvumo savybę (71 ir 72
teoremos), be to, kvadratinių matricų daugyba turi neutralųjį elementą -
vienetinę matricą. Taigi teisinga šitokia teorema.
 73 teorema, n-osios eilės kvadratinių matricų su elementais iš lauko L aibė
yra žiedas su vienetu matricų sudėties ir daugybos atžvilgiu, t. y. algebrinės struk-
tūros
(9Л[пх„](L), + , · )

yra žiedai su vienetu.

Kadangi matricų daugyba nekomutatyvi, tai tie žiedai yra nekomutatyvūs.
Pateiksime dar keletą matricų (nebūtinai kvadratinių) daugybos savybių.

74 teorema. Matricų sandaugos transponuota matrica lygi transponuotų

dauginamųjų matricų, paimtų atvirkščia tvarka, sandaugai, t. y.

(.AB)T = BTAT.

Į r o d y m a s . Šią teoremą įrodome bendruoju atveju, t. y. stačiakampėms

matricoms. Tarkime, kad A = (au) yra [m χ i] eilės matrica ir B = (bjk) yra
[5 χ n] eilės matrica. Jeigu

(AB)T = D = (dlk) ir AB = C = (cik),

tai
dik = cki (i= 1, . . n , k= 1, . . . , m).
Kadangi
s
c = a
Iii Σ kjb]l,
j=1
tai ir
S

d
Ik=JbjiOkj O = 1, . . . , n, k= 1, . . . , m). (5.5)
J=1
Matricas BT ir AT galima sudauginti, nes τ(Βτ) = [n χ i], τ(At) = [s y. m].
S

P a ž y m ė j ę AT = (AJK), BT = (EU) ir BTAT = H = (HIK), g a u n a m e IHK=JBlJajk.

j=1
Pagal transponavimo apibrėžimą
j
b u = b Ji, ajk = ak j, t. y. Iiik=JbjiUkj. (5.6)
J=1
(5.5) ir (5.6) lygybės rodo, kad D = H.

75 teorema. Matricų sandaugos rangas ne didesnis už dauginamųjų rangus,

t. y. r a n g a i ? ) ^ m i n { r a n g A, rangi?}.

Į r o d y m a s . Jeigu A = (au) ir t ( ^ ) = [ m x j ] , B = (bjk) ir t(5) = [jx/i], tai

AB = (Cik) ir τ (Λ5) = [m χ л].

 Pažymėkime rang (AB) = r, rang A = r A, rang B= rB. Kadangi

Cik= Σ а и Ь л ( / = 1 , . . . , m, A = 1, . . . , n),
7= 1

lai

a b
Σ U Jk

C Σ a
2Jb.Jk
2k n).
J=1 ( A = 1,
C
mk,

Σ a^bJk
V;=, /
Ši lygybė reiškia, kad matricos AB stulpeliai yra matricos A stulpelių tiesi-
nės kombinacijos. Kadangi matricos A rangas lygus r A , o visi matricos AB
stulpeliai yra matricos A stulpelių tiesinės kombinacijos, tai iš rango apibrė-
žimo ir 51 teoremos išplaukia, kad bet kurie rA+1 matricos AB stulpeliai
yra tiesiškai priklausomi. Todėl r ^ r A .
Kadangi

C j = ( Σ Σ Σ a b
a
(c n , C12, . . . , UbJi> a
UbJ-*> U Jn)=
J=1 J=1 J= 1
s

= Σ 0U (bJl' b
J2> •··» ^n) 0'=1> m),
J=i
tai matricos Λ.6 eilutės yra matricos £ eilučių tiesinės kombinacijos. Todėl
r<rB.
Uždaviniai
10. Apskaičiuokite sandaugas AB ir BA, kai duotos matricos:

b) Λ =

c) Λ =

1 0 - 1 2 0
0 1 2 - 1 1
d) Λ = | 1 2 0 1 0
2 1 - 1 0 1
10 2 0 1 -1 2 - 1
 11. Apskaičiuokite sandaugas 4B, kai duotos matricos

a)

b)

c)

d)

12. Kvadratinės matricos pėdsaku va· inama jos pagrindinės įstrižainės elementų su-
Įrodykite, kad matricų AB ir BA pėc sakai lygūs.
13. Matricos A ir B simetrinės. Įrodykl te, kad AB taip pat simetrinė, kai AB=BA.
14. Apskaičiuokite A +BX+ CX1, kai

X
•t:ir·

15. Raskite visas antrosios eilės kvadra ines matricas, kurių kvadratas yra nulinė
matrica.
16. Raskite visas antrosios eilės matricas, kurių kvadratas yra vienetinė matrica.
17. Įrodykite, kad su bet kokiomis matricomis A, B, Cteisinga lygybė (AB)C=A (ВС),
jei tik τ (A) = [mx s], x(B) = [sxk], -г(С) = [*хл].
18. Įrodykite, kad su bet kokiomis matricomis A, B, C teisingos lygybės (A + B)C=
= AC+BC, C (A+B)=CA + CB, jei tik užrašytieji reiškiniai turi prasmę.
19. Įrodykite šiuos teiginius:
1) jeigu su kiekviena Imx n] eilės matrica A teisinga lygybė EA = A, tai
E=Hm.
2) jeigu su kiekviena [mx n] eilės matrica A teisinga lygybė AE=A, tai
E=En.

§61. M a t r i c a i atvirkštinės matricos e g z i s t a v i m o

s ą l y g o s ir jos radimas
59 paragrafe nustatėme, kad kiekviena (kvadratinė) matrica turi prie-
šingąją matricą — matricą, simetrišką sudėties atžvilgiu. Kokios kvadrati-
nės matricos turi simetriškas daugybos atžvilgiu matricas, t. y. atvirkštines?
 Kvadratinei matricai A atvirkštine matrica vadiname matricą A'1,
su kuria teisingos lygybės
AA' -A-1A = En.

Norint rasti matricai A atvirkštinę matricą A \ reikia spręsti lygtis

AX = En ir YA=En;
čia X, Y — nežinomos, tos pačios eilės kaip ir A, kvadratinės matricos.
Jeigu tos lygtys turi sprendinių ir jie sutampa, tai matrica A turi atvirkštinę
matricą A~\ kuri yra tų lygčių sprendinys. Įrodinėjant, kad matrica A turi
atvirkštinę, užtenka parodyti, kad šios lygtys turi sprendinių ir tie sprendi-
niai sutampa.
Nagrinėdami užrašytąsias lygtis, rasime sąlygą, kuriai esant matrica A
turi atvirkštinę matricą. Kartu išsiaiškinsime, kokiu būdu randama matricos
A atvirkštinė matrica.
Pirmiausia įrodysime šitokį teiginį.

Jeigu lygtis AX=En turi sprendinį, tai ir lygtis YA = En turi sprendinį;

abiejų lygčių sprendiniai sutampa.

Į r o d y m a s . Pažymėkime lygties AX=En sprendinį A'. Lygtį

YA=En
padauginę iš dešinės iš A', gauname
Y = A',
1
nes AA'= En, o YEn=Y, EnA = A'.
Analogiškai galime įrodyti teiginį: jeigu lygtis YA = En turi sprendinį, tai
ir lygtis AX=En turi tą patį sprendinį.
Iš viso to išplaukia, kad, ieškant kvadratinei matricai A atvirkštinės, už-
tenka spręsti vieną lygtį, pavyzdžiui, AX=En.
Nesunku įsitikinti, kad kai kurios matricos turi atvirkštines.
Pavyzdys. 1) E~l=E, nes EE=E;
2) matricai D = Utij),
ί ά,ΦO, J = ',
I O, i Φι,
atvirkštinė yra matrica
1
O
J_
O d, O
D-

O O ...
V
Kokios matricos turi atvirkštines matricas? Kaip susijęs atvirkštinės
matricos egzistavimas su matricos rangu?
 Kvadratinė n-osios eilės matrica A vadinama reguli triąja,jei rangA =
= n, ir singuliariąja, jei rang A<n.

Praeitame skyriuje įsitikinome, kad egzistuoja kvadratinės matricos,

kurių rangas lygus matricos eilei, ir tokios kvadratinės matricos, kurių ran-
gas mažesnis už matricos eilę. Taigi egzistuoja tiek regu iariosios, tiek ir sin-
guliariosios matricos.

76 teorema. Kad matrica A turėtų atvirkštinę, būtina ir pakanka, jog ji

būtų reguliari.

Į r o d y m a s . B ū t i n u m a s . Tarkime, kad egzistuoja tokia matrica A"1,

jog AA'1 = E. Kadangi rangE=n, o r a n g ( A A ' ^ ^ r a n g A , tai « = rang£"<
<rang/l. Kvadratinės matricos rangas ne didesnis už matricos eilę, t. y.
rang^K/7. Iš šių nelygybių išplaukia, kad rangA=n, t. y A — reguliarioji
matrica.
P a k a n k a m u m a s . Tarę, kad rangA=n, A=(at]), X=(xJk), lygtį AX=
= E užrašome šitaip:

Σ a
UxJi Σ a
UxJi ··• Σ a x
u J"
J=1

Σ a2j x Ji Σ a2J x J 2 • · • Σ a ^ x J"

J=1 J=1 J=1

a
ItJ xJ 1 a
nJ x
J 2 • · • Σ a-JxJ•»I
J=1 J= 1 /

Remdamiesi matricų lygybės apibrėžimu, gauname n tiesiniu lygčių sistemų

su kintamaisiais x u , x2k, ..., xnk:
n
a x
Σ U Jk = O (i Φ k , i= 1, . . . , n),
J= i

aklkjx ji
Jk 1 (k= 1, 2, . . . , n). (S k )
J=i

Visos šios tiesinių lygčių sistemos turi bendrą matricą A. Kadangi rangA =
= n, tai pagal 65 teoremą kiekviena sistema (Sk) turi vienintelį sprendinį.
Todėl ir lygtis AX=E taip pat turi vienintelį sprendinį. Tą ir reikėjo įrodyti.

77 teorema. Padauginus matricą B iš reguliariosios matricos, gaunama to

paties rango matrica: jeigu A reguliari, tai
1) rang B = rang (AB),
2) rang В = rang (ΒΑ).
 Į r o d y m a s . Įrodysime tik pirmąjį teiginį. Antrasis įrodomas analogiš-
kai. Sakykime, B yra [mxn] eilės matrica, o A — n-osios eilės kvadratinė
reguliari matrica. Lygybę AB=C padauginę iš A~x, gauname B A-1C. Ta-
čiau rang (AB) < rang B ir rang B < rang C. Šios nelygybės ir reiškia, kad
rang (AB) = Tang B.
Remiantis 77 teorema, lengvai išvedamas teiginys: n-osios eilės regulia-
riųjų kvadratinių matricų aibė yra (nekomutatyvi) grupė daugybos atžvilgiu.

Į r o d y m a s . Pagal 77 teoremą reguliariųjų matricų sandauga yra regulia-

ri. Todėl reguliariųjų matricų aibėje galima daugyba. Reikia patikrinti, ar
tenkinamos grupės apibrėžimo aksiomos G . l — G . 3 .
G . l . Kadangi matricų daugyba asociatyvi, tai ir reguliariųjų matricų
daugyba asociatyvi.
G.2. En — vienetinė matrica reguliari.
G.3. Jeigu A reguliari, tai yra tokia A'1, kad AA'1 = En. Tačiau tada
( A - 1 Y 1 = A, o tai reiškia, kad A ' 1 — reguliarioji matrica.
Iš 76 teoremos įrodymo antrosios dalies paaiškėja, kaip galima apskai-
čiuoti matricai A atvirkštinę matricą. Pirmiausia reikia nustatyti, ar matri-
ca A yra reguliari. Po to reikia sudaryti sistemas (Sfc) ir jas išspręsti, o gautus
sprendinius surašyti stulpeliais į matricą k didėjimo tvarka (k= 1, 2, ..., n).
Tokiu būdu gauta matrica ir yra atvirkštinė duotajai.
Pavyzdys. Rasime matricai

A= Ll V-\)
\ 4 -1/ 6
atvirkštinę matricą A~K
S p r e n d i m a s . Sudarome sistemas (S1), (S2), (S 3 ):
2 х ц + Зх 2 1 X 3 1 = 1,

-Ixll +x31 = 0, (S1)

4x 11 + 6 x 1 1 - x 3 1 = 0;

2*12 "f" ·*32 — O»

-1х х г +дг 3 2 =1, (S2)
4x12 + 6x 2i — x 3a = O;

2x 13 + Зх23 X33 — O,
~2x 1 3 +X33=O, (S3)
4x 13 + 6x 23 —X33= 1.
Šias sistemas jų išplėstųjų matricų eilučių elementariaisiais pertvarkiais suvedame į
įstrižainines. Kadangi visų trijų sistemų matrica vienoda, tai, kad nereikėtų atlikti daug
veiksmų, visų sistemų laisvuosius narius surašome kartu, atskirdami j'ios brūkšniais, t. y.
prie matricos A iš dešinės prirašome vienetinę matricą E 3 :
2 3 -1 1 0 (D (-2) t t
-2 0 1 0 1 (-DĮ
4 6 -1 0 0 (-Dl
A ~E
 P a s t a b a . Sistemų (S1)1 (S2), (S3) nereikia rašyti. Čia jos išrašytos tik kad būtų aiškiau.
Iš karto galima pradėti nuo antrojo žingsnio — gautąją matricą eilučių elementariaisiais
pertvarkiais pakeisti taip, kad ji būtų šitokia:

)
1 0 0 CiI C12 C1S
0 I 0 C.l C22 C23
0 0 1 Cai C3I C 33

Nuosekliai atlikę schemoje nurodytus veiksmus, gauname matricą

1 1 I
0 0 - 1
2 2
1 1
1 0 0
3 3
l· 0
\o 0 1 -2 0 1I
Sudarome matricą
- 1 - 2
1
A' =

3
- 2

Išnagrinėjus pavyzdį, bus lengvai suprantama Ši teorema.

78 teorema. Jei prie reguliariosios matricos

a12 .. a i n
' \

a21 a2a .. • a2n j

A =

\ an i an 2 · · • ann Į
iš dešinės pusės prirašysime vienetinę matricą En, po to gautą matricą
' an a12 . . . aln 1 O . . . O'
a21 a22 . . . a2n O 1 ... O

\a«i an2 ... ann O O . . . 1

eilučių elementariaisiais pertvarkiais pakeisime matrica
' 1 0 . . 0 Cl 1 Cl 2 · • C 1 J
0 1 . . 0 C 21 C 22 . • C2n

0 . . 1 c« Сц2 · • C n n i
tai matrica
/ c
Il C 12 . • C l n \
C 21 C 22 . • C2n

\cnl Cn2 · • Cnn ,

bus atvirkštinė matricai A.
 Į r o d y m a s . Jeigu sistemas (Sfc) elementariaisiais pertvarkiais pakeisime
įstrižaininėmis, tai gausime joms ekvivalenčias sistemas
Xtk = Ctk (i— 1, ...,n)
su visais k= 1, ..., n. Vadinasi, matrica (c,fc) yra lygties AX=E sprendinys.
Įrodytoji teorema faktiškai kartu yra ir algoritmas kvadratinės matri-
cos A atvirkštinei matricai A ' 1 rasti. Tas algoritmas gali būti užrašytas ši-
taip:
л ι £n En 1 A'1
' eilučių elementarieji pertvarkiai

79 teorema. Jeigu matricos A ir B turi atvirkštines, tai jų sandauga AB

irgi turi atvirkštinę·, be to, (AB)~i=B~1A~x.
Į r o d y m a s . (AB)(B~1A~1) = A(BB-1)A-i = AEnA-1=AA^=En. Matrica
B-1A'1 yra lygties (AB)X=En sprendinys, t. y. B'1A~1=(AB)'1.

80 teorema. Jeigu matrica A turi atvirkštinę, tai jos transponuotoji matri-

ca At irgi turi atvirkštinę, ir
(At)-1 = (A' Y .

Į r o d y m a s . Transponuokime abi lygybės

AA-^ = E
puses. Gausime lygybę
(Α-ψ At = Et = E,
kuri ir reiškia teoremos tvirtinimą.
Trumpai aptarkime matricines lygtis
AX =B ir YA=B,
kai A, X, Y, B yra tos pačios eilės n kvadratinės matricos ir matrica A turi
atvirkštinę (yra reguliari). Padauginę tas lygtis atitinkamai iš kairės ir iš
dešinės iš matricos A ' 1 , gauname jų sprendinius:
X = A-1B, Y= BA'1.
Tokių matricinių lygčių, kai egzistuoja A ' 1 , sprendiniai primena pirmojo
laipsnio lygties ax = b, kai αφ0, sprendinį x = ba~1 = a~1b.

§62. Tiesinių lygčių sistemos matricinė forma.

Matricines lygtys
Matricinėse lygtyse AX=B ir YA=B A, X, YnB nebūtinai turi būti
kvadratinės я-osios eilės matricos. Pirmoji lygtis turi prasmę, kai A = (au)
yra [mxn] eilės, X=(xJk) - [/?xi] eilės ir B=(bik) - [mχ i] eilės matricos.
Antroji lygtis turi prasmę, kai Y= (yu) yra [ί χ m] eilės. A - [mxri\ eilės ir
B— [sxn] eilės matricos.
 Sudarykime matricinę lygtį, kuri būtų ekvivalenti (t. y. turėtų tą patį
sprendinį - vektorių-eilutę arba vektorių-stulpelį) tiesinių lygčių sistemai

2 a l j X j = bt (/= 1, . . . , n). (S)

Tos sistemos matrica yra A = (au) ir laisvųjų narių vektorius-stulpelis

P =

bJ
Pažymėję X kintamųjų vektorių-stulpelį, t. y.

X =

ir pasinaudoję matricų daugybos ir jų lygybės apibrėžimais, sistemą (S) pakei-

čiame viena matricinę lygtimi

AX = β. (M)
Remdamiesi 74 teorema apie matricų sandaugos transponuotąją matricą,
lygtį (M) galime užrašyti šitaip:
XrAr = βτ. (M')
Taigi vietoj sistemos (S) gauname dvi matricines lygtis

I Oll «12 · • · aln

a21 «22 · • • a2n

W l am2 · • • «mn
ir
«21 ·
I a n
J «12 «22 · «И2
• 9 %n) bj-

\ aln a2n . . . am
Lygčių sistema (S) ir matricines lygtys (M) ir (M') yra ekvivalenčios —
tai išplaukia iš matricų daugybos ir matricų lygybės apibrėžimo. Todėl vietoj
tiesinių lygčių sistemos (S) galime nagrinėti matricinę lygtį (M) arba (M')·
Tuo atveju, kai sistemos matrica yra reguliari kvadratinė и-osios eilės
matrica, t. y. m=n=rangA, tiesinių lygčių sistemos sprendiniui rasti gau-
name gražią ir paprastą formulę.
 81 teorema. Jei n tiesinių lygčių su n kintamųjų sistemos
n
Σ aUxJ = bI (f= !> · · ·. 7O
J=i
matrica A yra reguliari, tai jos sprendinys Xt=Ix1, x2, ..., x„) apskaičiuoja-
mas pagal formules
b
Хт = (Ьг, b2, . . . , bJiA-ψ, arba X = A ^l I -;
\bm

Į r o d y m a s . Kadangi A yra reguliari matrica, tai egzistuoja jai atvirkšti-

nė matrica A i r transponuotajai atvirkštinė matrica (A'1)7. Sistemai ekvi-
valenčios matricines lygties (xv x2, ..., x„)AT=(b1, b2, ..·, bm) abi puses pa-
dauginę iš dešinės iš matricos (A~1)T, gauname
(X1, x2, ..., xn) = (bu b2, ..., bm) (Л-1)7".
Lygties

abi puses padauginę iš kairės iš matricos A \ gauname

= A'1

Pavyzdys. Išspręskime tiesinių lygčių sistemą

2*1+ 3x, -JC s = 5,
-2xx +χ3=-7,
4x, + 6X2 — X3 — 9.
Remkimės ką tik įrodyta teorema. Sistemos matricai atvirkštinę matricą esame apskai-
čiavę :
-1 - 1 1
2 2
Л"1=! 1 1 „
T T °
- 2 0 1
Todėl sprendinys yra
1 1

KiH-J
Xi \ (Į 2 2
J_ J.
ι Xi I 3 3
- 2 0 1
 Reikia pažymėti, kad naudotis šiomis formulėmis patogu tik iš anksto
žinant atvirkštinę matricą. Bendruoju atveju sistemos sprendinio ieškoti
Gauso metodu paprasčiau negu skaičiuojant atvirkštinę matricą. Šios formu-
lės efektyvios tada, kai tenka spręsti daug lygčių sistemų, kurios turi tą
pačią reguliariąją sistemos matricą ir skiriasi tik laisvaisiais nariais. Be to,
šios formulės naudojamos teoriniams tyrimams.
Tuo atveju, kai tiesinių lygčių sistema
n
Σ CILJ X j = b ι 0 = 1 , . . . , m ) ( S )

j-1
yra suderinta ir rangA = r<n, vietoj matricinių lygčių (M) ir (M') galime gau-
ti šiek tiek kitokias lygtis.
Kadangi sistemos (S) rangas lygus r, tai jos matricoje A yra r nepriklauso-
mų eilučių ir r nepriklausomų stulpelių. Jeigu reikia, tai galime pakeisti kin-
tamųjų numeraciją ir lygčių tvarką ir pasiekti, kad pirmieji r stulpelių ir pir-
mosios r eilučių būtų tiesiškai nepriklausomi. Atmetę paskutines n —r lygčių,
kurios yra pirmųjų r lygčių tiesinės kombinacijos, gauname sistemai (S)
ekvivalenčią sistemą
r n—r

Σ uj a x =zb
t- Σ air+k*r+k (/ = 1, · · · , r)
J=1 k=l
arba, pažymėję
n—r
b'i=bt— ^ air+kxr+k,
fc=l

gauname sistemą
r

Σ a
UxJ = bI ( / = 1 , . · . , Ό,
J=1
kurios matrica
I «11 «12 · •· · «Ir ^
«21 «22 · • · «2r Ii

l «rl «г2 · • · arr į

yra reguliari.
Tada su kiekvienu konkrečiu skaičių x r + 1 , ..., xnrinkiniu gauname sis-
temą, kuri tenkina 81 teoremos sąlygas ir kurios sprendinys išreiškiamas
tomis pačiomis formulėmis. Todėl sistemos (S) sprendinys yra

(*i> ···, Ό = (xU ···> Xr> ···> tn~r),

čia tx, ..., tn_f — laisvi kintamieji, o

O i , · . · , *,) = tf>i. Κ)(Α7Ύ· (R)

 4лг, + 9лтг — χ , + S x l = I ,
Ixi + Зх2 — хг+ X 1 = S ,

— Ix1 + x3 + 2xt=—l,
4x 1 + вх2 - X 3 + 2х, = 9.
Jos išplėstojoje matricoje

iš pirmosios eilutės atėmę visų kitų eilučių sumą, gauname matricą

O O 0 O
2 3 -1 1
- 2 O 1 2
4 6 - 1 2

Todėl pradinė lygčių sistema ekvivalenti sistemai

Ix1 + Здга — χ, = 5 - xt,

- I x 1 + X 1 = - I - I X 1 ,

4хг + 6x„ -X3 = 9 — 2xt,

kurios matricai

atvirkštinę matricą jau žinome:

-1
1
Ar =I Jl
3
- 2

Pasinaudoję išraiška (R), gauname

I -1 5-t 3+r
\ if
j
2
7 — 2/ ) = |
*2 J = 1 / 3 ' \
J ' 3 9-2t' '\ - 1
\ -2
ir X1 = I, t. y.

(з+/, - f - ' . - 1 . ') CeR)

yra sistemos sprendinys.

216
 Paragrafo pradžioje matėme, kad matricinėje lygtyje
AX = B

matricos gali būti: A = (atJ), z(A) = [mxn], X=(xJk), τ(Χ)= [n χ i], B=(bik),
x(B) = [m χ i], Matricinė lygtis ekvivalenti tiesinių lygčių sistemai
n
Σ auXjk = bik, 1 = 1 , . . . , m, k=l, . . . , s,
J=i
turinčiai ms lygčių ir ns kintamųjų Xjk, y = l , ..., n, k=\, ..., s. Akivaizdu,
kad šios ms lygčių suskyla j s sistemų
m n
a x
Λ (Σ U Jk=bIk), (Slt)
(=1 J = I

turinčių tą pačią matricą A, kintamuosius xlk, ..., Xnk ir laisvuosius narius

blk, ..., bmk, kurie yra matricos B k-ojo stulpelio elementai (k= 1, 2, ..., s).
Aišku, kad kiekviena sistema (S t ) gali būti užrašyta matricinė lygtimi

Matricinė lygtis AX=B turės sprendinių, kai kiekviena iš lygčių siste-

mų (S t ) (atitinkamai (M t )) bus suderinta; sprendinių neturės, kai bent
viena iš tų sistemų bus nesuderinta.
Iš viso to išplaukia matricines lygties sprendimo būdas — reikia sudaryti
sistemas (S t ) ir jas spręsti.
Analogiškai matricinė lygtis
YA=B,

kai Y= (y u), τ(Υ) = [ί χ/и], A = (ajk), τ (A) = [m χ n], B=(bik), τ(£)=[ίχη],

ekvivalenti tiesinių lygčių sistemai, turinčiai sn lygčių ir sm kintamųjų ytJ
(i = 1, ..., s, 7 = 1 , ..., m). Aišku, kad ta sistema suskyla į S sistemų
n m

Λ ( Σ y u "j*=b")> ( s <)
К= 1 J = 1

kurias galima užrašyti matricinė forma

( y · • • , yim)A = (bn, bin) (i = 1, ..., s)

ir kurių kintamieji yra matricos Yz'-oji eilutė. Iš to išplaukia, kad lygtis YA =
=B turės sprendinį tik tada, kai visos sistemos (S i ) bus suderintos, ir netu-
rės sprendinio, kai bent viena iš jų bus nesuderinta. Sprendžiant matricinę
lygtį, reikės spręsti visas sistemas (S i ).
 20. Naudodamiesi 78 teoremoje pateiktu metodu, raskite matricas, atvirkštines šioms
matricoms:
—2 \ / s i n φ cos с
с
4, /Ь > \ — cos φ sin <
_ 1 _4<

-4 -4 -4 ' '4
0 1 1 1
О 0 - 2 - 2
.0 0 0 3
21. Apskaičiuokite (tuo pačiu būdu kaip ir 20 uždavinyje) matricas, atvirkštines /i-osios
eilės matricoms:
1 0 0 ... 0 \ 1 a 0 . . . 0 0\ f
a)
1 1 0 ... 0
; b)
I 0 1 a 0 0
1 1 a
' • • · β
0 0 0 ... 1
\1 1 1 ... l ) \o 0 0 ... 0 1/

0'=i n);

22. Kvadratinė matrica A

vadinama ortogonalia, jei At=A-1. Įrodykite, kad dviejų
arba kelių ortogonalių matricų sandauga yra ortogonali matrica.
23. Įrodykite, kad įstrižaininė matrica
Ci1 0 ... 0

( 0

0
d, ... 0
O ... d„
yra ortogonali tik tada, kai d,= ± 1 (/=1, ..., n).
24. Išspręskite matricines lygtis AX=B YA = B,
a B=
ir kai:

H J !)· (i Ib

( -3

1 - 5
2 4 \

0 J, B=I 0
/-2 3 -1 \

1 0 J.
- 2 1 4/ \-l 2 - 3 /
 25. Naudodamiesi 20 uždavinio sprendiniais, išspręskite šias tiesinių lygčių sistemas:
a) X1-4x2=18, b) X1- X2= 3,
— Зхг + 9хг= —15; 3^ + 4^2=-5;
c) - 3 ^ + 5^2 + 2^3=13, d) x1 — x2 + 4x3 = 0,
Зхх + Зха+ x3=—l, — 2х1 + Зх2 + х3=И,
Tx1 — 7лг2 — X3= 5; — Jc1 + 2*2 + Ix3 = — 1 5 ;
e) x1 + 2x2 + 2xs + xi=l,
' X1 + X2 + 2x3 + Xt= 5,
— 2*!— X2+ X3 + xt = 13,
2x 12x X3 = 7 .
2

§63. Elementariosios matricos

Šiame paragrafe stengsimės išaiškinti tai, kad stačiakampių matricų
elementarieji pertvarkiai yra ne kas kita, kaip tų matricų daugyba iš specia-
liai parinktų kvadratinių matricų, vadinamų elementariosiomis.

Elementariosiomis vadiname matricas, kurios gaunamos iš vieneti-

nės matricos En, atlikus su jos eilutėmis vieną iš elementariųjų pert-
varkių.

Pertvarkydami eilutes, gauname trijų tipų elementariąsias matricas:

1. Matricoje En sukeitę vietomis /-ąją ir s-ąją (/< s) eilutes, gauname mat-
ricą, kurią žymėsime En ls;
2. Matricos En eilutes padauginę iš skaičių C1, ..., cn, с}фO (j= 1, ...,
n), gauname matricą, kurią atitinkamai žymėsime Е(съ ..., cn);
3. Prie matricos En I-osios eilutės pridėję jos J-ąją eilutę, padaugintą iš
skaičiaus c (l=£s), gauname matricą, kurią žymėsime En ls (c).
Pavyzdžiai.
 Kai A yra [m χ я] eilės matrica, teisingi šitokie tvirtinimai:
1) AEm (s yra matrica, gauta iš matricos A, sukeitus vietomis l-ąjį ir s-ąjį
stulpelius·,
2) AE (C1, ..., cn) yra matrica, gauta iš matricos A, padauginus j-ąjį stul-
pelį iš Cj^O U= I, ..., n);
3) AEn h (c) yra matrica, gauta iš matricos A, prie s-ojo stulpelio pridėjus
1-ąjį stulpelį, padaugintą iš c.
Įrodykime pirmąjį ir trečiąjį teiginius, nes antrasis akivaizdus. Tarkime,
kad А=(аи) (i= 1, ..., m;j=l, ..., n). Pažymėkime En ls = (eJk). Tada els=
= esl=l, eklc=l (кф1, k^=s). Visi kiti šios matricos elementai lygūs nuliui.
Kadangi sandaugos AEn ls elementas cik apskaičiuojamas pagal formulę

n
Cik= ^ aUeJk 0 - l> ···' m
> k=l
> ··' ")'
J=I

tai cik = aik, kai кф1, k^s\ ctl = aLS, cts=a„. Tai įrodo pirmąjį tvirtinimą.
Įrodysime trečiąjį tvirtinimą. Pažymėkime Els и-osios eilės matricą, kurios
visi elementai lygūs nuliui, išskyrus vieną, esantį /-ojoje eilutėje ir ί-ajame stul-
pelyje; pastarasis lygus vienetui. Tada AEls=(0, ..., O, β,, O, ..., O); čia
β, — matricos A I-asis stulpelis ir jis yra ί-ojoje vietoje, visi kiti stulpeliai —
nuliniai. Kadangi En ls (c) = En + cEls, AEn ls(c) = AEn+cAEls, tai iš to ir iš-
plaukia trečiasis tvirtinimas.
Kai [ту. n] eilės matrica dauginama iš kairės iš elementariųjų /и-osios
eilės matricų, yra teisingi analogiški teiginiai apie eilutes.
Iš viso to galima daryti išvadą, kad matricos eilučių (stulpelių) elementa-
riųjų pertvarkių seką galima pakeisti daugyba iš atitinkamų elementariųjų
matricų sekų iš kairės (iš dešinės).
Elementariosios matricos yra reguliarios ir

E„,\s = En.is, (Б(си . . . , сп))-1 = Е(сГ\ ..., с" 1 ),

kai Cj φ O (./=1, ···, «),

(£„iIS(c))-i = £n. Is (-c),

kai IΦ s.
Visi šie teiginiai išplaukia iš atitinkamų elementariųjų matricų ir atvirkš-
tinės matricos apibrėžimų.
Naudodamiesi elementariosiomis matricomis ir 63 teorema, įsitikiname,
kad teisingas šitoks teiginys.
Kiekvieną [m χ n] eilės matricą A, kurios rangas lygus r, galima išreikšti
šitaip:
A = UIrV;
čia U — reguliarioji m-osios eilės matrica, V — reguliarioji n-osios eilės mat-
rica, o Ir — šitokia [m χ n] eilės matrica:
O O 0\
O O O
r.

. 1 O ... O
. O O ... O

O O O/
Pagal 63 teoremą elementariaisiais pertvarkiais matricai A galima suteikti
pavidalą Ir. Matricai Ir pavidalą A galima suteikti atliekant atvirkštinius ele-
mentariuosius pertvarkius. Tuo būdu išsiaiškinsime, kad matricos U ir V
yra atitinkamai w?-osios ir л-osios eilės elementariųjų matricų sandaugos —
taigi reguliariosios matricos.
Iš čia taip pat išplaukia išvada, kad kiekviena reguliarioji n-osios eilės
matrica yra elementariųjų n-osios eilės matricų sandauga. Tai nesunkiai gauna-
me paėmę m = n = r ir užrašę išraišką A=UEnV.

§64. Keitiniai
Įvairiose matematikos srityse — algebroje, matematinėje analizėje, di-
ferencialinių lygčių teorijoje ir kitose, be pačių matricų, yra labai svarbi
tam tikras savybes turinti matricų funkcija, vadinama determinantu. Jj to-
liau ir nagrinėsime: susipažinsime su vienu determinanto apibrėžimo būdu —
Leibnico apibrėžimu (G. W. Leibniz, 1646—1716, vokiečių matematikas),
su determinanto savybėmis ir skaičiavimo būdais, taip pat su jo taikymais
tiesinių lygčių sistemoms spręsti, matricos rangui bei atvirkštinei matricai
rasti.
Nagrinėjant determinantus, reikės remtis keltiniais.
Pirmajame skyriuje nagrinėjome kėlinius: kėliniu iš «elementų vadinome
kiekvieną aibės {1, 2, ..., n} sutvarkymą Ar1, k2, ..., k„; įrodėme, kad skirtin-
gų kėlinių iš n elementų yra л!= 1-2...и.

n elementų aibės bijekciją į save vadiname n-ojo laipsnio keitiniu.

Keitinj galime nusakyti nurodydami, kokį skaičių m, reikia įrašyti kėli-

nyje kj, k2, ..., k„ skaičiaus kt vietoje; naująjį skaičių m, patogu rašyti po tuo
skaičiumi kh kurio vietą jis turi užimti. Tokiu būdu gauname kėlinių dvejetą

( kχ, k2,
WJ1, w 2 ,
...,
...,
k„ \
WJ4 J
kuris ir apibrėžia w-ojo laipsnio keitinį. Toks kėlinių dvejetas, apibrėžiantis
я-ojo laipsnio keitinį, toliau taip pat vadinamas w-ojo laipsnio keitiniu.
 / 1, 3, 2 \
УМ
l 3 2 1/ 3" 0 J 0 ' a ' P s n ' ° keitinys;

/ 1 , 7, 3, 5, 4, 6, 2 \ — 7-ojo laipsnio keitinys.

\ 3, 2, 1, 7, 6, 5, 4 /

(Iii) f-1 «>·

Kadangi keitinys yra bijekcija, tai jj visiškai nusako skaičių dvejetai

Todėl keitiniu lygybę apibrėžiame šitaip.

Du n-ojo laipsnio keitimai

Į klt kt, ..., kn \ / U1, u2, ..., u„\
\ти m2, mn) \ V1, v2, . . . , vn J
yra lygūs, jei kiekvienam pirmojo keltinio dvejetui

k 1
( Jh) c- ·....»)
/ Uj \
randamas toks dvejetas ^ J , kad kt = uJt ml = vJ.

Pavyzdys. Keltiniai
/ 1 , 3, 5, 4, 2 \ . / 3 , 5, 2, 4, 1 \
1Г
\ 5, 3, 2, 1, 4 / \ 3, 2, 4, 1, 5 j
yra lygūs.
Remdamiesi keitiniu lygybės apibrėžimu, kiekvieną keitinį galime už-
rašyti šitaip:
/1, 2, n \

\ ^H ·?2, · · • > ^n /
čia pirmoji eilutė yra skaičių 1, 2, . . . , n eilutė.
Pavyzdys.
/ 1 , 3, 5, 4, 2 \ / 1 , 2, 3, 4, 5 \
\ 5, 3, 2,1,4/ \ 5, 4, 3, 1, 2 / '
Kiekvieną и-ojo laipsnio keitinį galime užrašyti n\ skirtingų būdų: skir-
tingų užrašymo būdų yra tiek, kiek yra kėlinių iš n pirmosios eilutės elementų.
Kita vertus, tarp keitiniu su pirmąja eilute 1, 2, . . . , n skirtingi bus tik tie,
kuriuose bus skirtingos antrosios eilutės. Todėl skirtingų n-ojo laipsnio kei-
tiniu yra n\
Pavyzdys. Yra 2 skirtingi antrojo laipsnio keltiniai:

(!:*)• ( i i ) ·
 / 1 , 2 , 3\ /1,2, 3 \ / 1 , 2, 3\ / 1 , 2, 3\ / 1, 2, 3 \ /1,2,3\
\ 1,2,3/' U , 3, 2 / ' \2, 1, 3 / ' \ 2, 3, 1 / ' \ 3, 1, 2/' \ 3, 2, 1 / '

л-ojo laipsnio keitinių aibę žymėsime Pn. Šioje aibėje apibrėšime veiksmą,
vadinamą keitinių daugyba.

Keitinių
Zk1, k„\ Zm1, ..., w„\
\ W 1 , . . . , m„ J \il5 . . . , sn J
sandauga vadinamas keitinys

( ki, · ·

S1,
· ,

. . .,
kn \

Sn/'

Pavyzdys.
/ 1 , 2, 3\ / 1 , 3 , 2 \ / l , 2, 3 \
U , 3, 2 / \2, 1, ъ ) \2, 1, 3 ) '

Remiantis šiuo apibrėžimu, galima sudauginti bet kuriuos du я-ojo laips-

nio keltinius
/ ku kn\ / U1 u„\
\ W1, . . w n / ' V V1, ..., vn /'

Naudodamiesi lygybės apibrėžimu, antrąjį keitinį užrašome šitaip:

Iu1, ..., UnX Zm1, ..., w„ \
V V, 1 . . ., vn ) Vj1, ..., sn / '
po to sandaugą randame pagal apibrėžimą.
Pavyzdys.

/ 1, 2, 3, 4, 5 \ / 1, 2, 3, 4, 5 \ / 1, 2, 3, 4, 5 \ / 2, 3, 5, 1, 4 \
\ 2, 3, 5, 1, 4 / Л 4, 3, 2, 5, 1 / \ 2, 3, 5, 1, 4 / Д з , 2, 1, 4, 5 /
_ / 1. 2, 3, 4, 5\
\ 3, 2, 1, 4, 5 / "

Keitinių daugybos savybės.

1. Kai n ^ 3, n-ojo laipsnio keitinių daugyba yra nekomutatyvi.

Kad tai įrodytume, tik ką sudaugintus keitinius dauginame sukeitę daugi-

n a m ų j ų tvarką. Gauname keitinį

/ 1, 2, 3, 4, 5 \ / 1, 2, 3, 4, 5 W 1, 2, 3, 4, 5 \
\ 4 , 3, 2, 5, 1 / \ 2, 3, 5, 1, 4 / ~ \ l , 5, 3, 4, 2/'
nelygų keitiniui
/ 1, 2, 3, 4, 5 \
\ 3 , 2, 1, 4, 5/'

2. Keitiniu daugyba asociatyvi: jeigu M, U, V yra n-ojo laipsnio keitimai,

tai (MU)V=M(UV).

Sakykime,
/ 1, .·., n Χ Zm1, ...,w„\ v j u u ...,un\
\ W1, . . ., mn / \ U1, ..., un / \ V1, . . ., vn /

Tadaa

(„сок-Г· ·•·· ")(" 1 ' - ' " - W 1 ' •···"),

ir

n m u 1
A i ( ^ ) - \( 'W' ·" ) (\ -. . -. ,"V - /W ' ·. ·. ·.,' " V
1, . . ., W fl / ^1, n \ V1, Vn /

3. Kiekvieną keitinį padauginę iš bet kurios pusės iš keltinio

/ 1,2, . . ., n \ / W 1 , . . ., w„ \
\ 1, 2, . . n / \ W1, . . . , m„/'
gausime keitinį, lygų pradiniam.

Iš tikrųjų
/1, ..., и \ / W1, . . . , w„ \
Vw 1 , . . . , w „ / \ w 1 ; ...,Wn/
_ / 1, 2, ..., « \ / 1, 2, ..., и / 1, 2, ..., и \
V 1, 2, . . ., n J Vw1, W2 wn / V W1, w 2 , . . ., w„ / '
Keitinį / vadiname vienetiniu, arba tapačiuoju, keitiniu.

4. Kiekvienam n-ojo laipsnio keitiniui galima sudaryti atvirkštinį keitinį,

t. y.
(VMePn)(BM-1GPn) MM^ = M-iM = I.

Iš tikrųjų
/ 1, ..., n \ /W1, . . . , w n \ / 1, . . . , n \
Vw1, . . . , w n / V 1 , . · ·, « / \ 1. . . · , « / '

/ W 1 , . . ., w n \ / 1, .. n \ / W1, . . . , w „ \ /1, . .., n \

V 1, · - ·, n J Vw 1 , . . . , w n / V W1, . . ., w n / Vl, . · . , n J '
 Iš keitinių daugybos 1—4 savybių išplaukia, kad algebrinė struktūra
{Pn,·) yra nekomutatyvi grupė.
Tai rt-ojo laipsnio keitinių grupė. Ji dažnai vadinama n-ojo laipsnio si-
metrine grupe ir žymima Cfn. Kadangi n čia bet koks natūrinis skaičius, tai yra
be galo daug baigtinių nekomutatyvių grupių, kurių bazinės aibės Pn turi
1, 2, 6, 24, . . . , и ! , . . . elementų.
Nesunku pastebėti, kad apibrėžtoji keitinių daugyba yra tų keitinių nuo-
seklus atlikimas.
Kiekvieną n-ojo laipsnio keitinį galima išreikšti paprastesnių keitinių,
vadinamų ciklais, sandauga.
Pirmiausia išaiškinsime ciklo sąvoką. Kiekvienas keitinys arba visus ele-
mentus pakeičia kitais, arba pakeičia tik kai kuriuos, o kitus palieka savo
vietose.
Pavyzdžiui, keitinys
/ 1 , 2, 3, 4, 5, 6, 7 \
\ 3 , 2, 1, 4, 6, 7, 5}
palieka savo vietose tiktai 2 ir 4, o visų kitų elementų vietas pakeičia. Kei-
timo procesą šiuo atveju galime atlikti taip: 1 keičiame į 3, o 3 — į 1. Šią
keitinio dalį žymime (1, 3). Po to keičiame 5 į 6, 6 į 7, 7 į 5. Šią keitinio dalį
užrašome (5, 6, 7). Prisiminę, kad keitinių daugyba reiškia nuosekliai atlie-
kamus keltinius, galime užrašyti
/ 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 \
U 2, 1, 4, 6, 7, 5 ) = ( 1 ' 3
>< 2 >< 4 >< 5 ' 6
- 7
>·
Užrašai (2) ir (4) reiškia, kad 2 ir 4 lieka savo vietose.

(i, j, k, ...,s) pavidalo keitimai, kurie reiškia, kad į elemento i vietą

reikia įrašyti j, į j vietą «- k ir t. t., į s vietą — i (ϊφ}φ ...φs), vadi-
nami ciklais. Du ciklai, neturintys bendrų elementų, vadinami nepriklau-
somais.

Kiekvieną n-ojo laipsnio keitinį galima išreikšti nepriklausomų ciklų san-

dauga.

Keitinyje
k2, . . . , k„ \
W1, w 2 , . . . , m n f
imame elementą Ar1. Jei W1=Ar1, tai gauname ciklą (Ari) iš vieno elemento
ir nagrinėjame Ar2. Jei т1фк1, tai pirmojoje eilutėje randame Ar4=W1 ir žiūri-
me w ( . Jei Wi=Ar1, tai ciklas (Ar1, w,) uždarytas. Jei W^Ar 1 , tai pirmoje eilu-
tėje randame Ary=Wi ir žiūrime m}. Jei Wy=Ar1, ciklą (Ar1, W1, w,) uždarome,
o jei W j ^Ar 1 , procesą tęsiame.
Po baigtinio žingsnių skaičiaus gausime ne daugiau kaip n ciklų, ne-
turinčių bendrų elementų.
S. 1671
225
 Be abejo, (i) pavidalo ciklus galime praleisti. Tada nagrinėtame pavyz-
dyje rašysime: (1, 3) (2) (4) (5, 6, 7)=(1, 3) (5, 6, 7).

Ciklą iš dviejų elementų (i, j) vadiname transpozicija.

Kitaip tariant, transpozicija reiškia dviejų elementų i ir j sukeitimą vie-

tomis kėlinyje.
Pavyzdžiui, kėlinį (1, 3, 4, 6, 5, 2) transpozicija (4, 5) atvaizduojame į kėlinį
(1, 3, 5, 6, 4, 2).
Iki šiol nagrinėjome и-ojo laipsnio keitinių aibę Pn daugybos veiksmo
savybių požiūriu. Determinanto sąvokai aiškinti reikalingos kitokios keiti-
nių savybės.
Sakysime, kad skaičiai k, ir k} sudaro inversiją (netvarką) kėlinyje
Ar1, . . . , k j, . . . , kj, . . . , kn,
jei kį>kj, o Ari yra prieš kj. Kėlinio Ar1, ..., Arn inversijų skaičių žymėsime
/(Ar1, ..., A„).
Pavyzdžiai. 1. Kėlinyje (3, 2, 1, 6, 5, 4) yra 6 inversijos:
32, 31, 21, 65, 64, 54.
Taigi
/ ( 3 , 2, 1, 6, 5, 4 ) = 6 .
2. Kėlinyje », (л—1), ..., 3, 2, 1 yra n (л—1)/2 inversijų. Skaičius n yra prieš n— 1 ma-
žesnį skaičių, todėl sudaro и—1 inversiją,

skaičius n — l sudaro n — 2 inversijas

n-2 „ л-3

„ 2 „ 1 inversiją
Iš viso
l(r,, л— 1, . . . , 2, 1) = ( л - 1 ) + ( и - 2 ) + . . . + 2 + 1 = .

Kėlinys Ar1, . . . , A n vadinamas lyginiu, jei /(A1, ..., A"n) yra lyginis, ir
nelyginiu, jei /(Ar1, ..., Ar„) yra nelyginis. Skaičius (— 1)'(kl
vadinamas kėlinio ženklu ir žymimas
SgniAr1, . . . , Ar„) = (— l) 7 ( k l V.

82 teorema. Dviejų kėlinio elementų sukeitimas vietomis keičia kėlinio

ženklą.

Į r o d y m a s . Jeigu Ari ir Ari yra šalia vienas kito, t. y. turime kėlinį

klt kt_lt Ari, kj, kJ+1, Arn (j=i+l),
tai, sukeitę vietomis Ari ir k}, gauname kėlinį
Ar1, . . . , kt_ j, kj, k į, kJ+1, ..., kn.
Elementų Ari ir k j padėtis kitų elementų atžvilgiu nepasikeitė. Todėl nepasi-
keitė ir skaičius inversijų, kurias jie sudarė su kitais elementais. Jei Ari > Ar^,
tai antrajame kėlinyje yra viena inversija mažiau. Jei Ar,<Ar,, tai antrajame
kėlinyje yra viena inversija daugiau. Abiem atvejais
SgnCfc1, ···> kn)= —sgn(Ar1, . . . , Ati.j, kj, Ar1, kJ+1, kn).
Jei kt ir kj nėra gretimi elementai, t. y. jei turime kėlinį
Ar1, к[_1г Ari, Ari+1, kJ_1, kj, kj+1, ..., kn,
tai elementus Ari ir k j galime sukeisti vietomis šitaip: k j sukeičiame vietomis
su kj_x, ..., ki+1, Ari. Atliekame j—i transpozicijų. Po to kt sukeičiame vieto-
mis su Ari+1, ..., kj_i. Atliekame dar j—i—l transpozicijų. Taigi kėlinio
ženklas keitėsi (J—i)+(j—i~l)=2(J—i) — l kartą. Todėl ir šiuo atveju

sgn (Ar1, . . . , kt, . . . , kj, Arfl)= — sgn(Ar15 . . . , kj, . . . , Ari, Arn).

Iš viso yra n\ kėlinių iš n elementų. Pritaikius transpoziciją (1, 2), visi ly-
giniai kėliniai virsta nelyginiais, o visi nelyginiai kėliniai — lyginiais. Todėl,
kai lyginių ir nelyginių kėlinių skaičius yra vienodas, būtent — n\.

Λ
Į · · ·, η \
Keitinys I I vadinamas lyginiu, jei eilučių ženklai vie-
\τηλ m„ /
nodi, t. у. 1{къ ..., kn)+I(m1, ..., mn) — lyginis skaičius, ir nelygi-
niu, jei eilučių ženklai skirtingi, t. y.
/(Ar1, . . . , Arn)+ /(W 1 , . . . , w n ) — nelyginis skaičius.

Pavyzdys. Keitinys
/ 1, 5, 4, 3, 2 \
\ 3, 2, 5, 1, 4 /
yra nelyginis, nes / ( 1 , 5, 4, 3, 2 ) + / ( 3 , 2, 5, 1, 4) = 6 + 5 = 11. Keitinys

/ 1 , 2, 3, 4, 5, 6 \
U, 2, 4, 5, 1, 3 /
yra lyginis, nes
/ ( 1 , 2, 3, 4, 5, 6) + / ( 6 , 2, 4, 5, 1, 3) = 0 + 1 0 = 1 0 .

Kadangi skirtingų и-ojo laipsnio keitiniu yra я!, tai, samprotaudami kaip
ir anksčiau, gausime: lyginių ir nelyginių n-ojo laipsnio keitiniu, kai n^2,
yra tiek pat, būtent 1/2«!.
Keitinio vienoje eilutėje sukeitus du elementus vietomis, lyginis keitinys
virsta nelyginiu, o nelyginis — lyginiu.
 Šis tvirtinimas išplaukia iš 82 teoremos.
Atkreipiame dėmesį, kad bet kuris keitinys ir jam atvirkštinis keitinys
yra kartu lyginiai arba nelyginiai.

Pavyzdys. Keitiniai

(
1, 2, 3, 4, 5
3, 1, 2, 5, 4
1, 2, 3, 4, 5
2, 3, 1, 5, 4 )
yra vienas kitam atvirkštiniai ir abu nelyginiai.

Uždaviniai
26. Nustatykite, kurie iš šių n-ojo laipsnio keitinių yra lygūs:

a) n = 4 ; Γ ' 2 · 3 · 4 I i 2 ' 3 · 4 · ' ) , ( 3 ' 4 · 2 ' l ) , ( 4 ' 3 ' 2< 1 W 3

' 2
' \
\ 3 , 2, 1, 4 ) \4, 2, 3, 1 / ' \ 1 , 4, 2, 3/' \ 3 , 2, 4, \į' \ l , 3, 2, 4 / '
= / 1 , 2, 3, 4, 5, 6 \ /2,4,3,5,6,14 / 5, 4, 6, 3, 1, 2 \
:
\ 2 , 3, 5, 6, 4, 1 ) ' \ 3, 2, 5, 6, 1, 4 / ' U , 6, 1, 5, 2, 3 / '

27. Raskite keitinius, atvirkštinius 26 uždavinio keltiniams.

28. Sudauginkite šiuos keitinius:
/ 1 , 2, 3 \ . / 2 , 3, 1\ / 2 , 3, 1 \ . / 3 , 1, 2 \
\ 2, 3, 1 / \ 1, 2, 3/ ' \ 3, 2, 1 / \ 1, 2, 3 /
/ I , 2, 3, 4, 5 \ / 3 , 2, 4, 5, 1 \
CJ 1Г
2, 4, 5, 1 / \ 2 , 1, 5, 4, З / '
/2,4,5, 3.14 /5. 3.2,1. 44
\ 1. 5, 4, 2, 3 / \ l , 3 , 2 , 5, 4 )
29. Išreikškite ciklų sandauga šiuos keitinius:
/ 2 , 3, 5, 4 , 1 N / 1 , 2 , 3,4, 5,6X / 1, 3, 2, 4, 6, 5 4
\ 3 , 5, 4, 1, 2 / ' \ 2 , 1, 4, 3, 6, 5 / \ 2, 1. 3, 5, 4, 6 /
/ 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 \ / 2 , 3, 4, 6, 8, 7, 5, 1 \
e)
\ 2 , 3, 5, 4, 1, 7, 8, 6 / ' \ 3, 2, 6, 8, 1, 4, 7, 5 / '

30. Raskite inversijų skaičių kėliniuose ir nustatykite kėlinių ženklus:

a) 2, 3, 5, 6, 8, 1, 7; b) 1, 3, 5, 4, 6, 9. 10, 2, 8, 7;

c) 1, 3, 2, 5. 4, .... 2 л + 1 , 2л;

d) k, λ —1 2, 1, л, л—1, ..., k + l , k<n;

e) л, л—1, ..., к + 1 , 1, 2 λ, А < л ;

f ) 3, 2. 1, 6, 5, 4 Зл, З л - 1 , З л - 2 .

31. Nustatykite 29 uždavinio keitinių ženklus.

 §65. Determinanto apibrėžimas.
Antrosios ir trečiosios eilės determinantai
Imkime и-osios eilės kvadratinę matricą
r O11 al2 . . . а1я s
a a
A— 2l 22 · · · a2H

* anl a
n2 · · · ann /
kurios elementai aik (i, k= 1, ..., и) yra skaičiai arba kokio nors lauko L
elementai. Sudarinėkime jos elementų sandaugas, imdami и elementų po vie-
ną iš kiekvienos eilutės ir kiekvieno stulpelio:
a
Uk l O t t k , . . . (5.7)
čia /,, /2, ..., i„ ir klt k2 ..., k„ yra skaičių 1, 2, ...,n kėliniai. Tada

/h, h U \
\ klt k2, . . . , kn /
yra n-ojo laipsnio keitinys. Jis vadinamas (5.7) sandaugos indeksų keitiniu.
Sutvarkę dauginamuosius taip, kad jų pirmieji indeksai eitų didėjančia tvar-
ka, gausime
a
Itk1aUk. • · • aI4 кщ = aIJl al], • - • o./„i

čia I , 1 ' " J= ( ' . ) , t. y. indeksų keitiniai yra lygūs. Štai,

pavyzdžiui, matricos pagrindinės įstrižainės elementų sandauga yra (5.7)
pavidalo, t. y.
OllOii . . . аян,
o jos indeksų keitinys yra
/ 1, 2, . . . , n\
\ 1, 2, ..., n)m
Matricos šalutinės įstrižainės elementų sandauga
a
InOin-I • •· anl
taip pat yra (5.7) pavidalo, ir jos indeksų keitinys yra

/1, 2, . . . , n \
\n, n - l , . . . , 1 /'
Dvi (5.7) pavidalo sandaugos sutampa (t. y. jų dauginamieji atitinkamai
lygūs) tada ir tik tada, kai sutampa j ų indeksų keitiniai. Kadangi skirtingų
и-osios eilės keitiniu yra л!, tai skirtingų (5.7) pavidalo sandaugų iš n-osios
eilės matricos elementų galima sudaryti taip pat и!.
 Pavyzdžiui, kai
/«» a12\
\ «21 «22 /
galimos tik dvi skirtingos sandaugos a i x a 2 2 , « 12 « 2 v
Kai

( «11 «12 «13 \

«21 «22 « 2 3

« 3 1 «32 « 3 3
I ,

/
yra 3! = 6 skirtingos sandaugos: aua22a33, a12a23a31, a13a21a32, fli3«22«3i, «i2«2i«33>
«H«23«32*

Kiekvienai sandaugai
a
IlklOitkt . . . ainkn
priskirkime ženklą + , jeigu jos indeksų keitinys
Zi1, i2, . . . , in \
V Ic1, k2, ..., kn J
lyginis, ir ženklą — , jeigu tas keitinys nelyginis. Gausime sandaugas
/ П / (I. į,) + /(fci, ...,Ю _ n —
(-1) " "atlkl aitkt... ainkn =

= ( - 1) > ( h K)
alha2U...anj ; (5.8)
cia
/ 'i, ...,/„ \ _ / 1, . . ·, n \
\ ^1, . . k „ / \ j i , . · -į 7л /
Kadangi matricos A elementai aik (i, k=\, ...,ii) yra lauko L elementai, tai
(5.7) ir (5.8) pavidalo sandaugos taip pat yra lauko L elementai. Atskiru at-
veju, kai aik \i,k=\, ..., n)yra skaičiai,tos sandaugos taip pat yra skaičiai.
Susumuokime visas matricos A (5.8) pavidalo sandaugas. Gausime lauko
L elementą (atskiru atveju skaičių), kur j žymėsime \A\.

Pirmojoje sumoje sumuojama pagal visus skirtingus и-ojo laipsnio keitinius

Į k. ···. in \
\ Ar1, . . . , kn /
Antrojoje sumoje sumuojama pagal visus skirtingus «-osios eilės kėlinius
C/l. · · · , Jn) •
 Tuo būdu kiekvienai и-osios eilės kvadratinei matricai A = (aik) (i, k—I,
..., n) su elementais iš lauko L priskiriame lauko L elementą \A\. Vadinasi,
и-osios eilės kvadratinių matricų aibėje apibrėžiame funkciją, vadinamą
matricos determinantu.

n-osios eilės kvadratinės matricos A determinantu vadiname funkciją

\A\, apibrėžtą (5.9) lygybe.

Determinantą dažnai žymime ir šitaip:

«11 «12 · · · «1л
a2l a22 . . . a2n
a
ni a„2 · . . ann
Tais atvejais, kai neatsižvelgsime į matricą, determinantą žymėsime raide
Δ arba D, taip pat ir kitomis raidėmis.
Remdamiesi apibrėžimu, apskaičiuokime antrosios eilės matricos

determinantą. Kaip matėme, yra dvi skirtingos (5.7) pavidalo sandaugos

α
ΐία22ι α
12α21·
Kadangi pirmosios sandaugos indeksų keitinys

lyginis, o antrosios sandaugos indeksų keitinys

nelyginis, tai antrosios eilės determinantas yra

a
Il «12
= «11 « 2 2 - « 1122 «" !2 1 ·
"21 "22

Apskaičiuokime trečiosios eilės matricos

determinantą.
Imame 3-ojo laipsnio keltinius
/ 1 , 2, 3 \ / 1 , 2, 3 \ / I , 2, 3 \ / 1 , 2, 3 \ / I , 2, 3 \ / 1 , 2,
V l , 2, 3 / ' \ 2 , 3, 1 / ' \ 3 , 1, 2 / ' \ 3 , 2, 1 / ' \ l , 3, 2 / ' \ 2 , 1,
ir randame (5.9) pavidalo sumą
\A I = ( - i y ( 1 · * · 3 ) O11 fl22 A 33 + ( - O i (2 3 15
' ' «12 a23 α 3 1 +
(s 2
+ ( _ iy (·.i. 2) ви fl21 a32 + ( - iy - ·a13 O22 O91 +
3 2 3 )
+ ( - 1У <i. - 2) a n a23 a32 + ( - i y < · a 1 2 Й 21 Я 33 .

Kadangi
7(1, 2, 3) = 0, 1(2, 3, 1) = 2, 1(3, 1, 2) = 2,
7(3, 2, 1) = 3, 7(1, 3, 2 ) = 1 , 7(2, 1, 3 ) = 1 ,
tai

\ Al = O11 O22 O33 + a12 O23 O31 + O13 O21 O32 - O13 O22 O31 - O11 O23 O32 - O12 O21 O3
Toliau pateikiame trečiosios eilės determinanto skaičiavimo schemas.
Skaičiuojant trikampiais, linijomis sujungti elementai sudauginami ir
sandaugos imamos su + ženklu pirmuoju atveju ir su — ženklu antruoju
atveju:

ono^a, а,, O12 O 1 3

«,22^«23 oil O ^ a 2 3
/><7\
a a
H «32 33 «31 V « ! J

Pavyzdys.
3 1 2
4 3 2 = 3 - 3 - 3 + 2 - 4 - 0 + 1 -2- ( - 1 ) - 2 - 3 - ( - 1 ) - 1 - 4 - 3 - 3 - 2 0=
= 27-2 + 6-12=33-14=19.
-10 3

Determinanto skaičiavimas, prirašant eilutes arba stulpelius:

« 1 1 « 1 2 «13 ,«H,«12 + «21,«22,«23

V X ^
+
X к
"21 • 22 «23 «31 « 3 2 , « 3 3
«31 «32
«31 "32 α
33 « U ) « 1 2 «13

«21 «22 «23

Pavyzdys.
3 1 2 3 1
4 3 2 4 3 =3-3-3 + 1-2(-1) + 2-4-0-2-3-(-1)-3-2-0-1-4-3=19.
- 1 0 3 -1 0
 Apskaičiuoti aukštesnės eilės determinantus, remiantis apibrėžimu, sudė-
tinga ir sunku, nes reikia atlikti labai daug veiksmų ir nėra tokių paprastų
schemų, kaip antrosios ir trečiosios eilės determinantams skaičiuoti. Pavyz-
džiui, kai n = A, (5.9) sumą sudaro 4! = 2 4 dėmenys, kurių kiekvienas yra 4
elementų sandauga, be to, dar reikia skaičiuoti ir kiekvieno dėmens ženklą.
Kai n = 5, (5.9) suma turi net 5! = 120 dėmenų ir 1.1. Todėl būtina išsiaiškin-
ti determinantų savybes, kurios palengvintų skaičiavimus.

§66. Determinanto savybės

Visos čia pateiktos determinanto savybės įrodomos remiantis determinan-
to apibrėžimu ir keitinių bei kėlinių savybėmis. Kai determinantai yra antro-
sios ir trečiosios eilės, šias savybes galima tiesiogiai patikrinti.
Kad būtų patogiau, matricos A elementus, eilutes, stulpelius išraiškoje
an an ... aln
«21 «22 · · · «2л

« B i «»2 · · · «ЯП

vadinsime determinanto elementais, eilutėmis, stulpeliais. (5.8) pavidalo

sandaugas (kartu su ženklais) vadinsime determinanto nariais.
1 savybė. Determinantas nepasikeičia, jeigu jo eilutes pakeičiame stulpe-
liais, t. y. \A\ = \AT\.
Į r o d y m a s . Transponuodami matricą A=(atJ), gauname matricą AJ=
= ( а и ) , kurioje а и = а л . Pagal apibrėžimą

\Α\ = Σ ( - U ™ .·. anJn

Ит\ = Σ (-1)'"' '"Ч- ··· «7.1··

Tačiau atJ=dJt (i, j=l, ..., ri), todėl čhl . . . dJmn = a1Jx . . . anJm visiems
kėliniams j j , ...,jn. Kadangi abi sumos sudarytos iš tų pačių dėmenų, tai
MI = M r I -
P a s t a b a . Iš šios savybės išplaukia, kad determinanto eilutės ir stulpeliai
yra lygiaverčiai. Todėl visos determinanto savybės, susijusios su eilutėmis,
galioja ir stulpeliams, ir atvirkščiai. Taigi kitas savybes pakanka įrodinėti
tik eilutėms arba tik stulpeliams.
2 savybė. Jeigu determinantas turi nulinę eilutę {stulpelį), tai jis lygus nu-
liui.
I
Į r o d y m a s . Sakykime, г-oji determinanto eilutė yra nulinė, t. y. a u = O
0 = 1 , ..., n). Kadangi į kiekvieną determinanto narį kaip daugiklis įeina
г-osios eilutės elementas, tai visi determinanto nariai lygūs nuliui. Taigi ir
determinantas lygus nuliui.
 3 savybė. Sukeitus dvi determinanto eilutes (stulpelius) vietomis, determi-
nanto ženklas pasikeičia.

