JONO

BASANAVIČIAUS
TAUTOSAKOS
BIBLIOTEKA
 -v*

JO N O

BASANAVIČIAUS

TAUTOSAKOS

BIBLIOTEKA

15
TOMAS
 Jonas Basanavičius

RASTAI

Antra knyga

Publicistika, recenzijos.
iŠgyvenimo kronikos ir laiškų

M
LIETUVIŲ II I ERATŪROS IR IAUTOSAKOS INSTITUTAS
VU NIL'S 2(H) t
UDK 398(474.5)
Ba 497

Sudarė,
įvadą ir paaiškinimus parašė
LEONARDAS SAUKA

Parengė
KOSTAS ALEKSYNAS,
LEONARDAS SAUKA

Redagavo
VITAS AGURKIS

Leidinį parėmė
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA

© Sudarymas, įvadas, paaiškinimai, L. Sauka, 2003

© Parengimas, K. Aleksynas, L. Sauka, 2003
ISBN 9955-475-45-5 © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003
 NESLUGSTANTIS RŪPINIMASIS TAUTOSAKA

„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos" penkiolikto to­

mo pradžia - gana neįprasta. Pateikiamas rašinys „Apie lietu­
vių liaudies dainas" - taip, kaip jis buvo išspausdintas lenkiškai
(greta pridedant šių dienų vertimą į lietuvių kalbą) ir ukrainie-
tiškai, taip pat skirtas skaityti rusiškai. Skirtumai tarp šių va­
riantų labai menki (pvz., rusiško teksto pradžia orientuota į klau­
sytojus). Iš daugybės J. Basanavičiaus darbų, susijusių su lietuvių
tautosaka, šis išsiskiria adresatu. Visuose kituose J. Basanavičius
vienokiu ar kitokiu pretekstu bylojo Lietuvai akinamas tautosa­
kos turtų. Tuo tarpu šis rašytas netolimų tautų skaitytojams, be
to, buvo paskelbtas ir ukrainiečių leidinyje. Ir dar vienu bruožu
šis darbas išsiskiria iš kitų. J. Basanavičius apie tautosakos me­
niškumą beveik nėra rašęs, o čia, pasitelkęs Liudviko Rėzos, Jo-
hanno Wolgfango Goethės ir kitų autorių teiginius, siekė popu­
liarinti tarp kitų kraštų žmonių lietuvių liaudies dainas, išryškinti
jų savitumą, grožį.

* * *

J. Basanavičiaus santykis su tautosaka ir su asmenimis, užsi­

ėmusiais tautosakine veikla, atsiskleidžia ir iš įvairių kitų publi­
kacijų. Antai „Aušros" laikais jis stengėsi ne tik skelbti šiame
žurnale pačių tautosakos kūrinių, bet ir pridurti prie jų savo
trumpus komentarus. Tokie pristatymai palydėjo „Pasaką apie
Palemoną" (1884), dainas „Svečių šalelė" (1883), „Svetima šale­
lė" (1884) ir kt. Kai kurios antraštės jau iš anksto orientavo, į ką
atkreipti dėmesį: „Apie senovės kalvius" (1889) - komentuoja­
ma daina „Ne tik lankoje dobilėliai auga"; pavadinus „Apie
sūdaunykus" (1885), pateikiama daina „Neturiu nieko, nebijau
nieko"; antrašte „Piemeniška „Vaji olia" (1885) užsimenama, kad
rašoma apie piemenų kūrinėlį.
Šiame žurnale, o vėliau - ir kitur J. Basanavičius skelbė recen­
zijas, skirtas lietuvių tautosakos leidiniams. 1884 m. aptardamas

5
 „Lietuviškas svotbines dainas, užrašytas par Antaną Juškevičę
ir išspausdintas par Joną Juškevičę" (1883), iškelia šios knygos
didelę vertę bei, pasitelkdamas kitų rašiusių mokslininkų - Alek­
sandro Brūcknerio, Augusto Schleicherio, Eduardo Gizevijaus,
Leopoldo Geitlerio, Adalberto Bezzenbergerio ir kt. - teiginius,
apskritai pabrėžia lietuvių tautos dainingumą, dainų grožį. Kartu
šis leidinys suteikia jam progą skleisti trakų-frigų teoriją, teigti,
kad senovės lietuviai Mažojoje Azijoje, Graikijoje ir ant „salų
Egijos marėse" gyvenę. Ir čia prabėgomis sumini nemažai tų te­
orijos argumentų, kurie kituose darbuose tapo dėstymo išeities
taškais, savarankiškomis temomis, kaip antai dažnas aukso, si­
dabro, vario, Mėlynųjų marių, Dunojaus minėjimas dainose.
Šiuos ir kitus dainų įvaizdžius interpretuodamas, pasitelkia He-
rodotą, Straboną ir kitus istorikus.
Panašiai elgėsi J. Basanavičius recenzuodamas Augusto Les-
kieno ir Karlo Brugmanno knygą „Lietuvių liaudies dainos ir
pasakos" („Litauische Volkslieder und Marchen", 1882). Leidi­
nys vėl davė galimybę kartoti dainose minimus Dunojų, alyvas,
šilkus, mares, auksą, sidabrą, varį, pasakose - levą, - argumen­
tus, neva rodančius, kad visa tai lietuvių atsinešta iš visai kitų
anksčiau gyventų vietų.
Tuo tarpu trumputė recenzija (1883) apie Adamo Kirkoro dar­
bą labai kritiška. Priekaištaujama dėl iškreipto lietuvių gyveni­
mo, papročių vaizdo jame. Ši kritika šiek tiek primena pačią pir­
mąją J. Basanavičiaus recenziją, taip pat skirtą A. Kirkorui, ku­
rioje supeikiami apie lietuvių dievus ir kitas mitines būtybes rašę,
bet lietuvių kalbos nelabai mokėję asmenys, todėl pridarę klai­
dų. Ši recenzija, paskelbta lenkų žurnale „Nivva" 1875 m., kai
J. Basanavičius tebuvo pirmo kurso studentas, pakėlė jo autori­
tetą draugų akyse.
Tiesa, jis yra išgyręs ir nevertą veikalą. Taip atsitiko su Ed­
mundo Veckenstedto knyga, skirta žemaičių mitams, sakmėms
ir legendoms (1884). Kiti mokslininkai įrodė, kad joje paskelbta
daug neautentiškij, mokinių pramanytų dalykų.
Tuo metu, kai Lietuvoje dar labai stigo folkloristų, J. Basana­
vičius yra ne tik recenzavęs svetimus darbus. Pačiame gyveni­
mo saulėlydyje jam teko pristatyti skaitytojams kito entuziasto
surinktą tautosaką. Jau po autoriaus mirties spaudoje pasirodė
įvadas „Apie latakinių dzūkų dainas". Jis skirtas liaudies dainų,

6
užrašyti* bibliografo Alfonso Bielinio, publikacijai „Lietuvių tau­
toje" (1928) ir paskelbtas kartu su kitų autorių straipsniais, pa­
gerbiančiais J. Basanavičiaus atminimą.
J. Basanavičius spaudoje rašė ir apie žymesnius mokslinin­
kus, kultūros veikėjus, nusipelniusius Lietuvai. Antai 1883 m.
„Aušroje" jis atkreipė dėmesį į Fridricho Kuršaičio veiklą, jo
nuopelnus lituanistikai (tai buvo vieneri metai prieš šio žymaus
kalbininko ir tautosakos publikuotojo mirtį). 1885 m. J. Basana­
vičius „Aušroje" paskelbė Augustui Schleicheriui skirtą publi­
kaciją „Schleicheris apie lietuvius". Nekrologus parašė mirus po­
etui Andriui Jonui Višteliauskui („Vienybė lietuvninkų", 1892),
Franzui Tetzneriui („Varpas", 1896), VVilliamui Piersonui („Vie­
nybė lietuvninkų", 1899). Apie vyskupą Antaną Baranauską at­
siminimus paskelbė almanache „Gabija" (1907). Iš jų sužinome
įdomių detalių apie J. Basanavičiaus susitikimus su žymiuoju
poetu ir mokslininku. Pavyzdžiui:
Per kitą vakaciją, rods, 1878 m., aš jam kartą ilgai pasakojau apie
senovės Sūdavijos piliakalnius, kuriuos tuomet buvau Suvalkų gub.
aplankęs, ir kryžiokų tame krašte kariškas keliones, savo tą gana pla­
tų referatą dar piliakalnių mapa paaiškindamas. Baronas, tokiu bū­
du susipažinęs pirmą kartą su Sūdavijos historijos dalimi, man karštai
dėkavojo, prašydamas ir tolyn piliakalnių tardymu užsiiminėti.
Jisai vėl iš savo pusės mane, kaipo svečią, būdavo, vaišina tūlomis
labai senomis lietuvių dainomis įvairiuose dialektuose, kurias jis gerai
deklamuot arba ir dainuoti mokėjo.

Dar parašė J. Basanavičius atsiminimus apie kun. Kazimierą Jau­

nių (1908) ir nekrologą mirus Adalbertui Bezzenbergeriui (1922).
Spauda J. Basanavičiui buvo ir tribūna išdėstyti savo siekius,
uždavinius. „Aušros" pirmajame numeryje savo prakalboje (tik
per redaktorius išvirtusioje į „Priekalbą") jis pažymi, kad prade­
dančio eiti žurnalo „ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus -
duoti pažinti mūsų broliams Lietuvoj nusidavimų senovės ga­
dynės ir veikalų mūsų garbingų sentėvių..."
Todėlei rinkėjai dainų, pasakų ir 1. 1, paminklų pagal vertybę ir svar­
bumą ras mūsų laikraštyje vietos savo darbams.

Šis uždavinys nedavė ramybės J. Basanavičiui ir galvojant kur­

ti Lietuvių mokslo draugiją. Apie tai jis rašė „Lietuviškoje cei-
tungoje" (1882), o kartu su kitais - „Aušroje" (1883). Tai jis skelbė

7
 ir atsišaukime „Ar nereikalinga mums etnografiška draugys­
tė?", išspausdintame „Tėvynės sarge" (1901), „Varpe" (1902),
„Lietuviškoje ceitungoje" (1902). Ir čia tarp veiklos sričių pir­
miausia išvardija:
1) tardymas kalbos ir jos dialektų;
2) rinkimas dainų ir jų melodijų;
3) rinkimas pasakų įvairiausio turinio vietinėse tarmėse;
4) rinkimas senoviškos „žynystės" liekanų, burtų, „niektikėjimų",
apžadėjimų, tautiškos vaistininkystės ir 1. 1.;
5) aprašymas krikštynų, svodbų, šermenų, laidojimo būdo ir visų
kitų gyvenimo apeigų;
6) aprašymas apeigų, švenčių įvairiose metų dienose, „padažanų
dienų" ir 1. 1.;
7) aprašymas įvairiausių žaidynių, šokių, puotų ir 1.1.
šis sąrašas dar nebaigtas, bet ir iš pateiktos ištraukos matyti,
kokią plačią programą jam rūpėjo pradėti vykdyti. O kai paga­
liau siekiai ėmė pildytis (buvo parengtas Lietuvių mokslo drau­
gijos statutas), jis praneša (1905), kad draugija „užsiiminės: a) lie­
tuvių antropologija ir etnografija (kalba ir jos tarmės, folkloras,
tautos daila ir t.t.). <...> Mokslo draugija rinks: a) lietuviškas
dainas ir jų gaidas, pasakas, patarles, burtus, geografiškus ir žmo­
nių vardus, pavardes ir 1.1."
J. Basanavičius ne kartą kreipėsi į visuomenę, ragino akty­
vesnius žmones užrašinėti tautosaką taip, kaip girdi. Toks pa-
akinimas išdėstytas kreipimesi „[ darbą, lietuviai!" („Vienybė lie­
tuvninkų", 1892). Užbaigia šį raginimą siųsti rankraščius į
Bulgariją. Kiek vėliau, sumanęs skelbti lietuvių pasakojamosios
tautosakos knygas, išspausdino kreipimąsi į talkininkus „Rinki­
me pasakas!". Šis atsišaukimas 1899-1990 metais buvo publikuo­
tas laikraščiuose ir žurnaluose „Lietuva", „Vienybė lietuvninkų",
„Ūkininkas", „Varpas", „Tėvynės sargas".
Ir kitomis progomis, iškilus reikalui išsiaiškinti keblesnius
klausimus, J. Basanavičius kreipiasi į visuomenę, prašydamas tal­
kos. Antai, norėdamas tiksliau suprasti zod'\masiai, esantį Simo­
no Daukanto rinkinio „Pasakos massiu" pavadinime, jis 1905 m.
„Vilniaus žiniose" paskelbia kreipimąsi „Kas tai būtų „masiai"?".
Siekdamas sukaupti daugiau medžiagos apie kaukus ir norėda­
mas palyginti ją su bulgarų duomenimis, parašo straipsnį į „Vil­
tį" (1908). Susidomėjęs pasaka apie Dedalą ir labirintą, jis prašo

8
 žinių apie panašų lietuvišką žaidimą, skelbdamas atsišaukimą
„Kas pažįsta šitą žaidimą?" („Viltis", 1910).
Per spaudą jis informuoja ir apie tautosakos užrašinėjimo
technikos naujoves. Nupirkęs Berlyne fonografą ir ne viename
viešame susirinkime demonstravęs jo naudingumą, pareiškęs,
kad juo bus įrašinėjamos dainos, pasakos ir kuriamas fonogramų
archyvas, šis laikraštis taip pat paskelbė žinią, kad galima gauti
premiją už lietuvių dainų lyginimą su latvių, gudų ir lenkų dai­
nomis („Viltis", 1912).
Beveik vienu metu, kai spaudoje pasirodė pavienės raudų
publikacijos, J. Basanavičius, suprasdamas, kaip apleistas ir vė­
luojantis jų kaupimas, paskelbė raginimą „Rinkime raudas!"
(„Viltis", „Lietuvos žinios", 1913). Jo priminimai rinkti lietu­
vių tautosaką skelbiami ir trečiajame dešimtmetyje Vilniaus
kraštą okupavus Lenkijai. Jis ragina per laikraštį „Rytų Lietu­
va" (1923) mokytojus kartu su mokiniais įsitraukti į šį svarbų
darbą. Dar vieną kreipimąsi J. Basanavičius paskelbė 1926 m.
Pretekstas tai daryti buvo suomių mokslininko prašymas: Vil-
jo Johannes Mansikka kreipėsi į jį, teiraudamasis apie lietuvių
burtus ir užkalbėjimus. Šią medžiagą ir paragino rinkti
J. Basanavičius per „Vilniaus aidą" (1926), taip įvardydamas sa­
vo agitaciją: „J lietuvius mokytojus ir mokytojas Vilniaus kraš­
te atsišaukimas".
Tai buvo paskutinis jo kreipimasis.

* * *

J. Basanavičius su nemažu būriu asmenų, tarp jų ir tautosa­

kos rinkėjais, žymiais ir pradedančiais, ir folkloro tyrinėtojais, ir
leidėjais, intensyviai bendravo per laiškus. Šiame tome skelbia­
mi tie J. Basanavičiaus laiškai, kuriuose bent kiek užsimenama
apie tautosaką ar tautosakinę veiklą.
Viena grupė laiškų siųsta tautosakos rinkėjams. Motyvai juos
rašyti - įvairūs: vienais atvejais reikėjo paraginti, kitais - paža­
dėti atlyginti ar paaiškinti, kokia tautosakos rūšis yra pageidau­
jama, kaip ją užrašyti, perrašyti ir t. t. Gaila, kad daugumos
J. Basanavičiaus laiškų, rašytų XIX a. paskutinį dešimtmetį, liki­
mas nėra žinomas. Tačiau kai ką pasako atsakymai į juos. Antai
Vinco Basanavičiaus laiškai rodo, kad brolis skatino jį materialine

9
 parama, teikė konkrečius patarimus, kaip parengti tekstus, ir ne­
paliaujamai ragino juos užrašinėti. O išlikę XX a. pradžioje
j. Basanavičiaus rašyti laiškai tai tik patvirtina. (Plačiau apie jųd­
viejų susirašinėjimą žr. „Jono Basanavičiaus tautosakos biblio­
teka", t. 4, p. 5-18).
Talkininkų - pasakų rinkėjų Mato Slančiausko, Viliaus Kal­
vaičio, Stepono Žiupsnio, Teklės Augustinavičiūtės, Stasio
Matulaičio, Kosto Stikliaus, Juozo Kovo (Čepukaičio), Prano Ei-
dukaičio ir daugelio kitų laiškai (atskiros ištraukos cituotos „Jo­
no Basanavičiaus tautosakos bibliotekos" 2 ir 3 tomų įvaduose)
ir reti išlikę J. Basanavičiaus atsakymai rodo, kad rinkimo aplin­
kybės, situacijos būdavo labai įvairios, net gana pavojingos, kad
dažnas rinkėjas ne už atpildą rašęs. Gauti tekstai kitąsyk suteik­
davo ir intymesnių išgyvenimų. Pavyzdžiui, P. Eidukaičiui jis
džiaugdamasis atsako:
Pasakos Jūsų tuo man brangesnės, jog paein iš kaimų, man gerai
pažįstamų. (LLTI BR F2 - 1904, p. 45.)
XX a. didėjo J. Basanavičiaus susidomėjimas burtais. Tai gali­
ma pastebėti iš kai kurių laiškų. Jis už šios rūšies medžiagą dėko­
ja Matui Slančiauskui, Gabrielei Petkevičaitei-Bitei ir kitiems.
J. Basanavičius susirašinėjo su kai kuriais kultūros ir spau­
dos darbuotojais tautosakos rinkinių rengimo spaudai klausi­
mais. Tai laiškai, siųsti Antanui Milukui, Antanui Kaupui ir An­
tanui Olšauskui-OIševskiui. Iš jų atsiskleidžia, kaip tautosakos
rinkinių sudarytojas atidžiai stebėjo tekstų redagavimą ir korek­
tūrų skaitymą, kaip sielojosi dėl tarmės ypatybių iškraipymų,
per spaustuvės kaltę įsivėlusių klaidų, tomų sandaros pakeiti­
mų ir kt. Pavyzdžiui:
Nuokun. Miluko dasižinojau, jog Jus tais dainas leidžiate per „Tė­
vynėn": man rodos, jeigu teip lente spaudinsite, tai Jus' ne tik pasa-
kun, bet ir dainun per ištisan metan atlikt ne galėsite. Man kun. M.
prisiuntė ir prakalban „Apie Ožkab. dainas" jau tame pat laikraštyje
atspaudintan, ale ji ten teip bjaurei, su toke daugybe klaidun spau-
dinta, kad iš tikro stebėtis reik', ar ir kaip galima buvo teip rankraš-
tin sudarkytie <...>.
Tai tik vieno laiško atkarpėlė. O kiek panašių laiškų teko
J. Basanavičiui siųsti iš tolimos Bulgarijos į Ameriką, kol buvo
išleista šitiek rinkinių!

10
 Laiškuose J. Basanavičius aptaria įvairius klausimus: vienuo­
se prašo atsiųsti reikalingų knygų, kituose kviečia autorius ra­
šyti, skelbti medžiagą spaudoje ir 1.1. Dar kituose jis atsiliepia
j mokslininkų prašymus, dėkoja už gautus veikalus, pažada
parūpinti reikalingus tekstus ir pan. Štai tome skelbiamas laiš­
kas žymiam folkloristui Valteriui Andersonui, su kuriuo
J. Basanavičius susirašinėjo keliolika metų, pateikėjam, rašan­
čiam knygą „Kaiser und Abt“ (1923), lietuvių pasakų, - ir da­
bar, atsiliepdamas į jo „mokslišką prašymą“ pasakų, pažada
imtis šio darbo. Panašiai atsako jau minėtam suomių moks­
lininkui V. J. Mansikka, pageidavusiam mediciniškų prietarų
ir burtų. Atsiprašęs, kad pasivėlino, teigia baigiąs juos perra­
šinėti.
Tarp laiškų pagarsėjusiems folkloristams yra ir atsakymas tuo
metu dar tik pradedančiai tautosakos tyrinėjimus Margaritai Vy-
merytei, kuri iš Šveicarijos prašo pagalbos ir, kaip matome iš
J. Basanavičiaus laiško, jos sulaukia.

* **
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais J. Basanavičius yra ra­
šęs autobiografiją. Ši asmeninio gyvenimo istorija praplečia vaiz­
dą apie jo tautosakinę veiklą, primena nežinomus ar užmirštus
faktus, dažnai lakoniškai įvardytus, o kartais - apgaubtus emo­
cijų, apmąstymų, įpintus į konkrečias situacijas, susietas su tau­
tos istorija, ir pan.
Iš autobiografijos sužinome, kad pirmiausia su tautosaka jį
supažindino tėvas: „Jis mokėjo ir daugel atsitikimų iš praėjusių
laikų mūsų krašto žmonių, taipogi daugelį pasakų, mįslių ir 1.1.“
Veikė ir tradiciniai papročiai, žaidimai:
Dar dabar mielai atsimenu, kaip, didoku jau vaikėzu būdamas, su
kitais vaikais, būdavo, rudenyje, susėdę ant žirgų, jodėme didžiu bū­
riu piemenis svetimų kaimų „vaikyti", botagais pliauškėdami, „vaji
olia" rėkaudami, šiaudadūšiais, smalabambiais, degutpilviais ir k. juos
pravardžiuodami.
Pakiliai, patriotiškai J. Basanavičių nuteikdavo ir supanti gam­
ta, apipinta padavimų ir istorinių pasakojimų. Ypač jį traukė pi­
liakalniai: „Ant šitų kalnų, galiu drąsiai sakyti, susitvirtino ma­
no lietuviškumas."

11
 Taip žingsnis po žingsnio artėta prie tautosakos rinkimo. Jau
pirmosiose gimnazijos klasėse J. Basanavičius užrašo iš moki­
nių ir namiškių pirmąsias dainas. Iš aprašytų atsitikimų matyti,
kad jis mėgo pats dainuoti. Įsimintina kelionė kartu su Vincu
Kudirka, per kurią jis plėšė dainą „Augin tėvas du sūneliu" - šis
faktas liudija jo tautinės savimonės brandą.
Iš autobiografijos sužinome apie jo - Maskvos universiteto me­
dicinos fakulteto studento - planus rinkti ir publikuoti tautosaką,
apie apsilankymą Marijampolės gimnazijoje, paukščių balsų pa­
mėgdžiojimų deklamavimą moksleiviams ir kt. Patiriame, kaip
stipriai jį paveikė kelionė pėsčiomis pagal Dunojų. Tai liudija ir
daugelyje publikacijų kartojamas šis argumentas dėstant trakų-
frigų teoriją. Jo emocijos ypač buvo sužadintos, kai išgirdo dai­
nuojančias bulgarų merginas ir moteris, grįžtančias iš pjūties na­
mo su kviečių vainikais.
...Ypatingas daineles tąj pat gaida dainuoja, kaip ir lietuvių „Vai tu
rugeli" rugiapjūtės daina. Pirmą kartą išgirsti man teko šitą melodiją
čia gyvenant vasaros metu. Dainininkėms pro mano namus einant -
tai buvo prieš Jonines, - anksti rytą pašokau iš miego, išgirdęs tą taip
gerai man pažįstamą gaidą, stebėdamasis, iš kurgi pas mano langus
atsirado lietuviškos dainos aidas.
Šitokie ar kitokių nuotaikų, jausmų ir minčių lydimi gyveni­
mo epizodų aprašymai, situacijų detalės, žmonių charakteristi­
kos ir daug kitų dalykų labai pagilina J. Basanavičiaus tautosa­
kinės veiklos vaizdą.
Ne mažiau įdomios J. Basanavičiaus užrašų knygutės, į ku­
rias rašyta, kas kiekvieną dieną nutikdavę ar veikta. Iš jų atsi­
skleidžia rašiusiojo sveikatos būklė, darbai, bendravimas su žmo­
nėmis ir pan. Tome pateikiamos tos žinutės, kurios susijusios su
tautosakine veikla.
Dar yra vienas šaltinis, kuris tiesiog susijęs su J. Basanavi­
čiaus tautosakiniais darbais, - tai įvairi jo rankraštinė medžia­
ga. Rankraščiai - skirtingi. Vieni yra spausdintų darbų origi­
nalai, bet tokių - mažuma. Kitur - skelbtiems straipsniams
pririnkti išrašai; jų tik dalis tepanaudota. Pavyzdžiui, ruošda­
masis rašyti apie Dunojų lietuvių dainose, jis 1882 m. sukaupia
113 lapų, lapelių išrašų (LLTI BR F 2-467). Daug medžiagos liko
nerealizuota straipsniais ar panaudota tik iš dalies. Pavyzdžiui,

12
tokie pluoštai yra: Pelės ir katė (F 2-345; 491.); Tautosakinė me­
džiaga apie kelnes (F 2-427; 12 1.); Tautosakinė medžiaga apie
mares ir gamtą (F 2-407; 1381.); Pasakojimai apie šventus ąžuo­
lus, girias ir jų garbinimą (F 2-371; 203 1.); Mitologinė medžia­
ga apie Lietuvos upes ir akmenis (F-369; 28 L); Lietuvių mito­
logija (F 2-375; 164 L); Medžiaga apie kauką (F 2-352; 98 L);
Žirgas Lietuvoje (F 2-413; 125 L); Medžiaga apie lietuviškus mo­
tyvus rusų tautosakoje (F 2-151; 30 L); Serai. Tautosakinė me­
džiaga (F 2-512; 54 1.) ir 1.1.
Ši medžiaga dar laukia nuodugnaus tyrinėjimo. Beje, įvairių
išrašų, samprotavimų apie J. Basanavičiui rūpimus dalykus yra
ir kalendorių lapelių užrašams skirtose vietose. Pavyzdžiui, 1882 m.
jis yra užsirašęs pastabų apie Dunojų, Danubijų, dakus, kaukus,
taip pat randame liaudies dainų, nusirašytų iš ankstesnių rinki­
nių, tekstų (žr. F 2-5).

* **

Apibendrinant J. Basanavičiaus rašytinio palikimo apie tau­

tosaką ir kitas gretimas kultūros sritis glaustą apžvalgą, reikėtų
pažymėti, kad šie jo tyrinėjimai, žinių skleidimas, bendros tau­
tosakinės veiklos aktyvinimas buvo pradėta tada, kai dar neeg­
zistavo liaudies meninę kūrybą nagrinėjanti institucija, netu­
rėta paruoštų specialistų, kai būklę, jog lietuvių folkloristika
dar gyvuoja, rodė tik pavienės atskirų rūšių, žanrų kūrinių pub­
likacijos ir reti straipsniai. Dažniausiai visa tai buvo skelbiama
už Lietuvos ribų. Tai buvo laikas, kai ne vienas asmuo, ėmęsis
tautosakininko, istoriko, lingvisto ar literato darbo, buvo visiš­
kai tolimos profesijos atstovas. XIX a. antrojoje pusėje savo veikla
iškyla ne vienas „enciklopedistas": rašo kalbos, literatūros, et­
nografijos, istorijos, archeologijos ir kitomis temomis. Trūko pa­
sirengusių žmonių dėl carinėje Rusijoje vykdytos tautinės prie­
spaudos. Todėl aktyvių veikėjų atlikti darbai šalutinėse srityse
kai kuriais atvejais būdavo labai reikšmingi. Tai ypač reikia pa­
brėžti kalbant apie J. Basanavičių.
Visas J. Basanavičiaus rašytinis palikimas, susijęs su tauto­
saka (straipsniai, studijos, recenzijos, paminėjimai bei nekro­
logai, kreipimaisi, informacija, laiškai ir autobiografija), dar kartą

13
patvirtina tiesą, kad ši tautos kultūros dalis ir ja susidomėję žmo­
nės jam nenustojo rūpėję per visą gyvenimą. Šiuo savo paliki­
mu, o sykiu ir sudarytais tautosakos rinkiniais J. Basanavičius
įrašė ženklų puslapį į lietuvių folkloristikos istoriją - svarbų
moksliniu ir visuomeniniu, kultūriniu požiūriu.

LEONARDAS SAUKA
APIE LIETUVIŲ LIAUDIES DAINAS
 O PIESNIACH LUDOWYCH LITEWSKICH
Piešni ludowe litevvskie, czyli dajny {dainos), o ktorych będę
tu movvil, jako kolektywne twory duszy narodu, jako vvyraz
uczuč, poglądow i idealovv narodu litevvskiego, zajmują vvybit-
ne miejsce pomiędzy poetyckiemi utworami innych narodow.
Prawie od zapoczątkowania studiovv nad etnografią litevv-
ską vv X V II i w początkach XVIII stolecia (Lepner, M. Priito-
rius), rozpoczyna się w nauce zainteresovvanie się poezją ludo-
wą litevvską. Od czasu jak profesor Dugsburski Jan Arnold
Brandt (zm. r. 1691) w swej ksiąžce „Reysen durch die Marck
Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland" etc. (Wesel, 1702)
zaznajomil szersze kola publicznošci europejskiej z litevvskie-
mi dajnami, až dotąd zostaly one przedmiotem ciekavvych i lic-
znych badari tak ze vvzględu na trešo, jak rowniez i na piękne ich
melodie. Z wydaniem w r. 1745 dzielka Filipa Ruhiga „Betrach-
tung der littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und
Eigenschaften", w ktorem bylo podano kilka dajn, piesni ludo-

APIE LIETUVIŲ LIAUDIES DAINAS

Lietuvių liaudies dainos, apie kurias čia kalbėsiu, kaip kolektyvi­

niai tautos dvasios kūriniai, kaip lietuvių tautos jausmų, pažiūrų bei
idealų išraiška, užima svarbią vietą tarp kitų tautų poetinių kūrinių.
Vos tik ėmus XVII amžiuje ir XVIII amžiaus pradžioje gilintis j lietu­
vių etnografiją (Lepneris, M. Praetorius), mokslininkai susidomi lietu­
vių liaudies poezija. Nuo to laiko, kai Dusburgo profesorius Johannas
Arnoldas Brandtas (miręs 1691) savo knygoje „Reysen durch die Marck
Branderburg, Preussen, Churland, Liefland" etc. (Wesel, 1702) supažin­
dino platesnius Europos visuomenės sluoksnius su lietuvių dainomis,
jos tapo įdėmių ir gausių tyrinėjimų objektu tiek dėl turinio, tiek dėl
savo gražių melodijų. Po to, kai 1745 m. Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig)
išleistame veikalėlyje „Betrachtung der littauischen Sprache in ihrem
Ursprunge, Wesen und Eigenschaften" buvo pateiktos kelios dainos,

17
 we litewskie zwrocily na siebie uwagę wielu znanych poetow,
jako Lessinga, Herdera, požniej Goethego, Chamisso, Fr. von
Gaudy'ego, Soldat’a i innych. Lessing, pisząc o litewskich
piešniach ludowych, zaznacza, jak wielkq sprawily mu one
przyjemnošč. Herder w swoich „Stimmen der Volker in Lie-
dern" (Leipzig, 1779) pierwszy wprowadzil piešni ludowe li­
tewskie do literatury europejskiej, vvydając je w niemieckim
przekladzie. Wolfgang Goethe litewską dajnę o biednej dziew-
czynie wwiodl calą do swej operety „Die Fischerin" (1782). Ze
zjawieniem się w r. 1825 zbioru piešni profesora krolcwieckie-
go Ludwika Rhesy „Dainos Oder Litthauische Volkslieder", o
ktorym napisal wielce zajmującą recenzję Goethe, dajny ludo­
we litewskie zyskaly zaslužoną i wielką popularnošč w litera­
tu rze europejskiej, dzięki pracy takich uczonych, jak prof. P. von
Bohlen, Wilhelm Jordan, Edward Gisevius, prof. Nesselmann,
J. I. Kraszewski, prof. A. Schleicher, dr Lobel, prof. dr. Bezzen-
berger, Christian Bartsch, prof. Leskien, prof. Ludwik Nast, dr
Tetzner, dr van der Meulen i in., z ktorych jedni zbierali dajny i
tlumaczyli je na inne języki, drudzy badali trešč ich i melodie i
tak zaznajomili ogol z dajnami Pruskiej Litwy. W naszej Litwic
zainteresowanie się poezją ludu rozpoczęio się rowniez pod
lietuvių liaudies dainos patraukė daugelio žinomų poetų, kaip antai
Lessing’o, Herder’io, Goethe’s, Chamisso, F. van Gaudy, Soldat’o ir kt.,
dėmesį. Lessing'as, rašydamas apie lietuvių liaudies dainas, pabrėžia,
kokį didelį malonumą jos jam suteikė. Herder’is savo rinkiniu „Stim-
men der Volker in Liedern" (Leipzig, 1779) pirmasis įvedė lietuvių
liaudies dainas į Europos literatūrą, išleisdamas jas išverstas į vokie­
čių kalbą. Wolfgang’as Goethe į savo operetę „Die Fischerin" (1782)
įtraukė visą lietuvių dainą apie vargšę mergaitę. 1825 m. pasirodžius
Karaliaučiaus profesoriaus Liudviko Rėzos (Rhesa) dainų rinkiniui
„Dainos oder Litthauische Volkslieder", apie kurį labai įdomią recen­
ziją parašė Goethe, lietuvių liaudies dainos susilaukė pelnyto ir dide­
lio populiarumo Europos literatūroje. Už tai turime būti dėkingi to­
kiems mokslininkams kaip kad prof. P. von Bohlen'as, Wilhelm'as Jor­
danas, Eduardas Gizevijus, prof. Nesselmann'as, J. I. Kraszewski’s,
prof. A. Schleicher'is, dr. Lobel’is, prof. dr. Bezzenberger’is, Christianas
Bartsch’as, prof. Leskien’as, prof. Louis Nast’as, dr. Tetzner’is, dr. van
der Meulen'as ir kt., iš kurių vieni dainas rinko ir vertė į kitas kalbas,
kiti tyrinėjo jų turinį bei melodijas ir šitaip supažindino visuomenę su
Prūsų Lietuvos dainomis. Mūsų Lietuvoje domėtis liaudies poezija

18
 wptywem wydanego zbioru dajn prof. Rhesy vv dwudziestych
latach zeszfego stolecia; odtąd, dzięki pracy Staniewicza,
S. Dowkonta, F. Fortunatowa i Ws. Millera, prof. L. Geitlera,
prof. Brugmann'a, Oskara Kolberga, d-ra Bassanowicza, a osob-
liwie ks. Antoniego Juszkicwicza i innych zostala u nas zebra -
na ogromna ilošč piesni ludowych, ktore, posiadając vvielką
wartosc dla nauki, wywarty takže znaczny wply w nie ty lko na
odradzającą się literaturę litevvską, ale i na samovviedzę naro-
du litewskiego.
Piesni litewskie možna rozdzielič na: 1) piesni religijnej trešci,
ktore się zovvią giesmės (od slowa giedoti spievvac), 2) treny po-
grzebowe (raudos) i 3) (wfasciwie) ludovve piesni - dainos. Os-
tatnia nazwa, identyczną daina w języku Awesty i doina w języ-
ku rumuriskim, swiadczy o przedhistorycznem pochodzeniu le­
go wyrazu u Litwinow. Dajny ponad to, wedlug swej trešci,
rozpadają się na epopeję i lirykę.
Epopėja w piešniach litewskich prawie zupelnie zaginęta
wskutek niesprzyjających ku lemu vvarunkovv žydą historyczne-
go narodu, na ktore lo vvarunki juž zvvrocil uwagę Adam Mic-
kiewicz w przypiskach do poematu „Konrad VVallenrod". Jak w
starožytnej Prussji, po zaszczepnieniu chrzešcijaristvva, zostalo
wzbronione przez Krzyžakovv užywanie staropruskiego języka,
a razem z lem skasowano stan kapfanski vvajdelotovv, ktory byl
paskatino prof. Rėzos dainų rinkinys, išleistas trečiąjį praėjusio am­
žiaus dešimtmetį. Nuo tada ĮS.Į Stanevičiaus, S. Daukanto, F. Fortuna-
tovo ir Vs. Milerio, prof. L. Geitler io, prof. Brugmann’o, Oskaro Kol-
berg'o, d-ro Basanavičiaus, o ypačiai kun. Antano Juškos (Juškevičiaus)
ir kitų pastangomis pas mus buvo surinkta daugybė liaudies dainų,
kurios, turėdamos didelę mokslinę vertę, taip pat gerokai paveikė ne
tik atgimstančią lietuvių literatūrą, bet ir tautinę savimonę.
Lietuvių dainas galima skirstyti į: 1) religinio turinio, vadinamas
giesmėmis (nuo žodžio giedoti), 2) laidotuvių raudas ir 3) (būtent) liau­
dies dainas. Pastarasis pavadinimas, atitinkantis Avestos daėna ir ru­
munų kalbos doina, liudija priešistorinę šio lietuvių žodžio kilmę. Be
to, turinio atžvilgiu dainos skirstomos į epines ir lyrines.
Epas lietuvių dainose beveik visai išnykęs dėl jam gyvuoti nepalan­
kių istoriškai susiklosčiusių tautos gyvenimo sąlygų. Į tai atkreipė dė­
mesį jau Adomas Mickevičius poemos „Konradas Valenrodas" [ir po­
emos „Gražina") pastabose. Kaipsenojoje Prūsijoje po krikščionybės įve-
dimo kryžiuočių buvo uždrausta vartoti senprūsių kalba ir sykiu

19
zachovvavvcą narodowych tradycji i piewcem historycznych wy-
padkow, podobniež i w Litwie, wedhig Mickiewicza, po vvpro-
wadzeniu wiary chrzešcijanskiej i języka polskiego, davvni
kaplani i movva ojczysta poszta w pogardę i zapomnienie. „Od-
tąd, - dodaje Mickievvicz, - lud prosty, zamieniony w nievvol-
nictvvo i obrocony do roli, zarzuciwszy oręž, zapomnial tež i o
piesniach rycerskich, powtarzajqc stosowniejsze do teražniejsze-
go položenia treny i sielanki. Ježeli zostavvalo coš z dawniejszych
ich dziejovv i poczji bohaterskiej, to w domowych tylko zagro-
dach, albo w czasie obrzędow z davvna z zabobonnošcią poiączo-
nych vv tajemnicy gminovvi udzielano".
VV historii spotykamy, wprawdzie nieliczne, wskazowki, iž
w dawnych czasach, tak vv Prussji, jak w Litvvie, piešni epiczne
musiaty byč znane. Tak na przyktad kronikarz Jan Dtugosz
(1415-1480) movvi o Jadžvvingach, jako o nadzvvyczaj vvojovv-
niczym, chcivvym pochvvat i stavvy narodzie, ktory vv vvalce
zvvykle rzucat się na liczniejszego nieprzyjaciela vv nadziei, iž
polegli vv vvalce po smierci będą vv piesniach wychwalani. W
jednej z kronik niemieckich znajdujemy nader zajmujący opis
uczty z okolicznošci obioru vv r. 1351 vvielkiego mistrza Win-
rycha von Kniprode: gdy vv czasie biesiady jakiš minezenger z
Nūrnbergi, uczczony oklaskami, spievvat na czesč Bacchusa,
išnaikintas vaidilų kaip dvasininkų luomas, buvęs tautos tradicijų reiš­
kėjas ir istorinių įvykių apdainuotojas, taip, pasak Mickevičiaus, ir Lie­
tuvoje, įvedus krikščionių tikėjimą ir lenkų kalbą, senovės žyniai ir
gimtoji kalba buvo paniekinti ir užmiršti. „Nuo tol, - priduria Micke­
vičius, - paprasta liaudis, pavergta ir pritvirtinta prie žemės, nebevar­
todama ginklo, pamiršo ir karių dainas, išlaikė vien tinkamesnes da­
bartinei savo padėčiai raudas ir lyrines dainas. Jeigu dar kur išliko
istorinė ir herojinė poezija, tai ji suskambėdavo tik namuose arba per
apeigas, iš seno susijusias su prietarais".
Istoriniuose veikaluose, kad ir negausiai, pasitaiko užuominų, kad
senaisiais laikais ir Prūsijoje, ir Lietuvoje epinės dainos turėjo būti žino­
mos. Antai kronikininkas Jan as Dlugosz'as (1415-1480) kalba apie jot­
vingius kaip apie ypač karingus, trokštančius liaupsių ir šlovės žmones,
kurie kovoje visada puldavę gausesnį priešą, tikėdamiesi, kad kovoje
žuvusieji po mirties būsią pagerbti dainomis. Vienoje vokiečių kroniko­
je randame įdomų 1351 metais didžiuoju magistru išrinktam Winrichui
von Kniprodei pagerbti skirtos puotos aprašymą: jos metu vienas mi­
nezingeris iš Niurnbergo, pagerbtas plojimais, giedojo Bakcho garbei.

20
špievvak pruski Rizelus (czy Ryxel) prosil takže o pozwolenie i,
uzyskawszy takowe, spiewal w swym ojczystym języku i slawit
dziela pierwszego krola pruskiego,Widewuta (VI w.). VVedtug
twierdzenia kronikarza Stryjkowskiego (1582), za jcgo czasow
w Litwie między ludem byly w užyciu piešni historycznc o
księžnie Pojacie, o księciu Kukowajtisie (okolo r. 1221), o walcc
pod Kauliszkami; o slawnym księciu litewskim Dowmoncie
(1282), ktory panowal w Pskowie, a ktorego košciol wschodni
po dzieri dzisiejszy uwaza za šwiętego; o Hurdzie Ginwilowiczu,
ktory się odznaczyl przy obronie od Krzyzakow zamku ko-
wienskiego r. 1362, kiedy w ogniu zginęlo 3,000 Litwinow. Na-
reszcie polski kronikarz M. Miechowita okolo r. 1500 slyszai w
Litwie „carmen lugubre" o zabiciu litewskiego księcia Zygmun-
da Kiejstutowicza (r. 1440).
Obecnie pomiędzy dajnami možna jeszcze napotkač piešni
wojenne, w ktorych są opiewane wojny z Krzyzakami, Polaka-
mi, Moskwą, ale epicznych jest niewiele, i w tych wzmiankowa-
ne są wypadki i osoby nieznane w historii.
Oprocz marnych resztek dawnej poezji bohaterskiej, zostalo
u Litwinow dužo piešni z tak zwanej epopei zwierzęcej (Tier-
epos), w ktorych, jako rowniez w licznych bajkach, opiewane są
przerožne zwierzęta, plaki, owady.
Tai girdėjęs prūsų dainius Rizelius (ar Rixel) paprašė leidimo ir, jį ga­
vęs, giedojo savo gimtąja kalba bei šlovino pirmojo prūsų karaliaus
Vaidevučio (VI a.) darbus. Kaip teigia kronikininkas Stryjkowskis
(1582), jo laikais Lietuvos liaudyje labai buvo paplitusios istorinės dai­
nos apie kunigaikštytę Pajautą, apie kunigaikštį Kukovaitį (apie
1221 m.), apie mūšį prie Kauliškių, apie garsųjį lietuvių kunigaikštį
Daumantą (1282 m.), valdžiusį Pskovą ir Rytų Bažnyčios laikomą šven­
tuoju; apie Gurdą Gintvilaitį, pasižymėjusį 1362 metais ginant Kauno
pilį nuo kryžiuočių, kai ugnyje žuvo 3000 lietuvių. Galiausiai lenkų
kronikininkas M. Miechowita apie 1500 m. girdėjo Lietuvoje „carmen
lugubre" (gedulingą dainą) apie Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Kęs-
tutaičio nužudymą (1440 m.).
Dabar dar galima rasti karinių dainų, kuriose apdainuojamos ko­
vos su kryžiuočiais, lenkais, Maskva, bet epinių yra nedaug ir jose pa­
minėti įvykiai bei asmenys istorijoje visai nežinomi.
Be skurdžių senosios herojinės poezijos liekanų, Lietuvoje tebėra
daug dainų iš vadinamojo žvėrių epo (Tierepos), kuriose, kaip ir daž­
nose pasakose, apdainuojami įvairiausi žvėrys, paukščiai, vabzdžiai.

21
 Przechodząc do klasyfikacji dajn, za przykladem ks. Ant. Jusz-
kiewicza, dzielimy je na: mitologiczne, wojenne, weselne, toas-
ty i kuplety.
Najliczniejszą kategorię dajn litewskich stanowią piešni we­
selne i obyczajowe, ktore opiewają rožne zdarzenia z žycia pow-
szedniego. Ilošč tych dajn jest bajecznie wielka. Dr F. Tetzner
bynajmniej nie przesadza, zapewniając iž žaden narod nie po-
siada tak wielkiej ilošci piešni, jak Litwini („die Litauer sind das
liederreichste Volk der Erde"1).
Jak się z biegem ezasu zmieniają stopniowo warunki žycia
narodu, tak rowniez ulegają zmianie ilosciowo i jakosciowo i
same dajny, w ktorych się odzwierciedla žycie narodu, wszyst-
kie jego smutki i radošci. Najwięcej te zmiany w dajnach za-
częly się u wydatniac ostatniemi czasy, kiedy narod litewski pod
wptywem literatury w języku litewskim i kultury zachodnio-
europ>ejskiej zacząl odczuwac wyrazniej rozpowszechnianie się
nowych idei w zaležnošci od warunkow žycia politycznego i
socjalnego, ktore tež wptynęly na trešč piešni ludowej. Piešni
starožytne, mające mato wspolnego z warunkami žycia vvspol-
czesnego, stopniowo podlegają zapomnieniu i wychodzą z
užycia, ustępując miejsce nowym dajnom wspotczesnym. Cho-
ciaž w ten sposob formy tworczošci poetyckiej podlegają ciągtej

Kun. A. Juškos pavyzdžiu sekdami, tikrąsias dainas skirstome j

mitologines, karines, vestuvines, humoristines, vaišių ir apdainavi­
mus.
Lietuvoje daugiausia yra vestuvinių ir buitinių dainų apie įvai­
rius kasdienio gyvenimo įvykius. Šių dainų neapsakomai daug. Dr.
F. Tetzner’is visai neperdeda, teigdamas, kad jokia tauta neturi to­
kios didelės gausybės dainų, kaip lietuviai („die Litauer sind das lie­
derreichste Volk der Erde"1) (lietuviai yra daugiausia dainų turinti
pasaulio tautai.
Ilgainiui pamažu keičiasi tautos gyvenimo sąlygos, taigi tie poky­
čiai negalėjo nepaveikti kiekybiškai ir kokybiškai pačių dainų, kuriose
atsispindi tautos gyvenimas, visas jos liūdesys ir visi džiaugsmai. La­
biausiai tų pokyčių dainose pradėjo rastis pastaraisiais laikais, kai lietu­
vių tauta, veikiama literatūros sava kalba ir Vakarų Europos kultūros,
ėmė aiškiau suvokti savo politines ir socialines idėjas, kurios taip pat
padarė įtaką liaudies dainų turiniui. Senosios dainos, turinčios mažai

1Dainos. Litauische Volksgesaenge, p. 54.

22
zmianie, atoli žrodlo jej zostaje nie vvyczerpanem i wciąž wy-
daje na swiat nowe piešni, zastosovvując się do wspoJczesnych
warunkow žycia ludowego.
Najtrafniejszą - o ile mi wiadomo - charakterystykę poezji
ludowej litewskiej zawdzięczamy prof. Rhesie i Glagau'owi,
ktorej w dalszym ciągu przewaznie się trzymamy.
Ludowe špievvy litewskie są przewaznie trešci erotycznej.
Opiewajq one mifosc, uroki domowego ogniska i, w sposob
nadzwyczaj prosty, opisują czute stosunki rodzinne. Pod tym
względem - mowi Rhesa o swoim zbiorze piešni - one tworzą
niby nieprzerwany cykl miiošci, zaczynając od pierwszego jej prze-
budzenia się, przez wszystkie stopnie až do zakonczenia w žydu
rodzinnem. Przebudzenie się miJosci, jej radošci i cierpienia, po-
tajemneschadzki, wyczerpująca tęsknota, udeczka lub porwanie,
skrucha, hanba - wszystkie te uczuda i stany duszy znalazty wy-
raz w dajnach. W wielu piešniach ludowych litewskich widzimy
mtodą dziewczynę, jak ona spędza lata swe dziecinne i mlodocia-
ne przy matce, pracując z nią razem: przędzie, teze, wyszywa.
Następnie widzimy ją zaręczoną, ze czczonym zdawien dawna
wiankiem na gtowie; wreszeie wyježdžającą do oblubienca w
odšwiętnym stroju, promieniejącą radošcią, a jednak rzewnie
ką bendra su dabartinio gyvenimo sąlygomis, pamažu grimzta užmarš­
tin ir yra vis rečiau dainuojamos, užleidžia vietą naujoms, šiuolaikinėms
dainoms. Nors tokiu būdu kūrybos formos nuolat kinta, vis dėlto jų ver­
smė lieka neišsemiama, į dienos šviesą vis išliedama naujų dainų, tinka­
mesnių dabartinėms liaudies gyvenimo sąlygoms.
Taikliausiai, kiek man žinoma, lietuvių liaudies poeziją yra api­
būdinę prof. Rėza ir Glagau. Jų mintimis čia labiausiai ir remsimės.
Lietuvių liaudies dainos daugiausia yra erotinio turinio. Jos ap­
dainuoja meilę, šeimyninio gyvenimo žavesį ir pačiomis paprasčiau­
siomis priemonėmis perteikia jautrius šeimos narių santykius, šiuo
požiūriu, - sako Rėza savo dainų rinkinyje, - jos kuria lyg ir nenu­
trūkstamą meilės ciklą, pradedant nuo pirmutinio jos prabudimo, ei­
nant per visus tolesnius tarpsnius, baigiant šeimos gyvenimu. Mei­
lės prabudimas, jos džiaugsmai ir kančios, slapti pasimatymai, seki­
nantis ilgesys, pabėgimas ar pagrobimas, atgaila, gėda - visi šie
jausmai ir dvasios būsenos išreiškiama dainose. Daugelyje liaudies
dainų išvystame, kaip jauna mergina savo vaikystės ir jaunystės me­
tus praleidžia pas motiną, dirbdama kartu su ja: verpia, audžia, siu­
vinėja. Vėliau matome ją kaip sužadėtinę, užsidėjusią ant galvos iš

23
žegnającą się z matką, siostrami i przyjaciolkami i nieraz ze
Izami w oczach rozstającą się ze swym wiericiem dziewiczym.
W koricu widzimy ją w szczęšlivvėm požyciu malžeriskiem, za-
jętą pilnie przy gospodarstwie domovvėm, jak ona troskliwie
krząta się w domu vvlasnym, na podvvorzu i w ogrodzie, jak
niegdyš w domu u matki. Czasami zdarza się ją vvidzieč, jak
ona w nieszczęšciu spieszy do matki ukochanej, by na jej lonie
vvynurzyč svve žale. Wszystkie te stosunki žyciovve są przed-
stawione w dajnach z taką rozmaitošcią barvv, že ja - povviada
Rhesa - doprawdy nie wiem, czy egzystuje w Europie drugi
narod, ktory by zdolal przedstawic tak wszechstronnie w piešni
mitošč vv izbie vvtošciariskiej.
Dajny, vvedhig Rhesy, tem się rožnią od innych piešni, že są
one nadzvvyczaj proste i na tyle są pozbawione wszelkich skom-
plikowanych kombinacji, iž pogardzają zupetnie sztucznošcią
w zwrotach mowy, vv obrazach i porovvnaniach, stovvem - vvszel-
kiemi upiększeniami poetyekiemi.
Drugim rysem, odrožniającym piešni ludovve litewskie, jest
tagodnošč i uczuciovvošč. W žadniej z nich nie napotkamy ta-
kiego vvystovvienia się lub obrazku, ktory by grzeszyt przecivv
smakowi estetycznemu; przecivvnie - vve vvszystkich dajnach
odczuvva się pevvien povvievv moralnošci, poszanovvanie szla-
senų senovės gerbiamą rūtų vainiką, galop - išvažiuojančią pas jau­
nąjį, šventiškai pasidabinusią, džiaugsmu švytinčią, bet vis tiek grau­
džiai atsisveikinančią su motina, seserimis bei draugėmis ir dažnai
apverkiančią savo mergystės vainiką. Galiausiai matome ją laimingą
šeimos motiną, akylai prižiūrinčią namų ūkj, - kokia ji rūpestinga,
uoli savo namuose, kieme ir darže, kaip kadaise buvo pas motiną.
Kartais apdainuojama, kaip nelaiminga ji skuba pas mylimą motiną
ir prie jos prisiglaudusi išlieja savo liūdesį. Visi šie gyvenimiški san­
tykiai dainose yra atskleisti taip įvairiapusiškai, kad aš, - sako Rė­
za, - iš tiesų nežinau, ar yra Europoje kita tokia tauta, kuri įstengtų
dainoje taip visokeriopai ir spalvingai perteikti meilę kaimo pirkioje.
Dainos, Rėzos manymu, tuo išsiskiria, kad yra nuostabiai paprastos
ir neturi jokių sudėtingų konstrukcijų, atmeta bet kokį kalbos posakių,
vaizdų ir palyginimų dailinimą, žodžiu - visokias poetines išmones.
Kitas išskirtinis lietuvių liaudies dainų bruožas yra jų švelnumas
ir jausmingumas. Nė vienoje jų nerasime tokio posakio arba vaizdio,
kuris nusižengtų estetiniam skoniui; priešingai - visose dainose jau­
čiamas tam tikras moralumo diegimas, pagarba taurumui ir padoru­

24
chetnošci i przyzvvoitošci, jakas delikatnošč i szczerošč uczucia,
ktore oczarowuje každe serce. Niemasz ani jednej piosenki, w
ktorej sprošnymi dwuznacznikami bytyby przekroczone grani-
ce przyzvvoitošci i skromnošci. Prędzej się napotka vv nich ry­
šy subtelnej moralnošci, ktora švviadczy o szlachetnošci uczuč
narodu. Jakiš delikatny zachvvyt, mily urok zawiera się ponie-
kąd i w wielkiej ilošci vvyrazovv zdrobniatych, w ktore obfitu-
ją dajny, a ktore w innych językach są niemožlivve, i dlatego
nie nadają się do przekiadu. Nie tylko rzeczovvniki, ale i cza-
sowniki mają w dajnach zdrobniale koricowki, ktore ulatwiają
rym, rytm, i podnoszą ich melodyjnošč. Jako na cechę charak-
terystyczną piešni ludowych litewskich prof. Rhesa wskazuje
dalėj na vvlašcivvą im miękką melancholię i stodką, rzewną
tęsknotę, jak się ona przejavvia w piešniach Ossiana. Miloše,
opievvana w dajnach, nie posiada nazvvy i pozostaje jeszcze švvi-
ętą, nievvyslavvioną tajemnicą przyrody, ktorej się vvyrzec nie
ošmiela się ten, co ją odczuvva. Nigdzie nie masz tu wzmianki
o pocatunku, o ušeisku dtoni, o ukrytych spojrzeniach i innych
przejawach milošei, ktore się užy wają vv movvie povvszedniej u
narodovv innych, nigdzie się nie napotka opisania piękna i
vvdziękovv kochankovv. Navvet vvyrazy, užyvvane vv movvie
zvvyklej: mielulis (kochanek), mieliausias (ukochany), jaunikis
(narzeczony) vv dajnach się nie spotykają, a zamiast nich zvvykle
mui, toks jautrumas ir nuoširdumas, kuris pakeri kiekvieną širdį. Nė­
ra nė vienos dainelės, kurioje aptiktum nešvankių dviprasmybių arba
kuria būtų peržengtos padorumo ir kuklumo ribos. Jose greičiau tik
apčiuopiamos subtilaus moralumo užuominos, kurios rodo tautos jaus­
mų taurumą. Švelniu žavesiu, malonia trauka pasižymi gausiai varto­
jami mažybiniai ir maloniniai žodeliai, kurie neįmanomi kitose kalbo­
se, tad yra neišverčiami. Ne tik daiktavardžiai, bet ir veiksmažodžiai
dainose turi mažybines galūnes, kurios palengvina rimavimą, metrą
ir sustiprina jų melodingumą. Kaip dar vieną būdingą lietuvių liau­
dies dainų bruožą prof. Rėza nurodo švelnią melancholiją ir saldų, jaus-
mingą ilgesį, išreikštą panašiai kaip Osiano dainose. Apdainuojama meilė
neįvardijama, tebelieka kaip šventa, žodžiais neišreiškiama prigimties
paslaptis, kurios nusakyti nesiryžta tas, kas ją pajunta. Niekur čia nėra
užuominų apie bučinį, rankos paspaudimą, slaptus žvilgsnius ir kitas
meilės apraiškas, kokių esama kitų tautų kasdienėje kalboje, niekur
nerasime apsakyto įsimylėjėlių grožio ir žavingumo. Net ir žodžių,
vartojamų šnekamojoje kalboje - mielulis, mieliausias, jaunikis, dainose

25
 się užyvva wyraz bernytis (chtopak); rowniez się nie užywa naz-
vva: zona, malžonka, lecz pati - pani.
VViększošč dajn, jak się mdwito, trešci erotycznej; inne opie-
wają wiosnę, skowronka, wierzchowca, ogrodek, rolnictwo,
rybolowstwo i t. d. Nieliczne z nich są ucztowe, inne bojowe,
lecz mowic o nich tu nie będziemy.
Jak w powszedniej mowie Litwina, tak rowniez w niektorych
dajnach, - powiada Glagau, - przegląda dowcip, szyderstwo, fig-
lamošč i w tern wszystkiem naležy podziwiac doktadnosc, sub-
telnosc, nawet elegancję wymowy; dzięki partycypjalnej kon-
strukcji, ktora często się w dajnach uzywa, lekkie uwagi, trafne
porownania, piękne zwroty spotykają się w nich bardzo często;
dotego naležy dodač wzlot liryczny, pewien wybuch uczucia,
ktory tem potęžniej dziata na shichacza, iž rzewna prostota sta-
nowi ton zasadniczy piešni.
Do tej charakterystyki piešni ludowych litewskich, ktorą ja
prawie dostownie powtorzytem ze stow prof. Rhesy, naležy je-
szcze o dajnach dodač kilka stow prof. Nesselmanna, ktory pi-
sat o nich w piątym dziesięcioleciu zesztego wieku. Notując,
že rysem gtownym dajn litewskich jest to, že one w większošci
są liryczne, drugą wtasnosc charakterystyczną on upatruje w
tem, že one są zupetnie ludowe, oryginalne, iž wszystko w nich
nerasime, vietoj jų paprastai sakomas žodis bernytis, taip pat vartoja­
mas ne pavadinimas žmona, sutuoktinė, bet pati.
Dauguma dainų, kaip jau sakyta, yra erotinio turinio. Kitos ap­
dainuoja pavasarį, vieversį, raitelį, darželį, žemdirbystę, žvejybą ir
1.1. Nedaugelis iš jų yra vaišių, kitos - karinės, bet apie jas čia nekal­
bėsime.
Kaip ir kasdienėje lietuvio kalboje, taip ir kai kuriose dainose, -
pastebi Glagau, - prasikiša pokštas, pašiepimas, išdaiga, ir visa tai ver­
čia stebėtis posakio tikslumu, subtilumu, net elegancija. Dėl dažnai
vartojamų nusistovėjusių konstrukcijų dainose apstu lengvų pastabų,
taiklių palyginimų, puikių posakių. Prie to reikia pridėti lyrinį polėkį,
tam tikrą jausmų protrūkį, kuris dar stipriau veikia klausytoją, nes
jaudinantis paprastumas sudaro pagrindinį dainos toną.
Prie šios lietuvių liaudies dainų charakteristikos, kurią aš beveik
pažodžiui pakartojau iš prof. Rėzos straipsnio, apie dainas derėtų
pridurti keletą prof. Nesselmann'o, rašiusio apie jas penktajame pra­
ėjusio amžiaus dešimtmetyje, minčių. Jis konstatavo, kad pagrindinė
daugumos lietuvių dainų savybė yra lyriškumas. Kita būdinga savy­

26
swojskie, a nic - obcego. W dajnach wspominają się nazwy rzek
miejscowych, miast, wsi, dalėj pola, tąki, lasy, cmentarze i 1. d.
Piešni prowadzą nas, powiada Nesselmann, przez vvszystkie
warunki wieku i žycia, począwszy od urodzenia przez dzie-
cinne zabawy, pracę, cierpienia i radošci wieku dojrzatego -
do grobu. Tu widzimy mlodzienca z sochą, dziewczynę przy
krosienkach albo zajętą przy kwiatach w ogrodku; widzimy ją
porwaną wirem ta noa, widzimy rozwoj jej milosci; widzimy,
jak się urządzają gody weselne; widzimy, jak się robią przygo-
towania do jej wyjazdu; w czasie, gdy matka jest zajęta spra-
wami domowemi, corka rozpacza, že muši opušcič matkę uko-
chaną i jechač do tesciowej zlej, a jednak i w tej chwili ona się
troszczy jeszcze o to, aby nie uszkodzono jej wyprawy, mającej
bye wczesniej od niej wywiezionej z domu. Szczegolniejszą
wlasnošcią dajn, na ktorą zwraca uwagę Nesselmann, stanowi
zamilowanie w archaizmie. Wypadki žycia wspolczesnego
rzadko znajdują w nich oddžwięk, tymezasem bardzo często
žycie i jego objawy są opisane w takiej formie, jakby one mialy
miejsce w czasach dawno minionych. Wiele z tych dajn, w
ktorych są wzmiankowane istoty mityczne, uznaje on za bar­
dzo starožytne.
* * *

be jis laikė tai, kad jose viskas yra liaudiška, originalu, viskas sava, o
ne svetima. Dainose minimos vietinės upės, miestai, kaimai, toliau -
laukai, lankos, miškai, kapai ir 1.1. Dainos veda mus, - sako Nessel*
mann as, - per visus amžiaus ir gyvenimo tarpsnius, nuo gimimo per
vaikiškus žaidimus, suaugusiųjų darbus, kentėjimus ir džiugesį - iki
karsto. Čia matome jaunuolį su žagre, merginą prie staklių ar gėlių
darželyje; regime ją nešamą šokio sūkurio, stebime jos meilės raidą;
matome, kaip ruošiamasi vestuvių puotai; rengiamasi jos išvykimui;
kai motina užsiėmusi ruošos darbais, duktė sielvartauja, kad turi pa­
likti mylimąją motulę ir važiuoti pas piktąją anytą, tačiau ir šią aki­
mirką ji jaudinasi, kad nenukentėtų jos kraitis, kurį anksčiau už ją
turi išvežti iš namų. Ypatingiausia dainų savybė, į kurią Nessel-
mann'as atkreipia dėmesį, yra archaizmų pomėgis. Dabarties įvykiai
retai jose randa atgarsį, o gyvenimas ir jo apraiškos labai dažnai vaiz­
duojami taip, lyg būtų įvykę senais laikais. Daugumą dainų, kuriose
minimos mitinės būtybės, jis laiko labai senomis.
* » *

27
 Do powyzszej charakterystyki, ktora nic jest jeszcze zupetną
i nie wyezerpuje wszystkich wlasciwosci piesni ludowych litew-
skich, zebranych ostatnimi czasy, naležy jeszcze dodač opinię o
nich niektorych innych uczonych.
Dajny litewskie, wedhig Goethego, jako bezpošrednie utwo-
ry ludu, więcej są zbližone do natury i poczji, niž wyksztatcone
warstwy spoJeczenstwa. Język litewski nazywając „jednym z
najszlachetniejszych językow europejskich", w ktorym się
zachowują eudne džwięki najglębszej starožytnošči; w ktorym
obeenie možna jeszcze utworzyc zdania, zrozumiate dla bra-
minow znad brzegovv Gangesa, genialny poliglotą i poetą dr
Sauerwein mowi, že poezja litewska jest žyjącą poezjąludu, že
ta poezja i muzyka jest wtasnošcią calego narodu i že bierze
ciągly udzial w odrodzeniu duszy narodowej.
J. I. Kraszevvski, ktory vv szkicu svvym o dajnach litevvskich
korzystal tylko ze zbioru prof. Rhesy, z powodu jednej piosenki
wyraz.il się: „Cudna ta šwiežošcią swą piosenka, ktorejby wszel-
kie artystyezne odrobienie nietylko nic nie dodalo, ale owszem
ująč musialo, nie ma sobie rowniej w žadnym języku".
„Styl dajn jest nieraz tak plastyczny i tak bardzo prosty, iž
przypomina sobą Homerą", mowi dr Lobel w swej rozprawie
„Ueber litauische Volkspoesie" (1884) i dodaje, že na swej har-
Prie jau pateiktos charakteristikos, kuri dar nėra išsami ir neaprė­
pia visų lietuvių liaudies dainų, surinktų pastaraisiais laikais, ypaty­
bių, reikėtų dar pridurti kai kurių kitų mokslininkų nuomonę apie jas.
Pasak Goethes, lietuvių dainos, kaip nuoširdūs liaudies kūriniai,
artimesnės yra gamtai ir poezijai nei civilizacijos apraiškoms. Lietu­
vių kalbą vadindamas „viena iš kilmingiausių Europos kalbų", kurio­
je išsaugoti stebuklingi tolimiausios senovės garsai ir kuria dar dabar
galima formuluoti teiginius, suprantamus Gango pakrančių brama­
nams, genialus poliglotas ir poetas dr. Sauerwein’as sako, kad lietuvių
poezija - gyva liaudies poezija, kad ta poezija ir muzika yra visos tau­
tos savastis ir nuolat prisideda prie tautos dvasios atgimimo.
J. I. Kraszewski’s, savo rašinyje apie lietuvių liaudies dainas nau­
dojęsis tik Rėzos rinkiniu, apie vieną dainą kalba: „Savo naujumu
daina tokia nuostabi, kad meninis apdorojimas jai ne tik nieko nepri­
dėtų, bet, iš esmės žiūrint, dargi atimtų - ji neturi sau lygių jokioje
kalboje".
„Dainų stilius kartais yra toks meniškas ir nuostabiai paprastas, kad
primena Homerą" - rašo dr. Lobel’is savo veikale „Ueber litauische

28
 fie poezja ludow a litew ska wydaje p ra w d ziw ie uczuciowe
džw ięki.
„Ja nie znam spiewu ludowego więcej rzewnego, - powia-
da prof. G eitler (1874), - jak ten, w ktorym się wyraza tęsknota
za Ojczyzną mlodego rekrutą Litw ina". Zresztą w každej piesni
litew skiej jest uosobiona miękkošč i zaduma. Wojak, smiertel-
nie raniony w walce, - m ow i piešn, - obiega szeregi swego
polkų, wzywając swego ojca, lecz n ik t mu nie odpowiada; tu
krzyz zroszony jest m u ojcem, księžyc na niebie - malką. Každy,
kto zna narod litewski, z tern się zgadza, iž stosunek między m al­
ką a dziečmi u Litw inow szczegolnie jest czuty. O tern najpierw
šwiadczą piesni ludowe litewskie, w ktorych się odzwierciadla
dusza Litwina, ktory tyle cierpiat w czasie panszczyzny, tak mię-
ka i czuta, iž ja bez wahania te plody poezji ludu prostego smiato
nazywam sentymentalnymi. Niektore elementy przeszty z nich
do poezji polskiej, w utworach Mickiewicza i innych. W poema-
cie „Konrad Wallenrod", najwyzszej opoteozie milošci ojczyzny,
najwięeej wstrząsające wrazenie sprawiają te miejsca, gdzie po­
etą m ow i o ognisku rodzinnem, zburzonem przez nieprzyjaciol".
Pomijając szczegoly budow y wierszow piesni ludowych li-
tewskich, jako mato obchodzących szersze kotą czytelnikow,
Volkspoesie" (1884) ir priduria, kad lietuvių liaudies poezija savo arfa
skleidžia iš tiesų jausmingus garsus.
„Nesu girdėjęs graudesnio liaudiško dainavimo, - sako prof. Geit-
ler'is (1874), - negu tas, kuriuo išreiškiamas jauno lietuvio rekrūto Tėviš­
kės ilgesys". Pagaliau kiekvienoje lietuvių dainoje esama švelnumo ir
susimąstymo. Kovoje mirtinai sužeistas kareivis, - sakoma dainoje, - api­
bėga savo pulko gretas šaukdamasis tėvo, bet nieks jam neatsiliepia;
krauju aplaistytas kryžius čia bus jam tėvas, mėnuo danguje - motina.
Kas pažįsta lietuvius, sutinka su tuo, kad šioje tautoje motinos ir vaikų
santykiai yra itin artimi. Apie tai pirmiausia byloja lietuvių liaudies
dainos, kuriose atsispindi lietuvio, šitiek prisikentėjusio nuo baudžia­
vos, dvasia, tokia švelni ir jautri, kad aš nedvejodamas tuos paprastos
liaudies poezijos vaisius drąsiai vadinu sentimantaliais. Kai kurie ele­
mentai iš jų perėjo į lenkų poeziją - į Mickevičiaus ir kitų kūrinius.
Poemoje „Konradas Valenrodas" aukščiausią tėvynės meilės apoteo­
zę, didžiausią įspūdį sukelia tie epizodai, kuriuose poetas vaizduoja
priešų sunaikintą gimtąjį šeimos židinį".
Apeidamas lietuvių liaudies dainų eiliavimo smulkmenas kaip
ne tokias įdomias platesniam skaitytojų ratui, savo pareiga laikau

29
uvvažam za svvoj obowiązek powiedziec jeszcze slow parę o ich
melodii; najrzewniejsze melodie zostaly uniešmicrtelnionc w ut-
worach muzycznych S. Moniuszki.
Melodia, - movvi Rėza (Rhesa), - jest rzeczą najtrudniejszą w
odtwarzaniu znakami piesni ludowych litewskich, poniewazona
nie znosi więz6w sztuki; przy zapisywaniu nut to, co w melodii
jest najpiękniejszego, - ginie, nie mogąc bye odtworzonem. Jak
w spiewach ptasząt wszelkie nagle podniesicnie glosu i prędkie
jego opadanie, tak i delikatne wahanie się glosu piesni ludowej
uchyla się przed wszelkiemi probami odtworzania ich znakami.
Pomimo wszelkich trudnosci technicznych, dzięki pracy prof,
von Bohlen'a, Ed. Gisevius’a, Bartscha, A. Juszkiewicza i in., do-
tychczas zebrano sporo melodii litewskich, a z początkiem roku
biežącego, z inicjatywy prof. Ed. Woltera zapisujemy z niemalym
powodzeniem melodie dajn litewskich za pomocą fonografu Edi­
soną, i mamy nadzieję z czasem urządzič przy Towarzystwie
Naukowem Litewskiem cale archiwum fonogramow - tekstow
i melodii piesni ludowych.
Pierwszym, ktory zwrocil uwagę na wlasciwosci melodii dajn
litewskich, zdaje się byt Ed. Gisevius, wybomy znawca muzyki i
języka litewskiego. W 40-50 latach zeszlego stolecia, gorliwie pra-
cując nad folklorem litewskim, Gisevius spostrzegl, že melodie
pasakyti keletą žodžių apie jų melodijas; graudžiausios yra įamžin­
tos S. Moniuškos muzikiniuose kūriniuose.
Užrašant lietuvių liaudies dainų gaidas, melodija, - rašo Rėza, -
yra sunkiausias dalykas, nes ji nepakenčia meno pančių. Užrašant gai­
das, prarandama tai, kas joje gražiausia ir negali būti atkurta. Kaip ir
paukščių giesmėse, kiekvienas staigus balso pakėlimas ir greitas jo kri­
timas, jautrus balso virpėjimas sprūsta nuo bet kokių bandymų užra­
šyti juos ženklais.
Nepaisant visų techninių sunkumų, prof, von Bohleno, E. Gize-
vijaus, Bartsch’o, A. Juškos ir kitų dėka iki šiol vis dėlto buvo surink­
ta nemažai lietuvių melodijų, o nuo šių metų pradžios prof. Ed. Vol­
terio iniciatyva gana sėkmingai užrašinėjame lietuvių dainų melodi­
jas Edisono fonografu ir turime vilties ilgainiui prie Lietuvių mokslo
draugijos įkurti visą fonogramų - lietuvių liaudies dainų tekstų ir
melodijų - archyvą.
Pirmasis, atkreipęs dėmesį į lietuvių dainų melodijas, buvo E. Gi-
zevijus, žymus lietuvių kalbos ir muzikos žinovas. Praėjusio amžiaus
penktąjį ir šeštąjį dešimtmečius uoliai tyrinėdamas lietuvių folklorą,

30
litewskie mają charakter muzyki starogreckiej, že w nich jest dužo
tonow (Tonart) lidyjskich, frygijskich, jonskich i doryjskich. Juž
wowczas on przypuszczal, že melodie litewskie są jednym z do-
wodow pochodzenia wschodniegu narodu litewskiego.
Dalėj prof. Kurschat, notując charakter staro-grecki melo-
dii litewskich, przypuszczal, iž melodie tych piesni prawie zaw-
sze mają charakter elegijny, prawdopodobnie z powodu waha-
nia się tonow między Dur i Moll, lecz že w nich przewažają
tony Moll. Wedhig Bourgault-Ducoudray melodie ludowe li­
tewskie odznaczają się rozmaitošcią tonow, ktore się do nich
przystosowują. Niektore z tych piešni są w tonic Dur lub Moll,
wowczas kiedy inne są utworzone wedtug tonow frygijskich,
mikrohelleriskich i hipodoryjskich; ostatnie, wedlug niego, są
najbardziej starožytne. Najgruntowniejszemu badaniu pod
względem muzykalnym poddat melodie litewskie prof. Louis
Nast w swym dziele „Die Volkslieder der Litauer inhaltlich und
musikalisch" (Tilsit, 1893). Podlug niego melodie piesni są ory-
ginalne; przy pilnem ich sluchaniu one glęboko poruszają bez
opom i zwycięžają, zwtaszcza ludzi z usposobienia muzykal-
nych. Godne uwagi to, - mowi Nast, - z jakim uporem narod
litewski zachowat charakter wlasciwy swoich melodii arcysta-
rožytnych. Niektore frazesy melodyjne, niektore kadencje z
Gizevijus nustatė, kad lietuvių melodijos turi senovės graikų muzikos
bruožų, kad jose yra daug lidų, frigų, jonėnų ir dorėnų dermių (To­
nart). Jau tada jis darė prielaidą, kad lietuvių melodijos yra vienas iš
rytietiškos lietuvių liaudies kilmės įrodymų.
Vėliau prof. Kuršaitis, atkreipdamas dėmesį į lietuvių melodijose
esančius senovės graikų muzikos bruožus, darė prielaidą, kad lietuvių
dainų melodijos beveik visad yra elegiškos, tikriausiai dėl tonacijų svy­
ravimo tarp dur ir moli, bet daugmaž nusveria moli tonacija. Bourgault-
Ducoudray nuomone, lietuvių liaudies melodijos išsiskiria savo dermių
įvairove. Kai kurios tų dainų yra dur ar moli tonacijos, o kitos, sukurtos
friginėmis, mikrohelėninėmis, hipodorėninėmis dermėmis, jo manymu,
yra senoviškiausios. Pačias lietuvių melodijas muzikiniu požiūriu nuo­
dugniai tyrė prof. Louis Nast’as veikale „Die Volkslieder der Litauer
inhaltlich und musikalisch" (Tilsit, 1893). Jo manymu, dainų melodijos
yra originalios; atidžiai klausantis, jos stipriai sujaudina ir paveikia ypač
muzikalius žmones. Verta dėmesio tai, - sako Nast’as, - su kokiu užsi­
spyrimu lietuvių tauta išsaugojo savitą senųjų savo melodijų pobūdį.
Kai kurios melodinės frazės, kai kurios kadencijos veikiausiai taip pat

31
 pevvnošcią džvvięczaJy tak šamo w praojczyžnie ludovv indo-
europejskich, jak obecnie uderzają one o nasze uszy. Zbadavv-
szy wiele melodii, Nast znalazl, že melodia ich charakterys-
lyczna zawiera się vv tėm, iž oddają one piervvszeristvvo tonom
Dur i Moli i že stosunek pomiędzy tymi tonami može byč okreš-
lony proporcją 4:1. Do najvvięcej ražących vvlašcivvošci melodii
dajn litevvskich, ktore zaležą od ich džvvięku elegijnego, naležy,
vvedlug niego, zaliczyc to, že w vvielu z nich dają się slyszeč to­
ny košcielne i starogreckie, i že najcharakterystyczniejsze z nich
vvlašnie są te, ktore pochodzą z najodleglejszej starožytnošci i
pravvie bez vvyjątku są utworzone vv tych tonach. Ponievvaž,
vvedlug svviadectvva autorovv klasycznych (Strabo i in.), muzyka
grecka byla zapožyczoną u Lidovv i Frygovv, nic vvięc dzivvnego,
že Nast vv tonach „greckich" melodii litevvskich często znajduje
džvvięki (Tonart) doryjskie i hipolidyjskie, hipodoryjskie, a naj-
częšcieį starofrygijskie.
Dovviodlszy vv ten sposob pokrevvieristvva bliskiego muzyki
litevvskiej ze staro-grecką, Nast zvvraca uvvagę i na identycznosč
niektorych instrumentovv muzycznych u starožytnych Grekovv
i Litvvinovv.
Tak na przyklad instrument litevvski o 7-u 9-ciu strunach „Kan­
klės", ktory vvpiervv zavvsze tovvarzyszyl dajnom, a ostatnimi cza-
skambėjo indoeuropiečių tautų protėvynėje, kaip dabar aidi mūsų au­
syse. Ištyręs daug melodijų, Nastas nustatė, kad joms būdinga tokia sa­
vybė: vyraujančios tonacijos yra dur ir moli, o santykiai tarp šių tonacijų
gali būti apibūdinti proporcija 4:1. Ryškiausioms lietuvių dainų melodi­
jų savybėms, priklausančioms nuo eleginio skambesio, privalu, jo ma­
nymu, priskirti tai, kad daugelyje jų įsiklausius girdėti bažnytinio gie­
dojimo ir senovės graikų dermių skambesys ir kad būdingiausios iš jų
yra kaip tik tos, kurios kilusios iš tolimiausios senovės ir yra sukurtos
beveik vien tais garsais. Kadangi, remiantis klasikinių autorių (Strabo-
no ir kt.) paliudijimu, graikų muzika buvo perimta iš lidų ir prygų, ne­
nuostabu, kad Nastas lietuvių melodijų „graikiškuose" garsuose daž­
nai įžvelgia dorėninių ir hipolidinių, hipodorėninių, o dažniausiai se­
nųjų friginių dermių (Tonart).
Taip atskleisdamas lietuvių ir senųjų graikų muzikos artimą gi­
minystę, Nastas atkreipia dėmesį į kai kurių muzikos instrumentų
tapatumą.
Antai lietuvių 7 ir 9 stygų istrumentas kanklės, kuriuo seniau vi­
sad pritarta dainoms, o vėlesniais laikais Lietuvoje beveik nesinaudo-

32
sy prawie wyszedt z užycia w Litwie, ale przejęty od Litwinow
jeszcze w starožytnosci przez firiskie plemiona (Kantell), jest dobrze
znany np. u Estow i Finow, ten instrument, podhig zdania Našta,
jest zupetnie identyczny ze starogrecką lirą.
Na zakonczenie referatu o melodiach dajn, muszę tež povvie-
dzieč kilka stow o melodiach piešni košcielnych litewskich, ktore
mają w sobie takže wszystkie cechy starožytnošci, a niektore z
nich uderzają stuchacza oryginalnošcią frygijskich i lidyjskich
tonow. Chcąc sobie wyobrazic melodie koscielne, wystarcza
zwiedzic jaki košciot litewski i wstuchac się w hymn „Pulkim
ant kelių, visi krikščionys", ktory się spiewa przed Mszą glowną.
Poniewaz rožnica w charakterze spiewu košcielnego u Litwinow
katolikow i protestantow prawie nie istnieje, nie będzie tedy zby-
teeznem zacytowac z „Neuer illustrierter Fiihrer durch Memel
und Umgegend" (Memel, 1898, S. 24) charakterystykę spiewu
Litwinow z Klajpedy w Prusach.
Autor wspomnianego przewodnika po Ktajpedzie, mowiąc o
šwiątyni litewskiej w tem miešcie, radzi podrožnym zwiedzic na-
bozeristwo w tym košciele i postuchač tam špiewających Litwinow.
„Oni, - mowi przewodnik, - mają swoje wtasne melodie kosciel­
ne i špiewają z wielką mocą i uczuciem tak, iž džwięki piešni ota-
czają stuchacza szumem, podobnym do szumu burzy i fal morskich".
ta ir kurį dar senoviniais laikais iš lietuvių perėmė finų gentys (Kan­
te//) - gerai žinomas, pavyzdžiui, Suomijoje, - yra visiškai tapatus se­
novės graikų lyrai.
Baigdamas pranešimą apie dainų melodijas, turiu pasakyti keletą
žodžių apie lietuvių bažnytinių giesmių melodijas, kurios pasižymi vi­
somis senovės ypatybėmis, o kai kurios iš jų pribloškia klausytoją frigiš-
kų ir lidiškų dermių originalumu. Norint įsivaizduoti, kas yra lietuvių
bažnytinės melodijos, užtektų aplankyti kokią lietuvišką bažnyčią ir įsi­
klausyti į giesmę „Pulkim ant kelių, visi krikščionys", giedamą prieš
pagrindines Mišias. Kadangi skirtumo tarp lietuvių katalikų ir protes-
tantų giedojimo beveik nėra, nepakenks šioje vietoje pacituoti Prūsuose
esančios Klaipėdos lietuvių giedojimo apibūdinimą iš „Neue illustrierte
Fiihrer durch Memel und Umgegend" (Klaipėda, 1898, p. 24).
Šio vadovo po Klaipėdą autorius, pasakodamas apie lietuvių baž­
nyčią Klaipėdoje, siūlo keliautojams ateiti čia į pamaldas ir pasiklau­
syti lietuvių giedojimo. „Jie, - rašo autorius, - turi savas bažnytines
melodijas ir gieda su didele jėga bei atsidavimu taip, kad giesmės gar­
sai apsiaučia klausytoją gaudesiu, primenančiu audrą ar jūros mūšą“.

33
 /IMTOBCbKI HAP04HI rilCHI*
/lnTOBCbKi iiapo4Hi niciu ao o 4 a n n n {dainos), - c e il BiiTBip
KO/ICKTIIBIIOI Iiap04Hb0! 4yiH>/ B Bi40MBaiOTb Cfl FlO’iyTH,
nor4«4ii Ta i4ea/in AMTOBCbKoro napo4y, - 3anMaiOTb b aitc-
paiypi Biwanie Micue cepe4 n o e n i'u u ix yrBopiB hiiijjhx napoAiB.
Marine o4MOMaciio 3 noMancoM aiitobcbkoi CTiiorpa<J)ii b
XVII-M i noMaTKy XVIII BiKy (Lepner, M. Priitorius) noBcrae b
nayui 3auiKaB4eneAnTOBCbKOionapo4iiboio noeM eio. A cawe, B14
Toro'iacy, flK4K)*ic6yp3bKiiii npcxIx?cop Moran Apno4b4 Bpamvr
(noMepiUHM 1691 p.) b cboimkhii3i n. 3. „Reysen durch die Marck
Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland etc." (Wesel, 1702 p.)
3a3iiauoMHBeBponencbKy nyGanKy 3Ae-akmmm a u t o b c l k h m u
4afinaMH/ i'x Bee 4y*e miAbno 40C4i4*yBano ne tiabko mo-40
3Micry, a ri Tako* mo-40ix Be4bMMuiKaBiix MeAbOAin. Biakoaii
3HBHA3 c * B1745 poni OiAinna Ruhiga „Betrachtung der littau-
ischen Sprache", b bkim 6y40 n04ano, ak B3ipeub AWTOBCbKoi
napo4Hboi noeaii, 4e-Ki4bKa 4ann, - bomh3BepnyAHna ceCeyBaiy
oaraTbox bUomiixnoeriB, aknanp. A e d u r, rep4ep, lere, IIlaMico,
Op. <|>on-I ayAn, 3o4b4aT i mi.
/lecinr, 3raAyK>*m npo AMTOBCbKi nicHi, Ka*e npo BeAnxy
npHCMiiicrb, AKyBonn noMy 3pooM4 H. Tep4 ep bcboix„Stimmen
• 3 lipucMlliCTK»MiCTHMOCK)CTdTKI BH3Ha«IIIOrOyUITOBCI.KOIOAiH'ia (noro
analitine B icropii ainoBCbKoro Bupo^cium anatoTbnarni uiTaMi 3 hivwbhYx
craTCH M. /lo3»mcbKoro). Bona iianiicana 6yaa «k pe<|>epaT /Vi» cniorpa-
(J)i«moro Koimepry b Bidbiu, b Miami AiOTiMCboro poKy i npnana'iena aaro-
poM aah J [ . - H. BicnniKa“; apyKycTb01 iiepeioiaAi n. O a . Ha3apiena.
b

[Su malonumu spausdiname šį žymaus lietuvių veikėjo (jo reikšmę lietu­

vių atgimimo istorijoje mūsų skaitytojai žino iš neseniai skelbtų M. Lozinskio
straipsnių) straipsnį. Jis buvo parašytas kaip referatas šių metų vasario mene­
sį Vilniuje vykusiam etnografiniam koncertui ir, autoriaus skirtas „Literatūri­
niam moksliniam žinynui", skelbiamas išvertas p. OI. Nazarijevo.)

34
der Volker in Liedern" (Leipzig, 1779 p.) nepinuft 3aBiB ao
eBponeiiCLKoi AiTepaTypM AMTOBCbid napoAni nicni, BiwaBinn ix
b HiMeubKiM nepeioiaAi. BoAwI>ranr Fere AMTOBCbKy Aaiiny upo
6U n y /UB’im iy itfAy bkaiouhb b cboio onepeTy „Die Fischerin"
(1782 p.). O co6 ambo BiA'iacy iiohbii b 1825 p. 36ipiuiKa Aaiin kc-
Hirc6ep3bKoro npo<|>ecopa /lioABixa Pe:m (Rhesa) n. 3. „Dainos
oder Litthauische Volkslieder", npo bkum A y *e nixaBy peueiuiio
onyfMiKOBaB caM fere, AiiTOBCbKi napoAni niciii fiinaTb ex b cb-
ponencbKiM /iiTepaiypi BnoBiri 3ac/iy*eiioK> i Beaukok * o i abojo.
4 y * e AonoMOMM cbOMy nayKOBi npau'itakiix yieim x, hk npo<J>.
n . <|>oh-Boacii (Bohlen), Biar. MopAan, EAyapA ri3CBiyc, npo<I).
HeceAbMaii, I. KpauieBCKMM, npo<|>. A. IILnuixep, A-p /IcfxMb,
iijxx I). A. Eeuiien6eprep, Xpncrixn Eapu, npo<|>. /lecKin (Leskien),
Aidi Hacr, A-p Temiep, A-p van der Meulen i mi., 3 xkmx oahi
36ipaAH Aaftnn i nepeKAaAaAM ix na m m ii mobm, A p y ri* - ao-
CAlAXCyB3AM IX 3M1CT i MeAbOAll i T3KHM MMIIOM nOSliaftOMMAM
cycniAbcrBo iiacaMnepeA 3 nicnxMM npycbKOi / I iitbii.
B PocincbKin / I htbi saiuKaBAene napoAiuMii nicnxMii 3hbii-
aocx Taxoxc niA biiambom sBipninca npo<|>. Pe3ii bABaiumix poxax
MnnyAOio Biky; 3 Toro 'iacy, AXKyioMH npauxM CraneBiiwa, C. 4 ob-
Koina, <I>.OopiynaTOBa i Be. MiAAepa, npo<|>. A. PaiiTACpa, npo<]>.
Bpyr.viaiia, Ocxapa KoAbSepra, A-pa BaccanoBmia i - iuaobiimm
muhom - kc. Aiuoiia lOiuxcBmia i mi., 3iopano y iiac, Moxciia
npii3iiaTii, BCAmie3iiy xiAbxicrb napoAiuix niceiib, xxi MaiOTb
Baxcne 3iia*iiiiG aax naykm i xxi Bace 3pof>MAii 3iiaMiiMM bmaiib na
P03BMT0K BiApOA^yK)*loi CH AMTOBCbKOI AlTCpaTypil i liaBlTb
iiapOAHboi caMocBiAOMOCTn.
/liiTOBui BiApi)KHK)iOTb: nicni AyxoBiioro 3Miciy, xxi na3n-
BaK>Tb giesmes (BiAgiVdoli-cniBaTM), noxopoimi įmanu (raudos)
i (BAacTMBo) CBiTCbKi nicni (dainos). Ocrannx na3Ba eTHMOAborin-
iio iAeirmmia 3 daina b mobi A bccth, xxTaxowdoina b pyMyncbxiw
MOBi i BKa3ye na nepeAicTOpMmiy AaBiiicrb Cboro TepMiiiy y ah-
tobuib.
4aMiin, b cbim ‘lepeA/ noAiA»K)Tb ex, mo-AO CBoro 3Micry, na
eniwni i Alpimui.
Biaa'ia AHTOBCbKMX eninnux niceiib Tenep Bace Manxce aTpo-
(|x>BaniiM, iiacALAKOM necnpnfliOMMxyMOB icropimnoro xcmtx na-
poAy, na xxi Bx<e Bxa3as AAaM MiuxeBiw bcboix KOMeiiTapax ao

35
 n o cM it „K o n p a A Ba/ieiipOA". FIoA ioiio 40 toto, ax b AAnum
H p y c ii, b U ‘iaciB po3iiOBCiOA>Keiia xpucriaiiCTBa i aaoopom i
cra p o iip ycb xo i mobm xpecroiiocuaMM, oyB cxacoBamiii a >'xob-
i i m i CTaii BafMeabOTiB, a x i oyAM 36epira*iaMM iiapO A im x
Tpa>umifi i cniBiwMn ic ro p irim ix moaim, Tax i iia /Urrei, noAyMui*
MinKOBUMa, bia *iaciB jaiipOBOA^ceiia xaT o aim bxoi peaiTii i
noabCbKoi MOBii, -4 a B iu acepui i iiapoAna moba am u m iam ca b
3iiCBaji i jaoyTK). 3 Toro wacy, - 404ae M I hkcbum, - n p o crn n
iiapiA, noBcpH)'Tiiii b ne boa K) i npiiKOBam iii 40 30MAi, noxMiiyB-
i i i i ! aopoK), 3a6yB iia B irb AMuapcbKi n ic iii, 3axoByioMii xioa
čiA biue Bi4iiOBi4ni CBoe.My c),MaciioMy cranoB iim y im a m u i i/ii/in
{treny i sielankt). K oam m o ft a m u i mao ca 3AaBiiix 1104111i oora-
TMpCbXOl IIOC3il, TOAIlIUCBxaTHIMy^CIITKy.
AAe-ac MacMO/ xo*i i lie MMCAemii, icTOpMMiii BxaaiBxn na Te,
m o 3a c ra p mx «iaciB ax 1 1rip y c ii, Tax i 11a / I mtbi, eniw iii nicin Cyan,
34aCTb ca, 40CHTb p03II0BCK)41ieili.
Tax iia n p . A iT o iiM ce u h fln 4 a yro m (1415-1480 pp.)/ sra^yiOMM
n p o AirroBCbxe iiACMa aTBariB, Maaioc ix He3BM*iaMiio bomobhm-
* iii m m , *041111mm 40 iioxB aan i C/iaBii; onoBiAac, m o b 6oax
XM43AM ca BOHM MC-pa3 Iia IiepeBayKaKJMMX ‘IMCCAbllO BOpOllB,
c ii 04iBaK)«m ca A n n i e OAiioro: m o 110 CMepTM ix caauiii 414a
BMXBaaaTMMyTb b iiicn a x. B 04111M niMCHbxiM x p o iiiu i no 4a iio
mxaBiiM ommc y*iTM, y p a A * e n o i 3 iiaroAM BMGopy b 1351 pom
nepuiM M M aricrpoM o p a e iiy x p e c ro iio c u iB r a iiiip n x a <|>oii-
K iiin p o 4e. K oam , MOBAaB, axiftcb iiipeiioep3bXMM M iim e3iiirep
nouan cniBaTM nicin b ‘ iccrb Baxxa, to npucyniM M T041 npycb-
xmm cniBeub Pi3eAiyc (y KoTueGye - Rixel) 4icraB no3BOAemie
cniBaTM iia cboim piA iiiM m o b i i caabmb n e p m o ro AaBiiboro
npycb xoro uapa BiacByTa. M . C tpmmkobcxmm onoBiAae, m o b
n o ro wacii (1582 p.) 1 1a / I mtbi cepeA napoAy cniBaAM icTOpMMiii
n ic iii n p o K iia n n n o rioaTy, n p o xna3a K yxo B aiiT iica ( koao
1221 p.)/ n p o 6 ift n w KayAMmxaMM, n p o CAaBenioro AMTOBCbxo-
ro xna3a4oBMOHTa (1282 p.), m o Kiia3iOBaBy ricxoBi (npaBOcaaB-
na nepxBa npM3iiae noro cboim cbhtmm ), n p o fy p A y rniiBMAOBM-
qa, mo BcaaBMB ca npn o o o p o in K o B e n c b x o ro 3aMxy bia
xp e cro iio cu iB b1362 poui koam 3.000 amtobuib 3anmyAO bniA-
naACiiiM 3aMKy, i n il. rioAbCbKHii AiTonnceub M. MexoBiTa koao
1500 poxy qyB Ha / I mtbi „carmen lu g u b re " npo 3a6 MTC amtob -
cbKoro Kiia3a yKuniMOįrra KeMcryTOBM«ia (1440 p.).
36
 B narni *iacn noMixc <iMC4 eniiMMM4 aiinaMM 3ycrpi«iacTb oi
me GaraTO BincbKOBiix niceiib, jik 3ra4 yK)Tb xpecTonocuiB,
IIO/IHKIB i MOCKa/llB, 3 KOTpMMMBOK)Ba/U1 i 6 M4 MCHKOAHCb-TO
4 MTOBU1; a/ie enimii nicni nona4 aiOTb c« cepe4 ix b iie3iia*inifi
CKi4 bKocni Ta ii to npo ncBi40 Mi b icropii ocoGmi 11041*1.
K piM 3 4 ti4 cm m x ocraiiKiB crapo4aBiii>oi e niK ii, y 4MTOBijiB
3axoBa4ii ca m e n ic n i 3 3Bip>moro eno cy (Tierepos), b hkmx ,
no4 i6 no ax i bMMOieniinx xa3Kax, i4e pin n p o p ix u n x 3BipiB i
pi>Kiii ABiima 3 3Bip««ioro jkmth .
riepe xo4«*in 4 0 B/iacrnBnx 431111, m m , - 3a kc. A . lOuiKeBH-
MeM, - no4M«eMO ix na M iT04bori«ini, BiiicbKOBi, Beci/ibiii, n p u
3aGaBax („ry4eB bni"), 3 a cro 4 b iii i K yn /iera .
HaMMMC4emiiMma KaTeropin 4 a mm ce - Bcci/ibni i B3ara/ii i i, b
jikhx u e pi»i npo jiBimia i noAii 6y4em ioro >kmt «. 4 ann cei KaTe-
ro p ii cepe4 napo4y He3BMMaiino GaraTO, i 4p. Tem iep 30 bcim ne
npnGi4binye, ko4H icaace, mo4MTOBui naiiGoraTimin napi4 b CBiii'
mo-40 Ki4bKocni CBo'ix niceiib („die Litauer sind das liederreich-
ste Volk der Erde"... - Dainos. Litauische Volksgesange, cr. 54).
rio 4 iG n o 40 Toro, hk 3 nacoM noB04M 3Minfl<rrb c« 5k h t € na-
po 4 a, Tax i 4annM, b » kmx Bi4GnBacTb ca ce jkmtg 3 n o ro pa40-
maMM Ta 4MxaMM, niAAJiraiOTb 3MinaM m o 4 0 Ki4bKOCTM i hkoctm.
O coG4mbo 3poGn40 o i ce noM iT iuiM 3a o c ra n n i *iacM, ko4 m n i4
BI14MBOM/lHTOBCbKOl 41TepaTypM i 3axi4 HO-eBponCMCbKOi Ky4 b-
Typn 4 MTOBCbKMMIiapl4 JICIUMIIienOMaBBUMyBaTMBn4 MBi po3-
noBCK>4 Hene hobmxi4 eii cynacnoro no4'mi«inoro i coitfjMbiioro
hcmtji, «xe 3na*ino bimmbsc TaKna (}>opMy, jik i na 3Micr nap04-
Hbo’i niaieTBopnocTM. BaraTO nicenb crapo4 aBiiboro CK4 a4 y m
noxo4 >Ke!la, mo Ma40 B*<eMaiOTbcni/ibnoro 3 cynaciniM jkmtcm,
noB04 ii 3aGyBaiOTb ca i Btfxo4 *Tb 3 y^Knncy, a na ix Micue npn-
xo4 *ti>hobi 4annM, 6 i4 bme cy^acui. 0 4 Hane xom <Į>opMH noe-
TMUbKOi' TBOpMOCTMCepe4 »ap04 y TaKMMMMHOMi 3MimOK>TbCJi
noB04 M, OAiiane Bona me m40 d He nepeanoia i nocrinuo npo-
jiB4 Ji(rrb cji, npMcrocoByiOMMcji 40 hobmxyMOBhchtji.
Hah/linuia xapaKTepwcrnKa 4MTOBCbKoi HapoAHboi noe3i‘i
na4 e)KMTb nepy npo<Į>. Pe3Mi f4Jiray, 3a jikmmm mm mCAŪyeMO
T0 4 0 BHMMMHHOM B4 a4 blIliMBM101341.
H apoA iii n icni amtoblū'b MaiOTb 34e6i4bm oro epOTMMHMM
3M1CT. Bonn BMCAaBAHiOTb nonyre Koxaiui, 3MaAT>OByiOTb m acre
p0 4 MHH0ro i+CMTJl i lie3BMMaMIIO npOCTMMM CnOCoGaMM BMJ1B4J1-

37
 K)Tb nepeA Ham ifm m omu ma HiAciii biahocmhm mia< MAenaMn
poAiniM. 3 Cboro norAAAy - ak Ka*e Peaa n p o 36ipiiMK cboix ni-
ceilb - BOHH TBOpATb H1'6m CyUlAbHMM UMKAb AK>6 0 BM, mo
nom m aerb o i bia n e p iu o ro ii n po aBy i i w «iepej pi>Kiii era ai'i ao
CBoro 3aiciHMemi b poamhhim acmtio... npoGyAAceime moaoacmoi
a kioobm, u"paAomii i MyicM, noTaeMiri 3ycrpi«ui( 3HecMAK)iOMaTyra,
yTe*ia a6 o nipBaiiG, Kanire, įiecAaBa, - bci o r ą noMyrA i erann
3HaxoAHTb CBIMBiipa3 b Aaimax. B 6araTbox 3 cwx napoAimx niceiib
MM OamiMO AMTOBCbKy AlBMMHy, - AK Bona B AUTAMi M Blltf i
MOAOAoem n o p y i 3 Mafipio 3aiiMaen> ca aomobmmm poooTaMM:
npAAiiiGM, TKauTBOM, BMUiHBanGM. BaMiiMo ii* 3apyMenoio B
TpaAituiMiriM BiiiKy 3 3BMMaMHoi pyni. rioTiM 6amiMoii b paAicniiM
Aaa nei Aeiib, koan Bona, cbatomho npuGpana, ly ra m u , 3 cyMOM
npom aeTb ca 3 cbogio ManpK», 3 cecrpaMM Ta noApyraMii i
ypoMMcro bUi3 >ka g ao AOMy CBoro GyAyioro My>Ka, nepaAo, iiioAi
3CA13MH BOMaX, 3HlMaiO*IMCBIMBi pi IIIMBCOAbHMMBUIOK. H apeiufį
GaMMMO, AK BOIia B IIiaCAMBlM pOAHHHlM KOAI 3aMMaCTb CA
AOMOBMM rocnoAapcrBOM, nMAbHO npamoG y BAaciiiM aomi, na
noABipK), b caAi, - Ta k caMo, ak AaBurnine b aomi MaTcpM. Iiioai
AOBOAMTb ca oaMMTH ii b npuroAi, ko aMnociiiinac Bona ao a 10601
MamiKM, m o 6 BHnAaicaTM cbog rope na ii cnoKiiiiiiii rpyAM. Bei
OTdnooyTOBi buiiociihh bmpa Acei ii bAaiii iax b TaK pbKHOMainmifx
(fjopMax, m o a, - KaAce Pe3a, - lie Maio neBiiocTA, mm icniye me b
EBp o n i TaKMM napiA akmm yMiB 6 m 3MaAiOBaTM b niciiAX ak>6ob b
ceAAiicbKiM xafi ocriAbKM noBiio i TaK acmbo.
OcoGAMBicTb, rno, no AyMm Pe3 M,BiA3HaMaeAaniiM nepeA mh-
iummm nicnAMM, ce - ix 3 BMMaiina iiaTypaAbiiicrb, ix iieBMMymeHa
necKAaAiia icroTa, AKa BiAKMAac BCAKy miynncrb b 3BopoTax,
oopa3ax i nopiBiiaiiAX, caobom KaAcyMM- bctaaki noemMiri o3Ao6 m.
^ p y r a BM3iiaMiia p n ea AMTOBCbKMX napoAWix niceiib ce - ix
HiAcnicTb i mMpicTb MyBCTBa. Hiag b ix neMa iieecreTMMiioro
o6pa3 y a6 o BMCAOBy, aki oopaAcyBaAM 6 m ecreTMMiie 'tyre;
naBnaKM - y Bcix Aaiinax noMyBaGTb ca noAys naiiMMCTinmoi mo-
pa a bHOCTM, n o m aim ao nopAAHoern, A K a c b niAaiicrb i m npicn.
noMyrA, aki 3aMapoByiOTb KOACAe cepue. H e moacambo 3iiaiiTM ii
OAHOI niari, Ae 6 neMopaAbHHMM naTAKaMM nepeciynA eno 6yAo
Me ACMnpHCTOMHOCTH i COpOMHOCTM. IliBMAIUe nOMlTMTM MOAC-
Ha 031iaKM MOpaAbHOl BHTOHMCHOCTM, m o CBlA'IMTb npo

38
6 /ia ro p o 4 iii nonyTa n a p o 4 y . flkacb n ia a ia n p im a ^a , Marka,
/įa ri/iiia icroTa MicTMTb ca n o 'ia c m i b anam im KMbKOcrn 34pi-
6 h m m x iMen, na aki 6 a ra ii 4aMHH. C i iM eiia ne Moaaia Bnpa3MTii
na KOTpin ne6y4b n u m in niobi, a Mepe3 Te bohh aB/iaK)Tbca
nenepeioia4iiMMM. H e /in m e 44 a koa<4oro iM enm ika, aae n 44a
4I6C40BIB B>KiiB3K)Tb ca b 4aVwax 3 4 p i6 n i4 i 3akiiiMena, m o
no/ierm yioTb piuM, MeTp i Bipm i 110614buiyioTb ix Me4b04in-
iiicrb... f lk 11a BM3iia»iny oco64HBicTb nap o4im x nicem, ripo<Į>. Pe-
3a BKa3ye 4a 41 na naacriiBy i m 4 a ri4 n y mc4 a11x 04110 i co404Ky,
cyMuy Tyiy, n o4 ioni 40 tux, m o BnaB4aK)Tb nicni Ociana. /I iooob,
m o npoc4aB4aeTb ca B4annax, naBpa4,in Maeiia3By:cemBH4*ie
Hci3peMeniia Tanna rip n p o 4 n , aky ne cmig bhc4 0 bhtii tom, m o Vi
b mmctotVcboim no'iyBac. Hesia ni'4e TyT mobm n p o nom 4ynok,
CTMCKane pyKM, noTafm i noraa4M i M iim i rip o a in i 4K)6obm, aku-
mm 03iiaMaeTb ca Bona b BMToiiMcniM mobi iinmux napo4iB: ni'4 e
ne 3Haii4eTe o m ic y KpacM i npMiia4M koxanni'B. HaBiTb Biipa3ii,
moyaaiKaiOTb ca b 3BMwaMniM 4MTOBCbkiM mobi, an nanp.:nnWn-
lis (Koxaiiem,), mieliausias (4KX)mm), jaunikis (M 0404MM, nape-
«ieimif) i t . mm. -ne3ycrpi*iaK»n»ca B4aimax;3aNiicTbix6a«niMO
CKpi3b: bernytis - 6yp4a»iOK; Tax caNio ne B^KMBaen, ca na3B. xena,
dpyxuna a 3aM icn, toio 34e6i4bm oro pati rocno4M iia.
-

Bi4binicTb 4aMM, aK B*<e 0y4O 3ra4ano, - Mae epoTMMiiMM

3Micr; a4e g i Taki, m o BMC4aB4aK)Tb iia n p . Beciiy, acaiiBoponka,
BepxoBoro Kona, caA, x4i'6opo6ci bo, pM6a4i>crBo i t . m . Men me
3ycTpi»iacTb ca n ice m , 3acri4bHHX, nona4aioTb ca mh 04 1 i
BiMCKOBi, a4e na cim Micui roBopnTii n p o ix ne 6y4eMO.
Mk b 3Bii«ianniM po3MOBi 4MTOBna, T3K i b 4e aK iix 4 am na x, -
Ka>Ke T4aiay, - noMinacTb ca 40Ten, KeiiKyBaiiG, x iiT p ic rb i Te
BCe 4MByG CBOIMMCTHC4MMM, TOIIKMMM, liaBlTb BMIUyka MMMMBM-
pa3aMii,viflKyK)MM n a p T im n n ia 4 i,n in k o n c rp y k im , Tonki naTaki,
B4y»mi nopiBnana i ra p n i penena 3ycTpi«iaiOTb ca c e p e 4 'ix 4 y *e
Macro. Tpe6a 404aTM me 40 Toro a ip iiM u n n 4eT, a k n iic i, 3ana4
nonyTa, a k n n m e M o ry m in m e /(i/ia e na cayxana 3aB4»KH n opy-
m yioM iii n p o c ro fi, m o g roaoB iuiM to iio m nicni.
4o cei xapaKTepncTMKH 4 mtobci,kmx napo4iuix nicenb, aky a
Marine 4 0 C4 0 BM0 nepenoBiB 3a npo<|>. Pe30K>, Tpe6a 404aTit me
4 e -ki4 b ka C4iB npo<|). Hece4i,Mana, a k n m nncaB npo i'x b 5 0 - x
pokax N in n y4 o ro Biky. 3a3naMMBmn, m o ro40BnoK> pncoio 411-

39
 TOBCbKHX4 aMH(• Te, mo BOHH3 4 e6 MbIUOrOmpMHHi, B1HKaa<e,
mo 4 pyroio xapaKTepHCTMHiioiooco6 4 MBicTioixyBaa<aeTe, me
BOHHu 'm k o m nauioiiavibiii, opnrina4 *biii, mo b ix neMa Hi’qoro
3 ano3 imeHoro. B 4 anHax 3 ra4 y*O Tbca MicueBi na3 BMpix, mict i
ce4 , n o A * , 4 yxM,m e n , Moni/iMi mh. Bohm npoB0 4 aTbHac,- xaace
Hece^ibMan, - no bcim npojraaMBixyi *MTa 4K)4 mhh, noMMiia-
iomm B1 4 Hapo4 , >xeHa i, Mepe3 4 HTJPii 3 aoaBu, npamo, Tepnina i
pa4 omi 4 opoc/ioro Bixyaa<4 0 4 0 MOBHHM.Tjnr mm 6 aMMMOmo-
ao au * 3 n4 yroM , 4 ‘iBMMHy npw xpocnax a6 o 3 a npaijeio K0 4 0
KBiTOKy KBiTHMKy; Garnimo Vi yBCMepi, aaxonaeiiy t3hkom; 6 a-
mmmo, ax po3 B MB3 GTb ca Vi K o x a u e : 6 aummo, ax ypa4 >xyeTb CH
Bed4 bHa yMTa; oamiMO, ax roTyeTb ca Vi b1 4 1 3 4 T0 4 1 , ko4 m Mara
3 aK 4 onoTana xamiM McnpaBaMM, a 4 0 'ixa TyacMTb, mo MycwTb
noKimyni xoxany Mafi'p i nepeixaTM4 0 4 MXoitcium, - TyacMTb,
a4 e piBHo*iacno x4 onoqeTb ca, moon ne yuixo4 a<eHOnocary,
xkmmnepe4 ine, mac Vi, BMBe4 yTb3 4 0 My. BM3 iiaMHaTaxoac oco6 -
4 M Bicrb4 3 mh, Haaxy 3 BepTaeyBary Hece4 bMan, a ce - naxn4 4 0
apxai'3 My. rio4 ii cynacnoro aaua pi4 xo ko4 m3 Haxo4 aTb b ix
B1 4 K4 MK,a acirre i noro npoaBM4 y*e Macro3 Ma4 bOBaniTax, i«6 m
bohm M 34M Micue3 a MaciB4 3 BHOMMHyBiiiMx; 6 araTo3 tmx4 aMH,
bakmx 3 ra4 ani mitmmhi ictotm, Bin npnanae 3 a 4 y*e 4 aBHi.
Ao BMmeno4 anoi xapaxTepmctmkm, axa me 4y>*e HenoBna i
He BMHepnyc bcVx ocoo4 hboctmm 4Mtobclxmx napoAHMx niceiib,
mo 3i6 paHi 3a ocraHHi qaen, Tpe6a 404aTM me B143MBM npo ix
4C-aXMX MHUJMXnMCbMeHHMKlByqenMX.
/lMTOBCbxi 4aifHM, - xaace feTe, - ax 6e3nocepe4 HiMyTBip Ha-
po4y, G^nacMi 40 npnpo4 Mi noe3ii, hok yTBopn ocBinenMX xpy-
riB cycni4bCTBa.
Ha3MBaiOMM 4MTOBCbxy MOBy „ 0 4 H0 1 0 3 H aii6/iaro p o 4H Y M m M x
mob E B p o n w ", ba x in qyiOTb ca 4 0 d 3ByxM H a ftM M 6 u io i crapoBM -
hh Tenep m e M oacua c x /ia c r n p e n e n a , m o 6 y 4 yTb
i n a a x in Ha B in*
3po3yMi4 i o p a M iH aM n a 6eperax f a n i y , reHUMbHM# nOiriMbor i
n o e T S a u e r w e in xaace, m o a MTOBCbxa n o e 3 ia - ce acMBa n o e 3ia
H a p o 4 y ; m o ca n o e 3 ia i M y3M xa Ha^eacaTb u'M O M y H apo 4 0 BM i 6 e-
pyTb n o c riM H y yqacTb b Bi4 p o 4 * e H i o u i4 o i Hapo4HT>o'i 4 y m n .
I. KpameBCKMif (1847 p.), mo b cboim cry4n npo LMTOBCbxi
43MHMKOpMCTyBaB ca 4Mme 36ipHMKOM Pe3M, 3 npHB04y 04H01
4aVfHM xaace: „Taxiw pocxiuimM cbo€K> ceixdcno niem, 40 axoi

40
apTMCTHMHi npiiKpacM ne to mo HiMoro ne 404 aa h 6, a/ie 6ea
cyMiiiBy no36aBM/iM 6, - iievia p iB iioi u i b 0411111n u m in m o bi".
„C thab Aanii Macro 6yBae TaKMM imscthmumm i BeAimaBO
npocTHM, mo nara4ye IoMepa", - xaacc A-p /leGeab b cboim npaitf
„Uber litauische Volkspoesie" (1884) i AOAae, mo „na ciioix ryc-
axx 4HTOBCbKa iiapoAmi noe3ia BMAae cnpaBA'i mnpo-3a4ymeB-
ni 3ByKn".
„ 3 ne 3Haio HapoAHboi nicm' 6i/ibm e nopymyiOMoi, - Kaace
npocĮ). I aiiT/iep (1874), - » kTa, b akim BMCAOBAena Tyra n o piAiiiM
KpaK>y AHTOBCbKoro HOBo6paim». Ta m Ko>K4a AHTOBCbKa nieiiH
ce -yo co 6 4 e n a AariAiiicrb i AyMAMBicrb. Panem in 1
1a CMepTb bo-
hk b OAHin nicm - nepe6irae Mepe3 p«4H CBoro noAKy, kahmg
CBoro 6aTbKa, a4e iiixto noM y lie BiAiioBiAae. 3 mo«ighmm pocoio
x p e c r - iio M y 6aTbKO, a Mic«ub Ha HeCi - MaTH. Bci, xto Annie
3iiae 4iiTOBCbKnii iiapiA, 3roA>KyioTb cx 3 tmm , m o biahochuh
Mi>K M a fip io i 41'TbMM y n o ro Bi43naMaioTb c x ocoGahboio
ni>KHicTio. r ip o ce iiacaMnepeA CBiAMMTb AMTOBCbKa napoA iia
n ic ilfl, B HKin BHJIBAfleTb CX 3M0p40Bana BaKKHM KpinailTBOM
4yma amtobux; c x nicnx - Tana 4ari4iia i »iyAa, m o x 6e3 Barant
Moacy d n404M noe3ii npo croro HapoAy na3BaTn ceirriMeHTaAb-
1m m h . Ą e xki e4€MeHTM 3ix nepenniAH n 40 noAbCbKoi noe3ii, -
b TBopax MiuKeBn«ia i num nx. FIoeMa „K onpa4 BaAenpoA" - nan-
BCAnmiuimnn anoTeo3 aiočobm 40 pUHoro xpaio - B M K A H K a e
nan6i4bme BpaxciHe tmmm cboim n ycrynaMM, a q noeT Kax<e npo
AOMamne om nm e, 3pynnoBaHe BoporaMn.
/ItimaioMM»a 6oui ocoGamboctm BipuioBoi crpyK Typn ahtob-
CbKnx HapoAHnx n ice iib , mo Ma6yTb MaAo uiKaBi CAyxanaM,
nowyBaio c x 40 o6oBX3Ky CKa3aTn me 4e-KiAbKa caib npo ix cniB,
yBiMHeunn B>Ke mo 40 Ae-xKnx niceHb b TBopax C. MomouiKa.
MeAbOAifl/ - Ka>Ke Pe3a, - ce HanTpyAHinma cnpaBa, koah
xoneMOnepeAaTM3iiaKaMn AMTOBCbKyHapoAHio niemo, 60 Bona
He niAAarae nyTaMmTyKn; npn 3anncyBaiiK) i yAoxcemo Ha hoth
3BHManHo iy6nTb c x Te, mo yBaxcaiOTb bix 3a HanrapHinine i
noro ne mo)kahbo nepeAaTn. 110416110 40 riTamnnoro cniBy
pixciii iiecnoAiBani niABncmeux i iHBMAicicnaĄ u , macin' KOAnxaiix
roAocy i t. n. HeAaiOTbcx 403o6pa>Keiix 3HaicaMH. He ambaxmhcx
OAHane Ha bci TiTexHimri TpyAHoern, Bce-Taxn, A«Kyio«in npauxM
npo(Į>. cĮx>H-BoAeHa, E4. foeBiyca, Bapqa, A. lOniKeBnqa i niiiu.

41
400 aiopano AMTOBCbKMx Meaboaiw AOCMTb6araTO, a nUfji^cytioro
pniKV, 3 npocj). E4 - BoabTepa, mm aoboai ycniuiiio
janucycMO MeabOAii aMTOBCbKMx Aawn 3a 3anoMorox> c| x>ho-
rpa(J>y Baicona, Maiomi na ayMirf 3 *iacoM ypaauTM npn An-
TOBCbKiMliayKOBlM TOBapMCTBi uYamm apXMB c|>OHorpaM TeKCTiBi
Me/ib04»MAMTOBCbKMXnapoanux nieeirb.
I lepuiMM, xto 3BepnyB cbok>yBaiy na ocoo/uiboctm Meabo-
41MAMTOBCbKMXiiapoanux Aanii/ 34acrboi oyB E4. HaeBiyc, 406-
pilM 3!iaB0Ub My3MKM1/UlTOBCbKOl MOBM. B 40-80 poxax MMliy-
aoro B1KV/ npamoioMM ay*e nnabno naa a mtobci>kmm cI>oabK-
abopx)M/ ri3eB»yc noMiTMB, mo auTOBCbKi cniBM MaioTb ae-axi
03!iaKMcrapoaaBHbOi rpenbxoi My3HKM, moB ix MicTMTb ca 6a-
raTOaiaiMCbKiix, ^pmiMCbKMX, iomMCbXMX i aopMucbXMx tohib
(Tonarl). Bin B*etoai npunycxaB/ mo aMTOBCbKi Meaboaii aaion,
04MH3 40Ka3iB ao piiueiia miTana npo cxiane noxoaacene an-
TOBCbKoro Iiapoay. FIotim npocj). KypmaT, 333Haiimbuim crapo-
aaBHbo-rpeubKMMxapaKTep aMTOBCbKMx Meaboain, noacmoBaB
caeriMiiicTb aMTOBCbKMx niceiib tom, mo bohm 3BMqawHo ne
Bi43iiaqaK)Tbca neBnicrio bTonax, mo GyBaioTb ne uiakom Dur i
ne 3aB)Kae Moll aae 6iai»me mm Menme na6aM*aioTb ai ao to-
iiiB Moll, rio ayMUi Bourgault-Ducoudray aMTOBCbxi napoam
nian noMinii cBoeio pi>KiioMaiimricmotohib. Ao-nri 3Cmxniceiib
MaioTb Ton Dur aoo Moll MHiui MaioTb b ochobi c})pMriMCbKl
MiKCoreaaeiicbki i rinoaopMMCbxi toiim (Tonleiler); ocraiuii, ra-
aae biii, - naiiaaBimimoro noxoa*eiia. HaMaoioiaamiiji cryaiY
iiaa aMTOBCbKMMMMeaboai^MM 3iiaxo4HMO b ripam /lioi Hacra
n. 3. //Die Volkslieder der Litauer inhaltlich und musikalisch"
(Tilsil 1893). Bin npM3iiae Meaboaii cmxniceHT»opMriiiaabHiiMM;
npn yBa^KiiiMcayxamo ix bohmtam6oxo3BopyuiyK)Tb i 6e3 onopy
noGiacaaioTb, ocoGambo My3MKaaT»iiMXaioaen. 1'oanTb ca 3a3iia-
mmtm Ty ynepTicTb/ - xa*e HacT/ - 3 axoio aMTOBCbXMM napia
3axoBaBocooambmmxapaKTep cboixay*e aaBnix Meaboam. 4e-
aid MeaboaMMiii (|>pa3M, ae-axi xaacnuiY Ma6yTb 3BynaaM tmm
* e tohom me bnpa6aTbKiBinnHi inao-eBponeMCbXMX napoaie.
4ocaiaacyio‘iMnoBaacny xiabxicrb cniBiB, Hacr BMCiiyBaB, mo
xapaxTepnicTb ix MeaboanxM aeaarrb b tim, mo c a aae nepeBaiy
tohobi Dur i Moll i mo Bianomeiie mi>k tmmm TOiiaMM Moacua
o3iia*iMTM nponopuieio 4:1. 4o nanGiabiiie acxpaBMx ocoGan-

42
BOCTMM MeAbOAIM AMTOBCbKMX AOHII, 11*0 CnpMMMIiaiOTb IX
eAerimiMM 3ByK (Klaitg), no n oro AyMui, Tpeoa 3aAiMHTM tc, m o b
GaraTbox Yx n y ru crapoAaBiibo-rpeubKi i uepKOBiii tohm i mo
HaMxapaKTepiiiMiiii 3 m ix Ti, aid naAea<aTb ao naMcrapoAaBinM-
111mx, 6 0 ate pa3 ci' ocrain ri 36yAOBani na TaKMx Tonax. ToMy, mo
crapoAaBiia rpeubica My3MKa, ax n p o ce CBU'iaTb KAacnmii aBTo-
p n (CrpaGoii i m ii .), 6 yaa u iako m n ep em u a bia alaimuib i (Įipniiii-
uib , ne ah biio , m o n Hacr b „rpeubKnx" Tonax amtobci,kmx mc -
AbOAiM B6 a«iae Macro Aopnftcbid, rinoAiAiMCbid, rinoAopnMCbKi,
aAe HaMMacrinme - <I>pMiiMCbKi 3ByKOBi eAeMeiim ( Tonnrt ).
40B1B1IIM OT)Ke 6AM3bKy CnopiAHeniCTb AMTOBCbKOl My3MKH 3
crapoAaBHbo-rpeubKOio, Hacr 3BepTacyBaiy me m11a Maii^e iųa-
KOBMiy TOTO>KHicTb Ae-aKMX My3MMiinx iiicrpyMeiniB y crapo-
AaBinx rpeidB Ta amtobuib. Flo AyMui moto, - tom 7-mo i 9-TMcrpyn-
HMM AMTOBCbKMM IHCTpyMeHT „KailKAec", lia HK1M AaBHlMUie
aKOMnainiOBaAMAaimaM Ta bkmm3a ocrainn MacM11a Anna, Maiiace
BMMUIOB3y>KMBaHHH(XOM nepeiWTMM 3a AaBIlix MaClBbU AMTOBU1B
c|)iHCbKMMM riACMenaMM (Kimteli) craB biaommm oiAbine iianp. b
OiiiAaiiAii) - h’iakom iAeimiMHMM 3 crapoAaBiibo-rpeubKoio Ai'poio.
IU o 6 noKiiiMMTM 3 MeAbOAiHMM Aaiin, Tpe6a cxa3aTM me Ae-
KiAbKa caib n p o MeAbOAii AMTOBCbKMx AyxoBiiMX niceiib, aid Ma-
lOTb bci n p M K M e m erapoAa bhoctm, a Ae-aid 3 ix BpaaoiOTb CAy-
xaqa opM rinaAbHicno <Į>pMriiiCbKMx i AiAiMCbKMX t o iiib . X to xone
ni3iiaTM AMTOBCbKi uepKOBiii MeAbOAii/ TOMy BMcrapMMTb no6y-
BaTM B «KiM-6yAb AMTOBCbKIM KOCTeAl Ta npMCAyXBTM ca AO cniBy
iia n p . riM iiy „Pulkim a n t kelių, v is i krikščionys", mo cniBaiOTb
nepeA Meccoio. IH o a o xapaKTepy uepKOBiioro cniBy, to M arine
neMa p ia a in u 'i mijk amtobluimm kbtoa mKa m m i npoTecraiiTaMM,
a Mepe3 Te He 6yAe 33mbmm naBecm u m tbt 3 „N e u e r illu s trie rte r
F iih re r durch M em el u n d Umgegend" (M em el, 1898, S. 24), mo
xapaKTepM3yc uepKOBiinn cniB mcmcalci>khx am tobuib . A btop
3raAanoro npoBOAHMKa n o MeMeAio, 3raAyiOMH n p o AMTOBCbKy
KMpKy b TiM Mien, paAHTb npMi3A>KMM noCyBaTM Ha 6orocA y-
* e ilK ) B HIM i nOMyTM OUBM AMTOBUIB. „B o HM, - MMT36MO TaM, -
MaiOTb CBoi BAacHi uepKOBiii MeAbOAii i cniBaiOTb 3 bcamkoio
cmaok ) i 3anaAOM, TaK mo 3ByKM, aK rp o x iT 6 y p i i MopcbKMx
xBMAb, oTO’iyiOTb id m o h o m CAyxaMa".

