Masinu Elementai

ŠIAULIŲ KOLEGIJA
Remigijus Juknevičius
Eugenijus Petrušis
Mašinų elementai
Mokymo priemonė
Šiauliai, 2009
PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

2
Apsvarstyta ir rekomenduota spausdinti Šiaulių kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto Technologijos mokslo
srities studijų programos priežiūros ir studijų kokybės užtikrinimo komiteto posėdyje, vykusiame 2009 m.
vasario 19 d. (protokolas Nr. VT3T-8).
Leidinys skirtas aukštųjų mokyklų studentams. Mokomojoje knygoje glaustai pateiktas mašinų
elementų kursas, reikalingas technologijos mokslo atskirų specialybių studentams.
Knyga naudinga rengiant kursinius ir baigiamuosius projektus.
Recenzentai:
Lekt. dr. Artūras Sabaliauskas (Šiaulių universitetas)
Šiaulių universiteto Technologinių bandymų centro vyr. metalotyrininkė Rima Vilčiauskienė

3
TURINYS
PRATARMĖ ......................................................................................................................... 5
1. BENDROS ŽINIOS APIE MAŠINŲ ELEMENTUS ......................................................... 6
2. MAŠINŲ ELEMENTŲ DARBINGUMO RODIKLIAI ..................................................... 7
3. MECHANINĖS PERDAVOS............................................................................................ 9
3.1. Kinematiniai ir jėginiai santykiai perdavoje............................................................... 11
3.2. Frikcinės perdavos .................................................................................................... 11
3.2.1. Geometriniai parametrai, kinematiniai ir jėginiai santykiai ................................. 13
3.2.2. Variatoriai .......................................................................................................... 14
3.2.3. Frikcinių perdavų medžiagos.............................................................................. 15
3.2.4. Savikontrolės klausimai...................................................................................... 16
3.3. Krumplinės perdavos................................................................................................. 16
3.3.1. Pagrindinė sukabinimo teorema.......................................................................... 18
3.3.2. Cilindrinė tiesiakrumplė perdava ........................................................................ 21
3.3.4. Krumpliaračių koregavimas................................................................................ 25
3.3.5. Kūginės krumplinės perdavos............................................................................. 26
3.3.6. Planetinės krumplinės perdavos.......................................................................... 29
3.3.7. Banginės perdavos.............................................................................................. 31
3.3.8. Krumpliaračių medžiagos ................................................................................... 32
3.3.9. Krumpliaračių įpjovimo būdai ............................................................................ 33
3.3.10. Krumplių sužalojimo būdai............................................................................... 34
3.3.11. Savikontrolės klausimai.................................................................................... 36
3.4. Sraigto – veržlės perdava........................................................................................... 36
3.5. Sliekinės perdavos..................................................................................................... 38
3.5.1. Sliekinės pavaros su Archimedo slieku geometriniai parametrai ......................... 40
3.5.2. Sliekinei perdavai naudojamos medžiagos .......................................................... 42
3.6. Diržinės perdavos...................................................................................................... 42
3.6.1. Perdavos diržai ................................................................................................... 45
3.6.2. Skriemuliai......................................................................................................... 48
3.6.3. Klausimai savikontrolei ...................................................................................... 50
3.7. Grandininės perdavos................................................................................................ 50
3.7.1. Grandinės ........................................................................................................... 51
4. AŠYS IR VELENAI ........................................................................................................ 54
5. GUOLIAI ........................................................................................................................ 56
5.1. Slydimo guoliai......................................................................................................... 56
5.1.1. Slydimo guolių detalių medžiagos ...................................................................... 58
5.1.2. Slydimo guolių darbo sąlygos............................................................................. 59
5.2. Riedėjimo guoliai...................................................................................................... 60
5.2.1. Riedėjimo guolių klasifikacija ............................................................................ 61
5.2.2. Riedėjimo guolių tipai ........................................................................................ 62
6. MOVOS .......................................................................................................................... 70
6.1. Movų tipai................................................................................................................. 70
6.2. Savikontrolės klausimai ............................................................................................ 75
7. SUJUNGIMAI................................................................................................................. 76
7.1. Pleištiniai sujungimai ................................................................................................ 76
7.2. Išdrožiniai sujungimai ............................................................................................... 78
7.3. Suvirinti sujungimai .................................................................................................. 79
7.4. Srieginiai sujungimai ................................................................................................ 83

4
7.4.1. Jėginiai santykiai sriegyje................................................................................... 86

7.4.2. Sriegių tipai........................................................................................................ 88
7.5. Savikontrolės klausimai ............................................................................................ 90
8. SUJUNGIMAI SU ĮVARŽA ........................................................................................... 91
INFORMACIJOS ŠALTINIAI ............................................................................................ 92

5
PRATARMĖ
Pagrindinis mašinų elementų kurso tikslas – supažindinti aukštosios mokyklos

klausytoją su technikoje labiausiai paplitusiais tipiniais mašinų, mechanizmų, prietaisų ir kitų
techninių gaminių elementais, jų parinkimo, geometrinių ir kitų parametrų apskaičiavimo
principais. Labai sunku įsivaizduoti bet kokį prietaisą, įrenginį, mašiną ar kitą techninę
sistemą, kur nebūtų elementų, nagrinėjamų mašinų elementų kurse. Tai yra svarbiausi
elementai, nuo kurių ir priklauso visos sistemos darbas. Visa tai yra neatsiejama techninio
išsilavinimo dalis, kurią privalo išmanyti inžinierius.
Leidinyje trumpai pateikiami mašinų elementų darbingumo rodikliai. Išsamiai aprašytos
mechaninės perdavų rūšys, jų klasifikacija bei kinematiniai ir jėginiai santykiai perdavose.
Daug dėmesio skirta frikcinėms, krumplinėms, sliekinėms, diržinėms, grandininėms bei
sraigto – veržlės perdavoms. Savo vietą leidinyje rado ir ašys bei velenai. Gana išsamiai
aprašyti guoliai, jų klasifikacija, movos bei tipinės jungtys (pleištiniai, išdrožtinai, suvirinti ir
srieginiai sujungimai).
Autoriai, pasitelkę vaizdines priemones (paveikslus ir schemas) stengėsi visą
informaciją pateikti glaustai, nuosekliai ir suprantamai. Po kiekvieno svarbesnio skyriaus
pateikti klausimai savikontrolei. Tikimasi, kad jis padės geriau išmokti mašinų elementų
dalyką.
Mokymo priemonė nėra sudėtinga ir yra tinkama savarankiškam darbui. Šį leidinį
galima pritaikyti įvairių inžinerinių projektų atlikimui.
Mašinų elementai yra sudedamoji techninės mechanikos dalis. Ją Šiaulių kolegijoje
mokinasi transporto inžinerijos studijų programų studentai, tačiau yra tinkama ir kitose
aukštosiose mokyklose besimokantiems.

6
1. BENDROS ŽINIOS APIE MAŠINŲ ELEMENTUS

Mechanizmu vadiname kūnų sistemą, kuri vieno ar kelių kūnų judesį perduoda vienam
ar keliems kūnams.
Mašina vadiname mechanizmą ar mechanizmų visumą, kurie palengvina arba pakeičia
žmogaus fizinį arba protinį darbą.
Pagal paskirtį mašinos skirstomos į du tipus:
1. Energetinės mašinos, kurios bet kokią energiją paverčia mechanine arba
atvirkščiai (vidaus degimo varikliai, elektros varikliai, kompresoriai);
2. Darbo mašinos:
2.1.Technologinės mašinos, kurios pakeičia kūnų savybes, formą, matmenis
(staklės, presai);
2.2. Transporto mašinos (automobiliai, kranai, transporteriai);
2.3. Informacinės mašinos, kurios pakeičia informaciją (tacho generatoriai,
kampo davikliai).
Visos mašinos susideda iš detalių, kurios jungiamos į mazgus.
Detalė – mašinos dalis, pagaminta iš vienos medžiagos be surinkimo operacijos.
Mazgas – surinkimo vienetas (greičių dėžė, mova, reduktorius), kuris yra gaminio dalis.
Detalės ir mazgai būna bendrosios ir specialiosios paskirties. Bendrosios paskirties
detalės ir mazgai sutinkami beveik visose mašinose (varžtai, velenai,
krumpliaračiai, guoliai, movos). Detalės gali būti paprastos (pvz., pleištas,
varžtas) ir sudėtingos. Specialiosios paskirties detalės ir mazgai sutinkami tik
tam tikrose mašinose.
Bendrosios paskirties detalės ir mazgai skirstomi į tris pagrindines grupes:
1. Sujungimai ir jų detalės (suvirinti, kniedyti, pleištiniai, išdrožiniai, srieginiai ir
kiti sujungimai);
2. Sukamojo judesio perdavos (diržinės, krumplinės, sliekinės ir kitos);
3. Perdavų aptarnavimo detalės ir mazgai (velenai, guoliai, movos ir kitos).
Mašinoms keliami šie pagrindiniai reikalavimai:
• didelis našumas ir patikimumas,
• aptarnavimo paprastumas ir saugumas,
• gamybos ir eksploatavimo ekonomiškumas,
• nedideli gabaritai,
• technologiškumas,
• maksimalus detalių ir mazgų pakeičiamumas,
• detalių ir mazgų unifikacija,
• techninio dizaino taisyklių laikymasis,
• transportabilumas.

7
2. MAŠINŲ ELEMENTŲ DARBINGUMO RODIKLIAI

Darbingumą apibūdina keletas rodiklių: stiprumas, standumas, atsparumas dilimui,
atsparumas kaitrai, atsparumas vibracijoms.
Stiprumas - tai pagrindinis rodiklis, kuris parodo detalės sugebėjimą priešintis suirimui
ir plastinių deformacijų atsiradimui. Pagrindinis detalių stiprumo skaičiavimas yra
skaičiavimas pagal leistinuosius įtempius σadm, τadm.
Leistinų įtempių reikšmės priklauso nuo daugelio veiksnių:
- nuo parinktos medžiagos ir ruošinio gamybos būdo (liejimas, kalimas, ir t.t.),
- terminio apdirbimo,
- nuo detalės darbo režimo, jos svarbumo,
- nuo detalės matmenų ir konfigūracijos,
- nuo paviršių šiurkštumo ir t.t.
Standumas – tamprios deformacijos (skersinių pjūvių pasisukimo kampai, įlinkiai ir
kt.), atsirandančios veikiant darbinėms apkrovoms, neturi viršyti leistinųjų reikšmių. Detalės
sugebėjimas priešintis formos ir matmenų pakitimui, veikiant jėgoms, vadinamas standumu, o
skaičiavimai, kurių pagrindu priimtos tampriosios deformacijos, vadinami standumo
skaičiavimais.
Atsparumas dilimui. Dilimas – tai paviršinių sluoksnių irimas dėl trinties. Jis yra
svarbiausia mašinų elementų gedimo priežastis. Dėl dilimo sumažėja prietaisų, įrankių,
staklių tikslumas, sumažėja naudingumo koeficientas ir detalių stiprumas, pablogėja paviršių
kokybė, didėja dirbančių mašinų triukšmas. Detalių paviršių dilimas būna:
1. Mechaninis dilimas, kai dyla detalių darbinių paviršių nelygumai ir kai kietos
abrazyvinės dalelės (pvz., smėlis, dulkės, purvas, dilimo produktai) patenka tarp
paviršių.
2. Dilimas įstringant paviršiams. Esant didelėms kontaktinių įtempių reikšmėms σH,
suirus alyvos plėvelei tarp besiliečiančių paviršių, atskiros besiliečiančių paviršių
vietos susivirina, o vėliau išplėšiamos kūno dalelės iš minkštesnės medžiagos.
Išplėštos dalelės prikimba prie kietesnės medžiagos, o minkštesnėje medžiagoje
lieka grioveliai. Dėl to paviršiai gali įstrigti.
3. Korozinis mechaninis dilimas. Ploni detalių paviršiniai sluoksniai yra veikiami
aplinkinio oro komponentų. Susidarę korozijos produktai nutrinami mechaniniu
būdu.
Atsparumas dilimui pasiekiamas šiais būdais:
ü sudaromas tinkamas tepimas,
ü naudojamos sandarinimo priemonės,
ü didinamas paviršių kietumas,
ü mažinamas paviršių šiurkštumas,
ü naudojamos specialios dangos,
ü tinkamai parenkamos besitrinančių detalių medžiagos.
Atsparumas kaitrai svarbus detalėms tokių mašinų, kurių darbas susijęs su aukšta
temperatūra (šiluminiai varikliai, liejimo mašinos, metalų karšto apdirbimo įrengimai).
Dirbant ilgą laiką aukštos temperatūros sąlygomis reikia atsižvelgti į valkšnumą – lėtą ir
nuolatinį plastinių deformacijų didėjimą prie pastovios apkrovos.
Įtempių relaksacija – savaiminis įtempių mažėjimas įkaitusiose detalėse. Pvz., sumažėja
varžtų įveržimas ir sujungimas gali pasidaryti nesandarus.
Atsparumas vibracijoms - tai konstrukcijos sugebėjimas dirbti įvairiais režimais be
neleistinųjų virpesių (vibracijų). Virpesių skaičiavimo pagrindą sudaro tai, kad parenkamos
tokio standumo konstrukcijos, kuriose nepasireikštų virpesių rezonansas.

8
Frikcinių, krumplinių, sliekinių perdavų, riedėjimo guolių ir kitų mašinų mazgų

darbingumas nustatomas pagal jų kontaktinį stiprumą. Nesant apkrovos, detalės gali liestis
tašku arba linija (2.1 pav.).
2.1 pav. Kontaktinės apkrovos schema: σH - kontaktinis įtempis, r1 ir r2 - detalių

spinduliai, q - išskirstytas krūvis, F - jėga
Veikiant apkrovai detalės deformuojasi ir pradinis kontaktas virsta kontaktu mažame

plote su dideliais kontaktiniais įtempiais σH:
q E red
σH = , (2.1)
ρ red 2π (1 − µ 2 )
F
q = - kontakto ilgio vienetui tenkanti apkrova,
b
2E ⋅ E
E red = 1 2 - redukuotas tamprumo modulis,
E1 + E 2
r ⋅r
ρ red = 1 2 - redukuotas cilindrų kreivumo spindulys,
r1 + r2
µ - Puasono koeficientas.
Kontaktinio stiprumo sąlyga σH ≤ σHadm
σHadm – leistinieji kontaktiniai įtempiai.

9
3. MECHANINĖS PERDAVOS
Dauguma šiuolaikinių mašinų susideda iš variklio, perdavos ir darbinio organo. Variklio
sukuriama mechaninė energija yra jo besisukančio veleno energija. Sukamasis judesys plačiai
paplitęs mašinose dėl šių privalumų:
ü judesys vyksta nuolatos ir tolygiai,
ü nedideli trinties nuostoliai,
ü galima sukurti paprastas ir kompaktiškas konstrukcijas.
Tiesiogiai sujungti variklio ir darbinio organo velenus galima, bet toks sujungimas
naudojamas retai (pvz. hidrauliniai siurbliai, ventiliatoriai). Dažnai tarp variklio ir darbinio
organo yra tarpiniai mechanizmai - perdavos.
Perdavos naudojamos dėl šių priežasčių:
ü Nesutampa variklio ir darbinio organo velenų kampiniai greičiai,
ü Reikia reguliuoti greitį,
ü Reikia vieną judesio rūšį paversti kita, pvz. sukamąjį judesį paversti
slenkamuoju - grįžtamuoju, tolyginiu, pertraukiamu ir kt.,
ü Reikia keisti judėjimo kryptį (reversuoti),
ü Reikia keisti sukimo momentus,
ü Reikia perduoti judesį tam tikru atstumu,
ü Reikia paskirstyti variklio darbą keliems mašinos darbiniams organams.
Perdavomis vadinami mechanizmai, perduodantys energiją tam tikru atstumu,
pakeičiantys kampinius greičius ir sukimo momentus, o kartais judėjimo pobūdį ir dėsnius.
Mašinų elementų kurse nagrinėjamos mechaninės perdavos:
1. Frikcinės,
2. Diržinės,
3. Krumplinės,
4. Sliekinės,
5. Grandininės,
6. Sraigtinės.
Perdavos klasifikuojamos pagal įvairius požymius (3.1 lentelė):
I. Pagal veikimo principą perdavos būna:
- trinties perdavos (frikcinės, diržinės),
- kabinimo perdavos (krumplinės, sliekinės, grandininės, sraigtinės).
II. Pagal greičio pakeitimą perdavos būna:
- greitinančios,
- lėtinančios.
III. Pagal velenų padėtį erdvėje judesys perduodamas tarp
- lygiagrečių,
- susikertančių,
- prasilenkiančių velenų.
IV. Pagal velenų judėjimo būdą perdavos būna:
- paprastos, kai velenai sukasi savo geometrinių ašių atžvilgiu,
- planetinės, kuriose ašys su ant jų užtvirtintomis detalėmis juda erdvėje.
V. Pagal laipsnių skaičių, t.y. atskirų perdavų skaičių, perdavos būna:
- vienalaipsnės,
- daugialaipsnės.

10
3.1 lentelė
Mechaninių perdavų klasifikavimas
Pagal
veikimo Trinties perdavos Kabinimo perdavos
principą
Frikcinės Krumplinės
Sraigtas – veržlė
Tiesioginio kontakto perdavos
su slydimo su riedėjimo
trintimi trintimi
Pagal grandžių išdėstymą
Sliekinės
Diržinės Grandininės
Lankstaus ryšio perdavos

11
3.1. Kinematiniai ir jėginiai santykiai perdavoje

Visose mechaninėse perdavose (3.1 pav.) yra dvi pagrindinės grandys: įeinanti
(varančioji) ir išeinanti (varomoji). Daugialaipsnėse perdavose tarp šių grandžių būna tarpinės
grandys. Grandis, kuri suteikia sukimo momentą, vadinama varančiąja, o kurią varančioji
grandis priverčia judėti, vadinama varomąja.
Varančiosios grandies parametrus žymime su indeksu „1“, pvz. d1, v1, ω1, P1, o
varomosios grandies su indeksu „2“, pvz. d2, v2, ω2, P2.
Bet kurią mechaninę perdavą apibūdina šie pagrindiniai parametrai:
P2 - galia ant išeinančio veleno, W arba kW.
ω2 - išeinančiojo veleno kampinis greitis 1/s; s -1.
arba n2 - sūkio dažnis r/min; min -1.
U - perdavimo santykis (skaičius)
U1,2 = U = ω1/ω2 = n1/n2. (3.1)
Daugialaipsnėse perdavose bendras perdavimo santykis Ub = U1, U2…Un. Perdavos

naudingumo koeficientas η = P2/P1. Daugialaipsnei perdavai, susidedančiai iš kelių
nuosekliai sujungtų perdavų, ηb = η1 ∙ η2 ∙ … ∙ ηn. Varančiojo veleno sukimo momentas M1
(T1) yra varančiųjų jėgų momentas, jo kryptis sutampa su veleno sukimosi kryptimi.
Momentas ant varomojo veleno M2 (T2) yra pasipriešinimo jėgų momentas, todėl jo kryptis
priešinga veleno sukimosi krypčiai:
M1 = P1/ω1 ; (3.2)
M2 = P2/ω2 . (3.3)
M2/M1 = (P2/ω2 ) / (P1/ω1 ) = (P2 ω1) / (P1 ω2) = η U1,2 . (3.4)
Kai perdavimo skaičius U1,2 >1, ω1>ω2, tokia perdava yra lėtinančioji, ji vadinama
reduktoriumi. Kai U1,2<1, ω1<ω2, tokia perdava yra greitinančioji, ji vadinama
multiplikatoriumi.
3.1 pav. Mechaninė perdava: O1, O2 –sukimosi ašys, M1, M2 – pasipriešinimo jėgų
momentai, ω1, ω2 – velenų kampiniai greičiai
3.2. Frikcinės perdavos

Frikcinė perdava – mechaninė perdava, perduodanti sukamąjį judesį (arba sukamąjį
judesį pakeičianti slenkamuoju) nuo vieno veleno kitam trinties jėgų pagalba. Trintis atsiranda
prispaudžiant diskus, cilindrus ar kūgius, užtvirtintus ant velenų.

