Arabai

o Jie – semitų grupės tauta, klajokliai beduinai.

o Pirmą kartą paminima (VIII a. pr. Kr.) arabų tėvynė – arabų pusiasalis.
o Jų gyvenimo sąlygos sunkios – labai permainingos temperatūros.
o Pragyvenimo šaltinis – kupranugaris. Tai buvo ir transporto priemonė, ir iš jo gaminamas
kailis, ir jis buvo valgomas ir t.t.
o Smulkieji gyvūnai – ožkos, arkliai – auginami oazėse (vieta dykumoje, kurioje yra vandens ir
augalų).
o Vertėsi augalininkyste/sodininkyste.
o Pagrindiniai ikiislamiškosios arabų visuomenės centrai: Medina, Meka.

Ikiislamiškosios kultūros bruožai

o Arabų visuomenės struktūra paremta giminine sąjunga – svarbiausia išsaugoti giminę, kuri
tau yra viskas.
o Kraujo keršto paprotys. (Laikėsi požiūrio, kad jei tu kažką padarei, tau atsilyginama tuo
pačiu. Pvz., tu nužudai mano giminės narį, aš nužudau tave.)
o Praktikuojamos ortokuzoninės (pusbrolių, pusseserių) ir laikinos santuokos (susituokiama
trumpam, tik kad susilaukti vaikų, o tada žmona/vyras keičiama/s; tai buvo visiškai
normalu), daugpatystė (daug moterų), daugvyrystė.
o Moters padėtis stipri. Daug sprendimų gali priimti pati. Gali savo noru skirtis (kadangi jie
klajokliai, gyvendavo ne namuose, o palapinėse, tai jei ji norėdavo išsiskirti, tereikėdavo
palapinę pasukti 180laipsnių kampu (apsukti) ir vyrui tai turėjo būti ženklas, kad tu čia
nelaukiamas), galėjo pati tvarkyti savo turtą, turėti savo verslą.
o Iki VII a. pradžios arabai buvo pagonys, daugelis jų garbino akmenis. Švenčiausias jų –
„Juodasis akmuo“ (Kaabos akmuo), įmūrytas į vieną Mekos šventyklą (Kaabą), kuri yra kubo
pavidalo. Iš visos Arabijos čia suvežta ir sustatyta apie 300 įvairių dievų stabų (atvaizdų).
Šiandien akmuo vadinamas Alacho akimi.
o Tarp arabų plito judaizmas, krikščionybė.

Islamas
o Islamas (išvertus „paklusnumas“, „nuolankumas“) – atsirado VII a. ir yra laikoma jauniausia
monoteistine religija. Religine prasme islamas atsirado per apreiškimą, kurį patyrė
pranašas Mahometas. Išpažinėjai vadinami musulmonais/muslimais.
o Mahometas – tikra istorinė asmenybė, tuo neabejojama. Gimė 570m. Mekoje,
neturtingoje, bet kilmingoje šeimoje. Apie 40-us jo gyvenimo metus pasireiškia arkangelas
Gabrielius, kuris paveda jam skelbti naują religiją, paremta tikėjimu į Alachą.

