Gauta 2009 08 10 Tsinys. Pradia Logos Nr.

61

ALGIS UDAVINyS
Lietuvos kultros tyrim institutas

DIALEKTINS-SOTERIOLOGINS PLATONIZMO PERSPEKTyVOS ANTIKOS FILOSOFIJOS KONTEKSTE

Dialectical and Soteriological Perspectives of Platonism in the Context of Ancient Philosophy
SUMMARy The article deals with the problems of recollection and self-identity in the Platonic tradition, especially in Neoplatonism. Various peculiarities of the Platonic dialectic are interpreted and understood in the context of the ancient Orphic myths and Egyptian cult practices aimed at the noetic ascent of the soul and her reintegration within the realm of the noetic cosmos (or the Demiurge, tantamount to the divine Intellect). In this respect, philosophy may be regarded as the guide to the transcendent realities, though certain Neoplatonists (especially, Iamblichus) emphasized the role of theurgy in the process of anagogic homecoming, that is, the souls return to the One.

SANTRAUKA ioje studijoje analizuojama dievikosios bei mogikosios savasties samprata platonikosios filosofijos bei orfikosios mitologijos kontekste, kartu iekant ssaj (archetipini analogij prasme) su senovs Egipto ir kitomis teologinmis sistemomis. Neoplatonik reinterpretuota Platono Idj teorija bei sielos sugrimo dievikj itak doktrina lyginama su vairiais ritualiniais Osirio ir Dioniso-Apolono misterij aspektais, mginant suvokti kultin-soteriologin neoplatonikosios teurgijos prasm. Platonikoji dialektika parodoma kaip anagoginis kelias nemateriali noetini Form srit, kaip supanati su dievikuoju Pradmeniu (demiurginiu Intelektu ir Vieniu) leidiantis metodas.
RAKTAODIAI: platonizmas, neoplatonizmas, orfizmas, dialektika, mitas, ritualas. KEy wORDS: platonism, neoplatonism, orphism, dialectic, myth, ritual.

LOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

Mokslin Mintis

5. DIALEKTIKA KAIP IMINTIES METODOLOGIJA

Dialektika nesukuria jos tiriam realij, bet ir atskleidia mogaus intelektui tuos noetinius turinius, kuriuos pirmiausia kontempliuoja dievikasis Intelektas, itaip manifestuodamas emesnius tikrovs lygmenis, pradedant visuotine Siela, mediaginius daiktus kristalizuojania (arba sapnuojania) Gamta (phusis), ir baigiant individualia siela. Tai, kuo dievikasis demiurginis Intelektas-Krjas esti aktualiai (antgamtinio veikimo, energeia, aspektu), mogikasis intelektas esti tik potencialiai. Todl filosofin dialektika gali suteikti veiklj (antikine odio poiesis prasme) aktualum. Kitomis priemonmis t pat atlieka teurgija, paverianti siel demiurginio darbo dalininke ir leidianti susijungti su Vieniu. Atgal Vien vedant noetins dekonstrukcijos keli rodo ekstatin Intelekto kontempliacija Vien, o ne Sielos sklaidmen srautus nukreiptas Intelekto veidas. Todl grtamasis judesys visada yra rekreacinis Intelekto lygmeniu tai yra aminasis atgimimas, antlaikikas kontempliacijos gestas, kur ritualikai imituoja visi kiti mistins jungties siekjai. Panaiai krikionybje: tik integravus save dievikj Logos ir plaukiant noetins triados keltu, galima pasiekti Tv, deus absconditus. mogikasis intelektas niekada negali pasiekti tikrosios bties pilnatvs, prie tai nesiliejs aminj save kontempliuojanio Intelekto (kuris kartu yra Vienis ir Daugis) struktr dievikosios hipostazs lygmeniu. Toks siliejimas manomas paneigus visas emesnes sklaidmen tikrovs raikas bei tapatybes tiek knikas, tiek psichines-mentalines. i suvienytos Bties struktra kartu yra login noetini Form, arba Idj, struktra. Vadinasi, aminoji Intelekto savivoka logikai ir aksiologikai pirmesn u bet kok mogikojo intelekto produktyvum, veikiant tik j pranokstanios bei pagrindianios viesos pagrindu. Perasi ivada, kad i esms filosofija neatranda nieko naujo, ko nebt archetip talpykloje. iuo poiriu, nra idj nuosavybs. Kaip nurodo J. P. Antonas: Filosofija nekuria nauj pasauli, idant protu juos stebt. I ties mogikasis protas [savarankikai] nepajgus sukurti pasauli, kuriuose jis galt gyventi ir kuriais galt tikti, o jeigu taip daro, tai tik savo paties nelaimei. Manyti, kad techne reprezentuoja didiausi krybini gali triumf, yra [kvaila] fantazija. Mstytojas neturi pasiduoti iliuzijai, neva proto sukurti produktai turi savaimin ir nepriklausom vert, pranokstani paveld. mogaus protas viso labo yra Intelektui tapaios Tikrovs gali bei noetini struktr patiktinis. Tie kuriantieji mogikosios techne principai, kuriais emesns ries mediagoms teikiamos naujos derms, perstatomos j dalys bei formuojami pavidalai, kuri ios mediagos savaime negyt, yra visikai nereikalingi mogikojo nous veikimui, nes pastarojo paskirtis kontempliuoti dievikj Nous, kuris yra Vienis ir Daugis. Dialektikos tikslas yra ne techne, bet sophia, t.y. ne krimas (produkcija), bet idealios tikrovs atkrimas.28 Vadinasi, originalumas yra nuoroda archetipin itak
LOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