12
3.2 pav. Cilindrinė nereguliuojama 3.3 pav. Kūginė perdava su

frikcinė perdava: D1 – varančiojo ritinio lygiagrečiomis ašimis
skersmuo, D2 – varomojo ritinio
skersmuo, b1, b2 – ritinių pločiai
3.4 pav. Kūginė perdava su 3.5 pav. Galinis variatorius: R1 ir R2 -

susikertančiomis ašimis varančiojo ir varomojo velenų
spinduliai; ω1, ω2 – kampiniai greičiai
3.6 pav. Toroidinis variatorius: 3.7 pav. Variatorius su kūginiais ritiniais:

1, 2 – toroidiniai ritiniai, 3 – ritinys, 1, 2 – kūginiai ritiniai, 3 - cilindrinis
4 – ašys, 5 – šarnyrai diskas, 4 – ašis

13
Frikcinės perdavos klasifikuojamos pagal šiuos požymius:

1. Pagal paskirtį:
1.1. Nereguliuojamos perdavos, t.y. su sąlyginai pastoviu perdavimo santykiu (3.2-
3.4 pav.).
1.2. Reguliuojamos perdavos – variatoriai, leidžiantys sklandžiai keisti perdavimo
santykį.
1.2.1. Be tarpinės grandies (3.5 pav.)
1.2.2. Su tarpine grandimi (3.6, 3.7 pav.)
2. Pagal velenų geometrinių ašių padėtį:
2.1 Cilindrinės ar kūginės perdavos su lygiagrečiomis ašimis (3.2, 3.3, 3.7 pav.)
2.2 Kūginės ir galinės perdavos su susikertančiomis ašimis (3.4, 3.5 pav.)
2.3 Toroidinės perdavos – bendraašės (3.6 pav.)
3. Pagal darbo principą:
3.1 Nereversuojančios perdavos (3.2 - 3.4, 3.6, 3.7 pav.)
3.2 Reversuojančios perdavos (3.5 pav.)
Frikcinių perdavų privalumai:
1. Paprasta konstrukcija ir aptarnavimas,
2. Tolygi ir tyli eiga,
3. Perdavą perkrovus, ritiniai praslysta – buksuoja ir perdava nelūžta,
4. Galima keisti greičius, sukimosi kryptį, sukamąjį judesį pakeisti slenkamuoju.
Trūkumai:
1. Ribotas galios perdavimas (10-20 kW atviroms perdavoms, iki 200 kW –
uždaroms perdavoms),
2. Nedidelis atvirų perdavų naudingumo koeficientas,
3. Didelis ir netolygus ritinių dilimas buksuojant,
4. Reikalinga speciali atramų konstrukcija su prispaudimo įrenginiais, dėl to didėja
perdavos gabaritai,
5. Nepastovus perdavimo santykis dėl ritinių tampraus praslydimo.
Frikcinės perdavos su pastoviu perdavimo santykiu naudojamos retai – frikciniuose
presuose, gervėse, kalnakasybos įrenginiuose, dažniau naudojama magnetofonuose,
spidometruose, grotuvuose. Plačiau paplitę variatoriai, kuriais galima keisti sukimosi greitį,
kryptį.
3.2.1. Geometriniai parametrai, kinematiniai ir jėginiai santykiai
Frikcinės perdavos pagrindiniai geometriniai parametrai yra:

D1 – varančiojo ritinio skersmuo, D2 – varomojo ritinio skersmuo (3.2 pav.), a –
tarpašinis atstumas, b1, b2 – ritinių pločiai, R1, R2 – ritinių spinduliai (3.5 pav.)
Tariant, kad frikcinėje perdavoje nėra slydimo, ritinių apskritiminiai greičiai lygūs V1 =
V2 . 3.2 pav. pavaizduotai perdavai
V1 = ω1D1/2; V2 = ω2D2/2. (3.5)
Sulyginę lygybių dešiniąsias puses, gauname
ω1D1/2 = ω2D2/2 arba ω1D1 = ω2D2. (3.6)
Iš čia
ω1/ω2 = D1/D2 = U, (3.7)
čia U – perdavimo santykis (skaičius).

14
Iš tikrųjų V1 ≠ V2. Slydimo dydį įvertina slydimo koeficientas ε = 0,005 ... 0,03. Tada
U = D2/D1( 1- ε ). (3.8)
Kad frikcinė perdava veiktų, ritinius reikia prispausti vieną prie kito jėga Fr , kad būtų
išlaikyta sąlyga Ftr = Frf ≥ Ft
čia: Ftr - didžiausia trinties jėga,
Ft - apskritiminė jėga,
f - trinties koeficientas.
Pvz., kai abu ritiniai plieniniai f = 0,04 ... 0,05, kai vienas ritinys plieninis, kitas ketinis
f = 0,1...0,18. Jeigu neišpildyta sąlyga Ftr > Ft , perdava pradeda buksuoti ir ritiniai smarkiai
dyla. Sukimo momentas
T1 = M1 = Ft D1/2, (3.9)
o didžiausia trinties jėga
Fr = KFt / f = 2K T1 /f D1. (3.10)
K – sukibimo atsargos koeficientas. Jėginėms perdavoms K = 1,25...1,5; prietaisų

perdavoms K = 3...5.
3.2.2. Variatoriai
Tai mechanizmai, kuriais galima sklandžiai keisti perdavimo skaičių. Variatoriuose

ritiniai gali liestis tiesiogiai (3.5 pav.) arba gali būti tarpinis diskas (3.6, 3.7 pav.).
Galinis variatorius (3.5 pav.) sudarytas iš dviejų ritinių. Varantysis ritinys, kurio
spindulys R1 = const., tvirtinamas ant veleno kreipiančiuoju pleištu, todėl galima paslinkti
išilgai veleno. Varomasis ritinys, kurio spindulys R2, ant veleno užtvirtinamas standžiai.
Perslenkant varantįjį ritinį išilgai veleno, keičiasi spindulys R2, todėl keičiasi ir kampinis
greitis ω2 .
Perdavimo skaičius:
U = R2/R1 ≠ const. (3.11)
Ribinės U reikšmės:
Umax = R2max/R1; (3.12)
U min = R2min/R1 (3.13)
Reguliavimo diapazonas
Dreg = Umax/Umin = R2max/R2min; (3.14)

čia Dreg< 3
Jeigu varantįjį ritinį paslinksime į kairę pusę nuo varomojo ritinio centro, tai pasikeis
sukimosi kryptis.
Toroidinis variatorius (3.6 pav.). Toroidiniai ritiniai 1 ir 2 su sferiniu paviršiumi
užtvirtinti ant bendraašių velenų. Sukimasis nuo varančiojo ritinio varomajam perduodamas
dviem ritiniais 3, kurie laisvai užmauti ant ašių 4. Pasukant ritinius 3 aplink šarnyrus 5,
pasikeičia sukimosi greitis ω2.Varantysis ritinys 1 sukasi pastoviu kampiniu greičiu ω1. Kai

15
ritinių 3 ašys statmenos velenų geometrinėms ašims, ω2 = ω1, kai ritiniai 3 pakreipti į dešinę -
ω2 < ω1.
Perdavimo skaičius
U = ω1/ω2 ≈ R2/R1 (3.15)
Umax = R2max/R1min ; (3.16)
Umin = R2 min/R1max (3.17)
Kadangi ritinių 1 ir 2 matmenys vienodi, tai R1max = R2max ; R1min = R2 min.

Dreg = Umax/Umin = (Rmax/Rmin)2 . (3.18)
Variatorius su kūginiais ritiniais (3.7 pav.). Ant varančiojo ir varomojo veleno

užtvirtinti ritiniai 1 ir 2 su kūginiais darbiniais paviršiais. Sukimasis nuo varančiojo ritinio
varomajam perduodamas per tarpinį cilindrinį diską 3, laisvai besisukantį ant ašies 4.
Slankiojant diską 3 išilgai ašies 4, keičiasi spinduliai R1 ir R2.
Perdavimo skaičius
U = R2/R1 ≠ const. (3.19)
Dreg = Umax/Umin = ( Rmax/Rmin )2 (3.20)
Ritinių 1 ir 2 matmenys vienodi, tai R1max = R2max ; R1min = R2 min
3.2.3. Frikcinių perdavų medžiagos
Frikcinių ritinių medžiagoms keliami šie reikalavimai:

ü didelis tamprumo modulis E (kuo didesnis E, tuo mažesnės kontaktinės
deformacijos ir trinties nuostoliai);
ü didelis trinties koeficientas f (kuo didesnis f, tuo mažesnė prispaudimo jėga Fr );
ü didelis kontaktinis stiprumas;
ü didelis atsparumas dilimui.
Frikciniams ritiniams taikomi tokie medžiagų deriniai:
1. Grūdintas plienas su grūdintu plienu. Rekomenduojama greitaeigėse uždarose
jėginėse perdavose.
2. Ketus su ketumi ar plienu. Rekomenduojama atvirose lėtaeigėse perdavose.
3. Tekstolitas, getinaksas, fibra su plienu. Šios perdavos turi didelį trinties
koeficientą.
4. Guma su plienu ar ketumi. Šios perdavos turi didelį trinties koeficientą, bet mažą
paviršiaus stiprumą.
Veikiančioje perdavoje kontakto vieta visą laiką juda ritinių paviršiumi, todėl ritinių
medžiagos paviršiniai sluoksniai yra veikiami kintamų kontaktinių įtempių. Jie ištrupa dėl
nuovargio, kaista, dyla. Frikcinių perdavų pagrindinis darbingumo rodiklis yra atsparumas
kontaktiniams nuovargiui (perdavoms su metaliniais ritiniais) ir paviršių sluoksnių
atsparumas dilimui (perdavoms su ritiniais iš nemetalinių medžiagų).

16
3.2.4. Savikontrolės klausimai
1. Kada naudojamos frikcinė perdavos?

2. Pagal kokius pažymius klasifikuojamos frikcinės perdavos?
3. Frikcinių perdavų privalumai ir trūkumai?
4. Kuo pasižymi variatoriai?
5. Kaip veikia variatorius su kūginiais ritiniais?
6. Kokie frikcinių ritinių medžiagoms keliami reikalavimai?
7. Kokie medžiagų deriniai taikomi frikciniams ritiniams?
3.3. Krumplinės perdavos

Šiuolaikinėje mašinų ir prietaisų gamybos pramonėje labiausiai paplitusios yra
krumplinės perdavos. Krumplinės perdavos skirtos sukimosi judesiui perduoti arba sukamąjį
judesį paversti slenkamuoju. Iš visų perdavų krumplinės perdavos turi mažiausius gabaritus,
perduodant tą pačią galią, ir mažiausius trinties nuostolius. Jos naudojamas dideliam greičių
(iki 100 m/s), galių (iki dešimčių tūkstančių kilovatų) ir perdavimo skaičių diapazonui.
Perduodami momentai būna iki 5 x 106 Nm. Pvz.: laivų sraigtų krumpliaračiai būna iki
6 m skersmens.
Krumplinių perdavų privalumai :
1. Patikimas darbas, esant įvairioms apkrovoms ir greičiams;
2. Kompaktiškos;
3. Ilgaamžės;
4. Didelis naudingumo koeficientas (η = 0,96...0,99);
5. Nedidelės apkrovos į velenus ir guolius;
6. Pastovus perdavimo santykis u ;
7. Paprastas aptarnavimas.
Trūkumai :
1. Dideli tikslumo ir montavimo reikalavimai;
2. Triukšmas esant dideliems greičiams;
3. Didelis standumas, dėl kurio atsiranda dinaminės apkrovos;
4. Negalima sklandžiai keisti perdavimo skaičių.
Krumplinės perdavos klasifikuojamos pagal įvairius požymius:
1. Pagal velenų geometrinių ašių padėtį:
1.1. Su lygiagrečiomis ašimis (cilindrinės, 3.8 pav. a, b, c, e);
1.2. Su susikertančiomis ašimis (kūginės, 3.8 pav. g, h, j);
1.3. Su prasilenkiančiomis ašimis (cilindrinės – sraigtinės 3.8 pav. f, hipoidinės
3.8 pav. k);
1.4. Krumpliaratis – krumpliastiebis (sukamąjį judesį paverčia slenkamuoju, 3.8
pav. d).
2. Pagal krumplių padėtį sudaromosios atžvilgiu:
2.1. Tiesiakrumplės;
2.2. Įstrižakrumplės;
2.3. Ševroninės;
2.4. Su kreivalinijiniais krumpliais.
Pereinant nuo tiesiakrumplių perdavų prie netiesiakrumplių, mažėja triukšmas, didėja
apkraunamasis pajėgumas, todėl jos naudojamos prie didelių greičių ir momentų.
3. Pagal krumplio profilio formą:
3.1. Evolventinės perdavos;

17
3.2. Apskritiminės – Novikovo tipo;

3.3. Cikloidinės.
3.8 pav. Krumplinių perdavų tipai: a - cilindrinė tiesiakrumplė perdava, b - cilindrinė

įstrižakrumplė perdava, c - ševroninė perdava, d - krumpliaratis - krumpliastiebis, e - vidinio
susikabinimo cilindrinė tiesiakrumplė perdava, f - cilindrinė sraigrinė, g - kūginė krumplinė
perdava su tiesiais krumpliais; h - kūginė krumplinė perdava su įstrižais krumpliais; j - kūginė
krumplinė perdava su apskritiminiais krumpliais; k - hipoidinė perdava
3.9 pav. Reduktorius (uždara perdava)

18
Plačiausiai taikomas evolventinis profilis. Cikloidinis susikabinimas naudojamas

laikrodžiuose ir panašiuose prietaisuose. M. Novikovas 1955 m. pasiūlė susikabinimą,
kuriame krumplių šoninis profilis yra apskritimo lanko formos. Šis sujungimas naudojamas
tik įstrižakrumplėms perdavoms (cilindrinėms ir kūginėms). Pagal krumplių išsidėstymą:
4.1 Išorinio susikabinimo krumpliaračiai – sukasi į priešingas puses;
4.2 Vidinio susikabinimo krumpliaračiai – sukasi į tą pačią pusę.
4. Pagal konstrukcinį išpildymą:
5.1 Atviros perdavos – netepamos arba tepamos periodiškai, neapsaugotos nuo
aplinkos poveikio;
5.2 Uždaros perdavos – jos yra atskirame korpuse, į kurį nepatenka dulkės,
krumpliaračiai tepami (3.9 pav.).
3.3.1. Pagrindinė sukabinimo teorema
Sukantis krumpliaračių porai, vieno krumpliaračio krumpliai įeina į kito krumpliaračio

įdubas (tarpkrumplius). Susikabinime krumpliai liečiasi vienas su kitu savo šoniniais
paviršiais ir sukantis krumpliaračiams spaudžia vienas kitą.
Norint užtikrinti pastovų perdavimo santykį, krumplių profiliai turi būti apibrėžti
tokiomis kreivėmis, kurios atitiktų krumplinio susikabinimo teoremą.
Šios teoremos įrodymui imame
du susikabinusius krumpliaračių,
prispaustų vienas prie kito (3.10 pav.).
Abiejų krumpliaračių profiliai liečiasi
taške K.
Atstumas tarp krumpliaračių
centrų O1 ir O2 yra nekintamas, aω =
const. Sukantis mažajam
krumpliaračiui kampiniu greičiu ω1 jo
krumplys spaudžia kito krumpliaračio
krumplius. Antrasis krumpliaratis
pradeda suktis kampiniu greičiu ω2.
Per tašką K nubrėžiame bendrą abiejų
profilių normalę nn ir liestinę tt. Taško
K apskritiminiai greičiai centrų O1 ir O2
atžvilgiu:
V1 = O1 K ω1; (3.21)
V2 = O2 K ω2 (3.22)
Išskaidome greičius V1 ir V2 į
dedamąsias V1 ′ ir V2 ′ normalės kryptimi
ir V1 ′′, V2 ′′ liestinės kryptimi.
3.10 pav. Krumpliaračių susikabinimas
Pastoviam profilių lietimuisi būtina, kad V1 ′ = V2′ . Jeigu V1′ < V2 ′ , mažojo
krumpliaračio krumplys atsiliks nuo didžiojo krumpliaračio krumplio, o jei
V1′ > V2′ , krumplių profiliai susikirs. Iš centrų O1 ir O2 iškeliame statmenis O1a ir O2d
į normalę nn.
Nagrinėdami panašius trikampius bf1K ir aKO1, gauname santykį

19
V1′ / V1 = O1a / O1K ; (3.23)
V1′ = V1 O1a / O1K = ω1 O1a (3.24)
Iš trikampių bfK ir dKO2 panašumo turime
V2′ / V2 = O2d / O2K ; (3.25)
V2′ = V2O2d / O2K = ω2O2d. (3.26)
Kadangi V1′ = V2′, vadinasi ω1O1a = ω2O2d ir perdavimo santykis U = ω1/ω2 = O2d/O1a
.
Normalė nn kerta centrų liniją O1O2 taške P, kuris vadinamas susikabinimo poliumi. Iš
trikampių O2Pd ir O1Pa panašumo turime
O2d/O1a = O2P/O1P = rω2/rω1; (3.27)
U = ω1 / ω2 = rω2 / rω1 = const. (3.28)
Tokiu būdu pagrindinė sukabinimo teorema formuluojama taip:

Bendra krumplių profilių normalė nn kerta centrų liniją taške P (susikabinimo poliuje)
ir dalija tarpcentrinį atstumą O1O2 į atkarpas, atvirkščiai proporcingas kampiniams greičiams.
Apskritimai, kurių spinduliai rω2 ir rω1 , rieda vienas kitu neslysdami. Jie vadinami
pradiniais apskritimais.
Iš daugybės teoriškai tinkamų profilių (atitinkančių susikabinimo teorijos reikalavimus)
labiausiai paplito evolventiniai.
Evolvente vadiname kreivę, kuria nubrėžia tiesės nn taškas K ridinant tiesę be slydimo
apskritimu, kurio skersmuo yra db. Šis apskritimas vadinamas pagrindiniu apskritimu, o
ridinamoji tiesė – sudarančiąja tiese. Evolventės savybės:
1. Sudarančioji tiesė nn yra pagrindinio
apkritimo liestinė ir kiekvieno evolventės
taško normalė;
2. Dvi to paties apskritimo evolventės yra
ekvidistancinės kreivės (tolygiai nutolusios);
3. Evolventės kreivumo spindulys taške K2
lygus pagrindinio apskritimo lanko K2B
ilgiui, evolventės kreivumo centras B yra ant
pagrindinio apskritimo;
4. Didinant pagrindinio apskritimo
spindulį rb, evolventės kreivumas mažėja, o
kai rb → ∞, evolventė virsta tiese.
3.11 pav. Evolventė
Sukantis krumpliaračiams, evolventinių krumpliaračių lietimosi taškas K slenka bendra

normale nn (3.11 pav.). Todėl galime sakyti, kad normalė nn yra evolvenčių lietimosi taškų
geometrinė vieta ir ją galime vadinti susikabinimo linija.
Vieno krumpliaračio krumplio spaudimo į kito krumpliaračio krumplį jėga Fn taip pat
veikia normalės nn kryptimi.
Susikabinimo kampas αω - tai kampas tarp susikabinimo linijos ir tiesės, statmenos
centrų linijai O1O2 . Kampo αω reikšmė yra standartinė - αω = 20° .