Islamo bruožai
o Ne originali religija, joje daug kas paimta iš krikščionybės ir judaizmo. Tik tiek, kad čia
Alachas yra vienas Dievas, neapsireiškia kituose asmenyse, kaip kad krikščionybės Dievas.
o Islame jų Dievo (Alacho) vaizduoti vizualiai negalima. Jį galima tik aprašyti, apibūdinti, bet
ne piešti ar kitaip vaizduoti. (Apskritai, jie negali vaizduoti net gyvojo pasaulio, nes
 manoma, kad taip iškraipomas vaizdas. Realiai vaizduoti galima tik augalus, bet ir tai juos
perdirbant į kokius nors ornamentus.) Alachui pavadinti islamo išpažinėjai, t. y.
musulmonai, turi net 99 žodžius, kurie reiškia vieną ir tą patį – Alachą.
o Antrasis asmuo po Alacho islame yra jo pranašas Mahometas (pas mus antras asmuo po
Kristaus – Šv. Paulius), kuris laikomas vieninteliu ir paskutiniuoju islamo pranašu, teigia, kad
po jo nebebus jokių apreiškimų, t. y. naujų religijų.
o Jie tiki amžinu gyvenimu, sielos išganymu, dangumi, pragaru, mirusiųjų prisikėlimu, Alacho
teismu (paskutinysis teismas), jų religijoje taip pat yra angelų, velnių. Rojus pas juos
žemiškesnis, jame galima mėgautis visais malonumais. Pragare baudžia ne tik karščiu, bet ir
šalčiu.
o Islame kiekvienas žmogus atsako tik už save, o ne už visą tautą, kaip kad ir krikščionybėje.
Priimi sprendimus savarankiškai pats. (Pvz., judaizme būdinga kolektyvinė atsakomybė –
vieno poelgis įtakoja visus, visą tautą.) Priešingai nei krikščionybėje, musulmonai negali
turėti laisvos valios, nes viską valdo Alachas ir viskas, kas vyksta, vyksta su jo leidimu. (Šitoje
vietoje kyla nesusipratimas tarp islamo ir krikščionybės, nes mes turim laisvą valią.
Pirmajam žmogui Adomui buvo duota laisva valia apsispręsti – suvalgyti uždraustą vaisių ar
ne. Jam buvo duotos dvi alternatyvos – jei paklusi Dievo nurodymui ir nevalgysi uždrausto
vaisiaus – liksi gyventi Rojuje; jei suvalgysi – ištremtas būsi iš Rojaus. Adomas PATS priėmė
sprendimą vis dėlto suvalgyti tą vaisių. Musulmonai neturi tokios valios apsispręsti ką
daryti. Musulmonas gimsta, yra auklėjamas ir miršta su vienintele mintimi – kad visą jo
gyvenimą tvarko Alachas. Ir jei Alachas pareikalaus jo gyvybės, turto, laisvės – tu
nedvejodamas turėsi atiduoti, nes tai tau nepriklauso; negali nuspręsti, ar paklusti, ar ne, tu
privalai. Visą tai galima įvardinti fatalizmu. Jie gyvena su mintimi, kad jų likimas jau
nulemtas Alacho.)
o Musulmonai privalo laikytis 5 pagrindinių taisyklių (arkanų):
1. Tikėti į vieną Dievą Alachą ir jo pranašą Mahometą. (Musulmonu tapti paprasta: užtenka
atsistoti pagrindinėje gyvenvietės aikštėje ir ištarti žodžius: „Aš tikiu į vienintelį Dievą
Alachą ir jo pranašą Mahometą“ ir dar trumpa maldos ištrauka pasakoma ir tampama
musulmonu. Su šiais žodžiais nežaidžiama.)
2. 5 kartus per dieną melstis (Viso pasaulio musulmonai meldžiasi vienu ir tuo pačiu metu.
Musulmonų laikrodžiai rodo du laikus: vienas rodo šalies laiką, kitas – Mekos laiką. Visi
kartu tai daro todėl, kad sustiprintų maldos poveikį. Prieš maldą atliekamas ritualinis
apsiplovimas, pasitiesiamas kilimėlis, atsisukama į Mekos pusę, atliekamas veido
apsiplovimas, nebūtinai su vandeniu, tiesiog rankomis, būtina nusiauti batus, lenkiamasi,
kakta paliečiama žemė, meldžiamasi iki 5min. Nesvarbu kas bebūtų, darbai sustabdomi jei
laikas maldai. Prieš maldą gaudžia sirena – kvietimas maldai.)
3. 1/10 savo metinių pajamų turi paaukoti bendruomenei. (Pinigai skirstomi bendruomenės
nuožiūra)
4. Pasninkauti Ramadano mėnesį. (Pasninkas prasideda nuo saulės patekėjimo iki jos
nusileidimo. Tuo metu negalima nieko valgyti, tik vandenį gerti. Saulei nusileidus leidžiama
užkąsti. Ramadano mėnesį islamo pasaulis sustoja –užsidaro kavinės, barai, sustoja kai
kurios įmonės, firmos, lėktuvų skrydžiai sumažėja, nes tas mėnuo skirtas dvasiniam
apsivalymui, apmąstymui savo nuodėmių (nes jie neturi tokio reiškinio kaip išpažinties).
 Prieš šį mėnesį ir po organizuojamos šventės, kur valgoma viskas ko norima ir kiek norima.
Su mūsų kalendoriumi tai yra maždaug rugsėjis, spalis. Pilnas mėnuo.)
5. Vieną kartą gyvenime aplankyti Meką, o jei negali, apmokėti kelionę kitam, kuris melsis už
tave. (Apie šventyklą einama ratais, o parinktiems žmonėms galima ir paliesti tą Kaabą,
akmenį, tada, sakoma, musulmonas gali ir numirti.)

o Musulmonai turi ir kitų taisyklių:

