VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

JOLITA KADIKINIENĖ

Vaikų globos namų ir specialiųjų internatinių mokyklų

aklėtinių agresijos ypatumai

Magistrinis darbas

Darbo vadovas: Dr. Romas Prakapas

VILNIUS
2005
 TURINYS

Įvadas.....................................................................................................................3
1. Literatūros apžvalga................................................................................................5
1.1 Agresyvaus elgesio samprata............................................................................5
1.2 Agresyvaus vaikų elgesio psichologiniai tyrimai............................................11
1.3 Auklėjimo ypatumai šeimoje...........................................................................14
1.4 Bendraamžių įtaka vaiko agresyviam elgesiui.................................................18
2. Vaikų globos įstaigų auklėtinių ugdymo ypatumai...............................................22
2.1 Vaikų globos įstaigų auklėtinių psichosocialiniai ypatumai...........................24
2.2 Vaikų globos įstaigų auklėtinių ugdymo psichopedagoginiai ypatumai.........29
3. Eksperimentinė dalis.............................................................................................33
3.1 Tyrimo metodika..............................................................................................33
3.2 Tyrimo eiga......................................................................................................33
3.3 Tiriamųjų charakteristika.................................................................................34
4.Tyrimo rezultatai...................................................................................................39
4.1 Skirtingo amžiaus vaikų agresijos raiškos skirtumai......................................39
4.2 Vaikų globos namų ir specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių
agresijos raiška.........................................................................................................42
5. Rezultatų aptarimas..............................................................................................53
Išvados..................................................................................................................55
Rekomendacijos ir pasiūlymai..............................................................................57
Literatūros sąrašas.................................................................................................58
Summary................................................................................................................61
Priedai.....................................................................................................................62

2
 ĮVADAS

Viena aktualiausių ir daug nerimo keliančių šių dienų problemų yra rizikos grupėms
priskiriamų vaikų skaičiaus augimas (gatvės vaikai, beglobiai, nedarnių šeimų vaikai, našlaičiai).
Vaikų globos sistema, nors ir tenkina dalies šių vaikų globos ir ugdymo poreikius, tačiau iš esmės
neišsprendžia jų elgesio problemų, susiformavusių kaip nedarnos šeimoje, žemo šeimų
sociokultūrinio lygio ir vaikų socialinio apleistumo pasekmė (Kaffemanas, 2000).
Nuolat kintantis socialinis gyvenimas Lietuvoje, pastovumo ir aiškumo dėl ateities
nebuvimas nulemia vis dažnesnius įvairaus amžiaus žmonių agresijos protrūkius. Daugelio
autorių teigimu, agresyvų elgesį didžia dalimi lemia normalios, tradicinės šeimos išsigimimas, vis
didėjantis asocialų gyvenimo būdą gyvenančių piliečių skaičius ir vaikų, gyvenančių vaikų globos
namuose bei specialiose internatinėse mokyklose skaičiaus didėjimas.
Globos namuose gyvenančių vaikų problematika yra gana plati, todėl ne vienas autorius yra
tyrinėjęs šią sritį įvairiais aspektais: globos namų vaikų emocijų ir elgesio ypatumus – R.
Žukauskienė (1997), O Leiputė (2002), globos namų ir specialiųjų mokyklų auklėtinių elgesio
problemas - R. Kaffemanas (2000); ugdymo ypatumus bei socialines – pedagogines situacijas
globos namuose – R. Braslauskienė (2001); vaikų globos namų auklėtinių ateities orientacijas –
M. Rudzevičius (2002), vaikų globos ir rūpybos klausimus – M. Barkauskaitė (1999), asocialios
asmenybės formavimosi mechanizmus G. Valickas (1995) ir kt.
Siekiant giliau suvokti, kokią įtaką šeimos netekimas ir gyvenimas vaikų globos namuose ar
specialiosiose internatinėse mokyklose turi vaikų agresijos atsiradimui, raidai, kokie vaikų globos
namų ir specialiųjų internatinių mokyklų auklėtinių agresijos ypatumai, labai svarbu paanalizuoti,
kokiais bruožais agresija pasireiškia vaikų globos namų auklėtiniams, kuo ji skiriasi nuo
specialiųjų internatinių mokyklų auklėtinių agresijos, kurie bruožai panašūs; kiek agresiją lemia
vaiko gyvenimas institucijose, šeimos netekimas, kokiose situacijose agresyvus elgesys
pasireiškia dažniausiai ir kt.
Todėl šio darbo tyrimo objektas – vaikų globos namų ir specialiųjų internatinių mokyklų
auklėtinių agresija.
Tyrimo problema – vaikų globos namų ir specialiųjų internatinių mokyklų ugdytinių
agresyvumo raiška.
Hipotezė - agresyvaus elgesio pasireiškimai priklauso nuo globos įstaigos tipo.
Darbo tikslas - nustatyti ir palyginti vaikų globos namų ir specialiųjų internatinių mokyklų
auklėtinių agresijos ypatumus;

3
 Tyrimo uždaviniai:
1. Apibūdinti agresijos prigimtį ir raidą, gyvenimo vaikų globos namuose įtaką agresyvaus
elgesio pasireiškimui, remiantis užsienio ir lietuvių įvairių sričių specialistų tyrimais bei
išvadomis.
2. Palyginti skirtingo amžiaus vaikų, gyvenančių vaikų globos namuose ir specialiosiose
internatinėse mokyklose, agresyvumo lygį.
3. Išskirti agresijos raiškos skirtumus vaikų, gyvenančių vaikų globos namuose ir specialiosiose
internatinėse mokyklose.
Metodai:
1.Teorijos analizė.
2. Empirinis tyrimas.

4
 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 AGRESYVAUS ELGESIO SAMPRATA

Terminas “agresija” yra daugiareikšmis tiek mokslinėje literatūroje, tiek kasdienėje

mūsų kalboje. Įvairūs autoriai skirtingai ir gana prieštaringai apibrėžia agresijos terminą.
Agresija (lot. aggressio – užpuolimas), priešiškas elgesys, kurio tikslas – ką nors (pvz.,
kitą žmogų) fiziškai sužaloti ar psichiškai traumuoti (įskaudinti, priversti kentėti) (Medicinos
enciklopedija, 1991). Psichologijos žodyne (1993) agresija apibrėžiama kaip bet koks priešiškas
elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas arba jėgos vartojimas prieš kitą
žmogų ar net žmonių grupę. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar
fiziškai. Agresyviu elgesiu laikomas ir toks, kurio tikslas – sugadinti ar sunaikinti kito asmens
nuosavybę.
Taigi, agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys, siekiant pakenkti ar sunaikinti, kilęs
dėl priešiškumo ar kaip iš anksto sumanyta priemonė tikslui pasiekti.
Agresyvaus elgesio priežastys įvairiose teorijose aiškinamos ir vertinamos skirtingai. Vieni
autoriai agresijos priežastimis laiko konstitucinius, fiziologinius arba genetinius veiksnius. Kiti
teigia, kad agresijos išmokstama tiesiogiai arba netiesiogiai, jos išmoko tėvai, bendraamžiai,
žiniasklaida, vaiko aplinka apskritai bei jo ankstesnė patirtis, dėl kurios vaikas tampa ypač jautrus
kitų agresyviam elgesiui, net agresyvioms užuominoms. Trečių psichologų nuomone, agresyviai
elgtis skatina tam tikros socialinės sąlygos (šeimos struktūra, šeimos pajamos). Kai kurie autoriai
teigia, kad vaikų agresiją nulemia nepakankamas ar sutrikęs informacijos jų socialinėje aplinkoje
apdorojimas. Šie veiksniai sąveikauja tarpusavyje ir lemia labai agresyvų vaikų elgesį (pgl.
Žukauskienę, 1997).
Pirmieji agresyvumo prigimtį aiškino filosofai. Žinomas yra T. Hobso aiškinimas, esą
pirmykštėje bendruomenėje galiojęs dėsnis “žmogus žmogui – vilkas” ir valstybė kartu su savo
institucijomis atsirado todėl, kad būtų garantuotas kiekvieno žmogaus saugumas. Priešingai
tvirtino Dž. Lokas ir D. Hiumas: natūralioje aplinkoje žmonės gyvenę be lyderių, tarp žmonių
galima lygybė ir bendradarbiavimas.
Agresijos prigimtį ir atsiradimą aiškina įvairios psichologinės teorijos: biologinė (instinktų),
frustracinė, socialinio išmokimo, humanistinė ir kt.
Biologinė agresyvumo teorija. Žymiausi šios teorijos šalininkai yra Z. Froidas (1962) ir
K. Lorencas (1966). Aiškindamas agresijos prigimtį, Z. Froidas (1962) teigė, kad reikia skirti
gyvenimo instinktą, kurio tikslas yra gyvenimą pakelti į aukštesnį lygį ir pratęsti jį, ir mirties
instinktą, kuris siekia grąžinti subjektą į pirmykštę, neorganinę būseną, tai yra siekia sunaikinti

5
gyvybę organizme. Agresija, kuri nukreipta į kitus žmones, buvo laikoma nuolatinio konflikto
tarp savidestrukcijos ir savisaugos rezultatu. Tačiau vėlesniuose darbuose agresijos instinktas
laikomas antriniu, kilusiu iš pirminio mirties instinkto. Anot Z. Froido, agresija – tai individo
pastangos nukreipti mirties instinktą nuo savęs į kitus asmenis. Todėl agresija, jo manymu, yra
sveika reakcija, garantuojanti individo išsivadavimą iš destruktyvių instinktų. Z. Froidas teigia,
kad polinkis į agresiją yra originali, savarankiškai egzistuojanti žmogaus dispozicija; tai sudaro
didžiausią kliūtį civilizacijai (Žukauskienė R. 1996). Suprantama, kad civilizacija mėgina apriboti
individo agresyvumą, - kad nekenktų kitiems. Jo agresyvumas nukreipiamas į paties Ego, o
Superego taiko prieš Ego tą patį agresyvumą, kurį Ego jaučia kitiems. Taigi, tarp Superego ir Ego
kyla įtampa – vadinamasis kaltės jausmas.
K. Lorenco (1994) teigimu, žmogaus polinkis agresyviai elgtis kyla iš įgimto savisaugos
instinkto. Agresyvių veiksmų raiška priklauso nuo sukauptos agresyvios energijos kiekio ir nuo
stimulų, kurie palengvina agresyvų elgesį, stiprumo. Z. Froido (1989) ir K. Lorenco (1994)
teorijose agresija laikoma instinktyvių, įgimtų veiksnių pasekme, todėl išvengti agresijos
protrūkių ir juos pašalinti beveik neįmanoma, galima tik laikinai sumažinti jų intensyvumą.
Dauguma psichologų nepalaiko nuomonės apie agresyvią vaiko prigimtį. Jie remiasi
stimulų teorija, kurioje teigiama, kad agresiją sukelia tam tikras stimulas.
Frustracinė agresyvumo teorija, kurią suformulavo bihevioristai (Berkowitz, 1977;
Dollard, Miller, Sears, 1939) teigia, kad agresyvumas yra natūrali organizmo reakcija į motyvuotą
kryptingo elgesio blokavimą. Frustracija jie vadina tebevykstančio, tikslingo elgesio blokavimą. Ji
sukelia agresyvų stimulą arba skatina pasireikšti agresiją, o tai tiesiogiai veda agresyvaus elgesio
link. Kai frustraciją patiria žmogus, esantis arčiau tikslo, jo reakcija būna didesnė nei to, kurio
tikslas tolimesnis. Žmogaus agresyvumas didėja ir kai jis negali pasiekti tikslo. Šis reiškinys
vadinamas frustracijos–agresijos dėsniu: frustracija kelia pyktį, kuris gali sukelti agresiją.
Agresyvumo stiprumą sąlygoja ir kliūčių kilmės suvokimas. Vienaip reaguos žmogus įsitikinęs,
kad kažkas jam specialiai trukdo, kitaip manydamas, kad kliūtys atsitiktinės (Jovaiša, 1996).
Šioje teorijoje taip pat teigiama, kad dominuojančios agresyvios reakcijos gali būti
susilpnintos bausmėmis, jų dėka įmanoma išvengti agresyvaus elgesio arba sumažinti jo
intensyvumą. Tiesa, tolesni tyrimai parodė, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją, ji gali
sukelti bei motyvuoti ir pozityvų, ir kūrybingą elgesį. Nuolatinė ar pasikartojanti frustracija gali
sukelti išmoktą bejėgiškumą ir depresiją, o ne tik agresiją.
L. Berkowitz (1977) konstravo savo teoriją, atsižvelgdamas tiek į stipriąsias, tiek į
silpnąsias frustracinės agresijos teorijos puses. Jis iškėlė prielaidą, kad organizmas reaguoja
agresyviai, kai patiria nemalonius, neigiamus stimulus. Ne visos frustracijos nemalonios ir todėl
ne visada frustracija sukelia agresiją. L. Berkowitz požiūriu, egzistuoja reaktyvi ir instrumentinė
agresija. Reaktyvi agresija susijusi su įgimtu biologiniu polinkiu impulsyviai atakuoti nemalonių
stimulų šaltinį. Šios agresijos tikslas – sužeisti kitą individą. Instrumentinė agresija yra žalos,
6
skriaudos darymas, siekiant kokių nors kitų tikslų. Skriausti kitą asmenį yra būdas skriaudikui
pasiekti savo tikslą. Kiekvienas skriaudos veiksmas tikriausiai apima abi agresijos sistemas, teigia
L. Berkowitz. Žmonės gali įprasti prie to, kad agresyvus elgesys padeda jiems pasiekti asmeninius
tikslus, todėl jie gali pradėti elgtis agresyviai ypač dažnai.
K. Buttner (1991) teigia, kad reikia suprasti konkrečių vaikų baimės, prievartos ir agresijos
priežastis atitinkamose situacijose. Bet koks žmogaus poelgis turi savo skatinamąsias priežastis,
motyvus. Vaikų baimės prasideda nuo suaugusiųjų baimių, kai tarp baimės ir gėdos, kaip
gynybinė reakcija stebima agresija, prievarta, žiaurumas. Nuolatinė kova tarp suaugusiųjų ir
vaikų, pasireiškianti dažniausiai kasdieniniu nepasitikėjimu, skriaudomis, pažeminimais,
nusivylimais, abipusiškai veikia psichiką, lemia neigiamus išgyvenimus ir emocinę įtampą. Taip,
K. Buttner nuomone, netenkama vilties meilei be prievartos, dėmesingumui be agresijos.
S. Rozencveigo manymu, agresija – tai vienintelė įmanoma reakcija į frustraciją
(nemalonius išgyvenimus, kurie kyla žmogui siekiant svarbaus tikslo ir susiduriant su sunkiomis
kliūtimis). Jo, kaip ir daugelio kitų autorių, koncepcijoje agresija yra iniciatyvumo, gynybos, o ne
priešiškumo sinonimas. Autorius išskyrė du elgesio frustracinėje sistemoje tipus: 1) poreikio
išlaikymo reakcijos tipas; 2) ”ego” gynybinės reakcijos tipas. Esant priešpriešai tarp pastarųjų
reakcijų tipų, pasireiškia kliūties vyravimo reakcijos (Juodraitis, 1998).
Socialinio išmokimo teorija. A. Bandura (1973) teigia, kad nuo pirmos atsiradimo šiame
pasaulyje dienos prasideda žmogaus socializacija. Socializacija – išmokimo procesas, trunkantis
visą gyvenimą. Tai socialinis individo vystymasis, socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas
veikloje, bendravime. Asmenybė gali perimti pačių įvairiausių elgesio formų – tiek prosocialių,
tiek asocialių.
Ši teorija priešinga biologinei agresyvumo teorijai, nes ji teigia, kad agresija nėra
priklausoma nuo vidinių potraukių, kad agresyvaus elgesio yra išmokstama. Tas išmokimas
paprastai vyksta pasyviai, tik stebint kitų žmonių elgesį. Ilgainiui agresyvumas pasidaro
įsitvirtinimo forma. Agresyvaus elgesio išmokstama asmenybei vystantis. Šeima, visuomenė
daugiau ar mažiau sankcionuoja subjekto agresyvumą, nusako, kokios agresyvumo formos
leistinos, kokios ne. Agresyvumas gali būti įvairiai sankcionuojamas ir pastiprinamas. A. Bandura
(1973) teigia, kad pagrindinė agresijos priežastis yra numatytų pozityvių pasekmių (pvz.,
paskatinimų) poveikis. Žmonės įvertina, pasveria potencialius agresyvaus elgesio privalumus ir
lygina juos su tokio elgesio pasekmėmis. Agresija pasireiškia, kai agresyvaus elgesio pasekmės
persveria kitokio, alternatyvaus, elgesio pasekmes. Frustracijos, negatyvus poveikis arba pyktis,
A. Banduros nuomone, gali sukelti bet kokio pobūdžio reakciją, priklausomai nuo to, kokia yra
mokymosi istorija ir dabartinės individo gyvenimo aplinkybės. Agresyvių modelių stebėjimas gali
mokyti stebėtojus elgtis agresyviai ir provokuoti agresyvų elgesį. Dažnai išmoktas agresyvus
elgesys išryškėja ne iš karto, tačiau atsidūręs tam tikrose sąlygose, asmuo gali pasielgti agresyviai.

7
 Socialinio elgesio išmokimo teorijos atstovų aiškinimu, agresyvumas atlieka instrumentinį
vaidmenį, t.y. jis yra priemonė tikslui pasiekti. Jeigu agresyviai elgiantis tikslas pasiekiamas, tai
jau yra pastiprinimas. Toks pastiprinimas gali būti pasiekiamas įvairiais būdais (Suslavičius,
1995).
Yra ir daugiau skirtingų nuomonių ir teorijų, aiškinančių, kas būdinga agresyviam
elgesiui, kokios priežastys jį sąlygoja. Agresyvaus elgesio samprata priklauso nuo to, kokiai
teorinei krypčiai atstovauja vienas ar kitas autorius.
Agresyvus elgesys reiškiasi labai įvairiais būdais ir formomis. A. Buss (1961) agresija laikė
tokį elgesį, kai vienas individas žaloja ir kenkia kitam individui. Jis išskyrė dvi agresijos rūšis:
pykčio agresiją, kurią sukelia skausmingi stimulai, ir instrumentinę agresiją, kuri skirta kitiems
tikslams pasiekti. Instrumentinė agresija yra skirstoma į fizinę ir verbalinę, aktyvią ir pasyvią,
tiesioginę ir netiesioginę. Fizinės agresijos išraiška yra skausmo sukėlimas. Žodinė agresija
pasireiškia atstumiant arba gąsdinant. Tiesioginė agresija nukreipta į šalia esantį tos agresijos
tikslą, o netiesioginė agresija gali pasireikšti kenkimu per atstumą. Apibūdindamas netiesioginę
agresiją, A. Buss (1961) akcentavo priešiškus emocinius prasiveržimus (durų trankymas, daiktų
gadinimas ir t.t.). Aktyvi agresija pasireiškia instrumentiniais veiksmais, tuo tarpu neaktyvi
agresija pasireiškia neveikimu arba veiksmais, kurie neleidžia aukai pasiekti norimų tikslų.
Humanistinės psichologijos atstovo A. Maslow teorijoje teigiama, kad pirmiausiai turi būti
patenkinami įgimti poreikiai, nes pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas
jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis
ir kt.) ir dvasinius poreikius – pirmiausiai poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį
būti suprastam ir priimtam tokiu, koks jis yra, poreikis mylėti ir būti mylimam. Kai šie poreikiai
patenkinami, kyla svarbiausias poreikis – išreikšti save. A. Maslow atskleidė poreikių hierarchijos
struktūrą (žr. 1 pav.). Jo motyvacijos teorija yra pagrįsta poreikių hierarchijos ir savipildos, kaip
asmenybės augimo, principais.
Kiekvienam, neatsižvelgiant, kokio amžiaus jis būtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam
tokiu, koks yra. Visos bėdos prasideda tada, kai vaikas ar jaunuolis negali realizuoti šio
svarbiausio poreikio – jis praranda galimybę mylėti ir būti mylimas. Tada jo vidinę išmintį,
besąlygišką meilę, gerą valią pradeda slopinti abejonės, nusiminimas, nerimas, baimė arba kaltė.
Jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę – abejingumas, pyktis,
neapykanta, agresija. Nemokėdamas įsisavinti tų savo būsenų ir jausmų, jaunas žmogus vis labiau
tampa jų vergu ir praranda galimybę rinktis bei elgtis taip, kaip diktuoja prigimtis, remtis savo
meile bei vidine išmintim. Taip jis patenka į dvigubą nelaisvę – į savo sunkių jausmų ir dėl jų
atsiradusių nuostatų bei kitų žmonių įsakinėjimų bei kontrolės nelaisvę. (Butkienė, Kepalaitė,
1996).

8
 Es-
tetiniai

Kūrybos
Pažinimo
Pagarbos, pripažinimo
Meilės ir priklausymo
SAUGUMO
FIZIOLOGINIAI

1 pav. A. Maslow poreikių hierarchijos struktūra.

Tėvai ir mokytojai atlieka svarbų vaidmenį, patenkindami vaiko fiziologinius, saugumo, meilės,
priklausomumo ir pagarbos poreikius, tačiau jie turėtų tik sudaryti palankias sąlygas, kad vaikas
pats tobulintų savo asmenybę.
Vaikų globos namų, specialiųjų internatinių mokyklų auklėtiniai – kaip tik ta grupė, kurių
pagrindiniai poreikiai patenkinami mažiausiai. Institucijose, kuriose apgyvendinami dėl įvairių
priežasčių šeimos netekę vaikai, daugiausiai dėmesio skiriama vaikų fiziologiniams poreikiams
patenkinti, kiti poreikiai – saugumo, meilės ir priklausymo, pripažinimo ir kt. – tenkinami tik
minimaliai arba išvis netenkinami (yra vienpusis vaiko troškimas juos patenkinti, kuris labai
dažnai nesulaukia atsako). Tai vėliau įtakoja įvairius vaikų elgesio sutrikimus.
Apibendrinant mokslininkų mintis (žr. 2 pav.), pastebima, jog į pirmą vietą iškėlė:
Froidistai (biologinė agresyvumo teorija) – PRIGIMTĮ. Agresija yra įgimta. Tai vienas iš
vyraujančių gamtos, biologinės visų gyvūnų raidos reiškinių, todėl nei materialinių poreikių
patenkinimas, nei geros gyvenimo sąlygos agresyvumo lygio pakeisti negali.
Bihevioristai (frustracinė agresyvumo teorija) – IŠMOKIMĄ. Agresijos pamatas yra išmokimas.
Išmokimo teorijoje yra skiriami trys agresyvaus elgesio aspektai: kaip agresyvus elgesys yra
išmokstamas ar įgyjamas, kokie stimulai ar aplinkybės sukelia agresiją ir kas palaiko agresyvų
individų elgesį.
Socialinio išmokimo teorija – PASKATINIMĄ. Agresyvus elgesys naudojamas kaip priemonė
tikslui pasiekti. Jei agresyvus elgesys pastiprinamas sėkme, jis įsitvirtina ir susidarius
atitinkamoms aplinkybėms gali vėl pasireišti.
Humanistai – APLINKĄ. Aplinkos veiksniai turi didelės įtakos žmogui formuotis. Tik kultūrinė
aplinka leidžia žmogui pamažu tobulinti, remtis dvasinio gyvenimo dėsniais.
9
 Froidistai:
agresija yra
įgimta

Bihevioris- Soc. teorija:

tai: agresijos AGRESY- agresiją
pamatas yra VUS lemia jos
išmokimas ELGESYS pastiprini
mas

Humanistai:
agresyvų
elgesį lemia
netinkama
aplinka

2 pav. Agresyvaus elgesio kilmė.

