VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

APLINKOS INŽINERIJOS FAKULTETAS

APLINKOS APSAUGOS IR VANDENS INŽINERIJOS KATEDRA

PRODUKTO / GAMINIO BŪVIO CIKLO VERTINIMAS

Kursinis darbas

Užduotį atliko: ASfm-21 gr. stud.: Rūta Baltaragytė, Kornelija Dacytė, Deimantė Pupšytė

Užduotį gavo: Dr. Vaidotas Danila

VILNIUS 2022
 VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
APLINKOS INŽINERIJOS FAKULTETAS
APLINKOS APSAUGOS IR VANDENS INŽINERIJOS KATEDRA

KURSINIS DARBAS

Studentės: Rūta Baltaragytė, Kornelija Dacytė, Deimantė Pupšytė

Kursinio darbo tema: Produkto/gaminio būvio ciklo vertinimas
Kursinio darbo pabaigos terminas: 2022 gegužės 17 d.
Produkto/gaminio pavadinimas: Megztinis

Kursinio projekto turinys:

 1. Įvadas
 2. Būvio ciklo įvertinimo koncepcija ir sąvokos.
 3. ISO standartų, dokumentų, vadovų, susijusių su būvio ciklu analizė.
 4. SimaPro programa ir jos taikymas.
 5. Pasirinkto produkto būvio/gaminio ciklo analizė:
 5.1. Tikslas ir apimtis
 5.2. Būvio ciklo inventorizacija
 5.3. Poveikio aplinkai analizė
 5.4. Būvio ciklo interpretacija
 6. Išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, priedai.

2
TURINYS

ĮVADAS............................................................................................................................4
1. BŪVIO CIKLO ĮVERTINIMO KONCEPCIJA IR SĄVOKOS.............................5
1.1. Būvio ciklo vertinimo etapai.............................................................................6
1.2. Būvio ciklo vertinimo nauda ir iššūkiai............................................................8
2. ISO STANDARTŲ, DOKUMENTŲ, VADOVŲ, SUSIJUSIŲ SU BŪVIO CIKLU
ANALIZĖ.................................................................................................................................10
3. SIMAPRO PROGRAMA IR JOS TAIKYMAS.........................................................16
4. TEKSTILĖS GAMINIO (MEGZTINIO) BŪVIO CIKLO ANALINĖ......................20
4.1. Tikslas ir apimtis.............................................................................................20
4.2. Būvio ciklo inventorizacija.............................................................................20
4.3. Poveikio aplinkai analizė................................................................................21
4.4. Būvio ciklo interpretacija................................................................................24
IŠVADOS........................................................................................................................25
LITERATŪRA................................................................................................................26

3
 ĮVADAS

Didėjantis pasaulio gyventojų skaičius prisideda prie atsinaujinančių ir

neatsinaujinančių energijos išteklių išeikvojimo, o tai skatina kiekvieno gaminio tvarumo
poreikį, kuris apima pakartotinį naudojimą ir perdirbimą. Aplinkai draugiškesnio gaminio
kūrimas yra svarbus veiksnys besivystančioje aplinkoje. Gyvavimo ciklas nuo gamtos išteklių
suvartojimo iki gaminio gamybos, naudojimo fazės ir galutinio šalinimo turėtų būti įvertintas
gyvavimo ciklo pabaigoje. Taigi ekonominis ir aplinkosauginis vertinimas, naudojant gaminio
būvio ciklo vertinimą atliekamas siekiant nustatyti alternatyvoms bei pasirinkti geriausią
variantą, kurį būtų galima toliau optimizuoti.
Neatsinaujinantys planetos ištekliai senka vis sparčiau. Taip yra daugiausia dėl
padidėjusio vartojimo masto, o norint to išvengti, pasibaigus gaminio gyvavimo ciklui gali
būti naudojami keli metodai, pvz., pakartotinis naudojimas ir perdirbimas. Vienas iš geriausių
pavyzdžių – tekstilės gaminiai. Aplinkosauginės problemos tekstilės pramonės sektoriuje, jų
atliekų tvarkymo sprendimų būdai aptariami įvairiausiais aspektais, vis labiau taikomas
tekstilės atliekų pakartotinis perdirbimas (tekstilinių atliekų–žaliavų panaudojimas),
surinkimo sistemos plėtojimas, sakingas tekstilės naudojimas. Tekstilės atliekų didėjimo vertę
lemia tai, jog tekstilės pramonė vaidina svarbų vaidmenį industrializacijos procese ir prisideda
prie bendro vidaus produkto kiekvienoje pasaulio šalyje. Vidutiniškai tekstilės gamyba sudaro
penktadalį BVP. Šie aspektai lemia didesnius pajėgumas tekstilės gamyboje, o taip pat ir
didesnius atliekų kiekius. Tekstilės gamyba yra viena iš labiausiai aplinką teršiančių
pramonės šakų planetoje ir yra atsakinga už net 20 procentų pramoninės taršos. Tekstilės
pramonė ir naudojimas daro didelį poveikį aplinkai – CO2 emisijų didėjimas, didelis vandens
suvartojimas gamybos metu ir jo tarša tekstilės atliekomis, cheminių medžiagų naudojimas,
mikroplastikai ir kt. Apskaičiuota, kad mados pramonei tenka 10 proc. visame pasaulyje
išmetamo anglies dioksido emisijų, tai yra, daugiau nei jo išmeta tarptautinės aviacijos ir jūrų
laivybos sektoriai kartu sudėjus. Europos aplinkos agentūros duomenimis, 2017 m. dėl
tekstilės pirkinių ES išmesta apie 654 kg anglies dioksido vienam asmeniui. Poveikis aplinkai
daromas per visą tekstilės gyvavimo ciklą – nuo žaliavų gamybos, transportavimo,
naudojimo, perdirbimo.
Žiedinės ekonomikos įsteigimas, produkto būvio ciklo etapų įdiegimas, skatina
mažinti gamtos išteklių gavybą ir siekti išlaikyti kuo didesnę gaminio vertę bei kuo ilgiau.
Įsidiegiant tekstilės atliekų prevencijos strategijas, pavyzdžiui, gaminio patvarumas ir
ilgaamžiškumas, medžiagų pakartotinis panaudojimas ir gaminio gyvavimo trukmės
pratęsimas, galiausiai mažinau gamybos našumą, tuo pačiu ir išteklių gavybą bei galutinio
produkto naudojimą. Dėl šios priežasties visas pasaulis ieško sprendimų prieiti prie
„naujosios“ tekstilės ekonomikos ir kitų tvarių principų, kas paskatintų sumažinti tekstilės
atliekų kiekius ir poveikį aplinkai.
Tikslas – Atlikti tekstilės produkto (megztinio) būvio ciklo įvertinimą.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti būvio ciklo tyrimo koncepciją, etapus bei naudą ir iššūkius.
2. Atlikti ISO standartų, dokumentų, susijusių su būvio ciklo įvertinimu
3. Atlikti SimaPro programinės įrangos taikymo analizę.
4. Įvardinti tekstilės gaminio (megztinio) poveikį aplinkai bei žmonių sveikatai.
Darbo praktinė vertė. Šiame darbe pateikti tvarūs tekstilės atliekų perdirbimo,
rūšiavimo ir surinkimo ciklo detali analizė ir poveikio aplinkai įvertinimas, galėtų būti
panaudoti kaip duomenys aplinkosauginiams sprendimams, sprendžiant tekstilės gaminių
gamybos, atliekų susidarymo ir jų perdirbimo energiniams kaštams sumažinti.

4
5
 1. BŪVIO CIKLO ĮVERTINIMO KONCEPCIJA IR SĄVOKOS

Tekstilės pramonė, ypač greitosios mados (angl. Fast fashion) paklausa, kuri daro
neigiamą poveikį aplinkai ir asmenims, susijusiems su pigia tekstilės gaminių produkcija.
Neigiamas poveikis aplinkai apima neatsinaujinančių išteklių eikvojimą, kietųjų bei skystųjų
atliekų susidarymą, vandens teršimą, kenksmingų cheminių medžiagų naudojimą taip pat
genetiškai modifikuotų augalų keliamas ekonomines problemas. Socialiniame lygmenyje žala
labiausiai matoma darbuotojų išnaudojime bei jiems sukeliamose sveikatos problemose dėl
tekstilės pramonėje naudojamų kenksmingų cheminių medžiagų (Piontek et al., 2018).
Gyvavimo ciklo vertinimas suteikia galimybę pagerinti mūsų daromą poveikį aplinkai, kurti
ekologines naujoves, tai yra, naujoviškus produktus, draugiškus aplinkai per visą jų gyvavimo
ciklą, nuo sukūrimo stadijos iki jų gyvavimo pabaigos. Būvio ciklo vertinimas yra plačiai
naudojamas metodas, skirtas ištirti produkto poveikį aplinkai. Vertinimas pagrįstas ,,nuo
lopšio iki kapo“ (angl. cradle-to-grave) arba ,,nuo lopšio iki lopšio“ (angl. cradle-to-cradle)
analizės metodais, kurie skirti įvertinti daromą poveikį aplinkai, susijusį su visais gaminio
būvio ciklo etapais, prasidedančiais žaliavų gamyba, baigiančiais gaminio perdirbimu ar
atliekų šalinimu (1.1 pav.).

1.1 pav. Būvio ciklo etapų schema. (Šaltinis: http://fibrenet.eu/index.php?id=blog-post-

eleven).

Vertinimo metodologija turėtų remtis naujausiais moksliniais duomenimis ir

šiuolaikinėmis technologijomis. Vertinimo tvarka yra apibrėžta ISO 14040 standartu. Tikslius
ir moksliškai pagrįstus skaičiavimus tvirtina trečioji nepriklausoma šalis. Visapusiškas
poveikio aplinkai vertinimas apima kiekvieną produkto gyvavimo ciklo etapą ir visus galimus
poveikio aplinkai aspektus (1.2 pav.).

6
 1.2 pav. Gaminio būvio ciklo pavyzdys (Muthu, 2014).