Algis UdAvinys

(origo), o naujumas viso labo optin apgaul, stebint siaur istorins sklaidos, arba visada esani Form kristalizacijos, akirat individualios (noetini vies pilnatv umirusios) sielos akimis. Todl keistas atrodo J. Dillono priekaitas Proklui, kad jo dialektikos metodas, perimtas i Platono Parmenido (136ac), nesukuria jokios naujos tiesos, t.y. neatskleidia nieko nauja apie siel ir apie pasaul, o tik sistemikai idsto bei susumuoja turimus teiginius.29 Proklas yra sitikins, kad antroji Parmenido dialogo dalis pateikia dialektin bties struktros (metafizini jos lygmen) iklotin, pradedant Vieniu ir baigiant nebiai tolygia materija. Tikrovs hierarchijos logik parodanias hipotezes dar reikia tinkamai iaikinti hermeneutikos priemonmis, taiau is ypatumas (net jeigu Platonas kak suprato kitaip negu Proklas) nereikia, kad neoplatonikoji metafizika dedukuojama i vieno vienintelio literatrinio teksto, o ne atspindi tokius loginius bei ontologinius santykius, kurie (nepaisant kultrinio konteksto determinacij) yra universals. Aptardamas u dalis ankstesn visum ir visum, sudaryt i dali, Proklas pabria, kad tiesos laipsnis siejasi su visumos (arba visumos vienybs) laipsniu. Dievikoji tiesa savaime yra visikai transcendentin, bet henadikai susieta su diskurs (logoi) vairove, ji yra sintetikai daugialyp. L. Siorvaneso odiais tariant: Kompromisui pasirengusi tiesa kartu su santykine transcendencija yra ta kaina, kuri sumokama, kad visata ir dievyb bt painios.30 Proklui tiesa yra pastaniojo ir painimo objekto sujungimas (sunapton) bei daugio