10
 1.2 AGRESYVAUS VAIKŲ ELGESIO PSICHOLOGINIAI
TYRIMAI

Mokyklinio amžiaus vaikai vis dažniau elgiasi agresyviai, jų santykiai su šeimos nariais ir
bendraamžiais tampa priešiškesni, jie dažniau žiauriai elgiasi su gyvūnais, vis jaunesni nusikalsta
(vagiliauja, terorizuoja) – štai tokias išvadas leidžia daryti skelbiami faktai, empiriniai stebėjimai
ir tyrimai (Žukauskienė, 1997).
G. Valicko (1997) teigimu, agresyvų elgesį gali nulemti patys įvairiausi faktoriai:
• Auklėjimo klaidos šeimoje (pvz., netiksliai išaiškinamos elgesio normos, šiltų
emocinių santykių stoka, kontrolės trūkumas, skatinimų ir bausmių disproporcija ir
kt.);
• Atstūmimas ir izoliacija bendraamžių grupėje;
• Nesėkmės ir neigiamų vertinimų dominavimas mokykloje;
• Visuomeninėse informavimo priemonėse demonstruojamas smurtas ir prievarta;
• Vaiko kognityvinės raidos sutrikimai ir pan.
V. Vaitekonienė (2001), G. Valickas (1997) teigia, kad agresyvaus elgesio priežasčių yra
gana daug: nepakankamas tėvų rūpinimasis vaiku, finansinės problemos šeimoje, kitų šeimos
narių nusikalstamas elgesys, motinos amžius vaikui gimus, šeimos netekimas, vaiko nesėkmės
mokykloje ir kt.
Tiesioginius desocializacijos poveikius asmenybė patiria aplinkoje, kur yra
demonstruojamas asocialus elgesys, vyrauja asocialios elgesio normos ir vertybės, kur asocialūs
poelgiai pastiprinami, o prosocialūs – ignoruojami arba smerkiami (Vaitekonienė, 2001).
Psichologė A. Palujanskienė (2000) nurodė tris tiesioginės agresijos variantus: agresija į
žmogų – smurtas, agresija į daiktą ir verbalinė agresija (įžeidimai, žeminimas, riksmas). Tai,
autorės nuomone, prigimties dalykai, kurie slypi kiekviename iš mūsų. Vieni mažiau agresyvūs,
kiti – daugiau. Todėl yra svarbu saviugda, savikontrolė, atleidimo kitiems ir atsiprašymo menas.
Vaikų agresyvaus elgesio modelis remiasi trimis pagrindiniais šaltiniais. Pirmasis šaltinis –
šeima. Šeimoje gali būti demonstruojami agresyvaus elgesio modeliai, kurie tuo pačiu yra
pastiprinami. Agresyvaus elgesio tikimybė labai priklauso nuo to, ar vaikai susiduria su agresija
namuose. Antras šaltinis – bendraamžių grupės poveikis. Vaikai agresijos mokosi tarp
bendraamžių, dažnai patirdami agresyvaus elgesio svarbą, ypač žaidimų metu. Trečias šaltinis –
visuomenės informavimo priemonių įtaka. Didelę agresyvaus elgesio tikimybę gali pateikti ir
televizija (Vaitekonienė, 2001).

11
 Atlikti agresyvumo tyrimai patvirtina, kad agresyvus elgesys – tai prigimties ir patirties
sąveikos rezultatas. Agresyvumas yra prigimties ir ugdymo padarinys (Myers, 2000). Agresyvaus
elgesio rezultatai, kuriuos vaikas suvokia kaip jam palankius, skatins jį griebtis šio ginklo ir
vėliau. Kartais sąmoningai ar netyčia tokį elgesį paskatina ir tėvai. Tokie posakiai kaip “nebūk
ištižęs”, “duok atgal”, “mokėk apsiginti” užsifiksuoja vaiko sąmonėje kaip elgesio norma, tad
atitinkamai elgiasi net tada, kai iš tiesų jokio pavojaus nėra, o siekiama vien savanaudiškų tikslų,
pavyzdžiui, gauti žaislą. Taip pat agresyvus vaikų elgesys gali slėpti baimę dėl savo padėties,
saugumo jausmo stoką ar nepilnavertiškumą. Tuomet agresyvumas gali būti savotiškos, netgi
neįsisąmonintos baimės maskavimo būdas.
Agresyvūs vaikai nuolat įtaria kitus turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, jog turi reaguoti
agresyviai, o ne draugiškai. Konfliktinėse situacijose jie neranda alternatyvių sprendimų. Užuot
nuraminę žodžiais, jie linkę viską spręsti betarpiškai. Jie visada įsitikinę savo agresyvaus elgesio
teisėtumu ir įgyvendinimu. Lengvai supyksta dėl mažmožių, susierzinę nesiklauso, ką sako kiti,
patys kalba neapgalvotai, beveik visada piktai. Tai galima paaiškinti tuo, kad agresyvūs vaikai
tikriausiai kitaip suvokia aplinkinį pasaulį, todėl ir jų reakcija kitokia. Jų elgesys darosi vis
sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jais turėti jokių reikalų, nežinodami kaip šie reaguos.
Dar vienas svarbus momentas – jie negerbia savęs. Pirmiausiai tai liečia tuos vaikus, kurie
agresyviai elgiasi su kitais iš bailumo ir nepasitikėjimo savimi. Jie tikisi taip užsitarnauti pagarbą.
Kadangi jiems baimę sumažina agresyvumas, tai jie ir naudojasi ta nevykusia savęs realizavimo
forma (Mielke, 1997).
Įvairių užsienio autorių darbuose buvo nustatyta, jog agresyvus elgesys yra pastovus nuo
vaikystės iki paauglystės ir vyresniame amžiuje (Olweus, 1979). D. Olweus, atlikęs daugybę
longitudinių tyrimų įvairiose pasaulio šalyse nustatė, kad berniukai, pasižymintys agresyviu
elgesiu, elgėsi agresyviai nežiūrint į tai, jog jie buvo skatinami laikytis tam tikrų socialiai
priimtino elgesio taisyklių ir net jei aplinkybės, darančios jiems įtaką, su laiku keitėsi. D. Olweus
(1979) teigia, kad berniukų agresyvaus elgesio individualūs skirtumai yra tokie pat pastovūs, kaip
ir intelekto individualūs skirtumai. Mažiau akivaizdus pastovumas stebint perėjimą iš
ikimokyklinio į mokyklinį amžių, negu pereinant iš jaunesniojo mokyklinio amžiaus į paauglystę.
D. P. Farrington (1991) longitudiniais tyrimais taip pat nustatė, jog laikui bėgant
agresyvumas išlieka kaip stabilus kai kurių asmenų elgesio bruožas, o agresyvumas aštuntaisiais
gyvenimo metais leidžia prognozuoti asmenų žiaurumą vyresniame amžiuje. D. P. Farrington
nurodo, kad tie berniukai, kurie buvo agresyvesni vaikystėje arba paauglystėje, suaugę yra linkę į
nusikaltimus.
L. D. Eron, L. R. Huesman, A. Zelli (1991) surinkti duomenys patvirtina D. P. Farrington
mintį, jog kraštutinis vaikų agresyvumas yra bendros antisocialios elgesio tendencijos išraiška.
Pažymėtina, jog agresyvaus elgesio stabilumas skirtingose tos pačios šeimos kartose, tiriant
atitinkame amžiuje, yra netgi aukštesnis negu atskiro individo agresijos stabilumas. Anksti
12
pasireiškęs agresyvus elgesys yra tiesiogiai susijęs su vėliau pasireiškiančiu asocialiu elgesiu,
nusikalstamumu, prievarta šeimoje, ir su fizine agresija. Agresyvus elgesys perduodamas iš kartos
į kartą, t.y., vaikai perima tėvų agresyvų elgesį. Tai, kad agresyvumas tampa tam tikru asmens
bruožu iš dalies gali būti susiję su genetika, kaip su tam tikru pagrindu agresyviam elgesiui
pasireikšti, bet didžiąja dalimi agresyvus elgesys yra sąlygotas išmokimo.
Kalbant apie vaikus, turinčius emocinių ir elgesio sutrikimų, mokslininkai naudoja
sudėtingas statistikos procedūras, ieškodami šiems vaikams būdingų elgesio modelių. T. M.
Achenbach, Edelbrock C. S. ir kiti (1991) nustatė pagrindines bendras sutrikusio elgesio
dimensijas: tai eksternalumas ir internalumas. Eksternalus elgesys reiškia nukreiptas į kitus.
Internaliam elgesiui priskiriami psichiniai ir emociniai konfliktai, tokie kaip depresija ar nerimas.
Labiausiai paplitęs specialųjį ugdymą gaunančių moksleivių su emociniais arba elgesio
sutrikimais problemų tipas yra eksternalumas – agresyvus, griaunamojo pobūdžio elgesys ir
“elgesio iškrovos”. Pabrėžiama, kad berniukai elgesio sutrikimų turi dažniau nei mergaitės
(Achenbach, 1991). Dirbant su šiais vaikais, mokslininkai visuotinai sutaria dėl šių dalykų:
• Elgesys pasireiškia kraštutinumais, t.y. jis žymiai skiriasi nuo įprasto;
• Problemos yra ilgalaikės – jos neišnyksta greitai;
• Elgesys yra nepriimtinas, nes neatitinka socialinių ar kultūrinių reikalavimų. (pgl.:
Hallahan, Kauffman, 2003)
Jaunuolių delinkventinis ir antisocialus elgesys, vadinamas elgesio sutrikimais, kelia ypač
sunkių problemų, vertinant emocinių arba elgesio sutrikimų paplitimą. Kiekvienais metais
daugybė jaunuolių nukreipiami į nepilnamečių teismus, daugelis kitų užsiima rimta antisocialia
veikla, tačiau į teismus nepakliūva. Vieni mano, kad visi delinkventinio ir agresyvaus elgesio
jaunuoliai turi emocinių arba elgesio sutrikimų. Tačiau kiti teigia, jog dauguma delinkventiškai,
agresyviai besielgiančių asmenų ir tų, kurie dažnai užsiima antisocialia veikla, yra “socialiai
neprisitaikę”, o ne turintys “sunkių emocinių sutrikimų”, kuomet reikia specialiojo ugdymo. Jeigu
mokyklose ir globos įstaigose būtų sprendžiamas delinkventinio ir agresyvaus elgesio vaikams ir
jaunuoliams kylančios ugdymo problemos, asmenų, kuriems taikomas specialusis ugdymas,
skaičius smarkiai išaugtų (Hallahan, Kauffman, 2003).
Grįžtant prie vaikų globos namų ir specialiųjų internatinių mokyklų auklėtinių, negalima
nepaminėti R. Kaffemano (2000) atliktų tyrimų, siekiant nustatyti ir palyginti vaikų globos namų
ir specialiųjų internatinių mokyklų auklėtinių emocinės sferos ir elgesio ypatumus. Atlikta įvairių
Lietuvos specialiųjų ir bendrojo tipo vaikų globos namų pedagogų apklausa apie šių institucijų
12-16 metų auklėtinių elgesio ypatumus parodė, kad bendrojo tipo vaikų globos namų auklėtiniai
pasižymi didesniu grubumu, nervingumu, abejingumu, impulsyvumu, tačiau šie skirtumai nėra
tokie žymūs kaip kad statistikai reikšmingesnis vaikų globos namų auklėtiniams būdingas
agresyvumas, triukšmingumas, uždarumas, hiperaktyvumas (Priedas Nr. 1).

13
 1.3 AUKLĖJIMO YPATUMAI ŠEIMOJE

Kiekvienam vaikui sėkmingai vystytis, ugdytis reikalinga šeima, kurioje jis galėtų džiaugtis,
kurioje jis galėtų būti saugus (Barkauskaitė, 1999). Šeima – svarbiausias veiksnys,
apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra
pirmasis ir daugiausiai įtakos turintis bendravimo modelis. Kad agresyvūs vaikai augo
nepalankesnėmis sąlygomis nei jų bendraamžiai, rodo daugelio autorių (Vaitekonienė, 2001;
Valickas, 1997; Janušaitienė, 1991; Aramavičiūtė, 1975) tyrimai. Nepalankioms asmenybės
formavimosi sąlygoms galima priskirti nepilną ir nedarnią šeimą (Janušaitienė, 1991), alkoholio ir
narkotikų vartojimą šeimoje, tėvų nesutarimus ir nuolatinius konfliktus (Valickas, 1997), įvairias
auklėjimo klaidas (Vaitekonienė, 2001), netinkamą auklėjimą šeimoje (Bajoriūnas, 1997).
Z. Bajoriūnas (1997) šeimos funkcijos sampratą aiškina kaip šeimos narių poreikių ir su jais
susijusių pareigų vieni kitiems tenkinimą ir atlikimą. Kalbant apie į vaikų globos įstaigas
patekusius vaikus, yra priešingai: šeima – tai vieta, kur šių vaikų poreikiai tenkinami mažiausiai
arba visiškai netenkinami.
A. Juodraitis (1998) teigia, jog šeima – tai pirmoji socialinė grupė, aktyviai veikianti vaiko
asmenybės savybių formavimąsi. Didžiąją savo gyvenimo dalį vaikas praleidžia šeimoje, kurioje
įgyjami pirmieji moraliniai vaizdiniai ir elgesio samprata, ugdomi įvairių gyvenimo reiškinių
moralinio įvertinimo aspektai. Viena iš “sunkių”, “neprisitaikančio elgesio” vaikų atsiradimo
sąlygų ir yra vadinamosios nepalankios šeimos. Esminiai tokių šeimų rodikliai yra alkoholizmas,
amoralus šeimos narių elgesys, žemas tėvų kultūrinis ir išsilavinimo lygis, nepakankamas
materialinis šeimos aprūpinimas ir prastos gyvenimo sąlygos. Labai svarbus veiksnys, autoriaus
nuomone, yra nepilna šeima.
V. Aramavičiūtė (1975), tyrusi nedarnių šeimų vaikus ir jų auklėjimo ypatumus, nurodo, kad
šeimos moralinė, kultūrinė atmosfera, emociniai santykiai šeimoje yra svarbūs vaiko asmenybės
formavimosi veiksniai. Skurdas, tėvų psichopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tėvų
tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaikų elgesio problemomis.
Pasak G. Valicko (1996), palyginus su pilnomis šeimomis, be tėvo išaugę vaikai neretai būna
mažiau socializuoti, linkę tuojau pat patenkinti savo norus, labiau pasiduoda bendraamžių grupės
įtakai, dažniau įvykdo teisės pažeidimus. Anot G. Valicko, jau “formuojantis kūdikio emociniam
prieraišumui, prasideda elgesio normų, bazinių vertybių interiorizacija, o nesaugumo jausmas,
emocinių poreikių netenkinimas tai apsunkina.” (Valickas, 1997). Emocinis atskyrimas sukelia

14
nepageidautinas pasekmes jau 1 – 3 metų vaikui. Jis tampa irzliu, agresyviu, demonstruoja
padidėjusią priklausomybę. Emocinis atstūmimas, t. y. abejingumas vaikui, jo dvasinių poreikių
ignoravimas, sudaro sąlygas pasireikšti pykčiui ir agresijai. To pasekoje vaikas nesugeba
demonstruoti emocinės šilumos, nemoka reikšti savo jausmų, formuojasi abejinga, nepasitikinti
savimi, sunkiai užmezganti ir palaikanti kontaktą asmenybė.
Netinkamo tėvų elgesio pagrindą sudaro ir tėvų nesugebėjimas išlaikyti emocinės
pusiausvyros ( vieni skiria daug dėmesio savo vaikui, o kiti išlaiko nuotolį tarp savęs ir vaiko).
Taip atsiranda agresyvūs kontaktai ar kontaktų vengiama (Aramavičiūtė, 1978).
Kalbant apie agresiją, reikėtų paminėti, jog nemažai įtakos jai atsirasti turi vaikų auklėjimo
stilius, taikomų poveikio priemonių pobūdis. D. Baumrind pateikia 3 pagrindinius tėvų elgsenos
stilius: autoritetingas, kuomet tėvai linkę atsižvelgti į vaikų pageidavimus, o namuose vyrauja
labiau demokratiškos taisyklės; viską leidžiantis stilius, kai šeimoje nėra disciplinos, vyrauja
anarchija; autoritarinis stilius, kuomet tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, jų ( tėvų ) žodis
svarbiausias, o už netinkamą elgesį griežtai baudžiama. Daugelis tėvų, pasak R. Žukauskienės,
auklėdami savo vaikus ir nesugebėdami kitaip kontroliuoti vaiko elgsenos, pirmenybę teikia
fizinėms bausmėms. Agresyvių vaikų tėvai, bausdami tikisi sustabdyti nenorimą vaikų elgesį,
tačiau dažniausiai bausmių pasekmės būna nelauktos ir ne tokios, kokių tikėtasi. Vėliau vaikai,
spręsdami savo problemas gali mėgdžioti tėvų elgesį. Svarbiausia yra tai, kad baudimas už
agresyvų elgesį tik dar labiau skatina pačią agresiją. Patys tėvai to nenorėdami, bausdami vaiką
rodo to elgesio pavyzdį, kurio norėtų atsikratyti. Bijodami bausmės vaikai nesielgs agresyviai
tėvams matant, tačiau tėvų elgesys gali įtakoti agresyvų jų elgesį už šeimos ribų. Taikomos fizinės
bausmės sukuria įspūdį, kad agresija – gana efektyvi priemonė priversti aplinkinius elgtis pagal
savo norus.(Žukauskienė R., 1997).
G. Chomentauskas (2004) taip pat pabrėžia, jog fizinė bausmė pabrėžia jėgos santykį. Vaiko
mušimas rodo, kad vienas turi daugiau teisių negu kitas. Mušant, terorizuojant vaikui įkalama, kad
teisus yra stipresnis ir vyresnis.
Ž. Arlauskaitė (2004) net neabejoja, kad paaugęs ir sustiprėjęs vaikas keršys už tai, ką patyrė
vaikystėje: neklausys, bėgs iš namų, meluos, gali net smurtauti, grasinti patiems tėvams.
Fizinės bausmės nemoko, kaip vaikas turi elgtis, o dažniau įdiegia baimės,
menkavertiškumo jausmą, keršto troškimą. Psichologas J. Černius teigia, jog kuo didesnis vaiko
agresyvių elgsenų baudimas, tuo didesnis tiesioginis ar netiesioginis (fantazija) agresijos
pasireiškimas vėliau. Kuo didesnis tėvų nutolimas nuo savo vaikų, kuo daugiau šeimoje
nesutarimų, konfliktų, perdėto saugojimo ir kt. dalykų, kurie neatitinka vaiko brendimo
reikalavimų, tuo labiau reiškiasi įvairios vaikų agresijos. Vaikai, savo šeimose matantys
incidentus, muštynes, girtuokliavimą ir skandalus, patiria emocinę deprivaciją. Vaikai, kurie
nereikalingi ir nemylimi šeimoje, dažniausiai tampa “sunkiais”, agresyviais vaikais.