Į r o d y m a s . Sukeiskime vietomis г'-ąją ir λ'-ąją eilutes ( i < k ) . Pirmojo

determinanto elementų sandauga

-lIJi . . a>

naujajame determinante bus šitokia:

a
U i ··• a
i - u , _ j OkJl a i + i j l + 1 · . · a k _ 1 j k i a i j k a k + 1jk+i
. . . a„< :

čia a t J i = a k J i , a k j k — a i J k . Todėl abi šios sandaugos sudarytos iš tų pačių dau-

ginamųjų. Pirmosios sandaugos ženklas yra
J
(-1/°' -\

Tuo tarpu antrosios sandaugos ženklas yra

(_ l)i(j1· ···• Jn~>+1<·1 '-1· k· '+'• •··· k~1· k+l

")

Antrasis laipsnio rodiklio dėmuo yra nelyginis, nes kėlinys 1, ..., i— I j

k, i+1, ...,k—I, i, k+1, ..., n gaunamas iš kėlinio 1, 2, . . . , « a t l i k u s vieną
transpoziciją. Todėl užrašytosios sandaugos yra priešingų ženklų. Vadinasi,
jų sumos taip pat yra priešingų ženklų.
Kad kitas determinanto savybes galima būtų užrašyti kompaktiškiau,
determinantą žymėsime šitaip:

«U «12 «In «i
OC2
«21 «22 « 2n
= IP 1 , P-I =
«nl «n2

cia

n)

yra determinanto (matricos) /c-asis stulpelis, o a, = (a t i , a t„) d =U

n) — determinanto (matricos) f-oji eilutė.

4 savybė. Jei determinantas turi du lygius stulpelius (eilutes), tai jis lygus
nuliui, t. y. jei [Ikl = Pkt (кгфк2), tai |β„ ..., β„|=0.

Į r o d y m a s . Determinanto Δ lygias eilutes sukeiskime vietomis. Gausi-

me determinantą A 1 = A . Pagal 3 savybę A 1 = - A . Iš šių lygybių išplaukia,
kad A=O.
 5 savybė. Jei determinanto i-oji eilutė yra dviejų kurių nors eilučių suma,
tai toks determinantas lygus sumai dviejų determinantu, kurių i-osios eilutės
yra atitinkamai pirmasis dėmuo ir antrasis dėmuo, o visos kitos eilutės yra
duotojo determinanto eilutės, t. y. jei α; = + ap', tai

«1 «1 Ci1

«(-1 α j_j «ί-1

A= «г = а'» + «ρ>

«1 + 1 «i + l «i + 1

«π «л

Analogiška savybė galioja stulpeliams.

Į r o d y m a s . Kadangi a 4 = <*P + a}2), tai atk = a$ + a$ (k=l, ... ή).

Todėl

A = X ( - ^a1J1.. . f l ( _ „ , . , f l g f l n u , , , · ·-Onj n +

+ Σ i"1/0' Va
^·· ·β'-υ,_χ^β«Η·υι+1· · .Onj=A1 +Ai',
čia A1 ir Δ 2 — determinantai, kurių г'-osios eilutės yra atitinkamai а р ir
а Р \ o visos kitos eilutės yra determinanto Δ eilutės.
Remdamiesi šia savybe, kiekvieną determinantą galime užrašyti kelių
determinantu suma.
Pavyzdys. Išraišką

1 - 3 4 5 1 - 3 4 5 1 - 3 4 5
8 6 -3 20 7 5 2 10 1 1 -5 10
4 2 - 1 - 1 4 2 - 1 - 1 4 2 - 1 - 1
0 - 5 4 2 0 -5 4 2 i 0 - 5 4 2

gauname antrąją eilutę užrašę (8, 6, —3, 20)=(7, 5, 2, 10)+(1, 1, —5, 10) ir pasinaudoję
5 savybe.

6 savybė. Jei determinanto stulpelio (eilutės) elementai turi bendrąjį daliklį,

tai jį galima iškelti prieš determinanto ženklą, t. y.

I Pi, · · · , P*-1, 'P*, P*+i, · · · , p - l = /| Pi, · · · , Pb · · · , P„|.

Į r o d y m a s išplaukia iš determinanto apibrėžimo — užtenka bendrą-

jį visų narių daugiklį iškelti prieš sumos ženklą.

Išvada. Daugindami vieną determinanto eilutę (stulpelį) iš kokio nors dau-

giklio, iš to daugiklio padauginame determinantą.
Todėl determinanto dauginimą iš lauko L elemento reikia skirti nuo
matricos dauginimo iš to paties elemento, nes \IA\ = 1"\A\.
 7 savybė. Jeiprie determinanto k-ojo stulpelio pridėsime s-ąjį stulpelį (s φ k),
padaugintą iš bet kokio daugiklio, tai determinantas nepasikeis. Analogiška
taisyklė galioja ir eilutėms.

Į r o d y m a s . Įrodykime šią savybę stulpeliams, t. y. įrodykime, kad Ip1,

P»l = IPi, ···, P*-i, P*+/P„ Pfc+i, ···, Pnl-
Remdamiesi 5 ir 6 savybėmis, gauname ( k < s )
iPx, . . . . Pfc—i, pfc + /p s , Pfc+1, . . · , Pnl =
= Ip 1 , . . . , p n l + z i p , , . . . , pfc_1( p„ p* + 1 , . . . , p„ . . . , p . i .
Antrojo determinanto fc-asis stulpelis yra P, — to determinanto fc-asis ir
ί-asis stulpeliai sutampa. Taigi pagal 4 savybę determinantas lygus nuliui.
Iš šios savybės tiesiogiai išplaukia trys išvados.

1 išvada. Jeigu dvi determinanto eilutės yra proporcingos, tai toks determi-
nantas lygus nuliui.

2 išvada. Determinantas nepasikeis prie jo eilutės pridėjus kitų eilučių

tiesinę kombinaciją.

3 išvada. Jeigu kuri nors determinanto eilutė yra visų kitų eilučių tiesinė
kombinacija, tai toks determinantas lygus nuliui.
Analogiškas išvadas galima padaryti apie stulpelius.

§67. Determinanto skaičiavimas remiantis

jo savybėmis
Pirmiausia įrodome, kad

«11 «12 · · · «In a n O ... O

O O22 · · · «2П «21 «22 · · · O =Π a
«> (5.10)
O O « П i «Л1 «η2 · · · «m

0 . .. 0 «1» « U · • «1—1 «1л

0 . • «2η — 1 «2η «21 · • «2η—1 0
=

«« · • «лл-i «лл «nl · . 0 0

л (л— 1) η
= ( - 1 ) - 1 -
Π α
'»-'+ι· (5.11)

Imkime pirmąjį determinantą. Jo elementai atk=O, kai k<i. Todėl san-

daugoje
a
U i «2j, • · • «л/
bent vienas daugiklis bus lygus nuliui, jei tik

/1, 2, n \ / 1, 2 , . . . , n \

\Λ> h, · · · , j n / \ h 2, . . . , n)'
Iš determinanto apibrėžimo išplaukia, kad

«11 «12
O a22
= «H«22 · · · «πι.= {"J «(i-
O O

Antrąją lygybę gausime pasinaudoję pirmąja determinanto savybe ir pasku-

tine lygybe.
Pirmojo (5.11) formulės determinanto elementai aik=O, kai k ^n-i.
Todėl sandaugoje а 1 Я . . . а ^ п bent vienas daugiklis bus lygus nuliui, kai
/ 1, 2 n \ / 1, 2 , ..., и \

\Л> h, • • · , Jn j V n, n- 1, . . . , 1 /'
Taigi iš determinanto apibrėžimo išplaukia, kad
Δ = (-!)'(»• "-1 '»ąA-i...<i.i.
Tačiau
n (n— 1)
l(n, n—I, ..., 1) =

todėl
n (n — 1) n
2
Δ = (-1) f ! i+i *

Ketvirtąją lygybę gauname pasinaudoję pastarąja lygybe ir determinantų

savybėmis.
Pavyzdys.
2 0 0 0 0
3 -5 0 0 0
25 - 1 8 6 0 0 = 2 · (— 5) · 6 · 1 - 8 = - 4 8 0 ,
47 25 15 1 0
-125 4 13 - 9 8
0 0 0 -2
4(4-3)
0 0 4 19 2
= ( - D ( - 2 ) - 4 - ( - 3 ) - 1 0 = 240.
0 -3 31 - 83
10 47 - 15 7

Matricos A determinanto \ A J elementariaisiais pertvarkiais vadinsime

matricos A elementariuosius pertvarkius. Iš determinanto 3, 5 ir 7 savybių
išplaukia, kad, atliekant determinanto (matricos) elementariuosius per-
tvarkius, gali tekti tą determinantą dauginti iš kokio nors nelygaus nuliui
daugiklio. (Ženklo keitimas reiškia dauginimą iš —1.) Todėl elementariai-
siais matricos A pertvarkiais visada galime taip pakeisti determinantą,
kad jis būtų (5.10) ar (5.11) pavidalo. Po to galime naudotis įrodytomis ly-
gybėmis.
Kaip matome, teorija labai paprasta, tik reikia įgūdžių, o kartais ir nuo-
jautos, ypač skaičiuojant и-osios eilės determinantus.
Pavyzdžiai. 1.

1 2 0 4 5 1 2 0 4 5
-1 -2 3 2 1 0 0 3 6 6
Δ = 2 1 0 3 -2 = 0 - 3 0 - 5 -12
3 5 -4 0 3 0 - 1 - 4 -12 -12
1 3 1 4 6 0 1 1 0 1

1 2 0 4 5
0 0 1 2 2
=3 0 0 3 -5 -9
0 0 -3 -12 - 1 1
0 1 1 0 1

Pirmasis žingsnis. Atliekame veiksmus su eilutėmis: (11) + (1); (111)-2(1); (IV) —3(1);
( V ) - ( I ) . Dėl šių veiksmų determinantas nepakito.
Antrasis žingsnis. Antroji eilutė turi daugiklį 3; jį iškeliame prieš determinanto ženklą,
po to atliekame veiksmus su eilutėmis: (III)+3(V); (IV)+(V). Šie veiksmai determinanto
nekeičia.
Trečiasis žingsnis. Paskutiniame determinante atliekame veiksmus su eilutėmis: (IV) +
+ (III); (111)-3(11). Kadangi ir šie veiksmai determinanto nekeičia, tai

1 2 0 4 5
0 0 1 2 2
Δ=3 0 0 0 -11 -15
0 0 0 -17 -20
0 1 1 0 1

Ketvirtasis žingsnis. 5-ąją eilutę perkeliame į 2-osios vietą, sukeisdami ją paeiliui su

4-ąja, 3-ąja, 2-ąja eilutėmis. Determinanto ženklą keičiame tris kartus. Be to, iš 3-osios ir
4-osios eilučių iškeliame daugiklį —1. Todėl

1 2 0 4 5
0 1 1 0 1
Δ = (— I) 5 3 0 0 1 2 2
0 0 0 11 15
0 0 0 17 20

Penktasis žingsnis. 5-ąją eilutę dauginame iš 11. Kad determinantas nepakistų, reikia
jį padauginti iš I l - 1 . Po to iš 5-osios eilutės atimame 4-ąją, padaugintą iš 17. Determinantas
dėl t o nepakinta, todėl gauname

1 2 0 4 5
0 1 1 0 1
J_
Δ = (-1)5 0 0 1 2 2 =(-1)-3 11 • 1 - 1 · 1 · 1 1 · 1 8 5 = - 5 5 5 .
11
0 0 0 11 15
0 0 0 0 185
 O1 O1 O1 αχ
a2 b1 o2 аг
An = a3 a3 b2 a3

a„ an a„ Ь„-г
S p r e n d i m a s . 1-ąjį stulpelį dauginame iš —1 ir pridedame paeiliui prie 2-ojo, 3-ojo,
..., n-ojo stulpelio. Šie veiksmai determinanto nekeičia, todėl
O1 O O ... O
a2 bl — o2 O O n—1
A11= a3 O b2-a3 ... O = Qi J~J (b,-a, + 1).
J=I
a„ O O ... b„_1-an
3. Apskaičiuokime и-osios eilės determinantą
1 1 . . 1 α
1 1 . . a 1
An=
1 α . . 1 1
о 1 . . 1 1
S p r e n d i m a s . Pirmąją eilutę atimame paeiliui iš visų kitų eilučių. Šis pertvarkis deter-
minanto nekeičia, todėl
1 1 ... 1 a
O O ... o - 1 l—a
An =
O a-1 O 1 —a
a— 1 O O l—a

Prie н-ojo stulpelio pridedame pirmųjų n—I stulpelių sumą; gauname

1 1 .. 1 о+(и— 1)
0 0 .. o-l О n (n-1)
An = = (-1) (α + л - 1 ) ( 6 - 1 ) " - 1 .
ιО o-l . . 0 О
o-l 0 .. 0 О
Uždaviniai

32. Išaiškinkite, kurios iš užrašytų sandaugų yra и-osios eilės determinanto nariai, ir
nustatykite jų ženklus:
a) n = 4; 1) o „ O 2 3 a 3 i a l 3 , 2) O21O32O41O14,
3) O21O32O43O14, 4) O31O23O32O44;
b) n = 5;
1) O11O23O32O45O54,
2) O31 O42O51 o 13 ,
3) O31 «22 «13«« o 55 ,
4) O61 0 3 2 O41 o, 5 o 23 ,
5) a i 2 O53 O31O24O15.

33. Apskaičiuokite 2-osios eilės determinantus:

3 j 18 a b COS φ sin φ
a) į b) c) d) I
1 i 30 -o b - COS φ sin φ
 5 6 4 2 3-16 2 5 4
a) -3 2 -10 b) 4 -5 11 c) -3 2 - 1
5 -20 10 10 7 -3 7 - 8 9

35. Apskaičiuokite determinantus, pertvarkydami juos į trikampio pavidalo deter-

minantus:
2 3 - 5 1 1 - 3 2 5
-6 1 3 - 2 -3 4 -1 -5
a) b)
O 10 3 - 7 17 8 3 0
0 -20 9 27 19 - 6 4 10
6 10 - 1 3 1 -3
-24 3 15 - 9 4
c) 18 - 1 3 3 2 -1
-36 26 - 6 5 7
-12 -20 26 - 2 19

2 3 4 5 6 7 2 —a 0 0 0 0
3 4 5 6 7 7 -4 a b 0 0 0
d)
4 5 6 7 7 7 e)/ c
5 0 -b C 0 0
»
5 6 7 7 7 7 7 0 0 c X 0
6 7 7 7 7 7 -11 0 0 0 —X —z
7 7 7 7 7 7 5 0 0 0 0 z
• Xi Xi У1
a 3 3 3 -T2 • Xi Уг У ι
f) a 4 4 4 ; g) • Уз У 2
a 4 5 л-1 Xn-I Уп-1 • Уз У 2 У1
Уп Уп-1 • Уз Уг У1

§68. Determinanto skleidimas pagal

eilutę (stulpelį)

Šiame paragrafe nagrinėsime determinanto savybes, kurios naudingos

skaičiuojant determinantus ir juos taikant.
Kad paaiškėtų sąvokų, kurias apibrėšime, tikslas ir prasmė, apskaičiuo-
kime determinantą
а п .•· «1л —1 0

«21 • · «2л — 1 0

«л —11 · • · «Л-1Л-1 0

«Л1 • · «лл-1

kurio paskutiniame stulpelyje visi elementai, išskyrus am, yra nuliai, po to

determinantą
 «11 . «lfc-1 0 «lfc + 1 • «1л

«1-11 · - «l-lfc-1 0 «i-lfc+1 • • « i - 1л

= «U . • «ifc —1 «ifc «Ifc + 1. • «1л
«ί + l l - • «l+lfc-1 0 «i + ifc+i · • «ί+1»

«ΠΙ • «nfc-l 0 «nfc + l • «лл

kurio A>ojo stulpelio visi elementai yra nuliai, išskyrus elementą alk.
Pagal apibrėžimą

/ ( Α
Σ(-1) · ^ a u t ... α , - ^ α ," V

Kadangi a l H =O, kai i<rt, tai lygaus nuliui daugiklio nėra tik tose sandaugo-
se, kuriose anj.=ann, t. y. Jn=n. Tokioms sandaugoms indeksų keitinys yra

/ 1, ..., n—I, n\
\ j i , • --,Jn-1, n ) '
čia j \ , ι — skaičių 1, 2, ..., n— 1 kėlinys. Aišku, kad tokių keitinių
yra tiek, kiek yra (л —l)-osios eilės kėlinių. Kadangi I(jt, ..., jH_lt n) =
=HJu jn), tai

Aiui = *,,, Σ ("1Zca ' - 1

V .·. =

«11 ... ««-1

= Onn
« « - I I · - - «« — 1 Л-1
Pastarasis determinantas yra (я — l)-osios eilės; jis gautas iš determinan-
to Δ„ π , atmetus paskutinę eilutę ir paskutinį stulpelį. Pažymėję šį determi-
nantą Mnn, gausime

^nn = OnnMnn.

Determinantą Ait pertvarkykime į Д„„ pavidalo determinantą šitokiu

būdu: z'-ąją eilutę nukelkime į paskutinės vietą, sukeisdami j ą paeiliui su ( / +
+ l)-ąja, (/+2)-ąja, ..., я-ąja eilutėmis ( я - l sukeitimų), po to fc-ąjį stul-
pelį perkelkime į paskutinio vietą, sukeisdami jį su ( k + l)-uoju, (fc + 2)-uoju,
..., я-uoju stulpeliais (n —k sukeitimų). Kadangi pagal 3 savybę determi-
nanto ženklas keičiasi (я—1) + ( я — k) kartų, о
1)(л-0+(п-*)i)i+»:)

tai, pasinaudoję įrodyta lygybe, gauname išraišką

«11 • . . «lit — 1 «U + ! . . α,

«(-11 «f-lfc-1 «i — Ifc + 1 «ί-1*

«ί +1 1 •Ч + l f c - l ^i+lfc+l. «1 + 1«

«nl ... O n k -X «лк+1 ... «»л

kurioje dešinės lygybės pusės determinantas yra (n — l)-osios eilės ir gautas
iŠ determinanto A ik . išbraukus jo z-ąją eilutę ir A;-ąjį stulpelį. Pažymėję
šį determinantą M l k , gauname
Aik = aik(-iy+kMik. (5.12)

(n — X)-osios eilės determinantą, kurį gauname iš n-osios eilės determi-

nanto išbraukę i-ąją eilutę ir k-ąjį stulpelį, vadiname elemento aik mino-
ru ir žymime Mik. Reiškinį (— IY+kMlk vadiname elemento aik adjunktu
ir žymime Aik.

Pasinaudoję šiuo apibrėžimu, (5.12) lygybę galime suformuluoti kaip te-

oremą.

83 teorema. 1. Determinantas, kurio k-ojo stulpelio visi elementai, išsky-

rus aik, lygūs nuliui, yra lygus elemento alk ir jo adjunkto Aik sandaugai. 2.
Determinantas, kurio i-osios eilutės visi elementai, išskyrus aik, lygūs nuliui,
yra lygus elemento aik ir jo adjunkto Aik sandaugai.

Antrąjį tvirtinimą įrodysime pasinaudoję pirmąja deteiminanlų savybe.

Elemento aik minorą Mik gauname išbraukę determinanto z'-ąją eilutę
ir fc-ąjį stulpelį.

Pavyzdys. Determinanto
2 4 - 6 3
! -1 2 5 - 4
j 7 - 8 - 9 3
Į 2 1 1 -1

elemento O 2 3 =5 minoras M 2 3 lygus

! 2 4 3
Af 2 3 = į 7 - 8 3 ,
! 2 1 - 1

o v423=(— I) 2 + 3 M 2 3 = - M 2 3 . Analogiškai O31 = 7, o

4 - 6 31
M31=I 2 5 - 4 ί, Λ ι = ( ~ D 8 + 1 M 3 1 = M31.
; ι i -i i

Adjunktą Aik apskaičiuojame pagal formulę

Mik, kai i + k — lyginis skaičius,
! -Mik, kai i + k — nelyginis skaičius.

Suformuluosime dar vieną teoremą, labai svarbią praktiškam determi-

nantu skaičiavimui ir tolesnei teorijai.
 84 teorema. Determinanto stulpelio elementų ir jų adjunktų sandaugų suma
lygi tam determinant ui, o stulpelio elementų ir kito stulpelio atitinkamų elemen-
tų adjunktų sandaugų suma lygi nuliui, t. y.

^r f A, kai k= j,
Λ Oij Aik= f
JT1 I o, kai k Φj.
Analogiškas tvirtinimas galioja ir eilutėms, t. y.
f A, kai j=i,
Σ OlkAjk =
k=1 10, kai j Φι.
Įrodymas. Pirmiausia įrodysime, kad
n

Σ a
IkAik = A.

Determinanto k-ąjį stulpelį užrašykime šitaip:

ш и >
Pasinaudoję determinantu 5 savybe, lengvai įsitikiname, kad
n
A= Σ bik;
i =I

čia Atk yra (*) tipo determinantai. Iš (5.12) lygybės išplaukia

Kk = OtkAlk (i = l, ..., n).
Įrašę šias lygybes į sumą, gauname
n
a = Σ a
ikAik·
i 1
n
Norėdami įrodyti lygybę Σ OuAik = O, kai k φ j, determinante Δ vietoj
i=X
fc-ojo stulpelio įrašykime y'-ąjį stulpelį. Kadangi gautame determinante A 1
fc-asis ir y'-asis stulpeliai sutampa, tai A 1 = O. Šio determinanto fc-asis stulpe-
lis yra (O l j , ..., a„j)T, o visi kiti stulpeliai sutampa su determinanto Δ stulpe-
liais. Todėl determinanto A1 k-ojo stulpelio elementų adjunktai yra Aik
( / = 1 , ...,n), taigi Atk yra ir determinanto Δ k-ojo stulpelio elementų ad-
junktai. Pasinaudoję įrodyta lygybe, gauname
n
O = A1= Σ OijAik.
1=1
 Analogiški teiginiai apie eilutes išplaukia iš determinantu 1 savybės.
Remdamiesi šia teorema, и-osios eilės determinantą galime išreikšti
(и — l)-osios eilės determinantu suma. Nuosekliai žemindami determinanto
eilę, galime jj išreikšti 3-osios arba 2-osios eilės determinantu suma. Tokius
determinantus jau mokame apskaičiuoti.
Patogu determinanto skleidimą derinti su elementariaisiais pertvarkiais.
Elementariaisiais pertvarkiais determinantui reikia suteikti Alk pavidalą, po
to taikyti 83 teoremą.

Pavyzdžiai. 1. Apskaičiuokime determinantą

2 4 -6 3
-1 2 5 -4
A=
7 -8 -9 3
2 1 1 -1

Jei išskleistame šį determinantą pagal paskutinę eilutę, tai gautume 4 3-osios eilės de-
terminantu sumą

4-6 3 2-6 3 2 4 2 4-6

A = - 2 2 5 - 4 + -1 5 -4 -1 2 - 1 2 5
-8 -9 3 7-9 3 7 -8 7 -8 -9

Reikia apskaičiuoti tuos keturis determinantus. Norėdami sutrumpinti skaičiavimus,

prie pirmojo stulpelio pridedame ketvirtąjį, padaugintą iš 2, poįto prie antrojo ir trečiojo
stulpelių pridedame ketvirtąjį ir gauname

8 7 - 3 4
8 7-3
-9 -2 1 -4
A=
13 - 5 - 6 3 =(-i)
1 +
M-D -9 -2 1
0 0 0 -1 13 - 5 - 6

Pastarąjį determinantą jau galime apskaičiuoti (pavyzdžiui, trikampiais). Tačiau daug

greičiau apskaičiuosime, jeigu iš trečiosios eilutės atimsime pirmąją, padaugintą iš 2, po
to prie pirmosios eilutės pridėsime antrąją, padaugintą iš 3. Gausime

-19 1 -19 1
A = ( — 1) -9 -2 = (-1)·(-1)·+»·1 = 19-19-1 (-3)=364.
- 3 -19
- 3 -19

2. Apskaičiuosime л-osios eilės determinantą

"l "t a> · . Я.-1 a.

Ь + Ū! a, —b o, a.
A . = Ol b + a, a3 — b • • j a. —

ai a, a3 a, —b

pirmąją eilutę atimame iš visų kitų eilučių)

ai a, a 3 · • fl.-l a.
b -b O . .. O O
= O b -b . . . O O

O O O . .. b -b
 -b 0 0 . . 0 0 a. a> a, . • a.-\ a„
b -b 0 . . 0 0 b -b 0 . .. 0 0
= O1 0 b -b . . 0 0 -b 0 b -b . . . 0 0

0 0 0 . . b -b 0 0 0 . .. b -b

Aiškiai matome, kad Δ'„121=(—1)"-' b"~l, o Δ„_, yra visai tokios pat formos kaip
ir Δ„, tiktai jo eilė yra n—1. Gauname rekurentinę formulę
^ = (-1)"-1*-1¾-^..!.
Skleisdami tokiu pat badu Δ. — ι» gausime

ir apskritai

Δ._ί=(-6)"-'-»αί+1-6Δ._»_1 {k=O, 1, . /1-2).

Kadangi
А, = а„_ г ( - b ) - a H b,
tai nuosekliai įrašinėdami gauname

r t. t.,

Δ„=(—6)"~ l ^
t-l
Šiuo pavyzdžiu iliustruojamas determinantų skaičiavimas taikant reku-
rentines formules. Jo esmė šitokia: skleisdami pagal eilutę arba stulpelį, gau-
name formulę, kuri duotąjį determinantą išreiškia žemesnės eilės tokios
pat formos determinantų arba tos pačios ir jau žinomos formos determinan-
tais. Naudodamiesi šia formule, nuosekliai mažiname determinantų eilę, ko
gauname determinantą, kurį jau galime apskaičiuoti.
Uždaviniai
36. Apskaičiuokite determinantus, skleisdami pagal eilutės arba stulpelio elementus:

-3 4 0 - 6
2 - 5 7 1 2 -3
5 - 7 0 9
a) -3 O 11 b) 28 43 -5 18 c) 5 -4 1
6 0 4 - 3 11 13
5 7 0 -29

-1
L. 3 - 2 5
11 - 1 5 - 2 3 45 4 6 8 15 3
-33 45 74 - 1 2 0
d) ; e) —3 7 -4 13 - 5
22 - 3 0 - 1 8 250 1X - 8 11 3 2
55 - 7 5 186 320
5 4 3 - 2 1
 O1 O2 O3 • • On 0 O 1 . • 1
Xi X2 O . . O 1 O1 O . . O
O X2 X3 • . O ; b) 1 O O2 . . O

O O O . • Xn 1 O O . • On-!
2 1 O . . O 0 O O .. O -1 a
1 2 1 . . O 0 O O .. . -1 a 1
O 1 2 . . O ; d)
-1 a O .. O O 1
O O O . . 2 a O O .. . O O 1
38. Apskaičiuokite vadinamąjį Vandermondo determinantą
1 Jf1 лг! . . . χ * ' 1 j
į 1 X2 X2 X 2 · · • Л'а

I 1 х„ х\ Xl . . . л-Г1

§69. Frobenijaus teorema. Atvirkštinės matricos

išraiška. Kramerio taisyklė
Šiame paragrafe išsiaiškinsime matricos rango ir jos determinanto sąry-
šį, pateiksime kitą būdą matricos rangui bei atvirkštinei matricai rasti. Be
to, išvesime taisyklę spręsti tiesinių n lygčių su n kintamųjų sistemai, turin-
čiai reguliariąją sistemos matricą.
Pasirinkime natūrinį skaičių s ( 1 0 ^ m i n { m , и})· Dabar [m χ n] eilės
matricoje A = (au) parinkime s eilučių, kurių numeriai Z1, i 2 , ..., is ( г 1 < / 2 <
< . . . < į ) , ir s stulpelių, kurių numeriai к1гк2, ...,ks(kj<k2< ...< ks). Išrašę
tų eilučių ir stulpelių sankirtose esančius matricos elementus, gauname .s-osios
eilės kvadratinę matricą, kurios determinantą
a
Uk 1 •

a
^kl •

vadiname matricos A s-osios eilės minoru.

Kai s= 1, gauname elementus aik — pirmosios eilės minorus. Jų yra mn.
Kai s = 2, gauname antrosios eilės minorus, kurių yra Cl l C 2 . Ir apskritai [m χ
хи] eilės matricos J-osios eilės minorų yra CsmCsn (1 <5·ίξηιίη{/η, n}).
Nenulinė matrica turės nelygių nuliui minorų. Kai kurie iš minorų gali
būti lygūs nuliui. Jeigu, pavyzdžiui, ma+ricos A visi (r+l)-osios eilės mino-
rai lygūs nuliui, tai ką galima pasakyti apie aukštesniųjų eilių minorus? Ar
visi jie lygūs nuliui, ar tarp jų galės būti ir nelygių nuliui? Kokią įtaką turi
matricos rangas? * Į tuos klausimus atsako teoremos.
85 teorema. Reguliariosios matricos determinantas nelygus nuliui.

Į r o d y m a s . Jeigu A yra reguliari и-osios eilės matrica, tai pagal 63 teore-

mą elementariaisiais pertvarkiais ją galime pakeisti vienetine и-osios eilės mat-
rica. Kadangi vienetinės и-osios eilės matricos determinantas lygus 1, o ele-
mentarieji pertvarkiai keičia matricos determinantą tik nelygiu nuliui dau-
gikliu, tai ir matricos A determinantas nelygus nuliui.

Frobenijaus teorema (F. G. Frobenius, 1849 — 1917, vokiečių matemati-

kas). Matricos A rangas lygus aukščiausiai nelygaus nuliui matricos minoro
eilei.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad τ (A)= [m χ и] ir rang A = r. Pagal rango api-

brėžimą matricoje A yra r tiesiškai nepriklausomų eilučių. Išbraukę likusias
m — r eilučių, gausime matricą B, kurios eilė yra [rxn\. Kadangi rang B = r,
tai ta matrica turės r tiesiškai nepriklausomų stulpelių. Išbraukę likusius
stulpelius, gausime matricą C, kurios eilė yra [rxr] ir rang C=r. Taigi C yra
reguliari r-osios eilės matrica. Todėl \С\фО. Pažymėję p matricos A aukš-
čiausios eilės nelygaus nuliui minoro eilę, gausime nelygybę

r ^ p,
nes |C| yra matricos A nelygus nuliui /·-osios eilės minoras.
Pagal teoremos sąlygą, iš matricos A išbraukiant n — p stulpelių ir m — ρ
eilučių, galima sudaryti p-osios eilės kvadratinę matricą D, kurios | D | # 0 ,
t. y. D yra reguliari matrica ir pagal 85 teoremą rang.D = p.
Tačiau rangO < r a n g ^ = r , t. y. p < r . Iš nelygybių r ^ p ir p < r išplaukia,
kad r= p.

Išvada. Jeigu [лихи] eilės matricos rangas yra r ir r <mm{m, и}, tai visi
tos matricos minorai, kurių eilė didesnė už r, yra lygūs nuliui.

Skaičiuoti matricos rangą, remiantis šia teorema, nelabai patogu, nes

reikia apskaičiuoti gana daug minorų. Skaičiuojamų minorų skaičių gali-
ma sumažinti naudojantis 86 teorema, tačiau jos formulavimui reikalinga
gaubiančiojo minoro sąvoka.

Matricos s+j 1) eilės minoras vadinamas s eilės minorą gaubian-

čiu minoru, jei į s+j eilės minorą įeina visi s eilės minoro elementai.

Pavyzdys. Matricos
«U «12 «13 «14
«21 «22 «23 «24
Oil «32 «33 «34
a,ι «42 «43 «44
«51 «52 «53 «54
trečiosios eilės minoras
ill «13 a n
«31 «33 Ozt
«51 «53 «54
 I Oll O33 Oat On Oit I ir kitus.
»
I «и O3S Ots Ott On Ost I

86 teorema. Jei kuris nors matricos A r-osios eilės minoras nelygus nuliui, o
visi jį gaubiantys {r+\)-osios eilės minorai lygūs nuliui, tai rang A = r.

Į r o d y m a s . Kadangi matricos rangas nesikeičia keičiant vietomis eilu-

tes arba stulpelius, tai galima laikyti, kad nelygus nuliui r-osios eilės mi-
noras A r yra matricos kairiajame viršutiniame kampe, t. y.

«11 12 «Ir «1» \

«21 «2r a 2r + l «2л
A ·
«rl «Г2 a„ «rr + 1 ar,
«r+11 «r+12 «r+ Ir «r + lr + 1 «г+ 1л

\ a„ a* a,mr + l

Kadangi A r ^O, tai pagal Frobenijaus teoremą r-osios eilės kvadratinės

matricos, esančios kairiajame viršutiniame kampe, rangas lygus r. Jeigu, at-
likdami matricos A elementai iuosius pertvarkius, tačiau nekeisdami vietomiN
pirmųjų r eilučių su paskutinėmis m — r eilutėmis ir pirmųjų r stulpelių su
paskutiniais n—r stulpeliais, be to, r + 1 , ...,m eilutes (bei r + 1 , ..., n stul-
pelius) keisime tiktai pridėdami prie j ų pirmųjų r eilučių (stulpelių) tiesines
kombinacijas, tai iš matricos A gausime šitokio pavidalo matricą:

1 O ... O O O
O 1 ... O O O
A;..
D= O O ... 1 O O
O O ... O <*11

O O O dm dm-rn-r!
Matricos D minorai gali skirtis nuo matricos A minorų tik nelygiai»
nuliui daugikliais.
Be to, visi minorą A r gaubiantys ( r + l)-osios eilės minorai virsta minoru
A'r gaubiančiais minorais. Kiekvienas A'r gaubiantis ( r + l)-osios eilės mino
ras yra šio pavidalo:

1 O .. . O O
O 1 .. . O O
A<M> = (/=1, .. ., m-r; 7=1, . .., n-r).
O O .. . 1 O
O O .. . O du
Pasinaudoję teorema apie determinanto skleidimą ir teoremos sąlyga, gau-
name = d, j X = 0.
Kadangi Δ ^ = 1 , tai du=0 (i=l, ..., m—r; j= 1, ..., n —r). Vadinasi,
r a n g 4 = r a n g i ) = r.
Kai nenulinės matricos rango ieškome remdamiesi 86 teorema, imame
antrosios eilės nelygų nuliui minorą. (Jei tokio minoro nėra, tai matricos
rangas lygus 1.) Po to randame jį gaubiantį nelygų nuliui trečiosios eilės
minorą. (Jei tokio minoro nėra, tai matricos rangas lygus 2.) Randame ne-
lygų nuliui ketvirtosios eilės minorą, gaubiantį jau rastą trečiosios eilės mi-
norą (jei tokio minoro nėra, tai rangas lygus 3) ir t. t. Radę r-osios eilės ne-
lygų nuliui minorą, ieškome jį gaubiančio (r+l)-osios eilės nelygaus nuliui
minoro. Jei tokio minoro nėra, tai rangas lygus r.
Pavyzdys. Apskaičiuokime matricos

rangą.
(
A =
1 0

3 -2 4
1 2

7 2 \
1\

0 1 3 3 4 I
Antrosios eilės minoras
3 - 1 7 10 6 /
1 0
= -2^0.
3 -2

Jį gaubiantis trečiosiosios eilės minoras

1 0 1
3 - 2 4 = —6 + 3 — 4 = —ΊφΟ.
0 1 3

Šį minorą gaubiantys ketvirtosios eilės minorai lygūs nuliui:

1 0 1 2 1 0 1 2
3-2 4 7 3 - 2 4 7
= 0.
0 1 3 3 0 1 3 3
3 - 1 7 10 0 0 0 0
1 0 1 1 1 0 1 0
3 - 2 4 2 3 - 2 4 0
= 0.
0 1 3 4 0 1 3 0
3 - 1 7 6 3 - 1 7 0
Todėl rang^=3.

Iš Frobenijaus teoremos išplaukia šitokia išvada: n-osios eilės kvadratinės

matricos determinantas lygus nuliui tada ir tik tada, kai matricos rangas yra
mažesnis už n.
Tą išvadą galima formuluoti šiek tiek kitaip. Determinantas lygus nuliui
tada ir tik tada, kai bent viena jo eilutė yra kitų eilučių tiesinė kombinacija.
Analogiškas tvirtinimas galioja stulpeliams.
Be to, tą išvadą galima suformuluoti ir šitaip: kvadratinė matrica A yra
reguliari tada ir tik tada, kai \А\ф0. Iš čia ir iš 76 teoremos išplaukia teigi-
 1
nys: kvadratinė matrica A turi atvirkštinę matricą A tada ir tik tada, kai
\ А \ Ф 0.

Rasime atvirkštinės matricos išraišką.

87 teorema. Matricai
Ia11 a12 . . . aln
«21 «22 · • a2n I
A=

\ anl an2 . • ann)

1
kai \Α\φΟ, atvirkštinė matrica A yra
(A11 A21 ..• · 4 , 1 \
i Ali A22 · '• · An2 I
- mi I
\ Aln A2n ..• · Ann Į
čia Aij yra elementų au adjunktai (i, j=l, ..., n).
1
Į r o d y m a s . Sudauginę matricas A ir A ' bei pasinaudoję 84 teorema,
gauname matricą C=(cik), kurioje

i A i 1, kai i=k,
^ - M T i ^ - l o , kai i Φ k.
Todėl C=En, ką ir reikėjo įrodyti.
87 teoremoje pateikta atvirkštinės matricos išraiška — formulė. Tačiau
78 teoremoje nurodytas atvirkštinės matricos radimo būdas yra žymiai papras-
tesnis, nes reikia atlikti mažiau veiksmų.
Naudodamiesi atvirkštinės matricos išraiška, pateikta 87 teoremoje, len-
gvai gauname Kramerio taisyklę (G. Cramer, 1704-1752, šveicarų mate-
matikas).
Tiesinių lygčių sistemą iš n lygčių su n kintamųjų
n
2 a
UxJ=bI O ' = 1 ' · · · ' Ό> (s)
J=I

kurios matrica A = (Uij) yra reguliari, t. у. \А\Ф0, ir turi atvirkštinę matricą

A - 1 , užrašome matricinę lygtimi

M
tx· \
A\χ?)μU/
ьЛ

η
1
Padauginę šios lygties abi puses iš matricos A iš kairės, gauname sis-
temos sprendinį
 хЛ <ЬА

= A'1 h

Tačiau
\ K,
n
Σ Мл
J=1
(K n
h i Σ b] Aj2
\A\ .7 = 1
\bn,
И

Σ bjAjn
V-I
todėl
Il
1,
\A Į .

J=1
Kadangi

a
ι= Σ J*AJ*>
i=1
tai

Σ M *Jk
yra determinantas, gautas iš determinanto \A\ pakeitus jo k-ąjį stulpelį sis-
temos (S) laisvaisiais nariais. Pažymėję
n
\A\ = A ir Σ М л = Δ* ( * = 1 , и),
i= ι
gauname Kramerio taisyklę.

n tiesinių lygčių su n kintamųjų sistemos, kurios matricos determi-

nantas ΑφΟ, sprendinį randame iš formulių

kuriose Ak yra n-osios eilės determinantas, gautas iš determinanto A

pakeitus jo k-ąjį stulpelį sistemos laisvaisiais nariais.

Be abejo, kai Δ Φ O, sistema yra apibrėžta, t. y. egzistuoja tik vienas spren-

dinys.
 X i - X t + *»=4,
2Xj + 3X, — Xj = 5,
X 1 - 2 x , + 3 x j = —4.
Apskaičiuojame A, A 1 , A1, A,.
1 - 1 1
Д= 2 3 - 1 = 9 + 1 - 4 - 3 - 2 + 6 = 7.
1 -2 3
4 -1 1
A1= 5 3 - 1 = 3 6 - 4 - 1 0 + 1 2 - 8 + 15 = 41.
-4 -2 3
1 4 1
A1= 2 5 -1 =15-4-8-5-4-24=-30.
1 -4 3
1 -1 4
A,= 2 3 5 12-5-16-12 + 10-8=-43.
1 -2 -4
Pritaikę formules, gauname
A1 41 30 A1 43
Xi = x, X —
7 ' ~ A 7 ' *~ A 7*

Rramerio taisyklę galima taikyti ir bet kokioms suderintoms tiesinių

lygčių sistemoms spręsti.
Jeigu tiesinių lygčių sistema suderinta (rang A =rang B=r < n), tai, at-
metę tas lygtis, kurios yra kitų lygčių tiesinės kombinacijos, ir pakeitę,
jei reikia, kintamųjų numeraciją, tą sistemą galime užrašyti šitaip:
t
a
Σ u x J = b 'i 0=1,...,'·).
j-1

b
I =b I - Σ a
lr+bxr+k·
k-1
Sistemos matricos determinantas
a
U an . • «Ir
«21 «22 · • «2 r
Δ = Φ O.
a
«Г2 · • rr

Tada sistemos sprendiniai randami iš formulių

A'
x k = ( k = I, . . . , r).
 Alc gaunamas iš determinanto Δ, pakeitus jo k-ąjį stulpelį laisvaisiais
nariais b', (i= 1, ..., r), xr+„=ts(s= 1, ..., n-r). Taigi sistemos sprendinys
yra
(AL AL »
\Δ Δ 'l> · · · > , h> · · · » tn-r^L.

Pavyzdys. Išspręsime lygčių sistemą

+ Xi -*4 = 3,
2xj — JC1- * , + ·*4 = 5,
Здг! —2дг, =8,
X1 —2л,+ 2*4 = 2.
Kadangi trečioji lygtis yra pirmųjų lygčių suma, o ketvirtoji yra antrosios ir pirmosios
skirtumas, tai duotoji sistema ekvivalenti sistemai
X1 Jf| — 3 Xj*f ДГ4,
2*i—л:, = 5 + X1—Xi ·
Apskaičiuojame Δ, Δ; ir AJ:

Δ= 1
2
-1
- 1
= - 1 + 2=1,

δ;= З - / 1 + /,
5+/,-/, - 1
-1
= 2(1+/!-/,),

a;= ! 12 3 - / , + /,
5+Z1-/,
= - 1 + 3 (Z 1 -/,).

Pasinaudoję Kramerio formulėmis, gauname sprendinį

( 2 ( 1 + Z 1 -Z,), - 1 + 3 ( / , - / , ) , / „ z,), /j, Z, e R.

Sprendžiant sistemas pagal Kramerio taisyklę, reikia atlikti daug skai-

čiavimų, nors pačios formulės paprastos, lengvai įsimenamos. Tais atvejais,
kai rang A = rangjB=r ^ 4, patartina sistemas spręsti Gauso metodu.
Jeigu nežinome, kad Δ Φ O, visada patogiau sistemą spręsti Gauso metodu.

88 teorema. Būtina ir pakankama sąlyga, kad n tiesinių homogeninių lyg-

čių su n kintamųjų sistema
n
a x 0
Y l U J = (i=l, ·.., Ό
J-I
turėtų nenulinį sprendinį, — jos matricos determinantas turi būti lygus nuliui.

Į r o d y m a s . Tiesinių homogeninių lygčių sistema visada yia suderinta.

Pagal 65 teoremą ji yra neapibrėžta, kai ran^ A<n. Iš Frobenijaus teoremos
išplaukia, kad taip gali būti tada ir tik tada, kai |/4|=0.
Pavyzdys. Sistemos
X1- xt+2xt— Jr1=O,
2*1+ X1- л,+ 3*4=O,
 X1 + 2*» + X 3 - xt = 0,

3-Ci — 3.v2 + χ3+ Jc4 = O

matricos determinantas
1 - 1 2 - 1 0 - 1 2 1 0 - 1 2 1
2 1 - 1 3 3 1 - 1 2 3 1 - 1 2
1 2 1 - 1 3 2 1 0 0 1 2 - 2
3 - 3 1 1 0 - 3 1 2 0 - 3 1 2
-12 1
= - 3 1 2 - 2
= -3-(-4+12+1+6-2-4)=-27^0.
1-3 1 2
Todėl ši sistema turi tiktai nulinį sprendinį (0, 0, 0, 0).

§70. Laplaso teorema. Matricų sandaugos

determinantas
Įvesime и-osios eilės determinanto bet kokios r (1 < г < и ) eilės minoro ir
adjunkto sąvokas.
и-osios eilės determinante išbraukime r eilučių, kurių numeriai Z1, ..., ir,
ir r stulpelių, kurių numeriai ku ..., kr. r-osios eilės determinantą, kurį sudaro
du kartus išbraukti elementai, t. y. elementai, esantys I1, ..., ir eilučių ir Ar1, ...,
kr stulpelių sankirtose, vadiname r-osios eilės minoru ir žymime Mti...ι ^..Mr-
(и —r)-osios eilės determinantą, kurį sudaro likusieji neišbraukti elementai,
t. y. elementai, nepriklausantys nei i\, ..., ir eilutėms, nei Zc1, ..., kr stul-
peliams, vadiname minoro Mh..., kl...kr jungtiniu minoru ir žymime
M,,...i,, *,...v Jungtinį minorą su ženklu (-!)<·'«+---+',Ж*·+·-+V vadina-
me minoro Mtl„j k1...kr adjunktu ir žymime Ail...! , Jt1...Itr, t. y.
Г
Ail.. Jr, кг...кг=(— U ' Ml1-Ar. kl...kr-

Pavyzdys. Paėmę determinanto

3 4 - 1 3 2
0 1 3 - 1 - 1
4 6 8 4 3
- 1 0 2 5 6
5 4; 3 2 1
pirmąją, antrąją bei ketvirtąją eilutes ir antrąjį, trečiąjį bei penktąjį stulpelius, [gauna-
me 3-osios eilės minorą
14-1 2
-W124i 2 3 5 = ι 3 —1 .
Io 2 6 ;
Jo jungtinis minoras yra 2-osios eilės determinantas
— _; 4 4 j_

-Mj24l235-j ^ 2 i - M 3 5 . 14— — Alit. 2ts,

nes (1 + 2 + 4) + (2 + 3 + 5)=17.
 Lengva pastebėti, kad, kai r= 1, gauname 1-osios eilės minorą, ku-
ris lygus elementui aik (čia I1 = I, Ic1 = Jc). Tada jo jungtinis minoras yra šio
elemento minoras Mik, o jo adjunktas — šio elemento adjunktas Aik. Tai-
gi įvestieji r-osios eilės minorai ir jų adjunktai yra jau anksčiau nagrinėtųjų
apibendrinimas.
Kai r = l , pasirinkę Ar-ąjį stulpelį, galime sudaryti n pirmosios eilės mi-
norų, t. y. elementų a l k , ..., a nk . Kai l ^ r c n , pasirinkę r stulpelių, kurių
numeriai Ar1, ..., kr, iš jų elementų galėsime sudaryti tiek skirtingų r-osios
eilės minorų, kiek skirtingų r eilučių rinkinių galėsime sudaryti iš n eilučių,
t. y. Crn. Be abejo, tiek pat bus ir jų adjunktų. Toliau pateikiama teorema
yra determinanto skleidimo pagal eilutę (stulpelį) apibendrinimas.

Laplaso teorema (P. S. de Laplace, 1749—1827, prancūzų mokslininkas).

n-osios eilės determinantas lygus visų galimų iš jo r ^r ^n-1) stulpelių
sudarytų r-osios eilės minorų ir jų adjunktų sandaugų sumai; jei parinktų stul-
pelių numeriai yra Ar1, ..., Arr (Arj < ... < k r ) , tai

δ
= Σ Μ
' . · · · ν *>·•• K4.-..(,. kt...к/,

čia sumuojama pagal visus galimus derinius Z1, ..., iT iš elementų 1, 2, ..., n.
Analogiškas tvirtinimas teisingas ir eilutėms.

Į r o d y m a s . 1. Pirmiausia įrodysime, kad kiekvienas sandaugos

M
h-..ir, k,...HrAil...;r, kt...kT

narys
( _ ! ) « . + ·..+/,>+<*.+·;·+*,>(_!/(/. . .α. Λ χ

xi-tf*·
yra determinanto Δ narys.
Kadangi r-osios eilės minoras M i l .../ кг...k sudarytas iš elementų,
priklausančių eilutėms, kurių numeriai Z1, ..., Zr (Z1 < ...<Z r ), ir stulpeliams,
kurių numeriai Ar3, ..., kr (Ar1 < ... < Arr), o jo adjunktas sudarytas iš elementų,
nepriklausančių nei toms eilutėms, nei tiems stulpeliams, tai ...,jT yra skai-
čių Arj, . . . , Arr kėlinys. Z1C ...<Z„_ r yra likusių eilučių numeriai ir S1, ...,
s n -r yra likusių stulpelių numerių kėlinys. Taigi tos sandaugos indeksų
keitinys
/ Z1, · . . , Zr, Z1, . . . , I n - r \
\Λ» · · • > Jr , · · · > sn-r /
yra и-ojo laipsnio. Todėl sandaugos

Oiljl...airjra,lSl...ain_rSnr

ženklas determinante Δ yra

Λ
( - ΐ / V '•· - · ' . - r ) + 7 " · V ···· \ - r \
Pirmajame kėlinyje inversijos yra tik tarp skaičių Z ir /, nes Z1 < ... < i'r ir I 1 <
< . . . < /„_ r . Už skaičiaus Z1 yra Z1 — 1 mažesnis skaičius, už Z2 yra Z 2 - 2 mažes-
ni skaičiai, ..., už Zr yra Z r - r mažesnių skaičių. Todėl
/(Z1, . . . , Zr, I 1 , . . . , l n _ r ) = (Z1 — 1) + . . . + (Zr — r) =
= (Z1+...+Zr)-(l + ...+r),
Kėlinio J1, ...,j r, S1, ..., j„_ r inversijų skaičių randame šitaip: tarp skaičių
Ju • • -Jr yra I (ju • • ·, j r) inversijų, tarp skaičių J 1 , ..., j„_ r yra I (J1, ..., j„_ r )
inversijų, be to, žinome, kad j\, ..., Jr yra skaičių Ar1, ..., Arr kėlinys, todėl
t a r p skaičių J 1 , ..., j„_ r yra Ar 1 -I skaičius, mažesnis už klt Ar 2 -2 skaičiai
mažesni už Ar2, ..., Ar r -r skaičių, mažesnių už kr. Todėl

I (J ι J'r, S1, ..., s„_r) = I(j\, ..., Jr) +1 (slt . . . , J„_ r ) +

+ (Ar1+ . . . +Ar r )-(1 + . . . + r ) .
Tuo būdu gauname lygybes
···» Jr, ^lI · · · » Sn-r) + Hh, ···, 'r > U, · · · , Ai-r) =

= KJu ...,jr) + I(sį, . . . , 5 , . , ) + (¾ + . . . + Z r ) +

+ (Ar1+...+Arr)-2(l + . . . + r )

(_ i/c· ',· >+'(;··--Jr-*

/(Л
= ( _ 1) ;,)+/(»! J,_ r )+(/i+...+i r )+(fc,+ ...+*:,)

Vadinasi, nurodytasis minoro ir adjunkto sandaugos narys yra determi-

nanto narys.
2. Dabar įrodysime, kad sandaugose
M
h:.it, кг...k:rAU...lr, к,...кг,
Mjt-Jr, kt...kr Aj1.. Jr, kl...kr,

kai {jį, ..., 7 r } # {Zį, Zr}, nėra narių, sudarytų iš tų pačių determinanto
elementų. Iš tikrųjų, jei minorai sudaryti ne iš tų pačių eilučių, tai tarp nume-
rių jv ..., jr atsiras bent vienas j, kuriam nebus lygaus tarp Z1, ..., Zr. Tada
pirmojoje sandaugoje j eilutės elemento antrasis indeksas Ar nebus lygus nė
vienam iš Ar1, ..., Arr, o antrojoje sandaugoje tos eilutės elemento antrasis
indeksas bus lygus kuriam nors iš Ar1 Arr.
Vadinasi, tos sandaugos neturės bendrų narių.
Taigi įrodėme, kad minoro ir adjunkto sandaugos kiekvienas narys yra
determinanto narys, kad dvi sandaugos neturi bendrų narių.
3. Įrodysime, kad suma

M
Σ ii--ir. *.···*> Ai.··-Ir- kt..,kr

turi n! dėmenų (tiek, kiek ir determinantas).

256
 Kai stulpelių numeriai k1, ..., kr fiksuoti, yra Cn = ( " i r ) i skirtingų
r-osios eilės minorų ir juos atitinkančių adjunktų ((и — r)-osios eilės determi-
nantų) porų. Kiekvienas r-osios eilės minoras turi r! narių, o jo adjunktas —
(n —r)! narių, todėl jų sandauga turi n\ (n — r)\ narių. Sumą sudaro

Cr-r!(n-r)! = n!
dėmenų.
Pasinaudoję determinantų 1 savybe, gausime analogiško tvirtinimo ei-
lutėms įrodymą.
Determinantą skaičiuoti remiantis Laplaso teorema patogu tada, kai dau-
gelis determinanto elementų yra nuliai, būtent, kai r stulpelių elementai tik
r eilutėse yra nenuliniai, o visi kiti yra nuliai. Tada tiktai vienas r-osios eilės
minoras gali būti nelygus nuliui, ir determinantas lygus to minoro ir jo ad-
junkto sandaugai.

Pavyzdžiai. 1.

2 3 2 9
-5 6 10 - 1 1 j 2 3 4 -7
1+1) + (1+J) = -351.
0 0 4 - 7 ~ I —5 6 -3 2
0 0 -3 2

2 3 -4 6 2 2 3 -4 6 2
1 3 5 6 2 - 1 0 9 0 0
Δ = -2 4 10 - 3 4 -2 4 10-3 4
-2 -3 6 -6 -2 0 0 2 0 0
4 3 2 1 1 4 3 2 1 1

3 6 2
-1 9 j)i+4 + i+a 4 - 3 4
0 2
3 1 1

lš antrosios eilutės atėmę pirmąją ir prie trečiosios eilutės pridėję pirmąją, gauname
antrąjį determinantą. Po to taikome Laplaso teoremą. Paskutinį determinantą skaičiuo-
jame atskirai:

3 6 2 -3 4 2
3 4
4 -3 4 -8 -7 4
- 7 = 53.
= =
8
3 1 1 0 0 1

Gauname
-1 9
Δ = ( - D 10 I 5533 = - 1 0 6 .
0 2

Naudodamiesi Laplaso teorema, įrodome šitokią teoremą apie matricų

sandaugos determinantą.

89 teorema. Matricų sandaugos determinantas lygus dauginamųjų deter-

minantų sandaugai, t. y. \AB\ = \A\ \B\.
9. 1671 257
 Į r o d y m a s . Pagal Laplaso teoremą 2«-osios eilės determinantas

«11 «12 · · • «m 0 0 . .. 0
«21 a2 2. .. «2* 0 0 . .. 0

л = «»1 «»„ o 0 . .. 0
A
-1 0 0 Kx b12 . .· bln
0 -1 ... 0 b
2l bii .•• b2n

0 0 ... - 1 Kx b„ 2 • • • bnn

flu a12 . ·· "in b12 . .. bln

a21 «22 · • • «2 n b21 b22 .• · b2n
=
•
= M Il B\.

Onl «П2 · • • «„„ b„i b

m · •• Kn

Šiame determinante (n+j)-ąją eilutę dauginame iš a n ( = 1, ..., n) ir pri-

dedame prie i-•osios eilutės ( / = 1 , .., n). Tokiu būdu atlikę veiksmus, gau-
name determinantą

0 0 ... 0 Cix C12 . . Cxn

0 0 .. . 0 C21 C 22 • · Cin

0 0 ... 0 Cnx Cni · · Cnn

Δ— )
-1 0 ... 0 Ъхх K 2 . . • bln
0 -1 ... 0 b21 £>22 · · • b2n

0 0 ... - 1 Kx bn 2 ·. b„n

kuriame = ^ atJbJk (i, k= 1, . . . , n). Vadinasi, matrica C = ( c l k ) = A B,

todėl ICI = I^i]. 1

Pagal Laplaso teoremą gauname

- 1 O ...
O - 1 ... 2^((и + 0 + . . . + («+я))+(1 + . " + и) | C | =
Δ =

O O ... - 1

= ( - 1 )»+"•+(«+1)» \AB\ = { - 1)*"(n+l)\AB\ = \AB\.

Taigi
Δ = \Α |]jB|= i AB\.

Ši lygybė ir reiškia teoremos tvirtinimą.

 Uždaviniai.
39. Apskaičiuokite matricų rangus, naudodamiesi Frobenijaus teorema:
3 1 -4 7 2\
-3 3 5 - 8 10
b) -6 2 9 -15 8
0 4 1 - 1 12/
1 - 1 4 - 5 13'
3 - 2 1 7 -15
d) 3 - 3 5 2 - 2
-5 3 2 -1 41
40. Išspręskite tiesinių lygčių sistemas, naudodamiesi Kramerio taisykle:
a) ^! + 3^2 = 5, b) Ixl- 8 x , = 14,
5*!—6лга = 1 1 ; - 7 x , + 49*,= - 8 6 ;
c) 1 4 ^ - 1 3 ^ , = 16, d) 2*! — 6xt + Sx3 = 16,
2 4 x j + 3 x j = —101; 3*i + 5jC| — Txi= —11,
-5x1 + 3x, + 2xt = 4;
e) 6 * i + 7*,— xs = 5, f) X1+ Xt X 3 + X1 = I,
*i+ хг + Зх3 = 6, x1 + 2x, — 2x3 + 2xl= 1,
— + 6xt — 4x, = 3; 2xi + 3x, — 3xs + 4xt = — 5,
— 2хг — 4xa + 3jr, — = — 1.
41. Apskaičiuokite atvirkštines matricas, naudodamiesi atvirkštinės matricos išraiška,
pateikta 78 teoremoje:

a'+iVO;

1
Y-
O/

42. Apskaičiuokite determinanto

2 1 - 3 -4 6
-1 3 5 7 -1
2 -1 3 2 1
1 1 2 2 -1
3 2 - 1 -1 4
minorus M13,,Af145,145, M135jl34 ir adjunktus Al3tti, Aliiilti, A13itl,,.
43. Apskaičiuokite determinantus, naudodamiesi Laplaso teorema:
2 3 0 0 2 0 -4 0
5 -7 0 0 3 0 5 0
a) > DJ
15 6 5 6 8 14 5 1 *
18 23 - 3 2 -3 7 20 - 1 0

2 4 -6 7 -5 4 1 3 15 - 7 5
1
15 0 0 3 0 1 -2
23 2 -4 8
0 3 2 4 2 - 5 -25 4
c) 0 2 1 d)
0 2 0 -1 0 0 1 0 1 6
1
0 1 0 5 - 3 - 2 11 1 16 - 1 3
1
0 0 -2 0 1 -3
9* 259
 Vl skyrius

Vektorinės erdvės

§71. Vektorinės erdvės apibrėžimas ir

paprasčiausios savybės

Be vidinių binarių algebrinių operacijų, aibėje tenka nagrinėti išorines

binares operacijas. Išorinėmis operacijomis aibėje A vadiname funkcijas
BxA--A, A xB-^-*A.
Jau turėjome tokių operacijų pavyzdžių:
a) и-mačių vektorių-eilučių su realiomis komponentėmis daugyba iš
skaičiaus — išorinė binarė operacija aibėje R":
RxRn--R".
Žinome, kad operacijos
RxR"-->R" ir R" χ R — R "
sutampa, nes buvo įrodyta, kad vektoriaus-eilutės daugyba iš skaičiaus yra
komutatyvi;
b) stačiakampių [mxri\ eilės matricų su lauko L elementais daugyba iš
lauko L elementų yra išorinė binarė operacija
L χ <Щ [тхя] ( L ) - - ^ m x i 0 ( L ) ;
c) nesunku įsitikinti, kad tolydžių intervale [a, b] funkcijų daugyba iš
skaičiaus:
lf(x)
yra išorinė operacija aibėje C [a, b].
Šiame skyriuje išsamiau nagrinėsime algebrines struktūras, kurios vadi-
namos vektorinėmis erdvėmis.
Sakykime, V yra netuščia aibė, kurios elementus žymėkime graikiškomis
raidėmis α, β, γ, ..., o (L, + , ·) (trumpai L) - laukas, kurio bazinės aibės
elementus žymėkime lotyniškomis raidėmis a, b, c, ... Tarkime, kad aibėje
V apibrėžta vidinė binarė algebrinė operacija — sudėtis
VxV V
ir išorinės binarės operacijos
LxV--+V, VxL--V,
vadinamos aibės K elementų daugyba (iš kairės ir iš dešinės) iš lauko L ele-
mentų.
 Algebrinė struktūra (F, +, ·) (čia · žymima išorinė daugyba) vadi-
nama vektorine erdve virš lauko L, jei apibrėžtosios operacijos — su-
dėtis ir daugyba iš lauko elementų — turi šitokias savybes:
V.l. (Va, β e F) α + β = β + α — sudėtis komutatyvi;
V.2. (Va, β, γ ε Γ ) ( α + β) + γ = α + (β + γ) _ sudėtis asociatyvi;
V.3. ( 3 0 e F ) (VaeF) a + 0 = a — sudėtis turi neutralųjį elementą·,
V.4. (VaeF) (3—aeF) a + (—a) = O — kiekvienas aibės V ele-
mentas turi priešingąjį elementą — simetrišką sudėties atžvilgiu',
V.5. (VaeK) V a = a;
V.6. (Vae F, IeL) /a = a/ — daugyba iš lauko L elementų komuta-
tyvi (abi daugybos — iš kairės ir iš dešinės — sutampa)·,
V.7. (VaeF, /, teL) (/f)a = / ( i a ) — daugyba iš lauko elementų aso-
ciatyvi;
V.8. (VaeF, /, teL) ( / + i ) a = / a + f a — daugyba iš lauko elementų
distributyvi lauko sudėties atžvilgiu·,
V.9. (Va, β c-V, IeL) /(α + β) = /α + /β - daugyba iš lauko elemen-
tų distributyvi aibės V elementų sudėties atžvilgiu.

V.l— V.9 savybės vadinamos vektorinės erdvės virš lauko L apibrėžimo

aksiomomis.
Vietoje „(V, + , ·) yra vektorinė erdvė virš lauko L " sutrumpintai sakysi-
me „V — vektorinė erdvė virš lauko L".
Vektorinės erdvės V virš L elementus α, β, γ, . . . vadinsime vektoriais.
Lauko L elementai dažnai vadinami skaliarais. Kai L = R, vektorinę erdvę
virš lauko R vadinsime tiesiog vektorine erdve (nepridedami „virš lauko R").
Prisiminę komutatyviosios grupės apibrėžimą, galime konstatuoti,
kad aibė V su sudėtimi (struktūra ( F , + ) ) yra komutatyvioji grupė. Todėl
kartais sakoma: komutatyvioji grupė (F, +) vadinama vektorine erdve virš
lauko L, jeigu joje apibrėžta daugyba iš lauko L elementų, turinti V.5 —V.9
savybes.
Nors sudėties operacijos aibėje F ir lauke L žymimos tuo pačiu ženklu
+ , jos skiriasi. Taip bus visada, kai tik L^ V. Ta pati pastaba tinka ir dau-
gybai iš skaliarų bei daugybai lauke L.

Pavyzdžiai. 1. л-mačių vektorių-eilučių erdvė R" yra vektorinė erdvė virš R (realiųjų
skaičių lauko). Taip yra todėl, kad 49 paragrafe įrodytos 1—4 vektorių-eilučių sudėties sa-
vybės yra ne kas kita, kaip V.l—V.4 savybės aibėje R", o tame pačiame paragrafe įrodytos
1 — 5 vektoriaus-eilutės daugybos iš skaičiaus savybės yra V.5—V.9 savybės aibėje R".
2. л-mačių vektorių-stulpelių erdvė (R") T irgi yra vektorinė erdvė virš R.
3. [m χ n] eilės matricų, kurių elementai yra iš lauko L, aibė TOtm x „] (L) su sudėtimi
ir daugyba iš lauko L elementų yra vektorinė erdvė virš L. Tai išplaukia iš 59 paragrafe įro-
dytų matricų sudėties 1 — 4 savybių, kurios yra V.l — V.4 savybės, ir iš ten pat įrodytų matri-
cų daugybos iš lauko L elementų 1 — 5 savybių, kurios yra V.5—V.9 savybės aibėje
Шг [ т х и ] (L).
4. Paėmę [ 1 х л ] eilės matricų aibę, gausime

SJtax.] (L) = L",

analogiškai
SKc-xi) ( L ) = ( L - r .
Todėl vektorių-eilučių su komponentėmis iš lauko L, taip pat vektorių-stulpelių su kom-
ponentėmis iš lauko L aibės yra vektorinės erdvės virš L.