43
 O /IHTOBCKMX'b HAPCMHbPCb rTBCHflX'b
/I mtobckihiiapoAiibi# nfcciui itaiMaiuibi {diliuos), o KOTopuxi>
mlifenpiixo4 HTOi roBopMTb nepeši* Bawn n KOTopi.ia Miioric ii3i,
Bacb oy^yrb iiMtn. C/iynan, Bepoanio, nepBbin pa3i> 34bci»
oibiuiarb, Kak"b npoii3Be4 enifl KO/iaeKTiiBnon napoAiion 4 yuiii,
BT. KOTOpbIXT» OTpa^aiOTCH MVBCTBa, B033pfc»li>l II II4 Caab!
/iiiTOBCKaro napcvia, 3ai»iMaiOTb bi»/uuepaTypfc Biunoe viecro
cpe4 ii no3TimeCKMXT. TBopenin 4 pyruxr. napo40 Bi>.
FIO‘ITI1 O/UlOBpOMCHMO Cb 3apO*4eilieM b /1I1TOBCKOM 3T1IO-
rpa<)>in BbXVII n Bb na«ia.ifc XVIII cro/ifcria (Lepner, M. Pratarius)
iiobb/Ijictoi Bb naykt inrrcpecb ki>/Hitobckoii nap04H0M 11033111.
Ci.Tfex*i,riopb, Kaicb^yMcOyprcKiMnp<xĮ>eccopbloranm. ApiiO/iivVb
Bpaiwn.(yM. bi>1691 r.) BbCBoeii kliurk„Reysen durch die Marck
Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland ect." (Wesel, 1702) no-
3naKOMii/n»eBponeiiCKyio nyo/iiiky cb nkkOTopbiMii /hitobcku-
mii 4annamii, onk n 40 iioc4fc4uxio Bpe.Memi obiaii iipe4Meroxrb
oweiib BiuiMaTe4biiaro ii3C4k40Bani>i ne ToabKO 110oTiiomeiiiio
kt. nxi> awpacaniio, 110 11oTHocuTe4biio mxt»Beci.Nia iniTepec-
iibixi, Me,104111. Cb noflB4eiiieMi, bi. 1745 r. coMHiienix <I>ii4iiniia
Ruhiga „Betrachlung der litlauischen Sprache", bt, kOTopoMi,
6bi4o cooomeno, kaicb o6pa3em» 4iitobckoii iiap04iioii 11033111,
HtcK04bK0 4anirb, onk oopaTii4ii na ceoa BiuiManie MHomxr.
M3Btcriibixi>no3TOBb, KaKT, /leccmira, Fep4epa, IeTe, Chamisso,
(I>p. <)>oirbray4H, 3o4b4aTa n 4p.
/leccniii^yiioMiiiiafl 0 4 IIT0 BCKUXT, iiapo4 Hbixr, nicnxxr,, ro-
BOpiiTLo 6 o4 bino\n,y40 B04 bCTBin, KOTopoe e\iy out 4 ocraBii-
4 H. Tep4 epT, Bb CBOMXT, „Stimmen der Volker in Liedem" (Leip­
zig, 1779) nepBbin bikmt, bt»eBponenckyio 4 iiTepaiypy 4 MTOBCkix
napo4 iibifl nfeciin, n34aBb mxt, bt, ni>MeukOMT>nepeB04 k. Bo4 bc)>-
raiin* I eTe 4 iiTOBCKyio 4 awny o 6 ^4110* 4 tByuiKfe Bk,no*»i4 T,
44
nfc/iHKOMT* bt. CBOio onepcTTy „D ie Fischerin" (1782). Ocooeimo
co BpeMeim rioHBaeiiiH bi, 1825 r. c6opiiHKa 4a n in , KeimrcGepr-
cicaro npo<|>eccopa /liOABUKa Pe3bi (Rhesa) „D ainos ode r Litlhau-
ische V o lkslieder", o KoropoM i. oweiib nirrepecuyio penenaiio
0611apoAOBa/n> cavrb leTe, /I mtobckim iiapoAHbw nfccnn noAb3y-
K)Tca bi. eBponencKon /u u e p a T y p t Biio/infe aacAyaccinioio 1 1
6o /ib in o io M3Becn ioctbio, ČAaroAap* TpyAasn. TaKiixi. yneiibivb,
Kaicb npocĮ). n . <I>oin. BoAein, (Bohlen), B ii/ibr. IopAam,, D^yap/n,
rn3eBiycb, npo<|>. HecceabMairb, I. KpauieBCKin, npo<I>. A. LLLi3n-
xepi», A-p’b AefeA ’h, npo<]>. A. Beim ei ineprepi., X p n cria m , Bap«n»,
npo(I). /le c K iiiri. (Leskien), / lio n I lacn>, A-pi>TeTm iepi., Dr. van
d e r M eulen n Ap., 113T, KOTopbixi, 041m c o 6 n p a 4 ii 4311111.1 n ne-
peB04M4H 11a 4 p y rie «31.1km , 4 p y rie - M3C4t40Ba/ui mxt. eoAep-
* a n ie n M e404in, n, TamiM-i, o6pa30.vn», no3iiaKOMM4n 06-
mecTBo, ripe)«4e Beero, ci» napo4iibiM n n tc iiflM M TIpyccKon
/liiTBbi.
Bb nameli /lnTBfc HHrcpecb kt. napo4HbiMb n tc iia M i. iio h b u -
4ca To>Ke 11043* B4iaiiieM'bc6opmiKa npo<|). Pe3bi Bi.4 Ba4 naTi.1v 1.
ro4avb npoui4aro cro/il.ria, n cbTtvb riopr., oAaroAapa TpyaaKn.
CraiieBHHa, C. 4oBKoirra, <I>.<lH>pTynaTOBa n Be. MnAAepa, iipo(Į).
A. PenT4epa, npo<(>. BpyrMana, OcKapa Ko4b6epra/ 4 -pa Bacca-
noBM'ia n -r4 a B iib iM i.o ftp a s o M i*- kc. A iu o iia 10uiKeBn«ia u Ap.,
co 6 p a n o y naci,, MOXiiocKa3aTb, rpoM a4iioe KOAnnecrBO iiapoA-
iib ivb n ie e m ., KOTopbia H M tio rb Ba>Kiioe3iomenie a a x iiayK n n
KOTOpwfl y>Ke OKa3a4n 3iiaMHTe4biioe BAbiiiie 1 1a pa3BHTie bo3-
poxcAaiomenoi ahtobckoh 4MTepaTypbi n 4a>Ke napoA iiaro ca-
M0 C03liailifl.
/liiTOBUbi pa34M*iaiOTb ntciiH4yxoBiiaroco4ep>Kai!ifl/ koto -
pbia na3biBaioTbgiesmės (oTbgiedoti- nfrrb), norpe6 a41.1n.1e nAa-
«ih (raudos) n (co6 crBemio) CBtTCKia ntcmi - dainos. riocAfcAnee
iia3BaHie, 9raM04ora*iecKM M4eimmiioect.daėtia bt»H3biKt ABec-
Tbi, K3KT. 11 doina B'b pyMbiiiCKOMi. fl3biKfe, yKa3biBaen. lia 40HC-
TopimecKyio 4peBiiocrb 3Taro TepMmia y 4MTOBueBi..
Aaimw, B-i. CBOio oqepe4b/ pa3At4HiOTOi/ no cBoeMy coAep-
acaHiio, na annqecKia 114 npnMecKi».
OrAt/n* 4MTOBCKMV1.3nii*iecKnvb nfccem. bt. iiacro>imee Bpe-
M>i noMTH aTpo(I)npoBain» BCAtAcreie ne6Aaronpi>mibix’bycAo-
Bin ncropimecKOH >km3iim napoAa, na KOTopux yace yKa3aAT»

45
 Ada Ml, MnUKCBHMT, Bb CBOHX'b KOMMeilTapiflXT, KT, nO'JMfc „ K 011-
pa4i» B a /i/ienpo^i*"- II0400H0TOMy k 3 kt>bt, dpeBiiew rip y c c iu
c*b pacnpocTpaiienieMT. xpucTiancTBa u Bocnpem enieM T,
4poBiienpyccKaro a3biKa KpecroiiocuaMM obiao ymiMToaceno
4yxoBiioecoc/iOBie Baiue/ioTOBi>, KOTopbieobi/iii xpamiTe4>iMn
iiapo4Hbixi>Tpa4imi£i m nfcBua\in ncTopiiMecKHX'bCoobiTi^Taia.
n bt. /UiTBfc, no M iltin io MnnKeBH*ia, c b BBe4enieMT» KaTO/Ui-
•lecKoii p e /in riii 11 noabCKaro a.sbiKa, npe>Kiiie >Kpem,i it napo4-
11bin »3biia, ocra/incb bt. iipe3p enin n 3aoBenin. Cb Tfexr, nopr,, -
npn6aB/iJieTb MunKeBinn,, - n p o c ro ii iiapo/n., oopam enu bin B"b
paocTBo n npiiK p fe ii/ie iu ib iH Kb 3eM/ifc, G pociiB inn opyade,
3a6bi/n» 4a>Ke 6oraTbipcKi« n k i u i , coxpaiifla 6 o 4 ie cooTBfcTcr-
Byiom ia CBoesiy coBpeMemio.My no/io>KeHiio n4aMn 11 n4H4iH
(treny i sielanki). Ec/Ui ocra/iocb Koe-«iTO H3T,4pcBiinxr, coGbiTin
n GoraTbipcKon no33in, to to /i i . ko bt. 40M ainiieM T, K p yry.
^triC TBiiTe/ibiio, bt, ncTopin BcrpfcqaiOTCJi, xoth H e M iioroH iic-
/lem ibifl, yKa3ania 11a to , *ito Bb /xpeBiiocrn Kaio, bt, rip y c c iu ,
Taicb h bt, /hiTBfe 3nn«iecKiji n te n 11 Obi/in, noBH4HMOMy, 40B04b-
110pacnpocrpaiieiibi.
/ItTonnceuT, %m, ^lyronn, (1415-1480), roBopH o 4 htob -
ckomt, n/ieMeiin ATBaraxr,, cooomaen, o tomt », mto 01111 6 bi4 H
o«ieiib BoimcTBeiiHbi, >Ka4 »ibi kt, noxBa/iaMT, moiaBfc, «ito ohm bt,
cpaaceiiiaxr, Gpoca/incb na 6 o4 te Mnoro«iHC4 eiiHbixT, BparoBT,,
iia^tacb, qTo nooii CMepTii mxt, no4 Bnni Gy^yrb BOCxBa/iaeMbi
in, ntciiflxr,. Bb 04110MutMeuKOH xpoiinKt cooGmaeTca mrre-
pecnoe onwcanie nnpmecTBT, no noB04 y H3opanifl bt, 1351 r. Be-
4 MKHMT, MarHcrpoMT, op4 ena KpecroHocneBT, Bnnpnxa cIkjut,
Knnnpo4 e: Kor4 a KaKon-TOinopnfx.*prcKin Mniie3 HiircpT, na«ia4 T,
nfeTb ntcmi bt, qecTb BaKxa, npHcyTCTBOBaBiniM npn 3tomt »
npyccKin ntBem, Pn3e4 iycb (y KoTueGye - Rixel), no4 y»iHBT,
pa3pfemeHie ntTb na cbocmt, podHOMT, x3 biKt, BocnfeBadT, nep-
Baro 4peBiienpyccKaro uap* Bn4 eByTa (V I ct.). rio c4 0 Ba\n,
iM. CTpbiMKOBCKaro(1582), bt, ero BpeMfl bt, /1 htb£ cpe4H napo4a
pacntBa/incb ncropmiecKia ntcun o KiiarHHt rioarfe, o KH«3t
KyKOBaMTMct (0K040 1221 r.), o GwTBfc no4i* Kay4niiiKaMn; o
C43BIIOMT, 4MTOBCKOMT, KHJttfe /^OBMOHTfe (1282), TOCnOdCTBOBaB-
ineMT, bt, ricKOBt, KOToparo npaBoc4aBiia>i uepxoBh cm iTaerb
CBOHMT, CB«TbIMT»; O fy p 4 ^ rMHBH40BM*I'fe, OT4MMaBIlieMCfl npH

46
3amnTt KoBeiicKaro 3aMKa o n , kpecronocneBT, bt, 1362 r., Kor/ia
3000 /WTOBixeBb noni6/io bi, noAoaokeniiOMT, 3aMki, n4p. Ilo/ii,-
Ckin /itTormcem, M . MixoBHTa okoao 1500 r. crbiina-n, bt, / I iit -
Bfc „carmen lugubre" oGr,yGiiiCTBi /UiTOBCKaro m i »3» Cnm3Myn-
4 a KeiicryTOBUMa (1440 r.).
Bt, nacroamee BpeMa mcazav MiioroMHCAemibiMH AafmaMU
BcrpinaeTca eme Miioro Boemibixr, n ic e in,, bi, kOTopbixr, yno-
MHIiaiOTCa KpeCTOIIOCHW, IlO/iakll H pyCCKie, Cl, kOTOpblMM BO-
eBa/iii n cpaa<a/incb K0r4a-T0 4MT0Bm,i, H0 3niiHeckia n icn n no*
na4aK)Tca MeacAy iihm h bt, He3iiamiTeAbiiOMT> kO/in«iecTBi n to
o !ien3BicTHbi\-b H3T, iicropin 4iina\"b n coGi.maxr,.
K p o x ii a<a/iKnx*b ocraTKOBi, ApeBiien 3 m ik n y /uitobucbt, co-
xpami/iMCb em e n ic m i m3t» a a iB o n ia ro 3noca (Tierepos), bt,
KOTopbix*!,, n o 4 o 6 iio TOMy Kaicb u bt, MiioroMMC/ieiuihixT, cka3-
Kaxr», BocniBaiOTca pa3in,ia aaiBOTiibia n pa3/Ui«ini,ia aB/ienia nxr,
>KH3mi.
IlepexoA* coOcTBeimo KT,4aiiHaMT,, n o n p iiM ip y kc. A . IO u i -
KeBH'ia, Mbi no4pa34iaaeMT, n xr,n a Mii<|>0/ioni«ieckia, Boemibia,
CBa4e6ni,ia, ry/ieBbia, 3 a c ro A i,n b ia n Kyn/ien,i.
CaMaa MnoromiCAeimaa kaTeropia Aaiim,-3TOCBaAcGnbia n
BooomeTakia, bi, KOTopbixr, BocniBaioTca aB/icnia n coGbnia noB-
ceAHCBnoM >km 3h h . KoAiiMecrBo Aarim , 3tom KaTeropin B i,n a p o 4 t
nenMOBipno BeAMKO, n D r . F. Tetzner BOBce lie npeyBeAHMiiBaerb,
yTBep>K4aa, mto ahtobum caMbiri Gora n ,in napoAT* bi. Mi p i no
KOAnnccTBy CBonx-i, n ic e m , („d ie L ita u e r sind das liederreichste
V o lk d e r E rde". - Dainos. Litauische Volksgesiinge, c. 54).
rioAoGno TOMy, KakT, aai3iib napoAa ci, TeneiiieMT, iipeMenn
nocTenenno M3MinaeTca, rioABepacenbi TO>ke n3Mineniio kaki,
bt, ko4n*iecTBeiinoMT,, TakT, n bt, ka*iecrBennoMT, oniom enin n
caMbia Aaniibi, bt, KOTopbixr, OTpaacaeTca 3Ta aai3iib co BciMii
paAocraMii n neB3ro4aMM. OcoGenno 3to CAiAaAOCb 3aMiT-
iibiM'i, bt, noc4i4nee BpeMa, KorAa noAT* BAianieMT, autobckoh
AMTepaTypbi h 3ana4HO-eBponencKon KyAbTypbi amtobckim
napo4T» GoAie acno craAT, nyBCTBOBaTb Te«ienie n pacnpocrpa-
nenie noBbixr, HAen coBpeMennofi noAHTimeckon n couiaAbnon
>Kii3iin, KOTopaa oka3i,iBaen»3naMMTe4biioe BAianie n na napoA-
noe nicneTBopcTBO, KakT, no OTiiomeniio kt, <|>opMi, TakT, n co-
Aepaoniio. M noria GoAie ApeBiiaro Ck4a4a u npoii3xoa<4enia

47
 n t c iiii, M M tiom ia y>Ke MO/io oGmaro ci> coBpeMemioio aamibK),
nocT eiieiiiio noABepraiOTOi 3a6Beniio n Bbixo4an, ii3bynoTpeG -
aenia, a na mxt> M ic ro aB4aK>Tca noBbia 4a m h m 6 o 4 te coBpe-
Mennbia. CUnaKoao, xoTa, TaKUMT, oGpa30MT,, (Į)opMbi iiostm -
»iecKaro TBop'iecrBa bt, napo4fe n o croan no M3MfcnaK>Tca, n o oho
40 cm XT. n o p i. ne M3onoio m n o croan no noaBaaeTca, n p n cn o -
COGaaaCb K'b HOBbIMT. yC/IOBiaMT. 2KM3IIM.
/lyMinaa xapaKTepMCTMKa 4mtobckom napo4non no33in n p n -
na44 eaain» n e p y npo(Į>. Pe3i.i n IViaray, KOTopMMb, raaBiibiMT.
oGpa30MT., Mb! C4fe4yCM b B7>4a4bllfeMlUeMT» H340HCeiUM.
Hap04!lblfl IlfeCIIM 4MTOBHCBT, OO/IblIICK) MaCTMO 3pOTMMeCKa-
ro a>4epa<ania. Onfc BOcnliBaion. MyBcrea 4 K)Gb m , M3oGpa>Kaion>
CMacrbe 40MaiuneM >k m 3h m m npe4craB 4aion, neoGbiKiioBenno
npocrbiMM cpe4CTBa m u, nepo4T. nauniMM M a3aw n iitacnM a
oTnoiuenia *i4enoBT, ceMOMCTBa. B t. s t o m t . o T n om e im i, - to bo -
p n rb Pe3a o cGopmiKfc c bo m xt . nfccein,, - out oopa3yK)n. Kaiei,
6y4To nenpepbiBiibiM m n o n , 4 K>Gb m , nawnnaa o n . nepBaro ea
npoaB4enia, wepe3T. pa3/UiMni.ia crenem t 40 ea OKonwania bt.
ceMeHHOH )KM3HM... UpoGyavienie io h o m / u o G b m , ea p a 4 o c m n
crpa4ania, Taiinbia BcrpfcMM, ncromaK>maa TOCKa, GfcrcrBO M4M
noxMiuenie, paocaanie, no3opT. - Bcfc 3TM wyBCTBa m cocroania
naxo4«Tb ceofe Bbipaacenie bt. AannaxT,. Bo M nom xr, M3T, 3 t m x t .
iiapo4Hbixr. nfccein, m b i b im m m t . /iMTOBCKyK)4fcByuiKy, KaKT,01 1a
BT.4HM ea 4tTCTBa m M04040CTM 3aHMMaeTcaf pa40MT> ct»CBoeio
MaTepbK), 40MaiUHMMM paGoTaMn: npa4enieMT»/ T K anieM T., b i .i -
uiMBaiiieMT.. M b i ee b m 4 m m t , oGpyMennon bt. ea H3crapn no»iM-
TaeMOM Bfcnufc, cn4eTeniibiMT» M3T»oGi.iKnoBennoM pyTM. 3aTfeMT,
m m ee BM4MMT. bt. ea pa40CTHbiM 4eiib, Kaia. ona, npa34HM*mo
yKpaiuennaa, TOCKya, cb rpycrbio npom aeica Cb CBoeK) MaTepbK),
cecrpaMM u no4pyraMM h Topa<ecTBeHiioyt3>Kaen» bt»4 0 m t »ea
Gy4ymaro cyn p yra m neo xom o , Macro co C4e3aMM na r4a3axr»,
cm iM a e n .cb ro40Bbi cbom BfcpiiMM GpaMiibiii BfcneLfb. HaKoneuT.
m m ee BM4MMT., Kaicb ona bt. cMacrviMBOMT. 40MainneMT» K p y iy
3anMMaerca 40MaiiinnMT. xo3aMCTBOMT,, npM4ea<no Tpy4MTca bt.
coGcTBennoMT. 4<>Mfc, na 4Bopfc h bt, ca4y, Kaicb p a n b iiie bt, 40Mfc
MaxepM. P in o t a C4yMaeTca ee BM4fcTb cpe4H necMacrHbixr, 06-
CToaTe4bCTBT,/ Kaicb ona c n fc iu n n . kt, B034io64eHiioH MaTepn,
mtoGm Bbin4aKaTb CBoe rope na ea M04Ma4MB0MT, 4onfc. B e t b t m

48
GbiTOBbia oniouienia npoAcraB/icnbi bt. 4 a ftnam. bt, cto4 !>paano-
o6pa3i!UXT» (|>opMaxT>#mto a, - roBopim, Peaa, - npaBo ne 3iiaio,
cymecTByerb/iM bt, EBpont4pyroft napoAi, kotop bih 6 i,i y\it/n,
U 3 0 6 p a 3 H T b 4 K > 6 o B b BT, KpCCTbailCKOH XM>K1111)>TOK I, 110/1110 11
Tam. kubo bt. nkciiaxr,.
OcoociiuocTb, KOToporo, n o M iltinio Pe3i»i, OT4H*iaiOTca aaft-
ni*i o n . 4pyrnxT» nkcem ,, dto hxt. npocraa ecrecrBeiniocn., ea
nenpnny>K4ei!iiaa, necaoaoiaa cymnocrb, KOTopaa npeneopo-
ra e rb b o iko k ) ii 3CKycTBeiinocTbK) bt. ooopoia.vb, oGpaaaxr. n
cpaBiieniaxi., 041n imt , c4 obomt>- BcaKiiMT.yKpamenieMT. įlo m iu .
4pyraa OTan'iiiTeabiiaa nepTa 4 htobckiixt, napo4iibixi> nfc-
cciri. - y to 11XT. nkaaiocn, 113a4ymcBiiocTb MyiicrBa. B1. 1111xT.nkr1>
n1114k n HHKaKoro iie3CTCTii*iecKaro oopa3a 11411 Bbipa^eiiia,
KOTopi.i» ocKopf)4H4H 6bi BKyci.; iiaupoTiiBT. - bo Bckx_b4aftnax"b
nyBCTBycTCfl 4yiioBeiiie Miicrkniucft upaBcrBeiiiiocni, yBaacenie
KT. n0 pH4 0 »lH0 CTH HnpliaimilO, KaKaa-TOllk>KHOCTb HHCKpeil-
nocrbMVBcrBa, KOTopbia o«iapoBbiBaK)rb Ka>K4 oe ccp4 He. I Ie4 i.3 a
liaHTM IIH 0 4 H0 H llkCHH, BT. KOTOpOH Ge3 HpaBCTBeillll.lMH
naMCKaMH 01.1411 6bi iiapyiuem.1 rpanunbi CKpoMnocm 11cn.14-
4 MBOCTM. CKOpke BCTpk«iaiOTCfl BT. IIHXT. MepTbl lipaBCTBCIIIIOH
yTOimeiiiiocTM, KOTopaa CBii4 kT0 4 i.CTByen. o 6 4 aropo4 Hocrn
*iyBcriia napo4 a. KaKaa-TO nk>Kiiaa npeaecn,, Marxaa, 4 acKOBaa
CyiHIIOCTb 3aK4 K>‘iaCTCa OTMaCTH H BT. 3 HaMHTe4 bHOMT. KO-
4 I1‘I0 CTBk yMeilbIIII1Te4 b!lbIXT> HMem., KOTOpbIMH H300 H4 yK)T1.
4 aHI!bI HKOTOpi.ia HCB03 M0 >KHbI III! BT. 0 4 H0 MT, 4 pyrOMT. H3 I.IKC,
a noTOMy - iienepeB0 4 HMbi. Hc T0 4 bK0 Kakaro cymecTBH-
TtMbiiaro, no Aaace 4 /ia r4 aro4 0 BT.ynoTpeG4 aK)Tca bt, Aaftnaxr,
yMciibiiiiiTcMbiibia OKonnania, KOTopbia ooaeniaiorb piuĮiMT,,
MeTpn, n crnx hycH4 HBaiorb nkBynecrb... Kam, na xapamepnyio
ocoGeiiiiocrb 411TOBCKHXnapo4 HbixT>nkcem. npo<Į>. Pcaa yKa3 bi-
Baen.4 a4 ke na cBoncTBennyio hmt. Marxyio Me4 anxo4 iK>h C4 a4 -
KyK), rpycniyio TOCKy, Kam. onk npoaB4 aiOTca bt. nkcnaxr, Occia-
11a. BocnkBaeMaa in,4 aftnaxT» 4 K>Gobi. e4 Ba 411 HMken. iia3Banie
h aB4 flGTca eme CBamennoio neii3 pk»iennoft Taftnoio npnpo4 bi/
KOTopyio ne CMken. BbicKa3aTb neBimno-oinymaioiuift ee. Tyn.
HMr4 k hm noMMicy o nouk4 yk, o noaoTin pymi, yTaeimum.
B3r4 «4 axT» h 4 pyrMxr. npoaB4 eniaxr» 4 K)6 bm, KOTopbia Bbipaaca-
lOTca bt. Mcroimennoft o6bi4ennoft pknu y 4pyrnxT» napoAOBi,,

49
 imivxk ne nafU eTeonn cania KpacoTbi n npe4ecrn 4 io6 obhiikobt,.
4a^ce bt, oGwKiioBeiinoM p tM M ynoTpe6 /i»eMbi» Bbipa>Ke!iiH mie­
lu!is (/HOOobhhkt,), mielinusias ( 4 kxx?3trfeimii ii), ja unikis (metmxh)
bt. 4 a mHaxt. tie BCTpfe«iaK)Toi: BMtcro 1111 xt» Bcer4a BcrptMaeTca
bernytis - GaTpaweicb, T3K>Ke ne BcrptMaeTca iiaaBanie xceiibi, cy-
npyrn; BMtcro 3Toro ynoTpeo/iHeTCH 6o4biueio HacrbK) pati -
rocno>Ka.
BoabiumicTBO 4anin», KaKT. cKa3ano, apoTnnecKaro co4 ep-
acaiiia; 4pyri» BocntBaKvn, Becny, *aBopoHKa, BepxoByK) 4 0 -
iua4«», ca4i», 3eM,ie4t4ie, p m 0 o 4O bctbo 11 4p. HeMMoria m3t»
HHXT. - 3aCTO/lbHbIfl, 4pyrifl BOeHHMfl, HO TVTb o6 t»HHXT. TOBO-
piITb HeyMtCTHO.
KaKT. BT. OOblKHOBeilHOll ptMH 4HTOBUa, TaiCb H H3T. IltKOTO-
pbixr. 4aMHT», - roBopim. T/iaray, - npor/MAUBaen, ocrpoTa, 11a-
C M tlU K a , n 4 yrOBCTBO, I! BO BC6 MT. 3 TOMT. Hy>KHO y 4 MB4 flTbCfl
TOMHOCTH H TOHKOCTH, 4 a>Ke H3 bICKaHHOCTH Bbipa>KeHiH; 6 4 a r o -
4ap» napTiuniniaabiion K o iic r p y K n iii, TO H Kie n a M e K ii, MtTKia
cpaBneniM, KpaciiBbie ooopoTbi BcrptnaiOTca bt. hmxt, onenb
M a c ro ; kt » 3 T O M y C4 t 4 y e n , npn 6 aBHTb 4 M pn M e cK iM n o 4 e n , ,
KaKOM-TO >Kapr. mvbctbt,, K O T o p b iii TfeMT. 604 te M O iy n e 4 tiic T B y -
e n » 11a C4 y m a T e 4 H, K o r4 a TporaTe4bnaa npocroTa c o c ra B 4 f le n .
OCHOBHOM TOUT, ntCHH.
Kt>3Toii xapaKTepiicriiKt 4 htobckhxt» Hapo4 Hi.ixr. ntcein,,
KOTopbi» n noMTii 40C40BH0 nepe4a4T» co C4obt. npocj). Pe3bi,
C4t4yen» eme iipn 6 aBiiTb o 4aiinaxT, ntcK04bK0 c4 0 bt. npo<I>.
Hecce4bMana, nucaBiiiaro oor, hhxt, bt. 50-xt. ro4 axr» npom4aro
CT0 4 tTifl. OrMfeTHBT., MTOr4aBHOM) MepTOK) 4 MTOBCKHXT. 4 ai1HT»
C4 yi*CMTbTO, MTOOllt 0 0 4 bIIieK) MaCTblO4 Hpi1MeCKifl, 4 pyrOIOxa-
paKTepHOK) OCOOeilHOCTbK) OUT. CMMTaeTb TO, MTOout Bn0 4 Ilt
Hauiona4 bHbi, opnniHa4 bHbi, mto bt. hhxt. ntn, miMero 3anM-
CTBOBaiiHaro. Bt. 4 aMHaxr» ynoMimaiOTOi Mtcrubia Ha3 Bani»
pktch, ropo4 0 BT>114 epeBeiib, no4 H, 4 yra, 4tea, moth4 m114p. Oirt
Be4 yrb nacb, - 3aMtMaen, Hecce4 bMairb, - Mepe3T. Bet yc4 0 Bia
B03 pacra 11* h3 hm, naMiina* on. po>K4 cniji, Mepe3T>4 tTCKi» iir-
pbi, paooTbi, crpa4 anifl n pa4 ocrn B03 My>Ka4 aro B03 pacra 40 rpo-
6 a. Tyn. mm biuhmt. lonouiy cb coxoh, 4 tByuiKy y TKauKaro
craiiKa m4 h 3an>nyio UBtTaMii bt, ca4 HKt; mm bh4 mmt, ee Bene-
poMT, yB4 eMeiniyK) TaimeMT,, bh4 hmt,, KaKT, pa3 BHBaeToi hxt.
50
,« o6 obt>, bhaumt., Kaio. ycrpaMBaeToi CBaAeSHoe nnpmecTBO,
bhammt>, Kaicb npwroTOB/uieTCfl e a OTbt34i»: bt>to BpeMJi, KorAa
Man* 3aH«Ta AOMaiiiHMMH AtaaM n, AOHb ropioen* o tom, *rro
AO/DKHa noKMHyTb B03aio 6aeHHyK> MaTb m nepetxaTb io» 3aow
T em t, n p n 3tomt>oAHaKOJKT* OHa 3a6oTMToi, wto6 m He 6 mao no-
Bpe*AeHO ee npMAaHHoe, KOTOpoe paHbiue ea 6yAeTb yBe3eHO
M3i»AOMy. 3aMt«iaTe.ibHaH oco6eHHOcn> AaiiHT>, Ha KOTopyioo6-
p am aerb BHiiManie HecceabMaifb, cocraBaaeTb aK>6oBb bt»ap-
xan3My. CočbiTiji coBpeMeHHOM >kh3hm ptAKO naxoA^Tb bt»hhxt>
OTKAMKh, MOKAy TtMT> K3KT, OHeHb HaCTOOnHCbIBaiOTai BT>HHXT>
>KM3Hb M en flB^eHifl BT>TaKOMT. B11At , KaiCb 6yATO 6bl OHt MMt/lM
M tcro bt»AaBHOMHHyBiiiMXT> BpeMeHaxb; MHoria m3t. Tfexi. AawHT>,
bt>KOTopbDCbynoMMnaiOTOi MH<j>bi, MHcJwqecicui cymecTaa, oin>
npH3Haen> BecbMa ap ^ buhmm.
Kt>BbiiuenpuBeAeHHOH xapaKTepncnnct, KOTopaa AaaeKO He
noAHa h He HCHepnbiBaerb Bcfexi. ocodeHHOcreM /ihtobckmxt* na-
poAHbixi. nfecem>, co6paHHbixr> bt>nocatAnee BpeMa, catAyerb
npn6aBMTb eiųe OT3biBbi o hmxt>em e HtKOTopbixi. Apyrnxi> yne-
HblXb.
yiwTOBCKbi AaiiHbi, n o caoBaMi* TeTe, xaicb HenocpeACTBeHHbia
npow3BeAeHia HapoAa, 6 o a te 6an3KH kt» npw pO At m no33in,
MtMi> o6pa30Bannoe o6mecTBO.
Ha3biBaa aHTOBCKiii *3biicb „ oahmmt, m3t>6/iaropoAHtMiiiiija.
fl3biKOBi, EBponbi", bt>KOTOpOMT, nepeAaioToi nyAecHbie 3ByKii
rayConawiijeM ApeBHOcra, na KOTopoMT» bt» Hacroamee BpeMa
MOJKHOeme cocraBHTb npeAaoxcetiix, noHJjTHbia 6paMMHaMi> na
6eperax Taura, reHiaabHWM noawraorb n no3Tb Sauerwein roBO-
pMTb, hto awTOBCKaa no33bi - xcHBaa no33ia HapOAa, hto 3Ta
no33bi n My3biKa npnnaAae>KaTb BceMy HapoAy w npMHMMaiorb
nocroflHHoe yMacrie bt»B03poa<AeHiM Bcefi HapoAHOH AyuiM.
M. KpaineBCKiM (1847), KOTopbiw bt>CBoeMi> 3TiOAt o anTOB-
ckhxt>AawiiaxT> noab30Baaca ToabKO c6opHHKOMT> Pe3bi, n o no-
BOAy oahom n tc H n roBopnn>: „TaKaa npeaecTHaa CBoeio CBt-
5KecrbK> ntcHb, K O T O pow xyAoacecTBeHHaji OTAtaxa He croabKO
HMHero He npn6aBnaa, ho , 6e3i> coM utm a, om aaa 6 m , ne w M terb
c e 6 t paBHOM h h bt>oahomt * ApyroMi> ^3biKt".
„C rviA b A anirb n a c ro Taio> n a a c rim e irb n BeawHecTBeHHO
npocr-b, hto HanoMHHaeTb ToMepa", - 3aMtqaeTb a -pi* -4e6eab

51
 cBoe\TbcoMMiieiiiM„Ūber litauische Volkspoesie" (1884) n npn-
bt>
oaB/iserb, mto na cbomxt, ryoiaxT /UiroBCKaa napcwiaji 0033151
H34aen> ncKpeHiie-3a4ymeBiibie 3ByKn.
„M ne 3iiaio iiapoAHOM rifecnn ooafee TporaTeabiion, - roBo-
piiTb npo<|). refiT/iepi. (1874), - Kaicb Ta, bt, KOTopon Bbipa*a-
eTca TOCKa no po4 Mirfey aiiTOBCKaro noBoGpaima". BnpoMeMT,,
BCflKaa aiiTOBCKaa nfecHb 3TOo/umeTBopeiuiaa Mancocrb n 3a-
4 yMMMBOCTb. CMepTe/ibiio paneimu ii bt, epaaceiiin co/uan,, no
dOBaM-b nfecnn, npooferaen, p«4bi Bcero no4Ka, npnabiBaa cbo-
ero omą, h u k t o ne oTBfeMaen, eviy; Tyn» noKpuTbin pocoK)
Kpecn. evty o t h o m t ., /įyna na ne6fe- MaTepbio. Bcfe, k t o TO/ibKO
3naeTb /Uitobckimnap04T», cor/iacnbi bt. t o m b, m t o y nero otmo-
iiienifl Meac4 y MaTepbio n 4 feTi.Mi1ocooenno nfe>Kiibi. Our. 3TOMt>,
npe*4 e Bcero, cBH4feTe4bCTByen. 4iiTOBCKa5i napo4naa nfeciifl,
bt. KOTopon nposB/iacTOi 4Viua 4HTOBua/ no4 BepraBinaaca cro/ii.
T«»ce4biMT. ncnbiTaniflMT., TaKT. M«rKa n »iyBCTBiiTe4biia, m t o a
6e3i» K04eoani>i 3TMn/io4bi no33in npocroro napo4a CMfe4011a-
3biBaioceirmMe!rra4biibiMn. H3T. iimxt>nfeKOTOpbie3/ieMeim.i ne-
peiII4Il BT. n04bCKyK) 11033110, Bb TBOpeilOl MnUKCBllMa n 4py-
mxt. rio3Ma ,,Konpa4T» Ba/ienpo4T>" - Be4HManmin anoTeo3T.
4KX)BI1K h oTe«iecrBy- npoH3B04nTb caMoecn4bnoe BneMaT4enie
rfeMHMfecraMU, r4 feT04bK0 no3Tb KacaeTOi po4noro oMara, pa3-
pyinennaro BparaMH. HfeKOTopi.ni Me404in 4 m t o b c k h x t > 4anin»
yBfeKOBfeMenu bt. My3biKa4bni.ixT.TBOpeniflXT.C. M o h io u ik m .
OcraB4>ni 3aTfeMT. bt. croponfe ocooennocni crpyKTypi.1 ctm-
XOBT. 4UTOBCKI1XT*Iiap04nblXT, nfeceilT., KaiCb, BfepOflTIIO, M340 1111-
Tepeciibni 4451c4ymaTe4en, CMMTaio 404roMT» CKa3aTb eme nfe-
cko4i»koC4 0 BT. oGr. mxt. iianfeBaxT*.
Me404151, - roBopnTb Pe3a, - 3to caMa5i Tpy4»a5i Macrb, Kor4a
>Ke4aeMT. M3oCpa3HTb 3iiaKaMn 4MTOBCKyio napo4nyio nfecnb,
noTOMy mto011a ne xoMen. no4MnnnTbC5i y3aMT» ncKyccrBa; npn
3anncbiBanin n naMepTaiiin hott. to, mto bt, hmxt, CMHTaeTC5i ca-
MblMT, KpaCMBblMT,, lie MOJKeTb 6 bITb H306p a * e !10 M Tep5ieTC51,
no4o6no nfeniio nTMUT., BC5iKi5i Bne3annbi5i noBbiuieiii5i h 6 bic-
Tpbi5i na4 eni5i, nfe>Kiibi5i K04e6a n i5i ro4 oca napo4 Hon nfecim
ycK0 4 b3aiorb orb boikoh nonbiTKM H3o6 pa3MTb nxr. 3naKaMn.
HecMOTp5i, 0411ako, na Bcfe3t h TexmiMecKi5i Tpy4Hocrn, Bce-TaKn
4 0 cnxr, nopr,, Č4aro4 ap5i Tpy4 aM*b npo<Į>. Bo4ena, 3 4 - r m-

52
3eBiyca, Bapna, A. lOuiKeBima h 4p., coGpano amtobckhxt. mcao-
Ain AOBOAhHO m noro, a cb TeKymaro roAa, n o n hmui a m B t npo<|>.
3 a . Bo/ibTepa, mu 3anHCbiBaeM*b AOBOAbiio y c n tm n o MeAOAin
amtobckhxt. Aanin, n p n oomoium <jK>iiorpa<J>a 3AHCcona n iiaAt-
co BpeMeneMT. ycrpoMTb n p n /I htobckomt. iiayMiiOMT. 0 6 -
mecTBt utA bin apxuBT, (|>onorpaMT, tckctobt. n MeAOAin am-
tobckmxt. napoAHbixi. ntceirb.
riepBbin, KOTOpbin oOpamAT, CBoe BiinMaiiie na ocooeiniocm
MeAOAin amtobckhxt. AaHin,, Ka>KeTca, 6 h at , 3 a . FnseBiyci., xo-
p o in in 3naTOKi> M y 3 b iK H n /UtTOBCKaro H3biKa. Bt. 40-50 roAaxr.
n p o iii/ia ro croA tT ia , 3aiiMMaacb BecbMa ycepAno ahtobckmmt .
(|)OAbKAOpOMT., I'H3eBiyCb OTKpblAT., MTO AHTOBCKie n a iltB bl IIO-
CflTb Bi, c e 6 t xapaKTepi. ApcBiie-rpeMecKOM MysbiKH, mto naxo-
AHTO! BT. IIHXT, M noro AMAiHCKMXT., c|)pilriMCKI1XT>, ioiliMCKMXT. I!
AOpincKMXT. toiiobt . (Tonart); om> y>Ke TorAa noAaraAT,, mto a h -
tobckis m e/i 04 i n CAy>Kan» oahhm t , m 3t»40Ka3aTC/ibCTBi, bt. p t-
u ic n in Bonpoca o boctomhomt. npoiicxoacAeiriM AiiTOBCKaro na-
po4a. 3arfcMT. npo<Į). K y p iu a n ,, OTMtmBT, ApeBiie-rpeMecKiM
xapaKTepi. amtobckhxt. M e A O A in , noAaraAT., mto Me404in ahtob -
ckhxt»n tc e irb 3ByMarb noMTn Bcer4a 34eniMecKn B tp o a n io no-
TOMy, MTO O llt KOAeOAKTTCH BĮ. TOIiaXT., KOTOpbie ne BIlOAIlt Dur
n ne n o c ro a im o M o ll, no GoAte h am M ente kaohhtcji kt»TonaMT.
M o li. n o M u tin io Bou rgau 11-Ducou d ray, amtobckiji iiapOAHbia
iia n tB b i 3aMtMaTe4biu.i pa3iiooGpa3ieMT» tohobt., KOTOpbie kt»
IIMMT. npHMtlIfllOTOI. H t KOTOpbl H M3T» 3THXT. n tc e irb C4t4yiOTI>
Tony D u r h am M o ll, Tor4a kakt. A p y ria M3t» hhxt . nocrpoe nbi
na (])pn riMCKMxr», m m KC03A ei ickmxt»h rMnoAopiMCKnxr. Tonaxr.
( Tonleiter); nocA tA nie, n o ero M iitn iio , caMbie ApeBiiie. CaMOMy
oScroaTeAbiiOMy loyM eniio bt. My3biKaAbiiOMi> OTiiomeniM noA-
Bepn, AMTOBCKia MeAOAin npo<j>. /1k w H a c n , bt. cbocmt. comh-
neniM „ D ie V o lkslie d e r d e r L ita u e r in h a ltlic h u n d m u sika lisch "
(T ilsit, 1893). n o e ro M iltin io , MeAOAin n tc e irb -o p u m iia A b iib i;
o u t n p n 6 o A te BiiMMaTeAbiioMi, CAymaHiu TAyGoKO T p o ra io n .
m 6e3T.conpoTMBAenia n o K o p a io n , oco6em io My3biKaAbiibia na-
ly p b i. 3aMtMaTeAbiio, - roBopnTb H a c n ,, - cr» k o k iim i . y n o p c r-
bomt, AMTOBCKiM napoAT> coxpaiiMAT, ocoG em ibin xapaKTepT,
CBOMXT, OMeilb ApeBIIMXT, MeAOAlM. HtKOTOpbia MeAOAMMeCKifl
(Į>pa3bi, HtKOTopbia KaAenuin, B tp o a m o , T tM i, * e tohomt ., ko-

53
 TopuMT* yaapjnon. ceroAiui bt. liauni yuin, o u t 3By*ia4M yace bt>
npapo4 Miii Hiuo-eBponeimeBT..
kl3C4fe4y« MHorieiia n tB b i, H a c n . iia in e /n ., *it o xapaKTepnaa
hxt»Me404UKa c o c ro im . bt>tomt>, hto ona np>e4noMMTaeTb tout.
Dur n tout* Moli m mto o m o m e iiie Me>K4y 3 tmmm ToiiaM u mo-
>Kerb 6biTb Bbipaxeno n p o n o p u ic K ) 4:1. K t» caMbiMT. pfc3KiiMT,
ocoCeimocrjiMT, M e/io4ui 4HTOBCKmxt»Ąainrh, KOTopbia o6yc40B-
4HBaiOTb mxt»34unm ecK ifi 3Byicb (Klang), n o e ro M iltin io , nyaciio
CMIlTaTb TO OOCTOflTe/lbCTBO, MTO BO MHOITlXT. M3T» 1IMXT. C4blUIHbI
4peBiie-rpe«iecKie n uepKOBiibie toiim h mto caMbia xapaKTepiibia
H3T> HHXT» - rfc n Menuo, kotop bih othooitoi kt» iviyooMaiiiiieii
4pOBHOCTU - nOMTM MCK/HOMMTe4bHO nOCTpoeilbl lia 3TMXT* TO-
nax*i». Taicb Kam., no CBii4tTe4bcrBy K4accimecKiixi» aBTopoBT.
(CrpaGoin. n 4p ), rpeMecKaa My3biica Gbi/ia Bceufc/ioycBoena orb
4H4i*meBT. u cfjpnrifmeBT., to ney4MBiiTe4biio, mto i i Hacrb bi,
„rpe»iecKi!XT>" Tonaxr. 4I1Tobckhxt> Me404in naxo4nrb Macro
40pincKie n rnno4opincKie/ a uame Bcero 4peBHe-cĮ>piiriticKie
3ByKOBbie 34eMeiiTbi (Totiart).
^OKaaaBi., TaKiiMT. oGpa3 0 MT>, 6 4 ii3 Koe po4 CTBo / h it o b c k o m
My3 biKii ei. 4 peBiie-rpc«iecKoio, H a c n . oGpamaen. BiniManie m
na noMTii no4 iioe Toac4 ecrBO irt>KOTopbixr> My3 biKa4 biibixT> ini-
crpyMeiiTOBT. y 4 peBinixT> rpeKOBi. n 4 iiTOBueBT.. rio ero Milt­
inio, Ton. 7-ii n 9 -ncrpyniibiii 4m t o bo k i ii iiiicrpyMeirrb KaiiK4 ecb,
KOTOpblMT. npe>K4 e COnpOBO>KAa4 MCb 4a MIIbl MKOTOpblM BĮ.
noc4 t 4 nee BpeMa bt. /liiTBt noMTii Bbime4 i. naT.ynoTpeG/ieiiifl,
h o nepenflTbui y 4 M TOBneBT» eme bt» 4 peBiiocrn (jnniCKiiMii
n4 eMenaMM (Kantell), no/ib3yeToi 6 o4 buieio M3 BicniocTbio
nanp. bt. O n H4 a 1141m - 3 T0 n » MiicrpyMeirrb Bno4 iit M4 eimi*iein.
ct»4 pcBiie-rpeMecKOK) 4 iipoio.
H toom noK oinM TbC b M e404i«M ii 4 a n in ., n y a o io CKa3aTb n i c -
K0/1 b KO C40B H O Me404iflXT» /111TOBCKMXT. AyXOBHblXT. n tc e ir b , KO-
TopbiH i i o a m . n a ce6>i B et npM3iiaKM 4peB iiocrM / a irkKOTopbui
M3T. uiixT» n o p a a c a io r b c 4 y in a T e 4 a o p M n in a 4 b H o c rb io <Į>pnrni-
CKMXT. H 4M4IMCKMXT, TOHOBT*. >Ke4afl COCT3BMTb C eG t nOHflTie O
4MTOBCKMXT. UepKOBHbIXT. Me404iaXT>, AOCTaTOMHO noGbIBaTb BT.
4IOOOMT. a mtobckomt. K o c re /it m n p n o i y u i a T b o i n t i i i i o n a n p .
iriM iia „ P u lk im a n t k e lių , v isi k rik š č io n y s " , KOTopbin noeT O i n e -
pe4*b M eccoio. T aicb KaKT. bt. x a p a K T e p t uepK O B iiaro n i n i a y 4H -

54
TOBueBi. KaTO/iMKOB'b m npoTecraiiTOBT. pa3iinm>i noMTH ne cy-
mecTByerb, to He 6y/aerb M3>miiiiiifMi> npH Becrn H iu a T y H3T>
„Neuer illustrierter Fiihrer durch Memel und Umgegend" (Me-
mel, 1898, c. 24), xapaKTepn3yioinyio uepKOBiioe n t iiie MeMe/ii,-
ckhxt»/iMTOBueBT,. ABTOpi, yno.vi aiiyTaro nyTeBoanTe/ifl n o Me-
M e A K ), rOBOpfl O /U1TOBCKOM K lip x t B"b M e M e ^t, COBfeTyCTL n p i-
t3>KHMi> nocfeman, G oro oiyace iiie bt, 3tom K lip x t it nooiym aTb
ntiibe /iHTOBnein.. „Oim, - roBopHTCfl bt. nyTeB04MTe/ifc, - iiM t-
K>n> cboh co6cTBemibifl uepKOBHbia M e/io^in 11noK>n. Cb 6o/ib-
lu o io CM/ioK) n crpacTbio, TaKT. mto 3ByKM, 110406110 ryAy 6 y p n m
MopcKHXi. BO/iirb, OKpyacaiorb myMOMi. C/iyuiaTe/Ui".
SMULKMENOS
 SVEČIŲ ŠALELĖ

- O kur josi, jaunas broleli berneli?

- In svečių Šalelę, jaunoji mergele.
- Imk ir man drauge su savimi,
Josim abu in svečių šalelę.
- Mažas mano bėrasis žirgelis,
Nenuneš mus in svečių šalelę.
- Lygias lankeles pėkščia pereisiu,
O Dunojėliu plaukte perplauksiu.
Vidur Dunojėlio ilsėsimės,
Ant akmenėlio vidur Dunojėlio.
- Mažas mums čionai bus pasilsėlis.
Ant akmenėlio vidur Dunojėliaus.
- Kaip pareisim tėvo tėviškėlę,
Atsigulsim in margą lovelę.

Daina šita, užrašyta V. Vaičaičio 1875 mete kaime Ožkabalių,

yra didelės vertės dėl pažinties mūsų praeitinės. P. Jonas Juška,
spaudindamas „Lietuviškose dainose" vardą upės Dunojaus su
maža d, paklydo, dūmodamas, jogei šis vardas vandenį abelnai
paženklinąs. Savo rašte „Vardas Dunojaus upės lietuviškose dai­
nose" mes kone aiškiausiai parodysime, iš kur atsiradęs šis var­
das ir ką jis ženklinąs.

59
 PASAKA APIE PALEMONĄ*

Užnemunyje (Užgiriniame Trake), Šiądien Suvalkų rėd[ybo-

jej, gyveno žemaičių sentėviai, kurie buvo labai dievobaimingi
žmonės ir laikė save už šventus. Už svetimoterystę, vagystę, lat-
rystę ir kitus nusidėjimus jie perkeldindavę prasikaltėlius per Ne­
muną ir pavesdavę juos vilkams. Šios dienos Žemaitijoje buvo
tuomet girės be galo ir be krašto, sako, ir gyventojų, kaimų ir pilių
čia dar nebuvę, tik vilkų gaujos staugė ir meškos murmėjo. Vieta,
kur išvarydavo prasikaltusius, vadinosi Vilkija (ant Nemuno kran­
to, Kauno pavietyje), nes vilkų čion daugiausiai buvę.
Ilgai užnemuniškiai dūmojo, kad perkeldintus per Nemuną
žmones vilkai ir meškos išnaikindavę, ir daug metų praėjo, iki
dasižinojo, kad ir šios dienos Žemaitijoje žmonės gyveną. Atsi­

* Palaipindami šitą didini svarbią dėl pažinties Lietuvos praeitinės pasa­

ką, turime tuomi tarpu tik trumpai paminėti, kaip reikia suprasti minavotus
Palemono atėjimo metus.
Užgiriniame Trake ir Prūsuose Lietuvos gentės jau į 4 šimtus metų pirm
Kristaus buvo apsigyvenę ir, pagal Putėjo iš Mašalijos liudijimą (Strabo. IV,
5,7), jau apie 320 m. pirm Kristaus buvo tokiais jau ūkininkais ir žemės ari-
kais, kaip ir mūsų dienose. Negalima tad abejoti, kad apgyvenimas Žemaiti­
jos daug anksčiaus prasidėti turėjo - tuo metu, kurie pasakoj minavojami,
jeigu mes juos laikytumėme pagal šiosdienišką metų skaitlių.
Jei mes ant tos pasakos pasitikėsime, kad Palemonas tikrai iš Persijos
atėjo, tai po Persijosvardu turėtumėme suprasti Mažąją Aziją, kurios gyven­
tojai, ilgai po valdžia persųbūdami, regisi, ir tėviškę savo tuomi vardu vadi­
no, kaip šiądien lietuviai, Amerikon nukakę, sakosi iš Lenkijos atėję, nors
Lietuvoje lenkiška valdžia seniai pragaišo. Mažojoje Azijoje tankiausiai Pa­
lemonovardą randame taip vad(inamoje] karalystėje Ponto, ant pietinio kran­
toJuodosios (Mėlynosios) marios buvusioj. Nuog vardo vieno karaliaus Pa­
lemonobuvo pilis to paties vardo (Palemonium) ant krantoJuodosiosmarios,
o dalis karalystės Ponto dar ir rymėnų laike vadinama buvo Pontus Palemo-
niacus. Taipogi vienas Palemonasbuvo valdonu dalies Ponto, kaip minavoja
Strabonas (XII, 3, 31), ir, regis, jį Rymo ciesorius Augustas apie 13 ar 12 m.
pirm Kristaus paskyrė į karalius ant Vašporių (Bosporos) karalystės, buvu­
siosšiosdienos Kryme. Nuog savo pačiosPutadorės jis turėjo du sūnų: Pale­
moną ir Zėnį, arba Zienį (slg. Cary. Geschichte der Konige von Thracien etc.

60
tiko, kad vienas kuningas, ant koros į Žemaitiją išvarytas. Vilki­
jos aprubėje užtiko pirmą gyventoją, kursai taipogi senovėje iš­
varytas buvo iš Užnemunės. Aidamas tolyn, jis dasižinojo, kad
čion daug žmonių gyvena, ir, nuėjęs dar toliaus šiaurės link, ra­
do didelį kaimą Eirogalę. Paskiaus jis nukako į Raseinius, o apė­
jęs didį plotą žemės, persiliudijo, kad ir Žemaitijoje žmonės gy­
veną lietuviai ir paainą nuo tų iš Užnemunės išvarytų. Sveikas į
Užnemunę sugrįžęs, tas kuningas papasakojo čia, kad ir anapus
Nemuno asą gyventojai, apie ką dasižinojęs vienas užnemuniš-
kis kuningas, vardu Palemonas, drauge su 40 vyrų persikeldino
per Nemuną ir į Žemaitiją atsikraustė, didelį trenksmą tarp gy­
ventojų pakeldamas. Persikėlė jis per Nemuną po Vilkija, o to­
lyn Nemunu plaukė iki upei Dubysai ir atrado tas visas vietas,
kurias ansai kuningas buvo minavojęs. Nuog šito Palemono, sa­
ko, paainą Lietuvos kuningaikščiai, o nuog jo giminių ir tų vy­
rų, kuriuos drauge su savimi atsivedė, - žemaičių bajorai. Visi
jie buvo labai išmintingi ir mokinti vyrai, o mokėdami su žmo­
nėmis doriai apsiaiti, apėmė jie veik didį plotą žemės. Visi ėjo
pas juos ant rodos, o jie, kur reikėjo, geru prie savęs žmones
pritraukė arba vėl piktu, liedami kraują priešininkų savo.
Halle, 1756, p. 79-81). Ciesorius Kaligula 38 m. po Kristaus gimimo pavedė
Vašporių karalystę Palemonui 11,alc ar jis yra sūnus ano Palemono, nežinoma.
Bet pagal kokį metskaitlių galėtų būti ans Palemono į Lietuvą atėjimo
metas? Mums rodosi, kad pagal rymišką.
Žinoma, jog Ponio karalystė apie 100 m. pirm Kristaus teko rymėnams,
su kurių būdu bei daba ir taip vad(inama) rymiška kultūra išsiplatino po jų
valdžia asančiose žemėse, o podraug perneštas buvo į Mažąją A/.iją ir rymiš­
kas metskaitlius. Šis paskutinis, kaip žinoma, prasideda nuog įsteigimo Ry­
mo („ab Urbe condita"), kas 754 m. pirm Kristaus nusidavę. Todėlei pagal
rymišką metskaitlių 908 metas lyginasi 154 m. po Kristaus gimimo, ir šitą
paskutinį mes galime priimti už Palemono į Žemaitiją atėjimo metą.
Jog vardas Palemono yra lietuviškas (nuog le m ti, palem ti), aiškiai mums
rodo iki šiai dienai asantis kaimas Palemoną senovės Užgiriniame Trake (El-
niavos valst., Suvalkų rėd. ir pav), ir, regis, šitas kaimas ir turi vardą nuog to
kuningaikščio, kurs čion ant tos vietos, šios dienos Lietuvon persikėles, gy­
veno pirmučiausiai ir dar Lietuvoje gyvendamas skaitė metus pagal rymiš­
ką būdą, iš Azijos išneštą.
Ant Nemuno kranto pas Seredžiaus m. (senovėje Sėrėčiai) yra kalnas, kurį
jau XVI šimtmetyje rašęs M. Strikauskas vadina kalnu Palemono. Tą pat vardą
ir Loboika užrašė. Mes patys nežinome, kiek teisybės yra žodžiuose Buszins-
kio (Dubissa, glowna rzeka w dawnem księstwie Žmujdzkiem. VVilno, 1871,
p. 58), kursai sako, kad tas kalnas vadinansis tik panemuniškiu. /. Bs.

61
 Pirmąkart Žemaitijon ataidamas, Palemonas atsivedė tik 40 vy-
rj iš giminės savo. Paskiau bet, pamatęs, kad visą plotą žemės
tarp Nemuno, Dunos (Dauguvos) ir Jūrės marės, neperaina-
momis girėmis apžėlusį, su savo giminaičiais negalėsiąs apim­
ti, sugrįžo į Užnemunę ir į 60 metą po pirmo Žemaitijon atėji­
mo vėl iš ten parsivedė 300 bajorų. Šitie bajorai, kaip tik atsi­
kraustė, pradėjo tuojaus girias deginti ir trakus trakinti. Kadangi
buvo daugybė girinių draskančių gyvuolių, dėl jų išnaikinimo
jie kasė duobes, įleisdami į jas paršus dėl priviliojimo. Girios,
uždegtos pavasaryje, degė tankiai per visą vasarą, iki trijų ke­
turių mylių plotas neišdegė. Kitus tris metus tuose trakuose
sėjo rugius, pūrus, arba kviečius, miežius, paskiaus - žirnius,
avižas ir linus. Apie įmėžimą lauko nereikėjo rūpintiesi, nes
javai labai derėjo. Kiek šiądien gauname iš dešimties pūrų* sė­
jimo, tiek tuomet gaudavę iš vieno. O kas daugiaus girių išde­
gino, tas geresnis ūkininkas tapė. Arė tuomet medinėmis, be ge­
ležgalio, žagrėmis, o akėčios buvo iš žagarų nupintos. M aiti­
nosi duona ir mėsa girinių gyvuolių: šernų, meškų, kurių mėsą
pas vandenį, su kultuvėmis, kaip šiądien drapanas, išskalbę,
ant ugnies kepino ir valgė. Dėvėjo daugiausiai kailiniais iš kai­
lių meškų, vilkų, lapių ir k. Ratai ir brikai buvo mediniai; taip
pat šaudyklės ir lankai. Žolę ir javus pjautuvais pjovė. Namus
budavojo iš apvalainių neaptašytų medžių su ilgomis į sieksnį
sąsparomis. Ant kuone kožno namo buvo garnializdis ir gar­
nys, kursai didėje paguodonėje buvo laikomas: jei jis išmetė
pautą, arba kiaušinį, paženklino gerą, o jei garniuką - nelabą
metą. Garnys atnešdavo ir gyvates, kurios kiekviename name
prilaikomos buvo.
Pavasaris tuomet prasidėdavęs vasario mėnesyje: žolelė ža­
liavusi, kvietkos žydėję ir paukšteliai giedoję. Pabaigoje balan­
džio galima jau buvo žolę pjauti ir matyti grįžtančius paukščius
keliauninkus.
Pirm atėjimo Žemaitijon lietuvių čionai gyveno būrai, didžiai
paiki žmonės ir nieko nenuvokianti. Laukų arimą, javus jie ne­
pažinojo ir maitinosi tik pupomis, giriniais obuoliais, ąžuolų gi­
lėmis, riešutais, žuvimis ir mėsa girinių gyvuolių. Javus čion Pa­
lemonas atgabenęs. Palemonas, žemę apimdamas, iš lankų šau­
dė, o būrai gindamiesi akmenimis mėtė.
• Pūras, arba kartis, turiąs 23-30 gorčių.

62
 Palemonas į Žemaitiją pirmąkart atėjo 908 m. Jis ir 40 jo gimi­
naičių, sako, iš Persijos paainą. Galima, kad jie buvo gimę Užne­
munėje, ale jų tėvai ir seniai tikrai iš Persijos atėjo. Palemonas,
sako, buvęs vidutinio stuomens, apskritaus veido, geltonplau­
kis ir mėlynakis. Jis, kaip ir jo giminaičiai, dėvėjo milinę sermė­
gą su daugybe raukinių (kvoldų), alniniu platumi diržu apsi­
juosęs ir didele šviesvarine sagtimi, kuri per svarą svėrusi, susi-
segęs. Barsukines kepures dėvėję ir tokius jau turėję krepšus.
Kelines avėję zomčines ir vyžas.
Pirmučiausiai apėmęs Palemonas dalį Žemaitijos tarp Nemu­
no, Nevėžio upės ir Šatrijos kalno ir gyvenęs Veliuonoje, ant Ne­
muno kranto, kuri vieta jam didžiai patikusi.
Parubežėse, jam valdant, buvo įtaisytos pilys dėl apsigyni­
mo nuog neprietelių. Ant aukštesnių kalnų buvo įkasti stiebai
dervuoti, kuriuos uždegdavę dėl apsergėjimo gyventojų nuog
užpuolimo neprietelių.
Palemonui valdant, buvę gražūs Žemaitijoje rėdąs ir ramu­
mas. Bet jo įpėdiniams bevaldant, lietuviai turėję daug nepriete­
lių. Bjauriausiai buvo, kad pakilo nuog marės žuvėdai, arba plat-
burniai, kurie baugingi buvo žemaičių neprieteliai ir ilgai mus
visokeriopai kankino. Žuvėdai šitie bjauriausi buvę žmonės. Ir
nuog jų, sako, paaina būrai. Bet jie per ilgą laiką pergalėti tapė ir
į vergučius paversti. Žuvėdai turėjo kitonišką savo kalbą, ne lie­
tuvišką, ir tik paskiaus jie ir lietuviškai pramoko. Jie buvę juod­
plaukiai, o kūno oda jų buvusi ruda. Barzda labai reta ir rusva,
stačios ausys ir rudos akys. Augaloti žmonės, jie buvę linksmos
notūros. Ilgainiu jie pavirto į žemaičius.
Platburniai vadino Palemoną Piliamonu, nes jis privertė juos
pilis taisyti ir pilti.
Pasaka šita paaina nuog Antano Šiaudinio, 98 metų, iš kaimo
Kuičių ir užrašyta V. Bakučio iš k. Paserbenčių. M. Davainius

63
 SVETIMA ŠALELĖ*

Vai, eisim eisim, mes čia nebūsim,

Į svetimą šalelę.

Čion juoda duona, ir tos neduoda -

Sudžiūsim kaip nendrelės.

llgiaus pabūsim - labiaus sudžiūsim,

Kaip nendrelės siūbuosim.

Čion vis mus bara ir kožnas varo,

Kas geras ir kas piktas.

Čion girios ūžia ir vėjai dūzgi(a)

Pro mūs jaunų galveles.

Čion sens ir jaunas vis lygiai pjaunas,

Vis eina ant peilelių.

Čion anksti kelia ir vėlai gulia,

Vis bernelius kankina.

Čion upes džiūsta ir žmonės plūsta,

Nežino, ką daryti.

Rugeliai blogsta, žuvelės trokšta

Kas mieląjį metelį.

Čion nėr tos dienos ir tos adynos,

Kad nėr baugios navynos.

* Viršutinioji daina pagal savo ncišpasakytiną grožybę netur sau lygios

tarp dainų kitų tautų! Paeina ji, regis, iš žilos senovės, kuomet per barbarų
užplaukimą mūsų giminė sunaikyta ir ištrempta kelstytiesi turėjo iš vietos į
vietą, slėpdamasi nuog savo neprietelių. Manding šita daina minavoja kelio­
nes gerulių lietuvių trečiame ir ketvirtame šimtmetyje Kristui gimus.
Užrašyta Ožkabalių kaime. /. Bs.

64
Čion nėr tėvelių nė motinėlių -
Nėr čia mums ko gailėties.
Čion nėr seselių, jaunų mergelių,
Nėr kam linksmint širdelės.

Čion jauni verkia, ašaras merkia -

Iš visų šalių bėdos...

Čion medžiai džiūsta, berneliai žūsta

Nuog plienclio kardelių.

Pūčkelės ūžia, kulkelės dūzgiĮaj

Pro mūs jaunų galveles.

Žirgeliai žvengia, šoblelės žvangija),

Kaip kerta mūs galveles...

Vai, eisim eisim, mes čion nebūsim,

Už tūkstančio mylelių.

Vai, eisim eisim, kur paukščiai lekia,

Upės vyneliu teka.

Tai mes ten būsim ir nepražūsim

Per tuos ilgus metelius.

Lauks mūs tėveliai ir motinėlės:

- Vai, kur jauni vaikeliai?

Lauks mūs seselės, jaunos mergelės:

- Kur mūs jauni broleliai?

Verks mūs broleliai ir žvengs žirgeliai

Kas mielą adynėlę!

- Grįžkit, jau grįžkit, mūsų broleliai,

Iš svetimos šalelės.

Vai, tik pargrįžkit ir parkeliaukit

Tą tūkstantį mylelių...

- Vai, tik neverkit, jaunos seselės,

Negraudinkit širdelės.

65
 Girios krūmeliai - tai mūs tėveliai,
Liepelės - motinėlės.
Oro paukšteliai - tai mūs broleliai,
Gulbelės — seserėlės.

Marių žuvelės - tai mūs mergelės,

Nors svetimos šalelės...

66
 APIE SENOVĖS KALVIUS

Iš Juškos surinktu dainų mes dasižinojome didelę daugybę

akyvų daiktų, šiandien visai užmirštų. Taip iš kelių labai senų jo
dainų gauname žinią apie ypatingus kalvius senovės, kurie iš
aukso ir sidabro kaldino visokius brangius daiktus. Tokie kal­
viai turėjo būti tikri daidaliai (daildariai), ir - dainoms liudi­
jant -jie „aukso žiedelius", „aukso kupkeles", „aukso pentinus"
ir kitus daiktus dirbo. Dainos juos vadina „auksoriais", kurie
„auksavoja vainikėlius", „aukselio kalėjėliais" ir „sidabro lieji-
kėliais". Ypatingame rašte „Ziponas bei žiponė ir auksingumas
bei sidabringumas lietuviškų dainų" tapė jau parodyta, kur se­
novės lietuvių gyventa tuomet, kada turėta savo žemėje daugy­
bę aukso, sidabro ir minavojamus dainose kalvius. Iš žemiaus
pridėtos dainos matoma, jog tie kalviai kaldino dar „stalelius
ant keturių kampelių" ir „kraseles ant keturių kojelių". Daina
užrašyta V. Vaičaičio 1875 m. Ožkabaliuose.
Ne tik lankoje dobilėliai auga,
Augs ir žalioj girelėj,
Žalioj girelėj po aržuolėliu,
Po žaliaisiais lapeliais.
Verkia močiutė, sena širdelė,
Dukrelę išleisdama.
- Močiutė mano, sena širdelė,
Neverk manęs dukrelės.
Tu paklausykie manęs dukrelės,
Manęs jaunos kalbančios:
Kad aš neverkiu toli eidama,
Ko tu verki leisdama?
- Kad tu neverki toli eidama,
Verksi pareidama.

67
 Vai, tu ten rasi daug giminėlių.
Daug jaunų dieverėlių*:
Vienas šimtelis jaunų mošelių**,
Du šimtu dieverėlių.
Tu neišteksi jiems dovanėlių,
Margųjų abrūsėlių.
- Močiutė mano, mano širdelė,
Didis tėvo dvarelis.
Mano tėvelio didžiam dvarelyj
Daug yr aukštų klėtelių.
Tose klėtelėse, tose aukštose.
Daug yr margų skrynelių.
Tose skrynėse, tose margose.
Daug yr plonų drobelių.
Iš tų drobelių, iš tų baltųjų,
Bus didės dovanėlės
Berno broleliams ir jo seselėms
Ir visoms giminėlėms.
Tam šešurėliui***, senam tėveliui, -
Plonuosius marškinėlius.
Tai anytėlei****, senai močiutei, -
Baltąjį nuometėlį.
Tiems dieverėliams, jauniems broleliams, -
Marguosius rištuvėlius.
Toms mošytėlėms, jaunoms seselėms, -
Šilkelių kasnykėlius.
* Dieveris - vyro brolis, Švogeris; dieverienė - pati vyro brolio, švėgerka.
** Moša - vyro sesuo, švėgerka; mošėnas - vyras vyro sesers, švogeris;
laigonas - pačios brolis, švogeris; laigonienė - pati pačios brolio, švėgerka;
svainė - pačios sesuo, švėgerka; svainis - vyras pačios sesers, švogeris.
**• Šešuras - vyro tėvas.
***• Anyta - vyro motyna.

68
Trys dieverėliai, jauni broleliai,
Visi trys kalvužėliai.
Vienas nukalė aukso stalelį
Ant keturiij kampelių.
Antras nukalė naują kraselę
Ant keturių kojelių.
Trečias nukalė aukso kupkelę
Martelei vyną gerti.

69
 APIE SUDAUNYKUS

Viena dalis, arba pavietis, žemės senovės lietuviškųjų prū­

sų, kaip žinoma, vadinosi Sūdavija ir rubežiavo su šios dienos
Suvalkų rėdyba, nuo Šakalių (lenk. Bakalarzew) ir Rajų gardo
(lenk. Rajgrod) į vakarus. Nelaimingiejie gyventojai šito pavie-
čio tapė kuone visiškai išnaikinti nuo vokiškųjų kryžiokų. Tik
maža, regis, jų dalelė, slėpdamasi nuo kryžiokų verguvės, išsi­
kraustė iš savo kampo j rytus, taigi jau į šios dienos Lietuvą.
Senovės Sūdavija šiandien yra slovėniškai kalbančiųjų mozū­
rų ir vokiečių apgyventa, ir mes nežinome nė tikro jos lietuviš­
ko vardo. Suvalkų rėdyboje ir pavietyje netoli nuo Vyžainio,
taigi arti rubežiaus senovės Sūdavijos, yra kaimas ir dvaras, var­
du Sūdaviškiai, arba sutrumpintai - Sadauskai (lenk. Sudowskic),
kursai, kaip rodo pats vardas ant -iskiai, įkurtas gyventojų iš
Sūdavijos. Iš vienos dainos, 1875 m. užrašytos Ožkabalių kai­
me, dasižinome, jog vardas to paviečio gyventojų buvo sūdąli­
nukai, arba dainiškai - sūdaunykėliai:
Neturiu nieko, nebijau nieko.
Turiu dvarelį palivarkėlj -
Gavau bernelį sūdautiykėlį.
Aš pasiversčiau į gegužėlę,
Tai aš nulėkčiau pas motynėlę.
Aš įsitūpčiau į obelėlę,
Gražiai kukuočiau kaip gegužėlė.
Kukavau rytą, vėlai vakarą -
Nieks neišgirdo mano balselio
Nė nesuprato ant alasėlio.
Vai, tik išgirdo sena močiutė
Po didį dvarą vaikščiodama,
Savo sūnelius budindama:
- Kelkit, sūneliai, kelkit, jauniejie,
Eikit paklausyt gegutės balso,
Gegutės balso, girės paukštelio.

70
 Ėjo broleliai gegutės klausyti,
Ėmė šaudykles į baltas rankas.
- Dievuliui dėkui už protužėlį,
Ką palypėjau į viršūnėlę -
Būtų nušovę per gegužėlę,
Per gegužėlę, girės paukštelį.
Dainą V. Vaičaitis užrašė.

71
 PIEMENIŠKA „VAJI OLIA"

Lietuvos piemens, kaip žinoma, tur savo ypatiškas dainas,

kuriose savo piemeniškus vargus ir ganomus gyvolėlius apdai­
nuoja. Pas Jušką tik kelias tokias dainas randame.
Svarbūs yra ir piemeniški „oliavimai", kurie - manding - dar
ne suvis surankioti. Tokius „oliavimus" ryliuoja piemens vieno
kaimo prieš piemenis svetimo, kito kaimo ir tankiausiai kur ant
kalnelio, kalvos stovėdami. Paduodame čionai vieną oliavimą
Ožkabalių piemenių, kaip 1870 m. užrašiau:
Vai jūs vagys, vaji olia,
šiaudadūšiai, vaji olia,
Kukulakiai, vaji olia,
Išverstakiai, vaji olia,
RieĮsjtanosiai, vaji olia,
Retadančiai, vaji olia,
Degutpilviai, vaji olia!
Neganykit, vaji olia,
Po mūs laukus, vaji olia,
Po dirvonus, vaji olia!
Kad pagausim, vaji olia,
Tai pakarsim, vaji olia,
Svambabambiai, vaji olia,
Žalioj girėj, vaji olia,
Po berželiu, vaji olia,
Su dirželiu, vaji olia!
Pirksim peilį, vaji olia,
Medžiokriaunį, vaji olia,
Lupsim skūrą, vaji olia,
Palei rūrą, vaji olia,
Tempsim būbną, vaji olia!
Pabūbnysim, vaji olia,
Už jūs dūšias, vaji olia,
Kaip už grūšias, vaji olia,
olia, olia!
72
 PRISIEGA LIETUVĮIŠKOJE] KALBOJE
XVII ŠIMTMEČIO

J. Sprogis, latvis, Vilniaus arkyvo užveizdėtojas, atrado se­

novės aktuose, kurie seniau Lietuvoje gudiškai rašomi buvo, ir
raštuose („Zapiski") Imperatoriškosios mokslų akademijos Pet-
ropilėje apgarsino 1884 m. artikulą „Juridičeskij akt na zapad-
noruskom narečiji 1651 goda s prisiagoju na litovskom jazykie",
iš kurio mes pagal Ed. Volterio raštą „Ein russisch-litauisches
Aktenstiick aus dem Jahre 1650-1651" (Mitteilungen der Litau-
ischen litterarischen Gesellschaft. Bd. II, 8, S. 299-301) paduoda­
me čion lietuvišką Onos Jurgaitės prisiegą:
„Aš, Ona Jurgaycia, rykuniia poną Albrychta Pousleyska, pry-
sięku Ponu Diewu Wisangalinciam Traycey, Swiętay Wienam,
an, to kayp awis mana wlasnas, penkies, ant gruntą poną mana,
ant lawka padwarnikai poną Joną Losana yr malžonskosio, Mi-
sius Povvilaytys yr su sūnumis dvviem Jurgiu yr Wayciu, stowin-
cias po aszetorias dasimtys gr. let., su wlosnu isakimu paties po­
ną Lasona yr pacioz ponios Lasonienes, pagrcba, ing namus sa-
wa parwaria yr taj awis ant pažitka sawa apwerta. Kayp tysingiey
prysiekiu, teyp man, Devve, padey, o iay neteysingay, Pone Die-
we uszmusk."
Šita prisiegą randasi aktų knygoje Upytos sūdo (šiandien Pa­
nevėžio paviete) nuog 1650-51 m. ir yra Vilniaus arkyve po
Nr.15,255 atrandama. Kaip iš minavotų aktų matoma, Albrektas
Pousleiskis (Posle?) kėlė provą prieš Joaną Losaną ir jo pačią Sa-
pen (Sophie) iš tos priežasties, jog Losaną padvamykas Misius
Povilaitis su sūnumi savo Jurgiu ir Vaičių dienoj 20 spalinio
1649 m. dvi avi nuog lauko Pousleiskio palei upę Žižmai, o d. 28
liepos m. 1650 dar tris avis, kurios taipogi ant Pousleiskio lauko
vietoj, vadinamoj Deimedis, ganėsi, sugriebė, pasisavino ir, kaip
iš prisiegos matoma, „ant pažitko sava apverta". Minėtos avys
prigulėjusios rykūnijai Pousleiskio, Onai Jurgaitei, ir vertos bu­
vusios po 80 lietuviškų grašių. Pousleiskio kad plenipotentas sa­
vo skunde reikalauja, idant pati Jurgaitė, in liudytojus pašaukta,

73
 duotų prisiegą ir patvirtytų skundą, o Losanas priverstas taptų
už avis 13 kapų ir 20 grašių lietuviškų užmokėtie.
Prisiega pati, kaip matome, yra lenkiškoje XVII šimtmečio ra­
šyboje surašyta ir, regimai, per kokį raštininką, nemokantį pride­
rančiai lietuviškos kalbos (jis rašo: padvarninkai Nom. singul. vie­
ton padvarninkas, Ponu Dievu Dat. sing, vieton Ponui Dievui arba
vėl tą pat žodį dvejopai: Deve ir Dievie, teisingiem ir neteisingai/, uš-
mušk vieton užmušk), todėl jis ir žodžius lenkiškus (wlasnas, grun­
tas, malžonka, pažitkas) vartoja ir gudiškus {stovinčias - „vertas")
vartoja arba vėl lietuviškus žodžius pagal lenkišką ištarimą rašo
(sviętas - „šventas", prysięku - „prisieku"). Jei p. Volteriui išrodo
„instabiai" („charakteristisch") tas dalykas, jog šios dienos Pane­
vėžio tarmėje in Genetiv sing, girdima a, prisiegos tačiau kalboj
visur randama {poną, joną, gruntą etc.), tai lengvai gali būti išaiš­
kinta tuomi, jog prisiegos užrašytojas turėjo ne iš Panevėžio paei­
ti ir kito krašto tarmę kalboje vartotie, todėl ir negalima sakyti,
būk Panevėžio tarmė per du šimtu metų atsimainiusi tame daly­
ke esanti. Iš senoviškų formų kalbos prisiegoje užtėmytina yra
tikt vienam žodyje Wisangalinčiatn, būtent Accusativus singul.
visan. Akyviausia vienok yr pati pabaiga tos prisiegos: in krikš­
čioniškąjį Dievą tikinti Ona Jurgaitė sako, kad ją Ponas Dievas
„užmuštų", jeigu ji neteisingai prisiekianti. Skaitant šitą užsi-
keikimą, atsimeni veik to pažįstamo visiems ir šiandien keiks­
mo „Kad tave Perkūns užmuštų" ir negali abejotie, jog senoviš­
koje prisiegoje Perkūno vietą krikščioniškas „Ponas Dievas" yra
įėmęs. Dar ir šiandien žmonės pasakoja, už žmogžudystą, krei­
vą prisiegą, perarimą ažios ir t. t. Perkūnas žmogų užmušąs.

74
 „VILKAS PONĄ NEŠA..."

Mūsų laikraščiuose randame tankiai kalbama apie prietykius,

koki seniaus viešpatavo, o iš dalies ir dabar viešpatauja tarpe
lietuvių ir lenkų. Gaila tik, kad iki šiol neatsirado pas mus tūlas
mokslinčius, kursai ant teip turtingos medegos, historijoje mū­
sų susinešimų su teip vadinamaisiais lenkais atrandamos, atsi­
remdamas, būtų plačiai aprašęs praeitį tautos mūsų nuo seniau­
sio laiko ir iki šiai dienai, parodydamas mums aiškiai, kokias
skriaudas mums suteikė lenkeliai ir kaip, kokiu būdu jie prisi­
dėjo prie sunaikinimo lietuvių tautiškai. Man rodosi, neapsiri­
kus galima būtų jau ir dabar a priori (iš ankstoj išsitartie, jog bū­
siantysis historikas pripažins šiame dalyke, kad mūsų tauta pra-
eitėje daugiausia nukentėjo nuo tos būtent tautos, kuri dar ir
šiandien mus tarytum ant juoko „brada Litwini" vadina. Kaipo
iliustracija šitam darbui bei medega ateitės historikui lai bus lai­
komas ir sekantis faktas, nurodantis ant to, kaip labai lietuviai
tuos savo „brolius" už jų „labdarystą" mylėjo, ypačiai gadynėje
baudžiavų, vidur XIX šimtmečio.
Pavasaryje-jei neapsiriksu -1861 m. numirė valdytojas Ka­
ralkrėslio dvaro Šabunevičius, kaip iš pravardės matoma, lie­
tuviškos paeigos žmogus, bet didelis „lenkas", o artimas gimi­
naitis ar tikras brolis Sabunevičiaus iš Antanavo. Tuomet, pra­
džioje to nelemtos atminties lenkmečio, kada ir Bartninkų
bažnyčioje galima buvo po sumai „Bože, coš Polskę" giedant
girdėtie, kada jau ir mūsų krašto „šlėktos" - tarp kurių Šabu-
nevičiai nemenką žaidė rolę - buvo nemenkai suspitę, o savo
patriotizme moterys „žėlabnus" rūbus dėvėjo, „oičyznos" gai-
lėdamosios, tame tai, sakau, sumišimo laike teko taigi paminė­
tajam aukščiau „obivateliui" nusikapanotie. Susirinkus iš vi­
sos apygardos „ponams šlėktoms", iškelta puikias šermenis, o
kad parodytie „klopams", jog ir mirus visgi būsiantis didis skir­
tumas tarp „pono" ir „kamo", nutarta tapo lavoną naktyje net
į Bartninkus lydėtie.

75
 Iš gulinčių pakelyje kaimų Sausininkų, Šilbalių, Ožkabalių
ir k. susirinko nakties laike Šaly vieškelio minios svieto pažiūrė­
tų, kaip gabens j kapus tokį vanagą, kokis buvo baudžiavos lai­
ke tas „ponas" buvęs. Mūsų būrys, kuriame ir man teko būtie,
šalikėlyje ant aukštokos kalvos stovėjo, ir, Šabunevičių drauge
su žibančiais smalingais dūliais (fakelais) pro mus pravežus, mū­
sų tarpe, neatsimenu jau, kas, užtraukė sekančią giesmę, kurią ir
mes, kiek tik gerklės nešė, giedojome:
Oičyzna naša,
Vilkas poną neša.
Nešė per aglyną,
Sudraskė jam klyną.
Kitų strofų jau neatsimenu, nors jos kelios buvo. Kas būtų
buvęs autorius šitos giesmės - teip man ir neteko dasižinotie.
Kiek pamenu, ji ir buvo ex prorulu lydėjimo valandoje atsiradus
mūsų tunte ir labai gerai karakterizavo, kaip ir su kokia paguo­
da žiūrėjo lietuvis ant tuometinių savo „ponų".
RECENZIJOS.
APŽVALGA
 DO REDAKCYI „NIWY"

W pracy pana Kirkorą „O picrwotnej Slowiariszczyznie" za-

uwazylem naslępujące usterki, i na nie chcialbym zwrocic uwagę
szanownego autora.
Na sir. 107 (zesz. 2) p. Kirkor, w przyloczonem litewskiem
podaniu o polopic, nazywa najwyzsze boslvvo lilewskic slowem
Pramiu (pramiynas), a lymczasem Lilvvini slarožylni nazywali
svvcgo boga imicniem Wieszpatis Deivas. Szanowny aulor za-
požyczyl lo podanic od Narbulla (Dzieje. I, 2), klory, jcšli się
nie mylę, pierwszy zapisal je \v swoich „Dziejach". Narbull,
nieznający prawie lilewskiego języka, slowem Pramiu nazy wa
jakis palac w przeslrzcni niebieskiej, ,,w klorym przemieszki-
wa wladaez najwyzszy nad wszyslkicm, klorego zowią Pram-
iimas". Slowa Pramiimas dotychczas nie udalo się odkryč w
lilewskim języku, chociažj. I. Kraszewski1slaral się wyprowa-
dzič od žirnis, pažintis - znak. Pramiu, wedlug Narbulla, zna-
czy J ra f wiedzqcy wszystko", u Kraszewskiego zas Pramiimas,
lo samo co i Pramiu, jesl „ideą koniecznošci w Bogu umieszczonėj,
„NIVVOS" REDAKCIJAI

Pono Kirkoro veikale „O pierwolnej Slowianszczyznie" pastebė­

jau klaidų ir į jas norėčiau atkreipti gerbiamo autoriaus dėmesį.
107 p. (2 sqs.) p. Kirkoras, cituodamas lietuvių padavimą apie tva­
ną, aukščiausią lietuvių dievybę vadina žodžiu Pramiu (pramiynas),
o iš tiesų senovės lietuviai savo dievą vadino vardu Wicszpatis Deivas.
Gerbiamas autorius tą padavimą perėmė iš Narbuto (Dzieje. I, 2), ku­
ris, jei neklystu, pirmasis jį įrašęs savo knygoje. Beveik nemokantis
lietuvių kalbos Narbutas žodžiu Praamžu įvardija kažkokius rūmus
dangaus platybėse, „kur gyvena visa ko valdovas ir kuris vadinamas
Pramiimas". Žodžio Pramiimas lietuvių kalboje iki šiol nepavyko ap­
tikti, nors J. I. Kraszewski's1bandė jį išvesti iš žirnis, pažintis ženklas,
žymė’. Pramiu, pasak Narbuto, reiškia „visa žinanti lemtis", o Kras-
zewski'ui Pramiimas, kaip kad ir Pramiu, yra „būtinumo idėja, įkūnyta
1Litwa starožytna. Dzieje, str. 107.

79
 ideą prawa powszechnego, z pod ktorego niki, nawet bostwo, na-
dając je samo sobie wylamac się nie može..." I dalėj: „Pramiu
jest to bog bogovv wszechmocen, ale sam przecie niewolnik
napisanej przez się wyroczni."23 Pavvel Kukolnik w „podaniach
litewskiego narodu"4 raz slovvem Pramiu nazywa najwyzszego
boga, a zaraz na tejže stronnicy w przypisku powiada: „Pramiu,
pramiimas znaczy przeznaczenie, wyrok boski." I tak, pramiu u
tych pisarzy oznacza: naprzod palac najwyzszego boga, potem
wyrok boski czyli przeznaczenie i nakoniec - najwyzsze bostwo
Litwinow. Szanowny autor przyjąl Pramiu w takiem znaczeniu,
jakie mu daje Kraszewski, to jest w znaczeniu najwyzszego
boga. Tymczasem rzecz tak się ma: slowo pramiu jest to 6-ty
przypadek od przymiotnika praamžis (prdmiis, pra - przed i
amiis - wiek), znaczy przedwieczny to samo co praamiinas
(pramiinas - u Narbutta, Lelewela5 i Kraszewskiego napisano z
powodu nieznajomosci języka pramiimas zm. pramiinas - pra -
przed, amžinas - wieczny) i stanowi jeden z bardzo wielu przy-
miotow (epitetow) najwyzszego boga - Wieszpats Dcwas. Kraszew­
ski porownywa litewskie slowo Wieszpats z sanskr. Wisampatis,

dieve, visuotinės tvarkos idėja, ir iš tos tvarkos niekas, net ją įvedusi

dievybė, ištrūkti negali..."2 Ir toliau: „ Pramiu yra visagalis dievų die­
vas, bet ir pats tapęs savo nuskirtos lemties belaisviu"’ . Pavelas Ku-
kolnikas lietuvių liaudies padavimų knygoje4 vieną kartą žodžiu
Pramiu vadina vyriausiąjį dievą, o netrukus tame pat puslapyje esan­
čiame prieraše teigia: „Pramiu, pramiimas reiškia dievo paskirtą lem­
tį". Taigi pramiu tiems, kas rašė, reiškia pirmiausia aukščiausiojo dievo
rūmus, paskui - dieviškąją lemtį, arba likimą, ir galiausiai - aukš­
čiausiąjį lietuvių dievą. Gerbiamas autorius pavartojo Pramiu tokia
reikšme, kokia jį pateikia Kraszewski’s, tai yra supranta kaip aukš­
čiausiąjį lietuvių dievą. Tačiau padėtis yra tokia: žodis pramiu yra 6-
asis būdvardžio praamžis (pramiis) linksnis (pra - prieš ir a m ž is - am­
žius), reiškia „amžinasis", tą pat, ką ir praamiinas (Narbutas, Leleve­
lis5 ir Kraszewski's rašė pramiinas nemokėdami kalbos - pramiimas
pakeista iš pramiinas: pra - prieš, ir amžinas), ir yra vienas iš daugelio
aukščiausiojo dievo - Wieszpats Dčivas - apibūdinim ų (epitetų). Kra­
szewski's lygina lietuvišką žodį Wieszpats su sanskrito Wisampatis,

2Ibid.
’ Ibid.
4Zarysy Litwy, wydan. przez p. Kirkorą, str. 69.
5Polska. Dzieje i rzeezy jej. Poznan, 1863, V, 38.

80
ktory oznacza „l-6 d pana trzecicj kasty, W is a ( W a is c ia ), 2-re pana
ogolnie"6. Lit. W icszp a ts v. W ie szp a tis pochodzi od w is a s - wszys-
tek, caly i p a lis v. p a ts (sanskr. p a t is ) - pan vvtadca, a zatem w
tlumaczeniu będzie: bog wszystkiego, co tylko istnieje, calego
stworzenia - bogovv i ludzi; on wydajc w yroki, jego w o li wszyst-
ko jest poshisznem - jednem slowem - on jest litewskie fa lu m .
Dlatego tež nie rozumiem, dlaczego mamy nazyvvac lit. naj-
wyzsze bostwo slowem P r a m iis , ježeli to bostvvo mialo z dawien
dawna tylko sobie wlašciwą nazwę - W ic s z p a ts ; nie rozumiem
rowniez, dlaczego Narbutt, Kraszewski, K ukolnik chcieli wpro-
wadzic do m itologii litevvskiej nowq nazwę dla litewskiego f a -
t u n i. O tym najwyzszym bogu L itw in o w švviadczą kronikarze
XV wieku: „...(L ith u a n i) non d iffid e n tu r unum Deum in coelis
caeteris imperitantcm: illum que praepotentem coelestia tantum
curare, hos vero, distributis officiis, obsequentcs de ejus sanguine
processisse et unum quemque praestantiorem quo proximiorem
illi deorum Deo"7. Slowo W icszp a ts uzywalo się u starozytnych
Litw inow w rzadkich razach - w obrzędach uroczystych religij-
nych, w m odlitw ie - jak u Hebrajczykow Jehowah, dlatego tež

kurio reikšmė: „1) trečios kastos ponas, W isa (W aiscia), 2 ) ponas ap­
skritai"6. Liet. W ieszpats arba W ieszpatis kilęs iš wisas 'visas' ir patįs
arba pats (sanskr. p a tis ) 'ponas, valdovas', o toliau bus aiškinama: v i­
sa ko, kas tik esti, visos kūrinijos - dievų ir žmonių - dievas, jis skel­
bia nuosprendį, jo valiai visi paklūsta - žodžiu, jis yra lietuviškasis
fa h n n . Taigi nesuprantu, kodėl turėtume liet. aukščiausiąją dievybę
vadinti žodžiu P ra m iis , jei ta dievybė nuo senų senovės turėjo tik jai
derantį vardą - W ieszpats. Taip pat nesuprantu, kodėl Narbutas,
Kraszewski's, Kukolnikas norėjo į lietuvių mitologiją įvesti naują lie­
tuviškojo fa lu m pavadinimą. Apie šį aukščiausiąjį lietuvių dievą liu ­
dija XV amžiaus kronikininkai: „...(Lithuani) non diffidentur unum
Deum in coelis caeteris imperitantem: illumque praepotentem coeles­
tia tantum curare, hos vero, distributis officiis, obsequentes de ejus
sanguine processisse et unum quemque praestantiorem quo proxi­
miorem illi deorum Deo"7 ((Lietuviai) neabejoja, jog vienas dievas
danguje įsakinėja kitiems; būdamas labai galingas, jis rūpinasi tiktai
dangiškais reikalais, o kiti, pasiskirstę pareigomis, jo klauso ir, kilę
iš jo kraujo, užima tuo svarbesnę vietą, kuo artimesni yra tam dievų
dievui). Žodis W icszpats senųjų lietuvių buvo vartojamas retai: per
6Litvva starožytna. Dzieje, str. 86.
7Albertus Krantzius Vandaliae lib. IV, cap. 23, pag. 93.
imienia tego i kronikarze nam nie przekazali na stronnicach
swoich kronik, gdyž, trzeba przypuszczač, u Litwinow slowo to
zachowywalo się w tajemnicy i može nawet nie wymawialo się
w obecnosei cudzoziemca. Z przyjęciem chrzešcijanizmu slowo
to zaczęli uzywacdla oznaczenia Boga chrzescijariskiego, a jesz-
cze požniej, bo w XVI, XVII wieku, zaczęli uzywac w znaczeniu
naszego pan, chociaž Kraszewski8 slowo Wieszpats, w drugiem
znaczeniu tego slowa, odnosi do czasow więcej starožytnych.
Jednak do naszych czasow slowo Wieszpats w znaczeniu pan nie
zachowalo się w zywej mowie, a tylko w Pišmie Švviętem i w ksiąž-
kach do nabozenstwa. W naszych czasach tylko Wieszpats i Su-
tuertojas - kiedy się mowi o Bogu - užywają się w lit. mowiebez
Dervas (Bog), inne zas przymioty Boga bywają zwykle potączone
z Dervas - na przyklad Wisogalis Dervas - wszechmogący Bog,
pramiinas Dervas - przedwieczny Bog. Przymioty najwyzszego bo­
ga u starožytnych Litwinow, jak to juž wykazali Jokub's Laukys9
i M. Akielewicz10, byly następujące: Wisogalingas - wszechmocny,
aukszczeuses - najwyzszy, giwelejdis - zyciodawca, rvajsgemtis -
iškilmingas religines apeigas, meldžiantis, kaip hebrajų Jehova, todėl
ir kronikininkai savo kronikų puslapiuose mums to vardo neperteikė,
nes, reikia spėti, lietuviai šį vardą saugojo paslaptyje ir prie svetimša­
lio jis galbūt net nebuvo ištariamas. Priėmus krikščionybę, tą žodį im­
ta vartoti krikščioniškajam Dievui pavadinti, o dar vėliau, apie XVI,
XVII amžių, pradėta jį vartoti dabartine mūsų pono reikšme, nors Kra-
szewski s* žodžio Wieszpats antrąją reikšmę nukelia į daug senesnius
laikus. Žodis Wieszpats reikšme ponas šnekamojoje kalboje vis dėlto ne­
išliko, aptinkamas tik Šventajame Rašte ir bažnytinėse knygose. Mūsų
laikais, kai kalbama apie Dievą, be žodžio Dervas, lietuvių kalboje var­
tojama tik Wieszpats ir Suhoerlojas, o kiti Dievo apibūdinimai paprastai
būna sujungti su žodžiu Dervas, pavyzdžiui: Wisogalis Dervas, prailizi­
nas Dervas. Senovės lietuvių aukščiausiojo dievo apibūdinimai, kaip
tai jau įrodė Jokūbas Laukys9 ir M. Akelaitis10, buvo tokie: Wisogalin­
gas, aukszczeuses, gyrvelejdis gyvybės davėjas, rvajsgemtis 'derliaus tei­
kėjas', labdaris 'geradaris', derintojas 'derliaus davėjas', lelas didis, pui­
kus', žrvaįgždiksztis 'šviesusis, valdantis žvaigždes’, kūrikas, sutvaras

* Litvva, str. 187.

9Budą senowes - Lėtuvviū, Kalnienū ir Žamajtiū... iszrasze Jokub's b rū ­
kys. Petropilie, 1845, § 2, str 80-83.
10Przypiski do „Spisu bogow Žmudzkich i Litewskich" Lelewela. - Pols­
ka. Dzieje i rzeezy jej. Poznan, 1863, V, str. 456-485.

82
sprawca urodzajow, labdaris- dobroczyrica, derintojas - dający
urodzajc, lelas- wiclki, znakomily, iwajgidikszlis - jašniejųcy,
wladajucy gwiazdami, karikas, sutūmas - stwdrca, aukopinnas itd.
Byly to wszystko przymioty najwyzszego boga, i odpowiadają
przymiotom np. rzymskiego Jowisza: Optinius Maximus, stator,
hospitalis, nuptialis, Abretanos, tonans itd. Nic będę tutaj dlužej o
tom się rozwodzil, a wspomnę tylko, žc kronikarze nasi, jak ka-
nonik žmudzki Stryjkowski, Gwagnin, Pasieki i inni, nie znają-
cy zupclnic litewskiego języka, niezrozumiale dla nich stowa,
oznaczające przymioty jednego boga, przyjęli za odzidne bostwa.
Stųd tež w kronikach tych pisarzy znajdujemy tak liezny orszak
bogdw litewskich, - Litwini zaš nasi o istnieniu wielu z tych
bogow nic zgola nigdy nic wicdzicli. Nic rozumiem znowu, dlac-
zego Sz. autor rzędem z picrwszym przyp. (pramiynas) piszc 6-
ty przyp. Pramiu, zamiast pierwszego - Pramiis. Moze bye dla-
tego, /.c u Narbutta, Kraszcwskicgo i Kukolnika tak napisano?..
W temže litewskiem podaniu o potopic czytamy u Narbutta
(I, 3), Kukolnika i u p. Kirkorą: „Pramžu... zcstalo im (ludziom
po potopie) dla porady, albo raezej natchnicnia tęczę promic-
nistą (Linksminę)" itd. Slowo linksminę w znaez. tęczy picrwszy
raz znalazlcm u Narbutta, Lelewela, u ks. Jucewicza", Kukol-

‘kūrėjas’, aukopinnas ir 1.1. - tai buvo aukščiausiojo Dievo apibūdini­

mai, ir jie atitinka, pavyzdžiui, romėnų Jupiterio apibūdinimus: Opti­
nius Maximus, stator, hospitalis, nuptialis, Abretanos, tonans ir 1.1. Plačiau
šiuo klausimu nekalbėsiu, tik priminsiu, kad mūsų kronikininkai, kaip
antai žemaičių kanauninkas Stryjkovvski's, Guagninis, Lasickis ir kiti,
visiškai nemokėdami lietuvių kalbos, nesuprantamus jiems žodžius,
nusakančius vienų dievų, suvokė kaip atskiras dievybes, štai todėl tų
rašytojų kronikose randame tokių gausių lietuviškų dievų virtinę, - o
juk mūsų lietuviai apie daugumų šių dievų visiškai nieko nežinojo.
Vėlgi nesuprantu, kodėl gerb. autorius greta žodžio praamiynas pir­
muoju linksniu rašo Pramžu - 6-ųjį linksnį vietoj pirmojo Pramiis, -
galbūt todėl, kad Narbuto, Kraszevvski’o ir Kukolniko taip parašyta?..
Tame pačiame lietuviškame padavime apie tvanų skaitome, kas ra­
šoma Narbuto (1, 3), Kukolniko ir p. Kirkor o: „Praamžu... pasiuntė
jiems (žmonėms po tvano) pradžiuginti arba veikiau paskatinti žėrin­
čių vaivorykštę (Linksmini)" ir 1. 1. Žodį linksminę vaivorykštės reikš­
me pirmiausia radau pas Narbutų, Lelevelj, kun. Jucevičių", Kukolni-*
" Litwa pod vvzględem starožytnych zabytkdw. str. 20.

83
 nika12 i na koniec u pana Kirkorą. Gdzie piervvszy z nich, Nar-
butt, znalazl linksmini vv znacz. tęczy odgadnąč trudno. Litvvini
mniemają, že tęcza - to smok ogromny, ktory ciągnie vvodę z morza
do chmur, bo inaczej nie mogą sobie objasnič powstawania chmur.
Stąd tež povvstalo i podanie, že smok ten niebieski - dangaus sti­
klinas v. smakas, inaczej nazyvvamy kilpinis dangaus, piję vvodę z
morza dlatego, by nią zalač potem biedną ziemię. Kiedy się tęcza
zjavvi na niebie, Litvvini sądzą, že będzie deszcz vvielki, i obavviają
się, by vvoda nie zalala ich, i dlatego tęczę, jakby przepovviednię
przysztego nieszczęšcia, nazyvvają jeszcze oro-rikszlc - rozga po-
vvietrza, wajivo-rikszte(ivajivoriksztis, wowerikszlis, oweriksztis), rozga
grožby. Drugie podanie przypisuje tęczę Laum ie- Laumes-juos-
ta - pas Laumy, a ponievvaž, jak wiadomo, Laume byla boginią
vvszelkiego nieszczęšcia, vvięc i podanie glosi, že ona sama piję
vvodę z morza, žeby švviat caly zalač i vvytępič rod ludzki. Zatem -
logiczne następstvvo - pojavvianie się tęczy vvzbudza vv sercu Lit-
vvina obavvę, nie zaš rodošč i pociechę. Nie mogę przeto zrozu-
mieč, dlaczego Narbutt vvprovvadzi\ linksmini (pociecha, radošč -
linksmibė) vv znaczeniu tęczy. Linksmint- przypadlo bardzo do gus-
tu Jucevviczovvi, i on objašnia, že Linksminę jest to „pas Laumy i
ma vvlasnošč rozvveselania biednych ludzi; btyszczy ona nim zda-
la, przed oczyma šmiertelnych, lecz za zbliženiem się natychmiast
ukryvva." Po takiem poetycznem objašnieniu dodaje: „Nie jest že
ką12ir galiausiai - poną Kirkorą. Kur pirmasis iš jų - Narbutas - sura­
do (žodį] linksminę vaivorykštės reikšme, sunku atspėti. Lietuviai įsi­
vaizduoja, kad vaivorykštė - tai didžiulis slibinas, siurbiantis vandenį
iš jūros į debesis, nes kitaip negali išsiaiškinti debesų atsiradimo. Iš čia
kilo ir padavimas, kad tas dangiškasis slibinas - dangaus stiklinas arba
smakas, kitaip dar vadinamas kilpinis dangaus, geria vandenį, kad pas­
kui juo užlietų nelaimingąją žemę. Kai danguje pasirodo vaivorykštė,
lietuviai mano, kad bus didelė liūtis, ir baiminasi, kad vanduo jų ne­
užlietų, todėl vaivorykštę lyg artėjančios negandos pranašę dar vadi­
na oro-rikšte'maro rykšte’, wajivo-rikszte (wajworiksztis, moweriksztis, owe­
riksztis) 'grėsmės rykšte'. Kitas padavimas priskiria vaivorykštę Lau­
mei - Laumes-juosta, nes, kaip žinoma. Laume buvo visų nelaimių
deivė, - ir padavimas sako, jog ji pati gerianti vandenį iš jūros, kad
užlietų visą pasaulį ir išnaikintų žmonių giminę. Taigi logiškai išeina,
kad vaivorykštės pasirodymas sukelia lietuvio širdyje baimę, o ne
džiaugsmą ir linksmybę. Todėl negaliu suprasti, kodėl Narbutas įvedė
12Zarysy Litvvy, str. 70.

84
to obraz wszystkich najpiękniejszych naszych zludzen, wszyst-
kich najpiękniejszych tęczowych naszych nadziei?!!..." Chcialbym
jeszcze zwrocic uvvagę Sz. autora, že na str. 166 (zesz. 3) blędnie
napisano Uorokyksztc zamiast Oro-rikszte, Danhau-Josta zm. Dan-
gaus-juosta, Laumes-Josta zm. įuosta, kilpinis danhaas powinno bye
dangaus.
Dalėj, na str. 172 movviąc opiorunie, Sz. autor pisze jakie slowo
Okopirn, quasi imię pioruna, jednak nie objasnia nam, gdzie pio-
runa nazyvvali Okopirnem. Wprawdzie w kronikach u Gwagnina
i Meleciusza znajdujemy jakies bostwo Okopirnos, lecz sami ci
kronikarze nie vviedzą na pewno, jakie to bylo bostwo ten mnie-
many Okopirnos... Meleciusz porownywaOkopirnos'a v.Okopir-
na z Perkunas'em, a Sz. autor juž smialo przymioty Perkunas'a
przelewa naOkopirnai... Perkūnasprzeistaezasię wOkopima...
A szkoda, že Sz. autor nie zajrzal do „Dziejow" Narbutta (1, 5),
ktory w tym razie dosyč krytyeznie odniosl się do mniemanego
Okopirna. Juž u Narbutta znajdujemy nie Okopirnos’a, jak u kro-
nikarzy, lecz Okkapirmas'a, dalėj Narbutt tlumaczy, že Okkapirtnas
„jest to przymiot najwyzszej istoty, wzizty za osobnego boga,"
Kraszewski znowu z Okkapirmas'a stworzyl osobnego boga, i
twierdzi, že on „odpowiadal w pierwotnej mitologii litewskiej
Ormuzdowi." Tenže Kraszewski wywodzi to slowo Okkapinnas
od uogis (zm. ugis) - wzrost i pirmas - pierwszy, co ma znaezye
[žodjj linksminę (linksmybė) vaivorykštės reikšme. Linksminę labai pa­
tiko Jucevičiui, ir jis aiškina, kad Linksminę esanti „Laumės juosta ir ji
skirta džiuginti vargšus žmones, iš tolo spindi mirtingiesiems prieš
akis, bet prisiartinus tučtuojau dingsta". Po tokio poetiško aiškinimo
priduria: „Argi tai nėra pačių gražiausių mūsų svajonių, pačių nuo­
stabiausių mūsų spalvingų vilčių atvaizdas?!!.." Dar norėčiau atkreip­
ti gerb. autoriaus dėmesį į tai, kad 166 p. (3 sąs.) klaidingai parašyta
Uorokykszte vietoj Oro-rikszte, Danhau-Josta vietoj Dangaus-juosta, Lau­
mes Josta vietoj juosta, kilpinis danhaas turi būti dangaus.
Toliau, 172 p., kalbėdamas apie perkūną, gerb. autorius rašo kaž­
kokį žodį Okopirn, quasi perkūno vardą, bet mums nepaaiškina, kur
perkūną vadino Okopirnu. Tiesą sakant, Guagninio ir Melecijaus kro­
nikose randame kažkokią didvybę Okopirnos, bet net patys kroniki­
ninkai tikrai nežino, kokia buvo dievybė tas vaizduojamas Okopir­
nos... Melecijus Okopirnos, arba Okopirną, lygina su Perkūnu, o gerb.
autorius jau drąsiai Perkūno ypatybes perkelia Okopirnui, ir... Per­
kūnas persikūnija į Okopimą... O gaila, nes gerb. autorius nepasižiū­
rėjo į Narbuto „Dzieje..." (I, 5), kur šiuo atveju gana kritiškai vertina-

85
pomnoženie wszystkiego13. Co do mnie, to ja pod vvzględem ety-
mologii tego slowa zgadzam się z taukys'em, ktory wyprowa-
dza od auka - chwala, mcdlitwa, ofiara, aukautie - chwalic i pir­
mas - pierwszy, to jest ten, ktorcgo przede wszystkiem trzeba
chwalic14. M. Akielewicz znowu wyprowadza od staro-pruskie-
go aug - naj i pirmas - pierwszy, to jest najpierwszy15. Ktora ety-
mologia z tych dwu jest prawdziwą - odgadnąč trudno; w
každym wszakze razie nie powinien nadal pozostač w mitologii
litewskiej ani Okopimos v. Okopirn, ani tež Okkapirmas, lecz albo
aukopirmas, aIbo<?M£p/rwas, a takie przymioty naležą do Dcwas'a
(Boga), nie zas do dewajtis'a - syna boga, božka, jakim byl litew-
ski Perkun - Perkūnas lieumjtis.
Na tejže stronicy 172 Sz. autor mowi: „Litwini palili przed
nim (Perkunas'em) vvieezny ogien, Zniczem nazywamy". Ze Lit­
wini, jak i inne narody starožytne, palili ogien przed swym Perku­
nas'em - nie ulega žadnej wątpliwošci, lecz ognia tego nigdy nie
nazy wali zniczem, lecz - poprostu ogniem - ugnis (sanks. Agni),
albo wiztym ogniem -szwenta ugnis, zdrobn.sziventa ugnelė. Slowa
znicz nie ma w języku litewskim, nie znaleziono nawet dotych-
mas vadinamasis Okopirnas. Jau Narbuto veikale randame ne Okopir-
nos, kaip rašė kronikininkai, bet Okkapirmas. Toliau Narbutas aiškina,
kad Okkapirmas „tai yra aukščiausios esybės apibūdinimas, palaikytas
atskiru dievu". Kraszewskis vėl išOkkapirmosukūrėatskir.) dievą ir
teigia, kad jis „pirmykštėje lietuvių mitologijoje atitiko Ormuzdą". Tas
pats Kraszewskis tą žodį Okkapirmas kildina iš tiogis (iš ūgis) ir pir­
mas, - tai turi reikšti visa ko pagausinimą13. Dėl šio žodžio etimologijos
sutinku su Laukiu, kuris jį kildina iš auka garbinimas, malda, auka’,
aukautie ’garbinti’, ir pirmas, tai yra tas, kurį pirmiausia reikia garbinti14.
M. Akelaitis vėlgi kildina iš senųjų prūsų aug - (virš, pats) ir pirmas, tai
yra visų pirmiausias15. Kuri iš šių dviejų etimologijų yra teisinga, atspė­
ti sunku, šiaip ar taip, lietuvių mitologijoje daugiau neturėtų likti nei
Okopiruos arba Okopirn, teip pat nei Okkapirmas, bet arba aukopirmas, ar­
ba augpirmas, o tokiais žodžiais apibūdinamas Dėivas, o ne dewajlis die­
vo sūnus, dievaitis, kokis buvo lietuvių Perkūnas - Perkūnas dėioaįtis.
Tame pačiame 172 puslapyje gerb. autorius sako: „Lietuviai degino
priešais jį (Perkūną) amžinąją ugnį, vadinamą Znicz". Kad lietuviai, kaip
ir kitos senovės tautos, priešais savo Perkūną degino ugnį - nekyla jo-

13Litwa, str. 110.

wlaukys. § 2, str. 81.
15Lelcivel. V, przypisek 72, str. 471.

86
czas takiego pierwiastku w tym języku, od ktoregoby možna bylo
wyprowadzic to slowo; wreszcie gdyby się i dalo odszukač pier-
wiastck tcgo slowa, to powinnoby bye nie znicz, leczzniezius, gdyž
w języku litewskim nie ma zakonezen rzeczownikow na cz.
Niektorzy lingwisci, jak p. Mikucki i p. Buslajew, prof. Moskiew-
skiego Uniwersytetu, chcieli wyprowadzic etymologiq tego slowa
ze slowianskiego języka, lecz mnie wydaje się šmiesznėm nawet,
žeby Litwini mieli zapožyczačaž od Slowian pierwiastek jakišdo
uformowania slowa znicz - tembardziej, že w tych czasach, kiedy
się zjawil kult ognia u Litwinow, oni, zapewne, nic jeszcze o
Slowianach i nie styszeli. Slowa znicz geneza następująca. Wiado-
mo, že Litwini w czasach bahvochwalstwa mieli wybrane i ogro-
dzone miejsca po większej częšci w lesie okolo jakiegoš rozložys-
tego dębu, gdzie zgromadzali się dla wspolnej modlitwy; takie
ogrodzone miejsce dawniej nazywalo się iinieze16i bylo dostępne
tylko dla wieszczkow-kaplanow - iincj, iinunaj - kunigaj. Žinieze
pochodzi od zinc - wiedza, iinotie - wiedziec, znaezy doslownie
miejsce wiedzy, miejsce wyroczni, swiątynia, „w ktorej nieustan-
ny plonąl ogien, obraz odwiecznej swiatlosci i sila zyciodawcza"17.

kiij abejonių, tik tos ugnies niekad nevadino znicz, o paprasčiausiai -

ugnis (sanskr. Agni), arba - szivenla ugnis, mažyb. Szivcnta ugnele. Žo­
džio znicz lietuvių kalboje nėra, iki šiol šioje kalboje nesama net tokios
šaknies, iš kurios būtų galima kildinti šį žodį, galiausiai, jei ir pasisektų
atrasti šio žodžio šaknį, turėtų būti ne znicz, bet zniezius, nes lietuvių
kalboje nėra daiktavardžių, kurie baigtųsi cz. Kai kurie lingvistai, kaip
antai p. Mikuckis ir Maskvos universiteto prof. p. Buslajevas, norėjo šį
žodį kildinti iš slavų kalbos, bet man atrodo net juokinga, kad žodžiui
znicz sudaryti lietuviai būtų turėję skolintis kokią nors šaknį net iš sla­
vų - juoba kad tais laikais, kai atsirado lietuvių ugnies kultas, jie tik­
riausiai apie slavus dar nieko nebuvo girdėję. Žodžio znicz kilmė tokia.
Yra žinoma, kad stabų garbinimo laikais lietuviai turėjo išsirinkę ir ap­
tverę vietas, dažniausiai miške, prie kokio nors išsikerojusio ąžuolo, kur
susiburdavo bendrai maldai, tokios aptvertos vietos seniau buvo vadi­
namos žinieze'6, ir ten galėdavo patekti tik pranašautojai - šventikai -
iinej, iinunaj - kunigaj. Žinieze kilusi iš ii nė 'žinojimas, iinotie žinoti',
pažodžiui ji reiškia žinojimo ir pranašavimo vietą, šventyklą, „kurioje
liepsnojo negęstanti ugnis - amžinosios šviesos ir gyvybinių jėgų galios
simbolis"17. Ilgainiui žinieze nustota vartoti ir buvo pakeista slavišku

16Laukys. § 2, str. 103.

v M. Akielewicz pr/yp. u Lolewela. - Polska, d/.ieje i rzeczy joj. V, str. 482.

87
 Z uptyvvem czcisu žinicze vvyszlo z užycia i zamienioncm zoslalo
przcz sJowianskie božnica (od bog), i tcraz košei# po litewsku -
bažnicze. Otož kronikarze nasi vv czasie pobytu swego na Litvvie
sfyszeli jakies niezrozumiate dla nich slowo žinicze, nie wiedzie-
Ii, czy ono oznaczalo ogieri, ktory się kiedyš palil przed Perku-
nas'em, czy miejsce, na ktorem ogicn ten gorzat, ostatnie przyję-
li za piervvszy i žinicze - svviątynia obrocila się w ogicn - Znicz.
Oto i cata historyja znicza. Zdawaloby się, žc w naszych czasach
vvartojuž odrzucič niektore kronikarskic bašnie z mitologii litew-
skicj, albo jc rozjašnič za pomocą krytyki - Iccz tradycyjnie povv-
tarzač stare bašnie, to grzcch prawie. Wprawdzic kilku juž uezo-
nych starato się zmnicjszyč liczbę bogow litcwskich, stworzonych
przez kronikarzy, do normalncj ilosci, lecz większoščczytclnikow,
zapewne powtarza za Stryjkowskim, žc starožytni Litvvini mieli
co najmnicj trzysta bogow rozmaitego rodzaju. Inncmi slovvy - i
za naszych czasow takiž chaos w mitologii litewskiej, jak i za
czasow Stryjkowskiego, Gwagnina, Lasickicgo. A chaos ten bę-
dzie panowal dotychczas, poki się nie wezmą do pracy nad mito­
logii} litewski} ludzie, znający gmntovvnie litewski język, zvvyczaje,
obyczaje, podania, piesni, przystowia itd. litewskiegonarodu. Lecz
nim to nasti}pi, te kilka stow badah moich nad mitologią litewską
dla przyszlych badaezow tejže mitologii pošwięcam.

božnica (iš bog), ir dabar maldos namai lietuviškai - bažnyčia. Taigi kai
mūsų kronikininkai, lankydamiesi Lietuvoje, girdėjo kažkokį jiems ne­
suprantamą žodį žinicze ir nesusigaudė, ar jis reiškia ugnį, kurią kadai­
se deginta priešais Perkūną, ar vietą, kur toji ugnis degė, vieną palaikė
kitu, ir žinicze 'šventykla' tapo ugnimi - Znicz. Štai ir visa znicz istorija.
Atrodyti}, kad mūsų laikais jau reikėtų atskirti kai kurias kronikų pasa­
kas apie lietuvių mitologiją arba kritiškai jas aiškinti, o tradiciškai kar­
toti senas pasakas - tai beveik nuodėmė. Tiesą sakant, keletas moksli­
ninkų jau bandė sumažinti kronikininkų sukurtų dievų gausybę iki
normalaus kiekio, bet dauguma skaitytojų tikriausiai paskui Stryjkow-
skį toliau kartoja, kad lietuviai senovėje turėjo mažų mažiausiai tris
šimtus įvairiausių dievų. Kitaip tariant, ir mūsų dienomis lietuvių mi­
tologijoje toks pat chaosas kaip Stryjkowski'o, Guagnini'o, Lasickio lai­
kais. O tas chaosas viešpataus tol, kol tirti Lietuvos mitologijos nesi­
ims žmonės, puikiai išmanantys lietuvių tautos kalbą, papročius, pa­
davimus, dainas, patarles ir 1.1. Kol tokie laikai dar neatėjo, šiuos keletą
mano lietuvių mitologijos tyrinėjimo žodžių skiriu būsimiesiems mi­
nėtosios mitologijos tyrinėtojams.
 D I E M Y T H E N , S A G F .N U N D L E G E N D E N
D E R Ž A M A IT E N (L IT A U E R )

Gesammelt undherausgegebenvon Dr. Edm. Veckenstcdl. Heidelberg, 1883

Prekių 8 m. * 4 rublini.

1862 m. pasirodė viename lenkiškame laikraštyje' artikulas

pono K. A. K. „Rzecz o litewskich slownikach i ogolny pogląd
na kraje litewskie". Šitame rašte mokslingas rašytojas rūpinosi
atkreipti akis to laiko mokintų Lietuvos vyrų ant reikalų Lietu­
vos, ypačiai moksliškuose dalykuose. Kaipo tikras ir karštas Lie­
tuvos mylėtojas, p. K., nurodydamas ant to, kaip daugel galėtų
mokslas turėti naudos pažinęs per ištyrinėjimus Lietuvą, jos pra­
eitinę ir liekanas garbingos senovės, būtent kalbą, pasakas, mi­
tus ir 1. 1., jis jau tuomet kvietė savo vienlaikius susivienyti dva­
siškame darbe dėl naudos mūsų tautos ir mokslo. „Lietuvoje, -
rašė jis, - galima sakyti, esanti tikra luona dėl tyrėjo, kur šalis
toki daili, o senovėje taip mantinga per gentarą, linus ir midų
nuo amžių garsinga; kur taip apsčiai veikališkų paminklų, o tiek
senoviškų veikalų neištyrinėtų; kur kiekvienas kalnas ir kalva
tapęs paminklu, kursai yra minavojamas vardu tūlo karžygio;
kur kiekvienas didesnis kupstas, kožnas šilelis, kuone kožnas
be vienas akmuo didesnis yra šventinyčia, atminanti senovės die­
vus; kur tauta taip labai sena, o podraugiai taip šulna ir tobulin-
ga: kur iki šiai dienai skamba dainos su neišreiškiama sąlydyste
(harmonija), kuriąją pirm kelių tūkstančių metų aidoję; kur pa­
galios kiekvienas ir menkiausias tautos daiktas (kaip rūta, linas
ir 1.1.) gali tapti pamatu dėl svarbių ir gilių ištyrinėjimų, nes kož­
nas tų daiktų turi savyje veikalus ilgų ir tolimų šimtmečių". Ši­
tame dėl Lietuvos svarbiame rašte apšviestas ir akylas rašytojas
kalbino mokslingus lietuvius trūstiesi ne vien apie surinkimą
žodžių mūsų kalbos, bet ir apie aprašymą želmeniu, upių, kal­
nų, ažerų ir kitų apgyventų vietų visoje Lietuvoje. Negalima abe­
joti, jog atlikimas tokio darbo būtų buvęs dėl Lietuvos ir mokslo
didiai naudingas; jog būtų daug šviesos suteikęs Lietuvos praei­
tinei... Tarp kitų paminėjęs jis kelias iš gilios senovės pasakas,
ragino jas rinkti ir užrašinėti, kadangi metas po meto skaitlius jų
1 Pišmo zbiorowe Wileriskie na rok 1862, laksi. 133-212.

89
 mažinąsis ir nykstąs. Baigdamas savo raštą, jis sakė: „O ką dar
pasakyti apie tą lietuvių tautą, negirdėtinai seną, apie tas gra­
žiausias ir senoviškas pasakas, kurios rūpi kiekvienam tyrėjui;
apie tą dyviną lietuvišką kalbą, tarp visų kitų bagočiausią, dai­
liausią ir šulniausią visame sviete, kurią ir prašalaičiai taip aukš­
toj garbėj laiko? Turime mes, lietuviai, apie ką dūmoti ir moky-
tiesi: neieškokime todėl šviesos nei laimės už kalnų, už jūrių.
Karalystė Viešpaties yra pas mus, tik mes patys turime ją pažin­
ti". Taip dailiai ir aiškiai Lietuvos reikalus suprasdamas, rašė
tuomet p. K., ir jei nebūtų veikiai pakilęs tas nelemtas sumiši­
mas Lietuvoje, mes neabejojame, kad jo raštas būtų atgabenęs
nemenkai naudos Lietuvai... Bet kitaip virto! Dvidešimtis metų
nuog to laiko praėjo, o apie užmanytą per p. K. darbą nieks nesi­
rūpino. Žinoma, jogei per tuos ilgus metus daugybė senoviškų
mūsų liekanų išnykd drauge su išmirimu seniausiųjų žmonių.
Jeigu tad gailėtis reikia tokio pragaišimo, tai vėl graudžiai turi­
me raudoti, dasižinoję dar sunkesnę nelaimę, kuri visai Lietu­
vai - o drauge ir mokslui - ne per seniai atsitiko:senovės Lietuvos
didžiausia šventenybė - Rigveda ar Avesta - išnaikinta tapo2...
Patys Lietuvos apšviesti vyrai, mažai rūpindamies apie savo
tautos reikalus, leidžia neatmintyje nugrimzti ir paskęsti svar­
biausioms senovės Lietuvos liekanoms. Daugumas lietuvių, kaip
žinome, išsimokina visokių kalbų, tik savo garbingų bočių kal­
bą per niekus laiko! Jie išmoksta ir išsimokina visokių žinių iš
tolimų pasviečių, tik savo tėviškę pažinti nenori. Jie moka api­
pasakoti ir aprašyti, kas svetimuose žmonėse atsitikę, tik men­
kai rūpinasi apie pažintį savo prosenių darbų. Per tokį užmirši­
mą savo praeitinės apŠviestesnė dalis lietuvių klaidžioja tankiai
svetimais takais ir keliais ir, vieton rūpinties apie savo tautos
reikalus ir apšvietimą, jie per savo raštus ir darbus tarnauja sve­
timiems dievaičiams, kurie Lietuvą naikina...
Tokiu būdu, kada patys apšviestesni lietuviai nenuvokia ar
nepažįsta vertybę savo kalbos, savo praeitinės, liekanų savo se­
noviškos tikybės, ačiū Viešpačiui, prašalaičiai nors ketina atlikti
tai, ką - gėda sakyti - patys lietuviai nenori! Iš tokių guodotinų
prašalaičių šiandien turime meilingai paminėti vardą aukštos
garbės vyro d-ro Ed. Veckenstedt'o. Iš prigimties vendas (ser­
bas), atkeliavęs į Latviją ir prie gimnazijos Liepaujoj mokintoju
2Platesnę žinią apie tą kningą žemiaus paduodame.

90
apsistojęs, Dr. Veckenstedfas negalėjo veik neatgręžti akis savo
ant Lietuvos ir savo praeitinės. Jau pirm to jis buvo išdavęs
1880 m. kningą „VVendische Sagen, Marchen und aberglaubische
Cebrauche", kurioje surinkęs apstingai sudavadytos moksliškai
medegos iš liekanų savo tautos, Lietuvoje, atlikdamas keliones
Žemaičių kampe ir per pažintį su jaunuomene mūsų jisai surin­
ko daugybę mūsų senoviškų mitų, pasakų, sėkmių, kurias vo­
kiškai išguldęs išleido į svietą kningoje, kurios vardą aukščiaus
paminėjome. Daugumas tų per dr. V. surinktų senovės mūsų lie­
kanų yra tūlamjam lietuviui pažįstamas, bet daugybę jis čia at­
ras ir dar negirdėtų ir nepažįstamų mitų, pasakų ir 1. 1., kurios
pirmą kartą užrašytos ir spaudintos tapo. Jei mes norėtumėme
sulyginti šiame dalyke darbus A. Schleicherio, Bezzenbergerio,
Geitlerio ir k. su surinkimu p. Veckenstedt'o, tai su pasistebėji­
mu galėtumėme nužvelgti ant jo darbštumo! Iki šiai dienai at-
spaudinta tapo 6 siuvesiai, iš kurių pirmiejie keturi susideda į
pirmą kningą, turinčią 307 lakštus, o du siuvesiai (5 ir 6) - iš
antros kningos, kuri taipogi turės per 300 lakštų. Pirmoji knin-
ga, neminint prakalbos, turi savyje tas skaidmas: 1. Pasaka apie
pradžią žemaičių; 2. Žemaitė; 3. Karalius žemaičių; 4. Karalienė
žemaičių; 5. Sūnus karaliaus žemaičių; 6. Aukštis; 7. Šviestiks; 8.
Perkūnas; 9. Pasiutęs raitoris. 10. Piktybė; 11. Algis ir Algėnė;
12. Lietuvanis; 13. Bangpūtis; 14. Ugniadokas ir Ugniagavas; 15.
Geras vyras; 16. Perdoitus; 17. Derpintus; 18. Gondu; 19. Žalini;
20. Parkenas ir Abulkis; 21. Išradimas muzikos; 22. Laima; 23.
Teisybė ir krivida; 24. Rūstibedokas; 25. Damartus; 26. Puom-
pas; 27. Piraga; 28. Pijokas; 29. Pipka; 30. Alabatis ir Alabata; 31.
Goniklis; 32. Krematis; 33. Kipšis; 34. Potrimpus; 35. Pastaunin-
kas ir Pastauninkė; 36. Vietuškė; 37. Balta mergelė; 38. Juoda mer­
gelė; 39. Bliaunanti mergelė; 40. Besleae; 41. Zondis; 42. Medinis
ir Medinė; 43. Pietų vyras ir Pietuvėnė; 44. Vakaro žmonės; 45.
Vėsulas ir Vėsulėnė; 46. Debesėnė; 47. Pasaka apie sutvėrimą;
48. Žestė; 49. Saulė; 50. Mėnuo; 51. Saulė ir Mėnuo; 52. Žvaigž­
dė; 53. Vaivorykštė; 54. Dvasė; 55. Miegas; 56. Sveikata; 57. Už-
veikinas; 58. Adsendelis; 59. Liga; 60. Kolera. 61. Maras; 62. Anio-
las sargas; 63. Aniolas smertis; 64. Moteriškė smertis; 65. Smer-
tis; 66. Numirėliai; 67. Pruncė Voromovičis; 68. Giltinė; 69.
Pikolis; 70. Peklus; 71. Dangus ir Pekla; 72. Dievas; 73. Kristus;
74. Marija; 75. Kristus ir šv. Petras; 76. Šv. Petras ir Velnias; 77.

91
 Rapolas ir Gabrielius; 78. Šv. Jonas; 79. Šv. Petras; 80. Šv. Andrie­
jus; 81. Šv. Jurgis; 82. Šv. Plurionas; 83. Šv. Antanas; 84. Šv. Kazi­
mieras; 85. Šv. Vincentas; 86. Parcinkulis; 87. Mugis; 88. Vundi-
ninkas ir Vundininkė. Antroje kningoje bus patalpintos pasakos
apie: 89. Milžonis; 90. Milžonis ir Karliukai; 91. Berstukai ir Kar-
liukai; 92. Puspirštis; 93. Štukorius; 94. Žemaičii| niekai; 95. Juok-
daris; 96. Kelių dievas; 97. Kelių velnias; 98. Medinis ožys; 99.
Velnias; 100. Velniai; 101. Vokietukas; 102. Laumė; 103. Cerau-
ninkės; 104. Čeravimas; 105. Vardauskis; 106. Baidyklė; 107. Klis-
tugnis; 108. Gronyčia; 109. Prakeikimas; 110. Atpirkimas; 111.
Pertraukimas; 112. Baltas paukštis; 113. Kaukas; 114. Aitvaras;
115. Smakas; 116. Smeijė; 117. Žeminė; 118. Vilkatis; 119. Vilku­
tis. 120. Žvėriai ir žvėrių pasakai; 121. Medžiai ir žolės; 122. Bu­
davonės; 123. Varpas; 124. Nugrimstas; 125. Skarbų (dvasė); 126.
Pasakos apie skarbus; 127. Ažeras; 128. Akminai; 129. Vardų pa­
davimas; 130. Visokias. Kaip skaitytojas iš šito trumpo skaidmų
paminėjimo numanyti gali, kningos p. Veckenstedt'o yra taip ba-
gotos, kad mes, norėdami nors kiek plačiaus apie surinktus per
jį skarbus mūsų praeitinės kalbėti, turėtumėme labai plačiai ra­
šyti. Jei mes čia ant šitos vietos aplenksime nepaminėję tą didelę
naudą, kurią pelnys iš darbo p. Veckenstedt'o visatinis mokslas,
tai turime nors keliais žodžiais sakyti, kad dėl mūsų pačių jo
darbas yra toks svarbus, kad mums nepritenka žodžių išpasaky-
ti, kiek šviesos jis suteikė praeitinei mūsų seniausios iš visų kitų
tautų - arėjų! Pasaka „apie pradžią žemaičių", apie „Žemaitę",
apie „Karalienę" mums aiškiai rodo pirmą pradžią senosios mū­
sų giminės ir taip tolimoj, tokioj žiloj gadynėje, kurią tik tūks­
tančiais metų paženklinti galima!.. Tos tai pasakos yra už visas
svarbiausios, ir per jų atradimą p. Veckenstedt'as užsipelno akyse
mūsų didelius nuopelnus ir garbę!..
Jeigu šiandien, kada jau mūsų tauta taip baisiai sunaikinta,
pasisekė dar p. Veckenstedt’ui surinkti tokią daugybę seno mū­
sų prosenių dvasiško gyvenimo paminklų, tai koki turėjo būti
senovėje - pakol krikščionystė seną mūsų bočių tikybę nesu­
naikino - daugybė mitų, pasakų ir t. t., iš kurių dar ir šiandien
galime pažinti ir išreikšti gilią senatvę taip vadinamos kultū­
ros pas senovės lietuvius! Surinkime p. Veckenstedt’o randasi
seno mūsų dvasiško gyvenimo liekanos tik iš Žemaitijos, ir, ži­
noma, ne visos: kitos dalys ir kraštai Lietuvos dar laukia savo

92
rinkikų. Kaip mums patiems teko girdėti nesuskaitomą dau­
gybę pasakų, tai surinkimas p. Veckenstedto neturi savyje rasi
nei dešimtos dalies to viso, kas gyvoj kalboj tarp žmonių yra
minavojama. Mes patys pažinome vieną žmogų, kursai per vi­
są žiemą vakarais bepasakodamas kasdien ką kitą pasako. Dza-
kų, arba dzūkų, pasakos mums iki šiai dienai suvisu nežino­
mos, o pas juos manding galima būtų atrasti tūlą paminklą ir
pasaką iš gyvenimo mūsų tautos, ypačiai I-III šimtmetyje po
Kristui... Vilniaus gub. pasakos taipogi būtų didelios vertės.
Bet ar atsiras tenai tūlas mokintas lietuvis, kursai užsiimtų rin­
kimu? Jei pas mus ištyrinėjimo dirvonai platūs it marios, tai,
pagailėk, Dieve, darbininkų akylų mažai labai turime. Rods,
šiandien neretai atsitinka išgirsti, jogei tūlas mokintas vyras,
ketinąs aprašyti senovės lietuvių tikybę arba pradžią lietuvių
tautos, mums ale rodosi, jogei toks darbas dar per ankstybas,
nes liekanos mūsų senoviškos tikybės ir veikalų mūsų dar ne­
surankiotos. O atsiremti ant tos menkos ir silpnos medegos,
kuri jau surinkta, rašant apie tikybę ir 1. 1., tai būtų, žinoma,
drąsus darbas, bet už metų kitų visa budavonė galėtų sugriūti
ir visas trūsas rasi ant niekų nueitų...
Mums rodosi, kad mes gyvename dar gadynėje rinkimo mū­
sų senovės liekanų. Budavoti ką - per anksti! Rinkikai šiame
laike didesnę gali mokslui ir tautai naudą padaryti neng patys
dailidžiai, kurie iš šipulėlių norėtų trobesį įkurti. Darbas
p. Veckenstedto turi atverti akis ne vienam mokslingam lietu­
viui: rinkdamas liekanas mūsų senovės per du ar tris metus, jis
didesnę naudą mokslui ir Lietuvai visai suteikė, neng per tris­
dešimts metų būtų dėstinėjęs, čiupinėjęs ir lipdęs viena prie
kitos klaidas rašytojų, kurie, menkai ką patys Lietuvą pažin­
dami, apie ją rašė. Lietuva yra ir bus visuomet širdingai dėkin­
ga p. Veckenstedt’ui už jo pagirtiną darbą, per kurį gal ne vie­
na mūsų garbingos senovės liekana išgelbėta tapo nuog pra­
pulties. Kas šiandien jau užrašyta, ir šimtams metų praėjus
atminime liks, o vardą p. Veckenstedto lietuviai ateitinės su
garbe ir meile minavos!..
Užbaigiame trumpą paminėjimą p. Veckenstedt o darbo ve­
lydami, kad veikiai atsirastų tūlas mylėtojas mūsų praeitinės,
kursai apsiimtų jo raštus lietuviškai išguldyti. Būtų didelė, labai
didelė nauda dėl Lietuvos iš tokios kningos.