sujungimas (sunagogon) su Vieniu (Theol. Plat.I.21.7-15). Vadinasi, tiesa (aletheia) yra ne daiktas ar esinys, bet santykis. Kartais is santykis gali bti suvokiamas kaip sujimas, susiriimas (sunarmosis), kada vienybje isaugomi skirtumai. Toks abipusis atitikimas grindiamas tinkamumu, kur pranoksta mistin sielos jungtis (henosis) su Vieniu. Tiesa yra dunamis vienatikum ir bt jungianti galia, todl ji yra esini tikrovs prieastis, slypinti dievais vadinamuose praduose. mogikosios egzistencijos lygmeniu, tik diev nuviestas intelektas suvokia nedalias visumas ir tik jo kompetencijai priklauso episteme, mokslin inija. Tuo tarpu siela (diskursyvaus mstymo, logismos, dianoia sritis) gali ne tik logikai operuoti sudtinmis koncepcijomis, bet ir kristi neimanymo (agnoia) priebland, ties sumaiydama su apgaule ir atsiduodama betiksliam klaidiojimui (plane). Plotinui dialektika yra savo principus turintis mokslas (episteme), o jo principus siela gauna i to integralaus Intelekto (nous teleios), kur ir veda, kadangi dialektika priklauso Intelekto, o ne Vienio sriiai. Intelekto lygmeniu prasideda ir baigiasi dialektikos kompetencija. Tuo tarpu dialektika ir teorin imintis (sophia) visk suteikia praktinei iminiai (te phronesei) universaliu ir nematerialiu bdu (Enn.1.3.6.13-15). Ir teorin, ir praktin imintis siejasi su Intelekto turiniais, taiau sophia tiesiogiai, o phronesis netiesiogiai. Praktin imintis veikia sielos lygmeniu ir yra doryb, sekanti teorins iminties pavyzdiu, nes i tolygi intelektinei viesai, koordinuojaniai sielos galias ir vedan-

10

LOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

Mokslin Mintis

iai prie archetipini itak. Savo noetiniu aspektu (kaip siekinys) imintis yra bties buvimo bdas, arba hipostaz (hupostasis en ousia tini), o dialektika yra iminties metodologija, nurodanti grimo keli. Plotino nedomina ta emesnioji dialektika, kuri Platono personaas Sokratas nuolatos ir be saiko vartoja prieinink nuomonms ijuokti bei paneigti. Su juslinio (visuomeninio politinio ir gamtinio) pasaulio realij ar mira kvotimu bei sofist tarpusavio rungtynmis susij dalykai Plotino ir kit neoplatonik nedomina. Plotino filosofo ir iminiaus idealas ne aistringi ginai ar sokratikos rungtys dl dvasikai nereikming dalyk, bet elins atvaizd srities isiadjimas, sielos reorientacija ir kelion dievikj pasaul sekant Odisjo pavyzdiu. Svarstymuose apie dialektik, kaip vertingiausi filosofijos dal, Plotinas remiasi Platono Faidru, Puota, Sofistu ir Valstybe, bet nepaiso Aristotelio pateikt dialektikos apibrim. Taiau net graik filosofini termin odyn sudars J. O. Urmsonas prisipasta, kad i tikrj nelabai aiku, kas yra dialektika.31 Ji yra prieybes iskiriantis analitinis skaidymas (diairesis) ir dali surinkimas (sunagoge) po bendru ries, pradmens, pamatins Idjos skiu. iuo poiriu, tai vienio ir daugio santyki logikos atsklaida, rodanti ontologin visumos struktr. Taiau dialektika i esms analogika aukojimo procedrai, Osirio kno dali iskaidymui ir surinkimui. Vadinasi, j knija ritualin praktika, kurios interiorizacija numano vidin transformacij sielos dali suvienijim, ivalym (katharsis), pavertim noetiniu auksu kon-

templiacijos (theoria), vidins liturgijos ir jogos (yoga Upaniad kontekste reikia jungt, atmano sujungim su Brahmanu) priemonmis. Plotinui dialektins kelions pabaig ymi noetinio kosmoso vienybs realizacija, jungtis su aminaisiais Intelekto turiniais. Todl dialektika, kaip pakilimo priemon, pranoksta diskursyvaus sielos lygmens (dianoia) logik. Racionalus mogikasis protas (dianoia) uima tarpin padt tarp jungtimi grindiamo tiesioginio noetini realij suvokimo (nous) ir juslinio suvokimo (aisthesis). Jo uduotis 1) komponuoti ir skaidyti, remiantis jusliniais atvaizdais, 2) juslinius duomenis sutikrinti su tais konceptualiais turiniais, kuriuos protui suteikia noetins Formos ir kuri veikimas garantuoja universali racionalumo vert, 3) nuolat patiriamus atvaizdus susieti su atmintimi, kad vykt atpainimas ir bt palaikomas integralus logins sekos (erdvlaikio chronologijos, prieasties ir pasekms ryio, asmeninio mito ir jo istorinio vientisumo) paveikslas. Juslin suvokim ir vaizduot pranokstanti dianoia parengia dialektikai. Taiau btina prisiminti, kad Plotinui net juslinis suvokimas nra patyrimas (pathos) i paalies, arba iors (exothen). Painimas nra procesas iorinis intervencijos prasme, nes subjektoobjekto perskyra yra vidin. Tam tikru poiriu, tai reali perskyra, nes pastaniojo subjekto tapatumas sau reikalingas inijai aktualizuoti. Kaip nurodo M. Husain, pati Forma negali bti aktualizuota, nes nra potencialios Formos. Forma tapati intelektui, todl kiekviena pastama Forma kartu yra vis kit pastam
LOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