- Musulmonams draudžiama gerti vyną, valgyti kiaulieną. (Apskritai negeria nieko rauginto:
vyno, alaus, kefyro, nes tai, kas rauginta, jų nuomone – sugedę. O kiaulienos nevalgo, nes
kiaulę laiko nešvariu gyvuliu.)
- Vyrui leidžiama turėti 4 žmonas ir neribotą skaičių meilužių. Leidžiama, net
rekomenduojama, jas mušti (tai parašyta Korane). (Kiekviena žmona turi būti vienodai
išlaikoma, pasirūpinta.)
- Islamas labai suvaržė moterų teises arabų visuomenėje. Tapo vyrų šešėliais, sekiojančiais
jiems iš paskos. (Moterys niekada nesifotografuos kartu su vyrais, nesės prie vieno stalo su
jais (nebent jie lieka tarpusavyje be pašalinių žmonių, svečių); moterys vaikų auklėjimu gali
užsiimti iki 4 metų, toliau jau tuo užsiima vyras, nepriklausomai nuo vaiko lyties – vyras
spręs tolimesnį vaiko gyvenimą; taip pat moteris neturi įtakos turtui; pvz. Saudo Arabijoje
tik neseniai moterims buvo leista vairuoti automobilį. Ne visose šalyse jos gali išeiti iš namų
be vyro – nesvarbu, brolis, vyras, giminaitis. Būtini galvos apdangalai – burka arba hidžabas.
Tai kelia ginčus, kyla protestai.)
- Šventa knyga – koranas. Jį sudaro 114 skyrių (surų), surašytų pagal ilgumą – pats pirmas
skyrius ilgiausias, paskutinis – trumpiausias, baigiasi vienu žodžiu – Alachas. Labiausiai
išsilavinusiu ir pasiekusiu laikomas tas, kuris sugeba kuo daugiau pacituoti korano.
- Kita religinė knyga – suna. Paties Mahometo kalbos ir kelionių aprašymai, nurodymai kaip
elgtis ir melstis.
- Dėl šių knygų musulmonų pasaulis yra pasidalinęs į šiitus ir sunitus. Šiitai pripažįsta tik
koraną, sunitai pripažįsta ir koraną, ir suną. Vieni kitus persekioja.
- Koranas ir suna sudaro musulmonų religinių įstatymų – šariato – teisės pagrindą. Šariato
teisė reiškia, kad labai griežtai žiūrima į religiją, griežti reikalavimai taikomi, ypač moterims.
(Ten neišeisi neprisidingęs galvos, nesvarbu tu turistas ar ne, nepraeis ir tai, jei ta skara ar
šalikėlis nuslys. Šalyse, kurioje galioja Šariato teisė, dar egzistuoja mirties bausmė –
užmėtymas akmenimis. Pirmiausia, kas į jį meta – jo artimieji.)
- Arabai meldžiasi mečetėse. Jos – skirtingų lygių. Mečetės svarbą nurodo tai, kiek daug
minaretų ji turi. Iki šiol mečetės turi daugiausia 6 minaretus.
- Musulmonų dvasininkai: imamai ir muedzinai. Imamai aukštesnio lygio, visai mečetei
vadovauja, gali tam tikrai apskričiai vadovauti. Muedzinas – žemesnio lygio, dažniausiai
atliekantis, organizuojantis religines apeigas.
- Islamo simbolis – pusmėnulis ir žvaigždė. Pusmėnulis todėl, nes jie gyvena pagal mėnulio
kalendorių (mes pagal saulės).

Islamo plitimas ir arabų valstybė

Būtent su islamo atsiradimu siejamas ir arabų valstybės atsiradimas. Nuo ko viskas prasidėjo:
o Pradėjęs skelbti naują tikėjimą tarp arabų Mekoje Mahometas įgyja daug priešų, čia jis
nesijaučia saugus. Jis nusprendžia kraustytis, ir 622m. persikelia gyventi į Mediną (pranašo
miestą), kur islamas ne tik paplinta, bet ir įsitvirtina. (Meka ir Medina visada konkuruodavo
dėl politinės, finansinės galios, prekybinių kelių ir t.t. Tai ko nepriėmė Mekos gyventojai, tą
būtinai priimdavo Medinos gyventojai.)
o 622m. laikomi hidžos metais – islamo eros pradžios metai. (Pas juos tai nuliniai metai.
622m. paskaičiuoti pagal krikščionišką kalendorių. Jei būtų klausimas, kurios monoteistinės
religijos kalendorius pats trumpiausias, jauniausias – islamo. Seniausias – žydų.)
o Įsitvirtinęs Medinoje Mahometas pradeda šventąjį karą – džihadą – prieš Meką, kitus
miestus. Meka atakuojama ir ekonomine, ir politine, ir karine, ir religine prasme. Meka
neatsilaiko ir 630m. Mahometas nukariauja Meką ir tampa visų nukariautų žemių vadovu.
Turi ir politinę, ir karinę, ir religinę valdžią. (Jei atsiskaitymo metu reikės nurodyti skirtumą
tarp krikščionių valdovo ir musulmonų valdovo: pagrindinis skirtumas – krikščioniškas
valdovas religinę valdžią atiduoda popiežiui/patriarchui, jos neturi. O musulmonų vadovas
savo rankose turi pilną valdžią visomis prasmėmis.)
o 632m. mirė, bet paliko labai stiprią teokratinę (religinę) valstybę valdomą kalifų. Kalifas –
tas aukščiausias vadovas. Arabų valstybė – kalifatas. (Mahometas neturėjo sūnaus, tik
dukrą, ir kilo klausimas, o kas valdys tą kalifatą po jo mirties. Tai pirmasis po jo mirties
kalifas - jo žentas. )