93
 Z IV O P IS N A JA R O S S IJA

S. Pcterburg, 1880.

Nuo kelinto meto pradėjo ir maskoliai mokintiesi artesniai

Lietuvą pažinti, bet kadangi jiems, kaip ir kitiems praŠaliečiams,
tankiai pritrūksta tikros pažinties mūsų žemės, mūsų kalbos, bū­
do ir dabo, todėl jų raštuose atsitinka neretai atrasti klaidžias
arba vėl tyčia perkreiptas nuomones apie viską, kas yra lietuviš­
ko. Nurodydami dabar ant kningos, kurios parašą aukščiaus iš­
rašėme, mes pasikakdinsime tuomi tarpu jos nusprendimu, iš
gromatos d-ro R, į mus rašytos, išimtu. „Ne per seniai, - rašo
p. R, - peržiūrėjau tris tomus kningos, išduotos pas Volfą Retro-
pilėje, su antrašu „Živopisnaja Rossija". Labai interesavojausi
trečiu tomu, kuriame yra aprašyta mūsų Lietuva. Kaip ans klie­
rikas, troškau, geidžiau ir norėjau pamatyti surinktą į vietą gra­
žumą Lietuvos. Dvasioje reiškiau sau aukštus Nemuno krantus,
vainikais žaliuojančių medžių parėdytus, kaimais, pilimis bei
baltais mūrais miestelių sodintus. Laukiau, tikėjau rasti puikius
parėdus, jau nykstančius dabar, lietuvių: baronus, žipotuts, pakai-
kes su galionais ir pusgalioniais; tresus užnoviškių (zanavykų),
juodas skrybėles, lapines kepures, be kurių ir žvirblelis nabagėlis -
jei tikėti dainai - žiemą neapsiaina. Sakiau sau, ten toje kningoje
bus išreikšta, kaip bobutėsdzigiinq šoka ir trepsi diedai, kaip vai­
kai taukaeikq lieja. Dūmojau rasiąs kelias giesmes lietuvių taip
liūdnas, kaip gyvenimas ir likimas paties lietuvio... Tikėjau rasti
senovės mūsų liekanas aprašytas. Bet ką radau? Vietoje Lietu­
vos liekanų išrisavotas akmuo Dunos (Dauguvos) upėje su mas­
kolišku kryžiumi ir parašu be mažiausios vertybės!.. Toliaus dar
išžargintas Perkūnas. Vietoje lietuviškų dainų - „Kunta balabai"...
Vietoje bobučių įšutusių - maskoliškai šoka karčemoje kazoką...
Ubagas ir piemenė reiškia toje kningoje grožybę lietuvių!..
Kaip aš pasakysiu tau, kad tai vislab sustatė Kirkoras, tai tu
pats suprasi, dėl ko taip niekingai Lietuva aprašyta! Vienam su­
griuvę mūrai, apžėlę pušelėmis piliakalniai visus atsitikimus ša­
lies apsako; kitam ir gyvas svietas, gyva tauta - tyli!.. Kirkoras -
ne Kundratavičius ir ne Mickevičius!..
 Iliustracijos, prie aprašymo Lietuvos pridėtos, - tarytum iš­
dilę ar užtemptos dūmais. Apačioje vienos parašyta „Ubagas",
bet galima būtų parašyti „Katė", ir vis tiek būtų, nes nieko be­
veik nežymu. Apačioje kitos parašyta „Lietuviška karčema," kur
galima būtų padėti parašą „Tyro ugnis" - irgi tiktų...
Kirkoras, rašydamas apie lietuvius, sako, kad drabužiai ir pa­
pročiai lietuvių asą tie patys kaip ir gudų (baltųjų rusų). Ką dau-
giaus galima pasakyti dėl kritikos Kirkoro? Jis iki valiai šitais
žodžiais save kritikavoja! Lietuvininkas turi kepurę - ir gudas
taipogi ją turi, - kodėl tad nevienokie drabužiai? Lietuvininkas
ir gudas - abudu valgo, dėl to ir papročiai jų vienokie!.. Man
rodosi, kad darbas Kirkoro stovi žeminus kritikos.
Mums reikėtų, ir labai reikėtų, susidėjus keliems, aprašyti
„dailiąją Lietuvą", o Kirkoras aiškiai mums parodė, kaip ir ką
nereikia rašyti ir risavoti... Norint tokio darbo išdavimas reika­
lautų daug skatiko, kurį įdėję gal ir prapuldytumėme, vienok
manding reikia vis bandyti išduoti tokią kningą. Reikalingą me-
degą galėtumėme palengva rinkti, o surinkę - išduoti dėl nau­
dos mūsų Lietuvos ir mokslo...
Kožnas supranta, kad mes, pritardami pono P. užmanymui,
velijame, kad toks Lietuvos aprašymas kuomi veikiausiai pasi­
rodytų...

95
 L IE T U V IŠ K O S S V O T B IN Ė S D A IN O S ,

užrašytosparAntaną Juškevičę ir išspaudintospar JonąJuškevičę. Petropy-

lė. SpaustuvėImperatoriškosakademijosMokslą. 1883.8°, lakštų XXIV ir 898.

Kad 1880 m. Kazaniuje atspaudinta tapė „Svotbinė rėdą ve-

liuonyčių lietuvių, surašyta par Antaną JuŠkevičę", propesorius
A. Brūckner’is, perkratinėdamas ją, pripažino, lietuviai dabar turį
tokį platų aprašymą savo svotbos, kokį neturį slovėnai nė kitos
tautos1. Dabar atspaudintos Petrapilėje „Svotbinės dainos" pa­
pildo dar aną „Svotbinę rėdą". Iš šito dainų surinkimo mes pati­
riame, kokią daugybę dainų dainuoja veliuonyčiai lietuviai ir
jog ir mažiausias svotbos atsitikimas esti apdainuojamas. Taip
čion mes randame dainas, dainuojamas „ant pažįstuvių ir mėg-
lavimos", „ant piršlybų", „ant sutartuvių, arba sanderybų", „ant
žiedynų", dainuojamas per „didvakarį" ir „mergvakarį", „ant iš­
leistuvių vedžio", „laukiant vedžio",„vaduojant suolą", „ieškant
nuotakos po paklode", „ant pasėdų", „vedant šokti", „kraitį ve­
žant", „važiuojant į vinčių", „važiuojant pas anytą", „ant sugul-
tuvių", „ant sukeltuvių ir dedant muturą", „vištaujant", „ant
marčpiečių", „dalinant karvojų"; „apie svočią ir svotus", „dai­
nas ant sugrąžtų" ir „kitas veselijos dainas". Iš viso patalpinta
šioje knygoje 1100 svotbinių dainų, mažoje Veliuonos apiegar-
dėje užrašytų!
Jau 1852 m. A. Šleikeris, Lietuvoje apsilankydamas, užtėmi-
jo, jog „lietuvių tauta esanti didiai („enorm"J mantinga gentinėje
literatūroje (Nationalliteratur)", būtent pasakose, sekmose, dai­
nose ir 1.12. Surinkimai d-ro Veckenstedt’o lietuviškų mitų, sėk­
mių ir 1.1, ir Antano Juškevičės - lietuviškų dainų patvirtina Šlei-
kerio žodžius, norint tie surinkimai neapima rasi dar nė dešim­
tos dalies dainuojamų visuose Lietuvos kampuose dainų ir
pasakojamų pasakų!
Dar XVI šimtmečio raštininkas Gvagninas užtėmijo, kad lie­
tuviai tos gadynės labai mėgę dainuoti. Tūlose vietose dar ir

‘Archiv fūr slavische Philologie, herausgegebon von Jagič.

2Sitzungsberichtc der kaiserl. Akadcmie der Wissenschaften in Wien.
1853, Bd IX, 551.

96
mūsų dienose labai daug dainuojama, bet kitur puikios ir dai­
lios mūsų dainos pradeda jau nykti. Ir prašalaičių mokinti vyrai
kaip tik pažino mūsų dainas, negalėjo jas nepamylėti. ). 1. Kra-
szevvskis pripažino, kad lietuviška daina neturinti sau lygių pas
kitas tautas1 *3. Veckenstedt'as vadina lietuviškas dainas „stebuk­
lingomis" („vvundervolle")4, o jų kalba stovinti šalyje kasdieni­
nių reikalų kalbos „kaip auksas ir sidabras šalyje geležies"5.
Nė viena kita kalba negalinti susilyginti su lietuviška išreiški­
me jausmų tokiais meiliais žodžiais, kaip lietuviška, ypačiai
dainose6. Grožybė lietuviškų dainų ir jųjų gaidos (melodijos)
uždega vokiečiui Gisevijui tokią dėl jųjų meilę, jog jis, jas rink­
damas ir užrašinėdamas, sakosi turtingesnis už Kroisą tapęs7.
Dailumas mūsų dainų, grožybė, miklumas ir meilingumas kal­
bos išreiškime vopiausių jausmų yra tai geriausias ženklas, ko­
kią aukštą dabą (kultūrą) buvo pasiekusi lietuvių tauta jau gilio­
je senovėje.
Dėl tyrinėtojų lietuvių praeigos dainos mūsų yra svarios dar
ir iš kitos pusės: jose kaip veidrodyje atsispindėjo pobūdis ir pa­
pročiai mūsų senelių, ir tik jose mes dar ir šiandien randame
minavotas tūlas liekanas iš praeigos mūsų, kurios šiaip visiškai
pranyko. „Iš dainos žodį neišmesi", - šiandien kalbama, todėl
daugumas lietuviškų dainų žodis į žodį dainuojamos ir dabar
taip, kaip pirm šimtų ir tūkstančių metų! Todėlei tik dainose ran­
dame minavojamus tokius daiktus, kurie priguli giliai senovei.
| du jau tūkstančiu metų pirm Kristaus gimimo lietuvių sen­
tėviai, gyvendami tuomet Mažojoje Azijoje ir ant šios dienos Bal­
kanų pusiausalio, buvo aukštą dėl anos gadynės apšvietimą įgi­
ję. Apgyventos tuomet per lietuvius žemės buvo labai auksu,
sidabru ir variu turtingos. Iš tos gadynės liekti iki šiai dienai
dainose mūsų minavojami tie metalai, todėl tankiai randame,
kad bernelis „aukso" arba „sidabro" pentinais žirgą spardo; žir­
gai „auksu kamanojami", su „aukso pasagėlėmis" ir 1. 1.; „auk-
1Litvva. T. I, 312; slg. d-ro G e itle rio Lit va i Litvanė. Osvėta, 1874, čislo 8,
p. 574.
* Die Mythen, Sagen und Legenden der Žemaiten. Heidelberg, 1884,
Bd. I, p. 1.
s B artsch . Uber das litauische Volkslied oder die Daina. Mitteilungen
der Lit. lit. Gesellschaft. 1881, Bd. I, p. 201.
^Slovnik naučny. Praha, 1864, dil. IV, 1344.
7 E d u a rd G ise viu s. Tilsit, 1880, p. 77, 132, 44.

97
 sines kupkos", „aukso vainikėlis" ir t.t., bet svarbiausias - va­
ria* ir žalvaris, iš kurio randame niinavotus „būbnus", „varines
dūdas", „varinius" arba vėl „žalvarinius vartus" ir 1. 1, daromus.
Šis varias ir žalvaris mūsų dainų prigul ir paeina iš taip vadinamo
žalvarinio laiko (Bronze-Zeit), kada sentėviai mūsų visus savo ry­
kus ir įnagius iš žalvario kalė ir liejo, kaip šiandien iš geležies.
Regis, mūsų sentėviai tų žalvarį išrado ir liuropon atgabeno, kur
ir šiandien jis visur kapuose randamas, kur tik senovėje lietuvių
gyventa, jei mes dabar drauge su Hellvaldu" priimsime, kad žal­
varis į pusantro tūkstančio metų pirm Kristaus liuropon atgaben­
tas iš Mažosios Azijos, tai atsiradimas jo Azijoje prigulės dar anks-
tybesniam laikui; iš ko vėl mes suprasti galėsime, kaip senos tūlos
dainos mūsų, kuriose varias ir žalvaris minavojamas!
Šios dienos Juodoji marė, lietuviams Mažojoje Azijoje ir ant
Balkanų pusiausalio begyvenant, vadinosi Mėlynąja, arba lure,
nuog žodžio joras arba juras = žalmėlynis. Kam teko nors kartų
šitų marę matyti, tas pritars, jog lietuviai labai gerai jų „mėlyna"
vadino, nes ji dailiai mėlynai išrodo. Šios dienos jos vardas juoda
paimtas taipogi iš lietuviško, būtent iš latvių melus (mėlynas-
graik. pcXac) - juodas, o ir žinoma, kad tamsiai mėlynas prilygs­
ta ir į juodų pereina. Ir šita marė tankiai dar lietuviškose dainose
minavojama, kaip minavojamas ir Dunojus, ton marėn įtekus. To­
liau - kelios lietuviškos dainos minavoja upę Priegą, arba Prigų
(<I\>ūyio<;) Mažojoje Azijoje. Regis, ir šita upė, kaip ir Paktolius,
iš Timolų kalno tekanti, pagal Strabono liudijimą*9, nešė drauge
su savimi daugybę aukso žvirgždų, iš ko karalius Kraisas
(Kjioiooę) savo turtus surinkęs. Strabonas sako, senovėje šita upė
Gilas (TAAoę) vadinusis. Todėl vienoje lietuviškoje dainoje yra
minavojamas „naujas tiltelis" ant tos upės ir toliaus sakoma:

Aš pajimčiau kirvužį, Imk, brolau, kirvužį,

Pataisyčiau sijužę, Taisyk taisyk tiltužį
Kad n'įpultų Nuo aukseliu,
Brolelis į Priegų. Vienu sidabrėliu, - ir 1.1.10

* Kulturgeschichte in ihrer natūrlichen Entwicklung. Augsburg, 1883,

Bd I. p. 296.
9Geograph. XIII, p. 4,6.
!0Ju ik a n iė . Lietuviškos dainos. Kazaniujc, 1880, n. 160.
 Kokia gili senatvė šitos dainos! Pilnius11sako, kad gyvento­
jai nuog vardo šitos upės prygais (<l>guyEc;) vadinosi. Šitie pry-
gai, kaip ant kitos vietos regėsime, buvo tikrai lietuviška gentė,
juos Herodotas trakais (Bęuyoi 0pųixcę) vadina121 3ir sako, kad
jie patys save už seniausią tautą ant žemės skaitę11. Nuog jų, kaip
ir nuog kitų lietuvių senovės, pareina visa šios dienos Europoje
kultūra iš pradžių pradžios!
Iš tos gadynės, kad senovės lietuviai Mažojoje Azijoje, Grai­
kijoje ir ant salų Aigijos marės gyveno, liekti dainose paminėji­
mas ir alyvos medžio. Vienoje dainoje14sakoma:

Mano tėveliu Ta alyvėlė,

Margi dvareliai, Žalias medelis,
Zerkoliniai langeliai. Baliais žiedais žydėju.

Po tais langeliais, Tiejie žiedeliai,

Po zerkoliniais, Tiejie baltiejie.
Alyvužė žaliavų. Juodas uogeles vedė.

Tosios uogelės,
Tosios žaliosios,
Kadagužiu kvepėju.

Kas pažįsta alyvos medį, tas su pasistebėjimu matys, jog ne­

galima geriaus aprašyti tą medį, kaip lietuviška daina jį aprašo!
Šiandien alyvos vardas perkeltas - nes pačios alyvos Lietuvoje
nėra - ant kito medelio: syringa vulgaris, taipogi prie alyvų pri­
gulinčio.
Tolyn dainoje vienoje1* minavotą randame dar saldžią Ramų
žemę,
Kur neaug rugeliai,
Nelapoj kvieteliai,
Tik šios saldžios vynuogėlės.

11Natural histor. V, p. 29, 119.

12Herodolos. VI, p. 45.
13Herodotos. IV, p. 2.
14Lietuviškos svotbinės dainos, n. 450, 1091 ir Bezzenberger. Litauische
Forschungen, p. 14.
,s Svotbinės dainos, 640.
 Kur būtų buvusi ta saldi Ramų žemė, nežinoma tikrai. Ar tik
nevadinosi tuomi vardu kuri Aigijos marės sala, vynuogėmis
bagota?
Ir iš gyvenimo mūsų tautos jau an šios dienos Lietuvos že­
mės mes randame, ypačiai „Svotbinėse dainose", apsčiai pami­
nėjimų. Taip vienoje dainoje randame:

Kazokėliai, mieli broliai,

Išvarykite kryžiokus.
Mūsų žemė be karalių,
Ėmė brolius per nevalių.

Toliaus Veliuonos ir Kauno „varaunas pilis" paminėtas ran­

dame. Kitoje dainoje bernelis sako:

Išvandravojau Rygos miestelį,

Apvajavojau Lenkų žemelę.

Yra paminėjimas karių su vokiečiais ir lenkais. Ir gudai bal-

tiejie neužmiršti. Už nabago gudpalaikio ištekėdama, Lietuvos
mergelė daug jam „gero padaro, pilną klėtį skrynelių prineša."
Nemenkos verčios ir išnykusio drabužio senovės paminėji­
mai dainose. Taip „bajorų karmazines kepures", „kiaunines" ir
„širmines kepures" su „povo plunksnomis", „gelumbines ser­
mėgas", „aksomines kelines", „juktinius batus", „juktines kur­
pes", „sijonus" ir „žiponus", „kuskeles žaliu šilku, vidurėlyj su
vingių raštais" ir 1.1, tankiai randame minavotas. „Kardai Švie­
sūs", „margos šaudyklės", „makarai" (graik. pcr/aiga) tankiai
apdainuojami. Neužmiršta taip pat apie „margus kurtus", „se­
noviškas kanklis", „dūdas", „smuikus" ir 1.1. Ir senovės tėvų
mūsų „gulovas", arba „gulkas", dainos apdainuoja. Bulgarai, gy­
veną ant senovės lietuvių žemės, priimdami senovės lietuvių kul­
tūrą gilioje senovėje, iki šiai dienai užlaikė lietuviškos „gulkos"
vardą, nors jie jį šiandien jau kaipo bulka (t. e. pyragas) ištaria,
suambrydami lietuvišką vardą pagal slovėnišką bulka - pyragas.
Iš trupinėlių senovės paminėjimo mūsų tėvų gyvenimo, dai­
nose išlikusio, galima ir šiandien atsekti ir atbudavoti būdą ir
dabą mūsų sentėvių dar gilioje senovėje. Tik turės būti dainos iš
visų Lietuvos kraštų surinktos. Bet jau ir surinktos ir atspaudin-
tos šiandien a. a. Antano Juškevičės dainos suteikia mums tiek

M >
daug veikališkos medegos, jog jo darbas užsipelno akyse mūsų
amžiną ir niekados nevystančią garbę! Mes tik iš lėto dasilytėjo-
me (pakrutinome) veikališkų liekanų, nurodydami vietomis ant
jų senatvės, nes dėl gilesnių ištyrinėjimų neturime čion vietos
nė laiko. Kalbos tyrikai Juškevičės dainose atras tikras kasyklas
visokių senoviškų žodžių ir pasenusių tarmenių. Kaip dėl vista-
rikų io T O Q ix o < ;, taip ir dėl kalbos tyrikų tos dainos tur neišpasa­
kytą vertybę! Ponas J. Juškevičė, išleisdamas brolio savo dainas
surinktas, suteikia mokslui ir mūsų tautai labai daug naudos!
Dabar prider tik su nerimasčių laukti atspaudinimo lietuviško
žodyno, per a. a. A. Juškevičę surašyto.
Pasitikime, kad šitos lietuviškos dainos uždegs ne vienoje šir­
dyje meilę dėl kalbos ir tautos mūsų. Kaip tai būtų malonu, kad mu­
sų kunigai, kurie tai iš arti žmones mūsų pažįsta, segdami a. a. kuni­
go Juškevičės pėdomis, imtųsi už rinkimo lietuviškų dainų kožnas savo
parapijoje! Su laiku bus atrasta tarp žmonių ne viena iš gilios seno­
vės daina ir pasaka - tik netingėkime rinkti ir užrašinėti!

101
 L I T A U I S C H E V O L K S L IE D E R U N D M A R C H E N
A U S D E M P R E U S S IS C H E N
U N D D E M R U S S IS C H E N L IT A U E N ,

Setam m e lt von A. Leskien u n it K. Brugmann. S trassb urg, Verlag von Karl

/. T ru b n e r 1882. 8°. 578 P rekia 10 m arkių.

Jau pirm trijų metų pasirodė po aukščiau s išrašytu vardu kny­

ga, su kuria ir „Aušros" skaitytojus supažindinti reikėtų. Nuo
Schleicherio laiko ir iki šiai dienai mes neturėjome didesnio lie­
tuviškų pasakų surinkimo, kaip tas, kurį K. Brugmann as parūpi­
no. Dainos, šitoje knygoje patalpintos, surinktos A. Leskien'o apie
Vilkyškius (143) Prūsų Lietuvoje ir Brugmann’o - Garliavos apy­
gardoje, Senapilės paviečio Suvalkų rėdyboje (106 dainos), nėra
taip svarbios, kaip Juškos, ir jose mes neužtinkame tiek veikališ-
kos ir vistariškos medegos, kaip veliuoniškių dainose, bet ir jose
visgi randame minavotus tūlus giliai senoviškus daiktus.
Pirmučiausiai užtinkamas Garliavos dainose „Dunojus" ro­
do, jog ir šito kampo lietuvių sentėviai pažinojo tą upę. Taip iš
šitų dainų dasižinome, jog „ana puse Dunojėlis, ten Žalnieriai
ugnį kūrė, o mergelė gailiai verkė", arba vėl, jog „žąsų pulkas
sudrumstė vandenėlį ant gilaus Dunojėlio". Ir gamtą šalies pa­
lei Dunojų taipogi dar galima vietomis dainose pažinti. Kelios
dainos minavoja vynų, kurio, regimai, senovėje tiek daug turėta,
jog „mergelė pas motinėlę vynužiu prausėsi" (p. 21), kaip bul­
garų merginos daro, kad gražesnės būtų. Dar svarbesnis pami­
nėjimas džiovintų v y n v u o g i ų , t. v. k a r i n t ų , nuo vitis vi-
nifera, Graikijoje augančių. Lietuviška daina sako: „Ant vieno
čiepo aug karintos" ir „karintos saldžios vuogos" (p. 74). Ir
a l y v a s , Graikijoje, Mažojoje Azijoje augančias, Vilkyškių dai­
nose randame minavotas (p. 55, 63). Vienoje dar dainoje girdi­
me sakant: „Po mano tėvo stiklo langeliu alyvužis žydėjo, po
alyvėlių, po šimtašakėliu, sėdi jauna mergelė", iš ko dasiprotėti
galima, jog tikrai pietų šalyje sentėviams lietuvių gyvenant po
langais alyvų medžius turėta... Ir p o v u s tankiai minavotus
randame ant dvarų, rūtų darželiuose. Taip vienoje dainoje ber­
nelis sako mergelei: „Dabar tu ganai šile pilkas aveles, paskui

102
ganysi dvare žalius povėlius", arba: „Trauk, mergyte, povo plunks­
nelę, mesk į jūres mareles". Su dainų povu sentėviai lietuvių tu­
rėjo taipogi kur pietų ar rytų šalyje susipažinti, kaip rodo ir pats
vardas, randamas ir graikų (tuok;) bei rymėnų (paw) kalboje. La­
bai tankiai ir šitose dainose randame š i l k u s (slg. angį. „šilk"),
arba s ė rus, minavotus, iš ko galima suprasti, jog senovės lie­
tuvių žemėje turėjo būti prilaikoma ir ta peteliškė (bombyx įnori),
nuo kurios serai gaunami. Dainose minavotus randame „šilkų
priegalvėlius", „šilkų patalėlius", „šilkų pirštinėles", „drobeles,
žaliais šilkais mastytas" ir t. 1. Vienoje dainoje (p. 28) mergelė
sako, kad „Šilkai neverpti", kitoje bernelis kalba: „Mergelė pri­
gulė prie mano šalelės kaip šilkelių saujelė" (p. 27). Supranta­
mas tas daiktas, jog šilkų saujeles, šilkų verpimą lietuviška dai­
na galėjo pažinti tik tame krašte, kur seniaus lietuvių gyventa:
šilkų senesnysis vardassėrai, ir graikiškoje kalboje randamas (slg.
g \)q ,oųęoę), nurodo ant tos šalies, kur lietuviškos dainos galėjo
su serais susipažinti. Kaip kitose, taip ir Vilkyškių bei Garliavos
dainose randame labai tankiai minavotą dar m arę, ant abiejų
kraštų kurios lietuvių gyventa. Taip girdime bernelį sakant, mer­
gelę jis atlankysiąs „su juodu laiveliu, su dviem šimtais žėgle-
lių" (p. 35); mergelės mėto vainikėlius į jūrių dugnelį, pamarė-
lėms vaikščiodamos „galvelę šukuoja". Vienoje dainoje mergi­
na sako: „Kad aš ėjau pamariais, šiais pilkuotais akmenais", iš
ko suprantama, marės kraštas uoluotas būti turėjo. Tėvas siun­
čia „sūnų žvalgauti mergos pas marę" (p. 68); mergelė sako, jog
„liūliuoj jūrės maružėlės po močiužės varteliais", arba: „Sėdžiu
stubelėj, žiūriu pro langelį, kas atplaukia jūrėms marelėms"
(p. 14, 67); broliai lydi mergelę pamarėmis juodame laive ir bė-
ea juomi šimtą mylių „už aukštų kalnų, už tamsių girių" (p. 66).
Šita dainų marė yra, regimai, suvisu kita, ne ta, palei kurią šian­
dien lietuviai gyvena. Minavotas dainose „murmulas",,,varias",
„auksas" bei „sidabras" taipogi rodo ant kitos, ne ant šios lietu­
vių žemės, į kurią dainos lietuviams atgabentos tapti turėjo.
Garliavos viena daina (p. 131) minavoja „dvarų murmulo sienas";
vario trimitos, variniai tilteliai, vamzdžiai, vario durys neretai ap­
dainuojami. Iš šitų dainų dasižinome, jog senovėje lietuvių žemė­
je mergelės nešiojo „aukso kvietkas" (p. 25), „sermėgėles, „ža­
liais šilkais vyniotas, sidabružiu vadžiotas" (p. 33), vainikėlius
„žėrūnėlius", „aukso žiedus", „aukso kilpeles", žirgus, „auksu

103
 kaustytus", „sidabru žabotus", „aukso dekiais uždangstytus",
„aukso trūbeles", o vesdami mergelę galėjo papilti „aukso, si­
dabro"; vienoje dainoje randame (p. 30), jog berneliui „aukso kar­
delis šalia siūbavo". Kiek toje žemėje turtų turėta, suprasti gali­
ma iš to, jei yra sakoma: „ Atbėg laivelis jūrėms marelėms, sidab­
ru klotas, auksu lioduotas" (p. 37). Iš kitų daiktų, dainose nuo
gilios senovės užsilikusių, reikia paminėti „vielos kyką, šyro nuo­
metėlį", vienoje Vilkyškių dainoje randamą (p. 69). Kykai lietu­
viškų moterų, regis, visiškai išnyko, ir jei kas norėtų dar šian­
dien „vielos kyką" pažinti, turėtų Rumunijoje ir tūlose Bulgari­
jos vietose apsilankyti. „Šyras", arba kaip kitur vadinama „syra",
„šydas", yra tai prancūz. voile, vok. Schleier.
Lietuviškų pasakų turime šitoje knygoje iš viso 49 (2 Vilkyš­
kių ir 47 Garliavos tarmėje) ir 2 „kvieslio racijas" (bylas). Dainų
lietuviška kalba dar yra visur skaistesnė, nors vienur apteršta
jau vokiškais, kitur lenkiškais žodžiais ir barbarizmais. Blogiau­
siai yra su pasakomis. Ypačiai Brugmann'o surinktos Pajiesio ir
Roželių dvaruose lietuviškos pasakos taip yra bjauriai apterštos
lenkiškais žodžiais, jog galėtum sakyti, pats rinkikas tuos žo­
džius į lietuvišką tekstą tyčia įkaišė, jei nežinotum, jog tuose dva­
ruose gyvenantieji lietuviai bjauriausiai sudarkytą lietuvišką var­
toja kalbą. Rašytojas šitų žodžių gerai Garliavos tarmę pažįsta,
bet jis niekur tenai negirdėjo sakant staunyčia vieton liet. stalinė,
kočėnas vieton kopūstas, rozas vieton sykis, žimnastis vieton mais­
tas ir daugybės kitų slovėniškų žodžių, pasakose randamų. Gai­
la didiai, jog Brugmann'as užrašinėjo pasakas nuo t. v. dvarokų,
bjauriausiai lietuviškai šnekančių.
Surinktos pasakos manding visur Lietuvoje pažįstamos, bet
jose akyvesnių dalykų menkai ką randame. Reikia paminėti tik
„aukso lenciūgus" pasakiško karaliūnaičio (p. 163), kuriuos ir
Juškos dainos minavoja, ir levus, kuriuos senovės lietuviai, kaip
kitur matysime, ant Balkanų pusiausalio ir Mažojoje dar Azijoje
gyvendami, pažinti galėjo. Kaipogi vienoje Juškos dainoje gir­
dime sakant: „Eisiv mudu abudu į girelę ant levų", o viena Gar­
liavos apygardės pasaka pasakoja, kaip karaliūnaitis ant me­
džioklės „pagavo levą ir parsinešė į namus" (p. 162 ).
Prie dainų Vilkyškių randame prof. A. Leskien’o (Leipciky-
je) „Vorbemerkungen" apie ypatybes Vilkyškių tarmės. Prie Brug­
mann'o surinktų dainų ir pasakų pridurta tapė „Zur Grammatik

104
der godlevischen Mundart" (p. 277-329), „Lexicalische Beitrage"
(p. 349-510) ir W. Wollner'io „Anmerkungen" (p. 511-576).
Brugmann'o „Lexicalische Beitrage" apima tuos visus žodžius
slovėniškus, kurie lietuvišką dainų ir pasakų kalbą suteršia. Iš
šito žodynėlio, kaip ir iš kitų vietų jo darbų, gana aiškiai užtė-
myti galima, jog Brugmann’as ne per viršų giliai lietuvišką kal­
bą supranta. Taip jis nesupranta mat ('matai'), žėrūnėlis ('vaini­
kas, žiedas žėrįs), nežino (p. 114), jog vieškelis vadinamas taipo
nuo žodžio viešas, vešas (latv. vezs, lotyn. vėlus ’senas'), nežino
(p. 124), jog bendorius ('Fassbinder') paeina nuo žodžio bendžiu,
bensti, ir pripažįsta jį iš lenkiško paimtu tuomet, kada labai yra
aišku, jog lenk. będnarz iš lietuviškos kalbos paimtas, ir 1.1. To­
dėl jis ir brukąs, brukavoti iš lenkiško klaidžiai paimtu skaito, ką
reikia antraip pripažinti; liet. grinčia ('grenstas, butas’, slg. grin­
dys) stato drauge su slov. gridnica, kasa (nuokišu) jam rodosi lenk.
kosz; liet. kaza, kozas ('Gefangnis') jam išrodo lenkišku koza, tuo-
mi tarpu, kaip yra žinoma, kaza - lot. casa ženklina menką butą.
Lietuviškas žodis krasnoti, kresnoti (’sich bewegen’), krasnus (’be-
weglich’), krasnumas jam visai nepažįstamas, todėl, atradęs „kres­
ną stuomenėlį", „kresną liepą", jis skaito liet. žodį iš slovėniš­
kos (nuo rus. krasnyj - gražus) paimtu!! Ir žodžio seras, serai jis
nepažįsta ir sustato jį drauge su slovėnišku syryj - 'šlapias'! Prie
visiems pažįstamo žodžio šleivas jis prideda: „ein mir un-
verstandlisches Wort"! Ir daugel kitų žodžių klaidžiai (su) sla­
viškais sustatytų pas jį randame.
D-ro Wollner’io prie pasakų pridėtos temos („Anmerkungen")
pagal rinkikų mastį esančios naudingos dėl išreiškimo „susikiši-
mo („Verhaltniss") lietuviškų pasakų su slovėniškomis". Čia mes
randame palygintas liet. pasakas su slovėniškomis, tik mes tą pa­
lyginimą ir paviedumą vienų į kitas visai kitaip suprantame neng
Wollner'is ir prof. Bruckner'is. Šits, būtent pastarasis, recenzijoje
Leskien'o ir Brugmann'o knygos užtėmijęs didiai suterštą tos kny­
gos lietuvišką kalbą per lenkiškus žodžius ir užmatęs tūlas lietu­
viškas pasakas paviedžias į slovėniškas, atsidrąsino apskelbti, jog
kone visas tas pasakas lietuviai nuo gudų (baltųjų rusų) paėmę!?
(Archiv fiir slavische Philologie. 1882, VI, S. 270.)
Mes, pripažindami susiteršimą mūsų kalbos naujesniame lai­
ke, turime apie įturišką giminystę vienų pasakų su kitomis visai
kitonišką pažvalgą.

105
 Dirsterėję ant mapos to kampo žemės, kurią šiandien gudai ir
k iti slovėnai apgyvena, mes veik užtėmijame daugybę lietuviškų
vardų vietų, upių ir 1. 1, visur ten, kur šiandien lietuviškos kal­
bos nė vieno žodelio neišgirsi. Kokiu būdu tie lietuviški vardai
čion atsirado, mes gerai žinome: čion senovėje lietuviai gyveno,
dabar į slovėnus (gudus, lenkus ir 1.1.) pavirtusicjie. Juk dar XIII
šimtmetyje lietuviški g e tv in g i, arba g a i v i a i (klaidžiai g į į perkel­
tus, iš lenkiško rašomi je d z v in g i, rašomi ja t v i a g i etc.), apgyveno
visą plotą žemės nuo Gartyno į pietus ik i Valynijos gubernijos, o
k u r jų dabar lietuviška kalba? Ji pragaišo, ir patys getvingiai šian­
dien slovėniškai kalba. Bet ne vislab pragaišta su išm irim u kal­
bos. Vardai vietų bei žm onių pravardės, nors suambrytame pa­
vyzdyje, užsilaiko. Neišnyksta dainos, pasakos, nors jos jau yra
kitoniškoje kalboje dainuojamos, pasakojamos. Šitos dėl priežas­
ties pas gudus mes atrandame panašias dainas, pasakas, mįsles
ir 1.1. į lietuviškas. Todėl mes pas juos užtinkame ir tūlus lietu­
viškus įtikėjim us ir 1. 1., lietuviškas liekanas iš tos gadynės, kada
tenai dar lietuviška kalba viešpatavo.
Jog ponai kalbų tyrinėtojai labai tankiai netur priderančių et­
nologiškų pažinčių vieno arba kito krašto, kurio kalbas jie ištyri-
nėja, yra seniai žinoma1. Todėl dar didesni juokai ima ir dyvai
girdint, kaip m okinti pilologai etnologiškai kalbiškuose dalykuo­
se klajoja ir melagingas tarp nespecialistų pažvalgas platina...

1Slg. artikulą d-ro Kartowicz'iaus „Matronymica als polnische F.igen-

namen" (Archiv fūr slavische Philologie. 1881, Bd. V, 112), kur tokiose lie­
tuviškose pravardėse, pas gudus iš lietuviško laiko likusiose, kaip Basiui,
Jasiul, A le ksiu i ir t. I. ieškoma yra „eine nordruthenische hypokoristische
Endung". Ten jau per gudiškas ir lenkiškas laikomos pravardės Juszczyk,
K asiuliak, Jagmin, Jagniit, Volamin, Jagos, Jagosz, Kaštiik, Kasznica, Jevula, /<•-
vaiski, M argasirtski, Marczyk, Maruszeivski, Naruszcwicz, N arutow icz ir 1.1, savo
lietuviškumu į nosį duria.
 APIE LATAKINIŲ DZŪKŲ DAINAS

Nuo laiko, kada patys lietuviai užsiiminėt pradėjo etnologijos

tyrinėjimais, surasta tapo viena lietuviška gentė, kurios vardą mes
identifikuojame su vardu senovės dakų, kurie dar karų su Rymo
kaisaro Trajano laiku (106 m. Kristui gimus) gyveno upės Duno­
jaus šiaurėje, taigi šios dienos Transilvanijoj ir Rumunijoje, ne taip
toli pietų link nuo šios dienos etnografinės lietuvių sienos. Šita
senovės trakų tautos dalis dakai seniausiais laikais apie Rodopės
kalnyną Balkanų pietų šone gyvenę, pirmą kartą 341 metais Kris­
tui negimus kaipo iš Aotxixou yevoę kilę AaxoL yra graikų raštuose
minimi (D/o Cassius Histor. rom., LI, 22), bet kituose to pat veikalo
rankraščiuose tasai vardas esąs Aiotxoo yevoę, taigi tautos vardas
bus Aiaxot vadinamos (Katanesich. Istri adcolarum geographia ve-
tus. Budae, 1826, II, 279-281). Pasirodo, kad jau tuomet su „jota
parasiticum" po raide d ištariamas, iš ko, pakeitus dj dzetacizmo
garsu dz, galėjo kilti vardas dzūkai, kuriame, kaip tuojau matysi­
me, pasikeitus šios dienos dzūkų tarmėje balsei a balse u ir dzeta-
vimui liekant, yra kilęs taisyklingai dzūkų vardas1. Kaipo gi Kos-
sarzewskis (Pišmo zbiorovve VVilenskie. 1862, p. 151) rašo „dzakaj
czyli dzukaj", be abejo, taip juos vadinant tuomet kur nors girdė­
ta. Čia reikia pridurti, kad apie 1220 metus rašęs Krokąvo vysku­
pas Vincentas Kadlubka savo kronikoje mini Lietuvoje drauge su
trakiškaisiais getais ir dakus šalia rusų (gudų) (Histor. polon.
epist. II, cap. 15), kaip lygiai ir Poznanės vyskupas Boguchwal
(1242-1252) vienoje savo kronikos vietoje rašo: „Dacosque Ge­
tas - seu Prutenos et Rutenos" (Script, rer. prussic. I, 741).
Bizantinų XV šimtm. metraštininkas Chalkokandyles sako, kad
Rusija savo ribomis susisiekianti su dakais ir lietuviais (Schloeser.
Geschichte von Littauen. Halle, 1785, p. 179, palyg. p. I 84)-
To vardo prasmė —palyg. dakas, dokia Kurschat - regis, išmin­
tį, protą ženklino.
1Bessel. De rebus Geticis. Gottingae, 1854, p. 67, 69 klaidingai šitą vardo
lytį išAiot išveda.

107
 Dzakų, arba dzūkų, kaip ir kitų Lietuvos kraštų, dainose
dažnai randame minėta Dunojus, kaip atsiminimo liekana iš
gilios senovės, kuomet lietuvių tautos palei tą upę gyventa. Ir
šitame Alf. Bielinio rytiečių dzūkų dainų rinkinyje yra keletas
dainų, kuriose Dunojus minėtas, kaip lygiai J. Simtakojo su­
rinktose Merkinės kampo dzūkų dainose ir tose, kurios Kauno
universiteto organe „Tauta ir žodis" (II) apskelbtos. Taip Lata-
kiškės kaimo vienoje dainoje (XXIII) pasakojama apie tai, kaip
vienas vaikinas važiavęs drauge su Kaika žydelka ir privažia­
vęs Dunojų. Kitoje (CIV) pasakojama apie kitą bernelį, kurs,
palei tą upę būdamas, žuvelių šukelėmis galvą šukavęs ir per
Dunojėlį plaukus lydojęs, trečioje (CXXXI) - apie mergelę, ku­
ri sutemus naktį priėjus Dunojų, radus ten bernelį, kurs jąją
palydi. Anot vienos dainos (VII), net Vilniaus miestas gulįs „ant
Duinajaus". Daug dažniau Dunojus minėtas Merkinės kampo
dzūkų dainose su aprašymais įvairių tautų buities scenų palei
tą upę. Taip vienoje dainoje (XIII) bernelis nuvedęs žirgelį Du-
nojun girdyti, ten radęs mergelę burnelę prausiant. Anot kitos
dainos (XXXI), bernelis, bešerdamas ilgą laiką savo juodbėrį
žirgelį, išsirengęs pas mergą joti; prajojęs vieną kitą lauką, da-
jojęs Dunojėlį su čystu vandenėliu, kur ir pagirdęs savo juod­
bėrėlį. Vienoje dainoje (XCI) bernelis pasakoja, kad jįjį siuntus
motinėlė į Dunojų žuvauti, bet jis, nuėjęs pas upę, rodos, bijo­
damas vandens, sako: „Oi, aš mažas nedzidelis - gilus Dunojė-
lis". Kartą atsitikę, kad ant Dunojaus kranto jauna mergelė, no­
rėdama, o negalėdama persikelti kitan upės kraštan, gailiai ver­
kusi ir pervaznyką šaukusi: „Pervaznyke jaunas, perirk mani
jaunų per gilų Dunojų in mano šalalį" (XXXIV). Ištekėjusi kur,
regis, netoli tos upės, mergelė nuskynus rožių kvietką ir nune­
šus įmetus Dunojun, bet josios vandenyje suvytusios, tuo tarpu
atėjus motinėlė Dunojun vandens ir radus pasiėmus tas rožes, pa­
žinusi, kad jos išleistoji duktė vargstanti (LXXIX). Kitoje dainoje
(XLI) pasakojama, kaip anoj Dunojaus pusėj dvi mergeli uliojo,
aukso kupką vartojo ir bernelį viliojo. Vienai mergelei pasitaikę
su „ulonu" kalbėti. Tėvas, apie tai sužinojęs, pasiryžęs buvo už
tatai ją nubausti: gilun Dunojun skandinti, ką bernelis patyręs at­
kalbinėja tėvą, kad jos nežudytų (XLV). Kitoje dainoje (LXXVII)
klausiama: „Pucinėli raudonasis, ko pavirtai į šalalį, in tų gilių
Dunojėlį?" Paaiškėjus to pavirtimo priežasčiai, dainininkė

108
kreipiasi savo dalios ieškodama ir girdi dalios atsišaukimą anoj
pusėj Dunojelio, už marelių mėlynųjų, už girelių, už žaliųjų"
Yra viena Merkines kampo dzūkų ypatinga originale Kalėdų dai­
na (XXXII), kurioje Dunojus yra 64 kartus minėtas, pasakojant
kad apie tą upę esą dvarai, kur būta aukso „krėslo", kuriame
bernelis sėdėjęs, gromatėlę rašęs ir mergelei siuntęs, o kitas ber­
nelis turėjęs rankoje dalgį ir rengęsis pievon žolės pjautų ir kal­
ne rugių kirstų, o vėl mergelė, aukso „krėsle" sėdėdama, siuvus
skepetaitę, norėdama berneliui siųsti.
Tarp kitų rytiečių dainų, kuriose yra likę senoviškų atsimini­
mų iš lietuvių prosenių gyvenimo pietų krašte, reikia čia pami­
nėti viena Latakiškės kaimo daina (XLV), kurioje mergelė giria­
si, kad pas savo motinėlę praususis vyneliu, kaip tai dar ir šiais
laikais bulgarų merginos raudonu vynu veidus prausia, kad gra­
žesnės taptų.

* * *

Kuomet mes dar pirm keleto metų apie šituos mūsų dzakus,
arba dzūkus, tik tiek težinojome, kiek su pajuoka juos kapsai
vadindavo „dzūkai - kumelės anūkai", regis, nuo to, kad jie, dar
senovėje palei Dunojų gyvendami, kumeles melžę ir rūgusį pie­
ną (kumysą) gerdavę (Strabo. V II 3, 2, 3, 6, 7 ,10?), o apie dzūkų
kalbą tik tiek žinodavo, kiek telpa vartojamame sakinyje: „Bro­
lau brolau, ar nematei mano mockos? - Po Dzievo bimbilu2 3 ba-
rankus maumoja". Šiandien mes su šitąja lietuvių gente nors kal­
bos žvilgsniu susipažinti pradedame.
Rods, šitos lietuvių tautos dalies, toliausiai pietų ir rytų link
gyvenančios, kalboje labai menkai, veik nieko nerašyta. Pirmiau­
siai, regis, kun. K. Aleknavičius, kursai tarp pietinių dzūkų Mer­
kinėje klebonaudamas, 1861 metais Vilniuje išspaudino eilėmis
„Pasakos, pritikimaj, weselos ir giesmes". Šitoje knygutėje vie­
tomis yra kalbos dzetacizmų:girdžiu, medžiai, sėdžia, žodžiai, džiūs­
ta, meldžiam ir k., bet nenuosekliai vartota. Su svarbiausia dzūkų
kalbos ypatybe - pasikeitimu dj ir tj dzetacizmo garsais dz ir c
Aleknavičiaus visiškai apsilenkiama.
2Palyg. VVulfstano ir Dusburgo (Script, rer. pruss., 1,733, 54) pasakojimą
apie prūsus, kaip jie gėrę kumelpienį.
3 Po varpu varpinėje.

109
 Antras veikalas jau tyresnėje dzūkų tarmėje atspaudintas 1899
metais Shenandoah Pa Amerikoje buvo kun. A. Miluko tuomet
leidžiamoje „Dirvoje" (Nr. 4, kn. 11-12) tūlo J. Šimtakojo toje
pat Merkinės parapijoj surinkti „Trakiečių dzūkų" 102 daini, bet
ir čia ne kartų, regis, „žemaičiuojant" užrašyti. Tačiau visgi šitos
dainos pirmą kartą supažindino mus su to krašto kalba ir josios
ypatybėmis.
Toliau seka iš dzūkų tarmės raštų kun. M Rudžio „Lietuvių
tautoje" (III, 2 dalis) apskelbtieji Vilniaus krašto dzūkų burtai,
patarlės ir mįslės, surankiotos Kalesnykų parap., Lydos apskr.,
ir Tverečiaus apylinkėje, Švenčionių apskr., taipogi d-ro Jur(gio)
Šlapelio surinktos Lazdūnų par., seniau Lydos, dabar Valažino
apskr., mįslės, ten jau apskelbtos. Nūnai čia skelbiamos taipogi
rytiečių dzūkų dainos, užrašytos 1923 m. uolaus dainų rinkiko
Alfonso Bielinio Latakiškės kaime, Tverečiaus vals., Švenčionių
apskr. Spaudinant jas čia šiandien vartojamoje rašyboje, dėlei ši­
tų dainų vokalizmo ypatybių reikia pastebėti, kad jose, kaip ir
kitose dzūkų dainose, perdėm viešpatauja vad. dzetacizmas, t. y.
pavirtimas dj ir tj garsais dz ir c, kuomi šita tarmė skiriasi nuo
visų kitų lietuviškos kalbos tarmių. Taip, pavyzdžiui, toki žo­
džiai kaip Dievas, diena, žodis ir k. išsitaria kaip Dzievas, dziena,
žodzis ir 1. 1., o toki žodžiai kaip motina, tykus, tikras ir k. pavirsta
į tnocina, cykus, cikras ir 1. 1., veiksmažodžių gi bendraties galūnė
-tie, ti, -t virsta -cie, -ei, -c: darycie, matycie, guide, gyvincie ir k.,
arba:ažzvanyc, daryc, pavaiksciac ir k. Kitos Latakiškės dzūkų tar­
mės ypatybės, kurios ją charakterizuoja, yra tai perdėm visur
balsės a vartojimas vietoje rašomosios kalbos o: bralis, stagas, šu­
nelis, sapėcie, paradzyc, makėc ir k., taip kad dėl šios kalbos ypaty­
bės visai teisingai galima ją praminti a tarmeparexcellence[tikrąja
to žodžio reikšme]. Šitoje tarmėje ilgosios balsėse neesant, visur
rankraštyje buvo trumpoji e (e ouvert) rašyta, kuri išsitaria kaip
garsas tarp ea ir ia; jiji dainų rašytojo sulig rašomosios kalbos
reikalavimu pakeista tam tikrose vietose ilgąja balse, ką ir reikė­
tų žinoti dainas skaitant. Taipogi pastebėjimo vertas dažnas ra­
šomosios kalbos balsės <7, ą pavirtimas u, ų\ langas, dungus, tam­
sus, puntelis, zundelis, runka, antras, untelė ir k., taipogi daikta­
vardžių galininko galūnėse tąj pat raidei/: ku, kaktų, kataru, padėka,
gramatu ir t. t., kurią čia spausdinant pakeista nosine i/. Toliau
reikia atkreipti atidą į rašomosios kalbos balsės e pasikeitimą

110
balse i: slinkstis, liula, žintelis, linguos, gyvincie ir k. Daiktavar­
džių mažybinių su galūne -le vicnskaitos galininkas gyvoje kal­
boje ištariama ilgai su -ly: girely, šakcly, panely, dukrety, mergely ir
k., kurią tai galūnę, čia spausdinant, paversta nosine į: girelį, sa­
kelį, panelį ir 1.1. Labai yra įdėmus ir kitoms lietuvių kalbos tar­
mėms nepažįstamas senoviškas prielinksnis, gale savo linksnio
statomas (praepositiopostposita), kurį Kriaušaičio „Liet. kalbos gra­
matikoje" (Vilnius, 1919, p. 178) randame minėta formoje miš-
kuosen. Latakiškės dzūkų dainose šitas prielinksnis, labai dažnai
vartojamas, yra -sun: vargeliuosun, rūdzynuosun, šalcinysun, tvar-
teliuosun, ųžaluosun, dangun, debesiuosun, sėsiu čelnasun, plauk­
siu mariasitn ir k. Taipogi yra įdėmi ir retai kitose tarmėse varto­
jama forma namūna ažuot namon. Prielinksnis už pavirsta aiu,
ai. Jungtukas rašomosios kalbos o pavirtęs ė, o tai išsitaria dai.
Prieveiksmis kaip, teip, lygiai kaip Suvalkų krašto kapsuose, sa­
koma kap, kapa, tep, o ana - un. Dvibalsė au ir latakinių tarmės
dainose, kaip ir Merkinės dzūkuose, dažnai išsitaria kaip ou.
Vienskaitos kilmininko galūnė visados yra a: „klevą lapeliai", „ša-
ny kelia", „Bielinio rugiai" ir k., o daugskaitos vardininko galūnė
ažuot -ai dažnai išsitaria -iei. Vienskaitos būdvardžių vietinin­
kas (locativus) ažuot -m, -me turi nosinę -n: „žaliajan sadely", „čys-
tan lauki", naujau dvari", „aukstan kalnely", „čiužan šanely" ir k.
Kaipo didelė retenybė veiksmažodžio esamojo laiko trečias
asmuo nuo giedu [oj-ti vieton vieton gieda randasi giema, rodos,
nuo kalboje žuvusios senovės pirmojo asmens formos *giemi iš
*giedmi.
Ne menkiau yra įdėmi veiksmažodžių liepiamoji nuosaka
(mod. imperat.): kelies, kelties („kelk, kelkite"), duo („duok"), ne-
bar („-k"), vedz („vesk"), mec („mesk"), puc, inpuc, nepuc („pūsk"),
nekrec („nekrėsk"), prigul („-k"), vareis („varyk") ir k., o, rodos,
per gudų kalbos įtekmę bus atsiradę adarai („atdaryk"), pratarai
(„pratark") ir k.
Rašomosios kalbos veiksmažodžių dalyviai su galūne -ęs ši­
toje latakinių tarmėje visados baigiasi ilgu -ys: nus'tūpys, pasilei-
dys, nuskridys, atsigėrys ir k., čia spausdinant paverčiama į -/s.
Artima rytiečių dzūkų su gudais ir guduose prisimaišiusiais
lenkais susiedystė atsiliepė jųjų tarmėje daugybe slaviškų žodžių,
kaip kataras (kotoryj), ružnas (rožny), iriai (može), stakanas (sta-
kan), raskazėlis (roskož), muši, pasklis (posel), smuikas (smutek),

111
čėsas (czas), razumas (rozum), pračytac (proczytat), ružė (ružjo)
stadula (stodola), laiia (lože), šumtius (szumny), prauda (prawda)
rybakas ir daugel kitų. Iš viso Šitose 144 latakinių dainose suskai­
tyta apie 80 su viršum įvairių slaviškų žodžių.

Paskelbiant čia Alf. Bielinio užrašytąsias latakinių taip įdė­

mias ir kalbos žvilgsniu svarbias dainas, kurių tarpe yra daug
naujų, sulig šiol nežinomų ir kituose dainų rinkiniuose neran­
damų, kyla pati per save mintis norinčius ir gabumo turinčius
asmenis kviesti į folkloro rinkikų talką: paraginti juos užsiimi­
nėti šitame dzūkų apgyventame krašte, kur taip maža dar su­
rinkta tautosakos likučių, užrašinėti ir rankioti dainas, pasakas,
padavas, patarles, mįsles ir k. Šitam darbui valioti tinkamiausi
būtų „Ryto" mokyklų mokytojai, -jos ir gimnazijos bei mokyto­
jų seminarijos mokiniai, -ės, kurie atostogų laiku, kaimuose gy­
vendami, galėtų daug folkloro dalykų surankioti.
PAMINĖJIMAI.
NEKROLOGAI
 FRIEDĮRICHAS] KURŠATIS

Neseniai teko mums aplankyti Pragoję sueigą sąnarių Ka­

rališkos čekų mokslo bendrystės (Krdl. českd společnost muk)
po pirmsėdyste p. ministerio d-ro Jireček'o. Jei yra miela drau­
gystėje mokintų vyrų praleisti valandėlę atliekamo laiko, tai
dar mieliau yra persiliudyti, jogei tik tikras apšvietimas ir moks­
las išdildina tarp giminių tą neprietelystę, kurios dėl stipres­
nės giminės slogina ir kankina silpnesnes, rūpindamos apie iš­
naikinimą jųjų pačių ir jų kalbos... Aplankant sueigą mokintų
Čekijos vyrų, mums šitąsyk buvo dar mieliau datyrus, jog iš vi­
sų šiandieniškų Europos giminių rasi vieni čekai išrodo dėl mū­
sų išvargintos giminės dar nors truputėlį meilės... Ant šitos su­
eigos tarp kitų aukštos garbės ir nuopelnų moksle užsipelniusių
vyrų tapė vienbalsiai paskirtas į sąnarius šitos bendrystės lietu­
vis, Karaliaučiaus universiteto propesorius, pilozopijos dakta­
ras Fried. Kuršatis, kursai per savo mokslingus darbus apie lie­
tuvišką kalbą užsipelnė plačią garbę visame sviete. Kadangi garbė
kožno mokyto Lietuvos vyro tenka ir visai jo giminei, mes gali­
me džiaugtis, jog mokinti čekai apreiškė garbę mūsų Lietuvos
vyro prieš visą svietą!..
Dūmodami, jog šiandien dar per anksti plačiau aprašinėti gy­
venimą ir darbus p. Kuršačio, mes ketiname tik trumpame su­
glaudime paminėti jo nuopelnus moksle ir Lietuvoj.
Fr. Kuršatis, šiandien 77 metų senelis, galima tikrai sakyti,
visą savo gyvenimą pavedė Lietuvai ir mokslui. Jaunystėje savo
į kunigus stodamas, p. Kuršatis geriausią ir dėl Lietuvos nau­
dingiausią kelią sav apsirinko. Kaipo tikras ir karštai mylintis
savo kalbą ir tėviškę lietuvis, jis jau tuomet paregėjo, jog dva­
siškuose reikaluose broliams savo jis galėsiąs didžiausią naudą
suteikti. Viltis jo pilnai išsipildė! Susivokiečiavimas lietuvių Prū­
suose kaip dabar, teip ir pirm kokių 50-60 metų didis buvo, o ne
vien per tai, kad mokslinyčiose vienat beveik vokiškai mokinama
buvo, bet ir dėl to, kad lietuviai neturėjo lietuviškų knygų ir
kunigų, kurie gražiai lietuviškai apsakinėtų Dievo žodį. Kaip

115
dabar nekuriose vietose, teip ir tuomet lietuviai turėjo klausyti
pamokslą savo bažnyčiose nuog kunigų, kurie, vokiečiai bū­
dami, pusiau vokiškai, pusiau lietuviškai kalbėdavę, teip kad
juos suprasti vos buvo galima. Pirmą savo lietuvišką pamokslą
pasakęs p. Kuršatis jau persiliudijo, kaip didelę tur kožnas lie­
tuvis meilę dėl savo brolių, kurie, vartodami mūsų gražią pri­
gimtą kalbą, nesigėdi lietuviškai kalbėti ir nesiskiria - dėl savo
juodų rūbų - nuog savo brolių. Lietuviški jo pamokslai Kara­
liaučiuje visuomet meilingai buvo klausomi lietuvių, ten gy­
venančių arba Karaliaučiun atkeliavusių, o bažnyčia visados
buvus kimšte prikimšta. Vardas p. Kuršačio, kaipo kunigo, veik
tapė pažįstamas ir mylimas visoje Prūsų Lietuvoj. Apsakinė­
damas Dievo žodį ir mokydamas brolius savo prigimtoj kal­
boj, p. Kuršatis neužmiršo rūpintis apie jų apšvietimą per lie­
tuviškus raštus. Naują Testamentą jis perveizdėjo ir išspaudi-
no, teipogi Giesmių knygas, Katekizmą dėl iškalų (šuilių) jisai
iš vokiško išguldė ir išdavė. 1849 mete jis pradėjo rašyti ir iš­
davinėti laikraštį „Keleivį" Karaliaučiuje ir tik pradžioj 1880
(m.) turėjo spaudinimą pertraukti, nes, kaip jis tuomet mums
rašė, pajėgos jojo pradėjo silpnyn eiti. Per šitą „Keleivio" išda­
vimą vardas Kuršačio Lietuvoj dar plačiau žinomas tapė. Pa­
vedęs visą savo gyvenimą Lietuvai ir tyrinėjimui mūsų kalbos,
Kuršatis lietuvišką kalbą teip numylėjo, jog šiandien Lietuvoj
rastumei labai mažai vyrų, kurie galėtų su juomi susilyginti
pažintyje mūsų kalbos. Dėl ypatingo pažinimo prigimtos kal­
bos jis apkeliavo visus Prūsų Lietuvos kampus ir kelissyk ap­
lankė Suvalkų guberniją. Jis kone pirmutinis moksliškai ištyri­
nėti pradėjo mūsų kalbą, ir jo pirmiejie kalbamoksliniai raštai
„Beitrage zur Kunde der littauischen Sprache", 1843 ir 1849 m.
Karaliaučiuje išduoti, buvo garbėje laikomi, teip kad garbin­
gas kalbų tyrėjas Aug. Schleicher'is, paminėdamas juos, sako,
kad tie raštai buvę „von unschatzbarem VVerthe" (neįkainoja­
mos vertės] jam pačiam lietuviškos kalbos besimokinant. Nuog
1868 iki 1874 m. Kuršatis išspaudino dvi knygi lietuviškai vo­
kiško žodyno „VVorterbuch der littauischen Sprache. I. Theil:
Deutsch-litauisches VVorterbuch". 1876 m. jis išspaudino Hal-
lės mieste didį kalbamokslį lietuviško liežuvio „Grammatik der
littauischen Sprache". Šįmet ne per seniai išspaudinta tapė tei-
pogi Hallės mieste jojo didės vertybės žodyno antra dalis lie-
tuviškai vokiška „Littauisch-deutsches YVorterbuch". Per šilus
aukščiau paminėlus rašius apie lieluvišką kalbą p. Kuršalis su­
teikė ne vien didę naudą visaliniui kalbų mokslui, bei ir išpla­
tino priderinčią pažintj mūsų garbingos kalbos tarp prašalai­
čių mokintų vyrų. Moksle vardas d-ro Kuršačio bus amžinai
minavojamas, todėlei ne dyvai, kad šiandien svetimi mokyti
vyrai jam aukštą garbę išrodo.
Bet ką mes, kaipo lietuviai, galime sakyti p. Kuršačiui, pami­
nėdami keliais žodžiais jo darbštumą dėl mokslo ir dėl mūsų
apšvietimo? Mes galime jam drauge su visa Lietuva tik širdin­
gai dėkavoti už jo garbingus darbus dėl mūsų naudos ir gero; už
jo rūpestis apie apšvietimą mūsų per lietuvišką kalbą; už jo mei­
lę dėl mūsų nuvargintos tėviškės ir kalbos! Tuomet, kada dau­
gumas kiek tiek apšviestų lietuvių skubinosi atsižadėti nuog sa­
vo prigimtos kalbos ir brolių ir pasiversti į vokiečius ar lenkus, p.
Kuršatis savo gyvenimu ir darbais aiškiai parode, jog ir lietuvis
per savo išmintį, gerus darbus ir tikrą apšvietimą gal užsipelny­
ti visame sviete garbę likdamas tikru lietuviu ir mylėdamas sa­
vo kalbą ir brolius! Tuo didesnė dar tegul bus garbė jam tarp
mūsų, nes per ilgus metus jis vienų vienas trūsėsi dėl Lietuvos
gero ir vedė savo brolius lietuvišku keliu!
Ir to mes užmiršti negalime, jog p. Kuršatis, kaipo perdėtinis
(viršininkas) seminarijos prie universiteto Karaliaučiuje, didę
naudą atgabeno mokindamas lietuvišką kalbą. Jei šiandien ku­
nigai Prūsuose geriau moka lietuviškai, tai yra nuopelnas prop.
Kuršačio! . ,
Prakalboj paskutinės dalies žodyno paminėdamas, kad tas
darbas rasi būsiąs pasterasis, dr. Kuršatis išreiškė norą, kad ,o
darbai palaimą atgabentų Lietuvai. Tokiam noru. pr.tardam.,
mes neabejojame, jog garbingi p. Kuršačio darba. atneš savo
vaisių Lietuvai. Tegul tik mūsų laiko akylesn. L.etuvos vyra.
prisižiūrės nuopelnams tavo, guodotinas v.engent. .r tavo
darbštumui. Tegul širdyse jųjų užsidegs ta k ^ t a m e e -
vo tėviškės ir lietuviškos kalbos, kuri tave st.pr.no darbuose
tavo per ilgą gyvenimą. Tegul jie eis tavo l.etuv.škom.s pėdo-
mis - o noras tavo išsipildys...

117
 SCHLEICHER'IS APIE LIETUVIUS

Vardas mokinto vyro, parašiusio kuone pirmą mokslišką gra­

matiką lietuviškos kalbos, yra vienam kitam žinomas. Menkiaus
pažįstami jo raštai apie kelionę po Lietuvą, nesą tie raštai, užru-
bežiniuose laikraščiuose patalpinti, ne dėl kožno prieinami. Ap­
siimu todėl čionai trumpai kaip galint krūvon sutraukti jo kelei­
viškus ir kitus apie Lietuvą raštus, pasitikėdamas tuomi nuro­
dysiąs skaitytojams savo nors vietas, kur platesnių apie Lietuvą
žinių galima ieškoti, ypačiai tiems, kurie lietuvių praeigą artes-
niai pažinti geistų. Antra, nemenkos vertės yra, ką Schleicher'is
sako apie lietuvius ir jųjų kalbą.
Augustas Schleicher’is, iš prigimties vokietis, vasaroje 1852 m.
Lietuvoje apsilankė lietuviškos kalbos besimokindamas. Tuomet
jis buvo propesoriumi prie universiteto Pragoję ir savo kelionę
atliko su pašalpa mokslų akademijos Vindobonėje (Vienoje). Kaip
šiandien tūlas mokintas vyras prisidingi keliauti į Maskolijai pri­
klausančią Lietuvą, kad netaptų maskoliškos policijos perseki-
nėtas, taip ir Schleicher’is neatsidrąsino maskoliaus rubežių per­
žengti kalbą lietuvišką mokindamasis ir ją beištyrinėdamas. Jis
pasikakdino tik su Prūsų Lietuva. Gyveno jis čionai Smalinin­
kuose ant rubežiaus, Kraupiške, Kuršiuose, pas Pilkalnį, Kaukė­
nuose, Būdviečiuose, Priekulėje, prūsiškoje Kretingoje, Klaipė­
doje ir k.; trūsėsi taipogi Karaliaučiaus „paslėptinių arkyve". Iš
jo raštų „Briefe an den Sekretiir ūber die Erfolge einer nach Li-
tauen unternommenen vvissenschaftlichen Reise", patalpintų
mokslų akademijos laikraštyje „Sitzungsberichte der Kaiserl.
Akademie der Wissenschaften zu Wien" (1853, Bd. IX, S. 524-
558), mes gausime žinoti, jog jam, tarp vargingų žmonių čionai
gyvenant, nemenkai ir pačiam privargti teko. Taip viename raš­
te nuo 17 d. liepos m. 1852 m. iš Kakšių pas Ragainę jisai skun­
džiasi ant menko gyvenimo, ant musių ir blusų. Aprašo jisai prū­
siškųjų lietuvių būdą, dabą, įpročius, šermenis, krikštynas, su-
vadbą (svodbą), tikybės liekanas ir, tarp kitų dalykų, užtėmija,

118
 jog „lietuvis tikįs į lėmimą {/alum) suvis taipo kaip senovės grai­
kai" (p. 533). Neužmiršta ir lietuviškus audeklus pagirti Linu
auginimu ir verpimu, - sako jis, - kaimų gyventojai užsiima
taip švariai, jog as patsai čion nuo vienos ūkininkės dėl marš­
kinių pirkau audeklo (audimo), kursai taip suvis plonas kaip
tik reikia, bet nesulygintinai geresnės kokybės (kvaliteto), n ė kaip
kur kitur gauti galėtum" (p. 534). p
Lietuviškos kalbos jis nuo mokintojo Kumutaičio mokinosi,
kursai dėl jo daug pasakų, patarlių, mislių surinko. Apie mūsų
kalbą jis čionai sako: „Lietuviška kalba yra seniausia tarp visų
dar gyvų kalbų indogermaniškos giminės ir todėlei gi taip di-
diai svarbi ir vertybės pilna dėl išaiškinimo susigiminiavusių kal­
bų, ypačiai artimiausiai su lietuviška susigiminiavusios slovė­
niškos" (p. 538).
Gyvenant tarp lietuvių, jam nebuvo sunku užtėmyti dau­
gybę pasakų, dainų ir t. t. Jis todėl sako, jogei „mantingumas
(turtingumas) lietuvių tautos dalykuose Iūpiškosios literatū­
ros esąs už tiesą labai didis" (p. 551). Matydamas lietuvius ne­
turinčius lietuviškų knygų, žada jis tūlas dalis savo krestoma-
tijos lietuviškos ir dėl lietuvių parengti. „Skiriamas dalis kres-
tomatijos (skaitomosios knygos), - rašo jis, - taip dainas
(Duonelaičio „Metus"), pasakas ir 1.1, ketinu aš lietuviškoje kal­
boje atskirtinai išduoti, kad ir pavargėlis lietuvis nors ką skai­
tyti gautų. Kadangi tos atskiriamos dalys (krestomatijos) tiktai
nedaug lakštų (arkušų) pripildys, tai tos atskirtinos spaudos
bus labai pigios. Lietuvis skaito labai noringai. Kuršačio laik­
raštis („Keleivis") tur ir tolimesniausiuose kaimuose savo skai­
tytojus. Jeigu būtų daugiaus lietuviškų knygų, tai, žinoma, lie­
tuvis jas skaitytų" (p. 528).
Jau Pragon sugrįžęs, Schleicher'is 6 d. jaunio (junijaus) 1853 m.
ant sueigos „Karališkos čekiškos mokslų draugystės" („Kral. čes-
kS společnost nauk") skaitė savo raštą „O jazyku litevskim, zvlašte
ohledem na slovansky", patalpintą laikraštyje „Časopis českėho
Museum" (1853 r., XX VII ročnik, p. 320-334). Čionai aprašyta
randame vislab, ką jam Lietuvoje užtėmyti, regėti ir pergyventi
teko. Tarp kitų dalykų jis pasakoja, tuomet po maskoliaus val­
džia esančioje Lietuvoje dar gana tvirtai lietuviškoji kalba pasi­
laikiusi ir gana daug lietuviškų knygų išėję, o turtingesnė dalis
lietuvių dar kalbos savo nebuvusi atsižadėjusi... Bet Prūsuose
 daug blogiaus buvę. Jis niekur neapėjęs tarp lietuvių nė vieno
lietuviško kunigo, o visur kunigai buvę vokiečiai. Mokintojai -
taipogi kuone visur buvę vokiečiai, ir tik grynai lietuviškuose
kampuose su didžia sunkenybe atradęs vieną kitą mokintoją
lietuvį. „O vienok kunigo lietuviško nė vieno visoje žemėje
neradau ir negirdėjau tokį kur esant". Visi miestai ir bažnyčkie-
miai labiausiai apvokiškuoti. Visi dvaronys ir turtingesni ūki­
ninkai į vokiečius pavirtę ir gėdisi savo kalbą vartoti! Norėda­
mas tarp lietuvių dėl išsimokinimo kalbos gyventi, „turėjau nu­
kakti į menkiausią kaimą tarp nesveikų didžių balų irsmilčiuotų
šilų, toli nuo visų kelių, ale ir tenai tai nors karčemininkas (šin-
korius) buvęs vokietis". Teisingai todėl sako, jogei čionai „lietu­
viškoji tauta esanti giliai pragaišusi (hluboko juž klesla)". Apra­
šydamas apsivokiečiavimą lietuvių Labguvos, Istručio, Gumbi­
nės, Galdapės paviečių dar praėjusiame ir pradžioje mūsų amžio,
jis sako, šiaurės link apie Nemuną dar stipriaus prilaiką lietu­
viai savo kalbą. Apie Ragainę, Pilkalnį vokiečių ir lietuvių buvę
lygiai, apie Klaipėdą - daugiaus lietuvių negu vokiečių, o apie
Kretingą - vokiečių buvę tik 1/12 dalis ir čion tuomet bažnyčio­
se kas trečią nedėlią pamokslai vokiškai buvę sakomi; kitose vėl
bažnyčiose iš ryto - vokiškas, po pietų - lietuviškas pamokslas.
„Ponai kunigai paprastai gana bjauriai lietuviškai kalba. Dievo­
baimingas bet lietuvis tai klauso su dideliu kantrumu. Ne kartą
aš persiliudijau, jog kalbiškos klaidos ponų kunigų per jų per
daug paklusnias avis priimtos tapė ir, dasiprotint dėl didesnio
šnektos apdabinimo, kaipo ypatingas ,atticismas’ vartojamas".
Šituos Schleicher’io žodžius aš tyčia čionai paduodu žinodamas
gerai, jog ne tik vokiški kunigai, bet ir patys iš lenkiškų moksli-
nyčių išėję kunigai, raštininkai, vargamistrai ir kiti „svetimaip
apšviesti" lietuviai labiaus sudarkė ir darko bei bjaurina dar iš
šiandien lietuvišką puikią kalbą.
Priežastį sunykimo lietuviškosios kalbos Prūsuose Schlei-
cher'is randa tame, jog 1) niekur mokslavietėse nemokinama nie­
ko kito lietuviškai, kaip poterius ir maldas; 2) pagal prūsišką
įstatymą kožnas lietuvis tur būti tris metus kareiviu. Lietuviškų
grynai regimentų (pulkų) neesant, lietuviai tur drauge su vokie­
čiais gyventi ir tampa į vokiečius paversti. „Lietuviai, - sako
Schleicher'is, - yra pažįstami stipriais kareiviais, kūniška jų stip­
rybė ir neretai pas juos esąs aukštas stuomuo tankiai juos veda į

120
berlynišką gvardiją. Tenai išsimokina jaunas ūkininkas tikrą kal­
bą garsių berlyniškų kampystovių (Eckensteher), o sugrįžęs na­
mon, nemenkai giriasi pažinčia vokiškos kalbos. Labai mane tai
juokas ėmė, jei iš tokių lietuviškų ūkininkų tūlas toksai buvęs
berlyniškis su savo „dailia" vokiška kalba žemiausios kategori­
jos, o dar ją bjauriai lamdydamas, prie manęs lindo ir nemenkai
puikaudamas savo kalbos ,kunstas’ išrodė". Tokių kvailių - kaip
žinoma - nemenkai yra Lietuvoje.
Tolyn jis čionai rašo ir apie senprūsių lietuvišką kalbą, kuri
tarp 1653 ir 1690 m. visiškai išnykusi, apie latvių kalbą, kuri
esanti jaunesnė šaka lietuviško kamieno ir stovinti šalyje lietu­
viškos, kaip šiandieniškos, t. y. romaniškos, kalbos, šalyje se­
novės lotynų (rymėnų) kalbos. Latvių kalba esanti „garsmuose
ir gramatiškose pormose apibukusi, liesa ir sukūdusi, o lietu­
viškoji išveizdinti dar tobula, pilna ir bagota". Kalba apie skir­
tybę tarmės žemaitiškos nuo tarmės lietuvių kalnėnų ir t. t. Pa­
galios rašo apie giminystę lietuviškos su slovėniška ir sans­
kritiška kalba.
1854 m. Schleicher'is patalpino laikraštyje „Sitzungsberichte
der Kaiserl. Akademie der Wissenschaften in Wien" (Bd XI, S.
76-156) savo raštą „Lituanica", kursai po tuomi pat vardu ir at-
skyriumi knygoje išleistas tapė. Čionai jis kalba: 1) apie rašymą
lietuvišką; 2) apie Bradaucko žodyną „Lexicon Germanico-Li-
tuanicum et Lituano-Gcrmanicum"; 3) apie lietuviškų dievų var­
dus; 4) apie laumes ir 5) apie klasas lietuviško žodžio (verbum).
1856 m. Pragoję atspausdinta tapė Schleicher'io knyga „Hand-
buch der Iitauichen Sprache". Pirma dalis, XII ir 342 lakštų sto­
ra, apima gramatiką, antra, X ir 352 lakštus turinti, - knygą dėl
skaitymo ir reikalingą žodynėlį. Prakalboje prie gramatikos pa­
minėdamas, kaip ėsą sunku lietuviškos kalbos ant vietos Lietu­
voje mokintiesi, jis sako apie mūsų kalbą: „Tačiau didė linksmy­
bė išgirsti puikias pormas šios kalbos gyvai bevartojamas dalei-
do man tuos vargus lengviai pakelti. Man atsitiko tarytum kaip
aitriam želmeniu bičiuliui (rinkikui) arba medinčiui, kursai sa­
vo alsinančią kelionę per krūmus ir klampynes užmiršta, už-
matęs retą žolę arba nušautą girės gyvolį". Prakalboje prie
„skaitomosios knygos" iš priežasties Duonelaičio „Metų" jis
sako: „Skaitant šitą mistrišką darbą, širdingai gailu, jog nyksta (?)
tokia kalba, literatūros neturėdama, kuri pagal pormų tobulybę

121
 su darbais graikų, rymėnų ir indų galėtų lenktyn eiti". Antrą
dalį savo skaitomos knygos Schleieher'is ir atskyriumi vokiško­
je kalboje išleido po antrašu „Litauische Marchen, Spriehvvorter,
Ratsel und Lieder". Gaila tik didiai, jog jis savo žadėjimą mažo­
mis dalimis ją ir lietuviškai atspausdinti užmiršo.
1865 m. Schleieher'is Petrapilėje atspausdino Duonelaičio raš­
tus pagal rankraščius, esančius Karaliaučiaus „Karai, provincijos
arkyve" ir knyginyčioje draugystės „Prussia". Knyga tur antra­
šą „Christian Donaleitis. Litauische Dichtungen. Erste vollstandi-
ge Ausgabe mil Glossar" (St. Petersburg, 1865, 8°, 336 p.). Re­
cenzijoje apie tą knygą jis patsai rašo: „Ne tik kalbos dalyke ši­
tos dainos (Duonelaičio) tur vertybę, jos ypatingai akyvos ir todėl,
jogei tikrai lietuviškoje dvasėje parašytos ir taipogi gana aukštai
tobulas pormas turinčios" (Kuhn u. Schleicher. Beitrage zur ver-
gleichenden Sprachforschung. 1868, Bd. V, S. 128). Dar 1868 m.
jisai troško, idant atsirastų tūlas vyras, pilnai mokąs lietuvišką
kalbą, kursai sudėtų patogų žodyną mūsų kalbos, taip didiai dėl
mokslo reikalingos! („Sprachvvissenschaftliche Desiderata".
Beitrage zur vergi. Sprachforschung. V, S. 111.)
Tiek apie Schleicher'į.
Argi nebūtų malonu, kad ne tik svetimi mokinti vyrai, bet ir
patys mūsų laiko lietuviai lenktų galvas prieš patogią, šulnią, dai­
lią, neišpasakytinai seną lietuvišką savo garbingų sentėvių kalbą!..

122
 LEOPOLDAS GEITLER’IS

3 d. jaunio (sėjos) m. - kaip praneša „Tyrnovska konstituci­

ja" - Vindobonėje akis užmerkė vyras, kurio vardas ir darbai pri-
gul iš dalies ir mūsų literatūrai. Ne tik gilus jo mokslas ir trūsas
ant dirvonų lietuviškos kalbos, bet ir didė, retai pas kurį kalbų
tardytoją randama meilė dėl lietuviškos kalbos užgauna ir mū­
sų širdį ir verčia nors ašarėlę išlieti ant kapo to vyro, kursai -
galime drąsiai sakyti - buvo tikras prietelius nuvargintos mūsų
tautos ir mūsų dailios kalbos.
Vardas L. Geitlerio gerai Lietuvoje pažįstamas. 1873 m. jis
apkeliavo didį plotą mūsų žemės, mokindamasis lietuviškai ir
tūlas mūsų kalbos liekanas berankiodamas. Jis apsilankė Til­
žėje, Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose, o Pailių ir Gruzdžių kai­
me gyveno net du mėnesiu. Vaisiumi tos kelionės buvo jo raš­
tas „Litva i Litvanč", patalpintas čekiškame laikraštyje „Osvėta"
(1874, n. 7, p. 477-489, n. 8, p. 568-581). Šitame rašte randame
nemenkai akyvų dalykų apie lietuvių būdą, dabą ir gyvenimą.
1875 m. atspaudinta tapė jo „Litauische Studien. Ausvvahl aus
den altesten Denkmalem, dialektische Beispiele, lexicalische und
sprachwissenschaftliche Beitrage" (Prag. Vcrlag von Theodor
Mourek). Tarp kitų, mažesnių apie lietuvišką kalbą raštų reikia
paminėti „Bretkuova litavska postila" (Bretkūno lietluviška) pos­
tilė), patalpinta krovatiškame Agramo akademijos mokslų laik­
raštyje „Rad jugoslavenske akademja znatnosti i umjetnesti"
(1877, t. XL). Pasterasis jo apie lietuvišką kalbą raštas, prieš pat
jo myrį išduotas, yra „Beitrage zur litauischen Dialektologie"
(Wien, 1885, Gerod’s Sohn).
Iš kitų jo raštų paminėti galima „Starobulharska fonologie se
stalym zretelem k jazyku litevskėmu" (v Praze, 1873). Dėl tar­
dytojų senoviškos kultūros lietuviškųjų trakų, šios dienos Bal­
kanų pusiausalį apgyvenusių, aukštos vertybės yra Geitlerio raš­
tai „Poetickė tradice Thrakū i Bulharu " (v Praze, 1878), „Die Ju­
da in den Mythen der Balkanvolker" ir „Die Sage von Orpheus -

123
 Orfen der Rhodope - Bulgaren", patalpinti laikraštyje „Mitteilun-
gen der Anthropologischen Gesellschaft in Wien" (1881, Bd. X).
Pastarą 10 metų amžiaus savo d-ras Geitleris buvo propeso-
riumi t. v. slavistikos prie universiteto Agrame (Krovatijoje) ir
čion šalia slovėniškos jis mokino ir lietuvišką kalbą. 1882 m.
mums Agrame apsilankant, jis po dvi adyni ant nedėlės mokino
lietuvišką gramatiką ir skaitymą su išguldinėjimais.
Geitleris buvo ne tik pažintojas mūsų kalbos, bet ir jos mylė­
tojas. Jis nežvelgė ant tautos mūsų kaipo veik iŠnyksiančios ir
mūsų kalbą nelaikė - kaip tūli mokinti vokiečiai - per negyvą
arba jau mirštančią, bet visados linkėjo lietuviams atsigaivinti ir
pakilti dvasiškai, o išsinėrus iš vokiško ir lenkiško kailio, imtiesi
darban tautiškoje dvasėje. Aprašyme savo kelionės Lietuvoje jis
minavoja tankiai vargus lietuvių tautos, neturinčios savo patrio­
tiškos inteligencijos ir gerų vadovų. Ne vieną kartą jisai išreiš­
kia sanjausmus savo dėl tos nelaimės, kuri mūsų tautą ir kalbą
taip smarkiai persekinėja, naikina ir žudo...
Akyvas yra daiktas, ką Geitleris sako apie gyvenančius Lie­
tuvoje lenkus ir apsilenkavusius mūsų bajorus ir bajorėlius:
„Lietuvis nedasiproti, jogei jo tautysta („narodnost") su laiku
nuo lenkystės daugiausiai nukentėjo, nors nenaikinama („ač
bez nasil!“); suprantamas tai daiktas, jog su juomi apšviestes-
niejie kalba visados tik lenkiškai, jog ir jis pats, kur galima, mo­
kinasi lenkiškai. Per tuos liūdnus paminklus, kuriuos jo mąstyje
paliko rimbas lenkiškų ponų, tūlas jausmas, tikėjimas, pripra­
timas, tamsūs vistariški paminėjimai tempia ir tą ūkininką prie
lenkiškų dalykų, kurie suvis grynai yra dėl jo svetimi. Dėl ty­
rai lietuviškos tautystos nepadarė lenkai, valdžioje būdami, nie­
kuomet nieko gero... Jie neįstengė ką ištaisyti, kaip tik (lietu­
vius) aplenkinti, o ir tokia didė buvo jų įtekmė, jog jai lietuvis
noringai (?) pasidavė. O vienok gi vis kartais ir nuo lietuvio,
kurs gerai lenkiškai šneka, išgirsti dyvinai šaltą atsiliepimą apie
lenkų dalykus..." Kitur vėl sako: „Iki (lenkai) turėjo politikišką
valdžią, lenkiška kalba taip pirmyn žengė, jog lietuvis nuo ap-
silenkavimo nebūtų išsisukęs..." „O vienok prastas ūkininkas,
pririštas prie gimtinio buto praėjusiame laike verguvės (neva­
lęs) po valdžia lenkiškos šlėktos, nerado niekur kitur palinks-
minojimo, kaip namieje, neišgirdo niekur malonaus žodžio,
kaip tik pas savo motyną. Kas jam iš to, kas destisi kitur, ne pas

124
ją, kas iš karių, keliamų dėl kitų naudos, o ant jo sprando? Lietu­
vis buvo kūną („pastvou") dėl armotų po viksilėmis („prapory")
vienos ir kitos valdžios iš netyčių įvarytas į eiles lenkiškųjų maiš­
tininkų. Nepažįstu dainų liūdnesnių, graudingesnių, kaip apsi­
reiškimas išsiilgimo namon lietuviško kareivio. O tačiaus kožna
lietuviška daina yra įsikūnijęs švelnumas ir sapningumas. Ko­
voje mirtinai įžeistas, - sako daina, - aplanko jis (kareivis) eiles
kariūmenės, šaukdamas savo tėvą. Niekas jam neatsiliepia. Čion
aprasojęs kryžius yra jo tėvu, ant dangaus mėnuo - motyna! Vi­
si tame sutaria, kas lietuvių tautą pažino, jog ryšys tarp moty-
nos ir vaikų yra ypačiai vopus. Apie tai pirmiausiai liudija dai­
na, kurioje apsireiškia lietuvio dvasė, tiek vargų nukentėjusi, taip
minkšta ir lepi, jog aš atsidrąsinu tiesiog („nevaham") tuos vai­
sius giesmininkystės prastų žmonių scntimentališkais vadinti.
Iš jų tūli gaivalėliai perėjo ir į lenkišką giesmininkystę, į dainas
Mickevičiaus, k. a. „[Konradas] iValenrodas", didžiausias apdci-
viavimas (apotheosis) tėvynės meilės, tose vietose labiausiai jaus-
mybę* užgauna, kur dainius tik dasilyti gimtinio kakalio, išgriau­
to nuo neprieteliaus". Dar kitoje vietoje apie dainas ir mūsų kal­
bą rašo: „Kaip gražios yra lietuviškos dainos, kokia jų gaida
(melodija)! Pats karalius (prūsų), kada šitą kampą aplankė, dy-
vijosi ir gailestavo, jeigu tokia kalba turėtų pragaišti..." „Tilžės
tarmėje** parašė garsus Duonelaitis savo idilę „Metai", o tai dar
prieš 1740 m.! Giesmė ta, kuri sulaukė trijų išdavimų, dviejų iš­
guldymų į vokišką ir vieno*** - į lenkišką kalbą, yra didžiausiu,
geriaus sakyti - vieninteliu lietuvišku literarišku darbu. Nežiū­
rint ant pačios tikrai didės poezijos tų giesmių, kuri neatsiduo­
da verksmingu balsu (tonu) idilių, kokios aname laike buvo pa­
prastos, bet šviežiu ir interesantiniu būdu aprašo darbus ir var­
gus Lietuvos ūkininko tuometinėje jo verguvėje, yra ir šiaip dyvų
verta, kokią švelnią, miklią ir poetišką kalbą valdė Duonelaitis.
Juk neturėjo nei jokių paveizdų, nei jokios literatūros, kuriais
būtų galėjęs apsišviesti, o tačiaus jo [h]egzametrai yra rašyti to­
kia klasiška, apstabinta kalba, jog veltui ko tam lygaus ieškome

• Jausmybė - vok. Lcidenschaft.

•• Bene pietinės Lietuvos tarmėje.
•** 1883 m. „Przegląd polski" atgabeno dar vieną lenkišką išguldymą:
„Rok, poemai sielski w czterech piešniach Krystyana Donalicyusza, z litevv-
skiego tlumaczyl, objašnieniami i vvstępem opatrzyt dr. Jul. Ossovvski."

125
 ano laiko vokiškoje literatūroje arba ir pas mūsų (čekų) dar jau
nesnius „senus eiliuotojus". „Priežasties to reikia žiūrėti tanu-
dalyke, jog Duonelaitis giliausiai pasinėrė kalboje pačių žmo­
nių. O vėl ir ta kalba pati iš savęs, nors niekados neapdarba-
liuota, yra tokia bagota ir tobula, tur jau pati savyje tokį miklu­
mu prakilstą („predči") ties kitomis kalbomis apstabumu ir to­
lybe**” kvarmų, jog lengva buvo ją su protu priderinčiai
pritaikyti dėl išreiškimo dailiausių mųsčių (mislių). jei kalba
yra abrozu ir atblizgiu proto ir ypatybių pačios tautos, jei atsi­
spindi joje dvasiškas būvis ir apšvietimas kalbančių, tai už tie­
są turime užsidūmoti apie tą nesutarmę, kuri viešpatauja tarp
dvasiško mitrumo lietuvio ir tos liūdnos užduoties, kurią jojo
tautysta ir kalba vistarėjoje žaidė ir žaidžia".
Geitleris numirė labai dar jaunas - tik 37 metus pergyvenęs.
Neabejotina, jog jis dar būtų nemenkai ištaisęs dėl mokslo ir mū­
sų kalbos. Todėlei dar didesnis gailestis ima dėl tų jaunų metų ir
tų darbų, kuriuos nepabengęs paliekti!..
Ilsėkiesi žemelėje, tikrasis lietuviškos kalbos bičiuli!*

**** Tūlybė - jvairumas, va rietas.

126
 DR. TETZNER’IS LIETUVOJE!

Pereitą melą teko man skaityti laikraštyje „Beilage zur Tilsi-

ter Allgemeine Zeitung" labai simpatišką straipsni apie Kr. Do­
nelaitį, iš kurio galima buvo persiliudinti, jog autorius, dr. Tetz-
ner’is iš Leipzig’o, labai gerai susipažinęs yra su tuomi Lietuvos
poetu. Kaip L. Passarge, išguldytojas Donelaičio | vokišką kal­
bą, teip ir Tetzner'is yra suradęs tūlus dokumentus iš gyvenimo
Donelaičio, teip kad Šiandien apie lietuviškąjį dainių mes daug
apsčiau turime biograpiškų žinių, neng jų buvo likę nuo Rėzos
laiko. Tetzner'is, kursai pereitą metą Prūsų Lietuvą apkeliavo,
apie lietuviškus dalykus dar ir daugiau yra rašęs, būtent laik­
raščiuose „I lettner's Gcographische Zeitschrift", „VVestermann’s
Monatshefte" ir k. Dabar, kaip praneša aukščiau minėtoji „Tilsi-
ter Allgemeine Zeitung", dr. Tetzner'is pasirengęs vėl ant antro­
sios kelionės Lietuvon. Jis tikinsįs tarp žmonių pas mus daino­
se, pasakose ir 1.1., dokumentuose archyvų Kaune, Vilniuje, Gar-
tyne, Trakuose ir t. t. surasti tūlas medegas dėl mitologijos
lietuvių ir jų kultūriškos istorijos. Prūsų valdžia Gumbinėje, Ka­
raliaučiuje ir maskoliškoji Kaune, Vilniuje, Gartyne, Petropilėje
prižadėjusi jam reikalingą pašalpą. Liekti dar man, apie d-roTetz-
ner’io kelionę ir lietuviams pranešant, visiems mūsų žmonėms,
ypačiai inteligentams, kuo karščiausiai p. dr. Tetznerį rekomen­
duoti ir jų visų prašyti, kad jie visur ir visados poną Tetznerį
kuo meiliausiai priimtų ir vislab jam suteiktų, ką tik kas turėtų
užrašęs iš gyvenimo lietuvių. Nereik, man rodos, plačiau čio-
nais kalbėti, kad iš darbų to mokslingo ir prakilnaus tyrinėtojo
praeities mūsų ne tik mokslas, bet ir visa mūsų tauta gales labai
daug laimėti... Todėlei priimkite, lietuviai, šitą meilingą svečią
širdingai, tikrai lietuviškai! .....
Malonu būtų, kad ir visi kiti laikraščiai šitą akyvą del lietu­
vių žinią savo skaitytojams apreikštų.

127
 WILLIAM PIERSON

„Mūnchener Allgemeine Zeitung" praneša, jog neseniai,

rugpjūčio mėnesyje, Berlyne pasimirė 66 metų amžiaus Dr. Wil­
liam Pierson'as, buvęs profesorius gimnazijos, plačiai Vokieti­
joje pažįstamas kaipo autorius „Prūsiškosios historijos" („Preus-
sische Geschichte"), per ilgas metų ailias Prūsijos mokyklose
vartojamos. Šitas mokslingas vyras nors iš vardo ir lietuviams
pažįstamas būtie turėtų. Savo veikale „Elektron, oder ūber die
Vorfahren, die Verwandschaft and den Namen der alien Preus-
sen" (Berlin, 1869) jis, kick žinau, pirmas užsiėmęs buvo daro­
dymu mokslišku artimos giminystės tarp senovės prūsų, lietu­
vių su trakais, getais gelionais, ir nors jis priderančios pažinties
lietuviškosios kalbos bei trakiškosios etnologijos neturėjo, visgi
surinko savo veikale nemenkai medegos darodymui tos gimi-
nystos. Ant kritikos lenko S. Maronskio „Herodot's Gelonen kei-
ne preussisch-Iitauische Volkerschaft" („Zeitschrift dės West-
preuss. Geschichtvereins", 1883, Heft X, S. 1-54) jis davė gana
aštrų atsakymą „ZurGelonen-Frage", tame pat laikraštyje (1884,
Heft XI, S. 99-106) patalpintą. 1872 m. W. Pierson'as atspaudino
Berlyne „Bilder aus Preussens Vorzeit" (257 lakšt.), kur jis po-
puliariškai aprašė tūlus atsitikimus, būdą ir darbą senovės prūsų.
1873 m. brošiūroje „Jahresbericht ūber die Dorotheenstadtische
Realschule", prie kurios jis profesorium buvo, patalpino Pier-
son’as akyvą raštą „Ūber die Nationalist und Sprache der alten
Preussen", o laikraštyje „Zeitschrift fūr preussische Geschich­
te" atspaudino „Altpreussischer Namenkodex", kur surinkti ta­
po visi senprūsiški vardai. 1875 m. Pierson'as išleido Berlyne
„Altpreussischer Worterschatz", kur jisai surinko visus žodžius,
iš senprūsiškosios kalbos likusius. Paminėtais aukštais darbais
W. Pierson'as suteikė nemenką pašalpą tardytojams kaip kalbos,
teip ir etnologijos senovės prūsų bei lietuvių, už ką ir mes jam,
ypačiai kaipo pirmtakūnui darodyme giminystos tarp mūsų tau­
tos ir trakų, turime būtie visados dėkingi.

128
 P R A K A L B O S V IE T O N

Aš a. a. A. Baroną gana gerai pažinojau ir prie jo biografijos

rasi ir galėčiau šiek tiek prisidėti, bet iš ypatiškų priežasčių sun­
kus tai būtų man darbas ir per daug subjektyviškai atliktu galė­
tų pasirodyti. Todėlei aš jo biografu tapti neapsiimčiau, bet ir
nuo, nors trumpai formuluotos, apie jį nuomonės ištarimo visiš­
kai atsisakyti nenorėčiau.
Kada aš su kun. Ant. Barono vardu susipažinau, neatsime­
nu gerai. Rodos tačiau, jau pirmiaus buvau apsipažinęs su
„Smalaūsiu", po kuriuomi slaptvardžiu jis, kaip žinoma, buvo
jisai jau Ivinskio „Kalendoriuose" savo eiles apgarsinęs. Mane,
kaip kiekvienas supras, saviepi traukė jisai ne savo vardu, bet
savo dainiškuoju talentu, kursai „Anykščių šilelyje" buvo teip
puikiai, rasi gražiau ir už Ad. Mickevičiaus Lietuvos gamtos
aprašymą, apsireiškęs, o prieš kurį ne tik lietuviai, bet ir sve­
timtaučiai galvas nulenkia...
Ypatiškai su neužmirštinuoju Lietuvos dainiumi man teko,
rodos, 1874 ar (187)5 metuose susipažinti, kada aš, vakacijos pra­
džioje iš Maskvos grįždamas, Kaune apsistojau, „Anykščių šile­
lio" autorių pažinti geisdamas. Sekančiais metais per kiekvie­
nas beveik vakacijas aš pas jį ant trumpesnio ar ilgesnio laiko,
būdavo, apsilankau. Kartą bene dvi dieni buvau jo svečiu.
A. a. Ant. Baronas buvo tai žmogus neišpasakytai manda­
gus, malonaus būdo, didžiai meilus. Jei jam kas patikdavo - o
manim jis iš pradžių sakęsi esąs „zachvvycony" (sužavėtas], -
tokiam iš širdies gilumo išreikšdavo meilę ir simpatiją. Mud­
viejų kalbos, kiek atsimenu, sukinėjosi daugiausiai apie lietu­
vystę, kaip tuomet apie ją suprantama buvo, apie lietuviškos
kalbos atgaivinimą, apie jos grožybes ir kitas panašias temas.
Atsimenu, kartą aš jam karštai deklamavau Sim. Norkaus lie­
tuviškai išguldytą pradžią Syrokomlės poemos „Urodzony Jan
Dęborog", kitą kartą - to paties autoriaus ir vertėjo „Margį"
(„Margier"). Kun. Baronas, su dideliu džiaugsmu išklausęs, la­

129
bai gyrė vertėjo kalbos skaistumą ir puikų išguldymą. Per kitą
vakaciją, rods, 1878 m., aš jam kartą ilgai pasakojau apie seno­
vės Sūdavijos piliakalnius, kuriuos tuomet buvau Suvalkų gub.
aplankęs, ir kryžiokų tame krašte kariškas keliones, savo tą ga­
na platų referatą dar piliakalnių mapa paaiškindamas. Baro­
nas, tokiu būdu susipažinęs pirmą kartą su Sūdavijos histori-
jos dalimi, man karštai dėkavojo, prašydamas ir tolyn piliakal­
nių tardymu užsiiminėti.
Jisai vėl iš savo pusės mane, kaipo svečią, būdavo, vaišina
tūlomis labai senomis lietuvių dainomis įvairiuose dialektuose,
kurias jis gerai deklamuot arba ir dainuoti mokėjo. Deklamavo
kartais ir kai kurias savo paties daineles („Kalnai ant kalnų, o
ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai" ir k.). Šiandien man labai
gaila, kad aš tuomet vienų kitų dainų, kurios rasi pragaišo, ne­
pasirūpinau išgauti nuo jo nuorašus.
Nemenkai ir ne kartą jisai mane vaišino ir savo paties para­
šytomis ir komponuotomis giesmėmis, kaip „Sveika, Marija, dan­
gaus lelija" ir k., kurių dabar jau nebatsimenu, labai jausmingai,
nors silpnu balsu giedodamas ir ant klavikordo žaisdamas.
Man tačiau ne kartą prie „Anykščių šilelio" grįžtant ir pra­
šant perskaityti ir kitas kokias dar, jei turėtų, poezijas, Baronas
mano prašymus daugiausiai pro ausis praleisdavo. Kartą tik, kiek
atsiminti galiu, buvo išsitaręs, ir daugiau dar ką turėjęs, ale ne­
žinąs, kur užsimetę, o dabar, girdi, kunigo, profesoriaus, semi­
narijos inspektoriaus pareigos jam svietiškąją poeziją visai iš gal­
vos išvijusios... Dėl poezijos, girdi, reikią turėti jaunystės die­
nas, o toms seniai praėjus, dvasios mitrumui pragaišus, jau ir
ant Pegaso neužsėstumei... Man tuomet jam į akis pasakius ir
didį gailestį išreiškus, kad jis, turėdamas teip puikų poetišką ta­
lentą, jį žemėse užrausęs laiko ir nenori lietuviams ir ką dau-
giaus suteikti, kuomi jie pasidžiaugti galėtų, Baronas, sutraukęs
pečius, išsitarė: „Kunigystės priedermės - ir poezija... Kaip su­
taikinti? Sunku!.."
Ir aš negalėjau ką atsakyti: ultra posse nemo obligatur (niekas
neįpareigojamas daryti tai, ko negalima]!..
Simpatijos, kurias kun. Ant. Baronas dėl manęs turėjo, dūra-
vo, kiek žinau, sulig 1883 metų. Kovo mėnesyje pasirodė pirma­
sis „Aušros" numeris, kuriame aš patalpinau jo vieną niekur dar
nespaudintą dainą, kuri ir pavertė jįjį į mano rasi uoliausią, nes

130
jau politišką, priešą. Ne tik toj nelaimingoji daina, bet ir J. Mikšo
dar betaktiškesnis Biblijos su „VVitolio rauda" palyginimas kun.
Baronui davė progą viešai prieš „Aušrą" vesti kovą ir, nors iš
dalies, prisidėti prie jos žlugimo. Jau tuomet, kaip iš jo straips­
nio „Czy Kosciot katolicki wynarodowial litwinow?'“ , prieš ma­
ne apgarsinto, matoma, pasirodė jame, iš paeigos tyrame lietu­
vyje, nemenkas lenkomanas, kuriam, kaipo ir kitiems senesnio­
sios kartos mūsų kunigams, daug svarbesniu rodėsi su lenkais
bičiuliavimas negu lietuvystės ir žmonių gerovės gynimas ir jos
sąmoniškas aukštyn kėlimas.
Ant. Baronas buvo tai žmogus, kokių ir pas kitas tautas ne­
trūksta, kuriame didį, rods, dar ne visiškai išsivyniojusį poetišką
talentą užmušė, panaikino amatas - kunigystė. Kiek ir ką gero
jisai dar būtų galėjęs suteikti lietuvių literatūrai prie kitokių san-
lygų gyvendamas, tik dasiprotėti galima...
Rods, kunigo uolumas, nemenkas mokslas, gilus protas ir ki­
ti dvasios gabumai leido jam su laiku įgyti vyskupo titulą, įtek­
mę tautoje ir bažnyčioje, bet, rodosi, nereikėtų visgi užmiršti,
jog nemarystę Antano Barono vardui suteikia ne tas titulas, ale -
dainininkystė. „Vyskupo Baranaucko" vardas, kaipo toksai, jau
ir dabar užmirštin eina ir po tūlam laikui liks tik Seinų vysku­
pystės historijoje ir, dulkių apdengtas, archyve. Kaipo „Anykš­
čių šilelio" autorius Ant. Baronas liks lietuvių literatūroje, iki ta
literatūra bus literatūra vadinta ir iki Lietuvoje neperstos skam­
bėję mūsų kalbos balsai!..*

* Odpovviedž Žmujdzyna na niektore zarzuty gazety „Novvoje VVremia".

Przegląd Katolicki, 1883 r., Nr. 38.

131
 M A N O A T SIM IN IM A I A PIE K U N . JA U N IŲ

Tik Minervai, sako, buvę lemta išlįsti iš Jupiterio galvos dai­

liai, tobulai ir išmintingai. Visiems kitiems gyvūnams - tenka pra­
dėt savo gyvenimas nuo mažumens, palengvėl augti, stiprėti ir
tobulinties, kol nepasieks aukščiausiojo organizmo išsivyniojimo
laipsnio. Ir žmogus iš tarpo kitų gyvūnų šiame dalyke beveik nie­
kuo nesiskiria: ir jo proto išsilavinimas yra tvirtai susirišęs su jo
kūno ir dvasios pajėgų išsivyniojimu. Juo aukščiau ir tobuliau būna
mąstymo organo - smegenų - sutvarkymas, juo aukščiau gali pa­
kilti ir jo veiklumas. Šitą teisę randame patvirtintą anatomiškai-
histologiškuose smegenų tyrinėjimuose daugelio įžymėjusiųjų
mokslininkų. Jos patvirtinimą, be abejojimo, būtų buvę galima rasti
ir smegenyse d-ro kun. Jauniaus, vieno iš geniališkiausiųjų vyrų,
kurie iš lietuvių tautos lig šio laiko atsirado.
Apie kun. Jauniaus jaunybės dienas tuo tarpu menkai - bent
man - težinoma. Dar mažiau tėra žinių, kaip vyniojęsis, lavinę­
sis jo protas ir - ypač - jo lietuvių kalbos pažinimas. Man tik
teko girdėti, kad jis, dar klieriku būdamas, jau savo draugams
imponavęs lietuvių kalbos žinojimu.
Apie 1878 m. gandas apie Kazį Jaunių jau buvo atsimušęs ir
į mano ausis. Kaip šiandien atsimenu, vakacijos laiku Petras
Kriaučiūnas, kurs su Jaunium, Peterburgo dvasiškojoje akade­
mijoje drauge būdamas, sėbravo, viešėdamas pas mane Ožka­
baliuose išguldinėjo man Jauniaus rašybos pagrindus. Nors pat­
sai p. Kriaučiūnas buvo tuomet nemenkas lingvistas, bet jis jau
laikėsi Jauniaus mokslo, iš ko eikštėn išeina, kad anuo jau laiku
Jauniaus autoriteto nemėginta iš jo paveržti. Kada man 1882 m.
vėlai rudenį vos keletui dienų buvo tekę iš užsienio Lietuvon
apsilankyti, Kaz. Jaunių, kurį buvau šiaip dar pažinęs iš vienos
pasakos, Endreiviškių tarme L. Geitlerio knygoje „Litauische Stu-
dien" patalpintos, - radau tuomet Kaune. Pas seminarijos ins­
pektorių kun. Ant. Baranauską trumpą laiką viešėdamas, išgir­
dau, kad kun. Jaunius, kurį tik iš vardo tepažinau, jau esąs semi­
narijoje profesoriumi. Mums su kun. Baranausku besikalbant,
valandėlei praėjus atėjo ir patsai kun. Jaunius, šnekus, malonus',
labai inteligentiškas, aukšto stuomens vyras, su kuriuo pažintį
labai lengva buvo įgyti. Sužinojęs, kad aš iš taip tolimos pašvie­
tęs esu atvykęs, jis plačiai teiravosi apie tas svečiąsias šalis, gy­
ventojus, jų kalbą. Jau tuomet bulgarų ir bažnytinė slavų kalba
davė mums gausios medžiagos palyginimui su lietuviškąja. Pa­
vakariu „Anykščių šilelio" autoriui maldomis užsiėmus, mudu
su Jaunium jau pas jį vakarienę valgėva ir, arbatos pagėrę, ro­
dos, lig 12 vai. ar dar vėliau naktį įvairiais lingvistikos klausi­
mais buvova užsiėmusiu. Ar, man išėjus, dar Jauniui liko ko­
kia valandėlė ir maldoms, - nežinau, atsimenu tik tiek, kad jis -
kaip man rodėsi - būtų visą naktį praleidęs su manimi, pašvęs-
damas ją savo numylėtajai filologijai. Tas noras pasidalyti savo
žiniomis ir su tokiuo profanu, koks aš dar tuomet tebuvau, tas,
sakyčiau, apaštalo užsidegimas suteikiant klausytojui įvairiau­
sius kalbų palyginimo faktus, - darė man didį įspūdį, kurio ir
šiandien užmiršti negaliu. Žiūrint į jo dvasia spindinčias akis,
klausant jo karštos kalbos, giliai filologijos dalykus gvildant, -
matei prieš save tikrą mokslo vyrą - idealistą. Man jau tuomet
rodėsi, kad šitas filologas karštuolis ar nebus tik visiškai prasi­
lenkęs su savo pašaukimu - maldingumu. Ar jis buvo anais me­
tais jau ką rašęs mokslo organuose apie savo lietuvių kalbos ty­
rinėjimus- nežinau. Atsimenu tik tiek, kad man pas jį vieną -
nepamenu titulo - vokišką knygą bevartant, iš netyčių teko pa­
skaityti, kad graikiškasis, jau pas Homerą randamasxuavo;, anot
K. Jauniaus, esąs identiškas su liet. švinas. Šitas mūsų filologo
įvestasis palyginimas tų vardų, kiek žinau, ir dabar yra moksle
prilaikomas.
1883-84 metais man jau Pragoję ir Vienoje trakologijai atsida­
vus, teko taip pat laiškais su Jauniumi susirašinėti, nors ir negaliu
sakyt, kad jis būtų kaip reikiant laiku atrašinėjęs. Tarp kitų daly­
kų jam mano siunčiama buvo trakų dialektų liekanos (glosos),
kad su lietuvių dialektu palygintų, bet -atarašo nesulaukiau.
Vėliau, man Bulgarijon pargrįžus, ryšys tarp manęs ir kun.
Jauniaus buvo ilgą metą nutrūkęs, ir aš ilgai nebežinojau, nei
kur jis gyvena, nei ką jis veikia. Nematydamas tuomet jo niekur
lietuvių krutėjime dalyvaujant, iš kitos vėl pusės, nežinodamas,
kad jis tuo laiku buvo sunkiai nervų liga susirgęs, - aš, išleisda-

133
 mas 1899 m. savo knygutę „Prie historijos mūsų rašybos", bu­
vau, kaip dabar matau, neteisingai apie jį išsitaręs, būk jis esąs
„žinomas iš savo vangumo". Buvo tai, kaip pasirodo, ne vangu­
mas, kad jis ant laiškų neatsiliepdavo, bet sunkios smegenų neu­
rastenijos ženklas - grafofobija, kurią pas tos rūšies ligonius daž­
nai pastebėti galima. Jį ne kaltinti reikėjo, bet gilią užuojautą
turėti bjaurion įkritusiam nelaimėn, kuri Jauniaus dvasios pajė­
gas nevidono būdu buvo pakirtusi...
Sausio pradžioje 1906 m., kada man buvo tekę dėl ligos ir kitų
priežasčių Peterburge kurį laiką gyventi, vienu iš pirmųjų, tenai
nuvykus, mano žingsnių buvo apsilankyti pas tenai gyvenančius
lietuvius, tarp kitų - dvasiškoj akademijoje pas gerbiamąjį Mairo­
nį ir prof. Jaunių. Su pirmutiniu, rods, galėjau pasikalbėti. Bet man
paklausus apie Jaunių, tarnas, pakraipęs galvą, išsitarė, kad pro­
fesorius nieko nepriimąs, tečiaus prašant, kad nuneštų jam mano
vizitinę kortelę, jis tai išpildė ir sugrįžęs pasisakė, kad į duris ke­
lis sykius pabarškinęs, bet, niekam viduje neatsiliepus, manąs, kad
kunigas profesorius rasit dar popiet tebemiegąs. Tik sausio 7 (20)
d. teko man su juo pasimatyt ir ilgai, nes net iki 2 vai. nakties,
pasikalbėti apie įvairius, daugiausia, žinoma, filologijos klausi­
mus. Tą dieną vakarą pas Ed. Volterį buvo gana didelis lietuvių
inteligentų susirinkimas, kuriame iras buvau. Prof. Jaunius, Vol­
terio per telefoną kviečiamas apsilankytų, išgirdęs, kad ir aš susi­
rinkime būsiąs, prižadėjo ateiti ir apie 9 vai. atvyko. Labai karštai
mums pasisveikinus, jis ilgai, tarytum savo akimis netikėdamas, į
mane - „bulgarą", kaip jis mane vadino - žiūrėjo ir stebėjosi toms
atmainoms, kurios per taip ilgą metų tarpą manyje atsiradusios.
Ir dabar, kaip ir Kaune, jis kalbėjo apie savo numylėtuosius kal­
botyros dalykus ilgai, plačiai, karštai! Man užvedus kalbą - tarp
ko kita - apie levus lietuvių pasakose, taip dažnai minimus kaip
nei pas vieną kitą tautą, apie jų vardo etimologiją, jis pasirodė
man dabar ne tik filologu, bet ir pažįstančiu Europos kultūros is­
toriją. Tokie ir mano specijališkai studijuotieji veikalai, kaip Vik­
toro Hehn’o „Kulturpflanzen und Haustiere", Schrader'o „Sprach-
vergleichung und Urgeschichte" ir k. autoriai, Jauniaus iš galvos
cituojami, man suteikė apie jį ir jo platų įsiskaitymą labai prakil­
nią nuomonę. Buvo tai iš tikrųjų plačių pažiūrų mokslo vyras,
šviesus, labai mandagus, su kuriuo pasikalbėti man buvo didžiau­
sias pasigėrėjimas!

134
 1907 m. vasarą vėl man teko ilgesnį laiką Peterburge gyventi.
Tuomet Jauniaus mieste nebuvo. Jis gyveno Nikolajevkoje, ant
Nevos kranto, stiprindamas susilpnėjusią sveikatą tyru kaimo oru.
Birželio 10 (23) d., šventadienį, su K. Būga garalaiviu, Schlūssel-
burgan keliaujančiu, išvažiavova pas kun. Jaunių apsilankytų ir
po M vai. kelionės, apie 1-mą vai. Nikolajevkon nuvykova.
Šitas gražus kaimelis tęsiasi palei Nevą siauru ruožu gana
toli, apgyventas rusų, suomių ir vokiečių. Pavalgę pietų dešrų ir
kiaušinienės viename ruso arbatnamyje - kitokios kaime restau­
racijos nebuvo, - leidovos paupiu Jauniaus namų linkon. Jis gy­
veno tuomet pas vieną vokietį, beveik ant pat upės kranto, palei
kelią, tarpu kurio ir gana švarių medinių namelių buvo mažas
sodelis. Mums prie sodelio prisiartinus, kun. Jaunius, kurs ant
vejelės medžio paūksmėje tarp mažų jį apspitusių vaikų išsitie­
sęs popiet ilsėjosi, mus išvydęs, nuo žemės tuojau pakilęs, su
žodžiais „sveiki atvykę" leidosi prie mūsų. Karštai pasisveikinę
ir jo kambarėlyje ilgokai pasikalbėję, išsirengėm tyran oran ir
keleliu, kurs į laukus vedė, išėjom pasivaikščiotų. Pievos buvo
jau sužėlusios ir pilnos įvairių gėlių. Laukai žaliavo jau gana
aukštai užaugusių rugių apdengti. Giedri vasaros dienelė taip
ir, rodėsi, kvieste kvietė artyn prie gamtos. Gana toli į laukus ke­
leliu nužingsniavę ir radę gražią pievą, mes parugėn nuėjome ir
ant kalvelės, kaip ilgi išsitiesę, žolėje prieš saulę atsigulėme.
Gėrėdamiesi puikiu oru, mes pirmučiausia įsigilinom į įvai­
rius Lietuvos gamtos atsiminimus, gailėdamiesi, kad tą valandą
nebuvo mums lemta Lietuvos grožybėmis pasidžiaugti, Lietu­
vos oru pakvėpuoti. Šita proga pasinaudodamu, aš, kaip ir p.
Būga, kvietėva kun. Jaunių grįžti Lietuvon ir kur nors Vilniaus
Antakalnyje arba ir Kaune apsigyventi. Su tuo jis iš dalies ir su­
tiko. Vėliau buvo užvesta kalba vėl apie lietuvių kilmę, apie se­
novės Trakiją, apie Bulgariją ir kitus dalykus, ir, mums ten žolė­
je begulint ir besikalbant, praėjo nematant greitai 3-4 valandos.
Tuomet, Nikolajevkoje gyvendamas, jis - kiek atsimenu - bu­
vo užsiėmęs tarp kitų suomių (ugrofinų) dialektų studijomis.
Vartydamas vieną kitą jo skaitomųjų knygų, pastebėjau, kad kai
kurios vietos ypatingai jo pabrėžiama. Visų knygų kraštai bu­
vo įvairiausiomis žymėmis pažymėti ir pripildyti. Aš paklau­
siau, kodėl jis nerašo savo pastebėjimų ant atskirų popierio la­
pų, iš kurių galėtų ilgainiui susidėti svarbi filologijai medžiaga.

135
 Kun. Jaunius atsiliepė, kad jis tiesiog bijąs balto popierio ir ant
jo rašyti beveik niekados nerašąs. larp ko kita užvedus kalbą
apie nervus, sveikatą, Jaunius skundėsi naktimis niekaip nega­
lįs užmigti ir tik dabar, tyresniame ore, šiek tiek nusiraminęs ir
galįs geriau miegoti. Bet kojos dar vis tebeesančios sutinusios;
nors ir truputį labiau atslūgusios, negu pirmiau žiemos laiku
buvusios...
Namo sugrįžę, arbatos pagėrę, pyragų su konfitūromis užsi-
kandę, 9 /i vai. vakarą širdingai su Jaunium atsisveikinę ir dar
gana toli keliu palydėti, leidovos garalaiviu miesto linkon. Tai
buvo paskutinis su kun. Jaunium pasimatymas ir - atsisveikini­
mas. Mums persiskyrus ir jau tolokai nuėjus, jis, ilgu balto au­
deklo kiteliu apsivilkęs, vis dar kaip koks aukštas šulas ant kelio
stovėjo, mus akimis lydėdamas ir balta skepetaite mosuodamas.
Tai buvo pastarasis „sudieu"...

* * *

Visur lietuviai, rodos, dar tebetiki, kad, žmogui gemant ant

svieto, Dievas pakabinąs ant dangaus žvaigždutę, kuri jam visą
gyvenimą šviestų. Žmogui laimingai gyvenant, ir jo žvaigždė švie­
siai naktimis žibanti. Vargui, skurdui jį užpuolus, ir jo žvaigždelė
vos bespindinti, vos hematoma esanti nakties tamsybėse, o mirš­
tant - žemyn nukrentanti. Jei tai tiesa būtų, kuo mūsų žmonės iš
senų senovės tiki, tai ir Kazio Jauniaus žvaigždė jo gyvenimo pra­
džioje turėjo labai aiškiai šviesti. Jaunius buvo, be abejojimo, ne­
paprastas žmogus ir toks vyras, kurių šioje „ašarų pakalnėje"
nedaug terandama. Turėdamas tobulai organizuotas smegenis
ir todėl didžią omenį, įgijęs dar ilgainiui gilią ir plačią erudiciją,
jisai prie geresnių ir laimingesnių gyvenimo sąlygų būtų galėjęs
atlikti milžiniškus mokslo darbus, jei nebūtų patsai gyvenimas ir
žmonės pakirtę jo sveikatos. Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo su­
tvertas, idant taptų dvasios milžinu, ir jei tokiuo netapo - ne jo
kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais
savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jau jam užtikrina -
bent mūsų literatūroje - geniališko tyrinėtojo vardą, kursai bus
minėtas, iki lietuvių kalba ir tauta bus gyva ant žemės...

136
 PR O F. B E Z Z E N B E R G E R IO A TM IN Č IA I

Iš Lietuvos laikraščių sužinojome, kad spalių m. pasimirė Ka­

raliaučiuje tenykščio universiteto profesorius, garsaus vardo li-
tuanologas, prof, d-ras Adalbertas Bezzenbergeris. Kauno uni­
versitetas, paskelbdamas lietuvių visuomenei laikraščiuose ži­
nią apie jo mirtį, tuomi pat pagerbė užsitarnavusio lituanologijos
srityje mokslininko nuopelnus. Man dabartės liekti Lietuvių
mokslo draugijos vardu tarti padėkos žodis už jojo atliktus lie­
tuvių kalbos ir tautos naudai taip stambius ir mokslo žvilgsniu
taip svarbius velionio veikalus lietuvystės dirvoje, paduodant
kiek žinių apie jo darbus mokslo srityje. Kadangi S. Baltramai-
čio jau paduota, nors nepilna, Bezzenbergerio raštų bibliografija,
tai aš apie jų tik vieną kitą minėsiu.
Lietuvių kalbos, tautos ir jos senovės tyrinėjimą velionis Bez­
zenbergeris pradėjo nuo išleidimo seniausių ir labai retais tapu­
sių raštų lietuvių ir latvių kalbose, kad tokiu būdu juos prieina-
mesniais mokslu užsiimantiems padaryti. Jisai šiam tikslui
1874 m. pradėjo Gottingene leisti „Litauische und lettische Dru­
čke dės 16. Jahrhunderts", kurių pirmame sąsiuvinyje, pavyz­
džiui, patalpinta Mažvydo „Catechismusa prasti szadei". įsigi­
linęs į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jis 1877 m. išleistuose „Beitrage
zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Tex-
te dės XVI und dės XVII Jahrhunderts" yra surinkęs gausingai
medžiagos, ypač prūsų lietuvių tarmėms ir jų gramatikos formoms
tyrinėti su žodynėlio priedu. Profesoriui Nesselmann’ui mirus,
jau būdamas nuo 1880 m. profesoriumi Karaliaučiuje, Bezzenber­
geris ėmė interesuotis ne tik lietuvių kalba, bet ir etnografija, apie
ką liudija 1882 m. išleista jo knyga „Litauische Forschungen.
Beitrage zur Kenntniss der Sprache und dės Volkstume der Li-
tauer", kur surinkta Prūsų Lietuvoje ne tik gana daug dainų, bet
ir pasakų, burtų ir kitos folkloro medžiagos. Čia taipogi pridė­
ta žodynėlis. 1886 m. jisai apgarsino įdėmią brošūrą „Uber das
litauische Haus", kurioje yra aprašyta ne tik Prūsų lietuvių, bet

137
 ir Didžiosios Lietuvos gyventojų, dalinai ir latvių, namai. Vis
labiau įsigilindamas į lietuvių etnografiją, Bezzenbergeris
1889 m. apgarsino platoką labai svarbų veikalą „Die Kurische
Nehrung und ihre Bevvohner", kuriame gana plačiai aprašė Ko­
pų pusiasalio gyventojus (kuršius ir lietuvius), jų gyvenamąjį
kraštą, jo istoriją ir gyventojų būdą. Kovo m. 1891 m. „Senovys­
tės „Prussia" Draugijos" (Alterlumsgesellschnft „Prussia") pirmi­
ninkui Jurgiui Bujack'ui mirus, jo vieton tapęs išrinktu prof. Bez­
zenbergeris, jisai dabar pradeda užsiiminėti senprūsių ir lietuvių
archaiologijos tyrinėjimais ir visą atliekamą laiką nuo lekcijų uni­
versitete pašvenčia kapų kasinėjimams. Pradėdamas kapinyną
Šernuose, Klaipėdos pav., kurio iškasenas jisai pirmiausia „Prū­
sijos" draugijos laikraštyje „Sitzungsberichte der Altertumsge-
sellschaft „Prussia" 1892 m. aprašė, sekančiais 1893-1914 me­
taisypač daug jis perkasinėjo senovės prūsų aukštų kapų (GrabhiigeĮ)
ir kapinių (Griiberfelii) visame Rytprūsių provincijos krašte ir pa­
vyzdingus radinių aprašymus atspausdino tame pat Draugijos
organe. Visi šitie archaiologijos tyrinėjimai, atlikti senprūsių ir
senlietuvių kapuose, davė rezultate daug senovės dailės ir pa­
prasto vartojimo daiktų, liudijančių apie lietuvių tautos aukštą
kultūrą prasenovės laikais, ir tie daiktai, sukrauti dabar „Prūsi­
jos" muziejuje Karaliaučiuje, daro jį rasit turtingiausiu archaiolo­
gijos žvilgsniu šiaurės kraštuose. 1904 metais jis dar apgarsino,
kaipo savo archaiologijos tyrinėjimų papildymą, „Analysen vor-
geschichtlicher Bronzen Ostpreussens", kur aprašyta senprūsių
ir senlietuvių kapuose žalvario rastų daiktų chemiška sudėtis.
Kaip savo archaiologijos tyrinėjimų aprašymus talpindavo
draugijos organe „Sitzungsberichte", taip kitus apie Lietuvą ir
jos kalbą straipsnius spausdindavo daugiausiai laikraštyje „Alt-
preussische Monatsschrift" ir jo paties įsteigtame kalbų tyrinėji­
mui laikraštyje „Beitrage zur Kunde der indogermanischen Spra-
chen", kurį pastaruoju laiku drauge su d-ru Prelvitz'u Įeidinėjo
ir kurio sulig šiol išėjo, rodos, apie 50 tomų.
1879 metais įsteigiant Tilžėje „Lietuvišką literarišką draugi­
ją" (Litauische litterarische Gesellschaft), po jos įsteigėjų atsišauki­
mu pirmoje vietoje yra pasirašęs Adalb. Bezzenbergeris, tuomet
profesorius Gottingene. Jis buvo išrinktas į pirmąją jų valdybą,
vėliau buvo renkamas pirmininku ir iki pastarųjų laikų josios
darbuotėj dalyvavo.

138
 Latvių kalbos srityje, be perspausdintų leidinyje „Litauische
und lettische Dručke", senoviškų latvių raštijos paminklų (Ka­
tekizmo 1586 m. ir k.), jis drauge su d-ru Bielensleinu 1886 m.
dar perspausdino atskiroje knygoje „Undeutsche Psalmen und
geistliche Liederoder Gesange", pirmą kartą latvių kalba 1587 m.
išleistas, taipogi dar pagamino 1895 m. „Bemerkungen" prie to
pat Bielensteino svarbaus veikalo „Die etnologische Geographic
dės Lettenlandes".
Man pačiam su prof. Bezzenbergeriu arčiau asmeniškai susi­
durti teko 1899 m., kada aš savo „Lietuviškų (mitologijos) pasa­
kų" I tomą jam dedikavau. Atsiliepdamas į nusiųstąją jam kny­
gą lietuviškai rašytu laišku, jis, pripažindamas tų pasakų didelę
vertę mokslui, širdingai dėkojo už dedikaciją. Vėliau man daž­
nai lankantis „Prūsijos" muziejuj, tekdavo su juo susitikti. Lie­
tuviškai kalbėjo sunkokai, bet raštu valdė prūsų lietuvių tarmę
gana gerai. įsteigiant 1907 m. Vilniuje Lietuvių mokslo draugi­
ją, pirmoji vieta Draugijos pagarbos narių tarpe buvo prof. Bez-
zenbcrgeriui paskirta. 1921 m. jojo 70 m. sukakties jubiliejų ke­
liant, į išsiųstą jam Mokslo draugijos pasveikinimą gauta iš jo
širdingos padėkos laiškas su karštais velijimais Draugijos pir­
mininkui. šitas jo laiškas savo laiku buvo Vilniaus laikraščiuose
paskelbtas. 1921 m. mūsų jaunam archaiologui d-rui VI. Nage­
vičiui Kretingos apygardoje darant archaiologiškų senlietuvių
kapinių su degintais lavonais kasinėjimų, prof. Bezzenbergeris
juose dalyvavo ir apie mūsų gabaus archaiologo kasinėjimo me­
todą laiške į prof. Volterį su didele pagarba yra atsiliepęs. Čia
reikėtų dar pridurti, kad Bezzenbergeris visą savo turiningą bib­
lioteką yra perleidęs Kauno universitetui.
Giltinė, išplėšdama garbingą Karaliaučiaus lituanologą iš
gyvųjų tarpo, yra padariusi kaip mokslui, taip ir lietuvių tau­
tai dideliausį nuostolį, kurį atlyginti vargiai kas kitas ir ne taip
greitai įstengs!
 KREIPIMAISI.
INFORMACIJA
 PR IE K A L B A

Homines historiarum ignari sunt pueri.

Žmonės, nusidavimų nepažįstantiejie, vis yra vaikai.