Kadangi (V, + ) yra komutatyviojigrupė,tai vektorių sudėtis, be apibrė-

žime suformuluotų V.l—V.4 savybių, turi visas komutatyviosios grupės
operacijos savybes (žr. § 27). Skaitytojui pačiam siūlome suformuluoti grupės
1 — 8 savybių analogus vektorinei erdvei. Toliau juos laikysime žinomais.
Pažymėsime, kad sudėties neutralusis elementas O, kurio egzistavimas
išplaukia iš V.3, vadinamas nuliniu vektoriumi.
Be grupinių sudėties savybių, vektorinėje erdvėje yra savybių, kuriomis;
pasižymi daugyba iš skaliaro ir abu veiksmai.
1. ( V a e K ) O l - a = O.

Į r o d y m a s . Kadangi pagal V.5, V.7

a = l L - a = (lL + 0 L ) a = l L ' a + 0 L - a = a + 0L-a,

tai O L - a = 0 .
2. (WleL) I-O=O.

Į r o d y m a s . Kadangi α + 0 = α, tai /α = / ( α + 0 ) = /·α + /· O ir /· O = O.

3. (VaeK) ( - I J a = - a .

Į r o d y m a s . ( l L + ( - l L ) ) a = 0 L -a = 0 . Pagal V.8

(lL + ( - l L ) ) a = l L - a + ( - l t ) a = a + ( - l L ) a = 0 .
Iš čia gauname —a = (—l L )a.
4. Dažnai naudosimės šitokiais V.8 ir V.9 savybių bendriniais:
m m

4.1. (VZ1, . . . , / m eL)(VaeK) ( £ /,) a = £

i = I z=l
n n
4.2. (V IeL) (Va 1 , . . . , aneV) I £ a , = £ /«,;
1=1 /=1
m n m n
l
4.3. (VZ1, . . . , / m eL)(Va x , . . . , a„eF) I1) a,) = ^ Σ ^ '
I= I j - 1 /= X j=X
Šios lygybės lengvai įrodomos matematinės indukcijos metodu.
Uždaviniai
1. Suformuluokite ir įrodykite vektorių sudėties savybes, atitinkančias grupės operaci-
jos 1 — 8 savybes.
2. Įrodykite 4 . 1 - 4 . 3 savybes.
3. Patikrinkite, ar л-mačių vektorių-eilučių su sveikosiomis komponentėmis aibė Z*
sudaro vektorinę erdvę virš Q.
4. Patikrinkite, ar [mx n] eilės matricų su racionaliaisiais elementais aibė sudaro
vektorinę erdvę virš R.
 §72. Vektorinės erdvės virš L poerdviai.
Poerdvių veiksmai

Vektorinės erdvės V virš L poaibis V1 vadinamas erdvės V poer-

dvių, jeigu V1 yra vektorinė erdvė virš L.

Be abejo, kiekviena vektorinė erdvė virš L turi poerdvių. Aišku, kad ai-
bė {O}, turinti tik vieną elementą O, yra erdvės V poaibis. Šiam poaibiui
galioja vektorinės erdvės aksiomos. Taigi {O} yra poerdvis. Vektorinė erdvė
V yra savo pačios poerdvis, nes F<= V. Poerdvius {0} ir V vadiname trivia-
liaisiais poerdviais.
Kaip patikrinti, ar vektorinės erdvės V virš L poaibis V1 yra jos poer-
dvis?

90 teorema. Vektorinės erdvės V virš L poaibis V1 yra tos erdvės poerdvis

tada ir tik tada, kai: 1) (VaeF 1 )(VfleL) a a e F „ 2) (Va, P e F 1 ) «χ + β ε Κ , .

Į r o d y m a s . Sąlygų būtinumas išplaukia iš apibrėžimo, t. y. iš to, kad

V I yra vektorinė erdvė virš L.
Sąlygų pakankamumui įrodyti užtenka iš jų išvesti V.l—V.9 savybes.
Kadangi F 1 ^ F , o aibėje F veiksmai turi V . l , V.2, V . 5 - V . 9 savybes,
tai šias savybes turi tie patys veiksmai ir aibėje V1. Todėl reikia patikrinti
V.3 ir V.4 savybes. Kadangi (VaeF 1 , IeL) ZaeF 1 , tai paėmę / = O t ir kokį
nors XeV1 pagal praeitame paragrafe įrodytą savybę gauname O t -X = OeV1.
Paėmę bet kokį a e F j , iš 2sąlygos i š v e d a m e - α —(— I J a e F 1 . Taigi aibėje F 1
sudėtis turi V.3 ir V.4 savybes.

Pavyzdžiai. 1. Grynai menamų skaičių aibė, prijungus nulį, yra kompleksinių skaičių
vektorinės erdvės poerdvis. Iš tikrųjų a(ib) = i(ab)el, W1+Ibt = Hb1 + bt)el; čia /=(0,1) —
menamasis vienetas.
2. и-mačių vektorių-eilučių (a-x, ..., ak, 0, ..., 0) aibė Rn(k)= ((O 1 ,..., at, 0, ..., 0 ) |
OiSR ( / = 1 , ..., &)} yra erdvės R" poerdvis. Teoremos sąlygos lengvai patikrinamos.
Vektorinės erdvės virš L poerdvį paprasčiausiai galime sudaryti šitaip:
imame erdvės V vektorius a 1 ( . . . , xm ir sudarome visus galimus vektorius
I1X1+ . . . + lmxm", čia I1, . . . , Im — bet kokie lauko L elementai. Tokiu būdu
gauname aibę
m

H (X1 O = I Σ ha-AU^L ( / = 1 , . . . , m) J .
i=l

[rodysime, kad ta aibė yra erdvės V virš L poerdvis. Tikrinsime, ar ten-

kinamos teoremos sąlygos.
m
1. Jeigu xeH, tai a = ^ I1 Xi. Tada esant bet kokiam IeL IxeH, nes
i=l
m
Ix= 2 (Wf)««i W(eL (/=1, ..., m),
i=I
 2. Jeigu α, β ε # , tai α = ^ /( α „ β = ^ ifa,. Tada α + β = ^ № +
i=l 1=1 i=l
+ bt)oiteH, nes / ( + 6 г е £ 0 = 1 , ..., m).

Poerdvis H(a1; ..., am) vadinamas vektorių a1; ..., am generuotu

poerdvių.

Pavyzdžiui, vektorinėje erdvėje R 2 , paėmę K 1 =(3, 1), gausime H=(Oi 1 ) =

= {/(3, l)|/eR}. Geometriškai šį poerdvį galime interpretuoti tiese, einančia
per taškus (O, 0) ir (3, 1) (žr. 13 pav.).
Dvimačio vektoriaus α = (a, b) gene-
Į ruotą poerdvį H (a.) galime interpretuoti
J į i ^ ' tiese, e i n a n č i a p e r t a š k u s , k u r i ų koordi-
^ — 1 natės (0, 0) ir (a, b).
I Paėmę, pavyzdžiui, trimačius vekto-
^
*"" rius «j = ( 1 , 1, 1) ir Oc2 = (1, 1, 0), gau-
sime a 2 ) = {/j + / 2 , / j + / 2 , / i } . Šį er-
j3 dvės R 3 poerdvį galime interpretuoti plok-
štuma, einančia per taškus, kurių koor-
dinatės (0, 0, 0), (1,1, 1) ir (1, 1, 0). Ir apskritai vieno trimačio vektoriaus
generuotą poerdvį geometriškai galime interpretuoti tiese erdvėje, o kiek-
vieną dviejų trimačių vektorių generuotą poerdvį — plokštuma, kurioje yra
abu tie vektoriai.
Vektorinės erdvės virš L poerdvių sankirtai galioja šitokia teorema.

91 teorema. Bet kokio skaičiaus vektorinės erdvės V virš L poerdvių V 1 ,

V2, ... sankirta yra tos erdvės poerdvis.

Įrodymas. Kadangi
( F i C = F O = 1, 2 , K1 c F),
t

tai užtenka patikrinti, ar išpildomos 90 teoremos sąlygos.

Pirmoji minėtos teoremos sąlyga išplaukia iš šitokio teiginio:

((«EFL F I ) Л (aeL) W f c e F i (i=l, . . . ) ) Л ( a e L ) ) => ( a a e Q K1).

^ i i
Antroji sąlyga išplaukia iš teiginio

(«, β ε Π K i ) =>(<*, β e F f 0 = 1 , 2,
i

=> ( a 4 ^ e F i 0=1, 2, .. .))=*(α + β ε Π Ki).

i
 Vektorinės erdvės V virš L poerdvių V 1 , . . . , Vfc suma vadiname aibę
B = I a I a = OO1+ . . . + a f c , a ^ V i ( Z = l , ..., k)}, t. у. aibę, kurios elementai
yra poerdvių V 1 , . . . , V t elementų sumos. Poerdvių sumą žymime V 1 +
+ V 2 + . . . + Vfc.

92 teorema. Vektorinės erdvės V virš L baigtinio skaičiaus poerdvių V1,

..., Vfc suma B yra tos erdvės poerdvis.

Į r o d y m a s . Tikrinsime 90 teoremos sąlygas.

1) Jeigu IeL, CieV1+...+ Vk, tai yra tokie vektoriai a,eV1, ..., akeVk,
su kuriais a = a 1 + . . . + a f c . Tada IoL = Ia1+ ... + l<xk. Kadangi Za j GF i (г= 1,
..., k), tai IaeV1+ ...+ Vk.
2) Jeigu a, ^eV1+...+ Vk, tai a = a j + . . . + afc, P = P 1 + . . . + Į 3 f c ; čia a „
^eVl, 0 = 1 , . . . , k). Tada

α + β = (α 1 + β 1 ) + . . . + ( α * + β*).
Kadangi α t + $teV, (i=l, ..., k), tai α + β ε Κ , + . . . + Vk.
Jeigu kiekvieną poerdvių V1, ..., Vfc sumos V 1 + ... + Vfc vektorių a galima
užrašyti а=аг+... + ak pavidalu (ateVi (i= I, ..., k)) tiktai vieninteliu būdu,
tai poerdvių suma vadinama tiesiogine suma ir žymima V 1 Q . . .©Vfc.
Aiškinsimės, kokių poerdvių suma yra tiesioginė.

93 teorema. Jeigu nulinis vektorius išreiškiamas poerdvių V 1 , ..., Vfc vek-

torių suma tiktai vieninteliu būdu, t. y. jei iš lygybės O = a, + ... + afc CaiGVi
(Z=I k)) išplaukia a 1 = . . . = a f c = 0 , tai poerdvių suma yra tiesioginė.

Į r o d y m a s . Imkime aeV1+...+ Vk. Jeigu α išraiškos yra

α = a x + . . . + afc = a( + . . . + α£ ( a ( , a ^eV i (Z= 1, . . . , k)),

tai 0 = (a1-a'l)+... + (ak-alc) ir iš teoremos sąlygų išplaukia, kad aj-=

= a\ (Z= 1, . . . , k).

94 teorema. Būtina ir pakankama sąlyga, kad poerdvių B ir C suma būtų

tiesioginė, yra B n C= {O}.

Į r o d y m a s . Jeigu B + C = B © C ir yra toks α φ Ο , kad a e B , а е С , tai

— а е В ir —аеС. Tačiau 0 = а + (—а) (аеВ, - а е С ) ir 0 = ( —а) + а (—аеВ,
а е С ) , t. у. turi dvi skirtingas išraiškas. Vadinasi, suma B + C nėra tiesioginė.
Prieštaravimas rodo, jog prielaida klaidinga.
Jeigu B n C = {O} ir suma B + C — netiesioginė, tai nulinį vektorių
galima išreikšti šitaip: O=α + β; čia а е В , $eC, a Φ O. Kadangi α = — β , tai
ir — α = βεΒ, ir β yra bendras nelygus nuliui abiejų poerdvių vektorius, t. y.
B n Сф {O}. Taigi prielaida, kad suma B + C — netiesioginė, yra klaidinga.
Pavyzdžiai. 1. Trimačių vektorių erdvėje R s imkime vektorius Ot1 = O, 2, —1), Xi =
= (1, —1, 0), OC3=(O, 1, 1) ir sudarykime poerdvius H ( а ь α 2 )={(Ζι + Ζ2, I l 1 - I 2 , —/χ)},
H (α„ α 3 ) = {(clf — C1 + c 2 , c 2 )}, kuriuos generuoja atitinkamai vektoriai α 1; oc2 ir α2> a 3 . Tada
 # ( α χ , ос2) + Я ( а 2 , а,) = {(Z1 + Z2 + C1, U1-It-C1 +сг, -I1 + с,)}.
Bet kurį to poerdvio vektorių α galime išreikšti skirtingais būdais:
a = (/x+/, + c, 2/j —(/j + c), - Z 1 ) + ( c , - c , -(C 1 -C)-I-C 8 , c , ) ;
čia su bet kokiu ceR
(C1-C, -(.C1-c)+C1, ct)eH(аг, а3),

{h + h + c, 2/1 — (/, + c), — Z1) s H ( а ь а , ) .

Pavyzdžiui, (2, 1, 0) = (α 1 + 0·α 2 ) + (α2 + α3) = ( α 1 + 3 α 2 ) + ( — 2 а а + а 3 ) ir pan.

Čia poerdvių sumos vektorius išreiškiamas poerdvių vektorių suma nevienareikšmiškai.
Tų poerdvių suma nėra tiesioginė.
2. Imkime H(Ct1) ir Я(а 2 ); čia 0^ = (0, 1, 1), a 2 = (l, 3, 0). Bet kuris sumos H(Ctl) + H(^i)
vektorius yra Z1Oc1-W2a2=(Z2, Z 1 +3/ 2 , Z1) pavidalo ir tik vieninteliu būdu išreiškiamas poer-
dvių vektorių suma. Taigi suma

Я ( а 1 ) + Я ( а 2 ) = Я ( а 1 ) θ Я (а,)
yra tiesioginė.
Uždaviniai
5. Įrodykite: jeigu V 1 ir V2 yra erdvės V poerdviai, tai V 1 UV2 irgi erdvės V poerdvis.
6. Remdamiesi 90 teorema, nustatykite, ar šios aibės yra erdvės R" poerdviai:

a x 0 a e R
a) j (*i, Xn) Į J J = i ; J U= 1, •··, ")·
j-i
b) {(a1( at, ..., ak, 0, ..., 0 ) | a i e R , / = 1 , ..., k}.
c) {(a, 0, ..., 0, b)] a, be R}.
7. Išsiaiškinkite, kokią geometrinę prasmę turi erdvės R 1 poerdviai, generuoti šių
vektorių:
a) (2, - 1 ) ; b) ( - 1 , 1); c) (3, 7); d) ( - 1 , - 5 ) .
8. Išsiaiškinkite, kokią geometrinę prasmę turi erdvės R 3 poerdviai, generuoti šių
vektorių:
a) 01,=(0, 1, 0), oc2 = (l, 0, 0);
b) β!=(2, - 1 , 1), β»=(2, 3, - 1 ) ;
c) Y 1 =(2, 3, 2), γ 2 = (1, - 1 , 1), γ»=(1, 4, 1);
d) 8 , = ( 0 , 1, 1), 8 , = ( 1 , 1, 0), 8 , = ( 1 , 2, 1), 8 4 = ( 2 , 3, 1).
9. Raskite 7 uždavinio, α ir b, poerdvių sumą ir sankirtą. Nustatykite, ar tų poerdvių
suma yra tiesioginė.
10. Raskite 8 uždavinio, a ir b, poerdvių sumą ir sankirtą. Nustatykite, ar tų poerd-
vių suma yra tiesioginė.
11. Raskite 8 uždavinio, c ir d, poerdvių sumą ir sankirtą. Nustatykite, ar tų poerdvių
suma yra tiesioginė.

§73. Vektorių tiesinė priklausomybė. Erdvės bazė ir

dimensija. Erdvių izomorfizmai
Kad būtų paprasčiau, tarsime, jog L = R , t. y. nagrinėsime vektorines er-
dves virš R. Vektorinės erdvės V vektoriai K1, ...,Oc m generuoja poerdvį
m

h((X1, ..., O = ! Σ l
^ i l'«eR (/=1> · · ·> m
) I·
i=l
 Įrodysime, kad erdvėje galima parinkti tokius vektorius, kurių generuo-
tas poerdvis sutampa su visa erdve. Tuo tikslu apibendrinsime 50 paragrafo
sąvokas.
Išraiška O-r = Z1Cx1 + . . . + Zmam, kurioje I1, ..., Im — realieji skaičiai, vadi-
nama vektorių CC1 a m tiesine kombinacija. Taip pat sakoma, kad vektorius
α yra vektorių X1 a m tiesinė išraiška, arba tiesinė kombinacija. Kai yra m
vektorių щ, ..., ocm, galimi du atvejai:
1) egzistuoja tokie realieji skaičiai I1, ..., I m , ne visi lygūs nuliui, kad
I1Ci1+ . . . + 1 т л т = 0 ; (P)
2) lygybė (P) galima tik tuo atveju, kai visi
/, = 0 (Z= 1, . . . , m).

Jeigu lygybė (P) galioja tik tuo atveju, kai I1= ... = Im = 0, tai vek-
torinės erdvės V vektoriai OL1, ..., am vadinami tiesiškai nepriklauso-
mais.
Priešingu atveju vektoriai vadinami tiesiškai priklausomais.

Kiekvienai vektorinei erdvei V yra teisingos tos pačios, kaip ir erdvei

R", tiesinio priklausomumo teoremos.

1. Jeigu tarp vektorių Ct1, ..., ocm yra nulinis vektorius, tai jie tiesiškai pri-
klausomi.
2. Jeigu vektoriai CC1, ..., a m yra tiesiškai nepriklausomi, tai kiekviena
jų dalis taip pat tiesiškai nepriklausoma.
3. Kad vektoriai a,, ..., a m būtų tiesiškai priklausomi, būtina ir pakanka,
jog bent vienas vektorius būtų kitų vektorių tiesinė kombinacija.
4. Jeigu kiekvienas iš vektorių a 1 ; ..., a m yra vektorių β·,, ..., βλ tiesinė kom-
binacija ir k<m, tai vektoriai Oi1 am yra tiesiškai priklausomi.

Visi šie teiginiai įrodomi panašiai kaip ir 47 — 50 teoremos, todėl čia jų

neįrodinėsime.
Imkime kokį nors erdvės V vektorių rinkinį Ot1, ..., ocm. Jeigu išraiškoje
Oi- = I1OL1+ ... + ImOLm skaičiai nepriklausomai vienas nuo kito „perbėga
liųjų skaičių aibę R, tai vektorius α perbėga aibę H ( ¾ , ..., a m ), kuri yra er-
dvės V poerdvis. Šią aibę visiškai apibrėžia vektoriai Oc1, ..., a m . Jeigu
H(olu ..., ocm) = V, tai toks vektorių rinkinys generuoja pačią erdvę V. Jeigu,
be to, tas rinkinys yra dar ir tiesiškai nepriklausomas, tai jis vadinamas erdvės
V baze.

Jeigu vektoriai OL1, ..., a m yra tiesiškai nepriklausomi ir kiekvienas

erdvės V vektorius ol yra tų vektorių tiesinė kombinacija, tai rinkinys
OC1, ...,OLm vadinamas vektorinės erdvės V baze.

Toliau nagrinėsime tik tokias vektorines erdves, kurių bazės sudarytos

iš baigtinio skaičiaus vektorių. Tokioms erdvėms galioja šitokia teorema.
 95 teorema. Visose vektorinės erdvės V bazėse yra vienodas skaičius vek-
torių: jeigu a x , ...,cim ir β 1 ; . . . , β„ yra bazės, tai n=m.

Į r o d y m a s . Kadangi β ΐ 5 . . . , β„ yra bazė, tai kiekvienas erdvės V vekto-

rius yra tos bazės vektorių tiesinė kombinacija. Todėl ir ocj, . . . , ocm yra tų vek-
torių tiesinės kombinacijos. Jeigu tartume, kad n<m, tai iš tiesinio priklauso-
mumo 4 savybės išplauktų, kad a,, ..., a m yra tiesiškai priklausomi. Bet to
negali būti, nes jie sudaro bazę. Taigi n ^ m .
Analogiškai samprotaudami, prieisime išvadą, kad m ^ n. Šios nelygybės
patvirtina, kad m = n .

Bazės vektorių skaičius n vadinamas erdvės dimensija. Pati erdvė V,

kurios dimensija yra n, vadinama η-mate vektorine erdve.

Koeficientai I1, ..., In išraiškoje α = I1X1 + ... + /„α„ vadinami vekto-

riaus α koordinatėmis bazėje a l 5 . . . , a„.

Kai fiksuota я-matės vektorinės erdvės bazė, kiekvieną vektorių α atitin-

ka n skaičių rinkinys — vektoriaus koordinatės toje bazėje. Ar ta atitiktis
abipus vienareikšmė? Į šį klausimą atsako teorema.

96 teorema. Kiekvieno η-matės vektorinės erdvės vektoriaus koordinatės

pasirinktoje bazėje nustatomos vienareikšmiškai.

Į r o d y m a s . Jeigu O- = I1Cn1+ . . . + ^ a n = Z j a 1 + ... + l'„a„, tai atėmę panariui

šias lygybes gauname
n

ο=Σ ( w o * .
;=i
Kadangi vektoriai Oc1, . . . , a„ tiesiškai nepriklausomi, tai
Il = Vi ( Z = 1, . . . , n).
Išvada. Tarp η-matės vektorinės erdvės V ir η-mačių vektorių-eilučių er-
dvės R" galima apibrėžti bijekciją W->R", priskiriant vektoriui α jo koordina-
čių pasirinktoje bazėje vektorių-eilutę.
Pavyzdžiai. 1. Kompleksinių skaičių erdvėje K kompleksinio skaičiaus algebrinė iš-
raiška a+ib=a(\fi)+b(0,X) yra to skaičiaus išraiška bazėje 1, i(arba (1, 0), (0, 1)). Ši er-
dvė dvimatė, nes bazėje yra 2 vektoriai.
2. [m χ л] eilės matricų aibės sUitm χ „i (R) bazę sudaro matricos Etj. Jose visi elementai
yra nuliai, išskyrus elementą, esantį г-ojoje eilutėje ir y'-ajame stulpelyje. Tas elementas ly-
gus 1 (/'=1, ...,m, j= 1, ..., n), nes matricos Eu yra tiesiškai nepriklausomos ir kiekvieną
matricą A = (atJ) galima užrašyti šitaip:
m n

^ = Z Z a,jEu.
(=1J=1

Kadangi skirtingų matricų Eij yra mn, tai aibė 3Jltmx„] (R) yra тлл-matė erdvė.

268
 Remdamiesi 96 teoremos išvada, parinkę и-matės vektorinės erdvės V ba-
zę, galime apibrėžti bijekciją V<->R", kiekvienam erdvės V vektoriui priskir-
dami jo koordinačių toje bazėje vektorių-eilutę. Ar tarp tų erdvių yra koks
nors gilesnis ryšys, ar tai tik jų, kaip aibių, ekvivalentumas? Į šį klausimą
atsakysime apibrėžę vektorinių erdvių izomorfizmą.
Tarkime, kad V 1 ir V 2 yra vektorinės erdvės.

Funkcija φ: V 1 -^V 2 vadinama erdvių V 1 ir V 2 izomorfizmu, jei

(Va, βεν, Ie R) φ (a + β) = φ (a) + φ (β), φ ( / « ) = / φ ( α).
Jeigu egzistuoja bent vienas erdvių V 1 ir V 2 izomorfizmas, tai erdvės
V 1 ir V 2 vadinamos izomorfiškomis.

Jeigu φ: V 1 ^ V 2 yra erdvių V 1 ir V 2 izomorfizmas, tai:

1) nulinio vektoriaus vaizdas yra nulinis vektorius,
2) tiesiškai nepriklausomų vektorių rinkinio vaizdas yra tiesiškai nepri-
klausomų vektorių rinkinys,
3) abi erdvės yra lygių dimensijų.
Šios savybės įrodomos remiantis izomorfizmo apibrėžimu.
Pirmoji savybė išplaukia iš šitokių samprotavimų:
(φ (α) = φ (α + О) = φ (α) + φ (O)) => (φ (O) = θ ) .
Antroji savybė išplaukia iš teiginio:

( ( Σ Φ (««) = θ ) л ((I 1 , . . . , / и ) # 0 ) л

л ( £ Л φ (« г ) = Φ ( Σ /««.))л(ф(0) = 0)^=>

l
=>((Σ ^ i = O) a ((I1, ...,1Я)*0)У

Norėdami įrodyti trečiąją savybę, tarkime, kad a l t . . . , a„ yra erdvės

n
V 1 bazė. Paėmę bet kokį β eV 2 , rasime α EV 1 : φ(α) = β. Kadangi α = ^ 'ι«ι>
ί= 1
η
tai β = φ ( α ) = Σ /ιφ(αι)·
1=1
Iš šios lygybės ir antrosios savybės išplaukia, kad vektoriai φ(α χ ), . . . ,
(α„) sudaro bazę. Taigi ir erdvės V 2 dimensija lygi n.

97 teorema. Dvi vektorinės erdvės yra izomorfiškos tada ir tik tada, kai
jų dimensijos lygios.
 (Teorema suformuluota erdvėms virš realiųjų skaičių lauko. Ji bus tei-
singa ir vektorinėms erdvėms virš bet kurio lauko L. Įrodymas analogiš-
kas.)

B ū t i n u m a s įrodytas — 3 savybė.
P a k a n k a m u m a s . Tarkime, kad V 1 ir V 2 — dvi и-matės vektorinės
erdvės ir jų bazės atitinkamai yra Ot1, . . . , a„ ir P1, . . . , β„. Apibrėžkime bijek-
ciją φ: V1<->V2 šitaip: erdvės V 1 vektoriui
n
α l t
= Σ ^
/=I
n
priskirkime vektorių φ (α) = Σ Zi
(=1
Kadangi
n n n
I X = Σ № ) « / , O k a i β = 2 *ι«ι» « + β = Σ Ci + Ό « ι .
/ =1 /=1 /=1

tai
Π
φ(Ιχ)=Σ №)β< = Μ « ) .
/ = 1

n
φ ( α + β) = £ (/ ( + ί , ) β , = φ ( α ) + φ ( β ) .
/=i
Taigi ši bijekcija yra izomorfizmas.

Išvada. Kiekviena η-matė vektorinė erdvė yra izomorfiška erdvei R".

Uždaviniai
12. Nustatykite, kurie vektorių rinkiniai sudaro erdvės R 1 bazę:
a) oti= (2, D, «.=(!, D;
b) βι=(—3, 2), β,=(6, - 4 ) ;
C) γ , = ( i , D, γ , = ( i , - D , γ , = ( 3 , - 5 ) .
13. Nustatykite, kurie iš pateiktų vektorių rinkimų sudaro erdvės R ' bazę:
a) Ot 1 =O, 1, 1), ot|=(2, 4, 6);
b) βι = (1, 1, 1), β, = (1, 1, 0), β, = (1, 0, 0);
c) X 1 =(2, 3, - 1 ) , λ , = ( 3 , - 2 , 1), λ , = ( - 1 , - 3 , 2);
d) S1 = (3, 5, 6), 8,=(2, 0, 0), 8, = (2, - 1 , 1), δ 4 = ( 0 , 2, - 3 ) .
14. Nustatykite 7 ir 8 uždavinio poerdvių dimensijas.
15. Raskite vektoriaus a = ( 3 , —5) koordinates bazėje

B 1 = O , - 1 ) , a , = ( - 2 , 1).

16. Raskite vektorių α = ( 2 , 3, - 5 ) ir P = (4, - 7 , 1) koordinates bazėje

oti=(2, 3. - 5 ) , ot,=(0, 1, 6), ot,=(0, 0, 4).
 17. Patikrinkite, ar sudaro erdvės ЗЛ ! 2 Х 2 ] (Q) virš Q bazę matricos

(11)-(1 D-CD- C D
Raskite matricos

koordinates toje bazėje.

18. Patikrinkite, ar sudaro erdvės SDi tsx2 ] (R) bazę matricos

( 1
0
0
0\
0
0/
, 0
/1

\0
1\
0
0/
,
/O
1
\o
0\
0
0/
,
/O
1
\0
0\
1
0/
,
/O
0
\ l
0\
0
0/
,
/O
0
\ l
0\
0 .
1/

§74. Vektorinės erdvės bazių konstravimas.

Bazių keitimas
и-matės vektorinės erdvės baze gali būti kiekvienas tiesiškai nepriklauso-
mų n vektorių rinkinys. Šis teiginys pagrįstas tokia teorema.

98 teorema. Vektorinės η-matės erdvės vektorių rinkinys, sudarytas dau-

giau kaip iš n vektorių, yra tiesiškai priklausomas.

Į r o d y m a s . Rinkinio β χ , ..., β„ kiekvieną vektorių galime išreikšti ba-

zės vektoriais, kurių yra n. Kadangi m>n, tai pagal tiesinio priklausomumo
ketvirtąją savybę vektoriai P1, ..., β„ yra tiesiškai priklausomi.
Prie tiesiškai nepriklausomų vektorių a x , ..., x„ prijungę bet kokį vektorių
x, gausime tiesiškai priklausomų vektorių rinkinį a, a l 5 ..., xn. Todėl C1OC1 +
+ ... + cna.„ +ел=O; čia (C1, ..., c„, с)фО. Jeigu būtų c = 0 , tai (C1, ...,
с„)фО, ir lygybė C1Ol1+ ... + CNXN=O reikštų, kad vektoriai X1, ..., xn yra tie-
siškai priklausomi. Taigi с Φ 0, ir
n
α= čia I i = - - - (i=l, ...,n).
i= l
Kadangi α — bet koks erdvės V vektorius, tai ocx, ..., a„ yra bazė.
Visiškai aišku, kad η-matė vektorinė erdvė turi tiek bazių, kiek yra tiesiš-
kai nepriklausomų n vektorių rinkinių.
Jeigu X1, ...,X„ yra bazė, tai kiekvienas vektorinės erdvės vektorius yra
vektorių tiesinė kombinacija. Vadinasi, erdvę V generuoja vektoriai a, , . . . ,
a„, arba
V =H (X1, . . . , «„).
Kadangi vektoriaus koordinatės bazėje nustatomos vienareikšmiškai, tai
vektoriaus α išraiška α = I1X1+ ... + l„xn yra vienintelė. Taigi erdvė V yra po-
erdvių H(xt), kuriuos generuoja vektoriai a, ( i = l , ..., n), tiesioginė suma,
t. y.
V=Я(a,)©.. -P(O1).
 Kaipgi galima sudaryti я-matės erdvės V bazę?
Tarkime, kad ocls ..., oem yra tiesiškai nepriklausomi. Jeigu m=n, tai
tie vektoriai sudaro bazę. Jeigu m<n (atskiru atveju, kai m=\, Ot1 yra bet
koks nenulinis erdvės vektorius), tai rinkinį Oc1, ..., ocm galime papildyti iki
bazės samprotaudami šitaip.
Kadangi m<n, tai poerdvis H(Oc1, ..., ocm) nesutampa su erdve V. To-
dėl erdvėje V egzistuoja vektorius <хт + 1фН(ocj, ..., ocm). Rinkinys Oc1, ...,
«m. «„+i tiesiškai nepriklausomas, nes priešingu atveju vektorius ocm+1 pri-
klausytų poerdviui H(al5 ..., a m ). Jeigu m+\=n, tai tas rinkinys yra bazė.
Jeigu m+\<n, tai H(als ..., oc m + 1 )^V ir erdvėje V egzistuoja vektorius
α т + 2 фН(а. 1 , ..., a m + 1 ) . Vektorių rinkinys a l 5 ..., ocm+2 yra tiesiškai neprik-
lausomas. Jeigu m + 2=ti, tai šis rinkinys yra bazė. O jeigu m + 2<n,. tai
procesą tęsiame toliau.
Po « - m žingsnių gausime n tiesiškai nepriklausomų vektorių rinkinį,
kuris sudarys bazę.
Šis procesas vadinamas tiesiškai nepriklausomų vektorių rinkinio papil-
dymu iki bazės.
Praktiškai, kai turime и-mačius vektorius-eilutes Oc1, ..., a m , šis procesas
reiškia, kad prie eilučių a 1 ( ..., ocm reikia prirašyti tokius vektorius-eilutes
oc m+] , ..., a n , kad gautoji я-osios eilės kvadratinė matrica

/ «l\

«m

v
būtų reguliari, t. y. jos determinantas būtų nelygus nuliui.
U
Pavyzdys. Papildykime iki bazės vektorių rinkinį a t = (2, 3, 1, — 1), α, = (—1, 3, —1,1).
Galima įvairiai pildyti, pavyzdžiui, prijungti vektorius a 3 = (2, O1 2, —2), Ot4 = (2, O,
3, —2). Kadangi determinantas
OC1 2 3 1 -1 1 3 0 -1
1 1 -1
OC2 -1 3 -1 1 0 3 0 1
= = -3 0 1 1
αs 2 0 2 -2 0 0 0 -2
0 0 -2
CCi 2 0 3 -2 0 0 1 -2
tai vektoriai α,, a a , a 3 , a 4 yra tiesiškai nepriklausomi. Taigi
(2, 3, 1, - 1 ) , ( - 1 , 3, - 1 , 1), (2, O, 2, - 2 ) , (2, O, 3, - 2 )
yra erdvės R 4 bazė.

Kadangi и-matė vektorinė erdvė V turi ne vieną bazę, tai neretai tenka
spręsti šitokį uždavinį.
Duotos dvi bazės Oc1, ..., a„ ir β 1 ; ..., β„. Pirmojoje bazėje vektoriaus α
koordinatės yra Z1, ..., In, t. y. oc — Z1Oc1+ ... + ZnOel, o antrojoje bazėje jo ko-
ordinatės yra bx b„, t. y. Oc = ^ 1 P 1 + ... + Ζ>„βη. Reikia nustatyti priklauso-
mybę tarp šių koordinačių.
Kad būtų patogiau, bazę Oc1, ..., oc„ žymėkime [a] ir vadinkime senąja ba-
ze, o vektoriaus α koordinačių toje bazėje vektorių-eilutę žymėkime (Z1, ...,
/ л ) ы . Bazę β ΐ 5 . . . , β„ žymėkime [β] ir vadinkime n a u j ą j a baze, o vektoriaus
α koordinačių toje bazėje vektorių-eilutę žymėkime Cb1, . . . , b„) m .
Kiekvienas naujosios bazės vektorius senojoje bazėje turi savo koordi-
nates, t. y.
n
β ; = Σ fUaJ o'=1- · · · ' «)· (бл)
J=I

Matricą
T = (ttj) (i, J= 1, . . . , n),
t. y. matricą, sudarytą iš naujosios bazės vektorių koordinačių senojoje
bazėje, vadiname bazės keitimo matrica.

Pasinaudoję (6.1) formulėmis, lengvai gauname

n n n n n
«=Σ *<βι=Σb' Σ tU α^=Σ (Σ ь'*ч)
ί=1 I=I J=I j = 1 I=I
Kadangi Ot = Z1Oc1+ . . . + /„α„, tai remdamiesi teorema, kad vektoriaus ko-
ordinatės pasirinktoje bazėje yra vienintelės, gauname
n
h = Σ b'*u U=1' ···» ")·
I =1
Vadinasi,

(U, · · · . Om = (b!, . . . , b„)mT. (6.2)

Įrodėme šitokią teoremą.
99 teorema. Vektoriaus koordinačių senojoje bazėje vektorius-eilutė lygi
to paties vektoriaus koordinačių naujojoje bazėje vektoriaus-eilutės ir bazės
keitimo matricos sandaugai.
Norint išreikšti naująsias koordinates senosiomis, reikia remtis kita te-
orema.

100 teorema. Bazės keitimo matrica T yra reguliari.

Į r o d y m a s . Kadangi β χ , . . . , β„ taip pat yra bazė, tai vektoriai ocx, . . .

a„ t u r i savo koordinates toje bazėje, t. y.
n
«*= Σ (*"1' · · ·' ")·
(=1
Įrašę į tą sumą β, išraiškas iš (6.1) lygybių, gausime
n n n n
«*=Σ h «Σ tU7-J=H (Σ butu) xJ ( k = 1 »)·
i =! J=1 j =I / = 1
Kadangi
α* = 1 · α* + 0 · Oc1+ . . . + 0 · α , ^ + Ο· α * + 1 + . . . + 0 · a,
tai, pasinaudoję 96 teorema, nustatome, kad

,4 " " 4 o! % k k •·•··'>•

Šios lygybės reiškia, kad matricų H = ( h k l ) ir T s a n d a u g a lygi vienetinei matri-

cai. Taigi H=T-1.
D a b a r (6.2) lygybę dauginame iš dešinės iš matricos Γ - 1 ; gauname iš-
raišką
1
(Z>j, . . . , bn\n = (lį, . . . , 1п)шТ .
Taigi įrodėme dar vieną teoremą.

101 teorema. Vektoriaus koordinačių naujojoje bazėje vektorius-eilutė

lygi koordinačių senojoje bazėje vektoriaus-eilutės ir bazės keitimo matricai
atvirkštinės matricos sandaugai.

Pavyzdžiai. 1. Vektoriaus koordinatės bazėje [a] yra (1, —1,3, 5). Rasime šio vektoriaus
koordinates naujoje bazėje [β], jeigu bazės keitimo matrica yra

Kadangi

0 0
T'1= 3 3
1 00 - 1 0

0 0
{ /
tai iš 101 teoremos išplaukia

(bu b„ b„ Z>,)tei=( 1, -1, 3, 5)r-! = (--į|-, - j , -1, -

2. Erdvėje R* duotos bazės:

» i = ( l , 0, 0), β ι = ( 1 , 2, 3),
α
ι = (2, 2, 0), β« = ( —2, 3, 0),
a
s = ( —3, 3, - 3 ) , β, = (1, - 5 , 2 ) .
Rasime bazės keitimo matricą.
Bazės keitimo matricą gauname išsprendę vektorines lygtis
3
a r b a joms ekvivalenčias tiesinių lygčių sistemas
i=l, /и+2/ц-З/„= 1,
2ii, + 3/ 1 3 = 2,
-Ih,= 3;
i=2, /,i+2r„-3f„=-2,
2ί„ + 3ί„= 3,
-3/,,= 0;
1=3, /» + 2 f „ - 3 / „ = 1,
2/,, + 3 / , , = - 5 ,
-it,,= 2.
Visos šios sistemos turi tą pačią matricą, skiriasi tik jų laisvieji nariai. Todėl jas spren-
džiame kartu modifikuotu Gauso metodu:

( 1 2 - 3 1 - 2
0 2
0
3
0 - 3 3
2 3 - 5
O
1\

2/
1-Л
/

\
2
2
0
0
0
0
-3
0
- 2

5
3
-7
- 2

0
3 - 3

-5
- 1

2
2
/1
0 0 -7 -5 2 5 3 3
2 0 5 3- \
3
H
0 1 0
2 2 2

Io
O 0 -3 3 0 2/ ' 2
0 1 -1 0
"" 3
T y r a dviem brūkšneliais atskirtos matricos transponuotoji matrica, t. y.

/ -7
5
- Γ
2
3
T= -5 0
2
O 3 2
Δ
2 3 У

Uždaviniai
19. Sukonstruokite erdvės R · bazę, į kurią įeitų vektoriai
a 1 = ( l , - 1 , D ir a , = (2, - 3 , 5).
20. Sukonstruokite erdvės R* bazę, į kurią įeitų vektoriai
Oc1 = (2, 1, - 1 , 3), а г = ( - 3 , 2, 1, 1).
21. Duota senoji ir naujoji bazės:
O c 1 = U , O, 0 ) , βι = (2, 3, 1),
a 8 = (0, 1, 0), β, = (2, 4, - 3 ) ,
°c» = (0, 0, 1), β, = (4, 1, - 2 ) .
Rask ite bazės keitimo matricą T ir jai atvirkštinę matricą T~l. Raskite vektoriaus
а = 5 а 1 + 4 а , — 6 а , koordinates naujojoje bazėje ir vektoriaus (¾= —3β ι +2β,—8β, koordi-
nates senojoje bazėje.
22. Bazėje a , = (2, 1, 0, 0), α, = (1, 3, 0, 0), α, = (0, 0, - 5 , 1), α , = (3, 4, - 5 , 2) vekto-
riaus α koordinatės yra (1, —2, 3, —2). Raskite šio vektoriaus koordinates bazėje
β 1 = ( - 2 , 3, - 3 , 0),
β , = ( 2 , 3, 0, 1),
 β 3 = ( - 3 , 3, - 3 , 0),
β«=(1, 0, 4, 2).
23. Vektorių-stulpelių erdvės bazės yra

Raskite bazės keitimo matricą T, jai atvirkštinę matricą T i r koordinačių keitimo

formules.

§75. Tiesinių homogeninių lygčių sistemos

sprendinių erdvė
Jau įrodėme (žr. 57 teoremą), kad tiesinių homogeninių lygčių su realiai-
siais koeficientais sistemos
n
Y1 UljXj = 0 0=1, ...,m) (H)

sprendinių tiesinė kombinacija yra tos sistemos sprendinys. Sprendinių

aibė yra
я
SH = I O 1 , . . · , / „ ) I Σ A
ULJ = 0
О'=1' ···> M
) }·
J-1
Kadangi ši aibė turi 90 teoremos sąlygose išvardytas savybes ir S h c = R " , tai
ji yra erdvės R" poerdvis. K o k i a šio poerdvio dimensija ir kaip rasti jo bazę?

102 teorema. Tiesinių homogeninių lygčių sistemos (H) sprendinių erdvės

dimensija lygi n—r-, čia r — sistemos matricos rangas.

Į r o d y m a s . Kai r=n, sistema (H) turi vienintelį sprendinį (0, 0, . . . ,

0, 0). Todėl
S H = {(0, . . . , 0)},

ir jos dimensija lygi nuliui, t. y. n — r=0.

Jeigu r = 0 , tai A = O, t. y. visi sistemos (H) koeficientai yra nuliniai. To-
dėl kiekvienas n realiųjų skaičių rinkinys yra sistemos sprendinys. Vadinasi,
S H = R " , ir S h dimensija lygi n=n — r.
Todėl teoremą reikia įrodyti tik tuo atveju, kai 0<r<n.
Įrodysime, kad egzistuoja n —r sistemos sprendinių, kurie yra tiesiškai
nepriklausomi ir sudaro erdvės S f l bazę.
 Kad būtų paprasčiau, tarsime, jog sistemos matricos A r-osios eilės mino-
ras, esantis kairiajame viršutiniame kampe, nelygus nuliui. (Jei taip nebūtų,
galėtume sukeisti lygčių tvarką sistemoje ir pakeisti kintamųjų numeraciją.)
Tada sistemai (H) ekvivalenti sistema
n n —r
a
Σ CtuXj = b', (b't= - Σ ir+jXr+j (i = 1, . ·., r)j. (H')
J= 1 J-1

Pažymėję matricos

(¾) (/,7=1,...,/·)

determinantą Δ, pagal Kramerio taisyklę gauname

.... 0;

n
čia Ajc= Σ ViAik, о Λ,·* yra determinanto Δ elemento aik adjunktas. Pa-
i=1
.
sinaudoję bJ išraiškomis, nustatome, kad
л—r r
A
Σ '+J Σ1=1 (~atr + j)Alk·
'k= J=I X

Tada
n —r

Xk= Σ u
k]Xr+j ( k = 1 , . . . , r);
J=i

r
U a y
kJ = "д" Σ 'r+j) ^ik-
i= I

Vadinasi,X 1 , ..., x r yra . . . , x„ tiesinės kombinacijos. Todėl, pa-

ėmę xr + j= tj 0 = 1 , ..., n —r), randame bendrąjį sprendinį
n—r n—r
i
[Σ u
^tJ' •··' Σ u t
'J J' I' ···' '«-•·); <6·3)
J=I J=1

čia < y e R ( / = l , ..., n —л) yra laisvi parametrai. Paėmę f ( = l, tj = 0,j^i (i= 1,
. . . , n —r), gauname л —r sprendinių:

«1 = ("u, "21, · • ·, «г!, 1, 0, . ·., 0),

a 2 = (и12, M M
22> • ·, r2> 0, 1, · • . , 0),

« л - г = (М1л-г> М
2л-г, · • · , ^rn — r >0 , 0, . . . , 1),
kurie yra tiesiškai nepriklausomi, nes

rang = w—r

(matrica turi (n — r)-osios eilės minorą, nelygų nuliui). Jei prie

sprendinių a 1 ; ..., a„_ r prijungsime kokį nors sprendinį β = (A1, ..., h„), tai,
remdamiesi (6.3) išraiška, turėsime
n—r n—r

ΜΣ
Ši lygybė reiškia, kad P = C1Ot1+ ... + с„_гхп_г. Kadangi p — bet koks
sistemos (H'), kartu ir sistemos (H) sprendinys, tai sprendiniai OT1, ..., Α„_Γ
sudaro erdvės S h bazę.

Tiesinių homogeninių lygčių sistemos (H) sprendinių erdvės SH bazę

vadiname fundamentine sprendinių sistema.

Norint rasti fundamentinę sprendinių sistemą, užtenka paimti n —r

tiesiškai nepriklausomų sprendinių. Iš įrodytos teoremos išplaukia, kad
kiekviena tokia sistema bus erdvės S h bazė, taigi ir fundamentinė sistema.
Pati erdvė S h yra erdvės R" poerdvis, generuotas fundamentinės sprendinių
s istemos.
Pavyzdys. Rasime tiesinių lygčių sistemos

Ixi — 2x, + + 2x, = O,

Xl+ *!+ Xs-5*4 = 0.
X1-^X, + 2x, + Txt = O

fundamentinę sprendinių sistemą.

Sistemos matricą keičiame atlikdami eilučių elementariuosius pertvarkius:

G a u n a m e ekvivalenčią sistemą
1
- 4 л · , + л1, + 1 2 * 4 = 0 ,
Xt—.'4 Xt + 3*4,
arba
4*!+ 5 * , - 8*4 = 0, 5
•*i= - χ x, + 2xt.
 Taigi bendrasis sprendinys yra

( - | - f i + 2/ 2 , /i+З t u t u t į ,

arba
( - 5 / χ + δ/,, Z1+ 12t t , Atu 4f 2 ), Z1, ( , s R .
Pasirinkę Z 1 =I, /, = 0 ir /1 = 0, Z s =I 1 gauname fundamentinę sprendinių sistemą
α 1 = ( - 5 , 1, 4, 0), α, = (8, 12, 0, 4).
Tada kiekvieną sprendinį galime rasti iš formulės
a = c 1 a 1 + c i a 2 = ci( — 5, 1, 4, 0) + c 2 (8, 12, 0, 4), C1, c 2 eR.
4
Duotos sistemos sprendinių erdvė yra keturmatės erdvės R dvimatis poerdvis, gene-
ruotas vektorių Ot1 ir a a , t. y.
Sh = -HXix1, a 2 ) = tf ( ( - 5 , 1, 4, 0), (8, 12, 0, 4)).

Kadangi kiekvienas vektorinės erdvės poerdvis V 1 C R " yra vektorinė er-

dvė ir turi savo dimensiją, tai, paėmę kokią nors to poerdvio bazę a x , . . . ,
ocfc, gausime V1 = ZZXa1, ..., afc). Vadinasi, V1 yra poerdvis, generuotas vekto-
rių a 1 ; . . . , otk.
Kita vertus, tiesinių homogeninių rango r lygčių sistemos su n kintamųjų
sprendinių aibė yra poerdvis, generuotas fundamentinės sprendinių sistemos,
kurio dimensija lygi n —r. Kai n —r=k, gauname poerdvį, kurio dimensija
yra k. Kyla klausimas: ar kiekvieną и-mačių vektorių erdvės R" poerdvį
gali generuoti tiesinių homogeninių lygčių sistema?

103 teorema. Kiekvienas erdvės R" k-matis poerdvis V 1 yra tiesinių ho-
mogeninių lygčių su realiais koeficientais sistemos, kurioje yra n kintamųjų
ir kurios rangas r=n —k, sprendinių erdvė.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad Ot1, . . . , afc yra poerdvio V 1 bazė ir α i = (lil,

..., Iin) (Z= 1, . . . , k). Raskime X=(Xij) [1n—k χ n] eilės matricą, kuri tenkintų
lygtis
XaJi=O (Z=I,..., k).
Šios matricinės lygtys reiškia tiesinių lygčių sistemas
n
Σ ItjX5j = O (J=l, . . . , n-k; i=l,...,k).
J-1
Fiksavę — k, gauname sistemą
n

Σ l
UxSj=о о = ь · · ·' *)·
J-1
Jos matricos L=(Iij) (Z= 1, . . . , k·, j= 1, ..., n) rangas l y g u s ' k . Taigi ši sis-
tema turi n—k tiesiškai nepriklausomų sprendinių
ά, = ( α α , . . . , a,„) (Z= 1, . . . , n-k).
Įrašę asj vietoj xsj, gauname lygybes
n
Σ a'J l ' j = ° (s=l, ..n-Jc; 1=1, ..., k),
j-1
kurios reiškia, kad
AxJ=O (/=1, k);

(
yra [и —λ: χ и] eilės matrica, kurios rangas lygus n —k.
«1

J
«л-*/

Teiginys „ a „ ..., xk tiesiškai nepriklausomi ir Axf=O (i= 1, ..., k),

kai rang A = n — k " y r a ekvivalentus teiginiui ,,X1, ..., xk sudaro tiesinių homo-
geninių lygčių sistemos
'χ, \ /O

fundamentinę sprendinių sistemą".

Teorema įrodyta.
Uždaviniai
2 f. Nustatykite tiesinių homogeninių lygčių sistemos sprendinių erdvės dimensiją ir
raskite fundamentinę sprendinių sistemą:
а) 2x x —3x, + 4x 3 — x 4 + x 5 = 0, b) X1- x,+ xs— X1- X i + x« = 0,
6^-2^,-3^3+ X 4 -X 5 = O, Эх, —4jr 3 + X1 — x e = 0,
3Χι+ χ , + X,— X 1 -X 5 = O, 2xj— χ , + χ , —6x« = 0,
x 1 + 2 x 2 - 8 x 3 + 3x 4 — X5 = 0; —xj+3x, + x 4 + 2 x 5 - 7 x „ = 0,
X 1 + X a - Xs + 2X4 =0.

§76. Tiesinių lygčių sistemos sprendinių

aibės savybės
Tarkime, kad duota tiesinių lygčių sistema (matricine forma)
AXT = β (S)
ir ją atitinkanti homogeninių tiesinių lygčių sistema
AXT = O; (H)
T
čia A = (au) yra [mxn] eilės matrica, X = Oc1, ..., x„), $ =(blt ..., bm). Siste-
mų (S) ir (H) sprendinių aibės glaudžiai susijusios ta prasme, kad visus siste-
mos (S) sprendinius galima rasti žinant sistemos (H) sprendinius ir bent vie-
ną sistemos (S) sprendinį.
 104 teorema. Jeigu α 0 = (/į 0) , ..., /<°>) yra sistemos (S) sprendinys, tai
kiekvienas sistemos (S) sprendinys α = U1, ..., /„) yra homogeninės sistemos (H)
sprendinio γ = (A1, . . . , h„) ir a 0 suma.

Į r o d y m a s . Jeigu A v . l = $ ir Λ α τ = β, tai A (a — a. 0 ) T =O. Tai reiškia,

kad γ = α — α 0 yra sistemos (H) sprendinys. Tačiau α = (α —α0) + α 0 = γ + α 0 .
Tai ir reikėjo įrodyti.
Iš teoremos išplaukia, kad sistemos (S) sprendinių aibę S jv gausime prie
visų poerdvio S h vektorių pridėję vektorių α 0 (Аа%=$). Sakoma, kad aibė
SW gaunama poerdvį S h pastūmus vektoriumi a 0 ; ji vadinama tiesine daug-
dara. Tiesinės daugdaros dimensija vadinama poerdvio S H dimensija.
Tiesinė erdvės R" daugdara apibrėžiama nesiejant jos su tiesinių lygčių
sistema.

Jeigu A yra erdvės R" poerdvis, o a0 — fiksuotas erdvės R" vektorius,

tai aibę D = { δ | δ = α + α 0 , a e A } vadiname tiesine daugdara.

Jeigu a 0 e A , tai D = A yra poerdvis. Jeigu a0<£A, tai D Φ A. Kadangi kiek-

vienas poerdvis A yra tam tikros homogeninių tiesinių lygčių sistemos spren-
dinių aibė, tai kiekviena tiesinė daugdara yra tiesinių lygčių sistemos sprendi-
nių aibė. Be to, lengvai galima įsitikinti, kad tiesinę daugdarą visiškai api-
būdina vienas tiesinis poerdvis. Iš tikrųjų, jeigu vieną SeD galima išreikšti
dvejopai: δ = α + α 0 = β + β 0 , α 0 , β , ^ " , a e A , βεΒ, tai α = β + ( β 0 - α 0 ) , t. у.
A yra tiesinė daugdara, gauta poerdvį B pastūmus elementu β„—α 0 . Kadangi
OeA, tai atsiras toks βεΒ, kad būtų β + (β 0 —α 0 ) = Ο, t. y. β„— a 0 e B . Vadi-
nasi, α = β + (β 0 — а 0 ) е В ; iš čia A 1 =B. Analogiškai galima įsitikinti, kad B1=
c A . Taigi A = B. Tiesinės daugdaros dimensiją pavadinus poerdvio, kurį
pastūmus gaunama daugdara, dimensija, galima konstatuoti, kad tiesinės
daugdaros dimensija lygi n —r; čia r yra poerdvį A apibrėžiančios homogeninių
lygčių sistemos rangas.
n
1. Dažnai tiesinės lygties ^ a J x J = b sprendinių aibė vadinama hiperplok-
J= i
štuma. Ji yra tiesinė daugdara, kurios dimensija lygi n —I. Kai n = 3, hiperplokš-
tumą galima geometriškai interpretuoti plokštuma, o kai « = 2, — tiese.
Iš tikrųjų, jei n = 3, tai tiesinė daugdara, kurios dimensija lygi 2, yra
(л, y, ζ) = α + α 0

(čia α e # ( a j , a 2 )) pavidalo trimačių vektorių aibė. Bet dvimatį poerdvį gene-

ruoja tiesinė homogeninė lygtis su trimis kintamaisiais au+bv + cw = 0, kurios
sprendinys yra а = (и, v, w). Pažymėkime a 0 = (x 0 , y0, z„) ir ax0+by0+cz0=
= d. Kadangi (x, y, z)=(u+x0, v+y0, w + z 0 ) , tai ax+by+cz=a(u+x„) +
+ b(v+y0) + c (w+z0) = d. Taigi kiekvienas dvimatės tiesinės daugdaros taš-
kas (x, y, z) tenkina lygtį ax+by+cz=d, kuri geometriškai reiškia plokštumą
erdvėje. Kai tiesinė daugdara yra poerdvis, geometriškai ji reiškia plokštu-
m ą ; einančią per koordinačių pradžią, nes d = 0.
 2. Kai и = 3, vienmatė tiesinė daugdara yra aibė (x, y, ζ ) = α + α 0 pavidalo
taškų ir а = (и, v, w) yra sprendiniai dviejų homogeninių lygčių sistemos su
trimis kintamaisiais, kurios rangas 2, t. y.
a^+b^+ C1W = O,
a2u + b2v + c2w = 0.
Pažymėję a 0 = (x 0 , y0, z0) ir dt = O1X0 +^y0 +C1Z0, d2 = a2x0 + b2y0+c2z0, kaip
ir anksčiau, įsitikiname, kad kiekvienas vienmatės daugdaros taškas tenkina
sistemą
a1x + b1y + c1z = d1,
a2x + b2y + c2z = d2.
Kadangi šios sistemos rangas lygus 2, tai geometriškai ji interpretuoja-
m a tiese erdvėje.

§77. Vektorių skaliarinė daugyba

ir jos savybės
Vektorinės erdvės turi daug įdomių savybių. Tačiau įprastinė trimatė
erdvė arba dvimatė erdvė (plokštuma) turi tokių savybių, kurioms analogiš-
kų vektorinėse erdvėse dar nežinome.
Štai, pavyzdžiui, šiose erdvėse kiekvieną vektorių galima apibūdinti
ilgiu. Du vektoriai sudaro kampą. Galima rasti atstumą tarp bet kurių erdvės
arba plokštumos taškų. Erdvės arba plokštumos vektoriaus ilgis yra skaičius,
priklausantis nuo to vektoriaus, taigi yra (skaitinė) reali to vektoriaus funkci-
j a . Kampas tarp vektorių ar atstumas tarp dviejų taškų taip pat yra tų vekto-
rių ar taškų funkcija.
Iš analizinės geometrijos žinome, kad vektoriaus ilgį, atstumą tarp vek-
torių galų ir kampą tarp vektorių galime apskaičiuoti naudodamiesi skaliari-
ne daugyba.
Apibendrinsime skaliarinės daugybos sąvoką bet kokiai vektorinei er-
dvei. Remdamiesi ta sąvoka, įvesime vektoriaus ilgio, kampo ir atstumo tarp
dviejų vektorių sąvokas (laukas L visur toliau bus realiųjų skaičių laukas).

Realiąją dviejų argumentų funkciją <α, β ) , apibrėžtą vektorinėje

erdvėje V, vadiname skaliarine daugyba, jei ji turi šias savybes:
1) <«, β > = < β , «>,
2) </α, β > = / < α , β>,
(Va, β, y e V , ZeR) 3 ) <α + β, γ> = <α, γ> + <β, γ > ,

4) <α, α > > 0 , kai α φ O.

Skaliarinės daugybos reikšmę, kai vektoriai a, β yra konkretūs, va-
diname tų vektorių skaliarine sandauga.
 n-matę vektorinę erdvę, kurioje apibrėžta skaliarinė daugyba, vadi-
name η-mate Euklido erdve, arba η-mate metrine erdve.

Kiekvieną baigtinės dimensijos, t. y. n-matę, erdvę V galima paversti Eukli-

do erdve, nes joje visada galima apibrėžti skaliarinę daugybą, be to, ne vie-
ninteliu būdu. Vienas paprasčiausių būdų skaliarinei daugybai apibrėžti
yra šitoks.
Tarkime, kad a 1 ; ...,Ocn yra kokia nors erdvės V bazė. Apibrėžkime ba-
zės vektorių skaliarinės sandaugos reikšmes
f dt > O, j= i,
(6 4>
< « " « H o , J*· '
n n
a a = α t
Jeigu α = Σ i f ' β Σ '' ^ vektorių skaliarinės sandaugos reik-
ia! i=l
n
a
šmės, sakykime, yra <α, β} = I^idi.
/=i
Įrodysime, kad taip apibrėžta funkcija turi 1—4 savybes.
n n
1. <β, α > = Σ b ι Oidl= Σ Oibidi= <α, β>.
1=1 ί=1
2. Kadangi Icc = (Ia1) Ot1 + ... + (Zan)α„, tai
η η
</α, β > = Σ V",) ^di = I % atbtdt = l<*, β>.
i=l i=l
π
3. Imkime Y=C1OC1 + ... + c n a„; kadangi α + β = Σ ( α / + ^ > ) α ί > tai

/=i
η it

<α + β, γ> = Σ (a,+b,)C1 d, = Σ atctdt +

/= 1 /= 1

η
+ Σ blcidi = {x, β> + <β, γ > .
1=1

4. Kai α Φ O, bent viena iš jo koordinačių nelygi nuliui, t. y. (a x , ..., a n ) φ

n
Ф(O, ..., 0). Bet tada <oc, α> = Σ ^ α ? > 0 ·
I=I
Skaičiai dt > 0 (i= 1, ...,n) (6.4) formulėse gali būti parinkti laisvai. Vadi-
nasi, skaliarinė daugyba gali būti apibrėžta skirtingais būdais.
Nagrinėsime paprasčiausias skaliarinės daugybos savybes.
1. <0, a>=0 su kiekvienu vektoriumi a.
 Kadangi O = α + ( - α ) , tai, prisiminę iš pradžių trečiąją, po to antrąją
skaliarinės daugybos savybes, gausime
< 0 , a> = <<* + ( —α), a> = <a, a > + ( - l ) < a , a>=0.
2. <a, a> = O o a = O.
Ši savybė yra ketvirtosios ir pirmosios savybių išvada.
3. </α + ίβ, γ > = / < α , γ> + ί<β, γ>, I,te R, α, β, yeV.
Ši savybė gaunama remiantis trečiąja ir antrąja savybėmis.
4. Bet kokiems realiųjų skaičių rinkiniams au ..., am, bu ..., bk ir bet ko-
kiems vektorių rinkiniams a l s ..., a m , β 1( ..., βλ teisinga lygybė

< m k

y=l b j f i /j / = Σ
1£ = 1 Oia l l
Σ ί =1 Σ
* m

J = I « Λ < « ι . β./>·
Ši savybė įrodoma matematinės indukcijos metodu, taikant indukcijos
principą iš pradžių m, paskui n atžvilgiu.
k

Pavyzdžiai. 1. Erdvėje R" dviejų vektorių

α = Oi an), β = (ί»ι b,)
skaliarinę sandaugą galime apibrėžti lygybe
n

1 = 1
Akivaizdu, kad ji turi visas keturias nurodytas savybes.
2. Tolydžių baigtiniame intervale [a, b] funkcijų aibėje C[a, b] skaliarinę daugybą
galima apibrėžti šitaip:
b
</, g>= f fix) g (χ) Ac.
a
Visos keturios savybės išplaukia iš integralo savybių.
Uždaviniai
25. Skaliarinė daugyba erdvėje R" apibrėžta natūraliu būdu, t. y.

ab
<«, β> = Σ ' ><
1=1
čia a, ir 6,- yra vektorių α ir β komponentės.
Apskaičiuokite vektorių skaliarines sandaugas:
a) α = ( 2 , 3), β = (3, - 4 ) ;
b) ос=(1, - 1 3 ) , β = ( - 6 , - 3 ) ;
c) α = ( 2 , 4, - 6 ) , β = (— 1, - 2 , 3);
d) ос=(3, - 1 , 2), β = (—4, - 5 , - 1 ) ;
e) α = ( 3 , - 2 , 1, 5), β = (3, - 5 , - 1 8 , 4);
f ) α = ( 2 , 3, 1, - 5 , - 6 , 7), β = (—2, - 3 , 2, 1, 3, 10).1
26. Patikrinkite, ar funkcijos (au aa)/4(č>i, b2)T yra skaliarinė daugyba erdvėje R*, kai:

aM=(J b M = Q J). cM=(* J),

dM=(J - y , e) ;).
 §78. Koši — Buniakovskio nelygybė

Reiškinį | α | = ]/ <α, a> vadiname vektoriaus α ilgiu, arba moduliu

(čia imama aritmetinė šaknies, reikšmė).

K a d būtų trumpiau, žymėsime ||α)| = <α, α ) .

Pavyzdžiui, jeigu erdvėje R" skaliarinė daugyba apibrėžta šitaip: kai
n
α
K = Ca1, ..., an), P = Cb1 b„), tada <α, β ) = ^ ι^ι, tai vektoriaus a =
1=1
=Ca1, ..., an) modulis yra

Ial = ] / Σ а].

Iš modulio apibrėžimo ir skaliarinės daugybos antrosios savybės išplau-

kia, kad su visais oceV | a | > 0 ; | a | = 0 tada ir tik tada, kai a = Q.
Atstumą t a r p vektorių α ir β galima apibrėžti kaip skirtumo α —β ilgį,
t. y. dC«, β) = | « - β | .

Koši—Buniakovskio nelygybė (A. L. Cauchy, 1789 — 1857, prancūzų ma-

tematikas; B. Я . Буняковский, 1804—1889, rusų matematikas). Bet ku-
riems dviem vektorinės erdvės, kurioje apibrėžta skaliarinė daugyba, vektoriams
α ir β teisinga nelygybė
|<α, β > Κ | α | · | β Ι ·
Be to, |<α, β ) | = |α[ |β| tada ir tik tada, кац β = / α , t. y. kai vektoriai
α ir β yra tiesiškai priklausomi.

Į r o d y m a s . Remsimės žinomu elementariosios algebros faktu: realių-

jų skaičių lauke, kai tf>0,
( ( V x e R ) a x 2 + 2 i x + c > θ) o (b2 - ac < 0).

Kai α ir β tiesiškai nepriklausomi, su kiekvienu realiuoju χ teisinga nely-

g y b ė j c a - β ^ θ . Pagal ketvirtąją skaliarinės daugybos savybę <λα —β, χα —
— β > > 0 . Šią skaliarinę sandaugą galime užrašyti šitaip:

< χ α - β , χ a. — = χ2 \\ x\\ — 2x <α, β> + |]β||.