15
 Kuomet šeimoje nėra sankcijų, kontrolės ( hipogloba ), vaikas gali agresyvių veiksmų
išmokti iš aplinkos. Nemokėdamas kontroliuoti nepriimtinų impulsų ir patekęs į asocialią aplinką,
jis gali perimti asocialias vertybes bei atitinkamus elgesio modelius. Kalbant apie netinkamus
auklėjimo būdus, reikėtų paminėti, jog šeimoje kaip sistemoje egzistuoja atitinkamos sąveikos.
Pavyzdžiui, jei vienas šeimos narys elgiasi priešiškai, kiti į tai atsako neigiamai, tai gali iššaukti
pastarųjų neigiamą reakciją, pagrįstą agresija. Vadinasi, neigiamas tarpusavio sąveikos modelis
gali iššaukti bei įtvirtinti agresyvias reakcijas. O toks sąveikos stilius perkeliamas už šeimos ribų
sulaukia atitinkamo sociumo vertinimo.
Auklėjimo stiliai formuoja asmenybę, įtakoja jos socialinę bei psichologinę raidą. Šeimoje
įgyta neigiama bendravimo patirtis, ne kartą matyta tėvų tarpusavio netinkama interakcija suteikia
galimybes netinkamiems elgsenos modeliams formuotis. Auklėjimas, pagrįstas destrukcija,
agresyviais tėvų veiksmais, nepagrįstais draudimais, žiauriomis bausmėmis bei negatyviu
bendravimu, sudaro sąlygas agresyvių reakcijų interiorizacijai, netinkamai asmens raidai.
J. Daulenskienė (2001) nurodo, jog nepalanki emocinė atmosfera šeimoje formuoja psichinę
deprivaciją, kylančią iš ilgalaikio psichinių poreikių netenkinimo, kurios išdava gali būti ir
pernelyg didelis vaikų agresyvumas.
Silpnas emocinis ryšys tarp šeimos narių, netinkami auklėjimo būdai, smurtas prieš vaiką
skatina agresyvaus elgesio atsiradimą. Kai šeimoje nėra nuoširdaus ir atviro bendravimo, kai tėvai
neperduoda vaikui žmonių bendruomenei nustatytų normų ir vertybių, vaikas tampa apleistas,
šiurkštus ir agresyvus (Winnicot, 2000).
U. Mielke (1997) taip pat nurodo, jog agresyvus elgesys gali turėti daug priežasčių. Atlikęs
tyrimus nustatė, jog agresyvus ir asocialus elgesio būdas gana dažnai gali būti perduodamas iš
kartos į kartą. Apie 30 % visų U. Mielke tirtų atvejų parodė, kad tikri vaikų tėvai pasižymėjo
agresyviu elgesiu, buvo antisocialiniai asmenys. Žinoma, tai dar neįrodo, ar vaikai išmoko tokio
elgesio, ar jį paveldėjo, o gal abi kartos vystėsi nepalankiomis aplinkos sąlygomis. Nors
pastebėtas tėvų elgesio būdų perėmimas (mokymasis modelio pagalba) atlieka svarbų vaidmenį
vaiko elgesio vystymesi.
Kitais atvejais, agresyvių vaikų šeimose būna daug daugiau problemų. Dažnai patys tėvai
nesutvarko savo gyvenimo ir dėl ilgalaikio nedarbo, psichinės ligos, alkoholio arba narkotikų
vartojimo, o neretai ir dėl kriminalinių nusikaltimų atsiduria už visuomenės ribų. Nereikia
pamiršti ir biologinių priežasčių. Gimdymo traumos, pridusimai, kai trūksta deguonies, gali
sukelti simptomus, t.y. silpną koncentraciją, neramumą, negebėjimą valdytis (pagal Mielke,
1997).
Taigi, netinkamas auklėjimas skatina agresyvaus elgesio atsiradimą. Nustatyta, kad griežtos
bausmės siejasi su aukštu vaikų agresijos lygiu, o nepakankama kontrolė ir priežiūra koreliuoja su
aukštu asocialumo lygiu, kuris dažnai lydimas agresyvaus elgesio. Naudojamos griežtos bausmės
kontroliuoti agresyvų elgesį faktiškai jį ir pastiprina. A. Sears (1957) tyrimai parodė, jog vaikų
16
agresyvus elgesys namuose buvo susijęs su fizinių bausmių, kurias taikė tėvai, griežtumu, o taip
pat su tėvų tarpusavio nesutarimų stiprumu ir su motiniškos šilumos vaikui stoka (Žukauskienė,
1996).
A. Bandura (1973) taip pat nustatė, kad agresyvių paauglių tėvai buvo labiau linkę naudoti
fizines bausmes, labiau nesutarė tarpusavyje, buvo šaltesni ir labiau atstumiantys savo vaikus.
Panašius rezultatus gavo ir kiti autoriai. Dauguma vaikų, kurie yra irzlūs, nedėmesingi ir
impulsyvūs yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą, skyrybas, skurdą.
V. Aramavičiūtė (1978), Z. Bajoriūnas (1995) ir kiti, aiškindami veiksnius, neigiamai
veikiančius vaiką šeimoje, taip pat nustatė, kad pavojingiausi yra nenormalios tėvų tarpusavio bei
vaiko ir tėvų (ypač motinos) santykiai, nepasitikėjimas tėvais, šeimos irimas, klaidingas tėvų
auklėjimo požiūris. Kai vaikui namuose, savoje šeimoje pritrūksta vietos, nėra sąlygų augti,
ugdytis, kai jis yra neprižiūrimas ar nuolat kenčia alkį, smurtą, tokiose sąlygose neįmanomas
pilnaverčio žmogaus augimas. Vienas iš būdų, suteikti kiek įmanoma normalesnį gyvenimą
tokiems vaikams - tai jų apgyvendinimas vaikų globos namuose. Didelė problema čia ta, jog į
globos namus dažniausiai atvežami jau traumuoti, užguiti, be pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais,
nepatyrę žmogiškos šilumos ir be dvasinės pusiausvyros vaikai. Šie vaikai jau būna įgiję daugybę
neigiamos patirties iš savo tėvų, surinkę visa, ką jiems galėjo duoti asociali namų aplinka, atsineša
daug neigiamų įpročių – ne savo daiktų pasisavinimo, melavimo, per ankstyvų seksualumo
apraiškų. Taip pat jie jaučia didžiulę skriaudą, jog juos paliko ir atstūmė svarbiausi žmonės jų
gyvenime, jaučiasi bejėgiai, nepakankamai geri ir tinkami, kad būtų mylimi, nepakankamai
stiprūs, netgi sugniuždyti (Kurienė, Pivorienė, 1999). Tokia savijauta ir patirtis labai apsunkina jų
integraciją mokykloje, auklėjimą globos namuose. Dėl savo netinkamo ir dažnai nepriimtino
elgesio, susikaustymo ar per daug didelio aktyvumo jie dažnai nepritampa ir mokyklose, būna
skriaudžiami, pravardžiuojami. Tai skatina dar didesnį jų užsidarymą savyje arba agresyviai ginti
savo teises, atsiliepia jų mokymosi lygiui ir kokybei.

17
 1.4 BENDRAAMŽIŲ ĮTAKA VAIKO AGRESYVIAM
ELGESIUI

Vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių – būti grupės nariu, gauti pritarimą, paramą,
pripažinimą, jaustis saugiai grupėje (D. Ferguson, 2000). Atlikta nemažai tyrimų, siekiant
nustatyti, koks yra bendraamžių vaidmuo vaikų tolesnei raidai. Bendraudamas su asocialia
grupele, imituodamas jos narių elgesį, vaikas gali greitai perimti asocialias vertybes bei
atitinkamas elgesio normas (Valickas, 1996). Agresyvi vaiko laikysena mokykloje nebus
priimtina tarp draugų. Agresyvus elgesys trukdo užmegsti santykius su kitais vaikais.
Bendraamžiai nemėgsta agresyvių vaikų, juos atstumia (Vaitekonienė, 2001). Tyrimais
patvirtinta, kad ankstyva vaiko izoliacija ir bendraamžių atstūmimas sukelia vaikui tolesnius
socialinius sunkumus, problemas. Atstūmimas yra susijęs su destruktyviu elgesiu ir agresija, ir
vaikui augant, agresijos formos tampa labiau diferencijuotomis ir subtilesnėmis. Didėjant amžiui,
atstūmimas tampa susijęs su netiesioginėmis agresijos formomis, izoliavimusi ir
hipersenzityvumu. Agresija tiesiogiai susijusi su negatyviu statusu grupėje bet kuriame amžiuje.
Nepopuliarūs vaikai dažnai elgiasi agresyviai ir destruktyviai ir tai nulemia jų problemas su
bendraamžiais (Žukauskienė, 1998).
Barkauskaitė M. (1999) atlikusi tyrimus nustatė, jog ir savo šeimoje neigiamą būseną
dažniau išgyvena vaikai, turintys žemą statusą klasėje, bendraamžių grupėje. Abi bendruomenės –
šeimos ir bendraamžių abipusiai susiję, ir sunku išskirti, kuri lemia elgesio priežastis, o kuri –
pasekmes. Mokslinių tyrimų dauguma rodo, kad vaikų nesaugumo priežastis – šeima, tačiau
neneigiamas ir atvirkštinis procesas: nepritapęs, nesuprastas ir neįvertintas bendraamžių vaikas
"išsilieja" namuose. Jausdamasis nesaugus šeimoje, paauglys ir kitose bendruomenėse (klasės,
draugų, pažįstamų), gali nenuspėjamai elgtis, jie daugiau ar mažiau skausmingai susitaiko su
nesaugumo būsena klasėje ar mokykloje. Tokiems paaugliams nėra sąlygų save išreikšti, kurti,
susikaupti. Neretai jie pasiryžę bet kokiomis priemonėmis įsitvirtinti tarp bendraamžių:
siautėdami, demonstruodami bebaimiškumą, drąsą, fizinį stiprumą ir t.t. Bendraamžių
įsitvirtinimo bendruomenėje būdai gali būti patys netikėčiausi. Tačiau svarbu tai, jog paauglių
savijauta draugų grupėse daug geresnė nei klasėje, o neformaliose bendraamžių grupėse paaugliai
patenkina tuos bendravimo, pripažinimo poreikius ir interesus, kurių negali patenkinti formaliose
bendruomenėse (šeimoje, klasėje, mokykloje).
Draugų pasirinkimą mokykloje, gatvėje, kieme dažniausiai lemia turima vaiko patirtis.
Susidūrimas su smurtu vaikystėje, silpna vidinė ir šeimos kontrolė, vaikystėje išmokti agresyvaus

18
elgesio modeliai dažniausiai skatins atitinkamų draugų atsiradimą. Pasirinkti draugai lemia, kokie
elgsio modeliai bus išmokti, įtvirtinti ir sustiprinti. Žaisdami vaikai keičiasi patirtimi, iš jų,
diskusijų ir konfliktų su bendraamžiais, vaikai mokosi suprasti kitų emocijas, mintis, motyvus ir
norus. Tuo atveju, kai bendraamžiai elgiasi agresyviai, priešiškai ar vadovaujasi jėga – tai
dažniausiai ir vaikas išmoks demonstruoti tokį pat elgesio modelį. (Jarmakovienė, 2000).
Pradėjusių lankyti mokyklą vaikų, išaugusių nepalankiomis šeimos sąlygomis padėtis
mokykloje, lyginant su augusiais emociškai “sveikose” šeimose, dažnai būna blogesnė nuo pat
pradžių. Taip yra dėl patirtos emocinės deprivacijos, tėvų atstūmimo, dėmesio stokos, vengimo
atsakinėti į gausius klausimus ir pan. “Neturėdami tokių formavimosi sąlygų ir galimybių kaip jų
bendraamžiai, šie vaikai ateina į mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi.”(Valickas G., 1997).
Mokykloje mokiniai susilaukia ne tik teigiamų, bet ir neigiamų vertinimų, o susilaukti neigiamų
vertinimų atsiliekantiems vaikams galimybė daug didesnė. Atsiliekantiems mokiniams jau nuo
pirmos klasės tenka didesnis neigiamas krūvis dėl mokytojų ir bendraklasių nepalankių vertinimų,
nedraugiškumo, priešiškumo. Šių moksleivių atžvilgiu mokytojai kelis kartus dažniau naudoja
negatyvias sankcijas (pastabas, neigiamus poelgių, žinių ar asmenybės savybių vertinimus) nei
pozityvius paskatinimus. Pasak G. Valicko tai greičiau susiję ne su objektyvia būtinybe, o su
pačio mokytojo nekantrumu, nesugebėjimu valdytis ar netiksliu situacijos vertinimu.
Izoliuoti bei atstumti savo klasėse, nesuprasti mokytojų, šie vaikai ieško kitos aplinkos, kuri
juos priimtų, kur jie galėtų susilaukti pritarimo, paskatinimo. Šį pritarimą jie dažniausiai atranda
asocialiose bendrijose. Šios grupės tampa pagrindine ir bemaž vienintele vieta , kur paaugliai gali
patenkinti daugelį, nepaprastai svarbių jiems poreikių (savęs įtvirtinimo, priklausomybės,
pripažinimo, globos bei užtarimo, saugumo). Tokiose grupėse vyksta nepaprastas vertybių bei
nuostatų kitimas. Pastebėta, jog patekę į tokią grupę vaikai neretai tampa kur kas įžūlesni,
lengviau pažeidžiantys ne tik moralines, bet ir teisines normas.
G. Valickas savo knygoje “Psichologinės asocialaus elgesio ištakos” nurodo, jog taip yra
todėl, kad “patekęs į grupę, kuri jam yra patraukli ir reikšminga, žmogus elgiasi kiek kitaip negu
tada, kai jis būna vienas. Netgi tuomet, kai atskiras grupės narys nėra tvirtai perėmęs asocialių
elgesio normų ir vertybių, jis gali padaryti teisės pažeidimą, paklusdamas grupės spaudimui,
norėdamas pademonstruoti savo jėgą, ryžtingumą ir kartu siekdamas įtvirtinti save grupės narių
akyse.” Prosocialioje aplinkoje atstumtiems bei menkinamiems paaugliams, kurių savęs
vertinimas dažnai yra nepagrįstai žemas, juos priėmusi bei pripažinusi grupė tampa itin patrauklia,
todėl tokie paaugliai ypač brangina asocialios grupės nuomonę bei paskatinimus ir jautriai
reaguoja į jiems keliamus reikalavimus ar taikomas sankcijas. Beje, kuo daugiau laiko vaikas
praleidžia šioje grupėje, tuo didesnė “asocialaus elgesio modeliavimo bei asocialių įgūdžių
įgijimo tikimybė.” (Valickas, 1997)
Taigi, atstumtųjų padėtis, nuolatiniai konfliktai, įtampa ir nerimas skatina ieškoti kokios
nors išeities. Tokie vaikai, nenorėdami būti klasės draugų ir mokytojų nuolatinio vertinimo
19
objektais antipatijos atžvilgiu, pradeda ignoruoti bet kokius poveikius, elgiasi šiurkščiai ir įžūliai,
naudoja fizinę jėgą, remdamiesi savo fiziniu pranašumu (manęs klasėje nemėgsta, tačiau bijo).
K. A. Dodge (1983) nustatė, kad tie vaikai, kurių elgesys gana dažnai yra asocialus, yra
vertinami savo bendraamžių kaip agresyvūs ir galų gale atstumiami savo grupės narių. Atstumti
vaikai pasižymi nepakankamai išvystytais socialiniais kognityviniais sugebėjimais, nemoka
įsijungti į grupę, nepakankamai suvokia grupėje egzistuojančias normas, yra linkę reaguoti į tikrą
ar įsivaizduojamą provokaciją, klaidingai interpretuoja prosocialias sąveikas. Atstumti vaikai
blogiau įsijungia į akademinių užduočių atlikimą ir dažniausiai arba vieni patys užsiima
netinkamu elgesiu, arba elgiasi destruktyviai su kitais vaikais. Beveik pusė atstumtų vaikų gali
būti apibūdinti kaip trukdantys socialinei tvarkai. Vaiko socialinį statusą tarp klasės draugų gali
įtakoti ir negatyvūs mokytojų ir jų mokinių santykiai (Žukauskienė, 1997).
Tai, kad nuo ankstyvos vaikystės agresija priežastiniais ryšiais yra susijusi su negatyvios
reputacijos bendraamžių tarpe įgijimu ir palaikymu, o taip pat su bendraamžių atstūmimu,
akcentuoja daugelis autorių, tarp jų ir Ch. Buttner (1998), kuris kaip vieną pagrindinių agresyvaus
elgesio priežasčių nurodo sąmoningą agresiją kaip įsitvirtinimo tarp bendraamžių priemonę.
Pasak L. Pakalaitės (2002), vaikai dažniausiai griebiasi agresijos hierarchiniam statusui
įtvirtinti ir palaikyti grupėje, nes nemažai daliai jaunų žmonių smurtas yra vienintelė priemonė
siekti statuso, pagarbos, svarbių socialinių ir asmeninių tikslų. Smurtas, kaip ir pinigai ar žinios,
yra jėgos forma, kai kuriems – vienintelė prieinama. Dėl skurdžios moralės (vidinės kontrolės
trūkumo) ir menkos elgesio priežiūros (išorinės reguliacijos stokos) griebtis smurto – racionalus ir
suprantamas problemų sprendimo būdas.
Juodraitis A. (1998), išskirdamas psichologines agresyvumo priežastis taip pat nurodė, kad
sąmoninga agresija gali būti naudojama kaip įsitvirtinimo bendraamžių grupėje priemonė. Tačiau
Rušienės L. ir Plačenienės D. (2002) atlikto tyrimo bei kitų tyrėjų konstatuojamų faktų
duomenimis, agresyviai besielgentys vaikai tarp bendraamžių yra nepopuliarūs ir atstumiami. Tik
labai nedidelė grupė vaikų linkusi draugauti su skriaudiku.
Žaržojūtė R. (2004) pastebi, kad ir aplinkos įvykius vaikas dažniausiai suvokia ne
tiesiogiai, o per grupę, kuri primeta tam tikrą vertinimo, elgesio modelį. Grupės, kuriai priklauso
vaikas, nuomonė vertinama pozityviai ir nekritiškai. Logika čia paprata: "geras, nes savas". Vaikų
globos namuose ir specialiosiose internatinėse mokyklose gyvenantys vaikai nuolat yra tam tikros
grupės nariai: mokykloje – klasės, globos įstaigoje – tos įstaigos grupės, kurioje paprastai gyvena
8 – 14, kai kur ir 20 vaikų. Kadangi jie neturi šeimos, kuri juos palaikytų, jie palaikymo ieško
grupėje. Globos įstaigoje grupės reikšmė vaikui yra dviprasmė – tai yra ir jo draugai, ir namai, ir
šeima, todėl ir grupės įtaka vaiko elgesiui neginčytina. Grupės narių atstūmimas ir nepripažinimas
vaikui čia tampa ypač žeidžiantis ir skaudus.
I Kaffemanienės (1996) teigimu, bendraamžių įtaka dar akivaizdesnė kalbant apie sutrikusio
intelekto vaikus. Sutrikusio intelekto vaikų elgesys dažnai būna neadekvatus situacijai, kartais
20
prieštarauja moralės normoms dėl nesugebėjimo apmąstyti, suvokti savo ar kito asmens veiksmus,
priežasties – pasekmės ryšius. Būdingas nekritiškas savęs, reiškinių vertinimas, padidintas
įtaigumas, dėl kurio šie vaikai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, nemoka jai pasipriešinti, todėl
gali būti įtraukti ir į nusikalstamą veiklą.
Pasak Braslauskienės R. (2001), globos įstaigose neigiamas emocijas sukelia bendravimo
konfliktinės situacijos ir susikūrusi "institucinė" atmosfera. Ją įtakoja per didelė vaikų globos
institucijų psichologinio klimato įtampa, ilgiau trunkantys auklėtinių neigiami išgyvenimai. Šiems
vaikams būdingas perdėtas nuolankumas, neatsakingumas, pažeidžiamumas, sumišimas, vidinės
pusiausvyros stoka. Jie dažniau jaučiasi įskaudinti ir kalti, atstumti ir ignoruojami. Agresija
aplinkiniams jiems tarsi protesto būdas. O grupė dažniausiai yra ta aplinka, kurioje susikaupusi
agresija išliejama.

21
 2. VAIKŲ GLOBOS ĮSTAIGŲ AUKLĖTINIŲ UGDYMO
YPATUMAI

Paradoksalu, tačiau į globos namus dažniausiai patenka vaikai, turintys biologinius tėvus.
Pasak M. Barkauskaitės (1999), vaikai į globos įstaigas šiais laikais patenka dėl objektyvių ir
subjektyvių priežasčių. Objektyvios priežastys – tai tėvų netekimas, sunkios ligos. Dėl šių
priežasčių Lietuvos globos įstaigose gyvena apie 26% vaikų. Likusieji čia atsidūrė dėl subjektyvių
priežasčių – tėvams buvo apribotos tėvystės teisės.
Kūdikių namų, globos namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai – tai daugiau ar mažiau
skriaudą iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, invalidų, pensininkų, vienišų motinų,
gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Nepaisant jų individualių fizinių ar psichinių
sutrikimų, jie beveik visi perėjo skaudų išgyvenimų kelią. Jiems teko patirti šeimos nedarną ir
tėvų nuopolio pasekmes, neretai juridinį atskyrimo nuo šeimos aktą. Tokioje aplinkoje gyvendami
daugumas vaikų išsiugdo tokias savybes kaip grubumas, savigynos jausmą, nepasitikėjimą,
savanaudiškumą. Dėl to didžioji dalis globos namų, internatinių mokyklų auklėtinių linkę į
grubumą, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį ir poelgius,
asocialūs, egocentriški vaikai (Barkauskaitė, 1999).
Mokslinėje ir pedagoginėje literatūroje (Hallahan, Kauffman, 2003) išskiriamos biologinės,
šeimos, mokyklos, kultūrinės įvairių emocinių ir elgesio sutrikimų priežastys. Daugeliu atvejų
nėra konkrečių empirinių įrodymų, kad bet kuris šių veiksnių tiesiogiai sąlygotų sutrikusiais
emocijas arba elgesį, tačiau kai kurie jų, be abejonės, gali būti pretekstas problemiškam elgesiui
kilti, o kiti tokį elgesį gali sustiprinti ar išprovokuoti.
Biologinės priežastys. Tik labai retai pavyksta nustatyti konkretaus biologinio veiksnio ir
emocinio arba elgesio sutrikimo ryšį. Kalbant apie daugelį agresyviai besielgiančių vaikų, nėra
realių įrodymų, kad jų problemų šaknys glūdi tik biologiniuose veiksniuose. Nors atlikus
sudėtingesnius tyrimus ir paaiškėjo, kad biologiniai veiksniai sąlygoja daug sutrikimų, anksčiau
laikytų sukeltais daugiausia (arba vien) socialinės sąveikos.
Šeimos priežastys. Empiriniai šeimos santykių tyrimai rodo, kad tėvų įtaka jų vaikams nėra
tokia paprasta. Vaikai su emociniais arba elgesio sutrikimais gali turėti savo tėvams tiek pat
įtakos, kiek ir pastarieji jiems. Tėvai, kurie su vaikais elgiasi negriežtai, tačiau yra priešiški,
atstumiantys, žiaurūs ir patys priešiškai besielgiantys, dažniau užaugina agresyvius,
delinkventinio elgesio vaikus. Iširusios ar nedarnios šeimos, kur patys tėvai yra teisti ar smurtauja,
ypač skatina delinkventinį vaikų elgesį ir netinkamą jų socialinę kompetenciją.

22
 Mokyklos priežastys. Neretai vaikai į mokyklas ateina jau turėdami emocinių ar elgesio
sutrikimų. Tačiau pasitaiko, jog šie sutrikimai pasireiškia jau mokykliniame amžiuje dėl
traumuojančios patirties klasėje. Išgyvenimai mokykloje vaikui turi didelės reikšmės. Kai sunkaus
temperamento vaikas pradeda lankyti mokyklą neturėdamas pakankamai mokymosi ir socialinių
įgūdžių, siekiant teigiamo rezultato jis dažniausiai sulaukia neigiamos savo bendraamžių ir
mokytojų reakcijos. Labai dažnai toks vaikas tarsi pakliūva į neigiamos sąveikos ratą, todėl jis vis
labiau erzina bendraklasius ir mokytojus, o šie erzina jį (Hallahan, 2003).
Mokykla gali prisidėti prie vaiko emocinių problemų, kai mokytojas yra nejautrus vaiko
individualybei, reikalauja, kad šis negalvodamas paklustų mokyklos taisyklėms ir tvarkai.
Pedagogai ir tėvai gali vaikui kelti pernelyg aukštus ar per žemus reikalavimus, susijusius su jo
elgesiu ar mokymusi, bendrauti su juos nuvylusiu vaiku taip, tarsi jis yra nevykėlis ar
nepageidaujamas. Mokykloje gali stigti drausmės, ji gali būti pernelyg nelanksti ar prieštaringa.
Kartais mokykloje netinkamai besielgiantis vaikas gauna pastiprinimą pripažinimo ar specialiai
skiriamo dėmesio forma, o į tinkamai besielgiančius vaikus nekreipiama dėmesio. Galiausiai
netinkamo elgesio modeliais gali tapti patys pedagogai ar bendraamžiai – vaikas gali pradėti
blogai elgtis juos mėgdžiodamas (Kauffman, 2003).
Kultūrinės priežastys. Nėra abejonių, kad kultūrinis kontekstas, kur vaikas auga, veikia jo
emocinę, socialinę ir elgesio raidą. Kultūra turi įtakos agresijos, nerimo ir depresijos atsiradimui.
Daug rodomų smurto scenų per televiziją susiję su vis daugėjančio smurto atvejais (Hallahan,
Kauffman, 2003).
Kiekvienas neigiamas veiksnys vaiko asmenybei – tai didesnės galimybės patekti į rizikos
grupę. Atlikta nemažai tyrimų siekiant nustatyti delinkvenciją lemiančius veiksnius ar jų grupes
šeimos aplinkoje.
Pasak Sterno W. (1996), vaiko aplinkos pagrindas yra patyrimas ir išgyvenimas. Todėl
suprantama, kad vaiko asmenybės sklaida ypač priklauso nuo jį supančios aplinkos. Aplinka turi
ypatingą reikšmę vaikui, nes jis joje gyvena, mokosi, atlieka kognityvines, socialines funkcijas,
prisiimdamas tam tikrus socialinius vaidmenis (Braslauskienė, 2002).
Vaikų globos namuose, specialiosiose internatinėse mokyklose apgyvendinti vaikai
dažniausiai būna patyrę daugelio neigiamų aplinkos (šeimos, mokyklos, visuomenės) veiksnių
poveikį. Gausu vaikų, kurie patyrė skriaudą savo šeimoje, nesulaukė pagalbos ir supratimo
mokykloje, visuomenė taip pat liko abejinga jų gyvenimo sąlygoms. Apie tai, kiek jų elgesį ir
emocijas įtakoja biologiniai veiksniai, sunku spręsti, kadangi šią įtaką (jei ji yra) užgožia kitų
veiksnių padaryta žala.

