LIETUVOS MOKINIŲ JAUNŲJŲ FILOLOGŲ KONKURSAS

(Vertimų sekcija)

Vertimas iš ukrainiečių kalbos

Tetiana Striževska
KOKONAS
(romano ištrauka)

Erik Gucu, 4c klasė,

Kėdainių šviesioji gimnazija

Konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Zita Rosteikienė ir

lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Virginija Savickienė

2024 m.
Kėdainiai
 – О, tu atsitempei savo šešką! Galiu jį paglostyti? – prikibo prie Kiros Žeka.
– Glostyk, jeigu pirštų per daug turi, – mestelėjo mergina.
Ji, žinoma, šiek tiek perdėjo, bet tik šiek tiek. Flora įdėmiai stebėjo žmones ir ne kiekvienam
leisdavo tapti jos draugu - kaip ir Kira. Prieš tėvą, pavyzdžiui, Flora iki šiol šiaušiasi. O mažąjį taip
pamilo, kad šoka paskui jį į vonią! Ir Linką dievina.
Kaip Kira anksčiau gyveno be Floros? Kartais merginai atrodė, kad tai vienintelė būtybė, kuri
tikrai ją myli. Na, iš tikrųjų. Mažius gerinosi Kirai tik tada, kai jam ko nors reikėdavo: kad ji padėtų
surinkti konstruktorių ar atblokuotų išmanųjį telefoną. Mama pasirinkimo neturėjo – juk Kira jos dukra.
Tėvas – kareiva, kuris išvis nieko nemyli. O tarp jos ir Floros total love.
Šeškei patiko miegoti Kirai ant kelių, kol ta ruošė pamokas ar „čatino“. Ji pasitikdavo merginą
prie slenksčio kaip ištikimas šuo. Žinoma, jei šeškė nebuvo uždaryta narve. Flora visad žino, kad tai
Kira, lyg turėtų kokį radarą.
Kartais mergina pamiršta, kad ne ji, o Lina išsirinko Florą. Taip, tai Angelina pamatė mažylę
OLX1. Jos abi nuvyko pas veisėją pasiimti gyvūnėlio. Lina buvo tokia laiminga, kai gyvūnų prekių
parduotuvėj pirko hamakėlį ir skanukų. Nežinia, kodėl draugė manė, kad mama leis jai pasilikti šią
nuostabią būtybę. O štai Kira iki paskutinės minutės abejojo. Ne veltui. Linos mama abi išgrūdo pro
duris – ir Liną, ir Florą.
Šuša kategoriškai atsisakė priimti gyvūną, nes jos namuose neseniai padarytas remontas. O dar Šušai
neįtiko „muskusinis“ šeško kvapas.
Kira negalėjo žiūrėti, kaip kankinasi Lina, ir pasiėmė Florą. Problemų lyg ir neturėjo kilti.
Mama gyvūnus mylėjo. Ji užaugo kaime, gal dešimt kačių šmirinėjo jų kieme, o būdoj gyveno didelis
gauruotas šuo Dunojus. Tosikui turėtų būti naudinga bendrauti su gyvūnu – Kira buvo kažkur skaičiusi,
kad taip vaikai mokosi atsakomybės ir empatijos.
Tėvui apskritai viskas vienodai rodė. Svarbiausia, kad prie jo nesikabinėtų ir po darbo paliktų
ramybėj. Kira prisiėmė visas išlaidas ir šeško priežiūrą.
O buto šeimininkė? Kira pati su ja pasikalbės. Ar ji prieštaraus? Poniai Katriai ne nuoma ir ne pajamos
už butą buvo svarbiausia. Jai tiesiog reikėjo, kad kas nors prižiūrėtų butą, o mama rūpestingai tai ir
darė. Ponia Katria buvo advokatė ir neturėjo laiko aiškintis, kodėl klozete vis bėga vanduo. kaip nuimti
šviestuvo gaubtą, nes perdegė lemputė. Ši moteris Kirai patiko. Ji visada ateidavo mokesčio, nešina
krūva bylų ir susikaupusi kaip žmogus, kuris mintyse skaičiuoja, ar viską padarė, ką šiandien buvo
suplanavęs. Jos turėtų susitarti.
Kira draugėms nesakė, ką galvoja. Niekas ir nežinojo, kad jos tėvai nuomojasi butą. Taip seniai
nuomojo, jog visi manė, kad tai jų nuosavybė. Kira niekada dėl to nekėlė tragedijos, ji ramiai
vaikščiojo su kinišku telefonu ir nesiskundė, kad neturi „Apple“ ausinių ar dar ko nors, taip visada
elgdavosi pamišusi dėl naujų išmaniųjų prietaisų Šuša. Kira daug nekalbėjo. Ji apskritai nepasakojo
apie save – labiau klausėsi kitų. Jai atrodė, tik išsižios – visi supras, kad skundžiasi. O skundžiasi tik
silpni.
Kai Kira parsinešė Florą namo, mama apsidžiaugė. Ji iškart puolė ieškoti brėžinių, kaip megzti
šeškui kostiumėlius ir kepurytes žiemai – ji norėjo išardyti seną megztinį ir numegzti ką nors nauja
šeškutei. Mažasis kikeno, kai Flora bėgiojo aplink jį ratais, ir vis taikėsi sugriebti ją už uodegos.
Niekas tėvui apie gyvūnėlį neprasitarė. Mama vis laukė progos, kol jis bus geresnės nuotaikos. Taip ir
nesulaukė. Tėvas ir gera nuotaika – nesuderinami dalykai.

