Wilhelm Hauff

Haufo pasakos
I vokiei k. vert
Alfonsas Tekorius

Skaitmeninta i knygos:
W. Hauff. Haufo pasakos. Vilnius: Alma littera, 2007.
ISBN 978-5-430-05955-2

Krinys suskaitmenintas vykdant ES struktrini fond

remiam projekt Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro
(58 kl.) mokini esmini kompetencij ugdymas, 2012
http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

Turinys
PASAKA KNYGOS DRABUIAIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
KARAVANAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

Pasakojimas apie kalif gandr . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15

Pasakojimas apie vaiduokli laiv . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35
Pasakojimas apie nukirst rank . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54
Fatms igelbjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82
Pasakojimas apie maj Muk . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112
Pasaka apie netikr karalait . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 143

ALEKSANDRIJOS EICHAS IR JO VERGAI . . . . . . . . 183

Nyktukas Nosis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 199
ydas Abneris, kuris nieko nemat . . . . . . . . . . . . . . . . 253
Vargas tefanas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 270
Kaip galva vos nepakliuvo krosn . . . . . . . . . . . . . . . . . 370
Bedion kaip mogus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 411
Poemio gyventoj puota . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 450
Baltuol ir Royt . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 466
Almanzoro nuotykiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 483

PESARTO SMUKL . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 508

Pasakojimas apie gulden su elnio atvaizdu . . . . . . . . . 519
altoji irdis PIRMOJI DALIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 558
Saido nuotykiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 605
Stynfolio ola . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 677
altoji irdis ANTROJI DALIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 723

PASAKA KNYGOS DRABUIAIS

Vienoje nuostabioje tolimoje karalystje, apie

kuri legenda pasakoja, kad jos aminai aliuojaniuose soduose saul niekada nenusileidianti, nuo
neatmenam laik iki i dien viepatauja karalien Fantazija. Jau daug ami ji dosnia ranka dalijo savo valdiniams visokias malones, buvo mylima ir garbinama vis, kas j painojo. Bet karalien buvo pernelyg geros irdies, kad visas malones
skirt vien savajai aliai; ji pati, vytdama karaliku aminos jaunysts groiu, kadaise nueng
em, nes buvo girdjusi, kad ten gyvenantys mons visuomet nusimin ir rimti, tik dirba plua
ir i varg neibrenda. Jiems skaisioji karalien
atne graiausi dovan, ir nuo to laiko, kai jos
koja palytjo ems laukus ir slnius, mons m
tristi smags, o j rimti veidai pralinksmjo.
Ir savo vaikus, tokius pat graius ir mielus kaip
motina, karalien isiunt monms laims neti.
Kart Pasaka, vyriausioji karaliens dukt, sugro i ems. Motina pastebjo, kad Pasaka kako
1

TURINYS

nulidusi; karalienei net pasirod, kad mergaits

akys uverktos.
Kas tau, dukrele? klausia jos karalien. Kodl i kelions grai tokia nulidusi ir prislgta?
Kas nutiko? Patikk motinai savo paslapt, vaikeli!
Ak, mieloji motute, atsak Pasaka, tikrai
nebiau taip ilgai tyljusi, jei neinoiau, kad manoji nerimastis ir tau suspaus ird.
Sakyk visk atvirai, dukrele, pra graioji
karalien. irdgla tai lyg akmuo: tave vien
prislgs, o dviem vis lengviau nuritinti al.
Gerai, jei taip praai, pasakysiu, tar Pasaka. Tad klausyk. Tu juk inai, kaip a mgstu
draugauti su monmis, kaip man miela pasdti net prie didiausio vargo trobels ir po darbo
paplepti su juo valandl; kai ateidavau, jie sveikindavosi ir draugikai paduodavo rank, diaugdavosi, su ypsena palyddavo akimis, kai keliaudavau toliau; bet dabar viskas jau nebe taip!
Varge Pasakle, tar karalien, velniai
glostydama nuo aar sudrkus dukters skruost, o gal tau tik taip atrodo?
Patikk manim, irdies neapgausi, atsak
Pasaka, jie mans nebemyli. Kur tik pasirodau,
sutinka abejingi vilgsniai, niekas mans nebe2

TURINYS

mgsta; net vaikai, kuriuos a visuomet taip myljau, ir tie i mans aiposi ir lyg kokie seniai atsuka nugaras.
Karalien pasirm ranka galv ir tyldama
susimst.
Bet kas galjo atsitikti, paklaus ji Pasakos,
kad mons ten apaioje taip pasikeit?
Matai, mons visur pristat gudri sarg,
kurie visus, kas ateina i tavo, o karaliene Fantazija, karalysts, dmiai apirinja ir tikrina. Jeigu
pasirodo kas nors, kas jiems nepatinka, jie pakelia
bais triukm ir ateiv nuudo arba taip apmeiia monms, aklai j odiais tikintiems, kad toks
jau niekada neberas nei meils, nei laelio pasitikjimo. O! Kaip gerai mano broliams Sapnams!
Nekreipdami dmesio anuos gudrius sargus, jie
linksmi ir guvs nustriksi emn, lanko mieganius mones, audia ir pina jiems regjimus, kurie
teikia palaim irdiai ir diugina ak.
Tavo broliai vjavaikiai, tar karalien,
ir tau, mano mieloji, nra ko jiems pavydti. Beje,
tuos pasienio sargus a neblogai pastu, mons
juos ne visai be reikalo pastat; yra buv visoki
perjn, kurie ddavosi ein tiesiai i mano kara3

TURINYS

lysts, o i tikr j bdavo j daugi daugiausia tik

nuo kokio nors kalno regj.
Bet kodl jie kerija man, tikrai tavo dukteriai? pravirko Pasaka. O! Kad tu inotum, kaip
jie elgsi su manim! Jie ivadino mane senmerge ir
prigras kit kart visai nebeleisti.
K tu sakai! Nebeleis mano dukters? suuko
karalien, paraudusi i pykio. Jau inau, kieno
ia darbas: mus apmei piktoji teta!
Mada? Negali bti! suuko Pasaka. Juk ji
visuomet bdavo tokia draugika.
O ne, a pastu t veidmain, atsak karalien. Pabandyk, dukrele, dar kart, nenusileisim itai raganai; prakaito nebrauks, gero darbo
nepadarysi.
Oi, motute! O jei tie sargai nuvarys mane alin
arba taip apjuodins, kad mons mane net pavelgti nebenors, arba vienui vien ir sugdint
kamp pastatys?
Jeigu suaug mons, Mados apdumti, tave paniekins, tuomet eik pas vaikus juos i tikr j a
labiausiai myliu, jiems a per tavo brolius Sapnus
siuniu graiausius regjimus, net pati danai nusileidiu pas juos, glaudiu prie irdies, buiuoju,
aidiu su jais; jie mane irgi gerai pasta, nors
4

TURINYS

mano vardo neino; ne kart maiau, kaip jie naktimis ypsosi, irdami mano vaigdeles, o rytais, kai mano balti lyg avys debesliai dangumi
slenka, i diaugsmo rankutmis ploja. Ir paaug jie dar tebemyli mane; tada a mieloms mergaitms padedu pinti gli vainikus, o padauos
berniukai nurimsta, kai a, atsisdusi ant auktos
uolos virns, imu jiems rodyti, kaip i tolumoje
dunksani mlyn, rke skendini kaln inyra
auktos pilys ir vytintys rmai, o vakarui atjus
i rausv debes sukuriu narsi raiteli pulkus ir
stabius keliautoj karavanus.
O, gerieji vaikuiai! suuko susijaudinusi Pasaka. Sutinku, tebnie taip! Dl vaik a dar kart pamginsiu.
Taip, mieloji dukrele, tar karalien, keliauk
pas juos! Bet a tave dar kaip reikiant papuoiu,
kad mayliams patiktum, ir kad didieji neatstumt; inai k, a tave aptaisysiu knygos drabuiais.
Knygos, mamyte? Oi! Kaip nepadoru taip prie
mones puikuotis.
Karalien dav enkl, ir tarnaits atne puonius knygos drabuius. Jie buvo ryki spalv ir su
graiai austais ratais.
5

TURINYS

Tarnaits supyn Pasakai ilgas kasas, apav kojas aukso sandalais ir apvilko naujais drabuiais.
Kuklioji Pasaka nedrso pakelti aki, o motina
negaljo atsigrti, apkabino mergait ir tar:
Eik, a laiminu tave! O jeigu jie ims tave niekinti ir tyiosis i tavs, grk atgal pas mane, gal
paskesns kartos, itikimesns savo prigimiai,
vl sutiks tave atvira irdimi!
itaip kalbjo karalien Fantazija. Ir Pasaka nusileido emn. Virpdama i baims ji artinosi prie
tos vietos, kur stovjo gudrieji sargai; nuleidusi
galvut, dar tviriau susisupusi savo graiuosius
drabuius, ji nedrsiai prijo prie vart.
Stot! suuko emas gergdiantis balsas.
Sargyba, en! Atlenda nauja knyga!
Pasakos knas pagaugais nujo, kai ji igirdo
it komand. Tuoj ioko keletas senyv rsi
vyr, laikydami rankose smailias plunksnas, kurias ikart rm Pasak. Vienas prijo prie jos
ariau ir iurkiai kilsteljo u smakro.
Galv auktyn, panele knygute, suuko jis,
kad i tamstos aki bt matyti, ar pati ko nors
verta, ar ne.
Visa iraudusi, Pasaka pakl galvut ir atmerk tamsias akis.
6

TURINYS

 Pasaka! suuko sargai ir m visa gerkle

kvatotis. Pasaka! Manm, kad koks stebuklas pasirod! I kur itraukei tokius drabuius?
Mama mane itaip apreng, atsak Pasaka.
Mat kaip?! Ji nori prakiti tave kontrabanda?!
Neidegs! Mar i ia, kad n kvapo nelikt!
m rkti sargai per kits kit, ikl savo smailias
plunksnas.
Bet a einu tik pas vaikuius, maldavo Pasaka, pas juos tai galtumt leisti!
Ar dar maa toki valkat bastosi po ms
krat? suriko vienas sargas. Utektinai jie pritaukia ms vaikams visoki kvailysi.
O gal patikrinkim, k ji gero imano, pasil
kitas.
Teisingai, pritar visi, tad sakyk, k moki,
bet paskubk, nes neturim laiko ilgai su tavim
terliotis.
Pasaka ities rank ir pradjo pirtu ore rayti kakokius enklus. Ir prie akis m plaukti
visokie vaizdai: puiki irg karavanai, puons
raiteliai, daugyb palapini dykumos smlynuose; paukiai ir laivai audringose jrose; gdios
girios ir minios moni miest aiktse ir gatvse; kautyni laukai ir taikios klajokli stovyklos
7

TURINYS

visi tie vaizdai slinko pro al kaip gyvi spalvingi

paveikslai.
Pasaka taip nuoirdiai rod tuos paveikslus,
kad net nepastebjo, kaip vart sargai vienas po
kito sumigo. Ji jau buvo beraanti naujus enklus,
kai prie jos prijo labai mielas mogus ir pam u
rankos.
Pairk, geroji Pasaka, tar jis, rodydamas
mieganiuosius, jiems tavo spalvingi paveikslai
nereikalingi; smuk greiiau pro vartus, jie net nesusapnuos, kad tu esi itoj aly, galsi ramiai nepastebima keliauti, kur nori. Pirma nuvesiu tave
pas savo vaikus, duosiu namie tau ram, jauk
kampel, galsi gyventi sau sveikat; ir tada kas
kart, kai mano sns ir dukterys bus gerai imok pamokas, jie gals su draugais ateiti pas tave ir
pasiklausyti tavo pasakojim. Ar sutinki?
O, mielai sutinku eiti pas tavo maylius; a labai stengsiuos, kad jie linksmai ir maloniai praleist ne vien laisv valandl.
Gerasis mogus maloniai linkteljo galva ir padjo jai perlipti per miegani sargybini kojas.
Perokusi per jas, Pasaka atsigr, nusiypsojo
ir, nieko nelaukdama, nr pro vartus.
8

TURINYS

KARAVANAS
Vien kart dykuma trauk didelis karavanas.
Beribje bekratje lygumoje, kur vien tik smlynai ir dangus tematyti, jau i tolo girdjosi, kaip
tarka mediniai kupranugari varpeliai, ir skamba sidabriniai arkli vanguliai; tirtas dulki
debesis, kuris slinko prieakyje, rod, kad karavanas artja; o kai vjo gsis debes isklaidydavo, akys imdavo raibti nuo blizgani ginkl ir
skaisiai marg drabui. Tok karavan pamat
raitelis, kuris uoliavo i ono jo link. Jojo jis ant
graaus arab veisls irgo, apdengto tigro kailiu; prie rykiai raudon kaman kabjo apvals
sidabro vanguliai, o irgo galv puo nuostabios
struio plunksnos. Raitelis atrod didingai, jo drabuiai puikiai derjo prie dabnios irgo ivaizdos;
galv deng baltas gausiai auksu siuvintas turbanas; kaftanas ir plaios kelns tviesk skaisiu
raudoniu, prie juosmens tabalavo lenktas kalavijas
su brangakmeniais nusagstyta rankena. Turban
jis buvo usimauklins ant kaktos, i po veli
antaki ybiojanios tamsios akys, ilga barzda ir
kumpa nosis visa tai rod j esant drsaus, lauki9

TURINYS

nio gymio. Kai raitelis buvo madaug per penkiasdeimt ingsni nuo prieakinio brio, spsteljo
pentinais savo irg ir kaipmat atsidr jo priekyje. Sutikti raitel, kuris jot per dykum vienui vienas, buvo taip neprasta, kad karavano sargyba,
bijodama upuolimo, ikart atstat j ietis.
K js darote? suuko raitelis, pamats save
remtus ginklus. Gal manote, kad vienas mogus
gali upulti js karavan?
Sugdinti sargybiniai atitrauk ietis, o j virininkas prijojo prie nepastamojo ir paklaus, ko
jam reikia.
Kas karavano savininkas? pasiteiravo
raitelis.
Jis ne vienam mogui priklauso, atsak is,
ia yra keletas pirkli, kurie i Mekos keliauja
namo, o mes juos lydime per dykum, nes visokie
bastnai keliautojams danai neduoda ramybs.
Tai veskite mane pas tuos pirklius, pareikalavo atvyklis.
Dabar nemanoma, paaikino virininkas,
mes privalome nesustodami judti toliau, o pirkliai
nuo ms atsilieka madaug ketvirt valandos; jei
norite, pajojkite su manim, kol sustosime piet
poilsio, tada a padarysiu, ko praote.
10

TURINYS

Nepastamasis nieko daugiau nebesak, pasisiek ilg pypk, kuri kadaravo pririta prie balno,
usideg ir, godiai traukdamas dm, toliau jojo
greta sargybos virininko. is neinojo, kaip elgtis
su nepastamuoju; tiesiai klausti jo vardo nedrso, o mginimus kaip nors umegzti kalb tokiais
odiais kaip: Js rkote labai ger tabak arba
Js arklio puiki ingin, jis atsakinjo trumpai: Taip, taip! Pagaliau prijojo viet, kur buvo
numatyta sustoti piet atokvpio. Virininkas istat sargyb, o pats drauge su nepastamuoju
m laukti karavano. Pro al praslinko trys deimtys sunkiomis natomis apkraut kupranugari, lydim ginkluot varov. Po j pasirod penki
ant grai irg jojantys pirkliai, karavano savininkai. Bema visi buvo mons pagyven, rimti
ir solids; tik vienas atrod gerokai jaunesnis, tad
linksmesnis ir guvesnis u kitus. Vilkstins gale
vl ingsniavo virtin ryuliais apkraut kupranugari ir arkli.
Kaipmat buvo pastatytos palapins, o kupranugariai ir arkliai sustatyti aplinkui ratu. Viduryje
idygo mlyno ilko palapin didiausia i vis.
j sargybos virininkas ir nuved nepastam
atvykl. Praskleid angos udangal, eng
11

TURINYS

vid; ia pamat visus penkis pirklius, sdinius

ant auksu ataust pagalvi; juodaodiai vergai padavinjo valgius ir grimus.
K ia tok mums atvedi? garsiai kteljo
virininkui jaunasis pirklys.
Nespjus virininkui n odio itarti, nepastamasis prakalbo pats:
Vadinuosi Selimas Baruchas ir esu i Bagdado; keliaujant Mek, mane upuol plik gauja
ir pam nelaisv, bet prie tris dienas pavyko
slapta itrkti i j nag. Per didiojo Pranao malon i tolo igirdau js karavano skambalus ir
taip atsidriau ionai. Leiskite man keliauti drauge su jumis! Js suteiksite prieglobst ne kokiam
nedorliui kai atvyksime Bagdad, u ger ird
jus gausiai apdovanosiu, nes esu didiojo vizirio
snnas.
Prabilo seniausias pirklys:
Selimai Baruchai, tar jis, sveikas atvyks
ms pastog! Mums malonu tau padti, bet pirma
ssk, valgyk ir gerk kartu su mumis!
Selimas Baruchas atsisdo prie pirkli, valg
ir gr su visais. Po piet vergai nukraust indus

12

TURINYS

ir atne ilgas pypkes bei turkiko erbeto1. Pirkliai ilgai sdjo tylomis, tik trauk pypkes ir leido
melsvus dmus, irdami, kaip jie rangosi, draikosi ir sklaidosi ore.
Galiausiai jaunasis pirklys nutrauk tyl.
Jau treia diena, kalbjo jis, mes sdime
ant irg ir prie stalo, net nemgindami kaip nors
sutrumpinti laik. Man klaikiai nusibodo, nes pavalgs esu prats irti okj arba klausytis
dain ir muzikos. Ar kartais neinote, drauguiai,
kaip padaryti, kad laikas eit greiiau?
Keturi vyresnieji pirkliai nieko neatsak, vis
iulp savo pypkes ir atrod, kad rimtai msto;
pirmas prabilo sveias:
Jei galima, a turiau tok pasilym: man
atrodo, kad kiekvienkart, kai sustojame poilsio,
vienas i ms galt kitiems k nors papasakoti.
Tai kiek paskubint laik.
Selimai Baruchai, gerai sakai, atsiliep
Achmetas, seniausias pirklys, mes tavo pasilym priimame.

erbetas altas grimas i vaisi suli ir cukraus

(kartais su alkoholiu).

13

TURINYS

 Labai malonu, kad mano patarimas jums patinka, tar Selimas. O kad matytumte, jog ne
tuiai kalbu, tai, jei leisite, pirmas pradsiu a.
Patenkinti pirkliai pasislinko ariau vienas kito,
o svei pasodino vidur. Vergai vl pripild taures, prikimo savo ponams pypkes vieio tabako
ir atne aiaruojani angli joms udegti. O
Selimas sribteljo ger gurkn erbeto gerklei
praskalauti, sauj sums perbrauk savo ilg
barzd ir pradjo:
Tad paklausykite Pasakojimo apie kalif gandr.

14

TURINYS

Pasakojimas apie kalif gandr

I
Vien gra vasaros popiet Bagdado kalifas
Chasidas sdjo, patogiai sitaiss ant sofos; prie
tai buvo iek kiek nusnds pokaiio, nes lauke kepino saul, ir dabar, kai numigo, atrod gan valus. Jis rk ilg raudonmedio pypk, gurknojo
kav, kurios vis pildavo vergas, ir protarpiais, kai
bdavo labai gardu, patenkintas braukdavo ranka
per barzd. odiu, kalifas jautsi kuo puikiausiai.
Kaip tik toki valand jis bdavo sukalbamiausias,
nes tada j apimdavo velns ir draugiki jausmai;
todl jo didysis viziris Manzoras kasdien ir ateidavo pas j tuo metu. popiet jis taip pat atjo,
tik iuosyk, ne taip kaip visuomet, atrod kako
labai susirpins. Kalifas trumpam paleido pypk
i dant ir tar:
Ko taip nukabins nos, didysis viziri?
Didysis viziris krymai sudjo rankas ant krtins, nusilenk savo valdovui ir tar:

15

TURINYS

 Valdove, ar atrodau nos nukabins, ito neinau, bet va apaioj prie rm stovi prekijas, jis
turi toki grai daikt, kad tiesiog pyktis ima,
jog mano kien bema visai tuia.
Kalifas, jau seniai norjs kuo nors nudiuginti
savo didj vizir, nusiunt juodaod verg, kad atvest prekij. Vergas kaipmat j pristat. is buvo
maas, drtas mogelis, tamsiai rudo veido ir apdriskusiais drabuiais. Turjo jis skrynel, kupin
visokiausi preki: perl ir ied, brangakmeniais
ipuot pistolet, tauri ir uk. Kalifas su viziriu
visk atidiai apirjo ir ivart; galiausiai sau
ir Manzorui nupirko puikius pistoletus, o vizirio
paiai ukas. Kai prekijas jau buvo beuvois
skrynels dangt, kalifas pastebjo joje nedidel
staliuk ir paklaus, ar nra ten dar koki nors
daikt. Prekijas itrauk staliuk ir im dut su juosvais milteliais ir keistu ratu imargint
popieri, bet perskaityti jo nemokjo nei kalifas,
nei viziris.
Tuos du daiktu esu kadaise gavs i vieno pirklio, kuris juos rado pamestus Mekos gatvje, paaikino prekijas. A neinau, kam jie tinka; galiau jums perleisti labai pigiai, nes neimanau, k
su jais daryti.
16

TURINYS

Kalifas, kuris didiavosi turdamas savo bibliotekoje sen rankrai, nors ir nemokjo j perskaityti, nupirko ir t popieri, ir dut, o prekijui liep eiti. Bet kalifui labai knietjo suinoti,
kas tame popieriuje parayta, todl m klausinti
vizir, ar tas nepasta kokio nors mogaus, kuris
gebt j perskaityti.
Maloningiausias viepatie ir valdove, atsak viziris, prie didiosios meets gyvena vienas
mogus, vardu Selimas, vis dar Mokytuoju vadinamas; tas moka visas kalbas, sakyk j atvesti, gal
jis supras tuos paslaptingus enklus.
Netrukus buvo atvesdintas Selimas Mokytasis.
Selimai, kreipsi j kalifas, sako, tu esi
labai mokytas; vilgtelk it rat, ar negaltum
jo perskaityti? Jei perskaitysi, dovanosiu tau naujus ieiginius drabuius, o jei ne, gausi dvylika antausi ir dvideimt penkis kirius per padus, kad
sidmtum, jog tave Mokytuoju vadina be reikalo.
Selimas nusilenk ir tar:
Tebnie tavo valia, viepatie!
Ilgai jis irjo popieri ir staiga suuko:
ia lotynikai parayta, mano valdove, jei meluoju galite mane pakarti.
17

TURINYS

 Tai sakyk, kas ten parayta, jei lotynikai,

paliep kalifas.
Selimas pradjo versti: mogau, tu, kuris itai rasi, dkok Alachui u malon! Kas pauostys
milteli i itos duts ir pasakys: Mutabor, gals pasiversti bet kokiu gyvnu ir suprasti gyvn
kalb. O kai vl panorsi mog atvirsti, tursi
atsigrti rytus, tris kartus nusilenkti ir itarti t
pat od. Tik, pasiverts gyvnu, tursi saugotis,
kad nesusijuoktum, nes tuomet pamiri burtaod
ir aminai liksi gyvnu.
Kai Selimas Mokytasis baig skaityti, kalifas
buvo be galo patenkintas. Jis sak Selimui prisiekti, kad niekam neiduos paslapties, padovanojo jam puikius drabuius ir liep eiti. O savo didiajam viziriui tar:
ia tai bent pirkinlis, Manzorai! Bus labai
smagu pasiversti gyvnu. Rytoj i ryto ateisi pas
mane, paskui abu nueisim laukus, pauostysim t
milteli i duts ir paklausysim, k kas kalba
ore ir vandenyje, mike ir laukuose.

18

TURINYS

II
Kitos dienos ryt, vos spjus kalifui papusryiauti ir apsitaisyti drabuiais, atjo, kaip buvo
liepta, didysis viziris, pasirengs lydti kalif pasivaikioti. Usikis dut su stebuklingais milteliais u perjuosts ir saks palydai likti namie,
kalifas ir didysis viziris ijo vaikioti vienu du. I
pradi jie pdino didiuliais kalifo sodais, veltui
dairydamiesi, ar nepamatys kokio nors gyvo padaro, kad ibandyt savo stebukl. Viziris galop
pasil pajti toliau prie kdros, kur jam danai
tek matyti daug pauki, ypa gandr, visuomet
avjusi j patrauklia ivaizda ir graiu kalenimu.
Kalifas pritar vizirio silymui, ir abu pasuko
kdros link. Prij ariau pamat gandr, kuris
ididiai stypiojo ilgomis kojomis ten ir atgal, iekodamas varli ir retsykiais kak pats sau snapu
tarkindamas. Pakl akis, auktai ore ivydo atskrendant dar vien gandr.
Galv guldau, maloningasis valdove, tar
didysis viziris, iuodu ilgakojai, matyt, pasineks neblogai. Kaip manai, ar nevertt mums pasiversti gandrais?
19

TURINYS

 Gerai sugalvota! atsak kalifas. Bet pirma

reikia dar kart pasitikrinti, kaip vl atsiversti
mog. Taigi! Tris kartus nusilenkti rytus ir itarti od mutabor ir a vl kalifas, o tu viziris. Tiktai dl Dievo meils nesusijuokti, tuomet
abiem galas!
Kol kalifas itaip kalbjo, antrasis gandras jau
sklend virum galv ir i lto leidosi ant ems.
Kalifas skubiai isitrauk dut i u perjuosts,
uosteljo kaip reikiant milteli, padav juos didiajam viziriui, kuris irgi j trukteljo nemaai,
ir abu suuko: Mutabor!
J kojos ikart susitrauk, pasidar plonos ir
raudonos, graios geltonos kalifo ir jo palydovo
lepets virto skstanagmis gandro pdomis,
i rank pasidar sparnai, kaklas itso per ger
uolekt, barzda visai inyko, o knas pasideng
minktomis plunksnomis.
Js toks puikus snapas, pone didysis viziri,
praneko nustebs kalifas. Prisiekiu Pranao
barzda, nieko panaaus nesu gyvenime mats.
Nuolankiausiai dkoju, atsak nusilenkdamas didysis viziris, bet drstu pasakyti, kad js
didenyb, pavirts gandru, atrodote bema dar
puikiau nei bdamas kalifas. Taiau, jei neprie20

TURINYS

tarausite, prieikime ariau prie savo biiuli, kad

suinotume, ar i tikr j suprantame gandrikai.
Tuo metu antrasis gandras jau buvo spjs nutpti; jis pasival snapu kojas, susitvark plunksnas ir nustypino prie pirmojo gandro. Abu naujieji gandrai pasiskubino ir, kai priirgsnojo ariau,
baisiai nustebo, igird tok pokalb:
Lab ryt, ponia Ilgakoje, dar taip anksti, o
js jau pievoje?
Labai dkoju, mielas Tarkly! Ukandau iek
tiek pusryi. Ir jums gal kok gaball drieo ar
varls launel?
Labai dkui, neturiu iandien apetito. Visai
kitu reikalu atskridau piev. iandien pas tv
ateis svei, a tursiu jiems paokti, todl norjau vienas kiek pasimokyti.
Ir jaunoji gandrien, stabiai judindama kn,
nuingsniavo lauku. Kalifas ir Manzoras irjo
j akis bed. O kai ji, nutaisiusi graki poz,
atsistojo ant vienos kojos ir avingai suplasnojo
sparnais, abu nebegaljo itverti nesijuok; i j
snap pratrko nesulaikomas kvatojimas. Pirmas
aprimo kalifas.
Tai bent graumlis, suuko jis, u jokius
pinigus tokio nepamatysi! Gaila, kad ms juokas
21

TURINYS

tuos kvailus paukius ibaid, jie bt dar, ko

gero, ir pragyd!
Tik dabar didiajam viziriui ov galv, kad
juoktis pasivertus buvo udrausta. Todl savo nerim tuoj isak kalifui.
Po galais, o Meka ir Medina2! Bt menkas
juokas, jei turiau gandru likti! Prisimink t kvail od. A niekaip negaliu jo itarti.
Tris kartus turime nusilenkti rytus ir sakyti:
Mu-mu-mu.
Atsigr rytus, jie linksjo be perstojo, net
snapai em liet. Taiau o varge! burtaodis
niekaip neatjo galv. Kad ir kiek linksjo kalifas,
kad ir kiek jo viziris ilgesingai myk: Mu-mu, to
odio galvoje kaip nebta, tad vargas Chasidas
ir jo viziris taip ir liko gandrais.
III
Nusimin klaidiojo uburtieji gandrai po laukus, neinodami, k daryti, toki nelaim pate Meka miestas Saudo Arabijoje, musulmon
religin sostin, ia 570 m. gim Mahometas;
Medina miestas u 169 km nuo Mekos, kur 622
m. persikl Mahometas.

22

TURINYS

kus. Isinerti i gandro plunksn jie negaljo, grti miest, kad juos atpaint, taip pat ne; kas gi
gandru patiks, kad jis kalifas, o jeigu ir patikt,
tai ar Bagdado gyventojai panort kalifu turti
gandr?
Taip jie klajojo kelet dien, misdami varganais
laukiniais vaisiais, kuri savo ilgais snapais nesteng gerai sukramtyti. Drieai ir varls jiems,
beje, apetito nekl; tokiais skanstais bijojo sugadinti skrandius. Vienintel paguoda itoje baisioje nelaimje buvo ta, kad galjo skraidyti, todl
danai nuplasnodavo Bagdad ir, nutp ant stog, dairydavosi, kas dedasi mieste.
Pirmomis dienomis gatvse pastebjo didel nerim ir lides. O ketvirt dien, kai tupjo ant kalifo rm stogo, pamat apaioje gatve traukiani ikilming eisen: mu bgnai, ir grie fleitos, ant idabinto irgo, vilkdamas auksu siuvint purpuro spalvos kaftan, jojo vyras, lydimas
puoniai aprengt tarn; pus Bagdado slinko i
paskos, ir visi auk: Tegyvuoja Mizra, Bagdado
valdovas! Gandrai, tupdami ant rm stogo, susivalg, ir kalifas Chasidas tar:
Ar supranti dabar, didysis viziri, kodl esu
ukertas? itas Mizra yra mano mirtino prieo,
23

TURINYS

garsaus burtininko Kanuro, snus, kurio tvas

rstybs valand prisiek man atkeryti. Bet a
neprarandu vilties. Skriskime, itikimasai mano
nelaims biiuli, prie Pranao kapo; gal tenai,
ventoje vietoje, liausis veik tie kerai.
Jie pakilo nuo rm stogo ir pasuko Medinos
linkui.
Bet skristi nelabai seksi, nes abu gandrai dar
menkai tebuvo gud skraidyti.
O viepatie, po poros valand m aimanuoti
didysis viziris, tebus man atleista, bet a ilgai
taip netversiu; js skrendate per greitai! Be to,
jau arti vakaras, bt visai neblogai ir nakvyns
pasiiekojus.
Chasidas paklas tarno patarimo; ir kadangi
isyk ivydo slnyje griuvsius, kurie, atrod, tiks
pastogei, tai abu tenai ir nuskrido. Toje vietoje, kur
jie apsistojo, kadaise, matyt, bta pilies. I griuvsi kyojo puikios kolonos, o keletas neblogai
ilikusi kambari rod buvus tuos namus tikrai
itaigingus. Chasidas su savo palydovu stypiojo koridoriais, iekodamas sausos vietels; staiga
gandras Manzoras sustojo kaip bestas.
Viepatie ir valdove, tar jis panibdomis,
suprantu, kad didiajam viziriui, o juo labiau gan24

TURINYS

drui, bt gda bijoti vaiduokli! Bet mane ima

baim, nes ia netoli kakas, a gerai girdjau,
sudejavo.
Kalifas irgi sustojo ir aiki aikiausiai igirdo,
kaip kakas tyliai verkia; tai buvo panau veikiau
mogaus negu gyvno aiman. Smalsumo pagautas, jis jau buvo bestypins t pus, i kur sklido
dejons, bet viziris iupo j snapu u sparno ir m
maldauti nesiaukti nauj neinom pavoj. Deja!
Kalifas, kurio ir gandro krtinje plak narsi irdis, itrko jga, net prarads kelet plunksn, ir
skubiai nukblino tamsiu koridoriumi. Netrukus
pamat praviras duris, pro kurias aikiai girdjo
gail dejavim. Jis stumteljo duris snapu ir nustebs sustojo ant slenksio. Apgriuvusiame kambaryje, kur tik pro nedidel grotuot langel skverbsi blanki viesa, pamat ant grind tupini
naktin peld. Aaros kaip pupos riedjo i jos
dideli apskrit aki, o i lenkto snapo sklido kimi
dejon. Bet, pamaiusi kalif ir jo vizir, kuris taip
pat atslinko i paskos, ji pradjo diaugsmingai
bauti. Gracingai nusiluost raibu sparnu aaras
ir, nepaprastai nustebindama abu, praneko mogaus balsu arabikai:
25

TURINYS

 Praom, praom, ponai gandrai! Js man esate

geras enklas, tai gali reikti, kad bsiu ivaduota;
gandrai atne didel laim taip buvo man kitados
ipranaauta!
Atgavs ad, kalifas nulenk savo ilg kakl,
dailiai sustat laibas kojas ir tar:
Pelda! I tavo odi supratau, kad ir tave
bus itikusi panai nelaim kaip ir mus. Bet, deja!
Tu be reikalo tikiesi, kad galsim tave ivaduoti.
Mes esame bejgiai, pati sitikinsi, kai suinosi,
kas mums yra nutik.
Pelda papra visk papasakoti, ir kalifas m
kloti tai, k mes jau inome.
IV
Kai kalifas baig, pelda jam padkojo ir tar:
Paklausyk ir mano istorijos, pamatysi, kad ir a
esu tokia pat nelaiminga kaip ir tu. Mano tvas yra
Indijos valdovas, o a jo vienturt varg dukt
Luza. Tas pats burtininkas Kanuras, kuris pavert jus gandrais, stm ir mane nelaim. Kart
jis atvyko pas mano tv ir m pirti man vyrus
savo sn Mizr. Bet mano tvas, mogus karto bdo, sak j nudardinti laiptais emyn. Tada
26

TURINYS

is bjauryb sigudrino prisigretinti prie mans

kitaip: kai vien kart, vaikiodama sode, itrokusi panorau atsigerti ko nors gaivaus, jis, persirengs vergu, padav man grim, kuris pavert
mane ita klaikia baidykle. Nualpusi i baims,
jis atgabeno mane ionai ir siaubingu balsu suriko
aus: ia tu tnosi, mkla, net gyvn neapkeniama, kol akis umerksi arba tol, kol tave, toki
lyktyn, kas nors gera valia sutiks vesti. Taip a
keriju tau ir tavo tvui u puikyb. Nuo to laiko
prabgo daug mnesi. Gyvenu ituose mruose
vienui viena, nulidusi kaip kokia atsiskyrl, moni niekingai atstumta ir net gyvn neapkeniama; negaliu grtis gamtos groybmis, nes dien nieko nematau; tik nakt, kai blyks mnulio
spinduliai ulieja ituos griuvsius, nuo mano aki
nukrinta tas nepermatomas ydas.
Pelda baig pasakoti ir vl nusiluost sparnu
aaras, kurios jai buvo itrykusios, prisiminus
savo kanias.
Klausydamasis karalaits pasakojimo, kalifas
buvo paskends mintyse.
Jei nors kiek suprantu, tar jis, tai tarp
ms nelaimi esama kakokio paslaptingo ryio;
kaip minti i msl?
27

TURINYS

Pelda jam atsak:

Maloningasis pone! Ir mano irdis t pat jauia, nes kai buvau dar jaunut, viena imintinga
moterik man ipranaavo, kad gandras padarys
mane didiai laiming, ir man regis, kad a beveik
inau, kaip galtume isigelbti.
Kalifas be galo nustebo ir tuojau susidomjo,
kaip, jos manymu, tai reikt padaryti.
Burtininkas, kuris mus abu padar nelaimingus, kart per mnes atvyksta ituos griuvsius.
Netoli io kambario yra sal. Ten jis su savo bendrais rengia pokylius. Ne kart esu pasiklausiusi,
k jie ten susirink neka. Jie pasakoja vienas kitam apie savo niekingus darbus; gal, sakau, jam
netyia isprs ir tas burtaodis, kur js esate
pamir.
O, brangiausioji karalaite, suuko kalifas,
sakyk greiiau, kada jis atvyks, ir kur yra toji sal?
Pelda kiek patyljo ir tar:
Praom nepykti, bet tik su viena slyga galiu
padaryti tai, ko praote.
Sakyk tik, sakyk! nekantravo Chasidas. K
paliepsi, a viskam pasirys!

28

TURINYS

 Matote, ir a mielai noriau isivaduoti; bet

taip gali atsitikti tiktai tuomet, kai vienas i js
pasilys man savo rank.
ie odiai gandrus gerokai suglumino; ir kalifas dav tarnui enkl kartu trumpam ieiti i
kambario.
Didysis viziri, kreipsi j kalifas u dur,
suprantu, dalykas ia apykvailis, bet tu, man rodos, galtum jos silym priimti.
K? pasipiktino is. Kad mano mona, kai
sugriu, akis idraskyt? Be to, a jau senas, o
js dar jaunas ir neveds, todl visai dert, kad
js pasilytumte jaunai graiai karalaitei savo
rank.
ia ir yra uo pakastas, atsiduso kalifas, i
nevilties nuleids sparnus. Kas sak, kad jinai
jauna ir grai? Tai reikt pirkti kat maie!
Jie dar ilgai kalbinjo vienas kit, bet galiausiai
kalifas, matydamas, kad jo viziris sutinka veikiau
gandru likti, nei vesti peld, pasiryo pats vykdyti slyg. Pelda diaugsmu nesitvr. Ji prasitar, kad juodu pasirod paiu laiku, nes, ko gero,
burtininkai rinksis kaip tik i nakt.
Pelda su gandrais ijo i kambario ir, kitindama pirma, ved juos ten, kur buvo sal; ilgai
29

TURINYS

slinko jie tamsiu koridoriumi, kol pro apgriuvusi

sien ivydo ryki vies. Prijusi ariau, pelda
patar laikytis tylos, kad niekas n nekreptelt. Pro ply sienoje, kur jie stovjo, mat didiul
sal. Aplinkui ilakios kolonos ir begal kitoki
puomen. Daugyb spalvot lemp viet taip,
kad galjai pamanyti, jog dabar visai ne naktis.
Viduryje stovjo apskritas stalas, visas nukrautas
gardiausiais valgiais ir grimais. Aplink stal ant
apskritos minktos sofos sdjo atuoni vyrai. Vien i j gandrai atpaino tai buvo tas pats prekijas, kuris pardav jiems ker miltelius. Greta sdintis kaimynas pra j papasakoti apie pastarojo
meto darbus. Tarp kit jis paminjo ir istorij apie
kalif ir jo vizir.
O kok slaptaod davei jiems? pasidomjo
kitas burtininkas.
Labai sunk, lotynik: Mutabor.
V
Igird pro ply it od, gandrai net paoko i
diaugsmo. Jie taip pasileido savo ilgomis kojomis
prie griuvsi vart, kad pelda vos spjo kulden30

TURINYS

ti kandin. Inirs pro vartus kalifas susijaudins

tar peldai:
Tu igelbjai mane ir mano draug, neapsakomai dkoju tau u ger darb, kur mums padarei,
priimk mano rank ir ird!
Tada jis pasisuko rytus. Abu gandrai tris kartus nulenk savo ilgus kaklus saulei, kuri jau tekjo i u kaln. Mutabor! suuko jie ir kaipmat
atvirto mones; be galo diaugdamiesi atgautu
gyvenimu, valdovas ir tarnas ia juokdamiesi, ia
braukdami aaras apsikabin buiavo vienas kit.
Bet kas apsakys, kaip jie nustebo, kai atsigr!
Prieais juos stovjo grautl, nuostabiai isidabinusi moteris. ypsodamasi ji ities kalifui rank.
Ar nebeatpastate naktins peldos? paklaus ji.
Tai buvo jinai; kalifas, suavtas jos groio ir
meilumo, tik kartojo, kad didiausia jo laim, jog
buvo paverstas gandru.
Visi trys patrauk Bagdad. Kalifas savo drabuiuose rado ne tik dut su ker milteliais, bet
ir pinigin. Artimiausioje gyvenvietje jis nupirko
visk, kas reikalinga kelionei, ir netrukus jie atvyko prie Bagdado vart. Pamat kalif, miesto gyventojai labai nustebo. Visi man, kad jo jau neb31

TURINYS

ra gyvo, todl dabar nepaprastai apsidiaug, vl

sulauk savo mylimo valdovo.
Bet utat dar didesn neapykanta apm mones apgavikui Mizrai. Minia siver rmus ir
burtinink bei jo sn sum. Sen burtinink kalifas sak nugabenti griuvsius, t pat kambar, kur gyveno pelda paverstoji karalait, ir ten j
pakarti. O snui, nieko nenutuokianiam apie tvo
burtus, dav pasirinkti viena i dviej: arba mirti, arba pauostyti ker milteli. Kai jis pasirinko
miltelius, didysis viziris pakio jam po nosim dut. is trukteljo kaip reikiant, ir kalifo itartas
burtaodis pavert j gandru. Tuomet kalifas liep
kiti j gelein narv ir pakabinti rm sode.
Ilgai ir laimingai gyveno kalifas Chasidas su
savo paia, buvusija karalaite; bet vis maloniausios valandos jam visada bdavo tos, kai po piet ateidavo didysis viziris; tuomet jie danai prisimindavo savo nuotykius, kaip kadaise gandrais
lakst; o tomis akimirkomis, kai kalifas bdavo
nusiteiks ypa linksmai, leisdavo sau net parodyti, kaip didysis viziris atrod, kai buvo gandras.
Tada jis rimtu veidu, nelankstydamas koj, stypiodavo po kambar pirmyn ir atgal, tarkindavo
dantimis, mosuodavo rankomis lyg sparnais ir ro32

TURINYS

dydavo, kaip viziris, atsigrs rytus, bergdiai

lankstsi kartodamas: Mu-mu-mu. Kalifo paiai
ir vaikams tie vaidinimai teikdavo daug diaugsmo; o kai kalifas kartais per ilgai tarkindavo dantimis, lankstydavosi ir baubdavo: Mu-mu-mu,
didysis viziris ypsodamasis grasindavo pasakyti
kalifienei, k juodu kalbjo u dur, kai ji dar tebebuvo pelda.
***
Kai Selimas Baruchas baig pasakoti, pirkliai
jam irdingai dkojo.
I tikr j, popiet prabgo taip greitai, kad
niekas net nepajuto, tar vienas i j, praskleisdamas palapins udang. Puia vsus vakaro
vjas, galsime dar ger kelio gal nukakti.
Kiti pirkliai su silymu sutiko; palapins buvo
greitai iardytos, ir karavanas pajudjo tokia pat
tvarka, kaip ir buvo atvyks.
Keliavo jie bema vis nakt, nes dienomis bdavo tvanku, o naktimis, kai dangus vaigdtas,
vsu ir gaivu. Po kiek laiko prijo patogi poilsiui
viet, pasistat palapines ir sugul miegoti. Selimu Baruchu rpinosi kaip savo brangiausiu sveiu.
33

TURINYS

Vienas dav jam iuin ir pagalv, kitas antklodi, treias verg, odiu, buvo aptarnaujamas
kaip namie. Kai sukilo, lauke jau kepino saul, ir
visi vienu balsu nusprend ia palaukti vakaro. Pavalg vl susdo glaudiau, o jaunesnysis pirklys
kreipsi vyriausij sakydamas:
Selimas Baruchas padjo mums vakar nuostabiai praleisti popiet; kaip manote, Achmetai, gal
iandien js papasakotumt k nors i savo ilgo
gyvenimo, kuriame, be abejons, patyrte nemaa
visoki nuotyki, arba pasekite koki nors grai
pasak.
Achmetas ilgokai nieko neatsak, tarsi abejodamas, k geriau papasakoti, o gal visai nieko nesakyti; galiausiai prabilo tokiais odiais:
Mieli biiuliai! Keliaudamas su jumis, sitikinau, kad esate itikimi draugai, ir Selimas peln
mano prielankum; todl papasakosiu jums i savo
gyvenimo vien nutikim, apie kur kalbu iaip jau
labai nenoromis ir ne bet kam tai bus Pasakojimas apie vaiduokli laiv.

34

TURINYS

Pasakojimas apie vaiduokli laiv

Mano tvas turjo Balzoroje nedidel krautuvl. Nebuvo jis nei vargas, nei turtingas, tai
vienas i t moni, kurie nemgsta rizikuoti, baimindamiesi, kad neprarast ir to, k turi. Aukljo
jis mane paprastai, kaip mokjo, todl jau vaikystje jam paddavau tvarkyti reikalus. Man jau buvo
suj atuoniolika, kai tvas ryosi pirmam didesniam prekybiniam sandriui, o po to greit mir,
tikriausiai i sielvarto, kad jrai patikjo tkstant
auksini. Po kiek laiko a i tikr j pagalvojau, gal
jis ir laimingesnis, kad pasimir, nes netrukus atjo inia, jog laivas, kuriam buvo davs savo prekes, nuskendo. Taiau mano jaunatvikos drsos i
nelaim nepalau. A pardaviau visk, k tvas
buvo paliks, ir ikeliavau laims iekoti svetur, lydimas seno tvo tarno, kuris, bdamas prie mans
labai prisiris ir neabejingas mano likimui, nenorjo palikti mans vieno.
mus Balzoros uoste psti palankiam vjui, mes
iplaukme. Laivas, kur gavome viet, vyko Indij. Penkiolika dien plaukme ramiai ir laimingai,
kai staiga kapitonas prane, kad artja audra. Jis
35

TURINYS

atrod susirpins, nes, matyt, menkai tepainojo

tas vietas, kad galt nesijaudindamas laukti audros. Tuoj sak nuleisti bures, ir mes plaukme
visai pamau, srovs neami. Atjo naktis, giedra
ir alta, ir kapitonas jau m manyti, kad apsiriko,
ir audros nebus. Tik staiga labai arti pro mus praplauk laivas, kurio anksiau nebuvome pastebj.
Ant jo denio pasigirdo laukinis diaugsmo klyksmas ir kavimai, kurie mane, dar apimt audros
baims, gerokai nustebino. O kapitonas, stovjs
netoli mans, ibalo kaip drob.
Mano laivui baigta! suuko jis. Ten plaukia
mirtis!
Nespjau n prasiioti ir paklausti, k reikia
ie keisti odiai, kai, udus ir nemonikai rkdami, atbgo jreiviai.
Ar matt j? auk jie. Dabar mums galas!
Kapitonas sak kalbti i Korano paguodos
maldas ir pats stojo prie turvalo. Bet viskas perniek! Kaipmat kilo audra, ir neprajo n valandos,
kai laivas subrakjo ir n krust i vietos. vanden skubiai buvo nuleistos valtys, ir vos spjo isigelbti paskutiniai jreiviai laivas ms akyse
nugarmjo dugn, o a, neteks viso savo turto,
kaip koks elgeta, atsidriau jroje. Bet viena bda
36

TURINYS

ne bda. Audra lo vis stipriau, ms valtis sibavo nebevaldoma. Tvirtai apkabinau savo senj
tarn, ir mes prisiekme niekados nesiskirti. Pagaliau m auti. Jau matsi rausva rytmeio ara,
kai vjas sugrieb ms valt, kurioje tnojome susig, ir j apvert. Daugiau nebemaiau n vieno
ms laivo mogaus. Krisdamas praradau smon
ir, kai atsipeikjau, pajutau, kad mane apkabins
laiko mano senasis itikimas tarnas, kuris gelbdamasis ant apvirtusios valties usitemp ir mane.
Audra jau buvo nurimusi. Ms laivo kaip nebta; bet netoliese pastebjome kit laiv, kurio link
ne mus bangos. Kai priartjome ariau, painau
t pat laiv, kuris buvo praplauks nakt ir ms
kapitonui vars tiek baims. Mane apm keistas
siaubo jausmas. Pranaiki kapitono odiai, taip
siaubingai isipild, nykus laivo vaizdas, kuriame,
nors ir labai arti buvome priplauk ir aukme
gerkles ivert, niekas nesirod, mane dar labiau
iurpino. Bet tai buvo vienintelis ms isigelbjimas, todl kartai dkojome Pranaui, kad jis
mums taip stebuklingai padjo.
Laivo pirmgalyje kybojo ilga virv. Rankomis ir
kojomis yrms prie jos, kad kaip nors paiuptume. Pagaliau pasisek. Dar kart surikau, bet lai37

TURINYS

ve niekas neatsiliep. Tada mme sliuogti virve

auktyn a, kaip jaunesnis, pirmas. O siaube! K
ivydo mano akys, kai ulipau ant denio! Grindys
buvo nutakytos krauju, aplinkui guljo koks dvideimt ar trisdeimt lavon turkikais apdarais,
prie vidurinio stiebo stovjo mogus brangiais
drabuiais, su kalaviju rankoje, bet veidas iblyks ir perkreiptas, kaktoje styrojo didiul vinis,
kuria buvo prikaltas prie stiebo, jis taip pat buvo
negyvas. Baisulys stingd man kojas, ir a vos drsau kvpuoti. Pagaliau usiropt ir manasis palydovas. Jis irgi apstulbo, pamats, kad denyje n
gyvos dvasios, o tik tokia daugyb sudarkyt lavon. Galiausiai, virpaniomis irdimis pasimeld
Pranaui, drsome engti pirmuosius ingsnius.
Sulig kiekvienu kojos djimu vis apsidairydavome,
ar neivysime dar ko nors klaikesnio; bet viskas
buvo taip, kaip buvo: n vieno gyvo padaro tik
mes ir vandenynas! Bijojome net garsiai od itarti kad prie stiebo prikaltas negyvas kapitonas
nenukreipt mus savo stiklini aki ar koks kitas
negyvlis nepasukt galvos. Pamau prislinkome
prie laipt, kurie ved trium. ia nejuiomis sustojome ir pasiirjome vienas kit, nes trko
drsos pasakyti, kas djosi ms galvose.
38

TURINYS

 O, pone! galiausiai prabilo mano itikimasis

tarnas, ia yra atsitiks baisus daiktas. Ir jei ten,
apaioje, pilna galvaudi, veriau kaip bus,
taip bus pasiduosiu jiems, nei liksiu ia su tais
negyvliais.
A irgi maniau taip pat; bet mes sidrsinome
ir, kupini vili, pradjome leistis laiptais emyn.
Kap tyla viepatavo ir ia tik ms ingsniai aidjo lipant. Atsidrme prie kajuts. A pridjau
prie dur aus ir miau klausytis nieko negirdti. Atidariau duris. Viduj baisi netvarka: mtsi
drabuiai, ginklai ir visokie rakandai. Viskas suversta. Buvo matyti, kad komanda ar bent kapitonas ia dar neseniai gr ir lbavo, nes buteliai ir
valgiai tebestovjo ant stalo. jome toliau i vienos
kajuts kit, i patalpos patalp visur radome
daugyb ilko, perl, cukraus ir kit daikt. Regdamas tiek visoki grybi, nesitvriau diaugsmu, nes sukosi man galvoje mintis, jeigu laive
nra n gyvos dvasios, tai galiu laikyti, kad viskas
priklauso man; bet Ibrahimas mane kiek atald,
primindamas, kad tikriausiai esame dar labai toli
nuo sausumos, kurios vieni, be moni pagalbos,
nestengsime pasiekti.
39

TURINYS

Pasistiprinome valgiais ir grimais, kuri ia

taip gausiai radome, ir vl ulipome den. Bet ia
mums kaip ir anksiau iurpas jo per kn, regint tuos baisius lavonus.
Nusprendme jais atsikratyti sumesti jr;
bet kaip vl persigandome, kai pamatme, kad n
vieno negalime pajudinti i vietos. Atrod, tarsi jie
bt prie grind lipte prilip, ir, norint juos paalinti, bt reikj ilupinti visas denio lentas,
o tam neturjome nagi. Ir kapitonas nesidav
atpliamas nuo stiebo, net kalavijo njo itraukti i sustingusios rankos. Visa diena praslinko,
kol mstme apie savo lidn dali, o kai pradjo
temti, senajam Ibrahimui liepiau eiti gulti; a pats
pasilikau ant denio, nordamas pasidairyti, ar nepamatysiu kokios pagalbos. Bet kai patekjo mnulis, ir pagal vaigdes apskaiiavau, kad dabar
galt bti madaug vienuolikta valanda, mane
taip sum miegas, jog net nepajutau, kaip nugriuvau u statins, stovinios ia pat ant denio. I tikr j buvau veikiau apsvaigs, nei miegojau, nes
aikiai girdjau, kaip laivo onus dausi bangos,
brakjo stiebai, ir vjas vilpavo burse. Staiga
pasirod, kad girdiu vyr balsus ir ingsnius
ant denio. Norjau pakilti, bet kakokia nemato40

TURINYS

ma jga stingd visus snarius, negaljau net aki

praplti. O balsai vis rykjo; man atrod, kad
deniu gyvai zuja jreiviai, kad gerai girdiu, kaip
valdingas balsas sakinja, kaip auktyn ir emyn
tampomi buri lynai. Pamau mano jusls m
blsti, a kietai umigau ir, kaip atrod, tegirdjau, kaip tyliai vanga ginklai; o kai pabudau, saul jau buvo auktai pakilusi ir kaitino veid. Nustebs miau dairytis aplinkui; audra, laivas, lavonai
ir tai, k buvau girdjs nakt, man vaidenosi lyg
koks sapnas; bet kai vl dmiai siirjau, viskas
tebebuvo kaip vakar. Ten pat tebeguljo lavonai,
ten pat tebestovjo prie stiebo prikaltas kapitonas.
Pasiaipiau i to sapno ir atsikls nujau iekoti
savo senio.
Radau j sdint kajutje labai susirpinus.
O, mano pone, suuko jis, kai jau, veriau jau sutinku gulti jros dugne, negu dar vien
nakt ibti itame ukertame laive!
Pasiteiravau, kas nutiko, kad jis toks nusimins,
ir tarnas m pasakoti:
Nusnds kelias valandas, pabudau igirds,
kaip ant denio, tiesiai vir mano galvos, kakas
laksto. I pradi pamaniau, kad tai js, bet ia
bta ne vieno, o koki dvideimties moni, bgi41

TURINYS

njusi ten ir atgal; be to, girdjau, kaip jie kaliojo ir rkavo. Netrukus pasigirdo sunks ingsniai laiptais emyn. Tada mano smon aptemo, ir
tik retsykiais, kai ji vl praviesdavo, matydavau,
kaip tas pats mogus, kuris ten viruje prikaltas
prie stiebo, sdi prie stalo, dainuoja ir geria; o tas,
kuris skaisiai raudonais drabuiais guljo netoli
jo, sdi alia ir geria kartu.
Taip pasakojo senasis tarnas.
Patikkit, mieli biiuliai, kad jauiausi ne itin
gerai; apsirikti negaljau, nes juk ir a puikiausiai
girdjau negyvli idaigas. Menkas diaugsmas
plaukti su tokia kompanija. Mano Ibrahimas vl
paskendo mintyse.
Aha, jau inau! suuko jis pagaliau.
Jis prisimin maldel, kuri j buvo imoks senelis patyrs, pasaulio mats mogus; toji maldel turjo apginti nuo vis pikt j dvasi ir ker;
tarnas dar tikinjo, kad ir to keisto miego, kuris
praeit nakt nedav ramybs, bus galima atsikratyti, jei tik kartai kalbsime maldas i Korano.
Tarno sumanymas man patiko. Su nerimu laukme
artjanios nakties. alia kajuts buvo nedidelis
sandliukas; ia mes ir nutarme sitaisyti. Duryse prarakme kelias skyles, gantinai dideles,
42

TURINYS

kad matytume vis patalp; paskui duris tvirtai,

kiek galjome, uramstme i vidaus, o Ibrahimas
kiekviename kampe ura Pranao vard. Taip
pradjome laukti nakties baisybi. Vl galjo bti
madaug vienuolikta valanda, kai mane baisiai
sum miegas. Mano biiulis patar sukalbti kelias maldeles i Korano, ir tai i tikr j padjo. Po
keli akimirk igirdome, kaip viruje atgijo gyvenimas: sugirgdjo tempiamos virvs, subildjo
ant denio ingsniai, galjai aikiai atskirti balsus.
Kelias minutes sdjome lyg apmir; paskui igirdome, kaip laiptais kakas lipa emyn. Tada senis
pradjo kalbti maldel prie vaiduoklius ir burtus, kuri buvo imoks senelis:
Ar leidiats js i auktybi,
Ar miegat tamsiam rsyje,
I jr bedugns inyrat,
Ar spragsit kaitrioj ugnyje,
Alachas tai ms Viepats galingas,
Jis valdo pasaul, dvasias paslaptingas.
Prisipastu, a nelabai tikjau ia maldele, ir
man plaukai stojo piestu, kai su trenksmu atsidar
kajuts durys, ir vid eng tas pats augalotas,
43

TURINYS

puoniais drabuiais vyras, kur jau buvau mats

prikalt prie stiebo. Vinis tebekyojo i kaktos,
tiktai kalavij buvo sikis makt; kartu jo ir
dar vienas, ne taip puoniai apsitaiss j irgi buvau mats viruje tarp gulini j. Kapitonas be
jokios abejons, tai buvo jis, iblyks, velia juoda
barzda; laukinmis akimis jis apvelg vis kajut.
J aikiausiai maiau, kai jo kajut, bet duris, u
kuri mes slpms, atrodo, visai nekreip dmesio. Abu susdo prie stalo, stovinio kajuts viduryje, ir m garsiai, kone rkdami kalbtis mums
nesuprantama kalba. Jie nekjo vis garsiau ir garsiau, kol kapitonas pagaliau taip trenk kumiu
stal, kad sienos sudrebjo. Antras, kvatodamas
visa gerkle, paoko ir dav kapitonui enkl eiti
kartu. Kapitonas atsistojo, isitrauk i makties
kalavij, ir abu dingo. Lengviau atsidusome, kai j
nebebuvo, bet ms baim dar toli grau neatlgo.
Ant denio bruzdesys vis stiprjo. Buvo girdti skubs ingsniai ir riksmai, juokas ir kiojimai. Galiausiai kilo tikras pragarikas triukmas, ir mes
jau manme, kad denis su visomis burmis nugarms ant ms galv; vangjo ginklai, balsai susiliejo itis staugsm ir mai mirtina tyla. Kai po
keli valand drsome ulipti vir, visk radome
44

TURINYS

kaip buvus: negyvliai tebeguljo kur gulj, visi

drybsojo susting lyg rstgaliai.
Taip laive praleidome nemaai dien; plaukme
vis rytus, t pus, kur, mano apskaiiavimu, turjo bti em; bet nors ms laivas dien nukakdavo daug myli, nakt, atrod, vis grdavo atgal,
nes kai tekdavo saul, matydavome, kad tebesame toje paioje vietoje. Niekaip kitaip to negaljome paaikinti, tik tardami, kad negyvliai nakt
visu greiiu parvaro laiv atgal. Kad tai nesikartot, vakare nuleidome visas bures ir pasielgme
taip, kaip buvome padar sandliuke prie kajuts:
ant pergamento parame Pranao vard, pridjome dar senelio maldel ir tuo ratu apvyniojome nuleistas bures. Su nerimu irdyje tnojome
sandliuke ir laukme, kas bus. Atrod, kart
vaiduokliai siautjo dar smarkiau, bet bures ryt
radome susuktas, kaip buvome palik. T dien iklme tik tiek buri, kiek reikjo, kad laivas ramiai plaukt; taip per penkias dienas nuplaukme
nemaai jrmyli.
Galiausiai etos dienos ryt visai netoli ivydome em ir dkojome Alachui ir jo Pranaui u
stebukling igelbjim. T dien ir vis kit nakt
plaukme palei krant, o septintosios ryt ia pat
45

TURINYS

pamatme ir miest; vargais negalais imetme

inkar, kuris kaipmat kibo dugn, nuleidome
vanden nedidel valt, stovjusi ant denio, ir i
vis jg nusiyrme miesto link. Po pusvalandio
plaukme ups iotis ir ilipome krant. Prie
miesto vart pasiklausme, kaip ji vadinasi, ir suinojome, kad tai Indijos miestas, esantis netoli tos
vietos, kuri pirma ir ketinau plaukti. Nujome
karavansaraj3, gerai pavalgme ir atsigaivinome po nuotykingos kelions. ia miau teirautis,
ar negyvena kur netoliese imintingas ir supratingas mogus, duodamas eimininkui suprasti, kad
noriau tokio, kuris iek tiek imano burtus. Jis
nuved mane atoki gatv prie neivaizdaus namelio, pasibeld duris ir leido patardamas, kad
klausiau tik Muljaus.
Viduje pasitiko senas mogelis ila barzda ir ilga
nosimi ir paklaus, ko man reikia. Pasakiau, kad
iekau imintingojo Muljaus, o jis atsak ir ess
Muljus. Papasakojau, koks reikalas, praiau patarimo, k daryti su negyvliais, kaip juos ikrapty Karavansarajus Ryt alyse keleivi apsistojimo
vieta; uvaiuojamieji namai, kur yra patalpos
prekms sudti ir keleiviams apsistoti.

46

TURINYS

ti i laivo. Jis paaikino, kad tie mons tikriausiai

yra pasmerkti plaukioti jra u koki nors piktadaryb; jis mans, kad kerai turt nebeveikti, jei
tie mons bt ineti sausum; kitaip nieko nebus reikia lauti den ir tempti su lentomis, ant
kuri jie guli. O laivas su visais turtais teistai,
prie Diev ir statym, priklauso man, nes a j radau; bet visk reikia laikyti didiausioje paslaptyje; i vis turt ir jam turi bti skirta dovanl; u
tai su savo vergais jis pads negyvlius igabenti.
Paadjau j gausiai apdovanoti, ir su penkiais vergais, neinais kirviais ir pjklais, ijome laiv.
Pakeliui burtininkas Muljus negaljo atsistebti
ms begaliniu sumanumu apvynioti bures pergamentu su odiais, paimtais i Korano. Jis sak,
kad tai ir buvo vienintelis bdas isigelbti.
Saul dar tebebuvo auktai, kai sikorme laiv. Ikart visi kibome darb, ir po valandos keturi negyvliai jau tysojo valtyje. Du vergai turjo
juos nugabenti krant ir ten palaidoti. Gr jie
pasakojo, kad negyvli laidoti net nereikjo vos
padjus ant ems, jie kaipmat subyrjo dulkes.
Mes dirbome toliau ipjaustinjome lentas su mirusiaisiais, ir iki pavakari nebeliko n vieno, tik
tas, kuris stovjo prikaltas prie stiebo. Kad ir k
47

TURINYS

darme, nordami i medio itraukti vin, bet ji

n krust; nebuvo jgos, galjusios j nors per plauk pajudinti. Nebeinojau, k daryti; juk nekirsi
viso stiebo ir netempsi krant. Bet i tos bdos
igelbjo Muljus. Vienam vergui sak skubiai
plaukti krant ir atveti puod emi. Kai puodas buvo atvetas, burtininkas, ant jo usikniaubs, sukalbjo kakokius paslaptingus odius ir
emes ibr negyvliui ant galvos. is isyk atmerk akis ir giliai atsiduso, o i aizdos kaktoje,
kur buvo kalta vinis, pasruvo kraujas. Dabar be
vargo itraukme vin, ir kapitonas susmuko ant
vieno vergo rank.
Kas mane ia atgabeno? paklaus jis iek
tiek atsigavs. Muljus parod mane, ir a prijau
prie jo ariau. Dkui tau, nepastamasai mogau, tu igelbjai mane i begalini kani. Jau
penkiasdeimt met bangos blako itame laive
mano kn, o prakeikta siela turi kasnakt j grti. Dabar mano galva paliet em, ir ivaduotas
galiu keliauti pas savo protvius.
A papraiau, kad jis vis dlto pasakyt, kaip
pakliuvo it baisi nelaim, ir jis tar:
Prie penkiasdeimt met buvau takingas,
vis gerbiamas mogus ir gyvenau Alyre; trok48

TURINYS

damas dar daugiau turto, sitaisiau laiv ir tapau

jr pliku. Jau kuris laikas veriausi iuo amatu,
kai vien kart Zantje4 sdo mano laiv dervias5, norjs keliauti veltui. A ir mano bendrai
buvome iurkts mons, todl dervio ventumas mums n motais, prieingai, a i jo dar tyiojausi. Bet kai jis kart, savo ventumo pagautas, man prikio nuodming gyvenimo bd, ir
nakt su vairininku gerokai kauau, mane pam
baisus pyktis. nirs dl to, kad kakoks dervias
drso ilementi tai, ko nebiau leids net sultonui pasakyti, a puoliau i savo kajuts ant denio
ir suvariau vargui krtin durkl. Mirdamas jis
prakeik mane ir vis gul sakydamas, kad mes
bsime nei gyvi, nei mir tol, kol ms galvos nepalies ems. Dervias mir, ir mes imetme j
jr, pasijuok i jo grasinim.
Bet jau t pai nakt jo odiai isipild. Dalis
mano gulos sukilo prie mane. Uvir nuomios
grumtyns: mano alininkai pralaimjo, o mane
prikal prie stiebo. Bet ir sukilliai mir nuo aiz Zant italikai Zakinto salos ir jos sostins
pavadinimas.
5
Dervias elgetaujantis musulmon vienuolis.
4

49

TURINYS

d, todl netrukus visas laivas buvo didiulis kapas. Aptemo ir mano akys, nustojau kvpuoti ir jau
maniau, kad mirsiu. Taiau tai buvo tik stingulys;
kit nakt tuo paiu metu, kai buvome dervi imet jr, a ir mano gula vl atgijome; vl buvome gyvi, bet daryti ir kalbti galjome tik tai, k
buvome kalbj ir dar an nakt.
Taip mus nei gyvus, nei mirusius jra jau penkiasdeimt met vt ir mt, nes kaip mums
pasiekti em? Kai tik artindavosi audra, mes ikeldavome visas bures ir su beprotiku diaugsmu plaukdavome jos pasitikti vildamiesi, kad atsitrenksime uol ir galiausiai paguldysime savo
nuvargusias galvas aminam poilsiui jros dugne.
Taiau viskas nueidavo vjais. O dabar jau mirsiu.
Dar kart dkoju tau, nepastamasai igelbtojau! Jeigu turtai gali tau atlyginti, tai imk mano
laiv kaip padkos enkl!
Pasaks paskutinius odius, kapitonas nuleido
galv ir atsisveikino su pasauliu. Kaip ir jo draugai, taip ir jis akimirksniu virto dulkmis. Susmme jas dut ir palaidojome krante; o a mieste
pasisamdiau darbinink, kurie puikiai sutais
laiv. Labai pelningai ikeits prekes, kurios buvo
laive, surinkau jreivi gul, gausiai apdovanojau
50

TURINYS

savo geradar Mulj ir iplaukiau tvyn. Vykau

ne tiesiai, o aplinkui sustodamas prie daugelio
sal ir aplankydamas daug krat, kur pardavinjau savo prekes.
Pranaas laimino mano versl. Po devyni mnesi grau Balzor dvigubai turtingesnis, nei
buvau tada, kai mane apdovanojo mirdamas kapitonas. Visas miestas stebjosi mano praturtjimu ir laime, manydamas, kad suradau garsiojo
keliautojo Sindbado deimant sln. Nesistengiau
t gand isklaidyti; bet nuo to laiko visi Balzoros
jaunuoliai, kai jiems sueina atuoniolika, turi, kaip
ir a, leistis pasaul laims iekoti. O a gyvenu
ramiai ir su visais sutariu; kas penkeri metai keliauju Mek, nordamas ventoje vietoje padkoti
Viepaiui u malon ir prayti, kad kapiton ir jo
mones priimt roj.
***
Kit dien karavanas be joki klii ts kelion, ir kai naujoje stovyklavietje pirkliai pailsjo,
Selimas, tas atvyklis, kreipsi Mulj, jauniausij pirkl, sakydamas:
51

TURINYS

 Nors js i ms ir jauniausias, bet visuomet

esate linksmas ir tikriausiai inote kok ger, dom nutikim. Papasakokite, nudiuginkite mus,
kad atsigautume po dienos kario!
Mielai jums k nors papasakoiau, atsak
Muljus, bet jaunam dera bti kuklesniam, todl
pirmumo teis turi mano vyresnieji draugai. Caloikas visuomet toks rimtas ir nekalbus, gal jis papasakot, kaip pasidar toks tylenis? Gal galtume
jo sielvart, jeigu toks grauia ird, kaip nors numaldyti; mes mielai padedame broliui, nors jis ir
kito tikjimo.
vardytasis pirklys buvo graikas, vidutinio amiaus, graus ir tvirto sudjimo, bet labai rimtas.
Nors buvo netiklis (ne musulmonas), bet kelions
draugai j mgo, nes visa esybe peln j pasitikjim ir pagarb. Beje, jis buvo vienrankis, ir kai kas
spjo, galbt i netektis ir padar j tok nekalb.
atvir ir ties Muljaus klausim Caloikas
atsak:
Js pasitikjimas man teikia didel garb;
sielvarto neturiu jokio, bent jau tokio, kur js, net
ir labiausiai nordami, galtumte palengvinti. Bet
kadangi Muljus, kaip jauiu, pastebi mano rimtum, tai papasakosiu kai k, kas paaikins, kodl
52

TURINYS

atrodau labiau susikaups u kitus. Js matote,

esu be kairiosios rankos. Jos neturiu ne i prigimties, o netekau siaubingiausiomis gyvenimo dienomis. Ar dl to esu kaltas, ar neteisus, kad nuo an
dien esu santresnis, nei dert, galsite sprsti
patys, kai igirsite Pasakojim apie nukirst rank.

53

TURINYS

Pasakojimas apie nukirst rank

Gimiau Konstantinopolyje. Mano tvas buvo

dragomanas (vertjas) prie Portos (turk vyriausybs) ir dar visai pelningai prekiavo kvapniaisiais
aliejais ir ilku. Jis dav man ger isimokslinim, i dalies mokydamas pats, i dalies patikjs
mano lavinim vienam ms kunigui. I pradi
buvo numats perleisti man savo krautuvl, bet
paskui, pastebjs, kad gebu daugiau, nei tikjosi, nusprend, draug patartas, imokslinti mane
gydytoju, nes gydytojas, jei tik ipruss iek tiek
daugiau u paprastus undaktarius, Konstantinopolyje gali gerai gyventi. Ms namuose lankydavosi daug frank6, ir vienas i j kalbjo tv, kad
leist mane vykti jo tvyn, Par yi, kur toki
dalyk es galima imokti dykai ir nepaprastai gerai; grdamas paadjo uvaiuoti ir mane be jokio atlygio nugabenti t miest. Tvas, jaunystje
irgi nemaai keliavs, sutiko, o frankas man pasak, kad po trij mnesi biau pasirengs kelio Frankai Rytuose frankais vadinami ne tik
pranczai, bet ir kit taut europieiai.

54

TURINYS

nei. Be galo diaugiausi, kad gausiu pamatyti svetim krat, ir laukiau nesulaukiau tos dienos, kai
galsime ssti laiv. Frankas pagaliau sutvark
savo reikalus ir taip pat pasireng kelionei. Paskutin vakar tvas nusived mane savo miegamj.
Ant stalo pamaiau padtus graius drabuius ir
ginklus. Bet mano akis labiausiai trauk didiul
krva aukso, nes iki iol nebuvau regjs jo tiek
daug vienoje vietoje. Tvas apkabino mane ir tar:
tai, mano snau, parpinau tau drabuius
kelionei. ie ginklai taip pat tavo; tai tie patys, kuriuos man ukabino tavo senelis, kai ikeliavau i
gimt j nam. inau, tu moki su jais elgtis; panaudok tik tuo atveju, kai bsi upultas, o tada jau
kirsk i peties! Mano turtai nedideli; k turiu, padalijau tris dalis: viena priklauso tau, kita bus
man pragyventi ir bdai itikus, o treia tebnie
nelieiama atsarga juodai dienai pasinaudok ja
sunki gyvenimo valand!
Taip kalbjo man senas tvas, ir jo akyse pasirod aaros; galbt nujaut, kad jo daugiau niekada nebematysiu.
Kelion seksi gerai; netrukus buvome frank
emje, o po ei dien atvykome didel miest Paryi. ia mano geradarys inuomojo man
55

TURINYS

kambar ir patar pinigus, kuri i viso turjau du

tkstanius taleri, leisti taupiai. Igyvenau tame
mieste trejus metus ir imokau visko, ko reikia geram gydytojui; biau melagis, jei sakyiau, kad
ia puikiai jauiausi; man nepatiko tos tautos paproiai; ger draug turjau nedaug, bet jie buvo
puiks vyrukai.
Ilgainiui tvyns ilgesys m tiesiog kamuoti;
per vis laik nebuvau nieko girdjs apie tv,
todl, pasitaikius progai, ivykau namo.
Tuo metu i Frankonijos susitikti su Auktja
porta vyko delegacija. A parsisamdiau pasiuntinio palydos gydytoju ir laimingai ilipau Stambule7. Taiau tvo namus radau urakintus, o kaimynai, mane pamat, nustebo; i j suinojau, kad
tvas mir prie du mnesius. Anas kunigas, kuris
jaunystje mane mok, atne rakt; vienui vienas
engiau apleistus namus. Visk teberadau, kaip
tvo palikta, tiktai nebebuvo to aukso, kur jis adjo man juodai dienai. Pasiteiravau apie tai kunigo, o is nusilenk ir tar:

Stambulas (Istambulas) miestas Turkijos iaurs

vakaruose.

56

TURINYS

 Js tvas mir kaip ventas mogus, nes savo

auks paskyr banyiai.
Man tai buvo ir liko nesuprantama, bet k galjau daryti? Liudytoj prie kunig neturjau,
tad reikjo diaugtis, kad nors bent namo bei vis
preki jis nepasisavino kaip tvo palikimo banyiai. Tatai buvo pirmoji mane itikusi nelaim. Nuo
tos akimirkos nauj smgi laukti ilgai nereikjo.
Gero gydytojo vard pelnyti ne taip paprasta: man
buvo gda naudotis primityvia turgaus reklama,
bet svarbiausia nebebuvo tvo, kuris bt man
atvrs duris turtingiausi j ir kilmingiausij namus; kas dabar beprisimins varg Caloik.
Tvo preks irgi nebeturjo paklausos, nes po jo
mirties nebeliko senosios klientros, o nauja gyjama labai pamau.
Kart, kai, nevilties pagautas, msiau apie
savo sunki dali, prisiminiau, kaip frank emje
danai matydavau tautieius, keliaujanius po al
ir miest turguose pardavinjanius prekes; buvau pastebjs, kad j prekes mons mielai perka, nes jos atvetos i svetur, ir inojau, kad taip
prekiaujant galima udirbti imteriopai. Ilgai nelauks, apsisprendiau. Pardaviau tvo nam, dal
gaut pinig padjau saugoti pas patikim biiul,
57

TURINYS

o u kitus prisipirkau toki daikt, kuri Frankonijoje nelabai pamatysi alik, ilko, tepal ir
kvapni j aliej, isinuomojau viet laive ir antr
kart iplaukiau frank em.
Kai, plaukiant Dardanelais, Stambulo rmai
inyko u horizonto, man pasirod, kad laim vl
ima ypsotis. Ms kelion truko neilgai ir baigsi
skmingai. Vainjau po didelius ir maus frank
miestus ir visur savo prekms radau ger pirkj. Mano biiulis i Stambulo siunt vis nauj preki, ir a diena i dienos turtjau. Kai galiausiai
sutaupiau tiek, kad, kaip man atrod, galiu rytis
stambesniam verslui, patraukiau su savo prekmis
Italij.
Turiu dar pasakyti, kad nemaai udirbau ir
daktaraudamas. Kai atvykdavau kok nors miest, ikabindavau skelbimus, kad atvaiavo graikas
daktaras, kuris jau daug moni yra skmingai
pagyds; neslpsiu, mano balzamas ir vaistai padjo sidti kien nemaai cechin8. Taip pagaliau patekau Italijos miest Florencij. Ketinau
ia pabti ilgiau: i dalies dl to, kad labai patiko

Cechinas senovin Venecijos auksin moneta.

58

TURINYS

miestas, o i dalies nordamas po ilgo bastymosi

kiek pailsti.
Santa Kros kvartale isinuomojau patalp
krautuvei, o netoliese viebutyje por kambari su balkonu. Tuo pradjimu liepiau ineioti ir
skelbimus, kurie reklamavo mane kaip gydytoj
ir pirkl. Vos atidariau krautuv, m plsti pirkjai, ir, nors mano preki kainos buvo didokos, bet
parduodavau j daugiau nei kiti, nes su pirkjais
elgiausi paslaugiai ir maloniai.
Florencijoje be didesni rpesi buvau igyvens jau bema savait, kai vien vakar, prie udarydamas krautuv, senu proiu tikrinau skardines su vaistais ir vienoje nedidelje skardinje
radau ratel, kurio, kiek prisimenu, ten nebuvau
djs. J ivyniojs perskaiiau, kad esu kvieiamas ateiti inakt lygiai dvylikt valand ant tilto,
vadinamo Ponte vecchio9. Ilgai lauiau galv, kas
galt mane tenai kviesti; kadangi Florencijoje nepainojau n vieno mogaus, pamaniau, kad galbt kas nors mane nori slapta nuvesti pas ligon,
o taip jau buvo ne kart nutik. Tad nusprendiau
Ponte vecchio (sk. ponte vekchio) Senasis tiltas
(it.).

59

TURINYS

eiti, bet dl viso pikto prisisegiau kard, kur buvo

padovanojs tvas.
Artjant vidurnakiui, leidausi nurodyt viet
ir netrukus stovjau ant tilto. Kadangi nemaiau
n vieno mogaus, nusprendiau palaukti, kol pasirodys tas, kuris mane kviet. Naktis buvo alta;
viet mnulio pilnatis, ir a velgiau toli mirguliuojanias Arno ups bangeles. Kai miesto banyi laikrodiai mu dvylika, pakliau galv ir
ivydau aukt vyrik raudonu apsiaustu, kurio
vienu skvernu deng veid.
I pradi kiek nusigandau, nes jis labai netiktai idygo u nugaros, bet kaipmat susitvardiau
ir pasakiau:
Jeigu js esate tas, kuris mane kviet, tai praom pasakyti, kam a reikalingas.
Raudonasis apsiaustas nusigr ir i lto tar:
Sek paskui mane!
Pasidar nejauku eiti vienam su ituo nepastamuoju; sustojau ir tariau:
Taip nieko nebus, praom pirma pasakyti, kur
eisim; bt gerai iek tiek pamatyti tamstos veid,
kad sitikiniau, ar neturite blog ksl.
Raudonasis djosi mano odi negirdjs.
60

TURINYS

 Jei nenori, Caloikai, gali neiti! atsak jis

nesustodamas.
Gal manote, suukau, kad kiekvienas pusgalvis mane vedios u nosies ir toki alt nakt
ia bergdiai styrosiu?
Trim uoliais pasivijau j, iupau u apsiausto ir
surikau dar garsiau, stverdamas kita ranka kard;
apsiaustas liko mano rankoje, o nepastamasis
dingo u artimiausio kampo. Mano niris pamau atlyo; a juk turjau apsiaust, o is galjo padti minti to keisto nuotykio msl. Apsisiauiau
juo ir patraukiau namo. Vos nujau imt ingsni,
kai pajutau, kad kakas prie mans prisigretino ir
frank kalba sunibdjo aus:
Saugokits, grafe, inakt nieko neieis.
Nespjau ir atsigrti, kaip tas kakas jau buvo
dings, pamaiau tik pro namus mktelint jo
el. Kad girdtieji odiai skirti ne man, o apsiaustui, supratau i karto, bet padtis dl to nepasidar aikesn. Kit ryt vis kasiau pakau,
k daryti. I pradi maniau paskelbti, kad rastas
apsiaustas, bet tada nepastamasis galt j pasiimti per kit mog, ir a nieko nesuinosiu. Kol
taip svarsiau, pradjau apsiaust apirinti i
ariau. Pasitas jis buvo i storo Genujos aksomo,
61

TURINYS

skaisiai raudonas, kratai aptaisyti Astrachans

kailiais, ir gausiai isiuvintas auksu. Matant toki groyb, man ov galv viena mintis ir a
nusprendiau taip pasielgti.
Nuneiau apsiaust savo krautuv ir pakabinau prie kit preki, bet nustaiau toki aukt
kain, kad buvau garantuotas, jog niekas jo nepirks. Ketinau atidiai sekti kiekvien, kuris tuo
apsiaustu domsis; mat nepastamojo figr, kai
t drabu nupliau jam nuo pei, buvau, nors ir
prabgomis, bet gerai sidmjs i tkstani
biau j atpains.
Norjusi sigyti apsiaust, kurio grois trauk
kiekvieno ak, atsirado nemaai, bet n vienas ir i
tolo nebuvo panaus an nepastamj, n vienas nenorjo mokti auktos dviej imt cechin
kainos. Atkreipiau dmes tai, kad jei vieno ar kito
pasiteiraudavau, ar Florencijoje niekas daugiau tokio apsiausto neturi, visi atsakydavo: Ne! Kaip
sutar, visi atkakliai teigdavo, kad tokio puikaus
ir dailaus darbo jiems dar niekada netek matyti.
Artjo vakaras, kai staiga atsidar durys, ir
krautuv jo jaunas vaikinas, kuris jau ne kart
buvo pas mane lanksis ir net iandien u apsiaus62

TURINYS

t sil neblog sum, met ant stalo kap cechin ir suuko:

Kaip Diev myliu, Caloikai, nors elgeta liksiu,
bet apsiaustas turi bti mano!
Ir jis m skaiiuoti pinigus. Atsidriau pasiutusiai keblioje padtyje: apsiaust buvau ikabins
tik nordamas atkreipti j nepastamojo dmes, o dabar tai ateina jaunas kvaia ir moka u
j beprotikus pinigus. K turjau daryti? Nusileidau, nes, antra vertus, buvo malonu, kad naktinis
vykis bus taip gerai atlygintas. Jaunuolis usimet apsiaust ant pei ir jau buvo beieins, kai
prie slenksio atsigr, nuseg prie apsiausto
prismeigt popieriuk, vysteljo j mano pus ir
tar:
Va, Caloikai, ia kakas kabo, prie apsiausto
tikriausiai nepriklauso.
Abejingu veidu pakliau nuo ems popieri,
bet, iriu, jame kakas parayta: Atnek inakt
tuo paiu metu apsiaust ant Ponte vecchio, gausi keturis imtus cechin! Stovjau tarsi perkno trenktas. Vadinas, pats ileidau savo laim i
rank ir tikslo nepasiekiau! Ilgai negalvojs, suriau tuos du imtus cechin ir okau vytis pirkj
maldaudamas:
63

TURINYS

 Atsiimk pinigus, gerasis biiuli, ir grink apsiaust, jokiu bdu negaliu jo parduoti.
is i pradi palaik tai poktu, bet kai suprato, kad nejuokauju, labai supyko dl mano reikalavimo, ivadino kvailiu, ir galiausiai kibome vienas
antram atlapus. Nugaljau a per grumtynes ipliau apsiaust jam i nag ir jau norjau sprukti, taiau jaunuolis prisiauk policij, ir mane nutemp teism.
Teisj mano skundas labai nustebino, ir apsiaust jis priteis prieininkui. Tada a miau jaunuoliui silyti prie jo dviej imt cechin pridti
dar dvideimt, penkiasdeimt, atuoniasdeimt,
net imt, kad tik grint apsiaust. Ko nesteng
praymai, padar auksas. Jis pam mano piniglius, o a didiuodamasis pardroiau su apsiaustu
namo, visoje Florencijoje igarsjs kaip beprotis.
Bet moni kalbas man buvo nusispjauti; a juk
geriau inojau, kad i to dar udirbsiu graaus
piniglio.
Nekantraudamas laukiau nakties. Tuo paiu
metu kaip vakar, pasibruks apsiaust po paastimi, nujau ant tilto. Nuaidjus paskutiniam bokto
laikrodi diui, i tamsos iniro mogysta ir ar64

TURINYS

tinosi prie mans. Be jokios abejons, tai buvo tas

pats vakaryktis mogus.
Ar turi apsiaust? paklaus.
Taip, pone, atsakiau, bet jis man kainavo
imt cechin grynais.
inau, atsak tas. irk, tai ia yra keturi imtai.
Mudu prijome prie plai tilto turkl, ir jis
m skaiiuoti pinigus. Buvo lygiai keturi imtai;
nuostabiai blizgjo jie mnesienoje, ir j blizgesys
diugino mano ird, o jinai, vargel, nenujaut,
kad tai paskutinis jos diaugsmas. A susikiau pinigus kien ir norjau dmiau pasiirti dosniam nepastamajam veid, bet j deng kauk,
i po kurios velg baisios blizganios juodos akys.
Dkoju, pone, tamstai u gerum, tariau
jam, o ko dabar pageidautumte js i mans?
Tiktai i anksto perspju, tai turi bti doras
dalykas.
Nesirpinkite, atsak jis, usimesdamas ant
pei apsiaust, man reikia js kaip gydytojo
pagalbos, bet ne gyvam, o mirusiam.
Kaip tai!? suukau nustebs.
Atvaiavau ionai su seserimi i tolimo krato, m jis pasakoti, ranka davs enkl eiti i
65

TURINYS

paskos. Gyvenau kartu su ja pas vien gimins

biiul. mai susirgusi, sesuo vakar mir; gimins
nori j rytoj laidoti. Taiau pagal sen ms eimos
paprot visi turi bti laidojami tv kape; daugelis,
mir sveiuose kratuose, vis tiek ilsisi balzamuoti
tenai. Giminms sutinku palikti jos kn, bet tvui
privalau nugabenti bent dukters galv, kad paskutin kart pamatyt.
Paprotys nupjauti mylim gimini galvas man,
ties sakant, pasirod baisokas, bet nedrsau k
nors sakyti, nes galjau nepastamj eisti. Todl tik pridriau, kad numirlius balzamuoti moku,
ir papraiau vesti pas mirusij. Taiau vis dlto
knietjo paklausti, kodl visa tai turi vykti taip paslaptingai, ir dar nakt. Jis paaikino, kad gimins,
kurie ketinim laiko iauriu, dien jam neleis to
padaryti, o jeigu galva jau bus nupjauta, giminms
teks norom nenorom susitaikyti; inoma, jis bt
galjs galv atneti, bet visikai suprantamas
jausmas neleidia imtis peilio paiam.
Taip kalbdamiesi prijome didel gra nam.
Mano palydovas parod j ms naktinio pasivaikiojimo tiksl. Praj fasad, engme pro
nedideles onines duris, kurias nepastamasis
kruopiai udar, ir mme kopti siaurais sraig66

TURINYS

tiniais laiptais. ie ved apytams koridori, o i

jo patekome kambar, kur apviet palubje kabanti lempa.
Kambaryje stovjo lova, joje guljo mirusioji.
Nepastamasis nusigr, matyt, nordamas paslpti aaras. Jis parod lov ir liep man savo
darb padaryti gerai ir greitai, o pats ijo pro
duris.
Isimiau instrumentus, kuriuos visuomet kaip
gydytojas neiodavausi, ir pamau prijau prie lovos. Mirusiosios matsi tik galva, o mergina buvo
tokia grai, kad man nejuiom i gailesio suspaud ird. Juodi plaukai drieksi ilgomis sruogomis,
veidas buvo iblyks, akys umerktos. I pradi
apipjoviau od, kaip gydytojai paprastai daro, kai
rengiasi koki nors kno dal amputuoti. Paskui
pamiau pat atriausi skalpel ir vienu brkteljimu perpjoviau gerkl.
O, siaube! Numirl atmerk akis, bet tuojau
pat vl usimerk ir, giliai atsidususi, atrodo, tik
dabar ileido paskutin kvap. T pai akimirk
i aizdos plsteljo kartas kraujas. Supratau,
kad vargel nuudiau a, nes nuo tokios aizdos,
be jokios abejons, isigelbjimo nra. Kelias minutes stovjau baisiai susikrimts dl to, kas vy67

TURINYS

ko. Nejaugi raudonasis apsiaustas mane apgavo,

arba sesuo gal tikrai atrod mirusi?
i prielaida, ko gero, tikresn. Bet mirusiosios
broliui juk negaljau pasakyti, kad atsargesnis
pjvis j, galimas daiktas, bt paadins, ir jai
nebt reikj mirti, todl skubjau galv visikai
atskirti nuo kno; bet mirtanioji dar kart sudejavo, konvulsingai isitemp ir neberod gyvybs
enkl. Tada mane apm siaubas, ir galvotrkiais puoliau i kambario. Bet koridoriuje buvo
tamsu, nes lempa nebedeg. Mano palydovo n
kvapo, todl turjau palei sien apgraibomis kaip
nors surasti laiptus. Pagaliau juos aptikau ir pusiau klupdamas, pusiau liaudamas nudardjau
emyn. Ir apaioje nebuvo n gyvos dvasios. Durys
tik privertos, ir a lengviau atsikvpiau, kai atsidriau gatvje, nes ten viduje tiesiog klaiku.
Baims vejamas, pardmiau namo, kritau lov,
apsiklojau galv, nordamas pamirti, k buvau
padars. Bet miegas nem vis nakt, ir tik paryiais iaip taip susitvardiau. Man rodsi, kad
tas mogus, kuris pastmjo mane tokiam niekingam darbui, neturt mans sksti. Nusprendiau tuojau pat eiti krautuv, imtis prastinio
darbo ir vaizduoti tarsi niekur nieko.
68

TURINYS

O varge! Dar vienas netiktumas, kuris padidino mano rpest: tik dabar topteljo galv, kad
neturiu kepurs, diro ir instrument; nebeprisiminiau, ar juos palikau mirusiosios kambaryje,
ar pameiau nedamas kudai. Deja, atrod, kad
veikiau bsiu visk paliks pas j; vadinasi, galjau bti susektas ir apkaltintas mogudyste.
prastu laiku atidariau krautuv. Atjo kaimynas, kuris kas ryt usukdavo pasinekti, nes
buvo kalbus mogus.
Na, k pasakysite, prabilo jis, apie bais
nutikim, kuris vyko inakt?
Apsimeiau nieko neins.
K, js neinote? Apie tai kalba visas miestas.
Neinote, kad graiausioji Florencijos glyt, Bjanka, gubernatoriaus dukt, inakt buvo nuudyta?
Ai ai ai! A dar vakar maiau j linksmut vaiuojant su suadtiniu gatve; iandien turjo bti j
vestuvs.
Kiekvienas kaimyno odis man tarsi peilis smigo ird. O kamavimui nebuvo galo: kas tik ateidavo ko nors pirkti, vis pasakojo t pai istorij vienas baisiau u kit, taiau niekas negaljo
pasakyti paties baisiausio, k a savo akimis buvau mats. Madaug apie pietus krautuv eng
69

TURINYS

mogus i teismo ir paliep iprayti i krautuvs

pirkjus.
Sinjore Caloikai, tar jis, iimdamas i lagamino daiktus, kuri buvau pasigeds, ar ie
daiktai js?
Svarsiau, ar nereikt j isiginti, bet kai pro
praviras duris pamaiau savo eiminink ir dar kelis pastamus, kurie galjo liudyti prie mane, nusprendiau neapsunkinti savo dalios dar ir melu,
tad prisipainau, kad jie mano. Teismo tarnautojas
papra mane eiti kartu ir nuved didel pastat,
kuris, kaip supratau, buvo kaljimas. ia jis laikinai mane ir kurdino.
Kai, paliktas vienas, miau svarstyti, mano
padtis atrod siaubinga. Mintis, kad nuudiau
mog, nors ir prie savo vali, vis njo i galvos.
Taip pat turjau pripainti, kad aukso blizgesys
man buvo aptemds prot, nes kitaip nebiau
taip aklai pakliuvs spstus. Praslinkus porai
valand po sumimo, mane i kameros ived. Lipome daugybe laipt emyn, kol jome didiul
sal. Aplink ilg juoda gelumbe apdengt stal sdjo dvylika vyr, daugiausia seniai. I abiej sals pusi stovjo suol eils, kur buvo susd patys
70

TURINYS

kilmingiausi Florencijos mons; viruje, galerijose, sausakima irov.

Kai prived mane prie juodojo stalo, atsistojo
susirpinusio, lidno veido mogus tai buvo gubernatorius. Jis kreipsi susirinkusiuosius sakydamas, kad kaip nuudytosios tvas negali ioje
byloje bti teisju ir savo viet kart uleidia
seniausiam senatoriui. iam galjo bti ma maiausiai devyniasdeimt. Jis stovjo susikprins,
smilkinius deng reti ili plaukai, bet akys buvo
vitrios, balsas tvirtas ir rytingas. Pirmas jo
klausimas buvo, ar a prisipastu vykds mogudyst. Papraiau, kad mane iklausyt; be baims ir, visiems aikiai girdint, papasakojau, k
buvau padars ir k inojau. Pastebjau, kad, kol
pasakojau, gubernatorius tai balo, tai raudo, o kai
baigiau, paoko perpyks ir suriko:
K, nieke, nori savo nusikaltim, kur padarei i gobumo, suversti kitam?
Senatorius papra gubernatori nepertraukinti proceso, nes pats savo noru atsisak bti teisju; be to, visai nerodyta, kad padariau nusikaltim i gobumo, nes, kaip jo paties sakyta, i nuudytosios niekas nepavogta. Negana to, senatorius
pareik, kad gubernatoriui teks leisti teismui su71

TURINYS

sipainti su jo dukters ankstesniu gyvenimu, nes

tik taip bus galima nustatyti, ar a sakau teisyb,
ar ne. Senatorius paskelb teism iandien baigt,
kad galt, kaip pasak, susipainti su mirusiosios popieriais, kuriuos jam gubernatorius teiksis
perduoti.
Mane vl nuved kaljim, kur prasikamavau
vis nakt, kartai tikdamasis, gal bus nustatytas koks nors ryys tarp mirusiosios ir raudonojo apsiausto. Kupinas vili, kit dien engiau
teismo sal. Ant stalo guljo pluotas laik. Vyriausiasis senatorius mans paklaus, ar tie laikai rayti mano ranka. Pasiirjau juos ir man
pasirod, kad jie rayti ta paia ranka kaip ir abu
anie rateliai, kuriuos prie tai buvau gavs. Tai
pasakiau senatoriams, bet mano aikinimas jiems
spdio nepadar; buvo atsakyta, kad ir tuos ratelius a galjau parayti pats, kad, ko gero, taip
ir yra, nes paraas po laikais aikiai prasideda
C, pirmja mano vardo raide. Laikuose mirusiajai
buvo grasinama ir perspjama, kad nekelt numatyt vestuvi.
Gubernatorius, matyt, buvo paleids apie mane
keist gand, nes t dien mane buvo irima
su didesniu nepasitikjimu ir elgiamasi iurkiau.
72

TURINYS

Teisindamasis siliau apirti mano kambarius,

kur tikriausiai turt bti mano ranka rayt popieri; bet man atsak, kad krata jau padaryta ir
nieko nerasta. Taigi, teismui baigiantis, tirpo paskutins viltys, ir kai trei dien mane vl atved
sal, perskait nuosprend, jog u vykdyt tyin mogudyst a nuteisiamas mirties bausme.
Tad tai kaip su manim ijo. Neteks visko, kas
pasaulyje man dar buvo brangu, toli nuo tvyns
paiame jg ydjime turjau nekaltas mirti nuo
budelio kirvio.
Tos baisis mano likim lmusios dienos vakare
kiurksojau vienias kaljimo kameroje; visos viltys
buvo lugusios, o mintys rimtai sutelktos mirt.
Tik staiga atsidar durys, ir jo vyrikis, kuris tyldamas ilgai irjo mane.
Tai tai kur vl susitinkame, Caloikai! tar
jis.
Blankioje lempos viesoje jo neatpainau, bet
balsas atrod kakur girdtas tai buvo Valetis,
vienas i t nedaugelio, su kuriais draugavau, kai
mokiausi Paryiuje. Pasisak atsitiktinai atvyks
Florencij, nes ia gyvena tvas, vis gerbiamas
mogus; ia, suinojs apie mane itikusi nelaim, atjs galbt paskutin kart pasimatyti ir i
73

TURINYS

mans paties igirsti, kaip galj atsitikti, kad taip

smarkiai puoliau.
Papasakojau, kaip viskas buvo. Jis be galo nustebo ir reikalavo, kad prisiekiau jam, savo vieninteliam biiuliui, jog sakau ties, idant nereikt palikti io pasaulio dar ir melu apsunkinus sin. Prisiekiau visais ventaisiais, kad viskas, k
pasakojau, yra gryniausia tiesa, ir kad vienintel
mano kalt, jog, apakintas aukso blizgesio, nesugebjau permanyti, kas nepastamojo kalbjime
buvo maiausiai tikinama.
Vadinasi, Bjankos nepainojai? perklaus jis.
Dievagojausi jos niekada akyse neregjs. Valeio manymu, vis t istorij gaubia didiul paslaptis, nes gubernatorius labai jau skubino teism, ir dabar mieste sklinda gandas, jog Bjank
a seniai painojs ir j nuuds i kerto, kad ji
ruosi tekti u kito. Patikinau j, kad tai, k jis
sako, kuo puikiausiai tinka raudonajam apsiaustui,
bet a niekaip negaliu to rodyti. Valetis apkabino
mane kone verkdamas ir paadjo padaryti visk,
kad nors gyvyb igelbt. Nelabai tuo tikjau,
bet inojau, kad Valetis yra vyras protingas, gerai imano statymus ir kaip manydamas stengsis
74

TURINYS

mane igelbti. Praslinko dvi ilgos dienos be jokios inios; pagaliau pasirod Valetis.
Galiu tave nuraminti, taiau paguoda nelinksma. Gyvas liksi ir bsi paleistas, bet neteksi vienos
rankos.
Susijaudins dkojau biiuliui u igelbt gyvyb. Jis paaikino, kad gubernatorius buvo neperkalbamas nesutiko leisti bylos svarstyti i
naujo, taiau, bijodamas pasirodyti neteisingas,
galiausiai suminktjo pareikdamas, kad jeigu
Florencijos metraiuose bus aptiktas panaus
atvejis, tai mano bausm turs bti tokia pat, kaip
ten parayta. Tuomet kartu su tvu jis dien nakt
raussis po senas knygas ir galiausiai rads atvej, visikai pana manj. Nuosprendis ten buvo
toks: nukirsti kairij rank, konfiskuoti turt, o
pat visam laikui itremti. Tokia dabar mano bausm, ir a jau gals rengtis skausmingai operacijai,
kuri mans laukia. Nepasakosiu smulkiau apie tas
siaubingas akimirkas, kai turgaus aikts viduryje
turjau padti rank ant trinkos, ir paskui mano
paties kraujas, itryks stipria iurkle, mane
vis aptak!
Valetis prim mane savo namus, kur gyvenau
tol, kol pasveikau; paskui jis kilniairdikai apr75

TURINYS

pino pinigais kelionei, nes visk, k taip nelengvai

buvau usidirbs, susir teismas. I Florencijos
ivykau Sicilij, o i ten pirmu pasitaikiusiu laivu Konstantinopol. Viltis djau tuos pinigus,
kuriuos buvau paliks pas draug; taip pat praiausi leidiamas apsigyventi jo namuose ir kaip
nustebau, kai draugas pasiteiravo, kodl nenoriu
eiti savo namus! Mat jis papasakojo, kad kakoks
nepastamas mogus mano vardu nupirks graik kvartale nam; kaimynams is paaikins, kad
netrukus atvyksiu ir a pats. Nieko nelaukdamas,
su draugu ten ir nusibeldiau; visi seni pastami
sutiko mane su diaugsmu. Vienas pirklys padav
man laik, kur buvo paliks perduoti tas mogus, kuris mano vardu pirko nam.
Jame perskaiiau: Caloikai! Dvi rankos pasirengusios be paliovos darbuotis tavo labui kad
nesijaustumei nuskriaustas, neteks vienos. Namas, kur regi, ir viskas, kas jame, priklauso tau;
kiekvienais metais gausi dar tiek, kad tarp savo
tautiei btumei turtingas mogus. Atleisk tam,
kuris yra nelaimingesnis u tave!
A numaniau, kas t laik ra, o kai pasiteiravau pirklio, is paaikino, kad tai buvo mogus, kuris atrod ess frankas; vilkjo raudonu apsiaustu.
76

TURINYS

Turjau pripainti, kad nepastamasis vis dlto

dar nebuvo visikai prarads sins. Naujajame
name radau visk rengta ir sutvarkyta kuo puikiausiai, taip pat sandl, piln brangiausi preki, koki iki iol nebuvau turjs.
Nuo to laiko prajo deimt met; veikiau i proio nei i reikalo tebetsiu savo prekybos keliones;
taiau krato, kuriame patyriau toki nelaim,
daugiau niekada nebemaiau. Kasmet gaunu po
tkstant auksini, bet nors ir diugu inoti, kad
anas nelaimingasis yra taurus mogus, bet tai negali atpirkti mano sielvarto, nes nuolat stovi prie
akis siaubingas nuudytosios Bjankos vaizdas.
***
Caloikas, tas graik kilms pirklys, baig savo
pasakojim. Visi klaussi su didiausiu susidomjimu, ypa susijaudins atrod svetimasis atvyklis;
jis kelet kart net suaimanavo, o Muljaus akys
vien kart buvo pilnos aar. Dar ilgai pirkliai
kalbjosi apie nutikim.
Sakykite, ar irdyje nejauiate neapykantos
tam nepastamajam, dl kurio niekiko poelgio
77

TURINYS

buvote sualotas visam gyvenimui ir vos ilikote

gyvas? pasidomjo svetimasis.
Anksiau, inoma, bdavo valand, atsak
graikas, kai mano irdis auksi Dievo atpildo u
tai, kad tas mogus stm mane toki nelaim ir
taip apnuodijo gyvenim, bet paguod radau tv
tikjime, kuris liepia mylti ir savo prieus; be to,
jis juk dar nelaimingesnis u mane.
Js kilnus mogus! suuko svetimasis ir susijausmins paspaud graikui rank.
ia j pokalb nutrauk sargybos virininkas.
Jis eng palapin susirpins ir prane, kad
eiti miegoti dar nereikt, nes esame toje vietoje,
kur daniausiai upuolami karavanai; be to, sargybiniai tolumoje pastebj kelet raiteli.
Igird i ini, pirkliai labai sunerimo, taiau
Selimas, keliaujani j sveias, nustebo dl tokio
j susijaudinimo, nes man, kad apsauga tokia stipri, jog nra ko bijoti brelio arab plik.
Taip, pone! atsak jam sargybos virininkas. Jeigu tai bt tik iaip sau valkatos, bt
galima be rpesio eiti poilsio, bet neseniai ia vl
pasirod baisusis Orbazanas, o jo reikia saugotis.
Selimas pasidomjo, kas tas Orbazanas, ir
Achmetas, seniausias pirklys, paaikino:
78

TURINYS

 Apie it nepaprast vyr pasakojama bt ir

nebt dalyk. Vieni laiko j tiesiog nemonikai
stipriu, nes kautynes danai laimi vos su penkiais
ar eiais bendrais, kiti mano j esant nars frank, kur kakokia neganda atblok itas apylinkes, taiau kad ir k kas sakyt, tikrai inoma
bent tiek, kad tai iaurus plikas ir galvaudys.
Kaip taip galite sakyti? prietaravo Lezakas,
vienas i pirkli. Nors jis ir plikas, bet mogus garbingas; tai yra patyrs mano brolis apie
tai a galiau jums papasakoti. Orbazanas visus
savo klano mones privert elgtis garbingai, ir
nuo to laiko, kai jis pasirod dykumoje, jokia kita
gauja ia nedrsta kelti kojos. Ir plia jis ne kaip
kiti i karavan ima tik apsaugos mokest; kas
geruoju sumoka, gali be baims keliauti toliau, nes
Orbazanas yra dykumos valdovas.
Taip kalbjosi palapinje pirkliai, o sargybiniai,
kurie buvo istatyti aplink stovykl, m smarkiai
nerimauti. Didokas ginkluot raiteli brys pasirod tolumoje, iki ms madaug pusvalandis
kelio; atrod, kad jie joja tiesiai stovyklos linkui.
Todl vienas i sargybini bgo palapin praneti, kad tikriausiai ketinama mus pulti. Pirkliai m
tartis, k daryti joti j pasitikti ar laukti puolimo.
79

TURINYS

Achmetas ir du vyresnieji pirkliai buvo u antrj

silym, o kartuolis Muljus ir Caloikas reikalavo
veikti pagal pirmj sumanym ir kviet svetimj i mint palaikyti. Taiau tas rami ramiausiai
isitrauk i u juostos mlyn skarel su raudonomis vaigdutmis, pririo j prie ieties galo ir
liep vergui ikelti virum palapins; jis ustats
savo galv, paaikino Selimas Baruchas: raiteliai,
pamat enkl, ramiausiai jos pro al. Muljus
nenorjo patikti, o vergas jau ikl iet. Tuo metu
visi, kas tik buvo stovykloje, iupo u ginkl ir, sulaik kvap, irjo artjanius raitelius. ie, matyt, ivyd enkl, pasuko on ir, i tolo aplenkdami stovykl, nujojo tolyn.
Kelet akimirk visi nusteb irjo tai raitelius, tai svetimj. O is visai abejingai, lyg niekur
nieko, stovjo prie palapins ir velg lygum.
Galiausiai tyl nutrauk Muljus.
Kas tu toks, galingasis svety, suuko jis, kad
vienu mostu sutramdai laukines dykumos gaujas?
Mano gali js smarkiai pervertinate, atsak Selimas Baruchas. A t stebukling skarel
nusiiupau sprukdamas i nelaisvs; k ji reikia,
pats neturiu supratimo, inau tik tiek, kad t, kuris
keliauja turdamas enkl, saugo galinga jga.
80

TURINYS

Pirkliai dkojo sveiui, vadindami j savo igelbtoju. Ir tikrai raiteli buvo tiek daug, kad karavanas neilgai bt stengs prieintis.
Su palengvjusia irdimi visi sugul, o kai saul
m kristi emyn, ir vakaro vjas padvelk smlio
dykuma, vl visi sukilo ir trauk toliau.
Kit dien jie sustojo atokvpio madaug vienos
dienos atstumu iki baigiantis dykumai. Kai keliauninkai vl susirinko didiojoje palapinje, kalb
uved pirklys Lezakas:
Vakar usiminiau, kad visiems baim varantis Orbazanas yra kilniairdis vyras; jei sutinkate,
papasakosiu apie savo brol, kurio nutikimai jums
tai patvirtins. Mano tvas buvo kadis10 Ankaroje.
Jis turjo tris vaikus. A buvau vyriausias, o brolis
ir sesuo daug jaunesni u mane. Man jau buvo
suj dvideimt, kai kart pasikviet mane vienas
i tvo broli ir paskyr savo turto paveldtoju su
slyga, kad iki jo gyvos galvos gyvensiu kartu. Bet
jis sulauk ilos senatvs, ir tik prie dvejus metus
galjau grti gimtin, neinodamas, kokia baisi
nelaim buvo itikusi mano artimuosius, ir koks
gailestingas Alachas.
10

Kadis musulmon teisjas.

81

TURINYS

Fatms igelbjimas

Mano brolis Mustafas ir sesuo Fatm buvo beveik vienmeiai; brolis gal kokiais dvejais metais
vyresnis. Jie labai myljo vienas kit ir abu kiek
manydami stengsi ms pasiligojusiam tvui palengvinti senatvs nat. Kai Fatmei sujo eiolika, brolis sureng jos gimimo dienos vent. Jis
sukviet visas sesers drauges, tvo sode apkrov
rinktiniais valgiais stal, o kai atjo vakaras, pasil visiems paplaukioti jroje barku11, kur buvo
inuomojs ir graiai ipuos.
Fatm ir jos draugs su diaugsmu sutiko, nes
vakaras buvo puikus, o miestas, velgiant j prie
saullyd i jros, atrod nuostabiai. Merginoms
laive taip patiko, kad jos m prayti brol plaukti
jr vis tolyn ir tolyn. Mustafas nelabai norjo sutikti, nes prie kelet dien jroje buvo pastebtas
korsar12 laivas.
Barkas trijpenki stieb burlaivis su
striosiomis burmis ant galinio stiebo ir
tiesiosiomis ant kit stieb.
12
Korsarai jr plikai, piratai.
11

82

TURINYS

Netoli miesto jr drieksi kalnuotas kyulys.

Merginos sigeid plaukti ten, kad i tos vietos galt pasigrti, kaip leidiasi jr saul. Kai barkas jau lenk kyul, netoliese pamat kit laiv,
piln ginkluot vyr. Nujausdamas negera, brolis
sak yrjams sukti atgal ir plaukti krant. Netrukus paaikjo, kad jo nuogstauta pagrstai;
anas laivas, turdamas daugiau yrj, greitai vijosi msik, aplenk j ir m laikytis tarp kranto
ir ms. Merginos, pajutusios pavoj, sukilo ant
koj, m aukti ir verkti; veltui Mustafas stengsi
jas nuraminti, tuiai aikino, kad sdt ramiai ir
nepuldint i vieno laivo galo kit, nes is gali
apvirsti. Niekas nepadjo, ir kai jos, artjant anam
laivui, visos subgo vien gal, barkas apsivo.
Krante jau anksiau buvo pastebta manevruojant nepastam laiv, o kadangi pastaruoju metu
apskritai baimintasi korsar, tai is sukl tarim, todl keletas bark iplauk mums pagalb.
Jie suspjo tik itraukti skstaniuosius. Per smy prieinink laivas paspruko, o dviejuose laivuose, pamusiuose nelaimlius, niekas neinojo, ar
visi igelbti. Kai jie priartjo vienas prie kito, tik
tada o siaube! buvo suinota, kad nra mano
sesers ir vienos jos draugs; taiau laive atsirado
83

TURINYS

svetimas mogus, kurio niekas nepainojo. Mustafo priremtas, is prisipaino, kad yra i upuolik
laivo, kuris stovi, imets inkar, u dviej myli
rytus nuo ia, ir kad jo draugai, kai jis padjo
traukti i vandens merginas, skubdami j paliko;
be to, saksi mats, kaip dvi merginas kl j
laiv.
Mano tvo sielvartui nebuvo galo, bet ir Mustafas krimtosi neapsakomai; ir ne tik dl to, kad neteko mylimos sesers ir save kaltino dl ios nelaims, bet ir dl to, kad Fatms draug, kuri itiko
tas pats likimas, tvai buvo paadj jam paias,
tik savo tvui dar nedrso to pasakyti, nes josios
tvai buvo neturtingi ir emos kilms mons. O
ms tvas buvo grietas mogus. Kai sielvartas
kiek atlgo, jis pasiauk Mustaf ir tar:
Per tavo kvail galv netekau senatvje paguodos, ir ugeso mano aki diaugsmas. Ieik,
dink aminai man i aki, prakeikiu tave ir tavo
vaikus, ir tik tuomet, kai grinsi man Fatm, nuo
tavo galvos nukris tvo prakeiksmas.
Ko jau ko, bet to mano vargas brolis nesitikjo;
dar prie tai buvo pasirys surasti seser ir jos
draug ir jau rengsi eiti pas tv prayti palaiminimo, o dabar tvas, j prakeiks, ivaro plat j
84

TURINYS

pasaul. Iki iol toji baisi nelaim jam tik spaud

ird, o dabar bausm, kurios nenusipeln, tik dar
labiau drsino.
Jis nujo pas suimtj jr plik, ikamantinjo, kokias alis plaukioja jo laivas, ir suinojo,
kad plikai varo verg prekyb ir parduoti juos
daniausiai gabena Balzor.
Kai Mustafas parjo namo ir m rengtis kelion, tvo pyktis, atrodo, jau buvo kiek atlgs,
nes perdav jam kelionei kap auksini pinig.
Mustafas su aaromis akyse atsisveikino su Coraidos toks buvo pagrobtosios jo suadtins vardas tvais ir ikeliavo Balzor.
Kadangi i ms mao pajrio miestelio nebuvo
laivo tiesiai Balzor, Mustafas nusprend kakti
sausuma. Kad neutrukt ilgiau nei jr plikai
plaukdami, jam reikjo kas dien sukarti tolim
keli; taiau, turdamas ger irg ir keliaudamas
be krovini, galjo tiktis pasiekti Balzor etos
dienos vakare. Bet ketvirtos dienos pavakare, kai
vienui vienas jojo savais keliais, staiga j upuol
trys raiteliai. Matydamas, kad ie gerai ginkluoti
ir stiprs ir kad jiems labiau rpi ne jis, o jo pinigai
ir irgas, Mustafas i tolo suuko, kad pasiduoda
pats. Plikai nuoko nuo arkli, surio jam kojas
85

TURINYS

po irgo papilve, pam vidur, vienas paiupo jo

irgo pavad, ir, netar n odio, visi risia nujojo
priek.
Mustafas be galo nusimin; atrod, kad tvo
prakeiksmas jau ima pildytis; kaip jam, vargui,
tiktis igelbti seser ir Coraid, jei, neteks visko, joms ivaduoti turjo tik savo menk gyvyb.
Pajoj koki valand, nekalbs Mustafo palydovai
suko nedidel sln. is buvo apaugs auktais
mediais; veli tamsiai alia ol, srauniai viduriu
tekantis upelis viliote viliojo pailsti. Ir i tikr j
Mustafas pamat apie penkiolika ar dvideimt iskleist palapini, prie j kuol pririti stovjo kupranugariai ir puiks irgai, o i vienos palapins
sklido linksma dviej grai vyr bals traukiama
melodija, kuriai pritar velns citros13 garsai.
Mano broliui atrod, kad mons, isirink savo
stovyklai toki jauki vietel, negalt jo atvilgiu turti pikt ksl, ir jis, kai palydovai atrio
kojas ir dav enkl nulipti, be jokios baims nusek jiems i paskos. ved j t palapin, kuri
buvo didesn u kitas, o viduje viskas graiai,
tiesiog dailiai sutvarkyta. Puiks auksu siuvinti
13

Citra styginis muzikos instrumentas.

86

TURINYS

minkti paklotai, austiniai kilimai, paauksuotos

smilkykls kitur bt rod prabang ir gerov, o
ia tik prisiplt turt. Ant vieno pakloto buvo
sitaiss senyvas neaukto gio mogelis; jo veidas
atrod lyktus: tamsiai ruda oda blizgjo, o piktos ir klastingos akys bei ypsena dar j atgras.
Nors tas mogiktis ir djosi svarbus, bet Mustafas kaipmat sumet, kad ne jo garbei toji palapin
taip graiai itaisyta; atvedusi j kalbos, rodos,
t spjim patvirtino.
Kur Stiprusis? paklaus jie mogikio.
Ijojo pamedioti, atsak tas, o mane paliko
vietoj savs.
Ne visai imintingai padaryta, tarsteljo
vienas i plik, nes reikia netrukus sprsti, ar
tam uniui mirti, ar leisti isipirkti, o Stiprusis tai
geriau imano u tave.
Neauga, jausdamasis didis, atsistojo ir, nordamas atkeryti u eidim, usimojo prieininkui veid, bet pirt galais vos tepasiek jo aus;
pamats, kad nieko neieina, m taip keiktis (inoma, kiti irgi neliko skolingi), kad nuo j pldimosi drebjo visa palapin. Staiga prasiskleid dur
uuolaida, ir vid eng jaunas auktas, dailiai
nuaugs vyras, tarsi pers princas; jo drabuiai ir
87

TURINYS

ginklai, iskyrus brangakmeniais nusagstyt durkl ir blizgant kard, buvo visai paprasti, bet rimtas vilgsnis, visa laikysena kl veikiau pagarb
nei baim.
Kas drsta mano palapinje kelti skandal?
sugriaudjo jis ant persigandusi bendr.
sivyravo ilga tyla; galiausiai vienas i t, kurie atlydjo Mustaf, papasakojo, kaip viskas nutiko. Stipriojo, kaip visi j vadino, veidas paraudo
i pykio.
Ar esu kada tave paliks vietoj savs, Hasanai? suriko jis klaikiu balsu ant mogikio. Tas
i baims susig ir atrod dar maesnis nei pirma; jis m trauktis dur link. Stiprusis taip spyr
jam upakal, kad tas klversia ilk pro duris
lauk.
Kai neaugos nebeliko, trys vyrai prived
Mustaf prie palapins eimininko, kuris jau buvo
isitiess ant paklot, ir tar:
tai tas, kur mums buvai saks sugauti.
Stiprusis ilgai irjo smeigs akis suimtj ir
pagaliau tar:

88

TURINYS

 Zulijeikos paa14! Tavo paties sin pasakys,

kodl dabar stovi prie Orbazan.
Igirds iuos odius, mano brolis puol prie
j ant keli sakydamas:
O, pone! Js, atrodo, apsirikote. Esu vargas
nelaimingas mogus, bet ne paa, kurio teikts
iekoti!
Visus, kas tik buvo palapinje, is paaikinimas priblok. Bet palapins eimininkas kalbjo
toliau:
Tavo apsimetinjimas nieko nepads; pakviesiu moni, kurie tave gerai pasta.
Jis sak paaukti Culeim. palapin atved
sen moterik, kuri klausim, ar is mogus
ess Zulijeikos paa, atsak:
inoma! ji prisiekianti Pranao kapu, kad tai
paa, ir niekas kitas.
Matai, niekdary, kaip tavo klasta visai subliko? pradjo pykti Stiprusis. Tu per daug niekingas, kad savo brang j durkl tepiau tavo krauju;
veriau rytoj, saulei tekant, pririiu tave prie savo

Paa Osman imperijoje aukt civilini ir karini

pareign titulas ir j turjs asmuo.

14

89

TURINYS

irgo uodegos ir taip josiu per mikus, kol saul

nusileis u Zulijeikos kalv!
Mano vargas brolis visai nusimin.
Tai kietairdio tvo prakeiksmas mane stumia gding mirt! suuko jis, braukdamas aaras. Nebsi igelbta ir tu, mieliausioji sesute, ir
tu, Coraida!
Neapsimetink, i to nieko neieis, tar vienas i plik, ridamas jam rankas u nugaros,
mar i palapins! Stiprusis jau rauko kakt ir
valgosi durklo. Jei nori igyventi dar bent vien
nakt, einam greiiau!
Plikai jau norjo mano brol vesti i palapins,
bet susitiko kaktomua su trimis kitais, variusiais
prieais save belaisv.
tai tas paa, kur mums sakei suiupti, tar
jie ir pristm suimtj prie Stipriojo guolio. Kol
suimtasis buvo tempiamas artyn, mano brolis galjo pasiirti j dmiau, ir jam paiam krito
akis jdviej panaumas, tiktai anas buvo tamsesnio gymio ir barzd turjo juodesn. Kai pasirod
antras belaisvis, Stiprusis baisiai nustebo.
Katras i judviej esate tikrasis? klaus jis,
vilgiodamas tai mano brol, tai atvestj.
90

TURINYS

 Jei turi galvoje Zulijeikos pa, atsak ididiu balsu suimtasis, tai esu a!
Stiprusis ilgai irjo j savo baisiomis, verianiomis akimis, paskui dav enkl pa ivesti.
Kai tai buvo padaryta, jis prijo prie mano brolio,
perpjov durklu virves, kuriomis buvo suritos
rankos, ir paliep sstis alia savs.
Man labai gaila, nepastamasai, tar jis,
kad palaikiau tave anuo nieku; kalta ia pati dangaus valia, kad patekai mano broliams nagus kaip
tik t valand, kai buvo skirta ti tam bjaurybei.
Mano brolis pra vienintels malons leisti
tuojau pat keliauti toliau, nes kiekviena sugaita
akimirka gali bti lemtinga. Stiprusis pasiteiravo,
kodl taip skubs, o kai Mustafas papasakojo, pasil jam pernakvoti palapinje kartu su juo: juk ir
paiam, ir irgui reikia pailsti; o kit dien adjo
parodyti trumpiausi keli, kuriuo galima pasiekti
Balzor per pusantros paros. Mano brolis sutiko,
buvo puikiai pavalgydintas ir pagirdytas ir ramiai
imiegojo iki ryto pliko palapinje.
Kai Mustafas pabudo, pamat, kad palapinje
nieko nra, bet u dur uuolaidos igirdo kalbantis kelet bals, i kuri vien atpaino esant palapins eimininko, o kit tamsiaveidio mogelio.
91

TURINYS

Mustafas siklaus ir visas nustro igirds, kaip

neauga tikinja, kad svetimj reikia nuudyti,
nes jei bus paleistas, gals juos iduoti.
Mustafas isyk suprato, kodl maasis taip ant
jo irds: mat per j vakar smarkiai nukentjo; Stiprusis, atrod, kelias akimirkas svarst.
Ne, tar jis, tas mogus yra mano sveias,
o svetingumas man ventas; be to, man neatrodo,
kad jis galt mus iduoti.
Tai pasaks, jis praskleid uuolaid ir jo
palapin.
Taika ir ramyb tau, Mustafai! tar jis. Atsigerkime rytmeio gaivos, ir ruokis kelion!
Jis padav broliui taur erbeto, atsigr abu
nujo balnoti irg; k ir sakyti su palengvjusia
irdimi, ne taip kaip vakar, Mustafas sdo baln.
Netrukus palapins liko toli upakaly, ir jie pasuko
plaiu taku, vedaniu giri. Stiprusis broliui papasakojo, kad tas paa, kur jie kart mediodami
pagavo, buvo adjs savo emse j neliesti ir nepersekioti; taiau prie kelias savaites jis suiupo
vien i jo narsiausi vyr ir po iauri kankinim sak pakarti. Ilgai reikjo jo tykoti, bet dar
iandien jis atsisveikinsis su pasauliu. Mustafas
92

TURINYS

nedrso nieko sakyti, diaugsi pats ines sveik

kail.
Kai giria baigsi, Stiprusis sustabd irg, nupasakojo broliui keli, atsisveikindamas paspaud
rank ir tar:
Mustafai, tu keistu bdu patekai sveius pas
plik Orbazan; neadu reikalauti, kad niekam
neiduotum, k matei ir girdjai. Tu nepelnytai
gavai patirti mirtin baim, todl a privalau tau
atsilyginti. Imk prisiminimui it durkl ir, jei tau
kada nors prireiks pagalbos, atsisk j man, ir a
nedelsdamas atskubsiu tau padti. O is kapas
gal pravers tau kelionje.
Mano brolis padkojo jam u kilniairdikum;
durkl pam, bet kapo atsisak. Orbazanas dar
kart paspaud jam rank, numet kap ant ems ir kaip vjas nulk giri. Pamats, kad pavyti jo vis tiek nevalios, Mustafas nuoko nuo irgo
ir pakl kap; j net apstulbino Orbazano dosnumas kapas buvo kimte prikimtas aukso. Brolis padkojo Alachui u igelbjim, papra, kad
bt maloningas prakilniajam plikui, ir, puikiai
nusiteiks, nujojo ristele savo keliais Balzor.

93

TURINYS

***
Lezakas nutilo ir klausiamai pavelg Achmet, seniausij pirkl.
Na, jeigu taip, tar jis, apie Orbazan mielai keiiu savo nuomon, nes su tavo broliu jis i
tikr j pasielg graiai.
Jis pasielg kaip tikras musulmonas, suuko Muljus, bet a tikiuosi, kad tavo pasakojimas
dar tuo nesibaigia; man rodos, kad mums visiems
bus labai domu igirsti, kaip tavo broliui toliau seksi ir ar jam pavyko igelbti Fatm, tavo seser,
ir graij Coraid.
Jeigu jums dar nekyrjau, mielai papasakosiu,
kas vyko toliau, atsak Lezakas, nes visas tas
mano brolio nutikimas i tikr j yra kupinas nuotyki ir nepaprastas.
***
Po septyni dien kelions, per paius pietus,
Mustafas pereng Balzoros vartus. Vos apsistojs viename karavansarajuje, pasiteiravo, kada
prasids verg prekymetis, kuris ia kasmet bna.
Atsakym igirdo baisiai siaubing prekymetis
94

TURINYS

pasibaigs prie dvi dienas. mogus apgailestavo,

kad klausjas atvyko per vlai ir daug ko nemat, nes paskutin prekymeio dien verg pirkliai
atve dvi verges, tokias graias, kad visi negalj aki nuleisti. Dl j buv smarkiai deramasi
ir ginijamasi ir, inoma, jos buvusios parduotos
u toki pinig krv, koki galjo sumokti tiktai dabartinis j eimininkas. Mustafas isiklausinjo, kaip jos atrodiusios, ir jam nebeliko joki
abejoni, kad nelaimingosios tai tos, kuri jis
ieko. Dar suinojo, kad mogus, kuris jas nupirko, gyvena u keturiasdeimties valand kelio nuo
Balzoros, kad jo pavard Tiulikosas, kad yra kilmingas, turtingas, bet jau vyras metuose, buvs
anksiau sultono kapudan-paa15, o dabar, baigs
tarnyb, gyvena i sukaupt turt.
Mustafas i pradi adjo ssti ant irgo ir vytis Tiulikos, kuris galjo bti nukeliavs daugi
daugiausia dienos keli. Bet, suprats, kad vienas
galingajam keleiviui nieko nepadarys, o juo labiau
nevalios mergin pagrobti, m iekoti kitos ieities ir kaipmat j surado. Panaumas su Zulijeikos
15

Kapudan-paa turk vyriausiasis karo vadas ir

laivyno aukiausiasis administratorius.
95

TURINYS

paa, bema kainavs jam galv, pakio mint,

prisidengus jo vardu, nukakti Tiulikoso namus ir
ten pamginti ivaduoti nelaimingsias merginas.
Nieko nelaukdamas, nusisamd kelet tarn su
irgais Orbazano pinigai ia ypa pravert, nupirko sau ir tarnams puikius drabuius ir ikeliavo
Tiulikoso rmus. Per penkias dienas juos pasiek.
Rmai stovjo graiame slnyje, aplink aukta
mro siena, u kurios kyojo kiek auktesni pastatai. Atvyks viet, Mustafas nusida plaukus
ir barzd juodai, o veid isitep kakokio augalo
syvais, nuo kuri oda gavo rusv atspalv visai
tok kaip ano paos. Paskui nusiunt rmus vien
i tarn, lieps Zulijeikos paos vardu paprayti
nakvyns. Netrukus tarnas gro, vedinas keturiais graiai aprengtais vergais, kurie pam u
pavadio Mustafo irg ir nuved rm kiem.
ia jie padjo Mustafui nussti nuo irgo, o kiti
keturi vergai palydjo j plaiais marmuro laiptais
pas Tiulikos.
is jau gerokai sensteljs linksmuolis prim
mano brol su didia pagarba, nukrovs stal paiais gardiausiais valgiais, kokius tik mokjo pagaminti jo virjas. Po piet Mustafas vis kreip
kalb apie naujsias verges, ir Tiulikosas gyr j
96

TURINYS

gro, tik skundsi, kad jos vis laik tokios nulidusios, bet tiks, kad netrukus viskas praeis. Mano
brolis buvo patenkintas tokiu primimu ir, kupinas
graiausi vili, nujo ilstis.
Miegojo koki valanda, ne daugiau, kai j paadino akinanti lempos viesa. Pasirm alknmis,
man, kad sapnuoja, nes pamat prieais save stovint an tamsiai rudo veido mogikt i Orbazano palapins, su lempa rankoje ir plaiais nasrais
kreivai besiypsant. Mustafas gnyb sau rank,
iupo u nosies, nordamas sitikinti, ar tikrai nemiega, bet reginys neinyko.
Ko iekai prie mano lovos? suuko Mustafas,
kiek atsitokjs i nustebimo.
Nesijaudinkite taip, pone, tar neauga,
man rodos, a atspjau, ko ia atvykote. Prisimenu puikiai ir tamstyts or veid, bet jei nebiau
savo rankomis padjs pakarti paos, tai btumte mane galbt ir apgavs. O dabar esu ia, kad
paprayiau vieno dalyklio.
Pirma pasakyk, kaip ia atsiradai! atkirto
jam nirs Mustafas, nes pasijuto iduotas.
Mielai pasakysiu, atsak tas. Nebegaljau ilgiau sugyventi su Stipriuoju, todl pabgau
nuo jo; bet tikroji ms kiviro prieastis buvai
97

TURINYS

tu, Mustafai, u tai turi atiduoti man savo seser

paias, ir a jums padsiu pabgti; jeigu neduosi,
tada nueisiu pas savo naujj pon ir papasakosiu
t apie prisiklus pa.
Mustafas vos tvardsi i baims ir pykio; ir
atsitik tu man, kad dabar, kai jau man ess visai arti geidiamo tikslo, i kakur idygsta itas
bjauryb ir jo planus suardo; buvo tik viena ieitis nudti t kerpl vietoj. oko jis staiga i lovos, nordamas iupti niek u sprando, bet tas,
matyt, jaut, kad taip gali nutikti, met lemp ant
grind ir, kai toji ugeso, mov tamsoje pro duris,
visa gerkle aukdamasis pagalbos.
Dabar reikjo nepamesti galvos; gelbti merginas tuo metu nemanoma svarbu paiam ineti
kudai; todl puol prie lango pairti, ar negalima iokti lauk. Iki ems geras galas, o priekyje aukta mro siena, kuri dar reikt perlipti.
Stovdamas prie lango, svarst, kur dtis; bet jau
girdjo daugyb bals, artjani prie jo kambario, jie jau ia pat u dur; tada Mustafas, neturdamas kitos ieities, stvr durkl, drabuius ir
liuokteljo pro lang. Atsitrenk stipriai, bet nelo nei koja, nei ranka, tad paoks nubgo per
kiem prie sienos ir usiropt ant jos, nustebin98

TURINYS

damas persekiotojus, ir netrukus atsidr laisvje.