 Sukurta arabų valstybė pradėjo labai didelius puolamuosius žygius. Jie sukūrė labai
galingą valstybę. Pirminė jų valstybės pradžia – Arabijos pusiasalis. Po Mahometo
mirties pereina į Siriją, Palestiną, vėliau Persiją, vidurio Aziją, Šiaurės Afriką, pradeda
skverbtis į Europą.
 Sėkmingų puolamųjų žygių priežastys:
- Jie – raiteliai (Kitos kariuomenės neturi tokios jėgos. Daugiausia turėdavo pėstininkų, o jei ir
būdavo raitelių, tai skaičius jų būdavo nedidelis.)
- Jie puldinėja susiskaldžiusias ir nusilpusias teritorijas.
- Religija. Teritorijas vertė islamiškomis – jų misija kaip ir plėsti islamą kuo daugiau teritorijų.
- Karo grobio dalybos sistema. Karo grobį pasiimdavo ne tik vadai, bet ir eiliniams kariams.

Arabų Kalifato santvarka

 Valdymas:
1. Kalifas (aukščiausia pasaulietinė, karinė, religinė valdžia.)
2. Viziris (Kalifo padėjėjas. Šiuo metu atitiktų ministrą pirmininką - tai vyriausybės vadovas,
kuriam pavaldūs ministrai; administruoja kraštą. Šalies gerovė/likimas priklausydavo nuo to
kiek valdovas sugeba pasirinkti vizirį – jei suranda gabų, sumanų politiką – vadinasi šalis
klestės.)
3. Emyrai (nukariautų kraštų valdytojai.)
4. Tarnautojai (mokesčių surinkėjai, muitininkai, policininkai ir t.t.)
 5. Šnipai (Kadangi valstybė didelė, turi susivokti, žinoti ne tik kas vyksta matomuose valstybės
sluoksniuose, bet ir nematomuose. Dėl to viziriai (ar kiti) persirengdavo paprastais
gyventojais ir eidavo į turgų, jog pasiklausytų, ką žmonės šneka, kuo jie nepatenkinti.)
 Visuomenė:
1. Arabai musulmonai – aukščiausią padėtį užimantis gyventojų sluoksnis, turintis visas teises.
2. Nukariautų kraštų musulmonai – tie, kurie atsivertė į islamą, bet nėra arabų tautybės.
Pakankamai įtakingi, bet neturėjo visų politinių teisių.
3. Krikščionys ir žydai – iki Kryžiaus žygių kitatikiai Arabų Kalifate nebuvo persekiojami.
Nebuvo tokio suvokimo, kad reikia naikinti kitos religinės pažiūros žmones, dėl to
krikščionys, žydai galėjo gyventi nepersekiojami. Neturėjo labai daug teisių.
4. Vergai – dažniausiai jais būdavo karo belaisviai. Neturėjo jokių teisių.
 Ekonomika:
1. Arabų valstybė labai turtinga. Jie augino ryžius, cukranendres, alyvuoges, abrikosus,
apelsinus ir t.t.
2. Puikūs amatininkai. Gamino kilimus, keramikos indus, puikius ginklus, Damasko plieną
(aukščiausios kokybės plienas. Kariui tuo metu gauti Damasko plieno kardą – tai tas pats,
kas pilį gauti dovanų.)
3. Arabų Kalifatas išsidėstęs prekybiniuose keliuose. Prekiavo su slavais, kinais (šilko kelias),
indais (prieskonių kelias), Š. Afrika, Europa (per Bizantiją, per Pirėnų pusiasalį).