Jau trisdešimt ir penki metai praėjo nuog to laiko, kada atsi­

rado pirmas lietuviškas laikraštis. Jei mes tą kelių metų tarpą
sulyginsime su ilgomis eilėmis metų, kuomet mūsų tauta (gimi­
nė), visokiais vargais ir sunkenybėmis prispausta, negalėjo nė
mislyti apie savo alpstančios dvasės atgaivinimą ir dvasišką pe­
ną, tie prašokusieji trisdešimt ir penki metai pasirodys mums
kaip vakarykštė diena! Per ilgus tuos amžius mūsų giminė teip
buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą dyvytis reikia, kad tik
per Viešpaties malonę jiji iki šiai dienai dar gyva liko! Senovės
gadynėse apgyvenus kone dvigubą žemės plotą, ji šiandie taip
didiai visose šalyse susimažino, jog prilygsta tiktai šešėliui se­
nosios mūsų Lietuvos! Tas sunykimas mūsų tautos nusidavė ypa­
čiai dėl to, jog daugumas lietuvių, parubežiuose su kitomis tau­
tomis gyvenančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas.
Žmonės patys neišmirė drauge su išmirimu tose šalyse lietuviš­
kos kalbos - jie liko, tik, priėmę kitą, svetimą kalbą, tapo ar vo­
kiečiais, ar slovėnais. Teip visi mokinti keliauninkai, kuriems te­
ko prūsus aplankyti, sako, jogei tipas tikros Prūsijos gyventojų
pagal išveizdį neprilygsta vokiškam tipui, nors šios dienos Prū­
sijos gyventojų didė dalis tik vokiškai kalba. Mes vėl gerai žino­
me, jog daugybė šios dienos vokiečių Prūsijoj paeina iš lietuvių,
kurie, atsižadėję nuo savo gražiosios kalbos, svetimai tautai te­
ko. Teip lyginai einasi Lietuvoj ir kituose parubežiuose: Lietuva
pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba! Suskaityti visas priežas­
tis, kurių dėl Lietuva susimažino ir taip baisiai sunaikinta tapo,
būtų dabar per ilgai. Čia mes tik tiek paminėti turime, jog rasi
didžiausia priežastis to viso pikto yra ta, kad apie lietuvių ap­
švietimą per l i e t u v i š k ą kalbą tie, kuriems prigulėtų tai da­
ryti, rūpintis nesirūpina. Šiandien visi mokinti vyrai, kurie mūsų

143
gyvenimą ir jo sunkumą pažįsta, vienu balsu sako, jog tie mūsų
kaimynai, po kurių valdžia mūsų giminė yra, varą ant to, idant
mes ne šiandien, tai už metų kitų pavirstumėm ar in vokiečius, ar
vėl in slovėnus (lenkus ar gudus). Jeigu mes dabar paklaustumėm,
kas per nauda būtų dėl vokiškystės ir slovėnystės mums atsiža­
dėjus nuog savo numylėtos kalbos lietuviškos ir garbingos mūsų
praeitinės, kaimynai mūsų negalėtų duoti mums nė išmintingo,
nė teisingo atsakymo. Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir
mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis vi­
sai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudotis. Tarp tokių tei­
sybių pirmutinė būtų ta, kad Lietuvoj lietuviai mokslą ir apšvie­
timą l i e t u v i š k o s e mokslinyčiose gautų. Šiandie mes visi
gana gerai numanome, jog iškalos (šuilės) su svetimomis moks­
lo kalbomis daugiausiai lietuvius paverčia in svetimus ir atski­
ria vaikelius nuog jų gimdytojų. Ar ilgai dar teip dūruos, negali
tikrai žinoti, bet, kaip galima išmanyti nužiūrint ant veikalų mūsų
gadynės, lietuvių troškimai ir noras neveik dar išsipildys!..
Laimingesnio dėl Lietuvos laiko ateinant belūkuriuodami, tu­
rime mes patys rūpintisi apie savo dabarnykščius reikalus: ką
mokslinyčios nedaro, tai mes patys atlikti turime. Kūniško maisto
nestokodami, pirmučiausiai turime rūpintis apie dvasišką švie­
są. O šis šviesos atgabenimas yra tai didiai svarbus dalykas!
Todėlei tegul bus garbinamas tas Lietuvos mylėtojas, kursai,
pirm trisdešimt ir penkių metų įsteigdamas laikraštį „ L i e t u v ­
n i n k ų p r i e t e I i ų", pradėjo rūpintis apie išplatinimą tarp
brolių dvasiškos šviesos. Paskiau atsiradęsis laiškas, o per ilgus
metus per garbingą profesorių Kuršaitį Karaliaučiuje išleidžia­
mas „Ke 1e i v i s" platino Lietuvoj, kaip įmanė, dvasišką šviesą
iržines iš visatinio mokslo. Pradžioje 1878 m. pradėjo Klaipėdoj
naujas lietuviškas laikraštis „ L i e t u v i š k a c e i t u n g a" šalip
„Keleivio" išeiti, kursai 1880 m. kitam rėdytojui, p. Einami, te­
ko ir tapo „Naujuoju keleiviu" pramintas. Skaitlius skaitytojų
su laikraščių skaitliumi dauginosi ir didinosi. Šie tai laikraščiai
tur nuopelnus Prūsų Lietuvoj per prilaikymą lietuviškos kalbos
ir per naudingumą s a v o r a š t ų. Dar išeina ir politiškas „Kon-
zervatyvų draugystės laiškas" Priekulėj. O galiausiai bus nuo
1 aprilio š. m. Ragainės mieste po p. Einaro rėdymu, kursai iš
„Naujojo keleivio" draugystės išstoja, „Keleivis" pas knygų spau-
dintojus Albaną & Kibalką išduodamas, kursai pagal jo grunta-

144
 votojo p. profesoriaus Kuršaičio dūmą ir velijimą toliaus rėdoms
taps, koktai prie „Naujojo keleivio]" nebgalėjo nusiduoti.
Pripažindami nuopelnus tų laiškų, mes čia dabar neminėsi­
me apie jųjų politiškas pažiūras ir nuomones. Kas dėl Lietuvos
yra arba būtų naudinga, kas vėl jai galėtų užkenkti, apie tai
kiekvienas kitoniškai supranta ir numano ir už savo darbą gali
duoti atsakymą vien savžinei savo. Stodami in pulką savo gar­
bingų draugbrolių - laikraščių, pirmučiausiai turime pasisaky­
ti, koks mūsų mieris yra.
Palikdami aniems laiškams tą triūsą apie Lietuvos apšvieti­
mą per dvasišką mokslą, mes nekliudysime iš pradžių ir užru-
bežinės politikos. Mūsų laikraštis, vieną tik kartą ant mėnesio
išeinąs, tegul apims tą vietą, kuri dirvonais guli...
Trumpai sakant, laikraštis mūsų bus tik svietiškas ir pagal iš­
teklių ir pajėgas mūsų atgabęs žines tik iš visatinio mokslo. Tas
žines suteikdami skaitytojams savo, mes daugiausiai rūpinsimės
išplatinti tarp brolių žines apie savo giminės (tautos) senovės vei­
kalus, o teipogi apie reikalus mūsų, kaip lietuvių, šiose gadynėse.
Kaip kiekvienas žmogus, atsimindamas visą savo gyvenimo
bėgį, atsižiūrėdamas atgalios, mato ir numano, kas jis yra buvęs
ir kuomi tapęs, supranta, kokių savo ypatybių dėlei jis tapęs toks,
o ne kitoks, taip ir visa mūsų giminė (tauta) turėtų atminti ir
pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės,
ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar to­
kiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandie regime, ir
pavedė ją tiems vargams, kuriuose mes gyvename.
Jau daug šimtų metų praėjo, kaip paliovė Lietuvos giedruo­
tose padangėse spindėjus žvaigždelė, kuri mūsų tėvų tėvams
švietė; tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą seno­
vėje žemę; visokie vargai ir sunki o ilga verguvė išdildė iš at­
minties mūsų paminėjimus laimingesnio ir nevargingo gyveni­
mo; užmiršome, kuomi mes senovėje buvome, ir tikt retoj jau
dainoje ar pasakoje randi paminklą minavotą iš praeitinės mū­
sų... Liko dar kalba mūsų garbinga, apie kurią mes galime drą­
siai su mokintu vyru ištarti: „Die Sprache ist unsere Geschichte"
[Kalba - mūsų istorija). Šiaip - viskas pragaišo, o ir tas mūsų
vienintelis skarbas - kalba - teipogi nyksta.
Mūsų tad ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus - duoti
pažinti mūsų broliams Lietuvoj nusidavimų senovės gadynės ir

145
 veikalų mūsų garbingų sentėvių, kurių darbus ir tėviškės meilę
užmiršę nežinome mes patys, kurių tėvų esame sūnūs bei nepo-
dai (anūkai, vaikų vaikai). Jei kožnas geras ir patogus sūnus guo-
doja savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes, lietuviai šios gadynės,
turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėlei pir-
mių pirmiausiai turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą,
dabą ir tikybę, jųjų darbus ir rūpesdus, nes, jų gyvenimą paži­
nę, pažinsime geriaus juos, o juos pažinę, ir patys pasižinsime.
Toliaus apie darbą „Aušros" kalbėdami, turime paminėti ir
tai, jog mes neužmiršime rinkti ir aprašinėti visokius lietuviš­
kus senovės paminklus ir liekanas (kas liko), iš kurių galima pa­
žinti gyvenimą, būdą, dabą, senovišką tikybę mūsų senelių. To­
dėlei rinkėjai dainų, pasakų ir t. t. paminklų pagal vertybę ir
svarbumą ras mūsų laikraštyje vietos savo darbams.
Pasakodami apie praeitinę senovės, mes nepraleisime progą
nepasikalbėję su skaitytojais apie reikalus mūsų tautos šioje ga­
dynėje. Naudingi vėl pamokinimai ir žinės ar tai iš notūros, ar­
ba prigimties, mokslo, ar tai iš ūkės vedimo (agronomijos), ar tai
iš vaistijimo (daktarystės) ir t. t. ras mūsų „Aušroj" visuomet
patalpos vietą.
Pažintį pladą su mylėtojais mūsų kalbos ir su mokindausiais
mūsų laiko Lietuvos vyrais turėdami, mes ketiname pakviesti
juos ant darbo in mūsų „Aušrą", o tikimės, jog jie meilingai pri­
ims pakvietimą.
Šilus savo pažadus išpildyti iš gilumo širdies norėdami, mes
netrokštam dėl savęs kitokio pelno ir naudos, vienai kad mūsų
žodžiai pultų ant gražios dirvos ir atneštų šimteriopą dvasišką
naudą Lietuvai... Su Viešpaties pagalba mes kiek pajėgdami ir
inmanydami triūsimės ir ruošimės, tos dūmos būdami, jog ir
mūsų darbas gali būti naudingas.
Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad
taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasė!
Toks mūsų troškimas ir noras.

146
 Į D A R B Ą , L IE T U V IA I!

Nuog laiko vokiečių raštininko Lessing'o, kurs pirmas užtė-

mijo dailumą lietuviškų dainų, ir sulig mūsų dienų, kada lietuvių
tauta jau pradeda iš to gilaus miego atsibusti, tardyme kalbos
mūsų ir mūsų tautystos mes daugiausia skolime Vokietijos mo­
kintiems vyrams. Nuog Ruhig'io ir Mielkės pradėjus, geriausius
darbus leksikografiškus mes turime nuog Nesselmann o ir Ad.
Bezzenberger’io. Aug. Schleicher'is, kaip žinoma, parašė dėl mūs
pirmą mokslišką gramatiką, kurią Kuršačio darbai ir neseniai ap­
garsinti A. Leskien’o ir O. VViedemann'o speciališki tardymai tik
dapildo. Lietuviai prie viso šito triūso labai menkai prisidėjo.
Ir dainų bei pasakų rinkime yra nemenkai užsipelnę akyse
mūsų Schleicher’is, Leskien'as bei Brugmann'as, Gcitler'is,
Veckenstedt’as ir keli kiti. Kaip tai ir laukti reikėtų, prie rinkimo
dainų jau prisitelkė ir patys lietuviai: Rėza, R Bulėnas (v[okiškai]
Bohlen), Gisevijus, Daukantas, Kuršatis ir k. Ypatingai kun. Juš­
kos surinktos dainos turi neišpasakytą vertę dalykuose pažinties
kalbos ir tautos mūsų, kurios praeiga yra labai dar menkai ištar­
dyta ir aprašyta, patiems lietuviams šituomi darbu neužsiimant.
Etnologiškame dalyke lietuvių tauta menkiausiai pažįsta­
ma! Atskyrus tūlus darbus Gisevijaus, Glagau'o, Pierson'o, Bez­
zenberger’io, mes labai mažai turime žinios apie lietuvių dva­
sišką gyvenimą ir apie mūsų antropologiškas ir etnologiškas
ypatybes. Tautažinė - Volkskunde, Folklore, - kuri pastarame lai­
ke visur Europoje įgijusi yra tam tikrus literariškus organus, ir
pas mus, Lietuvoje, laimės su laiku rasi dar apsčiaus negu kur
kitur medegos dėl supažindinimo mus su mūsų tauta, jei tik
mūsų apšviesti vyrai, kurie tarpe lietuvių gyvena, užsiims rin­
kimu ir užrašinėjimu liekanų pragaišusio laiko - produktų dva­
sios bei kultūros mūsų. Svarbiausia tad pareiga mūsų tuomi tar­
pu turės būti renkant ir užrašinėjant visokias sėkmės, pasakas, mi­
tus, patarles, burtus, dainas ir 1.1., aprašinėjant senoviškus papročius,
tautiškų vaistininkyslą ir t. t. Tose išlygose, kuriose mūsų tauta

147
dabar esti, visos tokios liekanos gyvenimo mūsų, neužrašytos
būdamos, gali visiškai dėl mūs ir dėl mokslo pragaišti išmirus
senesniems žmonėms, nuog kurių jas dar šiądien užrašyti gali­
ma. Laikas tad didis mums patiems tardymu mūsų tautystos
užsiimti!
Rašantis šituos žodžius kviečia todėl Lietuvos apšviestūnus
į darbą rinkime aukščiau paminėtų paminklų iš gyvenimo mū­
sų tautos, užrašinėjant vislab taip, kaip yra kalbama, pasakojama,
dainuojama, tyrai lietuviškoje kalboje tarmėse kožno kampo su už­
rašymu vardų rinkikų, pasakotojų, dainininkų, prisilaikant rašybos,
vartojamos mano „Žipone bei žiponėje". Medegos apsčiai atsiradus,
rašytojas šitų žodžių ketina drauge su tuomi, ką jis pats nuog
seniaus surinkęs turi, arba periodiškai išeinančiame laikraštyje,
arba atskyriumi kningomis apgarsinti viską, kas Lietuvoje iš žmo­
nių burnos surankiota taps. Tokiu būdu su laiku mes galėtume ne­
menkai šviesos išplėsti ties lietuvių praeiga ir išaiškinti rasi ne vienų
svarbų ir dėl mokslo dalykų.
Rankraščiai turi būti siunčiami antrašant:
Dr. J. Bassanowicz,
Lom-Palanka,
Bulgarie.
Lietuviški laikraščiai užprašomi yra šitą pakvietimą atkartoti.

148
 R IN K IM E PASAKAS!

Lietuviškos pasakos, kuriose drauge su visokiais fantastiš­

kais dalykais teip apstingai randasi reminescencijų iš seniausio
laiko praeigos mūsų, dar ir šiandien iš didesnės dalies nesuran­
kiotos ir neapgarsintos. Teisybė, kad Schleicher'is, Veckcnstcd-
tas, Davainis-Silvestraitis, Jurkšatis ir k. surinko jau nemenkai
lietuviškų pasakų, bet skaitlius jų yra labai dar menkas, sulygi­
nus su tuomi, kas tautoje liekti. Per tūkstančius metų lietuvių
tautoje pasakos, sakmės buvo pasakojamos, tokiu būdu nuo gent-
kartės gentkartei į palaikas patekdamos, ir nors su laiku, kaip
pačioje jų formoje, jų kalboje atmainos, inovacijos įvykti turėjo,
bet daugelyje jų dar ir šiandien užtėmijame paminėjimus iš gi­
liausios senovės, kurią ištardyti ir aprašyti būtų labai žingeidu,
kas vėl ir mokslui didžią naudą suteikt galėtų. Šito dalyko dėlei,
o taipogi geisdamas liekanas, produktus dvasiškos gyvasties pro­
senių mūsų ateitės kartoms pavesti, ir aš buvau dar seniaus už­
siėmęs pasakų rinkimu, ir neseniai išėjusiame pirmame tome
„Lietuvfiškų] pasakų" apie 200 pasakų mitologiško turinio į žmo­
nes paleidau. Rinkdamas dabar medegą dėl antrojo tomo, aš krei­
piuosi į visus tuos mūsų inteligentus, kuriems yra suprantamas
svarbumas šito dalyko, prašydams jų užsiimt užrašinėjimu vi­
sokių pasakų ir pavedimu jų man dėl moksliško jų sunaudojimo
ant naudos kainos mums tėvynės Lietuvos. Tiems, kurie norėtų
atlyginimo už darbą - užrašinėjimą, galima būtų pagal pasakų
svarbumą po ‘A - 1 rublių už kožną pasaką užmokėti, tik užrašy-
tojai turėtų žinoti, kad kiekvieną pasaką ant atskyriaus popieros
lapo užrašinėti reikėtų, paženklinant vardus žmonių ir kaimų,
kur ir nuo ko užrašyta. Tie, kurie tokiu būdu už pinigus rinkti
apsiimtų, turėtų ne mažiaus kaip po dvi ir 1. 1, pasakų maniespi
antsyk atsiųsti, nes kitaip užmokėjimas - pinigų išsiuntimas -
būtų apsunkintas. Pasakas prašau siųst ant adreso:
Dr. J. Basanovvicz
& Varna. Bulgarie
Šitą pakvietimą malonėčiau, kad ir kiti laikraščiai atkartotų.

149
 A R N E R E IK A L IN G A M U M S
E T N O G R A FIŠK A D RA U G Y STĖ?

Kada 1883 m. pasirodė „Aušra", tuomet sunku dar buvo ti­

kėtis, jog atgijimas mūsų apmirusios tautos pradės teip sparčiai
paakiui eiti ir kad, 18 metų praėjus, atsiras reikalas kalbėt apie
įsteigimą ypatingos draugystės, apie kurią čion taps rašoma.
Rods, dar 1882 m.1neužmirštinasis d r. J. Sauervvein'as, lygiai kaip
ir rašantis šituos žodžius buvo užmanę įsteigt „LietuvĮių) mokslo
draugystę" ir jai statutus sutaisė, iš kurių vėliaus „Birutė" pasi­
naudojo, bet pati to vardo draugystė tik dar vėliaus Amerikoje
įvykdinta tapo, ale, neilgai pragyvenus, ir ta išnyko. Laikui bė­
gant, atsirandant ir mūsų tautoje vis daugiaus dvasiškų pajiegų,
rodos, tad vėl mums reikėtų užsiimtie dabartės realizacija pana­
šios „mokslo" draugystės, kuri, kaip patsai gyvenimas rodo, la­
bai būtų mums reikalinga ir rasi su laiku galėtų didę atgabeni
naudą lietuviams.
Viena iš seniausių ant žemės kultūriškų tautų, žalia atauga
didžiausios senovėje trakų tautos, lietuviai, rods, ne iš savo pa­
čios kaltės toli atsiliko užpakalyje kitų Europos tautų, už mūsiš­
kę kur kas jaunesnių, kultūroje. Nekalbant apie šiosdieninį ap­
švietimą, kuriuomi mes su kitais susilygini negalime, mes ne-
esam beveik nieko atlikę, idant galima būtų mums patiems
susipažint su savo tauta ir su tais ryšiais, kurie mus su senovės
trakais, getais, prygais ir kitomis pietų krašte gyvenusiomis mūsų
gentėmis vienija. Išskyrus surinktas jau dainas, kuriose daug pa­
minėjimų likę apie gyvenimą lietuvių pietų žemėse, mes dar su­
vis neesame apsipažinę su mūsų pasakomis, teipogi didiai svar­
biomis tiems, ką nori susipažinti su mūsų senąja mitologija, bū­
du bei daba, neturime surinkę nė mūsų iš giliausios senovės
paeinančių personiškų bei geografiškų vardų ir neesam juos
sulyginę su trakiškaisiais ir 1.1. Todėlei, man rodos, mums rei­
kėtų įsteigtie tokią draugystę, kuri, tikėjimo mūsų laiko lietu­

1Slg. Lietuv[iška] ceitunga. 1882, Nr. 12 ir sek., ir Aušra. 1883, Nr. 4.

150
vių neužkliudydama ir ant tyrai moksliško pamato stovėdama,
užsiiminėtų rinkimu visų tų lietuviško gyvenimo liekanų, kurios
mums, kaip ir kitoms tautoms, pašelpą suteikt galėtų pažintie no­
rint lietuvius.
Čion prigulėtų:
1) tardymas kalbos ir jos dialektų;
2) rinkimas dainų ir jų melodijų;
3) rinkimas pasakų įvairiausio turinio vietinėse tarmėse;
4) rinkimas senoviškos „žynystės" liekanų, burtų, „niektikė-
jimų", apžadėjimų, tautiškos vaistininkystės ir 1.1.;
5) aprašymas krikštynų, svodbų, šermenų, laidojimo būdo ir
visų kitų gyvenimo apeigų;
6) aprašymas apeigų, švenčių įvairiausiose metų dienose, „pa-
dažanų dienų" ir 1. 1.;
7) aprašymas įvairiausių žaidynių, šokių, puotų ir 1.1.;
8) rinkimas vardų ir pravardžių žmonių bei geografiškų var­
dų (upių, kalnų, apgyventų vietų ir 1. 1.);
9) aprašymas bei apipiešimas lietuviško namo, ūkininkystės
padarų, muzikališkų instrumentų ir 1.1.;
10) rinkimas bei aprašinėjimas senoviško bei šiolaikinio dra­
bužio, moterų parėdo ir t. t.;
11) rinkimas visokių lietuviškų išdarbių, padarų tautiškam-
jam muziejui;
12) rinkimas rankraščių bei knygų apie Lietuvą.
Kaip iš šitos - rods, labai plačios ir iš pradžių rasi sunkiai
išpildomos - programos matoma, naujoji draugystė užsiimtie
turėtų: a) tardymu dvasiškos bei medegiškos lietuvių kultūros;
b) išleidinėjimu ypatingo organo talpinimui surinktos raštiškos
medegos ir c) prirengimo su laiku etnografiško muziejaus bei
tautiškos bibliotekos. Draugystę pramint galima būtų „Lietuvių
tauta" ar kokiu kitu vardu.
Paduodamas - su pritarimu tūlų draugų - šitą užmanymą
lietuviškai visuomenei, prašyčiau visų mūsų inteligentų ir kitų
tvirtų tėvynainių, kurie norėtų dalyvautie įsteigime tokios Drau­
gystės, idant jie teiktųsi duotie man žinią ant seniaus paduoto
adreso apie savo pritarimą su reikalingais patėmijimais viename

151
kitame dalyke, su pertaisymais ar perkeitimais paduotosios pro­
gramos ir 1.1.
Pritarėjams skaitlingai atsišaukus, rašantis šituos žodžius pa­
sirūpins pagal balsų bei propozicijų daugumą pritinkančius
statutus draugystei sustatytie ir kuo veikiausiai per laikraščius
apgarsintie.
Taigi į darbą, lietuviai!..
Visi lietuviški laikraščiai prašomi yra šitą atsišaukimą at-
kartotie.

152
 P A S A K Ų IR B U R T Ų R IN K IK A M S

Šituomi pranešama, jog medega III, IV, V ir VI ,,Liet[uviškų)

pasakų" tomams surinkta ir rasi neužilgo spaudon prirengta taps.
Todėlei visi tie, kurie dar norėtų savo pasakas šituose ir sekan­
čiuose tomuose patalpintie, teiksis kuo veikiausia jas žemiau pa­
sirašiusiam prisiųstie. Prie šitos progos ištariu vardan „tautiš­
kos" mūsų literatūros širdingą ačiū sąnariams pagirtinosios
„Žvaigždės", kurie man pavedė šimtą iš didesnės dalies akyvų
bei svarbių liet[uviškų) pasakų, kurios mus supažindys ir su ano
krašto dialektu.
Iš burtų, senlietuviškos „žynystės", yra pas mane apie 1000
surinkta, - jie laukia tik susistematizavimo ir atspaudimo, taigi
ir dėl šitos lietuviškos „Juodaknygės" medega būtų dar labai
reikalinga.

153
 K A S TAI B U T Ų „M A SIA I"?

Nuo S. Daukanto yra likęs nemenkas pasakų, dainų ir mįslių

pluoštas, ant kurio randasi nežinia kieno ranka padėtas užrašas:
„Pasakas massiu, surašitas 1835 metuse apigardosi Kretiu, Pa-
longos, Gundenės". Šitos pasakos, kaipo seniausiai surinktos,
svarbios yra ne tik savo turiniu bei kalbos dialektu, bet ir tuo
pirmąkart čia minėtu „massių" vardu. Rodos, neabejotina, jog
nežinomasis to vardo užrašytojas supranta po juo gyventojus
paminėtųjų Kretių, Palangos bei Gundenės apygardų, arba, ki­
taip sakant, kad to krašto gyventojus dar apie 1835 „masiais"
vadinta. Suradimas šitokio lietuviškųjų genčių tautiško vardo
būtų labai svarbus tuo būtent, kad mes patirtumėm drauge su
kitų daugybę ir apie jį, kaipo atgabentą iš senosios lietuvių tė­
viškės Trakijos Mažojoj Azijoje, kur to pat vardo trakiškoji gen-
tė, ant aigiptiškųjų paminklų Masu, graik. M vool, M olool, lot.
Mysi, Moesi vadinama, gyveno giliausioje senovėje.
Moksliškas interesas, kursai randasi šitame varde, verste ver­
čia mane per „Vilniaus žinias" paminėtoje apygardoje gyvenan­
čių skaitytojų prašyti, idant vienas kitas teiktųsi pasiteiraut ir
man per dienraščio redakciją pranešti: ar yra toje apygardoje už­
silikęs iki šiol gyventojų vardas „masiai" ir kur dar jį girdėti ga­
lima, teip pat ar nėra ir kokių kitų apie „masius" žinių?

154
 A PIE K A U K U S

Bulgarų etnografiškojo muziejaus laikraštyje: „MaBfecni* na

eTiiorpa<Į>imecKMfl Myaen » CoiĮ>hh" nesenai išspausdinta ma­
b t

no raštas apie lietuvių kaukus, kurie, anot pasakų, neša savo ger­
bėjams javus ir įvairius turtus.
Tame straipsnyje, bulgarų skaitytojams parašytame, aš pa­
sistengiau, kiek tuomet galima buvo, parodyti, jog kaukų ger­
bimo būta ne tik pas šios dienos lietuvius, bet jog jų kulto turė­
ta būt žinoma ir pietų Europos krašte, Trakijoje ir Mažojoj Azi­
joje, iš kurių - kaip aš tvirtai tikiu - lietuvių prabočiai yra
išsikraustę ir Lietuvon atvykę. Savo trumpus prirodymus, kad
kaukai Trakijoje žinota, aš tame rašte buvau parėmęs žmonių
ir vietų vardų identiškumu kaip pas lietuvius, taip ir pas seno­
vės trakus ir tomis tuomet dar menkomis žiniomis, kurias tu­
rėjome apie Kaukų dienos šventę („KyKOBT.aem.“) pas bulgarus,
kurie, su senovės trakais susimaišę, dabar Trakiją turi apgyve­
nę. Pastaraisiais metais mano gerbiamajam draugui p. Dim. Ma-
rinovui, Sofijos etnograf. muziejaus direktoriui, pasisekė dau­
giau medegos surinkti įvairiose Bulgarijos vietose apie Kauko
dieną ir tas apeigas, kurias bulgarai įvairiuose kostiumuose,
su kaukėmis (bulg. „KyKyTfc") ant veidų paskirtomis dienomis
atlieka. Savo komentaruose prie mano rašto apie kaukus p. Ma-
rinovas, remdamasis savo surinktąja etnografiška medega, tvir­
tina, kad pas bulgarus Kauko diena su visomis apeigomis esanti
ne slaviškos kilties, bet paimta iš senovės trakų. Savo gana pla­
čius paaiškinimus baigdamas, p. Marinovas sako: „Visur, kur
švenčia Kauko dieną (KyKoea, KyKepu), tvirtino ir tvirtina, kad
tą apeigą darą vien dėlei javų užderėjimo, dėlei laimės, dėlei
gerovės. Tokiuo būdu šituo patvirtinama p. Basanavičiaus ma­
nymas, jogei apeiga „KyKOBeTt" atliekama esti kažin kokios
javų derėjimo, turtų dievystės garbei. Tačiau apie tą dievystę -
Kauką = „Kyicb (bulgarų) tautoje neradau nei kokio atminimo,
nei kokios žinios".

155
 Prie p. Marinovo straipsnio pridėtieji piešinėliai parodo
mums drabužius ir kaukes (maskas), kurios nešiojama Kaukų
dieną švenčiant kai kuriose Bulgarijos vietose.
Tokiuo būdu, ačiū p. Marinovo trūsui, visai netikėtai surasta
pas bulgarus labai svarbių žinių, kurios mano spėjimą patvirti­
na, kad pas senovės trakus, kaip ir pas šios dienos lietuvius, kau­
kai žinota.
Kadangi p. Marinovas savo tyrinėjimus apie kaukus ir toliau
varo, galima laukti dar gausesnės medegos, kurią ir lietuvių mi­
tologijos tyrinėjimuose suvartoti reikėtų.
Rods, pas mus, Lietuvoje, pasakų apie kaukus turime jau ke­
lias užrašyta, bet jų dar toli gražu neužtenka klausimui apie tas
mitiškas esybes išaiškinti. Todėlei aš kreipiuosi į visus tuos inte­
ligentus, kuriems rūpi mokslo dalykai Lietuvoje ir kuriems pa­
teks šitie mano žodžiai, prašydamas, idant surankiotų visas ži­
nias (pasakas) nuo žmonių apie kaukus ir jas man atsiųstų. Tu­
rėdamas visą literatūrą apie juos iš visų Lietuvos kampų, aš
galėčiau ilgai netrukus parūpinti platoką studiją apie kaukus,
kurie lietuvių mitologijoje, rodos, yra turėję gana svarbią vietą.

156
 D A IN Ų IR P A S A K Ų R IN K IK A M S !

Per visuotinąjį Mokslo draugijos susirinkimą Vilniuje liepos

10 ir 11 (23 ir 24) dieną, kaip jau skaitytojams žinoma, prof. Ed. Vol­
teris kalbės apiefonografo vartojimą dainų gaidas užrašinėjaut ir pa­
rodys, kokiuo būdu tą prietaisą praktiškai reikia pritaikyti. Šitoji
demonstracija bus labai įdėmi tiems būtent mūsų folkloristams,
kurie panorėtų, fonografą nusipirkę, su jo pagalba dainas ir lie­
tuvių muzikos melodijas užrašinėti. Be to dar, yra sutarta, p. Vol­
terio pranešimui pasibaigus, pasikalbėti, kaip ir kokiuo būdu gali­
ma būtų veikesniu laiku surinkti visų Lietuvos kraštų dainas se­
noviškas su jų gaidomis, kurios pastaraisiais laikais ėmė labai
nykti žmonėse. Tame apie dainas pasikalbėjime prižadėjo daly­
vauti ne tik p. E. Volteris, bet ir kun. prof. J. Narjauckas, kurs
gerai pažįsta tautos dainų melodijas, ir p. Tallat-Kelpša, kursai
turįs jau per 300 gaidų užrašęs.
Svarbu bus šiame atvejyje ne tik pasikalbėjus apie dainų, pa­
sakų ir 1. 1, surankiojimą, bet ir apie suorganizavimą, jei bus pri­
pažinta esant reikalinga, tam tikros prie Lietuvių mokslo drau­
gijos komisijos, kuri pasirūpintų jau surinktąją medžiagą sutvar­
kyti ir ją ilgainiui apskelbti. Šito par excellence (tikrąja to žodžio
reikšme] tautiško darbo atlikimu ne tik Mokslo draugija, bet ir
visi tie Lietuvos inteligentai, kurie norėtų šiame dalyke prisidė­
ti, suteiktų mokslui neapsakomai didelę naudą!
Malonu būtų todėlei, idant visi tie lietuviai, kuriems rūpi ne
tik tautiškųjų mūsų dainų, pasakų likimas, bet ir mokslo daly­
kai, atvyktų Vilniun ir dalyvautų sumanytajame pasikalbėjime.

157
 APIE FONOGRAMŲ ARCHYVĄ

Fonografu (nuo žodžio fone - „balsas" ir grafo - „rašau", lie­

tuviškai būtų - balsarasis) praminė Edisonas jo išrastąjį aparatą
(prietaisą), kuriuo galima yra užrašyti žmogaus, gyvulio, paukš­
čio balsą, muzikos melodijų ir t. t. Pastaruoju laiku šitas apara­
tas pasirodė labai naudingas mokslo tikslams, ypač tyrinėjant
įvairių tautų kalbas, jų dainų gaidas, muziką. Prie įvairių Euro­
pos ir Amerikos mokslo įstaigų dabar randame įtaisytus archy­
vus, kur tokie to prietaiso užrašai, fonogramomis vadinami, yra
renkami ir laikomi ateinantiems laikams. Vienas iš didžiausių
tokių fonogramų archyvų šiandien bus, rodos, archyvas prie
Mokslo akademijos Vienoje, kuriame, pradedant imperatoriaus
Pranciškaus Juozapo tūlos prakalbos užrašu, yra dar daugelio
mokslo ir šiaip jau garsių vyrų - poetų, dainininkų, kompozito­
rių ir k. - užrašyti balsai ir kompozicijos. Ten pat randame ne
tiktai visų Austrijos tautų fonografuotus balsus, bet ir kitų Eu­
ropos tautų. Patsai Edisonas turi vertingą archyvą su rinkiniu
įvairiausių tautų dainų, muzikos veikalų ir t. t., ir tas fonogra­
mas gana pigiai pardavinėja.
Kaip praneša Vienos laikraštis „Neue freie Presse", šią vasa­
rą Vienos Mokslo akademija organizavus tam tikrą ekspediciją
fonogramoms rinkti beveik visuose pasaulio kraštuose ir jau lig
šiol gavusi daug svarbios medžiagos. Taip dr. R. Trebitsch užra-
šinėjęs kalbos tarmes Bretagne’je, Fr. Mayr kafrų kalbą fonogra-
favęs Nataliuje, dr. R. Poch bušmanų kalbą - žiemos vakarų Af­
rikoje, J. VVinthnis - įvairių tautų kalbas ant salų Pietų marėse
(Siidsee). Tuo pačiu laiku užrašinėta žydų spaniolių kalbą ant
Balkanų pusiasalio, beduinų tarmes ir dainas Marokoje, įvairių
Kaukazo, Mongolijos, salų Fidži ir k. tautų.
Kita ekspedicija darbuojasi ant Saliamono salų ir Bismarko
archipelage. Su pagalba Finiškai ugriškos draugijos Helsings-
forse išsiųsta ekspedicija į vidurinę Mongoliją. Prof. Seemuller'is
fonografavo įvairias Vokietijos tarmes, F. Reiner’is - Aukštosios

158
 ir Žemosios Austrijos, dr. H. Poilakas - Norvegijoje. Lig šiol tu­
rėta archyve 912 fonogramų, iš kurių 284 - kalbų ir tarmių, 458 -
muzikos, 160 - dainų ir 10 - įvairių kitokių.
Pas mus, Lietuvoje, dainų ir tautiškosios muzikos fonografa-
vimą pirmas įvedė gerb. prof. Ed. Volteris, kuriam ir pasisekę
lig šiol daug kas užrašyti. Bet jis šią vasarą apvažinėjo dar tik
nedidelį Lietuvos kraštą, o ir ten, žinoma, ne vislab jam pasisekė
surinkti. Šiame dalyke, rodos, nemenkai dar teks prisidėti dar­
ban ir tai dainų komisijai, kuri per visuotinąjį Lietuvių mokslo
draugijos susirinkimą buvo išrinkta, kolei bus surinkta ir užra­
šyta visos dainų gaidos, kurių pas mus dar tiek daug girdisi. Tik
reikėtų, mano nuomone, kad ta komisija ne tik užrašinėtų melo­
dijas, bet ir fonografuotų, nes natos, ir tikriausiai užrašytos, ne­
gali pavaduoti gyvo balso, kaip jį fonogramos užrašo. Be to dar,
būtų labai naudinga, jeigu ir pati Mokslo draugija, fonografą įsi­
gijusi, darytų tam tikras ekspedicijas ne tik dainų gaidoms, bet
ir tarmėms vieno ar kito krašto užrašinėti. Ilgainiui tokiuo būdu
galima būtų turėti M[okslo] draugijos archyve turtingą fonog­
ramų medžiagą su gyvos šio laiko žmonių kalbos, dainų, muzi­
kos pavyzdžiais, kurie ateinančioms lietuvių kartoms ir jų moks­
lo reikalams tikrai būtų labai naudingi ir įdomūs.

159
 DAINŲ MYLĖTOJAMS!

Pastaruoju laiku lietuvių laikraščiuose buvo, rodos, ne kartą

rašyta apie reikalingumą rinkti dainas ir jų gaidas. Prie Mokslo
draugijos, kaip žinoma, yra susiorganizavusi tam tikra komisija
dainoms rinkti. Norėdamas prisidėti prie šito darbo, įgijau čia
gerą Edisono fonografą, todelei dainų žinovus ir mylėtojus kvie­
čiu pranešti man Vilniun, Mokslo draugijos adresu (Lydos gat­
ve, Nr. 7), kur yra dar daugiau dainuojama, ypač senoviškas me­
lodijas, ir kada, kokiuokeliu galima būtų, tan kraštan atvykus, dainų
gaidas fonografuoti.

160
 PREMIJA UZ LIETUVIŲ DAINŲ TYRINĖJIMĄ

Leipcige yra kunigaikščio Juozo Aleksandro Jablonovskio,

Naugarduko vajų vado, 1768 metais įsteigtoji draugija „Sonetas
Jablonoviana", vokiškai] „Die Fiirstliche Jablonowskische Ge-
sellschaft", kuri kas metai skelbia didokas premijas uz. įvairius
mokslo veikalus. Šių metų apyskaitoje (Jahresbericht) Draugija
yra apskelbusi net 9 premijas po 1500 markių už kiekvieną pa­
duotąją temą. Filologijos skyriuje randame užduotą temą „San­
tykiai lietuvių dainų su latvių, gudų ir lenkų dainomis" („Die Bezie-
hungen der litauischen Volkslieder zu denen der Letten, VVeiss-
russen und Polen"). Draugija prie šito išreiškia norą, kad būtų
ištirta, kiek lietuvių dainos savo motyvais ir forma turi panašu­
mo į anų tautų dainas, ypač reikią pažymėti, kokios lietuvių dai­
nos esančios nuo gudų ir lenkų paimtos. Rankraštj reik siųsti
Draugijos sekretoriaus prof. A. Leskieno adresu: Ceh. Hofrat Pro­
fessor Dr. Leskien, Leipzig, Stephanstrasse 10. III. Rankraščiams siųsti
terminas iki spalių m. 31 d. 1914 m.

161
 RINKIME RAUDAS!

Ševčenkos mokslų draugija Lvove pastarojoj savo organo

„Emorpa(j)i*JHHM aoipiuiic" knygoje apskelbė J. Svencickio su­
rinktąsias ukrainiečių raudas ir V. Gnatuko šermenų kėlimo ap­
rašymus. Skaitant šitą turiningą raudų rinkinį, kuriame yra net
299 raudos, į 21 skyrių padalintos, taip ir ima gailestis atsimi­
nus, kaip tai toli esame nuo kitų apsilikę, kaip tai maža pas mus
šios rūšies poezijos surinkta ir sulig šiol apskelbta!
Rods, man yra žinoma, kad, pavyzdžiui, p. K. Būgos, kun. d-
ro M. Gustaičio ir k. rinkiniuose turime jau apie šimtą raudų
užrašyta, bet jos dar neapskelbtos ir mokslui jokios naudos ne­
duoda. Dar daugiau - dažnai labai ilgų raudų esama pas rytie­
čių moteris, iš kurių galėtų surinkti ypač Vilniaus vyskupystes
kuningai ir kiti inteligentai, į kuriuos aš ir kreipiuosi su šiuo
atsišaukimu: r i n k i t e r a u d a s , p a k o l j os či a d a r n e ­
i š ny k ę ! Jei ne patys kunigai, tai bent jųjų vargonininkai, zak­
ristijonai ir k. galėtų manding daug tų raudų užrašyti!
Jei pasisektų kiek daugiau surinkti, galima būtų neilgai tru­
kus visą raudų linkinį „Lietuvių tautoje" apskelbti ir tokiu bū­
du, kaip ir Ševčenkos m(okslo] draugija, etnografijos mokslui
labai daug patarnauti!
Visas raudas, paženklinus, iš ko, k u r užrašytas ir k ą (tė­
vą, motiną, brolį etc.) apraudojant girdėta, prašau siųsti MĮoks-
loj draugijon Vilniuje (Lydos gat. Nr. 7).

162
 Į V I L N I A U S K R A Š T O L IE T U V IU S M O K Y T O JU S
A T S IŠ A U K IM A S P R A Š Y M A S

Aš alvykau šiandien į Jūsų, gerbiamieji mokytojai ir mokyto­

jos, susirinkimą* iš dalies asmens reikalu - kad tarti Jums savo
širdingos padėkos žodį už vakarykštį manęs pasveikinimą, bet
dar daugiau - mokslo ir, drąsiai galiu sakyti, - tautos reikalu
dėlei lietuvių folkloro dalykų, kurių labai trūksta iš Vilniaus lie­
tuvių gyvenamojo krašto. Man pastaruoju laiku užsiėmus klau­
simu „Ką lietuvių dainos žino iš Lietuvos ir kitų kraštų geogra­
fijos ir etnografijos", teko peržiūrėti Mokslo draugijos archyve
esamąjį dainų rinkinį, apimantį įvairiose Lietuvos vietose užra­
šytų apie 9000 dainų. Jųjų tarpe rasta kuo mažiausia iš buvusios
Vilniaus gubernijos. Surinktose dar prieš karą šito krašto dai­
nose atrasta tik vel(ionioJ Davainio-Silvestraičio rinkinyje iš Val­
kininkų šito miesto vardas minėtas ir kitoje apie Semeliškį
užrašytoje paminėta Strevės upė. Tai ir visos iš geografijos Vil­
niaus krašto dainose žinios. Nekalbant apie šituodu geografijos
vardu, negalimas būtų daiktas, kad šito krašto lietuvių dainose
nebūtų minėti toki miestai kaip Vilnius, Trakai, Švenčionys ir k.,
tik reikėtų daugiau dainų surinkti, o šitas dainų rinkimas yra
svarbus ne tik dėl geografijos vardų.
Seniau, prieš karą, šitame Vilniaus krašte mažai lietuvių in­
teligentų esant, nebuvo kam rūpintis dainų, pasakų, patarlių,
burtų ir kitos folkloro medegos čia rinkti, todėlei šitas Vilniaus
kraštas liko kaipo didelė spraga lietuvių tautosakos srityje. Ne­
turint dainų, pasakų ir kitų tekstų, mūsų žinios apie šio krašto
kalbos tarmes yra labai menkos, taipogi trūksta medegos žo­
dynui. Nurodydamas į šituos mokslo dalykuose trūkumus ir
matydamas mokytojuose tokį didelį skaičių inteligentų, ku­
riems turi būti brangūs tautos dalykai, aš noriu jus, gerbiamie­
ji ir gerbiamosios, kviesti talkon - darban, kiek pajėgiant, dau­
giausia rinkti - užrašinėti atliekamu nuo pamokų laiku dainas,

• „Ryto" mokytojų susivažiavimas.

163
 pasakas, burtus, patarles, retai vartojamus pasergėjusius žodžius
ir vislab tai siųsti Mokslo draugijai Vilniuje (Gimnazijos gatv.
Nr. 4) mano vardu. Renkant šitą folkloro medegą, galima nau­
dotis ir geriau mokančiais rašyti mokiniais. Užrašyti reikia taip,
kaip kalba žmonės, palaikant pilnai to krašto gyventojų kalbos
tarmę ir paženklinant užrašymo vietą (kaimą), dainininkės ar
pasakotojo vardą. Atlikdami šitą visai mūsų tautai svarbų dar­
bą, jūs atnešite mokslui labai daug naudos. Iš apie 100 mokytojų
jeigu tik po 10 dainų ir pasakų kiekvienas užrašytų, tai jau būtų
didelis darbas valiota. Reikia pastebėti, kad, pripratus užrašinė­
ti ir tą darbą pamėgus, galima jų kur kas daugiau surinkti ir to­
kiu būdu visas dar žinomas dainas iš žmonių omenies išsemti.
O kad šitą darbą reikia pasiskubinus dirbti, rodo mums ta aplin­
kybė, jog palengvėle dainos vis labyn nyksta, senesnės tampa
užmirštos ir pakeičiama naujoviškesnėmis.
Todėlei dar kartą raginu jus ir prašau dainų ir pasakų rinki­
mui visą savo nuo užsiėmimo laisvą laiką pašvęsti. Tuomi jūs
labai patarnausite atgimstančiai savo tėvynei ir josios mokslui!

164
 Į L I E T U V I U S M O K Y T O J U S IR M O K Y T O JA S
V I L N I A U S K R A Š T E A T S IŠ A U K IM A S

Kaip visos lietuvių tautos folkloras - pasakos, dainos, rau­

dos, patarlės (priežodžiai), burtai, apžadėįimai, užkerėjimai ir
kitos įvairios senovės tikybos liekanos - įtikėjimai sulig šiol
nėra dar dorai surankiota ir aprašyta, taip dar labiau yra ap­
leistas šiuomi žvilgsniu Vilniaus kraštas: menkiausiai čia mes
esame susipažinę su tais šito krašto dzūkų folkloro dalykais,
nes mat čia mažiausiai sulig šių laikų buvo jų rankiota ir užra­
šinėta. Nūnai atsiradus kiek daugiau šitų mūsų dzūkų tarpe
lietuvių inteligentijos, ypač mokytojų, kurie, kaimuose gyven­
dami, įeina į artimesnius santykius su kaimiečiais ir turi pro­
gos iš arties susipažinti su jųjų ne tik materialiais gyvenimo
reikalais, bet ir su psichikos - dvasios apsireiškimais, kuriuos
kas dieną pastebėti galima, pasitaiko tinkama proga tą jųjų gy­
venimą geriau, tobuliau studijuoti: atspėjus nuo darbo mokyk­
loje, turint gero noro ir uolumo, atsidėjus galima rankioti ir
daug surinkti iš žmonių lūpų įvairių folkloro dalykų, juos už-
rašinėjant ne literatūros kalba, bet vietinių gyventojų tarme, ir
užrašus siųsti Vilniaus Lietuvių mokslo draugijai, kuri juos su­
naudos mokslo reikalui.
Lietuvių folkloru interesuojasi ne tik mūsų pačių mokslas,
bet ir svetimtaučiai. Paveizdan, šiomis dienomis pas mane Vil­
niuje buvo apsilankęs suomių Mokslo draugijos Helsinkiu uni­
versiteto profesorius p. d-ras V. J. Mansikka, žinomas Luropos
tautų folkloro tyrinėtojas, kursai nūnai rengia veikalą apie ap-
žadėjimus ir prietarus įvairiose tautų ligose. Kadangi sulig šiol
į šitą lietuvių dvasiško gyvenimo sritį labai mažai buvo kreip­
ta domės ir ji labai menkai žinoma, o mokslui itin yra svarbi,
tai prof. Mansikka per mane kreipiasi į lietuvius mokytojus Vil­
niaus - ir Seinų - krašte su šitokiais klausimais, kurie čia pa­
duodami:
„Koki žodžiai, apžadėjimai, užkerėjimai, maldeles arba už­
keikimai ir kokios prietaringos apeigos (būdai) yra jums žmo-

165
 mi prie šių ligų: kraujo plūdimas, drugys, tymai (iedros), apal­
pimas, dantigėla, ausų skaudėjimas, gyvatės (angies) įgėlimas,
padūkusio (pasiutusio) šuns įkandimas, dieglys (dyglys), kaul-
ligė, gružas (sąnarių skaudėjimas), narių išsukimas, reumatas,
pilvelio sopa, pilvo gumbas, geltlige, gerklės skaudėjimas, nuo-
mirulis (nuomarius), nemiga, širdies plakimas, dusulys, vaikų
ligos, vaikų nuolatinis verkimas.
Esama ir kitų ligų, kurias užžadama, - reikia sužinoti pa-
klausinėjus.
Koki apžadėjimai ir prietaringos (apeigos] (būdai) vartoja­
ma jūsų krašte žmonių meilei pakelti ir, išvirkščiai, meilei atšal­
dyti, moterystės laimei sutvirtinti, skausmas gimdant paleng­
vinti ir 1. 1.
Aprašykite smulkiai tas apeigas ir žodis žodin užrašykite
apžadejimus.
Ar yra jums žinomi tie žodžiai ir veiksmas, kuriais nedori žmo­
nės kenkia savo artimų žmonių sveikatai ir moterystes laimei ar­
ba įvykdo mirtį? Užrašykite tuos žodžius, aprašykite tą veiksmą.
Kokie žodžiai ir būdai (apeigos) vartojama jūsų krašte gy­
vulininkystėje (pavyzdžiui, kokius užžadėjimus žino pieme-
nys) gyvulių ligose, kokį būdą vartoja žemdirbystėje, medžiok­
lėje, žuvininkystėje, pienininkystėje, bitininkystėje pralobti, ap­
sisaugoti nuo vagių, nuo įvairių parazitų (pavyzdžiui, blakių
ir k.), nelaboms dvasioms, raganoms, velniams išginti, debe­
siams išblaškyti, gaisrui užgesinti, giedrai, karštam orui, per­
kūnijai pašalinti?
Dar yra visa eilė atsitikimų, kuriuose liaudis yra linkusi šelp­
tis apžadais, apkerėjimais ir burtais. Pabandykite smulkiai su­
žinoti tuos nuotykius ir žodis žodin, nieko nepraleidžiant, ap­
rašyti.
Kaip jūsų krašte vadinama „apžadėjimas", „apžadėti", „ra­
gana", „raganius", „žinys", „žinūnas", „monininkas"?
Vislab tai yra svarbu sužinoti mokslui, nes sulig Šiol labai
mažai buvo kreipta atidos į šitą lietuvių tautos gyvenimo sritį".
| paduotuosius aukščiau p. prof. Mansikka klausimus vely-
tina būtų gauti kiek daugiau atsakų ir kuo veikiausiai. Jisai,
grįždamas iš užsienių, žadėjo pas mane atsilankyti Vilniuje rug­
sėjo mėnesiui pasibaigiant. Malonu ir gera būtų galėjus jam su­
rinktą ir reikalingą jam tą medžiagą asmeniškai įteikti.

166
 P. mokytojus ir mokytojas prašau visas kaip p. prof. Mansik-
kai reikalingas žinias, taip ir kitus folkloro rinkinius siųsti Vil­
niun mano adresu: VVilno, Gimnazjalna 4-1.

Liepos 1 d. 1926.

P. S. Vienas kitas p. mokytojas ar mokytoja, jei nespės ir ne­

galės į visus p. prof. Mansikkos klausimus surasti tinkamų ži­
nių, prašoma atsiliepti tik j tuos klausimus, kuriems bus atsaky­
mas surasta.

167
 Į L IE T U V IU S M O K Y T O J U S IR M O K Y T O J A S
V IL N IA U S K R A Š T E A T S IŠ A U K IM A S

Šių melų liepos mėnesį Vilniaus lietuvių laikraščiuose bu­

vau paleidęs į lietuvius mokytojus ir mokytojas atsišaukimą,
kviesdamas juos ir jas užsiiminėti folkloro dalykais: dainų, pa­
sakų, burtų, patarlių ir k. rinkimu. Atsišaukime tuomet buvo
paduota ir smulkesnė programa tų dalykų, kuriuos priderėjo
pirmoje vietoje rinkti. Bet šitas mano atsišaukimas prašymas,
gaila, kad sulig šiol liko lik balsu, šaukiančiu tyruose: nė vieno
mokytojo nė mokytojos neatsiliepta ir nieko neprisiųsta. Todėl
dabartės antrą kartą į visus Vilniaus krašto mokytojus ir moky­
tojas vėl kreipiuosi, prašydamas nors tūlas nuo pamokų mokyk­
loje atliekamas valandas pavesti rinkimui ir užrašinėjimui iš žmo­
nių įvairiausių folkloro dalykų: pasakų, dainų, raudų, priežo­
džių (patarlių), burtų, apžadėjimų, užkerėjimų, įtikėjimų ir k. ir
užrašytus dalykus siųsti mano adresu: YVilno, Gimnazjalna 4-1.
Bus patarnauta mokslui.
 IŠ AUTOBIOGRAFIJOS
IR UŽRAŠŲ KNYGUČIŲ
 MANO GYVENIMO KRONIKA
IR NERVŲ LIGOS ISTORIJA
1851-1922

Mano tėvas Juras, nors prastas ūkininkas ir tik skaityti, bis-

kclį rašyt ir lenkiškai kalbėt mokėjo, buvo kelis metus Bartinin­
kų valsčiaus vaitu ir savo kampe guodojamas ir teisingas žmo­
gus. Mano tėvas iš patyrimo po lenkiškų ponų arba sulenkėju­
sių Lietuvos bajorų (Gediminų Bartininkuose, kunigaikščių
Puzinų Pajevonyje ir k.) baudžiavas žinojo labai daug apie viso­
kius baudžiauninkų vargus apipasakoti. Jis mokėjo ir daugel atsi­
tikimų iš praėjusių laikų mūsų krašto žmonių, taipogi daugelį pa­
sakų, mįslių ir 1.1., ir aš jam ir jojo atminčiai esmi kaltas įgaivini­
mu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę. (P. 111

11851-1

Kūdikystės metai praėjo man tarp visokio naminio darbo va­

saromis ir mokyklos - žiemomis. Dar dabar mielai atsimenu,
kaip, didoku jau vaikėzu būdamas, su kitais vaikais, būdavo, ru­
denyje, susėdę ant žirgų, jodėme didžiu būriu piemenis sveti­
mų kaimų „vaikyti", botagais pliaukšėdami, „vaji olia" rėkau­
dami, šiaudadūšiais, smalabambiais, degutpilviais ir k. juos pra­
vardžiuodam i. Šitie „vaikymai" man visados atrodė kaip
rudimentarinės kovos, kaip k a r a s m in ia i,,re [min.at.uro,e] iš
senovės lietuvių laiko. Lenktynės, imtynės, rimavo,imas, ritinys
ir kiti žaislai, toki jau kaip ir pas senovės trojenus, iš ,aunystes
laiko man iki šiandien atminime liekti .
Drauge su pasakomis apie „kryžiokus" piliakalniai jau nuo
pat mažų dienų mano akis ir širdį prie savęs trauke. Netoli nuo
Ožkabalių, Piliakalnių kaimo laukuose, pas Rasiu i y n gražus i
piliakalnis, nuo kurio patsai kaimas p r a n r , n t S m did, laba

171
lankyti dar suvis instinktinį užuojausmą jam turėdamas ir neži­
nodamas, kas jj, kada ir |išj kokios priežasties supylė, tik iš ma­
žo jau buvau girdėjęs pasakojant apie užkerėtas ir uždarytas ja­
me labai dailias mergas; jog jis buvęs supiltas sterblėmis ir ke­
purėmis, jog jaučiai, kuriais bandyta jis išarti, nugaišę, ir t. t.
Pajevonin su tėvais į atlaidus važinėdamas, vėliau susipažinau
su Pajevonio piliakalniu, dar vėliau - su Kaupiškių arti Prūsų
sienos, Rudaminos, Lakynų ir k. Ant šitų kalnų, galiu drąsiai
sakyti, susitvirtino mano lietuviškumas. [P. 12-13]

h 18631

Dabar, jau pramokęs pas daraktorius skaityti, aš uoliai pra­

dėjau dalyvauti šventadienių rytais namiškių giedojime iš kan-
tičkų, ypač kad turėjau gerą, gražų balsą. Taip, būdavo, po Nau­
jų metų giedant „Ant meto naujo apsiliejo krauju" ir t. t., kad
užrėksiu, tai net visame bute skamba. Bet kantičkose vietomis ir
poezijos nemenkai randasi. Atsimenu:
Lapkritis medžių lapus nuplėš kaipo plaukus,
Pavasaris gražiais žiedais redo laukus...
Kartą jau vakare, lovoje gulėdamas, ėmiau giedoti. Motina,
tai girdėdama, linksmai tarė:
- Tai bus Jonukas dailus kunigėlis, o koks gražus balselis.
| tai tėvas sako:
- Giedok tu, giedok ir renkis į kunigus eiti. Ale žinok, vaikeli,
kad kunigu būti negali neromytas.

išėjus iš griūnančio kalno galo kokia pana su šunyčiu ir prašius, kad jis ją
pabučiuotų. Ale jos burna buvus kaip rupūžės, tai jis bijojęs ją bučiuoti. Ji
prašius, kad ją bučiuotų per skepetaitę, bet jis nesutikęs. „Jeigu tu, - sako, -
būtum mane pabučiavęs, tai aš ir tu būtume laimingi ir būtum mane vedęs".
Tada užtrenkus duris ir išnykus. Kiti matę naktimis kokius ponus ar karei­
vius po kalną vaikščiojant. Žmonės pasakoja, kad kalne esą „skiepai", juo­
se - pinigai, senoviški ginklai ir 1.1 Ant kalno griovos galo viršuje nuo šiau­
rės gilumoje 1meterio atrasta kaulai kokios 15-16 metų mergaites. Pasakoja­
ma, kad iš to galo pasirodanti merga. Seniau, prieš kokius 7-8 m., pro šitą
griūvant] piliakalnio galą apačioje plaukė Aista, kuri pavasariais vis nugrauž-
davus kokią jo dalį, todėl kalnas griūdavęs. Tada Aista vieną pavasarį ėmus
ir permetus savo lovj toliau j rytus, kuriuomi ir dabar plaukia (16 IX. 1908).
1907 m. pietų krašto šone rasta kyšant senoviškas geležinis kirvelis.

172
 - Kaip tai? - sakiau. - AŠ mačiau kuilius, bulius romijant, ale
kad žmones romytų - pirmą kartą girdžiu.
-Taigi, vaikeli, kunigus romija... <...>
Prisiartino 1863 m. lenkų maištas. Kadangi Bartininkų para­
pijoj dvarininkų labai mažai buvo, tai bažnyčioje patriotiškų jų
demonstracijų su dainomis „Bože coš Polskę", „Z dymem
požarovv" ir k. giedant negirdėta, tik buvo plačiai kalbama, kad
laukiama atvykstant jiems pagelbon tūlo Garibaldžio, kurio pa­
veikslą galima buvo matyt ant pirktinių sagtučių. <...>
Rudeniop mirė Karalkrėslio dvaro arendatorius Šabunevičius.
Vieną vakarą jo lavoną keliu per Ožkabalius į Bartininkus ly­
dint, daugybė kaimo gyventojų buvo susirinkusi žiūrėt - nes ly­
dėjo naktį su švyturiais - ir ant kalno ties Milančiais giedojo:
Ojčyzna naša, vilkas poną neša,
Nešė per aglyną, sudraskė jam klyną... |P. 13-14)

11871-18771

Šeštoje klasėje esant, ant Velykų nusisamdę žydelį, išvažia­

vome keliese atostogų per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto
ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems
drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nuobodu važiuot, ir,
turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: „Augin tėvas du sūne­
liu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės..."
Pasirodo, kad keliaujančių vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Ku­
dirkos, kursai 1871/72 metais buvo antros klasės mokiniu, ir šitą
atsitikimą jisai mini „Tėvynės varpuose" („Varpas", 1893, Nr. 3),
sakydamas: „Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs pri­
sidėti (dainuot), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Au­
gin tėvas du sūneliu..." Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos.
„Chlop", - pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau".
Mat buvo nutautėjęs... (P. 17J

11869]

Birželio 1 d., trečiadienį, sėdėjau „koze" 2 valandi drauge su

Samueliu Tuvin’u, žydeliu, už tai, kad vėlokai vakare buvova nu­
ėję pasiklausyt levų riksmo pas mūsų matytą jau menažeriją, kuri

173
 iš Suvalkų buvo čion atvykus Nežinia kas, pamatęs mudu apie
menažeriją uždraustu laiku vėlai vaikščiojant, pranešė gimnazi­
josdirektoriui, kursai nubaudė mudu, „kozan" pasodydamas. Kitą
dieną Tuvin'as, apleidęs gimnazija Kalvarijon išvažiavo. (P. 18J
Mokslas man sekėsi gerai, nes aš, kaip sakoma, turėjęs „gerą
galvą", todėl ir visose klasėse buvau pirmutinis mokinys, o perei­
damas iš klasės į klasę, gaudavau dovanų knygomis. (Išvardija­
mos gautos knygos.) Ypač klasiškosios kalbos sekėsi man gana
lengvai suprasti, ir aš draugų tarpe buvau visados malonėtas del
jų pažinties. Taipogi ir literatiški mano uždaviniai rusų kalbos
žvilgsniu visados užsipelnydavo pagyrą, ir, Vl-je klasėje būda­
mas, kaip jau minėta, buvau įgijęs gero stilisto vardą.
Iš visų gimnazijos meto mokinių tik vienas tuomet Petras
Kriaučiūnas iš Papečkių buvo lietuviškos kalbos tyrinėjimu už­
siėmęs - būtent žodžių rinkimu žodynui. Viename viešame gim­
nazijos „akte" jisai skaitė lietuvišką J. Kochanovvskio vienos gies­
mės vertimą, kas pirmą kartą toje gimnazijoje atsitiko. Šitas stip­
rus savo tautystėje lietuvis, su kuriuomi man vienus metus
drauge gyventi, o vėliau draugauti teko, pabaigęs gimnazijos
mokslą, Seinų seminariją ir dvasišką akademiją Peterburge, bet
nejausdamas savyje pašaukimo į kunigus, metęs sutoną, tapo
klasiškų ir lietuviškos kalbos mokytoju toje pat Mariampolės
gimnazijoj ir vėliau ne vienam jaunadvasiui įkvėpė karštą meilę
į savo pavargusią tautą ir josios kalbą. Daugiausiai jo dėka lietu­
vystė atgaivinta Suvalkų gubernijoje. (P 20)
Gimęs ir užaugęs tyrai lietuviškame kampe, aš jau nuo mažų
dienų po tėvų įtekme buvau pradėjęs savyje lietuvišką gaivinti
dvasią. Pirmos lietuviškos knygos - išskyrus „Aukso altorių" ir
„Garbę Dievo", - kurios mano rankosna pateko, buvo M. Akelai­
čio rašytas veikalėlis „Svvejka Marija ir gyvenimas Panos Szvven-
cziausios" (VVilniuje, 1860), kun. J. Dovydavičiaus „Sziauleniszkis
senelis" (VVilniuje, 1860) ir kun. Aleknavičiaus „Pasakos, pritiki­
mai, vveselos ir giesmės" (VVilniui, 1861). Pirmi dvi knygi dėl jų
skaisčios kalbos ir vėliau ne kartą dar skaičiau. Antroje klasėje
būdamas, pradėjau, nors menkas, daineles rašyti, vėliau ir lenkų
kalba, ir gana daug buvau prirašęs, bet paskui beveik visas sude­
ginau; tik vienas Lenartąvidaus „Pavasario" (VViosna) vertimas

174
buvo spausdintas 1882 m. „Lietuvviszkoje ceitungoje". Antroje ar
trecioje klasėje būdamas, pradėjau lietuvių dainas užrašinėti, iš
mokinių girdėtas. Trečioje klasėje esant, man teko susipažinti su
Duonelaičio „Metais", iš kun. J. Čėsnos gautais, su Mickevičiaus,
o vėliau ir su Syrokomlės (Kondratovičiaus) poezijomis. Šito pas­
tarojo melancholiškos dainos ypač man patiko. „Konradą Valen­
rodą", Syrokomlės „Margier" daugybę kartų skaičiau ir kuone
viską iš atminties atkartoti buvau išmokęs.
Pirmąsias žinias iš lietuvių praeities nuo mano tėvo įgijau.
Tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir k. Vėliau Stryj-
kovvskio „Kronika polska, litewska, zmodska" (Krolevviec, 1582)
buvo mano vadovu. Guagnini, Dlugosz'as, Kromeras ir kiti kro-
nistai, o vėliau Kraševskio raštai turėjo didelę į mane įtekmę, ir
aš gimnazijoj dar būdamas patogiai buvau su lietuvių istorija
susipažinęs. [P. 20-21]

IPo 18741

Medicina man labai patiko, ir aš noringai ėmiausi darban,

bet ir nuo senesnių įpročių man sunku buvo atsiskirti. Ypač lie­
tuvių tautos praeitis, kurios pažinimui jau nemaža laiko buvau
pašventęs, ir mediku tapus man iš galvos išeiti negalėjo. Darbus
laboratorijoj ar klinikoje atlikęs, aš ir vėliau dar vis trūsiausi ne­
retai bibliotekose, ką tik įgriebdamas apie Lietuvą skaitydamas.
Tokiu būdu nors mediciną pabaigiau ne menkiau už kitus, bet,
Aiskulapui ir Lietuvai podraug tarnaudamas, negalėjau tapti to­
kiu vaistytoju, kokiu būčiau tapęs visą tą darbą ir laiką vienam
tik Aiskulapui pavesdamas. [P. 23]

118781

Iš studentavimo laiko mano gyvenimo nuotikų yra išlikę

pas mane užrašų tik iš 1878, mažiau iš 1879 m. Paduodu čia
juos, pradedant nuo 1878 m., kada buvau IV-me kurse, ir toje
kalboje, kaip buvo įtraukta. IŠ jų matoma, kas tuomet man rūpė­
jo. <...> Gegužės <...> 10 d.: „YVydač okolnik do nauczicieli wiej-
skich i księžy w celu zbierania podari, zabobonow, piešni i t. d.
Uskutecznič przy pomocy dyrektorow dyrekeyi naukowych";
<...> 22 d.: <...> „YVydač piešni ludowe z przekladem vv „M ibLctih

175
 oomecTBa EcrecTBoncnwTaT. ripiipoaw, aiiTponoaoriM u 3 t iio -
rpa<|>in" <...>. Liepos 12 d. užrašyta iš tautinės medicinos dar
niekur neskelbta šitokia užžadėjimo formula, kurią vartojęs tū­
las prūsų lietuvių žynys anapus Stalupėnų, gydydamas „pa­
laimintu" vandeniu Šilbalių Lenkaiti, kuriame, sako, sėdėjęs
ledokas: „Teve mūsų (pūtė bonkon su vandeniu). Omen, omen,
omen (pučia). Tegul atjoja šventas Jurgis ir nuneša per jūres
mares, kur geležies nekala, kuolų nekala, tvorų netveria" ir t. t.
Rugpjūčio <...> 14 d. užrašyta iš Vaičaičio lietuviški vėjų var­
dai: šiaurys - Jovušas, pietų - Pundušas, rytų - Merkeušas ir
vakarų -Tarteušas. (P. 25—26]

118751

Pirmame medicinos kurse 1875 m. būdamas, gavęs stipendi­

jos ir turėdamas pinigų kelionei, atsimenu, buvau parvažiavęs
Kalėdų - ne Velykų, kaip rašo d-ras V. Kudirka, - atostogoms
namon. Apsilankiau Mariampolėje, buvau gimnazijoj, mokinių
vakarėlyje ir, pamokoms prasidėjus, kartą užėjau į Vinco Stamš-
kio lietuvių kalbos pamoką, rodos, IV klasėje. Atsinešęs drauge
tuomet tik ką pasirodžiusią Geitlerio knygą „Litauische Studien"
(Prag, 1875), pasisveikinęs lietuviškai su mokiniais, su mokyto­
jo pritarimu perskaičiau jiems eilių posmelį iš „Anykščių šile­
lio", atkreipiant jų atidą j lietuvių kalbos grožybę, pakartojau
lakštingalos balso pamėgdžiojimą: „Jurgut, kinkyk, kinkyk, pa­
plak, paplak, važiuok", - ir 1.1, ir kitų paukščių, iš ko Vincas Ku­
dirka, tuomet tos klasės - ne V, kaip jis rašo - mokinys, klausy­
damas buvo pasipiktinęs, apie ką jis „Tėvynės varpuose" („Var­
pas", 1892, Nr. 3) praneša. Staniškiui šitoks mano su mokiniais
pasielgimas, kaipo lietuvystės demonstracija gimnazijoje, nepa­
tikęs, nes ir jis pats silpnas buvo lietuvis...
Kaip aukščiau paminėta, ir medicinos mokindamasis, nuo lie­
tuvybės aš neįstengiau atsiskirti. Dar 1875 m. pirmame medici­
nos kurse esant, lenkų laikraštyje „Nivva" (zeczyt [sąsiuvinis] 8,
str. 618-623) buvo apskelbta Kirkoro straipsnio „O pierwiotnej
Slovvianszczyžnie" mitologiškosios dalies mano kritika. Šitas
menkas rašinys jau tuomet pakėlė mane kolegų akyse... Kaip gim­
nazijoj būdamas, taip ir universiteto laiku per atostogas buvau
įpratęs rinkti dainas, pasakas, priežodžius, mįslius ir k. Dainų

176
kelios buvo vėliau laikraštyje „Mitteilungen der Litauischen
litter|arischen| Gesellschaft" (1880, 3 Heft, S. 114) ir atskyriu-
mi po vardu „Ožkabalių dainos" Tilžėje (1884) ir Shenandoah
Pa (1902, 2 tomu, 420 dainų). Pasakos buvo pradėta spausdinti
tose pat „Mitteilungose" („Fragmenta mythologiae", 1884, 8
Heft, S. 57 ir Heft 10, S. 7 sek ), o vėliau „Lietuviškų pasakų"
Shenandoah 1899-1902 du tomu, „Lietuviškų pasakų įvairių"
Chicagoje 1903-05 keturi tomai išleista, be to, dar „Iš gyveni­
mo vėlių bei velnių" Chicagoje 1903 m. atspausdinta. „Ožka­
balių mįslių" dalis tilpo tų pat „Mitteilungų" 1885, 10 Heft,
S. 19. | P. 28-29]

H 8791

Laikinai persikėlęs į Vilkaviškį, gyvenau pas Mošinskį ir gy­

džiau P. Jastrzębskienę. Liepos 29 d. P. Kaz. Jagniątkovvska, ro­
dos, iš delno pranašavo man „švviętną przyszlošč" (Šventišką at­
eitį]. Liepos 29 d. su Ant. Gelgaudu antrą kartą savo gyvastyje
peržengiau Lietuvos sieną ir apsilankiau Prūsų Eitkūnuose. Rug­
pjūčio 4/16 d. buvau pas kun. Bakūną Vištytyje ir mačiau už vers­
to nuo miestelio ant sienos Vištyčio su Nebūtkiemio lauku mil­
žiniško didumo akmenį, ant kurio, sako, sėdėjęs Perkūnas. [P. 30]

118801

Pro Černovicus pravažiuodamas, pirmą kartą pastebėjau bal­

tuojant Karpatų kalnus, iš dešinės geležinkelio pusės stūksan­
čius, kurie visą mano domesį saviepi pritraukė: iki šiolei aš ne­
buvau matęs tokių milžiniškų, tokių dailių kalnų, (dėmiausiu
dalyku man pasirodė ta kalnų ypatybė, jog jų viršūnės iš tolo -
ar tai iš Rumunijos tyrų, ar nuo Dunojaus krantų į jas žiūrėsi -
atrodo tarytum iš mažesnių, smailesnių ir bukesnių karpų suau­
gę. Jau kelionės laiku šito kalno vardas man visai rodėsi lietu­
višką etimologiją turįs.
Sausio 10 d. jau buvau Bukarešte ir, viešbutyje „Dacia" per­
nakvojęs, kitą dieną nuvažiavau į Džiurdževą (Giurgiu), kur
teipogi hotelyje „de S. Pėtersbourg" teko nakvoti. Sekančią die­
ną anksti rytą leidausi tolyn. Mano bagažą vienam turkui ant
rogelių Dunojaus ledu už 16 frankų bepervežant - kitokios

177
komunikacijos tarp Giurgiu ir Rusės (Ruščuko) Bulgarijoj žie­
mos laiku nėra, - man teko per pedes (pėsčiomis) eiti ir beeinant
atsiminti lietuviškųjų dainų Dunojaus. Jau tada aš patsai savęs
klausiau: argi šitq tad platųjį Dunojų mūsų dainos taip dažnai mi­
ni, ir jeigu taip, tai kada mūsų senoviškos dainos su šita milžiniš­
ka upe susipažinti galėjo? (P. 31)
Gavęs birželio 9/21 d. iš pastoriaus Jakoby pakvietimą į „Lie­
tuvišką] literar(išką) draugiją" Tilžėje įstoti, sekančią dieną ra­
šiau draugijos valdybai, kad ji užsiimtų populiarių - ypač Duo­
nelaičio, Daukanto ir k. - raštų išleidimu, o Jakoby'ui Klaipė­
doje išsiunčiau 11 dainų. Man pradėjusį lietuviškus laikraščius
rašinėti, 1880 m. „Nauj(ajame) keleivyje" apskelbta mano
straipsniai „Atsiminkim!", „Rubežiai ir skaitlius Lietuvos tau­
tos", „Kam teks tėvynė mūsų" ir k. Birželio 16/28 d. išsiunčiau
Einariui Klaipėdoje Norkaus „Dainą apie arielką", „Kur din­
go, Lietuva, tavo didybė" ir k., ir viskas tame laikraštyje buvo
atspaudinta. 1881 m. „N(aujajame) keleivyje" patalpinta mano
rašiniai „Apie kryžiokus", „Apie įsteigimą Ragainės pilies", o
M. Kerniaus „Lietuv(iškoje) ceitungoje" - „Birutė". Toje pat
„Liet(uviškoje) ceitungoje" 1882 straipsniai „Apie lietuvišką
mokslo draugystę", „Vai pabuskie, o Lietuva!", „Apie senovės
Lietuvos pilis", kursai raštas vėliau „Aušroje" visas atspaudin-
tas tapo. Sitiej raštai drauge su d-ro Jurgio Sauerveino straips­
niais ir dainelėmis įgabeno tuomet kiek lietuviškos dvasios į
Prūsų lietuviškus tik iš vardo laikraščius, ir tūli jų, kaip „Apie
įsteigimą mokslo draugystės", buvo labai meilingai ir Lietuvo­
je priimti. Kiti vėl raštai, kaip „Apie senovės Lietuvos pilis",
negalėję būt spausdinami iš tos priežasties, kad jie per daug
aštriai kryžiuočius užkabinėję, o tuomi pat ir tūlų laikraščio
skaitytojų ir paties redaktorius šerniaus užgaulioję jausmus.
Ne tik Šėmius, bet ir Einaris tuo laiku prisidingėjo kryžiuočius
užkabinėti - dėlei vokiečių baimės... (P. 35)

118821

Prisiartino nauji 1882 metai. Laikinai liekant Bulgarijoj, tuo­

met dar manyta darbuotis pagal išgales literatūros srityje. Taip
sausio 18/30 d. mano užrašų knygutėje pažymėta, kad tą dieną

178
buvę į dienraščio „I lopjuoici," redakciją Peterburge rašyta apie
Balabanovo propozicijas, regis, dėlei ministerijos kabineto su­
dėties. Sekančią dieną įrašyta tie darbai, kuriuos atlikti ketinau.
Čia juos paduodu toje pat kalboje, kaip jie paminėta: „Ješli czas
pozvvoli, napisač: 1) traktai o Geto-Dakach podlug zebranych
materjalow i badan wlasnych, 2) /I mtobckih mik|>dla „1 Iop>UKa"
(Jeigu laikas leis, parašyti: 1) traktatą apie getus dakus pagal su­
rinktą medžiagą ir savus tyrinėjimus; 2) Lietuvių mitą dienraš­
čiui .JlopjMOKV* <...>")
Prūsų lietuvių laikraštijoj taipogi rašinėjau, daugiausiai „Lie­
tuviškoje ceitungoje". Šito laikraščio N 12-me d-rui Jurgiui Sau-
erveinui sumanymą padavus įsteigti prūsų lietuvininkams
„mokslo draugystę", aš ilgame straipsnyje, kovo 26 d rašytame,
karštai parėmiau jojo sumanymą, kviesdamas skaitytojus būti­
nai tokią draugiją įsteigti. Šitas mano straipsnis buvo N 15 pa­
skelbtas ir „Nauja|ja]me keleivyje" pakartotas. Baigdamas jį, aš
rašiau: „Trūskimės, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoj iš­
barstysim, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavir­
sim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus
Lietuvos dvasia atsikvošės, - tąsyk mums ir kapuose bus leng­
viau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu drau­
gystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų!"
Šitas straipsnis padaręs gilaus įspūdžio, ir į jį tuojau atsiliepė -
tarp kitų - Jonas Šliūpas. (P. 38J
Nenorėdamas daugiau Bulgarijoj tarnauti, aš liepos 13/25 d.
laišku į d-rą Mollovą atsisakiau nuo tarnystės. Tuo tarpu tos pat
liepos 30 d. d-ras Filipovič'ius telegrama iš Cetinės pranešė, kad
aš Juodkalnijos valdžios esąs paskirtas gydytoju į Antivari'o mies­
tą ant Adrijos krantų. O sekančią dieną gauta telegrama iš d-ro
Mollovo Sofijoje, kad mane paskirta vyriausiu Vidino ligoninės
gydytoju (kunigaikščio dekretas iš liepos 22 d.). Turėdamasome-
nyje tęsti dar toliau medicinos mokslą ir darbą bibliotekose, už­
siimant senovės trakų tautystės tyrinėjimu, aš tuo tarpu atsisa­
kiau kaip nuo vienos, taip ir nuo kitos man siūlomos vietos ir
kol kas likau Vienoje.
Šiuo metu „Lietuv[iška| ceitunga" N 32 pradėjo spausdinti
mano dar Lom Palankoje rašytąjį veikalėlį „Apie senovės Lie­
tuvos pilis". Liepos, rugpjūčio ir rugsėjo m|ėnj. Vienoje buvo

179
parašyta: „Vai, pabuskie, o Lietuva", „Kaip stovi su įsteigimu
lietuvių mokslo draugystės", „Lietuvių mokslo draugystės įsta­
tai", kuriuos 6/18 rugpjūčio M. Šėmiui išsiunčiau, „Lietuvių ku­
nigas ir vokiečių Konig", „Lietuvių „Dunojus" ir rymėnų „Da-
nubius" ir keli kiti. (P. 40-41]

Apsigyvenimas Pragoję mano gyvenime turi dideliausią

reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai
Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės
atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Aušra". Su Praga ir mano pa­
ties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.
Jau aukščiau minėta, kad 1881 metais d-ro Jurgio Sauervei-
no buvo sumanyta įsteigti „Lietuvių mokslo draugystė". Iš ši­
tos priežasties daugiausiai už jos įsteigimą buvo mano agituo­
ta, rašyta „Liet(uviškoje) ceitungoje". Matant, kad Prūsų lietu­
vininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų
sumanymams, dargi, kaip M. Šernius, kai kada atsisakydavo
talpinti arba pradėjus spausdinti kokį straipsnį - pavyzdžiui,
„Apie senovės Lietuvos pilis" - nutraukdavo ir nebaigdavo dė­
lei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsisteigti savą organą,
kuriame būtų galima laisvai, drąsiau ką rašyti apie lietuvystės
reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo. <...>Todėlei laiškais,
gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir M ik-
šą rašytais, aš jiemdviem padaviau sumanymą įsteigti lietuviš­
ką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija ir,
abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau laikraščio
„Aušros" prospektą drauge su tūlais straipsniais, kaip „Skruz­
džių apsilankymas", ir Baranausko eilėmis „Lietuvos senovės
paminėjimas". Laikraščiui programinę „prakalbą", rodos, sau­
sio 28 d. rašiau, nes ją Mikšui, prie laiško pridėjęs, kitą, 29, d.
išsiunčiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti
vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius
„Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad
taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!", graudžiai apsiverkiau
ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum
aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žo­
džiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės
ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atsigaiveiiavi-
mas negalimas, - taip ir atsitiko. (P. 41-42]

180
 118831

Apie „Aušros" atsiradimą kiek plačiau bekalbant, užmiršta

tapo paminėti kitos mano Pragoję veiklumo išdavos. Ilgai be­
laukdamas „Aušros" iš spaudos pasirodant, aš vasario 17 d. iš­
siunčiau į dienraščio „1 Ioboo BpeM s" redakciją 1-jį, kovo 15 d .-
Il-jį ir kovo 29 d. - III-jį straipsnį „I Io noBoay no/ibCKMJCb pa,\oc-
Teii" (Del lenkų džiaugsmų); vėliau, gegužės 10 d., į „C.-IIe-
TepoyprcKiH bLaomocth " - straipsnį „H:n. )+Cmvau" (Iš Žemaiti­
jos), o birželio 22 d. į „I loBoe Bpe.Ma" - „ M o/Ihkm bi. / I utbI." (Len­
kai Lietuvoje). Visi šitie straipsniai buvo apskelbti. Dar anksčiau,
vasario 19 d., buvau išsiuntęs Volkel'iui Tilžėje „Fragmenta my-
thologiae", kurie laikraštyje „Mitteilungen der Litau(ischen) li-
terar(ischen) Gesellschaft" atspausdinta. Gegužės 16 d. padaviau
Mikšui sumanymą išleisti pirmąjį „Aušros" kalendorių Kaip in­
tensyvus buvo mano 1883 m. veikimas Pragoję, galima suprasti
iš to, jog iš ten rašiau 181 įvairiems žmonėms laiškų, dažniausiai
tarp jų J. Mikšui „su rankraščiais". Vasaros laiku važinėjau kelis
kartus Pragos apielinkėse pasižiūrėti, kaip Kuchelbad'e, Baum-
garten'e, Beraun'e, Karlstein'e, Dobrzichovice ir k.
1882 metų vasaros dali ir rudenį, visus 1883 metus pralei­
dau Vienoje ir Pragoję, trūsdamasi(s) klinikose ir bibliotekose.
<...> Visą tačiau atliekamą nuo medicinos laiką pašvenčiau dar­
bui bibliotekose. „Bibliotheca Academiae Vindabonensis" - uni­
versiteto ir „K. k. Hof-Bibliothek" Vienoje, universiteto ir Če­
kų muziejaus bibliotekose Pragoję. Gyvenimas Pragoję man bu­
vo naudingas ir todėl, kad čia įgijau tūlas iš čekų patriotų
veikimo pažintis jųjų tautos atgaivinimo dalykuose, čia tai Pra­
goję ir Vienoje dabartės gerai susipažinau su senovės trakais -
su literatūra apie juos - ir surinkau reikalingos medegos mano
veikalui apie jųjų tautystę - darbui, kursai tik 1921 m. pasiro­
dė „Lietuvių tautoje" (kn. III, dalis 1) ir kuriame aš prirodau,
jog toji didi senovės tauta buvo ta pati kaip ir lietuviai ir jog
mes šiandien esame tik menka liekana, gyva, žalia atauga nuo
prasenoviško trakų kamieno. Pragoję, Vienoje, vėliau Budapeš­
te aš turėjau progos arčiau susipažinti muziejuose su archaiolo-
gijos radiniais, tarp kitų - ir iš Trakijos ir Dakijos.
Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę
aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi

181
 vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime - karštą mei­
lę. <...> buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vo-
pios figūros su puikumi biustu, tamsios spalvos labai ilgais plau­
kais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai
ją darė be galo interesinga. Ją galima buvo tuomet priskirti prie
gražiausių, interesingiausių Pragos merginų. Kaip iš namų sar­
go patyriau, įiji vadinosi Gabriela Eleonora Mohl, čekų vokietai­
tė - Bohmin [iš Bohemijos). [P. 47)

118841

Šalia Eilės mokinimo lietuvių kalbos, kurią ji visa širdimi bu­

vo pamilusi ir uoliai darbavosi, kad jos pramokus, ir buvo jau
mėginus dainas versti į vokiečių kalbą, aš pats, nors labai nuliū­
dęs ir nusiminęs dėlei jos sveikatos, ėmiausi čia gyvendamas rū­
pintis ir lietuvystės reikalais. Pirmučiausiai prirengiau spaudon
keletą „Ožkabalių dainų", kurios tais pat 1884 m. Tilžėje išėjo,
parašiau du veikalėliu: „Žirgas ir vaikas" ir „Žiponė bei žipo-
nas", už kurių atspausdinimą Tilžėje 1885 m. Mauderodei už­
mokėta 183,50 mark.
Noriu čia prie progos paminėti vieną nuotykį, kurio, Elenoje
gyvenant, teko man būti liudytoju, o tai iš trakų-lietuvių laikų
pas šios dienos bulgarus dainų gaidos užsilikimą konstatuoti. Ka­
dangi pietų link nuo Balkanų, tikrojoj Trakijoj, javai visu mėnesiu
anksčiau nunoksta, ne kaip kalnyno daubose ir kloniuose, todėl
kalnuotojo krašto gyventojai, savo naminius darbus atlikę, pul­
kais eina per Balkanų šukes - Elenos srityje per Tverdicą - iš šiau­
rės į Trakiją ir, ten parsisamdydami ant darbo pjūmenės metu,
užsidirba kasmet gerą skatiką. Ar toksai paprotys tarp Balkanų
gyventojų jau buvo ir trakams čia gyvenant - nežinoma. Gana tik
tiek, jog šios dienos bulgarų merginos ir moterys, su vyrais eida­
mos Trakijon ir iš ten, darbą atlikusios, namon atgal grįždamos su
kviečių vainikais, ypatingas daineles tąj pat gaida dainuoja, kaip
ir lietuvių „Vai tu rugeli" rugiapjūtės daina. Pirmą kartą išgirsti
man teko šitą melodiją čia gyvenant vasaros metu. Dainininkėms
pro mano namus einant - tai buvo prieš Jonines, - anksti rytą
pašokau iš miego, išgirdęs tą taip gerai man pažįstamą gaidą,
stebėdamasis, iš kurgi pas mano langus atsirado tos lietuviškos
dainos aidas. Langą pravėręs, pamačiau tik krūvą bulgarų mergi­

182
nų, dainuojančių ir einančių su keliais vyrais ir 4-5 asilais, sun­
kiai drabužiais ir kitais kelionei reikalingais daiktais apkrautais,
kuriuos šita keliauninkų kompanija drauge vedėsi. |P. 59]

118891

Vasario 16 d. <...> (Eilėj mano glėbyje pasimirė, pragyvenusi

26 metus, 2 mėnesiu ir 23 dienas. Quiesce in pace, carissima mea!
(Ilsėkis ramybėje, mano brangiausioji!] - taip aš užrašiau, myli­
mai mano Eilei akeles užmerkus. Jai persikėlus į kitą, rasi lai­
mingesnį gyvenimą, baisus peršulis, liūdnumas ir nusiminimas
mane visą apėmė, nuo kurių aš ilgai, labai ilgai pasiliuosuoti
negalėjau, ir mano omenyje liko ant visados neužmirštinoji, ide­
ale Eilės esybė ir meilė. Išsipildė jos spėjimas, ką ji savo dienyne
buvo rašius: jog pas savo motiną į kapus neilgai trukus iškeliau­
sianti. Tik gaila, kad negalėjo pilnoje to žodžio prasmėje savo
tikslo pasiekti - atsigulti šalia motinos neteko jai, nes ji liko sve­
timoje jai bulgarų žemėje: vasario 17 (kovo 1) d. apie 4 vai. po
pietų ji tapo palaidota Lom Palankos bulgarų kapinėse. Kadan­
gi katalikų dvasiškio neturėta, tai laidotuvės su bulgarų popais
ir jų būdu atlikta. Ant duobės kranto karstą užvožiant, iš užpa­
kalio stovėdamas vienas bulgaras atkreipė mano atidą į reikalą
įdėti karstan kokį pinigą, nes pas bulgarus yra dar likęs labai
gilios senovės paprotys, kad lavonams, juos laidojant, duodama
drauge pinigai - ką aš ir padariau.
Dabar liko velionei, dainos žodžiais tariant, įtaisyti namelius
„be langelių, be durelių" ir pastatyti jos atminčiai tinkamą ant
kapo paminklą. (P. 63-64]
Kad nuo to smūgio, kurį man suteikus Eilės mirtis, nors kiek
nusiraminus, jį užmiršus ir liūdnumą pravarius, aš dar rudenį 1889
m. pradėjau rašyt monografiją apie Lom Palankos departamento
sanitarę padėtį 10 metų tarpe su bulgarų etnografija, kurią buvau
gerai pažinęs, ir kelių mėnesių tarpe parašiau „MaTepua/iH 3a
caiiMTapnaTa eTiiorpatĮnifl na liT»/irapn*" (Bulgarijos sanitarinės
etnografijos medžiaga], kuri tik 1891 m. atspausdinta tapo. šitą
rankraštį į švietimo ministerijos leidžiamojo „CoopiiHin, aa iia-
poAHMyMoTBopeiiHji, iiayxa u K H U H C ium a" redakciją nusiuntus,
redaktorius dr. Iv. šišmanov, tuometinis vyriausias ministerijos
183
 inspektorius, vėliau ministeris, laišku iš lapkričio 5 d. 1890 m.
man rašė, kad šitas mano „puikus veikalas" esąs kaipo vienin­
telis bulgarų mokslo literatūroje ir pirmas savo pilnumu, moks­
lo žinių turtingumu ir išdėstymo sistematiškumu. (P. 64-65)

118971

Dabar reikėtų paminėti vieną stebuklą, kursai su mano nere­

guliariais širdies plakimais - aritmijomis vieną kartą atsitiko.
Ant viso ploto tarp marių ir Varnos rytuose, Devnios ežero
pietuose ir kalnų, vynmedžiais apsodintų, šiaurėje randasi - kaip
jau minėta - daugybė ir gana aukštų kapų, kuriuose silsisi trakų
didvyriai, senovės Odesso ir jo apygardos gyventojai. Yra tai ty­
ras dirvonas, kuriuo Varnos gyventojai kaipo ganyklomis nau­
dojasi, kur lapkričio 10 d. 1444 m. Jagėlaitis Vladislovas kovoje
su turkais žuvo. Per šitą dirvoną eina iš Varnos plentas Dobričo
linkui. Nuo Varnos miesto vakarų linkui kokius 3 kilometrus
pro kelis kapus pravažiavus, atsiduriame prie vienos „češmės"
(fontanus), kurią kairėje kelio palikę, atvažiuojam pas akmenini
tiltą, rodos, tarp 3 ir 4 kilometro, už kurio kelias biskį aukštyn
kyla ir čia, kur plentas į dvi šaki - Dobričo ir Šumnos link - da­
linasi, guli tūlam varniečiui Paskalevui prigulintis didokas „Ča-
tarkchanas" (smuklė). Prie pat akmeninio tilto iš kairės pusės
nuo plento randasi žagarais aptvertas keturkampis plotas, me­
džiais apaugęs, su vadinama „Paša baba tekesi" arba „Kesik baš
tekesi". Prie vartų tuomet buvo maža grintelė, kurioje gyveno
„tekės"* sargas, o viduj to aptverto darželio - akmeninis, ap­
mūrytas, kokį metrą aukštas pailgas kapas (mezara), kalkėmis
išbaltytas. Ties numirėlio galva buvo pastatyta skardinė liktar-
na, kurioje naktimis žvakė žibėjo. Iš tiesės nuo liktarnos pusės
gulėjo iš marmulo padirbta viršutinė žmogaus galvos dalis tur­
kų „čalmos" pavidale; iš kairėsės pusės ties numirėlio krūtine
buvo padėta skardinaitė aukoms dėti, kurias sargas žiburiui įgyti
sunaudodavo. Patsai kapas už kokio žingsnio kito dar akmeni­
ne tvorele buvo aptvertas ir aplinkui medeliais apsodintas, ant
kurių šakų - ypač iš kairėsės šalies - kabojo ir ore plevėsavo dau­
gybė įvairių spalvų mažesnių ir didesnių skarmalėlių, nuplėštų

* Turk. tekke - dervišui vienuolynas, bet čia jo nebuvo.

184
nuo rūbų maldininkų, kurie, melsdamiesi prie čia gulinčio že­
mėje šventojo, užkabinėdami ant medelių tuos skarmalus, tikė­
jo ir savo ligas palieką. Šita vieta yra šventa ne tik turkams, bet ir
krikščionims, kur jie atsilankydami dėdavo menkas aukas (5-10
parš), prašydami Paša babos - tėvo Pašos - pagelbos įvairiose
ligose ir silpnybėse. Ypač gaudavę pagelbą sergantieji „satmš"
(drugiu) ir kitomis ligomis. Kas gi tai buvo per viens tas šventa­
sis ir kada jis gyveno - nieks tikrai nežinojo. Sargas Ali Hussein,
senis susikūprinęs, 80 metų, žila barzda ir jau žlibas (turėjo ka­
taraktą) ir kurčias turkas, man pasakojo apie Paša babą, kad jis
būk gyvenęs labai seniai, prieš kokius 2-3 šimtus metų ir, nuro­
dydamas į Pašakioj (= Pašos kaimas), kursai netoli nuo čia šiau­
rės link guli, tarytum manė, kad jis iš to kaimo buvęs. Toje vieto­
je, kur dabar yra Čatar chan, buvus didelė kova (kavg£), kurioje
Paša baba kritęs - jam galvą nukirtę. Nukirstąją savo galvą jis,
po pažaste pasiėmęs, dar keliu nuo mūšio vietos iki čion, kur
dabar „tekė" guli, atėjęs ir parpuolęs. Čia jis ir palaidota. Nakty­
je ties jo galva atsiradęs žiburys, ir nuo to laiko, jį palaidojus,
ties jojo kapu sargas vakarais uždega žvakę. Naktyje tačiau nu­
mirėlis vaidinąsis ir tiems, kurie prie jojo kapo prisiartiną, ką
bloga padarąs, apleisdamas kokia neišgydoma liga. Vieną kartą
tūlas žmogus apsinakvojęs pas jojo kapą - naktį pakilus vėtra,
išgąsdinus jį ir jį šalin nuvijus. Pavasarį - per Jurgines ir kitomis
dienomis - čia būna labai linksma, kada Varnos turkai čia susi­
renka ir visą dieną linksminasi, dainuoja. Anot K. Jireček o spė­
liojimo (Cesty po Bulharsku, P. 623), palaidotojo čia žmogaus
lavonas buvęs tai Karadža pašos - Anatolijos beglerbego, kurs
vedęs turkų kariuomenės kairųjį sparną ir kovoje su vengru 1lu-
nyadi buvęs užmuštas.
Ne kartą aš, būdavo, lankausi pas šitą kapą, keliu pravažiuo­
damas. Šių metų rudeniop vieną sykį man atsitiko, su ponia
Kūnstler'iene važiuojant, užsukti čion ir apsilankyti šitame dar­
želyje. Tuomet aš turėdavau labai dažnai širdies antmiją^ Nusi­
kalbėjus apie stebuklus, toji ponia sako j mane: „Padek oa ta-
mista kokią auką, o pamatysi, kad pagelbės". Juokų delei, |0
paklausęs, į skardinę įmečiau sidabrinę 50 cent.mų m° n" ą "
iš tikrųjų kokį mėnesį laiko buvau visiškai liuosas tuo tų
jų, širdis buvo rami. Ir kaip netikėti stebuklams!..
185
 Kiek vėliau, jau Bulgariją apleidus, būdamas vasarą 1909 m.
Karlsbade, iš mano gero pažįstamo lenko Jono Grzegorzevvskio
straipsnių laikraščiuose „Slovvo Polskie" ir „Kurjer Warszaw-
ski" sužinojau, kad Varnos gyventojai tūlai Teodorai Ilijevai bir­
želio pabaigoje pasirodęs sapne stebuklingas vaizdas, delei ku­
rio ji manius, kad tame Paša babos kape turįs būti palaidotas
krikščionių šventasis, todėlei, susitarus su kitais bulgarais, nak­
tyje birželio 28 d. ėmus kasti jame, kad suradus relikviją ir ją
išgelbėjus nuo turkų. Tokiu būdu jie išgrobstė rastuosius kape
kaulus ir k. Kilus dėlei šio įvykio bylai, jon įsikišo ir J. Grze-
gorzevvskis, kursai, ištardęs visą dalykų stovį, savo studijoje
„Grob VVarnericzyka. Badania autentycznošci grobu przy 4-tym
kilometrze pobojowiska YVarnenskiego z. d. 10-go listopada
1444 r." (Krakow, 1911), yra įsitikinęs, kad toje „tekėję" buvęs
palaidotas ne kas kitas, tik Jagėlos sūnus Vladislovas, kurį len­
kų istorininkai „Wamenczyku" vadina, kursai čia kovoje su tur­
kais lapkričio 10 d. 1444 m., vadovaudamas krikščionių kariuo­
menei, buvo užmuštas - nukirsta jam galva. Dėlei ištyrinėjimo
šito išgrobto karsto J. Grzegorzewskis, apsilankydamas Varno­
je iš priežasties to kapo, rašo: „D-ras Basanavičius, kurį taip
labai gerbiu, lietuvis, lenkų auklėjimo ir apšvietimo, pabaigęs
Maskvos universitetą, apsigyveno Bulgarijoj, kur buvo valdiš­
ku gydytoju, o šalia to užsiiminėjo mokslo darbais. Iš jo folklo­
ro tyrinėjimų daug naudojosi vokiečių rašytojai apie Bulgariją
ir mes veikale „Za Dunajem" išnaudojom. Gausiai išleido savo
rūpesniu lietuviškų pasakų. Labai teisaus būdo ir lietuvių pat­
riotas, dabar grįžęs Lietuvon. Būdamas etnologas ir įžymus kra-
niologas, aplamai osteologas, dabartės jei jis čia (Varnoje) bū­
tų, galėtų suteikti neapkainojamą patarnavimą dalykuose karsto
likučių suieškojimo pas Varną" (Kurjer Warszawski z d. 12
wrzesnia 1909, N 252). O tų „likučių", dar neišgrobstytų, rasta
žemėse, šalia karsto išmestose, tiktai mažas misinginis bizan­
tiško stiliaus signosėlis, supuvusio medžio gabalėlis ir trijų
žmogaus kaulų dalys: vienas sprandukaulis, vienas aplaužy­
tas blauzdukaulis ir dalis peties kaulo. Visi kiti Teodoros Ilije-
vos ir jos sėbrų, kaipo relikvijos, buvo išgrobstyta ir paslėpta.
[P. 72-73J

186
 11898J

Birželio 23 d. anksti rytą drauge su Smalakio šeimyna, Rai-

šukyte Morta ir jos motina, Jurgiu Lapinu, V. Storostos šeimy­
na buvome išvažiavę geležinkeliu Klaipėdos linkui į Dingiu
girią, kur visą dieną praleidome linksmai dainuodami, šneku­
čiuodami, alų, kurio buvom nusigabenę, gerdami, užkandžiau­
dami. Sauerveinas turėjo drauge pasiėmęs su savimi hegzamet­
rais rašytą poemą - rodos, „Nemunyčius" ir tarpais skaityda­
vo. Birželio 24 ar 25 d. drauge su Lapinu ir Voska buvau laiva
nuplaukęs į Bitėnus, kur, pas M. Jankų apsilankydamas, rūgš­
taus pieno su musėmis ragavęs, nuėjau apžiūrėti netoli nuo ten
Rambyno kalną ant Nemuno su daugybe aukštų senovės lietu­
vių kapų. Tilžėn sugrįžęs, pavakariais su d-ru Sauerveinu,
V. Storosta, Lapinu, M. Raišukyte buvau vaikštynių Jokubynės
(Jakobsruh) sode. Birželio 26 d., sekmadienį, susitikova su d-ru
Sauerveinu Tilžės lietuvių bažnyčioje, kur, žmonėms šventas
giesmes giedant, jis mano atidą atkreipė į giedojimo gražumą
ir jo ypatingumą, būtent - prygiškus, lidiškus ir doriškus gies­
mių tonus. <...> Birželio 28 d. jis ar antrą kartą pas mane „Pe­
terburgo" viešbutyje apsilankė ir nulydėjo į geležinkelio stotį,
kur buvo daug Tilžės lietuvių susirinkę mane išleisti. Jų tarpe
buvo ir kun. Jurkšaitis, su kuriuomi tuomet pirmą kartą susi­
pažinti teko, o kursai man įteikė savo spausdinamųjų pasakų
rinkinio pirmąjį lanką. Nuo šios Tilžėje asmeninės pažinties su
Sauerveinu užsimezgė stiprūs draugiški su juomi ryšiai, kurie
iki jam 1904 m. mirsiant dūravo ir apsireiškė skaitlinguose laiš­
kuose. Iš Tilžės per Karaliaučių, Dancigą, Berlyną, Vieną, Or-
sovą sugrįžau namon.
Čia noriu paduoti vieną atsitikimą, apibūdinantį vokiečių san­
tykius su lietuviais, kurio liudytoju pats buvau Tilžėje. Man kartą
po Schenkendorfo aikštę pas Tilžės rotušę tarp pardavėjų įvai­
rių daiktų bevaikščiojant ir besidairant, teko pamatyti kokią pa­
vargėlę, kuri skujų šakeles pardavinėjo. Nusipirkęs iš jos vieną
skujos šakelę, užkalbinau ją lietuviškai. Žmona nusistebėjo tą
kalbą viešoje aikštėje išgirdus ir ištarus: „Tai koks ponas, Dievu­
liau, ir lietuviškai kalba", - kuo neapsiverkė. Taip buvo užuita
lietuvių kalba Prūsuose!.. [P. 74-75]

187
 11893-19051

Būdamas gamtos mylėtojas, aš ilgą laiką laikiau prie namų

kieme, dideliame narve mažą menažeriją: lapę, vilką, kursai pa­
bėgo, keletą paukščių: gulbę, arelį, peledą ir dainose minėtą sa­
kalą, tik gulbę labai trumpą laiką - ji buvo pagauta ant marių
kranto po didelės audros. Paleidus kieme laisvai pasivaikščioti
vieną kitą dieną, svyruodama ji vaikštinėjo, bet kartą, man ne­
matant, tik emus tiesti taisyti sparnus, pasišokėjus, suplesdenus
jais, pakilus aukštyn, marių link per miestą nulėkus.
įdėmesnė pelėdos istorija. Iš mažų dienų prie žmogaus pri­
pratus ir prijunkusi, iš narvo išleista ji ir liko laisvai namuose
gyventi, dažniausiai tupėdama dieną užmerktomis akimis ant
vieno ar kito balkono arba ant mažos kieme trobelės stogo. Pri­
pratusi ryti plaučius arba kepenis, kuriais buvo maitinama, tik
ranka parodžius mėsos gabalą, atlėkdavo ir, rėkaudama bu bu,
kojų ilgais nagais griebdavo, o atlikusią nuo pusryčių mėsą, už­
lėkus, pavyzdžiui, kambaryje ant spintos pasidėdavo - kavoda-
vo. Buvo taip prie namų ir manęs pripratusi, kad, radusi užda­
rytas duris, rėkaudama savo bu bu, krapštydavo, snapu į duris
barškindavo, kad ją vidun įleidus. J mano rašomąjį kambarį inė-
jus, užlėkdavo ant stalo ir žiūrinėdavo, ką aš dirbu. Taip jai ra­
miai gyvenant, praėjo kokiu du metu, bet, rodos, jai ėmė toks
ramumas nusibosti ir rasi atgriso vienodas maistas: instinkto ve­
dama, prasimanė pati medžioklę varyti. Vieną kitą kartą buvo
pastebėta ant balkonų ir stogų vištų plunksnos ir kaulai, iš to
suprasta, kad ji naktį pradėjo mieste medžioti. Kaipogi vieną
gražų rytą rasta ji negyva gulint Šalia kraujo klanelio pas namų
duns su peršauta krūtine. Regimai, imta daboti vištų vagilka ir
vakare kur ją pamačius nušauta. Bet ji ir sužeista žinojo, kad reik
grįžti, ir, parlėkus namon, kur taip ilgai pragyveno, čia savo dva­
selę išleido. Ištikimas buvo paukštis - labai buvo gaila! Šitos di­
džiosios pelėdos rūšis Bubo stnx, nuo jų riksmo bu bu bulgarai
jas „buchal" vadina. Iškimštą ir konservuotą jos kūną su įdėto­
mis stiklo akimis aš persigabenau Vilniun, kur ji Mokslo Drau­
gijoj stovi, tik pastarojo Draugijos kėlimosi iš vienų namų į kitus
[metu], deja, jos gražiosios didelės stiklo akys sumušta.
Apie savo darbuotę literatūros srityje Lom Palankos laiku bu­
vo jau kiek aukščiau minėta. Dabar liekti dar pridurti žinią apie

188
tuos veikalu, kuriuos pagaminau Varnoje gyvendamas. Ir taip:
1893 m. išleidau „Etnologiškas smulkmenas", 1898- „Lietu­
viškai trakiškas studijas" ir„Medegą mūsų tautiškai vaistinin-
kystai", 1899 - „Prie historijos mūsų rašybos" ir „Lietuviškas
pasakas mitologiškas", I-jį tomą; 1900- „Grovo Kyburgo ke­
lionė"; 1902 - „Ožkabalių dainas" (2 tomu) ir II-jį tomą
„Liet(uviškų) pasakų mitologiškų"; 1903-05 - „Lietuviškas pa­
sakas įvairias", „Iš gyvenimo vėlių bei velnių", „Lenkai Lietu­
voje", „Priedelis prie lietuviško klausimo" ir „Pietario. Iš ma­
no atsiminimų".
Bulgarijoj esant, mane, kaipo iš Rusijos ateivį, dažnai „rus-
nak'u" [rusu] vadinta, bet aš prie kiekvienos progos save lietu­
viu vadinau. Lietuvių kalbą vartoti visą čia gyvenimo laiką tik
vieną kartą buvo pasitaikius proga - rodos, 1881 metais, kada,
Lom Palankoj esant, kartą pas mane užėjo tūlas apiplyšęs že­
maitis pagelbos prašydamas savo tolimesnei kelionei, kurią jis
iš Konstantinopolio, pinigų neturėdamas, pėsčias ėjo, o į Kon­
stantinopolį buvo atvykęs tūlame garlaivyje, kuriame jis - ne­
atsimenu, iš kur keliaudamas, - „pečkuriu" buvęs. (P. 85-86]

h 19051

Pernai ir šįmet japonams apkūlus rusus ir Šiek tiek pakitė­

jus jų viduje politikai, dabar man pasirodė galimu per Rusijos
sieną grįžti Lietuvon, todėlei, 29 d. atvykus Tilžėn Garliavos
aptiekininkui Kaziui Aglinskui, kurs buvo apsiėmęs mane ly­
dėti laive Nemunu Kaunan plaukiant, liepos 31 d išplaukėva.
Per Jurbarko rusų muitinę laimingai perėjęs, leidausi Kauno
link, kur tą dieną apie 12 vai. naktį atvykau. Ant rytojaus lie­
pos 20 (rugpjūčio l ) d . išvažiavau Vilniun ir popiet 6V* čion
atvykau. Tą pat dieną neiškenčiau neapsilankęs ant Gedimino
pilies kalno.
Ant rytojaus tuojau apsilankiau „Vilniaus žinių" redakcijoj ir
susipažinau su G. Landsbergiu, J. Kriaučiūnu ir k. 3 d. apsilan­
kiau Vilniaus viešoje bibliotekoje ir muziejuje ir pasipažinau
su D. Daugėla ir Dobrianskiu, bibliotekos direktoriais, o pietus
valgiau su Petru Vileišiu, Puida ir Kriaučiūnu bajorų vasaros klu­
be. 4 d. persikėliau iš neramaus „Belle vue" hotelio į Niškovskio
viešbutį, kuriame man vėliau ilgai gyventi teko. Tą pat dieną

189
 buvau su vizitu pas P. Vileišį Antakalnyje ir Žvėryne - vaikšty­
nių. Nuo 5 d. pradėjau darbuotis viešoje bibliotekoje. 7 d. vaka­
re pas mane pirmą kartą M. Davainis-Silvestravičius, vienas „auš­
rininkų", apsilankė. 8 d. suvalgius vieną grūšę (kriaušę), pasiro­
dė dizenterija, kuri tik 17 d. visiškai pragaišo, ir mano viekas
susilpnėjo. 11 d. buvo pasirodžius smarki neuralgija toje vieto­
je, kur kulipka šalia nugarkaulio guli. 13 d. atėjus Dav(ainiui)-
Silvestravičiui, susitarėva leidinėt „Lietuvių tautą". Rugpjūčio
17 d. iš ryto iš Vilniaus Kaunan išvažiavęs, apie 2 vai. po pietų
atvykau Garliavon pas draugą K. Aglinską. (P. 87)

(19061
Liepos 11 ir 12 d. susirinkime pas kun. Ambraziejų nutarta
leisti Vilniaus gubernijos lietuviams laikraštis „Lietuvis", man
redaguojant. Iš Vilniaus liepos 15 d. išvažiavęs į Garliavą, čia
gyvenau iki rugpjūčio 17 d. Čia būdamas, su K. Aglinsku kartą
apsilankėva „Pėtnyčios koplyčioje" (Piątek), girioje tarp Padai-
nupių ir Digrių kaimų, kur seniau augo „šventasis vuosis". [P. 93]

119071
Balandžio 7 (kovo 25) d. buvo viena svarbiausių lietuvių at­
gimimo istorijos diena - Lietuvių mokslo draugijos įsteigimas
Vilniuje. J draugijos įkurtuves buvo susirinkus visa eilė lietu­
vių veikėjų, iš Vilniaus ir iš kitur suvažiavusių. Mane tuomet
išrinkta draugijos komiteto pirmininku. (įsteigiamasis draugi­
jos susirinkimas L. Gerulio-Giros aprašyta „Liet(uvių) tauto­
je", I, p. 149-160.) [P. 97]

Nuo uolaus bibliotekose darbo - rinkimo medegos, tarp kito

ko, mano studijai apie levus, - jau apie birželio 29 d. buvau la­
bai nuvargęs. [P. 98]

119081
[Vasario] 8 d. buvau dar užsiėmęs Kauno kooperacijos drau­
gijų dalykais ir pabaigęs rašyti apie tai memorialą kitą dieną ge­
neralgubernatoriui įteikiau - bet be pageidaujamos pasekmės.
9, 14, 23 d. Mokslo draugijos komiteto posėdžiuose svarstyta

190
„Tautos namų” klausimas. 18 ir 20 d. taisiau A Bruožio apie Klai­
pėdą surinktas dainas spaudon, kurių redagavimą 22 d pabai­
giau. (P. 102)

Kitą, (rugpjūčio 2) dieną po pusryčių buvau Čekų karalystes

muziejuje (Pragoję) ir apie xh 2 po pietų - pas universiteto profe­
sorių d-rą Jurą Polivką, žinomą folkloro tyrinėtoją, dėlei žinių
apie levus čekų ir kitų tautų pasakose. Pavakare - „Jubiliejaus
parodoje”. (P 107)

(Rugpjūčio) 9 d. (Berlyne), ramiai miegojęs, priešpiet buvau

„Panopticume", po pietų - muziejuje „fūr Volkerkunde" (et­
nografijos muziejuje), vakare - žvėryne ypač gyviems levams,
kurie tuomet buvo mano folkloro studijų objektu, prisižiūrėti.
(P 107)

119091

(Balandžio) 16 ir 17 d., (būdamas Garliavoje,) užrašinėjau iš

Alzės Vyšniauskaitės dainas. 22 d. grįžau Vilniun. (P. 113)

(Rugpjūčio) 10 d. pas K. Aglinską vakare merginoms dainuo­

jant, nuo jų gražių dainų buvau labai susigraudinęs. (P. 114)

Po pietų išvažiavau Pragon, kur 6 vai. atvykau. Sekančią, rug­

sėjo 20 d. buvau pas folkloristą prof. Polivką ir su juo - Čekų
karalystės muziejaus bibliotekoje pas jos direktorių prof, d-rą
Čeneką Zibrtą, iŠ kurio gavau namon imti knygų. 22 d. 9 Vi—12
vai. darbavausi muziejaus bibliotekoje, peržiūrėdamas čekų pa­
sakų rinkinius, kuriuose ieškojau žinių apie levus; po pietų -
universiteto bibliotekoje. Sekančią dieną priešpiet - taipogi mu­
ziejaus bibliotekoje ir Kinskių sode Smichove - etnografijos mu­
ziejuje, popiet - universiteto bibliotekoje. Kitą, rugsėjo 24 d.,
prieš piet pasidarbavęs universiteto bibliotekoje, po pietų apsi­
lankiau miesto įžymesnėse vietose, ypač „Na male Strane”, „Na
Hradčancch" (š. Vito katedra, Bellevedere ir k ). Sekančią dieną
dar apsilankęs „Kral. Vinohrady", kur aš kadaise gyvenau, ir
pas prof. Polivką, paskui Tyno bažnyčioje ir„Rudolfinum'e”, kur
buvo paveikslų paroda, 26 dieną po pietų išvažiavau Berlynan.
Ant rytojaus jau prieš piet ir po pietų darbavausi Karališkoje

191
 bibliotekoje, kaip ir sekančiomis dienomis iki spalių 6 d., kada
iš Berlyno išvažiavau. <...> (P. 115)

Spalių 4 d. Edisono fonografų draugijoj pirkau Mokslo drau­

gijai brangų fonografą. [P. 116)

(Spalio) 27 d. „Rūtos" salėje, Mokslo draugijos posėdžiui pa­

sibaigus, kalbėjau apie žynį Ilgį ir demonstravau Edisono fo­
nografą. 30 d. rašiau laišką į asmeniškai gerai pažįstamą švieti­
mo ministerį Mušanovą Sofijoje, kad pagerintų medegišką d-ro
A. Doričo padėtį. (P. 116)

Lapkričio 1 d. drauge su kunigu M. Gustaičiu išvažiavau

Kaunan, iš kur nuvykau Garliavon. Oras dar buvo gana šiltas,
ir ant rytojaus, girioje ir pagiriais vaikščiojant, galima buvo dar
matyt pievose ir girioje žydint antrąsyk įvairius augalus: žąsu­
kus (primula veris), šunremunes, vosilkas, žemvuoges, pienes
(taraxacum) ir k. 4 d. buvome Zagrados dvare pas Gustaičius,
kur aš fonografu užrašiau apie 10 dainų gaidas, taipogi ir Gar­
liavoje užrašiau keletą dainų. <...> Iki spalių 10 d., kada išva­
žiavau Vilniun, nufonografavau daug dainų, kelias raudas. <...>
Lapkričio 15 d. <...> Mokslo draugijos posėdyje „Rūtoje" de­
monstravau dainų fonografavimą. 20 d. rašiau kun. A. Damb­
rauskui laišką dėlei kun. Ant. Savickio biografijos. 22 d. rašiau
į „Viltį" straipsnį „Prie svetimtaučių kolonizacijos Lietuvoje".
Sugrįžus iš Garliavos, visą laiką Širdis buvo rami, tik nuo dar­
bo dažnai nemiga.
Gruodžio 15 d. rašant iš sykio pasirodė akyse photopsia, ku­
ri gana ilgai dūravo. 21 d. vaikų vakare „Rūtoje" rodžiau fonog­
rafą; 25 d. pabaigiau rašyt „O /IMtobckhxt. napoAiibixT, nfcc-
iiHKb" - straipsnį, kuris, tarp kitų, buvo ukrainiečių kalba jų laik­
raštyje „AiTepaTypHo-HayKOBMM biciumk" (KniB-AbBiB, 1910, kh.
XI, p. 218-225) atspausdintas. (P. 116)

119101
Vasario 3 d. užrašęs dienyne: „Sudie, Ožkabaliai, sudiev, gim­
tas kampeli! Ar teks dar kada tave pamatyti ir pakvėpuoti tyru
laukų ir kalnų oru, gaivinančiu kūną ir dvasią", - išvažiavau į Vil­
kaviškį, kur pas A. Gelgaudą pernakvojęs, kitą dieną jau buvau

192
 Vilniuje. Čion sugrįžęs, 10 d. dalyvavau „Lietuvių tautos" reda­
gavimo komisijoj ir sekančią dieną - folkloro rinkimo programai
taisyti komisijoj. (P. 117)

Balandžio 14 d. atvažiavęs Kaunan, vakare Tilmanso teatre bu­

vau latvės VViegner-Griinbergienes koncerte ir čia susipažinau su
Helsinkiu universiteto docentu d-ru Niemi, kursai tuomet buvo
atvažiavęs Lietuvon dėlei folkloro tyrinėjimo. Sekančią dieną su
d-ru Niemi išvažiavova laivu Veliuonon paskun. Tuomą, kur, pie­
tų pavalgę, apžiūrėjova miestelį. Aš prirengiau kun. Nezabitaus-
kio, buvusio seniau Veliuonos klebonu, ir kitus dokumentus, ku­
riuos kun. Tuomas padovanojo Mokslo draugijai. Čia pernakvo­
ję, sekančią, 16 d. išvažiavova į Seredžių. Pas kleb. Breivą
užkandę, nuo aptiekininko Matulaičio tūlus Mokslo draugijos
daiktus paėmę, laivu iškeliavova Kaunan, kur vakare, smarkiai
lyjant ir žaibuojant, atvykova. Jau ant kranto išlipus, po skėčiu
mudviem su d-ru Niemi einant, baisiai sužaibavo, ir žaibas kri­
to žemėn kokius 5-6 žingsnius prieš mus - laimė, kad mus ne­
užgavo. Nuleidę skėtį žemyn, tolyn jau be jo lyjant ėjova. Kitą
dieną apsilankiau pas T. Daugirdą muziejuje, pas kun. Januševi-
čių, kanon. Maculevičių. Pietų pas kun. Prapuolenį pavalgius, bu-
vova nuėję į Linksmąją pas jo brolį svečiuosna. Balandžio 18 d.
drauge su d-ru Niemi išvažiavova Vilniun, kur jis sekančiomis
dienomis studijavo Mokslo draugijoje lietuvių dainas rankraš-
čiuosna. Balandžio 23 dieną gavęs telegramą iš Vilkaviškio apie
brolio Vinco mirtį - jis buvo gimęs rugpjūčio 1 d. 1861, pasimirė
balandžio 10/23 d. 1910, - sekančią dieną po pietų jau buvau Vil­
kaviškyje, kur pas Gelgaudą pernakvojęs, 25 d. išvažiavau, jojo
lydimas, į Bartninkus, kur pusė 9 atvykau. [P. 118)

Gegužės 1 d. atvažiavus [į Bartninkus] taikos teisėjui A. Gel­

gaudai, sutvarkyta familijos taryba nepilnamečiams velionio Vin­
co vaikams ir žmonai Onai iš J. Mažeikos, Kaz. Kerevičiaus, Bran.
Vaitkevičiaus ir manęs. Gelgaudas 5 d. grįžo Vilkaviškin, o aš li­
kęs užsiiminėjau sodaunykyste, gydymu ligonių, kurių labai daug
iš visų kraštų atvykdavo, o atspėdamas nuo šitų darbų, užsiimi­
nėjau folkloro studija apie levus, kuriai medegos buvau drauge
atsigabenęs. Prabuvęs nuo 15 iki 19 d. Vilkaviškyje ir Virbalyje
apsilankęs, pastarąją dieną atvykau Vilniun. Sugrįžęs kitą, 20

193
gegužės dieną labai daug turėjau darbo, kad net pasidarė vakare
sunku galvoje. Man išvažiavus, kaip visados, taip ir šiuo atveju
niekas Mokslo draugijos reikalais nesirūpino; visa koresponden­
cija ir k. neatlikta gulėjo! Prie šito dienyne užrašyta: Kada tie mū­
sų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo
pilvo reikalais? Kad užsivilkusį darbą nelengva buvo valioti, ro­
do ir tas faktas: gegužės 24 d. teko net 17 laiškų rašyti. [P. 118|

(Birželio) 18 d., su d-ru Niemi, kurs trūsėsi M(okslo) draugi­

joje dainas studijuodamas, atsisveikinęs, išvažiavau į Švenčio­
nis, iš kur siauruoju geležinkeliu nuvažiavau į Uteną, iš ten
per Vyžoms - į Svėdasus pas kleboną Kazlauską. Sekančią, Sek­
minių pirmąją dieną pavakare nuvykome pas Taurakalnį už
2 vers(tų) nuo Svėdasų palei Kamajų vieškeli ir į svečius pas
Urbanavičių Kraštų kaiman, kur gavau senovinės apikaklinės
rinkės (torques) sulaužytos 3 fragmentus. Antrąją Sekminių die­
ną po pietų išvažiavome per Druskius į Vodonių kaimą blaivi­
ninkų susirinkiman, kur, dainų beklausant, žaidimams, šokiams
beprisižiūrint, iki vidunakčio laiką praleidome. 21 d. pavakare
nuvykome į Slepciškį pas Unt. Braknį, kur vaišinami ir mergi­
noms dainuojant prabuvome iki 12 vai. <...> 27 d. peržiūrėjau
(Užpalių) bažnyčios archyvą. Pavakare su vikaru kun. Strazdu
nuvažiavova Grikiapelių kaiman, kurio miške ant Šventosios
upės kranto radau du „milžinkapiu", dideliais akmenimis ap­
link apstatytu, bet jau tūlo „prūselio" išdraskytu. 28 d. išvažia-
vova su kun. Kazlausku Šimonysna, kur ir nakvojome kleboni­
joj pas kun. A. Pauliuką. Čia radau d-rą Niemi lietuvių dainas
renkant. Visą Svėdasuose buvimo laiką turėdavau kasdien labai
daug - po 50 ir daugiau - ligonių, kuriuos peržiūrėdamas, ir li­
gonių kephalometriją atlikdavau. 29 d. išvažiavau geležinkelio
stotin Slavėniškin (pas Kupiškį), iš kur nuvykau Panevėžin, kur
pernakvojęs, po pietų geležinkeliu nukeliavau Labos stotin, iš
kur nuvykau Dambavon, kur seniau „Paūžoliais" (Pa + ozoliai)
vadinta ir pas kun. Karbauską nakvojau. Čia buvo tą vakarą kai­
miečių teatro mėgėjų repeticija klebono kluone. (P. 119)

Liepos 6 d. grįžau Dambavon pas kun. Karvauską*: čia nufo­

tografavau prie bažnytėlės aržuolą, išmatavau. Šitas medis, ro­
• Turėtų būti Karbauską. - Red. („Lietuvių tautos").

194
dos, nuo senovės buvęs šventu laikomas - dar ir dabar pasako­
jama, kad raganos naktimis ant bažnytėles dažnai savo audek­
lus velėjusios... [P. 119-120]

[Liepos] 10 d. su kun. Vembre apsilankėva pas milžiniško di­

dumo „Puntuko akmeni"; mačiau taipogi „Anykščių šilelį", iš
jaunų pušelių sužėlusį. Kitą, liepos 11 d. dar kasinėjau Šeimy­
niškėlių kapines; 12 d. po pietų buvau dar kartą kun. Ant Bara­
nausko tėviškėje, pas Ant. Žukausko-Vienuolio tėvus svečiuo­
se; iš velionio Anykščių dainiaus brolio Anupro gavau tūlus jo
garsaus vardo kunigo Antano rankraščius ir aliejaus spalvomis
pieštąjį paveikslą. J Lagedžius sugrįžus vakare pjanelės] Laskaus-
kaitės labai gražiai dainavo liet. dainas. 13 d. iš ryto sukrovęs
iškasenas dviejose skryniose, apie pietus iš Anykščių išvažiavau
Vilniun. [P. 120]

<...> Rugsėjo 18 d. išvažiavau Pragon. Čia 19 ir 20 d. pasidar­

bavęs Čekų karalystės muziejaus ir universiteto bibliotekose,
21 d. važiavau į Dresdeną, kur ant rytojaus buvau Karališko[jo]je
bibliotekoje ir paveikslų galerijoje. Kitą dieną apsilankęs Dailės
parodoje (I Ausstellung Kūnstlervereinigung Dresden [I meni­
ninkų susivienijimo paroda, Dresdenas]) Dailės akademijoj prie
Brūhlsche Terrasse, po pietų išvažiavau Leipcigan. Čion atvy­
kęs ir radęs universiteto bibliotekos kataloge keletą man reikalin­
gų folkloro veikalų, 24-26 d. bibliotekoje peržiūrėjau juos ir pas­
tarąją dieną po pietų išvažiavau Berlynan. [P. 120-121]

[1911]

Vasario 1 d. rašiau prašymą į švietimo minister], kad duotų

Mokslo draugijai subsidijos: 4000 laikinos ir po 2500 rĮublių] me­
tinės, bet šitas prašymas, nors buvo lietuvių atstovo Dūmoje A. Bu­
lotos kiek paremtas, be pasekmės liko. 2 d. susirinkime „Rūto­
je" skaičiau apie levus lietuvių ir kitų tautų pasakose. [P. 121]

Birželio 1 d. buvo Vilniaus lietuvių gegužinė Antakalnio gi­

rioje, kur ir aš buvau, žiūrėdamas į jaunuomenes žaidimus. 3 d.
pradėjau vėl užsiiminėti viešame Vilniaus knygyne. 15 d. gauta iš
Helsinkiu Suomių literatūros draugijos (Suomalaisen Kirjallizun-
den Seura) diplomas apie priėmimą manęs tos draugijos nariu

195
 korespondentu. 20 d. rašiau straipsnį „Ar lenkų kunigija lenki­
no lietuvius". ĮP. 122)
Namieje būdamas, tvarkiau folkloro medegą apie levus, ku­
rią drauge pasiėmęs turėjau. Toks tai buvo maždaug gyvenimas
ir gydymosi būdas Karlsbade tuo metu. (P 123)

11913!

Sausio 1913 m. rašiau veikalą „Iš krikščionijos santykių su se­

novės lietuvių tikyba ir kultūra", kuris gegužės m. pabaigta spaus­
dinti. 1912 m. įstojęs į „Cemento fabrikos bendrovę", sausio 7 d.
1913 m. su fabrikos direktorium inž. Juodele apsilankiau pas
Pamerkiu kaimą, Valkininkų vals., cemento fabrikoje, o turėda­
mas su savim drauge fonografą, kitą dieną Dzegciorių kaime
pas Česnulevičių viešėdamas, užrašiau kelias dainas, o vakare
fabrikoje susirinkusiems eglelėn vaikams ir daugybei kitų žmo­
nių rodžiau dainų fonografavimo būdą. |P. 125)
(Lapkričio 12 d.) aš užsukau į Kolną <...>. Ant rytojaus po
pietų Berlynan išvažiavęs, čion po 12 v. naktį atvykau ir iki lap­
kričio 22 darbavausi Karališko(jo)je bibliotekoje, daug folkloro
literatūros peržiūrėdamas. (P 134)

11915]

Aš tuo tarpu, besitrūsdamas literatūros srityje, vasario 12 d.

užbaigiau rašyt studiją apie levus lietuvių pasakose ir dainose.
Vasario 14 d. buvo paskirta dainų vakaras Inteligentų klube, bet,
vakare ten nuėjęs, sužinojau, kad vakaro nebūsią <...>. [P. 138)

Birželio 23-26 d. buvo visuotinis Mokslo draugijos susirin­

kimas Gurevičienės gimnazijos salėje, kur aš 25 d. skaičiau
„Apie levus lietuvių ir kitų Europos ir Azijos tautų pasakose ir
dainose" ir sekančią dieną - „Gamta lietuvių dainose ir pasa­
kose". |P 138)

119161

(Gruodžio 3 d.) atvyko ir pas mane policijos leitenantas su un-

teroficierium, 2 kareiviais, šautuvais apsiginklavusiais, ir vienu

196
Vilniaus jaunu žydeliu, mokančiu lietuviškai ir lenkiškai, - kra­
tos darytų, kurią ir padarė, paimdami man tūlas mokslo noticas
ir dokumentus. <...> Paimta iš mano tekų daugybė išrašų iš įvai­
rių tautų pasakų apie levus, iš dainų - apie auksą ir sidabrą
<...>. (P. 143)
119181

[Gegužės] 10 d pas mane apsilankė kun. J. Tumas, ką tik grį­

žęs per Vokietiją iš Rusijos, o 14 d. - taip pat grįžęs iš ten kun
A. Sabaliauskas, žinomas damų rinkikas. 17 d. pradėjau rašyt „Ak­
mens ir žalvario kultūros minėjimas lietuvių dainose ir pasako­
se". [P. 152)

Spalių 2-4 d. buvo Mokslo draugijos visuotinis susirinkimas

Lietuvos Valstybės Tarybos salėje prie Jurgio prospekto N 13,
dalyvaujant labai daug žmonių. Pirmosios dienos posėdyje skai­
čiau referatą „Apie akmens, vario bei žalvario kultūros minėji­
mą dainose ir pasakose". [P. 153)
[Gruodžio) 15 d. „Ryto" draugijos susirinkime aš skaičiau
apie pasakų tyrinėjimo būdus <...>. [P. 154)

[1919]

1917 m. parašiau antrąją mano studijos apie levus lietuvių

pasakose ir dainose dalį, kuri „Lietuvių tautoje" 1919 m. buvo
atspausdinta. [P. 154)

[Birželio) 20 d. pradėjau ir 28 d. pabaigiau rašęs studiją apie

kaukus, kuri, kaipo „Trakų ir lietuvių mitologijos smulkmenų"
dalis, tapo 1921 m. „Lietuvių tautoje" atspausdinta. [P. 158)
[Gruodžio) 24 d. gavau „Švyturio" spaustuvėje pirmąjį ma­
no studijos apie levą lietuvių dainose ir pasakose egzempliorių.
[P. 159)

11921]

[Vasario) 20 d. „Lietuvių tautos" redakcijos komisijoj nu­

tarta „LJietuvių) tautą" spausdinti ir joje mano studiją „Apie
trakų-prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon" patalpinti. 23 d.

197
 vakare - inteligentų susirinkime lietuvių gimnazijoj dėlei įstei­
gimo M(okslo) draugijos vardu aukštesniųjų mokslo kursų ir
paskaitų rengimo. <...> (Kovo] 6 d. pradėjau rengti paskaitas iš
lietuvių mitologijos, kurias buvau apsiėmęs aukštesniuose
mokslo kursuose skaityti ir sekančią, 8 d. pradėjau skaityt. Pa­
skaitų kursas apėmė lietuvių dievaičius: Saulę, Mėnulį, Bentį,
Curchę, Laumes, Vilutę, Navius, Kaukus ir Perkūną. [P. 165)
 UŽRAŠŲ KNYGUTĖS

19.17-DL
Liepos m,
8 Sekm. Šiandien iš presos biuro (Pressestelle) gauta laiškas,
kad Ober-Ost'as Mokslo draugijai <...> uždraudęs
pardavinėti Klimo „Skaitymų knygą" ir Biržiškos
„Lietuvių dainas", nepaduodamas priežasčių.

19 Sekm. 6-1*8 vaikštynės iki Mokslo draugijos pleciaus, kur ant

kalnelio ilgai sėdėjau, prieglaudos mergaičių gražių
lietuviškų dainų klausydamas.

Rugsėjis
22 Šešt. priešpiet 10-IV* ir popiet 3-1*8 (Lietuvių] konferenci­
jos posėdžiuose; iki V*12 lenkų „Lutnėje" vaidinant
„Eglė žalčių karalienė".

17 Penkt. visą dieną rašiau: akmens ir žalvario kultūros minėji­

mas lietuvių dainose ir pasakose;

Piržclis 1218
8 Šešt. visą dieną namie dirbau ir vakare, kol pabaigiau rašęs
M(okslo] draugijos visuotinajam susirinkimui refera­
tą „Akmens ir žalvario kultūros minėjimas pasakose
ir dainose".

Spaliu HL
2 Treč. 1*5-11 visuotinas Mokslo draugijos susirinkimas; 6-8
skaičiau referatą apie akmens, vario bei žalvano kultū­
ros minėjimą dainose ir pasakose.

199
 Gruodis 1918 m

15 Sekm. vakare 6-149 Mikalojaus salėje „Ryto" draugijos susi­

rinkime aš skaičiau apie pasakij tyrinėjimą, M. Biržiš­
ka - apie lietuviu literatūrą lenkmečio laikais.

PiržriiS-1912
8 Sekm. visą dieną namie dirbau, tvarkydamas medegą straips­
niui apie kaukus.
11 Treč. visą dieną buvau namie, medegą apie kaukus tvarky­
damas.
20 Penkt. priešpiet namie pradėjau rašyti studiją apie kaukus;
22 Sekm. visą dieną namie rašiau apie kaukus.
25 Treč. 6-148 „Lietuviu tautos" redakcijos komiteto posėdis,
kuriame nutarta spaudinti M[okslo] draugijos organe
mano studiją apie levus.
28 Šešt. prieš pietus namie pabaigiau rašyti studiją apie kaukus;

Liepos dl 19-19
24 Ketv. Šiomis dienomis rašinėjau apie lietuvių ir trakų mito­
logijos bendrumus.
30 Treč. priešpiet - namie rašiau apie mitologijos bendrumus
tarp lietuvių ir latvių, ypač apie „Vilutę";

Rugpjūtis 1919

1 Penkt. Pabaigiau rašęs „Trakų lietuvių mitologijos smulk­

menos".
14 Ketv. po pietų visą dieną namie dirbau, pasakų literatūros
sąrašą taisydamas.
26 Antr. po pietų 5V4-V47 su vizitu pas Ed. Volterį;
28 Ketv. po pietų - trumpas miegas, vėliau darbas - rašymas
apie Daidalių.

