LI ETŲVI Ų

ŠEIMOS
PAPROČIAI
 LIETUVIŲ
ŠEIMOS
PAPROČIAI

KAUNAS
UDK 392(474.5X084)
Li-195

Teksto autorius doc. dr. ARŪNAS VAICEKAUSKAS

Iliustracijas parinko doc. ALGĖ VARNAITĖ

Pirmasis leidimas 2006

© Fotomediiaga iš: Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus, Lietuvos valstybės centrinio archyvo (LCVA),
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (NMKČDM), Rumšiškių liaudies buities muziejaus, Vytauto
Didžiojo Karo muziejaus (VDKM).

© Nuotraukos-. Balio Buračo, Eglės Beliavičiūtės, Rimos Budreckienės, Marijaus Petrausko, Romualdo Požerskio,
Romualdo Rakausko, Juliaus Vaicekausko, Algės Varnaitės.

Viršelyje panaudota Balio Buračo nuotrauka („Žemaičių vestuvininkai“, 1934 m.).

Turinio puslapyje —šventieji lietuvių šeimos globėjai (Romualdo Požerskio nuotrauka).

ISBN 5-430-04518-7 © Leidykla „Šviesa“, 2006

T urinys

Nuo gimimo ligi mirties 5

Artimųjų palydos. Atskyrimo apeigos 25
Ant paslapties slenksčio 37
Tarp įsipirkimo ir skolos. Įvesdinimo apeigos 49
Dėl duonos kasdienės 59

Komentarai 69
 NUO GIMIMO LIGI MIRTIES
Glaustai aptarti visą šeimos papročių įvairovę yra be galo sunku todėl, kad
tradicinė žemdirbiškoji kultūra laikui bėgant kito. Modernėjant visuomenei, dalis
ypač archajiškos kilmės apeigų nunyko, jų vietą užėmė naujos, labiau atitinkan­
čios laikmečio poreikius. Antra vertus, nei visuomenės modernėjimas, nei papročių
kaita nebuvo tolydūs procesai. Vienuose Lietuvos regionuose žemdirbių elgsenos
naujovės pasirodydavo anksčiau ir lengviau pritapdavo, kituose - ilgėliau buvo lai­
komasi senovinius ritualus menančių papročių. Tačiau ir viena, ir kita suteikdavo
nepakartojamo savitumo atskirų Lietuvos etnografinių regionų tradicijoms.
Tyrėjai seniai atkreipė dėmesį, kad vestuvių ir laidotuvių papročiai turi daug
bendrų ypatybių. Taip yra todėl, kad didelė dalis krikštynų, vestuvių ar laidotuvių
apeigų priklauso vadinamųjų perėjimo ritualų grupei. XX a. pradžioje antropologas
Arnoldas Ženė (.Arnold van Genepp) perėjimo apeigomis (rites de passage) įvardijo
ritualus, pažyminčius bet kurio individo ar asmenų grupės statuso pasikeitimą. Šio
tipo ritualuose išskiriamos trys sąlygiškai atskiros apeigų grupės. Atskyrimo apeigos
žvmi individo ar socialinės grupės anksčiau turėto statuso praradimą. Toliau seka
ritualinio neapibrėžtumo tarpsnis, kai asmuo arba asmenų grupė jau nebeturi anks­
čiau turėtos padėties, tačiau dar neįgijo naujos. Šį archajinės sąmonės požiūriu ypač
pavojingą tarpsnį, ritualinės simbolikos kontekste prilyginamą egzistencinei nebūčiai,
tyrėjai vadina ribine, arba liminaline (lotynų klb. limen - slenkstis, riba) būsena.
Perėjimo ritualai baigdavosi įvesdinimo apeigomis, kuriomis
būdavo įtvirtinama nauja individo ar asmenų grupės padė­
tis. Skirtinguose ritualuose vienos minėtos apeigų grupės yra
svarbesnės, labiau akcentuojamos, kitos antraeilės. Pavyzdžiui,
tarp vestuvių ritualų išsiskiria asmens, šeimos nario atskyrimo
ir įvesdinimo apeigos, o kūdikio laukimo, jo atėjimo į šį pa­
saulį ar laidotuvių ritualo eigoje ryškesnė yra ribinė būsena bei
įvesdinimo apeigos.
Tikrąsias gyvenimo ciklo ritualų ribas, kaip ir jų tarpusa­
vio santykį, nustatyti sunku. Sudėtinga atsakyti, kada baigiasi
vestuvių apeigos - jaunavedžių atvykimu į jaunojo namus, su-
grąžtais, kūdikio gimimu ar jo krikštynomis. Kitaip tariant,
sunku rasti akivaizdžią takoskyrą, ar kūdikio atėjimą į šį pa­
saulį lydėjusios apeigos priskirtinos vestuvių ritualo apeigų
grupei, ar laikytinos atskiru ritualu. Viena vertus, svarbiausius
perėjimo ritualo tarpsnius galima išskirti ir tarp vestuvių, ir
tarp kūdikio atėjimo į šį pasaulį apeigų. Antra vertus, būtent
kūdikio gimimas ir buvo svarbiausias tradicinio lietuvių kaimo
vedybų tikslas.

