Kriminalistinė identifikacija,

diagnostika,
klasifikacija
Ekspertinio tyrimo uždavinai
 Ekspertizės uždaviniai
1.Bendrosios ekspertizės teorijos (ekspertologijos) uždaviniai:
1.1. Bendrieji – mokslinės bazės specialių žinių panaudojimo srityje funkcionavimui ir
vystymui kūrimas.
1.2. Specialieji (pagal T.Averjanovą):
1.2.1. Konkrečių teismo ekspertizės rūšių formavimosi ir vystymosi dėsningumų
nagrinėjimas, jų galimybių plėtra;
1.2.2.Naujų ekspertizių rūšių kūrimas atsirandant naujiems objektams, tobulėjant tyrimo
metodams ir metodikoms;
1.2.3. Ekspertinės veiklos priemonių, metodų ir metodikų kūrimas ir tobulinimas;
1.2.4.Automatizuotos eksperto darbo vietos programinis aprūpinimas;
1.2.5. Ekspertinės veiklos praktikos procesų ir mokslinių tyrimų prognozavimas;
1.2.6.Sistemingas mokslinių bendrosios ir specialiųjų ekspertizės teorijos pagrindų
atnaujinimas, papildymas, tobulinimas;
1.2.7. Eksperto išvados vertinimo metodų, metodikų kūrimas, siekiant visavertiškai jas
panaudoti procese.
2.Praktinės ekspertinės veiklos uždaviniai:
2.1. Ekspertinės kompetencijos ir profesinio meistriškumo
kėlimas;
2.2. Ekspertinių išvadų konkretumo, tikslumo didinimas;
2.3. Ekspertizės akto formos ir turinio optimizavimas;
2.4. Programų masyvo pagal įvairias ekspertizių rūšis
kūrimas;
2.5. Ekspertinių metodikų katalogizavimas ir
pasportizavimas;
2.6. Būtinos informacinės ir teisinės bazės kūrimas;
2.7. Ekspertinės profilaktikos vystymas.
3. Ekspertinio tyrimo uždaviniai
Jų klasifikacija turi savo istoriją, kuri tęsiasi.
Galima išskirti tokias šių uždavinių
klasifikacijas:
3.1. Identifikaciniai ir neidentifikaciniai;
3.2.Identifikaciniai ir diagnostiniai;
3.3. Identifikaciniai, diagnostiniai,
situaciniai;
3.4. Identifikaciniai, diagnostiniai,
klasifikaciniai.
 Kriminalistinė identifikacija
Aiškinant nusikaltimus, dažnai prireikia
spręsti įvairius identifikacinius uždavinius:
nustatyti, ar rankos pėdsakas, rastas įvykio
vietoje, yra paliktas įtariamojo asmens, ar kulka
iššauta iš pateikto tirti šaunamojo ginklo, ar
tekstą parašė konkretus asmuo, ar būtent tą
žmogų nusikaltimo vietoje matė liudytojas, ir kt.
Šiuos ir kitus panašius dalykus ir padeda
išaiškinti kriminalistinė identifikacijos teorija.
 Kriminalistinė identifikacija yra objektų
tapatybės nustatymas pagal jų paliktus
pėdsakus arba kitokius atspindžius siekiant
išaiškinti asmenis bei daiktus, susijusius su
tiriamuoju įvykiu.
Terminas kriminalistinė identifikacija turi
kelias reikšmes. Tai:
1.Tyrimo tikslas ir rezultatas.
2.Procesas – veiksmų sistemos apibūdinimas,
kai reikia nustatyti tapatybę.
3.Teorinė koncepcija apie bendrus identifikacijos
principus ir būdus.
 Kriminalistinės identifikacijos
teorijos pradininkai
1.A.Bertiljonas pirmasis pavartojo identifikacijos sąvoką.
2.Rusų mokslininkas S.M.Potapovas, kuris 1940m. sufomulavo
pagrindinius identifikacijos principus ir kriminalistinės
identifikacijos koncepciją.
