Tautinių mažumų padėtis Lietuvoje tarpukariu.

VBE programos ištrauka: Tautinių mažumų: žydų, lenkų, vokiečių ir rusų padėtis tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje (1923 m.) įvyko vienintelis gyventojų surašymas, kurio duomenimis dažniausiai
remiasi istorikai. Šio surašymo duomenys atspindėjo tautinę Lietuvos gyventojų sudėtį. Be Vilniaus ir
Klaipėdos kraštų tada Lietuvoje gyveno apie 2 mln. žmonių. Iš viso buvo suskaičiuota 26 tautybių
gyventojų. Lietuviai sudarė apie 84 proc. Didžiausios tautinės mažumos buvo – žydai (apie 7.6 proc.), lenkai
(apie 3.2 proc), rusai (apie 2.5 proc), vokiečiai (1.4 proc.), latviai (0.7 proc.), baltarusiai (0.2 proc.). Pagal
užsiėmimus ir pragyvenimo šaltinius daugiau nei 80 proc lietuvių buvo valstiečiai Jie gyveno kaime, todėl
daugelis miestų ir miestelių gyventojų buvo kitų tautybių asmenys. Absoliuti dauguma žydų gyveno
miestuose (63,5 proc.) ir miesteliuose (28,7 proc.). Jie dažniausiai vertėsi amatais, prekyba.
Bendra tautinių mažumų padėtis valstybėje tarpukariu buvo gera. Nei viena Lietuvos vyriausybė nepriėmė
tautines mažumas atvirai diskriminuojančių įstatymų. O tai po A. Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje tapo
neretu reiškiniu kai kuriose Vidurio Rytų Europos valstybėse, Vokietijoje ir kitur. Visoms tautinėms
mažumoms buvo garantuota teisė vystyti savo kultūrą, puoselėti tradicijas. 1922 m. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje tautinių mažumų padėčiai reglamentuoti buvo skirtas visas Konstitucijos skirsnis. Tiesa, 1938
m. Konstitucijoje apie tautines mažumas jau neužsimenama, tačiau prezidentas A. Smetona neretai
asmeniškai pasmerkdavo į šovinizmą linkusią mažą dalį lietuvių veikėjų ir savo autoritetu asmeniškai
garantuodavo palankias jų gyvenimo sąlygas. Tarp žydų tuo metu buvo populiarus posakis, kuris reiškė, kad
prezidentas A. Smetona esąs jų teisių garantas.
Iki 1924 m. Lietuvos vyriausybėse žydai ir baltarusiai turėjo atskiras savo tautiniams reikalams tvarkyti
ministerijas. Žydai ir baltarusiai taip pat visur rėmė Lietuvą, nes tikėjosi įgyti svarbų vaidmenį valstybės
gyvenime. Tačiau tautinių mažumų atstovams šio tikslo nepavyko pasiekti. Dažniausiai į valstybės tarnybą
buvo priimami tik lietuviai. Todėl, galima teigti, kad tautinių mažumų diskriminavimas tarpukario Lietuvoje
vyko netiesiogiai ir ne atvirai.
Kita vertus, Lietuva šiuo atveju nebuvo kažkuo išskirtinė šalis. XX a. pirmoji pusė – nacionalizmo ir tautinių
respublikų kūrimosi ir egzistavimo laikotarpis, todėl valstybinės tautos (šiuo atveju – lietuvių) noras
dominuoti savo valstybėje buvo pateisinamas. Be to, tautinės mažumos – žydai, lenkai, vokiečiai ir rusai –
galėjo rinkti savo bendruomenių tarybas, dalyvauti rinkimuose į Lietuvos demokratinius seimus, dalyvauti
savivaldos rinkimuose bei kituose šalies ir savo tautos bendruomenės reikaluose. Žydų bendruomenėms
buvo suteiktos teisės vadovauti tikėjimo, labdaros, socialinės pagalbos, liaudies švietimo, metrikacijos
reikalams. Rusai ir vokiečiai turėjo kultūrinę autonomiją, leido įvairią periodinę spaudą, galėjo steigti
mokyklas, išlaikyti savo religines bendruomenes. O žydai iki 1925 m. turėjo net personalinę tautinę
autonomiją, kuri jiems sudarė ypač palankias sąlygas plėtoti savitą gyvenimo būdą.
Visgi dalies Lietuvos visuomenės nuotaikas paveikė bendraeuropinės antisemitizmo idėjos, kurias skatino
nacionalsocialistų valdoma Vokietija. Lietuvoje retkarčiais kildavo lietuvių susidūrimai su žydais. Taip pat
pasitaikydavo lietuvių ir lenkų