Rugsėjis 1919

5 Penkt. Rašau studiją „apie Daidalių ir Ikarą".

200
8 Pirm. visą dieną namie dirbau, studiją apie Daidalių rašy­
damas;
24 Tree, priešpiet - „švyturio" spaustuvėje dėlei „Lietuvių tau­
toje" spaudinamos mano studijos apie levus lietuvių
dainose ir pasakose korektūrų;

Spaliu m-1919
8 Treč. po pietų visą laiką buvau namie ir rašiau apie obuolį
ir jo reikšmę vestuvių apeigose.

Lapkritis 1919
9 Sekm. vakare š|v). Mikalojaus bažnyčios salėje paskaita kun.
J. Tumo „apie kalbamuosius žmones".

Sausio m. 1920 m.

10 Šešt. po pietų V43 nugabenau į „švyturio" spaustuvės knyg­

rišius studijos apie levus seniau atspaudintus arkušus;
24 Šešt. priešpiet - „Švyturio" spaustuvėje: gavau „Levo lie­
tuvių pasakose ir dainose" pirmąjį egzempliorių;
31 Šešt. priešpiet - „Švyturio" spaustuvėje: gavau pirmąjį „Lie­
tuvių tautos" egzempliorių ir „Levas lietuvių pasako­
se ir dainose";

Kovas 1S2Q
28 Sekm. 5-7V4 lietuvių gimnazijoj M. Biržiškos paskaitoje „Is­
torija prūsų-lietuvių dainose".

Balandis 1224
11 Sekm. 5-7 lietuvių gimnazijoj M. Biržiškos paskaitoje apie is­
toriją liet. dainose;

Gruodis 1920 m.

28 Antr. po pietų 3-Vi8 pirmame Mokslo draugijos visuotino­

jo susirinkimo posėdyje lietuvių gimnazijos salėje

201
 skaičiau „Obuolys lietuvių dainose bei pasakose ir
vestuvių apeigose".

Kovas 1221

6 Sekm visą dieną namie dirbau, rengdamas paskaitą aukš-

tiemsiems mokslo kursams iš lietuvių mitologijos,
8 An tr vakare 7-8 aukštesniuose mokslo kursuose lietuvių
gimnazijoje skaičiau apie lietuvių mitologiją,
15 Antr. pavakare 6-8 mokslo kursuose nuo 7-8 turėjau paskai­
tą iš lietuvių mitologijos lietuvių gimnazijoje,
25 Penki po pietų rašto darbais iš mitologijos srities buvau už­
siėmęs;
29 Antr. visą dieną namie rašiau paskaitą apie Perkūną;
30 Tree. visą dieną rašiau apie Perkūną,
31 Ketv. priešpiet rašiau apie Perkūną;

Balandis 1921

2 Šeši. Pabaigiau rašyt apie Perkūną.

19 Antr. 6 valandą buvau nuėjęs paskaitą laikyti apie lietuvių
mitologiją, bet, klausytojams nesusirinkus, grįžau
namon.
26 Antr. vai. 6 buvau nuėjęs į gimnaziją skaityt apie kaukus,
bet, klausytojų neatėjus, V48 grįžau namon.

Gegužės m, 1921
3 Antr. parašiau pasveikinimo laišką prof. A. Bezzenbergeriui
iš priežasties 70 metų jubiliejaus
10 Antr. 6-8 gimnazijoje M. Biržiškos paskaita „Dainų keliais"
ir aš skaičiau apie Perkūną.

Spalių m. 1921 m.

1 Šešt. visą dieną namie dirbau, medegą - literatūrą - apie ne-

krokultą tvarkydamas;

202
 Spaliu m, 1922 m.
19 Ketv. visą dieną namie sėdėjau, Vilniaus dainose beieško­
damas.
20 Penkt. visą dieną Vilniaus dainose ieškojau;
23 Pirm. visą dieną Vilniaus dainose, kurias visas peržiūrėjau,
ieškojau;

Lapkritis m. 1922 m.

1 Treč. visą dieną namie Vilniaus dainose ieškojau;

8 Treč. šiaip dieną rašinėjau apie geografijos vardus, dainose
minėtus.
9 Ketv. po pietų rašinėjau apie geografijos vardus dainose.
22 Treč. priešpiet - V612-1 gimnazijos ambulatorijoj ir „Rytų
Lietuvos" redakcijoj atidaviau straipsnį „Prof. Bczzen-
bergerio atminčiai", vakar parašytą.
28 Antr. visą dieną namie dirbau - perrašinėjau straipsnį apie
geografijos vardus dainose;
30 Ketv. po pietų - namie rašinėjau geografijos vardus.

Gruodis 1922m*
26 Antr. vakare lM -V *8 Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje
Mokslo draugijos visuotiname susirinkime skaičiau re­
feratą „Ką žino lietuvių dainos iš Lietuvos ir kitų kraš­
tų geografijos".
29 Penkt. priešpiet parašiau į Vilniaus krašto lietuvių mokyto­
jus atsišaukimą dėlei rinkimo dainų, pasakų ir k. fol­
kloro dalykų, kurį apie vai. xh 2 mokytojų susirinkime
perskaičiau,

1923 m. sausio m.

4 Ketv. visą dieną namie rašiau apie Vilnių;

5 Penkt. visą dieną rašiau apie Vilnių.
7 Sekm. visą dieną - namie sėdėjau, šiek tiek rašinėdamas apie
Vilnių;

203
16 Antr. visą dieną namie būdamas, perrašinėjau paskaitą apie
Vilnių dainose;
17 Tree, po pietų - namie apie Vilnių rašinėjau.
18 Ketv. Šiaip namie rašinėjau apie Vilnių.
21 Sekm. visą dieną namie buvau, apie Vilnių rašinėdamas.
23 Antr. visą dieną apie Vilnių dainose rašiau;
24 Tree, po pietų namie rašiau apie Vilnių [dainose);
27 šešt. pabaigiau rašyt apie Vilnių (dainose).

Kovas 1923. m.
27 Antr. visą dieną namie būdamas, rašiau apie Vilnių.
28 Tree, šiaip visą dieną apie Vilnių rašiau.
29 Ketv. visą dieną namie dirbau; pabaigiau rašyt studiją apie
Vilnių dainose.

Gruodis .1523
6 Ketv. po pietų Va4 -7 (vai.) Vytauto Didž(iojo) gimnazijoj vi­
suotiname Mokslo draugijos susirinkime skaičiau apie
Vilniaus dainose paminėjimą.

Kovas.122*
21 Penkt. priešpiet - pašte padaviau <...> laišką <...> į V. Čapą
Rygoje: dvi Mokjslo) draugijos išleisti programi folklo­
ro dalykams rinkti ir kaip rinkti ir žymėti augalai.

1925, SflUSiO.IlL
20 Antr. visą dieną namie dirbau, rašydamas apie Daidalių.
26 Pirm. vakare - pabaigiau straipsnį „Dėlei Daidaliaus ir jojo
labirinto".

Vasario.
1 Sekm. Visą dieną buvau namie, užsiėmęs pasakų į rusų kal­
bą vertimu.

204
5 Ketv. po pietų - „Ruch'o" spaustuvėje ir Zanievskio cinko-
grafijoje dėlei klišių straipsniui „Apie Daidalių ir jo
labirintų".
19 Ketv. visą dieną namie buvau - peržiūrinėjau rankraštį apie
Vilnių lietuvių dainose;

Kqvq m-192?
3 Antr. visą dieną taisiau Bielinio užrašytas latakinių dainas.
4 Tree. visą dieną namie būdamas, taisiau latakinių dainas.
8 Sekm. visą dieną buvau namie, rinkdamas medegą straips­
niui „Apie latakiškių dzūkų dainas"
9 Pirm. visą dieną namie dirbau apie latakiškių dainas.
15 Sekm. po pietų 4-9 Į vai.) visuotiniame Mokslo draugijos su­
sirinkime Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje: skaičiau
apie Daidalių ir Ikarą.
22 Sekm. Atsigulęs 11 [vai.), labai anksti, rodos, apie 6 [vai.) pa­
budau ir visą dieną buvau namie, apie latakinių dzū­
kų dainas rašydamas.
25 Treč. visą dieną buvau namie ir dirbau: rašiau apie Vilnių.
26. Ketv. visą dieną būdamas namie, rašiau apie Vilnių.

Balandis 1225
1 Treč. priešpiet - spaustuvėje, „Vilniaus aido" redakcijoj -
Karazijai nunešiau rankraštį apie Vilnių lietuvių dai­
nose,
26 Sekm. Parašiau laišką į M. Vymerytę Berne ir prirengiau „Lie-
tuv. pasakų įvairių" I, II ir III tomą rytoj tai pat Vyme-
rytei išsiųsti.
27 Pirm. priešpiet - pašte išsiunčiau Adalbertui Srba ir M. Vy-
merytei Berne laiškus ir pastarajai „Liet. pasakų įvai­
rių" 1, 2 ir 3 tomą,

16 Šeši. Parašiau laišką <...> į M. Vymerytę Berne su „Trakų-

lietuvių mitologija".

205
 i* i*ijn ® M d » W k -*v ū m . » M Bt#p« m v n».
hoc* s' •* *. Ski. V7*y.į I ® Hoc*. 8 ■• 3aI- 6 & 1 -
M A /L * -/A
. »

+L4H+f(. **~
Ji *£ s 4s^ ~ ,'+ .' ^

/y £/***«* h. <iff
/ /** * . ^ 'k » -£ /~ s/'w m. ^
v /s v.c. s/ic24 -+
- 'A
,y /t(/< t /< .* i( j

/ V < / ' <* * * ✓ K .

^ L * / — ^ V *į ^
/W V J / e fu ^ + * ^ y .
a X '\ yj^Su. x /M '* /cM ^

■ / v- < /iA , s / č . * ,% -
0 t I * 4? A r<- /
A y' A r tc i//' A/. s jir ¥ ///-
• <v/ / ' // / l A-. -
f, V ; • ^ r į ' '^ ~ y V
2 *, f / * * ' “* v <
~ ~ *s A įfe * / * 4-
% ^ -, */ ~* #£ *A* ,,,{ »As *?
y /k " ",»z ~ / ~ * , & . V - S * *
** a£ s * >v *&•* -. ^ s*^7 »
'J' 1 ^ ~ / £
r L /r ^ A ^ l f I
.

Puslapis i* gydytojų kalendoriaus („K.i.leiuaph ,u* npaueii

<...> na 1889 ro4T»*. - C. U m pG ypn., 1882)
su | Basanavičiaus jraSu
206
 xc į l M n •V v
7-7
/ * “• , /-W /**-/ tm'iUy / - >C?
K ^'t.4+ %',Y----j ^ 2~K -
— v - j-
J ^ . 4/ - ^ , 4 ^ <. r * ( ,T » ( U . ^ I k . -
1 •«—
f 'V j ** + 4 *Y » *~ /« * .
• *••«%*'»..-*— X/. .. Srf* mm/.
H U tį n , v ,x ,-U ^
Jf'A c/- •— / , *J—y . - * * i'U *»-/•*/-•'• M < i -» j / h )
/ a.*X-> i —£+•*£•2m~.tU* /v >*7
\ ' U m i % - t , ***^»’ « •
■--- - /*/#»« J TjuX/^fxh'i,'^ /» " •/-i<A*+Jt**f+ , k++%. / * X ^
/««&- U^-yU^y !>, U lt* •»*■*'/ r~*f Af*A l A v*««)
//#«.* l~ —~~
f)» f~*ly ••; .r•n /y i’J, f***-'/—
^4 h^ ’ . //. *14*/%•!—i~y.
2J # w a L y L . f i * , i 'n y i *-
/ ; v*’>* / ’««.^ /f W .. •>»«.)< / t M / ;
, A į / T+~l' .
— Ji' <Uir+tf * **■}/* ,tX 1*5 / «*-••< ^ * *^ )

4 V >r t ~ ~ f+%X~~d- mm.

f ^ w . 4 W . K U S J .v & .f* j.*JUAU*>*«A *S ’ S ,.r*y *,
£~— /~ J ~ h~.-U.f~, Yl+ĄmLt *- *4+4u.‘
f ^ •/* ,yA - • • " -• i- y "h
2f /v*". t *• » W < i ' i •*»><
X m * « m i4 *1 • t * h m . mf+4
lf MU . •}•/«» /' i*. vh*-» «-7•»•*
— *, •* f t 7/*m^
Sy+i V‘1m.'<*
3j fmM. (U%.’^Jąx// ; m' 77^ X •—7 *y~m*y~*
i/jmt ^A'*. # ^ --« X » ^ « A k Į
„ -•-**• + ^ U W , * A ~ * U ~ *m~.ty»4~+Ą'
72 f t i i H U .jL /^ h n - 7^.1 4, •*•>«
„.MM*, Xi w / * * i ~ ~ - M~7,» / ^ - / t « -
•m. STu.kMA* h**~r Ut4i m.i+J. f%.^f ‘
/ /y l. A*/#*W tX\md). **4 / >*«-

Puslapis iš 1917 m. liepos men. - 1919 m. liepos mėn. rašytos

užrašų knygutės

207
 Birželis 1925
7 Sekm. visą dieną buvau namie, rinkdamas kalėdų dainas, kad
jas nusiuntus d-rui Hil. Sviencickiui Lvove;
8 Pirm. visą dieną buvau namie: išverčiau į lenkų kalbą kalė­
dų dainų, kurias reikės rytoj išsiųsti Lvovan d-rui Svien­
cickiui.
9 Antr. iš ryto parašiau laišką į d-rą Hilar. Sviencickį Lvove,
kurin indėjau liet. dainas;
19 Penkt. Parašiau <...> laišką H . Sviencickiui Lvove apie lietu­
vių Kalėdas.
29 Pirm. Verčiau Krėvės-Mickevičiaus surinktas dzūkų dainas
apie Kalėdas į lenkų kalbą.
30 Antr. visą dieną smarkiai lyjant, buvau namie: kalėdų dai­
nas į lenkų kalbą išverčiau, kad pasiuntus d-rui Svien­
cickiui Lvovan; jam laiškas.

Liepos. m.t 1925

1 Treč. Išsiunčiau laišką d-rui Sviencickiui Lvove su kalėdų
dainomis.
2 Ketv. (buvau) pašte atsiimti Dovomos-Silvestravičiaus „Po-
dania žmudskie", kurias grąžino M. Vymerytė iš Berno,
3 Penkt. po pietų - namie: straipsnio „Dėlei Daidaliaus ir jojo
labirinto" korektūrą skaičiau ir k.
5 Sekm. visą dieną buvau namie: peržiūrėjau pasakų rinkinį;
6 Pirm. priešpiet namie, peržiūrinėjau pasakų rinkinius, kad
suradus tinkamas M. Vymerytei jos disertacijai;
7 Antr. peržiūrėjau pasakas;
15 Treč. po pietų - namie „Vilniaus lietuvių dainose" korek­
tūros.
25 Šešt. prirengiau išsiųsti Kaunan per d-rą Jakimavičių St. Pe­
terburge po 15 egz. „Dėlei Daidaliaus ir jojo labirin­
to" ir „Spaudos 1864 m. uždraudimas, jojo pasekmės
ir reikšmė".
27 Pirm. Brošūras „Dėlei Daidaliaus ir jojo labirinto" ir „Spau­
dos 1864 m. uždraudimas" išsiunčiau: Adalb. Srbai,

208
 prof. Geruliui, J. Jablonskiui, prof. Sennui, Ed. Volte­
riui, dr. Jakimavičiui, „Lietuvio", „Lietuvos", „Ryto",
„Liet(uvos) žinių", „Tautos ir žodis", „Švietimo dar­
bo" ir „Lietuvos mokyklos" redakcijoms.

Rugsėjis 1923
16 Treč. Pr. Žukauskas, spaustuvininkas, atneše sąrašus apie
„Liet(uvių) tautos" ir atskirų straipsnių spaudą, ir
(atėjo] kun. Pr. Bieliauskas.
Užmokėjau už „Vilnius lietuvių dainose" 160 auks.
už „Uber die Sprachvervvandschaft
der alt. Thraken" 60 ,.
antrą kartą perspausdinimas 215 „
„Dėlei Daidaliaus ir jo labirinto" 40 „
apvalkėliai 16 „
popierius 62 ,.
introligatorius 22 „
575 auks.

Sausis 1926m,
17 Sekm. Laiškas< ...> iš Baltimorėsd-ruiJan de Vries Arnheme
Holandijoj dėlei pasakų.

Kovas. 1226
4 Ketv. priešpiet dariau korektūrą ir rankiojau dainas iš M(oks-
lo] draugijos archyvo d-rui šlapeliui, kursai buvo at­
ėjęs jų pasiimti, kad duot jas kopijuoti;
22 Pirm. Priešpiet buvo d-ras Šlapelis dėlei damų.
28 Sekm. Apie 12 (vai.] buvo d-ras Šlapelis atėjęs dainų pasiimti.

Balandis 1926
6 Antr. po pietų V*4-V*10 (vai.] Vytauto Didž(iojo] lietuvių
gimnazijoj Mokslo draugijos visuotiname susirinkime
skaičiau, tarp kito ko, apie senovės lietuvių dievaitį
Perkūną.

200
 21 Tree. M. Šlapelienės knygyne gavau laišką iš D. Šidlausko
apie jojo steigiamą naują tikybą su pakvietimu, kad
sutikčiau būti „kriviu";

Gegužis 1926

10 Pirm. parašiau - laišką į <...> Domą Šidlauską dėlei jo „Vi-

suomvbes", jis kvietė priimti krivės vardą naujoje jo
tikybos organizacijoj.
18 Antr. po pietų laikraščiai ir pradėjau peržiūrinėti raudas,
rengiamas spaudai „LietĮuvių) tautoje".
19Treč. dieną dariau korektūras „LietĮuvių) tautos" pirmojo
lanko; vakare - taisiau raudas;
31 Pirm. kiek vėliau rašiau apie raudas, kurios bus spausdina­
mos „LietĮuvių) tautoje".

Birželis 1926
1 Antr. visą dieną praleidau rašinėdamas apie raudas; prieš­
piet Pr. Žukauskas atneše dzūkiškai taisytas raudas;
2 Tree. priešpiet pradėjau perrašinėti straipsnį apie raudas; po
pietų „Kurjer YVileriski", nunešiau „Ruch'o" spaustu-
vėn „Liet|uvių| tautos" 3-jo lanko korektūras, paskui
vėl rašiau apie raudas;
3 Ketv. paskui rašiau apie raudas;
4 Penkt. priešpiet ir po pietų rašiau apie raudas
6 Sekm. Pabaigiau rašęs straipsnį apie raudas.
7 Pirm. po pietų trumpas miegas, raudų redagavimas,
8 Antr. po pietų - trumpas miegas ir raudų redagavimas.
9 Tree. po pietų trumpas miegas, paskui taisiau raudų rašybą.
10 Ketv. dieną - laikraščiai ir raudų taisymas, korektūros.
11 Penkt. dieną laikraščiai ir raudų taisymas, „LietĮuvių) tautos"
korektūros;
16 Tree, vakare raudų koregavimas.
22 Antr. visą dieną praleidau laikraščius beskaitydamas, var­
dus berankiodamas ir pavakare ir vakare raudas ko­
reguodamas.

210
 30 Tree. priešpiet -< ...> [atėjo] 1lelsinkio prof. d-r. V. J Mansik-
ka dėlei įvairių folkloro ir k. dalykų; jis per Rygą atvy­
kęs iš Kauno ir važiuojąs Pragon; pavakare jis atnešė
programą burtų ir k. rinkimui, kurią apsiėmiau įteikti
susirinkusiems Vilniuje lietuviams mokytojams ir jų
prašyti, kad užsiiminėtų jų užrašinėjimu ir rinkimu.

Liepos [P. [1926 ]

I Ketv. po pietų - parašiau į lietuvius] mokytojus atsišauki­
mą folkloro rinkimo reikalu;
3 Šeši. ,,ViIn[iaus] aido" redakcijoje įteikiau P. Karazijai atsi­
šaukimą į mokytojus dėlei folkloro rinkimo,
5 Pirm. visą dieną praleidau namie skaitydamas ir M Slan-
čiaus surinktas raudas perrašinėdamas.
6 Antr. po pietų - namie: perraŠinėjau Slančiaus raudas;
7 Treč. visą dieną namie praleidau skaitydamas ir Slančiaus
perrašinėdamas raudas, kurias pabaigiau.
10 Šeši. PerraŠinėjau žemaičių raudą.
I I Sekm. visą dieną namie būdamas, dalinai skaičiau laikraš­
čius, dalinai perraŠinėjau žemaičių raudą.
14 Treč. priešpiet buvau „Ruch'o" spaustuvėje ir gimnazijoj, kur
Sekavičiui nunešiau atsišaukimą dėlei folkloro rinki­
mo, kad išdalytų mokytojams.
22 Ketv. visą dieną praleidau versdamas į rusų kalbą medici­
nos srities burtus ir prietarus, kad juos įteikus prof.
Mansikkai;
23 Penkt. priešpiet - „Ruch'o" spaustuvėje, pašte išsiunčiau d-
rui A. Jakimavičiui St. Andreasberge brošūrų: „Apie
senovės prūsų raštą" ir „Iš senovės lietuvių mitologi­
jos", kad persiųstų Kaunan: Ig. Jonynui, d-rui Griniui,
A. Smetonai ir M. Biržiškai;

Rugiapįūtis 1926

4 Treč. priešpiet - „Ruch'o" spaustuvėn nunešiau pastarąją 10

lanko korektūrą; pas introligatorių liepiau prirengti
200 egz. „Liet|uvių| tautos" ir 150 egz. „Lietuvių rau­

211
 dos" iki 8.VIII, kad būtų d-rui Šlapeliui Kaunan nu­
gabenti; jisai rengiasi ten vykti rugsėjo 10 d.

Rugsėjo m. (1926)

1 Tree. po pietų 2 V i- 3 (vai.) prof. dr. Mansikka, grįždamas iš

Čekijos, apsilankė delei liet(uvių) burtų ir k. folkloro
dalykų; paėmė veikalą „Iš gyvenimo vėlių ir velnių"
vieniems metams.
4 $ešt. priešpiet - nuėjau į „VilnĮiaus) aido" redakciją ir paštą
(išsiunčiau prof. Niemi Helsinkuose ,,Liet|uvių] tautą");
10 Penkt. Vakare skaičiau Kadziausko užrašytas dzūkų dainas.
13 Pirm. visą dieną praleidau skaitydamas ir pavakare ir vakare
rašydamas medicinos prietarus prof. Mansikkai nusiųsti;
15 Treč. priešpiet - pašte atidaviau laišką į prof. Mansikką su
prietarais;

Lapkritys.1926
24 Treč. diena praėjo laikraščius skaitant priešpiet ir folkloro
įteiktą vakar folkloristų kuopos rinkinį po pietų be-
perskaitinėjant.
26 Penkt. Iš ryto parašiau telegramas į prof. Niemi ir Krohn'ą,
Jurgį Savickį Helsinkuose ir Česlavą Jankovskį Vilniuje
[padėkoti už sveikinimus 75 metų sukakties proga);

Gruodis 1926
9 Ketv. Vakare parašiau atsišaukimą į Vilniaus krašto moky­
tojus ir -as dėlei folkloro rinkimo.
12 Sekm. priešpiet - A. Bieliniui atėjus, išvažiavova pas fotogra­
fą Siemašką, kur folkloristų apie 200 mokinių kuopoje
buvau fotografuotas, taipogi skautų grupėje ir atskirai;
17 Penkt. Vakare stud. Al. Bielinis atnešė folkloristų kuopos nu­
trauktą su manimi fotografiją.

1927. Sausis
31 Pirm. visą dieną burtus verčiau prof. Mansikkai Helsinkiuose.

212
LAIŠKAI
 VINCUI BASANAVIČIUI
1

Varnoje, 30 baland. 902

Vinculi! Džiaugiuosi, kad aš galiu tą „dovierenostj", kurios
tiek kartų reikalavai, dabar drauge išsiųstie. Užsirašyk tad ma­
no dalį ant savęs dėl vaiko, kad nesakytum kitąkart turįs negeru
brolį... Ale neužsimiršk, kad ir aš nog tavęs atlyginimo lauksu,
atlyginimo - pasakomis! Turėsi rinkt, rinkt ir rinkt, ir tavo dar­
bas, kaip žinai, ais ant naudos mūsų tėviškei. Dabar, jei nori, gali
manęs sugrįžtant lauktie Jei dar kadai nors bus man leista rube-
žių peržengtie - nors savo kaulus norėčiau Lietuvon pargaben-
tie, nes pajėgos ir sveikata svetur liko... Lik sveikas ir laimingas.
Jonas
2

Varnoje, 24 spal. 902

Vinculi! Tavo pasakas visas gavau - ačiū! Visos jos tinka ir
savo laiku taps sunaudotos. Užrašinėk ir toliau! Tik tiek nege­
rai, kad tu daugelį pasakų sansiuvose užrašei ir tuomi man duo­
di sunkų darbą jais dar kartą perrašytie, ką aš pats turu atliktie,
nes čion mūsų kalbos nesupranta ir nėr kam perrašyt. Todėlei
dar kartą sakau: užrašinėdams visados ant atskyrių lapų rašy-
kie! Teipogi turu užtėmytie, kad tu nesilaikai nė jokios geros ra­
šybos, todėlei dėl spaudos jais vis reikia da perrašinėtie. Tu insi-
žiūrėk gerai, kaip rašoma lietuviškai pirmojoj dalyj „Pasakų",
kurias tau atsiunčiau, ir teip lygiai ir tu rašyk.
215
 Gaila man labai, kad pas jus šįmet bjaurus oras, lytinga
vasara ir ankstyba žiema. Čion vėl visą vasarą turėjom labai
sausą su dideliais karščiais, ir dabar Varnoje gana šilta ir dar­
žuose dar rožės žydi ir kitos kvietkos, o medžių lapai tik pa-
gelstie pradeda ir vietomis krinta. Apie Varną ruduo kasmets
būna labai gražus, o žiema visai menka: pereitą metą ne van­
dens neužšalo.
Kaip ainaisi Jonukui?
Su laboms dienomis

Jonas

Varnoje. 9 kovo 903.

Vinculi! Tik šiandien aš tau galiu išsiųst dėl vaiko pinigus -

šimtą rublių, su kuriais, žiūrėk, kad iki galo šių mokslo metų
apsieiti galėtum, nes daugiau tik po vakacijų galima bus at-
siųstie.
Gerai darai, rinkdamas pasakas, kuriomis ir tu garbės užsi­
pelnysi. Tik, minau, dabok, kad kožną jų užrašytum ant atsky-
riaus lapo ir kad tavo rašyba būtų geresnė. Rašybos dėl tu akylai
skaitydamas žiūrėk, kaip yra rašyti žodžiai „Lietuv. pasakose",
kurias jau tu turi, ir teip ir tu rašyk.
Miela man girdint, kad Jonuks gerai mokinasi. Siunčiu jam
čion pridėtąją fotografiją.
Su mano sveikata vis dar prastai aina. Visai pasitaisyt aš nie­
kad nepasitaisysu - skurstu kiek galėdams.
Pas mus oras iki šiol buvo visai gražus, pavasariškas, tik no
kelių dienų šiaurys vėl atpūtė biskelį šaltesni orą - tai vėl atvėso.
Veliju tau ir visai tavo šeimynai viso labo!

Jonas

Pasakas rink. Kada reikės man priduot, aš tau žinią duosu.

Užrašinėk ir burtus, mįslius ir 1. 1.

216
 4

Varnoje, 6 liepos 903.

<...> Ačiū už Jonuko fotografiją. <...> Džiaugiuosi, kad jį gim-
nazijon priėmė - dabar per vakacijas tegul gerai atsilsi, idant
galėtij geriaus darbą imtis. Ragink ir jį, kad jis iš mažens praty-
tijsi prie rinkimo dainų, pasakų ir t. t., nes per tai jo lietuvystė
galėtų sustiprėtie. Užrašytas pasakas tuom tarpu laikyk pas sa­
ve, nes aš kitais darbais užimtas, - ir rink vis daugyn.

Tavo Jonas

Varnoje, 10 kovo 1904.

<...>
Metrikus gavau - ačiū. Tavo surinktos pasakos užima didelę
dalį dabar spaudinamojo III tomo „Liet. pasak. įvair." ir visą IV
tomą, kurs rasi neužilgo prasidės spaudintis. Rinkdamas jais,
sau užpelnysi garbę ir tėvynei mūsų suteiksi nemenką naudą.
Trūskis tad ir tolyn.

Tavo Jonas

Varnoje, 10 Iapk. 904

<...>
Žinok ir tai: aš nesveikas, dirbt negaliu ir negaliu, nors ir no­
rėčiau, mėtyt pinigus ant niekų, kad paskui baduotie netektų -
ant tavo pagelbos aš nepasitikiu. Ant šito - 1904/5 - meto aš tau
daugiau kaip šimtą rublių duotie negaliu ir juos duosu tik tada,
kada atsiųsdysi 200 pasakų. Jei nenori pasakų rinkt ir ką pel­
nyt - nė skatiko negausi. Niekados nesiklausinėk, ar rinkt, ar ne
pasakas: aš tau ne kartą sakiau - rink, rink ir rink, paraginimo
nelaukdamas: jei ne aš, tai kas kitas jais atspaudins.
J-
217
 7
Varnoje, 18/31 kovo 905

Vinculi! Siunčiu aš tau drauge pažadėtąją šimtrublinę (N 27247)

už tavo darbą. Pasakas tuom tarpu laikyk pas save, ale, man pa­
reikalavus, kad tuojaus atsiųsdintumei. Sudėk atskyrium išrin­
kęs tais pasakas, kuriose yra - jei tik rasis - kalbama arba minėta
apie levus, ir man jais prireikėjus tuojaus priduosi. Aš vis dar ne­
sveikas ir neužilgo rengiuosi vėl svetur iškeliautie. Užsimaniau ir
Lietuvon sugrįžt - nors savo kaulus tėvynėn parnešt - tik neži­
nau, kaip pasiseks: rasi dar teks mudviem pasimatytie. Jei tau ko­
kio N. laikraščių trūksta, reikalauk, o gausi.
Su laboms dienomis
J B.

JA N U I B A U D O U IN D E C O U R T E N A Y

(B O D U E N U I D E K U R T E N Ė )

Varna, 6. V. 903

Szanowny panie Profesorze!

Przesylam powtornieSz. Panų II tom moich „Liet. pasakĮos)"
drugi egzemplarz, jak rovvniež broszurkę „Prie histor(ijos) mū­
sų rašybos", dla p. Bugi przeznaczoną. Ksiąžki ekspediovvalem
pod danym adresem.
Z glębokim szacunkiem

Bassanovvicz

[V e rtim a s:
Gerbiamas pone Profesoriau!
Pakartotinai siunčiu Gerb Ponui savo „Liet. pasakų" II tomo antrą
egzempliorių, taip pat knygelę „Prie histor(ijos) mūsų rašybos", skirtą
p. Būgai. Knygas išsiunčiau duotu adresu.
Su didžia pagarba
Basanavičius)

218
 2

Warna, 26 Stycz. 904

Szanowny Panic Profesorze! Przesytam pod adrcscm Aka-
dcmii Nauk 2 ex. dzieta o animizmie u Litwinow „Iš gyvenimo
vėlių" etc., z ktorych 1 ex. proszę oddač p. K. Būga. Bardzo mi
byloby przyjemnie przy okazji ustyszeč zdanie Szan. Pana o tym
zbiorze podan ludovvych.
Z glębokim szacunkiem

Dr. Bassanowicz

I Vertimas:
Gerbiamas Pone Profesoriau! Siunčiu Mokslų akademijos adresu vei­
kalo apie lietuvių ammizmą „Iš gyvenimo vėlių" etc. 2 egz., iš kurių
1 egz. prašau atiduoti p. K. Būgai. Man būtų labai malonu, pasitaikius
progai, išgirsti Gerb. Pono nuomonę apie tą liaudies sakmių rinkinį.
Su didžia pagarba
Dr. Basanavičius]

6/19 111.(190)8.

Szanowny p. Profesorze!
W owych czasach, kiedy rozpanoszona w Litwie biurokraeja
upatrywala w laciriskim alfabecie największe dla swego pano-
wania niebezpieczeristwo, Szanowny Pan temuž alfabetowi i na-
rodowi litewskiemu olbrzymią okazal ushigę, o ktorej Litwini z
wdzięcznošcią zawsze wspominac będą.
Mając na celu - między innemi - i zbieranie wszelkich wia-
domošei z epoki odrodzenia Lit. Towarzystwo Naukowe, byloby
bardzo Szanownemu Panų wdzięczne za laskawe przygotowa-
nie dla niego opisu walki o ten alfabet, mm się udalo jego zasto-
sowanie w dainach Juszkiewicza. Szczegolowy opis - w języku
polskim - reminescenji o dzialalnošci swojej i br. Juszkiewiczow
w Kazaniu bylby nam wielce požądanym i zostalby w organic
Towarzystwa z wdzięcznošcią ogloszony.
Proszę przyjąč wyrazy glębokiego szacunku, z jakim zostaję
J. Bassanowicz

219
 I Veri ima*:
Gerbiamas p. Profesoriau!
Anais laikais, kai Lietuvoje įsigalėjusi biurokratija lotyniškame
raidyne įžvelgė didžiausią pavojų savo viešpatavimui, Gerbiamas Po­
nas tam raidynui ir lietuvių tautai padare didelę paslaugą, kurią lie­
tuviai visados prisimins su dėkingumu.
Turėdama tikslą - be kita ko - ir rinkti visokias atgimimo laikotar­
pio žinias, Lietuvių mokslo draugija Gerbiamam Ponui būtų labai dė­
kinga, jei jis teiktųsi parengti kovos del to, kol pavyko jj pritaikyti Juš­
kevičiaus dainoms, aprašymą. Išsamaus - lenkų kalba - atsiminimų
apie savo ir brolių Juškevičių veiklą Kazanėje aprašymo mes labai pa­
geidautume ir Draugijos organe su dėkingumu jį paskelbtume.
Prašau priimti didžią pagarbą, su kuria lieku
J. Basanavičius)

ANSUI BRUOŽIUI
1

Varnoje, 6 XI 902
Guodotinas Pone! Ačiū labai už prižadėtas dainas, kurias drau­
ge su kitomis išleist galima būtų - tik su laiku, nes dabar nuo kitų
darbų neatspėju Išleist reikėtų lotyniškoms raidėmis, ir tokiomis
turėtumėt jas perrašyt! Perrašinėjant rašykit kožną dainą ant at-
skyriaus lapo, kad lengviaus galima būt susistematizuot. Nuo Ži­
linsko jokių dainų negavau ir nė jokios kitos apie jas žinios.
Daug labų dienų!
Jūsų B.
2

Varnoje 1. V. 904.
<...>
Už atsiuntimą dainų, patarlių, ir t|amj lygių būsu Jums dė­
kingas, tik priduokite.
<...>

220
 K A Z IM IE R U I B Ū G A I

Varnoje, 10 X. 902

Guodojamas Tautieti! Pasivėlinau aš Jums ant Jūs rašto atsi-

lieptie, nes tik pirm poros dienų iš užrubežės namon sugrįžęs,
aš jį čion radau. Labai Jums ačiū už Jūsų temas ir etimologijas,
kurių prakalboje paminėt neužmiršęs. Aš tik išgromatos Volte­
rio dasižinojau, kad apie „vėles" asą ir jo išleistame Daukšos
„Katechisme" kas rašyta, bet jis ar užsimiršo, ar negalėjo ištrau­
kų iš to man atsiųstie; teipogi ir Veselovskio kningoje„Pa3i»iCKa-
nia o 4yx. CTHxaxi." esą šiek tiek apie jais rašyta. Nors aš ir pra­
šiau p. Volterio man tiedvi kningi - nes užrubežeje jų aš niekur
neapėjau - atsiųstie, bet jam, kaip rodos, dar iš Krymo nesugrį-
žus, ir tų veikalų aš nesulaukiau. Ar negalėtum Tamista man
išrašus reikalingų vietų iš paminėtų kningų atsiųstie? Būsu la­
bai dėkingas. Teipogi jei Jums pasisektų ir kokias nors pasakas
sugriebtie - teikitės man priduotie, nes labai reikalingos. Antra­
sis tomas mano „Liet. pasakų" šiomis dienomis spaudą apleido,
o dar keturi tomai pas mane guli rankraštyje. Kninga „Iš gyveni­
mo lietuv. vėlių bei velnių" spaudon paduota - dėl jos tik trūks­
ta prakalbos „Apie vėles", kurią Karlsbade būdams parašiau, ir
dabar liekti tik pabaigt ir perrašyt. Taigi dėl šito dar dalyko rei­
kalingos dar žinios iš Volterio ir Veselovskio.
Su daug labų dienų!
Dr.B.

2
Varnoje, 29. X. 902

Guodojamas Tautieti! Labai ačiū už Jūsų raštą ir priduotąsias

išrašas iš to katechismo; nors ne viską išrašę padavėte, ale, man
rodos, mano siekiui užteks. Man labai miela dažinojus, kad ir
jūs rinkimu liekanų mūsų tautiškosios literatūros užsiimate, o
dar maloniaus būtų Jūsų surinktas pasakas ir burtus nog Jūsų
gautie. Jeigu man teiktumėtės pasakas pavestie, tai aš jų vienas
patalpintie galėčiau V I „Liet. pasakų" tome, nes medega kitiems

221
 tomams įau susistematizuota, o pasakas apie velnius - jei tokių
turite - galima būtų dar patalpintie kningoje „Iš gyvenimo liet.
vėlių bei velnių", kuri, spaudon paduota, rasi pradžioje atei­
siančio meto išeis į žmones. Burtų iki šiol susirinko pas mane,
manding, daugiau kaip 1000, tik aš, kitais darbais per daug už­
siėmęs, negaliu atspėt juos krūvon į tūlas grupas sukrautie ir
spaudon paduotie. Taigi, kaip Tamista matai, prie šito svarbaus
rinkinio dar ir Jūsų surinkti burtai tiktų, ir labai tiktų! Ir pami­
nėtąją pasaką su „rytų šalele" būtų labai akyva gavus pažintie,
todėl nepatingėkit ją perrašę man priduotie.
Atsakymo Jūsų laukdams, siunčiu Jums labas dienas.
B.

P. S. Rasi neužilgo aš Jums išsiųsiu 2 tomu „Ožkabalių dainų".

Varnoje, 17. XII. 902

Guodojamas Tautieti! Labai ačiū už atsiųstąsias pasakas apie

velnius, kurias tuojaus Amerikon išsiunčiau, idant jas pridėtų
prie kitų šito menciaus pasakų, kurios jau spaudinamos. Labai
akyvą dainą apie „rytų šalelę" patalpinsime „Vienybėje" su trum­
poku komentarijum. Jūsų žinias apie vėles, kaip ir jų etimologi­
ją, jau sunaudojau prakalboje „Apie vėles ir nekrokultą pas sen.
lietuvius" - už vislab labai ačiū! Siunčiu Jums „Ožkab. dainas",
velydamas, idant jos sveikos ir gyvos Jūsų rankosna patektų...
Daug labų dienų!
B.

Varnoje 8 vasar. 903.

Cuodotinas Tautieti! Aš rengiuosi, jei tik užteks sveikatos,

išleisdinėt etnografišką laikraštį pagal programą, N. 2 „Varpo"
1902 m. apgarsintą. Ar jį čion, Varnoje, ar Tilžėje spaudintie

222
teks - dar nežinau, nes dar ir medegos pilnai prirengtos neturu.
Man rodos, jog ir Tamista, jei tik norėtum, galėtumei kokiu nors
raštu prisidėt prie šito darbo. Ant pradžių būtų labai gerai, jeigu
Tamista parašytum nors trumpą studiją apie „rytų šalį", tankiai
dainose minėtą, peržiūrėjęs visus dainų rinkius, kur tik pana­
šios dainos atrandamos. Toliaus Tamista galėtumei ir kokias dar
pasakas, dainas etc. savo krašto tarmėje priduoti.
Prieg šito aš norėčiau dar užsimint, ar negaletumet pabandyt
prašyt daleidimo išleidinėt panašios programos laikraštį s|u)
t[itulu) „Lietuvių tauta" - rasi ir galėtumėt laimėt. Laimėjus bū­
tų mums lengviaus su spaudinimu ir platinimu tokio laikraščio.
Man bus labai miela nuo Tamistos prielankų atsakymą su­
laukus!
Su laboms dienomis
B

Varnoje, 6. IV-903.

Guodojamas Tautieti! Kaip iš pridėtosios čion kvitos n. 7030

matysit, aš Jums buvau išsiuntęs II tomą „Liet. pasakų" drauge
su dar viena brošiūra; siuntinį šiandien gavau atgalios sugrąžin­
tą su užrašu „defendu" (uždraustas, neleidžiamas). Teip atsiti­
ko neseniai ir su „Liet. pasakomis", profesoriui Baudouin de
Courtenay išsiųstomis. Kuomet Varšuvos cenzūra man dar nė
vienos knygos nesugrąžino, jūsiškoj! neprisilaiko nė jokio prin­
cipo: vieniems atiduoda, kitiems - kaip tikra barbare - be jokios
tiesos išplėšia, atgalios grąžindama. A r nėr jau dėl šitokios sav-
valios nė jokio vaisto? Ar negalėtumėt, turėdami pridėtą čion
kvitą, aukštesnei instancijai pasiskųstie? Kun. Dambr(auskui),
kaip rašėt, išsiunčiau rekomenduotai „Ožkab. dainas" ir „Liet.
pasakas", II tomą; ir nuo šito siuntinio pridedu kvitą n. 778, kurią
teikitės jam paduot - rasi su jai galės lengviaus siuntinį atgautie.
Už laiškus su prižadėjimais - ačiū, tik iš )ų dar nieko gero
nesulaukiau. Rodos, pirmiemsiems n. „Liet. tautos" teks tik iš
mano raštų susidėt ir dar ne teip veik, nes ne per sveikas asmi.
Daug labų dienų!
B

223
 6

Varnoje, 6. V. 903

Mielas Tautieti! Labai ačiū už atsiųstaisias pasakas, kurias

lV-me, V-me -Liet, pasakų Įvairiu" tome patalpinsu. I, II ir ill
tomas šitų pasakų jau išsiųsti spaudon; Il-m e jųjų patilpo apie
200 pasakų, Kauno gub. surinktų, daugiausia Ežeriūnų pavie­
to; I ir III-me - iš prūs(ų) Lietuvos ir Suvalkų gub. Antrąją dalį
„Lietuv. pasakų", mitolog. turinio, išsiunčiau Tamistai ant ad­
reso, kurį p. Baud(ouin) de Courtenay pridavė, taigi nog jojo
gausi tą knygą drauge su brošiūrėle „Prie historijos mūsų ra­
šybos", kurią teiksiesi perskaitytie. Kadangi visi mano siunti­
niai lituanologams, kaip ir šiaip pažįstamiems, paskirti, yra iš­
dalinami gratis (už ačiū, dykai), todėl teikitės kun. Dambraus­
kui] pasakytie, ir jam tos knygos dovanai teko. „Iš gyvenimo
vėlių" etc. kiek tikrai atspaudinta - nežinau, rasi jau bus pusė
atlikta, nes ta kningpalaikė bus gana stora.
Dalykai „Liet. tautos" tuom tarpu ne geriausiai stovi: jei ne­
atsiras koks vyras, kurs išleidinėjimu apsiimt norės, rasi savo
kaštu spaudintie teks. Dėl I n. galima būtų prirengi „Prygiškas
glossas", „Iš kur paein mūsų žalvario kultūra", „Levas liet. dai­
nose bei pasakose" ir k. Medegos, kaip rodos, bus gana, tik -
pradžia darbą gaišina! Jeigu Tamista norėtum ką priduot, reikė­
tų laikytis mano čion vartojamos rašybos be akcentų, kurie ne­
reikalingi ir tik spaudinimą trukdo. Meškoriai, prisidingėdami
mūsų krutėjimo, rasi daleis spaudą, - man pačiam nėr ką džiaug­
tis - jums reikės iš jos priderančiai pasinaudotie...
Daug labų dienų!
B

Varnoje, 16/29 III. 904.

<...>
Pasakas yra labai sunku pagal turinį grupuotie ir joms su­
teikt monografišką formą, todėlei aš jais be jokios sistematizaci-
jos, kaipo „Liet. pas. įvairias" išleidžiu (atspaudinti 1-3 tomai).

224
Su „Vėlėmis ir velniais" būčiau geriau padaręs dar kokį laiką
palaukdams, ale dabar apie tai kalbėt jau yra per vėlu.
Ant slavų bei lituanologų kongreso pakvietimą jau apturė­
jau, priėmiau ir prisižadėjau su dviem referatais: apie trakų pry-
giškų genčių tautystą ir apie pietinius slovėnus antropologiška-
me inžvilgyje, tik, kaip matau, nepasiklausęs gerai savo apsil­
pusių nervų. Žinoma, jeigu negalėsu prirengt, atsisakysu, nors
man ir labai malonu būtų, pasinaudojant iš progos, kontraban-
dišku būdu ir Lietuvoje apsilankytie. Argi būtų, kaip rašoma,
tas kongresas atidėtas ant kito meto?
Veliju Jums viso labo!

Bs

12. III. [ 190J8

Brangus Tautieti!
Mano neskaitlingos notes apie Gabiją nežinau kur užsimetė,
ir dabar surast negalima. Kad apie ją yra „Liet. pasakų mitol." I
tome šiek tiek medegos, Tamista žinosi. Tuo tarpu aš Tamistos
atidą ant to nukreipt norėčiau, kad, apie Gabiją rašant, man
rodos, užgaut reikėtų aplamai ir Saules, Meno, Žvaigždžių kul­
tą, kurs, regis, yra labai artimai susirišęs ir su ugnies garbini­
mu. Prie šitos progos aš Tamistai todėlei patarčiau, ugnies gar­
binimą pas mūsų prabočius aprašant, palyginti jį su tuomi, kas
yra apie tai žinoma pas babilonius, asirius, parsus ir k. Iš tokio
palyginimo rasit išsiaiškintų naudingai vienas kitas dalykas ir
prie mūsų Gabijos.
Mūsų prosenių astrokultas - kiek aš numanau - veda mus
per Balkanų pussalį ir MĮažąją| Aziją tiesiog į Mesopotamiją, iš
kur, anot pastarųjų laikų tyrinėjimo rezultatų (slg. Wnicklcr. Die
babylonishe Kultur in ihrem Beziehungen zur unsrigcn. Leip­
zig, 1912; Lehmann. Babylonie und Kulturmission einst und jetzt.
Leipzig, 1903; Delitsch. Babel und Bibel ir k.), paeinanti seniau­
sioji Europos tautų kultūra, kurios liekanos ir dabar dar žymios
esančios. Ar ne iš to krašto buvęs išnešta drauge su tautų emig­
racija astrokultas su ugnies garbinimu ir mūsų Lietuvon? Kad

225
 šitą klausimą priderančiai išgvildenti, reikėtų, žinoma, dar daug
tyrinėjimų ir palyginimų mūsų ir babilonių tikybės, ypač astro-
kulto. Šitą dalyką gales tik ateityje mokslas išaiškinti, ypač dar
atsiradus lietuviams, kurie asiriologija panorės užsiimti. Aš tuo
tarpu norėčiau tik paminėti šičion du pastebėjimo vertu vardu:
pas asirius Perkūną, Parkumę vadinta Įjfllku („Blitzgott", slg.
Kaulai. Assyrien und Babylonien. Freiburg, 1891, S. 201), o šu­
merų (akadų) kalboje ugnies dievas vadinusis Gibil (Schrader.
Sprachvergleichung u. Urgeschichte, S. 278). Pastarasis vardas,
kaip matoma, labai būtų mūsų Gabijai artimas.
Už siuntinį - labai ačiū! Kada nuo p. Volterio, Šachmatovo,
Baudouin'o, Valdemaro ką nors sulauksiu? Žingeidu būtų paty­
rus. Prie progos prašau paklausti, nes sužinojimas svarbus būtų,
norint medegą graičiau spaudon sutvarkyti ir spaustuvėn paduoti.
Prašau teipogi antru kartu pranešti, ar Tamista ir kiti Peter­
burge gyvenantiejie redakcijos nariai: p Volteris ir Voldemaras,
sutinkate, kad M(okslo) draugijos organu būtų „Liet. tauta“, kaip
ją čion gyvenantiejie to pat komiteto nariai yra priėmę.
Išsiunčiu šiandien Tamistos recenzijai J. Spudulio straipsnį
apie „mantą“ etc Jei kam tikęs, kokius prierašus pridėjęs, tei-
kies sugrąžinti.
Širdingos labos dienos!
Bs

Vilniuje, 30 kovo 908.

Brangus Tautieti, aš ketinu į „L. tautą" rašyti apie „Vaivorykš­

tę" ir „Savaitę" straipsnukus, kuriuose turėtų būt surinkta visa
apie jas medega. Ar tamista nenorėtum man suteikt kokių apie
jas žinių, kaip ir lingvistiškų palyginimų?
„L. tauta" jau spaudoje; rytoj bus spaudintas I-sis arkušas -
gaila, kad nėr dar vis medegos užtektinai, iš kurios galima būtų
ką išsirinkti.
Spaudžiu ranką!
B

226
 K R IS T U P U I JU R K ŠA IČ IU I

Varnoje (Bulgarie) 15.11902

Cuodotinas Pone! V ar VI tome „Liet. pasakų", kuriems da­

bar medega rengiama, aš ketinu patalpintie visas tais pasakas,
kurios įvairiuose raštuose (Schleicher, Brugmann-Leskien etc.)
jau apgarsintos tapo. Šito dalyko dėl aš ir Jus noru prašyt, idant
Jūs man daleistumėt visas Jūsų surinktas pasakas („Lit. Mar-
chen"), kurios jau daugeliui neprieinamos, drauge tame tome
patalpintie, už ką aš Jums labai dėkingas būčiau. Kaip Jums
ainasi su prirengimu teip reikalingo „Liet.-vokiško žodyno"?
Atsakymo Jūsų laukdamas, siunčiu Jums daug labų dienų!

Jūsų J. Basanavičius

Varnoje, 4 kovo 902

Guodojamas Pone! Širdingai Jums ačiū už mielą laiškelį, iš

kurio, ypač iš daleidimo Jūsų atspaudintas pasakas sunaudotie,
aš labai pasidžiaugiau. Ypač pasakas, kurias Jūs turite, pavestie
sunaudojimui mano „Liet. pasakose". Medegai dėl šito mūs tau­
tiško veikalo iš visų šalių gana gausiai plaukiant, galima bus ra­
si neilgai trukus, jei tik man sveikatos užtektų ant tūlo nors lai­
ko, [toliau sunkiai įskaitomame tekste kalbama apie būsimus tomus,
tarpjų - ir skirtą laboms bei nelaboms dvasioms, pageidaujama gauti
Ivinskio kalendorius, žadant juos veikiai sugrąžinti].
Atsakymo Jūsų labai laukdamas, siunčiu Jums širdingas la­
bas dienas.
Jonas Basanavičius

P. S. Mano „Pasakų" I tomą šiomis dienomis aš Jums išsiųsiu.

Veliju Jūsų darbui ant [neįskaitoma] liet. kalbosgeriausio pasisekimo.

227
 3
Varnoje, 8.IV. 902

Guodotinas Pone! Labai ačiū už atsiustuosius raštus, kaip

ir už gromatą, kuri.) su žingeidumu nemenku perskaičiau. Pa­
sakėčių! medega, kurios jūs turįs padavėte, labai tiktų mano
„Liet. pasakų" III tomui, kuris visas pripildintas trumpesnė­
mis ir ilgesnėmis pasakutėmis, ypačiai apie vėles, ką jos veikia
žmogui sergant, mirštant, per šermenis, po palaidojimo etc.,
j(ų| namonpi ėjimas ir išėjimas, giedojimas ant kapinių bei čia,
laukinė medžioklė etc. etc. - žodžiu sakant, apie gyvenimą dva­
sių aname sviete pagal nuomonę mūsų sentėvių be intekmės
krikščionystės. Ką pelnys iš šitos medeĮgos mokjslas, būtų čio-
nais per anksti kalbėti, mūsų pareiga turėtų tuom tarpu būt -
vislab dar surankiotie, ką tik galima yra ir ką randama. Jeigu
tad ir Jūs prie šito darbo su savo pasakutėmis prisidėt norėtu­
mėt, būtų man labai malonu, ir aš Jums, kaip ir kitiems rinki­
kams, mielai užmokėčiau, kiek jos vertos būtų. Už pasakas pa­
gal jų ilgį aš moku , /2- l rubl. = 1 -2 mark., pagal šitas normas ir
jūsiškes taksuot galima būtų ilgesnes; sunkiau galima būt ap­
sieit su trumpukėmis, šitame inžvilgyje privest noru pavyzdin
nupirkimą trumpų pasakučių, burtų, etc. už 150 markų nuo
vieno lietuvio iš Jūsų krašto. Jeigu ant mano išlygų pristot no­
rėtumėt, reikėtų kaina ir mažiausia pasakute. burta ir t, t, anl
atskiros popieros. ir tai tik ant vienos jo pusės, aiškiu raštu už-
rašytie, idant tokiu būdu lengviaus galima būtų pagal turinį į
tūlas reikalingas kategorijas sudėstytie ir susistematizuotie. Ka­
dangi aš dabar prirengimu pasakų IV, V ir V I tomų užsiėmęs
asmi, o III ant vėliaus atidėjau, tai Jūs turėtumėt dar gana lai­
ko, į 2-3 mėnesius. Jūsų medegą priderančiai raštiškai pareng­
tie, o kiek ji verta, būtų nuspręstie galima tik ją perveizdėjus,
ko dėlei turėtumėt man ją prisiųstie.
Jeigu šitoms išlygoms pritarsite, labai man bus malonu nog
Jūsų žinią sulaukus. Tuom tarpu, velydams Jums viso labo, pa-
siliekmi
Jūsų Basanavičius

228
 4

Varnoje, 3 vasario 903.

Guodotinas Pone! Širdingai Jums ačiū už priduotuosius bur­
tus, kuriuos, progai atsitikus, galima bus drauge su šimtais kiti},
kurie pas mane yra, sunaudotie ir vienoje knygoje patalpintie.
Užmanymas Jūsų, kas link Rambynkalnio, man labai patiko,
ir as velyčiau kaip Jums, teip ir kitiems, kurie tuom reikalu užsi­
imtų, geriausio pasisekimo. Aš tik vienų kartą asmi tą su mūsų
istorija bei kultūra teip drūtais ryšiais susirišusį kalną aplankęs -
jis vertas, idant liktų lietuvių rankose! Rūpinkitės, darykit, ką
tik išmanot, idant jį kvailoji „Birutė" nepražudintų. Man rodos,
geriausiu būtų tas būdas, jei t. v. „Susivienijimas lietuvininkų"
nupirkt jį galėtų, viešai pinigus surinkęs ant to dalyko. Pinigus
renkant, galima būtų pašalpos pas Amerikos lietuvius prašyt,
paleidus pritinkantį atsišaukimą per jų laikraščius. Aš pats ir
kiek galėdamas prisidėsu - tik paleiskit reikalingus atsišauki­
mus vardan komiteto, kurį šiam dalykui turite įsteigtie.
Kas link išleidimo Jūsų žodyno bei gramatikos, šiomis die­
nomis ketinu bandyt tūlo amerikiečio, kurs neseniai Lalio „Lietu-
viškai-anglišką" atspaudino žodyną ir mano knygą „Iš gyvenimo
vėlių bei velnių" spaudina, prašyt, ar neapsiims Jūsų darbą
spaudini. Tik Jūs tuom tarpu turėtumėt man pranešt, ar dide­
lis - kiek būtų arkušų - yra Jūsų rankraštis ir kokios išlygos.
Daug labų dienų!
Bs

V IL IU I K A L V A IČ IU I

Varnoje 19 II 903.

Mielas Pone! Aš rengiuosi insteigt naują etnografišką laikraštį

ir šituomi ir Tave į sandarbininkus užkviest norėčiau. Tu turi
surinkęs daug vardų ir pravardžių, dainų etc. - ar neapsiimtum

229
 ką iš jų apdirbęs dėl to laikraščio priduot? Tiktų dainos, niekur
kitur dar nespaudintos, pasakos, surašąs sistematiškas lietuviš­
kų pravardžių ir kit. tam lyg(iai). Pasirūpink, meldžiamas, ką
nors prirengi - būsu labai dėkingas!
Su daug labų dienų!
Dr. B

Varnoje 23. II. 904

Mielas Pone! Apie klaidų pataisymą dabar jau per vėlu; nors
jų daug pridirbta, ale turės jau teip ir likt. Jūsų surinktas dainas
ir vardus, jei norėtumėt, galite man ant peržiūrėjimo prisiųst,
nes nemačius negalima žinot, ką jos vertos ir ar vertos būtų spau-
don paduot, ar ne. Jei bus ką vertos, rasi galėsu nog Jūs nupirkt,
tik turėtumėt parašyt, ką reikalaujate.
Daug labų dienų
B.

A N T A N U I K A U PU I

1
Varnoje, 2 va(sario 1902]

Guodojams Tautieti! Ant|...| praepozicijų sutinku: aš, [su]

Va(bal]nyko tarme neapsipažinęs, mielai Jums pritariu Gaubo
pasakas „vabalnykiŠkai" pertaisytie. Terp pasakų U tomo ma­
tos, kad ne tik Gaubo, bet ir kitų, kaip J. Juškytės, Viriko ir k.,
užrašytos „rašomojoj" - 1, e. suvalkiečių - tarmėje, bet dabar jau
jais pertaisytie negalima - nėr ką daryt, tegul teip liekti.
Gaila, kad Jūs užsimiršot paminėtie, apie ką aš jau rašiau,
būtent, kadfl jūs galite U tomą atspaudintie. šita žinia man labai
yr reikalinga, nes aš norėčiau patirtie, kuriame laike Jūs galėtu­
mėt - jei norėsite - III ir sek. tomus atspaudintie, idant tokiu
būdu galėčiau tadidiai akyvą pasakiška medegą, kuri pas mane
guli, tomuosna sutaisytie. Todėl prašau man nors keliais žodžiais

230
apie tai praneštie, o teip lygiai paminėtie ir „Ož. dainas", kuruj
aš labai laukiu.
Su laboms dienomis
Basanavičius

4 v[asario 1902]

Guodojamas Tautieti! Tik šiandien mano rankosna pateko ant­

rasis arkušas „Ož. dainų", iš kurio matau, kad korektūra vieto­
mis neakylai atlikta. Teip randu vienur kitur ženklus „ " pra­
leistus, o kas svarbiausia - prepozicija in, kuri Ožkabalių tarmė­
je visur senoviškai kaipo ui išsitaria, in i perkeista - tai yra didis
prieš tą tarmę nusidėjimas!
Teipogi iš pagmacijos dainų manytie galima būtų, kad jais
spaudinate be mano prakalbos „Apie Ožkabalių dainas", kurią
aŠ pereitą metą iš KarlsbadokįuĮn. Milukui buvau išsiuntęs. To-
dėlei prašau man pridurmai duot man žinią, argi prie rankraš­
čio nebūtų tos prakalbos, kuri, kaip man rodos, yra gana svarbi,
ir tai ne viename dalyke. Kadangi tų dainų be prakalbos išleistie
negalima, tai reikėtų jų pardavimą, jeigu jau atspaudintos būtų,
sulaikytie, iki aš kitur, jei galima būtų veikiai atliktie, prisiųst
galėčiau. Interese tad paties dalyko dar kartą prašau kuo grai-
čiau duot žinią apie tą prakalbą.
Su šird. laboms dienomis
Bas

(19 kovo 1902]

Guodojamas Kunigėli! Ačiū labai už priduotas žinias bei

programą, kurios velyčiau, kad akuratiškai prisilaikytumėt.
Rods man, kaipo raštininkui, norėtųsi greičiau paregėt savo aki­
mis darbą, ale kad veikiaus negalima atliktie - nėr ką daryt, reik
laukt. Nuo k(n)n- Miluko dasižinojau, jog Jūs tais dainas leidžiate
per „Tėvynę": man rodos, jeigu teip k o lfi (lėtai) spaudinsite,

231
 tai Jūs ne tik pasakų, bet ir dainų per ištisą metą atlikt negalėsite.
Man k(u]n. M(ilukas) prisiuntė ir prakalbą „Apie Ožkab. dainas",
jau tame pat laikraštyje atspaudintą, ale ji ten teip bjauriai, su to­
kia daugybe klaidų spaudinta, kad iš tikro stebėtis reik, ar ir kaip
galima buvo teip rankraštį sudarkytie. Argi jau Jūs neturite kiške­
lį akylesnių korektorių? Noru tad dabar užsimintie, kad, tą pra­
kalbą del dainų atkartodami, spaudintumėt iš rankraščio, o ne iš
„Tėvynės", ir kad padabotumėt, idant vėl klaidų neatsirastų.
Su laboms dienomis
J B.

Varnoje, 5 V 902

Guodojamas Kuningėli! Ačiū už atsiųstus egzempliorius „Ož­

kab. dainų". Gaila tik, kad p. Stagaras savvališkai pridirbo klai­
dų dialektiškų, pavesdamas prepoziciją in in /. Argi Jūs jam apie
šitą dalyką nieko nesakėt? Numeracija dainų antrojo tomo turi
likt teip, kaip rankraštyje, nepradedant vėl no I, II etc., nes, kaip
pirmojoj dalij matote, yra daug sulyginimų nurodyta ant tų nu­
merių, teipogi ir viename rankraštyje aš tuos numerius cituoju.
Taigi anaiptol neperkeiskit!!!
Su laboms dienomis
J. Basan

Varnoje, 19 V I 902

Guodojamas Tautieti! Siunčiu drauge klaidas I dalies „Ožk.

dainų", kurias prašau gale pridėtie; II dalies teikitės klaidas Jūs
pats surašytie, nes kad jų bus dar gana - neabejoju, žinodams,
koks korektorius p. Stagaras yr... Man labai nemiela buvo išvy­
dus padalinimą dainų in dvi dali, kas visai nereikalinga buvo,
nes galima buvo iki tokios ir tokios paginos pirmamjam siuvėsij
patalpinti, o no sekančios paginos toliaus kitame varytie, pride­
dant dainų rodinį gale visos kningos. Teipogi man nepatiko ta

232
savvalia perkeitimo mano tarmės prakalboje - man rodos, būti*
jau laikas didesnę paguodą išreikštie del tarmės to ar kito kraš­
to, ypačiai moksliškuose veikaluose, ir jos nedarkytie.
Tačiau, nors iš atlikimo spaudos aš ir neasmi apganėdintas,
visgi Tamistai turu širdingai ačiū ištartie už paleidimą tų dainų
in svietą, pasitikėdams, kad tolyn kaip Tamista pats, teip ir Sta­
garas akyliaus jums pavestų rankraščių kalbą pridabosite. Jeigu
žinočiau ir Tamista man tikrai prižadėtum, ateisiančiam mete
kad galėtum tris tomus - III, IV ir V - pasakų atspaudintie, galė­
čiau rasi neužilgo prirengtus rankraščius priduotie - tik priža­
dėjimą, žinoma, turėtum tvirtai išpildintie. Labai norėčiau, kad
ir II tomo atspaudintus arkušus man laiks no laiko atsiųsdin-
tum, kad galima būtų, ką reiks, su laiku pataisytie.
Atsakymo laukiu! Su laboms dienomis.
D. JB.

Varnoje, 15 V III 902.

Ačiū labai, mielas Tautieti, už nuspaudinimą ir atsiuntimą II

„Ožkab. dainų" tomo, nors ir jame daug klaidų randasi, be ku­
rių Stagaras, matyt, apsiaitie negali, ypačiai II tome „Liet. pas."
jis pridirbo jų daugybę, vietomis visas ailias praleisdamas arba
nuo vieno lapo ant kito permesdamas. Sakiau ir atkartoju, ant jo
korektūros pasitikėt negalima: jis man visus pas jį spaudinius
raštus sudarkė... Siunčiu drauge klaidų pataisymą. Parašykit, argi
tikrai daugiau jau „Dirvos" neišleisdinėsit? Labai man būtų gai­
la, nes reikėtų mano pasakoms kito editoriaus ieškotic. Su šir­
dingoms laboms dienomis.
Dr B.

Varnoje, 4 vasar. 903

Guodotinas Tautieti! Dar kartą ačiū už atspaudimmą pasa­

kų - atlikai tautišką darbą, už kurį Tamistai literatūra visados
bus dėkinga! Man didiai gaila, jog medegiškai jums tų pasakų
išleidimas nepasisekė, pasidėkavojant neišmintingam ir netak­
tiškam kn. Miluko ir k. pasielgimui, suerzinusiam visai be rei­
kalo didūmenę lietuvių, kurie dabar, ant jūsų ultraklerikaliz-
mo šnairiai žiūrėdami, ir geriausiems jūsų darbams netiki ir jų
paremtie nenori. Čion tai guli priežastis, kurios dėl menkai kas
perka taip svarbias pasakas. Tačiau, nors ne dabar, su laiku vis­
gi jais išpirks, ir jūs savo skatiku vėl surinkt galėsit - ko aš jums
iš širdies veliju!
Antrą tomą spaudinant, jūs praleidote skaidjmojej I-je po
N... vieną pasaką apie sutvėrimą vyro bei moteries, kur buvo
sakyta, Dievui jų pilvus užsiuvant, vienai siūlo nedateko, kitam -
per ilgas liko. Šita pasaka yra didiai man reikalinga, ir aš Jus
prašau ją, iš rankraščio išėmus, man atsiųstie. Apart to, ant p. 29
žemai nuo žodžių „Da toliaus, taip tas greičiaus..." iki: „Da me­
tai ne suėjo"... ant p. 30 Stagaras sudarkė visai tekstą, kurį pra­
šau, palyginus su originališku rankraščiu, pataisyt ir, iš jo išra­
šius, man priduotie - būsu labai dėkingas!
Velydamas Jums viso labo, pasiliekmi
Jūsų Dr. B.

V IL JO J O H A N E S U I M A N S IK K A 'A I

Bii/iiio ceirraGpa 15 411a 1926

M iio ro yB a>tcaeM b iii r - i n . FIpo<|>eccopT»!

Ilp o m y n3Bnneni« aa to , mto a Tain. ono.34a/n» AoeraBMTb
Bavii> MeAMUMHCKia noBepia u cyeBepia /iMTOBueffb. 3anan. Apy-
nt.MU Afc/iavui, eABa B«iepa a ycnt/V b nepem icaTb n x naMHCro,
•įTOObi AaTb Bavn. BoaMoaciiocn. kt»npoMTeniio. HeKOTopbia H3i.
MCAitniincKiiVb noBepiū naxoAflTca eme bt, „Lietuvių ta u ta ", IV,
146 n oieA- MaTepiaAOBi. n o <Į>0/ibK/iopy o n . napoAH ym rreA en
H3T» Bn/iencKoro Kpaa 4 0 cnxr» n o p r. em e ne nocTynuA o. 516y4>’
o*ieiib pa4, e o in nocu/iaeM bie n p n cevn. noBepia 4 * * Bamen
Tpy4a oxaacyTca npnro4*ibiM H.
C ncnmiibiMT. no*iTenieMT».
234
 [Vertimas:
Didžiai gerbiamas p. Profesoriau!
Atleiskite, kad taip suvėlavau Jums pristatyti lietuvių mediciniš­
kus prietarus ir burtus. Užsiėmęs kitais darbais, vos vakar spėjau juos
perrašyti, kad galėtumėte perskaityti. Kai kurių mediciniškų prietarų
dar esama „Lietuvių tautoje" IV, 146 ir sek Tautosakos medžiagos iš
Vilniaus krašto liaudies mokytojų iki šiol dar nesu gavęs. Labai džiaug­
siuosi, jeigu šiuo siunčiami prietarai pravers Jūsų darbui
Su tikra pagarba J

Vilna, rue Gimnazialna 4-1

6. II. 1927
MiioroyBa*aeMi,ii! Tocno/Utin. ripo(Į>eccopi.!
IlepBoe B033Ba»tie k ymiTe/iHM'i,, k co^KaaeniK), ocraaoci. 6o3i>
iioc/ik/iCTBiti, t o w « bi» ACKaGpfe npoiii/iaro ro aa ooparii/ica
BTO pU M IIO , 11 n a 3 T O n > p a 3 T > 0 T 0 3 B a /lIlC !» A B O e y 'IIlT C /ie H , KOTOpMH
n p u c /ia /iii i i 1>cko/1i >ko 3aroB opoB i., KOTopwe Basil. iip n ce\n»
npeB oiipoB O K A aio, eotn o u t Ba\i n p n r c w r r o i. N? 1-10 3anncaiibi
y ’liiTC/iCMT* G u d /in a s b A epeB iib Bajorai, a N° 11-18 y in r e /io M i,
Amas (?) b Aep. Bernotai C B e im a ncK a ro y t3 A a . B iiocafeACTBin
ecAM no/iy»iaTca A p y r ifl (|x>/ii>K/!opiu»iH M aTepna/ii.i n c c a ii M»ifc
3AopoBi>e no3BO/um>, n Basn. AocraBAK).
C e p A t'm o 6/iaro4apK> 3a no3ApaBAenie n o CAy»iaK> Moero
io G ma L h .
OcraKKL c MyOoKHMi, noMTenievn.
4-p BaccanoBiiMT..
[Vertimas:
Didžiai gerbiamas Pone Profesoriau!
Pirmasis kreipimasis j mokytojus, gaila, liko be pasekmių, tada aš
praėjusių metų gruodyje kreipiausi antrąsyk, ir šį kartą atsiliepė du
mokytojai - atsiuntė kelis užkalbėjimus, kuriuos aš šį kartą pasiunčiu
Jums, jeigu jie Jums bus naudingi. Nr. 1-10 užrašė mokytojas Gudenas
Bajorų kaime, o Nr. 11-18 - mokytojas Amas (?) Bernotų kaime, Šven­
čionių apskrityje. Vėliau, jei bus gauta kitos folklorines medžiagos ir
jei leis mano sveikata, Jums įteiksiu.
Nuoširdžiai dėkoju už pasveikinimą mano jubiliejaus proga.
Lieku didžiai gerbiąs
Dr. BasanoviČ.J

235
 ANTANUI MILUKUI
1

30 V II 97 Varnoje

Guodotinas Tautieti!
Rengiatės - kaip iš gromą tos matau - mano fotografijas „Gar­
se" ar kur kitur „sunaudoti", o kadangi šitas sunaudojimas, kaip
rodos, be mano biografijos negalės apsieiti, todėl norėčiau čion
jums kelias žinias apie mano Bulgarijoj veiklumą literatišką pa­
duoti, pasitikėdams, kad jos ir dėl musų tautiečių bus šiek tiek
akyvos, nes viens kitas dasižinos, jog darbai jų brolio lietuvio ir
svetimame sviete tūlo, nors menko, pasisekimo susilaukė, pa­
keldami garbę Lietuvos vardo.
Pastaraisiais metais - tarp kitų veikalų - bulgariškoje kalboje
du mano didesniu darbu apgarsinta tapo: „Materiali za sanitar-
nata etnografia na Bulgaria" („Medega dėl Bulgarų sanitariškos
etnografijos"), apie kurią recenziją padavė „Vienybė", ir „Kum
epigrafikata i archeologiata na Goma i Dolna Mizia" („Prie epig-
rafikos ir archaiologijos Aukštosios ir Žemosios Misijos"). Pir­
masis veikalas atspaudintas tapo V, pastarasis - XI tome peri­
odiško „Sbornik za narodni umotvorenia, nauka i knižnina", iš­
leidžiamo Apšvietos ministerijos Sofijoj.
Šitie veikalai mokslo vyrams, regimai, patiko: ne tik bulga­
riška, bet ir vokiška kritika su pagyra apie juos atsiliepė. Bulga­
riškoji „Medicinska besieda" (1896, kn. V -V I, str. 347) sako, būk
aš išdavęs „tokį didelį darbą" („takov gromaden trud"), darbą,
kursai esąs vienatinis tuom tarpu mūsų („bulgarų") mediciniš­
koje literatūroje ir kursai taptų bagotysta ir puikybe („gordost")
kiekvienos kitos literatūros, daug bagotesnės neng mūsiškoji".
Profesorius Vienos universiteto, dr. K. Jireček vadina tuos mano
„Materialus" „brangiais" („drahocenne"), iš kurių mokslas su­
sipažinęs su padunojine Bulgarija. Dr. Oskar Hovorka Edler von
Zderas savo recenzijoje, patilpusioje laikraštyje „Zentrablatt fūr
Anthropologie, Ethnologie und Urgeschichte" (Breslau, 1897,
Heft I, S. 36) sako, kad mano darbas guldąs pamatus bulgariškai
antropologijai („Welches vvohl fūr die bulgarische Anthropolo­
gie als grundlegend angesehen vverden darf"). Garsaus mokslo

236
antropologas dr. J. Deniker, nuo „Museum d' Histoire Naturel-
le" Paryžiuje savo veikale „L' Etude anthropologique dės popu­
lations de 1' Europe" pasinaudojo plačiau mano paduotomis
žiniomis apie bulgarus, kaip ir Dr. L. Niederle savo veikale „O
povuodu Slovanu" (v Praze, 1896).
Kunigaikštis Ferdinandas, perkrikštydamas savo sūnų Bo­
risą in stačiatikystą, insteigė 50 000 frankų fondą išdavimui pla­
čiai aprobuoto veikalo „Bulgarsko otečestvo" („Bulgarų tėvy­
nė"), kursai ketina apimti visą geografiją, etnografiją, antropo­
logiją, historiją ir 1. 1, bulgarų nog seniausio laiko, baigiant mūsų
gadyne. Surinkimui del šito veikalo antropologiškos medegos,
Apšvietos ministerijai prašant, aš pereitą metą parašiau „In­
strukcijas rinkimui antropometriškų žinių", o Redakcijos ko­
mitetas paminėto veikalo pirmsėdysta pirmininko apšvietos pa­
vedė man apdirbimą IV dalies „Bulgarų tėvynės", būtent bul­
garų antropologijos kraniometrijos etc. etc... Veikalas visas bus
per mokyčiausius šio laiko bulgarus monografiŠkai perrašytas
dalimis.
Šitas žinias, jums, kaip ir kitiems mano biografams, nepriei­
namas, čionai trumpokai suglaudęs paduodu, pasitikėdamas,
kad Tamsta jas „sunaudosite". Prižadėtą darbą, kaipo veik per-
rašysu, - priduosu.
Mano brolis užrašęs tur apie 200 pasakų. Pranešk man, ar
negalėtumėt jas kokiu nors būdu išleisti?
Su širding. laboms dienoms.
Dr. Basanavičius

2
Sanatorium in Purkesdorf
bei Wien, 24 gegužės 1900 m.

Mylimas Tautieti, seniai rengiausi Taviep rašytie, bet, ligos,

ilgai dūmojančios, užpultas, negalėjau. Norėjau būtent Tavęs
klaustie, ar apsiimsi ir antrąjį pasakų tomą atspaudintie, del
kurio medega surinkta dabar Varnoje guli ir kurią, jei veik teks
šiek tiek pasitaisytie, sugrįžęs sudavadytie galėsu. Čion, sana-
toriume, dar 2-3 savaiti prabuvęs, ketinu keliautie m Alpus;

237
taigi po kokių tik dviejų mėnesių Varnon sugrįšu. Atsakymą
siųskie in Varną. Teipogi neužsimirškie man kokis 5-6 egz.
„Liet. pasakų" išsiųstie, nes jie man reikalingi.
Su širdingoms laboms dienoms
J. Basanavičius

Varnoje, 24 rugpjūč. 900.

Mylimas Kuningėli! <...>

Pasakos del II tomo guli surinktos, tik aš dabar jas sistema-
tiškai sugrupuotie ir perraŠytie jokiu būdu negaliu, nes asmi
per silpnas. Kas kita būtų su dainomis, apie kurias aš tau iš
Gasteino buvau paminėjęs, - jų didesnė dalis seniau, dar svei-
kesniam asant, tapo perrašyta ir rasi galėtų būtie prirengtos ir
kitos. O šitos „Ožkab. dainos" užsipelnytų, atskyrioje kningo-
je kad jais išleistume ir tai „Dirvoje", kuri jau tiek naudos su­
teikė mūsų literatūrai! Paskolinti Tau seniaus keli skatikai lai
liekti fonde „Dirvos" ant amžino laiko ir tegul ją šelpia neštie
spindulius šviesos bei mokslo int mūsų nuvargintą tėvynę!
Su pagarba!
J. Basanavičius

Varnoje, 20 X 900

Mano mylimas kuningėli!

Ačiū labai už prižadėjimą atspaudintie „Ožkabalių dainas",
kurios atspaudinimo labai yr vertos, nes jos iš didesnės dalies
gana yr svarbios. Tik man labai gaila, jog iš priežasties mano
nervų ligos aš intensyviškai darbu užsiimtie tuom tarpu negaliu
ir neinstengiu jas ant termino prirengtie ir sudavadytie, nors jau
prakalba ir didesnė dalis dainų spaudinimui gatavos guli. Man
rodos, bus geriaus, prisilaikant priežodžio festina lentc (skubėk
lėtai(, jei aš rankraščio išsiuntimą ant vėlesnio atidėsu laiko, nes

238
pasiskubinimas galėtų toms dainoms ką užkenkti. Todėlei ati­
dėkime jų spaudinimą ant pradžios ateisiančio meto.
Anąsyk aš buvau prašęs duotie man žinią, kaip Daukšos „Po­
stilėje" yr išreikšta garsmas c (Schleicher' is), tai ar su patupdin-
ta n tiese (ra), ar kitokiu būdu. Šita žinia man yr reikalinga, todėl
antrąkart prašau kuo veikiausia suteikti man žinią.
Su laboms dienoms
Dr. Basanavičius

Guodotinas Tautieti, teikis man suteiktie kuo veikiausią žinią -

jei turėtum Daukšo|s| „Postilę" originale, - kaip jojo rašyboje yr
išreikštas garsmas ra, kuris šiandien tik, anot Schleicher'io, tik su
c rašoma (geras, metas etc). Perveizėk „Postilę" ir paduok, kaip ir
ant kokio lapo tas garsmas išreikštas. Bušu labai dėkingas!
Su laboms dienoms
Basanavičius

Mano mielas kuningėli!

Ant Tamstos prižadėjimo pasitikėdamas, siunčiu - nors vė­
lai - „Ožkabalių dainas", kurių su variantais yr per 4 šimtus.
Tūlos jų yra labai svarbios, o visos kitos - prigulės prie gražiau­
sių dainų tautos mūsų ir nemenk prisidės prie susipažinimo su
a dialektu, kuriuomi vardu aš norėčiau piet-lietuviškąją tarmę
pramintie. Kad tos visos dainos užsipelno spaudon patektu?
nereiktų abejotie, ir man tuom tarpu tik gaila, kad iš priežasties
mano nervų negalima buvo platesnę prakalbą prie jų pridėtu*,
nes jos perrašinėjimu negaliu užsiimtie. Jei galėtum jais jau spau­
don dabar imtie, tai prašyčiau tuom tarpu tik dainas spaudiniu,
o titulinį lapą su dedikacija, kaip ir vėliaus atsiunuamąj.Ti pra­
kalbą galima su atskira paginacija prysakyje dainų P y t i e j i
prašau duot žinią, kada ketini jais spaudon imt.e, kad as gak
čiau - volais nolens (noromis nenoromis]- tą akyvą prakalbą per
rašytie ir savo laiku Tamstai prisiųstie. Jeigu turėtum parankiui
239
 Daukšos „Postilę", teikis man praneštu* apie jo rašybą garsmoea
(e), ką jau du kartu buvau prašęs.
Siunčiu daug labų dienų
J. Basanavičius

P. S. Dainos tur būt spaudinamos mano rašyboje. Reikalin­

gą skaitlių literų c ti s t z u pasisteliuokit pagal pridėtą čionais
jų pavyzdį*, ant mano conto (sąskaitos] - kiek reikės, aš (už)
jais užmokėsu. Šitų literų aš turiu parsigabenęs iš „Schriftgies-
serei Flinsch'o" Frankfurte ant Maino apie 9-10 kilogramus,
kas man kaštavo circa (apie] 60 frankų. Gaila, kad aš jų Jums
per pačią prisiųstie negaliu. Pas jus manding ne daugiau kaip
kokius 10 dolerių kaštuos.

9 II 901. Varnoje.

Mielas brangus Tautieti!

Man besirengiant su atsakymu ant pirmojo Tamstos rašto, jau
pirm kelių dienų gavau ir antrąjį, ant kurio tik dabar atsiliepiu,
ir ta iš priežasties tos bjaurybės ligos. Aš norėčiau, kaip ir pir­
miau kad rašęs buvau, tais dainas su mano raštženkliais atspau-
dintie, tik randu, kad pas jus intaisymas tų literų labai brangiai
kaštuoja. Man didžiai gaila, jog mano literos, kurias aš čion
turu persigabenęs del Aisopo - seniausio mūsų prosenių trakų
raštininko - pasakų atspaudinimo lietuviškoje bei graikiškoje
kalboje, netinka prie Stagaro spaustuvės literų, nes jos, kaipo
„antiųua", tur kitokį už anas pavidalą. Šiaip būčiau galėjęs jums
jais dalimis atsiųstie, kadangi tuom tarpu iš priežasties vis tos
pačios ligos Aisopo spaudintie negaliu. Pas Flinsch'ą Frank­
furt ant Maino kilogramas prastom literom kaštuoja 2-3 fran­
kus (40-60 centų), o manosios kaštavo visos, apie 10 kilogra­
mų, su posto ir muito, in 60 frankų. Stambiųjų literų kiekvieno
skyriaus nereik daugiau kaip po 100, smulkiųjų - po 500 insitai-
sytie. Tiek užtenka spaudinimui arkušo, ypačiai dainose. Jeigu

• Po dvi litera visų šitų raštženklų pridėjau pirmame dainų pakete, kur
jais rasite.

240
neišteklų - galima 'A - 'A arkušais spaudintie. In kilogramą
smulkiųjų literų (c, ii etc.) telpa 100, stambiųjų (D, T, C etc.) -
500. Dvigubas prekes skaitant pas jus - visgi pasteliavimas rei­
kalingų raštženklių negali pas jus kaštuot daugiau kaip 100 fr.
(- 20 dol.), kurią tai sumą aš noriai prižadu Prieg tam nereikia
užmirštie, kad mano literose, nekalbant apie vuodeguotaisias,
randasi dar e, u, kurių pirmąją jūs jau tunte, o vieton u (su o
viršuje) galima būtų ir no statytie. Pritaikant vuodeguotaisias
literas prie tų Stagaro spaustuvės, reikėtų pavyzdžio vuode-
gučių dėlei liejenyčios paduot prisiųstaisias mano literas, kad
tais vuodegaites gražiai padaryti, kaip manosiose. Spaudini-
mą dainų - dviejuose tomuose* - reik atidet iki m. liepos, nes
aš, sirgdamas ir neužilgo vėl kur in sanatoriumą gydytis reng­
damasis, jokiu būdu tuom tarpu prakalbos prirengtie negaliu.
O toj prakalba turės būti gana plati disertacija apie liet. dainas
ir jų darodomą senatvę giliau etc. ant daugumo literar versmių
pasiremianti: ji reikalauja sveikų smegenų bei nervų, ir, žino­
ma, ne tokių, kokius dabar turu.
Exhaustus sum! (Išsakiau viską!) Baigsu, siųsdamas širdingiau­
sias labas dienas ir geriausius velijimus.

Basanavičius
Karlsbad, Residenz-Hotel
8

28 V 901.

Mylimas Tautieti!
Tik dabar galiu Tau seniau prižadėtą, o dar pernai Gasteine
parašytą prakalbą prie Ožkabalių dainų išsiųstie, nes ik šiol
mano sveikata to nedaleido. Rodos, ji ir dabar liekti tik frag­
mentiškai parašyta, nes plačiau negalėjau del tos pačios prie­
žasties tą darbą atliktie, bet ir teip trumpoka bus vis geresnė,
ne kaip nė jokia. Man labai būtų malonu, kad Tu, dainas at-
spaudinęs, imtumeis už pasakų, kurių, kaip dabar matoma, už­
teks ant II ir III tomo. Medega II tomui dabar yr perrašinėjama
Prūsuose, ir aš, atgal Varnon sugrįžęs, jei tik mano sveikata Čion

• Po 200 dainų kožname.

241
 šiek tiek pasitaisys, rudenyje galėsu rasi rankraščius to tomo Tau
prisiųstie, o čionais dar būdamas, nors trumpukę prie jo prakal­
bą parašysu.
Po Karlsbado vandens gėrimų ir maudyklių, kas dar 3 sanvai-
tes durnos, reikės vėl važiuot ing Gasteiną Alpuose ant viso mė­
nesio, teip kad aš tik po kokių 2 mėnesių galėsu namon sugrįžt ir
iš ten prižadėtus 100 frankų už sutaisymą reikalingų literų Tau
prisiųsti. Tuom tarpu prašau pasiskubint su atspaudinimu „Ožk.
dainų" ir po kokius 10-15 egz. išsiųst man in Varną.
Siunčiu Tau širdingiausius mano velijimus.
J. Basanavičius

Vindabona, 2 VII. 901

Mielas Tautieti!
Jau kelissyk buvau norėjęs - ale vis užsimirštu - Tavęs prašy-
tie, kad Tu, turėdams rasi plačią pažintį su savo kampo dzūke­
liais, vienam ar kitam parašytum, kad ir jų kampe taptų renka­
mos ir užrašomos pasakos, kurias aš nupirktie galėčiau ir kurios
tiesiog ant mano adreso atsiunčiamos būtų.
Iki šiol - kai (p J ir iš II tomo „Liet. pasakų" matysi - turu
surinkęs pasakas iš visų Lietuvos kampų, tik iš Vilniaus gu-
ber., o ypačiai dzūkiškų - nė vienos! O dzūkiškosios pasakos,
kaip aš dasiprotėt norėčiau, gal būt svarbios ne tik kaip folklo­
riška medega, bet jose rasi bus dar šis tas randama, ką kitų kraš­
tų lietuvių pasakose ir neužtinkama... Todėl aš Tavęs labai pra­
šau apie šitą dalyką neužsimirštie ir, rašant in savo kraštą -
teip tokiam „Šimtakojui", surinkusiam svarbias dzūk. dainas,
ar kam kitam - apie mano norą praneštie, paduodant mano ad­
resą del tiesiogio susirašymo.
Kaip aina „Ožk. dainų" spaudinimas?
Su daug labų dienų ir geriausių velijimų!
Dr. Basanavičius

242
 10
Varnoje, 5 II 902
Guodotinas Tautieti! Kadangi Tamista ant visų mano pasta­
rojo laiko gromatų neteikeis atsilieptie, aš negalėjau dažinotie,
ar mano prakalba „Apie Ožkabalių dainas", kurią dar iš Karls-
bado išsiunčiau, in Tamstos rankas pateko, ar ne, ir ar Tamsta,
dainų rankraštį kn. Kaupui pavesdamas, ir tą prakalbą prie jų
pridėjai, ar ne. Prašyčiau todėl man nors keliais žodžiais žinią
apie šį svarbų del manęs reikalą suteiktie, ir tai kuo greičiausiai.
Veliju Tamstai viso labo ir geriausio pasisekimo moksle.
Dr. Basanavičius

ANTANUI OLŠAUSKUI-OLSZEYVSKIUI
1
Varnoje, 21. VI. 902

Guodojamas Tautieti! Ant Tamistos rašto tik dabar atsilieptie

galiu, ir tai iš priežasties Jūsų rašto, kuriame nieko pozityviškai
išpildomo prižadėjimo neradau, ant kurio pasitikėt galima būt
buvę, toks ir toks tomas „Liet. pasakų" ant tokio ir tokio termi­
no atspaudintas tapsiąs. Todėlei, gavęs iš kitur pakvietimą su
prižadėjimu II tomą dar šįmet atspaudintą turėsiąs, padaviau jį
spaudon „Dirvoje"; kad „Ožk. dainos" tuom tarpu teipogi ten
jau atspaudintos- Tamista jau žinosi. Tuom tarpu pas mane dar
guli beveik parengti keturi tomai pasakų, iš kurių vieną galima
būtų ir kur kitur bei po ypatingu titulu išleisti, būtent: „Iš gyve­
nimo lietuviškų vėlių bei velnių". Taigi jeigu šitą veikalą apsi-
imtum atspaudintie, galėčiau Tamistai rasi neužilgo rankraštį
atsiųstie, lik turčium prižadi. iri galima to r Sitnrj.
ateinančiam mete spaudinima atllktlC ir Wtil IftpildmtlC-
Veikalas - nereik sakyt - yra labai svarbus.
Man būtų labai malonu no Tamistos prižadantį atsakymą
sulaukus!
Su laboms dienoms
J. Basanavičius

243
 2
Varnoje 31. VII. 902

Guodojamas Tautieti! Siunčiu aš Jums tuom tarpu tik tekstus

„Iš gyvenimo liet. vėlių bei velnių" dabar vartojamoj rašyboj,
nors neracionališkoje; ir kitoje galite sustatytie. Medega šito vei­
kalo prakalbai surinkta, tik tuom tarpu jokiu būdu aš jos parašy­
me negaliu, neatspėdamas nuo kitų darbų ir iš priežasties gana
didelių karščių, kokius čionais turime; todėlei titulinį lapą bei
prakalbą vėliaus su atskyria paginacija atspaudinsit, dabar tik
tekstus spaudinkit. Kas link išlygų - aš jokio pelno už darbą per-
rašinėjant etc. nereikalauju. Tačiau Tamistai reikėtų žinot, jog
V. Kalvaičiui už visas tais - apie 600 - trumpas pasakutes, ale
labai svarbias, asmi užmokėjęs 150 markų, taigi jeigu šitą sumą
sugrąžint galėtum, tai būtų fondas pirkimui kitų tom lygių lie­
kanų mūsų senovės: nuo to paties rinkiko galima būtų pirkt dar
daugiau kaip 700 dainų. Be to, dar man atsiųsdinsi 30 egzempl.
kningos išdalinimui pažįstamiem. Pradėjus spaudą, teiksiesi kož-
ną atspaudintą arkušą maniepi prisiųstie.
Daug labų dienų!

Varnoje, 24 X. 902

Guodojamas Tautieti! Džiaugiuosi patyręs, kad apsiimi toli­

mesnius „Liet. pasakų" tomus atspaudintie, idant tie didieji skar-
bai mūsų tautiškos literatūros nepragaištų. Kaip tik atspėĮsu],
išsiųsiu ir Tau po vieną tuos tomu, kurie prirengti (yr]a, tik no­
rėčiau žinotie, kada Tu juos į darbą galėtum [im]tie.
Tuom tarpu siunčiu tik pasakas apie „vaidulius", kurias per­
rašęs turu; skaidmos XXV apie velnius nespėjau prirengtie, dau­
gybe kitų darbų apkrautas būdamas: prie jos dar reikės apie 20
pasakų perrašytie, o šitą darbą, dabar raštinininko neturėdamas,
turėsu pats atliktie, kas neveik nusiduot galės.
Čion jau prie „vaidulių" pridėtą rasi aprašymą šermenų Se­
redžiaus apygardoje; šitą aprašymą įkiškite I skaidmoj po pai

244
mokslo laike šermenų iš Kauno gub., permainydamas sekančius
numerius.
Rašymas prakalbos, kuri bus gana ilga, aina labai iš paleng-
vo, nes visokiais darbais asmi apsunkintas ir mažai teatspėju,
bet visgi turės būt atlikta. Tik, meldžiamas, pradėk jais spaudint
ir korektūrą atsiųsk.
Su daug labų dienų!

Dr. Basanavičius

Varnoje 14. XII. 902

Guodojamas Pone! Aš, man rodos, užmiršau Jus paprašyt,

kad Jūs man atsiųstumėt tuojaus išspaudintą čystai, po vieną
arkušą žinomojo veikalo, nes man yr dėl citatų prakalboje labai
reikalingi. Todėl prašau neužmiršt.
Prakalbos perrašinėjimas labai iš palengvo aina - tikiuos ta­
čiau, iki Jūs tekstus atspaudinsit, ją pabaigsiąs.
Su laboms dienomis

17 sausio 1903. Varnoje.

Guodojamas Tautieti!
Siunčiu drauge dar 2 pasaki apie velnius, kundvi teikitės
prie kitų panašių (skaidma XXV) priglaustie, perkeisdami nu­
meraciją.
Prakalbos „Apie vėles ir nekrokultą" visos perrašyt nespėsu,
nes ji per ilga, o mano sveikata per silpna: užteks ir to, kas bus
perrašyta. Tūlam laikui praėjus, išsiųsiu ją, kaip ir kitas pasa­
kas. A r neapsiimtum etnograf. laikraštį „Mūsų tauta", kurį noru
redaguotie, savo kaštu spaudintie?
Su laboms dienomis
B.

245
 6
Varnoje, 27 sausio 903.

Guodojamas Tautieti! Užvakar, prieš pat iškeliavimą Prova-

dijon del vienos konsultacijos, išsiunčiau aš Jums rankraščio pra­
džią: prakalbą ir beveik pusę traktato „Apie vėles bei nekrokul-
tą", kiek perrašyt galėjau. Rankraštį šito traktato, spaudą jo atli­
kus, teiksitės mansugražintie, nes bus reikalingas - rasi su laiku
galima bus jį atskyriumi svietan paleistie.
Kiek nuo kitų darbų atspėjęs, išsiųsiu pirmuosius tomus
pasakų.
Už Lalio žodyną labai ačiū!
Su laboms dienoms
B.

Varnoje, 10. IV. 903

Mielas Tautieti! Siunčiu Jums šiandien I tomą „Liet. pas. įvai­

rių"; II - išsiųsiu šiomis dienomis. Už prirengimą jų spaudon,
taigi už perrašinėjimą, užmokėjau vienam kroatui ir dviem bul­
garams 130 frankų, kuriuos teiksiesi sugrąžintie ant adreso, ku­
rį vėliaus priduosu. Iš savo pusės aš velyčiau, idant galėtum kuo
veikiaus jas spaudint pradėtie.
Dar kartą klausiu, ar neapsiimtum „Lietuvių tautą", etnogra­
fišką laikraštį, savo kaštu spaudintie? Man rodos, iš to Tu tūlą
pelną laimėt galėtum, o mūsų tėvynė susilauktų iš jo nemenką
naudą dvasišką. Apmąstyk gerai projektą ir, meldžiamas, kuo
veikiausiai man praneškie. Laikraštis turėtų knygomis, kaip „Dir-
va-Žinynas", išeidinėtie. Ar jau baigiama spaudint „Iš gyveni­
mo vėlių" etc.? Kada bus gatava?
Daug labų dienų!
Bs

246
 8
Varnoje, 11. IV. 903
Mielas Tautieti, siunčiu drauge antrąjį tomą „Liet. pasakų įvai­
rių", kurio apturėjimą, kaip ir pirmojo, teikis man praneštie. Pir­
kimas nuo Sirvydo ir nuo kitų, kaip ir perrašinėjimas, kurj iš
dalies dr. Gaigalas ir k. atliko, kaštavo man iš viso apie 100 rub­
lių, kuriuos, viliuos, teiksiesi man sugrąžintie. Parašyk, kada
galėsi jais spaudon imtie, idant aš, tai žinodamas, savo laiku pri­
rengčiau III ir IV tomą.
Su laboms dienomis

Varnoje, 25. VII. 903

Guodotinas Tautieti! Džiaugiuosi, kad pagaliaus pasisekė

man užbaigt korektas „Vėlių bei velnių", kurias vakar Jums iš­
siunčiau. Iš surašo klaidų - o jos dar ne visos surinktos - persi-
liudytie galėsit, kaip neakylai padabojama literas statant ir kaip
daug stambių klaidų pridirbta, kurios tą mokslišką veikalą api­
bjaurina! Ir surinkimas prierašų (notų) krūvon gale kiekvienos
skaidmos traktate apie nekrokultą labai man nepatiko...
Jūsų „check'į" apturėjau - ačiū. Iš tos sumos jau apie 50 r. vėl
išleidau už kitas pasakas dėl IV ir V tomo. Kas link skaičių už
tuos rankraščius, kuriuos dabar turite, tai
1) už „Vėles" etc. priderėtų 150 mark. - 187 frank.
2) „ „Pasak. įvair." I t.................... 130
3) „ „ „ II 100 r. - 267
4 ) ........................ UI « 47 r. -1 2 5 " - 209 frank.
84 "
IŠ viso 793
Atėmus Jūsų 250 fr., liekti......................... 543
Šitą sumą galėsit vėliaus atlygint, spaudą atlikus ir pelnius
už išparduotas knygas, o kad už jais lai mėšit - neabejoju.
Su labomis dienomis
B.
247
 10

Varnoje, 25. I. 904

Guodojamas Tautieti! Siunčiu drauge IV tomą „Liet. pas.

įvairių", kursai man 115 rubl. kaštuoja, kuriuos teiksitės man
atlygint. Pasakos labai [žodis neįskaitomas), tik man gaila čion
neturėjus, kas jais aiškiaus perrašyt būtų galėjęs. Spaudinant
reik ant kalbos padabotie pagal paveizdą Ožkabalių tarmės,
kaip jau kitose pasakų dalyse („Liet. pas." I-II, „Liet. pas. įv."
III) randate, nes rankraštyje ne visados aiškiai parašyta. Aptu­
rėjęs teiksiesi Tamista duot žinią su [paminėjimu, kada spau-
dytie [pradjėsit.
Jūsų B.

11

Varnoje, 25. IX. 904.

Mielas Tautieti! Siunčiu aš Jums su šituomi korektas, kurias

teikitės akylai pataisytie, ir pabaigą rankraščio (pag[inos| XIX,
XXIV), kurį atspaudinkite tolyn ten, kur ant pag[inos] XVI korek­
tūrų tapo su raudona žvaigždute paženklinta. Man labai gaila,
kad Jūs ar kas kitas mano autoriškų tiesų, kas link ortografijos,
nedabojat ir visai savvališkai taisot ir ten, kur pataisymas nėra
daleistas. Teip, nežiūrėdami ant duoto pasakoms titulo, jūs 3-
me tome pertaisėt ir pastatėt: „[vairios liet. pasakos", kuomet
mano rankraštyje stovėjo: „Liet. pas. įvairios". Saugokitės, kad
ir IV tome taip nepadarytumėt.
Aš, jei man sveikata leis, rasi neužilgo perrašymą pabaigsu
naujo veikalo „Levas liet. pasakose bei dainose bei prvgiškai tra­
kiškoje dailoje" su daugybe (apie 100) iliustracijų, šitas veika­
las, rodos, bus dėl lietuvių gana svarbus. Gavęs apie tai žinią,
parašyk pridurmai, ar Tamista neapsiimsi jį atspaudintie.
Kaip tik IV tomą atspaudinsite, prisiųskite man jį. Teipogi
neužmirškite kokius 10-15 egz. „Lenkai Lietuvoje" atsiųstie.
Su laboms dienomis
Jūsų B.
248
 12
Varnoje. 7. XII. 904.

Progai atsilikus, duokite žinią, kada bus atlikta spauda IV

pasakų tomo ir „Žodelio prie liet. klausimo" - aš jų labai laukiu!
Velijantis Jums viso labo
B.

GABRIELEI PETKEVIČAITEI-BITEI
1

Varnoje, 27. X. 903.

Guodotina Tautiete! Širdingai ačiū už suteiktuosius burtus!

Jų sistematizacija yra labai gera ir man patinkanti.
Kada man pasiseks jau surinktus burtus ir 1.1. spaudon pa­
rengtie - nežinau, bet ir skubintis su tuom, man rodos, dar ne­
reikėtų matant, jog jie dar vis iš visų kraštų pas mane renkasi. Su
laiku bus dar didesnis ir patogesnis rinkinys.
Todėlei jeigu dar ir Jūs teiktumėtės iš to pasinaudot laiko ir
surinktume! Jūsų krašto burtus etc. - vardan mūsų folkloro, bū­
čiau labai dėkingas! Daug labų dienų
B.

Varnoje, 5. II. 904.

Guodotina Tautiete! Iš priežasties įvairių darbų pasivėlinau

padėkavot Jums už atsiųstuosius burtus ir k. Akyviausi dėl ma­
nęs buvo fragmentai iš tautiškosios medicinos, kuri labai užsi­
pelno, idant ji ištardyta ir aprašyta taptų. Ir toliaus rinkdama
palaikus žmonių medicinos, Jūs galėsit nemenką naudą suteikt
mokslui. Rasi ir nog savo tėvo galėsit dasižinot ne vieną vaistą

249
 ir gydymo metodą, kokius mūsų žmonės vartoja. Kas iki šiol
šiame in žvilgyje padaryta tapo, dasižinosit ir iš brošiūros apie
mūsų taut, vaistininkystą, kurią Jums prisiunčiu. Trūskitės kiek
pajėgdama ir tolyn.
Aš Jums buvau išsiuntęs „Iš gyvenimo vėlių" etc. - ar leido
cenzūra? Teikitės, progai atsitikus, duot žinią.
Daug labų dienų!
B

Varnoje, 12/25 III. 904.

Guodotina Tautiete! Man didiai gaila, jog aš iki šiol negalė­

jau Jums padėkavot širdingai už atsiųstuosius pastarame laike
burtus ir k. akyvus dalykus. Priežastis to mano nemandagaus
tylėjimo prigulėjo nog ligūstų marto nervų ir daug įvairaus kas­
dieninio darbo, kurį volais nolens [noromis nenoromis) ant grai-
tųjų atliktie reikėjo. Dar labjaus man gaila ir liūdna pasidarė
dasižinojus, jog ir Jūsų sveikata sublogusį. Jūs būtent, kuri rasi
galėtumėt, sveika būdama, nemenką Lietuvai ir jos reikalams
dvasišką atnešt naudą! Priežodis „kur trumpa, ten trūksta" pas
mus, Lietuvoje, apgailėtinu būdu daug tankiaus išsipildo, neng
kur kitur ir pas kitas tautas...
Noris Jūsų surankiotosios pasakutės, burtai ir t. 1. turi ne­
menką mokslišką vertę, prašau tačiau Jus labai jų perrašinėji­
mu savo brangiai sveikatėlei neužkenktie! Man, kaipo medi­
kui ir žmogui, būtų labai malonu išgirdus nors kelis žodžius
kaip apie karakterį Jūsų ligos, apie status quo [būklę] sveikatė­
lės, teip ir apie būdą gydymo. Prie progos rasi ir man leista
būtų iš tolo nors kokia rodą prisidėt prie pagerinimo Jūsų bran­
gios sveikatėlės, teip dar reikalingos dėl mūsų nelaimingos tė­
vynės.
Teikitės priimtie mano geriausius velijimus!
B.

250
 4

Varnoje, 17/30 IV. 904

Guodotina Tautiete, širdingai Jums ačiū už Jūsų trusą! Ir

antrąjį siuntinį apturėjau, džiaugdamasis, jog Jūsų krašto ver­
smės tautiškosios mūsų vaistininkystės bei burtimnkystės teip
apsčiai teka. Surinktomis teip gausingai žiniomis Jūs nemažai
pralobinsite mūsų folklorą.
<...>

5
Vilniuje, 14/27. V. 908
Gerbiamoji! „Liet. tauton" rengiama straipsnis apie liet. mu­
ziką ir šokius. Jei Tamista arba p. Žemaitė turėtumėte kokį jų
aprašymą, meldžiu atsiųsti - sunaudosime. Taipogi toje pat
„L. tautoje'' tilps gana daug medegos Ivinskio biografijai; ir ši­
tame dalyke rasi Tamista galėtumei dar ką naujo suteikti. Tik
reikėtų, žinoma, pasirūpinti kuo greičiau medegą prisiųsti; ypač
būtų reikalingi jo laiškai ir k. Jei Tamista ir prižadėtąjį jau straipsnį
teiktumies atsiųsti - būtų dar vietos laikraštyje.
Su didžia pagarba
Basanavičius

MATUI SLANČIAUSKUI

Varnoje, 20 kovo 1902.

Mielas pone! Siunčiu aš Jums drauge sunkiai surastus čion
dešimtį (10) rublių už padėtą triūsą siuntinėjant, ką reikėjo. Vis­
lab apturėjau ir ištariu Jums didį ačiū už patarnavimą man, kaip
ir burtams. Nepatingėkit ir toliausi
Su laboms dienomis
Dr. Basanavičius
P. S. Duokit žinią, šitos gromatos sulaukę.
251
 2
Varnoje, 17 XII 902.

Guodojamas Tautieti! Labai ačiū už pastaruosius burtus, ku­

riuos Jūs atsiuntėte; ir jie, kaip ir kiti Jūsų užrašyti dalykai, turi
nemenką vertę ir su laiku bus sunaudoti. Malonu man labai bu­
vo gavus Jus pažint iš pridėtosios fotografijos, už kurią teipogi
ačiū! Man visados bus miela Jūsų paveikslą turint, kaipo prakil­
naus vyro, nemenką naudą tautai suteikusio užrašinėjimu svar­
bių moksliškame įžvilgyje pasakų, burtų ir k., kurie be Jūsų rū-
pesties rasi būtų visiškai pražuvę! Trūskitės ir tolyn! Velydams
Jums sveikatos bei viso labo, siunčiu labas dienas.
Jūsų B.

Varnoje, 27 spal. 903

Mielas Tautieti! Labai ačiū už atsiųstuosius burtus, pasaku-

tes ir t. L Viską apturėjau, viskas tinka ir bus sunaudota. Rinki­
te, užrašinėkite ir toliaus, kas tik jum papuola, nežiūrint ant to,
jog panašios pasakos jau ir kitų užrašytos. Iš visų užrašinėjimu
Jūsų pasakos yr akyviausios ir, kaip rodos, geriausia užrašy­
tos. Velyčiau tik, idant burtus, pasakas ir t. L užrašinėtumėt
ant atskirtinų lapų, nes šiaip yr daug darbo iš naujo viską per-
rašinėt reikiant.
Su laboms dienomis
Jūsų B.

JONUI ŠLIŪPUI

Varnoje, 2. VII. 902

<...> Prie pasiskubinimo su rašymu dar prisidėjo ir gromata

gero tėvynainio ir mano pasakų rinkiko Sirvydo, kurs meško-

252
rii| persekiojamas Amerikon išbėgo ir pas Tave rasi atsidurs,
nes jam Tavo adresą asmi davęs - taigi, kiek galima, paleng­
vink jam nors pirmutinius žingsnius ant Amerikos žemes, už
ką aš Tau būsiu dėkingas! <...>

Varnoje, 13X11.903.

<...> Pa(vJojui - reliatyviškam - nors šiek tiek praėjus, neiš­

kentėjau nog darbo ir vėl nors pasakomis užsiimu, nes svarbes­
ni darbai - ne dėl manęs. Taisau tuom tarpu IV tomą „Liet. pasa­
kų įvairių", kurių I—III t. veik pas Alšį pasirodys. Tarpe tų pasa­
kų randasi kelios ir apie mūsų senoviškąją giltinę, su kuriąja,
kaip matai, aš nuolat susitinku...
Veliju tau geros sveikatos, kad galėtumei dar trūstis ilgai il­
gai, ir manęs jau čion neesant.
Tavo B.

POVILUI VIŠINSKIUI
1

Varnoje, 9. X 902.

Guodojamas Tautieti! Užvakar iš užrubežio sugrįžęs, radau

Tamistos raštą su prižadėtomis pasakomis, už kurias širdingai
ačiū! Jos man visos tiks, tik teikitės, progai atsitikus, man at-
siųstie. Siuntimas gali atliktas taptie rekomenduotoj bandero­
lėj arba ir uždengtame kuverte. Kadangi aš pats darbais labai
apkrautas asmi, o vėl čion nėr kam perrašytie lietuviškus teks­
tus, tai aš labai Jus prašyčiau priduot tais pasakas čystai perra­
šytas ir tai kiekvieną ant atskyriaus lapo, kad lengviaus galima
būtų jais susistematizuotie. Po kožna pasaka reik padėt vardą
rinkiko ir tų žmonių ir kaimų, nuo kurių ir kur užrašyta. Ka­
dangi rinkimas tuom tarpu pas mus pasakų, dainų, burtų etc.
yra tai svarbus tautiškas darbas, Tamista galėtum mokslui daug
naudos suteiktie rinkdamas tais liekanas mūsų senovės ir išge -
bedamas tautiškus dalykus nuo pražuvimo. Žemaitišką tarmę

253
 reikia paliktie, rašybą - „Varpo". Reikalautas pasakas, kaip ir
„Ožkabalių dainas", bandysu atsiųstie, jei tik netaps sugrąžin­
tos, kaip jau ir kitą kartą atsitiko.
Daug labų dienų!
Dr. B.

2
Varnoje, 7 XII 902

Guodojamas Tautieti!
Atvangos nuo sunkių darbų, kuriais dabar užsiėmęs, netu­
rėdamas, tik dabar galiu atsiliept ant Tamistos rašto su žinomu
užmanymu. Rods, aš gana turu dar darbo, ale tokio, kurio per­
rašinėjimu tuom tarpu užsiimtie negalima. Yra tai studijos, ku­
rios spaudon dar neprirengtos ir tankiai tur būt dar perdirba­
mos, perkeičiamos po įtekme tolyn žengiančių tardymų. Per­
eitą metą aš čion buvau radęs du vyruku: vieną kroatą, kitą
bulgarą, kuriuodu, nors mūsų kalbos nesuprato, bet begyje 3
ar 4 mėnesių man spaudon prirengė perrašydami kelis šimtus
pasakų, kurios dabar rankraštyje iš dalies guli, iš dalies spau-
dyt pradėtos. Rasi už meto kito vėl man bus reikalingas rašti­
ninkas, bet tuom tarpu gaila man iš Tamistos propozicijos pa­
sinaudot negalint.
Pasakas, kurios pas Tamistą randasi, galėtum ir neperrašytas
man priduot, jos tuom tarpu spaudon rasi tik tos patektų, jeigu
būtų kokios apie velnius, kurias galima būt patalpint dabar spau-
dinamame veikale „Iš gyvenimo vėlių bei velnių".
Su laboms dienomis
Dr. Bs.

Varnoje, 18. II. 903

Labai jums ačiū už pasakas! Jos, kaip ir visos kitos ir iš kitų

kraštų gaunamos, labai tinka. Pirmojo tomo „Liet. pasakų" jau
neturu; antrąjį tik dabar drauge su raštu išsiunčiu, velydamas jį

254
sveiką sulauktie. Jeigu su laiku gautumėt daugiaus pasakų, tei­
kitės tokiu pat būdu priduotie.
Su laboms dienomis

B.

Varnoje, 20 kovo 903

Labai man malonu išgirdus, jog Tamista užsiimi antropolo­

gija, kuri pas mus labai menkai ištardyta. Ir iš savo pusės norė­
čiau Jus šitop darbopi ragintie, ypačiai ir tos priežasties dėl,
jog aš ketinu, rengiuosi etnografišką laikraštį isteigtie, kuria­
me tarp kitų rasi ir Tamistos darbą patalpint galima būtų. Tik
reikėtų, žinoma, susipažint Jums su antropologiška apie lietu­
vius literatūra, idant Tamistos raštas turėtų didesnę mokslišką
vertę.
Su paguoda
Bs

EDUARDUI VOLTERIUI
1

Varnoje, 11 VII. 902

Guodojamas Pone! Labai man gaila, kad per mano neapsi-

žiūrėjimą Jums teko defektuotas egzemplaras „Ožk. dainų".
Kaip tik galima bus, aš Jums kitą atsiųsdinsu. Prie šitos progos
aš norėčiau Jus prašyt apie sekantį dalyką. Aš turu surinkęs ir
spaudon prirengęs labai svarbią medegą (pasakas) apie vėles
ir velnius, kuriąsufc titulo [paantrašte] „Iš gyvenimo lietuviškų
vėlių bei velnių" galima bus atskyriumi knygoje paleistie. Rei­
kalinga tik tiekti prakalbą ir tūlas istoriškas žinias apie vėlės
pridėt. Šitame dalyke aš ir ant Tamistos pašalpos pasitikėt no­
rėčiau, kas Jums tokią biblioteką, kaip Petropiles, parankiui tu­
rint, rasi nebūtų sunku. Man reikalingos istoriškai literariškos

255
versmės, iš kurių patirt galima būtų, kas pirmučiausia „vėles"
minavoja, jeigu rastųsi kas senesnis už Lasickj ir Ruhig'o žo­
dyną. Teipogi man čionais neprieinama literatūra apie vėles
latviška. Todėlei jei Jūs būtumėt taip malonus vislab, ką Jūs
apie liet. bei latvių k. dvasių nemarystą surastie galit, man pri-
duot su nurodymu versmių bei reikalingų tekstų, būčiau aš ju­
mis labai dėkingas! Rašyt galite, kokioje tik Jums patinka kal­
boje. Rankraštį ketinu neužilgo spaudon paduotie be prakal­
bos, kurią biskelį vėliaus sutaisius galima bus prie tekstų
prikergtie.
Siunčiu Jums daug labų dienų.

Jūsų B.

Varnoje, 6. XI. 902

Guodojamas Pone! Labai Jums ačiū už priduotąsias pasakas

ir AHunano rankraštį, iš kurių pasinaudosu ir atgal sugrąžinsu.
Allunano žinios, surinktos apie vėles, labai akyvos. Analogiškas
pasakas randama ir Lietuvoje.
Pirm tūlo laiko aš Jums išsiunčiau II t. „Ožkab. dainų", dabar
drauge siunčiu II tomą „Liet. pasakų", kuriame telpa medega
dėl mitologijos.
Su laboms dienomis
Jūsų B.

Varnoje, 10 sausio 903

Guodotinas Pone! Iki šiol iš priežasties visokių darbų ir men­

kos sveikatos aš negalėjau Jums mano širdingiausį ačiū ištart
už atsiuntimą Veselovskio„Pa3biCKaiiifl b o6/iacrn pyccK. ayxoB.
CTM xa", kur yra gana akyvos medegos, tinkančios, nors iš da­
lies, ir mano veikalui. Tik man labai gaila, kad nežinau, kiek aš
Jums už tą kningą skolingas, nes norėčiau, progai atsitikus,
Jums atlygintie. Iš Allunano rašto, kurį čion drauge grąžinu,

256
pasinaudojau , kiek galima buvo ir ant kiek dėl manęs reikalin­
gų žinių rast galėjau. Knyga „Iš gyvenimo vėlių bei velnių"
dabar spaudinasi; ji bus, kaip matysite, labai akyva ir svarbi
tiems, kurie tardymu lietuviško animizmo užsiima, nes suteiks
daug naujos medegos, niekur kitur nespaudintos ir menkai kam
žinomos.
Su laboms dienomis!
Jūsų Basanavičius

Varnoje, 8.X.904

Guodotinas Pone! Dasižinojau, kad Jus paskirta cenzoriumi

lietuv. raštų Petropilėje. Džiaugiuosi ir veliju Jums pasekmingai
pildyt naują dėl Jūs darbą ir kantriai nešiot šitą nelengvą žmo­
nių aptamsinimo naštą.
Siunčiu Jums drauge neseniai išėjusias „Liet. pas. įvairias"
(I-III tomus).
Mano nervai labai silpni. Vos tikėtis galiu prižadėtą dėl sla­
vų kongreso darbą atliktie.
Daug labų dienų!
DB

» * *

VALTERIUI ANDERSONUI
28. XII 924

M m/Ioctmbum Iocy4apb r-in. ripocjjeccop'b

FlucbMo Bauie a iiicK04bico 4»en TOMy na3a4T* no/iyMuai. h
Barny „HayMH. npocbGy" c yAOBO/ibCTBn em no Mfcpfc bo3mo* -
hoctk Bbino/iHio. To4bKO 6e4a cb BpeMeneMT>, KOToporo noKa
Miie oneiib ne 4oeraerb. Tenepb npnroTOB4«io kt»ne'iam „Lie­
tuvių tauta" III TOMa 3 Bbin., KOTOpaa noMom aen Miifc bcc Bpe-
MH. Ho KaiCbTO/lbKOOCB0 6 o*yCb OT 3TOM KpOIlOT/U1BOii paŪOTbl,
Bo.ibMycb 3a 4HTOB. CK33KH. rio3TOMy npoiuy MMeTb neMiioro
TepneiiM*.
257
 Į Vertim as:
Gerbiamas Pone Profesoriau
Jūsų laišką prieš kelias dienas gavau ir Jūsų „Mokslišką prašy­
mą" mielai, kai galėsiu, atliksiu. Tik bėda su laiku, kurio tuo tarpu
man labai stinga. Dabar rengiu spaudai „Lietuvių tautos" III tomo 3 kn.,
kuri atima man visą laiką. Bet, kai tik nusikratysiu šio atidos reikalau­
jančio darbo, imsiuosi lietuv. pasakų. Tad prašyčiau turėti šiek tiek
kantrybės].

JUOZUI BAGDONUI
Varnoje, 11 geguž. 1902

<...> Prie šito norėčiau dar nors keliais žodžiais paaiškintie,

kad jeigu „Varpo" rėdymas atimtų man ir teip gana brangaus
man laiko, tai būtų didė skriauda mano paties darbams, dėl ku­
rių tankiai man laiko bei sveikatos neužtenka. Dabar prirengi-
mas medegos III—V I pasakų tomams visą mano atliekamą suva-
lioja laiką. Vėliaus - norėčiau, jei bus galima, „apie tautystę tra­
kų" platų darbą atliktie ir kit. <...>

ADALBERTUI BEZZENBERGERIUI
5. III. 99.

Garbus p. Profesoriau!
Drauge su šituomi siunčiu aš Tamistai I tomą „Lietuviškų
pasakų", kurios, viliuos, interesuos Tamistą, kaipo specialistą
lietuviškuos dalykuose.
AŠ jas, kaip iš dedikacijos matoma, pašvenčiau Tamistai žen-
klan didės paguodos dėl Tamistos pagirtinų moksliškų darbų,
kurie nemenką pašelpą suteikia tardytojams praeities lietuvių
tautos ir jų kalbos, o iš kurių ir man pačiam ne kartą teko pasi-
naudotie.
Su didžia paguoda
Dr. J. Basanavičius

258
 VILIUI GAIGALAIČIUI
Varnoje, 6 vasar. 904.

<...> ...Norėčiau Jums užsimint apie du dalyku: 1) atspėda­

mas nog parlamentariško darbo, ar neapsiimtum Tamista Karai,
bibliotekoje surinkt ir išrašyt iš įvairių autorių (Gervais etc.) tais
vietas, kuriose yra aprašoma prūsų bei lietuvių tautiškiejie pa­
rėdai (drabužiai etc.), kurie šiandien išnykę. Šitos žinios būtų
reikalingos dėl mano „Žipono bei žiponės" (2 edicija); 2) ar Ta-
mista neapsiimtum, namon sugrįžęs, vokiškai išguldytie mano
surinktas ir jau atspaudintas pasakas? Apsiimdamas šituomi dar­
bu, ne tik suteiktum nemenkų naudą Europos foklorui, bet ir
rasi gerą skatiką pelnytum! Vokiškas editorius dėl tokio dalyko
(Sirgatis Leipzige ir k ), viliuos, atsirastų.
Daug širdingų labų dienų
Jūsų B.

KAZIUI GRINIUI
Vilniuje, 10 V. 908.

Ivinskio šokius ir jo biografijai medegą gavau - labai ačiū! šo­

kius atskyrium sunaudosiu, o medegą ištisai galima bus atspau-
dinti „L. tautoje", ir pagal kolegos norą liepsiu skyrium atmušti.
Savickas teipogi galės būt patalpintas, tik ne drauge su Ivinskiu.
Prie progos ar negalėtum surinkti nuo mokinių lietuvių ži­
nias apie „Vaivo rykštę", arba „Laumės juostą", kokias tik gali­
ma išgirsti. Patsai „Vaivo rykštės" vardas kaip ištariams ir kur:
ar atskyrium iš 2 žodžių, ar kaip „Vaivorykštė"?
Labos dienos!
Bs

JURGIUI LAPINUI
Varnoje, 15.XII 902

Guodojamas Tautieti! Aš prižadėjau dėl „Žinyčios" ką para-

šytie. Dabar turu prirengęs tūlą straipsnį, kurs bus kaipo pra-

259
kalba prie mano kninęos „Iš gyvenimo vėlių bei velnių" patalpin­
tas. Šitą straipsnį ir „Zinyčioje" atspaudinti galima būtų, tik Ta-
mista dasižinok, kada to laikraščio N taps atspaudintas ir žmo-
nėsna pasirodys. Tik dasižinok tikrai laika, idant galėčiau žino­
ti, kada rankraštį atsiųsdint ir kada jis vėl man sugrąžintas taps.
Su laboms dienomis
B.

Kodėl neatsiunti „Bendrystės"?

STASEI LAURINAVIČIŪTEI
19. II. 924

Tamistos laiškas sausio 28 d. vos šiandien į mano rankas pa­

teko. Dėlei Tamistos prašymo leisti iš mano „Lietuviškų pasa­
kų" rinkinio išskirti tūlas charakteringas pasakas ir jas išleisti,
kad galima būtų jomis mokykloje naudotis - su Tamistos noru
puikiai sutinku ir pavedu Tamistai tą darbą valioti. Tik paren­
kant pasakas reikėtų jas maždaug pagal turinį grupuoti, paskirs-
čius į tūlus skyrius, taipogi jų kalbą galima būtų modernizuoti,
pataisius stilių. Bet jeigu Tamista jas paliksi tokias, kaip jos už­
rašyta - aš nieko prieš tai neturėsiu. Ant titulinio lapo reikėtų
paminėti, kad pasakos imta iš mano rinkinio.
Velydamas Tamistai pasisekimo darbe, tariu pagarbos žodį.
Dr. Basanavičius

STASIUI MATULAIČIUI
Varnoje, 10. IV. 903.

Guodojamas Kollega!
Raštą su pasakomis ir mįsliais gavau - labai ačiū! Patalpmsu
aš jais III ar IV t. „Liet. įvairių pasakų", kurių pirmu du tomu
dabar Amerikon išsiunčiamu. Rods, kaip rašybą, teip ir jų stilių
reikės pertaisytie. Ale ką daryt, kad, laiko nesugaišinus, nieko

260
gero atlikt negalima. Jeigu ir daugiaus ką sustvert kur galėtu­
mėt, teikitės prijsiųst] - viskas tiks, tik čystai perrašytas ir kožną
ant atskynaus lapo atsiųskite.
Su laboms dienomis
Bs.

VINCUI MICKEVIČIUI-KAPSUKUI
Varnoje, 28. XII 902

Mielas Tautieti! Neatspėdamas nuo daug darbo, tuom tarpu

tik trumpai atsiliept galiu. Siunčiu Jums, jūsų draugystei, reika­
lautas kningas, kiek jų pas mane atrast galima buvo. Man bus
labai miela, jei jose atrasite ką nors naudinga. Apie Kudirką, ką
žinojau, patalpinau „Vienybėje" 1900 Nr. 9—11, daugiaus tuom
tarpu surast negaliu.
Jei prižadėtų seniaus pasakų atsiust galėtum, būtų labai ge­
rai, nes dar vis reikalingos tolesniems tomams, teipogi ir burtai,
mįsliai tiktų.
Velydamas Jūsų draugystei geriausios kloties, siunčiu visiems
brolišką pasveikinimą ir daug labų dienų!
B

MYKOLUI ROMERIUI
VVilno, 14/27. V. 908

Szanowny Panie! W organie „Tow. Nauk. Lit." mają byč oglo-

szone niektore materialy do biografji Ks. Ant. Drozdovvskiego
(Strazdelis), ktory byl rodem (urod. 4 czerw. 1763) ze wsi Ostro-
wo (Aštruva), Kraunien. paraf., Jezior. pow., zm. w Komajach 11
kvviet. 1833 r. Ježeli Panų bytyby wiadome jakiekolwiek szczegoly
(anekdoty, listy etc.) z jego žydu, bylbym bardzo wdzięczny za
taskawe ich zakomunikovvanie.
Proszę przyjąč wyrazy rzetelnego szacunku
Bassanovvicz

261
 IV e rtin ia s
Gerbiamas Pone! ..LielJuviij] mokslioj draugi ijos J'' organe turi būti
paskelbta šiek tiek medžiagos kun. Ant. Drazdausko (Strazdelis) biog­
rafijai. jis kilęs (gini. 1763 m. birž. 4) iš Astravo (Aštruvos) kaimo.
Kriaunų parap., Ežerėnų valsč., mirė Kamajuose 1833 m. balandžio
11 d. Jeigu Ponui būtų žinoma kokių smulkmenų (anekdotų, laiškų
ir t. t.) iš jo gyvenimo, būčiau labai dėkingas už malonų pranešimą
apie juos.
Su nuoširdžia pagarba
Basanavičius)

JURGIUI SMALSČIUI (SMOLSKIUI)

Varnoje, 24. I. 904.

Brangus Tautieti! Man labai buvo miela sulaukus Jūsų raštų,

tik, vienu svarbu m darbu užsiėmęs ir jojo pertraukt negalėda­
mas, atsiliept negalėjau teip greit, kaip būčiau norėjęs. Klausiate
apie etnografišką draugystę, kurią insteigt norėta, - nepasisekė,
nes tuomet sąnarių tik 4-5 pasigarsino. Dabar ketinau uždėt et-
nogr. folklorišką laikraštį, ale ir šita idėja, dar nežinau, ar taps
realizuota, nes dar editoriaus nesuradau. Jeigu tuom tarpu ir ne­
būtų dar lemta tokiam pas mus laikraščiui atsirastie, Tamistos
surinktą folklorišką medegą ir kitokiu būdu galima bus suvar­
to ję , būtent V ar V I tome „Liet. pas. įvairių" - Tamistos užrašy­
tas pasakas ir „Burtų knygoje" - burtus etc., kurių jau daug su­
rinkta yra. Nereikia, rodos, nė minėt, jog aš Tamistai būsu didiai
dėkingas už pavedimą man surinktos medegos, kuri rasi nemen­
kai prisidės prie pralobinimo mūsų folkloro. Tik prašyčiau už-
rašinėjant laikytis dialekto savo krašto ir prie kožnos pasakos
padėt vardą pasakotojo, kaimo ir 1. 1.
Nomina propria et geographica [Asmenvardžiai ir vietovardžiai)
yra teipogi svarbūs, tyrai liet. formoje užrašyti, prašyčiau ir jų
rinkimu užsiiminėtie.
Daug labų dienų iš tolimo krašto!
Jūsų B.

262
 ILIARIONUI SVENCICKIUI
30.VI.925.
Szanowny Panic Doktorze!
Przed parų dniami zdarzylo mi się vvertovvač wydawane w
Kownie przcz profesorow uniwersitctu dzielo zbiorowe „Tau­
ta ir žodis - Epe Lituana sumptibus Ordinis Philologorum Uni-
versitatis Lituaniae edita", Liber Ii (Kaunas, 1924), vv ktorym
natrafilem między piešniami ludowemi, zebranemi przez prof.
Krėvė-MickeviČius, kilka piešni, spiewanych w podczas švviąt
Božego narodzenia. Mniemając, že niektore z mch mogą się przy-
dač Szan. Panų, w przekladzie z litevvskiego posylam įe.
Proszę przyjąč wyrazy szacunku, w jakim pozostaję.

(Vertimas:
Gerbiamas Pone Daktare!
Prieš pora dienų man pasitaikė vartyti Kaune universiteto profeso­
rių išleistą rinkinį „Tauta ir žodis - Epe Lituana sumptibus Ordinis
Philologorum Universitatis Lituaniae edita". Liber II (Kaunas, 1924),
ir jame tarp liaudies dainų, surinktų prof. Krėvės-Mickevičiaus, apti­
kau keletą dainų, dainuojamų per Kalėdų šventę. Vildamasis, kad kai
kurios iš jų gali Gerb. Ponui tikti, siunčiu išverstas j lietuvių kalbą.
Prašau priim ti mano reiškiamą pagarbą.]

JUOZAPUI ŠVEDUI
Varnoje, 9 vasar. 903.

