1. Analitiškas Skirgaila apie Starda: Tautų likimo tu nenusimanai, vaidila.

Tu pažįsti praeitį
<...> Apie ateitį tu negalvoji.
2. Reda Pabarčiene teigia: „skirtingai nei Stardui, jam pagonybė nėra tautiškumo
pagrindas, o tik viena jo atramų, todėl dėl visumos jis aukoja dalį, rūpestį dievais
pasiruošęs palikti kriviams“.
3. Et, Starde, Starde! Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau...
(Sumojęs ranka). Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar... (Palytėtėjęs lavoną
koja). Tu niekšas buvai, kaip ir visi kiti, ar gal aš vienas klystu...
3.1 SKIRGAILA (atstumia koja kėdę, vaikšto po menę, nuleidęs galvą ir rankas
susidėjęs užpakalin). Visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai,
rupūžės!.. Nesuprantu tik vieno, Daugaila, kodėl Perkūnas netrenkia šio pasaulio, jei
išgali, dulkėmis nepaverčia, kaip jis seniai jau yra nusipelnęs?“

1. Menkybe, / Tu vadiniesi moteris!.. Ir tai po vieno mėnesio! < … > / Ji išteka. Kokia
skuba gėdinga / Taip greitai pult kraujomaišos glėbin!
2. Ir kas gi Yra kilniau: ar dvasioje iškęsti/ Strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo,/ Ar
griebtis ginklo prieš marias nelaimių/ Ir baigti jas kovoj?
3. Atrodo šis pasaulis ir jo monai/ Šlykštus! Šlykštus! Tarsi apleistas sodas,/ Kur vien tik
piktžolės augina sėklas.
4. Sudie, landus ir smulkus juokdary!/ Maniau, kad tavo ponas! Toks likimas!
5. Geriau tu stok į vienuolyną... <...> / Eik į vienuolyną!