Kūdikis lopšyje (apie 1932 m.) ->

6
>i < s i p|
pi-J ^s b fpi ūš
<HB B fl
^K
 Svarbiausių žmogaus gyvenimo momentų ritualizavimas prasidėdavo kur kas
anksčiau nei pagrindinėmis laikytų vestuvių ar laidotuvių apeigos. Antai tradicinės
piršlybos užtrukdavo gana ilgai ir jas sudarė daugelis tarpsnių. Iš pradžių būdavo at­
siklausiama nuotakos, ar ji sutiks tekėti. Pasak Motiejaus Pretorijaus (Matheus Pre­
torius), piršlys net tris kartus jodavęs į nuotakos namus vienas. Vėliau, pasikeitus
tradicijai, piršlys jodavo ar važiuodavo kartu su jaunikiu. Paskui vykdavo jaunojo
ir jaunosios tėvų pažintuvės. XVII a. tikrosios piršlybos prasidėdavo nuo derybų dėl
pasogos, kai piršlys į nuotakos namus atvykdavo trečiąjį kartą. XX a. pradžioje apie
būsimą merginos kraitį neretai pradėdavo kalbėti jau per pirmąjį piršlio apsilankymą.
Pirmuosius kartus piršliai nesakydavę jaunosios tėvams, ko atvyko. Tikrąjį apsilan­
kymo tikslą išduodavo piršlio elgesio ypatumai ar išsakomos užuominos. Pavyz­
džiui, atsiklausę tėvų, piršliai kviesdavo merginą, kad ji atkimštų degtinės butelį,
ant kurio užmautas rūtų vainikėlis. Be to, sutikimas gerti ir vaišintis su piršliu taip
pat reiškė sutikimą pradėti piršlybas. Ženklais, o ne žodžiais tardavosi ir dėl kitų da­
lykų. Pavyzdžiui, Dzūkijoje, išleisdami piršlius, ant stalo dėdavo dovanų ir pinigų.
Jei išeidami piršliai pasiimdavo pinigus, piršlybas laikydavo nepavykusiomis. O jei
paimdavo dovanas, tai reiškė, kad derybos su merginos tėvais bus tęsiamos. XIX a.
Žemaitijoje palankų piršlių priėmimą žymėjo ant vaišių stalo patiektas šiupinys su
paršiuko uodega, neigiamą - kraujinė sriuba. Peršamos merginos atstovų lankyma­
sis jaunojo pusėje vadintas žvalgytuvėmis, peržiūromis, ūkvaizdžiais ir kitaip. XVI a.
Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei, į piršlybų eigą buvo įtraukti bažnytiniai užsakai.
n

Vestuvinė taurė (XVIII a. pabai­
ga, Nacionalinis M .K Čiurlio­
nio dailės muziejus)
Tradicinės lietuvių piršlybos užsibaigdavo sužadėtuvėmis,
dar vadintomis žiedynomis, užgertuvėmis, rankpaduotu-
vėmis. XX a. I p. sužadėtuvių apeigas sudarė vestuviniais
drabužiais apsirengusios nuotakos atvedimas ir laimini­
mas, jaunųjų greta susodinimas, vienas kito užgėrimas ir
valgymas vienu šaukštu, apsikeitimas simbolinėmis dova­
nomis; jaunoji dovanodavo jaunajam baltą nosinę, skarą
ar šaliką, o jaunasis apdovanodavo nuotakos pusę pinigais.
Vestuvinius žiedus pradėta dovanoti tik XIX a. Apeigos
baigdavosi viešu jaunųjų pasibučiavimu. Seniau sužadėtu­
vės vykdavo dar sudėtingiau. XIX a. I p. žemaičių sužadė­
tuvės prasidėdavo jaunosios tėvų atsiklausimu, ar išleidžia
dukterį. Paskui jaunieji prieš visus susirinkusius paskelb­
davo, kad sutinka susituokti. Tada piršlys sumokėdavo
simbolinį mokestį nuotakos motinai, kurį perduodavo
savo dukterį jaunikiui. Po šios apeigos būsimai nuotakai
būdavo įteikiamas ir prisegamas rūtų vainikėlis, ji pasodi­
nama prie jaunikio, ir jaunieji apdovanojami. Sužadėtu­
vės užbaigdavo apeiginis jaunųjų šokis. XVII a. Mažojoje
Lietuvoje sužadėtuvių apeigos baigdavosi jaunųjų sugul-
dymu klėtyje.
12
 mr - prfl
•» f c
il •»' J*_ M&r F » (9 M
c ( v fl
■ ^ Ip l ty ' _ T U Nâl
Y fl

■
M
n i E į! V
; JBf*
pPPS*^* .\
 Seniau į vestuves būdavo kviečiama
viešai. XIX a. ir XX a. pradžioje Aukštaiti­
joje ir Dzūkijoje jaunieji kelis kartus perei­
davo per kaimą, kviesdami kaimynus ateiti
bent palydėti į bažnytines jungtuves. Ilgiau­
siai toks paprotys gyvavo Dzūkijoje, net iki
XX a. vidurio, kitur išnyko anksčiau. Užne­
munėje ir XX a. pradžioje po sužadėtuvių
dar kartą pakviesti jau sukviestų giminaičių
būdavo siunčiamas kvieslys. Toks veikėjas
buvo žinomas ir Dzūkijoje, ir Mažojoje Lie­
tuvoje. Išsakoma oracija ir įsakmus dovanų
prašymas jį verčia lyginti su Užgavėnių ir
Kalėdų persirengėliais ar Velykų lalautojais.

<-Žemaičių vestuvininkai (apie 1934 m.)

15
 Seniau tikėta, kad kasdienis tėvų elgesys gali lemti būsimo jų vaiko savybes.
Todėl socialinę jaunavedžių, ypač jaunamartės, elgseną iki kūdikio gimimo lydė­
davo įvairūs draudimai ir prietarai, kad pikta akis vaikelio nenužiūrėtų ir jis gimtų
sveikas. Jau XVIII a. žodynuose minimas gimdyvės lankymo paprotys. Pagal XX a.
tradicinio kaimo etiką gimusį kūdikį ir jo motiną turėdavo aplankyti kiekviena kai­
mo moteris. Būdavo lankomas ir sunkiai sergantis kaimynas. XVI-XVII a. etnog­
rafiniai šaltiniai mini apeiginį alaus gėrimą, per kurį kaimo bendruomenės nariai
atsisveikindavo su išeinančiuoju iš šio pasaulio. Sunkiai sergantį bendruomenės
narį kaimo gyventojai lankydavo dar ir XX a. pradžioje. Mirties patale gulintis so­
dybos šeimininkas neretai pasakydavo, kur ir kaip jį palaidoti, kuo aprengti, kiek
ir kokių gyvulių paskersti šermenų vaišėms. Si paskutinė mirštančiojo valia tradici­
niame kaime būdavo pildoma be išlygų.

Dzūkė skraistėje nešioja kūdikį (1935 m.)