3.Žinomas amerikiečių (JAV) kriminalistas Paulius Kirkas (Paul
Kirk) net kriminalistiką vadino identifikacijos mokslu arba
individualizacijos mokslu. P.Kirkas, būdamas kriminalistinės
identifikacijos teorijos vystytoju JAV, rėmėsi tuo, jog visi
materialūs daiktai yra unikalūs ir nepakartojami, todėl jie gali būti
identiški arba tapatūs tiktai patys sau. Jis išskyrė identifikaciją
pagal šaltinį (kada dvi šukės yra vieno gabalėlio dalys) ir
kauzalinę identifikaciją (kada du pėdsakai yra palikti tuo pačiu
daiktu). Identifikacija – tai visada procesas, kurio metu nuo daikto
priskyrimo (priklausomybės) didelei grupei tyrėjas eina prie šio
daikto priskyrimo vis mažesnei grupei, kol nepasiekiama grupė,
kur daiktas lieka vieninteliu ir nepakartojamu, unikaliu, taip
identifikacija pereina į individualizaciją.
• Kriminalistikos terminų žodynuose
žodis identifikacija aiškinamas kaip
asmens ar daikto atpažinimas pagal
pastovius požymius.
• Taigi, identifikacijos esmė – nustatyti
tapatumą lyginant objektą ir jo
atspindį; identifikuoti – reiškia
nustatyti objekto individualumą,
nepakartojamumą, išskirti jį iš kitų.
 Moksliniai identifikacijos
pagrindai
1.Materialaus pasaulio objektų ir reiškinių
individualumas, jų tapatumas patiems sau.
2.Jų sąlyginis pastovumas (nekintamumas) per
identifikacinį periodą.
3.Tarpusavio priklausomybė ir ryšys pastoviai judant
(atsiradimas, vystymasis, pabaiga, atsiradimas iš naujo
ir t.t.).
4.Gebėjimas atspindėti savo savybių kompleksą
pėdsakuose ant kitų objektų.
Identifikacinio požymio sąvoka

Požymis – tai daikto savybių išraiška.

Kiekvienas objektas turi daug savybių,
kurias atskleidžia požymiai. Identifikaciniai
požymiai – tai tik objekto požymių dalis,
leidžianti išskirti objektą iš panašių objektų
grupės ir nustatyti tapatybę.
 Identifikacinio požymio sąlygos:

1. Išreikštumas; požymis turi daugelį kartų

atsispindėti pėdsako susidarymo procese ir
perduoti informaciją apie objekto savybes.
• 2.Jis turi būti esminis, t. y. neginčijamai
patvirtinti objekto tapatumą, originalus, t. y.
netipiškas, nesikartojantis ir specifinis.
• 3. Sąlyginis pastovumas, t. y. požymis turi
išlikti pastovus pakankamai ilgą laikotarpį ir
užtikrinti objekto tapatumo nustatymą.
 Identifikaciniai požymiai klasifikuojami įvairiais
pagrindais. Pirmiausia jie skirstomi į bendruosius ir
individualiuosius.

– Bendrieji požymiai parodo bendrąsias tam tikros objektų

grupės savybes. Tai grupės požymiai, leidžiantys išskirti
grupę iš kitų ir priskirti objektą tam tikrai grupei.
– Individualieji požymiai leidžia konkretų objektą išskirti iš
vienarūšių objektų grupės ir jį identifikuoti. Paprastai
tokiais požymiais būna objekto detalės. Pats savaime
atskiras individualusis požymis dažniausiai dar neleidžia
identifikuoti objekto; tai galima padaryti tik esant
individualiųjų požymių kompleksui, vadinamu
individualiąja požymių visuma, kuri yra nepakartojama.
 Identifikaciniai požymiai dar skirstomi į išorinius,
apibūdinančius objekto išorę: spalvą, formą, išorės matmenis,
reljefo detales ir kt., ir vidinius, kurie parodo medžiagos, iš
kurios objektas pagamintas, savybes (cheminę sudėtį, vidinę
struktūrą, fizikines savybes – kietumą, laidumą ir kt.). Taip pat jie
klasifikuojami į kokybinius, kai dominuoja kokybinės objekto
charakteristikos (pvz., lankinis papiliarinis raštas, kampinė
judesių forma arba dešininė judesio kryptis rašant, dešininė
graižtvų kryptis apibūdinant ginklo vamzdį ir kt.), ir kiekybinius,
kai dominuoja skaitmeniniai dydžiai (pėdsako matmenys,
graižtvų skaičius ir kt).