Kadangi pastarasis kvadratinis trinaris yra teigiamas, imant visas realią-

sias я: reikšmes, tai <α, β > 2 - | | « | | | | β | | < 0 , arba <α, β > 2 < | | α | | ||β||. Ištraukę
iš abiejų pusių kvadratinę šaknį, gauname |<α, β ) | < | α | |β|.
Kai α ir β tiesiškai priklausomi, <α, β ) = <α,/а> = /<а, а>, arba |<а, β>| =
= | а | ( | / | | а | ) = | « | |β|, nes

Į Z ι 1OC i = |/|V<^>=V</«, /а> = I /а I = I β I.

 Jeigu |<ос, β>| = |α| |β|, tai <α, β > 2 - < α , α> · <β, β > = 0 . Tadakvadratinis
trinaris
< χ α - β , * α - β > = <α, α > χ 2 - 2 < α , β > * + < β , β>
turi realiąją šaknį. Tai reiškia, jog yra toks realusis skaičius / su kuriuo </oc —
- β , / α - β > = 0 . Pastaroji lygybė galima tik tada, kai / α - β = (λ Tada β = / а .
Erdvėje R", kai <α, β> =αφχ+ ...+a„b„, Koši —Buniakovskio nelygybė
yra šitokia:

Σ a'bt
i=l ' /=1 J i=1
i i ^ini-
Šią nelygybę tenkina bet kokie realiųjų skaičių rinkiniai ax, ..., a„, bx,
b„. Ji vadinama Koši nelygybe.
Erdvėje C [a, b] analogiškai gauname
b b b
I f g ( X ) dx I < ( f ( / (X)) 2 dx · f (g (X)Y dx)2 .
f (X)
a a a
Ši nelygybė vadinama Buniakovskio nelygybe.
Naudodamiesi Koši —Buniakovskio nelygybe, apibrėšime kampo tarp
vektorių α ir β kosinusą. Kadangi kampo didumas (tiksliau — pagrindinė
jo reikšmė tarp O ir π) nustatomas kampo kosinuso reikšme, tai kartu galė-
sime nustatyti ir kampus tarp vektorių.
Iš Koši —Buniakovskio nelygybės išplaukia

Ial IPI ^1-

Kampo tarp vektorių a ir β kosinusu vadiname reikšmę

<«, β> .
ί oc I I P I '
A ^a оч
ją žymime cos(«, β ) = )д | ^ .

Nustatėme, kad (|<α, β>| = |α| | β | ) ο ( β = /α), todėl cos (α, β) lygus 1
arba — 1 tiktai šiuo atveju. Tai visiškai atitinka įprastas plokštumos arba
trimatės erdvės vektorių krypčių sutapimo arba jų priešingumo sąvokas:
cos (α, β) = 1 reiškia, kad kampas lygus nuliui, t. y. α ir β kryptys sutampa,
o cos (α, β) = — 1 reiškia, kad kampas tarp vektorių lygus π, t. y. vektorių
kryptys yra priešingos.
 Iš skaliarinės daugybos savybių žinome, kad < 0 , a> = 0 su kiekvienu
vektoriumi a. Taigi nulinis vektorius yra ortogonalus kiekvienam erdvės vek-
•4
toriui. Kai α φ Ο ir $ φ Ο , iš lygybės <α, β> = 0 išplaukia, kad cos (α, β) = 0,
хч
ir atvirkščiai. Plokštumoje ir trimatėje erdvėje cos (α, β ) = 0 reiškia, kad k a m -
pas t a r p vektorių α ir β yra status. Todėl vektorių ortogonalumas erdvėje
yra statmenumo sąvokos apibendrinimas. Beje, statmenumo sąvokos plokš-
tumoje ir trimatėje erdvėje nereikia painioti su ortogonalumo sąvoka Eukli-
do erdvėje. M a t ortogonalumo sąvoka priklauso nuo skaliarinės daugybos
apibrėžimo būdo. Kadangi skaliarinę daugybą galime apibrėžti skirtingais
būdais, tai tie patys vektoriai α, β, vienaip apibrėžus skaliarinę daugybą,
gali būti ortogonalūs, o kitaip ją apibrėžus, - neortogonalūs.

Pavyzdys. Erdvėje R ' apibrėžkime skaliarinę daugybą dviem būdais:

<(βι, аг, aj), b,, ba)>1 = a1b1 + a,b, + a3ba,
<(αι, аг, α3), (6Ь Ьг, bi)>1 = 2a1b1 + 3a1b1 + 4aib,.
Abi apibrėžtosios funkcijos turi keturias skaliarinės daugybos savybes. Pirmuoju
atveju vektoriai a = ( l , 1, 2), β = (1, 2, —1) yra neortogonalūs, nes <α, β > ι = 1 + 2—2 =
= 1 ^ 0 . Antruoju atveju skaliarinė sandauga <α, β > , = 2 + 6 — 8 lygi nuliui, todėl α , ΐ β .
Taip yra todėl, kad toje pačioje erdvėje R 5 skirtingai apibrėžę skaliarines daugybas
gauname skirtingas Euklido erdves.
Uždaviniai
27. Apskaičiuokite vektorių modulius:
a) a = ( 3 , 2); b) a = ( - l , - 5 ) ; c) < x = ( - 4 , 4);
d) α = ( 3 , 1, 1); e) α = ( 4 , - 1 , - 5 ) ; f ) α = ( 1 , 1, - 3 , - 2 ) ;
g) a = ( 3 , 2, - 1 , - 1 , - 2 ) .
28. Nustatykite, kurie iš šių vektorių yra ortogonalūs:
a) a = ( 3 , 2), β = ( 1 , - 1 ) ; b) α = ( 2 , 0), β = (0, 15);

c) α = ( - 2 , 7), β = (2, у ) ; d) α = ( 2 , 3, - 5 ) , β = (2, 2, 2);

e) α = ( 2 , - 1 , 3, 5), β = ( - 3 , 7, 1, 2);
f ) α —(1, 2, - 1 , 2, 4), β = (2, - 1 , 2, 1, 0).
29. Raskite kampą tarp vektorių:
a) α = (2, - 1 ) , β = (— 1, 3); b) α = (1, 1), β = (1, - 1 ) ;
с) α = ( 2 , - 2 ) , β = ( —2, - 2 ) ; d) α = (0, 1, 1), β = (1, 1, 0);
e) α = (2, 3, - 1 ) , β = ( 1 , 0 , 1); f ) α = ( 3 , - 1 , 1), β = (2, 3, - 1 ) .

§79. Ortogonalieji vektorių rinkiniai

Vektorių rinkinys X1, ..., am vadinamas ortogonaliuoju, jeigu to

rinkinio vektoriai poromis yra ortogonalūs, t. y.
α, ± a j (iΦ j).
Ortogonalusis vektorių rinkinys vadinamas ortonormuotuoju, jeigu
kiekvieno jo vektoriaus ilgis lygus vienetui, t. y.
A
I-LAJ OV;), |A,|=L (I = L, . . . , M).
 Ryšys t a r p ortogonalumo ir tiesinio nepriklausomumo nusakomas šito-
kia teorema.

105 teorema. Ortogonalusis nenulinių vektorių rinkinys yra tiesiškai neprik-

lausomas.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad Ot1, ..., xm yra ortogonaliųjų vektorių rinkinys

ir Xi Φ O ( / = 1 , . . . , m). Jeigu jie būtų tiesiškai priklausomi, tai turėtume
m

Σ hxi = 0 ir I j Φ 0.

Padauginę lygybę skaliariškai iš vektoriaus Xj, gausime

h <«/> <*/> + Σ ^ a
" α
7> = < ° . o/> = 0 .
t*]
Kadangi <α„ α^>=0, kai i φ] ir 1}Ф 0, tai <x } , α 7 > = 0 . Tačiau χ3φΟ,
todėl ši lygybė prieštarauja skaliarinės daugybos apibrėžimui. Taigi prielai-
da apie tiesinį priklausomumą yra neteisinga. Teisingas teoremos tvirtinimas.
Kiekvieną ortogonalųjį nenulinių vektorių rinkinį xu . . . , α m galime nor-
muoti sudarydami Vektoriuse i = - A
I
Xi, kurių ilgis lygus vienetui, nes

/ e ,\ / ι 1 \ lla.ll 1 (/i·= 1 ,, m) 4
<ε" >=\w a
" ^T 0
V = ΊΜ ···' -
Pavyzdys. Trimatėje erdvėje R 3 , kai skaliarinė sandauga apibrėžta natūraliu būdu,
3

t . y . <α, β> = Σ a,bt, vektoriai α = (1, 5, — 7) ir β = (6, 3, 3) yra ortogonalūs, nes <α,β> =
/=I

= 6 + 1 5 — 2 1 = 0 . Normuodami šį rinkinį, apskaičiuojame |a| ir |β|:

Il α H = I + 2 5 + 49 = 75, |a| = 5l/J;

Il β 11 = 36 + 9 + 9 = 54, 1Р| = З У " 6 .

Vektoriai

£ 1 = s
ЫгТ~' Y T ' ~ Ί 7 τ ) ' H T T ' VT' Ύ τ )
yra ortogonalūs ir normuoti.

Kol kas nesidomėjome, ar kiekvienoje л-rnatėję Euklido erdvėje egzistuo-

j a ortogonalieji vektorių rinkiniai. Iš 105 teoremos išplaukia, kad ortogo-
nalųjį rinkinį gali sudaryti ne daugiau kaip n vektorių. Parodysime, kad n-
matėje Euklido erdvėje yra ortogonaliųjų vektorių rinkinių, turinčių nuo
2 iki n vektorių.

106 teorema. Kiekvieną tiesiškai nepriklausomą vektorių rinkini βι> ···>

β„ galima ortogonalizuoti, t. y. turint m tiesiškai nepriklausomų vektorių, ga-
lima sukonstruoti m ortogonalių vektorių.
 Į r o d y m a s . P1, ..., tiesiškai nepriklausomi, todėl <β„ β ( > , έ 0 ( / =
= 1, ..., m). Pažymėkime α 1 = β 1 , α 2 = β2 + ^ 1 α 1 . Skaičių c21 parinkime tokį,
kad būtų X1 J_a 2 , t. y. <α15 a 2 > = 0 . Kadangi <α 1; α 2 ) = <α 1; β 2 ) + ο 2 ί <α,,α,>,
tai paėmę C 2 1 = - • ^ l α" ^ - gauname vektorius Ct1, a 2 , kurie yra ortogonalūs.
Il ι Il
Ieškome vektoriaus α 3 = β 3 +C 31 K 1 + c 32 a 2 . Koeficientus c 31 , C32 parenka-
me tokius, kad būtų a 3 J _ a j ir a 3 J_a 2 , t. y. juos randame iš lygčių
<β3, α χ >+C 3 1 Ha111 = 0,

<β3, a 2 > +C 32 IIa 2 H = O,

kurias gauname pasinaudoję sąlyga X 1 Xa 2 - Šių lygčių sprendiniai yra

_ <β 3 , α . ) <β» α,>
Сз1
~ IIa1H ' "IIe1II-

Tuo būdu gavome ortogonalius vektorius X1, α 2 , α 3 .

Tarkime, kad jau sukonstruoti ortogonalūs vektoriai X1, ..., a k _ 5 (k<
Ar-I
<m). Imame α* = β * + Σ CkiXl. Koeficientus c t i ( / = l k—l) paren-
1=1
kame taip, kad būtų DctIoti ( i = l , ..., k — l). Naudodamiesi sąlygomis a ( J_
I a j (i φj, I4:i,j<k-1), gauname lygtis <βΛ, а ( > + с л ,||а,.||=0(г'=1 k-
— 1), kurių sprendiniai yra

c
^ - - T o X 0'= 1, .. ., k-1).
Todėl vektorius
k-1
й
β*+Z ( — ϊ γ μ ~ ) <
i= 1
yra ortogonalus vektoriams a l 5 . . a k _ ] , t. y. rinkinys X1, ..., xk yra ortogona-
lus. Pakartoję procedūrą m — l kartą, gausime ortogonalųjį rinkinį a 1 ; ..., xm.
Tarp šių vektorių nėra nulinių. Iš tikrųjų, tarę, kad koks nors а k = 0,
gausime
k-1
c
α* = Pfc + Σ ki Cti = O.
i-l

Tačiau kiekvienas xt yra vektorių β 1; ..., β ( tiesinė kombinacija, todėl ta

lygybė virsta lygybe
k-l
β*+Σ 't?'=0'
1=1
kuri reiškia, kad vektoriai β 5 , ..., β* yra tiesiškai priklausomi. To negali būti.
Todėl а к Ф О su visais k= 1, ..., m.
ίο. 1671 289
 Pavyzdys. Ortogonalizuosime vektorius
βχ=(1, 1, 1, 0),
β, = (1, О, 2, 1),
β , = (1, 2, 2, - 1 ) .

Imame B 1 = S 1 , α2 = β2 + ε 2 1 α 1 ; čia C 2 1 = - -<β2, «1>

Il αϊ Il
Kadangi <β2, a t > = 3, ||aj|] = 3, tai C 2 1 = - I ,
α2 = (1, О, 2, 1 ) - ( 1 , 1, 1, 0) = (0, - 1 , 1, 1).
а>
α
я - SРз ++CСаг<*атСз1
з— α +г α а
1» rСз2-— - π " η — > ,,
c
si~- _ Π «ι>Ti ·
Il α 2 Il Il αϊ ||
Apskaičiuojame c32, C 3i :

<β3, α , ) = <(1, 2, 2, - 1 ) , (О, - 1 , 1, 1)) = 0 - 2 + 2 - 1 = - 1 ,

<β3, «ι> = <(1, 2, 2, - 1 ) , (1, 1, 1, 0 ) ) = 1 + 2 + 2 + 0 = 5 ,

Il α 2 1 1 = 1 + 1 + 1 = 3.

Gauname C32 = γ , C31=-y

ir
а. = (1, 2, 2, —1)+ j - (О, - 1 , 1, 1 ) - j (1, 1, 1, 0 ) = ( - | , 0, , -

Taigi vektoriai
α
ι = (1, 1, 1, 0),

а 2 = (0, - 1 , 1, 1),

а,= ( - | , 0 , }, -f-)

yra poromis ortogonalūs. (Tai lengva patikrinti juos sudauginus.)

Jeigu vektoriai β 1? . . . , β„ yra tiesiškai nepriklausomi, tai vektoriai α 1 ;

..., a„, gauti ortogonalizavus pateiktuosius vektorius, sudaro л-matės Euklido
erdvės E" ortogonaliąją bazę.
Kiekvienas ortonormuotasis n vektorių rinkinys yra ortonormuota bazė.
Ortogonalios ir ortonormuotos bazės labai patogios. Tokiose ba-
zėse skaliarinės sandaugos išraiška paprasta, lengvai randamos vektoriaus
koordinatės.

107 teorema. Vektoriaus koordinatės ortonormuotoje bazėje yra to vekto-

riaus ir atitinkamų bazės vektorių skaliarinės sandaugos.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad ε 3 , ..., ε„ yra ortonormuota bazė. Lygybę

n
« = Σ χ'ε'
/= 1
dauginame skaliariškai iš гк ir gauname

<α, ε*> = X f c I I e J I + Σ <si> ЧУ-

Tačiau HsltH = I ir <ε 1; ε Λ >=0, kai 1фк. Todėl x t =<oc, e t > (k= 1, ..., n).
Jeigu bazė Oc1, ..., oc„ yra ortogonali, tai vektoriaus α koordinatės alt ....
an apskaičiuojamos iš formulių

й =
' 1 о , Г 0 = 1, ·..,«)·

Bazės parinkimas atitinka koordinačių sistemos (plokštumoje arba įprusti-

nėje trimatėje erdvėje) parinkimą. Ortogonali bazė atitinka ortogonaliąją
koordinačių sistemą. Ortonormuota bazė atitinka Dekarto ortogonaliąją
koordinačių sistemą.

108 teorema. Jeigu vektorių « ir β koordinatės ortonormuotoje bazėje

Sj, ..., εη atitinkamai yra X1, ..., xn ir у1г ..., yn, tai tų vektorių skaliarinė san-
dauga lygi koordinačių sandaugų sumai.

Į r o d y m a s . Iš tikrųjų
n n n
Х
<*. P > = Σ Σ Xtyj<St, ε,) = Σ 'У"
I=I j=ι /=1

<ε,, ε ^ > = 0 , kai i φ j.

Teisingas ir atvirkščias tvirtinimas.

109 teorema. Jei kokioje nors bazėje Oe1, ..., α„ vektorių skaliarinė sandau-
ga lygi atitinkamų koordinačių sandaugų sumai, tai bazė yra ortonormuota.

Į r o d y m a s . Jei vektorių
n n
χ α
α=Σ ' " β = Σ ^«i
I= 1 j =I
skaliarinė sandauga lygi
N
n
<0e, β> = Σ *ιΛ·
I=I

tai, paėmę α = β = α)[, gausime <a t , a t > = l, nes X t = J t = I ir Xi=J1 = O,

kai 1фк. Paėmę oc=oe4, β = α7 ( k φ j ) , gausime <a t , a 7 ) = 0 .
 Uždaviniai
30. Sukonstruokite ortonormuotą erdvės R 3 ir erdvės R 4 bazę.
31. Ortogonalizuokite vektorių rinkinius:
a ) O c 1 = ( 2 , 5), O e 2 = ( 3 , - 1 ) ; b ) α 1 = ( - 7 , 8), α , = ( 3 , 1 0 ) ;

c ) O t 1 = ( 3 , 2, 1), 0 , = ( - 7 , - 3 , 2), α , = ( 2 , - 1 , 5 ) ;

d) OC1 = O, 1, O, 1), α 2 = ( 3 , 2, 1, - 4 ) , ос3=(4, 3. 2, - 3 ) , α 4 = (2, 2, 1, 0).

32. Ortonormuokite bazę
oci=(l, 3, - 3 , 1),
CC2 = (2, O, б, 0 ) ,

α 3 = ( - 2 , 1, 4, - 2 ) ,
Oc4 = (I) 0, - 4 , 0)
ir raskite vektorių oc=(3, 5, —6, 3), p = (—1, —3, 5, 7), λ = ( — 2 , —1, 9, 11) koordinates or-
tonormuotoje bazėje.
33. Ortonormuokite vektorius
α
ι = ( 3 , 1, 4 , 5 ) ,

cc2 = ( 2 , - 1 , 1, - 3 ) ,

o c 3 = ( - l , - 2 , - 3 , 4)

ir papildykite iki ortonormuotos bazės. Raskite vektorių cc = (l, 1, —1, 1), β = (3, —2, — 1,
5), λ = (—1, 7, —6, —5) koordinates toje ortonormuotoje bazėje.

§80. Ortogonalūs poerdviai.

Euklido erdvių izomorfizmai
Kad ir kokie būtų ortogonalūs и-matės Euklido erdvės vektoriai α ir β,
poerdvio H(tx) kiekvienas vektorius yra ortogonalus kiekvienam poerdvio
# ( β ) vektoriui, nes #(oc) = {fla|aeR}, о Я (β)= {^|Z»eR} ir <α, β > = 0 .
Jei poerdvį V1 generuoja vektoriai ocx, ..., <xk, o poerdvį V2 generuoja
vektoriai β 3 , ..., (3m ir (/=1, ..., k, j= 1, ..., m), tai kiekvienas poer-
dvio V1 vektorius yra ortogonalus kiekvienam poerdvio V2 vektoriui. Taip
yra todėl, kad su bet kuriais
k n
α α ir
α=Σ < < β= Σ KP;
i=l j-1
galioja lygybė <α, β > = 0 .

Poerdvis V2 vadinamas ortogonaliu poerdviui V 1 , jei kiekvienas poer-

dvio V1 vektorius yra ortogonalus kiekvienam V2 vektoriui. Žymime
V 1 J^V 2 .

Poerdviai V1 ir V2 yra ortogonalūs tada ir tik tada, kai kiekvienas pirmojo

poerdvio bazės vektorius yra ortogonalus kiekvienam antrojo poerdvio bazės
vektoriui.
 Du ortogonalūs poerdviai neturi bendrų nelygių nuliui vektorių. Todėl,
jeigu V 1 JLV 1 , tai V 1 n V 2 = {O}. Iš šio teiginio ir tiesioginės sumos savybių
išplaukia, kad ortogonalių poerdvių suma yra tiesioginė suma, t. y. V1 + V a =
=V1SV2.

η-matės Euklido erdvės V poerdviui V 1 ortogonalus poerdvis V a

vadinamas poerdvio V 1 ortogonaliuoju papildiniu, jei V 1 © V 2 = V.

Pavyzdys. Kai n = 2 ir vektorių Oc = Ca1, b,), β = (a,, b,) skaliarinė sandauga <α, β> =
= Oia1^bxbi, poerdvio H ((a, b)) (čia ах + Ьгф 0) ortogonalusis papildinys yra
H {{b, -a)), nes
Я ((a, b))+ H ((b, -α)) = {(εια + ε^, cib-cta)\cu c,eR}.
Kad ir koks būtų (χ, jOeR', visada egzistuoja tik viena pora tokių skaičių C1 ir ct, kad
cla + c1b=x,
Ctb-C1 a=y, — 7 [a,b)

nes šios sistemos determinantas Δ = — +

Geometriškai tai reiškia (žr. 14 pav.), kad tiesės, ku-
rios krypties vektorius yra (a, b), ortogonalusis papil-
dinys yra tiesė, kurios krypties vektorius yra (b, —a).
Norėdami rasti poerdvio V 1 ortogonalųjį
papildinį, parenkame poerdvio V 1 bazę Oc1,
..., ock ir po to erdvėje randame n—k tiesiškai
nepriklausomų vektorių P1, ..., β„_», kurie ne-
priklauso poerdviui V1 ir yra ortogonalūs vek-
toriams OC1, . . . , ocK. Poerdvis Н ф ъ . . . , β„_*),
generuotas vektorių β 1 , ...,β„_*, ir yra poer-
dvio V 1 ortogonalusis papildinys.
Šis poerdvio ortogonaliojo papildinio konstravimo būdas paremtas
110 teoremos išvada.

110 teorema. Poerdvių tiesioginės sumos dimensija lygi tų poerdvių dimensijų

sumai.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad V 1 n V 2 = {O}, a „ ..., oct yra poerdvio V 1

bazė, o β 1 ; . . . , β „ yra poerdvio V 2 bazė. Remiantis tiesioginės sumos savybe,
kiekvienas sumos V 1 (J)V 2 vektorius γ užrašomas vieninteliu būdu: γ = α +
+ β, OteV1, βεν 2 .
k m
α
Kadangi išraiškos α= Σ ι αι> β = Σ b j У г а v 'enintelės, tai išraiška
(=1 J=1

γ= Σ "'«f + Σ bJ^J
i= 1 J= 1
taip pat vienintelė. Vadinasi, vektoriai Otj, . . . , ak, β ^ . . . , β„ tiesiškai neprik-
lausomi ir sudaro erdvės V 1 Q V 2 bazę. Taigi jos dimensija yra k+m. Tai ir
reikėjo įrodyti.
M. 1671 293
 Išvada. Jeigu poerdvio dimensija yra k, tai jo ortogonaliojo papildinio di-
mensija lygi n—k.
Jeigu paimsime bet kokį Euklido erdvės poerdvį V 1 su baze a x a k ir
jo ortogonalųjį papildinį V 2 su baze β ] ( . ..,β„_*, tai tas bazes sujungę gau-
sime erdvės bazę Oi1, . . . , <xk, β 1( . . . , β„_ 4 .
Kiekvienas erdvės vektorius α gali būti išreikštas toje bazėje:

k n—k
« = Σ iio-i+Σ t
JPJ-
i=l j-1

Pažymėję S=Z 1 Ci 1 +... + įoc t , Y = * A + . . . + ί,,_*β„_*, turime SeV 1 , yeV 2

ir α = δ + γ. Tokia išraiška yra vienintelė. Tai išplaukia iš to, kad V 1 + V 2 =
=V^V 2 .
Dėmuo SeV 1 vadinamas vektoriaus α projekcija į poerdvį V 1 . Dėmuo
yeV 2 , ortogonalus poerdviui V 1 , vadinamas vektoriaus α statmeniu į poerdvį
V 1 . Jo ilgis |γ| vadinamas vektoriaus α atstumu iki poerdvio V 1 .
Baigdami šį skyrių, aptarkime Euklido erdvių izomorfizmus. Tarkime, kad
E ir E' yra dvi Euklido erdvės su skaliarinėmis daugybomis, kurias žymė-
sime tuo pačiu ženklu <·, ·>.

Funkciją φ: E<->E' vadiname erdvių E ir E' izomorfizmu, jei

( V a , β ε Ε , /eR) φ(α + β ) = φ ( α ) + φ(β), φ(/α) = /φ(α), <a, β> =
= <φ(α), φ(β)>.

Jeigu egzistuoja bent vienas erdvių izomorfizmas, tai jos vadinamos izomor-
fiškomis.

111 teorema. Kiekvienos dvi η-matės Euklido erdvės yra izomorfiškos.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad E ir E' yra л-matės Euklido erdvės, o ε ΐ 5

ε„, εί, . . . , ζ'η — j ų ortonormuotos bazės. Bijekciją φ: E*->E' apibrėžiame
n n
šitaip: jeigu a = ^ χ ι ε/> t a i <PM — Σ χ , ε ί '
J=I /=1
Kadangi
n n
Xt ir
«+ β= Σ ( Za= Σ ('*.)««,
i-1 i-1

n
/eR
>
I=I
tai

?(α + β ) = Σ ( * ι + Λ ) β ί = Σ Λ < = 9 («) + ψ (β)

/-1 /-I (-1

η π
φ Ο * ) = Σ (1χΛε'ι = /
Σ *ι«ί-/φ(«)·
/-1 J-I
Ortonormuotose bazėse skaliarinė sandauga yra lygi vektorių atitinkamų
koordinačių sandaugų sumai, todėl

< α , β> = Σ *ιΛ=<φ(«), φ(β)>·

/-1

Taigi apibrėžtoji bijekcija yra izomorfizmas.

Jeigu erdvėje R" vektorių oc = (a l t ..., a„), P = (Z)1, 6.) skaliarinę sandau-
gą apibrėšime natūraliai:
я

<«. β> = Σ
/-I

ir gautąją л-matę Euklido erdvę pažymėsime E", tai iš įrodytosios teoremos

gausime išvadą, kad visos η-matės Euklido erdvės yra izomorfiškos erdvei
E". Vadinasi, erdvę E" galime interpretuoti kaip л-matės Euklido erdvės V
vektorių koordinačių vektorių-eilučių kokioje nors ortonormuotoje bazėje
ε 1( ..., ε„ erdvę. Norint nuo vektoriaus-eilutės (X1, ..., pereiti prie vek-
toriaus a, su kuriuo φ(α) = (χ 1( ..., x„), užtenka naudotis išraiška
n
CC= Σ xI s
I-
/=I

Uždaviniai
34. Raskite ortogonaliuosius papildinius poerdvių, generuotų šių vektorių:
a ) a = (3, - 4 ) ;
b) Ot 1 =O, - 2 , 1), « . = ( - 1 , 1 , 3 ) ;
c) Oc1 = (4, 1, O, 1), o c , = ( l , 1, 1, 0), oc, = (2, - 2 , 1, 2).
35. Raskite tiesinių homogeninių lygčių sistemos

2X!-3X, +X 1 = O,
X1+ X 1 - X i =0,
3x t —2х, — х , + х , = 0,
X1+ х« + х » - X 1 = O

sprendinių erdvės ortogonalųjį papildinį.

36. Raskite vektoriaus oc=(3, 2, 5) projekciją ir statmenį į poerdvį H ((1,1,1), (— 1, — 2,
1)). Raskite vektoriaus α atstumą iki to poerdvio.

Il 295
 37. Raskite vektoriaus α = ( - 4 , —101, 10, 50) projekciją ir statmenį į 35 uždavinio ho-
mogeninių lygčių sistemos sprendinių aibės poerdvį. Raskite α atstumą nuo šio poerdvio.
38. Įrodykite:
a) vektorių α ir β sumos α + β projekcija į poerdvį V1 lygi tų vektorių projekcijų į poerdvį
sumai;
b) vektorių α ir β sumos α + β statmuo į poerdvį F 1 lygus tų vektorių statmenų į poerdvį
sumai.
39. Dviejų argumentų realioji funkcija d (α, β), apibrėžta vektorinėje erdvėje, vadinama
atstumu tarp taškų α ir β, jeigu:
1) d (a, β ) > 0 , kai α ^ β , ir d( a, a ) = 0 ;
2) d (a, β) = </(β, a);
3) d(oi, X)=Sd(a, β)+<ί(β, λ).
Įrodykite, kad funkcija 1 α — β | reiškia atstumą.
40. Įrodykite teoremą: jeigu A — (Oij) yra simetrinė kvadratinė л-osios eilės matrica
ir visi jos minorai
<Ju a, i
( r = l , . . . , n)
Olr

teigiami, tai funkcija αΛβ τ yra skaliarinė daugyba erdvėje R".

 VII skyrius

Tiesiniai operatoriai

§81. Tiesinio operatoriaus apibrėžimas.

Pavyzdžiai
Viena iš svarbiausių matematikos sąvokų yra funkcijos sąvoka. Rea-
laus kintamojo funkcijų, atvaizduojančių realiųjų skaičių aibės poaibius ai-
bėje R, įvairias savybes nagrinėja matematinė analizė ir funkcijų teorija.
Kompleksinio kintamojo funkcijų savybes tiria kompleksinio kintamojo
funkcijų teorija. Šiame skyriuje nagrinėsime tam tikras funkcijas — tiesi-
nius operatorius, tačiau kitu požiūriu negu tai daroma matematinėje anali-
zėje. Mes domėsimės tokių operatorių veiksmais ir jų savybėmis, jų ryšiu
su matricomis ir kai kuriais kitais klausimais.
Pirmiausia išsiaiškinsime, kas yra operatorius.
Gana dažnos funkcijos, kurių argumentai ir reikšmės yra ne skaičiai, o
kokių nors kitokių aibių elementai. Pateiksime keletą tokių funkcijų pavyz-
džių.
1. Lygiagrečiuoju poslinkiu plokštumoje nurodyta kryptimi ir nurodytu
atstumu kiekvienam plokštumos taškui (x, y) vienareikšmiškai priskiriamas
apibrėžtas taškas (χ', y') (žr. 15 pav.).

Toks poslinkis yra funkcija, plokštumos taškus atvaizduojanti į plokštu-

mos taškus. Taigi jos argumentas ir reikšmė yra plokštumos taškai.
2. Posūkiu nurodytu kampu φ apie tašką P plokštumoje (žr. 16 pav.)
(jei φ > O, sukama prieš laikrodžio rodyklę, jei φ < O — pagal laikrodžio ro-
dyklę) kiekvienam taškui (*, y) vienareikšmiškai priskiriamas taškas (*',
У). Taigi posūkis taip pat yra funkcija, kurios argumentas ir reikšmė —.
plokštumos taškai.
3. Transponuojant matricas, kiekvienai [m χ и] eilės matricai A vienareikš-
miškai priskiriama apibrėžta [N χ RRI\ eilės matrica AT.
 Taigi matricų transponavimas yra funkcija, kurios argumentas — [ m x « ]
eilės matrica, o reikšmė — [n*, m] eilės matrica.
4. η-matės vektorinės erdvės bazę a,, . . . , a„ keičiant nauja baze P1, . . . ,
n
P„, kiekvieno tos erdvės vektoriaus a = ^ XiOLl koordinatėms (X1, . . . , x„)
I= I
vienareikšmiškai priskiriamos to vektoriaus koordinatės naujoje bazėje
л

(χ'ι, .. ., x'„); čia α = ^ P/ · Bazės keitimas irgi yra funkcija, kurios argu-
1=1
mentas — л-matis vektorius-eilutė, o reikšmė — toks pat vektorius.
Pirmojo ir antrojo pavyzdžių funkcijos erdvę R 2 atvaizduoja į R 2 , o ket-
virtojo pavyzdžio funkcija erdvę R" atvaizduoja į R". Tuo tarpu trečiojo pa-
vyzdžio funkcija erdvę ŪR [mJ<n] (R) atvaizduoja j erdvę SJi lnxm ] (R).
Matematikoje pasitaiko ir tokių funkcijų, kurios vieną vektorinę erdvę
arba jos dalį atvaizduoja į kitą kokią nors vektorinę erdvę arba jos dalį.
Pateiksime dar vieną pavyzdį.
5. Pasirinkę matricą
/ 2 3 1\
H - I O i)·
erdvės R vektoriui (х г , x2) priskirkime erdvės R 3 vektorių Cj 1 , y2, > 3 ) Šitaip:
2

O i , у2, Уз) = (хi. x2) A = ^x1-x2, X1, X1 + x 2 ).

Aišku, toks atvaizdis yra funkcija, kurią visiškai apibrėžia matrica A.
Šios funkcijos argumentas yra erdvės R 2 vektorius, jos reikšmė — erdvės
R 3 vektorius.
Matricą A pasirinkome neatsitiktinai. Vėliau matysime, kad nagrinėja-
mos funkcijos (operatoriai) gali būti vienareikšmiškai apibrėžiami naudojan-
tis matricomis.

Vektorinėje erdvėje V 1 apibrėžta funkcija, kurios reikšmės yra vek-

torinės erdvės V 2 elementai, vadinama operatoriumi.

Operatorius žymėsime didžiosiomis rašytomis raidėmis si, Si, ... Be

to, operatoriaus ženklą rašysime argumento dešinėje pusėje, t. y. operato-
riaus si reikšmę taške α žymėsime ( a ) s t . (Erdvių V 1 ir V 2 vektorius šiame
skyriuje vadinsime dar ir taškais.)
Pažymėkime J^(V 1 ) operatoriaus si reikšmių aibę, t. y. erdvės V 1 vaizdą.
Iš apibrėžimo išplaukia, kad ^Z(V1)C=V2.

Du apibrėžtus erdvėje V 1 operatorius si ir kurių reikšmės yra

tos pačios erdvės V 2 elementai, vadinsime lygiais, jeigu su kiekvienu OceV1
teisinga lygybė {o)si=(o)3t.
 Visų penkių pateiktųjų pavyzdžių funkcijos yra operatoriai. Pirmojo
ir antrojo pavyzdžių operatorių apibrėžimo ir reikšmių sritis yra R 2 . Tre-
čiojo pavyzdžio operatoriaus apibrėžimo sritis yra [m χ n] eilės matricų
erdvė SJl fmxn ] (R), o reikšmių sritis yra [и χ m] eilės matricų erdvė SCRtn x M] (R).
Ketvirtojo pavyzdžio operatoriaus apibrėžimo ir reikšmių sritis yra erdvė
R". Penktojo pavyzdžio operatoriaus apibrėžimo sritis yra R 2 , o reikšmių
sritis — erdvės R 3 dalis.

Operatorius si, apibrėžtas erdvėje V1, vadinamas tiesiniu operato-

riumi, jei su bet kokiais erdvės V 1 vektoriais χ, β ir kiekvienu realiuoju
skaičiumi I teisingos lygybės:
1) (Icc) s/= I ((a) j / ) ,
2) (x +fi)si = (x) si + (β) si.

Tiesinių operatorių pavyzdžiai.

1. Penktojo pavyzdžio operatorius yra tiesinis, nes (/(X1, х^)А = 1(хг,
Xi)A, o matricų daugyba ir sudėtis yra distributyvi.
2. Vektorinėje erdvėje V, kurios bazė X1, ..., α„, imkime vektorių a J t
a „ (m<n) generuotą poerdvį H(α1( ..., a M ). Vektoriui Cl=O1Olj+ ...+anx„
priskirkime vektorių
m
(«.)&= Σ OlOii.
i=l
Taip apibrėžiame operatorių kuris yra tiesinis, nes
m m

(Ix)P= Σ (Iai)Xl = I Σ OiXi = I((X)P),

ί=1 ί=1
τη m m
(χ + β)P = Σ (O^bi)Xi= Σ OiXl+ Σ ^X1 = (X)& + ($)!?.
1= 1 1=1 i= I

Tas operatorius vadinamas η-matės erdvės V projektavimo į m-matį poerdvį

H(X1, ..., xm) operatoriumi, arba projektoriumi.
3. Erdvėje V apibrėžkime operatorių β šitaip: kiekvienam aeV priskir-
kime (a)£ = x.
Operatorius, kiekvienam vektoriui α priskiriantis jį patį, vadinamas
tapačiuoju, arba vienetiniu, operatoriumi ir žymimas
4. Apibrėžkime operatorių Q šitaip: kiekvieną aeV atvaizduokime į O.
Šis operatorius, vadinamas nuliniu operatoriumi, yra taip pat tiesinis.
Lengvai įrodomos šitokios tiesinių operatorių savybės.
1. Tiesinis operatorius nulinį vektorių O atvaizduoja į nulinį vektorių.
Kad tai įrodytume, nulinį vektorių užrašome šitaip: O=α+(—a). Rem-
damiesi tiesinio operatoriaus apibrėžimu, gauname lygybę

(О) si = (x + ( — a)) s/ = (x)si + (—l)(a)si = (x)si — (x)si = 0.

 2. Su bet kokiais realiaisiais skaičiais I19 Im ir erdvės vektoriais
galioja lygybė
m m

( Σ Aal) J / = Σ
J= I J=I
Ji lengvai patikrinama matematinės indukcijos metodu.
Uždaviniai
Nustatykite, kokiose erdvėse apibrėžti nurodytieji operatoriai, kokioms erdvėms pri-
klauso jų reikšmės, kurie iš operatorių yra tiesiniai.
1. (X1, X1, x3) ^ = ( Z x 1 + * , , - x , + 3 x , ) .
2. (X1, Xa, X3) & = (x\, Xi + Xj, X a -Xi, Xi+*I, Xi)-

3.(Х1)е=( *!+ :y
\3 xi+2xj

< (:Ht?> } i
s. (X1, X,) Я = (*Ι. ( 4 _ 5 G )•

' ( : ) * - ( : ? " ; ! ) ( : ) •
7. {rodykite: (VZ1 /„eR, a b ..., a„eV)
m m
( Σ '< a <) л / = Σ / ' ( « ' )
J=I J=I
kai si yra tiesinis operatorius.

§82. Tiesiniai operatoriai ir matricos.

Operatorių sudėtis ir
daugyba iš skaičiaus
Nagrinėsime tiesinį operatorių si, apibrėžtą vektorinėje erdvėje V 1 ,
kurios dimensija lygi m. Tarkime, kad šis operatorius įgyja reikšmes iš vekto-
rinės erdvės V 2 , kurios dimensija n, ir kad Ot1, ..., a m yra kokia nors erdvės
V 1 bazė, o β 1( ..., β„ - erdvės V i bazė. Kiekvieną α e V1 galima išreikšti ši-
taip:
m

α= Σ ·*!*(•
J=I
Pasinaudoję antrąja savybe, gauname lygybę
m
7 Л
( a ) ^ = Σ * i ( ( « i ) J * ) . < >
kuri reiškia, kad kiekvieno vektoriaus α GV1 vaizdas (a) si apibrėžtas, kai
apibrėžti bazės vektorių vaizdai, t. y. kai žinomi vektoriai
(a.t)s/ (i=l, . . m ) .
Kadangi vektoriai (Cii)Si 0 = 1, . . . , m ) priklauso erdvei V 2 , o tos erdvės
bazė yra β,, ..., β„, tai vektoriai (oLt)si bus žinomi, kai žinomos jų koordi-
natės bazėje P1, ..., β„, t. y. kai žinomi tokie skaičiai au (/=1 m, j= 1,
..., n), kad
л
(Xi)Si= Σ CIijPj ( / = 1 , . . . , I»), (7.2)
J-1
Vadinasi, tuo atveju, kai erdvių V 1 ir V 2 bazės fiksuotos, operatorius si
bus apibrėžtas tada ir tik tada, kai žinoma [/и χ и] eilės matrica A=(atJ) —
bazės vektorių vaizdų koordinačių matrica.

Erdvės V 1 bazės X1, ..., xm vektorių vaizdų (xt)si koordinačių erdvės

V s bazėje β χ , . . . , β„ matrica vadinama operatoriaus si matrica.

Taigi tiesinį operatorių si, kai nurodytos abiejų erdvių bazės, abipus
vienareikšmiškai atitinka matrica A — operatoriaus matrica.
Parinkę erdvių V 1 ir V2 bazes, nustatėme bijekciją tarp aibės tiesinių ope-
ratorių, apibrėžtų m-matėje erdvėje V 1 ir įgyjančių reikšmes и-matėje erdvė-
je V 2 , ir [/ихл] eilės matricų aibės 2R [ m x n ] (R). Šios aibės yra ekvivalenčios.
Vėliau nustatysime, kad tarp jų yra žymiai glaudesnis ryšys.
Vektorių (xt)si (/= 1 m) reikšmes iš (7.2) lygybių įrašę į (7.1) išraišką
ir sukeitę sumavimo tvarką, gauname
и m

(x)si= Σ ( Σ x'a'j) Pj-

J=1 i= l
Kadangi ( a ) j / e V 2 , tai egzistuoja tokie yly ..., y„, kad
n
(OL)Si= Σ yjPj-
.7 = 1

Pasinaudoję teorema apie vektoriaus koordinačių nurodytoje bazėje viena-

tį, iš tų išraiškų gauname lygybes
m
x a
УJ=Σ ^ 'J O ' = 1, ···,")»
/=1
kurios reiškia, kad
(yu . . . , j„) = (·*!, ..., xm)A. (7.3)
Taigi įrodėme šitokią teoremą.
 112 teorema. Operatoriaus reikšmės koordinačių vektorius-eilutė lygi
argumento koordinačių vektoriaus-eilutės ir operatoriaus matricos sandaugai.

Tiesinių operatorių, apibrėžtų erdvėje V 1 ir įgyjančių reikšmes erdvėje

V 2 , aibę žymėkime U (V 1 , V 2 ).
Šioje aibėje apibrėšime operatorių sudėtį, operatorių daugybą iš skai-
čių ir išnagrinėsime tų veiksmų savybes.

Dviejų tiesimų operatorių si ir Я suma vadinamas toks operatorius

si+SS, kad su kiekvienu α GV1
(α) ( ^ + Я ) = (α) J / + ( α ) Я .

Tiesinių operatorių suma yra tiesinis operatorius.

Į r o d y m a s . Imame OteV1 ir a e R ; gauname lygybes

(a a ) ( s / + = + = a ( ( a ) s i + (а)Я^ = а ( ( a ) ( s i + Я)).

Be to, su bet kokiais a, PeV 1 teisingos lygybės

(α + β ) ( ^ + # ) = (α + β ) ^ + (α + β ) # = ( α ) . ^ + ( β ) ^ + ( α ) # + ( β ) # =

= ((a) s/ + (a) Я) + ((β) s/ + (β) Я) = (a) ( j * + Я) + (β) (s/ + Я).

Taigi aibė U (V 1 , V 2 ) yra uždara operatorių sudėties atžvilgiu.

Padauginti tiesinį operatorių iš realiojo skaičiaus — reiškia kiek-

vieną jo reikšmę padauginti iš to skaičiaus.

Operatorius Isi yra tiesinis.

Šis faktas įrodomas visiškai analogiškai kaip ir tiesinių operatorių sumos
tiesiškumas.
Taigi nustatėme, kad tiesinių operatorių aibė U (V 1 , V 2 ) yra uždara
operatorių sudėties ir daugybos iš realiųjų skaičių atžvilgiu.
Įvestieji operatorių veiksmai turi šitokias savybes.
1. Operatorių sudėtis yra komutatyvi, t. y. si + 2B = &+si.
Kadangi (V α e V 1 ) (a) (si + Я) = (a) si + (a) Я = (a) Я + (a) si = a (Я + si),
tai si+Š$ = @ + si.
2. Operatorių sudėtis yra asociatyvi.
Paėmę bet kokį α e V 1 ir bet kokius tiesinius operatorius si, Я, Q, turime
lygybes:
(a) {(si + + (?) = (a) (si + Я) + (a) C? = (a) si + (a) Я + (a) C =

= (a) si + (a) (Я + (?) = (a) (si + (β + G)).

Todėl (si + £)+e = J* + (2S + e).

 3. Tiesinių operatorių sudėtis turi neutralųjį elementą — nulinį operato-
rių.
Pažymėkime O2 erdvės V2 nulinį vektorių. Operatorius O:
( V a e V 1 ) (a)O = O2
yra tiesinis. Su kiekvienu tiesiniu operatoriumi s i ir su kiekvienu aeVi tei-
singos lygybės
(a) (s/ + 0) = (a) si + (a) O = (a) si + O2 = (a) s/.
Todėl si +Q = si.
4. Kiekvienas tiesinis operatorius si turi priešingąjį tiesinį operatorių.
Imkime bet kokį tiesinį operatorių si. Operatorių Я apibrėžkime šitaip:
( V a e V 1 ) (а)Я= ~(a)si.
Kadangi (V/eR, a, PeV 1 )
(/ а)Я = -(la)si= — I (a) si = I ( — (a) si) = I (о) Я
ir
(α + β)@ = - ( a + β) j * = — ((a) si + ( β ) s i } =
= —(a) si + ( — (β) si) = (a)$ + ($)Я,
tai operatorius Я yra tiesinis.
Su kiekvienu α eV,
a. (si + Я) = (a.) si+ (а) Я = (a) si+ (-(a) si) =O2.
Todėl si + Я = 0, t. y. ®=-si.
5. Su kiekvienu tiesimu operatoriumi si
1 · si = si.
Ši savybė išplaukia iš daugybos apibrėžimo.
6. ( V / e R, s/e U (V1, V 2 )) I si = si I.
Matome, kad
(V α e V1) (a) I si = I ((a) si) = ((a) si) I = (a) (si I).
7. (V/, te R, si e H (V1, V 2 )) (lt) si = I (t si).
Įrodymas išplaukia iš lygybių
(V α e V1) (a) ((lt) si) = (lt) (a si) = I (t (a) si) = I ((a) / si).
8. (V/, i e R, si e U (V1, V2)) (I+ t) si = Isi+ tsi.
Pastarasis teiginys išplaukia iš lygybių
( V a e V 1 ) ( c x ) ( ( l + t ) s i ) = (l+t)(a)si = (la. + to)si = l(a)si + t(a)si=
= (a) (I si) + (a) (i si) = (a) (/ si + t si).

9. ( V / e R , si, J e U ( V ) , V 2 )) l(si + Я) = Ы + 1Я.

 Turime:

(V α e V 1 ) (α) (/ (si + Я)) = I (α) (si+ 38) = 1 ((α) j / + (α) Λ ) =

= I {at) si + 1(α) Я = (α) ( / j / ) + (α) = (α) (Ы + Ш).

Tai ir rodo, kad 9 savybė teisinga.

Pastebėję, kad 1 - 9 savybės yra ne kas kita, kaip vektorinės erdvės api-
brėžimo aksiomos aibėje Ū(Vj, V 2 ), gausime šitokios teoremos įrodymą.

113 teorema. Tiesinių operatorių, kurie apibrėžti erdvėje V1 ir įgyja reikš-

mes erdvėje V 2 , aibė U (V1, V2) operatorių sudėties ir daugybos iš realiųjų
skaičių atžvilgiu yra vektorinė erdvė (virš R).

Nustatytoji abipus vienareikšmė atitiktis tarp tiesinių operatorių iš aibės

U (V 1 , V 2 ) ir [/ихи] eilės matricų nėra paprasta bijekcija.

114 teorema. Kai V 1 yra m-matė vektorinė erdvė, o V2 — η-matė vektorinė

erdvė, tai tiesinių operatorių erdvė U (V1, V2) izomorfiška [m χ n] eilės matri-
cų erdvei 9Ji t m x n ] (R).

Į r o d y m a s . Jau žinome, kad šios aibės yra ekvivalenčios, t. y. egzistuoja

bijekcija cp(si)=A. Todėl užtenka įrodyti, kad ši bijekcija yra invariantiška
operatorių sudėties ir operatorių daugybos iš realiųjų skaičių atžvilgiu.
Tarkime, kad a,, . . . , a m — erdvės V 1 bazė, β 1 ; . . . , β„ — erdvės V 2 bazė ir
n n
(«,)j/= Σ (««)*= Σ b ^ j o-=1- ···' "0.
J=1 J=I
t. y.
φ Ų f ) = A = (au), φ (0) = в = (bt]).
Kadangi
n

(a()(si + £ ) = («,)Si + ( « , ) « = Σ («« + *«) Pj O ' = 1 . . . . . m),

Kita vertus,
(xt)(lsi) = l(x,)si = l jΣ=л l atjpj= £n (Ze w )P i
J=I ( / = 1 , . . . , m),
todėl
φ (Isi) = IA = Iy (si).

Išvada. Operatorių erdvė U (V1, V2) yra mn-matė.

304
 8. Tiesinis operatorius atvaizduoja trimatės erdvės bazės vektorius a b a,, a s į keturma-
tės erdvės vektorius, kurių koordinatės (1, O, 2, —1), (—3, 2, 1, 1), (4, —5, 3, —2).
Užrašykite šio operatoriaus matricą, raskite vektoriaus, kurio koordinatės (5, —6, 7),
vaizdo koordinates.
9. Tiesinis operatorius atvaizduoja penkiamatės erdvės bazės vektorius a b a s , α 3 , a , ,
Ocl į trimatės erdvės vektorius, kurių koordinatės (2, 1, —1), (3, — 2, 2), (5, 1, —1), (—2,
4, —6), (6, 0, 1). Užrašykite to operatoriaus matricą ir raskite vektorių, kurių koordinatės
( - 1 , 1, 3, - 2 , 1) ir (4, —6, 2, 3, —3), vaizdų koordinates.
10. {rodykite, kad egzistuoja vienintelis tiesinis operatorius, atvaizduojantis tiesiškai
nepriklausomus л-matės vektorinės erdvės Vektoriusa 1 , ..., a„ į nurodytuosius vektorius
P 1 , ..., p„, ir išsiaiškinkite, kaip galima rasti to operatoriaus matricą bazėje α 1( ..., a,.
11. Raskite trimatės vektorinės erdvės tiesinio operatoriaus matricą, kai duotos trijų
vektorių a b α 2 , a , ir jų vaizdų P1, P,, P 3 koordinatės toje pačioje bazėje:
a) vektorių koordinatės vaizdų koordinatės
(1, 3, 1), (1, O, 1),
(2, -1,4), (2,3,1),
(1,-4,3), (-1,-1,3);
b) (3, 1, - 2 ) , (O, 1, 2),
( - 3 , 1, 1), (1, - 1 , 1),
(0,0,-1), (-2,-1,-1).
12. Įrodykite, kad tiesinių operatorių aibė H (V1, V a ) yra komutatyvioji grupė sudėties
atžvilgiu.
13. Suformuluokite tiesinių operatorių sudėties savybes — grupės 1 — 8 savybių analo-
gus — ir jas įrodykite.

§83. Tiesinių operatorių daugyba

Šiame ir kituose šio skyriaus paragrafuose nagrinėsime tik tokius tie-
sinius operatorius, kurie erdvę V atvaizduoja erdvėje V. Juos vadinsime
erdvės V tiesiniais operatoriais.
Aišku, nagrinėjamuoju atveju V 1 = V 2 = V. Operatorių aibę U (V, V)
žymėsime U (V).
Iš praeito paragrafo rezultatų išplaukia, kad и-matės vektorinės erdvės
V operatorių si abipus vienareikšmiškai atitinka и-osios eilės kvadratinė
matrica ir kad erdvė U (V) yra izomorfiška л-osios eilės kvadratinių matricų
erdvei SOitnxn] (R).
Tarkime, kad j</ ir Si yra и-matės erdvės V tiesiniai operatoriai ir jų mat-
ricos bazėje Oi1, ..., a„ yra A ir B.
Kadangi (a)sčeY, tai elementą (a*)s4 galime paveikti operatoriumi SS
ir ((a)j/)<feV.

Erdvės V tiesinių operatorių s/ ir SS sandauga vadinamas operatorius

C, kuris apibrėžiamas šitaip: su kiekvienu aeV (a)(? = ((a).s</)j?.

Operatorių s4 ir SS sandaugą žymėsime s£SŪ, t. y. Q =

 Kadangi ir (o)SSe\ su kiekvienu aeV, tai elementui (v)SS galime taikyti
operatorių si. Gausime elementą ((a)SS)si. Pasinaudoję operatorių sandau-
gos apibrėžimu, gauname dar vieną operatorių SSsi, kuris bendruoju atveju
nėra lygus operatoriui si SS. Kad tuo įsitikintume, išnagrinėsime pavyzdį.

(OlVSHdL)If
Й<

(Г2/2,Щ№)М j
V- ψ,1)·Λ V2/2
I
г
i
1
I / i ϊ
(IAWfrWlD) 11 ·
r φ но)'мa
17 pav. 18 pav.

Tarkime, kad Y = R 2 , ir interpretuokime ją plokštuma. Be to, sakykime,

kad operatorius si reiškia posūkį apie koordinačių pradžios tašką kampu
π/4, Si reiškia projektavimą į χ ašį. Abu tie operatoriai yra erdvės R 2 tiesi-
niai operatoriai.
Paėmę α = (1, 1), turėsime (žr. 17 ir 18 pav.)

(a) si — (O, V~2), ((a) j * ) Я = ('O, 0),

( a ) 0 = ( l , 0), = , X f ) ,

t. y. ((*)si)SŠ^((a)S$)si. Vadinasi, si Si φ Si si.

Trijų ir daugiau operatorių sandauga apibrėžiama naudojantis indukcija,
t. y.
(a) (siSSQ.) = ^ ((a) si) SS^Q ir 1.1.

Nagrinėkime kai kurias erdvės V tiesinių operatorių daugybos savybes.

Tiesinių operatorių sandauga yra tiesinis operatorius.

Šis faktas išplaukia iš to, kad su kiekvienu IeR, α, β ε ν ir si,SSelI(V)

galioja lygybės:
1) ( / a ) ( s i S S ) = ((/a) .si) SS — (/(a) si) SS = I ((a) si) SS,
2) (a 4- β) (siSS) = ((a + β) si) Si = ((a) si + (β) si) SS =
= ((a) si) SS + ((β) s*) SS.

115 teorema. Tiesinių operatorių sandaugos matrica lygi operatorių matricų

sandaugai.
 Į r o d y m a s . Tarkime, kad si, SSeU (V), si<->A, &<->B; čia A=(au),
B=Iblj) yra л-osios eilės kvadratinės matricos. Iš (8.3) lygybės kiekvienam
n
л = ^ XiOLl turime
(=1
(yi Λ ) = (*ι. · · ·. X*)A'>

в
(α)si = ^T y(a(.
(=1
n
Kita vertus, kiekvienam β = ^ yt a, iš tos pačios lygybės išplaukia
1=1
(zu . . . , 2,) = C i . ··•> Уп)В;

H
(β)Я = Σ Z1CL1.
i-1

Pasinaudoję šiomis lygybėmis, gauname

(Z1, ..., z„) = ( ( X 1 xH)A)B=(xlt ..., x„)AB.

Kadangi
n
( ( « ) л / ) Л = ( Р ) Л = ^ zf « „
ί=1

tai ši lygybė ir reiškia teoremos teiginį.

Iš 113 ir 115 teoremų lengvai prieiname išvadą, kad erdvės V tiesinių
operatorių aibėje U(V) sudėties ir daugybos savybės yra analogiškos kvad-
ratinių matricų daugybos ir sudėties savybėms:
(si&)C = si (SSG) — daugybos asociatyvumo,
(si +3Š)Q = siC+28Q - distributyvumo.
Ši aibė turi vienetinį elementą, kurį atitinka vienetinė matrica En. Iš tikrų-
j ų , jei &<-*Еп, tai (α)<?=α su kiekvienu α e V, nes (X1, ..., x„) = (xlt ..., x„)En.
Taigi S yra tapatusis operatorius.
Aibės U (V) nulinį elementą atitinka nulinė matrica O, todėl, jeigu 0+-+0,
su kiekvienu aeV turime ( a ) 0 = O.
Prisiminę tiesinių operatorių sudėties savybes, gauname šitokį teiginį:
erdvės V tiesinių operatorių aibė U (V) su sudėtimi ir daugyba yra žiedas (ne-
komutatyvus) su vienetu.

Erdvės V operatorius si'1 vadinamas atvirkštiniu erdvės V tiesi-

niam operatoriui si, jeigu si si~l=si~1si=S.
 IŠ apibrėžimo išplaukia, kad
(V α e V) ((a) rf) s/'1 = ((a) я/'1) si = (a) S = a.

116 teorema. Jeigu erdvės V tiesinis operatorius si turi atvirkštinį opera-

torių si'1, tai si'1 yra tiesinis operatorius.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad
rfrf~1 = rf-1rf = S,
(Va e V, ZeR) ((loi)rf-1)rf = lai = l((a.)rf-1)rf.
Iš šių lygybių išplaukia lygybė
((/ a) s i ' s * si~1 = (/ (a) si-1) si si'1,
kuri virsta lygybe
(/a) si'1 = /(a) si'1.
Jeigu a, β ε ν ir
( α ) ^ - ι = γ, (β) ^ - 1 = 8,
tai
( γ ) s i = ( α ) л / - 1Si = 0., (S) si = ( β ) r f - 1 S i = β,
ir
(γ + δ ) ^ = ( γ ) ^ + ( δ ) ^ = α + β.
Tada
1
((γ + δ ) ^ ' ) ^ - = γ+δ

Ir
((Y + δ) j / ) si'1 = (α + β) si'1.
Todėl
1 1
(α + β) = γ + δ = (α) + (β) si'1.
Jeigu egzistuoja operatoriui si atvirkštinis operatorius, tai jis yra vienin-
telis.
Tarkime, kad SS ir Q yra du operatoriai, atvirkštiniai operatoriui si.
Tada jie tenkina lygybes si Я = S ir Qrf = S.
Pirmąją lygybę padauginę iš kairės pusės iš operatoriaus gauname
Q = ę (si ss) = (Qrf)SS = SSi=SS, t. y. Q=ss.
117 teorema. Jei operatorius si, kurio matrica yra A, turi atvirkštinį opera-
torių, tai jo matrica yra A'1.
Į r o d y m a s . Jeigu rf<->A ir rf'^B, tai pagal 117 teoremą
1
sirf- <-> AB.
1
Kadangi s i r f = tai Sirf- ^En. Todėl AB=Ee. Vadinasi, B=A'1.
 Išvada. Tiesinis operatorius turi atvirkštinį operatorių tada ir tik tada,
kai jo matrica yra reguliari.
Tiesiniai operatoriai, kurie turi atvirkštinius, vadinami neišsigimusiais tie-
siniais operatoriais arba erdvės tiesinėmis (neišsigimusiomis) transformacijo-
mis.
Kadangi (ЩУ), + , ·) yra žiedas su vienetu, tai iš žiedo daugybos savybių
(žr. § 29) išplaukia, kad:
1. Vienetiniam operatoriui atvirkštinis yra tas pats operatorius, t. y. <$~1 =

2. Atvirkštiniam operatoriui atvirkštinis yra pats operatorius, t. y.

3. Jei operatoriai si ir SS turi atvirkštinius operatorius, tai jų sandauga

siSS taip pat turi atvirkštini operatorių ir (siSS)~1 = SS~1si~1;
4. η-matės vektorinės erdvės neišsigimusių tiesinių operatorių aibė sudaro
grupę (nekomutatyvią) operatorių daugybos atžvilgiu. Ši grupė yra izomorfiška
n-osios eilės kvadratinių reguliariųjų matricų grupei.
Ši išvada išplaukia iš grupių izomorfizmo teoremos, pastebėjus, kad bi-
jekcija si*->A yra invariantiška daugybos atžvilgiu.
Uždaviniai
14. Duotoje bazėje tiesinių operatorių si x SS matricos yra A ir B. Raskite operatorių
si+SS, si SS, SSsi matricas, kai:

15. Išsiaiškinkite, kurie iš matricas atitinkančių operatorių turi atvirkštinius, ir raskite

jų matricas:

§84. Tiesinės algebros

Trečiajame skyriuje nagrinėjome laukus — aibes, kuriose apibrėžtos dvi
vidinės operacijos. Vektorinėse erdvėse virš lauko L buvo apibrėžta viena
vidinė binarė operacija — vektorių sudėtis ir viena išorinė operacija L x
χ V->V — daugyba iš skaliaro. Praeitame paragrafe matėme, kad erdvės
V tiesinių operatorių aibėje taip pat galimos dvi operacijos: sudėtis ir daugy-
ba, be to, viena išorinė operacija — daugyba iš lauko R elemento. Analogiš-
kos operacijos apibrėžiamos ir kvadratinių и-osios eilės matricų aibėje. Yra
ir daugiau įvairios prigimties aibių, kuriose galimos trys operacijos — dvi
vidinės ir viena išorinė. Visoms tokioms aibėms suteikiamas atskiras pava-
dinimas — tiesinės algebros.

Baigtinės dimensijos vektorinė erdvė U virš lauko L vadinama tiesi-

ne algebra virš lauko L·, jeigu joje yra apibrėžta vidinė binarė operacija —
daugyba, turinti šias savybes: su bet kokiais α, β, γ ε Ι Ι ir I, teL teisingos
lygybės:
1) ( α β ) γ = α ( β γ ) ,
2) α ( / β + ί γ ) = /(αβ) + ί ( α γ ) ir (/α + ί β ) γ = / ( α γ ) + ί ( β γ ) .
Tiesinės algebros eile vadiname vektorinės erdvės U dimensiją.

Pavyzdžiai. 1. Remdamiesi 82—83 paragrafų rezultatais, konstatuojame, kad n-matės

vektorinės erdvės V tiesinių operatorių aibė H (V) apibrėžtų operatorių sudėties, daugybos
bei operatoriaus daugybos iš skaičiaus operacijų atžvilgiu yra tiesinė algebra virš realiųjų
skaičių lauko R. Jos eilė lygi n 1 .
2. л-osios eilės kvadratinių matricų aibė STOtexm] (L), kurioje apibrėžtos matricų sudėties,
matricų daugybos ir matricų daugybos iš lauko L elementų operacijos, yra tiesinė algebra
virš lauko L. Jos eilė taip pat lygi л 1 .
3. Kompleksinių skaičių aibė yra tiesinė algebra virš realiųjų skaičių lauko R. Jos eilė
lygi 2.
Tačiau grynai menamų kompleksinių skaičių aibė I jau nėra tiesinė algebra virš R, nes
ji neuždara daugybos atžvilgiu.

Dvi tiesinės algebros U ir U 1 viri to paties lauko L vadinamos izo-

morfiškomis, jei egzistuoja bijekcija φ: U^U1, invariantiška visų trijų
operacijų atžvilgiu.

η-matės vektorinės erdvės V tiesinių operatorių algebra U(V) virš lauko

R yra izomorfiška n-osios eilės kvadratinių matricų algebrai SDfItnxm](R).
Į r o d y m a s . Užtenka remtis 114 ir 115 teoremomis. Kad ir kokie būtų
IeR ir sč, SSeU(V), jei tik (f(si)=A, <p(SS)=B, tai
φ (Is/) = Iφ (s/), φ (si + SS) = φ (si) + φ (SS), φ (siSg) = AB = ψ (si) φ (Si).

§85. Tiesinio operatoriaus matricos

kitimas keičiant bazę.
Panašiosios matricos
Vektorinės и-matės erdvės V tiesinio operatoriaus si matrica priklauso
n u o bazės. Tarkime, kad bazėje a x , ..., a„ operatoriaus si matrica yra
n
A = (aH), t. y. (xk)s/= % OklOCl (k= I, ...,n), (7.4)
1=1
o bazėje β ΐ 5 . . . , β π to paties operatoriaus matrica yra
n
A = (au), t. y. (P1) p, d = h · · . , n). (7.5)
j=i
Nustatysime tų matricų tarpusavio priklausomybę.
Pažymėkime bazės keitimo matricą
n
T = (ttk), t.y. β,= Σ '<* α * O'= 1, · · · , " ) , (7.6)
fc=l
ir jai atvirkštinę matricą

T ^ = (H lj ), t. y. (/=1,...,/1). (7.7)
J=I

118 teorema. Tiesinio operatoriaus matrica naujoje bazėje lygi jo matricai

senojoje bazėje, padaugintai iš kairės iš bazės keitimo matricos ir iš dešinės
iš bazės keitimo matricai atvirkštinės matricos, t. y. A=TAT'1.