Kiekvienas iš būvio ciklo etapų yra susijęs su didesniu ar mažesniu poveikiu aplinkai.
Tai – vandens ir energijos sąnaudos, įvairiais chemikalais užterštos nuotekos, transporto tarša
pervežant žaliavas ir gaminius, atliekos. Todėl projektuojant gaminį siekiama įvertinti, kokį
poveikį jis darys aplinkai įvairiuose gamybos etapuose, o taip pat eksploatacijos ir produkto
perdirbimo metu.

1.1. Būvio ciklo vertinimo etapai

Būvio ciklo vertinimas (BCV) siekia kiekybiškai įvertinti poveikį aplinkai bei
žmonėms, kurį per visą gyvavimo ciklą daro į gamybą įeinančios ir išeinančios medžiagos,
tokios kaip sunaudojama energija, vanduo bei išmetamas teršalų kiekis į orą, dirvožemį ar
vandenį. Pagrindiniai vertinimo tikslai yra įvertinti visas į gaminį įeinančias ar išeinančias
medžiagas, nurodyti šių medžiagų srautų poveikį aplinkai, apsvarstyti alternatyvius metodus,
kurie pakeistų medžiagos daromą poveikį į gerąją pusę. Vertinimui atlikti reikalingi keturi
skirtingi etapai, apibrėžti ISO 14040 standarto:
1. Pirmasis etapas – tikslo apibrėžimas ir taikymo sritis. Pirmojo etapo tikslas –
nustatyti kokio dydžio bus gaminio gyvavimo ciklo vertinimo dalis, kokiu tikslu bus
atliekamas vertinimas ir nustatyti, kokiai auditoriai jis yra skirtas, tai yra, kam rengiamasi
pateikti tyrimo rezultatus. Aprašomi sistemos palyginimo kriterijai ir konkretus laikas,
nustatomos sistemos ribos, funkciniai vienetai, esamos prielaidos ir apribojimai. Svarbu
išskirti poveikio kategorijas, į kurias bus atsižvelgiama atliekant vertinimą. Ši vertinimo dalis
yra unikali kiekvienam projektui, taip pat gali skirtis priklausomai nuo komandos prioritetų
bei patirties.
2. Antrasis etapas – inventorizacijos analizė. Tikslas – surinkti duomenis, nustatyti ir
kiekybiškai įvertinti energijos, vandens ir medžiagų sąnaudas bei išmetamų teršalų kiekį.

7
Šiame etape sukuriami srautai tarp sistemos ir aplinkos, kurie vyksta apibrėžtos sistemos
ribose. Inventorinė analizė apima duomenų rinkimo ir apskaičiavimo metodikas, taikomas
atitinkamiems gaminio sistemos įvediniams ir išvediniamas kiekybiškai įvertinti. Šie įvediniai
ir išvediniai gali būti su sistema susiję vartojamaisiais ištekliais ir išmetalais (1.3 pav.).
Inventorinės analizės metu turi būti renkami ir duomenų rinkimo lentelės fiksuojami sistemoje
esančio kiekvieno sistemos vienetinio proceso kiekybiniai ir kokybiniai duomenys.
Būvio ciklo inventorinė analizė apima produktų sistemos srautų iš gamtos ir į gamtą
inventorizaciją. Atsargų srautai apima vandens, energijos ir žaliavų sąnaudas bei išleidimą į
orą, žemę ir vandenį. Inventorizacijai sukurti, naudojant įvedinių ir išvedinių duomenis,
sudaromas techninės sistemos srauto modelis. Srauto modelis paprastai iliustruojamas srautų
schema, apimančia veiklas, kurios bus vertinamos atitinkamoje tiekimo grandinėje, ir pateikia
aiškų techninės sistemos ribų vaizdą. Įvesties ir išvesties duomenys, reikalingi modeliui
sukurti, renkami visoms veikloms sistemos ribose, įskaitant tiekimo grandinę (vadinama
įvestimi iš technosferos) (Cao, 2017).

1.3 pav. Tekstilės gaminių inventorizacinė schema (Yasin et al., 2014).

3. Trečiasis etapas – poveikio analizė. Tikslas – nustatyti poveikio kategorijas,

parengti rodiklius, atlikti skaičiavimus ir lyginamąją analizę. Tai padaryti dažniausiai
pasitelkiamos programos tokios kaip SimaPro ar GREET, kurios padeda charakterizuoti
atsižvelgiant į įvairius rodiklius. Būvio ciklo poveikio vertinimą sudaro:
 inventorinių duomenų priskyrimas poveikio kategorijai (klasifikavimas);
 poveikio kategorijos inventorinių duomenų modeliavimas (apibūdinimas);
 galimas duomenų agregavimas labai specifiniais atvejais ir kai yra aiškus tikslas
(vertinimas taikant svorinius koeficientus).
Kadangi būvio ciklo poveikio įvertinimo etapui būdingas subjektyvumas, pavyzdžiui,
pasirenkant poveikio kategorijas, modeliavimo ar vertinimo metodus, būtina, kad prielaidos
būtų aiškiai aprašytos ir pateiktos.

8
 4. Ketvirtasis etapas – duomenų analizė. Tikslas – susieti rodiklius su siekiamais
įgyvendinti tikslais. Kiekybiškai įvertinti poveikį aplinkai bei žmonėms. Pateikti informaciją
bei rekomendacijas tikslinei auditorijai.
1.2. Būvio ciklo vertinimo nauda ir iššūkiai

Priklausomai nuo išsikeltų tikslų, naudotų metodų bei turimo informacijos kiekio, būvio
ciklo vertinimas leidžia pateikti išsamų poveikio aplinkai vertinimą, atsižvelgiant ne tik į
naudojimo etapą. Kiekybiškai įvertinamas poveikis aplinkai bei žmonėms kiekviename būvio
ciklo etape, įvardijant bendrą suvartotos energijos bei išmetamų teršalų kiekį. Vertinimas
leidžia atpažinti neefektyviausias ciklo vietas, kuriose būtų galima įvesti pokyčius, taip
sumažinant sąnaudas ir bendrą poveikį aplinkai. Priimdami sprendimus dėl vartojimo ir
gamybos modelių, politikos ir valdymo strategijų, piliečiai, įmonės ir vyriausybės turi
visapusiškai atsižvelgti į visų gyvavimo ciklo etapų poveikį (Bierer, 2013).
Integruodama gyvavimo ciklo perspektyvą į bendrą valdymą ir nukreipdama produktų ir
procesų kūrimą tvaresne linkme, organizacija gali pasinaudoti aplinkosaugos, darbuotojų
sveikatos ir saugos, rizikos ir kokybės valdymo privalumais, taip pat kurti ir taikyti švaresnius
procesus ir produktus. Įtraukus gyvavimo ciklo ir tvarumo valdymą, pagerės tiek pasaulinės
rinkos dalyvių, tiek mažesnių tiekėjų ir gamintojų įvaizdis ir prekės ženklo vertė. Vyriausybės
iniciatyvos ne tik užtikrins ir sustiprins pramonės ir paslaugų sektorių pozicijas regioninėse ir
pasaulinėse rinkose, bet ir užtikrins bendrą aplinkosauginę naudą visuomenei (suderintą su
ekonominiais ir socialiniais aspektais). Dalyvaudamos paramos programose ir iniciatyvose bei
įgyvendindamos gyvavimo ciklo metodus, vyriausybės gali parodyti visuotinę atsakomybę ir
valdymą, dalydamosi ir skleisdamos tvarumo galimybes visame pasaulyje. Be to, gyvavimo
ciklo metodai padės nukreipti vartojimą tvaresne linkme, suteikdami geresnę informaciją apie
pirkimą, transporto sistemas, energijos šaltinius, kuri padės vartotojams orientuotis. Jis
suteikia galimybę užmegzti dialogą su daugeliu suinteresuotųjų šalių ir įtraukti visuomenę į
pramonės šakų ir vyriausybių veiklą, pereinant nuo vietos darbotvarkės prie nacionalinių ir
tarptautinių tvaraus vystymosi strategijų.
BCĮ taip pat turi trūkumų, dėl kurių kartais skeptiškai vertinami BCĮ rezultatai. Norint
pasiekti šiuos rezultatus, būtina aiškiai nusibrėžti vertinimo ir taikymo srities ribas. Reikia
žinoti kaip toli grandinėje norima nustatyti ir kiekybiškai įvertinti medžiagų srautus, bei, prieš
pradedant vertinimą, žinoti ar duomenys iš vis yra prieinami. Šioje vietoje gali kilti iššūkis,
nes ne visi duomenys gali būti laisvai prieinami arba gaunami iš patikimo šaltinio. BCĮ
tyrimai priklauso nuo prielaidų ir scenarijų, nes BCĮ vertina realų pasaulį pagal supaprastintą
modelį. Tyrimų apimtys taip pat gali būti skirtingos, todėl viename tyrime gali būti
neįtrauktas poveikis ar procesai, kuriuos kitas tyrimas įtraukė. Prielaidos, scenarijai ir apimtis
gali skirtis įvairiuose tyrimuose, todėl BCĮ rezultatai gali skirtis. Tokie BCĮ metodų ir
rezultatų skirtumai gali klaidinti, ypač ne specialistus. Be to, BCĮ tyrimui atlikti reikia daug
išteklių, daugiausia dėl didelio reikalingų duomenų kiekio. Jei duomenys renkami prastai arba
jų nepakanka, tyrimas nepadės padaryti patikimų išvadų. Taip pat nelengva pranešti BCĮ
tyrimo rezultatus. Be to, kad skiriasi tyrimo metodai, BCĮ paprastai pateikia kelių poveikių
aplinkai rezultatus. Produktas A ne visada gali būti geresnis už produktą B, o tik tam tikro
poveikio atžvilgiu. Tuomet reikia išsamesnės analizės, kad būtų paaiškinti skirtumai ir
išryškinti abiejų gaminių privalumai ir trūkumai. Sprendimus priimantiems asmenims gali
būti sunku pasirinkti, pavyzdžiui, ar išlaikyti dabartinį aukštą išmetamų šiltnamio efektą
sukeliančių dujų kiekį, ar sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, darant
neigiamą poveikį vandens kokybei ir biologinei įvairovei (Fibre Net, 2018).