Galiausiai identifikaciniai požymiai skirstomi į
būtinuosius, atspindinčius objekto esmę, be kurių jis nebūtų
tuo, kuo yra (pvz., šaunamojo ginklo esminis požymis – vamz­dis
ir kt.), ir atsitiktinius, kurie tos esmės neatspindi, yra atsitiktiniai,
tačiau identifikacijai yra labai svarbūs.
Kriminalistikos literatūroje dar sutinkama
požymių klasifikacija pagal identifikacinio
periodo trukmę (pastovūs, sąlyginai
pastovūs), kilmę (savi, įgyti), pagal reikšmę
identifikacijos procese (diferencijuojantys,
identifikuojantys).
 Visų identifikacinių požymių, naudojamų objektui
identifikuoti, sistema vadinama identifikaciniu lauku.
Svarbiausias uždavinys, tiriant šį lauką sudarančius
požymius, yra juos visiškai išaiškinti ir įvertinti jų būtinumą ir
pakankamumą identifikacinei išvadai padaryti.
Kriminalistinės identifikacijos teorijoje vartojama
sąvoka identifikacinis periodas, t. y. laiko tarpas, praėjęs
nuo pėdsako atsiradimo iki to momento, kai dar galima
identifikacija.
Šio periodo iš anksto tikslesniais laiko intervalais
apibrėžti negalima, nes jis priklauso daugiausia nuo galimų
objekto pokyčių, jį eksploatuojant ar saugant, pobūdžio, todėl
labai svarbu žinoti, kas su objektu buvo daroma, kokie
pokyčiai galėjo įvykti.
Tapatybę reikia skirti nuo panašumo.
Panašumui nustatyti pakanka tik vieno
bendrojo požymio, tai tapatumui
(identifikavimui) būtina individualių
nepakartojamų požymių visuma.
 Identifikacijos objektai
Identifikacijos objektai skirstomi į
identifikuojamuosius – tuos, kurių tapatybę reikia
nustatyti, ir identifikuojančiuosius – tuos, kuriais
atliekama identifikacija. Pvz., jei rastas rankos
pėdsakas, tai identifikuojantysis objektas – šis
pėdsakas, o identifikuojamasis – žmogus. Jei rastas
avalynės pėdsakas, tai tas pėdsakas –
identifikuojantysis objektas, o avalynė –
identifikuojamasis. Nustatant visumą pagal dalis,
daikto visuma – identifikuojamasis objektas, dalys –
identifikuotieji objektai.
 Identifikuojamieji objektai sąlygiškai
gali būti skirstomi į tokias grupes:
1) žmonės;
2) gyvuliai;
3) daiktai;
4) daiktų visumos (komplektai);
5) patalpos;
6) vietovės dalys.
 Identifikuojantieji objektai yra šie:
1) materialiai fiksuoti atspindžiai, kurie
savo ruožtu gali atspindėti išorės sandarą ir
funkcines dinamines savybes;
2) visumos dalys;
3) aprašymas;
4) atvaizdas atmintyje.
 Ne visada tiesiogiai galima palyginti
identifikuojamuosius ir identifikuojančiuosius
objektus: pėdsakus ant kulkos ir nelygumus
ginklo vamzdyje, raštą ir žmogaus įgūdžius, todėl
reikia lyginamųjų pavyzdžių, arba pavyzdžių
lyginamajam tyrimui atlikti. Atsižvelgiant į šių
pavyzdžių gavimo būdą ir sąlygas, jie gali būti
eksperimentiniai, gaunami specialiai
identifikacijos tikslams tiriant nusikaltimą,
laisvieji, atsiradę ne dėl nusikaltimo ir jo tyrimo,
tačiau labai vertingi, nes gali labiau sutapti pagal
laiką, būti mažiau iškreipti.
Sąlyginai laisvieji pavyzdžiai atsiranda po
įvykio (nusikaltimo), tačiau su juo nesusiję.