Įrodymas. Iš (7.6) išraiškų išplaukia

n
( β 0 ^ = 2 ил**)** ( / = 1, ...,n).
k=l
Vietoj (a.k)s4 (£: = 1, . . . , n ) įrašę j ų išraiškas iš (7.4) lygybių, gauname
л л

(Pd*/= Σ 'ί*α*»αί
Σ ο'=1' •••>")'
I= 1к=1

ο į pastarąsias lygybes įrašę a, ( / = 1, ...,n) išraiškas iš (7.7) lygybių ir sukeitę

sumavimo tvarką, gauname
n n n
t
(ρι)·*=Σ ( Σ Σ HaKhIj) PJ О'=1' ···> ")·
j=l к= 1 /=1

Palyginę (7.5) bei šias išraiškas ir prisiminę, kad vektoriaus koordinatės

bazėje nustatomos vienareikšmiškai, gauname teoremos tvirtinimą
л n

ά t
υ=Σ Σ HaUhU o'> J=1' · · · > л ) ·
к= 1 /=1

Pasinaudoję operatoriaus sąvoka, bazės α χ , . . . , a„ keitimą nauja baze

galime interpretuoti tiesiniu operatoriumi. Imkime naujos bazės vektorius
P 1 , . . . , β » ir apibrėžkime operatorių Z taip, kad būtų
n
t
(α,)ΐ: = β„ t.y. (*ι)Ζ=Σ Ua-J (/=1, ...,и).
J-1
 Šio operatoriaus matrica lygi bazės keitimo matricai T. Taigi bazės keiti-
mas yra tiesinis operatorius, kurio matrica yra bazės keitimo matrica, t. y.
A = T. Be to, šis operatorius neišsigimęs, t. y. tiesinė transformacija, nes
1 Γ | # 0 . Todėl bazės keitimo matrica kartais vadinama bazės transformacijos
matrica. Įdomu tai, kad bazės keitimo nauja baze operatoriaus matrica abie-
jose bazėse, t. y. senojoje bazėje a,, ..., a„ ir naujojoje bazėje β], ..., β„, yra ta
pati. Iš tikrųjų, pasinaudoję 118 teorema, gauname

A = TAT'1 = TTT-1 = TEn = T.

Kadangi л-matė vektorinė erdvė V turi neaprėžtai daug bazių, tai tiesinį
operatorių atitinka neaprėžtai daug л-osios eilės kvadratinių matricų, nes
skirtingose bazėse tą patį operatorių atitiks skirtingos matricos.

Dvi n-osios eilės kvadratinės matricos A ir B vadinamos panašiomis,

jei egzistuoja tokia reguliari n-osios eilės matrica U, kad B=UAlJ-1.

Be abejo, tada ir A= U-1BU, t. y. B ir A taip pat panašios. Šią lygybę

gauname, lygybę B= UAU~X padauginę iš kairės iš U'1 ir iš dešinės iš U.
Iš 118 teoremos išplaukia, kad tiesinio operatoriaus matricos skirtingose
bazėse yra panašios.
Matricų panašumui būdinga tranzityvumo savybė: jei matricos A ir B
panašios, matricos B ir C panašios, tai A ir C taip pat panašios.
Iš A ir B panašumo gauname lygybę B= UAL/-1·, čia U — reguliarioji
matrica. Iš B ir C panašumo gauname lygybę C= VBV'1; čia V - regulia-
rioji matrica. Į pastarąją lygybę vietoj B įrašome jos išraišką iš pirmosios
lygybės ir gauname C=(VU)A (C/ - 1 F - 1 ) . Reguliariųjų matricų sandauga
— reguliarioji matrica ir (VUY1=U-1V-1. Todėl T=VU yra reguliarioji
matrica ir C=TAT'1.
Kiekviena kvadratinė matrica yra panaši pati į save, nes A = EnAE'1,
todėl kvadratinių matricų panašumo sąryšis yra ekvivalentumo sąryšis aibėje
2R [nx „](R). Visos panašios n-osios eilės kvadratinės matricos sudaro
ekvivalentumo klasę.
Kiekviena reguliarioji matrica T gali būti bazės keitimo matrica, o skir-
tingose bazėse operatoriaus matricos A ir A susietos lygybe A=TAT'1. Pa-
ėmus bet kokią matricą B iš ekvivalentumo klasės, kuriai priklauso operato-
riaus matrica A, galima taip parinkti erdvės bazę, kad matrica B taptų ope-
ratoriaus matrica. Taigi tiesinį operatorių, jei nefiksuosime erdvės bazės, ati-
tinka visa panašiųjų matricų klasė.

Panašiosios matricos yra vienodų rangų.

Jei A ir B — panašiosios matricos, tai B= UAU'1', čia U ir U'1 — re-

guliariosios matricos. Todėl rang A = rang UA = rang (UA) U'1=rang B.
Pavyzdys. Kintamųjų keitinj
y1=2x1 + 3xt,
y,= -X1+ 5*i
galime interpretuoti kaip tiesinį operatorių dvimatėje erdvėje R i , kurio matrica yra

^=(3 nes Оч, л ) = ( * i , ' χ , ) ^

Tarkime, kad erdvės R* bazė yra ε, = (1, 0), ε,=(O, 1) ir (χ,, X i )= Imkime
bazę βι = (1» 0), β, = (1, 1). Kadangi P 1 = 1 · S1H-O-S1, β 2 = 1 · S1+1 • ε,, tai bazės transfor-
macijos matrica yra

Hi
Jai atvirkštinė matrica

Taigi naujoje bazėje operatoriaus matrica yra

— с жпн-; :мг:)·
(пыг:)
Matricos

yra panašios 2-osios eilės matricos.

Uždaviniai
16. Tiesinio operatoriaus matrica senojoje bazėje yra A. Raskite jo matricą naujojoje
bazėje, jei bazės keitimo matrica yra Г:

- U I)·
b) / 1 1
A= (I 22 -- 3 11 )I ,, T=
\4 4 6/
c) / 1 3
04 -15 \
A= 1
- 1
V
I 3 2 0 o Į
\ - i 0 0 3 /

§86. Tiesinio operatoriaus rangas,

branduolys ir defektas
Praeitame paragrafe nustatėme, kad n-matės erdvės tiesinį operatorių
atitinkančios matricos visose bazėse yra to paties rango. Taigi tiesinį ope-
ratorių atitinkančios matricos rangas yra to operatoriaus invariantas.

Tiesinį operatorių atitinkančios matricos rangą vadiname operato-

riaus rangu: jei si*-+A, tai rang si = rang A.
 Išsiaiškinsime, ką reiškia šis invariantas.
Operatoriaus si apibrėžimo sritis yra л-matė vektorinė erdvė V. Jo reikš-
mių aibė si (V), kuri dažnai vadinama erdvės V (arba operatoriaus) vaizdu,
yra vektorinės erdvės V poaibis t. y. s/(V)^V. Priminsime, kad erdvės V
poaibio V 1 pirmvaizdžiu vadinama aibė {a|aeV, (a)J^eV 1 ). Aibės V 1 pirm-
vaizdį žymėsime (V1)S/'1.

119 teorema. Vektorinės erdvės vaizdas yra vektorinė erdvė, kurios dimen-
sija lygi operatoriaus rangui.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad V — vektorinė erdvė, si — tiesinis operato-

rius, ^ ( V ) = V 1 C V — erdvės V vaizdas, t. y. operatoriaus reikšmių aibė,
ir a, PeV 1 , IeR. Užtenka įrodyti, kad ZaeV1 ir a + PeV 1 .
Kadangi α e V1, tai egzistuoja toks γ eV, kad (y)s/=<x. Tada, kad ir kokį
imtume realųjį skaičių Z,
(Iy) s/ e V 1 , t. y. (Iy) si = I ((γ) л / ) => /α e V 1 .
Kadangi PeV 1 , tai egzistuoja toks SeV, kad (8)si = β. Tada ir
α + β = (γ)^' + ( δ ) ^ = ( γ + δ ) ^ ε ν 1 .
Antrajai teiginio daliai įrodyti parinkime bet kokį PeV 1 ir tokį a e V
kad būtų (а)л/ = р. Tarkime, kad α χ , ..., a„ yra kokia nors erdvės V bazė
o operatorių si toje bazėje atitinka matrica A, kurios rangas lygus r, ir
n n
α=^χ,α„ β = (α).κ/ = ^ xt(a.t)si.
1= 1 (=1

Tarp vektorių (at)s/ (/=1, ...,n) yra tik r tiesiškai nepriklausomų, nes
rang A = r. Todėl β yra r tiesiškai nepriklausomų vektorių tiesinė kombina-
cija, ir erdvės si(\) dimensija lygi r.

Išvada. Jei si yra neišsigimęs operatorius, tai si(\)=\.

120 teorema. Vektorinės erdvės pirmvaizdis taip pat yra vektorinė erdvė:
jei V1 yra vektorinė erdvė, tai ( V 1 ) - S / " 1 taip pat vektorinė erdvė.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad V 1 — vektorinė erdvė, t. y. koks nors erdvės

V poerdvis, (V1)1S/"1 — šios erdvės pirmvaizdis ir

α e (V1) si'1, β e (V 1 ) l5 /" 1 .

Kadangi (a)jj/eV,, o V1 - vektorinė erdvė, tai, kad ir kokį imtume
realųjį skaičių /, / ( ( a ^ e V , . Kadangi l((a)st) = (la.)s/, tai Z a e ( V 1 ) 1 S / " 1 .
Iš to, kad ir (β)·ε/εν„ išplaukia (а)яГ+ (Iftsiey1, o iš (ol)s/ + (P)s/ = (oi. + P)s/
išplaukia α + ^e(V 1 ) 1 S/" 1 .

121 teorema. Jeigu η-matės erdvės V tiesinio operatoriaus si rangas lygus

r, tai egzistuoja (n-r)-matis poerdvis \ B , kurį operatorius atvaizduoja į nulinį
vektorių, t. y. s/(YB)={0}.
 Į r o d y m a s . Pasirinkime kokią nors erdvės V bazę Ot1, . . . , a„ ir, tarę, kad
л

α= Σ xt α į, raskime visus tuos vektorius a, su kuriais (cc)si=0.

i=l
n
Kadangi O = ^jT O· a,, tai visų tokių vektorių koordinatės tenkina lygtį
i=l
(X1, ..., xn)A = (O, . . . , 0);

čia A — operatoriaus si matrica pasirinktoje bazėje. Šios lygties spren-

dinių aibė, kai rang A = r, yra («-/-)-matė erdvė. Kadangi V b yra izomorfiš-
kas šios sistemos sprendinių erdvei, tai jo dimensija taip pat lygi (n—r).

Erdvės V poerdvis, kurį tiesinis šios erdvės operatorius si atvaizduo-

ja į nulinį vektorių, vadinamas operatoriaus si branduoliu ir žymimas
Kerj?/. Branduolio dimensija vadinama operatoriaus si defektu.
Operatoriaus si defektas lygus erdvės dimensijos ir operatoriaus
rango skirtumui.

Jeigu rang si = n, t. y. jei operatorius neišsigimęs, tai j o defektas lygus

nuliui. Toks operatorius tik nulinį vektorių atvaizduoja į nulinį vektorių.
Kita vertus, jei operatoriaus si defektas lygus nuliui, tai jo rangas lygus n
ir toks operatorius yra neišsigimęs. Iš to išplaukia šitoks teiginys:
vektorinės erdvės tiesinis operatorius turi atvirkštinį operatorių tada ir tik
tada, kai jo branduolys turi tik vieną — nulinį elementą.
Kokią vektorinės erdvės V dalį tiesinis rango r jos operatorius si atvaiz-
duoja į to operatoriaus vaizdo si(V) kiekvieną elementą?

122 teorema. Jei si yra erdvės V tiesinis operatorius ir si (V) — to opera-

toriaus vaizdas, tai kiekvieno fiesi(Y) pirmvaizdis {fi js/*1 yra tiesinė daugdara,
gauta operatoriaus branduolį pastūmus vektoriumi a 0 ; čia (α 0 )^/ = β.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad α yra toks erdvės V vektorius, kad ( a ) s i =

= β. Kadangi ( a 0 ) s i = $ , tai (cc)si - (an)si = (a - cc0)si = O. Ši lygybė reiškia,
kad operatorius si skirtumą a—a 0 atvaizduoja į nulinį vektorių. Taigi vekto-
rius δ = α —cc0 yra operatoriaus branduolio elementas. Tuo būdu nustatėme,
kad α = δ + α 0 , jeigu (cc)si = $; čia δ yra operatoriaus branduolio elementas.
Kita vertus, jei δ yra branduolio elementas, tai (8)si = 0 ir tada (8+cc 0 )si =
= ( δ ν + ( α ο ν = 0 + β = β.
Kadangi branduolys yra ( n - r ) - m a t ė erdvė ( r = r a n g ,s/), tai kiekvieno
operatoriaus vaizdo si (V) elemento pirmvaizdis yra tiesinė daugdara, kurios
dimensija lygi n — r, t. y. operatoriaus defektui.

Išvada. Neišsigimęs erdvės V operatorius yra bijekcija V<->V.

Į r o d y m a s . Užtenka pastebėti, kad šiuo atveju r=n, ir remtis 119 teore-

mos išvada bei 122 teorema.
 Pavyzdžiai. 1. Kintamuosius Jc1 x„ keičiame kintamaisiais ylt ..., y„ kurie yra
p i r m ų j ų tiesinės kombinacijos:
n
Уi= 2 alJx' ( , = 1> ···' ")·
J=I
Matriciniu pavidalu šias lygybes užrašome šitaip:

Oi. ···» У,)=(.Хи ···. х.)Лт;

čia A=(a,j). Ši lygybė reiškia, kad kintamųjų X1, ..., χ„ keitimas jų tiesinėmis kombinaci-
jomis yu ..., y, yra erdvės R" tiesinis operatorius, kurio matrica At, Jeigu šis operatorius
turi atvirkštinį, tai galime grįžti prie senų kintamųjų, naudodamiesi formule
(*„ . . . , x.) = (y1: Уп)(А-1)т.

Toks operatorius bus bijekcija. Kai atvirkštinis operatorius neegzistuoja, prie senų kinta-
m ų j ų grįžti jau nebegalime. Šia prasme toks kintamųjų keitinys bus išsigimęs.
2. Bazėje ε, = (1, O, O, 0), ε, = (0, 1, О, 0), ε 3 = (О, O, 1,0), ε 4 = (0, О, O, 1) operatoriaus
s i matrica yra

Erdvėje R 4 šio operatoriaus rangas lygus 3, nes

-1 5 1
2 - 6 2 # 0.
4 -2 1
Taigi šio operatoriaus defektas lygus 1, o branduolys yra vienmatė erdvė.
Raskime branduolį. T u o tikslu išspręskime tiesinių lygčių sistemą
(O, O, O, 0) = (*!, x„ x„ X1) A,
arba
Ix1- x , + 3x s + O-X 4 = O,
-X1 + Ixl + 4x 3 + O · X1 = O,
5*i — 6x, — Ix3 + O · Xi = O,
X1 + 2x 3 + x 3 + 0 - x 4 = 0.
Kadangi rang A = 3, tai tos sistemos sprendinys yra (O, O, O, t) pavidalo. Todėl opera-
o r i a u s branduolys yra
{(O, O, O, / ) I teR}.

Šio operatoriaus vaizdas yra visuma vektorių $=(blt bt, b„ bt), su kuriais lygtis

(¾ Xu χ>, X1) A= (Jb1, bt, b„ bt),

t. y. tiesinių lygčių sistema

Ix1 — χ , + 3x, + O · X1 = bu
— Xi + 2 x j + 4x, + 0 · Х1=Ь г ,
Sx1 — 6x, — 2x 3 + 0 · X4 = b„
X1 + 2X2 + X3 + O · X1 = O
turi sprendinį (yra suderinta). Iš tiesinių lygčių teorijos žinome, kad ta sistema suderinta
tada ir tik tada, kai jos laisvųjų narių stulpelis yra sistemos matricos stulpelių tiesinė kombi-
nacija, t. y.
A ( R 4 ) = { β I β = /ι(2, - 1 , 5, l ) + / 2 ( - l , 2, - 6 , 2 ) + / , ( 3 , 4, - 2 , 1), I 1 , 1г, /,eR}.
Raskime vektoriaus βι = (0, 7, —13, 2) pirmvaizdį. Kadangi β ! = — o ų + a j + a j , tai
Ci0 = (—1, 1, 1, O). Todėl šio elemento pirmvaizdis yra tiesinė daugdara
{ ( - 1 , 1, 1, OI

Bendruoju atveju operatoriaus branduolį ir elemento pirmvaizdį randame

spręsdami tiesinių lygčių sistemas.
Jeigu reikia rasti operatoriaus si branduolį, kai bazėje Ot1, ..., a„ nurody-
ta šio operatoriaus matrica A, tai reikia spręsti lygtį (A1, ..., л'пМ = (0, . . . ,
0), t. y. homogeninių tiesinių lygčių sistemą.
Operatoriaus branduolys yra aibė

j α|α= Σ
' ' l· /г а

i=l
čia (Zz1, ..., /г„) — užrašytosios lygties sprendiniai.
Norint rasti kokio nors elemento
n
β= Σ ^ai
I=I
pirmvaizdį, pakanka rasti lygties
(.V1, . . . , xn) A= (b i, b„)
vieną sprendinį (/,(0), ..., /<0)). Tada elemento β pirmvaizdis yra visuma ele-
mentų α + a 0 ; čia

n n

I=I /=1
Jeigu ši lygtis nesuderinta, tai elemento β pirmvaizdis neegzistuoja, t. y.
H^(V)-
Uždaviniai
17. Nustatykite operatoriaus rangą ir defektą, kai žinoma jo matrica:
b) / 2 1 1 4 6\
3 2 - 1 - 3 4
6 - 7 3 4 - 1
1 -10 3 3 -11
\l 1 2 - 7 - 2 /
IS. Raskite operatoriaus branduolį, kai žinoma jo matrica:
a) / 4 _4 5 \ b) / 2 1 1 0\
-3 2 -3 ; / З - 2 - 2 1 )
\ —2 0 3/ 1 5 -1 -1 1 Į
\4 2 I l /
12. 167'
317
 19. Raskite vektoriaus, kurio koordinatės (—1, — 2, 7), pirmvaizdį, kai operatorius
aprašytas 18 uždavinio, a, matrica.
20. Raskite vektoriaus, kurio koordinatės (O, O, 1, —1), pirmvaizdį, kai operatorius
aprašytas 18 uždavinio, b, matrica.

§87. Tiesinio operatoriaus tikrinės reikšmės

ir tikriniai vektoriai

Tarkime, kad si yra и-matės vektorinės erdvės V tiesinis operatorius

ir V 1 — koks nors tos erdvės poerdvis. Kadangi operatorius si apibrėžtas
erdvėje V ir V 1 c V, tai operatoriaus reikšmė (cr.)si apibrėžta su kiekvienu
OteV1. Taigi šis operatorius apibrėžtas ir erdvėje V 1 . Poerdvj V1 operatorius
atvaizduoja į aibę ^Z(V1), kuri bendruoju atveju nėra aibės V 1 poaibis, t. y.
^(V1)eV1.

Jeigu .SZ(V 1 ) c V 1 , tai toks poerdvis V 1 vadinamas invariantiniu

operatoriaus si atžvilgiu.

Operatoriaus branduolys yra invariantinis poerdvis. Kadangi poerdvių

suma ir poerdvių sankirta yra poerdviai, tai invariantiniu poerdvių suma ir
sankirta yra invariantiniai poerdviai.
Jeigu V 1 yra vienmatis erdvės V poerdvis, tai egzistuoja toks α, εV 1 , a, ^
φ Ο , kad kiekvienas a e V j tenkina lygybę а = йа г ; čia a — realusis skaičius.
Jeigu OieV1, α,φΟ ir β ε ν ΐ 5 tai a = a a j , P = ^a 1 , todėl β = ^fiT1Ot = Ca. Taigi bet
kurie du poerdvio V 1 elementai α Φ O ir β yra susieti lygybe β = οα; čia c —
realusis skaičius. Jeigu, be to, V 1 yra invariantinis vienmatis poerdvis, tai su
kiekvienu OceV1 teisinga lygybė ( a ) j / = /a.
Kaip galima rasti visus vienmačius invariantinius poerdvius? Kad galė-
tume atsakyti į šį klausimą, reikia apibrėžti kai kurias naujas sąvokas.

Realusis skaičius I vadinamas erdvės V tiesinio operatoriaus si tik-

rine reikšme, o erdvės V nenulinis vektorius α vadinamas to operatoriaus
tikriniu vektoriumi, atitinkančiu tikrinę reikšmę I, jeigu (a )si = I а.
' i

Jeigu V 1 — invariantinis vienmatis poerdvis ir α, β ε ν ^ ν.φΟ, tai β = £α,

( α W e V 1 , (β)^/eV 1 . Tada

(p)si = (c a)j^ = c(a)j^ = c(/a) = /(ca) = /p.

Ši lygybė reiškia, kad visi nelygūs nuliui invariantinio vienmačio poerdvio V1

elementai yra operatoriaus si tikriniai vektoriai, atitinkantys vienų ir tą pačią
tikrinę reikšmę I.
Vieną tikrinę reikšmę atitinkantys vektoriai turi dar ir šitokią savybę.

318
 Jeigu α χ , . . . , ocfc yra tikriniai vektoriai, atitinkantys tikrinę reikšmę I, tai
su kiekvienu realiųjų skaičių rinkiniu C1, ...,Ck Vektorius
k
α
= Σ
i= 1

yra tikrinis vektorius, atitinkantis tą pačią tikrinę reikšmę I.

Tai išplaukia iš šitokių samprotavimų. Jeigu ( a , ) j / = /ocf, / = 1 , . . . , k, tai
k k k k
c χ c
(χ)λ/ = ( Σ '( ι)·^— Σ il*i=l Σ Cia-I = Ix-
i=l ι= 1 ί=1 1= 1

Iš to išplaukia: jeigu Oc1, ..., ak yra tikriniai vektoriai, tai jų generuoto poerdvio

H (oC1, . . . , α fc )

kiekvienas nenulinis vektorius yra tikrinis·, jis atitinka tikrinę reikšmę I. (O iš

čia savo ruožtu išplaukia, kad poerdvis H ( a 1 ( ..., ocfc) yra invariantinis.)
Kita vertus, jeigu α φ O yra operatoriaus si tikrinis vektorius, atitinkantis
tikrinę reikšmę /, tai tiesinis poerdvis H (a.), generuotas elemento oc, yra in-
variantinis vienmatis poerdvis: kai $eH(α), tada β = сое ir

Todėl, norint rasti operatoriaus si vienmačius invariantinius poerdvius

reikia rasti visas jo tikrines reikšmes (šiuo atveju visas realiąsias reikšmes,
nes erdvė V nagrinėjama realiųjų skaičių lauko atžvilgiu) ir jas atitinkančius
tiesiškai nepriklausomus tikrinius vektorius. Šių vektorių generuoti vienma-
čiai poerdviai ir bus ieškomieji invariantiniai vienmačiai poerdviai.
Kaip randamos operatoriaus tikrinės reikšmės ir jas atitinkantys tikri-
niai vektoriai, aiškinsimės kitame paragrafe. Dabar įrodysime vieną tikrinių
vektorių savybę.

123 teorema. Operatoriaus si tikriniai vektoriai, atitinkantys skirtingas

tikrines reikšmes, yra tiesiškai nepriklausomi.

Į r o d y m a s . 1. Imkime dvi skirtingas tikrines reikšmes I 1 I i I 2 ir jas atitin-

kančius tikrinius vektorius Oc1, cc2. Tarę, kad Oc1 ir a 2 yra tiesiškai priklausomi,
t. y. kad Ci2 = CCiL1, gausime lygybes

(OL2) S i = (C OL1) S i = C (OC1) S i = C (I 1 OL1) = I 1 (C OL1) = I1CI 2 = I2 OL2.

Iš paskutinės lygybės gauname I 1 =I 2 - Tai prieštarauja sąlygai, todėl prielaida

OC2 = CX1 — neteisinga.
2. Tarkime, kad teorema teisinga, kai yra k— 1 tikrinė reikšmė: jeigu I1,
.··, 4 - 3 — skirtingos tikrinės reikšmės, tai jas atitinkantys tikriniai vektoriai
yra tiesiškai nepriklausomi. Įrodysime, kad tada teorema teisinga ir imant k
tikrinių reikšmių. Tarkime, kad I1, . . . , Ik yra skirtingos tikrinės reikšmės,
o jas atitinkantys tikriniai vektoriai Oc1, . . . , ocfc tiesiškai priklausomi. Kadangi
 Jt-I
pagal prielaidą Ot1, . . . , α ^ yra tiesiškai nepriklausomi, tai a k = ^ CiOLi,
1-1
ir bent vienas iš Ci čia nelygus nuliui. Tada
A-1 A-I

c
k <*·κ = («*) d = ( X '· <*•) = Σ С' α')>
t. у.
A-I A-I

α C
к ( 2 ^ <)=Σ iVi<*-i)>
i= 1 /= 1
arba
A-I
2 ( I k - I l ) C i X l= O.
/=1

Kadangi Ik-Ii^O (i= 1, ..., £—1) ir bent vienas iš Ci nelygus nuliui, tai
pastaroji lygybė reiškia, kad vektoriai a l 5 ..., ик._а tiesiškai priklausomi. Gavo-
me prieštaravimą. Taigi prielaida, kad Ot1, ...,ot k tiesiškai priklausomi, yra
neteisinga. Teisingas teoremos tvirtinimas.
Pakartoję samprotavimus, kai k = 3, ..., m, įsitikiname, kad teorema tei-
singa.
Kai kurias tikrines reikšmes gali atitikti ne vienas, o du ar daugiau
tiesiškai nepriklausomų tikrinių vektorių. Tuo atveju tikrinę reikšmę atitin-
ka ne vienmatis, o didesnės dimensijos invariantinis poerdvis. Kad tuo įsi-
tikintume, tarkime, jog tiesiškai nepriklausomi Vektoriaia 1 , ..., a m yra ope-
ratoriaus si tikriniai vektoriai, atitinkantys tikrinę reikšmę /, t. y. (ol,)s/=
= Iixi. Tada su bet kokiais realiaisiais skaičiais C1, . . . , Cm teisinga lygybė

m m m m
cx c /a
(Σ ' <) Σ «ι(««w= Σ ;( <)=' (Σ )'
J=I i=l i=l i=l

kuri reiškia, kad kiekvienas poerdvio H ( x j , ..., a m ) nenulinis vektorius yra

tikrinis vektorius, atitinkantis tikrinę reikšmę I.

§88. Charakteristinė lygtis

Jeigu s i yra erdvės V tiesinis operatorius, kurį bazėje α,, ..., α„ atitinka
matrica A, tai, norint rasti tikrinius vektorius, atitinkančius kurią nors to
operatoriaus tikrinę reikšmę /, pakanka sužinoti tų vektorių koordinates
toje pačioje bazėje. Pasinaudoję operatoriaus matrica, lygtį (o)si=loL, kurio-
je Ot=Xja 1 + ...+x„cr.n, užrašome šitaip:

(xlt ..., χ„)A = I(х1г ..., Xn).

Kadangi /(Jr 1 , . . . , χ η ) = ( χ „ хп)1Еп ir AEn = A, tai, padauginę abi lygties
puses iš En, gauname
(.V1, . . . , .£,,)/4 = (.*^, xn) IEn,
arba
(*i. . . · , xn)(A-lEn) = 0.
Pastaroji lygtis reiškia n homogeninių tiesinių lygčių su n kintamųjų
sistemą, kurios matrica yra (A-IE^ir. Kai / žinomas, išsprendę tą sistemą,
randame / atitinkančius tikrinius vektorius.
Tarkime, kad / nežinomas. Remdamiesi homogeninių tiesinių lygčių sis-
temų teorija, išsiaiškinsime, kaip randama tikrinė reikšmė. Sistema turi nenuli-
nį sprendinį tada ir tik tada, kai jos determinantas lygus nuliid, t. v. kai \ A —
-IEn |=0.
Taigi įrodėme šitokią teoremą.

124 teorema. Skaičius I yra operatoriaus, kurio matrica A, tikrinė reikšmė

tada ir tik tada, kai jis yra lygties \A—xEn\=0 sprendinys.

Lygtis \A —xEn\ =0 vadinama operatoriaus si charakteristine lyg-

timi.

Jeigu bazėje rJl, . . . , a„ operatoriaus si matrica yra A, o bazėje β,, . . . , β„

jo matrica yra B, tai pagal 124 teoremą to operatoriaus tikrinės reikšmės
yra lygties
I A—χ En | = 0,
taip pat ir lygties
\B — xEn\ =0
sprendiniai. Taigi gali susidaryti įspūdis, kad operatoriaus tikrinės reikšmės
priklauso nuo bazės pasirinkimo. Iš tikrųjų taip nėra — tikrinės reikšmės
nepriklauso nuo pasirinktos bazės. Iš 118 teoremos B=TAT'1; čia T — ba-
zės keitimo matrica, ir xE„=x (TEnT^) = T(XEn)T'1.
Todėl
B-xEn = T(A-xEn) T'1.
Padauginę šią lygybę iš kairės iš T ' 1 ir iš dešinės iš T, gauname
T'1 (B-XEn)T =A-xEn.
Kadangi | Г | ^ 0 ir { Т ' ^ ф О , tai iš lygybės
\A-xEn\ = \T'1\[B-xEn\\T\
išplaukia, kad IS-Xi 1 l l I=O tada ir tik tada, kai \A-xEn\=0. Lygčių |A —
—xEn|=0 ir \B—xEn\=Q sprendiniai sutampa. Todėl vietoj antrosios lygties
galime spręsti pirmąją.
21. 1671 321
 Išsiaiškinsime, ką reiškia charakteristinės lygties kairioji pusė. Determi-
nantas
d
n -X «12 · · · ain
a a X
A - xE„ = 21 22 — · · • a2n

yra л-ojo laipsnio polinomas (daugianaris) χ atžvilgiu, nes, kaip matome,

visuose pagrindinės įstrižainės elementuose yra χ pirmasis laipsnis. Šis poli-
nomas vadinamas operatoriaus si arba jį atitinkančios matricos A charak-
teristiniu polinomu. Charakteristinio polinomo realiosios šaknys yra operato-
riaus si (kartu ir matricos A) tikrinės reikšmės.
Kadangi charakteristinės lygties sprendiniai nepriklauso nuo bazės, tai
panašiųjų matricų charakteristinių polinomų šaknys sutampa. Vadinasi,
tie polinomai gali skirtis tik pastoviu daugikliu.
Matrica A —xEn vadinama matricos A charakteristine matrica, o charak-
teristinio polinomo \A—xE„\ (t. y. lygties Iyl-Xii n I=O) šaknys vadinamos
matricos A charakteristinėmis šaknimis. Visos panašiosios matricos turi tas
pačias charakteristines šaknis.
Radę kurią nors operatoriaus si tikrinę reikšmę /, tą reikšmę atitinkančių
tikrinių vektorių koordinates bazėje, kurioje operatoriaus matrica yra A,
gausime išsprendę tiesinių homogeninių lygčių sistemą
(-V1, χ „ ) ( Λ - / £ „ ) = ( 0, 0).
Kai šios sistemos sprendinių erdvės dimensija lygi 1, t. y. rang (A — lE„) = n — 1,
tikrinę reikšmę / atitinka vienmatis invariantinis poerdvis, o kai rang(v4 —
— lE^) = n — k, tikrinę reikšmę / atitinka &-matis invariantinis poerdvis, t. y.
к tiesiškai nepriklausomų tikrinių vektorių, kurie sudaro invariantinio poer-
dvio bazę. Tų vektorių koordinatės yra sistemos fundamentinės sprendinių
sistemos sprendinių komponentės.
Pavyzdys. Keturmatės erdvės V tiesinio operatoriaus si matrica bazėje a b Ixi yra
1 3 0 0*
0 2 0 0
л= 5 6-3 1
3 -2 9 51
Raskime to operatoriaus tikrines reikšmes ir jas atitinkančius tikrinius vektorius.
Užrašome charakteristinę lygtį
1-х 3 0 0
0 2-х 0 0
= 0
5 6 -3-х 1
3 - 2 9 5-x
ir, pasinaudoję Laplaso teorema, gauname matricos A charakteristinį polinomą
1—χ 3 -3-х 1
A-XE1 |= | (l-x)(2-x)(x'-2x-24).
0 2-х 9 5-x
Charakteristinė lygtis yra
(1-х) (2-х) (x'-2x-24) = 0.
Jos šaknys, t. y. operatoriaus tikrinės reikšmės (kartu ir matricos A charakteristinės šaknys)
yra
z = 1,
1 z = 2 , I, = 6, / . = - 4 .
s

Operatoriaus tikrinių vektorių koordinates bazėje ot1, a s , α 3 , a 4 rasime išsprendę lygtis (si-
stemas)
( x „ л „ χ , , Xi) (A-Ik Et) = (O, 0, 0, 0),
t. y. homogeninių tiesinių lygčių su keturiais kintamaisiais sistemas.
1. Imame I 1 = 1. Gauname:
0 3 0 0
0 1 0 0
5 6 -4 1
3 -2 9 4
Tikrinį vektorių, atitinkantį reikšmę Z 1 =I, rasime išsprendę sistemą
5XJ + 3x 4 = 0,
3x t + x a + 6x s — 2 x 4 = 0,
- 4 x 3 + 9x 4 = 0,
x j + 4x 4 = 0.
Jos sprendinys yra. \ti, - 3 / „ 0, 0), 11 <=R-
Taigi tikrinę reikšmę Z1 = I atitinka vektorius, kurio koordinatės bazėje a b oca, a,, a 4
yra U1, —3tu O, 0), t. y. a.=c1(a.i — 3a 2 ); čia c 1 — bet koks nelygus nuliui realusis skaičius.
2. Paėmę I 1 = I, gauname

( -1
0
3
0
0 0 \
0 0 1

5 6 - 5 1 I
Šiuo atveju sprendžiame sistemą 3 - 2 9 3/
— χ χ + 5χ α + 3χ 4 = 0,
3x t + 6xj — 2 x 4 = 0,
— 5 x s + 9 x 4 = 0,
x 3 + 3X4 = 0;
jos bendrasis sprendinys yra (0, t2, 0, 0), f»eR. Todėl tikrinę reikšmę Zj = 2 atitinkantis
tikrinis vektorius yra ex.; čia c — bet koks nelygus nuliui realusis skaičius.
3. Tikrinį vektorių, atitinkantį reikšmę Z3 = 6, rasime išsprendę sistemą
— 5xx + 5 x 3 + 3x4 = 0,
3x t — 4xj + 6 x j — 2 x 4 = 0,
— 9x„ + 9 x 4 = 0,
X J - x 4 = O.
Jos sprendinys yra (8/, I I / , 5/, 5i), i s R , todėl Z3 = 6 atitinka tikrinis vektorius c 3 (8a x + I l a j +
+ 5 a 3 + 5 a 4 ) ; čia c, — bet koks nelygus nuliui realusis skaičius.
4. Tikrinį vektorių, atitinkantį tikrinę reikšmę Z 4 = - 4 , rasime išsprendę sistemą

5х г + 5x 3 + 3x4 = 0,
3xį + 6x s + 6x 3 — 2 x 4 = 0,

x» + 9x 4 = 0,
x» + 9 x 4 = 0.
Šios sistemos bendrasis sprendinys yra
/42 77 „ \
( - 5 - t, - j j /, - 9 / , ι j , te R.

Jį padauginę iš 15, gauname

(126/, 77/, - 1 3 5 / , 15/), teR,
todėl reikšmę I 1 = - A atitinka tikrinis vektorius
c (126a x + 77ocs - 1 3 5 a s +15ct 4 );
čia c — bet koks nelygus nuliui realusis skaičius.
Taigi operatorius si turi keturias skirtingas tikrines reikšmes. Todėl jis turi ir keturis
vienmačius invariantinius poerdvius, kuriuos generuoja tas reikšmes atitinkantys tikriniai
vektoriai.

§89. Paprastojo spektro tiesiniai operatoriai

Praeito paragrafo pavyzdyje tiesinio operatoriaus tikrinių reikšmių skai-
čius buvo lygus erdvės dimensijai. Be to, visos tikrinės reikšmės buvo skirtin-
gos. Be abejo, ir bet kokioje «-matėje erdvėje yra tiesinių operatorių, turinčių
n skirtingų tikrinių reikšmių. K a d tuo įsitikintume, užtenka imti operatorių,
kurio matrica kokioje nors bazėje yra
(аг O . . . O^
0 A2 . . . 0
A =

\0 0 . . . a„
čia Oi^aj (i φ j ) ir (/ = 1, . . . , n). Šios matricos charakteristinis polino-
mas yra
Ci1 — χ 0 ... 0

0 a2-x ... 0
\A-xE„\ = = Π (ai-χ),
0 0 ... an-χ
o charakteristinės šaknys Z i =O i ( / = 1 , . . . , n) skirtingos.

n-matės erdvės tiesinis operatorius si vadinamas paprastojo spek-

tro tiesiniu operatoriumi, jeigu jis turi n tikrinių reikšmių ir visos jos
yra skirtingos.

125 teorema. Erdvės V tiesinis operatorius si yra paprastojo spektro tiesi-

nis operatorius tada ir tik tada, kai jo matrica panaši į įstrižaininę matricą,
kurios pagrindinės įstrižainės elementai yra skirtingi realieji skaičiai.
Įrodymas. P a k a n k a m u m a s . Tarkime, kad si*-+A, A=UAiUir
Ia1 0 . .. 0\
0 O2 • • 0
A1 =

XO 0 . • aJ
а г ф а ^ ф . . . ф а п · - realieji skaičiai. Prisiminę charakteristinę lygtį, gauname
lygtį
n
\A-zE,\ = \ A1-ZEaI= Π (α<-ζ) = °>
i=l
kurios sprendiniai yra а1г a2, ..., a„ — skirtingi tikriniai skaičiai.

B ū t i n u m a s . Paprastojo spektro operatorius si turi n skirtingų tikrinių

reikšmių, o jas atitinkantys tikriniai vektoriai yra nepriklausomi. Imkime tik-
rinius vektorius α α , ..., a„, atitinkančius skirtingas tikrines reikšmes I1, ...,
/„. Būdami tiesiškai nepriklausomi, jie sudaro bazę. Tačiau ( a t ) ^ / = / l a i
(/ = 1, . . n ) . Todėl operatoriaus si matrica šioje bazėje yra įstrižaininė matri-
ca, kurios pagrindinės įstrižainės elementai yra operatoriaus tikrinės reikšmės,
t. y.
[h 0 .
0 h . •. 0

•J
° \
A=

,0 0 .

Operatorių si atitinkančios matricos visose bazėse yra panašios, todėl

visos jos yra panašios į šią matricą.
Kadangi I1, ..., /„ yra operatoriaus matricos charakteristinės šaknys, tai
iš čia išplaukia išvada:
matrica su realiais elementais panaši į įstrižaininę matricą su realiais skir-
tingais pagrindinės įstrižainės elementais tada ir tik tada, kai jos charakteris-
tinės šaknys yra realios ir skirtingos.
Iš praeitame paragrafe išnagrinėto pavyzdžio matome, kad matrica

3 0 0\ /1 0 0 0\
2 0 0 0 2 0 0
panaši į matricą
6 -3 1 0 0 6 0
2 9 5 \o 0 0 -4/
Norint gauti įstrižaininę matricą, panašią į matricą A, reikia rasti matri-
cos A charakteristineš šaknis I1, ..., In, t. y. charakteristinio polinomo \A —
—xE„I šaknis. Jeigu tos šaknys yra skirtingos ir priklauso tam pačiam laukui
kaip ir matricos Λ "elementai, tai įstrižaininė matrica

0 ..
JI . 0
0 h · ·
•

Io 0 .. • U
panaši į matricą A. Priešingu atveju nėra įstrižaininės matricos, panašios į
matricą A. Beje, kai n didelis (и >4), rasti charakteristinio polinomo šaknis
nėra paprastas uždavinys. Radus matricą A, lengvai galima rasti ir tokią matri-
cą T, kad b ū t ų A = T ! ^ r ~ 1 . Tuo tikslu pakanka rasti tikrines reikšmes atitin-
kančių tikrinių vektorių koordinates ir iš jų sudaryti matricą — tai ir bus
ieškomoji matrica.
Pavyzdžiui, praeitame paragrafe nagrinėto pavyzdžio matrica T yra
1 - 3 0 o\
0 1 0 0
T=
8 11 5 5
126 77 -135 15 j
Uždaviniai
21. Raskite operatoriaus tikrines reikšmes ir tikrinius vektorius, kai jo matrica yra:

C IY-"'(-! Il·
a)

c)

( 2
0 - 1
0
3 —1 4

0
6 I ;
5/
d) / 3
( 2 - 4
\1 0
0 - l \
3 j.
1 /
22. Raskite šių matricų charakteristinius polinomus:
a) Į 3 - 4 - 2 V b)
-3 2 l ) ;
\ 1 1 0/
23. Įrodykite, kad vektorinės erdvės poerdvis, invariantinis neišsigimusio tiesinio ope-
ratoriaus atžvilgiu, yra invariantinis ir jam atvirkštinio operatoriaus atžvilgiu.
24. a b ..., a„ yra tiesinio operatoriaus tikriniai vektoriai. Įrodykite, kad H(v.ly
. . . , oc„) yra invariantinis operatoriaus atžvilgiu.
25. Įrodykite:
1. Jeigu tiesinis operatorius si turi atvirkštinį operatorių si'1, tai tų operatorių tikri-
niai vektoriai sutampa. Raskite ryšį tarp tų operatorių tikrinių reikšmių.
2. Operatoriaus si ir esi tikriniai vektoriai sutampa, o tikrinės reikšmės skiriasi dau-
gikliu c.
3. Jeigu α yra tiesinio operatoriaus tikrinis vektorius, atitinkantis tikrinę reikšmę I,
tai α yra tikrinis vektorius ir operatorių si2, si3·, • • ·, si* su bet kokiu natūriniu k. Raski-
te operatorių si3, si", • • ·, Sit tikrines reikšmes, kai žinomos operatoriaus si tikrinės reik-
šmės I1, /j, . . . , lt-

§90. Simetriniai operatoriai

Šiame ir kituose paragrafuose laikysime, kad vektorinėje erdvėje R" apibrėžta skaliari
nė daugyba ir kad bazė S1, ..., e„, kurios atžvilgiu nagrinėsime operatorių matricas, yra or-
tonormuota, t. y.

I o, ιφ}.
n n
Tuo atveju vektorių α = Σ χ ι ε ι ' Γ β =
Σ ε
' skaliarinė sandauga bus šitokia:
i=l ti ==ll
л
х,
:«. β>= Σ У'·
1 =1
 Tiesinis operatorius, kurio matrica ortonormuotoje bazėje yra simetrinė, vadinamas si-
metriniu.
Pavyzdžiui, vienetinis operatorius yra simetrinis, nes jo matrica bet kokioje bazėje yra
simetrinė.
Susipažinsime su kai kuriomis simetrinių operatorių savybėmis.
1. Kadangi simetrinių matricų suma yra simetrinė matrica, simetrinės matricos ir re-
aliojo skaičiaus sandauga — irgi simetrinė matrica, tai simetrinių operatorių aibė yra vek-
torinė erdvė — tiesinių Euklido erdvės operatorių erdvės poerdvis.
2. Būtina ir pakankama sąlyga, kad operatorius S būtų simetrinis, — kiekviena vekto-
rių pora α, β turi tenkinti lygybę <(a)cS, β> = <a, (β)ς5>.
Kadangi operatoriaus matrica S=(Su) yra simetrinė: Sijy=Sji, tai, paėmę vektorius
α, β ir pažymėję vektoriaus (a)cS koordinates Z1, ..., z„, o vektoriaus ((3)c5 koordinates
V1, ..., v„, be to, pasinaudoję išraiškomis
(Z1, ..., zj=(xlf ..., xn) S, (vx, . . . , vn)=(ylt ..., jyts,
gauname:
n n n n n
x s x s
<(a)d,β>= Σ z
^ ' = Σ Σ J Jiyi= Σ Σ j 'jy"
i=l 1=1 j=1 /= I J= 1
η η η η η
< ( β ) d >= Σ x J v
J = Σ xJ Σ s U y ' = Σ Σ xJsUyi-
J=1 j = 1 1=1 <=1 J = I
Šios lygybės reiškia sąlygos būtinumą.
Kita vertus, jei <(ot)c5, β) = <«, <P)c5>, t. У· jei lygybė
n n n n
Σ Σ J Jiyi= Σ Σ xJsIjyt x s
j= l J= 1 J= 1 i= 1

teisinga su visais α, β, tai, paėmę tokį a, kurio koordinatės xk=i,xj = 0 (}фк), ir tokį β, ku-
rio koordinatės ym= 1, ^ 1 = O (ίφηι), gauname lygybes Skm=Smk (k, m=\, ..., n). Šios lygy-
bės reiškia, kad operatoriaus matrica S yra simetrinė.
3. Kiekviena simetrinės matricos charakteristinė šaknis yra realusis skaičius.
Tarkime, kad / yra kokia nors lygties ] S—xEn | = 0 šaknis. Tada sistema
(Xl, ..., x„) (S—xEn)=(0, ..., 0)
turi nenulinį sprendinį (I1, ..., In). Lygybes
n
s
Σ UlJ=llI 0 = 1, · · . , и)
J = 1

padauginę iš skaičiams Ii jungtinių skaičių Ii 0 = 1 , ..., n) ir sudėję, gauname

n n n
s 1
Σ Σ Uhii= Σ ι '«ι 2 ·
J=I J = 1 i= l

Dešinėje pusėje esantį realųjį skaičių pažymime raide d; užrašę abiejų pusių jungtinius, gau-
name
n n n n
s
μ=ς Σ Uhi= Σ ΣsIjhiI,
J= I J = I J=I J=1

nes Ii=Ii, su — realusis skaičius. Kadangi su — sM, tai ši lygybė reiškia, kad Id=Id, o iš čia
/ = / , nes d φ 0.
 4. Simetrinio operatoriaus skirtingas tikrines reikšmes atitinkantys tikriniai vektoriai
yra ortogonalūs.
K a d t u o įsitikintume, imkime tikrines reikšmes I 1 φ I i ir jas atitinkančius vektorius a b
a , . Kadangi (a x )ę$ = I1Oi1, o (a 2 )cJ = / 2 a „ tai iš lygybių

/i<<*i, <*j> = <(<*i)6> <*ι> = <<*ι. ( « s ) d > = f»<«i, >,>

gauname (Z 1 -Z 1 Xa 1 , a , > = 0 . Tačiau 1 г ф1 г , todėl < a b a 3 > = 0.
5. Operatorius yra simetrinis tada ir tik tada, kai egzistuoja ortonormuota bazė, sudary-
ta iš to operatoriaus tikrinių vektorių.
Kai ortonormuotos bazės vektoriai Z1, . . . , ε„ yra tikriniai operatoriaus vektoriai,
j o matrica
1 0 . . . OV
I'
0

J
L .
0
\ o 0 .
yra simetrinė.
Norint įrodyti sąlygos būtinumą, reikia šitokios lemos.

Lema. JeiPoerdvisW1 yra invariantinis simetrinio operatoriaus atžvilgiu, tai ir jo orto-

gonalusis papildinys V, yra invariantinis.

' L e m o s įrodymui užtenka pastebėti: jei -X1=Vb tai ir (K) 1 JgV 1 ir su kiekvienu β e V2 teisin-
ga lygybė
< ( a ) c 5 , β> = <α, ( p ) d > = 0 .
Vadinasi,
(β) d J - t . y. tf)c$eVs.
Tarkime, kad I 1 , . . . , I . yra simetrinio operatoriaus skirtingos tikrinės reikšmės ir reikš-
m ę h (i= 1, ...,s) atitinka ortonormuoti tikriniai vektoriai a į ° , . . . , a Jį". Poerdvis H (ai1
5) l
. . . , aj£> α^" a£ yra invariantinis, j o bazė 'Ą \ .. ., aJįV, . . . , a i " , . . . , ajį"
yra ortonormuota, o j o dimensija lygi Ar1 + . . . + A-,. Jeigu Ar1+ . . . + Ar s =n, tai sukonstruo-
toji bazė ir yra ieškomoji ortonormuota bazė, sudaryta iš tikrinių vektorių. Jeigu Ar1+ ... +
+k,=n1<n, tai imkime poerdviui Я ortogonalų papildinį H1, kurio dimensija lygi n —
— » ! > 0 . Pagal lemą H 1 irgi invariantinis, todėl j a m e bus bent vienas tikrinis vektorius, ati-
tinkantis kurią nors iš tikrinių reikšmių. Tačiau visus tokius vektorius įjungėme į sistemą
aj1', . . . , a">, . . . , a j " , . . . , Gautasis prieštaravimas rodo, jog prielaida klaidinga.
1
S
Todėl Ti1=W.

§91. Ortogonalieji operatoriai

Matematikoje, ypač geometrijoje, labai dažnai naudojamasi kintamųjų tiesinėmis trans-
formacijomis, kurios nekeičia atkarpų ilgio, t. y. nekeičia skaliarinės sandaugos reikšmės.
Tokios transformacijos yra postūmiai, posūkiai, veidrodiniai atspindžiai ir kt. Šiame para-
grafe nagrinėsime tokių transformacijų (operatorių) savybes bendruoju atveju.
Euklido erdvės tiesinis operatorius c D vadinamas ortogonaliuoju, jeigu jis nekeičia ska-
liarinės sandaugos, t. y. bet kokiems erdvės vektoriams tinka lygybė
<α, β> = < ( α ) 0 ) , ( β ) 3 ) > .
Susipažinsime su ortogonaliojo operatoriaus savybėmis.
1. Ortogonalusis operatorius nekeičia vektoriaus normos ir ilgio, taip pat kampų tarp
vektorių, — jis gali pakeisti tik jų orientaciją.
Visai nesunku t u o įsitikinti, tarus, kad Я) ortogonalus. Pakanka pastebėti, jog iš lygy-
bės < ( α ) φ , ( α ) φ > = <α,α> išplaukia | a [ = | ( a ) Q | , o iš lygybės <α, β> = <(αΚ5, (βΚΖ)>
išplaukia c o s < ( a , p ) = c o s < ( ( a ) Q , (β)ζΖ)).
 2. Ortogonaliojo operatoriaus matricos c D = (dtj) ortonormuotoje bazėje eilutės (stulpe-
liai) sudaro ortonormuotą vektorių rinkinį, t. y.

m rf
Σ dkjdmJ=\ ' ' Σ W^=In ^Jc/
k
JZi I *m> JZ1 I J*k-
Kad tuo įsitikintume, tarkime, jog ε,, ..., ε, yra ortonormuotą bazė ir
л а я a
α=Σ-γ'ε'· β= Σ ^ ε " οόφ= Σ ζ
<ε- (β)c^= Σ ε
< ·
1=1 1=1 1=1 1=1

Tada iš lygybės K(Ot)cD, (P)cDz = Ka, β> gauname

η η
z
Σ J J = Σ х'У'·
v

J=1 1=1
Tačiau

x
Zj= Σ ^dkJi Vj= Σ Ут^т],
A=I Wi= 1
todėl

z
Σ хм= Σ JvJ= Σ Σ ( Σ d
Vd*) х
*у—
I=L J - 1 A= 1 M= L J = I

n α ir β. Paėmę jų koordinatėmis Xt = 1, Xk-O

Ši lygybė teisinga su visais (kφ 1), y,= I,
ym=d (mφ i), gauname ^ dildlJ= 1, o paėmę x, = l , Xt = O ( f r ^ i ) , >'3= 1, >„ = 0 ( m ^ s ) ,
J=I
kai gauname
n
Σ dud,j = 0.
J= 1

Pastarosios lygybės rodo, kad operatoriaus matricos eilutės yra ortonormuoti vektoriai-ei-
lutės. Norėdami įrodyti analogišką tvirtinimą apie stulpelius, pastebėsime, kad DDr=En,
t. y. D yra reguliari. Bet tada ir DrD=En. Vadinasi, matricos D stulpeliai taip pat yra orto-
normuoti vektoriai-stulpeliai.
Matrica, kurios eilutės (stulpeliai) yra ortonormuoti, vadinama ortogonaliąja.
3. Matrica yra ortogonali tada ir tik tada, kai jos transponuotoji matrica yra lygi at-
virkštinei, t. y. Dr = D-1.
Tarus, kad D=(dtJ), šio teiginio teisingumą rodo lygybė
я
r
DD =(Cik); čia Cik= Σ d
Ud"' d , k=\, ..., n).
J= i

4. Kadangi \ Dr \ = \ D \ ir DrD=En, tai | D |*= 1. Taigi ortogonaliosios matricos

determinantas lygus 1 arba —1.
r 1 1
5. Jeigu D1 ir D2 — ortogonaliosios matricos, t. y. D 1 = D1 ir DI=D1 , tai (D1Dt)-1=
= D11Dr1 = DI Dr=(D1D1)r. Ši lygybė reiškia, kad ortogonaliųjų matricų sandauga yra
ortogonalioji matrica.
 6. Remdamiesi ketvirtąja ir penktąja ortogonaliųjų matricų savybėmis, įsitikiname,
kad ortogonalusis operatorius yra neišsigimęs operatorius ir ortogonaliųjų operatorių sandauga
yra ortogonalusis operatorius. Taigi ortogonaliųjų operatorių aibė sudaro multiplikacinę gru-
pę, kuri yra Euklido erdvės neišsigimusių operatorių multiplikacinės grupės pogrupis.
7. Tiesinis operatorius cD yra ortogonalus tada ir tik tada, kai jis ortonormuotą bazę at-
vaizduoja į ortonormuotą.
Sąlygos būtinumas išplaukia iš to, kad ortogonalusis operatorius nekeičia skaliarinės
sandaugos reikšmės.
Pakankamumui įrodyti tarkime, kad ε,, ..., ε„ yra ortonormuota bazė ir vektoriai
(ει)Я), . . . , (Cn)cD taip pat sudaro ortonormuotą bazę, t. y.
^ f 1, i = k,
<(Ci)Q, Ы Ф > = „
(O, ι φ k.
Kai operatoriaus matrica yra D = (du),
n n
d e i
(e;)Q= Σ U J- (¾)¾= Σ W5J-
J=1

π
, =
< (ε,) -Ζ), (ε,) -Ζ>/= ^ CllJdkJ = I '·

Šios lygybės reiškia, kad matrica D yra ortogonali.

Uždaviniai
Įrodykite šiuos teiginius.
26. Jeigu c$ simetrinis operatorius, tai ZcJ simetrinis su kiekvienu ZeR, IΦ 0.
27. Jeigu φ ortogonalusis operatorius, tai ZiD ortogonalus su kiekvienu ZeR ir
ortogonalus su kiekvienu keN, Z#0.
28. Jeigu c$ simetrinis operatorius turi atvirkštinį tai ęj ~' yra simetrinis opera-
torius.
29. Ortogonaliojo operatoriaus c J) vienmačiai invariantiniai poerdviai yra poromis
ortogonalūs.
 VIII skyrius

Tiesinių nelygybių sistemos.

Tiesinio programavimo elementai

§92. Tiesinių nelygybių sistema, jos išvados

Tiesine nelygybe su n kintamųjų vadiname predikatą
n
a x
Σ J J^b-, (8.1)
J= i
Čia UjtR (J= 1, ..., n), be R.
Kiekvieną realiųjų skaičių rinkinį I1, ..., In, su kuriuo teiginys
n
a l
Σ J J^b
j- I
teisingas, vadiname (8.1) nelygybės sprendiniu.

Predikatą
πι n
Λ [Σ "uxJ<bi) во
i=l J=I
(čia aueR, į , e R ( / = 1, 2, ..., m, j= 1,2, ..., «)) vadiname tiesinių nelygy-
bių sistema su m nelygybių ir n kintamųjų', m ir n — natūriniai skaičiai.

Realiųjų skaičių rinkinį (I1, ..., In) vadiname nelygybių sistemos

(cIi) sprendiniu, jei teiginys
m n

A (Σ auh<bt)
i=l J= 1
teisingas.

c
Pažymėję Hi nelygybės
n
a
Σ UxJ^bI
J= 1
sprendinių aibę, / = 1 , 2, ..., m, o cK — nelygybių sistemos sprendinių aibę,
turėsime
m
c
K= Π % c R \
1=1
Kai cK Φ 0, nelygybių sistema (cK) vadinama suderinta, kai cIi = 0, nelygy-
bių sistema (90 vadinama nesuderinta.
Sakykime, kad erdvėse Rfc, keN, yra apibrėžta skaliarinė daugyba natū-
raliu būdu: kai α = ( a t , ..., ak), x = (;tj, ..., xk),_
k
<α, x> = Σ aJxJ-. . . .
J=i
Pastebėję, kad
n
Σ ajxj=(x, Λ-),
J=i
α - C a l l ..., a„) ir x = (xj, ..., x„), (8.1) nelygybę galėsime užrašyti šitaip:
<oc, x } ^ b ,
c
o nelygybių sistemą ( K) taip:
m

Λ (<««,
(=1

čia αi—(a t l , ..., а1я) — sistemos (cK) matricos A=(au) /-oji eilutė.
Susitarę rašyti α < β , kai a = ( a t , ..., ak), β = ( ό 1 ; ..., bk) ir Oj^bj, y'= I, 2,
...,k (k = 2, 3, ...), nelygybių sistemą galėsime užrašyti šitokiu pavidalu:
ΛχΓ<βΓ; (8.2)
c
čia A — sistemos ( K) matrica, x = (xj, ..., .*„), β = (^ι, ..., bm).
Domėsimės tiesinių nelygybių sistemos (cK) suderintumo sąlygomis. Tas
sąlygas gausime išnagrinėję homogeninių tiesinių nelygybių sistemą
Axt^O (H)
ir jos išvadas.

Tiesinė nelygybė
n
c x
Σ j J<°

yra tiesinių nelygybių sistemos (H) išvada, jei kiekvienas tos sistemos
sprendinys yra ir nelygybės sprendinys.
 Iš apibrėžimo išplaukia,, kad. yra teisingas teiginys:
n
jei A ccT ζ О, л = (I1, . . . , In), tai £ CjIj^Q.
J=i
Pažymėję nelygybės koeficientų eilutę γ = (c,, ..., c„), tą nelygybę galime
užrašyti šitaip: <γ,

Minkovskio teorema. Nelygybė <γ, . v ) < 0 yra tiesinių homogeninių ne-

lygybių sistemos (H) išvada tada ir tik tada, kai vektorius-eilutė γ yra sistemos
(H) matricos A eilučių neneigiama tiesinė kombinacija, t. y. kai egzistuoja
tokie neneigiami skaičiai I1, ..., Im, kad

γ = I1 X1+ . . . +lm<x.m.

Kadangi OCi= ( a a , ..., ain) (i= I, 2, ..., m), tai teoremos sąlyga virsta ši-
tokiu teiginiu: yra tokie neneigiami skaičiai I1, ..., Im, su kuriais teisingos ly-
gybės
c
j = Iialj+ l2a2j + . . . + ImamJ ( 7 = 1 , . . . , n).
Pastarasis teiginys reiškia, kad lygčių sistema
n m
Д (Σ a
u y i=c J)
y=l /=1

turi sprendinį su neneigiamomis komponentėmis. Tos sistemos matrica yra AT,

taigi sistemą galima užrašyti šitaip:

Oli · · · > Jm) A = (C1, . . . , C1,).

Į r o d y m a s . P a k a n k a m u m a s . Tarkime, kad /,>O 0 = 1, 2, ..., m)

ir Cj=I1Olj+ ...+ImamJ 0 = 1 , 2, ..., n). Jeigu γ ' = (A1, ..., Iin) yra sistemos
(H) sprendinys, tai

A (γ') Γ «S O,
arba
n
2 OuIij^ O 0=1. ..., m).
J= i

Bet tada
n n m m n
Σ cJfiJ= Σ ( Σ l'a>j) h
J= Σ 't ( Σ °uhj)<°·
J= I J=I i= t /=1 J= ι
Tai reiškia, kad (h x , ..., hn) yra nelygybės <γ, л:> < 0 sprendinys. Ta nelygybė
yra nelygybių sistemos (H) išvada.
 B ū t i n u m a s . Taikysime sustiprintą matematinės indukcijos principą.
1. Tikrinsime, ar teorema teisinga tuo atveju, kai sistemoje (H) tėra viena
nelygybė
n
X
Σ " J J < 0 . ( 8 . 3 )

J=I
Jeigu kiekvienas Cj = qaj ir q<0, tai kiekvienas tos nelygybės sprendinys
n
(A1, ..., A„), kuriam Σ Ctenkina nelygybę
J Z J J < 0 ,

J=i
n Π n
c b h a h
Σ jJ = Σ (Wj) J=I Σ JJ >0·
J= 1 J= 1 J= 1
Taigi šiuo atveju nelygybė
n
Σ CjXj^O (8.4)
J= 1
nėra (8.3) nelygybės išvada.
Jeigu koeficientai c, (7= 1, ..., n) nėra proporcingi koeficientams Oj, tai
galime rasti bent du tokius numerius J1, j2, kad būtų

b c· 4 * 0 .
! Ji cJ1
Tada, esant bet kokiems skaičiams a<0 ir c>0, sistema
a
JlXJi +"J, xJ. = a>
c
Ji xJi + CJ, xJt — C>
kartu ir sistema

a x 0
Σ J J= '
J= i
n
c x
Σ J J^c
J= ι

turi sprendinių. Vadinasi, (8.4) nelygybė nėra (8.3) nelygybės išvada.

Taigi lieka vienintelis trečiasis atvejis: Cj = Iaj ( J = I , •••, n), / > 0 .
2. Tarsime, kad teorema teisinga, kai m= 1, ..., r— l , i r įrodysime, kad tada
ji teisinga ir kai m = r.
Imkime m = r> 1 ir pažymėkime
n n
a x = 1 ( x c
fi w = Σ 'j j * · · · ' '")> / ) = Σ j xJ-
J=1 J=1
 Kadangi pagal teoremos sąlygą nelygybė/(л) < 0 yra nelygybių sistemos
ft(x) < 0 ( / = 1, ...,r) išvada, tai galima rasti tokius skaičius qu ..., ąr, kad būtų
r

/ W = Σ C1Ji(X). (8.5)
i= 1
Priešingu atveju sistema
/ M = i,
/,(*) = 0 (/=!,,.., r)

turėtų sprendinį. Tai reikštų, kad egzistuoja sistemos (H) sprendinys,

kuris netenkina nelygybės f(x)^0.
Jeigu skaičiai qu ..., qr yra neneigiami, tai teorema įrodyta.
Jeigu tarp jų yra neigiamų, tai galima sakyti, kad qs, ..., qs yra neigiami,
o qs+j, ..., qr — neneigiami.
Kai
Г
f*(x) = q i/i W+ Σ «i/iW-
I = J + I

iš (8.5) lygybės ir teoremos sąlygų išplaukia, kad nelygybė f*(x) < 0 yra ne-
lygybių sistemos (H) išvada.
Iš funkcijos/* (x) išraiškos matome, kad nelygybė f * ( л ) < 0 yra nelygybių
sistemos
f ι (x) ž 0,
/,W< 0 (1 = 5+1, r)
išvada. Į sistemą (H) įeina nelygybė ./į(x)<0, o į pastarąją sistemą —
^ 0 . Prijungdami naujas nelygybes, tik susiauriname sprendinių aibę. Taigi
nelygybė / * ( x ) < 0 yra sistemos Ji(X) ^O (/ = 2, ..., r) išvada. Todėl pagal
indukcijos prielaidą egzistuoja tokie neneigiami skaičiai t.2, ..., t„ kad
r

f* (χ)= Σ '</<(*)·
i=2
Pasinaudoję šia lygybe, gauname funkcijos f(x) išraišką
r S

f (X)= Σ Ii f ii*)= f* W + Σ ItMx)=

i—1 i'=2
J r r

= Σ ft+^)/' (*) + Σ '•/ w = Σ ?<·/< (*)»

i=2 /=j+l i=l

?ί = 0, q'i = ti+qi (i = 2, . . . , J), ¢,' = ^ (/ = 5 + 1 , . . . , r),

kurioje yra mažiau kaip 5 neigiamų koeficientų (neigiami gali būti tik q) =
= tj + qj (j=2, ..., s), t. y. ne daugiau kaip (5—1) koeficientas).
 Pakartoję šiuos samprotavimus ne daugiau kaip s kartų, gausime išraišką
r

/<*)•=Σ
i=l

kurioje nebus nė vieno neigiamo koeficiento.

