Sigita Razmutė, midtermo esė

Šioje esė aptarsiu du tekstus, kuriuos aptarėme ir diskutavome seminarų metu. Pirmasis tekstas yra
Andrew Radford „Grammar“ iš „Syntax. A Minimalist Introduction“, jame esančias idėjas gretinsiu
su Joan Bybee „A Functionalist Approach To Grammar And Its Evolution“. Pirmiausia aptarsiu
kiekvieno iš tekstų iškeltas esmines mintis, vėliau abu tekstus sugretinsiu ir palyginsiu.

Radford tekste nekeliamas klausimas, kas yra lingvistika, kam ji reikalinga ar kokie jos tikslai.
Tekste kritiškai analizuojamas Chomsky‘o požiūris ir aptariama Universalioji Gramatika.
Chomsky‘iui lingvistika reiškia mentalinių procesų ir taisyklių suvokimą, kaip šios taisyklės valdo
kalbą, siekiant atskleisti pagrindinius principus ir mechanizmus, kurie palengvina žmonių gebėjimą
suprasti ir kurti kalbą. Iš pirmųjų šio kurso paskaitų žinome, kad Chomsky labiausiai domina
klausimas, kaip žmonės įsisavina kalbą, šio klausimo iki tol dirbę mokslininkai, tarp jų ir
Saussure’as, nekėlė. Pastarasis svarstė, kad kalba, langue, yra kalbančiųjų galvose, tuo tarpu
Chomsky‘iui svarbu išsiaiškinti, kaip šis žodynas, kuris Saussure‘o manymu yra pastovus ir
nekintantis, kadangi jis negali būti keičiamas pavienių individų, patenka į žmonių galvas ir kaip
toks žodynas yra naudojamas?

Vienas iš aspektų, kuris skaitant Radford tekstą man įsiminė, yra susijęs su konceptiniu mąstymu.
Tekste minimas broad language faculty ir narrow language faculty, kuriems atitinkamai priskiriami
visi gyvūnai, įskaitant ir žmones, tačiau esama skirtis tarp suvokimo to, kas matoma aplinkui bei
teorinio įsivaizdavimo. Žmogui būdingas konceptinis mąstymas nepriklausomai nuo situacijos
(offline vs. online thinking). Šiuo atveju žmogus gali apmąstyti ir tai, kas jau buvo ar bus, nebūtinai
tik tai, ką jis mato duotuoju metu, pastarasis bruožas būdingas visiems kitiems gyvūnams, įskaitant
žmogų, tačiau gyvūnai negeba apmąstyti didesnių konceptų. Atsižvelgiant į Chomsky
Universaliosios Gramatikos teoriją narrow language faculty sutampa su teorijos teiginiu, kad
žmogaus smegenyse egzistuoja įgimtas, specializuotas kalbinis modulis, kuriame yra principai ir
parametrai, būdingi visoms kalboms.

Chomsky idėja apie Universaliąją Gramatiką ir tik gimus vaikui jau turimą visą gramatikos
konstukcijų aparatą kelia dvejonių. Radford tekste minima įgimtumo hipotezė, kuria Chomsky
pagrindžia, jog gramatikos įsisavinimo eiga yra nulemta biologiškai. Universalioji gramatika yra ne
tik visoms kalboms bendrų, bet ir įgimtų struktūrinių požymių rinkinys. Todėl kalbos gali turėti tik
tokias struktūras, kurios atitinka įgimtą struktūrinį modelį, ang. the blueprint. Vykstant šiems
biologiniams procesams yra suteikiamas įgimtas kalbos gebėjimas arba kalbos įsisavinimo

1
programa smegenyse, kuri perduodama vaikams algoritmą. Šis algortimas, nurodo, kaip išvystyti
gramatiką, remiantis pačių vaikų kalbiniu patyrimu. Tokiu būdu vaikai kalbą įsisavina sparčiai,
nepaisant to, kokia yra menka įvestis.