Bgo, kol pasiek nedidel girait ir, neteks jg,
parkrito ant ems. m galvoti, k daryti toliau.
irgus ir tarnus teko palikti likimo valiai, bet pinigus, kuriuos turjo usikis u juostos, igelbjo.
Guvus Mustafo protas greitai surezg kit sesers gelbjimo plan. ingsniuodamas miku,
prijo kaim; ten pigiai nusipirko arkl ir nujojo
miest. ia m teirautis gydytojo, ir jam nurod
vien sen patyrus daktar. U kelet auksini
pavyko gauti i jo vaist, kuri vienas umigdo
mog tarsi negyvai, o kitas kaipmat atgaivina.
Turdamas t vaist kienje, Mustafas nusipirko
ilg dirbtin barzd, juod apsiaust, sigijo visokiausi dui ir buteliuk, kad atrodyt kaip tikras keliaujantis gydytojas, susikrov daiktus ant
asilo ir ikeliavo atgal Tiulikoso rmus. Dabar
galjo bti ramus niekas neatpains, nes barzda
j taip pakeit, kad ir pats sau atrod visai kitoks.
Atvyks pas Tiulikos, liep praneti, kad ess
daktaras Chakamankabudibaba, ir viskas klojosi
kaip sumanyta; nepaprastas vardas padar senajam kvailiui didel spd, ir tas i karto sak
pakviesti daktar piet. Chakamankabudibaba
prisistat Tiulikosui ir, jiems pasinekuiavus ko99

TURINYS

ki valand, eimininkas nusprend pavesti imintingajam daktarui patikrinti vis vergi sveikat.
Mustafas vos neokinjo i diaugsmo, kad dabar
vl pamatys savo mielj seser, ir drebania irdimi nusek paskui Tiulikos, kuris ved j seral16. Jie jo graiai ipuot kambar, bet jame
nieko nebuvo.
Chambaba, ar kaip tu ten vadiniesi, mielas
daktare, tar Tiulikosas, pavelk va ten, an
ang mro sienoje! Pro j kiekviena mano verg
iki tau rank, ir tu galsi itirti, ar jos pulsas
sveikas, ar ne.
Kad ir kaip Mustafas aikino, kad vien i rankos
sunku nustatyti lig, vergi pamatyti jam neteko;
bet Tiulikosas sutiko apie kiekvien papasakoti,
kaip ji iaip jauiasi. Jis isitrauk i u perjuosts ilg sra ir pradjo verges aukti vardais;
paauktoji ikidavo rank pro skyl, o gydytojas
tyr jos puls. eios jau buvo patikrintos, ir visos
aliai viena pripaintos sveikomis; septintj paauk Fatm, ir pro ang murkteljo maa balta
rankut. Virpdamas i diaugsmo, Mustafas su Seralis turtingo musulmono rmai; ia: rm
dalis, kur gyvena moterys, haremas.

16

100

TURINYS

grieb t rankut ir rimtu veidu pareik, kad toji

labai serga.
Tiulikosas nepaprastai susirpino ir imintingajam Chakamankabudibabai sak skubiai sutaisyti vaist. Gydytojas ijo ir ant maos popieriaus
skiautels para: Fatme! A tave igelbsiu, jei
sutiksi igerti vaist, kurie tave dviem dienom umigdys kaip negyv; bet a turiu kit vaist, kuris
vl atgaivins. Jei sutinki, tuomet tik pasakyk, kad
itie laai tau nepadjo, o tai bus man enklas, kad
neprietarauji.
Netrukus Mustafas gro kambar, kur jo lauk Tiulikosas. Atsine visai nekenksming la,
dar kart m tikrinti Fatms puls ir tuo metu
ukio jai u apyranks ratel, o laus padav
pro ang. Tiulikosas atrod labai susirpins dl
Fatms, todl kit vergi tikrinim atidjo kitam
kartui. Ijs su Mustafu i kambario, nusimins
tar:
Chadibaba, sakyk atvirai, kaip tau atrodo Fatms liga?
Chakamankabudibaba giliai atsikvp ir tar:
O, pone, tepaguodia jus Pranaas! Ji serga
klastinga kartlige, kuri gali nuvaryti kapus.
Tada Tiulikosas to:
101

TURINYS

 K ia pliauki, prakeiktas undaktari? Ta, u

kuri suplojau du tkstanius auksini, gali nudvsti kaip karv? sidmk, jeigu jos neigelbsi,
tau nulks galva nuo pei!
Mano brolis suprato, kad iek tiek persd, todl suteik Tiulikosui vilt. Kol juodu taip kalbjosi, i seralio atjo juodaodis vergas ir daktarui
pasak, kad laai nieko nepadjo.
Daryk visk, k imanai, Chakamdababelba,
ar kaip tu ten vadiniesi, umoksiu, kiek papraysi, rk Tiulikosas, kone vaitodamas i baims,
kad su Fatms mirtimi gali prarasti tiek aukso.
Duosiu jai tokio skystimlio, kuris ivaduos j
i vis bd, atsak daktaras.
Gerai, gerai! Duok jai skystimlio, verkleno
senis Tiulikosas.
Linksmai nusiteiks, Mustafas ijo atneti migdom j, o sugrs ir parods juodaodiam vergui,
kiek reikia vienukart igerti, nujo pas Tiulikos
ir pasak, kad dabar eis prie eero pasirinkti gydom j oleli, ir ipdino pro vartus. Prie eero,
kuris tyvuliavo netoli rm, Mustafas nusivilko
netikrus drabuius ir svied juos vanden buvo
net grau irti, kaip jie plduriavo, o pats pasi102

TURINYS

slp krmuose, palauk, kol sutemo, ir nukitino

kapinaites, esanias prie pat Tiulikoso rm.
Neprajo n valanda, kai Mustafas ijo i rm,
ir Tiulikosas gavo kraupi inia mirta verg Fatm. Tuojau nusiunt mones prie eero, kad skubiai parvest daktar, bet pasiuntiniai gro vieni
ir papasakojo, kad vargas daktaras krits vanden ir nuskends; juodas jo apsiaustas plduriuoja eere, o protarpiais tarp bang inyra veli jo
barzda. Matydamas, kad niekas nebegali pagelbti, Tiulikosas m plsti save ir vis pasaul, rautis
barzdos plaukus ir dauyti galv sien. Bet viskas tuiai; Fatm ant kit moter rank atsisveikino su pasauliu. Suinojs, kad ji mir, Tiulikosas
sak kuo greiiau sukalti karst, nes negaljo namuose paksti numirli, ir liep neti j laidojimo rs. Nejai karst nugabeno, skubiai padjo
ant ems, o patys spruko atgal, nes igirdo, kaip
i kit karst sklinda dejons ir dsavimai.
Mustafas ilindo i u karst, kur buvo pasislps ir tiek baims vars nejams, ir usideg lemp, kuri tam reikalui buvo atsines. Tada isim
buteliuk su atgaivinamuoju vaistu ir nukl dangt nuo Fatms karsto. Bet koks apm siaubas, kai
lempos viesoje pamat visai nepastamus veido
103

TURINYS

bruous! Ne sesuo, ne Coraida karste guljo visai kita moteris. Ilgai stovjo, kol atsipeikjo nuo
naujo likimo smgio, taiau gailestis veik pykt.
Jis atkimo buteliuk ir varvino mirusiajai vaisto.
i giliai atsikvp, atmerk akis ir ilgai negaljo
susivokti, kur esanti. Pagaliau prisimin, kaip viskas buvo; ji ilipo i karsto ir puol Mustafui po
kojomis.
Kaip tau atsidkoti, gerasis mogau, suuko
ji, kad ivadavai mane i baisios nelaisvs!
Mustafas pertrauk jos dkojimus klausdamas,
kaip nutiko, kad ivadavo j, o ne Fatm, savo
seser.
Toji smeig j nustebus vilgsn.
Tik dabar man pasidar aiku, ko anksiau
negaljau suprasti, atsak ji. inok, anuose rmuose Fatms vard dav man, todl ir ratel ukiai man ir davei igerti gelbstimojo skysio.
Brolis papra igelbtj papasakoti apie seser ir Coraid; jis suinojo, kad abi yra Tiulikoso rmuose ir, kaip eimininko nustatyta, gavo
kitus vardus; dabar viena vadinasi Mirza, o
kita Murmahal.
Kai Fatm, ivaduotoji verg, pamat, kad mano
brolis dl to nesusipratimo labai grauiasi, m j
104

TURINYS

guosti ir adjo pasakyti, kaip vis dlto bt galima anas dvi merginas igelbti. Jos odiai jam vl
suteik vilt, ir jis geid suinoti, kaip tai padaryti,
o toji tar:
Tiulikoso verge tapau tik prie penkis mnesius, bet jau nuo pat pirm dien miau galvoti
apie isivadavim; taiau vienai tai buvo per sunku padaryti. Rm vidiniame kieme tikriausiai
bsi pastebjs fontan, kur vanduo trykta net
i deimties vamzdi. Tas fontanas man ir krito
akis; prisiminiau, kad tvo namuose buvo labai
panaus renginys, ir vanduo atitekdavo j plaiu poeminiu kanalu; nordama suinoti, ar tas
fontanas irgi taip pat taisytas, vien dien miau
girti Tiulikosui it jo puik daikt ir paklausiau,
kas j reng. A pats rengiau, atsak jis, ir
tai, k ia matai, yra dar niekis; vanduo j atiteka i upelio, esanio ne maiau kaip u tkstanio
ingsni, ir bga skliautuotu urvu, kurio auktis
sulig mogaus giu; ir visk sugalvojau pats.
Igirdusi tok aikinim, danai pamanydavau,
kad jei nors kelias akimirkas galiau gauti vyro
jg ir ilupti bent vien akmen i fontano krato, tada bgiau, kur kojos nea, kur akys veda.
it poemio kanal tau parodysiu, juo galsi nak105

TURINYS

t smukti rmus ir ivaduoti anas dvi merginas.

Bet tau dar reikia ne maiau kaip dviej vyr pagalbinink, kad veiktum du vergus sargybinius,
kurie naktimis sergsti seral.
Taip kalbjo igelbtoji, o mano broliui Mustafui, kuriam du kartus nepasisek, vl atgijo rytas
ir viltis su Alacho padjimu padaryti, kaip vergs
sumanyta. Jis adjo padti jai grti tvyn, jei
tik pagelbs smukti rmus. Bet viena mintis
Mustafui nedav ramybs i kur gauti tuos du
ar tris itikimus vyrus. Ir ia prisimin Orbazano
durkl ir duot od, kad, jei reiks, atskubs jam
pagalb; tuomet abu, Mustafas ir Fatm, isiropt i laidojimo rsio ir ikeliavo iekoti pliko.
Tame paiame mieste, kur buvo pasiverts gydytoju, Mustafas u paskutinius pinigus nusipirko
irg, o Fatmei inuomojo priemiestyje pas vien
neturting moter kambar. Pats negaidamas
iskubjo kalnus, kur pirm kart buvo sutiks
Orbazan, ir per tris dienas atvyko viet. Nesunkiai surado tas paias palapines ir netiktai idygo prieais Orbazan, kuris j draugikai prim.
Mustafas papasakojo apie savo neskmes, ir Orbazanas, iaip jau visuomet rimtas, kartsykiais nusiypsodavo, ypa kai Mustafas suman pasiversti
106

TURINYS

gydytoju Chakamankabudibaba. O dl neaugos

idavysts nepaprastai to; prisiek j pasmaugti
savo rankomis, nesvarbu, kur j sutikt. Mano broliui adjo nedelsdamas padti, bet pirma tas turs
po kelions pailsti.
Mustafas vl pernakvojo Orbazano palapinje;
praauus jie leidosi kelion: Orbazanas pasim
dar tris narsiausius vyrus, turinius eikliausius
irgus ir geriausiai apsiginklavusius. Jojo spariai,
todl per dvi dienas atvyko t ma miestel, kur
Mustafas buvo paliks ivaduotj Fatm. I ia,
pasim i moter, visi netrukus pasiek an girait, i kurios puikiausiai matsi Tiulikoso rmai;
toje vietoje nusprend palaukti nakties.
Kai tik sutemo, Fatms vedami, jie nusigavo
prie upelio, kur turjo prasidti urvas, ir j lengvai
aptiko. Fatmei ir dar vienam tarnui liep su irgais
laukti ia, o patys jau buvo besileidi emyn, kai
Fatm juos sulaik ir dar kart visk tiksliai iaikino: kad per fontan jie pateks vidin kiem,
kad deiniajame ir kairiajame kiemo kampuose
stovi du boktai, kad etosios durys nuo deiniojo
bokto veda Fatms ir Coraidos kambarius, kuriuos saugo du juodaodiai vergai.
107

TURINYS

Gerai ginkluoti, pasim kelis lautuvus, Mustafas, Orbazanas ir dar du vyrai nusileido urv;
nors vanduo siek juosmen, bet visi rytingai yrsi priek. Po pusvalandio prisikas iki fontano
ir paleido darb lautuvus. Siena buvo stora ir
tvirta, bet jungtinms keturi vyr jgoms ji ilgai
atsilaikyti negaljo; netrukus atsivr anga, tokia,
kad pro j nesunkiai buvo galima pralsti. Pirmas
isiropt Orbazanas, paskui padjo kitiems. Atsidr kieme, m apirinti t pus, kur turjo bti nurodytosios durys. Bet niekaip negaljo
nusprsti, katros yra tikrosios, nes, skaiiuodami
nuo deiniojo bokto kair, vienas rado umrytas ir dabar neinojo, ar Fatm jas skaiiavo, ar
ne. Taiau Orbazanas ilgai nesvarst.
Mano plieno kardas atidarys bet kokias duris.
Taip tars pasuko prie et j dur; kiti nusek
i paskos. Atidar jas, pamat ant grind mieganius eis juodaodius vergus. Jau buvo tas duris
tyliai beudar, nes suprato ne ten pataik, kai
kampe nuo ems paoko kakokia mogysta ir
gerai pastamu balsu m auktis pagalbos. Tai
buvo tas pats mogiktis i Orbazano stovyklos.
Kol juodukai susivok, kas ia dedasi, Orbazanas
prioko prie neaugos, perpl pusiau jo per108

TURINYS

juost, ukimo jam burn ir surio u nugaros

rankas; po to msi verg, kuriuos Mustafas ir
kiti du jau buvo bebaigi suraiioti taip visus kaipmat sutvark. rm vergams durklus krtines,
upuolikai pradjo kvosti, kur yra Murmahal ir
Mirza, ir tie pasak, kad merginos esanios gretimame kambaryje. Mustafas puol t kambar ir
rado Fatm ir Coraid, jau pabudusias nuo triukmo. Spriai jos susirinko savo papuoalus bei drabuius ir isek paskui Mustaf; kiti du plikai
Orbazanui pasil nepraleisti progos pasiplti
bent tai, kas paklius po ranka; Orbazanas j nor
sutramd paaikindamas:
Niekas neturi apie Orbazan sakyti, kad jis
naktimis silauinja namus aukso vogti!
Mustafas ir ivaduotosios skubiai smuko poemin kanal, o Orbazanas adjo tuojau visus
pasivyti. Kai an jau nebemat, Orbazanas ir vienas i plik iupo neaug u pakarpos ir isitemp kiem; ia unr jam ant kaklo ilkin
virv, kuri tam reikalui buvo pasim, ir pakor
paioje fontano virnje. Taip nubaud nelaimingj idavik, jie irgi sulindo kanal ir nuskubjo
kandin. Su aaromis akyse dkojo abi merginos
savo kilniairdiam igelbtojui Orbazanui; bet is
109

TURINYS

ragino skubintis, nes beveik neabejojs, kad Tiulikosas isis mones visas puses j vytis. Kit dien, didiai susijaudin, Mustafas ir ivaduotosios
atsisveikino su Orbazanu, paadjo jo niekados neumirti. O Fatm, ana ivaduotoji verg, persireng kitais drabuiais ir ivyko Balzor, kur ketino
ssti laiv ir grti tvyn.
Po neilgos ir skmingos kelions manikiai parsirado namo. Ms senasis tvas vos nenumir
i diaugsmo; kit dien sureng didel vent,
kurioje dalyvavo visas miestas. Didiulei gimini
ir pastam miniai mano brolis turjo papasakoti, kaip viskas buvo, ir visi gyr j ir kilniaird
plik.
Kai brolis baig pasakoti, tvas atsistojo ir, pams u rankos Coraid, prived prie jo.
Dabar, tar jis ikilmingu balsu, a ataukiu savo prakeiksm; tebus i mergina tavo mona tai dovana, kurios tu nusipelnei nepaprastu
atkaklumu; priimk mano tvik palaiminim, ir
tegu ms mieste niekuomet netrksta vyr, prilygstani tau brolika meile, sumanumu ir rytu!

110

TURINYS

***
Karavanas prijo dykumos krat, ir keliauninkai linksmai sveikino aliuojanias pievas ir
tankialapius medius, kuri per tiek daug dien
taip buvo pasiilgusios akys. Karavansarajus, kur
pasirinko nakvynei, nors ir nebuvo labai patogus
ilstis, utat dunksojo graiame slnyje, o visa
kompanija buvo nusiteikusi smagiau ir saugiau nei
kada nors anksiau, nes nuo minties, kad prajo
pavojai ir vargai, visada lydintys kelion per dykumas, atslgo tampa, visi ypsojosi ir juokavo.
Muljus, jaunasis linksmuolis pirklys, paoko pramatn ok ir padainavo daineli, prajuokinusi
net rimtj graik Caloik. Negana to, kad daina
ir okiu suteik diaugsmo savo bendrakeleiviams,
bet, kiek atsikvps po okio, pradjo, kaip buvo
adjs, Pasakojim apie maj Muk.

111

TURINYS

Pasakojimas apie maj Muk

Nikjoje, mano numyltame gimtajame mieste,

gyveno mogus, vis vadinamas mauoju Muku.
Nors tuomet buvau dar visai vaikas, bet prisimenu
j kuo puikiausiai, ypa dl to, kad per j tvas man
kart kaip reikiant ipr kail. Tada, kai Muk
pamaiau pirm syk, jis jau buvo sensteljs, bet
gio tik koki trij ar keturi pd ir gana keistai atrod: knelis, nors ir menkutis, bet dailiai sudtas, o galva daug didesn ir platesn nei kit
moni; gyveno jis vienui vienas dideliame name
ir pats net valg virsi; i nam ieidavo tik kart per mnes, ir mieste niekas nebt pastebjs,
ar jis dar gyvas, ar jau mirs, jei per pietus i jo
namo kamino nebt kil tirti dmai; tiesa, vakarais mons neretai matydavo j vaiktinjant savo
namo stogu; i gatvs atrodydavo, kad ten muoja vien jo didel galva.
A ir mano draugai buvome padyk bernikiai, ir mums be galo patikdavo erzinti kitus; todl
visados bdavo puiki pramoga, kai gatvje pasirodydavo maasis Mukas; t dien i anksto susi112

TURINYS

rinkdavome prie jo nam ir laukdavome, kada jis

ieis; atsidarydavo durys, ir pirmiausia pasirodydavo didel galva su dar didesniu turbanu, paskui
ilsdavo ir pats knelis su apdriskusiu apsiaustliu, plaiomis kelnmis ir plaia perjuoste, prie kurios kabdavo ilgas durklas, toks ilgas, kad bdavo neaiku, ar Mukas kabo prie durklo, ar durklas
prie Muko. Ir kai jis taip ieidavo, or sudrebindavo ms diaugsmingas klegesys: mes mtydavome auktyn kepures ir okindavome aplink j kaip
patrak. O maasis Mukas pasveikindavo mus,
rimtai linkteldamas galva, ir ltai nuingsniuodavo gatve, vilkdamas kojas, nes avjo tokias dideles lepetes, koki dar niekada nebuvau mats.
Mes bgdavome jam i paskos ir vis aukdavome:
Maasis Mukai, maasis Mukai! Turjome apie
j sudj ir linksm dainel, kuri jam retsykiais
padainuodavome; jinai skambjo taip:
Maas Mukai, maas Mukai,
Tavo namas kaip pilis,
Tnai ten dienas naktis.
Nors irdis tava gera,
Bet per didel galva,
Atsigrk nors viensyk
113

TURINYS

Imk ir mus tuojau pavyk!

Taip mes linksmindavoms kas kart ir, nors
man dabar gda prisipainti, a buvau ariausias
i vis; neretai tampydavau j u apsiaustlio, o
vien syk umyniau i upakalio ant jo ilgos lepets, ir jis pargriuvo. Tai man atrod baisiai juokinga, bet juokai kaipmat igaravo, kai pamaiau
maj Muk sukant tvo namus. Jis i tikr j
jo vid ir kiek utruko. A pasislpiau u namo
laukuj dur ir maiau, kaip Muk ilydjo tvas,
kuris pagarbiai spaud jam rank ir, daug kart
nusilenkdamas, prie dur su juo atsisveikino. Man
pradingo visa drsa, todl dar ilgai kiurksojau
savo lindynje; galop mane ikrapt i ia alkis,
kurio bijojau labiau nei diro, ir, nuolankiai panarins galv, parkitinau namo.
Girdjau, tyiojaisi i gerojo Muko? tar tvas labai rimtu balsu. Papasakosiu tau io mogaus gyvenimo istorij, ir tu, tikiuosi, niekuomet i
jo daugiau nebesijuoksi; bet prie tai ir po to gausi,
kas priklauso.
O priklaus dvideimt penki kiriai, kuriuos
jis nepaprastai siningai atskaiiuodavo. Pam
114

TURINYS

savo ilgj pypk, atsuko nuo jos gintarin kandikl ir ikar man kail kaip niekados iki iol.
krts dvideimt penktj, liep man atidiai klausytis ir papasakojo apie maojo Muko
gyvenim.
***
Maojo Muko tvas, kuris i tikr j vadinosi Mukra, buvo pas mus Nikjoje vis gerbiamas
mogus, nors turto neturjo jokio. Gyveno jis bema taip pat alindamasis vis kaip dabar jo snus. Savo vaiko jis neapkent dl mao gio, todl
nedav jam ir jokio isilavinimo. Eidamas eioliktus metus, maasis Mukas dar tebebuvo linksmas
vaikas, o tvas, rimtas vyras, vis priekaitavo jam,
kad is jau seniai turjs bti vaiko batus iaugs,
o dar tebra toks kvailas ir igvers.
Kart senis gridamas smarkiai susitrenk ir
mir, palikdamas maj Muk be duonos ksnio
ir be jokio amato. Beirdiai gimins, kuriems mirusysis buvo daugiau skolingas, nei galjo sumokti, ivijo varg mayl i nam, liepdami jam eiti
pasaul savosios laims iekoti. Maasis Mukas
sak, kad jau yra pasirengs keliauti, tiktai nori
115

TURINYS

paprayti tvo drabui, ir gimins jam atidav.

Muko tvas buvo augalotas stiprus vyras, todl jo
drabuiai jam netiko. Bet Mukas greit sumojo, k
daryti: nukirpo tai, kas buvo per ilga, o kita paliko,
kaip buvo. Matyt, jis nesumojo, kad drabuius galima susiaurinti, todl apdaras ijo labai keistas;
taip tebedvi jis ir iki iolei; tas didelis turbanas,
ta plati perjuost, tos pliudrs kelns, tas mlynas
apsiaustlis viskas paveldta i tvo; u perjuosts usikio tvo ilg Damasko durkl, pasim
lazd ir ikeliavo pro vartus.
Smagiai ingsniavo Mukas vis dien, nes juk
jo savo laims iekoti; kai pamatydavo kur ant
ems saulje blizgani stiklo ukel, tuojau sikidavo kien, tikdamasis, kad ji pavirs graiausiu deimantu; o kai tolumoje ivysdavo tarsi
ugnis tviskant meets kupol ar lyg veidrodis
spindint eer, su diaugsmu skubdavo t pus,
nes man, kad prijo stebukling al. Bet, deja!
Prijus ariau, miraai inykdavo, o nuovargis ir
i alkio gurgiantis pilvas vis primindavo, kad dar
tebra mirting j pasaulyje.
Taip keliavo dvi dienas, kamuojamas alkio ir
varg, ir jau buvo benusimens, kad laims rasti
nepavyks; vienintelis maistas buvo laukini auga116

TURINYS

l vaisiai, o patalas pilkoji emel. Treiosios dienos ryt nuo kalvos ivydo didel miest. U dantytos mro sienos skaisiai vilgjo meei boktus
puoiantys pusmnuliai, o ant stog plevsuojanios margos vliavos tarytum kviet eiti artyn.
Apstulbs stovjo Mukas, nedrsdamas n krustelti, ir apirinjo miest bei jo apylinkes. Taip,
ia maasis Mukas ras savo laim, tar sau ir,
nepaisydamas nuovargio, net paoko vir, ia,
ir niekur kitur! Sukaup visas jgas ir nuingsniavo miesto linkui. Nors miestas atrod visai ia
pat, bet pasiek j tiktai apie pusiaudien, nes maos kojos nebenorjo klausyti, todl turjo danai
atsissti palmi pavsyje ir pailsti. Galiausiai
prisiartino prie miesto vart; pasitais apsiaustl, graiai padailino turban, ilygino perjuost ir
striai usikio ilgj durkl; paskui nusival nuo
apavo dulkes, stvr lazd ir drsiai eng pro
vartus.
jo viena, jo kita gatve, bet niekur neatsidar
durys, niekas, kaip buvo sivaizdavs, nepaauk:
Maasis Mukai, ueik ionai, pavalgyk, atsigerk
ir pailsink savo kojytes!

117

TURINYS

Tuo metu, kai, uverts galv, ilgesingai spoksojo vien didel nam, atsidar langas, ir sena moterik, ikiusi galv, dainingu balsu utrauk:
ionai, ionai!
Jau ko ivirus gerai,
Ant stalo jau viskas sudta,
Tereikia aplinkui sussti!
Kaimynai, skubkit ionai!
Jau ko ivirus gerai.
Namo durys atsidar, ir Mukas pamat, kaip
pro jas garma virtin un ir kai. Kelet akimirk svarst, negaldamas suprasti, ar kvietimas
skirtas ir jam, bet netrukus, kas bus, tas, pasiryo
ir mukteljo vid. Prieais bidzeno pora jaun
katyi, ir Mukas nusprend sekti joms i paskos,
nes jos turbt geriau ino, kaip pakliti virtuv.
Ukops laiptais, sutiko t pai sen moterik, kuri buvo mats pro lang. Toji piktai pasiirjo neprayt svei ir paklaus, ko jam reikia.
Juk kvietei visus koe pasivaiinti, atsak
maasis Mukas, o kadangi esu nemonikai ialks, tai ir atjau.
Sen nusiypsojo ir tar:
118

TURINYS

 I kur atsiradai toks negirdtas neregtas? Visas miestas ino, kad niekam kitam neverdu, tik
savo mielosioms katytms; retkariais pakvieiu
joms, kaip matai, ir draug i kaimynysts.
Maasis Mukas papasakojo, kaip sunkiai klojosi
jo gyvenimas po tvo mirties, ir pra leisti iandien pavalgyti drauge su katmis. Moterik, kuriai nuoirdus Muko pasakojimas labai patiko, prim j kaip svei ir soiai pavalgydino ir pagird.
Kai jis pasistiprino ir kiek atsikvp, sen ilgokai
stebeilijo j akis smeigusi, o paskui tar:
Maasis Mukai, pasilik pas mane tarnauti!
Daug darbo netursi, o prieira bus gera.
Maasis Mukas, kuriam kai ko pasirod nepaprastai gardi, sutiko ir pasidar ponios Ahavcs
tarnas. Darbas buvo nesunkus, bet savotikas.
Mat ponia Ahavc laik du katinus ir keturias kates; kiekvien ryt Mukas privaljo joms suukuoti kailius ir trinti brangiais tepalais; kai eiminink ieidavo, turdavo jas priirti; kai kates erdavo, jo pareiga bdavo padti joms dubenlius, o
nakiai suguldyti ilko patalus ir apkloti aksomo
antklodmis. Namie dar buvo keletas ma uniuk juos irgi reikjo aptarnauti, bet su tais nebuvo
tiek vargo kaip su katmis, kurias ponia Ahavc
119

TURINYS

priirjo kaip tikrus savo vaikus. Beje, ir pas poni Ahavc Mukas jautsi toks pat vienias kaip
ir tvo namuose, nes itisomis dienomis, be eimininks, matydavo tik unis ir kates.
Kur laik maasis Mukas gyveno visai gerai:
visuomet buvo pavalgs, darbo nedaug, o ponia
Ahavc, atrodo, buvo juo patenkinta; bet pamau
kats suljo: kai tik senoji ieidavo i nam, jos
kaip pasiutusios imdavo siausti po kambarius, vartyti daiktus ir dauyti brangius indus. O kai igirsdavo eiminink lipant laiptais, kaipmat suguldavo ant pagalvi, vizgendamos jai uodegomis, tarsi
niekur nieko. Pamaiusi taip sujauktus kambarius,
ponia Ahavc labai supykdavo ir vis kalt versdavo Mukui; kad ir kaip Mukas dievagodavosi, jog jis
ia niekuo dtas, eiminink labiau tikjo katmis,
kurios atrod tokios nekaltos, negu tarnu.
Maasis Mukas labai nusimin, kad ir tuose namuose laims nerado, ir nusprend tarnyb pas
poni Ahavc mesti. Per pirmj savo kelion buvo
patyrs, kaip sunku gyventi be pinig, todl suman atlyginim, kur eiminink vis addavo,
bet niekuomet neduodavo, kaip nors atsiimti pats.
Ponios Ahavcs namuose buvo kambarys, kuris
vis laik bdavo urakintas ir kur jam niekada
120

TURINYS

neteko kiti nosies. Bet danai girddavo poni

Ahavc ten brazdant ir kak darant ir jam nepaprastai knietjo suinoti, k ji ten paslpusi laiko.
Kadangi jau buvo pradjs galvoti apie pinigus
kelionei, topteljo mintis, kad ten galt bti saugomi eimininks turtai. Bet durys visada bdavo
kruopiai urakintos, todl prie jos gero prieiti
negaljo.
Vien ryt, kai ponia Ahavc vl buvo ijusi,
unelis, su kuriuo eiminink visuomet elgdavosi
kaip kokia pamot, taiau kurio malon maylis
visokiais gerais darbais buvo usitarnavs, timpteljo j u plai kelni, tarsi ragindamas sekti i
paskos. Mukas, iaip jau visada mielai aisdavs
su unimis, nulepsjo paskui unel ir k jis ivydo! is ved j ponios Ahavcs miegamj ir
parod dureles, kuri anksiau niekuomet nebuvo
pastebjs. ios stovjo praviros.
uniukas strykteljo vid, o Mukas jam
kandin; ir kaip Mukas nustebo, kai pamat, kad
atsidr toje paioje patalpoje, kuri jau seniai
taiksi pakliti. Smalsiai m dairytis, bene ras
kur pinig, bet j niekur nebuvo matyti tik seni
drabuiai ir daugyb mantri ind. Vienas i j
ypa trauk ak. Tai buvo kritolin vaza, iraiyta
121

TURINYS

graiomis figromis. Jis pakl j ir vartydamas

m i vis pusi apirinti. Tik staiga, o siaube!
Mukas nebuvo pastebjs, kad vazos dangtelis netvirtai uspaustas tas krito ant ems ir subyrjo
tkstanius uki.
Maasis Mukas nustro i baims. Dabar jo likimas jau nulemtas, dabar turjo gelbti savo kail, antraip senoji j umu. Ikart apsisprend keliauti, tik dar syk norjo apsidairyti, ar i ponios
Ahavcs mantos nepraverst kas nors kelionje.
Pastebjo por dideli lepei; nors jos ir negraios, bet tos, kuriomis vaikiojo, jokios kelions
nebeatlaikys; Mukui dar patiko, kad jos tokios
didels: jei vaikiosiu jomis apsiavs, niekas tikriausiai nebegals prikiti, kad dar nesu iaugs
vaiko bat. Tutuojau nusiav savsias ir sispyr
naujas didiules lepetes. Kelionin lazdel su
graiai ipjaustyta lito galva jam irgi atrod, kad
stovi ia be naudos kampe; iupo j ir negaidamas niro i kambario, nubgo savo kambarikt,
usivilko apsiaustl, usidjo ant galvos tvo turban, usikio u perjuosts durkl ir spruko, kiek
kojos kabina, i nam ir i miesto. Ir umiestyje,
vis dar bijodamas sens, dm tolyn, kol visai neteko jg.
122

TURINYS

Taip greitai jis dar niekada gyvenime nebuvo lks; jam net atrod, kad ir sustoti nebegali,
nes kakokia nematoma jga nete nea priek.
Galiausiai suprato, kad tai daro lepets jos paios verte veriasi, tempdamos ir j. Mukas visaip
mgino sustoti, bet nieko negaljo padaryti; tada
i nevilties suuko, lyg stabdyt arklius: Trrr!
Ir lepets sustojo, o Mukas leisgyvis krito ant
ems.
lepets j be galo diugino. U savo tarnyb
vis dlto sigijo daikt, kuris, keliaujant po pasaul
laims iekoti, bus labai naudingas. Nors diaugsmas buvo didelis, bet i nuovargio Mukas kaipmat
umigo, nes knelis, kuriam reikjo neioti toki
didel galv, negaljo taip ilgai tverti. Sapne jam
pasirod tas pats unelis, kuris ponios Ahavcs
namuose buvo pagelbjs nugvelbti lepetes, ir
prabilo mogaus balsu:
Mielasis Mukai, tu dar nemoki naudotis lepetmis; inok, jei, sispyrs jas, tris kartus apsisuksi ant kulno, jos nune tave kur tiktai panorsi;
o lazdel pads rasti lobi: kur bus aukso, ji stuktels em tris, o kur sidabro du kartus.
Taip sapnavo maasis Mukas. Kai pabudo, vis
dar njo i galvos nuostabusis sapnas, ir jis nu123

TURINYS

sprend, nieko nelaukdamas, patikrinti, ar tai tiesa. oko lepetes, pasispyr viena koja ir m
suktis ant kulno. Kas yra kada nors mgins, avdamas didelmis lepetmis, atlikti tok pokt
tris sykius i eils, tas nesistebs, kad ir maajam
Mukui ne i karto pasisek, ypa dar ir dl to, kad
jo didel galva temp tai vien, tai kit pus.
Vargelis, kelis kartus krisdamas, susiplojo
nos, bet nepabgo: sukin vis kartojo i naujo, kol
galop pavyko. Kaip tekinis ant aies jis triskart
apsisuko ant kulno, pasak, kad nori artimiausi didel miest, ir i lepets pakl j or,
vjo greiiu nuskraidino padebesiais ir, nespjs
sumstyti, kaip ia kas dedasi, Mukas atsirado didelje prekyvietje su daugybe krautuvli ir begale visas puses su reikalais zujani moni. Jis
siliejo mini, bet pamat, kad imintingiau sukti
koki atokesn gatv, nes prekyvietje, irk,
vienas, umyns ant lepets, bema parvert,
kit pats ukabino savo atsikiusiu durklu ir vos
negavo sprand.
Maasis Mukas ne juokais susirpino, ko jam
imtis, kad nors kiek usidirbt pinig. Tiesa, turjo
lazdel, kuri galjo parodyti paslptus lobius, bet
kame taip greit ras viet, kur bt ukasta aukso
124

TURINYS

ar sidabro? I bdos galt kur nors balagane u

pinigus vaidinti, bet to neleido savigarba. Staiga
ov mintis, kad turi greitas kojas. Gal padt
duon pelnytis lepets, pagalvojo ir nusprend
stoti tarnauti pasiuntiniu. Kadangi atrod, kad u
tokias paslaugas geriausiai turt mokti karalius,
m klausinti, kur yra karaliaus rmai. Prie vart sulaik sargyba ir paklaus, ko jam ia reikia.
Suinojusi, kad ieko tarnybos, nusiunt j pas verg priirtoj. Maasis Mukas iklojo savo reikal ir pra taisyti j karaliaus pasiuntiniu. Priirtojas nuvelg j nuo galvos iki koj ir tar:
K, gal i proto isikraustei? Kojos vos per
sprind, o jis nori bti karaliaus pasiuntiniu. Dink
greiiau i aki! A neturiu laiko su kiekvienu pusgalviu burn auinti.
Taiau maasis Mukas tikinjo, kad juok nekreia ir gali eiti lenktyni su paiu greiiausiu
bgiku. Priirtojas paman, kad tai bt puiki
pramoga, ir liep jam iki vakaro pasirengti lenktynms, bet pirma nuved virtuv ir pasirpino,
kad bt gerai pavalgydintas ir pagirdytas. O pats
nuskubjo pas karali ir papasakojo apie maj
Muk ir jo pasilym.
125

TURINYS

Karalius buvo linksmas mogus, todl jam patiko, kad verg priirtojas Muko neivar ir sugalvojo tok dom regin. Lenktyni tras sak
nuymti didiojoje pievoje u rm taip, kad bgim galt patogiai stebti visi rm gyventojai,
ir dar kart prisak irti, kad nyktukui nieko
netrkt. Karalaiiams ir karalaitms papasakojo,
koks linksmas reginys j laukia vakar, o ie
visk iplepjo tarnams, todl vakarjant dvarikiai jau deg nekantrumu, tad visi, kas tik galjo,
suplauk piev, kur jau buvo sukaltos pakylos,
kad geriau matyt pagyrno nyktuko bgim.
Kai karalius su snumis ir dukterimis jau buvo
sitais ant pakylos, piev eng maasis Mukas
ir nepaprastai gracingai nusilenk garbiesiems
ponams. Pasirodius mayliui, kilo linksmas urmulys: tokio mogeliuko ia dar niekas nebuvo regjs. Knelis smulkutis, galva didiul, apsiaustlis per sprind, apdribusios kelns, ilgas durklas
u plaios perjuosts, mauts kojyts didiulse
lepetse. Ne, per daug jau keistai atrod toji mogysta, kad galtum susilaikyti nekvatojs.
Bet juokas Muko neimu i vi. Ididiai ikls galv ir pasirms lazdele, lauk savo prieininko. Muko praomas, verg priirtojas irinko
126

TURINYS

pat greiiausi bgik. Tas ijo priek, atsistojo

alia Muko, ir abu m laukti enklo. Tada karalait Amarca, kaip buvo sutarta, mosteljo skarele,
ir bgikai tarsi dvi strls, iautos vien taikin,
pasileido per piev.
I pradi Muko prieininkas gerokai isiver
priek, bet Mukas su savo lepetmis skraidnmis
j pavijo, pralenk ir jau seniai lauk prie galins
linijos, kai tas atpukjo, vos kvap atgaudamas.
Kelias akimirkas i nustebimo irovai negaljo n
odio pratarti, bet kai karalius pirmas m ploti,
minia diaugsmingai su, visi auk:
Tegyvuoja maasis Mukas, lenktyni
nugaltojas!
Tuo metu Muk atved prie pakylos; jis puol
knibsias prie karali sakydamas:
Galingasai karaliau, a ia parodiau tik nedidel dal to, k galiu; biau laimingas, jeigu teiktumeis duoti man vietel tarp savo pasiuntini.
Karalius atsak:
Ne, mielas Mukai, tave skiriu savo asmeniniu
pasiuntiniu, ir tu visuomet bsi prie mans; algos
kasmet gausi po imt auksini, valgysi drauge su
mano artimiausiais tarnais.
127

TURINYS

Mukas man, kad pagaliau rado savo laim,

kurios taip ilgai iekojo, labai diaugsi ir buvo
puikiai nusiteiks. Jis jaut ypating karaliaus malon, nes is pavesdavo jam perduoti paius skubiausius ir slapiausius nurodymus, o Mukas jo
uduotis vykdydavo nepaprastai greitai ir tiksliai.
Bet kiti karaliaus tarnai m nairuoti Muk,
nes negaljo paksti, kad nyktukas, kuris nemoka nieko daugiau, tik greitai lakstyti, i j paver
valdovo malon. Todl jie, nordami Muku nusikratyti, m regzti visokias pinkles, taiau didelis karaliaus pasitikjimas savo vyriausiuoju asmeniniu
pasiuntiniu ( titul Mukas usitarnavo per tok
trump laik) jas paversdavo niekais.
Mukas, inoma, pastebjo prie save nukreiptus
piktus kslus, bet n neman kam nors keryti
per daug jau ger ird turjo; prieingai, jis pradjo galvoti, kaip pagelbti prieininkams ir gyti
j prielankum. Nejuia prisimin savo lazdel,
kuri i laims buvo pamirs; jei pavykt rasti
lobi, mst jis, eimynykiai pradt su juo elgtis draugikiau. Mukas jau ne kart buvo girdjs
kalbant, kad dabartinio karaliaus tvas daug lobi ukas em, kai krat buvo upuol prieai;
128

TURINYS

mons pasakojo, kad karalius mir, n nespjs

snui atskleisti ios paslapties.
Nuo iol Mukas, kai tik kur eidavo, visuomet
pasiimdavo ir savo lazdel, tikdamasis, gal kada
nors pasitaikys aptikti t viet, kur ukastas mirusio karaliaus auksas. Vien vakar jis atsitiktinai
nuklydo rm sodo pakrat, kur iaip retai kada
nueidavo, ir staiga pajuto, kad lazdel m trkioti ir tris kartus sudav em. Jis gerai inojo, k
tai reikia. Nieko nelaukdamas, isitrauk durkl,
pjov ymes aplinkiniuose mediuose ir gro rmus; susiiekojo kastuv ir m laukti, kol sutems.
Ikasti lob, beje, maajam Mukui nebuvo taip
paprasta, kaip i pradi man. Rankos buvo per
silpnos, o kastuvas per didelis ir sunkus; dirbo
pluo kokias dvi valandas, bet iraus duobut,
ne gilesn kaip per por pd. Pagaliau kastuvas atsitrenk kak kieta, pana gele. m
kasti dar spriau, ir netrukus pasirod metalinis
dangtis; Mukas oko duob pairti, kas po tuo
dangiu galt bti; ir i tikr j rado didel puod,
piln auksini pinig. Taiau puod ikelti neuteko jg, todl prisikio pinig u perjuosts ir
kelnes tiek, kiek galjo paneti, net apsiaust nusivilko ir papyl ant jo krv, paskui duob kruop129

TURINYS

iai ulygino ir usivert lob ant nugaros. Ties

sakant, jei ne lepets ant koj, nebt pajudjs
i vietos taip spaud prie ems aukso nata. Bet
jam pavyko nepastebtam parsirasti savo kambar ir pinigus paslpti po sofos apmualais.
Kai turiu tiek aukso, man Mukas, viskas
kaipmat pasikeis gera: daugelis nedraug pasidarys palanks ir taps tikrais biiuliais. Kaip tik
ia ir buvo bda: gerajam Mukui trko tinkamo isilavinimo, antraip nebt atjusi galv mintis,
kad auksas gali padti gyti tikr draug. O! Kad
jau tada bt oks savo lepetes ir su visu auksu
slapta spruks i rm!
Auksas, kur Mukas dabar visiems dalijo riekuiomis, kl kit rm tarn pavyd. Vyriausiasis
virjas Ahulis sak: Jis yra pinig padirbintojas. Verg priirtojas Achmetas man: Jis juos
iviliojo i karaliaus. O idininkas Archazas, pikiausias Muko prieas, kuris ir pats neretai kidavo rank karaliaus kas, atvirai skelb: Jis juos
pavog. Kad pakenkt Mukui, tarnai susimok, ir
vien dien vyriausiasis taurininkas Korchuzas,
apsimets, kad yra didiai nulids ir susikrimts,
atjo pas karali. Taurininkas taip aikiai rod
130

TURINYS

savo sielvart, kad karalius pasiteiravo, kas nutiko bloga.

O, atsak taurininkas, man spaudia ird,
kad praradau savo valdovo malon.
K ia niekus plepi, biiuli, tar karalius.
Nuo kada nebevieia tau mano malons saul,
Korchuzai?
Taurininkas m skstis, kad vyriausij pasiuntin karalius apipyls auksu, o vargus itikimus tarnus visai pamirs.
Naujiena karali baisiai nustebino; jis iklaus
pasakojim apie tai, kaip maasis Mukas dalija
pinigus, ir suokalbininkas nesunkiai sukl karaliaus tarim, kad Mukas pinigus kakaip pavog
i ido. Toks karaliaus patiklumas idininkui buvo
labai prie irdies, nes jis ivis labai nemgo daryti apyskait. Karalius sak slapta sekti kiekvien Muko ingsn, kad bt nutvertas nusikaltimo
vietoje.
Kai po ios nelemtos dienos nakt maasis Mukas, kuris lengva ranka jau buvo visus pinigus
ivaists, pasim kastuv ir islinko sod, nordamas i savo slaptojo lobio parsigabenti nauj
atsarg, jam kandin labai i tolo nusek vyriausiojo virjo Ahulio ir idininko Archazo vadovauja131

TURINYS

ma sargyba, ir t akimirk, kai Mukas pinigus jau

djo i puodo savo apsiaustl, sargybiniai iupo
j, surio rankas ir nutemp tiesiai pas karali. is,
suirzs dl sutrikdyto miego, varg vyriausij
asmenin pasiuntin pasitiko itin nemaloningai ir
liep j tuojau pat itardyti. Puodas su auksu buvo
i ems ikastas ir kartu su kastuvu ir pilnu pinig apsiaustliu padtas karaliui prie koj. Idininkas pareik, kad su sargyba Muk uklups t
akimirk, kai tas puod kass em.
Karalius paklaus kaltinamj, ar tai tiesa, ir i
kur m auks, kur norjo ukasti.
Maasis Mukas, jausdamasis nekaltas, paaikino, kad puod aptiko sode ir norjo j ne ukasti,
o ikasti.
Visi, kurie ten buvo, i tokio pasiteisinimo m
garsiai juoktis, o karalius, be galo ts dl tokio
lumo, suuko:
K, nieke! Apvogei savo karali ir dar laikai
j mulkiu, begdikai meluodamas? Idininke Archazai! Praau pasakyti, ar ia yra tiek pat pinig,
kiek j trksta mano ide?
Idininkas atsak n kiek tuo neabejojs: karaliaus ide jau kuris laikas trksta tiek ir dar daugiau, jis gals prisiekti, kad tas auksas pavogtas.
132

TURINYS

Tuomet karalius sak maj Muk surakinti

grandinmis ir udaryti kaljim, o idininkui
perdav auks, palieps j padti vl id. Patenkintas, kad viskas pasibaig laimingai, idininkas
parsine auks namo ir m skaiiuoti blizganias monetas; bet tas nedoras mogus neatgavo
sins net ir tuomet, kai puodo dugne rado ratel, kur buvo pasakyta:
Prieas upuol mano al, todl ia paslepiu
dal turt; tegu bus prakeiktas tas, kuris, rads
lob, neperduos jo mano snui!
Karalius Sadis.
Kaljime maj Muk apniko juodos mintys; jis
inojo, kad u karaliaus turto vagyst gresia mirties bausm, bet vis tiek nenorjo karaliui iduoti
savo lazdels paslapties, nes bijojo netekti ir lazdels, ir lepei. ios, deja, irgi negaljo nieko padti, nes, bdamas grandinmis prirakintas prie
sienos, nors ir labai stengsi, ant kulno apsisukti
nepajg. Taiau kai kit dien buvo paskelbtas
mirties nuosprendis, jis m galvoti, kad geriau
ilikti gyvam be stebuklingosios lazdels, negu
133

TURINYS

mirti su ja, todl papra slapto pasikalbjimo su

karaliumi ir atvr jam lazdels paslapt.
I pradi karalius nenorjo tikti, bet maasis
Mukas meld leisti jam pabandyti, inoma, jeigu
karalius paads palikti j gyv. Karalius dav
od, paskui sak, Mukui nematant, ukasti
em auksini pinig, o iam liep su savo lazdele j iekoti. Mukas surado kaipmat, nes lazdel
aikiai toje vietoje sudav tris kartus em. Tada
karalius suprato idininkas j apgavo ir Ryt
krat paproiu nusiunt jam ilko virv, kad pasikart pats. O maajam Mukui tar:
A priadjau dovanoti tau gyvyb, bet man
rodos, kad tu inai ne vien tik lazdels paslapt,
todl vis gyvenim neieisi i kaljimo, jei nepasakysi, kas padeda tau greitai bgioti.
Maasis Mukas, kuris, praleids vien nakt
kaljime, neturjo jokio noro ia ilgiau kiurksoti,
prisipaino, kad visas jo gebjimas yra lepets,
bet neprasitar, kad reikia apsisukti ant kulno tris
kartus. Nordamas pats ibandyti, karalius sispyr lepetes ir m kaip patraks lakstyti po
sod; stengsi sustoti, bet neinojo, kaip lepetes
sustabdyti, o maasis Mukas, negaljs atsisakyti
134

TURINYS

malonumo nors itaip karaliui iek tiek atkeryti,

leido jam zuiti tol, kol tas be ado krito ant ems.
Atsipeikjs karalius buvo labai irds ant maojo Muko, kad jam devynis prakaitus ivar.
Paadjau dovanoti tau gyvyb ir laisv, bet
per dvylika valand turi isinedinti i mano alies, o jei ne, liepsiu tave pakarti!
lepetes ir lazdel sak nuneti idin.
Koks vargas atjo, toks ir ijo; ingsniuodamas keliu, maasis Mukas keik savo kvail galv,
kad patikjo, jog karaliaus rmuose gali auktai
ikilti. Laim, toji alis, i kurios j dabar vijo, buvo
nedidel, ir per atuonias valandas atsidr prie
sienos; tiesa, kulniuoti be miel j lepei, prie
kuri taip buvo priprats, buvo tikra kankyn.
Perjs sien, Mukas pasuko i kelio, nordamas girios tankmje susirasti nuoali vietel, kur
galt gyventi vienui vienas, nes visi mons jam
buvo nemieli. Pagaliau girios gldumoje ujo aiktel, kuri, rodos, visai tiko jo sumanymui: skaidrus
upelis, apaugs dideliais ksmingais figmediais,
ir minktas ols patalas j viliote viliojo pasilikti
ia; krito ant ems, nusprends n aguonos grdo neimti burn ir laukti mirties. Lidn mini
apie mirt kamuojamas, greitai umigo, bet kai pa135

TURINYS

buds pajuto nemonik alk, suprato, kad bado

mirtis menkas malonumas, ir m dairytis, ar
neras ko uksti.
Medyje, po kuriuo buvo umigs, kabjo puikios
prinokusios figos; kaipmat sliuog virn, nusirak kelis vaisius, gardiai pavalg ir nujo upel atsigerti. Bet koks apm siaubas, kai vandenyje
ivydo savo galv su dviem ilgomis ausimis ir stora
itsusia nosimi! Apstulbs griebsi u aus ir i
tikr j jos besanios ilgumo per pus uolekties.
Tikrai nusipelniau asilo aus, suuko jis,
nes savo laim sutrypiau kaip tikras asilas!
Vaiktinjo jis dabar po gir ir, kai vl pasijuto ialks, dar kart turjo gelbtis fig vaisiais,
nes ant kit medi nieko valgomo nepastebjo.
Besivaiinant antrojo figmedio vaisiais, topteljo
mintis, ar aus negalt paslpti po savo nemau
turbanu, vis neatrodyt toks juokingas; iupo u
aus ir pajuto, kad ilg j aus nebra. Kad tuo sitikint, tuojau nubgo prie upelio, ir tikrai ausys
vl buvo kaip visada, dingo ir anoji ilga kaip agurkas nosis. Dabar suprato, kaip ia viskas pasidar:
nuo pirmojo figmedio vaisi jam itso ausys ir iburko nosis, o antrasis figmedis igyd.
136

TURINYS

Diaugsmu nuvito, suvoks, kad palankus likimas jo neapleidia ir vl pakio mint, kaip tapti
laimingam. Nuo kiekvieno figmedio prisirak
vaisi tiek, kiek galjo paneti, ir sugro t al,
i kurios neseniai buvo ivyks. Kad niekas nepaint, artimiausiame miestelyje persireng kitais
drabuiais ir pasuko miest, kur gyveno karalius; netrukus jis jau ingsniavo jo gatvmis.
Buvo kaip tik tas met laikas, kai prinokusi
vaisi dar labai nedaug, todl maasis Mukas su
savo krepiu atsisdo prie karaliaus rm vart, inodamas, kad vyriausiasis virjas ia ateina
pirkti gardumyn karaliaus stalui. Nespjo dar n
kaip reikiant sitaisyti, kai pamat per kiem atkulniuojant t, kurio lauk. Vyriausiasis virjas
m apirinti prekes, kurias pardavjai buvo atne prie rm vart; galiausiai pamat ir Muko
krep.
O, kokie puiks vaisiai! nudiugo jis. Jo
didenybei jie turt tikrai patikti. Kiek praai u
vis krep?
Maasis Mukas papra ne per daugiausiai, todl kaipmat suderjo. Vyriausiasis virjas krep
perdav vergui ir nujo toliau; o maasis Mukas,
nieko nelaukdamas, djo padus, nes bijojo, kad,
137

TURINYS

itsus karaliaus rm gyventoj ausims ir sustorjus nosims, jo, kaip prekijo, iekos ir nors
nubausti.
Valgydamas pietus, karalius buvo linksmas ir
kelet kart pagyr vyriausij virj u skanius
valgius ir u tai, kad stengiasi gauti vis k nors
nepaprasta; o virjas, inodamas, koks skanstas
dar laukia, maloniai ypsojosi ir atsakinjo vos vienu kitu odiu, pavyzdiui: Negirk dienos be vakaro! arba Viskas gerai, kas gerai baigiasi!; ir
karalaits jau m smalsauti, k virjas dar ada
patiekti. Bet kai atne ir ant stalo padjo nuostabisias figas, visi suavti tik pratar: O o o!
Kokios prinokusios, kokios apetit adinanios figos! suuko karalius. Esi tikras aunuolis, vyriausiasis virjau, tu vertas ypatingos ms
malons!
Taip kalbdamas karalius, kuris skanstais
vaistytis nemgo, m figas dalyti pats savo rankomis. Karalaiiai ir karalaits gavo po dvi figas,
rm damos, viziriai ir agos po vien, kas liko,
pasistat prie savs ir su didiausiu malonumu
pradjo valgyti.
O dievulliau, kaip tu atrodai, tve! staiga
suuko karalait Amarca.
138

TURINYS

Visi nusteb suiuro karali didiuls ausys

karojo jam iki pei, o nosis nutso ligi pat smakro;
ir kiti valgytojai su nuostaba ir siaubu apirinjo
vienas kit; visi vienaip ar kitaip buvo padabinti
tomis keistomis galvos ir veido puomenomis.
Nesunku sivaizduoti, kokia panika kilo karaliaus rmuose. Tutuojau buvo sukviesti visi miesto daktarai, itisi briai j ia prigujo, visokiausi milteli ir mikstr buvo paskirta, bet ausys ir
nosys nemajo. Vienam karalaiiui padar operacij, bet ausys vl ataugo.
Apie t nutikim Mukas igirdo savo slptuvje, kur buvo nuo paalini aki usidars, ir dabar nusprend, kad atjo metas veikti. U pinigus,
gautus pardavus figas, jau i anksto nusipirko drabuius, kurie turjo rodyti j esant mokyt mog,
o ilga okos plauk barzda turjo spd dar sustiprinti. Prisikrovs maiel fig, Mukas patrauk
karaliaus rmus ir, pasisaks, kad yra gydytojas
i sveios alies, pasil savo paslaugas. I pradi
niekas nenorjo juo tikti, bet kai vienam karalaiiui dav suvalgyti fig, ir to ausys bei nosis pasidar tokios kaip buvo, visi m prayti, kad ir juos
gydyt is svetimalis daktaras. O karalius, niekam nieko nesaks, stvr j u rankos ir nusived
139

TURINYS

 savo apartamentus; ten atidar duris idin ir

dav enkl sekti i paskos.
tai mano turtai, tar karalius, imk k nori,
nieko nepagailsiu, tik igelbk mane nuo itos gdingos negandos.
Tie odiai maojo Muko ausyse skambjo kaip
graiausia muzika; jau eidamas pro duris, pamat
ant ems savo lepetes, o alia j guljo padta
ir lazdel. Mukas m vaikioti po sal, tarsi nordamas pasigrti karaliaus lobiais, bet, vos tik
prijo prie lepei, strykteljo jas, stvr savo
lazdel, nusipl dirbtin barzd ir nustebusiam
karaliui parod, kad jis yra tas pats jam gerai pastamas ivytasis Mukas.
Beirdi karaliau, tar Mukas, u itikim
tarnyst atsilygini nedkingumu, tegu bus tau pelnyta bausm tasai bjaurus pavidalas, kur dabar
turi. Te ilgos ausys ir stora nosis tau kasdien primins maj Muk.
itaip pasaks, Mukas mikliai triskart apsisuko
ant kulno, panoro bti labai toli ir, nespjus karaliui n aiktelti, maojo Muko neliko n kvapo. Nuo
to laiko Mukas gyvena ms mieste, nejausdamas
jokio nepritekliaus, bet laikosi toliau nuo moni,
nes j nemyli. Gyvenime patirti vargai padar j i140

TURINYS

minting, ir nors jo ivaizda truput nevykusi, bet

nusipeln, kad tu j gerbtum, o ne tyiotumeis i jo.
***
tai k apsak man tvas. A nuoirdiai gailjausi dl savo unybi gerajam maajam Mukui, ir
tvas dovanojo antrj bausms dal, kuri buvo
skyrs, perpasakojau savo draugams nepaprastus
maylio nuotykius, ir mes j taip pamilome, kad
niekas daugiau i jo nebesityiojo. Prieingai, mes
myljome Muk iki pat jo dien pabaigos ir lenkdavoms jam taip emai kaip kadiui ar muftijui17.
***
Keliautojai nusprend itame karavansarajuje
pasilikti dar vien dien, kad prie tolesn kelion pailst patys ir j gyvuliai. Gera vakarykt
nuotaika nepranyko ir tdien, todl visi leido laik, prasimanydami visokiausi aidim. Po piet
jie kreipsi penktj pirkl, Ali Siz, kad ir jis nelikt skolingas ir papasakot kok nors nutikim.
Tas atsak, kad jo gyvenimas pernelyg paprastas
17

Muftijus, mufti musulmon dvasininkas.

141

TURINYS

ir jame nra joki domesni vyki, apie kuriuos

bt verta kalbti, todl jis geriau paseks Pasak
apie netikr karalait.

142

TURINYS

Pasaka apie netikr karalait

Kart pas vien gars Aleksandrijos18 siuvj

moksi io amato doras ir garbus vaikinas, vardu
Labakanas. Niekas nebt galjs pasakyti, kad
Labakanas nemoka laikyti adatos rankoje, prieingai, jis gebjo atlikti ir pat dailiausi darb. Vis
dlto neteisingai su juo bdavo elgiamasi tada, kai
j imdavo barti kaip tingin, bet keistumo jis tikrai turjo, nes kai kada galdavo valand valandas
nesustodamas taip palusiai siti, kad net adata
rankose kaisdavo, ir silas imdavo rkti, o darb
atlikdavo aki neatpli. Bet kartais, ir tai nutikdavo, deja, neretai, jis sddavo paskends mintyse, irdamas vien tak ir su tokia keista veido iraika, kad meistras ir kiti mokiniai, pamat j
tok, niekaip kitaip nesakydavo, kaip: Labakanas
vl nutais rimt veid.

Aleksandrija Aleksandro Makedonieio

332331m.pr.Kr. kurtas Egipto miestas prie
Viduremio jros, Nilo deltos vakariniame
pakratyje.

18

143

TURINYS

Penktadieniais, kai kiti mons po mald ramiai grdavo namo prie darbo, Labakanas, apsivilks puoniais drabuiais, kuriems su dideliu
vargu buvo sutaups pinig, i meets ieidavo
pamau ir oriai ingsniuodavo miesto aiktmis ir
gatvmis; ir jei kas i draug pasveikindavo, sakydamas: Ramyb tau arba paklausdavo: Kaip
gyvuoji, biiuli?, Labakanas maloningai kilsteldavo rank arba pagarbiai linkteldavo galva. Kai
tokiomis akimirkomis meistras juokais sakydavo:
Galtum bti tikras karalaitis, Labakanai!, jis
diaugsmingai atsakydavo: Ar irgi tai pastebjote? arba Man jau seniai taip atrodo!
Taip elgsi dorovingasis Labakanas jau kuris
laikas, o meistras i keistenyb paksdavo, nes
iaip jis buvo geras mogus ir sumanus darbininkas. Bet vien kart Selimas, sultono brolis, kuris
trumpam buvo usuks Aleksandrij, atsiunt
meistrui pataisyti ventinius drabuius, o meistras paved darb Labakanui, nes tik jis buvo
toks nagingas.
Kai meistras ir kiti mokiniai vakare po sunkaus
dienos darbo jau buvo isiskirst ilstis, kakokia
nenumaldoma jga trauk Labakan grti siuvykl, ten, kur kabjo karaliaus brolio drabuiai.
144

TURINYS

Ilgai stovjo prie j susimsts, grjosi blizganiais siuvinjim ratais, aksomo ir ilko spalv
derme. Trks ply, jam reikjo tuos drabuius usivilkti, ir tik pairk! jie guljo kaip nulieti,
tarsi jam siti.
Ar a ne toks pat karalaitis kaip ir bet kuris
kitas? klaus jis pats savs, vaiktindamas po
kambar ten ir atgal. Juk ir meistras sak, kad a
karalaiiu gims!
Vilkdamas tais drabuiais, Labakanas pasijuto, kad ir mstyti m kaip karalius; jau nebegaljo savs sivaizduoti kuo nors kitu, o tik neinomu
karaliaus snumi, todl nusprend kaip karalaitis
eiti plat j pasaul, paliks t krat, kur mons
buvo tokie buki, kad dl jo prastos kilms nemokjo velgti jame gimtos didybs. Jam rodsi, kad
iuos nuostabius drabuius atsiunt geroji fja,
todl nenorjo praleisti progos pasinaudoti tokia
brangia dovana tuojau susikio kien, k turjo grynais, ir, prisidengs nakties tamsa, ikeliavo
pro Aleksandrijos vartus.
Naujasis karalaitis, kur tik nukakdavo, visur
keldavo nuostab, nes itaigs drabuiai ir rimtas,
didingas stotas labai nederjo psiam keleiviui.
Kai kas nors paklausdavo, kodl keliauja psias,
145

TURINYS

nutaiss paslapting veido iraik, atsakydavo,

jog tam yra ypating prieasi. Bet, suprats,
kad, keliaudamas psias, atrodo juokingai, pigiai
nusipirko sen arkl, kuris jam buvo kaip tik, nes
su romiu gyvulliu niekados nebdavo keblum, o
rodytis mikliu raiteliu neturjo n maiausio noro.
Vien dien, kai Labakanas ingine jojo ant
savo Murvos, taip jis pavadino irg, prisigretino kakoks raitelis ir prasi leidiamas joti
drauge, nes nekuiuojantis ir ilgiausia kelion neprailgsta. Raitelis buvo linksmas jaunas vaikinas,
su kuriuo lengva ir malonu bendrauti. odis po
odio jis sinekjo su Labakanu apie tai, i kur,
kokia kryptimi keliauja, ir paaikjo, kad ir is,
kaip ir siuvjo mokinys, buvo pasidavs mones
be aikaus tikslo. Naujasis bendrakeleivis vadinosi Omaras ir saksi ess Elfio Bjo, nelaimingojo
Kairo paos, snnas; dabar bastosi po pasaul,
nordamas vykdyti uduot, kuri mirdamas jam
prisak dd. Labakanas nebuvo toks atlapairdis
ir taip smulkiai apie save neisiplepjo; Omarui jis
leido suprasti, kad yra auktos kilms ir keliauja
savo malonumui.
Abu jaunikaiiai patiko vienas kitam, todl toliau jojo drauge. Antrj kelions dien Labakanas
146

TURINYS

bendrakeleivio pasiteiravo, koki uduot gavo i

dds, ir suinojo tai k. Nuo pat maens Omar
augino ir aukljo Kairo paa Elfis Bjas, ir Omaras niekuomet nemat savo tv. Kai Elf Bj upuol prieai, ir is, pralaimjs trejas kautynes ir
mirtinai sueistas, turjo sprukti, pasiauk savo
aukltin ir atvr paslapt, jog jisai yra ne jo snnas, o vieno galingo valdovo snus, kuris, bijodamas, kad neisipildyt jo vaikui astrolog ipranaauta nelaim, isiunt jaunj karalait i rm,
prisieks nepamatyti jo anksiau, nei snui sukaks
dvideimt dveji metai.
Elfis Bjas nepasak tvo vardo, o tik primygtinai liep penktj ateinanio ramadano19 mnesio
dien, kada jam sueis dvideimt dveji, atvykti prie
garsiosios El Zerujo kolonos, esanios u keturi
dien kelio rytus nuo Aleksandrijos. Ten turs
prie kolonos laukiantiems vyrams perduoti i dds gaut durkl, sakydamas: tai esu a, kurio
iekote; jeigu tie atsakys: Garb Pranaui, kuris
19

Ramadanas musulmon mnulio kalendoriaus

devintasis mnuo, per kur laikomasi grieto
pasninko nuo saultekio iki saullydio, o kai
pasninkas baigiasi, rengiama didiul vent.
147

TURINYS

tave isaugojo!, tada turs su jais eiti kartu, ir jie

nuves pas tv.
is pasakojimas siuvjo mokin Labakan labai
nustebino. Dabar karalait Omar jis m irti
pavydulingomis akimis; Labakan siutino tai, kad
anam, kuris ir taip jau buvo galingo paos snnas, likimas dar suteiks ir valdovo snaus vard, o
jam, kuris turi visk, kas btina karalaiiui, tarsi
pasityiodamas skyr em kilm ir paprasto mogaus gyvenim.
Jis m lyginti save ir karalait Omar. Turjo
pripainti, kad Omaras buvo dailaus veido vyras:
graios gyvos akys, drsiai isiovusi kumpoka nosis; elgsi jis velniai ir paslaugiai odiu, turjo
apsiai patraukli iors bruo, ir niekas, j pamats, negaljo to nepastebti. Taiau kad ir kiek
daug teigiamybi Labakanas velg savo palydovo asmenyje, vis tiek itaip lygindamas nusprend,
kad toks kaip jis, Labakanas, karalikajam tvui
bt kur kas tinkamesnis u tikrj karalait.
ita mintis Labakanui vis dien njo i galvos,
su ja jis ir umigo, sustojus eilinio nakties poilsio; o ryt, kai atsibudo, ir akys nukrypo alia
tebemiegant Omar, kuris taip ramiai, psdamas
ak, matyt, sapnavo bsim laim, jam topteljo
148

TURINYS

 galv, kad tai, ko pagailjo iaurus likimas, jis

gali pasiimti klasta ir prievarta. Durklas, tas namo
grtanio karalaiio atpainimo enklas, kyojo
i u perjuosts; Labakanas j atsargiai itrauk,
ketindamas suvaryti eimininkui krtin. Bet
miniai udyti pasiprieino taiki siuvjo mokinio
siela, todl u savo perjuosts usikio tik durkl,
pasibalnojo eiklesn karalaiio irg, o kai Omaras
atsimerk ir pamat neteks brangiausio turto,
Labakanas jau buvo u keli myli.
Kai siuvjo mokinys apvog karalait, buvo kaip
tik pirmoji ventojo ramadano mnesio diena, vadinasi, nukakti prie El Zerujo kolonos, apie kuri
dabar gerai inojo, liko keturios dienos. Nors iki
tos vietos, kur stovjo toji kolona, tereikjo daugi
daugiausia dviej dien, vis tiek skubjo, nes bijojo, kad nepasivyt tikrasis karalaitis.
Antrosios dienos pavakary Labakanas ivydo
El Zerujo kolon. Ji stksojo ant nedidels kalvos
plaioje lygumoje ir buvo pasiekiama per kokias
dvi ar tris valandas. is vaizdas privert smarkiau
plakti Labakano ird; nors per pastarsias dvi
dienas turjo utektinai laiko apgalvoti t vaidmen, kur reiks vaidinti, bet nevari sin vis tiek
grau; taiau mintis, kad i prigimties yra kara149

TURINYS

laitis, vl suteik stiprybs, ir jis drsiai eng prie

savo tikslo.
Vieta, kur stovjo El Zerujo kolona, buvo negyvenama ir nyki, ir naujajam karalaiiui bt buv
striuka su maistu, jei nebt apsirpins juo i
anksto kelioms dienoms. Tad apsistojo su arkliu
palmi paunksnje ir m laukti tolesnio likimo.
Kit dien apie pietus jis ivydo per lygum El
Zerujo kolonos link traukiani didiul arkli ir
kupranugari vilkstin. Kolonos kalvos papdje
visi sustojo ir iskleid puikias palapines; viskas
atrod taip, tarsi ia keliaut koks turtingas paa
ar eichas20. Labakanas jaut, kad ita daugyb
moni, kuriuos dabar regjo, atkeliavo ionai
dl jo; mielai bt jiems jau iandien parods, kas
ateityje bus j valdovas, bet nekantrum pasirodyti karalaiiu numald, nes kit ryt jo kariausi
trokimai vis tiek isipildys.
Ryto saul prikl i miego neapsakomai laiming siuvj paiai svarbiausiai jo gyvenimo akimirkai, kuri turjo j i paprasto, niekam neinomo
mirtingojo padaryti karaliaus snumi; nors, balnodamas arkl, ir suprato, kad elgiasi neteistai, ir
eichas arab genties ar gimins vadas.

20

150

TURINYS

pagalvojo, koks prislgtas turt bti graiausias

viltis prarads tikrasis karalaitis, bet burtai jau
mesti, ir to, kas padaryta, nebeatitaisysi, o savimeil kudjo, jog pats atrodo gantinai spdingai, kad galingiausio karaliaus akyse pasirodyt
kaip snus; tos minties padrsintas, uoko ant
irgo ir kiek galdamas paleido j uoliais netruko n ketvirio valandos, ir atsidr prie kalvos
papds.
Atjojs nuoko nuo arklio, pririo j prie krm,
kuri ia vienas kitas augo, isitrauk karalaiio
Omaro durkl ir m lipti kalv. Prie kolonos stovjo ei vyrai, o viduryje auktas karaliko stoto
senis; jo puikus auksu siuvintas kaftanas21, balta
Kamyro22 perjuost, riniais brangakmeniais
nusagstytas baltas turbanas rod j esant nepaprastai turting ir kilming.
Labakanas prijo prie jo, emai nusilenk ir
tar:
tai esu a, kurio iekote.
Kaftanas vyr ir moter virutinis drabuis,
dvtas Ryt Europos taut nuo vlyv j vidurami
iki XXa. pradios.
22
Kamyras Azijos sritis prie Himalaj.
21

151

TURINYS

 Garb Pranaui, kuris tave isaugojo! atsak senis su diaugsmo aaromis akyse. Apkabink
savo sen tv, mano mielas snau Omarai!
itie ikilmingi odiai labai sugraudino minktaird siuvj, ir jis, apimtas diaugsmo ir gdos,
puol senajam karaliui glb.
Taiau tik kelias akimirkas teko jam pasidiaugti nesudrumsta savo naujojo luomo palaima; vos
tik karalius paleido j i rank, Labakanas pamat
per lygum prie kalvos atskubant raitel. Ir raitelis, ir irgas atrod kakokie keisti; irgas, ar
i usispyrimo, ar i nuovargio, nelabai tenorjo
judti nei bgo risia, nei jo ingine, tiesiog klibikiavo, o raitelis rankomis ir kojomis ragino j
kraptytis greiiau. Labakanas kaipmat atpaino
savo Murv ir tikrj karalait Omar, bet nelaboji
melo dvasia jau buvo j lindusi, ir jis nusprend
tbt ginti pasisavintas teises.
Jau i tolo visi mat, kaip raitelis mojuoja ranka;
pagaliau jis, nors Murva ir spyriojosi, vargais negalais prijojo prie kalvos, oko nuo arklio ir puol
artyn.
Palaukit! auk jis. Kad ir kas btumt, palaukit ir nesiduokit ito nieko apgaunami! Oma152

TURINYS

ras esu a, ir niekam pasaulyje nevalia pasinaudoti

mano vardu!
Taip netiktai pasikeitus aplinkybms, visi baisiausiai nustebo, ypa pribloktas atrod senasis
karalius, kuris dabar vilgiojo tai vien, tai
kit. Labakanas kiek manydamas ramiau tar:
Maloningasai valdove ir tve, nesiduok suklaidinamas ito mogaus! Jis yra, kiek inau, pamis siuvjo mokinys i Aleksandrijos, jo vardas
Labakanas, ir jis vertas labiau pasigailjimo negu
pykio.
Tai igirds, karalaitis kone pasiuto. Nirdamas
ir visas drebdamas, jis kibo Labakanui krtin,
bet karaliaus palydovai juos iskyr, ir karalius
tar:
I tikr j, mano mielas snau, is vargas
mogus yra beprotis! Surit ir pasodint j ant dromedaro23! Galbt paskui nelaimingj kaip nors
pagydysime.
Karalaiio niris kiek atlgo; raudodamas jis
dar itar karaliui:
irdis man sako, kad js esate mano tvas,
savo motinos vardu praau, iklausykite mane!
23

Dromedaras vienkupris kupranugaris.

153

TURINYS

 Oi, gink Dieve, ne! atsak karalius. Jisai

vl pradeda nesmones kalbti; kaip mogui gali
ateiti galv tokios kvailybs!
Pasaks iuos odius, karalius pam Labakan u rankos, ir abu nusileido pakaln. Ten sdo
ant puiki, brangiomis gniomis apdengt irg
ir vilkstins prieakyje nujojo per lygum. O nelaimingj karalait suritomis rankomis pasodino
ant kupranugario ir dar apvyniojo virvmis; du raiteliai, akylai stebdami kiekvien jo krusteljim,
jojo greta.
Kilmingasis senis buvo vahabit24 sultonas, vardu Saudas. Ilgai jis neturjo vaik, kol pagaliau
gim snus, kurio taip ilgai geid. Bet astrologai,
kuriuos kreipsi, nordamas suinoti berniuko likim, pranaavo: iki kol iam sueis dvideimt dveji, grs pavojus, kad jo viet nors uimti kitas. Todl, nordamas bti visai ramus, sultonas atidav
sn auklti senam itikimam biiuliui Elfiui Bjui
ir dvideimt dvejus metus lauk nesulauk tos akimirkos, kai gals j vl pamatyti.

24

Vahabitai religinio islamo atnaujinimo sjdio

sunit sektos nariai.
154

TURINYS

Tai sultonas papasakojo savo (tariamam) snui ir negaljo atsidiaugti jo ivaizda ir prakilniu
elgesiu.
Kai atkeliavo sultono em, visur juos diaugsmingai sveikino gyventojai, nes inia, kad parvyksta karalaitis, aibo greiiu aplk visus miestus ir
kaimus. Gatvse, kuriomis jojo, buvo supintos arkos i ali akeli ir gli, namai ipuoti margaspalviais kilimais, o mons balsu garbino Alach ir
jo Prana, kad atsiunt tok gra karalait.
Visa tai uliejo tuiagarbio siuvjo ird neapsakoma palaima, utat dar nelaimingesnis turjo
jaustis tikrasis Omaras, kuris, tyldamas ir didiai
nusimins, suraiiotas jojo vilkstins gale. Tame
visuotiniame digavimo urmulyje jo niekas n
nepastebjo, nors ikilms, po teisybei, buvo skirtos jam. Omaro vard kartojo tkstaniai bals,
bet j, kuriam tas vardas teistai priklaus, niekas neirjo, o jei kas ir pasiteiraudavo, k ia
taip suraiiot gabena, tai palydov atsakymas,
kad tai iprotjs siuvjas, skaudiai nudiegdavo
karalaiiui ird.
Vilkstin pagaliau eng sultono sostin, kur
juos sutiko su dar didesnmis ikilmmis negu kituose miestuose. Sultonien, apyam ir didiai
155

TURINYS

garbinga moteris, lauk j su visa svita paioje

itaigingiausioje rm salje, kurios grindys buvo
iklotos neregto dydio kilimu, o sienos idabintos viesiai ydru audeklu, pakabintu aukso kutais
papuotomis virvmis ant sidabrini kabli.
Jau visai temo, kai keliauninkai priartjo prie
rm, todl salje buvo udegta daug apvali
spalvot lemp, kurios taip viet, kad atrod, jog
dabar ne naktis, o diena. Bet rykiausiai ir spalvingiausiai jos tviesk sals gale, kur soste sdjo
sultonien. Pats sostas stovjo ant keturi laipteli pakylos ir buvo i gryno aukso, apsagstytas
dideliais ametistais. Keturi kilmingiausi emyrai25
laik vir sultoniens raudono ilko baldakim, o
Medinos eichas pamau mojavo povo plunksn
vduokle, kad jai netrkt gaivios vsos.
Taip lauk sultonien savo vyro ir snaus, nes ir
ji nebuvo jo maiusi nuo gimimo dienos, bet daug
kart regjusi sapne, ir bt galjusi atpainti i
tkstani kit. Jau girdjosi artjanti eisena, minios im ir ksmus stelb trimit skardenimas
ir bgn trenksmas, rm kieme sukaukjo irg
Emyras musulmon alyse valdovo arba
valdaniajai dinastijai priklausanio asmens titulas.

25

156

TURINYS

pasagos, vis ariau ir ariau aidjo ateinani j

ingsniai; pagaliau atsidar durys, ir pro tarn,
sukritusi knibsia, eiles greitai jo snumi vedinas sultonas prie motinos sosto.
tai, tar jis, atvedu tau t, kur taip ilgai
trokai pamatyti.
Taiau sultonien nedav n odio daugiau
pasakyti.
ia ne mano snus! suuko ji. Tai ne tie veido bruoai, kuriuos man Pranaas rod per sapn!
Sultonas jau buvo benors uginyti jos prietar,
bet tuo metu staiga atsidar sals durys, ir vid
puol karalaitis Omaras, jam i paskos sargybiniai, i kuri paskutinmis jgomis buvo itrks;
vos atgaudamas kvap, krito knibsias prieais
sost, sakydamas:
Mirsiu ia, liepk mane nuudyti, iaurusis
tve, tos gdos ilgiau nebegaliu ksti!
Visi suglumo, igird iuos odius, ir apstojo
nelaimingj; atskubj sargybiniai jau norjo j
iupti ir vl suriti rankas, bet sultonien, kuri be
ado visk stebjo, paoko sakydama:
Palaukit! is, ir niekas kitas, yra mano tikrasis
snus! Tai tas, kurio niekada neregjo mano akys,
bet irdis painojo!
157

TURINYS

Sargybiniai nejuiomis atsitrauk nuo Omaro, bet sultonas, pagautas tio, sak ikvail
suriti.
ia sprendiu a, tar jis sakmiu balsu, o
iuo atveju svarbiau yra ne moter sapnai, bet tam
tikri akivaizds enklai. tai is, sultonas parod
Labakan, yra mano snus, nes jis atne durkl, mano biiulio Elfio duot rodymo enkl.
Jis pavog j i mans, auk Omaras,
mano vaikik pasitikjim jis panaudojo lykiai
idavystei!
Taiau sultonas neklaus snaus odi, nes
visus reikalus buvo prats tvarkyti, kaip jam paiam atrodo, todl sak varg Omar prievarta
itempti i sals. O pats su Labakanu nuskubjo
savo kambarius, didiai perpyks ant paios, su
kuria jau dvideimt penkerius metus buvo igyvens santaikoje.
Sultonien dl to nutikimo smarkiai susikrimto;
ji buvo ventai sitikinusi, kad apgavikas apdm
sultonui akis, nes juk anas nelaimingasis jau tiek
kart jai buvo pasirods sapne kaip jos snus.
Kai sielvartas kiek aprimo graus ird, ji m
iekoti bd, kaip tikinti vyr, kad jis klysta. Udavinys, inoma, buvo nelengvas, nes tas, kuris
158

TURINYS

vaizdavo ess snus, teik atpainimo enkl,

durkl, be to, kaip ji suinojo, jis tiek visko pripasakojo i Omaro ankstesnio gyvenimo, apie kur
buvo girdjs i jo paties, kad dabar lengvai vaidino savo vaidmen neisiduodamas.
Sultonien sukviet visus vyrus, kurie lydjo
sulton prie El Zerujo kolonos, ir pra tiksliai nupasakoti, kaip viskas buvo; paskui m tartis su
itikimiausiomis vergmis. Buvo siloma ir atmetama daug visoki bd, kol pagaliau Melechzala,
sena ir imintinga erkes, tar:
Jei gerai nugirdau, didiai gerbiama valdove,
durklo teikjas pavadino t, kur teikiats laikyti
savo snumi, Labakanu, iprotjusiu siuvju?
Taip, tikrai, atsak sultonien, bet kas i
to?
Kaip jums atrodo, paklaus ji, ar nebus tas
apgavikas pavadins js sn savo paties vardu?
O jei taip yra, tai a inau puik bd, kaip apsiaukl pagauti, bet tai pasakysiu tik jums aus.
Sultonien atkio vergei aus, ir toji pakudjo
kakok patarim, kuris, atrod, sultonienei patiko, nes i i karto pasak einanti pas sulton.
Sultonien buvo imintinga moterik, gerai inojo vyro silpnybes ir mokjo jomis naudotis. Todl
159

TURINYS

dabar apsimet nusileidianti jam ir norinti pripainti sn, tiktai prao vieno dalyklio; sultonas,
kuris gailjosi pasikariavs, sutiko patenkinti
jos praym, ir toji tar:
A labai noriau ibandyti, k jie moka. Kita
mano vietoje galbt liept jiems parodyti, kaip jie
geba joti, fechtuotis ir ietis svaidyti; bet tai yra dalykai, kuriuos visi gali; o a uduosiu jiems darb,
kur reikia nuovokos. Tegu kiekvienas pasina po
kaftan ir kelnes, ir tada pairsim, katro drabuiai bus graesni.
Sultonas nusijuok ir tar:
Na ir sugalvojai! Mano snus turs varytis su
tuo tavo kvaia siuvju, katras geriau pasis kaftan? Ne, nieko nebus!
Bet sultonien primin, kad jis jau priadjo
jos praym patenkinti, ir sultonas, kuris niekuomet nelau duoto odio, galiausiai sutiko, nors
prisiek, kad jei kvaielis siuvjas pasis kaftan
net daili dailiausiai, vis tiek negals jo pripainti
snumi.
Sultonas pats nujo pas sn ir papra, kad tas
patenkint savo motinos ugaid turti kaftan,
pasit jo paties rankomis. Gerairdis Labakanas
net paoko i diaugsmo. Jei tiek tereikia, pa160

TURINYS

man jis sau, tai ponia sultonien netrukus gals

manimi pasidiaugti.
Rmuose paruo du kambarius: vien karalaiiui, kit siuvjui; ia jie turjo parodyti, k gali.
Abu gavo po reikiam gabal ilko, irkles, adat
ir sil.
Sultonui buvo labai smalsu, kok kaftan pavyks pasiti jo snui; bet ir sultoniens irdis nerimavo ar pasiseks jos gudryb, ar nenueis viskas perniek. Darbui atlikti abiem dav dvi dienas;
treij dien sultonas liep pakviesti pai, o kai
ji atjo, nusiunt tarnus atvesti siuvjus kartu su
siuviniais. Auktai ikls galv, eng kambar
Labakanas ir iskleid savj kaftan prie nustebusio sultono akis.
Pavelk, tve, tar jis, pairk, mamyte,
ar tas kaftanas nra meistro darbas? Galiu eiti layb, kad ir pats geriausias rm siuvjas puikiau
nepasis.
Sultonien nusiypsojo ir kreipsi Omar:
Na, o k tu sukurpei, mano snau?
Suirzs svied jis ant ems ilk ir irkles,
sakydamas:
A buvau mokomas valdyti irg ir vytruoti
kardu, mano ietis gali pataikyti per eiasdeimt
161

TURINYS

ingsni, bet adatos rankoj laikyti nemoku! Be to,

toks darbas bt netinkamas Elfio Bjo, Kairo valdovo, aukltiniui.
O! Tu esi tikras sultono snus! suuko sultonien. Kaip bt gera, kad galiau tave apkabinti ir savo snum vadinti! Dovanoki man, vyre ir
valdove, kalbjo ji, atsigrdama sulton, kad
panaudojau prie jus i gudryb. Ar dabar nematote, kas yra karalaitis, o kas siuvjas? I ties
kaftanas, kur pasiuvo tas js ponas snus, yra
nuostabus, ir a tik noriau jo paklausti, pas kok
meistr imoko io amato!
Sultonas sdjo giliai susimsts ir tariai vilgiojo tai pai, tai Labakan, kuris bergdiai
stengsi neparodyti, kaip iraudo ir suglumo i gdos, kad taip kvailai isidav.
ia dar ne rodymas, tar sultonas, bet a
inau, tebna garb Alachui, dar vien bd sitikinti, ar esu apgautas, ar ne.
Sultonas sak pabalnoti pat eikliausi irg,
sdo ir nujojo t pus, kur ne taip toli nuo miesto
prasideda didiul giria. Ten gyveno, kaip nuo seno
pasakojama, geroji fja, vardu Adolzaid, kuri jau
ne kart jo dinastijos karaliams buvo padjusi sunki valand patarimais; pas j ir skubjo sultonas.
162

TURINYS

Viduryje girios plytjo aiktel, apaugusi auktais kedrais. Ten buvo, kaip legenda sako, fjos
namai, ir tik retas mirtingasis idrsdavo kelti ia
koj, nes nuo neatmenam laik pagarbi baim tai
vietai buvo paveldima i kartos kart.
Atjojs sultonas nuoko nuo irgo, pririo j prie
medio, atsistojo aiktels vidury ir garsiai tar:
Jei tiesa, kad sunkiomis gyvenimo valandomis
esi padjusi gerais patarimais mano tv tvams,
tai neatmesk ir j vaikaiio praymo pagelbti, kai
mogaus protas yra bejgis!
Vos tik sultonas itar paskutinius odius, atsivr vienas kedras, ir i jo ieng ilgais baltais
drabuiais ir ydu apsigaubusi moteris.
inau, ko pas mane atjai, sultone Saudai, tavo
noras kilnus, todl neatsisakysiu padti. tai imk
ias dvi dutes! Tegu tuodu, kurie nori bti tavo
snumis, pasirenka, katra patinka. Gali neabejoti,
kad tas, kuris yra tikrasis, neapsiriks.
Tai pasakiusi, ydu apsigaubusi moteris padav
jam dvi dramblio kaulo dutes, graiai nusagstytas auksu ir perlais; ant dangteli, kuri sultonas
niekaip negaljo atidaryti, buvo deimantais inkrustuoti uraai.
163

TURINYS

Jodamas namo, sultonas vis lau galv, kas galt bti tose dutse, kurios, kad ir kaip stengsi, nesidav atidaromos. Ir uraai ant dangteli
nesak nieko aikaus, nes ant vieno buvo parayta
Garb ir lov, o ant kito Laim ir turtas. Sultonas m svarstyti, kad ir jam bt nelengva nusprsti, katr imti, nes abi buvo vienodai graios
ir patrauklios.
Grs rmus, sultonas pasiauk pai ir pakartojo, k buvo sakiusi fja; sultonien apm
nuostabus vilties jausmas, kad tas, prie katro trauk irdis, pasirinks dut, kuri rodys jo karalik kilm.
Prieais sost buvo pastatyti du stalai; ant j
sultonas pats savo rankomis padjo abi dutes,
atsisdo sost ir dav vergams enkl atidaryti
sals duris. Daugyb isidabinusi pa ir emyr,
kuriuos sultonas sukviet i visos karalysts, m
plsti vid. Jie susdo ant itaiging pasieniais
idliot pagalvi.
Kai sal nurimo, sultonas dav enkl antr
kart, ir ved Labakan. Ididiais ingsniais jis
perjo sal, puol knibsias prie sost ir tar:
K sakysite, mano valdove ir tve?
Sultonas atsistojo ir prabilo tokiais odiais:
164

TURINYS

 Mano snau! Ikilo abejoni, ar teistas tavo

noras vadintis iuo vardu; vienoje i it dui
yra tavo tikrosios prigimties rodymas! Rinkis! A
neabejoju, kad pasirinksi tinkam!
Labakanas atsistojo ir prijo prie dui; ilgai
svarst, katr imti, ir pagaliau tar:
Gerbiamasis tve! Kas gali bti vertingesnio
u laim vadintis tavo snumi, o koks didesnis turtas u tavo malon? A renkuosi dut su urau
Laim ir turtas.
Ar teisingai pasirinkai, pamatysime vliau;
tuo kartu ssk ten, alia Medinos paos! tar sultonas ir mosteljo ranka vergams.
ved Omar; jo vilgsnis buvo blausus, atrod
didiai nusimins, ir visi, kas tik buvo salje, j ujaut. Omaras irgi krito knibsias prie sost ir
paklaus, k sultonas teiksis sakyti.
Sultonas paliep isirinkti vien i dviej dui. Omaras pakilo ir prijo prie stal.
Atidiai perskaits abu uraus, tar:
Pastarosios dienos parod, kokia nepastovi
yra laim, ir kaip lengvai prarandamas turtas; taip
pat supratau, kad didiausia doryb, gyvenanti
narsuolio irdyje, yra garb, ir kad spindinti lovs
vaigd neugsta kartu su laime. Ir net jei rizi165

TURINYS

kuoiau netekti karnos, tiek to renkuosi dut,

kur urayta Garb ir lov!
Jis udjo rank ant duts, kuri isirinko, ir
jau norjo j imti, bet sultonas j sulaik; sultonas
parod Labakanui, kad ir jis prieit prie savojo
stalo; Labakanas taip pat udjo rank ant isirinktosios duts.
Tuomet sultonas sak atneti ind su ventuoju
Mekos Zemzemo altinio vandeniu, nusiplov jame
rankas prie mald, atsigr rytus, atsiklaup
knibsias ir m melstis: Mano tv Dieve! Tu,
kuris amius saugojai ms gimins grynum ir
skaistum, neleisk negarbingam mogui suterti Abasid vardo, padk mano tikrajam snui i
sunki imginimo valand!
Sultonas pakilo nuo ems ir vl atsisdo sost; visi lauk, ugniau kvap salje buvo tokia
mirtina tyla, kad ir asla bgani pel btum galjs girdti; tie, kurie sdjo galinse eilse, ties
kaklus, nordami pro priekinius matyti dutes.
Pagaliau sultonas tar:
Atidarykite dutes!
Tos, kuri pirma jokia prievarta niekas negaljo
atplti, dabar paios atsidar.
166

TURINYS

Dutje, kuri buvo isirinks Omaras, ant aksomins pagalvls guljo maa aukso karnl
ir skeptras, o Labakano dutje didel adata ir
silo galas! Sultonas paliep abiem prieiti ariau
ir parodyti, kas yra dutse. I Omaro duts
pam rankas karnl ir koks stebuklas! toji
pradjo pamau didti ir didjo tol, kol pasidar
kaip tikra. Sultonas udjo j Omarui, priklaupusiam prie j, ant galvos, pabuiavo kakt ir liep
ssti i deins. Atsigrs Labakan, tar:
Sena patarl sako: iauiumi gims, nuo kurpalio nepabgsi! Matyt, ir tau nepavyks adatos ivengti. Nors nenusipelnei malons, bet tave utaria vienas mogus, kuriam iandien nieko negaliu
atsakyti; todl dovanoju tau, pasigailjimo vertas
padare, gyvyb; na, o jei galiu patarti, tai kuo skubiausiai nedinkis i mano alies!
Sugdytas ir suniekintas vargas siuvjo mokinys neturjo ko pasakyti; apsipyls aaromis, puol prie karalait ant keli sakydamas:
Atleiski man, karalaiti, jeigu gali!
Itikimyb draugui, kilniairdikumas prieui tai Abasid pasididiavimas! atsak karalaitis, keldamas j nuo ems. Keliauk ramybje!
167

TURINYS

 O, tu mano tikrasis snau! tar susigraudins senis sultonas ir padjo galv snui ant krtins. Emyrai, paos ir visi karalysts didikai atsistojo ir sutartinai kartojo:
Tegyvuoja karaliaus snus!
Visuotinio digavimo kartyje Labakanas
pasibruko po paastimi savo dut ir ikitino i sals. Nujo sultono arklides, pasibalnojo
savj Murv ir ijojo pro vartus Aleksandrijos
linkui. Visas tas karalaiio gyvenimas jam rodsi tarsi sapnas, tiktai puikioji dut, dailiai idabinta perlais ir deimantais, primin, kad vis dlto
nesapnavo.
Pagaliau, grs Aleksandrij, prijojo prie savo
senojo meistro nam, nulipo nuo arkliuko, pririo
j prie dur ir jo siuvykl. Meistras, kuris i karto jo nepaino, labai pagarbiai pasisveikino ir paklaus, kuo galt bti naudingas; bet, siirjs
svei atidiau ir pamats, kad tai jo buvs mokinys Labakanas, suauk padjjus ir mokinius, ir
visi t puol varg Labakan, visai nesitikjus tokio sutikimo: stumd ir mu j lygintuvais ir
uolektimis, bad adatomis ir taiksi kirpti atriomis irklmis, kol tas, neteks jg, susmuko ant
skudur krvos.
168

TURINYS

Kai jis taip nekrutdamas guljo, meistras atskait jam pamoksl u pavogtus drabuius;
bergdiai Labakanas tikinjo grs tiktai dl to,
kad nors atlyginti skriaud, bergdiai sil nuostolius padengti trigubai; meistras ir jo mokiniai
vl oko ant jo, prikl kaip reikiant ir imet pro
duris lauk. Sumutas ir apdraskytas usiropt
jis ant savo irgo Murvos ir nujojo karavansaraj. Ten gavo kur priglausti ivargusi, aptrankyt
galv ir atsiguls m mstyti apie ems vargus,
apie taip danai nepripastamus gerus darbus bei
norus ir apie tai, kokios menkos ir nepastovios yra
visos pasaulio grybs. Umigo nusprends mesti
i galvos visas didybes ir nuo iol gyventi kaip garbingas mogus.
Kit dien irgi nesigailjo padars tok sprendim matyt, stipr s meistro ir jo pagalbinink
kumiai imu bet kok nor keltis puikyb.
Labakanas brangiai pardav savo dut juvelyrini dirbini prekijui, nusipirko nam ir atidar
jame siuvykl. Kai visk kaip reikiant sutvark ir
net lange pakabino ikab su urau Siuvjas Labakanas, atsisdo ir m su adata ir silais, rastais anoje dutje, lopyti savo drabuius, kuriuos
buvs meistras taip iauriai sudrask. Kakokie
169

TURINYS

reikalai atitrauk j nuo darbo, o kai vl adjo siti, ivydo keist regin! Adata pati, niekieno rankose nelaikoma, uoliai siuvo toliau, o sil buvo tokia
daili, kad ir didiausio kvpimo akimirkomis nebt tokios ivars!
Taip jau yra: net kukliausia gerosios fjos dovana yra naudinga ir didiai vertinga! Toji dovana
turjo dar vien svarbi ypatyb silo galas, rastas dutje, niekuomet nesibaigdavo, nors ir kiek
adata bt siuvusi.
Labakanas m gauti daugyb usakym ir
netrukus tapo garsiausiu siuvju apylinkje; drabuius jis tik sukirpdavo ir padarydavo pirmj
dygsn, o tada adata mikliai be perstojo darbuodavosi tol, kol drabuis bdavo pasitas. Neilgai
trukus pas Labakan sidinosi jau visas miestas,
nes siuvjas dirbo dailiai ir nepaprastai pigiai, tik
dl vieno dalyko Aleksandrijos gyventojai kraip
galvas: jis neturjo n vieno pagalbininko ir dirbo
usirakins duris.
Taip isipild ant duts uraytieji odiai,
pranaav laim ir turt; netrko gerajam siuvjui nei laims, nei turto, gal tik jie nebuvo tokie
masinamai dideli, koki kadaise troko; o kai girddavo visus nekant apie jaunojo sultono Omaro
170

TURINYS

lov, apie tai, kad is narsuolis yra savo tautos

numyltinis ir pasididiavimas, o prieams kelia
siaub ir panik, tada irdyje pagalvodavo: Vis
dlto geriau, kad likau siuvjas, nes garb ir lov gana slids dalykai. Taip gyveno Labakanas,
patenkintas savimi ir vis gerbiamas, ir jei adata
per t laik neprarado savo galios, tai ji ir dabar
tebesiuva niekada nesibaigianiais gerosios fjos
Adolzaids silais.
***
Saulei tekant, karavanas pajudjo ir netrukus
pasiek Birket el Had, arba Maldinink altin, o
nuo jo iki Kairo tik trys valandos kelio. Tuo laiku
karavano jau lauk, ir tuoj pirkliai nudiug pamat, kaip i Kairo draugai atskuba j pasitikti.
miest karavanas trauk pro Bebel Falcho vartus,
nes buvo laikoma geru enklu, grtant i Mekos,
miest engti pro iuos vartus, mat pro juos buvo
prajs Pranaas.
Turgaus aiktje keturi turk pirkliai atsisveikino su Selimu Baruchu ir graik pirkliu Caloiku,
ir visi su draugais isiskirst kas sau. Caloikas
Selimui parod, kur yra geras karavansarajus, ir
171

TURINYS

pakviet drauge papietauti. Selimas sutiko ir paadjo: kai tik persirengs, nieko nelauks, ateis.
Graikas padar visk, kad Selim, t nepastamj, kur kelionje buvo pamils, gerai pavaiint; kai valgiai ir grimai reikiama tvarka buvo
sudti ant stalo, atsisdo ir m laukti sveio.
Pagaliau koridoriuje, kuris ved jo kambar,
Caloikas igirdo ltus, sunkius ingsnius. Jis pakilo, nordamas svei maloniai pasitikti jau prie
slenksio ir pakviesti prie stalo, bet, kai atidar
duris, isigands atoko atgal: prieais j stovjo
anas siaubingas mogus su raudonu apsiaustu. Caloikas dar kart pavelg j ne, jis neklydo, tai
buvo ta pati aukta, grsminga mogysta, ta pati
kauk su u jos blizganiomis juodomis akimis, tas
pats raudonas auksu siuvintas apsiaustas viskas taip gerai pastama i an baisi gyvenimo
akimirk.
Prietaringi jausmai grmsi Caloiko krtinje;
t savo nelaims kaltinink buvo seniai pamirs
ir jam atleids, bet dabar, j ivydus, vl atsivr
visos senos aizdos: tos kankinanios valandos,
laukiant mirties, tas sielvartas, aptemds jo jaunas
dienas, viskas akimirksniu pralk vaizduotje.
172

TURINYS

 Ko nori, siaubne? suuko graikas, kai vaiduoklis vis dar nesijudindamas stovjo ant slenksio. Dink kuo greiiau, kol dar tavs neprakeikiau!
Caloikai! praneko pastamas balsas u
kauks. Caloikai! Ar taip sutinki savo svei?
Sulig tais odiais kalbantysis nusim kauk
ir nusimet apsiaust. Tai buvo Selimas Baruchas,
tas pats prie karavano prisidjs svetimasis.
Bet Caloikas vis dar negaljo atsitokti, kne
tebevaikiojo pagaugai, kuriuos sukl nepastamasis, per daug jis buvo panaus an ant Ponte vecchio sutikt mogyst; taiau senas svetingumo protis pam vir: netardamas n odio,
Caloikas dav enkl sveiui ssti prie stalo.
inau, k galvoji, nutrauk tyl sveias, kai
juodu susdo. Tavo akys velgia mane, reikalaudamos paaikinti, atseit privaljau tylti ir niekada nebesirodyti tau akyse; bet a jauiu, kad turiu
visk papasakoti, todl ir drsau, net rizikuodamas
bti prakeiktas, pasirodyti savo senuoju pavidalu.
Tu esi man kart pasaks: Tv tikjimas liepia j
mylti, be to, jis juk dar nelaimingesnis u mane.
Patikk, taip ir yra, draugui, todl iklausyk, k
pasakysiu.
173

TURINYS

Kad tikrai mane suprastum, turiu pradti i pat

pradi. Gimiau Aleksandrijoje krikioni eimoje. Mano tvas, jaunesnysis senos ir garsios prancz gimins snus, Aleksandrijoje dirbo savo alies konsulu. Nuo deimties met augau Pranczijoje pas vien i motinos broli; po keleri met,
kai prasidjo revoliucija, su dde, kuris protvi
emje nebesijaut saugus, ivykau i tvyns iekoti prieglobsio pas tvus ujryje.
Ilipome krant, kupini vilties susigrinti
tv namuose taik ir ramyb, kuri i ms buvo
atmusi sukilusi prancz liaudis. Bet, deja! Gimtuosiuose namuose ne viskas buvo taip, kaip tikjausi. Tiesa, iorins nerami laik audros iki i
viet dar nebuvo atsiritusios, utat dar netiktesn nelaim itiko ms namus. Mano brolis, jaunas
ir gabus vaikinas, tvo pirmasis sekretorius, visai
neseniai, prie mums atvykstant, buvo veds vieno
Florencijos didiko, gyvenusio ms kaimynystje,
dukter; prie dvi dienas, iki mums atvaiuojant,
ji staiga dingo, ir niekas nei ms eima, nei jos
tvas negaljo aptikti n menkiausio pdsako.
Galiausiai imta manyti, kad, ijusi pasivaikioti,
ji per toli nuklydo nuo nam ir pakliuvo plik
nagus.
174

TURINYS

i versija, ko gero, mano varg brol bt labiau

paguodusi u t ties, kuri netrukus suinojome.
Pasirod, ji buvo neitikima ir iplauk su vienu
jaunu neapolieiu, su kuriuo buvo susipainusi
savo tvo namuose. Brolis, kur baisiausiai eid
jos elgesys, dar visk, kad j nubaust, bet veltui;
pastangos j surasti atkreip Neapolio ir Florencijos visuomens dmes ir dar labiau padidino jo
ir ms vis nelaim. Pabgusiosios tvas gro
Florencij, neva addamas apginti mano brolio
teises, o i tikr j nordamas mus praudyti. Florencijoje jis sulugd visas brolio pradtas paios
paiekas ir dar taip sugebjo panaudoti savo dorais ir nedorais bdais gyt tak, kad mano tvo
ir brolio atvilgiu sukl Pranczijos vyriausybs
tarim, o toji juos gdingiausiai sum, pargabeno tvyn ir nukirsdino jiems galvas.
Mano varg motina ijo i proto ir tik po ilg
deimties mnesi i tos baisios kanios j ivadavo mirtis, bet paskutinmis gyvenimo dienomis jos
galva visai praviesjo. Taip pasaulyje likau vienas
kaip pirtas; taiau viena mintis vis njo i galvos,
toji viena vienintel, padjusi man veikti lides, tai buvo kartas trokimas, kur motina ieb
mano irdyje paskutin savo gyvenimo valand.
175

TURINYS

Prie pat mirt, kaip jau sakiau, ji vl galjo blaiviai mstyti; ji pasiauk mane ir ramiai kalbjo
apie mus itikusi dali ir artjant savo gyvenimo
gal. Paskui papra visus ieiti i kambario, atsisdo varganame guolyje ir su ikilminga veido
iraika pasak, kad gausiu jos palaiminim tik
tada, jei prisieksiu vykdyti jos paskutin vali.
Sujaudintas mirtanios motinos odi, prisiekiau padaryti visk, k sakys. Tada ji idjo uns
dienas florentiet ir jo dukter ir, grasindama man
baisiausiu prakeiksmu, pareigojo atkeryti jam
u ms eimos nelaimes. Ji atsisveikino su gyvenimu ant mano rank. Mintis atkeryti jau seniai
man nedav ramybs, o dabar ji udeg mane vis.
Surinkau tv turto likuius ir daviau sau od
arba atkerysiu, arba siu.
Ilgai nelauks, ivykau Florencij ir miau gyventi, pasislps nuo vis paalini aki. gyvendinti sumanym labai sunkino tai, kad tuo metu
mano prieas um iskirtin padt visuomenje. Senasis florentietis tapo gubernatoriumi, taigi
turjo visas galimybes mane praudyti, jei kilt
nors menkiausias tarimas.
ia man padjo vienas atsitiktinumas. Kart
vakare ivydau einant gatve mog, apsivilkus
176

TURINYS

man jau kakur matyta livrja; i jo nerytingos

eisenos, niraus vilgsnio ir pusbalsiu pasakyt
odi Santo sakramento26 ir Maledetto diavolo27
atpainau senj Pietro, florentieio tarn, kur
painojau jau Aleksandrijoje. Neabejojau, kad jis
lieja tul ant eimininko, todl nusprendiau pasinaudoti tuo jo pykiu.
Pamats mane ia, Pietro atrod labai nustebs,
m guostis dl savo skriaud, kad eimininkui,
vos tas pasidar gubernatoriumi, niekaip nebegali tikti; mano deln spraustas auksas, jo paties
niris netrukus palenk Pietro mano pus.
Pats sunkiausias darbas buvo nuveiktas dabar
turjau mog, kuris bet kada atidarys prieo duris, ir mano kerto planas m spariai brsti. Senio florentieio gyvyb man atrod per menka, kad
ipirkt mano eimos sunaikinim. Gubernatorius
turjo ivysti nuudyt mylimiausi mog Bjank, savo dukter. Juk jinai lykiausiai nusidjo
mano broliui, ji buvo svarbiausia ms nelaims
kaltinink. Pasklidusi inia, kad kaip tik iuo metu
Bjanka rengiasi tekti antr kart, mano kerto
O Viepatie (it.).
Po velni (it.).

26
27

177

TURINYS

itrokusiai irdiai buvo netgi palanki taip, ji

privalo mirti.
Paiam atlikti t kruvin darb nekilo ranka,
o ir Pietro neatrod turs tam pakankamai jg,
todl mme dairytis tam reikalui tinkamo mogaus. Samdyti k nors i vietini gyventoj nesiryau, nes vargu ar kas bt drss eiti prie gubernatori. Tada Pietro ov galv mintis, kuri
vliau gyvendinau; jis ir pasil tave kaip pat
tinkamiausi, nes buvai ne tik svetimalis, bet
ir gydytojas. Kaip toliau viskas vyko, inai pats.
Mano planas galjo lugti, nes buvai per daug atsargus ir siningas. Todl prireik ir tos istorijos
su apsiaustu.
Tas pats Pietro leido mus gubernatoriaus rmus; jis bt mus vl slapta ir iveds, jei mes, isigand pro praviras duris matyto kraupaus vaizdo,
nebtume paspruk. Siaubo ir gailesio vejamas,
skuodiau kokius du imtus metr, kol sukniubau
ant vienos banyios laipt. ia atsipeikjau, ir
pirmoji mintis, kuri atjo galv, buvo apie tavo
nepavydtin padt, jei kas netyia aptikt tave
anuose namuose.

178

TURINYS

A nuslinau atgal prie rm, bet nebeaptikau

nei Pietro, nei tavo pdsak; varteliai buvo atlapi;
tai bent teik vili, kad tau pavyko itrkti.
Bet kai m auti, baim dl galimo persekiojimo ir kyrus sins grauimas mane vyte vijo i
Florencijos. Iskubjau Rom. Gali sivaizduoti,
kaip buvau pribloktas, kai po keli dien visi nekjo apie vyk pridurdami, kad udikas, kakoks
gydytojas i Graikijos, jau suimtas. Nerasdamas
sau vietos, grau Florencij; man ir anksiau
rodsi, kad itoks kertas yra per iaurus, todl
dabar kaltinau ir keikiau save, nes kartu su tavo
gyvybe jo kaina buvo nemonikai aukta.
Atvykau Florencij t pai dien, kai netekai
rankos. A jau nekalbu apie tai, kas djosi mano
irdyje, kai maiau, kaip lipi ant eafoto ir taip didvyrikai pakeli kani. Ir t akimirk, kai tavo
kraujas itryko iurkle, tvirtai nusprendiau likusias tavo gyvenimo dienas padaryti kuo laimingesnes. Kas vyko toliau, puikiausiai inai; lieka tik
paaikinti, kodl dabar keliavau su tavimi.
Sunkia nata slg mintis, kad tu man vis dar
nesi atleids, todl panorau keliolika dien pagyventi kartu su tavimi ir galiausiai prisipainti, k
tau esu padars.
179

TURINYS

Tyldamas graikas klaussi sveio pasakojimo;

kai tas baig, maloniai irdamas jam akis, padav savo deinij.
Taip ir inojau, kad tu turi bti nelaimingesnis
u mane, nes tas iaurus poelgis kaip elis persekios tave vis gyvenim; atleidiu tau i visos
irdies. Bet leisk paklausti dar vieno daikto: kaip
tu pakliuvai dykum ir k veikei po to, kai nupirkai man Konstantinopolyje namus?
Grau Aleksandrij, atsak sveias. Degiau neapykanta visiems monms, ypa t taut,
kurios vadinamos civilizuotomis. Patikk manim,
tarp sav j musulmon a jauiuosi kur kas geriau. Neibuvau Aleksandrijoje n poros mnesi,
kai ionai atsikraust mano tvynainiai.
juos a irjau kaip tvo ir brolio budelius,
todl i savo pastam j subriau kelet jaun
vienmini, su jais prisidjau prie t narsi j mameliuk28, kurie taip danai kelia siaub prancz
kariuomenei. Kai pasibaig karo ygis, nebestengiau grti prie ramaus gyvenimo. Su nedideliu
28

Mameliukai per karus musulmon nelaisv

(daugiausia dar vaikystje) patek ir paskui
atitinkamai imokyti tiurk, Kaukazo ir Balkan
taut kilms kariai.
180

TURINYS

bendramini breliu gyvenau neram, permaining, kov ir mediokls kupin gyvenim; man
gera su tais monmis, kurie mane gerbia kaip
savo kunigaikt; ir nors tie mano azijieiai ne tokie mokyti kaip js europieiai, utat jiems visai
svetimas pavydas ir meitas, savanaudikumas ir
garbs trokimas.
Caloikas padkojo sveiui u atvirum, bet neslp minties, kad, bdamas tokios kilms ir turdamas tok isilavinim, jis veriau gyvent ir
darbuotsi kokioje nors krikionikoje Europos
alyje. Jis spaud sveiui rank ir kviet keliauti
su juo, gyventi kartu iki mirties.
Susijaudins sveias velg graik.
Dabar matau, tar jis, kad tikrai man atleidai, kad mane myli. Nuoirdiausiai u tai tau
dkoju! Jis paoko ir visu giu isities prieais
graik; net baim sum, pamaius jo karing
ivaizd, tamsias blizganias akis ir igirdus jo
em, paslapting bals. Tavo pasilymas puikus, kalbjo jis toliau, kiekvienam kitam jis
bt patrauklus, bet a negaliu jo priimti. Mano
irgas jau pabalnotas, jau laukia mans tarnai; lik
sveikas, Caloikai!
181

TURINYS

Abu draugai, kuriuos taip neprastai suved

likimas, atsisveikindami tvirtai apkabino vienas
kit.
O kaip tu vadiniesi? Koks mano sveio, kuris
vis laik liks mano atmintyje, vardas? paklaus
graikas.
Nepastamasis ilgai velg j, dar kart paspaud jam rank ir tar:
Mane vadina dykumos viepaiu, a esu plikas Orbazanas.

182

TURINYS

ALEKSANDRIJOS EICHAS IR JO VERGAI

Aleksandrijos eichas Ali Banas buvo keistas

mogus. Kai rytais eidavo miesto gatvmis, usidjs ant galvos puikiausio kamyro turban, apsitaiss ventiniais drabuiais ir susijuoss brangia,
penkiasdeimties kupranugari verta perjuoste,
neskubdamas ir didingu ingsniu, surauks kakt ir pakls antakius, nuleids akis ir kas penkis ingsnius msliai glostydamas savo ilg juod
barzd, kai jis taip eidavo meet, kaip to reikalavo jo luomas, aikinti tikintiesiems Korano, mons sustodavo gatvje, lyddavo j akimis ir vienas
kitam sakydavo:
Koks graus, stotingas vyras!
Ir turtingas, pridurdavo kitas, labai turtingas; netoli Stambulo prieplaukos turi itaigingus rmus. O kiek dvar ir ems, kiek galvij ir
verg!
Teisyb, pritardavo treias, tas totorius,
kur neseniai pas j atsiunt i Stambulo pats sultonas tegu j laimina Pranaas! sak man, kad
183

TURINYS

ms eich labai vertina reis-efendis29, kapudanpaa ir visi kiti, net patsai sultonas.
Taip, pritardavo ketvirtas, kiekvien jo
ingsn laimina dangus. Jis mogus turtingas, kilmingas, bet... juk inote, k turiu galvoje!
Taip, taip, nedrsiai numykdavo kiti, kas
tiesa, tai tiesa, jam irgi ne pyragai nenoriau
bti jo vietoje; nors jis turtingas, prakilnus, bet!..
Pramatns Ali Bano rmai stovjo paioje graiausioje Aleksandrijos vietoje, prieais rmus
plytjo didiul terasa, i vis pusi apjuosta marmuro siena ir apsodinta ksmingomis palmmis.
ia jis danai sddavo vakarais ir rkydavo nargil30. Dvylika puoniai aprengt verg stovdavo
tuo metu per pagarb atstum, pasiruo vykdyti
bet kok nurodym; vienas neiodavo jam betel31,
kitas laikydavo skt nuo sauls, treias stovda Reis-efendis Osman imperijos usienio reikal
ministro titulas.
30
Nargil Ryt kratuose paplits rkymo aparatas
su metaline taurele tabakui, pritvirtinta prie
sandariai udaryto ir iki puss pripilto vandens indo.
31
Betelis betelio palmi, augani Azijos atogrose,
skl ir kai kuri pried miinys, vartojamas kaip
kramtomasis skanstas.
29

184

TURINYS

vo su gryno aukso taurmis, pripiltomis gardaus

erbeto, ketvirtas mosuodavo povo plunksn vduokle, baidydamas nuo valdovo muses; kiti buvo
dainininkai ir visada turdavo liutni ir puiamj instrument, kad prireikus palinksmint eich
muzika, o pats mokyiausias nedavosi po kelet
ritini rat, kad i j paskaityt.
Bet veltui jie laukdavo paliepim. eichas nereikalavo nei muzikos, nei dain, jis nepageidavo
igirsti senovs imini poet aforizm ar eili,
jis nenorjo nei erbeto gurktelti, nei betelio pakramtyti; netgi to, kuris mosuodavo povo plunksn vduokle, darbas buvo nereikalingas, nes valdovas n nepastebdavo, jei kokia mus imdavo
zyzti aplink galv.
Praeiviai danai sustodavo, grodavosi puikiais eicho rmais, puoniai aprengtais vergais ir
visais patogumais, kuri ia buvo per akis; bet kai
tie mons ivysdavo po palmmis sdint eich,
tok rimt ir nir, vis irint tik melsvus i nargils leidiam dm ratilus, jie linguodavo galvas
ir sakydavo:
I ties is turtuolis yra tikras vargas. Jis,
nors ir visko perteks, yra didesnis skurdius u
185

TURINYS

t, kuris nieko neturi, nes Pranaas nedav jam

proto turti i viso to malonumo.
Taip pakalbdavo mons, pasijuokdavo i jo ir
nueidavo savais keliais.
Vien pavakar, kai eichas vis emik grybi spindesyje vl sdjo po palmmis prieais
savo rm duris ir lidnas, vienias trauk nargil, sustojo netoliese keletas jaunikaii, irjo j
ir juoksi.
K ir sakyti, tar vienas, kvailas tas eichas
Ali Banas. Turdamas tokius turtus, a kitaip juos
panaudoiau. Kiekvien miel dienel rengiau
linksmas pramogas ir aidimus. Didelse i rm
salse rinktsi mano draugai pokylius, visos tos
nirios patalpos aidt skambiu juoku ir dainomis.
inoma, atsak kitas. Bt visai neblogai,
bet daugyb draug greit paleist vjais visus turtus, nors tie bt tokie dideli kaip sultono, telaimina j Pranaas. Bet jei taip sdiau vakarais
po palmmis ioje graioje vietoje, tai anie vergai
turt man dainuoti ir grieti, okjams liepiau
okti bei visokiausius vaidinimus rodyti. Pats ididiai traukiau dm, siurbioiau gard j erbet ir mgauiausi viskuo kaip tikras Bagdado
sultonas.
186

TURINYS

 eichas, siterp pokalb treias jaunikaitis,

kuris dirbo ratininku, eichas turi bti mokytas
ir imintingas mogus; ir i tikr j, jo Korano aikinimai rodo, kad jis labai apsiskaits, ino visus
poetus ir iminties ratus. Bet ar jis gyvena, kaip
dera imintingam mogui? Antai stovi vergas, laikydamas glb ritini; atiduoiau savo ventinius
drabuius, jei kas leist nors vien umesti ak;
tikriausiai tai labai reti dalykai. O jis? Sdi sau,
rko ir knygas n i tolo neiri. Jei a biau
eichas Ali Banas, tai anas vyrukas skaityt man
iki ado netekimo arba kol visai sutemt. Negana
to, turt skaityti, kol umigiau.
Mat kaip! Atsirado galvoiai, imanantys, kaip
susitaisyti malon gyvenim, m aipytis ketvirtasis. Valgyti ir gerti, dainuoti ir okti, sentencijas skaityt ir menk poet eili klausytis! Ne,
a daryiau visai kitaip. eichas turi daug puiki
irg ir kupranugari ir pinig devynias galybes.
A jo vietoje keliauiau ir keliauiau iki pasaulio
krato, iki pat maskvn, frank emi. Nepabgiau net tolimiausios kelions, kad tik pamatyiau
pasaulio ymybes. tai kaip daryiau, jei biau
anas va mogus.
187

TURINYS

 Jaunyst nuostabus mogaus gyvenimo

tarpsnis, tas amius, kai linksmybs terpi, paaikino neivaizdus senelis, kuris stovjo alimais
ir girdjo vaikin pokalb. Bet leiskite ir man
pasakyti: jaunyst yra taip pat paikyst, ji danai
neka niekus, pati nesuvokdama, k sako.
K js ia kalbate, seneli? nusteb klaus
jaunikaiiai. Ar turite galvoje mus? Kas jums darbo, kad peikiame eicho gyvenimo bd!
Jeigu vienas k nors geriau imano, tai imintingesnis tegu pataiso klystantj taip Pranao
prisakyta, atsak senelis. Tikra tiesa, kad eichas be galo turtingas ir turi visko, ko irdis trokta, bet yra ir prieastis, kodl jis toks lidnas ir susikrimts. Gal manote, kad jis visuomet buvo toks?
Ne, esu j mats prie penkiolika met, tada jis
buvo smagus ir valus kaip gazel, gyveno linksmai ir naudojosi visais gyvenimo malonumais.
Tada turjo sn, savo dien diaugsm, gra,
proting, ir kam teko j matyti ir girdti kalbant,
tas negaljo eichui nepavydti tokios brangenybs: deimties met, o jau toks imintingas, koks
kitas ir atuoniolikos sulauks dar nebna.
Nejau jis mir? Vargas eichas! suuko jaunasis ratininkas.
188

TURINYS

 Jam bt didesn paguoda, jei inot, kad

snus yra ikeliavs Pranao karalyst, kur gyvent geriau nei ia, Aleksandrijoje. Bet tai, kas
eichui nutiko, yra nepalyginti blogiau. Tada buvo
laikai, kai frankai tarsi alkani vilkai upldo ms
krat ir su mumis kariavo. Jie um Aleksandrij ir i ia versi vis tolyn ir tolyn; nugaljo ir
mameliukus.
eichas buvo imintingas vyras ir mokjo su
ateiviais sugyventi, bet gal dl to, kad juos viliojo eicho turtai, o gal dl to, kad eichas padjo
savo tikjimo broliams, tikrai neinau, odiu,
vien dien jie atjo pas j namus ir apkaltino,
kad jis slapta remis mameliukus ginklais, irgais
ir maistu. Kad ir kaip eichas dievagojosi, jog yra
nekaltas, niekas nepadjo, nes frankai, kai suuodia pinigus, yra iaurs ir kietairdiai. Jie pam kaitu jo jaun sn, vardu Kairamas, ir isived savo stovykl. eichas sil daug pinig,
bet jie, nordami ipirk dar pabranginti, snaus
nepaleido.
Netiktai frankai gavo savo paos, ar kaip jis
ten vadinamas, sakym iplaukti. Aleksandrijoje
apie tai niekas ninieko neinojo, ir staiga jie visi
jau atviroje jroje; pasim, inoma, ir maj Kai189

TURINYS

ram, Ali Bano sn, ir nuo to laiko niekas apie j

daugiau negirdjo.
O, koks nelaimingas mogus! Kaip j nubaud Alachas! suuko vienu balsu jaunikaiiai ir su
uuojauta velg eich, kuris tarp savo groybi
sdjo vienias ir lidnas po palmmis.
eicho pati, kuri jis labai myljo, mir i sielvarto dl snaus netekties. O jis pats nusipirko laiv, reng j kaip reikiant ir prikalbjo vien ia
gyvenus frank gydytoj vykti su juo Frankistan iekoti dingusio snaus. Jie sdo laiv ir po
ilgos kelions jra galiausiai atkako giaur32, t
bedievi, kurie buvo siver Aleksandrij, em.
Bet ten, kaip paaikjo, tuo metu buvo prasidjusi
baisi suirut. Jie nugalabijo savo sulton, o paos,
turtuoliai ir vargai kapojo vieni kitiems galvas;
krate nebuvo jokios tvarkos. Veltui eichas klausinjo kiekviename mieste maojo Kairamo niekas nebuvo jo nei mats, nei girdjs; galop frank
gydytojas patar grti atgal, kad kartais patys nepalydt savo galv.

Giauras islamo alyse vis kitatiki, ypa

krikioni, niekinamasis pavadinimas.

32

190

TURINYS

Taip jie parvyko namo, ir nuo tada eichas, geddamas snaus, gyvena tok gyvenim, kaip iandien matote; ir nepasakysi, kad jis bt neteisus.
Ar nereikia jam, kai pats valgo ir geria, galvoti
gal dabar vargas Kairamas neturi ko burn dti,
kuo trokul numalinti? O kai rengiasi brangiais
ventiniais drabuiais, kaip to reikalauja jo padtis
ir didyb, ar neturi jam lsti galv mintis galbt
iuo metu snus neturi kuo savo kno pridengti? O
kai aplinkui stovi dainininkai, okjai ir skaitovai,
jo vergai, ar gali susilaikyti nemans, kad i akimirk jo nelaimingas snus, ko gero, frank valdovui irgi yra priverstas striksti ir muzikuoti, kai
tasai ito usigeidia? Bet labiausiai jam spaudia
ird sitikinimas, kad maasis Kairamas, bdamas taip toli nuo tv ems ir gyvendamas tarp
netikli, kurie i jo tyiojasi, pames tv tikjim, ir jis ateityje negals apkabinti snaus rojaus
soduose.
tai kodl eichas toks geras savo vergams ir
daug pinig idalija pavargliams; jis tiki, kad Alachas atlygins u tai ir suminktins snaus frankik j valdov irdis, ir ie geriau elgsis su juo.
Be to, kiekvien kart, kai ateina ta diena, kai per
191

TURINYS

prievart neteko snaus, jis paleidia laisv dvylika verg.

Apie tai ir a esu girdjs, siterp ratininkas. Sklinda visokiausi kalb, bet apie sn niekas n puse odio neusimena; man, pavyzdiui,
pasakojo, kad eichas yra nemaas keistuolis, ypa
mgsta pasakojimus. Sako, jis kiekvienais metais
rengia verg pasakojim varytuves, ir tam, kuris
pasakoja geriausiai, grina laisv.
Netikkite moni kalbomis, patar senelis, yra taip, kaip a sakau, tikrai inau; galimas daiktas, kad t nelengv dien jis nori prasiblakyti ir liepia pasakoti visokius nutikimus, bet
vergus ilaisvina dl snaus. vakar jau darosi
vsu, reikia eiti. Salam alaikum33, jaunieji ponaiiai, tikiuosi, nuo iol nemanysite taip blogai apie
gerj eich.
Jaunuoliai padkojo seneliui u paaikinimus,
dar kart pasiirjo snaus gedint tv ir nujo
gatve, vienas kitam sakydami:
Vis dlto nenoriau bti eichas Ali Banas.

Ramyb jums (arab.); prastinis musulmon

pasisveikinimas.