20
Iš centrų O1 ir O2 per polių brėžiame apskritimus, kurie susikabinimo metu rieda vienas
kitu neslysdami. Šie apskritimai vadinami pradiniais. Kintant tarpašiniam atstumui aω, kinta ir
krumpliaračių pradinių apskritimų skersmenys d ω1 ir d ω2:
aω= d ω1 / 2 + d ω2 / 2 . (3.29)
Krumpliaračių pora gali turėti daug pradinių apskritimų.

Atskiras krumpliaratis pradinio apskritimo neturi.
Apskritimo ilgis ir skersmuo:
l = πd = zpt (3.30)
d = zpt / π = zmt (3.31)
3.12 pav. Susikabinimo pagrindiniai parametrai
Santykis pt / π = mt vadinamas krumplinės perdavos moduliu

Modulis yra pagrindinis krumplinės perdavos parametras, per kurį išreiškiami kiti
perdavos parametrai. Modulio reikšmė yra standartinė.
Standartiniai pirmos eilės moduliai m (mm): 1; 1,25; 1,5; 2; 2,5; 3; 4; 5; 6,0; 8; 10 ...
Apskritimas, ant kurio atidedamas standartinį modulį atitinkantis žingsnis, vadinamas

dalijamuoju apskritimu:
d = zmt = zm (3.32)
Keičiantis atstumui aω, dalijamasis apskritimas nesikeičia. Standartinėje perdavoje

dalijamieji apskritimai sutampa su pradiniais:
d1 = d ω1, (3.33)
d2 = d ω2 (3.34)
Sukabinimo žingsnis pt – tai trumpiausias atstumas tarp gretimų krumplių vienvardžių

profilių paviršių, matuojamas ant dalijamojo apskritimo.

21
pt = p = st + et , (3.35)
čia: st – krumplio storis. Ant dalijamojo apskritimo st = et,

et – tarpkrumplės plotis.
pb – pagrindinis žingsnis, matuojamas ant pagrindinio apskritimo.
Krumplio aukštis :
h = ha + hf (3.36)
Krumplio galvutės aukštis:

ha = m. (3.37)
Krumplio pašaknio aukštis:
hf = 1,25m. (3.38)
Krumplių viršūnių apskritimo skersmuo:
da = d + 2ha = mz + 2m = m (z + 2). (3.39)
Krumplių pašaknų apskritimo skersmuo:
df = d – 2hf = mz – 2,5m = m (z – 2,5). (3.40)
Perdavimo santykis (skaičius):
U = ω1 / ω2 = d2 / d1 = mz2 / mz1 = z2 / z1. (3.41)
3.3.2. Cilindrinė tiesiakrumplė perdava
Tiesiakrumplėje perdavoje krumpliai susikabina visu savo ilgiu. Kai krumpliaračiai

pagaminti netikslių matmenų, dylant krumplių paviršiams, labai dažnai krumpliaračiai dirba
triukšmingai ir yra veikiami smūginių apkrovų.
Perdavos perdavimo skaičius
U = ω1 / ω2 = d2 / d1 = z2 / z1. (3.42)
Krumpliaračių matmenys išreiškiami per susikabinimo modulį m ir krumplių skaičių z.

Pagrindiniai geometriniai parametrai (3.13 pav.) :
• Pradinio ar dalijamojo apskritimo skersmuo:
d = dω = mz (3.43)
• Viršūnių apskritimo skersmuo:
da = d + 2ha = d + 2m. (3.44)
• Pašaknių apskritimo skersmuo:
df = d – 2hf = d – 2,5 m. (3.45)

22
3.13 pav. Cilindrinės tiesiakrumplės perdavos pagrindiniai geometriniai parametrai
• Pašaknių apskritimo skersmuo:
df = d – 2hf = d – 2,5 m. (3.45)
• Tarpcentrinis atstumas:
a = (d1 + d2) / 2 = d1(u + 1) / 2 = mzΣ / 2. (3.46)
• Suminis krumplių skaičius:
zΣ = z1 + z2. (3.47)
3.14 pav. Dviejų krumplių susikabinimo poliuje veikiančios jėgos
Susikabinimo linijos nn kryptimi veikianti normalinė jėga Fn (3.14 pav.) išskaidoma į

dvi dedamąsias:
1. Apskritiminė jėga Ft. ši jėga veikia dalijamojo apskritimo liestinės kryptimi.
Varomojo krumpliaračio apskritiminė jėga sutampa su kampinio greičio ω2
kryptimi, o ant varančiojo krumpliaračio – priešinga ω1 krypčiai;
2. Radialinė jėga Fr. Ji nukreipta išilgai centrų linijos.

23
3.3.3. Cilindrinės įstrižakrumplės ir ševroninės perdavos
Kaip ir tiesiakrumplės perdavos, šios perdavos perduoda judesį tarp lygiagrečių velenų.
Krumplių ašys išdėstytos ne pagal dalijamojo cilindro sudaromąją, o pagal sraigtinę liniją,
kuri su sudaromąja sudaro kampą β. Sraigtinės linijos žingsnis, palyginus su krumpliaračio
pločiu yra didelis, todėl krumplio kreivalinijiniškumas mažai pastebimas. Dėl to šie
krumpliaračiai vadinami įstrižakrumpliais.
Dviejų krumpliaračių krumplių posvyrio kampai lygūs, bet priešingų krypčių, t.y.
vienas krumpliaratis kairinis, kitas dešininis (3.15 pav.). Krumpliai į sukabinimą įeina
palaipsniui, o ne iš karti visu ilgiu, kaip tiesiakrumplėje perdavoje.
Lyginant su tiesiakrumplėmis perdavomis, įstrižakrumplės perdavos turi šiuos
privalumus:
- didelis susikabinimo sklandumas (tuo didesnis, kuo didesnis β),
- mažesnis triukšmas ir papildomos dinaminės apkrovos,
- mažesni gabaritiniai matmenys.
Trūkumas yra ašinės jėgos Fa atsiradimas. Ji stengiasi perslinkti krumpliaratį išilgai
veleno ir apkrauna atramas.
3.15 pav. Įstrižakrumplė perdava
Jeigu kiekvienoje krumpliaračio pusėje įpjausime krumplius su priešiniais posvyrio

kampais, tai gausime ševroninį krumpliaratį. Jie būna pagaminti su tarpeliu ir be jo. Tarpelis
reikalingas pjovimo įrankio išėjimui (3.16 pav.).
a b
3.16 pav. Ševroninė perdava: a - be tarpelio; b - su tarpeliu

24
Ševroninių perdavų trūkumas yra jų sudėtinga gamyba, todėl jos naudojamos rečiau nei
įstrižakrumplės, t.y. tais atvejais, kai reikalinga perduoti didelę galią ir greitį, o ašinės
perkrovos nepageidaujamos.
Įstrižakrumplėse perdavose atstumą tarp krumplių galima matuoti galiniame pjūvyje t-t
(galinis žingsnis pt) ir normaliniame pjūvyje n-n (normalinis žingsnis pn) (3.17 pav.).
Ryšys tarp žingsnių:
pn / pt = cos β (3.48)
pt – galinis (apskritiminis) modulis
pn – normalinis modulis
Krumplio profilis normaliniame pjūvyje sutampa su tiesaus krumplio profiliu.

Normalinio modulio reikšmės yra standartinės. Dalijamojo arba pradinio apskritimo skersmuo
d = dω = mtZ = mnZ / cos β (3.49)
Parametrai:
ha = mn
hf = 1,25 mn (3.50)
da = d + 2 mn
df = d – 2,5 mn
aω = mn( z1 + z2 ) / cos β
3.17 pav. Įstrižakrumplio krumpliaračio parametrai
Krumplio profilį apsprendžia jo matmenys ir forma normaliniame pjūvyje. Dalijamojo

cilindro pjūvis n-n turi elipsės formą. Elipsės pusašės yra e = d / 2cosβ ir c = d /2; elipsės
kreivumo spindulys rv = e2 / c = 0,5d / cos2β . Tiesiakrumplio cilindrinio krumpliaračio, kurio
dalijamasis skersmuo dv = 2rv = d / cos2β, krumplio forma artima įstrižakrumplio
krumpliaračio krumplio formai. Tai ekvivalentinis krumpliaratis, kurio krumplių skaičius
zv = dv / mn = d / mncos2β = z / cos3β. Įstrižakrumplėje perdavoje (3.18 pav.) normalinė jėga Fn
išskaidoma į tris dedamąsias :
Ft – apskritiminė jėga:
Ft = 2M / d = 2T / d (3.51)
Fr – radialinė jėga:

25
Fr = Ft tgα / cosβ (3.52)
Fa – ašinė jėga:
Fa = Ft tgβ (3.53)
3.18 pav. Įstrižakrumplėje perdavoje veikiančios jėgos
Ašinė jėga papildomai apkrauna guolius. Didėjant β, Fa didėja. Įstrižakrumplių perdavų

β = 8°... 20°.
Ševroninėje perdavoje ašinės jėgos Fa / 2 atsiranda abiejuose pusševroniuose ir
atsiveria, t. y. į veleną ir guolius neperduodama. Krumplių posvyrio kampą galima imti β =
25°... 40°.
3.3.4. Krumpliaračių koregavimas
Projektuojant perdavas, stengiamasi sumažinti jų masę ir matmenis, dėl to reikia mažinti

krumplių skaičių z. Mažinant z, gali būti įpjauti krumplių pašakniai. Jeigu įpjaunant
krumplius, įrankis paslenkamas krumpliaračio ašies atžvilgiu, tai tokie krumpliaračiai
vadinami koreguotais.
3.19 pav. Koregavimo įtaka krumplio formai: a - nekoreguotas krumplys;

b - koreguotas krumplys; 1 – įrankis krumpliastiebis; 2 – krumpliaratis.

26
Jeigu krumpliastiebinio įrankio pradinio kontūro vidurinė linija liečia ruošinio

dalijamąjį apskritimą, tai krumpliaratis vadinamas normaliu arba nuliniu krumpliaračiu.
Krumplio storis ir įdubos plotis tarpusavy lygūs. Xm = 0
x – koregavimo koeficientas.
Įrankio paslinkimas nuo krumpliaračio ašies vadinamas teigiamu koregavimu, o
perslinkimas link krumpliaračio ašies – neigiamu koregavimu.
Mažojo ir didžiojo krumpliaračio koregavimo koeficientai žymimi x1 ir x2.
Jei x1 = x2 = 0, tai perdava vadinama nuline arba nekoreguota.
Jei mažasis krumpliaratis pagamintas su teigiamu koregavimu, o didysis su tokio pat
didumo neigiamu koregavimu, tai x1 = - x2 ir perdava vadinama vienodai paslinkta. Teigiamas
koregavimas padidina krumplių stiprumą lenkiant, leidžia gaminti be pašaknio įpjovos
krumpliaračius su krumplių skaičiumi, mažesniu už zmin, lenkimo apkrovą galima padidinti
100 % .
3.3.5. Kūginės krumplinės perdavos
Kūginę perdavą sudaro du kūginiai kūnai, kurių ašys dažniausiai susikerta kampu Σ =
90° taške, vadinamame kūgių viršūne. Kūginės perdavos gali būti su tiesiais (3.20 pav. a),
įstrižais (tangentiniais) (3.20 pav. b) ir apskritiminiais krumpliais (3.20 pav. c).
Perduodant sukimąsi tarp prasilenkiančių velenų, naudojama hipoidinė perdava (3.21
pav.).
Kūginius krumpliaračius, lyginant su cilindriniais, sudėtingiau gaminti ir surinkti, jų
masė ir gabaritai yra didesni. Vienas krumpliaratis montuojamas konsoliškai, todėl krumplio
ilgyje apkrova pasiskirsto netolygiai. Dėl šios priežasties kyla triukšmas. Kūginėje perdavoje
veikia ašinės jėgos, todėl reikalinga sudėtingesnė atramų konstrukcija.
3.20 pav. Kūginė krumplinė perdava: a - tiesiais; b - įstrižais; c - apskritiminiais

krumpliais
Nežiūrint šių trūkumų kūginės perdavos plačiai naudojamos, nes daugelyje mašinų
reikia velenus išdėstyti kampu. Tiesiakrumplės perdavos rekomenduojamos naudoti
apskritiminiams greičiams iki 3 m/s.
Lyginant su tiesiakrumpliais krumpliaračiais, perdavos su apskritiminiais krumpliais
dirba tyliau, sklandžiau ir turi didesnį apkraunamąjį pajėgumą.

27
3.21 pav. Hipoidinė perdava
3.22 pav. Kūginių perdavų krumplių formų tipai
Pagal krumplio matmenų kitimą išilgai krumplio kūginių perdavų krumpliai būna 3
formų:
I forma – proporcingai žemėjantys krumpliai. Juose dalijamojo ir pašaknių kūgių
viršūnės sutampa.
II forma – žemėjantys krumpliai. Dalijamojo ir pašaknių kūgių viršūnės nesutampa.
III forma – vienodo aukščio krumpliai. Juose dalijamojo, viršūnių ir pašaknių kūgių
sudaromosios yra lygiagrečios.
Nagrinėsime I formos tiesiakrumplių krumpliaračių susikabinimą.
Kūginės perdavos perdavimo skaičius:
U = ω1 / ω2 = z2 / z1 = de2 / de1 = tg δ2 = 1 / tg δ1 (3.54)
Kūginėje perdavoje yra du moduliai: me – išorinis apskritiminis modulis ir m – vidurinis

modulis. me vadinamas gamybiniu moduliu. Jis dažniausiai renkamas iš standartinės eilės
(nors tai nebūtina).
Kūginėje tiesiakrumplėje perdavoje jėgos skaičiuojamos pagal vidutinius krumpliaračių
matmenis (3.25 pav.).

28
3.24 pav. Tiesiakrumplių kūginių krumpliaračių susikabinimas: AOB – mažojo

krumpliaračio dalijamasis kūgis, BOC – didžiojo krumpliaračio dalijamasis kūgis, AO1B –
mažojo krumpliaračio papildomas dalijamasis kūgis, BO2C – didžiojo krumpliaračio
papildomas dalijamasis kūgis, δ1, δ2 – krumpliaračių dalijamųjų kūgių kampai, de1, de2 –
krumpliaračių išoriniai dalijamieji skersmenys, d1 , d2 – krumpliaračių viduriniai dalijamieji
skersmenys, b – krumplio vainiko plotis, Re – išorinis kūginis atstumas, R – vidurinis kūgių
atstumas, δa – viršūnių kūgio kampas, θa – krumplio galvutės kampas, θf – krumplio pašaknio
kampas, hae – krumplio galvutės aukštis išoriniame pjūvyje, hfe – krumplio pašaknio aukštis
išoriniame pjūvyje.
3.25 pav. Kūginėje perdavoje veikiančios jėgos
Krumplio paviršiui statmena jėga Fn išskaidoma į 3 dedamąsias:

• Krumpliaračių apskritiminė jėga:
Ft = 2 M2 / d2 = 2T2 /d; (3.55)

29
• Mažojo krumpliaračio radialinė jėga:
Fr1 = F t x tgα ω x cosδ1; (3.56)
• Mažojo krumpliaračio ašinė jėga:
Fa1 = Ft x tgα ω x sinδ1; (3.57)
Didžiojo krumpliaračio jėgos:
Fr2 = Fa1;
Fa2 = Fr2. (3.58)
3.3.6. Planetinės krumplinės perdavos

Planetinėmis vadinamos perdavos, turinčios krumpliaračius su judančiomis ašimis.
Labiausiai paplitusi vienaeilė planetinė perdava (3.26 pav.), susidedanti iš centrinio
krumpliaračio 1 su išoriniais krumpliais, nejudamo centrinio krumpliaračio 3 su vidiniais
krumpliais ir vediklio H, ant kurio užtvirtintos planetinių krumpliaračių (satelitų) 2 ašys.
3.26 pav. Planetinė perdava: 1 - centrinis krumpliaratis, 2 - satelitai, 3 - nejudamas

centrinis krumpliaratis
Satelitai rieda centriniais krumpliaračiais ir sukasi aplink savo ašis, t.y. juda panašiai
kaip planetos. Vediklis kartu su satelitais sukasi aplink nejudamą ašį. Kai krumpliaratis 3 yra
nejudamas, judesys perduodamas nuo krumpliaračio 1 vedikliui H arba atvirkščiai. Jeigu
planetinėje perdavoje visos grandys būtų judančios, t. y. abu krumpliaračiai ir vediklis, tai
tokia perdava vadinama diferencialu. Jame vieną judesį galima išskaidyti į du arba du
judesius sudėti. Pvz., judesį nuo krumpliaračio 3 galima vienu metu perduoti krumpliaračiui 1
ir vedikliui H arba nuo krumpliaračių 1 ir 3 vedikliui ir t.t.
Perdavos privalumai:
1. Maži gabaritai ir masė. Tai paaiškinama tuo, kad galia perduodama keliais
srautais, lygiais satelitų skaičiui, todėl apkrova į krumplius kiekviename
susikabinime sumažėja keletą kartų.
2. Patogios komponuojant mašinas, kadangi varantysis ir varomasis velenai yra
bendraašiai.
3. Veikia su mažesniu triukšmu negu paprastos krumplinės perdavos.
4. Mažos apkrovos į atramas, maži trinties nuostoliai ir paprastesnė atramų
konstrukcija.
5. Planetinis judėjimo būdas leidžia gauti didelius perdavimo skaičius.