Guodotinas Tautieti! „Lietuv. pasakų" mitologiško turinio at-

spaudinta du tomu, kurių pirmasis turi 192 lap., 220 pasakų,
antrasis - 262 lap., 320 pas. irt 8 majore |8-to formato]. Dabar spau-
dinasi „Iš vėlių bei velnių gyvenimo", ir, rodos, bus gana storas
tomas. Rankraštyje guli dar keturi tomai, kurie turės titulą „Liet.
pasakos įvairios". Pasakų randasi iŠ visų Lietuvos kraštų ir įvai­
riausiuose dialektuose. Antrame tome tarp atspaudintųjų yra ke­
lios ir iš Liepalotų, NaumiesĮčio] pavieto, ir labai svarbios, rasi
svarbiausios. Suprantama, jog ir visos kitos iš to paties pavieto
būtų labai pageidautos, nes išrodo, jog tenai dar randasi labai
apsčiai liekanų tautiškosios mūsų literatūros. Dainos, mįsliai,

263
 burtai etc. taps atskyriumi išleista. Iš senovės lietuvių „žynys-
tės" - taigi burtų - pas mane jau randasi gal daugiau per tūks­
tantį ir tik laukia, kada jiems ateis laikais žmonėsna pasirodyt.
Mano senovės geras bičiulis, jūsų a. a. vysk. Baronas teipogi, gir­
dėjau, rinkęs pasakas ir k.; ar galėtum Tamista dasižinojęs pra­
nešt man, kur liko jojo surankiotos pasakos ir ar negalima būtų
man iš jų pasinaudotie? Svarbu būtų teipogi surankiojus dzū­
kiškas pasakas per kokį, jei turėtum, pažįstamą dzūkelį - iki šiol
iš Dzūkijos neturiu nė vienos pasakos!
Su laboms dienomis
Dr. B

JANUI DE VRIESUI
Wilna den 17.1926

Geehrte Herr!
In Beantwort(ung) Ihres vv(erten) Briefes, teile ich Ihnen mit,
dass in der Bibliothek der Litauischen VVissenschaftlichen Ge-
sellschaft in Wilna aus meiner Sammlung der litauischen Mar-
chen „Lietuviškos pasakos įvairios“ gerade Įder] IV Band z[ur|
ZĮeit] ist nicht vorhanden. Um das Marchen N 188 und andere zu
erhalten, wollen Šie sich an Herm Un i v.-Professor Eduard Volte­
ris in Kaunas vvenden: er vvird gevviss Ihnen liefem.

[Vertimas:
Gerbiamas Pone!
Atsakydamas j jūsų mielą laišką, pranešu, kad Lietuvių mokslo
draugijos bibliotekoje Vilniuje iš mano lietuvių pasakų rinkinio „L ie ­
tuviškos pasakos įvairios" šiuo metu nesama kaip tik IV tomo. Norė­
damas gauti pasaką Nr. 188 ir kitas, kreipkitės Kaune į poną universi­
teto profesorių Eduardą Volterį: jis Jums tikrai parūpins.]

MARGARITAI VYMERYTEI
Vilniuje Gimnazjalna 4-26. IV 925

G . T.
Labai man malonu, kad Tamista kreipeisi maniep folkloro
dalykų reikalu: pagelbą Tamistos disertacijai, kuri mane, kaipo

264
lietuvių folkloro rinkiką, labai interesuoja, prisižadu, kokia tik
bus galima, pagelbą suteikti. Tema, kurią Tamista savo diserta­
cijai pasirinkai, yra labai svarbi, kad supažindinus su lietuvių
pasakų motyvais ir turiniu kitus Europos folkloristus, kurie jų
visiškai nepažįsta. Rods, Dorpato universiteto prof Walter An­
derson savo veikale „Kaiser und Abt. Die Geschichte eines
Schwanks", Helsinki, 1923, sunaudojo vieną kitą mano paduo­
tą pasaką, kaip ir jo rengiamam veikalui apie „Senį Hildebran-
dą", ir Peterburgo pedagogijos instituto profesoriui N. Andre­
jevui, kursai rengia monografiją apie „Madejų", neseniai su­
teikiau pasakų medegos, tinkamos jų temoms, kuri bus vokiečių
kalba apskelbta. Bet tai ir visa, kas man kol kas žinoma apie
pasinaudojimą liet. pasakomis europiečių fokloristų literatū­
roje. Tuo dar įdėmiau bus pamačius Tamistos disertacijoj lietu­
vių pasakų platesnį įvedimą į svetimtaučių folkloro literatūrą.
Kad Tamistai palengvinus orientuotis lietuvių pasakose, tuo
tarpu siunčiu „Lietuviškų pasakų įvairių", Chicagoje išleistų,
I, II ir III dalį, IV dalis paimta iš Mokslo draugijos bibliotekos
ir kol kas negrąžinta. „Lietuviškų pasakų mitologiškų", kurių
Tamista turi II tomą, Mokslo Draugija turi ir I tomą, bet ir tas iš
bibliotekos paimtas. Jas galima bus tik vėliau trumpam laikui
atsiųsti. Tuo tarpu Tamistai veliju siunčiamomis pasakomis pa­
sekmingai naudotis.
Viso Tamistai labo!

JONUI ŽILINSKUI (ŽILIUI)

Varnoje, 6 vasar. 903.

Mylimas Tautieti! Gaila man labai, jog tik šiandien galiu atsi­
liept ant Jūsų laiško: pasivėlinau iš priežasties darbų, kuriuos
priverstas buvau kaip baudžiauninkas atliktie.
Turėdamas dabar biskelį atvangos, galėsu rasi užsiimt ir klau­
simu apie etnogr. draugystės įsteigimą; bet tuom tarpu svarbes­
niu man išrodo uždėjimas etnogr. laikraščio, kursai šiame laike
rasi būtų naudingesnis ir už pačią draugystę, dėl kurios įkūri­
mo toksai organas geriausia galėtų trūstis bei agituotie. Todėlei,
šiek tiek atspėdamas nuo kitų darbų, ketinu kokius menknie­
kius, tinkančius tokiam laikraščiui, prirengt - o medegos pas
265
 mane yra gana - ir, su kitais susidėjus, bandysu realizuot šit.]
projektą, tik kad man sveikatos užtektų...
Man labai malonu būtų, jeigu ir Tamista prie šitokio darbo
kuom galėdamas prisidėtum - medegiškai ir su raštais. Pirmajai
laidai tarp kitų tiktų ir Tamistos „Žaidimai Lietuvoje" ir k., kaip
mįsliai, burtai, pasakos, dainos, dar niekur nespaudintos, ir t. I.
Šiomis dienomis ketinu pakviest ir kitus tautiečius darban, ir, jei
tik medegos ir nuo kitų daugiau gaut galima bus, „Lietuvių tau­
tos" 1-jį numerį rasi po kokio kito mėnesio spaudon paduosu.
Taigi, meldžiamas, teikics ką prirengt - tik aiškiu raštu, kad
nereikėtų dar kartą perrašinėt. Laukiu!
Su laboms dienomis
Bs
PRIEDAS
 [DEL FOLKLORO RINKIMO]

„Rūtos" bute prie Jurgio prospekto liepos 10 (23) dieną 1909 m.

prasidėjo trečiasis M(okslo) draugijos visuotinas susirinkimas

Susirinkimo posėdį užbaigdamas, d-ras Basanavičius Drau­

gijos komiteto vardu ištarė nariams ir svečiams ačiū už gana
skaitlingą dalyvavimą ir kvietė, kaip ir kitais metais, susirinki­
me esančius kunigus ir mokintojus atkreipti savo akis į lietu­
vių folklorą ir jo rinkimą. Kaipo pavyzdį darbininko šitoje
mokslo šakoje jisai nurodė igaunių pastorių d-rą J. Hurt'ą, gruo­
džio mėnesyje 1906 m. mirusį, kursai nuo 1880 iki 1896 m. su
pagalba kitų kunigų ir mokintojų surinkęs milžinišką igaunių
folkloro medžiagą, nes su viršum 40 000 dainų, 8500 pasakų,
legendų ir t. t., 45 00(0] patarlių, 37 000 mįslių, 52 000 burtų ir
1.1.* Ką galima pasišventimu darbe padaryti, d-ras Basanavi­
čius nurodė dar Suomių literatų draugiją Helsingsforse, kuri
savo archyve turinti sukrauta taipogi didelius folkloro turtus,
kurių aprašymui išleistasis katalogas „Luettelo Suomalaisen
kirjallisunden seuran kansanrunonskokoelmista" (Helsingissa,
1903, 8°) turįs 376 puslapius! „Unendlich vvert - vverter als
Gold - ist dem finnischen Volke diese Handschriften-Sam-
mlung" [Suomių tautai šis rankraštynas yra be galo brangus -
brangesnis už auksą], - sako apie tą rinkinį katalogo sustatyto-
jas p. Matti Pennanen. Ir Lietuvos inteligentijai - ypač kuni­
gams bei mokintojams, gyvenantiems lietuvių tarpe, - pirmi­
ninkas patarė imti pavyzdį šiame dalyke iš igaunių ir suomių,
nuo kurių galima esą daug pasimokinti, kaip reikėtų naudingą
darbą atlikti savo tautai ir mokslui.
<...>

*Slg. Tpy/tbi apxco/ior. citfcua b Puri 18%, crp. 64

269
 J. BASANAVIČIAUS REFERATAS:
Gamta lie tu vių dainose ir pasakose. Folklioro stu d ija "

Kai kurie mokslininkai, kaip Kocebue, Paulius fon Bo(h]l|en|,

Krauze, Kraševskis ir kiti, seniai kreipė domą į tai, kad lietu­
vių dainose ir pasakose sutinkami vardai, kuriuos lietuviai ga­
lėjo atsinešti tikrai iš rytų. Prie šitų vardų reik pnskaityti var­
dus kai kurių mineralų, nesančių Lietuvoj, kai kurių augalų,
gyvulių ir aprašomąsias dainose vietas, kurių negalime sutikti
dabartinėj Lietuvoj.
Lietuvių pasakose ir dainose randame daug ko, kas toli ne­
tinka šiandieniniam lietuvių gyvenimui. Pavyzdžiui, „Ant aukštų
kalnų broliai žirgus gano", „Pas jus kalnai akmeniniai" etc. Vie­
nu žodžiu, dažnai minimi kalnai, ir netgi akmeniniai. Tie kal­
nai - Mažosios Azijos kalnai. Gamta šių kalnų panaši į gamtą,
apdainuojamą lietuvių dainose. Dažnai taipgi minimas Duno­
jus ir Balkanų kalnai. Ypač gražiai apdainuojamas Dunojus. Rei­
kia manyti, kad lietuvių šiaurėje Dunojaus gyventa, vienok iš
kai kūnų dainų galime spręsti, kad jie gyveno ir į pietus nuo
Dunojaus. Daug charakteringų bruožų iš lietuvių gyvenimo mes
randame dainose apie Dunojų. Pavyzdžiui, močiutė siunčia duk­
relę Dunojun vandenėlio; pas Dunojelį mergelė sutinka bernu­
žėlį; mergelė nuskandina vainikėlį į Dunojaus dugnelį etc. Kad
lietuvių padavimuose gyveno atmintis apie turtingas rytų ir pietų
šalis, liudija mums viena daina iš kryžiuočių laikų, kur paminė­
ta: eisime į geresnę šalį, kur vyno upės teka...
Slavų įtekmė, kaip tai kai kurių tvirtinama, čionai neturi vie­
tos: tai yra pačių lietuvių padavimai.
Labai gražiai apdainuojamos ir jūros lietuvių dainose. Pa­
vyzdžiui: „darželis ant marių krantelio"; „mergelė nuskandi­
na žiedelį į jūrių dugnelį"... Iš dainų galime spręsti, kad lietu­
vių gyventa ant abiejų pusių marių, nes dažnai mergelė išteka
už jūrių marių, už aukštų kalnų, už žalių girių. Jūros kai kurio­
se vietose buvo labai siauros (Dardanelai), nes dažnai bernelis
perplaukia per jūras. Kai kas tvirtina, kad lietuvių turėta ir
270
žemės drebėjimo dievaitis, kadangi tose šalyse buvo žemės dre­
bėjimai.
Toliaus lietuvių dainose sutinkami vardai kai kurių minera­
lų, kurių nėra Lietuvoje. Iš mineralų dažniausiai minimi: mur-
mulas, kuriuo turtingas Balkanų pusiasalis ir Mažoji Azija; bran­
gūs akmenys, kaipo deimentas; akmeninė druska; varis, žalvaris,
kuriais turtingi Karpatai.
Iš augalų paminėta: alyvos*, vynmedis, kurio daugiausia Tra­
kijoj būta; rožės, kurių tėvynė turbūt Persija buvo; lelijos ir rū­
tos. Ypač gerbiamos rūtos, kurios dažnai buvo vartojamos kaipo
vaistai.
Randame taipgi tokių gyvūnų vardus, kaip peteliškės, ku­
rios šilkus dirba. Pastarųjų tėviškė - Chinai, iš kur paskui išsi­
platino po aplinkines šalis. Iš reptilijų srities tankiai minimos
želvės, žalčiai. Iš paukščių - povas, gulbė, sakalas. Povo tėviškė
buvo Indijoj. Su gulbėmis lietuviai susipažino turbūt ant Balka­
nų pusiasalio.
Iš naminių gyvulių minimi: jaučiai, vadinami dažniausiai šė­
mais (tokia spalva jaučių sutinkama daugiausia pietuose), bau-
lis (6yūBO/n»); asilas; šlapis; kupranugaris; beždžionkos, kurių
tėviškė Frigijoje buvo. Iš žvėrių dažniausiai sutinkamas levas,
ypač pasakose.
šiuos visus vardus lietuviai atsinešė iš rytų ir savo dainose ir
pasakose mini ligi šio laiko.

* Dabar šiuo vardu vadinamas kitas medis.

27/
 TEKSTOLOGINES PASTABOS

Rašytinis Jono Basanavičiaus palikimas, susijęs su tautosa­

ka - nuo storos studijos iki trumputės pastabos dainos pabaigo­
je, - yra konkretus paliudijimas, kokiomis visuomenės gyveni­
mo, jos kultūrinės brandos sąlygomis šis mūsų tautos dvasinio
paveldo rinkėjas ir tyrinėtojas darbavosi, kūrė. Tas laikas, kai
dar tik ėmė formuotis bendrinė lietuvių kalba, kai tarpusavy run­
gėsi įvairūs kalbos reiškiniai, stereotipai ir formulės, kurie iš jų
bus pripažinti ir prigis visuotinėje vartosenoje, uždėjo stiprų ant­
spaudą visai šiuose dviejuose „Raštų'' tomuose skelbiamai me­
džiagai. Čia sudėti rašiniai aiškiai parodo, kaip jų autorių neiš­
vengiamai veikė tada ėmę stipriai reikštis nauji kalbos raidos
pokyčiai, o kita vertus, kad ir jis pats - ir sąmoningai, ir nejučio­
mis - dalyvavo mūsų raštų kalbai taip reikalingų raiškos gali­
mybių paieškose ir drauge prisidėjo prie bendrinės kalbos for­
mavimo. Žinoma, ne viskas J. Basanavičiui čia vienodai gerai se­
kėsi. Kaip kiekviename dideliame darbe, būta ir vaisingų rezul­
tatų, ir nelabai sėkmingų paieškų.
Tautosakos medžiaga J. Basanavičiui plaukė iš įvairių Lietu­
vos vietų. Ar tik ne regioniniai, tarminiai tų kūrinių kalbos skir­
tumai galėjo jam pakišti mintį ieškoti būdų, kaip juos perteikti
rašmenimis, kad turimą tekstą kiekvienas Lietuvos žmogus ga­
lėtų perskaityti savaip. J. Basanavičius dar gerokai prieš „Auš­
rą" susikuria ir ilgą laiką vartoja savitą rašybą. Taip daryti jį dar
labiau skatino kalbos norminimo, jos visai Lietuvai bendrų ypa­
tybių stiprinimas. Labai pravertė kalbinės Kazimiero Jauniaus
nuostatos (su jomis susipažinta anksti - žr. p. 132), jog Lietuvai
reikia turėti bendrą raštą, leidžiantį genetiškai giminiškas skir­
tybes raštu perteikti vienodai. J raštą J. Basanavičius įsiveda nau­
jų ženklų. Antai, derindamas tarmes, imasi vietoj č rašyti /, vie­
toj d ž -</, vietoj uo - ū, „nosinumą" žymėti ne tik raide n, bet ir n
(vietoj ą rašyti an, ati...). Tokiais rašmenimis J. Basanavičius rašė
straipsnius, laiškus. Jais autoriaus pastangomis buvo išspaus­
273
 dintos ir 1895 m. Tilžėje išleistos knygelės „Žiponas bei žipo-
nė", „Žirgas ir vaikas". Dar XXamžiaus pradžioje paskelbtame
atsišaukime „| darbą, lietuviai!" jis tautosakos rinkėjus ragina
laikytis „rašybos, vartojamos mano „Žipone bei žiponėje"
(p. 148). Bet „Varpo" redakcija, išspausdinusi šį atsišaukimu sa­
vo prieraše randa reikalą konstatuoti: „Rašybos tokios šiandien
rašantiejie nesilaiko; dėl to, rodos, geriau būtų laikytis rašybos
daugumo, nes vienam negalima priversti visus paskui save se­
kioti" (Varpas. 1892, Nr. 1, p. 16). Kad norui įdiegti savąją rašy­
bos sistemą nelemta išsipildyti, J. Basanavičius galutinai įsitiki­
na tada, kai jo sudarytų tautosakos knygų leidėjui Antanui Mi­
lukui nepavyksta nuliedinti pageidaujamų raidžių -„vuodeguo-
tųjų", u (su o viršuje)" ir kitų (deja, po dviejų dešimtmečių
„Žvaigždėje" skelbiant laiškus, atspindinčius J. Basanavičiaus rū­
pinimąsi leisti savo parengtus rinkinius, nepavyko parodyti, ko­
kie buvę tie rašmenys, - žr. p. 240-241). Atsisakyti jos neabejoti­
nai privertė ir Jono Jablonskio kritiniai žodžiai apie visokiausias
rašybos naujoves, tarp jų - ir J. Basanavičiaus mėginimus.
J. Basanavičius buvo vienas iš tų XIXamžiaus pabaigos švie­
suolių, kurie daug nuveikė, kad „Aušra" taptų lietuvių bendri­
nės kalbos kūrimo skatintoja ir pradininke. Turėdamas tvirtą bal­
są jos leidėjų gretoje, jis „Priekalboje" pirmučiausia pabrėžia bū­
tinumą rūpintis, kad lietuvių kalba, svetimtaučių stumiama iš
apyvartos, atgimtų tiek, kad mūsų krašto žmonės „mokslą ir ap­
švietimą" galėtų lietuviškai gauti. Pasiduodamas laikraščio re­
daktorių nusistatytai kalbos norminimo krypčiai, J. Basanavičius
čia spausdinamuose rašiniuose tautosakos klausimais privengia
grynai „suvalkietiškų" žodžių ir jų formų (minėtose Tilžėje leis­
tose knygelėse jų apstu). Antai jau pirmajame „Aušroje" išspaus­
dintame tautosakos medžiaga grindžiamame straipsnyje „Ke­
lionė ežerų ir upių ing Lietuvą" randame: apie, raštininkų , mūsų ,
užrašėme, turėjo, parodyti - ne apė, raštinykų, mūs, užrašėm , ture,
parodyt ar parodytie, kaip sakoma autoriaus gimtąja tarme. Kita
vertus, dar lieka tokių vietinių tarmybių, kaip dartės 'dabar', ši-
taipo 'šitaip', tapė 'tapo', jais 'jas' ir pan. Pasiduodama aušrininkų
polinkiui tarptautinius žodžius keisti naujadarais. Pavyzdžiui,
kaip archyvo pakaitalas vartojamas darinys senraštvietė, geografi­
jos - iemaprašis, poeto - dainius (vėliau atsiranda ir dainorius po-
etas*, dainininkystė 'poezija'); M. Akelaičio pasiūlytajam nauja-
274
 darni daildalius pateikiamas gretimas variantas daildaris 'daili­
ninko' reikšme. | vartoseną įsileistuose tarptautiniuose žodžiuo­
se J. Basanavičius, kaip ir kiti „Aušros" leidėjai, vietoj/, ch rašo
p, k, pavyzdžiui: grapas 'grafas', gripas 'grifas', pilologas filolo­
gas', kimias 'chamas', karakteringas charakteringas’, Li$imakas(- Ly-
simachas), šleikeris ( - Schlcicheris). Toks parašymas lieka ir šiame
leidime. Savo ruožtu graikiškos ir lotyniškos kilmės žodžiuose
(drauge ir vietovardžiuose) J. Basanavičiaus vartota y taisoma į
dabar įprastą/: rašoma nemytologija, bet mitologija, nelabyrintas,
bet labirintas ir 1. 1.; bet paliekama ai, kur dabar yra įsigalėjusi e:
archaiologas (» archeologas), aigiptėnas ( ■ egiptietis).
Svetimybių atlietuvinimo poveikiui J. Basanavičius buvo ypač
pasidavęs pačioje bendradarbiavimo su aušrininkais pradžioje.
Antai lenkišką pavardę Kondratowicz jis sulietuvina į Kundraitis
(Kondratavičė), Kundratavičius, Dlugoszų - į Dlugošius, Stryjkow-
skj - į Strikauskas, Kadlubekų - į Kadlubka; Švarcvaldą vadina Juod-
girių kalnynu, Badeną - Hadų kunigaikštyste, Berezinos upę - Rer-
iine ir 1.1. Populiarius lotyniškos ir graikiškos kilmės vardus yra
mėginęs keisti lietuviškais atitikmenimis: Makedonų karalių
Aleksandrų paverčia Aleksu, Jacobų Grinnnų vardija Jok. (= Jokūbas)
Georgų Sauenveinų - J. (° Jurgis); beje, Peterį von Hohlenų klaidin­
gai vadina Pauliumi, Aleksandrų Polujanskį - Jonu.
Šitaip elgtis su vietovardžiais ir asmenvardžiais J. Basanavi­
čius jautė dar vieną paskatą. Grįsdamas susikurtąją lietuvių kil­
mės teoriją, siekdamas, kaip rašo autobiografijoje, „neišgriauti-
nus pamatus užtiesti priešistoriškoje etnologijoje dėl artimos gi­
minystės ir neabejotinos tapatystos tarp trakų ir šios dienos lie­
tuvių", jis savaip etimologizuoja senųjų pietų ir pietryčių Euro­
pos tautų mitinių būtybių, asmenų ir vietų vardus. Antai, teigia
jis, deivės vardas Kibelė senovėje „Lietuvoje turėjo būt žinomas,
į tai nurodo tokios žmonių pravardės kaip Kybelis, Kybelius, Ky-
belka". Senovės graikų mitinis personažas Ikaras, „regis, gavęs
vardą nuo liet. inkaro, įkaro". Karpatų kalnai esą Karpuotas kalny­
nas. „įdėmiausiu dalyku man pasirodė ta kalnų ypatybė, - atsi­
mindamas pirmąją kelionę per juos, autobiografijoje rašo J. Ba­
sanavičius, - jog jų viršūnės iš tolo - ar tai iš Rumunijos tyrų, ar
nuo Dunojaus krantų į juos žiūrėsi - atrodo tarytum iŠ mažes­
nių, smailesnių ir bukesnių karpų suaugę. Jau kelionės laiku šito
kalno vardas man visai rodėsi lietuvišką etimologiją turįs". Na,

275
 JL a/ry/L-JJ j
^- *^jl r 0^ *af
y u*--y» <*/ <wy» iu > •».
// - r >• - / ' «<.' C*m 4 * . .
# / / s -v / /
. J . . - f j * r - r / J‘ j y / ? / ' ' r -'-- *-*

*:rh f z % * t £ i t < 1 y ~~ v y -*- '" C

W / žv ■ f . / į 'f . >
^T a/ / - >«....y / - j / U t t Y f t K y i.

^ <a« / i , s f
/* o/iy. jr, S/ S**-y V

a •/ r A -- - •
/fAv/1— < /£ *-• 4 +
G~+ *■+>, ^
.4 ~ y *
./.,.

; 2 5
' •"

r ,# *
-X y ^ t-U - &*-+*• r*"*'*S **
^2mj?
f ,.+* ' f (ffS /, f / . Kr?.y
^/ **y-7, / "^*“* ?••/-*.
’ * O
✓

’’’y' v - — * — '- • - ‘*/ -

f *■■e ■■ *r>-
r &*" ^ £ ¥«4«*į *»->✓
& /+*ys*
Ė ? j
d**?*4\ ,», .AmS*.
Ar . I r f f y cA -^f. — ^ • ; - / •^ < » |
* .;„ .„ .* * * • * -•{ , f M r /jf r « p
-*»• ••'ft*+'. YL.Y.y ..

276
 11
80 žirgun1) o Crerskis Rako, jog „garbingi Žamait,iun
žirgai" ir in VarAavan perkami buven*)
Senove* Lietuvoj’ ne tik virai, bet ir moteris
ant žirgun jode, kaip liudija Vokiečiui! raitininkai7)
Uų patių gauname patyrti ir apie Latviu*, kurie —
virai ir moters —■ ne vaiinejen, bet ant žirgun
jodei*"). „D ar vien’* raštininkas, riši dama* apie
Lietoviun budan metūge 1692 sako, Lietuvei per
vis mil' arklius ir retai te regesi Lietuvin pestin
ainantin, nes gi in baucjavan, bažnyteip mngen, dvaran,
susedun ar prieteliun lankyti, arti ar toli, visados
is jotas keliauja"0). Pats Daukantas apie savo ga-
Jlynes Lietuvius sako: „šendien dar jaunas Žamaitis,

« ii ne gal raita jo ti, noria ir aut erkelio kumelelio in

atuyteq ar m mugen, tad velijens pėsčias be eitus,
ne kaip be važūjens. Klansamas, del ko ne vaiūja su
motriAkosioms važūtas, atsako; „ar aš koksai vergs
ratgalij' vilktis“ . Gsspadorius, subatos vakaran norė­
damas pievos Verten nubengti, stiprin' savo jaunus
pjovėjus, būtinai nuvargusius tais žodeis: „valkelei,

noris pusnaktij" ,0). Ir musun dienos© žirgas Lietuvoj'

dang daugiau milimas, negu kur kitur.
Kadangi sentevoi musun didei žirgus inilejo,
to del ir labai daug ju n prilaikė ir augino, mpato tnre-
darni diden išlaidan ir grąžąs ganevas giriose. Kiek
antai, da X IV . ftimtmetije Lietuvei žirgun turėta,
alima numanyti ir i* to, jo g 1377 m. Križokai viena
S iena N. Kauno apigardoje sūstveręn 800 žirgun, ne
skaitant kuningaikšOo bandos"), o Livonijos magistras
tau patiq meton Medininkun pr.viete, Žamaitijoj',

*) Pismn ybiorowo wilsAski* na 1*2 r. p. 15S. ~ ^ t urtki"

Opia ftmudckidj dyefasyi Wilno 18J0 p. 4. — *) .1
Keimclironik, vers M2 srii. - •) « g . VerhandlongM dor
borlincr graellachaft ftr antliropoloycie etc. I*7b p. 218. -
•) Išūkautai. Budas p. 187 — »") Hudą* .p. 187 - •«) I
Chronicon sen annalos. Posnaniao 1H42. p. 172.

Rankraštinis ir spausdintas tekstai

su J. Basanavičiaus vartotais rašto ženklais

277
 o kad „visi senovės Trakijos vardai yr gryni lietuviški", J. Basa­
navičius įtikinėja jau viename iš ankstyvųjų savo straipsnių „Lie­
tuvių „Dunojus" ir rvmėnų „Danubius" ir suranda fonetiškai
artimų, bet genetiškai su jais nesusijusių atitikmenų dabartinėje
lietuvių kalboje.
Tikriniai žodžiai, esantys J. Basanavičiaus rašytuose teks­
tuose, šiame leidime išlaikomi tokia forma, kaip jie parašyti.
Taip atspindima padėtis, kai jų rašyba dar nebuvo nusistovėju­
si. Tad nieko nuostabaus, jei J. Basanavičius Mažvydu pavadina
Mazvydiiu, Radvilą - Radivilu ir pan. Kitokią žodžio galo for­
mą, nei dabar įprasta, turi iš kitur atėję asmenvardžiai Pelopis
(= Pelopas), Pausanijus (= Pausanijas), Doričas (= Doričius) ir pan.;
Siciliją vadinęs Sikilija, J. Basanavičius ir Diodorą Sicilietį vadi­
na Diodoru Sikuliu. Toponimai ir hidronimai, kurie bent kiek
(kad ir galūnėmis) skiriasi nuo dabar įprastų, paaiškinami „Vie­
tovardžių rodyklėje". Tokie asmenvardžiai „Asmenų ir miti­
nių būtybių vardų rodyklėje" nukreipiami į dabar įprastą for­
mą (pvz., Gvagnin'as - į Guagtiini).
J. Basanavičius kai kurias savo raštuose dažnai minimas pa­
vardes parašo dvejaip: Stryjkovskis ir Stryjkoioski's, Kraševskis ir
Kraszeu>$ki'$, Praetorijus ir Prdtorius... Jų rašyba vienodinama tik
tame pačiame straipsnyje.
Pasitaiko, kad tas pats objektas atskiruose J. Basanavičiaus
straipsniuose įvardijamas skirtingais bendriniais žodžiais (pvz.,
antgalvis ir antrašas antraštė’) ar skirtingais tos pačios šaknies
dariniais (pvz., pusiausalis, pussalc, pussalis pusiasalis). Toks įvai-
ravimas priklauso ne tik nuo autoriaus. Antai J. Basanavičius pa­
prastai rašo spaudinti, karumenė (rečiau - karuomenė), o vėlyvuo­
siuose straipsniuose esančios formos spausdinti, kariuomenė gali
būti ir redaktorių, leidėjų norminimai. Straipsnio „William Pier­
son" sakinyje „...aprašė tūlus atsitikimus, būdą ir darbą seno­
vės lietuvių" (p. 128) žodis darbą ar tik nebus „Vienybės lietuv­
ninkų" darbuotojų taisinys iš dabą, kurį J. Basanavičius ne kartą
panašiose konstrukcijose yra vartojęs.
Aušrininkų pastangų tvarkyti bei norminti lietuvių kalbos
leksiką atspindys ir apraiška yra J. Basanavičiaus rašiniuose, ypač
ankstyvuosiuose, pasitaikantis dubletinių žodžių vartojimas, vie­
ną iš jų rašant skliaustuose. Dažniausiai pirma rašomas tas žo­
dis, kuris autoriui atrodo teiktinas, o po jo skliaustuose - visuo­

278
menei plačiau žinomas jo svetimos kilmės atitikmuo, pavyzdžiui:
plentas (šasija), kibiras (viedras), tapatysta (identifikacija), jočiai (ka­
valeristai). Kartais abu žodžiai būna lygiaverčiai - vartojami kaip
sinonimai, pavyzdžiui, priežodis (patarlė); randame daba (kultūra)
ir kultūra (daba). Kita vertus, skliaustuose duodamas ir siaurai
vartojamo žodžio paaiškinimas tada, kai tas žodis yra iš tauto­
sakos kūrinio, pavyzdžiui, repukas (bulvė), arba kai įprastai sve­
timybei telkiamas savas lietuviškas atitikmuo, pavyzdžiui: „Kul­
tūra reikalauja pakajaus (romybės)". Daug rečiau - kai būna pasi­
remta kitakalbiu šaltiniu, skliaustuose pateikiamas originalo ati­
tikmuo, pavyzdžiui: tautysta (Nationalitdt), kunigija (Ceisthchkeit),
auksadaildartŠkų daiktų paroda (Goldschniiederkunst-Ausstellung).
Pirmuosiuose savo rašiniuose J. Basanavičius dar pavartoja
tokius ano meto naujadarus kaip praeitinė, senovystė - juos Jo­
nas Jablonskis veikiai pasiūlo keisti į praeiti, senovę. Trumpai
gyvavo raštų kalboje ir J. Basanavičiaus pavartoti žodžiai nau­
jadarai knyginyčia 'knygynas', arbatnamis 'arbatinė'; terminąfcru-
tėjimas lengvai nustelbėjudėjimas, sąjūdis; bažnyčkietnis tampa baž­
nytkaimiu ir 1.1. Neprigijo J. Basanavičiaus vartoti terminai nau-
seda 'naujakurys', apšvieta 'švietimas',padava padavimas’ ir pan.
Nesulaukė kalbininkų dėmesio jo pateiktas svarbiausios „dzū­
kų kalbos ypatybės" - dzūkavimo - vadinimas dzetacizmu. Ne­
pateko į didįjį „Lietuvių kalbos žodyną" jo susidaryti žodžiai
apdeiviavimas 'apoteozė', graikizuoti padaryti graikais*. Visa tai
atspindi, kokias dideles kliūtis yra tekę peržengti rašant tada,
kai bendrinė kalba tiktai stojosi ant kojų, kai kūrėsi jos normos,
kaupėsi ir stabilizavosi kalbinės raiškos ištekliai, formavosi moks­
linis ir publicistinis stiliai.
J. Basanavičius savo teiginius - ypač studijiniuose rašiniuo­
s e - gausiai iliustruoja ir remia lietuvių tautosakos medžiaga,
daugiausia - dainų, mažiau - pasakų, sakmių citatomis ar išti­
sais tekstais. Kad dabarties skaitytojui būtų lengviau susirasti jo
nurodomą citatos ar teksto vietą šaltinyje, knygų, kurios nese­
niai buvo išleistos pakartotinai (brolių Juškų, Viliaus Kalvaičio,
paties J. Basanavičiaus), nurodomas ne puslapis, o kūrinio nu­
meris (jis vienodas ir pirmajame, ir pakartotame leidimuose).
Kai kurių cituotų dainų klaidingai nurodyta metrika - ji pažy­
mėta klaustuku. Kai tai pačiai citatai nurodytas ne vienas šalti­
nis, tiksli yra pirmoji nuoroda (kiti nurodyti tekstai gali būti pa-

279
varijuoti). Vieną kitą cituojamą pasakojamosios tautosako teks­
tą J. Basanavičius yra daugiau ar mažiau paredagavęs. Tie keiti­
mai šiame leidime išlaikomi.
Ištraukos iš j. Basanavičiaus autobiografijos „Mano gyveni­
mo kronika ir nervų ligos istorija“, kuri pirmąsyk buvo paskelb­
ta „Lietuvių tautoje“, sutikrintos su originalu. Jį saugojo buvęs
Lietuvių mokslo draugijos bibliotekininkas, artimai bendravęs
su J. Basanavičiumi, Pranas Razmukas. Po jo mirties duktė Marija
Razmukaitė šj rankraštį atidavė Lietuvių literatūros ir tautosa­
kos instituto bibliotekos rankraštynui.
Dienoraštį atstojusiose „Užrašų knygutėse" J. Basanavičius
glaustai, vos kelių žodžių frazėmis nusako, kas jam per dieną
nutikdavę, ką jis veikęs ir pan. Kiekviena frazė pateikiama taip,
kaip yra užrašyta (pataisant vieną kitą rašybos netikslumą).

Kostas Aleksynas
 P A A IŠ K IN IM A I

SUTRUMPINIMAI

BsRR Jonas Basanavičius. Rinktiniai raštai. - V, 1970

FFC Folklore Felow Communications
LLTI BR - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraš­
tynas
LMD - Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rankraščiai Lietuvių lite­
ratūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne
VUBRS - Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius

apyl. apylinkė
aps. apskritis
Rr graikiškai
k. kaimas
leid. leidimas
lot. lotyniškai
prp. parapija
slap. slapyvardis

/. Basanavičiaus tekste:

etc. - et cetera (ir kita; ir taip toliau)

k. - kita, kiti, kitur
n. - numeris
l. 1. - tam lygiai (panašiai)
t. v - taip vadinamas (- vadinamasis)

APIE LIETUVIŲ LIAUDIES DAINAS

O piešniach ludowych litewskich /

Apie lietuvių liaudies dainas
Straipsnis, pasirodęs 1910 m., supažindina lenkų skaitytojus su lietuvių
liaudies dainomis. Tai mokslo populiarinimo publikacija, kur gausiai palei
kiama anksčiau rašiusiųjų autorių teiginiai bei vertinimai.
Skelbiamas iš žurnalo „Litwa" (1910, Nr. 10, p. 146-150; Nr. 12. p 182-186).

281
 / l M T O B C b K i l l J p o , \ l l l IliC III

Straipsnis ukrainiečių kalba paskelbtas leidinyje „/In re p a i vpiio-uavKo-

kmii bictmiik“ (Kiiib -zI kbib, 1910, km. XI, p. 218-225). Tai analogiškas darbas
kaip ir lenkiškasis variantas.

O .U n O B C K M X l* l l j p o ^ l i u x b l l i c i l M X l >

Straipsnį rusiškai J. Basanavičius baigė rašyti 1909 m gruodžio 25 d.

SMULKMENOS

Svečių šalelė
Buvo išspausdinta „Aušroje“ 1883 m., Nr. 4, p. 104-105. Pasirašyta -
J Bassanius. Paaiškinimuose autorius užsimena apie būsimų straipsnį Du­
nojaus tema Jis buvo paskelbtas 1884 m. „Aušroje“, tik pavadintas šiek tiek
kitaip (žr. šio leidimo XIV tome skelbiamų straipsnį „Lietuvių „Dunojus" ir
rymenų „Danubius“ ).

Pasaka apie Palemonu

Skelbiama iš „Aušros“, 1884, Nr. 1-3, p. 59-61. Pora pastabų buvo prira­
šyta J Si. |Jono Šliūpo), redagavusio „Aušrų“ .

Svetima šalelė
1884 m „Aušroje“ (Nr 7-8, p. 257-260) buvo paskelbtos dvi dainos. Tik
pirmųjų komentavo J Basanavičius, tik ji ir jos komentaras dedamas | šj to­
mų Dar kartų ši daina buvo išspausdinta 1902 m. „Ožkabalių dainose"
(Nr 329), bet yra menkų redakcinių skirtumų. Pavyzdžiui, „Aušros“ varian­
te yra „kas melųjų", „navynos", „pučkeles", „šoblelės”, o „Ožkabalių daino­
se” - „kožnų mielų", „naujienos“, „šaudykles", „kardeliai“ .

Apie senovės kalvius

Paskelbta „Aušroje" 1885 m Nr. 7-8, p. 242-243. J. Basanavičius užsime­
na apie darbų „?.iponas bei žiponė“, kuris buvo paskelbtas tais pačiais me­
tais (žr šio leidimo XIV tomų).
Skelbiama daina buvo įdėta į „Ožkabalių dainų" rinkini (1902, Nr. 226)
(žr. šio leidimo X tomų, p. 32).

Apie sūdaunykus
Paskelbta „Aušroje" 1885 m., Nr. 7-8, p. 243-244. Daina „Netunu nieko,
nebijau nieko" vėliau dar kartų buvo išspausdinta „Ožkabalių dainose" (1902.
Nr. 227) (žr. šio leidimo X tomų, p. 34).

282
 Piemeniška „Vaji olia"
Paskelbta „Aušroje“ 1885 m., Nr. 12, p. 403. Nežymiai tesiskiriantis šios
dainos tekstas išspausdintas „Ožkabalių dainose” (1902, Nr. 342), tik čia pra­
dedama dainuoti priedainiu: „Vaji olia, vaji olia, olia, olia“, yra dar įterpti du
pašiepiantys kreipiniai „Kreivakojai“, „Sleivakojai“, o vietoj „ Svambabalo­
biai“ yra „Smalabambiai“ . Šių šūksninę piemenų pasišaipymo dainų mini
J. Basanavičius ir savo autobiografijoje.

Prisiega lietuvliškoje] kalboje XVII šimtmečio

Išspausdinta „Varpe“ 1890 m (Nr. 1, p. 13).

Komentuodamas priesaikų, J. Basanavičius atkreipia dėmesį ir į jos pa­
baigų, susieja jų su senaisiais tikėjimais.

„Vilkas ponų neša...“

Paskelbta „Vienybėje lietuvninkų“ 194X3 m. (Nr 16, p. 188). S| epizodų
j. Basanavičius pamini ir autobiografijoje.

RECENZIJOS. APŽVALGA

Do Redakcyi „Niwy“ / Žurnalo „Niwa“ redakcijai

Dauguma J. Basanavičiaus kritinių pastabų apie A Kirkoro veikalų „O

piervvotnej Slowiariszczy/.nie" apima šio autoriaus ir kitų rašančiųjų apie
lietuvių mitologijų netikslumus. Recenzija buvo paskelbta 1875 m. žurnale
„Niwa“ (Nr. 8, p. 618-623).

Die Mythen, Sagen und Legenden der Žamaiten (Litauer)

J. Basanavičius 1883 m. „Aušroje” (Nr. 8-10, p. 272-277) su rubrika „Kmn-

gos apie Lietuvą“ įdėjo Edmundo Veckenstedto knygos recenzijų Pradeda­
ma ji mintimis iš 1862 m paskelbto K A K |- Kašarauskoj straipsnio, ragi­
nančio rinkti ir tirti senosios lietuvių kultūros liekanas Knygų J Basanavičius
nepagrįstai išgirta. Vėlesni mokslininkai įrodė, kad joje yra daug neautentiš­
kų, mokinių sugalvotų tekstų.

Živopisnaja Rossija

Recenzija paskelbta „Aušroje“ (1884. Nr. 4. p. 137-139) su rubrika „Knin-

gos apie Lietuvą“ . Joje knyga vertinama labai neigiamai. J Basanavičiaus žo­
džiais tariant, šis darbas „stovi žemiau kritikos“. Atpasakotas d r. P. laiškas
galėtų būti ir V. Pietario.
283
 Lietuviškos svotbinės dainos

Recenzija paskelbta „Aušroje" (1884, Nr. 9, p. 309-313) su rubrika „Lie­

tuviškos knygos".

Litauische Volkslieder und Marchen

aus dcm prcussischen und dem russischcn Litauen
Recenzija paskelbta 1885 m. „Aušroje" (Nr. 10-11, p 349-354) su rubrika
„Lietuviškos knygos".

Apie latakinių dzūkų dainas

Paskutinis, jau po mirties pasirodęs). Basanavičiaus straipsnis yra trum­
pas jvadas prie Alfonso Bielinio 1923 m. užrašytų „Latakiškių dainų" (Tve­
rečiaus par., Švenčionių aps). Straipsnis kartu su dainomis buvo paskelb­
tas „Lietuvių tautoje" (1928, kn 4, d. 2). Beje, ši dalis buvo platinama ir
atskiru atspaudu, kurio pavadinimas: „D-ro Jono Basanavičiaus atminčiai"
(V, 1928). Čia sudėta ir D Alseikos, R. Mackevičiaus, B. Untulio studijos
apie J. Basanavičių.
Spausdinama iš paminėto leidinio „D-ro Jono Basanavičiaus atminčiai"
(V, 1928, p. 101-104).

PAMINĖJIMAI. NEKROLOGAI

Friedlrichas] Kuršatis
Sis F. Kuršaičio paminėjimas buvo paskelbtas „Aušroje" 1883 m. (Nr. 4,
p. 102-104), kai jam buvo 77 metai. Po metų - 1884 m. - jis mirė. (Apie F. Kur­
šaitį glausta informacija pateikta Asmenų ir mitinių būtybių vardų rodyklėje).

Schleicheris apie lietuvius

Apie A. Schleicherio lituanistinius darbus J. Basanavičius nedidelį straips­
nį paskelbė 1885 m. „Aušroje" (Nr. 2-3, p. 37-43). (Apie jį žr. toje pačioje
rodyklėje).

Leopoldas Geitler'is
Nekrologą, skirtą L. Geit lenui, J. Basanavičiuspaskelbe..Aušroje" 1885 m.
(Nr. 7-8, p. 211-214).

Dr. Tetzner'is Lietuvoje!

Straipsnelis, paskelbtas „Varpe" 18% (Nr. 5, p. 67), supažindina su F. Tetz-
nerio lituanistinės veiklos planais.

284
 William Pierson
W. Piersonui skirtas nekrologas buvo paskelbtas laikraštyje „Vienybe
lietuvninkų" (1899, Nr. 40). W. Piersonas (1833-1899) - vokiečių kalbinin­
kas, baltistas. Salia J. Basanavičiaus paminėtų darbų reikėtų pridurti, kad
VV. Piersonas 1871 m išleido ištraukų rinkinį iš M. Pretorijaus veikalo „De-
liciae Prusicae oder Preussische Schaubiihne" (parašyta apie 1698 m )

Prakalbos vieton
Paskelbta „Gabijoje", kuri išėjo 1907 m. Krokuvoje (p. 1-3). Tai pirmasis
lietuvių literatūros almanachas. Jj redagavo J. A. Herbačiauskas. Almana­
chas buvo skirtas prieš 5 metus mirusiam poetui Antanui Baranauskui. Sis
J. Basanavičiaus tekstas buvo dar kartį išspausdintas „Žvaigždėje" 1923 m.,
minint „Aušros" 40 m. sukaktį.

Mano atsiminimai apie kun. Jaunių

J. Basanavičiaus atsiminimai, paskelbti laikraštyje „Viltis" (1908, Nr. 29),
yra kaip nekrologas Kazimierui Jauniui, mirusiam 1908 m. kovo 9 d.

Prof. Bezzenbergerio atminčiai

Nekrologas paskelbtas 1922 m. lapkričio 23 d. laikraštyje „Rytų Lietuva"

(Nr. 37-38, p. 1-2).

KREIPIMAISI. INFORMACIJA
Priekalba
Prakalba, įdėta į „Aušros" pirmąjį numerį. Spausdinama iš „Aušros"
(1883, Nr. 1, p. 3-7).
Jdarbą, lietuviai
Sis raginimas skelbiamas iš laikraščio „Vienybė lietuvninkų" (1892, Nr.
3, p. 32). Toks tekstas buvo išspausdintas ir „Varpe" (1892, Nr. 1, p. 15-16),
tik antraštė kita - „Atsišaukimas".

Rinkime pasakas!
Raginimas skelbiamas iš „Varpo" (1900, Nr. 2, p. 24). Tas pat tekstas jau
buvo ir „Vienybėje lietuvninkų" (1899, Nr. 38, p 452-453). Jį paskelbė ir „Lie­
tuva" (1899, Nr. 39), „Ūkininkas" (1899, Nr. 1), „Tėvynės sargas" (1900).

Ar nereikalinga mums etnografiška draugystė?

Kreipimasis skelbiamas iš „Varpo" (1902, Nr. 2, p. 43-45) Jį taip pat
išspausdino „Tėvynės sargas" (1901, Nr. 11-12), „Lietuwiszka ceitunga",
1902, Nr. 17).

285
 Pasakų ir burtų rinkikams
Kreipimasis skelbiamas ii „Varpo" (1902, Nr. 5. p. 119). šiame kreipimesi
| Basanavičius įvardija burtų knygą terminu Juodaknygė.

Kas tai būtų „masiai"?

Kreipimasis skelbiamas iš laikraščio „Vilniaus žinios" (1905, rugsėjo
8(21), Nr. 218)

Apie kaukus
Informacija apie kaukus ir raginimas rinkti šią medžiagą buvo paskelbta
„Viltyje" 1908 m. (Nr. 113, p. 3-4).

Dainų ir pasakų rinkikams!

Informacija apie fonografo vartojimą skelbiama iš „Vilties" laikraščio
(1909. Nr. 72, p. 2).

Apie fonogramų archyvą

Informacija skelbiama iš „Vilties" laikraščio (1909, Nr. 105, p. 25).

Dainų mylėtojams!
Informacija apie dainų melodijų užrašinėjimą fonografu skelbiama iš
„Vilties" (1909, Nr. 112, p. 3).

Premija už lietuvių dainų tyrinėjimą

Informacija apie draugijos „SocietasJablonoviana" skelbiamą premiją dar­
bui tema „Santykiai lietuvių dainų su latvių, gudų ir lenkų dainomis" pa­
skelbta „Viltyje" (1912, rugpjūčio 29, Nr. 102, p. 1).

Rinkime raudas!
Išspausdintas „Aušroje" (1913, vasario 7 d., Nr. 3, p. 47-48) - savaitraš­
tyje. ėjusiame 1911-1915 irl919 m ). Taip pat skelbta „Lietuvos žiniose"
(1913, vasario 7 d., p. 4), „Viltyje" (1913, vasario 8 d., p. 3).

| Vilniaus krašto lietuvius mokytojus atsišaukimas prašymas

Kviečiami mokytojai ir mokiniai nnkti tautosaką. Kvietimas išspausdin­
tas 1923 m. sausio 11 d. laikraštyje „Rytų Lietuva" (Nr. 4).

| lietuvius mokytojus ir mokytojas Vilniaus krašte atsišaukimas

Nurodymai, ko reikia klausti renkant burtus, užkerėjimus, tikėjimus, iš­
spausdinta 1926 m. liepos 6 d. laikraštyje „Vilniaus aidas" (Nr. 75(208). p. I).

286
J Basanavičius juos paskelbė atsiliepdamas j laišką, rašytą 1926 m birželio
30 d. (/.r. LLTI BR F 2-1168). kurj atsiuntė V J. Mansikka.

| lietuvius mokytojus ir mokytojas Vilniaus krašte atsišaukimas

Tai paskutinis J. Basanavičiaus kreipimasis į Vilniaus krašto pedago­
gus. raginantis rinkti įvairią tautosaką. Nesulaukęs atgarsio i pirmąjį kreipi­
mąsi, parašė šitą, daug trumpesnį, ir netrukus du mokytojai atsiliepe (/r. šio
tomo p. 168.
Atsišaukimas paskelbtas laikraštyje „Vilniaus aidas", 1926 m. gruodžio
11d., Nr. 140(273). p. 5.

IŠ AUTOBIOGRAFIJOS IR UŽRAŠŲ KNYGUČIŲ

Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija

1922 metais per tris mėnesius J. Basanavičius parašė šią gana didoką sa­
vo autobiografiją Paskelbta ji buvo jau po Lietuvos patriarcho mirties, ir tai
ne tuoj pat. 1936 m. išėjo paskutinė, penktoji, „Lietuvių tautos" knyga, kur
jdetas šis veikalas. Autobiografija seniai yra nepakeičiamas šaltinis J. Basa­
navičiaus asmenybes, gyvenimo, veiklos tyrinėtojams ir to meto įvairių vi­
suomeninių, politinių, kultūrinių reiškinių ir procesų aiškintojams. Juk net |
lietuvių literatūros raidą savaip įsiterpia šis kūrinys. Daug ką byloja tautos
savimonės brendimo, įvairių mokslo idėjų atšvaitai.
Šiame „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos" tome pateikiamos tik
tos autobiografijos ištraukos, kuriose bent kiek atsiskleidžia jo tautosakinė
veikla, sumanymai, atskiri šios asmenybės formavimosi momentai, polin­
kiai, susidomėjimo dalykai, vėliau dariusieji poveikj ir skelbtiems darbams.
Taigi tai tik nedidelė visos „Mano gyvenimo kronikos dalis.
Siekdami, kad skaitytojams būtų lengviau orientuotis aprašomo laiko
tėkmėje, kuri, iš visumos paėmus atskirus fragmentus, ne visada aiški, įter­
pėme laužtiniuose skliaustuose metus, apie kuriuos tame fragmente dau­
giau rašoma. Vienur kitur ir tikslesnė data nurodoma. Ištraukų gale pažymi­
me, iš kurio puslapio ji paimta.

I - 18631

„Božc coš Polską", „Z dymem požarūvv" („Dieve, kurs Lenkiją". „Su gais­
rų dūmais") - 1863 m. sukilimo lenkų dainos. M. Akelaitis išvertė pirmą,
A. Fromas-Gužutis - antrą dainą.

118691

Kaip jau minėta... - turima galvoje autobiografijoje detaliai aprašytas įspū­

dingas J. Basanavičiaus rašinio (bendra tema buvo „Tiše jedeš, dalšc budeš
lėčiau važiuosi, toliau nuvažiuosi) įvertinimas
 „Lietuviška ceilunga" - lietuviškas laikraštis Klaipėdoje (1878-1939),
spausdintas gotiškais rašmenimis. J. Basanavičiaus, J. Zauerveino, A. Vište­
lio, J. Šliūpo ir kt. bendradarbiavimo laikotarpiu jo redaktorius buvo Marty­
nas šėmius (1849-1908).

„Konradas Valenrodas" - Adomo Mickevičiaus poema apie lietuvių ko­

vas su kryžiuočiais, parašyta 1828 m., esant ištremtam j Rusiją.

118751

„Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft" (vok.) - „Lie­

tuvių literatūros draugijos pranešimai". Šios draugijos tęstinis leidinys ėjo
nuo 1880 iki 1912 m , išleisti 5 tomai (31 sąsiuvinis). Draugija turėjo per
200 narių - ir aktyvių lietuvių veikėjų, ir žymių užsienio mokslininkų. Lei­
dinyje buvo skelbiama greta istorijos, kultūros, kalbos tematikos straips­
nių ir tautosakos.

118801

Šis autobiografijos fragmentas iš plataus J. Basanavičiaus kelionės į Bul­

gariją aprašymo.
„Naujasis keleivis" - Mažosios Lietuvos laikraštis (1880-1883) Fr Kur­
šaičiui perdavus „Keleivio" leidimą A. Ei narui, šis laikraščio pavadinimą
pakeitė j „Naująjį keleivį".

118891

Nameliai „be langelių, be durelių" - tradicinis poetinis karsto įvardiji­

mas lietuvių raudose

/- 19051
„Lietuvis" - visuomenes, politikos, mokslo ir literatūros laikraštis, pra­
dėjęs eiti 1906 m. Oficialus redaktorius - J. Basanavičius, o realūs - P. Kli-
maitis ir L. Gira. Po 5 ar 6 numerių pateko į caro nemalonę ir nustojo eiti.

119131

Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekoje yra išlikę garsiniai įrašai, da­

ryti fonografu Dzegciorių kaime maždaug tuo metu (nurodytas pagal kitą
kalendorių) iš Paulinos ir Marijonos Kuodyčių ir Marijos Zabarauskienės.
Užrašyta kelios dainos.

119151

Šitokio pavadinimo straipsnis, įtrauktas į J. Basanavičiaus darbų sąrašą,

kol kas nerastas. Išlikę rankraščiais užrašai - tautosakinė medžiaga apie ma­
res ir gamtą (LLTI BR F 2-407).

288
 119161

Autobiografijoje aprašytas vokiečių policijos darytos kratos ir areštai;

J Basanavičius buvo klausinėjamas apie priešiškų, socialistų leidžiamų atsi­
šaukimų platinimų ir kitus politini atspalvi turinčius dalykus. J. Basanavi­
čiaus pastaba; „Iš pasikalbėjimo su žydeliu paaiškėjo, kad krata daroma len­
kų denunciacijos dėlei."

119181

Minimas darbas „Akmens ir vario bei žalvario kultūra lietuvių dainose

ir pasakose" paskelbtas „Lietuvių tautos" III knygoje (1925).

Užrašų knygutės

Užrašų knygutės - dar vienas šaltinis, padedantis suvokti J. Basanavi­

čiaus nugyventų dienų nuolatinę tėkmę: jo savijautų, sveikatos būklę, svar­
besnius įvykius, darbus, susitikimus. Jos rašytos įvairiu metu. šiame tome
išrinkta žinios apie tautosakinę veiklų iš vėlyvojo gyvenimo tarpsnio - nuo
1917 metų. Ypač reikšmingi dalykai, užfiksuoti po 1923 metų - laikotarpio,
kurio jau nebeaprėpė autobiografija. Savitai žymėtas laikas: jei V* rašyta
prieš sveikų skaičių, tai reiškė pusvalandį iki užrašytos valandos, jei po
sveiko skaičiaus - pusvalandį po nurodytos valandos (pvz., Vi 12- pusė
dvylikos, 1 Vi - pusė dviejų).
Spausdinama iš užrašų knygučių, esančių LLTI BR F 2-48 (1917 m lie­
pa - 1919 m. liepos 25 d.), F 2-36 (1919 m. liepos 26 d. - 1920 m. rugsėjis), F
2-37 (1920 m. spalis - 1920 m spalis), F 2-39 (1923 m. lapkritis - 1924 m.
liepa), F 2-49 (1925 m. sausis - 1927 m vasaris).

1917

Liepos 8 d . - minima Petro Klimo „Skaitymo knyga lietuvių kalbos pa­

mokoms" (V., 1916) ir Mykolo Biržiškos „Lietuvių dainos" (V., 1916).
Rugsėjo 22 d - rašoma apie Jono Strazdo dramų „Eglė žalčių karalienė".
Pirmukart ji suvaidinta rugsėjo 17 d. (žr. V M aknys. Lietuvių teatro raidos
bruožai. L V., 1972, p. 293).

1918

Gegutės 17, birželio 8 d - rašoma apie darbų prie referato apie akmens,
vario bei žalvario kultūros minėjimų dainose ir pasakose; jį J Basanavičius
perskaitė spalio 2 d. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susinnkime. Sis
darbas 1923 m. buvo paskelbtas spaudoje (žr. šio leidimo XIV tomų)
G ruod žio 15 d. - J. Basanavičius nurodo „Ryto" draugijos susirinkime
skaitęs apie pasakų tyrinėjimų. Tarp jo rankraščių yra keli artimos tematikos

289
išrašai: LLT1 BR F 2-353 - medžiagos pluoštas apie lietuvių ir kitų tautų
pasakų kilmę (301.); LLT1 BR F 2-376 - kaip pasakos išsiplatino (61); LLTI BR
F 2-395 - medžiaga, pastabos apie pasakų rūšis ir jų senumu (10 I ); LLTI
BR F 2-400 - lietuvių ir kitų tautų pasakų skirtumai (2 L); LLTI BR F 2—111 -
pastabos apie lietuvių liaudies pasakas (4 L).

1919

rašyta studija apie kaukus, baigta - birželio 28 d.

B irželio 8. 11. 20. 22 d. -
Ji buvo paskelbta 1921 m. kartu su kitais tyrinėjimais „Trakų ir lietuvių mito­
logijos smulkmenose" (žr. šio leidimo XIV tomą). Liepos 24 d. - užrašų kny­
gutėje pažymėta, kad „šiomis dienomis" rašinėta apie lietuvių ir trakų mitų
bendrumus.
Liepos 3 0 d . -tęsia darbą apie lietuvių ir trakų mitų bendrumus, o ru g p jū ­
čio 1 d. - baigia šj darbą.
R ugpjūčio 14 d. - minima, kad taisęs pasakų literatūros sąrašą. Yra ran­
kraštis (LLTI BR F 2-399) „Sunaudotoji pasakų literatūra" (301.) Atrodo, tu­
rima galvoje pasakų literatūra, sunaudota studijoje apie levus (žr. šio leidi­
mo XIII t., p. 309-324).
R ugpjūčio 28. rugsėjo 5 , 8 d . - pažymėta, kad rašoma studija apie Daidalių
ir Ikarą. Apie šį darbą vėl užsimenama 1925 m. užrašuose (žr. p. 292); sausio
26 d. jis buvo užbaigtas
Rugsėjo 24 d. - „Lietuvių tautos" redakcijos komitetui nutarus spausdin­
ti J. Basanavičiaus studiją apie levus (žr. birželio 25 d užrašus), pradedamos
skaityti šio darbo korektūros.
Spalio 8 d - užfiksuota, kad rašo studiją apie obuolį. 1923 m. Šis darbas -
„Apie obuolį lietuvių dainose ir vestuvių apeigose" - buvo paskelbtas „Lie­
tuvių tautoje" (žr. šio leidimo XIV tomą).
Spalio 9 d - užrašų knygutėje nurodyta J. Tumo paskaita paminėta ir au­
tobiografijoje.

1920

Sausio 10. 2 4 .3 1 d - iš užrašų knygutės sužinome, kad studija apie levus

buvo baigta spausdinti ne 1919 m., kaip nurodyta tituliniame puslapyje ir
viršelyje, o 1920 m.
minimos M. Biržiškos paskaitos apie istoriją
K ovo 28. balandžio 1 1 d . -
liaudies dainose. Tais pat metais buvo paskelbta jo knyga „Dainų atsimini­
mai iš Lietuvos istorijos".
G ruodžio 28 d. - skaitomas pranešimas apie obuolj lietuvių dainose ir ves­
tuvių apeigose.

290
 1921

Kovo 6 d - minimi darbai iš lietuvių mitologijos (ruošimasis ir paskaitų

skaitymas gimnazijoje), atskirai pažymėta rašymas apie Perkūną (baigta ba­
landžio 2 d ). Visa tai vėliau buvo panaudota rengiant studiją „Iš senovės lie­
tuvių mitologijos". Ji paskelbta 1926 m. „Lietuvių tautoje" (žr šio leidimo
XIV tomą).
Gegužės 10 d - skaityta paskaita apie Perkūną. Ką tik minėtoje studijoje
„Iš senovės lietuvių mitologijos" plačiausiai aptartas Perkūnas M Biržiška
panašiai kaip savo paskaitą pavadino ir naujai pasirodžiusią knygą - „Dai­
nos keliais" (1921).
Spalio 1 d. - iŠ laiško A Olšauskui (1903 m sausio 27 d ) žinome, kad
J. Basanavičiui jau tada ruseno idėja atskirai išleisti knygos „Iš gyvenimo
vėlių bei velnių" įvadą - studiją apie nekrokultą.

1922

Spalio 19, 20,23, lapkričio 1 d. - J. Basanavičius pradėjo rinkti medžiagą

apie Vilnių lietuvių liaudies dainose. Peržiūrėjo daugiau kaip 15000 spaus­
dintų ir rankraščiuose tebesančių dainų ir jų variantų, rado apie 160 tekstų,
kur paminėtas Vilnius.
Lapkričio 8, 9, 28, 30 d - J Basanavičius imasi kito darbo: „Ką žino lietu­
vių dainos iš Lietuvos ir kitų kraštų geografijos". Šia tema gruodžio 26 d vi­
suotiniame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime skaito referatą.
Lapkričio 22 d. - užrašų knygutėje nurodo atidavęs laikraščiui „Rytų Lie­
tuva" nekrologą apie prof. A. Bezzenbergerį. Jis paskelbtas lapkričio 23 d.
(žr. šio tomo p. 137-139).
G ruodžio 29 d. - minimas atsišaukimas j Vilniaus krašto mokytojus ir mo­
kytojas Jis publikuojamas šiame tome (žr. p. 163-164).

1923

Sausio 4, 5, 7, 16, 17, 18, 21, 23, 27. kovo 27. 28, 29 d. - J. Basanavičius
nurodo, kad rašo apie Vilnių dainose. Užrašų knygutėje pažymėta, kad stu­
diją užbaigė kovo 27 d. Tačiau prie šios darbo jis dar sugrįžo 1925 m. (žr.
toliau).
G ruodžio 6 d -J. Basanavičius skaitė pranešimą apie Vilnių lietuvių dai­
nose visuotiniame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime. Beje. gegužės 22
d. jis Lietuvių klube kalbėjo Vilniaus 600 m. sostinės sukakties proga.

1924

Kovo 21 d. -užrašų knygutėje paminėta Lietuvių mokslo draugijos iš­

leista „Trumpa folklioro dalykams rinkti programa" (1910), kurią kartu su

291
kitais autoriais rengė ir ). Basanavičius, ir J. Trzebinskio knygutė „Kaip rink­
ti ir žymėti augalus" (1911).

1925

Sausio 20, 26 d. - tęsia ir baigia darbą apie Daidalių. Apie tai )au rašė
1919 m. (žr. ankstesnius užrašus). Vasario 5 d. tariasi del klišių straipsniui,
o kovo 15 d. skaito šia tema pranešimą visuotiniame Lietuvių mokslo drau­
gijos susirinkime.
Vasario 1 d. verčiamos pasakos j rusų kalbą - tikriausiai tos, kurios buvo
reikalingos VV Andersonui ir N Andrejevui (žr. J. Basanavičiaus laišką W. An­
dersonui, skelbiamą šiame tome, p. 257-258).
Vasario 19. k m v 25,26 d. - tvarkomas rankraštis apie Vilnių lietuvių dainose.
Koih) 3, 4. 8. 9, 22 d. - rengiamos spaudai A Bielinio užrašytos latakimų
dainos, rašomas straipsnis apie jas. Šis darbas buvo paskelbtas 1928 m , jau po
J. Basanavičiaus mirties. O straipsnis spausdinamas šiame tome (p. 107-112).
Balandžio 1 d. - J. Basanavičius nuneša Povilui Karazijai, „Vilniaus aido"
redaktoriui, studijos apie Vilnių lietuvių dainose rankraštį.
Balandžio 26. gegužės 16 d. - talkina jaunai folklonstei M. Vymerytei, kuri
Berne rengiasi rašyti disertaciją apie pasakas
Birželio 7, 8. 9. 19, 29, 30. liepos 1 d . - J . Basanavičius renka lietuvių kalėdų
dainas ir verčia jas j lenkų kalbą, ketindamas siųsti j Lvovą dr. I Svencickiui.
Liepos 2, 5, 6 ,7 d - darbai atrenkant ir siunčiant pasakų rinkinius Berne
esančiai M Vymerytei, tinkamas jos disertacijai.
Liepos 3, 25. 27 d - darbas prie straipsnio „Dėlei Daidaliaus ir jojo labi­
rinto": korektūros skaitymas, atspaudų išsiuntinėjimas. (Straipsnis išspaus­
dintas šio leidimo XIV tome, p. 278-298).
Liepos 15 d. - skaitoma studijos „Vilnius lietuvių dainose" korektūra (Stu­
dija išspausdinta šio leidimo XIV tome, p. 299-416).

1926

Sausio 17 d - J. Basanavičius mini rašęs laišką žymiam folkloristui Janui

de Vriesui.
Kovo 4, 22, 28 d. - pažymėta, kad J. Basanavičius davė dr. J.šlapeliui
dainų iš Lietuvių mokslo draugijos archyvo. Deja, mirus J. Basanavičiui, o
vėliau - ir J. šlapeliui, šios dainos iki šiol tebėra negrąžintos j LMD fondą
Balandžio 6 d - Visuotiniame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime J. Ba­
sanavičius skaitė pranešimą apie dievaitį Perkūną, šis mitinis personažas
gana plačiai aptartas jo studijoje „Iš senovės lietuvių mitologijos".

292
 Balandžio 21, gegužis 10 d. - minimas susirašinėjimas su Domu Šidlaus­
ku, kuris prašė sutikimo būti naujojo tikėjimo „kriviu" Turima galvoje vi-
suomybės tikėjimas, pagristas senąja lietuvių religija ir dorove, papildytas
senuoju indų tikėjimu, budizmu ir kt.
G egužis 18, 19,31, birželio 1, 2 ,3 , 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 16, 22, liepos 5 ,6 , 7, 10,
11 d. - minimi jvairūs darbai rengiant spaudai „Lietuvių raudas". Jos, kaip
matyti iš užrašų knygutės, buvo išspausdintos ir išsiųsta 150 egzempliorių į
Kauną rugpjū6o 4 d. („Lietuvių raudos" paskelbtos šio leidimo XI tome).
B irže lio 3 0 d. - užsiminta apie susitikimą su prof. dr. V. J. Mansikka,
kuris domėjosi ir burtų rinkimu. Liepos 1, 3 d. - J. Basanavičius parašo ir
įteikia P Karazijai atsišaukimą į Vilniaus mokytojus del folkloro rinkimo,
kuriame pabrėžiama burtų rinkimo svarba (žr šio tomo p 165-167). Liepos
22 d. - J. Basanavičius verčia į rusų kalbą lietuvių žinias apie medicinos
srities burtus ir prietarus RugsėĮO 1 d . - V J. Mansikka, grįždamas iš Čeki­
jos, vėl užsuko pas J. Basanavičių dėl lietuvių burtų. Rugsėjo 13, 15 d - J Ba­
sanavičius renka ir išsiunčia V. J. Mansikka'i medicinos prietarus G ruodžio
9 d . - } . Basanavičius vėl rašo atsišaukimą j lietuvius mokytojus Vilniaus
krašte dėl folkloro rinkimo, nes po liepos menesio atsišaukimo negavo iš jų
jokios medžiagos.

1927

Sausio 31 d. - J Basanavičiaus pažymėta, kad verčia burtus (į rusų kal­

bą), skirtus V. J. Mansikka'ai. O laišku, jam išsiųstu vasario 6 d., praneša,
kad jau gavęs du rinkinuku (žr. šio tomo p. 235). Apie J. Basanavičiaus ir
V. J. Mansikka'os bendravimą žr. Stasys Skrodenis Prof. Viljo Mansikka ir Lie­
tuva - Tautosakos darbai, XII, 2000, p. 281-290.

LAIŠKAI

Šiame tome skelbiami J. Basanavičiaus laiškai, kuriuose minimi su tau­

tosaka, tautosakine veikla susiję dalykai Jei didžioji laiško dalis nėra šito­
kios tematikos, o tėra nedidelis fragmentas ar tik vienas kitas sakinys, domi­
nantis minėtu aspektu, jis tik ir įtraukiamas į publikaciją.
Laiškų dauguma - vėly vesnieji, 1902-1911 m. laikotarpio, kurie išliko už­
fiksuoti „Laiškų nuorašų knygoje" (LLTI BR F 2-1903).
Laiškai pateikiami sugrupuoti pagal asmenis, su kuriais susirašinėta. Pir­
miausia surinkti tekstai, skirti asmenims, kuriems siųstas ne vienas su tau­
tosaka bent kiek susijęs laiškas, o toliau skelbiami pavieniai laiškai.

Vincui Basanavičiui
Brolių Jono ir Vinco korespondencija yra išlikusi labai nevienodai Vinco
laiškų Jonui turime 186, jie rašyti nuo 1884 iki 1909 metų (LLTI BR F 2-1792).

293
Keletas įdomesnių ištraukų jau yra skelbta šiame leidinyje1. Tuo tarpu
Jono laiškų broliui turima daug mažiau. Čia pateikiami 7 laiškai, kuriuo­
se greta asmeninių ir šeimos dalykų, kaip antai Vinco sūnaus Jono mo­
kymosi (tai visą laiką pinigais rėmė laiškų autorius), nuolat rašoma apie
liaudies pasakas, jų rinkimą ir skelbimą. Laiškai skelbti BsRR 15, 24, 60,
72. 94, 109, 118.
1-7. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 25, 54, 116, 149, 195, 227, 245
Paskutiniu laišku atsakoma į brolio Vinco klausimą, išdėstytą 1905 m.
vasario - kovo mėn korespondencijoje, ką daryti su surinkta gausia medžia­
ga. Antai kovo 20 d. praneša turįs per du šimtu: „Iš daugumo yr visokių, ale
daugiausia puikios pasakos, ne gėda bus klausyt” . Taigi kalbama apie būsi­
mo LMD I 133 rinkinio tekstus, kūne dabar paskelbti „Jono Basanavičiaus
tautosakos bibliotekos" aštuntu tomu.

Janui Baudouin de Courtenay

(Boduenui de Kurtenė)
Du laiškai žymiam kalbininkui - tai trumpi pranešimai apie siunčiamas
J. Basanavičiaus sudarytas knygas. Trečiajame, pažymėjus adresato didelius
nuopelnus tautai išleidžiant A. Juškos dainas lotyniškais rašmenimis, jis ra­
ginamas aprašyti tą kovą, o ir atsiminimus apie brolius Juškas. Laiškai skelbti
BsRR: 70. 89, 128.
1-3. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 71, 210

Ansui Bruožiui
Pateikiami du laiškai šiam Mažosios Lietuvos veikėjui dėl jo užrašytų
dainų. Pirmajame patariama, kaip jas reikėtų perrašyti, antrojo gale kalba­
ma apie jų atsiuntimą. Šis rinkinys - „Klaipėdiškių dainos" - buvo išleistas
Vilniuje 1908 metais. Laiškai skelbti BsRR 29, 101.
1-2. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 71, 210.

Kazimierui Būgai
J. Basanavičius susirašinėjo su K. Būga, plataus akiračio lingvistu, ga­
na daug. Laiškų motyvai įvairūs: ir mokslinių knygų poreikis, ir tautosa­
kos kaupimo bei leidimo dalykai, periodinio etnografinio leidinio įteisini­
mas, „Lietuvių tautos” bendradarbių telkimas ir kt. Paskutinis laiškas -
beveik mokslinio darbo tezes. Pateikiami 9 laiškai skelbti BsRR: 23, 26, 38,
54, 63. 68, 97, 133,141.
1-9. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903, L 53, 57, 80, 106, 120, 133, 201,
332-335.
' Žr. L Sauka. Ožkabalių ir Bartninkų pasakų rinkėjas Vincas Basanavi­
čius. - Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Kn. 4. V., 1998,
p. 5-18 (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. T. 4).

294
 K ristupui Jurkšaičiui
K. JurkŠaitis - vienas iš ryškesnių tautosakos rinkėjų, talkinusių J. Basa­
navičiui. I „Lietuviškų pasakų Įvairių" I tomą buvo įdėta dauguma tekstų iš
K. Jurkšaičio publikacijos „Litauische Marchen und Erzahlungen" (1898).
Iš skelbiamų dviejų J. Basanavičiaus laiškų K. )urkšaičiui atsiskleidžia to­
lesnis jų bendradarbiavimas. Pirmas laiškas rašytas dar tik rengiant rinkinį „Iš
gyvenimo vėlių bei velnių". Tai skatinimas rinkėją atsiųsti turimą medžiagą
tinkamai perrašytą. | minimą rinkinį pateko 45 K. Jurkšaičio užrašyti tekstai.
Antras laiškas - atsakymas, parašytas sužinojus K. Jurkšaičio susirūpi­
nimą dėl pavojaus lietuvninkams prarasti Rambyną, ir pritarimas dalykiš­
kam pasiūlymui kalną panaudoti lietuvių kultūros židiniui steigti“'.
3-4 laiškai skelbti BsRR: 14, 50.
1-4. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 4, 5, 22, 100.

V iliu i Kalvaičiui
V. Kalvaitis ypač daug tautosakos užrašė Mažojoje Lietuvoje J. Basana­
vičius jo medžiagos paskelbė jau „Lietuviškų pasakų" II tome. Bet daugiau­
sia jo sukauptos pasakojamosios tautosakos pateko į knygą „Iš gyvenimo
vėlių bei velnių" (1903): iš 827 tekstų 562 yra užrašyti V. Kalvaičio
Skelbiami laiškai - iš tolesnio jų bendravimo. Abu skelbti BsRR: 58,93.
1-2. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 111, 190.

Antanui Kaupui
J. Basanavičiaus „Lietuviškų pasakų" I tomui (1898) išėjus, pasakų leidi­
mas nutrūko, nes šiuo darbu rūpinęsis Antanas Milukas, „Dirvos" redakto­
rius, išvyko į Europą Dėl tolesnio leidimo susitarta su nauju „Dirvos" re­
daktoriumi Antanu Kaupu. Jis per 1902 m. išleido „Lietuviškų pasakų" II
tomą ir „Ožkabalių dainų" du tomus Skelbiami 7 laiškai susiję su darbais
prie rengiamų spaudai knygų. Pirmame laiške pritariama, kad būtų atstaty­
ta pasakose Vabalninko tarmė (ankstesnio redaktoriaus niveliuota), apgaili­
mas kitų tekstų neišlaikytas tarmiškumas. Apie atskirų tarmybių niveliavi­
mą „Ožkabalių dainose" rašoma kituose laiškuose. Išsakomas susirūpinimas
dėl lėtų leidybos tempų, teiraujamasi apie galimybę kitais metais paskelbti
tris pasakų knygas. Daug priekaištaujama del korektūros klaidų, prašoma
įdėti klaidų atitaisymą Apgailima, kad vėl teks ieškoti kito leidėjo. Greta
priekaištų išsakoma ir nuoširdi padėka už knygų paskelbimą. Šešis iš laiškų
Čikagos kazimieriečių seserų vienuolyne aptiko ir nukopijavo prof. Gied­
rius Subačius. Jie buvo paskelbti „Tautosakos darbuose" (spaudai parengė
K. Aleksynas)*. Paskutinysis laiškas skelbtas BsRR 52.
1-6. Spausdinama iš: Tautosakos darbai, |t.) XVI(XXIII), V, 2002, p 266-269.
7. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 103.

* Žr. Tautosakos darbai, [t ] XVI(XXIII). V, 2002. p. 283-284.

’ Ten pat, p 266-269.

295
 Viljo Johanesui Mansikka'ai
J. Basanavičius atsiliepė j V. J. Mansikka’os laišką ir atsiprašo pavėlavęs
pateikti burtus ir prietarus - laiko atėmė jų perrašinėjimas. Užsimena, kad iš
Vilniaus krašto folklorinės medžiagos dar negavo. Yra išlikęs J. Basanavi­
čiaus rašyto kreipimosi j tautosakos rinkėjus rankraštis, rašytas 1926 m lie­
pos 1 d. (LLTI F 2-367). Laiškas skelbtas BsRR 200.
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1840 (laiško juodraštis).
Antrasis J. Basanavičiaus laiškas praneša apie pirmus antrojo atsišauki­
mo atgarsius: du mokytojai užraše keliolika užkalbėjimų. Juos ir siunčia, no­
rėdamas bent kiek nudžiuginti prof. V. Mansikka'ą. Tai bene vienas iš pasku­
tiniųjų J. Basanavičiaus laiškų. Jis saugomas Helsinkio universiteto
bibliotekos rankraštyne. Coli 143.1 (Kirjeenvaihto). Jo publikaciją kartu su
vertimu pateikė prof. S. Skrodenis (žr. Tautosakos darbai, XII, p. 290)

Antanui M ilukui
J. Basanavičiaus laiškai kun. A. Milukui, paskelbti .Žvaigždėje" 1923 m
(Nr. 12. p. 80-%), rašyti 1897-1902 m laikotarpiu. Pirmasis informuoja apie
nesenus darbus iš bulgarų etnologijos ir apie jų vertinimą. O kiti liečia pasa­
kų ir dainų leidimą, spausdinimą, rašybą ir pan Iš jų sužinome, kad „Ožka­
balių dainų" spausdinimas buvo delsiamas del „prakalbos" (t. y. įvado). No­
rėta: „O toj prakalba turės būti gana plati disertacija apie liet. dainas ir jų
darodomą senatvę..." Paskutinis laiškas - rūpinimasis, kaip dainų leidimas
perduodamas j A. Kaupo rankas.
1-8. Spausdinama iš „Žvaigždės", 1923 XII, p. 80-92.

Antanui 01šauskui-01szewskiui
šiam JAV lietuvių leidėjui taip jau susiklostė, kad teko išleisti net 5 J. Ba­
sanavičiaus parengtas pasakojamosios tautosakos knygas: „Lietuviškų
pasakų įvairių" 4 tomus (1903-1905) ir „Iš gyvenimo vėlių bei velnių" (1903).
Daug įvairių klausimų iškilo bedirbant šį darbą, intensyvus buvo susiraši­
nėjimas. Išliko 31 A. Olšausko laiškas J. Basanavičiui; iš jų 16 paskelbė
R. Repšienė* Atsakymų liko mažiau, čia jų, rašytų 1902-1904 m., pateikia­
ma 11.
Dar 1902 m. J. Basanavičius, sužinojęs, kad „Dirva" toliau pasakų nebe­
leis - susilaukia per menkos prenumeratorių paramos, - atnaujino ryšį su
A. Olšausku (dar 1901 m. buvo bandyta tartis su leidėjais, bet tada gauti pa­
žadai buvo labai neapibrėžti: išleistą „vėliau ar anksčiau..."), ir, gavęs paža­
dą išspausdinti veikalus, pradėjo siuntinėti tekstus ir aptarinėti įvairius da­
lykus. Rašoma apie užmokesti talkininkams, apie reikalingus teksto
papildymus, „prakalbos" (įvado) rašymą, apie pastebėtas rinkimo klaidas ir
kt. Minimi J. Basanavičiaus laiškai buvo skelbti BsRR: 17, 20, 25, 35, 45, 47,
65,66,74,88, 106, 112.

4Tautosakos darbai, (t.) XIII(XX) V , 2000, p. 255-270.

296
 Penktame laiške užsimenama apie numatomą leidinį „Mūsų tauta". Jis
buvo pradėtas leisti pavadinimu „Lietuvių tauta".
1-12. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1- 37, 44, 56, 85, 95, 96, 122, 124,
152, 180,217,231.
Gabrielei Petkevičaitei-Bitei
Pirmieji keturi laiškai žinomai rašytojai, kuriuose liečiami folkloro daly­
kai, išsiųsti dar iš Varnos 1903-1904 m. Juose dėkojama už gautus burtus,
liaudies medicinos žinias. Paskutiniame, rašytame 1908 m iš Vilniaus, kvie­
čiama ji ir Žemaitė pateikti žinių apie lietuvių muziką ir šokius j rengiamą
leidinį „Lietuvių tauta". Laiškai buvo paskelbti BsRR. 80,91, 95, 99, 154.
1-5. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1 167, 188, 198, 207, 412.
To laiko G. Petkevičaitės laiškai, išsiųsti J. Basanavičiui 1903 m. spalio
21 d., 1904 m. sausio 27 d., 1904 m vasario 17 d., 1904 m. vasario 6 d., yra
paskelbti: Gabrielė Petkeviėaitė-Bilė. Laiškai V., 1968, p. 71-73.

Matui Slančiauskui
M. Slančiausko užrašytos tautosakos gana nemažai paskelbta J. Basana­
vičiaus rinkiniuose. Vien „Lietuviškų pasakų" I tome (1898) - 78 tekstai. Jų
yra ir „Lietuviškų pasakų įvairių" II tome (1903), ir knygoje „Iš gyvenimo
vėlių bei velnių" (1903).
Pateikiami trys J. Basanavičiaus laiškai šiam žymiam rinkėjui rašyti 1902-
1903 m Juose dėkojama už burtus ir pasakutes. Laiškai buvo spausdinti BsRR
13,39,81.
1-3. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 16, 81, 166.

Jonui šliupui
J. Basanavičius susirašinėjo su J. Šliūpu nemažai, bet tautosakos reikalai
šiek tiek liečiami dviejuose laiškuose Viename prašoma pasirūpinti nuo ca­
rinės valdžios persekiojimų pasprukusiu pasakų rinkėju J. S irv y d u , kitame
sąmojingai užsimenama apie rengiamus „Lietuviškų pasakų įvairių tomus
Laiškai buvo skelbti BsRR: 18, 85.
1-2. Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 40, 174.
Povilui Višinskiui
Keli J Basanavičiaus laiškai P. Višinskiui rašyti jvainomis progomis^Pir-
mas laiškas siųstas gavus iš P. Višinskio žinią, kad jis turįs jauno rinkėjo,
gyvenančio Užvenčio parapijoje, 10 pasakų (jų visų pavadinimus išvardija,
žr. P. Višinskis. Raštai. V., 1964, p. 438). Tai Antano Žymanto, Žemaites sū­
naus, užrašyti tekstai. J. Basanavičius prašo tas pasakas atsiųsti perrašytas
Kitu laišku atsako, kad tuo tarpu perrašinėjimui neturi ko duoti. Trečiu -
dėkoja už gautas pasakas, ketvirtu - pasidžiaugia, kad P. Višinskis užsiima
antropologija, šie laiškai skelbti BsRR: 22, 34, 57,61.
1-4. Spausdinama iš VUB RSF 1-E 32.
297
 Eduardui Volteriui
I Basanavičiaus laiškų E Volteriui palyginti nemažai, bet tik trys ketun
siejasi su tautosaka: kalbama apie literatūros stoką Varnoje, dėkojama už
gautas pasakas ir rankraščius, pranešama apie siunčiamas knygas ir pan
Laiškai skelbti BsRR: 19, 31, 44. 108
1-4 Spausdinama iš LLTI BR F 2-1903,1. 42, 64, 92, 219.

Valteriui Andersonui
J. Basanavičiaus ir V. Andersono susirašinėjimas truko keliolika metų
šio tarptautinėje folkloristikoje gerai žinomo mokslininko yra išlikę 11 laiš­
kų, siųstų 1911-1925 m laikotarpiu, knygų su dedikacijomis. Deja, J Basa­
navičiaus kol kas teturime tik vieno laiško, siųsto jam j Tartu, juodraštį. Tai
atsakymas į 1924 m. gruodžio 6 d. laišku (žr. LLTI BR F 2-692), kur prašoma
lietuvių pasakų variantų savo ir prof. N Andrejevo darbams, bis J. Basana­
vičiaus atsakymas skelbtas BsRR 193.
Spausdinama iš LLTI BR F 2-1793 (laiško juodraštis).
Juozui Bagdonui
Šiuo laišku J. Basanavičius, atsakydamas į J. Bagdono pasiūlymu redaguoti
„Varpą" (žr. LLTI BR F 2-801), nurodo priežastis, kodėl negali imtis šio darbo
Pabaigoje priduria, kad tai atimtų daug brangaus laiko ir sveikatos, reikalingų
rengiamiems III— VI pasakų tomams ir kt. Laiškas skelbtas BsRR 16.
Spausdinama iš VU BRS F 1-1200(5).
V iliui Gaigalaičiui
Pasveikinęs V. Gaigalaitį išrinktą į Prūsijos seimą, toliau laiške J. Basana­
vičius išsako savo pageidavimus gauti išrašų iš Karališkosios bibliotekos apie
prūsų ir lietuvių tautiškus „parėdus". Dar įkalbinėja išversti į vokiečių kalbą
savo surinktas pasakas. Laiškas skelbtas BsRR 92.
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1909,1. 189.

Kaziui Griniui
Laišku dėkojama už L. Ivinskio užrašytus šokius, medžiagą jo biografi­
jai ir kt. Prašo parinkti iš mokinių medžiagos apie vaivorykštę, arba laumes
juostą. Laiškas skelbtas BsRR 148.
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1909,1. 397.

Jurgiui Lapinui
Laiške minimas J. Basanavičiaus ketinimas „prakalbą" (įvadą), parengtą
knygai „Iš gyvenimo vėlių bei velnių", išspausdinti ir „Žinyčioje". Laiškas
skelbtas BsRR 36.
Spausdinama iš LLTI BR F 2-1909, L 78.

298
 Stasei Launnavičiūtei

Tai atsakymas mokytojai iš Kražių, kuri savo laiške (LLTI BR F 2-1133)

nusiskundžia, kad yra labai keblu lietuvių kalbos mokytojams be tinkamo
vadovėlio kalbėti apie lietuvių pasakas Skelbta BsRR 189
Spausdinama iš LLTI BR F 2-1835 (laiško juodraštis).

Stasiui Matulaičiui
Laiške dėkojama už gautas pasakas ir mjsles. S. Matulaitis rašė J. Basa­
navičiui radęs dar gimnazijos metais užrašytų pasakų (žr. LLTI BR F2-1694)
Jos pateko j „Lietuviškų pasakų įvairių" III tomą (žr Nr. 177-184) Laiškas
skelbtas BsRR 64
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1903,1. 123.

Vincui Mickevičiui-Kapsukui
V Mickevičius-Kapsukas 1900 m. balandžio 1 d rašytame laiške žadėjo
J Basanavičiui atsiųsti apie 30 pasakų. J. Basanavičiaus laiškas jam skelbtas
BsRR 41.
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1909,1. 84

Mykolui Rdmeriui
Šis kreipimasis buvo gana sėkmingas Gauta tautosakine medžiaga labai
praturtino kun Antano Strazdoatkuriamą paveikslą Laiškas skelbtas BsRR 153,
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1909,1. 413

Jurgiui Smalsčiui (Smolskiui)

Atsiliepiama j J. Smalsčio laišką (LLTI BR F 2- 1700), rašytą 1903 m gruo­
džio 2 d., kur kalbama apie surinktą tautosaką, dalijamasi mintimis apie et­
nografinę draugiją. Iš J. Basanavičiaus atsakymo matyti, kad ketinta dar iš­
leisti „Lietuviškų pasakų įvairių" V ir VI tomus, o burtus paskelbti „Burtų
knygoje". Laiškas skelbtas BsRR 87.
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1909,1. 185.

Iliarionui Svencickiui

J. Basanavičius buvo gavęs L Svencickio laišką, rašytą 1925 m. birželio 17

d. iš Lvovo. L Svencickis dėkoja už informaciją apie lietuvių kalėdinės dai­
nas ir dar del daug ko nori pasitikslinti. Teiraujasi, nuo kada iki kada jos
dainuojamos, kaip siejasi su kalėdautojų papročiais, ar skiriasi Kūčių dieną,
Naujųjų metų išvakarėse ir per Naujuosius metus dainuojamus dainos, koks
jų turinys, forma ir kt.
J. Basanavičiaus laiškas I. Svencickiui, rašytas 1925m. birželio 30d spaus­
dinamas iš juodraščio, esančio LLTI BR F 2-1404.

299
 Juozapui švedui
Gavęs iš Seinų J. švedo laišką (LLT1 BR F 2-1704), kur klausiama apie
pasakų rinkimu ir leidimą, J Basanavičius ne lik informuoja apie rengiamus
„Lietuviškų pasakų įvairių" keturis tomus, paakina rinkti pasakas, bet ir iš­
sako susirūpinimą A Baranausko, vos pneš tris mėnesius mirusio, pasakų
likimu Gale nusiskundžia neturįs ne vienos Dzūkijoje užrašytos pasakos.
Beje, tok) pat skundą ir prašymą surasti dzūkų pasakų rinkėją jau buvo išsa­
kęs 1901 m. liepos 2 d. Milukui. Laiškas J. švedui skelbtas BsRR §5.
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1909.1. 107.

Margaritai Vymerytei

J. Basanavičius atsiliepė j M Vymerytės laišką (LLTI BR F 2-1489), rašy­

tą iš Berno, kur ji, prof. S. Singerio vadovaujama, pradėjo kaupti medžiagą
būsimai disertacijai apie lietuvių pasakų santykius su kitų Europos tautų
pasakomis. J. Basanavičius savo laiške pamini talkinęs V. Andersonui ir
N. Andrejevui, siuntęs jiems pasakų. Tai pažymėjo ir V. Andersonas savo
monografijoje „Kaiser und Abt: Die Geschichte eines Schvvanks" (Helsinki,
1925. - FFC N o 42). J. Basanavičiaus laiškas m. Vymerytei skelbtas BsRR 195.
Spausdinama iš LLTI BR F 2 -1498 (laiško juodraštis).

Van de Vriesui

Tai atsakymas j Jano de Vrieso laišką, rašytą 1925 m. gruodžio 23 d. J. de

Vriesas laišku informuoja iš prof. E. Volterio sužinojęs, jog J. Basanavičiaus
„Lietuviškų pasakų įvairių" IV tome paskelbta pasaka (Nr. 188) apie gudrią
ūkininko dukrą (AT 921). Prašo vokiško pasakos vertimo ir, jei dar yra dau­
giau variantų, trumpų jų ištraukų. Vėliau J. de Vriesas paskelbė monografiją
apie š| pasakų tipą.
J. Basanavičiaus atsakymo, rašyto 1926 m. sausio 17 d., juodraštis saugo­
mas LLTI BR F 2-1561.

Jonui Žilinskui (Žiliui)

Ilgai truko J. Basanavičiaus susirašinėjimas su J. Žilinsku. Nuo 1897 iki
1916 m. yra išlikęs 31 jo laiškas J. Basanavičiui (LLTI BR F 2-1590).
Šis J. Basanavičiaus laiškas skelbiamas iš jo laiškų nuorašų knygos, 1.111

PRIEDAS

(Dėl folkloro rinkimo]

J. Basanavičiaus raginimas rinkti lietuvių folklorą, sektino pavyzdžio -
esto dr. J. Hurto didžiulių laimėjimų šioje srityje pristatymas. Visa tai buvo
išsakyta per trečiąjį visuotinį Lietuvių mokslo draugijos susirinkimą.

m
 šis raginimas aprašytas kartu su visa informacija apie trečiąjį susirinki­
mą „Lietuvių tautoje", kn. 1, d. 3, p 433-445 (V, 1909).

j. Basanavičiaus referatas:
„ Gamta lie tu v ių dainose i r pasakose. Folklioro studija"

J. Basanavičius pranešimą šia tema skaitė per devintąjį Lietuvių mokslo

draugijos susirinkimą 1915 m. birželio 12 (25) d. To pranešimo glaustą apra­
šymą pateikė kriptonimu k pasirašęs asmuo laikraštyje „Lietuvos žinios",
1915 m. birželio 19 (liepos 2) d.. Nr. 69, p. 1.
Tarp J. Basanavičiaus rankraščių yra užrašų - tautosakos medžiaga apie
marias ir gamtą (LLTI BR F 2 - 407).
 ASMENŲ IR MITINIŲ BŪTYBIŲ VARDŲ RODYKLĖ

| rodyklę įtraukti vardai, kurie pasitaiko pačiame tekste, bet ne išnašose.

Pateikiamos trumpos žinios apie asmenis, būtybes Jos rinktos iš įvairių en­
ciklopedijų, žodynų, pasinaudota ir J. Basanavičiaus „Rinktinių raštų" (V,
1970) komentarais.

A d y iiu s i r . Odisėjas.
Aglinskas Kazys (1851-1924) - vaistininkas, artimas J. Basanavičiaus bičiulis.
Dirbo Garliavoje, čia ne kartą lankėsi J. Basanavičius.
Aiskylos (Eschilas; 525 ar 524 - 456 ar 455 m. pr. Kr.) - graikų dramaturgas.
Sukūrė apie 90 veikalų, iš jų liko 7 tragedijos ir šimtai fragmentų. Lietu­
voje žinomiausia tragedija - „Prikaltasis Prometėjas". Eschilas išplėtojo
antikinę tragediją (pagausino veikėjų skaičių, apribojo choro vaidmenį).
Ji įgijo klasikinę formą.
Aiskulapas i r . Asklepijas
A iš k u lis i r . Aiskylos.
A itvara s - lietuvių mitinė būtybė, nešanti žmogui turtus.
A ke la itis Mikalojus (1829-1887) - didaktinių knygelių autorius, publicistas,
kalbininkas, namų mokytojas, po 1863 m. emigravęs į Prancūziją. Vertė
O. Kolbergui lietuvių dainas į lenkų kalbą. Užrašė 50 pasakojamosios
tautosakos tekstų, pluoštą keiksmų, paskelbė straipsnių apie lietuvių ir
žemaičių dievus.
A le kna i'ičiu s Kajetonas (1804-1874) - poetas, kunigas. Kunigavo Aukštaitijo­
je, vidurio Lietuvoje ir Dzūkijoje. Už sukilimo rėmimą 1864 m. iškeltas iš
Merkinės į Asavą. Rašė liaudiškus, sąmojingus eilėraščius, juose naudo­
jo tautosakos elementus. Išleido rinkinį „Pasakos, pritikimai, veselios ir
giesmės".
Aleksandras (1460-1506) - Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492 m. iki mir­
ties, o Lenkijos karalius nuo 1501 m.
Aleksandras I (498-454 m. pr. Kr.) - Makedonijos karalius, užkariavęs Trakų
žemes.
Aleksandras I (1777-1825) - Rusijos imperatorius nuo 1801 m.
Aleksandras I I (1818-1881) - Rusijos imperatorius nuo 1855 m. Žiauriai nu­
malšino 1863 m. sukilimą Lietuvoje, uždraudė joje spaudą lotyniškais
rašmenimis.

302
Aleksandras D idysis (356-323 m. pr. Kr.) - Makedonijos karalius, Aristotelio
auklėtinis. Karaliavo nuo 336 iki 323 m. pr. Kr Dar vadinamas Aleksan­
dru Makedoniečiu. Privertė graikus vėl susitaikyti su Makedonijos he­
gemonija ir laikyti ji vyriausiuoju karvedžiu kovoje prieš persus Užka­
riavo daug žemių, pasiekė net Indiją. Sukūrė naują, rytietiškai tvarkomą
imperiją su sostine Babilone. Po Aleksandro Didžiojo mirties imperiją
išsidalijo karo vadai.
(1629-1676) - Rusijos caras (1645-1676), absoliučios
Aleksiejus M ic h a ilo v ič iu s
monarchijos įtvirtintojas. Jo vadovaujama Rusijos kariuomene 1655 m
buvo užėmusi Vilnių.
Alexandras P o lyh islo r(Aleksandras Polihistoras) - atgabentas j Romą karo
belaisvis, nuo 82 m. pr. Kr. - atleistinis. Prievardį gavo dėl gausių istori­
jos ir geografijos raštų. Deja, jų išliko tik nuotrupos
(-1296-1377) - Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1345 m iki mir­
A lg irda s
ties. 1368-1373 m. kariavo su Rusija. Cituojamas žygis į Maskvą buvo
1373 m. per Velykas.
von Alnpeke Ditlebs (Ditlebsas fon Alnpekė) - asmuo, laikomas Eiliuotosios
kronikos (Reimchronik) autoriumi, parašiusiu ją apie 1296 m. Taline. Kro­
nika skirta lyvių istorijai nuo 1143 m. iki 1290 m. Joje smulkiai papasako­
ta, kaip vokiečiai įsibrovė į šį kraštą.
A lšysžr. Olšauskas Antanas.
Am braziejus Juozas (Ambrozevičius, 1855-1915) - kunigas, Vilniaus lietuvių
veikėjas, spaudos darbuotojas. Vadinamas vienu dvylikos Vilniaus apaš­
talų. Aktyviai kovojo už lietuvių kalbos teises bažnyčioje. Dalyvavo or­
ganizuojant pirmus slaptus spektaklius, pirmą Vilniaus lietuvių chorą
(neaišku, kelintasis) - Makedonijos valdovas.
A m y n la s
A m m ianus M a rc e llin u s (Amianas Marcelinas; -330-400 m.) - graikų, romėnų
istonkas. Jo veikalo „Res gestae" teliko 17 knygų (nuo XIV iki XXXI). Jos
buvo paskelbtos 1910-1918 m.
Anderson Walter (Valteris Andersonas, 1885-1962) - lyginamosios folklo­
ristikos profesorius Tartu (1920-1939), Karaliaučiaus (1940-1945), Ky­
lio (1945-1953) universitetuose. Geografinio-istorinio metodo progra­
minių pagrindų puoselėtojas. Jo žymiausi darbai: „ Kaiser und Abt, die
Geschichte eines Schwankes" (FFC, 42 - 1923), „Der Schvvank vom al-
ten Hildebrand" (1931). Susirašinėjo su J. Basanavičiumi, išlikę 11 jo
laiškų (LLT1 BR F 2-692).
Andrejevas Nikolajus (1892-1942) - rusų tautosakininkas, geografinio-istori-
nio metodo atstovas. Paskelbė dvi šios krypties monografijas: -Die Le-
gende von zwei Erzsūndem" (FFC 54-1924), .Die Legende vom Rauber
Madej" (FFC 69-1927). Žinomiausias jo darbas - „Pasakų siužetų rodyk­
lė" (1929). Tyrė tautosakos ir literatūros ryšius Parengė antologiją „Byli­
nos" (1930), chrestomatiją „Rusų tautosaka" (1936).

303
Aphrodite (Afroditė) - graikų mituose grožio ir meilės deivė. Jos kulto išta­
kos - Mažojoje Azijoje.
Apolonas (gr. Apollon, lot Apollo) - Dzeuso ir Lėto sūnus, Artemidės bro­
lis dvynys, labai garbintas gimtojoje Delo saloje Jo paskirtis įvairi: bu­
vo žemdirbystės, gyvulininkystes dievas. Jis taip pat gydymo ir keršto,
bausmės dievas, miestų įkūrimo, teisės ir tvarkos, vartų sergėtojas, me­
nų ir mokslų globėjas.
Archelaios (Archelajas) - makedonų valdovas (413-390 m pr. Kr.), graikų kul­
tūros skelbėjas. Tarp kitų į savo rūmus pasikvietė ir Euripidą, kuns, su­
laukęs 75 m., mirė 406 m. pr. Kr. Makedonijoje.
Arėjas (gr. Arės) - Dzeuso ir Heros sūnus, naikinančio karo dievas.
A ris ir.Arėjas.
(384-322 ar 321 m. pr. Kr.) - senovės graikų filosofas, davęs pra­
A ristote lis
džią daugeliui mokslų ir pradėjęs juos plėtoti. Jo nuopelnai ypač svarbūs
logikos, retorikos, poetikos, etikos, politikos, gamtos mokslams
A rk iliu s ir.Archelaios.
Artem ide (gr. Artemis) - Dzeuso ir Lėto duktė, Apolono sesuo dvynė. Skaisti
mergelė medžiotoja, gamtos ir vaisingumo deive, gyvūnų globėja.
A rtem is ir.Artemidė.
Asklepijas (gr. Asklepios, lot Aesculapius) - graikų gydymo dievas, Apolono
sūnus. J| simbolizavo lazda, kurią apsivijusi gyvatė.
Asteropajas - pajonų vadas. Pajonija - Šiaurinė Graikijos sritis, kur vėliau bu­
vo Makedonija
Atalantė - graikų mituose greitakoje medžiotoja Ją išmaitino loke, ji panaši |
Artemidę. Dzeusas buvo uždraudęs jai tekėti. Po vedybų vyrą Hipome-
ną ir ją Dzeusas pavertė liūtais, šią liūdną istoriją pavaizdavo Ovidijus
„Metamorfozių" X giesmėje.
Atėnė - graikų mituose išminties ir teisingo karo deivė.
Augustas // (Fridrichas Augustas; 1670-1733) - Saksonijos kurfiurstas nuo
1694 m. iki mirties, Lenkijos karalius nuo 1697 m. iki 1706 m. ir nuo 1709
iki mirties ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Sieke įtvirtinti absoliutizmą.
Norėdamas atsiimti iŠ Švedijos Livoniją, pradėjo ilgą šiaurės karą (1700-
1721). Nepavykus savo valdžios sustiprinti, nors įgyvendino svajonę, pa­
liko sostą sūnui Augustui III.
Aukštėjus, Aukštėjas Visagalis - J. Lasickio teigimu, aukščiausiasis dievas.
A u n in š Karlis Roberts (Karlis Robertas Auninis, Auningas; 1834-1914) - lat­
vių teologas ir mitologas, mokytojas. Daug metų triūsė prie Biblijos ver­
timo peržiūnnėjimo, rašė apie latvių mitologiją.
A u š rin ė - mitinis aušros žvaigždės vaizdinys, susipynęs su patekančios sau­
lės vaizdiniu.

304
Bagdonos Juozas (1866-1956) - gydytojas, lietuvių tautinio judėjimo aktyvis­
tas, kelių svarbių periodinių leidinių redaktorius, publicistas, memuarų,
medicinos vadovėlių autorius. Dėstė Kauno universitete, buvo Medici­
nos fakulteto dekanas
Bakchas žr. Dionisas.

Balihski Michal (Michalas Balinskis; 1794-1964) -

istorikas, publicistas, spau­
dos darbuotojas. Skelbė daug lituanistinės tematikos darbų, kai kurie jų
skirti Vilniui: „Opisanie statystyczne miasta VVilna” (1836), „Historya
miasta Wilna" (2 t., 1836-1838) Su T. Lipinskiu leisdamas 4 1. „Starožyt-
na Polska1' (1843-1850), paskutinį tomą skyrė Lietuvai, pats jj redagavo,
bendradarbiavo su S. Stanevičiumi.
Baranauskas Antanas (1835-1902) - poetas, Peterburgo dvasinės akademi­
jos, Kauno kunigų seminarijos dėstytojas (čia dėstė ir lietuvių kalbą),
vyskupas Rašė lingvistikos ir matematikos klausimais. Surinko tarmiš­
kai užrašytų pasakojamosios tautosakos tekstų („Litauische Mundarten",
1920-1922), liaudies dainų J. Basanavičius apie susitikimus su A. Bara­
nausku apraše savo atsiminimuose. A. Baranausko poezijoje yra tauto­
sakos pradų.
Barbora R advilaitė (1520 ar 1522-1551) - Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Len­
kijos karaliaus Žygimanto Augusto žmona (1547), karaliene (1550).
Baronas žr. Baranauskas Antanas.
Barlschas (Barčas) Christianas (1832-1890) - Mažosios Lietuvos folkloristas
muzikologas, kraštotyrininkas, pedagogas. Svarbiausias jo tautosakos
darbas - lietuvių dainų leidinys „Dainų Balsai. Melodieen litauischer
Volkslieder" (Bd 1-2,1886, 1889). Taip pat paskelbė straipsnių apie lie­
tuvių tautosaką.
Basanavičius Vincas (1861-1910) - ūkininkas, J. Basanavičiaus brolis, tauto­
sakos užrašinėtojas Užraše apie 700 pasakojamosios tautosakos kūrimų,
150 dainų, 134 nusies ir kt. Didelė šių tekstų dalis buvo paskelbta J Basa­
navičiaus tautosakos knygose: „Lietuviškos pasakos", 1-2, 1898-1902;
„Lietuviškos pasakos įvairios", 3-4, 1904-1905, „Iš gyvenimo vėlių bei
velnių" (1903), „Ožkabalių dainos", 1, 2, 1902. Ilgą laiką likusi rankraš­
tyje medžiaga paskelbta „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos" VIII
tome: „Ožkabalių pasakos ir sakmės" (2001).
Baudouin de Courtenay Jan (Janas Boduenas de Kurtenė, 1845-1929) - lenkų ir
rusų kalbininkas, Kazanės, Tartu, Krokuvos, Peterburgo, Varšuvos uni­
versitetų profesorius. Lietuvių folkloristikai labai reikšmingas jo indėlis
skelbiant A. Juškosužrašytasdainas. Jis išsirūpino, kad josbūtų paskelbtos
lotyniškais rašmenimis. Redagavo (kartu su S. Noskovskiu) jų melodijų
rinkinį (1900), paskelbė svarbių straipsnių apie brolių Juškų veiklą ir kt.
Bei (Belas) - akadų mituose vartojamas bendrinis dievo vardas, akadų kalbo­
je tai 'viešpats', 'valdovas'. Senuoju Babilonijos periodu šis žodis galėjo

305
 būti bet kurio dievo epitetas Vėliau | vientisą viešpaties vaizdą susiliejo
abu pagrindiniai dievai - Enlilis ir Mardukas. Toks atskirų dievų vadini­
mas bendriniais vardais būdingas ir kitoms semitų tautoms.
žr Bentis.
Bendis
- J Lasickio teigimu, dievas, padedantis suburti į kelionę draugus W
Pentis
Mannhardtas mano, kad tikra forma esanti Bendys, nuo žodžių bendras.
susijęs.
Bezzenbergcr Adalbert (Adalbertas Becenbergeris; 1851-1922) - vokiečių fi­
lologas, baltistas, archeologas ir etnografas. Filosofijos daktaras, Ce-
tingeno, Karaliaučiaus universitetų profesorius Mažojoje ir Didžiojoje
Lietuvoje rinko kalbinę, etnografinę, archeologinę medžiagą ir tauto­
saką Lietuvių folkloristikai reikšmingas darbas „Litauische Forschun-
gcn“ (1882), kur paskelbta lietuvių tautosakos: dainų, mįslių, patarlių
ir priežodžių.
Bielenstein August (Augustas Bylenšteinas; 1826-1907) - vokiečių kilmes lat­
vių kalbininkas, etnografas, archeologas, nuo 1864 iki 1895 metų Latvių
literatūros draugijos pirmininkas. Išleido darbų apie latvių kalbą (1863-
1864), jų medinius pastatus ir padargus (1907-1918) ir kt.
Bieliauskas Pranas (1883-1957) - kunigas, Vilniaus krašto lietuvių veikėjas,
tautosakininkas. Baigęs kunigų seminariją, buvo Vilniaus katedros vika­
ru (1911-1940), vėliau - Aušros Vartų klebonu. Nuo 1947 m. iki mirties
kunigavo Valkininkuose. Užraše apie 3000 liaudies dainų melodijų, pa­
skelbė rinkinį „Varguolių dainos“ (1936). (Žr. A udrone A ugaitytė. Pranas
Bieliauskas - Vilniaus krašto dainų rinkėjas. - Tautosakos darbai, t. 5,
1996, p. 248-258.)
Biržiška Mykolas (1882-1962) - visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros ir
tautosakos tyrinėtojas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius, rek­
torius Folkloristikai svarbūs jo parašyti vadovėliai: „Lietuvių dainos
(1916), „Dainos keliais“ (1921), „Dainų literatūros vadovėlis“ (1923), „Dai­
nos istorijos vadovėlis“ (1925) ir tyrinėjimai: „Lietuvių dainų literatūros
istorija. I" (1919), „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos" (1920). Pa­
rengė spaudai L. Rėzos dainas (D. 1-2, 1935-1937), pradėjo sisteminti
lietuvių dainas.
Biržiška Vaclovas (1884-1956) - teisininkas, bibliografas, kultūros istorikas
Stambiausi jo darbai, reikšmingi ir lietuvių folkloristikai, yra „Lietuvių
bibliografija" (4 t., 1924-1939), „Aleksandrynas" (3 t., 1960-1965). Reda­
gavo svarbius lituanistikai leidinius: „Knygos", „Bibliografijos žinios ,
„Lietuviškąją enciklopediją“, pirmuosius „Lietuvių enciklopedijos" to­
mus ir t. t. „Mūsų tautosakos" III tome (1931) paskelbė „Lietuviškųjų
dainų literatūros bibliografiją“ .
Biržiška Viktoras (1886-1964) - matematikas, pedagogas, spaudos bendra­
darbis, visuomenės ir kultūros veikėjas. Studijavo Petrapilyje matemati­
ką, kartu įgijo inžinieriaus technologo specialybę. Mokytojavo Vilniuje

306
 ir Kaune, 1922-1939 m - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentas,
profesorius, 1940-1944 m. - Vilniaus universiteto profesorius, dėstė įvai­
rias matematikos disciplinas. 1944 m pasitraukė \ Vakarus, nuo 1950 m
gyveno JAV.
Boducnas dc K u rte n ė žr. Baudauin de Courtenay.

Boguchutal, Bogufalas II (7-1253) - Poznanės vyskupas (nuo 1242 m ). Som-

mersburgas manė, kad jis paraše Didlenkės kroniką (Chronicon Poloniae),
kiti - kad tik jos pradžią. Dabar teigiama, kad )is šio veikalo autoriumi
laikytas nepagristai.
von Bohlen Peter (Peteris fon Bolenas; 1796-1840) - vokiečių orientalistas,
Karaliaučiaus universiteto profesorius. 1827-1835 metais surinko Mažo­
joje Lietuvoje dainų, kurių 59 paskelbtos žurnale „Neue Preussische Pro-
vinzialbliitter" (1857-1866). O Ch. Bartscho rinkinyje „Dainų balsai" (2 t.,
1886, 1889) jų įdėta 74.
B ou rga ult-D n coud ray Louis Albert (Luji Alberas Burgo-Diukudrė; 1840-1910) -
prancūzų kompozitorius, muzikologas. Rinko, harmonizavo graikų, pran­
cūzų ir kitų tautų liaudies dainas. Paskelbė straipsnį „Les chants popu-
lairs lithuaniens" žurnale „Mėlusine" I, 1878-1882, p 223-224.
von Brand Johannes Arnold (Johanas Arnoldas fon Brandas; 1647-1691) - Duis-
burgo universiteto profesorius. Keliaudamas į Maskvą per Lietuvą ir Lat­
viją, rinko medžiagą apie kraštus ir kalbas. Grįžęs aprašė kelionę, kuri vo­
kiečių kalba buvo paskelbta 1702-„Reysen durch die Marck Brandenburg,
Preussen, Churland, Liefland..." (1703 m. aprašas paskelbtas olandų kal­
ba). Jis pateikė ir lietuviškos medžiagos: vestuvių ir laidotuvių papročių,
keletą patarlių, vieną raudos fragmentą, vaišių dainos dvieilį.
Bradauckas žr. Brodovskis Jokūbas.
B riu k n e ris žr Brūckner Aleksander
B razys Teodoras (1870-1930) - kunigas, muzikologas, tautosakininkas. Už­
rašinėjo liaudies dainas su melodijomis. Pagrindiniuose rinkiniuose (LTR
205, 443) yra apie 1360 dainų iš Merkinės, Marcinkonių, Kietaviškių ir
kitų apylinkių. Skelbė harmonizuotus ir neapdorotus kūrinius, dainoms
skirtus straipsnius (Žr. Ž iv ilė Ramoškaitė. Teodoro Brazio rinkimų reikš­
mė tautosakos rinkimui ir publikavimui. -Tautosakos darbai, VIII, 1998,
p. 222-232).
Brivzem m eks (Bryvzemniekas) Fricis, tikra pavardė -Treilandas (1846-1907) -
latvių poetas, jaunalatvių judėjimo dalyvis, 1867-1887 metais gyveno
Maskvoje, bendravo su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių veikėjais. Skel­
bė įvairių žanrų latvių tautosaką, sudarė pirmąjį latvių pasakų rinkini
(1887) išvertė | latvių kalbą N. Kostomarovo straipsnį apie lietuvių dai­
nas (1885).
Brodovskis Jokūbas (-1692-1744) - Mažosios Lietuvos kalbininkas ir tautosaki­
ninkas, mokytojas. Sudarė didelį žodyną „Lexicon Gcrmanico - Lithva-

307
 mcvm et Lithvanico - Germanicvm", kurs nebuvo išspausdintas, išliko
tik jo I dalis Žodyne yra apie 2000 patarlių bei priežodžių ir apie 100
mįslių. Tai stambiausia to laikotarpio sakomosios tautosakos sankaupa
Žodyne paskelbta senųjų lietuvių dievų vardai.
Brūckner Aleksander (Aleksanderis Briukneris; 1856-1936) - lenkų filologas,
kultūros ir literatūros istorikas, tyrinėjęs ir lituanistikos problemas. Fol­
kloristikai, senovės Lietuvos istorijai ir mitologijai jdomus yra jo darbas
„Starožytna Litwa: Ludy i Bogi" (1910). Recenzavo įvairius lituanisti­
nius leidinius.
Brugnumn K a ri (Karlas Brugmanas; 1849-1919) - vokiečių kalbininkas Rašy­
damas pagrindinį savo veikalu - lyginamąja indoeuropiečių kalbų grama­
tiką, gvildeno ir lietuvių bei kitų baltų tautų medžiagą. Lankėsi Lietuvoje,
Garliavos apylinkėse 1880 m. užrašė 106 lietuvių liaudies dainas, 47 pasa­
kas ir 2 vestuvių kvieslio oracijas. Visa tai paskelbė kartu su Augustu Les-
kienu išleistoje knygoje „Litauische Volkslieder und Marchen" (1882).
Bruožis Ansas (1876-1928) - bibliografas, istorikas, žurnalistas, tautosakinin­
kas. Lietuvių folkloristikai reikšminga jo publikacija „Klaipėdiškių dai­
nos“ (1908), kur paskelbta 122 dainų tekstai. Pasirašyta slapyvardžiu Pa-
ka ln iikis.

Būga Kazimieras (1879-1924) - žodynininkas etimologas, toponimikas, ant-

roponimikas, lietuvių ir kitų baltų kalbų, jų istonjos tynnėtojas. Yra
užrašęs tautosakos tekstų, kritiškai vertino J. Basanavičiaus nekvalifi­
kuotus kalbos tekstų aiškinimus trakiškai lietuvių etnogenezei pagrįsti.
Bulota Andrius (1872-1941) - advokatas, visuomenės ir kultūros veikėjas,
hitlerininkų sušaudytas. Bendradarbiavo „Varpe", „Ūkininke“. Talkino
redaguojant A. Juškos žodyną. Buvo išrinktas \ I ir II Valstybės Dūmą
(1907-1912). Padėjo Žemaitei senatvėje, išleido jos raštus.
Bunsen Karl (Karlas Bunzenas; 1791-1860) - prūsų diplomatas, mokslinin­
kas. Nuo 1829 m. dirbo Romoje ( S t e i g t a m e archeologijos institute.
Burba Aleksandras (1854-1898) - kunigas, rašytojas, vertėjas. Rinko tautosa­
ką ir siuntė ją Rusijos geografijos draugijai. Dėl lietuvybės skelbimo caro
valdžios ištremtas į Gardino vienuolyną, 1889 m. pasitraukė j JAV. Ten
kartu su J. Paukščiu parengė papildytą rinkinio „Dainos lietuviškos iš
visur surinktos" (1893) leidimą.
Buslajevas Fiodoras (1818-1897) - rusų filologas, menotyrininkas, nuo 1847
m. Maskvos universiteto profesorius, Peterburgo MA narys (1860). Ling­
vistiniai darbai pagrįsti istoriniu-lyginamuoju metodu, o tautosakos ir
menotyros tyrinėjimai - iš pradžių mitologinės, vėliau migracines mo­
kyklos metodais bei idėjomis. Svarbiausias tautosakos mokslui darbas -
„Rusų tautosakos ir liaudies meno istorijos bruožai" (2 t., 1861).
Caesar Gaius Julius (Gajus Julijus Cezaris; 102 ar 100-44 m. pr. Kr.) - Romos
valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas. Užkariavo visą Galiją, pasižymėjo

308
 karo žygiais j Britaniją ir Germaniją. (veikęs Pompėjaus ir kitas ka­
riuomenes, pristabdė pilietinį karą. Romoje jvedė karinę diktatūrą Ce­
zario priešininkai klastingai valdovą nužudė. Jis yra parašęs veikalus „Ga­
lų karo užrašai" (7 kn.), „Pilietinio karo užrašai" (3 kn.).
Caius P iln iu s S tcundus (Plinijus Vyresnysis; 23-79 m. po Kr.) - romėnų rašy­
tojas, gamtininkas, istorikas. Jis - viena pirmųjų mokslo aukų- žuvo tir­
damas Vezuvijaus išsiveržimą Teišliko 37 knygų veikalas „Naturalis his-
toria". šiame darbe yra ir baltams įdomių dalykų- rašoma apie gintarą,
jo kilmę, prekybą, apie Gintaro salą.
C a p p tlle r Carl Johann Wilhelm (Karlas Johanas Vilhelmas Kapeleris; 1840-
1925) - vokiečių kalbininkas sanskritologas, lituanistas. Nuo 1872 m. do­
centas, nuo 1875 profesorius Jenos universitete. Svarbiausias darbas -
„Sanskritworterbuch" (1887) Paskelbė savo 1876 metų tautosakinius už­
rašus leidiniu „Kaip senieji lietuvininkai gyveno" (1904) Knyga buvo
pateikta ir vokiečių (1904), ir švedų (1906) skaitytojams. Dar Cappelleris
parengė rinkinį „Litauische Marchen und Geschichten" (1924)
Cassius D io Cocceaianus (Dionas Kasijas; - 155- - 235) - Romos politikas, isto­
rikas Parašė 80 knygų Romos istoriją graikų kalba. Išliko nuo XXXVI iki
LX knygos (imtinai), kitų - tik fragmentai.
Chalkokandyles - J .Basanavičiaus minimas XV a. Bizantijos metraštininkas.
Chamisso Adelbert (Adelbertas Šamiso, iŠ tikrųjų- Louis Charles Adelaide de
Chamisso; 1781-1838) - vokiečių poetas. Susidomėjo ir lietuvių dainomis,
kurias pažino skaitydamas L. Rėzos „Dainas". Kelias lietuvių dainas iš
L. Rėzos rinkinio („Žvirblytis", „Sirata", „Marti serganti", „Sesyčių rau­
dojimas") jis laisvai kūrybiškai perkūrė.
Chodkevičius (Katkevičius, Katkus) Jonas Karolis (1560-1621) - LDK valsty­
bes veikėjas, karvedys, nuo 1605 m. iki mirties - didysis etmonas Vado­
vavo jungtinei kariuomenei per karą su Švedija; žymi pergalė 1605 m.
ties Salaspiliu.
C hurche i r . Kurkas.
Czerski Stanislaw (Stanislavas Čcrskis; 1777-1833) - kunigas, mokytojas, fi­
lologas, vertėjas. Nuo 1823 m. - Salantų klebonas. Dalyvavo 1831 m. su­
kilime. Išvertė Fedro pasakėčias į lenkų kalbą (1810). Išleido lenkų kalba
Žemaičių vyskupijos aprašymą (1830), sudarė lotynų-lenkų kalbų žody­
ną (2 1.1822,1825), parengė G. Brauno XVI a Vilniaus miesto plano ko­
piją (1822).
Čaplikas Juozas (1876-1961) - kunigas, lietuviškos spaudos platintojas, da­
raktorių rengėjas. Iš savo surinktų 100 dainų sudarė leidinį „Trakiečių
dzūkų dainos" (1899) ir Š im takojo slapyvardžiu išspausdino jas JAV.
Čėsna Jurgis (1835-1892) - kunigas, marijonų vienuolis, Marijampolės ap­
skrities mokyklos, o po reorganizavimo 1867 m - gimnazijos tikybos mo­
kytojas

309
Čingischanas (tikr Temudžinas; 1155-1227) - mongolų-totorių imperijos įkū­
rėjas, chanas
Dambrausko s Aleksandras (slap. Jakštas A,tomas, 1860-1938) - kunigas, profe­
sorius, poetas, kritikas, publicistas. Leido ir redagavo kelis periodinius
leidinius. Paskelbė 3 savo poezijos rinkinius (1894-1911), kritikos veika­
lų. Užrašė pasakų. Susirašinėjo su J. Basanavičiumi: yra išlikę 22 J Ba­
sanavičiaus laiškai A. Dambrauskui ir 17 A. Dambrausko laiškų J. Basa­
navičiui.
D a riju s I (550-486 m. pr. Kr.) - Persijos karalius nuo 522 m. pr. Kr. Labai
išplėtė savo valstybę, centralizavo ją. Tolerantiškas, laikomas doriausiu
ir kilniausiu tarp Rytų valdovų.
Daugėla zr. Dovgiallo Dmitrij.
Daugirdas Tadas (1852-1919) - archeologas, etnografas, dailininkas, litera­
tas, muziejininkas.
Daukantas Simonas (1793-1864) - istorikas, tautosakininkas, vertėjas, vado­
vėlių ir šviečiamojo pobūdžio knygelių autorius. 1835 m. sudarė pirmąjį
lietuvių pasakojamosios tautosakos 94 tekstų rinkinį „Pasakas masių"
(išspausdintas 1932 m ). Paskelbė lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dajnes
žiamaitiu" (1846, 118 dainų), o įvairiuose kituose leidiniuose paskelbė
apie 900 patarlių ir priežodžių. Daug surinktos tautosakos liko nepaskelb­
ta. )is sukaupė apie 800 dainų, 17 raudų, daugiau kaip 1200 patarlių,
priežodžių, posakių, 14 oracijų ir kt. Didžioji šių tekstų dalis paskelbta
leidinyje „Žemaičių tautosaka" (2 t., 1983-84).
Daukša Mikalojus (-1527, o gal - 1538-1613) - kunigas, žymiausias lietuvių
raštijos pradininkas LDK. Pirma išlikusi LDK išspausdinta lietuvių kalba
knyga yra jo „Kathechismas, arba Mokslas krikszcionu priwalvs" (1595).
Tai Jokūbo Ledesmos katekizmo vertimas iš lenkų kalbos Antras labai
reikšmingas jo darbas yra „Postilla catholicka" (1599), ypač jos pratarme
lenkų kalba, smerkianti bajorijos lenkėjimą, ginanti lietuvių kalbą. Folklo­
ristikai svarbūs ir kai kurie „Kathechisme .." paminėti dalykai. Versda­
mas l.edesmos veikalą, jis šį bei tą pritaikė, atsižvelgdamas į lietuvių gy­
venimą Antai jis mini senuosius tikėjimus ir papročius: rašo apie Žemynos,
Medeinės, Perkūno, žalčių, medžių, ugnies garbinimą, apie burtus ir kt.
Daum antas (7-1299) - kunigaikštis, pirmą kartą paminėtas 1238 m Kartu su
Treniota nužudė Lietuvos karalių Mindaugą ir jo sūnus. 1266 m. pabėgo
į Pskovą. Pskovo vyrai, pasak Bychovco kronikos, matydami jį dorą ir
išmintingą vyrą, išsirinko jį savo valdovu ir ėmė vadinti Pskovo didžiuoju
kunigaikščiu M. Stryjkovvskis rašo, kad apie Daumantą - labai narsų
vyrą visi Lietuvos valstiečiai dainuoja: „Dowmantas, Dowmantas Ged-
rotos kunigos, lobos Rajtos luguje etc ".
D a v a in is -S ilv e s tra itis (Dovoina-Silvcstrovičius) Mečislovas (1849-1919) -
kultūros darbuotojas, publicistas ir poetas Rinko ir skelbė lietuvių tau­
tosaką. Stambiausia jo publikacija - „Podania žmudzkic" (2 t., 1894),

310
 kur įdėta apie 300 pasakojamosios tautosakos tekstų. 1973 m išleistos jo
„Pasakos, sakmės, oracijos". Daug tautosakos tebėra nepaskelbtos.
D a vid M. Lucas (Lukas Davidas; 1503-1586) - teismo narys Karaliaučiuje,
prūsų istorikas, „PreussischeChronik" dešimties knygų autorius. Ji ras­
ta 1720 m., o išleista 1817 m šiame veikale yra žinių apie prūsų ir lietu­
vių senuosius tikėjimus bei dievus. Jis, pasinaudodamas „Sūduvių kny­
gute" ir kitais šaltiniais, aprašo vestuvių ir laidotuvių papročius, pateikia
raudų fragmentų ir kt.
Decebalis - dakų valdovas nuo 87 iki 106 m. po Kr. Dakai 101-102 m. ir 105-
106 m. pralaimėjo karus su romėnais, žlugo nepriklausoma Dakija.
Dedalas, Daidalas (gr. daidalos 'meniškas') - graikų mitų personažas, drožy­
bos instrumentų kūrėjas ir meistriškas atlikėjas, talentingas architektas
ir skulptorius. Jis karaliui Minojui pastate labirintu, skirtą Minotaurui. IŠ
Kretos, sūnui Ikarui žuvus, pabėgo j Siciliją Jo istoriją pavaizdavo Ovi­
dijus „Metamorfozių" VIII giesmėje.
Dembskis Vladislovas (1831-1913) - visuomenės veikėjas, kunigas, 1863 m.
sukilimo dalyvis, vertėjas, publicistas Po sukilimo pasitraukė | Vakarus,
nuo 1880 - j JAV. Suartėjęs su J. Šliūpu, metė kunigystę.
Demetra (gr. Dėmėtėr) - derlingumo ir žemdirbystės deivė, nuo Dzeuso pa­
gimdžiusi dukrą Persefonę, kurią paskui pagrobė Hadas
Demker Josef (Josefas Denikeris; 1852-1918) - prancūzų antropologas. Svar­
biausi darbai. „Races et peuplesde la terre" (1900), „l.cs races de L’Europe"
(1908)
D iana (lot. Diana ’švytinčioji’) - senovės italikų mėnulio deivė, Dianos girai­
tėje ji buvo garbinta kaip moterų ir gimdyvių deivė. Kampanijoje ji buvo
tapatinama su Artemide.
Dievomedis, Diemedis žr. Diomedas.
D iodorus Siculus (Diodoras Sicilietis; 1a po Kr.) - istorikas Jo veikalą „Bib­
lioteka" sudarė 40 knygų. Tai pasauline istorija iki 54 m. pr. Kr. Išliko I-V
ir XI-XX knygos.
Diomedas - „Iliadoje" Argolidės valdovas, vienas narsiausių achajų herojų.
Dionisas (gr. Dionysos arba Bakchos, lot. Bacchus) - vyno ir veržlaus gamtos
gyvenimo dievas. Graikų mito teigimu, jis - Dzeuso ir karalaitės Semelės
sūnus. Manoma, kad jo kultas j Graikiją atėjo iš Trakijos. Vėliau kultas
paplito ir Italijoje.
D ioskūrai (gr. Dios kuroi ’Dzeuso sūnūs’) - dvyniai Kastoras ir Polideukas,
išsiritę iš kiaušinio, Ledos pagimdyto. Jie- Helenės ir Klitaimnestros bro­
liai. Kastoras - žirgų tramdytojas, Polideukas-kovotojas kumščiais. Bu­
vo garbinami kaip pagalbininkai bėdoje ir jūreivių globėjai.
Diugosz Jan (Janas Dlugošas; 1415-1480) - kunigas, lenkų istorikas. Pagrin­
dinis jo veikalas - „Historiae polonicae libri XII", kur ne kartą rašo apie
lietuvius, kitas baltų gentis, jų garbinamus dievus ir kt.