16
* 1 ? t j u . . i • 3 1
■** • '
ti*. . 1« . J . .•**»» fimr> n » f . A . « i L . - , J-., >
į ^
£ - M L j
 Tradicinės žemdirbių kultūros santykis su mirtimi yra dvejo­
pas. Senojo kaimo socialinėje hierarchijoje aukščiausią padėtį užėmė
didžiausią gyvenimo patirtį sukaupę, amžiumi vyriausi bendruome­
nės nariai. Todėl nesunku įsivaizduoti, kodėl mirę tėvai ir protėviai
mitinės mąstysenos pagrindus išlaikiusių žemdirbių pasaulėžiūroje
atsidūrė kaip tik tokioje padėtyje. Antra vertus, be jokio gailesčio
artimuosius atimanti mirtis - vienas slėpingiausių ir labiausiai bau­
ginančių žmogaus gyvenimo įvykių. Todėl mirties baimė buvo pakan­
kamai stiprus akstinas laikytis įvairiausių bendruomeninių draudimų.
Mirties paslaptis ir baugino, ir skatino nenugalimą žmogaus troškimą
pabandyti iš anksto atspėti, kiek jam dar bus lemta vaikštinėti po šį
pasaulį. Juolab, kad apie tai buvo galima sužinoti iš daugelio ženklų -
gyvūnų elgesio, neįprastų reiškinių namuose, sapnų.
Bendruomeninis žemdirbių gyvenimas lėmė, kad patys subti­
liausi, asmeniški ir netgi intymūs žmogaus gyvenimo momentai pa­
pročių plotmėje virsdavo viešu kaimo bendruomenės įvykiu.

<- Laidotuvės Žemaitijoje (apie 1930 m.)

19
 Senajame Lietuvos kaime ir į vestuves, ir į laido­
tuves sueidavo beveik visa bendruomenė. Vokiečių ke­
liautojas Albertas Cvekas (Albert Ziveck) XIX a. šermenų
vaišes yra pavadinęs didžiausia žinoma lietuvių šeimos
švente, į kurią „ir mažiau turtingas valstietis nevengia, jei
tik galima, sukviesti 80-100 žmonių ir juos gausiai pa­
vaišinti“. Ne mažiau svečių būdavo sukviečiama ir į ves­
tuves. Nekviesti kaimo gyventojai vestuves aplankydavo
persirengę „čigonais“.

Šermenų giedotojos (apie 1970 m.) ->

20
à
A rtimųjų palydos. A tskyrimo
APEIGOS
Vestuvių apeigos prasidėdavo mergvakariu;
Suvalkijoje - vakarynomis, Žemaitijoje - pintu­
vėmis ir t. t. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje tą­
dien nuotaka lydima pamergės ar kelių pamergių
virkaudama dar kartą aplankydavo kaimynus, at­
siprašydavo, kviesdavo ateiti jos išlydėti. Virkau­
dama nuotaka atsisveikindavo ir su rūtų darželiu,
pirkios slenksčiu. Svarbiausias mergvakario ritua­
las - kasų išpvnimas ir šukavimas - ženklino jau­
nosios atskyrimą nuo bendraamžių grupės. Tokią
pat simboliką turėjo mergvakario metu šokti šokiai.
Nuotaka, atsisveikindama su kaimo jaunimu, pa­
šokdavo su kiekvienu savo draugu. Mergvakaryje
buvo pinamas nuotakos vainikėlis. Nuotakos ap­
dovanojimą per mergvakarį žemaičiai vadino ačia-
vimu, o Užnemuniečiai - dovanomis ant vainiko.

<- Kasų išpynimas (1934 m.)

Rūtų vainikas turėjo saugoti jaunamartę
iki jungtuvių, o po jų jaunąją saugodavo
vestuvinis žiedas ir nuometas.
Lietuvių vestuvės iki XX a. išlaikė ri­
tualinį jaunosios ir jaunojo pusių suprie­
šinimą. Jis juntamas daugelyje tradicinių
vestuvių apeigų pradedant jaunojo pul­
ko atvykimu į jaunosios namus ir baigiant
sodo išpirkimu ir nuotakos ieškojimu.
XVI-XIX a. jaunojo pulkas į jaunosios
namus atvykdavo raitomis, XX a. jau va­
žiuojama. Pasak Liudviko Adomo Jucevi­
čiaus, XIX a. Žemaitijoje jaunojo pulkas
rasdavo jaunosios namų duris užsklęstas ir
turėdavo derėtis, kad būtų įleisti vidun.

4- Piršlybos (apie 1930 m.)

Kupiškėnų nuotaka (1934 m.) -b

2b
 Priėmusi vainiką ir gavusi dovanas, nuotaka atsisveikin­
davo su savo tėvais. Tada jaunieji vykdavo j bažnyčią jungtuvių.
Seniau, po jungtuvių, jaunieji grįždavo atskirai - kiekvienas į
savo namus. XX a. pradžioje jaunieji su visu pilku kartu jau grįž­
davo pas jaunosios tėvus. Užnemunėje iš jungtuvių sugrįžtančius
jaunuosius pirmoji pasitikdavo motina, Dzūkijoje - tėvas. Be to,
Dzūkijoje, pasitikdami jaunuosius, tėvai turėdavo ne tik duonos,
druskos, gėrimo, bet ir puodynę su žarijomis. Parvyko į nuota­
kos namus, jaunieji jau rasdavo vaišių stalą užsėdusius vestuvi­
ninkus ir turėdavo jį išsipirkti. Siaurės, Rytų, iš dalies Pietryčių
Lietuvoje vestuvininkai turėdavo išsipirkti šiaudinį sodą. Vaka­
rų Lietuvoje - marčios kampą ar jaunųjų kertę. Rytų Aukštaiti­
jos ir Dzūkijos papročiai išsiskiria ir jaunosios ieškojimo apeiga,
kai jaunasis arba jo patikėtinis turėdavo atpažinti tarp draugių
pasislėpusią jaunąją. Ritualinį dviejų giminių ginčą dėl jauno­
sios atspindėjo Dzūkijoje išlikęs jaunosios vadavimo paprotys.
Vaduoti jaunąją pradėdavo jaunosios tėvas, paskui prie jo prisi­
dėdavo visi vestuvių dalyviai. Vyrai nuotakai vaduoti dažniau­
siai dėdavo pinigų, o moterys - austų rankšluosčių, marškinių.