23
 2.1 VAIKŲ GLOBOS ĮSTAIGŲ AUKLĖTINIŲ
PSICHOSOCIALINIAI YPATUMAI

Tėvų praradimas arba atsiskyrimas nuo jų, artimiausios aplinkos atstūmimas yra vienas
didžiausių vaikui stresą sukeliančių veiksnių. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne
įvaikinami, o apgyvendinami vaikų globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai
tėvai miršta arba tėvai su vaikais netinkamai elgiasi, jais nesirūpina (Žukauskienė, Leiputė, 2002).
Netekus tėvų, griūva visas vaiko pasaulis. Nerimas, išgyvenamas išsiskyrus su artimu
žmogumi, labai veikia vaiko psichinę sveikatą. Psichologiniai tyrimai rodo, kad atsiradęs nerimas
stipriai pažeidžia ir sulėtina vaiko psichosocialinę raidą (Žydonienė, 2003).
Didėjant doroviniam visuomenės nuosmukiui, plečiantis alkoholizmui ir narkomanijai,
sparčiai daugėja asocialių šeimų, kuriose paprastai auga net po kelis vaikus (Kvieskienė, 2003).
Šiose šeimose vaikams stinga reikiamų vystymosi sąlygų, juos nuo pirmųjų gyvenimo dienų lydi
nepritekliai, skurdas, alkis. Nuo mažens šie vaikai verčiami dirbti ne pagal savo jėgas, verstis
neleistinais verslais, elgetauti ir pan.
Valstybės skiriamos pašalpos vaikams tokiose šeimose dažnai naudojamos ne pagal
paskirtį. Gautą paramą jų tėvai dažniausiai prageria ar kitaip iššvaisto. Vis dažniau alkoholikų ir
narkomanų šeimose augantys vaikai fiziškai ir morališkai žalojami, žeminamas jų orumas
(Barkauskaitė, 1999)
Asocialios šeimos – tai terpė, kurioje bręsta būsimieji bešeimiai vaikai (bešeimis vaikas –
dėl kokių nors priežasčių netekęs artimųjų globos ar priežiūros, augantis vaikų globos
institucijoje). Bešeimiais jie tampa tada, kai šeimoje susidaro labai prasta ugdymo situacija:
negatyvūs santykiai tarp tėvų ir vaiko (jų taikomas poveikis vaikams dažniausiai neduoda jokių
rezultatų), vaikas ignoruojamas; tėvai agresyvūs, nuolat vaiką skriaudžia, apleidžia, kyla pavojus
fiziniam ir psichologiniam vaiko saugumui (Braslauskienė, 2001). Kai kurie tėvai nepajėgia ar
piktybiškai nesirūpina vaiko sveikata. Vyrauja konfliktiška aplinka šeimoje. Kategoriškai
atsisakoma priimti pagalbą į šeimą po skriaudos, išnaudojimo, nepriežiūros atvejų
(Lukoševičienė, 1999).
Lietuvos kriminologai, remdamiesi pasaulio šalių kriminologų tyrimų išvadomis, lygindami
Lietuvos socialines ekonomines sąlygas bei visuomenėje vyraujančias vertybines orientacijas,
vaikų nusikalstamumą, agresyvų elgesį sieja su skurdu, dėl kurio kyla prieštaravimų tarp
visuomenėje vyraujančių vertybių ir realių žmogaus galimybių. (Barkauskaitė, 1999). Skurdas
trikdo natūralią vaiko raidą ir nepatenkina jo elementarių poreikių, turinčių ypatingų pasekmių jo
tolesnei raidai ir brandai. Vėliau, pradėjus lankyti mokyklą, atsiskleidžia šių vaikų bendravimo

24
sunkumai, pakinta emocinės reakcijos, išryškėja nepakankama fizinė, moralinė, socialinė,
intelektinė branda, charakterio silpnumas. Visa tai gali virsti ir valkatavimu, sąmoningu melu,
polinkiu į afektus, agresyvumą, asocialumą ir pan. (Prakapas, 2003).
Niekam nėra paslaptis, kad į įvairias globos įstaigas patenka vaikai, ne tik patyrę visą
skurdaus gyvenimo baisumą, tačiau kęsdami alkį, šaltį, nepriteklius ne vienas jų turėjo iškęsti ir
smurtą, išnaudojimą, prievartą ir pažeminimus iš artimiausioje jų aplinkoje gyvenusių
suaugusiųjų. pasak R. Prakapo (2003), toks vaikas dėl socialinės patirties stokos ir galimybių tik
ateityje tapti savarankišku, yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų, kurie ir lemia vienokias ar
kitokias gyvenimo ir ugdymo sąlygas, jų psichinę, socialinę, kultūrinę raidos kryptį. Net ir patękęs
į globos namus vaikas neturi galimybės laisvai, atsižvelgiant į jo polinkius ugdytis, kadangi jis
tampa dar daugiau priklausomas nuo globos įstaigos taisyklių, grupės, į kurią jis paskiriamas,
aplinkos, čia dirbančių pedagogų, aptarnaujančio personalo, ir dar daugelio veiksnių, kuriems jis
privalo besąlygiškai paklusti. Taigi, ir čia egzistuoja daugybė priežasčių vaiko pasyvumui,
uždarumui, agresyvumui atsirasti ir kauptis.
Vienas iš pagrindinių asmenybės socializacijos proceso komponentų yra elgesys, kuris rodo
asmens pasiruošimą (nepasiruošimą) visapusiškam sąveikavimui su socialine aplinka. Individui
bei jo socialinei aplinkai, ypač svarbu tinkamos elgesio formos pasirinkimas ir laikymasis
įvairiose atliekamos veiklos (asmeninės, visuomeninės, mokymosi, profesinės ir kt.) sferose. Tai
susiję ne tik su socialinėmis – kultūrinėmis normomis apskritai, tačiau ir su moralaus elgesio
supratimu bei įsisąmoninimu, įgalinančiu siekti atitinkamo elgesio ir veiklos reguliavimo ir
savireguliacijos lygio. Šis procesas vaikų globos namų auklėtiniams dažniausiai yra ypač sunkus
arba net neįmanomas būtent dėl jų skaudžios, negatyvios patirties. Stengiantis išugdyti
pilnaverčius žmones, pastaruoju metu vaikų globos namų auklėtiniai lanko miestų ir rajonų
bendrojo lavinimo mokyklas. Tokiu būdu vaikai bendrauja su šeimų vaikais, lengviau integruojasi
į gyvenimą (Barkauskaitė, 1999).
Užsienyje ilgai vyravo įsitikinimas, kad vaikų globos institucijose psichosocialinė vaikų
raida atsilieka. Daugelis mokslininkų pabrėžė institucijų negatyvius veiksnius, įtakojančius vaiko
psichiką ir pažeidžiančius ją negrįžtamai.
M. Damborskas (1995) pažymi, jog sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas ir
suprastas socialinėje aplinkoje. Vaikams, kurie apleisti socialiai ir fiziškai, reikalinga elgesio
korekcija. Reikia papildomų socialinių kontaktų, kurie vaikui galėtų padėti išlyginti ankstyvųjų
gyvenimo metų sąlyginę izoliaciją.
Ch. Biutner (1991) tyrimų duomenimis, dažnai vaikų globos namų auklėtiniai padaro
nusižengimus, teisėtvarkos pažeidimus, kurių pagrindas – agresyvumas. Todėl, autoriaus
nuomone, labai svarbu suprasti nusižengimo priežastis. Yra nemažai nuomonių šiuo klausimu.
Pati elementariausia nepilnamečių nusikaltimo priežastis – prigimtis, įgimtos agresyvios
reakcijos. Manoma, kad vaikų globos namų auklėtiniai agresyvumą yra paveldėję ir jį reikia
25
laikyti psichinės ligos pradžia. Tačiau tuo būtų sunku ir beveik neįmanoma paaiškinti masinį
vaikų globos namų agresyvumą.
K. Lorencas (1994) kaip vieną iš priežasčių, dėl kurių atsiranda agresija, mini nepastovumą,
sumaištį, prieštaravimus ir “aš” koncepcijos neapibrėžtumą, kuri vaikus, augančius be šeimos
veda prie to, kad vaikai labai dažnai pergyvena gilų emocinį diskomfortą. Vaikų globos namų
auklėtiniai dažnai nepagiriami, neįvertinami, todėl vaikai turi menką supratimą apie savo vertę. O
ji būtina normaliam asmenybės vystymuisi
Svarbi problema yra izoliacijos ir pilnaverčio bendravimo trūkumas vaikams, gyvenantiems
vaikų globos namuose. Šiuos vaikus tyrinėjęs N. Lowrey (1995) pastebėjo dažnus kalbos
defektus, lėtą kalbos raidą, nepasotinamą meilės alkį. Vaikai nesugebėdavo užmegzti draugiškų
santykių. Jie tartum tapdavo “laukiniais”, reikalaujančiais, pavydžiais, o kartais išryškėdavo
regresija ir neurozių simptomai. Daugelio jų emocinis vystymasis buvo sulėtėjęs, dažnai
pasireikšdavo sadistiškas elgesys. Lowrey daro išvadą, kad vaikai globos institucijose gyvena
izoliuotai. Tai įtakoja asmenybės deformaciją, kuriai būdingas problematiškas elgesys:
priešiškumas, agresyvumas, nesugebėjimas priimti ir suprasti apribojimus, nemokėjimas
prisitaikyti prie aplinkos (Braslauskienė, 2001).
D. T. Goldfarb (1945) palygino vaikų grupes, kurie pirmus 3-4 savo gyvenimo metus
praleido institucijoje ir lygino juos su kontroline vaikų grupe – tais, kurie augo globėjų šeimose.
Jis išsiaiškino, kad institucijose augę vaikai buvo intelektualiai atsilikę, impulsyvūs ir turėjo daug
dėmesio koncentracijos problemų. Šalia kognityvinių funkcijų sutrikimų buvo pastebėta, kad jie
reikalauja dėmesio, meilės, bet nesugeba nuoširdžiai prisirišti. Suaugusiųjų dėmesio stoka
iššaukia priešiškumą suaugusiųjų atžvilgiu. Tai liudija apie įvairias elgesio formas, kurios leidžia
vaikui neprisileisti prie savęs suaugusiojo. Šios formos gali būti priešiškumo, depresijos,
agresijos, asocialaus elgesio pradžia.
Jau pats faktas, kad vaikai, augantys globos namuose, jaučia nuoskaudą, negalėdami
gyventi su tėvais arba, kad jų tėvai ne tokie geri ir rūpestingi kaip kitų vaikų, rodo, jog jie pakrauti
ne meilės ir pasitikėjimo žmogumi jausmu, o greičiau prievartos ir abejingumo. Todėl jų
bendravimo turinys neišvengiamai yra daugiau neigiamo atspalvio su negatyviais lūkesčiais.
Neigiamo elgesio pagrindai, dažnai susiformuojantys nepalankiomis šeimos
psichosocialinio klimato sąlygomis, tampa asmenybės sociopatogenezės proceso pirmąja stadija.
Ši stadija iš esmės atitinka latentinę socialinės vaiko deformacijos stadiją, kurioje elgesys dar
neįgauna asocialaus kryptingumo ir pasireiškia nedrausmingumo, prieštaravimo, kaprizų ir
panašia forma. Vėlesniuose raidos etapuose, įsitraukdamas į įvairesnes ir kartais komplikuotas
ekstremalių socialinio gyvenimo situacijų sritis, individas turi galimybę pakoreguoti savo vertybių
sistemą ir nuostatas arba dar labiau įtvirtinti jau turimus neigiamos patirties pradus. Nustatyta, kad
socializacijos ir socialinės orientacijos lygio kitimas leidžia jį išryškinti, reakcijas skirstyti į
nepalankius išorinius poveikius. Tokiomis sąlygomis anksčiau difuziškai pasireiškiančios vaiko
26
nuostatos į neigiamą elgesį laipsniškai stiprėja, įsitvirtina ir įgauna ryškią antivisuomeninio
kryptingumo formą.
Apžvelgus globos namų auklėtinių netekčių įvairovę, akivaizdu, jog dėl jų kyla daug
problemų daugelyje bendravimo, elgesio pasireiškimo sričių. Kylančios problemos lemia vaikų
vertybinių orientacijų formavimosi specifiką.
R. Braslauskienės (2001) tyrimų duomenimis, bešeimiai vaikai savo bendraamžių atžvilgiu
dažnai griebiasi prievartos ir smurto. Vieni iš jų yra įpratę nuolankiai pripažinti auklėtojų jiems
daromą poveikį, kiti – priešinasi autokratiškam ir per griežtam auklėjimo stiliui, jaučiasi
nuskriausti dėl gyvenimo peripetijų (buvusiuose namuose ir pan.). Patekę į globos įstaigas vaikai
dažnai jaučia baimę, nerimą, patiria atstūmimo ir atmestinumo jausmą. Globos namuose
neigiamas emocijas sukelia neigiamos bendravimo, konfliktinės situacijos ir susikūrusi
“institucinė” atmosfera. Jai daro įtaką per didelė vaikų globos institucijų psichologinio klimato
įtampa, ilgiau trunkantys auklėtinių neigiami išgyvenimai.
Globos namų vaikų elgesio problemomis domėjosi R. Kukauskas (1995). Jis nustatė, kad
globos namuose esančių vaikų elgesys buvo mažiau adaptyvus nei vaikų, augančių globėjų ar tėvų
šeimose. Taip pat nurodė kelias galimas priežastis, kodėl globos namų auklėtinių elgesys yra
blogesnis ar mažiau adaptyvus:
• Vaikas dažnai jau nuo jo pradėjimo nebuvo laukiamas savo tėvų, nepatyrė jų
šilumos ir meilės, neturėjo saugumo jausmo;
• Auklėtojų ir globos namų kaita. Šis globos nepastovumas įtakoja negatyvų elgesį.
Institucijos gyvenime prioritetas teikiamas kolektyvui. Vaikas yra nuolatinėje įtampoje, nes
pastoviai įtrauktas į kažkokią veiklą, organizuotą suaugusiųjų arba pačių vaikų. Tokioje aplinkoje
jiems sunku patirti dvasinę ramybę.
A. Juodaitytė (2002) taip pat pabrėžia, jog vaikai globos institucijose yra dažnai
nuasmeninami, jų socialiniai–kognityviniai poreikiai patenkinami tik iš dalies, dažniausiai tik
intelektualinė jų dalis. Vaikų socializacijoje turėtų vykti šie procesai:
• Vaikai išmoksta būti visaverčiais visuomenės nariais;
• Senoji karta jiems perduoda kultūrą ir tradicijas;
• Įvyksta vaiko “savęs atskleidimas.
Šie procesai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, papildo vienas kitą. Ugdymas globos
institucijose neapima viso socializacijos vaikystėje turinio, vaiko sąveikos su socialine aplinka, o
tai stabdo sėkmingą vaiko rengimąsi gyvenimui, socialinės patirties plėtojimąsi (Juodaitytė,
2002).
Vaikų globos namuose ir specialiose internatinėse mokyklose gyvenantiems vaikams
būdingas perdėtas nuolankumas, neatsakingumas, pažeidžiamumas, sumišimas, vidinės
pusiausvyros stoka. Jie dažniau jaučiasi įskaudinti ir kalti, atstumti ir ignoruojami. Emociniam

27
disbalansui daro poveikį neobjektyvūs atsiliepimai apie juos, jų pačių susikurta vidinė pozicija ir
nuostata, kuria jie vadovaujasi vertindami ir kitų žmonių poelgius.

28
 2.2 VAIKŲ GLOBOS ĮSTAIGŲ AUKLĖTINIŲ UGDYMO
PSICHOPEDAGOGINIAI YPATUMAI

Šiuo sudėtingu permainų laikotarpiu smarkiai pakito vaikų materialinė bei socialinė
situacija, sumažėjo jų saugumas. Vis daugiau vaikų netenka tėvų globos, tampa socialiai ir
pedagogiškai apleisti. Vaikų priežiūros, jų auklėjimo bei elgesio kontrolės problemos ryškios ne
tik šeimose, kurios gyvena žemiau skurdo ribos, bet ir globos institucijose.
Vaikų globos namų auklėtinių bendravimui su suaugusiais svarbi ir psichopedagoginė
problema. Vaikų bendravimo su suaugusiais sunkumus aiškino J. Bowlby (1978). Jis konstatavo,
kad vaikai globos įstaigose nuo ankstyvos vaikystės susiduria su daugybe žmonių. Dėl to
nesiformuoja pastovūs emociniai ryšiai, vystosi egocentrizmas ir nesuinteresuotumas socialiniais
santykiais. Vaikų atsiskyrimas nuo tėvų sukelia neigiamas pasekmes jų elgesiui.
I. Konas taip pat pabrėžia, kad vaiko perėjimas iš šeimos į ugdymo įstaigą yra jam ypač
sudėtingas, nes rengimas gyvenimui atskiriamas nuo praktinio dalyvavimo jame (Juodaitytė,
2002).
M. Rozschasch (1989) tyrimais nustatė skirtumus tarp vaikų, patyrusių kūdikystėje
išsiskyrimą su tėvais, užaugusių globos institucijose ir tarp vaikų, užaugusių šeimose. Buvo
nustatyti pagrindiniai bruožai, apibūdinantys institucijose augusius ugdytinius. Jiems būdingas
lėtas mąstymas, žemi intelektualiniai pasiekimai, nemokėjimas vertinti santykių tarp žmonių. Jie
buvo ne tokie stropūs ir energingi, mažiau emocionaliai subrendę, negu vaikai, augę šeimose.
Jiems būdingos kraštutinės būsenos: agresyvumas arba pasyvumas, apatija ir liguistumas.
Analogiškas išvadas suformulavo M. Rutter (1969). Jis pabrėžė, kad negatyvias vaiko
socializacijos, raidos ir ugdymo pasekmes didina ne tik pastovaus globėjo ir emocionalių kontaktų
nebuvimas kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, bet ir bendros veiklos nebuvimas, nepakankama
sensorinė stimuliacija.
Žodžiais išreiškiame mintis, jausmus. Tačiau labai svarbu sugebėti mintis reikšti tiksliai,
lygiai kaip reikšminga adekvačiai suvokti, kas buvo pasakyta. Pažvelgus į šį reiškinį iš našlaičio
ar beglobio vaiko pozicijos svarbu suprasti, jog šis vaikas neretai yra atėjęs iš problemišką
genetinį fondą turėjusių tėvų šeimos, kur bendravimui su vaiku buvo teikiama mažai reikšmės,
vadinasi, toks vaikas turi mažiau sugebėjimų gilintis į žodžių prasmę.
Kadangi pastaruoju metu vaikai dažniau našlaičiais tampa ne dėl fizinio tėvų praradimo, o
turimiems tėvams pasiekus asocialumo aukštumas, o tai jau požymis, jog tokių tėvų augintas
vaikas, jeigu jis į globos įstaigą pakliuvęs ne nuo kūdikystės, nemokės reikšti savo nuomonės,
minčių ir jausmų, nes tėvams tai paprasčiausiai nerūpėjo. Ribotas vaiko minčių raiškos
išsivystymas rodo, jog pagrindiniu poreikiu jis laikė ne kontaktą su bendraujančia aplinka, o
fizinio išlikimo poreikį. Toks vaikas yra laikomas socialiai atsiliekančiu (Braslauskienė, 2000).