311
Dobnanskts Flavianas (1848-1919) - stačiatikių dvasininkas, bibliotekinin­
kas, filologas, krantotyrininkas Išleido Vilniaus viešosios bibliotekos
rankraščių aprašu (1882), dvi knygas apie Vilnių (1883, 1904), apie Lie­
tuvos totorius (1906), redagavo Vilniaus aktų X X IX -X X X V II tomus
Donelaitis (Donalitius) Kristijonas (1714-1780) - poetas, kunigas, ketverius
metus buvo kantoriumi ir mokytoju. Svarbiausias kūrinys - giesmes pa­
gal metų laikus, kurioms prigijo „Metų" pavadinimas. Tai talentinga po­
ema, priklausanti lietuvių iteratūros klasikai, išversta j keliolika pašau
lio kalbų Išliko dar 6 K Donelaifto pasakėčios.
Dončius Aleksandras (1887-1961) - bulgarų kalbininkas, leksikologas ir dia
lektologas. 1907-1909 m. tyre lietuvių tarmes įvairiose Didžiosios ir Ma­
žosios Lietuvos vietose. Tyrinėjimo rezultatus paskelbė veikale „Betrage
zur litauisehen Dialektologic" (1911). Bendravo su J. Basanavičiumi, J Tu­
mu-Vaižgantu.
Doi*giallo Dmitnj (Dimitnjus Daugėla, 1867 ar 1868 - 1942) - archeografas. Dirbo
Vilniaus archyve, redagavo Vilniaus aktų XXXII-XXXVII tomus, buvo vie­
nas iš Vilniaus archeografinių aktų leidėjų (1906-1915), paskelbė „Lietu­
vių tautoje" straipsnių apie L. Jucevičių, apie lietuvių kalbą LDK teismuo­
se. Po Pirmojo pasaulinio karo persikėle j Minską, bendradarbiavo Gudų
kultūros institute. Spaudai parengė „Eeaapyciu Apiciy" du tomus.
Dovydaitis Juozapas Silvestras (1826-1883) - rašytojas, kunigas. Kunigavo
Aukštaitijoje, nuo 1858 m. - vyskupo M . Valančiaus sekretorius, 1860-
63 m. - Varnių kunigų seminarijos rektorius. Po sukilimo 1864 m iš­
tremtas į Sibirą, iš kur tik 1882 m. prieš mirtį sugrįžo. Labiau žinoma jo
didaktinė apysaka „Šiaulėniškis senelis" (3 d. - 1860-1864; d. 4 - „Gyve­
nimas Stepo Raudnosio" (1895).
Dovydavičius žr. Dovydaitis Juozapas Silvestras.
Drazdauskas žr. Strazdas Antanas.
Dumont AL (AL Diumon) - prancūzų mokslininkas, tyręs trakų kultūros pa­
minklus. J. Basanavičius naudojosi jo veikalu „Inscriptiones et monu­
ments figures de la Thrace" (Paris, 1877).
Duonelaitis žr. Donelaitis Kristijonas.
Durmįkaitis - getų karalius.
von Dusburg Peter (Petras Dusburgietis; X III a. pab. - X IV a. pr.) - kryžiuočių
ordino istorikas, aprašęs prūsų ir lietuvių tikėjimus, papročius, mitolo­
giją Veikalas „Cronicon terrae Prussiae" skirtas 1190-1326 metų laiko­
tarpio istorijai apibūdinti. Tai seniausia išlikusi kryžiuočių kronika, pir­
mą kartą išleista 1679 m., o lietuviškai - 1985 m.
Dzeusas (gr. Zeus) - vyriausias senovės graikų dievas, titano Krono ir deivės
Rėjos sūnus. Atėmė iš tėvo ir kitų senųjų dievybių valdžią. Iš pradžių
buvo dangaus dievu, vėliau tapo dievų valdovu, dar vėliau - teisinguo­
ju dievu, saugančiu žmonijos tvarką, teisės ir dorovės sergėtoju.

312
Edigėjus, Ediga (1352-1419) - Baltosios ordos emyras. Aukso ordos kariuo­
menes vadas (nuo 1397) m ). 1399 m. prie Vorkslos sumušė Vytauto ir
Tochtamyšo pajėgas Nuo 1399 m. tapo Aukso ordos valdovu 1412 m.
Vytauto statytinio išvytas iš Aukso ordos, tapo Krymo valdovu. Žuvo
kovodamas su Aukso ordos chano Tochtamyšo sūnumi.
Edison Thomas Aiva (Tomas Aiva Edisonas; 1847-1931) - JAV išradėjas ir
pramonininkas Su jo išradimaissusijv telegrafas, telefonas, akumuliato­
rius, kinematografas, elektros, geležies, cemento gamyba ir kt 1877 m.
jis išrado fonografu.
Emaras (Einar, Einars, Einoris) Adomas (1842-1906) - mokytojas. Mažosios
Lietuvos spaudos darbuotojas.
Elena - Spartos valdovė, Dzeuso ir Ledos duktė, Menelajo žmona Buvo lai­
koma gražiausia pasaulio moterimi Manoma iš pradžių ją buvus auga­
lijos dievybe.
Elijas - Izraelio pranašas, staiga pasirodęs karaliui Achabui (874-853), skelb­
damas Dievo bausmę už Baalio garbinimą. Karmelitų ordinas j| laiko
savo globėju. Žmonėse gyvuoja pasakojimai, kad perkūnijos metu Elijo-
šius važinėja po dangų su ratais. XIX a. pab. buvo paplitę paveikslai,
vaizduojantys šią situaciją.
Ella i r Mohl Gabriela Eleonora.
Enea Silvio de Piccolomini (Enėjus Silvijus de Pikolominis; 1405-1464) - ita­
las popiežius Pijus II. Parašė daug darbų. Veikalo „De statu Europa
sub Friderico III imperatore" XXVI skyriuje aprašo Lietuvą, jos gyven­
tojus, papročius, tikėjimus, remdamasis vienuolio Jeronimo Prahiškio
pasakojimu.
Erdvilas (X III a.) - žemaičių kunigaikštis, pirmąkart minimas 1219 m. 1255
m. susitaikė su Mindaugu.
Evans Arthur (Artūras J. Evansas; 1851-1941) - anglų archeologas, Kretos
kultūros tyrinėtojas, Oksfordo universiteto profesorius.
Ferdinandas I (1861-1948) - Bulgarijos caras (1908-1918). 1887 m Bulgarijos
seimas išrinko j| Bulgarijos kunigaikščiu.
Fihpp III Aridaios (Pilypas III Aridejus) - Makedonijos valdovas nuo 323 m.
iki 317 m pr. Kr.
Fligier - etnologas, mokslų daktaras, Italijos antropologų ir etnologų draugi­
jos Florencijoje garbės narys, Antropologų draugijos Paryžiuje užsienio
narys ir kt., Balkanų pusiasalio Italijos tautų senosios kultūros tyrinėto­
jas. Iš svarbesnių, J. Basanavičiaus cituojamų darbų paminėtini: „Neuere
ethnologische Entdeckungen auf der Balkaninsel" (Wien, 1880); „Die Ur-
zcit von Heilas und Italien. Ethnologische Forschungen" - „Archiv fūr
Anthropologie". Bd. X III, Hf. 4. Braunschweig, 1881.
Foigtas J. Ir. Voigt Johannes

313
For lu na toras Filipas (1848-1914) - rusų kalbininkas, Maskvos universiteto
profesorius. Daug tyrimų skirta indoeuropeistikos problemoms, reikš­
mingi jo darbai baltų kalbotyrai. 1871 m. kartu su Vsevolodu Milerių
atvyko į Liudvinavo apylinkes, Andriaus Botyriaus tėviškę. Užrašė 150
dainų, taip pat pasakų, priežodžių. 100dainų paskelbė leidinyje „Mauec-
r i* MocuoscKaro yiiwuepcureia" (1872) ir atskirai: ,,/lnroncM* napo.v-
ii u m litam , coOpaiiiibut Been. MH«MepoM m «l>. OopTyiiaTOBUMT." (1873).
Franz Josef žr. Pranas (Pranciškus) Juozapas.
Gabija - lietuvių ugnies dievybė, minima jau XVI a. Rašantys apie senuosius
lietuvių tikėjimus pažymi, kad ugnies kultas buvo gerokai paplitęs.
G aigalaitis Vilius (1870-1945) - kunigas, Mažosios Lietuvos visuomenes vei­
kėjas, spaudos bendradarbis, filosofijos daktaras. Jis 1901 m. kelis mene­
sius perrašinėjo J. Basanavičiui pasakas ir dainas (žr. LLTI BR F2-856).
Gaigalas i r .Gaigalaitis Vilius.
Gaja (gr. Gaja) - graikų mitų dievybe, motina žemė. Ji atsirado po Chaoso,
pati iš savęs sukurūsi dangų (Uraną) ir padariusi jj savo vyru.
von G audy Franz (Francas fon Godi; 1800-1840) - vokiečių rašytojas, domė­
jęsis ir lietuvių tautosaka. Pagal lietuvių liaudies sakmę parašė eilėraš­
čio formos kūrinj .Die Pestjungfrau".
G aribaldi Giuseppe (Džiuzepė Garibaldis; 1807-1882) - italų revoliucionie­
rius ir karvedys, rėmęs 1863 m. sukilimą.
Gediminas (-1275-1341) - Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341), valde
po brolio Vytenio. Gedimino valdžios laikotarpiu sustiprėjo Lietuvos di­
džioji kunigaikštystė, ji atrėmė Vakarų Europos ir Aukso ordos puoli­
mus, išplėtė valstybės ribas j rytus.
G eitler Leopold (Leopoldas Geitleris; 1847-1885) - čekų kalbininkas, tyrinė­
jęs ir dėstęs lietuvių kalbą. Aplankęs Lietuvą, paskelbė darbą „Litauische
Studien" (1875), vėliau - „Beitrage zur litauischen Dialektologie" (1885).
Savo darbuose pateikė lietuvių tautosakos pavyzdžių J. Basanavičius
domėjosi ir jo trakų studijomis.
Gelgaudas Antanas (1792-1831) - vienas iš 1831 m. sukilimo vadų Lietuvoje
Po pralaimėjimo caro kariuomenei žuvo, kai traukėsi į Prūsiją.
Gelgaudas Antanas - J. Basanavičiaus giminaitis ir bičiulis iš gimnazijos lai­
kų. Buvo Bartninkų valsčiaus vaitas, vėliau - Vilkaviškio teisėjas.
Gera žr. Hera.
Gerimantas - Lietuvos Metraštyje minima, kad kunigaikštis Šventaragis pa­
liepęs savo sūnui Gerimundui (Skirmontui) po mirties jj sudeginti ir pa­
laidoti Neries ir Vilmos santakoje. Pagal Bychovco kroniką valdovo Šven­
taragio sūnus buvo Skirmantas.
G erulis Jurgis (1888-1945) - lietuvių kilmės vokiečių kalbininkas, baltistas,
pedagogas. Pofesoriavo Karaliaučiaus, Leipcigo, Kauno universitetuose.

314
 paskelbt* daug lingvistinių studijų, straipsnių. Parengė chrestomatiją „Se­
nieji lietuvių skaitymai" (1927), M Mažvydo raitus (1922). Per Antrąjį pa­
saulinį karą tarnavo vokiečių daliniuose, sovietų sušaudytas.
G rrw a is , Gerweiss Bernhardt Conrad Ludwig (Bernhardtas Konradas Liud-
vigas Gervaisas; - 1770-1809) - Prūsijos visuomenės veikėjas, 1796-
1809 m Karaliaučiaus vyriausiasis burmistras.
Gigas (-685-652 pr. Kr.) - anot Hcrodoto, jis buvo Lidijos karalius, pradėjęs
Mermnadų dinastiją. Jis, esant suirutei, kuri prasidėjo sunykus hetitams,
padėjo pagrindus Lidijos imperijai.
G izevijus (Gisevius) Kduardas Karolis Samuelis (1798-1880) - tautosakinin­
kas, etnografas, vertėjas, mokytojas, tapytojas. Periodiniuose leidiniuose
„Preussische Provinzialblatter", „Neue Preussische Provinzialblatter"
(1837-1866) paskelbė nemažai lietuvių tautosakos ir jos vertimų j vokie­
čių kalbą. Sudarė lietuvių liaudies dainų rinkini (246 vienetai).
Glagau Otto (1834-1892) - vokiečių žurnalistas. 1867 m. kelionės įspūdžius
pateikė Berlyno laikraštyje. Paskelbė apybraižų knygą „Litauen und Li-
tauer" (1869).
G tia ltu k Vladimir (Vladimiras Gnatiukas; 1871-1926) - ukrainiečių folkloris­
tas ir etnografas, Ukrainos moksh| akademijos narys. Parengė svarbių
tautosakos leidinių, redagavo mokslinius žurnalus. Rašė ir kalbotyros,
dialektologijos, literatūrologijos klausimais.
G ofthe Johann W olfgang (Johanas Volfgangas Gėtė, 1749-1832) - vienas žy­
miausių vokiečių rašytojų. Lietuvių dainomis susidomėjo susipažinęs su
jomis per J G. Herderio „Tautų dainas". J. W. Goethe 1782 m. paraše ei­
liuotą vaidinimą, kur panaudojo dainą „Aš atsisakiau savo močiutei".
Perskaitęs L. Rėzos „Dainų" rinkinį, susižavėjęs rašė: „Šias dainas reikia
vertinti kaip kilusias tiesiogiai iš liaudies, kuri yra daug arčiau gamtos,
taigi ir poezijos, negu apsišvietę sluoksniai".
Gontme George Laurence (1853-1916) - anglų folkloristas, etnografas ir isto­
rikas |kūrė Folkloristų draugiją ir buvo jos pirmasis prezidentas, leido
žurnalus „Antiquary", „Archeological Rewiew" ir Folkloristų draugijos
organą, kuris iš pradžių vadinosi „Folklore Record", nuo 1883 m. - „Fol­
klore Journal", o nuo 1890 m. iki šiol - „Folklore".
G rim m Jacob Ludwig Karl (Jakobas Liudvikas Karlas Grimas; 1785-1863) -
vokiečių kalbininkas, tautosakininkas, mitologas. Kartu su broliu Wil-
helmu yra daug nuveikę šių mokslų srityse. Abu parengė stambų žody­
ną „Deutsches VVdrterbuch" (4 t., nuo 1852). Ypač išgarsėjo pasaulyje pa­
sakų rinkiniu „Kinder- und Hausmarchen" (I, 1812; II, 1815). Prie pasakų
rinkinių daugiau dirbo VVilhelmas. Jakobas išleido „Deutsche Mytholo-
gie" (1835), „Deutsche Grammatik" (4 t., 1819-1837), „Deutsche Rechts-
altertūmer" (1828).
G rin iu s Kazys (1866-1950)- Lietuvos prezidentas, publicistas, visuomenės
ir kultūros veikėjas Buvo gydytojas, 1920-1922 m. - Lietuvos ministras

315
 pirmininkas, 1926 m. - prezidentas. Organizavo „Varpo", „Lietuvos ūki­
ninko" leidimą, buvo vienas iš „Lietuvos žinių" ir „Lietuvos ūkininko"
redaktorių ir leidėjų, steigė medicinos profilio draugijas - „Draugiją ko­
vai su tuberkulioze". Pieno lašo draugiją - ir joms vadovavo, redagavo
metraščius „Kova su džiova", „Pieno lašas" ir kt. 1911 m. išvertė J. Trze-
binskio knygutę „Kaip rinkti ir žymėti augalus". Paskelbė „Trumpą Lie­
tuvos istoriją" (1891), o pasitraukęs iš Lietuvos - memuarus „Atsimini­
mai ir mintys" (2 t., 1947).
Grunau Simon (Simonas Grūnau; -1470-1531) - dominikonų vienuolis, kro­
nikininkas. Veikale „Preussische Chronik" rašo apie Prūsijos gyvento­
jus, neskirstydamas juos j prūsus ir lietuvius. Pateikia žinių apie tikėji­
mus, papročius, folkloro faktų ir kt.
Grzegorzeu'ski )an (Janas Gžegoževskis, 1850-1922) - lenkų etnografas ir orien­
talistas. Išleido keletą studijų apie rytų ir pietų slavų žmones ir kalbas,
pvz., apie Bulgariją (1883-1889, 1900). Tarp kitų - ir knygą „Grob YVar-
neriezyka" (1911).
G uagnini Alessandro (Aleksandras Gvaninis; 1538-1614) - italas, kariškis,
kronikininkas. Jo lotynų kalba parašytas veikalas „Sarmatiae Europeae
descriptio" (1578), del kurio M Stryjkovvskis apkaltino autorių pasisavi­
nus jo darbą, yra reikšmingas lietuvių folkloristikai: pateikė duomenų
apie papročius, tikėjimus, muzikos instrumentus, apie dainavimą darbo
metu, atkreipė dėmesį j malimo dainas.
Gudea - naujųjų Šumerų valdovas (-2080-2060 m. pr. Kr.), priklausantis va­
dinamajai antrajai Lagošų dinastijai. Jis susitapatino su senųjų rytų val­
dovų idealiu tipu, savo tautos piemeniu.
Gurcho i r . Kurkas
Gurdo G en tvilaitis (Hurda Gynwilowic) - karys, pasižymėjęs per Kauno pi­
lies gynybą 1362 m Kryžiuočių apsuptoje pilyje žuvo 3000 gynėjų
M. Stryjkovvskis rašo, kad lietuvių dainose skundžiamasi: „Ne taip man
gaila pilies, kaip narsių riterių, ugnyje degančių", šios frazės primena
Sudaičio sutartinę.
G urklis i r . Kurkas.
G ustaitis Motiejus (1870-1927) - kunigas, poetas, literatūros ir kultūros isto­
rikas, vertėjas, pedagogas. Parašė monografijas „Kunigas Antanas Tata­
rė" (1913), „Petras Kriaučiūnas" (1926) ir kt., apybraižą „J Basanavičius
ir „Aušra" (1927), lietuvių literatūros vadovėlį „Stilistika" (1923). Vertė
pasaulinės klasikos kūrinius. Susirašinėjo su J. Basanavičiumi, ypač kaup­
damas medžiagą apie P. Kriaučiūną.
Gvagninas i r . Guagnini Alessandro.
Hadas (gr. Hadės, lot. Oreus) - mirusiųjų pasaulio valdovas. Krono sūnus,
Persefonės vyras. Jo karalystėje nebuvo džiaugsmo, todėl buvo nemėgs­
tamas. Bet jis gyveno žemėje, kuri duoda turtų, todėl buvo pavadintas
Plutonu (gr. Plutos turtas ).

316
H annibal, Anibal Barka (Hanibalas; 247 ar 246 m pr. Kr - 183 m. pr. Kr.) -
Kartaginos karvedys. Jis išprovokavo II pūnų karą (218-201), su sąjungi­
ninkais buvo pasiekęs net Romą. Vykdė demokratines reformas, bet, prie­
šininkų apkaltintas sąmokslu, turėjo bėgti į Siriją, vėliau - | Armėniją.
Iškilus nelaisvės grėsmei, nusinuodijo.
H artknoch Christoph (Kristupas Hartknochas; 1644-1687) - prūsų istorikas,
mokytojas bei dėstytojas Pagrindinis jo veikalas - „A lt und neues Preus-
sen oder Preussischer Historien Zwei Theile" (1684) Pirmojoje dalyje ap­
rašo prūsų gyvenimą, būdą, papročius, kalbą, mini jų garbinamus objek­
tus, mitines būtybes ir kt.
Ile h n Victor (Viktoras Menas; 1813-1890) - vokiečių autorius, išgarsėjęs vei­
kalu „Kulturpflan/en und Maustiere" (1870). Kiti darbai: „Das Salz, eine
kultur-historische Studie" (1873), „Gedanken ūber Goethe" (J1946), „De
moribus Ruthenorum" (1892).
H elbig VV (V. 1lelbigas) - antikos kultūros tyrinėtojas. J. Basanavičius domėjosi
jo veikalu „Das hommerische Eposaus dem Denkmalem erleutert " (1887).
Helm Otto (Otas Helmas; 1826-1902) - farmakologas, studijavo Karaliaučiu­
je. Svarbiausi moksliniai jo nuopelnai pasiekti tiriant gintaro fizines ir
chemines savybes.
Hera - graikų deivė. Jos atitikmuo - romėnų Junona. Hera yra Krono ir Rėjos
duktė, Dzeuso sesuo ir žmona. Homero vartojamas jos epitetaskarviaakė
leidžia aiškinti ją buvus karvės pavidalo. Herai ir aukojama būdavo kar­
vė. Trojėnų priešininkė, globojanti moterystę, palanki moterims, bet per­
sekioja tas, kurios nepripažįsta jos grožio pranašumo.
H eraklis (gr. Hėraklės ’Heros išgarsintas ) - Dzeuso ir Alkmenės sūnus. Mitai
išgarsino daugeli jo žygdarbių. J Olimpą buvo priimtas, kai, neiškęsda-
mas skausmų, susidegino.
von Herberslein Siegmund (Zygmundas fon Herberšteinas; 1486-1566) - Aust­
rijos diplomatas, istorikas, keliautojas 1517 ir 1526 m. lankėsi Lietuvoje.
Parašė knygą „Rerum Moscouiticarum commentarii" (1549) Joje skirta
vietos ir Lietuvos gamtai, žmonėms. A. Guagninis, rašydamas savo kro­
niką, rėmėsi ir šia knyga.
H erder Johann Gottfried (Johanas Gotfrydas Herderis; 1744-1803)-vokiečių
rašytojas, filosofas, literatūros ir liaudies poezijos tyrinėtojas. Sudaryta­
me rinkinyje „Volkslieder" (1778-1779, vėliau, 1807, pavadintame „Stim-
men der Volkcr in Liedem") paskelbė 8 lietuvių liaudies dainas, iškėlė
jas greta kitų tautų dainų.
H erm ann de Wartberge (Hermanas de Vartbergė) - Livonijos kronikos autorius
ir Livonijos ordino kapelionas. Jis, pasinaudodamas Henriko Latvio ir Ei-
liuotine Livonijos kronika, veikale „Livonijos kronikos" aprašė įvykius nuo
vokiečių atėjimo j Livoniją iki 1378 metų. Yra sufalsifikuotų dalykų
Hėrodotos (Herodotas; - 490 ar 480 - - 425 m. pr. Kr.) - graikų istorikas Jo
veikalas apie graikų-persų karus vadinamas „Istorija", kur aprašyta ir

317
 Lidijos. Mėdijos, Persijos. Egipto, skilvi ir kitų Rytų valstybių svarbus įvy­
kiai. kasdieninis gyvenimas, papročiai, tikėjimai, politika, ūkis. Nerodo-
tas laikomas istorijos mokslo pradininku. Tiesa, j is faktų aprašymus pt-r-
pina menine išmone.
Hesychios (Hesichijas Aleksandrietis; tikriausiai V a. po Kr.). Jis parašė žody­
ną, reikšmingą graikų dialektologijos veikalą. Liko tik fragmentai.
Ilesiodo s (He/iodas; VIII-V1I a pr. Kr) - graikų poetas, didaktinio epo pradi­
ninkas. Aiškina dievų ir pasaulio kilmę (poema „Dievų kilmė"), teigia,
kad gyvenimas blogėja, aukština teisingumą (poema „Darbai ir dienos")
| kūrinj įterpia gamtos aprašymų, patarlių, aforizmų ir kt.
H e stija (gr. Hestia, lot. Vesta) - namų židinio deivė. Ji - viena iš dvylikos
Olimpo dievybių.
H igie ja (gr. hygieia sveikata') - sveikatos personifikacija; deivė. Asklepijo
duktė.
H ifvm cn a s - Megarėjo sūnus. Megarėjo senelis buvo Neptūnas. Hipomenas
po vedybų su Atalante buvo paverstas liūtu.
H o lla n d Richard (Richardas Holandas) - graikų mitinio pasakojimo apie De­
dalą ir Ikarą tyrinėtojas. J. Basanavičius mini jo darbą „Die Sage von Dai-
dalos und Ikaros“ (1902).
H o m e ra s - graikų poetas, jam priskiriami didieji graikų epai „Iliada" ir „Odi­
sėja“ . Legendos teigia, kad Homeras buvęs aklas keliaujantis rapsodas.
Spėjama, kad gyvenęs veikiausiai VIII a. antroje pusėje pr. Kr. Ir senovė­
je. ir naujaisiais laikais dėl Homero daug ginčytasi, kelta abejonių, ar bu­
vo toks vienas genialus poetas, kuris apipavidalino homeridų giesmes.
Ypač nėra tvirtos nuomonės, kai kalbama apie „Odisėją“ .
H u r t Jakob (Jakobas Hurtas); 1839-1907) - kunigas, estų kalbininkas, tauto­
sakininkas, tautinio judėjimo dalyvis. Sutelkė daug tautosakos rinkėjų,
kurie užraše Šios kūrybos 158 tomus; išleido estų liaudies dainų dvi kny­
gas (1875, 1886) ir Setu regiono - 3 knygas (1904-1907). 1870-1883 m.
buvo Estų rašytojų draugijos pirmininkas.
Ikaras - Dedalo sūnus, žuvęs, kai per aukštai pakilo tėvo padarytais spar­
nais. Nuo saulės ištirpo vaškas, kuriuo buvo sulipdytos plunksnos.
Iv in s k is Laurynas (1810-1881) - mokytojas, literatas, kalbininkas, tautosaki­
ninkas, lietuviškų kalendorių leidėjas. 1846 m. išleido pirmą lietuvišką
kalendorių, o nuo 1851 jame skelbė literatūros kūrinius ir tautosaką. Su­
rinko pasakų, dainų, smulkiosios tautosakos. Rankraštiniame rinkinyje
Peterburge sukaupta 2486 patarlės, priežodžiai, nusies. LM D I fonde yra
nemažai jo sukauptos tautosakos
Įa b lo n o ivski J6zef Aleksander (Jozefas Aleksanderis Jablonovskis; 1712-
1777) - Naugarduko vaivada, mokslo globėjas, Vokietijos kunigaikštis
(nuo 1743 m ). 1768 m apsigyveno Leipcige, įsteigė mokslo draugiją So-
cictas Jablonoviana. Ji skyrė premijas už mokslo darbus, leido leidinius.

318
Jablonskis Jonas (slap. Petras KriauSaitis, R ygiškių Jonas ir k t ; 1860-1930) -
lietuvių kalbininkas, mokytojas, vertėjas Labai daug nusipelnė įtvirtin­
damas bendrines kalbos normas, keldamas kalbos kultūrą. Tautosakinės
veiklos srityje ypač reikšmingi du leidiniai, sudaryti J. Jablonskio: „Mūsų
pasakos" (1894) ir „Lietuvių pasakos Kinkinys vaikams" (1905)
Jagėla i r . Jogaila.
Jakobis (Jacoby) Karolis Rudolfas (1817-1881) - kunigas, kalbininkas. Mažo­
sios Lietuvos spaudos darbuotojas. Nuo 1859m buvo Klaipėdos žeminin­
kų bažnyčios kunigu 1879 m. tapo tada įsikūrusios Lietuvių literatūri­
nės draugijos pirmininku. Pirmajame šios draugijos tęstinio leidinio
sąsiuvinyje paskelbė J Basanavičiaus užrašytų dainų, |dėjo vokiečių kal­
ba komentarą prie jų. Dėstė lietuvių kalbą Klaipėdos gimnazijoje, išleido
„Litauische Chrestomathie zum Schulgebrauch" (1880).
Jankowski Czeslaw (Česlavas Jankovskis; 1857-1929) - rašytojas, žurnalistas,
istorikas. Redagavo „Kurjer VVilenski" (1920) ir kt. Paskelbė 4 tomų mo­
nografiją apie Ašmenos apskritį (1896-1900), knygas apie lenkų ir prūsų
santykius (1902), lenkų didvyrius (1907). Sudarė keletą savo poezijos rin­
kinių, vienas iš jų pavadintas „Z piešni litwina" (1881).
Jankus Martynas (1858-1946) - Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas, spaudos
darbuotojas, satyrinių eilių kūrėjas. Redagavo „Aušrą", „Garsą", „Var­
pą", leido „Naują aušrą" ir kt Išspausdino apie 360 knygų ir per 20 laik­
raščių bei žurnalų. Leidinėlyje „Lietuviškos ir seniausios dainų knyge­
lės" (1882) paskelbė ir liaudies dainų. „Aušros" leidimo metu artimai
bendravo su J. Basanavičiumi, vėliau santykiai atšalo.
Janonis Julius (slap. Vaidilos A in is .
1896-1917) - poetas, politines poezijos kū­
rėjas. Užrašinėjo liaudies dainas ir talalines, skelbė jas „Aušrinėje". J. Ja­
nonio ir jo motinos užrašyta tautosaka paskelbta knyga „Biržų krašto
tautosaka" (1982)
lanas - romėnų dviveidis dievas. Vardas kildinamas iš žodžio lanua (durys,
vartai). Todėl laikomas įėjimo, išėjimo, visokios pradžios dievu. Vaizduo­
jamas su raktais, turintis 365 pirštus. Kreipiantis | dievus, jis būdavo mi­
nimas pirmiausia Teigiama, kad du veidai simbolizuoja saulę ir mėnuli
JanuŠcvičius Povilas (slap Petras G ra ib yta is ; 1866-1948) - kunigas, pedago­
gas, kalbininkas, publicistas, visuomenės veikėjas. Buvo Kauno kapitu­
los prelatas - scholastikas; 1898-1919 m Kauno kunigų seminarijos pro­
fesorius, dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką, 1919-1938 švč. Trejybės
parapijos klebonas. Pradėjo redaguoti A. Juškos žodyno antrą dalį (1904),
išleido kelis lietuvių kalbos vadovėlius. Skelbė straipsnius įvairiuose lei­
diniuose.
Jaroszewicz J6zcf (Juzefas Jaroševi6us; 1793-1860) - istorikas, Vilniaus uni­
versiteto profesorius (1826-1831). Pagrindinis trijų tomų veikalas - „Ob-
raz Litwy pod względem jej ošwiaty i cywilizaqi od czasūw najdawmej-

319
 s/ych do koricu XVIII wick u'' (1844-1845) - pasižymėjo objektyvumu,
susilaukė pripažinimo.
Jakob (Jakubas Jasinskis; 1759 ar 1761 - 1794) - lenkų emisaras,
I as i h ski
1794 m sukilimo vadas Lietuvoje.
Kazimieras (1849-1908) - dvasininkas ir kjlbininkas, Kauno kunigų
la iin iu s
seminarijos ir Petrapilio dvasines akademijos profesorius. Folkloristikai
reikšmingas jo platus atsiliepimas apie Antano Juškos „Lietuviškas dai­
nas" (paskelbtas „Lietuvių tautoje" 1(4), 1910). L. Geitleris paskelbė jo
užrašytu pasakų
Jeronimas P ra h iik is(pneš 1370-1440) - čekų vienuolis kamaldulis. Apie 1394
m nuvyko su Vytautu j Žemaičius, kovojo su pagonybe Apie žemaičių
prietarus ir tikėjimus vėliau papasakojo Enėjui Silvijui de Pikolominim,
kuris tai aprašė savo veikale apie Europą. •
Jireček Josef Konstantin (Jozefas Konstantinas Jirečekas; 1854-1918) - istori­
kas ir slavistas, 1881-1882 m. švietimo ministras Bulgarijoje. Dėstė isto­
rijų ir kalbas, senųjų slavistikų, docentas, vėliau profesorius. Parašė „Dčji-
ny niroda bulharskėho" (1876).
Jogaila (- 1350-1434) - Lietu vos d id y sis kunigaikštis (1377-1381 i r 1382-1392)
ir Lenkijos karalius (1386-1434). šalia Vytauto tai yra vienas žymiausių
rytų Europos valdovų. Reikšmingas Jogailos vaidmuo krikštijant Lietu­
vą, kovojant su kryžiuočiais. 1410 m. Žalgirio mūšyje Jogaila artimai ben­
dradarbiavo su Vytautu. Jogaila neigiamai vertinamas dėl Kęstučio m ir­
ties, kliudymų Vytautui tapti karaliumi, o vėliau - dėl unijos pasekmių.
Jonas Kazim ieras (1609-1672) - Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos ka­
ralius (1648—1672). Jam valdant buvo nuolat kariaujama.
Jonynas Ignas (1884-1954) - istorikas, pedagogas, diplomatas. Studijavo Mask­
voje ir Grenoblyje Nuo 1924 m dėstė Lietuvos universitete, nuo 1932 m.
ėjo profesoriaus pareigas, nuo 1940 m. - Vilniaus universiteto profeso­
rius. Dėl politinių ir diplomatinių ginčų lenkų 1922 m. ištremtas iš Vil­
niaus. 1922-1929 m. - Užsienio reikalų ministerijos departamento direk­
torius. Paskelbė daug darbų Lietuvos istorijos klausimais.
Jordan Wilhelm (Vilhelmas Jordanas; 1819-1904) - vokiečių rašytojas, vertė­
jas, filosofijos daktaras, valdininkas, leidėjas. 1844 m. išleido „Littauis-
che Volkslieder und Sagen".
Jordanes (Jordanis) - gotų kilmės asmuo, apie 551 m. parašęs knygą „De ori-
gine aetibusųue Getarum". Tai Cassiodoro gotų istorijos santrauka, pa­
pildyta iš kitų šaltinių ir jo paties žiniomis. Knygoje aprašyta gotų istori­
ja nuo seniausių laikų ik i 540 m. Joje m inim i ir aisčiai, gyvenę
„tolimiausiame Vokiečių vandenyno pakraštyje".
JucevičiusLiudvikas Adomas (1813-1846) - literatas, literatūros istorikas, ver­
tėjas, tautosakininkas ir etnografas. Užsidegęs romantizmo idėjomis, labai

320
 vertino liaudies kūrybą ir kultūrą, skelbė tautosaką ir etnografinę me­
džiagą leidiniais „Przyslovvia ludu litevvskiego" (1840), „Piešni litevvskie"
(1844), „Ryšy Žmud/.i" (1840), „VVspommenia Žmudzi" (1842), „Litvva"
(1846). Jis pasirašinėjo Ludwik z Pokiewia. Jo darbų ištraukos paskelb­
tos „Raštuose" (1959, vertė D. Urbas).
Junona (lot. luno) - senovės romėnų deivė, dieviškoji galia, padaranti moterį
vaisingą Junona anksti tapo mėnulio ir gimdyvių deivė. Grožinėje lite­
ratūroje ji tapatinama su Hera, laikoma Jupiterio žmona ir seserimi.
Jupiteris (lot. Iuppiter) - romėnams dangaus reiškinių dievas. Jis vadintas
vyriausiuoju dievu, tad tapatintas su Dzeusu
šv. Juras i r . šv. Jurgis.
šv. Jurgis - krikščionis kareivis, nukankintas Palestinoje. Pasakojama, kad
tai atsitiko 303 m. Ant jo kapo pastatyta baž.nyčia lankoma nuo IV a.
šv. Jurgis siejamas su slibino užmušimu, šis mitinis motyvas susieja le­
gendąsu kitais panašiais pasakojimais. Jokultas atsirado Bizantijoje. VIII a
šv. Jurgis buvo labiausiai garbinamas iš visų kankinių kareivių. Kiti: Dė­
mei rijus, Teodoras, Merkurijus.
lurkŠaitis(Jurkschat) Kristupas (1852-1915) - kunigas, spaudos darbuotojas,
leidinių rengėjas, vertėjas, tautosakininkas. Folkloristikai svarbiausias
darbas - Mažojoje Lietuvoje surinktos ir išleistos pasakos ir pasakojimai
„Litauische Marchen und Erzahlungen" (1898). Šių tekstų daugumą įjun­
gė J. Basanavičius į „Lietuviškų pasakų jvainų" I tomą. Be to, 45 tekstai,
užrašyti K. Jurkšaičio, paskelbti J. Basanavičiaus parengtoje knygoje „Iš
gyvenimo vėlių bei velnių" (1903).
Juška (Juškevičė) Antanas (1819-1880) - kunigas, tautosakininkas, etnogra­
fas, leksikografas. Užrašė - 7000 dainų tekstų ir - 2000 jų melodijų,
daugumą iš Veliuonos (1865-1870), taip pat iš Alsėdžių ir Pušaloto apy­
linkių. Rinko ir žaidimus, gražbyliavimo tekstus, smulkiąją tautosaką,
aprašė Veliuonos ir Pušaloto krašto vestuvių papročius Jo surinktos
dainos paskelbtos leidiniuose „Lietuviškos dainos" (t. 1-3, 1880-1882),
„Lietuviškos svotbinės dainos" (1883), „Melodje ludowe litevvskie"
(1900), o vestuvių papročiai - „Svotbinė rėdą veliuonyčių lietuvių"
(1880). Smulkioji tautosaka pateko į rengtą lietuvių-lenkų kalbų žody­
ną (paskelbta A-K dalis per tris publikacijas: 1897, 1904, 1922). Dainų
leidiniai kartu su melodijomis ir vestuvių papročių aprašymai iš naujo
paskelbt.; „Lietuviškos dainos" (3 1., 1954), „Lietuviškos svotbinės dai­
nos" (2 t., 1955).
Juška (Juškevičė) Jonas (1815-1886) - lietuvių kalbininkas, mokytojas. Greta
kalbotyros darbų padėjo broliui Antanui išleisti tautosakos darbus
K a d lu b fk VVincenty (Vincentas Kadlubekas; - 1160 ari 161- 1223) - lenkų kro­
nikininkas, nuo 1208 m. Krokuvos vyskupas Vėliau įstojo | v.enuo ^
Parašė „Chronicon Polonarum" (4knygos). Tai .stonja nuo Lenk.) p •
321
 tižios iki 1203 m. Kronikoje minimi jotvingiai („Pollexiam et Gethae")
Kronikos originalas neišliko.
KaJziauskas V. - tautosakos rinkėjas Jo rinkinių yra Lietuvių mokslo draugi­
jos fonde: LMD I 479, 617, 707.
K a itra s Julius (Cėsaras) žr. Caesar Gaius Julius.
K adaitis Vilius (1848-1914) - savamokslis tautosakos, kalbines medžiagos
rinkėjas, įvairių leidinių rengėjas Mažojoje Lietuvoje Folkloristikai svar­
būs šie jo darbai: „Rūtų lapeliai 100 dainelių" (1894), „Prūsijos lietuvių
dainos" (1905), „Lietuviškų vardų klėtelė" (1910), taip pat gausūs tauto­
sakos tekstai, paskelbti J. Basanavičiaus publikacijose „Lietuviškos pa­
sakos" (t. 2, 1902) ir „Iš gyvenimo vėlių bei velnių" (1903). Jo užrašytos
tautosakos yra likę ir rankraščiais.
Karazija Povilas (1887-1955)- mokytojas, visuomenes ir kultūros veikėjas,
redaktorius, bibliofilas, numizmatikas. Mokytojavo Šančiuose, Vidiškiuo­
se, Kurkliuose, nuo 1918 m. - Vilniaus gimnazijoje ir mokytojų seminari­
joje. Buvo „Vilniaus aido" ir „Vilniaus žodžio" redaktorius. 1937 m. areš­
tuotas ir pargabentas iš Lenkijos j Lietuvą. Dirbo Vytauto Didžiojo
kultūros muziejuje istorijos skyriaus vedėju, redagavo muziejaus met­
rašti- Paskelbė darbų iš numizmatikos
Karbauskas Jonas (1866-1929)-kunigas, visuomenės veikėjas, spaudos ben­
dradarbis. Platino draudžiamą spaudą, rašė į „Apžvalgą", „Tėvynės sar­
gą", „Lietuvių laikraštį", „Šaltinį", „Viltį" ir kt.
Karolis I X (1550-1611) - Švedijos karalius (nuo 1604 m ). Kova del sosto su
Zigmantu virto Švedijos ir Žečpospolitos karu
Karolis X I I (1682-1718) - Švedijos karalius (nuo 1697 m ). 1701 m. su kariuo­
mene įsiveržė į Lietuvą.
Kašarauskas (lenk. Kossarzewski) Ambraziejus Pranciškus (1821-1880 ar
1882) - kunigas, lituanistas. Energingas lietuvių tautinio sąjūdžio prieš­
aušrio laikais dalyvis. Rinko tautosaką, aprašinėjo liaudies papročius,
kaupė kalbinę medžiagą ir kt. Reikšmingi jo straipsniai išspausdinti lei­
dinyje „Pišmo zbiorowe wilenskie". 1859 m. čia paskelbė „Znaczeme ję-
zyka litewskiego we względzie naukowym", o 1862 m. - „Rzecz o litew-
skich slownikach i ogolny pogląd na kraje litewskie". šiuo straipsniu
domėjosi J. Basanavičius, jį citavo.
Kaukas - lietuvių mitinė būtybė, namų dvasia, nešanti turtą.
Kaupas Antanas (1870-1913) - kunigas, spaudos darbuotojas, vertėjas, kriti­
kas, rašytojas. Nuo 1892 m. veikė JAV. J. Basanavičiui išspausdino „Lie­
tuviškų pasakų" II tomą (1902), „Ožkabalių dainų" 2 tomus (1902).
Kazimieras Jogailaitis(1427-1492) - Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1440
m. iki mirties, o Lenkijos karalius nuo 1447 m. Po Jogailos jis yra laiko­
mas žymiausiu Gediminaičių kilmės Lenkijos karaliumi.

322
Kazlauskas Kazimieras (1865— ?) - kunigas. Už lietuvišku veiklą caro valdžios
nubaustas, uždarytas į Kretingos vienuolyną Po to kunigavo Rozalime,
Karklėnuose, nuo 1907 m. - Svėdasų klebonas. Vėliau - Krekenavos,
Gruzdžių, Deltuvos klebonas. Nuo 1939 m. tarnavo Lapėse.
Kęstutis (-1300-1382) - Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis, Lietuvos didysis ku­
nigaikštis nuo 1381 m. pabaigos iki mirties. Atrėmė daug kryžiuočių ir
Livonijos ordino puolimų, rengė atsakomuosius žygius Per 1361 m. žygį
Kęstutis pateko į nelaisvę, buvo kalinamas Marienburge, bet iš ten pabėgo
(gr. Kybelė, lot Cybele) - garbinama kaip Didžioji Motina ar Dievų
Kibelė
motina, frigų kilmės deivė
von K y b u rg Konrad (XIV a -XV a. pr.) - iš Šveicarijos kilęs grafas, vokiečių
ordino vyr. slaugytojas, buvo ordino komtūru. 1398 m Gardine daly­
vavo derybose su Vytautu Jo vardą išpopuliarino T Narbutas, paskelb­
damas 1856 m. falsifikatą - tariamąjį Kyburgo dienoraštį J. Basanavi-
6us, laikydamas jį autentišku, 1900 m. paskelbė jo vertimą į lietuvių kalbą.
„Grovo Kyburgo kelionė Lietuvon 1397 m."
Kiepert Heinnch (Heinrichas Kypertas; 1818-1899) - geografas ir kartogra­
fas Rengė ir Mažosios Azijos (1843-1845), ir Antikos atlasą (,:1898)
K irk o r Adam (Adamas Kirkoras; 1818-1886) - lenkų archeologas, publicis­
tas, Lietuvos praeities tyrinėtojas Dirbo Vilniuje, redagavo įvamus lei­
dinius, kasinėjo Lietuvos ir Baltarusijos pilkapius ir kapinynus Išleido
1856 m. lenkų kalba pirmąjį vadovą po Vilnių. 1867 m išsikėlė į Peter­
burgą, vėliau - į Krokuvą. Paskelbė lenkų ir rusų kalba medžiagos apie
Lietuvą J. Basanavičius kritiškai vertino jo darbus. Pirmoje savo recen­
zijoje, paskelbtoje 1875 m. žurnale „Nivva", A_ Kirkoro samprotavimuose
apie senovės lietuvių dievus nurodė daug trūkumų.
Kochanowski Jan (Janas Kochanovskis; 1530-1584) - žymiausias lenkų huma-
nizmo rašytojas, įvairių formų pradininkas.
Kojelavičius- V ijūkas Albertas (1609-1677) - teologas, istorikas, panegirikų au­
torius, poetikos, retorikos, filosofijos dėstytojas,
sias darbas - „H.stonae L itu a n a e .(I d. - 1650, Ud^- 1669) š, Lietuvą
istorija apima laikotarpi nuo legendines kilmes iki Zygiman ° 8
mirties 1572 m. Folkloristikai įdomus ir kitas darbas: -Misa?
rum ad statum ecdesiasticum in Magno Lituamae Duca a pt i
(1650), kur paskelbta legendų apie Lietuvos bažnyčias
Kokalas - Sicilijos Kamiko miesto valdovas Pas jį atbėgo Dedalas iš Kretos
Kolberg Oskar (Oskaras Kolbergas; 1814-1890) - lenkų *aul^ “ ^koT
grafas, kompozitorius. Surinko labai daug tautosakos.
žaidimų, choreografijos, papročių bei apeigų aprašymų^
diniuose MLudT/‘ ( 2 3 1857-.890),
1891). 1846 m. lenkų žurnale D *w onbte«daJk U I ) * P nnk„ ,lcluvul
tuvių liaudies dainų su melodijomis. Uznem
323
 tautosaką. 1876 m. parengė nnkinj „Piešni ludu litewskiego", kur pateikia
58 lietuvių liaudies dainom su melodijomis.
Kondratouncz Ludvvik (Liudvikas Kondratovičius, slap. W ladyslaw Syrokom-
la, 1823-1862) - iš Vilniaus krašto kilęs lenkų rašytojas, vertėjas Jam bū
dingą karšta Lietuvos meilė, žavėjimasis jos praeitimi. Lietuvos istorijos
tematika, tautosakos elementai ryškūs poemose. „Margier" (parašyta
1854, išspausdinta 1855; vaizduojamas karžygiškas Pilėnų gynimas),
„Cora Piastovv“ (1855- apie Traidenio ir lenkų kunigaikštytės meilę) ir
kt. Buvo labai pamėgtas XIX a. antrosios puses Lietuvos šviesuolių. |.
Basanavičius sako kone visų Sirokomlės „Margerj" ir A. Mickevičiaus
„Konradą Valenrodą“ „iš atminties atkartoti buvau išmokęs“ Pažymėti­
ni ir jo kelionių po Lietuvą aprašymai.
Koiciuszko Tadeusz (Tadas Kosciuška; 1746-1817) - Lenkijos politinis veikė­
jas ir karvedys, vienas iš 1794 m. sukilimo organizatorių, vyriausiasis
sukilimo vadas.
Kossarzeu,skis zr. Kašarauskas.
von Kotzebue August (Augustas fon Koccbiu; 1761-1819) - vokiečių rašyto­
jas, istorikas Lietuvai ypač reikšmingas jo istonnis darbas „Preussens
altere Geschichte” (1808), rašytas pagnndžiant dokumentais iš archyvų.
Krause (Krauze) Augustas Gotthilfas (1787-1855) - Mažosios Lietuvos kuni­
gas. Skelbė straipsnius iš bažnyčios ir kultūros istorijos. Atskirai paskel­
bė „Geschichte der Kirche zu Niebudzen in Litthauen" (1833) ir „Lit-
thauen und dessen Bevvohner' (1834). Antroje knygoje pakartojo P. Ruigio
„Betrachtung...“ ir pranašavo busimąją Lietuvos nepriklausomybę. Ra­
šė straipsnius pedagogikos, švietimo raidos klausimais. Išvertė j vokie­
čių kalbą ir skelbe lietuvių dainas.
Kraszewskt Jozef Ignacy (Juzefas Ignacis Kraševskis; 1812-1887) - lenkų rašy­
tojas, istorikas, publicistas. Nemaža jo darbų yra lietuviškos tematikos Is
folkloristikai ir senajai lietuvių kultūros istorijai reikšmingesnių knygų yra
„Litwa" (t 1-2, 1847-1850), poetinė tnlogija „Anafielas" (1840-1845). Sic
ir kiti lituanistiniai darbai žadino tautinę lietuvių sąmonę, darė įtaką na­
cionaliniam sąjūdžiui, jie buvo verčiami j lietuvių kalbą. K. Praniauskaitė
išvertė fragmentą „Žalčio motė“ (1858), o A Vištelis - visą „Vitolioraudą"
(1881-1882). J. 1. Kraševskio „Piešni litewskie" - skelbta „Atheneum“ (1841),
vėliau jtraukta j knygą „Litwa" - lietuviškas vertimas pasirodė 1921 m.
Krauss Friedrich (Fridrichas Krausas. 1859- ) - austrų tautotyrininkas ir
tautosakininkas. Daugiausia rašęs apie pietų slavus. Svarbesni darbai:
..Sagen und Marchen der Sudslaven" (2 1.1883-1884), „Sitte und Brauch
der Sudslaven" (1885), „Volksglaube und religioser Brauch der Sūdsla-
ven“ (1890)
Krezas i r . Kroisas.
K riaučiūnas Jonas (1864-1941) - spaudos darbuotojas, Lietuvių nacionalinio
judėjimo dalyvis. Redagavo „Šviesą". „Varpą", „Ūkininką" Del spaudos

324
 platinimo kalintas, vėliau ištremtas j Taliną. Sugrįžęs kuri laiką redaga­
vo „Vilniaus žinias".
K ria u č iū n a s Petras (1850-1916) - mokytojas, tarnautojas, kultūrininkas, li­
teratūros vertėjas. Bendradarbiavo ir platino carines Rusijos draudžia­
mą spaudą, užrašinėjo tautosaką. Šiek tiek jo užrašytų tekstų paskelbė
J. Basanavičius, M. Gustaitis, E. Nieminenas, dalis tebėra rankraščiai, da­
lis - dingusi (žr. B. Kazlauskienė. Petras Kriaučiūnas - tautosakos rinkėjas
ir tyrinėtojas. - Tautosakos darbai, XII, 2000, p 325-330). P. Kriaučiūnas
domėjosi ir lietuvių mitinėmis sakmėmis. Apie milinius vaizdinius, su­
sijusius su ugnimi, vandeniu, vėlėmis, paskelbė publikaciją leidinyje
„ŽKunaa crapmia" (1897).
K rohn Kaarle Leopold (Karlas Leopoldas Kronas; 1863-1933) - suomių pasa­
kų tyrinėtojas, profesorius. Vienas iš suomių, arba istonnės-geografinės,
folkloristikos mokyklos pagrindėjų. Savo tyrimo principus išdėstė vei­
kale „Die folkloristische Arbeitsmethode" (1926) Be pasakų, tyrinėjo sak­
mes, „Kalevalą".
Kroisas (Krezas; apie 595-546 pr. Kr.) - paskutinysis Lidijos valdovas nuo 560
m., Aliato sūnus, paveldėjęs sostą po tėvo mirties. Graikų buvo laikomas
dideliu turtuoliu. Kroisas buvo nukariavęs Mažąją Aziją iki Halio upės
ir vakariniame Mažosios Azijos pakraštyje įkūrė graikų kolonijas, mies­
tų valstybes. Delfų Orakulo buvo pasakyta: Kroisas, perėjęs Halio upę,
sunaikinsiąs didelę kariuomenę. Bet ta nelaime ištiko jj patį. Jis norėjo
grąžinti į sostą Kiro pašalintą Medijos karalių Astiagą, bet 546 m. pr. Kr.
buvo Kiro sumuštas, sostinė Sardai persų užimta, Kroisas pateko į Kiro
nelaisvę ir greičiausiai buvo nužudytas (kita versija - vėliau lapo Kiro
sūnaus Kambizo patarėju).
Kromrr Marlin (Martynas Kromeras; 1512-1589) - lenkų istorikas. Pagnndi-
nis veikalas - „De origine et rebus gestis Polonum" (1555), į lenkų kalbą
išverstas 1611 m.
Kronas <gr. Kronos) - vienas i i titanų. Urano (dangaus) ir GėĮOS (žemes) sū­
nūs, nugalėjęs tėvą, ėmė valdyti pasaulį. Bųodamas sąmokslų, eme^g
■nusius savo vaikus ryti. i i jų tik Dzeusas iisigelbe|0 .r pnverte Kroną
atsisakyti valdžios.
Kscrksas (-519-465 m. pr. Kr.) - persų karalius nuo 485 iki 465 m ,
sūnus. Numaliinęs Eg.ptą .r Bab.lon.ją, ketino va ld j^ v ^ G r ^
480 m. pr. Kr. su didele kariuomene ir laivynu užėmė net -
laivyno sunaikinimo prasidėjo nesėkmės, pasibaigusios zu imi
K ud irka Vincas (1858-1899) - lietuvių prozos kūrėjas, poetas.

nu. Kartu su kitais pradėjo leisti žurnalą „Varp susidūręs

pertraukomis) jo tikrasis redaktorius. Su J.
dar Marijampolės gimnazijoje J. Basanavičiausir ,nįP įsijungti
ra" padarė VKudirkai didžiulį poveiki, pastūmėjojjsąmoni g
325
 I lietuvių tautini gyvenimą. V Kudirka tapt* reikšmingu tautinio spūdžio
ideologu, diegusiu visuomenėje demokratinius principus.
K ūm u la itis, Kumutatis Kristupas - Kakšių k. mokytojas, pas kurj 1852 m
gyveno A. Schleicheris. J| konsultacijoms pasikvietė A. Schleicheris reng­
damas „Litauische Grammatik" (1856).
K u n d ra itis (K o n d ra ta v iči) i r . Kondratowicz Ludwik.
Kupidonas (lot. cupido geismas) - romėnų meilės dievaitis, Merkurijaus ir
Veneros sūnus, atitinkąs graikų Erosą.
Kurkus (Curche, Curcho) - prūsų derliaus dievas. Jis pirmąsyk paminėtas
Chnstburgo sutartyje (1249 m ). J. Bretkūnui jis - Gurko, o M. Praetori-
j u i - Gurklius. Prūsų dievo kulto atgarsis - žemaičių daromas kuršis.

K u ria i t . Kurkas.
Kuršaitis Fridrichas (1806-1884) - kalbininkas, religinių raštų rengėjas, laik­
raščių redaktorius, kunigas, Karaliaučiaus universiteto profesorius. Pa­
raše fundamentini darbą „Grammatik der littauischen Sprache" (1876)
šioje knygoje yra kaip priedas skyrelis apie lietuvių liaudies dainas: jos
apibūdintos, paskelbti 25 dainų tekstai su melodijomis. Paskelbė vokie­
čių-lietuvių (I - 1870, U - 1874) ir lietuvių-vokiečių kalbų (1883) žody­
nus. Jiems medžiaga kaupta iš gyvosios kalbos ir ankstesnių leidinių.
L a im i - lietuvių ir latvių mitinė būtybė, žmogui gimstant numatanti jo ateitj.
Lalys i r . Lėlys Antanas.
la rn ija (gr. Lamia) - senovės graikų mitiniuose pasakojimuose - baisi, moteriš­
ko pavidalo būtybė, vagianti vaikus; bulgarų ir makedonų pasakose - bai­
sus moteriškos lyties personažas, gyvenantis ežeruose, ryjantis žmones.
iMndsbcrgis Gabrielius (slap. Žemkalnis, 1852-1916) - dramaturgas, publicis­
tas. Studijavo teisę, bendradarbiavo „Varpe“, “, „Ūkininke“, „Vilniaus ži­
niose", „Viltyje“ . Parašė dramų, komedijų. Reikšmingiausias tarp jo kū­
rinių - „Blinda, svieto lygintojas (žemaičių razbaininkas)“ (1908).
Lapinas Jurgis (1856-1932) - Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spau­
dos darbuotojas. Skaitė Tilžėje rengiamų laikraščių „Varpo“, „Ūkinin­
ko", „Tėvynės sargo“ , „Žinyčios" korektūras, pasirašinėjo jų atsakin­
guoju redaktoriumi, platino knygnešiams laikraščius ir knygas.
Bendradarbiavo „Aušroje". „Lietuviškame laiške", „Naujoje lietuviš­
koje ceitungoje" ir kt.
Lasicki Jan (Janas Lasickis; 1533 ar 1534- po 1599 ? ) - lenkų istorikas, publi­
cistas, gyvenęs ir Vilniuje. Apie 1580 m. parašė darbą „Dc Diis Samagita-
rum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum“, išspaus­
dintą kartu su Mykolo Lietuvio veikalu 1615 m. J. Lasickio darbas,
sutrumpintai vadinamas „Apie žemaičių dievus", - svarbus senųjų pa­
pročių, mitinių žinių, tikėjimų šaltinis. Jis paremtas iš Jokūbo Laskovskio
girdėtomis žiniomis ir, manoma, „Sūduvių knygele". Vėlesni tyrinėtojai
abejoja, ar visos surašytos būtybės yra dievai. Darbe paskelbta ir smul-

326
 kiosios tautosakos, minima liaudies daina, dainuojama per Jurgines. Vie­
nas tekstas primena anekdotą. Nauja šios knygelės publikacija ir verti­
mas j lietuvių kalbą pasirodė 1969 m
Laskoxvski Jakob (Jakūbas Laskovskis; XVI a.) - lenkų bajoras, žemės mati­
ninkas Žemaičiuose. Jis suteikė žinių apie dievus, žemaičių gyvenimą
lenkų istorikui J. Lasickiui, kuris tai panaudojo veikale „IX* DiisSamagi-
tarum" (Apie žemaičių dievus) Manoma, kad J Uskovskis nemokėjo
lietuvių kalbos, o iš žmonių gauta informacija dažnai nėra patikima.
Laukys Jokūbas žr. Daukantas Simonas.

Laumė - lietuvių mitinė būtybe, gamtos dvasia, susijusi su vandeniu, pade­

danti ar kenkianti žmogui. Daroma prielaida, kad yra buvusi Perkūno
žmona. Ji populiari mitinėse sakmėse.
La urin avičiutė Jadvyga - lietuvių kalbos mokytoja. Iš Kražių 1924 m kreipėsi
j J. Basanavičių, prašydama leisti parengti pasakų rinkinių mokyklai
(žr. LLTI BR F2-1133). Sulaukusi garbaus amžiaus mirė Rokiškyje.
Ijiu ta ib a c h s Jekabs (Jekabas Lautenbachas; 1847-1928) - latvių rašytojas, li­
teratūros istorikas, tautosakininkas. Išleido lyginamąją studiją apie lie­
tuvių ir latvių dainas (I - 1898), ir patarles bei priežodžius (II - 1915)
Suomių folkloristo A. R. Niemio pažintis su baltų tautosaka prasidėjo
nuo studijų pas J. Lautcnbachą.
de Ledesma Diego (1519-1575), ispanų jėzuitas, Romos universiteto profe­
sorius. Parašė daug filosofinių ir teologinių darbų. Labai populiarus jo
ispaniškai parašytas katekizmas „Del modo de catequizar" (1573), iš­
verstas j daugelį kalbų. Iš lenkiško vertimo j lietuvių kalbą išvertė M.
Daukša - „Kathechismas, arba Mokslas kiekvienam kriszczionii priwa-
los" (1595).
Lehmann Carl Ferdinand (1861- po 1932) - istorikas, profesorius. Dėstė Ber­
lyne, Liverpulyje, Konstantinopolyje, Insbruke.
Lėlys, Lalys Antanas (1873-1960) - lietuvių leksikografas, spaudos darbuo­
tojas, JAV lietuvių kultūros veikėjas. Parengė lietuvių-anglų (1903 - keli
leid.), anglų-lietuvių (1905 - keli leid.), lenkų-lietuvių (1912 - keli leid.)
kalbų žodynus.
Lenartow.cz Teofil (Teofilis Lenartovičius; 1822-1893) - lenkų poetas, nacio­
nalinio išsivadavimo dalyvis, nuo 1851 m - emigrantas. Rašė eilėraš­
čius, kuriuose yra Mazovijos folkloro motyvų.
Leo Joannes (JoanasLeo) - knygos „Historiae Prussiae" (išleista 1725) autorius
Lepneris Theodoras (1633-1691) - Mažosios Lietuvos kunigas, „Prūsijos lietu­
vio" autorius. Nuo 1655 m. iki mirties praleido Būdviečių parap.joįe­
i k * aplinkos ir žinios jo knygoje „Der Prcusche Littauer... (parašyta 1690.
išspausdinta 1744), kur yra nemaža lietuviškų citatų Jis aprasoję .
laidotuves, pateikia lietuvių kalba dvi raudas, 18 patarlių, 7 irus • J •
na dainavimo pobūdį, naudojamus muzikos instrumentus ir m .
327
Leskten August (Augustas Leskynas; 1840-1916) - žymus vokiečių kalbinin­
kas, daug tyrinėjęs ir lietuvių kalbą, parašęs reikšmingų baltistikai ir li­
tuanistikai darbų. Kartu su Karlu Brugmannu išleido tautosakos rinkini
„Litauische Volkslieder und Marchen“ (1882). A. Leskienasčia pateikė iš
Vilkyškių apylinkių 1880 metais užrašytas 143 lietuvių liaudies dainas ir
2 pasakas. Pneš metus užrašytą damų pluoštą paskelbė leidinyje „Ar-
chiv fūr slavische Philologie“ (1880, 4).
Lessing Gotthold Ephrain (Efrainas Gotholdas Lesingas; 1729-1781) - vokie­
čių kritikas ir dramaturgas. Leido Laiškus, kūnuose kalbama apie nau­
jausiąją literatūrą. Trisdešimt trečiame laiške (1759) gėnsi lietuvių liau­
dies dainų grožiu ir natūralumu. Cituoja 2 dainas, paimtas iš P Ruigio
„Betrachtung..." Per šią publikaciją lietuvių liaudies dainos, jų grožis pa­
traukė J. G. Herdeno, J. VV. Goethes ir kitų dėmesj.
Leta. Lete (gr. Lėthė užmarštis', lot. Leta) - Hado karalystės upe, iš kunos tu­
rėjo atsigerti mirusieji. Per Letos vandenį viskas (juolab - džiaugsmai) jiems
dingdavo iš atminties. Todėl manyta, kad gyvenimas ten labai nuobodus.
Lysimachos (Lisimachas; 361-281 m pr. K r) - Aleksandro Didžiojo karvedys
Po Aleksandro mirties jis su kitais karvedžiais pasidalijo mirusiojo val­
das. Lisimachui teko Trakija, vėliau - ir Helesponto pakrantė. 306 m. jis,
kaip ir kiti karvedžiai, pasiskelbė karaliumi. 287-286 m kartu su Pyni
išvijo Demetnją 1Poliarketą iš Makedonijos ir ją prisijungė. Žuvo kovo­
damas su Seleuku I.
L tviu s Titus (Titas Livijus; 59 m. pr. Kr. - 17 m. po Kr.) - Romos istorikas
Beveik visą gyvenimą rašė Romos istoriją „Nuo miesto įkūnmo". Paraše
142 knygas, išliko - 35. J lietuvių kalbą išversta „Hanibalo karai“ (1976)
Anot Livijaus, istorijos įvykius lemia papročių ir moralės kaita. Jo kny­
gose įvykiai vaizduojami įtaigiai, dramatiškai.
Lizdeika - žynys, minimas Lietuvos metraščiuose (XVI a.). Pasak M. Stryj-
kowskio, mažą Lizdeiką Vytenis rado lizde ir išaugino kaip savo sūnų.
Ldbell Richard (Ričardas Liobelis; XIX a. antroji pusė) - vokiečių pedagogas
1884 m. Oppenheimo realine mokykla paskelbė jo straipsnį „Ūber litau­
ische Volkspoesie“ . Lietuvių dainos aptanamos pasiremiant G. Nessel-
manno sudarytu dainų nnkiniu (1853). Apžvelgiama tematika, ryšys su
gyvenimu, iškeliamas dainų grožis.
M aciej z M iechow a (Motiejus Miechovita; 1457-1523) - lenkų istorikas, geog­
rafas, gydytojas ir astrologas. Jo veikaluose „Tractatus de duabus Sarma­
tos-" (1517) ir „Chronika Polonorum“ (1519) yra istorijos, geografijos ir
etnografijos žinių apie Lietuvą. Antrajame veikale, pateikęs žinią apie
Žygimanto Kęstutaičio nužudymą, rašo, kad dar jo laikais lietuviai apie
tai giedoję gedulingą giesmę: „Drąsūs Rusijos kunigaikščiai nužudė Lie­
tuvos kunigaikštį Zigmantą" ir t.t.
M alecki(Maletius) Johannes (Johanes Malecijus; jaunystėj slap. Sondeckis;
XV a. pabaiga - 1567) - kunigas, rašytojas, pirmos lenkų spaustuvės

32«
 Prūsijoje įrengėjas. Yra aprašęs senovės prūsų aukojimus publikacijoje
„Epistola ad Georgium Sabinum de sacrificus et idolatria veterum Bo-
russorum, Livonum, aliarumque vicinarum gentium" (1551) Vėliau
„laiškas” praplėstas į „knygutę" „ Libellūs de sacrificus...” (1563). Nuo
1573 m. pataisa ir pavadinime - įterptas žodis „Litauorum".
M a n n e rt Konrad (Konradas Manertas; 1756-1834) - vokiečių istonkas ir
geografas.
Johann Wilhelm Emanuel (Johanas Vilhelmas Emanuelis Man-
M a n n h a rd t
hartas; 1831-1880) - vokiečių mitologas. Paraše daug veikalų, siejo tikė­
jimus su žmonių praktine veikla Darbuose naudojosi baltų mitiniais ir
tautosakiniais duomenimis. Sudarė baltų religijos ir mitologijos šaltinių
rinkinį, kuris, pavadintas „Letto-Preussische Gotterlehre” (1936), išėjo
Rygoje. Paskelbė ir atskirų straipsnių apie baltų mitus, tarp jų ir „Die
lettischen Sonnenmythen” (1875).
M ansikka Viljo Johannes (1884-1947) - suomių folkloristas, Helsinkio uni­
versiteto profesorius. Tyrinėjo suomių ir kaimyninių tautų tautosaką, ti­
kėjimus ir kt. Lietuvių folkloristikai ypač reikšmingas jo darbas „Litau-
ische Zaubersprūche” ((Lietuvių užkalbėjimai], 1929, FFC Nr. 87). Prieš
tai rinko pats 1928 m. užkalbėjimus Lietuvoje. Dar anksčiau - 1926 m. -
kreipėsi į J. Basanavičių, prašydamas medžiagos Ir J Basanavičius pa­
skelbė tokį atsišaukimą į Vilniaus mokytojus ir mokytojas. Apie V J Man-
sikka žr. S. Skrodenio straipsnį: Prof. Viljo Johannes Mansikka ir Lietu­
va - Tautosakos darbai, XII.V, 2000, p. 281-286.
M arcu s A u re liu s A n to n in u s (Markas Aurelijus; 121-180) - Romos imperato­
rius nuo 161 m. iki mirties (kartu su broliu Veru). Jis - filosofas stoikas,
linkęs į mokslus. Parašė apmąstymus „Pačiam sau ” (12 knygų).
M arin o va s Dimitras (1848-1940) - bulgarų etnografas ir literatas. 1906 m. So­
fijoje įkurto Etnografijos muziejaus direktorius, daugelio knygų autorius
M a ro n ski Stanislaw (Stanislavas Maronskis, 1825-1907) - istorikas, gimnazi­
jos mokytojas, bibliotekininkas.
M a tu la itis Juozas (1869-?) - vaistininkas, nacionalinio judėjimo dalyvis. Dėl
draudžiamos literatūros dukart kalintas. Bendradarbiavo „Ūkininke”,
„Varpe”, „Vilniaus žiniose“ .
M a tu la itis Stasys (1866-1956) - gydytojas, istorikas, publicistas, visuomenes
veikėjas. Dalyvavo socialdemokratų ir komunistų veikloje, is Minsko
1937 m. ištremtas į Kazachstaną, po karo amnestuotas gn*o j Lietuvą Jo
užrašytas 8 pasakas J. Basanavi&us paskelbė leidinio „Lietuviškos pasa­
kos įvairios" III knygoje (1904).
von M au dcro de Otto (Otas fon Mauderodė, 1852-1909) - vokiečių spaustu­
vininkas. Tilžėje spausd.no „Varpą", „Ūkininką” , kitus ‘^ k u s l a i k -
raščius ir knygas. Aprūpindavo draudžiamąja lietuviška raštija Lietuvos
knygnešius. Susirašinėjo su J. Basanavičiumi del leidinių spaus i

329
M ažiydas Martynas (-1510-1563) - kunigas, lietuviu raštijos pradininkas,
religinių tekstų rengėjas Svarbiausias darbas - pirmoji lietuviška kny­
ga „Catechismvsa prasty szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes
del kriksezianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas" (1547).
Folkloristikai svarbūs yra prakalbose esantys duomenys apie lietuvių
tikėjimus ir papročius. Čia paminėta aitvarai ir kaukai, medžių, upių,
Žalčių garbinimas ir kt.
Medekša Teodoras - per 1831 m. sukilimu vadovavo suvalkiečiams.
Mėnuo, mėnulis - dangaus kūnas, apipintas ir mitiniais vaizdiniais.
Mercator Gerhard (Gerhardas Merkatorius; tikr. Gerhardas Kremeris, 1512-
1594) - flamandų kartografas, matematikas. Išleido Europos žemėlapį
(1554), Pasaulio žemėlapį (1569), Europos šalių atlasą (1595), kur buvo ir
Lietuvos žemėlapis.
M erkurijus (lot. Mercurius) - romėnų prekybos dievas.
van der Meulen Reinder (Reinderis van der Moilenas; 1882-1972) - olandų
kalbininkas, ilgametis jų žodyno redaktorius, Leideno universiteto pro­
fesorius. Paraše disertaciją „Die Naturvergleiche in der Liedem und To-
tenklagen der Litauer" (1907). Lietuvių kalba ji paskelbta 1919 m. „Gam­
tos palyginimai lietuvių dainose ir raudose" (verte M. Biržiška).
Mickevičius (slap. Kapsukas) Vincas (1880-1935) - varpininkų socialdemokra­
tų, vėliau komunistų veikėjas, spaudos darbuotojas, publicistas, kritikas.
Turėjo užrašęs apie 30 pasakų (žr. LLT1 BR F2-1194).
Mickiewicz Adam (Adomas Mickevičius; 1798-1855) - lenkų poetas. Jo kūry­
boje daug sąsajų su Lietuva, buvusia LDK. Būdamas emigracijoje, pa­
skaitose lietė lietuvių mitologiją. Užrašė 4 lietuvių liaudies dainų varian­
tus. A. Mickevičiaus kūryba žadino lietuvių poetus ir kultūros veikėjus.
M idas - daugelio frigų karalių vardas. Paskutinis frigų valdovas Midas (-738-
700 m. pr. Kr.) įsitvirtino Mažosios Azijos rytinėje dalyje. Sudaręs sąjun­
gą su Urartu, grasino net Asirijai Graikų mitai teigia, kad Dionisas su­
teikė Midui galią viską auksu paversti, prie ko tik prisiliesdavo. Net
maistas, duktė virtę auksu. Tik Dioniso padedamas Midas nusiplovė ran­
kas - jos nebeverte visko auksu.
M ierzyriski Anton (Antonas Miežinskis; 1829-1907) - lenkų filologas klasi­
kas, baltų religijos tyrinėtojas. Svarbiausias darbas - „Mythologiae Litu-
anice Monumentą. Žr6dla do mytologii litewskiej" (I - 1892, II - 1896).
M ikalojus I žr. Nikolajus I.

M ikolaim sPetras (1868-1934) - knygnešys, leidėjas, publicistas, mokslo po­

puliarinimo knygų autorius, kritikas. 18% m. išvyko į JAV, keletą metų
redagavo „Vienybę lietuvninkų", kur buvo skelbiama tautosakos.
Mikšas Jurgis (1862-1903) - Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spau­
dos darbuotojas. 1883-1886 m. jis redagavo ir leido „Aušrą", 1885-1886 m.
leido „Nemuno sargą".
330
Mtkucki Stanislaw (Stanislavas Mikuckis, 1814-1890) - lenkų filologas. 1853-
1856 m. keliavo po Lietuvą ir Baltarusiją, rinko medžiagą kalbiniams dar­
bams. Nuo 1863 m. dirbo Varšuvos bibliotekoje. Talkino carinės Rusi­
jos valdžiai, siekusiai primesti rusišką raidyną lietuviams. Yra netiksliai
aiškinęs, kad Sudaičio sutartinės iš M Miežinio rinkinio yra užrašytos
prie Kauno. Rašinėjo spaudoje apie senovės lietuvių dievus.
M tladinovas Dimitras (1810-1862), Konstantinas (1830-1862) - broliai, bul­
garų atgimimo dalyviai, švietėjai ir kultūros veikėjai Išleido „l>i,aiap-
c k h iiapo^mi lite liu " (1861).

M ile risVsevolodas (1848-1913) - rusų kalbininkas, tautosakininkas, etno­

grafas, istorinės mokyklos folkloristikoje pradininkas 1871 m. kartu su
F. Fortunatovu Liudvinavo apylinkėse, talkinami A. Botyriaus, užraši­
nėjo lietuvių dainas Jie užrašė apie 150 dainų. Iš jų 100 dainų paskelbė
leidinyje MocKOBCKoroymiBepciueia" (1872) ir atskirai: „ A it-
TOBCKix iiapo,uii.ix ntciiM, cofipaiiiu.iH Been. Miiaaepovi u <I>. «I>opjyiia-
tobmmt.” . Žr. Fortunatovas Filipas.
M iliauskas Juozas (slap M ig lo va ra ; 1845-1937) - „Aušros" poetas ir jos pla­
tintojas, 1863 m. sukilimo dalyvis. 1906 m Šiauliuose paskelbė dainų
rinkinėlj.
M ilk u s (Mielcke) Kristijonas Gotlibas (1732-1807) - Mažosios Lietuvos filo­
logas, poetas, kantorius ir mokytojas. Remdamasis Pilypo ir Povilo Rui­
gių darbais, išleido žodyną „Littauisch-deutsches und deutsch-littau-
isches VVorter-Buch" su gramatika „Anfangs-Grunde einer littauischen
Sprach-Lchre" (1800). Žodyną praturtino smulkiąja tautosaka (apie 300
tekstų, daugiausia imta iš rankraštinio Jokūbo Brodovskio žodyno). Gra­
matika papildyta trumpa lietuvių poetika „Kur/.e Anleitung zur littaui­
schen Poesie". 1806 m. išleido giesmyną, parašė poemą „Pilkalnis" (pa­
skelbta jam mirus).
M ilu k a s Antanas (1871-1943) - kunigas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas,
spaudos darbuotojas. Išspausdino J. Basanavičiaus „Lietuviškų pasakų"
I tomą (1898). Ketino leisti ir „Ožkabalių dainas", bet išvyko į Europą, ir
darbas nutrūko. Jį tęsė A. Kaupas, o vėliau A. Olšauskas.
M in a s žr. Minojas.
M indaugas (- 1200-1263) - Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1236 m , kara­
lius - nuo 1253 m. iki mirties. Daug nuveikė jėga vienydamas Lietuvą,
plėtė valstybės plotus. Buvo nužudytas pretendavusio | sostą Treniotos
ir Daumanto.
M in o ja s - Dzeuso ir Europės sūnus, galingas Kretos valdovas. Dėl 3P8a“ 111'
gos aukos ar kitų priežasčių jo žmona Persifajė pagimdė aisų >
rą. Manoma, kad Minojas buvo nužudytas Sicilijoje ir ten pa ai «
- graikų mitinė būtybė, žmogus su jaučio galva. Minotaur
M in o ta u ra s
ėst, buvo gabenami vaikai iš Atėnų. Jį užmušė iš ten kilęs Tesejas
331
 M itra s (iranėnų k. Mithra 'draugas') - indų ir persų mituose saulės, Šviesos,
tyrumo, derlingumo, taikos ir pergalių, sutarčių ir bičiulystės dievas.
M lyn a rskiEmil (Emilis Mlinarskis; 1870-1935) - lenkų kompozitorius, smui­
kininkas, dirigentas. Palaike ryšius su lietuviais.
M o h l Cabriela Eleonora (1862-1889) - čekų vokietė iš Bohemijos, J. Basana­
vičiaus žmona. Jie susipažino Prahoje. Mirė ji Bulgarijoje vasario 16 d
Palaidota Lom Palankoje.
M ūU enhoff Kari (Karlas Miulenhofas; 1818-1884) - germanistas. Svarbus jo
darbas - „Deutsche Altertumskunde" (5 t., 1870-1900). Paskelbė rinki­
nius „Denkmaler deutscher Poesie und Prosą aus dem 8.-12. Jahrhun-
dert" (1864), „Sagcn, Marchen und Lieder der Hr/.g Schleswig, Holstein
und Lauenburg" (1845).
Nagevičius (Nagius) Vladas (1881-1954) - gydytojas, Lietuvos kariuomenės
karo sanitarijos viršininkas, generolas, archeologas, visuomenės veikė­
jas 1920 m suorganizavo Lietuvai pagražinti draugiją, kuri rūpinosi pi­
liakalnių saugojimu ir puošimu. 1921 m. padėjo sukurti Karo muziejų ir
nuo pat pradžios jam vadovavo.
Napoleon I Buonaparte (Napoleonas Bonapartas; 1769-1821) - Prancūzijos kar­
vedys, valdovas, imperatorius. Po daugelio pergalių 1812 m. katastrofiš­
kai baigėsi Prancūzijos-Rusijos karas. Priverstas atsisakė sosto ir mirė
ištremtas j šventosios Elenos salą.
Narbutas Teodoras (1784-1864) - istorikas, inžinierius, dėstytojas, vertėjas ir
eilių kūrėjas Išleido 9 tomų Lietuvos istoriją nuo ištakų iki Žygimanto
mirties 1572 metais „Dziejc starožytne narodu litewskiego" (1835-1841).
Pirmajame tome aptariama lietuvių mitologija, 6a yra nemažai nepati­
kimos medžiagos.
Narjauskas Jurgis (1876-1943) - prelatas, teisės daktaras, aktyvus Lietuvos
bažnytinio gyvenimo ir pasaulietinės kultūros dalyvis. 1917 m. išvertė
A. Ponchielli o operos „Lietuviai" („I Lituani") libretą, kartu su M. Gus-
tai6u parinko Ovidijaus eilių ir parašė jo biografiją, išvertė Dantės „Die­
viškąją komediją". 1904 m. užrašė Ožkabalių dainų melodijas (LTR 588),
rinko dainas su melodijomis ir kitose Suvalkijos vietose (LTR 3007).
N ast Louis (Luji Nastas) - muzikos mokytojas. Išleido knygą „Die Volkslie-
der der Litauer inhaltlich und musikalisch" (1893). šiame tyrinėjime rė­
mėsi Ch. Bartscho rinkiniu „Dainų balsai". Išryškino daug lietuvių liau­
dies dainų ritmikos, melodikos, kadencijų ir kitų muzikinių savybių.
N a vja (rus. Navj) - slavų mituose mirties personifikacija.

Nemesidė (gr. Nemesis) - senovės graikų teisingumo deivė.

Nesselmann Georg Heinrich Ferdinand (Georgas Heinrichas Ferdinandas Ne-
selmanas; 1811-1881)- vokie6ų filologas lituanistas. Naudodamasis anks­
tesniais spausdintais ir rankraštiniais žodynais, parengė ir išleido „VVorter-
buch der littauischen Sprachc" (1851) Iki F. Kuršai6o panašaus veikalo

?.?2
 (I - 1870, II - 1874) tai buvo stambiausias žodynas. Juo naudojosi daugelis
Europos kalbininkų. Pasitelkęs tautosakos rinkėjus ir ankstesnius rinki
mus, 1853 m. išleido 410 lietuvių liaudies dainų tekstų ir 55 melodijų kny­
gą „Littauischc* Volkslieder". Paskelbė K. Donelaičio raštus, kartu pnde-
damas vertimą j vokiečių kalbą: „DonalitiusCh. Littauischc Dichtungen"
(1869). Tyrė prūsų kalbą, parašė darbų iš orientalistikos, matematikos ir
numizmatikos.
Nestoras - Euridikės vyras, Pilo ir Mesenijos karalius, seniausias Trojos žygio
dalyvis.
Kiprijonas Juozapas (1779-1837) - kunigas, poetas, ver­
N e z a b ita u s k is -Z a b itis
tėjas. Kunigavo Varniuose, Jurbarke, nuo 1815 m. Veliuonoje. Po 1831 m
sukilimo vengdamas susidorojimo išvyko j Prūsiją (caro valdžia vis tiek
paskyrė mirties bausmę), vėliau - j Prancūziją. Nansi mieste mokė lenkų
emigrantų vaikus. Parašė 19 eiliuotų epinių kūrinių (1835, išspausdinta
1931). Kūryboje ryškios krikščioniškojo socializmo idėjos.
N icderle Lubor (Luboras Nyderle; 1865-1944) - čekų istorikas, kalbininkas ir
etnografas, nuo 1891 m. Prahos universiteto profesorius. Reikšmingiau­
sias jo veikalas - „Starožitnosti Slovanskė" ( lit . , 1902-1925).
N ie m i Aukusti Robert (Aukustas (Augustas) Robertas Niemis; 1869-1931) -
suomių tautosakininkas, Helsinkio universiteto profesorius. 1909-1912 m.
rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje surinko apie 3600 dainų Kartu su Adolfu
Sabaliausku išleido rinkini „Dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje"
(1912) Jame yra 1459 tekstai ir 28 melodijos. Parašė stambų darbą suo­
mių kalba „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai" (1913). (A. Sabaliauskas
išvertė ir paskelbė lietuviškai 1932 m.). Jo tautosakinių darbų rinkinį „Li­
tuanistiniai raštai" (19%) parengė S. Skrodenis. Ypač reikšmingi jo lygi­
namieji dainų tyrinėjimai.
N ikė (gr. Nikė * pergalė’) - graikų pergalės deivė. Vaizduojama dažnai spar­
nuota nusileidžianti iš Olimpo.
N ik o la ju s I (1796-1855) - Rusijos imperatorius nuo 1825 m , po brolio Alek­
sandro I mirties.
N o rbuta sžr. Narbutas Teodoras.
N o rkus (Narkevičius) Simonas (1842-1913) - poetas aušrininkas, kunigas. Ben­
dravo su J. Basanavičiumi, šis rūpinosi jo eilėraščių skelbimu.
O disėjas - Itakės karalius, vienas žymiausių ir gudriausių iš achajų, Trojos
karo dalyvis. Jo žygiai pavaizduoti Homero „Iliadoje" ir „Odisėjoje •
O dyŠius žr. Odisėjas.
Olšauskas (Olszewskis) Antanas (1863-1942) - JAV lietuvių kultūros veikė­
jas, bankininkas, įvairių spaudinių leidėjas, vertėjas ir autorius. Jis iš­
spausdino J. Basanavičiaus parengtus darbus „Lietuviškos pašai os i .
rios" (4 1, 1903-1905), „Iš gyvenimo v ilių bei velnių" (1903) ir K
O m y n ta s žr. Amyntas.
333
 Ostermejeris (Ostermeyer) Got f ridas (1716-18(X)) - Mažosios Lietuvos kalbi­
ninkas, religinių raitų rengėjas, istorinių filologinių darbų autorius Nuo
1744 m Trempų pradines mokyklos mokytojas, nuo 1752 m. iki mirties -
ten pat evangelikų liuteronų kunigas Išleido „Neue littauische Gram-
matik" (1791), kur nemažai pateikta lietuvių priežodžių ir patarlių. Salia
giesmynų ir polemikos dėl jų pažymėtinas jo darbas „Kritischer Beyt-
rag zur altpreussischen Religionsgeschichte" (1775), kuriame vertinami
ii įvairių šaltinių sunnkti senųjų prūsų ir lietuvių dievai, aiškinami jų
vardai remiantis kalba ir tautosaka.
Pacas Mykolas (-1624-1682) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas,
karvedys. Laimėjo mūšius su Švedijos ir Rusijos kariuomenėmis.
Pajauta - anot Lietuvos metraščių platesniojo sąvado, ji buvusi kunigaikščio
Kukovaičio motina. Pajauta mirė sulaukusi žilos senatvės. Jos atmini­
mui sūnus padirbdinęs motinos Pajautos vardo stabą pagal jos išvaizdą
ir pastatęs ties Žaslių ežeru Žmonės stabą garbinę ir Pajautą laikę deive.
Kai stabas supuvęs, ten išaugusios liepos ir žmonės jas garbinę ir dievi­
nę, minėdami Pajautą.
Pakalniškis ir. Bruožis Ansas
Palade (gr. Palias) - deivės Atėnės prievardis
Paris (frigiŠkai kovotojas ) - Trojos karalaitis. Afrodites padedamas, jis pa­
vogė Eleną, Menelajo žmoną Dėl to kilo Trojos karas, jame žuvo ir Pans.
Passarge Ludwig (Liudvikas Pasarge; 1825-1912) - vokiečių rašytojas, vals­
tybės tarnautojas Studijavo Karaliaučiuje teisę, F Kuršaičio vadovauja­
mas išmoko lietuvių kalbą. Išvertė K. Donelaičio „Metus" ir kitus kūri­
nius j vokiečių kalbą, paskelbė juos knygoje „Littauische Dichtungen"
(1894). Knygoje „Aus baltischen Landem" (1878) rašė apie K. Donelaiti,
L. Rėzą, lietuvių liaudies dainas
Paukštys Juozas (1861-1906) - JAV lietuvių visuomenės veikėjas, spaustuvi­
ninkas. Išleido dainų knygą „Dainos lietuviškos iš visur surinktos" (1889);
papildytas jos leidimas, parengtas kartu su A. Burba, pasirodė 1893 m
Pausamas (Pausanijas; -115- -180 m.) - graikų rašytojas. Kilęs iš Lidijos. Pa­
rašė 10 knygų „Helades aprašymą", savotišką kelionių po Graikiją vado­
vą, pateikė daug duomenų apie kraštą, žmones, jų papročius, tikėjimus,
šventyklas, meno kūrinius.
Pelcrpas - graikų mitų herojus. Tantalo sūnus, labai gražus. Buvo tėvo nužu­
dytas, bet dievai vėl atgaivino Trojos valdovo Ilo spaudžiamas Pelopas
su didžiuliais turtais pasitraukė į Graikiją ir vedė Hipodamėją
Penka Kari (Karlas Penka) - paleontologas. Tyrė Vidurio ir Pietų Europą.
J Basanavičius nurodo jo darbą „Zur Palaontologie M ittel- und Sūdeu-
ropas" (Mitteilungen der Anthropologischen Gosellschaft in Wien. Bd.
XX VII, 1897)
 Perkūnas - lietuvių griausmo ir žaibų dievas. Tautosakoje jo nuolatinis prie­
šas yra velnias. Tai indoeuropietiškos kilmės dievybe
Petkevičaitė Gabrielė; slap. B itė (1861-1943) - rašytoja, kritikė, publicistė, ak­
tyvi visuomenės veikėja Folkloristų ypač vertinama jos surinktos pasa­
kos, tikėjimai, liaudies medicinos žinios Dalis šios medžiagos paskelbta
leidinyje ../KMBaa crapmia“ (1901, II, p. 311-313; 1902, III-IV, p 437-441;
1911, II. p 167-218), jos „Raštuose", kn. V, V, 1968, p. 313-370. knygoje
„Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės. Parengė B. Kerbei yte,
redagavo K. Aleksynas. V., 1981, p. 191-218.
Pierson John William (Džonas Viljamas Pirsonas; 1833-1899) - anglų kilmes
Vokietijos kalbininkas, domėjęsis prūsų kalba ir istorija. Parengė ištrau­
kų iš M. Praetorijaus veikalo „Deliciae Prussicae oder Preussische
Shaubūhne" (1871). Prūsų praeičiai skirti jo darbai: „Preussische Ges-
chichte" (1864), „Leitfaden der preussischen Geschichte"(u1899), „Bil-
der aus Preussens Vorzeit" (1872), „Der grosse Kurfūrst" (1873) ir kt.
Prūsų kalba gvildenama veikaluose „Ūber Nationalist und Sprache der
alien Preussen" (1873), „Altpreussische Worterschatz" (1875) ir kt.
Pindami (Pindaras; 522 ar 518-446 m. pr. Kr.) - graikų poetas, chorinės lyrikos
kūrėjas Olimpiečius pagerbdamas, kūrė odes, himnus, ditirambus, dai­
nas. Stilius iškilmingas, kompozicija darni, išraiškos priemonės sudėtingos.
P lin iju s i r . Caius Plinius Secundus.
Plutonas i r . Hadas.

Pohvka Ih (Jiržis Polivka; 1858-1933) - čekų filologas, kalbininkas, literatū­

ros istorikas ir folkloristas. Skelbė čekų ir rusų pasakas. Buvo įsigilinęs j
slavų pasakas. Kartu su vokiečių folkloristu Johannesu Bolte 1913-1935
m išleido rodykles (5 t.) brolių Grimų pasakoms; prie jų pateikiamos
įvairių tautų pasakų paralelės.
Poluįanski Aleksandr (Aleksandras Polujanskis; 1814-1865) - lenkų miški­
ninkas. Išleido knygų apie miškus ir miškininkystę, be to, „Bukiet lite-
racki" (2 t., 1851), „Wędrowki po gubemyi Augustowskiej". Savo dar­
buose mini ir Lietuvos miškus.
Poseidonas (gr Poseidon, lot. Neptūnus) - jūrų dievas. Graikams Poseidonas
buvo Krono ir Rėjos sūnus, Dzeuso, Hado ir Heros brolis, Amfititres vy­
ras, kiklopo Polifemo ir kitų milžinų tėvas.
Pranas (PranciSkus) Juozapas (Franz Josef; 1830-1916) - Austrijos imperato­
rius (1848-1916), Vengrijos karalius (1867-1916).
Prapuolenis Kazimieras (1858-1933) - kanauninkas, visuomenės veikėjas Gi­
linosi j bažnyčios vykdytą lenkinimo politiką, parašė darbą lenkų kalba
„Polskie Apostolstwo Litw y" (1913). šiais ir kultūros klausimais susira­
šinėjo su J. Basanavičiumi.
Preller(Preleris) - graikų mitų tyrinėtojas. J. Basanavičius nurodo jo darbą
..Griechische Mythologie" (1872)

335
Pretorijus (Protonus, Preatorius) Matos (tarp 1631 ir 1635-1704) - kunigas,
istonkas, giesmių vertėjas. Jis buvo J. Bretkūno vaikaitis, studijavo Kara­
liaučiaus ir Rostoko universitetuose. Išvertė giesmių, parašė 4 knygų vei­
kalu „Orbs Gothicus" ir „Marš Gothicus“, bandė pagrįsti lietuvių, prūsų
ir gotų giminingumą. Mažosios Lietuvos ir Prūsijos kultūros istorijai svar­
biausias yra rankraštis „ Delioae Prussicaeodcr Preussische Schaubūhne".
Čia pateikta autoriaus pastebėjimai ir iš kitų šaltinių gauta medžiaga
apie lietuvių ir prūsų kalbas, tikėjimus, papročius, tautosaką, liaudies
šokius ir kt. Ištraukų iš šio darbo buvo XVIII-XIX a. periodikoje, šiek tiek
daugiau - W. Piersono publikacijoje (1871). 1999 m. pasirodė I tomo ver­
timas j lietuvių kalbą „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla".
Priamo s (Priamas) - Trojos karalius. Pasak graikų mitų, turėjęs 50 sūnų ir 50
dukterų. Visi sūnūs, tarp jų Hektoras ir Paris, žuvo per Trojos karą, kuris
kilo Priamui viešpataujant.
Ptolemaios Claudius (Klaudijas Ptolemėjas; - 90 - - 168 m. po Kr.) - graikų
mokslininkas Aleksandnjoje, parašęs svarbių astronomijos, optikos, ge­
ografijos, istorijos, muzikologijos veikalų.
Publius O vidius Noso (Publijus Ovidijus Naso; 43 m. pr. Kr. -17 ar 18 m. po Kr.) -
romėnų poetas. Imperatoriaus Augusto metu garsėjo greta Vergilijaus ir
Horacijaus. Reikšmingiausias jo veikalas „Metamorphoses" (15 giesmių).
Puida Kazys (1883-1945) - rašytojas ir vertėjas. J. Basanavičiui atvykus į Vil­
nių, dirbo „Vilniaus žinių" redakcijoje.
Pūkis - kaukas, aitvaras.
Radamantas - Minojo brolis. Dievas už Radamanto teisingumą suteikė jam
galią po mirties teisti mirusius.
Radvila Mikalojus Rudasis (1512-1584) - pirmasis Biržų ir Dubingių kunigaikš­
tis, reformacijos veikėjas. Mokėsi Vokietijoje, keliavo po Europą. Nuo 1550
m. - Trakų vaivada. Abu su Juoduoju Radvila - pirmieji Lietuvos senato­
riai. Vadovavo kovoms su Livonija (1557), Rusija (1558-1582). Ypač išgar­
sėjo Ūlos kautynėse, kur kartu su Grigu Chadkcvičiumi ir 4000 vyrų ka­
riuomene išblaškė 30 000 rusų. Griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą.
Raišukytė Morta Augustė (1874-1933) - Mažosios Lietuvos lietuvių veikėja,
spaudos bendradarbė. Rėmė Vydūno raštų leidimą, Tilžėje įsteigė lietuvių
audinių ir rankdarbių mokyklą. 1920 m. suorganizavo ir iki mirties pirmi­
ninkavo Prūsų lietuvių moterų draugijai, kurios tikslas - skatinti lietuvių
liaudies meną Mažojoje Lietuvoje. Bendradarbiavo su J. Basanavičiumi
Reichel (Reichclis) - antikines kultūros tyrinėtojas. J. Basanavičius mini jo
darbus „Ober vorhellenische Gotterculte" (Wien, 1897), „Hommerischc
Waffen- (1901).
Reinach Salomon (Salomonas Reinachas; 1858-1932) - prancūzų archeolo­
gas, meno istorikas, religijotyrininkas.
Rėja (gr. Rheia) - Krono žmona, Dzeuso, Poseidono, Hado ir Heros motina.

336
 R ril(Rhesa) Liudvikas Gediminas (1776-1840) - teologas, Karaliaučiaus uni­
versiteto profesorius, poetas, vertėjas, tautosakininkas. Parengė pirmąjį lie­
tuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Litthauische Volkslieder" (1825)
lietuvių ir vokiečių kalbomis (85 dainos, 7 melodijos) su plačiu straipsniu
apie jų pobūdį, grožį, išraiškos ir turinio ypatybes. Dainomis buvo plačiai
domimasi, jos buvo verčiamos į čekų, lenkų, rusų, italų, anglų kalbas
Rytelis - S. Daukantas išpopuliarino žinią, kad jis buvo lietuvių dainius.
Kniprodės, didžiojo vokiečių mistro, puotoje 1351 ar 1353 m. Rykselis
dainavęs apie lietuvių kario Viteudo žygius, šią žinią įterpė j „Daines
žemaičių" (1846) ir „Lietuvos istoriją" (1893).
Remeris Mykolas (1880-1945) - teisininkas, profesorius, Vytauto Didžiojo uni­
versiteto rektorius (1933-1939). Nors išaugęs lenkų kultūros dvasioje, pri­
tarė Lietuvos valstybingumui. J. Basanavičiui pateikė tautosakinės me­
džiagos apie poetą Antaną Strazdą.
Rudzis Mykolas (slap. Ž iežirba; 1871-1933) - kunigas, visuomenės veikėjas
Nuo 1904 m. iki mirties buvo Kalesninkų parapijos klebonas, jos švietė­
jas, gynė lietuvių kalbą mokyklose Bendradarbiavo „Vilniaus rytojuje".
Jaunimo drauge" ir kt. „Lietuvių tautoje" paskelbė „Vilniaus krašto dzū­
kų burtai, patarlės, mįslės ir žaidimai" (1923, kn. III, d. 2). Tautosaka už­
rašyta Kalesninkų ir Tverečiaus apylinkėse.
Ruigys (Ruhig) Pilypas (1675-1749) - Mažosios Lietuvos kalbininkas, tauto­
sakininkas, raštijos kūrėjas. Jau 1708 m. buvo parašęs lotyniškai darbą
apie lietuvių kalbą, jame panaudojo ir 3 lietuvių liaudies dainas. Per­
dirbtą rankraštį paskelbė vokiškai - „Betrachtung der littauischen Spra-
che in ihrem Ursprunge, YVesen und Eigenschaften" (1745). Čia įdėtos dvi
tos pačios ir trečia kita daina. Jos patraukė žymių vokiečių - G. E. Lessin-
go, J. G. Herderio, J. W. Goethės ir kitų dėmesj. Lietuvių patarlių ir prie­
žodžių paskelbė žodyne „Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches
Lexicon" (1747). Vertė ir rengė religinius raštus. 1695-1696 m mokyto­
jaudamas Kaune, užrašinėjo liaudies dainas.
Sabaliauskas Adolfas (slap. Ž a lia R ū ta ; 1873-1950) - kunigas, poetas, tauto­
sakininkas. Rinko dainas, ypač sutartines, rašė apie jas ir liaudies
instrumentus. Išleido su A R. Niemiu bendrą 1459 dainų ir 28 melodijų
rinkinį „Dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje" (1912), o atskirai vie­
nas - „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos" (1916,636 melodijos, 318 poeti­
nių tekstų). Išvertė j lietuvių kalbą „Kalevalą", išspausdintą 1922 m., ir
A. R. Niemio darbą „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai", išspausdintą
„Mūsų tautosakoje" (VI, 1932).
Sabinus Georgius (1508-1560) - vokiečių humanistas, teisės daktaras, filo-
logas, istorikas ir poetas (kūrė lotynų k.) Jis buvo Karaliaučiaus uni­
versiteto vienas iš kūrėjų ir pirmasis jo rektorius (1544-1547). Domėjo­
si senąja prūsų religija, rinko apie ją medžiagą.
Samovita - žr. Vila.

337
 Sarapidas (gr. Sarapis, Serapis) - sinkretinis graikų-egiptiečių dievas. Jį su­
kūre Ptolemajas I politiniais tikslais IV a. pr. Kr., siekta vienyti graikų ir
egiptiečių tautas į vieną valstybę. Tikslo nepasiekta, Sarapidas virto he­
lenistinio pasaulio dievybe.
Sartmas - karalius, minimas A. Schleicherio paskelbtoje dainoje „Ant aukšto
kalno žalias rūtų daržas". Graikų rašytojas Pausanijas (II a.) mini Traize-
nų karalių Saroną, kuns per elnio medžioklę žuvo jūroje. J. Basanavičius
pabandė identifikuoti juos abu.
Sauerwein Georg (Jurgis Zauerveinas, slap. G irėnas; 1831-1904) - poetas,
publicistas, poliglotas. Buvo namų mokytojas, vėliau vertėsi iš Biblijos
vertimų j įvairias kalbas. Nors buvo vokietis, bet priešinosi germaniza­
cijai, per Mažosios Lietuvos spaudą kovojo už lietuvių teises. Parašė
garsųjį eilėrašti „Lietuvninkai mes esam gimę". J. Basanavičius buvo
susibičiuliavęs su juo.
S a u lė - dangaus kūnas, apipintas ir mitiniais vaizdiniais Populiarus jos vaiz­
das tautosakoje.
Saulytės, Dievo dukrytes - latvių tradicijoje dangaus šeimynos nares. Joms
peršasi Dievo sūneliai. Auseklis, Mėnulis ir kt.
Savickis Antanas (-1782-1836) - kunigas, poetas, vertėjas. Dauguma jo kūri­
nių nėra paskelbta. Paliktas rankraštis susideda iŠ dviejų dalių: origina­
lioji pavadinta „Pradžia visokių satyrų, arba prikalbėsiu", o vertimai -
„Baikos, arba Pasakos, lygios teisybei". Vertė iš lotynų kalbos ir paskelbė
T. Kempiečio, šv. Augustino veikalų (1828, 1829).
Savickis Jurgis (1890-1952) - rašytojas, diplomatas. Lietuvai atstovavo Dani­
joje, Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje, Latvijoje. Lietuvą oku­
pavus sovietams, liko Prancūzijoje. Rašė apsakymus, apysakas, roma­
nus, kelionių apybraižas ir kt. IŠ ryškesnių veikalų - „šventadienio
sonetai" (1922), „Mano geriausias draugas" (1951), „šventoji Lietuva"
(1952), „Žemė dega" (t. 1-2, 1956).
Schleicher August (Augustas Šleicheris; 1821-1868) - vokiečių kalbininkas, žy­
miausias XIX a. vidurio indoeuropeistas. Reikšmingi ir jo lietuvių kalbo­
tyros ir folkloristikos darbai 1852 m. penkis mėnesius rinko lituanistinę
medžiagą, mokėsi lietuvių kalbos Mažojoje Lietuvoje. 1857 m. išleistame
rinkinyje „Litauisches Lesebuch und Glossar" paskelbė63dainas, apie 1500
patarlių bei priežodžių, mįslių, kitos smulkiosios tautosakos, 40 pasakų.
Parengė mokslinį K. Donelaičio visos kūrybos ir laiškų leidinį (1865).
Schliemann Heinrich (Heinrichas šlymanas; 1822-1890) - vokiečių archeolo­
gas Pasaulyje išgarsėjo Trojos, Mikėnų miesto griuvėsių, Itakės salos ir
kitais kasinėjimais. Schliemannas atgaivino susidomėjimą Graikijos pra­
eitimi, išpopuliarino istorijos ir archeologijos mokslą. Jis - Homero epi­
nių tradicijų tyrinėtojas. Paskelbė keliolika knygų.
von Schldzer August Ludwig (Augustas Liudvigas fon šlioccris; 1735-1809) -
vokiečių istorikas ir publicistas, pedagogas. Nuo 1765 m. Rusijos moks­
lų akademijos narys, 1769-1804 m. Getingeno universiteto profesorius.

338
 Lietuvai reikšmingas ,o darbas „Ceschichte von Litauen, als einem eige-
nen Grossfūrstentume, bis zum Jahre 1569“ (1785).
Schrader Otto (Oto Sraderis; 1855-1919) - vokiečiu indoeuropeistas, Jenos,
Breslau universitetų profesorius. Remdamasis kalbotyros, istorijos ir et­
nologijos duomenų visuma, siekė išryškinti indoeuropiečių kultūrą Svar­
bieji jo veikalai - „Sprachvergleichung und Urgeschichte“ (1883),
„Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde" (1901), „Die In-
dogermanen" (1911) - buvo ne sykj pakartoti.
Schulz Caspar (Kasparas Šiucas; XVI a pradžia - 1594) - prūsų istorikas,
poetas, teisės traktatų autorius. Svarbiausias darbas - „Histona rcrum
Prussicarum, das ist vvahrhafte und eigentliche Beschreibung der Įlindę
Preussens“ (1592). Jis rėmėsi ir Vygando Marburgiečiokronika, papildė iš­
traukomis, kurias J. Dlugošo vertėjas j lotynų kalbą buvo praleidęs ar iškrai­
pęs. Pavyzdžiui, tik iš jo sužinome, kad Pilėnų gynėjas esąs„konig Marger“.
Semelė (gr Semelė) - Tėbų karaliaus Kadmio ir Harmonijos duktė. Ją pamilo
Dzeusas. Baigtis - tragiška: ji sudegė pasirodžius Dzeusui kaip dievui Iš
jų gimė Dionisas. Manoma, kad ji buvusi frigų-trakų žemės deivė. Žodis
semele greičiausiai yra frigiškas ir reiškia žemę
Serapis i r . Sarapidas
Sirokomle i r Kondratovvicz L.
Sirvydas (Sirvydas) Konstantinas (tarp 1578 ir 1581-1631) - jėzuitas, dėstyto­
jas ir pamokslininkas, religinių raštų kūrėjas, pirmasis lietuvių žodyni­
ninkas, vienas iš lietuvių raštijos pirmtakų Pirmasis parengė savitą lie­
tuvių postilę „Punktai sakymų“ (I d - 1629; II d. - 1644) Parašė
lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Išėjo jo 5 leidimai, prieš 1620,1631,
1642, 1677, 1713. Pirmojo pavadinimas nežinomas, vėliau išėję vadinosi
„Dictionarium trium linguarum“ . Tautosakos mokslui reikšmingi yra j
žodyną įtraukti žodžiai, šiandien vartojami kaip rūšių ir žanrų terminai,
minimi liaudies muzikos instrumentų pavadinimai, mitinių būtybių var­
dai ir kt. „Punktuose sakymų“ yra paskelbta patarlių ir priežodžių.
S ila lk is (Sitalkas) - trakų kilties Odnsų karalius, sostą paveldėjo iš tėvo Tere-
so I. Sitalkas karaliavo nuo 431 m. iki 424 m. pr. Kr.
Slančiauskas Matas (1850-1924) - tautosakos rinkėjas, literatas, siuvėjas. Su­
rinko apie 800 dainų, apie 800 pasakojamosios tautosakos tekstų, 200
mįslių, apie 1000 patarlių bei priežodžių, apie 1500etnografinių aprašų,
tarp jų - tikėjimų, burtų. J. Basanavičius skelbė jo užrašytą tautosaką
„Lietuviškų pasakų įvairių" II knygoje, leidimuose „Iš gyvenimo vėlių
bei velnių“, „Lietuvių tauta“ (kn. 3, d. 2). Išleisti jo sukauptos medžiagos
rinkiniai: „Siaurės Lietuvos pasakos“ (1974), „Siaurės Lietuvos sakmės
ir anekdotai" (1975).
Smalakys Jonas (1835-1901) - Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas. Jis kartu
su kitais organizavo „Lietuviškų konservatyvų komitetą" (1890), o po
kelerių metų tapo lietuvių atstovu Prūsijos seime.
339
 Smalstys (Smolskis) Jurgis (1881-1919) - rašytojas, visuomenes veikėjas, re­
voliucijų dalyvis, 1919 m. Lietuvos kariuomenės sušaudytas. J. Basana­
vičiui siuntė užrašytos tautosakos.
Smetona Antanas (1874-1944) - Lietuvos prezidentas, politikas, teisininkas,
publicistas. Redagavo „Lietuvos ūkininką" (1905-1906), „Viltį" (1907-
1913). 1918 m. vasario 16 d. akto signataras, 1917-1919 m. - Lietuvos
tarybos pirmininkas, 1919-1920 ir 1926-1940 m. - Lietuvos prezidentas.
Dėste etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką, paskelbė straips­
nių etikos, teisės, filosofijos temomis, | lietuvių kalbą išvertė Platono „Sok­
rato apologiją", „Kritoną" (1935), parašė keletą nekrologų, tarp jų - ir
J. Basanavičiui mirus
Sobieski Jan (Janas Sobieskis; 1629-16%) - Lenkijos didikas ir karvedys, nuo
1674 m. Lenkijos karalius Jonas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis.
Spartakas - Italijos vergų sukilimo vadas, trakas. 73 m pr Kr. pabėgo iš gla­
diatorių mokyklos, sudarė keltų ir trakų kariuomenv (- 60000), keliskart
sumušė romėnus, prasiveržė iki Alpių. Tačiau dalis sukilėlių norėjo likti
Italijoje Vėliau jie pralaimėjo, Spartakas buvo nukautas mūšyje.
Sprogis Janis (1833-1918) -latvių tautosakininkas, archeografas. 1866-1915 m
dirbo Vilniaus centriniame archyve. Išleido XVI a Žemaitijos vietovar­
džių žodyną „reorpa<J)HMecMH caoiiapi, Apemieii >Komowtckom jcm/IU
XVI cioaVri*“ (1888). Rinko ir skelbe latvių tautosaką.
Spudulis Jonas (1860-1920) - gydytojas, lietuvių nacionalinio judėjimo daly­
vis. Domėjosi kalbos klausimais. Pateikė Kurtuvėnų tarmes aprašymą,
rūpinosi rašybos dalykais, kaupė onomastikos medžiagą.
Srba Adalbert (Adalbertas Srba; 1855 - po 1926)- kunigas, slovakų visuo­
menės veikėjas, tautinės savimonės ugdytojas Bendravo su J. Basanavi­
čiumi, palaikė jo trakologijos idėjas. „Lietuvių tautoje" paskelbė „Uber
die Sprachverwandschaft der alien Thraker und heutiger Litauer" (1925;
bendraautoris J. Basanavičius), „Kas yra trakologija" (1926) ir kt.
Stagaras i r . Šlekys Vincas.
Staniškis Vincas (- 1850 - - 1920) - kalbininkas, varpininkas. Dėstė graikų,
lotynų ir lietuvių kalbas Marijampolės gimnazijoje (nuo - 1880). Po skun­
do dėl lietuvių raštų 1895 m. ištremtas į Lomžą.
Stella Erasmus Libonothanus (slap. Erazmas Stela, tikr. Johann Stucler (Joha­
nas štiuleris); XV a. vidurys - 1521) - vokiečių kronikininkas. Knygoje
„De Borussiae antiquitatibus libri duo" iš 8 knygų 1518 m. paskelbė tik
dvi. Panaudoti ankstesni autoriai, legendos, yra nepamatuotų, išgalvotų
dalykų. Aprašė sūduvių tikėjimus, papročius.
Slender (Stenders) Gothard Friedrich (Frydrichas Gothardas Stenderis, Sena­
sis Stenderis; 1714-17%) - kunigas, vokiečių ir latvių filologas, poetas,
religinių ir populianų knygų, elementorių autorius. Svarbiausi darbai -
vokiškai parašyta latvių kalbos gramatika (1761) ir latvių-vokiečių, vo-
kiečių-latvių kalbų žodynas (2 t., 1789).

340
 Kostas (slap. Stiklelis; 1880-1962) - poetas, tautosakininkas, spaudos
S tik liu s
darbuotojas, vertėjas. Išleido nnkinius: „Davatkų gadzinkos ir šiaip links­
mos dainos“ (1903), „Labai gražios dainos“ (1907) Pasakojamu tauto­
saką siuntė J. Basanavičiui į Bulgariją Ji paskelbta „Lietuviškų pasakų
įvairių“ III knygoje (1904).
Storosta V. - i r . Vydūnas.
Strabo (Strabonas, - 63 m. pr. Kr - 19 m po Kr ) - graikų istorikas, geografas,
filosofas stoikas. Parašė „Hypomnėmata historika" - veikalas apie 144-
27 m. pr. Kr įvykius, bet jis nėra išlikęs. Išsaugotas veikalas „Geographi-
ca", išliko dauguma iŠ 17 knygų. Greta geografuos čia pateikta istorijos,
matematikos, medicinos ir kt. mokslo žinių.
Strazdas Antanas (1760-1833) - poetas, kunigas. Pasirašinėjo Drozdovskiu, o
žmonėms jis buvo Strazdelis. Linksmus pasakojimus ir anekdotus iš
A. Strazdo gyvenimo paskelbė J. Basanavičius. A. Strazdo yra paskelb­
tas poezijos rinkinys „Giesmės svietiškos ir šventos" (1814). Daugumas
jo eilėraščių virto liaudies dainomis.
Stryjkoįvski Maciej (Motiejus Strijkovskis; 1547- *1590) - istorikas, poetas, ku­
nigas. Parašė pirmą išspausdintą Lietuvos istoriją „Ktora przedtym nigdy
swiatla niewidziala Kronika Polska, Litewska, Zmodžka y vvszystkiej Ru­
si Kijowskiey Moskiewskiey, Siewierskiey...“ (1582), kun sutrumpintai va­
dinama „Kronika“ . Tai labai svarbus lietuvių folklonstikos šaltinis, ypač
paties M Stryjkovvskio pastebėjimai, žinios, surinktos iš žmonių. Jis patei­
kė duomenų apie lietuvių dainas, paskelbė patarlių ir priežodžių, pirmą
anekdotą ir kt. (Apie M. Stryjkowskio darbo folkloristinę vertę žr. Ambra­
ziejus Jonynas Lietuvių folkloristika. V, 1984, p. 104-138).
Svencickiį Iliarion (1876-1956) - ukrainiečių filologas slavistas ir menotyrinin­
kas, pedagogas. Nuo 1939 m. - Lvovo universiteto profesonus. Paskelbė
veikalų apie senuosius ukrainiečių kalbos ir literatūros paminklus ir nau­
jųjų laikų kūrėjus Domėjosi ir folkloru, tyrinėjo laidotuvių raudų ir baž-
nytinės-religinės poezijos santykį, kalėdinės tautosakos kilmę Dėl kalėdi­
nių dainų susirašinėjo su J. Basanavičiumi ir gavo iš jo pluoštą V. Krėves-
Mickevičiaus užrašytų lietuvių dainų, išverstų į lenkų kalbą.
Šachmatams Aleksejus (1864-1920) - rusų kalbininkas ir senosios rusų rašti­
jos istorikas, Peterburgo universiteto profesorius. Savo darbuose opera­
vo ir lietuvių kalbos duomenimis. Rūpinosi A. Juškos žodyno, K. Jau­
niaus darbų skelbimu.
Ša/ahk Pavel Josef (Pavelas Josefas Šafankas; 1795-1861) - slovakų ir čekų filo­
logas, istorikas. Svarbiausias jo veikalas - „Slovanskc starož.tnost. (2 t..
1836-1837).
šė m iu s Martynas (1849-1908) - spaustuvininkas, laikraščių ir ka‘en^°™* c1'
dėjas ir redaktorius, aktyvus lietuvybės skelbėjas Mažojoje Lietu op.
Šidlauskas Domas (1878-1944) - visuomenės veikėjas, spauda ben j «-
bis, visuomybės tikėjimo kūrėjas. Dirbo „Lietuvos ūkininko , „Lietuvos
341
 žinių" redakcijose, redagavo „Rygos garsą", „Rygos naujienas". Visuo-
mybės tikėjimą gnndė savaip suprastomis senovės lietuvių tradicijomis,
papildytomis senovės indų religijos elementais, budizmu. Tai j i s išdėstė
knygoje „Visuomybė, naujos, tyros tikybos mokslas, dorovė, apeigos ir
organizacija" (1926).
Šimtakojis ir. Čaplikas Juozas.
Š inydas i r . Sirvydas Konstantinas.
šiSnum onu Ivanas (1862-1928) - bulgarų literatūrologas, folkloristas, kultū­
ros istorikas.
šlapelis Jurgis (1876-1941) -gydytojas, visuomenės veikėjas, pedagogas. Gy­
dytoju tebuvo kariuomenėje 1914-1918 m. Mokytojavo Vilniaus Vytauto
Didžiojo gimnazijoje 1921-1932 m., dėstė lietuvių, lotynų kalbas ir Lie­
tuvos istonją. Platino caro valdžios draudžiamą lietuvių spaudą. Kai buvo
panaikintas draudimas, kartu su žmona per savo knygyną platino lietu­
vių knygas. Taisė lietuvių kalbą, buvo vertėjas. Surinko daug lietuvių
kalbos žodžių, leido žodynus. „Lietuvių tautoje" (1923, kn. III, d. 3) pa­
skelbė Lazūnų parapijoje užrašytas mįsles.
šleky s Vincas (1870-1946) - spaudos darbuotojas, prozininkas, vertėjas, tau­
tosakininkas. 1896m dėl carines valdžios persekiojimo (buvo įkūręs slap­
tą „Sietyno" draugiją) pasitraukė j JAV. Ten redagavo laikraščius, rengė
spaudai leidinius, kūrė grožinės literatūros veikalus. 1926 m. grjžo j Lie­
tuvą, o 1931 m. - j gimtuosius Mokolus (Marijampolės aps.) 1934 m. Lie­
tuvių tautosakos archyvui įteikė 630dainų su melodijomis rinkinį (LTR
630). 1941 m. ištremtas j Rusiją, ten ir mirė.
Šliūpas Jonas (1861-1944) - gydytojas, plataus akiračio istorikas, visuome­
nės veikėjas, spaudos darbuotojas, publicistas, literatūros tyrinėtojas ir
kritikas. Su J. Basanavičiumi suartėjo per „Aušrą", perėmė jos redagavi­
mą J. Šliūpas išvertė į lietuvių kalbą Edmundo Veckenstedto dviejų to­
mų knygą „Mythai, pasakos ir legendos Žiamaicziu" ir 1897-1900 m.
išleido ją JAV. Vieną J Šliūpo pasaką, skelbtą leidinyje „Mitteilungen der
Litauischen litterarischen Gesellschaft" (1-1887, p. 358) J. Basanavičius
įtraukė į „Lietuviškų pasakų įvairių" rinkinio II knygą (Žr. Nr. 51).
Švedas Juozapas (1884— ?) - ilgametis Punsko klebonas ir dekanas, lietuvių
veikėjas, 1930 m. persikėlęs į Lietuvą.
Š vitrigaila (-1370-1452) - Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-
1432). Ilgai kovojo prieš Vytautą dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio sta­
tuso. Po Vytauto mirties juo tapo, bet siekė, kaip ir Vytautas, karaliaus
vainiko. įvykus perversmui ir valdžiai atitekus Žygimantui, švitngaila
ir toliau laikė save Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tai buvo vienas at­
kakliausiai siekusių valdyti Lietuvą kunigaikščių.
Tacitus Publius Cornelius (Publijus Kornelijus Tacitas; - 58-117 m. po Kr.) -
romėnų istorikas, rašytojas. Svarbiausi iš daug knygų susidedantys dar­
bai yra „Istorija", „Analai" - jų išliko nedaug. Kiti veikalai: „Agrikola",

342
 „Germanija (6a pirmą kartą minimi aisčiai), „Dialogas apie oratorius"
Tacitas mane, kad imperija yra būtinas Komai etapas Pasak ,o, istorijos
tėkmę lemia žmonių, ypač imperatorių, veiksmai, jų valia.
Talas; Talojas - Dedalo sesers sūnus, Dedalo mokinys. Pavydėdamas sėkmes
Dedalas jj pražudo.
Juozas (1888-1949) - kompozitorius, operos dirigentas, muzi­
T a lia i-K rip ta
kos dėstytojas, liaudies dainų rinkėjas, harmonizuotoįas. 1907 m pasta­
tė G. Landsbergio-Žemkalnio „Eglę žal6ų karalienę", sukūręs šiam vei­
kalui muziką. Parengė daug nedidelių harmonizuotų lietuvių liaudies
dainų leidinių.
Tamerlanas l t . Timūras.
Tetzner Franz Oskar (Francas Oskaras Tecneris; 1863-1919) - vokiečių taulo-
tyrininkas. Išmokęs lietuviškai, kartu su žmona H. Tetzner išvertė į vo­
kiečių kalbą 70 lietuvių liaudies dainų rinkini „Dainos. UUuische Volks-
gesange" (1897). Jis paskelbė K. Donelaičio užrašus, dokumentus.
Mažosios Lietuvos etnografinius aprašymus
T hukididčs (Tukididas; -460-400 m pr Kr.) - graikų istorikas. Parašė 8 knygų
veikalą apie Peloponeso karą. Rėmėsi dokumentais, amžininkų atsimi­
nimais, papročių ir įstatymų kritiška analize. Nuosaikiai vertino asme­
nybių vaidmenj istorijos eigoje, tikėjo likimo neišvengiamumu Laiko­
mas istorinės kritikos pradininku.
T h u lm o sis I I I (Tutmozis III; -1525- -1448 m. pr. Kr. - datos žinynuose įvai­
ruoja) - senojo Egipto XVIII dinastijos faraonas, žymiausias pasaulinės
Egipto valstybės kūrėjas. Iki 1503 m. valdė pamotė, po to jis vienas, o
nuo 1491 m. kartu su sūnumi. įsiveržė j Siriją, užėmė Finikiją ir kitus
Azijos kraštus. Asirija, Hctitai, Kipras, Kreta ir kiti mokėjo Egiptui
duoklę.
T iberius C la u d iu s N e ro (Tiberijus Klaudijus Neronas; 42 m. pr. Kr. -37 m po
Kr.) - Romos imperatorius nuo 14 iki 37 m. po Kr. Gabus, griežtas karys,
imperiją valdė teroro priemonėmis.
Tichė (gr. Tychė, lot. Fortūna 'likimas ) - senovės graikams žmogų ištinkan-
6o likimo, laimės ar netikėtos sėkmės deivė. Tikėjimas Tiche ėmė stiprė­
ti, kai sofistai pakirto tikėjimą kitais dievais.
T im ūra s, Tamerlanas, Timurlengas (1336-1405) - Vidurinės Azijos karvedys.
Valdė Čingischano palikuonių vardu. Užkariavo Užkaukazę, Persiją, su­
mušė Aukso ordą, Osmanų imperijos kariuomenę ir 1.1. Jis - Timūridų
valstybės įkūrėjas, sostinė - Samarkandas. Žiauriai elgesi su pavergtų
šalių žmonėmis.
T itu s L u c re tiu s C arus (Lukrecijus; - 96-55 m. pr. Kr) - romėnų poetas ir filo­
sofas. Parašė filosofinę poemą „Apie daiktų prigimtį", kurioje aukština­
mas protas, skatinama pažinti gamtą, tikimasi išvaduoti žmones nuo die­
vo ir mirties baimės.
343
 Tochtamyias (?-14<)6) - Aukso ordos chanas (nuo 1380 m.). Pralaimėjo 1389-
1395 m karų suTimūru ir neteko Užkaukazės ir Vidurines Azijos žemių
Pralaimėjęs Užvolgio ordos chanui, pabėgo j LDK. Po Vorkslos mūšio
neteko vilties atgauti sostų. Tochtamyšas buvo nužudytas Sibiro chano
§adibeko.
Tomas jonas (1852-1919) - kunigas. Nuo 1880m. kunigavo Veliuonoje. Užra­
kė tautosakos.
Tomaszek V. (V. Tomašokas) - trakų tautos, jos istorijos tyrinėtojas. J Basana­
vičius mini jo studijų „Die alten Thrakcn" (1893) ir kitus darbus.
Traianus Marcus H ipius (Markas Ulpijus Trajanas; 53-117 m. po Kr.) - Romos
imperatorius. Jo valdymo laikais Romos imperija buvo labiausiai išplės­
ta: užkariauta Dakija, Nabatėjų karalystė. Didžioji Armėnija, visa Meso­
potamija. Jis plėtojo socialines pagalbos sistemų.
Treniota (?-1264) - Lietuvos didysis kunigaikštis (1263-1264). Jis drauge su
Daumantu nužudė Mindaugų, du jo sūnus ir pusbroli Tautvilų.
Tumas Juozas (slap. Vaiigantas ; 1869-1933) - rašytojas, publicistas, literatū­
ros istorikas ir kritikas, kunigas. Yra užrašęs tautosakos. Vienų kitų teks­
tų J. Basanavičius paskelbė savo rinkiniuose. Vilniaus pilies legendos li­
teratūrinį variantų Vaižgantas įtraukė į knygų „Alegorijų vaizdai" (1916).
31 pasakojamosios tautosakos kūrinys, užrašytas Vaižganto, paskelbtas
rinkinyje „Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės" (parengė B. Ker-
belytė, redagavo K. Aleksynas, V, 1981, p. 219-320). Jis yra užrašęs ir
dainų, užkalbėjimų, padavimų.
Tuomas i r . Tomas.
Usener Hermann (Hermanas Uzeneris; 1834-1905) - vokiečių filologas klasi­
kas, religijotyrininkas. Berno, Greifsvaldo. Bonos universitetų profeso­
rius. Baltų senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojams reikšmingas yra
jo darbas „Gottemamen" (1896).
Vaidevutis - legendinis VI a prūsų karalius (karo vadas), minimas E Stel-
los, S. Grunau, L. Davido, M. Stryjkowskio, A. Kojelavičiaus-Vijūko vei­
kaluose. Legendos apie Vaidevutį ir jo brolį Brutenį autentiškumas ne­
išaiškintas. Yra manančių, kad tai prūsų kultūriniai herojai.
Vantas - J. Basanavičiaus pagal žodį v a iw r y k ile kildinama dievybe.
Vakarinė - žvaigždė, kuri, kaip ir aušrinė, minima lietuvių tautosakoje.

ValančiusMotiejus (1801-1875) - rašytojas, istorikas, vyskupas. Folkloristi­

kai reikšmingos medžiagos paskelbė darbuose „Žemaičių vyskupystė"
(1848), „Patarles žemaičių" (1867), „Palangos Juzė" (1869).
Veckenstedt Edmund (Edmundas Fekenštctas) - senųjų kalbų mokytojas. Lie­
tuvoje išgarsėjo kaip nepatikimos tautosakos medžiagos skelbėjas. Jo
parengtas dviejų tomų rinkinys „Die Mythen, Sagen und Legenden der
Žamaiten (Litauer)" (1883) susilaukė aštrios kritikos. Dalį E. Vecken-
 stedto paskelbtos medžiagos sudaro nelietuvių mokinių sukurti tekstai
J. Šliūpas išvertė šį darbą j lietuvių kalbą ir paskelbė .Vienybėje lietuvi­
ninkų*' (1890) ir atskiru leidiniu (t. 1 - 1897, t. 2 - 1900) E Veckenstedtas
paskelbė ir daugiau darbų, bet jie Lietuvoje mažiau išgarsėjo.
Verkovičtus Stefanas (1827-1893) - Bosnijos archeologas ir ilgametis mokyto­
jas Makedonijoje. Rinko liaudies dainas ir pasakas, išleido.Hapavut nec-
hmna MJke,u>HCKtf le Obarapii" (1860), rinkinius „Be,wctosena" (1874-
1881). Nustatyta, kad „Be,ta caoBeiia" - ne tautosaka, o mokytojo
Gologanovo stilizacijos pagal liaudies poeziją.
Veselovskts Aleksandras (1838-1906) - rusų folkloristas, literatūrologas, Pe­
terburgo universiteto profesorius (nuo 1872 m ), istorinės poetikos kūrė­
jas, lyginamosios literatūrologijos atstovas.
Vesta i r Hestija.
Vydūnas Vilhelmas (tikr Storosta) (1868-1953) - filosofas, rašytojas, muzi­
kas, pedagogas, kultūros veikėjas. Paskelbė filosofijos veikalų, dramų,
darbų apie Lietuvos kraštą, tautą, jos kultūrą (pvz., didelę knygą „Sie-
ben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen ", 1932). Jo pareng­
tas „Vadovas lietuvių kalbai pramokti" (1912), „Deutsch-litauische Wort-
schatz" (1914), o iš dalies kartu su broliu Albertu harmonizuotų bei
sukomponuotų dainų ir giesmių rinkiniai „Lietuvos aidos" (1904), „Lie­
tuvos varpeliai" (1909), „Giesmės" (1932).
Wiedemann Oscar (Oskaras Vydemanas, 1860-1917) - vokiečių kalbininkas
Dėstė Tartu universitete (nuo 1887 m ), nuo 1890 m gyveno Leipcige,
buvo užsiėmęs vertimais. Jo straipsniai skirti lietuvių kalbos istorinės
gramatikos, etimologijos ir kt klausimams Svarbiausias jo darbas -
„Handbuch der litauischen Sprache" (1897).
Vienuolis (tikr. Antanas Žukauskas, 1882-1957) - rašytojas, provizorius, kul­
tūros veikėjas. Daugiausia kūrė prozos veikalus. Folkloro motyvų pa­
naudota ankstyvosiose legendose - „Amžinasis smuikininkas" (1908),
„Užkeiktieji vienuoliai" (1910) ir sukurtosiose paskutiniuoju gyvenimo
dešimtmečiu.
Wtgand de Marburg (Vygandas Marburgietis) - kryžiuotų ordino heroldas
1394 m. paraše vokiečių kalba eilėmis „Naująją Prūsijos kroniką . kurio­
je pasakojama apie ordino žygius j Lietuvą nuo 1293 iki 1394 m. XVII a
kronika, išskyrus fragmentus, dingo Liko XV a darylas sutrumpintas
neeiliuotas vertimas į lotynų kalbą (išleista 1842 m kartu su vertimu ,
lenkų kalbą).
Vignere-Crinberga M alvina (1873-1949) - žymi soliste, mecosopranas, viena
pirmųjų latvių operos ir koncertų atlikėjų.
Vijūkas- Kojelavičius ir. Kojelavičius-Vijūkas.
Vila (samovila) - pietų slavų mituose moteriška dvasia, tun fantastinių bruo-
žų, padeda arba keršija žmonėms.

345
Vilčinskas Algirdas (1835- po 1908) - visuomenes veikėjas Bendradarbiavo
spaudoje, dalyvavo 1863 m sukilime ir buvo Atremtas j Sibiru
Vileišis Petras (1851-1926) - inžinierius, geležinkelio tiltų statytojas, kultūros
veikėjas, vertėjas, prozininkas Panaikinus spaudos draudimą - „Vilniaus
žinių“ leidėjas.
Vylute - lietuvių mitines sakmes personažo vardas Šią sakmę užrašęs ir pa­
skelbęs C. Cappellens (1904) priduria pastabą, kad šios būtybes jokių
kitų pėdsakų neradęs
Vymeryte Margarita (1902-1965) - tautosakininke, pedagoge germaniste. Stu­
dijavo Karaliaučiuje. Berne. Kaune Pradžioje dėste mokykloje, o nuo
1941 m Vytauto Didžiojo, po karo - Vilniaus universitete, nuo 1954 m. -
Lietuvos mokslų akademijoje. Tyre pasakas, paraše vokiečių kalba diser­
taciją „Romanų, germanų ir aisčių pasakos su eilėmis“ (1934) Disertaci­
ja nebuvo ginama, tynnejimus ji tęsė toliau Nuo 1946 m dirbo Istorijos
institute, rengė įvairius tautosakos darbus 1952 m perkėlus tyrimus j
Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, ji čia su bendradarbiais parengi-
„Lietuvių tautosakos nnktmę“ (1954), vėliau paraše „Lietuvių tautosa­
kos apybraižai" (1963) skyrių apie gyvulines pasakas
Višinskis Povilas (1875-1906) - visuomenės veikėjas, publicistas, švietėjas, kri­
tikas Folkloristikai svarbus jo darbas „Antropologinė žemaičių charak­
teristika“ (1896) Šio darbo dalis buvo išspausdinta „Mūsų tautosakoje"
(1935), o visas išverstas | lietuvių kalbą paskelbtas P. Višinsko „Raštuo­
se“ (1964). jam tarpininkaujant, J. Basanavičius gavo 10 pasakų, kurias
užraše Antanas Žymantas, Žemaitės sūnus
Vištelis (Višteliauskas) Andrius (1837-1912) - poetas, vertėjas, publicistas
Po 1863 m. sukilimo buvo priverstas bėgti iš Lietuvos. Labai rūpinosi
lietuvybės reikalais, skelbe savo kūrinius „Aušroje”, bendradarbiavo „Var­
pe“ ir kituose laikraščiuose Išvertė J I Kraszewskio „Vitolioraudą" (1881-
1882), ištrauką iš A Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ Romantinio lie­
tuviškumo idėjos ryškios jo poezijoje ir publicistikoje, straipsniuose apie
lietuvių kalbą ir mitologiją.
Vytautas Didysis (-1350-1430) - Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1392 m.
iki mirties 1397-1398 m. surengė du pergalingus žygius iki Juodosios
jūros pakrančių ir šias žemes prijungė prie LDK.
Vladimiras (?-1015) - Kijevo didysis kunigaikštis nuo 978 ar 980 iki mirties
Tėvui Svetoslavui mirus 972 m., prasidėjo brolžudiškas karas del sosto.
Nugalėjo Vladimiras, jis užkariavo daug žemių, vienijo Kijevo valstybę.
Pagarsėjo ir kaip krikščionybės platintojas Kijevo Rusioje. Po mirties pa­
skelbtas šventuoju.
Vladislovas Jogailaitis (1456-1516) - Kazimiero Jogailaičio vyriausias sūnus,
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Čekijos (1471-1516) ir
Vengrijos (1490-1516) karalius.