9
2. ISO STANDARTŲ, DOKUMENTŲ, VADOVŲ, SUSIJUSIŲ SU BŪVIO
CIKLU ANALIZĖ
Būvio ciklo įvertinimas (BCĮ) naudojamas su gaminių ar paslaugomis susijusiems
aplinkos aspektams ir potencialiems poveikiams nustatyti ir įvertinti. Tarptautinė
standartizacijos organizacija (ISO) apibendrino sukauptą patirtį ir parengė tarptautinius
standartus (Staniškis et al., 2005):
 LST EN ISO 14040:2007. Aplinkos apsaugos vadyba. Gyvavimo ciklo
vertinimas. Principai ir sandara (ISO 14040:2006).
 LST EN ISO 14044:2007 Aplinkos apsaugos
vadyba. Gyvavimo ciklo vertinimas. Reikalavimai ir gairės (ISO 14044:2006).
 Aplinkosauginė produkto deklaracija (EPD) – tai „Gyvavimo ciklo vertinimo“
rezultatais pagrįsta deklaracija, kurioje pateikiama informacija apie produkto poveikį aplinkai.
Šie aplinkosauginiai dokumentai kiek įmanoma, yra viešai skelbiami (Staniškis et al., 2010).
ISO apibūdina būvio ciklo įvertinimą kaip su gaminiu („Gaminio“ sąvoka būvio ciklo
įvertinimo standartuose apima tiek produktus, tiek paslaugas) siejamų aplinkos aspektų ir
potencialių poveikių vertinimo metodą, kuriuo:
 kaupiami atitinkamų gaminių sistemos įvedinių ir išvedinių inventoriniai
duomenys;
 vertinami su šiais įvediniais ir išvediniais susiję poveikiai aplinkai;
 interpretuojami inventorinės analizės ir poveikio vertinimo tarpsnių rezultatai,
atsižvelgiant į tyrimo tikslus” (Staniškis et al., 2005).
ISO išskyrė šiuos pagrindinius būvio ciklo įvertinimo (BCĮ) principus:
 Gaminio ar jo sistemos aplinkos aspektai nagrinėjami per visa gaminio būvio
ciklą, t.y. nuo žaliavų išgavimo iki galutinio atliekų šalinimo;
 BCĮ tyrimo apimtis gali keistis atsižvelgiant į tikslo ir apimties apibrėžimą;
 BCĮ tyrimo apimtis, prielaidos, duomenų kokybės aprašymas, metodikos ir
tyrimų rezultatai turėtų būti skaidrūs ir aiškiai aprašyti;
 BCĮV metodologija turėtų remtis naujausiais moksliniais duomenimis ir
šiuolaikinėmis technologijomis;
 Nėra mokslinio pagrindo iš BCĮ rezultatų gauti vieną bendrą rezultatą ar
skaičių, nes analizuojamos gaminio sistemos yra sudėtingos ir tarpusavyje susijusios;
 Nėra vienintelio BCĮ tyrimų metodo, todėl, įgyvendinant BCĮ praktiškai, reikia
atsižvelgti į konkretų taikymo atvejį ir BCĮ užsakovo reikalavimus (Staniškis et al., 2005).
Apibrėžiant BCĮ tyrimo apimtį, ISO 14040 reikalauja išnagrinėti ir aiškiai apibūdinti
(Staniškis et al., 2010) (pav. 2.1):
 gaminio sistemos ar sistemų, jei tyrimai yra lyginamieji, funkcijas;
 funkciniai vienetai;
 tiriamąją gaminio sistemą;
 gaminio sistemos ribas;
 paskirstymo metodikas;
 poveikių kategorijas, poveikio vertinimo metodus ir interpretavimo būdus;
 duomenų kokybės reikalavimus;
 prielaidas;
 trūkumus;
 kritinės peržiūros (jei reikia) tipą;
 tyrimui reikalingos ataskaitos tipą ir formatą.
Gaminio sistema. Įvertinant būvio ciklą, gaminys nagrinėjamas ne kaip atskiras fizinis
objektas, o kaip sistema, veikianti pagal tam tikrą modelį. Gaminio sistema ISO 14040
10
standarte apibrėžiama kaip „medžiagų ir energijos požiūriu sujungtų vienetinių procesų
visuma, vykdanti vieną ar daugiau apibrėžtų funkcijų:
 gaminio sistema aprašoma taikant procesų technologinę schemą, kurioje turi būti
parodyti vienetiniai procesai ir jų tarpusavio ryšiai.
 gaminio sistemos skirstymas į ją sudarančius procesus palengvina identifikuoti
sistemos įvedinius ir išvedinius (Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas,
2012).
Kadangi gaminio sistema yra fizikinė, todėl kiekvienas vienetinis procesas vyksta pagal
masės ir energijos tvermės dėsnius. Dėl šios priežasties gaminio sistemai aprašyti taikomas
masės ir energijos balanso metodas. Vėliau gaminio sistema analizuojama modeliuojant
(Navickas & Venslauskas, 2012).
Funkcinis vienetas. Funkcinio vieneto apibrėžimas – tai svarbus BCĮ tyrimo
uždavinys. Funkcinis vienetas – bet koks gaminio (paslaugos) funkcijos matavimo vienetas ir
jo kiekis. Funkcinis vienetas yra atskaitos taškas, su kuriuo matematiškai susiejami gaminio
sistemos įvediniai ir išvediniai (Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012).
Funkcinį vienetą nėra paprasta apibrėžti jokiais atvejais, nes daugelis gaminių ar paslaugų
atlieką keletą funkcijų. Tyrimui turi būti pasirinkta funkcija priklausomai nuo tyrimo tikslo ir
apimties. Tyrimui turi būti pasirinktą funkcija priklausomai nuo tyrimo tikslo ir apimties. Kai
BCĮ naudojamas alternatyviems gaminiams ar paslaugoms palyginti, ypač svarbu, kad
lyginami gaminiai atliktą tą pačia ar panašią funkciją, antraip vertinimas būtų logiškai
nepagrįstas (Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012). Kai gaminio funkcija
apibrėžta, reikia kiekybiškai išreikšti jai atlikti reikalingą gaminio kiekį, kuris vėliau tyrimų
metu yra kaip atskaitos srautas, tai yra, visa informacija, surinkta inventorinės analizės ir
poveikio įvertinimo metu, bus išreiškiama naudojant funkcinį vienetą (Staniškis et al., 2010).
Pavyzdžiui, atliekant dviejų rūšių dažų lyginamąjį BCĮ, dažymo sistemos funkcinis vienetas
gali būti apibrėžtas kaip tam tikrą laiką (pvz., trejus metus) apsaugotas vienetinis paviršius (1
m2 sienos A). Kiekybinė funkcinio vieneto išraiška gali būti nustatyta įvertinus, kiek litrų
dažų reikia 1 m2 sienos A nudažyti numatytu trejų metų laikotarpiu (Staniškis et al., 2005).  
Sistemos ribos. Gaminio sistema be apribojimų gali išaugti iki nepaprato masto, todėl
gali tapti keblu efektyviai rinkti ir analizuoti duomenis, taigi būtina apibrėžti sistemos ribas.
Kitas vertus, sistema neturi būti pernelyg siaura, kad nebūtų praleistos būvio ciklo stadijos ar
procesai, darantys nemažą poveikį aplinkai (Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas,
2012). Sistemos ribos nustato, kokios būvio ciklo stadijos ir vienetiniai procesai įtraukiami į
numatytą modeliavimo sistemą (2.1 pav.). Sistemos ribos apibrėžiamos atsižvelgiant į keltą
veiksnių, įskaitant numatomą tyrimo taikymą, tyrimo prielaidas, atribojimo kriterijus,
duomenų prieinamumą ir numatomą auditoriją, tačiau kiekvienas sprendimas neatsižvelgti į
būvio ciklo stadijas, procesus ir įvedinius (išvedinius) turi būti aiškiai išdėstytas ir pagrįstas
(Navickas & Venslauskas, 2012). Netgi apibrėžus gaminio sistemos ribas būvio ciklo stadijų
atžvilgiu, dažnai neįmanoma modeliuoti kiekvieno gaminio sistemos įvedinio ir išvedinio.
Sprendžiant, kuriuos įvedinius reikia tirti, BCĮ praktiškai taikomi masės, energijos ir
svarbumo aplinkai kriterijai. Taikant masės ar energijos kriterijų, į tyrimą reikėtų įtraukti
visus įvedinius, kurių papildomas indėlis būtų didesnis už tam tikrą modeliuojamos gaminio
sistemos masės įvedinio procentinę dalį. Sprendimas pagal svarbumo aplinkai kriterijų
reikalauja įtraukti įvedinius, kurių indėlis yra didesnis už tam tikrą papildomą įvertinto
kiekvienos gaminio sistemos atskiros duomenų kategorijos kiekio procentinę dalį. Pavyzdžiui,
jei kaip duomenų kategorija buvo pasirinkti sieros oksidai, BCĮ metu galėtų būti nustatytas
kriterijus įtraukti bet kurį įvedinį, kurio indėlis didesnis už iš anksto apibrėžtą gaminio
sistemos visų sieros oksidų išlakų procentinę dalį(Staniškis et al., 2005).

11
 2.1 pav. Gaminio sistema ir jos ribos (ISO 14040:2007) (Staniškis et al., 2010).