33

192

TURINYS

***
Netrukus po to, kai jaunikaiiai buvo kalbjsi
su seneliu apie eich Ali Ban, jiems vl pasitaik rytins maldos metu eiti ta paia gatve. Jie prisimin senel bei jo pasakojim ir visi, gaildami
eicho, velg jo rmus. Bet kaip jie nustebo pamat, kad ten viskas nuostabiausiai ipuota! Nuo
virutins verandos, kur vaiktinjo isidabinusios
vergs, plaikstsi vimpelai ir plevsavo vliavos,
didioji rm sal buvo iklota brangiais kilimais,
plaius laiptus deng ilko audeklas, net gatvje, ir
ten buvo patiestas graus, dailiai iaustas takas,
i kurio mediagos ne vienas bt mielai pasisidins ventinius drabuius ar pasidars apklot
kojoms.
Oi, js tik pairkite, kaip eichas per tas kelias dienas pasikeit! suuko jaunasis ratininkas. Ar jis kartais nerengia pokylio? Ar nebus vl
graaus darbo jo dainininkams ir okjams! Tik
pavelkite iuos kilimus! Graesni nerasi visoje Aleksandrijoje! O tas ant plikos ems patiestas
audeklas, tikrai gaila jo!
inai, k a manau? atsiliep kitas. eichas
tikriausiai laukia kokio nors aukto sveio, nes
193

TURINYS

taip ruoiamasi, kai ada savo atvykimu pagerbti

namus galingos alies valdovas arba sultono efendis34. Kas gi galt iandien atvaiuoti?
Antai, irkite, ar neateina ten ms senelis, su kuriuo ankart buvome susitik? O, jis tai
ino visk, jis tikrai paaikins ir syk. Ei, seneli!
Ar negaltumte stabtelti prie ms? Taip jaunuoliai kviet senel, ir tas, pamats juos mojant,
pasuko prie j, nes atpaino, kad ia tie patys jaunikaiiai, su kuriais prie kelias dienas buvo kalbjs. Jie rod eicho rmus, ten vykstanius
pasiruoimus ir klaus, ar jis kartais neino, kokio
aukto sveio ten laukiama.
Tikriausiai manote, atsak senelis, kad Ali
Banas iandien kelia didel puot arba laukia kokio nepaprasto mogaus apsilankant? Nieko panaaus iandien, kaip inote, yra dvyliktoji ramadano mnesio diena, ir kaip tik t dien prieai
isived jo sn.
Prisiekiu Pranao barzda! suuko vienas i
jaunuoli. ia viskas taip panau vestuves ir
ikilmes, o pasirodo, tai eicho lidniausios dienos

34

Efendi mandagus turk kreipimasis vyr.

194

TURINYS

sukaktis. Kaip tai suprasti, seneli? Pripainkite,

kad eichui truput galvoj negerai.
Paties sprendimai, mano jaunasis biiuli, vis
dar tebra kartakoiki, tar ypsodamasis senelis. Ir kart gerai tempei lank, paleidai puikiai nusmailint strl, bet ovei aikiai pro al.
inokite, vaikinai, iandien eichas laukia snaus pargrtant!
Tai jis atsirado?! suuko jaunuoliai ir
diaugsi.
Ne, ir, galimas daiktas, dar ilgai nepargr.
Bet inokite viena: prie atuonerius ar deimt
met, kai eichas t dien kaip visuomet didiai
lidjo ir kankinosi, paleido laisv vergus, valgydino ir gird minias elget ir pavargli, nutiko
taip, kad liep pamaitinti ir vien dervi, kuris,
pervargs ir visai iseks, guljo antai to namo
pavsyje. Dervio bta vento mogaus, gebjusio
pranaauti ir nusimananio astrologijoje. Patyrs
toki eicho malon ir kiek atsigavs, dervias prijo prie eicho ir tar:
inau tavo sielvarto prieast. Juk iandien
dvyliktoji ramadano mnesio diena, ar ne i dien
netekai snaus? Noriu tave paguosti i lidesio
195

TURINYS

diena virs tau diaugsmo diena; inoki: t dien

gr tavo snus!
Taip kalbjo dervias. Netikti tokio mogaus
odiais musulmonui bt didel nuodm. Nors
tai ir nepalengvino Ali Bano irdglos, bet t dien
jis visada laukia sugrtant snaus: puoia rmus,
didij sal, laiptus, tarsi bet kuri akimirk jis
galt pasirodyti.
Keisti dalykai dedasi! stebjosi ratininkas. Ir vis dlto noriau pamatyti i ariau, kaip
ia viskas suruota, kaip eichas toje prabangoje
lidi, o svarbiausia, knieti pasiklausyti, k pasakoja jam vergai.
Nra nieko paprastesnio, atsak senelis.
eicho verg priirtojas yra mano senas biiulis, ir t dien jis man visuomet suranda salje vietel, kur tarp daugybs tarn ir Ali Bano draug
mans niekas nepastebi. A su juo paneksiu, kad
ir jus leist; js tik keturiese, todl manau, kaip
nors sitaisysime; bkite apie devint valand ioje aiktje, tada galsiu jums tiksliai pasakyti.
Taip jiems kalbjo senelis; jaunikaiiai padkojo
jam ir isiskirst, kupini smalsumo pamatyti, kaip
ten viskas bus.
196

TURINYS

Sutartu laiku visi atjo aikt prieais eicho

rmus ir ten jau rado senel; tas jiems prane, kad
verg priirtojas leido juos sivesti. Senelis jo
pirmas, o jie i paskos, tik ne mantriai ipuotais
laiptais ir ne pro pagrindinius vartus, o pro oninius vartelius, kuriuos rpestingai vl urakino.
Toliau jis ved ilgais koridoriais, kol galiausiai visi
prijo didij sal.
ia buvo pilna moni: galjai matyti ir brangiais drabuiais apsirengusi didik, ir ymi
miesto valdios vyr, ir eicho draug, susirinkusi j paguosti sunki valand. Buvo marga minia
verg i vairi krat, visoki taut ir rasi. Bet
visi atrod prislgti, nes myljo savo eiminink ir
lidjo kartu su juo.
Sals priekyje ant labai brangaus kilimo sdjo
patys kilmingiausi Ali Bano biiuliai, ir jiems patarnavo vergai. alimais ant grind buvo sitaiss
eichas, nes sdti ant ventinio diaugsmo kilimo
jam neleido sielvartas dl snaus netekties. Rymojo jis, pasidjs galv ant rank, ir, rodsi, maai tesiklaus paguodos odi, kuriuos jam sak
draugai. Prieais sdjo brelis sen ir jaun vyr
verg drabuiais.
197

TURINYS

Senelis savo jauniesiems biiuliams paaikino,

kad tai yra tie vergai, kuriems Ali Banas iandien
dovanos laisv. Tarp j buvo ir keli frankai; senelis
liep jaunuoliams ypa pasiirti vien, kuris isiskyr nepaprastu groiu ir buvo dar visai jaunas.
eichas pirko j i vieno Tuniso verg prekiautojo,
sumokjo didelius pinigus, o dabar vis tiek paleidia, nes mano, kad juo daugiau frank sugrins
tvyn, juo greiiau Pranaas ivaduos jo sn.
Kai visiems pyl gaivinamojo grimo, eichas
dav enkl verg priirtojui. Tas atsistojo, ir
visa sal nutilo. Priirtojas prijo prie paleidiam verg ir tvirtu balsu tar:
Vyrai! Per mano viepaties Aleksandrijos eicho Ali Bano malon iandien paleis jus laisv, todl, kaip prasta iuose namuose toki dien, prayiau kiekvien papasakoti koki nors istorij.
Vergai pasinibdjo tarp savs, ir vienas i j,
apysenis, pradjo pasakoti:

198

TURINYS

Nyktukas Nosis

Viepatie! Labai klysta tie, kurie mano, kad

fj ir burtinink buv tik Bagdado valdovo Haruno al Raido laikais; apsirinka ir tie, kurie sako,
jog miesto prekyvietse girdimi pasakojimai apie
dvasi ir t, kam jos paklsta, idaigas yra prasimanyti. Fj ir dabar dar netrksta, nes visai neseniai pats buvau liudytojas vieno tokio nutikimo,
kur aikiausiai neisiversta be dvasi sikiimo;
apie t nuotyk jums ir papasakosiu.
Prie daugel met viename dideliame mano
brangiosios tvyns Vokietijos mieste gyveno neturtingas, bet doras batsiuvys su paia. Kiauras
dienas jis sddavo prie gatvs kampo ir taisydavo
monms batus ir lepetes, sidavo ir nauj apav,
jei t darb jam kas patikdavo; bet tuomet turdavo pirma nusipirkti odos, nes gyveno vargingai
ir atsarg nelaik. Jo pati pardavinjo daroves ir
vaisius, kuriuos augindavo nedideliame dare u
miesto vart; mons i jos noriai pirkdavo, nes
ji bdavo variai ir tvarkingai apsirengusi, o savo
daroves mokdavo graiai ir patraukliai idlioti.
199

TURINYS

Toje paprast moneli eimoje augo graus,

malonaus veido ir dailaus sudjimo dvylikos met
berniukas, kuris pagal savo metus atrod gerokai
vyresnis. Jam patikdavo sdti su motina prekyvietje, o toms moterims arba virjams, kurie i
batsiuvio paios pirkdavo daugiau darovi, jis
mielai paddavo jas parneti namo, todl retai pasitaikydavo, kad, itaip k nors palydjs, grt
be puikaus gls iedo, smulki pinigli ar pyrago rieks, nes virj eimininkams bdavo malonu, kad namus ateina simpatingas berniukas, ir
visuomet j kuo nors apdovanodavo.
Vien kart batsiuvio pati kaip visada vl sdjo
prekyvietje. Ji buvo pasistaiusi kelias pintines su
kopstais ir kitokiomis darovmis, turjo visoki
oleli ir skl, o viename nedideliame krepelyje ankstyv j kriaui, obuoli ir abrikos. Maasis Jakobas toks buvo berniuko vardas sdjo
sitaiss alia motinos ir skardiu vaikiku balseliu kviet pirkjus:
Praom ia, ponai, kokie puiks kopstai, kokios kvapnios olels! Ankstyvosios kriaus, ponios, ankstyvieji obuoliai ir abrikosai! Kas norit
pirkti? Mamyt atiduos pigiau!
200

TURINYS

Taip berniukui masinant mones, prekyvietje

pasirod kakokia sen apiplyusi, skarmaluota,
smulkaus, nuo senatvs smarkiai surukusio veido, raudonomis akimis ir smailia, kumpa nosimi,
nulinkusia kone iki smakro; ji kprino, pasiramstydama ilga lazda, bet niekaip negaljai pasakyti,
kokia jos eisena, nes ji ir lubiojo, ir vilko kojas,
ir krypavo kaip antis; atrod, tarsi iuot ant ratuk ir bematant pargrius ir susimals grindin
ilg nos.
Batsiuvio pati nenuleido nuo jos aki. Jau eiolika met, kaip ji kasdien sdi prekyvietje, ir
niekada iki iol nebuvo pastebjusi tos keistos btybs. Net krpteljo pamaiusi, kad sen atklebekiuoja pas j ir, prijusi prie pintini, sustojo.
Ar js esate Hana, darovi pardavja? paklaus sen nemaloniu gergdianiu balsu, be
perstojo kinkuodama galv.
Taip, tai a, atsak batsiuvio pati, ko
nortumte?
Pairsim, pairsim! Paiekosim oleli,
oleli paiekosim, gal ir rasiu, ko man reikia,
kalbjo sen.
Ji pasilenk prie pintini ir tamsiai rudomis
suvytusiomis rankomis m raustis krepeliuose,
201

TURINYS

kur taip graiai ir tvarkingai buvo sudtos olels;

ji trauk jas ilgais tarsi voro kojos pirtais, kio
vienas, kio kitas prie savo nuknebusios nosies ir
ilgai uostinjo. Batsiuvio paiai net ird gniau
matant, kaip ta sen knisasi po jos rinktines oleles, bet nedrso nieko sakyti, nes pirkjas turi
teis prek pasirinkti; vis dlto prie t moterik
jaut kakoki keist baim. Inariusi vis krepel, sen sumurmjo:
Prastos preks, bjaurios ols, nra, ko man
reikia; prie penkiasdeimt met buvo daug geresni, prastos preks, lamtas, o ne preks!
Tokie odiai supykd maj Jakob.
Klausyk, begde nukriousi, suuko jis nirs, pirma savo bjauriais rudais pirtais irausi
puikias oleles, sumaigai, kii prie savo nuknebusios nosies, ir niekas, kas tai mat, j n rankas
nebeims, o paskui dar visaip peiki ms prekes,
girdi, prastos jos; pas mus net kunigaikio virjas
visk perka!
Sen pasiirjo i padilb drs j berniuk,
atgrasiai nusijuok ir kimiu balsu tar:
Sneli, sneli! Atrodo, tau patinka mano nosis, mano graioji ilgoji nosis! Tu irgi toki tur202

TURINYS

si paiame veido viduryje, ilg, nukarusi iki

pasmakrs.
Taip sakydama priliau prie pintins, kurioje buvo sudti kopstai. m paias graiausias
baltas ges, spaudinjo taip, kad tos net trekjo,
mt atgal netvarkingai pintin niurzgdama:
Prastos preks, lamtas, o ne kopstai!
Netirtink taip bjauriai galvos! baimingai rikteljo maylis. Tavo kaklas laibas kaip kopsto
kotas, ims ir nul, dar kris pintin, kas tuomet
benors i ms pirkti?!
Matau, nepatinka tau ilgi kaklai! ypsodamasi murmjo sen. Tada netursi jokio, galva
bus udta tiesiai ant pei kad nenukrist nuo
mao knelio.
Liaukits taukus niekus su tuo bernioku,
pagaliau prakalbo batsiuvio pati, irgi susierzinusi
dl begalinio knaisiojimosi, irinjimo ir uostinjimo, jei norite k nors pirkti, tai praom paskubti, nes atbaidysite kitus pirkjus.
Na, gerai, gerai, tebus, kaip sakai, ilemeno sen, metusi pikt vilgsn j, paimsiu itas
eias galvas; bet, kaip matai, vaiktau su lazda
ir nieko nebepagaliu, leisk savo sneliui parneti
pirkin namo, atsilyginsiu jam.
203

TURINYS

Vaikas nenorjo eiti ir pradjo verkti, nes bijojo

tos lykios sens; taiau motina sakmiai liep
padti, nes man, kad t nelengv nat ukrauti tokiai senai ir silpnai moterikei ant pei vis
dlto bt nuodm. Aarodamas sudjo vaikas
kopstus skepet, usivert ant nugaros ir nukitino paskui sen per prekyviets aikt.
Vilkosi ji pamau, todl prireik kone valandos,
kol atsidr visai miesto pakratyje ir galiausiai
sustojo prie nedidelio aptriuusio namelio. ia ji
isim i kiens sen surdijus kabl, mikliai
kio ma skylut duryse, ir tos sugirgdjusios
isyk atsidar paios. Bet kaip nustebo Jakobas,
kai pereng slenkst! Nam vidus buvo ipuotas
kuo graiausiai: lubos ir sienos i marmuro, baldai ir kiti rakandai i brangiausio juodmedio,
inkrustuoto auksu ir brangakmeniais, o grindys
stiklins ir tokios slidios, kad berniukas, kelis
kartus paslyds, pargriuvo. Sen isitrauk i po
skverno sidabro vilpyn ir ugrie kakoki melodij, kuri aiiai nuskambjo per visus kambarius. Kaipmat laiptais i viraus atbgo kelios jr
kiaulyts; Jakobui atrod labai keista, kad jos laksto staiomis ant dviej kojyi, avi ne bateliais, o
204

TURINYS

rieut kevalais, vilki kaip mons drabuiais ir

ant galv neioja naujausios mados skryblaites.
Kur nukiote mano lepetes, bjaurybs? suriko sen ir taip tvojo lazda, kad tos vaitodamos
paoko. Kiek a ia dar stovsiu?
Jr kiaulyts beregint usirito laiptais auktyn, atlakino por kokoso rieuto keval, iklot
oda, ir mikliai apav jais sens kojas.
Dabar ji nei lubiojo, nei kojas vilko. Svied
lazd pasien ir nepaprastai mitriai nuiuo stiklo grindimis, tempdamasi u rankos ir maj Jakob. Pagaliau sustojo viename i kambari, kuris, sprendiant i daugybs visoki rakand, veikiau panjo virtuv, nors raudonmedio stalai
ir brangiais kilimais apdengtos sofos geriau bt
tik itaigingai svetainei.
Sskis, sneli, tar sen, nutaisiusi meil
bals ir grsdama j sofos kamp; paskui pristm prieais j stal taip, kad berniukas negaljo
ieiti. Sskis, juk taip sunkiai tempei, moni
galvos ne tokios lengvos, visai nelengvos.
Kieno galvos? K js sakot, senele?! suuko
vaikas. Pavargti tai pavargau, bet a juk neiau
kopst galvas; jas pirkote i mano motinos.
205

TURINYS

 O, ia tu apsirinki, vaikuti, nusijuok sen,

pakl pintins dangt ir itrauk mogaus galv,
laikydama j u plauk.
Vaikas nustro i baims jis negaljo suprasti,
kaip ia viskas nutiko; ikart pagalvojo apie savo
motin: Jeigu kas nors suinos apie itas moni
galvas, svarst jis, tai, be jokios abejons, kalt
kris ant jos.
Reikia tau kuo nors atsilyginti, nes buvai toks
klusnus, murmjo sen, luktelk mauml,
ivirsiu tau sriubyts, tokios, kad vis gyvenim
nepamiri.
Tai pasakiusi, vl suvilp. I pradi atbgo
daugyb jr kiaulyi, vilkini moni drabuiais; jos buvo pasiriusios baltas prijuostes, o rankose laik samius ir virtuvinius peilius. Paskui
atstriksjo pulkas voveraii; jos mvjo turkikomis kelnmis, tripeno ant upakalini kojyi, o
ant galv puikavosi alio aksomo kepuraits. Atrodo, jos tarnavo virtuvs pagalbininkmis, nes,
vikriai laipiodamos sienomis, imliojo nuo lentyn
keptuves ir dubenis, kiauinius ir sviest, oleles ir
miltus ir visk ne prie idinio; o sen su savo kokosinmis lepetmis lakst be perstojo ten atgal;
berniukas mat, kad ji pasineusi ivirti jam ka206

TURINYS

k skanaus. Smarkiau suspragsjo idinyje ugnis,

keptuv suirk, pakilo i jos dmai, kambaryje
pasklido malonus kvapas, o sen vis zujo, voveraits ir jr kiaulyts jai i paskos, ir kiekvien
kart, kai ji atsidurdavo prie idinio, vis kyteldavo savo ilg nos puod. Pagaliau puodas uvir,
m nypti, isiver kamuoliai gar, putos pradjo dribti ugn. Tada ji puod nukl, pyl viralo
sidabrin duben ir padjo j maajam Jakobui.
tai, sneli, tar jinai, valgyk ios sriubyts ir tursi visk, kas tau mano ivaizdoje taip
patiko; be to, pasidarysi puikus virjas, juk reikia
gyvenime kuo nors bti; na, o olels, ne tos olels tu niekados nerasi. Kodl jos nebuvo tavo motinos pintinje?
Maylis ne visai suprato, k sen marma, todl
su didiausiu apetitu kirto sriub, kuri labai patiko. Motina irgi pataisydavo gardi valgi, bet
tokio skanumlio dar niekada nebuvo ragavs. I
sriubos kilo malonus oleli ir akneli kvapas,
jautsi saldrgtis skonis, bet kartu ji buvo ir labai soti. Baigiant srbti paskutinius gardiosios
sriubos auktus, jr kiaulyts udeg arabik
smilkal, ir melsvi dm debesliai pasklido po
kambar; dm daugjo, debesliai tirtjo, kol ga207

TURINYS

liausiai m leistis emyn. Smilkalai berniuk pradjo svaiginti, jis saksi turs grti pas mam, bet
vos tik atsipeikdavo, akys tuoj vl usimerkdavo;
pagaliau visai umigo, isitiess ant sens sofos.
Keisti sapnai j apniko. Atrod, sen velka nuo jo
drabuius ir mauna vovers kailiu. Pasijuto gals
okinti ir laipioti kaip vover, m bendrauti su
kitomis voveraitmis ir jr kiaulytmis, kurios,
beje, buvo labai mandags ir gerai iauklti mons; kartu su jomis jis dabar turjo tarnauti senei.
I pradi jam patikjo tik batus valyti, kitaip sakant, jis privaljo aliejumi itepti ir iki blizgesio
veisti kokoso rieut kevalus, kuriuos eiminink
avjo kaip lepetes. Tvo namuose tokius darbus
buvo danai dirbs, todl viskas jo kaip i pypks. Madaug po met sapnavo jis toliau dav
geresn darb: su keliomis kitomis voveraitmis
turjo gaudyti sauls dulkeles ir, kai j pririnkdavo nemaai, reikjo jas sijoti per tankiausi rt.
Sauls dulkeles eiminink laik paiu didiausiu
skanstu, o kadangi nebeturjo n vieno danties ir
nebegaljo nieko ksti, liepdavo i j kepti duon.
Dar po met perkl j prie tarn, kurie parpindavo senei geriamojo vandens. Nereikia manyti, jog ji liep ikasti ulin arba pastatyti kieme
208

TURINYS

statin, kad prilyt vandens; udavinys buvo nepalyginamai sunkesnis: voveraits, o su jomis ir
Jakobas, privaljo lazdyn rieut kevalais rinkti
i roi ied ras; tai ir buvo sens geriamasis
vanduo. Ji gerdavo daug, todl vandens rinkjams
tekdavo pluti iki devinto prakaito.
Praslinkus metams, skyr prie vidaus ruoos
darb; dabar jo pareigas jo grind prieira, o
kadangi tos buvo stiklins, ant j matsi kiekviena
dulkel, todl dirbti reikjo pasiraitojus rankoves.
Grind valytojai turdavo jas pirma trinti epeiais, paskui apsivynioti kojas skudurais ir blizginti, iuoindami po visus kambarius.
Ketvirtaisiais metais galop jis atsidr virtuvje. Tai buvo garbingos pareigos, kurias patenkama tik po ilg ibandym. Pradjs nuo virjo
padjjo, isitarnavo iki vyriausiojo patetininko
ir visus virtuvs darbus imoko dirbti taip meistrikai, kad danai pats savimi stebdavosi: mantriausius valgius, pavyzdiui, patet i dviej imt visoki esencij, darovi sriub kone i vis
pasaulyje valgom oleli visk mokjo sutaisyti,
visk pagaminti greitai ir gardiai.
Taip itarnavo pas sen septynerius metus. Vien dien toji nusiav kokoso lepetes, pasim pin209

TURINYS

tin, lazd ir rengsi eiti i nam, o Jakobui liep,

kol pareis, papjauti vit, nupeti, prikimti olelmis ir gerai paskrudinti, kad bt graiai geltona.
T darb jis atliko pagal visas virimo meno taisykles. Nusuko vitai galv, nuplik kartu vandeniu, kruopiai nupe plunksnas, nugramd peiliu pkus, dailiai ilygino od ir perskrods im
vidurius.
Tada m iekoti oleli. Darovi sandlyje
ivydo sienin spintel, kurios durels buvo praviros, jos anksiau niekada nebuvo pastebjs.
Smalsumo vedamas, prijo ariau pairti, kas
joje sudta, o ia pilna pintinli su daugybe visoki maloniai ir stipriai kvepiani oleli. Atidars vien, rado joje kakoki visai iki iol nematyt
keistos spalvos olel. Stiebas ir lapai buvo melsvai ali, iedas nedidelis skaisiai raudonas geltonais pakratliais; susimsts apirinjo gl,
uostinjo jos ied, o is skleid tok pat stipr
kvap, kuriuo kvepjo ana sriuba, kuri kadaise
sen jam buvo ivirusi. Bet kvapas taip kibo nos,
kad jis pradjo iaudti, ir iaudjo taip smarkiai,
kad staiga m ir pabudo.
iri, beguls ant sens sofos; pakl galv ir
m dairytis. Na, ir sapnavau! pagalvojo sau.
210

TURINYS

Galiau net prisiekti, kad buvau paprasta voverait, draugavau su jr kiaulytmis ir visokiais
gyviais, bet per tai tapau puikiu virju. Kaip juoksis mamyt, kai jai visk papasakosiu! O gal ir
barti gausiu, kad, uuot padjs prekiauti, miegu
svetimuose namuose.
Taip pagalvojs, paoko Jakobas, nordamas ieiti, taiau knas nuo miego tebebuvo sustings,
ypa sprandas, nes negaljo ir galvos kaip reikiant pasukioti; net paiam atrod juokinga, kad
yra toks usimiegojs: kai tik krypteldavo on,
vis uklidavo nosis u spintos, u sienos, o jeigu
mikliau aplink apsisukdavo, tai ir u dur staktos.
Voveraits ir jr kiaulyts inkdamos bginjo
aplinkui, tarsi nort j palydti; jau stovdamas
ant slenksio, i tikr j pakviet jas pajti kartu,
nes tai buvo simpatiki gyvnliai; bet ie spruko
su savo keval apavu atgal namus, ir jis dar ilgai
girdjo, kaip tolsta j niauzgimas.
Toji miesto dalis, kur parsived j sen, buvo toli
nuo centro; reikjo gerokai paklajoti, kol surado
keli i siaur gatveli raizgyno, be to, jos buvo
sausakimos moni, nes, kaip suprato, visi lauk
kakur netoliese pasirodant nyktuko; i vis pusi girdjosi ksmai:
211

TURINYS

 Ei, irkit, nyktukas! Koks bjaurus! I kur

toks atsirado? Ei! Kokia ilga nosis! O kaip jo galva suaugusi su peiais! Kokios rudos ir lykios
rankos!
Jei nebt reikj skubti, jis taip pat bt siliejs mini, nes labiau u visk mgo irti
milinus, nyktukus arba keistais drabuiais apsirengusius svetimalius; na, o dabar neturjo laiko reikjo nedelsiant grti pas motin.
Kai atskubjo prekyviet, pasidar nejauku.
Motina tebesdjo ten pat, o pintinse tebebuvo
daugokai neparduot vaisi ir darovi taigi, matyt, nebus ilgai miegojs; bet jau i tolo jam pasirod, kad motina kako labai nulidusi nebekvieia
praeivi i jos pirkti, o tik sdi, rankomis parmusi smakr; prijus ariau, ji atrod dar blykesn
negu kitomis dienomis. Jis kiek stabteljo neinodamas, k daryti, bet veikiai pergaljo nerytingum, prislinko prie jos i u nugaros, velniai padjo rank ant peties ir tar:
Mamyte, kas tau? Gal pyksti ant mans?
Moterik atsigr ir, baisiausiai persigandusi, atoko atbula rkdama:
Ko kimbi prie mans, neauga lyktusis? alin, mar i ia! Nepakeniu kvail pokt!
212

TURINYS

 Bet, mamyte, kas atsitiko? klaus Jakobas

apstulbs. Tu tikriausiai blogai jautiesi, kodl
veji alin savo sn?
A tau jau sakiau, mauk i kur atjs! atr
ponia Hana perpykusi. Savo grabylyste nepelnysi i mans n skatiko, igama prakeiktas!
Nejaugi Dievas atm jai prot! pagalvojo
vaikas, susirpins ne juokais. K man daryti,
kaip j parvesti namo?
Mamyte miela, bk protinga, tik pasiirk
gerai mane juk a tavo snus, Jakobas.
Ne, jis jau darosi lus, kteljo Hana savo
kaimynei, tik pairkit it vitos iper, pristojo ir graso nuo mans pirkjus, ir dar drsta tyiotis i mano nelaims! Jis man, akipla, rodinja: A esu tavo snus, tavo Jakobas!
Tada supuol visos kaimyns ir m j kaip
manydamos plsti o turgaus moterys, kaip gerai inote, odio kienje neieko, jos bar j,
kam tyiojasi i vargs Hanos nelaims, kai prie
septynerius metus jai pavog grauol berniuk;
tad dabar jos visos grasino iupti j u pakarpos ir
sudraskyti skutelius, jeigu tuojau pat nedings i
aki.
213

TURINYS

Vargas Jakobas nebeinojo, k ir manyti. Juk

iandien ryt, kaip jam rodsi, su motina prastu
laiku atjo prekyviet, padjo jai idlioti prekes,
paskui nune senei namus kopstus, uvalg
sriubos, nusndo valandl ir dabar sugro, o motina ir kaimyns neka apie kakokius septynerius
metus! Ir dar vadina j lykiu neauga!
Kas gi jam atsitiko? Suprats, kad motina nebenori apie j nieko girdti, apsipyl aaromis ir nusimins nukitino gatve t pus, kur tvas maytje dirbtuvje kiauras dienas tais monms batus. Pairsiu, galvojo sau, ar ir jis nebenors
mans painti; sustosiu tarpduryje ir ukalbinsiu
j. Prijs prie batsiuvio dirbtuvls, atsistojo ant
slenksio ir m irti vid. Meistras taip buvo
niks savo darb, kad atjusiojo n nepastebjo,
bet kai netyia vilgteljo duris, ikrito i rank
batas, viela ir yla, o pats suuko:
O Viepatie veniausias! Kas ia dabar, kas
tu toks?
Lab vakar, meistre! tar maylis, engdamas nuo slenksio vid. Kaip jums sekasi?
Nekaip, blogai, maasis pone! atsak tvas,
labai nustebindamas j tais odiais; matyt, ir jis
neatpaino jo. Nelabai suduriu gal su galu. Jau214

TURINYS

iuosi vienias ir pradedu senti; laikyti padjj ne

mano kienei.
O ar neturite snelio, kuris pamau galt
pratintis prie io darbo? klausinjo vaikas toliau.
Turjau sn, Jakobas buvo vardu; dabar, ko
gero, bus jau lieknas, mitrus dvideimties met
vaikinas, jis tikrai bt tvo deinioji ranka. Tai
gyventume! Jau dvylikos met netrko jam sumanumo ir apsukrumo, t iman ir apie darb, be
to, buvo graus ir mandagus; bt man pritrauks
tiek klient, kad dabar tikrai nebelopyiau sen
bat, o siiau tik naujus! Bet k padarysi, toks jau
gyvenimas!
O kur js snus? klaus Jakobas drebaniu
balsu.
Dievai ino, atsak jis, prie septynerius
metus tiek jau prabgo laiko j mums pavog i
prekyviets.
Prie septynerius metus! persigands suuko Jakobas.
Taip, maasis ponuli, prie septynerius; prisimenu kaip iandien pareina pati namo liumbdama ir raudodama, kad vaikas negrs vis dien,
visur iekojusi ir klausinjusi, bet niekur neradusi.
A seniai nujauiau ir vis sakydavau, kad kas nors
215

TURINYS

atsitiks; Jakobas kas tiesa, tai tiesa buvo graus

vaikas; mano pati tuo didiavosi ir jai patikdavo,
kai mons j girdavo; jinai danai sisdavo j su
darovmis ir visokiais kitais reikalais turtingj namus. Teisyb sakant, buvo neblogai visuomet jis parsinedavo nemaai dovan, bet a jai
primindavau: bk atsargi, miestas didelis, jame
daug pikt moni, saugok man Jakob! Kaip sakiau, taip ir vyko. Ateina vien dien prekyviet
kakokia lykti sen, i pradi lygstasi, derasi,
paskui nusiperka tiek vaisi ir darovi, kad viena
parneti negali. O mano pati, bdama geros irdies, siunia berniuk jai padti, ir nuo tos dienos
jis kaip vanden.
Ir sakote, prabgo septyneri metai?
Septyneri sueis pavasar. Darm, k imanm paskelbme, kad dingo vaikas, jome per
namus, klausinjome kiekvien; daugelis painojo
gra j berniuk, buvo j pamil ir dabar iekojo
drauge su mumis, bet viskas veltui. Ir tos moteriks, kuri pirko daroves, niekas nebuvo nei mats, nei regjs; tik viena senut jai galjo bti
apie devyniasdeimt man, ar ia, ko gero, nebus
buvusi piktoji fja olinink, kuri kart per penkiasdeimt met ateina miest apsipirkti.
216

TURINYS

Taip pasakojo Jakobo tvas, garsiai kaukdamas plaktuku ir abiem rankomis tempdamas viel.
Mayliui pamau m aikti, kas jam buvo nutik:
kad jis ne sapnavo, o i tikr j septynerius metus,
paverstas vovere, tarnavo piktajai fjai. I pykio
ir sielvarto kone plyo irdis. Septyneri jaunysts
metai nujo uniui ant uodegos, o k u tai gavo?
Kad imoko iki blizgesio nuveisti kokoso rieut lepetes ar valyti kambarius su veidrodinmis
grindimis? Kad i jr kiaulyi nusiirjo visas
virtuvs paslaptis? Matyt, jis netrumpai stovjo,
apmstydamas savo gyvenim, kad tvas pagaliau
paklaus:
Gal atjote k nors usakyti, jaunasis ponuli?
Naujas lepetes ar, pridr ypteljs, gal savo
nosiai antvalkt?
Ko jums ukliva mano nosis, paklaus Jakobas, kam jai antvalktis?
Suprantama, atsak batsiuvys, kiekvienas
turi savo skon. Bet vien dalyk jums pasakysiu:
jeigu a turiau toki baisi nos, pasisidiniau
antvalkt i rausvos blizganios odos. Pairkite, kaip tik turiu puiki tokios odos atrai; antvalkiui, inoma, reikt maiausiai kokios uolekties. Bet kaip saugiai jaustumts, maasis pone!
217

TURINYS

Nesakykite man, aiki aikiausiai matau, kad

js nosis kliva u kiekvien dur staktos, u kiekvieno veimo, kai norit su juo prasilenkti.
Vaikui i siaubo ukando ad. Jis m iupinti
savo nos, o toji buvo drta ir koki dviej sprindi ilgio! Vadinasi, sen sudark jo ivaizd, todl ir motina nepaino, todl visi vadino j lykiu
nyktuku!
Meistre, kreipsi Jakobas kone aarodamas
batsiuv, ar neturite po ranka veidrodio, noriu
pats pasiirti save.
Ponuli, atsak tvas rimtai, ne toks jau
graus esate, kad vis reikt vilgioti veidrod.
Meskite t mad, jums tai ypa netinka, tiktai juokas ima.
Bkite geras, vis tiek leiskite dirstelti veidrod, pra maylis, a tikrai ne i paikumo.
Duokite man ramyb; ms namuose, nors usimuk, nerasi veidrodio; mano pati turi kakok
mayt, bet a neinau, kur j laiko nukiusi. Jei
taip btinai norisi paspoksoti veidrod, va anapus gatvs gyvena Urbanas, kirpjas, jis turi veidrod, dukart didesn u js galv; ten ir irkite sau sveikas, o dabar geriausios kloties!
218

TURINYS

Tai sakydamas, tvas pamale istm Jakob pro duris, usirakino ir vl sdo prie darbo. O
maylis visai nusimins nukitino skersai gatvs
pas kirpj Urban, kur dar i anksiau gerai
painojo.
Lab dien, Urbanai, tar jam Jakobas, atjau paprayti js vienos paslaugos; bkite toks
malonus, leiskite man umesti ak veidrod!
Praom, praom, tai ten stovi jis, pakviet
ypsodamasis kirpjas; klientai, kurie buvo atj
pasikirpti barzd, irgi neslp ypsen.
Js ivaizdus vyrukas, lieknas ir stotingas, kaklelis kaip gulbs, rankuts kaip karaliens, nosyt riesta tiesiog grauolis. Na, ir iek tiek juokingas, to jau nenuneigsi; irkite kiek patinka!
Tegu mons paskui nesako, kad i pavydo nedaviau jums veidrod pavelgti.
Sulig tais odiais kirpykloje kilo juokas, panaus arkli vengim. O maylis tuo metu prijo
prie veidrodio ir siirjo save, vos sulaikydamas aaras. Taip, inoma, tokio, mieloji mamyte,
savo Jakobo negaljai atpainti, tar sau, ne
toks atrodiau anomis laimingomis dienomis, kai
puikuodavaisi manimi prie mones!
219

TURINYS

Dabar akys buvo pasidariusios maos kaip kiauls, nosis itsusi ir nukarusi ligi smakro, kaklo ivis kaip nebta galva tiesiog utupdyta ant pei, ir tik su didiausiu skausmu galjo j pasukti vien ar kit pus. Knas liko toks kaip prie
septynerius metus, kai jis buvo dvylikos; kiti tarp
dvylikos ir dvideimties met stiebiasi auktyn, o
jis augo plot; nugara ir krtin smarkiai atsikio;
atrod lyg maas gerai prikimtas maias. I storo liemens kyojo trumpos silpnos kojyts, anaiptol nepritaikytos tokiam svoriui neioti, bet utat
nepalyginamai ilgesns buvo rankos, nuo pei
karanios emyn, nes buvo kaip tikro suaugusio
vyro; platakos stambios ir rudai geltonos, pirtai ilgi, panas voro kojas; juos itiess, galjai
nesilenkdamas pasiekti em. tai kaip jis dabar
atrod maasis Jakobas buvo pavirts bjaur
nyktuk.
Nnai jis prisimin ir an rytmet, kai prie motinos pintini prijo toji sen. Visk, k jis tada
bjaurdamasis buvo paieps ilg nos, lykius
pirtus, viskuo ji apdovanojo j pat, trko tiktai
ilgo tirtanio kaklo.
Na, ar neuteks grotis, mano prince? tar
prieidamas ir su ypsenle veide j apirinda220

TURINYS

mas barzdaskutys. Pasakysiu tiesiai tokios juokingos ivaizdos net ir sapne nesusapnuosi. Bet a
jums, maasis vyre, turiu pasilym. Nors mano
kirpykloje klient netrksta, taiau pastaruoju
metu j ateina ne tiek, kiek noriau. Bda ta, kad
mano kaimynas, kirpjas aumas, kakur susirado milin, kuris privilioja daug lankytoj. Iaugti
milinu, suprantama, nedidelis daiktas, bet pasidaryti tokiu vyruku kaip js visai kas kita. Stokite pas mane tarnauti tursite pastog, bsite
visuomet pavalgs, apsirengs, odiu, jums nieko netrks; u tai reiks rytais stovti prie dur ir
kviesti mones ueiti kirpykl. Be to, iplaksite
putas, padavinsite sveiams rankluosius, garantuoju, mums abiem seksis neblogai: a tursiu
daugiau klient nei anas su tuo milinu, o patsai
dar usidirbsi ir nemaai arbatpinigi.
Maylis irdyje pykteljo dl silymo dirbti
barzdaskuio klient jauku, bet pagalvojo, kad
savo nepasitenkinimo geriau nerodyti. Todl kirpjui visai ramiai paaikino, kad tokiems darbams
neturi laiko, ir ijo.
Nors piktoji sen subjaurojo jo ivaizd, bet nieko negaljo padaryti jo protui; tai Jakobas gerai
suprato, nes dabar mst ir jaut nebe taip kaip
221

TURINYS

prie septynerius metus; ne, per t laik, kaip jam

atrod, jis pasidar imintingesnis ir supratingesnis; i skausmo plyo irdis ne todl, kad prarado
gro, kad taip lykiai atrodo, o todl, kad tvas
kaip un varo nuo savo nam dur. Tad nusprend dar kart eiti pas motin ir pamginti su ja
pasikalbti.
Jakobas gro prekyviet ir papra, kad motina ramiai j iklausyt. Jis primin t dien, kai nujo su sene, paddamas jai neti kopstus, primin
daug visoki smulkmen i savo vaikysts, paskui
papasakojo, kaip, fjos paverstas vovere, septynerius metus turjo jai tarnauti, ir kaip ji sumaitojo jo ivaizd u tai, kad tdien i jos pasiaip.
Batsiuvio pati nebeinojo, tikti juo ar ne. Viskas,
k jis pasakojo apie savo vaikyst, buvo venta teisyb, bet kai m aikinti, kad septynerius metus
ibuvs vovere, ji be uuolank idro:
Na, jau ito tai negali bti, fj ivis nra.
irjo ji nyktuk ir jaut, kaip irdis piestu
stoja, niekaip neieina patikti, kad tai jos snus.
Galop atjo galv iganinga mintis pasitarti
su vyru. Susirinko pintines ir liep mayliui sekti
paskui j. Taip abu atkulniavo batsiuvio dirbtuv.
222

TURINYS

 Paklausyk, tar ji vyrui, itas va mogiktis sakosi, kad yra ms dings Jakobas. Jis man
visk ipasakojo kaip prie septynerius metus j
i ms pavog ir kaip paskui apkerjo ragana.
Ak itaip! nutrauk jos kalb perpyks batsiuvys, tai k jis tau pripliauk! Palauk, nevidone! Prie valand a jam visk isipasakojau, o jis
nueina pas tave ir puia migl akis. Tai k, apavjo tave, sneli, a? Pala, a tave tuojau atavsiu.
Stvr kelias k tik atpjautas odos atraias, pripuol prie maylio ir taip kirto per atsikiusi kupr ir ilgas rankas, kad tas i skausmo sucyp ir
verkdamas spruko pro duris.
Tame mieste, kaip ir visur kitur, nedaug tebuvo
gailesting moni, kurie padt vargui, ir dar
tokiam, kuris yra iek tiek juokingas. Todl ir nutiko taip, kad nelaimingasis nyktukas liko kiaur
dien be duonos ksnio ir vandens lao, o atjus
nakiai turjo pasirinkti nakvyn ant banyios
laipt, nors jie buvo labai kieti ir alti.
Kai kit ryt j paadino pirmieji sauls spinduliai, rimtai susirpino, kaip reiks, tvo ir motinos atstumtam, toliau gyventi. Jis buvo per daug
ididus, kad apsiimt bti barzdaskuio ikaba
arba stot tarnauti juokdariu ir u pinigus rody223

TURINYS

tsi monms. Ko gi imtis? Staiga topteljo mintis, kad, bdamas vovere, neblogai imoko virimo
meno, todl jam visai pagrstai atrod, kad ne kiekvienas virjas galt su juo lygintis; tad nusprend pasinaudoti iuo savo mokjimu.
Kai gatvse pradjo rodytis daugiau moni, ir
visai iauo rytas, pirma ujo banyi ir pasimeld. Paskui patrauk savo keliais. Kunigaiktis,
to krato valdovas, koks sutapimas! buvo pagarsjs lbautojas ir smaguris, kuris nepaprastai
mgo skanius valgius ir virj iekojosi po visus
pasaulio kratus.
Maylis ir nuingsniavo prie kunigaikio rm.
Kai prisiartino prie vart, sargybiniai klaus, ko
jis ia ieko, ir nepraleido progos pasityioti; bet
Jakobas reikalavo, kad j vest pas vyriausij virj. Sargybiniams i ugaida sukl smagaus juoko,
ir jie m j vesti kiem kiemais; kur tik jis pasirodydavo, tarnai i pradi sustodavo, nusteb lyddavo akimis, imdavo garsiai juoktis, o paskui sekdavo kandin; taip ingsnis po ingsnio susirinko
didiul visokiausi tarn minia, ir rm laiptais
lipo j jau tikra procesija: arklininkai met ukav arklius, bgikai atbgo, lieuvius ikor, kilim priirtojai paliko nedulkintus kilimus, visi
224

TURINYS

stumdydamiesi yrsi priek; kilo tokia maiatis,

tarsi u vart stovt prieas; mons per kits kit
auk:
Nyktukas! Nyktukas! Ar matt nyktuk?!
Tarpduryje pasirod rm priirtojas, rsiu
veidu ir su dideliu rimbu rankoje.
Dl Dievo meils, ko, unsnukiai, keliat tok
triukm! Ar neinot, kad kunigaiktis teikiasi dar
miegoti? Ir, usimojs nagiu, dro keliems arkli priirtojams ir durininkams kaip reikiant
per nugaras.
O, pone, auk jie, argi nematote? Mes atvedame nyktuk, kokio dar niekada nesate regjs!
Pamats mayl, rm priirtojas vos susilaik neprapliups juokais, bet garsiai juoktis neleido
orumas. Todl rimbu ivaik visus susirinkusiuosius, sived mayl vid ir paklaus, kokiu reikalu atjs. Igirds, kad tas nori pasikalbti su
vyriausiuoju virju, atsak:
Klysti, sneli, tau reikalingas a, rm priirtojas; juk nori stoti pas kunigaikt tarnauti
rm nyktuku, ar ne taip?
Ne, pone, atsak nyktukas. A esu guds
virjas, moku virti ir kepti visokiausi nepaprast valgi, tad bkite malonus, nuveskite mane pas
225

TURINYS

vyriausij virj, gal pravers jam mano imanymas ir gebjimai.

Kaip nori, vyruti; iaip jau paties pageidavimas nra labai imintingas. virtuv! Tarnaudamas rm nyktuku, neturtumei jokio darbo ir
btumei pavalgs, kiek irdis geidia, vaikiotumei graiai apsirengs. Na, bet pairsim, vargu ar tavo virimo menas bus toks, kad patenkint
kunigaikio asmenin virj, o virtuvs pagalbininko pareigos tau per menkos. Tai sakydamas,
rm priirtojas pam j u rankos ir nuved
vyriausiojo virjo patalpas.
Maloningasai pone, tar tenai nyktukas,
nusilenkdamas taip emai, kad net nosimi baksteljo grind kilim, ar nereikia jums patyrusio
virjo?
Vyriausiasis virjas nuvelg j nuo galvos iki
koj, nusikvatojo visu balsu ir tar:
K? Tu virjas? Nejau manai, kad ms virykls tokios emos, kad galsi lengvai, ant pirt
gal pasistiebs ir kakl itemps, katil pasiirti? O, mielas vaikeli! Tas, kuris tave atsiunt pas mane parsisamdyti virju, norjo tave tik
apkvailinti. Taip sakydamas, vyriausiasis virjas
226

TURINYS

garsiai nusijuok, o kartu su juo kvatojo ir rm

priirtojas bei visi kambaryje buv tarnai.
Bet nyktukas nenusileido.
Ar nuskurs namai, kur visko per akis, dl vieno ar dviej kiauini, keli la sirupo ir vyno,
saujos milt ir trupuio prieskoni? tar jis.
Leiskite man pabandyti paruoti kok nors skanst, duokite ko reikia, ir js akivaizdoje kaipmat
viskas bus padaryta; tada, neabejoju, pasakysite:
Tas yra virjas kaip reikiant.
Tokiais ir panaiais odiais maylis stengsi
tikinti vyriausij virj, ir grau buvo irti,
kaip ybiojo jo maos akuts, kaip tirtjo jo ilga
nosis ir kaip, pabrdami kalb, krutjo jo ploni,
voro kojas panas pirtai.
Gerai, tar vyriausiasis virjas ir pam
rm priirtoj u paranks, gerai, dl juoko
pabandysime, eime virtuv!
Perj kelias sales ir koridorius jie galiausiai atsidr virtuvje. Tai buvo didelis, erdvus, puikiai
rengtas pastatas; dvideimtyje krosni be perstojo krenosi ugnis; per vidur tekjo skaidraus
vandens upelis, kuriame plaukiojo gyvos uvys,
marmuro ir brangaus medio spintose buvo sudtos maisto atsargos, kurias reikjo visuomet turti
227

TURINYS

po ranka, o i deins ir kairs buvo dar deimt

sali, kur galjai rasti visko, ko esama gardaus ir
irdiai malonaus visose Frankistano emse ir
net Ryt kratuose. Daugyb virtuvs darbinink
zujo ten ir atgal, barkjo katilai ir puodai, irkjo keptuvs, plumpsjo kiauini plaktuvs; bet
kai virtuv eng vyriausiasis virjas, visi sustingo savo vietose, girdjai tik, kaip spragsi ugnis
ir iurlena upelis.
K kunigaiktis sak iandien patiekti pusryiams? paklaus vyriausiasis pirmj pusryi
specialist, sen virj.
Danikos sriubos teiksi pageidauti ir raudon j Hamburgo kukuli, pone.
Aiku, atsak vyriausiasis virjas, ar girdjai, k kunigaiktis nori valgyti? Ar apsiimi pagaminti iuos gan sudtingus patiekalus? Ko jau ko,
bet kukuli nepadarysi, nes tai paslaptis.
Vieni juokai, atsak nyktukas, nustebindamas visus; kai buvo paverstas vovere, tuos valgius
ne kart buvo dars. Nieko nra lengvesnio!
Sriubai tegu atnea t ir t darovi, toki ir toki
prieskoni, erno tauk, akneli ir kiauini; kukuliams reikia, jis pritild bals, kad girdt tik
vyriausiasis virjas ir pusryi ruojas, keturi
228

TURINYS

ri msos, trupuio vyno, anties tauk, imbiero

ir tokios olels, kuri vadinama pilvaguode.
O ventasis Benediktai! Pas kok burtinink
mokeisi? suuko nustebs virjas. Ivardijo visk kuo tiksliausiai, o pilvaguods mes ir patys neinojome, su ja kukuliai turt bti dar gardesni.
Tu tikras stebuklas ne virjas!
To tikrai nesitikjau, tar vyriausiasis virjas, bet tegu pamgina. Duokit jam produkt,
ind ir visko, ko prao, tegu pusryius sutaiso jis.
Buvo daroma, kaip nyktuko liepta, reikalingus daiktus sune ir sudjo ant priekrosnio; bet
pasirod, kad nyktukas nosimi vos pasiekia krosnies krat. Todl sugalvojo pastatyti vien ant kitos por kdi, o ant j ir krosnies krato padjo
marmuro plokt; tada jaunj stebukladar papra rodyti savo men. Aplinkui dideliu ratu sustojo
virjai, j pagalbininkai, tarnai ir kas tik norjo, ir
visi nusteb irjo, kaip mikliai nyktukas dirba
savo darb, kaip lengvai ir sklandiai jam viskas
eina. Suruos, k reikia, liep abu puodus ukaisti ir virti tol, kol pasakys; ir jis pradjo skaiiuoti
vienas, du, trys, keturi ir taip toliau; suskaiiavs
iki penki imt, suuko:
Gana!
229

TURINYS

Tada puodus nukl, ir maylis papra vyriausij virj paragauti.

Pusryi specialistas liep virtuvs berniukui
paduoti auksin aukt; nuskalavs upelyje, perdav j vyriausiajam virjui. Tas ididiai prijo
prie krosnies, pasism i vieno puodo, atsignyb
gaball i kito, sidjo burn, usimerk, paepsjo, didiai patenkintas, ir tar:
Nuostabu! Garb kunigaikiui, tiesiog pasakika! Ar neparagautumte ir js auktel, rm
priirtojau?
is nusilenk, pam aukt, paskanavo ir, neregto malonumo pagautas, suuko:
lov js menui, gerbiamasis pusryi gamintojau! Js esate patyrs virjas, bet taip gardiai niekada nesate ivirs nei sriubos, nei Hamburgo kukuli!
Dabar ragavo ir pusryi specialistas. Paskanavs prijo prie nyktuko, paspaud jam rank ir
tar:
Mayli! Esi tikras meistras! Pripastu, toji olel, pilvaguod, viskam suteikia ypating ir nepakartojam skon.
Kaip tik t akimirk virtuv jo kunigaikio
kamerdineris ir prane, kad ponas reikalauja pus230

TURINYS

ryio. Valgius sudjo ant sidabrini padkl ir nune kunigaikiui; vyriausiasis virjas nusived
mayl savo kambar pasinekti. Bet neprajo n
puss laiko, kiek reikia sukalbti Tve ms (i
frank malda yra dvigubai trumpesn u tikratiki mald), kai pasirod kunigaikio pasiuntinys
ir pakviet vyriausij virj ateiti pas valdov.
Vyriausiasis virjas skubiai persivilko ventiniais
drabuiais ir nusek paskui pasiuntin.
Kunigaiktis atrod labai patenkintas. Jis buvo
suvalgs visk, k jam atne, ir t akimirk, kai
vyriausiasis virjas eng kambar, kaip tik
luostsi barzd.
Klausyk, virininke, tar kunigaiktis, tavo
virjais buvau iki iol visada labai patenkintas, bet
pasakyk man, kas iandien ruo pusryius? Nuo
to laiko, kai sdiu savo protvi soste, toki gardi dar niekada nevalgiau; sakyk, kuo vardu tas
virjas, noriu jam nusisti kelis dukatus dovan.
Mano valdove, tai nepaprasta istorija, atsak
vyriausiasis virjas ir papasakojo, kaip ryt jam
atved kakok nyktuk, btinai norint tapti virju, ir kaip paskui buvo verdami pusryiai. Kunigaiktis didiai nustebo, liep pakviesti nyktuk
ir m klausinti, kas jis toks ir i kur. Vargas
231

TURINYS

Jakobas, inoma, negaljo prisipainti, kad buvo

apkertas ir paverstas vovere, bet jis nemelavo sakydamas, kad dabar neturs nei tvo, nei motinos
ir kad virti imoks i vienos senos moteriks.
Kunigaiktis nieko daugiau nebeklausinjo, tik
stebjosi keista naujojo virjo ivaizda.
Jei liksi pas mane, tar jis, moksiu tau
kasmet po penkiasdeimt dukat, duosiu ventinius drabuius ir dar priedo dvejas kelnes. Bet utat privalsi kasdien gaminti man pusryius pats,
davinti nurodymus, k ir kaip virti pietums, ir ivis imsi tvarkyti visus mano mitybos reikalus. Kadangi kiekvienam savo rmuose suteikiu tam tikr
pravard, tai ir tu nuo iol vadinsies Nosis ir eisi
vyriausiojo virjo padjjo pareigas.
Nyktukas Nosis puol knibsias prie galing
frank kunigaikt, buiavo jam kojas ir adjo itikimai tarnauti.
Taigi maylis tuo metu turjo i ko gyventi ir
garbingai vykd savo pareigas. Galima net sakyti,
kad nuo to laiko, kai nyktukas Nosis apsigyveno
kunigaikio namuose, is paliko visai kitas mogus. Iki tol ne kart yra buv, kad dubenis ir padklus, kuriuose paduodavo valgius, jis sviesdavo
virjams veidus; net paiam vyriausiajam virjui
232

TURINYS

vien syk persiuts taip trenk nepakankamai

minktai ikepta verio koja kakt, kad tas susmuko vietoje ir paskui tris dienas turjo gulti
lovoje. Tiesa, tai, k pridarydavo nirio pagautas,
kunigaiktis visuomet atitaisydavo keliomis riekuiomis auksini, bet vis tiek n vienas virjas
niekada neateidavo su valgiais, nevirpindamas
kink.
O kai rmuose atsirado nyktukas, viskas persimain lyg burtininko lazdele mosteljus. Dabar
kunigaiktis, nordamas patirti kuo didiausi
malonum valgydamas savo maojo virjo patiekalus, maitinosi nebe tris, o penkis kartus per dien,
ir niekuomet nepasitaikydavo, kad i nepasitenkinimo bt surauks kakt. Prieingai, jam viskas
rodsi nauja, puiku, visada buvo gerai nusiteiks,
velnus, mandagus ir kasdien vis tuko.
Danai atsitikdavo, kad per paius pietus jis
liepdavo paaukti vyriausij virj ir nyktuk
Nos, pasisodindavo vien i kairs, kit i deins ir tiesiog pirtais ddavo jiems burn t nuostabi j gardumyn gaballius, tai buvo malon,
kuri abu labai vertino.
Nyktukas Nosis tapo miesto garsenybe. Vyriausiasis virjas buvo nuolat maldaute maldauja233

TURINYS

mas, kad leist pasiirti, kaip nyktukas verda,

o kai kuriems ypa garbingiems miesto didikams
pavyko vargais negalais gauti kunigaikio sutikim, kad nyktukas rengt j tarnams virimo
pamokas; susidar nemaa pelno, nes kiekvienas
kasdien mokjo po pus dukato. O kad negadint
nuotaikos kitiems virjams ir nekelt jiems pavydo, nyktukas atiduodavo jiems visus pinigus, kuriuos gaudavo i didik u j virj mokym.
Taip igyveno nyktukas Nosis, i pairos laimingas ir vis gerbiamas, apie dvejus metus, bet
jo ird grau tv ilgesys. Niekas nebt pasikeit ir toliau, jei ne tai is vykis. Nyktukas mokjo labai vykusiai supirkti, ko virtuvei reikdavo.
Todl visuomet, kai tik turdavo laisvesn valandl, pats eidavo prekyviet pirkti pauki ir
darovi.
Vien ryt nujo ten paiekoti sunki, riebi
s, kokias labai mgo kunigaiktis. Apirindamas, kas k yra atnes, jis jau kelis kartus buvo
apjs vis prekyviet. Jo ivaizda dabar n i tolo
nebekl niekam noro nei juoktis, nei tyiotis visi
painojo j kaip gars j kunigaikio virj, ir kiekviena s pardavja jausdavosi laiminga, jei tik
jis atsukdavo j savo nos.
234

TURINYS

Staiga jis pastebjo vien moter, sdini toli

eils gale; ji irgi pardavinjo sis, bet nei gyr
savo preks, nei, kaip kitos, auksi pirkj; prie
jos jis ir prijo, m iupinti ir kilnoti sis. ios
buvo tokios, koki reikjo, ir jis nupirko tris su visu
narvu, kur usikl ant savo plai pei ir patrauk kunigaikio rmus. Jam pasidar keista,
kad tik dvi sys gageno ir kryk, kaip tikros sys
daro, o treioji tupjo tylut tylutl, tarsi k mstydama, ir protarpiais sudejuodavo kaip mogus.
Ar tik ji neserga, pagalvojo nyktukas, reikia
kuo greiiau j papjauti ir ikepti. Bet sis praneko mogaus balsu:
Jeigu dursi tu mane,
Tai sunaibysiu tave.
O jei galv man nukirsi,
Tai netrukus pats numirsi.
Baisiai persigands, nyktukas pastat narv
ant ems, o toji sis velg j graiomis imintingomis akimis ir gailiai dejavo.
Kad tave imtas! suuko nyktukas. Ir tu,
gerbiamoji syte, moki kalbti? ito tikrai nesitikjau. Praom tiktai nebijoti! Mes ne kokie nei235

TURINYS

manliai, kad tokiam nepaprastam paukiui atimtume gyvyb. Bet guldau galv, kad pati ne vis
laik lindjai tose plunksnose. Juk ir a pats buvau
kadaise pasigailjimo verta vover.
Taip, tu n kiek neklysti, sakydamas, kad a
neatjau pasaul tame lykiame apvalkale,
atsiliep sis. Patikk, prie mano lopio niekas
nepranaavo, kad Mim, didiojo Veterboko dukter, kada nors nugalabys kunigaikio virtuvje.
Bki rami, mieloji panele Mime, guod j
nyktukas, kaip mane gyv matote, kol esu jo
didenybs vyriausiojo virjo padjjas, niekas nepriki prie kaklo peilio. rengsiu jums savuosiuose kambariuose sid, pasirpinsiu, kad niekada
netrkt lesalo, o laisvu nuo darbo metu ateisiu
su jumis pasinekti; kitiems virtuvs monms
pasakysiu, kad ypatingomis olelmis peniu s
kunigaikiui, ir, kai tik pasitaikys proga, ileisiu
laisv.
sis susigraudinusi dkojo jam, o nyktukas
visk dar taip, kaip buvo adjs: papjovs kitas
dvi sis, atitvr kambario kamp Mimei, paskelbs, kad s pens kunigaikiui ypatingu bdu.
Ir maist dav jai ne prastin s lesal, o atnedavo visoki kepini ir saldumyn. Kai tik i236

TURINYS

trkdavo i virtuvs, eidavo pas j pasinekti ir

j paguosti. Jie vienas antram apsak savo gyvenim; taip nyktukas Nosis suinojo, kad sis yra
burtininko Veterboko, gyvenanio Gotlando saloje, dukt. Jos tvas susipyks su viena sena fja,
kuri i kerto, panaudojusi visokias suktybes ir
apgaules, j pergudravo pavert Mim simi ir
atgabeno ionai, toli atskirdama j nuo tvyns.
O kai nyktukas Nosis irgi apsak savo gyvenimo
istorij, jinai tar:
Apie tuos dalykus a iek tiek nusimanau.
Mane ir mano seseris tvas yra io bei to pamoks,
inoma, tik tiek, kiek vaikams galima sakyti. I sens pykio prie oleli pintins, i tavo staigaus
atbudimo, kai pauostei an olel sens darovi
sandlyje, i kai kuri sens odi, kuriuos man
sakei, a sprendiu, kad esi apavtas olelmis, o
tai reikia: jei tau pavyks rasti t olel, kuri fja,
tave uburdama, turjo mintyse, bsi i t burt
ivaduotas.
Menka paguoda tebuvo mayliui tie paaikinimai; kur jis ras t olel? Bet vis tiek jai graiai
padkojo, o irdyje siieb vilties kibirktl.
Tuo laiku kunigaiktis sulauk svei atvaiavo kaimynystje gyvenantis kitas kunigaiktis,
237

TURINYS

jo draugas. eimininkas liep paaukti nyktuk

Nos ir jam tar:
Dabar atjo tau lemtinga valanda tursi rodyti, ar man itikimai tarnauji ir ar i tikr j esi
nepralenkiamas virjas. Tas kunigaiktis, kuris
dabar pas mane viei, valgo, kaip visiems inoma,
geriausiai, iskyrus mane, suprantama; be to, jis
puikiai imano valgius, ir yra imintingas mogus.
Todl pasistenk kiekvien dien stal paruoti
taip, kad kunigaiktis kaskart vis labiau stebtsi.
Ir dar sidmk: prarasi mano malon, jeigu per
t laik, kol jis vies, paduosi stal du kartus t
pat patiekal. Idininkas tau pristatys visko, ko
reikia. Net jei prireikt auks ir deimantus kepti
taukuose, nebijok ir ito! Veriau elgetomis ieisiu,
negu prie kunigaikt rausiu i gdos.
Iklauss i kunigaikio odi, nyktukas
nusilenk ir tar:
Bus taip, kaip sakyta, valdove! Kaip Diev myliu, padarysiu visk, kad tas smaliius kunigaiktis likt patenkintas.
Maasis virjas dabar dav laisv savo imonei. Negailjo kunigaikio turt, bet dar maiau
paties savs: kiauras dienas istovdavo, svilinamas ugnies ir kart gar debesyje, o jo balsas
238

TURINYS

be perstojo aidjo virtuvs skliautais; bdamas

vyriausias, davinjo nurodymus ir sakymus savo
padjjams ir kitiems virjams. Jis vis kartojo:
Galiau daryti kaip tie Alepo kupranugari
varovai, kurie, sekdami pasakas keliauninkams,
sukelia jiems didel nor valgyti, kad paskui patys gaut i j gerai prisiveisti. Jie itis valand
smulkiai vardija visus valgius, kuriuos pasakoje
ne ir krov ant stal, ir klausytojams sukelia didiul apetit, netgi nenumaldom alk; tuomet tie
nejuiomis ima traukti i krepi maisto atsargas
ir surengia tikr puot; nemaai klina ir kupranugari varovams; bet a nesu toks.
Jau dvi savaits kunigaiktis sveiavosi iuose
namuose, gyveno puikiai ir linksmai. Visi valg ne
maiau kaip penkis kartus per dien, ir eimininkas negaljo atsidiaugti nyktuko iradingumu,
nes sveio veidas i pasitenkinimo vytte vytjo. Kai atjo penkioliktoji diena, eimininkas liep
paaukti nyktuk prie stalo, parod j sveiui ir
paklaus, kaip patinka jo gaminami valgiai.
Tu esi nuostabus virjas, atsak sveios ems kunigaiktis, ir inai, kas yra geras valgis.
Per vis t laik, kai esu ia, nepadavei n karto
to paties patiekalo, ir viskas buvo sutaisyta kuo
239

TURINYS

puikiausiai. Bet pasakyk galiausiai, kodl tiek ilgai

nepaduodi stal paties stabiausio valgio siuzereno pateto?
Nyktukas baisiausiai persigando, nes iki iol
nebuvo girdjs apie jok siuzereno patet, bet isyk susitvard ir ramiai atsak:
Js didenybe! A maniau, kad js viesi asmenyb dar ilgai diugins iuos namus, todl su
tuo patiekalu nesiskubinau; k gi geresnio gali
patiekti virjas atsisveikinimo dienai u valgi
valg?
Mat kaip? ypsodamasis siterp kunigaiktis, i nam eimininkas. Gal ir a turiau
laukti iki paskutins savo gyvenimo dienos, kol j
patieksi atsisveikinimui? Juk ir man dar niekada
nesi to pateto sutaiss. Manosioms pakasynoms
sugalvosi kok nors kit patiekal; o rytoj patetas
turi bti ant stalo.
Js venta valia, valdove! atsak nyktukas
ir ijo. Bet ijo didiai nusimins, nes jaut, kad
imu jo gdos ir nelaims valanda. Jis neturjo
jokio supratimo, kaip tas patetas daromas. Todl
nudilbino savo kambar, atsisdo ir m verkti,
kad likimas jam toks iaurus. Tada prisiartino prie
jo sis Mim, kuriai buvo leista vaikioti po vis
240

TURINYS

kambar, ir klaus, kas nutiko, kad taip graudiai

verkia. Igirdusi apie siuzereno patet, jinai tar:
Nusiluostyk aaras! Tas valgis bdavo danai
ant mano tvo stalo, ir a madaug inau, ko reikia
jam pagaminti; paimsi to ir to, tiek ir tiek, o jeigu
ko nors ir trks, tie ponai vis tiek nesupras.
Taip jam kalbjo Mim; nyktukas paoko i
diaugsmo, laimino t dien, kuri buvo nupirks
s, ir, nieko nelaukdamas, msi daryti igirtj
patet. I pradi sutais iek tiek, kad galt pamginti, ir tik pamanyk! patetas ijo puikus;
dav paragauti ir vyriausiajam virjui, tas vl gyr
nyktuko talent.
Kit dien ikep didesn patet ir, vos itrauks i krosnies ir papuos gli vainikais, nusiunt j stal dar kart. Pats apsireng ventiniais
drabuiais ir nujo valgomj. T akimirk, kai
atidar duris, vyriausiasis pjaustytojas kaip tik
pjaust patet dalis ir sidabro mentele dliojo
kunigaikio ir sveio lktes. Kunigaiktis atsikando didel ksn, pakl akis lubas ir nurijs
tar:
A a a! Ne veltui tas patetas vadinamas valgi
valgiu, o mano nyktukas tai virj virjas! Ar ne
tiesa, mielas biiuli?
241

TURINYS

Sveias pam kelis ksnelius burn, pakramt, paepsjo ir pagieingai ypteljo.

Tas dalyklis paruotas visai neblogai, atsak jis, stumdamas lkt al, bet ia netikras
siuzerenas; to, beje, ir tikjausi.
Kunigaiktis susirauk pasipiktins ir visas paraudo i gdos.
uns ipera, suuko jis ant nyktuko, kaip
drsti taip elgtis su savo valdovu! Gal nori, kad nulkt tavo didel galva nuo pei u t lyki
viralyn?
O, js didenybe! Galiu prisiekti visais ventaisiais, jog patiekal dariau pagal visas virimo
meno taisykles, negali bti, kad jam ko nors trkt, aikino nyktukas drebdamas.
Meluoji, nevidone! atov kunigaiktis ir koja
paspyr j nuo savs. Mano sveias be reikalo nesakyt, jeigu jame bt viskas, ko reikia. Liepsiu
i tavs paties sukapojus ikepti patet!
Pasigailkite mans! maldavo maylis, krisdamas ant keli ir apkabindamas sveio kojas.
Pasakykite, ko trksta tam valgiui, kad jis jums
nepatinka. Neleiskite mans nuudyti dl gabalo
msos ir saujos milt.
242

TURINYS

 Negaliu tau niekuo padti, mielas nyktuke

Nosie, atsak nusijuoks sveias, a jau vakar
inojau, kad ito patiekalo nepadarysi taip kaip
mano virjas. sidmk, ia nra vienos olels,
kuri net neauga iuose kratuose, tai iauduol; be
jos patetas ne patetas; tavo eimininkui niekada neteks tokio pateto valgyti.
Frankistano valdovas kone sprogo i nirio.
Nieko panaaus, j valgysiu ir a! suuko kunigaiktis virpaniu i pykio balsu. Prisiekiu kunigaikio garbe: rytoj patieksiu jums arba patet, kokio pageidaujate, arba ito nenaudlio galv,
pasmeigt ant mano rm vart. Mar, unie, dar
kart duodu tau vien par laiko.
Taip burnojo kunigaiktis, o nyktukas vl gro
verkdamas savo kambarl ir m siai skstis
likimu, kad dabar mirties nebeivengs, nes apie t
olel nra n girdti girdjs.
Jeigu tik tokia bda, tar ji, a galiu pagelbti, tvas imok mane visas oleles painti.
Tiesa, kitu metu gal ir nebtumei isisuks nuo
bausms, bet laim, dabar kaip tik mnulio jaunatis, kai i olel ydi. Tiktai pasakyk, ar neauga ia
kur netoli sen katan?
243

TURINYS

 O, yra toki, su palengvjimu atsak nyktukas, prie eero, kokie du imtai ingsni nuo
nam, j ia itisa girait; bet kam jie reikalingi?
Tik sen katan paunksnje auga i olel,
atsak Mim. Tad negaikime laiko ir eime jos
iekoti; paimk mane ant rank, o lauke paleisi ant
ems, a tau j surasiu.
Kaip sis sak, taip nyktukas padar: pasikio j po paastimi ir nujo prie rm vart. Taiau ia sargybinis su ginklu rankoje pastojo keli
sakydamas:
Ne, broliuk, tavo dienels jau suskaiiuotos,
u vart n ingsnio; turiu grieiausi sakym
tavs neileisti.
Bet sod, manau, galiu nueiti, atsak nyktukas. Bk toks geras, nusisk vien i savo moni pas rm priirtoj paklausti, ar nebt
man galima ieiti sod oleli pasirinkti.
Sargybinis mog pasiunt, ir leidimas buvo
gautas, nes sod i vis pusi juos aukta mro
siena, todl pabgti i ia nemanoma. Kai nyktukas Nosis su simi Mime jau buvo u vart, pastat j atsargiai ant ems, ir toji greitai nukrypavo eero link, kur augo katanai. Pats tipeno i
paskos virpania irdimi ir suprasdamas, kad tai
244

TURINYS

paskutin ir vienintel jo viltis; jei olels neras,

veriau nusiskandins eere, negu duosis nukertamas galv taip jis tvirtai nusprend. sis labai
stengsi: apniuktinjo visus katanus, snapu
ivart kiekvien olel, bet nieko nepamat; i
gailesio ir nevilties pradjo verkti, nes vakaras
jo tamsyn, ir buvo vis sunkiau painti aplinkinius
daiktus. Nyktukas netyia pavelg anapus eero
ir staiga suuko:
irk, irk, anoj eero pusj auga dar vienas didelis senas medis, eime ten paiekoti, gal
ten ydi mano laim!
sis pasiokjo, suplasnojo sparnais ir nuskrido t pus, o nyktukas lapeno i paskos, kiek
jo maos kojos ne; katanas met milinik
el, todl po juo buvo taip tamsu, kad beveik
nieko nebuvo galima irti. Bet sis staiga sustojo kaip besta, suplak i diaugsmo sparnais,
kio greitai galv aukt olyn, kak nuskyn
ir grakiai snapu padav nustebusiam nyktukui.
tai toji olel, ir ia j auga valias, visuomet galsi pasirinkti, kiek reiks.
Nyktukas dmiai apirinjo t augall; nuo
jo sklido malonus kvapas, kuris nejuiomis primin, kaip jis buvo atverstas mog: toks pat mels245

TURINYS

vai alias stiebelis ir lapeliai, toks pat skaisiai

raudonas iedas su geltonais kratais.
O, Dievuliau! suuko jis staiga. Koks stebuklas! inai, man rodos, kad ia ta pati olel, kuri
i vovers padar mane iuo bjauriu isigimliu; ar
nepabandyti jos galios?
Dar ne, patar sis. Prisiskink j piln
sauj ir eime tavo kambar; ten sudsime krv
pinigus ir visa, k turi, tada ir pabandysime.
Pasakyta padaryta: gro jie namo, o nyktuko
irdis smarkiai dausi krtinje, laukiant nesulaukiant, kas i to ieis. Surs iskleist skepet penkias ar eias deimtis dukat, kuriuos buvo
sutaups, sumets drabuius ir avalyn, visk surio ir tar:
Jei Dievas panors, nuims nuo mans it nat. kio nos giliai oleles ir patrauk save j
kvap.
Subrakjo sutrakjo visi snariai: pajuto, kaip
galva kyla nuo pei, pamat, kaip nosis pamau
traukiasi, jaut, kaip tiesiasi nugara ir krtin,
kaip ilgja kojos.
sis nustebusi negaljo patikti savo akimis.

246

TURINYS

 O, koks tu didelis, koks tu graus! suuko

ji. Ai Dievui, nieko nebeliko i to, k pirma
buvai panaus!
Neapsakomas diaugsmas apm Jakob, ir, sudjs rankas, jis m melstis. Bet ir i palaimos
akimirk nepamiro, kad labiausiai u visk turi
bti dkingas siai Mimei; nors irdis traukte
trauk pas tvus, bet dkingumo jausmas padjo
veikti trokim, ir jis tar:
Kam kitam, jei ne tau, turiu pirmuiausia dkoti, kad vl tapau pats savimi? Jei ne tu, niekuomet nebiau itos olels rads, taigi biau turjs likti aminu isigimliu arba, ko gero, padjs
galv po budelio kirviu. U gera atsilyginsiu geru.
Pargabensiu tave pas tv, o jis, bdamas toks patyrs burtininkas, moks tave atkerti.
sies akyse pasirod diaugsmo aaros, ir ji
sutiko su jo silymu. Jakobas laimingai prasmuko
su simi pro rm sargyb ir patrauk prie pajrio, i kur adjo vykti Mims tvyn.
K ia man toliau bepasakoti? Ar apie tai, kad
j kelion baigsi gerai, kad Veterbokas atkerjo
dukter, o Jakob ilydjo namo, gausiai apdovanojs, kad tas gro gimtj miest, ir tvai, pamat gra jaunikait, su diaugsmu atpaino
247

TURINYS

savo sn, kad u dovanas, kurias gavo i Veterboko, nusipirko krautuv ir gyveno pasiturimai ir
laimingai?
Pridurti galiu tik tiek, kad, prapuolus nyktukui i kunigaikio rm, ten kilo baisus kiviras,
nes kit dien, kai kunigaiktis norjo testi duot
garbs od ir nyktukui, jei is negaus tos olels,
nukirsdinti galv, o jo niekas negaljo niekur rasti, sveias m sakyti, kad kunigaiktis, bijodamas
netekti savo geriausio virjo, tyia leido jam slapta
pabgti, ir eiminink apkaltino sulauius garbs
od. Dl to tarp abiej valdov siliepsnojo nuomus karas, kuris istorijoje, kaip visiems gerai inoma, vadinamas oleli karu; vyko ne vienerios
kautyns, bet galop buvo sudaryta taika, gavusi
Pateto taikos vard, nes jos pasiraymo ikilmms kunigaikio, buvusio sveio, virjas pagamino siuzeren, t patet patet, ir kunigaiktis
j valg pasigardiuodamas.
Atsitiko taip, kaip danai atsitinka, maas
kupstas didel veim veria; tai ir yra, gerbiamasis valdove, pasakojimas apie nyktuk Nos.

248

TURINYS

***
tai toki istorij papasakojo vergas i Frankistano; kai jis baig, eichas Ali Banas liep paduoti
jam ir kitiems vergams vaisi, kad atsigaivint,
o kol ie valg, pats nekuiavo su draugais. Jaunuoliai, kuriuos senelis buvo veds rmus, visaip
gyr eich, jo namus ir vis j tvark.
I tikr j, tar jaunasis ratininkas, nra
nieko malonesnio, kaip klausytis domi pasakojim. Galiau dien dienas taip sdti, sukryiavs
po savim kojas, vien rank atmets ant pagalvio,
kita parms smakr ir, jei bt galima, utraukdamas dm i didiosios eicho nargils, be galo
klausytis istorij, tok sivaizduoju gyvenim
Mahometo soduose.
Kol esate jauni, sveiki ir stiprs, kol galite
dirbti, tar senelis, nemanau, kad toks tingus
gyvenimas jus i tikr j viliot. Bet su vienu dalyku sutinku: kai klausaisi pasakojim, igyveni
ypating, nepakartojam jausm. Nors jau esu senas einu septyniasdeimt septintuosius ir gyvenime nemaai visko prisiklausiau, vis tiek, pamats prie namo kampo sdint pasakotoj, o aplink
j didiuliu ratu susdusius klausytojus, nepraeinu
249

TURINYS

pro al imu ir prisilieju prie j pasiklausyti. Pasineri tada pasakojam vyki verpet, gyveni su
tais monmis, su tomis stebuklingomis dvasiomis
ir fjomis, ivysti pasaul, koks retai pasitaiko gyvenime, o paskui, kai lieki vienas, turi kur mintimis paklajoti, kaip tas keliauninkas, kuris, leisdamasis kelion per dykum, yra viskuo i anksto
apsirpins.
Niekuomet nepagalvojau, siterp pokalb
kitas jaunuolis, kodl tokie pasakojimai i tikr j
yra patraukls. Bet a irgi jauiu t pat. Kai buvau
dar maas ir imdavau nekantrauti, lengvai nurimdavau, igirds sekant koki pasakait. I pradi
man bdavo visai vis tiek, kas ten k veikia, svarbiausia, kad pasakodavo ir kad kakur kakas vykdavo; kiek kart esu girdjs visas tas pasakias,
kurias sugalvojo imaningi mons ir jas djo
kruopelyt savo iminties: apie lap ir kvail varn, apie lap ir vilk, daugyb pasak apie lit ir
kitus vris. O kai kiek paaugau ir gijau daugiau
gyvenimo patirties, tos trumpos istorijos pradjo
nebepatenkinti; reikdavo, kad pasakojimai bt
ilgesni, kad jie bt apie mones ir j nepaprastus
likimus.
250

TURINYS

 Taip, ir a dar gerai prisimenu t laik, pertrauk iuos prisiminimus kitas draugas. Ne kas
kitas, o tu imokei mus pamgti visokiausius pasakojimus. Vienas js vergas mokjo tiek daug negirdt istorij, kiek neipasakot ir kupranugari
varovas per vis kelion i Mekos Medin; kai tas
vergas baigdavo dienos darbus, mes praydavome
j sstis su mumis prie nam ant pievels ir tol neatstodavome, kol praddavo pasakoti, o tada jau
nebdavo galo, isivaikiodavome tik sutemus.
Ir ar neatsiverdavo mums tada, ts prisiminimus ratininkas, naujas, neregtas negirdtas
pasaulis, dvasi ir fj karalyst, kur auga nuostabs augalai, stkso pasakiki smaragdo ir rubino
rmai su juose gyvenaniais vergais milinais, kurie kaipmat pasirodo, kai ant pirto pasukiojamas
iedas, patrinama stebuklinga lempa arba itariami Saliamono odiai, ir kur aukso dubenyse atneami gardiausi valgiai? Mes pasijusdavome nejuiomis patek t al, kur kartu su Sindbadu leisdavoms nepaprastas keliones, drauge su kalifu
Harunu al Raidu, imintinguoju musulmon valdovu, eidavome vakarais slapta dairytis po miest, painojome jo didj vizir Dafar kaip paius
save, odiu, gyvenome pasinr tas istorijas
251

TURINYS

kaip kokiame sapne; dienos prailgdavo, belaukiant

vakaro, kai rinkdavoms ant olyno, ir senasis vergas imdavo pasakoti. Tad sakyk, seneli, kur ia uo
pakastas: kodl vaikystje patirtas malonumas ukreia visam gyvenimui, kad net dabar nerandame nieko malonesnio, kaip klausytis pasakojim?
Salje kils bruzdesys ir verg priirtojo praymas nurimti sutrukd seneliui atsakyti. Jaunuoliai nebeinojo, ar jiems diaugtis, kad igirs nauj
pasakojim, ar piktintis, kad nutrauk malonius
prisiminimus; bet antrasis vergas jau atsistojo ir
pradjo pasakoti:

252

TURINYS

ydas Abneris, kuris nieko nemat

Valdove! Esu i Magadoro, miesto prie Didiosios jros, ir tuo metu, kai karalius Muljus Ismaelis vald Fes ir Marok, buvo atsitikimas, apie
kur tau tikriausiai bus domu igirsti. Tai nutikimas su ydu Abneriu, kuris nieko nemat.
yd, kaip inai, pilna visur, ir visur ydas yra
ydas: gudrus, moka kaip sakalas pamatyti net
maiausi galimyb pasipelnyti, suktas ir, juo labiau skriaudiamas, juo suktesnis, suvokiantis
savo suktum ir dl to gal iek tiek per daug pasitikintis savimi. O kad retsykiais dl to pasitaiko ir
nukentti, matyti i Abnerio, i to, kas jam nutiko,
kai vien pavakar ijo pro Maroko miesto vartus
pasivaikioti.
ingsniuoja sau su smailia kepure ant galvos,
susisups padvt, gerokai apepus apsiaust,
protarpiais, niekam nematant, paimdamas iupsnel uostomojo tabako i auksins tabokins, kuri
nelabai kam buvo links rodyti, aplink pirtus vyniodamas riestus sus ir didiai patenkintas savimi, nors vitrios, nerimastingos akys, iduodanios
253

TURINYS

amin baim, susirpinim ir trokim pastebti

k nors pelninga, neleido n truputlio nurimti; atrod, kad t dien buvo padars neblog bizn i
tikr j taip ir buvo. Jis gyd, pirko ir pardavinjo,
odiu, dar visk, u k gerai moka; iandien pardav verg su neikart pastebima fizine yda, pigiai
pirko vis kupranugario neul kauiuko ir vienam
turtingam ligoniui sutais mikstros, kuri turjo
ne igydyti, o kapus nuvaryti.
Bevaiktindamas k tik buvo perjs nedidel
palmi girait, kai staiga igirdo i paskos atbgani moni kiojimus; pamat br karaliaus
arklidi priirtoj su vyriausiuoju arklininku
prieakyje jie bgo, tariai valgydamiesi visas
puses, tarsi ko nors uoliai iekot.
Ei, filisteri35, rikteljo ydui Abneriui, vos
kvap atgaudamas vyriausiasis arklininkas, ar
nematei prabganio karaliaus irgo su balnu ir
kamanomis?
Abneris atsak:

35

Filisteriai Palestinos pajrio gyventojai, atsikl

krat apie XII pr. Kr. i Maosios Azijos.
W.Hauffas i svok vartoja kaip ydo sinonim.
254

TURINYS

 Tai geriausias ristnas, kokio niekur nerasi;

grakios maos kanopos, pasagos i keturiolikos dali sidabro lydinio, plaukas aukso spalvos,
vilga tarsi didiosios vakids per ab36 sinagogoje, auktis penkiolikos sprindi, uodega trij su puse pd ilgio, o slai i dvideimt trij
karat aukso.
Tas pats! suuko vyriausiasis arklininkas.
Tas pats! pritar choru arkli priirtojai.
Tai Emiras! aukdamas aikino senas arkli
ijodintojas. Karalaiiui Abdalachui deimt kart sakiau, kad Emiru reikia jodinti pasiabojus,
pastu jo charakter; a tiesiog ipranaavau, kad
tas irgas imes j vien syk i balno, ir nors u
karalaiio nugaros skausmus umoksiu savo galva, bet mano odiai buvo pranaiki.
Sakyk greiiau, katr pus jis nubgo?
Nemaiau jokio irgo, atsak Abneris ypsodamasis, kaip galiu pasakyti, kur jis nubgo, tas
karaliaus irgas?
abas septintoji judj savaits diena (etadienis),
prasidedanti penktadienio vakare ir trunkanti, kol
saul nusileidia etadien; per ab ilsimasi ir
garbinamas Jahv.

36

255

TURINYS

Nustebinti tokio prietaringo atsakymo, ponai

i karaliaus arklidi jau norjo Abner daugiau
pakamantinti, kai staiga nutiko kitas vykis.
Kakaip nei i io, nei i to o atsitiktinum gyvenime visuomet per akis kaip tik tuo paiu metu
pabgo karaliens mylimiausias kambarinis uo.
Didiulis brys juodaodi verg artjo, i tolo
aukdamas ir keldamas neapsakom triukm:
Ar nematt karaliens kambarinio unelio?
Tai, ko js iekote, yra ne unytis, o kalait,
atsak Abneris.
Nesvarbu! suuko be galo nudiugs pirmasis eunuchas. Alina, kur tu?
Js iekot spanili veisls uns, porino
Abneris, kalaits, kuri neseniai atsived jaunikli ilgaplauk, vduokline uodega, lubuoja
priekine deine koja.
Ta pati, be jokios abejons! auk choru
juodukai. Tai Alina; karalien, suinojusi, kad
ji paspruko, ikart nualpo. Alina, kur tu? Kas bus
mums, jei grime harem be tavs? Sakyk greiiau, kuri pus, matei, ji nubgo?
Jokio uns nemaiau; net neinojau, kad karalien tegu jai Dievas duoda sveikatos turi
spanili veisls un.
256

TURINYS

Ir supyko baisingai mons i arklidi ir haremo dl tokio Abnerio lumo taip jie vadino
jo elges, kad drsta tyiotis i karalikojo turto,
ir n vienas n per nago juodym neabejojo, nors
joki rodym neturjo, kad un ir irg pavog
jisai. Kiti iekojo toliau, o vyriausiasis arklininkas
ir pirmasis eunuchas iupo ydel u pakarpos ir
nutemp j besiypsant, i dalies klastingai, i dalies ir i baims, pas karali.
Muljus Ismaelis, suinojs, kas tas atvestasis,
sak nedelsiant suaukti nuolatin rm taryb; atsivelgdamas klausimo svarb, posdiui
pirmininkavo pats. Taryba nusprend i pradi
kaltinamajam skirti pus imto kiri per padus.
Abneris isisukinjo kaip manydamas: rk ir
vaitojo, dievagojosi ess nekaltas ir adjo papasakoti, kaip viskas buvo, citavo i ventojo Rato,
arba Talmudo, odius, sak patarles, pavyzdiui:
Karaliaus nemalon tai tarsi jauno lito staugimas, o jo malon tai gaivinanti ols rasa arba
Neduok rankom valios, jei akys aklos, o ausys
kurios, bet niekas negelbjo. Karalius Muljus
Ismaelis dav enkl Abner ivesti, prisieks Pranao ir savo paties barzda, kad is u visus karalai257

TURINYS

io Abdalacho ir karaliens ikenttus skausmus

turs umokti galva, jei bgliai nebus sugrinti.
Dar tebesklido Maroko karaliaus rmuose pasmerktojo rauda, kai atjo inia, kad uo ir arklys
surasti. Alina buvo aptikta mops kompanijoje,
gana padorioje, bet jai, kaip rm damai, visai
netinkamoje, o Emirui, pavargusiam taip ilgai bgus, kvepianti piev ol prie Taros upelio pasirod skanesn u karaliaus avias; is nutikimas su
irgu panaus t, kai, per didel mediokl pasiklyds ir nuo koj nusivars, kunigaiktis ueina
paprasto kaimo mogaus trobel ir, kirsdamas juod duon su sviestu, visai pamirta savo poniko
stalo gardsius.
Dabar Muljus Ismaelis pareikalavo, kad Abneris paaikint savo elges, o is, nors ir pavluotai
gavs prog pasiteisinti, nusilenk tris kartus iki
ems prie jo didybs sost ir tar:
Galingasai imperatoriau, karali karaliau, Vakar pasaulio valdove, teisingumo viesuly, teisybs veidrodi, begalins iminties siknijime, tu,
kuris spindi kaip auksas, tviski kaip deimantas,
esi kietas kaip geleis, paklausyk mans, kuriam
leista tavo viesybs akivaizdoje prabilti kaip tavo
vergui! Prisiekiu tavo tv ir protvi dievu Moze
258

TURINYS

ir Pranau, kad tavo dievikojo irgo ir maloningosios karaliens mielojo unelio a kaip gyvas nesu
mats. Taiau iklausyki, kaip viskas nutiko.
Vaiktinjau sau, nordamas po sunki dienos
darb ir rpesi atsikvpti, nieko negalvodamas,
po maj palmi girait umiestyje, kur turjau
garbs sutikti jo didyb vyriausij arklinink ir
jo budryb, tavo palaimintojo haremo juodj priirtoj; prie tai smulkiame smlyje tarp palmi
buvau pastebjs kakokio gyvno pdsakus; gerai mokdamas skaityti vri ir gyvn pdas, i
karto nustaiau, kad tuos spaudus paliko maas
unelis tarp pd smlio nelygumuose aptikau
dar vos pastebim iilgini grioveli; ia bta
kalaits, tariau sau, brimus paliko jos nuts speneliai, taigi prie kur laik ji buvo vedusi
jauniklius; kiti pdsakai greta priekini leten
spaud, kur smlis atrod truput nuertas, man
dav mint, kad is gyvnlis turjo graias, emai
nukarusias ausis; o pastebjs, kad smlis protarpiais gerokai nuluotas onus, pamaniau mayt turi puiki ilgaplauk uodeg, kuri, matyt,
panai vduokl, ir su ja jinai mgsta retsykiais
mostelti per sml; neprasprdo pro mano akis
ir tai, kad viena letena sml ne taip giliai si259

TURINYS

spaudusi; norom nenorom turjau pripainti, kad

maloningosios ponios kalait jeigu jau man leista
pasakyti viena koja truput lubavo.
Dl tavo didybs irgo galiu pasakyti, kad, eidamas per krmus, atkreipiau dmes arklio
pdsakus. Vos tik pamaiau puiki ma kanop
spaudus, graktaus, bet stipraus uolio paliktas
ymes, ikart irdyje pamaniau tai enerio, paios tauriausios veisls, irgas. Juk vos prie keturis mnesius, kai, maloningasai karaliau, teikeisi
vienam frank ems kunigaikiui parduoti itis tabn ios veisls irg, mano brolis Rubenas
dalyvavo sudarant sandor, ir js didyb turjo
nema peln.
Pastebjs taip tolygiai ir toli vienas nuo kit
spaustas kanopas, supratau, kad irgas uoliuoja graiai, prakilniai, ir tok gyvul gali turti tik
mano karalius; ir a prisiminiau kovos irg, kuris
apraytas Jobo37 knygoje: Kanopa noriai jis kasa
slnio em, visa savo stiprybe verdamasis m.
I baims jis tyiojasi, jis nebgtauja, neoka al

Jobo knyga viena i penki Senojo Testamento

Iminties knyg; 39, 2123.

37

260

TURINYS

nuo kalavijo. Ant jo barka strlin, blizga iemas

ir ietis.
Pamats ant ems kak blizgant, pasilenkiau,
kaip visuomet darau, ir regiu marmuro gabalas,
o ant jo nuuoliavusio irgo pasagos brkteljimas; ikart nustaiau, kad irgo pasaga turjo bti
i keturiolikos dali sidabro lydinio; a juk atskiriu
bet kok metal grynas jis ar ne. Giraits takas,
kuriuo vaiktinjau, platumo buvo septyni pd;
kadangi vietomis pastebjau nuo palmi kamien
nubrauktas dulkes, gyvulys mosavo uodega, tariau
sau, o jos ilgis pusketvirtos pdos; po mediais,
kuri vainikas prasideda penki pd auktyje,
radau k tik nukritusi lap; matyt, greitai bgdamas, irgas nubrauk juos nugara, lengva apskaiiuoti, kad arklys didumo buvo penkiolikos sprindi; po tais paiais mediais iriu kuokteliai
auksaspalvi eri, be jokios abejons raudis!
Vos tik ilindau i krm, ak patrauk ant uolos auksu blizgantis brknys, tok r turtum
painti, pagalvojau sau, ir k js manot? Uoloje
bta titnago kruopelyi, o titnagu, kaip inoma,
nustatomas tauri j metal grynumas; ant titnago plonytis aukso brknelis, toks plonas, kok
gali nubrti tik geriausias septyni suvienyt j
261

TURINYS

Olandijos provincij auksakalys, kurio enklas

mogiukas, strlmis mediojantis lapes. brknel galjo palikti smarkiai uoliuojantis irgas,
mesdamasis staigiai on ir slais kliudydamas uol. Juk visi gerai inome, kaip tu, karali
karaliau, mgsti didi prabang, todl nesunku
suprasti, kad ir prasiausias tavo irgas gdytsi
bti paabotas kitokiais nei aukso slais.
Taigi nutiko taip, kaip sakau, ir jei...
Garbs odis, prisiekiu Meka ir Medina, suuko Muljus Ismaelis, tai bent akys! Tokios akys
labai praverst tau, vyriausiasis mediokli, nereikt laikyti keli deimi medioklini un; ir
tu, policijos ministre, galtumei daug toliau umatyti negu visi tavo sargybiniai ir sekliai. Tad va,
filisteri, atsivelgdami tavo nepaprast akylum,
kuriuo mes likome suavti, bsime tau maloningi; penkiasdeimt kiri, kuriuos i tikr j gavai
per padus, yra verti penkiasdeimties cechin,
tuos pinigus tu jau sutaupei, grynais lieka umokti tik penkiasdeimt; trauk kap ir irk, kad
daugiau niekuomet nebesityiotumei i ms karalikojo turto! Beje, nepamirk, kad buvome tau
gailestingi.
262

TURINYS

Visas karaliaus dvaras stebjosi Abnerio sumanumu, nes jo didyb pats buvo prisieks, kad
is yra apsukrus vyras, bet tai neatpirko patirto
skausmo ir menkai teguod i akimirk, kai reikjo erti ant stalo brangiuosius cechinus. Dsaudamas ir niurzgdamas trauk i kapo po vien
pinigl ir su kiekvienu atsisveikino, palaikydamas
j tarp pirt, o nuris, karaliaus juokdarys, aipydamasis klausinjo, ar visi jo cechinai atlaikyt
tok patikrinim, kaip karalaiio Abdulacho raudio slai.
Tavo imintingumas iandien sulauk didelio
vertinimo, kalbjo jis, bet kertu layb dar i
penkiasdeimties cechin, kad nepalyginti protingiau btumei pasielgs, jei btumei laiks lieuv
u dant. Kaip ten sako Pranaas? Isprdusio odio nepavys joks veimas, nors keturiais eikliais
irgais kinkytas bt. Ir joks kurtas nepavys,
pone Abneri, jei net ir n viena koja nelubuot.
Netrukus po io taip nemalonaus nutikimo
Abneris vl ijo pasivaikioti aliais Atlaso priekalni slniais. Panaiai kaip ir ansyk j pasivijo
brys ginkluot raiteli, o vadas jam kteljo:

263

TURINYS

 Ei, biiuli, ar nematei pro al bganio Goro,

juodaodio karaliaus asmens sargybinio? Jis paspruko ir turjo skuosti t pus, kalnus.
Negaliu niekuo padti, pone generole, atsak
Abneris.
Ar tu tik nesi tas pats suktas ydas, kuris irgi
nemat nei karaliaus raudio, nei karaliens uns?
Nemgink isisukinti; neaikink, kad neuuodi
to juoduko prakaito, kad nepastebjai jo pdsak
auktoje olje! Sakyk greiiau, nes vergas turi
bti kaipmat sugrintas; jis yra geriausias virbli aulys, o jo didybei audyti virblius pats
maloniausias laiko leidimas. Arba sakai, arba tuojau liepsiu suriti dvilink!
Negaliu juk sakyti, kad maiau, ko i tikr j
nemaiau.
yde, paskutin kart klausiu: kuri pus
nubgo vergas? Gal jau pamirai kirius per padus, gal nebeprisimeni, kaip atsisveikinai su savo
cechinais!
Nra ia ko rkti! Na, jei taip norite, kad biau t virbli audytoj mats, vykits va t
pus, o jei nerasite ten, bus kitur.
Vadinasi, tu j matei? puol kareivis gerkl
iverts.
264

TURINYS

 Taip, pone karininke, nes js taip norite.

Kareiviai nurko ta kryptimi, kuri parod
Abneris, o pats, irdyje diaugdamasis apdms
jam akis, nudlino patenkintas namo.
Vos spjo jis pasenti viena para, namus siver brys rm sargybos kareivi ir tuo juos suter, nes buvo abas; sargybiniai nugrdo j vl pas
Maroko valdov.
ydpalaiki prakeiktas! rk ant jo karalius.
Kaip drsti valdovo tarnus, kurie vejasi pabgus
verg, sisti klaidingu keliu kalnus, kai bglys
tuo metu mauna pajr? Nedaug trko, ir bt
ispan laivu ines kudai. Suimkit j, kareiviai!
imt per padus, imtin i kapo! Kiek tins
talomi padai, tiek turs trauktis kapas.
Juk inai, valdove, kaip Feso ir Maroko karalystje skubama vykdyti teisingum; tad vargas
Abneris buvo priluptas ir apdtas mokesiu n nepasidomjus, ar i tikr j kaltas, ar ne. Jis keik
savo likim, kuris buvo toks negailestingas, kad
jo padai ir kapas visuomet smarkiai nukenia, kai
tik jo didyb karalius teikia k nors prarasti. Kai
Abneris burbdamas ir dsaudamas klebekiavo
i sals kietairdi rm eimynyki patyi
lydimas, juokdarys nuris j protino:
265

TURINYS

 Bk patenkintas, nedkingas Abneri! Ar neparodoma tau utektinai garbs, kad kas kart, kai
ms maloningasis Vakar valdovas Dieve, duok
jam sveikatos k nors praranda, yra priverstas
tau duoti kaip reikiant tai pajusti savo kailiu? Bet
jei priadi gerus arbatpinigius, tai visuomet, kai
Vakar valdovas ko nors neteks, a atbgsiu prie
tavo lnos yd gatvje ir pasakysiu: Nekelk kojos i nam, Abneri, tu juk inai dl ko; usisklsk
savo kamarlje, kol saul nusileis, ustumk dar ir
laukuj dur sklst.
tai toks, o valdove, yra pasakojimas apie yd
Abner, kuris nieko nemat.
***
Kai vergas baig pasakoti, ir salje dar kur laik viepatavo tyla, jaunasis ratininkas primin
seneliui, kad jie nebaig pradto pokalbio, ir pra, kad paaikint, kodl pasakos i tikr j tokios
be galo avingos.
Tuojau pasakysiu, atsak senelis. mogaus
dvasia yra nepalyginti lengvesn ir judresn u
vanden, kuris gali gauti bet kok pavidal ir pamau sisunkti net kieiausi daikt. Ji lengva ir
266

TURINYS

laisva kaip oras ir, kaip ir is, juo aukiau nuo ems, juo lengvesn ir skaidresn. Todl kiekvienas
mogus trokta ikilti virum kasdienybs ir tose
auktybse pasijusti lengviau ir laisviau nors
svajonse.
Juk ir pats, mano jaunasis biiuli, k tik sakei:
Mes gyvendavome pasinr tas istorijas, galvodavome ir jausdavome kaip anie mons, tai
ia ir yra tas avumas, kur js kiekvienas patyrte. Ir dabar, klausydamiesi io vergo pasakojimo,
kur irgi ne jis, o kitas mogus kadaise sukr,
js patys dalyvavote kryboje. Js atitrkote nuo
aplinkos daikt, nuo savo prastini mini; taip,
js visk igyvenote, tie patys buvote, kuriems nutiko ie neprasti dalykai, taip stipriai sijautte to mogaus, apie kur jums pasakojo, bsen.
Js dvasia kartu su iais vykiais ikilo virum
dabarties, kuri neatrodo tokia grai ir patraukli;
atsidrusi kitose, auktesnse erdvse, ji pasijuto
laisvesn ir valesn, pasaka virto jums tikrove,
arba, galima ir kitaip sakyti, tikrov virto pasaka,
nes js kryba ir btis gyveno pasakoje.
Ne visai suprantu, pasiguod jaunasis pirklys, bet js tikrai teisus, sakydamas, kad tada
mes gyvenome pasakoje, arba pasaka gyveno mu267

TURINYS

myse. A dar gerai prisimenu anuos puikius laikus;

kai tik atsirasdavo laisva valandl, imdavome
tarsi sapnuoti nemiegodami: vaizduodavome es
nublokti negyvenamas salas, tardavoms, nuo
ko pradti, kad iliktume gyvi, ir danai tankiuose
karklynuose sirengdavome bstus, maitindavoms skurdiu, tik gamtoje randam augal, maistu, nors ia pat u imto ingsni, namie, galjome
gauti paties puikiausio valgio; taip, buvo laikai,
kai laukdavome pasirodant gerosios fjos arba
stebuklingojo nyktuko, kurie prieis prie ms ir
pasakys: Tuoj atsivers em, malonkite nusileisti
kritolo rmus ir teiktis uksti, k mano tarnaits, bedionyts, pads ant stalo!
Jaunuoliai ypsojosi, bet pritar, kad biiulis
sako teisyb.
Dar ir dabar, pridr kitas i j, mane neretai aplanko itas avesys; bet smarkiai supykiau
dl kvailybs, jei, pavyzdiui, mano brolis staiga pult pro duris ir klaust: Ar jau inai, kokia nelaim itiko ms kaimyn, storul kepj?
Jis susikivirijo su burtininku, ir tas kerydamas
pavert j lokiu; guli anas dabar savo kambaryje
ir baisiausiai riaumoja; bariau j ir ivadiniau
melagiu. Taiau visai kas kita, jei man imt pasa268

TURINYS

koti, kad storulis kaimynas tai ivyks tolim

kelion, svetim neinom krat, ten pakliuvs
nagus burtininkui, kuris j paverts lokiu. Pamau sijausiau vykius, keliauiau drauge su savo
storuliu kaimynu, patiriau nepaprast nuotyki ir
nelabai stebiausi, jei, kitas kokio vries kail, jis imt vaikioti keturiomis.
Taip bernaiiams benekuiuojant, eichas vl
dav enkl, ir visi susdo. Verg priirtojas
prijo prie paleidiam j verg ir papra, kad jie
pasakot toliau. Vienas i j jau buvo pasirengs,
atsistojo ir pradjo savo istorij.

269

TURINYS

Vargas tefanas

Mano gimtoji nuo dm pajuodusi, kreiva ir

siaura ginklakali ir batsiuvi gatvel, jei lyginiau j su plaiomis, auktais namais apstatytomis
sostins gatvmis, atrod tarsi koks tunelis, kone
poeminis urvas, todl daugelis pravaiuodami ir
praeidami jos net nepastebdavo ir ja nesidomjo,
o vargai mons, kurie ia buvo sikr, gyveno
bema visai atsiskyr nuo kit miesteln.
Didmiesio triukmas ukamp menkai teprasiskverbdavo, bet ir j nustelbdavo plaktuk
stuksenimas ir kalamos geleies vangjimas. Senus aptriuusius namus nuolat gaub brkma, ir
tiktai saultomis vasaros dienomis kur ne kur tarp
rkstani kamin sumuodavo nuo kalniau
nutiest gatvi krintantys ir greit pranykstantys
eliai.
Bet kai ateidavo etadienis, aiaruojantys ir
nypiantys kalvi aizdrai ugesdavo anksiau,
nutildavo kj diai, ir suodinos mogystos isiskirstydavo po namus; vienas kitas patraukdavo,
inoma, ir miest, moterys tuo metu valydavo
270

TURINYS

langus ir veisdavo grindis, o vaikai tos blausios

gatvs lindynse ir ukaboriuose aisdavo savo
aidimus.
Tokiais ventvakariais atsissdavo tefanas ant
seno rstgalio, tysanio prieais kaimyno namus, o
ant kito galo, kiek atokiau, pusiau onu j, prissdavo kaimyn Sabina. Kiekvieno rankose bdavo
nuo ilgo vartymo nuzulintas katekizmas; tai yra,
o valdove, tokia knyga, kur suraytos itraukos i
krikioni Korano, ir abu uoliai mokydavosi.
Tkart, pirm syk per vis laik, kol juodu skait katekizm, tefanas kio rank kien, itrauk juodos duonos kriaukl ir, nepratardamas n
odio ir nepakeldamas aki nuo knygos, atkio
Sabinai. i pam j, burbteljo Ai! ir m pamau kramtyti, vos pastebimai krutindama lpas
ir vis dmiai smeigusi vilgsn knyg.
Pagaliau tefanas uvert katekizm, atsigr
Sabin ir paklaus:
Ar savo posakius jau moki, ar man tau padti?
Jau moku, atsak Sabina ir kaipmat, tarsi
takt, irgi uvert savj knygel.
Gerai, atsak tefanas, ir abu pasislinko
ariau vienas kito, tada galime dar iek tiek
panekti.
271

TURINYS

 Taip, inoma, tu papasakosi, kaip su savo tvu

jai kaim per gdi giri ir pamatei stebuklingj mogeliuk.
Bet juk apie tai a jau tiek kart pasakojau.
Noriau dar kart paklausyti, labai praau.
Taigi, kai tvas dar dirbo ir vaikiojo po kaimus, taisydamas monms batus, pasim vien
kart ir mane; atsiklm labai anksti ir ijom.
Mieste tebebuvo tamsu ir tylu, o kai lipome kaln, pt varbus vjas. Paskui reikjo ilgai ingsniuoti pamike, kol galiausiai prijome tilt.
Bet pirma, pertrauk Sabina, turjo bti
krioklys?
Na, matai! Tu juk jau inai, tar tefanas.
Mus irgi apm keistas jausmas, kai aiki aikiausiai igirdome niokiant vanden, o patys
tamsoje nieko nematme.
Einame vis gilyn giri; pasidar visai tamsu
nors ak durk, o medi virnse oia vjas.
Staiga tvas ir sako:
Nebeinau, kur esu, mes paklydome.
Mane pam baim; n gyvos dvasios; kas parodys keli? Tik retsykiais suirkdavo koks pauktelis, o tvas vis dro pirmas.
272

TURINYS

Pagaliau m visti, vienur kitur pro tankm

prasiskverb pirmieji sauls spinduliai; pradjo atkusti paukiai. Kai iauo, prijome aikt, itisai
apaugusi samanomis, kalvot, su daug medi, o
krmai po jais atrod tarsi ugniniai, nes jau tekjo
saul.
Netrukus prasiskynme keli pro tankius brzgynus ir vl atsidrme panaioje aiktje, tik ia
stksojo grai uola, visa raudona nuo krintani
ankstyvos sauls spinduli; vienoje pusje tryko
altinis, kurio vandenys gurgjo medi aknimis,
o kitoje galjai matyti velia ole apaugusi ol,
kurios anga iojjo dar didesne tamsa.
Prieais ol olje sdjo mogeliukas baltu apsiaustu, ilut ilutlis ir su tokia pat ila barzda;
u jo stovjo blizgantis veidrodis, ir buvo pridta
dar visoki daikt, kuri jau nebeatsimenu; ant
keli jis turjo pasidjs didel knyg ir sikniaubs skait.
Tvas paklaus kelio, o a nusitraukiau kepur nuo galvos; mogeliukas, nepratars n odio,
parod ranka, kuri pus eiti, ir net nepavelg
mus. Tai vienas i tamsi j girios broli, pasak tvas. Bet man jis visai neatrod tamsus, nes
273

TURINYS

buvo viesiai mlyn aki, ir a mielai ten biau

ilgiau pasiliks.
O tada suradote kaim? paklaus Sabina.
Taip.
Ir t mogeliuk tikriausiai nortumei dar
kart pamatyti?
Tikrai noriau.
Eik sau, a bijoiau, tarsteljo jinai ir
susig.
Tuo metu jau sutemo, ir itame nykiame gatvs
narve blausiuose languose pradjo vienas po kito
mirkioti iburiai, o i miesto puss atspindjo tik
vienintel bokto viesel.
A dar nenoriu namo, vl praneko Sabina,
pasisakykime kaip ir ankart, ko mes patys sau
linkime.
Ir a dar nenoriu, atsak tefanas, nes tvas kaip visada kels vaid ir rkaus, o mama verks,
nes bijos, kad neateit apylinks teisjas ir nepareikalaut pinig. Aha! Ko palinkti sau? Aiku
tapti miko broliu ir dar...
O a, nutrauk j Sabina, a noriau kada
nors bti karalaits kambarin. Tada gyveniau
rmuose, vaikioiau po puikius kambarius, ma274

TURINYS

tyiau karalien ir karali, turiau puonius drabuius ir galiau vaiuoti pasivainti.

Ne, ne! Toki dalyk a nenoriau, atsiduss tar tefanas. Bet pairk! Antai vl atklebekiuoja senis Kristofas su savo medine koja;
kai pamatau j, taip kinkuojant namo, arba ulipu
pair pas student, kuris skaito tiek daug knyg
ir taip graiai moka pasakoti, ir pamatau jo blyk
ibadjus veid, arba kai toji persenusi skalbja
anapus gatvs vis kalba apie savo sn, kur djo
viltis senatvje, ir kuris negro i karo, o parjs
namo girdiu tavo ir savo motinas aimanuojant,
o! tada a tetroktu vieno vienintelio dalyko: kad
biau be galo turtingas ir galiau padti visiems
vargo kamuojamiems monms!
Taip tai taip, bet kas i to, abejojo Sabina,
bet kam neduota laims iame pasaulyje...
Taip sako ir mano tvas, neleido jai baigti
tefanas, taiau kai kada vis dlto pagalvoju: jei
ko nors nepaprastai nori, jei atiduosi iam lkesiui
visas jgas ir Dievul vis praysi, tai juk tas trokimas galt ir isipildyti. Tai sakiau ir studentui,
bet jis, inoma, tik papurt galv, o akyse pasirod
aaros. Tsss, paklausyk! Jis vl puia fleit, nor275

TURINYS

damas nuginti alk. Laim, dar nesuvalgiau savo

duonos, reikia tuojau jam nuneti.
Tu juk atidavei j man, mielas tefanai, primin Sabina, kai jis m graibyti kienje, tu esi
toks geras ir nieko negaili kitiems, nes inai, kas
yra vargas; jei btumei turtingas, tikriausiai elgtumeisi kitaip.
O! Kad biau karalius! suuko tefanas.
Mano vienintelis diaugsmas bt padti visiems
vargstantiems monms.
te-fa-nai! pasigirdo motinos balsas tarpduryje. Metas namo ir lov!
Nukabin nosis, vaikai nujo kas sau.
Liaukis vienkart bliovus, boba! burnojo
namie bat lopytojas Antonas. Daryk kaip a,
nesuk sau galvos! Turiu piniglio taurel imaukiu, nra jo kienj burnos neskalauju! O apylinks teisjas tegu tik pasirodo garbs odis,
suvarysiu jam yl pasturgal. Tuomet justicija,
inoma, pasistengs padaryti tai, dl ko man nebereiks rpintis paiam uners kilp ant kaklo.
Jau seniai noriu, kad jis pagaliau parduot mano
darbo nagius. Juk kol dar juos turiu, yra vili,
o kol yra vili, mogus dar kapanojiesi. Nepraleis jis progos, tikiuosi, ispirti man taburets i
276

TURINYS

po koj, tasai apylinks teisjas; ir tada viskas bus

kaip reikiant aminai itrokusi gerkl, kuri juk
dl visko kalta, bus visam laikui numaldyta. Galsite diaugtis! Nes mano knas tikra retenyb ir
keistai sumeistruotas: skrandis, iaip puikus gamtos krinys, reikalauja ei duben sriubos, keli
desert ir io to stipresnio. Kas ryt ieinu i savo
lindyns pasaul tarsi jaunikaitis, bet nuo neturto
nepabgsi prisiuva tau i neganda didiul lop,
ir tada knas tno savo varganame pavidale, kaip
milinas, grstas nedidel d. Todl kai perkarus knpalaik jums paliksiu, mokslininkai ir
daktarai apspis j kaip maitvanagiai. O js tursite usiprayti kuo auktesn kain, ir tik tas, kas
sumoks brangiausiai, gaus teis mane msinti. Tai bus draskymosi kaip dl Karolio Didiojo
skeptro. Tuomet ir js tursite naudos, ir man bus
neblogai.
Kol tvas taip plyojo, tefano vyresnioji sesuo,
nepratarusi n odio, skaudama irdimi atsigul
savo kiet guol, o motina upt blausi spingsul.
Bet maoji Hana, virpdama kaip lapelis, atslinko prie tefano ir sunibdjo jam aus:
Labai noriu valgyt.
277

TURINYS

 Oi, pakentk kaip nors iki rytojaus, kai tik atsikelsiu, parneiu tau duonos, guod j brolis ir,
sikls lov, pasiguld alimais.
Pavargau berkdamas, ilemeno tvas, sudribdamas ant ieno iuinio, gal dabar umigsiu.
Kai tamsiame nykiame kambaryje viskas aprimo, mieganios seserys ramiai kvpavo, ir galiausiai nuiuvo motinos rauda, o tyl drumst
tik tvo knarkimas, tefanas sudjs rankas m
melstis: O, mielas turtingasai Dievuli, padk man,
vargui vaikeliui, ir pasakyk, kaip ibristi i skurdo ir bd. Padaryk, kad tik a vienas pasaulyje
biau neturtingas, o visiems kitiems, dangikasai
Tve, bk per mane gailestingas!
Ir snaudulys tefanui velniai umerk akis; kai
pamau nugrimzdo gaivinanio miego karalyst, jam pasirod, kad gretimais stovi girios brolis
ir, maloniai velgdamas mlynomis akimis, sako:
Dievas myli vargus.
***
Buvo graus vasaros pavakarys, padang virum miesto diugino vilgsn vaiskia sekmadienio
ydryne, o i aukto katedros bokto aidjo vakaro
278

TURINYS

varpai, galingais diais ikilmingai kviesdami

pamaldas.
Pritilusiomis gatvmis pamau tipeno mergaits baltais drabuiais ir banyios choro berniukai, ingsniavo miesto municipaliteto nariai ir kprino seniai, o banyios plaiai atlapotos auktos
gotikins durys tarsi iskstos rankos kviet ir
turtingus, ir vargus rimties pripildytas patalpas, kur choro muzik keit venta ramyb, ir girdjai, kaip mons nibdomis meldiasi.
Minioje, pandusioje dievikoje rimtyje ubaigti
triukming dien, neskubdamas jo ir tefanas,
iblyks ir lidnas. Mat tvo namuose buvo apsilanks apylinks teisjas ir grasino: jei iki pirmadienio vakaro nebus sumokti mokesiai ir grintos paskolos, tai jis, teisjas, neteks kantrybs ir
nebeatsivelgdamas niek, parduos bat lopytojo
Antono darbo nagius ir vis vargan jo mant.
Taiau skausm vaiko sieloje vis dar mald dievobaimingas pasitikjimas, ir jis, kaip ir visi vaikai,
kurie suplsta ionai Dievo Tvo namus, galvojo
apie tai, kad aminai mylintis Dievulis kiekvienam
atseikja, kiek priklauso; su tokiomis mintimis jis
atsiklaup prie kolonos ir m tyliai melstis.
279

TURINYS

Kai nutilo vargonai, ir pasibaig miios, ir temstant mons skirstsi namo, tefanas prigludo prie
ventoriaus kampe stksanios akmenins statulos ir velg tolstanius dideli ir ma mogyst
pavidalus, matydamas, kaip jie briais i erdvios
aikts pabyra gatves.
Nejuia i vieno skersgatvio pastebjo inirus
keliolika berniuk, kurie, atrod, kak kartai
aptarinja ir yra numat prie banyios susitikti
su kitu draugeli breliu.
Tai buvo tefano mokyklos draugai, ir kai vienas
i j pastebjo tefan, visi pakviet ir j prisidti.
iandien jums parodysiu j, skelb vyriausiasis, bet kad man n vienas neprasiiotumt, o
paskui visi kulnus, kiek kas kabina.
Baiming smalsum ir kakoki nejaukaus, bet
kartu ir linksmo vykio nuojaut galjai velgti
tampos kupinuose berniuk veiduose ir nerimastinguose judesiuose. Persimesdami tik vienu kitu
neaikiu odiu, jie skubjo gatvi gatvmis, o tefanas, neklausdamas nei kur, nei dl ko, irgi neatsiliko nuo j. Galop pasiek paias ukampiausias
ir siauriausias gatveles. Prasmuk pro kiemus,
perok griovius ir persiropt per pylimus, jie at280

TURINYS

sidr prie labai senos, i didiuli tvirt akmen

surstos miesto gynybins sienos.
ia pro vien aunamj ang berniukai lindo
didel tams bokt. J vedlys isitrauk vak,
skl ugn ir, kai silpna vaks viesa pradjo pamal apviesti pajuodusias sienas, visi ivydo apgriuvusius laiptus. Vedlys lipo pirmas, o kiti, susikib vorele, kop i paskos, kol pro nedideles duris
pateko koridori, kuriame j atsargs ingsniai
aidjo nuo mro sien tarsi kraupus neinomos btybs dejavimas.
Koridorius buvo labai ilgas ir kaskart vis siaurjo; sunkiai spraudsi jie pro visokius vingius. Vl
keli laiptai ved emyn ir pro ne vienerias atviras
duris. Kai atsidr prie paskutini, kurios buvo
udarytos, vedlys baimingu ir grietu veidu sak niekas n mur mur. Tada jis atidar duris, ir
visi m patyliukais kopti staiais ilgais mediniais
laiptais.
Galiausiai vedlys dar kart perspjo laikytis tylos, pastat vak ant ems prie pat ma dureli
ir dav enkl, kad ariausiai stovintis prieit prie
jo.
Tylutliai ir kuo atsargiausiai vedlys pastm
on rakto skyluts dangtel ir, vos tik dirsteljs
281

TURINYS

pro j, atoko atgal ir vos girdimai panibdomis

tar:
Taip, jis tikrai ten sdi.
Berniukai spraudsi vienas pro kit prie dur, ir
nebyls gestai t, kurie buvo dirstelj vid, rod
tai siaub, tai nuostab, tai slepiam diaugsm.
Pavelg pro skylut ir tefanas mat didel balt pusiau apviest sal. Jos gale kabojo didiul lempa, kritolinis gaubtas skleid nuostabi
purpurin vies, o raudoni spinduliai raibuliuodami aid ant masyvaus stalo, prie kurio nugara duris sdjo augalotas mogus, palinks prie
pailgos knygos. Tai girios brolis, kiek sutriks
nudiugo tefanas, bet niekam nieko nesak: tie
patys balti klostuoti drabuiai, tokios pat stambios
sidabrins peius dengianios garbanos, kaip jas
buvo mats an rytmet girioje. Ir knyga, kuri
is auktas mogus be perstojo ra, protarpiais
pamirkydamas ilg plunksn didel raalin su
aukso spalvos raalu, atrod panai t, kuri
tada mogeliukas laik savo rankose.
Be galo susijaudins, tefanas negaljo nuo rakto skyluts atitraukti aki; jis norjo kuo geriau
siirti raantj, taip pat pamatyti jo akis, kai
282

TURINYS

staiga krpteljo, igirds gars, tarsi senis stodamasis bt stumteljs kd.

Berniuk vedlys persigando ir taip iupo u
vaks, kad toji ugeso, ir visi, siaubo pagauti, kai
kurie net klykdami, nudardjo vienas per kit laiptais emyn; tefanas girdjo, kaip aidi ilgojo koridoriaus skliautais skubs bgani j ingsniai ir
j igstingi balsai.
Jis stovjo visas drebdamas, ir nedaug tetrko,
kad atidaryt duris ir eit vid; taiau baim,
kad i t sen mr vienas neras kelio atgal, ir
neinia, kas klaikaus gali nutikti, lm, kad ir jis
nuskuod i paskos tiems, kuri jau ir pdos buvo
atauusios.
Laimingai nusileido jis mediniais laiptais ir kiek
paklaidiojs prasmuko pro visas atviras duris
koridori. ia vargais negalais prasispraud pro
siauruosius vingius ir baimingai m grabalioti
aklinoje tamsoje; bet, kai, iek tiek pasistmjs
priek suprato, kad koridorius platja, lengviau
atsiduso ir paspartino ingsnius; galop pasileido
bgti ir paskui nudardjo akmeniniais bokto laiptais emyn.

283

TURINYS

Laim, nieko blogo neatsitiko, tiktai kakur kelis kartus smarkiai atsitrenk ir iek tiek apsibrozdino rank.
Utat prireik nemaai laiko, kol rado audymo
ang, pro kuri su pasprukusiais draugais buvo
linds. Veltui bavo ir kiojo j visi buvo nuskut namo. Galiausiai pavyko surasti ir pai
ang, bet tik tada, kai ivert akmen, kur, matyt,
vienas i vaik dar buvo spjs uritinti.
Galima suprasti palengvjim, kur jaut tefanas, stovdamas lauke plaioje pievoje ir matydamas u savs nirius, jau blankioje mnulio
viesoje skendinius mrus. Su diaugsmu pakl
akis atsivrus nakties dang, nust mirgani
vaigdi, ir iurpas nukrt pagalvojus, kad
buvo ikilusi grsm toje siaubingoje, nykioje ir
dabar blausioje prieblandoje vos irimoje tvirtovje praleisti vis nakt.
Bet kaip tik dabar, kai pasijuto i viso to itrks ir m prisiminti jaukiai apviest sal ir stab j sen, jam rodsi, kad pasielg negerai, tiesiog
nedovanotinai blogai, kad, bdamas taip arti, nesusipaino su tuo keistu mogumi, kur vaizdavosi
galint bti tik draugik ir kuris, kaip jam atrod,
jau nuo ano rytmeio girioje tapo jo dvasinio gyve284

TURINYS

nimo dalimi, spauste spaud ird, kad nedrso

eiti vid ir j pakalbinti. Ar tik neregjau jo vakar
sapne? klaus savs, neaikiai prisimindamas.
O! Tikriausiai jis yra geresnis, ne toks kaip kiti
mons; todl ir gyvena vienas atsiskyrs. Negana to, jis turt bti galingas ir gal galt man
padti. Vos tai pagalvojs, tefanas pajuto ryt
vl kada nors sugrti tas skliautuotas sales ir koridorius, ir, kuo smulkiausiai prisimindamas, kaip
kur jo, ir i kur kokie veda laiptai, jis beveik nesmoningai sidmjo kaip enkl prieais audymo
ang stksani akmen krv.
Bet kai pavelg miest ir ivydo toli ir arti
mirksint i aukt ir em tamsoje skendini
nam tkstanius iburi, nejuia topteljo galv, kokia baim dabar tikriausiai yra apmusi namikus, kad jo nra namie; ir dvigubai greiiau pasileido tekinas gatvmis nam link, stengdamasis
nepamesti kelio ir nepaklysti.
Greiiau, nei man, atsidr prie savo urv
panaios gatvels, nes jau atpaino pasainius namus, kuri perjos ir ved j. Sukdamas u pirmojo savosios gatvels kampo, igirdo, kaip tvas
skardiu balsu traukia dain:
285

TURINYS

Ar atmeni, broli, kad bta laik,

Kai jojom kar mut prie nuomi?
Dabar tu siuvjas, o a batsiuvys,
Sunku tau gyventi, man skurdas ivis.
Broleli, gana ia tnoti ilgiau,
Plaktuk ir yl vaikams palikau.
Mesk adat savo, nereikia mantos,
Tu karkis ant silo, o a ant vielos.
Oi, tve! atsiduso tefanas, nustodamas bgti ir kiek atsikvpdamas, kaip gali pagerti gyvenimas, jei tavo mintys tokios juodos.
Staiga tefanas igirdo savo vyresniosios sesers, inirusios i u kampo ir atbganios jo pasitikti, bals. Su didiausiu diaugsmu ir vos atgaudama kvap, ji m pasakoti, kaip ilgai visur jo
iekojo, pirmiausia pas kaimynus, paskui pas student, pas skalbj, galop aplakst pus miesto ir
dabar tai surado.
N nepajuto, kaip juodu parjo namo, ir tvas, baigs antr kart dainuoti savo dain, tar
motinai:
Leisk man, motin, itaip pailsti laisvalaikiu,
ypa dabar, kai visa diena man yra itisas laisvalaikis. O dl berniuko mane n kiek neima baim.
286

TURINYS

inoma, bt gerai, kad jis turt ger mital, kad

giltin manyt: ne, tas neateis, kol pati jo nepasiimsiu, o gard ksnel mgstu tok, kai dar nra
pradj plonti lainukai, taip manydama, giltin
gali sau ramiai laukti, kol badas... Na, matai! tai
ir jis!
Klausyk, berniuk, kreipsi jis tefan, sitempdamas j tarp keli ir suimdamas u pei,
ar inai, kad teisingum vykdantis tvas dabar
nutaisyt iraiking valdik veid, ilgai tardyt,
surengt nervus tampant teismo proces ir pabaigai pagal visus justicijos reikalavimus vykdyt
teismo nuosprend savomis rankomis, blogiausiu
atveju lazda? Ne, ne! Tik nebijok! Supranti, taip
daro tikras tvas, toks, kuris savo snui per pietus
veria lkt gabal msos, galdamas pasakyti: Na! Valgyk su protu! tvas, kuris nusivelka
didiai tausojamus kailinius ir pasidina i j snui tinkam apdar; sakau tikras tvas yra tas,
kuris pasirpina imokyti sn amato ir jau prie
metus yra dl to kalbjs su keliolika meistr. Va,
toks tvas, kuris niekados neprisilieia prie degtins stiklelio, o tik kok sekmadien igeria taurel vyno, toks tvas tavo labui bt nuirjs ne
vien galimyb, o a, ia Antonas nebesteng,
287

TURINYS

nors iaip visados sugebdavo ypsotis, kai ir maiausiai linksma bdavo, atsispirti kartliui, kuris
privert kietai suiaupti lpas, o a, vokt
jis, esu niekas, girtuoklis, niekam tiks tvas.
Jis paleido sn, ir jo rankos suglebusios nusviro
emyn.
Garsiai verkdamas, tefanas puol jam glb.
Eik, eik, lemeno Antonas ir velniai stm j
nuo savs; ir motina apsipyl aaromis.
Vyreli, raudojo ji, Dievulis mums dar gali
padti!
To nesitikk, Hana, atsak Antonas usikirsdamas, man ateina galas, net ir jus praudysiu.
A numaiau, kad taip bus. mogus suklysta vien
kart, ir nieko nebepadarysi. Man niekuomet nereikjo vesti. Nuo tos dienos, kai nustojau mosavs kardu ir miausi vargano bat taisytojo amato,
kurio niekada taip ir neimokau kaip reikiant, nes
j mets pabgau pas kareivius, nuo tos dienos a
nieko geresnio nebepasiekiau. Kol buvau kareivis,
gyvenau, o paskui skurdas. Kiek kart zvimb
kulkos pro ausis: kad nors viena bt teikusis
smigti gerkl! Koki malon biau patyrs, jei
kartes sviedinys bt mane skutelius sudras288

TURINYS

ks! Ir tik tuomet, kai umerksiu akis, jums, galimas daiktas, bus lengviau.
Ir jis m vilpauti. Motina buvo priversta baigti vakarin mald i atminties, nes ugeso lempa,
o tvas atidar lang ir vilpavo kiek tyliau.
Eikit gult, tar jis ir uniniavo savo sen
mgstam dainel.
Kai tefanas atsigul alia jau apsndusios sesuts Hanos, vyresnioji sesuo m jam patyliukais
pasakoti:
Oi! Tu dar nieko neinai, tefanai, kas mums
dabar bus. Mes ia ilgai nebegyvensim. Po vakarini pamald vl buvo atjs apylinks teisjas ir
pasak: kadangi ms gatvje gyvena tik visokie
valkatos ir padugns, kurios miestui yra nata, tai
visus, kas negali susimokti mokesi, surinks ir
isis naujai atrastas salas, apie kurias mums pasakojo studentas. Namus nugriaus, o vietoj j statys kareivines. Kaimynus ive vien, o mus kit
negyvenam sal. O, kad btum mats, kokios kilo
aimanos! Senasis Kristofas ir dar du kalvio mokiniai pradjo plsti teisj ir valdi, ir juos udar
dabokl. Mums visai vis tiek, sak jie.
negyvenamas salas! pakartojo tefanas.
Ai, dabar geriau gulk ir mik ramiai. Vakar apie to289

TURINYS

kius dalykus negaljai net pagalvoti, o rytoj galbt

vl viskas bus kitaip.
Sesuo nieko nebeatsak, nes pajuto nuovarg, ir
j apm pirmasis snaudulys.
Ant vargo ikankint blyki veid pro mayius langus krito blausi mnulio viesa.
***
Vis nakt tefanas negaljo sudti aki. Jam
kl siaub mintis, kad turs palikti tvyn ir vargan lnel, su kuria buvo susijusi nelabai linksma jo vaikyst, kad reiks isiskirti su draugais,
kuriuos, kenianius tuos paius vargus ir nepriteklius, buvo pamils, kad bus priverstas paklusti
lidnam likimui ir atsidurs neinomuose kratuose, kuriuos jo nepatyrimas ir jaunatvika vaizduot tap niriomis spalvomis. Ypa nepakeliama
jam atrod, kad teks skirtis su vaikysts drauge
Sabina, kuri visados jam patikdavo savo paslaptis, su kuria nuo kdikysts viskuo dalijosi, ir kuri,
velgdama j atviromis juodomis akimis ir atidiai
klausydamasi jo pasakojim, danai paddavo pamirti lides ir alk.
290

TURINYS

Taiau, taip jam galvojant, vis grdavo atmintyje vaizdai t vyki, kuriuos praeit vakar taip
nuostabiai netiktai patyr; ir juo didesn rodsi
jo nelaim, juo tauresnis kilo prie akis baltojo
mogaus paveikslas. Taip, jis turi visk suinoti,
rytingai nusprend tefanas, jis man taip krito
galv ir ird, kad nebus sunku patikti jam savo
bd. Praysiu jo pagalbos.
Lauke dar tebebuvo visai tamsu, kai tefanas,
tokio nerimo ir vili vedamas, tyliai pakilo i
lovos ir m virtuvje iekoti iebtuvo. Surado j
greitai, bet aptikti vakigal pavyko tik ilgai pagrabaliojus sename puode.
Tada patyliukais islinko i nam ir ramiai pdino gatvmis, o dangaus skliaute blstanio mnulio viesa jau rungsi su pirmja auros ara. Net
nepajuto, kaip atsidr senajame bokte ir stengiasi udegti vak. Kai jam tai pavyko, ir jau kop
akmeniniais laiptais, dar kart irdyje kreipsi
Diev praydamas, kad neleist pasukti netikru
keliu. Bet vis tiek jam sunkiai seksi maldyti didiul baim, kai, eidamas tuiu koridoriumi vienui vienas, girdjo savo paties ingsni aid. Nugaljs nedrs, atidar medines laiptins duris ir
tvirtai sum save nag.
291

TURINYS

Bet, jau stovdamas prie sals dur, m taip

smarkiai drebti, kad vakigalis ikrito i rank
ir ugeso. Nebesilenk jo pakelti ir lyg maldai sudtas rankas ikl auktyn. Jau ketino iupti u
rankenos, bet susilaik; pirma pastm al rakto
skyluts dangtel ir pavelg vid.
Vl ivydo t pai velni lempos vies, bet salje buvo tuia ir ramu; didioji pergamento knyga guljo ant stalo, bet, kiek akis galjo matyti pro
rakto skylut, baltojo mogaus niekur nesimat.
Nusimins ir nedrsus eng vid. Jo neryting ir klausiam vilgsn pasitiko tik tuios sienos;
kiek ilgiau akys sustojo ties keistais enklais ant
lub. Kol juos irjo, pasigirdo, tarsi kas duris
daryt, bet kadangi apsidairs nieko nepastebjo,
paman, kad tai girgteljo jo paties neudarytos
durys.
Kur laik stovjo, neinodamas, k daryti; paskui pasirod, kad girdi kak velniai sakant mogaus balsu. Jis krpteljo, bet i tikr j buvo tylu,
ir nieko nemat. Netrukus vl pasikartojo: Bkite malonus! Paskui vl: Bkite toks malonus,
praom! Jis pakl akis ir pusbalsiu baimingai
paklaus:
292

TURINYS

 Ar ia kas yra? veltui valgsi visus kampus, nordamas nustatyti, kieno tai balsas.
Malonkite pavelgti tai i pus! pasigirdo jau garsiau. O tu Dievulliau mano, ia, visai
ia pat! pakartojo tas pats balsas.
Jam ir blusos apmir; kadangi vis dar negaljo
nieko irti, o prie koj pajuto kak krebdant,
norjo sprukti, bet u kako ukliuvo ir pargriuvo
ant ems.
Ir tai i po jo labai mikliai isikapanojo maytis nyktukas, kurio garbanoti ili plaukai ir ila
barzda niekaip nederjo prie gyv mlyn aki ir
vaikiko veido. Judesiais rodydamas nepaprast
prielankum ir stodamasis ant koj, nyktukas su
ypsena jam prasiiojus pasirod balt kaip perl dant eil tar:
Oi, tkstant kart praau atleisti; man bt
be galo lidna, jeigu js, mielasis, dl mano kalts
btumte susialojs. A visada pasijuntu taip neproporcingai maas, kai nepamanykite tik nieko
bloga atsiduriu alia mogaus; tiesa, prie saultek bnu itin maas. Jei, gerbiamasis, btumte
toks geras ir galtumte kiek palkti, tai galbt
sitikintumte, kad dien mano gis pasidaro visai
pakeniamas, ir ivis galiau pasakyti, gal kiek
293

TURINYS

girdamasis, kad, tarkim, imanymu ir geromis manieromis iek tiek primenu iaip jau su niekuo nepalyginamus mones.
K js, pradjo teisintis tefanas, beveik neteks ado i nuostabos, k js, mielas...
Pipi, siterp nyktukas, malonkite savo
nuolank j tarn vadinti tik Pipiu!
K js, mielas pone Pipi, pagaliau susitvard
tefanas, man viskas taip netikta, a tiesiog pribloktas. I tikr j drsau ueiti, nordamas pasikalbti su tuo gerbiamu mogumi, kuris ia vakar
buvo.
Su mano mielu, didiai gerbiamu ponu taip,
jis apie tai ino.
ino apie tai? nustebo tefanas, irdamas
pasilenks nyktuk, kuris m pamau augti.
Tikrai taip, ko jis tik neino, atsak nyktukas, pasistiebdamas ant pirt gal ir galantikai
gestikuliuodamas rankomis. Deja, i nakt jis
yra ijs, bet paved man jus, gerbiamasis, priimti kuo svetingiau, parodyti kai k i ms sukaupt retesni dalykli, paaikinti ir, jeigu jie
jums patikt, pasakyti, kad galite jais naudotis
kaip tinkamas.
294

TURINYS

 O Viepatie! atsiduso tefanas. Esu didiausias skurdius, a nieko negaliu pirkti.