30
Trūkumai:
1. Dideli tikslumo ir montavimo reikalavimai.
2. Naudingumo koeficiento sumažėjimas didėjant perdavimo skaičiui U.
3. Sudėtinga konstrukcija.
3.26 pav. pavaizduotos perdavos, kai judesys perduodamas nuo krumpliaračio 1

vedikliui H, perdavimo skaičius:
z
U =− 3; (3.59)
z1
čia: z1 ir z3 – krumpliaračių 1 ir 3 krumplių skaičiai.
Perdavimo skaičius yra teigiamas, kai nagrinėjamame mechanizme varančioji ir

varomoji grandis sukasi į tą pačią pusę, neigiamas, kai sukasi į priešingas puses.
Kai krumpliaratis 1 yra varantysis, o vediklis H – varomasis, krumpliaratis 3 nejudamas
z
U = 1+ 3 ; (3.60)
z1
3.27 pav. Planetinė perdava: a – su dvieiliu satelitu; b – dvi nuosekliai sujungtos

vienaeilės planetinės perdavos;
3.27 pav. a pavaizduota planetinė perdava su dvieiliu satelitu. Perduodant judesį nuo
krumpliaračio 1 vedikliui H, kai krumpliaratis 4 yra nejudamas, perdavimo skaičius
ω z + z3
U = 1 = 1+ 2 (3.61)
ω2 z1 ⋅ z 2
Geriausios reikšmės U ≤ 16 .
3.27 pav. b pavaizduota planetinė perdava, susidedanti iš dviejų nuosekliai sujungtų

vienaeilių planetinių perdavų.
Diferencialo, sudaryto iš cilindrinių krumpliaračių, kinematinė schema atvaizduota 3.28
pav. Transporto mašinose ir prietaisuose itin plačiai dėl kompaktiškumo naudojamas
diferencialas, sudarytas iš kūginių krumpliaračių. Viena iš seniausių tokio diferencialo
pritaikymo sričių yra automobilio varančiųjų ratų sukimo mechanizmas. Automobilio
diferencialas įgalina automobilio ratus automatiškai suktis skirtingais greičiais, kai to
reikalauja aplinkybės. Jo dėka automobilis važiuoja sklandžiai ir yra lengvai valdomas, nes

31
abu varantieji automobilio ratai gali riedėti neslysdami, važiuojant automobiliui kelio
posūkyje, nelygiu keliu ir kai nevisiškai vienodi ratų spinduliai.
3.28 pav. Automobilio diferencialo kinematinė schema: 1, 3 – krumpliaračiai,

2, 2' – satelitų velenėliai, 4, 5 – kūginiai krumpliaračiai, H - vediklis
Automobilio diferencialo centriniai krumpliaračiai 1 ir 3 sujungti su varančiaisiais

ratais. Satelitų 2 ir 2' velenėliai įtaisyti dėžutės pavidalą turinčiame vediklyje H, kuris
nejudamai sujungtas su kūginiu krumpliaračiu 4, o šis per kūginį krumpliaratį 5 gauna
sukimosi judesį nuo variklio. Važiuojant automobiliui tiesiu ir lygiu keliu, krumpliaračiai 1
bei 3 ir automobilio varantys ratai sukami vienodu greičiu, satelitams 2 ir 2' visai nesisukant
apie savo ašis. Važiuojant kreivu arba nelygiu keliu, vienas ratas dėl prasidedančio slydimo
yra pristabdomas, dėl to pradeda suktis apie savo ašis satelitai, ir antrojo rato sukimosi greitis
padidėja, o pirmojo sumažėja. Taigi diferencialas automatiškai paskirsto nuo variklio gautą
sukimosi judesį tarp abiejų automobilio ratų, laiduodamas sklandų važiavimą.
3.3.7. Banginės perdavos
Banginės perdavos veikimas pagrįstas sukamojo judesio perdavimu bėgančia bangine

vieno krumpliaračio deformacija. Šios perdavos panašios į krumplines ir į planetines perdavas
bei turi vieną lankstų krumpliaratį.
Panagrinėsime paprastą vienalaipsnį reduktorių (3.29 pav.).
Banginė perdava susideda iš 3 pagrindinių grandžių: standaus krumpliaračio 4 su
vidiniais krumpliais (jis pagamintas kartu su korpusu), lankstaus tampraus plonasienio
krumpliaračio 5 (g) su išoriniais krumpliais. Lankstus krumpliaratis sujungtas su varomuoju
velenu 6. Trečia grandis yra bangų generatorius h – tai vediklis 2, kurio galuose yra rutuliniai
guoliai 2. Vediklis pagamintas kartu su varančiuoju velenu 1. Varančiojo ir varomojo velenų
ašys sutampa.
Ant abiejų krumpliaračių įpjauti vienodo modulio krumpliai, krumplių skaičius
nevienodas – lanksčiame krumpliaratyje mažiau krumplių negu standžiame.
Standaus krumpliaračio krumplių skaičius zb, lanksčiame zg.
Kadangi abiejų krumpliaračių krumplių skaičiai nevienodi, tai skiriasi ir dalijamųjų
apskritimų skersmenys db > dg .
Laisvojoje padėtyje, be generatoriaus atstumas tarp krumpliaračių b ir g krumplių yra
vienodas. Generatorius deformuoja lankstų krumpliaratį radialine kryptimi ir suteikia jam
elipsės formą. Ant didžiosios elipsės ašies krumpliai susikabina visu aukščiu, o ant mažosios
ašies tarp krumplių viršūnių yra tarpas. Tarp kabinimosi zonų krumpliai susikabina dalinai.
Apkrautoje perdavoje susikabina iki 1/3 visų krumplių. Sukantis vedikliui, lankstaus
krumpliaračio vainiko deformacija slenka jo apskritimu kaip bėganti banga, todėl perdava
vadinama bangine, o vediklis – bangų generatoriumi. Kadangi krumpliaračiai susikabina 2

32
zonose, tai perdava yra dviejų bangų. Besisukantis bangų generatorius suka lankstų
krumpliaratį, kuris riedėdamas nejudamu krumpliaračiu, suka varomąjį veleną.
3.29 pav. Vienalaipsnis banginis reduktorius
Banginių perdavų privalumai:

1. Galimybė perduoti dideles apkrovas, esant mažiems gabaritams.
2. Galima perduoti judesį hermetiškoje ir ardančioje aplinkoje be sandarinimo
priemonių.
3. Didelis perdavimo skaičius ir didelis naudingumo koeficientas.
4. Tyli perdavos eiga.
5. Kadangi konstrukcija yra simetriška, apkrovos į velenus ir atramas yra
nedidelės.
Trūkumai:
1. Sudėtinga lankstaus krumpliaračio ir generatoriaus gamyba.
2. Ribotas generatoriaus veleno kampinis greitis, kai yra dideli krumpliaračių
matmenys.
3.3.8. Krumpliaračių medžiagos
Krumpliaračių medžiagos parenkamos, atsižvelgiant į reikalavimus perdavos

matmenims ir masei, atsižvelgiant į galią, apskritiminį greitį tikslumą. Naudojamos šios
medžiagos: plienas, ketus, plastmasės.
Atsižvelgiant į kietumą plieniniai krumpliaračiai skirstomi į 2 grupes:
1. Kurių kietumas HB ≤ 350. Jie naudojami vidutiniškai apkrautoms perdavoms.
Krumpliaračių medžiaga – angliniai konstrukciniai ir legiruoti plienai. Terminis apdirbimas –
gerinimas (grūdinimas ir aukštas atleidimas). Mažajam krumpliaračiui reikia parinkti geresnių
mechaninių charakteristikų medžiagą, nes mažojo krumpliaračio apkrovimų skaičius U kartų
didesnis negu didžiojo krumpliaračio.
Tiesiakrumplėms perdavoms HB1 ≥ HB2 + 20,
Įstrižakrumplėms perdavoms HB1 ≈ HB2 + (50 ... 70).

33
Didelių matmenų krumpliaračiai (d > 500 mm), gaminami iš anglinių ir legiruotų plieno
liejinių, kai v > 5 m/s.
2. Kurių kietumas HB > 350. (10 HB ≈ 1 HRC).
Šie plienai naudojami sunkiai apkrautoms perdavoms ir perdavoms, kurioms keliami
padidinti masės ir gabaritų reikalavimai. Didelis kietumas gaunamas grūdinant, cementuojant,
azotinant, cianuojant. Šių perdavų krumpliai įpjaunami prieš terminį apdirbimą, o po jo
galutinai išbaigiami.
Ketus naudojamas lėtaeigėms atviroms perdavoms. Rekomenduojamas pilkasis ketus.
Krumpliai gali dirbti su mažu tepimu, neišlaiko smūginių apkrovų, mažai atsparūs lenkimams.
Plastmasės naudojamos greitaeigėse mažai apkrautose perdavose. Jos dirba poroje su
metaliniais krumpliaračiais. Darbas tylus, sklandus, krumpliaračiai nerūdija.
3.3.9. Krumpliaračių įpjovimo būdai
Yra du krumplių įpjovimo būdai: kopijavimo ir įridinimo. Taikant kopijavimo būdą,

įduba tarp krumplių (tarpkrumplė) įpjaunama diskine (3.30 pav. a) ar pirštine (3.30 pav. b)
freza. Išpjovus vieną tarpkrumplę, ruošinys pasukamas kampu 360°/z, atitinkančiu
susikabinimo žingsnį, po to procesas kartojamas. Taip gaunami netikslūs krumpliaračiai.
Norint įpjauti krumpliaračius su įvairiu krumplių skaičiumi, reikia turėti įrankių komplektą.
Dažniausiai taikomas įridinimo būdas. Taikant šį metodą krumpliaračių gamybai
naudojami įvairūs įrankiai:
• Krumpliaratinis drožtuvas – išorinio susikabinimo krumpliaračiams (3.31 pav. a)
ir vidinio susikabinimo krumpliaračiams (3.31 pav. b);
• Sliekinė freza – tiesiakrumpliams krumpliaračiams (3.31 pav. c) ir
įstrižakrumpliams krumpliaračiams (3.31 pav. d);
• Įrankinis krumpliastiebis – šukos (3.31pav. e);
• Drožimo peiliai – kūginiams krumpliaračiams (3.31 pav. f).
Krumpliai įpjaunami krumplių išpjovimo įrankį priverstinai sukabinant su ruošiniu.
Įrankiui suteikiamas pjovimo judesys. Dirbant įridinimo metodu, darbo procesas vyksta be
pertrūkių (ruošinio nereikia periodiškai persukti), todėl palyginus su kopijavimo metodu, yra
didesnis darbo našumas ir tikslumas.
3.30 pav. Krumpliaračių įpjovimas kopijavimo būdu: a – diskine, b – pirštine freza
Įpjovus krumplius, norint gauti didelio tikslumo ir mažo šiurkštumo krumplius,

taikomas krumplių galutinis išbaigimas:
• Šlifavimas – dirbama specialiomis krumplių šlifavimo staklėmis;
• Ševingavimas – darbui naudojamas įrankis – ševeris, jis analogiškas drožikliui
ar krumpliastiebiui, juo nuo krumplių nuimamas (tarytum nuskutamas) labai
plonas medžiagos sluoksnis;
• Pritrynimas – gaminamas krumpliaratis tam tikrą laiką dirba poroje su specialiu
ketiniu krumpliaračiu – pritrintuvu, be to krumpliams pritrinti naudojamos
specialios pastos arba abrazyviniai milteliai.

34
3.31 pav. Krumpliaračių įpjovimas įridinimo būdu: a – krumpliaratinis drožtuvas

išorinio susikabinimo krumpliaračiams, b – vidinio susikabinimo krumpliaračiams, c -
sliekine freza tiesiakrumpliams krumpliaračiams, d - sliekine freza įstrižakrumpliams
krumpliaračiams, e - įrankiniu krumpliastiebiu, f - drožimo peiliais kūginiams
krumpliaračiams
3.3.10. Krumplių sužalojimo būdai
Dirbant krumplinei perdavai, krumplių lietimosi vietoje veikia normalinė jėga Fn, kuri
krumplių paviršiuje sukelia kontaktinius įtempius σH, o krumplių pjūviuose lenkimo įtempius
σF (3.32 pav.). Įtempiai σF kinta pagal nenutrūkstamą periodinį ciklą. Perdavos darbui turi
įtakos trumpalaikiai perkrovimai. Be to, dirbant perdavai atsiranda trinties jėga Rf = fx Fn.
3.32 pav. Krumplį veikiančios jėgos

35
Eksploatuojant perdavas pastebimi tokie sužalojimo būdai:

1. Krumplių lūžimas
Yra du krumplių lūžimo būdai:
a) Lūžimas dėl perkrovimo, o kartais dėl velenų perkrypimo ir apkrovų netolygaus
pasiskirstymo krumpliaračio plotyje (3.33 pav. a)
b) Lūžimas dėl nuovargio (3.33 pav. b) ilgą laiką veikiant kintamiems lenkimo
tempimams σF.
3.33 pav. Krumplių lūžimas: a – dėl perkrovimo, b – dėl nuovargio
Įtrūkimai dėl nuovargio dažniausiai atsiranda krumplio pagrinde. Krumplių atsparumą

lūžimui galima padidinti darant atsparesnį krumplio pagrindą ir sumažinant įtempių
koncentraciją ties pagrindu, krumpliaratį gaminant iš geresnių mechaninių savybių
medžiagos.
2. Krumplių darbinių paviršių ištrupėjimas

Krumplių sužalojimas dažniausiai pastebimas uždarose, gausiai tepamose, ilgą laiką
dirbusiose perdavose. Krumplių paviršius ištrupa krumplių pašakniuose arti polinės linijos.
Čia susidaro didžiausia trinties jėga, dėl jos vyksta plastinė metalo deformacija ir krumplių
paviršiuje susidaro mikroplyšiai. Alyva spaudžiama į mikroplyšius ir juos didina.
3.34 pav. Krumplių darbinių paviršių ištrupėjimas
Dirbant perdavai ilgą laiką, ištrupa metalo gabaliukai. Krumplio paviršiuje susidaro
2...5 mm duobutės. Atsparumą ištrupėjimui galima padidinti teisingai parenkant tepalus,
didinant gamybos tikslumą ir krumplių paviršiaus kietumą.
Atvirose perdavose medžiaga ištrupa retai, nes paviršiaus sluoksnis, kuriame atsiranda
pradiniai trūkimai, išdyla greičiau, nei medžiaga ištrupa dėl nuovargio.
3. Krumplių dilimas (3.35 pav.)

Labiausiai dyla atvirų perdavų krumpliai, kai tarp jų patenka dulkės, purvas, metalo
dalelės. Dyla ir nepakankamai glotnūs naujų perdavų krumpliai. Dylant pasikeičia
evolventinis profilis, sumažėja krumplio skerspjūvis, susilpnėja krumplio pagrindas, padidėja
tarpai tarp krumplių, kyla didesnis triukšmas.
Krumplių dilimą galima sumažinti didinant paviršių kietumą ir glotnumą, sandarinant
kabinimąsi ir parenkant tinkamus tepalus.

36
4. Krumplių strigimas (3.36 pav.)

Jis dažniausiai pasitaiko sunkiai apkrautose greitaeigėse perdavose. Šio reiškinio esmė
yra ta, kad krumplių medžiagos dalelės, veikiamos didelio spaudimo, išspaustos alyvos
plėvelės vietoje sukimba viena su kita taip stipriai, kad nuo minkštesnių krumplių atplyšta
medžiagos dalelės ir prilimpa prie porinio krumpliaračio krumplių. Vėliau, sukantis
krumpliaračiams, tos dalelės išplėšiamos ir paviršiuose susidaro duobelės
3.35 pav. Krumplio nudilimas 3.36 pav. Krumplio strigimo žymės:

b - kruplio plotis
Įstrigimo išvengiama didinant krumplių paviršių kietumą ir parenkant tinkamus tepalus.
1. Kokie krumplinių perdavų privalumai ir trūkumai?

2. Pagal kokius požymius klasifikuojamos krumplinės perdavos?
3. Ko reikia norint užtikrinti pastovų perdavimo santykį?
4. Kas yra sukabinimo žingsnis pt ?
5. Kokie pagrindiniai cilindrinės tiesiakrumplės perdavos geometriniai parametrai?
6. Koks yra cilindrinės įstrižakruplės predavos trūkumas lyginat tiesiakrumple
perdava?
7. Koks yra ševroninių perdavų trūkumas?
8. Koks krumpliaratis vadinamas nuliniu?
9. Kokių formų būna kūginių perdavų krumpliai pagal krumplio matmenų kitimą
išilgai krumplio
10. Kokios perdavos vadinamos planetinėmis?
11. Ką vadiname diferencialu?
12. Kuo pagrįstas banginės perdavos veikimas?
13. Ką vadiname bangų generatoriumi?
14. Iš ko gaminami krumpliaračiai?
15. Kokie įrankiai naudojami krumpliaračių gamybai?
16. Kokie pagrindiniai krumplių sužalojimo būdai?
3.4. Sraigto – veržlės perdava

Ši perdava naudojama sukimosi judesiui paversti slenkamuoju ir atvirkščiai. Sraigto –
veržlės perdava plačiai naudojama:
o sukuriant dideles jėgas (pvz., presai, domkratai, spaustuvai)
o tiksliems poslinkiams (pvz., staklių pastūmų mechanizmai, matavimo prietaisai,
nustatymo ir reguliavimo įtaisai).

37
Perdavos privalumai:
• paprasta ir kompaktiška konstrukcija,
• didelis patikimumas,
• sklandus ir tylus darbas,
• galimas lėtas tikslus judesys,
• didelis apkraunamasis pajėgumas,
• technologiškumas.
Trūkumai:
• dėl trinties didelis sriegio dilimas,
• mažas naudingumo koeficientas.
Yra įvairūs perdavų variantai:

1. Gali suktis sraigtas ir slinkti veržlė (staklių perdavos),
2. Gali suktis ir slinkti sraigtas, nejudant veržlei (domkratas),
3. Gali suktis veržlė ir slinkti sraigtas.
3.37 pav. Sraigto – veržlės perdavose naudojami sriegiai: a - trikampiai, b -

stačiakampiai, c - trapeciniai, d - atraminiai, e - apvalūs sriegiai.
Perdavoje naudojami:
ü trikampiai sriegiai (3.37 pav. a),
ü stačiakampiai sriegiai (3.37 pav. b),
ü trapeciniai sriegiai (3.37 pav. c),
ü atraminiai sriegiai (3.37 pav. d),
ü apvalūs sriegiai (3.37 pav. e).
Sriegio profilis parenkamas priklausomai nuo darbo sąlygų, mechanizmo paskirties ir
tikslumo reikalavimų. Sriegiai būna vienapradžiai (3.38 pav. a) ir daugiapradžiai (3.38 pav. b,
c), kairiniai ir dešininiai.
3.38 pav. Sriegio profiliai: a - dešininis vienapradis, b – kairinis daugiapradis,

c – dešininis daugiapradis, s - sriegio eiga, p - žingsnis
Perdavimo santykis išreiškiamas smagračio ar rankenos pasukimo ir sraigto ar veržlės

poslinkio santykiu:
2πR
U= . (3.62)
S

38
R – smagračio spindulys ar rankenos ilgis lr,

S = z ⋅ p - sriegio eiga,
z – sriegio pradžių skaičius,
p – žingsnis.
Sraigtai gaminami iš konstrukcinių ir legiruotų plienų. Atsakingų perdavų sraigtai

grūdinami ir po to šlifuojami.
Atsakingų perdavų veržlės gaminamos iš alavinių bronzų, o lėtaeigių perdavų – iš
antifrikcinio ketaus.
3.5. Sliekinės perdavos
Sliekinė perdava naudojama tada, kai velenų geometrinės ašys x ir y erdvėje

persikryžiuoja, be to, paprastai stačiu kampu. Perdavą sudaro sliekas 1 – sraigtas su
trapeciniais sriegiais – ir sliekratis 2 – krumpliaratis su įstrižais specialios formos krumpliais
(3.39 pav.).
Sliekinė perdava labai paplito dėl šių privalumų:
• galima gauti didelį perdavimo skaičių, esant kompaktiškai konstrukcijai (U = 7...100);
• sklandi eiga ir tylus darbas;
• perdavą galima padaryti savistabdę.
3.39 pav. Sliekinė perdava: 1 – sliekas, 2 - sliekratis
Sliekinė perdava labai paplito dėl šių privalumų:

• galima gauti didelį perdavimo skaičių, esant kompaktiškai konstrukcijai
(U = 7 ... 100);
• sklandi eiga ir tylus darbas;
• perdavą galima padaryti savistabdę.
Savistabdos sąvokai paaiškinti panagrinėsime kėlimo įtaisą su sliekine perdava (3.40

pav.). Čia 1 – sliekas , kurį suka darbininkas; 2 – sliekratis, įtvirtintas ant veleno O; 3 –
būgnas, užmautas ant to paties veleno; Q – krovinys, laikomas ant lyno užvyniotu lynu.
Savistabdos savybė pasireiškia tuo, kad keliant krovinį, kiekvienu momentu galima paleisti
rankeną ir krovinys nenusileis, o liks kabėti ant lyno. Jeigu turėtume analogišką įtaisą su
krumpline perdava, tai reikėtų papildomo stabdymo (fiksavimo) įtaiso.