Duomenų kokybė. Duomenų kokybės aprašymas yra svarbus uždavinys siekiant

suprasti ir tinkamai interpretuoti BCĮ tyrimo rezultatus. Duomenų kokybė turėtų būti
apibūdinama tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu, taip pat metodais, taikomais šiems
duomenims rinkti ir apibendrinti. Duomenų kokybės reikalavimai turėtų būti taikomi
atsižvelgiant į šiuos parametrus(Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012):
 Apimtį laiko atžvilgiu, t.y. nurodyti, koks pageidaujamas duomenų amžius
(pvz., pastarųjų penkerių metų) ir trumpiausias (pvz., vienimetai), per kurį duomenys turėtų
būti surinkti;
 Geografinę apimtį, t.y. apibūdinti geografinę zoną, kurioje turėtų būti renkami
vienetinių procesų duomenys, kad būtų pasiektas tyrimo tikslas (pvz., vietos zona, regionas,
šalis, kontinentas ir pan.);
 Apimtį technologijų atžvilgiu, t.y. koks technologinis lygis naudojamas kaip
tyrimų pagrindas (pvz., geriausia prieinama technologija ar blogiausiai veikiantis elementas).
Kritinės peržiūros. BCĮ tyrimo apimties apibrėžimo metu turi būti nustatyta, kokia
turėtų būti kritinės peržiūros apimtis ir tipas. Kritinė peržiūra naudojama siekiant patikrinti, ar
BCĮ tyrimas atitiko standartų metodologijas, duomenų rinkimo ir pateikimo reikalavimus.
Paprastai kritinės BCĮ peržiūros yra neprivalomos, išskyrus atvejus, kai BCĮ tyrimus
planuojama naudoti visuomenei skelbiamam lyginamajam pareiškimui daryti. Kritinę peržiūrą
gali atlikti nuo BCĮ tyrimo nepriklausomas vidinis ekspertas (vidinė peržiūra),
nepriklausomas išorinis ekspertas (išorinė peržiūra) arba kitos suinteresuotosios šalys,
susijusios su BCĮ tyrimo padarytomis išvadomis, pvz., valstybinės organizacijos,
nevyriausybinės grupės ar konkurentai (suinteresuotųjų šalių peržiūra) (Staniškis et al., 2010).
Inventorinė analizė – apima duomenų rinkimo ir apskaičiavimo metodikas, taikomas
atitinkamiems gaminio sistemos įvediniams ir išvediniamas kiekybiškai įvertinti. Šie įvediniai
ir išvediniai gali būti su sistema susiję vartojamieji ištekliai ir išmetalai. Inventorinės analizės
metu turi būti renkami ir duomenų rinkimo lentelės fiksuojami sistemoje esančio kiekvieno
sistemos vienetinio proceso kiekybiniai ir kokybiniai duomenys (Staniškis et al., 2010).

12
 Paskirstymas. Vienas iš pagrindinių inventorinės analizės uždavinių yra duomenų
paskirstymas pagal sistemos įvedinius ir išvedinius. Paskirstymo metodikos reikalingos toliau
aprašomais atvejais (Staniškis et al., 2005; Staniškis et al., 2010):
 Bendra gamyba, kai vieno proceso metu gaminami keli gaminiai. Šiuo atveju
iškyla klausimas, kokiomis proporcijomis paskirstyti proceso įvedinius ir išvedinius
atskiriems produktams;
 Keletas įvedinių analizuojamoje sistemoje (pavyzdžiui, kelių rūšių žaliavos);
 Perdirbimas, kai vienos sistemos išvedinys yra kitos sistemos įvedinys. Ši
problema atsiranda esant atviro tipo perdirbimui, kai perdirbimas atliekamas už nagrinėjamos
sistemos ribų (gamybinės sistemos linijos, gamyklos, miesto, šalies ir pan.). Šiuo atveju
paskirstymo problema kyla tarp dviejų sistemų.
Visais minėtais atvejais, medžiagų ir energijos srautai, taip pat atitinkami išmetalai, turi
būti paskirstyti skirtingiems gaminiams pagal aiškiai išdėstytas metodikas, pagrįstas ir
patvirtintas dokumentais. Paskirstymas paprastai remiasi gaminio mase, tačiau yra nemaža
išimčių, kai reikia rinktis kitus metodus (pavyzdžiui, paskirstymas gali remtis gaminio ar
paslaugos rinkos verte) (Staniškis et al., 2010).
Apskaičiuojant energijos srautą, reikėtų atsižvelgti į skirtingas naudoto kuro rūšis ir
elektros energijos šaltinius, keitimo naudingumo veiksnių ir energijos srauto paskirstymą, taip
pat įvedinius ir išvedinius, susijusius su šio energijos srauto gamyba ir naudojimu (Staniškis
et al., 2010).
Būvio ciklo poveikio įvertinimas (BCPĮ) – tikslas įvertinti galimų poveikių aplinkai
svarbą, panaudojant būvio ciklo inventorinės analizės rezultatus. Paprastai šiuo procesu
siejami inventoriniai duomenys, su specialiosiomis kategorijomis ir jų rodikliais, kurie skirti
suvokti, kokį poveikį daro aplinkai. BCPĮ dalys nurodomos 2.2 paveiksle.

2.2. BCPĮ tarpsnio dalys (ISO 14040).

13
 Jautrio analizė. Atliekant BCĮ inventorinę analizę, pradinės gaminio sistemos ribos turi
būti atitinkamai peržiūrėtos pagal apimties apibrėžimu nustatytus atribojimo kriterijus. Šis
tikslinimo procesas vadinamas jautrio analize. Analizės rezultatas gali būti(Staniškis et al.,
2010; Navickas & Venslauskas, 2012):
 Būvio ciklo stadijų ar vienetinių procesų pašalinimas, kai jautrio analizė parodo
jų nereikšmingumą;
 Tyrimo rezultatams nereikšmingų įvedinių ir išvedinių pašalinimą;
 Naujų vienetinių procesų, įvedinių ir išvedinių įtraukimas, kai jautrio analizė
parodo jų reikšmingumą.
Jautrio analizė padeda apriboti tik tų įvedinių ir išvedinių vėlesnį duomenų tvarkymą, kurie
BCĮ tyrimo tikslui pasirodė reikšmingi (Staniškis et al., 2005).
Inventorinė analizė, kaip ir visas BCĮ, yra iteracinis procesas. Surinkus duomenis ir
daugiau sužinojus apie sistemą, gali būti nustatyti nauji duomenų reikalavimai ar trūkumai,
dėl kurių reikėtų keisti duomenų rinkimo metodikas siekiant tyrimo tikslų. Kartais gali būti
nustatytos problemos, dėl kurių reikia atlikti tikslo ar apimties pataisas (Staniškis et al., 2010).
BCĮ poveikio įvertinimo metu, naudojant būvio ciklo inventorinės analizės rezultatus,
įvertinamas analizuojamos sistemos potencialių poveikių aplinkai reikšmingumas (Staniškis
et al., 2005).
BCĮ poveikio vertinimą sudaro (Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012):
 inventorinių duomenų priskyrimas poveikio kategorijai (klasifikavimas);
 poveikio kategorijos inventorinių duomenų modeliavimas (apibūdinimas);
 galimas duomenų agregavimas labai specifiniais atvejais ir kai yra aiškus tikslas
(vertinimas taikant svorinius koeficientus).
Klasifikavimas. Klasifikuojant nustatomos poveikio aplinkai kategorijos ir kiekvienai
jų priskiriami inventoriniai duomenys. Bendrąsias nagrinėjamas poveikio aplinkai kategorijas
sudaro išteklių naudojimas, žmonių sveikata ir aplinkos apsaugos pasekmės. Šios trys
pagrindinės kategorijos gali būti toliau skirstomos į grupes arba parametrus. Pavyzdžiui,
aplinkos apsaugos pasekmių kategorijai priskiriami eutrofikacija, šiltnamio efektas, smogas,
biologinės įvairovės mažėjimas ir kita (Staniškis et al., 2010).
Apibūdinimas. Apibūdinant klasifikavimo rezultatai kiekvienoje poveikio aplinkai
kategorijoje yra kiekybiškai arba kokybiškai sujungiami modeliuojant. Didžiausia šio etapo
problema ta, kad kai kurie parametrai gali priklausyti kelioms poveikio aplinkai kategorijoms.
Kiekybiškai parametrai dažniausiai perskaičiuojami naudojant ekvivalentiškumo koeficientus.
Pavyzdžiui, 1 kilogramas NOx savo poveikiu aplinkai atitinka 1,43 kilogramo CO2.
Naudojantis panašaus pobūdžio palyginamais, poveikius aplinkai kiekvienoje kategorijoje
galima išreikšti ta pačia išraiška (Staniškis et al., 2010).
Vertinimas. Kad galima būtų palyginti skirtingų kategorijų BCĮ poveikius, jiems
suteikiami statistinėmis vertėmis pagrįsti svoriai. Tarp daugelio įvertinimo metodų yra trys
pagrindiniai (Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012):
 Kokybiniai metodai (specifiniai kiekvienam atvejui, pagrįsti ekspertiniu
vertinimu);
 Kiekybiniai metodai (specifiniai kiekvienam atvejui, pagrįsti ekspertų
nuomone);
 Formalizuoti kokybiniai metodai.
Kadangi būvio ciklo poveikio įvertinimo etapui būdingas subjektyvumas, pavyzdžiui,
pasirenkant poveikio kategorijas, modeliavimo ar vertinimo metodus, būtina, kad prielaidos
būtų aiškiai aprašytos ir pateiktos (Staniškis et al., 2010).
Interpretavimas. Paskutiniame BCĮ etape būvio ciklo įvertinimo ar būvio ciklo
inventorinės analizės rezultatai apibendrinami lyginant su apibrėžtu tyrimo tikslu ir apimtimi.
Pagal ISO rekomendacijas interpretavimo etapą gali sudaryti BCĮ apimties, taip pat surinktų
duomenų prigimties ir kokybės peržiūros ir tikslinimo iteracinis procesas, atitinkantis,

14
apibrėžtą tikslą. Interpretavimo etapo duomenys turi rodyti jautrio analizių, jei jos buvo
darytos, rezultatus. Sprendimus priimančioms institucijoms šio interpretavimo duomenys gali
būti pateikti kaip tyrimo tikslą ir apimtį atitinkančios išvados ir rekomendacijos (Staniškis et
al., 2010).
Tobulinimo įvertinimas. Taikant SETAC (Ekotoksikologijos ir chemijos draugija)
metodologija, BCĮ turėtų būti baigiamas tobulinimų įvertinimu. Tobulinimų įvertinimas
apibrėžiamas kaip „sisteminis galimybių ir poreikių mažinti poveikį aplinkai vertinimas“.
Toks vertinimas gali apimti tiek kokybinius, tiek kiekybinius patobulinimus, pvz., gaminio
projekto, žaliavų, gamybos procesų ar atliekų tvarkymo būdų pakeitimus (Staniškis et al.,
2005; Staniškis et al., 2010).
Gaminio neigiami aplinkosaugos aspektai gali būti įvertinami labai išsamiai tiriant jo būvio
ciklą. Tyrimo metu nustatoma ciklo apimtis ir funkcinis vienetas, atliekama inventorinė
analizė, poveikio įvertinimas ir normalizacija. Neigiamų gaminio aplinkosaugos aspektų
reikšmingumas įvertinimas remiantis jų poveikio aplinkai normalizavimu (atsižvelgiant į
fundamentaliuosius poveikio aplinkai kriterijus). Viso gaminių aplinkos apsaugos aspektų
analizės priemonės yra pagrįstos būvio ciklo požiūriu, t.y. šiomis priemonėmis atliekama
gaminio potencialių neigiamų poveikių aplinkai analizė per visą jo būvio ciklą – nuo žaliavų
išgavimo iki galutinio deponavimo (Staniškis et al., 2010).
Gaminio aplinkosauginis įvertinimas apima aplinkosaugos aspektų identifikavimą, kiekybinį
įvertinimą ir reikšmingumo nustatymą. Šiame etape įmonė gali taikyti tokias priemones
(Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012):
 Kiekybines: detalųjį ar supaprastintą būvio ciklo įvertinimą (dažniausiai –
programinę būvio ciklo įvertinimo įrangą ir duomenų bazes), veiksmingumo indikatorius;
 Kokybines: lenteles, kontrolinius klausimus ir kt.