<- Pamergėspuošiasi vestuvėms (1934 m.)

29
Pabroliai ir pamergės įteikiamas dovanas palydėdavo žo­
džiais „mūsų marti“ arba „mūsų sesuo“. Jaunosios va­
davimą užbaigdavo jaunasis. Padėjęs stambesnį pinigą,
jis uždengdavo kitų sudėtus pinigus jaunajai dovanojama
skara ir ištardavo kertinius, apeigą užbaigiančius žodžius -
„mano pati“. Nuėmus nuotakos vainiką ir apgaubus jai
galvą moteriška galvos danga, jaunoji atsisveikindavo su
savo namais. Pati ryškiausia atskyrimo nuo gimtųjų namų
apeiga - virkaujančios nuotakos vedimas apie stalą (seniau
vesdavo apie židinį) ir atsisveikinimas su tėvais. Paskui
jaunoji būdavo atiduodama tyrui, ir jaunavedžiai sėsda­
vo į vežimą. Baigiamuoju atskyrimo apeigų akcentu tiek
vestuvėse, tiek laidotuvėse galima laikyti vandens liejimą.

Kraitis. Rumšiškių liaudies buities muziejus ->

30
Palikdama gimtuosius namus, jaunoji tris kartus kie­
me išliedavo vandenį. Per laidotuves mirusįjį išvežančio
vežimo kelyje taip pat būdavo statomas indas su van­
deniu, kurį sudaužydavo vežimo ratai. Indoeuropietiš­
koms kultūroms vanduo - gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių
ribos simbolis. Todėl vandens liejimas greičiausiai buvo
galutinės ribos, slenksčio, rodančio, kad atgal kelio jau
nebėra, ženklas. Beje, ir palaidi moters plaukai tiek lie­
tuvių, tiek kitų pasaulio tautų papročiuose neretai turi
banguojančio, vilnijančio vandens reikšmę. Taigi nuo­
takos kasų išpynimas ir jos plaukų šukavimas pradedant
atskyrimo apeigas susišaukia savo rituline prasme su
apeiginiu mirusiojo mazgojimu, kuriuo prasidėdavo mi­
rusiojo atskyrimo nuo gyvųjų bendruomenės apeigos.

<- Kapelįpuošia (1932 m.)

33
 Senovės lietuviai tikėjo, kad mirusysis po mirties gyvens tokį pat gyvenimą
kaip ir šiame pasaulyje. Todėl kartu su mirusiuoju būdavo laidojami jo ankstesnę
bendruomeninę padėti atspindintys daiktai - papuošalai, darbo įrankiai ar ginklai.
Dar XX a. pradžioje visoje Lietuvoje tikėta, kad visas namų turtas gali „išeiti“ drau­
ge su velioniu —išmirti bitės, kristi gyvuliai, ūkinė sėkmė apleisti jo vaikus. Todėl,
mirus šeimos galvai, reikėjo pranešti gyvuliams, bitėms, kad pasikeitė jų šeiminin­
kas. Gyvuliams pasakydavo žodžiu, bitėms pastuksendavo į avilius ar kilstelėdavo
juos nuo žemės. Antai Dusmenų apylinkėse užrašytos sudėtingesnės apeigos, kai
ant kiekvieno avilio būdavo dedama po stuomenį drobės, kurią vėliau nešdavo prie
bažnyčios ir išdalydavo elgetoms. Tą pačią mirusiojo atskyrimo nuo artimųjų ir jo
turto apeigų reikšmę turėjo dar XIX a. I p. visoje Lietuvoje žinotos raudos. XIX a.
viduryje mirusių apraudojimą pakeitė krikščioniškos giesmės. Žemaičiai budėdami
prie mirusiojo dar giedodavo Kryžiaus kelio giesmes, vadinamuosius Kalnus arba
Kalvarijas. Pietryčių Lietuvoje vos prieš keletą dešimtmečių mirusiųjų apraudoji­
mas buvo įprastas reiškinys. Dar ir šiandien galima išgirsti užuominų, kad Dzūki­
joje vis dar pasitaiko mirusiųjų apraudojimo atvejų, nors patys kaimo gyventojai ir
vengia apie tai kalbėti.

Mirus šeimos galvai, reikėjo pranešti bitėms, kad pasikeitėjų šeimininkas (apie 1970 m.) ->
34
 A nt paslapties slenksčio
Archajiniuose tikėjimuose nėščią mo­
terį neretai lydi nešvarumo ir aplinkiniams
keliamos grėsmės šešėlis. Tokie tikėjimai bu­
vo gajūs ir XIX a. pabaigos —XX a. pradžios
lietuvių papročiuose. Neįvesdintai į moterų
bendruomenę gimdyvei būdavo draudžiama
bendrauti su kitomis moterimis, vaikščioti
per pasėlių laukus. Eidama per ganyklas, ji
turėjo paisyti draudimo žiūrėti į gyvulius.
Atskirta nuo savo namų nuotaka ku­
riam laikui taip pat atsidurdavo ties pavo­
jinga riba, kai piktos dvasios ar nužiūrėjimai
galėjo pakenkti jos vaisingumui. Todėl dar
XX a. pradžioje buvo žinomas paprotys į vy­
ro namus vežamą jaunąją apdengti drobule
ar skara, jai užantin užkišti česnako skiltelę.

k- Nuotakos atskyrimo apeigos. Karvojus ant vestuvių

stalo, svočia rišajaunamartei nuometą (Smilgų km., Ku­
piškio valsčius, 1934 m.)
Apeiginis šokis (apie 1930 m.)
 Ribinė žmogaus būsena bene ryškiausia
senuosiuose lietuvių laidotuvių papročiuose.
Lietuvos kaimuose nuo seno tikėta vadina­
muoju gyvuoju lavonu. Senoliai sakydavo, kad
mirusysis negali judėti, tačiau jis viską mato ir
girdi ir netgi gali paveikti aplinką. Todėl mi­
ręs šeimininkas būdavo skubiai atskiriamas nuo
artimųjų ir per gyvenimą užgyvento turto.
Vos tik žmogus mirdavo, jam būdavo
užmerkiamos akys, iš namų išnešama sėkla
ar perinami kiaušiniai. Kitaip jis neva galėsiąs
„nužiūrėti“ ir išsivesti su savimi kitus šeimy­
nos narius ar gyvulius. Sėkla prarastų daigu­
mą, o iš kiaušinių niekas neišsiperėtų.