11

Algis UdAvinys

Form subjektas ir objektas: kiekviena i j rodo unikali visumos kontempliavimo perspektyv, todl j tapatumas sau ilieka ir Form vienybs lygmeniu.32 Pats mogus (autos) yra pilnai aktuali Forma, taiau knikosios tikrovs sraute (lyg tamsiame kape) esantis mogus gali nesuvokti, kad jis jau yra tobul inij turinti Forma: aktualizuota gali bti ne pati Forma, t.y. nekintanti archetipin prigimtis Intelekto lygmeniu, bet ios prigimties suvokimas, tarsi ivalant i paalies atjusias apnaas ir nusimetant netikros tapatybs rbus. Diskursyviai loginei sielos galiai (kuri naudojasi ir matematikos priemonmis) atlikus preliminar darb, dialektika atveria keli Intelekto viesai, kuri sielai parodo j pai noetins vienybs aspektu. Tai ir yra sugrimas save epistrophe pros heauton. Pasak Proklo, savivokos subjektas turi nuo kno atsiet esat (choriston ousian),

kadangi turintis save mstani arba save kontempliuojani savivok (epistreptikon) yra neknikas (asomaton). Turti savivok, vadinasi, susijungti (sunaptetai) su savimi, kai du dalykai tampa vienu. Taiau savivoka grindiamas savs painimas kartu yra archetipini prad painimas, kadangi pasekm visada slypi savo prieastyje: painus pasekm, pastama prieastis, kitaip tariant sugrtama savo itak.33 Olimpiodoras painim aikina Delf orakulo duoto priesako paink save poiriu, teigdamas, kad tokia savivoka leidia suvokti nemirting sielos esm (In Alcibiadem 10.1-7; cf. Damascius In Phaedonem 176.6). Vadinasi, savivoka, arba savs painimas, tobulina ta prasme, kad atskleidia antmogik noetin tobulum, kuris aminai esti ia ir dabar. Kada noetini turini kontempliacija atveria metafizin provaizdi ties, gro ir gr, tada manoma ir mistin jungtis.

6. TRANSCENDENCIJOS GRADACIJOS IR J SANTyKIAI

Teigti, kad Plotinas pirmasis pateik antbtiko Vienio koncepcij, vadinasi, nesuprasti, kad tie patys dalykai (kurie nra Plotino imon ar subjektyvios fantazijos vaisius) gali bti reikiami vairiai ne tik mitologijos, bet ir filosofins hermeneutikos kontekstuose. Jeigu odin formuluot iuolaikiniams tyrintojams atrodo tokia svarbi (nes Vien vadinti pirminiais Vandenimis arba diev Tvu jiems netinka), galima priminti, kad neopitagorikai taip pat kalbjo apie noetini prieprie por aukiausiu lygmeniu (kata ton anotato logon) transcenduojant Vien.34 iame kontekste Apolono vardas buvo aikinamas kaip a-polla daugio paneigimas, suvokimas ne tik kaip ibarstyt Dioniso (arba Osirio) dali integracija, arba suvienijimas, bet ir kaip visas kokybes (ir pai vienybs samprat) pranokstanio vienatinio Pradmens transcendencija. Savimon, arba smoningas savs suvokimas, nemanomas be subjekto ir objekto, nors noetiniu lygmeniu jie yra viena, ir i vienyb intelekcij (noesis) adinanios dialektikos tikslas. Pripaindamas neopitagoriko Numenijo irykint Intelekto dalijim rimtyje skendint (nous en hesuchia) ir veikiant (nous kinou-