15
 3. SIMAPRO PROGRAMA IR JOS TAIKYMAS
„SimaPro“ kompiuterinė programa palengvina gaminio būvio ciklo vertinimo atlikimą,
nes nereikia atskirai kaupti specifinių duomenų, o rezultatus galima analizuoti pagal keletą
kriterijų. Taip pat išvengiama tokių klaidų, kaip matavimo vienetų perskaičiavimas ir pan. Ši
programa leidžia kaupti duomenis, kaip to reikalauja ISO 14040 standartas (Goedkoopas et al.
2010). „SimaPro“ programa yra sukurta kompanijos „Pre Consultants“. Universali BCV
programinė įranga, kurios metodika paremta ISO 14040 ir ISO 14044 standartų principais.
Naudojama Ecoinvent, ELCD (Europos būvio ciklo duomenų bazė), IDEMAT, Industry Data,
LCA Food DK, USLCI duomenų bazės arba gali būti integruojamos naujos arba kuriamos
individualios duomenų bazės ir metodikos (SimaPro, 2019). Programinės įrangos paketas
skirtas mokslinių tyrimų institucijoms ar inovatyvioms įmonėms. Programinio paketo
duomenų bazėje yra procesų susijusių su atsinaujinančia energetika, biokuru ir biomasės
technologijomis, atliekų tvarkymu, organinių atliekų ir augalinių žaliavų perdirbimu ir pan.
Programoje integruota didelė duomenų bazė, kurią sudaro trys dalys (Navickas &
Venslauskas, 2012):
1. Projekto duomenys. Šioje dalyje suvedami visi pagrindiniai analizės metu
nagrinėjamo objekto duomenys. Duomenų bazėje galima sukurti daugybę projektų;
2. Duomenų bibliotekos. Susideda iš duomenų, reikalingų projektui įgyvendinti;
3. Bendrieji duomenys. Šiuo etapu kaupiami duomenys apie visas bibliotekas ir
projektus.
Būvio ciklo poveikio rezultatai charakterizuojami daugeliu poveikio kategorijų rodiklių. Pagal
ISO, reikalaujama aprašyti kiekvieno rodiklio aplinkosauginį ryšį su poveikio rezultatu.
Rezultatai gali būti pasirenkami BCV sudarytojo, tačiau jų įtraukimo ar išmetimo priežastys
privalo būti aiškiai dokumentuotos. Poveikio rezultatai turi būti suprantami kaip aplinkai
susirūpinimą keliantys klausimai, pavyzdžiui, žmonių sveikata, kai kurių rūšių išnykimas,
išteklių prieinamumas ateities kartoms ir t.t. ISO nerekomenduoja naudoti tam tikrų poveikio
rezultatų, bet reikalauja atidžiai atrinkti ir apibrėžti vertes. Po to gali būti atrenkamos poveikio
kategorijos, kol aplinkos modelis jungiantis poveikio kategorijas su rezultatais išlieka aiškiai
aprašytas (Navickas & Venslauskas, 2012).
Dauguma kiekybinio pobūdžio ekologinio gaminių projektavimo priemonių remiasi
būvio ciklo įvertinimu. BCĮ leidžia palyginti gaminius pagal poveikį aplinkai ir spręsti,
kuriose būvio ciklo stadijose gaminys labiausiai veikia aplinką. Daugeliu atvejų, projektuojant
gaminius, nebūtina atlikti detalaus BCĮ, nes tai sudėtingi, daug laiko ir išteklių reikalaujantys
tyrimai. Kadangi projektuojant gaminius laiko veiksnys neretai lemiamas, ar gaminys bus
sėkmingai pristatytas rinkai, gaminio aplinkosauginis įvertinimas dažniausiai atliekamas
naudojant komercinę BCĮ programinę įrangą (pvz., SimaPro, EcoScan, CMLCA, Gemis ir
pan.) ir duomenų bazes, kuriose sukaupti jau atliktų BCĮ tyrimų rezultatai. BCĮ programinė
įranga paprastai skiriama vartotojams, neturintiems aplinkosauginio išsilavinimo, ir, prieš
pradedant ją naudoti, pakanka keletą valandų pasimokyti. Deja, neretai naudotis kitoms šalims
pritaikyta BCĮ programine įranga nėra tikslinga. Tokioje įrangoje naudojamos duomenų bazės
sudaromos atsižvelgiant į šalies ar regiono, kuriame įranga bus taikoma, aplinkosaugos
problemas ir prioritetus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad mažoms ir vidutinėms įmonėms neretai
būna finansiškai sunku įsigyti brangią BCĮ programinę įrangą, siūloma taikyti ir kokybinio
pobūdžio gaminio aplinkosaugines įvertinimo priemones, pvz., lenteles ar kontrolinius
klausimus. Tokių priemonių pavyzdys gali būti medžiagų, energijos ir toksinių išmetalų
(angl. Material, Energy, Toxic Emissions -MET) lentelė, kurią užpildžius galima nustatyti
pagrindinius gaminio aplinkosaugos aspektus per visą jo būvio ciklą. Yra ir kitų gaminių

16
aplinkosauginio įvertinimo metodikų, pvz.: medžiagos sąnaudų paslaugos vienetui
(ang. Material Input per Service Unit – MIPS) analizė, energijos poreikio analizė ir pan
(Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012).
Supaprastintų gaminio aplinkosauginio vertinimo paramos priemonių poreikis paskatino
kurti įvairius indikatorius. Plačiausiai projektuotojai naudoja ekoindikatorius, sukurtus pagal
„Ekoindikatoriai 99“ metodiką. Remiantis šia metodika, buvo apskaičiuota daugiau kaip 100
standartinių pagrindinių medžiagų ir procesų ekoindikatorių, kuriuos galima tiesiogiai naudoti
vertinant gaminių poveikį aplinkai. „Ekoindikatoriai 99“ metodika – tai supaprastinta būvio
ciklo įvertinimo metodika, specialiai pritaikyta gaminiams projektuoti. Šią metodiką parengė
būvio ciklo įvertinimo ekspertų grupė, sudaryta iš įvairių Europos mokslinių tyrimų institucijų
atstovų (Staniškis et al., 2010).
Remiantis šia metodika, apskaičiuota ir santykinių dydžių – militaškaits (mPt) daugiau
kaip 100 standartinių ekoindikatorių, kuriuos galima tiesiogiai naudoti gaminių poveikiui
aplinkai įvertinti. Standartinių ekoindikatorių apskaičiavimai susideda iš trijų etapų (Staniškis
et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012):
1. Inventorinė analizė. Tai visų su gaminio būvio ciklo procesais susijusių išmetalų,
išteklių gavybos ir jų inventorinė analizė. Apskaičiuojant ekoindikatorius naudojami
vidutiniai Europos duomenys.
2. Žalos apskaičiavimas.  Apskaičiuojamas poveikis žmogaus sveikatai, ekosistemų
kokybei ir ištekliams (žalos nustatymo modelio schema pateikta 3.1 pav.):
 Poveikis žmogaus sveikatai išreiškiamas kaip nenugyventas metų skaičius ir
kaip negalios metų skaičius. Šie skaičiai sudaro vadinamąjį DALY indeksą – prisitaikymo
prie negalios metus;
 Žalos ekosistemų kokybei parodo, per kiek laiko tam tikroje teritorijoje gali
išnykti tam tikros rūšys;
 Žala ištekliams – tai papildoma energija, kurios reikės mineralinėms
medžiagoms ir gamtiniam kurui išgauti ateityje.
3. Žalos kategorijų įvertinimas taikant svorio koeficientus. Įvertinant remiamasi
prielaida, kad poveikis žmonių sveikatai ir žala ekosistemoms yra vienodai svarbūs, tačiau
dvigubai svarbesni už žalą ištekliams.

3.1 pav. Bendra ekoindikatorių apskaičiavimo procedūra (Staniškis et al., 2010).