<- Laidotuvių vežimas su karstu (1934 m.)

41
 Mitu ir prietarais paremtuose tradiciniuose tikėjimuose iki galo neatliktas ri­
tualas yra neveiksnus. Mirusysis tada privestas likti neapibrėžtoje būsenoje, įstrigti
tarp žemės ir dangaus. Jis jau nepriklauso gyvųjų bendruomenei, tačiau, artimiesiems
neadikus visų laidotuvių apeigų, negali priklausyti ir mirusiųjų pasauliui. Todėl ryš­
kų ribinį aspektą turi daugelis laidotuvių tikėjimų, sietinų su būtinumu tiksliai at­
likti visas laidotuvių apeigas. Tai gali būti ne ligi galo įvykdyta velionio valia dėl
laidotuvių tvarkos, pavyzdžiui, nepakankamai gausios vaišės. Visoje Lietuvoje ti­
kėta, kad viskas, kas susiję su mirusiuoju ar jo daiktais, jam ir priklauso. Todėl na­
muose palikus drabužius, kuriais velionis vilkėjo mirdamas, rankšluosčius, kuriais
jis šluostytas po ritualinio apiprausimo, ar neįdėjus į karstą jo pakirptų nagų, plau­
kų, į karsto lentas kaltos ir sulinkusios vinies, mirusysis grįš pasiimti to, kas jam
teisėtai priklauso. Taigi nuolat vaidensis ar net kenks. Kiti draudimai nusakydavo
tam tikrus ritualinio elgesio subtilumus. Pavyzdžiui, siuvant mirusiajam drabužius,
būdavo draudžiama siūlo gale rišti mazgą. Mazgas, kaip ir surišta juosta, vainikas ar
vestuvinis žiedas ritualiniame kontekste tapdavo magiška priemone, įtvirtinančia
esamą padėtį arba, kitaip sakant, pasmerkiančia mirusįjį amžinai ribinei būčiai.

„Kalnų“giedojimas Žemaitijoje (apie 1970 m.) ->

42
\ * a r
1 ' aš
 Tradiciniame kaime mirusysis būdavo šarvojamas
ant lentų pakylos ir tik prieš pat išlydint iš namų perke­
liamas į karstą. Etnografiniuose šaltiniuose pabrėžiamas
šio momento skubotumas bylotų, kad prietaringo kai­
mo žmogaus požiūriu karste gulintis galėjo išsiveržti ir
likti šiame pasaulyje. Karstas neretai būdavo iškeliamas
per langą, kad velionis nerastų kelio į namus.

k- Laidotuvių neštuvai Švėkšnos kapinių koplyčios

prieangyje (2005 m.)

45
 Vadinamojoje ribinėje būsenoje atsidūrusius nau­
jokus paprastai prižiūrėdavo ritualų vyresnieji, ku­
rie juos išbandydavo ir apmokydavo, sekdavo ritualo
tvarką. Ritualinio tarpininkavimo funkcija žinoma ir
XIX— XX a. archajinėms Rytų Europos žemdirbių kul­
tūroms. Pagrindinis asmuo, atskiriantis kūdiki nuo mo­
tinos, buvo pribuvėja —vadinamoji bobutė. Jos, kaip
tarpininkės, vaidmuo neretai išryškėdavo ir laidotuvė­
se - pribuvėja būdavo kviečiama nuprausti mirusįjį.
Krikšto tėvams —kūmams svarbiausias vaidmuo tekda­
vo bažnytinio krikšto apeigose, nors jų globa krikšta­
vaikius lydėdavo visą gyvenimą. Vestuvėse tarpininkų
vaidmenį įgydavo piršlys ir svočia (ar svočios). Su įsi­
galinčia krikščionybe didelė ritualinio tarpininkavimo
dalis atiteko dvasininkams.

46
Rumšiškių liaudies buities muziejus
 Tarp įsipirkimo ir skolos.
Įvesdinimo apeigos
Gimus kūdikiui, viena svarbiausių apeigų buvo
ritualinis jo apiplovimas. Galimos vaiko mirties atveju
jis atstodavo bažnytinį krikštą. Jei vaikas išgyvendavo,
visaverčiu bendruomenės nariu jis tapdavo po krikšto
apeigų.
XX a. pradžioje Lietuvos kaime žinotos ir jau­
namartės įvesdinimo apeigos, vadinamosios „įsipirk-
tuvės“. Jaunamartė, po vestuvių pirmą kartą eidama į
pirtį, nešdavosi pačios iškeptą ragaišį, degtinės, sūrio,
sviesto ir vaišindavo visas į pirtį susirinkusias moteris.
Po vaišių moterys ją išprausdavo, išvanodavo. Vaišėms
atsineštą staltiesę ar rankšluostį įsiperkančioji palikda­
vo kaip dovaną pirties šeimininkei.

49
Močiutė supa vaikaitę lopšyje (1923 m.)
 Į vyro namus atvykusi jaunamartė taip pat pri­
valėjo įsipirkti dovanomis. Tokias apeigas XVII a. Ma­
žojoje Lietuvoje mini Motiejus Pretorijus: „Dieveris
ir moša drauge su savo svečiais ima marčią, apsirūpi­
nusią daugybe dovanų, ir vedžioja po visus trobesius
<...>. Priešais kiekvieną trobesį marti turi pašokti ir
visus pastatus apdovanoti“. Dar XX a. pradžioje mar­
čios sutikimas buvo apgaubtas įvairiomis apeigomis,
turėjusiomis garantuoti šeimos turtingumą. Dzūkijoje
į jaunojo namus parvežta marti būdavo apgaubiama
vilna į išorę išverstais kailiniais. Archajiškuose tikėji­
muose vilna į viršų išversti kailiniai siejami su anapusio
pasaulio galių valdyta gyvenimo gausa ir turtu. Skal­
są namams turėjo atnešti ir ant slenksčio prieš įvedant
marčią į namus dedamas duonos kepalas ir nuotakos
apibėrimas grūdais. Dzūkijoje grūdus berdavo marti.