U6
Voųt Johannes (Johanas Foiglas; Fogtas; 178^-1863) - vokiečių istorikas. Ka­
raliaučiaus universiteto profesorius. Svarbesnieji jo darbai: „Geschichle
Preussens von ai tęsten Zeiten bis zum Untergang der Herrschaft dės
Dcutschen Ordens 1525“ (9 t., 1827-1838); „Geschichte dės deutschen
Ritterordens“ (1857-1859); „Codex diplomaticus Prussicus" (1836-1861),
„Leben zur Zeit Reformation" (1927).
Voldemaras Augustinas (1883-1942) - Lietuvos valstybes veikėjas, publicis­
tas, istorikas. Bolševikų suimtas, mirė Rusijos kalėjime.
Volkel Maximilian J. A (Maksimilianas J A. Fiolkelis; XIX a - apie 1912) -
vokiečių kalbininkas baltistas, vienas Lietuvių literatūros draugijos stei­
gėjų Paskelbt* lietuvių kalbos pradžiamoksli (1879), kuris sulaukė 5
leidimų.
W o lln e r Wilhelm (Vilhelmas Volneris) - pasakų tynnėtojas. A Leskieno ir
K. Brugmanno knygoje „Litauische Volkslieder und Marchen" (1882)
paskelbtas 46 lietuvių pasakas palygino su rusų, baltarusių, ukraimeftų,
serbų, kroatų, bosnių, slovėnų, bulgarų, lenkų, kašubų, čekų, slovakų,
sorbų, moravų pasakomis.
V ollen s Eduardas (1856-1941) - baltistas ir etnografas Profesoriavo Peter­
burge (1885-1918) ir Kaune (1922-1933). Folkloristikai reikšminga jo
parengta „Lietuviška chrestomatija" (1-2, 1901, 1904) ir jvairūs
straipsniai tautosakos klausimais. 1883-1887 m. keliavo po Lietuvą, rin­
ko tautosaką ir etnografinę medžiagą. 1886 m. parengė spaudai
M. Daukšos „Katekizmą" (1595), vėliau - didelę dalį jo „Postilės" (1904,
1909, 1927).
Voska Kristupas (1861-1905) - Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjas, spaudos
darbuotojas, prekybininkas. Vienas iš „Birutės" draugijos steigėjų, atsa­
kingasis „Varpo" redaktorius (1892-1894), „Naujų žinių", „Lietuviško
laiško" redaktorius, kitų lietuviškų laikraščių bendradarbis
de Vries Jan (1890-1964) - olandų mokslininkas, tyrinėjęs literatūrą, tauto­
saką ir kalbą. Iš svarbesnių jo darbų paminėtini: „Die Altnordischen
Literaturgeschichte" (2 t., >1964/1967), „Die Altnordischen Religionge-
schichtc" (21., *1956/1957), „Altnordischcs Etymologisches Worterbuch"
(*1962). Paskelbė monografinių studijų apie atskirų pasakų, sakmių ti­
pus
Z aho rski Wladyslaw (Vladislavas Zahorskis; 1858-1927) - gydytojas, lenkų
istorikas. Paskelbė daug straipsnių ir knygelių iš Vilniaus ir kitų Lietu­
vos vietų istorijos, kultūros. Dažnos temos - reikšmingi Vilniaus pasta­
tai. Folkloristikai įdomus jo darbas „Legendy i podama wilensk.e (1925 •
Lietuvių kalba jis pasirodė pavadintas „Iš Vilniaus legen ų ir Pa
mų" (vertė J. Juškytė). Šio darbo sekimas yra P. Vjngici (tikras var as,
pavardė - Pranas Žukauskas) „Vilniaus padavimai (1931).
Zeuss 'as ir.Zeus.
Zeus Ir. Dzeusas.
347
 Zeuss Johann Kaspar (Johanas Kasparas Coisas; 1806-1856) - istorikas ir kal­
bininkas. Rašė apie vokiečių ir kaimynų senovę knygoje „Die Deutschen
und die Nachbarstamme" (1837).
Z ib rt Čenik (Čenekas Zibrtas, 1864-1932) - čekų kultūros istorikas, etnogra­
fas ir bibliografas.
Zigmantas I Senasis žr. Žygimantas Senasis
Žemaite. tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantiene (1845-1921) - lietuvių rašy­
toja. Rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Užraše burtų, prietarų,
sakmių, mjslių, oracijų, kartu su sūnumi - apie 180 dainų. Nemaža pa­
tarlių ir priežodžių panaudojo savo kūryboje.
Žemele žr. Žemyna.

Žemehukas - lietuvių žemės dievybė. M. Pretorijus tapatina ją su Žemėpačiu

Zemelukytis žr. Žemeliukas.

Žemeliukas.
Žemelukštis i r .
Žemėpatis - lietuvių žemės dievybe.

Žemyna - lietuvių žemes dievybė, pirmąkart paminėta J. Lasickio. M. Preto­

rijus aprašo jvainas apeigas, susijusias su šia dievybe
Zempatis i r . Žemėpatis.

Žygim antas Augustas (1520-1572) - Lietuvos didysis kunigaikštis (1529-1572)

ir Lenkijos karalius (1530-1572), paskutinis valdovas išGediminaičių di­
nastijos.
(7-1435) - Kaributo Algirdaičio sūnus, dažnai vadi­
Žygim antas K a n b u ta itis
namas Žygimantu Kanbutu. Švitrigailos šalininkas, žuvo šventosios kau­
tynėse.
(-1362-1440) - Lietuvos didysis kunigaikštis (1432-
Žygim antas K fs tu ta itis
1440), vienas jauniausių Kęstučio sūnų. Buvo Jogailos nelaisvėje (1382-
1384), vėliau - kryžiuočių įkaitas. Žuvo nuo sąmokslininkų. Jo nužudy­
mas aprašytas Bychovco kronikoje.
Žygim antas Senasis (1467-1548) - Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos
karalius nuo 1506 m. Buvo laikomas vienu iš protingiausių Jogailos gi­
minėje. Ilgai kovojo su Maskva ir totoriais. Apgynė Lietuvą ir Lenkiją ir
išsaugojo valstybę nuo vidaus neramumų.
Ž ilinskas (Žilius) Jonas, slap. Jomla (1870-1932) - literatas, aktyvus visuome­
nes veikėjas. Nuo 1893 m. gyveno JAV, 1921 m. grįžo į Lietuvą. Parašė
poemų tautosakos motyvais, padavimų knygų, remdamasis mitologija.
I J. Basanavičiaus .Lietuviškų pasakų įvairių" II knygą jdėtas vienas J. Ži­
linsko iš JAV atsiųstas pasakojamosios tautosakos kūrinys.
Juozas (1885-1979) - mokytojas lituanistas, spaudos bendradarbis,
Z iu g id a
sovietų okupacijos metu - istorijos profesorius. Istorijos instituto direk­
torius, Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas. Nepriklausomoje

348
 Lietuvoje kartu su bendradarbiais parengė knygų mokykloms Būdamas
paauglys rinko tautosaką
Živibutas - XIII a. pradžios Lietuvos kunigaikštis. 1219 m. lietuvių sutartyje
su Volynės kunigaikštyste jis užrašytas pirmas Viename Ipatijaus metraš­
tyje jis pavadintas Živinbudu. Taip vadinamas ir Bychovco kronikoje, ir
A. Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje". Yra istorikų, kurie daro prie­
laidą, kad jau prieš Mindaugą Lietuva yra buvusi suvienyta, o Živibutas
turėjo didesnę valdžią negu kiti kunigaikščiai.
Žukauskas Antanas žr. Vienuolis.
Žukauskas Pranas (1892-1957) - visuomenės bei kultūros veikėjas, verslinin­
kas, spaudos ir spaustuvės darbuotojas. „Vilniaus aido", „Kelio", „Vil­
niaus kelio" redaktorius, dramos ratelių aktorius Talkino J. Basanavi­
čiui, bendrine kalba užrašytų raudų tekstuose restauruodamas dzūkų
tarmę. 1929 m. persikėlęs j Lietuvą, dirbo spaustuvėse, savivaldybes įstai­
gose, organizavo dramos mėgėjų ratelius. Pagal Zahorską parašė knygą
„Vilniaus padavimai" (slap. Pr. Vingis).
Sudarė Leonardas Sauka
 TAUTOSAKOS UŽRAŠYTOJŲ RODYKLĖ

XIV lomo tekstuose jie pažymėti ženklu •. Duomenys apie jij užrašytu
tautosaką imti tik iš LMD I fondo, kuriuo rėmėsi J. Basanavičius rašydamas
savo studijas apie Vilnuj ir apie geografiją bei etnografiją lietuvių dainose.

A n ti-K a g u tis(slapyvardis) žr. Jurgelys Mečys.

Balys Petras (1895-1919) - visuomenės veikėjas. Užrašė apie 1911 m. Kupiš­
kio apylinkėse 14 dainų ir 3 pasakojamosios tautosakos kūrinius (žr. I.MD
1454, 531).
Barauskas Kazimieras (1904-1972) - kunigas, žurnalistas. Antrojo pasaulinio
karo metais pasitraukė j JAV, mirė Čikagoje. Papilės apylinkėse užraše
51 dainą ir 1 pasakojamosios tautosakos kūrini (žr. LMD 1 1012).
Bielinis Alfonsas (1906-1970) - mokytojas, bibliografas, tautosakos rinkėjas
Iš gimtųjų Latakiškių ir kitų Tverečiaus valsčiaus kaimų 1923-1928 m
užrašė 348 dainas, 13 pasakojamosios tautosakos kūrinių, 2 oracijas, 3
mįsles, 8 patarles bei priežodžius, 1782 tikėjimus. Be to, 34 tikėjimus už­
rašė iš Valkininkų apylinkių (žr. LMD I 160, 183, 197a, 457, 474, 582, 587,
589, 660, 844, 975, 1051). Talkino suomių folkloristui V. J Mansikka ai
1928 m renkant užkalbėjimus ir burtus.
Bukenas Jurgis (1890-1977) - visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas. 1920-
1924 m. Panevėžio apskrities valdybos pirmininkas. Užraše šalnakan-
džiuose (Kupiškio apyl.) 38 dainas, 90 mįslių, 12 patarlių bei priežodžių
(žr. LMD 1217, 349, 349a).
Davainis-Silvestraitis(Dovoina-Silvestravičius) Mečislovas (1849-1919) - kul­
tūros darbuotojas, publicistas ir poetas. Rinko ir skelbė lietuvių tautosa­
ką. Lietuvių mokslo draugijos fonde yra jo užrašytos 268 dainos, 53 pa­
sakojamosios tautosakos kūriniai, 1372 tikėjimai, 461 patarlė bei priežodis,
70 oracijų, 14 etnografinių aprašų ir kt. (žr. LMD I 14, 89, 93, 172, 201,
229, 253, 267, 286, 420, 434, 480, 677, 1000). Dar žr. „Asmenų ir mitinių
būtybių vardų rodyklę“ (toliau -1 rodyklę).
D id itu lie n i Liudvika (slap. Žm ona; 1856-1925) - rašytoja, visuomenės vei­
kėja. Užrašinėjo įvairių žanrų tautosaką. Persirašiusi iš tėvo Antano Nito
1854-1856 m. užfiksuotas dainas ir papildžiusi tomis, kurias pati buvo
girdėjusi, sudarė rinkinį iš 170 dainų, 54 mįslių, 2 pasakojamosios tau­
tosakos kūrimų (LMD I 456). Apie 1875 dar užrašė 74 dainas. 12 jos
užrašytų pasakų pateko į J. Jablonskio parengtą knygelę „Lietuvių pa-

150
 sakos Vaikų rinkinys" (1905) Pakartotinai daug dainų iš atminties už­
rašė Pirmojo pasaulinio karo metu (113 vienetų, deja, dalies - tik pra­
džios).
G ineitis Kazys (1895-1965) - diplomatas, žurnalistas, studijavo JAV ir Angli­
joje, mirė Čikagoje. Dar mokinys būdamas 1911 m. pradėjo užrašinėti
tautosaką Tauragnų parapijoje. Lietuvių mokslo draugijos fonde saugo­
ma 128 dainos, 186 mjslės (žr. LMD I 55, 245).
G rinkevičius P. apie 1912 m Panevėžio apyl. užrašė 17 dainų, 1 pasakojamo­
sios tautosakos kūrini (žr. LMD 19%, 1003).
Im inūnas Pranas (1892- 1975) - inžinierius, visuomenes veikėjas, spaudos ben­
dradarbis, 1941 m išvežtas j Rusiją. 1912m užrašė 8 dainas (žr LMD I 769).
Ivinskis Laurynas (1810-1881) - mokytojas, literatas, kalbininkas, tautosaki­
ninkas, lietuviškų kalendorių leidėjas. Lietuvių mokslo draugijos rinki­
niuose yra jo užrašyta 100 dainų, 7 pasakojamosios tautosakos kūrimai,
6 tikėjimai, 455 mjslės, 4308 patarlės bei priežodžiai. Nemaža smulkio­
sios tautosakos dalis yra nuorašai, t y dublikatai (žr LMD I 51. 98, 145,
227, 371, 421, 552, 671, 710, 921, 935, 947). Dar žr. 1 rodyklę.
Jarašius Juozas (1873-1940) - gydytojas, spaudos darbuotojas, tautinio są­
moningumo žadintojas. Apie 1897 m. gimtajame Zapyškyje užrašė 143
dainas (žr. LMD I 415).
Jotka Vincas 1910 ir 1911 m Lietuvių mokslo draugijai įteikė du tautosakos
rinkinius, kūnuose - apie 20 dainų ir 4 pasakojamosios tautosakos kūri­
niai (žr. LMD I 487, 506). Dalis dainų - iš Mogiliovo krašte gyvenančių
lietuvių.
Judriūnas P. žr. Indnūnas Pranas.
lurge/ys Mečys (slap. A nti-R ag utis ; 1895-1942) - nepriklausomos Lietuvos tar­
nautojas, pirmosios sovietinės okupacijos metu suimtas, išvežtas j Rusi­
ją, sušaudytasSverdlovske. Jaunystėje rinko tautosaką. Lietuvių mokslo
draugijos fonde - 173 dainos bei talalinės, 13pasakojamosios tautosakos
kūrimų, 249 patarlės bei priežodžiai, 68 mįsles, 7 vaikų tautosakos kūn-
nėliai, 1 gamtos garsų pamėgdžiojimas ir kt. (žr. LMD I 390, 424, 450,
470, 513, 577, 676, 735, 781, 1042).
Juškys Vytautas (1894-1987) - gydytojas, medicinos mokslų daktaras (kandi­
datas), pedagogas. Eržvilko apyl. apie 1910 m. užrašė 62 dainas bei tala-
lines, 7 pasakojamosios tautosakos kūrinius, 41 patarlę bei priežodį, 19
mįslių, 76 tikėjimus, 14 gamtos garsų pamėgdžiojimų, 8 šokius bei žaidi­
mus, 2 oracijas ir kt. (žr. LMD I 715, 827, 886, 1033).
luškytė Jadvyga (1869-1948) - mokytoja, visuomenės veikėja. Bendradarbia­
vo spaudoje, rinko tautosaką. Lietuvių mokslo draugijos fonde yra jos
užrašytos 42 dainos ir 8 pasakojamosios tautosakos kūriniai (žr. LMD I
8%, 1034). Ji siuntė pasakas J. Basanavičiui į Bulgariją. Jos paskelbtos
„Lietuviškų pasakų įvairių" II knygoje.

351
Kananavičius Petras 1912-1913 m. rinko tautosaką Semeliškėse (Trakų aps.)
Užrašė 21 damą, 16 mįslių, 1 raudos parodiją, 1 pasaką (žr. LMD I 255,
419)
Kardelis Jonas (1893-1969) - žurnalistas, visuomenės veikėjas, mokytojas Ant­
rojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1948 m. gyveno
Kanadoje. Lietuvių mokslo draugijos fonde yra 1912 m. Rimšės apyl. jo
užrašyta 51 daina, 3 pasakojamosios tautosakos kūrimai, 4 šokiai bei žai­
dimai, 1 tikėjimas, 1 mįsle, 1 patarle (žr. LMD I 423, 607).
Karosas Vladas (1896-1933) - visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas. Re-
meikių k , Kalvarijos aps., apie 1911-1912 m rinko tautosaką. Lietuvių
mokslo draugijos fonde yra užrašyta 64 dainos, 3 pasakojamosios tauto­
sakos kūriniai, 50 mįslių, 40 patarlių bei priežodžių, 8 vaikų tautosakos
kūrinėliai (žr LMD I 38, 61, 235, 557, 762).
Kriaučiūnas Petras (1850-1916) - kultūros veikėjas, mokytojas, tarnautojas,
literatūros vertėjas, tautosakos rinkėjas. Lietuvių mokslo draugijos fon­
de yra jo surinktos 94 dainos, 55 mįslės (žr. LMD 1871, 1005-1008). Pla­
čiau žr 1rodyklę,
Krikščiūnas Feliksas Prienų prp. apie 1912m užraše 29 dainas, 1pasakojamosios
tautosakos kūmų, 3 tikėjimus, 75 mįsles, 21 patarlę bei priežodį (žr. LMD I
66,136, 192.247,768. LMD I 370 rinkinyje, datuotame 1889 m., - 5 dainos).
K rupavičiūlė Kamela 1905 m. Lazdijų apyl. užraše 45 dainas (žr. LMD 1411).
Kudarauskas Juozas Puvočių k. (Trakų aps.) užrašė 31 dainą (žr. LMD I 48).
Kumetis Jonas (1861-1949) - vargonininkas, knygnešys, spaudos bendradar­
bis. Talkino B. de Courtenay, A. Pogodinui, E. Ožeškienei, J. Jablonskiui
lietuvių kalbos klausimais. Lietuvių mokslo draugijos fonde yra XX a.
pradžioje Veliuonos apyl. jo užrašytų 10 dainų (žr. LMD I 1020)
Lingys Antanas (1869-1900) - gydytojas. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje,
yra nnkęs tautosakos. Sintautų prp. jo užrašyta 2 pasakojamosios tauto­
sakos kūriniai, o Naumiesčio prp. - 12 dainų (žr. LMD 1111, 1022).
M ačys Kazimieras užrašė Nendriškių k., Marijampolės aps., 27 dainas (žr.
LMD I 476).
M ačius Jonas apie 1917 m. užrašė keliolika dainų Žemaitijoje. Dalis jų J. Ba­
sanavičiaus įvardyta kaip V Kliausio dainų rinkinys (žr. LMD I 408).
M arkūza Petras (1847-1892) - filologas, pedagogas. Bendradarbiavo „Ūkinin­
ke“ ir „Varpe". Yra išlikęs 166 jo užrašytų dainų rinkinys (žr. LMD 116).
M ič iu lis J. - tautosakos rinkėjas, Darsūniškyje užrašęs 23 dainas (žr. LMD I
366, 783).
M ig lin a s Jonas - Rumbonių prp, Raseinių aps., užrašęs dainų (42 tekstus, 5
melodijas) ir tikėjimų (8 tekstus) (žr. LMD 1278, 363).
N arkevičius Konstantinas (Norkus, 1893-1973) - žurnalistas, komercininkas,
visuomenės veikėjas. 1915 m. išvyko į JAV, 1920 m. grįžo į Lietuvą, nuo

352
 1928 m. gyveno Argentinoje, mirė Buenos Airėse. Santakoje. Kakaruos
PrP' apie 1912 m. užrašė 41 dainą (žr. LMD I 18, 749).
Antanas (1885-1967) - nuo 1910 m. choro dirigentas, vargoninin-
N o rv a č a
kas Maskvos konservatorijoje studijavo dainavimą, dainavo Kauno vals­
tybes operoje, mokytojavo, 1945-1951 m. Viln.aus konservator.joje dėstė
solinį dainavimą 1952-1956 m dirbo Rygos konservatorijoje Lieplau­
kės apyl. (Telšių aps.) užraše 7 dainas (žr. LMD I 37).
E. - tautosakos rinkėja. Laumenų dvare, Videniškio prp, 1920 m
P alevičiūtė
užrašė 25 dainas, 3 oracijas, 2 tikėjimus, 14 mįslių, 8 gamtos garsų pa­
mėgdžiojimus, 11 užrašų ant paminklų, 420 vietovardžių (žr LMD 1478).
P alukaitis Jonas (1883-1918) - mokytojas, tautosakos rinkėjas Užrašė 122dai­
nas, 29 pasakojamosios tautosakos kūrinius, 716 mįslių, 379 patarles bei
priežodžius, 153 tikėjimus, 1 oraciją ir kt. (žr. LMD 1 199, 289, 389, 482,
502, 505,510, 580, 588a, 675,706,718, 790, 791, 879, 899), 990). Tautosaką
rinko 1902-1917 m. Naumiesčio (Panevėžio aps.) ir Pilviškių apyl.
P etra itis Antanas (slap. S virp liu ka s ) užrašė apie 1912 m. Joginiškių k., Nau­
miesčio prp., 31 dainą (žr. LMD I 356, 790).
P ikčtlin g is Jonas (1889-1976) - teisininkas, buvęs Kauno viceburmistras. Vals­
tybės tarybos narys. 1944 m. suimtas, 1946 m. išvežtas 8 metams j lagerį
Komijoje. Lietuvių mokslo draugijos fonde yra jo sudarytas Sintautų prp.
užrašytų 16 dainų su melodijomis rinkinys (žr. LMD I 384).
Pisčikas (Piščikas?) Jonas apie 1911-1912 m. Kunigiškių k., Žemaitkiemio prp.,
užrašė 62 dainas, 3 pasakojimus, 49 tikėjimus, 1 žaidimą (žr. LMD 127,
152, 266, 662, 992).
R e itela itis Jonas (1881-1966) - kunigas, visuomenės veikėjas, istorikas, tauto­
sakos rinkėjas. XX a. pradžioje Marijampolės ir Seinų aps. yra užrašęs
468 dainas, 1 oraciją, 108 tikėjimus, 34 patarles bei priežodžius (žr. LMD
1195, 281, 713, 1019).
Sadauskas - kunigas, dainų užrašytojas. Lietuvių mokslo draugijos fonde
esančiame rinkinyje - jo užrašytos 94 dainos su melodijomis (žr. LMD I
915).
Siemaška J. 1913 m. Gruzdžių prp. užrašė 42 dainas (žr. LMD 1417).

S irvyd as žr. Sirvydas O. Juozas

Skarupskis J. - kunigas, Gruzdžių prp. apie 1911 m. užrašęs 115 dainų (žr.
LMD 1445).
S kem e vičiu s Kazys - tautosakos rinkėjas. Apie 1910 m. Jiezne užrašė 25dai-
nas ir 28 pasakojamosios tautosakos kūrinius (žr. LMD 1551,573,799).
Sondeckis Jackus (189S-1991) - ekonomistas, buvo Šiaulių burmistru, ben­
dradarbiavo spaudoje, rinko tautosaką. Per Antrąjį pasaulin, karą pasi­
traukė iš Lietuvos. Lietuvių mokslo draugijos fonde yra jo Žemaiti,oje
užrašytos 152 dainos bei talalinės, 4 pasakojamosios tautosakos kuriniai.

353
 156 mįsles, 152 patarlės bei priežodžiai, 22 tikėjimai. Dalis medžiagos
rinkta apie 1911 m. (žr. LMD I 352, 419, 511, 817, 860, 913).
Stankevičius Juozas (1866-1958) - kunigas, visuomenininkas, spaudos dar­
buotojas, priklausė Lietuvių mokslo draugijai. Friburgo universitete įgi­
jo filosofijos daktaro laipsnį. 1917-1918 m. Rudaminos apyl. užrašė 19
dainų, 1 pasakojamosios taustosakos tekstą, 1 tikėjimą (žr. LMD I 416,
490, 737).
Strungys Jurgis apie 1911-1912 m. Naumiesčio prp. užrašė 70 dainų, 3 tikėji­
mus, 1 mįslę, 3 gamtos garsų pamėgdžiojimus, 88 patarles bei priežo­
džius (žr. LMD 13, 219).
Sudarąs P. (slap. Bivames D riskis) apie 1891 m. Luokės apyl. užrašė 51 patarlę
bei priežodi (žr. LMD I 225).
Svitas Kazys (1892-1943) - nepriklausomos Lietuvos tarnautojas. Baigęs mo­
kytojų seminariją, tarnavo kariuomenėje, buvo policijos departamento di­
rektorius. 1940 m. išvežtas į Maskvos kalėjimą ir ten sušaudytas. Pušaloto
apyl. apie 1912-1913 m. užrašė 102 dainas, 25 patarles bei priežodžius, 11
gamtos garsų pamėgdžiojimų (žr. LMD I 24,43, 222,351,759b, 1050). Vie­
na jo užrašyta daina paskelbta „Aušrinės" priede „Vasaros darbai".
Šepetys žr Šlepetys Juozas.
širvydas Juozas O. (1875-1935) - tautosakos rinkėjas, knygnešys, spaudos
darbuotojas. Dėl lietuviškos veiklos 1902 m. pabėgo iŠ carinės Rusijos j
JAV. 1928 m. grįžo į Lietuvą. Lietuvių mokslo draugijos fonde yra jo už­
rašytos 193 dainos, 28 pasakojamosios tautosakos kūriniai, 1 oracija, 39
mįslės. Dauguma dainų užrašyta apie 1895 m. (žr LMD 1855,900,1027)
PasakasJ. Širvydas siuntė J Basanavičiui į Bulgariją, jų yra paskelbta „Lie­
tuviškų pasakų įvairių“ II knygoje.
Šlepetys Juozas apie 1911 m. užrašė Vajasiškio ir Daugailių prp. 50 dainų
(žr. LMD I 46). Surinktos tautosakos skelbė „Aušrinės" priede „Vasa­
ros darbai".
Švambaris Antanas (1894-1925) - karininkas, rinko tautosaką. Jo užrašyta
108 dainos, 15 pasakojamosios tautosakos kūrinių, 11 šokių bei žaidimų,
2 oracijos, 12 patarlių bei priežodžių, 1 greitakalbė, 3 vaikų tautosakos
kūrinėliai, 6 tikėjimai (žr LMD 1403, 473, 488, 668).
švogtdys (Švagždys) Bronius apie 1912 m. užrašė Naujamiesčio vis. (Panevė­
žio aps.) 11 dainų (žr. LMD I 67).
Tuskems Domininkas (Tuskevičius, 1872- 1947) - kunigas, nuo 1906 m. Trau­
pio klebonas, rinko tautosaką. Yra užrašęs 38 dainas (žr. LMD 1 1046).
Untulis Bronius (1888-1977) - pedagogas, kultūros veikėjas. Apie 1910 m.
Sedos prp. yra užrašęs 79 dainas (žr. LMD 11037,1038).
Untulis Matas (1890-1952) - mokytojas, žurnalistas, tautosakos ir žodžių
rinkėjas. Tautosaką užrašinėjo 1910-1912 m. Žemaitijoje, gimtosiose Ša­
čių, Sedos ir kt. apyl., o apie 1923 m. - Aukštaitijoje, Mielagėnų apyl.

354
 Lietuvių mokslo draugijos fonde yra 112 dainų, 6 tatalinės. 2 raudos, 6
pasakojamosios tautosakos kūriniai, 171 tikėjimas, 13mjslių, 116 patar­
lių bei priežodžių (žr. LMD 1 180, 194, 382, 674, 716, 743, 748, 760. 828
1039, 1040).
Vaicieka (Vaiceka) Konstantinas apie 1911 m. Adutiškio apyl. užraše 83 dai­
nas, 12 mįslių, 12 patarlių bei priežodžių (žr. LMD 1711, 1036).
Vaičaitis Vincas - iš Ožkabalių kilęs J. Basanavičiaus talkininkas renkant tau­
tosaką Apie jo įnašą sudarant Ožkabalių dainų leidinį žr Jono Basana­
vičiaus tautosakos biblioteka, t. 10, p. 10-12. Lietuvių mokslo draugijos
fonde yra jo užrašytos 45 dainos (žr. LMD I 1004)
Veblauskas (Veblaitis) Petras (1893-1972) - kunigas, istorikas, spaudos dar­
buotojas. Apie 1911 m. Lygumų, Pakruojo apyl. užrašė 49 dainas. 11 pa­
sakojamosios tautosakos kūrinių, 4 patarles bei priežodžius (žr LMD l
20A, 20B, 96, 692).
Veii'erys Pranas tautosaką rinko Garliavos, Veiverių, Pakuonio prp XX a. pra­
džioje užrašė 36 dainas, 14 pasakojamosios tautosakos kūrinių (žr LMD
1 137,1021).
Zubrickas Justinas (1868-1925) - literatas, teisininkas. Yra užrašęs 104 dai­
nas, 2 pasakojamosios tautosakos kūrinius (žr. LMD I 334, 372). Dainos
užrašytos apie 1889 m.
Sudarė Isonardas Sauka
 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Ada Kalė - Dunojaus sala ties Geležiniais Vartais

Adrianopolis - Edimė, miestas Turkijos europinėje dalyje
Agramas - Zagrebas
Agngentas - Agridžentas, miestas Sicilijos vakaruose
Aigajų marios; Aigijos marė; Aigijos mares - Egėjo jūra
Aigipta; Aigiptas - Egiptas
Aistrų žemė - Austrija
Akmoniškiai - Akmeniškiai
Alpai - Alpės
Alunta - Alanta
Amatus - Amatuntas, miestas Kipre
Amburgas - Hamburgas
Anglonija - Anglija
Ankyra - Ankara
Antivari - Baras, miestas Juodkalnijoje
Aprika - Afrika
Aralus - Aralo jūra
Arge - Argą
Ašurija - Asirija
Aukmergė - Ukmergė
Aukštoji Azija - Indostano pusiasalis ir gretimos žemės
Auštralenkė - Ostrolenka
Auštros bromas - Aušros vartai
Badų kunigaikštystė - Badenas
Bakštos gatvė - Bokšto gatvė (Vilniuje)
Balkano pusiausalis; Balkano pussalis; Balkanų pussalė - Balkanų pusiasalis
Baltmarės; Baltoji marė. Baltosios marės - Baltijos jūra
Basardžikas - Pazardžikas
Beimų žemė; Bernų žemė - Čekija
Beržinė - Berezina
Bitolis - Bitola, miestas Makedonijoje
Bjelo brdo - Belobrodas, miestas Chorvatijoje
Bogazkioi - Bogazkėjus, buvęs hetitų miestas netoli dabartinės Ankaros
Bononija - Vidinas
Bosforo karalystė - Bosporas, Bosporo karalystė
Braslava - Breslauja
Brasta, Brest Litovsk - Brestas

356
Breslau - Vroclavas
Brusa - Bursa, miestas Turkijoje
Brzešč Litewski - Brestas
Chinai - Kinija
Chios - Chijas, sala Egėjo jūroje
Chotimas - Cholinas, miestas Ukrainoje
Christburgas - Dzežgonė, miestas Lenkijoje
Ciberija - Sibiras
Dancigas, Danckas, Danska; Danskas - Gdanskas
Delio sala - Delo sala
Delpai - Delfai
Demirkapu - Geležiniai Vartai
Didis Naugardas - Novgorodas
Didumai - Didimai, miestelis netoli Mileto
Dinabarkas - Daugpilis
Dokija - Dakija
Dorpatas - Tartu
Drohičinas - Drogičinas, miestas Baltarusijoje
Duna; DOna - Dauguva
Dunaika - Parasiai, Vilniaus miesto dalis
Dunapilė - Daugpilis
Duse - Dusia
Dvina - Dauguva
Dvinskas - Daugpilis
Dzegcioriai - Mielupiai
Džiurdževas - Džurdžu
Eiragala; Einogala; Eirogalė - Ariogala
Eiropa - Europa
Egri Palanka - Kriva Palanka, miestas Makedonijoje
Elba - Elbė, upe Čekijoje ir Vokietijoje
Elbingą - Elbingas, Elbliongas, miestas Lenkijoje
Estrų žemė - Austrija
Ežerėnai; Ežeriūnai - Zarasai
Filipopolis - Plovdivas
Frankfurtas ant Maino - Frankfurtas prie Maino
Frankreikis - Prancūzija
Frauenburgas - Fromborkas, miestas Lenkijoje
Galdapė - Geldapė
Gardelis - Horodlė, miestas Lenkijoje
Gartiena; Gartienas; Gartynas - Gardinas
Gedane, Gedanis - Gdanskas
Gelbinga - Elbingas
Geldapa - Geldape
Ceratas - Heratas
Gerdapa, Girdupe - Geležiniai Vartai
Girkalne-Girkalnis
Ciurgiu - Džurdžu
Gotlandija - Gotlandas
Cnunvaldas - Žalgiris
Gripesvaldas - Greifsvaldas
Guldape - Geldape
Hadnanopolis - žr. Adrianopolis
Hciligenbcil - Sventapilė, miestas Mažojoje Lietuvoje
Helsingforsas; Helsinkiai - Helsinkis
Hcrmanstadtas - Sibijus, miestas Rumunijoje
Hispanija - Ispanija
Mister, Histrus - Dunojus
Holandija - Olandija
Horodlius - Horodlė
Igaunija - Estija
Ha - Ilija (?)
Iliona - Troja
Imbras - Imrozas, sala Egėjo jūroje
Insterburgas - Įsrutis, miestas
Instra - Įsrutis, upė
Istras - Dunojus
(strapilė - Įsrutis, miestas
Jeviai - Vievis
Jeruzalimas; Jeruzolimas - Jeruzalė
Judaja - Judėja
Juodginų kalnynas - Svarcvaldas, kalnų masyvas Vokietijoje
Juodmarė; Juodmarės; Juodmaris; Juodoji marė - Juodoji jura
Jūrė; Jūrė marė; Jūrės; Jūrės marės - Baltijos jūra
Jūre žr. Mėlynoji marė
Kafa - Feodosija
Kaisari - Kaisens, miestas Turkijos centre
Kalesnykai - Kalesninkai
Karlsbadas - Karlovi Varai
Karpoti kalnai; Karpotų kalnai; Karpuotas kalnynas; Karpuoti kalnai - Karpatai
Karsokiškis - Karsakiškis
Kaspijos marės - Kaspijos jūra
Kaukiniai - Kaukinė, Žiežmarių apylinkė
Kazanius - Kazanė
Kesterynas - Kunersdorfas
Kietaviškis - Kietaviškės
Kirchholmas; Kirkolmas - Salaspilis, miestas Latvijoje
Kisrynas, Kisterynas žr. Kesterynas
Klausenburgas - Klužas-Napoka, miestas Transilvanijoje (Rumunija)
Knosai - Knosas
Kopų pusiasalis - Kuršių nerija

358
Krakava; Krekava - Krokuva
Krėvė - Krėva, Krėvas
Kriukava; Krokava; Krokavas - Krokuva
Kronštadtas - Brašovas, miestas Rumunijoje
Krovatija - Chorvatija
Kubanis - Kubanė, upė
Kulmas - Chclmnas, miestas Lenkijoje
Kupra; Kupras - Kipras
Kurdostanas - Kurdistanas
Kurėtai; Kurėtij sala - Kreta
Kuršų žemė - Kurias, istorine etnografinė ir geografinė Latvijos dalis
Kiistrinas - Kostšinas, miestas Lenkijoje
Lakedaimonai - Lakedemonas, arba Sparta
Lakynai - Lakinskai
Lavariškės - Lavoriškės
Lazdūnai - Lazūnai
1-oipcikis - Leipcigas
Libava; Liepauja; Liepojus - Liepoja, miestas Latvijoje
Lietuvių Brasta; Lietuvos Brasta - Brestas
Lom Palanka - Lomas, miestas Bulgarijoje
Lozengradas - Kirklarelis, miestas Turkijos europinėje dalyje
Lukija - Likija
Lukiškis - Lukiškės, Vilniaus miesto dalis
Maksva - Maskva
Malva - Mlava, miestas Lenkijoje
Manžūrėlis - Mandžiū rija
Marijos pilis - Marijampolė
Mamas - Mama, upė Prancūzijoje
Maskoliaus žemė; Maskolija - Rusija
Medininkai - Varniai
Mėlynoji marė; Mėlynosios marės - Juodoji jūra
Minė-Minija
Mirusių marės - Negyvoji jūra
Mosul'is - Mosulas
Mstislavas - Mstislavlis
Mukėnai - Mikėnai
Nadravija - Nadmva
Nara; Naras - Narevas
Natalius - Natalio respublika pietų Afrikoje
Natangija - Notanga
Naugardas - Novgorodas
Naugardėlis - Naugardukas
Navinykai - Navininkai
Nidė-Nida
Niniveh'as - Nininė, Ninevija
359
Ni pans - Dniepras
Nytauja - Mintauja
Notangija - Notanga
Nuodravija - Nadruva
Odesas - Varna
Odra - Oderis
Oksas - Amudarja
OI um pas - Olimpas
Padolė - Podolė
Padvilnis - Pavilnys
Pagulianka - J. Basanavičiaus gatve (Vilnius)
Paistrai - Paįstriečiai
Pajomja - Peonija, sritis šiaurės Makedonijoje
Palaistina - Palestina
Palščia - Lenkija
Paorija - Paorijai
Paplagonija - Paflagomja, senovinė šalis Mažojoje Azijoje
Paplavai - Paplaujos gatvė (Vilnius)
Paryzas, Paryžas - Paryžius
Paršas - Prasija (ežeras)
Paserbenčiai - Paserbentys
Paspieškos - Viršupis, Vilniaus miesto dalis tarp Antakalnio ir Valakampių
Pašvitine - Pašvitinys
Pavandenis - Pavandene
Pavilna; Pavilne; Pavilnia - Pavilnys
Pelupenų pussalis - Peloponesas
Penkupis - Pendžabas, istonnė sritis Vidurinėje Azijoje
Peštas - Budapešto dalis
Peterburckas; Peterburgas - Sankt Peterburgas
Petraičiai - Petra, miestas netoli Korinto
Petrapilė; Petropile; Petropylė - Sankt Peterburgas
Pietų mares - Ramusis vandenynas
Pyktuolus - Paktolas, upė Lidijoje
Piliona - Piliuona
Pilipopilis ž r Filipopilis
Pirajus - Pi rėjas, miestas Graikijos pietuose
Pirmajai - Pirėnai
Pompėjai - Pompėja, miestas pietų Italijoje
Poplavai žr. Paplavai
Poznanius - Poznanė
Praga - Praha, Čekijos sostinė
Preussisches Eylau - Yluva
Prėglė; Preglius - Prieglius
Prygįja - Frigija, senovinė šalis Mažosios Azijos vakaruose
Pripetis - Pripetė

360
Prūsiškoji Kretinga - Kretingale
Rajų gardas - Raigardas
Rakantiškės - Rokantiškės
Rasa - Rasos, Vilniaus miesto dalis
Rylas - Rila, kalnų masyvas Bulgarijoje
Rymas - Roma; šventoji Romos imperija
Ringą - Ryga
Rodopė; Rudupė; Rudupės kalnynas - Rodopai, kaina. Balkanų pusiasalyje
Rumelija - Turkijos europine dalis, Rytų Trakija
Rumėnija - Rumunija
Rušėiukas; Rušėukas - Rusė, miestas Bulgarijoje
Salavonija -Skalva, istorine prūsų žeme
Saltaniškiai - Saltoniškės, Vilniaus miesto dalis
Samakovas- Samokovas, miestas Bulgarijoje
Samantras - Monmartras, Paryžiaus miesto dalis
Sambija; Samlandija - Semba, istorine prūsų žeme
Sandomiras - Sandomieras
Saroniška marė - Sarono jlanka, Egėjo jūros dalis
Šėlas pils - Salaspilis
Senapilė - Marijampolė
Senapilė - Stargardas, miestas Lenkijos vakaruose
Sėradžius - Seradzas, miestas vidurio Lenkijoje
Sibenburgija žr. Siebenburgija
Siberija - Sibiras
Siebenburgija - Transilvanija
Sikilija - Sicilija
Skaptai šyle - Skaptasile, miestas Makedonijoje
Skupiškės - Skapiškis (?)
Skutaris - škoderis, miestas Albanijoje
Stalupinas - Stalupėnai
Sietinas - ščecinas, miestas Lenkijos šiaurės vakaruose
Stravė; Strevė; Strėvė - Strėva
Strymas - Strimonas, Struma, upė Bulgarijoje ir Graikijoje
Stumbriagalva - Strumbagalvė
Sudargai - Sudargas
Sūdavija - Sūduva
Sumeliškis; Sumėliškis - Semeliškės
Surija - Sirija
Suvalkų Naumiestis - Kudirkos Naumiestis
šemeliškis - Semeliškės
Sereikiškės - Sereikiškės, Vilniaus miesto dalis
Sermas - Hermas, upė Lidijoje
Šeškynai; Šeškiniai - Šeškinė, Vilniaus miesto dalis
šeštakavas - šeštokai
Šyšė-Šyša
361
Slezinges Žeme - šlezvigas
$nipiik»ai; Smpiškis - Šnipiškes, Vilniaus miesto dalis
šotlandija - Škotija
Tamanas, Tamano pusiasalis - Tamanes pusiasalis
Tanajas - Donas
Tapiava - Tepliava
Talar-Bassari; Tatar Bassaris - Pazardžikas
Taurūnai - Tonine
Teodosija - Feodosija, miestas Ukrainoje
Tigris - Tigras, upe
Tiliytė - Tilžele, upe
Tirulė - Dniestras
Tomitai - Tomai (dabar Konstanca, miestas Rumunijoje)
Toskamja - Toskana, sritis Italijoje
Traidzenas - Traizenas; Troidzenas, miestas Argolidėje, rytų Peloponese
Trajai - Troja
Tralliai; Tralleis - Tralai, miestas Kanjoje, Mažojoje Azijoje
Trebizondas - Trapezuntas, Trabzonas
Trobiškiai - Tnobiškiai
Turcijus; Turecka žeme - Turkija
Ūdra - Oderis
Ūdnjos marė - Adrijos jūra
lipyta - Upytė
Upratas - Eufratas
Uralius - Uralas
Vaka - Vokė
Valakų žemė - Italija
Valdojus - Valdajaus aukštuma
Valinija, Valynija; Valinius - Volynė
Valkininkas - Valkininkai
Varšava; Varšavas - Varšuva
Varžbulavas - Virbalis
Vašporai; Vašporių karalystė - Bosporas, Bosporo karalystė
Vaviorka - Voverys
Vėliava žr. Vieluva
Venėo ragas; Venšės ragas - Ventės ragas
Vėrmijos kalnynas - Bermijus, Bermionas
Viduržemė; Viduržemės marės; Viduržeminė marė; Viduržem ių mares - Vi­
duržemio jūra
Vidžemis - Vidžemė, istorine ir etnografinė sritis Latvijoje
Vieluva - Vėluva
Vilija - Neris
V ilije lė -V iln ia
Vindabona; Vindobone - Viena
Vingria - Vingrių gatvė (Vilnius)

362
Virbalius - Virbalis
Virtembergija - Viurtemburgas, istorinė sritis Vokietijoje
Vistulė; Vystulė. Vištulė - Vysla
Vitalija - Italija
Vyžainis - Vižainis
Vyžonys - Vyžuonos
Vokė - Vokietija
Vorustenis - Dniepras
Zapyškiai - Zapyškis
Zinkeduoniai - Singidūnas (dabar Belgradas)
Zambija - Semba
Žėbris - Hcbras, upė Trakijoje (dabar Marica)
Žuvėdija - Švedija
Sudarė Vitus A gurku
 Ž O D Y N ĖLIS
A amatnykysta amatininkyste
abazas vežimas
abazas stovykla, kariuomenė
abelnai apskritai
abrisas atvaizdas, portretas
abrozas paveikslas; atvaizdas
abrūsas rankšluostis
achajai viena žymiausių senovės
graikų genčių
adyna valanda
adjektyvinis, -ė būdvardžio,
būdvardinis
aficicrius žr. a p i c i e r i u s
agatyrasai; agatirsai sarmatų gentis;
gyveno dabartinėje Transilvani­
joje
aidauninkas žirgas, kuris vienos pu­
ses kojas kelia kartu; greitakojis,
ristūnas
aidoti, -oja, -ojo eiti aidui, garsui
aigiškas, -a Egėjo: aigiška k u ltū ra
aikumas eiklumas, greitumas
aikus, -i eiklus, greitas
aistai aisčiai, baltai
aistetika estetika
aistiečiai žr. a i s t a i
aistrai; aistrikai austrai
akadai semitų tauta; gyveno Meso­
potamijoje
akamonas dvaro prievaizdas, eko­
nomas
akyvas, -a įdomus
akstis ietis; duriamasis ginklas
akuratiškai tiksliai, kruopščiai
alasas balsas, garsas
ale bet
alvė apie pusės litro dydžio puodelis
364
andarokas sijonas
angličanai; angličaninai; anglikonai
anglai
aniolas angelas
ankštas, -a glaudus: a n kštais ryšia is
surištas
antgalvis antraštė
antrašas antraštė, pavadinimas; su
a n tra šu „Ž iv o p is n a /a Rossij a "
apart išskyrus, be
apdarbaliuoti, -iuoja, -iavo apnor-
minti (kalbų), apdoroti
apdciviavimas apoteozė
apganėdintas, -a patenkintas
apgarsinti, -ina, -ino paskelbti, iš­
spausdinti
apgulmiai apskritai
apicierius karininkas
apidėmė pikta lietuvių dievybe
apiegardė apygarda, apylinkė
apiera auka
apygardė žr. a p i e g a r d ė
apimti, apima, apėmė užimti, užka­
riauti: visas kraštas b u vo to to rių a p ­
im tas
apipuoša; apipuošas papuošalas
aplamas, -a visuotinis: d a ra n t p irm ų jų
aplam ų g y v a i t oių s ta tis tik ų
aprėdas drabužis
aprilis balandžio menuo
a priori iš anksto, nepatikrinus
aprubė apylinkė
apsianavimas apsivalymas
apsiaupti, -ia, -ė apsupti
apsilcnkavimas sulenkėjimas
apsilenkuoti, -uoja, -avo aplenkėti,
sulenkėti
apsireiškimas reiškinys; reiškimas
apsisėsti, apsisėda, apsisėdo apsigy­
venti
apsi vokiečiavimas suvokietėjimas
apskelbti, -ia, -ė išspausdinti, iš­
leisti
apstabinti, -ina, -ino duoti išvaizdą,
pavidalą
apstabumas išvaizdos, pavidalo tu­
rėjimas
apstingai apsčiai, gausiai
apšmeižti, -ia, -ė užteršti: lietuviška
kalba ja u nemenkai apšm eiita slo­
vėniškais žodžiais
apšviestūnas, -ė inteligentas, švie­
suolis
apšvieta švietimas
aptavotas, -a drabužis su išsiuvinė­
tais, pagražintais kraštais
aptickininkas, -ė vaistininkas
apturėti, apturi, -ėjo gauti
apvajavoti, -oja, -ojo nukariauti, nu­
galėti
apvokiškuoti, -uoja, -avo suvokie­ aticizmas sekimas garsui Aukos
tinti
ara; aras pastatas aukoms atnašauti,
aukuras
arbatnamis arbatinė
arėjai arijai: kiek šviesos jis suteikė
p ra e itin e i m ū sų seniausios iŠ k itų
ta u tų arėjų
arendatorius nuomotojas, nuomi­
ninkas
arielka degtine
arkušas popieriaus lakštas, lapas;
spaudos lankas
armota patranka
arškėtas eršketas
artas, -a artimas, artus
artikulas straipsnis
asaba asmuo, asmenybė
asėtai; asėtinai osetinai
ąsinis indas su ąsomis
aščinčius dovana
aštrakuolis aštrus kuolas
ašuriai asirai, Mesopotamijos tauta
ašvinis; ašvis arklys
atarašas atrašas, atsakymas raštu
atblizgis atspindys
atbūti, atboja, atbojo paisyti, bijoti
atbudavoli, -oja, -ojo atkurti: atbu-
davoti būdų ir dalu/ musų sentėvių
atidengti,-ia.-ė iškelti j viešumą, at­
skleisti
atieškoti, atieško, -ojo surasti, suieš­
koti
atkleišiuotai šleivai
atmonyti, -ija, -ijo atburti, atkerėti
atrakcija pramoga, įdomybe
atsižiūrėti, atsižiūri, -ėjo atsižvelgti:
a ts iž iū rin t ant žemiau išguldytų
priežasčių
atskyrius skyrius; kursai po tuomi pat
vardu ir atskyrium i knygoje išleis­
tas lajie
atskirtinai atskirai: ketinu aš lietuviš­
koje kalboje atskirtinai išduoti
atskyrus išskyrus atskyrus vienus in ­
dus, Azijoje gyvenusius
(Atėnų) rašytojų kalba, pasižy­
minčia dideliu raiškumu ir archa­
jiškumu
atžaisti, -džia, -de suvaidinti: atiaidė
svarbių role
atžala atšaka: per atžalas Valdojaus kal­
nyno
augūras romėnų žynys, iš paukščių
skridimo ir klyksmo aiškinęs die­
vų vdlią
aukaras aukuras
auksadaildariikas, -a juvelyriškas,
juvelyrinis
auksavoti, -oja, -ojo auksuoti
auksorius juvelyras, auksintojas
aukštas kapas pilkapis, perkasmejo se­
novės prūsų aukštus kapus
ausbonas; ausbonė ąsotis, indas su
ąsa
aveslėnai iranėnai
ažuot vietoj, užuot
ažutyrasai; ažutirsai ir. a g a t y r as a i
365
 B bile kas bet kas
babiloniai babiloniečiai, Babilonijos
karalystes, buvusios Mesopota­
mijoje, gyventojai; kalbėjo akadų
kalba
baduoti, -uoja, -avo badauti
bagnietas durtuvas, durklas
bagotas, -a turtingas
bagotysta turtas, turtingumas
baktrai senovines srities Baktrijos,
buvusios Vidurinėje Azijoje, gy­
ventojai
balakonas prastas viršutinis dra­
bužis
barabanas būgnas
baranka nestainis
barančias, -a kailiniuotas
bartis senas išpuvęs, kiauras medis;
kelminis avilys
barva vienos spalvos drabužiai
basreljefas bareljefas
baulis buivolas
bažnyčkiemis bažnytkaimis
bėdavoti, -oja, -oja skųstis, aimanuo­
ti, dejuoti
beglerbegas kai kurių Turkijos pro­
vincijų valdytojų titulas
beimai čekai
belaisvė nelaisve
bendorius kubilius
bendrystė draugija: K a ra liška čekų
mokslo bendrystė
beneficija viduriniais amžiais pelnin­
ga tarnyba, kurią dvasininkams
teikdavo Katalikų Bažnyčia
benkartas pavainikis, nesantuokinis
vaikas
berlinka XVIII a. Lietuvos pinigas;
carinės Rusijos pinigas
bezdas alyva; šeivamedis
bezliepytis niekam tikęs žmogus
biednas, -a neturtingas, vargingas
biesas velnias, kipšas
byla oracija: kvieslys savo byloje
bylė kirvis plačiais ašmenimis
366
bimbilas varpas, skambalas
biskis; biškis truputis
bitynai bitinai, trakų gentis; gyveno
Mažojoje Azijoje: lietuviškų bitynų
vienas k a ra liu s Ž ilv ič iu vadinosi
bizantinai; bizantiečiai Bizantijos
gyventojai
blanka stora lenta
blėdis žala, nuostolis, nelaime
bliūdas dubuo
bo nes
bočas; bočis; bočius senolis, sentėvis,
protėvis
bombarda artilerijos pabūklas, XIV-
XVI a vartotas tvirtovių apgulai
bonė; bonia ąsotis smaugtu kaklu;
bokštas
bonka butelis
bosas statinė
bovas žaidimas, žaislas
brangvynas degtinė
bravoras spirito varykla ar alaus da­
rykla
bromą; bromas puošnūs vartai
brostva brolija, religinė draugija
brotas mylimasis, sužadėtinis
broterėlis brolelis
brukąs akmenų gnndinys
brukavoti, -oja, -ojo; brukuoti, -uo­
ja, -avo grjsti akmenimis
būbnas būgnas
būbnyti, -ija, -ijo būgnyti, būgną
mušti
budavonė statyba; sistema
budavoti, -oja, -ojo statyti
būk; būk tai tarsi
bukis velnias
buklumas subtilumas
bulava kuoka, vėzdas su bumbulu
bulbė bulvė
bulka banda
bura audra
burutai kirgizai
buŠmanai bušmėnai, Afrikos genčių
grupė
būtybe būtis, buvimas matome jau
diegą ftarsų tikybos j du gaivalus bu­
vus niekybe - su būtybe, tamsybė -
su šviesa
C čystas, -a švarus, grynas, tyras
ccitunga laikraštis
chalibai gentis Ponte (Juodosios jū-
ros pakrantėje)
checkis čekis
chitonas senovės graikų vyrų ir mo­
terų drabužis be rankovių, ant
pečių susegtas segėmis
cibulis svogūnas
cidabrinis, -ė sidabrinis
cielas, -a visas, ištisas
cieliavoti, -oja, -ojo taikyti
cienia kaina
ciesorinis, -ė imperatoriškasis
ciesorystė imperija
ciesorius imperatorius, monarchas
čigonai čigonai
cigonka čigonė
civilizatiškas, -a; civilizavotas, -a ci­
vilizuotas, civilizacijos
cūdas stebuklas
cukrelis nedidelis cukraus gabaliukas
Č daildalius; daildaris; daildarys žr.
čalma vyriškas musulmonų galvos
apdaras
čebatas aulinis batas
čeklumas dailus nuaugimas, gražu­
mas, puikumas
čelnas valtis, laivelis
čepčiukas ištekėjusių moterų kepu­
raite
čerauninkas, -ė burtininkas
čeravimas valgymas, ėdimas
čerka stiklelis, taurelė
čertas velnias
čėsas laikas, metas
česlyvas, -a laimingas
Čcstavoti, -oja, -ojo vaišinti
čidyti, -ija, - i į o iš ju o k t i, t y č io t is
čielas,-a žr cielas
čiopas jaunas į s k i e p y t a s m e d e lis ,
s k ie p a s
čiortas žr. čertas
čytas lentomis kaltas stogo galas,
frontonas
čitoti, -oja, -ojo skaityti
čiudai Baltuos pajūryje gyvenusių
finougrų pavadinimas R u s i j o s
istorijos šaltiniuose
čiuika rudinė, nuline
čiupryna sprandas
čiužas, -a svetimas
D
da žymi veiksmažodžių priešdėlius
at-, į-, iš-, nu-, pa-, per-, pn-, su-
daba; dabas prigimtis, būdas, papro­
tys; kultūra
daidalis dailininkas, dailiųjų amatų
meistras
daidalystė dailė, dailieji amatai
daidalius žr. d a i d a l i s
daiktulai; daktulai daktilai, demo­
nai, išradę geležį ir išmokę ją ap­
doroti
daidalis
daildariškas, -adailės, dailiųjų amatų
dailiadirbis, -ė dailiųjų amatų meis­
tras
dainininkystė poezija
dainiškasis, -oji poetinis, poeto sa-
viepi trauke jis a i ne savo vardu, bet
savo dainiškuoju talentu
dainorius, -ė poetas
dakai šiaurės trakų genčių grupe
daktiliai; daktulai žr. d a i k t u I a i
daleisti, -diia, -do leisti nedaleidtia
išsikelti
dalmatai Dalmatijos (šalis Adrijos ju­
ros rytų pakrantėje) gyventojai
dalenka mėsos, valgio porcija
367
 dareikiškas, -a Darijaus- arti 400 da-
rrik iik ų dukatų
daryli, daro, dart dažyti: kitus darytas
dartes dabar
daugsinti, -ina, -ino dauginti, didin­
ti, gausinti
deivojimas garbinimas
deivoti, -oja, -ojo garbinti
dekavoti, -oja, -ojo dėkoti
dėkingystė dėkingumas
dėkis užtiesalas
dekiuoti, -iuoja, -iavo apdengti už­
tiesalu
delikatnas, -a subtilus
denunciantas, -ė skundikas
denatūralizacija pilietybes atėmi­
mas; tautines savimonės slopi­
nimas
didpuska patranka, pabūklas
didūmenė diduomene, didikai
diecezija vyskupija
diegis toks duriamasis ginklas
dievmaldystė pamaldos
dievoti, -oja, -ojo dievinti
diktas, -a tvirtas, stiprus; nemažos
apimties, storas
dynas moliūgas
dipka blauzda
dyselys vežimo rodiklis, grįžulas
dišere stalius, dailide
dyvas nuostabus dalykas, keisteny­
bė, stebuklas
dyvinas, -a nuostabus, keistas
dyvytis, -ijasi, -ijosi stebėtis
do per
dokai žr. d a k a i
doma dėmesys
dorai dorėnai, graikų gentis
dorelis doleris
doriikas, -a susijęs su dorove
dovalnas, -a patenkintas
dovierenostis įgaliojimas
drabnas, -a smuikas, nedidelis
draikūnas drakonas: vaikas duria sma­
kų draiku nq
draperija klostytas auumys
368
dūdorius muzikantas
dūkas kvapas, atsikvėpimas
dukotas dukatas (aukso moneta),
raudonasis
dūmą mintis, sumanymas
dunganai Vidurinėje Azijoje gyve­
nanti tauta; kalba kinų-tibetietių
kalbų grupes kalba
dūmonys būrėjai i i dūmų
dūruoti, -uoja, -avo trukti, tęstis
dūšia siela, dvasia, vėlė
dvarokas, -ė dvaro bernas, dvaro
darbininkas
dzetacizmas dzūkavimas
d/akai; džūkai dzūkai
E
edelmonas bajoras, didžiūnas
edicija knygos leidimas
ėdi torius leidėjas
eiropiškis, -ė europietis
eldžia burinis laivas
elksnynas alksnynas
endekai XIX a susikūrusi Lenkijos
šovinistų politinė grupuotė
eranai iranėnai
eratininis, -ė eratinis, toli nuneštas
ledynų; susidaręs iš uolienų, ku­
rių nėra nugulimo vietoje
ermyderis triukšmas, sujudimas
estrai; estrikai žr. a i s t r a i
F
familija šeimyna, gimines
festina lente skubėk lėtai
fontaną fontanas
forelis upėtakis
franciškonai pranciškonai
G
gabartas; gabvartas baltų mitinė bū­
tybė, panaši j kauką
gadnas, -a; gadnus, -i tinkamas
galonas galionas, moterų galvos pa­ giliuoti, -iuoja, -iavo tikti, turėti vertę
puošalas - gėlėta juosta ginuokle tvirtovė
gamta natūra: jtaveikslas yra pieštas iš girinis, -ė laukinis dyki, girin ia i žirgai
gamtos gyvastis gyvenimas: antru kartų saint
garbavoti, -oja, -ojo garbinti, girti gyvastyje peržengiau Lietuvos sienų
garnys gandras: a n t kuone k o in o na­ gyvatininkas, -ė gyventojas: slovė­
mo buvo g a rm a hzd is ir garnys nams su lietuviškais gyvatininkais
garsmas garsas susimaišant
gasas; gasė gatvė, kelias gloda stoka, nebuvimas
gaspada ūkis glosa pastaba senovinio rankraščio
gaspadinė šeimininkė tekste ar paraštėje
gaspadorystė ūkis, šeimininkavimas gonkos priebutis, prienamis, ve­
gaspadorius šeimininkas randa
gatavyti, -ija, -ijo daryti grabe gnovys
gatviai jotvingiai graikizuoti, -uoja, -avo sugraikinti,
gauda garsas, garbė, šlove padaryti graikais
gaudingas, -a garsus graikonai graikai
gazeta; gazieta laikraštis grajyti, -ija, -ijo griežti, kortomis lošti
gcgis miškelis, giraitė granuliškas, -a juvelyrinis, precizi­
gelionai gelonai, skitų (sarmatų) nis, labai tikslus- delikatniausius
gentis, gyvenusi palei Dnieprą granuliškus darbus
gendrolius generolas gražna grožis, pagražinimas, papuo­
gentė gentis šimas
gentinis, -ė tautinis, nacionalinis: di­ gripas grifas (plėšrus kalnų paukštis)
duti m a n tin g a gentin ėje lite ra tū ro je gromata laiškas; raštas
gentkartė karta, generacija gromatnešis laiškininkas
genueziečiai genujiečiai, Genujos gronyčia valstybės siena
kolonijų valdytojai Juodosios jū­ grovas grafas
ros šiaurinėje pakrantėje X1II-XV gruntas žemė, dirvos, laukas
amžiuje gruntavoti, -oja, -ojo kurti, dėti pa­
gcradėjas, -a geradarys grindą
geradėjystė geradarystė gruntavotojas kūrėjas
germanai vokiečiai: ta i su germanais grūšė; grūšia kriaušė
gudas rusas, rusai: nebišleisma iš Ze-
karas prasdėjo
m a ilių mes ja u gyvų gudų
germė senas miškas
geruliai heruliai, klajoklių gentis; gy­ gulka; gulova pati, žmona
veno prie Azovo jūros guodoti, -oja, -ojo gerbti
getai šiaurės rytų trakų gentys, gi­ guotai gotai
gurbas tvartas, diendaržis
miningos dakams; J. Basanavi­
čiaus tekstuose getais vadinami ir guzikas saga
gvaltas prievarta, priespauda
hetitai
getvingiai jotvingiai H
gibconai čigonai
gicsmininkystė poezija: iš j ų t ū li g a i­ haemorroidus hcmoroidai, sergan­
v a la i ia i perėjo i r \ lenkiškų giesm i-
čiųjų hemorojumi venų mazgai
n in k y s tf
369
hidrogrjfija hidronimai, vandenvar­
džiai
hiperborėjai ano! senovės graikų ir
romėnų, laimingi iiaurėje gyve­
nantys žmones
hispanai ispanai
historija istorija
historikas istorikas
historiškas, -a istoriškas
hotelis viešbutis
I. | , Y
įdėmus, -i jdomus, vertas domesio
įdomautis, -aujasi, -avosi domėtis
iedro* tymai
ievaras jovaras
įgaivinimas įdiegimas
igauniai estai
įim ti, įima, įėmė užkariauti, oku­
puoti; užimti
imeretinai i meretai, gruzinų etnine
grupe
indogermaniškas, -a indoeuropie-
6 ų, indoeuropietiškas
inlankus, -i smagus, vikrus, greitas
inovacija atnaujinimas, reforma­
vimas
intrresantinis, -ė įdomus
interesavotis, -ojasi, -oįosi žr. i n t e-
resu ot i s
interesingas, -a įdomus
interesuotis, -uoįasi, -avosi domėtis
introligatorius knygrišys
inžvilgis atžvilgis, požiūris
ypatiškas, -a ypatingas, atskiras
jsidabotojas, -a tyrėjas
įsivaizdinti, -ina, -ino įsivaizduoti
įsižymėti, įsižymi, -ėjo pasireikšti
istorininkas, -ė istorikas
istrai Istrijos pusiasalio, esančio Ad­
rijos jūros šiaurėje, gyventojai
išbrukti, -a, -o užtaisyti šautuvą
iščystyti, -ija, -ijo išvalyti
išdarbis dirbinys
išdavimas knygos leidimas
370
išdirbinys žr i š d a r b i s
išduoti, -da, išdavė išleisti (knygą,
laikrašti)
išgyventi, -ena, -eno išsikraustyti, iš­
sikelti: tolis u k m in k s lu r iš g y irn te
išguldymas vertimas
išguldyti, išguldo, išguldė išversti iš
vienos kalbos i kitą; išaiškinti
išguldytoįas, -a vertėjas; aiškintojas
iškada nuostolis, žala
iškala mokykla
išlakštyti, išlakšto, išlakštė nuskai­
nioti. išlaužyti lakštus
išlyga sąlyga: /eigų šitom s išlygom s p r i­
tarsite
išpančikai ispanai
išpūstijimas suniokojimas
išrėdyti, išrėdo, išrėdė išpuošti
išreikšti, -škia, -škė nupiešti, pavaiz­
duoti
išrisavoti, -oįa, -ojo išpaišyti, išmar
ginti
išrišti, -a, -o išspęsti, išaiškinti tikė ­
jo, kad kla usin ia i išrišta
išrodyti, -o, -ė išryškinti, atskleisti; iš­
reikšti; išaiškinti rodant
išrožyti, -ija, -ijo pavaizduoti, apsa­
kyti
išsivyniojimas raida, išsirutulioji­
mas kol nepasieks aukščiausiojo o r­
ganizm o iš s iv y m o jim o la ipsn io
išsivynioti, -ja, -jo subręsti: d a r ne
visiškai išsivyniojus/ poetiškų ta le n ­
tų užm ušė, p a n a ik in o am atas - ku­
nigysta
išsitarimas posakis
išsplėsti, išsplečia, išsplėtė išplėsti,
išskleisti
išsvajoti, -oja, -ojo sukurti svajonėse,
mintyse; išsvajota la b irin to planas
ištikimas, -a patikimas, p irm a s iš tik i­
mas apie ju o s ž in ia s raštuose ra n d a ­
me tik X I šim tm etyje
ištrauka santrauka: ištra u k o je šitai/nt
skamba
išveizdis išvaizda
(tikėjimas tikėjimas, prietaras kali jei, jeigu
įturiškas, -a turinio, būdingas turiniui kalinė kalėjimasipi/nas k a lin e s n eva lio s
(žeisti, -džia, (žeidė sužeisti: k o v o je kaliniai kailiniai: j i s t u r i s k a tin ė liu s
m i r t i n a i į ž e i s t a s a p l a n k o jis e ile s k a ­ b a ltu s
r iu m e n ė s kaluviai; kalviai žr c b aI i b a i
(žvilgis atžvilgis, požiūris kamandieravoti, -oja, -ojo koman­
duoti, vadovauti
J kaminyčia rūmai, gražūs mūriniai
namai
jatviežiai jotvingiai kampanija kompanija, būrys: ir s u s i ­
jaunybė jaunyste tik o m p a u k š č ių k a m p a n ijų
jaunis birželio mėnuo kampystovis, -ė dykinėtojas, dykū­
jausmybė aistra, polinkis nas, tinginys
jenerolas; jenirolas generolas kanalis kanalas, griovys
jomarkas prekymetis kančiukas rimbas
joms, -i Šviesiai žalias kankliorius, -ė kanklininkas
jotis raitelis; raitųjų kariuomenė, ka­ kanonikas; kanonykas kanauninkas
valerija kantičkos giesmių knyga
juktinis, -ė juchto, juchtinis kapadokai Kapadokijos (šalis Mažo­
julius liepos mėnuo joje Azijoje) gyventojai
junijus birželio menuo kaplonas kunigas
juodieji kirgizai kirgizai kaptonas žieminis apsiaustas
jupa ilgas su rankovėmis per galvą karai Karijos (sritis Mažojoje Azijo­
įvelkamas viršutinis moteriškas je) gyventojai
drabužis karas dviratis kovos vežimas: le v a i jo
jutryna užraktas karų v e i (
karatotoriai žr. n o gaja i
K karčema smuklė
karčemininkas, -ė smuklininkas
kačerga žarsteklis kardininkai kalavijuočiai: Kuršo kar­
kadėžr. k o d i s d in in k a i ir Prūsų kryžiuočiai
kadi kad karė karas
katrai kosai, Afrikos tauta, kalbanti karelius karalius
bantų kalbų šeimos kalba kariavoti, -oja, -ojo kariauti
kaimeniškas, -a esantis netoliese, karieliai karoliai
kaimynystėje: su kaim eniškais ne­ karinta; karintas juodoji vynuogė
p rie te lia is
karliukas nykštukas, neūžauga
kainas, -a bendras karmazinas raudonos spalvos plonas
kaisaras imperatorius, cezaris, val­ gelumbinis audeklas
dovas karšė karšis
karuoti, -uoja, -avo traukti karą - dvi­
kakalys krosnis
kaklarinkė antkaklė ratį kovos vežimą
karvadas karvedys, karo vadas
kalatoti, -oja, -ojo mušti, daužyti
kasnykas kaspinas
kalbamokslis gramatika
kaša pintinė, krepšys
kalbnastis posakis kaštelionas pilies komendantas ar
kaldėjai chaldėjai, semitų gentys, gy­
prižiūrėtojas
venusios pietų Mesopotamijoje
371
 kataraktai upes slenksčiai, krioklys klinyčia stikline
katechizacija krikščionių tikybos, klioštorninkas, -ė vienuolis
katekizmo mokymas kloniotis, -iojasi,-iojosi lenktis, reiš­
kaukaras žr g a b a r t a s kiant pagarbą ar nusižeminimu
kaukininkas. -ė kas su kauke klopas prasčiokas, valstietis
kaukufionys būrėjai, užkalbantys kmora debesis
kaukus, kad šie gyventų pagei­ knyginyčia knygynas; biblioteka
daujamoje vietoje kobinys kablys, įrankis degėsiams
kaulelis kulkinis ardyti
kauras patiesalas, užtiesalas, kilimas kočėnas kopūsto kotas
kavoti, -oja, -ojo slėpti; laidoti kode medinis indas valgiui | laukus
kaza žr. k o z a s nešti
kedelis sijonas kodis medinė statinaitė, medinis pla­
kephalometrija kefalometnja, gal­ tus kubiliukas
vos apimties matavimas koja kopa: tas kalvis n u v ė a n t m a n ų ko­
keimariai žr. k i me r i ai jos. kala la ii'q
keinis lazda ritei mušti, ritmuša kolioti, -ioja, -ojo plūsti, barti
kelinės kelnes kolonizavoti, -oja, -ojo kolonizuoti
keltas persikėlėlis, imigrantas: mūši# kolumna kolona
laiko lie tu v iš k i kelta i A m erikoje a t­ komandavoti, -oja, -ojo komanduoti
randa didesnę liuosybę komendatorius komtūras, vienas iš
keravoti, -oja, -ojo valdyti, koman­ riterių ordino vadovų
duoti konfitūras uogiene
kermošauti, -auja, -avo būti preky­ kopistas kopijuotojas
metyje, turguje kora bausme
ketvergas ketvirtadienis korekta korektūra
kieliškas taurė, stiklelis koryčia bokštas; varpinė
kylys pleištas koronė bausme
kiltininkas kilmininko linksnis koroti, -oja, -ojo bausti
kiltis kilmė: esanti ne slaviškos kiltie s kosoti, -oja, -ojo kelti, raityti drabu­
kimeriai kimerai, tauta, gyvenusi žį, kad būtų trumpesnis
prie Azovo jūros ir Kryme kotavoti, -oja, -ojo plakti, mušti, kan­
kipčakai polovcai, arba kumanai, kinti
ankstyvųjų vidurinių amžių tiur­ kozas kalėjimas
kų grupes tauta kožnas, -a; kožnas be vienas; kožnas
kirkė protestantų bažnyfta vienas kiekvienas
kitelis kariško sukirpimo uniformi­ krakovianka krokuviete, Krokuvos
nis švarkas gyventoja
kytrus, -i gudrus, suktas, klastingas krakusas Napoleono karo (1812 m.) ir
kiveris senoviška aukšta kariška ke­ 1831 metų sukilimo laikų lenkų
purė lengvosios kavalerijos kareivis
klapčius tarnas, pasiuntinys krakusmetis 1831 metų sukilimo Lie­
klasa grupė, skyrius tuvoje laikotarpis
klavikordas senovinis klavišinis mu­ kralikas triušis
zikos instrumentas kraniologas anatomijos specialistas,
kleinotas pleištas tiriantis kaukoles
krapšt krepšys, pintinė
krasė krėslas, kėdė
kratarė; kratera krateris, senovės
graikų keraminis, mamumnisar
metalinis indas; |ame vynas bu­
vo skiedžiamas vandeniu
kraujučiai būrėjai iš kraujo
kresėžr. k r asė
kretėnai kretieėiai, Kretos salos gy­
ventojai
krygas; krygė; krygis karas
kritikavoti, -oja, -ojo kritikuoti
krivida skriauda
kryžiokai kryžiuočiai
krokavianka žr. k r a k o v i a n k a
krokavietis, -ė krokuvietis, Kroku­
vos gyventojas
krokusas žr. k r a k u s a s
kromas krautuvė, parduotuvė
kronistas kronikininkas
krosas dažai; rausva spalva
krosyti, -ija, -ijo dažyti
krovatiškas, -a chorvatiškas
krūsonis maldykla, šventykla
krutėjimas judėjimas: nematydamas
tuom et jo n ie k u r lie tu v ių krutėjim e
dalyi>aujant
krūzas; krūzė geriamasis puodukas;
ąsotis
ksionlka knyga
kucius lazda, pagalys, vėzdas
kudmentas senovine didelė virykle,
nukrėsta iš molio ar išmūryta
kulipka kulka
kuningas kunigaikštis: vienas k u n m -
gas, a n t koros j Ž e m a itiją išvarytas
kunsta išdaiga
kupčius pirklys
kupka taurė
kūretai kai kurių Romos dievų žy­
niai
kurfiurstas feodalas, turintis teisę
rinkti imperatorių
kurka bato kuinas
kurvatai chorvatai
kuska skepeta, skarelė
kuvertas laiško vokas
kvadrija kvadriga, keturių arklių
traukiamas romėnų dviratis ve­
žimas
kvalitetas kokybe
kvarma forma, modelis
kvietka; kvietkas gėlė; žiedas; gelių
puokšte
kvoldas drabužio kloste, raukftai
kvorta korta trys kazokai kvortoms ėjų
L
labdarys, -ė geradarys: saule gamtos
labdare dar ir dainos pažįsta
laburintas labinntas
lagadnas, -a lipšnus, malonus, švel­
nus
laikas amžius: paeina iš taip vadinamo
žalvarinio laiko
laimingystė laime, sėkmė
laiškas laikraštis: paskiau atsiradęs laiš­
kas, per garbinga profesorių Kuršai­
t į Karaliaučiuje leidžiamas
laivūnas jūrininkas, laivininkas
lajajai gentis Peonijoje (šiaurės Ma­
kedonija)
lakedaimonai lakedemoniečiai, spar-
tiečiai, Spartoje gyvenę graikai
latviežiai jotvingiai
laukininkas, -ė laukų gyventojas,
valstietis
lažia lova
ledakasis; ledokas velnias, nelabasis
lekučionys būrėjai iš paukščių skry­
džio, jų balsų
lelegai; lelckai; leliokai tauta, iki
graikų gyvenusi Mažojoje Azijo­
je ir Graikijoje
lenciūgas; lenkciūgas grandinė
lenktis grandis, grandinės dalele: at­
rasta tapo lenciūgas iš U lenkėm
lesnykas miško sargas
levas liūtas
levė liūtė, liūto patele
ličyna kas nors labai mažas
 lutai Lidijos (šalis Mažosios A / i j o s maitašana užtemimas
vakaruose) gyvenC0j.11; kalbėjo maliavoti, -oja, -ojo dažyti
hetitų-luvių grupes kalba malžonka žmona, sutuoktinė
l i c j e n y č i a raidžių liejykla malžonskasis sutuoktinis
l i e ž u v i s kalba: išspaudmo did) kalba- mandicra žr munduras
m oksli lietuviško lie tu v io mandragalvis, -ė gudruolis, gudra­
ly g in ai lygiai galvis
lik ai Likijos (Šalis Mažosios A z i j o s mandras, -a išdidus
vakaruose) gyventojai; kalbėjo mandrinti, -ina, -ino mankštinti žir-
hetitų-luvių grupes kalba g.\, jodyti
l i k i ligi. iki mandrus,-i žr. mandr as
l i k t a m a žibintas manclė žalvario papuošalas, apy­
l i k t i s žvake rankė
l i n k s m y n ė vaivorykšte manstis mintis, dėmesys
l i o d u o t i , - u o j a , - a v o krauti mantingas, -a turtingas
l i o g e r i s kareivių s t o v y k l a mantingumas turtingumas
l i t e r a raide mapa žemėlapis
l i t e r a r i š k a s , - a literatūros marė jūra
l i t u a n o l o g a s . - ė lituanistas marininkas jūrininkas
l i t u a n o l o g i j a lituanistika, lietuvių fi­ marinis, -ė jūrų, jūrinis
lologija marmulas marmuras
liu d y m a s liu d ijim a s maršieravoti, -oja, -ojo žygiuoti,
liu o sas, -a laisvas žingsniuoti, eiti į koją ritmingu
liu o sy b ė; liu o s u m a s laisvė žingsniu, maršuoti
liu o su o ti, -u o ja . - a v o laisvinti maska kauke
vaga: A is la vieni) pavasari
lo v y s u p e s maskoliai rusai
ėmus ir perm etus savo lo v į to lia u į maskoliškas, -a rusiškas, rusų; sta­
rytus čiatikių
lozorius ligonis, invalidas mastas laivo stiebas: la ivūn as ž iu r i įs i­
lukai žr. l i k a i lipus i la iiK i m asto viršūnėle
luona laisvė mastis rūšis, grupe
luoningas, -a laisvas mąstis mintis, sumanymas
lūpiškasis žodinis, sakytinis: m a n tin - mastyti, masto, mastė siūlėti audek­
yum as lie tu v ių tautos dalykuose t i ­ lo pakraščius
piškosios lite ra tū ro s ėsųs u i tiesų la ­ mašna maišelis pinigams dėti, pini­
bai didis ginė
lusitanai luzitanai, iberų gentis; gyve­ materija audeklas, medžiaga
no Pirėnų pusiasalio vakaruose mausiejus muziejus
maž gal
M mažagetai masagetai, skitų klajoklių
gentis tarp Kaspijos ir Aralo jūrų
macis jėga, stiprumas, smarkumas mažarusiai Ukrainai, ukrainiečiai
madjarai; magyarai vengrai mečetas mečetė, musulmonų maldos
magistratas miesto valdymo orga­ namai
nas - savivaldybes jstaiga mėčytis, -ijasi, -ijosi staipytis, dar­
maišytana mišinys kytis

374
■nedega medžiaga
medegiškas, -a medžiagiškas, mate­
rialus
medingus medžiotojas
medžiokriaunis, -e medinomis kriau­
nomis
mėgdyti, -o, -ė mėgdžioti
mėglautis, -aujasi, -avosi stengtis
įtikti, meilintis
meironas darželinis dašis
meištaras; meisteris meistras
meldžionis kryžiaus kanj dalyvis
memorialas raštas, kuriuo kam pri­
menamas koks nors dalykas
menažerija žvėrynas
mencius rūšis, grupė, skyrius
mergautis, -aujasi, -avosi draugauti
vaikinui su mergina
mervakai bulgarų etnine grupė
meškoriai žr. m a s k o l i a i
metavotis, -ojasi, -ojosi atgailauti
meteris metras
metropolis sostinė
metskaitlius kalendorius
mėža mėšlas
meža matė miško motina
mielaširdingas, -a gailestingas
mielaširdystė gailestingumas
miera indas, kuriuo kas seikėjama,
saikas; be micros pernelyg daug
mieravoti, -oja, -ojo žr. m i e r y t i
mieris tikslas
mieryti, -ija, -ijo; mieruoti, -uoja, -
avo taikyti
miesčionka miesto gyventoja
milžonis milžinas
minau sakoma primygtinai raginant,
liepiant būtinai ką padaryti
minavonė atminimas; paminklas
minavoti, -oja, -ojo minėti; užsiminti
mingreliai mingrelai, gruzinų etni­
nė grupė
mirėlis numirėlis
miriadas dešimt tūkstančių
misai Misijos, arba Mizijos (šalis Ma­
žojoje Azijoje) gyventojai, mi-
z iečiai
misinginis, -ė žalvarinis
misingis žalvaris
mislis mintis
mislyti, -ija, -ijo manyti, galvoti
mistras meistras
mistriškas, -a meistriškas
močeka pamotė
mokalas teptukas
mokesnis mokestis
mokslavietė; mokslinyčia mokykla
monininkas, -ė galintis apdumti akis
žmogus, fokusininkas, apgavikas
monopolis valstybine degtinės par­
duotuvė: apie įtaisym ų monopolių
1897 metuose
more per Užgavėnes vežiojama mo­
ters pavidalo iškamša
mordvinai mordviai, Pavolgio tauta
morytis morės (laumes) vaikas, lau-
miukas
motka motina
možna galima
mudrauti, -auja, -avo rodyti savo gy­
vumą, žvalumą
muižė dvaras
muliavoti, -oja, -ojo žr. m a I i a vo t i
mundiera žr. munduras
mundravoti, -oja, -ojo klajoti, vaikš­
tinėti
munduras uniforminis drabužis,
uniforma
mūravoti, -oja, -ojo mūryti
murmulas marmuras
murmulinis, -ė marmurinis
muši turbūt, tikriausiai
muzikališkas, -a muzikos, muzikinis
mųstisžr. mąsti s
mustravoti, -oja, -ojo žr. muš t r ą-
vot i
muštokas jnagis mušti, daužyti ką
muštrą karinių pratybų mokymas
muštravoti, -oja, -ojo mokyti karimų
pratimų
muzika koks nors muzikos instru­
mentas: parvatiavau Lietuvėle nu­
sipirkau muzikėlė
375
 muzirpolk j mazurpolke, mozūro
ritmu griežiama polka
N nevalninkas, -ė vergas
naba/cnstva pamaldos
nabaštikas, -ė, nabaštininkas, -ė nu­
mirėlis
nadraviečiai nadruviai baltų gentis
nale na bet
naminis, -e vietinis: jisINemunasI yra
musų numint upe
našulys nešulys
natai Indijoje gyvenanti tauta
nauseda naujakurys
navatnas, -a keistas
nave pietų slavų mitine būtybe
navyna naujiena
neapmicruotas, -a labai tolimas: ant
tos jos neapmicruotas senovės
neatminus užmarštis: Lietuvos ap-
šviesti tyrai leidžia neatmintyje nu-
grimzti irjHJskesti sivrtnausioms se­
nom Lietuvos liekanoms
nedėlė žr n e d ė I i a
nedeldienis sekmadienis
nedėlia sekmadienis; savaite
nėgeika gvazdikas
nemarystė nemirtingumas, nema­
rumas
nemcai vokiečiai
neng, nengu negu
nepotis anūkas, vaikaitis
nepnetelis nedraugas, priešas
neprietelystė priešiškumas
neprietelius Xr. n e p r i e t e l i s
neršėti, nerši, -ėjo neršti
neručiai būrėjai iš vandens ženklų
nesąmonė sąmones praradimas,
apalpimas: o tuo tarpugimdyve pa­
tenkanti nesųmonen
nesutarmė nesantaika, nesutanmas
nesutartis prieštaravimas, nesutari­
mas, ginčas
netikėtinai staiga, netikėtai
neužilgo netrukus, greitai
376
nevale, nevalia nelaisve
nevalijimas reikalavimas ką nors
duoti prievarta, šantažas
nevaraunas, -a nesaugus, netvirtas
ne/bažnas, -a; nezba/nus, -i nepa-
maldus, bedieviškas, nedoras
niekybe nebūtis
nituoti, -uoja, -avo kniedyti
nogajai Kaukazo priekalnėse gyve­
nanti tauta, kalba tiurkų kalbų
grupes kalba
noringai savo noru, laisva valia
norint; noris nors
nota pastaba, užrašas
notangiečiai notangai, prūsų gentis
note; notica žr not a
notura būdas, charakteris, prigimtis
novobrancas naujokas
nuodraviečiai ir. n a d r a v i e č i a i
nuojiega gebėjimas, supratimas, iš­
manymas
nuotika nuotykis, jvykis
nuotykis jvykis: 1863 m reindiucija ir
tie nuotykiai, kurie paskui jų sekė
nusidavimai įvykiai, istorija: žmonės,
nusidmnmų nrjvdjstantiejie, yravaikai
nusiduoti, nusiduoda, nusidavė at­
sitikti, jvykti
nusikalbėti, -a, -ėjo prakalbėti: nusi­
kalbėjus apie stebuklus, toji j*oma sa­
ko f mane
nusitėmyti, -ija, -ijo pasižiūrėti
O
obivatclis pilietis
obuoliuotis, -iuojasi, -iavosi drau­
gauti, bičiuliautis
odamantai odomantai, Trakijoje gy­
venusi gentis
oičyzna tėvynė
ola skylė, skylutė: mikroskopiškas olų-
tęs tigrei tie
originališkas, -a onginalus, neįprastas
orografija kalnų, klonių pavadinimai
oronys būrėjai iš oro ženklų permanių
 p palapė smulkus pažemes lapelis,
prielapis
paakiui tiesiai paldieninkas pirmadienis
paauksavotas, -a paauksuotas palyčia žagres ar plūgo verstuvė
pablūsti, -ta, pablūdo pamišti, su- palocius rūmai
kvailti paločius palašas, sunkus dviašmenis
paČtas paštas kalavijas
padabnas, -a; padabnus, -i gražus, pamenklas paminklas
dailus pamicstis priemiestis
padaboti, -oja, -ojo pamilti panysta valstybe
padaras padargas: rinkim as visokių lie ­ papėdininkas, -ė palikuonis, įpėdinis
tu viškų išdarbių, padarų tautiškam - para smulki Turkijos moneta: dedaw
ja m m uziejui menkas aukas (5 - W para)
padava padavimas parakvija parapija
padirgti, -sta, -o paspausti šautuvo parandavoti, -oja, -ojo išnuomoti
gaiduku parėdas puošnūs, išeiginiai drabužiai
paduška pagalvė parcitinis, -ė atgal pareinantis pinigas
padvarnykas, -ė namų, ūkio šeimi­ parma forma
ninkas paršai persai
paeiga kilmė parubežė; parubežys vieta prie vals­
pagadytis, -ijasi, -ijosi giedrytis tybės sienos
paginacija knygos puslapių žymėji­ pasekmingai sėkmingai
mas skaičiais pasidaboti, -oja, -ojo žr. padaboti
pagonas nenaudėlis, netikėlis pasikloniojimas nusilenkimas, reiš­
paguoda pagarba: bū tų ja u laikas d i­ kiant pagarbą ar nusižeminimą
desnę paguodų išreikštie dėl tarmės pasistebėjimas nuostaba
to a r k ito krašto pasitikėti, pasitiki, -ėjo tikėti: pa siti­
paguodonė pagarba, garbė kime, kad šitos lietuviškos dainos už­
pajonai peonai, pconiečiai, Peonijos degs ne vienoje širdyje meilę del kal­
(sritis šiaurės Makedonijoje) gy­ inis ir tautos mūsų
ventojai paskuojas, -a paskutinis
pakajus kambarys; taika paslelis pasiuntinys
pakalkė moterų galvos papuošalas - paslėptinė paslaptis
lankas, prie kurio dar segami kas­ pasteliavimas pagaminimas
pinai pasteras, -a paskutinis, galutinis
pakara nuolankumas, nusižemini­ pastoti, -oja, -ojo imtis kokio darbo,
mas veiklos: pastojo kito karaliaus dvare
pakamus, -i nusižeminęs, nuolankus, sodininko padėjėju

paklusnus pasturdalis antroji sudurtinio žodžio

pakinkąs pakinktai
paklysti, -ta, paklydo klaidą padaryti
apsirikti: Jonas Juška, s p a u d y d a ­
m as „ Lietuviškose dainose '* vardų
upės D unojaus su maža d, paklydo
pataika; palaikai likusioji ko nors da­
lis, liekana, likutis
dalis
pašvietė; pasvietis tolima, nežinoma
vieta
pašpartas; pašportas pasas
pašvcitalas papuošalas
patalpinti, -a, -o išspausdinti: užrube-
žiniuose laikraščiuose patalpinti
377
 patėmijimas pastebėjimas, pastaba pijokas; pijonyėia girtuoklis
patkava pasaga pike ietis
patkavotas, -a pakaustytas pikolis kaukas
paveidus, -i /.r. p a v i e d u s piktadėjystė piktadarystė
paveizdas pavyzdys, sektinas daly­ pilningai visai, pilnai
kas pilologas, -ė filologas
paviedalas pavidalas; bareljefas pilozopija filosofija
paviedumas panašumas pinai suomiai
paviedus, -i panašus pinavija bijūnas
pavierka pasitikėjimas; neduos un pirmsėdysta; pirmsėdystė pirminin­
pavierkas neduos skolon kavimas
pavietas; pavietė; pavietis apskritis pirmtakūnas, -ė pirmtakas
pavyzdys pavidalas: skurdeles n u k u l­ pištalietas pistoletas
tos pavyzdyje įeini pyvas alus (paprastai pirktinis)
pazara raudonas dangaus pakraštys pjūmenė pjūtis
pazvalijimas leidimas, sutikimas plaskota atplaiša, atplyšusi skeveldra
pažaras gaisras platburniai švedai: p a k ilo nuo y mares
pažitkas nauda tu v e d a i, arba p la tb u rn ia i
pažvalga požiūris plavioti, -ioja, -iojo vaikščioti be tiks­
peėenka kepsnys lo, slampinėti
peėkurys kūrikas piečius sklypas; aikštė; mūšio laukas
peėšluostė pušine šluota ilgu kotu plėčka plokščias butelis
duonkepei krosniai šluostyti pienas planas
peisai; peisokas žandenos plenipotentas, -ė kas įgaliotas, įga­
pekla pragaras liotinės
pelasgai; pelesgai pelazgai, vieni se­ plinta Šautuvas
niausių Graikijos gyventojų plyta plokštė: a n t k ito s m a rm u rin io
perdėtinis viršininkas m onum ento plyto s
pergas luotas plokas šlakas, lašas, mažas kiekis
peryna patalai po šalia, ties, prie: jiersikė lė jis per Ne-
perkūnkulkė kaukaspenis m u n iĮ po V ilk ija
permier per daug podė; podis; podys krikštatėvis,
persiliudyti, -ija, -ijo įsitikinti krikštamote
pertmė kaukas politikiškas, -a politiškas, politikos
pervažas keltas polonofilas, -ė lenkų draugas, visko,
pervaznykas; pervazninkas kelti­ kas lenkiška, gerbėjas
ninkas pomakai bulgarai musulmonai
pervažas žr. p e r v a ž a s pomesanai pamedenai, viena prūsų
pervis užvis, labiausiai genčių; gyveno prie Vyslos
pėtnyčia penktadienis pontifikas vyresnysis romėnų žynys
photopsia fotopsija - raibuliavimas, porma forma
mirgėjimas akyse potam po to, paskui
pieriai Picrijos (sritis Makedonijoje) potašius potašas - iš pelenų gauna­
gyventojai mas kalio karbonatas
piešalas pieštukas praakti, praanka, praako praregėti,
piešti, -ia, -ė rašyti: piešė p o n i grom atą praprusti

378
praamžis amžinasis, viešpats
prabočius protėvis
pradabnus, -i /.r. p a d a b n a s
praeiga; praeitinė praeitis
praepozicija žr p r o p o z i c i j a
pragarsėti, -ėja, -ėjo pagarsėti
praistorija proistore
prajausti, prajaučia, prajautė pa­
jausti, nujausti
prakilstas pranašumas (?)
pramonus, -i pramanus, sumanus,
išradingas
prasirasti, prasiranda, prasirado su­
silaukti nesantuokinio kūdikio
praskilti, praskyla, praskilo prasi­
skolinti nekurtai žmogus, perm ier
p ra s k ilti i r jau nei nuo vieno pasi- provininkas, -ė teisininkas, teisėjas
skolyt negaudami
praslovėniškas, -a praslaviškas, bū­
dingas senovės slavams
prauda tiesa
pravardė pavarde
prekė; prekia kaina: dvigubas prekes prūsokai buvusios Rytų Prūsijos gy­
skaitant pas ju s
prekionė prekyba, prekiavimas
prepozicija prielinksnis
presą spauda
pribuvimas atvykimas
priekalba pratarmė, įžanga
prierašas pastaba: surinkim as priera­
šų k r ū tim gale kiekvienos skaidmos
prietelius, -ė bičiulis, draugas
prietykis santykiai, ryšiai
prieupis upes intakas: Nem uno p r it­ pūstas, -a tuščias
u p i Strove
prygai frigai, Frigijos (šalis Mažojo­ pūstonys būrėjai, savo kvėptelėjimu,
je Azijoje) gyventojai, trakams
artima indoeuropiečiij gentis
prigulėti, priguli, -ėjo priklausyti
prigulmingas, -a priklausomas
prijamas naujokų sunnkimo vieta
primušti, -a, -ė užtaisyti (šautuvą)
prirodymas įrodymas: tiesioginių tam
p riro d ym ų stinga
prirodyti, -o, -ė nurodyti
prisaga smeigtukas, segtukas
prisidraugauti, -auja, -avo prisistaty­
ti už draugą
prisiega priesaika
prisisavinti, -ina, -ino perimti, iš­
mokti: k a r a i m a i b u v o p r is is a v in ę to ­
to r ių kalbų
pritapimas atsitikimas a p ie n e k u r į s a ­
v o p r ita r im ų tarė
privesti, priveda, privedė pateikti,
nurodyti k u r ių v ie n ų k itų liu d ijim ų
č io n p r iv e s ti reik ėtų
priziškas, -a fryziškas, fryzų
propesorius profesorius
propozicija pasiūlymas, teikimas
prova bylinėjimasis, įstatymas
provesorius žr. propesori us
proviškas, -a susijęs su teise, įstaty­
mais
prūdbalis supelkėjęs tvenkinys,
kūdra
prūsbūris prūsas valstietis
ventojai
pūčka šautuvas; patranka
pulkaunykas kareivių būrio viršinin­
kas, pulko vadas
pupuolė pumpuras, žirginys
pūsčia dykuma, tyrai; giria
pusiausalis pusiasalis
puskvortis pusės kvortos (0,82litro)
indas
pussalė; pussalis žr. pusi aus al i s
pūstyti, -ija, -ijo naikinti
papūtimu užburiantys žaizdą;
galėjo ir gydyti, ir pakenkti
puškarnia patrankų dirbtuve
puštalietas žr. pi štal ietas
putonys būrėjai iš putų
R
racija oracija: dvi kvieslio racijos
ragočis; ragotinė ietis
 raitoris raitelis
rakalis odų lupęjas, šungaudys
nikolis žr. r agoč i s
rankove upės atšaka: apsiaupta V iliu i*
upes abiemi rankovėmis
raskažėlis lengvas gyvenimas, pra­
banga
radėjas; rašikas i r . r a š 11n i n k a s
raitavoti, -oja, -ojo areštuoti
raštininkas rašytojas: nuog laiko ro-
kiečių ra itin in k o Lessing'o
ratavoti, -oja, -ojo gelbėti
ratunkas pagalba, išgelbėjimas
raudonjekskis, -ė kas apsivilkęs rau­
donu švarką
ra/umas protas, išmintis
reda tvarka; vaišės, pokylis
rėdąs eile; tvarka
rėdyba gubernija
rėdymas redagavimas
rėdyti, rėdo, rėdė redaguoti; puošti,
dabinti, vilkti, rengti drabužiais
rėdytojas, -a redaktorius
regimentas kareivių pulkas
reikšti, -škia, -ė: reikšti sau vaizduo-
tis : dvasioje raškiau sau aukštus Ne­
m uno krantus
rekomenduotas, -a registruotas:
siuntim as g a li atliktas taptie reko-
menduotoj banderolėj
repukas bulve
restauracija restoranas■ p a in ilg f arbat-
namyje - kitokios kaime restauraci­
jos nebuvo
retežis grandine
rybakas žvejys
ridavoti, -oja, -ojo barti
riktuoti, -uoja, -avo statyti j eilę, tvar­
kyti
rimavojimas imtynės, ėjimas imčių
rymenai romėnai, senovės Romos
gyventojai
rymionai italai
rymiškas, -a romėnų, romėniškas; lo­
tynų, lotyniškas
rinda eilė, rikiuotė; lovys, ėdžios
380
rindis lovys, ėdžios
rinkė metalinis žiedas, lankas, api-
kaklinė rinke ant kaklo nešioja­
mas lankelis, grandinėlė
rinkius rinkinys
rinskas nuo Reino (vynas)
rinšvynis pirktinis vynas
risavoti, -oja, -o|o piešti, dažyti
rytų pietūs pietryčiai
rodą patarimas
rodeti, rodą, rodėjo norėti, geisti
rodinys rodykle
rogas laužas kam deginti
rokuoti, -uoja, -avo sakyti, teigti,
kalbėti
rota kareivių kuopa
rozas kartas, sykis
rubežiuoti, -iuoja, -iavo ribotis,
siektis
rubežius valstybes siena
rudimentarinis, -ė rudimentinis, lik­
tinis
rumeniškas, -a rumuniškas
rusalė bulgarų mitine būtybe
ruskas; rusokai rusas, rusai
ružė šautuvas
ružnas, -a skirtingas, nevienodas
S
sagilius antspaudas
saidokas strėlių ar akmenų svaido­
masis lankas
sajeta toks brangus plonas audeklas
sąlydystė dama, harmonija
samborius sambaris
sąnarys narys: a p la n k y ti sueigą są­
n a rių karališkos čekų mokslo ben­
drystės
sandarbininkas, -ė bendradarbis
sanderybos senoviškose vestuvėse -
susikalbėjimas, susitarimas tuok­
tis
sanjausmas užuojauta; palankumas,
simpatija
sanlyga sąlyga
sansiuva sąsiuvinis serai šilkai
santara priebalsis:prūsų kalboje tru m ­ serbas sorbas: iŠ prigim tie s vendas
pasis o surista iš a ;vr lū p in ių san- (serbas)
tarų įtekmę sieras, -a pilkas
sapningumas svajingumas: kuiną lie­ sietonys būrėjai iš sukamosieto, rečio
tuviška dam a yra įsikūnijęs švelnu­ šyla jėga
mas ir sapningumas silkinis, -ė Šilkinis
sapnonys būrėjai, aiškinantys sapnų simbolas simbolis
reikšmę, pranašaujantys iš sapnų siranas sirena, šiltųjų jūrų žinduolis,
sardas i r . sard okas panašus j bangini
sadinčikai Sardinijos salos gyven­ siuvesis sąsiuvinis
tojai skaidma knygos dalis, skyrius
sardokas senovinis berankovis viršu­ skaitlinė skaičius, skaitmuo
tinis drabužis skaitliuoti, -įuoja, -iavo sakyti iš ei­
sarginčikai žr s ar di n ei kai les, vardyti
sarienėsenovės Artimųjų Rytų kraš­ skaitlius skaičius
tų valdovė skala ola, urvas: M oravijos „ Bytinskoj
sarioti, -ioja, -iojo klajoti, bastytis skaloje " rasta
saulėleidis vakarų kryptis, vakarai. skalsas skalsa
lie tu v ia i traukėsi i r p latin osi in sau­ skarbas turtas, lobis
lėleidi skardas skarda iš žalvarniui skardo pa­
saulėtekis rytų kryptis, rytai: žirgai dirbta
skedraunė skeveldra, atplaiša
inga ben ti tapo taipogi iš saulėtekio,
iš Aukštosios A zijos skleinyčia stikline
saulyleidis žr. s a u l ė l e i d i s skiepas rūsys
savbalsė balse skolėti, -ėja, -ėjo būti skolingam, tu­
savotinis, -ė tikrinis (daiktavardis) rėti skolų
savvalia savivalė skomas; skome; skomia senovinis
savžinė sąžinė stalas, skobnis
sėbrauti, -auja, -avo bendrauti, drau­ skripka smuikas
gauti skūnė; skūnia daržine, kluonas
seitonys būrėjai, iš žmonių pasikabin­ skūra oda, kailis
tų amuletų spėjantys apie žmonių skutai skitai, iranėnų gentys: kareiviš­
ir gyvulių sveikatą kų prieš skutus kelione aprašydamas
sėja birželio mėnuo: 3 d. ja u n io (sė­ slaptvardis slapyvardis
jo s) m.
slaunas, -a; slaunus, -i plačiai žino­
sėkmė pasaka, padavimas, sakme; mas, garsus, žymus
dainiškos sėkmės pasakos su slavėniškas,-a žr. slovėniškas
dainuojamaisiais intarpais sliesorius šaltkalvis
senatvė senumas, senovė, tu rim e aiš­ slovėnai slavai: k u r šiandien slovėnai
kiu s liu d ijim u s apie senatve, aukš­ (lenkai, rusai) gyvena
tu m u i r didybe lie tu viško s kultū ros
slovėniškas, -a slavų, slaviškas
senovystė senovė, seni laikai smakas slibinas
senraštvietė archyvas smertis mirtis
sepis sepija, jūrose gyvenantis galva­ smuiką smuikas
smuikas liūdesys, širdgėla
kojis moliuskas
381
 smūtnas, -a; smūtnus, -i liūdnas, nu­
siminus
soda neiŠskirstytas j vienkiemius
kaimas
sodaunykystė sodininkystė
sodelis neiŠskirstytas j vienkiemius
kaimas M ažeikių sodelis k ra ite }>a-
rapijos
sostapilė; sostapilis sostine
spalinis spalio menuo
spanioliai žydai, kalbantys ladino
kalba (artima ispanų kalbai); gy­
vena Mažojoje Azijoje, Balkanuo­
se, šiaurės Afrikoje
spasabas būdas, turtas
spatas kastuvas
spaudinti, -ina, -ino spausdinti
spaviednyčia klausykla
špilka smeigtukas su galvute
spiralius spiralė
spirantas pučiamasis priebalsis
spraunus, -i judrus, vikrus
stadula tvartas
stainia arklių tvartas, arklidė
stakanas stiklinė
staladirbisžr. s t a l i a d i r b y s
staldas tvartas
staliadirbys; staliorius stalius
stalnė žr. s t a i n i a
stanga kaspinas, raištis, juostelė
staršinas valsčiaus viršaitis
statrašas rašyba
statuetė statulėlė
statuja statula
staunyčia didelė medinė statine
steliuoti, -iuoja, -iavo gaminti
sterviena maita, dvėsena
stygavoti, -oja, -ojo sakyti, reikšti
nuomonę, teigti
stipinas lygis, pakopa: a n t ta ip aukšto
stip in o tobulingum o stovinčius
stodola žr. stadul a
stonas liemuo
stoniažr. s t a i n i a
stovyla statula, paminklas
strelba; strielba šautuvas
striclčius šaulys, medžiotojas
strokas baimė, išgąstis
strūnyti, -ija, -i jo sunkiai nešti, vilkti
stuba gyvenamasis namas, troba
stukis gabalas
stulpas stakta: d u rų stulpe padarytoje
skylėje
stuomuo sieksnis: kulka e in a n ti g ily n
j septynis stuomenis i r kas metai iš
žemes aukštyn vienų stuom enį kyla
stuopa taure
sturas kampas
suambrinti, -ina, -no; suambryti, -ija,
-ijo tariant iškraipyti
subata Šeštadienis
substantyvas daiktavardis
sūdąs teismas
sūdaunykai; sūdauninkai senovines
Sūdavijos (Sūduvos) gyventojai
sudavadyti, -ija, -ijo sutvarkyti
sūdynas indas, putnias
sudurvardis; sudurtvardis sudurti­
nis žodis
sugaišyti, -ina, -no sunaikinti: dakiš-
ka viešpatystė visiškai sugaišyta
sukalai Indijoje gyvenam tauta
sukoris džiūvėsis
sukūsti, -ta, sukūdo suliesėti
sultanas sultonas
sumainą mainai, pasikeitimas kuo
šumerai šumerai, Mesopotamijoje
gyvenusi tauta
sunkenija nėštumas
suolsėdis senoviškose vestuvėse -
stalą apsėdusių svečių atstovas
iš nuotakos pusės
supulti, supuola, supuolė įvykti tuo
pačiu metu, sutapti
surašąs sąrašas
surymėti, -ėja, -ėjo pasidaryti romė­
nais
surymiškuoti, -uoja, -avo padaryti
romėnais
Susiedas kaimynas
susikiŠimas kontaktas, ryšys: esan­
čios naudingos d ė l išreiškim o susi-
 kišim o lietuviškų pasakų su slovė­ ščyrai dorai
niškomis šelpti, -ia, -ė teikti pagalbą, remti: to­
susinėsimas santykis toriai, rusų kunigaikščių šelpiami
susistumti, susistumia, susistūmė šėpelis medinis indas biralams sei­
sutapti, susitapatinti: senoles die­ kėti
vaičiai ir krikščionių šventieji tiesiog šerdokas žr. sard okas
v ie n i su kita is turėję susistum ti šiaučius batsiuvys, kurpius
susivažiavimas suvažiavimas šinkarka smuklininke
susi vokiečiavimas suvokietėjimas šinkavoti,-oja, ojo žr ši nkuoti
susižinoti, susižino, -ojo sueiti | in­ šinkorius, -e smuklininkas
tymius santykius: per langą įlėkęs, šinkuoti, -uoja, -avo prekiauti (svai­
susižinojęs su ją j, i r j i nėščia tapus ginamaisiais gėrimais)
sutremti, sutremia, sutreme įveikti, šiosdieninis, -ė; šiosdieniškas, -a
sutriuškinti šiandieninis
suvadba žr. s v o d b a šioželka kūdra, bala
suvalioti, -ioja, -iojo atimti šyrasšydas
suvandrauti, -auja, -avo sueiti į šlapis dramblys
krūvą šmarkštus, -i greitas, smarkus
svelti, svela svilė svilti šmoras kitos spalvos ruožas
svida blizgesys, spindesys šmotas gabalas
svietas žmones, pasaulis; svietan pa­ šnapsas degtine
leisti išspausdinti, išleisti šniūras virve, raištis
svietiškas, -a pasaulietiškas šoblė; šoblia kardas, kalavijas
svietiškija pasauliečiai špykis rato stipinas
svodba vestuves špilmonas muzikantas
svoka svočia šrūbas sraigtas, varžtas
svotba žr. s v o d b a šmotas šratas
svotbinis vestuvių, vestuvinis štakietas tvoros lentele, statinis
štikas durtuvas
Š štridoti, -oja, -ojo ginčytis, nenusi­
leisti
šabas žydų šeštadienio šventė štuka pokštas, išdaiga, juokai
šakar makar paskubomis, nerūpes­ štukorius išdaigininkas, pokštinin­
tingai, bet kaip daromas darbas kas
šalbierius nerimtas, suktas žmogus šuilė mokykla
šalin užmuštas: supyškėjo perkūn ija j šukė kalnų tarpeklis: iš Galicijos per
Karpatų šukę
tą vaikiną, i r jis buvo šalin
šulnas, -a; šulnus, -i puikus, vertas
Šančius apkasas
pagarbos
šarančius skėrys
šumnus, -i smarkus, ūmus
šaravarai ilgos plačios kelnės, rauk­
švaistikas svastika
tos ties kulkšnimis
Švėgerka svaine
šarpiai greitai, sparčiai švelniadūšis švelniasielis
šaržantas; šaržontas seržantas, pus­ šventenyčia; šventinyčia šventykla
karininkis šviesvaris; švitvaris žalvaris
šasija plentas švogeris svainis
šatras šratas
383
 T tiesa teisė- mano a u to riš k ų tiesų, kas
tabakierka tabakinė
talaras taleris
talentas svorio vienetas, vartotas se­
novės Graikijoje, Mesopotamijo­
je: vien k r a t a r m auksinės svėrę m
300 talentų
tamsmėlynas, -a tamsmėlynis
tardymas tyrimas: naujausio laiko ta r­
dym ai p a tv irtin a
tardyti, -o, -ė tirti
tardytojas tyrėjas: retai pas k u r į kal­
bos tardyto ji} randama meilė
(armėnė tarme
(armėniškas, -a tarmiškas
tarpinimas metalo lydymas
tartarassenovėsgraikų įsivaizduoja­
mas požemio pasaulis
taukačikasgreito tempo liaudies šo­
kis, panašus j „Mikitą"
tautažinė folkloristika, etnografija
tavoras prekė
tečiaus tačiau
teisdarys įstatymų leidėjas
teisdarystė teisė, teisėtvarka, įstaty­
mų leidyba
teismažinyba teismai, teisėtvarka
teisybė teisė: norim e visom is teisybė­
mis, p rig u lin čio m is visai žmogystei,
ly g ia i su m ūsų kaim ynais naudotis
teka aplankas, dėžute
tekė musulmonų (dervišų) vienuo­
lynas
telkiniai telchinai, graikų žynių gi­
mine iš Rodo salos: te lkin ia i, k u ­
rie iš Kretos p irm ia u s ia i a n t salos
K upra ir iš čia a n t Rodo buvo g ilio je
senovėje persikėlę
tema pastaba: p rie pasakų pridėtos te­
mos pagal rin k ik ų m as t j
tėmyti, -ija, -ijo atidžiai žiūrėti, sek­
ti akimis, stebėti
tertiarėžr. t r e č i a e i l i s
tėtė teta: Perkūno tėtė - žaibų i r g ria u s­
m ų m otina
384
lin k etnografijos, nedabojat
tiesus, -i tikras: tiesių b u d y n ių netu­
rin t
tiešyti, -ija, -ijo guosti, raminti
timpa toks senovinis pinigas
tyrikas, -ė tyrėjas
tirvinti, -ina, -ino sunkiai nešti
titulas antraštė: k e tu ri tomai, kurie tu ­
rės titu lų „ L ie t. pasakos / va irio s "
tolas, -a tolimas
tošpipiris paprika (?)
torielka lėkšte
traicė trejybe
trajėnai trojenai, Trojos gyventojai
(rakinti, -ina, -ino rauti kelmus, ruo­
šiant žemę arimui
trakologas, -ė trakų (indoeuropiečių
genčių) kultūros ir istorijos tyrė­
jas
traktavoti, -oja, -ojo vaišinti
traktiemija užeigos namai su svaigi­
namaisiais gėrimais, smuklė
trečiaeilis: trečiaeilė formacija ter­
ciaras, Žemes geologijos istorijos
laikotarpis
(riba riba. ežia
trimitą trimitas
trojanai žr. t r a j ė n a i
tropytis, -ijasi, -ijosi atsitikti, pasitai­
kyti
troptas plaustas
trotyti, ija, -ijo netekti, prarasti
trūba dūda, trimitas
trūbyti,-ija, -ijo; trūbuoti, -uoja, -avo
dūduoti, pūsti trimitą
tūlybė įvairovė
tunas vaškas
tuncius pulkas, būrys
tuomžyg tuo pačiu laiku
turaniškas, -a priklausantis finoug­
rų kalbomis kalbančioms tau­
toms
tureckas, -a turkų, turkiškas
turkas: turkų pipirai paprika (?)
turkatilas; turkus turkas
tumus kalėjimas
užuojausmas simpatija, p a l i n k i m a s ,
tvarinys kūrinys; adjcktyviniai patraukimas
tvariniai būdvardiniai daikta­ užvadinimas pavadinimas
vardžiai
užveizdėtojas prižiūrėtojas, tvarky­
tojas, vyresnysis
U,Ū
V
ūkė ūkis
uliavoti, -oja, -ojo linksmintis, ūžau­ vagilka vagianti moteris, vagilė
ti, pramogauti vagzalis; vagzaliusgeležinkelio stotis
ūlyčgalis kaimo galas vaidelissenovės lietuvių ir prūsų vy­
ūlyčia kelias, gatvė resnysis dvasininkas, žynys
ulioti, -ioja, -iojo žr. u l i a v o t i vaidymas vaidinimas, š t r n t f su šo­
universitas universitetas kiais, vaidymais, puotomis kel(
unteroficierius puskarininkis, ser­ vaidintuvė vaizduotė
žantas vaidulys vaiduoklis
uvožoti, -oja, -ojo gerbti vaina karas
uzbonas ąsotis vaiskas kariuomene, kareiviai
užbaigtinė žodžio galūne vaistijimas gydymas
uždėjimas įsteigimas, įkūrimas: už­ vaistytojas, -a gydytojas
dėjim as etnogr. laikraščio vaivadas vaivada
uždengtas, -a užklijuotas: siuntim as vaivoti,-oja,-ojo žr v ajavo t i
g a li a tlik ta s ta p tie < ...> uždengta­ vaizbius pirklys
me kuverte vajauninkas karys
uždėti, uždeda, uždėjo (steigti, įkur­ vajauniškas, -a susijęs su karu
ti: k e tin a u uždėt etnogr. folklorišku vajaunus, -i karingas
la ikra štį vajavoti, -oja, -ojo kariauti
užkyliuoti, -iuoja, -iavo užkalti vajonėtoks vaikų žaidimas, gaudynes
pleištu vajoras bajoras
užkovoti, -oja, -ojo užkariauti vajųvadas žr. v ai vadas
užlioduoti, -uoja, -avo užtaisyti šau­ vakacija; vakacijos atostogos
namąjį ginklą vakta sargyba
užmatyti, užmato, užmatė pastebėti valdininkystė pareigos
užmieruoti, -uoja, -avo nusitaikyti valdžiavoti, -ja, -ojo valdyti
užpakuoti, -uoja, -avo užkišti valnas, -a laisvas, nepriklausomas
užprovyti, -ija, -ijo užtaisyti šauna­ valstijaapylinkė. Bartininkų valstijos,
mąjį ginklą Vilkaviškio paviečio
užraštavoti, -oja, -ojo užrašyti, pa­ valstis valsčius
skirti vana vonia
užrubežė užsienis vandentraukis vandentiekis
užrubežinis, -ė užsieninis vandrauninkas, -ė keliautojas
užrubežisžr. u ž r u b e ž ė vandrauti. -auja, -avo; vandravoti. -
užsidėti, užsideda, užsidėjo imti oja, -ojo; vandruoti, -uoja, avo
bendrauti su kuo, prisidėti: jis su keliauti, klajoti
žm og um i u ž s id e d u
varaunas, -a saugus, tvirtas
užstrėlinti, -ina, -ino nušauti vargamistras vargonininkas

385
 v - iru s v aris
vinšiavoti, -oja. -ojo sveikinti, pa­
varmiečiai v a r m i a i , v i e n a p r ū s ų gerbti
genčių virškalnis k a l n o v i r š ū n ė
vartis s a r g a s visagystė v i s a g a l y b e
vasalus, -i v a s a l i n i s visatinis, -ė v i s u o t i n i s
vaškonys b ū r ė j a i , l i e j a n t y s v a š k ą | vistarėja i s t o r i j a
š a ltą v a n d e n į ir b ū n a n t y s iš s u ­ vistarikas, -ė i s t o r i k a s
sid a riu s ių form ų vistariŠkas, -a i s t o r i š k a s
važnyčia v e ž ė j a s , v e ž i k a s vystas; vystė m o t e r ų l i e m e n ė , k i k l i ­
veikališkas, -a i s t o r i n i s kas
veligraniškas, -a filigraniška#, itin vitalieniškas, -a; vitališkas, -a i t a l ų ,
d a u g k r u o p š tu m o re ik alau jan tis ita lišk a s
velijimas l i n k ė j i m a s ; p a t a r i m a s vitoti, -oja, -ojo sveikinti, užgerti
velyti, -ija, -ijo p a g e i d a u t i , l i n k ė t i vyžti, -ta, -o pinant apvilkti, apreng­
vendai s o r b a i , s l a v ų t a u t a ; g y v e n a ti, apdengti
V okietijoje vlasnas, -a; vlosnas, -a s a v a s , n u o s a ­
vendravoti, oja, -ojožr. v a n d r a u t i vas
verbliūdas k u p r a n u g a r i s volontjeris savanoris
versmė š a l t i n i s , r a š y t i n i s p a m i n k l a s : vopus, -i opus, trapus
ką p a tv irtin a istorijos versmės vosilka rugiagėlė
verstas v a r s t a s , r u s ų ilg io m a ta s , k ie k votjakai udmurtai, finougrų tauta;
d id e sn is u ž k ilo m etrą gyvena Karnos ir Viatkos tarp­
veselija v e s t u v ė s upyje
vešas, -a l a b a i s e n a s vuodeguotoji nosine, raidė, rašoma
vešiai; vėšiai b c s a i , g e n t i s T r a k i j o j e su uodegele apačioje: mano lite ro­
vidurionys b ū r ė j a i i š a u k o j a m o g y ­ se, nekalbant apie vuodeguotąsias
v u lio v id u rių
viedras k i b i r a s Z
vieką j ė g a , g a l i a , s t i p r y b e
vicnlaikis, -ė a m ž i n i n k a s , bendra­
zastoika bufetas, prekystalis
a m ž is
zerkolinis, -ė veidrodinis
viensėdiškas, -a a t s i s k y r ė l i š k a s zokonas įstatymas
vieton u ž u o t : vieton ją i v d f s , tas len­
zomčinis, -ė zomšinis
kų ponas ją pameta
zvanininkas varpininkas
vygė supam a lo v elė a n t p a v a ž ų ;
zvanyti, -ija, -ijo skambinti varpais
lo p šy s
zvankus, -i skambus, skambantis
vykintojas, -a v y k d y t o j a s
viksilė v ė l i a v a
Ž
vilyČia i e t i s
vinČius s a n t u o k a
vindelis v e r p i m o r a t e l i s žaisti, -džia, -dė griežti: a n t kla viko r-
do žaisdamas
vindininkas p r i e t a i s a s s u sk ritu liu
s u n k u m a m s k elti Žakas maišas
vingis s p i r a l ė : v ie lin ia i vin gia i žalčionys žalčių užkalbėtojai ir būrė­
vyniotis, -iojasi, -iojosi p l ė t o t i s , ru­ jai iš jų elgesio
t u l i o t i s : dar m ažiau tėra ž in ių , kaip žalmėlynis, -ė žaliai mėlynas
vym ojfsts, lavm csis jo protas Žalnierius kareivis

386
žąsukas pavasarinė raktažole: la pkri­
čio 1 d. buvo dar m atyt pievose ir
giriose ž y d in t antrąsyk įv a iriu s a u ­
galus : žąsukus, šu n rėmu nes
žaunierius žr. Žal ni eri us
žėglis laivo bure su stiebu
žėlaba gedulas
žėlabnas, -a gedulingas
želauna žr žel aba
žėlavoti, -oja, -ojo gedeti
žemaprašis geografija
žemės ženklas; žemės žymė herbas
ženytis, -ijasi, -įjosi vesti, tuoktis
ženklas herbas: ant kapinių ir k itų m o­
num entų regime statomus ženklus
vieno a r k ito bajoro
žėrėįas žynys, dvasininkas: senovės
lie t u v ių žė rė ja i tu rė jo auksines
lazdas
žydauka žydė
žydauckas, -a žydo, žydiškas
žydelka žr. žydauka
žiedynos sužadėtuvės
žiema šiaurė: žiemos vakarų A frikoje
žimnastis maistas, valgis
žinė žinia
žinyčia šventykla
žiobris stumbras
žiponas apsiaustas, švarkas
žipone turtinga Mažosios Lietuvos
moteris
žiponuotas, -a dėvintis apsiaustą
žiuponasžr. ži ponas
žmogystė žmonija: norime visomis tei­
sybėmis, prigulinčiom is visai žmo­
gystei, ly g ia i su mūsų kaimynais
naudotis
žodis veiksmažodis: apie klasas lietu
viško žodžio (verbųm)
žuvėdai švedai, baltų gentis puldinė­
ję normanai
žvaigždininkystė astronomija; astro-
logija
žvaigždžiūronys būrėjai iš žvaigž­
džių
žvakonys būrėjai iš žvakių liepsnos,
dūmų
žvalgonys būrėjai, stebėję sužadėtu­
vės ir pranašavę būsimos nuota­
kos sėkmę ar nesėkmę

Parengė Vitas Agurkis

 COLLECTED WORKS
Book 1. Articles and Studies
Book 2. Essays. Reviews. Extracts of Autobiography and Notes

Summary

The last volumes of fonas Basanavičius Folklore L ib ra ry - two parts of his

“Collected Works" - comprise studies on folklore, mythical images, also
essays reflecting folkloric activities in general.
Materials published in the Vol. 14 clearly demonstrate the tendency of
discussing cultural and historical problems in the light of folklore data to
be among the most characteristic features of Jonas Basanavičius' folklore
studies. Lead by the idea of searching for Lithuanian roots in the Balkans
and Asia Minor, which got developed into the so-called Thracian-Phrygian
theory, he was bound to employ ethnographic, linguistic, archeological data
as well. In his comparative works, phenomena of Lithuanian traditional cul­
ture get paralleled to their analogues from the ancient Greek, Roman,
Macedonian, Thracian, Lydian and other peoples' life. The author uses an­
cient chronicles, other manuscripts or printed sources, and later studies. His
Lituanistic studies in turn focus on Lithuanian and Baltic folklore and folk
beliefs. The common feature of Jonas Basanavičius' investigations is his view
of folklore as source for obtaining data on Lithuanian past.
Vol. 15 comprises materials from periodicals, ranging from short com­
mentaries on the folklore texts that he published, to his reviews of folklore
publications. His notes and essays on Lithuanian scholars, prominent cul­
tural figures and folklore researchers are also included. Jonas Basanavičius
also used the media to voice his ideas, programs of social work, and to call
for public support and help, if he had to.
Jonas Basanavičiusengaged inactivecorrespondencewithquite a num­
berofpeople, including folklorecollectors, researchers, and publishers. Those
lettersbyJonas Basanavičius where folklore matters get mentioned havealso
been included into this volume.
The scopeof folklonc activities of Jonas Basanavičius is essentially supple­
mented by certain episodes of his life, described in his autobiography and
also in his diaries and notes.
By his wntten heritage published in theboth volumes, as well as by his
folklorecollections, Jonas Basanavičius left an important mark in the history
of Lithuanian folkloristics - both in scientific, social and cultural respect.

388
 TURINYS

Neslūgstantis rūpinimasis tautosaka. Leonardas Sauka ............................ 5

APIE LIETUVIŲ LIAUDIES DAINAS

O piešniach ludowych litewskich / Apie lietuvių liaudies dainas........... 17

/litTOHCbKii iiapoAiii įm eni................................................................... 34
O ylHTOBCKKXfc iiapoAHhiXb ntouixji ..................................................... 44

SMULKMENOS

Svečių Salelė......................................................... 59
Pasaka apie Palemoną............................................ 60
Svetima šalelė........................................................ 64
Apie senovės kalvius............................................. 67
Apie sūdaunykus.................................................. 70
Piemeniška „Vaji olia"............................................ 72
Prisicga lietuvjiškoje] kalboje XVII šimtmečio....... 73
„Vilkas poną neša...“ ............................................. 75

RECENZIJOS. APŽVALGA

Do redakcyi „N iw y" / „Nivvos“ redakcijai............................... .79

Die Mythen, Sagen und Legenden der Žamaiten (Litauer)........ .89
Živopisnaja Rossija.................................................................. .94
Lietuviškos svotbinės dainos................................................... .96
Litauischc Volkslieder und Marchen aus dem prcussischcn und
dem russischen Litauer...................................................... 102
Apie latakinių dzūkų dainas.................................. ................ 107

PAMINĖJIMAI. NEKROLOGAI

Friedjrichasj Kuršaitis.........................................................................
Schleicheris apie lietuvius................................................................... J
Leopoldas Geitler'is.............................................................................

William Pierson............ - ...................................................... '•............. J "

Prakalbos vieton.............................................................-.................. j*
Mano atsiminimai apie kun. Jaunių.....................................................
Prof. Bczzenbcrgeno atminčiai............................................................

389
 KREIPIMAISI INFORMACIJA

Priekalba..................................................... .............................. 143

| darb-t lietuviai!........................................... .............................. 147
Rinkime pasakas!.......................................... .............................. 149
Ar nereikalinga nuims etnografiška draugystė’ ...............................150
Pasakij ir burtij rinkikams.............................. ...............................153
Kas tai butų „masiai"?................................... ...............................154
Apie kaukus................................................. ...............................155
Dainų ir pasakų rinkikams!............................ ...............................157
Apie fonogramų archyvą............................... ...............................158
Dainų mylėtojams!........................................ ..............................160
Premija už lietuvių dainų tyrinėjimą.............. ..............................161
Rinkime raudas!............................................ ............................... 162
| Vilniaus krašto lietuvius mokytojus atsišaukimas prašymas...............163
| lietuvius mokytojus ir mokytojas Vilniaus krašte atsišaukimas.......... 165
| lietuvius mokytojus ir mokytojas Vilniaus krašte atsišaukimas.......... 168

1$ AUTOBIOGRAFIJOS IR UŽRAŠŲ KNYGUČIŲ

Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 171

Užrašų knygutės.......................................... 199

LAIŠKAI

Vincui Basanavičiui.................................................. ..215

Janui Baudouin de Courtenay (Boduenui de Kurtenė) ..218
Ansui Bruožiui ........................................................ ..220
Kazimierui Būgai.......................... ..221
Kristupui Jurkšaičiui......................................... ..227
Viliui Kalvaičiui........... ..229
Antanui Kaupui............................ ..230
Viijo Johanesui Mansikkaai ... ..234
Antanui M ilukui....... ..236
Antanui OHauskui-Olczewskiui................. ..243
Gabrielei Petkevičaitei-Bitei....................................... ...249
Matui Slančiauskui................................................... ...251
Jonui Šliūpui............................................................ ...252
Povilui Višinskiu!..................................................... ...253
Eduardui Volteriui................................................... ...255

Valteriui Andersonui........ 257

Juo/ui Bagdonui............... 258
Adalbertui Bezzenbergeriui 258
Viliui Gaigalaičiui............. 259
Kaziui G riniui................. 259
Jurgiui Lapinui................. 259

390
Stasei Laurinavičiūtei.............................. 260
Stasiui Matulaičiui................................... 260
Vincui Mickevičiui-Kapsukui................... 261
Mykolui Romėnui................................... 261
Jurgiui Smalsčiui (Smolskiui)................... 262
Ilcrionui Svcnciskiui................................ 263
Juozapui švedui....................................... 263
Margaritai Vymerytei...................- .......... 264
de Vricsui 264
Jonui Žilinskui (Ž iliui).............................. 265

PRIEDAS

|Dėl folkloro rinkimo]..........................................................................269

J. Basanavičiaus referatas 270

Tekstologines pastabos. Kostas Aleksynas .............................................. 273

Paaiškinimai. Leonardas Sauka .............................................................. 281
Asmenų ir mitiniu būtybių vardų rodyklė, leonardas Sauka ..................302
T a u t o s a k o s u ž r a š y t o j i ! r o d y k l ė Leonardas S a u k a .......................................................... 350
Vietovardžių rodyklė Vitas A g u rk is ......................................................356
Žodynėlis. Vitas A g u rk is ....................................................................... 364
Jonas Basanavičius. Collected Works. S u m m a r y ................................. 388
Ba 497 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. - Vilnius,
1993
(Ir.)
T. 15: Raštai. Kn 2: Publicistika. Recenzijos. Išgyvenimo
kronikos ir laiškų / (sudarė, įvadą „Neslūgstantis rūpini­
masis tautosaka" (p. 5-14) ir paaiškinimus parašė Leo­
nardas Sauka; parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sau­
ka]. - Vilnius: Liet. literatūros ir tautosakos inst., 2003. -
392 p. - Virš. tik tomo antr. - IBSN 9955-475-45-5
šiame tomo skelbiamos J. Basanavičiaus publikacijos, atskleidžiančios jo
santyki tautosaka ir asmenimis, užsiėmusiais tautosakine veikla Dedamos jo
raiytos to meto tautosakos leidimų recenzijos Pateikiamos autobiografijos ir die­
noraščio tipo užrašų knygučių ištraukos ir laiškai sukonkretina tos veiklos faktus
UDK 398(474 5)

Jonas Basanavičius
RASTAI
Antra knyga
PUBLICISTIKA RECENZIJOS
Iš CYVENIMOKRONIKOS IR LAIŠKŲ

Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka

X V tomas

Viršelio dailininkas Rimantas Tumasonis

Maketavo Marija Skirmantienė
lileido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Antakalnio g 6, 2055 Vilnius
Tiražas 1000 egz
Spausdino UAB .Petro ofsetas“. Žalgirio g 90, 09303 Vilnius