Ne apie tai kalbu, jokiu bdu, mano didiai
gerbiamas pone, aikino Pipis, pakreips on
galvel ir draugikai blizgindamas akutmis, ne
pirkti, o tik tam tikr laik maloningai naudotis.
Mano ponas praom atleisti yra labai geros
nuomons apie jus, ir man bt be galo nesmagu,
jei imtumte kuklintis. Jauskits visai kaip namie.
Tai pasaks, nyktukas, vl iek tiek gteljs,
keliais keistais uoliais prioko prie atokiau stovinios kds, kuri jis, nors pats vos siek galva sdyn, nepaprastai lengvai pastat prieais
tefan.
Man bus didel garb pavaiinti jus kukliais,
kiek manoma ms vienio nam kio slygomis,
pusryiais. emai nusilenks, jis dingo u ma
dureli sienoje.
Nespjo tefanas atsitokti nuo vis staigmen ir netiktum, kai nyktukas vl gro pro tas
paias dureles, neinas sidabro sotliu ir tamsiai
mlyna vilgania taure.
Dabar jis jau buvo savo tikrojo gio madaug
sulig tefano launimis, todl vaikinas iuokart
drso kiek atidiau j siirti. Mlynas aksomo
295

TURINYS

apsiaustlis graiai derjo prie judraus kno, o jo

guvus veidelis su kiek atsikiusiomis lpomis ir
kumpoka nosimi dvelk kakokiu nenusakomu gerairdikumu, draugikumu.
Tik dabar jauiuosi kaip reikiant tvirtas, pradjo kalb nyktukas, ir labai diaugiuosi, po ilgos vienatvs sulauks tokio brangaus sveio.
Tai sakydamas, jis pyl i sotlio vilgani
taur aukso spalvos grimo, grakiai pastat taur prieais tefan ir tar:
Praom pamginti, tai nepaprastai sveikas
grimas; j moka sutaisyti tik mano eimininkas,
nors pats jo labai maai teragauja.
tefanas gurkteljo; skystimas nubgo gerkl
saldus kaip medus ir stiprus kaip vynas, ir tefanas pasijuto suils ir atsigaivins; negana to, j
apm linksmas pasitikjimo ir guvaus valumo
jausmas nuotaika, kurios dar niekuomet nebuvo
patyrs.
Nyktukas velg j draugikomis akimis, ir jo
ypsena rod, kaip nuoirdiai jis diaugiasi kiekvienu tefano nuryjamu gurkniu.
O dabar malonkite pairti, vl kalbjo
nyktukas ir, isitrauks i kiens auksin plaktukl, stukteljo sien: toji suskambo viesiu,
296

TURINYS

sodriu garsu. Aidint velniai, ltai melodijai, balta

siena m trauktis, o vietoj jos pamau atsirado
gausiai klostuota purpurin uuolaida, pro kuri
matsi erdvi sal su begale pasieniais idliot ir
ant sien sukabint keist prietais ir aparat.
Kai nuskambjo paskutiniai garsai, nyktukas
pam dramblio kaulo lazdel ir parod ja skaiiais aprayt rutul, kur deinje rankoje laik
gipsinis angelas, stovintis prie kabineto dur.
tai ia yra, tar maasis gidas, laikrodis,
kuris rodo geras ir blogas dienas, gersias aukso,
o blogsias geleies rodykle. Tai pagal vaigdes
veikiantis prietaisas; j sukonstravo mano eimininko senelis, istudijavs visas to mokslo paslaptis. Malonkite paliesti genijaus dein rank.
tefanas nedelsdamas padar, kas sakyta, nes
grimas smagia drsa kaitino gyslas.
Nuostabu! suuko nyktukas. iandien js
laiminga diena! Rytoj deja, labai gaila, bet rytojaus diena nebe tokia; ten vyrauja gelein rodykl.
O poryt? paklaus tefanas.
Atleiskite, niekuo negaliu padti laikrodis visada rodo tik dvi dienas priek.
itame aukso inde, toliau aikino nyktukas,
nuvodamas nuo auktos taurs graiai ipuot
297

TURINYS

dangtel, yra nepaprastas vandenlis, turintis

nesivaizduojam su gamta susijusi gali: jei io
geltono skysio ilainsi, saulei tekant stovdamas
ant kalno, tai jis tutuojau nuteks ten, kur yra
aukso. Mano eimininkas t skyst sutais pats
dar jaunystje.
O ten matote por sen bat, pasakojo nyktukas, nekreipdamas dmesio tefano nustebim. Nors jie ir nudvti, bet kas juos apsiauna, tas
nesunkiai dl j magikos galios sukaria per dien
dvideimt myli ir n kiek nepavargsta. Mano eimininkas paver juos i vieno seno masono, nugaljs kakokiose j slapt gebjim varytuvse; ir
ie batai... Oi! suuko jis, staiga nutrauks mint, malonkite, gerbiamasis, paspausti kelis i
vargon klavius.
Mielas Pipi, tar tefanas, mano sena svajon buvo pramokti grieti, bet tvas yra labai
neturtingas.
Visai nesvarbu, ragino nyktukas, a jus
nuoirdiai praau.
tefanas iskleid pirtus virum dramblio kaulo klaviatros, ir pasigirdo tokie melodingi garsai,
kad jis nejuia grie toliau.
298

TURINYS

Nyktukas paoko i diaugsmo, strykteljo

tefanui glb, puol jam ant kaklo ir m, nebesulaikydamas aar, buiuoti skruostus.
O! Kaip grau! Kaip puiku! gyr nyktukas.
Dabar jus pastu, brangus biiuli! Js esate geras
mogus. Ar inote, kad prieingu atveju is instrumentas, kuris pagamintas, atsivelgiant siderines38 jgas, nebt taip melodingai gries?
Nyktukas vl nuoko ant ems ir, tebelaikydamas tefano rank, kalbjo:
it dalykl sumeistravo dar bdama netekjusi mano eimininko velion mona; juo jinai tikrindavo savo gerbjus.
O Dievuliau! suuko tefanas. A juk dar
nesu nieko gero padars!
Nesijaudinkite, tar nyktukas, draugikai
purtydamas galv, instrumentas neklysta, tik po
puss imtmeio jis nustos savo gnostins39 galios.
Na, o ia, mano mielas, rod nyktukas,
matote aunamj lank i lito gysl ir strles su
struio plunksnomis. Jei iuo stebuklingu ginklu
auna net pats prasiausias aulys, vis tiek patai Siderinis vaigdinis, vaigdi.
ia gnostinis reikia gebs atpainti.

38
39

299

TURINYS

ko. Mano eimininkas ilo j po sunki varytuvi i vieno pikto burtininko.

O ta juoda lazda, k jinai gali? paklaus tefanas, jau nebesistebdamas, nes pamat, kad vis
tiek neatsitoks.
Taip, brangusis, atsak nyktukas, tai retas
daiktelis, tikra ms kolekcijos puomena; j neatmenamais laikais padar vienas yktuolis burtininkas, rizikuodamas savo gyvybe ir panaudodamas nepaprastai slaptus magijos bdus. Toji lazda
turi pusiau natrali, pusiau magik savyb: tas,
kuris, laikydamas j rankoje, artinasi prie koki
nors nam, gauna pavidal mogaus, kuriam kas
nors i to namo gyventoj yra labiausiai prasiskolins. Darant lazd dalyvavo ir gerosios dvasios,
todl ji dar gijo gali paveikti yktuolius ir apgavikus. Kas su ia lazda artinasi prie nesiningo
skolininko, ne tik gauna, kaip sakyta, kreditoriaus
ivaizd, bet ir odio nesilaikantj skolinink apima tokia baim, kad priveria j grinti pinigus
net ir tada, kai is maiausiai to nori; negana to,
skolininkas netrukus nieko nebeatsimena. Lazdos
turtojas dar gali ikart matyti, koks yra tas mogus, prie kurio artja. Jei tokiuose namuose gyvena lupikautojas, yktuolis arba plikas, kuris
300

TURINYS

yra usitrauks astralini40 jg nemalon, lazda

ima, jau engiant pro duris, taip smarkiai belsti
laiptus ir grindis, kad sunku j ilaikyti rankose, o
skolinink apninka siaubas. Prieingu atveju lazda
labai palengvja.
O dangaus karaliau! suuko tefanas. Kad
turiau toki lazd! Tada mano vargams tveliams ir tau, geroji Sabina, ir visiems kaimynams
ateit isigelbjimas, o i tikr j biau tik ger j
dvasi baudiamosios valios vykdytojas.
Man be galo malonu, gerbiamasis, apsidiaug nyktukas kaipmat pagyvdamas, kad js pats
pasirenkate bd, kaip mes galime parodyti jums
savo prielankum. Nors tvirtai sidmjau eimininko pavedim suteikti jums galimyb pasinaudoti bet kuriuo i ms neiojam j instrument, a
savo ruotu ir nepalaikykite tai u bloga pajutau tok sunkiai nusakom ir stipr traukim prie
js, kad negaliu susilaikyti, nesikreips jus su
dideliu praymu: laikykite mane draugu ir nuolankiausiu tarnu. Galite naudotis lazda iandien vis
dien be jokios baims, kad jos galia susilpns.
Astralinis vaigdinis, vaigdi; mistikai
susijs ar susietas su kosminiais knais.

40

301

TURINYS

Tiktai, praom man atleisti, a noriau priminti

dvi slygas: pirma, kad niniekam neprasitartumte apie paslapt, ir, antra, rytoj i ryto lauksiu
prie js nam dur, nordamas magikj lazd
atsiimti.
tefanas susijaudins dkojo Pipio eimininkui
ir jam paiam u nepelnyt ir neapsakom malon
ir atvirai bei nuoirdiai, kaip buvo prats, papasakojo apie vargan saviki gyvenim.
Ak, tie mons, mons! vis kartojo gerasis
nyktukas, braukdamas nuo skruost aaras.
Kaip puikiai jiems isidst vaigdynai, kokie
palanks siderini jg praneimai o kaip jie
nutraukinja visus tuos ryius ir savo miestuose
bei namuose usidaro ydingo gyvenimo kiaute! Oi,
atleiskite, pamirau. Jums reikia skubti, mano
mielas; imkite t lazd ir drsiai eikite su ja usimirusi j namus. Jinai jums pads, juk iandien
js laiminga diena. Nors man nepaprastai gera
ir malonu su jumis bendrauti, negaliu elgtis taip
beatodairikai ir jus ia ilgiau ulaikyti.
Neapsakomai diaugdamasis, pam tefanas
stebuklingj savo vili lazd, nuoirdiai dkojo, addamas niekam nieko nesakyti ir laiku j
302

TURINYS

grinti. Tuo metu nyktukas nuo an raudon j

lempos spinduli udeg vak.
Tikiuosi, netrukus vl pasimatysime, lauksiu
to malonumo, mano biiuli, tar nyktukas, jauiu, kad man vl darosi sunku su jumis skirtis. Kai
grite, galbt jums bus domu susipainti ir su kitomis ms retenybmis.
Ir nyktukas atidar sals duris, kuri tefanas
iki iol nebuvo pastebjs; manydamas, kad reiks
lipti laiptais emyn, tefanas netiktai pamat atsidrs gdioje girioje, kur mirguliavo daugyb
vairiausi gli ied, skleidiani malon kvap, o ant medi ak buvo pritp briai visokiausi, dideli ir ma, pauki plasnojani
nuo vienos akos ant kitos ir keistai iulbani. Kai
kurie iulbesiai tefanui atrod panas moni
kalb.
O dabar tylos! paliep nyktukas. Kodl,
paaikinsiu vliau.
Triukmas nutilo, o tefano maasis vadovas
taip mikliai ir greitai nard su deglu po tamsiai
ali lapij, kad nebuvo laiko nei stabtelti, nei susivokti, kur esi.

303

TURINYS

Galop nyktukas sustojo prie kakoki geleini dur ir, laikydamas auktai ikls degl, kuris apviet jo aarotas akis, tar:
Eikite, telydi jus visos gerosios dvasios.
O, nuostabusis biiuli! suuko tefanas ir,
nespjs n mirktelti, pamat, kad stovi gatvje
vidury baltos dienos, negaldamas patikti, kad
pieno ineiotojos rami ramiausiai vaikto po namus, tarnaits luoja gatves, peruk meistrai ir
barzdaskuiai savo reikalais skuba miest, ir viskas teka prastine kasdienybs vaga; ir jei rankose
nebt turjs stebuklingosios lazdos, kuri tarsi
magnetas traukte trauk priek, visk bt palaiks graiu sapnu.
Na, dabar laim, tar tefanas, drsindamas save ir dmiai bei viltingai irdamas savo
keistj ginkl, pirmyn, tu laims kdiki, dar ios
dienos vakare tursi ukiti burn apylinks teisjui, nuluostyti nuo motinos veido aaras, surengti
tvui linksm vakarl, o Sabinai pripilti skreit
skambani monet, kad pavelgt ji tave maloniu ir dkingu vilgsniu!
Nieko nelaukdamas, tefanas pasuko gra didel nam. Vos palips kelis laiptelius, vilgteljo
veidrod, kokie paprastai statomi kilminguose na304

TURINYS

muose prie ibint, kad sustiprint j skleidiam

vies, ir pamat save spoksant surukus seno
ydo veid.
Nejau tai a? rikteljo jis ir griebsi u galvos, tarsi neteks savitvardos. Tu veiki baisiai
greitai, tar jis stebuklingajai lazdai, kuri sunkiai bumbteljo ant laipt; dabar pastebjo, kad ir
jo drabuiai kaip tikro ydo.
Kai dar kart pavelg veidrod ir ivydo por
save nukreipt labai rsi pilk aki, neilaik
nesusijuoks, nes prisimin, kad iandien jo laiminga diena, ir ubgo laiptais auktyn.
Po imts parali, kas ia dabar neduoda monms ramybs tok ankstyv rytmet? suuko
leitenantas, kildamas i lovos, ir, pamats einant
savo yd kreditori, karingai surauk jaun kakt. A, tai tu, Levi? Po perknais, kas tau ov
galv, Maue? Arba nedinsies tuojau pat, arba
sumalsiu makaul!
A juk mandagiai praau! pats nustebs dl
savo ydiko akcento, tar persivertlis tefanas,
traukdamasis atatupstas prie dur ir pakeldamas
lazd.
Jo prieininko veide grmsi pyktis ir sumiimas.
305

TURINYS

 Tu nori, kad mokiau karolin41 u t iklerus pistolet, o jis n skatiko nevertas. Jei nebiau
jo ustats, sviesiau tau t gelgal po kojomis, ir
viskas. Kail iausti tau reikt, sukiau. Ir i viso
laikausi taisykls jokiam ydui nieko nemokti,
nes js visi esate nenaudliai, tik niekaip negaliu
suprasti, kas ia man iandien yra, kad dar nenuleidau tavs nuo laipt. Gal manai, kad turiu mokti jau po mnesio, vos tau atlkus trei kart?
Kad tave griausmas! Kas drsta i mans to reikalauti? Bet mane uplsta kakokie kilns jausmai!
Paduok vark, unsnuki. Noriu tik greiiau atsikratyti tavo nepakeniamos fizionomijos!
Jis itrauk i paduoto varko kiens kap,
ikrat i jo pinigus ir, juos skaiiuodamas, nerimastingai vilgiojo yd. Tada bruko jam, kiek
priklauso, deln.
O dabar mauk ir kad nepaklitum daugiau
akis, nuausiu vietoj. O, dangau ventasis! vl
pradjo leitenantas burnoti, kai ydas jau buvo ijs, nejaugi ikvaiau per nakt, ei, tarne! eik!
Vadinasi, iandien nebegalsiu suloti visto parti Karolinas nuo 1740m. piet Vokietijoje kaldinta
aukso moneta.

41

306

TURINYS

jos?! Klausyk, tarne! Ar a neadjau eiti oper?

Tarne, tarne! Kur pasidjai? Tinginio panti, rk
jis ant einanio tarno, greiiau sugrink man t
yd, dar neturt bti ijs.
Tarnas netrukus gro ir m aikinti, kad ponas leitenantas gals manyti k nori: t yd jis
k tik mats ant laipt, prie dur, prie namo ir
staiga jo nelik n kvapo.
Ko reikia tau i mans, asile, a tavs nieko
nepraiau, suriko junkeris, apsivert ant kito
ono ir vl pasinr vlyvo rytmeio sapnus.
Tarnui net akys ioko ant kaktos: Nejaugi nuo
vienos i ryto paimtos taurels grynos degtins
galima taip apspangti? niurnjo jis sau po nosim, imdamas epet pono batams valyti.
O tefanas jau linksmai ingsniavo gatve. Jeigu jau i pat pradi, galvojo jis, veikiau laukin kuil, tai su kitais bus dvigubai lengviau.
Netrukus prijo i pairos visai gra namel,
stovint kiek atokiau nuo gatvs, ir taip stukteljo
duris, kad tos siaubingai subildjo, net paiam pasidar nejauku. Aiku, paman ir eng vid.
Prieangyje sutiko elget.

307

TURINYS

 Beirdis rijikas! bambjo is po nosim. Pats

valgo ir geria vis dien, o vargui gaili ir duonos
trupinio.
Luktelkite mauml prie namo, gerasai
mogau, tar jam tefanas ir pagal savo lazdos
stuksenam takt nujo vid, keliais laiptais nusileido emyn ir sustojo prie dur, u kuri girdjo
kim verklenant bals:
Johanai! Johanai! Dl Dievo meils, negi marinsi mane badu! Klausyk! pilk raudonojo, numeris atuoni!
tefanas jo nedidel apytams kambar, ipuot ilkinmis uuolaidomis ir apstatyt itaigingais baldais.
Ant minktos ilko sofos drybsojo, apsirengs
kiek senamadikais, bet brangiais drabuiais,
storulis, o jo raudon iburkusi galv deng ne
ilta kepurait, o balt kaip pienas stambi garban perukas. Apskritas stalas, po kuriuo tysojo
iskstos io vyrikio kojos, buvo apkrautas dubenimis. Dalis t ind jau buvo niekinamai nustumta
on, ir, matydamas i j kyanius apgrautus
pauki laun ir sparn kaulus, galjai pamanyti, kad tai yra kautyni laukas, i kurio neseniai
pasitrauk kariuomen, o kita stalo pus, ant ku308

TURINYS

rios rikiavosi kepta vriena, keli ri altienos

ir austri lkts, primin naujas karines pajgas,
pasistmjusias ariau aki, kurios godiai ir pasalnikai velg nuo gulto atramos; vietoj an atitarnavusi duben, ivedam, vadovaujant dviem
tutiems buteliams, ygiavo nauji, vadovaujami
dviej piln buteli, stalo krato link, kur j jau
lauk riebi rank laikomi sidabrinis peilis ir akut. Kitas sudoroto valgio liudininkas buvo servizas, stovintis ant staliuko prie sienos, aptakytas
okolado dmmis.
Kol tefanas, apmets visk akimis, suprato,
kad iame slpiningame kabinete dar tebeviepatauja aukso amius, ant sofos tysantis peniuklis
numet lkt masyv peil ir akut taip, kad
ta net suskambjo, atvr savo plaius nasrus,
nordamas ireikti pasipiktinim ir nuostab, o
nedidukas pavianas, unbedion, kuri, tefanui
einant, tupjo ant didels paauksuotos aksomo
kds, pasislp nuo neprayto sveio u fotelio.
Ar tai js, pone kaimyne, prabilo pusryiaujantis kimiu laininiu balsu, a, dabar jau atpainau, tik negaliu suprasti, kodl tamsta man iandien atrodai kakoks ne toks, nors nepastebiu, kad
btumte kiek pasikeits. Bet mano akys, deja,
309

TURINYS

labai silpsta, kaip ir mano skrandis, kuris beveik

nieko nebegali paksti. Ar nematte mano Johano?
Tas bedievis bernas tuojau palieka mane vien, kai
tik truput prisnstu. Arnfrydli, ilsk, kreipsi jis bedion, sunkiai kvpuodamas ir kidamas rank po foteliu, nebijok, ia tiktai ponas
valdytojas.
Bedion ikio galv su baiminga snukio iraika ir vl pasislp.
Nenori? nekjo eimininkas velniu balsu. Nagi, matote gerasis gyvullis drovisi. O,
jei mano Johanas bt toks pat itikimas kaip tu,
mano Arnfrydli! Tas gyvnlis turi toki pat ird
kaip ir a. Todl ir daviau jam savo vard. Gerbiamas pone valdytojau, ar js mieloji monel vis
dar tebetaiko jums tok griet mitybos reim?
Man atrodote gerokai pasitaiss.
Bt gera atgauti savo pinigus, norjo tefanas pasakyti iurkiu balsu, nes nepastamasis
kl jam leiktul, bet ijo dar gantinai velniai.
Taip, taip taigi, m mykti ponas ir i lto
subr didel iupsn tabako, kur buvo beims i
sidabro tabokins, atgal j. Argi tai js pinigai?
A maniau, kad jie i neturting j kasos: juk sakte... jeigu tik a... suprantate... jau moksite pada310

TURINYS

ryti. A juk esu adjs pakviesti jus kelis kartus

sveius. Tiktai ateinani savait dar niekaip neieis. Atleiskite... a dar nesu pasveiks, man baisiai sunku kalbti, ir apetito visai netekau. Valgau
tikrai per prievart... Dl Dievo meils, nestovkite taip arti, man visai gniauia kvap. Oi, mielas
biiuli, man darosi bloga. Tai dl alteracijos. Vakar
vl turjau siaubingai alteruoti. O buvo taip.
Suviliotas graaus vasaros popieio ir nusiengdamas savo taisyklei, idrsau vl pereiti keliomis
gatvmis. Traukdamas pypkut, gard j dmel,
pdinu sau rami ramiausiai kavins linkui, tik
apie j ir tegalvodamas. Einu sau sispoksojs
pulk ani, kurios tuo metu pasileido bgti bal,
teisingiau pasakius, pakels griov, nes k tik j
buvo sutekjusios pamazgos; ir kaip tik tada, kai
mano fantazija maloniai gilinosi vyk, sivaizduokite, pone valdytojau, nuo to namo, pro kur
jau, stogo pasigirsta dardjimas... toks barkjimas, kad atrod, jog visas pastatas su gegnmis ir
rstais, su skarda ir geleimi, su visu turtu ir manta griva man ant galvos... o Dievuliau! Tik traukiau galv peius ir nepajutau, kaip engteljau
tiesiai griov... stoviu ir laukiu drebdamas, kas
ia dabar ant mans nugarms. Ogi nieko. Bta
311

TURINYS

tik stipraus mano uolio, igsio, netiktumo, odiu, vyko alteracija baisiausiai susirgau ir nuvytavau leisgyvis namo.
Gda ms policijai tik neiduokite mans, bet
kaip lengvai gali mogus, kai policija elgiasi taip
aplaidiai, pirm laiko ir prie tikrj Dievo vali
ikeliauti i io pasaulio, kuriame taip vargingai
pajgi isilaikyti ms blogais laikais, kai taip
sunku gauti ger maisto produkt, ir kai jie tokie
brangs.
Matot, ir dabar vl i pat ankstyvo ryto patekau
alteracij. sivelka kakoks unpalaikis elgeta
ir be jokio sins grauimo prievarta traukia i
tavs paskutin gra, kur esi sutaups, rizikuodamas sveikata ir trumpindamas gyvenim, kad
paskui visk prat... Man bt didel garb, jei,
mielas kaimyne, gerbiamas pone valdytojau, usuktumte kit kart. Kaip susitarme artimiausiomis dienomis prayiau bti tok malon... o
paskui padarysiu rinktin, puik, subtil, gaus
gardi valgi pokyl...
Bet pinigai man btinai reikalingi, nutrauk
j tefanas, laukdamas nesulaukdamas, kol besiliejaniame odi sraute atsiras galimyb siterpti, ir praau be joki isisukinjim.
312

TURINYS

 Dl Dievo meils, praom mans negsdinti!

atsikirto storulis. Gal pamirote ms kontrakt? Apie kokius pinigus ia kalbate? Argi nesakte,
jog pus liks man, jei paliudysiu, kad pinigai buvo
idalyti teisingai? Kitaip a ir neliudysiu. O u
dyk, veltui niekas toki dalyk ant sins nesiims. Jums teks atsakyti prie savo virinink, kad
mane vl taip alteruojate!
Storulis m gaudyti kvap ir kosti. tefanas
leido lazdai kelet kart trinktelti jam per nagus.
Dievulliau teisingasai, sudejavo tas gailiai, kaip elgiats su nesveiku mogumi, kuris
jums nieko blogo nepadar. Arnfrydli, paduok
dut! Paduok graiai, Arnfrydli.
Bedion ikrapt i po sofos dut, padav
j, griedama dantimis, savo ponui ir vl greitai
pasislp. Storulis pavirto ant kairiojo ono, isities stendamas ir pkuodamas ir pradjo putliais pirtais nerangiai grabalioti po kelni kien, iekodamas raktelio.
Oi! dejavo jis, ilygindamas susismaukusi
liemen. Kertu layb, kad dl viso to kaltas yra
ne kas kitas, o js pati. Na, bet jeigu nenorite paklausyti nesavanaudio draugo ir sutinkate bti
paios galutinai numarintas badu, ir jis velg
313

TURINYS

padrusiomis akimis tefan, tarsi dar turdamas vilt j atkalbti, tada gerai. A maniau, i
pradi jis krpteljo, o paskui m raustis tarp
monet ritini, kad geras ksnelis jums bus ne
pro al, bet js nenorite. Tuomet viskas: a js
nekviesiu, nieko neliudysiu ir niekada nebedarysiu
su jumis jokio garbingo kontrakto. tai penkiasdeimt taleri turkit t savo imald, ilemeno
jis ir lidnu vilgsniu nulydjo ritin, kuris dingo
tefano kienje.
Ir reikia, kad taip viskas ugrit ant vargo
galvos, skundsi jis, vl atsilodamas sofoje; bedion tuo metu pakio dut ten, kur ji buvo, o
tefanas apsisuko eiti.
Padarykite man dar bent vien nedidel paslaug, kreipsi jis tefan, paaukite mano
Johan.
Gatvje dar tebelauk elgeta. tefanas dav jam
vien taler.
J dovanoja anas ponas ten viduje, galite jam
padkoti.
Elgeta palinkiojo galva, didiai nustebs, ir
nujo dur link. Atsirado ir tarnas. Nebesiklausydamas, kaip kambaryje ponas rkia ant elgetos ir
tarno, o tie atsikirtinja jam, tefanas nuskubjo
314

TURINYS

prie kito namo. Reikia, tar sau ypsodamasis,

susipainti ir su sininguoju kaimynu bei varg
kasos valdytoju, kurio kailyje k tik lindjau; nepaprastai domu, kokiu pavidalu a pasirodysiu savo
antrininkui.
Kol tefanas taip mst, jau buvo ulips laiptais ir spjo pasidiaugti savo nauja graia eilute.
kart atrodau visai kilmingai, pagalvojo jis. Igirdo ai moters bals, barant tarnait. Tai, be
abejons, ponia valdytojien, paman tefanas,
ir vos tik brazdjo su savo lazda kambar, kaipmat i paskos eng ir apkni nam valdytoja.
ia viskas atrod kitaip nei gretimame name.
Pora veidrodi rudais paauksuotais rmais ir
keletas piet pauki greta senus ventuosius
vaizduojani paveiksl buvo vienintels sien
puomenos. Vietoj visoki pramatni bald stovjo viviena didiul rudo rieutmedio spinta su
komoda per vis sien ir su daugybe stali bei
urakt; rieutmed seniai jau mir menininkai
buvo inkrustav prancz piemenaites vaizduojanias scenas. Virutins io garbing nam sandlio lentynos lo nuo porceliano serviz.
Kai tefanas jo vid, pamat alia ito pastat panaaus gremzdo sdint aukt, lies, ne315

TURINYS

variu viesiai mlynu chalatu vilkint vyrik, kurio rudaplauk susivlusi galva ant itempto kaklo,
palinkusi virum dubens, atrod kaip nukarusi
belap medio aka iem. Jis liovsi srbs skyst viral ir suglums atsistojo. Sutuoktin, kurios
valdia, kaip matyt, iuose namuose buvo gerokai
didesn u jo, i karto m kalbti:
Oi, jeigu inotumte, pone komercijos patarjau, kaip mums nepavyko sandris dl silki, tas
sandris, kur mums rekomendavote, tikriausiai
taip greitai nebtumte atjs reikalauti savo dalies. iais nuosmukio laikais gero biznio nepadarysi. A vis sakau vyrui i prekybos dabar nepragyvensi, reikia tik taupyti ir nevaistyti pinig.
Bet jis nenori n girdti, nes yra apsstas manijos
bti viskuo perteks, rengtis brangiais drabuiais,
nieko netrkti, leisti lengva ranka pinigus.
Nebesuprantu moni. Viskas nepaprastai pasikeit. Mano velionis tvas, sakysim, buvo taip
imoks vaikioti, kad vien bat por dvdavo penkerius metus ir jie nesuplydavo. inoma,
tais laikais ir batsiuviai nebuvo tokie niekdirbiai.
Dabar, kai sekmadien po piet pavelgiu pro lang, turiu tuojau pat trauktis atgal negaliu ramiai
irti, kaip mons nemoka vaikioti. Slikina,
316

TURINYS

vilkdami kojas, gatve, todl nra ko stebtis, kad

per atuonias dienas bat ir nebra tik diaukis
ir pavydk!
ird pada ir mano flegmatikas vyras. Kad jis,
nordamas sikratyti dut uostomojo tabako,
pus iberia ant grind, tai jam n motais krato
sau toliau, tarsi niekur nieko. O kai rao, ir plunksna pradeda truput ne taip brti, tuojau meta j
alin ir ima kit. Po imts pypki, sakau, palenk mauml gal, ir eis kaip per sviest. Tiems
savo raymams jis sunaudoja raalo, popieriaus ir
plunksn daugiau, nei i j k udirba. ventadieniais, kai susdame gerti kavos sunkiai pasidaviau iam proiui! ir tuo metu man prireikia kur
ibgti, o jam tenka jos sipilti paiam, tai ant stalo
plaukia itisas pieno eeras: parjusi turiu tylti
kaip em, tarsi tai bt neverti dmesio dalykai.
Kol jinai kalbjo, jos perkarlis lidno veido vyras prijo prie spintos, atidar ilgais pirtais dureles ir m brazddamas raustis kasoje.
Eik sau, puol ji vyr, a pati visk sutvarkysiu, tu ten nieko nesupranti, vl ileisi graius
vietoj kreiceri, kaip neseniai atsitiko.
Vyras pasitrauk.
317

TURINYS

 Gali jam imt kart, kalbjo ji skaiiuodama, atskirti nusitrynusius kreicerius nuo grai
ir parodyti, kad itie va yra elgetoms, o t neliesk,
o pareini namo ir iri ger j n kvapo. ekit,
tar ji, dvideimt ei guldenai ir keturiasdeimt
devyni graiai, skaiiuoju du guldenus nuolaid taip bus teisinga, ir greitai atkio rank su
pinigais.
tefanas, nors ir nepasitikdamas, pam juos
neskaiiavs ir skubiai ijo, nes dar norjo usukti ne vienerius namus.
Prie kai kuri i j pajuts, kad lazda per daug
lengva, ir nenordamas dor moni pinigais apsunkinti savo sins, tefanas pasuko kit gatv, kur stebuklingoji lazda utemp j vieno naujo
namo antr aukt. Koki domybi jau patyriau
per kelias trumpas ios dienos valandas ir kiek dar
visko mans laukia! pagalvojo sau. Ar tik nesapnuoju? Apie toki laim ms varg gatvje nebiau galjs net pagalvoti, o toki pasivertim
n sapne susapnuoti! Koki moni pamaiau!
Tarpduryje pasirod grakti kambarin.
Js ir vl ia, madam Brabant? Dabar mano
eimininkai skaito, js tik sutrukdysite jiems ir vl
jokio usakymo negausite kaip visada. Taip jums ir
318

TURINYS

reikia. Kodl vis dar dirbate, nors gerai inote, kad

i kiekvienos sskaitos jums atskaiiuojama pus
sumos? Bet, Dievuliau veniausias, kam jums itas juodas vzdas?
T-t-tai, t-t-tai, mikiojo tefanas, i kambarins kalb suprats ir i savo drabui pamats,
kad yra pavirts skryblininke, tai naujos mados
skryblait!
Sutriks dl savo nevykusio atsakymo, jis tuojau pat pasibeld duris ir eng jauk kambar, kurio visos sienos buvo ipuotos auni riteri
ir daili dam paveikslais. Tokia pat dama guljo
gyvut gyvutl ant sofos, apsitaisiusi balta rytine suknele, tiktai jos veidas atrod panaus tas
apvytusias roes, kurios stovjo ant staliuko alia
sofos. Aplink j buvo pridta daugyb knyg, o
vien i j ji buvo smeigusi akis; tefanas-skryblinink jau seniai stovjo ir irjo, kaip nuo jos
skruost ant skaitomo romano puslapi papsi aaros. Galiausiai ji pakl uverktas akis.
K? Tai js, miela Brabant? tar krpteljusi
ir, ilgokai suglumusi, klausiamu vilgsniu vypsojo
vieni. Tada ji pasiiupo nosinait... O, Viepatie, kaip man graudu, vebeldiavo ji, apsipylusi
aaromis. Ko pageidaujate? Nieko man jums ne319

TURINYS

gaila. A, tiesa! Dar nesu atsilyginusi u naujuosius

mezginius. Tuojau, mieloji geroji ponia.
Ji prisvirduliavo prie spintels ir neskaiiuodama im keliolika aukso ir sidabro monet.
iandien esu be galo sujaudinta... taip sujaudinta... taip nulidusi. Skaiiau dangik knyg:
Meils malonumas ir meils skausmas! tai, geroji Brabant, ia yra daugiau, gal kiek per daug...
bet imkite, nesikuklinkite... na, gerai, gerai.
tefanas, pamats, kiek saujoje laiko pinig, norjo emai nusilenkti, bet ijo reveransas.
Oi, tas meils skausmas, aimanavo panel, o
tefanas murkteljo pro duris.
Dieve, Dieve, kas man darosi? tar panel,
visa virpdama, ir perbrauk delnu per kakt.
Savijauta tokia, tarsi ia bt buvusi skryblinink Brabant, pasivertusi juoda lazda ir atmusi i
mans pinigus. A sergu... kliediu... nieko nebuvo. Panel paskambino varpeliu kambarinei ir
liep pakviesti gydytoj.
Gatvje tefanas sutiko dvi moteris, i kuri
viena buvo apsirengusi visai taip, kaip k tik regjo save aplankytuose namuose, ir aikiai buvo
matyti, kad ji yra skryblinink.
320

TURINYS

 iandien, tar toji draugei, mano juoda

diena. Prie kelias akimirkas jauiausi, tarsi a
biau ne a. sivaizduok mano kvail bsen: paiame gatvs viduryje man auna galv pasakyti
kompliment, bet a neinau kam? Kakoks visai
nepastamas vyrikis pasiirjo mane nustebs ir, nieko nesuprasdamas, nukl skrybl.
tefanas isigando ir kuo greiiau spruko tolyn.
Aplank dar ne vienerius namus, ir stebuklingoji
lazda gerokai pririnko pinig.
***
Popieio saul vl par pluot dar gantinai
ilt ir maloni spinduli siaurj gatvel. Senoji skalbja, apsitaisiusi variais drabuiais, sdjo
ant suolo prie savo nam. Sunertos rankos ramiai
ilsjosi ant keli, o blyk veid nuskaidrins pasitenkinimas rod, kokia maloni toji jau seniai pasiilgta sauls iluma. Ji mst apie aminj vies
ir poils danguje ir pra Diev, kad nebereikt
ilgai laukti. Pavargusi galv apm svaigulys, ir
ji usndo; netrukus aplank sapnai.
Ji vl regjo sn, jaun kareiv, kaip jis, pasirengs iygiuoti, su ja atsisveikindamas, dar
321

TURINYS

kart pasako: Tegu saugo tave Dievas, mama,

kai griu, nebereiks tau taip vargti! Paskui,
didiuls baims apimta, vl mato j kautyni sumaityje. Daug kart jai rodsi, kad tai jis krinta nebegyvas. Bet paskui vl idygsta prieais ir
stovi ypsodamasis. Galop atrodo, kad jau sutemo,
ir ji pavargusi guli kdje tamsiame kambarlyje.
Staiga atsidaro durys, ir virsta peikas mogus,
bet tamsoje neiri veido, kuris atrodo svetimas.
mogus prieina visai arti ir ji atpasta savo
Ferdinand. Garb Dievui, mama, taria jis, ar
dar atpasti mane? Ji pajunta, kaip sunkis ima
spausti jai kelius Ferdinandas pripila piln skreit auksini pinig. Aikiai girdi, kaip jie skamba.
Nori atsistoti...
Ponia Liza! Ar girdi? Kaimyne Liza! aukia
kakas vis garsiau... ir i pastamo klebekiojimo suvokia, kad senasis Kristofas su medine koja
pas j atlubioja. Kol praplia akis ir susivokia,
kad sdi gatvelje prie savo nam dur, Kristofas
jau stovi prieais j.
Ei, kaimynle, eime! tar Kristofas, ir jo juodos akys sublizgjo ilabarzdiame veide. Ko
taip usisvajojai? Juk inai, kad vakar ikriau t
kvail pokt ir kvartalo valdytojui idjau teisyb
322

TURINYS

 akis? U tai jis patupd mane cyp be jokios

vilties itrkti. O paskui ima ir paleidia. Parkinkuoju namo. lendu savo urv ir k manai! ant
suolo, kuris jau seniai atstoja man ir stal, ir lov,
ir d, stovi sotis vyno, padtas duonos kepalas
ir dvi didiuls deros.
Kaip gyv matai, nesu beprotis, venta teisyb!
Ar i dangaus nukrito... ar koks geras draugas pamyljo neturiu alio supratimo! tariau pirmiausia student, bet i kur jis ims tokiems dalykams
pinig? O faktas kaip blynas keptas, prisiekiu
savo puse kojos, kuri dabar trnija kakur apkase
prie Magdeburgo! Vis tiek kaip nors isiaikinsiu,
kieno ia nag prikita. Tikriausiai jis norjo, kad
pasidaryiau linksmesn vakar. Kaip Diev myliu,
turiu igerti jo sveikat. Teks jums padti, ponia
Liza, allons42, priek! Krutink kojas... ir nespoksok taip akis.
O Dievulliau mano, kas ia dabar? suuko
skalbja, iklusi rankas. Ir a k tik sapnavau,
kad pasirod mano snus ir piln sauj pinig... O
veniausias! Va, mano prijuost...

42

Pirmyn (pranc.).
323

TURINYS

 Po galais! nutrauk j senas karys emu balsu. Nesuprantu, kas ia iandien darosi! Man
krinta i dangaus deros, tau taleriai prijuost. Bk imintinga, motinle! Tavo snus negaljo
bti a pats savo rankomis padjau j palaidoti.
Bet kad iandien idaigas kreia geroji dvasia tai
tiesa. Todl negali mans paniekinti ir atsisakyti
pasivaiinti drauge. Savo pinigus dk skryni.
iandien tu bsi mano vienia kit kart a pas
tave viesiu. Nuostabu! Tai dalykliai dedasi!
tefanas, pasislps u kampo ir tyliai diaugdamasis, visk girdjo; dabar nuskubjo patirti
dar vien malonum. Jis smuko pro kaimyno, Sabinos tvo, nam upakalines duris ir su savo lazda tamsiais laiptais usiropt studento mansard. Pamau pravr duris. Vargas bernaitis sdi
pusiau nugara duris prie mayio langelio, ant
palangs pasidjs knyg. Jo aukta, liesa figra
pilku apdaru, gras plaukai ir blyks skruostai
teik tam vaizdui tauraus patrauklumo; ir i tikrj savo ramia, tiesia laikysena, nuleistomis akimis
ir rankomis, kuriomis apglbs laik knyg su
skaitoma graik tragedija, jis atrod tarsi i tikro
paveikslo.
324

TURINYS

Rausvi besileidianios sauls spinduliai pro

langelio stikl krito ant jo auktos kaktos ir knygos. einaniojo brazdesys atkreip jo dmes; jis
atsigr ir kiek suglums atsistojo.
Gerasai Moie, tar jis nuoirdiai, padjs
rank ant krtins, man labai gaila, kad vl ateini veltui. Labai prayiau dar kiek palkti. Iki iol
man nepavyko gauti pamok, nes rektorius nuo to
laiko, kai kart parodiau jo vertime padarytas
klaidas, m mane visur persekioti ir juodinti. Bet
turiu vili artimiausiu metu gauti kelias pamokas, ir tada...
Mielas pone, nutrauk j tefanas, bdamas
dabar panaus yd kreditori ir irdyje diaugdamasis tuo vaidmeniu, mielas didiai mokytas
pone studente, k ia tas taleris. Atjau ne dl to.
Norjau tik paklausti, ar nepraverst jums keli taleriai avanso. Kai js kada nors bsite superintendentas43 arba konsistorius44, tada ir grinsite, ir
sulig tais odiais pabr ant stalo sauj pinig.
Superintendentas protestant banyioje
dvasininkas, vadovaujantis banyios apygardai.
44
Konsistorius evangelik liuteron tarybos,
vadovaujanios vyskupijai arba banyiai, narys.
43

325

TURINYS

Studentas eng ingsn atatupstas, ir stambios

aaros suvilgo jo akyse.
O, gerasis mogau! suuko jis, pam j u
rankos ir apsikabindamas tar: Atleisk man,
mielas Moie... Iki iol maniau, kad tik Senajame
Testamente ir Iflando komedijose yra taurios irdies yd; man tiesiog gda prie tave! Tu man
pernelyg geras, kalbjo jis, nori duoti daugiau,
nei man reikia! Pasiimk atgal nors pus. Ilgai gali
trukti, kol ir tuos stengsiu atiduoti.
Kol studentas prijo prie stalo ir virpaniomis
rankomis grabaliojo pinigus, nordamas dal j
grinti ydui, tefanas jau ritosi laiptais emyn,
jausdamas, kaip smarkiai plaka irdis.
Apaioje igirdo didel triukm.
Pone, auk Sabinos tvas, jeigu a jums
sakau, kad i pirklio gavau didiul usakym ir u
darb paadjo mokti grynais...
ia jo reikalas, nutrauk j gergdianiu
balsu prekiautojas geleimi, o a laikausi savo
principo nieko neduoti skolon!
Bet, mielas pone Rufe, maldavo peili dirbjas, pasigailkite mano eimos, kuriai nedaug
tetrksta, kad bt kaip vri banda suvaryta
narv ir igabenta negyvenam sal. Js ranko326

TURINYS

se vis ms likimas. Js negalite atimti mums paskutins vilties vl atsistoti ant koj, vilties, kuri
man, vargui mogui...
Taip, jeigu, nedav jam baigti pirklys, js,
peiliadirbiai, ia, itame narve, neturtumt tokio
blogo vardo. Kaip galite reikalauti i mans to, ko
js tikras tvas nenori daryti?
Gal Dievas dar suminktins jo ird, siterp
mona.
Jeigu jis toks kietairdis, pridr peiliadirbys, tai bent js, dl Dievo meils, pasigailtumte ms!
Besiklausydamas t kalb, tefanas ukio
savo lazd laiptinje u ssparos ir t pai akimirk pamat, kaip atsidar durys, ir jo Sabina
lidnu veidu. Pastebjusi tefan ant laipt, ji visa
nuvito, staiga linkteljo priek, tarsi nordama
sitikinti, kad ia tikrai jis, ir puol jo, nuokanio
nuo laipt, pasitikti.
O tefanai, tar ji ir patikliai udjo rankutes ant jo rank, tikrai pasiilgau tavs. Kur buvai
taip ilgai? Daug visko susikaup irdyje, dl ko noriau tau pasiguosti.
O i kur pareini? savo ruotu paklaus
tefanas.
327

TURINYS

 Ai, buvau pas t lykt nirpiant pusbrol

Kstecher. Pas tv buvo atjs kakoks ponas ir
usak ger peili, akui, skiltuv galtume
gerai udirbti. Bet ponas Ruf nenori duoti geleies ir plieno, jei tvas i karto neumoka. Todl
nusiunt mane su paskolos rateliu pas pusbrol,
o tas tiktai aprk: Pamanyk tik, pats nieko neturiu, o jei ir turiau, vis tiek neduoiau baigtas
kriukis!
Ar ponas Ruf dar neijo? Man rodos, girdiu
jo bals.
O jei u paskol mokiau penkis, na, eis
procentus? girdjo tefanas ir Sabina, kaip peilininkas atkakliai pra.
Net jei priadsite ir deimteriopai atlyginti,
man i to jokios naudos. Geriau virblis rankoj nei
deimt balandi ant stogo.
Eik, eik vid, nibdjo tefanas ir spraud Sabinai rank ritin monet. Sabina nenorjo
imti, i pradi paraudo, paskiau ibalo. Nebijok,
nevogti, skubiai pridr tefanas, gauti i baltojo mogeliuko... eik greiiau... labai praau, pasakyk, kad pusbrolis paskolino. Ir jis stm j
pro duris kambar.
328

TURINYS

Tuo metu ginklakali gatvels priebland

palengva leidosi apylinks teisjas. jo jis, pasiramsiuodamas lazda, tarsi iseks ligonis, o akys
paios merkte merksi; veidas buvo suglebs ir
itss.
Kokia tvanki diena, murmjo sau po nosimi, koks slegiantis oras! Taip sunku, taip nra
jg! Jau vis popiet kakaip keistai lauo snarius; vis laik galv lenda viena mintis ar a
esu dar a, ar ne; ir dabar, slinkdamas iuo prakeiktu skersgatviu, jauiuosi lyg nesavas. Taip,
itas suki urvas man neduoda gyventi. Niekada negaljau t skarmali paksti. Tokie elgetos,
o kokie linksmi ir guvs! Nenurimsiu, kol jie visi
nebus inaikinti, nors tekt itame pridvisusiame
ore udusti. Bet pirma sutvarkysiu t kerpl bat
lopytoj tas man tiesiog lenda per gerkl.
Kai pamat ikrypusias Antono nam duris,
spariau m vilkti kojas. Prijs prie j, jau adjo engti per aukt slenkst, bet, kad neuklit,
pakl akis. Kokie apavai! Visai prieais j stovi
jis pats, su didele trikampe skryble ant galvos,
ilgu mlynu apsiaustu ir geltonos gelumbs kelnmis, iki blizgesio nuveistais riestais batais tikr tikriausias: su savo paties pudruotu peruku,
329

TURINYS

savais iblykusiais skruostais, savomis pilkomis

kaip stiklas akimis, kurios sustingusiu vilgsniu
iri j. Norjo aukti, bet gerkl uspaud ad;
rankomis usideng akis ir vos neivirto i koj,
apsisuko ir, siaubo genamas, pasileido gatve auktyn; tik tada pasijuto kiek laisviau ir, stendamas
bei pkuodamas, nuplumpino namo.
Taip pat tefanas stovjo su savo lazda drebdamas tarpduryje; bet greitai atsitokjo, kio stebuklingj lazd krosnies ang ir, linksmai nusiteiks, eng kambar.
***
Seniai ioje senoje, urv panaioje gatvje buvo
iauusi tokia diena. Atrod, kad iandien vl pradeda atgyti ankstesnis gyvenimas. Nuo pat ryto
mons zujo ten ir atgal, klausinjo vienas kit,
nekuiavosi, bet ypa daug moni briavosi prie
batsiuvio Antono nam. Retsykiais pasigirsdavo
garss digavimo balsai, kit nam viduje, atrodo, buvo kakam rengiamasi.
Kita sostins dalis iandien buvo itutjusi, nes
visi, kas tik galjo, plauk ne per toliausiai esanio kaimo banyios ventinim, o ia, tame mies330

TURINYS

to kampe, pasiirjs ruoos darbus, galjai pamanyti, kad mons rengiasi ypatingoms savosios
banyios ventinimo ikilmms. Visokio dydio ir
ploio stalai buvo neami ir statomi eilmis, velkami suolai, tempiamos kds, ds ir rstgaliai
atsissti. Per kai kuri nam virtuvi langus matsi, kaip krosnyse krenasi viesios diaugsmo
ugnys merginos ne krepius su duona, vyrukai gabeno bokalus ir rideno statines vyno, vaikai
dainavo, o seniai irjo pro langus emyn arba
dairsi susidomj prie nam, kaip kas daroma.
Stal dengimu ir tvarka, be kit, ypa rpinosi
du mons, kurie, kaip rod j elgsena, buvo prisim vents rengj vaidmen. Protarpiais jie pasitardavo, davinjo kitiems nurodymus ir daug k
tvark patys. Vienas i jdviej buvo tvirto sudjimo, gerokai pagyvenusi ir apkni moteris, vis tiesiog vadinama Svilaroi Margareta, nes jos svarbiausias verslas buvo tuos augalus rinkti, diovinti
ir daryti i j arbatoles, o kitas juodabarzdis
kresnas vyrikis, usimauklins iki pat juod antaki raudon kepur. J visi vadino Zyli Baronu,
nes pats save laik lenk baronu, nors tam patvirtinti nieko kito neturjo, vien i pravard; vertsi
331

TURINYS

jis pauki gaudymu, bet pirmiausia kanarli ir

mlyn j zyli dresavimu.
Js vis laik toks rimtas, barone, tar jam
Svilaroi Margareta. Ar nestebina js visi tie
dalykai, ta neaiki, nesuprantama rudojo Antono
laim?
Ko ia stebtis? atsak jai lenkas, ramiausiai
pjaustydamas avienos kepsn. Toks jau yra pasaulis! iandien vienaip, rytoj kitaip.
Taigi, taigi, bet kad va taip staigiai, i niekur
nieko vien grai dien ima i dangaus kristi kepti karveliai supraskite mane teisingai, ia jau imaningas mogus nebegali nesistebti.
Vyriausiasis virjas flegmatikai purt galv:
Ar maa turting pusbroli numirta? Ateina juk mogui galas tada ir palikimas staiga
atsiranda.
Bet kad iki iol apie jok pusbrol neteko girdti.
O k apie mog, kol jis gyvas, daug kalbti.
Kai mirta ir t palieka, tada paveldtojai jau
turi apie j k pasakyti.
Nieko panaaus, neatlyo Margareta, a
turiu koki penkiasdeimt pusbroli, apie visus
neku, o matysit n vienas nieko nepaliks: pavyzdiui, tas, kuris dirba jaunesniuoju muitininku, jau
332

TURINYS

septyneri metai kosti, bet jis dar ir prie mano kapo

krankios.
Duokit jam savo svilaroi arbatos, atkirto
Zyli Baronas. Deras nekite en!
Nepads jam n centneris j, tam yktuoliui,
titnagui! O tas kvailelis ratininkas, kuriam giltin
jau visai ant nosies, pats nieko neturi, o sendaiki perpardavintoja, toji visk sukia savo drauguei, su kuria vis kavas geria, o i to muilavirio...
Paskubkit, reikia t js pyrag greiiau
baigti raikyti, nutrauk kalb Baronas, dar
penkiolika minui ir a pasirengs.
Tuoj, tuoj, Barone, a irgi!
Ei, Kristofai! kteljo Baronas. Ir senis
Kristofas ioko i kaimyninio namo kaip gegut
i laikrodio, kad net medin koja subarkjo; jis
prisidjo prie s pardijus trimit ir tris kartus
sutrimitavo.
Dabar atsidar vis ginklakali gatvs nam
durys, ir mons, jauni ir seni, pasidabin varganais ventiniais drabuiais, m plsti laukan
tefanas ir Sabina stovjo susikib u senojo Kristofo ir patenkinti ypsojosi.
okit, trypkit, dainuokit, linksminkits, mons, po galais, dar kart sakau teliejas diaugs333

TURINYS

mas i js krtini! kreipsi dabar visus Antonas, ieidamas i savo nam ir imesdamas
vir odin kepur. Visi pasveikino j garsiu valio.
Jo pati Hana eng i paskos, ir pirmasis diaugsmo raudonis, kuris po ilg met vl pagyvino jos
skruostus, jai tiko keliskart labiau, kai ant galvos
usidjo nauj, k tik pirkt kyk, o Antonas tebevilkjo savo palaikiais drabuiais. tefano vyresnioji sesuo, stovdama tarpduryje, stengsi savo
maajai sesutei Hanai uriti nauj prijuost.
Ar muzikant dar nra? paklaus Antonas,
kai visi sdo prie stal, o ponia Hana kartu su Svilaroi Margareta monms padjo susirasti jiems
skirtas vietas.
Nelengva buvo juos gauti, atsak Zyli Baronas, tie alkani vyrukai, suvilioti mugs pyrago kvapo, visi nusidangino banyios ventinim.
Laim, pulko smuklje radau por smuikinink ir
vien cimbolist. Per nakt jie buvo taip nusismuikav, kad guljo pasliki ant ems. Jie adjo, kai
tik isimiegos, susirasti fleitinink ir ateiti.
Taigi kas mgsta okti, tam ir grieti nesunku, atsak Antonas. Ei! Kmai feleri ir nuostabusis daktare, js esate gatvs karalius, jums priklauso vieta paiame priekyje! Tai sakydamas,
334

TURINYS

Antonas atsitemp storul senyv vyrik, vilkint

ventiniu varku su geleinmis sagomis, ir pasisodino alia savs paioje garbingiausioje vietoje.
is, n kiek nesibrangindamas, ididiai atsisdo.
Tada visi iupo auktus ir palinko ties dubenimis,
o moterys ir merginos stropiai padavinjo indus su
valgiais.
Na, vyruiai, garsiai tar eimininkas, kreipdamasis vis marg kompanij, mane ima baim dl andikauli! Toji mainerija yra iek tiek
atpratusi nuo darbo ir iandien turs gerokai pakrutti, parodyti, k gali. Kai malnas tiek ilgai
stovjo, o dabar upelis vl pilnas vandens, suprantama, pasistengsiu neiopsoti.
Puiku, tar Zyli Baronas, pamau luostydamasis sus, dabar visi i eils gali daryti
stebuklus.
A manau, siterp peiliadirbys, suversdamas
i savo milinikos saujos kaln druskos sriub ir
trupindamas gabalus duonos duben, kur vandenyje formavosi itisos duonos salos, kad gamtai
kartkartmis reikia postmio!
Kol vyrai taip kalbjo, ariau sdinios moterys
djo uns dienas apylinks teisj, kuris su kiekvienu j nuryjamu sriubos auktu atrod vis juo335

TURINYS

desnis, paskiau neka perjo prie laukini vri

ir negyvenam sal, ir moterys egnojosi bei dkojo Dievui, kad dl rudojo Antono kilniairdikumo
nnai galsianios gyventi ir mirti tvynje.
Stalo kaimynai, kalvi mokiniai, nebuvo gud
vienu metu ir valgyti, ir kalbti, todl j svarbiausias rpestis buvo laiku atlikti pirmj darb. Brelis mistikai ir pamaldiai nusiteikusi batsiuvi, kurie, jausdami dvasin artum, buvo susibr
kiek atokiau prie stalo, aptarinjo, kokius valgius
jiems dabar nuodm, o kokius ne nuodm valgyti, ir aikinosi, kokie gyvuliai venti, o kokie ne.
Galop, aptar, k yra valgs apatalas Petras, vienu balsu nusprend, kad iandien jie gali valgyti
bet koki ms, net ir kraujin der.
Paiame stalo gale senis Kristofas trauk per
dant susirinkusiuosius, kad ie taip uoliai kema
skrand ir mala lieuviais, bet pats vis stengsi
patarnauti senajai skalbjai Lizai: dirsiodamas
smailiu vilgsniu j, nuolat ragino valgyti ir gerti.
O tefanas, kuriam buvo labai gaila, kad nepajg kalbti nusileisti kiem vis triukming kompanij vengianio studento, parinko pai
gardiausi ksneli ir, niekam nieko nesaks,
nune jam ant aukto. Grs vytiniu veidu vl
336

TURINYS

siliejo klegani kompanij, ir ta visuotinio pasitenkinimo vairov, nuo kurios negaljo atitraukti
aki, vis neleido rimiau uksti. Kai jo kaimyn
Sabina primin, kad reikia valgyti, jis apsikabino
j, meiliai pavelg akis ir tar:
Ar tau irgi skanu?
Ne, atsak ji ypsodamasi, jeigu tu nieko
nevalgai.
Tada abu valg i vienos lkts ir visk dalijosi
per pus.
I j kada nors bus pora, tar skurdi rajono mokyklos mokytojas Prgelis, a pranaauju!
Kaimynas kalvis nusiypsojo, o jo pati, taisydama po nukarusiu pagurkliu kyko rait, siterp:
O k tu pats pasakysi, tefanai?
tefanas rimtai linkteljo galva.
O tu, Sabina?
i iraudo iki aus, ir skruostu nuriedjo didiul aara; ji staiga paoko ir nubgo savo namus.
tefanas, paliks vis linksm, triukming
vaii stal, neskubdamas nuingsniavo jai i
paskos. Rado j besdini maajame sodelyje u
namo po vienintele sena liepa, nuo kaktos bebraukiani juodus plaukus, kuri garbanos bgant
isidraik ant aki, ir pilnomis aar akimis be337

TURINYS

irini baltus mlynu dangumi plaukianius

debeslius bei t raminani vies, kuri blausiai
apviet juos abudu. Kur laik tefanas stovjo
jai u nugaros nepastebtas; ir pauki iulbjimas medyje, ir tylus ak lamjimas iandien jam
atrod kakokie paslaptingi; mintys grimzdo neaikius apmstymus, o irdiai pasidar malonu ir
lengva. Jis prijo prie Sabinos, nordamas paimti
j u rankos, bet ji greitai usideng delnais veid.
O, Sabina, tar jis, k a tau padariau? Tokia tu dar niekada nebuvai.
Ji tyljo.
Vakar vakare, kalbjo jis, tu taip diaugeisi su manim, laukdama ios dienos, o dabar visas
diaugsmas turi man pavirsti lidesiu?
Ji greitai atsistojo ir vl pavelg j prastu pasitikjimo kupinu vilgsniu.
Ak, tefanai, kiek patyljusi tar ji, a norjau, kad tebebt tie patys seni vargai, o mes sdtume ionai ir bdotume tuomet a jausiausi
nepalyginamai geriau.
Argi nesidiaugi ms laime? paklaus tefanas ir atsisdo gretimais.
Ji taip nelauktai mus ugriuvo, atsak Sabina, ir visi mons pasidar tokie laukiniai. Tik
338

TURINYS

pasiklausyk, kok bais triukm jie tenai kelia. Ir

tu pats o, koks tu bdavai tylus ir rimtas, tefanai, o dabar tik valgaisi sudirgs aplinkui; be to,
a bijau to baltojo mogaus. Juk jis gali netiktai
pasirodyti ir vis i iliuzij paversti niekais. A
dar ir neinau, u k tu jam esi parsidavs.
Sabina, suuko tefanas nejuia, a nesu
parsidavs galiu pasakyti, kad baltasis mogus
yra geresnis ir galingesnis u mones! Tiesa, su
juo paiu nesu kalbjs, bet jis man padjo. Tiktai
dabar negaliu tau visko pasakyti, bet galbt netrukus nuvesiu tave pas j, ir tada jo atsipraysi,
kad negerai galvojai apie savo geradar.
Pasaks tuos odius, jis velniai nuluost jai
aaras.
Taip, tefanai, tar ji mielu vaikikai skardiu balsu, stodamasi kartu su juo ir paduodama
jam rank. A vl tavimi tikiu! Ar atleidi man?
Gerute! tar tefanas, ir diaugsmu suvito
jo akys. Einam, patyliukais sugrime atgal, nes
jie prads dl ms nerimauti.
Dar eidami namo prieangiu, jau igirdo grieiant muzik, ir, atrod, tiktai dabar ten uvir
tikroji linksmyb. Visi valg, gr, nekjosi ir lingavo takt.
339

TURINYS

Kai muzikantai padar pertrauk, bat lopytojas, usiverts bokal ir ltais gurkniais susipyls
j vis gerkl, pradjo toki kalb:
Toksai a jau esu, mieli broliai ir biiuliai; matot, nors vis ms knai drbti i tokio pat molio, bet kiekvienas juo naudojasi, kaip pats imano, kiekvienas turi kak tokio, k ypa vertina,
kam kita kno dalis tik ir tetarnauja. Pavyzdiui,
apylinks teisjas turi nos. Ar jis nevaikto visur
j atkis? Ar nekaiioja jos, kur tik pakliva? Ar
nereikia visiems, kai tik jis pasirodo, tuoj pat pasiirti pirtus ir pasitikrinti, ar jie dar tebra tokie, kokie turi bti? ita savo nosimi, itisus metus
maitinama Spaniol marks uostomuoju tabaku,
ir jos trkiojimais jis atskleidia vis savo sielos
turin. O va Zyli Baronas rpinasi vien tik savo
andenomis ir sais. Jis skuta juos ir ukuoja pagal
gulsiuk ir visados stengiasi veid taip nutaisyti,
kad tikt prie anden ir s. Jei ne, tai kam gi jam
reikt taip raukyti kakt ir antakius, taip spaudinti lpas prie nosies?
Zyli Baronas, atrodo, nekreip dmesio vis
kvatojim ir tyldamas pasilygino sus.
Na, o js, mielas mokytojli, ts savo kalb Antonas, gyvenat ities vien dl savo peru340

TURINYS

ko kasos. Kai einat gatve, tai kiauinis nenukrist

nuo galvos kad, gink Dieve, nesukrutt toji js
kasa; visa galva turi lenktis, kad tik apsaugot t
stagar panai plauk pyn, nugar reikia tiesti,
kad kasai bt patogiau, ir akis bei veid visuomet
nudelbiate em, kad kasa gaut daugiau viesos.
Taip, a sakau, js akys iri ne ior, o vid,
kiaurai per galv kad matyt, kaip ten atrodo
kasa.
Mokytojas supyks kilsteljo galv, bet kadangi
dl to kasa pasisuko on, kaipmat sugrieb j
dviem pirtais ir vl patais ant apykakls. Kai visi
juoksi ir kvatojo, Antonas kalb baig taip:
Ir a turiu savo silpnybi. A aukojuosi gerklei
ir noriu, kad ji arba gert, arba dainuot, bet geriausia, inoma, kai daro ir viena, ir kita!
Jis vl susivert dar vien bokal ir udainavo:
Oi, nesakau, brolui, kad geras tas kareivis,
Kuris nra iulbutis, bet traukia savo dai-i-i-n.
Tai k, nemokat tos dainos? priekaitavo jis
muzikantams; ie purt galvas.
O t: Jei vyn gersiu, tai kojas uversiu, jei
vandenl, tai pats numirsiu?
341

TURINYS

Tie vl rod, kad nemoka. T akimirk mokytojas Prgelis sieids pakilo nuo stalo eiti namo.
Kur js, pams jam u rankos, tar Antonas, mielas biiuli, nepamanykit nieko blogo, kad
pagyriau js kas! Js visikai teisus, kalbjo
Antonas, tempdamas j prie stalo. mogus yra
vertas savs. Juk ir kitiems, ne maiau garbiems
monms, irgi taip bna.
Painojau, pavyzdiui, por vyruk, kurie buvo
tokie liesi, kad varkai jiems vos karojo ant pei,
ir jie avjo tokius didelius aulinius batus, kad kas
antras ingsnis turdavo sustoti, bijodami juos pamesti, ir vis tiek jie, nekreipdami niek dmesio,
kblindavo asilo ingsniu. Arba buvo dar toks vienas muzikantas, kuris grie kontrabosu ir neiojo
toki didel skrybl, kad ji jam kas akimirk vis
smukdavo ant nosies ir nieko, traukdavo jis sau
ramiausiai smiiumi, po tuo stogu nieko nematydamas, kol per pertrauk vl galdavo j pasitaisyti ir usidti kaip visados ant ono, o toji savo
ruotu taip sigudrino, kad ukrisdavo ant aki
kaip tik tada, kai iki grieiamos melodijos pabaigos dar bdavo lik pora ar trejetas brkteljim,
odiu, i skrybls jau galdavai inoti, kada melodija baigiasi.
342

TURINYS

Taiau skrupulingiems monms bna kitaip, ir

a jums pasakysiu mano generolas kart pralaimjo kautynes todl, kad naujas uniforminis varkas jam buvo per anktas.
Ustal vl garsiai nusikvatojo, mokytojas Prgelis irgi; tada visi susislinko ariau, nordami
paklausyti Antono maiktavim, tiktai ne dievobaimingieji batsiuviai, kurie, jau gerokai kait
nuo vyno, septint kart pasakojo istorij, kaip jie
bus prikelti i mirusi j.
Gerai, brangieji! kvpimo pagautas, kreipsi
Antonas visus bokalu susidaudamas su kiekvienu, o muzikantai tuo metu grie tu. Tik linksmai, valiai, gyvai! iandien a vl savo vandenyse... esu toks kaip kadaise...
Jei k turi i prigimties,
T ir tursi lig mirties;
Dalykas aikus visikai:
Jei varl saulj pamatai,
Tai ia ilgai ji netups
J trauks vanduo, drgm ols.
Ar ne taip, tefanai, a? Bet a tai turjau inoti. Varg daugiau Dievulis ariau!
343

TURINYS

Kai rm renia faraonas

Ir pats prie darbo varo mones,
Kaip sako liaudis vis laik
Jau netoliese Moz laikos!
Faraonas, biiuliai, tai apylinks teisjas, o
kas Moz pala, tefanai, tu inai!
Bat lopytojas Antonas vis linksmjo, o jo lieuvis mikljo: jis gr, dainavo, krt poktus,
kol pradjo temti. Moterys jau skirstsi namo; ponia Hana kiekvienai ddavo lauktuvi atpjaudavo msos bryzel ir atriekdavo pyrago gabal,
bet vyrai su Antonu linksminosi toliau: prisimin
senas jaunysts idaigas, erzino vienas kit, keik
valdi, o Antonui vos ateidavo galv jau gerokai primirtos dainos; muzikantai siterpdavo su
savo melodijomis, ir taip truko, kol visai sutemo,
kol lajaus vaks, vsos plaikstomos, bema visai
sudeg.
Kai ita kompanija linksmai, i irdies trauk
ustals dain, po stalu guljs ir k tik pabuds
batsiuvys staiga suuko:
Policija! Apylinks teisjas ateina su sargyba!
Pamaldieji broliai iupo savo trikampes skrybles ir kaipmat dingo.
344

TURINYS

 Prie pabkl ir sviedini! sukomandavo Antonas. Kas eina? suriko jis ts, pakildamas
nuo stalo, kai prieais jau stovjo apylinks teisjas, kuris kaits gro i banyios ventinimo, o
sargyba neskubdama vilkosi i paskos.
Tai tu ia, broleli, a? iko tulingai pro dantis batsiuvys, sugrieb j tvirtai glb, pabuiavo
stipriai ir taip suspaud ranka skruostus, kad tam
net dantys subrakjo.
Ar ne? Jei apmaudas tavos irdies nebt
aukso luitas, tai vargas i tav nam be imaldos nebt iguitas. Kvailyb, ididumas tai vieno
medio vaisius. O jei pavydas kaip ugnel degt,
perpus maiau mokt u malkas tekt.
Apylinks teisjas nirdamas spardsi visomis
keturiomis, bet Antonas apglb j dar tviriau ir
garsiai tar:
Juk taip yra, draugui mielas: maam vagiiui
neriama ant kaklo kilpa, o didis moka, atsipirkdamas tik gra pilk!
Tada Antonas j paleido i glbio.
Raganiau prakeiktas! rk teisjas. Ar dar
negana, kad vakar apdmei man akis, o iandien
sukeli ant koj vis gatv? I kur pavogei pinigus
tokioms orgijoms? Ir kaip drsti su manimi taip nie345

TURINYS

kingai elgtis?! Dar pairsim, ar velnias kauks,

kai tavo gerkl virv utrauks. Sargyba! Suimt j!
Viskas bus iaikinta. Kaip gyv mane matai, kartuvi neivengsi!
Antonas uvir pykiu ir stvr peil, draugai
band j sulaikyti ir pra teisj jo nearetuoti.
tefanas puol ant keli, maldaudamas tv ir
teisj.
iupkit j, sakau, it plik, it suki ir
velnio iper! rk gerkl iverts teisjas, ragindamas vis dar stoviniuojanius teismo tarnus.
e tau pirma nuo seno kareivio! sustaug
Antonas ir suvar peil jam krtin.
Teisjas susmuko ant ems. Tamsioje gatvje
kilo sumaitis vieni stengsi kuo greiiau pasialinti, kiti bgo irti, kas nutiko, vieni auk,
kiti aimanavo; Antonas laik atkis sustingusias
rankas, ant kuri teismo tarnai udjo grandines.
Suimtj nuved, o kruvin teisjo lavon nune.
Taip, vargas kirminli, nesps dar saul nusileisti, kai tavo bedievis tvas jau kybos kartuvse, tar dusliu balsu senyvas kaljimo priirtojas, paviesdamas ibintu keli virpaniam tefanui, kur jis ved tamsiais koridoriais ir drgnais
laiptais emyn. Jo laim, kad i karto prisipaino,
346

TURINYS

o jei ne, bt kankinamas. Dabar gali be geleinio

antkaklio ir grandini laisvai vaikioti po vienut. irk, kad ukliuvs nepargritum, nes ia
yra grotos, pro kurias reikia leistis bokto rsius;
vienas neatsargus ingsnis ir gatavas, gylis du
imtai pd. Eik, neverk, ia one yra durys, tuojau j pamatysi! Hm! Man rodos, jis dainuoja; tai
nevidonas! kiek stabteljs ir pasiklauss tar
kaljimo priirtojas, o per artimiausi sien
smelksi tokios dainos melodija:
Kartuvs, kartuvs, mielosios draugs,
Kojas tris turit, tad skubate baugiai
vjo platybes kartu su manim...
Stojo kraupi tyla. Senis, kak niurndamas po
nosimi ir kraipydamas galv, prijo prie didiuli
geleini dur, atrinko i savo vangani rakt
ryulio vien, kio urakt, pasuko, paspaud,
kilsteljo sklst ir su vangesiu jas atidar; veds
berniuk vid, ikl vir ibint ir, apviesdamas tamsi ang, tar:
Leiskis emyn pas j, bet ilgai neutruk vis
tiek nieko nepads, a palauksiu ia prie dur.
347

TURINYS

Sargas pastat ibint ant laiptelio, o tefanas

nusvirduliavo apai. Kiek pajus, pradjo tuose
tamsiuose mruose kak irti. Blausioje viesoje, krintanioje pro skyl lubose, tvas sdjo
ant emo akmens, susidjs rankas ant keli ir
nuleids galv. Ilgai jis irjo sustingusiu vilgsniu sn; galop virpaniu balsu ir vos girdimai
paklaus:
Ko atjai?
Tavs ivaduoti, atsak panibdomis tefanas ir, apsikabins jam kakl ir aarodamas, baimingai skubjo paaikinti: Tas pats, nuo kurio
tau atneiau pinigus, dav man itas pirtines. T
va apsimauk ant kairs rankos, o a apsimausiu
kairij ant savo deins, tada tu gausi mano pavidal, o a tavo. Ieik su raktininku laisv ir,
kai jau bsi saugioje vietoje, nusimauk j; tada abu
vl atgausime tikrj ivaizd. Tu bsi igelbtas,
o man jie nieko nepadarys.
K tu sakai? paklaus tvas, ilgai tyljs ir
vis dar velgdamas nieko nemataniomis akimis
vien tak lyg sapnuodamas.
tefanas pakartojo praym, persak j dar trei ir ketvirt kart, bet tvas niriai purt galv
ir atsiduss ltai tar:
348

TURINYS

 Eik! Palik mane vien!

Bet sielvartas ir baim vert tefan vis atkakliau kalbinti, o Antonas susigraudins apkabino
sn ir tar:
A manau, kad mano valanda jau imu, ir
tai dabar su manimi, nusidjliu, vl turi vykti
stebuklas? Galiu grti laisv? Tiesa, mirti norjau laisvas, nors ir paia iauriausia mirtimi, bet
ne! Palik mane... pabk dar iek tiek... ir eik. A
jau su viskuo susitaikiau.
Jis sdjo ramus, o snus klpjo, padjs jam
ant keli galv. Dar kiek abu patyljo.
Perduok linkjim mamai, tar Antonas, paskends mintyse, ir Hanytei, ir Fykei ir atleiskite man, jei galite.
Kol tvas kalbjo, tefanas nepastebimai umov jam ant kairs rankos vien pirtin, o kit
ant savo deins.
Eik, snau, tar jis dabar garsiai tviku balsu, lik sveikas!
Antonas suvirpjo, atoko isigands savo paties atvaizdo, pastovjo kelias akimirkas ir pasileido tekinas prie dur.

349

TURINYS

 Na, na, vaike, rikteljo kaljimo priirtojas, eidamas jo pasitikti, neskubk, juk jau visai
grini.
Jis tvirtai sugrieb netikrj tefan u rankos,
pakl vir ibint ir pairjo apai, ar tebra kalinys. sitikins, kad jis tebesdi kaip sdjs
ant akmens, ived berniuk i kameros; girgddamos ir vangdamos kaljimo durys usidar.
Visu knu drebdamas ir vienui vienas sdjo
dabar tefanas tamsiame kaljime. I pradi su
baime ir kankinamas dvejoni, galvojo tik apie
tv, ar pavyks jam isigelbti. Paskui susimst
ir dl savo paties nepavydtinos bkls. K pasakysiu teisjams, kai jie vietoj tvo ras mane?
klaus jis savs, ne juokais sunerims. Reikia
vis laik sakyti, kad nieko neinau ir neturiu supratimo, kaip ia pakliuvau. Tv tada jie palaikys
raganiumi, o man tai tik naud.
Taip galvodamas tefanas staiga pajuto bais
sins grauim. Dieve! Dieve! isprdo jam
nejuiomis. Kaip ramiai gyvenau iki iol, niekuomet tyia nemelavau, o dabar isyk paskstu melo
ir apgauls line ir styrau ia lyg baisiame, tamsiame sapne. Ar nedarau a nuodms?
350

TURINYS

O kas tada, jai paaiks, kad baltasis mogeliukas ir nyktukas yra piktos btybs ir viliojo mane
praties tinkl? Ne, ne! Tuo a netikiu, to negali
bti! Bet ar pats nyktukas nesisteng mans atkalbti nuo t pirtini ir tik tada nusileido, kai
pamat mane labai isigandus ir nieko nenorint
girdti kad tik padiau tvui? Ir, ai Dievui,
jam a jau padjau! Nors ir tekt mirti, bet tv vis
tiek igelbjau, o a iperku savo nuodmes.
Taiau tefano nuotaika vis niauksi, ir baim
vis didjo, jis vos bepajg suvaikyti trkinjanias mintis. O dangau! sukosi jo galvoje siaubingi vaizdai. Jei tvas umir nusimauti pirtin, ir
a pasiliksiu toks, koks esu, ir jie ateis mans isivesti, ir nugabens teism, kur bsiu pasmerktas
mirti, ir tursiu atsisveikinti su iuo pasauliu?! Tai
praudyt mane, tv, motin ir visus kitus.
tefanas skubiai nusimov pirtin, bet jaut
tebeturs tvo barzd ir ivaizd. Kur laik buvo
visai suglums. Bet juk dar per anksti, m
atsitokjs galvoti, taiau kas akimirk vis apsiiupindavo ir, pastebjs, kad nieko nepasikeit,
dar labiau nusimin, siaubas vis didjo. O, aiku
kaip dien, tar sau trumpai drtai, galo neivengsiu. Nnai jauiu, kaip pavojinga prasidti su
351

TURINYS

paslaptinguoju burt pasauliu, koks iaurus mano

painimo kelias, kaip nemonikai brangiai turiu
mokti u savo patiklum! Jis m kkioti ir pats
persigando, igirds savo vaitojim kaljimo gldumoje. Paskui iek tiek aprimo.
Mintys padrikai blaksi nuo vieno pastar j
dien vykio prie kito. Taip, dabar pradeda aikti, kalbjo kakoks balsas irdyje. Padariau
nusiengim. Buvo nuodm naudotis burt lazda.
Kas man dav teis! Ar gali mogus bausti mog
ir i to turti naudos? A vogiau, a pliau. Nra
man kitos ieities, kaip atgailauti ir savo mirtimi
prayti teisingj Dievul, kad atleist u it nusiengim. O, Sabina, Sabina! Tavo tyra irdis nujaut. Melskis u mane! Daugiau tavs nebepamatysiu. Tu verksi dl mans, nors ir neinosi... Jis
nebepajg toliau mstyti ir nualpo. Kai, drebulio
purtomas, vl atsipeikjo, tuojau griebsi iupinti save, bet dar tebeturjo tvo pavidal. Puol
ant keli ir sudjo rankas maldai. Staiga igirdo
ingsnius.
Jie jau ateina, jau eina, suuko jis, ir isives
mane, varg vaikel, mirti!
Sunkios durys atsidar, ibinto viesa siver
kamer; tefanas mgino trauktis, bet senas kuni352

TURINYS

gas jau lipo laiptais emyn; jis atjo parengti nusikaltl miriai.
***
Nyktukas Pipis savo pauki karalystje sdjo soste, sudtame i daugybs lizd, laikydamas
rankoje kaip skeptr didiul povo plunksn, o jo
peius gaub marg plunksn apsiaustas. Pulkai
pauki plasnojo aplinkui, tai inirdami i krm,
tai pakibdami virum ak. Daugelis j skundsi
savo bdomis, bet kai kurie iulbjo linksmiau.
Viename giraits pakratyje medi akos buvo
sukeltos vir, ir atvertas didelis langas, pro kur
vid krito sauls spinduliai; tolumoje buvo matyti
dunksantys kalnai ir bekratis dangus. K tik pro
lang iskrido keletas pauki, kiti ilgomis voromis jau tolo mlyno dangaus fone.
Na, o a, o a? Kaip? Kas? Kur? irkjo keletas virbli, striksdami prieais karali nyktuk.
Js esate menkai isilavin, biiuliai, kalbjo
jiems nyktukas, todl su jumis nek tenuveiksi.
Bet skriskite ryt pus, kol pamatysite pilait su
raudonais stogais ir maais bokteliais. Ten gyvena senas ilas dvarininkas, kuris jau sunkiai susi353

TURINYS

vokia, ir juo beveik niekas nesirpina. Plasnokite

ir okinkite prieais j, irkdami blakykite jam
nuobodul ir linksminkite j. Bet irkite, kad nesisuktumte per daug vynias ir liai nesibrautumte kregdi lizdus, kaip esate prat daryti.
Nyktukas dav lazda enkl, ir virbliai briu
pakilo or irkdami:
Pipis ir, Dievas ir,
Greit jau lis, iur iur iur.
Skrisk ir tu, kir vir bir!
Ir purpt! visi iplasnojo pro lang.
Dabar ant nyktuko pei nutp pora balandi ir, kraipydami galvutes, klausiamai irjo
j.
eiolika myli nuo ia pietus, tar nyktukas, yra miestas, tame mieste rmai, juos
atpainsite i mlyn vliav. Ten gyvena jaunikaitis, jis myli mergin, o toji gyvena pilyje ant
kalno, apaugusio aliais mediais, septynios valandos skrydio nuo to miesto. Jiems reikia slpti
savo meil nuo netikr gimini, todl sakau jiems
padti js neiosite j meils laikus, kaip esu
moks.
354

TURINYS

Nyktukas pabuiavo abu balandius, ir ie, suplasnoj baltutliais sparnais, nuskrido.

Atygiavo vora gandr ir, itemp ilgus kaklus,
atidav karaliui pagarb; paskui visi sustojo ant
vienos kojos ir m laukti, k pasakys karalius.
Js pastate t ilg, siaur velia ole apaugus sln, kreipsi nyktukas gandrus. Kaime,
kuris yra kiek toliau anapus slnio, valstieiai niekaip negali sugyventi ir be paliovos vaidijasi; susikraukite lizdus ant banyios stogo ir padarykite
taip, kad kaime siviepataut taika.
Gandrai linkteljo galvomis, pasiokjo ir didingai iskleid plaius sparnus. Jiems i paskos or
pakilo pulkas kregdi iulbdamos:
Mes i mokyklos grtame ionai,
Kokie io kio reikalai?
Paios geriausios pajgos jau iskridusios,
atsak nyktukas, pamats, kad prieais j ten ir
atgal vaiktinja keletas juodvarni ir krankli,
madaug itaip kranksini:
Kar kar, kirsk karst
Kra kra, kirsk krat!
355

TURINYS

 Tylos! suuko nyktukas. Per gero pusvalandio skryd nuo vynuogyno, kur jus sugaudiau,
piet pus graiame sode yra vienuolynas. Ten
sitaiss bedievis abatas, kuris daug pikta daro;
kiekvieno penktadienio nakt nuskriskite prie jo
miegamojo lango, kur stovi jo lova, mukite sparnais stiklus ir savo kranksjimu adinkite jo
sin.
Karrr-stas! Karrrr-stas! Varrr-gas jam! Varrrgas jam! sukrank varnai ir inarjo pro lang.
O tave, mieloji, pasilikau pabaigai, tar nyktukas laktingalai, kuri, atskridusi i krm, nutp jam ant rankos. Siauroje, tamsioje ginklakali
gatvje u vieno namo yra nedidelis sodelis, kuriame auga tankus, ksmingas lazdynas. Susisuk
jame lizd ir tyliais vakarais suok savo maloni,
ilgesing giesm, nes ten gyvena mergina, kuriai
reikia tavo paguodos.
Laktingala utrauk velni, auktyn kylani
ton tirad, kuri ubaig i lto krintaniomis
trelmis. Nyktukas pasiirjo j lidnomis akimis ir, atsakydamas giesm, itaip tar:
Kai utrauki savo dain,
Toki skambi, tyr, taiki,
356

TURINYS

mogui suteiki palaim

Ir suaugusiam, ir vaikui.
Ta daina taip velniai plaukia,
Kelia diaugsm,
Ir jos laukia
Meils auksmas.
Kai prityla tavo godos,
Godos lidnos, ilgesingos,
Oi, laktute, man vis rodos,
Kad esi tu nemirtinga.
Ta giesm gyventi aukia,
Kelia diaugsm,
Ir jos laukia
Meils auksmas.
Dabar ir laktingala iskrido pro lang. Nyktukas nulydjo j akimis. Jo plunksn apsiaustas
nusmuko nuo pei, margasis skeptras nukrito ant
ems, lizd sostas subyrjo, ir visa giria inyko.
Jis stovjo kasdieniais drabuiais prieais didiul
veidrod ir dmiai irjo j. Staiga veid ikreip siaubo grimasa, ir, nebeinodamas, k daryti, m bgioti tai kabinet, tai ibint sal, ir
mro sienos aplinkui pasikeit.
357

TURINYS

 Gelbkit! suuko pagaliau. Albanai, padk!

Pone, gelbk! Ir puol prie vienos ds. Kaip
katinas ulipo ant jos ir m klebinti svarines
duris. Tos atoko, ir jis paskendo migloje itemp didiul mai, i kurio ikrito pergamento lapai, instrumentai, drabuiai. Nieko nelaukdamas,
iupo pirmiausia u baltos kepurs ir dar kai ko.
Dabar patenkintas usidjo kepur ant galvos, pasidar nematomas, ir didiulis aukso raktas oru
nuplauk per kambarius, koridorius, didij sal
ir pro duris.
Per kelerius pastaruosius metus ginkladirbi
gatvs gyvenime is bei tas pasikeit. Daugelis
moni dabar vaikiojo kur kas geresniais drabuiais, o j veiduose nebematei to prastinio skurdo.
Ypa prasigyveno peiliadirbys Zygfrydas, kuris
garsjo turs labai grai dukter Sabin ir buvo
pasistats nedidel, puik namel, i kit gatvs
statini isiskiriant skoningumu. Vien vakar jis
kiek ilgiau usibuvo savo nedidukje, bet jaukioje
krautuvlje, nekuiuodamasis su kakokiu turtingu jaunu pirkliu.
Patikkite, tar jis iam jaunikaiiui, ir a
pats labai nerimauju; mano pati dar tiki, kad viskas bus gerai. Kiek jai pirosi visai tinkam jau358

TURINYS

niki jau koks tuzinas, bet ji vis ne ir ne, ir

mes nebeturime vili, kad regsime j laiming
ir pasiturimai gyvenani, kad sulauksime vaikaii; jaunik ji nori isirinkti pati. O jums pasakysiu
atvirai, nes esate rimtas ir supratingas mogus,
dl visko kaltas rudojo Antono snus tas jai neina
i galvos.
Rudojo Antono? perklaus vaikinas.
Negaliu patikti, nusistebjo peiliadirbys,
kad nebtumte apie j nieko girdjs? Visas pasaulis ino jo istorij, ir ms gatv, kuri dabar
graiai statoma ir tvarkoma, per j vis dar neatgauna gero vardo.
Ar ia kartais nebus, stengdamasis prisiminti, kalbjo pirklys, tas pats bat lopytojas, kuris
prie kelerius metus sudeg netoliese esaniame
kaime?
Tas pats, atsak Zygfrydas. Jis buvo neturtingas, lengvabdis, ir bado mkla jam jau velg
akis. Staiga i niekur nieko kai kurie ms gatvs
vargai gauna dovan; ir niekas neino i kur. Kai
kam atrod, kad prie to bus prikis nagus bat lopytojo snus. Pats Antonas aikino, kad gavs turtingo pusbrolio palikim: ir ima visai gatvei dalyti
pinigus, surengia visiems puot. T pai dien
359

TURINYS

peiliu nuduria apylinks teisj, ikart aretuojamas; kit vakar i kaljimo mr dingsta.
Tuo paiu metu gretimame kaime, kur vyko banyios ventinimo didiuls ikilms, kyla baisus
gaisras. Tarp gesintoj vietiniai mons atpasta rudj Anton. Jo pilna visur tai padeda pro
langus mtyti daiktus, tai ardo sien, lieja vanden, gelbsti mones ir gyvulius, veriasi paias
pavojingiausias vietas, kur ugnis grsmingiausiai
siautja.
Kai tas didiulis gaisras buvo ugesintas, jo pusiau sudegus, bet dar gerai atpastam lavon
rado vieno griuvusio namo degsiuose. Aplinkini
kaim mons isirpino i karaliaus leidim, kad
Antonas, nors ir buvo myriop pasmerktas nusikaltlis, bt garbingai palaidotas kapinse, nes igelbjs daugel, pats paaukojo gyvyb.
Pai ir dukteris vis tiek tard, taiau apie vyro
pabgim i kaljimo i j tiek pat maai pavyko
suinoti kaip ir i senojo patikimo kaljimo sargo,
kuris vis prisiekinjo, kad leids pasimatyti tik
pasmerktojo sn, paskui j vl iveds, o tvas liks kameroje.
Snus, kur vadino tefanu ir kuris buvo keleriais metais vyresnis u Sabin abu vaikai nuo360

TURINYS

lat bdavo drauge, dingo kaip tik t pai dien

kartu su tvu, ir po to jo niekas daugiau nemat.
Tiesa, kai kurie kaimieiai pasakoja, kad, gaisrui
dar tebesiauiant, tefan mat su mau miglos
gaubiamu mogeliuku skubiai kopianius kaln;
kiti sitikin, kad jis su tvu parsidavs velniui, o
is nakt su abiem nuskrids virum kaimo; viena kaimiet, kurios pagiryje gansis galvijas nusitrauk ir pabgo, ir kuri, jo iekodama, didiojoje
buk girioje pasiklydo, pasakojo tefan maiusi
tokioje vietoje, kurioje ji niekados iki tol nebuvusi ir kurios nebegalsianti rasti, stovint ant uolos
alia didelio baltais drabuiais vilkinio ir i ilgo
popieriaus ritinio skaitanio vyro; bet tai tik niekuo nepagrsti gandai.
Trumpiau sakant, motina, kuri dabar su dukterimis gyvena aname kaime, pati apie sn nieko
neino. O j retsykiais aplankyti yra vienintelis
mano Sabinos diaugsmas. iaip mergait kiauras
dienas stropiai dirba, tik beveik niekuomet neitaria n odio; o i vasar ji danai sdi iki pusiaunakio sode ir klausosi laktingalos, paskui svaiioja apie tefan ir, keisiausia, kalba taip pat
apie baltj mogeliuk. O jei kas nors ima sakyti,
kad Antonas ir jo snus sudar sutart su nelabuo361

TURINYS

ju, ji apsipila aaromis ir tokius ivadina beje,

gantinai jausmingais odiais, dkingum praradusiais nedorliais, nes juk jie abu atne visai
gatvei laim. Kas tiesa, tai tiesa, a ir pats danai
neinau, k manyti.
Pirklys, kuris, nelabai nordamas tikti ir protarpiais purtydamas galv, klaussi pasakojimo,
dabar nulids atsisveikino. Tuo paiu metu, kai
Zygfrydas, palydjs svei iki dur ir vis dar neatsitokdamas nuo savo mini, jau norjo grti
atgal krautuv, gatvje pasirod lieknas, paprastai, bet skoningai apsirengs vaikinas. Ant jo auktos kaktos bei pei krito blizgantys rudi garbanoti plaukai, o savo viesiomis ibaniomis akimis
irjo peiliadirb ir jo nam.
T akimirk pro duris ijo simpatika mergina; blyks jos skruostai ir veide slypintis lidesys, kur dar iek tiek parykino tamss antakiai
ir juodos garbanos, teik jai sunkiai nusakomo jaudulio ir drovumo. Pamats j, jaunikaitis sutriko
ir, visas irauds, sustojo, paskui spartesniu ingsniu prijo prie jos. Ji pakl savo juodas tyras akis.
Kaip sapne stovjo jie vienas prieais kit... mergina visa virpjo ir vos laiksi ant koj...
Sabina! suuko jis.
362

TURINYS

 tefanai! sunibdjo jos lpos i lto, ir abu

puol vienas antram glb; besileidianios sauls aukso spinduliai apviet jdviej palaimingai
suglaustas galvas.
***
Ir vl vien sault popiet suskambo katedros
varpai, toli skleisdami savo stipr gaudes. I vis
gatvi katedros aikt supldo daugyb moni,
kurie, kaip matyt, lauk kakoki ikilmi. Minia
, klegjo visokiais balsais.
Ar tai tikrai tas pats tefanas, to rudojo Antono snus, apie kur nekama, kad susidjs su
nelabuoju? klaus kakoks vyrikis.
Taip, tas pats tefanas, bet dabar jis didelis
ponas, atsak jam rimtu veidu ir aiiu balsu Svilaroi Margareta. Kas taip j apkalba, yra paskutiniai kvailiai. Tai a sakau kiekvienam akis;
tefanas yra mano senas geras draugas, iaugs
graiu ponaiiu, sakytum, kaip i paveiksllio;
dar ryt su juo kalbjausi. Margareta, sako jis
man...
Ar tiesa, pertrauk j vyrikis, kad jis nekjosi su karalium?
363

TURINYS

 Aikus daiktas, siterp treias, itisas eias su puse valandos, tai ino visas pasaulis, bet
k su karaliumi aptarinjo, neino niekas, nes per
pokalb nebuvo n gyvos dvasios.
is tas yra inoma, kio savo dvylek netoli
stovintis mogus. Karalius sil jam aristokrato
titul, bet jis atsisak.
Niekam ne paslaptis ir nekyla abejoni, vl
m aikinti Svilaroi Margareta, kad jis paskirtas viso krato prieglaud, ligonini, nalaii
nam ir labdaros staig direktoriumi.
O kok jis turi titul? paklaus vienas
samdinys.
Jam norjo suteikti ptochotrofiarchio vard,
atsak studentas, taiau jis nesutiko! Isipra
bti vadinamas varg utarju.
Taip, j tikrai taip vadina, patikino dar kakas, todl ir iandien, savo vestuvi dien, jis
maitina tris imtus varg, dalija pinigus, drabuius, nam apyvokos daiktus.
Kad tave kur, kad tave kur, kosjo srininkas
Luksas, tefanas, a gerai j painojau, t varg
elget berniuk! Kaip jis per t laik taip ikilo?
Apie tai, man vienas, sklinda daug visoki
gand. Sako, jis aptiks lob.
364

TURINYS

 Ir a girdjau, pritar paveiksl pardavja,

vieni sako, kad baltasis nyktukas, kiti kad baltasis milinas atnes jam krv aukso.
Ei, mons, kas ia taro mano kas? barsi
mokytojas Prgelis. Ko gi taip beprotikai grdats! A btinai turiu j pamatyti, nes pas mane jis
imoko skaityti.
O kodl tuomet ne js tuokiate j? kakas
suktai paklaus.
Ne-e-e, rimtai atsak Prgelis, tai daro
profesorius ir rytmetini pamald atnaautojas
Amandas, kur a irgi painojau, kai dar buvo
vargas studentlis ir gyveno ms gatvje.
Jau eina! Jau eina! auk dabar visi vienas
per kit ir, trenkiant ikilmingai muzikai, artjo
puoni eisena.
O dangau ventas, suuko vaisi pardavja, statydama ant ems krep, tai porel! Kaip
Adomas ir Ieva rojuje!
irkit, rod Margareta, antai jo motina,
sielvartas iblykino tos geros moters veid, bet
iandien ji puikiai atrodo. O ten va jo seserys. K
pasakysi, Fyk jau irgi daili mergina! O meisteris
Zygfrydas kok tas nutaiss rimt veid! Kad patenkintas, vis tiek matyti kaip ant delno. Ir jauno365

TURINYS

sios motina, ta irgi engia kaip princes su aukta

smailia skryble ant galvos.
Dabar visi sugujo banyi. Du jauni gras
mons, nuleid galvas, deganiais skruostais stovjo prieais altori. Buvs studentas sak jaudinant pamoksl apie nuostabi Dievo tvark ir kaip
i to, ko mes nematome, atsiskleidia jo malon.
Paskui palaimino meils sjung. Kai eisena patrauk i banyios, mons digaudami auk:
lov varg utarjui! Tegyvuoja varg utarjas ir jo graioji monel!
Paskui buvo didel vent.
Ilgai dar apie varg utarj sklido garsas
visame krate. Tkstaniai varguoli ir keniani j garbino ir laimino j bei jo vienmint dievobaiming mon. Kai jis, sulauks ilos senatvs
ir per t laik steigs daugyb labdaros nam ir
padars apsiai kit ger darb, ikeliavo palaimingj aminyb, lidjo visi aliai vieno; vargai
ant rank ne jo karst, nesuskaiiuojamos minios prie jo kapo liejo graudias aaras. O kai netrukus ir jo itikima gyvenimo draug ijo paskui
j, karalius sak pastatyti jiems antkap su graiu
urau; varguoliai kap nuolat apsodina vieiomis glmis. Ir dabar dar velionio varg utar366

TURINYS

jo tefano namuose gyvenantys vaikaiiai kasmet

per jo gimimo, vestuvi ir mirties sukaktis dalija
vargams duon ir vyn.
***
Vergas nutilo, o jo pasakojimas susilauk eicho
ir jo draug pagyrimo. Taiau ir i istorija nesteng pragiedrinti eicho nuotaikos kaip ir anksiau
jis liko rimtas ir susimsts; jaunuoliai irgi ujaut
j.
Ir vis dlto, tar jaunasis pirklys, negaliu
suprasti, kaip eichas sutinka, kad toki dien jam
pasakot pasakas, ir dar jo vergai. Jei taip man, jei
a ksiau tok sielvart, veriau ijoiau giri ir
atsissiau kur atokioje vietoje, bet nekiurksoiau
tame susikviest pastam ir nepastam moni urmulyje.
Imintingas mogus, aikino senelis, niekuomet nepasiduos sielvartui tiek, kad is j visai sugniudyt. Jis bus rimtas, susimsts, bet
nesisks garsiai ir nepuls nevilt. Tad kodl, jei
tavo irdyje tamsu ir lidna, turtumei dar iekotis tamsios kedr paunksns? Medi elis per
akis krinta ird ir dar labiau j temdo. saul
367

TURINYS

reikia eiti, ilt vaiski dienos vies, ir drauge

su dienos skaistybe, su jos iluma pajusi, kad tave
globoja Alacho meil, ildanti ir amina kaip saul.
Teisyb sakote, palaik senel ratininkas,
ir ar nedera imintingam mogui, kuris turi tiek
pastam ir draug, stengtis toki dien vyti lidesio elius kuo toliau? Ar bt geriau, jei, nordamas pamirti savo skausm, jis imt girtauti
ar nuodytis opijumi? A pritariu miniai, kad pats
geriausias bdas igyventi lides ir diaugsm
yra klausytis kit pasakojimo, ir ia eichas elgiasi
visikai teisingai.
Gerai, nenusileido jaunasis pirklys, ar eichas neturi utektinai skaitov, draug? Kodl pasakoti turi kaip tik vergai?
itie mons, gerbiamas ponaiti, tar senelis, pateko vergov, kiek inau, patyr gyv gal
visoki negand, ir, kaip sitikinote, nra jau tokie
tamss, kad j pasakojimo nebt galima klausytis. Be to, jie kil i skirting krat ir taut, todl,
reikia manyti, ten mat ir girdjo nemaai stabi
dalyk, apie kuriuos moka ir geba papasakoti.
Yra ir dar kur kas svarbesn prieastis, kuri
man anksiau atskleid vienas eicho draugas, ir
kuri dabar jums pasakysiu: ie mons eicho na368

TURINYS

muose iki iol buvo vergai; nors jiems ir nereikdavo sunkiai dirbti, bet vis tiek tai buvo darbas,
kur dirbti juos versdavo kiti, todl yra didiulis
skirtumas tarp j ir laisv j moni. Prisiartinti
prie eicho, kaip prasta, jie galdavo tik rodydami begalin nusieminim. Jie neturjo teiss su
juo kalbti, iskyrus tuos atvejus, kai jis pats klausia, o atsakymai privaljo bti trumpi. iandien jie
laisvi, ir pats pirmas j laisvas veiksmas galimyb ilgai ir atvirai kalbti dideliam briui moni
ir iki iol buvusio savo pono akivaizdoje. Tuo jie
jauiasi nepaprastai pagerbti, ir netiktas j paleidimas tampa dar vertingesnis.
irkite, nutrauk j ratininkas, ten stojasi ketvirtas vergas, matyt, priirtojas jam jau
dav enkl, sskime ir paklausykime.

369

TURINYS

Kaip galva vos nepakliuvo krosn

Pone, pradjo pasakoti ketvirtas vergas,

kai a dar gyvenau Stambule, atsitiko tai koks
keistas dalykas. Dabartinis sultonas tesaugo j
Alachas, tuo metu engs tvo ir protvi sost, netruko pastebti, kad prie ankstesni valdov nemaai ger paproi buvo pamirta, o vietoj
j atsirado nauj, perimt daugiausia i netikli.
Sultonas, bdamas puikus musulmonas ir tikjimo
sergtojas, laik savo pareiga vadovautis ankstesni ems valdov prasta patirtimi ir taip tvarkyti reikalus, kaip dera tikram musulmonui.
Tad ir nutiko, kad jis atgaivino vien paprot,
kuris bema visai buvo inyks, paprot persirengusiam vaikioti po miest ir irti, ar viskas daroma, kaip sakyta, ir paklausyti, k apie j
neka valdiniai. Kad niekas neatpaint, ir bt
isaugota paslaptis, jis ne tik itin kruopiai rinkdavosi drabuius persirengti, bet ir bdavo nepaprastai atsargus, patikdamas savo sumanym tik
tokiems monms, kuriais galjo neabejodamas

370

TURINYS

pasikliauti; tam ir pats sugalvodavo pai netikiausi triuk.

Ne per seniausiai Turkijoje kilo dideli neramumai, nes mons m rodyti nepasitenkinim kai
kuriais vyriausybs sprendimais, net paiame
Stambule kiekvien akimirk galjai laukti maito. Todl sultonui labai rpjo kuo tiksliau suinoti moni nuotaikas; kadangi savo slaptuose
reikaluose visada buvo nepaprastai atsargus,
kart suman tok drabu, kuriuo vilkinio neturjo atpainti niekas, netgi tie, su kuriais kasdien
bendravo.
Visuomet, kai sidindavosi tokiam reikalui drabuius, liepdavo usakyti juos vis kitiems siuvjams skirtingose vietose ir ne vienu metu. Dabar
irgi sak savo asmeniniam vergui Mansuriui surasti prast ir maai inom siuvj, o kad bt
dar saugiau, nueiti pas j vidurnakt ir perduoti usakym pasiti sumanyt drabu.
Asmeninis vergas Mansuris, didiai nusiemins, pasak valch ustum (prisiekiu savo galva) ir
ijo vykdyti pono sakymo.
alia sen drabui perpardavintojo krautuvs jis pastebjo pagyvenus vyrik, sdint ir lopant suplyus apsiaust tokioje anktoje bdoje,
371

TURINYS

kad tik vargais negalais jis pats galjo joje apsisukti. Nuo ilgo darbo susilenkus jam buvo iokusi
didiul kupra, kuri kyojo nukarusi iki pat stalo,
ant kurio sddamas siuvo; ir akims toks knebinjimas prisikius nebuvo ijs naud, nes ant nosies kyojo pensn su storais stiklais. O! Tai ir yra
mogus, kurio man reikia, paman vergas, kirsiau layb, kad itas negali bti garsus siuvjas.
Drabui lopytojas buvo taip niks darb, kad
n nekreip dmesio, kai Mansuris jam tar: Taika ir ramyb jums; o kai jis pakl akis ir pamat
graiai apsirengus pon, kuris, kaip jam rodsi,
buvo k tik iuos odius itars, ramiausiai dirbo
toliau, net neketindamas atsakyti ramybs palinkjim prastiniu tokiais atvejais odiu; jam galv negaljo ateiti mintis, kad itas pasveikinimas
skirtas jam, neturtingam vargui.
Galiausiai sitikins, kad ponas vis dlto velgia
j, siuvjas nusim nuo nosies akinius, padjo
al lopin ir rengsi kaip nors atsistoti, bet anas
papra j visai nesivarginti.
Kuo js vardu? paklaus Mansuris.
Abdalah, atsak siuvjas, Abdalah, js
paslaugoms; bet draugai ir iaip mons mane vadina Babadulu.
372

TURINYS

 Js esate siuvjas, ar ne? toliau klausinjo

vergas.
Taip, esu siuvjas ir ne blogesnis u maosios
meets prie uv prekyviets muedzin45. Na, ir
kas?
Tai tai kas, Babadulai, kreipsi j Mansuris, ar nenortumte iek tiek udirbti, ir neblogai udirbti?
K? Ar a kvailys, suuko senis, kad nenoriau! Sakyk tik kaip? Kur?
Ramiai, nesikariuok, biiuli! pritild j vergas. Turime elgtis atsargiai, bet neabejodami.
Jeigu norite gerai udirbti, reikia, kad sutiktumte
eiti su manimi vidurnakt uritomis akimis ten,
kur jus vesiu.
ia jau kitas daiktas! tar Babadulas susimsts. Dabar galvos lekia nuo pei kair ir
dein, ir vargui siuvjui nuritinti galv taip pat
nieko nereikia kaip ir kokiam kapudan-paai ar
viziriui. Bet jei gerai umoksite, u du alius drsiau net paiam nelabajam pasiti vark ir kelnes.
45

Muedzinas emiausios pakopos musulmon

meets tarnautojas, penkis kartus per dien i
minareto kvieiantis tikiniuosius melstis.
373

TURINYS

 Vadinasi, sutinkate? perklaus Mansuris,

sprausdamas jam deln du auksinius.
Kertame delnais, atsak Babadulas, sutinku; tiktai pasakykite, k turiu daryti; beje, manimi
galite visikai pasitikti.
Abu susitar, kad vidurnakt Mansuris ateis ir
uritomis akimis j isives.
Pasiliks vienas, Babadulas vl pam rankas
siuvin ir m galvoti, koks galt bti tas darbas,
u kur taip gerai ada umokti. Kadangi jam magjo apie savo laim kuo skubiau praneti paiai,
tai siuvykll udar kiek anksiau nei paprastai
ir spariais ingsniais nulepeno namo; gyveno
jis netoli maosios meets, prie uv prekyviets, o pats, kaip sakyta, jo ir meets muedzino
pareigas.
Jo pati, senuk Dilfriba, dl tokios netiktos
laims nustebo ne maiau u vyr; i diaugsmo,
kad gavo du auksinius, ir nekantriai laukdami, kas
bus, pasidjo ant stalo piln duben garuojani
kabob46, be to, salot, razin ir saldumyn, pas-

46

Kabobai maais gabaliukais supjaustytas msos

kepsnys, alykas.
374

TURINYS

kui igr kavos, tokios kartos ir karios, koki

visados uplikydavo tik jo senuiuk.
Kaip sutarta, lygiai vidurnakt Babadulas nupdino savo siuvykl, kur taip pat nevluodamas
prisistat ir Mansuris. Be odi senis leidosi uriamas akis, ir vergas, pams j u rankos, m
vesti gatvmis gatvelmis, kol galop pasiek sultono seral. ia juodu utruko tik tiek, kol Mansuris
atidar slaptus geleinius vartelius ir nuved siuvj pai atokiausi sultono rm dal.
Akis jam atrio viename apytamsiame kambaryje; lempa, kuri stovjo ant atbrailos, juosianios
vis kambar, viet menkai, bet iaip kambarys
buvo skoningai apstatytas sofomis, padengtomis
auksu siuvintu brokatu ir iklotas brangiais kilimais. ia Babadului liep ssti ir laukti; Mansuris gro, neinas audekl susuptu ryuliu. J
atris, itrauk nematyt dervio abit, liep j
apirti ir nustatyti, per kiek laiko gals pasiti
pana drabu. Kai visk bus apirjs ir imatavs, drabu turs vl tinkamai susupti audekl
ir grinti; pats po kiek laiko ateisis jo pasiimti.
Tai pasaks, Mansuris pasialino.
Siuvjas drabu visaip vart ir sukinjo, skaiiavo kiekvien dygsn, o paskui, kaip buvo liepta,
375

TURINYS

suvyniojo audekl; bet vos tik tai padar, atsivr durys, ir kambar eng vyrikis, didingas
ir prakilnus tiek eisena, tiek visa esybe. Ididiu
vilgsniu jis privert varg siuvj sudrebinti kinkas, pam ryul ir, nepratars n odio, ijo.
Netrukus, kai Babadulas, dar ne visai atsitokjs, tebegalvojo, kaip ia viskas keista, ir tebejaut, kaip virpa blauzdos, atsidar kitos, prieingame kambario gale esanios durys; pro jas eng
kakokia paslaptinga, puoniai apsirengusi mogysta, neina ryuliu, suvyniotu pana audekl
ir bema tokio pat dydio kaip ir anas, kur k tik
isine didingasis vyrikis, labai emai siuvjui
nusilenk, atrod gerokai sutrikusi, prislinko ariau, padjo ryul prie jo koj, pabuiavo em ir
ijo taip pat nepratarusi n odelio, netgi aki
nepaklusi.
Hm, galvojo Babadulas, koks nuolankumas,
matyt, mane laiko gantinai svarbia persona; bet
aiku viena kur kas geriau bt lopyti savo bdoje senus apsiaustus, nei siti tai tokio fasono drabu, nors tai ir labai pelninga. Kas ino, kokiems
galams esu ia atvestas? T keist, tarsi belieuvi
moni ateidinjimas ir ieidinjimas nieko gero
neada. Bt aikiau, kad jie maiau lankstytsi
376

TURINYS

ir daugiau nekt, bent galtum mogus suinoti,

kaip i ia itrkti. Esu girdjs, kad nelaimingas
moteris usidavo maiuose ir sumesdavo jr.
Kas pasakys, ar ir man nereiks ko nors panaaus
suregzti?
Taip Babadului besikalbant su savimi, kambar gro Mansuris ir liep pakelti nuo ems ryul.
Tada jam vl urio akis ir parved siuvykl, i
kur prie tai abu buvo ij. Babadulas, kaip sutarta, nieko neklausinjo, tiktai priadjo vergui,
kad po trij dien drabuis bus pasitas, ir jam
dar priklausys deimt auksini magaryi.
Kai palydovas ijo, Babadulas iskubjo namo,
kur, kaip inojo, nekantriai laukia pati; spariai
ingsniuodamas, diaugsi laime, kad dabar galiausiai kris is tas kien, ir kad senatv likimas taip palankiai susiklost. Galjo bti antra
valanda nakties, kai pereng nam slenkst.
Pati pasitiko j didio nerimo kupinais odiais,
ir kai jis, ikls prie jos veid, laik ryul taip,
kaip ji laik prie jo akis lemp, ir tar: Mujdeh!
Duok atlyg, nes parneu ger ini; matai, gavau darbo ir, kai j padarysiu, atsakaniai udirbsim, ji maloniai nusiypsojo, ir nuotaika kaipmat
pasitais.
377

TURINYS

 Ryul palik rytojui, o dabar eime miegoti, nes

jau vlu, tar siuvjas.
Ne, ne, atsak pati, turiu pirma pairti,
kok tu darb gavai, antraip i smalsumo nesudsiu aki.
Jis laik pakls lemp, o pati ivyniojo ryul. O! Koks neapsakomas, koks didiulis siaubas
apm siuvj ir jo mon, kai jie vietoj audekl
susupto apsiausto rado klaikiai atrodani, baisiai
sudarkyt... mogaus galv!
Ryulys ikrito moteriai i rank, o galva nuriedjo kelis ingsnius aslos vidur; abu, netek
ado, susim u galv ir velg vienas kit tokiomis akimis, kad niekas nepajgt apsakyti.
Darb! m aukti siuvjo pati. Nieko sau
darbel padarei! Ar reikjo taip toli eiti ir taip saugotis, kad partemptumei ant ms galv i nelaim? Vadinasi, parsigabenai nukirst mogaus
galv, kad i jos apsiaust pasitum?
Anna senna! Baba senna! Prakeikiu jo motin,
prakeikiu jo tv! lemeno vargas siuvjas. Taip
mane sodinti ml! Ar nenujaut mano irdis,
kai tas vergpalaikis mal lieuviu, kad btina uriti akis ir niekam nieko nesakyti? Prisiekiu musulmono garbe, kad man ir galv negaljo ateiti
378

TURINYS

mintis, jog udarbis, kur pelnysiu, bus ne u pasit apsiaust, o u k kita; tai tas unsnukis uveria man ant pei ryul su mogaus galva!
Alachai! Alachai! K dabar daryti? Kur jis gyvena, neinau: jei inoiau, nuneiau visk atgal ir
sviesiau t galv jam akis. Oi! Kiekvien akimirk ia gali pasirodyti bostandibais47 ir imtas
kit bai, o tada tursim mokti kraujo mokest
arba, Dievas ino, gal bsim pakarti, nuskandinti
ar subadyti! Ko griebtis? Oi, Dilfriba, mano mieloji, sakyk k nors!
Ko griebtis, mulki? atov toji. Galvos atsikratyti, tai nuo ko reikia pradti. Nesuprantu,
kodl mes vieni u tai turtume atsakyti?
Bet tuoj prads auti, atsak siuvjas, tada
bus per vlu. Turime veikti nedelsdami.
inai k? tar sen. Dabar ms kaimynas
kepjas Hasanas krena krosn ir netrukus prads savo ankstyviesiems pirkjams kepti duon.
Be to, mons jam danai atnea ikepti visoki kitoki dalyk ir per nakt sustato juos prie krosnies
angos. kiiu t galv molin puod ir nugrsiu
Bostandibais vyriausiasis sultono rm, sostins
uosto ir kanal inspektorius bei policijos virininkas.

47

379

TURINYS

j kepjui niekas nieko neinos, kol neprasids

paiekos, be to, mums nra reikalo sisti mogaus
to puodo parneti; taigi galva... liks pas kepj.
Babadulas stebjosi paios imoningumu, ir
tuoj abu msi darbo. Kai galva jau buvo puode, jie
nutaik toki akimirk, kai arti nemat n gyvos
dvasios, ir pastat j ant ems eil su kitais puodais, kuriuos Hasanas turjo paauti krosn. Senukai dvigubai tviriau uramst savo nam duris
ir atsigul diaugdamiesi, kad jiems liks bent graus audeklas, kur buvo suvyniota galva.
Hasanas, kepjas, ir jo snus Machmudas kaip
tik rengsi kurti krosn ir kio j snis saus
spygli, skiedr ir sen malk, kai igirdo keistai lojant ir inkiant un. Tai buvo kaimyn uo,
prats slampinti palei krosn ir rankioti duonos
trupinius, kuri vienas kitas kepykloje nukrinta
ant ems, o Hasanas ir jo snus irgi nesiprieino,
kad tas uo ia sukiotsi.
Eik pairk, Machmudai, paliep tvas snui, kas ten tam uniui! K jis ia taip uuodia?
Snus padar, kaip tvo sakyta; kadangi nepastebjo nieko tartina, tai ir atsak:
Bir chey yok, nieko nra, ir pavar un alin.
380

TURINYS

Bet uo nesiliov staugs ir lojs; todl Hasanas

nujo pats ir pamat, kaip uo, stovdamas prie
siuvjo dubens, be paliovos uostinja j ir, pakls
galv, inkia. Pasirodius Hasanui, uo oko prie
jo, paskui prie puodo, po to vl prie Hasano ir vl
prie puodo, kol Hasanas suprato, kad un nepaprastai domina puodo turinys. Tada kepjas atsargiai atvo dangt ir galima sivaizduoti, kaip isigando ir nustebo, ivyds puode mogaus galv,
spoksani tiesiai jam akis.
Alachai! Alachai! suuko kepjas; bet jis
buvo vyras tvirto bdo, todl neimet i rank
dangio, kaip bt dauguma moni padar, o ramiai vl uvo puod ir pamojo ranka, kad ateit
snus.
Machmudai, tar jis snui, pageds yra
pasaulis, ir daug pikt moni jame gyvena. Kakoks bedievis netiklis atne ikepti galv, tikr
mogaus galv; bet, laim, ir ai uneliui, kad
ms krosnis liko nesuterta, mes ir toliau galsime kepti duonel variomis rankomis ir su tyra
sine. Bet kadangi piktas prieas ia kreia savo
pokt, tai tegu toji galva aplanko ir kitus mones panaiai, kaip ji pas mus atsirado. Jei paaikt, kad ikepme mogaus galv, tai kas beno381

TURINYS

rs ms paslaug? Teks udaryti krosn, o tada

ms laukia badas. Ar nepasklis kalbos, kad tel
uminkome mogaus taukais? O jei kas nors aptiks
duonoje plauk, tuojau sakys: Tas plaukas i ano
negyvlio barzdos.
Machmudas, jaunas dvideimties met vyras,
i tvo paveldjs alt, tvirt bd, o i motinos
perms ger nuovok, palaik t atsitikim smagiu poktu ir, pamats nemalon vaizd dubens
kratais rmint galv m garsiai kvatoti.
inote k, tve? tar jaunuolis. Nugabenkim galv barzdaskuio Kiorio Alio kirpykl anapus gatvs; jis tuoj kelsis, o kadangi viena akimi
nemato, tai i pradi visai jos nepastebs. Leiskite, tve, a pats visk padarysiu, kad n uo nesulos, bet reikia veikti tuojau pat, kol dar nepradjo
auti.
Tvas neprietaravo, ir Machmudas, nutykojs
akimirk, kai barzdaskutys ijo gatv kaip visada pakvpuoti rytmeio oru, slinko kirpykl
ir umov galv ant geleinio kablio sienoje, pario po kaklu kelias servetles, naudojamas skutant
barzd, ir susidar vaizdas, kad sdi klientas ir
laukia, kol jam ims skusti barzd; Machmudas, kupinas piktdiugiko smalsumo, gro prie krosnies
382

TURINYS

ir m stebti, kok spd padarys nepaprastasis

klientas pusakliam barzdaskuiui.
Kioris Alis parlubavo savo vargan kirpykl,
kuri menkai teapviet dar blanki rytmeio ara,
vos prasiskverbianti pro vakin lang popieri;
js vid, barzdaskutys apvelg kambar ir pamat, kaip jam rodsi, mog, sdint atsirmus
sien ir laukiant skustis.
O! Taika ir ramyb jums! tar barzdaskutys. Anksti pakilote iandien, ne i karto jus pastebjau. Mano vanduo dar neuvir. Kaip matau,
norsite ir apsikirpti. Bet kodl taip anksti nusimte naktin kepurait, galite persialdyti.
Barzdaskutys nutilo; klientas irgi nieko neatsak. Neneka, pagalvojo barzdaskutys, na,
gal nebylys, be to, dar ir kurias; a juk irgi viena
akim nematau, taigi mudu panaiai nuskriausti.
Bet, ts kalb barzdaskutys, vl kreipdamasis galv, nors netekiau ir antros akies, vis
tiek jus, mielas biiuli, nuskusiau kaip reikiant;
mano skustuvai pervaiuot jums per galv lygiai
taip pat sklandiai, kaip gero vyno gurknis nuslysta gerkle.
Kaip visada, barzdaskutys m ruotis darbui:
nukabino nuo vinies alavin dubenl, iplak jame
383

TURINYS

putas, ipust skustuv, braukydamas ilgu diru,

kabaniu prie perjuosts, paskui dar kart suplak putas ir nujo prie nekalbiojo kliento, kairje
rankoje laikydamas dubenl, o deine ketindamas
sulapinti vandeniu plaukus. Bet vos ranka paliet alt galv, kaip staiga, tarsi nudegs, j vl
atitrauk.
Negali bti, kas jums, biiuli? paklaus barzdaskutys. Js altesnis u led!
Bet kai jis pamgino plaukus muilyti antr
kart, galva netyia okteljo ir nuriedjo asla, o
vargas barzdaskutys vienu uoliu atsidr kitame kambario gale.
Aman! Aman! Pasigailk! Dovanok! suaimanavo Kioris Alis ir sispraud kamp, nebegaldamas n pajudti. Imk vis mano kirpykl, skustuvus, skutimo servetles, imk visk, k turiu, bet
palik mane gyv. Jei esi tonas, taip ir sakyk, bet
neprayk, kad tave kirpiau.
Taiau pastebjs, kad niekas nei juda, nei kruta, barzdaskutys pamau prisiartino prie galvos,
pam j u plauk, pakl ir m, didiai nustebs, apirinti.
Galva, po galais! tar jis ir kreipsi j sakydamas: Kaip patekai ionai? K, gal nori u384

TURINYS

traukti man nelaim, niekingas msos gabale, a?