Standartinius ekoindikatorius galima suskirstyti į penkias grupes (Staniškis et al., 2005):

1) Medžiagos – tai gamybos procesų ekoindikatoriai, apskaičiuoti vienam kilogramui
medžiagos;
2) Gamybos procesai – tai įvairių medžiagų apdirbimo ir gamybos procesų
ekoindikatoriai. Visi šie procesai išreikšti geriausiai juos atitinkančiais vienetais (pvz., audinio
kvadratinio metro gamyba arba plastikinių granulių kilogramo gamyba);
3) Transporto ekoindikatoriai dažniausiai išreiškiami tonkilometriais (t/km);

17
 4) Energijos gamybos ekoindikatoriai yra suskirstyti į elektros ir šiluminės energijos
gamybos ekoindikatorius;
5) Atliekų šalinimo ekoindikatoriai yra apskaičiuoti 1 kilogramui medžiagos ir
suskirstyti pagal medžiagos tirpą bei atliekų tvarkymo metodą.
Medžiagų gamyba. Nustatant medžiagų gamybos ekoindikatorius, apimami visi
procesai, t. y. pradedant žaliavų gavyba ir baigiant paskutine gamybos stadija. Taip pat
apimami visi gamybos grandinėje vykstantys transportavimo procesai. Pavyzdžiui, plastikų
gamyba apima visus procesus, pradedant naftos gavyba ir baigiant granulių gamyba; metalo
lakštų gamyba apima procesus nuo rūdos ir kokso gavybos iki valcavimo. Pastatų statyba,
įrangos gamyba ir kiti panašūs procesai čia neįeina (Staniškis et al., 2010).
Gamybos procesai. Gamybos procesų ekoindikatoriai apima visus teršalus,
išleidžiamus nagrinėjamojo proceso metu, ir teršalus, kurie susidaro gaminant reikiamą
energijos kiekį, tačiau neapima pastatų statybos, įrangos gamybos ir pan. (Staniškis et al.,
2010).
Transportas. Transporto ekoindikatoriai apima kuro gavybos, gamybos ir naudojimo
metu išleidžiamų teršalų poveikį aplinkai. Matavimo vienetas – vienos tonos (1000 kg)
medžiagos gabenimas vieną kilometrą (1 t km). Didelių krovinių transportavimui matuoti gali
būti naudojami ir kiti vienetai (Staniškis et al., 2010):
 Kelių transportas. Yra sukurta ekoindikatorių ne tik tiems atvejams, kai
lemiamas transportavimo veiksnys yra masė (t·km), bet ir tiems, kai lemiamas veiksnys yra
tūris (m3·km);
 Geležinkelio transportas. Šie ekoindikatoriai yra pagrįsti vidutiniais
duomenimis apie kuro naudojimo (elektrinei traukai) ir apkrovos lygį Europoje;
 Oro transporto ekoindikatoriai yra apskaičiuoti įvairių tipų krovininiams
lėktuvams. Apskaičiuojant transporto ekoindikatorius, imamas vidutinis apkrovos
efektyvumas Europoje. Įvertinama, kad transporto priemonei atgal gali tekti grįžti be
krovinio. Be to, apskaičiuojant atsižvelgiama į kitus reikšmingus veiksnius, nustatant
transporto ekoindikatorius: sunkvežimių gamyba, kelių tiesimas, geležinkelio infrastruktūros
kūrimas, krovininių lėktuvų priežiūra oro uostuose.
Energija. Energijos ekoindikatoriai apima kuro gavybą ir gamybą bei energijos
konversiją ir elektros gamybą. Apskaičiuojant imamas vidutinis efektyvumas. Elektros
energijai, pagamintai deginant įvairų kurą, yra apskaičiuoti skirtingi ekoindikatoriai. Be to,
yra apskaičiuoti ekoindikatoriai aukštosios įtampos elektros energijai, naudojamai gamybos
procesų metu, ir žemosios įtampos elektros energijai, kurią daugiausia naudoja namų ūkiai bei
mažos apimties pramonės įmonės. Didžiausias šių indikatorių tarpusavio skirtumas –
nuostoliai maitinimo tinkle ir reikiama infrastruktūra (kabeliai). Be vidutinių verčių Europai,
yra apskaičiuoti energijos gamybos ekoindikatoriai kelioms valstybėms. Skirtumai tarp gautų
indikatorių verčių atsiranda dėl taikomos skirtingos elektros energijos gamybos technologijos
(Staniškis et al., 2010). Saulės energijos gamybos ekoindikatorių skaičiavimuose įvertinami
gyvenamiesiems namams pritaikyti galvaniniai elementai, nes būtent jų ir kitos reikiamos
įrangos gamyba ir šalinimas sukelia didžiausią poveikį aplinkai (Staniškis et al., 2010).
Atliekų tvarkymas. Ne visi gaminiai tvarkomi vienodai. Renkantis ekoindikatorių,
reikia atidžiai ištirti, kuris atliekų tvarkymo būdas geriausiai tinka nagrinėjamuoju atveju.
Pavyzdžiui, jeigu gaminio pagrindinės sudedamosios dalys yra stiklas arba popierius, o
dizainas leidžia lengvai jį išardyti ir medžiagas išrūšiuoti į specialius popieriui ir stiklui
skirtus konteinerius, galima drąsiai daryti prielaidą, kad dalis namų ūkių šias medžiagas
atskirs nuo bendro atliekų srauto ir šalins atskirai. Jeigu tik nedidelė gaminio sudedamoji dalis
yra stiklas arba popierius, nerealu tikėtis, kad šios medžiagos bus surinktos atskirai.
Dažniausiai tokiais atvejais gaminys atsiduria komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Dėl
šios priežasties abiem minėtiems atvejams sukurti specialūs atliekų tvarkymo scenarijai. Be
to, yra sukurti atliekų deginimo, šalinimo sąvartyne ir perdirbimo scenarijai (Staniškis et al.,
2005):
18
  Buitinės atliekos. Vidutiniame namų ūkyje, nusprendus išmesti kokį nors
gaminį, dalis medžiagų (stiklas, popierius ir biologiškai degraduojančios atliekos) yra
išrūšiuojamos ir surenkamos atskirai perdirbti. Likusi dalis išmetama į šiukšlių dėžę ir patenka
į komunalinių atliekų surinkimo sistemą. Buitinių atliekų scenarijus pagristas atliekų
tvarkymu vidutiniame namų ūkyje Europoje;
 Komunalinės atliekos. Komunalinių atliekų scenarijuje pateiktas vidutinis
atliekų tvarkymo modelis Europoje. Daroma prielaida, kad tam tikra atliekų dalis šalinama į
sąvartyną, o likusi dalis – deginama. Be to, surenkant šiukšles, atsižvelgiama į transporto
poveikį aplinkai;
 Deginimas. Daroma prielaida, kad atliekos deginamos vidutinėje Šveicarijos
įmonėje, kurioje sumontuota vidutinė (2000 metų) skruberio sistema, gaminama elektros
energija ir tiekiama į tinklą. Be to, tariama, kad dalis degimo šlake esančios geležies ir
aliuminio yra atskiriama ir perdirbama. Deja, toks scenarijus neatspindi dabartinio vidurkio
Europoje, tačiau ateityje padėtis turėtų pamažu keistis;
 Šalinimas į sąvartyną. Šalinimo į sąvartyną scenarijus yra paremtas (2000
metų) Šveicarijoje esančio sąvartyno duomenimis. Vandens valymo įrenginiai ir gera
izoliacija užtikrina, kad tik labai nedidelė dalis pavojingų medžiagų patenka į gruntinius
vandenis;
 Perdirbimas. Perdirbimas, kaip ir visi procesai, neigiamai veikia aplinką.
Tačiau, priešingai negu kituose procesuose, perdirbimo metu gaunama naudingų gaminių,
kuriuos galima laikyti nauda aplinkai, nes jų nereikia gaminti kur nors kitur. Deja, perdirbimo
poveikis aplinkai labai priklauso nuo įvedinių švarumo ir išvedinių kokybės, todėl nauda ir
žala aplinkai kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtis. Pateiktos atliekų perdirbimo
ekoindikatorių vertės (nauda ir žala aplinkai) atspindi beveik idealią ir optimistiškiausią
situaciją, todėl yra gana netikslios ir jas reikėtų naudoti atsargiai.
Atliekų tvarkymo ekoindikatoriai apskaičiuoti svarbiausiems plastikams, metalams ir
pakuotės medžiagoms. Deja, nėra duomenų apie statybinių ir cheminių medžiagų atliekų
tvarkymo procesus. Nedegančios statybinės medžiagos dažniausiai šalinamos į sąvartyną arba
pakartotinai naudojamos tiesiant kelius, betono gamyboje. Chemiškai inertiškos statybinės
medžiagos nedaro jokio poveikio aplinkai, nebent tik užima gana daug vietos sąvartyne.
Todėl tam tikram šių medžiagų kiekiui šalinti sąvartyne buvo suteikta bendra ekoindikatoriaus
vertė. Šis skaičius tinka tik tuo atveju, jeigu atliekų sluoksnio storis siekia 10 metrų. Jeigu jų
aukštis yra tik 5 metrai, ekoindikatoriaus vertę reikia padvigubinti (Staniškis et al., 2010).
Cheminių medžiagų tvarkymas yra kur kas sudėtingesnis procesas, todėl medžiagoms
(išskyrus šaldalus) negalima suteikti vienos bendros vertės (Staniškis et al., 2010).
Neigiama atliekų tvarkymo ekoindikatorių vertė. Kai kurie atliekų tvarkymo
ekoindikatoriai turi neigiamą vertę. Taip atsitinka tuomet, kai atliekų tvarkymo metu gaunami
naudingi subgaminiai, kuriuos galima perdirbti ar pakartotinai panaudoti. Atgauti energijos ir
medžiagų srautai laikomi aplinkai naudingais. Pavyzdžiui, jeigu iš atliekų gaunamas 1 kg
metalo laužo, vadinasi, kur nors nereikia gaminti tokio kiekio geležies. Todėl 1 kg geležies
gamybos poveikis aplinkai turi būti atimtas iš bendro rezultato. Kartais, ypač kai atliekos
perdirbamos, atimama vertė būna didesnė už paties proceso poveikį aplinkai, todėl gaunama
neigiama ekoindikatoriaus vertė (Staniškis et al., 2010; Navickas & Venslauskas, 2012).