29
Net ir pakliuvęs į globos įstaigą vaikas, neturi pakankamai sąlygų bendrauti su pedagogais, grupės
auklėtojais, kitais bendraamžiais nes paprastai laisvas bendravimas globos įstaigose yra ribojamas
vidaus tvarkos taisyklėmis (vaikas negali kada norėdamas nueiti į kitą grupę pas sesę, draugus,
neturi teisės susitikti su mokyklos draugais po pamokų ne globos institucijoje, netgi ne visuomet
gali išsakyti savo problemas grupės auklėtojui, nes bendravimą riboja griežtas dienos režimas,
kitų vaikų noras išsisakyti ir dar daugybė panašių priežasčių, kurios stabdo ne tik žodinę vaiko
saviraišką).
Atkreiptinas dėmesys į J. Korčako (1992) mintis, jog visas dabartinis vaikų ugdymas yra
nukreiptas į tai, kad vaikas būtų patogus suaugusiems, t.y. stengiamasi užslopinti tai, kas sudaro
vaiko valią ir laisvę, jo dvasios stiprumą, paliekant tik mandagumą, klusnumą, nesusimąstant, kad
dėl to vaikas gyvenime bus bevalis ir bejėgis. Kalbant apie vaikų ugdymą globos institucijose, kur
esant vienoje grupėje dideliam vaikų skaičiui, pedagogui vis dar daug patogiau užslopinti vaikų
savarankiškumą ir laisves vardan bendros tvarkos, negu atsižvelgti atskirai į kiekvieno vaiko
poreikius, galimybes, mintis ir požiūrius bei juos derinti.
R.Braslauskienės (2002) atlikto tyrimo duomenimis, globos institucijose dirbantys
pedagogai "nepakankamai įvertina bešeimių vaikų socialinio – kognityvinio patyrimo svarbą
ugdymo(si) procese, t.y. ugdytojams vaikų socialinis - kognityvinis patyrimas bei jo pedagoginio
panaudojimo galimybės nėra reikšmingos". Autorė pastebėjo, jog organizuojant vaikų gyvenimą
vaikų globos institucijoje, pedagogams privalu kuo geriau pažinti kiekvieną ugdytinį, jo šeimą,
kurioje jis gyveno, ypač jo turimą patyrimą ir suteikti jam maksimalią laisvę lavėti, tobulėti jo
individualiems fiziniams, psichiniams, socialiniams, pažintiniams gebėjimams. Vaikui pažįstant
aplinkinį pasaulį bei save jame, naują patyrimą siūlo sieti su jau turima patirtim.
Labai sudėtinga aprašyti vaikų bei jaunuolių emocijų arba elgesio sutrikimus, nes šie
sutrikimai labai įvairūs. O kalbant apie vaikų globos namų ir ypač specialiųjų internatinių
mokyklų auklėtinius tai tampa dar sudėtingesnė problema, kadangi šie vaikai yra labiausiai
paveikti neigiamų veiksnių, jų patirtyje gausu negatyvios patirties, skaudžių išgyvenimų.
Kiekvieno šių vaikų intelektas, mokymosi pasiekimai, gyvenimo aplinkybės ir emocinės bei
elgesio ypatybės smarkiai skiriasi. Didžiajai jų daliai būdingas išorinis agresyvus elgesys, “elgesio
iškrovos” (eksternalumas). Mušimasis, peštynės, erzinimasis, rėkimas, atsisakymas paklusti
reikalavimams, šauksmas, griaunamojo pobūdžio veiksmai, vandalizmas, plėšimas – visi šie
veiksniai (ypač jei jie dažnai atliekami) verčia vaiką ar jaunuolį vadinti “turinčiu sutrikimų”.
Normalūs vaikai verkia, rėkia, mušasi ir daro visa kita, ką ir emocijų arba elgesio sutrikimų
turintys vaikai, tik ne taip impulsyviai ir ne taip dažnai. Emocijų ir elgesio sutrikimų turintys
vaikai nepopuliarės tarp savo bendraamžių. Paprastai jie nelinkę greitai ir teigiamai reaguoti į
geranoriškas suaugusiųjų, kurie jais rūpinasi ir stengiasi padėti, pastangas (Hallahan, Kauffman,
2003).

30
 Dažniausiai šie vaikai institucijose barami ir drausminami, todėl bausmė jiems beveik arba
visai nieko nereiškia. Suaugusiųjų neviltis ir jų pačių nenuoširdumas labai dažnai padeda jiems
išsisukti nuo bausmės už savo blogą elgesį. Vaikai, kuriems būdingas agresyvumas ir “elgesio
iškrovos” taip pat negali pakęsti žmonių, su kuriais jiems tenka gyventi ir būti (jų neapykanta
dažnai turi rimtą pagrindą). Ant šių vaikų šaukiama, jie kritikuojami ir dažnai baudžiami. Taigi,
problema yra ne tik vaiko elgesys. Jei norime padėti vaikui, privalome įvertinti jo elgesio ir kitų jį
supančių žmonių elgesio sąveiką.
Specialieji pedagogai ne visuomet sutaria, kaip ugdyti emocinių arba elgesio sutrikimų
turinčius moksleivius. Pedagogai gali remtis skirtingais koncepciniais modeliais (žr. 2 priedą). J.
M. Kauffmanas (1997) nurodo, jog tik nedaugelis praktikų remiasi kuriuo nors vienu modeliu,
tačiau jei pedagogas nori dirbti kompetentingai, jis turi gerai išmanyti bent vieną koncepciją. Iš
penkių lentelėje pateikiamų modelių pastaruoju metu programoms dažniausiai naudojami du:
psichopedagoginis ir bihevioristinis.
Psichopedagoginis modelis. Taikant šį modelį atsižvelgiama į pasąmoninę motyvaciją ir
giluminius konfliktus, tačiau juo pabrėžiami realistiški kasdienio funkcionavimo mokykloje,
namuose ir bendruomenėje reikalavimai. Viena pagrindinių psichopedagoginio modelio prielaidų
yra tokia: jei mokytojas nori efektyviai įveikti moksleivio mokymosi nesėkmes ir netinkamą
elgesį, jis turi suprasti pasąmoninius jo motyvus. Mokytojas turi padėti moksleiviams refleksijos
ir planavimo būdu ugdyti savikontrolę. Jie gali taikyti tam tikrą intervenciją, pvz. organizuoti
teorines diskusijas, siekdami padėti jaunuoliui:
1. Suprasti, kad dėl jo elgesio kyla problemų;
2. Pripažinti savo motyvus;
3. Stebėti savo veiksmų pasekmes;
4. Planuoti alternatyvias reakcijas į panašias būsimas situacijas.
Svarbiausia, kad jaunuolis išsiugdytų didesnį supratimą: tai padės pakeisti jo elgesį (šį tikslą
sunkiau pasiekti tiesiogiai keičiant jų elgesį).
Bihevioristinis modelis paremtas dviem pagrindinėmis prielaidomis:
1. Problemos esmę sudaro pats elgesys.
2. Elgesys yra aplinkos įvykių atspindys.
Neadaptavus elgesys yra laikomas netinkamai išmoktomis reakcijomis į tam tikrus
reikalavimus ar aplinkybes. Todėl taikant intervenciją akcentuojami ankstesni įvykiai ir jų
pasekmės ir taip pat mokoma adaptyvesnio elgesio. Intervencija planuojama pasirenkant
numatomas reakcijas, įvertinant dabartinį jų lygį, analizuojant galimybę kontroliuoti aplinkos
įvykius ir keičiant įvykių priežastis ir pasekmes tol, kol planuojamose reakcijose imama pastebėti
aiškių pokyčių.
Globos įstaigose gyvenantiems vaikams kiekvieną dieną tenka susidurti su įvairiais sunkumais,
negatyviais veiksniais, su kuriais daug rečiau susiduria šeimose augantys vaikai. Šie vaikai
31
dažniau sulaukia priekaištų, įžeidimų nei pagalbos, užuojautos, supratimo. Jie nuolat jaučia
įtampą, yra stebimi ir jau vien dėl to jie daug mažiau pasitiki suaugusiais, bijo prieš juos atsiverti.
Savo tikrąsias baimes, nerimą jie slepia nuo ugdytojų ir bendraamžių, o tai labai neigiamai veikia
jų savijautą, bendravimą su aplinkiniais, kelia nereikalingus konfliktus. Todėl pedagogai,
dirbantys vaikų globos įstaigose, turėtų būti ypač gerai psichologiškai pasiruošę dirbti su šiais
vaikais, mokėti juos suprasti, įsiklausyti, nebūti per daug įkyrūs tačiau kartu ir mokėti prakalbinti
kiekvieną vaiką. Nes, pasak R. Braslauskienės (2001), "institucijos darbuotojų pedagoginių –
psichologinių žinių stygius ir netinkami ginčų sprendimo būdai vaikų sąmonėje ir pasąmonėje
kuria ntinkamo bendravimo su kitais žmonėmis modelį". Šių vaikų agresyvumas dažniau kyla iš
baimės ir nemokėjimo bendrauti kitaip, noro apsiginti, pasirodyti geresniu. Todėl labai svarbu,
kad pedagogas tai suprastų ir neatsakytų tuo pačiu – bausmėm ar pykčiu, nes vaikų pedagoginius
– psichologinius ugdymo ypatumus sąlygoja teigiamų ir neigiamų emocijų, emocinių bendravimo
santykių pasireiškimas jų gyvenime, tėvų, pedagogų ir bendraamžių bendravimo būdai.

32
 3. EKSPERIMENTINĖ DALIS

3.1 TYRIMO METODIKA

Tyrimo metu vaikų globos namų ir specialiosios internatinės mokyklos auklėtojams buvo
pateiktas klausimynas, paruoštas pagal Thomo M. Achenbach’o (1991) metodiką. CBCL 4/18
metodiką Thomas M. Achenbach’as sukūrė 1960 – 1970 metais. Ji skirta informacijos rinkimui
apie 4 – 18 metų asmenų elgesio bei emocines problemas.
Tėvai ar juos pakeičiantys asmenys paprastai yra pagrindinis informacijos apie vaiko
kompetenciją ir jo elgesio bei emocines problemas šaltinis, todėl T. M. Achenbach’o (1991)
sukurtas vaikų elgesio klausimynas (CBCL 4/18 Child Behavior Cheklist), skirtas informacijai
gauti iš tėvų. Klausimynas sudarytas iš dviejų skalių – vaiko mokėjimų skalės ir elgesio problemų
skalės. Tėvai pateikia informaciją apie vaiko aktyvumą, socialinius ryšius, pažangumą:
nusišalinimą, somatinius nusiskundimus, nerimą/depresiją (internalias problemas), delinkvenciją,
agresiją (eksternalias problemas).
Analogiškai T. M. Achenbahco sukurtam vaikų elgesio klausimynui tėvams (CBCL 4/18
Child Behavior Cheklist), tiriant vaikų globos namų auklėtinių ir specialiosios internatinės
mokyklos auklėtinius buvo apklausti grupių auklėtojai, auklėjantys nuo 7 iki 20 vaikų, kurie
nuolat gyvena uždaroje ugdymo institucijoje ir yra apleisti/palikti tėvų arba našlaičiai, neturi
galimybių dažnai sąveikauti su socialine aplinka, bei yra slegiami daugybės kitų apribojimų, T.
M. Achenbacho klausimynas buvo sutrumpintas ir pritaikytas pagal jų gyvenimo sąlygas (žr. 3
priedą).

3.2 TYRIMO EIGA

Vaikų globos namų ir specialiosios internatinės mokyklos auklėtojams buvo pateikti

klausimynai (3 priedas). Kadangi kiekvienoje grupėje su vaikais dirba po tris auklėtojus, o vaikų
gyvena 13 – 20 vienoje grupėje bendruose vaikų globos namuose, ir 7 – 13 vienoje grupėje
specialiojoje mokykloje internate, auklėtojai vaikus, apie kuriuos pateikė duomenis, pasiskirstė
savarankiškai. Imtis atsitiktinė, vaikai iš anksto pagal tai, ar turi specialiųjų poreikių, ar neturi,
atrinkinėjami nebuvo.
Tyrimui atlikti buvo gauti Alytaus valstybinių vaikų globos namų ir Simno specialiosios
internatinės mokyklos vadovų sutikimai.
Klausimynų buvo pateikta tiek, kiek kiekvienoje institucijoje gyvena tiriamojo amžiaus
vaikų. Visi klausimynai grąžinti užpildyti.

33
 3.3 TIRIAMŲJŲ CHARAKTERISTIKA

Tyrimas buvo atliekamas 2005 metais Alytaus valstybiniuose vaikų globos namuose (toliau
diagramose – VGN) ir Simno specialiojoje internatinėje mokykloje (toliau diagramose – SIM).
Buvo apklausta 30 auklėtojų, kurie pagal pateikto klausimyno klausimus apibūdino 157 vaikų
globos namų ir specialiosios internatinės mokyklos auklėtinius ( 90 auklėtinių iš bendrųjų vaikų
globos namų ir 67 – specialiosios internatinės mokyklos), kurių amžius nuo 7 iki 16 metų.
Tiriamieji suskirstyti į tris amžiaus grupes: 7 – 9 m., 10 – 12 m., 13 – 16 m.(žr. 1 pav.)

25

20

15
7-9 m.
10-12 m.
10
13-16 m.

0
VGN SIM

1 pav. Tiriamieji pagal amžių (proc.)

Kaip matyti iš diagramos, bendruosiuose vaikų globos namuose visų amžiaus grupių vaikų
skaičius panašus (šiek tiek daugiau jaunesnių, 7-9 m. auklėtinių), tuo tarpu specialiojoje
internatinėje mokykloje ugdoma žymiai daugiau vyresnio amžiaus vaikų, ypač daug 13-16 metų
auklėtinių.
Lyginant berniukų ir mergaičių skaičių, pastebima, jog ir vienoje, ir kitoje globos įstaigoje
mergaičių ugdoma mažiau negu berniukų (žr. 2 pav), tačiau aiškiai pastebima, jog ir vienoje, ir
kitoje ugdymo institucijoje tiek mergaičių, tiek berniukų skaičius sudaro panašų procentą visų
ugdytinių (skiriasi tik 1 proc.).

34
 100
90
80
70
60
Mergaitės
50
40 Berniukai
30
20
10
0
VGN SIM

2 pav. Tiriamieji pagal lytį (proc.).

Duomenys apie vaikų atliekamas pareigas, draugus, pomėgius, mokymosi pažangumą,

sveikatą buvo gauti pagal grupių auklėtojų pateiktus atsakymus į klausimyno klausimus.
Tiriamųjų sveikatos ir mokymosi problemos. Atlikto tyrimo duomenimis, visi Simno
specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai, ir 28,6 proc. Alytaus valstybinių vaikų globos
namų auklėtinių turi įvairių protinių ar fizinių negalių (žr. 3 pav.).

60

40 VGN

20
SIM
0
1 2 3 4 5 6 7

3 pav. Tiriamieji pagal sutrikimų pobūdį. 1 – elgesio arba emocijų sutrikimai; 2 –

nežymus protinis atsilikimas; 3 – vidutinis protinis atsilikimas; 4 – žymus protinis atsilikimas; 5 –
suvokimo ir atminties sutrikimas; 6 – kompleksiniai sutrikimai; 7 – jokių sutrikimų.

Abiejose globos įstaigose daugiausiai auklėtinių, turinčių nežymų protinį atsilikimą (48
proc. specialiojoje internatinėje mokykloje ir 13 proc. vaikų globos namuose), elgesio ir emocijų
sutrikimais pasižymi 21 proc. pecialiosios internatinės mokyklos ir 8 proc. vaikų globos namų
auklėtinių. bendruosiuose vaikų globos namuose visiškai nėra auklėtinių turinčių žymių intelekto
sutrikimų.

35
Tiriamųjų pareigos. Atlikto tyrimo duomenimis, visi bendruose vaikų globos namuose
gyvenantys vaikai privalo atlikti ir atlieka tam tikrus darbus: lovos klojimas, kambarių tvarkymas,
stalų dengimas valgykloje, budėjimas vestibiulyje, įvairiose bendro naudojimo patalpose. Jiems
paskirtos ir kitos įvairios pareigos: grupės seniūno, seniūno padėjėjo, vyr. budinčio ir kt. 8 proc.
globos namuose gyvenančių 10-12 m. vaikų turi galimybę užsidirbti pinigų pardavinėdami
laikraščius.
Simno specialiojoje internatinėje mokykloje ruošos darbus atlieka 24 proc. vaikų. 3 proc.
auklėtinių sugeba tik surinkti žaislus, 6 proc. atlieka įvairius ūkio darbus kaime, prižiūri
mažesnius vaikus. 12 proc. specialiojoje internatinėje mokykloje gyvenančių auklėtinių neatlieka
ir neturi jokių pareigų (6,7 proc. berniukų ir 5.3 proc. mergaičių): 6,3 proc. dėl ypač sunkių
kompleksinių sutrikimų, 4 proc. turi nežymų protinį atsilikimą, likusieji turi vidutinį arba žymų
protinį atsilikimą, emocijų ir elgesio sutrikimus. 3 proc. jokių pareigų neturinčių auklėtinių grupių
auklėtojai apibūdima kaip ypač agresyvius, neprognozuojamo elgesio vaikus, dar 3 proc.,
auklėtojų pateiktais duomenimis, linkę vagiliauti.
Tiriamųjų bendravimo ypatumai. Apklaustieji grupių auklėtojai nurodė, jog didesnė dalis
abiejų globos įstaigų auklėtinių nuolat bendrauja su bendraamžiais, yra užsimezgusios
draugystės. Tyrimo duomenimis, apie 40 proc. abiejų įstaigų auklėtinių turi 1-2 draugus,
daugiau nei pusė (53 proc.) vaikų globos namų auklėtinių artimai bendrauja su 3 ir daugiau
bendraamžių (žr. 4 pav.).
Tyrimo duomenų analizė rodo, jog 23 proc. specialiosios internatinės mokylos auklėtinių
neturi nė vieno draugo. Tai yra 18 proc. daugiau nei vaikų globos namuose. Lygiai tiek pat
pastarosios globos įstaigos auklėtinių daugiau turi 3 ir daugiau draugų. Analizuojant draugų
neturinčių tiriamųjų elgesį paaiškėjo, jog specialiojoje internatinėje mokykloje 71 proc. šių
vaikų draugų neturi dėl ypač sunkios būklės (labai žymus cerebrinis paralyžius, kalbos
neišsivystymas, žymus protinis atsilikimas ir pan.). Likusieji abiejų įstaigų tiriamieji draugų
neturi dėl agresyvaus, neprognozuojamo elgesio, nemokėjimo bendrauti, uždarumo.

60
50
40 VGN
30
20 SIM
10
0
Nė vieno 1-2 draugai 3 ir daugiau draugų
4 pav. Tiriamųjų sugebėjimas bendrauti su benraamžiais (proc).

36
Tiriamųjų mokymosi rezultatai. Atlikto tyrimo duomenys rodo, jog didžiausiam procentui
abiejų globos institucijų auklėtinių kalbas mokytis sekasi vidutiniškai (4.1 pav.), tap pat panaši
dalis vaikų kalbas mokosi geriau nei vidutiniškai.

50

40
Visiškai nesiseka
30
Žemiau vidutinio lygio
20
Vidutiniškai
10
Geriau nei vidutiniškai
0
VGN SIM

5.1 pav. Tiriamųjų mokymosi rezultatai: kalbos (proc.).

Vaikų, kuriems kalbos visiškai nesiseka žymiai daugiau specialiojoje internatinėje mokykloje, tuo
tarpu žemiau vidutinio lygio – bendruosiuose vaikų globos namuose.
Šiek tiek kitokia padėtis lyginant pasiekimus mokantis matematikos (pav 4.2). Nors vaikų
globos namuose matematiką vidutiniškai mokosi taip pat didžiausias procentas vaikų, tačiau
specialiojoje internatinėje mokykloje vaikų, kuriems matematika visiškai nesiseka yra 3 proc.
daugiau nei tų, kuriems sekasi vidutiniškai. Tačiau specialiojoje internatinėje mokykloje didesnei
daliai vaikų matematika sekasi geriau nei vidutiniškai, kai tuo tarpu kalbas geriau nei vidutiniškai
mokosi didesnė dalis vaikų globos namų auklėtinių.

50
Visiškai nesiseka
40
Žemiau vidutinio lygio
30
Vidutiniškai
20
Geriau nei vidutiniškai
10

0
VGN SIM

5.2 pav. Tiriamųjų mokymosi rezultatai: matematika (proc.).

37
 Antriems metams, kartoti kurso buvo palikta 11 proc. bendrųjų vaikų globos namų auklėtinių
(9 proc. pirmoje ir 2 proc. antroje klasėje). Taip pat 11 proc. šios institucijos tiriamųjų mokomi
pagal adaptuotas, 3 proc. - pagal modifikuotas lietuvių kalbos ir matematikos programas, 1-am
ugdytiniui taikoma individuali programa bendro lavinimo mokykloje bendroje klasėje, dar 7 proc.
ugdytinių vežiojami mokytis į ugdymo centrą "Viltis".
Specialiojoje internatinėje mokykloje auklėtiniai antrus metus kartoti kurso nepaliekami, o
perkeliami į lavinamąsias klases. Lavinamojoje klasėje ugdomi 28 proc. tiriamųjų. Tai vaikai,
turintys žymius kompleksinius sutrikimus (12 proc.), 8 proc. pasižymintys emocijų bei elgesio
sutrikimais su vidutine protine negalia, 4 proc. nustatytas kalbos neišsivystymas, emocijų ar
elgesio sutrikimai su žymia protine negalia, 2 proc - labai stiprus cerebrinis paralyžius (visiška
negalia).
Lyginant tiriamųjų mokymosi ir elgesio nukrypimus, nustatytas statistiškai nepriklausomų
požymių koreliacinis laukas.

38
 4.TYRIMO REZULTATAI

4.1 SKIRTINGO AMŽIAUS VAIKŲ AGRESIJOS RAIŠKOS

SKIRTUMAI

Vienas tyrimo uždavinių buvo palyginti aresijos raišką tarp skirtingo amžiaus vaikų.
Kadangi tiriamieji suskirstyti į tris amžiaus grupes (1 pav.), buvo palyginta, kokie agresyvūs
poelgiai būdingi kiekvienai amžiaus grupei bendruose vaikų globos namuose (Priedas Nr. 4) ir
kokie specialiojoje internatinėje mokykloje (Priedas Nr. 5) atskirai. Taip pat buvo palyginta
agresijos raiška tarp tos pačios amžiaus grupės vaikų skirtingose globos įstaigose (Priedai Nr. 6, 7,
8).
Vaikų globos namų skirtingų amžiaus grupių auklėtinių agresijos raiškos
skirtumai. Lyginant tyrimo duomenis bendruosiuose vaikų globos namuose (žr. 4 priedą),
pastebima, jog jaunesnio amžiaus tiriamieji (7-9 metų) pasižymi didesne agresyvių poelgių raiška
negu kitų amžiaus grupių auklėtiniai. Jie dažniau pavyduliauja, reikalauja daugiau dėmesio sau,
būna nepaklusnūs mokykloje, įsvelia į muštynes, erzina kitus, gadina savo daiktus, elgiasi
neįprastai triukšmingai, jiems būdingesnė staigi nuotaikos ir jausmų kaita. Nedidele procentine
dalimi (1 – 4 proc.) jie lenkia 10-12 metų grupės auklėtinius nepaklusnumu grupėje, smurto
naudojimu prieš kitus žmones, polinkiu grasinti kitiems, dažnu rėkavimu, užsispyrimu, niūrumu ir
irzlumu bei greitu įtūžiu ir karštu būdu. Vienodai su minėtos amžiaus grupės auklėtiniais linkę
gadinti kitiems priklausančius daiktus. Tuo tarpu vidurinės amžiaus grupės (10-12 m.)
tiriamiesiems būdingesnė verbalinė agresijos raiška: grupių auklėtojų pastebėjimais, jie per daug
šneka, daug dažniau maivosi ar vaidina juokdarius, giriasi ir didžiuojasi prieš kitus nei kitų
amžiaus grupių auklėtiniai. Vyriausiems, 13-16 metų bendrųjų vaikų globos namų auklėtiniams
dažnesnis nei kitiems yra polinkis ginčytis bei skriausti ir žeminti kitus, tačiau jų tarpe visiškai
nepastebimas polinkis gadinti savo daiktus – tai byloja apie nuosavybės, stipresnio sąvojo "aš"
jausmų atsiradimą.
Analizuojant gautą diagramą aiškiai pastebimas kai kurių agresyvių poelgių laipsniškas
mažėjimas arba didėjimas keičiantis vaikų amžiui. Pavyzdžiui, kuo didesni vaikai, tuo mažiau
jiems būdinga staigi nuotaikos arba jausmų kaita, jie mažiau pavyduliauja (arba išmoksta savo
pavydo neparodyti, užgniaužia jį ir greičiau susitaiko su esama padėtimi), mažėja vaikų
triukšmingumas. Tačiau kuo vyresni vaikai, tuo dažniau jie ginčijasi – tai aiškintina paauglystės
amžiui būdingais ypatumais.