Iš sustiprinto matematinės indukcijos principo išplaukia, kad teorema
teisinga imant bet kokį m.
Remdamiesi Minkovskio teorema, lengvai gauname būtinas ir pakanka-
mas sąlygas, kad tiesinių nelygybių sistema neturėtų sprendinio. Tokios są-
lygos pateikiamos 126 teoremoje.

126 teorema. Tiesinių nelygybių sistema (cYL) neturi sprendinio tada ir tik
tada, kai egzistuoja tokie neneigiami skaičiai I1, ..., Im, kurie tenkina tapatybę
m n

i (Σ
Σ l
a x
u j)=o
J=I
i=l
su visais η-matės erdvės vektoriais (X1, ..., x„) ir nelygybę
m

Σ ьь,<о-

Į r o d y m a s . Tarkime, kad sistema

n
Σ OuXj^bi ( / = 1 , . . . , m)
J= i
nesuderinta. Tada nelygybių sistema
n
Σ a l j X j -btM (i=l, ...,m)
J=I
suderinta ir nelygybė / ^ O yra jos išvada. Todėl pagal Minkovskio teoremą
egzistuoja tokie neneigiami skaičiai I1, ..., I m , kad
m

Σ IiOu = O 0 = 1, . . . , n),
J=I
m

Σ Itbi=-1.
j = i

Pirmąsias lygybes padauginę atitinkamai

IS · · ·, Xij Ϊ Г sudėję, gauname
lygybę
m n a
Σ '« Σ UxJ=о,
;=ι j\
kuri kartu su nelygybe
m
Σ
I=I

reiškia, jog teoremos sąlygos yra būtinos.

Sakykime, egzistuoja tokie neneigiami skaičiai I1, . . . , I m , kad
m n
Σ ( Σ ^¾)=°. ···> *-.)eR"' (8·6)
i= 1 J= 1
m

Σ Zfft i < o .

Jei tarsime, kad sistema

n
a
Σ UxJ^bI (i'=l, .·.,
7 = 1

turi kokį nors sprendinį (Z1, . . . , t„), tai, sudėję nelygybes

n
a
h Σ UtJ^hbl (i= I, ...,m),
7=1
gausime nelygybę
m n m
Σ h ( Σ Σ ά < Ο >
i~l У=1 7=1
kuri prieštarauja (8.6) lygybei. Taigi prielaida, kad sistema turi sprendinį,
yra neteisinga. Vadinasi, teoremos sąlygos yra ir pakankamos.
126 teoremą gana lengva pritaikyti praktikoje. Pastebėsime, kad lygybė
m n
Σ li Σ a
UxJ=°
i=l 7=1
su visais (X1, ..., xn)eR" teisinga tada, kai (I1, . . . , lm) yra tiesinių homogeni-
nių lygčių sistemos

Σ OijZi = O (7=1, ..., n)

sprendinys. Jeigu ši sistema turi neneigiamą sprendinį (I 1 , . . . , I m ), kuris ten-

kina nelygybę
m
l
Σ ibi<0>
I=I
tai nelygybių sistema ( c Ii) neturi sprendinio. Jeigu tokio sprendinio nėra,
tai nelygybių sistema (cK) sprendinį turi.
 Pavyzdžiai. 1. Nelygybių sistema
2xx — 4x 2 + 3x 3 — xt ^ — 3,
— 8лгг + x2 — Ix3 + 3x 4 į 5,

Ix1 + ^- x2-Ix3-\ X 4 Sg-4

neturi sprendinio, nes, padauginę pirmąją nelygybę iš 2, antrąją — iš 1, trečiąją — iš 2 ir

visas jas sudėję, kairėje pusėje gausime nulį, o dešinėje pusėje 2 ( — 3 ) + 1 5 + 2 ( - 4 ) = —9.
Taigi teoremos sąlygos tenkinamos, kai Z1 = 2, I2= 1, Is = 2.
2. Nelygybių sistema

— 3x, — 1 2X2 + Зл'3 + 2 л 4 ^ 5,

2-Vj+ 2x2 + Ix3- 5x4<-8,
Ilx1- 3x 2 + I l x 3 + I O x 4 < 1 ,
Ax1- 8x 2 + 8X 3 + 3X4^-7
turi sprendinį, nes matricos determinantas
-3 - 1 2 3 2
2 2 Ί -5
Ф0
11 -3 11 10
4 -8 3
ir atitinkama lygčių sistema
- 3z 1 + 2 z 2 + l l r 3 + 4z 4 = 0,
- 1 2 Z J + 2 Z 2 - 3 Z 3 - 8 Z 4 = 0,
3Z 1 + 2Z2 + 11Z3 + 8Z 4 = 0,
2 Z 1 - 5 Z 2 + 10Z3 + 3 Z 4 = 0
turi tiktai nulinį sprendinį.

Uždaviniai
Nustatykite, ar šios nelygybių sistemos turi sprendinių:
1. —6x x — 2 X 2 + X3 + 2X 4 SS2,
8Xi— x 2 + 2 x 3 — 3 x 4 i —14,
IOx 1 — 5X2 + 5x 3 — 4X 4 8.
2. 3x! —2x2 + 3x 3 —x 4 > 3,
X1 + 3x 2 — 4x 3 + X4 =S 2,
— 2XJ + 3X2— x 3 + X4 > 5 .

§93. Neneigiamų sprendinių egzistavimo sąlyga

Aiškinsimės, kokiomis sąlygomis nelygybių sistema
n
Y 1 OijXjiibt (i-1, ..., m) m
J=I

turi neneigiamą sprendinį.

 Remsimės 126 teorema. Prie sistemos( c K)prijungę nelygybes xk^0(k = 1,
..., n), gauname nelygybių sistemą
n
YtCijXj^bi (i= I, ...,m), (91*)
J= i
-Xfc^O (k = I, .. ., n).
Aišku, kad sistema turi neneigiamą sprendinį tada ir tik tada, kai sistema
(cK*) turi sprendinį. Šiai sistemai taikome 126 teoremą ir konstatuojame,
kad sistema (9l) neturi neneigiamo sprendinio tada ir tik tada, kai egzistuoja
tokie neneigiami skaičiai I1, ..., Im, lm+1, ..., !,„+„, su kuriais teisingi teiginiai
m
Σ Itaij-Imi-J = O 0=1, ..., n),
i= I
m

Σ hbi< 0.

Dabar nagrinėsime tiesinių lygčių sistemą

n
Σ aUxS = bI O'= 1 » ···> m) (S)
J=i
ir aiškinsimės, kada ši sistema turi neneigiamą sprendinį. Sakykime, A =
= (fltj) yra sistemos matrica, β^ — matricos A /-asis (j= 1, ..., n) stulpelis,
β — laisvųjų narių vektorius-stulpelis, rang A = r. Sistema (S) ekvivalenti
vektorinei lygčiai
n
x
β= Σ ^i- (Sv)
j=1
Sistema (S) turi neneigiamą sprendinį tada ir tik tada, kai egzistuoja tokie
neneigiami skaičiai (I1, ..., In), kad
n
β= Σ hh-
J=I
Tuo atveju, kai r = r a n g A = m = n , sistema (S) turi vienintelį sprendinį;
jį radę, sužinome, ar jis neneigiamas. Bendruoju atveju uždavinys kompli-
kuotas. Tačiau kai kuriais konkrečiais atvejais jis išsprendžiamas palyginti
nesunkiai.
Pavyzdys. Nustatykime, ar tiesinių lygčių sistema
X1 — 2jc2 + 4x, — 6Xi = 9,
2xt+4x, — 5x„ + 3x,= —11,
— 3*i — 5хг + 6х3+ xt=13,
— 3xt + 5x, — Ixl = 11
turi neneigiamą sprendinį.
 Šios sistemos bendrasis sprendinys yra
( 1 + 2 4 / , - 2 - 4 9 / , 1 - 2 9 / , /) (teR).
Jis bus neneigiamas, kai
1+24/^0,
- 2-49/^0,
1-29/5*0,
t> 0.
Ši sistema neturi sprendinio, nes — 2—49/<0, kai t > 0 . Todėl duotoji lygčių sistema neturi
neneigiamo sprendinio.

Bendruoju atveju, kai yra n lygčių su m kintamųjų, rang A=r ir sistema

suderinta, sprendinio komponentės yra n —r kintamųjų Z1, . . . , t„_r tiesinės
funkcijos Xj=Zjit1, ..., t„_r)(j=l, ..., r). Todėl, norint išsiaiškinti, ar sis-
tema (S) turi neneigiamų sprendinių, reikia nustatyti, ar nelygybių sistema

fJ Ou · · · , tn_r)ž0 ( J = I , . . . , r), tk> 0 (k=\, ..., n-r)

turi sprendinį. Pastarojoje sistemoje turime n tiesinių nelygybių ir и —r kin-
t a m ų j ų . Ar ji turi sprendinių, nustatysime remdamiesi 126 teorema. Tačiau
tai irgi nėra paprasta.
Į klausimą, ar tiesinių lygčių sistema (S) turi neneigiamų sprendinių, ga-
lime atsakyti nežinodami tos sistemos bendrojo sprendinio išraiškos. Išsiaiš-
kinsime, kaip tai galima atlikti.
Imkime sistemos matricos A r tiesiškai nepriklausomų stulpelių β;,,
. . ., β; ir sudarykime sistemą
r
m
Σ a x
^ Jk=bI о ' = ь ···> )· (Sr)

Pastaroji gaunama iš sistemos (S), išbraukus kiekvienoje lygtyje л —r narių

su atitinkamais kintamaisiais X j 7 ^ f i Z 1 , . . . , y r } . Be to, sistemos (S r ) rangas
lygus r, t. y. kintamųjų skaičiui.

127 teorema. Tiesinių lygčių sistema (S) turi neneigiamą sprendinį tada
ir tik tada, kai bent viena iš sistemų (Sr) turi neneigiamą sprendinį.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad su kokiais nors β Λ , . . ., Qj sistema (S r ) turi ne-

neigiamą sprendinį, t. y.
r

Paėmę /,=O 5 kai jį{jl9 jr}9 gauname

n
Σ ^=P-
Taigi (I1, ..., In) yra sistemos (S) neneigiamas sprendinys. Vadinasi, sąlyga
yra pakankama.
Tarkime, kad sistema (S) turi neneigiamą sprendinį. Iš visų neneigiamų
sprendinių išrenkame tą, kuris turi mažiausiai teigiamų komponenčių. Sa-
kykime, teigiamos komponentės yra
Ij > O (k= 1, . . . , r).
Tada
r

β= Σ hA-
A= 1

Jeigu vektoriai β ;ι , . . . , β,· yra tiesiškai priklausomi, tai egzistuoja tokie

skaičiai h h , . . . , h jr (bent vienas iš jų nelygus nuliui), kad

^= Σ hJA-
A= I

Šią lygybę padauginę iš t ir atėmę iš pirmosios lygybės, gauname

r

β= Σ ( ^ - ' W v
A= I

Nelygybių sistema
Ij-thj^O (k=\,...,r)
turi sprendinį, nes tiems k, kuriems hjk = O, nelygybę

/,·'* - thj
J ϊϊ O
k
tenkina visos t reikšmės, o tiems k, kuriems к^ф O, nelygybę

lj-thj^O
1
tenkina t reikšmės, ne didesnės už /,·Jk Ar
Jk ,' kai h:
J > 0.
k ' ir ne mažesnės už
1 -1
IjkAr
J , kai AJ < 0 . Todėl visas nelygybes tenkina t reikšmės iš intervalo
k k

[max IJr A- 1 , min/, Ar 1 ].

h, < 0 * h. >0 ^

Paėmę tokį k0, kad

1
min Ijk Ar
J
= Ikj Ar' = Z0 >
h >o - * > Jk.
Jk
gausime
Ijk-Uhjk^O, кфк0,
ir lygybę
r
β= Σ ą - ' л ж ·
fc=a
кфк.
Šioje išraiškoje yra tik (r—1) vektorius, ir visi koeficientai yra neneigiami.
Vadinasi, sprendinys
(/i,...,/,;). Vi=Ij-Uhj^ о, k Φ Ic0,
Vjk= O, l'j = 0, jt{j u ..., j,}
turi ne daugiau kaip (r—1) teigiamą komponentę. Taigi gavome prieštaravi-
mą sprendinio su mažiausiu teigiamų komponenčių skaičiumi parinkimui.
Todėl prielaida, kad vektoriai

Рл. h
tiesiškai priklausomi, yra neteisinga. Teisingas tvirtinimas: vektoriai
PJ1, . . . , tiesiškai nepriklausomi.
Tada lygybė
r

β= Σ 1 A
к= 1
reiškia, kad (Ijl, . . . , I j ) yra neneigiamas sistemos
r

β= Σ βΛ*ν
it=l
kuri yra (S r ) tipo sistema, sprendinys. Taigi sąlyga būtina.
Reikia pažymėti, kad praktiniam naudojimui šios sąlygos nėra labai
patogios, bet kai kuriais konkrečiais atvejais, jomis remiantis, atsakymą
galima gauti labai paprastai.
Pavyzdys. Nustatykime, ar tiesinių lygčių sistema
2x, — 6x 2 — 4x3 + Txt- 8л:5= — 6,
- Зла + 9*, + Tx3-Ilx4+ 13де5= 11,
X1 + 3x2 + 4x3 — 6x4— 5*6 = 9,
Зх,.— 3x2 + X I - 13xs = 3
turi neneigiamą sprendinį.
Lengva patikrinti, kad sistema suderinta ir jos rangas lygus 3. Išbraukę narius su XI ir
x s , gauname sistemą
2xi — 6xj — 4 x , = —6,
— 3XI + 9X2 + 7X 3 = 11,
XI + 3xj + 4x s = 9,
3x! —3x, =3,
kurios sprendinys yra (1,0, 2). Kadangi šis sprendinys neneigiamas, tai iš teoremos išplaukia,
kad duotoji sistema taip pat turi neneigiamų sprendinių.
 Uždaviniai
• 3. Patikrinkite, ar turi neneigiamų sprendinių šios nelygybių sistemos:
a) Zx1—Ax2 + 5jt3 =S 6,
— Ax1 + Sx2 — 3.\-:) < 1 ,

b) X1+ X2 X3 + x4įz 10,

— Зхг + Ix2 — 3x 3 + Axi 5= 2,
Ix1- X2+ x3— X1ZiO,
X1 — X2+ X3 Xi 3.
4. Patikrinkite, ar turi neneigiamų sprendinių šios tiesinių lygčių sistemos:
a) X1- Ix2+ Ix3= 2,
— 3.Vi + 4x2+ IX3= 8,
— 3*! + 2jc2 + 23λ'3 = 22;
b) Xj+ X2+ Л'з+ X4= 2,
2x1 X2 -Ь x3 3*4 — 1,
Xx1 + 2x2 — 3x2 + Ax4 = 5.

§94. Tiesinio programavimo uždavinys

Su tiesinėmis nelygybėmis glaudžiai siejasi daugelis praktikos uždavi-
nių, kurių sprendimo bendrasis metodas vadinamas tiesiniu programavimu.
Pirmiausia pavyzdžiais išaiškinsime, kokie tai uždaviniai, po to suformuluo-
sime bendrą abstraktų tiesinio programavimo uždavinį ir pateiksime jo spren-
dimo simplekso* metodą.
1. Kolūkis augina rugius, kviečius, miežius ir žirnius. Iš viso apsėjama
N hektarų. Iš 1 ha rugių pasėlių gaunama pelno C1 rb, iš 1 ha kviečių — c2 rb,
iš 1 ha miežių — C3 rb, iš 1 ha žirnių — C4 rb. Kad sėkmingai įvykdytų gamy-
bos ir pardavimo valstybei planą, kolūkis privalo apsėti rugiais ne mažiau
kaip N1 hektarų (N1 < N) ir miežiais ne mažiau kaip N2 hektarų (N2 < N).
Kaip reikia planuoti pasėlių plotus, kad ūkis gautų didžiausias pajamas?
Pažymėkime X1, x2, x 3 , Xi rugių, kviečių, miežių ir žirnių pasėlių plotus
(hektarais). Pagal sąlygą turi būti
X 1 + x 2 + x3 + x 4 = N,

X1^N1,
X 3 > ^2,

X2 >0,
X 4 SsO.

* Metodo pavadinimas kilęs nuo žodžio „simpleksas" (lot. simplex — „paprastas"),

reiškiančio paprasčiausią iškilų briaunainį erdvėje R". Kai n = 3,tai — tetraedras, kai л = 2 —
trikampis.
 Pelnas lygus / = c ~ Ь c 2 x 2 + c3X3 4* c4X4 •
Reikia rasti tokias x,, x 2 , x 3 , x 4 reikšmes, kurios tenkina užrašytas sąly-
gas ir su kuriomis reiškinys

C 1 X 1 + C2 X2 + C3 X3 -f Xi
įgyja didžiausią reikšmę.
2. Iš trijų sandėlių į vieną vietovę reikia pervežti per mėnesį 325 t, o į
kitą vietovę — 720 t krovinių. Vienos tonos pervežimo iš г'-ojo sandėlio ( / = 1,
2, 3) į 7-ąją vietovę (j=l, 2) kaina pateikta lentelėje

^Sandėlysj
1 2 3
Vietovė

c
1 Il C Csi

2 Cla C22 C3t

Be to, žinoma, kad iš pirmojo sandėlio per tą laiką galima paimti ne

daugiau kaip 168 t, o iš trečiojo reikia paimti ne mažiau kaip 430 t.
Kaip organizuoti pervežimus, kad jų kaina būtų mažiausia?
Pažymėkime x, 7 — skaičių tonų, pervežamų iš i-ojo sandėlio į y'-ąją vieto-
vę (/ = 1, 2, 3; y ' = l , 2). Tada pagal sąlygą

X 11 + X 21 + X 31 = 325,
X 12 -b X 22 X30 = 720,
X 11 -b X 12 ^ 168,
^31 + ^32^430, Xii^0 ( 1 = 1 , 2, 3; y = 1, 2).
Visas pervežimas kainuoja
f ~ C 1 1 X 1 1 + C 12 X 12 + C 21 X 21 + C 22 X 2 2 + C 3 1 X 3 1 + C 32 X 32 .

Reikia rasti tokias Xu ( / = 1, 2, 3;y'= 1, 2) reikšmes, kurios tenkintų užra-

šytas sąlygas ir su kuriomis reiškinys / įgytų mažiausią reikšmę.
Abu šie uždaviniai yra analogiški. Ir vienu, ir kitu atveju reikia spręsti miš-
rią tiesinių lygčių ir nelygybių sistemą. Tiktai pirmuoju atveju reikia rasti
sudarytosios funkcijos maksimumą, o antruoju — analogiškos funkcijos
minimumą. Reikia pažymėti, kad abiem atvejais funkcijos maksimalios ir
minimalios reikšmės ieškoma sudarytosios sistemos neneigiamų sprendinių
n
aibėje. Be to, abiem atvejais funkcijos yra tiesinės — jos y r a / = ^ CjXj pa-
J-1
vidalo. Jeigu žinome funkcijos / minimumą л-matės erdvės R" poaibyje G
/(x) = min/(x)
xeG
(čia jc= (X1, x 2 , . . . , х я )), tai m a x ( - / ) = - m i n / = - / ( x ) . Taigi, norint
xeG xeC
rasti funkcijos f maksimumą srityje G, užtenka rasti funkcijos —f minimu-
mą toje srityje, nes
max / = - min ( — f ) .
ЛЕС XtG
Todėl užtenka mokėti rasti tik funkcijos minimumą.
Nelygybę
n
a
Σ UxJ^bI
J =1

galime pakeisti jai ekvivalenčia nelygybe

n
Σ (-«u)xJ^
J= 1

kurią gauname, abi nelygybės puses padauginę iš —1.

Be to, tiesinę lygtį
n

Σ °JxJ=b
J=1

visada galime pakeisti jai ekvivalenčia nelygybių sistema

Σ aj X j b,
J=i

Σ OjXj^b,
J=i
arba sistema

a x
Σ J J^b'
J= i
л

Σ (-¾¾)^ -й·
;=ι
Iš čia aišku, kad mišrią tiesinių lygčių ir tiesinių nelygybių sistemą galima
pakeisti tiesinių nelygybių sistema. Suformuluosime tiesinio programavimo
uždavinį.
Tarkime, kad /(X) = C1X1+ ... + cnx„ = <γ, x> yra tiesinė realių kintamų-
jų X1, ...,x„ funkcija. Reikia rasti tokias kintamųjų reikšmes, kurios tenkintų
nelygybes
n
Σ OiJXjtibi ( / = 1 , . . . , m), (90
J=i
 Xj^o 0/ = 1, . . . , η) (T)
ir su kuriomis funkcija f(x) įgytų mažiausią reikšmę.
Tokia uždavinio formuluotė vadinama standartine.
Tiesinių nelygybių sistemą (cH) su papildomomis sąlygomis (T) galime
pakeisti tiesinių lygčių sistema, įvedę papildomus (fiktyvius) kintamuosius
λ
*π+ι> ···, xn+ m, atitinkančius papildomas sąlygas:
n
Σ aijxj + xn+i = bi (i= I, ..., m), (S)
J-1
Xj> O O - I и+ ffl). (T1)

128 teorema. Jeigu (I1, ..., /„, ln+1, ..., In+m) yra sistemos (S) sprendinys,
tenkinantis sąlygas (T1), tai (I1, ...,ln) yra tiesinių nelygybių sistemos (9c)
sprendinys, tenkinantis sąlygas (T).

Jei (I1, ..., In) yra sistemos (9Q sprendinys, tenkinantis sąlygas (T), tai
(I 1 , ..., I n , l n + 1 , ..., ln+m),
n
l«+i=bt— Y1 OijIj (i = 1, ..., m),
J=i

yra tiesinių lygčių sistemos (S) sprendinys, tenkinantis sąlygas (T1).

Į r o d y m a s . Tarkime, kad
n
Ik ž 0 (k = i, ..., n+ m). Σ aiklk + ln+l = bi (i= 1, ..., m).
k=l
Tada
Il
Σ CikIk^bi.
k=1
Vadinasi, (I1, ..., In) yra sistemos (9c) sprendinys, tenkinantis sąlygas (T).
Kadangi
n
b>0 0 = 1, . . . , n), Σ OijIj^bl,
J=I
tai
n
a
ln+i = bi- Σ UlJ^0 O'=1· ···. m
)·
J=1
Be to,
П П H
a
Σ iJlJ+l«+t= Σ a
u'j+bt- Σ a
UlJ=bI-
J= I J=1 J= 1
 Vadinasi, (I 1 , . . . , /„, / л + 1 , . . . , / и + т ) yra sistemos (S) sprendinys, tenkinan-
tis sąlygas (T11).
Nagrinėkime funkciją
n m

λ= Σ 0¾+° • Σ *•+«·
7-=1 i= l
Sakykime, ( / „ . . . , /„, l n + 1 , . . . , /„+ m ) - jos minimumo taškas tiesinių
lygčių sistemos (S) neneigiamų sprendinių aibėje. Tada (I1, . . . , In) yra funk-
cijos
n
/= Σ cjxJ
J= 1
minimumo taškas nelygybių sistemos (cIt) neneigiamų sprendinių aibėje.
K a d tuo įsitikintume, tarkime priešingai. Tegul yra toks neneigiamas
sistemos (cK) sprendinys (Z1, . . . , tn), su kuriuo
n n
Σ Σ cJlJ-
7=1 7=1
Tada, paėmę (Z1, . . . , tn, tn+1, ..., tn+m), su
t cii t
n+t=bl- Σ J J* '=1> m,
7=1
gausime

fl(h, ••·, t n +m)= Σ cJ1Jk Σ CJ1J-

7=1 7=1
Pastaroji nelygybė reiškia, kad (I1, . . . , In, l n + 1 , . . . , /„+„,) nėra funkcijos
Z 1 minimumo taškas. Gautasis prieštaravimas rodo, jog suformuluotasis tei-
ginys teisingas.
Todėl vietoj f u n k c i j o s / m i n i m u m o tiesinių nelygybių sistemos (cK) nenei-
giamų sprendinių aibėje galime ieškoti funkcijos / į minimumo tiesinių lygčių
sistemos (S) neneigiamų sprendinių aibėje.
Remdamiesi šia teorema, galime tiesinių nelygybių sistemą pakeisti jai
ekvivalenčia tiesinių lygčių sistema. Todėl tiesinio programavimo uždavinį
galime suformuluoti kiek kitaip.
Tarkime, kad A yra [ m x n ] eilės matrica, χ = (χ 3 , ..., xn), βτ = (ЬЛ, ...,
bm). Pažymėkime St sistemos
AXt= β
neneigiamų sprendinių aibę, t. y. S t = (.YjxeR", Αχτ = β, XJ>O ( / = 1 , ..., n)).
Šioje aibėje reikia rasti tokį tašką x, kuriame funkcija

/ ( * ) = Σ C
J XJ = Λ
"> (Ύ =
(CI' .·,• cjj)
7= 1

įgyja minimalią reikšmę, t. y. min f(x)=f (x).

 Tokia tiesinio programavimo uždavinio formuluotė vadinama kanonine.
Iš karto kyla klausimas, ar šis uždavinys turi sprendinį? Jeigu turi, tai
kaip jį rasti?
Be abejo, uždavinys neturi sprendinio tada, kai aibė ST yra tuščia.
93 paragrafe išmokome nustatyti, ar tiesinių lygčių sistema (S) turi nenei-
giamų sprendinių. Todėl, prieš pradėdami spręsti uždavinį, visada galime pa-
tikrinti, ar aibė ST, kurioje ieškosime funkcijos f ( x ) minimumo (arba maksi-
mumo), yra netuščia.

§95. Tiesinio programavimo uždavinio sprendimo

paprasčiausi atvejai
Pirmiausia išnagrinėkime tiesinio programavimo uždavinį, pateiktą
standartine forma, kai kintamųjų skaičius lygus dviem.
Duota funkcija f=c1x+c2y ir nelygybių sistema
aaX + a^y^bi (/=1, . . . , m), x^0, yžO.

Reikia rasti tokį šios nelygybių sistemos sprendinį (I1, I2), kad būtų C1I1 +
+ C2I2 = m m f .

19 pav.

20 pav.

21 pav.
 Kadangi а п х + а г ъ у = ( ( а п , a i2 ), (χ, j>)> yra skaliarinė sandauga, tai,
pažymėję a = (x, y) ir α, = (d il5 ai2), gauname nelygybes
<«(, α y ^bi (/ = 1, ..., m).
Geometriškai tokios nelygybės reiškia pusplokštumes (žr. 19 ir 20 pav.).
Taigi duotosios nelygybių sistemos sprendinių aibė yra pusplokštumių <а г ,
α ) iįb, ( / = 1 , ..., m) sankirta su plokštumos χ, y pirmuoju kvadrantu, t. y.
daugiakampis, arba tuščioji aibė, arba daugiakampis su be galo nutolusia
viena ar keliomis kraštinėmis.
Kadangi C1X + c2y=((C1, c 2 ), (x, y)> irgi yra skaliarinė sandauga, tai,
norint rasti tos funkcijos minimumą, užtenka rasti (tašką) vektorių (x, y),
kurio projekcija kryptyje γ = (θι, c2) yra mažiausia (įskaitant ženklą). Toks
taškas gali būti arba begalybė (tada min (c 1 x + c 2 y)= — со), arba tiesių <a i5
a>=Z>j ( / = 1 , ..., m) kirtimosi taškas, o kartais atkarpa.
Pavyzdžiai. 1. Raskime funkcijos 3x—4y minimumą srityje

y>U
-x+y*S 5,
xž0, y> 0.
Nelygybių sistemos sprendinių aibė yra penkiakampis, kurio viršūnių koordinatės
(žr. 21 pav.)

(0.=,,,0,.,,(1,,),(2,1).(1 « )

min ( З л г - 4 y ) = 3 • — - 4 ~ = - 20,5.

Paveiksle matyti, kad šios viršūnės projekcija kryptyje (3, —4) yra ilgiausia neigiama
projekcija.
Funkcijos Злг—4y maksimumą randame analogiškai, t. y.
g
max (3x—4j0 = 3 · y — 4 = 4.
2. Raskime funkcijos —5x—5y minimumą toje pačioje srityje. Kadangi tiesė x+y=6
statmena krypčiai (—5, —5), o atkarpa, jungianti taškus , j , , - y - j , yra toje
tiesėje, tai ši atkarpa taip pat statmena krypčiai (—5, 5). Visi tos atkarpos taškai

' ( h ! ) + < ' - « ( l . f H b "-')<»«»

turės ilgiausias neigiamas projekcijas kryptyje (—5, 5).
Todėl
min ( —5x—5>>) = — y - 5 1 — y + 5/ = - 3 0 .

Taigi, spręsdami tiesinio programavimo uždavinį, plokštumoje pirmiau-

sia nubraižome daugiakampį (sritį), kurio taškai yra duotosios nelygybių
sistemos sprendiniai. Po to randame šio daugiakampio viršūnių koordina-
tes ir tarp jų randame tą viršūnę, kurioje funkcija C1X + c2y įgyja mažiausią
reikšmę. Dažnai tą viršūnę galime rasti grafiškai.
13. 1671 349
 Simplekso metodas, kaip vėliau matysime, yra šio uždavinio sprendimo
plokštumoje apibendrinimas.
Kanoninį tiesinio programavimo uždavinį tam tikrais atvejais taip pat
galime lengvai išspręsti.
Reikia rasti funkcijos f (χ) = <γ, χ ) minimumo tašką ir minimumą aibėje
ST = { x | j c e R " , Αχτ = β, Xj^O (/=I, ..., и)}.

1. Kai rang A = n , aibė St turi vienintelį elementą arba yra tuščia. Užten-
ka rasti sistemos AXt=P vienintelį sprendinį ir nustatyti, ar jis neturi neigia-
mų komponenčių.
2. Kai r a n g y 4 = « — 1, sistemos AXt=P bendrasis sprendinys yra xt=git+
+ht, ιφί0, xu=t (ZeR). Įrašę šias išraiškas į / ( x ) , gauname f=at+b. Tuo
atveju duotąjį uždavinį galima pakeisti šitokiu: reikia rasti funkcijos at+b
minimumo tašką aibėje (ZlgiZ-I-Ai^O (ϊφι0), Z^O}. Kadangi šios nelygybės
turi vieną kintamąjį, tai jos sprendžiamos kaip įprasta spręsti pirmojo laips-
nio nelygybių sistemą su vienu kintamuoju. Radus tos nelygybių sistemos
sprendinių aibę, nustatomas funkcijos at+b minimumas ir minimumo taš-
kas. Po to rastoji t reikšmė įrašoma į išraiškas XI =glt+hi (ϊφΐ0) ir gaunamas
ieškomasis minimumo taškas.
3. Kai rang A =n—2, sistemos AXt=P sprendinys yra
x
i =8i h +hit2 + I1 (iVi'o, гфк0),
x
U = 'i> x k, — t2 (h, Iš-
sprendžiamasis uždavinys šiuo atveju suvedamas į tokį: reikia rasti funkci-
jos ati+bti + c minimumą aibėje ((Z1, Za)!^-I-AiZ2-I-ZiSsO (ιφϊ0, i¥=k0), Z 1 ^O,

Tai standartinis tiesinio programavimo uždavinys su dviem kintamaisiais,

kurį jau mokame spręsti.
4. Lengva suvokti, kad tuo atveju, kai rang A=r, kanoninis tiesinio prog-
ramavimo uždavinys, naudojantis sistemos AXT = β bendrojo sprendinio
išraiška, suvedamas į standartinį tiesinio programavimo uždavinį su n—r
kintamųjų.
Uždaviniai
5. Išspręskite tiesinio programavimo uždavinius plokštumoje, naudodamiesi brėžiniu.
Raskite funkcijos / = Z x 1 - A x t maksimumą nelygybių sistemos

Xi-XaS=-12,

3x! + x a ^ 1 8 ,

2x!+18x2<36,

sprendinių aibėje.
6. Raskite funkcijos / = 1 6 x j + 2 3 x , minimumą nelygybių sistemos

2x„-3xss;23,

-x1+4x2>20,
 + 7л:, < 3 6 ,
X1S=O, X 2 IsO
sprendinių aibėje.
7. Raskite funkcijos Z = - S x 1 + 7 x 2 maksimumą ir minimumą nelygybių sistemos
2xi + 3x a =Sl7,
XI + X 8 < L L ,

XI < 7 ,

x 2 < 5,
X 1 SSO, X2>0

sprendinių aibėje.
8. Raskite funkcijos / = 2 0 x i + 3 3 x a minimumą nelygybių sistemos

7x1+llxa>21,
3XJ + 5x2>18,
X1+ 2x2>10,
X1S=O, X2S=O

sprendinių aibėje.
9. Raskite funkcijos / = 4 х г — 9 x 3 maksimumą ir minimumą nelygybių sistemos

X1- x,<16,
XI+ X 2 =S 14,
-X1+ x,<15,
xi + 7 x 2 < 3 5 ,
вх^гх.^гз, X1SsO, X2SsO
sprendinių aibėje.
Išspręskite tiesinio programavimo uždavinius, suvesdami juos į programavimo užda-
vinius plokštumoje arba tiesėje.
10. Raskite funkcijos / = 4 х г — 5 x 2 + 6 x 3 — 8x 4 maksimumą ir minimumą bei taškus,
kuriuose jie pasiekiami, sistemos

2xi— xi + 3x 3 + l l x 1 = 1 3 ,
3 x j + x„ + 4x3— I x l = 17,
— 5x x + 6 x 2 + x3— 3 x 4 = 3,
x,>0 ( i = l , 2, 3, 4)
sprendinių aibėje.
11. Raskite f u n k c i j o s / = — 6 x 1 + 3 x J + 1 8 x 3 — 5 x 1 + 6 x s maksimumą ir minimumą bei
taškus, kuriuose jie pasiekiami, sistemos

— 3 x 1 + 5 x j + 4x3— X 4 + 2 X , = 0 ,
— 2Χ! + 7Χ 2 + 5 Χ 3 + X 1 - 8 X J = 5,

x ] . + 2 X 2 + X3 — 3 x 4 — 4 x s = —3,

JCiSsO (« = 1 5)
sprendinių aibėje.
 §96. Iškilosios aibės erdvėje R".
Tiesinės funkcijos ekstremumas
iškilojoje uždaroje aibėje
Kad galėtume geriau suprasti tiesinio programavimo uždavinio sprendi-
mą, įvesime keletą naujų sąvokų. Kai и = 2 , tos sąvokos gana paprastai in-
terpretuojamos geometriškai. Todėl pirmiausia jas ir aptarsime tuo atveju,
kai n = 2, po to apibendrinsime bet ko-
Ck fa + (H)β kiam sveikajam n ^ 2.
л Dvimatį vektorių (x, y) interpretuojant
22 p a v plokštumos tašku, kurio Dekarto koor-
dinatės yra χ, j , aibė taškų t a + (I—t) β,
O ^ t < 1 , O C = ( X j 5 J 1 ) , β = ( χ 2 , J 2 ) , reiškia atkarpą, jungiančią taškus, kurių
koordinatės (X 1 , J 1 ) , (x2, j 2 ) (žr. 22 pav.).
Be to, kai t—I, gausime tašką Oe1, J 1 ) , o kai / = 0 , gausime tašką (x 2 , J2)·
Kai 0 < t < 1, gausime tašką, esantį atkarpoje tarp taškų (^ 1 , J 1 ) ir (д:2, J 2 ).
Prisiminę iškilojo daugiakampio apibrėžimą, kiekvieną plokštumos taš-
kų poaibį vadinsime iškiląja aibe, jeigu, pasirinkus bet kuriuos du tos ai-
bės taškus, visi juos jungiančios atkarpos taškai priklausys tai aibei.
Štai, pavyzdžiui, 23 pav., a, b ir c, atvaizduotos aibės yra iškilos, o 23 pav.,
d, atvaizduota aibė nėra iškila.

23 pav.
Iškilosios aibės plokštumoje turi šitokią savybę: ne visi jų taškai yra vi-
diniai taškai atkarpos, jungiančios kuriuos nors du tos aibės taškus. Tokie
yra 23 pav., c, atvaizduotos atkarpos galai, 23 pav., b, — daugiakampio
viršūnės, 23 pav., a, — apskritimo taškai. Juos visus vadiname ekstreminiais
taškais.
Pereikime prie и-matės erdvės R". Sakykime, joje skaliarinė daugyba api-
brėžta natūraliu būdu.

Erdvės R" poaibis G vadinamas iškiląja aibe, jei, pasirinkus bet ku-
riuos tos aibės elementus α ir β ir realųjį skaičių O^t^l, elementas
ta. + (1 — <)β taip pat bus aibės G elementas.

Jeigu analogiškai plokštumai erdvės R" elementus vadinsime taškais, o

elementų {ία + (1 — ί)β| 0 ^ t ^ 1} aibę — atkarpa, jungiančia taškus α ir β,
tai iškiląją aibę galėsime apibrėžti visiškai panašiai kaip ir plokštumoje.
Lengva suvokti, kad, kai n = 3, rutulys ir kiekvienas iškilasis briaunainis
yra iškilosios aibės.
 129 teorema. Tiesinių lygčių sistemos neneigiamų sprendinių aibė yra iškila.
Į r o d y m a s . Imkime du neneigiamus sistemos Αχτ — β sprendinius
«!=(/{,..., O, «2 = ( / ? , · · . , O-
Jie tenkina lygybes

Pasirinkus bet kokį vektoriaus Za 1 + (1 —t)y.2 koordinatės i/,· +

+ (1 — t) I" yra neneigiamos. Be to,

Taigi Ja 1 + (1 — f)a 2 , kai O ^ t < 1 , taip pat yra sistemos neneigiamas spren-
dinys.
л-matėje Euklido erdvėje R" elemento χ = ( x l 5 . . . , x„) ilgis |x| lygus ]/ <x, x>.

n-matės Euklido erdvės iškiląją aibę G vadiname aprėžta, jei visi

tos aibės elementai yra aprėžto ilgio, t. y. jei |x|^Af visiems xeG.

Toliau įvedamos sąvokos daug kuo primena matematinės analizės sąvo-

kas.
Aibės G taško a 0 z-aplinka vadiname aibę taškų a, kuriems |a —α 0 |<ε,
t. y. {a| |a — a 0 | < ε}. Tašką α 0 eG vadiname aibės G kraštiniu tašku, jeigu
kiekviena taško α 0 ε -aplinka turi bendrų taškų su aibe G, bet nėra tos aibės
poaibis. Aibės G kraštinių taškų aibę vadiname aibės G siena. Jeigu aibei
G priklauso visi kraštiniai taškai, tai toji aibė vadinama uždara.

130 teorema. Tiesinių lygčių sistemos Αχτ — β neneigiamų sprendinių aibė

St yra uždara.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad α 0 = ( ί 1 , ..., tn) yra aibės ST kraštinis taškas.

Kadangi kiekvienam ε > 0 egzistuoja a = (Z1, ..., L„)EST ir [a—α 0 |<ε, tai
m n

|Ла0г-Лаг|2 = £ (£ au(tj-lj))%.
i=l j-1
Pažymėję m a x \ a t J \ = a ir pasinaudoję kėlimo kvadratu formule, gauname:
ij
I A ct.%—Av.T I2 <(ma2 (1 + л 2 )) ε 2 .
Kadangi ši nelygybė teisinga su kiekvienu ε > 0 , tai iš jos išplaukia lygybė
AaI= β. Taigi kiekvienas aibės ST kraštinis taškas a 0 priklauso ST. Aibė
ST yra uždara.

Iškilosios aibės G elementas vadinamas tos aibės ekstreminiu taš-

ku, jeigu jo negalima užrašyti išraiška Ja 1 + (1 — t)a.2, kurioje 0 < / < 1
ir K1^oc2 — aibės G elementai.
 Nesunku suvokti, kad aibės ekstreminis taškas būtinai priklauso aibės
sienai: tarę, kad jis nėra kraštinis taškas, galėsime jį išreikšti suma a / + ( l —
— ί)β, kur O < i < 1 ir α ^ β — aibės elementai. Tai visiškai sutampa su daugia-
kampio viršūnių bei briaunainio viršūnių įvaizdžiais.
Tolesniems samprotavimams pagrįsti reikia lemos, kurią pateikiame be
įrodymo.

Lema. Jeigu uždara ir aprėžta iškiloji aibė turi baigtinį skaičių ekstreminių
taškų, tai kiekvieną jos elementą α galima išreikšti suma
N
<* = Y i ti*i,
(=1

kurioje OL1, ..., a w — ekstreminiai taškai, tt^0 (i = l, ..., N) ir

^i-K2+...-Hjv=I.

Kadangi bendruoju atveju, kai erdvė и-matė, lemos įrodymo čia nepa-
teikiame, tai paaiškinsime jos prasmę, kai erdvė dvimatė ir iškiloji aibė yra
daugiakampis. Lemą įrodysime trimatėje erdvėje iškilajam briaunainiui.
Jeigu G yra daugiakampis plokštumo-
fi ^ 5 je ir α — bet kuris to daugiakampio vi-

C \ ^
\
\
\ л

/
\

Jeigu a yra kurios nors daugiakampio kraštinės,

a ( + 1 , taškas, tai α = ί,α, N
galime pridėti padauginę
Jeigu G yra iškilusis
nainio viršūnės, o α/ — jo taškas, =
ir pratęsę atkarpą iki <*2 susikirtimo su ί1+ briaunainio
sienoje
24 pav. tašką β ir išraišką
dinis taškas (žr. 24 pav.), tai, sujungę šį
tašką su viena daugiakampio viršūne ir
atkarpą pratęsę iki susikirtimo su daugia-
α = ^ a 1 + . . . +iga8.
Į b kampio kraštine, gausime tašką β ir iš-
raišką
+ (1 — t,)oLi+1+. (Likusius
V d iš
α = / 3 α 3 + (1
Ι - ί ) α , , ie[0,
— ί 3 )β. Tačiau
jungiančios
1]. Todėl
(viršūnių)
β = ί αa6„+
viršūnes
α = ί 3 α 3 +taškus
ekstreminius ί(1-
5 nulio.- ί 3 ) α 6 + ( 1 - 0 ( 1 - ί 3 ) α 7 . Pažymėję Г ( 1 -
/ briaunainis -ttrimatėje
3)=te, (l-t)(l-t3) Ot1, ...,
erdvėje, = ta.
7, N f—, =to*,=
briau-*.=
taif 5 pastarąjį
= r 8 = 0 , gauname
sujungę sui , ^vienaO (i =viršūne
1, . . . , 8 )α,t
. . . + ί 8 = ί siena,
3 + ί ( ΐ gausime
- ί 3 ) + ( ΐ -briaunainio
0(ΐ-ί3)=
= 1 i r išraišką

a = f,cct + (1 — t i) β.
Kadangi iškilojo briaunainio siena yra iškilusis daugiakampis, kurio
viršūnės yra ir briaunainio viršūnės, tai lema bus įrodyta, įrodžius tą patį
teiginį apie iškilųjį daugiakampį.
 131 teorema. Aprėžtoje uždaroje iškilojoje aibėje, turinčioje baigtinį skaičių
ekstreminių taškų, kiekviena tiesinė funkcija / ( χ ) = <γ, xy įgyja minimalią
reikšmę bent viename ekstreminiame taške.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad Oc1, ..., a.N yra aibės ekstreminiai taškai ir

<γ, ocm> = min <γ, a y >. Jeigu x=x yra funkcijos / ( χ ) = <γ, χ ) minimumo
ία j si N
taškas, t. y. jei inf / ( x ) = / ( * ) = <γ, χ ) , tai, pasinaudoję išraiška
JceG
N
χ= Σ 't"" (i=1> •··' N
)> h+··-+^=U
I=I
gauname
N N
m i n
<Ύ. ί > = Σ ii < ϊ . < γ . «/> Σ 'г=<т> «m>·

Kaip matome, jeigu tik x ^ a m , tai f(x)žf(ocm), o tai prieštaraujam, kaip

minimumo taško, apibrėžimui.
Akivaizdu, kad funkcija / ( χ ) = <γ, χ ) įgj/α maksimalią reikšmę irgi
bent viename iš ekstreminių taškų. Šio fakto įrodymui pakanka prisiminti,
kad sup f (χ)= - inf 4( - / ( x ) ) .
xeG xeG
Taip pat nesunkiai įsitikiname, kad teisinga ši taisyklė: jeigu funkcija
f(x) įgyja minimalią reikšmę dviejuose taškuose, tai tokia pat reikšmė yra ir
tuos taškus jungiančios atkarpos kiekviename taške. Taip yra štai kodėl: jeigu
f(x{1))=f(x{2)), tai su kiekvienu x=tx^+(l-t)x(2) (0<f galioja lygybės
f (χ) = tf(x(1>) + (1 - 0/(*(2)) =/(*(l)) =/(*(21)·
Jeigu iškiloji aibė nėra aprėžta, tai tiesinės funkcijos minimumas toje
aibėje gali būti lygus — oo, o jos maksimumas + oo.

§97. Simplekso metodo teorija

Sakykime, reikia rasti tiesinės funkcijos
n
я*) = Σ cJ xJ=<γ- χ>
j= 1
minimumo tašką tiesinių lygčių sistemos
AXT = β
neneigiamų sprendinių aibėje ST. Matrica A yra [mxri\ eilės matrica

j i a u «12 · • · aln
«21 «22 · • • «2 n
A
-\ a
V «ml m2 · • · a m n
 Galime laikyti, kad rang A= m, ir mūsų samprotavimai dėl to nebus
mažiau bendri: jeigu duotajai sistemai Axr= β ši lygybė negaliotų, tai galė-
tume ją pakeisti ekvivalenčia sistema, kurios rangas lygus lygčių skaičiui.
Pasinaudoję V skyriuje įvestais matricos stulpelių žymėjimais,
U
U

a2 j
β,· = ( j = 1, . . . , n),

\ iš-
nagrinėjamą sistemą užrašome vektorine forma:
n
Σ
;=ι
Kai (/j, ..., /„) yra sistemos sprendinys ir I j >O ( J = 1, n), tai
n
β= Σ bh-
J= 1
Ši lygybė reiškia, kad vektorius β yra vektorių β ΐ 5 ..., β„ tiesinė kombinaci-
ja su neneigiamais koeficientais. Simplekso metodu galima spręsti tik tuos
tiesinio programavimo uždavinius, kurie tenkina čia formuluojamą svarbią
sąlygą, vadinamą neišsigimimo sąlyga.

n
Neišsigimimo sąlyga. Išraiškoje β = ^ IjQj, kurioje Ij^O (j= 1, ...,n),
J-1
tarp I1, ..., In yra ne mažiau kaip m teigiamų koeficientų.

Išsiaiškinsime šios sąlygos prasmę. Kadangi rang A= m, tai tarp vekto-

rių βυ ..., β„ yra m tiesiškai nepriklausomų ir bet kurie m+1 vektoriai yra
tiesiškai priklausomi. Todėl, išrinkę tiesiškai nepriklausomus vektorius
(matricos stulpelius) β ( ι , . . . , β,^, jais galėsime išreikšti visus vektorius
β ΐ 5 ..., β„ ir vektorių β.
Taigi išrinktieji vektoriai sudaro vektorių sistemos β!, ..., β„, β bazę, ir

β,= Σ KkJ К (7=1, ...,«), (8.7)

k= I

ρ-Σ (8.8)
k= I
Be to, reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai je{ilt im}, galioja lygybės

f 1, j=h
(k= I, m).
Vektoriaus β koordinatės yra neneigiamos. Neišsigimimo sąlyga reiškia,
kad visos koordinatės I l l , . . . , Um yra teigiamos kiekvienoje bazėje β ( ι ,
. . . , β,-^. (8.7) lygybės yra visų matricos A stulpelių išraiškos tiesiškai nepri-
klausomais stulpeliais, o (8.8) lygybė — laisvojo nario išraiška tiesiškai ne-
priklausomais matricos A stulpeliais. Vektorius-eilutė, kurio 4-oji kom-
ponentė yra / i ( t > 0 (k=\, ..., m), o kitas vietas užima nuliai, yra sistemos

AXT=β

neneigiamas sprendinys su m teigiamų komponenčių. Vadinasi, pastarąją

sistemą galima užrašyti šitaip:

= l
Xlk+ Σ a
UJxJ 'k (k=1> · · · ' ™)· (8-9>
1
J
Jos sprendinys yra
x
it = 'ik (k=l,...,m), Xj = O ( j i {h, ..., /„})·

Neneigiamą sistemos sprendinį su m teigiamų komponenčių, atitin-

kančių tiesiškai nepriklausomus matricos A stulpelius, vadiname bazi-
niu sprendiniu.

Bazinį sprendinį lengvai rasime sistemą pakeitę taip, kad ji būtų (8.9)
pavidalo ir laisvieji nariai būtų teigiami.

Pavyzdys. Rasime tiesinių lygčių sistemos

Ixl + 2х г + X 3 + 2xt +x e = 7,
x 2 + 2x 3 + Xi +Xi+ χ, = 12,
3xx + X3+ Xi + Xg+ Xt = 8,
— X1 + x3— IOx 4 -X 5 + 3x e + X7= 5

bazinį sprendinį. Sistemos išplėstojoje matricoje

( 2 2 1

2 1 2 1
2

1 1 O 12 \
O 1 O 7\

3 0 1 1 1 1 0 8 I
-1 O 1 -10 - 1 3 1 5/
trečią eilutę atimame iš antros eilutės; gautoje matricoje antrą eilutę atimame iš pirmos,
trečios ir ketvirtos eil učių; gautoje matricoje pirmą eilutę atimame iš antros ir pridedame
prie trečios ir ketvirto s ir pagaliau šitaip gautoje matricoje trečią eilutę pridedame prie ket-
virtos. Tuo būdu gauname ekvivalenčios sistemos išplėstąją matricą

( 3 1 0 2 0

-4 0 1 -2 0 -1
1 0 3 V

0 1 1
7 00 0 0 - 53 10
10 26 01 11J
7 /
 *>+ 3 x i + 2 x t + xe=3,
Xa- 4xt—2x4— x e = l ,
Xi+ 7x1 + 3xi + 2x, = 7,
χ, +1 Ox1 — Sxl + 6x, = 11.
Vienas šios sistemos sprendinys yra x a = 3 , X 3 = 1, X 5 =7, x , = 11, X 1 =Xj=X e =O. Taigi (0, 3,
1,0, 7,0,11) yra duotosios sistemos bazinis sprendinys, o antrasis, trečiasis, penktasis ir sep-
tintasis stulpeliai sudaro matricos B bazę.

132 teorema. Tiesinių lygčių sistemos AXT=β, kurios ran g A lygus matri-
cos A eilučių skaičiui ir kuri tenkina neišsigimimo sąlygą, neneigiamas sprendi-
nys yra jos neneigiamų sprendinių aibės St ekstreminis taškas tada ir tik tada,
kai jis yra bazinis.

Į r o d y m a s . Sakykime, kad λ = ( / ι , ..., /„), lik>0 (k= 1, ..., m) ir Ij = 0

W{h, ..., im}), yra bazinis sprendinys. Įrodysime, kad jis yra aibės St eks-
treminis taškas.
Tarkime priešingai, kad egzistuoja toks t (0 < t < 1) ir du tokie neneigiami
sprendiniai
λ«> = (/«), /(O)j / = 1 , 2,
jog
ω ( 2 )
λ=ίλ +(ΐ-0λ .
Kadangi

Ij = 0 (J Φ { h , L}), l f > 0 ( / = 1 , 2 ; j = l , . . . , η), 0<ί<1,

(
tai iš lygybių lj=tl p+(\-t)lf\ išplaukia, kad If=0 ( / = 1 , 2, j¢{i1, ...,
/ m }). Todėl turime lygybes
m ' m

Σ V k P=Jt =1Σ
β=к=1 1

iš kurių gauname
m

Σ «F-Ok («-ίο)
A=1
Kadangi iš nelygybės λ ( 1 ) φ λ ( 2 ) išplaukia nelygybė / / 1 ^ / P bent su vienu
tai (8.10) lygybė reiškia, kad vektoriai β ( ι , . . . , β,^ yra tiesiškai priklausomi.
Tačiau λ yra bazinis sprendinys, todėl vektoriai β, ι5 . . . , β, , atitinkantieji
teigiamas koordinates, yra tiesiškai nepriklausomi. Taigi gavome prieštara-
vimą. Todėl prielaida, kad bazinis sprendinys nėra aibės S r ekstreminis taš-
kas, yra neteisinga (teisinga teoremos teiginio pirmoji dalis apie sąlygos pa-
kankamumą).
Tarkime, kad (I1, ..., In) yra neneigiamas sprendinys ir ekstreminis aibės
St taškas. Įrodysime, kad jis yra ir bazinis sprendinys. Turime
/it>0 (*=1,...,г), г<й, Ij = O (/*{»I.·.·. U )
 r
β= Σ K K - (8-11)
A=I

Įrodysime, kad vektoriai β ( ι , β^ tiesiškai nepriklausomi ir kad r =

= m.
Jeigu β ( ι , . . ., β( — tiesiškai priklausomi, tai egzistuoja tokie skaičiai
Ail h ir (tarp jų yra nelygių nuliui), kad
r

°=Σ KK-
A=I
Bet tada su kiekvienu ε > 0 teisingos lygybės
r

o = Σ <±ΟΛ,Α·
к= 1
Iš šių ir (8.11) lygybių gauname išraiškas
r

β= Σ
к= 1
kurios yra teisingos su kiekvienu ε > 0 . Parinkę tokį ε, kad būtų
Itk + ε Al4 > O, I h - ε Aijt > O { к = I, ...,r)
(o tai tikrai galima, nes Zijt > 0), gauname du neneigiamus sprendinius
λ ( ι ) = (/ 1 + εΑ1, . . . , /„ + εAn),
λ (2) = ( / χ - ε A 1 , . . . , /„-εAJ;
čia Zj = Aj = O 0'e{/j, . . . , / r }). Be to, aiškiai matyti, kad

(I1, . . . , / я ) = у 1 λ(2).

Pastaroji lygybė reiškia, kad (Z1, ...,Z n ) nėra ekstreminis aibės S1r taškas.
Tai prieštarauja šio vektoriaus parinkimui. Todėl prielaida, kad vektoriai
βι„ . . . , β ; tiesiškai priklausomi, yra neteisinga — teisingas teiginys, kad
jie tiesiškai nepriklausomi.
Kadangi matricos A tiesiškai nepriklausomų stulpelių yra ne daugiau
kaip m=rangA, tai r^m. Kita vertus, iš neišsigimimo sąlygos išplaukia,
kad r ^ m. Todėl r=m.

133 teorema. Tiesinių lygčių sistema, tenkinanti neišsigimimo sąlygą, turi

baigtinį ekstreminių taškų skaičių.

Į r o d y m a s . Iš 132 teoremos išplaukia, kad ekstreminių taškų yra tiek,

kiek skirtingų bazių turi matrica A. Kadangi rang Λ = m, tai skirtingų bazių
yra ne daugiau kaip C™.
 Pavyzdys. Jeigu nagrinėtoji sistema tenkintų neišsigimimo sąlygą, tai jos ekstreminih
taškų, t. y. bazinių sprendinių, rastume ne daugiau kaip C*= 35. Tačiau nežinome, ar ji ten-
kina tą sąlygą, ar ne.

Toliau tiesinio programavimo uždavinį nagrinėsime laikydami, kad yra

žinomas kuris nors bazinis sprendinys.
Turime sistemą AXT=β, jos neneigiamų sprendinių aibę ST ir tiesinę
funkciją f(x) = <γ, χ ) . Reikia rasti tokį Xe-Sr, kad būtų
min/(x)=/(X).
XS ST

Iš 132 ir 133 teoremų bei praeito paragrafo 131 teoremos išplaukia, jog
pakanka rasti tokį aibės ST ekstreminį tašką, kuriame funkcija F(x) įgyja
mažiausią reikšmę. Kadangi ekstreminių taškų skaičius yra baigtinis, tai,
1 uos suradus, įmanoma išrinkti tokį, kuriame funkcija f ( x ) įgyja mažiausią
reikšmę. Beje, taip darant tektų labai daug skaičiuoti.
Aiškinsimės, kaip, žinodami vieną kurį ekstreminį tašką, galime rasti
kitą ekstreminį tašką, kuriame tiesinės funkcijos reikšmė yra mažesnė negu
duotajame.
Tarkime, kad λ«» = (/?», . . . , /<0>), / f > 0 (k=l, ..., m), Z f = O
···> 'm})> У га ekstreminis taškas, t. y. bazinis sprendinys. Reikia rasti tokį
bazinį sprendinį λ (1) , kad būtų
/(λω)</(λ(Θ)).
Pasinaudoję (8.7) ir (8.8) išraiškomis, gauname lygybes
m

^ k ( j = u . . . , n),
Jt=I
m

β= Σ C X
ft=. 1

l
Qik ( „ = 1, = ^k-
Pažymėkime
m

z e
J= Σ ^ttJ n)
fc-l

ft = l
134 teorema (pagrindinė simplekso metodo teorema). Tarkime, kad Z0 =
=/(χ(°>) ir λ (0) yra bazinis sprendinys.
1. Jeigu tarp j φ (Z1 /„} egzistuoja toks j*, kad Cj* — Zj*< 0, tai galimi
2 atvejai:
 a) m i n / O ) = - со, jei О (к = 1, ..., m);
x<BST
b) egzistuoja toks bazinis sprendinys λ (1) , kad / ( λ ( υ ) < / ( λ ( 0 ) ) . kai qiti* > 0
su bent vienu k.
2. Jeigu Cj—Zj-^O su visais j${ilt ..., im}, tai
min/(x) =/(λ(0)).
xeST

Į r o d y m a s . 1. Pasirenkame θ > 0 ir, iš lygybės

m

β=Σ Λ
к=1
atėmę lygybę
m
Σ (°<Mf4'
Jc = I
gauname
m
6
β - θ β ^ Σ O f - M P v
Jt-I
arba
m
6
β= Σ C - M M ^ (^{'i. ···> '«»·

Ši lygybė reiškia, kad vektorius

ω
λ = I n ), I ik = / , f - θ (Л = 1, . . . , m),

/, = θ, /t = 0, (f*{į, ..., i m })>

yra sistemos sprendinys. Apskaičiavę funkcijos f(x) reikšmę šiame taške,
randame
m m
ω
/(λ ).= Σ C i t /,f-0 2 ^ ? , k j + 0 c j = z 0 + G(Cj-Zj). (8.12)
A=I A=I

Tarkime, kad egzistuoja ..., /„}, su kuriuo teisinga nelygybė Cj* —

<0:
a) jeigu qlk<0 su visais k = 1, ..., m, tai, kad ir kokį imtume θ > 0 ,
visada /£0) - θ q,kj. > 0. Todėl su visais θ > 0, λ 0 *' yra neneigiamas sprendinys,
ir iš (8.12) lygybės gauname
Iim ]/(λ«*)) = z 0 + (cr - Zj.) Iim θ = - oo.
6->co Θ—>co
Ši lygybė ekvivalenti teoremos 1 atvejo, a, teiginiui;
 b) jeigu egzistuoja tokie k, su kuriais qlkj* > 0 , tai galime taip pasirinkti
θ = θ α > 0 , kad skirtumai I f i - ^ i Q i k J * būtų teigiami, išskyrus vieną, kuris
būtų lygus nuliui. Tuo tikslu turime imti
/<°> /(°>
B 1 = min — ^ — = '** . (8.13)
UfcSm Iik j* Iik* j*
%j.>0

Kadangi neišsigimimo sąlyga tenkinama, tai šis minimumas pasiekiamas

n
viename taške, nes priešingu atveju išraiškoje β = ^ Ijfi j (I1 > 0) būtų ma-
žiau kaip m teigiamų koeficientų. J-I
Parinkę Gi pagal (8.13) sąlygą, gauname bazinį sprendinį
χ ω = . . . . /O)),

kurio komponentės

(k ^k*, k=\,...,m), IjV = Q1, (8.14)

kitos n—m komponentės lygios nuliui. Iš (8.12) lygybės gauname

f(\M)=z0 + Q1(cj.-zJ.)<z0.
Ši nelygybė ekvivalenti teoremos 1 atvejo, b, teiginiui. Pirmoji teoremos
dalis įrodyta.
2. Jeigu Cj—Zj > 0 su visais j<į. (Z1, . . . , / „ } , tai imkime bet kokį bazinį spren-
dinį X ir įrodykime, kad /(X) ^ / ( λ ° ) .
Tarkime, kad X=(Z1) ..., /„) yra bazinis sprendinys su
lj> 0 (t = 1, . . . , m) ir Ij = O (/'^ {Λ. · · ·» L·}), t . y .
m m

c
β= Σ /W= Σ J,'J,·
/=1 /=1

Vektorius β Λ , . . ., β ^ išreiškiame vektoriais β ( ι , . . . , β()η ir, pasinaudoję

išraiškomis
m

βλ= Σ 9itj, β'.·

к=1
gauname
т τη τη τη τη

1
β= Σ ht Σ IikltK- Σ (Σ J1Q,kj) κ - Σ C K
I =I k=1 k=l /=1 *=1
Iš šios lygybės ir teoremos, teigiančios, jog vektoriaus koordinatės pasirink-
toje bazėje yra vienintelės, gauname lygybes
m

l
C= Σ JlQikJt ·•·. «)·
/=1
Todėl
m m m

/(λ ( ο )
)=Σ μ<>Λ = Σ 1 J 1 ZJ 1 .
4=1 <=1 ί=1

Kadangi, kai jte{U, ..., im), galioja lygybės

_ i 1, Jt = h,
q kJt
' ~ I O, j,Φik,

z
Jt <cJt U t Φ {i.1, •··, L}), zJt = Cjt (j, e (Z1,
Taigi gauname nelygybę
m

/(λ κ Σ lJtcJt=f <})•

{ο)
t = l

Tai ir reikėjo įrodyti.

§98. Bazinio sprendinio radimas.

Dirbtinė bazė
Remdamiesi pagrindine simplekso metodo teorema, sudarysime paprastą
ir patogią schemą funkcijos minimumo taškui rasti. Pagal šią schemą, turė-
dami vieną ekstreminį tašką, galėsime nustatyti kitą ekstreminį tašką, kuria-
me tiesinė funkcija įgyja mažesnę reikšmę. Tačiau pirmiausia reikia rasti
tiesinių lygčių sistemos

Ax* = β,

kurioje rang A = m ir m — lygčių skaičius, neneigiamų sprendinių aibės

ST kokį nors ekstreminį tašką, t. y. bazinį sprendinį.
Sakykime, kad neišsigimimo sąlyga yra išpildyta.
Norint rasti šios sistemos neneigiamą sprendinį, kuris turi m teigiamų
koordinačių, pakanka sudaryti jai ekvivalenčią sistemą

a
Xik+ Σ IcJxJ = h, >
i
J t V* J
kurioje Uk> O {k= 1, ..., m).
Šios sistemos sprendinys X i i - U { k = \ , ..., tri), Xj = O (J${i\, ..., im})
yra bazinis sprendinys.
Pažymime, kad bendruoju atveju gauti tokio pavidalo ekvivalenčią sis-
temą su teigiamais laisvaisiais nariais nėra paprasta. Tačiau, kai lygčių skai-
čius nėra didelis, tokia sistema gaunama nesunkiai.
 Pavyzdžiai. 1. Raskime tiesinių lygčių sistemos
Xi+χ,— Χ3+ΛΓ4—7,
2xį Xį 4" 2x3 — x^ ~ 1
bazinį sprendinį.
Prie antrosios lygties pridedame pirmąją ir gauname
+ 2x2 X3 — 8.
Gautąją lygtį pridedame prie pirmosios ir gauname
4^+3¾+X 1 =15.

Tuo būdu gauname duotajai sistemai ekvivalenčią sistemą

xs+3xi+ 2хг — 8,
* 4 +4ΧΙ + 3Λ:, = 15,
kurios sprendinys yra (O, O, 8, 15).
2. Raskime tiesinių lygčių sistemos

^ 1 - ^ 1 + ^1 + 3 ^ , - 3 ¾ = —1,
Xl + *,-X3+ X1+ *5 = 3,
+x%+X3 + 5Xį — Xs=7
bazinį sprendinį.
Sistemos antrąją lygtį pridedame prie pirmosios ir atimame iš trečiosios. Po to gautoje
sistemoje prie antrosios lygties pridedame pirmąją, padaugintą iš — 1 /2, ir trečiąją, padalytą
iš 2. Gauname ekvivalenčią sistemą
x% + 2*4 — χ^ — 1,
Xi+ Лч + Х5 = 4,
X^ 2X4 ^Tg — 2.
Taigi bazinis sprendinys yra (1, 4, 2, O, 0).