19
 4. TEKSTILĖS GAMINIO (MEGZTINIO) BŪVIO CIKLO ANALINĖ
Tekstilės gamybai reikalingi gamtos išteklius, energija kas dažnu atveju sukelia
neigiamą poveikį aplinkai, dėl žalingų išmetimų į orą, vandenį ir dirvožemį. Tekstilės
perdirbimas atlieka svarbų vaidmenį mažinant atliekas, patenkančias į sąvartynus, ir mažinant
žaliavų poreikį susijusį su vandens, cheminių medžiagų ir energijos suvartojimu. Tačiau šiuo
metu tekstilės perdirbimas ne tik Europos, bet ir pasauliniu mastu nėra itin pažengęs.
Veiksmingesnio perdirbimo kliūtys dažniausia apima tiek vartotojų, tiek gamintojų
integravimąsi į esamą tekstilės ir drabužių dizaino metodus, taip pat koordinuotą atliekų
surinkimą (Payne, 2015).
4.1. Tikslas ir apimtis

Būvio ciklo vertinimo tyrimu siekiama įvertinti greitosios mados gaminių, mūsų atveju
– megztinio, poveikį aplinkai bei žmonių sveikatai, remiantis šiais etapais atliekamas:
 Medžiagų ir energijos srautų pasiskirstymo įvertinimas visuose megztinio
gaminio gyvavimo etapuose;
 Kiekybinis emisijų ir šalutinių produktų (atliekų) įvertinimas, galintis turėti
poveikį aplinkai;
 Standartizuotų metodų, skirtų megztinio gaminio įvertinimui, sukūrimas.
Megztinio būvio ciklo vertinimo analizė skirta auditorijai, turinčiai pažengusį supratimą
apie pramonės daroma poveikį aplinkai bei žmonių sveikatai.
Sistemos ribos. Dėl plataus greitos mados gaminių paplitimo sunku nustatyti tikslias
geografines tyrimo ribas apsiribojant tik tam tikra šalimi ar regionu. Greitos mados gaminiai
dažniausiai gaminami trečiose pasaulio šalyse tokiose kaip Bangladešas, Vietnamas ar
Indonezija, o pagrindiniai prekių ženklai, prekiaujantys tokiais tekstilės produktais (Zara,
H&M, Primark ir t.t.) paplitę daugelyje išsivysčiusių šalių.
Gamtinėmis ribomis gali būti laikomas dirvožemis, iš kurio iškasami energijos šaltiniai,
auginamos pluoštinės medžiagos, bei atsiduria po atliekų deginimo susidarę pelenai. Taip pat
oras, į kurį patenka emisijos susidariusios iškastinio kuro deginimo metu. Vanduo,
užteršiamas pluošto paruošimo bei dažymo metu.
Laiko atžvilgiu, ribos gali būti nuo kelių mėnesių iki kelių šimtų metų. Taip yra todėl,
kad greitosios mados produktų gamyba, transportavimas ir vartotojo pasiekimas gali užtrukti
nuo 1 iki 6 mėnesių (priklausomai nuo pagaminimo šalies bei kolekcijos dydžio), gaminio
naudojimo periodas dažniausiai trunka vieną sezoną, arba ne ilgiau nei vienerius metus. Tuo
tarpu emisijų, susidariusių gaminimo ar šalinimo metu, gyvavimo laikas aplinkoje gali trukti
daugelį metų.
Funkciniai vienetai. Sistemą apibrėžti pasirinkta kilogramais, kadangi tai apima tiek
paties gaminio svorį ir jo sudedamųjų medžiagų pasiskirstymą, tiek emisijas į aplinką.
Prielaidos. Manoma, kad didžiausią poveikį aplinkai daro tekstilės pluoštų gamyba bei
iškastinio kuro naudojimas megztinio gamybos procese.
Apribojimai. Duomenų stygius apie vieno produkto gaminimo metu išsiskiriančias
emisijas bei sunaudojamą energijos kiekį.

20
 4.2. Būvio ciklo inventorizacija

Sprendimams, kaip geriausiai sumažinti poveikį aplinkai, priimti reikia išsamių

duomenų apie sąnaudas (pvz., vandenį, energiją, chemines medžiagas ir žaliavas) ir išeigą
(pvz., išmetimus į orą, žemę ir vandenį), kurie atsiranda visais drabužių gyvavimo ciklo
etapais. Šie duomenys vadinami gyvavimo ciklo inventorizaciniai duomenys. Inventorizacijos
analizė apima konkrečios sistemos aplinkosauginį vertinimą, atliekamą remiantis gyvavimo
ciklo požiūriu, grindžiamą visų srautų, įeinančių į nagrinėjamą sistemą ir išeinančių iš jos,
išvardijimu ir kiekybiniu įvertinimu. Inventorinės analizės metu surinkti sistemoje esančio
kiekvieno sistemos vienetinio proceso kiekybiniai ir kokybiniai duomenys – įvediniai ir
išvediniai (1 lentelė).

1 lentelė. Megztinio gamybos įvediniai ir išvediniai.

ĮVEDINYS (žaliava) KIEKIS
Vanduo 2,7 m3
Viskozė 0,5 kg
Medvilnė 0,5 kg
Transportas 1 tkm
Elektra 12 kWh
IŠVEDINIAI KIEKIS
Anglies dioksidas 654 kg
Azobenzenas 5 kg

Inventorizacijos ataskaitoje pateikiami šie duomenys:

 Sunaudoto vandens kiekis gamybos etapo metu;
 Megztinio gamybos žaliavos;
 Sunaudota energija gamybai ir transportui;
 Emisijos į orą ir vandenį.
Duomenys įvesti atsižvelgiant į kitų tekstilės gaminių būvio ciklo vertinimo rezultatus,
kadangi konkrečių pavyzdžių, vertinančių megztinio būvio ciklą, nebuvo galima rasti
(GreenStory, 2019; The Conscious Club, 2019). Gaminio sudėtis buvo pasirinkta pagal
standartinio greitos mados gaminio sudėtį.

4.3. Poveikio aplinkai analizė

Poveikio vertinimo etape inventorizacijos rezultatai priskiriami įvairioms poveikio

kategorijoms. Siekiant nustatyti megztinio gamybos įtaką aplinkos kokybei per visą megztinio
gyvavimo ciklo laikotarpį, nuo žaliavų išgavimo iki galutinio etapo – šalinimo buvo naudota
SimaPro programa atliekant būvio ciklo analizę. Megztinio gyvavimo cikle susidariusi žala
buvo vertinama punktais (pav. 4.3.1). Megztinio gamybos proceso ir viso būvio ciklo etape
esami tam tikri tiesioginiai ir netiesioginiai poveikiai aplinkai, kurie pateikiami 2 lentelėje.

2 lentelė. BCV naudojamos poveikio kategorijos.

Tarpinės kategorijos Poveikio kategorijos
Kancerogenai
Kvėpavimo organinės ir neorganinės medžiagos Žmonių sveikata
Jonizuojančioji spinduliuotė

21
 Tarpinės kategorijos Poveikio kategorijos
Visuotinis atšilimas Klimato kaita
Ekotoksiškumas
Rūgštėjimas/Eutrofikacija Ekosistemų kokybė
Žemės naudojimas
Mineralų gavyba Ištekliai
Neatsinaujinantys ištekliai
Ozono sluoksnis Žmonių sveikata ir ekosistemų kokybė

SimaPro programos sugeneruotas megztinio poveikis visoms 1 lentelėje išvardintoms

kategorijoms pavaizduotas 4.3.1 paveikslėlyje.

4.3.1 pav. Megztinio poveikis tarpinėms poveikio kategorijoms.

Megztinio gaminio gamyba daro poveikį klimato kaitai – 95% viso įmanomo poveikio
šiai kategorijai. Viskozės apdorojimo procesai turi įvairų, tačiau menką poveikį aplinkai:
kancerogeninį – 6% iš viso įmanomo poveikio tarpinei kategorijai, aplinkoje esančioms
organinėms – 11% ir neorganinėms medžiagoms – 22% atitinkamai. Taip pat išskiriama ir
jonizuojančioji spinduliuotė, kurios poveikis aplinkai siekia 35% bei daro poveikį ozono
sluoksniui, kuris sudaro 28%. Megztinio gamybos procesas yra ekotoksiškas, kurio poveikis
aplinkai sudaro 27%. Taip pat gamybos metu susidariusios tam tikros atliekos paveikia
aplinkos chemines savybes, dėl šios priežasties yra sukeliamas rūgštėjimas ar eutrofikacijas,
kurių poveikis siekia 9%. Taip pat nustatyta, jog gamybos metu yra sukeliamas poveikis
žemės naudojimui, kuris siekia 13%, mineralų gavybai 23% ir neatsinaujinantiems ištekliams
25%.
Medvilnė daro kancerogeninį poveikį aplinkai, kuris siekia 49%, organinėms ir
neorganinėms medžiagoms 53% ir 56% atitinkamai, klimato kaitai 2,5 %, sukelia ir
jonizuojančią spinduliuotę 58%. Yra paveikiamas ozono sluoksnis 53%, sukelia
ekotoksiškumą 37%, sukelia dirvožemio rūgštėjimą ar eutrofikaciją 65%, žemės naudojimui
86%, mineralų gavybai 52% ir neatsinaujinantiems ištekliams 51%.
Elektros sąnaudos sukelia kancerogeninį poveikį aplinkai, kuri siekia 45%, organinėms
ir neorganinėms medžiagoms 25% ir 33% atitinkamai, klimato kaitai 2,5%, sukelia
jonizuojančią spinduliuotę 7%, paveikia ozono sluoksnį 19%, sukelia ekotoksiškumą 36%,
sukelia dirvožemio rūgštėjimą ar eutrofikaciją 26%. Taip pat pastebėta, jog sukelia poveikį
mineralų gavybai 5% ir neatsinaujinantiems ištekliams 24%.

22
 Megztinio gamybos daroma žala pavaizduota 4.3.2 pav. Poveikį žmogaus sveikatai daro
visos sistemos išskyrus transportą, pagrinde galutinis gaminys (megztinis) – 6,2 Pt ir
sudedamoji galutinio gaminio dalis – medvilnė – 1 Pt. Ekosistemų kokybei didžiausią žalą
daro medvilnė ~ 0,5 Pt. Ištekliams daroma visų sistemų žala yra sąlyginai nedidelė, apie 0,2
Pt.

4.3.2 pav. Megztinio daroma žala skirtingoms poveikio kategorijoms.

Įvertinus žalą žmonių sveikatai, ekosistemoms ir gamtiniams ištekliams pastebėta, jog

žmonių sveikatai didžiausią poveikį daro galutinio gaminio gamyba – 73%, ekosistemos
didžiausią poveikį daro medvilnės gavimas ir apdorojimas gamybos metų, kuris siekia 80%, o
gamtiniams ištekliams daro poveikį gan proporcingai tiek elektros sąnaudos bei medvilnės ir
viskozės apdorojimas gamybos metu (pav. 4.3.3).

4.3.3 pav. Megztinio daroma žala žmonių sveikatai, ekosistemos bei gamtiniams ištekliams.

