V. V.

Landsbergis
Geras žmogus, protingas

Vienas prancūzas, gyvenantis Lietuvoje, ironiškai apibrėžė lietuvio nacionalinį

charakterį: anot jo, lietuvis - geras žmogus, bet labai protingas... Tuo svetimšalis, matyt,
norėjo pabrėžti, kad kartais esame pernelyg kritiški sau ir aplinkai, o štai širdingumo gerokai
trūksta.
Dėl to gyventi Lietuvoje darosi ganėtinai slogu, jauniems žmonėms norisi kuo
skubiau emigruoti į kultūringesnius kraštus. Jei širdingumas, gailestingumas užtikrina
visuomenės harmoniją bei progresą, tai perdėtas kritiškumas – susinaikinimą.
DELFI antai ir vėl užvirė eilinė diskusija apie internetinių komentarų „kultūringumą“.
Tai sveika ir naudinga – kuo daugiau apie tai šnekėsime, tuo daugiau šansų, kad kas nors
ims keistis. Ypač būtų sveika, jei tokiose diskusijose ryžtųsi sudalyvauti autoritetai –
Prezidentas, Premjeras, A.Bačkis, V.Alekna, A.Mamontovas, M.Martinaitis ar
Just.Marcinkevičius. Tikėtina, kad jie dar gali nors truputėlį įtakoti slogią (anoniminių keikūnų)
mąstyseną, jais dar šiek tiek pasitikima.
Pikti, pagiežingi internautų komentarai parodo, kad Lietuvos žmonių psichologinė ar
net psichiatrinė padėtis yra labai bloga. Neatmylėti žmonės negali mylėti kitų. Kai širdis
užblokuota, vystosi piktasis, irzlusis protas. Taip išsivysto ir chamiškasis internetinis
bendravimo būdas – apkalbėti, teisti vieniems kitus, nekęsti. Dažnai tai pateisinama, net
vadinama "kritiniu" mastymu, nematant savižudiškų tokios elgsenos pasekmių.
Jei duodi kam nors į snukį - esi, atseit, kritinio mastymo atstovas. O jei paglostai
verkiantį, nuskriaustą, esi nesusipratimas šioje pragmatiškoje visuomenėje. Ką nors pakeisti
tokioje visuomenėje yra gana sudėtinga, nes snukiadaužinis stilius dabar "ant bangos" -
spaudoje, TV ir netgi teatre.
Keisti visa tai reikėtų pradėti (gal?) nuo „valstybinio užsakymo“ – jei valstybės
vadovai, bažnyčios hierarchai imtų aktyviai pageidauti, kad viešojoj erdvėj, žurnalistikoj būtų
kuo mažiau paniekos, agresijos. Juk - kokia yra viešoji erdvė, tokia ir internetinių keikūnų
sąmonė – neįmanoma ugdyti kultūringą žmogų nekultūringoje aplinkoje.
Kas būtų tas kultūringas žmogus? Kultūringas žmogus pirmiausia moka pamatyti ir
pasidžiaugti tuo, kas gera, o tik tada siūlyti, nurodyti, kaip galima būtų pakeisti kelias
negatyvias smulkmenas. Kultūringas žmogus moka suklydusiam atleisti ir duoti galimybę
pasitaisyti. Tik taip naikinami negatyvūs reiškiniai.
Procesas ilgas, reikės daug kantrybės. Juk nesąmonė būtų iš penkiasdešimt metų
prievartauto, nelaimingo piliečio reikalauti, kad jis tuoj pat imtų kalbėti prakilniais, mandagiais
žodžiais. Kad pultų džiaugtis gyvenimu ir puošti jį... Akivaizdu, kad mūsų tauta išgyvena gilią
dvasinę krizę – nebesuvokdama savęs, savo paskirties ir nebežinodama, kaip elgtis.
Dažnai susidaro įspūdis, tarsi Lietuvai būtų išoperuota moralinė savastis – ji
nebeatsimena, kad gali būti ir graži tauta. Ir dabar jai, kaip kokiai išprievartautai našlaitei,
belieka keiktis ir bent taip parodyti blogą, nepakeliamą savo būseną. Internetiniai komentarai
– tai pagalbos šauksmas, riksmas – mūsų niekas nemyli!
Kažkada teko dalyvauti paskaitoje, kur buvo aiškinama apie naują psichologinį
metodą - psichologai su fizikais rado būdą, kaip pagal elektromagnetinius žmogaus laukus
diagnozuoti jo psichinę būseną. Pagal tai jie suskirstė žmones į keturis tipus (keturis
psichoelektrinius krūvius) – plius du, plius vienas, minus vienas ir minus du.
Plius du – tai apsisprendęs gėris, tokių žmonių visada mažuma. Toks buvo a.a.
popiežius Jonas Paulius II. Plius vienas – tai neapsisprendęs gėris, kuris norėtų keisti
pasaulį, bet neturi pakankamai jėgos. Jei plius vienetukų susiburia nemaža bendruomenė,
jie vienas kitą sustiprina ir pavirsta apsisprendusiu gėriu.
Tačiau įmanomas ir degradacijos kelias – neapsisprendęs gėris pavargsta, prasigeria
ir ima ristis atgal – į minus vieną, t.y. – į neapsisprendusį blogį. Neapsisprendęs blogis yra
pati pavojingiausia zona – jis neturi jėgų judėti nei į vieną pusę, tik irzliai, pasyviai egzistuoja
ir keikiasi. Tokių Lietuvoje, atrodo, turime tikrai nemažai.
Kadangi neapsisprendęs blogis į pliusą judėti irgi neturi jėgų, tai dažniausias jo
judėjimo vektorius – degradacija į minus du, į apsisprendusio blogio poziciją. O čia jau ima
veikti dieviškasis paradokso dėsnis – anot paskaitos lektorių, minus du jau galima
konvertuoti į plius du, t.y. juodžiausias blogis gali virsti šventumu, kaip prostitutė Marija
Magdalietė pavirto šventąja.
Tai atsitinka minus dvejetukininkui praregėjus, atsivertus į Dievą, pasikrikštijus pas
gerą kunigą, susirgus, atsitikus kokiai nors didelei ir skaudžiai netekčiai ar pan.
Jeigu tikėtume tokiomis prielaidomis, tai Lietuvos dominavusi pilkoji (minus vieno?)
sąmonė, sprendžiant pagal internetinius komentarus, gan greitai virsta į minus du, o tada jau
atsiranda nerealus, optimistinis Marijos Magdalietės šansas! Norisi tikėtis, kad netrukus ši
tamsi masė pasikeis, konvertuosis į pozityvų, sąmoningą būvį. Ir tai jokia mistika, o
paprasčiausia fizika – iš tamsos gimsta šviesa. Jos yra neatskiriamos.

Klausimai:
1. 3 - 4 probleminiai klausimai.
2. Teksto tema.
3. Pakomentuokite straipsnio argumentus.
4. Kokias vertybes siūlo teksto autorius?