Jeigu atitinkamo pavidalo ekvivalenčią sistemą sunku sudaryti, galima tie-

sinio programavimo uždavinį pakeisti jam ekvivalenčių uždaviniu, įvedant
papildomus kintamuosius. Tai atliekama šitaip.
Tarkime, kad sistemoje

AXT = β

visi laisvieji nariai yra teigiami. (Jeigu būtų neigiamų laisvųjų narių, tai juos
padarytume teigiamais pakeitę lygties koeficientų ženklus. Jei būtų lygių
nuliui laisvųjų narių, tai prie atitinkamos lygties pridėtume lygtį su teigiamu
laisvuoju nariu.) Vietoj sistemos su n kintamųjų imame sistemą
л
Aišku, kad iš kiekvieno tos sistemos sprendinio, kurio paskutinės m kompo-
nenčių lygios nuliui, atmetę tuos nulius, gausime sistemos AXT=Β sprendinį.
n
Vietoj funkcijos / = ^ C X nagrinėjame funkciją
J J

J-I я
/Г=/+М 2 XN +1',
i= l

čia M — pakankamai didelis skaičius.

Kadangi minZ 1 =Hiin/, tai, užuot ieškoję funkcijos / minimumo taško
duotosios sistemos neneigiamų sprendinių aibėje, galime ieškoti funkcijos fx
minimumo taško naujos sistemos neneigiamų sprendinių aibėje.
Kitame paragrafe aiškinsimės naujo bazinio sprendinio skaičiavimo sche-
mą, kai vienas bazinis sprendinys žinomas.]

§99. Skaičiavimo simplekso metodu schema

Kai bazinis sprendinys žinomas, kitą bazinį sprendinį, kuriame funkci-
jos f(x) reikšmė yra mažesnė, galima rasti naudojantis neįeinančių į bazę
sistemos matricos stulpelių koordinatėmis. Reikia atlikti analizę remiantis
pagrindine simplekso metodo teorema ir naudotis (8.13) bei (8.14) formu-
lėmis. Po to viskas kartojama naudojantis rastuoju baziniu sprendiniu. Šio
paragrafo tikslas — kiek galima supaprastinti sprendimo procesą, formali-
zuoti jį, kad būtų galima naudotis lentelėmis.
n
Tarkime, kad reikia rasti tiesinės funkcijos f (x)= ^ Cj X3 minimumo
J-1
tašką ir minimumą tiesinių lygčių sistemos
AXT = β
su m lygčių ir n kintamųjų, tenkinančios neišsigimimo sąlygą neneigiamų
sprendinių aibėje. Kaip ir anksčiau, žymėsime β ΐ 5 ..., β„ matricos A stulpe-
lius. Jeigu žinomas bazinis sprendinys λ (0) = (/(0), . . . , l(„oy), kurio komponen-
tės /<°> > 0 (Ar= 1, ...,m) ir lf)=Q {ilt ..., г'т}), tai jį atitinkanti bazė yra
Pii> . . . , β, . Pirmiausia reikia rasti neįeinančių į bazę vektorių (matricos
stulpelių) koordinates toje bazėje. Tuo tikslu reikia išspręsti n—m lygčių
sistemų
m

$1= Σ U Φ {h , . . . , L } ) ,

kuriose yra po m kintamųjų qt j = ..., m).

Jeigu, ieškodami bazinio sprendinio, sistemą taip pertvarkome, kad
ji tampa šitokia:

*į + Σ a
UxJ = 1?? ( * = 1 , . . . . m),
It^ '.»
tai pastarosios spręsti nereikia, nes joje vektoriai β^ = (0, ..., O, 1, O, ..., 0)
't
(čia 1 yra fc-ojoje vietoje). Taigi qikj = a'kj,t. y.tvektorių β,Ο'^ί'ι» ···. ύ } ) koor-
dinatės bazėje β ( ι , . . . , β/ yra pačių vektorių komponentės. Visai analogiš-
kai randamos vektorių (matricos stulpelių) koordinatės dirbtinėje bazėje.
Kai koordinatės q i k i jau žinomos, reikia apskaičiuoti dydžius
m

2
J=ZYI C
\ % J (J Φ {H 'M })
*=1
bei skirtumus C - Z ir pritaikyti pagrindinę simplekso metodo teoremą. To-
J J

lesniems skaičiavimams pravartu naudotis 6 lentele.

Stulpelyje „Bazinis sprendinys" surašomos teigiamos bazinio sprendinio
komponentės, atitinkančios bazinius vektorius, t. y. laisvųjų narių vektoriaus
β koordinatės bazėje β ( ι , . . . , β,· . Stulpelyje „ γ " surašomi tiesinės funkcijos
6 lentelė
Bazei nepriklausantys vektoriai
Bazinis
Bazės sprendi-
vektoriai Y
nys J J *

H Ci. IH «UJ HD*

i

H Cl, H.
H . ) ·

• • •

'V V HktJ

•
•
•

'K % K ItkJ-

* * *
•

'm C
I 9
M
V K i·

m+1 Zo 2
J Z
R

m+2 CJT

m+3 C J - Z J C J T - Z J T
/ k o e f i c i e n t a i , atitinkantys teigiamas bazinio sprendinio komponentes. Stul-
pelyje „ j " surašomos vektoriaus Qj koordinatės, „m+1" eilutėje surašoma:
stulpelyje „bazinis sprendinys" funkcijos / reikšmė ζ 0 = / ( λ ( 0 ) ) , stulpelyje
„j" — dydis Zj, kuris yra lygus stulpelio „ γ " ir stulpelio „y" skaliarinei sandau-
gai, t. y. atitinkamų elementų sandaugų sumai. Eilutėje „m+2" surašomos
atitinkamos funkcijos / k o e f i c i e n t ų reikšmės C1; eilutėje „т+У — skirtumai
C1-Z1.
Kai lentelė sudaryta, ją analizuojame remdamiesi 134 teorema.
Galimi 2 atvejai.
1. C j - Z j ^ O su visais ]ф(Z1, im}, t. y. visi paskutinės eilutės skaičiai
yra neneigiami. Vadinasi, sprendinys λ(0> yra ieškomasis f u n k c i j o s / m i n i m u m o
taškas. Tuo atveju λ <0 ' yra tiesinio programavimo uždavinio sprendinys ir Z0 =
=/(λ<0>) yra funkcijos f minimumas.
2. Yra tokių stulpelių j, kuriuose eilutėje „ m + 3 " yra neigiamų skaičių.
T u o atveju reikia peržiūrėti visus stulpelius, kuriuose paskutinėje eilutėje
yra neigiami skaičiai:
2a. Jeigu paaiškės, kad kuriame nors iš tų stulpelių visi (1 —m eilučių)
skaičiai neteigiami, tai m i n / = — oo;
2b. Jeigu visuose tuose stulpeliuose (1 —m eilučių) yra bent po vieną teigia-
mą skaičių, reikia nagrinėti toliau.
Tuo atveju kiekviename stulpelyje, kurio paskutinėje eilutėje yra neigia-
mas skaičius, randame

Po to iš šių minimumų imame tą, kuriame sandauga Qj(Zj-C1) didžiausia.

hk* v
Sakykime, tai yra stulpelis j*, t. y. Θ,·» = . Pažymime pastarąjį san-
4'J'
tykį G1 ir naują bazinį sprendinį
χω=(/p,
ir, naudodamiesi (8.14) formulėmis, iš kurių nustatome, kad
/(') = /,· —
'k "
—QxqikJ* (k^k*, k=l m), randame IjV = Q1. Visos kitos komponentės
lygios nuliui. Neišsigimimo sąlyga garantuoja, kad minėtasis minimumas
kiekvienam j , kuriam C 1 -Z 1 K O, pasiekiamas tik viename taške. Todėl taip
gautas sprendinys yra bazinis ir / ( λ ( 1 , ) < / (λ (0) ). Tą sprendinį atitinka ba-
zė β ( ι , . . ., β, Λ „_ι, β/ Λ .+ι, . . β ί η , gaunama iš senosios bazės β ( ι , . . . ,
β,· , vektorių β,·Λ. pakeitus vektoriumi β,·.
Dabar, turėdami naują bazinį sprendinį λ ( ι ) , viską kartojame, t. y. sudaro-
me naują lentelę ir ją taip pat išanalizuojame. Sprendimą tęsiame tol, kol
gauname lentelę, kuri atitinka 1 arba 2a atvejį.
Išsiaiškinsime, kaip reikia sudaryti antrą lentelę, kai žinoma pirmoji.
Eilutę, pirmoje lentelėje pažymėtą raide „ 4 * " , naujoje lentelėje pažymi-
me raide „j*", o stulpelį, pirmoje lentelėje pažymėtą raide „j*", pažymime
„ i k ' " . Stulpelį „ γ " paliekame tą patį, tik vietoj cifc, įrašome C1.. Stulpelyje
„bazinis sprendinys" vietoj /,t įrašome [Ii k -Qiqi k J*, ikai кфк*, o vietoj
Iik, įrašome O1 ir vietoj z0 įrašome / ( λ ( 1 ) ) .
 Po to apskaičiuojame vektorių, neįeinančių į naują bazę, koordinates
naujoje bazėje ir jas įrašome atitinkamuose langeliuose. Irgi naudojamės
senąja lentele.
Kadangi

β*= Σ ί ι•k^j β1/ ·*

. + fffW*P'*·· (8Л5>
k—l
k + k-
tai

4 Σ (
44
~4 ) h - (8-16)
>k*j
-W fc=1
Ik*]*'
λ
kžk'
Kai j¥=j*, į

β,·= Σ
kžk*

įrašę β,·Λ, išraišką, gauname

^ m ^

β, = ^ β," + Σ (IiliJ-Kk-J βv (»·">

V l
'k* J k=l k* J
кфк*
Vektorių koordinates naujoje bazėje žymime, kaip ir anksčiau, raide q
su indeksais ir brūkšneliu viršuje. Tada iš (8.16) ir (8.17) formulių gauname
šitokias koordinačių naujoje bazėje išraiškas:

I V - 4i^ l " b , · , ' Л ; , : · . (8-19)

k*J*

q'ikik. = - = ( - QikJ-) -Qj-Ik. (k = 1, . . . , m, k Φ k*), (8.20)

4ik*j-

Qik, j
Quj = Qlj-QihJ- = QikJ-QitJ-QJ-J (8.21)
4!
k*J*
(k Φ k*, j Φ j*, j φ {U, . . . , U).
Remdamiesi (8.15) ir šiomis formulėmis, naują lentelę galime užpildyti labai
paprastai. Antrosios lentelės stulpelį „bazinis sprendinys" gauname, pirmo-
joje lentelėje iš to paties stulpelio atėmę stulpelį „j*", padaugintą iš rastosios
G1 reikšmės. Toliau naują lentelę geriausia pildyti šitokiu būdu. Pirmiausia
apskaičiuojame Qj-ik. iš (8.18) formulės ir jį įrašome naujos lentelės „ j * "
eilutės ir „ į . " stulpelio sankirtoje. Lengva pastebėti, kad tai yra skaičius,
atvirkštinis skaičiui, esančiam pirmosios lentelės „ik*" eilutės ir „ j * " stulpe-
lio sankirtoje. Po to, naudodamiesi rastuoju skaičiumi ir (8.19) bei (8.20)
formulėmis, apskaičiuojame q)*j bei qlk i k , ir surašome juos į atitinkamus
„ j * " eilutės ir „ į . " stulpelio langelius. Kitus langelius užpildome naudodamie-
si (8.21) formulėmis, „m+1", „m + 2 " ir „m + 3 " eilutes užpildome kaip
pirmoje lentelėje.
Kai lentelė sudaryta, vėl ją analizuojame remdamiesi pagrindine teorema
ir, jeigu reikia, tuo pačiu būdu sudarome kitas lenteles.
7 lentelė
Bazei nepriklausantys vektoriai
Bazės
Bazinis
vekto- γ sprendinys i
riai
- I '.·

i'l Cli U1-0i j* q

UJ-qUJ* qJ* i • · · (-Ohr^r ik*

j* c Q1 9
! 1
J' 'k* J qJ* 'k* Į Iik. j*

'k % q
ikJ~qik'*q'i* i (-%;*) 4'j*ik.

c
'm >m m l
mJ q
imrqimi*q'j*j ( % j*) Qj* ik*

m+1 /(λ«>) Zj 2
<k*

m+2 c
J %*

m+3 Cj-Z) r. — z'

•k* 'k*

Pavyzdžiai. 1. Raskime funkcijos / ( * ) = — 3 x t + 4 x 2 + 5x3 - 2 x 4 + x 5 minimumą tiesinių

lygčių sistemos

H- X3 Зх^ — 3^5— — 1,

Xi "b Xį X3 -b X^ = 3,

.Xi "f· Xi "f· X3 5.¾ — = 7

neneigiamų sprendinių aibėje.
 Kadangi duotosios sistemos bazinį sprendinį jau esame radę ir kartu esame nustatę,
kad sistema
X1 + 2xt—Xs= 1,

Xs+ xt+x5=4,
x3 + 2xi—xi = 2
ekvivalenti duotajai, tai ieškosime duotosios funkcijos minimumo šios sistemos neneigiamų
sprendinių aibėje.
Bazinis sprendinys yra λ ( 0 ) = ( 1 , 4, 2, O, 0). Kadangi /= —3x1+4x,+5x3—2xi+xi, tai
C i = - 3 , C1=4, c,= 5, c,= — 2, C 5 = 1. Baziniai vektoriai yra βι, β,, β 3 , o β 4 , β 5 nepriklauso
bazei.
Sudarome lentelę

Bazinis
γ 4 5
sprendinys

1 -3 1 2 -1

2 4 4 1 1

3 5 2 2 -1

23 8 2

-2 1

-10 -1

Kadangi paskutinėje eilutėje yra neigiamų skaičių, tai bazinis sprendinys (1, 4, 2, 0, 0)
nėra minimumo taškas. Randame B1.
Apskaičiuojame santykius:

1) j=4, JL 1. A = 4 , A _ = i , min A l A ;
Qu 2 qit q34 1<4«3 ft' 2 qu

2 ) / = 5 , A - = 4.
¢25

Kadangi ( - 1 0 ) < 4 · ( - 1 ) , tai imame Q1 = 1 , j * = 4, /k , = 1. Todėl nauja bazė yra

βι. βί, β 3 · Randame ją atitinkantį sprendinį:

Zi1' = 0, /«> = 4 - 1 - 1 = J , « » - 2 - 1 - 2 = 1 , /»>=į, /«»=0;

λ ( 1 ' = (θ, 1 , 1, 1 , θ ) , / ( λ « > ) = 4 · | + 5 · 1 - 2 · 1 = 1 8 < 2 3 = /(λ<»)>.

Naują lentelę sudarome naudodamiesi (8.15), (8.18)-(8.21) formulėmis

1 1 , , 1
4 n = — — = W Чг\= -¢24¢41= - ^f »
"Ун 2 2

¢^1 = -¢34-941= - 1 >

1
<?45 = 9l5 · ¢41= — »

-
?i5 = ?25-?J4 ¢ 4 5 = 1 - 1 · į y ] = J»

¢35^35-^4 -g'u=- 1 - 2 yj=0.

Bazinis
Y 1 5
sprendinys

1 1 1
4 -2
2 2 2

7 1 3
2 4
2 2 2

3 5 1 -i 0

18 -8 7

-3 1

5 -6

Paskutinėje eilutėje vėl gavome neigiamą skaičių. Todėl ir sprendinys ^0, ~ , 1, -y , o j

taip pat nėra minimumo taškas.
Apskaičiuojame santykius —f- ir surandame minimumą: -7— = —.
¢45 ¢15 3
7
Paskutiniame stulpelyje tik viena koordinatė teigiama. Todėl O 2 = — į r ik, = 2, i*=
= 5. Nauja bazė yra β 4 , β 5 , β 3 , o naujo bazinio sprendinio komponentės

Iin=O, «"=0, /Sai=I, ii» = y , Ziw=J.

Taigi naujasis bazinis sprendinys yra

x<"=(o,o, u į , l ) .
Sudarome šį sprendinį atitinkančią lentelę

Bazinis
Y 1 2
sprendinys

4 5 1 1
-2
3 3 3

7 1 2
5 1
3 3 3

3 5 1 0
- 1

4 -6 0

-3 4

3 4

Kadangi paskutinėje eilutėje įrašyti teigiami skaičiai, tai sprendinys

( o , O, 1,

yra ieškomasis minimumo taškas, o funkcijos reikšmė tame taške

/(*»>)=4

yra ieškomoji minimali reikšmė.

2. Šiame pavyzdyje naudosimės dirbtine baze. Raskime f u n k c i j o s / = Ixl-4хг+Sx3-6xt
minimumo tašką lygčių sistemos

3ATj 2х% "Ь X3 Xi 5,

+ Хг - 4*з + Здг4 = 7,

2x1+3xt+xt + 2xt=9

neneigiamų sprendinių aibėje.

Pirmiausia pakeičiame uždavinį, įvesdami papildomus kintamuosius Xi, x,, X7 ir naują
funkciją Л .
Reikia rasti funkcijos /1 = Зх1—4хг + 8х3—6х,+М(х6+х,+х7) minimumą sistemos

Зх! — 2хг + xs — xt+Xi = 5,

+ *2 — 4*з + 3x4 + χ» = 7,

2x1+3xt + x3 + 2xi + x7 = 9

neneigiamų sprendinių aibėje.

Toliau uždavinį sprendžiame simplekso metodu. Kadangi visi laisvieji nariai teigiami,
tai bazinis sprendinys yra λ ( 0 ' = ( 0 , O, O, O, 5, 7, 9). Lygčių sistemos matrica
 -2 1 -1 1 O OV
1 -4 3 0 1 0 j,
3 1 2 0 0 1/

о baziniai vektoriai β 5 , β 6 , β 7 , t. y. paskutiniai trys matricos stulpeliai, todėl kitų stulpelių

koordinatės šioje bazėje yra tų stulpelių elementai. Taigi iš karto gauname lentelę

Bazinis
r 1 2 3 4
sprendinys

5 M 5 3 -2 1 -1

6 M 7 1 1 -4 3

7 M 9 2 3 1 2

21M Ш IM -IM Ш

3 -4 8 -6

3-6M -4-2 M 8 + 2M -6-4M

Paskutinėje eilutėje yra neigiamų skaičių, todėl ieškome kito bazinio sprendinio

I 5 U • U , H . U 7 U
m i n - 5K- = - = — = - , H u n - ^ - = S = - 1 - , min = - = -5-.
Чк1 3 qsl qk2 qlt qkt 3 qti
Kadangi M galima imti tokį, kad būtų

- j (6M— 3) > 3 (2M+ 4), j ( 6 M - 3 ) > J (4Л/+6),

tai imame y ' * = l , ik, = 5 ir θ = 4 - · Vadinasi, nauja bazė yra βι, β«, β 7 . Naują bazinį spren-
dinį apskaičiuojame, naudodamiesi (8.15) formulėmis, ir gauname

h = j , 4 = 0, / 3 = 0 , / 4 = 0 , Z5 = 0, Z,= 7 — j = ψ , Z7 = 9 - · | . 2 = ^ - .

Taigi naujas bazinis sprendinys yra

x = ( f o, 0, 0, 0, - y , y j .

Sudarome naują lentelę. Vektoriaus β 5 koordinates apskaičiuojame iš (8.18) ir (8.20)

formulių, o vektorių β 2 , β 3 , β 4 koordinates iš (8.19) ir (8.21) formulių ir gauname
šitokią lentelę
 Bazinis 2
γ 5 3 4
sprendinys

5 1 2 1 1
1 3
3 3 3 3 3

16 1 5 13 10
6 M
3 3 3 3 3

17 2 13 1 8
7 M
3 3 3 3 3

5 + 11M 1-M - 2 + 6M 1-4M -1+6M

M -4 8 -6

IM-X -6M-2 4M+7 — 6M—5

Kadangi paskutinėje eilutėje yra tik du neigiami skaičiai stulpeliuose, pažymėtuose 2 ir

17 8
4, tai kiekviename iš jų randame santykio O minimumus — , —. Kadangi esant pakanka-
mai dideliems M
- j J ( 2 + 6 M ) < ! (6M-5),
g
tai imame Θ = - - . Vadinasi, i f c . = 6 , j*=4 ir nauja bazė yra βι, β 4 , β,. Apskaičiavę ba-
zinį sprendinį, gauname , O, O, y , O, O, - y j · Naudodamiesi naujos lentelės užpil-
dymo schema (skaičiavimus praleidžiame), gauname tokią lentelę
Bazinis 2 6
Y 5 3
sprendinys

11 3 1 1 1
1 3
5 10 2 10 10

8 1 1 13 3
4 -6
5 10 2 10 10

7 25 19 4
7 M 3
5 5 5

- 1 5 + 7Л/ 1 4 - 4 M - 9 + 6 M 75 + 38M - 1 5 - 8 А Г
5 10 2 10 10

M -2 8 M

6M—15 5-6 M 5-38M 2ЛГ+15

10 2 10 10
 Paskutinėje eilutėje (kai M — didelis skaičius) vėl turime tik du neigiamus skaičius
7 7
stulpeliuose, pažymėtuose 2 ir 3. Suradę kiekviename iš jų santykius Θ, gauname - j y , -γ^-.
Kadangi
J7_ / 6M-5 \ Ί_ I ЗШ-5 \
15 V 2 J < 19 V 10 )'

tai imame θ =-J^-. Tuo būdu gauname ik* = T,j*=3 ir naują bazę P1, β4> β 3 , kurią atitin-
kantis bazinis sprendinys yra
/85 7 79 „ л „\
( 38 » T9 ' 3 8 ' ° ' °)·
Sudarome naują lentelę

Bazinis
γ 5 2 7 6
sprendinys

85 11 8 1 3
1 3
38 38 19 38 38

79 9 29 13 1
4 -6
38 38 19 38 38

7 2 15 5 4
3 8
19 19 19 19 19

107 55 78 5 67
38 38 19 38 38

M -4 M M

55 2
M
-38 19 - S

Kadangi M galima parinkti tokį, kad paskutinės eilutės skaičiai būtų teigiami, tai taš-

( 85
— , 0,
7 79 \
, -jg , 0, 0, Oj yra funkcijosA minimumo taškas. Todėl funkcijos / mi-

(
85 7 79 \
3g-, O, j n > 3g") » 0 J 0 S minimali reikšmė
85 7 79 107
n u• n //·= 31 · — л+ 8O· — - C
6 - ж = - —

§100. Išsigimimo atvejis

Šiame paragrafe išsiaiškinsime, kaip galima spręsti tuos tiesinio prog-
ramavimo uždavinius, kurie netenkina neišsigimimo sąlygos, t. y. kai išraiš-
koje
P = Z1P1 + . . . + / , p . , lt>0 (1=1,...,11)
gali būti mažiau kaip m teigiamų koordinačių. Vadinasi, gali egzistuoti
tokios bazės, kuriose ne visos vektoriaus β koordinatės bus teigiamos, o kai
kurios iš jų bus lygios nuliui. Tokioms lygčių sistemoms AXT=β negalioja
97 paragrafo teoremos. Taigi lentelės stulpelyje „j", kai Cj—Zj<O,

1,k
min
4l
V > 0
J
gali būti pasiekiamas ne viename, o dviejuose ar daugiau taškų. Todėl neži-
nosime, kurį iš jų pasirinkti.
Šiuo atveju tiesinio programavimo uždavinys keičiamas kitu uždaviniu,
taikant vadinamąjį г-metodą.

Imame ε > 0 ir konstruojame vektorių

n
β(ε)=β+ Σ ^ h -
i=1
Kadangi
m m
1 и
β.= Σ Ч А О'- » ···' )> β= Σ K h '
Jt = I k=l

(l tl , . . . , Um yra bazinio vektoriaus teigiamos komponentės), tai

m n

( Ι )
β =Σ (><*+Σ*Ή к
к=1 J=\
Taigi sistemos
τ Μ
Αχ =β (8.22)
(ε)
bazinis sprendinys yra λ = (/{'', . . . , 1(ηε)); čia
n
1
U Σ %J*J (fc==1> · · · ' m
)' ne) = 0 ( ^ { / i , im}).
J=i

Aišku, kad O (k = 1, . . . , m ) parinkus pakankamai mažą ε > 0 . Funkci-

jos f(x) reikšmė taške λ ( ε ) yra
n
ζ<'>=/(λ) + Σ
J=1
<ε)
Kadangi Iim ζ = / (λ), tai ir
ε-*0

Iim m i n z ( t ) = m i n / ( λ ) .
ε—»· O λ<ε> λ

Taigi lieka įsitikinti, kad (8.22) sistema, atitinkamai parinkus ε > 0 , ten-
kina neišsigimimo sąlygą.
 135 teorema. Atitinkamai parinkus ε > 0 , (8.22) lygčių sistemos simplekso
metodo lentelėje θ minimumas, t. y.
l,
min k
q
1 akam 'k'

randamas vienareikšmiškai.

Įrodymas.
m
¢ 4 + 1 ^ + 1 ' * /
J=I

(čia ir toliau Σ ' reiškia sumavimą pagal tuos indeksus je{\, и}, kurie
nėra lygūs nė vienam iš i, (i = l, . . . , /и)); be to,

k=s,
o! k ji s.
Todėl

/ p - / , . + . 4 2 ' ® . ^ ·

Iš kurio nors stulpelio t gauname

min = min —5— (/,· + ε ' 4 + У jsJ).

lakam Я'к' KkHm 1'k« \ * * '
> 0 > 0
V V

Jeigu, pasirinkę du kuriuos nors numerius k', k", Vk < ik, randame

K L· l,k.
min
S kam -——
hkt = ——
1'k·· = ——
q
Ik" ,
> 0
v

tai
• K . K·
min φ q ,
lakam 'k"
> 0
v

nes, imdami pakankamai mažą ε > 0 , visada galime pasiekti, kad būtų

Tai ir įrodo teoremą.

 Praktikoje, sprendžiant uždavinį, dažniausiai apsieinama be ε. Naudo-
jamasi šitokia schema.
Sakykime, M0 yra aibė tų k, su kuriais pasiekiamas minimumas

min K
——.
K/c«m <v
V»o

Jeigu aibėje M0 tėra vienas elementas, tai išsigimimo nėra. Jeigu aibėje M0
yra daugiau elementų, tai sudarome aibę M1 tokiu būdu: randame mažiau-
sią (k = I, ..., m) ir M1 pažymime aibę tų k, su kuriais pasiekiamas
minimumas
min q h h 9 į .

Jeigu aibėje M1 yra tik vienas elementas къ tai bazės vektorius β4 pakei-
čiamas vektoriumi β,. Jeigu aibėje M1 yra daugiau elementų, konstruojame
naują aibę M2 šitaip: randame mažiausią J2, j\<J2Φ4 (k= 1, ..., m) ir M2
pažymime aibę tų k, su kuriais pasiekiamas minimumas
min qijAT)·
keMi " «
Jei aibėje M2 tėra vienas elementas k2, tai bazės vektorių β,^ pakeičiame
vektoriumi β,. Jei joje yra daugiau elementų, tai kartojame tą pačią proce-
dūrą, kol gauname vieno elemento aibę Ms.
Išsigimimo atvejai yra reti. Kad išmoktume taikyti ε-metodą praktikoje,
išnagrinėsime vieną pavyzdį.
Pavyzdys. Rasime funkcijos / = 3 x i + 6 x 2 —5x3 — IOx 4 + I l x 5 - 7 x , minimumo tašką ir
minimu mo reikšmę tiesinių lygčių sistemos
x i + x 2 — X3 +2X5 7 x e = 5,

x a + x 3 + x 4 + 3 x 5 - 3 x „ = 7,

x 3 + 2x 4 + x 5 + x e —4

neneigiamų sprendinių aibėje.

Pirmiausia ieškome bazinio sprendinio. Kad nereikėtų įvesti papildomų kintamųjų,
perdirbame sistemą šitaip: iš antrosios lygties atimame trečiąją, po to gautoje sistemoje iš
pirmosios lygties atimame antrąją lygtį ir pridedame trečiąją lygtį. Gauname sistemą
Xi + 3 x « + x 5 —2x„=6,
X2 - x«+2x 5 —4x, = 3,
x 3 + 2 x 4 + x 5 + x« = 4,

kuri yra ekvivalenti pradinei. Šios sistemos matrica

( 1
0
0
0
1
0
0
0 - 1
1 2
3 1 —2 \
2 - 4 J,
1 1 /

o bazinis sprendinys (6, 3, 4, 0, 0, 0). Šį sprendinį atitinka bazė βι, β 2 , β».

378
 Sudarome lentelę

Bazinis
Y 4 5 6
sprendinys

1 3 6 3 1 -2

2 6 3 -1 2 -4

3 -5 4 2 1 1

16 -7 10 -35

-10 11 -7

-3 1 28

Apskaičiavę gauname

Kadangi minimumas pasiekiamas dviejuose taškuose, tai turime išsigimimo atvejį.

Aibė M0 šiuo atveju susideda iš dviejų taškų: 1 ir 3. Imame A = 5. Kadangi

iii = i. gss = 1 • ± 1
«U 3' ?„ 2 3 2 '
tai imame &*=1, t. y. vektorių P 1 keičiame vektoriumi β 4 . Tuo būdu gauname naują bazę
β4, β > , β, ir bazinj sprendinį (O, 5, O, 2, O, 0). Sudarome naują lentelę

Bazinis
Ύ 1 5 6
sprendinys

1 1 2
4 -10 2
3 3 3

1 7 14
2 6 5
3 3 3

2 1 7
3 -5 0
3 3 3

10 2 9 -33

3 11 -7

1 2 26
 Paskutinėje eilutėje yra teigiami skaičiai. Vadinasi, taškas (O, 5, O, 2, O, 0) yra duotos
funkcijos minimumo taškas, o m i n / = 6 · 5 — 10 · 2 = 1 0 .
Jeigu šios lentelės paskutinėje eilutėje būtų neigiamų skaičių, tai sprendimą reikėtų
tęsti.

§101. Dualumas. Dualumo feorema

Tarkime, kad duotas tiesinio programavimo uždavinys: reikia rasti
tiesinės funkcijos
n
C X = X
/ = / ( * ) = /(*!> · · · , *,.) = Σ JJ <Y> >
J-I
maksimumo tašką tiesinių nelygybių sistemos
n
2 OuXj^bl ( i = l , ...,m), Xj^O 0 = 1, n) (T)
J-I
sprendinių aibėje.
Šiam uždaviniui dualiu uždaviniu vadinamas šitoks tiesinio programavimo
uždavinys: reikia rasti tiesinės funkcijos
m
Ь
f l ( j l , . . . . Ут) =ZiOO= Σ 1У' = <°> y>
i =.1
minimumo tašką tiesinių nelygybių sistemos
m

2 aU У t** cJ C/= 1 и ) , J't ^ O (/=1, ...,m) (D)

i=l
sprendinių aibėje.
Nesunku pastebėti, kad dualaus uždavinio (D) tiesinių nelygybių sistemos
koeficientų matrica yra tiesioginio uždavinio (T) tiesinių nelygybių sistemos
koeficientų matricos transponuota matrica. Funkcijos f ( y ) koeficientai yra
tiesioginio uždavinio nelygybių dešiniosios pusės b j, ..., bm, o nelygybių
m
2 <*ijyi>Cj 0'=1> ···> «) dešiniosios pusės yra tiesioginio uždavinio (T)
i=-l
tiesinės funkcijos f(x) koeficientai.
Pavyzdys. Sudaryti dualų tiesinio programavimo uždavinį visai nesunku.
Sakykime, reikia rasti tiesinės funkcijos f=2xx— 3 x 2 - 6 x 3 + 8 x 4 maksimumo tašką ne-
lygybių sistemos
X1- χ , + 3 * 5 - 2 * 4 =S 5,
3*1+ X 2 - X 3 + * 4 < 7 ,
4xi+2xt — 3x»— χ, =S 6,
Xj>0 U= 1. 2, 3, 4)
sprendinių aibėje.
 Sudarykime jam dualų uždavinį.
Kadangi m = 3, bl = 5, b2 = 7, b, = 6, tai dualus uždavinys yra šitoks: reikia rasti tiesi-
nės funkcijos fi = 5y1+7yi+6y3 minimumo tašką tiesinių nelygybių sistemos

yi + 3yt + 4y,^2,
- v i + v 2 + 2>· 3 ;ί - 3 ,

3 . v 1 - y 2 — 3.1'n s - 6 , .

— 2yt+ Уг- Уз**8,

ν,^Ο (/ = 1, 2, 3)
sprendinių aibėje.

Abu tiesinio programavimo uždaviniai, tiesioginis ir jam dualus, glaudžiai

susiję. Jų ryšj nurodo Šitokia teorema (pateikiama be įrodymo).

Dualumo teorema. Jeigu bent vienas iš uždavinių (T) ar (D) turi sprendinį,
tai ir kitas taip pat turi sprendinį. Be to, jeigu X1, ...,Xn yra tiesioginio uždavinio
(T) kuris nors sprendinys, o J 1 , . . . , J m yra jam dualaus uždavinio (D) kuris
nors sprendinys, tai
/(X1, . . x n ) =Aiy1, ..., J m ).

Taigi teorema teigia: arba abu uždaviniai (T) ir (D) turi sprendinius, arba
nė vienas iš jų neturi sprendinio; be to, abiejų funkcijų ekstremumų reikšmės
yra lygios, t. y. funkcijos/(x) maksimumas atitinkamoje srityje lygus funkci-
jos Z1 (v) minimumui.

Uždaviniai

Išspręskite tiesinio programavimo uždavinius simplekso metodu, neįvesdami

papildomų kintamųjų.
12. Raskite f u n k c i j o s / = 4 * , - 5 ^ 2 + 6.4-3-8^4 + 6^5 minimumą ir minimumo tašką si-
stemos

Xi + 3χ» — χ, =4,

— 2x5 —x3 + 5x t =—1,

6л j — 3x4 + x 5 = 3,
X1S=O (/ = 1 , . . . , 5 )
sprendinių aibėje.
13. Raskite funkcijos / = 4 x ! + 6x2 —5x3 —7x4 + 8x5 —2x, minimumą ir minimumo
tašką sistemos
xi-2x 3 + x3 —4x4 + x 5 - χ , = 5,

x 1 - x 2 + x 3 + 3x4— χ 5 + 3χβ = 6,
Ix1-Зх2 + Зх3— x 4 + 2.Y, — 4л„ = 12,
χ, 3*0 (/=1,...,6)
sprendinių aibėje.
14. Raskite funkcijos f=3xL—4xs+20x3—9x4— 10x 5 +4x„ maksimumą ir maksimumo
tašką sistemos
14. 1671 381
 Ix1 + ЗХ2 Хз~~ X4 + 2XIĮ + X$— 2,
=
X1 Х2 + X3+ Xį Х5 ХБ
— X 1 + 4*2+ 3*3+ 2X4— X 5 - X 6 = I O ,
XiSsO (/ = 1, . . . , 6)
sprendinių aibėje.
Išspręskite tiesinio programavimo uždavinius.
15. Raskite funkcijos /=Ax1-6x2 + l l x 3 minimumą ir minimumo tašką nelygybių si-
stemos
X1 + 2X2 + 3x 3 < 23,
2xa— X 2 + X 3 ^ 12,
2x, + ,T2 + Ix3 =¾ 18,
X1S=O, X2S=O, X 3 ^ O
sprendinių aibėje.
16. Raskite funkcijos / = 9 x ! + 2 0 x 2 + 8 x 3 + 1 7 x 4 minimumą ir minimumo tašką nely-
gybių sistemos
x x + 5X2 + 2X 3 + X4SS 55,
X1 + 2X2 + χ 3 + 3χ 4 ΐΞ61,
3x! + 4X 2 + X3 + 2X4=S87,
χ,^Ο ( / = 1 , 2, 3, 4)
sprendinių aibėje.
17. Raskite funkcijos / = x ! + 2x 2 —5x 3 +4x 4 maksimumą ir maksimumo tašką nelygy-
bių sistemos
— 6x x + X2 + 5x 3 + 9xt> — 2,
Зх! + З х 3 - + X į ^ 10,
- Sx 1 + 2x 2 - 6x 3 + I x l S= 100,
x,>0 (/=1,2, 3,4)
sprendinių aibėje.
18. Raskite funkcijos / = 2 3 x a + 1 4 x 2 - 2 7 x 3 + 4 5 x 4 minimumą ir minimumo tašką ne-
lygybių sistemos
3χχ — 2x 2 + X 3 - X4 3= — 16,
X1 + 4x 2 — 2x 3 + 4x 4 < 1 5 ,
4x, + 2x 2 + 2x 3 + 6x 4 =S 25,
Xi^O ( i = 1, 2, 3, 4)
sprendinių aibėje.
 IX s k y r i u s

Grupės

§102. Grupė ir jos pogrupiai

Antrajame skyriuje buvo pateiktas algebrinės struktūros, vadinamos
grupe, apibrėžimas. Buvo išnagrinėtos grupių paprasčiausios savybės, api-
brėžti grupių izomorfizmai. Grupių pavyzdžių buvo pateikta ir kituose sky-
riuose — tai vieneto и-ojo laipsnio šaknų grupė V„, и-ojo laipsnio keitinių
grupė, и-osios eilės reguliariųjų matricų grupė, stačiakampių [m χ и] eilės
matricų adicinė grupė, erdvės tiesinių operatorių, turinčių atvirkštinius,
grupė ir kt.
Priminsime grupės apibrėžimą.
Tarkime, G — netuščia aibė, * — algebrinė vidinė binarė operacija (trumpai
— operacija) aibėje G, t. y.

GxG G.

Algebrinė struktūra (G, *) vadinama grupe, jeigu:

G.l. (ya, b, ceG) (a*b)*c = a*(b*c),
G.2. (SeeG)(VaeG) a*e = e*a = a,
G.3. (VaeG) (Ia'eG) a*a' = a'*a = e.
Jeigu, be to, dar ir
G.4. (Va, beG) a*b = b*a,
tai grupė vadinama komutatyvia.

Vietoje „grupė (G, *)" dažnai sakysime „grupė G". Kai algebrinė opera-
cija * yra daugyba, grupę vadiname multiplikacine, jos neutralųjį elementą
žymime eG ar tiesiog e, elementui a simetrišką žymime α ' = α _ 1 . Kai opera-
cija yra sudėtis, grupė vadinama adicine, jos neutralusis elementas žymimas
Oc arba 0, ir a' = — a. Aibė G vadinama grupės bazine aibe.

P a s t a b a . II skyriuje, norėdami labiau pabrėžti struktūros ir jos bazinės

aibės skirtumą, jas žymėjome skirtingomis raidėmis. Kartais patogiau žymėti
ta pačia, tik skirtingo šrifto raide: pusjuodžiu šriftu — struktūrą, o kursy-
vu — tos struktūros bazinę aibę.
Grupės paprasčiausios savybės išnagrinėtos II skyriaus 27 paragrafe,
todėl čia jų nekartosime.
 Jeigu G1^G ir struktūra ( G 1 , * ) yra grupė, tai ji vadinama grupes
(G, *) pogrupiu.

Kiekviena grupė G turi pogrupius ({e},*) ir G, kurie vadinami trivia-

liaisiais.

Grupė, neturinti netrivialiųjų pogrupių, vadinama pirmine.

136 teorema. Aibės G netuščias poaibis A yra grupės G pogrupis tada ir

lik tada, kai:
1) aibė A uždara grupės G operacijos atžvilgiu,
2) aibėje A yra kiekvienam jos elementui atvirkštinis.

Į r o d y m a s . Akivaizdu, kad tos sąlygos yra būtinos. Įrodysime pakan-

kamumą. Iš abiejų teoremos sąlygų išplaukia, kad aibei A priklauso grupės
operacijos neutralusis elementas. Kartu aibėje A teisingos ir sąlygos G.2
G.3. Pirmoji sąlyga negali būti neteisinga poaibyje vi, jei ji teisinga aibėje G.

Pavyzdžiai. 1. Lyginių sveikųjų skaičių aibė Z 2 = {2k | k e Z } yra sveikųjų skaičių uili-
cinės grupės pogrupis (nulis taip pat yra lyginis skaičius).
2. Aibė (2)= {2m | τηεΖ} yra teigiamų realiųjų skaičių aibės R + multiplikacinės gnipi-ч
pogrupis, nes
2*·2 1 = 2* + 1 , o (2*)~ 1 = 2~*.

Taigi aibė turi savybes, kurios nurodytos 136 teoremoje.

Grupė (G,*), kurios bazinė aibė G yra baigtinė, vadinama baigtine grupe,
o jos elementų skaičius žymimas E(G) ir vadinamas grupės eile. PrieSinr.u
atveju grupė vadinama begaline, jos eilė yra oo.
Kiekvienas baigtinės grupės pogrupis yra baigtinis, o begalinė grupė g.ili
turėti ir baigtinių, ir begalinių pogrupių. Štai aibės Z poaibis Z 2 yra begali-
nis. Tuo tarpu {—1, 1} yra baigtinis 2-osios eilės grupės (R + , •) pogrupis.
Uždaviniai
Išsiaiškinkite, ar sudaro grupes.
1. Teigiamų racionaliųjų skaičių aibė su daugyba.
2. Racionaliųjų skaičių aibė su sudėtimi.
3. Kvadratinių л-osios eilės matricų aibė su daugyba.
4. Kvadratinių n-osios eilės matricų, kurių determinantai lygūs 1, aibė su daužyki.
5. Kompleksinių skaičių, turinčių modulį 1, aibė su daugyba.
6. Aibė {am I те Z}, a e R, o > O, su daugyba.
7. |strižaininių л-osios eilės matricų su nelygiais nuliui įstrižainės elementais aibe su
daugyba.
8. Įstrižainimų л-osios eilės matricų aibė su sudėtimi.
9. Lyginių н-ojo laipsnio keitinių aibė su daugyba.
10. Primityviųjų n-ojo laipsnio vieneto šaknų aibė su daugyba.
 §103. Ciklinės grupės. Elemento eilė,
jos savybės
27 paragrafe apibrėžėme grupės elemento sveikuosius „laipsnius" („kar-
totinius")· Veiksmai su tokiais laipsniais sutampa su skaičių laipsnių veiks-
mais.
Tarkime, kad aeG. Iš veiksmų taisyklių išplaukia, kad aibė
{ am ! m e Z }
tenkina 136 teoremos sąlygas. Todėl struktūra

(a) = ({ am\meZ},*)
yra grupės (G. *) pogrupis.
(VaeG) aibė (a) yra grupės G pogrupis.

Grupę (a) vadiname cikline grupe, generuota elemento a.

Jeigu grupėje G yra elementas a, su kuriuo

(G, *) = («).
tai grupė G yra ciklinė, o jos elementas a vadinamas ją generuojančiu elementu.
Pakartotinai pažymėsime, kad, kai grupė adicinė, visus su cikline grupe
susijusius faktus gausime paėmę am = m-a.
Ciklinės grupės gali būti baigtinės ir begalinės. Jeigu grupė yra baigtinė,
tai bet kurio jos elemento visi laipsniai negali būti skirtingi — priešingu at-
veju grupėje būtų be galo daug elementų.

Mažiausias natūrinis skaičius d, kurį imant

ad = e (9.1)
(raide e žymime grupės neutralųjį elementą), vadinamas elemento a
eile, žymimas E(a).

Aišku, kad E(e) = \. Aptarsime elemento eilės savybes.

1. Baigtinės ciklinės grupės generuojančio elemento eilė sutampa su grupės
eile, t. y.
jeigu G = (a), tai E (a) = £ (G).

Į r o d y m a s . Iš tikrųjų elemento eilė negali būti didesnė už grupės eilę —

priešingu atveju grupėje būtų daugiau skirtingų elemento laipsnių negu
grupėje yra elementų. Generuojančio elemento eilė negali būti ir mažesnė už
grupės eilę, nes ciklinę grupę sudaro tik to elemento laipsniai. Pakanka skai-
čiuoti tik neneigiamus elemento laipsnius, nes bet kuris neigiamas laipsnis
lygus kuriam nors teigiamam laipsniui. Iš tikrųjų iš (9.1) išplaukia
a~d = e~1 = e.
Pažymėję r mažiausią neneigiamą liekaną, gautą s padalijus iš d (s = dt + r),
turime:
a~s = a~d,-r = (a~d)1 a~T = еха~г = a~T
ir
a~r = ea~r = a" a~r = ad~r.
Jeigu elemento eilė yra n, tai jo generuotą ciklinę grupę (a) galime taip
užrašyti:
(d) = {a° = e, a, a2, . . . , a""1}.
2. Baigtinėje ciklinėje grupėje (a) Um = e tada ir tik tada, kai m dalijasi iš
E (a).
Sąlygos pakankamumas (kad ad' = e) akivaizdus. Įrodydami butinumą,
tarkime priešingai: m = dt + r, 0<r<m. Tuomet
e = am = ad,+r = (a")' ar = e'ar = ear = ar,
bet tai prieštarauja elemento a eilės d apibrėžimui. Taigi /- = 0.|
3. Baigtinėje ciklinėje grupėje (a) Ctm=ak tada ir tik tada, kai m —k dalijasi
iš E(a).
Lygybę am = ak „dauginame" iš dešinės iš a~k ir gauname am~k = e. Lieka
remtis antrąja savybe.
Įrodysime keletą ciklinių grupių savybių.
1. Bet kuri ciklinė grupė yra komutatyvi.
Jeigu grupės generuojantis elementas yra a, tai
am*a" = am+n = an* am.
2. Visos tos pačios eilės baigtinės ciklinės grupės yra izomorfiškos.

Į r o d y m a s . Imkime dvi ciklines grupes (a) ir (b). Funkcija f : (a)<->(b),

apibrėžta taisykle f(am) = bm, yra izomorfizmas, nes
f(ak * a0 =f(ak+s) = bk+s = bk* bs =f(ak) *f(as).
3. Visos begalinės ciklinės grupės yra izomorfiškos.
Bijekciją galima nustatyti ta pačia taisykle kaip ir 2 savybės įrodyme.
4. Ciklinės grupės kiekvienas pogrupis yra ciklinis.
Tarkime, kad ciklinės grupės (a) pogrupyje A mažiausias teigiamas a lai-
psnis yra b = ak. Toks laipsnis visuomet bus pogrupyje A, nes
a~n e A => (a-")-1 eA =>a"eA.

Jeigu kurio nors pogrupio A elemento a laipsnio rodiklis s nesidalytų

iš k, t. y. būtų
s = kt + r, O <r<k,
tai turėtume
((cf e А) л (ak e A)) => ((as e А) Л (akt e A)) =>
=> ((as e А) л (a~kt e A)) => as~kt = ar e A,
bet tai prieštarauja skaičiaus k apibrėžimui, nes r<k.
Adicinės ciklinės grupės — tai tokios grupės, kurių visi elementai yra vie-
no elemento a kartotiniai т а . Elemento eilė lygi tokiam mažiausiam teigia-
mam sveikajam skaičiui d, su kuriuo sandauga da lygi grupės nuliniam ele-
mentui. Adicinės ciklinės grupės taip pat turi išvardytas savybes.
Pavyzdys, n-ojo laipsnio vieneto šaknų grupė Vn yra ciklinė, ją generuoja bet kuri primity-
vioji to laipsnio vieneto šaknis.
Sudarysime visus galimus 12-ojo laipsnio vieneto šaknų grupės V12 pogrupius.
Pažymėkime, kaip paprastai, V 12 elementus zk (k = O, 1, 2, ..., 11). KadangiV 1 2 yra cik-
linė grupė, tai ir visi jos pogrupiai taip pat cikliniai. Apskaičiuosime V12 elementų eiles.
Randame:
£4ε 0 )=1,
£ ( ε 6 ) = 2,
£·(ε 4 ) = Ε(ε 8 ) = 3,

£ ( ε 3 ) = £ ( ε , ) = 4,

£·(ε 2 ) = £(ε 1 0 ) = 6,

E(Zi) = E (ε 5 ) = E (ε : ) = E ( ε „ ) = 12.

Elementas ε 0 = 1 , kurio eilė 1, sudaro vienetinį vieno elemento pogrupį, kuris yra ne kas
kita, kaip V 1 = ({1}, -)·
Elementas ε 6 generuoja 2 elementų pogrupį ε 6 = ε 6 , ε , = ε 0 = 1 . Kadangi ε6 = —1, tai tas
pogrupis sutampa su antrojo laipsnio vieneto šaknų grupe V2 = ({—1, 1}, ·)·
Elementai ε 4 ir ε 8 generuoja vieną ir tą patį pogrupį {ε„, ε 4 , ε,}, kuris sutampa su tre-

čiojo laipsnio vieneto šaknų grupe V .3 . ( { , . - ' - , J ^ . 4 + , J £ } . . ) .

Elementas ε 3 generuoja pogrupį iš 4 elementų: ε 3 , ε | = ε , , ε^ = ε 9 , ε 3 = ε 0 = 1. Tą patį
pogrupį generuoja ir ε 9 . Tas pogrupis sutampa su V 4 = ({ — 1, 1, i, —i], ·).
Toliau nesunku patikrinti, kad ε 3 ir ε10 generuoja V6, o visi kiti elementai — primityvio-
sios šaknys ε χ , ε 5 , ε 7 , ε 1χ — visą grupę V 12 . Todėl V 12 turi šiuos pogrupius: V1, V2, V3, V 4 ,
V6, V 12 . Pažymėję rodykle vieno pogrupio priklausomumą kitam (jo viršaibiui), gausime
šitokią schemą:
v v
V 1 C- S^T ' ; v 1 2
1
. V 3 -* V l
Visi pogrupiai yra cikliniai.
Uždaviniai
11. Raskite vieneto šaknų grupės V lu visus pogrupius.
12. Raskite vieneto šaknų grupės V 24 pogrupius:
1) (ε,), 2) (ε,), 3) (ε 4 ), 4) (ε,), 5) (ε 7 ).
13. Raskite trečiojo laipsnio keitinių grupės visus ciklinius pogrupius.
14. Raskite nelygių nuliui kompleksinių skaičių multiplikacinės grupės ciklinius pogru-
pius:
1 1 , · VT \ „ / VT
 15. Raskite antrosios eilės kvadratinių reguliariųjų matricų grupės ciklinius pogrupius,
kuriuos generuoja matricos:

2) 3)
•>(-ϊ-3· (-i o)- ("i-i)·
16. Raskite sveikųjų skaičių adicinės grupės ciklinius pogrupius:
1) (3), 2) ( - 2 ) , 3) (7), 4) ( - 4 ) ,
5) (4), 6) (m), 7) ( - m ) , įrodykite, kad ( m ) = ( - n i ) .

§104. Lagranžo ir Kelio teoremos

Tarkime, kad (G, * ) y r a baigtinė grupė, E(G)=n, o (H, *) — jos pogru-
pis, kurio eilė E(H) = k. Trumpumo dėlei rašysime
a* b = ab.
Sakykime, H=Ui1, A2, ..., hk). Sudarykime aibę
Hg = {hlg, h, g, ..., Iik g} = {hg}he H}; (9.2)

čia geG. Pavadinkime ją pogrupiui (H, *) gretima klase, generuota elemento g.

Gretimos klasės turi šitokias savybes.
1. Kiekvienoje gretimoje klasėje Hg yra tiek pat elementų, kiek jų yra pog-
rupio H bazinėje aibėje H.
Tarę, kad kurie nors du elementai sutampa: Iiig = Iijg, gautume (daugin-
dami iš g') h i = h j . Tai prieštarauja, aibės apibrėžimui.
2. Jeigu geH, tai Hg = H.
Ši savybė išplaukia iš pogrupio uždarumo operacijos atžvilgiu.
3. Dvi gretimos klasės Hg1 ir Hg2 arba sutampa, arba neturi bendrų ele-
mentų.
Tarkime, kad šios dvi gretimos klasės turi bendrą elementą c. Kadangi
ceHg2, tai 3 I u e H , su kuriuo C = Iug2. Lygybę

g\ = h2g2
„padauginę" iš kairės iš elementui Yi1 „atvirkštinio" Aj, gauname

gi = (^h2)g2.

Iš čia jau išplaukia, kad kiekvienas klasės Hg1 elementas priklauso ir klasei
Hg2, taigi Hg1^Hg2. Kadangi visai taip pat galima gauti, kad Hg2^Hg1,
tai Hg1 = Hg2.
Kiekvienas G elementas g priklauso kuriai nors gretimai klasei, būtent geHg.
Tuo galime Šitaip įsitikinti:

g = eg ir e e H, todėl geHg.
Iš pastarojo fakto ir gretimų klasių savybių išplaukia, jog grupės bazinė-
je aibėje G yra tokie elementai gu g2, ..., gm, kad teisinga lygybė

G = Hg1MHg2 U . . . U Hgm,
ir kiekvienos dvi gretimos klasės šioje sumoje neturi bendrų elementų. Pagai
kombinatorinę sudėties taisyklę {nesusikertančių aibių sumos elementų skai
čius lygus dėmenų elementų skaičių sumai) turime:

n = k + k+...+k = km.
m

Įrodėme šitokį teiginį: baigtinės grupės eilė dalijasi iš jos kiekvieno pogru-
pio eilės.
Šis teiginys vadinamas Lagranžo teorema žymaus prancūzų matematiko
Ž. L. Lagranžo (J.-L. Lagrange, 1736—1813) garbei. Tai viena svarbiausių
baigtinių grupių teorijos teoremų, ja remiantis įrodomi ir kai kurie skaičių
teorijos faktai.
Iš Lagranžo teoremos išplaukia, kad grupė, kurios eilė yra pirminis skai-
čius, neturi tiesioginių pogrupių. Vadinasi, jeigu grupės eilė pirminis skaičius,
tai ir grupė — pirminė.
Kadangi elemento a eilė lygi ciklinės grupės (a) eilei, tai iš Lagranžo
teoremos išplaukia šitokia išvada: baigtinės grupės eilė dalijasi iš jos kiekvieno
elemento eilės.

Santykis E(G)IE(H) vadinamas grupės G pogrupio H indeksu.

Kaip žinome, н-ojo laipsnio keitinių grupės yra baigtinės n\ eilės grupės.
Jų reikšmė baigtinių grupių teorijoje išryškėja iš anglų matematiko A. Kelio
(A. Cayley, 1821 —1895) vardu pavadintos teoremos.

Kelio teorema. Kiekviena baigtinė n-osios eilės grupė yra izomorfiška n-ojo
laipsnio keitinių grupės pogrupiui.

Į r o d y m a s . Tarkime, kad G={gx = e, g2, ..., g„}, a yra koks nors aibės
G elementas. Apibrėžkime funkciją

L- fa(gi) = agi (i= 1, 2, . . . , n).

Kadangi iš lygybės Ogi = Ugj išplauktų gt=gj, tai funkcija fa yra bijekcija
G<->G su kiekvienu aeG - и-ojo laipsnio keitinys. Todėl

H={fa \ a EG }CP„.
Lieka patikrinti, ar aibė H tenkina 136 teoremos sąlygas.
Pažymėkime fa°fb—fab keitinių f„ ir fa sandaugą. Tada (WgeG) Jab (g) =
=L (bg) = fa {fb (#)} '"Lb =LL =L °fb- Todėl aibė H uždara kompozicijos o
atžvilgiu. Kadangi

(Vg e G) faofa. (g) =faa. (g) =ft (g) = eg=g,

( V / . е Я ) (/„)' —fa· e H.
Pagal 136 teoremą (H, o) yra keitinių grupės (P„, o) pogrupis.
Funkcija F: (WaeG) F(a)=fa yra bijekcija G<->H.
(Wa, beG) F(ab) =fab =fao fb = F(a)°F(b).
Pastarasis teiginys reiškia, kad bijekcija F: G<-># yra grupės G izomor-
fizmas į «-ojo laipsnio keitinių grupės pogrupį.
Uždaviniai
17. Išreikškite gretimų klasių suma vieneto šaknų grupę V10, paėmę H = (ε5).
18. Nustatykite, kurios iš vieneto šaknų grupių yra pirminės:
l
a) V 4 , b) V 5 , c) V6, d) V7, e) »13» > »15» b) V14.
19. Raskite grupei V 3 izomorfišką pogrupį 3-ojo laipsnio keitinių grupėje.
20. Raskite grupės V 4 izomorfišką pogrupį 4-ojo laipsnio keitinių grupėje.

105. Normalieji dalikliai. Faktorgrupės

Tarkime, kad G — bet kokia grupė, H — jos pogrupis. Vartosime praei-
to paragrafo žymėjimus. Aibė Hg, apibrėžta (9.2) lygybe, vadinama dešiniąja
pogrupiui H gretima klase, generuota elemento g. Panašiai apibrėšime kairiąją
gretimą klasę
gH={gh\heH} (geG).
Abi Šios klasės sutampa, kai grupė G komutatyvi. Bendruoju atveju įve-
dama šitokia sąvoka.

Grupės G pogrupis H vadinamas tos grupės normaliuoju dalikliu,

jei bet kurio grupės G elemento generuotos dešiniosios ir kairiosios po- į
grupini H gretimos klasės sutampa:
gH = Hg.

137 teorema. Grupės G pogrupis H yra jos normalusis daliklis tada ir tik
tada, kai su visais heH ir geG
ghg~1eH.

Į r o d y m a s . B ū t i n u m a s . Iš lygybės gH=Hg, teisingos su visais geG,

išplaukia, kad kiekvienam pogrupio elementui h galima rasti tame pogrupy-
je tokį elementą h', su kuriuo gh = li'g. Taigi
h'=ghg-ieH

su visais geG, heH. Sąlygos būtinumas įrodytas.

P a k a n k a m u m a s . Iš priklausomybės ghg~~1eH, teisingos su visais geG,
heH, išplaukia, kad ghg~x = h! \ čia h' - tam tikras H elementas, t. y. gh =
*=h'g ir gHcHg. Analogiškai galima įrodyti, kad Hg^gH. Įrodėme ir sąly-
gos pakankamumą. Teorema įrodyta.
 Toliau laikysime, kad H yra grupės G normalusis daliklis. Kadangi gH=
= Hg, tai kairiąsias ir dešiniąsias klases vadinsime tiesiog gretimomis klasėmis
ir žymėsime vienodai: Hg. Įrodysime normaliajam dalikliui gretimų klasių
keletą savybių.

138 teorema. Dvi gretimos klasės arba sutampa, arba neturi bendrų elemen-
tų.

Ši teorema įrodoma visiškai taip pat kaip ir praeitame paragrafe pateikta

gretimų klasių 3 savybė.
Iš teoremos išplaukia šitokia išvada.
Ha = Hb tada ir tik tada, kai beHa (arba aeHb).
Kadangi aeHa ir Ha = Hb, tai iš čia išplaukia aeHb — sąlygos būtinumas.
Jeigu aeHb, tai pagal 138 teoremą Ha = Hb, nes asHa. Taigi sąlyga pakan-
kama.
Atskiras tos išvados atvejis yra šitoks: tada ir tik tada Ha=H, kai aeH.
Pagal 138 teoremą sumoje

G= ( J Hg
geG

sugrupavę vienodus dėmenis, gausime išraišką

G=Utf*,
kurioje jau nebus vienodų dėmenų.
Aibę
G/H = { t f g j g e G }

vadiname aibės G faktoraibe pagal normalųjį daliklį H.

Apibrėžkime faktoraibėje algebrinę operaciją ® šitaip:
Ha ® Hb-Haifb.
Sutrumpintai rašysime:
Ha Hb = Hab.

139 teorema. Algebrinė struktūra (G/H, ® ) yra grupė. Jeigu G yra komu-
tatyvi, tai ir (G/H, ® ) komutatyvi.

Į r o d y m a s . Patikrinsime, ar ši struktūra turi grupės apibrėžime nurody-

tas savybes G.l— G.3.
G.l. Asociatyvumas išplaukia iš grupės G operacijos asociatyvumo:
(Wa, b, ceG) (HaHb)Hc=Ha(HbHc), nes (ab)c=a(bc).
G.2. Neutralusis elementas yra gretima klasė He = H.
G.3. Nesunku patikrinti, kad klasei Ha simetriškas elementas operacijos
atžvilgiu yra klasė Ha-i (аа~г = е).
G.4. Operacijos ® komutatyvumas trivialiai išplaukia iš grupės G komu-
tatyvumo.
 Grupė (G/H, ® ) vadinama grupės G faktorgrupe pagal pogrupi
H ; žymima G/H.

140 teorema. Ciklinių grupių faktorgrupės yra ciklinės.

Į r o d y m a s . Sakykime, G = (g), jos pogrupis H = (g'1). Grupės G elemento

r
g gretima klasė H atžvilgiu yra
Щг=(Hgy,
t. y. faktorgrupe G / H sudaryta iš klasės Hg laipsnių, taigi ji yra ciklinė. Teo-
rema įrodyta.
Pavyzdžiai. 1. Patikrinsime, ar trečiojo laipsnio keitinių grupėje τ:1 pogrupis H =
= ({/. (1, 2, 3), (1, 3, 2)}, ·) yra normalusis daliklis ( / = ( 1 ) = (1)(2)(3)).
Grupė σ 3 turi 6 elementus — be išvardytųjų, dar keltinius (1, 2), (1, 3), (2, J). Kadangi
iš geH visada išplaukia gH=H, tai, norint patikrinti sąlygą Hg=gH, užtenka apskaičiuoti
gretimas klases tų elementų, kurie nepriklauso pogrupiui H :
(1, 2 ) / / = ( 1 , 2){(1), (1, 2, 3), ( I , 3, 2)} =
= {(1, 2)(1), (1, 2)(1, 2, 3), (1, 2)(1, 3, 2 ) } = { ( 1 , 2), (1, 3), (2, 3)}.
H 2 ) = ( ( 1 ) , (1, 2, 3), (1, 3, 2)}(1, 2) =
= ( ( 1 ) ( 1 , 2), (1, 2, 3)(1, 2), (1, 3, 2)(1, 2 ) } = {(1, 2), (2, 3), (1, 3)}.
Taigi
(1, 2 ) t f = t f ( l , 2).
Panašiai galima įsitikinti, kad sutampa ir kitos gretimos klasės:
(1, 3) H = H ( l , 3) ir (2, 3 ) / / = / / ( 2 , 3).
Matome, kad H yra normalusis daliklis.
Faktorgrupe σ 3 /Η turi 2 klases A1 ir Ar3, nes H indeksas grupėje σ 3 lygus 2. Klasė A1 =
= {(1), (1, 2, 3), (1. 3, 2)}, A 2 = ((1, 2), (1, 3), (2, 3)}. Šioje 2 elementų faktorgrupėje teisingi
šitokie sąryšiai:
kj — — k\ — k g — k Ar1 кг — кг.
2. Patikrinsime, ar toje pačioje grupėje σ 3 pogrupis <τ 2 =((1), (1, 2)} yra normalusis
daliklis. Turime:
(1, 3) σ2 = (1, 3 ) ( ( 1 ) , (1, 2 ) ) = ( ( 1 , 3)(1), (1, 3)(1, 2 ) ) = ( ( 1 , 3)(1, 3, 2)}.
o . ( l , 3) = ((1), (1, 2 ) ) ( 1 , 3) = ( ( 1 ) ( 1 , 3), (1, 2)(1, 3 ) ) = ( ( 1 , 3)(1, 2, 3)).
Matome, kad (1, 3)σ 2 #σ 2 (1, 3). Vadinasi, σ 3 nėra normalusis daliklis.

Uždaviniai
21. Sudarykite nurodytų grupių faktorgrupės pagal nurodytą pogrupį H (raskite visus
faktorgrupės elementus, sudarykite daugybos lentelę):
1) V u , Η = ( ε 3 ) ,
2) V 10 , Η = ( ε 2 ) ,
3) V l s , Η = (ε 5 ),
4) V15, Η = ( ε 3 ) ,
5) V 19 , Η = (εβ).
 §106. Grupių homomorfizmai
Su grupių izomorfizmais ir kai kuriomis jų savybėmis susipažinome II
skyriuje. Čia nagrinėsime grupių homomorfizmus.

Tarkime, kad G = (G, *) ir G1 = (G1, *j) yra grupės. Funkcija f :

G—>Gį, turinti savybę
(Va. b e G) f(a*b)=f(a)*1f(b), (9.3)
vadinama grupės G:
1) homomorfizmu grupėje G 1 , jei j'(G)φ Gi,
2) homomorfizmu į grupę G 1 , jei /(G) = G1.
Abipus vienareikšmis homomorfizmas vadinamas izomorfizmu (ati-
I tinkamai grupėje arba į grupę).