Dėl šios priežasties remiantis Radford tekstu galima teigti, kad kalbinės žinios visgi galiausiai yra
įgimtos, bet neįsisamonintos. Tekste minima, kad gimtakalbiai turi gramatinę kompetenciją savo
gimtojoje kalboje: šiuo atveju turima omenyje, kad jie turi žinių apie savo kalbos gramatiką – kaip
formuoti ir interpretuoti žodžius, frazes ir sakinius šioje kalboje, tačiau tai nėra kaip nors
pagrindžiama, kokiu būdu šios žinios įsisavinamos. Siekiant suprasti šį teiginį kyla klausimas, kas
sudaro šį žinių rinkinį ir kaip tai yra pritaikoma skirtingų gimtakalbių smegenyse žinant, kad
skirtingų kalbų gramatikos konstrukcijos skiriasi. Šiuo atveju svarbi restriktyvinės gramatikos
problematika, vienas iš kylančių klausimų sietimas su žinojimu, kas kalboje neįmanoma, tačiau,
kaip galima tai išsiaiškinti ir padaryti išvadas bendruoju lygmeniu ne vienoje ar kitoje konkrečioje
kalboje jei nėra ištirtos visos kalbos? Be to, atsiranda dar vienas papildomas klausimas – ar galima
ištirti visas kalbas ir padaryti apibendrintas išvadas? Antrasis problematikos aspektas yra susijęs su
skirtingų lingvistų skirtingu požiūriu dėl įmanomos ir neįmanomos gramatikos. Todėl galima daryti
išvadą, kad tam tikros gramatikos konstrukcijos vienoje kalboje ar vieno lingvisto manymu yra
neįmanomos, tačiau kitoje kalboje ta pati forma ar konstrukcija gali būti teisinga gramatiškai ir
įprasta bei plačiai vartojama forma.

Dar vienas aspektas, kodėl Chomsky teorija dėl gramatikos rinkinio įgimtumo kelia dvejonių, yra
susijusi su kitų lingvistų teorijomis. Dėl įgimto struktūrinio modelio vertinimo kyla diskusijų tarp
skirtingų lingvistikos krypčių atstovų, kurie ne vienodai vertina supratimą bei modelio aiškinimų
pobūdį. Diždiausios skirtingos grupės gali būti skirstomos į dvi kategorijas: formalioji lingvistika –
aiškinimai remiasi įgimto kalbinio modelio savybėmis ir bruožais; funkciniai aiškinimai –
aiškinimai, patemti komunikacijos efektyvumu arba pokyčiai, kuriuos nulėmė evoliucija ir funkcinė
lingvistika. Šių dviejų požiūrų skirtumus aptarsiu keliomis pastraipomis žemiau.

Universalioji Gramatika susiduria su prieštaravimais iš alternatyvių lingvistikos teorijų, pavyzdžiui

funkcionalistų. Ši teorija siūlo, kad kalbos struktūros gali kilti iš bendrų kognityvinių gebėjimų ir
vartosenos modelių, o ne remiantis įgimtu ir iš anksto nustatytu kalbos moduliu. Bybee tekste
atskelidžiamas lingvistinis argumentas, susijęs su kalbos kompleksiškumu – kalba gali būti kuriama
ir įsisavinama "nuo apačios" ir vykstant automatizacijos procesui – tai rodo gramatikalizacijos
teorija.

2
Bybee teigia, kad gramatika tiesiogiai nesusijusi su reikšme ar funkcija ar netgi su kalbos
panaudojimu, bet ji veikia kaip grynai abstrakti sistema (Bybee: 245) Kaip priešpiešą Chomsky, jis
cituoja Bates, kurio tyrimų rezultatai atskleidžia, jog vaikai gali išmokti kalbą turėdami prieigą prie
gausaus aplinkos skatinimo ir pasinaudodami pažinimo gebėjimais, kurie nėra būtinai susiję su
kalba. Šiems rezultatams pasiekti nėra reikalingos jokios įgimtos gramatikos taisyklės.
Funkcionalistų požiūriu, vaikai gramatiką įsisavina remdamiesi aplinkoje esančia informacija:
kalbos įsisavinimo aplinka laikoma pakankamai turtinga, kad užtikrintų, jog vaikai internalizuoja
juos supančią aplinką, remdamiesi bendrais pažinimo gebėjimais – imitavimu ir stipriu polinkiu
prisitaikyti prie kultūrinių modelių: „ ... grammar is a set of automated neuromotor subroutines
stored in associative memory in such a way that facilitates their concatenation and embedding.
These routines are highly associated with experiential contexts that yield categories of meaning
which determine their further use.“ (Bybee: 271).

Viena iš pagrindinių teorijų tarp šių tyrėjų funkcionalistų yra 'diachroninė tipologija' – teorija, kuria
tvirtinama, kad tarpkalbiniai šablonai geriausiai paaiškinami kaip tam tikrų labai stiprių lingvistikos
tendencijų rezultatas. Funkcionaliztų atveju, kalbų lyginimas iš struktūralistinės perspektyvos yra
neįmanomas. Tuo tarpu empiriniai tipologiniai tyrimai rodo pernelyg didelę įvairovę, kad būtų
galima susisteminti rezultatus ir rasti vieną universalų požymių rinkinį, tinkantį visoms kalboms.
Dėl šios priežasties vienintelė išeitis yra atsižvelgti į diachroniją. Bybyee tvirtina, kad pastarųjų
penkiolikos metų tyrimai, apimantys daugelį nesusijusių kalbų iš skirtingų laikotarpių, aiškiai rodo,
kad gramatika atsiranda savaime iš jau esančios leksinės medžiagos. Gramatika nėra statinė ir tvirta,
kaip numato Chomsky‘o Universalioji Gramatika. Šiuo atveju samprata yra kitokia – gramatika
nuolat kinta: senos gramatinės konstrukcijos nuolat pakeičiamos naujai sukurtomis
konstrukcijomis.Tekste pateikiamas keletas pavyzdžių iš skirtingų kalbų, kuriuose galima pastebėti
skirtingus gramatikalizacijos etapus.