52
!
 Marčios dovanų dalijimo apeigos išlieka ir XIX— XX a.
pradžios vestuvėse. Kupiškio apylinkėse jaunojo namuose su­
tinkama marti drobės stuomeniu apjuosdavo anytą. Dzūki­
joje drobės stuomeniu būdavo apjuosiamas šešuras. Jaunojo
namuose sutikta pora būdavo palydima į klėtį ir triukšmingai
suguldoma. Kitą rytą su dar didesniu triukšmu jaunuosius
pakeldavo ir parvesdavo į trobos vidų. Vos tik įžengusi vi­
dun marti palikdavo dovanas svarbiausiose gyvenamojo na­
mo vietose: ant priekrosnio, gerojoje kertėje ir kt. Dzūkijoje į
pirkią atvestai jaunamartei anyta įduodavo dubenį su žarijo­
mis ir samų. Kai svočios padedama marti pakurdavo krosnį,
šešuras jai paduodavo lėkštę su įvairiais grūdais ir paskelbda­
vo namų šeimininke. Paskui, lydima vyro tėvų, marti eidavo
į tvartus ir apiberdavo grūdais gyvulius. Tada grįždavusi prie
pusryčių stalo.

<-Jaunamartės kraitis. Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus

 Iki pat XX a. marti privalėjo pavaišinti
jaunojo pusės svečius savo atsivežtais valgiais.
Per marčpietį jaunoji apdovanodavo ne tik
anytą ir šešurą, bet ir visą vyro giminę. Ves­
tuvių apeigos baigdavosi marčios šokdinimu.
Pirmą sekmadienį po jungtuvių jaunavedžiai
tradiciškai aplankydavo jaunosios tėvus.
Vienas baigiamųjų laidotuvių apeigų
akcentų —į kapą metamos trys saujos žemių.
Dabar ši apeiga yra bažnytinio laidotuvių ri­
tualo dalis. Krikščionims žemės bėrimas į ka­
pą simbolizuoja suvokimą, kad iš žemės kilęs
žmogus į ją ir sugrįžta —„Dulkė esi, dulke
ir pavirsi“. Seniau tokia apeiga galėjo žymėti
laidotuvių ritualo pabaigą. Ne veltui, mirus
skolininkui, skolintojai ant kapo užmesda­
vo tik dvi saujas žemių, neleisdami iki galo
baigti apeigų. Trečią saują žemių jie užmes­
davo tik tada, kai mirusiojo giminės atiduo­
davo skolą.

58
 D ėl duonos kasdienės
Gimtuvių, vestuvių ir net laidotuvių apeigos tu­
ri daug bendrų bruožų lyginant su kitomis žemdirbių
šventėmis. Svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, kaip
ir pavasariniai lauko darbai, buvo siejami su mitinėmis
reikšmėmis. Visoje Lietuvoje tikėta, kad per mėnulio
jaunatį gimęs žmogus visą gyvenimą liekąs jaunas, greit
nesenstąs, esąs gražus, tačiau neramus, bijąs svetimų
akių. Gimęs per delčią, priešingai, būna susiraukęs, pik­
tas, negražus, greit senstąs, tačiau sveikas, stiprus ir ne­
bijąs piktos akies.
Panašiai būdavo mitoloziguojama ir žmogaus
mirtis. Tikėta, kad žmogui geriau mirti rytą, o ne va­
kare. Jei šeimininkas mirštąs per pilnatį, tai tikėta, kad
jo šeimos neapleisianti ūkinė sėkmė. Jei mirštąs per
delčią, jo vaikai gyvens skurde.
Rumšiškių liaudies buities muziejus
 Žemdirbio gyvenamojo namo ritua­
linė erdvė beveik visada vienaip ar kitaip
buvo siejama su anapusiniu pasauliu. Ge­
rojoje kertėje, krikštasuolėje, prie židinio,
o vėliau - prie krosnies, taip pat prie namų
slenksčio vykdavo pačios svarbiausios ka­
lendorinių švenčių, laidotuvių ar vestuvių
apeigos. Ant namų slenksčio trumpam bū­
davo pastatomas iš namų nešamas karstas.
Gerojoje kertėje sodinami vaišėms vado­
vaujantys senoliai. Krikštasuolėje į jauno­
jo namus atvykusi jaunamartė kabindavo
bene svarbiausią apeiginę dovaną—rank­
šluostį. Rankšluostis buvo naudojamas ir
laidotuvių apeigose. Juo persijuosdavo kars­
tą nešantys vyrai. Suvalkijoje jauno miru­
sio žmogaus karstą iš abiejų vežimo pusių
lydėdavo rankšluosčiais persijuosę raiteliai.

63
Panašiai būdavo palydima į marčias vežama jaunoji.
Neretai ant rankšluosčių į kapo duobę būdavo Įleidžia­
mas karstas. Apeiginis rankšluostis susijęs su tilto ar ke­
lio simbolika. Taigi rankšluostis buvo ritualinė priemo­
nė, padedanti įveikti ribas ne tik tarp šio ar ano pasau­
lio, bet ir tarp skirtingų bendruomenių.
Bet kokių žemdirbių apeigų centre - ūkinės ir
asmeninės sėkmės palaikymas. Todėl didesnio skirtu­
mo tarp kalendorinių švenčių, gyvenimo ciklo apeigų
ir šeimos papročių nėra. Kad ir kokia būtų tiesioginė
ritualų paskirtis, jie visi atspindi svarbiausią žemdirbio
siekį —garantuoti, kad niekada nepritrūktų duonos.
Juolab, kad bet kuris ritualas nukreiptas į veiksmo pa­
stovumą, amžinumą. Jei yra duonos atitekant apeigas,
tai jos bus visada. Apeiginių vaišių stalas gausus, taigi
tuose namuose niekad nepritrūks maisto. Todėl tradici­
nio kaimo kultūroje būtų sunku rasti šventę, per kurią
nebūtų duonos arba didesnių ar menkesnių vaišių.