12

LOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

Mokslin Mintis

menos) Intelekt, Plotinas neigia, kad rimtyje skendintis Intelektas yra aukiausiasis Pradmuo. Vadinasi, Griu vadinamas Vienis pranoksta noetin savimon ir smoningo savs suvokimo (parakolouthesis auto) jam nereikia. Visa apimanios gilumins transcendencijos aspektu, Vieniui (kurio net Vieniu i tikrj nepavadinsi) nereikia nei inojimo (gnosis), nei intelekcijos (noesis), nei savs suvokimo (sunaisthesis). Plotino vartojamas terminas sunaisthesis numano kakok daug arba diferenciacij, kurios savaiminis Vienis negali turti. Taiau J. Ristas perspja: teigimas, kad Vienis neturi save nusakanio smoningumo (sunaisthesis) nereikia, kad jis yra anaistheton (be suvokimo). Vadinasi, pripainus, kad Vieniui nereikia intelekcijos (noesis), negalima daryti ivados, kad jis yra anoeton (be jokio inteligibilumo).35 mogikoji kalba yra bejg ireikti iuos metafizinius niuansus, todl Plotinas Vieniui priskiria toki antbtik intelekcij, kuri skiriasi nuo dievikojo Intelekto mstymo bei savivokos, sakydamas, es absoliuti apofatin Vienio smon yra katanoesis intelekcij pranokstanti savivoka. Plotinas nra patenkintas iuo apibrimu, nes jis neigia teorij, kad daugis Vienyje slypi potencialiai neirykintu bdu (hos me diakekrimena)36. Keblu kalbti apie nenusakomus arba sunkiai nusakomus dalykus, todl neoplatonikosios filosofijos terminai, nepaisant maksimalaus apibrtumo siekio, yra ambivalentiki ir danai turt bti suprasti kaip simbolins nuorodos, formuojanios vairius suvokimo kontekstus bei minties perspektyvas. K reikia savaiminio Vienio transcendencija, jeigu galima kalbti (emes-

nio lygmens suvokj poiriu) ir apie daugyje esanio Vienio (hen pollois) transcendencij? L. Siorvaneso manymu, lotynikas odis transcendere galjo atsirasti kaip vietos pakeitim, perjim reikianio graikiko odio metabasis atitikmuo.37 Tran-scendo reikia pereiti, perengti. is ribos arba lygmens perengimas nurodo kakok kit lygmen, kit krant, anapusyb Platono vartojamo termino epekeina (Rep. 509b) prasme. Jeigu kito lygmens dalykas tiesiogiai neprieinamas, jis yra transcendentinis (anapusinis) to lygmens poiriu, kur pranoksta. Dievu vadinamas Vienis, neoplatonik teigimu, pranoksta bet koki noetin esat, todl jis yra antbtikas (huperon) esamybs substancij pranokstantis (huperousia). Vadinasi, noetins substancijos (ousia) poiriu, jis yra anapusinis. Taiau lygiai taip pat siela yra anapusin (epekeina) kno atvilgiu, o intelektas sielos atvilgiu, nepaisant juos koordinuojani sait. Galima kalbti apie anapusybi hierarchij, kuri tapati tikrovs lygmen hierarchijai. Pasak Proklo, atsieta Vienatis nedalyvaujama, nes jokie dalyviai iuo transcendentiniu aspektu negali prie jos prisilieti, todl ji visk pranoksta (amethektou kai ton holon exeremenes henados: Plat. Theol. 3.13.4-17). Savo komentaruose Platono Parmenidui Proklas teigia, kad Vienis yra nuo vis daikt atsietas, arba atleistas (exeremenon panton), taiau jis anaiptol nra anapus (epekeina) t daikt, kuri matu jis esti (In Parm. 1209.24), t.y. kuriems atmatuoja artikuliuot bt. Vadinasi, kaip pabria Siorvanesas, Proklas skiria dvi transcendentalumo ris atsiet (exeremenon) ir
LOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

