Piršlys su jaunikiu ir pabroliais atvyksta į jaunosios namus (jaunoji paslėpta) paprašo leidimo užeiti ir

porina kokiu tikslu atvažiavo. Savo gražbylystėm stengiasi kuo gražiau apibūdinti jaunąjį:

Šis puikus jaunikaitis Jonu vadinasi. Ne koks senas bernas, o pačiame jėgų žydėjime ženytis sugalvojo.
Jaunasis bernelis tėvelių yra labai mylimas, giminaičių globojamas. Jo namų kiemas sūriais grįstas, tvoros
dešromis aptvertos, stogai lašiniais dengti, šuliniai medaus pilni, vynas upeliais teka, sodai įvairiausių
gėlių ir vaisių pilni, o paukšteliai tik skraido ir čiulba: rojus, rojus, rojus.
Pats jaunikaitis daug įvairių mokslų baigęs, visą platų pasaulį pamatęs, visus vandenynus išmaišęs. Nieko
jam netrūko, visko jam užteko, tik senberniu nenorėjo likti. Prireikė jam mergelės jaunos, gražios, baltos
lelijėlės. Girdėjau aš, kad šitoj sodyboj pati šauniausia mergelė gyvena, tai ir prašau tėvelių išleist savo
dukrelę už šio šaunaus bernelio.

Svočia patikina piršlį,

kad tikrai šioje gryčioje gyvena pati gražiausia ir geriausia mergelė. Jos veidelis jūros putelėm praustas,
plaukeliai deimantų šukom šukuoti, kojelės šokių išmiklintos, rankelės darbų išlavintos. Močiutė darželį
sėt ją išmokė, senelis išmintim dalinosi, šilko rūbais motulė ją rengė o tėvelis kraitį sukrovė - su penkiais
vežimais neišvešit.

Ir atveda svočia jaunąją ( Tai galėtų būti senyva moteris. Ant galvos uždėtas nuometas su gan dideliu
rūtų vainiku (rūtos gali būti plastmasinės)).

Piršlys labai nustemba, kad tokiam šauniam vaikinui tokia mergelę siūlo, kad šios mergelės piršteliai per
ploni darbeliams dirbti, žiedeliam mūvėti. teks jai dar metelius kitus palūkėti. O kad labai neverktų duoda
jai saldainį.

Svočia bando “sumenkinti” jaunąjį :

Oi piršleli, pažiūrėk tu į tą savo bernelį:
batai nevaksuoti,
kelnės nekantuotos,
baltiniai drobiniai,
šlipsas kartūninis,
plaukai pakūluoti,
akys užmiegotos.
 Piršlys gina jaunikį:
Ką tu čia šneki, svočiut, pažiūrėki:
Jo plaukai lininiai,
Akys blizga tarsi krištolinės,
Rankos jo tarsi galiūno,
O svarbiausia tai plati krūtinė-
Plaka joj širdis auksinė.

Tada svočia paprašo parodyt ar jaunikis turi žiedelį ir įsitikinusi, kad jis iš tiesų labai gražus ir brangus
atveda tikrąją jaunąją.

Svočia įsega gėlę piršliui. Jis svočiai paduoda puokštę.

Jaunoji užriša piršliui juostą.
Jaunoji įsega gėlę jaunajam. Jis paduoda jaunajai puokštę.
Jaunieji pristato poras. Pamergės įsega pabroliams gėlytes. Pabroliai įteikia gėles pamergėm.

Svočia: Štai koks šaunus pulkas šiandien mus lydės kelionėj. Tik, kad jaunamartė dar be rūtų vainikėlio,
tad paprašysiu mamytės šį jaunystės simbolį įsegti.

Mes ilgai vaikščiojom po laukus, darželius

Kol suradom šį rūtų vainiką
O paskui ieškojom mergaitės
Kuri už šį rūtų vainikėlį padovanotų savo širdį

Tad prašom priimkit jį

Ryto rasoj gaivintą
Deimantais barstytą
Ilgai išnešiotą
Ir gražiai užlaikytą.

Visi sėda prie kuklaus stalo.

Svočia: Siūlau pakelti taures už Dales jaunas dieneles, už jos vaikystę, už šiuos namus, kurie ją
užaugino, už šitą lizdelį iš kurio ji išskrenda ir už laimingą tolimesnį kelią.
Piršlys paprašo pamergių ir pabrolių papuošti mašinas

IŠVYKSTANT IŠ JAUNOSIOS NAMŲ

 Piršlys:
O dabar atėjo ta akimirka, kai tėvai suteiks palaimą ir palinkės laimingo kelio.
Tad mieli vaikai, žemai nulenkite galvas prieš tėvelius ir padėkokit jiems už vargus ir rūpesčius, už
bemieges naktis, už tai, kad jie išmokė jus mylėti
Svočia:
(skaito atsisveikinimo žodžius.)
**************

Tėvai laimina vaikus

(prieš tėvus patiesiamas lininis rankšluostis ant kurio klaupiasi vaikai)

Tik pažvelkite, Tėveliai, mes - užaugom

Išskrendam jau paukščiais iš namų gimtų
Tiktai Jūs, mielieji gimtą lizdą saugot
Kad sugrįžt galėtum mes, kai bus mums neramu

Tai atrodo vakar mes maži bėgiojom

Glaudėt Jūs kiekvieną prie savos širdies
Šiandien Jums gėles mes dovanojam
Ir palaimą prašom mums suteikt

Ačiū Jums už meilę, už naktis bemieges

Už švelnumą rankų, virpesį širdies.
Visada mums būkit kaip gražiausias žiedas
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties.

