PILIAKALNIAI

Justas J, Justas P, Titas A, Dovydas K, Danielius P, Lukas M,

Info is
www.15min.lt
Kas yra
piliakalnis
Pìliakalnis (pilies kalnas) – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo
pilis, pilies kalnas. Piliakalniais vadinami labai skirtingos išorinės
išvaizdos bei vidinės struktūros objektai: nuo labai panašių į
paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais
grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Piliakalnį kaip
gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta
vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė –
buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Manoma, kad piliakalnio
pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, bet nuo veiksmažodžio pilti.
Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios
kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės
paskirties įtvirtinimais (pylimais, sustatintais šlaitais, terasomis,
grioviais). Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė, kartais dar ir
įtvirtintas priepilis.

Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e. – jie yra svarbiausias

pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kitose, netgi kaimyninėse
etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes
dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti.
Piliakalnius galima skirstyti pagal etninį principą – kiekvienai baltų
genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai.
Istorija

■ Lietuvoje priskaičiuojama apie 900 piliakalnių. Piliakalniai Lietuvos teritorijoje atsirado

žalvario amžiuje suintensyvėjus prekybai bei kovoms dėl įtakų įvairiose žemėse.
Piliakalnių sankaupas atskirose vietose lėmė ir kalvotas Rytų Lietuvos bei Žemaitijos
reljefas, suformuotas ledyno tirpimo. Piliakalniai ypač paplito geležies amžiuje.
Lietuvos teritorijoje jų kasinėta tik apie dešimtadalį. Baltiškų piliakalnių gausu
Karaliaučiaus srityje, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos teritorijose. Dėl kitų
vietų – diskutuojama.
 Kaip kalva yra
pripažinta
piliakalniu
Kad kalva būtų pripažinta piliakalniu, remiamasi tam tikrais kriterijais: turi
būti matomi gynybiniai įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, pastatinti
šlaitai, pilies kiemas ir kt.), šnekamoji tradicija, kultūrinis sluoksnis (namų
apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių gyvenimo likučiai: buitinių
atliekų sluoksnis). Daugeliu atveju piliakalnis yra natūraliai atsiradusi
kalva, o ne žmonių supiltas kalnas. Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra
vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku.

Kartais piliakalniai tampa lobių ieškotojų objektais, tikintis surasti čia

tariamai paslėptas vertybes. Tačiau Lietuvoje draudžiama kasinėti
piliakalnius ir senkapius 50 m spinduliu aplink juos.

Pradžioje ant piliakalnių buvo statomos įtvirtintos gyvenvietės, vėliau,

apie V a. – VI a., jie tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų.
Pradžioje jie saugoję nuo vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau – nuo
kryžiuočių, švedų ir slavų. Nuo X a. piliakalniai pradedami apgyvendinti,
atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. XIV a. pab. –
XV a. pr. piliakalniai praranda savo reikšmę. Lietuvoje daugiausia
vėlyvojo periodo piliakalnių, nes jie buvo geriausiai įrengti ir didžiausi.
Kiek iki dabar yra piliakalniu Lietuvos
teritorijoje
■ Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukiami į
kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi
Paminklosaugos tarnybos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 1000 piliakalnių,
išliko nesunaikinta apie 800, labiau tyrinėta tik apie 10 % piliakalnių. Latvijoje
Augustas Bilenšteinas suskaičiavo 470 kuršių (Kuršas) ir žiemgalių (Latgala)
piliakalnių, iš jų tyrinėti 79. Prūsijoje (dab. Karaliaučiaus kraštas ir Lenkijos šiaurės
vakarai) Emilis Holakas priskaičiavo (be Sembos) apie 318 piliakalnių.
Šatrija
Šatrija – vienas žymiausių archeologinių
paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje.
Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai:
IX–XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos,
ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro
ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai.
Archeologų manymu, kalvos viršuje yra
stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės
gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma, čia
buvus vieno svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo
centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje
krikščionybę.
Merkinės
piliakalnis
Merkinės piliakalnis bei nuo jo atsiverianti
Nemuno ir Merkio santaka jau seniai tapo
Dainavos krašto simboliu. Ties Merkio ir
Nemuno santaka, kairiajame Stangės upelio
krante, nupjauto kūgio formos kalvoje
stūkso piliakalnis. Kalvą iš trijų pusių juosia
Nemuno ir Stangės slėniai, o iš šiaurės jį
gilia dauba atskiria nuo gretimų aukštumų.
Kalvos šlaitai gana statūs, nuo Nemuno
pusės iki 30 m aukščio.
Medvėgalis
Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas
(anot Č.Kudabos: „Tarsi šio krašto kalvų
karalius“). Kalvos aukštis – 234 m
(aukščiausia Žemaitijoje). Taip pat
Medvėgalis – centrinė, žymiausia tvirtovė
gynusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių.
Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro
Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų,
Sumonų kalvos su kūlgrinda.
Palemono
kalnas
Šalia Nemuno ir Dubysos santakos
įsikūrusio Seredžiaus miestelio didingai
iškilęs piliakalnis, vadinamas Palemono
kalnu. Legenda pasakoja, kad tai legendinio
Lietuvos valstybės įkūrėjo Romos
kunigaikščio Palemono kapas. Palemono
kalnas padavimuose laikomas šventa
senovės apeigų vieta, perkūnvietė.
Bakainių
piliakalnis

II tūkstantmečio pradžios – XV a.
piliakalnis, iš trijų pusių juosiamas Liaudės
upelio – vienas gražiausių Krekenavos
regioninio parko kampelių, nuo kurio
atsiveria puiki panorama. Lankytojo akį
traukia puikus kraštovaizdis, fantaziją žadina
piliakalnio didybė ir ramybė.
pabaiga