1
OLX – skelbimų internetinis puslapis, panašus į skelbiu.lt (vertėjo pastaba)
1
Flora gyveno vaikų kambary ir niekam nekliuvo. Kurių galų Kira turėtų atsiskaitinėti tėvui apie Florą?
Tėvas niekada nieko nepastebėdavo. Nei dukros naujo kare kirpimo, nei to, kad ji nusidažė plaukus
maištinga juoda spalva. Nei mamos nėštumo, kol ji jam tiesiai šviesiai nepasakė, kad ne šiaip sau
storėja. Tėtis manė, kad šis kūdikis „ne laiku“, bet aborto nereikalavo. Sprendimo naštą užkrovė ant
mamos pečių. Tai mama ir nusprendė, kad tas vaikelis suklijuos jų, nutolusių kaip Mėnulis nuo Žemės,
vedybinį gyvenimą. Ir dabar kaskart, kai mama prasitardavo, kad yra pavargusi, tėvas atrėždavo/: „Pati
užsimanei to vaiko!". Tėtis brangino savo erdvę ir nemėgo būti tempiamas į dienos šviesą. Net
kalėdininkų neįsileisdavo, nes jie gadindavo jam poilsį ir versdavo atsiplėšti nuo sofos užtarnautą
išeiginę dieną.
Kira įsitikinusi, kad tėvas iki šiol taip ir būtų nesužinojęs apie Florą, jei vieną rytą ji nebūtų išdygusi
tiesiog panosėj. Gyvūnėlis išsiropštė iš savo narvo ir pranėrė pro Tosiko netyčia paliktas praviras duris.
Kol tėvas buvo įkritęs į savo išmanųjį telefoną, žiaumodamas mamos iškeptą kiaušinienę, šeškas
nepastebėtas akimirksniu užšoko ant stalo. Tėvas iš netikėtumo suriko ir ranka nušlavė vargšą gyvūną.
Oi, buvo riksmo! Kai viskas paaiškėjo, tėvas, kaip kirviu nukirto: šeškui čia ne vieta. Nusprendė
parodyti, kas namuose šeimininkas.
Mama nesikišo – iškart perspėjo: jei tėtis nesutiks, teks atsisveikinti su Flora. Mažius užlindo už
sofos ir iš ten žiūrėjo tai į besiginčijančius seserį ir tėvą, tai į šeškytę, kur ten buvo pasidariusi
slėptuvę.
- Aš pasakiau - išnešk gyvūną!
- Paaiškink, kodėl. Ji niekam netrukdo. Tu net nenumanei, kad ji egzistuoja!
- Nenoriu jokių problemų su šeimininke! – piestu stojo tėvas.
- Aš pati pasikalbėsiu su ponia Katerina!
- Kas tu tokia? Snarglė! Ką nuveikei gyvenime? Ar uždirbai nors kapeiką? Aš moku už šį butą
ir sakau, kad nemaitinsiu dar ir tos bjaurybės!
- Aš rašau referatus jaunesniems mokiniams ir galiu pati nupirkti jai maisto.
- Tai tu iš vaikų kauliji pinigų? - staiga prabudo tėvo „padorumas“. Koks kilnumas!
- Ne, darau nemokamai! - sušuko Kira.
- Aš už šitą gyvulį Katerinai papildomai nemokėsiu! Ji iškart patrigubins nuomą. Velniam to
reikia! Išnešk gyvūną, sakau tau!
- Ne, nenešiu, - pasišiaušė Kira. Ji davė žodį Linai! Ji ištesės! Kad ir kas būtų!
Ir tada pirmą kartą gyvenime (nors, reikia pasakyti, ir paskutinį) tėvas prieš savo dukrą
pakėlė ranką. Skėlė tokį antausį, kad prakirto lūpą. Mama išbalo, išvertė virtuvėje vaistinėlę ir surado
kraujavimą stabdančių servetėlių. Kira iki šiol prisimena, kaip rankos neklausė mamos ir ji negalėjo
atplėšti pakelio. Tada mama dantimis perplėšė pakuotę ir galiausiai sutvarkė žaizdą. Kira nėjo į
mokyklą tris dienas, kol atslūgo tinimas.
Tėvas neatsiprašė. Tačiau daugiau net neužsiminė, kad Flora dingtų.
Kira draugei nepratarė nė žodžio, kokia kaina šeškė liko jų namuose. Tokios istorijos - ne
jautriai Linos natūrai.