Vaikai išeina
Ir liūdit Jūs dabar,
Kaip liūdi, kad visi tėvai.
Vaikai, vaikai...
Jie nori būti dideli
Ir džiaugtis nori jie vieni,
 Ir dirbt vieni ir verkti...
Jūs nesisielokit, neklausinėkit.
Ateis dar jie
Ateis vaikai džiaugsmu pasidalint.
Kai liūdna bus, ar bus sunku
Tikrai ateis.
Dažnai ateis.
Jūs nuolat būsit su vaikais

Tu padėkoki mamai, tėvužėliui,

Namų kertelėms, slenksčiui padėkok
Augino, mokė, šluostė ašarėlę
Todėl ties vartais dar sustok.
Sustok ir pasakyk, kad laikas jau atėjo,
Atbėgo meilė ir jau šaukia iš namų
Tėvų švelni glamonė tarsi dvelksmas vėjo
Išlydi iš gimtų namų.
Laiminga būti palinkėki mama,
Laimingo kelio tėti palinkėk,
Išsiveža piršliai širdies dalelę brangią
Nueikit sodan rūtas nugenėt.

Brangūs tėveliai. Rodos taip neseniai margą pasaulį išvydo jūsų vaikai, rodos taip neseniai žengė pirmą
žingsnį, tarė pirmą žodį, pažino pirmą raidę. Rodos taip neseniai jūsų namai buvo pilni vaikiško juoko ir
krykštavimo. Tačiau laikas bėga nenumaldomai greitai. Niekada nebus tų dienų, kai jūs buvote visai jauni
ir prie jūsų šono taip dažnai prisiglausdavo maži vaikai. Šiandieną jūs savo rankomis palaiminsit vaikus.
Rankomis, kurios supo, vystė, glostė, glaudė prie krūtinės, kai būdavo sunku. Šiandieną jūsų vaikai
dėkoja už gyvybę, už vaikystės džiaugsmą, už meilę ir bemieges naktis, už kiekvieną pamokantį tėvišką
žodį, už širdies gerumą, už tai, kad išauginote mokančius mylėti ir būti mylimais. Ačiū jums, brangūs
tėveliai, taria .... ir ........
Tėveliai – laiminkite mūsų jaunąją porą rankų ir širdžių sujungimui, aukso žiedų sumainymui
 Liki sveikas mielas Tėti,
Išeinu aš iš namų,
Man laimužės palinkėki
Ir daug saulėtų dienų.
Tau dėkoju aš už viską,
Iš visos, visos širdies.
Ką likimas šiandien lėmė
To jau niekas nepakeis.
Liki sveikas, išvažiuoju
Iš mielų, gimtų namų.
Pasitikti naujo kelio
Einu lydima draugų
Parymokit prie vartelių
Palydėkit takeliu.
Kai sugrįšiu iš kelionės,
Pasitiki mus jau du.

Mamyte, ar prisimeni, kai augau aš ant tavo kelių,

Kaip mūs darželyje baltieji jazminai.
Tiesa, tada Tu nesumerkdavai akelių,
Ir verkiančią dainom tu raminai.
Ir laime mums tada žydėjo dienos,
Ir džiaugsmą nešė bręstantys javai.
Ir nežinojai aš, kas liūdesys per vienas
Nes visad, mama, būdavai šalia.
Dabar įvasarojo, o jazminai nužydo
Ir aš žinau, brangi mamyte,
Jaunystės dienos niekad nesugrįš.
Palaiminki mane, mamyte,
Į tolį kelio išlydėk
Ir lauk parimusi prie vartų,
Tiktai, žiūrėk, nebeliūdėk.
Ir aplankysiu dar tave ne kartą
Kada naktis ant pliko lauko snaus.
Kai vakaras užskleis pavėsį,
Kai rytas naują sapną aus.
 Pamoki man ranka prie vartų,
Laimingo man gyvenimo linkėk.
Neverki, neliūdėk, Mamyte,
Laimingi būsim, patikėk.

Mama, mama... Širdgėlą ir džiaugsmą

Vaikiškas svajones pamirštu.
Ach, kodėl gi užgimė toks jausmas
Svetimas vaikinas man brangesnis negu tu.

Likit sveikas brangus tėti,

Išeinu aš iš namų
Man daug laimės palinkėkit
Ir daug saulėtų dienų.

Jums dėkoju aš už viską

Iš visos, visos širdies.
Ką likimas šiandien lėmė
To jau niekas nepakeis.

Viso gero. Išvažiuoju

Iš gimtų mielų namų.
Pasitikti naujo kelio
Išeinu palydima draugų.