Kaimiškas ąsotis (apie 1930 m.)

64
 ,
5,x.
m
,

'mm l
'

ftt

In*
 Nėra išimtis ir gyvenimo ciklo apeigos. Dar
XIX a. pabaigoje Dzūkijoje pribuvėja prie naujagimio
eidavo pasikišusi po prijuoste kriaukšlelę duonos. Kitur
pribuvėja pirmą kartą vystydama kūdikį duonos įdėda­
vo į vystyklus tam, kad jos priimtasis vaikelis visą gy­
venimą turėtų duonos ir būtų turtingas. Dar ir dabar
iš jungtuvių grįžtantys jaunieji pasitinkami su duona.
Tradiciniame kaime visoje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje
moterys, ateidamos į šermenis, būtinai atsinešdavo savo
keptos duonos.
Vestuvių ar šermenų vaišės laikytinos geriausiu
ritualiniu vaišių pavyzdžiu. Dar ir mūsų dienomis jose
gali dalyvauti arti šimto svečių, o joms ruošiantis kai­
me dar ir dabar skerdžiami gyvuliai. Seniau toks gy­
vulių skerdimas turėjo ne tik praktinę, bet ir ritualinę
reikšmę. Pavyzdžiui, dar XX a. I p. tikėta, kad, šerme­
nims nepaskerdus kiaulės, ūkį apleis sėkmė. Galima
manyti, kad paprotys laidotuvių ar vestuvių vaišėms
skersti stambius gyvulius siekia XVI— XVII a. rituali­
nius aukojimus, kai paaukotų gyvulių mėsa būdavo
suvartojama per visos bendruomenės keliamą puotą.
67
 KOMENTARAI
P. 5. Arnoldas Zene (Arnold van Genepp) - belgų kilmės Prancūzijos etnologas, sukūręs per­
ėjimo ritualų (rites depassage) teoriją. Pasak jo, perėjimus iš vienos grupės Į kitą, arba iš vienos kosmi­
nės ar socialinės situacijos į kitą, galima laikyti tiesiog privalomu rašto neturinčių tautų gyvavimo fak­
tu, nes tokios tautos individo gyvenimą sudaro nuolat vienas kitą keičiantys etapai su vienoda pradžia
ir pabaiga: gimimas, socialinė branda, vedybos, aukštesnio socialinio statuso įgijimas, pasiskirstymas
darbais, mirtis. Visais šiais atvejais bendruomenė adieka tam tikras apeigas, kurių paskirtis - padėti
individui pereiti iš vienos situacijos (būsenos) į kitą situaciją (būseną).
P. 6. Įvesdinimo apeigos užbaigia ritualinio subjekto perėjimą iš vienos būsenos j kitą. Atlikęs
perėjimą, individas įgyja tam tikras teises ir pareigas, kurios verčia derinti savo elgesį su naują padėtį
atitinkančiomis elgsenos normomis.
P. 11. Motiejus Pretorijus (Matheus Pretorius, apiel635 —1707) —evangelikų dvasininkas,
Jono Bretkūno vaikaitis. Studijavo Karaliaučiaus ir Rostoko universitetuose. Garsiausias jo rankrašti­
nis veikalas yTa Prūsijos įdomybes, arba Prūsijos Teatras.
P. 12. Mažoji Lietuva - lietuvių apgyvendinta Prūsijos (dab. Karaliaučius) sritis. Priklausy­
mas skirtingai valstybei, skirtinga krikščionybės atmaina (reformatų liuteronų), didelė vokiečių kul­
tūros įtaka, ilgainiui lėmė savitos lietuvininkų kultūrinės srities atsiradimą.
P. 20. Albertas Cvekas (Albert Zweck) - XIX a. pabaigoje po Baltijos kraštus keliavęs vokie­
čių žurnalistas.
P. 25. Mergvakaris —vakaras prieš vestuves nuotakos namuose. Dar vadintas pintuvių vaka­
ru, vakarynomis ir kt. Per mergvakarį jaunajai būdavo išpinamos kasos, nupinamas rūtų vainikėlis,
nuotaka būdavo apdovanojama. Jaunojo pusėje didesnių apeigų nebūdavo. Jis būdavo laiminamas ir
apdovanojamas, galiausiai išleidžiamas pas jaunąją.
P. 26. Liudvikas Adomas Jucevičius (1813—1846) —tautosakininkas, etnografas, literatūros
istorikas. Jo etnografinių apybraižų rinkiniai Lietuva, Žemaitijos prisiminimai ir kt. mokslininkų lai­
komi vertingais ir patikimais XIX a. tradicinės kaimo kultūros šaltiniais.

6- Lašinių kaimo kapinių kryžius (2006 m.)

69
 P. 26. Šiaudinis sodas —tai iš vienodo ilgio šiaudelių sunarstyta simetriška, dažniausiai rom­
bo formos, erdvinė figūra. Rombo vidutyje neretai kabinama antropomorfinė figūrėlė —sodininkas.
Ritualiniame kontekste sodas simbolizuoja visatą.
P. 29. Rytų Lietuva - Rytų Aukštaitija.
P. 29. Pietryčių Lietuva —Dzūkijos etnografinė sritis.
P. 33. Indoeuropietiškos kultūros. Indoeuropiečių kalbų grupei priskiriamos indų, iranėnų,
tocharų, anatolų, armėnų, graikų, italikų, keltų, germanų, baltų ir slavų kalbų šeimos. Visos šios kal­
bos gramatiniu požiūriu yra giminiškos, todėl tikėtina, kad išaugo iš vieningos prokalbės. Jei buvo
vieninga prokalbė, tai turėjo būti ir bendra indoeuropiečių protėvynė - tam tikras geografinis arealas,
kuriame gyveno visų indoeuropietiškų tautų protėviai.
P. 33. Gyvųjų ir mirusių pasaulių riba. Mitinės pasaulėžiūros požiūriu žmogiškojo pasaulio
erdvė baigiasi ten, kur baigiasi žmogaus įvaldyta erdvė. Už gyvenamojo namo sienų ar kaimo ribos
jau buvo žmogui nepavaldus, pilnas antgamtinių jėgų anapusis pasaulis. Net vėlyvoje tradicinėje
kaimo kultūroje žmogaus Įvaldytos erdvės ir laukinės gamtos susikirtimo vietos, visos gyvenamojo
namo angos, ir ypač slenkstis, sodybos kiemo vartai ir kt. ritualiniame kontekste ribodavo gyvųjų ir
mirusiųjų pasaulį.