39
3.40 pav. Kėlimo įtaisas su sliekine perdava: 1 – sliekas, 2 – sliekratis, 3 – būgnas,

4 - krovinys
Pagrindiniai sliekinės perdavos trūkumai yra šie:

• palyginti nedidelis naudingumo koeficientas, dažnai ne didesnis kaip 0,7...0,85,
o savistabdžių perdavų – 0,5;
• sliekratį reikia gaminti iš brangių antifrikcinių medžiagų;
• dėl didelės trinties sliekinės perdavos, ilgai be pertrūkio dirbdamos, labai įkaista.
Dėl tos priežasties sliekinės perdavos naudojamos nedidelėms ir vidutinėms
galioms (dažniausia iki 50, rečiau iki 200 kW) perduoti.
Sliekas gali būti vienapradis ir daugiapradis, dešinysis ir kairysis. Paprastai varantysis
yra sliekas ir perdava dirba kaip lėtinančioji, nors gali būti ir atvirkščiai.
Pagal slieko išorinio paviršiaus formą perdavos būna su cilindriniu (3 pav. a) ir
globoidiniu (3 pav. b) slieku.
3.41 pav. Sliekinė perdava: a - su cilindriniu slieku; b - su globoidiniu slieku
Globoidinėje perdavoje yra didesnis naudingumo koeficientas, ji patikimesnė ir

ilgaamžiškesnė, bet jos sudėtingesnė gamyba.
Pagal slieko padėtį sliekračio atžvilgiu (3.42 pav.) perdavos būna:
ü su slieku apačioje sliekračio;
ü su slieku šone sliekračio;
ü su slieku viršuje sliekračio.

40
3.42 pav. Sliekinės perdavos tipai pagal slieko padėtį sliekračio atžvilgiu:
a - sliekas apačioje; b - sliekas šone; c - sliekas virš sliekračio
Pagal slieko sraigtinės linijos formą perdavos būna su Archimedo, konvoliutiniu, ir

evolventiniu slieku. Archimedo sliekai ašiniame pjūvyje turi lygiašonės trapecijos profilį su
kampu 2α = 40°. Galiniame pjūvyje vijos yra Archimedo spiralės formos (3.43 pav. a).
Evolventinių sliekų vijos galinis profilis yra apskritimo evolventė (3.43 pav. b), o
konvoliutinių sliekų – pailginta evolventė (3.43 pav. c).
Plačiausiai paplitę nekoreguotos cilindrinės pavaros su Archimedo slieku.
3.43 pav. Slieko tipai pagal sraigtinės linijos formą: a – Archimedo,

b - evolventinis, c -konvoliutinis
3.5.1. Sliekinės pavaros su Archimedo slieku geometriniai parametrai
Šioje perdavoje pagrindinis parametras yra modulis (slieko ašinis modulis yra lygus
sliekračio apskritiminiam moduliui). Sliekinės perdavos modulis yra standartizuotas.
3.2 lentelė
Slieko skersmens koeficiento q ir erdavos modulio m standartinės eilės
Modulis 1 eilė 2,0 ; 2,5 ; 5,15 ; 4,0 ; 5,0 ; 6,3 ; 8,0 ; 10,0 ; 12,5 ; 16,0
m, mm 2 eilė 3,0 ; 3,5 ; 6,0 ; 7,5 ; 12
Slieko skersmens 1 eilė 8,0 ; 10,0 ; 12,5 ; 16,0 ; 20,0 ; 25,0
koeficientas q 2 eilė 7,1 ; 9,0 ; 11,2 ; 14,2 ; 18,0 ; 22,4

41
3.44 pav. Sliekinės pavaros su Archimedo slieku geometriniai parametrai
Slieko profilio kampas ašiniame pjūvyje 2α = 40°, slieko pradžių skaičius z1 = 1; 2; 4

Slieko vijos aukštis:
h1 = ha1 + hf1, (3.63)
čia ha1 = m – vijos viršūnės aukštis, hf1 = 1,2m – vijos pašaknio aukštis.
Slieko dalijamojo apskritimo skersmuo:
d1= qm. (3.64)
Viršūnių apskritimo skersmuo:
da1 = m (q + 2). (3.65)
Pašaknių apskritimo skersmuo:
df1 = m (q – 2,4). (3.66)
Vijos kilimo kampo γ reikšmės yra šios: 3°34′35′′; 4°05′08′′; 4′45′49′′; 5°24′38′′;
6°20′25′′; 7°07′30′′; 11°18′36′′; 12°31′44′′; 14°02′10′′; 14°55′53′′; 15°56′43′′; 18°25′06′′;
21°48′05′′; 23°57′45′′; 26°33′54′′; 28°04′21′′.
tgγ = pz1/πd1 = pz1/πqm = πmz1 = z1/q (3.67)
Slieko įpjautos dalies ilgis L, kai z1 = 1; 2, L = m(11 + 0,06z2);

kai z1 = 4, L = m (12,5 + 0,09z2).
Sliekračio dalijamojo apskritimo skersmuo:
d2 = mz2 (3.68)
čia: z2 – sliekračio krumplių skaičius.

42
Krumplių viršūnių apskritimo skersmuo:
da2 = m (z2 + 2). (3.69)
Krumplių pašaknų apskritimo skersmuo:
df2 = (z2 – 2,4). (3.70)
Didžiausias sliekračio skersmuo:
daM2 ≤ da2 + 6m / z1 + 2 (3.71)
Sliekračio vainiko plotis b ≤ 0,75da1, kai z1 = 1; 2

b ≤ 0,67da1, kai z1 = 4.
3.5.2. Sliekinei perdavai naudojamos medžiagos

Sliekai gaminami iš vidutinio anglingumo konstrukcinio plieno ir įvairių markių
legiruoto plieno, taikant paviršinį arba tūrinį grūdinimą iki HRC 45...50, taip pat iš
mažaanglio cementuojamojo plieno, kurio kietumas po grūdinimo HRC 58...63, be to, sliekai
šlifuojami arba poliruojami.
Sliekračių krumplinio vainiko medžiaga parenkama, atsižvelgiant į perdavos slydimo
greitį ir darbo trukmę. Esant dideliems slydimo greičiams (5 ... 25 m/s) ir ilgalaikiam darbui
be pertraukų, naudojama alavinė bronza, alavo – nikelio bronza ir stibio – nikelio bronza. Kai
slydimo greičiai vidutiniai (iki 6 m/s), naudojamos aliuminio – geležies bronzos, tada slieko
kietumas turi būti ne mažesnis kaip HRC 45. Kai slydimo greičiai maži (iki 2 m/s) ir
sliekračių matmenys dideli, galima naudoti pilkąjį ketų.
1. Kokie sriegiai naudojami sraigto – veržlės perdavose?

2. Iš ko gaminami sraigtai ir veržlės?
3. Kokie yra sliekinės perdavos trūkumai ir privalumai?
4. Kokie yra pagrindiniai sliekinės perdavos su Archimedo slieku geometriniai
parametrai?
5. Kokios būna sliekinės perdavos pagal slieko sraigtinės linijos formą?
3.6. Diržinės perdavos

Diržinę perdavą sudaro varantysis ir varomasis skriemuliai (diskai) ir begalinis diržas,
su įvarža užmautas ant skriemulių. Varomasis skriemulys sukamas dėl susidarančių trinties
jėgų.
Diržinė perdava perduoda energiją nuo varančiojo veleno varomajam, nekeičiant (3.45
pav. a) arba keičiant sukimosi kryptį (3.45 pav. b). b schemoje parodyta diržinė perdava, kurią
sudaro varantysis skriemulys O1 ir keturi varomieji skriemuliai (O2, O3, O4, O5).
Atsižvelgiant į diržo skerspjūvio formą, perdavos gali būti plokščiadiržės (3.46 pav. a),
su trapeciniu (3.46 pav. b), su politrapeciniu (3.46 pav. c), su apvaliu (3.46 pav. d), ir
krumpliuotu diržu (3.46 pav. e). Labiausiai paplitę plokštieji ir trapeciniai diržai, be to,
pastarųjų vienoje perdavoje gali būti vienas arba keletas.

43
3.45 pav. Diržinė perdava: a - nekeičiant sukimosi krypties; b - keičiant sukimosi kryptį
Apvalūs diržai naudojami, esant mažai perdavos galiai, dažniausia prietaisuose,

stalinėse staklėse, siuvimo ir maisto pramonės bei namų apyvokos reikmenų mašinose.
3.46 pav. Diržinių perdavų tipai pagal diržo skerspjūvio formą: a - plokščiadiržė, b - su
trapeciniu diržu, c - su politrapeciniu diržu, d - su apvaliu diržu, e - su krumpliuotu diržu
Diržinės perdavos privalumai:

1. Sukimosi judesį galima perduoti gana toli (10 m ir daugiau);
2. Lengvai atlaikomi perkrovimai (iki 300 %);
3. Perdava sklandi ir tyliai veikia;
4. Maža pradinė kaina;
5. paprasta aptarnauti ir prižiūrėti.
Iš svarbiausių diržinės perdavos trūkumų reikia pažymėti šiuos:
1. Dėl diržo slydimo nepastovus perdavimo skaičius;
2. Dideli perdavos gabaritai – paprastai keletą kartų didesni už krumplinių
perdavų gabaritus;

44
3. Didelės velenus ir atramas veikiančios apkrovos;

4. Kai greičiai dideli, greitai sudyla diržai;
5. Būtina apsaugoti, kad ant diržų nepatektų alyvos;
6. Šiek tiek mažesnis perdavos naudingumo koeficientas (η = 0,92...0,96).
3.47 pav. Plokščiadiržių perdavų tipai: a - atviros perdavos, b - kryžminės perdavos,

c - pusiau kryžminės perdavos, d - kampinės perdavos, e - perdavos su laiptuotais
skriemuliais, f - perdava su tuščiosios eigos skriemuliu, g - perdava su įtempimo ritinėliu
Plokščiadiržių perdavų tipai. Atsižvelgiant į skriemulių ašių padėtį ir perdavos

paskirtį, plokščiadiržės perdavos skirstomos į šiuos tipus:
a) atviros perdavos – kai ašys lygiagrečios ir skriemuliai sukasi į vieną pusę;
b) kryžminės perdavos – kai ašys lygiagrečios ir skriemuliai sukasi į priešingas puses;
c) pusiau kryžminės perdavos – kai ašys prasilenkia;
d) kampinės perdavos – kai ašys persikryžiuoja;

45
e) perdavos su laiptuotais skriemuliais; šių perdavų galima keisti varomojo veleno

kampinį greitį, nekeičiant varančiojo veleno greičio. Skriemulių pakopos išdėstytos
taip, kad vieno skriemulio mažoji pakopa būtų prieš kito didžiąją ir t.t. Norint
pakeisti varomojo skriemulio greitį, diržas permetamas nuo vienos pakopos ant
kitos;
f) perdavos su tuščiosios eigos skriemuliu; šių perdavų galima sustabdyti varomąjį
veleną, kai varantysis sukasi. Ant varančiojo veleno užmautas platus skriemulys 1, o
ant varomojo – du skriemuliai: darbinis 2, kuris sujungtas su velenu pleištu ir laisvai
ant veleno besisukantis tuščiosios eigos skriemulys 3. Skriemulius jungiantį diržą
galima darbo metu permesti nuo vieno skriemulio ant kito, t.y. skriemulį 1 sujungti
darbiniu 2 arba su tuščiosios eigos skriemuliu 3, tuo pačiu atitinkamai įjungti ir
išjungti varomąjį veleną;
g) perdavos su įtempimo ritinėliu; šių perdavų galima automatiškai įtempti diržą ir
padidinti mažojo skriemulio gaubimo diržu kampą.
Diržo įtempimas yra būtina diržinių perdavų darbo sąlyga. Be (3.47 pav. g) parodyto
būdo diržas įtempiamas dar taip:
Ø diržas iš anksto įtempiamas, o jam išsitempus, susiuvamas iš naujo;
Ø pastumiamas vienas iš skriemulių ant rogių – (3.48 pav. a) arba ant judančios
plokštės – (3.48 pav. b);
Ø perstatomas specialus įtempimo ritinėlis.
3.48 pav. Diržo įtempimo variantai perstumiant vieną iš skriemulių: a - ant rogių,
b - ant judančios plokštės
3.6.1. Perdavos diržai
Diržinės perdavos traukos organas – perdavos diržas – yra svarbiausias elementas, nuo
kurio priklauso visos perdavos darbingumas. Diržui keliami šie pagrindiniai reikalavimai:

46
Ø didelė traukiamoji galia, t.y. susikabinimo su skriemuliu stiprumas;

Ø pakankamas stiprumas, ilgaamžiškumas, atsparumas dilimui;
Ø nedidelis tamprumo modulis, kad apgaubiant skriemulį diržu, nesusidarytų didelių
lenkimo įtempių;
Ø nedidelė kaina.
Plokštieji diržai plačiai naudojami pačių įvairiausių mašinų perdavose; jie gaminami
įvairaus pločio (nuo 15 iki 500 mm), yra įvairios konstrukcijos, pagaminti iš įvairių medžiagų.
Plokščio diržo perdavoje naudojami dviejų rūšių diržai:
• paprastieji, kai apskritiminiai greičiai iki 25 ... 30 m/s;
• greitaeigiai, kai apskritiminiai greičiai > 30 m/s.
Paprastieji diržai būna keturių rūšių: odiniai, gumuoti, medvilniniai austi, vilnoniai
austi.
Odiniai diržai gaminami iš jaučio odos. Jie labai tamprūs; rekomenduotini naudoti labai
svyruojančios kintamos apkrovos perdavai su dažnais perjungimais. Leistinas trumpalaikis 40
– 50 % perkrovimas. Jie naudojami retai, nes labai brangūs.
Gumuoti diržai sudaryti iš keleto sluoksnių medvilninio audinio juostų – beltingo,
sujungtų vienas su kitu vulkanizuota guma. Šie diržai yra daugiausia paplitę, naudojami
dideliam galių diapazonui, esant ramiai apkrovai; staigiai keičiantis apkrovai, diržai praslysta.
Jų negalima naudoti aplinkoje, kurioje yra naftos produktų garų, nes diržas atsisluoksniuoja.
Gumuoti diržai gaminami trijų tipų.
Pjaustytiniai diržai (3.49 pav. a) sudaryti iš supjaustytų pagal diržo plotį audinio
sluoksnių. Kad diržai būtų lankstesni, tarp audinio juostų įdėti gumostarpsluoksniai. Šie diržai
rekomenduotini darbui, esant dideliems greičiams ir mažo skersmens skriemuliams.
Pasluoksniui suvynioti diržai (3.49pav. b) sudaryti iš centrinės audinio juostos, apvyniotos
atskirais žiediniais medžiagos sluoksniais. Diržai daromi su tarpsluoksniais ir be jų. Juos
rekomenduotina naudoti, esant sunkioms darbo sąlygoms, kai greičiai iki 20 m/s.
Spirališkai suvynioti diržai (3.49 pav. c) gaminami iš vienos audinio juostos be
tarpsluoksnių. Juos rekomenduotina naudoti, esant nedidelėms apkrovoms, kai greičiai iki 15
m/s. Visų tipų gumuoti diržai gali turėti guminius apmušalus, dėl to juos galima naudoti
drėgnose patalpose, taip pat rūgščių ir šarmų aplinkoje.
3.49 pav. Gumuotų diržų tipai:

a - pjaustytiniai, b - pasluoksniui suvynioti, c - spirališki diržai
Medvilniniai austi diržai sudaryti iš keleto medvilninio audinio sluoksnių, įmirkytų

specialios sudėties mišiniu; jo paskirtis – apsaugoti diržą nuo atmosferinių poveikių, padidinti
jo stiprumą, sumažinti suėdimą. Šie diržai yra šiek tiektampresni už gumuotus, gali daugiau
svyruoti apkrova, bet jie netinkami drėgnose patalpose; naudojami nedidelio ir vidutinio
galingumo perdavoms, kai darbo greitis iki 20 m/s. Vilnoniai austi diržai gaminami iš keleto
sluoksnių vilnonių verpalų, perpintų ir persiūtų medvilniniais verpalais. Diržai įmirkomi
specialios sudėties mišiniu, dėl to jie mažiau jautrūs drėgmės ir temperatūros svyravimams.

47
Šiems diržams būdingas didelis tamprumas, todėl jie gerai dirba, esant netolygiai ir
smūginei apkrovai; naudojami vidutinio ir netgi didelio galingumo perdavoms. Dėl gana
aukštos kainos jie retai naudojami. Greitaeigiai diržai gaminami iš kaprono ar neilono su odos
ar sintetinių dervų apvalkalu. Šie diržai yra labai stiprūs, ploni ir lengvi, atlaiko didelius
įtempius. Gali būti begalinio ilgio arba su suvirintais galais, dėl to siūlės vieta nesiskiria nuo
diržo ir tokio diržo darbas yra tylesnis. Jie gali dirbti iki 100 m/s greičiu. Trapeciniai diržai –
trapecinio skerspjūvio su šoninėmis darbinėmis pusėmis dirba su skriemuliais, turinčiais
atitinkamo profilio griovelius. Skriemulių griovelių gylis daromas didesnis už darbo
skerspjūvio aukštį, kad tilptų diržo šoninės briaunos. Dėl pleištinio veikimo diržai geriau
sukimba su skriemuliais, vadinasi didesnė jų traukiamoji galia.
3.50 pav. Trapecinių diržų tipai pagal kordo rūšį: a - kordinis - audininis,
b - kordinis - virvinis
Trapecinis diržas sudarytas iš šių dalių:

1 – tekstilinio gumuoto kordo (suvytas labai stiprus medvilninio arba dirbtinio
pluošto siūlas); jie yra pagrindinis laikantysis sluoksnis, sutampantis maždaug su
diržo skerspjūvio svorio centro linija;
2 – tempiamo gumuoto audinio arba gumos sluoksnio, esančio virš kordo;
3 – gniuždomo gumos sluoksnio, esančio po kordu;
4 – gumuoto audinio apvalkalo.
3.51 pav. Diržas su dantytu vidiniu paviršiumi
Atsižvelgiant į kordo rūšį, diržai skirstomi į kordinius – audininius (3.50 pav. a) ir

kordinius – virvinius (3.50 pav. b). Kordinių – audininių diržų kordas sudarytas iš 2 – 10
sluoksnių kordo audinio, kurio pagrindą sudaro 0,8 – 0,9 mm storio suvytos virvės. Kordinių
– virvinių diržų kordas sudarytas iš vieno 1,6 – 1,7 mm storio kordinės virvės sluoksnio,
suvyto sraigtine linija ir įdėto į ploną gumos apvalkalą trinčiai sumažinti.
Dirbant su mažų skersmenų skriemuliais, naudojami diržai su dantytu vidiniu
paviršiumi (3.51 pav.); kartais dantytas daromas tiek vidinis, tiek ir išorinis paviršius.
Standartizuoti septynių skerspjūvių kordinio – audininio ir kordinio – virvinio išpildymo
trapeciniai diržai. Trapeciniai diržai, atsižvelgiant į jų skerspjūvį, gaminami begaliniai, nuo
525 iki 14000 mm ilgio. Pagrindiniai standartinių trapecinių diržų duomenys pateikti 3.3
lentelėje. Standartas reglamentuoja diržo neutralaus sluoksnio skaičiuojamąjį ilgį L0 ir vidinį

48
ilgį Lυ. Apvalūs diržai būna odiniai, medvilniniai, kaproniniai ir gumuoti. Jų skersmuo būna
2...20 mm.
Politrapeciniai diržai gaminami trijų skerspjūvių. Atskiri trapeciniai diržai pakeičiami
vienu diržu. Perduodant tą pačią galią P, politrapecinio diržoplotis apie 2 kartus mažesnis nei
trapecinių diržų komplekto. Šie diržaisusideda iš plokščios ir profilinės dalies. Plokščiojoje
dalyje yra keletas gumuoto audinio sluoksnių ir sintetinio pluošto (kordo) siūlų. Profilinė dalis
yra iš gumos. Abi dalys tarpusavyje suvulkanizuotos.
3.3 lentelė
Pagrindiniai standartinių trapecinių diržų duomenys
Diržo skerspjūvis O A B V G D E
Skerspjūvio plotas mm2 47 81 138 230 476 682 1170
Minimalus 525 533 710 1800 3350 4750 6700

Skaičiuojamasis
ilgis L 0 mm
Maksimalus 2500 4000 6300 9000 11200 14000 14000
Krumpliuotas diržas susideda iš guminio ar plastmasinio pagrindo 2, kuriame yra

plieniniai lynai 1. Kad krumpliai mažiau diltų, jų paviršius padengiamas nailoniniu ar kitokiu
audiniu. Pagrindinis šių diržų parametras yra modulis m, kiti parametrai yra modulio funkcija.
3.52 pav. Krumpliuotas diržas: 1 - plieniniai lynai, 2 - pagrindas, p - tarpkrumplinis

atstumas, H - diržo aukštis, h - krumplio aukštis, s - krumplio viršūnės plotis, b - diržo plotis
3.6.2. Skriemuliai
Diržo skriemulį sudaro ratlankis, ant kurio dedamas diržas, užmaunama ant veleno
stebulė ir stipinai arba diskas, jungiantis ratlankį su stebule. Ratlankio darbinio paviršiaus
forma priklauso nuo diržo rūšies.
Plokštiesiems diržams geriausia skriemulio forma yra lygus poliruotas cilindrinis
paviršius; diržui centruoti vieno skriemulio paviršius daromas išgaubtas.
Trapecinių diržų darbinis paviršius yra skriemulio ratlankio trapecinių griovelių šonai.
Šių griovelių matmenys ir skaičius nustatomas, atsižvelgiant į diržo profilį ir diržų skaičių z.
Diržo profilis, lenkiantis diržui ant skriemulio, keičiasi priklausomai nuo skriemulio
skersmens, t.y. keičiasi pradinis (φ0 = 40°) diržo pleišto kampas. Todėl skriemulio griovelių
kampo didumas nustatomas, atsižvelgiant į jo skersmenį. Atsižvelgiant į gamybos būdą ir
medžiagą, skriemuliai skirstomi į lietus iš ketaus arba lengvųjų lydinių ir suvirintus iš plieno.