Pavyzdžiai-etalonai – tai niekaip su įvykiu
nesusiję objektai.
 Pagrindiniai identifikacijos
proceso etapai
1. Apžiūra ir atskirasis tyrimas, pradedamas nuo bendro
vaizdo, paskirties, medžiagos, formos tyrimo, kurio svarbiausias tikslas
– aptikti pėdsakus, juos užfiksuoti, analizuoti atsispindėjusius
požymius; kai kada pavyksta nustatyti, ar objektas tinka identifikuoti,
numatyti lyginamojo tyrimo atlikimo tvarką. Tačiau dažnai tik
lyginamojo tyrimo metu paaiškėja to ar kito požymio vertė.
2. Lyginamasis tyrimas – būtina identifikacijos sąlyga ir
svarbiausias darbo etapas; tada paaiškėja, kas sutampa, o kas skiriasi
lyginamuosiuose objektuose. Atliekant lyginamąjį tyrimą nustatomi ir
sutampantys, ir besiskiriantys požymiai.
Lyginamasis tyrimas atliekamas einant nuo bendrųjų prie
individualiųjų požymių, nes, jeigu skiriasi bendrieji, tyrimas baigiamas ir
daroma išvada, jog tapatybės nėra.
 3. Lyginamojo tyrimo rezultatų
vertinimas – baigiamasis ir pats
atsakingiausias etapas. Tada nustatoma, ko
daugiau – sutapimų ar skirtumų, ir kurie iš jų
yra esminiai. Šis etapas gali baigtis
trejopai:
a) nustatoma tapatybė;
b) jos (tapatybės) nėra;
c) tapatybės nustatyti neįmanoma, jeigu
skirtumų prigimtis neišaiškinama, ir
nuspręsti, esminiai jie ar ne, nepavyksta.
 Kriminalistikos literatūroje galima aptikti terminą
diferenciacija. Taip apibūdinamas lyginimo procesas,
kai konstatuojami lyginamųjų objektų skirtumai, t. y.
nustatoma, jog tapatybės nėra.
Identifikaciją reikėtų skirti nuo grupinės
priklausomybės nustatymo – objektų priskyrimo tam
tikrų vienarūšių objektų grupei, t. y. objektų, turinčių
vienodus grupinius požymius, visumai. Toks grupinės
priklausomybės nustatymas gali būti kaip pirminis
identifikacijos etapas arba kaip savarankiška užduotis,
t. y. objekto priskyrimas tam tikrai grupei. Šiame
mokslo ir technikos amžiuje dar anksti kalbėti apie
grupinę identifikaciją, nors toks terminas kriminalistikos
literatūroje jau vartojamas.
 Identifikacijos rūšys
1. Identifikacija pagal pėdsakus ir kitus
materialiai fiksuotus atspindžius.
2. Identifikacija pagal bendros kilmės
požymius arba visumos identifikacija pagal dalis.
3. Identifikacija pagal atmintyje išlikusius
atvaizdus; tai tam tikras psichologinis procesas –
atpažinimas.
4. Identifikacija pagal požymių aprašymą
naudojama kriminalinėje registracijoje, taip pat
atliekant paieškos, tyrimo veiksmus.
 1. Pagal teisinę prigimtį – procesinė ir neprocesinė.
2. Pagal identifikacijos subjektus – operatyvinė,
ikiteisminio tyrimo, teismo, ekspertinė.
3. Pagal identifikuojamųjų objektų rūšį – daiktų, gyvų
būtybių, procesų ar reiškinių.
4. Pagal atspindžių, naudojamų tapatybei nustatyti,
pobūdį:
– pagal materialiai fiksuotus atspindžius;
– pagal atmintyje išlikusį atvaizdą;
– pagal požymių aprašymą;
5. Pagal identifikuojamojo objekto būklę:
– vientiso objekto;
– visumos identifikacija pagal dalis.
 Identifikacijos rezultatai turi įrodymų reikšmę,
jeigu jie nustatyta tvarka užfiksuoti procesiniuose
dokumentuose – ekspertizės akte, parodymo atpažinti
protokole ir kt.