Palyginus formalistų in funkcionalistų požiūrius abiejuose tekstuose galima pamatyti keletą

skirtumų. Pirmieji neigia, kad vaikas gali įsisavinti kalbą tik iš aplinkos dėl kalbos
kompleksiškumo, tai jų manymu yra neįmanoma, nes sudėtingesnės abstrakčios struktūros, jų
teigimu, yra įgimtos. Tuo tarpu funkcionalistai, mano, kad kalbos struktūros yra įsisavinamos step
by step – mažais žingsneliais ir vykstant automatizacijai – nuo lengvesnių struktūrų pradedama,
galiausiai pereinama prie sudėtingesnių iki kol pasiekiamas brandus kalbos gramatikos ir leksinių
vienetų vartojimas. Skaitant abu tekstus kilo klausimas, ar tiek formalistai, tiek funkcionalistai yra
apibrėžę, kiek metų sulaukęs vaikas jau yra laikomas pilnai įsisavinęs kalbą? Radford tekste

3
minimas amžiaus laikotarpis yra maždaug trys metai, tačiau ar yra koks nors baigtinis amžius, kai
laikoma, jog vaikas geba tinkamai naudoti ir abstraktesnes frazes bei sudėtingesnes gramatikos
formas nei S (sakinio) struktūrą, kuri įprastai yra sudaroma iš NP + VP tiek formalistų, tiek
funkcionalistų požiūriu?

Bybee tvirtina, kad funkcionalistinės lingvistikos darbai per pastaruosius kelis dešimtmečius buvo
labai sėkmingi identifikuojant būdus, kaip gramatika yra sukurta ir vėl perkurta kalbose, kurios
dabar naudojamos. Šis procesas, kuris vyksta dėl kalbos naudojimo, reikalauja nemažų kognityvinių
ir motorinių gebėjimų. Iš kitos pusės, šio proceso komponentai turi atitikmenis žmogaus
nekalbiniuose gebėjimuose, ir daugelis iš jų egzistuoja mažiau išvystytu pavidalu kituose
gyvūnuose. Bybee idėjos akcentuoja kalbos vaidmenį socialinėse sąveikose ir komunikacijoje,
pabrėždamos kalbos įsisavinimo praktinius ir kontekstualius aspektus. Šis požiūris teigia, kad vaikai
išmoksta kalbos per kalbos eksponavimą prasmingose komunikacijos situacijose. Bybee
funkcionalizmas pabrėžia kalbos supratimą kaip įrankį, skirtą pasiekti komunikacijos tikslus
socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose. Esu linkusi labiau pritarti šiam požiūriui nei Chomsky
plėtojamai Universaliosios gramatikos teorijai.

Galiausiai, Chomsky‘o Universalioji Gramatikos teorija formavo lingvistinę tyrinėjimų sritį.

Formalistai, remdamiesi Noamo Chomskio darbais, akcentuoja kalbos įgimtas struktūras.
Daugiausia dėmesio skiriama sintaksei, morfologijai ir kalbos taisyklėms, dažnai pirmenybę
teikdami sintaksės ir gramatikos struktūrų, studijavimui. Vis dėl to, Universaliosios gramatikos
teorinis pobūdis, stokojimas tvirtų empirinių įrodymų ir sunkumai paaiškinant didelę kalbų įvairovę
tęsia diskusijas ir tyrimus lingvistikos srityje. Ieškant išsamesnio supratimo, kaip žmonės įgyja ir
naudoja kalbą, ši lingvistikos sritis išlieka besivystanti ir sudėtinga, o Universalioji Gramatika yra
intensyvių akademinių diskusijų epicentras. Be to, Universaliosios Gramatikos praktinis
pritaikymas kalbos sutrikimų ir tarpkalbinių skirtumų supratimui lieka nuolatinio tyrimo objektu.
Nors Universalioji gramatika teikia pagrindinę imformaciją suprasti kalbos įgijimo pagrindus, jos
negebėjimas pateikti išsamesnės informacijos apie kalbų įvairovę kelia didelių iššūkių.