Kalifato žlugimas
XI a. Arabų Kalifatas pradeda silpnėti, irti (iš vidaus) dėl:
1. Religiniai nesutarimai (tarp sunitų ir šiitų, ypač kai kalba eina apie kalifo/vizirio postą.)
2. Susilpnėjusi kalifo valdžia (kadangi nėra aiškios paveldėjimo tradicijos, kyla klausimas, kas
bus kalifu – sunitas ar šiitas.)
3. Emyrų separatizmas (jie nori atsiskirti – nebenori paklusti vienai centrinei valdžiai –
kalifams, jie patys nori būti kalifais.)
Galutinai Arabų Kalifatas žlunga XIII a. nes atsiranda nauja jėga – mongolai-totoriai.
o Arabai žmonijos civilizacijai davė ne tik naują monoteistinę religiją, bet ir savitą, aukšto
lygio kultūrą.

Arabų kultūra
 Nepaisant savo karingos prigimties, jie nenaikino užgrobtų šalių kultūrinio paveldo
(priešingai nei barbarai). Jie žiūrėdavo labai praktiškai: jei užpuola miestą, tai vadai
pirmiausia duoda nurodymus nieko neniokoti, negadinti, nelaužyti ir pnš, o viską, ką galima
pasiimti su savimi. Ko negalėdavo pasiimti – neniokodavo.
 Jų kultūrai įtakos turėjo Indijos, Kinijos, Graikijos, Persijos, Egipto mokslo ir kultūros
laimėjimai.
 Jie turėjo prabangias bibliotekas ir universitetus, savo raštą.
 Iš Indijos perėmė ir išplatino dešimtainę skaičių sistemą, kuria dabar naudojamės. Juos
vadiname arabiškais skaitmenimis (1,2,3...), tačiau jie yra iš Indijos. Tik tiek, kad jie pirmieji
panaudoja nulį (indai nulio neturėjo).
 Arabų alchemikai davė pradžią dabartinei chemijai: ieškojo ilgaamžiškumo, jaunystės
eliksyrų, aukso formulės, „filosofinio akmens“, išrado spiritą, alkoholį, kvepalus, sirupus ir
t.t.
 Astronomijoje nustatė meridianą (dienovidinį), išrado astroliabiją (leido orientuotis jūroje
pagal saulės padėtį), spėjo apie žemės sukimąsi apie saulę, turėjo observatorijas.
 Braižė geriausius žemėlapius, iš Kinijos atgabeno popierių (pigiausią rašymo priemonę),
paraką (pavogė iš kinų), kompasą, gamino trikampę burę ir, manoma, pirmieji apiplaukė
apie pasaulį ir įrodė, kad jis apvalus.
 Medicinoje naudojo nuskausminamuosius, mokėjo atstatyti lūžusius kaulus (žinojo, kad
sutvirtinus kaulų sistemą, neleidus kaului judėti, jis taisyklingai suaugs ir žmogus nebus
luošas), perrišti arterijas, daryti cezario pjūvius, turėjo ligonines, vaistines. Pagal garsaus
arabų mediko, filosofo Ibn Senos (Avicenos) parašytą medicinos vadovėlį naudojosi
europiečiai universitetuose iki pat XVI a.
 Literatūroje dominavo gražios pasakos, baladės („Tūkstantis ir viena naktis“, „Aladino
lempa“, „Kalifas grandas“). Šie kūriniai atspindi gražų, turtingą to meto gyvenimą. O
palyginkim europiečių pasakas, pvz. Jonukas ir Gretutė. Ši pasaka rodo badmečius Europoje
– nes jei vaikai pagrobiami, o paskui ragana kėsinasi juos suvalgyti – tai realūs faktai. Kai
Europą užklupdavo didieji badmečiai, tai kanibalizmo protrūkių būdavo, o pirmiausiai
valgydavo pačius silpniausius, t.y. – vaikus. Ši pasaka nėra be pagrindo. Matomas labai
didelis skirtumas.
 Dailėje draudžiama vaizduoti žmones, gyvūnus, tai vyrauja augaliniai motyvai ir
ornamentai.
 Architektūra – lengvumas, trapumas, grakštumas (kalbant apie mečetes, tai tą grakštumą
joms suteikia minaretai), arabeskos (savotiškas puošybos elementas, daugiausiai
naudojamas mečečių, minaretų statyboje. Atrodo lyg nėriniai.) Šiandien tokių statinių,
puoštų šiais elementais rastume Ispanijoje, pietuose – ten ilgiausiai išsilaikė arabai.