39
 Aiškiai pastebimas visoms vaikų amžiaus grupėms būdingas dėmesio reikalavimas sau. Tai
patvirtina A. Maslow teoriją, jog kiekvienas asmuo, nesvarbu, kokio amžiaus jis bebūtų, siekia
būti pastebėtas ir priimtas toks, koks jis yra. Vakų globos įstaigose šiuos vaikų poreikius realizuoti
ypač sudėtinga, kadangi grupėje dirbantis pedagogas fiziškai nepajėgus skirti pakankamai
dėmesio kiekvienam iš 10-20 grupės auklėtinių.
Specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių agresijos raiškos skirtumai pagal
amžiaus grupes. Lyginant specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių skirtingų amžiaus
grupių agresijos raišką aiškiai pastebima jog čia, skirtingai nei bendruose vaikų globos namuose,
daugeliu požymių agresijos raiška būdingesnė viduriniosios amžiaus grupės (10-12 m.)
auklėtiniams (žr. 5 priedą). Šio amžiaus specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai tik
nedidelia procentine dalimi (3 proc.) rečiau reikalauja dėmesio sau ir būna nepaklusnūs grupėje
negu jaunesni (7-9 m.) vaikai. Toks dviejų vaikų globos įstaigų agresios raiškos skirtumas tarp
skirtingų amžiaus grupių aiškintinas tuo, jog visi specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai
pasižymi skirtingais intelekto sutrikimais, įvairiais raidos sutrikimais, tad galima daryti prielaidą,
jog ir jų elgesys neatitinka , t.y. atsilieka nuo kitiems bendraamžiams būdino elgesio.
Dėl įvairių sutrikimų, kuriais pasižymi specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai,
tyrimo rezultatuose nepastebimas agresyvių bruožų kitimas keičiantis vaikų amžiui. Nustatytas tik
nežymus nepaklusnumo grupėje ir dėmesio sau reikalavimo mažėjimas didėjant auklėtinių amžiui.
Skirtingų amžiaus grupių, t.y. jauniausių (7-9 m.) ir vyriausių (13-16 m.) specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinių agresijos raiška panaši, daugeliu bruožų (lengvai įtūžta, yra
karšto būdo; per daug šneka; maivosi, vaidina juokdarį; nepaklusnus mokykloje ir kt.) vienoda ar
skiriasi tik nedidele procentine dalim (1 – 4 proc.). Jaunesniems auklėtiniams visiškai nebūdinga
grasinti žmonėms, erzinti kitus, girtis, didžiuotis prieš kitus, tačiau rezultatus įtakoja tai, jog
daugiau nei pusė (77 proc.) 7 - 9 m. specialiosios internatinės mokyklos vaikų turi vidutinius ir
ypač sunkius kalbos aparato sutrikimus.
Skirtingose globos institucijose gyvenančių vaikų agresijos raiškos skirtumai pagal
amžiaus grupes. Palyginus 7 – 9 metų vaikų agresijos raišką skirtingose globos institucijose (žr.
6 priedą), aiškiai pastebimas didesnis polinkis į agrsyvius poelgius bendruosiuose vaikų globos
namuose. Čia būdingesnė staigi nuotaikos ar emocijų kaita, įtūžis, triukšmingumas, polinkis
pavyduliauti, įsivelti į muštynes, per daug šnekėti, nepaklusnumas mokykloje, ir kt. Polinkis
grasinti žmonėms, erzinti, girtis ir didžiuotis prieš kitus pasireiškia tik bendrųjų globos namų
auklėtiniams. Toks tyrimo rezultatas vėlgi aiškintinas tuo, jog net 77 proc. specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinių turi ypač žymų kalbos neišsivystymą, tuo tarpu kalbos
sutrikimus turi tik 15 proc. lyginamo amžiaus bendrųjų globos namų auklėtinių.
Akivaizdžiai didesnis specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių dėmesio reikalavimas
sau, nepaklusnumas grupėje ir savo daiktų gadinimas. Abiejų globos įstaigų šio amžiaus

40
auklėtiniai panašiai linkę ginčytis, skriausti ir žeminti kitus bei gadinti savo ir kitiems
priklausančius daiktus (skirtumas 2 – 4 proc.).
Kitokie tyrimo rezultatai, lyginant 10 – 12 metų globos institucijų auklėtinių agresijos
raišką (žr. 7 priedą). Pastebima ryškesnė specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių agresija.
Jie net 4,7 karto dažniau nei bendrųjų globos namų auklėtiniai skriaudžia ir žemina kitus, tris
kartus dažniau naudoja fizinį smurtą prieš kitus žmones, dvigubai dažniau ginčijasi ir yra
nepaklusnūs mokykloje ir grupėje. Paanalizavus taip besielgiančių vaikų emocinę būklę,
paaiškėjo, jog 62 proc. jų turi nežymų protinį atsilikimą, 19 proc. pasižymi emocijų ir elgesio
sutrikimais su vidutiniu protiniu atsilikimu, likusieji turi elgesio ir emocijų sutrikimų su žymiu
protiniu atsilikimu. Tuo tarpu bendrųjų vaikų globos namų auklėtinių su elgesio ir emocijų
sutrikimais ir nežymiu protiniu atsilikimu šioje amžiaus grupėje yra 24 proc., su vidutiniu protiniu
atsilikimu – 4 proc., likusiems elgesį įtakojančių sutrikimų nepastebėta. Tad tyrimo rezultatai
rodo, jog didesnę šio amžiaus auklėtinių agresiją specialiojoje internatinėje mokykloje lemia
vaikų sutrikimai.
Vyriausių globos institucijų auklėtinių labai žymių agresijos raiškos skirtumų nepastebėta
(žr. 8 priedą ). Didesnė specialiosios internatinės mokyklos 13 – 16 metų auklėtinių nuotaikos ir
jausmų kaita (10 proc), polinkis į smurtą prieš kitus žmones (7 proc.), užsispyrimas, niūrumas ir
irzlumas (8 proc.) bei nepaklusnumas grupėje (10 proc.). Bendrųjų vaikų globos namų auklėtiniai
išsiskiria didesniu dėmesio reikalavimu sau. Panašiai (1 – 4 proc. skirtumu) šios amžiaus grupės
abiejų įstaigų auklėtiniai linkę ginčytis, skriausti ir žeminti kitus, rėkauti, maivytis, yra
nepaklusnūs mokykloje bei lengvai įtūžta ir yra karšto būdo. Nors lyginant minėtų auklėtinių
elgesio ir emocijų sutrikimus paaiškėja, jog 14 proc. vaikų globos namų auklėtinių turi emocijų ir
elgesio sutrikimų su nežymiu protiniu atsilikimu, 29 proc. - dėmesio sukaupimo ir mąstymo
sutrikimų bei yra pedagogiškai ir socialiai apleisti. Tuo tarpu specialiosios internatinės
mokyklos iš visų 13 – 16 metų auklėtinių 70 proc. turi nežymų protinį atsilikimą, 24 proc. –
vidutinį protinį atsilikimą, iš jų 6 proc. su emocijų ir elgesio sutrikimais. Likusiems būdingas
žymus protinis atsilikimas su judėjimo bei elgesio ir emocijų sutrikimais. Todėl apibendrinant
šiuos tyrimo rezultatus, darytina prielaida, jog jei specialiosios intenatinės mokyklos
auklėtinių elgesį ir įtakoja turimų sutrikimų pobūdis, tai benbrųjų vaikų globos namų
auklėtinių agresiją didžia dalimi lemia gyvenimas globos institucijoje.

41
 4.2 VAIKŲ GLOBOS NAMŲ IR SPECIALIOSIOS INTERNATINĖS
MOKYKLOS AUKLĖTINIŲ AGRESIJOS RAIŠKA

Vaikų globos namų ir specialiosios internatinės mokyklos auklėtojai įvertino dvidešimt

teiginių, apibūdinančių agresyvų vaikų elgesį. Gauti elgesio tyrimo rezultatai parodė, kurie
agresyvaus elgesio bruožai būdingesni bendrųjų vaikų globos namų, kurie – specialiosios
internatinės mokyklos auklėtiniams (žr. 9 priedą).
Lyginant labai dažnai ir nuolat pasireiškiančius globos įstaigų auklėtinių agresyvius
bruožus labiausiai išsiskiria specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių polinkis į smurtą
prieš kitus žmones, nepaklusnumas grupėje, taip pat polinkis skriausti ir žeminti kitus,
ginčytis.
Tuo tarpu bendrųjų vaikų globos namų auklėtiniai labiau linkę į verbalinę agresiją. Jie
daug dažniau pavyduliauja, giriasi ir didžiuojasi prieš kitus, dažniau erzina kitus ir rėkauja.
Pasidomėjus, kas įtakoja vienus ar kitus agresyvaus elgesio pasireiškimus, kiek vieni elgesio
bruožai lemia kitų atsiradimą ir kokios problemos iškyla agresyviai besielgiantiems globos
įstaigų auklėtiniams, gauti tokie tyrimo rezultatai:
• Dažnai ginčijasi 32 proc. specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių. Tai yra
6 proc. daugiau negu globos namuose. 73 proc ginčytis linkusių specialiosios internatinės
mokyklos auklėtinių turi nežymų protinį atsilikimą, 23 – vidutinį protinį atsilikimą su elgesio
ir emocijų sutrikimais, likusieji – žymų protinį atsilikimą. Vaikų globos namuose ginčijasi 30
proc. vaikų turinčių elgesio ir emocijų sutrikimus ( 17 proc. su nežymiu protiniu atsilikimu), 4
proc. – vidutinį protinį atsilikimą su elgesio arba emocijų sutrikimais. 32 procentai
specialiosios internatinės mokyklos dažnai besiginčijančių auklėtinių yra neprognozuojamo,
agresyvaus elgesio, tuo tarpu bendruose vaikų globos namuose kaip agresyvius,
nenuspėjamus ir isteriškus auklėtojai apibūdino 35 proc. besiginčijančių vaikų. Globos
įstaigose gyvenantiems ir linkusiems gana dažnai ar nuolat ginčytis aklėtiniams dažnas ir
kitokio pobūdžio agresyvus elgesys (žr. 6 pav.).
Tyrimo rezultatai rodo, jog specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai dažniau ginčijasi
norėdami išsireikalauti daugiau dėmesio sau, tuo tarpu vaikų globos namų auklėtinių ginčai
dažniau baigiasi muštynėmis.

42
 70
Skriaudžia, žemina kitus
60
Reikalauja daug dėmesio sau
50
40 Dažnai rėkauja

30 Nepaklusnus grupėje
20 Nepaklusnus mokykloje
10 Įsivelia į muštynes
0
VGN SIM Lengvai įtūžta, yra karšto būdo

6 pav. Dažnai besiginčijančių globos įstaigų auklėtinių būdingesni bruožai.

• Giriasi ir didžiuojasi prieš kitus 20 proc. bendrųjų vaikų globos namų ir 12

proc. specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių. 17 proc. šių vaikų globos namų
auklėtinių linkę į seksualinius nukrypimus, 12 proc. grasina savižudybe kai reikia atlikti
pareigą. Specialiojoje internatinėje mokykloje - 22 proc. auklėtinių vagia, 33 proc. būdingas
neprognozuojamas elgesys. Taip pat girtis ir didžiuotis prieš kitus linkusiems auklėtiniams
dažnesni ir šie elgesio bruožai (7 pav.):

100 Dažnai ginčijasi

80 Reikalauja daug dėmesio sau

60 Dažnai rėkauja

40 Maivosi arba vaidina juokdarį

Staigi nuotaikos arba jausmų

20
kaita
Per daug šneka
0
VGN SIM Dažnai erzina kitus

7 pav. Girtis ir didžiuotis prieš kitus linkusiems globos įstaigos auklėtiniams

būdingi elgesio bruožai.

Remiantis globos įstaigose dirbančių pedagogų pateiktais duomenimis, visi specialiosios

internatinės mokyklos girtis linkę vaikai dažnai ginčijasi (100 proc.), reikalauja dėmesio sau
(89 proc.), rėkauja (78 proc.), per daug šnekėti (89 proc.). Tuo tarpu vaikų globos namuose
besigiriantiems auklėtiniams būdingas demonstratyvumas – jie dažniau maivosi, vaidina
juokdarius (67 proc.) nei specialiosios internatinės mokyklos aukėtiniai.
• Skriaudžia ir žemina kitus, yra kitiems žiaurūs dažniau specialiosios
internatinės mokyklos auklėtiniai ( 16 proc.), vaikų globos namuose toks elgesys retesnis,
būdingas 11 proc. auklėtinių. 40 proc. smurtaujančių vaikų globos namų auklėtinių neturi nė
vieno draugo, likusieji turi 1-2 draugus. Specialiojoje internatinėje mokykloje nė vieno
draugo neturi tik 16 proc. smurtaujančių vaikų, likusieji turi 1-2 arba 3 ir dagiau (po 42 proc.)

43
draugus. Skriaudžia ir žemina kitus dažniausiai turintys elgesio ir emocijų sutrikimus vaikai –
80 proc. bendruose vaikų globos namuose ir 84 proc. specialiojoje internatinėje mokykloje.
Skriausti kitus linkusiems vaikams abiejose globos institucijose ryškesni ir kiti su fizine
aresija susiję elgesio ypatumai (8 pav.):

100 Naudoja fizinį smurtą prieš

žmones
80 Reikalauja daug dėmesio sau

60 Lengvai įtūžta, yra karšto būdo

Dažnai erzina kitus

40
Dažnai įsivelia į muštynes
20
Nepaklusnūs grupėje ir mokykloje
0
VGN SIM Dažnai ginčijasi

8 pav. Skriaudžiančių ir žeminančių kitus globos įstaigų auklėtinių dažniausiai

pasireiškiantys elgesio bruožai.

Tyrimo rezultatai rodo, jog aptariamos elgesio grupės auklėtiniai vaikų globos namuose
dažniau ginčijasi ir įsivelia į muštynes bei yra nepaklusnūs grupėje ir mokykloje, specialiojoje
internatinėje mokykloje – dažniau erzina kitus.
• Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, jog globos įstaigose gyvenantys
auklėtiniai savo elgesiu, tiek teigiamu, tiek neigiamu, dažniausiai reikalauja daugiau
dėmesio sau. Grupių auklėtojai pažymėjo (žr. 9 pav.), jog net 68 proc. specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinių dėmesio reikalauja ginčydamiesi, 64 proc. demonstruodami
nepaklusnumą, rėkaudami, jiems būdinga nuotaikos ir emocijų kaita. Tuo tarpu vaikų globos
namų auklėtiniai daugiausiai dėmesio išsireikalauja per daug šnekėdami (57 proc.), jiems
būdingesnis polinkis pavyduliauti (46 proc.).

70 Dažnai ginčijasi
60
Nepaklusnus mokykloje
50
40 Greitai ima pavyduliauti

30 Dažnai rėkauja
20 Staigi nuotaikos ir jausmų
10 kaita
Per daug šneka
0
VGN SIM

9 pav. Reikalaujančių daugiau dėmesio sau globos įstaigų auklėtinių dažnesni elgesio
bruožai.

• Gadinti savo daiktus būdinga tiek vaikų globos namų, tiek specialiosios

44
internatinės mokyklos auklėtiniams (skirtumas 1 proc.). Tas pats pasakytina ir apie savo
šeimai (grupei) ar kitiems priklausančių daiktų gadinimą, nors nedidelis skirtumas tarp
šių poelgių pastebimas – savo daiktus labiau saugo 2 proc. kitų daiktus gadinti linkusių vaikų.

80 Nepaklusnus mokykloje
70
Užsispyręs, niūrus arba irzlus
60
50 Greitai ima pavyduliauti
40
Lengvai įtūžta, yra karšto
30 būdo
20 Reikalauja daug dėmesio sau
10 Grasina žmonėms
0
VGN SIM

10 pav. Globos įstaigų auklėtinių, linkusių gadinti savo ir kitų daiktus elgesio
bruožai.

Gadindami savo ir kitų daiktus vaikai išreiškia nepaklusnumą kitiems (pvz., mokytojams,
auklėtojams), pavydą (žr. 10 pav.). Bendruosiuose vaikų globos namuose daiktų gadinimas
dažniau įtūžio (67 proc.), grasinimų kitiems demonstravimas (50 proc.), specialiojoje
internatinėje mokykloje – tai daugiau dėmesio išsireikalavimo sau priemonė (80 proc.),
užsispyrimo, niūrumo ar irzlumo išraiška (70 proc.).
• Nepaklusnumu grupėje labiau išsiskiria specialiosios internatinės mokyklos
auklėtiniai (28 proc.). Vaikų globos namuose auklėtojai kaip nepaklusnius apibūdino 17 proc.
auklėtinių. Tai vaikai, pasižymintys elgesio ir emocijų sutrikimais (47 proc.), iš jų 27 proc. su
nežymiu protiniu atsilikimu, dėmesio nesukaupimu ir vidutiniu protiniu atsilikimu (14 proc.)
vaikų globos namuose ir 32 proc. neprognozuojamo elgesio, 58 proc. turintys nežymų protinį
atsilikimą, 26 proc. vidutinį protinį atsilikimą ir elgesio bei emocijų sutrikimus (21 proc.)
specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių.

100
Dažnai ginčijasi
80 Reikalauja daug dėmesio sau

60 Nepaklusnus mokykloje

40 Naudoja fizinį smurtą prieš

žmones
20 Dažnai rėkauja

Lengvai įtūžta arba yra karšto

0
būdo
VGN SIM

11 pav. Nepaklusnių grupėje globos įstaigų auklėtinių elgesio bruožai

45
Labai dažnai ir nuolat nepaklusnių vaikų grupės elgesio analizė rodo (žr. 11 pav.), jog daugiau nei
pusė šių vaikų yra nepaklusnūs ir mokykloje, lengvai įtūžta ir yra karšto būdo, linkę naudoti
smurtą prieš žmones, dažnai rėkauja. Didesnė dalis nedrausmingų vaikų globos namų auklėtinių
dažnai ginčijasi, tuo tarpu specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių nepaklusnunas grupėje -
tai daugiau dėmesio reikalavimas sau.
• Kitaip nei grupėje, mokykloje daugiau drausmės ir elgesio problemų kyla vaikų
globos namų auklėtiniams. Nepaklusnūs mokykloje yra 27 proc bendrųjų vaikų globos namų ir
24 proc. specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių. Tačiau lyginant gautus duomenis apie
turinčius drausmės ar elgesio problemų mokykloje abiejų institucijų auklėtinius paaiškėjo, jog
jiems būdinga panaši elgesio raiška, kaip ir tų, kurie yra nepaklusnūs grupėje (skirtumas 1 - 2
proc.) (žr. 11 pav.).
• Greitai ima pavyduliauti net 28 proc. vaikų globos namų auklėtinių, kai tuo tarpu
ši savybė būdinga 2,8 karto mažesnei daliai specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių. Tai
vienas iš nedaugelio elgesio bruožų, taip ryškiai atskiriantis abiejų globos įstaigų auklėtinius
vienus nuo kitų. Net 80 proc. globos namų vaikų, kuriuos auklėtojai apibūdino kaip nuolat arba
labai dažnai pavyduliaujančius, turi įvairių elgesio ir emocijų sutrikimų, nežymų protinį atsilikimą
arba kelia auklėtojams susirūpinimą neprognozuojamu ir nenuspėjamu agresyviu elgesiu (28
proc.), 20 proc. auklėtinių linkę į seksualinius nukrypimus, 16 proc. – nesavarankiški, linkę save
žaloti ir kt. Specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai, linkę pavyduliauti, net 66 proc.
apibūdinami kaip neprognozuojamo elgesio, po 17 proc. – pasižymi dėmesio ir atminties,
neurologiniais sutikimais. 43 proc. šių vaikų auklėtojai apibūdina kaip agresyvius, 14 proc. linkę
vagiliauti.

100 Reikalauja daug dėmesio sau

80 Užsispyręs, niūrus arba irzlus

60 Dažnai erzina kitus

Giriasi, didžiuojasi prieš kitus

40
Staigi nuotaikos arba jausmų kaita
20
Dažnai rėkauja
0
VGN SIM Dažnai ginčijasi

12 pav. Pavyduliaujančių globos įstaigų auklėtinių elgesio bruožų raiška.

Nors, tyrimo duomenimis, specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai pavyduliauja rečiau nei
bendrųjų vaikų globos namų auklėtiniai, tačiau jų pavydas, auklėtojų pastebėjimu, išreikštas,
stipriau - jie lenkia vaikų globos namų auklėtinius reikalaudami daugiau dėmesio sau, dažniau
ginčydamiesi ir rėkaudami, jiems būdingesnė staigi nuotaikos ar jausmų kaita (žr. 12 pav.).

46
 Apžvelgus pavyduliaujančių vaikų ypač ryškius elgesio nukrypimus, darytina išvada, jog šį
jausmą iššaukia vaikų ankstyva neigiama socialinė patirtis, nesaugumo jausmas, noras įsitvirtinti,
būti pripažintam ir savo ruožtu šie troškimai sąlygoja agresyvų, iššaukiantį, nepriimtiną elgesį.
• Dažnai įsivelia į muštynes 21 proc. vaikų globos namų ir 18 proc. specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinių. Nuolat įsiveliantys į muštynes specialiosios internatinės
mokyklos auklėtiniai visi (100 proc.) dažnai naudoja fizinį smurtą prieš kitus žmones (13 pav.),
yra nepaklusnūs mokykloje (90 proc.), dažniau ginčijasi ir rėkauja, reikalauja daug dėmesios sau
(80 proc.). Vaikų globos namų linkusiems muštis auklėtiniams būdingesnė staigi nuotaikos ar
jausmų kaita (79 proc.), jie dažniau giriasi ir didžiuojasi prieš kitus (64 proc.).