Neidegs. Nors Kioris ir vienakis, utat kita mato
gerai ir aikiai mato visk kiaurai. Galiau tave
brukti Hasanui, kepjui anapus gatvs, bet jo snus, tas padyks bernas, spokso dabar akis iverts, o juk jo vilgsnis skvarbesnis u manj. Palauk, ateina gera mintis. Nutempsiu tave toki
vietel, kur niekam negalsi pakenkti, kiiu tave
giauriui Janakiui, graik smuklininkui, o jis tave,
supjaustyt gaballius, gals patiekti savo litiniuojantiems klientams.
Tai pasaks, Kioris Alis, vienoje rankoje laikydamas po skvernu galv, o kitoje pypk, ijo
gatv ir pasuko graiko smukls link.
Pas Janak ueiti jam bdavo kur kas smagiau
nei kokio musulmono smukl, nes ia galjo gerti kiek nori, ir niekas nebar. Lankydamasis pas
j met metais, inojo ir t viet, kur anas laik
viei ms; todl, js smukl, vogiomis apvelg vis patalp ir nusvied galv tams kamp u stambios avies nugaros, i kurios iandien
bus kepami kabobai. Niekas jo nepastebjo, nes
dar gerai saugojo rytmeio prietema. Prie Janakio
aizdro usideg pypk ir, kad bt pretekstas, ko
atjs, pusryiams usisak kepsn.
385

TURINYS

Janakis iskalavo puodus, suarst idin, ilav asl ir nujo sandl atsineti msos barzdakrapio pusryiams. Smukls savininkas, graikas,
kaip ir visi graikai, buvo klastingas ir atsargus su
turkais, apgaulus ir padlainas virininkams bei
ponams ir negailestingas tarnams. Jis mirtinai neapkent savo ididi j valdytoj, turk, bet buvo
velnus kaip vilna ir pataikavo kiekvienam, kuris,
nors ir paties emiausio luomo, rod jam iek tiek
dmesio. Apirindamas atsargas, iekojo kokio
seno msgalio, kur galt suerti anam klientui;
krutindamas barzd, niurnjo po nosim, kad turko
skrandiui tiks bet koks kaulas. Apiupinjo vien
avies pus nuo galvos iki uodegos, pamaig vienur, pamaig kitur ir tar: Ne, tas gabalas per
geras; bet kai pasuko on riebi avies uodeg,
vilgsnis ukliuvo u mogaus galvos ir ikart jis
pasvirduliavo kelis ingsnius atgal.
Nors ir labai malonus vilgsnis, suuko graikas, bet kas js toks?
Jokio atsakymo; vl pasiirjo t viet, prijo ariau, pagraib ranka avi galv ir koj, sen
kaul ir kit liekan krvoje ir itrauk galv, t
klaiki galv, kuri dabar laik itiess kuo toliau
386

TURINYS

nuo savs tarsi bijodamas, kad iai nepadaryt ko

nors bloga.
Tebus prakeikta tavo barzda, iko pro dantis graikas, vos tik i plauk kuokto ant virugalvio nustat, kad jos savininkas musulmonas.
O, kad kiekviena js galva taip atsidurt mano
rankose, prakeiktoji Omar48 gimine! Kepsnius
kepiau i j, ir visi Konstantinopolio unys galt pas mane veltui pasti! Te kiekvienam graikui
nusiypso tokia laim kaip man iandien vietoj
futbolo sviedinio tai viena i t niekik galv!
Ir, pagautas nirio, svied j ant ems ir paspyr
koja; bet kiek pagalvojs tar:
O k man su ja dabar daryti? Jei kas nors t
galv pas mane pamatys, bsiu uvs visam laikui:
visi manys, kad umuiau turk.
Taiau staiga, susiavjs piktdiugika mintimi ir trindamas rankas, suuko:
Puiki idja! ydui! ydui! Geresns vietos tokiai galvai n nordamas nesugalvosi; ten turi atsidurti tu, niekingas mahometono ipera.
48

Du kalifai: Omaras ibn al Chatubas (gim apie

592m., nuudytas 644 m.) ir Omaras ibn abdal Azis
(vald nuo 717 m., nuudytas 720).
387

TURINYS

Su tais odiais pasikio galv po apsiaustu ir

nutripeno gatv, kur buvo rodomas mirtimi nubausto ydo lavonas su nukirsta galva, padta po
kojomis. Mat ydas buvo nusikaltlis; jei nukertama galva mahometonui, ji kiama jam po paastimi, o krikioniui arba ydui dedama po kojomis.
Taigi Janakis padjo turko galv alia ydo galvos taip arti, kiek skubdamas steng; visk pavyko padaryti niekieno nepastebtam, nes dar tik
auo, ir gatv buvo tuia. Patenkintas, kad taip
pasisek ilieti neapykant savo engjams, gro
namo ir patais barzdaskuiui pusryius i verio
galvos.
Nelaimingasis, kuris dabar guljo pamestas
gatvje, buvo apkaltintas pavogs ir nuuds mahometon vaik, toki atsitikim Persijoje ir
Turkijoje pasitaiko neretai; ta inia sukl tok
didel paprast Stambulo moni pasipiktinim,
kad ,uuot yd udarius kaljim, kaipmat jam
nukirto galv. Egzekucij tyia vykd prie vieno
graiko nam, o lavon buvo sakyta dar tris dienas
laikyti nelaidot.
Valdininkas, kuris ileido potvark, man,
kad graikas nepagails geros sumels pinig, nes
nenors tokio gdingo veiksmo prie savo nam
388

TURINYS

dur. Taiau, nekreipdamas dmesio galimus

padarinius iaip jau toks vykis turjo namams
lemti nelaim, graikas usidar visus langus ir
duris; mat savo skriaudjams neketino mokti toki pinig. Iskyrus musulmonus, prie itos vietos
drsdavo prisiartinti tik vienas kitas mogus i
baims, kad valdia, stengdamasi kaip manydama
suniekinti giaurus, privers kok praeiv neti lavon kapines. Todl nemalonius jausmus, leiktul
keliantis lavonas drybsojo gatvje vienui vienas, ir
Janakis turjo ger prog atsikratyti galvos be paalini aki.
Pamau m atgyti gatvs, moni vis daugjo, ir kai netrukus prie ydo pamat antrj galv,
kaipmat susirinko didiul minia. Pasklido gandas, kad vyks stebuklas: es galima ivysti yd
su dviem galvomis. i nepaprasta inia jo i lp
lpas, kol sujudo visas miestas, ir pradjo plsti
briai moni, norini savo akimis pamatyti stebukl. Sanhedrinas49 paskelb, kad yd persekio-

49

Sanhedrinas, arba sinedrionas Palestinos

aukiausios religins-politins ir teisminsadministracins valdios organas.
389

TURINYS

jam gimin itiks ypatingas vykis. Rabinai50 bgiojo ten ir atgal, ir visa yd bendruomen buvo
susirinkusi prie nuudytojo: visi lauk tik vieno
kada mirusysis atsikels, usids ant pei abi galvas ir ipl juos i engj nag.
Bet, yd nelaimei, pro al jo janyaras51; jis
simai mini, atidiai apirjo abi galvas ir,
smarkiai nustebs bei apniktas abejoni, suuko:
Allah, Allah il Allah! Tai nra netikli galvos,
viena i j yra ms vado, janyar agos52 galva.
Pamats minioje daugiau savo draug, pasiauk
juos ir apsak, k buvo pastebjs; visi baisiai niro ir nuskubjo i ini praneti visai ortai53.
Naujien greitai suinojo visa janyar kariuomen; kilo grsmingas bruzdjimas, bet miesto
dar nepasiek garsas, kad j vadas, kur labai ger Rbinas judj dvasininkas, tikybos mokytojas,
teisjas, religins bendruomens vadovas.
51
Janyarai rinktin reguliarioji Turkijos pstinink
kariuomen (13291826), sudaroma i pradi i
krikioni karo belaisvi, paskui j galjo stoti ir
turkai.
52
Aga Osman imperijoje aukt rang arba
socialin padt uimanio asmens titulas.
53
Orta janyar dalinys, paprastai dislokuotas
vienose kareivinse; vis ort vadas buvo aga.
50

390

TURINYS

b, myljo ir visuomet rinkdavo patys, buvo (sultonui sakius) nuudytas.

K, kalbjo jie tarp savs, negana dar, kad
taip idavikikai pasielgta su mumis netekome
mylimo vado, o tai dabar mus vl liai iniekina! Kur matyta, kad janyar agos galv padrbt
kakokiam ydui po kojomis?! Iki ko nusigyvenome! Ne mus vienus apspjaud vis tikjim suter, paemino, apderg! Ne tai negirdtas lumas, gdos dm, kurios kitaip neitrinsi, kaip
tik inaikindamas vis ras. Bet kas padar it
nusikaltim? spliojo jie toliau. Kaip galva atsidr ioje vietoje? Ar tai tik ne unsnukio vizirio
darbelis?
O gal ir reis-efendis arba frank pasiuntiniai,
tie idavikai, bus priki nagus? Vallah! Vallah! Tal-

391

TURINYS

lah! Prisiekiame ventja Kaaba54, Osmano55 barzda ir Omaro kalaviju visa tai aukiasi kerto!
Dabar ydai spruko visas puses, slpsi i baims nuo tusi turk, o ie, baisiausiai perpyk
ir laidydami gerkles, ginkluoti pistoletais ir kardais, briavosi, prisiekindami keryti visiems,
kas pasipainios po kojomis. Siaurose Stambulo
gatvelse su skurdiais, emais namais tvyrojo
nuojauta, kad brsta siaubingas maitas; visi tik
veriasi ir stumdosi, tik kalba ir rkia, vis akys
dega pykiu arba trokimu udyti ir plti.
O kas djosi sultono rmuose? paklausite mans. T nakt, kai siuvjas lauk, kur buvo atvestas, sultonas slapta sak nukirsti galv janyar
agai, kuris nuolat kl visokius neramumus. Sultonui taip rpjo, kad jo sakymas bt tiksliai vyk-

Kaaba keturkampis, 15m aukio, 12m ilgio

ir 10m ploio akmeninis statinys Mekoje (Saudo
Arabija), svarbiausioji musulmon pagrindins
meets dalis; rytinje sienoje 1,5m auktyje
mrytas Juodasis akmuo, musulmon relikvija,
Alacho visagalybs simbolis.
55
Osmanas I (apie 12581326) Osman dinastijos ir
valstybs, pavadintos jo vardu (1290 m.), krjas.
54

392

TURINYS

dytas, jog liep, kai tik galva bus nukirsta, tuojau

pat atneti jam parodyti.
mogus, turjs vykdyti mirties bausm, jo
kambar, kur privaljo atneti galv ir, pamats
prieblandoje sdint vyrik, palaik j sultonu, todl, nedrsdamas pakelti aki, padjo mai jam
po kojomis ir taip emai nusilenk, kad siuvjas
tai atkreip dmes.
O sultonas, kuris prie kelias akimirkas ryul
su dervio apsiaustu pats buvo pams, dar itaip
nordamas suklaidinti Mansur, savo verg, taip
troko persirengti kitais drabuiais, kad net is
tarnas jo neatpaint; sultonas ketino vietoj ito
ryulio duoti kit, bet ar dl to, kad dar nebuvo
pasirengs priimti galvos, ar kad Mansuris per
greitai sugro, jis, vl js kambar, nebeinojo,
k daryti, kai pamat, kad jo vergas siuvj jau
buvo iveds.
Sultonas nieko negaljo sisti jiedviem i paskos, neiduodamas savo slapto plano, todl neturjo kitos ieities, kaip laukti, kol gr Mansuris
ir paaikins, kaip kas buvo; jis juk inojo, kad be
ryulio su apsiaustu jis nebt galjs ieiti, o t
ryul, nordamas vietoj vieno apsiausto dti kit,
buvo pams pats sultonas. Tuo metu, bdamas la393

TURINYS

bai nekantrus ir trokdamas suinoti, kur yra galva, kurios laukia, sultonas nusiunt mog pas karinink, turjus vykdyti mirties bausm, ir kas
apsakys t abiej nustebim, kai viskas paaikjo!
Karininkas aikino, kad galv atnes, o jos niekur
nebuvo!
Prisiekiu savo barzda, suuko kiek pagalvojs sultonas, dabar man viskas aiku; prisiekiu
savo barzda! Siuvjas bus pasims galv.
Sultono nekantrumas kuo greiiau pamatyti
Mansur dabar pasiek kratutin rib; veltui jis
lo ir niro, veltui auk:
Allah, Allah!
Vergas dl to negro n minuts anksiau; nieko nenujausdamas, jis jau buvo beeins miegoti,
kai jo atjo kviesti pas sulton.
Vos tik j pamats, sultonas m aukti:
Oi! Mansuri! Bk, skubk pas siuvj, jis vietoj
dervio drabui nusine janyar agos galv!
Lk, parnek j tutuojau atgal, arba itiks didiul nelaim! ir jis keliais odiais nusak, kaip is
nesusipratimas galjo atsitikti.
Mansuris irgi ne maiau sumio; nors inojo, i
kur siuvj atved, bet kur jis gyvena neturjo
supratimo. Taiau, nenordamas didinti savo val394

TURINYS

dovo nerimo, ijo iekoti siuvjo ir pirmiausia patrauk prie jo siuvyklls, tikdamasis paklausti
kaimyn, kur jis gyvena. Bet buvo dar per ankstyvas rytas; sendaiki prekyviet tebebuvo udaryta, tiktai viena kavin jau priiminjo klientus,
taiau ir ten nieko nepe. Laim, prisimin, kad
Babadulas buvo saks, jog ess maosios meets
prie uv prekyviets muedzinas; tenlink Mansuris dabar ir pasuko. Kaip tik iuo metu nuo vis
minaret girdjo giedam asan (kvietim maldai), todl galjo tiktis Babadul utikti per pat
jo kreipimsi tikiniuosius.
Artindamasis prie maosios meets, Mansuris
igirdo ai virpant bals, sklindant rytmeio
tyloje; jam pasirod, kad tai Babadulo balsas, ir jis
neklydo, nes, stovdamas po minaretu, mat sen,
vaiktinjant galerija, laikant u aus rankas ir
visa gerkle rkiant kvietim melstis. Bet kai siuvjas ivydo Mansur rodant enklais, kad nulipt emn, ventoji melodija lyg strigo gerklje: i
baims, kad reiks atsakyti u parsinetj galv, jis m leisti, matyt, tokius keistus tonus, kad
aplinkiniai tikintieji, prat tiksliai vykdyti asan,
smarkiai pasipiktino, nes siuvjas muedzinas blogai atlieka savo pareigas.
395

TURINYS

Siuvjas greitai nulipo laiptais, urakino laiptins duris ir su Mansuriu susitiko gatvje. Senis
nelauk, kol jam pateiks klausimus, kur djs t
bais j neul, o pats i karto puol verg, kuris,
kaip jam rodsi, ir ikrt it pokt.
Koks js mogus, tar jis, kad taip drstate
elgtis su tokiu vargu mogumi kaip a ir mano
namus laikyti kiauline? Atjote, ko gero, dar ir
kraujo pinig reikalauti?
Biiuli, atsak Mansuris, k niekus nekate; ar nematote pats, kad vyko nesusipratimas?
K? Nesusipratimas? neatlyo siuvjas. Nieko sau nesusipratimas, tyia sugalvota, kad vargas mogus neturt ramybs, tai ir viskas. Vienas apkvailindamas kalba pasiti apsiaust, kitas
atima pavyzd, treias kaip atlyg atnea nukirst
galv. Alachai, Alachai, nusikaltliams nagus,
apgavik gauj pakliuvau.
Mansuris um ranka siuvjui burn,
sakydamas:
Liaukits tauks, laikykite lieuv u dant.
Js klimpstate vis giliau bal. Ar inote, prie k
burnojate?
Neinau ir inoti nenoriu, atkirto Babadulas, man aiku tik viena, kad tas, kuris vietoj ap396

TURINYS

siausto bruka nukirst mogaus galv, turi bti

unpalaikis netiklis.
Kaip galite Alacho vietinink emje apaukti unpalaikiu netikliu? Pusgalvis js nei dorai
siti, nei tinkamai muedzino pareig eiti nemokate! perpyks suuko Mansuris. Js lpos per
niekingos, kad galt nesuterusios itarti vard
to, kuris yra Alem penah pasaulio prieglobstis!
Daugiau n odio! en greiiau negyvlio galv,
arba tuoj nulks tavoji nuo pei.
Igirds iuos odius, siuvjas net isiiojo,
tarsi tik dabar bt atsivr jo proto vartai.
Aman! Aman! Pasigailki, pasigailki, pone
aga! m prayti Babadulas. Kad biau inojs, k sakau? Kas galjo pamanyti? Asilas, kvailys,
nevisprotis esu, kad ito i karto nesupratau! Bismillah! Vardan Pranao! Praom, eime mano bst, ir js vergo galva bus iauktinta iki dangaus.
A skubu, labai skubu, atsak Mansuris,
kur yra galva, janyar agos galva?
Kai suinojo, kieno toji galva, ir prisimin, k jis
ir pati su ja padar, siuvjui m i baims linkti
keliai ir kinkos virpti.
Kur jinai? reikalavo Mansuris.
397

TURINYS

 O, kokia nelaim ugriuvo mus, koks tai prakeiktas likimas!

Kur ji? dar kart uriko vergas. Kur djai?
Sakyk! Greiiau!
Vargas siuvjas, neinodamas, k sakyti, lemeno tai vien, tai kit atsakym, kol visikai
susipainiojo.
Sudeginote j?
Ne.
Imette lauk?
Ne.
Tai k, klausiu Pranao vardu, k su ja padarte, gal suvalgte?
Ne.
Ar ji js namuose?
Ne.
Gal paslpta kituose namuose?
Ne.
Vergui Mansuriui trko kantryb; jis iupo Babadul u barzdos ir m taip purtyti, kad galva
lakst visas puses, aukdamas:
Na, ar pasakysi pagaliau, senas avigalvi, k
padarei su galva?
Ji kepa, vargais negalais istenjo siuvjas,
gaudydamas kvap, dabar jau inote.
398

TURINYS

 Kepa, sakote? suuko didiai nustebs vergas. Kodl j kepate? Ar adate valgyti?
A sakau teisyb, ko dar norite i mans? Ji
dabar kepa, kartojo Babadulas.
Ir m isamiai pasakoti, k juodu su paia i
nevilties buvo suman, kaip k padar.
Rodykite man keli pas kepj, pareikalavo
Mansuris, atgausime j bent ikept, jei kitaip
neieina. Protas neinea, kaip galima kepti janyar agos galv! Allah il Allah!
Abu nuskubjo pas kepj Hasan, kuris kaip
tik dabar trauk duon i krosnies; igirds, kokiu
reikalu atjo, nedelsdamas papasakojo, kaip toji
galva i puodo atsidr barzdaskuio kirpykloje
ant vinies; visi trys Mansuris, siuvjas ir kepjas tuojau pat nulk anapus gatvs pas barzdaskut ir klaus, k tas padars ryt su savo pirmojo kliento galva.
Kioris Alis, iek tiek pagalvojs, m tikinti,
kad anaiptol nesimpatik daikt laiks paties
Elo56 dovana, todl taip jis mans turjs teis
j nuneti giaurui Janakiui, kuris, galimas dalykas,
56

Elas, Elohimas, Jahv, ada, Adonajus bendriniai

vienatinio Dievo vardai Senajame Testamente.
399

TURINYS

bus ikeps alykus ir surs savo netikliams

draugams. Didiai nusteb, kiekviename ingsnyje kreipdamiesi Prana ir nieko nenutuokdami,
kuo viskas baigsis, jie pasim ir barzdaskut, ir
visi patrauk Janakio smukl.
Graikas apstulbo, ivyds tiek daug turk jo
namus ateinant, ir nujaut, kad ne jo kepsnio, o
kitokios msos gabal jie ia uodia. Kai Mansuris
pradjo klausinti apie galv, jis atkakliai gynsi
nieko neins.
Barzdaskutys parod t viet, kur j buvo paslps, ir prisiek Koranu.
Mansuris jau rengsi pradti smulkesn kvot,
kai staiga visi atkreip dmes minios urmul gatvje ir suinojo apie mieste kilus sambrzd, pasklidus iniai apie yd su dviem galvomis.
Mansuris, siuvjas, kepjas ir barzdaskutys tuojau
pasileido ten, kur guljo negyvas ydas, ir k pasakysit! didiausiai vis nuostabai, ia besanti
toji taip ilgai iekoma galva.
Graikas Janakis, nujausdamas, kas jam gresia,
nieko nelaukdamas, susiglem savo pinigus ir
spruko i Stambulo.

400

TURINYS

 Kur graikas? susidomjo atsigrs Mansuris, nes man, kad ir smuklininkas atjo kartu.
Visi, kaip stovime, privalome vykti pas sulton.
Kertu layb, kad graikas pabgo, tikino
barzdaskutys, nesu toks aklas, kad nematyiau,
jog ne kas kitas, o kaip tik jis padjo ydui galv
numeris du.
Mansuris t galv bt mielai pasims, bet
nirtani ir ginkluot kareivi, prisiekinjani
atkeryti tam, kas nuud j vad, akivaizdoje nusprend, kad geriausia bus tyliai pasialinti; su
savo trim liudytojais jis netrukus jau stovjo prieais savo viepat.
Nesunku sivaizduoti, kas djosi tikini j valdovo irdyje, kai jis klaussi Mansurio pasakojimo,
kaip viskas nutiko, kur rado janyar agos galv,
kaip jinai ten pakliuvo, koki nepasitenkinimo audr sukl. Sultonas jaut, kad apsijuokt, jeigu
reikal nuviest su visomis smulkmenomis,
bet, antra vertus, buvo nemanoma palikti visko
taip, kaip iuo metu susiklost aplinkybs, nes aikiai mat, kad maitas gali gauti labai pavojing
mast.
Kur laik sultonas nieko negaljo nusprsti, tik
vyniojo aplink pirt savo ilgus sus vis kartoda401

TURINYS

mas: Allah, Allah; pagaliau sak pakviesti muft

ir didj vizir.
Taip netiktai ikviesti, abu ne juokais sunerimo, nes neinojo, koks reikalas, todl j savijauta,
prijus Didiosios portos rmus, buvo nepavydtina. Bet kai prane apie mait ir jo prieastis, jie
vl atgavo prastin ramyb.
Per pasitarim, kuriame buvo atmetinjami ir
vl i naujo svarstomi vairs variantai, nutarta,
kad siuvjas, kepjas, barzdaskutys ir alykininkas tur stoti prie mufio tribunol kaip reng smoksl prie janyar ag, kad jie pagrob
jo galv, nordami nukirpti jam plaukus, ikepti
krosnyje ir padaryti alykus, todl i j turi bti
priteistas kraujo mokestis. Kadangi smukls eimininkas, graikas, yra tiesioginis maito kaltininkas, nes taip liai iniekino galv ir apskritai yra
netiklis, nusprsta, kad muftis ileis sak, kuriuo
remiantis jam turs bti nukirsta galva ir padta
t pai viet, kur jis buvo padjs janyar agos
galv.
Be to, valstybs taryba nutar, kad, siekiant nuraminti janyarus, jiems bus leista isirinkti nauj
ag, kokio nors, o mirusj palaidoti su jo luomui
derama pagarba.
402

TURINYS

Viskas, iskyrus bausm graikui, kurio ir pdos

seniai atauo, buvo tiksliai vykdyta, ir Stambul gro ramyb. Taiau sultono tegu j laimina
Alachas garbei reikia pasakyti, kad siuvjui, kirpjui ir barzdaskuiui mufio priteist kraujo mokest jis ne tik padeng, bet ir kiekvienam atlygino
u baim ir kanias, kurias teko iksti.
tai kiek bd pridar dervio apsiaustas, kur
norjo sigyti sultonas; tai ir yra, valdove, pasakojimas apie galv, kuri vos nepakliuvo krosn.
***
eichui pasakojimas labai patiko. Jis kelis kartus net nusiypsojo, o to jau met metais nebuvo
buv; jo draugai palaik tai geru enklu. malon
spd pastebjo ir jaunikaiiai bei senelis. Jie irgi
diaugsi, kad eichas nors pusvaland iek tiek
prasiblak, nes visi ujaut j dl nelaims; jiems
taip pat spaud ird, matant eich tok prislgt
ir tyliai keniant savo lides, ir jautsi pakiliau
bei smagiau nors trumpam ivyd jo pragiedrjus
veid.
Puikiai suprantu, tar ratininkas, kad itas pasakojimas turjo j gerai nuteikti; jame tiek
403

TURINYS

daug netiktum ir juoking viet, kad ir ventasis

Libijos kalno dervias, kuris per vis gyvenim n
karto nra nusiypsojs, bt pratrks juokais.
O juk, tar gerai nusiteiks senelis, tame
pasakojime nepasirod nei fja, nei burtininkas,
nebuvo nei kritolini rm, nei dvasi, paduodani stabi valgi, nei paukio Roko ar stebuklingo irgo.
Js aipots i ms, tar kiek sieids jaunasis pirklys, kad taip aistringai kalbjome apie
savo vaikysts pasakas, kurios ir dabar visus avi;
mes sakme, kodl jos mus taip trauk, kad jomis
tiesiog gyvente gyvenome; gal truput ir perdjome, todl norjote mus papeikti ir velniai pamokyti, ar ne?
Nieko panaaus! A n i tolo nemaniau peikti js meils pasakoms; visa tai rodo, kad js
sielos nesurambjusios, jei mokate taip graiai
sijausti pasakos vykius, kad neirite pasak,
kaip kiti, i aukto, laikydami j vaik aidimu,
kad nenuobodiaujate, nors gal labiau norisi joti
ant irgo arba, patogiai gulint ant sofos, usnsti
ar, pusiau sapnuojant, traukti nargil, negu klausytis kit pasakojim bei istorij. Visai nenoriu
js dl to prastai vertinti; man netgi smagu, kad
404

TURINYS

ir kitoks pasakojimas jus patraukia ir maloniai nuteikia; turiu galvoje pasakojimus, kurie iaip jau
nevadinami pasakomis.
Kaip tai suprasti? Ne visai aiku, k reikia
kitoks pasakojimas negu pasaka? Bkite geras,
paaikinkite mums isamiau, pra jaunuoliai
senelio.
A manau, kad yra tam tikras skirtumas tarp
pasak ir pasakojim, kuriuos paprastai gyvenime vadiname istorijomis. Jeigu jums pasakysiu,
kad papasakosiu pasak, js i anksto tiksits,
kad joje bus vyki, kurie skiriasi nuo kasdienybs
ir vyksta kitokiame pasaulyje, toli grau nepanaiame emikj. Arba pasakysiu dar aikiau: js
lauksite, kad pasakoje pasirodys ir kitoki btybi, ne vien tik mirtingi mons; asmens, apie kur
pasakoja pasaka, likim ima lemti neemikos jgos, tokios kaip fjos ir burtininkai, dvasios ir nelabieji; visas pasakojimas pasidaro nepaprastas,
stebuklingas ir pradeda atrodyti tarsi ms kilim
ratai arba daugelis geriausi dailinink paveikslai, kuriuos frankai vadina arabeskomis. Tikram
musulmonui draudiama ir laikoma nuodme spalvomis vaizduoti paveiksluose mog, Alacho krin, todl mintuose audimuose regime nuostabiai
405

TURINYS

susipynusius medius ir susivijusias akas, primenanias moni galvas, mones, kurie ivirsta
uv ar krm, odiu, kurie primena paprast
gyvenim ir vis dlto nra paprasti; js suprantate
mane, tiesa?
Jau nujauiu, k norite pasakyti, tar ratininkas, bet tskite toliau.
Tai va, tokia yra pasaka nuostabi, nepaprasta, kupina netiktum; kadangi ji atitolusi nuo kasdienio gyvenimo, todl jos veiksmas danai nukeliamas svetimus kratus arba il senov.
Kiekvienas kratas, kiekviena tauta turi toki
pasak turkai ir persai, kinai ir mongolai; net
Frankonijoje es j daug, bent jau taip man pasakojo vienas mokytas giauras, bet jos ne tokios
graios kaip msiks, nes vietoj daili fj, gyvenani itaiginguose rmuose, anose veikia burtininks, vadinamos raganomis, klastingos, lykios btybs, gyvenanios varganose trobelse ir,
uuot vainjusios mlynomis padangmis kriaukli karietomis, traukiamomis grif57, jos jodinja
per migl ant luotos.
Grifas mitinis gyvnas su lito knu, dviem
sparnais, erelio galva ir naguotomis letenomis.

57

406

TURINYS

Frankai turi ir nyktuk bei ems dvasi tai

mai leivi padarliai, prikreiantys netikiausi
pokt, jie vaidenasi, gsdina ir panaiai.
tai tokios yra pasakos; visai kas kita vadinamosios istorijos. Jos neatitrksta nuo ems, viskas vyksta kasdieniame gyvenime, tiktai nuostabs daniausiai bna pains moni likimai, kai
kas nors praturtja arba tampa elgeta, pasidaro
laimingas arba nelaimingas ne dl burt, ukeikim ar fj veikimo, kaip pasakose, o dl savo sumanumo ar neskmi arba dl ypatingai susiklosiusi aplinkybi.
Teisingai, atsak vienas i vaikin, toki
gyvenimik istorij yra ir nuostabiuose achrazados pasakojimuose, kurie vadinami Tkstantis
ir viena naktis. Dauguma kalifo Haruno al Raido
ir jo vizirio nuotyki kaip tik yra tokie. Juodu ieina persireng ir patiria nepaprastai keist nuotyki, kurie paskui visai natraliai pasibaigia.
Ir vis dlto turite pripainti, ts senelis,
kad tos istorijos nra blogiausioji Tkstanio ir
vienos nakties dalis. Taiau kokios skirtingos j
veiksmo prieastys, pltot, pobdis, palyginti su
pasakomis apie karalait Biribink arba apie tris
dervius viena akimi, arba apie vej, kuris i j407

TURINYS

ros itraukia d su Saliamono antspaudu! Taiau, iaip ar taip, yra vienas svarbiausias dalykas,
kuris abiem suteikia savito avumo kad mes patiriame spding, nepaprast dalyk. Pasakose
t nepaprastum sudaro kokio nors burtininko sikiimas kasdien moni gyvenim, o istorijose,
kuriose viskas vyksta pagal natrali tvark, tatai
atsitinka netiktai ir neprastai.
Keista! vl siterp ratininkas. Keista dl
to, kad itie natrals gyvenimo vykiai mus lygiai
taip pat avi kaip ir stebuklai pasakose; kur ia
uo pakastas?
Tai priklauso nuo to, kaip vaizduojami mons, atsak senelis. Pasakose labai svarbus yra
stebuklingumas, mogus jose maai veikia, vidini paskat vedamas, todl ir atskiri veikjai bei
j charakteriai apibdinami tik bendrais bruoais.
Kas kita pasakojimuose, kur kiekvienas kalba ir
veikia pagal savo charakter, tai yra svarbiausia,
tai mus avi.
Toks yra ir k tik girdtas pasakojimas apie galv, kuri vos nepakliuvo krosn. Patys vykiai tarsi
niekuo nepatraukt ir nieko nestebint, jei nebt jie graiai susipyn veikj charakteriais. Koks
spalvingas, pavyzdiui, siuvjo personaas. Kaip
408

TURINYS

gyv matai t sen sukumpus drabui lopytoj.

Pirm kart gyvenime jam pasitaiko proga gerai
udirbti, jam ir jo paiai jau i anksto irdis spurda
i diaugsmo, todl suprantama, kad jie nusprendia pasivaiinti stipria juoda kava.
Kokia prieyb iai maloniai ramybei yra ta scena, kai, abu nekantraudami smalsumu, ivynioja
ryul ir pamato baisij galv. O paskui ar nestovi jis mums akyse ir ar neskamba ausyse, kaip,
slankiodamas minareto galerija, mekenaniu balsu kvieia tikiniuosius melstis ir, pamats verg,
kaip aibo trenktas, nutyla?
O barzdaskutys! Ar nematote jo, to seno nusidjlio, kaip jis, plakdamas putas, nesiliauja plepjs
ir prisipasta, kaip malonu ilenkti draudiamo
vyno taur? Ar nestrigo jums, kaip jis, laikydamas
tam keistam klientui po smakru skutimo dubenl, palieia alt virugalv? Neblogai pavaizduoti,
nors ir yktokai, kepjo snus, tas gudrus ir apsukrus bernas, ir smuklininkas Janakis!
Ar visas pasakojimas nra nenutrkstama virtin juoking scen, ir ar neatrodo, kad veiksmas,
kad ir kokia toji istorija neprasta, teka visai natraliai? Kodl taip yra? Todl, kad veikj paveiks409

TURINYS

lai nutapyti teisingai, ir viskas eina i j pai esms taip, kaip i tikr j gyvenime bna.
Teisingai, gerai sakote, pritar jaunasis pirklys, a niekada apie tai kaip reikiant nepagalvojau, visk irdavau tik iaip sau, per daug nesigilindamas, vienais dalykais avdavausi, kitus
laikydavau nuobodiais, gerai neinodamas kodl;
dabar js duodate mums rankas rakt, kuris atveria paslapt, duodate patikros akmen, kuriuo
galima visk patikrinti ir teisingai vertinti.
Darykite visuomet taip, tar senelis, jei imoksite mstyti apie visk, k igirdote pasakojant, js skonis nuolat tobuls; bet irkite, jau
stojasi kitas pasakotojas.
I ties taip ir buvo; penktasis vergas pradjo:

410

TURINYS

Bedion kaip mogus

Valdove! Gimimo esu vokietis ir per maai gyvenau js krate, kad galiau papasakoti koki
nors pers pasak ar smagi istorij apie sultonus ir vizirius. Todl prayiau leisti papasakoti,
kas vien kart nutiko mano tvynje, gal jums
tai nors kiek patiks. Deja, ms istorijos ne visada tokios nuostabios kaip jsiks, kitais odiais
tariant, jose kalbama ne apie sultonus arba, kaip
mes juos vadiname, karalius, ne apie vizirius ir
paas, msikai sakant, justicijos ir finans ministrus bei slaptuosius patarjus ar bala ino dar kaip
juos ten vadina, o apie paprastus, gan vargingai
gyvenanius kaimieius ir miestieius, jeigu tai
nra pasakojimai apie kareivius.
Vokietijos pietuose yra miestelis Grinvyzelis,
kur gimiau ir augau. Jis beveik niekuo nesiskiria
nuo daugybs kit. Viduryje nedidel prekyviet
su uliniu, i vienos puss maa sena rotu, o toliau aplinkui prekyviet stovi taikos teisjo ir turtingiausi pirkli namai; kiti miestelnai gyvena
susispiet keliose siaurose gatvelse. Visi vienas
411

TURINYS

kit pasta, kiekvienas ino, kuriuose namuose

kas dedasi, ir jei, pavyzdiui, ant klebono, burmistro ar daktaro piet stalo atsirado koks nors naujas valgis, netrukus visas miestelis vien apie tai ir
neka. Po piet moterys pasidabina ir eina, kaip
sakoma, sveius; susdusios prie stiprios kavos
su saldiais pyragaiiais, ima aptarinti nepaprast vyk; galiausiai prieina prie ivados, kad
klebonas, matyt, bus pirks loterijos biliet ir nemonikai, kaip nedera krikioniui, daug ilos;
kad burmistras, atrodo, ima kyius, o daktaras i
vaistininko nemaai sidjo kien u brangi
vaist iraym.
Galite numanyti, kaip nesmagiai turjo pasijusti toks padorus miestelis kaip Grinvyzelis, kai
vien grai dien j atvyko mogus, apie kur
niekas nieko neinojo nei i kur jis, nei kas toks,
nei ko jam reikia, nei i ko gyvena. Burmistras,
tiesa, jo pas mat tok popieri, kur pas mus
kiekvienas privalo turti.
Nejau pas jus gatvse taip nesaugu, pertrauk vergo pasakojim eichas, kad js, nordami

412

TURINYS

plikams varyti pagarbos mogui, turite neiotis

savo sultono firman58?
Ne, valdove, atsak vergas, itie popieriai
neapsaugo ms nuo piktadari; tiktai yra tokia
tvarka, kad visi inot, kas tu esi. Taigi burmistras atvyklio pas ityrinjo ir, viedamas pas
daktar, pasak, kad jo popieriai tvarkingi, pase
teisingai rayta viza nuo Berlyno iki Grinvyzelio,
bet vis dlto jam atrodo, kad ia kakas ne taip,
nes tas mogus iek tiek tartinas.
Burmistr mieste visi nepaprastai gerb, todl
nenuostabu, kad nuo pat pirmos dienos atvykl imta irti kaip nepatikim mog. Ir jo gyvenimo bdas negaljo pakeisti mano tautiei
nuomons. Sveias u kelet auksini isinuomojo
vis nam, kuris iki tol stovjo tuias, atsigabeno piln veim kakoki keist rakand krosneli, dirbtini aizdr, dideli tigli ir panai
dalyk ir m gyventi vienui vienas. Net valgyti
virsi pats, ir niekas nekeldavo kojos jo namus,
iskyrus vien Grinvyzelio senel, kuris jam nupirkdavo duonos, msos ir darovi, bet ir jam lei-

Firmanas sultono arba acho sakas.

58

413

TURINYS

do eiti tik prieang, kur eimininkas paimdavo

pirkinius.
Buvau tuomet deimties met berniukas, kai tas
mogus atsikraust mano gimtj miest, bet ir
dabar dar, tarsi vakar, prisimenu t nerim, kur
sukl, kai is mogus atsirado ms miestelyje. Po piet jis neidavo, kaip kiti vyrai, aisti kgliais59, o vakarais nesirodydavo ueigos namuose,
kad su kitais sutraukt pypk ir pasinekt, apie
k rao laikraiai.
Veltui kviet j piet arba kavos puodelio vienas
paskui kit burmistras, taikos teisjas, daktaras ir
klebonas jis visuomet rasdavo prieasi atsisakyti. Todl vieni laik j nevisproiu, kiti ydu, o
treti buvo tvirtai sitikin, kad jis burtininkas arba
raganius. Man jau sujo atuoniolika, netrukus ir
dvideimt, o t mog mieste vis dar tebevadino
atsikraustliu.
Bet nutiko taip, kad vien dien ms miestel
atsidangino kakokie mons su iki tol ia nematytais gyvnais. Tai buvo keliaujantys komediantai, kurie turjo kupranugar, mokant monms
Kgliai pramoginis ir sportinis aidimas, atsirads
XVII a. Vokietijoje.

59

414

TURINYS

nusilenkti, lok, gebant paokti, kelet un ir

bedioni, keistai apvilkt mogaus drabuiais ir
galini visokius poktus krsti.
Atkeliav kok miest, tie mons paprastai
apsistoja krykelse ir aiktse; klaikiai griedami vilpyne ir mudami bgnu, ima okdinti savo
gyvnus, o paskui, landydami po namus, renka
pinigus. Bet trup, kuri kart atvyko Grinvyzel, buvo nepaprasta tuo, kad turjo didiul orangutang, bema mogaus gio, mokant vaikioti ant upakalini koj ir idarinti visokiausias
idaigas.
Visas tas un ir bedioni cirkas neaplenk ir
atsikraustlio nam. I pradi, igirds vilpyn
ir bgn, jis rsiu veidu pavelg pro apskretus,
seniai valyt lang, bet netrukus pralinksmjo ir,
stebindamas visus, ikio pro lang galv ir m
gardiai juoktis i orangutango pokt. Negana to,
cirkininkams u vaidinim dav tok stamb sidabrin pinig, kad paskui visas miestas kalbjo.
Kit ryt vrynas ikeliavo toliau. Kupranugar
apkrov daugybe pintini, kuriose patogiai sdjo unys ir bedions, o varovai ir orangutangas
ingsniavo psti paskui kupranugar. Bet neprajo
n poros valand, kai vilkstin ivyko pro miesto
415

TURINYS

vartus, kaip pat skubjo atsikraustlio sistas

mogus, pareikalavo veimo su arkliais ir pra
kuo greiiausiai vaiuoti, tuo labai nustebindamas
pato virinink; nieko nelaukdamas, atsikraustlis idardjo pro tuos paius vartus ir nurko tuo
paiu keliu, kuriuo su savo gyvnais buvo ikeliav komediantai.
Visas miestelis smarkiai suirzo, nes niekas neinojo, kur ir ko is ivyko. Jau buvo visai sutem,
kai atikraustlis vl pasirod prie miesto vart,
bet su juo veime sdjo dar vienas mogus, ant
aki usimauklins skrybl, o burn ir ausis apsiris skarele. Vart ratvedys laik savo pareiga nepastamj ukalbinti ir paprayti parodyti
pas, bet tas atsak labai iurkiai kak burbdamas visai nesuprantama kalba.
ia mano snnas, mandagiai paaikino
vart ratininkui atsikraustlis, spausdamas jam
deln kelis sidabrinius; tai mano snnas, kol
kas menkai tesupranta vokikai. Jis savo kalba
truput nusikeik, kad mus ia sulaiko.
O, jei tai js snnas, tar vart ratininkas, jis gali vaiuoti ir be paso. Apsigyvens tikriausiai pas jus?
416

TURINYS

 inoma, atsak atsikraustlis, ir, manau,

pasisveiuos ilgesn laik.
Vart ratininkas nebeturjo daugiau joki
klausim, ir veimas su atsikraustliu bei snnu
dardjo miestel. Tiesa, burmistras ir miestelio
gyventojai nelabai buvo patenkinti vart ratininku. Tas juk galjo sidmti bent vien kit od
i to, k savo kalba sak snnas; tada bt buv
nesunku nustatyti, kokie paukiai jis ir jo dd.
Bet ratininkas tikino, kad toji kalba nebuvusi nei
prancz, nei ital, ji skambjusi kakaip itstai,
panaiai angl, ir, jei neklysts, jaunasis ponas
pasaks: Goddam!60 Taip ratininkas ne tik pats
isisuko i bdos, bet ir jaunajam vyrukui padjo
gauti vard: nuo tada visas miestelis tik ir kalbjo
apie jaunj angl.
Taiau ir jaunasis anglas niekur nesirod nei
kgliais paaisti ateidavo, nei alud usukdavo,
utat monms tiesa, dl kitko netrko kalb
kalbeli. Pasitaikydavo, ir neretai, kad iaip jau tyliuose atsikraustlio namuose pasigirsdavo baisus
riksmas ir triukmas, ir moni briai susirinkda Goddam anglikas keiksmaodis, reikia madaug t
pat kaip prakeikimas, po velni.

60

417

TURINYS

vo prie namo, ir visi, pakl galvas, spoksodavo

langus. Jie matydavo, kaip jaunasis anglas raudonu fraku ir aliomis kelnmis, susivlusiais plaukais ir klaikiu veidu galvotrkiais laksto ten ir
atgal po visus kambarius, o senasis dd su raudonu chalatu ir biznu rankoje vaikosi j i paskos,
niekaip neprisitaikydamas jam utvoti; bet kai
kada miniai gatvje pasirodydavo, kad seniui tarsi pavyksta jaunl pavyti, nes igirsdavo bizno
pliaukjimus ir gailias aimanas.
tok nemonik elges su vargu bernioku
miestelio moterys reagavo taip jautriai, kad gal
gale jos privert t reikal sikiti burmistr.
Tas sura ir nusiunt miestelyje apsigyvenusiam
ponui rat, kuriame gantinai grietais odiais
priekaitavo dl iauraus elgesio su savo snnu
ir pagrasino, jei panas dalykai nesiliaus, skirti
jaunikaiiui ypating glob.
Bet kaip nustebo burmistras, kai pamat atsikraustl pirm kart per deimt met ateinant
pat. is atsipra dl savo elgesio su jaunikaiiu,
bet paaikino, kad turs jo tv pavedim laikyti j
kietai; iaip snnas ess sumanus ir gabus berniukas, tik sunkiai jam sekasi mokytis kalb; labai
nors j imokyti sklandiai kalbti vokikai, kad
418

TURINYS

paskui neturt gdos, pristatydamas Grinvyzelio visuomenei; o toji kalba jam taip nelenda galv, kad danai nerands jokio geresnio vaisto, kaip
gerai iperti kail. Burmistras tais paaikinimais
liko visikai patenkintas, tik papra, kad snnui
bt kiek atlaidesnis, o vakare aludje visiems pasakojo, kad maai savo gyvenime sutiks toki mokyt ir iminting moni kaip is atsikraustlis.
Gaila tik, pridr, kad jis taip maai tesirodo visuomenje; bet a manau, kai snnas kiek
pramoks vokikai, mes pamatysime j savo sambriuose daniau.
Uteko io vienintelio atsitikimo, kad miestelio
nuomon i pamat pasikeist. Dabar nepastamasis buvo laikomas imintingu mogumi, kiekvienas troko su juo artimiau susipainti, ir niekas nebesistebjo, kai retsykiais i nykaus namo
pasigirsdavo siaubingas riksmas. Snn moko
vokikai, sakydavo grinvyzelieiai, ramiai eidami pro al. Madaug po trij mnesi vokiei
kalbos pamokos, matyt, baigsi, nes dd dabar
perjo prie kito dalyko.
Mieste gyveno senas paliegs pranczas, duodavs jauniems monms oki pamokas. Atsikraustlis pasikviet prancz namo ir pra s419

TURINYS

nn pamokyti okti. I karto perspjo, kad nors

is ir nuovokus, bet oki reikaluose ess kiek usispyrs; tiesa, snnas jau ms pamok pas kit
oki mokytoj, bet tas moks toki keist judesi,
kad moni draugijoje juos nelabai tinka rodyti; o
pats snnas kaip tik jais ir didiuojasi, dl to tariasi ess puikus okjas, nors jo okimas n i tolo
nepanaus nei vals, nei galop (tai, o valdove, yra okiai, kuriuos oka mano tvynje), netgi
ekosezo61 ar fransezo62 neprimena. Atsikraustlis
adjo mokti po vien taler u pamok, ir oki
mokytojas su diaugsmu sutiko usispyrl jaunuol mokyti.
Pranczas paskui tikino, tik pra niekam nesakyti, kad gyvenime nemats keistesni dalyk, kaip itos oki pamokos. Snnas, gantinai
auktas ir lieknas vyrukas, kurio tik kojos gal kiek
trumpokos, ateidavs pamokas su raudonu fraku, graiai susiukavs, su aliomis plaiomis kelnmis ir zominmis pirtinmis. Kalbdavs nedaug ir su svetimu akcentu; i pradi bdavs pa Ekosezas kotikos kilms angl liaudies takto
okis.
62
Fransezas prancz 6/8 takto okis.
61

420

TURINYS

lyginti klusnus ir mandagus, bet paskui staiga o

taip atsitikdav neretai imdavs kraipytis ir vaipytis, atlikinti rizikingiausius piruetus ir tokius
antrea63, kad mokytojui net kvap uimdav; jei
mokytojas nordavs j sudrausti, tas nusiaudavs
dailiuosius oki batus, sviesdavs juos tiesiai jam
galv ir praddavs visomis keturiomis lakstyti
po kambar.
Igirds triukm, i savo kambario atbgdavs
jo globjas su plaiu raudonu chalatu ir paauksuoto popieriaus kepure ant galvos ir imdavs snnui
ne visai velniai biznu vanoti nugar. Tuomet snnas praddavs baisiai cypti, okinti ant stal,
komodos ir net ant palangi, kak murmdamas
svetima negirdta kalba. Bet seniokas su raudonu
chalatu nieko neirdavs, griebdavs j u kojos,
nusitempdavs ant ems, ikardavs prideramai
kail ir tviriau uverdavs kaklarait; paskui
snnas vl nurimdavs, pasidarydavs stropus
ir atidus, ir pamoka kaip niekur nieko tsdavosi
toliau.
63

Antrea klasikinio baleto judesys, kai okjas,

paoks kelis kartus, sukryiuoja kojas ir nusileidia
ant vienos ar abiej koj.
421

TURINYS

Bet kai pranczas savo mokin jau buvo tiek

pralavins, kad atjo metas okti su muzika, snnas pasijuto tarsi naujai ugims. Pakviet miesto muzikant, kuris turdavo grieti, sddamas
salje ant stalo. oki mokytojas vaizduodavo
dam, kuriai eimininkas liepdavo apsirengti ilkine suknele, o ant pei usidti indik skraist; tada snnas ivesdavo j okti ir, kadangi dl
oki jam buvo galva pramuta, tai sukdavosi, nepaleisdamas mokytojo i savo ilg rank tol, kol
tas, nors aikiojo ir auk, visai nuilss gridavo i
koj arba kol smuikininkui utirpdavo ranka.
Tos pamokos varydavo mokytoj kapus, bet taleris, kur jam seniokas kiekvien kart tvarkingai
imokdavo, ir geras vynas, kuriuo bdavo vaiinamas, versdavo j ateiti vl, nors ivakarse bdavo tvirtai nusprends tuos nykius namus daugiau kojos nekelti.
Bet Grinvyzelio gyventojai visk irjo visai
kitaip nei pranczas. Jiems atrod, kad jaunikaitis
turi aiki aikiausi polinki viej gyvenim,
o miestelio damos, nuolat jausdamos didel vaikin
stygi, i anksto diaugsi kit iem tursianios
tok aun okj.
422

TURINYS

Vien ryt tarnaits, grusios i prekyviets,

savo ponams prane nepaprast naujien. Jos maiusios, kaip prie nyki j nam stovjusi itaiginga karieta su dideliais stiklo langais ir pakinkyta
puikiais irgais, o puonia livrja vilks tarnas laiks atvrs jos dureles. Staiga atsidariusios nykiojo namo durys, ir ij du graiai apsitais ponai:
vienas senasis atsikraustlis, o antras tikriausiai
tas jaunikaitis, kuris taip sunkiai moksi vokikai
ir taip pasiutusiai oko. Abu sulip kariet, tarnas uoks upakalyje ant tiltelio ir visi kas galjo pamanyti! nuvaiav tiesiai prie burmistro
nam.
Igirdusios i tarnaii i ini, eimininks
tuojau met alin virtuvines prijuostes ir ne per
variausius kykus nuo galv ir m vilktis ventiniais drabuiais. Aiku kaip dien, kalbjo jos
namikiams, kurie dabar zujo po kambarius, tvarkydami svetaines, iaip naudojamas ir kitiems reikalams, joki abejoni, kad atsikraustlis dabar
pristato snn visuomenei. Senis kvaia itisus
deimt met nesusiprato perengti ms nam
slenksio, bet dl snno, kuris, sako, yra labai avus jaunikaitis, jam galima atleisti.
423

TURINYS

Taip jos kalbjo ir mok savo snus ir dukteris,

kad tie, atvaiavus sveiams, atrodyt kaip dera
solidiai, nestovt susikprin ir nenekt ko
nereikia. Sumaning miestelio moter nuojauta
neapgavo: senasis ponas su savo snnu vainjo
po namus, stengdamasis sau ir snnui gyti kiekvienos eimos prielankum.
Visur nepastamuosius sutikdavo su pasigrjimu, ir visi apgailestaudavo, kad jau seniai reikj umegzti i maloni paint. Senasis ponas
pasirod ess orus, labai protingas vyras, tiktai
visuomet, kai k nors sakydavo, truputl ypsodavosi, todl negaljai inoti, ar kalba rimtai, ar
juokauja, bet kai kalbdavo apie orus, apylinkes,
vasaros pasilinksminimus svetainje prie kalno, jo
mintys bdavo tokios protingos ir apgalvotos, kad
kiekvien akivaizdiai suavdavo.
O k jau sakyti apie snn! Tas ubr visus,
paverg vis irdis. Tiesa, i pamatymo, i veido jo
graiu nepavadinsi: apatin dalis, ypa smakras,
buvo per daug atsiki, oda pernelyg ruda; be to,
kai kada idarindavo visokias keisiausias grimasas, usimerks griedavo dantimis, taiau vis
tiek jo bruoai visiems atrod nepaprastai doms.
Sunku buvo sivaizduoti judresn ir miklesn u j.
424

TURINYS

Drabuiai gal kiek ir keistokai kabjo ant pei,

bet iaip viskas tiko puikiai; kambaryje jis nestygo
vietoj tai ant sofos atsisds, tai fotel virts
ir dar kojas asl itiess; bet tai, kas kito jauno
vyro atvilgiu bt palaikyta nepadorumu ir baisiausiu neisiaukljimu, snnui reik genialum.
Jis yra anglas, kalbjo grinvyzelieiai, visi jie
tokie; anglas gali pasidrbti ant kanapos ir umigti, nors tuo metu deimt moter neturs kur atsissti ir bus priverstos stovti; anglui tokie dalykai
atleistini.
Taiau senyvo pono, savo dds, snnas labai
klaus; jei tik jis imdavo po kambar per daug okinti arba, kaip mgdavo daryti, susikeldavo ant
kds kojas, ddei utekdavo t pus rimtai pasiirti ir ikart viskas susitvarkydavo. Ir kaip
jam dl to priekaitausi, jei pats dd kiekvienuose
namuose eimininkei sak:
Mano snnas dar iek tiek netaytas ir ne
visai iaukltas, bet a daug vili dedu visuomen ji kaip reikiant j suformuos ir iaukls, a
kreipiuosi jus ir labai praau j pagloboti.
Taigi taip snnas buvo pristatytas visuomenei,
ir visas Grinvyzelis t ir visas kitas dienas nieko
daugiau nenekjo, tik apie vyk. Bet senasis at425

TURINYS

sikraustlis tuo nesitenkino; atrod, kad jis visai

pakeit savo galvosen ir gyvenimo bd.
Pavakariais su snnu m lankytis svetainje prie kalno, kur kilmingesnieji grinvyzelieiai
gerdavo al ir aisdavo kgliais. ia snnas isiskyr kaip miklus aidjas, nes niekada nenumudavo maiau kaip po penkis arba eis kglius;
taiau retsykiais nei i io, nei i to j apimdavo
keista nuotaika: aus kas galv, pasigriebs rutul
ir akimirksniu sisuks kglius, spardys ir dauys
juos, keldamas neapsakom triukm; kit kart,
irk, numus vainik arba karali, ims ir atsistos ant galvos, judins ikeltas kojas, nors bus
dailut dailutliai susiukavs; arba, pamats pravaiuojani kariet, niekam nieko nesaks, oks
ir usirop ant vejo sdyns, rodys i ten savo
grimasas, pavaiuos kiek ir pasiokindamas vl
gr kompanij.
Kiekvien kart, kai ddavosi tokie dalykai, senasis dd labai atsipraindavo burmistr ir kitus mones, kad jo snnas toks idyks, bet ie
tik juokdavosi, sakydami, kad tai jaunysts idaigos, kad, bdami tokio amiaus, ir patys ne geriau
elgsi, ir jaunj nutrktgalv, kaip j vadindavo,
nepaprastai myljo.
426

TURINYS

Taiau pasitaikydavo, kad jis nemaai ir nerv

sugadindavo, bet niekas nedrso k nors sakyti,
nes jaunasis anglas buvo laikomas isilavinimo ir
iminties pavyzdiu. Mat senasis dd mgo su snnu vakarais usukti miestelio ueig Auksinis
briedis.
Nors snnas buvo dar visai jaunas, bet elgsi kaip tikras senis: atsiss su alaus bokalu prie
stalo, usivers ant nosies didiulius akinius, isitrauks ilg pypk, usidegs j ir dmins smarkiau
u kitus. Na, o kai prasiddavo kalbos apie laikraius, apie kar ir taik, kai daktaras idstydavo
savo nuomon, o burmistras savo, kai visi stebdavosi tokiu j politikos imanymu, snnui galdavo staiga auti galv visai kita mintis; tada
jis trenkdavo ranka, nuo kurios niekuomet nenusimaudavo pirtini, ant stalo duodamas burmistrui
ir daktarui gantinai aikiai suprasti, kad ie apie
tuos dalykus nelabai teimano, kad jis apie tai visai k kita girdjs ir daugiau nutuokia. Ir keista
lauyta vokiei kalba iklodavo savj samprat,
kuri visi o tai labai erzino burmistr pripaindavo neabejojamai teisinga, nes jis, bdamas anglas, aikus daiktas, turi visk geriau inoti.
427

TURINYS

O kai burmistras ir daktaras, perpyk ir gniaudami nir, ssdavo aisti achmatais, snnas
irgi prie j prisistatydavo, velgdavo savo didiuliais akiniais burmistrui pro pet ir peikdavo vien ar kit jo jim, daktarui nurodydavo, kad turi
eiti ne taip, o tai itaip, odiu, abu vyrus irdyje
be galo siutindavo. Jei burmistras, neteks kantrybs, pasilydavo jam paiam suaisti su juo
partij kad po keli jim duot mat, nes laik
save antruoju Filidoru64, tuomet dd iupdavo
snn u kaklaraiio ir imdavo j verti: tas pasidarydavo paklusnus ir mandagus, ir burmistras
gaudavo mat.
Iki tol Grinvyzelyje bema kas vakar buvo loiama kortomis, statydavo po pus kreicerio vienoje partijoje. Snnui toks statymas atrod per
menkas, jis m statyti krontalerius ir dukatus,
girdamasis, kad geresnio aidjo ia n su iburiu
nerasi, bet eistus partnerius paprastai numaldydavo tuo, kai jiems pralodavo stambias sumas.

Filidoras (17261795) prancz kompozitorius ir

garsus achmatininkas.

64

428

TURINYS

O tie be jokio sins griauimo erdavosi tuos

nemaus pinigus kienes, sakydami: Jis juk anglas, vadinasi, i prigimties turtingas.
Taigi per trump laik atsikraustlio snnas
mieste ir jo apylinkse tapo nepaprastai gerbiamu
mogumi. Kaip gyvas niekas negaljo prisiminti,
kad Grinvyzelyje kada nors bt buvs toks nuostabus vaikinas tikras originalas, kurio nepastebti tiesiog nemanoma. Nepasakytum, kad snnas bt ko nors imoks, nebent tik okti. Apie lotyn ir graik kalbas nutuok tiek, kiek, paprastai
sakant, kiaul apie debesis.
Kart, burmistro namuose aidiant vien aidim, jam prireik parayti kelis odius, ir pasirod, kad net savo vardo nemoka parayti; geografijoje dar didiausias klaidas: jam nieko nereik
kok nors Vokietijos miest nukelti Pranczij, o
Danijos Lenkij; jis nieko nebuvo skaits, nieko
moksis, ir klebonas danai kraipydavo galv, negaldamas atsistebti jaunuolio neiprusimu; bet
vis tiek viskas, k tas darydavo ar sakydavo, buvo
laikoma didiausia imintimi; ir savo kalbas jis visuomet baigdavo odiais: A tai geriau imanau!
Taip atjo iema, ir tik dabar snno lov m
kilti kaip ant mieli. Kiekvienas susibrimas, kur
429

TURINYS

nebuvo jo, buvo laikomas nuobodiu; jei koks protingas mogus imdavo k pasakoti, visi praddavo iovauti; bet jei tik snnas atverdavo burn ir
darkyta vokiei kalba pasakydavo koki nesmon, visi kaipmat pastatydavo ausis ir klausydavosi
isiioj. Dar paaikjo, kad nuostabusis jaunikaitis yra ir poetas, nes retai pasitaikydavo vakaras,
kad jis neisitraukt i kiens popieriaus lapo ir
nepaskaityt keli sonet. Tiesa, atsirasdavo moni, kurie sakydavo, kad dalis t eili niekam tikusios ir neturinios prasms; kitiems atrodydavo,
kad jos kakur jau buvusios ispausdintos, bet snno tai neimudavo i vi: jis kaip niekur nieko skaitydavo toliau, paskui atkreipdavo klausytoj dmes posm poetines ypatybes ir visuomet
sulaukdavo svaiginani plojim.
Vis dlto jo triumfo virn buvo Grinvyzelio
pobviai. Niekas nemokjo ilgiau ir vikriau okti, niekas nepadarydavo toki drsi ir neregtai
graki uoli kaip jis. O dd j visuomet aptaisydavo kuo puoniausiais drabuiais ir pagal paskutin mad; nors i tikr j drabuiai nelabai
graiai guldavo, vis tiek buvo sakoma, kad niekas
u j dailiau neatrodo. Vyrai, beje, jausdavosi iek
tiek eisti dl tos jo naujos oki manieros.
430

TURINYS

Iki iol pobv visuomet praddavo pats burmistras, o okius tvarkyti turdavo teis kilmingiausi j eim jaunikaiiai; bet kai ia pasirod
atsikraustlio snnas, viskas pasikeit. Nieko per
daug neklausdamas, jis iupdavo u rankos pirm
pakliuvusi dam, stodavosi su ja pirm eil ir idarindavo, kas jam patikdavo, tapdamas viso pobvio eimininku ir karaliumi. O kadangi damoms
i maniera rodsi visikai tinkama ir maloni, vyrai
nedrso prietarauti, ir sostas, kur snnas pats
save pasodino, likdavo nepajudinamas.
Didiausi pasitenkinim tokie pobviai vis dlto teikdavo senajam ddei; is nenuleisdavo aki
nuo snno, vis laik ypsodavosi, o kai pokylio
dalyviai verdavosi prie jo pareikti savo susiavjim mandagiu ir nepaprastai iaukltu jaunikaiiu, jis nesitverdavo diaugsmu kvatodavo,
linksmai susims pilv; grinvyzelieiai iuos
keistus diaugsmo protrkius vertindavo kaip didels meils snnui enkl ir laikydavo tai visai
suprantamu dalyku.
Bet kartais ddei tekdavo parodyti ir tviko
grietumo, nes per paius svajingiausius okius
snnui galdavo auti galv stryktelti ant muzikant pakylos, iplti kapelmeisteriui i rank
431

TURINYS

kontrabos ir imti klaikiausiai brinti smiiumi,

arba nei i io, nei i to atsistoti ant rank ir mostaguoti ikeltomis kojomis. Tokiais atvejais dd
pasivesdavo j al, duodavo rimt pastab, stipriau uverdavo kaklarait, ir tas vl elgdavosi
visai padoriai.
Toks buvo snnas visuomenje ir pobviuose.
Bet, kaip visados su paproiais esti, blogieji paplinta kur kas spariau nei gerieji, ir nauja akis krintanti mada, nors ir pati juokingiausia, pirmiausia
ukreia jaunim, kuris dar nelabai galvoja apie
save ir pasaul. Taip nutiko ir Grinvyzelyje su snnu ir jo keistais proiais.
Jaunoji karta, matydama, kad snno netaytumo, laus juokavimo, niek taukimo, iurki
atsikalbinjim prie vyresniuosius niekas ne tik
nepeikia, bet dar ir giria, kad visus tuos darbelius laiko net labai smojingais, m sau galvoti:
Juk nieko nereikia ir man tokiu pramutgalviu
pasidaryti.
iaip tie jauni vaikinai buvo darbts, dori mons, bet dabar mst taip: Kam tas mokslas, jei
nemoka sulaukia didesnio pasisekimo? Jie met
knygas ir m kiauras dienas bastytis gatvmis ir
stumdytis aiktse. Iki iol buv tvarkingi ir su vi432

TURINYS

sais mandags, visuomet palaukdav, kol juos ukalbins, atsakindav padoriai ir santriai, dabar
laistsi su vyrais, kiosi j kalbas, reik savo
nuomon, juokdavosi net paiam burmistrui akis,
jei tas k pasakydavo, ir vis pridurdavo, kad jie visk geriau imano.
Iki iol Grinvyzelio jaunimas bjaurjosi viskuo,
kas lu ir nedora. Dabar m dainuoti visokias
nepadorias daineles, rkyti i ilg pypki ir trainiotis paiose prasiausiose smuklse; visi pirkosi
didiulius akinius, nors puikiausiai mat, djosi
juos ant nosies ir man es tikri vyrai, nes juk atrod kaip garsusis snnas. Namie ar sveiuose
dribdavo su batais ir pentinais ant minktasuolio,
padoriose kompanijose supdavosi kdse arba, sudj alknes ant stalo, sddavo, kumiais parm smakrus visa tai turjo atrodyti nuostabiai.
Veltui motinos ir draugai aikino, kaip kvaila,
kaip negrau taip elgtis, jie vis nurodydavo patraukl snno pavyzd. Veltui jiems buvo kalama
galv, kad snnui, kaip jaunam anglui, atleistinas tam tikras jo tautai bdingas iurktumas, o
Grinvyzelio atalos teig, kad jie, kaip ir geriausiasis anglas, tur teis j smoningai neklausyti;
odiu, gaila buvo irti, kaip prastas snno
433

TURINYS

pavyzdys tikrai naikinte naikino dor miesteln

paproius ir geras tradicijas.
Taiau Grinvyzelio jaunimo diaugsmas palaidu, joki elgesio norm nepripastaniu gyvenimu truko neilgai, nes vienas nutikimas visk apvert auktyn kojomis.
iemos malonumus turjo ubaigti didelis koncertas, kur drauge reng miesto orkestras ir veiklesni Grinvyzelio muzikos mgjai. Burmistras
grie violonele, daktaras fagotu, o vaistininkas, nors ir neturjo didelio talento, pt fleit; kai
kurios miestelio merginos imoko arij taigi programa buvo parengta kuo puikiausiai.
Tada senasis atsikraustlis ireik nuomon,
kad tokiam koncertui, nors ir gerai sumanytam,
aikiai trksta dueto, nes joks padorus koncertas
be tokio akcento neisiveria. Dl io pasilymo
kilo nemaai keblum: tiesa, burmistro dukt suok kaip laktingala, bet kur gauti vyr, kuris galt su ja dainuoti duet? Gal gale prisimin senj
vargoninink, kitados stebinus savo galingu bosu,
bet atsikraustlis rodinjo, kad niekam to vargonininko nereikia, nes puikiai dainuoja jo snnas.
Daugelis gerokai nustebo, kad tas nepaprastas
jaunuolis turi ir tok talent; bandymui jo papra
434

TURINYS

k nors padainuoti, ir pasirod, kad, jei nekreipsime dmesio kai kurias keistas manieras, kurios
buvo palaikytos anglikomis, jis dainuoja kaip angelas. Taigi duet kuo skubiausiai surepetavo, ir
pagaliau atjo vakaras, kai grinvyzeliei ausims
koncertas turjo suteikti didiul malonum.
Deja, snno triumfu per koncert negaljo
pasigrti dd, nes staiga susirgo, bet burmistrui, kuris valand prie koncert buvo atjs jo
aplankyti, dav kelet patarim, kaip elgtis su
jaunikaiiu.
Jis geros sielos, tas mano snnas, tar seniokas, bet kartais j apninka keistos mintys, ir
jis ima idarinti visokias paikystes, kaip tik dl
tos prieasties man labai gaila, kad negaliu ateiti
koncert, nes, kai a esu, jis stipriai suima save
nag jam aiku, kuo viskas kvepia! Beje, jo garbei turiu pasakyti, kad tai nra koks dvasinis negalavimas, tai paprasiausia knika yda, tikrai jo
prigimtis. Tad jei kartais jam ueit noras, tarkim,
imt ir atsissti ant piupitro ar tbt pagrieti
kontrabosu, ar dar kas panaaus, tada gal malontumte, pone burmistre, atleisti jam iek tiek
kaklarait, o jei tai nepadt, ir visai j nuimti?
435

TURINYS

Js pamatysite, koks jis vl pasidarys klusnus ir

mandagus.
Burmistras padkojo ligoniui u pasitikjim ir
paadjo, jei prireiks, padaryti taip, kaip jis patar.
Koncerto sal prigujo moni sausakima,
nes suplauk ne tik visas Grinvyzelis, bet atvyko ir daugyb apylinks gyventoj. Suvaiavo mediotojai, kunigai, valdininkai, kininkai ir kiti
kaimieiai su paiomis ir vaikais trij valand
kelio nuo miestelio atstumu visi norjo kartu su
grinvyzelieiais patirti ret malonum.
Miesto orkestras pasirod tikrai graiai; paskui
violonele grie burmistras, kuriam fleita pritar
vaistininkas; su dideliu pasisekimu boso arij atliko vargonininkas; nemaai plojim susilauk ir
daktaras, pagries krin fagotui.
Pirma koncerto dalis pasibaig, ir visi nekantriai lauk antros, kur duet turs dainuoti jaunasis atvyklis ir burmistro dukt. Snnas koncert atjo su nepaprasto groio eilute, ir jau seniai
vis akys buvo atkreiptos j. O tas, niekieno nesiklauss, sirioglino puik fotel, skirt netoliese
miestelio gyvenaniai grafienei, itemp kiek tik
gali, kojas, apirinjo kiekvien ne tik pro savo
stambius akinius, bet dar ir pro didiul iron,
436

TURINYS

paskui m aisti su dideliu kaip veris msininko

unimi, kur, nepaisydamas draudimo, buvo siveds sal.
Netrukus atvyko ir grafien, kuriai buvo skirtas tas fotelis, bet snnas ne tik neketino atsistoti
ir uleisti jai vietos, bet, prieingai, dar patogiau
sitais, ir niekas nedrso jam dl to k pasakyti; kilmingajai damai teko sdti paprasiausiame
iaud krsle kartu su kitomis moterimis, ir galima sivaizduoti, kokia turjo bti jos savijauta.
Tuo metu, kai visi, sulaik kvap, klaussi puikaus burmistro grieimo, vargonininko meistrikai dainuojamos boso arijos ir net vaistininko
fantazijos fagotui, snnas masino un atneti
numest nosin arba visu balsu plepjo su kaimynu odiu, visi, kurie jo nepainojo, stebjosi
keistomis jaunikaiio manieromis. Todl nenuostabu, kad sal su didiausiu susidomjimu lauk,
kaip jis dainuos savo duet.
Antra dalis prasidjo; orkestras pagrie nedidel krinl, ir burmistras su savo dukterimi prijo prie jaunikaiio, padav jam gaidas ir tar:
Mesj! Gal teiktumts dabar padainuoti
duet?
437

TURINYS

Jaunikaitis nusijuok, sukaleno dantimis, paoko ir nubgo prie piupitro, burmistras su dukterimi nusek jam i paskos visa sal apmir. Vargonininkas padirigavo kelis taktus ir dav snnui
enkl pradti. Tas pairjo pro savo didiulius
akinius natas ir ubliov bjauriu gailiu balsu.
Vargoninkas m aukti:
Dviem tonais emiau, gerbiamasis, do reikia
imti, do!
Bet, uuot ms do, snnas nusiav bat ir paleido vargonininkui galv kad net peruko pudra
debesiu pakilo. Burmistras ikart paman: Aha!
Dabar jam vl ujo kniki priepuoliai, prioko,
sugrieb u sprando ir iek tiek atleido kaklarait;
bet dl to jaunikaitis dar labiau irdo. Murmdamas nebe vokikai, o kakokia svetima nesuprantama kalba, jis m smarkiai okinti vir.
Burmistr tas nemalonus incidentas visikai
priblok, todl nusprend jaunikaiiui, su kuriuo
djosi aikiai nesuprantami dalykai, kaklarait visai nuimti. Bet vos spjo tai padaryti, kaip pats sustojo kaip perkno trenktas: koks siaubas, jaunikaiio kaklas buvo ne normalios spalvos mogaus
oda, o tamsiai rudas kailis; tada jaunikaitis m
dar aukiau okinti, grieb zominmis pirti438

TURINYS

nmis sau u plauk, nupl juos ir o, stebukle! tie gras plaukai buvo perukas, kur tas
svied burmistrui veid; galva pasirod apaugusi
tokiais pat rudais gaurais kaip ir kaklas.
Jis leidosi uoliais per stalus ir suolus, vart piupitrus, tryp smuikus ir klarnetus, elgsi kaip tikras pamilis.
Griebkit j, griebkit j, nemonikai rk burmistras, jis iprotjs, iupkit j!
Bet ne taip lengva buvo tai padaryti, nes jis
buvo jau nusimovs pirtines, o rankos buvo ilgais
nagais, kuriais kibo monms veidus ir juos baisiai drask. Pagaliau vienam drsiam mediotojui
pavyko j suiupti; sugrieb j u ilg rank ir taip
suspaud, kad tas tik kojas begaljo krutinti, ukimusiu balsu rkti ir vaipytis. Apstojo mons ir
irjo keistj jaunuol, kuris dabar visai nebebuvo panaus mog. Tuomet prijo vienas kaimynystje gyvens mokytas vyras, turjs didel
gamtos kabinet ir daug visoki gyvn ikam,
apirjo j atidiai ir nustebs suuko:
Dievulliau, kaip js, gerbiamieji ponai ir ponios, sileidiate vr padori moni draugi-

439

TURINYS

j? Juk tai bedion, Homo troglodytes Linnaei65,

parduokite j man, moku ikart eis talerius, padarysiu savo kabinetui puiki ikam.
Kas aprays, kaip grinvyzelieiai nustebo, igird iuos odius!
Kas? Bedion, orangutangas ms visuomenje? Jaunasis atvaiavlis paprasiausia bedion? auk jie ir irjo vienas kit, suglum i
nustebimo. Niekas nenorjo tikti nei savo akimis,
nei ausimis; vyrai apirinjo gyvn i vis pusi, bet jis buvo ir liko tikr tikriausia bedion.
Bet kaip tai manoma?! negaljo suprasti
burmistrien. Ar jis neskait man savo eili? Ar,
kaip ir kiti mons, nepietavo mano namuose?
K? kariavosi ir daktarien. Kaip? Ar jis
negr pas mus danai ir daug kavos, ar rkydamas nesikalbjo su mano vyru apie mokslus?
Kaip? Ar tai sivaizduojamas daiktas? nenusileido vyrai. Ar neaid jis su mumis kgliais
svetainje prie kalno ir nesiginijo apie politik,
kaip kiekvienas i ms?

Homo troglodytes Linnaei Linjaus bedion,

labai panai mog.

65

440

TURINYS

 Tai kaip yra? skundsi jie visi. Ar jis neoko

pirmja pora ms pokyliuose? Bedion! Bedion! Tai stebuklas, tai kerai!
Taip, apavas ir velnio imon, pritar ir burmistras, rodydamas snno, arba, tikriau sakant,
bedions, kaklarait. irkite, tai itame
audinyje slypi visi kerai, kurie dar j ms akyse
tok malon. Jame sita plati lankstaus pergamento juosta, aprayta kakokiais keistais enklais.
Man rodos, ia lotynikai parayta; gal kas moka
perskaityti?
Klebonas, mokytas mogus, ne vien achmat
partij bedionei pralaimjs, prijo ariau, siirjo pergament ir tar:
Nieko panaaus! ia tik lotynikos raids, bet
parayta tai kas:
Bedion padaras juokingas,
Kai grauia obuol sulting.
Taip, taip, tai velnio apgaul, tai tikri kerai,
kalbjo neatlydamas klebonas, ir btina kaip
reikiant u tai nubausti.
Burmistras buvo tos paios nuomons ir ikart
isiruo pas atsikraustl, kuris, be jokios abejo441

TURINYS

ns, turjo bti burtininkas, o ei miesto policininkai ne bedion; atsikraustl reikjo nedelsiant itardyti.
itas brelis moni, lydimas didiuls minios,
atgarmjo prie nyki j nam, nes kiekvienam magjo pamatyti, kaip viskas baigsis. Beld duris,
skambino varpeliu, bet veltui niekas nesirod.
Tuomet burmistras, baisiausiai perpyks, sak
lauti duris. jus vid, nieko nemat, tik mtsi
visokie seni rakandai. Atsikraustlis tarsi emn
prasmego. Tik ant jo darbo stalo guljo didelis laku
antspauduotas laikas, adresuotas burmistrui; tas
tuojau j atpl ir perskait tai k:
Brangs Grinvyzelio mons!
Kai skaitysite it laik, mans jau nebebus
js miestelyje, ir tada, tikiuosi, bsite pamat,
kokio luomo ir i kokios tvyns yra mano mielasis
snnas. Priimkite mano pokt, kur drsau jums
ikrsti, kaip ger pamok, kad nedera svetim
mog, kuris nori gyventi savaip, prievarta tempti
savo draugij. A negaljau paksti js amin
apkalb, js netikusi paproi ir js juokingo
gyvenimo bdo. Todl idresavau ir nusiuniau vietoj savs jaun orangutang, kur taip smarkiai pa442

TURINYS

milote. Likite sveiki ir kiek galdami pasimokykite

i ito nutikimo.
Grinvyzelio gyventojai turjo didel gd prie
vis krat; vienintel paguoda buvo tik ta, kad tai
atsitiko, kaip jie aikino, ne be piktosios dvasios
sikiimo. Labiausiai pribloktas jautsi Grinvyzelio jaunimas, nes blogus proius buvo perms
i bedions. Nuo to laiko niekas i j nebesdjo
prie stalo pasirms alknmis, nebesisupo krsle, nebesikio vyresni j kalbas, o lauk, kol bus
paklaustas; met alin akinius, pasidar klusns ir
mandags kaip anksiau; na, o jei kas vl imdavo
nederamai elgtis, tada grinvyzelieiai sakydavo:
Daro kaip bedion! O bedion, taip ilgai vaidinusi jaunikaiio vaidmen, atidav tam mokytam mogui, kuris turjo gamtos kabinet. Jis leidia jai lakstyti po kiem, eria ir rodo kiekvienam
kaip didiausi retenyb; kas nori, tas ir dabar dar
gali j ten pamatyti.
***
Kai vergas baig pasakoti, salje kilo juokas, ir
ms jaunikaiiai taip pat ypsojosi.
443

TURINYS

 Tikrai keisti mons tie frankai; teisyb pasakius, a veriau sutikiau gyventi ia, Aleksandrijoje, valdomas eicho ir mufio, negu ten, Grinvyzelyje, kartu su tokiu klebonu, tokiu burmistru
ir tokiomis kvailomis moterimis, kalbjo vienas
i j.
venta teisyb, pritar jaunasis pirklys.
Nenoriau baigti gyvenimo dien Frankistane.
Ten mons iurkts, neiauklti barbarai, todl
kultringam turkui ar persui, manau, gyventi ten
bt siaubinga.
Netrukus apie tai dar igirsite, siterp pokalb senelis. Kiek inau i verg priirtojo,
apie Frankistan ada daug papasakoti anas graus vaikinas, kuris, nors ir musulmonas, bet ilgai
ten gyveno.
Katras? Ar tas, kuris sdi i krato? I tikr j
eichas daro nuodm, jei paleidia j laisv! Tai
pats graiausias vergas visame krate. Tik pavelkite t narsa spinduliuojant veid, tas drsias
akis, jo puik sudjim. eichas galt rasti jam
kok nesunk darbel, sakysim, paskirti musi vaikytoju arba pypks neiotoju. Vienas malonumas
tok darb dirbti, o namams toks vergas tikra
444

TURINYS

puomena. Tik trys dienos, kaip t verg turi, ir

jau paleidia? Kvailyst, tikra nuodm!
Nemokyk to, kuris imintingesnis u vis Egipt! tar, pabrdamas kiekvien od, senelis.
Juk sakiau jums, kad, j ilaisvindamas, eichas
tikisi Alacho malons. Js sakote, kad vergas graus ir dailiai nuaugs, ir js neklystate. Bet eicho
snus tegu Pranaas grina j tvo namus
irgi buvo graus berniukas, ir dabar tikriausiai
yra didelis ir dailiai nuaugs vyras. Ar js manote,
kad, taupydamas pinigus ir aukodamas nebrang
leiv verg, jis gali tiktis susigrinti sn? Jei
pasaulyje nori k nuveikti, daryk gerai; jei taip negali, veriau nedaryk nieko!
Tik pairkite, eicho akys beveik vis laik
smeigtos vien it verg. A tai jau i pat pradi
pastebjau. Kai pasakojo kiti, eicho vilgsnis vis
krypo t pus ir ilgam sustodavo ties tauriais jo
veido bruoais. Vis dlto eichui, matyt, gaila su
juo skirtis.
Negalvok apie t mog itaip! Nejaugi manai, kad eichui gaila tkstanio toman66, kai kie Tomanas pers aukso moneta, apyvartoje buvusi
iki 1932 m.

66

445

TURINYS

kvien dien jo kas plaukia trigubai daugiau?

tar senelis. O jeigu jo akys i lidesio krypsta
t jaunuol, jis tikriausiai godoja apie savo sn,
vargstant kur nors svetimoje alyje; jam, galimas
daiktas, neduoda ramybs mintis, ar atsiras ten
koks gailestingas mogus, kuris j ipirkt ir grint tvui.
Galbt js teisus, atsiliep jaunasis pirklys,
man gda, kad apie mones visuomet manau
blogai, pabriu j ydas, o js, seneli, vis links
velgti juose gera, matyti tik taurius ketinimus. Ir
vis dlto mons apskritai yra blogi; ar jums nesusidar toks spdis?
Taigi kad nesusidar, todl ir esu geros nuomons apie mones, atsak senelis. Ir man kadaise
atrod kaip jums. Gyvenau kasdieniais rpesiais,
girdjau apie mones daug bloga, pats patyriau visoki skriaud ir miau visus laikyti nenaudliais.
Bet tada man atjo mintis, kad Alachas, kuris yra
vienodai teisingas ir imintingas, negalt paksti tokios nedoros moni gimins ms graioje
emje. Pradjau prisiminti, k maiau, k patyriau, ir kas pasirod? A regjau tik blog, o gr
pamirdavau. Nekreipdavau dmesio, jei kas bdavo gailestingas: laikiau savaime suprantama, kad
446

TURINYS

daugelis eim gyvena dorai ir yra teisingos. Viskas, k igirsdavau pikta, negera, netyia krisdavo
man ird ir atmint.
Taiau vien grai dien miau pasaul irti visai kitokiomis akimis: pradjau diaugtis,
matydamas, kad grio yra nepalyginti daugiau,
nei prie tai maniau; blogio tarsi nebepastebdavau, arba jis man nebe taip krito akis. Taigi imokau mones mylti, imokau apie juos manyti
gerai, ir per ilgus gyvenimo metus klydau reiau,
kai apie vien ar kit mog sakydavau, kad jis yra
geras, nei kad biau j laiks yktuoliu, nieku ar
bedieviu.
Senelio odius nutrauk verg priirtojas,
kuris prijs tar:
Mano valdovas, Aleksandrijos eichas Ali Banas, nudiugo, pamats jus salje ir kvieia ateiti
pas j atsissti alimais.
Vaikinai, iki iol laik senel elgeta, gerokai nustebo, kad jam suteikiama tokia garb; kai jis nujo atsissti prie eicho, jie sulaik verg priirtoj, ir ratininkas jo paklaus:
Prisiekiu Pranao barzda, pasakyk mums, kas
tas senelis, su kuriuo kalbjoms, ir kur eichas
taip gerbia?
447

TURINYS

 K?! suuko verg priirtojas, net rankomis suplodamas i nustebimo. Js nepastate to

mogaus?
Ne, neturime supratimo, kas jis galt bti.
Bet a jus keliskart maiau kalbantis su juo
gatvje, ir eichas, mano valdovas, tai irgi pastebjo ir neseniai dar pasak: auns turt bti
tie vaikinai, jei toks mogus suteikia jiems garb
su juo kalbtis.
Tad sakyk greiiau, kas jis toks? suuko, didiai nekantraudamas jaunasis pirklys.
Eikit sau, js tik norite i mans pasiaipyti,
atsak verg priirtojas, it sal gali eiti
tiktai tie, kas kviesti, todl iandien senelis pra
mane paklausti eicho, ar jis leist jam atsivesti
sal dar kelis jaunikaiius, ir Ali Banas liep pasakyti, kad jo namus gali ateiti su kuo tinkamas.
Nebekankink mus ilgiau neinomybje! Kaip
gyvus matai, mes nenutuokiame, kas tas mogus.
Atsitiktinai susipainome ir pradjome kalbtis.
Jei taip, tai jums tikrai nusiypsojo laim; js
nekjots su didiu ir garsiu mokslo vyru, ir dabar visa sal iri jus su pagarba ir nuostaba
juk tai ne kas kitas kaip Mustafas, pats mokyiausias dervias.
448

TURINYS

 Mustafas! Iminius Mustafas, eicho snaus

mokytojas, kuris daug mokslo knyg para ir apkeliavo visas pasaulio alis? Mes kalbjoms su
Mustafu? Ir kalbjoms kaip lygs su lygiu, visai
be pagarbos jam?
Taip kalbjo vaikinai, neinodami, kur pasidti
i gdos, nes Mustafas tais laikais buvo laikomas
imintingiausiu ir mokyiausiu mogumi visuose
Ryt kratuose.
Jums tikrai pasisek, guod juos verg priirtojas, diaukits, kad jo nepainojote; jis negali paksti, jeigu kas j ima girti, ir jei nors kart
btumte j pavadin, tarkim, mokslo saule ar iminties vaigde, kaip prasta tokius mones vadinti, jis bt ikart apsisuks ir nujs. Atleiskite,
bet turiu grti prie t, kurie iandien pasakoja
savo istorijas ir nutikimus. Tas, katro dabar eil,
yra gims kakur toli Frankistane, pairsime,
k jisai ino.
Tai buvo paskutiniai verg priirtojo odiai;
o tas, kuriam buvo atjusi eil pasakoti, atsistojo
ir pradjo:

449

TURINYS

Poemio gyventoj puota

Valdove! Esu i to krato, kuris yra toli iaurje ir vadinamas Norvegija; tai alis, kur saul
ne taip, kaip tavo palaimintoje tvynje, figas ir
citrinas nokina, o tik vos kelis mnesius aliajai
emei tevieia ir, taip trumpai pasirodiusi, nedaug ied tepraydina ir maai vaisi tesubrandina. Dabar igirsi, jei tau malonu, por pasak,
kokias pas mus seka iltuose bstuose tuo metu,
kai iaurs pavaist mirguliuoja pusnynais nuklotuose laukuose.
Tame krate, netoli Drontheimo miesto, gyveno vienas labai turtingas mogus, turjs visko,
ko irdis geidia. Dalis miesto apylinki priklaus jam, didiuls kaimens gansi jo pievose, daugyb palydov ir tarn puo jo dvar. Jis turjo
vienturt dukter, vardu Aslauga; garsas apie jos
gro sklido po vis krat. Kilmingiausi jaunikiai
atvykdavo prayti jos rankos, bet n vienam toji
laim nenusiypsojo; tas, kuris atkeliaudavo kupinas pasitikjimo ir ididus, turdavo patyliukais ir
nukabins nos joti atgal. Tvas, manydamas, kad
450

TURINYS

dukt taip ilgai neapsisprendia, nes nori isirinkti pat geriausi, nesikio ir diaugsi jos imintingumu; bet kai galiausiai ir patys turtingiausi bei
kilmingiausi jaunikiai savo laim buvo imgin,
siuto, pasiauk dukter ir tar:
Iki iol turjai laisvas rankas ir galjai rinktis
kaip tinkama, bet, matydamas, kad be jokio skirtumo atstumi kiekvien, ir kad pats geriausias tau
dar nra pakankamai geras, a tavo ugaid daugiau nepaisysiu. Nejaugi turi inykti mano gimin,
o palikimas atitekti svetimiems? Uteks kvailo usispyrimo! Duodu laiko iki didi j iemos veni: jei iki tol neisirinksi, tada priversiu tave atiduoti rank tam, kur pats numatysiu.
Aslauga myljo jaunikait, vardu Ormas; tas irgi
buvo graus, narsus ir taurus. Ji myljo j i visos
irdies ir bt sutikusi veriau mirti, nei susiadti su kitu. Bet kadangi neturtingas Ormas tarnavo
jos tvo dvare, savo meil jai teko slpti, nes tvui
pirmiausia rpjo padtis visuomenje ir turtas,
todl nebuvo jokios vilties, kad jis leist susieti
dukters gyvenim su tokiu elgeta.
Ivydusi rst tvo veid ir igirdusi piktus jo
odius, Aslauga ibalo kaip drob, nes inojo jo
bd ir neabejojo, kad to, k adjo, jis neatauks.
451

TURINYS

Netarusi n odio, gro savo tyl kambarl ir

paskendo begalinse mintyse, kaip isklaidyti juodus debesis, kurie m kauptis vir jos galvos; bet
kad ir kiek galvojo, jokios ieities nemat. Didiosios vents vis artjo, ir kiekvien dien didjo
jos baim.
Galiausiai abu jaunuoliai nusprend bgti.
A inau saugi vietel, tikino Ormas, kur
galsime, niekieno nepastebti, ilaukti, kol rasis
proga pasitraukti kit al.
Nakt, kai visi giliai sumigo, Ormas isived
kaip lapelis virpani Aslaug per pusnynus ir ualusias pelkes kalnus. Keli jiems viet mnulis
ir vaigds, kurios alt iemos nakt mirgjo dar
rykiau. Po paastimi buvo pasibruk ioki toki
drabui ir vri kaili, nes daugiau negaljo paneti. Vis nakt kop jie atlaitmis, kol pasiek
nuoali, i vis pusi aukt uol apsupt aiktel. ia su vos kojas bepavelkania Aslauga pasuko
prie uolos, kur iojjo beveik nepastebima, siaura
ir ema anga, bet ji greitai praplatjo, virsdama
didiule kalno gilum vedania sale. Jis ukr
ugn, ir juodu, ant vri kaili ilsdamiesi, sdjo
vienui vieni, toli nuo viso pasaulio.
452

TURINYS

T ol, kuri dar ir dabar monms rodoma, pirmas rado Ormas, todl niekas jos tada neinojo, ir
abu galjo bti visai rams, kad Aslaugos tvas,
kad ir kaip iekot, j neras. itaip atsiskyr nuo
moni, jie igyveno vis iem. Ormas eidavo medioti, o Aslauga, pasilikusi viena, krendavo ugn
ir taisydavo valg. Kai kada palypdavo ant kokios
nors uolos virns, bet, kiek akys umat, regdavo tik saulje blizganius sniegynus.
Atjo pavasaris, sualiavo mediai, sumargavo
pievos, ir Aslauga vis reiau ir tik su didiausiu
atsargumu begaldavo ieiti i olos. Vien vakar
Ormas grs prane, kad tolumoje atpains jos
tvo tarnus, kuri akys, be abejons, tokios pat toli
matanios kaip ir jo, vargiai galjo jo nepastebti.
Jie it viet apsups, tar Ormas, ir tol visur landios, kol mus ras, todl nedelsdami turime
palikti i slptuv.
Jie nusileido kitu kalno laitu ir prijo pajr,
kur, laim, atsitiktinai rado valt. Ormas atsistm
nuo kranto, ir j laivas iplauk atvir jr. Nuo
persekiotoj jiems pavyko pasprukti, bet tykojo kitas pavojus. Kur dtis? Ilipti krant negaljo niekur, nes visa pakrant priklaus Aslaugos tvui,
ir jie bt pakliuv jam tiesiai nagus. Neliko ki453

TURINYS

tos ieities, kaip atiduoti laiv vj ir bang valiai.

Taip jie praleido vis nakt.
Kai iauo, krant nebebuvo, mat tik vien
vaizd: viruje dangus, apaioje jra ir nuolat
besiritanios bangos. Maisto neturjo n ksnelio,
todl veikiai m kankinti alkis ir trokulys. Tris
dienas juodu itaip vargo, ir Aslauga tiek nusilpo,
kad jai atrod, jog mirtis jau visai ant nosies.
Treios dienos pavakare galiausiai pastebjo didel sal, o netoliese mat dar kelet maesni.
Ormas, nieko nelaukdamas, pasuko t pus, bet
kai priplauk ariau, staiga pakilo smarkus viesulas, ir bangos m ristis vis didesns ir didesns.
Ormas apgr valt, nordamas priartti i kitos
puss, bet vl ne k geriau seksi: kai tik ji priplaukdavo kiek ariau, tarsi kokia nematoma jga
j blokdavo atgal.
O Dieve! suuko Ormas, persiegnojo ir pavelg vargel Aslaug, kuri, atrod, jau visikai
baigiasi. Ir vos tik tuos odius itar, audra kaipmat liovsi, bangos nurimo, o valtis be joki varg priplauk prie kranto. Ormas ioko ant ems,
surado pakrantje kelias kriaukles, kurios atgaivino ir sustiprino nusikamavusi Aslaug, ir ji jau
savo kojomis galjo ilipti.
454

TURINYS

Sala buvo apaugusi emais krmokniais ir atrod negyvenama; bet kai prijo madaug iki vidurio, pastebjo nam, kurio viena pus vos kyojo
vir ems, o kita, kaip jiems rodsi, buvo po eme.
Tikdamiesi sutikti moni ir sulaukti pagalbos,
prislinko ariau. siklaus, gal igirs kok krepteljim, bet niekas niekur n krust.
Kai Ormas pravr duris, ir abu eng vid,
sustojo nusteb: viskas kuo puikiausiai rengta gyventi, bet niekur n gyvos dvasios. Kambario viduryje krenosi ugniakuras, ant vo kabaniame
katile vir uvys, ir atrod, kad katilas tik ir laukia, kad kas j nukelt, o uvis imt valgyti. Lovos
buvo paklotos ir pataisytos priimti pavarglius.
Ormas ir Aslauga i pradi sutriko, neinodami, k daryti, bet paskui, alkio priveikti, m
valgyti; pasisotin ir neivyd, kad i kokios nors
puss per paskutini vakars sauls spinduli apviest sal grt iuos namus koks mogus,
nebeitvr nuovargio ir atgul labai pasiilgtas
lovas.
Jie man, kad nakt juos paadins gr eimininkai, bet taip neatsitiko; miegojo, niekieno netrikdomi, kol rytmeio sauls spinduliai krito tiesiai akis. Bet ir kitomis dienomis niekas nepar455

TURINYS

jo; atrod, tartum kokia nematoma galia bt t

nam jiems i anksto pastaiusi. Labai laimingi jie
igyveno vis vasar, tiesa, vieni, bet moni visai
nepasiilgo; turjo visko, ko reikia: apsiai prisirinkdavo laukini pauki kiauini ir prisivejodavo daug uv.
Ruden Aslauga pagimd gra berniuk. Dar
tebesidiaugiant jo atjimu pasaul, netiktai vyko keistas dalykas. Staiga atsidar durys, ir kambar eng sen. Ji vilkjo graia mlyna suknia,
bet pati atrod kakokia keista ir nejauki.
Neisigskite, tar ji, kad ateinu pas jus
taip netiktai, itas namas priklauso man, ir a
dkoju jums, kad taip variai ir graiai j ulaikote, ir kad visur matau toki tvark. Su malonumu
biau usukusi anksiau, bet negaljau pasirodyti, kol nebuvo gims itas pagonis (ir ji parod
naujagim). Dabar man kelias laisvas. Tiktai neatsigabenkite i sausumos kunigo ir nepakriktykite
jo antraip tursiu vl ieiti.
Jei paklausysite mans, galsite ne tik toliau
ia gyventi, bet a jums ir padsiu geru kiek tik
norsite. Viskas jums seksis kuo puikiausiai, laim pati verte veris prie js. Bet jei nevykdysite
mano slygos, inokite, bdos ir vargai persekios
456

TURINYS

jus kiekviename ingsnyje, kerysiu net js vaikui. Ko nors prireikus ar mus grsti pavojui, uteks tris kartus itarti mano vard, ir a kaipmat
prisistatysiu ir jums padsiu.
Esu i senosios milin gimins ir vadinuosi
Guru. Bet iuktu neitarkite mano akivaizdoje to
vardo, kurio nevalia girdti milinui, ir nedrskite egnotis arba sijoje ar kur nors sienoje ipjauti
kryiaus enklo. Galsite ituose namuose gyventi kiaurus metus, bet malonkite j uleisti t viduriemio vakar, kai saul emiausiai tepakyla
virum horizonto, nes tada mes veniame savo
didij vent, ir tai yra vienintelis metas, kai
mums leista linksmintis; jei kartais nenortumte niekur ieiti, tai bent prabkite vis dien ant
aukto, taiau tyliai, kaip pelyts po luota, ir jei
brangi jums gyvyb, nemginkite pavelgti vid
anksiau nei po vidurnakio. Paskui gyvenimas
vl gals grti senas ves.
Pasakiusi tuos odius, sen dingo. Aslauga ir
Ormas, apsiramin, kad nieko ypatinga nevyko,
gyveno netrikdomi laimingi ir patenkinti. Nepasitaikydavo taip, kad Ormas, umets tinkl, neitraukt gausaus laimikio, arba, paleids i lanko
strl, nepataikyt, odiu, kad ir k juodu dar,
457

TURINYS

net pat menkiausi darbel, viskas jo kaip sviestu patepta.

Artjant Kaldoms, graiai iveit visus namus, visk sudjo vietas, ukr ugn ir, kai m
temti, palipo ant aukto, stengdamiesi laikytis kuo
tyliausiai. Kai visai sutemo, jiems pasirod, kad
ore girdi tarsi nypiant ir ttuojant, kaip gulbs
iem paprastai daro. Stoge virum ugniakuro
buvo anga, kuri atidarydavo arba dmams ileisti, arba dienos viesai vid kristi. Ormas pakl
oda aptraukt dangt ir ikio galv.
Koks nuostabus vaizdas atsivr prie akis! Visos maosios salos aplinkui buvo nustos begale
mlyn iburli, kurie kakaip neramiai lakst
ten ir atgal, okinjo auktyn ir emyn, striksjo
pakrantes, rikiavosi ir artjo prie didiosios salos,
kur gyveno Ormas ir Aslauga. Pasiek sal, ratu
apstojo didiul pakrants akmen, kur Ormas
puikiausiai inojo.
Bet kaip jis nustebo pamats, kad akmuo dabar
gavo mogaus pavidal, tiesa, baisaus ir miliniko, bet mogaus. Ormas aikiai mat, kad mlynuosius iburlius nea mai nyktukai blykiais
ir pilkais kaip em veidais, sudarkytais ne tik
didiulmis nosimis ir raudonomis akimis, bet ir
458

TURINYS

pauki snapais arba apvaliomis kaip peld akimis; o j galvos vinguliavo ant mayi leiv kneli: nyktukai jo krypuodami, atrod ir linksmi, ir nulid.
Staiga ratas prasiskleid, mayliai pasitrauk
abi puses, ir Guru, tiktai didesn, o i pairos
tokia pat baisi kaip ir tas akmuo, atirgliojo dideliais milino ingsniais. Abiem rankomis apkabino
akmens mogyst, ir toji pradjo atgyti ir judti.
Pamat, kad ji kruta, mayliai, keistai okindami ir kraipydamiesi, pradjo giedoti, teisyb pasakius, kaukti, ir kauk taip, kad ne tik visa sala
skambjo, bet ir, atrodo, em dreba. Ormas suglums trauk galv atgal, ir abu su Aslauga sdjo tamsoje nekrutdami, net kvap ugniau.
Eisena pajudjo namo link tai buvo galima aikiai suprasti i artjanio triukmo. Dabar visi sugarmjo vid: nyktukai lengvai ir greitai okinjo ant suol; protarpiais bilsnojo sunks ir galingi
milin ingsniai. Girdjo, kaip dengiamas stalas,
kaip tarka indai, kaip klega puotautojai.

459

TURINYS

Kai puota baigsi, ir artjo vidurnaktis, prasidjo okis pagal udegani, i proto varani elf67
dain, kuri monms yra pavyk kada ne kada
igirsti sklindant i kaln praraj ir j imokti i
poemio gyventoj. Aslauga, igirdusi i dain,
pajuto tok nenumaldom trokim pamatyti ok,
kad Ormas nesteng jos sulaikyti.
Leisk man pairti, maldavo ji, antraip
neilaikys irdis.
Pasimusi ant rank vaik, Aslauga atsisdo
prie pat aukto krato, i kur galjo visk gerai
matyti, o pati likti nepastebima. Ilgai ir neatitraukdama aki, ji irjo ok, nuostabius ir drsius
uolius ma j padarli, kurie atrod, kad kojomis ems nelieia ir tiesiog kybo ore, o avioji elf
melodija uliejo jos siel. Vaikas, kur j laik ant
rank, m snausti ir giliai atsikvp; motina, pamirusi, k buvo paadjusi senei, kaip visuomet
prie jam umiegant, peregnojo j, sakydama:
Telaimina tave Dievas, mano vaikeli!
Vos itarus iuos odius, pasigirdo baisus ird veriantis spiegimas. Dvasios klvirsiais viena
67

Elfai german taut emsniosios mitologins

dvasios, madaug 2,5cm mogeliukai.
460

TURINYS

per kit puol pro duris, j iburliai ugeso, ir po

keli minui visas namas buvo tuias ir nykus.
Ormas ir Aslauga, smarkiai persigand, pasislp
nuoaliausiame kampe. Tik pradjus auti drso
pajudti, ir kai jau saul pro stogo ang apviet
ugniakur, tada tik ryosi nulipti emyn.
Stalas tebebuvo padengtas taip, kaip poemio
gyventojai paliko su visais sidabro ir nepaprastai
puoniais indais. Kambario viduryje puikavosi didiulis varinis puodas, iki puss pripiltas saldaus
midaus, o alia guljo pamestas ragas i gryno
aukso. Kampe stovjo sien atremtas kakoks
styginis instrumentas, visai panaus lent msai
kapoti; kaip manoma, tokiais instrumentais mgstanios grieti milin moterys.
Ormas ir Aslauga apirinjo nusteb kiekvien
daikt, nedrsdami prie j n pirto kiti, bet labiausiai nustebo, kai atsigr ivydo didiul iki
pat lub btyb, sdini prie stalo; Ormas ikart
paino milin, kuriam Guru, nakt apsikabindama, buvo kvpusi gyvyb. Dabar jis vl buvo virts
kietu altu akmeniu. Kol abu stovjo ir spoksojo
t akmens luit, kambar jo pati milin Guru.
Ji taip graudiai verk, kad aaros kaip pupos krito
461

TURINYS

ant ems. Kkiodama negaljo n odio itarti,

kol pagaliau praneko:
Didel sielvart js man suklte, nes dabar
tursiu verkti vis gyvenim; bet a inau, kad
js tai padart ne i blogos valios, todl jums atleidiu, nors man bt vieni juokai vis nam
kartu su jumis sutraikyti kaip kiauinio keval.
Ai ai ai! aimanavo ji. Mano vyras, kur myliu
labiau u save, sdi tai sustings visam laikui, ir
niekada daugiau jis nebeatvers savo aki!
Tris imtus met gyvenau pas savo tv Kunano
saloje, laiminga ir leisdama nekaltos jaunysts dienas ir buvau pati graiausia i vis milin mergin. Mano rankos geid galingi jaunikiai, dar ir dabar jroje aplink sal tebeppso daugyb didiuli
uol, kuriomis jie dvikovose svaidsi vienas kit.
Andfindas nugaljo visus, ir a susiadjau su juo.
Bet, tebesant man suadtine, ms krat atsidangino lyktusis Odinas68, veik mano tv ir
mus visus ivar i salos. Tvas su seserimis pabgo kalnus, ir nuo tada j daugiau nemaiau. A
ir Andfindas isigelbjome itoje saloje, kur ilgus
68

Odinas skandinav mitologijoje vyriausias,

galingiausias ir imintingiausias Dievas.
462

TURINYS

metus ramiai ir taikiai gyvenome, manydami, kad

niekas mums daugiau nebetrukdys. Bet likimas,
kuriam visi esame pavalds, panoro kitaip.
I Britanijos atvyko Olufas. Ten j vadino ventuoju, ir Andfindas tuojau sumet, kad jo kelion
ionai milinams gali atneti nelaim. Igirds,
kad Olufo laivas jau atvilpia per bangas, Andfindas nubgo prie kranto, m i vis jg psti
jr ir sukl smarki audr bangos kaip kalnai
ritosi viena paskui kit. Bet Olufas buvo galingesnis: jo laivas nesulaikomai skrod bangas tarsi i
lanko iauta strl.
Jis plauk tiesiai ms sal; ir kai jau buvo taip
arti, kad Andfindas galjo j pasiekti rankomis,
iupo deine u pirmgalio, mgindamas nuleisti
jros dugn, kaip ne syk buvo dars su kitais laivais. Taiau Olufas, tas baisusis Olufas, ijo den
ir, sudjs kryiumi rankas, visu balsu suuko:
Stok akmeniu iki paskutinio teismo dienos! Ir t
akimirk vargas Andfindas virto kietu smiltainiu.
Nebekliudomas laivas plauk toliau tiesiai kaln,
kur perr pusiau ir atskl an sal.
Nuo tos dienos mano laim subyrjo ipulius,
ir daug met gyvenu vienia ir be paguodos. Tiktai
vien viduriemio nakt suakmenj milinai gali
463

TURINYS

atgyti septynioms valandoms ir tik su slyga, kad

juos apkabins kas nors i j paderms, aukodamas
imt savo paties gyvenimo met. Taip milinai
daro labai retai.
Bet a nepaprastai myljau savo vyr, todl kiekvien kart, kai tik galdavau, stengdavausi tbt sugrinti jam gyvyb, ir niekuomet neskaiiavau, kiek kart tai dariau, kad neinoiau, kada
man paiai ateis metas virsti akmeniu ir galbt t
akimirk, kai j apkabinsiu, suaugsiu su juo vien
luit. Dabar nebeturiu ir itos vilties! Nebegalsiu
jo atgaivinti apkabindama, nes jis igirdo t vard, kurio negaliu pakartot, ir jis nebeivys dienos
viesos iki paskutiniojo teismo dienos.
O dabar ieinu, nebematysite mans daugiau
niekados. Visa, kas yra ituose namuose, visk
jums dovanoju, tik pasiimu savo instrument, nes
j gavau i Andfindo. Bet tegu niekas nedrsta sikurti aplinkinse maosiose salose! Ten gyvena
maieji poemio gyventojai, kuriuos matte per
vent, juos globosiu iki savo gyvos galvos.
Su tais odiais Guru dingo. Kit pavasar Ormas, susikrovs aukso rag ir sidabro indus, nuplauk Drontheim, kur jo niekas nepaino, ir
tuos daiktus pardav; tauraus metalo dirbiniai
464

TURINYS

kainavo taip brangiai, kad Ormas galjo prisipirkti

visko, ko reikia pasituriniam mogui; pasikrovs
savo laiv, gro sal, kur ilgus metus laimingai
gyveno. Aslaugos tvas netrukus susitaik su turtinguoju entu.
Akmens statula liko namuose, nes joks mogus nebt stengs jos pajudinti i vietos, o pats
akmuo buvo toks kietas, kad kjis ir kirvis atokdavo, nepalikdami n maiausios yms. Milinas
tol stksojo kambaryje, kol sal atvyko vienas
ventuolis, kuris vienu vieninteliu odiu perkl
j ten, kur anksiau stovjo ir dabar tebestovi. Varinis katilas, kur paliko poemio gyventojai, saloje saugomas kaip prisiminimas, o pati sala, gavusi Gyvenamosios salos vard, iki ios dienos taip
tebevadinama.

465

TURINYS

Baltuol ir Royt

Gyveno viena neturtinga nal maoje trobelje, o prie tos trobels buvo sodas, kuriame augo du
roi krmai vienas ydjo baltai, kitas raudonai; nal turjo dvi dukteris, kurios buvo panaios
tuos roi krmus, todl vien vadino Baltuole, o
kit Royte. Jos buvo tokios dievobaimingos ir
geros, tokios darbios ir paslaugios, kad, rodos,
kit toki dviej vaik pasaulyje nerasi, tiktai Baltuol buvo kiek tylesn ir ramesn u seser; Royt labiau mgo lakstyti po pievas ir laukus, rakyti gles ir gaudyti drugelius, o Baltuol daniau
sddavo namie su motina, skaitydavo jai knygas
arba paddavo darbuotis po namus. Mergaits labai myljo viena kit, ir jei kur eidavo, susikibdavo
u rankui sakydamos:
Mes niekuomet nesiskirsim.
O motina tada pridurdavo:
K viena tursite, visuomet dalykits su kita!
Ijusios uogauti, girioje danai bdavo vienui
vienos, bet vrys joms nieko bloga nedar, tik prieidavo prie j labai draugikai; ne vienas zuikutis
466

TURINYS

pristriksjs graudavo i j rank kopsto lap,

kur jam bdavo atneusios, o stirnaits atliuoksdavo nordamas ia pat pasiganyti. Joki nelaimi
sesutms nenutikdavo, o jei kada susivluodavo, ir
uklupdavo naktis, tada prisiglausdavo viena prie
kitos ir miegodavo iki ryto; motina tai inojo ir dl
j nesirpino. Vien kart, pabudusios po tokios
nakvyns, mato alimais sdi nepastamas graus baltais drabuliais vaikutis; jis ia buvo atsisds sergti, kad sesuts tamsoje n ingsnio
neit toliau kaipmat nugarmt bedugn. Vaikutis atsistojo, pavelg jas maloniai ir, netars
n odio, nujo giri. Motina namie paaikino,
kad tai buvs angelas, kuris saugo gerus vaikus.
Mergaits taip variai ulaik motinos trobel,
kad buvo miela malonu irti. Vasar nam ruoa rpindavosi Royt ir kiekvien ryt, kai motina pabusdavo, prie lovos stovdavo grai gli
puokt ir dar bdavo pamerkta po vien ro nuo
abiej krm. Kai ateidavo iema, ugn kurdavo
ir katil ant vo kabindavo Baltuol, o tas katilas buvo alvarinis ir taip nuveistas, kad blizgjo
kaip auksas. Vakarais, kai imdavo pustyti, motina
sakydavo:
Nubk, Baltuole, uauk duris.
467

TURINYS

Paskui visos sussdavo prie idinio, motina usiddavo akinius ir garsiai skaitydavo i didels
knygos, o dukterys viena verpdavo, kita sidavo;
alimais asloje guldavo riukas, o upakalyje ant
kartels tupdavo baltas balandis, pasikis galvyt po sparnu.
Vien kart taip joms bevakarojant, kakas pasibeld duris, lyg praytsi leidiamas. Motina
paliep:
Atidaryk, Royte, tikriausiai koks pakeleivis
ieko nakvyns.
Royt nubgo ir atov sklst, bet vid eng
ne mogus, o galv pro duris kio juodas lokys.
Royt suspigo ir atoko atgal, riukas m mekenti, balandis suplasnojo sparnais, o Baltuol pasislp u motinos lovos. Bet lokys praneko mogaus balsu:
Nebijokite, a jums nieko nedarysiu, tik noriu
kiek pasiildyti prie js ugnels.
Praom, praom, gulkis ia ramiausiai, tar
motina ir paauk mergaites, sakydama: Baltuole! Royte! Eikit en, lokys jums nieko nedarys, jis
geras.

468

TURINYS

Sesuts prijo ariau, riukas su balandliu irgi

nustojo bijoj ir taip pat prisiartino. Paskui lokys
tar:
Vaikuiai, bkit tokie geri, ipurtykit man
snieg i kailio.
Mergaits atsine luot ir m iruoti gaurus, lokys isities ir patenkintas niurzg. Netrukus su juo visai susidraugavo, pradjo idykaudamos peioti vilnas, laipioti ant jo kojytmis ir
ritinti, pasimusios ab, muti j per nugar.
Lokys nepyko, o kai jos per daug sismagindavo,
sakydavo:
Pagailkit, neudykit,
O Baltuole! O Royte!
Nugalabysit jaunik!
Kai atjo metas miegoti, ir mergaits sugul,
motina lokiui tar:
O tu gali duok Dieve tau ramyb isitiesti
ia prie idinio, nereiks lauke alti.
Kit ryt sesuts j ileido, ir vris nupdino
per snieg giri. Nuo iol lokys ateidavo kas vakar tuo paiu metu ir atsiguldavo prie idinio, ir
469

TURINYS

visi prie jo taip priprato, kad vakarais nebesklsdavo dur, kol neateidavo gauruotasis sveias.
Kai iauo pavasaris, ir sualiavo girios ir laukai, lokys vien ryt tar:
Dabar turiu eiti ir vis vasar negriu.
O kur tu eisi? paklaus Baltuol.
giri, reikia saugoti savo lobius nuo nyktuk: iem, kai em kietai alusi, jie tno po ja
ir negali prasirausti, o dabar ima lsti lauk, visur
niuktinja ir vagiliauja, o k nutempia savo urvus, to lengvai nebeatgausi.
Baltuol atidar duris, o kai lokys roptsi per
slenkst, netyia ukliuvo u dur kablio, kuris
jam i kailio ipl lop; Baltuolei pasirod, kad
toje vietoje sublizgjo auksas, nors tikrai neinojo,
nes lokys greitai nukitino, kur jam reikia.
Po kiek laiko motina tar dukterims:
Mergaits, eikit giri ab parinkti, jau visai
baigiasi kuras.
Nujusios giri, sesuts pamat didiul nukirst med, o prie jo kamieno olje kakas okinja, bet jos niekaip negaljo irti, kas ten yra.
Prijusios ariau mato nyktukas senu raukltu
veidu ir balta kaip sniegas barzda, o jau tos barzdos ilgumlis kokie du sprindiai galjo bti. Jos
470

TURINYS

gal buvo sugnybusi kamieno praskila, ir maylis

okinjo visas puses kaip ant saito priritas unelis ir niekaip nevaliojo itrkti. Nyktukas pavelg mergaites raudonomis ibaniomis akimis
ir suuko:
Ko stovit kaip bestos? Ar negalit prieiti ir
padti?
Kaip ia pakliuvai, mogeliuk? paklaus
Royt.
Atsirado smalsuols! atkirto nyktukas.
Norjau perskelti va it med, nes reikia smulki
malk valgiui virti; kai malkos stambios, greitai
prisvyla tas viralo laas kiek mums jo reikia.
variau pleit, bet ta prakeikta pliauska, matyt,
buvo per slidi ir ioko; medis kaipmat susispaud, ir a nespjau pasitraukti mano grauols
baltos barzdos galas taip ir strigo. Jums bepigu
juoktis, kvaios skaisiaveids! B-e-e-e, kokios js
neisiaukljusios!
Mergaits mgino barzd itraukti, bet nieko
neijo labai jau tvirtai laiksi.
Nubgsiu paaukti daugiau moni, tar
Royt.

471

TURINYS

 To dar betrko, nepatenkintas atov nyktukas. Kam tuojau auktis kit, kas i to?! Kvaila
esi kaip avis! Ar nieko geresnio nebesugalvojate?
Palauk, tar Baltuol, jau inau, k daryti.
Ji isitrauk i krepelio irkles ir nukirpo barzdos gal. Pasijuts laisvas, nyktukas stvr aukso
mai, padt po mediu, ir niurzgdamas tar:
Tai bjaurybs! Imti ir nukirpti tokios puikios
barzdos gal, kad jus kur paraliai!
Usivert mai ant pei ir nudlino gir, n
ai nepasaks ir net j pus nepairjs.
Kit kart Baltuol ir Royt suman vakarienei
sumekerioti por uveli. Eidamos prie ups, pamat, kad kakas, tarsi iogas ne iogas, uoliais
striksi ups linkui, lyg nordamas okti vanden.
Jos pribgo ariau ir iri tas pats nyktukas.
K ia veiki? paklaus Royt.
Ar nematot? Ta prakeikta uvis tempia mane
up.
Mat maylis mekeriojo, o tuo metu psteljo
vjas, ir barzda sipainiojo mekers val; t akimirk kaip tyia ukibo didel uvis, o nyktukas
nebuvo toks stiprus, kad j itraukt; uvis turjo
daugiau jgos ir vilko j vanden. Nors visaip kabinosi u smilg ir meld, bet nieko negaljo pada472

TURINYS

ryti turjo klusniai uoliuoti kandin. Gerai dar,

kad mergaits atjo paiu laiku ir mayl suiupo,
nes jei kiek vliau, jis bt atsidrs vandenyje,
ir tada baigta. Abi mgino val i barzdos ipainioti, deja, tuiai taip smarkiai jis buvo sivls
plaukus. Nebeliko nieko kito, kaip vl isitraukti
irkles ir barzd nukirpti, inoma, teko su dalimi
barzdos atsisveikinti. Tai pamats, nyktukas vl
paleido gerkl:
O, js rups, k tai panau taip veid subjauroti! An kart nukirpot jos apai, o dabar nurt pai graiausi dal! Kaip dabar pasirodysiu
savikiams? Kad js kur sprandus nusisuktumt!
Tada jis stvr perl mai, padt nendrse, ir,
netars n odio, dingo su visu maiu u akmens.
Dar kit kart, netrukus po io nutikimo, motina nusiunt dukteris miest adat ir sil, virvi ir kaspin nupirkti. Eidamos per dykviet, kur
vienur kitur stksojo milinikos uolos, pamat
didiul paukt, kuris ore pamau suko ratus ir
vis leidosi emyn, kol pagaliau netoli vienos uolos
staigiai smigo kaip strl. Tuojau pasigirdo graudus riksmas. Mergaits pribgo ariau ir nustebusios pamat, kad erelis laiko paiups ir jau nori
nusineti j sen pastam nyktuk, kuris k tik
473

TURINYS

buvo ilinds i po akmens. Gailestingosios mergaits, nieko nelaukdamos, grieb mogeliuk ir

tol tssi su ereliu, kol tas savo grob paleido. Atsipeikjs po pirmojo igsio, nyktukas tuojau
dav vali lieuviui:
Ar negaljot velniau pasielgti? Plt draskt
sitvrusios, kad i varkelio vien skudurai liko,
kerplos js!
Jis pasim mai su brangakmeniais ir vl
murkteljo savo urv. Mergaits jau buvo pripratusios prie jo nedkingumo, nujo savais keliais
ir mieste atliko visk, k reikjo. Grdamos ta paia dykviete, jos vl utiko nyktuk, nes tas, matyt, man, kad taip vlai ia niekas nebeis. Buvo
susirads lygi vietel ir i savo maio pabrs
brangiuosius akmenis. Guljo jie ant ems ir taip
nuostabiai rjo vakaro sauls spinduliuose mlynai, raudonai, aliai, geltonai, kad mergaits
sustojo, negaldamos atitraukti aki.
Ko vpsot, sustojusios kaip bedions? suriko perpyks nyktukas ir jau norjo vl jas negraiai ibarti, kai staiga igirdo riaumojim ir t
pai akimirk pamat, kaip i girios ilinds atlapnoja lokys. Nyktukas isigando ir leidosi bgti,
bet nebespjo smukti savo urv, nes lokys jau
474

TURINYS

buvo ia pat. Virpania i baims irdimi maylis

m maldauti:
Mielas pone loky, pasigailk mans, atiduosiu
tau visus savo lobius, visus brangakmenius, tai
kiek j ia guli; menka nauda tau i mans, vargelio, mayio, n ant danties nra ko padti, o va
itos abi mergiots tai bent gardus ksnelis, riebios kaip jaunos putpels! Jas kirsk sveikat, tepadeda tau Dievas!
Bet lokys neklaus jo odi, tvojo tam piktam
padarui vien vienintel kart su letena, ir tas daugiau nebesikl.
Mergaits pasileido tekinos, o lokys auk joms
pavymui:
Baltuole! Royte! Nebijokit mans, sustokit ir
palaukit, eisim kartu!
Jos paino savo senojo biiulio bals ir sustojo; bet kai lokys jas pasivijo, staiga nukrito nuo jo
kailis, ir prie jas stojo graus, aukso drabuiais
apsitaiss karalaitis. Jis papasakojo, kad buvs ukeiktas, ir tik nedorlio nyktuko mirtis j ivadavo. Baltuol itekjo u karalaiio, o Royt u
jo brolio ir taip pat pasidar turtinga, nes jai atiteko tas auksas, tie perlai ir brangakmeniai, kuriuos nyktukas buvo susines savo urv. Senoji
475

TURINYS

motina gyveno laimingai kartu su dukterimis, o

abu roi krmus ji persisodino po savo langais, ir
kiekvienais metais jie ydjo graiausiais iedais
baltais ir raudonais.
***
Jaunuoliai m aptarinti k tik girdtas pasakas, bet jiems vis njo i galvos senelis, dervias
Mustafas; jie jautsi nepaprastai pagerbti, kad
toks senas ir garsus mogus teiksi parodyti jiems
dmes ir ne kart su jais kalbjosi ir net ginijosi. Netiktai prie j prijo verg priirtojas ir
papra eiti kartu pas eich, nes is nors jiems
kak pasakyti. Jaunuoliams suspurdjo irdis.
Niekuomet jie dar nebuvo kalbj su tokiu didiu
mogumi, net atskirai, o dabar tai tokio susirinkimo akivaizdoje. Taiau, nenordami apsikvailinti,
jie sum save nag ir nusek verg priirtojui
i paskos.
Ali Banas sdjo ant brangaus pagalvio ir siurbiojo erbet. I deins buvo sitaiss senelis,
kurio vargani drabuiai nelabai tiko prie puoni
pagalvi, o prasti sandalai prie puikaus pers
kilimo, ant kurio buvo juos pasidjs, bet jo daili
476

TURINYS

galva, didingum ir imint rodanios akys sakyte sak, kad jis vertas sdti greta tokio mogaus
kaip eichas.
eichas atrod labai nusimins, o senelis, matyt, stengsi j guosti ir drsinti; net ir is pakvietimas pas eich, kaip jaunuoliai tar, galjo bti
senelio gudryb tikriausiai jis man, kad pokalbis su jais gal kiek prablakys tvo lides.
Sveikinu jus, vaikinai, tar eichas, sveikinu atvykusius Ali Bano namus. Esu dkingas
savo senam biiuliui, kuris tai ia sdi, kad jus
pakviet, tiktai truput pykstu ant jo, kad anksiau nesupaindino su jumis. Katras i js esate
ratininkas?
A, valdove! Js nuolankus tarnas! atsak
jaunasis ratininkas ir, sukryiavs ant krtins
rankas, emai nusilenk.
Vadinasi, tu esi tas, kuris labai mgsta klausytis pasakojim ir skaityti knygas, kuriose daug
grai eili ir puiki sentencij?
Jaunuolis isigando ir paraudo kaip burokas; jis
atsimin, kaip vien kart, seneliui girdint, peik
eich sakydamas, kad jo vietoj jis liept sau k
nors papasakoti arba paskaityti i knyg. i akimirk jaunuolis smarkokai pykteljo ant plepaus
477

TURINYS

senelio, kuris, matyt, eichui bus visk ipasakojs

ir, mets jo pus pikt vilgsn, tar:
Mano valdove! Neinau, kaip kitiems, bet man
nra nieko malonesnio, kaip itaip leisti dien dienas. Tai stiprina dvasi ir uima laik, bet kiekvienas daro savaip, todl, inoma, nepeikiu t, kurie...
Na gerai gerai, nutrauk j eichas ypsodamasis ir dav enkl prieiti antrajam jaunuoliui.
O kas tu toks bsi? paklaus.
Viepatie, a esu gydytojo padjjas ir jau pats
igydiau kelis ligonius.
Aha, atsak eichas, ir mgsti linksmai
gyventi; niekuomet neatsisakytumei su gerais
draugais pasivaiinti ir pasilinksminti? Ar ne taip,
atspjau?
Jaunuolis susigdo pasijuts iduotas; senelis ir
apie j bus visk ipasakojs. Bet jis susitvard ir
drsiai tar:
Tikrai taip, viepatie, laikau gyvenimo laime
retsykiais su gerais draugais pasilinksminti. Deja,
mano kien plona, todl savo draugus galiu pavaiinti tik aguroiais ar kitais panaiais pigiais
dalykais, bet tai netrukdo mums bti linksmiems;
galima sivaizduoti, kad bt kur kas smagiau, jei
turiau daugiau pinig.
478

TURINYS

eichui patiko toks atviras prisipainimas, ir jis

negaljo susilaikyti nenusiypsojs.
O katras i js esate pirklys? pasiteiravo
eichas.
Jaunasis pirklys nusilenk inteligentikai, nes
buvo gerai iaukltas, ir eichas tar:
Ar ne tu esi muzikos ir okio mgjas? Tave
traukia klausytis ger muzikant ir daininink,
irti, kai oka puiks okjai.
Jaunasis pirklys atsak:
Aikiai matau, o valdove, kad is senelis, nordamas jus pralinksminti, ipasakojo jums visas
ms silpnybes. Jei tuo jam pavyko nors kiek pakelti js p, tai esu patenkintas, galjs ir a
prisidti. O dl muzikos ir oki prisipainsiu, kad
pasaulyje nelengva rasti k nors kita, kas taip
diugint mano ird. Bet nepamanykite kartais,
kad dl to peikiu jus, o valdove, jei...
Gana, uteks! neleido baigti minties eichas,
duodamas ranka enkl ir ypsodamasis, pats
norjai pasakyti, kad kiekvienas turi savo polink;
na, o ten, matau, stovi dar vienas, turbt tas, kur
taip nepaprastai traukia keliauti? Kas pats esi,
jaunikaiti?
479

TURINYS

 Esu tapytojas, viepatie, atsak jaunuolis,

tapau gamtos vaizdus vienus ant sali sien, kitus ant drobs. Regti svetimus kratus tikrai
yra mano svajon, nes ten daug visoki grai
vaizd, ir juos gali nupieti; o tai, k savo akimis
ivysti ir perkeli ant drobs, visuomet atrodo graiau, nei pats igalvoji.
eichas dar kart pasiirjo jaunuolius, ir jo
vilgsnis pasidar rimtas ir lidnas.
Kitados ir a turjau miel sn, ir jis bt
dabar tokio pat amiaus kaip js, tar jis. Btumte buv jo draugai ir palydovai, ir kiekvienas
js trokimas bt savaime isipilds. Su vienu
jis bt skaits, su kitu klaussis muzikos, su
treiu kvietsis gerus draugus ir linksminsis, o
su tapytoju biau leids keliaut graius kratus
ir buvs ramus, kad visuomet sugr. Bet Alachas
panoro kitaip, ir a nemurmdamas atsiduodu jo
valiai.
Taiau mano galioje padaryti, kad js trokimai vis dlto isipildyt: i Ali Bano nam grkite
linksmi ir patenkinti.
Nuo ios dienos, mano mokytasis drauge, toliau kalbjo eichas, kreipdamasis ratinink,
gyvensi mano namuose ir sdsi prie mano knyg.
480

TURINYS

Galsi nupirkti j daugiau k norsi ir manysi

esant verta; tavo vienintelis darbas bus, kai k
nors tikrai graaus paskaitysi, man papasakoti.
O tu, kuris mgsti gerai su draugais pasivaiinti ir pasilinksminti, bsi mano pramog priirtojas. Nors a, tiesa, gyvenu atsiskyrs ir be
diaugsmo, bet privalau to reikalauja ir mano
pareigos kartais sukviesti daug svei. Visus
tuos reikalus tvarkysi vietoj mans ir galsi pasikviesti savo draugus ir k tik norsi, aikus daiktas, geresniam ksniui nei aguroiai.
Jaunojo pirklio, suprantama, negaliu atitraukti
nuo verslo, duodanio jam pelno ir teikianio garbs, bet kiekvien vakar galsi, mano mielas biiuli, grtis rm okj, daininink ir muzikant menu, kiek irdis trokta. Jie grie ir oks tau,
kai tik paliepsi.
Na, o tu, kreipsi eichas tapytoj, galsi aplankyti daug svei ali ir lavinti savo ak.
Mano idininkas teiks tau pirmai kelionei, kuri
rytoj pat gali leistis, tkstant auksini, dar gausi du arklius ir vien verg. Keliauk sveikas, kur
ird traukia, o kai pamatysi k nors graaus, nupiek man.
481

TURINYS

Vaikinai net suglumo i nustebimo, negaljo i

diaugsmo atgauti ado. Jie jau norjo pulti eichui
po kojomis ir buiuoti em, bet tas sulaik juos,
sakydamas:
Jei reikt kam dkoti, tai tik itam imintingam vyrui, kuris man apie jus papasakojo. Supaindindamas su keturiais tokiais auniais vaikiniais, jis ir man suteik malonumo.
Dervias Mustafas vaikin padkos irgi
neprim.
Matot, tar jis, niekuomet nereikia skubti k nors vertinti; ar nesakiau tiesos apie eicho
kilniairdikum?
O dabar paklausykime, k papasakos paskutinis vergas, kuris iandien ieina laisv, nutrauk senelio pamokym Ali Banas, ir jaunuoliai nujo
savo vietas.
Atsistojo tas jaunas vergas, kuris buvo atkreips vis dmes savo giu, graiu stotu ir drsiu vilgsniu, nusilenk eichui ir maloniu balsu
pradjo:

482

TURINYS

Almanzoro nuotykiai

Valdove! Tie, kurie kalbjo iki mans, daugiausia pasakojo tai, k buvo girdj svetimuose
kratuose; man gda prisipainti, kad neinau n
vienos istorijos, kuri galt bti verta js dmesio. Gal, sakau, jums bus domu, jei papasakosiu
apie nepaprastus vieno mano draugo nuotykius.
Tame Alyro kaperyje69, i kurio per js malon mane ivadavo, buvo vienas mano met vaikinas; jis, kaip man atrod, ne tam buvo gims,
kad dvt vergo drabuius, kaip itame laive. Kiti
vergai ia buvo arba iurkts mons, su kuriais
negaljau sugyventi, arba tokie, kuri kalbos nesupratau, todl kai tik atsirasdavo laisva valandl, mielai eidavau pas j. Vadino j Almanzoru, o,
sprendiant i tarsenos, buvo egiptietis. Mes maloniai kalbdavoms, todl vien kart atjo galv
mintis pasipasakoti savo gyvenimus; suprantama,
mano draugo praeitis pasirod kur kas domesn
ir spdingesn u manj.
69

Kaperis XVXVIII a. privatus laivas, turjs

valdios leidim apsiginkluoti kovai su prieo laivais.
483

TURINYS

Almanzoro tvas kilmingas, isilavins mogus gyveno viename Egipto mieste, kurio vardo
jis man nepasak. Vaikyst Almanzoras praleido
be rpesi ir linksmai, turdamas visko, ko irdis
geid. Bet ir lepinti jo niekas nelepino, todl anksti
subrendo jo protas ir dvasia, nes tvas buvo imintingas ir pats jam rod dorumo pavyzd; mokytoju
nusamd gars mokslo vyr, mokius j visko, kas
btina inoti jaunam mogui. Almanzorui jo deimti metai, kai i ujrio al siver frankai ir
pradjo kar su jo tauta.
Berniuko tvas, matyt, kakuo netiko frankams, nes kart, kai buvo beeins rytmetini mald, jie sibrov jo namus ir pareikalavo i pradi
monos kaip ustato, kad bus itikimas Frankonijai, o kai tas nepanoro jos atiduoti, tada sugrieb
sn ir nusitemp savo stovykl.
itaip mus jaunajam vergui pasakoti, eichas
usideng ranka veid, o salje kilo nepasitenkinimo urmulys.
Kaip, piktinosi eicho draugai, drsta tas
berniokas taip kvailai elgtis ir tokiomis istorijomis
aitrinti Ali Bano aizdas, kurias i tikr j reikia
484

TURINYS

gydyti? Kaip jam ne gda didinti jo skausm, kur

i tikr j reikia maldyti?
Net verg priirtojas, ir tas, perpyks sak
vergui nutilti. Bet jaunuolis, niekaip negaldamas
suprasti, kodl kilo toks bruzdesys, kreipsi eich, klausdamas, gal jo pasakojime yra kas nors
negera, kas jam galt nepatikti. Igirds iuos odius, eichas pakl galv ir tar:
Nurimkite, biiuliai! I kur is jaunikaitis gali
inoti apie mano sielvart, jei jis vos tik trys dienos, kai gyvena po mano stogu! Prisimenant, kiek
piktadarybi pridar itie frankai, visai manoma,
kad panaus likimas, koks itiko mane, galjo pasikartoti, ar galbt net pats Almanzoras... bet pasakok toliau, mano jaunasis drauge!
Jaunasis vergas nusilenk ir itaip ts savo
pasakojim:
Taigi jaunj Almanzor nusitemp frank
stovykl. Nepasakysi, kad jam ten bt buv blogai; mat vienas karvedys liepdavo kasdien atvesti
j savo palapin, nes jam bdavo malonu klausytis, kaip berniukas atsakinja klausimus, ku-

485

TURINYS

riuos turdavo iversti dragomanas70; karvedys

pasirpino, kad Almanzorui nestigt nei valgio,
nei drabui, bet tvo ir motinos jam niekas neatstojo, ir berniukas buvo didiai nelaimingas. Jis
verkdavo kiauras dienas, taiau jo aaros it vyr
nejaudino.
Ir tai atjo metas kariuomenei ygiuoti toliau,
ir Almanzoras man, kad dabar gals grti namo;
taiau vyko kitaip: kariuomen kilnojosi i vienos
vietos kit, kariavo su mameliukais, o Almanzoras vis buvo tsomas drauge. Kai jis kreipdavosi
virininkus ir karo vadus, maldaudamas paleisti,
tie nesutikdavo, sakydami, kad jis turs bti tvo
itikimybs ustatas. Taip berniukas prasibast su
kariuomene daug dien.
Bet nei i io, nei i to kariuomenje kilo kakoks sujudimas, kur Almanzoras lengvai pastebjo; visi nekjo, kad btina krautis daiktus, nes
reikia trauktis, kad netrukus iplauksime, ir Almanzoras negaljo tverti diaugsmu, nes tikjosi,
kad dabar, kai frankai grta savo al, tikrai j
paleis. Kariuomen su irgais ir veimais trauksi
70

Dragomanas oficialus diplomatini atstovybi ir

konsulat vertjas Ryt alyse.
486

TURINYS

jros link, ir pagaliau iauo diena, kai visi pamat

reide stovinius laivus.
Kareiviai pradjo juos kraustytis, bet kai sutemo, tik nedidel j dalis buvo sulipusi. Almanzoras
labai stengsi neusnsti, nes man, kad kiekvien
minut gali bti paleistas, bet vis tiek j taip sum
miegas, kad netrukus kietai umigo; paskui spjo,
kad frankai bus jam vanden mai migdom j.
Kai pabudo, ryki dienos viesa krito ma kambarl, kokiame prie umigdamas tikrai nebuvo.
Paoko nuo gulto, bet, atsistojs ant ems, kaipmat pargriuvo, nes grindys sibavo visas puses,
ir atrod, kad viskas aplinkui juda ir sukasi. iaip
taip atsistojo ir, laikydamasis u sien, mgino i
to urvo itrkti.
Aplinkui viskas keistai ir niokt; Almanzoras nesuvok, ar ia sapnas, ar tikrov, nes
gyvenime nebuvo nieko panaaus nei mats, nei
girdjs. Gal gale nusikrapt prie nedideli
laipteli, vargais negalais usiropt vir ir o
siaube! i vis pusi, kiek akys umato, vien
dangus ir jra: jis plauk laivu. Berniukas apsipyl aaromis, prasi veamas atgal, norjo okti
jr ir plaukti namo, bet frankai j laiku suiupo; o
vienas i vad pasiauk savo kajut ir paadjo,
487

TURINYS

kad jei klausys, netrukus gals grti tvyn, mat

kai kariuomen dar tebestovjo ant kranto, buv
nemanoma grinti tvui; jei bt palik vien,
bt neivengiamai uvs.
Bet jei jau kas nesilaiko odio, tai frankai; ir
dabar daug dien plauk j laivas vis tolyn, ir kai
galiausiai pasiek sausum, buvo ne Egipto krantas, o Frankistanas! Dar bdamas stovykloje ir
per i ilg kelion Almanzoras iek tiek pramoko
frank kalbos galjo t suprasti ir pats pasakyti, o tame krate, kur niekas jo kalbos nesuprato,
tai jam paskui labai pravert. Daug dien j ve
alies gilum, ir visur suplsdavo minios moni,
norini j pamatyti, nes jo palydovai sak, kad jis
ess Egipto karaliaus snus, kur tvas siunts
Frankistan mokytis.
Bet kareiviai taip tik sak, nordami tikinti
mones, kad jie nugalj Egipt, ir dabar su ta alimi esanti sudaryta tvirta taika. Po nemaai dien
trukusios kelions jie atvyko didel miest, savo
ygio tiksl. ia Almanzor atidav vienam gydytojui, kuris prim j savo namus ir m mokyti
vis Frankistano paproi ir tradicij.
Pirmiausia Almanzoras turjo apsivilkti frankikais drabuiais, kurie buvo siauri, ankti ir
488

TURINYS

ne tokie gras, kaip jo atsivetiniai i Egipto.