Identifikacijos teorijos modernizacija pasireiškia
tuo, jog jos sudėtyje atsiranda posistemės –
(žemesnio lygio) teorijos, pvz.: grafinės identifikacijos
teorija, balistinės identifikacijos teorija, trasologinės
identifikacijos teorija.
Identifikacijos teorija pirmoji tapo sistematizuota,
sutvarkyta sąvokų sistema kriminalistikoje, arba
sistematizuotomis žiniomis.
 Reziume
• Kriminalistinė identifikacija – tai teorija,
įeinanti į kriminalistikos mokslo
metodologiją, persmelkianti visus jos
skyrius ir dalis, yra visų mokymų ir
atskirųjų teorijų pagrindas. Tai vienas
pagrindinių tiesos nustatymo metodų, kai
reikia išaiškinti asmens, daiktų ir kitų
objektų ryšį su tiriamu įvykiu pagal
paliktus pėdsakus ar kitus atspindžius.
 Kriminalistinė diagnostika
Iš pradžių sąvoka diagnozė mums visiems atrodo susijusi
su medicina, su ligos pažinimo metodais, tačiau vystantis
mokslams, technikai, žinių ir metodų integracijai, jų perkėlimu iš
vienos srities į kitą realizuojamos ir nagrinėjamos techninės,
botaninės, zoologinės, psichologinės, na ir aišku kriminalistinės
diagnostikos sąvokos.
Pats terminas “diagnostika” kilęs iš graikų kalbos žodžio
“diagnosis”, kas reiškia atpažinimą, atskyrimą, nustatymą.
Poreikis įvesti šią sąvoką į kriminalistiką atsirado dėl netikslių
sąvokų naudojimo apibūdinant kriminalistinių ekspertizių
uždavinius: juos skirstant į identifikacinius ir neidentifikacinius, gi
pastaruosius buvo sunku adekvačiai suvokti.
 Diagnostiniai tyrimai atliekami:
1) objekto savybėms ir būklei nustatyti;
2) veiksmo aplinkybėms ištirti;
3) priežastiniam ryšiui tarp faktų
nustatyti.
 Diagnostiniais tyrimais nustatomos objekto savybės ir būklė,
aiškinamasi, ar jis atitinka tam tikras charakteristikas (pvz., ar objekte
yra šaunamasis ginklas, ar tinkamas šaudyti, ir kt.). Toks tyrimas
padeda nustatyti faktinę objekto būklę (ar tvarkinga spyna, ar plomba
nebuvo pakartotinai spausta) arba ištirti pirminę būklę (pvz., koks buvo
pirminis automobilio variklio numeris).
Diagnostiniai tyrimai neretai derinami su identifikaciniais; jie
atliekami pirmiausia (pvz., iš pradžių nustatoma, ar piršto pėdsakas
tinka asmeniui identifikuoti, o paskui identifikuojamas asmuo).
Diagnostiniai tyrimai padeda išsiaiškinti pėdsakų susidarymo eiliškumą,
nustatyti nusikaltė­io veiksmus įvykio vietoje: kur buvo sužalotas
nukentėjusysis, kaip jis ir nusikaltėlis judėjo įvykio vietoje, kaip buvo
velkamas lavonas, ir kt.
Diagnostiniai tyrimai priežastiniam ryšiui tarp faktų nustatyti
padeda atkurti pėdsakų susidarymo mechanizmą, pavyzdžiui, ar
konkrečiomis aplinkybėmis pėdsakai ant automobilio galėjo atsirasti
jam įvažiuojant į garažą, ar užvažiuojant ant pėsčiojo.
 Kriminalistinės diagnostikos
uždaviniai:
1. Nusikalstamo įvykio erdvinės struktūros nustatymas (kur,
kokioje aplinkoje įvyko nusikaltimas, kokia tiksli transporto priemonių
susidūrimo vieta, kokie iš pėdsakų susiję su padarytu nusikaltimu ir pan.).
2. Atskirų įvykio etapų (stadijų) mechanizmo nustatymas (kliūties
išlaužimo būdo ir krypties, transporto priemonių tarpusavio padėties įvykio
metu ir pan.).