49
Be to, skriemuliai daromi iš nemetalinių medžiagų, kurių yra palyginti mažas svoris ir
didesnis trinties koeficientas. Ketinius skriemulius galima naudoti, kai greitis iki 30 m/s.
Plieniniai skriemuliai naudojami, kai greičiai iki 60 m/s. Dažnai stabdomose ir paleidžiamose
ir iš viso kintamo greičio greitaeigėse perdavose naudojami skriemuliai, pagaminti iš
aliuminio lydinių. Greitaeigėse mašinose plačiai naudojami mažų skersmenų tekstolitiniai
skriemuliai.
Dažniausiai naudojami ketiniai skriemuliai, be to, mažo skersmens skriemuliai
gaminami kaip ištisiniai cilindrai (3.53 pav.), vidutinio skersmens skriemulių stebulė
sujungiama su ratlankiu disku (3.54 pav.), o didelio skersmens skriemulių stebulė – stipinais
(3.55 pav.). B ≤ 300 mm pločio skriemuliai gaminami su viena stipinų eile, o platesni – su
dviem eilėmis. Kai skriemulio skersmuo D yra iki 500 mm, daromi keturi stipinai, o iki
1600 mm – šeši.
3.53 pav. Mažo skersmens skriemulys
3.54 pav. Vidutinio skersmens skriemulys
3.55 pav. Didelio skersmens skriemulys
Paprastai stipinų skerspjūvis yra elipsinis, ištemptas sukimosi plokštumoje. Stebulės

skersmuo ir ilgis
d1 = (1,7 ÷ 2) d; (3.71)
l = (1,5 ÷ 2) d ≤ B; (3.72)

50
čia d – veleno skersmuo,

l – skriemulio plotis.
Ratlankis daromas su standumo briauna stipinų plokštumoje. Ratlankio storis ties kraštu
yra s = 0,005D + 3 ÷ 5 mm.
Ketiniai skriemuliai gaminami ne tiktai ištisiniai, bet ir išardomieji. Pastaruoju atveju
skriemulius galima montuoti ant velenų, nenuimant nuo jų atramų arba movų. Geriausia
išardyti per stipinus, todėl stipinų skaičius daromas lyginis.
3.6.3. Klausimai savikontrolei

1. Kokie yra diržinių perdavų tipai pagal diržo skerspjūvio formą?
2. Kokie yra plokščiadiržių perdavų tipai?
3. Kaip gali būti įtempimas diržas?
4. Kokie pagrindiniai diržui keliami reikalavimai?
5. Kokie yra diržų tipai?
6. Iš ko gaminami skriemuliai?
3.7. Grandininės perdavos
Šios perdavos priklauso perdavoms su lanksčia grandimi. Ant varančiojo ir varomojo

veleno yra žvaigždutės su krumplių skaičiumi z1 ir z2, sujungtos grandine. Be šių pagrindinių
elementų grandininės perdavos dar turi įtempimo, tepimo įrengimus, karterius ir aptvėrimus.
Šios perdavos dirba kabinimosi principu. Jis nereikalauja pradinio grandinės įtempimo (3.56
pav.).
3.56 pav. Grandininė perdava: a - tarpašinis atstumas, d1, d2 -perdavos susikabinimo

skersmenys, da1, da2,- žvaigždučių viršūnių skersmenys, z1, z2 - krumplių skaičius,
γ - krumplių išsidėstymo kampas, ω1, ω2 -kampiniai greičiai
Privalumai:
1. Dideli tarpašiniai atstumai (iki 8 m).
2. Pastovus perdavimo santykis U = z2/z1.
3. Didelis naudingumo koeficientas (iki 0,98)
4. Nedidelės apkrovos į velenus ir atramas.
5. Viena grandine galima sukti keletą velenų ir priešingomis kryptimis.
6. Mažesni gabaritai, palyginus su diržinėmis perdavomis.

51
Trūkumai:
1. Netolygi grandinės eiga, ypač esant dideliems greičiams ir mažiems krumplių
skaičiams.
2. Grandinės pailgėjimas, išdilus šarnyrams.
3. Triukšmas ir dinaminės apkrovos.
4. Reikalinga tiksli gamyba, montavimas, reguliavimas.
Grandininės perdavos naudojamos galiai iki 100 kW, perdavimo santykiams U ≤ 8,

greičiams iki 15 m/s. Tik labai tiksliose perdavose su dideliu krumplių skaičiumi (z ≥ 50...60)
galima pasiekti V = 25...30 m/s.
Šios perdavos gali būti greitinančios (dviratyje) ir lėtinančios. Plačiai naudojamos
transporto priemonėse (mopeduose, motocikluose), transportavimo mašinose (konvejeriuose,
eskalatoriuose), žemės ūkio mašinose, automobiliuose, staklėse, chemijos, metalurgijos
pramonėje.
Geriausia šių perdavų padėtis, kai abiejų žvaigždučių ašys yra ant horizontalios linijos
arba ant linijos, sudarančios 45° su horizontale.
Grandininių perdavų konstrukcijoje numatomi specialūs įtempimo įrenginiai, kurie
kompensuoja grandinės pailgėjimą ir užtikrina varomosios šakos eksploatacinio įlinkio
reikiamą dydį. Grandinių įtempimui naudojamos judamos atramos, įtempimo žvaigždutės,
lygūs ritinėliai.
3.7.1. Grandinės
Grandinės klasifikuojamos pagal įvairius požymius.

Pagal paskirtį:
1. Krovininės grandinės, naudojamos krūvio kėlimo mašinose.
2. Traukos grandinės, naudojamos grandininiuose konvejeriuose.
3. Perdavų grandinės, skirtos mechaninei energijai perduoti.
Pagal grandinės tipą:
1. Ritininės grandinės (3.57 pav. a).
2. Įvorinės grandinės (3.57 pav. b).
3. Krumpliuotos grandinės (3.57 pav. c).
Pagal eilių skaičių ritininės grandinės būna:
1. Vienaeilės (3.57 pav. a).
2. Daugiaeilės (3.57 pav. b, c)
Perduodant didelę galią, naudojamos daugiaeilės grandinės. Jų naudojimas leidžia
sumažinti perdavos gabaritus. Sumažėja žingsnis, padidėja darbo sklandumas, bet tokia
perdava brangesnė.
Visais atvejais geriau naudoti vienaeiles grandines.
3.57 pav. Grandinių tipai: a - vienaeilės ritininės, b - daugiaeilės įvorinės,

c - daugiaeilės krumpliuotos

52
3.58 pav. Ritininė grandinė: 1 - ašis, 2 - išorinė plokštelė, 3 - vidinė plokštelė, 4 - įvorė,
5 - ritinėlis, t - tarpašinis atstumas, h - grandinės aukštis, d - ašies skersmuo, d1 - ritinėlio
skersmuo, b - grandinės plotis, Bvid - grandinės vidinis plotis
Ritininė grandinė susideda iš besikeičiančių išorinių 2 ir vidinių 3 plokštelių. Vidinės

plokštelės užpresuotos ant įvorių 4, o išorinės – ant ašių 1. Šarnyrų dilimui sumažinti ant
įvorių užmauti ritinėliai 5 (3.58pav.).
Įvorinė grandinė skiriasi nuo ritininės tuo, kad neturi ritinėlių 5. Su žvaigždute kabinasi
įvorė, todėl šių grandinių dilimas didesnis negu ritininių grandinių (3.57 pav. b).
Krumpliuotos grandinės susideda iš krumpliuotų plokštelių 1 rinkinio, prizmių 3, 4, 5,
poveržlės 6 ir vielokaiščio 7.
3.59 pav. Krumpliuota grandinė: 1, 2- plokštelė, 3, 4, 5 - prizmės,

6 - poveržlė, 7 - vielokaištis

53
Krumpliuotose grandinėse yra dviejų tipų plokštelės: pagrindinės ir kreipiančiosios 2

(šoninės ar vidinės). Pagrindinių plokštelių darbiniai paviršiai kabinasi su žvaigždutės
paviršiais. Kreipiančiosios plokštelės apsaugo grandinę nuo pasislinkimo išilgai žvaigždutės
ašies.
Krumpliuotos grandinės naudojamos esant dideliems greičiams (iki 25...35 m/s). Jos
dirba tyliai, sklandžiai, mažiau ištysta, bet yra sunkios ir brangios.

1. Kokie yra grandininių perdavų privalumai ir trūkumai?
2. Kada naudojamos grandininės perdavos?
3. Pagal kokius požymius klasifikuojamos grandinės?
4. Kuo ritininė grandinė skiriasi nuo įvorinės?
5. Iš ko sudarytos krumpliuotos grandinės?

54
4. AŠYS IR VELENAI
Mašinų besisukančioms dalims (skriemuliams, krumpliaračiams, žvaigždutėms) laikyti
skirtos ašys ir velenai. Konstrukcijos požiūriu ašys ir tiesūs velenai mažai skiriasi vienas nuo
kito, bet jų darbo pobūdis yra visiškai skirtingas. Ašys yra laikančios detalės ir jas veikia tik
lenkimo apkrovos. Velenai yra mechanizmo grandys, perduodančios sukimo momentus. Be
lenkimo apkrovų velenus veikia ir sukimo momentai.
Velenas 1 turi dvi ar daugiau atramų (guolių) 2. Ašis ir velenus veikiančios apkrovos
perduodamos mašinų korpusams, rėmams per guolius. Velenų ir ašių dalys, tiesiog
besiliečiančios su guoliais, vadinamos kakliukais 3 ir 4.
4.1 pav. Veleno schema: 1 – velenas, 2 – atrama, 3, - kakliukai
Ašys gali būti besisukančios su ant jų užmautomis detalėmis (4.2 pav. a) ir nejudamos
(4.2 pav. b).
4.2 pav. Ašis: a – besisukanti, b - nejudama
Velenai mechanizmo veikimo metu visada sukasi. Velenai klasifikuojami pagal keletą
požymių:
1. Pagal geometrinės ašies formą:
1.1 Tiesūs (4.1 pav.);
1.2 Skriejiko (4.3 pav. a);
1.3 Alkūniniai (4.3 pav. b);
1.4 Lankstūs (4.3 pav. c);
1.5 Teleskopiniai (4.3 pav. d);
1.6 Kardaniniai (4.3 pav. e).
Skriejiko ir alkūniniai velenai naudojami, kai slenkamąjį judesį reikia paversti
sukamuoju (stūmokliniai varikliai) ir atvirkščiai (kompresoriai).
Lankstūs velenai, kai sukimo momentą reikia perduoti mašinų mazgams, darbo metu
keičiantiems padėtį (statybiniai mechanizmai, dantų gydymo mašinos).
Teleskopiniai, kai vieną veleną reikia perslinkti kitu.
Kardaninė jungtis – tai šarnyrinis mechanizmas, perduodantis sukimąsi tarp jungiamų
velenų. Velenų geometrinės ašys gali kirstis kintamu kampu (automobiliai, staklės).

55
4.3 pav. Velenų tipai: a - skriejiko, b - alkūninis, c - lankstus,

d - teleskopinis, e - kardaninis
2. Pagal paskirtį:
2.1 Perdavų velenai (krumplinių, diržinių, grandininių perdavų);
2.2 Pagrindiniai mašinų velenai, kurie laiko ne tik perdavos detales, bet ir variklių bei
technologinių mašinų darbines dalis (elektros variklių, turbinų velenai).
3. Pagal formą ir konstrukcinius požymius:
3.1 Pastovaus skerspjūvio ašys ir velenai (4.2 pav. a, b);
3.2 Laiptuoto – kintamo skerspjūvio ašys ir velenai (4.1 pav.);
3.3 Velenai su flanšais, skirtais veleno dalims ar atskiriems velenams sujungti;
3.4 Velenai – krumpliaračiai ir velenai – sliekai.
4. Pagal skerspjūvio tipą ašys ir velenai būna:
4.1 Ištisinio skerspjūvio (4.2 pav. a);
4.2 Tuščiaviduriai (4.2 pav. b);
4.3 Kombinuoti (4.3 pav. d).
Ašių bei velenų ir stebulių suleidimo vietos būna:
- cilindrinės (4.4 pav. a)
- kūginės (4.4 pav. b)
- rutulinės (4.4 pav. c)
4.4 pav. Ašių bei velenų ir stebulių suleidimo vieta: a – cilindrinė, b – kūginė, c -
rutulinė
Veleno forma per visą jo ilgį nustatoma, atsižvelgiant į sukimo ir lenkimo momentų
diagramų pobūdį ir vadovaujantis konstrukciniais sumetimais žiūrint, kad būtų patogu mazgą
surinkti (turi būti įmanoma laisvai stumdyti detalę velenu iki jos suleidimo vietos) ir kad būtų
patogu detales fiksuoti ant veleno, t.y., kad jos nepasislinktų ašine kryptimi.
Ašys ir velenai dažniausia gaminami iš anglinio ir legiruoto plieno. Ruošiniai būna
valcuoti ir kalti, rečiau – plieno liejiniai. Naudojamas ir didelio stiprumo modifikuotas ketus
bei spalvotųjų metalų lydiniai. Neatsakingose mažai apkrautose konstrukcijose ašys ir velenai
gaminami iš termiškai neapdirbtų plienų.

56
5. GUOLIAI
5.1. Slydimo guoliai
Slydimo guoliais vadinamos veleną ar ašį palaikančios atramos. Pagal priimamos
apkrovos kryptį guoliai skirstomi:
1. Radialiniai, kurie priima apkrovą, statmeną veleno geometrinei ašiai (5.1 pav. a, c).
2. Atraminiai, kurie priima ašines apkrovas (5.1 pav. b).
3. Radialiniai – atraminiai, kurie priima ir radialines, ir ašines apkrovas (5.1 pav. d).
Slydimo guolių privalumai:
1. Maži matmenys radialine kryptimi.
2. Galimybė naudoti išardomus guolius.
3. Galima naudoti esant dideliems sukimosi dažniams (≥ 100 000 r/min).
4. Gali dirbti ardančioje aplinkoje, esant vibracijoms ir smūgiams.
5. Jie tiksliai nustato veleno geometrinę ašį.
Trūkumai:
1. Dideli trinties nuostoliai ir sumažintas naudingumo koeficientas.
2. Reikalingas nenutrūkstamas tepimas ir sistemingas stebėjimas.
3. Netolygus guolio ir veleno kakliuko išdilimas.
4. Guolių gamybai reikalingos brangios medžiagos.
5. Dideli ašiniai matmenys.
Slydimo guolių darbinis paviršius, kaip ir veleno paviršius, gali būti cilindrinis,
plokščias, kūginis, rutulinis.
5.1 pav. Guolių tipai pagal priimamos apkrovos kryptį:

a, c – radialiniai, b – atraminiai, d – radialiniai - atraminiai
Yra daug slydimo guolių konstrukcijų. Pagal korpuso konstrukciją jie skirstomi į
išardomus ir neišardomus.
Neišardomi guoliai naudojami nedideliems slydimo greičiams, dirbant su pertraukomis.
Paprasčiausiose mašinose jie daromi be įdėklų; jie išliejami kartu su mašinos stovu (5.2 pav.).
Tepalas paduodamas per stove išgręžtą skylę. Tobulesni yra aklinieji guoliai su įvore,
tvirtinami prie vertikalaus ar horizontalaus atraminio paviršiaus.
Šių guolių privalumai yra nesudėtinga konstrukcija ir maža kaina. Bet jie naudojami
retai, nes juose nėra galimybės kompensuoti velenų ir įvorių išdilimą.
Išardomi guoliai susideda iš korpuso, dviejų įdėklų, dangčio ir suveržimo varžtų. Juos
lengva montuoti, galima reguliuoti tarpą surenkant ir remontuojant. Tarp dangtelio ir korpuso
yra nedidelis tarpelis (iki 5 mm), dėl to šiek tiek išdilus įdėklui, išdilimą galima kompensuoti,
įveržiant varžtus. Alyva į guolį patenka per skylę dangtelyje (5.3 pav.).

57
5.2 pav. Neišardomas guolis lietas kartu su stovu
5.3 pav. Išardomas guolis: b - tarpelis
Kai kakliukas yra palyginti ilgas, tai dėl jo deformacijos nevienodai dyla kakliukas ir
įdėklai. Tokiais atvejais naudojami savinusistatantys guoliai. Guolių įdėklų vidurinėje dalyje
yra sferinės iškyšos, kuriomis jos remiasi į korpuse ir dangtelyje esančias sferines išdrožas.
Todėl įdėklo ašis gali pasisukti erdvėje mažu kampu visomis kryptimis (5.4 pav.).
5.4 pav. Savinusistatantis guolis: 1 – įdėklas, 2 – žiedas, 3 – sferinės išdrožos,

d – vidinis skersmuo, D – išorinis skersmuo
Visų išnagrinėtų konstrukcijų guoliai priskiriami prie radialinių guolių, skirtų veleno
geometrinę ašį veikiančioms statmenoms apkrovoms atlaikyti.