Jei norjo kam nors parodyti pagarb, nebegaljo, krymai sudjs rankas, nusilenkti, o privaljo
viena ranka nusiplti nuo galvos siaubing juodo
veltinio kepur, kokias visi vyrai neiojo, ir koki
jam buvo umauklin, ir, kit rank atmesdamas
al, dein koj vilkti eme. Jam nebeleido sdti
parietus po savimi kojas, kaip prasta Ryt kratuose, o turjo sdti ant aukt kdi ir kojas
nuleisti emyn. Nemaai keblum radosi ir valgant, nes visk, k norjo dti burn, pirma turjo pasmeigti geleine akute.
Gydytojas buvo mogus grietas ir piktas, todl
vaik visaip kamavo, nes, tarkim, jei jis usimirs netyia sveiui pasakydavo: Salam alaikum!,
tuojau gaudavo lazd, reikdavo sakyti: Votre
serviteur!71 Negana to, jam nebeleido savo kalba
ne tik nekti, bet ir galvoti bei rayti, ir jis bt,
ko gero, savo kalb visai pamirs, jei tame mieste nebt gyvens vienas mogus, kuris jam labai
pagelbjo.
Tai buvo senas, bet nepaprastai mokytas vyras,
mokjs daug Ryt kalb arab, pers, kopt,
Votre serviteur (pranc.) js (nuolankusis) tarnas.

71

489

TURINYS

net kin, vis iek bei tiek. Frankistane j laik mokytumo virne, ir jam mokdavo didelius pinigus
u tai, kad it kalb mokyt kitus. Pas it mog
jaunj Almanzor pakviesdavo po kelis kartus per
savait: eimininkas j vaiindavo visokiais nematytais vaisiais ir kitokiais skanstais, ir jaunuolis
pasijusdavo tarsi savo tvynje, savo namuose; o
ito mokslininko bta tikrai keisto mogaus.
Jis pasidino Almanzorui tokius drabuius, kokius Egipte dvi tik kilmingieji. Juos laik atskirame kambaryje. Kai ateidavo Almanzoras, jis liepdavo jam su tarnu eiti an kambar ir apsitaisyti
visai taip, kaip dvi mons jo krate. Tada Almanzoras eidavo Maj Arabij taip mokslininko
namuose buvo vadinama viena sal.
i sal puo visokie dirbtinai iauginti mediai palms, bambukai, jauni kedrai ir gls, kurios augo tik Ryt kratuose. Grindys buvo iklotos pers kilimais, o pasieniais sudti pagalviai,
bet niekur nemat nei frankikos kds, nei stalo.
Ant vieno i t pagalvi sddavo senasis profesorius, bet atrodydavo visai kitaip nei paprastai:
galv bdavo apsivyniojs plonu turkiku audeklu
tarsi turbanu, po smakru prisikabins il, juosmen siekiani barzd, panai tikr ir pritin490

TURINYS

kani garbingam mogui. Be to, bdavo apsisiauts mantija, kuri persisidino i brokato72 chalato, mvdavo plaiomis turkikomis kelnmis ir
avdavo geltonomis lepetmis; nors iaip buvo
labai taikus mogus, bet tomis dienomis bdavo
prisikabins turkik kard, o u liemens juostos
usikis netikrais brangakmeniais apsagstyt
durkl. Tuomet rkydavo dviej uoleki ilgio pypk, ir jam patarnaudavo jo mons, kurie taip pat
bdavo apsitais persikai, o pus i j rankas ir
veidus nusida juodai.
I pradi visa tai jaunajam Almanzorui atrod
gantinai keista, bet veikiai suprato, kad tos valandos, kurias jis praleisdavo, klausydamasis senojo mokslininko mini, jam yra nepaprastai naudingos. Gydytojo namuose jam buvo nevalia itarti
n vieno egiptiko odio, o ia grietai draud
frank kalb.
eidamas sal, Almanzoras turdavo pasisveikinti tradiciniu taikos ir ramybs palinkjimu, o
senis persas jam labai ikilmingai atsakydavo;
72

Brokatas storas, ilkinis ar pusilkinis audinys

su austais auksiniais, sidabriniais ar kit metal
silais arba jais isiuvintas.
491

TURINYS

tuomet duodavo jaunuoliui enkl ssti alimais

ir imdavo pramaiiui kalbti persikai, arabikai,
koptikai ar dar kitomis kalbomis, ir tai vadindavo
moksliniu panekesiu Ryt krat kalbomis. Prie
jo stovdavo tarnas arba vergas, nelygu, k t dien bdavo pasireng vaidinti, ir rankose laikydavo
didel knyg; bet toji knyga buvo odynas, ir kai
senis kok od pamirdavo, duodavo enkl vergui prieiti, greitai susirasdavo trkstam od ir
kalbdavo toliau.
Vergai turkikuose induose atnedavo erbeto
ir kit skanst, ir jei Almanzoras nordavo padaryti seniui malonum, utekdavo pasakyti, kad
pas j viskas es sutvarkyta kaip Rytuose. Almanzoras puikiai skait persikai, ir tai seniui buvo
svarbiausia. Mokslininkas turjo daug persik
rankrai; jis liepdavo jaunuoliui juos garsiai
skaityti, o pats kartodavo kiekvien od ir taip
moksi taisyklingai tarti.
Vargui Almanzorui tos dienos bdavo tarsi
vent, nes senasis profesorius niekuomet neileisdavo jo neapdovanojs; danai gaudavo apsiai
pinig, audini ir kit reikaling daikt, kuri nenordavo duoti gydytojas. Taip Almanzoras Frankonijos sostinje igyveno kelet met, bet tvy492

TURINYS

ns ilgesys n kiek nesumajo. O kai sujo madaug penkiolika met, atsitiko tai, kas tolesniam
jo gyvenimui turjo lemiam reikm.
Mat tuo laiku frankai savo karaliumi ir valdovu
irinko vyriausij karo vad, su kuriuo Almanzoras Egipte buvo taip danai kalbjsis. Nors Almanzoras ir girdjo, be to, pats matydamas tas dideles ikilmes, numan, kad mieste kakas panaaus dedasi, bet jam ir galv negaljo ateiti, kad
karalius yra tas pats mogus, kur kadaise mat
Egipte, nes anas karvedys tada buvo dar labai jaunas. Bet kai kart Almanzoras jo vienu i tilt per
didij up, kertani miest, pamat paprasta
kareivio uniforma vyr, kuris stovjo atsirms
turklus ir irjo vanden. To mogaus bruoai
jam pasirod kakur matyti.
Almanzoras m greitai raustis atminties labirinte ir ties narveliu, kur saugomi prisiminimai
apie Egipt, jam staiga viskas nuvito: jis prisimin, kad itas mogus bus, ko gero, anas frank
karvedys, su kuriuo danai kalbjosi stovykloje,
ir kuris visuomet taip juo rpinosi. Almanzoras
neinojo tiksliai jo vardo, todl dabar, pergaljs
savo nedrs, prijo prie jo ir, sudjs senu proiu
krymai ant krtins rankas, kreipsi taip, kaip
493

TURINYS

kareiviai j tarp savs vadindavo: Salam alaikum,

Petit Caporal!73
Vyras nustebs atsigr, nuvelg j tiriamu
vilgsniu nuo galvos iki koj ir kiek pagalvojs
suuko:
O Dievuliau! Ar gali bti?! Nejaugi tai tu, Almanzorai? K beveikia tavo tvas? Kas girdti
Egipte? Kokie vjai tave ia atpt?
Almanzoras nebegaljo susitvardyti ir pravirko
graudiomis aaromis, sakydamas:
Vadinasi, tu, Petit Caporal, neinai, k tie
unsnukiai, tavo tautieiai, man padar? Tu neinai, kad jau daug met, kaip nemaiau savo tv
ems?
Negaliu patikti, tar vyras, smarkiai suraukdamas kakt, net nesivaizduoju, kad jie galjo tave isitempti.
Deja, taip buvo, atsak Almanzoras, t dien, kai js kareiviai sdo laivus, a savo gimtj krat maiau paskutin kart; jie isigabeno
mane, o vienas karininkas, sujaudintas mano kani ir nelaims, dabar moka pinigus u mano ilaikym tam prakeiktam gydytojui, kuris mane mua
73

. Petit Caporal (pranc.) Maasis kaprale.

494

TURINYS

ir beveik marina badu. Klausyk, Petit Caporal,

kalbjo jis visai nuoirdiai, kaip gerai, kad tave
ia sutikau, turi man padti.
Vyras, kuriam jis tai sak, nusiypsojo ir paklaus, kokios pagalbos jam reikt.
Matai, tar Almanzoras, bt neteisinga,
jei i tavs ko nors reikalauiau; tu vis laik buvai
man toks geras, bet a inau, kad ir tu esi neturtingas; net ir tuomet, kai buvai karvedys, niekada nevaikiojai graiais drabuiais kaip kiti; ir
dabar, sprendiant i tavo apsiausto ir skrybls,
neatrodo, kad reikalai bt puiks. Bet, kaip girdjau, frankai neseniai isirinko sulton, ir tu, be
abejo, pasti moni, kurie su juo sueina, tarkim,
jo janyar ag, arba reis-efend, arba jo kapudanpa, ar ne?
Na, taip, atsak vyras, o kas toliau?
Galtumei panekti su jais, utarti mane kokiu odeliu, Petit Caporal, kad jie paprayt frank sulton mane paleisti; tuomet reikt iek tiek
pinig kelionei jra; bet pirma turi priadti, kad
nieko apie tai nesakysi nei gydytojui, nei arab
profesoriui.
O kas tas arab profesorius? pasiteiravo
vyas.
495

TURINYS

 Ai, tai toks keistas mogus, bet apie j papasakosiu kit kart. Jei anie igirst, k dabar sakau,
tai i Frankistano niekuomet nebeikeliau kojos.
Ar paneksi dl mans su aga? Sakyk atvirai!
Eime kartu, tar vyras, gal tuojau pat galsiu tau padti.
Dabar? ne be igsio suuko jaunuolis. Dabar u jokius pinigus, nes gydytojas ipers man
kail; jau ir taip vluoju reikia skubti namo.
K ia neies krepyje? paklaus vyras, sulaikydamas Almanzor. is visas iraudo ir i pradi nenorjo rodyti, bet paskui tar:
Matai, Petit Caporal, gyvendamas ia, turiu
tarnauti kaip koks mano tvo vergas. Gydytojas
yra yktuolis, todl kone kasdien siunia mane
darovi ir uv prekyviet, iki kurios yra apie valand kelio, kad i suskretusi turgaus pardavj
t nupirkiau, nes toje prekyvietje galima gauti
keliais skatikais pigiau nei miesto dalyje, kur mes
gyvename. Pairk, va dl it supuvusi silki,
dl itos saujos salot, dl to gaballio sviesto gaunu vos ne kiekvien dien po dvi valandas plumpinti tok keli. O, kad inot mano tvas!
mog, kuriam Almanzoras guodsi, sugraudino tos bdos ir vargai, ir jis tar:
496

TURINYS

 Eik su manim ir bk ramus, gydytojas tau nieko nepadarys, menka bda, jei iandien liks be silks ir salot! Nusiramink ir einam!
Tai sakydamas, vyras pam Almanzor u rankos ir nusived, nors iam, pagalvojus apie gydytoj, smarkiai plak irdis; bet to mogaus odiuose
ir veide buvo tiek ryto ir pasitikjimo savimi, kad
Almanzoras, veiks abejones ir baim, nujo kartu. Pasikabins krepel ant rankos, jis ingsniavo
alia kareivio gatvi gatvmis ir kakaip keista
jam rodsi, kad visi mons kelia prie juos kepures, sustoja ir nulydi akimis. Jis pasiteiravo dl
to savo palydovo, bet tas tik nusiypsojo ir nieko
neatsak.
Pagaliau jie prijo puikius rmus, ir vyrikis pasuko prie j.
Ar tu ia gyveni, Petit Caporal? paklaus
Almanzoras.
Taip, ia esu sikrs, atsak tas, nuvesiu
tave pas savo pai.
O, graiai sitaiss, samprotavo toliau Almanzoras. Turbt sultonas dav tau laisvus
kambarius?
Tikrai taip, apgyvendino mane ia imperatorius, atsak palydovas ir nuved j rmus. Jie
497

TURINYS

pakilo plaiais laiptais, ir vienoje graioje salje jis

liep Almanzorui pasidti savo krepel; tada abu
jo itaiging kambar, kur ant sofos sdjo moterik. Palydovas kalbjosi su ja nesuprantama
kalba, protarpiais juodu nusikvatodavo, o paskui
moteris frankikai m Almanzor klausinti apie
Egipt. Galiausiai Petit Caporal tar jaunuoliui:
inai, kaip bus geriausiai? Tuojau pat nuvesiu
tave pas imperatori ir pakalbsiu su juo dl tavs.
Almanzoras smarkiai isigando, bet prisimin
savo nelaiming dali ir savo tvyn.
Nelaimingam mogui, tar jis, kreipdamasis
vyr ir moter, Alachas sunki valand suteikia daug stiprybs ir drsos, neapleis jis ir mans,
vargo berniuko. Gerai, eisiu pas imperatori. Bet
sakyk, Caporal, ar turiu pult jam po kojomis, ar
paliesti kakta em? Kaip man elgtis?
Vyras ir moteris vl nusijuok ir sak, kad tikrai
to nereikia.
Kaip atrodo tas sultonas? Ar jis baisus, ar didingas? klausinjo toliau Almanzoras. Ar ilga jo
barzda? Ar svaido jis akimis aibus? Sakyk, koks
jis?
Jo palydovas dar kart nusiypsojo ir taip
paaikino:
498

TURINYS

 Veriau a jo tau visai neapsakysiu, Almanzorai; tu pats atspsi, katras jis. Tik priminsiu vien
enkl: visi, kurie bus salje, kai imperatorius eis,
pagarbiai nusiims skrybles, o katras jos nenusiims, tas ir bus imperatorius.
Sulig tais odiais palydovas pam j u rankos ir nusived imperatoriaus sal. Juo sal ariau, juo smarkiau plak Almanzoro irdis, o kai
jau atsidr prie pat dur, pradjo kinkos virpti.
Tarnas atidar duris, ir jie ivydo ne maiau kaip
trisdeimt pusraiu sustojusi vyr, visi puoniais drabuiais, apsisagst aukso vaigdmis,
taip, kaip frank alyje prasta matyti karaliaus
kilminguosius agas ir paas; ir Almanzoras pagalvojo, kad jo palydovas, kurio drabuiai tokie
paprasti ir neivaizds, tarp j turt bti pats
nereikmingiausias.
Visi nusim skrybles, ir Almanzoras tuojau
m akimis iekoti to, kuris liko su skryble, nes
tas turjo bti imperatorius. Ir vienaip, ir kitaip
valgsi visi skrybles laik rankose, vadinasi,
tarp j imperatoriaus nra; ir tada netyia vilgteljo savo palydov ir k pasakysi! Tas stovjo su
skryble ant galvos!
499

TURINYS

Jaunuolis be galo nustebo, net ad jam um.

Ilgai irjo savo palydov, o paskui, nusiimdamas kepur, tar:
Salam alaikum, Petit Caporal! Kiek inau, frank sultonas ne a, todl man nedera bti su kepure ant galvos, bet tu jos nenusiimi! Taigi, Petit
Caporal, ar tik ne tu bsi imperatorius?
Atspjai, tar tas, be to, esu tavo draugas.
U savo nelaim ir vargus kaltink ne mane, o nepalankiai susiklosiusias aplinkybes; duodu od,
kad su pirmuoju laivu iplauksi savo tvyn. O
dabar eik pas mano pai ir papasakok jai apie
arab profesori visk, k inai. Silkes ir salotas
liepsiu nuneti gydytojui, pats kol kas pagyvensi
mano rmuose.
Taip kalbjo mogus, kuris buvo imperatorius;
ir Almanzoras puol prie j veidu ant ems, buiavo jam rank ir pra atleisti, kad jo nepaino;
matydamas j tokiais drabuiais, net netars, kad
stovi prie imperatori.
Sutinku, atsak tas ypsodamasis, kai imperatorius esi vos kelias dienas, ant kaktos tai juk
neparayta.
Tai pasaks, dav ranka enkl, kad jau gali eiti.
500

TURINYS

Nuo tos dienos Almanzoras gyveno patenkintas

ir laimingas. Arab profesori, apie kur imperatoriui papasakojo, dar aplank du ar tris kartus, bet
gydytojo daugiau nemat. Po keli savaii imperatorius j pasiauk ir prane, kad jau stovi nuleids inkar laivas, kuriuo ada j isisti Egipt.
Almanzoro diaugsmui nebuvo galo; pasiruoti kelionei uteko poros dien; susikrovs gausias dovanas ir jausdamas irdyje be galo didel dkingum, jis atsisveikino su imperatoriumi, nuvaiavo
prie jros ir sdo laiv.
Bet Alachas norjo j dar patikrinti, dar labiau
ugrdinti nelaimmis jo dvasi, todl lm, kad
savo gimtins krant kol kas neivyst. Kita frank tauta, anglai, tuo metu kariavo jrose su imperatoriumi. Jie pasisavindavo visus laivus, kuriuos
tik veikdavo; ir atsitiko taip, kad etj kelions
dien laiv, kuriuo plauk Almanzoras, i vis pusi apsupo angl laivai ir m audyti; Almanzoro
laivui teko pasiduoti, ir visa jo gula buvo perkelta
maesn laiv, kuris, ikls bures, drauge su kitais nuplauk toliau. Bet jroje ne maiau pavojinga nei dykumoje, kur plikai netiktai upuola karavanus, udo ir plia mones. nediduk laiv,
kur audra buvo nublokusi nuo didesni laiv, u501

TURINYS

puol Tuniso plik kaperis, visus mones pam

nelaisv, nugabeno Alyr ir pardav vergov.
Nors Almanzoras pakliuvo ne toki sunki vergov kaip krikionys, nes buvo tikratikis musulmonas, bet vis tiek dingo viltis vl ivysti gimtin ir
tv. Taip jis igyveno penkerius metus pas vien
turting mog, kur turjo laistyti gles ir priirti sod. Bet turtuolis mir, nepaliks artimesni
pdini, todl jo turt idrask, vergus isidalijo,
ir Almanzoras pateko pas vien verg pirkl. is
tuo metu jau reng laiv gabenti savo vergus kitus kratus, kur tikjosi brangiau parduoti.
Atsitiko taip, kad ir a buvau to pirklio vergas
ir su Almanzoru pakliuvau t pat laiv. Ten mes
susipainome, ir ten jis papasakojo man apie savo
nepaprast likim. O kai ilipome sausumoje, vl
sitikinau, kokia neinoma yra Alacho valia: kratas, kur isilaipinome, buvo jo gimtoji em, o prekyviet, kur mus pardavinjo, priklaus jo gimtajam miestui, ir o valdove! pasakysiu trumpai,
mogus, kuris j nupirko, buvo jo tikras isiilgtasis
tvas!

502

TURINYS

***
eichas Ali Banas, klausydamasis ito pasakojimo, buvo giliai paskends mintyse; Almanzoro
likimas nejuia j taip sujaudino, kad m tankiau
kvpuoti, akys blizgti, ir jau ne vien kart norjo
savo jaunojo vergo kalb nutraukti; bet pasakojimo pabaiga eichas, atrodo, liko nepatenkintas.
Sakai, dabar jam galt bti kokie dvideimt
vieneri? pradjo eichas klausinti.
Valdove, jis yra mano amiaus, tarp dvideimt
vieneri ir dvideimt dvej met.
O kokiame mieste jis saksi gims? To mums
dar neminjai.
Jei neklystu, atsak vergas, tai buvo
Aleksandrija!
Aleksandrija! suuko eichas. Juk tai mano
snus! Kur jis? Kur jis dingo? Ar nesakei, kad jo
vardas Kairamas? Juodos akys, rudi plaukai?
Taip, tikrai, ir atvirumo valandomis jis vadindavo save Kairamu, o ne Almanzoru.
O, Alachai! Alachai! Sakai, tvas nupirko j,
tau matant, juk taip? Ar jis nepasisak, kad tai jo
tvas? Vadinasi, jis nra mano snus!
Vergas atsak:
503

TURINYS

 Jis man kalbjo: Garb Alachui po tiek ilg

nelaims met; tai mano gimtojo miesto prekyviet. Bet netrukus i u kampo pasirod kilmingas
vyrikis, ir Almanzoras suuko: O, k a matau?!
Negaliu patikti savo akimis! A dar kart regiu
savo brang j tv! Tas mogus prijo prie ms,
apirjo vien, apirjo kit ir galiausiai nupirko
t, kuris visas tas negandas buvo igyvens. Tada
Almanzoras vl kreipsi Alach, kartai sukalbjo padkos mald ir pakudjo man aus: Dabar
vl grtu savo laims rm; tas, kuris mane nupirko, yra mano tikras tvas.
Tai vis dlto ne mano snus, ne mano Kairamas! tar eichas skaudama irdimi.
Jaunuolis
daugiau
nebeitvr;
apsipyl
diaugsmo aaromis, puol ant keli prie eich,
sakydamas:
Ir vis dlto jis js snus, Kairamas, Almanzoras; ne kas kitas, o js pats j nupirkote!
Alachai, Alachai! Koks stebuklas, koks didis
stebuklas! m aukti susirinkusieji, stengdamiesi prasibrauti ariau. O eichas stovjo be ado
ir nustebs irjo jaunuol, kuris dabar pakl
j savo gra veid.
504

TURINYS

 Mustafai, mano biiuli! kreipsi eichas senj dervi. Mano akys aptemo nuo aar, nebematau, ar jo veide yra motinos bruo, kuriuos
buvo paveldjs manasis Kairamas. Prieik ariau
ir gerai siirk.
Senis prijo ariau, ilgai irjo j smeigs
akis, pridjo prie kaktos rank ir tar:
Kairamai! Ar atsimeni tuos odius, kuriuos
tau pasakiau ir praiau siminti, kai ilydjau tave
t nelemt dien frank stovykl?
Brangusis mano mokytojau, atsak jaunuolis, spausdamas senio rank prie savo lp, jie
buvo tokie: Kas myli Alach, ir kieno sin vari,
tas nebus vienias ir vargo dykumoje, nes j lydi du
draugai, kurie j paguos ir nuramins.
Tada senis dkodamas pakl akis dang, papra jaunuol atsistoti, priglaud j prie krtins
ir, priveds prie eicho, tar:
Imki j! Kaip tiesa tai, kad deimt met jo lidjai, taip tiesa ir tai, kad jis tavo snus Kairamas.
eicho diaugsmui ir laimei nebuvo galo. Jis nesteng atitraukti aki nuo atsiradusio snaus veido, ir juo ilgiau j irjo, juo aikiau mat jame
t pat sn, kurio buvo neteks. Ir visi susirinkusieji diaugsi kartu, nes eich jie myljo, ir kie505

TURINYS

kvienam atrod, kad jam paiam iandien sugro

snus.
Dabar itoje salje vl suskambo dainos, vl visi
digavo kaip anomis laims ir diaugsmo dienomis. Dar kart ir dar isamiau jaunuolis turjo papasakoti visus savo igyvenimus, ir visi gyr arab profesori, imperatori ir kiekvien, kas buvo
padjs Kairamui. Sveiai ibuvo iki vlyvos nakties, o kai m skirstytis, eichas visus savo biiulius gausiai apdovanojo, kad jie visados prisimint
i diaugsmo dien.
Keturis vaikinus jis supaindino su savo snumi, pakviet juos visuomet j lankyti ir, kaip anksiau buvo adjs, dabar Kairamas su ratininku
skaitys, su tapytoju ikylaus, su pirkliu klausysis dain ir grsis okiais, o ketvirtasis rengs
pasilinksminimus. Jie irgi buvo gausiai apdovanoti
ir linksmi ijo i eicho nam.
Kam u visa tai turime bti dkingi, kalbjosi
jaunuoliai tarp savs, kam kitam, jei ne seneliui?
Kas galjo tai numanyti tada, kai stovjome prieais ituos namus ir visaip apkalbinjome eich?
Ir kaip lengva mums bt buv praleisti senelio pamokymus pro ausis, tar kitas, arba i jo
net pasityioti? Juk buvo toks apiplys ir panaus
506

TURINYS

 elget; kas galjo pamanyti, kad tai yra imintingasis Mustafas?

Koks nuostabus sutapimas! siterp ratininkas. Ar ne toje paioje vietoje stovdami sakme
savo norus? Vienas troko keliauti, antras dainuoti ir okti, treias ger draug brio, o a
skaityti ir klausytis visoki nutikim; ir ar neisipild visi ms norai? Ar negalsiu dabar skaityti
vis eicho knyg ir pirkti, koki panorsiu?
O a ar negalsiu rpintis jo valgiais, rengti
puikiausius pasilinksminimus ir pats visur dalyvauti? pritar antras.
O a ar netursiu teiss, kai tik irdis panors,
klausytis dain ir skambinimo arba irti oki,
ar negalsiu nueiti pas eich ir paprayti, kad paskolint man savo vergus muzikantus, dainininkus ir okjus?
O a, atsiliep tapytojas, kuris iki ios dienos buvau neturtingas ir nestengiau i ito miesto
kojos ikelti, dabar galsiu keliaut, kur norsiu.
Taip, sak jie visi, kaip gerai, kad paklausme senelio; kas ino, kas i ms bt ij!
itaip kalbdamiesi jie linksmi ir laimingi gro
namo.
507

TURINYS

PESARTO SMUKL

Prie daugel met, kai pesarte keliai dar buvo

prasti ir ne taip danai vainjami kaip dabar, giria keliavo du vaikinai. Vienas, madaug atuoniolikos met, buvo mechanikas; antras auksakalys;
is i pairos atrod ne daugiau kaip eiolikos ir,
matyt, isiruo savo pirmj kelion po pasaul.
Artjo vakaras, siaur keliuk, kuriuo abu ingsniavo, temd milinik egli ir skrobl eliai.
Mechanikas dro drsiai, vilpaudamas linksm
dainel ir retsykiais panekindamas vitri, savo
un, ir rodsi, kad jam nelabai rpi, kad jau temsta, o iki artimiausi nakvyns nam dar geras kelio galas. Tik Feliksas, auksakalys, vis daniau baimingai dairsi aplinkui. Kai mediuose smarkiau
sulamdavo vjas, jam vaidendavosi, tarsi girdi
u savs ingsnius; kai pakelje sujuddavo krmai, jam atrodydavo, kad u j mato tykojanius
veidus.
iaip jaunasis auksakalys nebuvo nei prietaringas, nei bailus. Viurcburge, kur moksi amato,
draugai laik j drsiu, patikimu vyruku, bet ian508

TURINYS

dien jam darsi kakaip nejauku. Mat apie pesart buvo girdjs visoki kalb. Sklido gandas,
kad ia siautjanti didel plik gauja, o per paskutines savaites buv apiplta nemaai keleivi;
negana to, ne vienas usimindavo net apie kelis
siaubingus nuudymus, vykdytus visai neseniai.
Todl jaunasis auksakalys ne juokais baiminosi dl
savo gyvybs, nes dviese prie ginkluotus plikus
ne k bt galj padaryti. Jau m gailtis, kad
paklaus mechaniko eiti toliau, o ne apsinakvoti
pagiryje.
Jei mane inakt umu ir kartu su gyvybe neteksiu visko, k turiu, tai tik tu, mechanike, bsi
kaltas, nes tu mane kalbjai lsti it siaubing
giri.
Nebk bailys, atkirto jam tas. Tikram pameistriui nra ko drebinti kink. Kaip manai? Gal
ponai plikai i pesarto suteiks mums garb
bti upultiems ir nuudytiems? Kam jiems tas
vargas? Gal dl mano ventadieninio apsiausto,
kur neuosi kuprinje, arba dl t keli nusususi
grai, kurie liko nuo talerio74, umokjus u pie74

Taleris Vokietijoje (15191907) ir kitose Europos

valstybse apyvartoje buvusi sidabrin moneta.
509

TURINYS

tus? Reikia vainti ketvertu arkli kinkyta karieta, vilkti auksu siuvintais ilko drabuiais, tada
tok gal ir susigundyt nugalabyti.
Sustok, ar negirdi, kad girioje kakas vilpia? tar isigands Feliksas.
Tai vjas stgauja mediuose, tik eik greiiau,
liko nebe taip toli.
Taigi, bepigu tau postringauti apie umuimus, nesiliov samprotavs auksakalys. Tavs
paklaus, k turi, ikratys ir blogiausiu atveju paims tavo ieigin apsiaust, gulden75 ir trisdeimt
kreiceri. O mane jie nudobs i karto vien dl to,
kad neuosi aukso dirbini ir brangi papuoal.
Niekis, kodl jie turt dl to tave udyti? Jei,
tarkim, keturiese ar penkiese ilst i an krm
su utaisytais autuvais ir, nusitaik mus, mandagiai paklaust: Na, ponai, k turite gero? ir
pasilyt: Nesikuklinkite, mes padsim jums paneti, ar dar kaip nors kitaip maloniai kreiptsi,
tai tu tikriausiai nebtum kvailys: atritum savo
ryull, patiestum dailiai ant ems geltonj lie75

Guldenas Europos valstybi auksin (XIV

XVI a.) ir sidabrin (XVIIXIX a.) moneta.

Sidabrin gulden sudar 60 kreiceri.
510

TURINYS

men, mlynj apsiaust, abejus markinius, idliotum visus karolius, visas apyrankes, ukas ir
padkotum u gyvyb, kuri jie tau dovanoja.
Mat kaip? kartai atkirto Feliksas. Atiduoti
garbiosios grafiens, savo kriktamots, papuoalus? Ne, veriau savo galv, tegu sukapoja mane
mayius gaballius! Ar neatstojo ji man motinos
ir ar ne ji pasirpino, kad, sujus man deimt met,
leist mokytis amato? Ar ne ji mokjo u moksl,
drabuius ir visk, ko man reikjo? Ir dabar, kai
galiu j aplankyti ir neu jos usakym, atlikt
mano paties rankomis, dabar, kai, teikdamas jai
papuoalus, galiu parodyti, ko imokau, taigi dabar turiu visa tai atiduoti ir dar pridti jos dovanot geltonj liemen? Ne, geriau gal gausiu,
bet tiems niekams neatiduosiu savo kriktamots
papuoal!
Nebk avinas! suuko mechanikas. Jei tave
umu, grafien vis tiek negaus savo papuoal,
todl kur kas geriau, jei juos atiduosi, bet igelbsi
savo gyvyb.
Feliksas nebeatsak. Jau visai sutemo, o jaunas
mnulis viet taip blykiai, kad per penkis ingsnius nieko negaljai irti. Auksakalys jautsi
kaskart vis nejaukiau, todl stengsi neatsilikti
511

TURINYS

nuo draugo, bet irdyje vis svarst, ar pritarti jo

kalboms ir rodinjimams, ar ne.
Taip jie ingsniavo dar apie valand, kol pagaliau
tolumoje ivydo ibur. Jaunasis auksakalys man,
kad nereikia pasitikti, nes tai gali bti ir plik
namas; mechanikas aikino, kad plik namai ar
landyns esanios po eme, o ia turi bti nakvyns namai, tie patys, apie kuriuos kalbjo mogus,
kurio jie klaus kelio, pirm leisdamiesi giri.
Trobesys buvo ilgas, bet emas; kieme stovjo
veimas, o alimais tvarte vingiojo arkliai. Mechanikas pamojo pameistriui prislinkti prie lango,
kurio langins nebuvo udarytos. Pasistieb ant
pirt gal, jie galjo matyti, kas yra viduje. Prie
krosnies krsle miegojo kakoks vyras: sprendiant i apdaro, turjo bti veikas, to veimo,
kuris stovjo kieme, savininkas. Kitoje krosnies
pusje susdusios verp dvi moteriks viena
kiek pagyvenusi, kita dar visai jauna. Pasienyje
prie stalo, pasistats vyno taur ir pasirms rankomis galv, sdjo kitas vyras; jo veid buvo sunku irti. I drabuio mechanikas spjo j esant
kilming pon.
Taip jiems besidairant pro lang, troboje sulojo
uo. Jam kaipmat atsiliep vitrius, mechaniko ke512

TURINYS

turkojis, ir tarpduryje pasirod tarnait pairti,

kokie ia mons atsibaladojo.
Keliauninkams adjo duoti vakarien ir lovas
nakvynei. Suj vid ir pasidj kamp sunkius
neulius, lazdas ir kepures, abu susdo prie stalo alia ano pono. Igirds j pasisveikinim, tas
pakl galv, ir jie pamat jauno graaus vyrikio
veid. Jaunuolis maloniai atsak j pasveikinim.
Gerokai suvlavote, tar is. Ar nebijojote
toki tamsi nakt keliauti pesarto giria? A veriau pasistaiau arkl ios smukls tvarte, uuot
dar koki valandl pajojs.
Visai teisingai padarte! pritar mechanikas. Bganio irgo kanop kaukenimas t galvaudi ausims yra kaip muzika, viliojanti i labai toli, net vienos valandos kelio atstumu. Bet jei
giria pdina pora toki varg berniok kaip mes,
kuriems patys plikai turt dar t duoti, tada
jie nesivargins dl ms, n pirto nejudins.
Tikra teisyb, atsiliep veikas, kuris, paadintas atvykusi j bruzdesio, taip pat pasislinko
prie stalo. Neturtingo mogaus jie dl pinig nepuls. Bet buvo atvej, kad neturtingus mones jie
tyia nusmeigdavo arba versdavo prisidti prie j
gaujos ir eiti ivien.
513

TURINYS

 Na, jei tie mons tokie ir taip elgiasi, siterp jaunasis auksakalys, tai ir ie namai mums ne
k saugesni. Ms viso labo tik keturi, su eiminink bernu penki; jei plikai sumanyt pulti
deimia vyr, k galtume padaryti? Ir dar vienas dalyklis, ia Feliksas tar panibdomis,
kas garantuos, kad i nam eimininkai yra dori
mons?
Dl to galima nesijaudinti, atsak veikas.
iuos ueigos namus usuku jau daugiau kaip
deimt met, ir niekuomet nenutiko nieko blogo.
eimininkas retai bna namie, sako, jis veriasi vyno prekyba, o pati yra rami moterik, kuri
niekam pikto nelinki; ne, be reikalo taip manote,
gerbiamasis!
Ir vis dlto, dabar prakalbo ir kilmingos ivaizdos jaunikaitis, vis dlto negaliau ramia
irdimi atmesti to, k jis sako. Prisiminkite, kokie
gandai sklinda apie tuos, kurie itoje girioje yra
ding be inios. Daugelis i j prie tai buvo ketin
pernakvoti itoje ueigoje, o kai paskui po dviej
ar trij savaii j pasigesdavo, imdavo iekoti ir
teiraudavosi ituose namuose, atsakym visuomet
gaudavo vien niekas nemat, niekas negirdjo;
sutikite, tai vis dlto kelia tarim.
514

TURINYS

 Dievas ino, suabejojo ir mechanikas, ar

ne imintingiau btume padar, apsinakvoj po
pirmu pasitaikiusiu mediu, o ne tarp it keturi
sien, i kur pabgti, jei staiga jie apgult duris,
n nesvajok, nes visi langai su grotomis.
Tokios kalbos keliauninkus privert pagalvoti.
Buvo labai panau, kad i girios smukl nesvarbu, prievarta ar savo noru veik su plikais ivien. Todl nakvyn ia jiems atrod pavojinga; juk
buvo girdj nemaai pasakojim apie keleivius,
kuriuos upuol ir iud mieganius; nors dabar
gyvybei gal ir negrs pavojus, bet kai kurie i
svei nebuvo tokie turtingi, kad netekti bent dalies turto vis tiek bt buv menki juokai.
Nukabin nosis ir be nuotaikos jie spoksojo
savo taures. Kilmingasis jaunikaitis mst: kaip
bt gera ant irgo ramiai risnoti lygiais laukais;
mechanikas svajojo: kokia laim bt dabar turti
asmens sargyb i dvylikos tvirt, lazdomis ginkluot draug; auksakalys Feliksas labiau drebjo dl globjos papuoal nei dl savo gyvybs; o
veikas, msliai dmindamas pypk, patyliukais
tar:

515

TURINYS

 Vyrai, bent jau miegani jie neturt ms

uklupti. A, sakysim, sutinku vis nakt nesudti
aki, jei kuris nors vienas i js man padt.
Sutinku! Ir a! Ir a! atsiliep kiti trys.
Umigti a vis tiek negalsiu, pridr kilmingasis jaunikaitis.
Gerai, bet kad neimt miegas, reikia k nors
prasimanyti, tar veikas. Kadangi esame kaip
tik keturi, tai, manau, galtume suloti kortomis
ir miegas neims, ir laikas greiiau prabgs.
A kortuoti nemoku, atsiliep kilmingasis
jaunikaitis, todl negalsiu palaikyti kompanijos.
O a net kort nepastu, prisipaino Feliksas.
Tai k veikti, jei negalime loti kortomis?
klaus mechanikas. Gal dainuosim? Ne, negalima dar prisiauksime tuos valkatas. O gal msles
minkim? Bet tai irgi neilgam. inot k? Kas bt,
jei vieni kitiems k nors papasakotume? Nesvarbu,
linksmos ar lidnos tos istorijos, tikri atsitikimai
ar pasakos bent jau neduos umigti ir pads ne
blogiau laik prastumti kaip ir kortos.
Man tinka, bet pradkite js, tar ypsodamasis jaunikaitis. Js, ponai amatininkai, keliaujate po vis al, todl prisiklausote visoki daly516

TURINYS

k, juk kiekvienas miestas ir miestelis turi sav

pasakojim, sav istorij ir legend.
Taip, inoma, t pasitaiko igirsti, pritar mechanikas, bet utat tokie ponaiiai kaip js
skaitote visokias knygas, i kuri suinote domesni dalyk, todl galtumte k nors imintingesnio ir graesnio papasakoti nei paprasti amatininkai, tokie, kaip mudu su Feliksu. Jei neklystu, js
esate studentas, mokslininkas?
Mokslininkas tai ne, ypteljo jaunikaitis,
bet studentas tikrai; dabar atostogos, ir keliauju
namo; o tai, k rao ms knygos, ne taip tinka
pasakoti kaip js vienur kitur igirstos istorijos.
Tad pradkite, suprantama, jei kiti neprietarauja!
A jokiu bdu! Gra pasakojim vertinu
imt kart labiau u kortas, atsiliep veikas.
Danai vaiuoju viekeliu liausia ingine, jei tik
alimais eins mogus k nors graaus pasakoja.
Ne vien esu per dargan pasisodins veim ir
pavjs, bet tik su slyga, kad tas k nors domaus papasakos. Turiu vien draug, kur nepaprastai myliu, kaip man atrodo, vien dl to, kad
jis moka tiek visoki pasakojim, kurie trunka po
septynias ir daugiau valand.
517

TURINYS

 Man irgi taip yra, pritar jaunasis auksakalys, pasakojim klausaus, lieuv ileids; mano
meistras Viurcburge turjo man grietai udrausti
imti rankas knyg, kad, pernelyg daug skaitydamas, neapleisiau darbo. Na, mechanike, guldyk
k nors graaus, a inau, pradjs dabar, gali pasakoti kiaur nakt, ir dar galo nebus.
Mechanikas ilenk taurel dl drsos ir taip
pradjo:

518

TURINYS

Pasakojimas apie gulden su elnio atvaizdu

Auktutinje vabijoje dar ir dabar tebestkso

kadaise paiosdidingiausios visame krate Hohencolern76 pilies mrai. Stovi ji ant stataus apvalaus
kalno, nuo kurio toli matyti visa apylink. Bet tiek
pat toli ir dar nepalyginamai toliau, nei galima i
vis pusi umatyti pil, mons nuo seno bijojo
narsios Colern gimins, o jos vard inojo ir gerb visose vokiei emse.
Taigi prie daug imt met, man rodos, dar ir
parakas nebuvo irastas, gyveno itoje tvirtovje
vienas i Colern, labai keisto bdo mogus. Nepasakysi, kad jis bt labai spauds savo valdinius
ar nuolat vaidijsis su kaimynais, bet vis tiek niekas nenordavo pasipainioti jam po kojomis dl jo
niraus vilgsnio, vis laik surauktos kaktos, staiokikos elgsenos ir prastos nuotaikos.
Nedaug tebuvo moni pilies tarnai ia neeina, kurie kada nors bt girdj j kalbant
Hohencolernai i vabijos kilusi garsi kunigaiki
ir Vokietijos imperatori gimin.

76

519

TURINYS

monikai kaip visi. Jei, tarkim, jis jodavo slniu ir

sutikdavo mogel, kuris, greitai nusitrauks nuo
galvos kepur, nusilenkdavo sakydamas: Lab
vakar, pone grafe, iandien puikus oras, is
atrdavo: Niekai! arba Pats inau! O jei kas
nors netikdavo jam ar jo irgui, pavyzdiui, siaurame kelyje sutiktas kaimietis su veimu nespdavo ijudinti kuino ir kaipmat pasitraukti i kelio, varg mogel ugridavo keiksm krua; bet
niekada nepasitaik girdti, kad grafas kada nors
bt mog sumus. Visame krate j vadindavo
Colernu Vtra.
Colernas Vtra turjo pai, kuri buvo visika
jo prieingyb velni ir maloni kaip pavasario
saulut. Kiek kart draugikais odiais ir velnumu ji sutaikydavo savo pat su monmis, kuriuos
tas bdavo eids. Neturtinguosius elpdavo kaip
manydama ir, net kaitriausiomis vasaros dienomis ar siauiant baisiausiai pgai, nepatingdavo
nusileisti nuo stataus kalno aplankyti vargdieni
ar sergani vaik. Jei tada sutikdavo j grafas, ikart susirauks sakydavo: Niekai! Pats inau!,
ir jodavo toliau.
Kit moter toks iurktus mogus bt atgrass ar net baugins: viena bt maniusi kas man
520

TURINYS

darbo dl t driski, jei mano mogus juos laiko

kvailiais; kita galbt i ididumo ar apmaudo bt
nustojusi tok pikiurn mylti; bet ne tokia buvo
ponia Jadvyga fon Colern.
Ji vis gyvenim myljo savj, stengsi graia
balta rankute lyginti raukles ant jo rudos kaktos,
bti jam meili ir j gerbti. Ir kai po keleri met
Dievulis padovanojo mayt grafait, jos irdis ir
dabar nuo jo n kiek neatalo suspdavo ir sneliui atlikti visas mylinios motinos priedermes.
Prajo treji metai. Grafas fon Colernas matydavo savo sn tik sekmadieniais po piet, kai aukl
atnedavo j ir paduodavo rankas. Jis irdavo
vaikel, smeigs akis, kak sumurmdavo po nosimi ir grindavo auklei. Tik kai maylis pirm
kart itar od tveli, grafas padovanojo auklei gulden, bet vaikui net nenusiypsojo.
Taiau kai atjo treiasis berniuko gimtadienis,
grafas liep pirm kart umauti snui kelnytes
ir vis graiai aptaisyti aksomo ir ilko drabuliais; paskui sak atvesti prie dur savo juodbr ir dar antr puik irg ir, pams mayl ant
rank, m, vangdamas pentinais, leistis sraigtiniais laiptais emyn. Pamaiusi tok neregt
vaizd, grafien Jadvyga labai nustebo. iaip ji ne521

TURINYS

buvo pratusi eimos galvos klausinti, kur is joja

ir kada gr, bet kart baim dl vaiko atvr jai
burn.
Ar adate kur joti, grafe? paklaus. Tas nieko
neatsak. Kam neats vaik? neatlyo ji. Kunas eis su manimi pasivaikioti.
Pats inau, atsak Colernas Vtra ir toliau
lipo laiptais emyn. Kieme pam vaik u kojyts,
kl baln, tvirtai pririo drobine juosta, pats
uoko ant juodbrio ir, laikydamas rankoje snaus irgo pavad, ingine ijojo pro pilies vartus.
I pradi vaikui, matyt, labai patiko joti su
tvu pakaln. Jis plojo rankutmis, juoksi, tamp
savo irg u kari, kad tas greiiau bgt, o tvas negaljo atsidiaugti; net kelet kart suuko:
aunus vaikinas i tavs iaugs!
Bet kai ijojo lygum, ir grafas paleido arklius
risia, mayliui smagumas greitai prajo; i pradi nedrsiai pra tv joti liau, bet kai greitis vis didjo, ir stiprus vjas vargui Kunui bema
um kvap, pradjo patyliukais verkti, paskui
nerimauti, kol pagaliau kiek galdamas paleido
gerkl.
Pats inau, niekai! piktai tar tvas. Vos
ulipo ant arklio ir jau bliauna; nutilk, arba...
522

TURINYS

Taiau t akimirk, kai grafas norjo snel padrsinti, kaip reikiant ukeikdamas, jo juodbris
stojo piestu, o kito irgo pavadis itrko i rank;
gal gale sutramds savo gyvul ir nerimastingai
atsigrs pairti, kur vaikas, pamat, kad snaus irgas be raitelio skuodia pilies linkui.
Kad ir koks kietairdis ir nirus buvo grafas fon
Colernas, bet itas vaizdas j sukrt. Pirmiausia
paman, kad snus guli kur ant kelio sulauytais
kaulais; rov sau nuo barzdos plaukus ir vaitojo.
Pasileido keliu atgal, bet vaiko niekur nebuvo; jau
m rodytis, kad pasibaids arklys bus j numets
vandens griov, kuris telkojo alikelje. Tik staiga
u nugaros igirdo vaikik balsel aukiant j vardu; net nepajuto, kaip apsuko irg, ir k ivydo:
prie kelio po mediu sdi sen ir supa ant keli
vaik.
Kur radai vaik, ragana? suriko ts grafas. Nek greiiau en!
Nesikariuokite, ramiau, js malonybe!
tar ypsodamasi sen. Ir ant savo puikaus irgo galite prisiaukti nelaim! Kur radau berniuk,
teikiats klausti? Taigi pasibaid jo arklys, o prie
balno priritas vaikas vos besilaik u vienos kojy523

TURINYS

ts, plaukai beveik eme vilkosi; pagavau j savo

prijuost.
Pats inau, suuko grafas piktai, o dabar
duok en; matai, kad negaliu nulipti irgas nirtus, dar ugaus j.
Paaukokite man gulden tok su elnio atvaizdu, nuolankiai papra moteris.
Niekai! rikteljo grafas ir svied jai po mediu kelis pfenigus.
Ne, man labai reikt guldeno su elnio atvaizdu, nenusileido ji.
Ko, guldeno su elnio atvaizdu?! Tu pati jo neverta! niro grafas. en vaik, arba upjudysiu
unimis.
tai kaip! N guldeno a neverta? atsak su
paaipa sen. Na, k gi, pairsim, kas i js
palikimo bus vertas guldeno su elnio atvaizdu; o
ituos pfenigus pasilaikykite sau!
Tai sakydama, sen met tuos tris mayius variokus grafui atgal, ir taip taikliai, kad visi trys
lk iknin kapel, kur tas dar tebelaik
rankoje.
Sens taiklumas grafui tiesiog um ad, todl kelias minutes negaljo n odio pratarti, bet
paskui nustebimas virto pykiu. Jis grieb autu524

TURINYS

v, atlenk gaiduk ir m taikyti sen. O i rami ramiausiai glost ir buiavo jaunj grafait,
laikydama j glbyje taip, kad kulka pirma kliudyt vaik.
Esi geras, ramus berniukas, kalbjo ji, bk
visuomet toks, ir laim tavs neaplenks.
Pasakiusi linkjim, sen pastat vaik ant
ems ir pagras grafui pirtu:
Grafe Colernai, gulden su elnio atvaizdu man
dar lieki skolingas, tar ji ir, nekreipdama dmesio, kaip jis plstasi, nukitino, skroblo lazdele pasiramstydama, giri. Tada Konradas, grafo
tarnas, visas drebdamas nulipo nuo arklio, kl
ponait baln, pats atsisdo jam u nugaros ir nujojo eimininkui i paskos pil.
Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai grafas
fon Colernas Vtra jodinjo su savo sneliu; dl to,
kad, arkliams bgant risia, vaikas pradjo verkti
ir aukti, tvas nusprend, jog snus ileps, ir i
jo nieko gero nebus, todl irjo j be diaugsmo, ir kiekvien kart, kai berniukas, kuris tv
labai myljo, diaugsmingai pribgdavo ir meilindamasis apsikabindavo jo kelius, grafas vijo j alin, rkdamas:
Pats inau! Niekai!
525

TURINYS

Grafien Jadvyga kantriai iksdavo visas vyro

ugaidas, bet toks iurktus elgesys su niekuo nekaltu vaikeliu j nepaprastai eid; kelis kartus
buvo susirgusi dl irdies skausmo, kai iaurusis
grafas dl kakoki menknieki mayl grietai
nubaud; gal gale pasimir savo graiausiuose
gyvenimo metuose jos gailjo tarnai ir visi apylinki mons, o labiausiai verk snelis.
Nuo to laiko grafas beveik visai nebesirpino
snumi atidav j auklti slaugei ir pilies kapelionui ir ivis juo maai besidomjo, ypa dar dl
to, kad netrukus ved turting jaun panel, kuri
po met padovanojo jam dvynukus, du mayius
grafaiius.
Kunui maloniausias pasivaikiojimas bdavo
nubgti pas senel, kuri igelbjo jam gyvyb. Ji
visada daug pasakodavo apie jo mirusi mamyt
ir apie tai, kiek ji yra jai padariusi gero. Tarnai ir
tarnaits berniuk vis spdavo, kad taip danai
nelakstyt pas poni Feldheimerien tokia buvo
sens pavard, nes toji esanti ne kas kita kaip
ragana; taiau maylis jos nebijojo: mat pilies kapelionas buvo aikins, kad joki ragan nra, o
pasakojimai apie moteris, mokanias kerti, ant
526

TURINYS

arsteklio oru skraidanias ir ant Brokeno77 orgijas kelianias, irgi yra gryni prasimanymai.
Bet kas tiesa, tai tiesa: senels Feldheimeriens
namuose mat visoki daikt, kuri negaljo suprasti, kam jie reikalingi; ir poktas su trimis pfenigais, kuriuos ji taip taikliai met tvui kap,
jam irgi njo i galvos; be to, ji mokjo sutaisyti
visoki tepal ir grim, kuriais gyd mones ir
gyvulius; taip pat kalbos, kad ji neva turinti kakoki or keptuv, kuri utenka padti ant ugnies,
ir kyla baisus griaustinis, irgi nebuvo n surdijusio dvylekio vertos.
Ji imok jaunj grafait daug nauding dalyk, pavyzdiui, pasidaryti vaist susirgusiems arkliams gydyti, grimo nuo pasiutligs, masal uvims gaudyti ir nemaai kit gyvenime pravari
daikt. Netrukus senel Feldheimerien liko vienintel grafaiio draug, nes aukl mir, o pamot
visai jo neirjo.

77

Brokenas aukiausia Harco kaln virn, auktis

1142 metrai. Apie kaln sukurta daug legend,
pavyzdiui, kad Valpurgijos nakt (i balandio 30
gegus 1-j) piktosios dvasios ir raganos ia
kelianios puot ir orgijas.
527

TURINYS

Broliai augo, o Kuno gyvenimas darsi vis lidnesnis. Dvyniams per pirm jojim pasisek nenukristi nuo arklio, ir grafas fon Colernas Vtra
nusprend, kad abu yra visai imintingi ir gabs
vaikai, todl vis savo meil skyr tik jiems: jodinjo su jais nuo ryto iki vakaro ir mok visko, k
pats mokjo.
Bet nedaug gero jie teimoko; rayti ir skaityti
grafas pats nemokjo, todl ir jo aunieji sneliai
neturjo tokiems niekams gaiti laiko. Bet utat,
bdami deimties met, jie jau taip lykiai keiksi kaip ir j tvas, su visais vaidijosi, tarp savs sugyveno kaip uo su kate ir tik tuomet eidavo ivien
ir pasidarydavo draugai, kai nordavo nuskriausti
Kun.
Motina dl to per daug nesijaudino, nes man,
kad petis berniukams sveika ir naudinga; bet vien kart tarnas apie tai pasak seniui grafui, o tas
tik atkirto:
Pats inau! Niekai!
Taiau jis vis dlto susirpino ir m galvoti, k
ia padarius, kad sns ateityje vienas kito nenugalabyt, nes atmint buvo sirs sens Feldheimeriens, kuri irdy laik tikr tikriausia raga528

TURINYS

na, grasinimas: Na, k gi, pairsim, kas i js

palikimo bus guldeno su elnio atvaizdu vertas.
Syk mediodamas savo pilies apylinkse, grafas atkreip dmes du kalnus, kuriuos, kaip jam
atrod, pati gamta sukrusi pilims statyti, ir i
karto nusprend statyb neatidlioti. Ant vieno
kalno iaugo elmkalnio78 pilis, kuri taip pavadino savo jaunesniojo dvynio garbei, snaus, kuriam dl jo visoki idaig jau seniai buvo davs
elmio vard, o antr pil, nordamas paiepti
ragan, kuri sak, kad jo palikimas n guldeno su
elnio atvaizdu nevertas, i pradi man pavadinti
Elnio Guldeno kalnu, bet paskui pasirinko paprastesn Elniakalnio79 vard: taip abu kalnai iki iol
tebevadinami, ir kam pasitaiko keliauti vabijos
Albu80, tas ir iandien gali juos pamatyti.
I pradi grafas fon Colernas buvo ketins vyriausiajam snui testamentu urayti Hohenco Vokikai tas kalnas vadinamas Schalksberg: Schalk
idyklis, elmis, poktininkas, Berg kalnas.
79
Vokikai jis vadinasi Hirschberg: Hirsch elnias,
Berg kalnas.
80
vabijos Albas, arba vabijos Jura, yra apie 150km
ilgio ir 3037km ploio kalnagbr is, nusidrieks
tarp Nekaro ir Dunojaus upi.
78

529

TURINYS

lern pil, jaunajam elmiui elmkaln, jo broliui Elniakaln, bet pati tol galv , kol jis savo
sprendim pakeit.
Kvailelis Kunas, taip grafien vadino nelaimingj berniuk u tai, kad tas nebuvo toks idyks ir neklauada kaip jos vaikai, yra ir taip
utektinai turtingas jam gana motinos palikimo,
o ia dar atiduodama ir puiki, turtinga Colern pilis! Mano sns nieko negauna po vien pilait,
kurioms tik mikai tepriklauso!
Grafas visaip rodinjo, kad bt nusikaltimas
i Kuno atimti pirmagimio snaus teis, bet viskas veltui: grafien liejo aaras ir kl vaidus tol,
kol Colernas Vtra, kurio iaip niekas negaldavo
perkalbti, dl ventos ramybs nusileido ir giu
maesniajam elmiui ura elmkalnio, Volfui,
didesniajam, Colern pilis, o Kunui Elniakaln
su Balingeno miesteliu.
Nedaug laiko prajo, kai testamentas buvo suraytas, ir grafas sunkiai susirgo. Gydytojui, kuris pasak, kad jo dienos jau suskaiiuotos, atov:
Pats inau!, o pilies kapelionui, kai tas primin, kad i gyvenimo reikia pasitraukti kaip dera
krikioniui, piktai atr: Niekai! m keiktis
530

TURINYS

ir tti ir mir, kaip gyveno: kaip neraliuotas galvijas ir didelis nusidjlis.

Dar tebeguljo velionis nepalaidotas, kai atbgo grafien, testamentu neina, ir Kunui, savo posniui, pakiusi j po nosimi, tyiodamasi pareik, kad is gals dabar parodyti savo mokytum ir
pats paskaityti, kas tam popieriuje parayta, juodu
ant balto kad Colern pilyje jam nebra kas veikti. Ji ir jos sns diaugsi, gav tiek graaus turto ir abi pilis, kurias nuo jo, pirmagimio, pavyko
paverti.
Kunas nuolankiai pakluso mirusiojo valiai, bet
negaljo sulaikyti aar, atsisveikindamas su pilimi, kur buvo gims, kur guljo palaidota brangioji
mamyt, kur gyveno gerasis kapelionas ir, netoli
nuo pilies, beveik vienintelis artimas mogus senel Feldheimerien. Nors Elniakalnio pilis buvo
grai, jos rmai puiks, bet ia jis jautsi vienias,
ia jam buvo nyku, todl netrukus m nepaprastai ilgtis gimt j nam.
Vien vakar grafien ir abu jos sns, kurie
dabar jau turjo po atuoniolika met, sdjo pilies balkone ir velg sln. Staiga pamat pil
atjojant stoting raitel, kuriam i paskos sek du
mulai su ant nugar taisytais stabiais dengtais
531

TURINYS

netuvais, ir nemaai tarn. Grafien ir sns ilgai spliojo, kas tas raitelis galt bti. Galiausiai
maasis elmis suuko:
O, juk tai ms ponaitis brolis i Elniakalnio!
Tas kvailelis Kunas? nustebusi suuko grafien. Aha, matyt, nori suteikti mums garb ir
pakviesti sveius, o puikieji netuvai skirti man
Elniakaln nuneti; ne, tokio gerumo ir tokios pagarbos i savo ponaiio posnio, kvailelio Kuno,
tikrai nesitikjau. mandagum reikia atsakyti
mandagumu, eime, nusileiskime prie vart ir ten
sutikime j; nutaisykite draugikus veidus, gal Elniakalnyje mums k nors padovanos, tarkim, vienam arkl, kitam arvus, o man jau seniai praverst jo motinos papuoalai.
Joki dovan i kvailelio Kuno man nereikia,
pasiprieino Volfas, ir mano meilaus veido jis taip
pat neivys. Geriausiai bt, manau, kad jis per
daug nedelsdamas keliaut paskui ms mielj
tvel, tada paveldtume Elniakaln ir vis turt, o
jo motinos papuoalus jums, mamyte, perleistume
visai pigiai.
Ak tu, nenaudli! usideg pykiu motina.
Dar man reiks i js papuoalus pirkti? Ar taip
atsidkojate man, kad i tvo ipliau jums Coler532

TURINYS

n pil? Papuoalus turiu gauti dykai, ar ne, mano

maasis elmi?
Dykai tik giltin pjauna, brangioji mamyte!
atsak juokdamasis snus. Jei tiesa, kad u papuoalus net pilait galima nupirkti, tai mes ne tokie mulkiai, kad juos kaip niekur nieko kabintume
jums ant kaklo. Kai tik Kunas umerks akis, nujosime pil, visk pasidalysime, o a savo dal parduosiu. Jei js, ponia mamyte, moksite daugiau
nei ydas, papuoalai bus js.
Taip kalbdamiesi, jie nujo iki pilies vart; tik
vargais negalais grafien ugniau pykt dl papuoal, nes grafas Kunas jau jojo pakeliamuoju
tiltu. Pamats pamot ir brolius, sustabd irg,
nuoko ir visus mandagiai pasveikino. Nors Kunui
jie buvo pridar daug pikta, jis vis tiek man, kad
anie yra jo broliai, ir kad i beird moter myljo
jo tvas.
O, kaip grau, kad ponas snelis ms nepamirta, m suokti saldiu balsu grafien, meiliai
ypsodamasi. Kas girdti Elniakalnyje? Gal jau
kiek apsipratote? Matau, ir palankin sitaiss! Oi,
koks puikus! Imperatorienei ir tai nebt gda
jame sdti; tikriausiai netrukus atsiras ir eimi533

TURINYS

nink, kuri su malonumu nors jame po apylinkes

pasidairyti.
Lig iol apie tai dar negalvojau, maloningoji
ponia mamyte, atsak Kunas, utat pandau
kit kompanij namus pasikviesti; dl to atvykdamas ir dengtus netuvus pasimiau.
O, koks js geras ir rpestingas, pertrauk jo
kalb dama, ypsodamasi ir nusilenkdama sveiui.
Jam juk nebelengva sdti balne, toliau kuo
ramiausiai kalbjo Kunas, turiu galvoje tv
Jozef, pilies kapelion. adu j pasiimti jis yra
mano senas mokytojas, be to, taip buvome sutar,
kai ivykau i Colern. Priglausiu ir senel Feldheimerien, gyvenani tenai slnyje palei kaln.
Dievulliau! Dabar ji jau taip suseno, vos bepakruta, o kadaise igelbjo man gyvyb, kai pirm kart buvau ijojs su amin atils tveliu; kambari
Elniakalnyje yra utektinai, tegu ten gyvena, kol
umerks akis.
Tai pasaks, Kunas nujo per kiem pas
kapelion.
Grafaitis Volfas perpyks kietai suspaud lpas,
grafien net paaliavo i nirio, o maasis elmis
tik garsiai nusikvatojo ir tar:
534

TURINYS

 Na, kiek duodate u kuin, kur jis man padovanos? Broli Volfai, mainau j arvus, kuriuos
jis tau dav. Ha ha ha! Pamanyk, jis nori pasiimti
kapelion ir t sen ragan! Nieko sau porel: iki
piet gals su kapelionu mokytis graik kalbos, o
po piet i nukvarls Feldheimeriens imti raganavimo pamokas. Tai bent poktininkas, tas kvailelis Kunas!
Jis tikras prasiokas, siterp grafien, ir
ia visai ne juokai, mano vaikeli; gda visai giminei; kai aplinkiniai suinos, kad grafas fon Colernas itaiginguose netuvuose su mulais parsigabeno sen ragan Feldheimerien ir apgyvendino
savo namuose, netursime aki kur dti. T bruo jis paveldjo i motinos toji irgi aminai biiuliavosi su ligoniais ir visokiais valkatomis. Jo tvas
karste apsiverst suinojs.
Taip, pridr maasis elmis, tvas ir kape
guldamas pasakyt: Pats inau, niekai!
venta tiesa, antai jis jau ateina su seniu ir
net nesigdi jo u paranks vesti, suuko, siaubo
apimta grafien, eime, nenoriu jo daugiau akyse
matyti.
Jie pasialino, o Kunas atved sen mokytoj iki
pat tilto ir pats padjo lipti netuvus; slnyje pa535

TURINYS

lei kaln liep sustoti prie senels Feldheimeriens trobels ir rado j jau susiruousi kelionei
su pilnu krepiu visoki stiklinaii, puodeli, buteliuk su laiukais ir kit rakand, nepamirusi
ir savosios skroblo lazdels.
Beje, viskas vyko ne taip, kaip pranaavo piktaval grafien fon Colern. Apylinkje neatsirado
mogaus, kuris nors kiek bt stebjsis riterio
Kuno poelgiu; prieingai, visi gyr, visiems atrod
grau, kad jis nusprend pragiedrinti paskutines
senels Feldheimeriens dienas; o kad pasim
pil senj kapelion Jozef, peln dievobaimingo
mogaus vard.
Vieninteliai, kurie grie dantimis ir j niekino,
buvo broliai ir grafien; bet tuo jie tik sau kenk,
nes visi piktinosi tokiu nesuprantamu broli elgesiu; tarsi atpildas m sklisti kalbos, kad jie su motina nesugyvena, aminai vaidijasi ir yra pasireng vienas kitam gerkles perksti.
Grafas fon Colernas Elniakalnietis kelis kartus
mgino su broliais taikytis: jam buvo labai nesmagu, kad jie, danai jodami pro jo tvirtov, niekuomet neusuka, arba sutik girioje ar laukuose sveikinasi aliau nei su visai nepastamu. Taiau jo
536

TURINYS

pastangos eidavo per niek; negana to, broliai tik

dar labiau stengdavosi j visaip paniekinti.
Vien dien jam staiga atjo galv nauja mintis, kaip palenkti broli irdis, nes inojo, kokie jie
yktuoliai ir gobai. Mat tarp trij pili, beveik
viduryje, plytjo tvenkinys, bet jis priklaus Kuno
valdoms. Tame tvenkinyje veissi puikiausi visoje apylinkje karpiai ir lydekos, ir broliams, labai
mgstantiems vejoti, maud ird, kad tvas pamiro t tvenkin urayti jiems. Jie buvo per daug
idids, kad vejot be brolio inios, o graiai paprayti, kad leist, nenorjo. Bet Kunas puikiai
inojo, kaip tvenkinys broliams rpi, todl vien
kart pakviet su jais ten susitikti.
Buvo graus pavasario rytas, kai visi trys broliai i trij pili bema t pai akimirk atvyko
prie tvenkinio.
Oi, suuko maasis elmis, kaip puikiai ijo! I pilies ijojau lygiai septint valand.
A irgi! Ir a! atsak broliai, vienas atjojs i
Elniakalnio, kitas i Colern.
Vadinasi, tvenkinys yra paiame viduryje,
nusprend malis. Neblogas eerlis.
Taigi, todl ir pasikvieiau jus ionai. inau,
abu esate aistringi uvautojai; ir nors a taip pat
537

TURINYS

mgstu pamekerioti, bet manau, kad uvies uteks visoms trims pilims, o pakrantse, jei ir visi
ateitume su mekermis vienu kartu, vietos uteks. Dl to noriu, kad nuo ios dienos tie vandenys bt ms bendra nuosavyb, ir kiekvienas i
ms turt juos tokias pat teises kaip ir a.
O, ms brolelis labai jau dosnus! paaipiai
tar malis. Duoda mums ei marg vandens
plotel ir kelis imtus uvyi, nepasakydamas,
k i ms nors u tai gauti, a? Dykai tik giltin
pjauna!
Nieko man u tai nereikia, atsak Kunas.
Vienintelis dalykas, ko noriau, tai retsykiais susitikti su jumis prie ito tvenkinio ir pasinekti.
Juk esame vieno tvo vaikai.
Ne, pasiprieino elmkalnio pilies valdovas,
taip negerai: nieko nra kvailesnio, kaip mekerioti briu visuomet kas nors ibaidys uv. Veriau
nustatykime dienas, pavyzdiui, pirmadieniais ir
ketvirtadieniais vejoji tu, Kunai, antradieniais ir
penktadieniais Volfas, o treiadieniais ir etadieniais a, man taip bt geriausiai.
Nesutinku i principo, atmet pasilym nirusis Volfas. Nenoriu joki dovan ir su niekuo
dalytis. Tu, Kunai, silydamas mums it kdr,
538

TURINYS

elgiesi teisingai, nes, ties sakant, ji visiems trims

vienodai priklauso, todl suaidiame kauliukais;
jei laim nusiypsos man, tuomet js tursite mans atsiklausti, ar galima uvauti.
A kauliukais niekada neaidiu, atsak Kunas nusimins, kad jo broliai tokie nesukalbami.
I tikr j buvome pamir, aipsi maasis
elmis, ponas brolelis yra pamaldus ir dievobaimingas, todl aidimas kauliukais jam yra mirtina nuodm. A turiu geresn silym, tok, kurio
nesigdyt net pats pamaldiausias vienuolis. Atsinekime mekeres, ir kas ryt, kol Colern pilyje varpas imu dvylika, pagaus daugiausia uv,
tam kdra ir priklausys.
Biau kvailys, ir tiek, tar Kunas, jei kovoiau dl to, k teistai paveldjau. Bet, nordamas jus tikinti, kad nejuokauju, silydamas tvenkiniu naudotis bendrai, sutinku atsineti vejybos
nagius.
Visi trys nujojo namo, kiekvienas savo pil.
Dvyniai kuo skubiausiai isiunt tarnus, kad ie
ivartyt visus usiguljusius akmenis ir pririnkt klei sliek; o Kunas isitrauk savo prastin
meker ir pasim masal, kuriuos sutaisyti j
539

TURINYS

buvo imokiusi senel Feldheimerien; jis pirmas

gro viet, i kur buvo isiskirst.
Kai atkako broliai dvyniai, jis leido jiems isirinkti paias geriausias ir patogiausias vietas ir tik
tada umet savo meker. Ir k pasakysi! uvys
tarsi paino savo eiminink: karpi ir lydek briai plauk prie jo mekers ir judino pld, senesns ir didesns uvys stm alin maesnisias, ir
Kunas trauk vien po kitos. Nespdavo umesti
mekers, o kokios dvi ar trys deimtys uv jau
lauk isiiojusios, nordamos griebti smail kabliuk. Dar neprajo n dviej valand, o aplinkui
ant ems jau guljo krvos puikiausi uv.
Tada Kunas padjo meker ir nujo pairti,
kaip sekasi dvyniams. Maasis elmis buvo pagavs du karpius ir por mayi aukli, Volfas turjo tris suoius ir du nedidelius kilbukus, ir abu
piktai irjo, delb akis savo pldes; ir vienas,
ir kitas i savo viet galjo neblogai matyti, koki
gausyb uv jau buvo pritrauks Kunas. Kai is
prijo, Volfas paoko baisiausiai perpyks, sutrauk val, sulau ipulius mekerkot ir visk svied vanden.
Noriau, kad bt ne vienas, o tkstantis kabliuk, kuriuos galiau umesti, ir kad ant vis
540

TURINYS

spurdt po vien tok gyv padar! suuko jis.

Bet ia, atrodo, daiktas ne i vari j be velnio
ar raganos pagalbos taip nebna. Kaip tu, kvaileli
Kunai, gali per valand prigaudyti uv daugiau
nei a per itisus metus?
Taip, taip, dabar prisimenu, pritar broliui
maasis elmis, gaudyti uv jis imoko i sens
Feldheimeriens, tos nelabosios raganos, o mes,
pusgalviai, atjome kartu uvauti; jis pats greitai
bus raganius.
Na, ir niekeliai js! nebesusitvard Kunas.
ryt gana prisiirjau, kokie js gobai, begdiai ir storieviai. Dinkite greiiau i ia kad n
kvapo js nelikt! Patikkite, js sielos jaustsi
kur kas lengviau, jei dorumu ir gerumu nors pus
tiek prilygtumte tai moterikei, kuri vis ragana
apaukiate.
Ne, iki tikros raganos jai dar nemaai trksta! atsak tyiodamasis elmis. Raganos moka
nuspti ateit, o i sens Feldheimeriens tiek teieina pranaautoja kiek i oio darininkas; tvui
jinai pranaavo, kad didel jo palikimo dal bus galima nupirkti u gulden su elnio atvaizdu, kitaip
sakant, jis turjo elgetomis ieiti, o tai prie mirdamas vald tiek ems, kiek nuo Colern pilies
541

TURINYS

bokt akys umato! Eik jau eik, sen Feldheimerien yra neapsakomai kvaia boba, o tu kvailelis
Kunas, ir tiek.
Po t odi malis kuo skubiausiai ne kudai, nes priveng tvirtos brolio rankos, o Volfas
spruko i paskos, griauddamas visais keiksmais,
kokius buvo imoks i tvo.
Be galo nulids parjo Kunas namo, nes dabar
aikiai mat, kad broliai niekuomet nebenors su
juo bendrauti. J skaudius odius taip pam
ird, kad kit dien sunkiai susirgo, ir tik kilniadvasio kapeliono Jozefo paguoda bei senels Feldheimeriens stiprs vaistai igelbjo j nuo mirties.
O kai broliai suinojo, kad Kunas guli mirties
patale, nieko nelaukdami, ikl smagi puot ir
kau susitar, kad tas, kuris pirmas igirs apie
kvailelio Kuno mirt, i vis patrank trenks salv
ir taip vienas antram prane i ini, o kas iaus
pirmas, tas turs teis i Kuno rsio iridenti paties geriausio vyno statin. Nuo tos dienos Volfas
vis laik sisdavo prie Elniakalnio tarnus valgyb, o maajam elmiui u didelius pinigus pavyko papirkti vien Kuno tarn, kad tas, nugirds
eiminink jau leidiant paskutin kvap, nedelsdamas jam pranet.
542

TURINYS

Taiau itas tarnas buvo prielankesnis savo gerajam ir pamaldiajam ponui negu piktos irdies
elmkalnio grafui. Todl vien vakar, nebeiksdamas neinios, jis pasiteiravo senels Feldheimeriens, kaip jauiasi ponas, o igirds, kad jis jau
taisosi, papasakojo jai apie an broli ketinim,
jam mirus, surengti diaugsmo saliut. Senel labai pasipiktino; ji tuojau pat visk persak grafui,
o kai is nenorjo tikti, kad jo broliai tokie beirdiai, patar jam patikrinti: paleisti gand, kad jis
numirs, ir klausytis aus jie i patrank ar ne.
Grafas pasiauk tarn, kur brolis buvo papirks
ir, dar kart visk ikamantinjs, sak jam joti
elmkalnio pil ir praneti, kad jis jau baigia atsisveikinti su iuo pasauliu.
Tarnas sdo ant arklio ir pasileido emyn nuo
Elniakalnio. J pastebjo grafo Volfo fon Colerno
tarnas, sustabd ir klausia, kur taip skuba.
Oi, tar tas, mano vargas ponas jau nebeigyvens io vakaro, nebra n maiausios vilties.
Taip? Jau atjo laikas? suuko Volfo tarnas,
nubgo prie savo arklio, oko baln ir nurko,
kiek brio kojos kabina, Colern pil; jis jojo taip
smarkiai, kad arklys prie vart krito negyvas, o
543

TURINYS

pats, vos istenjs: Grafas Kunas mirta!, susmuko apalps.

Kaipmat sugriaudjo Hohencolern pilies patrankos; grafas Volfas ir jo motina tryn rankas,
kad jiems atiteks puikaus vyno statin, nemaas
palikimas, tvenkinys ir Kuno motinos papuoalai;
jdviej ausyse maloniai aidjo stiprs patrank
viai. Bet tai, k jie palaik aidu, buvo elmkalnio pilies patrank garsas, ir Volfas ypsodamasis
motinai tar:
Ieina, kad ir malis turjo nip, vadinasi,
teks po lygiai dalytis ne tik vyn, bet ir vis kit
palikim.
Volfas, nieko nelaukdamas, sdo ant arklio, nes
tar, kad maasis elmis gali nukakti u j anksiau ir pasiglemti ne vien mirusiojo brangenyb.
Bet prie tvenkinio broliai susitiko akis ak ir abu,
nemaloniai pasijut, iraudo kaip viai, mat kiekvienas stengsi Elniakalnyje bti pirmas.
Toliau jodami drauge, apie Kun neusimin n
puss odio, tik brolikai svarst, kaip ateityje
tvarkyti reikalus, ir kas valdys Elniakaln. Bet kai
pakeliamuoju tiltu jojo pilies kiem, j brolis, gyvas ir sveikas, irjo juos pro lang, taiau jo
akys svaid aibus. Pamat Kun, broliai nustro
544

TURINYS

vietoje: i pradi man, kad tai vaiduoklis, ir m

egnotis; bet sitikin, kad ia tikrai j brolis stovi kaip niekur nieko, Volfas suuko:
Kad tave kur bala! Niekis! A maniau, kad tu
jau pakratei kojas!
K gi, jei ne iemet, kitmet, pridr malis, velgdamas Kun paniekos kupinu vilgsniu.
Tada Kunas suriko griausmingu balsu:
Nuo iol mes nebe gimins! A puikiausiai
girdjau js saliut; bet ir mano kieme tai stovi puikios ilgavamzds, kurias js garbei sakiau
kaip reikiant utaisyti. Spauskit i ia kuo greiiau kad per patrankos v neprisiartintumte
prie i nam, o jei ne, savo kailiu pajusit, kokia
taikli Elniakalnio auli akis.
Antr kart sakyti jiems nereikjo, nes mat,
kad brolis visai nejuokauja; jie spusteljo irgus
pentinais ir vienas per kit pasileido pakaln, o j
brolis i paskos dar iov skeveldrin sviedin, kuris kaukdamas pralk taip emai, kad ie nejuia
mandagiai ir emai nulenk galvas. Kunas norjo
juos tik pagsdinti, bet ne sueisti.
Kodl tu ovei? paklaus suirzs maasis
elmis. Kvaily tu, a oviau tik todl, kad igirdau tavo vius.
545

TURINYS

 K ia tauki? Motinos paklausk, atr Volfas. Tu pirmas ovei, tu utraukei mums gd,
barsuke!
Malis neliko broliui skolingas ivadino j
paskutiniais odiais, o kai prijojo tvenkin, abu
dar kart isikeik i paties tvo Colerno Vtros
imoktomis nevankybmis ir isiskyr, degdami
didiausiu pykiu ir neapykanta.
Kit dien Kunas sura testament, o senel
Feldheimerien kapelionui samprotavo:
Galiu laintis i ko tik nori, tiedviem patrankininkams tas dokumentas nieko gero neada.
Kad ir kaip senel smalsavo, kad ir kaip klausinjo savo numyltinio, tas vis tiek nesak, kas
testamente parayta; to ji niekuomet ir nesuinojo, nes po met geroji moterik aminai umerk
akis nebepadjo nei tepalliai, nei oleli trauktins; ji mir ne dl ligos, o kad buvo igyvenusi
devyniasdeimt atuonerius metus, tok ami,
kuris ir visai sveik mog jau varo kapus. Grafas Kunas j palaidojo ne kaip varg moterl, o
kaip savo tikr motin; paskui pilyje pasijuto dar
vieniesnis, ypa tada, kai netrukus pasimir ir
kapelionas Jozefas.
546

TURINYS

Taiau t vienatv kent ne per ilgiausiai. Gerasis Kunas atgul em, eidamas dvideimt atuntuosius metus, o pikti lieuviai kalbjo apie nuodus, kuriuos broliui pakis maasis elmis.
Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet, prajus kelioms
valandoms po Kuno mirties, vl pasigirdo patrank griausmas ir i Colern, ir i elmkalnio buvo
paleista po dvideimt penkis vius.
kart jis turt patikti, kad nujo an pasaul, tar elmis, kai broliai vl susitiko pakeliui.
Taip, atsak Volfas, o jei netyia dar kart
prisikelt ir imt pro lang burnoti kaip ankart,
turiu pasims autuv, kuris privers j bti mandag ir usiiaupti.
Kai iki Kuno pilies buvo nebetoli, prie j prisidjo kakoks nepastamas raitelis su palyda. Broliai
paman, kad tai tikriausiai koks nors Kuno biiulis, vykstantis j palydti paskutin kelion. Todl abu djosi labai nulid, gyr kaip manydami
velion, gailjo, kad taip anksti apleido pasaul, o
maasis elmis net ispaud kelias krokodilo aaras. Bet riteris nesileido kalbas ir tyldamas jojo
kartu pilies kaln kylaniu keliu.

547

TURINYS

 O dabar mauml atsipsime. Duokite en

vyno, paties geriausio! nuokdamas nuo arklio,
kteljo Volfas vynininkui.
Broliai pasuko sraigtiniais laiptais sal neatsiliko ir tylusis riteris; o kai dvyniai patogiai sitais prie stalo, tas itrauk i liemens kienaits
sidabrin pinig, met j ant akmeninio stalo taip,
kad moneta skambdama ilgokai riedjo aplinkui.
tai js palikimas, tar jis, guldenas su
elnio atvaizdu, tiek jums priklauso.
Broliai nusteb pasiirjo vienas kit, nusikvatojo ir paklaus, k tai turt reikti.
Tada riteris isitrauk pergament su deramai
sudtais antspaudais ir perskait, k kvailelis Kunas buvo suras; ia buvo ivardytos visos broli
niekybs, padarytos jam gyvam esant, o gale ireikta valia, kad visas palikimas, visas jo turtas,
iskyrus velions motinos papuoalus, po jo mirties turi bti parduotas Viurtembergo miestui, bet
tik u vien vienintel gulden su elnio atvaizdu! O
u papuoalus Balingene turi bti pastatyta varg prieglauda.
Dabar broliai nustebo dar kart, bet jau i rimt j tik sukando i pykio dantis ir tyljo, nes
prie Viurtembergo miest nieko nepasiiaui;
548

TURINYS

taip islydo jiems i nag puiks rmai, girios,

laukai, Balingeno miestelis ir net tvenkinys jie
nieko daugiau nepaveldjo, kaip nususus gulden
su elnio atvaizdu. Volfas ir j grieb perpyks nuo
stalo, sigrdo liemens kien ir, nepasaks nei
ai, nei Dieve padk, kupinas pagieos, usimet ant galvos beret, n neatsisveikins prajo pro
Viurtembergo galiotin, sdo ant arklio ir nujojo
savo Colern pil.
O kai kit ryt motina m grauti, kad jie lengvabdikai praki turt ir papuoalus, Volfas
nujojo pas brol elmkaln.
K darysim su palikimu, paklaus jis, prageriam ar praloiam?
Geriau pragerti, atsak elmis, tuomet ir
vienam, ir kitam is tas atiteks. Jojam Balingen
ir, spjov moni kalbas, pasirodome vieai, nors
miestel taip kvailai praradome.
Svetainje Pas riuk turi nuostabaus raudonojo vyno, geresnio ir imperatorius negeria,
pridr Volfas.
Abu nujojo Balingen, svetain Pas riuk, pasiteiravo, kiek kainuoja taur raudonojo, ir
tol gr, kol pravilp vis gulden. Tada Volfas
atsistojo, isitrauk i liemens sidabrin pinig
549

TURINYS

su uoliuojanio elnio atvaizdu, met j ant stalo,

sakydamas:
tai jums guldenas ir mes niekam neskolingi!
eimininkas pam gulden, pavart j vienaip,
pavart kitaip ir ypsodamasis tar:
Taip, viskas bt gerai, jei itas guldenas neturt elnio atvaizdo. Mat vakar pavakariais i
tutgarto atvyko pasiuntinys ir iandien ryt Viurtembergo grafo, kuriam dabar priklauso miestelis, vardu paskelb, kad tie pinigai nebeturi jokios
verts; todl praom mokti kitais.
Broliai susivalg ir ibalo kaip drob.
Mokk! paliep vienas.
O tu ar negali? atsikirto kitas.
odiu, Balingeno svetainei Prie riuko jie
liko skolingi gulden. Tyldami, paskend mintyse, jojo namo; kai pasiek krykel, kur deinysis
kelias suka Colern, kairysis elmkalnio pil,
malis tar:
Tai k? Ieina, kad paveldjome maiau negu
nieko, be to, ir vynas buvo prastas.
Tikrai taip, atsak brolis. O Feldheimeriens pranayst: Pairsim, kas i js palikimo
bus guldeno su elnio atvaizdu vertas! vis dlto i550

TURINYS

sipild. U t pinig net taurs vyno negaljome

nusipirkti.
Pats inau! atsak elmkalnio pilies vadovas.
Niekai! pridr grafas i Colern ir nujojo
savo pil, nirdamas ant savs ir viso pasaulio.
***
tai toks yra pasakojimas apie gulden su
elnio atvaizdu, buvo paskutiniai mechaniko odiai, ir toji istorija, atrodo, nepramanyta. Diurvangene jis yra netoli an trij pili j papasakojo vienos ueigos eimininkas mano geram
biiuliui, kuris dirbo vadovu po vabijos Alb ir,
keliaudamas iais keliais, visuomet usukdavo
Diurvangen.
Smukls sveiai negailjo mechanikui pagyrim.
Koki dalyk gali igirsti pasaulyje, stebjosi
veikas. Dabar i tikr j diaugiuosi, kad nepraleidome veltui laiko kortuodami; taip juk nepalyginti naudingiau: vis t istorij atidiai iklausiau
ir sidmjau, kad rytoj galiau papasakoti savo
draugams, nepraleisdamas n odio.
Kai js pasakojote, a irgi prisiminiau vien
nutikim, tar studentas.
551

TURINYS

 Oi, papasakokite, papasakokite! m prayti

mechanikas ir Feliksas.
Gerai, sutiko tas, anksiau ar vliau, vis
tiek ateis eil; papasakosiu, k esu girdjs, o tai,
sako, tikrai yra buv.
Studentas atsisdo patogiau ir jau norjo pradti, bet t akimirk eiminink pastm ratel al,
prijo prie stalo ir sveiams pareik:
Dabar, ponai, laikas eiti miegoti; jau imu
devynias, rytoj vl iau diena.
Tai ir eikite, kad patinka, atsiliep studentas, pastatykite mums dar butel vyno, ir mes
js ilgiau nebelaikome.
Jokiu bdu, atsak ji piktai, kol sveiai sdi,
eiminink ir tarnai negali ieiti. Sakau trumpai
ir aikiai, gerbiamieji, kraustykits savo kambarius! Man jau nusibodo, o ilgiau nei iki devyni
mano namuose gerti neleidiama.
K dabar sugalvojote, eimininke, kalbjo
nustebs mechanikas. Ar jums ne vis tiek, kai
miegate, sdim mes ia, ar ne? Mes mons siningi nei jums k ineim, nei ieisim neusimokj. Taip su manimi dar nesielg jokiuose nakvyns namuose.
Moteris piktai pavelg j.
552

TURINYS

 Gal js manote, kad dl kiekvieno kiaurakelnio

pameistrio, dl kiekvieno valkatos, i kurio neudirbsiu daugiau kaip dvylika kreiceri, a ardysiu
savo nam tvark? Sakau paskutin kart nepaksiu jokios savivals!
Mechanikas norjo dar kak sakyti, bet studentas pasiirjo j reikmingai, o kitiems pamerk.
Gerai, tar jis, jei eiminink nenori, einam
savo kambarius. Bet nortume paprayti vaki,
kad bt kuo pasiviesti, kitaip nerasime.
Nieko negaliu padti, pasak ji susiraukusi. Kiti ras kur eiti ir tamsoje, o jums uteks ito
vakigalio; daugiau namuos usimuk nerasi.
Tyldamas jaunikaitis pam vak ir atsistojo. Kiti irgi pakilo, o jaunieji amatininkai susim
savo ryulius, nordami juos netis ir pasidti savo
kambaryje. Visi nusek paskui student, kuris, eidamas pirmas, viet laiptus. Kai ulipo ant aukto, studentas papra nebruzdti, atidar savo
kambario duris ir dav enkl eiti vid.
Dabar nebra joki abejoni, tar jis, jinai
rengiasi mus iduoti; ar pastebjote, kaip j apm
baim, kai igirdo, kad adame sdti, kaip stengsi nuvaryti mus gulti, kaip dar visk, kad tik
nebudtume ir nesilaikytume drauge. Tikriausiai
553

TURINYS

galvoja, kad visi sugulsime, ir tuomet surankios

mus kaip viiukus.
O ar jums neatrodo, kad dar ne vlu neti i
ia kudai? primin Feliksas. Girioje vis dlto
didesn galimyb isigelbt nei iame kambaryje.
Langai ir ia su grotomis, pastebjo studentas, bergdiai mgindamas iklibinti vien gelein virpst. Jei norime itrkti, mums lieka vienintelis kelias mauti pro duris, bet a netikiu,
kad jos bt atdaros.
Reikt pabandyti, pasil veikas, a pamginsiu ieiti kiem. Jei pasiseks, griu paimti
js.
Visi pritar iam silymui, ir veikas, nusiavs
batus, ant pirt gal pradjo leistis laiptais, o
draugai, lik viruje, klaussi, um kvap. Laimingai ir niekieno nepastebtas nulipo iki puss
laipt, bet kai norjo prasilenkti pro kolon, staiga
prieais ioko didiulis uo, kibo nagais peius,
ir veikas prie pat veido ivydo dvi ilgas atri
dant eiles. Sustingo vietoje, nes vos krusteljus
grsmingasis uo tuoj pat griebt u gerkls. uo
m loti, ir kaipmat atbgo tarnas ir eiminink su
vakmis.
Kur dabar? Ko reikia? suuko eiminink.
554

TURINYS

 Noriu t atsineti i rat, atsak, visu

knu drebdamas veikas, nes, kai atsidar durys,
kambaryje pastebjo kelis tartinus rudus veidus
ir vyrus su autuvais rankose.
Galjote anksiau susitvarkyti, nepatenkinta
murmjo eiminink. Ciuciau, alin! O tu, Jakobai, ukelk kiemo vartus ir paskui paviesk jam
prie veimo.
uo paleido veik, atitrauk bais snuk ir atrius nagus, bet vl atsigul skersai laipt; tarnas,
ukls kiemo vartus, gro prie veiko, kad jam
paviest. Apie pabgim nebuvo ko ir svajoti. Bet
kai pagalvojo, k ia i veimo pasimus, prisimin
svar vakini vaki, kurias turjo nugabenti
artimiausi miestel. To vakigalio ten uteks vos
ketviriui valandos, paman jis, o viesos reikia. Itrauk i veimo por vaki ir paslp rankovje; dl aki itrauk savo apsiaust, kuriuo,
kaip tarnui aikino, nors nakt usikloti.
Veikas laimingai gro kambar ir papasakojo apie didiul un, sergstint laiptus, apie vyrus,
netyia pastebtus, apie visus pasirengimus, i kuri matyti, kad su jais adama susidoroti, ir, giliai
atsiduss, pridr:
Ne, ryto gyvi nesulauksim.
555

TURINYS

 Nenoriu tikti, prietaravo studentas, tie

mons ne tokie kvaili, kad dl menkos naudos, koki turt i ms, rytsi keturis pasisti an
pasaul. O prieintis mums nereikt. A, ko gero,
prarasiau daugiausia u visus. Mano arklys, u
kur prie mnes suplojau penkiasdeimt dukat, jau j rankose; o pinigin, drabuius atiduosiu
savo noru, nes gyvyb gal gale man brangesn u
vis it turt.
Bepigu jums kalbti, pasipiktino veikas,
tuos daiktus, kuri netektumte, lengvai sigytumte vl, o a esu pasiuntinys, vaiuoju i Aafenburgo ir gabenu daug visoki preki, be to, tvarte
stovi pora puiki arkli vienintelis mano turtas.
Sunkiai sivaizduoju, kad jie drst jums k
nors pikta daryti, siterp pokalb auksakalys.
Apiplus pasiuntin, visame krate kilt daug kalb ir triukmo. Bet a irgi pritariu, k sako itas
ponas; veriau atiduosiu visus daiktus ir prisieksiu
niekam nieko nesakyti, niekados nesisksti, negu
imiau dl savo menko turto prieintis monms,
ginkluotiems autuvais ir pistoletais.
Kol taip buvo kalbama, veikas itrauk i rankovs vakes, prilipd vien prie stalo ir udeg.
556

TURINYS

 Dievui garb, kaip bus taip, tar jis. Sskime vl visi drauge ir imkime k nors pasakoti,
kad nuvarytume miegus.
Gerai! atsak studentas. Kadangi dabar
mano eil, tai a jums kai k ir papasakosiu.

557

TURINYS

altoji irdis

Pirmoji dalis
Kam pasitaiko keliauti per vabij, tas neturt
pamirti bent trumpam usukti varcvald ne
dl giri, nors ne visur pamatysi tokias galybes
puiki ilaki egli, o dl moni, kurie pastebimai skiriasi nuo kit apylinki gyventoj. Jie auktesni u kitus, plai pei, tvirto sudjimo; atrodo, tarsi gaivinantis aromatas, kuris rytais dvelkia
i eglyn, nuo maens bt juos pratins lengviau
kvpuoti, skvarbiau velgti, bt iugds tvirtesn, gal kiek iurktok, jei lyginsime su upi slni
ir emum gyventojais, bd. Ir ne tik stotu bei
giu, bet ir paproiais bei drabuiais jie rykiai
skiriasi nuo moni, gyvenani toliau nuo giri.
Puoniausiais drabuiais vilki Badeno varcvaldieiai: vyrai augina barzdas, tokias, kokios kiekvienam i prigimties elia pasmakryje, o juodos
j liemens, plaios apdribusios kelns, raudonos
kojins ir smailios plaiakrats skrybls teikia
savotiko neprastumo, bet kartu ir rimties bei
558

TURINYS

orumo. T viet gyventojai daugiausia veriasi stiklaptyste, be to, jie dirba laikrodius, kuriais aprpina pus pasaulio.
Anapus girios gyvena kita tos paios genties
dalis, bet t moni darbai irutuliojo kitokius paproius ir kitokias tradicijas negu stiklapi. Jie
prekiauja mediena: kerta ir tao egles, plukdo jas
Nagoldo upeliu Nekar, paskui emyn iki Reino
ir toliau Olandij; prie jros varcvaldieius visi
puikiai pasta, o j ilgus sielius lengvai atskiria
nuo kit. varcvaldo sielininkai sustoja prie kiekvieno pakels miesto ir ididiai laukia, kol kas
ateis pirkti j rst ir lent, bet paius storiausius
ir ilgiausius rstus parduoda u didelius pinigus
olandams, kurie i j stato laivus.
varcvaldo sielininkai yra prat prie rstaus,
nepastovaus gyvenimo. Didiausias j diaugsmas
yra leistis ant sieli pavandeniui, o kania grti
sausuma atgal. Todl ir j drabuiai taip skiriasi
nuo kitoje varcvaldo pusje gyvenani stiklapi. Sielininkai dvi tamsias drobines liemenes,
neioja delno ploio petneas ant stambios krtins, juodos odos kelnes, i kuri kiens tarsi
garbs enklas btinai kyo varinis sulankstomas
559

TURINYS

colmatis81. Bet j pasididiavimas ir diaugsmas

yra batai ilgesniais aulais turbt pasaulyje niekur nepamatysi, nes juos galima per du sprindius
usitempti vir keli, ir tada sieli plukdytojams
vieni niekai braidioti po trij pd gylio vanden
ir nesulapti koj.
Dar neseniai i vietovi gyventojai tikjo giri
dvasiomis, ir tik pastaruoju metu juos pavyko nuo
to kvailo prietaro atpratinti. Bet domu, kad ir giri
dvasios, kurios, anot legendos, gyvena varcvalde,
skirstomos irgi pagal drabuius. Pavyzdiui, Stiklo mogutis geroji dvasia yra pusketvirtos pdos gio, niekuomet nepasirodo kitaip nei su smailia plaiakrate skryble, su liemene, plaiomis
apdribusiomis kelnmis ir raudonomis kojinmis.
O Olandas Michelis, vaiktinjantis kitoje girios
pusje, yra tiesiog plaiapetis milinas vilki sielininko drabuiais, ir daugelis, kurie sakosi j mat,
tikina, kad i savo kiens nestengt nupirkti tiek
veriuk, kad i j kaili pasidint jam batus.
ie tokie dideli, kad paprastas mogus juose tilp Colis nesisteminis ilgio vienetas, 25,4mm.
Lietuvoje vartotas iki metrins vienet sistemos
primimo.

81

560

TURINYS

t iki kaklo, aikino jie dievagodamiesi, kad n

kiek neperdeda.
Su tomis giri dvasiomis, kaip pasakoja mons,
vienam varcvaldieiui kart atsitiko nepaprasta
istorija, kuri ir noriau papasakoti.
Taigi gyveno kadaise varcvalde viena nal
Barbora Munkien. Jos vyras buvo angliadegys, o
kai jis mir, Barbora to amato pamau m mokyti
savo eiolikos met sn.
Jaunasis Pteris Munkas, graiai nuaugs vaikinas, itisas savaites sddavo prie rkstanios
degyklos, nes ir savo tv mat ne kitaip darant, o
paskui taip, kaip stovi visas paiinas ir juodas,
vaiuodavo miest pardavinti angli. Angliadegio darbas yra toks, kad mogus turi daug laiko
pagalvoti apie save ir kitus, ir kai Pteris Munkas
kiurksodavo prie degyklos, tamss mediai aplinkui ir amina girios tyla pripildydavo ird nepaprasto graudulio ir kakokio nesuvokiamo ilgesio.
Vien kart kas nors lidindavo, kit kart kas nors
erzindavo, bet niekaip negaldavo suprasti kas.
Gal gale pradjo susivokti, kas taip neduoda
ramybs, tai jo menkas amatas! Kas a esu?
Paiinas vienias angliadegys, priekaitavo
sau. Gyvenimas vieni vargai! Kaip visi gerbia
561

TURINYS

stiklapius, laikrodininkus, net muzikantus, kai

tie sekmadieni vakarais ieina pasivaikioti! O
kai pasirodo Pteris Munkas variai nusiprauss
ir susiukavs, usivilks ventadienin tvo liemen su sidabrinmis sagomis ir apsimovs naujutlaites kojines ir jei tuo metu kas nors, i paskos eidamas, susidomi, kas galt bti tas graiai
nuaugs vyrukas su tokiomis graiomis kojinmis
ir tokios puikios eisenos, ir prajs atsigria, tuomet tikriausiai pagalvoja: A, tai tik tas Angliapetris Munkas.
Pavyd kl ir kitoje girios pusje gyvenantys
sielininkai. Kai itie girios milinai usukdavo stiklapi apylinkes, apsitais puikiais drabuiais,
nuo galvos iki koj apsikarst kone pus centnerio
sverianiais sidabriniais papuoalais sagomis,
grandinlmis, sagtimis, kai isierg stovdavo ir rimtais veidais irdavo okjus, olandikai keikdavosi ir, kaip kokie kilmingi Amsterdamo
pirkliai, traukdavo dm i uolekties ilgio Kelno
mieste pagamint pypki, tada Pteris sivaizduodavo, kad nra laimingesnio mogaus pasaulyje u
tok sielinink.
O kai itie laimingieji suvarydavo rankas kienes, tempdavo i j saujas stambi taleri ir, ais562

TURINYS

dami kauliukais, statydavo ne kokius surdijusius

eis kreicerius, o po penkis ar deimt gulden,
jam net akys raibdavo, ir nusimins kitindavo
savo trobel; yra buv ventvakari, kai Munkas
savo akimis mat, kaip ne vienas i it giri karali prapildavo kauliukais daugiau, negu jo vargas tvas udirbdavo per itisus metus.
I t vyr Pteriui labiausiai krito akis trys,
kuriais niekaip negaljo atsistebti.
Vienas buvo storas, augalotas drimba raudonu
veidu, vis laikomas turtingiausiu mogumi apylinkje. Pravardiuodavo j Drukiu Ecechyliu.
Kiekvienais metais jis du kartus plaukdavo su rstais Amsterdam ir visuomet savo prek jam sekdavosi parduoti taip brangiai, gauti tiek daugiau
u kitus, kad namo grdavo vaiuotas, o anie pardrodavo psti.
Antras i tos trijuls buvo aukiausias ir prakauliausias visame varcvalde, todl turjo Ilgio
lurkerio pravard; iam mogui Munkas pavydjo nepaprastos drsos, nes tas nesidrovdavo
prietarauti ir patiems kilmingiausiems monms,
o smuklje, nors visi stalai bdavo sausakimai apssti, vietos uimdavo daugiau negu keturi plaiapeiai vyrai, nes arba abiem alknmis uguldavo
563

TURINYS

pus stalo, arba vien ilg koj usikeldavo ant

suolo, ir niekas nedrsdavo n puss odio pasakyti mat jis turjo krvas pinig.
Treias buvo graus jaunikaitis, oko geriausiai u visus, todl gavo oki Karaliaus pravard.
Anksiau jis nieko neturjo, tarnavo pas vien sielinink ir nei i io, nei i to staiga smarkiai praturtjo. Vieni sak, kad kakur po sena egle rads
puod su pinigais, kiti aikino, kad netoli Bingeno
eberklu, kok sielininkai kai kada naudoja vejybai, Reino dugne usmeigs ir itrauks mai
auksini monet, priklausiusi didiajam Nibelung lobiui, kuris ten ukastas guli. Trumpiau
sakant, jis i karto pralobo, ir visi, jauni ir seni,
gerb j tarsi kok princ.
Apie tuos tris vyrus ir galvodavo Angliapetris
Munkas, dien dienas sddamas eglyne. Tiesa,
visi trys turjo vien didel yd, dl kurios mons
j labai nemgo: jie buvo nemonikai ykts, beirdikai elgdavosi su skolininkais ir varguoliais,
bet iaip varcvaldieiai yra draugika ir geros
irdies tautel. Gyvenime taip jau esti: nemgo j
mons dl yktumo, bet gerb dl pinig, nes
kas kitas, jei ne jie, galjo taip vaistytis taleriais,
tarsi purtyt juos nuo egli.
564

TURINYS

Ilgiau taip tstis negali, tar sau vien dien irdglos kamuojamas Pteris; vakar vl buvo
ventadienis, ir smukl, kaip visados, pilnutl
moni. Jei greitai neatsistosiu ant koj, pasidarysiu gal. O, kad biau toks turtingas ir gerbiamas, kaip drukis Ecechylis, arba toks drsus ir
nieko nebijantis, kaip ilgis lurkeris, arba toks
garsus, kad muzikantams galiau ne kelis kreicerius numesti, o mokti taleriais kaip oki Karalius! I kur tas kipas ima tokius pinigus?
Galvojo Pteris vienaip, galvojo kitaip kaip ir
jam prasimanius pinig, bet nieko gero nesugalvojo; galiausiai prisimin ir legendas apie mones,
kuriems praturtti padjo Olandas Michelis ar
Stiklo mogutis. Kai dar buvo gyvas tvas, danai pavakaroti ateidavo kit toki pat varguoli,
ir valand valandas jie nekdavosi apie turtingus
mones, kaip tas ar kitas pralobs, ir danai ia
mindavo Stiklo mogut; gerai pagalvojs, prisimint ir tuos odius, kuriuos reikia pasakyti girios gldumoje, ant vienos tankiai eglmis apaugusios kalvos, kad mogutis ateit. Tas posmelis
prasidjo taip:
O lobi sarge, dvasia eglyn!
565

TURINYS

Namai ia tavo tankmj brzgyn.

Tave ivysti likimo lemta...
Kad ir kaip stengsi, bet paskutins eiluts neprisimin. Ne kart buvo adjs eiti pasiklausti
kokio nors senelio, bet vis susilaikydavo, bijodamas prasitarti, k buvo sumans; be to, jam atrod, kad legend apie Stiklo mogut i viso nedaug
kas gali inoti, o kas atsimins t paslaptingj posmel; juk turting moni visoje girioje buvo tik
vienas kitas; ir dar kodl jo tvas ir kiti vargdieniai nepaband savo laims?
Vien kart apie mogut gal gale isikalbjo su motina, bet ji papasakojo tik tiek, kiek pats
inojo; ji prisimin tik pirm posmelio eilut, bet
baigdama pridr, kad toji mayt dvasia pasirodanti tik tiems, kurie gim sekmadien tarp vienuoliktos ir dvyliktos valandos. Jis pats ia tikt,
jei tik inot t posmel, nes yra gims sekmadien
lygiai dvylikt valand dienos.
Igirds iuos odius, Angliapetris Munkas
kone paoko i diaugsmo ir usideg noru kuo
greiiau vykdyti savo sumanym. Jam atrod, kad
utenka bti gimusiam sekmadien ir mokti dal
posmelio, ir Stiklo mogutis tikrai pasirodys. To566

TURINYS

dl vien dien, pardavs anglis, nebekr naujos

ugnies, o usivilko ieigin tvo liemen, apsimov naujas raudonas kojines, usidjo ventadienin
skrybl, pasim penki pd ilgio slyvmedio
lazd ir atsisveikindamas motinai tar:
Einu miest, turiu reikal valdyboje: netrukus prads imti kariuomen, todl dar kart priminsiu virininkui, kad js nal, o a vienturtis js snus.
Motina pagyr, kad jis taip gerai sugalvojo, bet
pats nujo ne miest, o eglyn, kuris augo ant
aukiausio varcvaldo kalno, paioje virnje;
tais laikais aplink t kaln per dvi valandas kelio dar nebuvo n vieno kaimo, net sodybos niekur nebuvo, nes prietaringi mons man, kad ten
gyventi pavojinga. Netgi medi tose vietose niekas nekirto, nors ia augo puikiausios ilakiausios
egls; mat ne kart atsitik, kad kirtjams, kurie
ten drsdav dirbti, nuo koto nuslysdav kirviai
ir pataikydav koj, arba per greitai nuvirsdav
mediai ir gridami nublokdav, sualodav ar
net negyvai umudav mones; o jei kas ir sisukdavo su kirviu, tai ir paius geriausius medius
naudodavo tik malkoms, nes sielininkai atidiai
irdavo, kad sielius nepaklit i ten n vieno
567

TURINYS

rsto: buvo tikima, kad praus mons su visais

sieliais, jei i to eglyno bus nors vienas vienintelis sielis. tai kodl toje vietoje suaugo tokia tanki ir aukta giria, kad net viesiausi dien buvo
tamsu kaip nakt, ir Pteriui Munkui visas knas
jo pagaugais, nes negirdjo jokio balselio, jokio
kaukteljimo kirviu vien tik savo ingsnius; net
paukiai ir tie, rodos, veng itos nykios eglyno
tamsos.
Pagaliau Angliapetris Munkas pasiek pai
aukiausi eglyno viet ir sustojo prie tokios storos egls, u kuri koks nors Olandijos laiv statyklos savininkas nesiderdamas paklot kelis imtus gulden. ia turt gyventi lobi sargas,
paman Pteris, nusim nuo galvos savo didel
ventadienin skrybl, nusilenk emai prie
med, atsikrenkt ir virpaniu balsu tar:
Lab vakar, pone Stiklo moguti!
Bet niekas nieko neatsak, aplinkui buvo tylu
kaip ir anksiau. Gal vis dlto reikia pasakyti t
posmel, pagalvojo ir m po nosimi murmti:
O lobi sarge, dvasia eglyn!
Namai ia tavo tankmj brzgyn.
Tave ivysti likimo lemta...
568

TURINYS

Sakydamas tuos odius, pastebjo, kad i u

storosios egls iri kakoks maas keistas mogiktis, ir labai isigando; jam pasirod, kad tai
Stiklo mogutis, toks, kok sivaizdavo i pasakojim: su juoda mayte liemene, raudonomis kojinaitmis, skryblyte ant galvos viskas taip, kaip
pasakota; net iblykus, smulk, bet iminting
veidel, ir t, atrodo, mat. Deja, kaip greitai mogutis pasirod, taip greitai ir dingo!
Pone Stiklo mogau! kiek lukteljs suuko
Pteris Munkas, bkite toks geras ir nelaikykite
mans kvailiu. Jei ponulis manote, kad js nemaiau, labai apsirinkate aiki aikiausiai maiau,
kaip velgte i anapus medio.
Ir vl jokio atsakymo, tik dabar rodsi, kad protarpiais i ten girdti tylus ir kimus kikenimas. Pagaliau nekantrumas pergaljo baim, kuri iki iol
vis dar jaut.
Palauk, bernikti, suuko jis, nepaspruksi
taip lengvai! ir vienu uoliu atsidr u egls; bet
aliame eglyne nebuvo jokio lobi sergtojo, tik
maa, grakti voverait nr auktyn med.
Pteris Munkas kraip galv: jis suprato, kad
kerai beveik pavyko, bet posmeliui, matyt, dar
trksta tos vienos eiluts, tuomet Stiklo mogut
569

TURINYS

tikrai ivilios; galvojo vienaip, galvojo kitaip, bet

neatjo jokios minties. O voverait vl pasirod
ant apatini egls ak, tarsi nordama padrsinti
ar pasityioti i jo. Ji praussi kojyte, kraip savo
puoni uodeg ir velg j imintingomis akimis;
Pteriui darsi baugu bti vienam su tuo vreliu, nes, kaip jam rodsi, ia mato j su mogaus
galva ir trikampe skryblaite, ia visai toki pat
kaip kitos vovers, tiktai raudonomis kojinaitmis
ant upakalini kojyi ir juodomis kurpaitmis.
odiu, tai buvo domus gyvnlis, bet Pteriui vis
tiek buvo nejauku, nes jaut, kad tai ne visai vars dalykai.
Atgal spaud greiiau, negu buvo atjs. Eglynas tamsjo, mediai tarsi tankjo, ir j apm tokia baim, kad pasileido tekinas ir tik tada kiek aprimo, kai tolumoje igirdo unis lojant ir netrukus
tarp medi pamat i trobels dmus rkstant.
Bet kai prijo ariau ir ivydo, kokius drabuius
ia mons dvi, suprato, kad i baims nudm
kit pus ir atsidr ne pas stiklapius, o pas
sielininkus.
mons, kurie gyveno toje trobelje, buvo medkiriai: senelis, jo snus nam eimininkas, keli
paaug vaikaiiai. Angliapetr Munk, kuris pra570

TURINYS

si nakvyns, eima prim be joki nek, neklaus nei vardo, nei kur gyvena, pavaiino obuoli vynu, o vakare ant stalo padjo didel kept tetervin, mgstamiausi varcvaldiei valg.
Po vakariens eiminink ir dukterys, prisitraukusios ratelius, susdo aplink didel balan, ant
kurios, kad geriau degt, jaunesnieji sns vis uvarvindavo gryniausi egls sak, o senelis, sveias ir eimininkas rkydami irjo, kaip moterys verpia; kiti berniukai dro i medio auktus
ir akutes. Girioje tuo metu sisiautjo audra: vjas
vilp ir kauk egli virnmis, retsykiais pasigirsdavo stiprus trenksmas ir brakjimas, atrod,
kad lta didiuliai mediai ir trakdami griva
ant ems. Bebaimiai berniukai norjo bgti giri pairti to baisaus ir drauge nepaprasto reginio, bet senelis piktu vilgsniu ir grietais odiais
juos sudraud.
Nepatariu n vienam net kojos u dur kelti,
tar jis. Dievai, kas neklausys, niekuomet nebegr inakt Olandas Michelis kerta medius
naujam sieliui.
Maliai ipt akis: jie ir anksiau buvo girdj apie Oland Michel, bet dabar m senol
graiai prayti apie j papasakoti daugiau. Pteris
571

TURINYS

Munkas, kuris, gyvendamas anapus girios, apie j

irgi tik t tebuvo girdjs, pritar vaik praymui ir pats pasiteiravo, kas tas Olandas Michelis ir
kur jis gyvena.
Jis yra itos girios eimininkas, paaikino senelis Pteriui. O jeigu js, bdamas toki met,
to dar neinote, tai manau, kad esate i anapus
eglyno arba dar i toliau. Apie Oland Michel papasakosiu, inoma, vien tai, k pats inau, ir kas
legend sudta.
Madaug prie imtmet bent jau taip girdjau i savo senelio visame pasaulyje nebuvo teisingesni moni u varcvaldieius. O dabar, kai
krate atsirado daug pinig, mons pasidar nesiningi ir blogi. Jaunimas sekmadieniais tik laido gerkl, keikiasi, kad net plaukai ant galvos stojasi: anais laikais viskas buvo kitaip, ir jei dabar
pats Olandas Michelis pro lang irt, vis tiek
sakysiu, kaip sakiau ir anksiau, kaltas dl viso
ito nuopuolio tiktai jis vienas.
Taigi prie ger imt met gyveno vienas turtingas medienos prekiautojas, jam dirbo daug
samdini; savo prekes jis nuplukdydavo iki pat emutinio Reino, ir Dievas jam paddavo, nes buvo
dievobaimingas mogus. Ir tai vien vakar pa572

TURINYS

sibeldia duris kakoks vyras tokio dar niekas

nebuvo mats: apsitaiss kaip ir kiti varcvaldo
vyrai, bet visa galva auktesnis u kitus; sunku
patikti, kad pasaulyje gali gyventi toks milinas.
Tas praosi priimamas darb. Matydamas kaip
reta tvirt vyr, galint tampyti stambius rstus,
eimininkas ikart suderjo alg ir sukirto delnais.
Michelis pasirod ess toks darbininkas, kokio iki
iol jis nebuvo turjs. Medius kirto u tris, o jei
vien rsto gal tempdavo eiese, kit gal nedavo jis vienas. Kai idirbo kirtju pus met, vien dien jis prijo prie eimininko ir tar:
Utektinai miko prikirtau, dabar noriau
pamatyti, kur tie mano rstai nuplaukia, ar negaltumte ir mane nors kart su sieliais ileisti?
eimininkas atsak:
Neimsiu tau kliudyti, Micheli, jei usigeidei
mauml pasaulio pamatyti; nors mikui kirsti
man reikia stipri vyr, toki, kaip tu, o prie sieli btina veikti greitai, bet kart tiek jau to,
tebnie tavo virus.
Pasakyta padaryta. Sielis, kuriuo jis turjo
plaukti, buvo atuoni gelni (dali), ir dar i pai storiausi statybini rst. Ir k js manote?
Ivakarse prie iplaukiant Michelis prie ups
573

TURINYS

atitemp dar atuonis rstus, tokius storus ir ilgus, koki dar niekas nebuvo mats, ir ne juos
ant pei taip lengvai, tarsi tai bt sielininko
kartys maiusieji negaljo savo akimis patikti.
Kur j prikirto, ir iandien niekas neino. Ivydus
tuos rstus, eimininkui i diaugsmo irdis suspurdjo: jis kaipmat sumet, kiek u juos papildomai udirbs.
O Michelis tar:
Taip, itais galsiu plaukti, o anos skiedros ne
man.
eimininkas i dkingumo norjo jam padovanoti por sielininko bat, bet tas juos svied al
ir i kakur atsine kitus, tokius, koki dar niekas nebuvo turjs. Mano senelis tikino, kad tie
batai svr imt svar ir buv penki pd ilgio.
Sieliai iplauk. Anksiau Michelis stebino kirtjus, o dabar sielininkus, nes ie man, kad toki
milinik rst sielis vos juds upe, o i tikr j,
kai tik plauk Nekar, jis m tarsi skriste skristi; tose vietose, kur up dar ving, ir sielininkai
tik vargais negalais ilaikydavo j vagos viduryje,
kad neuplaukt ant seklumos, Michelis dabar kiekvien syk okdavo vanden, vienu stumteljimu
pasukdavo j kair ar dein ir be jokio vargo
574

TURINYS

lengvai pro visas seklumas prasigaudavo; kai pasitaikydavo tiesus ruoas, Michelis atsistodavo ant
pirmos gelnies, kitiems liepdavo savo kartis padti
al, o pats, rms savo didiul kart dugno
sml, taip stipriai pavarydavo priek, kad sielis
lk vilpdamas: ir krantai, ir mediai, ir kaimai
tarsi paukiai skriejo pro al. Taip plaukdami nukako Kelno miest prie Reino, kur visuomet parduodavo savo prek dvigubai greiiau, bet dabar
Michelis tar:
Na ir verslininkai js! Naudos ispausti nemokate! Nejau manote, kad visa mediena, kuri atplukdoma i varcvaldo ir Kelne parduodama, ia
ir sunaudojama? Ne, u pus kainos j ia nuperka
i js, o paskui nepalyginti brangiau parduoda
Olandijoje. Todl silau: mauosius rstus ikiame ia, o didiausius varome Olandij; k udirbsime viraus, eis ms kien.
Taip kalbjo klastingasis Michelis, ir visi buvo
patenkinti: vieni nordami pamatyti Olandij,
kiti trokdami pinig. Atsirado tik vienas vienintelis teisingas mogus, kuris atkalbinjo rizikuoti
svetimu turtu ir apgaudinti eiminink, bet niekas jo neklaus ir greitai pamiro, k tas buvo saks; nepamiro jo odi tiktai Olandas Michelis.
575

TURINYS

Tad visi su mediena nuplauk Reinu tolyn Michelis vairavo ir netrukus laimingai atvyko Roterdam. ia jiems u prek pasil keturis kartus brangiau, ypa didelius pinigus sumokjo u
storuosius Michelio rstus. Susir tokias krvas
pinig, varcvaldieiai nesitvr diaugsmu. Michelis padalijo udarb: vien dal atskyr eimininkui, o kitas tris idalijo vyrams.
Ir prasidjo lbavimas: nuo auros iki sutemos
jie sdjo su jreiviais ir visokiais valkatomis smuklse, gr, lo kortomis ir kaipmat visus pinigus
pravilp; t dor mog, kuris kalbinjo neapgaudinti eimininko, Olandas Michelis pardav
verg pirkliui, ir niekas jo daugiau nemat.
Nuo to laiko varcvaldo vyrukams Olandija
tapo rojumi, o Michelis j karaliumi; medienos
prekiautojai ilgai nieko neinojo apie t slapt prekyb, o i Olandijos varcvald nepastebimai pldo pinigai, pasigirdo keiksmai, pradjo keroti blogi proiai, mons m girtauti ir loti i pinig.
Kai visa ta istorija ilindo kaip yla i maio,
Olandas Michelis dingo lyg kiaurai em prasmegs, bet mirti irgi nemir; jau imtas met jis kelia
vjus ionyktse giriose ir, kaip mons neka, ne
vienam yra padjs pralobti, bet tik tiems, kurie
576

TURINYS

pardav jam savo varg siel; daugiau nieko negaliu pasakyti.

Aiku viena: tokiomis audringomis naktimis,
kaip i, aname eglyne, kur niekas su kirviu eiti
nedrsta, jis isirankioja paias puikiausias egles;
mano tvas savo akimis mat, kaip jis keturi
pd storio egl nulau kaip koki nendr. Tais
mediais jis apdovanoja tuos, kurie atsisako doros
kelio ir susideda su juo; vidurnakt jo bendrai nuleidia gelnes vanden, ir visi plaukia Olandij.
Jei a biau Olandijos valdovas ir karalius,
sakyiau irikiuoti patrankas ir kartei sviediniais j skutus sudraskyti, nes visi laivai, kuriuose yra nors viena lenta i Olando Michelio rst,
pasmerkti ti. tai kodl tiek kalb apie nelaims
itiktus laivus; pagalvokime, dl ko turt puikus
tviriausias laivas didumo sulig banyia nei i
io, nei i to imti ir nugarmti dugn? Bet kiekvien kart, kai Olandas Michelis audring nakt
varcvalde paguldo egl, kokiame nors laive, kur
yra i jo rst ipjaut lent, viena ioka i sspar: vanduo plsteli vid, ir laivas su visa gula bei
turtu atsisveikina su iuo pasauliu.
Tokia yra legenda apie Oland Michel ir veniausia tiesa, kad visas blogis, kurio dabar apstu
577

TURINYS

varcvalde, eina i jo. O, jis gali mog padaryti

turting, pridr senelis paslaptingai, bet a
nenoriau i jo n aguonos grdo, u jokius pinigus nesutikiau bti drukio Ecechylio ar ilgio
lurkerio kailyje! Ir oki Karalius, atrodo, yra
jam parsidavs.
Kol senelis pasakojo, audra aprimo; sigsdinusios mergaits patyliukais usideg vakes ir ijo
gulti, o vyrai ant krosniasuolio padjo lap prikimt mai, kad Pteris Munkas turt ant ko
galv padti, ir pasak labanakt.
Dar niekada angliadegys Pteris nebuvo sapnavs toki baisi sapn, kaip t nakt: tai jam rodsi, kad iurp keliantis milinas Olandas Michelis
atplia trobels lang ir nemonikai ilga ranka
kia jam piln kap auksini pinig, kuriuos
purto, o ie taip graiai ir maloniai skamba; tai vl
mato gerj Stiklo mogut, jodinjant po kambar ant didiulio alio butelio, ir vl girdi kim kikenim kaip pirma eglyne; paskui kair aus kakas
nibda:
Jei nori kalno aukso,
Olandijoje gausi.
Nedaug u tai tarnausi
578

TURINYS

Riekuiom semsi auks.