13

Algis UdAvinys

anapusin (epekeina): pirmoji nra absoliuti, nes numano, kam ir kokiu aspektu ji yra transcendencija. Todl ji santykin ir turi gradacijas.38 odis exeremenon kyla i veiksmaodio exairein bti neeiliniu, iimtiniu, puikiu, neprilygstamu. Proklo metafizikoje neprilygstamum ireikia vieno ar kito ontologinio lygmens virn, aukiausioji (akrotaton) vieta, arba kokyb, dar vadinama iedu, tarsi sivaizduojant i dumblo iaugus ir jam neprilygstant lotoso ied. Todl tyriausia (vir vis emesni kompozicij ikilusi) intelekto virn vadinama intelekto iedu, nors is iedas apima vis jo vienijam iedlapi puokt ir kartu yra nedali sklaidmen virn. Kiekviena atskir klas sudaranti daugio dmen puokt pasiymi dvejopa vienybe: susieta imanentine (suntetagmenen) ir atsieta transcendentine (exeremenen). Susieta vienyb reikia, kad yra tokia vienijanti bendryb, kurioje dalyvauja visi po jos skiu esantys dalyviai, todl ji vadinama dalyvaujama (methekton) vienybe ta, kuriai kurie nors nariai gali atitinkamai priklausyti, nors i vienyb pati grindiama nuo dalyvi

atsieta ir j palaikania (prieasties prasme), bet nedalyvaujama (amethekton) vienybe, t.y. ta, kuri nuo dalyvi atsieta. Savaiminiu aspektu noetins Formos taip pat yra atsietos (exeremena) nuo emesnei sklaidmen tikrovei priklausani subjekt, taiau jas ino dievikasis Intelektas. ios Formos nra svetimos (oude allotrion) manifestuotiems esiniams ir j atvilgiu atlieka noetins apvaizdos (pronoia) funkcij. Savo atsietu nesantykiniu (ascheton) aspektu emesni rang suvokjams jos nepainios ir paios j nepasta transcendentinms Formoms netinkamu diferencijuoto ir individualiai iskaidyto sklaidmen daugio lygmeniu (In Parm. 923.19-29). Tarp i Form ir juslini dalyk esantis bendrumas tra analoginis. Taiau nereikia pamirti, kad net fizini daikt plotmje juslikai suvokiami mediaginiai knai analitikai priklauso kitam rangui negu fizins j kokybs, todl tirti pastarsias joms tinkamu lygmeniu, vadinasi, atlikti perklim (metabasis), kylant (aneimi) i kniko bvio neknik (In Parm. 879.9-27) o ie yra tipiki transcendencij apibdinantys terminai39.

7. APSIVALyMAS IR FILOSOFINS MISTERIJOS

Apsivalym (katharsis) susiedamas su iminties bei inijos siekianio filosofo gyvenimu, Platonas tvirtina: apsivalyti reikia atskirti (to chorizein), kiek tai manoma, siel nuo kno ir pratinti j surinkti pai save i vairi kno dali, kad sukonstruota sielos vienyb leist jai bti savarankikai dabar ir po mirties isivadavus i knikj pani (Phaed. 67 cd). is apibdinimas kartoja senovs egiptiei bei orfik misterij paradigm surinkti iskaidytas ir ibarstytas Osirio dalis tam, kad vykt dvasinis prisiklimas, tarsi atkuriant Horo Akies pilnatv bei vienyb. Teigti, kad filosofija yra pasirengimas mirti, vadinasi, prilyginti j Osirio iniciacijos apeigoms alcheminei sielos transformacijai (apsivalymui, vienybs irykinimui), kuri ne-