58
Ašines apkrovas priima atraminiai guoliai – pakulniai (5.5 pav.).
5.5 pav. Atraminis guolis – pakulnis: 1 – korpusas, 2 – įdėklas,

3 – įvorė, 4 - ketaus žiedas, 5 - kaištis.
5.1.1. Slydimo guolių detalių medžiagos
Korpusas ir dangtis liejami iš ketaus. Velenų kakliukai apdirbami terminiu ar

termocheminiu būdu iki kietumo HRC 55...60. Įdėklas yra svarbiausia guolio detalė, kuri
priima veleno kakliuko perduodamą apkrovą.
Neišardomųjų guolių įdėklai daromi įvorių pavidalo, o išardomuose guoliuose
naudojami iš dviejų dalių sudaryti įdėklai. Įdėklų medžiagai keliami šie reikalavimai:
1. Medžiaga turi būti atspari dilimui bei įstrigimui.
2. Ji turi būti plastiška, kad nesuirdama atlaikytų smūginę apkrovą.
3. Poros ''kakliukas - įdėklas'' trinties koeficientas turi būti mažas.
4. Medžiaga turi būti laidi šilumai.
5. Turi būti didelis medžiagos kontaktinis atsparumas nuovargiui.
6. Atsparumas korozijai.
Įdėklams naudojamos įvairios medžiagos. Medžiagos parinkimas priklauso nuo
eksploatavimo sąlygų, apkrovos pobūdžio, nuo veleno sukimosi greičio ir tepimo sąlygų.
Naudojamos šios medžiagos:
1. Pilkasis ketus – naudojamas nedidelėms nesmūginėms apkrovomsir mažiems
greičiams.
2. Antifrikcinis ketus – naudojamas šiek tiek didesniam spaudimui ir didesniems
greičiams.
3. Bronzos – naudojamos dideliems spaudimams ir greičiams. Jos pasižymi
geromis antifrikcinėmis savybėmis.
4. Žalvariai – naudojami didelėms apkrovoms ir nedideliems greičiams.
5. Babitai – (alavo ir švino pagrindu sudaryti lydiniai), naudojami įlieti ketaus arba
bronzos įdėklams. Babito antifrikcinės savybės yra geriausios iš visų lydinių.
6. Metalokeraminės medžiagos . Jų pagrindą sudaro vario ir geležies milteliai.
Įdėklai presuojami aukštoje temperatūroje.
7. Grafitas – naudojamas miltelių pavidalu. Iš jų presuojami įdėklai.
8. Plastmasės – tekstolitas, kapronas, poliformaldehidas.

59
9. Kietmedžiai – bukas, skroblas.

10. Sluoksniuoti medienos plastikai.
11. Guma.
5.1.2. Slydimo guolių darbo sąlygos
Priklausomai nuo guolio konstrukcijos ir darbo režimo, jame gali būti skystinė arba
ribinė trintis. Esant skystinei trinčiai, tepimo medžiaga pilnai atskiria detalių paviršius.
5.6 pav. Slydimo guolių darbo sąlygos: Rz1, Rz2 – mikronelygumai, h – tepalo storis
Tepalo sluoksnio storis h yra didesnis už suminį paviršių mikronelygumų aukštį:
h > Rz1 + Rz2. (4.1)
Išlaikant šią sąlygą, žymiai sumažėja energijos nuostoliai trinčiai nugalėti ir guolis
mažai dyla.
Tepimo sluoksnio nešančioji galia yra labai didelė, nes tepalas nesusispaudžia. Esant
skystinei trinčiai, trintis yra tik tepančioje medžiagoje; trinties koeficientas f = 0,001...0,005.
Esant ribinei trinčiai, kai skystinė trintis yra tik dalinė, trinties koeficientas f = 0,008...0,1.
Yra skiriamas hidrodinaminis ir hidrostatinis skystinis tepimas.
Hidrodinaminis tepimas būna:
1. Dėl slėgio, atsirandančio tepale, judant detalėms.
2. Kai tepalas į tarpą tarp paviršių patenka dėl išorinio spaudimo (pvz. sukuriamo
siurbliu).
Neveikiant mašinai, kai veleno kampinis greitis ω = 0, veleno kakliukas yra
žemiausioje padėtyje. Paleidus mašiną, didėjant kampiniam greičiui ω, besisukantis
kakliukas, traukdamas su savimi tepalą, pakyla ir jo centras pasislenka nuo įdėklo centro
sukimosi krypties pusėn. Atsiradęs tarpas vis užpildomas tepalu ir taip atsiranda
hidrodinaminė keliamoji jėga. Susidaro pastovus pleištinis tarpas, atskiriantis besitrinančius
paviršius. Tepalo sluoksnis h yra guolio darbo režimo funkcija:
h = f (μ∙ω /p) (4.2)
čia μ∙ω/p – guolio darbo režimo charakteristika.

μ – dinaminis tepalo klampumas (pasipriešinimas tepalo sluoksnių santykiniam
judesiui).
ω – kampinis greitis, 1/s
p = Fr / l d – guolio lyginamoji apkrova.
Fr – radialinė jėga.
l – guolio ilgis.
d – veleno kakliuko skersmuo.
Sluoksnis h didėja, didėjant klampumui ir ω. Didėjant jėgai Fr, h mažėja. Kad
susidarytų hidrodinaminis tepimas, būtina išpildyti šias sąlygas:

60
1. Tarp besiliečiančių paviršių turi būti tarpas.

2. Reikalingo klampumo tepalas turi pastoviai užpildyti tarpą.
3. Paviršių greitis turi būti pakankamas, kad tepalo sluoksnyje susidarytų
spaudimas, atsveriantis išorinę jėgą.
Dauguma guolių dirba pusskystinės trinties sąlygomis, o paleidžiant ir stabdant –
ribinės trinties sąlygomis. Žinoma, kad visi skysčiai ir dujos pasižymi klampumu, todėl esant
tam tikromis sąlygomis, kaip tepalą galima naudoti vandenį ir orą.
Pagrindinis slydimo guolių darbingumo rodiklis yra atsparumas dilimui ir įstrigimui.
Dirbančių ribine trintimi guolių darbingumą ir patikimumą įvertina vidutinis spaudimas į
paviršių p ir trinties jėgų lyginamasis darbas pv (v – kakliuko apskritiminis greitis).
Skaičiavimas pagal p užtikrina, kad tepalas nebus išspaudžiamas, o skaičiavimas pagal pv
užtikrina normalų šiluminį režimą ir kad guolis neįstrigs.
Guoliams su skystine trintimi atliekamas specialus skaičiavimas, kur nustatomas
reikalingas tepalo sluoksnio storis h ir būtinas šilumos nuvedimas.

1. Kaip skirstomi guoliai pagal priimamos apkrovos kryptį?
2. kokie yra slydimo guolių privalumai ir trūkumai?
3. Kaip skirstomi slydimo guoliai pagal korpuso konstrukciją?
4. Iš kokių medžiagų gaminami slydimo guolai?
5. Kokios privalo būti sąlygos, kad susidarytų hidrodinaminis tepimas?
5.2. Riedėjimo guoliai
Ašių ir velenų atramos, kuriose slydimo trintis pakeista riedėjimo trintimi, vadinama
guoliais.
Riedėjimo guolį sudaro išorinis žiedas 1, kuris tvirtinamas korpuse, vidinis žiedas 3,
kuris tvirtinamas ant veleno, riedėjimo kūnai – rutuliukai ar ritinėliai 2, riedantys žiedų
riedėjimo takeliais, ir separatorius 4, kuris atskiria riedėjimo kūnus.
5.7 pav. Riedėjimo guolis: 1 – išorinis žiedas, 2 – rutuliukai,

3 – vidinis žiedas, 4 - separatorius
Riedėjimo guoliai yra pagrindinė atramų rūšis mašinose. Riedėjimo guoliai gaminami
įvairių konstrukcijų su išoriniu skersmeniu nuo 1 mm iki 2500 mm, su rutuliukų skersmeniu
nuo 0,35 mm iki 203 mm, su mase nuo 0,5 g iki 3,5 t.
Palyginus su slydimo guoliais, riedėjimo guoliai turi šiuos privalumus:
1. Mažesni trinties nuostoliai ir didesnis naudingumo koeficientas (iki 0,995),
mažesnis įšilimas.
2. Paleidimo trinties momentas 10...20 kartų mažesnis nei slydimo guoliuose.
3. Deficitinių spalvotųjų metalų (bronzos, babito) ekonomija.

61
4. Mažesni matmenys ašine kryptimi.

5. Aptarnavimo ir pakeitimo paprastumas.
6. Mažesnis tepalo sunaudojimas.
7. Dėl standartizacijos ir masinės gamybos mažesnė kaina.
Trūkumai:
1. Ribotas panaudojimas, esant didelėms apkrovoms ir greičiams (specialūs uždari
riedėjimo guoliai gali dirbti šimtus valandų su ηrib = 35 000 r/min ir trib =
150°C).
2. Netinka dirbti prie smūginių ir vibracinių apkrovų.
3. Didesni radialiniai matmenys.
4. Neišardoma guolių konstrukcija, dėl kurios guolių negalima naudoti kai kuriuose
mazguose.
5.2.1. Riedėjimo guolių klasifikacija

Riedėjimo guoliai klasifikuojami pagal šiuos požymius:
1. Pagal priimamos apkrovos kryptį:
1.1 Radialiniai, kurie priima apkrovą, statmeną veleno geometrinei ašiai.
1.2 Atraminiai, kurie priima ašinę apkrovą.
1.3 Radialiniai – atraminiai, kurie priima radialinę ir ašinę apkrovą.
2. Pagal riedėjimo kūnų formą:
2.1 Rutuliniai (5.8 pav. a) .
2.2 Ritininiai:
2.2.1 Su cilindriniais ilgais ritinėliais.
2.2.2 Su cilindriniais trumpais ritinėliais (5.8 pav. b).
2.2.3 Su susuktais ritinėliais (5.8 pav. f).
2.2.4 Su adatiniais ritinėliais (5.8 pav. e).
2.2.5 Su kūginiais ritinėliais (5.8 pav. c).
2.2.6 Su statinės formos ritinėliais (5.8 pav. d).
3. Pagal riedėjimo kūnų eilių skaičių:
3.1 Vienaeiliai.
3.2 Dvieiliai.
3.3 Ketureiliai.
4. Pagal savaiminio nusistatymo būdą:
4.1 Savaime nenusistatantys.
4.2 Savaime nusistatantys (sferiniai).
5.8 pav. Riedėjimo guolių klasifikacija pagal riedėjimo kūnų formą: a – rutuliniai,
b – ritininiai su trumpais cilindriniais ritinėliais, c – ritininiai su kūginiais ritinėliais,
d – ritininiai su statinės formos ritinėliais, e – ritininiai adatiniais ritinėliais,
f – ritininiai su susuktais ritinėliais

62
Atsižvelgiant į gabaritinių matmenų – išorinio skersmens D ir pločio B santykį, esant

tam pačiam skersmeniui d, guoliai skirstomi į serijas (5.9 pav) pagal radialinius matmenis:
superlengvi, labai lengvi, vidutiniai, sunkūs.
Pagal plotį: siauri, normalūs, platūs ir labai platūs.
5.9 pav. Riedėjimo guolių serijos: 1 - Ypatingai lengva serija, 2 - lengva serija, 3 - lengva
plati serija, 4 - vidutinė serija, 5 - vidutinė plati serija, 6 - sunki serija.
5.2.2. Riedėjimo guolių tipai

Yra 10 guolių tipų.
0 – radialinis rutulinis vienaeilis (5.10 pav. a).
Naudojami priimti radialines apkrovas, nors priima ir palyginti nedideles ašines jėgas.
Naudojami mazguose su palyginti lengvomis darbo sąlygomis. Leidžiamas žiedų ašių
iškrypimas 15'...30'. Esant didesniam kampui darbo laikas trumpėja (guoliai kaista ir gali
trūkti separatoriai). Rekomenduojami naudoti, kai Fag / Frg · 100 % = 20...25 %.
Gali dirbti dideliais kampiniais greičiais, ypač kai separatoriai pagaminti iš spalvotųjų
metalų arba iš plastmasių.Pigūs, nedidelis trinties momentas lyginant su kitais guoliais. Jie
nereikalauja montavimo tikslumo ir tepimo sąlygų.
Naudojimo sritys: lengvi reduktoriai, mažos galios varikliai, automobilių, traktorių ir
staklių greičių dėžės, transporterių ritiniai.
5.10 pav. Riedėjimo guolis: a - radialinis rutulinis vienaeilis, b - radialinis rutulinis dvieilis
sferinis, c - radialinis su trumpais cilindriniais ritinėliais, 1 – išorinis žiedas, 2 – rutuliukai,
3 – vidinis žiedas, 4 - separatorius
1 - radialinis rutulinis dvieilis sferinis (5.10 pav. b).

Skirtas priimti radialinėms apkrovoms, bet gali priimti ir bet kurios krypties ribotas
ašines apkrovas (iki 20 % nuo neišnaudotos radialinės apkrovos). Išorinio žiedo vidinis
paviršius daromas sferinis, dėl to šie guoliai gali dirbti išlinkus velenui iki 2°...3°.

63
Naudojami mazguose su nestandžiais velenais, kai negali būti užtikrintas skylių

korpuse bendraašiškumas. Prie didelių ašinių jėgų, guolio apkraunamasis pajėgumas staigiai
mažėja, nes tada būna apkrauta tik viena rutuliukų eilė.
Naudojami daugiaatramiuose transmisijų velenuose, konvejerių, būgnų ir žvaigždučių
velenuose, lynų kelių ritinėliuose.
5.11 pav. Radialinių guolių su trumpais cilindriniais ritinėliais tipai: d – vidinio žiedo
skylės nominalus skersmuo, D – išorinio žiedo išorinio cilindrinio paviršiaus nominalus
skersmuo, B – guolio nominalus plotis, r, r1 – montavimo nuožulos koordinatė.
2- Radialinis su trumpais cilindriniais ritinėliais (5.10 pav. c). Šie guoliai priima tik
radialines apkrovas. Jų apkraunamasis pajėgumas apie 70 % didesnis negu tokio pat
skersmens rutulinių guolių (0 tipo). Jie neleidžia velenų išlinkimo, nes ritinėliai pradeda dirbti
briaunomis ir greitai išeina iš rikiuotės. Naudojami trumpiems standiems velenams, kai
galima pasiekti didelį suleidžiamų vietų bendraašiškumą.
Šie guoliai būna įvairių tipų (5.11 pav.).
2000 – be išorinio žiedo briaunų.
12 000 – su viena išorinio žiedo briauna.
32 000 – be vidinio žiedo briaunų.

64
42 000 – su viena vidinio žiedo briauna.

52 000 – be vidinio žiedo briaunų ir su fasoniniu atraminiu žiedu.
62 000 – su viena vidinio žiedo briauna ir su fasoniniu atraminiu žiedu.
92 000 – su viena vidinio žiedo briauna ir su plokščiu atraminiu žiedu.
102 000 – be išorinio žiedo briaunų ir su dviem poveržlėmis.
3 - radialinis ritininis dvieilis sferinis (5.12 pav.) yra savinusistatantis guolis. Lyginant
su 1 tipo guoliais, šių guolių yra didesnis apkraunamasis pajėgumas, bet didesni ir trinties
nuostoliai, mažesni leistinieji greičiai, guoliai yra brangesni.
Naudojami geležinkelio vagonų ašių dėžutėse, siurbliuose, kompresoriuose, didelės
galios reduktoriuose, valcavimo staklynuose, tiltinių kranų eigos ratams.
5.12 pav. Radialinis ritininis dvieilis sferinis guolis
4 - radialinis su ilgais cilindriniais ritinėliais arba adatomis. Guoliai su ilgais

cilindriniais ritinėliais (5.13pav. a) (nestandartizuoti) išleidžiami tik kai kurių mašinų
mazgams. Skiriami didelėms radialinėms jėgoms ir mažiems sukimosi greičiams mazguose su
ribotais radialiniais matmenimis.
a b c
5.13 pav. Radialinis guolis: a – su ilgais cilindriniais ritinėliais,

b – su susuktais ritinėliais, c - adatinis guolis
Ašinių jėgų nepriima. Naudojami automobilių ir traktorių greičių dėžių tarpiniuose

velenuose, kombainų mazguose.
Adatinių guolių (5.13 pav. c) ritinėliai yra ilgi ir mažo skersmens. Dėl didelio adatų
skaičiaus gali priimti žymias radialines jėgas. Ašinių jėgų nepriima. Naudojami mazguose,
kur ribojami skersmenys. Šių guolių pasipriešinimo sukimui momentas yra didelis, nes adatos
ne tik rieda, bet ir slysta. Nenutrūkstamo sukimo sąlygomis šie guoliai tinka naudoti prie
mažų greičių.
Kompaktiškų konstrukcijų gavimui adatiniai guoliai dažnai naudojami be vidinio žiedo.
Riedėjimo takeliu būna veleno paviršius (5.14 pav.).
Standartas numato šias guolių atmainas:
244 000 – guoliai su išoriniu ir vidiniu žiedu bei separatoriumi.
254 000 – guoliai be vidinio žiedo su separatoriumi.
344 000 – guoliai su išoriniu ir vidiniu žiedu, su separatoriumi, su įstatomomis
briaunomis.
354 000 – guoliai be vidinio žiedo, su separatoriumi, su įstatomomis briaunomis.

65
74 000 – guoliai su išoriniu ir vidiniu žiedu, be separatoriaus.

24 000 – guoliai be vidinio žiedo ir be separatoriaus.
5.14 pav. Adatinių guolių tipai: d – vidinio žiedo skylės nominalus skersmuo, D –
išorinio žiedo išorinio cilindrinio paviršiaus nominalus skersmuo, B – guolio nominalus
plotis, r – montavimo nuožulos koordinatė
5 – radialinis su susuktais ritinėliais (5.13 pav. b). Priima radialines jėgas, dažniausia
smūginio pobūdžio. Naudojami neatsakinguose mazguose, dirbančiuose mažais greičiais.
Leidžia mažą (iki 30') žiedų ašių iškrypimą. Naudojami žemės ūkio, metalurgijos įrengimų
neatsakinguose mazguose.
6 – radialinis atraminis rutulinis (5.15 pav.).
Šie guoliai naudojami priimti radialinėms ir ašinėms jėgoms. Standartas numato 4
atmainas, kurios skiriasi kontakto kampu ir išardymo galimybe montuojant.
Kampas α būna 12° ir 26° ar 36°.
Guoliai su α = 12° ir 26° naudojami mazguose, apkrautuose radialinėmis ir ribotomis
ašinėmis jėgomis, o su α = 36° priima dideles ašines jėgas. Kuo mažesnis α , tuo didesnė
priimama radialinė ir mažesnė ašinė jėga.
5.15 pav. Radialinis - atraminis guolis

66
Guoliai priima vienos krypties ašinę jėgą, o suporinti – dviejų krypčių. Šių guolių
priimama radialinė jėga apie 30 – 40 % didesnė negu vienaeilių radialinių rutulinių guolių (0
tipo). Guoliai naudojami vidutiniams ir dideliems kampiniams greičiams, dirbant be smūgių.
5.16 pav. Radialinių atraminių guolių tipai: d – vidinio žiedo skylės nominalus skersmuo,
D – išorinio žiedo išorinio cilindrinio paviršiaus nominalus skersmuo, B – guolio nominalus
plotis, r, r1 – montavimo nuožulos koordinatė α - kontakto kampas
Vienaeiliai guoliai yra šių tipų (5.16 pav.):

6 000 – išardomi su nuimamu išoriniu žiedu; kontakto kampas α = 12°.
76 000 – išardomi su nuimamu vidiniu žiedu; kontakto kampas α = 12°.
Neišardomi su išorinio žiedo nusklembimu:

36 000 - su kontakto kampu α = 12°.
36 000 K6 - su kontakto kampu α = 15°.
Neišardomi su vidinio žiedo nusklembimu:
36 000 K7 - su kontakto kampu α = 12°.

36 000 K - su kontakto kampu α = 15°.
26 000 K - neišardomi su išorinio ir vidinio žiedo nusklembimu, su kontakto kampu
α = 40°.
Dvieiliai radialiniai atraminiai rutuliniai guoliai priima radialines ir abiejų krypčių
ašines jėgas gaminiuose, kur reikalingas standus veleno fiksavimas (5.17 pav.).