3. Įvykio vietos aplinkos daiktinės struktūros nustatymas (kokios
šios aplinkos objektų savybės ir būklė, kaip jie galėjo įtakoti nusikaltimo
mechanizmą, nusikaltimo įrankio pasirinkimą, kaip atsispindėjo – kokius
pėdsakus paliko ant nusikaltėlio, jo rūbų, kaip galėjo įtakoti galimybę
pasislėpti).
4. Nusikaltimo įvykio laiko charakteristikų nustatymas (kada jis
įvyko, kiek laiko reikėjo nusikaltimui padaryti, kokiu nuoseklumu buvo
atliekami veiksmai, kokie pėdsakai atsirado anksčiau, kokie – vėliau).
 5. Veikusių objektų savybių (asmenų, įvairių
priemonių), jų kiekio, funkcionavimo būdo (kiek buvo
dalyvių, ar jie turėjo profesionalių savybių, kokią įrangą
turėjo ir kiek įgudę buvo ja naudotis; ar tvarkinga buvo
transporto priemonė, jei ne, tai kokiame priežastiniame
ryšyje tai buvo susiję su kelių transporto įvykiu)
nustatymas.
6. Priežasčių ir pasekmių ryšio retrospektyvus
tyrimas (kokia gaisro priežastis, kokia buvo šūvio
nenuspaudus nuleistuko priežastis, ar yra ryšys tarp tam
tikrų veiksmų ir pasekmių ir pan.).
7. Priežasčių ir pasekmių ryšio tolesnio veiksmo
prognozavimas (kokios pasekmės galėjo atsirasti dėl tam
tikro asmens veiksmų, kokie pažeidimai turėjo likti ant
paslėptos po įvykio transporto priemonės ir pan.).
 8. Nusikalstamo įvykio mechanizmo nustatymas. Tai
integralus daugelio anksčiau paminėtų faktorių diagnozavimas,
savo esme – tai viso įvykio kaip veiksmų sistemos situacinė
analizė, kai šio uždavinio sprendimui reikia panaudoti visas
informacijos rūšis – apie asmenis, apie daiktus ir priemones, apie
veiksmų mechanizmą, apie sąlygas, aplinkybes (operacinę
informaciją).
9. Nustatymas ar situacija, kurią nurodo įvykio (proceso)
dalyviai atitinka tam įvykio mechanizmui, kuris gali būti nustatytas
pagal pėdsakus ir kitus daiktinius įrodymus.
10. Kriminogeninių faktorių, sudarančių nusikalstamo
įvykio priežasčių ir sąlygų elementus nustatymas (kokios
aplinkybės palengvino, padarė galimais, padėjo ar galėjo padėti
įvykdyti nusikaltimą; kokioje aplinkoje gali įvykti panašus
nusikaltimas; ar spynos konstrukcija atitinka jos patikimumo
laipsnį; kokie dokumentų apsaugos netobulumai palengvino jų
klastojimą ir pan.).
 Kriminalistinės diagnostikos proceso
struktūrą bendru pavidalu galima įsivaizduoti taip:
tikslo nustatymas, preliminarus objektų tyrimas,
diagnostinių požymių analizė, lyginimas pagal
analogiją, gautų rezultatų vertinimas ir koregavimas,
išvadų formulavimas. Tai labai panašu į identifikacijos
procesą, abiejuose mes matome lyginamojo tyrimo
stadiją, tik čia lyginamasis metodas naudojamas, kad
palyginti situaciją, tiriamą (nagrinėjamą) pagal
atspindžius su situacija tipine, žinoma, pagal jau
žinomus dėsningumus (iš pasikartojančių įvykių). Iš
viso bet kokioje diagnostikoje svarbiausias yra
lyginimas pagal analogiją.
 Diagnostikos objektai
Diagnozuojami - tai būklė, savybė, įvykio
mechanizmas, tai tam tikra nustatoma sąlyga arba
konkreti situacija.