Paskui deinje ausyje igirsta dainel apie lobi sarg aliajame eglyne, ir velnutis balselis
nibda: Tai kvailas Angliapetris, avino galva, negali rasti rimo odiui lemta, o gims sekmadien,
lygiai dvylikt valand. Rimuok, kvaileli, rimuok!
Kad ir kaip rangsi ir stenjo miegodamas, kad
ir kaip troko rasti tinkam rim, bet kadangi gyvenime niekuomet nebuvo rimavs, i to nieko neijo. Kai su pirmja ara atmerk akis, visas tas
sapnas atrod kakoks keistas; Pteris atsikl,
atsisdo prie stalo, sunrs ant krtins rankas, ir
m galvoti apie tuos panibdomis jam kudtus
odius, kuriuos dar tebegirdjo ausyse. Rimuok,
kvailas Angliapetri Munkai, rimuok, kartojo jis
sau kraptydamas pakau, bet joks rimas nelindo
galv. Kol blausus taip sdjo prie stalo, smeigs akis vien tak ir niekaip negaldamas rasti
rimo odiui lemta, staiga igirdo pro namus giri ingsniuojanius tris vaikinus, o vienas trauk
dainel:

579

TURINYS

Kai ikeliauti buvo lemta,

Suspaud skausmas man irdel.
O kas supras t jausm vent?
Kas nuramins, paguos mergel?
Tarsi aibas blyksteljo Pterio galvoje. Paoko
jis nuo stalo, strimgalviais ibgo kiem, manydamas, kad blogai nugirdo; pasivijo vaikinus, stvr nelabai velniai u rankos t, kuris dainavo,
sakydamas:
Palauk, draugui! K ten rimuoji su odiu
lemta? Bk geras, pasakyk, koki dain k tik
dainavai?
Ko kabinjies? atov varcvaldietis. K noriu, t dainuoju. Paleisk rank, o jei ne...
Ne, pirma pasakyk, k dainavai! neatlydamas reikalavo Pteris ir dar tviriau sikabino jam
rankogal; kiti du, tai matydami, nieko nelauk,
puol kumtimis vargel Pter ir taip apkl, kad
tas i skausmo ir, neteks jg, paleido rankov ir
parkrito ant keli.
Gavai ko norjai, sak vaikinai juokdamiesi, ir usirayk ant kaktos, kvaiy, kad tokiems,
kaip mes, daugiau nepastotum kelio.
580

TURINYS

 Usiraysiu, inoma, kaip neusiraysi! atsak dejuodamas Angliapetris, o dabar, kai jau
pritalte, bkite geri ir pasakykite aikiai, k
dainavo js draugas?
Vaikinai vl m juoktis ir i jo tyiotis, bet tas,
kuris dainavo dainel, j pakartojo, ir visi trys, gerai nusiteik ir vl udainav, nujo savo keliais.
Aha, venta, kartojo, sunkiai stodamasis,
vargas apluptasis, lemta rimuojasi su venta
na dabar, Stiklo moguti, mudu vl mauml
suneksim.
Jis gro trobel, pasim skrybl ir lazd,
atsisveikino su eimininkais ir patrauk atgal
eglyn. Neskubdamas ir paskends mintyse,
ingsniavo keliu, nes reikjo sugalvoti paskutin posmo eilut; kai jau jo giria, ir egls darsi
auktesns ir tankesns, odiai pagaliau graiai
susiliejo trkstam sakin Pteris net paoko i
diaugsmo.
T akimirk i u egli ilindo miliniko gio
vyras su sielininko drabuiais ir ilga kaip laivo
stiebas kartimi rankoje. Matydamas, kad milinas
ilgais ltais ingsniais pdina alimais, Pteris
Munkas pajuto, kaip per pakinklius linksta kojos;
jis buvo sitikins, kad tai ne kas kitas, kaip Olan581

TURINYS

das Michelis. Kadangi ta keista mogysta vis dar

nieko nesak, Pteris protarpiais vogiomis dirsteldavo j.
gio buvo visa galva auktesnis u pat didiausi vyr, kok gyvenime kada nors buvo mats; veidas nebejaunas, bet dar ir nesenas, nors gana ivagotas raukli; vilkjo linin liemen, o nepaprasto ilgio batus, kuriuos buvo usitemps ant odini
kelni, aikiai atpaino i senelio pasakojimo.
Pteri Munkai, k ia veiki eglyne? pagaliau
paklaus giri karalius emu griausmingu balsu.
Lab ryt, kaimyne, atsak Pteris, ddamasis neisigands, nors drebjo kaip epus lapas.
Einu per giri namo.
Pteri Munkai, atsiliep tas, velgdamas
j i viraus baisiomis verianiomis akimis, tavo
kelias neturi eiti per it eglyn.
Na, ne visai tiesiai, i dalies pritar Pteris, iandien, atrodo, bus karta, todl pamaniau,
kad, per ia eidamas, taip nesukaisiu.
Nemeluok, Angliapetri, sugriaudjo Olandas
Michelis, dsiu su kartim, ir kaul nebesurinksi;
manai, nemaiau, kaip verklendamas lindai prie
maylio? pridr kiek velnesniu balsu. Tiek to,
kvailas tai poktas, ir gerai, kad posmelio nemok582

TURINYS

jai; yktuolis yra tas mogiktis, i jo daug negausi, o jei kam kiek ir duoda, tam vis gyvenim
atsirgsta. Varguolis esi, Pteri, ir man i tikr j
tavs gaila; toks stiprus, puikus vaikinas, kuris
pasaulyje daug ko galtumei imtis, dabar sdi ir
degini anglis! Kiti neskaiiuodami arsto talerius
ir dukatus kair ir dein, o tu vos idrebini kelis graius; ne pyragai tas tavo gyvenimlis!
Tikra teisyb, gyvenimas nepavydtinas.
Na, k gi, ts pokalb baisusis Michelis, ne
vienam tokiam esu padjs isikapstyti i bdos,
tu ne pirmas ir ne paskutinis. Sakyk, kiek imt
nortumei pradiai?
Tardamas tuos odius, jis m vanginti pinigais savo didiulje kienje, ir ie skambjo kaip
an nakt sapne. Taiau kai igirdo tok silym,
Pteriui irdis i baims apmir: tai prakaitas j
pyl, tai altis krt, nes neatrod, kad Olandas
Michelis dalyt kam pinigus i gailesio ir nieko
u tai nereikalaut. ia Pteris staiga prisimin
paslaptingus senelio odius apie turtuolius, ir
iurpas perjo per kn; tada garsiai tar:
Labai dkui, pone! Bet a nenoriu su jumis
prasidti, jau supratau, kas toks esate.
583

TURINYS

Ir Pteris djo padus kad net ems po kojomis nejaut. Bet girios dvasia milinikais ingsniais irgliojo greta ir kimiu balsu grasino:
Pasigailsi dar, Pteri, prieis dar oka prie
veimo ant tavo kaktos parayta, i tavo aki
matau niekur nedingsi. Nelk kaip akis idegs,
iklausyk dar vien proting od, tai jau ir mano
vald riba!
Girddamas j taip kalbant ir matydamas ia pat
nedidel griov, Pteris skuod dar greiiau kad
tik atsidurt anapus tos ribos; milinas irgi turjo
spartinti ingsn ir vos spjo i paskos, keikdamasis ir visaip grmodamas. Jaunuolis i paskutinij strykteljo per griov, nes pamat, kaip girios
dvasia usimojo savo ilga kartimi, kad sutrupint
jam kaulus; labai laiku jis nutp anapus griovio
kartis, tarsi atsitrenkusi nematom mro sien,
subyrjo ipulius, ir tik nemaa jos skila nukrito
Pteriui prie koj.
Diaugdamasis, kad ine sveik kail, Pteris
pakl nuo ems kartigal ir jau norjo sviesti juo
liajam Micheliui, bet t akimirk pajuto, kaip
pagalys rankoje m judti, ir baisiausiai persigando, pamats, kad laiko ne pagaikt, o ilg gyvat, kuri, kaiiodama seilt lieuv ir stebeilyda584

TURINYS

ma blizganiomis akimis, jau riet auktyn galv.

Jis krat j alin, bet gyvat buvo tvirtai apsivijusi
rank ir palengva artino onus vinguliuojani
galv prie jo veido; taiau t akimirk i kakur,
suplasnojs sparnais, smigo emyn didiulis tetervinas, sugrieb snapu gyvat u galvos ir pakilo
or, o Olandas Michelis, mats visk i kitapus
griovio ir perpyks, kad kakas stipresnis u j nusine gyvat, kauk, rk ir i kailio nrsi.
Nusikamavs ir visas tirtdamas, Pteris kblino toliau; takas darsi vis statesnis, vietov vis
niresn, ir netrukus vl atsidr prie tos paios
didiuls egls. Kaip ir ankart, nusilenk nematomajam Stiklo moguiui ir pradjo deklamuoti.
O lobi sarge, dvasia eglyn!
Namai ia tavo tankmj brzgyn.
Tave ivysti likimo lemta
Tik tam, kas gims dienu vent.
Nors ir ne visai pataikei, bet kaip tau, Angliapetri Munkai, bala nemat, nebsiu toks priekabus, pasigirdo ia pat velnus, plonas balselis.
585

TURINYS

Nustebs Pteris m dairytis aplinkui ir iri: po viena akota egle besds maytis senas
mogutis juoda liemene, raudonomis kojinmis ir
didele skryble ant galvos. Veidelis smulkus ir
draugikas, o barzda tokia velnut, tarsi bt i
voratinklio; jis rk tiesiog keista mlyno stiklo
pypk; o kai Pteris prijo ariau, nustebs pamat, kad ir moguio drabuiai, batai, skrybl ir
tie i spalvoto stiklo, bet tokie elastingi ir lanksts, tarsi stiklas dar nebt ataus, nes netrukd
judti ir prie knelio gludo kaip audeklas.
Atrodo, buvai sutiks t nevidon Oland Michel, tarsi klausdamas, kalbjo Stiklo mogutis
ir po kiekvieno odio kakaip keistai kosiojo.
Jis tave gerokai gsdino, bet a atmiau i jo burt lazd bematys j kaip savo ausis.
Taip, pone turt valdytojau, atsak Pteris,
emai nusilenkdamas, iek tiek padrebinau kinkas. Ar tik ne js buvote tas garbusis tetervinas,
kuris nusuko gyvatei sprand? irdingiausiai dkoju. Bet a atjau jus prayti patarimo: nekaip sekasi gyventi, i skurdo neibrendu; angliadegys
kas i jo, o a dar jaunas, sakau, galiau k nors
geresnio nuveikti; iriu tai kitus, kaip jie per
586

TURINYS

trump laik ikilo, tarkim, Ecechylis arba oki

Karalius jie turi pinig kaip ieno.
Pteri, labai rimtai tar mogutis, psdamas dm i savo pypks. Pteri, nekalbk man
apie juos. Kas i to, kad jie kelerius metus tarsi
ir laimingi, bet paskui bus kur kas nelaimingesni.
Neniekink savo amato, tavo tvas ir senelis buvo
garbingi mons, o vertsi taip pat angliadegyste,
Pteri Munkai. Tikiuosi, ne noras dykai gyventi atved tave ionai.
Rimti moguio odiai Pter igsdino, ir jis
paraudo i gdos.
Ne, pone lobi sergtojau, paprietaravo
jis, gerai inau: dykinjimas vis nuodmi pradia, bet neturtumte mans peikti dl to, kad kitas darbas labiau vilioja nei manasis. Angliadegys,
kas jis? Pats paprasiausias mogus pasaulyje, o
stiklapiai, sielininkai, laikrodininkai ir visi kiti
nepalyginsi, juos labiau mons gerbia ir vertina.
Didyb gera neveda, kiek draugikiau atsak maasis eglyno valdovas, keista paderm esate js, mons! Retas bna visai patenkintas savo
padtimi, savo luomu, kuriame gimsta ir uauga.
Ir kas ieina? Jei mogus yra stiklaptys, nort
bti miko prekeivis, o miko prekeivis diaugtsi
587

TURINYS

pasidars girininku ar valdininku. Tiek to! Jei priadi siningai dirbti, padsiu tau, Pteri, atsistoti
ant koj. Paprastai kiekvienam, kuris gims sekmadien ir mokjo rasti keli pas mane, ipildau
tris norus. Pirmieji du gali bti bet kokie, o treio
galiu nevykdyti, jeigu jis kvailas. Tad prayk, ko
nortumei, bet irk, Pteri, neapsirik tegu tas
noras bna geras ir naudingas.
Valio! Esate nuostabus Stiklo mogutis, ir ne
be reikalo jus vadina turt valdovu, nes pas jus n
aguonos grdas neprapuls. Na, jei galiu norti, ko
irdis trokta, tai pirmiausia geisiau mokti okti
geriau u oki Karali, o smuklje ileisti dvigubai daugiau pinig negu jis.
Kvailys! piktai suuko mogutis. Koks
paikas noras mokti gerai okti ir turti pinig,
kad pralotum! Ar ne gda tau, besmegeni Pteri?
Pats praudai savo laim. Kokia nauda tau ir tavo
vargei motinai, jei moksi okti? Kas i t pinig,
kuriuos ketini neti smukl ir prakiti kaip tas
pasigailjimo vertas oki Karalius? Ir vl vis savait sdsi be graio kienje, gyvensi pusbadiu.
Ipildysiu dar vien nor, bet gerai pagalvok, kad
nepraautumei pro al.
588

TURINYS

Pteris pasikrapt pakau ir kiek patyljs

tar:
Gerai, noriau turti visame varcvalde graiausi ir turtingiausi stiklo dirbtuv su visais
rankiais ir tiek pinig, kad galiau j valdyti.
Ir daugiau nieko? klaus sunerims mogutis. Tikrai nieko, Pteri?
Na, galtumte dar pridti arkl ir veim...
O tu vitgalvi nelaimingas! suuko maylis
ir i apmaudo taip tk savo stiklo pypk storos
egls kamien, kad toji tkstanius uki ukeli
subyrjo. Arkli, veimo jam reikia! Proto, sakau
tau, proto, sveiko mogaus proto ir iminties reikjo norti, o jis arkliuko, veimlio! Bet nenukabink nosies, pamginsime padaryti, kad ir tai nenueit per niek, nes antras noras nebuvo toks jau
kvailas. Gera stiklo dirbtuv imaitins eiminink,
tik iminties ir proto reikjo dar pasiprayti, veimas ir arkliai bt savaime atsirad.
Bet, pone turt valdytojau, atsak Pteris,
dar yra liks vienas noras. Tada ir galiau paprayti to proto, jei man jo taip trksta, kaip js
sakote.
Jokiu bdu! Gyvenime dar ne kart paklisi bd, ir tada diaugsies, inodamas, kad turi
589

TURINYS

dar vien neipildyt nor. O dabar drok namo!

tai, tar eglyno dvasia, traukdama i kiens
nedidel kapel, ia yra du tkstaniai gulden
ir turi utekti, neatbk vl kaulyti pinig, antraip
pakarsiu aukiausioje eglje. Tokia mano tvarka
nuo to laiko, kai gyvenu girioje.
Prie tris dienas mir senis Vinkfricas, kuris turjo didel stiklo dirbtuv Untervalde. Nueik ten
rytoj i ryto ir pasiderk dl jos, kaip tokiais atvejais yra daroma. Elkis tinkamai, bk darbtus, o
a tave retsykiais lankysiu ir padsiu patarimais
bei darbais, nes proto taip ir likai nepapras. O
tavo pirmas noras sakau rimtai buvo nedoras.
irk, Pteri, nelakstyk po smukles, laims ten
dar niekas nerado.
Sakydamas tuos pamokymus, mogutis isitrauk nauj puikiausio kritolo pypk, prikimo
j saus kankori ir sikando ma bedant
burn. Paskui isim didinamj stikl, pajo
saul ir pypk usideg. Atliks tuos darbus, draugikai ities Pteriui rankut, dav kelionei dar
kelis gerus patarimus, m vis smarkiau traukti
ir psti dmus, kol ivis pranyko dm debesyje,
kuris paskleid gryno oland tabako kvap ir, pa590

TURINYS

lengva kamuoliais kildamas auktyn, isisklaid

egli virnse.
Parjs namo, Pteris rado motin labai susirpinusi dl jo, nes geroji moterik jau man,
kad sn pam kariuomen. O jis buvo linksmas
ir patenkintas ir papasakojo, kaip girioje sutiks
ger biiul, kuris suelps j pinigais, kad galt
pradti kit versl, geresn u angliadegio. Nors
motina jau per trisdeimt met gyveno angliadegio trobelje ir prie paiin veid buvo pripratusi
kaip malnininko pati prie miltuot vyro antaki,
bet jai netrko lengvabdikumo, kad, vos tik Pteris panekjo apie graesn rytoj, kaipmat m
niekinti savo ligiolin gyvenim.
Taip, bdama stiklo dirbtuvs savininko motina, kalbjo ji, jau galsiu banyioje eiti priek,
kur sdi garbingi mons, ne tokie, kaip kaimyns
Greta ir Beta.
Snus netrukus suderjo su stiklo dirbtuvs
paveldtojais ir j nupirko. Jis neatleido n vieno
darbininko, kurie ia nuo seno dirbo, ir dabar juos
vert dien nakt psti stikl. I pradi Pteriui
tas verslas patiko. Nebdavo dienos, kad pamau
nenusileist dirbtuv, nepavaikiot po j idi591

TURINYS

diu ingsniu, susikis rankas kienes, nekytelt nosies vienur kitur, neduot vienoki ar kitoki nurodym darbininkams, kurie neretai i to
skaniai pasijuokdavo, bet didiausias malonumas
bdavo irti, kaip puiamas stiklas; danai ir
pats imdavosi to darbo ir i minktos stiklo mass
iraitydavo visokiausi figr.
Bet greitai visa tai pakyrjo: i pradi dirbtuv usukdavo per dien vos vien kit valand,
paskui tik kart per dvi dienas, galiausiai syk
per dvi savaites, o jo darbininkai dar, kas k norjo. Svarbiausia prieastis lakstymas po smukles. Jau pat pirm sekmadien, kai gro i eglyno, neikent nenujs smukl; ten, kaip visados,
pirmas ant oki pakylos buvo ne kas kitas, kaip
oki Karalius; Ecechylis jau sitaiss prie alaus
soio ir aid kauliukais, statydamas ne maiau
kaip taler.
Pteris tuojau grdo rank kien, nordamas
patikrinti, ar Stiklo mogutis jo neapgavo, ne,
kien buvo pilnutl aukso ir sidabro monet. Ir
kojos nestygo vietoje tarsi nete ne okti; kai
tik pasibaig pirmas okis, Pteris, nieko nelaukdamas, su savo pora atsistojo alia oki Karaliaus
ir, ugrieus muzikai, pasileido ratu: jei oki Ka592

TURINYS

ralius paoka auktyn per tris pdas, Pteris

per keturias, jei tas engia kelis be galo puikius,
grakius ingsnius, Pteris taip iraito kojas, kad
irovai tik aikioja i pasigrjimo.
O kai smukls lankytojai suinojo, kad Pteris
pirko stiklo dirbtuv ir pamat, kaip jis oka, kaip,
priartjs prie muzikant, kiekvien kart numeta
jiems stamb pinig, niekaip negaljo atsistebti.
Vieni man, kad jis girioje rads ukast lob; kiti
kalbjo, kad gavs didel palikim, bet dabar visi j
gerb ir laik apsukriu mogumi ir vien tik todl,
kad turjo pinig. T vakar jis pralo dvideimt
gulden, bet kienje j n kiek nesumajo atrod, kad ten j vis dar koks imtas ar daugiau.
Kai Pteris pamat, kaip j visi gerbia, diaugsmui ir didiavimuisi nebuvo galo. Saujomis arst pinigus kair ir dein, dosniai dalijo varguoliams, nes dar nebuvo pamirs, kaip j pat kamavo neturtas. oki Karaliaus menas palyginti su
tiesiog nesivaizduojamais naujojo okjo gebjimais suvis nublanko, todl Pter dabar vadino oki Imperatoriumi. Labiausiai ukietj sekmadienio aidjai nedrsdavo tiek daug statyti, bet utat
ir pralodavo maiau.
593

TURINYS

O Pteriui kas kita: kiek pralodavo, tiek kienje vl atsirasdavo. Viskas vyko taip, kaip buvo
pras maojo Stiklo moguio. O norjo kienje
visuomet turti tiek pinig, kiek drukis Ecechylis, ir kaip tik jam, o ne kitam Pteris pralodavo
savo pinigus: jei prakidavo trisdeimt gulden,
tai kol Ecechylis juos susierdavo, jo kienje vl
atsirasdavo tiek pat.
Pteris pamau taip prato trankytis po smukles ir loti i pinig, kad pralenk net didiausius
varcvaldo padauas, todl vis daniau j vadindavo nebe oki Imperatoriumi, o Pteriu Loju,
nes dabar lodavo kone kiekvien miel dienel.
Apleista stiklo dirbtuv pradjo nebeduoti pelno vis per t nerpestingum ir nemokjim
tvarkytis. Stiklo liep gaminti kalnus, bet, pirkdamas dirbtuv, nenupirko paslapties, kur j pelningiausiai parduoti. Atjo diena, kai nebeinojo, kur
vis t stikl gausyb dti, ir m j pardavinti u
pus kainos visokiems atsitiktiniams vertelgoms,
kad tik darbininkams u darb umokt.
Vien vakar Pteris vl kitino i smukls
namo ir, nors po pasilinksminimo buvo gerokai
kaus, negaljo nuvyti baim ir lides keliani
mini, kad neivengiamai artja dirbtuvs ban594

TURINYS

krotas. Staiga pajuto, kad greta kakas eina, apsidair ogi Stiklo mogutis bestriksintis. Pter
pam pyktis, tiesiog niris, ir jis, nebesiskaitydamas su odiais, m mogut plsti, kad dl vis
jo nelaimi ess kaltas tiktai jis.
K man veikti su tuo arkliu ir veimu? rk
Pteris. Kas man i tos dirbtuvs ir viso to stiklo?
Net kai buvau paprastas neturtingas angliadegys,
gyvenau linksmiau ir neturjau rpesi. O dabar
kasdien laukiu antstolio ateis, aprays turt ir
parduos i varytini.
Mat kaip? atkirto jam mogutis. tai koks
tu! Ieina a kaltas, kad tu nelaimingas? Taip tat
atsidkoji u gerum? Kas liep taip asilikai norti? Stiklininku usigeidei bti, o jokio supratimo
neturi, kur stikl parduoti! Ar nesakiau, kad reikia apdairiau norti? Proto, Pteri, iminties tau
trksta!
Kokio proto, kokios iminties? vl paleido
gerkl Pteris. A n kiek ne kvailesnis u kitus
ir tuojau tai savo kailiu patirsi, Stiklo moguti!
Sakydamas tuos odius, Pteris iurkiai sugrieb mogut u apykakls ir dar garsiau urk:
Pakliuvai man dabar nagus, pone turt valdove i eglyno! Tuojau pasakysiu savo trei nor
595

TURINYS

pabandyk neipildyti; noriu, kad ia tutuojau bt

dukart po imt tkstani skambani taleri,
puiks namai ir... o-o-o-i! nesavu balsu suriko jis,
kratydamas rank, nes Stiklo mogutis pavirto
kaitusia stiklo mase ir tarsi ugnies liepsna nudegino rank. Ir mogutis dingo be pdsak.
Ne vien dien sutinusi ranka primin jam, koks
buvo nedkingas ir kvailas. Bet paskui, numalds
sin, guodsi: Tarkim, jie parduos dirbtuv ir
kit turt, taiau vis dlto dar liks drukis Ecechylis. Kol sekmadieniais jo kien bus pilna, netrks
pinig ir man.
Taip, Pteri! O kaip bus, kai jis j nebeturs?
I tikr j vien dien taip ir nutiko, ir tai buvo
lemtingas apsiskaiiavimo pavyzdys. Atjo sekmadienis. Pteris ivaiavo smukl, o mons,
iki galvas pro langus, visaip kalbjo. Vienas
sak: tai vaiuoja Pteris Lojas; kitas pritar:
Taip, oki Imperatorius, turtingas stiklo dirbtuvs savininkas; o treias, purtydamas galv, porino: Dl turto ne viskas aiku. Eina kalbos, kad
jis sdi skolose; vienas mogus mieste sak, kad
antstolio nebeilgai reiks laukti, varytins jau
ant nosies. Netrukus turtingasis Pteris rimtu
596

TURINYS

veidu ididiai pasveikino smukls sveius, kurie

buvo subg prie lang, ilipo i veimo ir suuko:
Lab vakar, eimininke! Ar drukis Ecechylis jau yra?
emas balsas atsak:
Praom eiti, Pteri, laukiam! Tau vieta palikta, mes susirink ir jau kortuojame.
Pteris Munkas eng smukl ir isyk kio
rank kien aha, ji pilnutl, vadinasi, Ecechylis iandien su neblogomis atsargomis.
Pteris atsisdo prie stalo ir pradjo loti kartais laimdavo, kartais pralaimdavo; taip visi lo
iki vakaro, kol rimtesni mons m skirstytis; sutemus aidimas tssi nesiliov jis ir prie vaki,
kol pagaliau kiti du lojai nebeilaik tar:
Uteks iandien, reikia eiti namo, laukia paios ir vaikai.
Bet Pteris kalbinjo druk Ecechyl dar pasilikti. Tas ilgai isisukinjo, bet galiausiai tar:
Gerai, pirma susiskaiiuosiu pinigus, o paskui
dar paridensime kauliukais: statysime po penkis
guldenus, nes po maiau vaik aidimas.
Jis isitrauk kap ir suskaiiavo buvo lygiai
imtas gulden; Pteriui ir skaiiuoti nereikjo,
jis inojo, kiek jo kienje skambani j. Pirma
597

TURINYS

neblogai seksi Ecechyliui, o paskui m iauriai

pralaimti po kiekvieno prakiimo keiksi taip,
kad em linko. Jei Ecechylis imesdavo pa82, t
pat tuojau pakartodavo Pteris, bet iam ikrisdavo vis dviem akimis daugiau. Pagaliau Ecechylis
paklojo paskutinius guldenus ir suuko:
Dar kart, bet jei ir syk prapilsiu, vis tiek
loime toliau; tada, Pteri, tu man paskolinsi i
savo ilot j siningas mogus nepalieka artimo bdoje.
Kiek tik norsi, nors ir imt gulden, atsak oki Imperatorius, patenkintas savo skme, o
drukis Ecechylis, gerai pakrats kauliukus, imet penkiolika aki.
Paas! suuko jis. Dabar pairsim!
Pteris imet atuoniolika, ir t pai akimirk u savo nugaros igirdo pastam kim bals.
Viskas.
Pteris atsigr u nugaros visu milino giu
stovjo Olandas Michelis. oki Imperatorius isigands nur ant ems pinigus, kuriuos buvo
besusiluojs nuo stalo. O drukis Ecechylis giri
Paas atvejis, kai, aidiant kauliukais, ant dviej
ar daugiau kauliuk ikrinta vienodai aki.

82

598

TURINYS

dvasios nemat ir reikalavo, kad Pteris paskolint deimt gulden ir lot toliau. Tarsi per sapn
Pteris kio rank kien, bet toji buvo tuia;
ivert kit, bet ir i jos neikrito n surdijusio
graio. Tik dabar prisimin savo pirm nor visuomet turti kienje tiek pinig, kiek drukis
Ecechylis. Ir viskas isisklaid kaip dmai.
Smukls eimininkas ir Ecechylis nusteb irjo, kaip jis ieko pinig ir vis neranda: nei vienas, nei kitas nenorjo tikti, kad Pteris j nebeturi; bet kai pagaliau patys inar jo kienes ir
nieko nerado, smarkiai supyko; m jam sakyti
akis, kad ess burtininkas, kad savo ir ilotuosius
pinigus ukeiks, ir tie jau atsidr jo namuose.
Pteris visaip gynsi, bet isiteisinti nesteng.
Ecechylis adjo bais dalyk papasakoti visam
varcvaldui, o smukls eimininkas dav od, kad
rytoj i pat ankstyvo ryto eis miest ir prane,
kad Pteris Munkas yra burtininkas; ir dar pridr su malonumu pairs, kaip j gyv spirgins
ant lauo. Tada, abu nir, puol j, nupl nuo
kno liemen ir imet pro duris.
N viena vaigd nemirgjo dangaus skliaute,
kai Pteris, didiai nulids ir vos vilkdamas kojas, goglino namo; bet ir toje tamsoje galjo velg599

TURINYS

ti greta slenkani tamsi mogyst, kuris pagaliau prabilo:

Tavo dainel sudainuota, Pteri Munkai, gyvenai kaip inkstas taukuose, o dabar baigta; kad
tavs laukia toks galas, man buvo aiku jau tada,
kai nenorjai girdti, k sakiau, ir pabgai pas t
kvai Stiklo mogikt. Pats matai, kas ieina,
kai mano patarimus numojama ranka. Bet dar ne
viskas prarasta, gali pamginti laim su manimi
tikrai ujauiu tave. Dar niekas nesigailjo, kas
mane kreipsi; jei neprietarauji, kvieiu, rytoj
vis dien bsiu eglyne, galsime pasinekti tereiks ateiti ir mane paaukti.
Pteris, inoma, suprato, kas su juo taip kalba,
ir jam pasidar klaiku; netars n odio, skuod
nam link.
***
ia pasakojimas nutrko, nes lauke pasigirdo
triukmas: prie smukls privaiavo veimas, keli
balsai reikalavo viesos, paskui stiprus beldimas
vartus, m loti unys. Kambarys, kuriame turjo nakvoti veikas ir abu amatininkai, buvo i
kelio puss. Visi keturi paoko ir pripuol prie lan600

TURINYS

go pairti, kas nutiko. Kiek galjo irti deglo

viesoje, sustojusi buvo didel karieta; kakoks
auktas vyrikis padjo ilipti dviem damoms, kuri veidus deng ydai, o livrja vilkintis veikas
kink arklius; tarnas atraiiojo lagaminus.
Telaimina juos Dievas, atsiduso veikas. Jeigu jie i tos smukls ine sveikus kailius, tai ir
man nra ko baimintis dl savo veimo.
Tsss, pritild studentas. Man rodos, ia laukia ne ms, o itos ponios. Galimas daiktas, jie
ten apaioje jau inojo i anksto, kad ji ia apsistos. Kaip j perspti? Bet palauk! Visuose iuose
namuose nra ponioms tinkamesnio kambario u
t, kuris greta manojo. Ten jas ir atves. Sdkite
ramiai, o a pamginsiu niptelti aus tarnams.
Vaikinas ugesino vakes, nuslinko savo kambar ir paliko degti tik t vak, kuri buvo davusi eiminink. Tada pridjo aus prie dur ir m
klausytis.
Netrukus eiminink uved laiptais vienias
antrj aukt, kak joms maloniai kalbdama,
ir apgyvendino gretimame kambaryje. Ji patar
joms i karto eiti miegoti, nes po kelions tikriausiai esanios labai pavargusios. Pati vl nulipo
apai. Veikiai studentas igirdo laiptais lipant
601

TURINYS

sunkius vyro ingsnius. Jis atsargiai pravr duris

ir pro siaur ply pamat t pat aukt vyrik,
kuris padjo damoms ilipti i karietos. Vilkjo jis
medioklio drabuiais, prie diro turjo prisisegs
medioklin peil ir, sprendiant i visko, galjo
bti arba arklininkas, arba nepastam j keliauninki palydovas. Pastebjs, kad vyrikis ulipo
vienas, studentas greitai atidar duris ir pamojo,
kad tas eit vid. Nustebs pereng slenkst ir,
nespjus jam net pasiteirauti, ko is nori, studentas panibdomis tar:
Maloningasis pone, inakt pakliuvote galvaudi smukl!
Vyrikiui iurpas perjo per kn. Studentas
sitemp j savo kambar ir papasakojo, kokie ia
tartini namai.
Igirds tok spjim, medioklis labai susirpino. O studentas i jo suinojo, kad tos dvi damos grafien ir jos kambarin i pradi buvo
pasiovusios vaiuoti kiaur nakt, bet madaug
per pusvaland kelio nuo ios smukls jas pasitiks
kakoks raitelis ir pasiteiravs, kur jos keliaujanios; suinojs, kad tos ketinanios per pesarto
giri vaiuoti vis nakt, ms jas atkalbinti, nes
iuo metu ia es labai nesaugu. Jeigu jums k
602

TURINYS

nors reikia doro mogaus patarimas, pridrs

jis, tai atsisakykite itos minties. Netoli nuo ia
yra smukl: kad ir kokia prasta ir nepatogi, veriau pernakvoti joje, negu toki tamsi nakt be
reikalo rizikuoti. mogus, davs patarim, atrods nuoirdus ir siningas, todl grafien, bijodama, kad neupult plikai, sakiusi apsistoti
itoje smuklje.
Medioklis laik savo pareiga praneti damoms
apie pavoj, kur jos pakliuvo. Nedelsdamas nuskubjo gretim kambar ir netrukus atidar
duris, kurios jo i grafiens studento kambar.
Grafien, madaug keturiasdeimtiems met moterik, visa perbalusi i baims, jo pas student
ir pra, kad tas dar kart visk papasakot i eils. Paskui m tartis, k daryti itoje keblioje padtyje; buvo nusprsta: kiek manoma atsargiau,
kad nekilt tarimo, atsikviesti ia abu dam tarnus, veik ir jaunuosius amatininkus, kad upuolus bt galima drauge gintis.
Kai tai buvo vykdyta, duris i grafiens kambario koridori urakino raktu, ustm komodomis ir ugriozdino krslais. Grafien su kambarine
atsisdo ant lovos, o abu jos tarnai stojo sargyb.
Anksiau atvykusieji sveiai ir medioklis sujo
603

TURINYS

studento kambar ir, susd aplink stal, pradjo

laukti, kas bus. Laiko galjo bti kokia deimta valanda, namuose visur tylu ir ramu; atrod, kad
niekas dar nesirengia sveiams ko nors daryti.
Tada mechanikas tar:
Kad neimt miegas, geriausia bt elgtis kaip
iki iol; mes pasakojome visokius nuotykius, kas
k inome, ir jei ponas medioklis neprietaraut,
galtume tsti toliau.
Medioklis ne tik neprietaravo, o nordamas
parodyti, kad sutinka, pats pasiov kai k papasakoti. Jis pradjo taip:

604

TURINYS

Saido nuotykiai

Kalifo Haruno al Raido, Bagdado valdovo, laikais Balzoroje gyveno mogus, vardu Benazaras.
Turto jis turjo tiek, kad, nesiversdamas nei kokiu
nors amatu, nei prekyba, galjo patogiai ir ramiai
gyventi; net ir tada, kai gim snus, savo gyvenimo bdo nekeit.
Kam man, sulaukus tokio amiaus, dar tampytis su preki ryuliais, aikino kaimynams. Ar
dl to, kad Saidui, savo snui, mirdamas palikiau
tkstant auksini daugiau, jei viskas eis gerai, o
jei nesiseks tkstaniu maiau? Kur du valgo, neliks alkanas ir treias sako patarl; kad tik snus
iaugt doras mogus, nestigs jam nieko.
Taip kalbjo Benazaras ir savo odio laiksi.
Snaus nemok nei prekybos, nei amato, bet vien
dalyk tikrai dar skait su juo iminties knygas.
O kadangi, Benazaro nuomone, be isimokslinimo
ir didios pagarbos vyresniems, niekas taip nepuoia jauno mogaus, kaip mikli ranka ir drsa, pasirpino, kad jau nuo maens snus imokt naudoti
ginkl, todl tarp bendraami, net tarp vyres605

TURINYS

ni j draug, Saidas palyginti anksti m garsti

kaip narsus kovotojas, o kai ssdavo ant arklio ar
imdavo plaukti ia jam neatsirasdavo lygi.
Kai Saidui sujo atuoniolika, tvas kaip reikalavo paproiai ir tikjimas isiunt j Mek nusilenkti Pranao kapui, pasimelsti ventoje vietoje ir
atlikti kitas religines priedermes. Prie ivykstant
kelion, tvas dar kart pasiauk j, pagyr u
gra elges, dav ger patarim, pinig ir tar:
Dar vienas dalykas, mano snau! Esu mogus,
kuris minios prietarus iri su ypsena. Tiesa,
mgstu klausytis pasakojim apie fjas ir burtininkus, nes tai padeda maloniai praleisti laik, bet n
i tolo nemanau tikti, kaip daro daugyb tamsi ir neisilavinusi moni, kad dvasios, visokie
nyktukai ar dar kokie nors panas padarai galt veikti moni gyvenim ir j darbus.
Taiau tavo motina ji jau dvylika met kaip
mirusi visu tuo tikjo taip tvirtai, kaip ir paiu
Koranu; negana to, vien kart, kai buvome vienu
du, ji, prisaikdinusi mane, kad niekam, iskyrus
jos sn, neprasitarsiu, prisipaino, jog pati nuo
gimimo dienos bendravo su viena fja. A tada i
jos pasijuokiau, bet, neslpsiu, kai tu gimei, Saidai,
nutiko dalyk, kurie ir mane stebino.
606

TURINYS

Tsyk kiaur dien lijo ir griaud, o dangus

buvo apsitrauks tokiais juodais debesimis, kad be
iburio ir knygos nepaskaitysi. Ketvirt valand
po piet man prane, kad gim berniukas. Tuojau
pat nuskubjau patalpas, kur guljo tavo motina,
nes norjau pamatyti ir palaiminti savo pirmagim, bet prie jos kambario dur radau stovinias
visas tarnaites ir mano klausim, ko ia susirinkusios, atsak, kad dabar niekam nevalia eiti; Zemira, tavo motina, liepusi visoms pasialinti, nes
norinti pabti viena. Kad ir kiek beldiau duris
tyla, niekas j neatrakino.
Kol sutriks stoviniavau prie dur kartu su tarnaitmis, dangus nuvito taip staigiai, kaip dar
niekados gyvenime nebuvau mats, o keisiausia,
kad skaidri dangaus mlyn pasirod tik virum
ms mielojo Balzoros miesto; visur aplinkui tebetvyrojo sunks juodi debesys, aibai zigzagais
rai padang. Nustebs dar tebeirjau it nepaprast regin, kai netiktai atsidar jos kambario durys; paliks tarnaites dar laukti, pats jau
vid, nordamas tavo motinos paklausti, kodl usirakino viena.
Vos kliau jos kambar koj, kaip mane plsteljo toks svaiginantis roi, gvazdik ir hiacint
607

TURINYS

kvapas, kad beveik netekau smons. Motina parod man tave ir i karto atkreip dmes mayt
sidabrin ddel, kabani tau po kaklu ant labai
plonos, tarsi ilko silas, auksins grandinls.
Buvo ta geroji moterik, apie kuri tau seniau
esu pasakojusi, tar motina, jinai padovanojo
tavo vaikeliui pasaitl. Vadinasi, buvo ta
ragana, kuri nublaiv dang ir paliko roi ir
gvazdik kvap, atsakiau ypsodamasis ir neslpdamas, kad tokiomis nesmonmis netikiu.
Galjo dovanoti k nors vertingesnio nei ddel,
tarkim, pinig kap, arkl ar k nors panaaus!
Tavo motina m melsti, kad nesiaipyiau i fj,
nes jos greitai supykstanios ir savo malon paverianios nemalone.
Kad jos nejaudiniau, nutilau, nes ji dar tebebuvo silpna. Daugiau apie keist nutikim niekados nebekalbjome; tiktai po eeri met, kai ji,
nors ir labai dar jauna, pajuto, kad ilgai nebegyvens, padav man t ddel ir liep j atiduoti tau
tik tada, kai bsi sulauks dvideimties met, ir
prisak neileisti tavs pasaul n viena valanda
anksiau. Netrukus ji aminai umerk akis.
tai ta dovana, kalbjo Benazaras, iimdamas
i duts sidabrin ddel su ilga auksine gran608

TURINYS

dinle. Atiduodu j dvejais metais anksiau, nei

sakyta, nes ivyksti tolim keli, o kai gri, a
galiu jau bti ikeliavs pas protvius. Nematau
svarbios prieasties, kodl turtumei ia likti dar
por met, kaip norjo tavo rpestingoji motina.
Esi geras ir sumanus vaikinas, ginklu moki naudotis ne prasiau u kit, kuriam jau dvideimt ketveri, todl iandien galiu skelbti tave pilnameiu,
nelaukdamas, kol ateis tavo dvideimtasis gimtadienis. O dabar keliauk sau sveikas ir laimje ar
nelaimje tegu saugo tave dangus nepamirk
savo tvo!
Taip kalbjo Benazaras, i Balzoros ileisdamas
sn kelion. Saidas susijaudins atsisveikino
su tvu, usikabino grandinl ant kaklo, ddel
usikio u perjuosts, oko ant arklio ir nujojo
t viet, kur rinkosi karavanas Mek. Greitai jau
buvo apie atuoniasdeimt kupranugari ir keli
imtai raiteli. Karavanas pajudjo, ir Saidas ijojo pro savo gimtosios Balzoros vartus, to miesto,
kurio jam buvo lemta ilgai nematyti.
Tokios kelions neprastumas ir kai kurie iki iol
nematyti dalykai, kurie krito akis, Said i pradi kiek prablak, bet, artjant prie dykumos,
kai apylinks darsi vis nykesns ir tutesns, pra609

TURINYS

djo lsti visokios mintys, taip pat njo i galvos

ir tie odiai, kuriuos Benazaras, jo tvas, pasak
atsisveikindamas.
Saidas isitrauk ddel, apirjo j i vis
pusi ir prisidjo prie lp pamginti, gal igaus
grai, maloni gars; deja, ddel tyljo; papt
kiek galdamas, kad net andai isipt tyla, jokio garselio; nepatenkintas tokia niekam tikusia
dovana, usikio j atgal u juostos.
Bet netrukus mintys vl gro prie paslapting
motinos odi; apie fjas t buvo girdjs, bet
niekuomet neteko patirti, kad koks kaimynas Balzoroje bt bendravs su neemika dvasia; visus
pasakojimus apie dvasias nukeldavo tolimus kratus arba labai senus laikus, todl Saidas ir man,
kad iais laikais nieko panaaus nebra, arba fjos
nustojo mones lankyti ir j gyvenim nebesikia. Nors taip ir galvojo, bet nepaleido mintis, kad
motinai galjo atsitikti kas nors paslaptinga ir neemika; tad vis dien isdjo balne lyg sapne:
nei dalyvavo pokalbiuose su kelions draugais, nei
prisidjo prie j dain, nei reagavo j poktus.
Saidas buvo labai graus jaunikaitis: akys drsios ir rytingos, lpos patraukliai taisyklingos ir,
nors dar jaunas, bet visa esyb rod jame slypint
610

TURINYS

tam tikr orum, kurio kiti toki met vaikinai ne

taip danai turi; ir toji ivaizda, tas lengvumas ir
judesi laisvumas, kaip jis su visa kario apranga
sdi balne, trauk ne vieno keliauninko vilgsn.
Senyvas vyrikis, jojs greta, jau seniai grjosi
juo ir mgino nekinti, ariau susipainti ir suinoti, k tas taip msto. Saidas, i maens pratintas
gerbti vyresniuosius, atsakinjo mandagiai, bet imintingai ir apdairiai, todl seniui labai patiko su
juo bendrauti. Bet kadangi jaunikaitis vis dien
galvojo apie vien ir t pat, todl visai suprantama, kad netrukus m nekti apie paslaptingj
fj pasaul; pagaliau Saidas tiesiai paklaus pagyvenus vyr, ar jis tiki, kad yra fj, ger ir pikt dvasi, kurios gali mog apsaugoti arba jam
pakenkti.
Senis glost barzd, kreip galv vienaip, kreip kitaip ir galiausiai tar:
Negaliu tvirtai pasakyti, kad toki nutikim
nra buv, nors pats iki iol nesu mats nei dvasi nyktuk, nei dvasi milin, nei burtinink
ar fj.
Tada senis jam papasakojo tiek daug nuostabi
istorij, kad jaunikaiiui galva m suktis, ir Saidas dabar beveik neabejojo, kad viskas, kas djosi
611

TURINYS

per jo gimim, or permaina, malonus roi ir

hiacint kvapas yra bsim dideli ir laiming
vyki enklas, j pat globoja ypa galinga ir gera
fja, o ddel padovanojo kaip tik tam, kad galt
paaukti fj, jei kartais nutikt kokia nelaim ar
paklit bd. Vis nakt Saidas sapnavo pilis,
uburtus irgus, dvasias ir panaius dalykus ir gyveno tikroje fj karalystje.
Deja, jau kit dien patyr, kokie beprasmiai
visi jo sapnai ir visos svajons. Karavanas ger
pusdien pamau slinko savo keliu, o Saidas jojo
greta senojo kelions biiulio, kai staiga dykumos
tolumoje pasirod kakokie tamss eliai; vieni
man, kad tai smlio kauburiai, kiti kad debesys,
tretiems atrod, kad susitiks dar vien karavan;
bet senis, kuris jau daug kart buvo keliavs per
dykum, garsiai suuko, spdamas, kad artinasi
arab plik gauja, ir reikia pasiruoti gintis. Vyrai griebsi ginkl, moteris ir prekes apsupo ratu
ir m laukti puolimo. Visi mat, kaip lyguma artjo tamsi mas, kuri atrod tarsi didiulis tolimus
kratus iskrendani gandr brys. Bet jis artjo
vis greiiau ir, nespjus dar kaip reikiant atskirti
moni ir iei, kaip viesulas ugriuvo karavan.
612

TURINYS

Vyrai gynsi narsiai, bet plik buvo per keturis imtus: jie apspito karavan i vis pusi,
daugel pakirto i tolo strlmis, o paskui puol
ietimis. i baisi akimirk Saidas, kuris drsiai
kovsi pirmose gretose, prisimin savo ddel,
tuojau j isitrauk, prisidjo prie lp, papt ir...
didiai nusimins nuleido rank ddel neileido
n menkiausio garso. Perpyks, kad taip iauriai
nusivyl, prisitaik ir paleido strl tiesiai krtin vienam arabui, kuris i kit isiskyr puikiais
drabuiais; tas susverdjo ir krito nuo arklio.
O, Alachai! K padarte, jaunuoli! suuko
greta kovsis senis, dabar mes uv!
Taip ir atrod, nes plikai, pamat vyr krintant nuo arklio, klaikiausiai suriko ir taip nirtingai puol, kad ir tuos nedaugel dar nesueist
karavano vyr kaipmat paklojo ant ems. T pai akimirk Said apsupo penki ar ei arabai.
Jis puikiai gynsi ietimi, ir niekas nedrso prisiartinti. Galiausiai vienas arabas sustojo, sidjo
lank strl, nusitaik ir jau norjo j paleisti,
bet kitas dav enkl neauti. Saidas pasireng atremti nauj puolim, bet n nepajuto, kaip kakas
umet per galv kilp; kad ir kaip stengsi virv
613

TURINYS

nutraukti viskas per niek: kilp vis labiau ver,

ir Saidas pateko nelaisv.
Galiausiai i karavano nieko neliko: vieni krito,
kitus pam nelaisv; o kadangi arabai priklaus skirtingoms gentims, m dalytis belaisviais ir
kitu grobiu, paskui vieni patrauk pietus, kiti
rytus. Said lydjo keturi ginkluoti raiteliai, jie
be perstojo varst j paniekos vilgsniais ir visaip
pldo; Saidas suprato, kad tas arabas, kur jis nukov, matyt, buvo kilmingas mogus ar net koks
princas.
Neivengiamai gresiani vergij Saidas sivaizdavo baisesn u pai mirt, todl irdyje
jautsi laimingas, kad ant savo galvos usitrauk
visos gaujos rstyb, nes n kiek neabejojo j
stovykloje bus nuudytas. Sargybiniai akylai sek
kiekvien jo judes ir, vos tik pasukdavo galv
on, tuojau imdavo baksnoti ietimis; kart, kai
vieno sargybinio arklys suklupo, staiga atsigr
ir labai nudiugo, pamats savo senj kelions
draug, kur laik uvusiu.
Pagaliau tolumoje pasirod mediai ir palapins; prijojus ariau, pasitikti ibgo visas brys
vaik ir moter; vos spjo ie su parvykusiais persimesti vienu kitu odiu, kai ikart pasigirdo bai614

TURINYS

sus riksmas vis akys nukrypo Said, pakilo

mikas jam grmojani rank ir ugriuvo keiksm krua.
tai tas, klyk jie, kuris umu didj Almanzor, pat narsiausi vyr! Mirtis jam! Jo
kn dykumos akalams sudraskyti!
Ir visa minia, kas pagriebs pagal, kas ems
grumst ar dar kok po ranka pakliuvus daikt,
taip nirtingai puol Said, kad net patys plikai
turjo sikiti.
alin, geltonsnapiai, mar, bobos! kiojo
jie, sklaidydami ietimis mini. Jis nukov didj
Almanzor myje ir u tai atsakys savo galva, bet
mirti jis turi ne nuo bob rank, o nuo narsuoli
kardo.
Tarp palapini prijoj aikt, plikai sustojo:
belaisvius surio po du, grob sukraust palapines, o Said apvyniojo virve vien ir ved didel palapin. ia sdjo senas puikiais drabuiais
apsitaiss vyras, kurio rimta, ididi veido iraika
rod esant itos gaujos vad. Atved Said, arabai
sustojo, didiai nulid ir nuleid galvas.
I moter riksmo supratau, kas vyko, tar
didingasis vyras, velgdamas paeiliui kiekvie615

TURINYS

n plik. Js veidai tai patvirtina uvo

Almanzoras.
Taip, Almanzoras uvo, atsak vyrai, o tai,
Selimai, dykumos valdove, yra jo udikas, atvedme j, kad skirtumei jam bausm. Kokia mirtimi
jis mirs? Ar nuauti i tolo strlmis, ar pervaryti iei paleriu, ar pakarti, ar akliais perplti
pusiau?
Kas tu toks? paklaus Selimas, rsiai irdamas belaisv, pasiruous ramiai sutikti mirt
ir dabar be baims stovint prieais j.
klausim Saidas atsakinjo trumpai ir atvirai.
Kaip nukovei mano sn: ar i pasal paleidai
nugar strl, ar pervrei ietimi?
Ne, valdove! atsak Saidas. A j nukoviau
atvirame myje i priekio puolant ms gretas,
nes mano akivaizdoje jis jau buvo patiess atuonis msikius.
Ar buvo taip, kaip jis sako? paklaus Selimas
t, kurie j atved.
Taip, valdove, jis nukov j atvirame myje,
atsak vienas i paklaust j.
Vadinasi, jis padar t pat, k kiekvienas i
ms bt padars, nusprend Selimas, jis nu616

TURINYS

galjo prie, kuris ksinosi atimti jam laisv ir

gyvyb, todl tuojau pat atvyniokite virves!
Plikai nusteb pairjo valdov ir nenoromis, vos juddami, m vykdyti sakym.
Ieina, kad tavo snaus, narsiojo Almanzoro,
udikas liks gyvas? priekaitavo vienas, piktai
velgdamas Said. Veriau btume j i karto
nudj!
Jis neturi mirti! grietai pasak Selimas.
Be to, a imu j savo palapin, imu j kaip teist
savo grobio dal, jis bus mano tarnas!
Saidas nebeinojo, kaip senajam valdovui dkoti, o jo palydovai ijo i palapins murmdami;
kai jie prane moterims ir vaikams, susirinkusiems prie valdovo palapins ir laukiantiems mirties bausms Saidui, k Selimas nusprend, vl
kilo baisus triukmas ir riksmas.
Mes patys atkerysim udikui u Almanzoro
mirt, jei tikras tvas nenori paklusti kraujo kerto
statymui! auk jie.
Kitus belaisvius plikai iskirst briams, kai
kuriuos paleido praneti turtingesni j giminms,
kad savikius ipirkt, dal isiunt bandos ganyti,
o ne vien i t, kuriuos anksiau aptarnavo bent
617

TURINYS

deimt verg, dabar pristat dirbti paius prasiausius ir sunkiausius darbus.

Kitaip seksi Saidui. Sunku pasakyti, kodl is
gijo senojo Selimo prielankum: ar lm jo drsi
ir karinga ivaizda, ar paslaptingi gerosios fjos
kerai? iaip ar taip, gyvendamas jo palapinje, jis
jautsi labiau snus negu tarnas. O nesuprantamas
senojo valdovo prisiriimas kl kit tarn neapykant; visur jis mat tik prieikus vilgsnius ir,
kai eidavo per stovykl vienas, aplinkui girddavo
keiksmus ir grasinimus; kelis kartus net pasitaik, kad pro pat nos pravilp strls, kurias, be
abejons, kakas paleido j; o kad nekliud, buvo
sitikins j saugo fjos ddel, kuri ir dabar visuomet neiojosi ant krtins.
Ne kart dl pasiksinim skundsi Selimui,
bet kaltinink nepavykdavo surasti, nes atrod,
kad prie svetimal, gijus valdovo malon, yra
susimokiusi visa gauja. Todl vien dien Selimas
tar Saidui:
Tikjausi, kad tu galbt atstosi man sn, kuris uvo nuo tavo rankos; bet nei tu, nei a nesame
kalti, kad tos viltys neisipild; visi prie tave nusistat, net ir a negalsiu tavs ateityje apginti; kokia nauda tau arba man, jei jie tave slapta nugala618

TURINYS

bys, o a kaltinink nubausiu? Todl kai mano vyrai gr i ygio, pasakysiu, kad tavo tvas atsiunt
ipirk, ir sakysiu keliems itikimiems monms
tave palydti per dykum.
Bet ar galiu, be tavs, kuo nors pasitikti?
paklaus sutriks Saidas. Ar pakeliui jie mans
neumu?
Dl to gali nesijaudinti tave saugos priesaika, kuri jie turs man duoti, o jos dar niekas nra
sulaus, rami ramiausiai atsak Selimas.
Po keli dien gaujos vyrai gro stovykl, ir
Selimas paad itesjo. Jis padovanojo Saidui ginkl, drabui ir arkl, sukviet narsiausius kovotojus, atrinko penkis Saido palydai, liep iems kuo
grieiausiai prisiekti, kad jo nenuudys, ir su aaromis akyse atsisveikino su ivykstaniuoju.
Penki palydovai jojo dykuma nirs ir tyldami.
Saidas mat, kaip nenoriai jie vykdo sakym;
nema rpest Saidui kl tai, kad du i j buvo
dalyvav anose kautynse, kai jo paleista strl praud Almanzor. Madaug po atuoni valand kelions Saidas nugirdo arabus tarp savs
kudantis ir pastebjo, kad j veidai dar labiau apsiniauk. Jis temp ausis ir igirdo, kad jie nibdasi tokia kalba, kuria i gauja visuomet kalbasi,
619

TURINYS

kai atlieka paius slapiausius ir pavojingiausius

ygius ar kitokius darbus; Selimas, kuris adjo
Said pasilikti savo palapinje vis laik, iek tiek
buvo j tos paslaptingos kalbos pramoks; bet tai,
k Saidas dabar igirdo, n kiek jo nediugino.
tai ia yra toji vieta, aikino vienas, kur
puolme karavan, o ia krito narsiausias ms
vyras nuo piemengalio strls.
Vjas upust jo irgo pdsakus, pritar kitas, bet a j nepamirau.
Ar mums ne gda, kad tas, kuris pakl prie
Almanzor rank, bus laisvas ir gyvens sau sveikas? Kur girdta, kad tvas nekeryt u vienturio snaus nuudym? Aikiai matyti, kad Selimas
sensta ir vaikja.
O jei tvas to nedaro, siterp ketvirtas,
tai draugo pareiga atkeryti u kritus biiul. ia,
itoje vietoje, turjome j nudobti. Toks yra statymas ir paprotys nuo neatmenam laik.
Bet mes prisiekme seniui, primin penktas, mums nevalia su juo susidoroti, negalime
lauyti priesaikos.
Teisyb, sutiko kiti, mes davme priesaik, o udikas kaip niekur nieko itrks i prie
rank.
620

TURINYS

 Palaukit! tar vienas, pats niriausias i

vis. Senis Selimas yra gudrus pauktis, bet ne
toks gudrus, kaip jam atrodo. Ar prisiekme jam
nugabenti t vaikz kuri nors viet? Ne, mes
tik davme od neatimti jam gyvybs, jos ir neatimsime. U mus atkerys karti sauls spinduliai ir
atrs akal dantys. Surikime j ir palikime ia,
itoje vietoje.
Taip kalbjo plikas, bet Saidas jau prie kelias
minutes buvo nusprends rizikuoti kas bus, tas,
todl nespjo anas pasakyti paskutini odi,
kaip staiga pasuko arkl al, sukirto jam stipriai
per launis ir kaip pauktis nulk per dykum.
Visi penki kelias akimirkas stovjo nusteb, bet,
puikiai mokdami persekioti bglius, kaipmat pasidalijo grupes: vieni dein, kiti kair ir, geriau inodami, kaip reikia joti dykuma, netrukus
du i j bgl pavijo, uoko jam u aki, o kai Saidas metsi on, ia j pasitiko kiti du, o penktas
sek i paskos. Priesaika jo neudyti neleido panaudoti ginklo, todl ir dabar umet jam i upakalio kilp, nutemp nuo arklio, negailestingai sumu, surio rankas ir kojas ir padrb kartame
dykumos smlyje.
621

TURINYS

Saidas maldavo pasigailti, adjo didelius ipirkos pinigus, bet plikai juokdamiesi sdo ant
arkli ir nurko sau. Dar kur laik girdjo veln tolstani irg kanop dundjim, o paskui
susitaik su mintimi, kad mirtis neivengiama.
Prisimin tv, sivaizdavo, kaip senis krimsis, nebesulauks snaus; m galvoti apie savo paties
lidn dali, apie tai, kad toks jaunas turs gauti
gal, nes ir kvailiui aiku, kad tokiuose kartuose
smlynuose jo laukia kankinanti bado ir trokulio
mirtis, arba arnas itampys akalai.
Saul kilo vis auktyn ir vis nepakeniamiau
degino veid, vargais negalais pavyko apsiversti
ant ono, bet tai ne k tepalengvino kanias. Besiveriant i uanio ikrito ant grandinls kabjusi ddel. Ilgai stengsi sugriebti j lpomis ir,
kai galiausiai pavyko, mgino papsti, bet ir ios
siaubingos nelaims valand ji tyljo. I nevilties
jis atmet galv auktyn, o karti sauls spinduliai
netrukus ugesino smon jis nieko nebejaut.
Po keliolikos valand Said paadino neaikus
narjimas prie aus, pajuts, kad kakas sugrieb j u pei, siaubingai suriko, nes paman, kad
akalas jau ima draskyti. Kakas stvr ir u koj,
bet suprato, kad tai ne plrno nagai, o mogaus
622

TURINYS

rankos, kurios rpestingai stengiasi jam padti;

girdjo, kaip tas mogus kalbasi su dviem ar trim
kitais.
Jis gyvas, tar vienas patyliukais, bet mus
laiko prieais.
Pagaliau Saidas atsimerk ir pamat arti pasilenkusio storulio veid su maomis akutmis ir
ilga barzda. mogus draugikai nekino j, padjo atsikelti, dav uvalgyti ir atsigerti ir, kol stiprinosi, papasakojo, kad ess pirklys i Bagdado,
vardu Kalum Bekas, ir prekiaujs moterikais alikais bei plonais ydais. Buvs ivyks prekybos
reikalais, dabar grta namo ir pamat j, isekus
ir leisgyv gulint smlyne. Akis patrauk puiks
drabuiai ir ant durklo rankenos bei makties blizgantys brangakmeniai; ms gaivinti ir vargais
negalais tai pasisek.
Jaunikaitis dkojo pirkliui u igelbt gyvyb,
nes puikiai suprato, kad be ito mogaus pagalbos bt tikrai uvs; matydamas, kad neturi nei
maisto, nei vandens lao, ir kad negals psiomis
vienas keliauti per dykum, Saidas su dkingumu
prim pirklio silym ssti ant vieno i sunkiai
apkraut kupranugari; jis nusprend, kad i pra623

TURINYS

di nukaks Bagdad, o ten galbt prisilies prie

kokio nors Balzor vykstanio karavano.
Pakeliui pirklys daug pasakojo bendrakeleiviui
apie gars j tikratiki valdov Harun al Raid,
koks jis teisingas, valgus, kaip paprastai ir imintingai moka isprsti paias painiausias bylas;
prisimin jis ir istorij apie virvinink, apie alyv
puod tas istorijas, kurias ino kiekvienas vaikas, bet kurios Said labai stebino.
Ms kalifas, tikratiki valdovas, ts pirklys, yra nuostabus mogus. Jei manote, kad jis
naktimis miega kaip kiti paprasti mons, labai
klystate: nusnaudia dvi ar tris valandas paryiais ir viskas. Kas ne kas, o a tai inau, nes
mano pusbrolis Mesuras yra vyriausiasis kalifo
idininkas, ir nors i jo neigausi jokios valdovo
paslapties tyli kaip em, bet geram giminaiiui retsykiais t prasitaria, jei mato, kad tas i
smalsumo kone i galvos kraustosi.
Uuot miegojs kaip visi mons, kalifas slankioja naktimis Bagdado gatvmis, ir beveik nra
savaits, kad nepatirt kokio nuotykio; turite inoti tai, beje, aiku ir i istorijos apie alyv puod,
istorijos, kuri tokia pat tikra kaip paties Pranao
odis, kad savo apiras valdovas ivyksta ne
624

TURINYS

raitas, graiai pasipuos, lydimas sargybos ir imto deglais nein rminink, kaip galt daryti,
jei nort, o persirengs tai pirkliu, tai jrininku,
tai kareiviu, tai mufiu; jis usuka visur ir iri, ar
laikomasi statym ir tvarkos. Todl Bagdade, kaip
jokiame kitame pasaulio mieste, nakt su kiekvienu sutiktu pusgalviu elgiamasi itin mandagiai, nes
vienodai galima sutikti ir kalif, ir apepus dykumos arab, o lazd mike auga tiek, kad pakaks u
bausm iplakti padus visiems Bagdado ir jo apylinki gyventojams.
Taip kalbjo pirklys, ir Saidas, nors be galo buvo
pasiilgs tvo, vis dlto diaugsi, kad gals pamatyti Bagdad ir gars j Harun al Raid.
Po deimties dien jie atvyko Bagdad, ir Saidas negaljo atsistebti to miesto graumu, nes
tais laikais Bagdadas klestjo. Pirklys pakviet
Said savo namus, ir tas mielai sutiko; tik dabar,
moni urmulyje, Saidui atjo galv mintis, kad
ia tikriausiai, be oro, vandens i Tigro ups ir nakvyns ant laipt prie meets dur, nieko dykai
negausi.
Kitos dienos ryt, kai Saidas jau buvo apsivilks savo puikiais kario drabuiais ir nusprends,
kad taip apsitaiss gali pasirodyti Bagdade ir gal625

TURINYS

bt net atkreips save ne vieno mogaus vilgsn,

kambar jo pirklys. Jis nuvelg nuo galvos iki
koj graiai atrodant jaunikait, nusiypsojo elmikai, kelis kartus paglost savo barzd ir tar:
Visa tai puiku, jaunasis pone! Bet k dabar
veiksite? Js, man rodos, esate didelis svajotojas ir
negalvojate apie rytojaus dien; o gal turite tiek pinig, kad galite gyventi pagal apdar, kur dvite?
Mielasis pone Kalum Bekai, tar kiek sutriks ir rausdamas jaunikaitis, pinig, inoma, neturiu, bet gal iek tiek paskolinsite, kad galiau
grti namo; mano tvas tikrai su jumis siningai
atsiskaitys.
Tavo tvas, balandli? garsiai nusijuok pirklys. Tau, matyt, saul smegenis bus ikepinusi. Nejau manai, kad taip be niekur nieko imsiu ir
patiksiu tavo pasakle, kuri man sekei dykumoje: kad tvas, girdi, ess turtingas mogus Balzoroje, kad tu jo vienturtis snus, kad upuol
arabai, kad gyvenai j gaujoje ir taip toliau, ir panaiai. Jau tada mane erzino tavo lus melas ir
begdikumas.
inau, kad Balzoroje visi turtingi mons yra
pirkliai, su visais turjau prekybos reikal ir biau girdjs apie Benazar, nors jo turt tesuda626

TURINYS

ryt vos ei tkstaniai toman. Vadinasi, arba

ptei man migl akis, kad esi i Balzoros, arba
tavo tvas yra pasigailjimo vertas bdius, kurio
pasprukusiam snui negaliu patikti n sudilusio
varioko.
O upuolimas dykumoje! Negirdtas daiktas,
kad nuo tada, kai imintingasis kalifas Harunas
pasirpino, kad prekybos keliai per dykum bt
saugs, kokie nors plikai bt drs nusiaubti karavan ir dar mones isivesti nelaisv! Be
to, apie tok vyk bt pasklidusios kalbos. Taiau
per vis mano kelion, taip pat ia, Bagdade, kur
moni suplaukia i viso pasaulio, niekas n puss
odio apie tai neusimin. Tai antras tavo begdikas melas, jaunikaiti!
Saidas perbalo i pykio ir apmaudo ir jau norjo pertraukti to pikto mogaus kalb, bet tas,
mostiguodamas rankomis, rk dar garsiau:
Ir treias tavo melas, akipla tu, yra igalvota istorija apie Selimo stovykl. Selimo vard gerai
ino kiekvienas, kuris nors kart yra sutiks arab, tas mogus pats baisiausias ir iauriausias
plikas, ir tu drsti porinti, kad nukovei jo sn
ir nebuvai tuojau pat sukapotas gaballius; negirdtas lumas paistyti nesmones Selimas,
627

TURINYS

girdi, apgyn j nuo gaujos, pam savo palapin

ir be jokios ipirkos paleido, o ne pakor ant pirmo
pasitaikiusio medio akos; Selimas danai liepdavo karti niekuo dtus keliauninkus vien tam, kad
pasiirt, kaip atrodo pakaruokli veidai. O, tu,
lyktus melagi!
Ir vis dlto tai yra gryniausia teisyb, prisiekiu savo siela ir Pranao barzda, suuko jaunuolis, buvo tik taip, kaip sakau.
K, prisieki savo siela, auk pirklys, savo
juoda, melaginga siela? Kas tuo patiks? Ir dar
Pranao barzda jis prisiekia tas, kuris pats jos
neturi! Kas gali tuo tikti?
Liudytoj a, inoma, neturiu, nenusileido
Saidas, bet ar neradote mans dykumoje surito
ir vos gyvo?
Tai nieko nerodo, atkirto pirklys, esi apsitaiss kaip tikr tikriausias plikas, matyt, nepagalvojs upuolei u save stipresn jis nugaljo
tave ir suris paliko.
Noriau pamatyti t arba net du tokius, nenusileido Saidas, kurie mane patiest ant ems
ir surit, o neumest i upakalio kilpos ant kaklo. Js, trindamasis po savo prekyvietes, matyt,
neinote, k geba vienas mogus, jei moka tinka628

TURINYS

mai valdyti ginkl. Bet js man igelbjote gyvyb, ir u tai esu jums labai dkingas. O k dabar
adate su manimi daryti? Jei nepadsite, teks eiti
elgetauti, taiau nenoriu prayti malons i sau lygi; kreipsiuosi kalif.
Mat kaip? nusistebjo pirklys, kandiai ypsodamasis. niek kit, tik ms maloningiausij valdov krypsta tamstels akys! Nieko sau
elgetavimas! Ai ai ai! Tiktai praom nepamirti,
kilmingasai jaunikaiti, kad kelias pas kalif eina
per mano pusbrolio Mesuro valdas: utenka man
niptelti jam aus tik vien odel, kaip puikiai
mokate meluoti, ir... Bet man gaila tavo jaunysts,
Saidai. Tu gali pasitaisyti, i tavs dar gali is tas
ieiti.
Paimsiu tave savo krautuv prekyvietje, tarnausi man vienerius metus, o kai jie praeis, ir nebenorsi ilgiau pas mane dirbti, umoksiu tau ir
galsi sau keliauti kur tik norsi Alep ar Medin, Stambul ar Balzor, nors ir pas netiklius, man visai vis tiek.
Duodu laiko apsigalvoti iki piet: jei sutinki
gerai, o jei ne, tuomet apskaiiuosiu pigiausia kaina kelions ilaidas, kurias man pridarei, taip pat
viet, kuri umei ant kupranugario, kaip atlyg
629

TURINYS

paimsiu tavo drabuius ir visk, k turi, ir imesiu

gatv; tada galsi eiti prayti imaldos pas kalif
ar muft, ssti, pasidjs kepur, prie meets ar
prekyvietje.
Sulig tais odiais piktavalis pirklys ijo, paliks nelaiming jaunikait vien. Saidas nulydjo
j paniekos kupinu vilgsniu. Jis labai pasipiktino
ituo niekingu mogumi, kuris tyia j parsigabeno ir viliojo savo namus, kad paskui priverst dirbti sau. Saidas apsidair, ar nemanoma
pabgti, bet kambario langai buvo grotuoti, o
durys urakintos.
Pagaliau po ilg dvejoni ir svarstym nusprend i pradi pirklio silym priimti ir padirbti jo
krautuvje. Suprato, kad kitokios ieities nra, nes
jei ir pasprukt, tai be pinig Balzor vis tiek nenusigaus. Taiau sidjo galv mint, kad, pirmai
progai pasitaikius, utarimo prays paties kalifo.
Kit dien Kalum Bekas nusived naujj tarn
savo krautuv prekyvietje, aprod visus alikus,
ydus ir kitas prekes, kuriomis prekiavo, ir paaikino, k turs daryti. Apsitaiss pirklio tarno, o
nebe puoniais kario drabuiais, vienoje rankoje
laikydamas alik, kitoje puik yd, privals
stovti prie krautuvs dur ir praeinantiems vy630

TURINYS

rams ir moterims garsiai silyti savo prekes, rodyti jas, sakyti kain ir kviesti pirkti; dabar Saidui
pasidar aiku, kodl Kalum Bekas skyr j prie
ito darbo. Mat eimininkas buvo maas, lyktus
senis, ir kai pats stovdavo prie krautuvs ir kaliodamas kreipdavosi pirkjus, ne vienas kaimynas ar iaip praeivis danai i jo tik pasiaipydavo,
vaikai tiesiog tyiodavosi, o moterys vadindavo kaliause; utat dabar kiekvienas mielai atkreipdavo
dmes jaun, liekn Said, kuris mokjo mandagiai ukalbinti pirkjus, grakiai laikyti rankose
alikus ir ydus ir silyti juos pirkti.
Pastebjs, kad nuo to laiko, kai Saidas pradjo stovti prie krautuvs dur, gerokai padaugjo
pirkj, Kalum Bekas pasidar jaunikaiiui draugikesnis m j geriau maitinti ir irjo, kad
visuomet vilkt graius ir dailius drabuius. Bet
Said toks pavelnjs eimininko elgesys maai
tejaudino, nes itisomis dienomis galvodavo ir net
sapnuose sapnuodavo, kaip geriausiai grti gimtj miest.
Kart, kai krautuvje buvo nupirkta daug preki, ir visi tarnai, turj pirkinius ineioti po namus, buvo isiuntinti, krautuv jo viena moterik ir taip pat dar t nusipirko. Isirinkusi,
631

TURINYS

k norjo, paadjo arbatpinigi tam, kuris parne

prekes namo.
Po pusvalandio bus viskas pristatyta, adjo Kalum Bekas, bet tiek reiks palaukti arba
pasisamdyti kit nej.
Koks js prekiautojas, jei savo klientui silote
svetim nej? pasipiktino moteris. Toks vaikzas moni spstyje dar paspruks su visais pirkiniais. Kieno tada klausiu? Ne, pagal rinkos taisykles js privalote pasirpinti, kad mano nupirktas
prekes parnet namo, jus turiu teis kreiptis ir
reikalauti.
Bet tik pus valandls, gerbiamoji ponia,
maldavo pirklys, vis baimingiau dairydamasis aplinkui. Visi mano patarnautojai isiuntinti...
Tik prasta krautuv neturi atsargini tarn,
atkirto piktoji moterik. O ten prie dur koks
ten dykaduonis stovi? Ei, jaunuoli, eik en, imk
mano ryul ir sek i paskos!
Palaukit, sustokit, protestavo Kalum Bekas,
tai mano ikaba, mano auklys, mano magnetas!
Jam nevalia pasitraukti nuo slenksio!
Pamanyk tik! atov dama ir, nieko nelaukdama, pabruko Saidui po paastimi savo ryul.
Prastas tas pirklys ir menkos tos preks, kurios
632

TURINYS

paios savs negiria ir kurioms reikia tokios ikabos kaip itas dykintojas. Eik, eik, ko stovi, iandien udirbsi arbatpinigi!
Tai bk, bk jau, tegu j griebia Arimanas83 ir
visos piktosios dvasios, tar nepatenkintas Kalum Bekas savo magnetui, ir irk, kad tuojau
grtum; ta sena ragana mane ives i kantrybs
ir nesusivalds imsiu rkti, kad visa prekyviet
sulks.
Saidas sek moterikei i paskos, o toji lengvais ingsniais nutipeno prekyviete ir gatvmis
kur kas spariau, nei buvo galima tiktis pagal jos
ami. Galiausiai sustojo prie puikaus namo, pasibeld, svarins durys atsidar ir m lipti marmuro laiptais, davusi Saidui enkl eiti i paskos.
Netrukus eng didiul erdvi sal, toki itaiging, kokios Saidas dar niekuomet nebuvo mats.
ia sen pavargusi atsisdo ant pagalvio, parod
jaunuoliui, kur padti ryul ir, spraudusi deln
ma sidabrin pinig, liep eiti.
Jis jau buvo prie pat dur, kai kakieno skambus, malonus balselis paauk:
83

Arimanas irann blogio, tamsos , nerimo

dievas.

633

TURINYS

 Saidai!
Nustebs, kad j ia pasta, Saidas atsigr ir
sdint ant pagalvio ivydo ne sen, o nuostabaus
groio, daugybs verg ir tarnaii apsupt jaun
dam. Neteks amo, jaunuolis sukryiavo ant krtins rankas ir emai nusilenk.
Saidai, mano mielas vaikeli, kreipsi j grauol, labai apgailestauju, kad pakeliui Bagdad
tau teko patirti tiek varg ir nelaimi, bet vien tik
ia yra toji vienintel likimo skirta vieta, kur turi
isisklaidyti abangos, kurias patekai dl to, kad,
nesujus dvideimiai met, palikai tvo namus.
Ar tebeturi, Saidai, savo ddel?
inoma, tebeturiu! suuko nudiugs ir itrauk auksin grandinl. O js tikriausiai esate ta geroji fja, kuri pasaitl man padovanojo,
kai a gimiau?
Buvau tavo motinos biiul, atsak fja, neapleisiu ir tavs, bet tik tol, kol bsi doras. O, kad
tavo tvas nebt buvs toks lengvabdis ir bt
paklauss mano patarimo! Tau nebt reikj tiek
visko iksti.
Taip, matyt, buvo lemta, atsak Saidas.
Bet, maloningoji fja, pakinkyk savo debes veim stipr iaurs ryt vj ir per kelias minutes
634

TURINYS

nugabenk mane Balzor pas tv; a ten kantriai ilauksiu tuos eis mnesius, kol man sueis
dvideimt.
Fja nusiypsojo.
Tu graiai su manimi kalbi, atsak ji, ir
nors tave labai ujauiu, Saidai, bet tai nemanoma. Dabar, kai esi ne gimtuosiuose namuose, a
nieko stebuklinga dl tavs padaryti negaliu. Net
i to piktojo Kalum Beko negaliu ivaduoti. J globoja tavo galinga prieinink.
Ieina, kad turiu ne tik ger biiul, nusistebjo Saidas, bet dar ir prieinink? Man rodos, kad jau ne vien kart esu susilauks js paramos. Tad gal ir dabar nors patarimu padkite.
Ar nevertt man nueiti pas kalif ir paprayti jo
pagalbos? Jis yra imintingas mogus, jis apgins
mane nuo Kalum Beko.
Taip, Harunas yra tikrai imintingas vyras!
atsak fja. Bet ir jis yra tik mogus. Kalifas pasitiki savo vyriausiuoju idininku kaip pats savimi,
ir daro teisingai, nes Mesur yra ibands ir niekuomet juo nenusivyl. Bet Mesuras pasitiki tavo
eimininku Kalum Beku irgi kaip pats savimi, ir
daro blogai, nes Kalum Bekas yra netiks mogus, nors ir Mesuro giminaitis. Kalum Bekas, be
635

TURINYS

to, dar yra suktas: vos parvyks Bagdad, savo

pusbroliui prinekjo apie tave visokiausi nebt
dalyk, o tas persak kalifui, todl jei dabar pasirodysi Haruno rmuose, bsi nelabai maloniai
priimtas kalifas tavimi netiks. Taiau yra kit
bd ir keli prie jo prieiti, ir vaigds rodo, kad
gysi jo malon.
Kaip matau, mano reikalai nekokie, atsak
Saidas nulids. Teks dar kur laik stypinti
prie to sukiaus Kalum Beko krautuvs. Bet vienos
malons, garbioji ponia, neturtumte man atsakyti. Esu imokytas ginklo valdymo meno, ir mano
didiausias diaugsmas yra kovins varytuvs
ietimis, lankais, bukais kalavijais. io miesto kilmingieji jaunuoliai kas savait rengia tokias varytuves. Taiau pasirodyti aiktje gali tik tie, kurie
turi puiki ginkluot, ir tik laisvieji mons, o ne
kokie nors prekyviets tarnai. Tad jei galtumte padaryti taip, kad kiekvien savait turiau
irg, tinkamus drabuius ir ginklus, ir kad mano
veido niekas nepaint...
Tai toks noras, kur gali turti tik prakilnus
jaunikaitis, atsak fja. Tavo motinos tvas
buvo narsiausias vyras Sirijoje, matyt, ir tu esi paveldjs jo dvasi. sidmk iuos namus, ia kie636

TURINYS

kvien savait rasi irg, du raitus ginklaneius,

reikiamus ginklus ir drabuius bei duben su vandeniu veidui prausti, tas vanduo padarys tave kit
akims neatpastam. O dabar, Saidai, lik sveikas!
Itverk iki galo, bk imintingas ir doras. Kai praeis ei mnesiai, tavo ddel atgis, ir Zulimos ausys jos garsus girds.
Jaunikaitis, su dkingumu ir pagarba atsisveikindamas, emai nusilenk stebuklingajai globjai
ir ijo. Jis gerai sidmjo namus ir gatv ir gro
prekyviet.
Pasirod ia paiu laiku, nes reikjo ginti ir vaduoti savo pon ir eiminink Kalum Bek. Prie
krautuvs buvo susirinkusi minia moni: aplink
pirkl ratu oko vaikigaliai, visaip tyiodamiesi i
jo, o seniai kvatojo, pilvus susim. Jis pats, virpdamas i pykio ir neinodamas, k daryti, stypsojo prie savo krautuvs, laikydamas vienoje rankoje
alik, kitoje yd.
Ta keista scena radosi dl vieno nutikimo, kuris vyko Saidui nesant. Mat vietoj graiojo tarno
preki silyti krautuvs tarpdur stojo pats Kalum Bekas, bet niekas nenorjo pas t bjaur sen
pirkti. Tuo metu per prekyviet jo du vyrikiai,
iekodami savo paioms dovan. Jie jau kelis kar637

TURINYS

tus buvo praj pro Kalum Beko krautuv, o dabar

vl gro dairydamiesi.
Kalum Bekas, jau anksiau juos pastebjs, norjo tuo pasinaudoti ir m juos kviesti:
ionai, ponai, ionai! Ko pageidautumte?
Gras alikai, puikios preks!
Gerasis mogau, tar vienas i j, gal tavo
preks tikrai puikios, bet ms paios irankios
dabar tokia mada, kad visas miestas ydus perka
tik toje krautuvje, prie kurios stovi grausis patarnautojas Saidas; jau pusvaland klaidiojame,
jo iekodami, bet niekur nerandame; gal galtumei pasakyti, kur jis bna, o i tavs pirksim kit
kart.
Garb Alachui! suuko Kalum Bekas, nutaiss maloni ypsen. Pats Pranaas atved jus
prie it dur. Iekote graiojo pardavjo, nordami pirkti yd, ar ne? Praom ueiti, ia yra jo
krautuv.
Vienas t vyriki, igirds, kad is ess tas
grausis pardavjas ir, pasiirjs ma pilvot
Kalum Bek, gardiai nusijuok; antras paman,
kad tasai kerpla i jo tyiojasi, todl neliko skolingas ir j kaip reikiant ipldo. Kalum Bekas baisiausiai siuto, pasiauk kaimynus liudyti, kad ne
638

TURINYS

kieno nors kito, o jo krautuv vadinama graiojo

pardavjo krautuve. Bet kaimynai, matydami, kaip
pastaruoju metu pagyvjo jo prekyba, ir pavyddami dl to, saksi nieko panaaus negirdj; tada
abu vyrikiai, ivadin sen melagiu, grieb j kaip
reikiant u pakarpos.
Kalum Bekas gynsi ne tiek kumiais, kiek rkdamas ir keikdamasis, todl prie krautuvs netrukus subgo minia moni; visas miestas painojo
j kaip bais yktuol, tiesiog titnag, ir dabar visi
pritar tiems smgiams, kuriuos tasai gavo; vienas i t vyr jau buvo suiups j u barzdos, kai
t akimirk kakas j pat grieb u rankos ir taip
trenk em, kad turbanas nukrito nuo galvos, o
lepets nulk toli on.
Minia, kuriai, be jokios abejons, bt buv labai malonu matyti, kaip Kalum Bekas gauna kail, m ti ir murmti, o partrenktojo draugas
atsisuko pasiirti, kas drso ukabinti biiul,
bet, pamats prie save aukt, tvirt, aibuojaniomis akimis ir drsaus veido jaunikait, nesiryo
j kibti; o Kalum Bekas, kuriam igelbjimas atrod tarsi stebuklas i dangaus, m garsiai aikinti,
rodydamas jaunikait.
639

TURINYS

 Na! Ko js dar norite! tai jis, gerbiamieji ponai, tai Saidas, tas grausis pardavjas!
mons ypsojosi, nes inojo, kad Kalum Bekui
kart kliuvo be reikalo. Partrenktasis atsikl susigds ir nulubiojo su draugu per prekyviet
n vienas taip ir nebenupirko nei aliko, nei ydo.
O, tu, vis krautuvinink patarnautoj paiba,
prekyviets karaliau! susijaudins kalbjo Kalum Bekas, vesdamasis savo tarn krautuv. Tai
bent laiku atjai ir itiesei pagalbos rank nelaimingajam! Ir paklojai t vaikz ant ems, tarsi tas niekada nebt savo kojomis vaikiojs! O
man man gyvenime nebebt reikj barzdaskuio: uteko tau suvluoti nors por minui, ir nebebt buv nei k ukuoti, nei tepalais glaistyti.
Kuo galiau tau atsimokti?
T akimirk Said buvo pagavs paprasiausias
gailestis rankos ir irdis veik paios savaime,
o dabar, kai tas jausmas atlgo, beveik gailjosi,
sutrukds gerai ivanoti piktajam seniui onus.
Kelios deimtys i barzdos iraut plauk, pagalvojo jis, bt Kalum Bek porai savaii padar kaip ilkin. Bet Saidas nusprend pasinaudoti
gera pirklio nuotaika ir papra kaip padkos rodym suteikti jam malon vien vakar per savai640

TURINYS

t praleisti kaip tinkamas ieiti pasivaikioti ar

iaip k nors veikti. Kalum Bekas sutiko, nes gerai
inojo, kad jo priverstinis tarnas yra gana protingas ir be pinig ir drabui niekur nepabgs.
Netrukus isipild Saido svajon. Kit treiadien, t dien, kai kilmingiausioji Bagdado jaunuomen rinkosi miesto aikt karo pratyboms,
Saidas pasipra Kalum Bek, kad vakar nort bti laisvas; gavs leidim, nuskubjo t gatv,
kur gyveno fja, pasibeld duris, ir ios i karto
atsidar. Tarnai, atrodo, jau inojo, kad jis ateis,
nes n neklaus, ko reikia, nuved laiptais auktyn
gra kambar, kur pirmiausia padav duben su
vandeniu, turjus j padaryti neatpastam. Saidas suvilg juo veid, pasiirjo metalo veidrod
ir pats vos atpaino save, nes dabar atrod degs,
su graia juoda barzdele ir kokia deimia met
vyresnis nei i tikr j buvo.
Paskui j nuved kit kambar, kur rado visus
reikiamus drabuius, tokius puikius, kokiais net
paiam Bagdado kalifui nebt buv gda pasirodyti t dien, kai visa savo didybe priima kariuomens parad. Dar ia rado ne tik ploniausio audeklo su deimanto sage ir didelmis garnio plunksnomis turban, sunkaus raudono ilko sidabru siu641

TURINYS

vintomis glytmis apsiaust, bet ir vilganius

iedinius arvus, kurie buvo taip vykusiai padaryti, kad visai netrukd knui judti, bet kartu buvo
tokie stiprs, kad nei ietis pramu, nei kalavijas
prakirs. Paskutin visos ios puikios karins aprangos dalis buvo Damasko durklas, kitas graiai ir gausiai ipuot makt, su rankena, kuri
inkrustuoti brangakmeniai, daikiukas, kuris
Saidui atrod nekainojamos verts. Kai itaip apsiginklavs ijo pro duris, vienas tarnas padav
ilkin skarel ir pasak, kad j praiusi perduoti
i nam eiminink: su ta skarele reikia tik nusiluostyti veid, ir barzdos bei rudos spalvos kaip
nebta.
Kieme jau lauk trys puiks irgai; ant paties
eikliausio sdo Saidas, o ant kit dviej tarnai;
linksmai nusiteiks, Saidas nujojo aikt, kur turjo vykti karo varytuvs. Jo nepaprastai puons
drabuiai ir vilgantys ginklai kreip vis akis, o
jojus aren, kuri buvo apstojusi minia, visi i
nustebimo m kudtis. Tai buvo visas Bagdado
jaunuoli iedas patys narsiausi ir kilmingiausi
vaikinai; net kalifo broliai sukinjosi, tramdydami
nerimastingus irgus ir mosuodami ietimis.
642

TURINYS

Kai arenoje pasirod Saidas, ir niekas jo nepainojo, pasitikti atvyklio su keliais draugais ijojo
didiojo vizirio snus; tas mandagiai j pasveikino,
pakviet dalyvauti aidynse ir paklaus, kas jis
toks ir i kur ess. Saidas pasisak, kad jo vardas Almanzoras, kils i Kairo, iuo metu keliaujs
savo reikalais ir, igirds daug pasakojim, kokie
narss Bagdado diduomens jaunikaiiai ir kaip
puikai moka naudoti ginkl, nieko nelaukdamas,
usuks j pairti ir su jais susipainti.
Jaunikaiiams patiko Saido-Almanzoro rodoma
pagarba ir drsi laikysena, ir jie papra paduoti
jam iet ir pasirinkti komand, nes visi buvo pasiskirst brius, kurie turjo pavieniui arba kartu
vienas su kitu kovoti.
Pirma visi buvo atkreip dmes Saido ivaizd, o dabar dar labiau stebjosi jo nepaprastu miklumu ir smarkumu. Jo irgas skriejo greiiau u
paukt, o kardas dar smagiau vysiojo ore visas
puses. Iet mt taip lengvai, toli ir taikliai, tarsi
tai bt ne ietis, o strl, paleista i geriausio lanko. Jis nugaljo paius narsiausius vyrus i prieinink brio, todl, aidynms pasibaigus, visi
vienu balsu paskelb j nugaltoju, o kalifo broliai
ir didiojo vizirio snus, kovoj Saido pusje, buvo
643

TURINYS

taip suavti, kad prasi ir su jais pasigalynti.

Kalifo brol Al Saidas veik palyginti greitai, bet
didiojo vizirio snus prieinosi taip narsiai, kad
po ilgai trukusios kovos abu nusprend, kad geriausiai bus kovos baigt atidti kitam kartui.
Kit dien po aidyni visas Bagdadas daugiau
apie niek ir nekalbjo, tik apie gra j, turtingj ir nars j svetimal; visi, kurie j mat, net
ir pralaimjusieji, avjosi jo geru iaukljimu ir
prakilnumu; net savo paties ausimis, stovdamas
prie Kalum Beko krautuvs, Saidas girdjo apie j
nekant ir apgailestaujant, kad niekas neino, kur
jis gyvena.
Kit treiadien fjos namuose jis rado dar graesnius drabuius ir dar brangesnius ginklus.
kart varyb pasiirti supldo pus Bagdado,
net kalifas rengin stebjo i balkono; jis irgi avjosi svetimaliu Almanzoru ir, turnyrui pasibaigus, kaip savo pripainimo enkl ukabino jam
ant kaklo didel aukso medal su auksine grandine.
Kaip ir reikjo tiktis, i antra, dar rykesn, Saido pergal sukl Bagdado jaunikaii pavyd.
Kur matyta, kalbjo jie tarp savs, kad
Bagdad atsibastyt kakoks svetimalis ir pasiglemt ms pergales, garb ir lov? Nusikraus644

TURINYS

ts kitur ims girtis, kad Bagdado jaunuomens

iede neatsirado n vieno, kuris bent i tolo jam
prilygt.
Taip kalbdami jie nutar per kitas varybas, tarsi visai atsitiktinai, upulti j penkiese ar
eiese.
Bet skvarbus Saido vilgsnis pastebjo ituos
nepasitenkinimo enklus. Jis mat, kaip jie, stovdami kampe, nibdasi ir piktais veidais dilbioja
jo pus; jaut, kad n vienas, iskyrus kalifo brol
ir didiojo vizirio sn, nra jam kiek draugikiau
nusiteiks; net ir iuodu griso, aminai klausindami, kur bt galima susitikti, k jis veikia, kas
Bagdade labai patinka, ir panaiai.
Ir atsitik tu man, kad vienas i t, kuris ypa piktai vilgiojo Said-Almanzor ir, rodos, aukte
vandens bt paskandins, buvo ne kas kitas, kaip
anas vyras, kur ne taip seniai buvo partrenks
prie Kalum Beko krautuvs, kai tas nelaimingajam
pirkliui rengsi nuplti barzd. itas mogus i
pavydo net nebenuleido nuo jo aki; tiesa, Saidas
j buvo kelis kartus nugaljs, bet tai ne prieastis
taip neapksti; ir Saidas jau pradjo baimintis, ar
tas i gio ar balso kartais neatpaino jo kaip Ka645

TURINYS

lum Beko krautuvs patarnautojo; tai bt sukl

t moni patyias ir kert.
Upuolim, kur pavyduliautojai sureng, pavert niekais Saido atsargumas ir drsa, taip pat
kalifo brolio ir didiojo vizirio snaus draugikumas. Pamat, kad j apsupo penki ar ei raiteliai
ir nori imuti i balno ar nuginkluoti, juodu tuojau prioko ir br ivaik, grasindami, kad u tok
negarbing poelg paalins i arenos. Daugiau nei
keturis mnesius stebindamas vis Bagdad, Saidas rod neisenkamo narsumo pavyzd; bet, vien vakar grdamas po aidyni, netyia nugirdo
kelet bals, kurie jam pasirod pastami.
Prieais jo keturi vyrai, neskubdami, ir, atrodo, tarsi kak daryti. Prislinks patyliukais ariau, igirdo juos kalbant Selimo dykumos gaujos
slapta neka ir suprato, kad ta ketveriuk rengiasi kak apiplti. Pirma mintis buvo nuo j pasitraukti, bet, pagalvojs, kad gali sulugdyti koki
nors piktadaryb, priliau dar ariau paklausyti, k jie neka.
Durininkas aikiai pasak: ta gatve, kuri yra
dein nuo prekyviets, aikino vienas, inakt
jis eis su didiuoju viziriu.
646

TURINYS

 Tvarka, atsak kitas. Didiojo vizirio nebijau jis senas ir didvyris, inoma, ne per didiausias, bet kalifas, kaip esu girdjs, kard laiko
tvirtai; be to, a nepasitikiu juo: beveik garantuoju, kad i paskos slenka dar kokie deimt ar daugiau asmens sargybini.
Nieko panaaus, prietaravo treias. Iki
iol, kiek j nakt yra mat ir atpain, visuomet
bdavo vienas su viziriu arba vyriausiuoju idininku. i nakt mes j tursime savo naguose, bet
kad n plaukas nenukrist jam nuo galvos.
A manau, geriausia bt, samprotavo pirmas, jei umestume jam kilp per galv; udyti
neverta, nes u lavon didels ipirkos negausi, be
to, neaiku, ar apskritai dar k duot.
Tad sutarta valand prie vidurnakt! baig
nek ir isiskirst kas sau.
Rengiamas smokslas Said gerokai igsdino.
Jis nusprend tuojau pat skubti kalifo rmus ir
jam praneti apie gresiant pavoj. Taiau, bgdamas gatvmis, staiga prisimin fjos odius, kaip
ji sak, kad kalifui es apie j blogai prikalbta;
suprats, kad jo spjim, ko gero, ijuokt arba
palaikyt mginimu siteikti Bagdado valdovui,
sultino ingsnius ir nutar veriau pasikliauti
647

TURINYS

savo ginklu ir pats igelbti kalif i galvaudi

rank.
Todl Saidas nebegro Kalum Beko namus, o
atsisdo ant vienos meets laipt ir m laukti,
kol sutems; tada patrauk prie prekyviets, t gatv, kuri buvo minj plikai, ir pasislp u vieno namo kampo. Itnojs ten madaug valand,
staiga igirdo gatve palengva ateinant du vyrus; i
pradi paman, kad tai kalifas su savo didiuoju
viziriu, bet vienas suplojo delnais, ir tuojau i prekyviets puss gatvje pasirod dar du vyrai. Suj krv, kiek pasinibdjo ir isiskirst: trys
pasislp netoli Saido, o vienas liko gatvje ir m
vaiktinti ten ir atgal. Naktis buvo labai tamsi, bet tyli, todl Saidui teko pasikliauti tik savo
ausimis.
Prajo dar koks pusvalandis, ir vl i prekyviets puss pasigirdo ingsniai. Plikas, inoma,
juos taip pat igirdo, nes netrukus praslinko pro
Said prekyviets link. ingsniai vis artjo, ir Saidas jau galjo irti kelias tamsias mogystas;
tada plikas suplojo delnais, ir t pai akimirk i slptuvs ioko kiti trys bendrai. Upultieji,
matyt, buvo ginkluoti, nes pasigirdo kard van648

TURINYS

gesys. Saidas isitrauk savo Damasko durkl ir

puol plikus, aukdamas:
Mirtis didiojo Haruno prieams!
Pirmu smgiu vien ikart paties ant ems
ir oko prie kit dviej, kurie, umet kakuriam
per galv virv, stengsi j nuginkluoti. Nordamas perpjauti virv, Saidas smog durklu aklai
t pus, kur ji turjo bti, bet pataik plikui
rank: smgio bta tokio stipraus, kad ranka nulk al; plikas, siaubingai suriks, susmuko ant
keli. Dabar ketvirtas upuolikas, kovsis su kitu
vyru, puol Said, kuris dar tebesigrm su treiu, bet vyras, kuriam buvo unerta kilpa, jau spjo i jos isinarplioti, isitrauk durkl ir suvar j
upuolikui on. Pamats j krintant, paskutinis
met savo kard ir leidosi bgti.
Netrukus Saidui paaikjo, k jis igelbjo, nes
auktesnis prijs tar:
Du netiktini dalykai vyko i karto: pasiksinimas mano gyvyb arba laisv ir neinia i
kur atsiradusi pagalba ir igelbjimas. I kur inojote, kas esu? Ar turjote ini apie it moni
smoksl?
Tikratiki valdove, atsak Saidas, a neabejoju, kad tai tu esi! iandien pavakariais jau El
649

TURINYS

Maleko gatve, o prieais mane keletas vyr; a

nugirdau juos kalbant svetima ir paslaptinga neka, kurios kadaise buvau pramoks. Jie tarsi tave
paimti nelaisv, o tavo garbingj vizir nuudyti. Kadangi jau buvo per vlu tave spti, todl
nusprendiau eiti t viet, kur jie ketino tave patykoti, kad galiau tau padti.
Dkui tau, tar Harunas, bet itoje vietoje
nesaugu per ilgai utrukti; imk ied ir ateik su
juo rytoj mano rmus, tada daugiau pasikalbsime apie tave ir man suteikt pagalb, pagalvosime, kaip geriausiai tau atsilyginti. Eime, viziri, ia
pavojinga utrukti, jie gali grti.
Pasaks iuos odius ir umovs jaunikaiiui
ant pirto ied, kalifas jau temp didj vizir eiti,
bet is papra dar truput luktelti, atsigr
Said ir ities nustebusiam jaunikaiiui piln
kap pinig.
Vaikine, tar jis, kalifas, mano valdovas,
gali tave padaryti viskuo, kuo panors, net savo
pdiniu, o mano galimybs menkos, todl viskas,
k galiu, veriau tebna padaryta dabar, o ne rytoj tad imk it kap. inoma, tai neatperka viso
mano dkingumo. Visuomet, kai tau ko nors prireiks, drsiai kreipkis mane!
650

TURINYS

Laimingas laimingiausias Saidas nuskubjo

namo. Bet ia jo lauk tikras pragaras. Kalum Bekas, ilgai nesulaukdamas savo tarno, i pradi
m nerimauti, o paskui susirpino, nes pabgo,
kad gali lengvai netekti puikios ikabos savo krautuvei. Vos tik Saidas pereng slenkst, jis puol
j, plsdamas, koneveikdamas ir rkdamas kaip
beprotis. Bet Saidas, spjs vilgtelti kap ir
sitikinti, kad jis pilnas auksini pinig, paman,
jog dabar gals grti tvyn ir be kalifo malons, kuri, be abejons, bt ne maesn u jo vizirio dkingum, nebenusileido pirkliui n vienu odiu ir trumpai drtai pareik, kad nebepasiliks
pas j daugiau n minuts. I pradi Kalum Bekas
smarkiai isigando, bet paskui, paaipiai nusijuoks, tar:
O, tu skarmaliau ir pasaulio perjne, pasigailjimo vertas berne! Kur tu be mans pasidsi?
Kas tave ers ir tau pastog duos?
Galite nesijaudinti, pone Kalum Bekai, rytingai atsak Saidas, likite sveikas, mans daugiau nebematysite.
Tai buvo paskutiniai Saido odiai trinkteljo
durimis ir ibgo, o Kalum Bekas be ado tik palydjo j akimis. Taiau kit ryt gerai apgalvojs,
651

TURINYS

kas atsitiko, Kalum Bekas isiuntinjo krautuvs

patarnautojus visus miesto galus iekoti bglio.
Ilgai zujo jie po miest, bet niekur nerado; galiausiai vienas sugrs prane, kad mats, kaip Saidas ijo i meets ir pasuko karavansaraj. Nelengva buv j atpainti nauji puiks drabuiai,
durklas, kardas, ak traukiantis turbanas.
Igirds i ini, Kalum Bekas m rkti:
Jis mane apvog, u mano pinigus sitais naujus drabuius! O, koks a nelaimingas!
Nieko nelauks, jis nubgo pas policijos virinink. Kadangi buvo inoma, kad Kalum Bekas yra
Mesuro, vyriausiojo idininko, giminaitis, todl
jam nesunkiai pavyko gauti kelis policininkus Saidui suimti. Tuo metu Saidas sdjo prie karavansarajaus ir ramiausiai kalbjosi su vienu atsitiktinai
sutiktu pirkliu apie kelion Balzor, savo gimtj miest; tada staiga prie jo prioko keli vyrai,
ir, nors Saidas prieinosi, surio jam u nugaros
rankas. Kai paklaus, kas davs jiems teis itai
prievartai, igirdo atsakym, kad veikia policijos
ir dabartinio savo teisto vado Kalum Beko vardu.
T pai akimirk prijo tas kerpla, m i Saido
tyiotis, kio rank jo kien ir, visiems susirin652

TURINYS

kusiems stebint ir aukiant valio!, itrauk didel

kap auksini pinig.
Matote! Kiek pinig i mans privog itas
niekas! auk Kalum Bekas, ir visi mons su
panieka irjo suimtj.
Kaip?! Toks jaunas, toks graus ir jau taip sugeds?! piktinosi jie. teism j, teism, tegu
gauna kaip reikiant lazd per padus!
Policininkai nusitemp Said, o i paskos vilkosi didiul minia turting ir varg, ir visi auk:
irkit, tai grausis pardavjas i prekyviets!
Jis apvog savo eiminink ir pabgo! Du imtus
auksini nudiov!
Policijos virininkas sutiko Said rsiu vilgsniu. Saidas norjo pasiaikinti, bet teisjas sak
tylti ir iklaus tik storul pirkl. Teisjas, rodydamas kap su pinigais, klaus Kalum Bek, ar itie
pinigai buv i jo pavogti. Tas prisiek, bet, duodamas melaging priesaik, laimjo tik pinigus, o
ne gra j krautuvs patarnautoj, kuris jam buvo
tkstant kart vertesnis, nes teisjas paskelb:
statymu, kur kalifas, mano galingiausias
valdovas, iomis dienomis dar sugrietino, u vagyst, didesn kaip imtas auksini ir vykdyt
prekyvietje, baudiama amina tremtimi negy653

TURINYS

venamj sal. itas vagis pakliuvo paiu laiku

jis yra dvideimtas tokio plauko nusikaltlis; rytoj
visi bus susodinti bark ir iplukdyti jr.
Saidas be galo nusimin. Jis maldavo teisj jo
iklausyti, leisti pasakyti kalifui nors vien odel, bet teisjas buvo neperkalbamas. Kalum Bekas,
kuris dabar jau gailjosi, davs toki priesaik,
irgi utar Said, taiau teisjas pareik:
Gavai savo pinigus ir bk patenkintas, keliauk
namo ir sdk ramiai, o jei ne, skirsiu bausm u
kiekvien prietaravimo od sumokti po deimt
auksini.
Kalum Bekas suglums nutilo, o teisjas dav
enkl nelaimingj Said ivesti.
J met tams ir drgn kaljim, kur ant
iaud jau drybsojo devyniolika pasmerkt j; itie
mons Said sutiko kaip likimo draug, iurkiai juokaudami ir sisdami nevankius linkjimus
teisjui ir kalifui. Kad ir koks siaubingas atrod
likimas, kad ir kokia baisi buvo mintis apie tremt
negyvenamj sal, bet Saidas vis dar guodsi
viltimi, kad kit dien itrks i io baisaus kaljimo. Taiau labai klydo, manydamas, kad laive bus
geriau. Deja, visus dvideimt nusikaltli sugrdo
654

TURINYS

 apatin trium, kur jie m stumdytis ir grumtis

dl geresni viet.
Kai laivas, turjs j atitolinti nuo tvyns, pakl inkarus ir pajudjo, Saidas apsipyl gailiomis
aaromis. Tik vien kart per dien kaliniams duodavo trupinl duonos, iek tiek vaisi ir gurknel
glo vandens, o laivo dugne buvo taip tamsu, kad
kiekvien kart, kai atnedavo maisto, vis reikdavo udegti vakes. Bema kas antr trei dien
k nors rasdavo negyv toks nesveikas buvo to
jros kaljimo oras, ir Saidas itvr tik todl, kad
buvo jaunas ir stiprios sveikatos.
Jau dvi savaites laivas plauk atviruose vandenyse, kai vien dien bangos m didti, o denyje
pasigirdo nepaprastas bruzdesys ir lakstymas.
Saidas jaut, kad artinasi audra, ir net diaugsi, nes nebenorjo gyventi.
Laiv vis smarkiau supo ir mt onus, ir staiga su didiausiu trenksmu jis kak atsitrenk
ir sustojo. Nuo denio atsklindantis riksmas ir vaitojimas maisi su audros staugimu. Pagaliau viskas nutilo, bet vienas kalinys pastebjo, kad laiv
m plsti vanduo. Kaliniai beld dangt, bet niekas neatsiliep. Kadangi vanduo nepaliaujamai vis
kilo, kaliniai surm peius ir dangt ilau.
655

TURINYS

Ukop laiptais pamat, kad denyje nebra n

vieno mogaus. Laivo gula sdo valtis ir iplauk. Dauguma belaisvi puol nevilt, nes audra
siaut vis smarkiau, o laivas brakdamas sviro
ant ono. Dar kelias valandas jie ibuvo ant denio,
valgydami paskutinius maisto likuius, kuriuos
rado paliktus; paskui vtra dar sustiprjo, nupl
laiv nuo uolos, kuri buvo strigs, ir jis subyrjo
ipulius.
Kai laivo lentos isibarst visas puses, Saidas
spjo sikibti stieb ir jo nebepaleido. Bangos
mt j onus, bet, irdamasis kojomis, jaunuolis
laiksi paviriuje. Taip plauk kok pusvaland, kybodamas tarp gyvenimo ir mirties; bet t akimirk vl islydo i uanio ddel ant aukso grandinls, ir Saidas vl mgino papsti gal dabar
igirs kok gars.
Viena ranka laiksi sitvrs stiebo, kita pridjo
ddel prie lp, papt, ir pasigirdo aikus, skardus balsas; audra kaipmat nutilo, bangos nurimo,
ir jra pasidar lygi kaip veidrodis. Lengviau atsikvps m dairytis, ar nepamatys kur ems,
taiau nejuia pajuto, kaip stiebas po juo pradjo
kakaip keistai plstis, judti ir, gerokai isigands, suprato, kad sdi apergs ne medin stieb,
656

TURINYS

o didiul delfin; o kai po keli akimirk atsipeikjo ir sitikino, kad delfinas plaukia greitai, bet
ramiai ir nesiblakydamas, savo igelbjim priskyr stebuklingajai sidabrinei ddelei ir gerajai
fjai, ir nuoirdiausios padkos odiai isiver
i jo krtins.
Tarsi strl ne j bangomis nuostabusis irgas,
o jau pavakariais ivydo em ir pastebjo plai
up, kuri delfinas i karto ir pasuko. Prie srov greitis sumajo. Kadangi pasijuto labai ialks
ir i senovini stebuklini pasak prisimin, kaip
reikia kerti, isitrauk ddel, garsiai suvilp ir
papra geros vakariens. Delfinas tuojau sustojo,
ir i vandens iniro stalas sausut sausutlis, tarsi
savait sauls atokaitoje stovjs, visas apkrautas gardiausiais valgiais. Saidas m su skoniu
valgyti, nes kaljime maitino maai ir prastai; pasistiprins kaip reikiant, garsiai padkojo, ir stalas
vl nugrimzdo vanden, o pats spusteljo kojomis
delfinui onus, ir tas vl plauk upe prie srov.
Saul jau buvo visai prie laidos, kai Saidas tamsjanioje tolumoje ivydo didel miest, kurio
minaretai rodsi panas Bagdado. Prisiminti
miest jam nebuvo labai malonu, bet taip tikjo gerja fja, kad n kiek neabejojo ji nebeleis jam
657

TURINYS

vl pakliti niekingojo Kalum Beko nagus. one,

madaug per vien myli nuo miesto, prie pat ups
pamat puik vasarnam; ir kaip nustebo, kai delfinas pasuko prie jo.
Ant nam virutinio aukto, u baliustrados,
stovjo keletas graiais drabuiais apsitaisiusi
vyr, o prie ups mat didel br tarn: visi irjo jo pus ir stebdamiesi plojo rankomis. Prie
marmurini laipt, nusileidiani iki pat vandens
ir vedani vasaros rm, delfinas sustojo; vos
Saidas ikl koj ant laipt, delfinas dingo be
pdsako. Keli tarnai nedelsdami atskubjo laiptais emyn ir eimininko vardu pakviet, kai tik
persirengs sausais drabuiais, pasikelti pas juos.
Saidas skubiai persivilko ir nusek paskui tarnus:
pasitiko trys vyrai, i kuri pats aukiausias ir
graiausias, prieidamas su malonia ypsena, tar:
Kas tu toks, nuostabusis svetimali, kurio
klauso jr gyventojai, ir kuris valdo juos, tarsi
guds raitelis savo kovos irg? Ar esi burtininkas, ar toks pat mogus, kaip mes?
Didiai gerbiamas pone, atsak Saidas, per
paskutines savaites patyriau daug vargo ir nelaimi; jeigu jums domu, visk apsakysiu i eils.
658

TURINYS

Ir jis m trims vyrams pasakoti savo gyvenim ir nuotykius nuo tos akimirkos, kai paliko tvo
namus, iki savo stebuklingojo isigelbjimo. Klausytojai pasakojim danai pertraukinjo, garsiai
reikdami nusistebjim arba susiavjim, o kai
baig, nam eimininkas, tas, kuris j taip draugikai prim, tar:
Tavo odiais tikiu, Saidai! Bet sakei, kad u
pergal karo varytuvse buvai pagerbtas medaliu su aukso grandinle, o kalifas tau dovanojo ied; ar gali tuos daiktus parodyti?
tai ia, kur irdis plaka, isaugojau ias abi
brangenybes, tar jaunikaitis, ir tik gyvybs
kaina bt galj jas i mans atimti, nes garbingiausiu ir vertingiausiu darbu laikau tai, kad i
galvaudi rank ivadavau didj kalif. Sulig
tais odiais Saidas itrauk i uanio grandin
ir ied ir padav vyrams.
Prisiekiu Pranao barzda, tas pats, ia mano
iedas! suuko tas auktagis graus vyras. Didysis viziri, tai ms igelbtojas, apkabinkime
j.
Saidas jautsi nelyginant sapne, kai tuodu j apglb; paskui puol po koj, sakydamas:
659

TURINYS

 Atleisk man, tikratiki valdove, kad tavo akivaizdoje taip visk isipasakojau, nes juk tu ir esi
Harunas al Raidas, didysis Bagdado kalifas.
Taip, esu kalifas ir tavo biiulis! atsak Harunas. Nuo ios dienos visi tavo vargai turi baigtis.
Keliauk kartu su manimi Bagdad, pasilik mano
rmuose, bsi vienas i patikimiausi tarnautoj,
nes an nakt i tikr j rodei, kad Harunui nesi
abejingas; ne kiekvien savo itikimiausi tarn
noriau tokiu bdu ibandyti!
Saidas padkojo kalifui ir priadjo visam laikui likti pas j, tiktai pra dar leisti aplankyti
tv, kuris, aikus daiktas, dl jo labai rpinasi;
pageidavimas kalifui atrod teistas ir protingas.
Netrukus visi sdo ant irg ir dar prie saullyd
pasiek Bagdad. Kalifas savo rmuose paskyr
Saidui daugyb puiki kambari ir dar adjo pastatydinti atskirus namus.
Igird i naujien, pirmi atskubjo senieji Saido ginklo draugai kalifo brolis ir didiojo vizirio
snus. Jie apkabino j kaip savo artimiausi moni igelbtoj ir pra, kad bt j draugas. Bet
jie neteko amo i nustebimo, kai Saidas pasak:
A jau seniai js draugas, kai im ir parod
medal su aukso grandine, gaut u pasiymjim
660

TURINYS

kovinse aidynse, ir dar bei t jiems primin.

Tie vyrai visada buvo j mat tamsiai rudo veido, su
ilga barzda, ir tik kai Saidas paaikino, kaip ir kodl keisdavo ivaizd, kai, nordamas juos tikinti,
liep atneti atipintus ginklus ir su jais susikov,
rodydamas, kad i tikr j yra tas pats narsusis
Almanzoras, tik tada iuodu dar kart diaugsmingai j apkabino ir jautsi laimingi, galdami turti
tok draug.
Kit dien, kai Saidas su didiuoju viziriu sdjo pas kalif, jo Mesuras, vyriausiasis idininkas, ir tar:
Tikratiki valdove, neinau, k ir daryti, noriau tavs prayti vienos malons.
Pirma pasakyk, koks reikalas, atsak kalifas.
U vart stovi mano brangus pusbrolis Kalum
Bekas, inomas verslo mogus, krautuvs prekyvietje savininkas, m aikinti Mesuras. Jis
niekaip negali isprsti nepaprasto gino su vienu mogumi i Balzoros; mat jo snus tarnavo pas
Kalum Bek, apvog j, paskui pabgo, ir niekas
neino kur. Dabar tvas reikalauja i Kalum Beko
savo snaus, o tas jo nebeturi, todl Kalum Bekas
nori ir prao tavo malons, kad savo viesiu protu
661

TURINYS

ir imintimi isprstumei gin tarp to mogaus i

Balzoros ir jo.
Gerai, bsiu teisjas, paadjo kalifas. Po
pusvalandio tegu tavo garbusis pusbrolis su savo
prieininku ateina teismo sal.
Kai Mesuras, didiai dkodamas, ijo, kalifas
tar:
ia tikr tikriausiai tavo tvas, Saidai, ir kadangi a, laim, visk inau, kaip buvo, galsiu
teisti kaip Saliamonas. Tu, Saidai, pasislpsi u
mano sosto uuolaidos ir stovsi, kol tave paauksiu, o tu, didysis viziri, tuojau ikviesk t niekam
tikus ir kartako policijos teisj man jo reiks
per apklaus.
Abu padar, kas sakyta. Saido irdis m smarkiau plakti, kai pamat iblykus ir suvargus
tv, netvirtais ingsniais einant sal; o Kalum
Beko savimi pasitikinti ypsenl, su kuria kak
nibdjo aus pusbroliui Mesurui, Said taip siutino, kad mielai bt puols j visomis keturiomis.
Juk dl jo nelaimi ir varg buvo kaltas kaip tik
itas nedoras mogus.
sal prisirinko daug moni, norjusi paklausyti, kaip kalifas priims sprendim. Kai Bagdado
valdovas atsisdo sost, didysis viziris papra
662

TURINYS

tylos ir paklaus, katras i jdviej atjo pas valdov iekoti teisybs.

Kalum Bekas, liai uriets nos, ijo priek
ir tar:
Prie kelias dienas stoviu savo krautuvs,
kuri yra miesto prekyvietje, tarpduryje ir matau,
kaip vienas preki reklamuotojas su pinig kapu
rankoje ir ituo mogumi eina nuo vienos krautuvs prie kitos ir garsiai rkia: Duodu kap pinig tam, kuris gali k nors pasakyti apie Said
i Balzoros. Tas Saidas buvo tarnavs pas mane,
todl suukau: ionai, biiuli! A galiu tuos pinigus udirbti. itas mogus, kuris dabar toks man
prieikas, prieina ir maloniai klausia, k a inau.
Atsakiau: Js tikriausiai esate Benazaras, Saido
tvas? Kai is nudiugs atsak taip, papasakojau jam, kaip a t jaunuol aptikau dykumoje,
igelbjau, rpinausi juo ir atgabenau Bagdad.
Pagautas didelio diaugsmo, jis padovanojo man
t kap. Bet paklausykit, kas buvo toliau: kai itam proto netekusiam mogui paskui papasakojau, kad jo snus pas mane tarnavo, blogai elgsi,
apsivog ir dingo, jis nenori tikti; jau kelinta diena neduoda man ramybs, reikalauja grinti sn
ir pinigus, bet nei vieno, nei kito negaliu atiduoti,
663

TURINYS

nes pinigai priklauso man u suteiktas inias, o jo

nevykus sn i kur j itrauksiu?
Kalba Benazaras. Jis aikina, koks jo snus taurus ir doras ir niekados negaljs susitepti rank
vagyste. Jis kvieia kalif t reikal gerai itirti.
Tikiuosi, Kalum Bekai, tar kalifas, kad pasielgei kaip pridera ir apie vagyst praneei?
Na, inoma! kteljo Kalum Bekas ypsodamasis. Vag perdaviau policijos teisjui.
Pakvieskite policijos teisj! sak kalifas.
Visi baisiai nustebo, kad teisjas kaipmat pasirod salje, tarsi mosteljus burt lazdele. Kalifas
paklaus, ar jis prisimena i byl, ir teisjas atsak teigiamai.
Ar itardei jaunikait, ar jis prisipaino vogs? paklaus Harunas.
Ne, jis buvo toks usispyrs, kad tik jums paiam tenorjo prisipainti, atsak teisjas.
Bet a neprisimenu, kad biau j mats, sak
kalifas.
O kam! Tuomet kiekvien dien turiau sisti jums po br toki valkat, norini su jumis
kalbtis.
Tu juk inai, kad mano ausys visiems atviros,
tar Harunas, o gal vagyst buvo tokia akivaizdi,
664

TURINYS

kad nebuvo reikalo to jaunikaiio pas mane atvesti. Kalum Bekai, tu, be abejo, turjai liudytoj, kad
pinigai, kuriuos i tavs pavog, priklauso tau?
Liudytoj? pakartojo klausim Kalum Bekas,
ibaldamas kaip drob. Ne, liudytoj neturjau;
juk inote, tikratiki valdove, kad vienas auksinis
pinigas visai nesiskiria nuo kito. I kur galjau paimti liudytoj, kai aptikau, kad it imto auksini
mano kasoje trksta?
Tai i ko atpainai, kad tie pinigai yra tavo?
kvot kalifas.
I kapo, kuriame jie buvo, atsak Kalum
Bekas.
Ar turi t kap? tard toliau kalifas.
tai jis, tar pirklys, itraukdamas i kiens
kap ir paduodamas j didiajam viziriui, kad tas
perduot kalifui.
O didysis viziris, apsimesdamas nustebs,
suuko:
Prisiekiu Pranao barzda! Tu sakai, kals vaike, kad tas kapas tavo? Ne, jis yra mano, a j su
imtu auksini teikiau vienam jaunikaiiui, kuris
igelbjo mane i didelio pavojaus.
Ar gali savo odius patvirtinti priesaika?
paklaus kalifas.
665

TURINYS

 Tai venta tiesa, tokia, kaip toji, kad mirs noriau patekti roj, atsak viziris. itas kapas mano dukters rank darbas.
Ai ai ai! suuko Harunas. Ieina, policijos
tardytojau, kad parodymai buvo neteisingi. Kuo
remdamasis manei, kad kapas priklauso itam
pirkliui?
Jis prisiek, baimingai atsak teisjas.
Vadinasi, davei melaging priesaik, supyks uriko kalifas ant pirklio, kuris dabar stovjo
ibals ir visas drebdamas.
O, Alachai, Alachai! aimanavo tas. A, inoma, nieko negaliu prikiti garbingajam didiajam
viziriui, jis patikimas mogus, bet kapas k
nori, t sakyk! vis tiek yra mano, j pavog tas
niekelis Saidas. Tkstant toman galiau pakloti, jei tik Saidas bt ia.
Kur djai Said? kreipsi kalifas policijos
teisj. Sakyk, kur sisti jo iekoti, kad pats galt man duoti parodymus.
Isiuniau negyvenamj sal, paaikino
teisjas.
O, Saidai, snau mano, vaikeli mielas! aimanavo nelaimingas tvas ir papldo aaromis.
666

TURINYS

 Vadinasi, jis prisipaino vogs? rm kalifas

teisj prie sienos.
Policijos teisjas ibalo kaip popierius, neinojo,
kur aki dti, ir pagaliau ilemeno:
Jei neklystu taip.
Ieina, kad tikrai neinai? pakl bals kalifas. Tada paklausim jo paties. eik, Saidai, o tu,
Kalum Bekai, pirma umoksi tkstant auksini,
nes Saidas yra ia!
Kalum Bekui ir policijos teisjui pasirod, kad
prie juos idygo mkla. Abu krito ant keli
maldaudami:
Pasigailk ms! Pasigailk ms!
Benazaras, pusiau apsvaigs i diaugsmo, puol snui pradingliui glb. Bet kalifas rsiu balsu paklaus:
Teisjau, prie tave stovi Saidas, ar jis
prisipaino?
Ne, ne! kone aarodamas vapjo policijos teisjas. A iklausiau tik Kalum Beko parodymus,
nes jis yra gerbiamas mogus.
Ar tam paskyriau tave vis teisju, kad iklausytumei tik gerbiamus mones? kupinas taurios
rstybs, suuko Harunas al Raidas. Itremiu
tave deimiai met negyvenamj sal jr vi667

TURINYS

duryje, ten galsi pamstyti apie teisingum, o

tu, niekingas padare, kuris mirtanius atgaivini
ne tam, kad juos igelbtumei, o kad paverstumei
savo vergais, dabar umoksi, kaip sakyta, tkstant toman, kuriuos adjai, jei atsirast Saidas
tavo odi paliudyti.
Kalum Bekas apsidiaug, taip pigiai isipirks
i tos keblios padties, ir jau norjo dkoti gerajam
kalifui, bet tas teis toliau:
U melaging priesaik, siekiant pasisavinti
imt auksini, gausi imt lazd per padus. Be to,
Saidas dar pasirinks, ar perimti tavo krautuv ir
tave paskirti krovju, ar pasitenkins atlygiu u kiekvien dien, kuri tau dirbo, po deimt auksini.
Paleiskite t varg nenaudl, kalife, tar
jaunikaitis, nenoriu nieko, kas jam priklauso.
Ne, prietaravo Harunas, a noriu, kad tau
bt atlyginta. U tave sprendiu a: deimt auksini u dien, telieka tau suskaiiuoti, kiek dien ibuvai jo naguose. O dabar lauk ituos netiklius!
Abu igrdo pro duris, o kalifas Benazar ir
Said nusived kit sal; ten pats papasakojo,
kaip Saidas j igelbjo, ir tik retsykiais jo odius
nutraukdavo Kalum Beko vaitojimas, nes tuo metu
668

TURINYS

kieme jam skaiiavo padus nesumoktus imt

auksini.
Kalifas pakviet Benazar apsigyventi kartu
su Saidu Bagdade. Benazaras sutiko ir tik ivyko
Balzor atsiveti savo nemenko turto. Saidas sikr tuose rmuose, kuriuos jam atsidkodamas
pastatydino kalifas, ir gyveno tarsi kunigaiktis.
Kalifo brolis ir didiojo vizirio snus tapo jo draugais, o Bagdade m sklisti patarl: Noriau
bti toks geras ir laimingas kaip Saidas, Benazaro
snus.
***
Klausydamasis toki istorij, nesudiau aki,
net jei reikt budti dvi, tris ar daugiau nakt i
eils, tar mechanikas, kai medioklis baig pasakoti. Jau daug kart tai patyriau. Esu dirbs
pameistriu pas vien varp liejik. Meistras buvo
turtingas, bet ne yktuolis. Kaip tik todl mes vien kart gerokai nustebome, kai, atliekant didel
usakym, jis visai prieingai, nei buvo prats
pasielg kaip tikras gobas.
Liejome tada varp naujai banyiai, ir mes,
mokiniai ir pameistriai, turjome vis nakt sd669

TURINYS

ti prie krosnies ir krenti ugn. Buvome sitikin,

kad meistras atridens statinait ir pavaiins savo
geriausiu vynu. Nieko panaaus. Tik kas valand
duodavo sriubtelti po gurknel i per rankas einanios taurs, o pats pasakojo apie savo keliones
ir visokius gyvenimo nuotykius; paskui pasakojo
vyresnysis pameistrys, ir taip visi paeiliui, ir niekas nepradjo snduriuoti visi klausms, lieuvius ileid. N nepastebjome, kaip iauo rytas.
Tik tada supratome meistro gudryb: ms miegus jis norjo iblakyti pasakojimais. O kai varp
nuliejome, negailjo vyno ir su kaupu grino tai,
ko nakt imintingai buvo payktjs.
Js meistras buvo imintingas mogus, tar
studentas, nra geresnio vaisto nuo miego, kaip
kalbjimas. Todl ir i nakt nenoriau likti vienas, nes apie vienuolikt valand akys paios ima
merktis.
Tai yra pastebj ir kaimo mons, pritar
medioklis. Kai ilgais iemos vakarais moterys
ir merginos prie iburio imasi verpti, nebna namie vienos, nes taip dirbdamos kaipmat usnst,
o susieina vadinam j vakaroni, susda briu ir
pradeda pasakoti.
670

TURINYS

 Taip, siterp kalb veikas, tie pasakojimai danai bna tokie, kad net iurpas ima: jos
pasakoja apie altvyksles, klaidiojanias po pievas, apie kaukus, bildanius nakt kamarose, apie
vaiduoklius, gsdinanius mones ir gyvulius.
Man i tikr j tokie pasakojimai nelabai patinka, kalbjo studentas. Prisipastu, ko nemgstu, tai nemgstu pasakojim apie vaiduoklius.
O a prieingai, sak savo nuomon mechanikas. Jauiu tiesiog malonum, kai kas nors pasakoja krauj gyslose stingdant nutikim su vaiduokliais. Apima toks jausmas, kaip per liet, kai
guli ant ieno pastogje. Taip ir girdi stog barbenant lietaus laus: tak tak tak tak, o pats sausas
guli sau iltai ir diaugiesi. Taip ir su pasakojimais
apie vaiduoklius: sdi viesoje tarp moni ir jautiesi saugus bei patenkintas.
O paskui? klaus studentas. Ar tas, kuris
visa irdimi tiki vaiduokliais, neims baimintis,
atsidrs vienas tamsoje? Ar nestovs jam akyse
visos tos baisybs, apie kurias girdjo? Dar ir dabar mane ima pyktis u visus tuos iurpulingus
prasimanymus, kuri esu prisiklauss vaikystje.
Buvau linksmas, judrus berniukas, gal kiek labiau
padyks, nei auklei norjosi. Kad mane sutramdy671

TURINYS

t, ji nieko geresnio nesugalvodavo, kaip gsdinti.

Pasakodavo visokius nebtus daiktus apie raganas
ir piktsias dvasias, kurios neva vaidenasi namie,
ir kai ant aukto imdavo kvykintis kats, ji bailiai
kuddavo man aus: Girdi, vaikeli? Dabar tas
numirlis vl vaikto laiptais auktyn ir emyn.
Savo galv jis laiko po paastimi, bet akys blizga
kaip iburiai; vietoj pirt jis turi nagus ir, jei tamsoje k nors suiumpa, tuojau nusuka sprand.
is pasakojimas vyrus smagiai prajuokino, o
studentas ts:
Tuomet buvau per maas suprasti, kad visa tai
netiesa ir prasimanyta. Nebijojau didiausio medioklinio uns, lengvai patiesdavau ant ems bet
kur savo draug, bet kai atsidurdavau tamsoje, i
baims usimerkdavau, manydamas, kad tai jau
atslenka tas numirlis. Galiausiai taip sibauginau,
kad sutemus nebedrsdavau vienas ir be iburio n
nosies pro duris ikiti, o tvas, pastebjs netikus prot, paskui su manimi turjo nemaai vargo. Ilg laik negaljau atsikratyti ios vaikikos
baims, ir kalta dl to mano kvaia aukl.
Taip, tai didel aukljimo klaida, pritar medioklis, kai vaiko galv prikema toki prietar. Norit tikkit, norit ne, bet a painojau drsi,
672

TURINYS

smarki mediokli, kurie nepabgt, sutik net

trejeto prie, o kai reikdavo nakt girioje tykoti vries ar laukti brakonieriaus ateinant, danai
pristigdavo drsos: medis jiems imdavo atrodyti
kaip baisi mkla, krmas kaip ragana, o pora
jonvabali kaip blizganios siaubno akys.
Ir ne tik vaikams, mano imanymu, tokios
kvailos kalbos yra didiai kenksmingos, pritar
studentas, bet visiems aliai vieno, nes koks sveiko
proto mogus auins burn apie idaigas ir eibes
t btybi, kurios gyvuoja tik bukagalvio smegeninje? Vaidenasi tiktai ten ir niekur kitur. Bet labiausiai tokie pasakojimai kenkia kaimo monms.
Jie tvirtai, tiesiog ventai tiki tomis kvailystmis,
o peno tas tikjimas gauna vakaronse prie ratelio
ir smuklse, kur mons susda ratu ir baimingu
balsu ima pasakoti paias iurpiausias istorijas.
Taip, gerbiamasai, palaik studento nuomon ir veikas, js odiuose yra tiesos; ne viena
nelaim nutiko dl toki pasakojim, net mano paties sesuo dl tos prieasties gavo gal.
Kaip? Dl toki pasakojim? stebjosi vyrai.
Tikrai taip, dl toki pasakojim, toliau aikino veikas. Kaime, kur gyveno ms tvas, irgi
yra paprotys, kad iemos vakarais moterys ir mer673

TURINYS

ginos susirenka drauge verpti. Ateina ir vaikin, ir

tada prasideda visokios kalbos. Vien vakar imta
pasakoti apie vaiduoklius ir mklas, ir vaikinai
papasakojo apie sen krautuvinink, mirus jau
prie deimt met, bet kape neturint ramybs.
Girdi, kas nakt jis iveria em, ilipa i karsto,
nuslenka kosiodamas, kaip visados darydavo gyvenime, savo krautuv, svarsto ten cukr ir kav,
po nosimi murmdamas:
Sversi nakt pus svaro,
Dien visas pasidaro.
Daugelis saksi j mat, ir merginos bei moterys
m bijoti. O mano sesuo, eiolikos met mergina, nordama pasirodyti gudresn u kitas, tar:
Netikiu visu tuo: kas jau mirs, tas daugiau nesikelia! Sakyti ji tai pasak, o irdyje, deja, nebuvo
tvirtai sitikinusi, nes paiai ne kart kailis iausi. Tada vienas vaikinas tar: Jei neabejoji savo
odiais, turi nebijoti ir to numirlio; jo kapas yra
per du ingsnius nuo Katryts, neseniai ten palaidotos, kapo. rodyk savo drs, nueik kapines,
nuskink nuo jos kapo gl ir atnek mums, tada
patiksime, kad krautuvininko tikrai nebijai!
674

TURINYS

Mano sesuo, nenordama apsijuokti, pasak: O,

tai vieni juokai! Kokios gls pageidautumte?
Visame kaime niekur kitur nerasi balt roi
tik ten, todl prirakyk ir atnek mums j puokt, pasil viena jos draug. Sesuo atsistojo ir
ijo; visi vyrai gyr j u drs, bet moterys,
kraipydamos galvas, linkjo: Kad tik jai gerai pasisekt! Sesuo pasuko kapini link. Buvo viesi
mnesiena, o kai dar kapini vartus, ir banyios
bokto laikrodis imu dvylika, jos knu perjo
iurpas.
Ji prajo kelis pastam moni kapus ir juo
ariau Katryts balt j roi krmo ir vaiduoklio
krautuvininko kapo, juo labiau jaut, kaip kraujas
i baims stingsta gyslose.
Galop prijo prie krmo, priklaup drebdama ir m rakyti iedus. Staiga jai pasirod, kad
kakas alimais sulamjo; ji atsigr ir mato: u
poros ingsni i vieno kapo virsta em ir palengva kyla mogysta senas iblyks vyras su balta
naktine kepuraite ant galvos. Sesuo klaikiai persigando. Nordama sitikinti, ar gerai mato, dar kart pasiirjo t pus; o kai tas mogus i kapo
praneko nosiniu balsu: Labas vakaras, panele, i
kur taip vlai? j pagavo mirtina baim; ji pao675

TURINYS

ko ir pasileido striksdama per kap kauburlius

prie artimiausi nam; atbgusi ir vos atgaudama
kvap, m pasakoti, k maiusi, ir pasijuto taip
netekusi jg, kad namo j teko nete parneti.
Kas mums i to, kad kit dien visi kalbjo, jog tai
buvo paprasiausias duobkasys, kass nauj duob
ir mano varg seser panekins? Ji pati to nebesuinojo, nes apniko kartlig, nuo kurios po trij
dien mir. Roi savo laidotuvi vainikui buvo
pati prisiskynusi.
Veikas nutilo, o jo akys buvo pilnos aar; kiti
irjo j su uuojauta.
Taigi ita varg mergait atsisveikino su pasauliu vien per tai, kad patikjo prietarais, nusprend jaunasis auksakalys. Man dabar irgi atjo galv viena istorija, kuri noriau papasakoti,
bet jos pabaiga, deja, irgi lidna.