14

LOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

Mokslin Mintis

manoma be atitinkamos inijos ir vidinio regjimo. iuo poiriu, filosofija veda Duat (daus pasaul) ir rengia siel jungiai su saulikuoju Intelektu. Mirtis Platonui yra ne tik sielos atskyrimas (chorismos) nuo knikojo lavono, bet ir ilaisvinimas (lusis). i mirtis gali bti suvokiama ir ezoterinio ventinimo prasme. Kontempliacija ir mstymas taip pat atlieka valomj funkcij. Noetins realijos (ta noeta) yra neknikos, arba, kaip sako Plotinas, pirmins mintys (tas protas noeseis) i ties visikai nepriklauso nuo knikj dalyk (einai ton pante somatos katharotaton: Enn. IV.7.8.15-16). Todl siela gali atskirti (choriai) save nuo kno mstydama. R. Musseris pastebi, kad Plotino tekstuose odiai katharsis ir chorismos (arba j vediniai) vartojami itin danai, apsivalym palyginant su svetimybi (sielos prigimiai netinkam dalyk) nusikratymu, tarsi rb nusimetimu (aphairesis). Pastarasis terminas teisje reikia vergo paleidim laisv, o logikoje abstrahavim.40 Apsivalymas Plotinui reikia ne tik ontologin sielos ir kno atskyrim (mirties prasme, nes fizin mirtis savaime sielos neivalo ji toliau gali bti alchemikai kankinama Duate), kiek dialektin pakilim tampant panaiu Diev (pirmiausia dievikj Intelekt). Plotinas primena, kad Platonas panaum suvokia kaip sparnus atauginusios sielos skryd pas Diev (ten homoiosin ten pros ton theon phugen: Enn. I.2.3 6-7). Plotinas teigia: Nesuklysime i bv pavadin sielos panaumu Diev (homoiosin ... pros theon), kada sielos veikimas intelektinis ir ji nuo aistr ivalyta (apathes houtos estin). Mat dievyb taip pat yra tyra (katharon), o jos veikimas

(he energeia) toks, kad io veikimo mgdiojimas yra praktin imintis (phronesin: Enn. I.2.3.19-23). Panaumo Dievui koncepcij skirtingi platonikosios filosofijos aikintojai suvokia nevienodai, bet visi remiasi pamatiniu Teaiteto 176 ab tekstu, kuriame kalbama apie emikajame pasaulyje klestint blog ir btinyb pabgti i io pasaulio, kadangi tik itaip siela gali ivengti slyio su blogiu. K reikia is pabgimas? Tapti panaiu Diev (homoiosis theo), arba bti kaip Dievas (theo... homoiothetai), kaip sako Platon cituojantis Plotinas. Todl, praktinei iminiai (phronesis) padedant, turime pasidaryti teisingi, venti (dikaioi kai hosioi) ir sitvirtinti dorybje (en arete: Enn. I.2.1.4-6). Taip tampama panaiu pasaulin Siel valdant noetin Pradmen, kuriame slypi stebuklinga, arba nuostabi imintis (phronesis thaumaste: ibid.1.2.1.8-9). Kadangi dialektika yra kelias, kuriuo Formos leidiasi i Intelekto ir atgal j kyla, tarsi artdamos prie Valdovo sosto, ji vadinama imintimi (sophia), o iminties myltojo tikslas tapti panaiu Diev. Kaip nurodo P. A. Kay, Plotino pateiktas iminties apibdinimas (intelektinis veikimas, leidiantis nusigrti nuo knikosios tikrovs ir vedantis siel auktyn) sutampa su dialektikos mokslo metodo bei tikslo apibdinimu.41 Tai siekis mogikj stok paversti dievikja pilnatve. Taiau Plotinas pats pripasta, kad dorybi praktikavim vadindami dievybs mgdiojimu susiduriame su aporja, kadangi dievyb negali turti joki dorybi Platono Valstybje irykinta politine prasme.42 Pakilimas tikrojo Groio srit vyksta apsivalymais (kaLOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

15

Algis UdAvinys

tharseis), kurie vadinami dorybmis ir baigiasi dievikosios palaimos realizacija (eudaimonia) aminybs lygmeniu, taiau pati aminyb neturi dorybi, kuriomis galima bt sekti. menam prietaravim Plotinas paaikina tvirtindamas, kad panaumas (homoiosis) yra dvejopas. Vienu atveju, atvaizdas (arba kopija) gali bti panaus kit atvaizd ir abu turti provaizdiui bdingus poymius. Kitu atveju, galimas toks atvaizdo panaumas archetipui, kai ie neturi bendr poymi. Toks panaumas nra abipusis (ouk antistrephon), nes neknika paradigma tik pateikia formul, pagal kuri kristalizuojamas juslinis atvaizdas. iuo poiriu galima kalbti apie Intelekte slypinias keturi dorybi paradigmas: imint, teisingum (kuris yra oikeiopragia vienybs esms veikimas), nuosaikum (sophrosune), kuris rodo intelektin grimsi save pat (to pros hauton), ir vyrikum (andreia), reikiant tyr nematerial buvim savyje.43 Plotino iminiaus keli taip pat sudaro du etapai gyvenimas iki knikosios mirties ir knui mirus. Atrodo, kad tokia filosofinio gyvenimo sampra-