Diagnozuojantys - tai požymiai, kurie
materialiniame pasaulyje atspindi tą savybę, būklę ar
mechanizmą arba kitaip tariant – tai įvairios
įrodomosios informacijos rūšys: daiktinės informacijos
– daiktiniai įrodymai, išliejos, kopijos; verbalinės –
aprašymai protokoluose; grafinės – analitinės –
schemos, planai; vaizdinės – foto ir video vaizdiniai.
 Konkrečios situacijos diagnozavimas iš
esmės yra integralus, reikalaujantis ne tik anksčiau
numatytos informacijos tyrimo, bet ir jos papildymo
atliekant svarius tyrimo veiksmus, ekspertizes ir
panašiai.
Charakteringu skirtumu diagnostikos nuo
identifikacijos yra tai, kad esant identifikacijai
tikrinamas objektas visuomet egzistuoja
materialiai, o diagnozavimo metu jo gali ir nebūti.
Pavyzdžiui, “šaudžiusiojo buvimo vieta”,
figūruojanti kaip tyrimo objektas, kaip tokia buvo
praeityje, šūvio metu, o šiuo metu iškyla būtinybė
rekonstruoti įvykį, jį modeliuoti.
 Kriminalistinės diagnostikos metodologinį pagrindą
apsprendžia:
1.Principinė objekto, įvykio pažinimo galimybė pagal jo
atspindžius;
2.Duomenys apie bendrus įrodymų, įjungiant ir daiktinius, kaip
kriminalistiškai svarbios informacijos nešiotojų, kilimo
dėsningumus;
3.Duomenys, sukaupti kriminalistikoje apie tiriamųjų objektų
atsiradimo dėsningumus, jų savybes ir požymius;
4.Duomenys apie tipinius įvykių, veiksmų atspindėjimo modelius
atsižvelgiant į daiktų objektyvias tarpusavio veikimo savybes;
5.Kriminalistinių ekspertizių tyrimo metodikų žinojimas bei
mokėjimas pasinaudoti plačiau metodų arsenalu (analogija,
modeliavimu, analize, sinteze, eksperimentu ir t.t.).
 Diagnozavimo metu svarbų vaidmenį vaidina
hipotezių (versijų) sukūrimas ir patikrinimas. Be
sukūrimo, patikrinimo, patikslinimo, galutinio
hipotezių priėmimo, ir net iki perėjimo nuo jos prie
patikimos išvados diagnozavimas yra
neįmanomas.
Versija visų pirma yra iškeliama, o vėliau ji
yra pastoviai tikslinama ir tikrinama. Lyginamojoje
tyrimų stadijoje sukonstruota hipotezė yra
priešpastatoma tipinėms situacijoms ir galutiniame
etape yra būtina įsitikinti atitikimu sumodeliuotos
situacijos turimiems faktiniams duomenims.
Diagnozavimui dažniausiai naudojamos
tokios tiriamosios operacijos kaip
rekonstrukcija (objektų ar procesų atkūrimas
pagal materialias liekanas, pėdsakus,
aprašymus), restauracija (konkretaus
materialaus objekto pirminio atvaizdo,
pasikeitusio dėl kokių nors priežasčių,
atstatymas), eksperimentavimas (dirbtinis
daugybinis atkūrimas).
 Ekspertinių tyrimų uždaviniai:
Daugiausia šalininkų turinti
klasifikacija:
1.Identifikaciniai.
2.Diagnostiniai.
3.Klasifikaciniai.
Diskusija: situaciniai uždaviniai yra
savarankiška grupė ar įeina į diagnostinių
uždavinių grupę?
 Klasifikaciniai uždaviniai
(Pagal N. Mailis)
Jie skiriasi tiek nuo identifikacinių, tiek nuo diagnostinių.
Klasifikacinių tyrimų objektais yra bet kokie materialūs
dariniai ir jų atspindžiai, o pagrindinis tikslas – objekto
priskyrimas tam tikrai konkrečiai standartizuotai grupei.
Grupės apimtis neturi turėti įtakos ekspertizės uždavinio
esmei.
Betarpiškas klasifikacinio tyrimo objektas – savybių
sistema, būdinga konkrečioms, išskirtoms sutinkamai su
bendromis ir specialiomis (pridursim – standartizuotomis)
klasifikacijomis, objektų grupėms.