676

TURINYS

Stynfolio ola

Prie daugel met vienoje uolingoje kotijos saloje gyveno didelje santarvje du vejai. Abu buvo
neved, gimini taip pat neturjo, o dirbdami t
pat darb, nors kiekvienas savaip, neblogai vertsi. Amiaus jie buvo irgi beveik vienodo, bet i
pamatymo ir bdo derjo tarp savs ne k geriau
kaip erelis ir ruonis.
Kasparas trumpfas buvo nedidukas drukis,
plataus, riebaus ir apskrito kaip mnulio pilnatis veido, akys visados gerairdikai blizgjo, ir
atrod, kad jos niekada nepaino nei vargo, nei
rpesi. Nutukimas ne bda, bet jis mgdavo
pamiegoti ir patingti, todl jam teko visi nam
apyvokos darbai: virti ir kepti, tinklai megzti sau
ir parduoti, taip pat didioji lauko darb dalis maame kelyje.
Visai kitoks buvo jo biiulis auktas, liesas,
drsia vanago nosimi ir skvarbi aki; aplinkinse
salose garsjo kaip nepaprastai darbtus ir puikus
vejys, mokjs mikliai laipioti uolomis ir gaudyti paukius bei rinkti i j lizd pkus, nepails677

TURINYS

damas tris laukuose, o Kirchvaldo prekyvietje

derdavosi dl menkiausio skatiko; kadangi jo preks bdavo geros, o pats niekada mogaus neapgaudavo, tai ir pirkj nestigo; Vilmas Falk taip
j vadino mons ir Kasparas trumpfas, su kuriuo anas, nors ir godus, mielai dalijosi savo sunkiai udirbtu pelnu, ne tik gerai prasimaitino, bet
ir buvo pradj gyventi pasiturimai.
Taiau to godiajam Falkei neuteko; jis norjo pasidaryti turtingas, labai turtingas, ir kadangi
veikiai suprato, kad vien darbtumu turt spriai
nesusikrausi, netrukus jam sismelk galv mintis, kad praturtti gali padti koks nors nepaprastas laimingas atsitikimas; toji mintis nebedav ramybs nei dien, nei nakt, ir su Kasparu trumpfu kalbdavosi apie tai kaip apie savaime suprantam dalyk.
O Kasparas, kuris visk, k Falk sakydavo, laik veniausia tiesa, netrukus ipasakojo kaimynams, todl kaipmat pasklido gandas, kad Vilmas
Falk arba i tikr j u auks velniui uras siel, arba bent gavs i pragaro valdovo silym tai
padaryti.
I pradi Falk tik aipsi i toki gand, bet
pamau ir pats m tikti, kad vien grai dien
678

TURINYS

kokia nors dvasia parodys paslpt lob, ir, kaimyn ar iaip moni erzinamas, jau nebesigyn.
Tiesa, ir toliau dirbo savo darb, bet jau nebe taip
uoliai; danai prarasdavo daug laiko, kur anksiau skirdavo vejybai ar kitiems naudingiems
darbams, klajodamas po apylinkes ir iekodamas
kokio nors nutikimo, dl kurio staiga patapt turtingas. Matyt, taip jau buvo lemta, kad vien kart, kai stovjo vienas jros pakrantje ir, lyg kako tikdamasis, velg nerimasting jr, tarsi
i ten turt pasirodyti isvajotoji laim, didel
banga su daugybe atskalaut saman ir akmenuk parideno jam po kojomis gelton rutuliuk o
tai buvo auksas.
Vilmas stovjo kaip ukertas; vadinasi, jo viltys ne tuios svajons: jra padovanojo jam aukso, puikaus gryno aukso gabal; tikriausiai tiek
liko i stambaus luito, kur bangos dugne nuzulino
iki autuvo kulkos dydio. Dabar pasidar aiku,
kad kadaise ia, kakur prie io kranto, bus sudus laivas su vertingu kroviniu, o jis pats yra tas,
kuriam lemta jroje palaidotus turtus ikelti.
Nuo tos dienos i mintis nebjo jam i galvos.
Kruopiai paslps radin net nuo savo biiulio
kad kiti nesuuost, k jis ino, Vilmas nieko dau679

TURINYS

giau nebedirbo, tik dien nakt pakrantje mt

jr ne tinklus uvims gaudyti, o paties pasidaryt
semtuv auksui igriebti. Bet rasti jis nieko nerado tik skurdo sulauk, nes pats nebeudirbo,
o aminai mieguistas Kasparas, nors ir stengsi,
abiej imaitinti nevaliojo.
Iekant didesni lobi, dingo ne tiktai rastasis
auksas, bet palengva igaravo ir visas tdviej
vyr ugyventas turtas. Kaip iki iol trumpfas
tyldamas priimdavo Falks udirbt geresn duonos ksn, taip dabar tyljo ir nesiskund, kad jo
biiulio bergdias darbas jam t ksn i burnos
trauk; o gerairdio Kasparo pakantumas Falk
skatino dar atkakliau iekoti lobio.
Ryt ypa didino tai, kad kiekvien kart, kai
tik atguldavo poilsio ir usimerks imdavo snausti, kakas aus nibddavo vien ir t pat od,
kur tarsi girddavo kuo aikiausiai, bet niekaip
negaljo atsiminti. Nors nenuman, ar is toks
keistas dalykas kaip nors siejasi su jo dabartiniais
rpesiais, bet tokios prigimties mogui, kaip Falkei, viskas buvo reikminga, todl ir tas paslaptingas nibdjimas tik stiprino tikjim, kad jam
skirta didel laim, kuri tikjosi rasti tiktai aukso
krvoje.
680

TURINYS

Vien kart toje paioje vietoje, kur buvo rads

auks, uklupo j smarki audra ir privert slptis
artimiausioje oloje. Ta ola gyventojai j vadina
Stynfolio ola yra ilgas poeminis urvas, atsiveriantis jr dviem angomis; pro jas bangos gali
laisvai prasiverti, todl putodamos ir staugdamos
ritasi jomis dien nakt. Patekti ol galima tik
vienoje vietoje, viruje pro ply, pro kur lsti rizikuoja tik retas drsus padaua, nes negana kad
pati vieta pavojinga, bet dar buvo nekama, es
ten vaidenasi.
Vargais negalais Vilmas nusileido emyn, madaug dvylika pd nuo viraus, ir sitais ant kyulio po didiule kabania ola: apaioje niokt
bangos, vir galvos lo vtra, o pats vl paskendo
prastiniuose apmstymuose apie suduus laiv,
ir koks jis galjo bti, nes kiek klausinjo moni,
niekas, net patys seniausi gyventojai, apie toje vietoje suduus laiv nebuvo girdj.
Ar ilgai Vilmas taip kiurksojo, ir pats neinojo,
bet kai galiausiai atsikvojo, pamat, kad audra
jau buvo prausi; ketino roptis lauk, tik staiga
i gilumos igirdo bals, kuris aiki aikiausiai
tar Kar-mil-han. Persigands paoko ir pavelg tui bedugn. O, Viepatie! suuko, juk
681

TURINYS

tai tas pats odis, kur nuolat girdiu per sapn!

K, dl Dievo meils, jis galt reikti? Karmilhan! dar kart nuaidjo balsas i gilumos,
kai vien koj jau buvo ikls pro ang; tarsi pabaidyta stirna jis nuliuoksjo t pus, kur buvo jo
trobel.
Vilmas nebuvo i baili j, tik viskas vyko taip
netiktai; pinig troko kur kas labiau, nei koks
nors pavojus galt atgrasyti nuo rizikingo umojo. Kart vlai nakt, kai mnesienoje ties Stynfolio
ola vl semtuvu vejojo lob, tas staiga u kako
ukliuvo. Temp sukands dantis, bet daiktas n
krust. Tuo metu pakilo vjas, juodi debesys aptrauk dang, valtis m smarkiai suptis ir kiekvien
akimirk galjo apsiversti; bet Vilmas n neman
taip lengvai pasiduoti. Semtuv jis vis tiek temp
ir temp, kol liovsi prieinimasis; nebejausdamas
sunkio, pagalvojo, kad nutrko virv.
Kol debesys dar nebuvo ustoj mnulio, vandens paviriuje pamat kakok apval juod daikt, ir vl pasigirdo tas ramybs neduodantis odis:
Karmilhan! Nieko nelaukdamas, norjo t daikt iupti, bet vos tik ities rank, kaip jis dingo
nakties tamsoje, o kylanti audra vert slptis artimiausioje oloje. Nuvargs kaipmat umigo, bet ir
682

TURINYS

sapne audrinta vaizduot kl tas paias kanias,

kurias, beatodairikai trokdamas turto, igyveno
dien.
Kai pabudo, pirmieji tekanios sauls spinduliai aid nurimusios jros paviriuje. Jau rengsi
plaukti jr ir vl imtis prasto darbo, kai tolumoje pastebjo kak artinantis. Netrukus atpaino
valt, o joje sdi tarsi mogus. Bet labiausiai stebino, kad valtis plauk be buri ir neirkluojama
pirmgaliu krant, o mogui, kuris joje sdjo, vairuoti, atrodo, visai nerpi jei ta valtis ivis turjo
kok nors vair.
Ji vis artjo ir netrukus sustojo prie Vilmo valties. Joje sdjo maas, senas, rauklto veido
mogiukas, apsitaiss geltonos drobs drabuliais, ant galvos usidjs raudon, vir smailjani naktin kepurait; sdjo jis usimerks
ir nejuddamas tarsi idivs lavonas. Vilmas i
pradi j kalbino, paskui purt, tik kai, priris
prie jo valties virv, jau rengsi j tempti, mogiukas atsimerk ir m blakytis, bet taip, kad net ir
drsiajam vejui bt baisu pasidar.
Kur esu? olandikai paklaus tas, sunkiai atsiduss. Falk, kuris i oland silki vej buvo j
683

TURINYS

kalbos iek tiek pramoks, pasak salos vard ir

pats pasiteiravo, kas jis toks ir kaip ia pakliuvo.
Vykstu iekoti Karmilhano.
Karmilhano? Dl Dievo meils, kas jis toks?
suuko smalsusis vejys.
A neatsakinju, jei mans itaip klausia, atsiliep mogiukas, aikiai isigands.
Na, gerai, neatlyo Falk, sakyk, kas tas
Karmilhanas?
Dabar Karmilhanas yra niekas, bet kadaise
buvo puikus laivas, kuris ve tiek aukso, kiek joks
kitas laivas nra ves.
Kur jis nuskendo, kada?
Tai vyko prie imt met; kur, tiksliai neinau; a ir plaukiu iekoti tos vietos ir t auks
igriebti. Jei padsi, radin dalysims perpus.
Su didiausiu malonumu, tik sakyk, k turiu
daryti?
Tam reikia daug drsos; prie pat vidurnakt
turi, vedinas karve ir su palydovu, nusigauti pai nykiausi ir atokiausi salos viet, ten j paskersti ir palydovo paprayti, kad tave suvyniot
nudirbt od, paguldyt ant ems ir palikt vien; ir kai laikrodiai mu pirm valand, inosi,
kur guli Karmilhano lobiai.
684

TURINYS

 Taip gal gavo senelio Engrolio snus! suuko Vilmas, baisiausiai persigands. Tu esi piktoji
dvasia, kalbjo jis, skubiai irdamas valt tolyn,
eik sau pragar! Nenoriu su tavimi turti nieko
bendra.
mogiukas grie dantimis, pldosi ir siunt
prakeiksmus, bet vejys, i vis jg uguls irklus, greitai nutolo tiek, kad nieko nebegirdjo,
o aplenks vien uol, visai inyko i aki. Nors
suprato, kad piktoji dvasia mgino pasinaudoti jo
godumu ir auksu vilioti savo pinkles, bet jo apakintos sielos tai neigyd; prieingai, jam atrod, kad i geltonojo mogiuko suinota paslaptimi
gals pasinaudoti, neparsiduodamas nelabajam;
ir toliau, vejodamas auks ties nykiuoju krantu,
vis labiau neteko tos gerovs, kuri bt turjs,
jei kitose jros vietose bt trauks pilnus tinklus
uv arba dirbs kitados labai pelningus darbus;
tad kasdien grimzdo drauge su savo biiuliu vis
didesn skurd, kol galiausiai pradjo stigti net pai btiniausi dalyk.
Ir nors dl to nuosmukio kaltas buvo tik Falks
usispyrimas ir nelemtas aukso trokimas, nors
abiej mitybos rpesiai dabar gul vien ant Kasparo trumpfo pei, is vis tiek niekada dl nieko
685

TURINYS

jam nepriekaitavo; prieingai, vis dar tebebuvo

jam toks pat nuolankus, taip pat pasitikjo jo didesniu protu kaip ir tuomet, kai iam visi darbai
kuo puikiausiai klojosi; tai dar labiau didino Falks sielvart, bet drauge spyr atkakliau iekoti
aukso, nes tuo tikjosi ir savo biiuliui atsilyginti u dabartinius nepriteklius. Be to, neatstojo ir
tas nuolat per miegus girdimas prakeiktas odis
Karmilhan.
odiu, skurdas, apgaulinga viltis ir godumas
gal gale pavert j savotiku beproiu, ir jis i
tikr j nusprend pasielgti taip, kaip mogiukas
buvo lieps, nors i senos legendos inojo, kad tokiu bdu atsiduoda tamsiosioms jgoms.
Visi Kasparo atkalbinjimai liko neigirsti. Juo
labiau jis maldavo biiul atsiadti to baisaus ketinimo, juo didjo Falks usispyrimas, ir gerairdis
silpnavalis Kasparas gal gale sutiko j lydti ir padti vykdyti, k mogiukas buvo nurods. Abiem
skausmas suspaud ird, kai ant rag nr virv
savo graiajai karvutei, vieninteliam turtui; j nuo
verelio patys buvo usiaugin ir niekada nesiryo parduoti, nes negaljo sivaizduoti jos svetimose rankose. Bet piktoji dvasia, kuri dabar pristojo
686

TURINYS

prie Vilmo, ugniau visus geruosius jausmus, o

Kasparas nesteng pasiprieinti.
Jau jo rugsjis, ir ilgosios kotijos iemos naktys jau buvo prasidjusios. Sunks juodi debesys,
varomi varbaus vakar vjo, grdosi kaip ledkalniai Malstreme84. Tamss eliai uklojo kaln tarpeklius ir pelktus durpynus, o drumzlinos
upi vagos atrod juodos ir baisios lyg pragaro
nasrai. Falk ingsniavo pirmas, o i paskos slinko
trumpfas, bijodamas dl savo paties drsos; kai
tik pavelgdavo varg gyvull, kuris taip klusniai ir nieko nenujausdamas jo mirt nuo rankos,
iki iol j maitinusios ir glosiusios, akys paplsdavo aaromis.
Vargais negalais abu pasiek siaur, pelkt
sln, vietomis apaugus samanomis ir viriais, nust dideliais akmenimis ir apsupt atiauri kaln, kuriuos gaub baltas rkas, ir kur mogus retai kelia koj. Atsargiai engdami per linkstani
veln, artjo prie miliniko akmens, stksanio
slnio viduryje; nuo jo klykdamas pakilo ibaidytas erelis.
Malstremas verpetinga jr srov netoli
Norvegijos krant.

84

687

TURINYS

Varg karvut lidnai subaub tarsi pastebjusi, kokia siaubinga ta vietov, ir lyg pajutusi, kas
jos laukia. Kasparas nusigr, nordamas nusiluostyti nepaliaujamai srvanias aaras; jis pavelg emyn tarpekl, pro kur buvo atj ir i
kur girdjo tolim jros bang m, paskui pakl akis kaln virnes, kur tvenksi juodi angliniai debesys, ir protarpiais girdjo dusl griausm. Kai Kasparas atsisuko,Vilmas jau buvo varg
karvut priris prie akmens ir, ikls kirv, taiksi gerj gyvull nudobti.
To Kasparui buvo per daug, kad ir dabar paklust biiulio valiai: sudjs rankas, puol ant keli.
Dl Dievo meils, Vilmai Falke! suriko nevilties kupinu balsu. Pagailk savs, pagailk karvuts! Pagailk savs ir mans! Pagailk savo sielos, savo gyvenimo! Jei itaip nori ibandyti Viepaties malon, palauk rytojaus ir paaukok veriau
kit gyvul, o ne ms mielj karvut.
Kasparai, ar i galvos isikraustei? rk Vilmas kaip pasiuts, vis dar tebelaikydamas vir
galvos ikelt kirv. Pagailsiu karvs, o pats
badu stipsiu?
Nemirsi badu, atsak Kasparas rytingai,
kol turiu rankas, badauti tau neteks; dirbsiu tavo
688

TURINYS

labui nuo auros iki sutemos, tik neatimk savo sielai palaimos, o vargui gyvulliui gyvybs!
Tada imk kirv ir perskelk galv man, suuko grsmingu balsu Falk. Nesitrauksiu i ia
n ingsnio, kol netursiu, ko noriu. Ar ikelsi u
mane Karmilhano lobius? Ar tavo rankos gali udirbti daugiau nei skurdiausiam pragyvenimui?
Bet jos gali ubaigt mano sielvart tad eik ir
aukok mane!
Vilmai, udai karv, udyk ir mane! A nieko
nereikalauju, tik gaila tavo sielos. Juk tai pikt85
aukuras, o auka, kuri ant jo nori padti, skirta
tamsybi valdovui.
Nieko apie tai neinau, atkirto Falk, tulingai ypsodamasis kaip mogus, kuris yra tvirtai
nusprends negirdti nieko, kas galt sukliudyti
jo ketinim. Kasparai, pats ikvailjai ir mane
varai i proto, e, kalbjo jis, sviesdamas alin
kirv ir griebdamas nuo akmens peil, tarsi nordamas suvaryt j sau krtin, e, imk karv, jei
a tau nereikalingas!
Piktai nuo IIIa. po Kr. inomi iaurs kotijos,
arba Kaledonijos, kurios nebuvo um romnai,
gal genties kelt gyventojai.

85

689

TURINYS

T pai akimirk Kasparas prioko prie jo, ipl i rankos udymosi nag, iupo u kirvio, usimojo ir taip tvojo mylimajam gyvulliui per galv, kad tas n nevirpteljs krito negyvas po savo
eimininko kojomis.
T akimirk, kai Kasparo kirvis smigo vargui gyvuliui galv, blyksteljo aibas, ir trenk
griausmas, o Falk irjo savo biiul tokiomis
akimis, kokiomis suaugs mogus su nuostaba
velgia vaik, drsus padaryti tai, ko pats nesiryo. trumpfo, atrodo, nei perkno trenksmas igsdino, nei beadis biiulio nustebimas sutrikd:
netars n odio, prioko prie karvs ir m lupti
od. Kiek atsitokjs padjo ir Vilmas, bet taip aikiai nenordamas, kaip pirma troko savo aukos.
Kol juodu itaip darbavosi, suplauk audros debesys, kalnuose dundjo griaustinis, siaubingi aib zigzagai vinguriavo aplink akmen ir tarpeklio
samanomis, o vjas, dar nespjs pakilti aukt, kaukdamas siaut slniuose ir pajryje. Kai od
pagaliau nudyr, vejai pasijuto kiaurai permirk.
Jie paties od ant ems, ir Kasparas suvyniojo
j Falk ir surio taip, kaip tas buvo lieps. Tik dabar, visk baigus, vargas Kasparas, su uuojau690

TURINYS

ta irdamas biiul, i godumo netekus proto,

drebaniu balsu paklaus:
Gal dar k galiau tau padaryti, Vilmai?
Nieko daugiau, atsak tas, lik sveikas!
Sudie, tar Kasparas. Tesaugo tave Dievas
ir atleidia tau, kaip ir a atleidiu!
Tai buvo paskutiniai odiai, kuriuos Vilmas dar
nugirdo, nes Kasparas kaipmat inyko vis juodjanioje tamsoje. T pai akimirk su viena i
baisiausi vtr, kokios Vilmas dar niekada nebuvo girdjs. Prasidjo ji, tvyksteljus aibui, kurio
viesoje ivydo visai arti savs ne tik kalnus ir uolas, bet ir emai nusidriekus sln, putojani jr
su lankoje isibarsiusiomis salomis, tarp kuri
pamat, kaip jam rodsi, didiul, keist, nulusiu stiebu laiv, o tas vl staiga dingo tamsos bedugnje. Perknas tranksi, kad net ausys kurto.
Nuo kaln m riedti atitrk akmenys, keldami
pavoj gyvybei. Prapliupo toks lietus, kad netrukus visas siauras pelktas slnis plste papldo,
o vanduo vis kilo ir jau siek Vilmo peius; gerai
dar, kad Kasparas buvo j pagulds kiek aukiau
ir padjs galv ant kauburio, kitaip jau bt prigrs. Vanduo nepaliaujamai kilo, ir juo labiau Vilmas stengsi itrkti i pavojingos padties, juo
691

TURINYS

tviriau j laik oda. Veltui auksi Kasparo. Tas

jau buvo toli. O auktis nelaimje Dievo nedrso;
iurpas purt kn nuo minties kreiptis pagalbos
tas jgas, kuri gali jautsi pakliuvs.
Vanduo jau smsi ausis, jau liet lp kratus. O Dieve, man galas! suuko jis pajuts, kad
srautas teljo ant veido; bet t akimirk pasigirdo silpnas tartum krintanio vandens nioktimas, ir burna vl iniro paviri. Vanduo kakur
prasiver pro akmenis. Kadangi tuo paiu metu
ir lietus kiek liovsi, ir dangus praviesjo, tai Vilmo nusivylimas irgi atlgo vl blyksteljo vilties
spindullis. Jausdamas, kiek neteko jg tarsi po
tbtins kovos, nors be galo troko isivaduoti i
nelaisvs, ikart suprato, kad taip beatodairikai
siektas tikslas dar toli grau nepasiektas; kai prajo tiesiogin grsm gyvybei, ird vl su visomis furijomis86 gro godulys; sitikins, kad savo
pasieks tik itverdamas, nurimo ir, ikamuotas
alio bei nuovargio, kietai umigo.
Taip miegojo gal kokias dvi valandas kol alto oro gsis psteljo veid, ir tarsi artjani
Furijos romn kerto deivs, poemio karalysts
gyventojos.

86

692

TURINYS

jros bang nioktimas priadino i palaimingo

usimirimo. Dangus vl buvo utems, ir aibas,
panaus t, kuriuo prasidjo pirmoji audra, dar
kart nutviesk vietov, ir jam vl pasirod, kad
mato svetimal laiv dabar visai arti Stynfolio
uolos pakibus ant auktos bangos ir staigiai neriant gelm. Vis dar stovjo prie akis fantastikas reginys, nes nesiliaujantis aibavimas gerai
apviet jr, kai staiga i slnio pakilo vandens
stulpas, didumo sulig kalnu, ir taip trenk Vilm
uol, kad tas neteko smons.
Kai atsipeikjo, audra buvo nurimusi, dangus
prasiblaivs, bet pakraiais tebeaibavo. Guljo
jis sln supusio kalnyno papdje ir jautsi taip
sudauytas, kad vos steng pasijudinti. Bangos
nebe taip garsiai, ir dabar tame esyje girdjo ikilming muzik, panai banytin giedojim, i pradi labai silpn, todl paman, kad
tai tik rodosi. Taiau garsai ausis pasiek dar daug
kart ir kiekvien syk buvo vis aikesni ir artesni;
galiausiai suvok, kad ia ta pati psalms melodija, kuri praeit vasar buvo girdjs vieno oland
silki vejo laive.
Pagaliau pradjo skirti net balsus, ir jam rodsi, kad girdi ir anos giesms odius; balsai dabar
693

TURINYS

sklido i slnio, ir kai Vilmas iaip taip priliau

prie akmens ir padjo ant jo galv, tikrai ivydo
mones panai btybi eisen, kuri giedodama
artinosi tiesiai prie jo. Sielvartas ir baim buvo
matyti t moni veiduose, o nuo j drabui, kaip
jam rodsi, varvjo vanduo.
tai jie jau visai netoli ir giesm nutilo. Eisenos
prieakyje eng keletas muzikant, u j brelis
jreivi, o iems i paskos auktas tvirtas vyras,
apsitaiss senovikais, gausiai auksu siuvintais
drabuiais, su kardu prie ono ir rankoje laikydamas ilg, stor, auksu nusagstyt bambuko lazd.
alimais bidzeno negriukas, retsykiais paduodamas savo eimininkui ilg pypk, kuri tas, kelis
kartus ikilmingai usitrauks, jo toliau.
Prieais Vilm jis sustojo kaip bestas, o kiti ne
taip puoniai apsireng vyrai, kurie irgi laik rankose pypkes, bet ne tokias brangias kaip toji, kuri negriukas ne petingajam vyrikiui i paskos,
sustojo iam i abiej pusi. U j rikiavosi kiti
mons, tarp kuri buvo nemaai moter su vaikais vienus jos nesi ant rank, kitus iaip vedsi; apsitais jie buvo brangiais nematytais drabuiais. Eisen baig brys oland jrinink: burnas
694

TURINYS

jie buvo prisikim tabako ir dar dantis sikand

rudas pypkutes; jie rk, niriai tyldami.
Su siaubu spoksojo vejys it keist sueig,
bet noras inoti, kas bus toliau, didino jo drs.
Ilgai visi taip stovjo aplink j, o i pypki rkstantys dmai kilo tarsi debesis, pro kur mirgjo
vaigds. Ratas aplink Vilm vis siaurjo, jrininkai trauk pypkes vis stipriau, ir dm debesys,
kurie jo i j burn ir pypki, vis tirtjo.
Falk buvo drsus, narsus vyras, pasirengs
visokiems netiktumams, bet kai pamat, kad ta
neregta minia j vis labiau supa ir spaudia, tarsi
nordama sumindioti, drsa igaravo, kakt ipyl altas prakaitas, ir jau man, kad i baims gal
gaus. Taiau nesunku sivaizduoti jo siaub, kai,
pakls akis, prie savo galvos ivydo sdint geltonj mogiuk, tok pat sustingus ir ties, kaip
buvo mats an kart, tiktai dabar jis, tarsi visus
pamgdiodamas, irgi buvo sikands pypk. Mirtinai persigands, Vilmas suuko, kreipdamasis
vyriausij.
Vardan to, kuriam tarnaujate, sakykite, kas
js tokie? Ir ko norite i mans?

695

TURINYS

Auktasis vyras utrauk tris dmus, dar ikilmingiau nei pirma, padav pypk tarnui ir atsak
lediniu balsu:
Esu Aldretas Francas van der Svelderis, laivo
Karmilhanas i Amsterdamo kapitonas, to laivo,
kuris, grdamas i Batavijos, nuskendo su monmis ir kroviniu prie io uolto kranto; tai mano
vyresnieji, tai mano keleiviai, o anie mano aunieji jrininkai, visi prigr kartu su manimi. Kodl isiaukei mus i gili j jros buveini?
Noriau suinoti, kur yra Karmilhano lobiai.
Jros dugne.
Kurioje vietoje?
Stynfolio oloje.
Kaip juos paimti?
sis dl silks neria vanden, ar Karmilhano
lobiai nra verti to paties?
Kiek teks mano daliai?
Daugiau nei pravalgysi per vis gyvenim.
Geltonasis mogiukas ypteljo kreiva ypsena,
o susirinkusieji garsiai nusikvatojo.
Ar baigei?
Baigiau. Lik sveikas!
Viso labo, iki pasimatymo, atsak olandas ir
apsisuko eiti; giedotojai vl sustojo eisenos prieky696

TURINYS

je, ir visa procesija pajudjo ta paia tvarka, kokia

buvo atjusi: giedodama t pai ikilming giesm, kuri tolstant girdjosi vis silpniau, kol galiausiai visai susiliejo su bang esiu. Dabar Vilmas
sukaup paskutines jgas, nordamas isivaduoti i nelaisvs. Gal gale pavyko itraukti vien
rank, su kuria atnarpliojo j supusias virves, ir
paskui visai isirito i odos. Net neatsigrdamas
nuskubjo savo trobel, o ia rado varg Kaspar trumpf,,be smons tysant asloje. Daug vargo, kol atgaivino, ir is nuoirdus mogus verk i
diaugsmo, vl pamats jaunysts biiul, kur jau
laik uvusiu. Bet diaugsmo spindulys veikiai ugeso, kai igirdo, k baisaus Vilmas ketina daryti.
Veriau pragar prasmegsiu, negu gyvensiu
ir skursiu tarp it nyki sien. Padsi man, ar
ne vis tiek einu.
Tars iuos odius, Vilmas pasigrieb degl,
skiltuv, virv ir ibgo pro duris. Kasparas lk
i paskos, vos atgaudamas kvap, ir pavijo j tik
tada, kai tas jau stovjo ant uolos, kurioje ankart
slpsi nuo audros, ir rengsi virve leistis iani juod kiaurym. Suprats, kad jokie atkalbinjimai to i proto einanio mogaus nebesulaikys,
697

TURINYS

Kasparas norjo leistis kartu, bet Falk liep pasilikti viruje ir laikyti virv.
Pats, temps visas jgas, o tokios drsos ir
stiprybs gali suteikti tik akliausias gobumas,
nusliuog ol ir iaip taip usikabino ant isikiusio akmens krato, po kuriuo damos ritosi
juodos putojanios bangos. Godiomis akimis m
valgyti gelm ir pagaliau po pat kojomis pamat
kak blizgant. Padjs degl, nr dugn, iupo kakok sunk daikt ir itrauk paviri. Tai
buvo gelein dut, pilna auksini pinig. Tuojau pat prane biiuliui, k rads, bet visai nenorjo girdti jo maldavim, kad to uteks, ir lipt i
urvo lauk. Falk sak, kad tai tik pirmas atlygis u
jo ilgai trukusias pastangas.
Dar kart oko bangas, bet i jros pasigirdo garsus kvatojimas, ir Vilmo Falks niekas daugiau nebemat. Kasparas gro namo vienas, bet
jau visai kitoks mogus. Silpnas jo protelis ir jautri irdis nebepakl t keist sukrtim, ir jam
pasimai galva. Nebeirjo daugiau nam, klaidiojo dien nakt po apylinkes, vis smeigs akis
vien tak, o seni pastami vieni gailjo, kiti
alinosi jo. Vienas vejys tikino, kad audring nakt atpains Vilm Falk tarp pakrante einani
698

TURINYS

Karmilhano gulos moni; t pai nakt dingo

ir Kasparas trumpfas.
Visur jo iekojo, bet jokio pdsako aptikti nepavyko. mons pasakoja, kad ne vienas mats j
kartu su Falke tarp uburtojo laivo gulos, o tas
laivas nuo to laiko reguliariais protarpiais pasirodantis ties Stynfolio ola.
***
Jau seniai po vidurnakio, tar studentas, kai
jaunasis auksakalys baig pasakoti, dabar, manau, nebra jokio pavojaus; man paiam akys lipte
limpa, todl visiems patariu gultis ir kaip reikiant
isimiegoti.
Palaukiau dar iki antros valandos, samprotavo medoklis. Ne veltui mons sako: Nuo vienuoliktos iki antros plik metas.
Ir man taip atrodo, pritar mechanikas, nes
jei kas rengiasi mus pulti, tai tinkamiausias metas po vidurnakio. Todl, man rodos, studentas
galt tsti savo pasakojim, kur dar ne visai yra
baigs.

699

TURINYS

 A neatsisakau, sutiko jaunuolis, bet tik

ms kaimynas, ponas medioklis, negirdjo
pradios.
Pats suprasiu, kaip buvo, tiktai pasakok! atsiliep medioklis.
Taigi, buvo bepradeds studentas, kai t akimirk sulojo uo. Visi, sulaik kvap, m klausytis; tuojau pat i grafiens kambario puol tarnas
ir prane, kad palei namo sien prie smukls atslenka apie deimt ar dvylika ginkluot vyr.
Medioklis iupo autuv, studentas pistolet,
auksakalio mokinys lazd, o veikas isitrauk
ilg peil. Sustoj irjo vienas kit, neinodami,
k toliau daryti.
Einam prie laipt! pasil studentas. Du
ar tris nenaudlius patiesime anksiau, nei jie mus
veiks. Antr pistolet jis padav mechanikui,
ir susitar, kad aus tik paeiliui. Visi sustojo prie
laipt: studentas ir medioklis um vis j plot;
alia medioklio sitais drsusis mechanikas ir,
persisvrs per turkl, nutaik pistoleto vamzd
pat laipt vidur. U j stojo auksakalys ir veikas, pasireng, jei tekt susikibti vienas prie
vien, padaryti visk, kas priklauso. Taip jie styrojo kelias minutes tyldami ir laukdami, kas bus:
700

TURINYS

pagaliau igirdo atsidarant laukujas duris ir, kaip

jiems pasirod, nibdantis kelet bals.
Dabar jau girdjo keliolikos moni ingsnius,
kurie artjo prie laipt; tai jau lipa auktyn, ir
ties viduriu pasirod trys vyrai; tie, matyt, nenutuok, koks sutikimas j laukia. Kai jie suko pro
laipt ramsius, medioklis tvirtu balsu suuko:
Stot! Dar ingsnis, ir nesikelsit i vietos. Atlenkt gaidukus, draugai, ir gerai taikyt!
Plikai isigando, skubiai atsitrauk ir m
tarp savs tartis. Netrukus vienas gro ir tar:
Ponai! Bt kvaila jums bergdiai aukoti gyvybes, nes ms yra tiek, kad visus aliai vieno kaipmat itakytume; veriau pasitraukite, ir niekam
n plaukas nenukris nuo galvos; neimsime i js
n skatiko.
Tai ko jums reikia? paklaus studentas.
Nemanykite, kad tokiais valkatomis patiksim?
Niekados! Jei norit k atimti, praom, dl Dievo
meils, bet pirmam, kuris drs i u kampo ikiti
nos, sodinsiu kulk kakt, ir tam niekuomet galvos nebeskauds!
Atiduokite mums geruoju poni! atsak plikas. Jai nieko neatsitiks, nugabensime vien
saugi ir patogi vietel, o jos mons tegu joja
701

TURINYS

atgal ir pranea jo viesybei grafui, kad teiktsi

poni ipirkti u dvideimt tkstani gulden.
K, toki silym ia turime klausytis? atkirto medioklis, griedamas i pykio dantimis, ir
atlau gaiduk. Skaiiuoju iki trij, jei po treio
nepasitrauksi, paleidiu kulk; vienas, du...
Stok! suriko perkniku balsu plikas.
Kur matyta auti beginkl mog, kuris su jumis
taikiai derasi? Kvailas berne, gali mane nuauti,
didvyrikumas ia menkas, bet dvideimt draug
jie u mane atkerys. Kokia nauda tavo poniai grafienei, jei negyvi ar sueisti drybsosite ant grind?
Patikk manim, jei pasiduos ji geruoju, elgsims
pagarbiai, bet jei, kol suskaiiuosiu iki trij, nenuleisite pamau gaiduk, jai bus blogai. Gaidukus
nuleist: vienas, du, trys!
Su tais unsnukiais menki juokai, tar panibdomis medioklis, vykdydamas pliko sakym. I tikr j mano gyvyb niekis, bet jei vien nudsiu, teks mano poniai nepalyginti daugiau
atkentti.
Reikia pasitarti su grafiene. Duokite laiko,
dabar jau nekjo jis visu balsu, sudarome pusvalandio paliaubas, kad galtume parengti grafie702

TURINYS

n, nes, suinojusi taip staigiai, gali gauti irdies

smg.
Sutarta, atsak plikas ir nedelsdamas pastat prie laipt ei vyr sargyb.
Priblokti ir sumi nelaimingi keliauninkai
nusek paskui mediokl grafiens kambar; is
buvo taip arti, o derybos vyko taip garsiai, kad
grafien girdjo kiekvien od. Ji sdjo iblykusi ir visa virpjo, bet buvo matyti, kad yra tvirtai
nusprendusi paklusti likimui.
Kodl turiau be reikalo statyti ant kortos
toki puiki moni gyvybes? tar ji. Kaip galiu jus kviesti stoti beviltik gynyb jus, kurie
mans net nepastate. Ne, nematau kitos ieities,
kaip pasiduoti itiems niekams.
Visus sujaudino grafiens drsa ir itikusi nelaim. Medioklis pro aaras prisiekinjo, kad neitvers tokios gdos. Studentas keik save ir savo
ei pd g.
Kad biau bent puse galvos maesnis, bdojo jis, ir kad neturiau barzdos, tada inoiau,
k daryti. Persirengiau ponios grafiens drabuiais, ir tie bjaurybs negreitai susivokt, kaip
juos apmoviau.
703

TURINYS

Ir Feliks smarkiai paveik itos moters neganda. Visa jos esyb atrod jam be galo jaudinanti ir
artima; nuotaika buvo tokia, tarsi i siaubing
bd bt pakliuvusi jo anksti mirusi motina. irdyje jaut tok dvasios pakilim, tiek drsos, kad
mielai bt u j atidavs gyvyb. Kai studentas
itar anuos odius, ikart blyksteljo mintis, privertusi j pamirti bet koki baim, bet kok atsargum reikia gelbti i moter.
Jei tik tiek reikia, tar jis nedrsiai, rausdamas ir engdamas priek, jei tereikia nedidelio gio, veido be barzdos ir drsios irdies, kad
maloningoji ponia bt igelbta, tai gal mans
nesupeiksite; vilkits, dl Dievo meils, mano apsiaust, dkits ant savo grai j plauk mano
skrybl, usimeskite ant nugaros mano ryull
ir keliaukite, pasivadinusi auksakaliu Feliksu,
savo keliais!
Visus nustebino jaunikaiio drsa. Medioklis i
diaugsmo puol jam ant kaklo.
Aukso vaikine, suuko jis, ar tikrai taip adi
padaryti? Persirengti mano maloningosios ponios
drabuiais ir j igelbti? Pats Dievas siunia tau
toki mint, bet vieno tavs nepaliksiu, pasiduosiu
drauge su tavimi, bsiu kartu kaip tavo geriausias
704

TURINYS

biiulis ir, kol a gyvas, tenedrs jie tau k nors

bloga padaryti.
Ir a einu su tavimi, kaip mane gyv matai!
atsiliep studentas.
Ilgai reikjo kalbinti, kol grafien sutiko su
silymu. Jai nedav ramybs, kad svetimas mogus turi dl jos aukotis; iurpas m pagalvojus,
kaip plikai, apgaulei paaikjus, puls keryti nelaimingajam, siaubas. Bet galop nusileido: i dalies jaunikaiio praoma, i dalies tikinta, kad isigelbjusi gals padaryti visk, kad ir jaunikait
itraukt i bdos.
Medioklis ir kiti keliauninkai palydjo Feliks
studento kambar, kur is greitai usimet kelet grafiens drabui. Medioklis dl viso pikto
priseg jam dar kelias netikras tarnaits garbanas ir udjo moterik skryblait, ir visi tikino,
kad niekas neatpains. Net mechanikas dievaijosi, kad, sutiks gatvje, tempt nuo galvos kepur, netardamas, kad rodo pagarb savo drsiajam
biiuliui.
Tuo metu grafien, kambarins padedama, isitrauk i jaunojo auksakalio ryullio drabuius ir
jais apsitais. Ant kaktos umauklinta skrybl,
rankoje kelions lazda, o ant nugaros gerokai
705

TURINYS

palengvjs ryulys padar j visai neatpastam; kitu laiku keliauninkai bt i to neprasto

maskarado gardiai pasijuok. Naujasis pameistrys su aaromis akyse dkojo Feliksui ir adjo
kuo greiiausiai atsisti pagalb.
Tik vien praym dar turiu, tar Feliksas.
Mano ryullyje, kur usidjote ant nugaros, yra
nedidel dut saugokite j kruopiai! Jeigu ji
prat, biau vis gyvenim nelaimingas; turiu
j nuneti savo motei ir...
Gotfrydas, medioklis, ino, kur mano pilis,
atsak ji. Visk atgausite, kaip yra, nes tikiuosi,
taurusis jaunikaiti, pats ateisite priimti mano vyro
ir mano padkos.
Nespjo Feliksas atverti burnos, kai nuo laipt pasigirdo rsts plik balsai. Jie auk, kad
laikas jau prajo, ir viskas parengta grafienei igabenti. Medioklis nusileido laiptais ir pareik,
kad nuo ponios nesitrauks n per ingsn ir veriau
eis su jais, nesvarbu, kur, kad tik nereikt grti pas valdov be ponios. Ponios lydti pra leidiamas ir studentas. Plikai m tartis ir galop
nusprend sutikti, tiktai su slyga, kad medioklis
atiduos ginklus. Visiems kitiems sak, kol grafien bus igabenta, nesijudinti i vietos.
706

TURINYS

Feliksas nuleido ant veido yd, kuris buvo utemptas ant skrybls, atsisdo kampe, pasirm ranka kakt ir itokia be galo susikrimtusio
mogaus poza m laukti plik. Kiti keliauninkai perjo gretim kambar ir sitais taip, kad
matyt, kas dedasi. Medioklis, apsimesdamas
baisiai nulids, atsisdo kitame grafiens kambario kampe, bet nieko neileido i aki. Taip besdint, po keli minui atsidar durys, ir kambar eng graus, elegantikai apsirengs koki
trisdeimt eeri met vyras. Jis vilkjo kakokia
karine uniforma, ant krtins puikavosi ordinas,
prie ono kabjo kardas, o rankoje laik graiomis
plunksnomis padabint skrybl. Jam jus, du jo
vyrai ikart stojo prie dur sargyb.
emai nusilenks, jis prisiartino prie Felikso;
buvo matyti, kad tokia kilminga dama j gerokai
varo. Tik po keli nevykusi mginim galiausiai
pasisek deramai pranekti.
Maloningoji ponia, tar jis, gyvenime bna
atvej, kai reikia iek tiek kantrybs. Dabar tokia
valanda atjo jums. Nemanykite, kad nors menkiausi akimirk galiu pamirti pagarb tokiai
kilmingai damai; tursite visus patogumus, dl
nieko nereiks skstis, nebent dl baims, kuri
707

TURINYS

vakar patyrte. ia jis nutilo, tarsi laukdamas

atsakymo; bet kadangi Feliksas atkakliai tyljo,
kalbjo toliau. Nelaikykite mans nedoru pliku
ar galvaudiu! Esu nelaimingas mogus, kur nepalankios aplinkybs privert itaip gyventi. Ketiname visai pasitraukti i io krato, todl kelionei
reikia pinig. Kur kas paprasiau bt puldinti
pirklius ar pato karietas, bet dl to gal ne vien
mog stumtume visam gyvenimui nelaim. Jo
viesyb grafas, js vyras, prie pusantro mnesio gavo penki imt tkstani taleri palikim.
Drstame i tos sumels prayti tik dvideimt tkstani gulden, kaip matote, visikai teisingas ir
kuklus reikalavimas. Todl bkite maloni ir tuojau
pat paraykite savo vyrui atvir laik, kuriame
praneate, kad mes jus sulaikme, ir kad jis kiek
galint greiiau atsist ipirk; jei ne, tikiuosi,
mane suprantate bsime priversti su jumis pasielgti iek tiek grieiau. Pinigus priimsime tik su
slyga, jei bus laikomasi didiausios paslapties, ir
jei juos pristatys vienas vienintelis mogus.
Visk, kas ia djosi, smukls sveiai stebjo
labai atidiai ir su irdies nerimu, bet labiausiai
baiminosi, inoma, grafien. Jai atrod, kad jaunikaitis, pasiaukojs dl jos, kiekvien akimirk gali
708

TURINYS

isiduoti. Ji buvo tvirtai pasiryusi j ipirkti, net

u didiausius pinigus, bet toks pat tvirtas buvo
jos sprendimas n u k pasaulyje nesusidti su
plikais. Auksakalio varko kienje ji uiuop
peil. Konvulsingai spausdama j atlenkt rankoje, buvo pasirengusi veriau nusiudyti, nei iksti
toki gd. Ne maesn baim kaust ir Feliks.
Nors stiprybs ir paguodos teik mintis, kad padti nelaimingai, beviltik padt patekusiai moteriai yra vyrika ir garbinga, taiau bijojo sukelti
tarim kokiu nors judesiu ar isiduoti balsu. Ypa
sunerimo, kai plikas pareikalavo rayti laik.
Kaip rayti? Kaip neisiduodant kreiptis graf,
kokia turi bti laiko forma?
Baim nepakeliama pasidar tada, kai plik
vadas pakio po nosimi popieriaus lap ir plunksn, liep pasikelti yd ir rayti.
Feliksas neinojo, kaip puikiai jam tiko tie drabuiai, kuriais dabar vilkjo; jei bt inojs, n
per nago juodym nebt reikj jaudintis dl to,
kad gali bti demaskuotas. Kai vis dlto norom nenorom pakl yd, uniformuotasis vyrikis atrod pribloktas moters groio ir jos iek tiek vyrik, drsi veido bruo, todl j m irti su
dar didesne pagarba. Skvarbios jaunojo auksaka709

TURINYS

lio akys tai pastebjo. Aprims, kad bent i akimirk negresia pavojus bti iaikintam, grieb
plunksn ir m rayti savo tariamajam vyrui taip,
kaip buvo kadaise skaits vienoje senoje knygoje.
Jis ra:
Mano pone ir vyre!
A, nelaiminga Js mona, buvau netiktai
kelionje sulaikyta nakt moni, kuri
gerais ketinimais tikti negaliu. Jie tol
mans nepaleis, kol Js, gerbiamasis grafe,
nesumoksite jiems 20000 gulden.
Jie kelia slyg, kad Js nemgintumte
skstis valdiai ir neiekotumte jos pagalbos,
o pinigus atsistumte per kok nors vien
mog pesarto girios smukl; kitaip jie man
grasina ilga ir sunkia nelaisve.
Meldiu Jus kuo greiiausios pagalbos.
Js nelaiminga mona
Feliksas padav keist laik plik vadeivai, tas j perskait ir liko patenkintas.
Dabar priklauso tik nuo js paios, ts
jis, k pasirinksite palydovu: savo kambarin ar
710

TURINYS

mediokl. Vien i j sisiu su laiku pas js gerbiamj vyr.

Mane lyds medioklis ir tai itas ponas, atsak Feliksas.
Gerai, sutiko plikas, nujo prie dur ir pakviet kambarin. Dabar paaikinkite tai moterikei, k ji turi daryti!
Kambarin atjo, visa baisiausiai drebdama. Ir
Feliksas ibalo pagalvojs, kad dabar vl lengvai
gali isiduoti. Bet nesuvokiama drsa, kuri j k tik
taip stiprino, ir kart suteik lieuviui miklumo.
Neturiu k daugiau pavesti, tar jis, tik paprayti graf, kad kuo greiiau itraukt mane i
tos baisios bdos.
Ir, pridr plikas, kad kuo tiksliausiai ir
aikiausiai pasakytumte jo viesybei grafui, kad
laikyt lieuv u dant ir n pirto nepajudint,
kol mona nebus jo rankose. Ms valgai nedelsdami visk prane, kitaip neliks joki garantij.
Virpdama kambarin priadjo padaryti visk, kas liepta. Jai dar buvo sakyta atrinkti ir sudti ryull poniai grafienei kai kuri drabui
ir skalbini, nes jie negali tempti daug lagamin.
Kai tai buvo padaryta, plik vadas emai nusilenk ir pakviet grafien eiti paskui j. Feliksas
711

TURINYS

atsistojo, medioklis ir studentas nusek i paskos,

ir visi trys, lydimi plik vado, nusileido laiptais.
Prie girios smukls stovjo daug arkli. Vien
paskyr mediokliui, kitas, nedidelis graus gyvullis su moteriku balnu, buvo parengtas grafienei, trei dav studentui. Vadas kl jaunj
auksakal baln, pririo dirais ir pats oko ant
irgo. Jis sitais damai i deins, o i kairs stojo
kitas plikas; plikai taip pat apsupo mediokl
ir student. Kai ant arkli susdo visa gauja, vadas
suvilp, duodamas enkl judti, ir visas brys
netrukus inyko girioje.
Tie, kurie buvo susirink antro aukto kambaryje, dabar po vis negand lengviau atsikvp.
Kaip paprastai esti po didels nelaims ar netikto pavojaus, jie bt, ko gero, ir pralinksmj, jei
nebt lindusi galv mintis, kas bus trims draugams, kuriuos plikai isigabeno vis akivaizdoje. Kiekvienas stebjosi jaunuoju auksakaliu, o
grafien i susijaudinimo negaljo sulaikyti aar,
pagalvojusi, kaip be galo turi bti dkinga mogui, kuriam iki iol nepadar nieko gero ir kurio
net nepainojo. Vienintel paguoda buvo ta, kad
Feliks lydjo drsusis medioklis ir narsusis studentas; jie gals vyruk nuraminti, jei tas kartais
712

TURINYS

pasijust nelaimingas, negana to, ruseno viltis,

kad sumanusis medioklis gal sugalvos kok bd
pasprukti.
Visi m tartis, k daryti toliau. Grafien, kuri
plikams nebuvo nieko sipareigojusi, nusprend
tutuojau grti pas vyr ir stengtis, kad plikai
bt surasti ir ivaduoti belaisviai; veikas adjo
vykti Aafenburg ir praneti teismui, kad pradt plikus persekioti. O mechanikas norjo tsti
kelion toliau.
T nakt keliaunink niekas daugiau nebevargino; girios smuklje, kur neseniai djosi tokie
baiss dalykai, siviepatavo mirtina tyla. Bet kai
ryt grafiens tarnai nusileido apai, nordami
susitaisyti kelionei, tuojau parbgo ir prane, kad
su eimininke ir jos samdiniais negerai: smuklje
jie guli suriti ir maldauja pagalbos.
Igird i naujien, keliauninkai nusteb irjo vienas kit.
K? suuko mechanikas. Ieina, kad tie
mons niekuo dti? Vadinasi, j atvilgiu buvome
neteiss, juk jie su plikais nebuvo susitar!
Guldau galv, atsak veikas, mes buvome teiss. Visa tai aki dmimas, kad nekrist
tarimas ant j. Ar neatsimenate, kokie neaiks
713

TURINYS

buvo vis veidai? Ar pamirote, kaip ant mans,

kai norjau nusileisti laiptais, oko dresuotas uo,
kaip tuojau prisistat eiminink su bernu ir nepatenkinta kamantinjo, ko a ia iekau? Bet, antra
vertus, mums tai ijo naud, bent jau pasisek
poniai grafienei. Jei smuklje nebt atrod tartina, jei eiminink nebt klusi nepasitikjimo,
mes nebtume susij krv ir budj. Plikai
bt mus upuol mieganius arba prie dur pastat sargyb, o vietoj grafiens niekada nebt
pasisek brukti auniojo jaunikaiio.
Visi sutiko su veiko nuomone ir nusprend, kad
reikia praneti valdiai ir apie eiminink, ir apie
jos samdinius. Bet kad nekilt n maiausio tarimo, sutar elgtis tarsi niekur nieko. Todl grafiens tarnai ir veikas nusileido svei kambar,
atraiiojo plik bendrams rankas ir kojas ir kiek
manydami reik uuojaut ir apgailestavim.
Nordama dar labiau susitaikyti su sveiais, eiminink u nakvyn pam labai pigiai ir kviet
vl atvaiuoti.
Veikas umokjo sskait, atsisveikino su nelaims draugais ir patrauk savo keliais. Paskui
ivyko abu amatininkai. Nors auksakalio ryullis buvo nesunkus, bet velnius moters peius vis
714

TURINYS

dlto gerokai slg. Taiau dar labiau jai suspaud

ird, kai prie dur eiminink atsisveikindama ities savo idavikik rank.
O, ir jaunas tamstel, suuko ji, velgdama
skaist jaunikaiio veid, toki met, o jau
pasaul ijs! Matyt, geras neklauada esate, kad
meistras i dirbtuvs ivar. Na, bet tai ne mano
kikis, jausiuos pagerbta, jei grdamas vl usuksite, laimingos kelions!
Grafien, drebdama i baims, nedrso nieko
atsakyti, nes bijojo, kad jos velnus balsas gali j
iduoti. Mechanikas tai pastebjo, todl pam
savo koleg u paranks, pasak eimininkei sudie
ir, sukdamas girios link, utrauk linksm dain.
Tik dabar jauiuosi saugi! atsiduso grafien,
kai jau buvo nukulniavusi kok imt ingsni.
Man vis rodsi, kad toji moteris mane atpains
ir lieps tarnams suimti. O, kaip a jums visiems
dkinga! Usukite mano pil, juk reiks pasiimti
savo kelions biiulius.
Mechanikas neprietaravo, ir kol jie dar nekuiavo, pasivijo grafiens karieta, atsidar durels,
ponia oko vid, dar kart atsisveikino su jaunuoju mechaniku, ir karieta nudardjo tolyn.
715

TURINYS

Tuo paiu metu plikai su belaisviais pasiek

gaujos stovykl. Jojo jie labai sparia risia girios
unkeliais, su belaisviais nekalbjo n odio, tarp
savs pasinibddavo tik retsykiais ir tik tada,
kai reikdavo pasukti kita kryptimi. Pagaliau brys sustojo prie gilios mediais apaugusios lomos.
Plikai oko nuo arkli, o j vadas ikl i balno
auksakal, atsipraydamas, kad teko taip greitai ir
nepatogiai joti; pasiteiravo, ar maloningoji ponia
per daug nenuvargusi.
Feliksas atsak kiek galdamas plonesniu balsu, kad btinai nort pailsti, ir vadas jam pasil kibtis u paranks ir pamau leistis lom. laitas buvo status, o takas, kuris ved emyn, toks
siauras ir staigus, kad vadui danai reikjo savo
dam prilaikyti, kad ji nepaslyst ir nenuriedt.
Galiausiai laimingai atsidr apaioje. Blausioje
vos autanio ryto viesoje Feliksas ivydo nedidel, siaur, ne daugiau kaip imto ingsni ilgio
daub, i vis pusi apsupt aukt, tarsi katilo
sienos, uol. I rst ir lent buvo surstos eios
ar atuonios trobels. Keletas apskretusi moter
smalsiai velg i it ln, o dvylika didiuli
un su nesuskaiiuojama daugybe uniuk lodami ir inkdami apspito atvykusiuosius. Plik
716

TURINYS

vadas nuved tariam grafien pai geriausi

trobel ir pasak, kad toji esanti skirta vien jai;
Feliksui papraius, leido drauge bti mediokliui
ir studentui.
Trobel buvo iklota stirn kailiais ir dembliais,
ant kuri buvo ir vaikiojama, ir sdima. Keletas
soi ir medini lki, senas medioklinis autuvas, o paiame tolimiausiame kampe guolis,
kurio net lova nepavadinsi, sukaltas i keli lent
ir utiestas vilnoniais apklotais, tai ir visi i
ponik rm daiktai. Tiktai dabar toje varganoje
lnoje trys belaisviai gavo laiko pagalvoti, koki
nepaprast padt pakliuvo. Feliksas, n akimirkos nesigailjs dl savo kilnaus poelgio, vis dlto baiminosi, kas bus, jei apgavyst ikils aiktn,
todl rengsi garsiai pasiguosti ir apraminti ird.
Taiau medioklis prioko ir panibdjo aus:
Dl Dievo meils, patylk, gerasis vaikine; nejau manai, kad ms niekas neklauso?
Kiekvienas tavo odis, kiekvienas kalbos garsas gali sukelti tarim, pridr studentas.
Vargui Feliksui neliko nieko kita, kaip patyliukais liumbti.
Patikkite, pone mediokli, tar jis, aaros plsta ne dl to, kad bijoiau plik ar labai
717

TURINYS

nepatikt ita skurdi trobel, ne, ird spaudia

visai kas kita. Juk grafien gali lengvai pamirti,
k jai paskubomis spjau pasakyti; jei taip vykt,
mane palaikys vagiiumi ir vis gyvenim liksiu
nelaimingas!
Bet ko tau taip bijoti? klaus medioklis, negaldamas atsistebti jaunikaiiu, kuris iki iol
taip drsiai ir tvirtai laiksi.
Paklausykite, k pasakysiu, ir tikrai man pritarsite, atsak Feliksas. Mano tvas buvo gabus Niurnbergo auksakalys, o motina i pradi
tarnavo kambarine pas vien kilming poni; kai
ji tekjo u mano tvo, grafien, pas kuri tarnavo, sukrov jai puik krait. Grafien tvams vis
laik liko prielanki, o kai atjau pasaul, ji sutiko
bti mano kriktamote ir mane gausiai apdovanojo. O kai netrukus tvai per epidemij vienas po
kito mir, ir, liks vienas kaip pirtas, turjau bti
ivetas nalaii prieglaud, kriktamot, igirdusi apie ms nelaim, pasirpino manimi ir atidav vaik mokymo ir aukljimo namus. Kai iek
tiek pagjau, para laik teiraudamasi, ar nenoriau mokytis tvo amato. Su diaugsmu sutikau, ir ji mane atidav mokiniu dabartiniam mano
meistrui Viurcburg.
718

TURINYS

Darbas seksi gerai, todl palyginti greitai gavau atestat ir galjau keliauti mones. Visk
paraiau kriktamotei, ji tuojau pat atsak, kad
duosianti kelionei pinig. Drauge su laiku atsiunt kelet brangakmeni, praydama, kad i j padaryiau gra papuoal; nordama pamatyti, k
moku, pra, kad papuoalus pristatyiau jai pats
ir sykiu atsiimiau kelions pinigus. Savo kriktamots nesu mats akyse, todl galite sivaizduoti,
kaip diaugiausi, laukdamas susitikimo su ja. Dirbau dien nakt, ir papuoalas ijo toks dailus,
kad net pats meistras stebjosi.
Baigs darb, visk graiai sudjau kuprins
dugn ir, atsisveikins su meistru, ikeliavau
kriktamots pil. Ir ia, kalbjo Feliksas, braukdamas aaras, keli pastojo itie lykts mons
ir niekais pavert visas mano viltis. Todl jei js
ponia grafien t papuoal pames arba umirusi, k jai sakiau, imes mano vargan ryull
iuklyn, kaip tada pasirodysiu savo maloningajai kriktamotei? Kuo jai pasiteisinsiu? I kur gausiu pinig brangakmenius atpirkti? Kelions pinigus irgi matysiu kaip savo ausis, o ji gals manyti,
kad esu nedkingas mogus, taip lengvabdikai
719

TURINYS

ivaists patiktas brangenybes. Gal gale kas

patiks, jei papasakosiu keist nutikim?
Dl to nesirpinkite! guod medioklis. Nemanau, kad grafien js papuoal galt nudaigoti; o jei taip ir atsitikt, tai ji, be abejons, savo
igelbtojui nuostolius atlygins ir paliudys, kaip
viskas buvo. O dabar kelioms valandoms pasialiname, nes, atvirai sakant, reikia kiek numigti; po
tokios negand kupinos nakties ir tamstelei bt
ne pro al sumerkti akis. Paskui dar pasikalbsime ir gal nors trumpam pamirime savo nelaim
arba, ir tai bt geriausia, pagalvosime, kaip i ia
itrkti.
Tuodu ijo. Feliksas liko vienas ir mgino pasinaudoti medioklio patarimu.
Po keli valand medioklis ir studentas rado
savo jaunj biiul kiek atkutus ir pralinksmjus.
Medioklis auksakaliui prane, kad plik vadas
liep jam visokeriopai rpintis ponia, ir kad netrukus viena i moter, kurias mat ateidami, atne
maloningajai grafienei kavos ir silysis patarnauti.
Nordami, kad niekas netrukdyt, visi nusprend
tos malons atsisakyti, todl, kai sena, bjauri igon padav pusryius ir su kreiva ypsena mandagiai paklaus, ar nereikia dar k nors padaryti,
720

TURINYS

Feliksas mosteljo ranka, duodamas enkl ieiti,

bet kadangi ji vis dar lkuriavo, medioklis igrdo j pro duris. Tada studentas m pasakoti, k
dar mat plik stovykloje.
Trobel, kurioje js, avingoji ponia grafiene,
apsigyvenote, aikino jis, atrodo, skirta vadui.
Ji ne tokia didel, bet graesn u kitas. Be itos,
yra dar eios jose gyvena moterys ir vaikai, o
namie plik retai kada bna daugiau nei ei.
Vienas stovi sargyboje netoli nuo ios trobels, kitas ant kalvos prie kelio, o treias sirengs pasal auktai alia tako lom. Kas dvi valandos juos
pakeiia kiti trys. Be to, kiekvienas sargybinis turi
po du didiulius unis, ir visi jie tokie budrs, kad
kojos i trobels neikelsi, jiems nesulojus. Neturiu vili, kad nepastebti galtume pasprukti.
Nelidinkite mans, nusnauds jauiuosi drsesnis, atsak Feliksas. Nenukabinkite nosies;
jei bijote isiduoti, tada veriau pakalbkime apie
k nors kita ir i anksto nesielvartaukime. Pone
studente, smuklje buvote pradjs kak pasakoti, dabar tskite toliau, nes paplepti laiko turime
per akis.
Nelabai beprisimenu, k pasakojau ir kuo baigiau, atsak jaunikaitis.
721

TURINYS

 Js pasakojote apie altj ird ir baigte toje

vietoje, kur smuklininkas ir kitas aidjas Angliapetr imeta pro duris.
Gerai, jau prisimenu, atsak studentas. Taigi, jei turite po klausytis, tsiu.

722

TURINYS

altoji irdis

Antroji dalis
Kai pirmadienio ryt Pteris atjo savo stiklo
dirbtuv, ia rado ne tik darbininkus, bet ir kitus
mones, kuri niekas su diaugsmu nelaukia, tai
buvo antstolis ir dar trys teismo tarnautojai. Antstolis pasak Pteriui lab ryt, pasiteiravo, kaip
imiegojs, ir isitrauk ilg registr, kuriame
buvo suraytos pavards t, kuriems nebuvo sumokjs u darb.
Ar galite sumokti, ar ne? paklaus antstolis,
rimtai irdamas j. Atsakykite trumpai ir aikiai; negaliu ilgai gaiti, nes grti miest geros
trys valandos kelio.
Pteriui nusviro rankos, prisipaino, kad kasa
tuia, ir leido antstoliui aprayti namus ir em,
dirbtuv ir kinius pastatus, veim ir arklius; kol
jis su teismo tarnautojais vaiktinjo, tikrino ir
kainojo, Pteris galvojo: Nuo ia iki eglyno ne taip
toli. Jei maylis nepadjo, pamginsiu laim pas
dik. Ir pasileido tekinas eglyno pus dm
723

TURINYS

taip, tarsi teismo tarnautojai bt vijsi i paskos.

Kai bgo pro t viet, kur pirm kart kalbjosi su
Stiklo moguiu, pasirod, tarsi nematoma ranka
j nori sulaikyti, bet itrko ir skuod toliau iki tos
ribos, kuri buvo gerai sidmjs; ir kai, vos atgaudamas kvap, paauk:
Olandai Micheli! Pone Olandai Micheli! isyk prieais idygo sielininkas milinas su kartimi
rankoje.
Vis dlto atjai? tar ypsodamasis. Ar
tik nenorjo jie tau nudirti kailio ir parduoti skolininkams? Na, bet neimk ird! Vis tavo bd
kaltininkas, kaip jau esu saks, yra maasis Stiklo mogutis, tas atsiskyrlis ir venteiva. Jei k
dovanoji, dovanok kaip reikiant, o ne taip kaip tas
yktuolis. Dabar einam, kalbjo jis ir pasuko girios link, sek i paskos mano namus. Ten pairsim, ar pavyks susiderti.
Susiderti? pagalvojo Pteris. Ko jis gali i
mans reikalauti, dl ko galiu su juo dertis? Gal
jam reiks tarnauti ar dar k daryti? I pradi
jie kop staiu girios taku kaln, paskui ties tamsiu bedugniu skardiu staiga sustojo. Olandas Michelis oko nuo olos lyg nuo kokio paprasto marmuro laiptelio; Pteris kone apalpo pamats, kad
724

TURINYS

tas, vos nusileids ant dugno, kaipmat itso sulig

banyios boktu, ities jam rank kaip didiul
sil riestuv su delnu, plaiu tarsi smukls stalas, ir suuko balsu, kuris i gelms aidjo kaip
emas laidotuvi varpas:
Lipk mano deln ir laikykis u pirt, kad
neikristum.
Pteris virpdamas dar kaip lieptas: atsisdo
delne ir sikibo milino nykt.
Delnas leidos vis gilyn ir gilyn, bet labai keista, kad njo tamsyn: juo giliau praraj, juo, kaip
jam atrod, darsi viesiau, tik toji viesa kakaip
keistai akino. Leidiantis emyn majo ir Olandas
Michelis, ir tai jis vl toks, koks buvo; stovi prie
namo, nediduko, bet gero: tokiuose gyvena daugelis pasiturini varcvaldo kinink. Kambarys,
kur j ved, buvo toks pat kaip ir kit moni,
skyrsi gal tik tuo, kad atrod, jog jame niekas
daugiau negyvena.
Medinis laikrodis ant sienos, didiul kokli
krosnis, plats suolai, nam apyvokos reikmenys
lentynose viskas ia buvo kaip ir pas kitus. Michelis pasil sveiui sstis prie didiojo stalo, pats
ijo ir netrukus gro su soiu vyno ir stiklais.
pyl Pteriui ir sau, ir abu sinekjo; Olandas
725

TURINYS

Michelis m pasakoti apie pasaulio diaugsmus,

apie svetimus kratus, puikius miestus ir upes, ir
Pteriui kilo toks didelis noras visa tai patirti ir pamatyti, kad Micheliui t savo nor atvirai pasak.
Knas gali bti kupinas drsos ir ryto k
nors nuveikti, bet utenka, kad tavo kvaila irdis
suplakt smarkiau, ir tuojau imi drebinti kinkas;
paskui sielvartauji dl garbs nuplimo, jautiesi
nelaimingas ar verta protingam mogui dl toki
dalyk kvarinti sau galv? Ar jautei k galvoje,
kai vakar tave ivadino apgaviku ir nieku? Ar suskaudo tau pilv, kai atjo antstolis tavs i nam
imesti? Sakyk, kur ir k tau m skaudti?
ird, atsak Pteris, ddamas rank ant bildanios krtins, nes jam rodsi, kad ji tuojau ply
pusiau.
Nepyk, kad pasakysiu ties akis: ne vien
imtin gulden imetei visokiems elgetoms ir valkatoms; koki turjai naud? Jie tau linkjo Dievo
palaimos ir sveikatos. K, ar pasidarei dl to sveikesnis? U pus t veltui ivaistyt pinig btumei galjs turti savo gydytoj. Dievo palaima,
taip, nieko sau palaima, kai aprao tavo turt ir
meta i nam! O kas vert tave greibti kien, kai
tik koks elgeta pakidavo po nosimi savo sudrisku726

TURINYS

si kepur? Tavo irdis, vl tavo irdis; ne akys ir

ne lieuvis, ne rankos ir ne kojos, o tavo irdis. Tu,
kaip mons teisingai sako, per daug mei ird.
Bet kaip prasti, kad taip daugiau nebt? I
vis jg dabar stengiuos j maldyti, o ji vis tiek
dauosi ir skauda.
Pats, aikus daiktas, suuko Olandas Michelis ypsodamasis, k tu pats, vargeli, jai padarysi; atiduok t vos krutant daikiuk man ir pamatysi, kaip bus gerai.
Jums savo ird? suriko Pteris persigands. Juk tada ikart man galas! Niekados!
Taip, jei ird i kno mgint iimti koks nors
jsikis chirurgas, tada tikrai reikt mirti; a darau visai kitaip. eik ia ir pats sitikinsi!
Tai sakydamas, Olandas Michelis atsistojo, atidar duris kit kambar ir pakviet Pter. Kai jis
eng per slenkst, irdis konvulsingai suspurdjo,
bet nekreip j dmesio taip keista ir netikta
buvo visa, k ia ivydo. Daugybje medini lentyn stovjo stiklo indai, pripildyti permatomo skysio, ir kiekviename plaukiojo mogaus irdis. Prie
vis buvo priklijuoti rateliai su vardais. Pteris
susidomjs m skaityti: tai antstolio i F. irdis,
toji drukio Ecechylio, ita oki Karaliaus, o
727

TURINYS

i vyriausiojo girininko; dar buvo eios grd

perpardavintoj, atuonios rekrtus verbuojani karinink, trys finansini vertelg irdys odiu, ia buvo pai garbingiausi moni irdys
i visos apylinks dvideimt valand kelio visas
keturias puses.
irk, tar Olandas Michelis, visi tie mons atsikrat gyvenimo skrupul ir rpesi, n
viena i it irdi nebeplaka jaudindamasi ir baimingai, o j buvusieji savininkai labai patenkinti,
kad atsisveikino su ia nerimastinga vienia.
Bet k jie dabar neiojasi krtinje? klaus
Pteris, nes nuo visko, k ia mat, temo akys.
tai k, atsak tas, imdamas i vieno staliaus ir paduodamas jam, akmens ird.
it? nustebo Pteris, jausdamas, kaip per
kn eina iurpas. Marmuro akmens ird? Bet
paklausykite, pone Olandai Micheli, juk tada krtinje turt bti baisiai alta.
inoma, bet tai maloni vsa. Ir apskritai kam
mogui karta irdis? iem i tos ilumos vis tiek
jokios naudos kur kas geriau padeda stiprios
vynins taurel, o vasar, kai aplinkui tvanku ir
karta, net nesivaizduoji, kaip tokia irdis vsina.
Ir, kaip jau sakiau, su ja mogus nejauia nei bai728

TURINYS

ms, nei skrupul, nei kvailos atjautos, nei turi kitoki bd.
Ir tai viskas, k man galite duoti? paklaus
Pteris nedrsiai. A tikjausi pinig, o js man
silote akmen!
Na, manau, imto tkstani gulden pradiai
turt pakakti. Jei moksi jais kaip reikiant naudotis, netrukus pasidarysi milijonieriumi.
imto tkstani? nudiugs suuko angliadegys. Ko taip draskaisi krtinje, liaukis, netrukus su tavimi atsisveikinsim. Gerai, Micheli!
Duokite en t akmen ir pinigus, o it ramybs
drumstj galite sau lupti i tos duts!
A inojau, kad esi vyras su galva, atsak
Olandas Michelis, maloniai ypsodamasis. Einam, ilenkim dar po vien, o paskui atskaiiuosiu
pinigus.
Jie vl susdo didiajame kambaryje prie stalo
ir gr tol, kol Pteris kietai umigo.
Angliapetr paadino smags pato rago garsai.
Ir k jis pamat: sdi puikioje karietoje ir vaiuoja kakokiu plaiu keliu; ikia pro langel galv,
iri mlynje pamau tolsta varcvaldas. I pradi net nepatikjo, kad ia jis pats, kad sitaiss
729

TURINYS

itoje karietoje. Net drabuiai ir tie, jau kiti, nebe

tie, kuriais vilkjo vakar. Taiau visk prisimin
taip aikiai, kad, nebekvarindamas sau galvos,
suuko: Angliapetris a, inoma, ir niekas kitas!
Pats savimi stebjosi, kad dabar, pirm kart
ivykdamas i savo ramiosios gimtins, i giri,
kur tiek ilgai gyveno, yra ramut ramutlis; net
prisimins motin, kuri i akimirk tikriausiai
lieka varge ir be duonos ksnio, negali ispausti
n menkiausios aarls ar bent sunkiai atsidusti toks buvo viskam altas ir abejingas. O, jau inau, tar jis sau, aaros ir dsavimai, gimtins
ilgesys ir skausmas eina i irdies; ai Olandui
Micheliui manoji dabar yra akmenin ir alta.
Pridjo rank prie krtins, bet ten buvo ramu,
niekas nestuksjo. Jeigu jis ir dl imto tkstani taip laikysis odio kaip dl irdies, tikrai bsiu patenkintas, pagalvojo Pteris ir m dairytis po kariet. ia rado visokiausi drabui,
koki tik galjo panorti, bet pinig nebuvo. Pagaliau aptiko lagamin, o jame tkstaniai aukso taleri ir daugyb eki i vis didi j miest
prekybos nam. Dabar turiu visko, ko norjau,
tar sau, patogiai sitaisydamas karietos kampe ir
leisdamasis plat j pasaul.
730

TURINYS

Dvejus metus vainjo i vienos vietos kit,

dairsi pro karietos langus kair ir dein,
nam fasadus, o kai sustodavo nakvyns, tai tik
pavelgdavo viebuio ikab ir tuojau bgdavo
miest apirinti visokiausi ymybi. Taiau
niekas jo nediugino: nei paveikslai, nei namai, nei
muzika, nei okiai; jo akmens irdies niekas nejaudino; nieko graaus nemat akys, negirdjo ausys.
Vienintelis diaugsmas, kuris dar buvo liks, tai
valgyti, gerti ir miegoti; taip ir gyveno: be tikslo
bastsi po pasaul, dl malonumo valg, o i nuobodulio miegojo.
Tiesa, retsykiais prisimindavo, kad tada, kai
buvo dar neturtingas ir privaljo dirbti dl duonos
ksnio, nestigo linksmumo ir laims. Tada kiekvienas graus gamtos vaizdas, grai muzika ar daina
teikdavo malonum, itisas valandas diaugdamasis, galdavo laukti, kol motina prie angliaduobs
atne paprasiausio valgio.
Kai itaip imdavo mstyti apie praeit, atrodydavo labai keista, kad dabar ir ypsotis nebemoka,
o juk neseniai dl menkiausio pokto juokais leipdavo. Kai kiti juoksi, jis tik i mandagumo timpteldavo lp, o irdis visai nesiypsojo. Tokiomis
akimirkomis jausdavo, kad yra visai ramus, bet
731

TURINYS

patenkintas vis dlto nebuvo. Ne gimtins ilgesys

ar iaip lidesys, o nykuma, nuobodulys, gyvenimas be diaugsmo tai kas pagaliau vert grti
tvyn.
Kai, parvaiuodamas trasburgo keliu, ivydo
gdij gimtins giri, kai vl pamat petingus,
maloniais ir draugikais veidais varcvaldo vyrus,
kai igirdo gimtosios kalbos odius, stiprius, emokus, bet maloniai skambanius moni balsus,
ikart griebsi u irdies, nes pajuto smarkiau
tekant krauj gyslose ir atrod, kad dabar turi
diaugtis, turi verkti, bet kaip gali bti toks kvailas! juk krtinje tno akmens irdis, o akmenys
yra negyvi; jie nei juokiasi, nei verkia.
Pirmiausia, k Pteris padar, nujo pas
Oland Michel; is j prim, kaip ir anksiau,
draugikai.
Micheli, kreipsi Pteris j, pasivainjau
po pasaul, daug regjau, bet viskas niekai tiesiog miriau i nuobodulio. Apskritai tas js akmeninis daikiukas, kur neiojuosi krtinje, negaliu neigti nuo kai ko apsaugo: niekuomet nepykstu, niekados nelidiu, bet niekada ir nesidiaugiu;
savijauta tokia, tarsi tik pusiau gyvenu. Ar negaltumte t akmens ird padaryti iek tiek jautres732

TURINYS

n, arba geriausiai grinti man senj ird! Per

dvideimt penkerius metus prie jos pripratau: nors
kartais ji ir ikrsdavo kok kvail pokt, utat
buvo vali ir linksma irdel.
Giri dvasia piktai ir kandiai nusijuok.
Kai vien grai dien ateis mirtinoji, Pteri
Munkai, atsak Olandas Michelis, tada ji pas
tave sugr; tada vl atgausi savo velni, jautri
ird ir galsi nujausti, kas tavs laukia, diaugsmas ar aaros, bet ia, emje, jos daugiau nematysi! Tikrai, Pteri! Pakeliavai nemaai, bet tai, kaip
gyvenai, negaljo duoti naudos. Apsigyvenk dabar
ia kur nors girioje, pasistatyk namus, susirask pai, paleisk apyvart pinigus tau juk darbo trko; kadangi dykinjai, todl ir buvo nuobodu, todl
dabar bd verti ant tos nekaltos irdies.
Pteris suprato, kad dl dykinjimo Michelis teisus, ir nusprend pasidaryti turtingas, tikras turtuolis. Michelis dar kart padovanojo imt tkstani gulden ir atsisveikino kaip su geriausiu
draugu.
Greitai varcvalde pasklido inia, kad parsirado Angliapetris Munkas, Pteris lojas, tik dabar
dar turtingesnis nei pirma. Ir kart buvo kaip
visada: tuo metu, kai grs ieiti elgetomis, j i733

TURINYS

grdo u pakarpos pro smukls duris, o dabar, kai

vien sekmadienio popiet ten nujo, visi spaud
rank, gyr arkl, klausinjo, kaip seksi kelion;
o kai sdo su drukiu Ecechyliu loti i pinig, vl
visi gerb kaip ir anuomet.
Dabar Pteris m verstis nebe stikladirbyste,
o miko prekyba, bet tik dl aki. Svarbiausias
verslas buvo grd prekyba ir pinig skolinimas
u palkanas. Ilgainiui pus varcvaldo sdjo jo
kienje. Pinigus skolino tik u deimt procent
palkan, o grdus pardavinjo vargams, negalintiems i karto mokti, taip nulupdamas jiems po
tris kailius. Su antstoliu dabar buvo neatskiriami
draugai: jei kas nors ponui Pteriui Munkui negrindavo skolos sutart dien, tuojau prisistatydavo antstolis su policininkais, apraydavo namus
ir k, nedelsdamas visk parduodavo i varytini, o mones tv, motin, vaikus ivarydavo
giri.
I pradi turtingajam Pteriui tai keldavo kai
kuri nemalonum, nes ivarytieji briais rinkdavosi prie jo nam: vyrai praydavo atsivelgti
j sunki dali, moterys stengdavosi suminktinti
akmens ird, o vaikai verklendavo duonos ksnelio. Bet kai sitais por vilkini un, tie kai
734

TURINYS

koncertai, kaip juos vadindavo, greitai liovsi: kai

paleisdavo savo vilkunius, elgetos rkdami isilakstydavo visas puses.
Bet labiausiai griso toji sen. Tai buvo ne kas
kita, kaip Munkien, Pterio motina. Jai atjo vargo dienos, kai namus ir kel pardav i varytini,
o snus, grs turtingas, jos daugiau neirjo.
Retsykiais ji, susenusi, nusilpusi ir paliegusi, pasiramstydama lazdele, ateidavo prie jo nam. vid
eiti nedrsdavo, nes vien kart j buvo ivars; jai
sopo ird, kad reikia gyventi i svetim moni
imaldos, inant, kad tikras snus gali garantuoti
rami ir be rpesi senatv. Bet altoji irdis, kai
matydavo jos blyk, gerai pastam veid, jos
maldaujanias akis, jos itiest kault rank, sulinkusius peius, gailesio niekuomet nejausdavo.
O etadieniais, kai ji pasibelsdavo duris, jis
baisiausiai nepatenkintas itraukdavo kelis variokus, vyniodavo popieri ir liepdavo tarnui perduoti. Jis girddavo jos drebant bals, kaip ji dkodavo ir linkdavo jam laims ir diaugsmo ioje
emje, girddavo, kaip kosdama nulepsendavo
nuo dur, bet pats galvodavo tik apie tai, kad vl
be reikalo imet kelis graius.
735

TURINYS

Pagaliau Pteris suman vesti. Jis inojo, kad

visame varcvalde neatsiras tvo, kuris nesvajot ileisti u jo savo dukters, bet nelengva buvo
isirinkti, nes norjo, kad ir dabar visi girt jo laim ir imint; todl jodinjo po varcvald, dairsi
vienur, dairsi kitur, bet n viena i puiki j io
krato mergin neatrod kaip reikiant grai. Gal
gale, tuiai iekojs grauols visuose oki vakarliuose, vien dien nugirdo, kad pati graiausia
ir dorovingiausia visame varcvalde esanti vieno
neturtingo medkirio dukt. Ji gyvenanti ramiai ir
niekuo nesidominti, sumaniai ir stropiai tvarkanti
tvo namus ir niekuomet nevaiktanti okius, net
per sekmines ir atlaidus.
Suinojs apie varcvaldo stebukl, Pteris
nusprend jai pasipirti ir nujojo medkirio trobel, kuri mons jam buvo nupasakoj. Graiosios Elbietos tvas sutiko kilmingj svei nustebs, bet dar labiau stebjosi igirds, kad jis
yra turtuolis ponas Pteris ir nori bti jo entas.
Tvas, pamans, kad dabar visi jo vargai ir rpesiai baigsis, ilgai negalvodamas, sutiko, net savo
graiosios dukters nepaklauss, o toji buvo tokia
gera ir klusni, kad, n odiu neatsikalbindama,
tapo ponia Munkiene.
736

TURINYS

Taiau vargelei gyvenimas susiklost ne toks,

apie kok svajojo. Jai rodsi, kad nam kio reikalus moka tvarkyti tinkamai, bet ponui Pteriui vis
netiko. Ji gailjo varg, ir kadangi vyras buvo
turtingas, nelaik nuodme elgetai moterlei paaukoti vien kit cent ar kokiam seneliui duoti
baltosios taurel, bet ponas Pteris, vien dien
tai pastebjs, suaibavo akimis ir piktai tar:
Kodl vaistai mano turt visokiems skarmaliams ir dykaduoniams? Ar atsineei k namus,
kad dabar galtumei dovanomis dalyti? Tavo tvo
elgetos lazda ir sriubos nesuildysi, o pinigus mtai visas puses kaip kokia kunigaiktien! Pamatysiu dar kart, kail nunersiu per galv!
Graioji Elbieta verk, usidariusi savo kambarlyje dl iauraus vyro bdo ir danai geid veriau gyventi skurdioje tvo trobelje, nei stumti
dienas pas turting, bet ykt ir kietaird Pter.
O, kad bt inojusi, kad jis turi akmens ird ir
negali mylti nei jos, nei jokio kito mogaus, tada,
aiku, nebt taip stebjusis!
Dabar, kai sddavo lauke prie nam, ir koks
elgeta, eidamas pro al, nusiimdavo kepur ir praddavo kalbti savo maldel, ji usimerkdavo kad
nematyt skurdo, stipriau sugniaudavo kumt
737

TURINYS

kad nekit rankos kiin ir neitraukt kokio

varioko. Todl visame varcvalde pasklido kalbos,
kad graioji Elbieta yra dar yktesn u Pter
Munk.
Bet tai vien dien ponia Elbieta vl sdi
kieme ir, niniuodama dainel, verpia; jai buvo
linksma, nes viet saul, o Pterio nebuvo namie.
Mato: keliu, vos panedamas didiul sunk mai,
kitina senelis; jau i tolo girdi, kaip jis pkuoja. Su uuojauta iri j, manydama, kad tokiam
senam ir menkam mogeliui nebereikt uversti
ant pei tokios sunkios natos.
Vos alsuodamas ir svirduliuodamas senelis jo
artyn, o kai buvo visai prie pat, beveik suklupo po
sunkiu neuliu.
Oi, pasigailkite, ponia, duokite gurknel vandens! papra jis. Nebegaliu, trokulys atima
paskutines jgas.
Bet js amiuje nebereikt toki sunkybi
tampyti, atsak Elbieta.
Taigi, jei skurdas ir reikalas pelnyti duonos
kriaukl neverst pasiuntiniu tarnauti, atsak
jis. Ak, tokia turtinga ponia, kaip js, neinote,
koks sunkus yra neturtas, ir kaip tokiame kartyje
gaivina alto vandens laas.
738

TURINYS

Igirdusi tai, Elbieta nuskubjo virtuv, pam nuo lentynos sot ir pripyl vandens; bet kai
gro ir i arti pamat, koks tas senelis suvargs
ir menkas sdi ant savo maio, gailestis suspaud
ird; prisiminusi, kad vyro nra namie, pargro,
sot su vandeniu pastat al, pam taur, pripyl vyno, udjo ant jos riek geros rugins duonos ir atne seneliui.
Imkit, vyno gurknelis geriau atgaivins nei
vanduo, juk tikrai nebe pirmos jaunysts esate, tar ji.Tik gerkite neskubdamas ir duonos
ukskite!
Senelis irjo nustebs, o akyse pasirod aaros; igrs vyn tar:
Amel nugyvenau, bet nedaug moni sutikau, kurie bt tokie gailestingi ir taip maloniai
ir nuoirdiai mokt vargdien suelpti kaip js,
ponia Elbieta. U tai jums bus gausiai atlyginta
ioje emje. Tokia irdis negali likti be atmokos.
Negali, ir j gaus tuojau pat, sugriaudjo
siaubingas balsas; ir kai abu atsigr, pamat i
pykio paraudus pon Pter Munk.
Net mano geriausi vyn ipilstai elgetoms,
mano taur duodi seilioti gatvi perjnams? tai
tau atmoka!
739

TURINYS

Elbieta puol prie j ant keli ir pra dovanoti, bet akmenin irdis neinojo, kas yra gailestis;
Pteris apsuko ore kelis kartus botag, kur laik
rankoje, ir juodmedio kotu taip tvojo per graij
galv, kad Elbieta be dvasios susmuko seneliui
glb. Tai matydamas, Pteris akimirk tarsi gailjosi, k padars, pasilenk, nordamas patikrinti,
ar ji dar gyva, bet senelis gerai pastamu balsu
paaikino:
Nesivargink, Angliapetri; tai buvo graiausia
ir mieliausia varcvaldo glel, bet tu j sutrypei,
ir ji niekada daugiau nebeyds.
O, ar tai tik ne js, pone lobi saugotojau? Na,
bet k padarysi: kas vyko, tas vyko; taip, matyt,
buvo lemta. Tikiuosi, nesksite mans teismui
kaip udiko.
Nelaimingas padare! atsak Stiklo mogutis. Kas man i to, kad tavo mirting keval nusisiu kartuves? Ne emik teism turi bijoti,
bet kit, daug grietesni, nes savo siel pardavei
nelabajam.
Dl to, kad pardaviau savo ird, rk, gerkl
iverts, Pteris, kaltas esi vien tik tu ir tavo apgaulingi turtai; tu, klastingoji dvasia, mane prau740

TURINYS

dei, tu pastmjai, kad kreipiausi pagalbos kit,

ant tavs krinta visa atsakomyb.
Vos Pteris spjo itarti iuos odius, kaip Stiklo mogutis m augti ir didti; akys, sako, pasidariusios kaip lkts, burna kaip ikrentas
duonkepis, i kurio veriasi liepsnos lieuviai. Pteris krito ant keli, negelbjo net akmens irdis
visas virpjo kaip epus lapas. Vanago nagais
grieb j giri dvasia u sprando, iklusi apsuko kelis kartus tarsi viesulas sausus lapus ir taip
trenk em, kad onkauliai subrakjo.
ems kirmine! sugriaud tarsi griaustinis, galiau tave sutrupinti ipulius, jei noriau, nes nusiengei giri valdovui. Bet dl itos
mirusios moters, kuri mane pavalgydino ir pagird, duodu tau atuonias dienas. Jei per t laik nepasitaisysi, ateisiu ir sutrinsiu tavo kaulus miltus,
tada galsi dangintis an pasaul su visomis savo
nuodmmis.
Jau buvo vakaras, kai keli pro al j vyrai
pamat ant ems gulint turtuol Pter Munk.
Vert j ant vieno ono, ant kito, nordami nustatyti, ar jis dar gyvas, bet ilgai nieko i to neijo.
Pagaliau vienas jo namus, atne vandens ir j
741

TURINYS

aplakst. Pteris giliai atsikvp, sudejavo, atsimerk, ilgai dairsi aplinkui ir pasiteiravo, kur jo
mona Elbieta, bet niekas nebuvo jos mats. Jis
padkojo vyrams u pagalb, nudyrino namus,
m iekoti Elbietos, bet jos nebuvo nei rsyje,
nei ant aukto; o tai, k laik siaubingu sapnu,
buvo iauri tikrov.
Dabar, kai liko vienas, galv m lsti visokios
mintys. Bijoti jis nieko nebijojo, nes juk irdis buvo
alta, bet, prisiminus monos mirt, neduodavo
ramybs mintis, kaip pats skirsis su gyvenimu,
slegiamas varguoli aar, nestengusi suminktinti jo irdies, tkstani prakeiksm, aiman
t vargdieni, kuriuos pjud unimis, apjuodins
sin tyliu savo motinos sielvartu ir aplaists j
savo graiosios, gerosios Elbietos krauju. K pasakys jos senam tvui, kai tas ateis ir paklaus:
Kur mano dukt, tavo pati? K pasakys tam, kuris sukr visas girias, visus eerus, visus kalnus
ir... kuriam priklauso vis moni gyvenimas?
Kankinanios mintys nedav ramybs ir naktimis. Kas valand paokdavo i miego, priadintas malonaus balso, kuris sak: Pteri, tau reikia
gyvos irdies! Pabuds vl greitai usimerkdavo,
nes i balso jam atrod, kad patarim siunia
742

TURINYS

jam mona Elbieta. Kad kiek prasiblakyt, vien

dien nujo smukl ir ten sutiko druk Ecechyl.
Prisdo prie jo, pasinekjo i pradi apie bei
t apie gra or, apie kar, mokesius, galiausiai prakalbo apie mirt, kaip vienur ar kitur staiga
nei i io, nei i to mirs mogus. Tada Pteris ir
paklaus druk, k jis mano apie mirt, ir kas bus
po to. Ecechylis atsak, kad kn palaidos em,
o siela eis arba dang, arba pragar.
Vadinasi, ird irgi palaidos? sunerims klaus Pteris.
O kaipgi, j irgi.
Bet jei kas nors jos nebeturi? klaus toliau.
Igirds tuo odius, Ecechylis pasiirjo baisiomis akimis.
K nori tuo pasakyti? Kvailiu laikai? Gal manai, kad a neturiu irdies?
O, ird turi, bet kiet kaip akmen, atsak
Pteris.
Ecechyliui ir akys ivirto ant kaktos; jis apsidair, ar niekas negirdi, ir paklaus:
I kur inai? Gal ir tavoji jau nebeplaka?
Nebeplaka, bent jau ia, mano krtinje! atsak Pteris Munkas. Kadangi dabar inai, k
turiu galvoje, kas bus ms irdims?
743

TURINYS

 Ko dl to kvarini sau galv, draugui? nusijuok Ecechylis. Gyveni ia, emje, kaip inkstas
taukuose ir gana. Tuo ir geros ms altos irdys, kad tokios mintys nejaudina.
Kas tiesa, tai tiesa, bet jos vis tiek lenda galv; ir nors dabar nejauiu jokios baims, bet gerai
prisimenu, kaip, bdamas maas berniukas, neapsakomai bijojau pragaro.
iaip ar taip, bet gero tiktis mums nra ko,
pridr Ecechylis. Kart esu apie tai teiravsis
vieno mokytojo. Jis aikino, kad po mirties irdys
bus sveriamos katra turi daugiau nuodmi: lengvosios kils auktyn, sunkiosios leisis emyn; manau, ms akmenys svers nemaai.
Taip pasinekj, jie isiskyr. Bet t pai nakt Pteris penkis ar eis kartus girdjo, kaip pastamas balsas vl kudjo: Pteri, tau reikia
gyvos irdies! Jis nesigailjo nuuds pai, bet,
sakydamas tarnams, kad ji ivaiavusi, vis pagalvodavo: Kur ji galjo i tikr j ivaiuoti? Taip
jis prasikankino eias dienas ir kiekvien nakt
girdjo t pat bals, bet vis njo i galvos giri
dvasia ir jos siaubingas grasinimas. Septintos dienos ryt paoko i lovos ir suuko: Na, gerai, eisiu
pamginti, gal gausiu gyv ird, nes tas bejaus744

TURINYS

mis akmuo krtinje daro gyvenim nuobod ir

nyk. Kaipmat apsitais ventadieniniais drabuiais, sdo ant arklio ir pasuko eglyn.
Toje vietoje, kur mediai tankjo, nuoko nuo
arklio, pririo j ir spriais ingsniais nuskubjo
kalvos virn; atsistojs prie storosios egls, m
sakyti savo posmel:
O lobi sarge, dvasia eglyn!
Namai ia tavo tankmj brzgyn.
Tave ivysti likimo lemta
Tik tam, kas gims dienu vent.
Ir Stiklo mogutis pasirod, bet ne kaip pirma
draugikas ir malonus, bet nulids ir susikrimts;
apsiaustlis juodo stiklo, o prie skrybls plevsavo ilgas juodas kaspinas. Pteris gerai suprato,
ko jis lidjo.
Ko tau i mans reikia, Pteri Munkai? paklaus jis prislgtu balsu.
Dar turiu vien nor, pone lobi saugotojau,
atsak Pteris, nuleids akis.
Ar akmenirdiai gali ko nors norti? stebjosi Stiklo mogutis. Juk turi visko, ko tavo
745

TURINYS

pikta valia geidia, man bus sunku ipildyti tavo

praym.
Bet man buvote adjs ipildyti tris norus,
vien dar turiu atsargoje.
Taiau galiu j atmesti, jei bus kvailas, nenusileido giri dvasia. Tiek to, noriau igirsti, ko
pageidauji.
Iimkite i krtins t negyv akmen ir grinkite mano gyvj ird! papra Pteris.
Ar a t sandr su tavimi sudariau? paklaus Stiklo mogutis. Juk ne a esu Olandas Michelis, kuris turtus ir altsias irdis dalija. Ten, pas j
iekok savo irdies.
Deja, i jo niekuomet nebeatgausiu, atsak
Pteris.
Man gaila tavs, nors esi labai blogas mogus, iek tiek pagalvojs tar mogutis. Kadangi tavo noras nekvailas, padsiu bent patarimu.
Tad paklausyk: prievarta irdies niekada neatsiimsi tik gudrumu, ir, ko gero, nebus taip sunku, nes
Michelis kur jis pasids vis tiek buvo ir lieka
kvailys, nors ir dedasi nepralenkiamu gudruoliu.
Eik tiesiai pas j ir daryk, kaip pamokysiu.
Giri dvasia jam visk supasakojo, k reikia daryti, dar padav kryel i gryno stiklo, sakydama:
746

TURINYS

 Kol tu gyvas, jis tau nieko nepadarys ir paleis,

jei laikysi atkis kryel ir kalbsi mald. O kai
jau tursi, ko reikalavai, tada vl ateik pas mane
t pai viet.
Pteris Munkas pam kryel, gerai sidjo
galv visk, kas buvo sakyta, ir patrauk toliau
Olando Michelio buvein. Tris kartus paauk j
vardu, ir milinas kaipmat idygo prieais j.
Tai k, umuei pai? ikart paklaus, lykiai ypsodamasis. Ir a t pat biau padars.
Ji tavo turt dalijo elgetoms. Teks kuriam laikui
pasitraukti kit krat, nes, kai jos neras, kils
triukmas; tikriausiai tau reikia pinig ir ateini,
nordamas j gauti?
Atspjai, suuko Pteris, bet kart pinigli reikia geros krvos, nes iki Amerikos ne taip
arti.
Michelis jo pirmas ir Pter atved savo namus. ia atrakino skryni, kurioje buvo labai daug
pinig, ir pradjo traukti ritinius aukso monet.
Kol jas ant stalo skaiiavo, Pteris tar:
Padks esi, Micheli, apdmei man akis, kai
sakei, kad a krtinje neiojuosi akmen, o pats
turi mano ird!
747

TURINYS

 O ar taip nra? nustebo Michelis. Ar jauti savo ird? Ar ji nra alta kaip ledas? Ar tave
ima baim ar lidesys, ar kas nors gali tave
sugraudinti?
Tu mano ird tik sustabdei, bet a j kaip ir
pirma tebeturiu krtinje, Ecechylis irgi man sak,
kad tu mus apmovei; ne tavo nosiai iplti i mogaus krtins ird ir dar taip, kad tas nieko nepajust ir nepastebt; turtumei bti burtininkas.
A tau aikiai sakau, suuko Michelis nepatenkintas, tu ir Ecechylis ir visi turtingi mons,
kurie su manimi susitar, turi tokias pat altas
irdis, kaip ir tu, o tikrsias laikau ia, itame
sandlyje.
Na, ir meluoji susiriesdamas, nusijuok Pteris. Bobutei veriau papasakok! Gal manai, kad,
vaindamas po pasaul, nemaiau toki fokus,
ir ne vien, o imtus? Vakins ia tos tavo irdys,
ir daugiau nieko. Kad turtingas esi, neginiju, bet
burti nemoki.
Milinas supyko ne juokais, paoko ir atpl
sandlio duris:
eik, paskaityk visus ratelius, ir t tenai,
irk Pterio Munko irdis; ar nematai, kaip ji
tvaksi? Ar gali ji bti vakin?
748

TURINYS

 Ir vis dlto ji vakin, nenusileido Pteris.

Tikra irdis plaka visai ne taip, manoji dar tebra
krtinje. Ne, burti tu nemoki!
Gerai, tuojau rodysiu, jei nori! suuko milinas, netverdamas pykiu. Pats pajusi, kad ita va
yra tavo irdis.
Jis pam j, atsagst Pterio liemen, im i
jo krtins akmen ir pakio jam po nosimi pasiirti. Tada pakl prie savo burnos Pterio ird,
papt j ir atsargiai stat jam krtin. Pteris
i karto pajuto, kaip ji plaka, ir labai apsidiaug.
Na, kaip dabar? paklaus Michelis
ypsodamasis.
I tikr j tavo teisyb, atsak Pteris, atsargiai traukdamas i kiens kryel. Niekada
nebiau patikjs, kad tokie dalykai manomi!
Tikrai, ar ne? O kad burti moku pats matai.
Dabar eik en, vl statysiu akmen.
Ne taip greitai, pone Micheli! suuko Pteris, atsitraukdamas per ingsn ir ikeldamas prieais save kryel. Ukibo uvel ant mekers!
kart tu kliuvai.
Ir Pteris pradjo kalbti maldas kokios tik atjo galv. Michelis m trauktis atatupstas ir mati, parkrito ant ems, raitsi kaip kirminas, ste749

TURINYS

njo ir aimanavo, ir visos irdys aplinkui suplak

ir sutvaksjo kaip laikrodiai laikrodininko dirbtuvje. Pteris isigando, j pagavo siaubas, todl
puol i irdi saugyklos ir nr pro duris; vos atgaudamas kvap, kop staigiu laitu, nes girdjo,
kaip Michelis pakils trypia kojomis ir draskosi,
siunia baisiausius prakeiksmus. Usiropts ant
viraus, pasileido eglyno link. Kilo baisi audra, aibai trank dein ir kair, trupindami medius,
bet jis gyvas ir sveikas pasiek Stiklo moguio
valdas.
irdis plak diaugsmingai jau vien todl, kad
plak. O kai prisimin, kaip gyveno, iurpas nukrt: jo gyvenimas buvo panaus audr, kuri dabar tolumoje kair ir dein guld puikiausius
medius. Prisimin Elbiet, savo grai ir geraird pai, kuri i yktumo nuud savo paties
rankomis; jis suprato, kad gyveno kaip tikras isigimlis. Gailiai verkdamas, prijo prie Stiklo moguio kalvos.
Lobi saugotojas jau sdjo po egle, rkydamas
ma pypkut; kart atrod kiek linksmesnis.
Ko brauki aaras, Angliapetri? paklaus jis.
Gal neatgavai savo irdies? Gal krtinje tebetno
altas akmuo?
750

TURINYS

 O, ponuli, atsiduso Pteris, kol turjau alt akmens ird, niekuomet nesigraudinau, akys
bdavo sausos kaip em liepos mnes, o dabar
mano tikroji irdis plyta i skausmo, kai pagalvoju, k esu pridars! Skolininkus paleidau elgetomis, vargdienius ir palieglius pjudiau unimis, o
graij Elbiet, pats inote, nubaigiau, trenkdamas botkoiu galv.
Pteri! Tu buvai didelis nusidjlis! kalbjo
Stiklo mogutis. Pinigai ir tinginyst tave taip
sugadino, kad irdis akmeniu virto: nebepaino ji
nei diaugsmo, nei kanios, nei atgailos, nei atjautos. Taiau gailjimasis velnina kalt, ir jei inoiau, kad dl savo gyvenimo tikrai gailiesi, galiau tau dar iek tiek padti.
Nieko nebenoriu, atsak Pteris, lidnai nuleids galv. Man viskas baigta niekuomet gyvenime nebegalsiu diaugtis. K beveiksiu pasaulyje vienut vienutlis? Motina niekada nedovanos,
k jai esu padars; o gal a, nevidonas, j ir kapus
jau nuvariau! O Elbieta, mano geroji! Veriau umukite mane vietoje, pone lobi saugotojau, tada
bent pasibaigs mano niekikas gyvenimas.
Gerai, atsak Stiklo mogutis, jei nieko daugiau nenori, praom. Kirv turiu ia pat po ranka.
751

TURINYS

Jis ramiai isitrauk i burnos pypkut, ikrat

pelenus ir sidjo j kien. Tada neskubdamas
atsistojo ir nujo eglyn. O Pteris aarodamas
atsisdo pievoje, nes su gyvenimu buvo atsiskaits, ir dabar kantriai lauk paskutins akimirkos.
Netrukus u nugaros igirdo lengvus ingsnius ir
paman: Jau ateina.
Atsigrk dar kart, Pteri Munkai! kteljo giri dvasia.
Jis nusiluost aaras, atsigr ir mato: motina
ir Elbieta abi stovi ir maloniai iri j. Nudiugs paoko klausdamas:
Tai tu gyva, Elbieta? Ir tu ia esi, mamyte? Ir
js man atleidote?
Jos tau atleido, tar Stiklo mogutis, nes
nuoirdiai gailiesi, ir viskas bus pamirta. Grk
dabar tvo trobel ir bk angliadegys kaip anksiau. Jei gyvensi dorai ir bsi teisingas ir vertinsi
savo amat, tada ir kaimynai myls ir gerbs tave
labiau, nei turtumei deimt statini aukso.
Taip kalbjo Stiklo mogutis ir atsisveikino su
jais. Visi trys neinojo, kaip jam atsidkoti, linkjo
daug gero, palaimos ir patrauk namo.
Itaiging turtuolio Pterio nam nebebuvo
juos buvo trenks aibas, ir jie su visais turtais su752

TURINYS

deg. Jau mat tvo trobel. Visi pasuko t pus

n kiek nesigaildami to, kas uvo.
Ir kaip jie nustebo, kai prijo ariau! Vietoj senosios trobels stovjo puiks kininko namai:
viskas juose buvo paprasta, bet varu ir tvarkinga.
Tai padar gerasis Stiklo mogutis! suuko
Pteris.
Kaip grau! grjosi ponia Elbieta, ir ia
man daug jaukiau nei dideliuose namuose su daugybe tarn.
Nuo iol Pteris Munkas buvo darbtus ir doras
mogus: tenkinosi tuo, k turjo, kantriai dirbo
savo darb, todl veikiai atjo diena, kai pasijuto
savarankikai prasigyvens, gerbiamas ir mylimas visame varcvalde. Niekuomet nesivaidijo su
Elbieta, myljo motin ir elp vargdienius, kurie
pasibelsdavo jo duris. Kai po keleri met Elbieta pagimd puik berniuk, Pteris nujo eglyn ir pasak savo posmel. Taiau Stiklo mogutis
nepasirod.
Pone lobi saugotojau! suuko jis garsiai.
Iklausykite mans! A nieko neadu prayti, tik
norjau pakviesti bti mano snelio kriktatviu!

753

TURINYS

Giri dvasia neatsiliep, tik egli virnmis

staiga pravilp vjo gsis ir numet ol kelis
kankorius.
K gi, jei nenorite pasirodyti, atminimui pasiimsiu tuos kankorius, tar Pteris, sikio juos
kien ir gro namo. Bet, kai parjs nusivilko
ventinius drabuius, o motina, nordama juos
dti skryni, ivert kienes, i j ikrito keturi
didiuliai ritiniai pinig, o kai juos ivyniojo, rado
naujutlaiius Badeno talerius ir n vieno netikro. Tai buvo Stiklo moguio i eglyno krikto
dovana maajam Pteriui.
Taip visi gyveno graiai sutardami, o prabgus
daugeliui met, kai Pterio Munko galv jau arma dabino, jis vis kartodavo: Veriau pasitenkinti
mau, nei turti daug aukso, didelius turtus ir alt ird.
***
Jau buvo praslinkusios itisos penkios dienos, o
Feliksas, medioklis ir studentas vis dar tebesdjo plik nelaisvje. Nors vadas ir jo bendrai
su jais elgsi gerai, bet visi troko kuo greiiau itrkti i j nag, nes kiekvien dien didjo bai754

TURINYS

m, kad apgaul gali iaikti. Penktos dienos vakar medioklis savo nelaims draugams pareik, kad nusprend i nakt tbt sprukti. Bgti
kartu kalbinjo ir biiulius, kuriems aikino, kaip
tai padaryti.
T sargybin, kuris stovi ariausiai ms, sutvarkysiu pats, nes tai priverstin gynyba: bal
puols, sausas nekelsi jam teks atsisveikinti su
pasauliu.
Su pasauliu? suuko Feliksas, siaubo pagautas. adate j nugalabyti?
Taip, galite dl to neabejoti, nes gelbsiu dviej
moni gyvybes. Savo ausimis girdjau, kaip plikai susirpin kudjosi, kad ukuojama giria, o
sens nirusios prasitar, k gauja yra numaiusi
mums daryti; jos mus pldo ir keik neslpdamos,
kad jei plikus puls, mums pasigailjimo nebus.
O, Dievulliau! suuko jaunikaitis, usidengdamas rankomis veid.
Kol jie dar nepertrauk mums peiliu per gerkl, ts medioklis, turime patys ubgti jiems
u aki. Sutemus prislinksiu prie ariausio sargybinio ir, jam kteljus: Kas eina? panibdsiu, kad staiga susirgo grafien, ir kol tas susipras,
patiesiu j ant ems. Paskui grs paimsiu jus,
755

TURINYS

gerbiamasis jaunikaiti; antro sargybinio lauks tas

pats likimas, o susitvarkyti su treiu vieni juokai.
Tai sakydamas, medioklis atrod kaip nesavas,
todl Feliksui pasidar nejauku. is m j nuo to
kruvino sumanymo atkalbinti, bet tuo metu tyliai
prasivr trobels durys, ir kambar slinko kakokia mogysta. Tai buvo gaujos vadas. Jis gerai
udar duris ir dav enkl abiem belaisviams laikytis ramiai; atsisdo prie Felikso ir tar:
Ponia grafiene, js popieriai nekokie. Js
vyras netesjo odio: jis ne tik neatsiunt ipirkos, bet ir prane aplinkini miest valdiai; ginkluot kareivi briai i vis pusi ukuoja giri,
nordami sunaikinti mane ir mano mones. Graf
buvau spjs, kad bsite nuudyta, jei kas mgins mus pulti. Deja, arba js gyvyb jam nelabai
brangi, arba jis netiki ms odiais. Js gyvyb ms rankose, todl pagal ms statymus
esate pasmerkta mirti. K galite tai atsakyti?
Suglum belaisviai nuleido akis, neinodami, k
sakyti. Feliksas, inoma, suprato, kad jei isiduos,
tik dar padidins pavoj.
Man irdis neleidia, kalbjo plik vadas
toliau, moter, kuri didiai gerbiu, stumti tok
pavoj. Todl noriu jums pasilyti isigelbjim,
756

TURINYS

vienintel ieit, kuri dar turite: sprukime i ia

kartu.
Apstulb i nustebimo, abu belaisviai suiuro
j, o vadas ts:
Didioji mano moni dalis yra nusprendusi
pasitraukti Italij ir ten stoti tarnauti vienai gana
didelei gaujai. A, deja, nelinks kitam tarnauti,
todl neketinu dtis su jais. Jeigu js, ponia grafiene, pasiadtumte man padti ir, pasinaudodama
savo takingais ryiais, garantuoti man saugum,
tada kol dar ne per vlu galiau jus paleisti.
Feliksas pribloktas tyljo. Jo dora irdis prieinosi tyia gramzdinti pavoj mog, kuris nori
igelbti jam gyvyb, nes paskui nepajgs jo apsaugoti. Kadangi jis vis dar tyljo, vadas aikino
toliau:
Dabar visur verbuojama kareivius. Man utekt menkiausios tarnybos. inau, kad js daug
galite, bet a js tik viena tepraau bent odeliu
utarti mane ioje situacijoje.
Na, gerai, atsak Feliksas, vis dar nepakeldamas aki, priadu padaryti, k galsiu, kad
jums padiau. Nesvarbu, kaip jums seksis paskui,
bet man bus paguoda, jei inosiu, kad js savo valia mette pliko gyvenim.
757

TURINYS

Susijaudins vadas pabuiavo gerajai grafienei

rank ir panibdomis pridr, kad po dviej valand sutemus bt pasirengusi kelionei, o pats
patyliukais, kaip ir buvo atjs, islino i trobels. Dabar belaisviai lengviau atsikvp.
I tikr j, suuko medioklis, tam pats Dievas krt proto! Ar ne stebuklas itaip isigelbti!
Net sapne nebiau susapnavs, kad pasaulyje kas
nors panaaus galt nutikti, ir a paklisiu tok
vyk.
Nuostabu, nieko nepasakysi, pritar ir Feliksas, bet ar teisingai pasielgiau, apgaudamas
mog? Kuo galiu jam padti? Kaip jums atrodo,
mediokli, ar neprisipaindamas, kas esu, nevilioju jo kartuves?
Eikite sau, i kur js toks skrupulingas, mielas
jaunikaiti, siterp kalb studentas, ir dar po
to, kai taip meistrikai suvaidinote savo vaidmen!
Dl to galite bti ramus, tai ne kas kita, kaip priverstin savigyna. Juk jis, niekingiausiai pagrobdamas kelionje garbing moter, padar nusikaltim, ir jei ne js, kas ino, kaip bt su grafiens
gyvybe. Ne, js pasielgte visikai teisingai; beje,
manau, teisme jis turs lengvinani aplinkyb,
758

TURINYS

kadangi pats, gaujos vadas, pasidav teisingumo

rankas.
i mintis apramino jaunj auksakal. Didiai
patenkinti, bet kartu ir kupini nerimo, kad sumanymo kas nors nepaverst niekais, visi ilauk tas
kelias valandas. Jau buvo sutem, kai trumpam
trobel ubgo vadas, padjo ryull su drabuiais ir tar:
Ponia grafiene, kad bt lengviau i ia dingti,
jums btinai reikia persivilkti itais vyro drabuiais. Ruokits! Po valandos ivykstame.
Tai pasaks, gaujos vadas belaisvius paliko vienus, o medioklis vos itvr nenusikvatojs.
ia bus antras persirengimas, tar jis. Duodu garbs od, itie drabuiai jums tiks dar geriau nei anie.
Iskleid ryull, rado puikius medioklio drabuius su viskuo, kas tokiai aprangai btina, o Feliksui jie puikiai tiko. Kai jau buvo jais apsitaiss,
medioklis norjo grafiens drabuius sviesti kur
nors kamp, bet Feliksas neleido. Jis sudjo juos
ryull, sakydamas, kad paprays grafiens tuos
drabuius jam padovanoti:
Vis gyvenim saugosiu kaip i nepaprast
dien prisiminim.
759

TURINYS

Pagaliau pasirod vadas, ginkluotas nuo galvos

iki koj. Mediokliui atne t pat autuv, kur i
jo buvo atm, ir piln rag parako. Ir studentas
gavo autuv, o Feliksui teik didel medioklin
peil, praydamas dl viso pikto prisikabinti prie
diro. Visiems labai pasisek, kad buvo tamsu, nes
jei plikas bt pastebjs, kaip, imant ginkl,
sublizgjo Felikso akys, ikart bt suprats, koks
jis pauktis.
Kai brelis atsargiai islinko i trobels, medioklis pamat, kad prastins sargybos prie
trobels syk nra, todl galjo nepastebti prasmukti pro lnas. Taiau plik vadas nuved ne
tuo taku, kuris jo i lomos giri, o pasuko prie
visai staios uolos, kuri kopti, kaip atrod, nemanoma. Prijus ariau, vadas parod kabanias
virvines kopias. Jis usimet autuv ant nugaros ir m lipti pirmas; paskui pakviet grafien ir
padav jai rank; paskutinis kop medioklis. U
uolos bta tako, kuriuo visi spariai nuingsniavo.
ituo taku, tar plik vadas, galima ieiti
Aafenburgo keli. Ten mes ir vyksime, nes turiu
tiksli ini, kad grafas, js vyras, iuo metu yra
apsistojs kaip tik ten.
760

TURINYS

Tyldami jie trauk tolyn: plikas jo pirmas, o

kiti trys jam i paskos. Po trij valand sustojo.
Vadas pasil Feliksui prissti ant ivirtusio medio kamieno ir pailsti. Jis itrauk duonos, kareivik gertuv seno vyno ir pasil nuvargusiems
keliauninkams pasistiprinti.
Manau, po valandos kelio susidursime su ukarda, kuri kariuomen nuties per vis giri.
Tada prayiau pakalbti su kareivi virininku ir
paprayti, kad su manimi elgtsi monikai.
Feliksas ir dabar paadjo, bet dav suprasti,
kad i to gali nelabai kas ieiti. Pailsj dar pusvaland, vl visi leidosi tolyn. Taip ygiavo koki
valand, ir jau nebetoli buvo viekelis. Pradjo
auti, girioje pamau sklaidsi prieblanda. Staiga
igirdo komand: Stot! Nejudt! Visi sustojo. Prijo penki kareiviai ir sak eiti kartu pasiaikinti
majorui, j virininkui, kas jie tokie ir kur eina.
Pajj kokius penkiasdeimt ingsni, kairje ir
deinje pastebjo i krm kyanius autuv
vamzdiu atrod, kad visa giria pilna kareivi.
Majoras su keletu karinink ir kit moni buvo
sitaiss po uolu. Kai kareiviai atved suimtuosius, ir majoras jau rengsi klausinti, kas jie ir
kur eina, staiga vienas paoko ir suuko:
761

TURINYS

 O, Viepatie, k matau! Juk tai Gotfrydas,

ms medioklis!
Tikrai taip, pone valdytojau! atsak medioklis nudiugs. Tai a, per stebukl itrks i
galvaudi nag.
Karininkai nustebo, j ia ivyd. Bet medioklis papra major ir valdytoj pasitraukti su juo
al; keliais odiais nupasakojo, kaip jie isigelbjo, ir kas yra tas ketvirtas, lydintis juos.
Nudiugs dl ios inios, majoras tuojau dav
nurodymus, kur ir kaip toliau gabenti nepaprastj
belaisv, o jaunj auksakal nuved pas savo draugus karininkus ir pristat kaip didvyrik ygdarb atlikus jaunikait, kurio drsa ir altakraujikumas igelbjo grafien; visi draugikai spaud
Feliksui rank, gyr j ir negaljo atsiklausyti pasakojim apie tai, k jiems teko igyventi.
Tuo metu visai iauo. Majoras nusprend ivaduotuosius miest lydti pats. Kartu su jais ir
grafiens pilies valdytoju jis nuvyko artimiausi
kaim, kur stovjo jo karieta; Feliksas turjo ssti
kartu su majoru, o medioklis, studentas, valdytojas ir daugelis kit jojo karietos priekyje ir u jos;
taip triumfo brys artjo prie miesto. aibo greitumu po aplinkinius miestus ir kaimus buvo pa762

TURINYS

sklidusi inia apie upuolim girios smuklje, apie

jaunojo auksakalio pasiaukojim, o dabar i lp
lpas skriejo naujiena apie belaisvi ivadavim.
Todl nenuostabu, kad mieste, kur dabar vyko,
visos gatvs buvo sausakimos moni, norini
pamatyti jaunj didvyr. Kai karieta pamau vaiavo miest, minias buvo sunku sulaikyti.
tai jis, auk mons, irkit, ten, sdi su
karininku! Tegyvuoja aunusis auksakalys!
Ir tkstantinis choras sugriaud:
Valio!
Feliksas jautsi nesmagiai, jaudinosi, kad minia
j sutinka su tokiu triukmingu diaugsmu. Bet dar
didesnio jaudulio akimirkos lauk miesto rotuje.
Ant laipt pasitiko j vidutinio amiaus, brangiais
drabuiais apsitaiss vyrikis ir su aaromis akyse apkabino.
Kuo galiu tau atsidkoti, mano snau? kreipsi jis Feliks. Tu grinai, kas man brangiausia ir ko beveik nebeturjau vilties atgauti: igelbjai man mon, o mano vaikams motin, nes
jos silpna sveikata nebt itvrusi tokios nelaisvs baisum.
Tai buvo grafiens vyras, kuris tuos odius
kalbjo. Kad ir kaip Feliksas atsisakinjo imti at763

TURINYS

lyginim u pasiaukojim, bet grafas atrod nepermaldaujamas. Tada jaunikaiiui topteljo mintis kas bus su nelaiminguoju plik vadu? Jis
papasakojo, kaip tas j igelbjo, kaip jo pastangos
i tikr j buvo skirtos ne jam, o grafienei. Sujaudintas ne tiek pliko poelgio, kiek Felikso naujo
kilniairdikumo, kur parod, rinkdamasis atlyg,
grafas adjo padaryti visk, k gals, kad plik
igelbt.
Dar t pai dien grafas, drsiojo medioklio
lydimas, nuve jaunj auksakal savo pil, kur,
nekantraudama lauk, ini grafien, be perstojo rpindamasi jaunikaiio, pasiaukojusio dl jos,
likimu. Kas apsakys t diaugsm, kai jos vyras,
vesdamas u rankos igelbtoj, eng kambar?
Nebuvo galo klausinjimams ir padkos odiams.
Ji liep paaukti vaikus ir rod jiems t taurios
sielos vaikin, kuriam j motina taip be galo dkinga. Mayliai kabinosi jam u rank, o j velnus vaikikas dkingumas, j patikinimai, kad ne
tik tvelis ir mamyt, bet ir jis yra pats mylimiausias mogus pasaulyje, buvo jam geriausias atlygis u visus vargus, visas bemieges naktis plik
buveinje.
764

TURINYS

Kai prajo pirmos pasimatymo diaugsmo minuts, grafien dav enkl tarnui, ir tas tuojau atne tuos drabuius ir t gerai pastam neull,
kur Feliksas buvo davs grafienei girios ueigos
namuose.
ia tebra viskas, tar ji, maloniai ypsodamasi, k man davte anomis siaubo akimirkomis; tai tikri kerai, kuriais mane apgaubte, kad
persekiotojams likiau nematoma. Grinu juos
atgal, bet noriau paprayti, kad juos padovanotumte man prisiminimui, o mainais priimti tiek
pinig, kiek plikai nustat man ipirkti.
Feliks igsdino tokia didel dovana. Jo kilni
irdis neleido imti atlygio u tai, k buvo padars
savo noru.
Maloningoji ponia grafiene, kreipsi jis susijaudins, negaliu sutikti su js silymu. Drabuiai tebnie js, kaip teikiats pageidauti, o
pinig, kuriuos minjote, priimti negaliu. Bet kadangi inau, kad norite mane kuo nors apdovanoti,
tai prayiau tik vieno dalyko likite man visada
maloninga: jei kas nors nutikt, ir ateiiau prayti
js pagalbos, tai patikkite manimi tos paramos a papraysiu.
765

TURINYS

Dar ilgai jaunikait kalbinjo, bet jo nusistatymo pakeisti nepavyko. Galiausiai grafien ir jos
vyras nusileido, o tarnas jau buvo beines drabuius ir ryull, kai Feliksas staiga prisimin papuoalus, kuriuos per toki daugyb diaugsming vyki buvo visai pamirs.
Palaukite! suuko jis. Dar prayiau, maloningoji ponia, leisti man i neullio iimti vien
daikiuk; visa kita priklauso jums.
Js valia, tar ji. Nors jums prisiminti mielai pasilaikyiau visk, bet imkite, ko negalite palikti. Vis dlto noriau paklausti, kas taip brangu
js irdiai, ko nenorite man perleisti?
Kol grafien kalbjo, jaunikaitis atrio neull
ir im raudonos odos dut.
Kas mano, visk galite pasilikti sau, atsak
jis ypsodamasis, bet tai itas daikiukas priklauso mano mielai kriktamotei. Pats savo rankomis padariau ir turiu jai nuneti. Tai papuoalas,
maloningoji ponia, aikino Feliksas, atidarydamas dut ir paduodamas j grafienei, jis turi
parodyti, k esu imoks kaip auksakalys.
Grafien pam dut, bet vos dirsteljusi nustebusi atoko.
766

TURINYS

 K? itie brangakmeniai! suuko ji. Sakote,

jie skirti js kriktamotei?
Tikrai taip, atsak Feliksas. Juos atsiunt
man kriktamot. A juos rminau ir dabar neu
jai teikti.
Susijaudinusi grafien velg j. Jos akys buvo
pilnos aar.
Tai tu esi Feliksas Perneris i Niurnbergo?
dar kart suuko ji.
Tikrai taip! Bet kaip taip greitai atspjote
mano vard? paklaus jaunikaitis, nieko nesuprasdamas ir irdamas j.
O, stebuklingoji dangaus ranka! tar grafien virpaniu balsu savo apstulbusiam vyrui. Tai
juk Feliksas, ms maylis kriktavaikis, ms
kambarins Sabinos snus! Feliksai! A esu ta,
pas kuri tu eini. Taigi igelbjai savo kriktamot, nieko apie tai neinodamas.
Kaip? Ar js esate grafien Zandau, kuri tiek
daug gero padar mano motinai? O itie rmai
ar tai Majenburgo pilis, kuri keliavau? Didiai
dkoju likimui, kad taip stebuklingai suved su
jumis! Diaugiuosi, kad savo darbais, nors ir nedideliais, galjau rodyti, kaip be galo esu jums
dkingas!
767

TURINYS

 Tu man kur kas daugiau padarei, atsak ji,

nei a kada nors galsiu atsidkoti, bet kol mano
gyva galva, stengsiuosi rodyti, kiek daug mes visi
tau skolingi. Tegu mano vyras bus tau tvas, mano
vaikai broliai ir seserys, o a pati itikima motina; itas rankdarbis, kuris sunkiausi valand
atved tave pas mane, bus mano vis mieliausias
papuoalas, nes visada man primins tave ir tavo
kilni siel.
Taip kalbjo grafien ir savo od tesjo. Ji dosniai rm visas laimingo Felikso keliones. O kai jis
gro, puikiai imoks amato, nupirko jam Niurnberge namus ir kaip reikiant reng. Svarbi jo geriausio kambario puomena buvo graiai nutapyti
paveikslai, vaizduojantys vykius girios ueigoje ir
Felikso gyvenim pas plikus.
Tuose namuose Feliksas gyveno ir garsjo kaip
puikus auksakalys. Kalbos apie jo auksines rankas
pynsi su nuostabiais pasakojimais apie jaunuolio
didvyrikum ir drs ir trauk usakovus i viso
krato. Daug svetimali, kurie atvykdavo pasigroti puikiu Niurnbergo miestu, praydavosi
nuvedami garsaus meistro Felikso dirbtuv, nordami j pamatyti savo akimis, pasigrti juo ir
usisakyti kok dail dirbin.
768

TURINYS

Bet vis maloniausi sveiai buvo medioklis,

mechanikas, studentas ir veikas. Kiekvien kart, kai is vaiuodavo i Viurcburgo Fiurt, btinai usukdavo pas Feliks; medioklis kone kiekvienais metais atvedavo i grafiens dovan, o
mechanikas, ilgai keliavs po visus kratus, galiausiai sikr gyventi pas meistr Feliks.
Vien dien juos aplank ir studentas. Per t laik jis tapo ymiu valstybs veikju, bet visai nesigdijo pavakarieniauti meistro Felikso ir mechaniko namuose. Jie prisimin, kas ir kaip vyko t nakt
girios smuklje; buvs studentas pasakojo plik
vad sutiks Italijoje; dabar jis visai pasitaiss ir
itikimai tarnauja kareiviu Neapolio karaliui.
Feliksas diaugsi, tai igirds. Jei ne tas mogus, aiku, jis nebt pakliuvs tok didel pavoj, bet be jo nebt ir itrks i plik nag.
tai kodl aun j meistr Feliks uplsdavo tik
taiks ir malons prisiminimai, kai mintimis grdavo pesarto smukl.

769

TURINYS