100 Dažnai ginnčijasi; rėkauja

80 Nepaklusnus mokykloje

Naudoja fizinį smurtą prieš

60
žmones
Dažnai erzina kitus
40
Staigi nuotaikos arba jausmų
20 kaita
Giriasi, didžiuojasi prieš kitus
0
VGN SIM Reikalauja daug dėmesio sau

13 pav. Dažnai įsiveliančių į muštynes globos institucijų auklėtinių būdingiausi elgesio

bruožai.
• Remiantis tyrimo rezultatais galima teigti, jog 23 proc. visų specialiosios
internatinės mokyklos ir 13 proc. vaikų globos namų tiriamųjų dažnai ir nuolat naudoja fizinį
smurtą prieš kitus žmones. Tai atitinka R. Braslauskienės (2001) atlikto tyrimo išvadą, jog
gyvendami grupėje vaikai savo bendraamžių atžvilgiu dažnai griebiasi smurto, prievartos. Tam
įtakos, autorės nuomone, turi tai, jog globos įstaigose gyvenantys vaikai dažniau jaučia baimę,
nerimą, patiria atstūmimo ir atmestinumo jausmą. Agresija aplinkiniams jiems tarsi protesto
būdas. O grupė dažniausiai yra ta aplinka, kurioje susikaupusi agresija išliejama.
Tyrimo duomenimis, 42 proc. vaikų globos namų auklėtinių, linkusių smurtauti prieš kitus
žmones, pasižymi elgesio ir emocijų sutrikimais, 32 proc. iš jų turi nežymų protinį atsilikimą.
Specialiojoje internatinėje mokykloje nežymų protinį sutrikimą turi 53 proc. smurtaujančių vaikų.
A Juodraitis (1996) pažymi, jog neužtikrinant sutrikusio intelekto vaikui kai kurių esminių, visų
pirma globos, saugumo, pripažinimo ir kt. poreikių patenkinimo, esant minimalioms interakcijoms
su supančia socialine aplinka, stresinėse situacijose, kurios ypač dažnos globos įstaigų praktikoje,
susijusiose su bendraamžių statusu grupėje, susiklosčiusiais santykiais ir jų dinamika, mokymosi
sėkme ir kt., asmenybės struktūros pokyčiai gali lemti pačias nepalankiausias elgesio reakcijas.
Tai atspindi ir šio tyrimo rezultatai (žr. 14 pav.).

47
 100 Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

80 Dažnai erzina kitus; reikalauja daug

dėmesio sau
Dažnai rėkauja
60
Dažnai įsivelia į muštynes
40
Nepaklusnus grupėje, mokykloje
20
Skriaudžia ir žemina kitus, yra jiems
0 žiaurus
VGN SIM Dažnai ginčijasi

14 pav. Naudojavčių fizinį smurtą prieš kitus žmones globos įstaigų auklėtinių būdingiausi
elgesio bruožai.
• Dažnai rėkauja 29 proc. globos namų ir 24 proc. specialiosios internatinės
mokyklos auklėtinių.

100 Dažnai ginčijasi

80 Reikalauja daug dėmesio sau

Nepaklusnus grupėje; mokykloje
60
Staigi nuotaikos arba jausmų kaita
40
Per daug šneka; dažnai erzina kitus
20
Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo
0
Neįprastai triukšmingas
VGN SIM

15 pav. Dažnai rėkaujančių globos institucijų auklėtinių būdingiausi elgesio bruožai.

38 proc. dažnai ir nuolat rėkaujančių specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių grupių

auklėtojai apibūdino kaip neprognozuojamo elgesio, nors elgesio arba emocijų sutrikimai būdingi
25 proc. šios elgesio grupės auklėtinių. Tuo tarpu vaikų globos namuose taip pat 38 proc. be
priežasties rėkaujančių auklėtinių čia dirbantys pedagogai apibūdino kaip impulsyvius, agresyvius
kitų atžvilgiu. Elgesio arba emocinių sutrikimų turi 21 proc. minimų auklėtinių.
Tiriamųjų elgesio analizė leidžia išskirti dažnai ir nuolat rėkaujančių skirtingų globos įstaigų
auklėtinių elgesio bruožus (žr. 15 pav.). Pastebima, jog vaikų globos namuose rėkaujantiems
auklėtiniams būdingiau per daug šnekėti, erzinti kitus, neįprastas triukšmingumas; specialiojoje
internatinėje mokykloje - didesnis dėmesio reikalavimas sau, polinkis dažnai ginčytis,
nepaklusnumas grupėje ir mokykloje. Visiems tiriamiesiems vienodai būdinga staigi nuotaikos
arba jausmų kaita.
Polinkis rėkauti aiškintinas ir tuo, jog gyvenant grupėje tarp daugelio panašių bendraamžių tai
bene vienintelis būdas atlreipti į save dėmesį, būti pastebėtam.
• Maivosi arba vaidina juokdarį panašus procentas abiejų globos įstaigų

48
auklėtinių (globos namuose 1 proc. daugiau). Pats maivymasis nėra agresyvaus elgesio išraiška,
tačiau dažnai taip elgiamasi piktybiškai (tai matoma iš tyrimo rezultatų), vadovaujantis
agresyviomis paskatomis (žr. 16 pav.).

100 Lengvai įtūžta, yra karšto būdo

80 Dažnai erzina kitus

Dažnai rėkauja
60
Nepaklusnus grupėje, mokykloje
40
Dažnai ginčijasi; reikalauja daug
20 dėmesio sau
Dažnai įsivelia į muštynes
0
VGN SIM Per daug šneka

16 pav. Maivytis ir vaidinti juokdarius linkusių globos įstaigų auklėtinių būdingiausi elgesio
bruožai.

Tyrimo rezultatai rodo, jog maivytis linkę vaikų globos namų auklėtiniai net 23 proc. dažniau
įsivelia į muštynes, 29 proc. – per daug šneka. 36 proc. specialiosios internatinės mokyklos
auklėtinių daugiau maivydamiesi ir vaidindami juokdarius reikalauja daugiau dėmesio sau, tiek
pat daugiau ginčijasi.
• Vienodas procentas (23 proc.) auklėtinių yra užsispyrę, niūrūs arba irzlūs.
Išskiriant būdingiausius taip nusiteikusių auklėtinių bruožus pastebima, jog jiems būdingas
nuolatinis priešgyniavimas, nusistatymas prieš kitus, nepakantumas ( žr. 17 pav.)

80 Staigi nuotaikos arba jausmų kaita

70 Dažnai rėkauja
60
Nepaklusnus grupėje; mokykloje
50
Dažnai ginčijasi; reikalauja daug
40 dėmesio sau
30 Lengvai įtūžta, yra karšto būdo

20 Dažnai erzina kitus

10 Dažnai įsivelia į muštynes
0
VGN SIM Greitai ima pavyduliauti

17 pav. Užsispyrusiems, niūriems ir irzliems globos įstaigų auklėtiniams būdingiausi elgesio

bruožai.

Aptariamos elgesio grupės specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai žymiai dažniau (28
proc.) ginčijasi ir reikalauja daugiau dėmesio sau. Išskirtinas irzlių ir užsispyrusių vaikų globos
namų auklėtinių polinkis pavyduliauti ir įsivelti į muštynes, kuris net 40 proc. viršija tokį

49
specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių elgesį. Per didelis pavyduliavimas laikytinas ir šio
bruožo priežastimi.
• Staigi nuotaikos arba jausmų kaita - elgesio savybė, ypač dažna globos
įstaigose gyvenantiems vaikams (specialiojoje internatinėje mokykloje 1 proc. mažesnis), kuri
byloja apie vaikų jausmų ir emocijų nepastovumą, nepasitikėjimą savimi ar aplinkiniais, norą
išsiskirti, būti pastebėtais. Šis bruožas priskiriamas trečdaliui tiriamųjų. Vaikai, išgyvenantys
nuotaikų, emocijų nepastovumą dažnai elgiasi neprognozuojamai, grubiai ir agresyviai, bėga iš
globos įstaigos, meluoja – taip elgiasi 37 proc. vaikų globos namų ir 53 proc. specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinių. Nuotaikos ir emocijų nepastovumas lemia ir kitus neigiamus
elgesio bruožus (žr. 18 pav.).

80 Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

70
Užsispyręs, niūrus arba irzlus
60
50 Dažnai rėkauja
40
Nepaklusnus grupėje; mokykloje
30
20 Reikalauja daug dėmesio sau
10 Dažnai ginčijasi
0
VGN SIM Dažnai įsivelia į muštynes

18 pav. Staigią nuotaikos arba emocijų kaitą išgyvenančių auklėtinių būdingi elgesio
bruožai

Vaikų globos namų auklėtojai išskiria, kad auklėtiniai, kuriems būdingas dažnas emocijų
nepastovumas, dažniau rėkauja, nepaklusnesni grupėje ir mokykloje, dažnai įsivelia į muštynes
negu specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai; pastarieji išgyvendami nuotaikos ir jausmų
kaitą vėlgi reikalauja daugiau dėmesio sau ir dažniau ginčijasi.
• Auklėtojų nuomone, nuolat ir dažnai per daug šneka 25 proc. vaikų globos
namų ir 21 proc. specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių.

80 Neįprastai triukšmingas
70
Dažnai erzina kitus
60
50 Staigi nuotaikos arba jausmų
40 kaita
Maivosi arba vaidina juokdarį
30
20 Dažnai rėkauja
10 Nepaklusnus mokykloje
0
VGN SIM Reikalauja daug dėmesio sau

19 pav. Dažnai ir nuolat per daug šnekančių globos įstaigų auklėtinių būdingiausi elgesio
bruožai.

50
 Tolimesnė šių auklėtinių elgesio analizė (žr. 19 pav.) rodo, jog daug šnekantys auklėtiniai
nėra linkę į fizinę agresiją, jie apsiriboja kitų erzinimu, triukšmingumu, maivymusi ir pan. Tokio
elgesio tikslu laikytinas didesnis dėmesio sau reikalavimas.
• Dažnai erzina kitus 27 proc. vaikų globos namų ir 19 proc. specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinių. Nors erzinančių kitus auklėtinių daugiau yra vaikų globos
namuose, tačiau agresyvūs elgesio bruožai ryškesni specialioje internatinėje mokykloje
gyvenantiems tiriamiesiems (žr. 20 pav.).

100 Dažnai ginčijasi

80 Skriaudžia ir žemina kitus, yra jiems

žiaurus
Reikalauja daug dėmesio sau
60
Naudoja fizinį smurtą prieš žmones
40
Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo
20
Giriasi, didžiuojasi prieš kitus
0
VGN SIM Staigi nuotaikos ir jausmų kaita

20 pav. Dažnai erzinančių kitus globos įstaigų auklėtinių elgesio bruožų raiška.

Specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai, dažnai erzinantys kitus, taip pat nevengia ir
smurtauti, skriausti ir žeminti kitų, jie dažniau ginčijasi. Abiejų įstaigų auklėtiniams būdinga
panaši nuotaikos ir jausmų kaita, polinkis girtis ir didžiuotis prieš kitus (skirtumas 2-4 proc.).
Tikėtina, jog kitų erzinimas globos institucijų auklėtiniams yra priemonė atkreipti į save dėmesį,
būti pastebėtiems, pasijusti stipresniems, svarbesniems.
• Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo 29 proc. vaikų globos namų ir 25 proc.
specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių.

90 Dažnai rėkauja
80 Reikalauja daug dėmesio sau
70
60 Dažnai ginčijasi
50 Užsispyręs, niūrus arba irzlus
40
30 Nepaklusnus mokykloje
20
Nepaklusnus grupėje
10
0 Naudoja fizinį smurtą prieš
VGN SIM žmones

21 pav. Lengvai įtūžtančių ir karšto būdo globos įstaigų auklėtinių elgesio bruožų raiška.

51
 Tirimieji, kuriems priskiriama ši savybė, daž\niausiai pasižymi nenuspėjamomis elgesio
reakcijomis, jiems dažni isterijos priepuoliai, konfliktiškumas, impulsyvumas, grubumas,
melavimas – tokį elgesį auklėtojai pažymėjo 62 proc. vaikų globos namų ir 53 proc. specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinių. Atitinkami rezultatai gauti ir šio tyrimo metu (žr. 21 pav.).
Ypač skiriasi šios elgesio grupės tirimųjų elgesys grupėje – specialiosios internatinės mokyklos
auklėtiniai yra net 36 proc. dažniau nepaklusnesni globos įstaigoje negu vaikų globos namų
auklėtiniai. Pastarieji pasižymi nepaklusnumu mokykloje.
• Grasina žmonėms vienodai abiejų globos įstaigų auklėtiniai (po 12 proc.).
Grasinimai tiriamiesiems dažniau yra kaip priemonė apsiginti, apsisaugoti, padrąsinti save.

100 Dažnai erzina kitus

80 Užsispyręs, niūrus arba irzlus

Naudoja fizinį smurtą prieš žmones

60
Reikalauja daug dėmesio sau
40
Skriaudžia ir žemina kitus, yra jiems
20 žiaurus; dažnai įsivelia į muštynes
Dažnai ginčijasi
0
VGN SIM Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

22 pav. Dažnai grasinančių kitiems žmonėms globos įstaigų auklėtinių elgesio bruožų raiška.

Gautais duomenimis (žr. 22 pav.), visi grasinantys kitiems specialiosios internatinės mokyklos
auklėtiniai savo grasinimus linkę įvykdyti ir nuolat įsivelia į muštynes, smurtauja prieš kitus
žmones. Tuo tarpu 27 proc. globos namų auklėtinių grasinimai pasireiškia tik žodžiais, į fizinę
agresiją ir smurto protrūkiais nepasireiškia.
• Neįprastai triukšmingais grupių auklėtojai apibūdino 20 proc. vaikų globos
namų ir 17 proc. specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių. Tiriamųjų triukšmingumas
pasireiškia erzinimais, peštynėmis, ginčais, rėkavimais ir pan. (žr. 23 pav.).

100 Dažnai erzina kitus, įsivelia į

muštynes, maivosi arba vaidina
90
juokdarį
80 Per daug šneka, dažnai rėkauja
70
60 Nepaklusnus mokykloje
50
40
Reikalauja dag dėmesio sau
30
20
10 Dažnai ginčijasi
0
VGN SIM
Staigi nuotaikos ir jausmų kaita

23 pav. Neįprastai triukšmingiems globos įstaigų auklėtiniams būdinga elgesio raiška.

52
 5. REZULTATŲ APTARIMAS

Vaikų globos namų ir specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių elgesio tyrimo

rezultatai parodė, jog pirminiai, vyraujantys ir dažniausiai pasireiškiantys agresyvūs
poelgiai paprastai nėra susiję su fizine agresija. Jie artimi natūraliam kiekvieno
žmogaus, juo labiau vaiko, poreikiui būti pastebėtam, mylimam, išgirstam ir pan. Tai
visų pirma pasakytina apie globos įstaigose gyvenančių vaikų elgesiu nuolat išreiškiamą
dėmesio sau reikalavimą. Tyrimo duomenimis, dėmesio trūkumą nuolat jaučia ir
akivaizdžiai parodo trečdalis visų tiriamųjų (žr. 9 priedą). Darytina prielaida, jog
dėmesio troškimas sąlygoja visus kitus elgesio sutrikimus, kadangi globos įstaigų
auklėtiniai šiam tikslui pasiekti išbando visas priemones. Šis teiginys grindžiamas tuo,
jog kiekvieno agresyvaus poelgio raiškos analizė parodė tamprų ryšį tarp poelgio ir
dėmesio sau reikalavimo. Kiekvienu tirtu atveju daugiau dėmesio sau reikalauja
specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai.
Nepasitvirtino tyrimo hipotezė, jog agresyvaus elgesio pasireiškimai priklauso nuo
globos įstaigos tipo. Net jei specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių turimų
sutrikimų amplitudė yra žymiai platsnė, jų įtaka auklėtinių elgesiui minimali arba nėra
labai pastebima, kadangi skirtumai tarp abiejų įstaigų auklėtinių agresyvių poelgių
raiškos dažniausiai nėra dideli. I. Kaffemanienė(1996) taip pat teigia, jog intelekto
sutrikimų negalima laikyti faktoriumi, bet kuriomis aplinkybėmis lemiančiu agresyvaus
elgesio formavimąsi. Tačiau protinis atsilikimas, psichikos sutrikimai netiesiogiai lemia
menkesnes asmenybės adaptacines galimybes, pakeičia socialinę elgseną, bendravimą, o
visa tai, esant nepalankiom gyvenimo ir auklėjimo sąlygoms, gali provokuoti elgesio
sutrikimus.
Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai
dagiau reikalauja dėmesio sau, ginčijasi, yra nepaklusnesni grupėje, dažniau naudoja
smurtą prieš kitus, maivosi ir vaidina juokdarius, skriaudžia ir žemina kitus, gadina kitų
ir savo daiktus. Vaikų globos namų auklėtiniams būdingesnė staigi nuotaikos ir emocijų
kaita, jie greičiau įtūžta arba yra karšto būdo, dažnaiau rėkauja, pavyduliauja, įsivelia į
muštynes, yra neįprstai triukšmingi, giriasi ir didžiuojasi prieš kitus. Abiejų įstaigų
auklėtiniai vienodai yra užsispyrę, niūrūs ir irzlūs bei linkę grasinti aplinkiniams. Toks
agresyvaus elgesio pasiskirstymas rodo, jog abiejose įstaigose yra auklėtinių, tiek
linkusių į fizinę agresiją, tiek į žodinę. Neatmestina prielaida, jog daugeliu atveju žodinė
agresija perauga į fizinę (smurtą, muštynes) – tą parodė ir kiekvieno agresyvaus poelgio
išsamesnė analizė (žr. 6 – 23 pav.).

53
 Nerasta statistiškai reikšmingų ryšių tarp globos įstaigų auklėtinių elgesio ir
mokymosi rezultatų (p > 0,05). Nors, kaip teigia R. Barkauskaitė ir R. Bieliauskaitė
(2002), žemesnių akademinių pasiekimų vaikams būdingos elgesio ir emocijų
problemos, kurios ir apsunkina mokymąsi. Kaip teigia D. P. Farrington (1991), ryšys
tarp nepažangumo ir netinkamo elgesio nėra visiškai aiškus, tačiau neabejotina, jog šie
veiksniai tarpusavyje susiję.

54
 IŠVADOS

1. Globos namuose gyvenančio vaiko agresyvaus elgesio pasireiškimai nepriklauso nuo

globos įstaigos tipo: vaikų globos namų ir specialiųjų internatinių mokyklų auklėtiniams daugeliu
atveju būdingi panašūs agresyvaus elgesio pasireiškimai. Darytina prielaida, jog gyvenimo ir
auklėjimo globos institucijose ypatumai lemia panašią vaikų agresyvaus elgesio raišką.
2. Vaikų globos namų auklėtinių agresijos ypatumai:
• Vaikų globos namų auklėtiniai 2,8 karto dažniau pavyduliauja už specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinius;
• Dažnai erzina, giriasi, didžiuojasi prieš kitus 8 proc. daugiau vaikų globos
namuose gyvenančių vaikų;
• Lyginant su specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniais, 5 proc. daugiau
bendrųjų globos namų auklėtinių rėkauja, 4 proc. daugiau – per daug šneka,
lengvai įtūžta ir yra karšto būdo.
3. Specialiųjų internatinių mokyklų auklėtinių agresijos ypatumai:
• Nepaklusnūs grupėje yra 11 proc. auklėtinių daugiau negu vaikų globos
namuose;
• Specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai 0,7 karto dažniau naudoja
smurtą prieš kitus;
• Ginčijasi 7 proc. , skriaudžia ir žemina kitus, būna jiems žiaurūs 4 proc.
daugiau specialiosios internatinės mokyklos auklėtinių.
4. Agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys, siekiant pakenkti ar sunaikinti, kilęs dėl
priešiškumo ar kaip iš anksto sumanyta priemonė tikslui pasiekti. Globos institucijose vaikai
gyvena daugiau ar mažiau (priklausomai nuo amžiaus) izoliuotai, o tai įtakoja asmenybės
deformaciją, kuriai būdingas problematiškas elgesys: priešiškumas, agresyvumas, nesugebėjimas
priimti ir suprasti apribojimų, nemokėjimas prisitaikyti prie aplinkos.
5. Skirtingo amžiaus vaikai, gyvendami vaikų globos namuose pasižymi nevienodu
agresyvumu. Didėjant vaikų amžiui, akivaizdžiai mažėja vaikų globos namų auklėtinių
pavyduliavimas, polinkis grasinti kitiems, nuotaikos ir jausmai tampa pastovesni, tačiau ryškėja
pomėgis ginčytis. Specialiojoje internatinėje mokykloje agresijos raiškos kitimas priklausomai
nuo auklėtinių amžiaus nepastebimas. 7 – 9 metų globos įstaigų auklėtinių agresija ryškesnė vaikų
globos namuose, 10 – 12 m. ir 13 – 16 m. – specialiojoje internatinėje mokykloje. Tai pasireiškia
per staigią nuotaikos ir jausmų kaitą, polinkį grasinti kitiems, dažnai rėkauti, fizinio smurto
naudojimą prieš kitus žmones, nepaklusnumą mokykloje, kitiems priklausančių daiktų gadinimą.
6. Agresijos raiškos skirtumai tarp abiejų institucijų auklėtinių nėra labai ryškūs, tačiau
pastebima, jog vaikų globos namų auklėtiniams būdingesnė verbalinė (žodinė) agresija (erzinimai,
55
nepagrįstos pagyros, pavyduliavimas), tuo tarpu specialiosios internatinės mokyklos auklėtiniai
dažniau smurtauja, skriaudžia ir žemina kitus (fizinė agresija).

56
 PATARIMAI IR REKOMENDACIJOS

Siekiant sumažinti agresijos lygį vaikų globos įstaigose, patartina:

1. Nuolat mažinti auklėtinių skaičių globos įstaigos grupėse. Vienam pedagogui
dirbant su 15 – 20 ar dar daugiau vaikų vienoje grupėje yra fiziškai neįmanoma
skirti pakankamai kiekvieno auklėtinio džiaugsmams ir problemoms spręsti.
Negaudamas pakankamai dėmesio, vaikas mėgins jį išsireikalauti netinkamu
elgesiu.
2. Vaikų globos namuose, kaip ir specialiojoje internatinėje mokykloje, būtini
specialiojo pedagogo, psichologo, socialinio pedagogo etatai, kurių kol kas nėra.
Atsiradus šiems pedagogams, vaikas turėtų daugiau galimybių išmokti tinkamai
spręsti savo problemas.
3. Patartina skirti daugiau lėšų vaikų globos įstaigų auklėtinių laisvalaikio
organizavimui, siekiant aktyvesnės vaiko integracijos į visuomenę, skatinant ir
mokant vaikus aktyviau bendrauti su socialine aplinka. Uždaras įstaigos
gyvenimas ugdo žmones, užsidariusius savyje, nemokančius tinkamai išreikšti
emocijų ir elgtis viešumoje. Nežinojimas gimdo baimę, nepasitikėjimą savimi, o
tai, savo ruožtu, iššaukia pyktį ir agresiją.