Ponia Katria neprieštaravo. Tik paprašė savo lėšomis pakeisti atsilupusias lauko duris. Ar Kira ne taip
sakė? Versli moteris. Tada Kira su mama aplakstė visas parduotuves ir sužvejojo geras akcines
baltarusiškas duris. Istorija baigta.
Flora šnopavo Kirai į ausį. Mergina žvilgtelėjo į palapinę, kurią turėjo pastatyti Potopalskis. Jau
ketvirtį valandos krapštosi ir – jokio rezultato.
2
 - Duok man, tau rankos iš užpakalio dygsta!- sušuko Kira ir atėmė iš Potopalskio kuoliuką. „Viską
turiu daryti pati. Aš taip ilgai planavau šią iškylą ir neleisiu jos sugadinti!“ - pyko Kira.
Šią palapinę ji išsikovojo trims, nes iki paskutinės minutės tikėjosi, kad Šuša irgi bus kartu. O
Šuška iškeitė jas į dar vieną „šopingą“ prieš vykdama į turčių stovyklą. Šuškos trūks, ji visada buvo jų
trijulės gero ūpo ir humoro užtaisas. Kas nors trečias brausis į palapinę ir sugadins jos ir Linkos
paslapčių naktį. Žinoma, jei Potopalskis nesudraskys brezento į gabalus! Kam jis man?
Kira paėmė palapinę iš bendraklasio.
– Tau patinka viską kontroliuoti? – supykęs pratarė vaikinas. O, užgavo Saškos Potopalskio
savimeilę!
– O kam nepatinka? – atkirto Kira.
– Tu visur kiši nosį! Užknisai!
Išgirdęs triukšmą atbėgo Ivaniokas. „Raminkis!” – liepė Sašai ir palietė Kiros ranką. Tas gestas
nebuvo kuo nors ypatingas, bet mergina atšoko lyg nuo ugnies.
- Patrauk letenas! Geriau eik prižiūrėti šašlikų, kol nevirto pagruzdėliais kaip ir pirmieji!
Kira palapinę sutvarkė per kelias minutes. „Na ir žiopliai, nieko nesugeba padaryti žmoniškai!"
– mintyse keikė mergina.
Kad bent kiek nurimtų Kira pabučiavo Florai nosį, kai staiga išgirdo plyšaujantį telefoną.
Skambėjo „Verkiau“ 2 – Linka nustatė, kad tokia melodija grotu, kai skambina mama. Į smulkmenas
Kira nesileis, bet, trumpai sakant, šis „Verkiau“ nieko gera nereiškė. Kira rado ant antklodės paliktą
Linkos krepšį, ištraukė telefoną ir nubėgo su juo pas draugę, kuri sėdėjo ant kranto ir ramiausiai skaitė
knygą.
- Linka, tavo telefonas skamba! - Kira bėgo nešina jos išmaniuoju. Ji žinojo, kad draugei klius, jei
praleis bent vieną mamos skambutį, todėl lėkė, tarsi sprintą bėgtų. Linka virpančiais pirštais brūkštelėjo
žalią telefono ženkliuką.
- Labas, ma! Viskas puiku! Taip, dešrelės su duoniukais buvo skanios! Ne, niekas neprisigėrė.
Na, kodėl tu visada taip? Ma? Tu rimtai? Visi lieka. Nė vieno nepasiima! – valandėlę Linka tylėdama
klausėsi mamos tirados, tik Markesą glaudė prie širdies. „Gerai“, – galų gale ištarė Angelina,
nutraukdama pokalbį, ir ranka su mobiliuoju beviltiškai nusileido į suknelės skreitą.
– Na, ir vyšnaitė ant torto – tave pasiima namo! – atspėjo Kira.
Linka tyliai linktelėjo galvą.
– Na jau, nenukabink nosies. – Kira bandė guosti draugę, bet išėjo kažkaip vangiai. Jos taip svajojo
miegoti toje pačioje palapinėje, užsikloti viena antklode ir kuždėtis iki vidurnakčio svirpliams čirškiant
ir varlėms kurkiant!
Kira įdavė Linai į rankas Florą. Draugė stipriai priglaudė gyvūnėlį, tačiau net ir toks patikimas
metodas šįkart nesuveikė.

2
Populiarios ukrainiečių grupės „KAZKA“ daina „Плакала“ (vertėjo pastaba).
3