P. 34. Raudos - mirusiojo apgarbstymas virkaujant. XVI a. ir vėlesnių autorių pateikiami rau­
dų turinio apibūdinimai rodo, kad raudos priklausė mirusiojo atskyrimo apeigų grupei. Senųjų raudų
tekstai buvo individualūs, tačiau jų turinį sudarė mirusiojo artimųjų bei jo valdyto turto įvardijimas,
kiekvieną kartą įsakmiai pabrėžiant, kad dabar viso to jis neturės. XIX a. pradžioje raudos buvo žinomos
visoje Lietuvoje. Dzūkijoje mirusiojo apraudojimas buvo plačiai paplitęs dar ir XX a. pirmoje pusėje.
P. 37. Moters nešvarumas - archetipinėje-mitinėje pasaulėžiūroje moteris siejama su žemutine
visatos sritimi. Todėl jai atitenka visa chamiškajam pasauliui taikomų vertybių skalė. Moteris, kaip ir
Motina Žemė, yra gyvybės teikėja. Tačiau žemutinė visatos sritis siejama ne tik su augimo galiomis ir

70
išmintimi, bet ir su tamsa, šalčiu ir kitokiomis žmogui nepalankiomis aplinkybėmis. Galbūt todėl dau­
gelis senovės kultūrų išsaugojo vaizdinius apie tariamą moters pavojingumą ar ritualinį nešvarumą.

P. 37. Česnakas. Ritualiniame kontekste daugeliui duriančių, dilginančių ar aštrų kvapą tu­
rinčių augalų būdavo priskiriama maginė galia atbaidyti piktąsias jėgas. Vienas būdingiausių pavyz­
džių —česnakas.

P. 41. Ribinė būsena. Remiantis perėjimo ritualų teorija, tarpinėje (ribinėje, liminalinėje) per­
ėjimo apeigų fazėje, ritualiniai subjektai atsiduria tokioje kultūrinėje būsenoje, kuri beveik neturi nei jų
buvusios, nei būsimos padėties ypatybių. Ritualiniame kontekste ribinė būsena prilygsta mirčiai, moti­
nos kūne nešiojamo vaisiaus gyvybei, nematomumui, tamsai, dvilytiškumui ir 1. 1.

P. 42. Mirusiųjų pasaulis- indoeuropiečiai nuo seniausių laikų tikėjo anapusiniu pasauliu, į
kurį po mirties patenka žmonių sielos.

P. 46. Archajinės kultūros - kultūros išlaikiusios archetipinės pasaulėžiūros pamatus.

P. 52. Dieveris —vyro brolis.

P. 52. Moša - vyro sesuo.

P. 57. Anyta - vyro motina.

P. 57- Šešuras —vyro tėvas.

P. 58. Trys saujos - ritualinėje simbolikoje dominuoja 3 (trejetas) arba jo kartotiniai - 9, 12.
Viena iš teorijų skelbia, kad trejeto simbolika galėjo atsirasti tais laikais, kai žmogus mokėjo skaičiuoti
1, 2 ir daug. Tokie teiginiai gali būti pagrįsti, nes per apeigines vaišes skaičių simbolika iš tiesų reiš­
kia ritualinę gausą. Kitos teorijos ritualinę skaičių simboliką sieja su dangaus šviesulių fazių kaita ar
kitokiais gamtos ritmais.

71
Li-195 Lietuvių šeimos papročiai. - Kaunas: Šviesa, 2006. - 72 p.: iliustr.
Koment.: p. 69—71.
ISBN 5-430-04518-7
Lietuvoje nuo seno puoselėjamos šeimos, giminės tradicijos. Nuo gimimo ligi mirties žmogų lydi per am­
žius susiklosčiusios šeimos apeigos, giminės ir bendruomenės papročiai, kuriais remiasi asmens perėjimo iš vienos
socialinės ar egzistencinės būsenos į kitą etapai.
Gimimas, krikštas, piršlybos, vedybos, vaikų gimimas, amato, turto ir socialinės padėties įgijimas, minis -
visi šie esminiai žmogaus gyvenimo momentai tradiciniame Lietuvos kaime palydimi ritualais, šeimos, giminės,
bendruomenės pritarimu ir palaikymu, švenčiami savųjų ir kaimynų rate.
Albume pateikiamos svarbiausios Lietuvos tradiciniame kaime susiformavusios šeimos papročių ir švenčių
tradicijos. Tekstą palydi garsaus lietuvių fotografijos klasiko Balio Buračo ir šiuolaikinių fotografijų vaizdai.
Leidinys skiriamas jaunimui ir visiems, kurie domisi Lietuvos tradicijomis ir kultūros paveldu.

UDK 392(474.5)(084)

Lie t u v ių š e im o s p a p r o č ia i
Dizaineris Andrius Navalinskas
Redaktorė Rūta Prokopienė
Tir. 3000 egz. Leid. N r. 15 992. Užsak. Nr. 977.
Uždaroji akcinė bendrovė leidykla „Šviesa“, E. Ožeškienės g. 10, LT-44252 Kaunas.
EI. p. mail@sviesa.lt
Interneto puslapis http://www.sviesa.lt
Spausdino spaustuvė UAB „Sapnų Sala“, Moniuškos g. 21, LT-08121 Vilnius.
EI. p. info@sapnusala.lt
Interneto puslapis http://www.sapnusala.lt
Sutartinė kaina
SWBi