Vladimiras Laučius, „Žinių radijas“

Valstybės vadovas pasigenda visuomenėje patriotizmo. Apie tai jis kalbėjo per patriotiniam ugdymui skirtą pasitarimą.
Pasak Valdo Adamkaus, patriotizmas – ne abstrakti sąvoka: jis turi remtis iškilių tautos praeities ir dabarties faktų aiškinimais
jaunuomenei ir būti ugdomas „ne kaip dėmesys muziejaus eksponatui, o kaip meilė Tėvynei“.
Gražiai pasakyta. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis dar pridūrė, kad meilė Tėvynei – tai ne ideologija, o širdies
dalykas. Tačiau toks patriotizmo traktavimas perdėm sureikšmina emocinį krūvį, nes viską suveda į „meilę“ ir „širdį“. Tuo tarpu
graikų žodis patriōtēs, iš pradžių žymėjęs tautietį, vėliau išreiškė asmens atsidavimą tėvynei bei ryžtą dėl jos aukotis. Tai ne tas
pat kas meilė.
Senovės graikams patriotizmas buvo veikiau ne širdies, o sielos dalykas. Sielai jie savo ruožtu priskyrė ne tik
jausmingąjį, bet ir protingąjį sandą. Taigi patriotizmas, klasikiniu požiūriu, yra atsidavimas tėvynei ir širdimi, ir protu.
Širdis geidžia meilės, prisirišimo, artumo, įpročio; protas reikalauja teisingumo ir laisvės. Pirmasis ryžto aukotis vardan
tėvynės akstinas – romėnų pro aris et focis: dėl aukurų ir židinių. Antrąjį akstiną atspindi garsioji Periklio kalba, įkūnijanti
pasididžiavimo savo valstybe ir jos santvarka dvasią. Šiedu motyvai dažnai neatskiriami, tačiau antrasis yra labiau politinis ir
idėjinis.
Tad kokio patriotizmo labiausiai stinga, kaip sako politikai, šiandienei mūsų visuomenei? Ryžto aukotis „už aukurus ir
židinius“, ar už protu suvokiamas ir išpažįstamas politines vertybes ir idėjas.
Neturime pakankamai pagrindo tvirtinti – visuomenės apklausos gali gerokai klaidinti, - kad savo protais ir širdimis
dauguma Lietuvos žmonių nėra patriotiški. Gal tiesiog esama priežasčių, dėl kurių dalis jų nenori savo patriotizmo viešai išreikšti.
Juk norėdami patriotizmą viešai išreikšti, jie turi susitapatinti su valstybe. O susitapatinti su ja šiandien labai sunku, nes didele
dalimi ją valdo ir jai atstovauja nepatriotiškai, nevalstybiškai ir net nepolitiškai mąstantis nomenklatūrinis aparatas.
Mylėti Tėvynę dėl aukurų ir židinių šiandien darosi vis sunkiau, nes židinius gesina ir drasko globalizacija, o aukurus
naikina pati valstybė. Kovoti dėl aukurų ryžtamasi tada, kai visuomenėje gyvuoja ir yra kryptingai palaikomi tautą
konsoliduojantys mitai. Jie atgyja skaitant Simoną Daukantą ir numiršta, kai atsiverti šiuolaikinį istorijos vadovėlį. Jie skatina
apmąstyti svarbiausius gyvenimo dalykus „Žiedų valdovo“ autoriaus Johno Tolkieno kūryboje, bet vulgariai išsigimsta „Hario
Poterio“ puslapiuose.
Savo ruožtu stoka politinio ir idėjinio patriotizmo, būdingo senovės Atėnų dvasiai, pirmiausia susijusi su minėta
valstybės ir visuomenės priešprieša. Šią priešpriešą Lietuvoje galima iš dalies pateisinti. Susitapatinti su valstybe, kuriai atstovauja
gražuliai, gapšiai ir matjošaičiai (mano pakeista), atrodo kone tas pat, kas įstoti į gyvūnų mylėtojų sąjungą, kurios vadovai yra
užkietėję medžiotojai.
Dabartinė valdžia orios visuomenės ir valstybės vertų idėjų beveik neturi ir yra iš esmės apolitiška. Savo ruožtu
visuomenė prie tokios padėties įpranta ir nesiteikia būti pilietiška. Iš čia ir politinio-idėjinio patriotizmo stoka. Koks gali būti
vertybinis ir idėjinis atsidavimas tautos reikalams, kai patys tautos atstovai į savo reikalus žiūri ne idėjiškai, bet pragmatiškai?
Dėl jų pragmatizmo ir ta pilietiškumo rūšis, kuri šiuo metu vyrauja Lietuvoje, yra neidėjinė ir pragmatiška. Svarbiausia
šiuo požiūriu - suvokti savo asmeninius ar grupinius interesus, išmokti juos artikuliuoti ir kuo įtaigiau reikalauti, kad jie būtų
tenkinami.
Minėta nuostata tiesiogiai kyla iš moderniosios pilietiškumo sampratos. Tačiau yra dar dvi – respublikoniška ir klasikinė.
Pagal klasikinę, valstybė ir jos politika yra pagrindas, ant kurio ugdomos piliečių dorybės ir atsiskleidžia žmogaus prigimtis, todėl
politika turi skatinti asmens brandą. Kertinis respublikoniškosios pilietiškumo sampratos principas yra laisvė. Abi šios sampratos
Lietuvoje leisgyvės: ne dorybė ir laisvė, o nauda yra įsivyravęs politinio dalyvavimo akstinas. Tai leidžia geriau suvokti, kodėl
šiandien taip stinga patriotizmo.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/archive/truksta-patriotizmo-kam-ir-kodel.d?id=8477868

***
Socialiniuose tinkluose prieš pat Naujuosius metus kilo pasipiktinimo banga dėl dainininko Vaido Baumilos įrašo
„Threads“ paskyroje apie sovietnečiu tragiškai Kaune susideginusį Romą Kalantą.
„Davai paieškokit, kas dar Lt yra susideginęs, kad tą užpis*sį Kalantos bajeriuką pamirštumėte. Dirkstys? Kas rašys
Baumila, tas dxas. Baumila?“ – klausė jis. Bandęs pajuokauti jis sulaukė prieštaringų reakcijų, kurios netrukus pasipylė ir
socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Dainininko žodžiai patraukė Nepriklausomybės akto signatarės Nijolės Oželytės dėmesį.
Anot jos, tai nusikalstama rašliava. „Draugui atsiuntus šią ne tik niekingą, bet, manau, nusikalstamą rašliavą, buvau tikra, kad
kažkas pasinaudojo žinomu vardu. Ne, nepasinaudojo. Joks žodis netinka šiam nuo obels niekur toliau nenusiritusiam niekingam
vaisiui apibūdinti. Atspjovė savo „humorą“, paskui gal išsiblaivė ir šį pokalbį ištrynė. Bet senoji ragana tokių niekingai bailių
dergėjų yra pamokyta, todėl pirmiausia padarė screenshotą, nes jūs turit žinoti, iš kokios kokybės gerklės sklindančiais garsais
leidžiate save paveikti“, – rašė ji.