57
 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Achenbach T.M., Edelbrock C. S. Integrative guide & Empirically Based Taxonomy,

plus CBCL/4-18, YSR, & TRF Manuals. Burlington, University of Vermont, 1991.
2. Aramavičiūtė V. Nedarnių šeimų vaikai ir jų auklėjimo ypatumai. – V., 1975.
3. Arlauskaitė Ž. Bausmių lentynėlė//Tavo vaikas, - 2004, Nr. 9, p. 56-58.
4. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. – V., 1997.
5. Bandura A. Aggression: a social learning analysis. Prentice Hall, Inc., Englewood
Cliffs, New Jersy. 1973.
6. Barkauskaitė M. Paauglys: savijauta, santykiai, veikla besikeičiančioje mokykloje //
Pedagogika Nr. 39. – V., 1999, p. 67-77.
7. Barkauskaitė M. Vaikų globa ir rūpyba Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę. //
Socialinis ugdymas I. - VPU, 1999.
8. Barkauskaitė R. Bieliauskaitė R. Mokymosi negalią turinčių vaikų elgesio ir emocijų
sunkumai // Medicina Nr. 4. – V., 2002, p. 439-443.
9. Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija – V., 2003.
10. Blažys V. Darbo principai su agresyviais vaikais. Metodinės rekomendacijos. - V.,
2001.
11. Braslauskienė R. Bešeimių vaikų socialinių – pedagoginių situacijų globos namuose
tyrimas.//Pedagogika: mokslo darbai. Nr. 50. - V., 2001, p. 80-87.
12. Braslauskienė R. Bešeimių vaikų ugdymo ypatumai. //Lietuvos šeima: konferencijos
medžiaga. – V., 1994 – 1995.
13. Braslauskienė R. Vaikų globos namų auklėtinių socialinis – kognityvinis patyrimas:
problemos, sunkumai, sprendimai // Pedagogika Nr. 58. – 2002, p. 29-33.
14. Bruzgelevičienė R. Lietuvos švietimo kaita. – V., 2001.
15. Buss A. The psychology of aggresion. N.Y., 1961.
16. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – V., 1996.
17. Buttner Ch. Gyvename su agresyviais vaikais. - V.: Presvika, 1998.
18. Chomentauskas G. Šeima vaiko akimis. – V., 2004.
19. Černius V. Tėvų ir mokytojų pagalbininkas. – K., 1997
20. Daniel P. Hallahan, James M. Kauffman. Ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo
įvadas. – Alma litera, 2003.
21. Farrington D. P. Childhood aggression and adult violence // The development and
treatment of childhood aggression. N.Y., 1991.
22. Gage N., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. – V., 1994.
23. Eron L. D., Huesmann L. R., Zelli A. The role of parental variables in the learning of
aggression // The development and treatment of childhood aggression. 1991. p. 169-188.
24. Yussn S. R., Santrack J. W. Chaild Development: an Introduction. Dubugue, Yowa,
1984.
25. Janulaitienė N. Nedarni šeima ir asocialus paauglys // Teisės apžvalga. – V., 1991.
26. Jarmakovienė I. Vaikų agresija// Psichologija Tau, Nr. 4. – V., 2000, p. 36 – 40.
27. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. – K., 1996.
28. Juodraitis A. Devintinio elgesio vaikai: psichologinės – pedagoginės problemos //
Specialiųjų poreikių vaikai. – Š., 1998, p. 40-49.
29. Juodraitis A. Nepilnamečių priežiūros institucijos ugdytinių adaptacijos
socioedukacinės prielaidos // Socialinis darbas: mokslo darbai (1(3)). – Š., 2003.
30. Kairienė B. Agresyvumo raiška ir ištakos: prevencinės pedagogikos kontekstas //
Pedagogika, Nr. 40. – V., 2000, p. 150-161.
31. Kaffemanas R. Globos namų ir specialiųjų mokyklų auklėtinių elgesio problemos //
Specialusis ugdymas III. – Š., 2000, p. 70-76.
32. Kaffemanienė I. Sutrikusio intelekto vaikų elgesio ypatumai ir teisinis auklėjimas. –
Š., 1996.

58
33. Korsakas J. Pedagoginiai raštai.-K.: Šviesa, 1992.
34. Kurienė A., Pivorienė R. V. Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda.– UAB "Amiga", 1999.
35. Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. – V., 2003.
36. Kvieskienė G. Socializacijos pedagogika. – V., 2000.
37. Lekavičienė R. Socialinė – psichologinė adaptacija ir švietimo sistema: Mokslinių
straipsnių rinkinys. – K., 1999.
38. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. – K., 1997.
39. Medicinos enciklopedija T. 1, A-M. – V.: Valstybinė enciklopedijų leidykla, 1991.
40. Mielke U. Geriau supraskime sunkius vaikus. – V., 1997
41. Myers D. G. Psichologija. – Vilnius, 2000.
42. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. - V., 1996.
43. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui. - V., 2001.
44. Navaitis G. Psichologinė parama vaikui. – V., 1997.
45. Olweus D. Stability of aggressive reaction patterns in males: A Review //
Psychological Bulletin. Nr. 86. 1979.
46. Pakalaitė L. Agresijos pamokos// Psichologija Tau. – 2002, Nr. 1, p. 47.
47. Paulauskas R. Apie paauglių nusikalstamumo priežastis. - V., 1989
48. Paulauskas R. Delinkventiškos asmenybės formavimosi priežastys ir jos perauklėjimo
problemos. - V., 1988.
49. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą. –
Kaunas, 2000; p. 24-26, 46.
50. Prakapas R. Paauglių tarpusavio agresija mokykloje//Pedagogika.-T.53 (2001),p. 113
– 116.
51. Prakapas R. Skurde augantis vaikas// Mano vaikai. Priešmokyklinis vaiko ugdymas.
Sud. O. Mockevičienė – K., 2003.
52. Psichologijos žodynas. – V., 1993.
53. Pūras D. Apie proto sveikatą ir jos sutrikimus. – V., 2000.
54. Radzevičienė L. Vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, psichosocialinė raida. – Š.U.,
2003.
55. Rugevičius M., Juknaitė – Kozlova J. Globos namų auklėtinių ateities orientacijos //
Pedagogika: mokslo darbai. Nr. 57. - Klaipėda, 2002.
56. Rupšienė L., Plačenienė D. Vaikų agresyvumas: šiuolaikinės pradžios mokyklos
problema ir jos sprendimo gairės // Pedagogika, - 2002, Nr. 59.
57. Snieškienė D. Dabartiniai vaikų globos tyrimai Lietuvoje: taikymas socialinėje
politikoje // Specialusis ugdymas. – Š., 1999, p. 83-87.
58. Suslavičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. - V., 1995.
59. Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. – K., 1997.
60. Vaitekonienė V. Vaikų agresyvaus ir delinkventinio elgesio psichologinės priežastys.
Ryšys tarp delinkventinio elgesio ir šeimos įtakos. Delinkventinio elgesio prevencijos
principai // Nepilnamečių kriminalinė justicija. – V., 2001, p. 24-37.
61. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. - V., 1992.
62. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. - V., 1997.
63. Winnicot D. Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. – V., 2000.
64. Žaržojutė R. Paklusnumo instinktas: kodėl pasiduodame kitų įtakai // Psichologija tau,
Nr. 2. – 2004, p. 12-16.
65. Žydonienė R. Globėjų auginamas vaikas// Mano vaikai. Priešmokyklinis vaiko
ugdymas. Sud. O. Mockevičienė – K., 2003, p. 54-61.
66. Žukauskienė R. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvaus elgesio ypatumai.
Daktaro disertacija. V., 1998
67. Žukauskienė R., Leiputė O. Vaikų ir Jaunimo globos namų auklėtinių ir vaikų,
gyvenančių su abiem tėvais, emocijų ir elgesio problemų ypatumai. // Socialinis
darbas: mokslo darbai. Nr. 2 (2). – V., 2002.

59
68. Žukauskienė R. Raidos psichologija. - V., 1996.
69. Фрейд. З. Психология бессознательного. - М., 1989.
70. Лоренц К. Аггресия. - М., 1994.

60
Summary
Jolita Kadikinienė

SOME PECULIARITIES OF AGGRESSION OF THE PUPILS OF SHELTERED

ACCOMODATION AND SPECIAL BOARDING-SCHOOL

One of the most topical and trouble giving problems nowadays is the increasing number of
children who get into different institutions of sheltered accommodation. In order to better
realize what influence the loss of family and life in sheltered accommodation or special
boarding school makes on the rise of aggression and development, and what peculiarities of
the aggression are, it is important to analyze the expression of the aggressive behaviour in
different care institutions and compare it.
The results of the research testify that the behaviour of the children of sheltered
accommodation is conditioned by different reasons, and often inappropriate education and
experience in their family, received social-pedagogical neglect and hereditary or acquired
kink of mind.
The analysis of the research permit to single out the most frequent expression of aggression
of the pupils of sheltered accommodation. That is a constant or very frequent demand of
attention to themselves, which makes an influence on many other manifestations of
inappropriate behaviour: a tendency to argue, a sharp change of mood and emotion, frequent
frenzy, vociferation, disobedience at school and in the group, contumacy, etc.
The expression of aggression of the pupils is more distinct in sheltered accommodation type,
at younger age (7 - 9 y. o.), later it is more apparent at special boarding schools.
Verbal aggression (ragging, sawder, jealousy) is more typical to the pupils of sheltered
accomodation, while the pupils of special boarding schools are more inclined to committing
acts of violence, doing harm and humiliating others.
There is an observed tendency of gradual change of aggressive behaviour of the pupils at
sheltered accommodation. Together with the nurturing of the pupils there is less and less of
jealousy, disposition to aggressiveness, the temper and feelings become more consistent;
contrariwise, the elder the children the more is pronounced their disposition to argue.
As the investigation shows, the children who possess some intellect trouble are more likely to
demonstrate their aggressiveness (fight, violence, humiliation).
The observation does not show any subjection of the type of custodial institution to the
aggressiveness of the pupils.

61
 PRIEDAS NR. 1
Kaffemanas R. (2000):
Specialiųjų mokyklų ir globos namų auklėtinių emociniai nukrypimai

Specialiųjų Globos
Emocinės problemos mokyklų namų
moksleiviai auklėtiniai
Baikštumas 26,0 18,0
Jautrumas 57,4 45,4
Nervingumas 54,0 59,0
Leidžiasi skriaudžiamas 17,0 15,0
Abejingumas 19,2 22,7
Uždarumas 31,7 40,2
Triukšmingumas 33,3 41,5
Impulsyvumas 36,7 38,3
Agresyvumas 19,5 27,2
Menkavertiškumas 16,0 16,8
Suicidinės kalbos 4,3 5,0
Grubumas 15,0 19,5
Pasyvumas 21,0 17,5
Hiperaktyvumas 24,7 11,0
Svajingumas 26,0 31,8

62
 PRIEDAS NR. 2.
POŽIŪRIAI Į EMOCINIŲ ARBA ELGESIO SUTRIKIMŲ TURINČIŲ
MOKSLEIVIŲ UGDYMĄ
(pagal: Daniel P. Hallahan, James M. Kauffman, 2003)
Psichoanalitinis Psichopedagoginis Humanistinis Ekologinis Bihevioristinis
požiūris požiūris požiūris požiūris požiūris

Problema Patologinis dinami- Problema apima ir
nių psichikos giluminius psichikos
struktūrų (ID, Ego, sutrikimus, ir nesunkiai
Superego) pusiaus- pastebimą vaiko
vyros trūkumas. netinkamą elgesį bei
žemus mokymosi
pasiekimus.
Manoma, kad Manoma, kad tarp Manoma, kad
vaikas yra moksleivio ir vaikas išmoko
praradęs ryšį su aplinkos yra netinkamų reakcijų
savo tikraisiais nepalanki sąveika, ir negalėjo išmokti
jausmais ir negali moksleivis ir jo tinkamų.
visavertiškai aplinka neigiamai
jaustis tradicinėje veikia vienas kitą.
ugdymo
aplinkoje.

Ugdymo Taikant Dėmesys sutelkiamas į Pabrėžiamas vai- Mėginimai Manipuliuojama

psichoanalitinius pozityvaus išorinio ko kryptingumo, pakeisti visą artimiausia
praktikos principus padėti elgesio pasąmoninę savo vertės socialinę sistemą, moksleivio aplinka
atskleisti giluminę motyvaciją (giluminius pajautimo ir siekiant, kad ji ir elgesio
tikslas psichikos patologiją. konfliktus ir mokymosi emocinio palaikytų vaiko pasekmėmis.
pasiekimus). įsitraukimo į pageidaujamą
mokymosi elgesį, kai bus
procesą nutraukta
skatinimas intervencija.

Mokymo Akcentuojama Pabrėžiamas Naudojama Formuojant Taikomas reakcijų

metodų individuali individualus moksleivio netradicinė naudingus įvertinimas ir
psichoterapija vaikui poreikių tenkinimas, ugdymo aplinka, gyvenimo ir elgesio pasekmių
požymiai ir tėvams; mažai akcentuojama pažinimo kurioje mokymosi analizė siekiant jį
dėmesio skiriama veikla ir meninė kūryba mokytojas yra įgūdžius, apimami pakeisti;
mokymosi šaltinis ir visi vaiko pabrėžiamas
pasiekimams; “katalizatorius”, gyvenimo tinkamo elgesio
aplinka, kurioje labia o ne veiklos aspektai, įskaitant pastiprinimas.
mažai draudimų vadovas. klasę, šeimą,
Neautoritariška, kaimynus,
atvira, bendruomenę
. išgyvenimais .
paremta,
asmenybę
akcentuojanti
atmosfera

63
 PRIEDAS NR. 3

7-16 M. VAIKO ELGESIO TYRIMO LAPAS (PILDO AUKLĖTOJAI)

VAIKO VARDAS, PAVARDĖ Užpildykite šią anketą stengdamiesi

kuo tiksliau atskleisti savo požiūrį
į vaiko elgesį, net jeigu kiti žmonės
su tuo ir nesutiktų. Kiekvienu klau-
LYTIS VAIKO AMŽIUS simu tam skirtose vietose nesivar-
 Berniukas  7-9 m. žydami rašykite papildomus
 Mergaitė  10-12 m. komentarus.
 13-16 m.

І. Nurodykite vaiko atliekamą darbą arba jo pareigas.

Pavyzdžiui, laikraščių išnešiojimas, vaikų priežiūra, lovos klojimas ir kt. (išvardykite tiek
mokamą, tiek nemokamą darbą ir pareigas)
 Nė vieno.
1.
2.
3.

ІI. Kiek artimų draugų apytikriai turi vaikas? (be seserų ir brolių)

 Nė vieno (os)
 1-2
 3 ir daugiau

III. 1. Mokymosi rezultatai:

Visiškai Žemiau Vidutiniškai Geriau nei

Nesiseka vidutinio lygio vidutiniškai

Kalbos    
Matematika    

2. Ar vaikas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje pagal adaptuotą, modifikuotą,

individualią programą (bendrojo lav. m-kloje specialioje klasėje arba specialioje
mokykloje) ?

 Ne
 Taip – kurioje klasėje ar mokykloje?

Ar vaikas buvo paliktas antriems metams kartoti kurso?

 Ne
Taip – kurioje klasėje ir kodėl?

64
 3. Ar vaikas turėjo mokymosi ar kokių nors kitokių problemų?

 Ne
 Taip – apibūdinkite

Kada šios problemos iškilo?

Ar šios problemos jau išspręstos?  Ne  Taip – kada?

Ar vaikas serga kokia nors liga,  Ne

turi protinių ar fizinių negalių?  Taip - apibūdinkite

Kas Jums dėl vaiko kelia didžiausią susirūpinimą?

65
Šiame lape pateikti teiginiai, apibūdinantys vaikus ir jaunuolius. Ties kiekvienu teiginiu, kuris
apibūdina vaiką šiuo metu arba pastarųjų šešių mėnesių laikotarpiu, apibraukite 4 - jei vaikas
taip elgiasi nuolat; 3 – jei vaikas taip elgiasi gana dažnai; 2 – jei vaikas taip elgiasi tik kartais ir
1 – jei vaikas taip niekada nesielgia. Prašome įvertinti visus teiginius kuo tiksliau, net jei atrodys,
kad kai kurie iš jų vaikui netinka.

1 – niekada, 2 – kartais, 3 – gana dažnai, 4 - nuolat

1 2 3 4
nie- kar- gana nuo-
ka- tais daž- lat
da nai
1. Dažnai ginčijasi.
2. Giriasi, didžiuojasi prieš kitus.
3. Skriaudžia ir žemina kitus, yra jiems žiaurus.
4. Reikalauja daug dėmesio sau.
5. Gadina savo daiktus.
6. Gadina savo šeimai arba kitiems priklausančius daiktus.
7. Nepaklusnus namie.
8. Nepaklusnus mokykloje.
9. Greitai ima pavyduliauti.
10. Dažnai įsivelia į muštynes.
11. Naudoja fizinį smurtą prieš žmones.
12. Dažnai rėkauja.
13. Maivosi arba vaidina juokdarį.
14. Užsispyręs, niūrus arba irzlus.
15. Staigi nuotaikos arba jausmų kaita.
16. Per daug šneka.
17. Dažnai erzina kitus.
18. Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo.
19. Grasina žmonėms.
20. Neįprastai triukšmingas.

21. Nurodykite tas vaiko problemas, kurios čia nebuvo išvardytos.

ĮSITIKINKITE, KAD ĮVERTINOTE VISUS TEIGINIUS. PAŽYMĖKITE, KAS KELIA JUMS

SUSIRŪPINIMĄ. AČIŪ.

66
 PRIEDAS NR. 4

Vaikų globos namų skirtingo amžiaus auklėtinių agresijos raiška.

Neįprastai triukšm ingas

Grasina žm onėm s

Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

Dažnai erzina kitus

Per daug šneka

Staigi nuotaikos arba jausmų kaita

Užsispyręs, niūrus arba irzlus

Maivosi arba vaidina juokdarį

Dažnai rėkauja

Naudoja fizinį sm urtą prieš žm ones 13-16 m.

Dažnai įsivelia į m uštynes 10-12 m.
Greitai im a pavyduliauti
7-9 m.
Nepaklusnus m okykloje

Nepaklusnus nam ie (grupėje)

Gadina kitiem s priklausančius daiktus

Gadina savo daiktus

Reikalauja daug dėm esio sau

Skriaudžia ir žem ina kitus, yra jiem s žiaurus

Giriasi, didžiuojasi prieš kitus

Dažnai ginčijasi

0 10 20 30 40 50 60

67
 PRIEDAS NR. 5

Specialiosios internatinės mokyklos skirtingo amžiaus auklėtinių agresijos

raška.

Neįprastai triukšm ingas

Grasina žm onėm s

Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

Dažnai erzina kitus

Per daug šneka

Staigi nuotaikos arba jausmų kaita

Užsispyręs, niūrus arba irzlus

Maivosi arba vaidina juokdarį

Dažnai rėkauja

Naudoja fizinį sm urtą prieš žm ones

13-16 m.
Dažnai įsivelia į m uštynes
10-12 m.
Greitai im a pavyduliauti
7-9 m.
Nepaklusnus m okykloje

Nepaklusnus nam ie (grupėje)

Gadina kitiem s priklausančius daiktus

Gadina savo daiktus

Reikalauja daug dėm esio sau

Skriaudžia ir žem ina kitus, yra jiem s žiaurus

Giriasi, didžiuojasi prieš kitus

Dažnai ginčijasi

0 10 20 30 40 50

68
 PRIEDAS NR.6

Agresijos raiškos skirtumai tarp 7-9 m. globos institucijų auklėtinių

Neįprastai triukšmingas

Grasina žmonėms

Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

Dažnai erzina kitus

Per daug šneka

Staigi nuotaikos arba jausmų kaita

Užsispyręs, niūrus arba irzlus

Maivosi arba vaidina juokdarį

Dažnai rėkauja
SIM
Naudoja fizinį smurtą prieš žmones

Dažnai įsivelia į muštynes VGN

Greitai ima pavyduliauti

Nepaklusnus mokykloje

Nepaklusnus namie (grupėje)

Gadina kitiems priklausančius daiktus

Gadina savo daiktus

Reikalauja daug dėmesio sau

Skriaudžia ir žemina kitus, yra jiems žiaurus

Giriasi, didžiuojasi prieš kitus

Dažnai ginčijasi

0 10 20 30 40 50 60

69
 PRIEDAS NR. 7
Agresijos raiškos skirtumai tarp 10-12 metų globos institucijų auklėtinių.

Neįprastai triukšm ingas

Grasina žmonėms

Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

Dažnai erzina kitus

Per daug šneka

Staigi nuotaikos arba jausm ų kaita

Užsispyręs, niūrus arba irzlus

Maivosi arba vaidina juokdarį

Dažnai rėkauja

Naudoja fizinį sm urtą prieš žm ones

SIM
Dažnai įsivelia į m uštynes
VGN
Greitai ima pavyduliauti

Nepaklusnus mokykloje

Nepaklusnus namie (grupėje)

Gadina kitiems priklausančius daiktus

Gadina savo daiktus

Reikalauja daug dėmesio sau

Skriaudžia ir žem ina kitus, yra jiems žiaurus

Giriasi, didžiuojasi prieš kitus

Dažnai ginčijasi

0 10 20 30 40 50

70
 PRIEDAS NR. 8
Agresijos raiškos skirtumai tarp 13-16 metų globos institucijų auklėtinių

Neįprastai triukšm ingas

Grasina žm onėm s

Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

Dažnai erzina kitus

Per daug šneka

Staigi nuotaikos arba jausmų kaita

Užsispyręs, niūrus arba irzlus

Maivosi arba vaidina juokdarį

Dažnai rėkauja

Naudoja fizinį sm urtą prieš žm ones

SIM
Dažnai įsivelia į m uštynes

VGN
Greitai im a pavyduliauti

Nepaklusnus m okykloje

Nepaklusnus nam ie (grupėje)

Gadina kitiem s priklausančius daiktus

Gadina savo daiktus

Reikalauja daug dėm esio sau

Skriaudžia ir žem ina kitus, yra jiem s žiaurus

Giriasi, didžiuojasi prieš kitus

Dažnai ginčijasi

0 5 10 15 20 25 30 35

71
 PRIEDAS NR. 9
Dažnai ir nuolat pasireiškiantys vaikų globos namų ir specialiosios
internatinės mokyklos auklėtinių agresyvūs poelgiai (proc.).

Gadina savo daiktus

Grasina žmonėms

Gadina kitų daiktus

Skriaudžia, žemina kitus

Giriasi,didžiuojasi prieš kitus

Neįprastai triukšmingas

Dažnai įsivelia į muštynes

Vaidina juokdarį

Naudoja smurtą prieš kitus

SIM
Užsispyręs, niūrus arba irzlus

Per daug šneka

VGN

Dažnai erzina kitus

Nepaklusnus mokykloje

Pavyduliauja

Nepaklusnus namie (grupėje)

Rėkauja

Lengvai įtūžta arba yra karšto būdo

Staigi nuotaikos arba jausmų kaita

Ginčijasi

Reikalauja daug dėmesio

0 10 20 30 40

72