Ištrauka iš „Raudonkepuraitės“

Perrašyta mano stiliumi

Kartą, labai senai, gyveno viena mergaitė, apie 140 centimetrų ūgio. Gyveno ji kartu su savo
mama, mažoje, iš paprastojo ąžuolo lentų suręstoje trobelėje, kuri buvo nutolusi apie 200
metrų nuo miško. Mergaitę žmonės vadino Raudonkepuraite, nes ji dažnai dėvėdavo raudoną
apsiaustėlį su kapišonu, numegztą iš pačios geriausios Kiniškos medvilnės pluošto.

Vieną saulėtą dieną Raudonkepuraitės mama priruošė jai pilną krepšį visokiausių gėrybių.
Pridėjo antaninių obuolių, Japoniškų kriaušių, braškių, taip pat skanių, iš pačio geriausio
cinamono pyragėlių, kuriuos pati buvo iškepusi pagal senąjį prosenelės receptą, 4 gabaliukus
pelėsinio sūrio, 200 gramų mėsos bei ketvirtadalį torto su migdolais. Raudonkepuraitė
šypsodamasi pasakė mamai, jog ji nekantrauja pamatyti savo močiutę.

Mama liepė Raudonkepuraitei nunešti močiutei krepšelį su šiais skanumynais. Ji tikrai

apsidžiaugs sulaukusi ko nors skanaus. Raudonkepuraitė išsiruošė į poros valandų trukmės
kelionę.

Tada, apsigobusi savo raudonąjį medvilninį apsiaustą su gobtuvu pasiėmė krepšį, pilną
gėrybių, ir atsisveikino su mama. Kelias pas močiutę vedė tamsiu spygliuočių mišku, todėl
mama paliepė Raudonkepuraitei būti atsargiai ir eiti tiesiu keliu pas močiutę.

„ Miške nesunku pasiklysti“ – patarinėjo mama, stovėdama prie neaukštų kiemo medinių
vartelių, kurie buvo nudažyti balta spalva.
Raudonkepuraitė pažadėjo viską, ko tik mama prašė, bet, kaip neretai pasitaiko, savo pažadus
netruko pamiršti. Ji vis sustodavo, bėgiojo iš kelio ieškodama laukinių gėlyčių, kad galėtų
močiutei nunešti puokštelę. Ji ėjo vis gilyn į mišką, tačiau visai nebijojo, nes gerai žinojo
kelią. Raudonkepuraitei patiko, kad jos nebijo miške gyvenantys žvėreliai, ir ji mielai
klausėsi, kaip čiulba paukšteliai. Tai pasitaikydavo ežiukas po medžiu, tai koks straksintis
kiškutis, sutiko ji ir stirną su stirniuku; voveraitė su ja žaidė slėpynių; žolėje šokčiojo varlės,
o kažkur krūmuose švystelėjo ir raudonas tetulės lapės kailiukas. Proskynose skraidžiojo
drugeliai, o kažkur tolumoje garsiai ūbavo apuokas. Ir kaip tik vienoje proskynoje, kur augo
didžiuliai mėlyni varpeliai, gyveno piktas vilkas. Jau labai ilgai jo pilvas urzgė iš bado. Ir
tasai vilkas ėmė sekti Raudonkepuraitę. Kas žino, kur ji keliauja, tarė jis sau. Tai bent būtų
skanumėlis. Vilkas Raudonkepuraitę aplenkė, pasislėpė už didelio medžio, luktelėjo, kol
mergaitė prisiartins, o tada išniro iš šešėlio ir saldžiu apgaviko balsu paklausė:
– Kur eini, mergyte, ir kuo tu vardu?
– Mano vardas Raudonkepuraitė, o einu pas močiutę, – mandagiai atsakė Raudonkepuraitė.
– Ji truputėlį serga, todėl mama man priruošė krepšelį skanėstų, kad padaryčiau jai malonumą
ir kad kuo greičiau pasveiktų. Jos trobelė stovi ten, už miško.