ta kartoja dvilyp egiptietikos iniciacijos struktr dvasin praktik (liturgin tarnyb, pasirengim mirti, gnostin edukacij) fiziniame pasaulyje ir pomirtinje Osirio daus karalystje Duate. Iminties myltojo tikslas tapti dievu, susijungti su archetipiniais pradais. Taiau, nepaisant btino pakilimo ir tikrosios tapatybs atskleidimo dar gyvenant knikai, visikas sugrimas ir jungtis manoma tik knui mirus. Siela filosofuoja ir tarpiniame mirusij pasaulyje, nors iuolaikiniam skaitytojui, nieko neinaniam apie senovs egiptiei Duate vykstanias sielos transformacijas, tokie teiginiai sunkiai suprantami. Fiziniame kne gyvenantis iminius gali pasiekti aukiausi iminties (sophia kai phronesis) lygmen ir kontempliuoti Intelekto turinius, taiau ontologikai jis tebra dvilypis padaras, susietas tiek su savuoju daimonu, tiek su fizins (politins socialins) egzistencijos struktromis. Savo elgesiu filosofas mgdioja ne gerus mones (nes atvaizd lygmeniu jis pats sektinas pavyzdys), bet dievikj Intelekt.

Literatra ir nuorodos
28 29

30

John P. Anton. Plotinus and the Neoplatonic Conception of Dialectic, p. 15. John Dillon. Proclus and the Parmenidean Dialectic. // Proclus, lecteur et interprete des anciens (Colloque international CNRS, 1985). Ed. J. Pepin et H.-D. Saffrey. Paris: Editions du CNRS, 1987, p. 167. Lucas Siorvanes. The Problem of Truth in the Platonic Theology. // Proclus et la Theologie Platonicienne. Ed. A. Ph. Segonds et C. Steel. LeuvenParis: Leuven University Press, Les Belles Lettres, 2000, p. 53.

31 32

33 34

J. O. Urmson. The Greek Philosophical Vocabulary. London: Duckworth, 1990, p. 40. Martha Husain. Cognition and Human Actualization in Plotinus and Aristotle. // The Journal of Neoplatonic Studies, vol. I, no. 1, 1992, p. 112. Lloyd P. Gerson. : History and Meaning, p. 1920. John Whittaker. Neopythagoreanism and the Transcendent Absolute. // Symbolae Osloenses XLVIII. Oslo, 1973, p. 82 (reprinted in Studies in Platonism and Patristic Thought. London: Variorum Reprints, 1984).

16

LOGOS 63

2010 BALANDIS BIRELIS

Mokslin Mintis
35 36 37

38 39 40

J. M. Rist. Plotinus: The Road to Reality. Cambridge: Cambridge University Press, 1967, p. 41. Ten pat, p. 44. Lucas Siorvanes. Proclus on Transcendence. // Documenti e studi sulla tradizione filosofica Medievale, IX. Sismel: Edizioni del Galluzzo, 1998, p. 3. Ten pat, p. 7. Ten pat, p. 5. Robert Musser. Notes on Plotinian Purification. // The Journal of Neoplatonic Studies, vol. V, no. 1, 1996, p. 83.

41

42

43

Peter A. Kay. Dialectic as the Science of Wisdom in Plotinus. // The Journal of Neoplatonic Studies, vol. IV, no. 1, 1995, p. 33. John M. Dillon. An Ethic of the Late Antique Sage. // The Cambridge Companion of Plotinus. Ed. Lloyd P. Gerson. Cambridge: Cambridge University Press, 1996, p. 316. John Dillon. Plotinus, Philo and Origen on the Grades of Virtue. // Platonismus und Christentum: Festschrift fur Heinrich Dorie. Ed. H. D. Blume and F. Mann. Munster: Asdchendorffsche Verlagsbuchhandlung, 1983, p. 99100. B. d.

2010 BALANDIS BIRELIS

LOGOS 63

17