Megztinio, kaip tekstilės atliekos, surinkimo ir pristatymo į pasirinkto atliekų šalinimo

būdo vietą kaštai matomi 4.3.3 paveiksle. Lyginant megztinio, kaip atliekos surinkimo bei
deginimo daromą žalą tarpinėms kategorijoms matomas aiškus atliekų surinkimo daromos
žalos pranašumas. Kancerogeniškumui, organinėms medžiagoms, jonizuojančiąjai
spinduliuotei, ekotoksiškumui, ozono sluoksniui, iškastiniam kurui, žemės naudojimui bei
mineralų gavybai daromas 100% įmanomas poveikis. Tuo tarpu ~ 55% poveikis daromas
23
klimato kaitai, o mažiausi stebimi poveikiai yra ~ 2% daromas rūgštėjimui ar eutrofikacijai ir
~ 5% neorganinėms medžiagoms (4.3.4 pav).

4.3.4 pav. Megztinio atliekų surinkimo ir deginimo daroma žala skirtingoms poveikio
kategorijoms.

Apie 80% visų tekstilės gaminių gyvavimo ciklo gale yra išmetamos į sąvartynus arba
yra sudeginamos (Ailenei et al., 2021). Atsižvelgiant į tai gaminio būvio ciklo pabaigoje
pasirinkta gaminį sudeginti ir palyginti su gamybos metu daromu poveikiu (4.3.5 pav.).

4.3.5 pav. Tekstilės atliekų deginimo būvio ciklo schema.

24
 Lyginant megztinio gamybos bei deginimo daromą žalą visoms kategorijoms matomas
aiškus gamybos proceso daromos žalos pranašumas. Kancerogeniškumui, klimato kaitai,
jonizuojančiajai spinduliuotei, ekotoksiškumui, žemės naudojimui bei mineralų gavybai
daromas 100% įmanomas poveikis. Tuo tarpu ~ 95% poveikis daromas ozono sluoksniui ir
iškastiniam kurui, 85% ir 75% kvėpavimo organinėms ir neorganinėms medžiagoms
atitinkamai. Mažiausias įmanomas poveikis, ~ 56%, daromas rūgštėjimui ar eutrofikacijai
(4.3.6 pav.).

4.3.6 pav. Megztinio gamybos bei deginimo daroma žala tarpinėms poveikio kategorijoms.

Visa būvio ciklo schema pateikiama 4.3.7 paveikslėlyje.

25
 4.3.7 pav. Megztinio būvio ciklo schema.
Atliekant aplinkai poveikio vertinimą megztinio gamybos, transportavimo ir deginimo
metu pastebima, jog pasirinkto galutinio produkto gamybos metu didžiausią poveikį aplinkai
daro medvilnės pluošto paruošimas, apdorojimas, kuris toksiškumas pasižymi įvairiomis
poveikio kategorijomis, išskyrus tai, jog galutinio produkto poveikis aplinkai didžiausias
pastebimas klimato kaitos sukėlimo atžvilgiu.
Tokius rezultatus lemia tai, jog tekstilės gaminio gamyboje išsiskiria didelis anglies
dioksido kiekis į aplinką, dėl kurio gali būti didinama taškinė iš pasklidžioji oro tarša ir
sukelia šiltnamio efektą sukeliančių dujų padidėjimą. Dėl esančios „greitosios mados“
tendencijos ir nesikeičiančių visuomenės elgsenos įpročių dauguma tekstilės gaminių
nepanaudojami kaip antrinės žaliavos produkto gamybai, o dėl šios priežasties dauguma
tekstilės gaminių kelia į deginimo įrenginius, išgauti energiją. Tačiau pastebima, jog gaminio
gamybos procesas, atsižvelgiant į deginimo procesą, vis dėl to poveikio kategorijose siekia
100%, atsižvelgiant į deginimo procesus. Deginimo procesas didžiausią poveikį daro
dirvožemio rūgštėjimui arba eutrofikacijai, minimalų poveikį daro organinėms ir
neorganinėms medžiagoms bei iškastiniams ištekliams.

4.4. Būvio ciklo interpretacija

26
 Atlikus poveikio analizę nustatyta, kad didžiausią poveikį ekosistemų komponentams
daro medvilnės pluoštas, kiek mažiau – viskozė ir transportas. Tuo tarpu žmonių sveikatai
pagrindine žalą daro megztinio gamyba.
Dėl tekstilės pramonės gamybos masto generuojamų išmetimų poveikis aplinkai gali
būti tikrai didelis. Pagrindinės tekstilės pramonės sukeltos aplinkos problemos – vandens ir
oro tarša, kurios tiesiogiai neigiamai veikia žmonių sveikatą.
Apskaičiuota, kad tekstilės gamyba sugeneruoja maždaug 20 % pasaulinės vandens
taršos dėl dažymo ir apdailos produktų. Skalbiant sintetiką į vandenyną per metus išleidžiama
apie 0,5 milijono tonų mikropluošto. Sintetinių drabužių skalbimas sudaro 35% pirminio
mikroplastiko, patenkančio į aplinką. Iš vieno poliesterio drabužių skalbinių gali išsiskirti 700
000 mikroplastiko pluoštų, kurie gali patekti į maisto grandinę. Taip pat remiantis Europos
aplinkos agentūros duomenimis, perkant tekstilės gaminius ES 2017 metais vienam žmogui
buvo išmetama apie 654 kg CO2.
Remiantis analizės duomenimis matoma, kad tinkamas atliekų perdirbimas padėtų
sumažinti gaminio gamybos ir šalinimo metu daromą poveikį aplinkai bei žmonėms. Siekiant
sumažinti daromą poveikį skirtingoms poveikio kategorijoms siūloma skatinti antrinį gaminių
panaudojimą bei pluoštų perdirbimą. Tai sumažintų reikiamos pluoštams auginti žemės kiekį,
iškastinio kuro sąnaudas, ko pasėkoje ir jonizuojančiąją spinduliuotę, sunaudojamo bei
užteršiamo vandens kiekį bei CO2 emisijas.
Tekstilės pramonėje, ypač greitojoje madoje atliekų hierarchijos principas mažiausiai
sukoncentruotas į atliekų prevenciją, paruošimą pakartotiniam naudojimui bei perdirbimui.
Pagerinant gaminių kokybę būtų prailginamas jų būvio ciklas, perdirbimas taptų paprastesnis,
mažiau atliekų būtų sudeginama ar išmetama į sąvartynus.

27
 IŠVADOS

1. Išanalizavus būvio ciklo tyrimo koncepciją, etapus, naudą bei iššūkius nustatyta, jog
būvio ciklo keturių etapų vertinimas skirtas gaminio žaliavų, energijos sąnaudų bei
transportavimo duomenų surinkimui ir produkto aplinkai vertinimui, kurio vertinimas priveda
prie ekologinių gaminių ir jo visoje gyvavimo grandinėje aplinkosauginių sprendimų.
2. ISO 14044:2007 ir ISO 14040:2007 standartų ir SimaPro programinės įrangos
analizė parodė, jog ISO standartai reglamentuoja būvio ciklo vertinimo kriterijus bei
principus, kuriuos sudaro 3 privalomosios dalys ir 3 neprivalomosios.
3. Išanalizavus programinė įrangos SimaPro veiklumą ir galimybės nustatyta, jog ši
programa palengvina gaminio būvio ciklo vertinimo atlikimą ir jos veikimo principą, kurie
paremti ISO 14040 standartu.
4. Tekstilės gaminio (megztinio) gamyba, transportavimas ir deginimas didžiausią
poveikį aplinkai daro žmonių sveikatai bei daro didelę įtaką klimato kaitai. Megztinio
deginimo daroma žala (kancerogeninė, toksiška) siekia 100%, taip pat 95% poveikis daromas
ozono sluoksniui ir iškatiniam kurui. Mažiausias poveikis pastebimas ekosistemoms bei
gamtiniams iškeliams, kuris siekia apie 0,2 Pt.

28
 LITERATŪRA

1. Bierer, A., Meynerts, L., Götze, U. (2013). Life Cycle Assessment and Life Cycle
Costing - Methodical Relationships, Challenges and Benefits of an Integrated Use. In: Nee,
A., Song, B., Ong, SK. (eds) Re-engineering Manufacturing for Sustainability. Springer,
Singapore. https://doi.org/10.1007/978-981-4451-48-2_68.
2. Cao, C. (2017). Sustainability and life assessment of high strength natural fibre
composites in construction. In Advanced high strength natural fibre composites in
construction (pp. 529-544). Woodhead Publishing.
3. Goedkoop, M., De Schryver, A., Oele, M., Durksz, S., & de Roest, D. (2008).
Introduction to LCA with SimaPro 7. PRé Consultants, The Netherlands.
4. Muthu, S. S. (2014). 7-Life Cycle Assessment (LCA) and Product Carbon Footprint
(PCF) Modelling of Textile Products’ in Subramanian Senthilkannan Muthu
Muthu. Assessing the Environmental Impact of Textiles and the Clothing Supply Chain.
5. Navickas, K., & Venslauskas, K. (2012). Biomasės būvio ciklo analizė.
6. Payne, A. (2015). Open-and closed-loop recycling of textile and apparel products.
In Handbook of life cycle assessment (LCA) of textiles and clothing (pp. 103-123). Woodhead
Publishing.
7. SimaPro. 2019. Available online: http://www.pre-sustainability.com/simapro
8. https://pre-sustainability.com/solutions/tools/simapro/
9. Staniškis, J., Stasiškienė, Ž., Kliopova, I., Varžinskas, V. (2010). Darniosios
inovacijos Lietuvos pramonėje: kūrimas ir diegimas. Kaunas: Technologija.
10. Staniškis, J.K, Varžinskas, V., Uselytė, R. (2005). Gaminio ekologinis
projektavimas. Kaunas: Technologija.
11. The Ecoinvent Database. 2019. Available online:
https://www.ecoinvent.org/database/database.html
12. Yasin, S., Perwuelz, A., & Behary, N. (2014). A CASE STUDY OF LIFE CYCLE
INVENTORY OF COTTON CURTAIN. In 14th World Textile Conference Autex 2014.
13. Fibre Net (2018). Life cycle assessment: Benefits and limitations.
http://fibrenet.eu/index.php?id=blog-post-eleven.
14. LST EN ISO 14040:2007. Aplinkos apsaugos vadyba. Gyvavimo ciklo vertinimas.
Principai ir sandara.
15. LST EN ISO 14044:2007 Aplinkos apsaugos vadyba. Gyvavimo ciklo vertinimas.
Reikalavimai ir gairės.

29