Pavyzdžiai. 1. Apibrėžkime / : V„->V3 taisykle

m=a\
Akivaizdu, kad bet kurios 6-ojo laipsnio vieneto šaknies kvadratas yra kubinė šaknis.
Lengva patikrinti, kad šaknys atvaizduojamos šitaip:
.(β).
ε
,.UK ,<«κ
" -is) -> X < 3 ) V »
1 ° '
,(«)/" -(«)/ 71 ' , rf 2 "
rU>"
^3 4 -b
Nesunkiai patikriname ir (S.3) sąlygą:

/(аЬ)=(аЬ)г = аг b1= f (a) f (b).

Todėl funkcija — homomorfizmas grupės K6 j grupę Vi.
2. Apibrėšime multiplikacinės nelygių nuliui kompleksinių skaičių grupės K* ir multi-
plikacinės realiųjų teigiamų skaičių grupės R + surjekciją taisykle

/ < « ) = i «i.
Kadangi | αβ | = 1 α | | β tai / ( α β ) = / ( α ) / ( β ) . Apibrėžtoji funkcija yra grupės K* homomor-
fizmas į grupę R +.
3. Funkcija / : Z->{0}, apibrėžta taisykle

(V A: e Z ) Rk)= O,

yra grupės (Z, + ) homomorfizmas į grupę ({0}, + ) .

141 teorema. Grupės G homomorfinis vaizdas / ( G ) yra grupė — grupės
Gi pogrupis.

Į r o d y m a s . Tarkime, k a d / : G->G 3 yra homomorfizmas,/(G) yra grupės

G vaizdas. Įrodysime, kad aibė/(G) yra G, pogrupis. Kadangi (Va,, Ъл e/(G))
(3a, beG)f(a)=au f(b)=bx ir f(ab)=f(a)f(b)=a1b1, tai ar^ef(G). Ma-
tome, kad /(G) uždara operacijos (kurią taip pat vadiname daugyba ir ati-
tinkamai žymime) atžvilgiu. Taip pat paprasta patikrinti, kad et=f(e) yra
operacijos neutralusis elementas aibėje /(G).
 Patikrinsime, ar kiekvienas aibės f(G) elementas turi aibėje f(G) jam si-
metrišką elementą. Iš tikrųjų, kadangi aeG=>a'eG (su kuriuo aa' = a' = e), tai
e1=f(e)=f(aa')=f(a)f(a') = a1f(a').
Analogiškai įrodoma, kad e1=f(a')a1. Taigi a\=f(a')ef(G).
Teorema įrodyta. Kartu įsitikinome, kad neutraliojo elemento vaizdas
yra neutralusis elementas ir elementui simetriško elemento vaizdas yra ele-
mento vaizdui simetriškas elementas.
Jeigu homomorfizmas nėra abipus vienareikšmis, tai grupės vaizdo / ( G )
elementas turės ne vieną, o daugiau pirmvaizdžių (originalų). Kad galėtume
išsiaiškinti pirmvaizdžių struktūrą, įvesime branduolio sąvoką.

Homomorfizmo f : G-^G1 branduoliu Ker / vadiname aibę tų G

elementų, kurių vaizdas yra grupės G 1 neutralusis elementas e,:
Kerf= {a\aeG, f (a) = e,}.

142 teorema. Homomorfizmo f : G-^G 1 branduolys yra grupės G normalusis

daliklis.

Į r o d y m a s . Reikia patikrinti, ar aibė K e r / t e n k i n a 136 ir 137 teoremų

sąlygas. Pažymėkime M = K e r / .
1. Kai a, bsM, tai f(a)=f(b) = e1. Todėl ir
f(ab)=f(a)f(b) = e1e1 = e1.
Tai reiškia, kad abeM.
2. Jeigu aeM, tai f (a) = e Bet
f(aa')=f(e) = e1 ir f(aa')=f(a)f(a'),

todėl ir f (a') = ex. Taigi a'eM.

Matome, kad branduolys M yra grupės G pogrupis.
3. Turime: (VgeG, aeM)

f (.gag') =№№№) —f (s) ej(g·) =f(gg') =f(e) = e,.

Todėl gag'eM. Teorema įrodyta.
Adicinės grupės homomorfizmo branduolys — aibė tų G elementų, kurių
vaizdai — grupės G 1 nulinis elementas.
Nagrinėtuose pavyzdžiuose homomorfizmo branduoliai atitinkamai bu-
vo { ε},6', ε^ 6) } = ν 2 , skaičius O ir paskutiniame pavyzdyje — visa grupė Z.

143 teorema. Jeigu / : G-^G 1 yra homomorfizmas, tai grupės G elementai

turi tą pati vaizdą tada ir tik tada, kai jie priklauso tai pačiai pogrupiui M=
= Ker f gretimai klasei.

Į r o d y m a s . J e i g u f ( a ) = f ( b ) , t a i f ( a b ~ 1 ) = e1, t. y. ab~xeM. Iš čia išplaukia,

kad a = a(b~1b) = (ab~1)beMb. Tačiau ir beMb. Sąlygos būtinumas įrodytas.
Jeigu а, ЬёМЬ, tai aibėje Afegzistuoja tokie elementai Tn1Afmt, su kuriais
m1a = m2b. Iš čia
« = mf1 m2b=> f (a) =f(mr')f(m2)f(b) = eJ (b) =f(b).
Įrodėme ir sąlygos pakankamumą.
Dabar jau galime įrodyti pagrindinę Šio paragrafo teoremą, kartais vadi-
namą grupių homomorfizmo teorema.

144 teorema. Jeigu f : G->G, yra homomorfizmas, tai grupės G faktorgrupė

pagal homomorfizmo branduolį Ker f yra izomorfiška grupės G homomorfiš-
kam vaizdui f (G):
G/Ker/S/(G).

Į r o d y m a s . Tarkime, kad O1Gf(G) ir ^eZ(G). Pažymėkime Nai = {aeG|

Да) =H1), Nbl^{beG\f(b) = b,}. Apibrėžkime funkciją F: / ( G ) - > G / K e r /
šitaip: F(O1)=Nlll.
Iš 143 teoremos išplaukia, kad Ši funkcija yra bijekcija. Patikrinsime, ar
ji turi izomorfizmo savybę.
Aišku, kad
Nai = Ma ir Nbl = Mb;
čia a ir b — tokie elementai, su kuriais f (a) = O1 ir f(b) = b1. Todėl
F (a, b J = Nai bl = Mab = Ma-Mb = Nai Nhl = F (a,) F (b,).
Teorema įrodyta.
Remiantis 143 ir 144 teoremomis, galima apibrėžti konkretų homomor-
fizmą. Randame kokį nors grupės G· normalųjį daliklį H (aibę tų G elementų,
kurių vaizdas yra grupės G 1 neutralusis elementas). Gretimos klasės Hg
kiekvieno elemento b funkcijos reikšmę apibrėžiame f(b)=f(g). Lieka tik
taip parinkti reikšmes f(g), kad funkcija turėtų apibrėžime nurodytas savybes.
Tuo atveju, kai G ir G 1 baigtinės, grupės G homomorfizmą grupėje G 1
galimą apibrėžti palyginti nesunkiai (ypač kai grupės ciklinės). Jeigu gru-
pės G normalusis daliklis H, kurį norima laikyti homomorfizmo branduoliu,
parinktas, tai tada grupėje G 1 reikia parinkti tokį pogrupį G', kad būtų
E
^ - = E(G'),
E(H)
o grupės G/H elementų (gretimų klasių) skaičius lygus pogrupio G' eilei.
Jeigu tokio pogrupio nėra, tai H negali būti jokio homomorfizmo branduo-
lys. Jeigu toks pogrupis G-' yra, tai tereikia apibrėžti izomorfizmą
G/H<-> G',
kuris ir indukuos homomorfizmą.
Pavyzdys. Apibrėšime grupės V24 homomorfizmą grupėje V18. Kad atskirtume, 24-ojo
laipsnio vieneto šaknis žymėsime raidėmis ε, o 18-ojo laipsnio — η.
Jei imtume homomorfizmo branduoliu 8-ojo laipsnio vieneto šaknų grupę
H = ({ ε„, ε 3 , ε 6 , ε 9 , ε12, ε15, ε 18 , ε 21 }, · ),
tai G' reikėtų imti grupės Vi8 3-osios eilės pogrupį, nes E (V l i ): E ( H ) = Z. Toks yra

V3 = C { /Jo, η„ r m } , -).

Todėl grupės V34 homomorfizmas grupėje V13 yra grupės V34 homomorfizmas į grupę V3,
apibrėžtas formule
/(ean-r ) = *]«,·
Ot = O, 1, ..., 8, r =O, 1, 2).
Kad ši funkcija yra homomorfizmas, lengva patikrinti:

f (sIkljTTx · e3fc, + r , ) = / ( e 3 <*! + <[,>+l-, + r,) =

= r
Ie (r, +r,) = Onr1 • ^61-,=/(^34, + η ) / ( ε 3 ί , + Γ,),

K e r / = { č s j / ( ε , ) ==η0} = { ε0, e 3 , ε 3 , . . . , ε 31 }.

Nėra tokio homomorfizmo / , kad b ū t ų / ( K 3 1 ) = K18. Galima apibrėžti tik grupės V 34

homomorfizmus į grupės V18 pogrupius V1, V3, V3, V,.

Uždaviniai
22. Patikrinkite, ar funkcija/: K 15 ^-Kj 0 , apibrėžta f o r m u l e / ( ε Μ + , ) = η1Γ (k=O, 1, ...,
4, r = 0 , 1,2), yra 15-ojo laipsnio vieneto šaknų ε, grupės homomorfizmas 10-ojo laipsnio
vieneto šaknų i)j grupėje. Raskite homomorfizmo branduolį, gretimas klases pagal jį, taip
pat kiekvieno ebmento iš / ( K 1 5 ) visą pirmvaizdį.
23. Apibrėžkite grupės V20 homomorfizmą grupėje V12 taip, kad jo branduolys būtų
lygus V,. Raskite grupės V30 vaizdą, vaizdo elementų pilnus pirmvaizdžius.
24. Išsiaiškinkite, ar galima apibrėžti grupės V18 homomorfizmus į grupes:
1) V2, 2) V3, 3) V„ 4) V5, 5) V,.
Apibrėžkite juos, raskite jų branduolius.

Uždavinių atsakymai ir nurodymai

I skyrius
1. 1, 2, 6, 7. 2. Teiginių 2, 3, 4, 5 teisingumo reikšmė 1, kitų — 0. 3. 1) teisingi teigi-
niai P (I)1P (5), P ( - 3 ) ; 2) visi neteisingi, 3) teisingi teiginiai P (2), P (5). 4. 1) ( - 2 - V 19,
- 2 + 1 / 19), 2) (π/6, 5π/6), 3) (О, 10). 5. 1) neiginys „lygtis 3 x 2 - 4 x - 5 = 0 neturi sprendi-
nių", jo teisingumo reikšmė yra 0; 2) neiginys „Į kiekvieną trikampį galima įbrėžti apskri-
timą", jo teisingumo reikšmė yra 1; 3) neiginys „nėra tokios α reikšmės, kad būtų cos l'j-φ
φ cos2 α — sin2 α", jo teisingumo reikšmė y ra 1; 4) 42 > 24, jo teisingumo reikšmė yra O; 5) nei-
ginys „yra tokia kvadratinė lygtis, kurios šaknų suma lygi jos laisvajam nariui", jo teisingu-
mo reikšmė yra 1. 6. 1) pM q = „32 — 4 · 5 > 0 arba lygtis x 2 - 3 x + 5 = 0 turi sprendinį",
τ(ρΜ q)=\,p Aq = „ 3 2 - 4 · 5 > 0 ir lygtis x 2 - 3 x + 5 = 0 turi sprendinį", τ(ρ Aq)=0, p=> q =
„jei 3 2 - 4 · 5 > 0 , tai lygtis x 2 - Z x + 5 = 0 turi sprendinį", τ(ρ=> q)=\, q => p = . Jei lygtis
Xi — Zx + 5 = 0 turi sprendinį, tai 32 — 4 · 5 > 0 " , x(q=>p) =O, poq^ „tada ir tiktai tada
3' — 4 • 5 > O, kai lygtis x 2 —3x + 5 = 0 turi sprendinį", τ (p q)=0; 2) pV g = „Į kiekvieną
trikampį galima įbrėžti apskritimą arba ne apie kiekvieną trikampį galima apibrėžti apskri-
timą", r(pV q) = 1, p Aq= „į kiekvieną trikampį galima įbrėžti apskritimą ir ne apie kiek-
vieną trikampį galima apibrėžti apskritimą", τ (p Aq) =O, p=>q = „}ei į kiekvieną trikampį
galima įbrėžti apskritimą, tai ne apie kiekvieną trikampį galima apibrėžti apskritimą",
τ (p => ¢) = 0, q=>p= „jei ne apie kiekvieną trikampį galima apibrėžti apskritimą, tai į kiek-
vieną trikampį galima įbrėžti apskritimą", τ (q => p)=l, poq= „tada ir tik tada į kiek-
vieną trikampį galima įbrėžti apskritimą, kai ne apie kiekvieną trikampį galima apibrėžti
apskritimą", τ ( p o q ) = 0 .
 P 4 p\q PV<?

1 ] 1 0
1 0 1 0
0 1 1 0
0 0 0 1

P я r />V<? pVr pvr (ρν</)Λ(ρν)

1 I 1 1 1 0 0
1 1 0 1 1 0 0
1 0 t 1 I 0 0
1 0 0 1 1 0 0
0 1 1 1 I 0 0
0 1 0 J 0 1 1
0 0 1 0 1 0 0
0 0 0 0 0 1 0

P Q p=>q p=>g q=>p (p=>q) V (q => p)

1 1 I 0 1 1
1 0 0 1 1 1
0 1 1 0 0 0
0 0 1 0 1 1

8. 1) Sudarome abiejų formų teisingumo lenteles:

P Q r q=>r . p=>(q=>r) PAq (pAq)=>r

1 ] 1 1 1 1 1
1 1 0 0 0 1 0
1 0 1 1 I 0 1
1 0 0 1 1 0 1
0 1 1 I 1 0 1
0 1 0 0 1 0 1
0 0 1 1 1 0 1
0 0 0 1 1 0 1
 Kadangi formų p => (q => r) ir (p /\c/)=> r teisingumo reikšmės sutampa, tai formos
yra logiškai ekvivalenčios.
9. N u r o d y m a s . Sudarykite šių formų teisingumo reikšmių lenteles ir įsitikinkite, kad
formų teisingumo reikšmės yra vienetai. 10. 1) tiesioginė (p=>q) = „jeigu realiųjų skaičių
a ir b sandauga ab teigiama, tai skaičiai a ir b yra vienodų ženklų", atvirkštinė (q=>p)= „jei-
gu skaičiai a ir b yra vienodų ženklų, tai jų sandauga ab yra teigiama", priešingoji (p=>q) =
„jeigu realiųjų skaičių a ir b sandauga ab nėra teigiama, tai skaičiai a ir b nėra vienodų ženklų",
priešingoji atvirkštinei (q=>p) = „jeigu skaičiai a ir b nėra vienodų ženklų, tai jų sandauga
ab nėra teigiama". Visos 4 teoremos teisingos. 11. 1) poq = „tada ir tik tada realiųjų skai-
čių a ir b sandauga teigiama, kai skaičiai a ir b yra vienodų ženklų". 13. 1) (—oc, 5/3];
2) 0 ; 3) [10~ 3 , oo). 14. 1) Formos ekvivalenčios, nes jomis apibrėžtos aibės lygios:
{2, —1}; 2) ekvivalenčios; 3) neekvivalenčios; 4) neekvivalenčios; 5) neekvivalenčios. 18.
32. 19. Negali. 20. A=B=C=D. 21. {2, 3, 4}; 0 ; {2}. 22. {1, 2, 3, 4, 5, 6}; {2, 4};
£6}. 23.{0};_(У 2 , oo)U(-oo, - 1 / 2 ) ; ( - o o , oo); {7/6, -1/3}. 24. A=[-10, 3) U (5, 10];
B=(\, 10]; C = [ - 1 0 , 1); G = [ - 1 0 , 0) U (0, 1)U(1, 2) U (2, 3) U (3, 4) U (4, 5) U (5, 10]. 25.
Visais atvejais A = 0, tik 3 atveju A - bet kokia aibė. 26. Y= 0, X — tokia aibė, kad
AX=0. 27. Teisingi. 29. {0, - 1 , - 2 , - 3 , ...}. 31. 1) (Sfl C)=>A; 2) ( S n C)^A. 32. 1)
AB U AC U ВС; 2) A\B; 3) 0 . 34. 1) kad ir kokie būtų skaičiai χ ir y, priklausantys natūri-
nių skaičių aibei N, egzistuoja toks natūrinis skaičius z, kad x+y=z (trumpiau: dviejų
natūrinių skaičių suma yra natūrinis skaičius); 4) kad ir koks būtų natūrinis skaičius n,
nėra tokio sveikojo skaičiaus k, kad būtų teisinga lygybė Ik = —n. 35. (V.v, y, z) x-y = z=>
=>y-x=z. 36. 4) (Ух) sin2* + cos 2 * = 1 (su bet kuria (realia)χ reikšme teisinga lygybė sin 2 *+
+ Cos2J:= 1); (3*) sin 2 *+ cos 2 *= 1 (yra tokia (reali)*' reikšmė, su kuria teisinga lygybė sin 2 *+
+ c o s 2 * = l ) ; (V*) s i n 2 * + c o s 2 * = l (ne su visomis * reikšmėmis teisinga lygybė sin 2 * +
+ c o s 2 * = l ) ; (§*) sin 2 *+cos 2 *= 1 (nėra tokios (realios) * reikšmės, su kuria būtų teisin-
ga lygybė sin 2 *+cos 2 *= 1). Pastarieji du teiginiai turi teisingumo reikšmę 0, pirmieji du —
reikšmę 1. 37. 1) AxB= {(1, *), (1, y), (2, *), (2, y), (3, *), (3, j ) } ; 2) AxB= {(1, *), (1, y),
(1, u), (1, d ) } ; 3) A2= {(*, *), (*, v), 0 ' , *), (y, y)}; 4) N 2 = {(m, n)\m, neN}. 39. 2) A3= {(a,
a, a), (a, a, β),(a, β, y.), (a, β, β), (β, a, α), (β, α, β),(β, β, α), (β, β, β)}; 3) N 3 = {(ο, b, c) i а, b,
се N}. 40. 1) {(1, * ) , ( ! , ^ ) , ( 2 , * ) , (2, у)}; 2) {(1, *), (1, у), (2,*)}; 3) {(1, *), (1, у), (2, у)};
4) {(1, *), (2, *), (2, у)}; 5) {(1, у), (2, *), (2, у)}; 6) {(1, *), (1, у)}; 7) {(1, *), (2, *)}; 8)
{(1, *), (2, у)}; 9) {(1, у), (2, *)}; 10) {(1, у), (2, у)}; 11) {(2, *), (2, у)}; 12) {(1, *)};
53) {(1, J')}; 14) {(2, *)}; 15) {(2, у)}; 16) с . 42. 3) surjekcija ir injekcija, taigi bijekcija;
4) surjekcija. 43. 6. 44. Vienas iš būdų: jei neN, zeZ, tai n = 2k<r+z=k, я = 2&+1<-»г = — k
45. Card Л = 31, C a r d j S = C a r d C = O , Card O = CardE= C a r d F = C a r d G = C a r d N. 46.
Reikia taip parinkti aibes, kad būtų: 1) BczA, 2) AB= 0, 3) AB= 0, 4) vienas iš būdų A = .
= {1, 2, 3, 4}, B= {3, 4}, 5)A<=B, 6) A = B= {a}, 7)A<=B. 47. Simetrinių sąryšių nėra, tran-
zityvūs visi, išskyrus 1, refleksyvių nėra. 48. Faktoraibė {A0, A1, A2, A3, A,}; čia Ai = {z \ z =
= 5 k + i, Are Z}, / = 0, 1, 2, 3, 4. 49. Sukeisti visais galimais būdais aibės elementus. 50. 1)
20; 2) 252; 3) 66; 4) 25. 51. 1) 20; 2) 3024; 3) 30240; 4) 24. 52. 1) 6; 2) 120; 3) 40 320; 4)

3 628 800. 5 3 . " ( " 2 ~~ 3) · 54. (n-m) (n-m+1). 55. 256. 56. (8!)2. 57. 120. 58. 2730. 59. 294.
2 8
60. 6 + 6 + . . . + 6 . 61. 5000. 62. 1) 25; 2) 32; 3) 64; 4) 100 000. 63. 1) 105 ; 2) 1120: 3) 90;
4) 24. 64. 1) 6; 2) 15; 3) 84; 4) 7)5. 65. 9- 10 n . 66. 64. 67. 64. 68. 220. 69. 15. 70. 237.

II skyrius

1. 1) galima; 2) galima atlikti tik sudėtį; 3) galima; 4) galima; 5) galima; 6) negalima.

2. 1) galima; 2) galima atlikti tik daugybą; 3) galima atlikti tik sudėtį; 4) galima; 5) galima
atlikti tik daugybą; 6) galima. 3. 1) uždaras; 2) uždaras; 3) uždaras; 4) uždaras; 5) užda-
ras; 6) uždaras. 4. 1) uždaras; 2) uždaras; 3) uždaras; 4) uždaras; 5) neuždaras; 6) užda-
ras. 5. 3)
 К RIW -^120 -^180 Rao Дзоо

Я о Ro Ran -^120 -^180 ^240 -K3OO

ДбО Ran R120 ^180 ^240 R 300 Я о

-^120 Run ^lSO -^240 Язоо R0 Rr, о

•^180 R ISO Riio Язоо Ro RSo -^120

Ri 4 0 Riin R300 Ro Rm -^120 180

Дзоо Rnon Ro R6O R120 -^180 Rno

6. Sudėtis ir daugyba komutatyvios ir asociatyvios bei tarpusavyje distributyvios. Su-

dėties neutralusis elementas — O, kiekvienas skaičius т + п У 2 turi priešingą elementą
— m — n]f 2 , taigi egzistuoja sudėčiai priešingas (atvirkštinis) veiksmas — atimtis. Daugy-
bos neutralusis elementas — 1. 7. Be praeitame uždavinyje minėtų savybių, čia kiek-
vienam nenuliniam elementui egzistuoja atvirkštinis. Taigi ir daugybai atvirkštinis veiks-
mas egzistuoja. 8. „Sudėties" ( + ) ir „atimties" ( —) lentelės:

(+) оо «1 O2 O3 «4 (-) Oo Oi O2 O3 O4

"о "о O2 O3 O4 O0 Oo O4 O3 O2 Oi
Ol Ol O2 O3 O1 O0 Oi Oi O0 O4 O3 о>
O2 O2 C3 O4 «о О, O2 O2 Ol O0 O4 O3
O3 O3 O4 «0 Oi O2 O3 O3 O2 O1 O0 O4
O4 O4 "о Ol O2 O3 O4 O4 O3 O2 Oi Oo

9. Sudėtis komutatyvi ir asociatyvi, turi neutralųjį elementą, egzistuoja jai atvirkštinė ope-
racija. 10. „Daugyba" komutatyvi, asociatyvi, uždarieji poaibiai: {0}, {1}, {3}, {4}, {0, 1},
{0, 3}, {0, 4}, {1, 3}, {1, 4}, {2, 4}, {1, 5}, {0, 1, 3}, {0, 1, 4}, {0, 2, 4}, { 0, 1, 5}, {1,
2, 4},{0, 3,4}, {1, 3,5}, {0, 1, 3,4}, {0, 1 , 2 , 4 } , {0, 1, 3, 5}, {0, 2, 3, 4}, {O, 1, 2, 3, 4},
{0, 1, 2, 3, 4, 5}. 11. Operacija komutatyvi ir asociatyvi, jos neutralusis elementas 0 (jei api-
brėžti D (0, 0) = 0). 12. Operacija komutatyvi ir asociatyvi, jos neutralusis elementas 1.
13. Operacija komutatyvi ir asociatyvi, jos neutralusis elementas 0, atvirkštinė operaci-
ja egzistuoja. ( 3 © 5 ) © ( 4 © 6 ) © 2 = 6, 5 © ( 5 @ 4 © 2 ) © 6 = 1, lygčių sprendiniai atitinkamai
2, 6, 1, 4. 14. Operacija komutatyvi ir asociatyvi, neutralusis elementas — 1, egzistuoja
atvirkštinė operacija. Pateiktųjų reiškinių skaičiavimo atsakymai: 6, 4, 2, lygčių sprendi-
niai: 5, 5, nėra. 15. 2) 5; 3) 5. 31. 1 9 5 2 - 5 0 4 j / У . 32. 1) 3; 2) 4; 3) 14. 3 3 . 4 5 . 34. 1)0,098;
2) 1,01; 3) 0,97. 35. 1) 1,003; 2) 1,03; 3) 0,92. 36. 1) 1,035; 2) 1,146; 3) 1,006.

IIl skvriits

9. 1) - 0 , 4 8 7 ; - 7 , 2 4 3 ; - 1 3 , 055; 1,144; 2) 35,217; - 3 0 , 2 7 0 ; 80,990; 0,076; 10.

2 3 z l
1) 7 + 3/, 1 - 7 / , 22 + 7/, 4^) ' ,; 2) 9 + 3/, 3 - 1 0 / , 46 + 3/, - ^ ' , 3) - ~ + 3/,
31 1 . 208 2 208 2 120-525/ , „ „ „„ „ „, „
i, i, ~45 '> 488 ; 4) - 2 , 7 + 6,39,; 3 , 7 2 - 7 , 2 5 , ;
10 45 T
4,5697-2,0979/
1,2955 + 4,8622/; ; 5) sandauga lygi - 1 9 ] / 6 + 2 / . 11. 1) 3 ( c o s 0 +
56,8165
— / π
+ / s i n O ) ; 2) 3 (cos π + / 5 ΐ η π ) ; 3) 10 (cos - + / sin:r); 4) 2 ] / 2 ('cos— + / sin — j ; 5)
 / 7π . . 7π \ ._ / 3- . 3π , „ ч „ / 11π 11— \
V 2 I cos - 4 - +1 sm — 1 ; 6) у 2 Icos + ' s , n "4" J ; 7 ^ 2 I c o s sra
) '

8) 2 (cos ^ - + /sin ; 9) 2 (cos y - + /sin y - ) ; 10) 10 (cos y + /sin y ) . 12.

1) 2 - " ( 1 - ί ) 1 β , toliau reikia skaičiuoti pagal binomo formulę; 2) 2" 18 (1 + / ) " ; 3)
- 7 1 - 3 9 1 / T i ; 4) 4 ( c o s - ^ + / s i n - ^ ) , (cos - p - + /sin 13. 1) 2,=

4
5 - 5
= cos -'- + ' s i " > -2 = cos + / sįn ; 2) Z1= 1/2 (cos - ^ + /sin —Į, Z2 =

4 4 4 4 V 8 8/

= 1 / 2 ( c o s - y - + / sin j ; 3) Z 1 = V 2 ( c o s - J 1 + ' sin - ^ - j , Z 2 = V 2 (cos +

4 4
1 —
4
+ /sin - y - J > ) - i = l / l 3 (cos a + /sin α), Z 2 = V l 3 (cos ( α + π ) + /sin ( α + π ) ) ; čia %
yra mažiausias neneigiamas sistemos
1 / 1 3

cos.* = 22
sin X = — - = -
1/13
,. ,. ,, π+4λττ , . . TZ +Акт. , . , _ „ π+2Απ
sprendinys. 14. 1) Zt = cos hi sin , A=0, 1, 2; 2) cos . l·
6 6 3
- K s i n ^ f ^ , A=O, 1, 2; 4) Z f i = V T (cos ^ L +/sin , A=O, 1, 2.

15. 1) z t = V 2 ( c o s - ^ L + / sin A = 0 , 1, 2 , 3 , 4 ; 5 ) Z t = V 2 ( c o s +

. . 3π + 8Απ \ , „ , , 2Απ . . 2Απ

+ /sin — I , A = O, 1, 2. 17. 1) St = COS — — + 1 sin — — , A = 0, 1, 2; 4) S t =
2k- . 2Απ
= cos - g — + 1 sm — - , A = O, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7. 18. 1) S1, s 5 , 4) S1, e„ S1, ε-, s 8 , e„,
3
S13, S11. 19. 1) s 3 , Se, s„ s 0 , £·(ε 3 ) = 4. 20. Lygties x 9 + 27 = 0 šaknys yra V 3 s t ; čia s t yra
А =
9-cjo laipsnio šaknys iš - 1 . 21. O x 1 =-γ (V 3 - / ) , 'г ~2 (V~3~+/)·

IV skyrius

* ,. « „ I . 26 \ , /11 63 \ . / 76 5 \ _ /' 1 —4? \

1.(4, - 2 ) . 2 . (4, _ ) . 3. ( - , - - ) . 4. ( _ , - - j . 5. (,, ). 6.

Nėra sprendinių. 7. ( y , - y j . 8. (1, 1, 1). 9. Nėra sprendinių. 10. (1, - 1 , O, - 2 ) . 11.

(O, 3, O, 1). 12. Nėra sprendinių. 13. (1+2/, / , - 2 - 7 / ) . 14. ( ' , O, 1, - M . 15. (O, O, 0).
2 ' 2,
16. (2/j —3/2 + 2/ 3 , /j, / 2 , /3). 17. (O, O, O, 0, 0). 22. a) priklausoma; b) priklausoma; c) ne-
priklausoma; d) nepriklausoma; e) nepriklausoma; f) nepriklausoma. 23. a) sudaro; b) su-
daro; c) sudaro; d) nesudaro; e) sudaro; f) sudaro. 24. a) r = 2; b)/ = 2 ; c ) r = 3; d ) r = 3;
f ) r = 2 ; g) r=3. 25. a) r = 3 ; b) r = 3; c) r = 2; d) r=5. 26. a) kai λ = 1 , r= 1; kai λφΐ, / = 4 ;
q ( 6 + 1 )
b) kai λ = 3 , r = 2; kai λ ^ 3 , / = 3 . (27. Kai α φ - h , , \ ; kai a = - 6 ir
\ o+ o a+ o /
/ α+ й
6 + 1 ^ 0 , sprendinių nėra; kai a= - 6 = - 1 , ( 1 - / , /). 28. Kai αφ-b, αφ O, I——,
a-bį — \I ; kai a = 0 , (/, — 1); kai 6 = 0, αφΟ, sprendinių nėra; kai a = b = 0,(tl,
— / 2 ); kai
 r a+b-c
а=—ЬфО, sprendinių nėra. 29. S u d e r i n t a s u v i s o m i s o, 6, c reikšmėmis, I ^ ,

a b+c ^ — a+b + c \ ^q ЬфО, a φ b, a—b—βφθ, suderinta, apibrėžta; kai

a=b = O, neapibrėžta; kai a = b= — 3/2, neapibrėžta; kai а=ЬфQ ir а=Ьф — 3/2, nesude-
rinta; kai a = 6, 6 = 0, neapibrėžta: kai α ^ 6 , a ^ O , 6 = 0, nesuderinta; kai o = O, ft=—6
arba ft = 2, neapibrėžta; kai a=0, Ьф —6, Ьф2, b φ O, nesuderinta. 31. Kai αφί, Ьф\,
( а - 1 ) ( f t — 1 ) - 4 ^ 0 , sistema apibrėžta, jos sprendinys yra X 1 = X , = - , . ,
( a + I )(0 + 1 ) - 4
ft (ft + 1 ) — 2 a T. . . , , , . .. ...
X3=X1=—-—^гт-гг ^—τ— - Kai 0=1, Ьф 1, sistema neapibrezta ir jos
( o + 1) (ft+ 1) —4
/ , , 2(1 — / ) - ( 6 - / ) ( f t + 1 ) , . _ . f
bendrasis sprendinys yra ( - 1 , - i , T—B )' ° '

^Z, — — ( -Ij-Ij. Kai 0 = 6 = 1, sistema neapibrėžta ir jos tendrasis

sprendinys yra (I —Z 1 -Z 2 -Z 3 , Z,, Z2, Z3). Kai ( a + 1 ) ( 6 - 1 ) - 4 = 0, bet ir 6 # 1 , sistema

nesuderinta. 32. Nesuderinta, kad ir kokios būtų α reikšmės.

V skyrius
T 1 T
13. Naudokitės lygybe (AB) = B A ir tuo faktu, kad simetrinei matricai teisingas
Įa 0\ /0 a\ /1lab a \ ( - ] / a b a \
teiginys S =S. 15. J, , ( ' ), ( ). 16.
\o O/ \0 O/ --[lab/ \ - b \lab/
/+1 O \ /±1 α \ 21
V o + 1 / 1 O +1/ · a ^ (° 1 ^' a U = ° > k a i / < ; - l , arba kai У > z, α , , ^ = - 1 , α„ = 1;

b) (6,/), 6 U = 0, kai j < i, 6 , , = 1, 6 i i + * = ( - 1 ) ' a ' , Ar=I, . . . , n-i; c) ( c u ) , c u = 0, kai

i

Π
j>i,c„= ~ <cu~ k
' i , kai /</; d) (</ u ), dn = 2-n, dlk=dk, = 1,

Π ak
k =J
2 A j
kai
k=2, . . . , n, rf„ = - l , z" = 2, . . . , я ; e) ( e u ) , c , , = , '

22. Naudokitės lygybe ( A B Y = BTAT. 29. a) (1, 2, 3, 5, 4); b) (1, 2)(3, 4)(5, 6);
c) (1, 2, 3)(4, 5, 6k d) (1, 2, 3, 5) (4)(6, 7 , 8 ) ; e) ( I , 5, 6, 8)(2, 3, 4, 7). 30. c) n;
d) (1/2) (k (k—\)-(n — k) (n — k—\i)\ e) (112) (n-k) (n +k-I); f) 3n. 35. f ) a;
n (n— 1) n— 1 я n n— i n— 1
2
g)(-l) Уг (у1 + 1 -лГ|). 3 7 . a ) Yi o, (— 1 ) , + 1 J ~ [ A t ; b) - V J~|
i=I Z= I 1 Z=I fc=l

2
с) и + 1; d) ( - 1 ) (o"+ V o4). 38. J"] (xj-x,).
k=0
Vl skyrius
3. Nesudaro. 4. Nesudaro. 7. o) tiesė, kurioje yra taškai (O, 0) ir (2, — 1); b) tiesė, kurio-
je yra taškai (0, 0) ir ( — 1, 1); c) tiesė, kurioje yra taškai (0, 0) ir (3, 7); d) tiesė, kurioje yra
taškai (0, 0) ir ( - 1 , - 5 ) . 8. o) plokštuma, kurioje yra taškai (0, 1, 0), (0, 0, 0), (1, 0, 0);
6) plokštuma, kurioje yra taškai (0, 0, 0), (2, — 1, 1), (2, 3, — 1); c) plokštuma, kurioje yra
taškai (0, 0, 0), (2, 3, 2), (1, - 1 , 1); taškas ( i , 4, 1) priklauso šiai plokštumai; d) plokštu-
ma, kurioje yra taškai (O, O, 0), (0, 1, 1), (1, 1, 0); taškai (1, 2, 1) ir (2, 3, 1) priklauso šiai
plokštumai. 9. Tiesioginė. 10. Poerdvių sankirta {(2c, c, Oj | ceR} = H (2, 1, 0). Poerdvių
suma lygi R 3 ir nėra tiesioginė. 11. Poerdvių sankirta {(c, 2c, c)iceR} = H (\, 2, 1). Poerdvių
suma lygi R 3 ir nėra tiesioginė. 12. a) sudaro; b) nesudaro; c) nesudaro. 13. a) nesudaro,
b) sudaro, c) sudaro, d) nesudaro. 14. Septintojo uždavinio visi poerdviai vienmačiai. Aštun-
tojo uždavinio visi poerdviai dvimačiai. 15. α = 7α 1 + 2α 2 . 16. a = ltz 1 +0-a 2 + 0-a 3 , β = 2α,+
. 89
+ (—13)α2 + - - a s . 17. Sudaro. 18. Sudaro. 19. Reikia parinkti tokį trečią vektorių a 3 =
= (o, b, c), kad būtų

rang

Prie duotų vektorių reikia prijungti tokius du vektorius α 3 = (α, b, c, d) ir x4 = (o„ blt C1, dx),
kad būtų

rang

21. т = \ 2 4 -3 ), T - ^ - L 8 8 - 8 . β 1 + { | β 2 + j f β.,,
\ 14 - 1 0 - 2 ,
/ 107 251 15 \
β = — 34a t — 9a 2 + 7a 3 . 22. I ^ y , —16, — - y , "~2~J· 24. a) sistemos sprendimų erdvė
yra dvimatė. Viena iš fundamentinių sistemų (3, 5, 1,0, 5) ir (13, 25, 21, 35, 0); b) sistemos
sprendinių erdvė yra dvimatė. Viena iš fundamentiniu sistemų (14, 86, —10, —55, 0. 27),
(1, - 2 , 1, 1, 3, 0). 25. a) - 6 ; 6)33; c) - 2 8 ; d) - 9 ; e) 21; / ) 36. 26. Įrašykite matricą A_ir
radę funkcijas patikrinkite, ar jos turi skaliarinės daugybos 1 — 4 savybes. 27. a) 1 / 1 3 ;
b) V 26; c) 4 1/2"; d) V T l ; e) 1 / 4 2 ; / ) V 15; ^) 1 / 7 9 . 28. a) neortogonalūs; b)—f)
/ 2
ortogonalūs. 29. а) Зтг/4; 6) y ; c) y ; </) y ; e ) arc cos 2 y y 5 / ) arc cos į
' ~ΤΊ
31. я) βί = (2, 5), β2 = (5, - 2 ) ; 6) β χ = ( - 7 , 8), β2 = (8, 7); c) ^ = ( 3 , 2 , 1 ) , β 2 = (1, - 4 , 5),
β 3 = ( - 1 , ι , 1); d) P1 = Cl3 1,0, 1), β2 = (8, 5, 3 , - 1 3 ) , β 3 = ( - 8 , - 5 , 86, 13), β 4 = ( - ό , 7,

0, —1). 32. Atsakymas ne vienintelis. Viena iš galimų ortonormuotų bazių: S1

^vlo'0'
, 0, ;
? ϊ ο ' °)' ε ΗνΤο>°'ΫΤο' °)' 4 ° ' V l l ' °'Ffo)' 4 ° ' VTo' " у ю /
Duotojo vektoriaus a = (a, į , c, i/) koordinatės bazėje S1, s 2 , s 3 , s 4 randamos iš
formulės X1 = < a, Si >, / = 1 , 2, 3, 4. 33. Viena iš galimų ortonormuotų bazių yra S 1 =
_/ 2 1_ 1 3_\ _/ 1 3_ 2_ 1 \
~ \VT>' VTs' VTs' VTs)' "2IvTs' VTs' VTs' VTs/'
/ 1 „ 1 1 V / 1 1 1 \ 3 1
α = _ ε ι + ε 2 +
i v T ' ° ' W v r j ' n v T ' VT' - ν 3 ' ° ) ' ν Τ 5 ν Τ 5

— 4 V T s 3 + 4 V 3 S4. 34. a) {c (4, 3) | csR}; b) {c (7, 1 0 , - l ) | c e R } ; c) {c ( - 5 , 7 , - 2 ,

13) I ceR}. 35. Kiekvienais ortogonaliais vektoriais Ct1, α 2 , ct3, kurie yra ortogonalūs ir
vektoriui (1, 4, 5, 10), generuotas poerdvis Н ( а ъ α 2 , α 3 ). Pvz., (C1 (4, —1, 0, 0) + c 2 (—25,
— 100, 17, 34)+c 3 (0, 0, 2, —1) I C1, C2, c 3 eR}. 36. Vektorius priklauso poerdviui, todėl jo
projekcija sutampa su juo, o statmuo į poerdvį lygus nuliui. 37. Projekcija (—5, —105,
5, -40); slutmuo (I, 4, 5, 10); atstumas iki poerdvio У 142. 38. а) ir b) remkitės vektorių
sudėties ir daugybos iš skaičiaus savybėmis. 39. 1 ir 2 savybės išplaukia iš skaliarinės dau-
gybos apibrėžimo, tikrindami 3 savybę naudokitės Koši —Buniakovskio nelygybe. 40.
Skaliarinės daugybos apibrėžimo 1 — 3 savybės tikrinamos remiantis matricų daugybos
savybėmis, 4 savybę galima įrodyti matematinės indukcijos metodu.

VII skyrius

1. si'· R 3 —> R 2 , tiesinis. 2. .¾?: K' — Rr', netiesinis. 3. в : (R 2 ) T — (R 3 ) r , tiesinis. 4.

-I): (R 3 ) r (R 2 ) T , netiesinis. 5. Q : R 2 -> R 3 , tiesinis. 6. 9 č : (R 3 ) T (R 3 )', tiesinis. 8. Ka-
dangi а = 5a,—6¾+7a 3 , tai («) j / = 5 (¾) s/+(— 6)(oc2) siΛ-Ί (a 3 ) si- Telieka naudotis
sąlvga.

/ 1 0 2
= -3 2 1 (51, - 4 7 , 25, 3).
\ 4 -5 3
O
1 —1 V
9.
3 _2 2
A=I 5 1 - 1 , (16, - 8 , 13), ( - 2 4 , 30, - 3 1 ) .
_2 4 -6
6 0 1
10. Operatoriaus matrica lygi (O lj )- 1 (bj k ); čia (a u ) — Vektoriua 1 , ..., a„ koordinačių matri
ca, (b,j) — vektorių β χ , ..., p„ koordinačių matrica. 11. Tinka 10 uždavinio nurodymas
15. a) turi; b) neturi; c) turi; d) neturi; e) t u r i ; / ) turi. Ϊ7. a) r=3, d=l; b) r = 4, d- 1. 18
a) {OJ; b) {t(\, 1, - 1 , 0) ! t e R}. 19. Spręskite uždavinį Qc1, x„, x3) A = (-1, - 2 , 7 ) . 2 0
Spręskite uždavinį Qc1, хг,ха, χ,) A = (0, O, 1, - 1 ) . 2 1 . a) I1 = I, a, = (l, — 1), I2= 5, a„ = (l, 2)
i ) Z lji = 2, a = (l, - 1 ) ; c) Z 1 = - 1 , a j = (0, 1, - 1 ) ; Z3 = 2, a s = (3, 3, - 5 ) ; Z3 = 5, a , = (O, O, 1)
d) I1=-A, Ci1 = IT, - 3 6 , 23); Z2,3 = 2, a 2 = (l, O, - 1 ) .
 Literatūra

1. Kubilius J. Realaus kintamojo funkcijų teorija. V.: Mintis, 1970.

2. Matuliauskas A. Algebra. V.: Mokslas, 1985.
3. Žilinskas G. Aukštoji algebra. V.: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 1960.
4. Ван дер Варден Б. JI. Алгебра. M . : Наука, 1976.
5. Виленкин H. Я. Комбинаторика. M.: Наука, 1969.
6. ГассС. И. Линейное программирование. M.: Физматгиз, 1961.
7. Градштейн И. С. Прямая и обратная теоремы. M.: Наука, 1965.
8. Гудстейн P. Л. Математическая логика. M.: Изд-во иностр. лит., 1961.
9. Карлин С. Математические методы в теории игр, программировании и экономи-
ке. M.: Мир, 1964.
10. Кемени Дж., С'нелл Дж., Томпсон Дж. Введение в конечную математику. M.:
Изд-во иностр. лит., 1963.
11. Кострнкин А. И. Введение в алгебру. M.: Наука, 1977.
12. Куликов Л. Я. Алгебра и теория чисел. M.: Высшая школа, 1979.
13. Курант Р., Роббинс Г. Что такое математика? M.: Просвещение, 1967.
14. Курош А. Г. Курс высшей алгебры. M.: Физматгиз, 1959.
15. Курош А. Г. Лекции по общей алгебре. M.: Физматгиз, 1962.
16. Линдон P. Заметки по логике. M.: Мир, 1968.
17. Мальцев А. И. Основы линейной алгебры. M.: Наука, 1970.
18. Новиков П. С. Элементы математической логики. M.: Физматгиз, 1959.
19. Окунев Л. Я. Высшая алгебра. M.: Просвещение, 1966.
20. С'толл P. P. Множества. Логика. Аксиоматические теории. M.: Просвещение,
1968.
21. Феферман С. Числовые системы. M.: Наука, 1971.
22. Фрид Э. Элементарное введение в абстрактную алгебру. M.: Мир, 1979.
23. Энциклопедия элементарной математики. Т. 1, 2. М.—Л.: Гостехиздат, 1951.
24. Юдин Д. В., Гольштейн Е. Г. Задачи и методы линейного программирования.
M.: Сов. радио, 1964.
 Dalykinė rodyklė

Adjunktas determinanto elemento 242 Branduolys homomorfizmo 394

minoro 254 — tiesinio operatoriaus 315
Aibė 25 Bulis 5
— aprėžta 353
— baigtinė 26, 46 Buniakovskis 285
— begalinė 26
— faktoraibė 44 Ciklas 225
— iškiloji 352 Daugdara tiesinė 281
— matricų 196 Dedekindo pjūviai 105
— operatorių 302 Dekartas 36
— suskaičiuojama (skaičioji) 41 Deriniai be pasikartojimų 50
— tiesiškai sutvarkyta 45 — kartotiniai 55
— tiesinių lygčių sistemos sprendinių Determinantas и-osios eilės 231
142 — 2-osios eilės 231
— tirštoji 45 — 3-osios eilės 231
— tuščioji 26 Disjunkcija 8
— universalioji 27 Distributyvumas 12, 64
Aibės papildinys 30 Dimensija erdvės 268
Aibių galia 41 — tiesinės d a u g d a r o s 281
— Dekarto daugyba 36 Ekvivalentumas aibių 40
— ekvivalentumas 40 — lygčių sistemų 143
— sankirta (sandauga) 28 — loginių formų 11
— skirtumas 29 Erdvė vektorinė 261
— suma (junginys) 27 — Euklido 283
Aksioma Archimedo 73 Erdvės ortogonalusis papildinys 293
•— indukcijos 69
Aksiominis metodas 19 Ferma 69
Aksiomų sistemos interpretacija 19 Forma loginė 11
Algebra* Bulio 67 Formulė Kardano 136
— logikos 12 — Muavro 121
— tiesinė 310 — Niutono 75
Aristotelis 5 Frobenijus 247
Asociatyvumas daugybos 12 Fundamentinė sprendinių sistema 278
— operacijos 61 Funkcija Oilerio 131
—• sudėties 12
Ašis menamoji 119 Gausas 151
— realioji 119 Gretima klasė 388
Gretiniai 48
Bazė erdvės R" 164 — kartotiniai 53
— ortogonalioji 290 Grupė 73
— ortonormuotoji 290 — Abelio 79
— vektorinės erdvės 267 — adicinė 79
Bazės keitimas 273 — ciklinė 385
— keitimo matrica 273 — faktorgrupė 392
Bernulis J. 77 — keitinių 79
Bijekcija 39 — lauko multiplikacinė 91
— multiplikacinė 79 — operacijos 61
— neišsigimusių tiesinių operatorių — sudėties 12
309 Koši 285
— reguliariųjų matricų 210 Koši—Buniakovskio nelygybė 285
•— vieneto šaknų 129 Krameris 250
Grupės eilė 384 Kronekeris 185
— elemento eilė 385 Kvantorius 33
— egzistavimo 33
Hiperplokštuma 281 — visuotinumo 33
Homomorfizmas grupių 81, 393
— žiedų 89 Laplasas 255
Laukas (kūnas) 90
Implikacija 9 — išsidėstęs 107
Indukcija 69 — pirminis 95
— matematinė 70 Lauko automorfizmas 124
Injekcija 39 — charakteristika 95
Intervalas atvirasis 15 — minimalusis plėtinys 114
— uždarasis 15 — tolydumas 106
Inversija 226 Leibnicas 5
Izomorfizmas Euklido erdvių 294 Lygties sprendinys 140
— grupių 82, 393 Lygtis charakteristinė 321
— laukų 93 — dvinarė 126
— tiesinių algebrų 269 — kubinė 134
— žiedų 89 — kvadratinė 133
— 4-ojo laipsnio 137
Junginiai 46 — matricinė 212
— tiesinė 140
— vektorinė 167, 185
Kapelis 185 Logikos dėsnis 15
Keitinys atvirkštinis 224 dvigubo neigimo 13
— lyginis 227 kontrapozicijos 15
— nelyginis 227 negalimo trečiojo 13, 15
— ra-ojo laipsnio 221 neprieštaravimo 15
— vienetinis 224 prieštaros 16
Keitinio ženklas 227 silogizmų 16
Keitinių daugyba 223 Loginis neigimas 8
— lygybė 222
Kėliniai 50 Matematinės indukcijos principas 70
— kartotiniai 53 apibendrintasis 74
— lyginiai 226 apibendrintas sustiprintasis
— nelyginiai 226 74
Kėlinio ženklas 226 sustiprintasis 73
Kombinacija 46 Matrica 193
Kombinatorika 52 — atvirkštinė 208
Kompleksinė plokštuma 119 — bazės keitimo 272
Kompleksiniai skaičiai 114 — elementarioji 219
jugtiniai 123 — kvadratinė 195
Kompleksinio skaičiaus argumentas — nulinė 196
120 — ortogonalioji 329
geometrinis vaizdavimas 119 — reguliarioji 209
komponentės 118 — simetrinė 195
modulis 120 — stačiakampė 193
trigonometrinė forma 120 — tiesinio operatoriaus 301
Kompleksinių skaičių atimtis 118 — tiesinių lygčių sistemos 167
dalyba 121 operatorių sandaugos 306
daugyba 121 sumos 304
sudėtis 118 — transponuotoji 195
Komponentės 155 — vienetinė 196
— vektoriaus-eilutės 155 Matricos charakteristinis polinomas
— vektoriaus-stulpelio 157 322
Komutatyvumas daugybos 12 — charakteristinės šaknys 322
— ik iermi'nantas 231 Polaukis 94
— eilė 194 Predikatas 7
— elementarieji pcrtvarkiai 179 P u s g r u p ė 67
— elementas 193
— transponaviinas 195 Rangas matricos 183
Matricų daugyba 201 Refleksyvumas 43
iš lauko elementų 197
— lygybė 196 Sąlygos būtinosios 20
— p a n a š u m a s 312 ir pakankamosios 20
— sudėtis 197 — pakankamosios 20
— tiesinė algebra 310 Sąryšis 37
Metodas Gauso 151 — binaris 37
— simplekso 355 — ekvivalentumo 44
— ε-metodas 375 — funkcinis 38
Minoras determinanto elemento 242 — refleksyvusis 43
— gaubiantysis 247 — simetrinis 43
— jungtinis 254 — tiesinės tvarkos 44
— matricos 246 — tranzityvusis 43
Niutonas 75 Sprendinys bazinis 357
— tiesinės lygties 140
Oilerio ir Veno diagramos 31 — tiesinių lygčių sistemos 141
Operatoriaus branduolys 315 — tiesinių lygčių sistemos bendrasis
— defektas 315 147
— matrica 301 atskirasis 147
— tikrinė reikšmė 318 Surjekcija 39
— tikrinis vektorius 318
— r a n g a s 313 Taisyklė Kramerio 250
Operatorius 298 — de Morgano 16, 31
— atvirkštinis 307 — teisingos išvados 17
— neišsigimęs 309 — neteisingos išvados 17
— nulinis 299 — daugybos kombinatorinė 48
— ortogonalusis 328 — sudėties kombinatorinė 47
— paprastojo spektro 324 Taškas ekstreminis 353
— projektavimo 299 Tautologija 11
— simetrinis 327 Teiginių j u n g t y s 8
— tiesinis 299 — disjunkcija 8
Operatorių aibė 302 — ekvivalencija 10
— daugyba 305 — konjunkcija 9
iš lauko elementu 302 — neigimas 8
— erdvė 304 Teiginys 6
— lygybė 298 — paprastasis 8
— sudėtis 302 — sudėtinis 8
Teiginio teisingumo reikšmė 6
Paskalio trikampis 52 Teorema atvirkštinė 19
Paskalis 52 — Frobenijaus 247
Peanas 68 — grupių izomorfizmo 82
Peano aksiomos 68 — Kronekerio ir Kapelio 185
Poaibis 26 — Lagranžo 389
Poerdviai ortogonalūs 292 — Laplaso 255
Poerdvis 263 — Minkovskio 333
— generuotas 264 — priešinga 19
— invariantinis 318 atvirkštinei 19
— vektorinės erdvės 263 — tiesioginė 19
Poerdvio ortogonalusis papildinys 293 Tiesinio programavimo dualieji užda-
Poerdvių sankirta 264 viniai 380
— suma 265 — — uždavinio kanoninė formuluotė
— tiesioginė suma 265 348
Pogrupio eilė 389 standartinė formuluotė 346
— indeksas 389 uždavinys 343
Pogrupis 384 Tiesinių lygčių sistema 141
— ciklinis 385 — apibrėžtoji 142
 homogeninė 141 Vektorių komponentės 155
neapibrėžtoji 142 — koordinatės 165
nehomogeninė 141 — lygybė 155
nesuderintoji 142 — ortogonalumas 286
suderintoji 142 — rinkinys 160
— — — trapecijos formos 146 ortogonalusis 287
— trikampio formos 146 ortonormuotasis 287
sistemų ekvivalentumas 143 tiesiškai nepriklausomas 161
elementarieji pertvarkiai 144 tiesiškai priklausomas 161
Transpozicija 226 — ekvivalentus rinkiniai 175
— rinkinio r a n g a s 174
Uždarumas operacijos atžvilgiu 60
— skaliarinė daugyba 282
Vektorius 261 s a n d a u g a 282
Vektoriai ortogonalūs 286 — sudėtis 155
— tiesiškai nepriklausomi 161 — tiesinė kombinacija 160
— tiesiškai priklausomi 161 Vektorius-eilutė 155
Vektoriaus modulis (ilgis) 285 Vekiorius-stulpelis 155
 Turinys

Pratarmė 3

I skyrius. Matematinės logikos ir aibių teorijos pradmenys 5

t
§ 1. Matematinė logika I
§ 2. Teiginiai ir predikatai b
8
§ 3. Loginės operacijos
11
§ 4. Loginės formos
§ 5. Logikos algebra '2
§ 6. Logikos dėsniai
1 /
§ 7. Aksiomos ir teoremos
§ 8. Teoremos įrodymas — kas tai? 21
§ 9. Predikatinės formos 23
§ 10. Aibių algebra 25
§ 11. Kvantoriai 33
§ 12. Aibių Dekarto daugyba 35
§ 13. Binariai sąryšiai 37
§ 14. Funkciniai sąryšiai. Ekvivalenčios aibės 38
§ 15. Ekvivalentumo ir tvarkos sąryšiai 43
§ 16. Baigtinės aibės. Kombinatorika 46
48
§ 17. Gretiniai, kėliniai, deriniai
§ 18 Kartotiniai junginiai 53

II skyrius. Algebrinės struktūros 58

§ 19. Algebrinė binarė operacija 58
§ 20. Algebrinių binarių operacijų galimos savybės 60
§ 21. Algebrinės struktūros 67
§ 22. Natūriniai skaičiai 68
§ 23. Natūrinių skaičių sudėtis ir jos savybės 70
§ 24. Natūrinių skaičių daugyba ir jos savybės 71
§ 25. Kai kurios natūrinių skaičių aibės savybės. Matematinės indukcijos
teoremos 72
§ 26. Niutono binomo formulė 75
§ 27. Grupės. Paprasčiausios grupių savybės 79
§ 28. Grupių izomorfizmai 81
§ 29. Žiedai. Paprasčiausios žiedų savybės 85
§ 30. Žiedų homomorfizmai ir izomorfizmai 89
§ 31. Laukai. Paprasčiausios laukų savybės 90
§ 32. Laukų izomorfizmai 93
§ 33. Lauko polaukiai. Lauko charakteristika 94
III skyrius. Skaičių laukai 99
§ 34. Sveikieji skaičiai ir jų veiksmai 99
§ 35. Racionaliųjų skaičių laukas 101
§ 36. Dedekindo pjūviai 104
§ 37. Realiųjų skaičių lauko apibrėžimas 106
§ 38. Realiųjų skaičių aksiomų interpretacijos 108
§ 39. Realiųjų skaičių paprasčiausios savybės 111
§ 40. Kompleksiniai skaičiai 113
§ 41. Kompleksinių skaičių geometrinė interpretacija. Kompleksinio skai-
čiaus trigonometrinė forma 118
§ 42. Jungtiniai kompleksiniai skaičiai. Modulio savybės 123
§ 43. Šaknies traukimas 124
§ 44. Vieneto šaknys 128
§ 45. Antrojo, trečiojo ir ketvirtojo laipsnio lygtys 133

IV skyrius. Tiesinių lygčių sistemos 139

§ 46. Pagrindinės sąvokos 139
§ 47. Tiesinių lygčių sistemų ekvivalentumas. Elementarieji pertvarkiai . . . . 143
§ 48. Gauso algoritmas. Tiesinių lygčių sistemos suderintumo sąlygos 146
§ 49. «-mačių vektorių-eilučių erdvė R". Vektorių-stulpelių erdvė 153
§ 50. Vektorių tiesinė priklausomybė 160
§ 51. Erdvės R" bazė 163
§ 52. Vektorių tiesinės kombinacijos ir tiesinių lygčių sistemos 167
§ 53. Tiesinių homogeninių lygčių sistemos sprendinių savybės 171
§ 54. Vektorių rinkinio rangas 173
§ 55. Vektorių rinkinių ir matricų elementarieji pertvarkiai 178
§ 56. Tiesinių lygčių sistemos suderintumo sąlyga 185
§ 57. Parametrinių tiesinių lygčių sistemų sprendimas 190

V skyrius. Matricos ir determinantai 193

§ 58. Pagrindinės sąvokos 193
§ 59. Matricų sudėtis ir daugyba iš lauko elementų 196
§ 60. Matricų daugyba ir jos savybės 201
§ 61. Matricai atvirkštinės matricos egzistavimo sąlygos ir jos radimas 207
§ 62. Tiesinių lygčių sistemos matricinė forma. Matricinės lygtys 212
§ 63. Elementariosios matricos 219
§ 64. Keltiniai 221
§ 65. Determinanto apibrėžimas. Antrosios ir trečiosios eilės determinantai 229
§ 66. Determinanto savybės 233
§ 67. Determinanto skaičiavimas remiantis jo savybėmis 236
§ 68. Determinanto skleidimas pagal eilutę (stulpelį) 240
§ 69. Frobenijaus teorema. Atvirkštinės matricos išraiška. Kramerio taisyklė 246
§ 70. Laplaso teorema. Matricų sandaugos determinantas 254

VI skyrius. Vektorinės erdvės 260

§ 71. Vektorinės erdvės apibrėžimas ir paprasčiausios savybės 260
§ 72. Vektorinės erdvės virš L poerdviai. Poerdvių veiksmai 263
§ 73. Vektorių tiesinė priklausomybė. Erdvės bazė ir dimensija. Erdvių
izomorfizmai 266
§ 74. Vektorinės erdvės bazių konstravimas. Bazių keitimas 271
§ 75. Tiesinių homogeninių lygčių sistemos sprendinių erdvė 276
§ 76. Tiesinių lygčių sistemos sprendinių aibės savybės 280
§ 77. Vektorių skaliarinė daugyba ir jos savybės 282
§ 78. Koši—Buniakovskio nelygybė 285
§ 79. Ortogonaliųjų vektorių rinkiniai — 287
§ 80. Ortogonalūs poerdviai. Euklido erdvių izomorfizai 292

VII skyrius. Tiesiniai operatoriai - 297

§ 81. Tiesinio operatoriaus apibrėžimas. Pavyzdžiai 297
§ 82. Tiesiniai operatoriai ir matricos. Operatorių sudėtis ir daugyba iš
skaičiaus 300
§ 83. Tiesinių operatorių daugyba — - 305
§ 84. Tiesinės algebros - 309
§ 85. Tiesinio operatoriaus matricos kitimas keičiant bazę. Panašiosios
matricos 310
§ 86. Tiesinio operatoriaus rangas, branduolys ir defektas 313
§ 87. Tiesinio operatoriaus tikrinės reikšmės ir tikriniai vektoriai 318
§ 88. Charakteristiuė lygtis 320
§ 89. Paprastojo spektro tiesiniai operatoriai 324
§ 90. Simetriniai operatoriai 326
§ 91. Ortogonalieji operatoriai •· 328

VIII skyrius. Tiesinių nelygybių sistemos. Tiesinio programavimo elementai 331

§ 92. Tiesinių nelygybių sistema, jos išvados 331
§ 93. Neneigiamų sprendinių egzistavimo sąlyga 338
§ 94. Tiesinio programavimo uždavinys 343
§ 95. Tiesinio programavimo uždavinio sprendimo paprasčiausi atvejai . . . . 348
§ 96. Iškilosios aibės erdvėje R". Tiesinės funkcijos ekstremumas iškilojoje
uždaroje aibėje 352
§ 97. Simplekso metodo teorija 355
§ 98. Bazinio sprendinio radimas. Dirbtinė bazė 363
§ 99. Skaičiavimo simplekso metodu schema 365
§ 100. Išsigimimo atvejis 375
§ 101. Dualumas. Dualumo teorema 380

IX skyrius. Grupės 383

§ 102. Grupės ir jos pogrupiai 383
§ 103. Ciklinės grupės. Elemento eilė, jos savybės 385
§ 104. Lagranžo ir Kelio teoremos 388
§ 105. Normalieji dalikliai. Faktogrupės 390
§ 106. Grupių homomorfizai 393

Uždavinių atsakymai ir nurodymai 396

Literatūra 404
405
Dalykinė rodyklė
 Bulota K., Survila P.
Bu236 A l g e b r a ir skaičių t e o r i j a : V a d o v ė l i s ped. inst. matematiko.·,
spec.— 2-asis p a t a i s , ir p a p i l d . leid.—- V.: Mokslas, 19θ9—
[D.] 1.— 410, [1] p.: brėž.— Bibliogr.: p. 404 (24 p a v a d . ) . — ϋ , ι ΐ ν ί
r-klė: p. 405—408. ISBN 5—420—00415—1
Knygoje pateikiami matematinės logikos ir aibių teorijos pradmenys, apžvelui , j
natūrinių skaičių sistema, supažindinama su pagrindinėmis algebrinėmis strul.
mis: grupe, žiedu, lauku, jų savybėmis. Nagrinėjama skaičių laukai, tiesinių I į
sistemos ir su jomis susijusiu «-mačių vektorių su realiomis komponentėmis
vektorinės erdvės ir erdvių tiesiniai operatoriai.

1602040000—075 BBK 22.132/7

B
M854(08)—89 "19-89 MBBK 53. »

Учебное издание. БУЛОТА Антанас-Кястутис Юргевич, СУРВИЛА Пранас Владоп ι АЛ-

ГЕБРА И ТЕОРИЯ ЧИСЕЛ. Ч. 1. Д о п у щ е н о Министерством народного обр.ι •· с м я
ЛитССР в качестве учебника для студентов пед. ин-тов. Издание 2-е, переработ и· — и
дополненное. Вильнюс, «Мокслас>, 1989. На литовском языке.
Mokymo leidinys. BULOTA Antanas Kęstutis, SURVILA Pranas. ALGEBRA IR S) .iŲ
TEORIJA. D. 1. Redaktorė E. Leikauskienė. Viršelio dailininkas ir meninis redaktorius V. Maus-
kas. Techninė redaktorė.A. Gilieitienė. Korektorės: A. Sidarkevičienė, M. Treigienė.
И Б Ns 3210
Duota rinkti 1988 10 10. Pasirašyta spaudai 1989 05 12.'Formatas G0X 907IG. Popierius — judus
Nr. 1. Garnitura — literatūrinė, 10 punktų. Iškilioji spauda. 25.75 sąl. sp. 1. 26 są!. spalv.
atsp. 28,76 apsk. leid. 1. Tiražas 4000 egz. Užsakymas 1671. Kaina 1 rb 20 Up. Leidykla
,,Mokslas", 232050 Vilnius, Žvaigždžių 23. Spaudė Spindulio spaustuvė, 232000 K a u n a - Gedi
mino 10.