67
5.17 pav. Dvieilis radialinis atraminis guolis: d – vidinio žiedo skylės nominalus skersmuo,
D – išorinio žiedo išorinio cilindrinio paviršiaus nominalus skersmuo, B – guolio nominalus
plotis, r – montavimo nuožulos koordinatė
Išleidžiami ir vienaeiliai guoliai su vienu nuimamu žiedu , priimantys kintančios

krypties kombinuotas apkrovas (radialines ir ašines) (5.18 pav.).
5.18 pav. Išleidžiami ir vienaeiliai guoliai su vienu nuimamu žiedu: d – vidinio žiedo skylės
nominalus skersmuo, D – išorinio žiedo išorinio cilindrinio paviršiaus nominalus skersmuo, B
– guolio nominalus plotis, r, r1 – montavimo nuožulos koordinatė α - kontakto kampas
176 000 – guoliai su nuimamu vidiniu žiedu, su 4 taškų kontaktu.

126 000 – guoliai su nuimamu vidiniu žiedu, su 3 taškų kontaktu.
116 000 – guoliai su nuimamu išoriniu žiedu, su 4 taškų kontaktu.
7 - kūginis guolis. Šie guoliai priima radialines ir ašines apkrovas. Nuo 6 tipo guolių
skiriasi didesniu apkraunamuoju pajėgumu ir standumu, mažesniu sukimosi dažniu, pigesni.
Yra išardomos konstrukcijos – išorinis žiedas laisvai atsiskiria, todėl išorinis ir vidinis žiedai
surenkami atskirai (5.19 pav.). Jautrūs velenų išlinkimui ir nebendraašiškumui. Ritinėlio ašies
posvyrio kampas β = 10...27°. Didėjant β, didėja priimama ašinė jėga.

68
5.19 pav. Kūginis guolis
Kūginiai guoliai naudojami sunkiai apkrautose atramose, didelės ir vidutinės galios

cilindriniuose, kūginiuose ir sliekiniuose reduktoriuose, metalo pjovimo staklių perdavų
dėžėse ir sukliuose, automobilių, kranų, vagonėlių ratuose, automobilių ir traktorių
užpakaliniuose tiltuose.
Dvieiliai kūginiai guoliai naudojami reduktoriuose, valcavimo staklynuose, būgnų
atramose (5.20pav.).
5.20 pav. Dvieilis kūginis guolis: d – vidinio žiedo skylės nominalus skersmuo, d0 –
tepimo skylės skersmuo, D – išorinio žiedo išorinio cilindrinio paviršiaus nominalus
skersmuo, B – guolio vienos eilės nominalus plotis, C – guolio žiedo plotis r, r1 – montavimo
nuožulos koordinatė α - kontakto kampas
Ketureiliai guoliai naudojami valcų velenų atramose. Dvieiliai ir ketureiliai guoliai

gaminami vidutinių ir didelių skersmenų velenams.
8 - Atraminis rutulinis (5.21 pav.). Tokie guoliai priima tik ašines jėgas. Yra viengubi,
kurie priima vienos krypties jėgą ir dvigubi – priima dviejų krypčių jėgas. Jų didelis
apkraunamasis pajėgumas ir nedideli ribiniai sukimosi dažniai. Trūkumas yra tas, kad,
veikiant išcentrinėms jėgoms, rutuliukai stengiasi išeiti iš riedėjimo takelių – dyla, kaista.
Guolių yra du žiedai: laisvas ir standus. Standžiu vadinamas žiedas, kurio vidinis
skersmuo suleidžiamas su velenu. Laisvojo žiedo išorinis skersmuo suleidžiamas su korpusu.
a b
5.21 pav. Atraminis rutulinis guolis: a – viengubas, b - dvigubas

69
Naudojami kranų kablių atramoms, pasukamų kranų atramoms, sliekiniuose

reduktoriuose, domkratuose, metalo pjovimo staklių sukliams ir besisukantiems centrams.
8 - Atraminis ritininis (5.22 pav.). Šie guoliai būna su cilindriniais, statinės formos
(5.22pav. a) ir kūginiais (5.22 pav. b) ritinėliais
.
5.22 pav. Atraminis ritininis guolis: a – su cilindriniais, statinės formos ritinėliais,

b – su kūginiais ritinėliais, d – vidinis skersmuo, d1 – laisvojo žiedo vidinis skersmuo,
D – išorinis skersmuo, H – guolio aukštis
Viengubi guoliai su cilindriniais ritinėliais būna 2 tipų:

9 000 – vienaeiliai,
889 000 – dvieiliai .
5.23 pav. Viengubas atraminis ritininis guolias su cilindriniais ritinėliais: 9000 –vienaeilis,
889000 – dvieilis, d – standaus žiedo skylės nominalus skersmuo,d1 – standaus žiedo
išorinio cilindrinio paviršiaus nominalus skersmuo,D – laisvojo žiedo išorinio cilindrinio
paviršiaus nominalus skersmuo,D1 – laisvojo žiedo skylės nominalus skersmuo.
1. Kas sudaro riedėjimo guolį?

2. Kokie riedėjimo guolių privalumai, palyginus su slydimo guoliais?
3. Išvardinkite riedėjimo guolių tipus.
4. Kur naudojami kūginiai guoliai?
5. Kokie guoliai naudojami domkratuose?
6. Kur naudojamas radialinis ritininis dvieilis sferinis guolis?

70
6. MOVOS
Movos - tai įtaisai, kurių pagrindinė funkcinė paskirtis - sujungti tarpusavyje velenų
galus, kad jomis būtų galima perduoti sukamąjį judesį. Tokia movų funkcinė paskirtis
akivaizdžiai matyti schemoje (6.1 pav.), kurią sudaro šios struktūrinės dalys: judesį
suteikiantis variklis 1, reduktorius 2, keičiantis judesio parametrus, bei mašinos darbo įtaisas
3. Čia variklio rotoriaus judesys reduktoriaus įėjimo velenui ir reduktoriaus išėjimo veleno
judesys mašinos darbo įtaisui perduodami movomis 4.Perdavimo metu pagrindiniai judesio
parametrai - perduodamas sukimo momentas, sukimosi kryptis, vidutinis kampinis greitis -
nekinta. Be šios pagrindinės funkcijos, movos dar gali atlikti ir papildomas funkcijas:
kompensuoti nedideles velenų tarpusavio padėties paklaidas (ašines, radialines, kampines) bei
velenų poslinkius vienas kito atžvilgiu darbo metu; slopinti virpesius ir smūgius, kylančius
mašiną paleidžiant, stabdant ar jai veikiant; sujungti arba atjungti velenus nestabdant variklio;
susidarius perkrovoms, neleisti pavarų elementams sulūžti.
6.1 pav. Movų panaudojimo schema: 1 - variklis, 2 - reduktorius, 3 - mašinos darbo

įtaisas, 4 - movos
Kiekvienos movos konstrukcijoje yra būdingos struktūrinės dalys. Tai dvi pusmovės,
tvirtinamos ant velenų galų, bei elementai, sujungiantys pusmovės tarpusavyje taip, kad
vienos jų sukamasis judesys būtų perduodamas kitai. Sukimo momentas tarp pusmovės ir
veleno dažniausiai perduodamas pleištinėmis arba išdrožinėmis jungtimis.
6.1. Movų tipai
Pagal konstrukcinius požymius bei funkcines galimybes visas movas galima suskirstyti
į šias grupes:
1. Pastoviosios movos - jos sujungia movas pastoviai. Tokias movas galima išjungti tik
jas išardant, t.y. sustabžius mašiną. Šiai grupei priklauso standžiosios (įvorinės, tūtelinės,
skridininės) movos, kurios du velenus sujungia taip, kad gautoji jungtis veikia kaip vientisas
elementas; kompensuojančiosios (iltinės, kryžminės, krumplinės, šarnyrinės) movos, kurios
leidžia velenams šiek tiek slankioti vienas kito atžvilgiu; tampriosios (įvorinės pirštinės,
spyruoklinės pastovaus ir kintamo standumo), kurios leidžia velenams truputį slankioti vienas
kito atžvilgiu darbo metu bei slopina dinamines apkrovas - smūgius ir virpesius.
2. Valdomosios movos -jomis velenus galima sujungti arba išskirti nestabdant variklio.
Šiai grupei priklauso iltinės movos, kuriose sukimo judesys tarp pusmovių perduodamas
susikabinimu; ir frikcinės movos, kuriose sukimo judesys tarp pusmovių perduodamas
trintimi.
3. Savaveikės movos -jos atjungia velenus, kai tam tikri parametrai peržengia leistinas
ribas. Šiai grupei priklauso saugiklinės (kaištinės, spyruoklinės plunžerinės, rutulinės,
kumštinės, frikcinės) movos, kurios neleidžia sukimo momentui viršyti nustatytos leistinosios

71
ribos; išcentrinės movos, kurios neleidžia sukimosi greičiui viršyti nustatytos leistinosios
ribos; laisvos eigos movos, kurios leidžia velenų sukamąjį judesį perduoti tik viena kryptimi.
Movos yra standartizuotos. Jų pagrindinius parametrus, kaip antai: perduodamą sukimo
momentą bei sukimosi greitį, jungiamų velenų skersmenis, kompensuojamųjų dydžių
reikšmes, numato standartai (pvz., ISO, DIN, GOST). Todėl, projektuojant mašiną, movos
konstruojamos tik išimtiniais atvejais. Paprastai jos parenkamos pagal pageidaujamus
parametrus iš žinynų ar gamintojo katalogų.
Standžiosios movos. Jos naudojamos, kai dėl gamybos technologinių ar transportavimo
priežasčių ilgi velenai negaminami vientisi, o sujungiami iš atskirų dalių. Šiomis movomis
sujungtos dalys dirba kaip vientisas velenas - sujungtomis dalimis perduodamas tas pats
sukimo momentas, tos pačios išorinės apkrovos, smūgiai bei virpesiai. Standžiosios movos
darbo metu neleidžia velenų galams net ir nedaug tarpusavyje slankioti, o surinkimo metu
velenų geometrines ašis reikia tiksliai sutapdinti. Iš šios grupės labiausiai paplitusios yra
įvorinės, tūtelinės, skridininės movos.
Įvorinės movos. Tai paprasčiausios konstrukcijos standžiosios movos. Tokią movą
sudaro cilindrinė įvorė, kuri su velenų galais jungiama standartizuotais tvirtinimo elementais -
kaiščiais (dažniausiai kūginiais), prizminiais arba segmentiniais pleištais, išdrožomis,
fiksavimo sraigtais. Šios movos, palyginti su kitų tipų movomis, yra mažiausių matmenų bei
masės, tačiau gana sudėtinga jas montuoti, nes, užmaunant įvorę ant veleno galo, reikia ašine
kryptimi perstumti agregatus. Naudojant suleidimus su įvarža tarp įvorės ir veleno galo,
montavimas dar labiau pasunkėja. Šiomis movomis sujungiami iki 70 mm skersmens velenai.
Jos parenkamos pagal standartus, kurie ir nusako visus matmenis, Įvorių medžiaga -
konstrukcinis plienas.
Tūtelinės movos sudarytos iš dviejų pusių (pusmovių), suveržiamų varžtais. Tarp
pusmovių, jų skyrimo plokštumoje, yra tarpelis, dėl to, įveržiant varžtus, tarp pusmovių
vidinių paviršių ir veleno sudaromas slėgis. Taip sudaromos sąlygos atsirasti trinties jėgoms,
kurios kartu su įstatytu pleištu perduoda sukimo momentą. Sukimo momentui perduoti
dažniausiai naudojamas prizminis pleištas. Šias movas lengva išardyti ir surinkti neperstūmus
velenų ašine kryptimi. Didžiausias tokių movų trūkumas tas, kad sunku jas subalansuoti.
Todėl keliami didesni tikslumo reikalavimai movų skylėms bei velenų galams. Šios movos
statomos ir ant didelio skersmens velenų, kurių kampinis greitis neviršija 12 rad/s. Visos
išsikišusios dalys uždengiamos gaubtu. Movos gaminamos iš ketaus.
Skridininės movos. Šio tipo standžiosios movos labiausiai paplitę. Tokia mova yra
sudaryta iš dviejų flanšo (skridinio) formos pusmovių, kurios tvirtinamos ant velenų galų ir
tarpusavyje sujungiamos varžtais. Sukimo momentas perduodamas trinties jėgomis, jei varžtai
įskylęs įstatyti su tarpeliu, arba šlyties jėgomis, jeigu varžtai įstatyti be tarpelio. Tada varžtai
atlieka ir pusmovių centravimo funkciją. Pirmuoju atveju pusmovėms centruoti jų galiniuose
paviršiuose daromi centravimo žiedai. Pusmovės maunamos ant jungiamų velenų galų su
įvarža (naudojamas lengvai presuotas suleidimas) ir, kad patikimai būtų perduodamas sukimo
momentas, su velenais sujungiamos prizminiais pleištais. Šio tipo movos naudojamos
velenams, kurių skersmuo iki 200 mm. Movų matmenys parenkami iš lentelių ir patikrinami
jų jungiamieji varžtai. Šios movos patikimai sujungia velenus, yra paprastos konstrukcijos,
pigios. Vienas didžiausių trūkumų yra tas, kad pusmovių sandūros paviršiai turi būti griežtai
statmeni velenų ašims, taip pat, kad jos yra didelių matmenų (skersmens).
Kompensacinės movos naudojamos, kai dėl konstrukcinių ar dėl gamybos technologinių
priežasčių mašinos agregatus reikia gaminti surenkamus iš atskirų dalių, tačiau nei
technologinio gamybos proceso metu, nei montavimo metu negalima tiksliai sutapdinti
sujungiamų velenų. Šio tipo movos kompensuoja nedidelius velenų padėties nesutapimus bei
nedidelius tarpusavio poslinkius darbo metu (4.5 pav.). Jomis galima sujungti velenų galus,
kurie dėl gamybos ir surinkimo paklaidų yra pasislinkę, arba darbo metu gali pasislinkti
vienas kito atžvilgiu kampine (α), ašine (δa) ar radialine kryptimi (δr). Kompensacinės movos
priskiriamos prie standžiųjų movų, nes jos neslopina smūgių bei virpesių- visos vieno veleno

72
sukamojo judesio dinaminės apkrovos perduodamos kitam. Plačiausiai naudojamos iltinės,

krumplinės, diafragminės grandininės, šarnyrinės kompensacinės movos. Panagrinėsime, kai
kurias iš jų.
Iltinės movos kompensuoja tiktai velenų ašinį pasislinkimą, dėl jų pailgėjimo ašine
kryptimi. Movą sudaro dvi iltinės pusmovės 1 ir 2 bei centravimo žiedas 3, užtikrinantis
teisingą ilčių tarpusavio padėtį. Ant velenų pusmovės tvirtinamos suleidimais su įvarža,
prizminiais pleištais, kaiščiais. Movos gaminamos 45-125 mm skersmens velenams, jų
išorinis skersmuo D = 130 - 300 mm. Pusmovės gaminamos iš plieno liejinių arba ketaus.
Kryžminės (kumštinės diskinės) movos kompensuoja velenų radialinį pasislinkimą bei
nedidelius velenų ašinius ir kampinius pasislinkimus (radialinį pasislinkimą, ne didesnį kaip
0,04d; ir kampinį, ne didesnį kaip 30'). Mova sudaryta iš dviejų pusmovių 1 ir 2 su
radialinėmis išdrožomis galuose bei vidurinio disko 3 su kryžmiškai išdėstytomis, tarpusavyje
statmenomis iltimis. Sukantis velenams, kurių geometrinės ašys nesutampa, disko iltys
šliaužioja pusmovių išdrožose. Dėl to dyla ilčių bei išdrožų šoniniai paviršiai. Šio tipo movos
gaminamos 15 - 150 mm. skersmenų velenams, 12 - 20000 Nm sukimo momentui perduoti.
Pusmovių medžiaga - plienas arba labai stiprus ketus, disko medžiaga - plienas.
Krumplinės movos naudojamos, kai reikia kompensuoti visus galimus velenų ašių
pasislinkimus - ašinius, radialinius ir kampinius. Jos tinkamos sunkiai apkrautoms didelių
galių pavaroms. Gaminamos 40- 200 mm skersmens velenams sujungti, gali perduoti 1000-
60000 Nm sukimo momentus, yra patikimos, mažų matmenų, gali dirbti esant dideliems
kampiniams greičiams (25 m/s ir daugiau). Šio tipo movą sudaro dvi velenų galuose
tvirtinamos pusmovės su išoriniais ir vidiniais evolventinio profilio krumpliais. Sukimo
momentas perduodamas krumplinėmis poromis, todėl ši mova yra standžioji. Ašiniams velenų
poslinkiams kompensuoti movoje daromi galiniai tarpeliai, kampiniams poslinkiams
kompensuoti įvorių krumpliai įpjaunami sferiniame, o ne cilindriniame paviršiuje (t.y.
krumplių viršūnės yra sferinės) bei šoniniai paviršiai padaromi statinės formos, radialiniams
poslinkiams kompensuoti krumplinis susikabinimas padaromas su didesniais šoniniais
tarpeliais. Priklausomai nuo matmenų galimas velenų radialinis pasislinkimas emax =1,5- 6
mm, kampinis pokrypis- iki 1,5°. Krumplinių movų detalės gaminamos iš plieno arba iš
plieno liejinio. Kai jungiamų velenų geometrinės ašys nesutampa, darbo metu įvorės bei
pusmovės krumplių šoniniai paviršiai slysta vieni kitų atžvilgiu. Kad krumpliai mažiau diltų,
jie turi būti tepami. Lėtai besisukančios - klampia alyva. Pusmovės gali būti gaminamos ir iš
polimerinių medžiagų.
Diafragminės movos. Jos gali kompensuoti velenų ašinius, radialinius ar kampinius
poslinkius. Šio tipo mova sudaryta iš dviejų pusmovių 1 ir 2, tarpinės grandies 3. Pusmovė su
tarpine grandimi jungiama per disko formos ar fasoninę tampriąją diafragmą 4, kurios
tampriosios deformacijos leidžia kompensuoti velenų tarpusavio poslinkius. Tokios movos
gaminamos iki 220 mm skersmens velenams ir iki 2600 mm sukimo momentams perduoti.
Gali kompensuoti 1-5 mm ašinius poslinkius ir iki 1° kampinius pokrypius.
Grandininės movos. Šių movų paskirtis tokia pat kaip ir krumplinių, t.y. jos
kompensuoja ašinius, radialinius ir kampinius poslinkius, tačiau naudojamos mažesniems
sukimo momentams perduoti. Mova sudaryta iš dviejų vienodo krumplių skaičiaus
žvaigždučių, kurios maunamos ant velenų su įvarža, grandinės ir apsauginio gaubto, kuris
pripildomas tepalo. Naudojamos vienaeilės ar dvieilės įvorinės ritininės bei krumplinės
grandinės. Retai gaminamos movos, kurių grandinės yra polimerinės. Grandininės movos
leidžia iki 2 mm radialinį poslinkį (atskiru atveju, jei mova labai didelių matmenų, šis
poslinkis gali būti iki 5 mm) bei kampinį pokrypį iki 1,5° (jei grandinės ritinėliai yra statinės
formos, galimas 3-5° kampinis pokrypis).Naudojamos 20-130 mm velenams sujungti bei 63-
8000 Nm sukimo momentams perduoti. Šio tipo movos yra paprastos konstrukcijos, palyginti
nedidelių matmenų, jų gamybai naudojamas standartinis sujungimo elementas - grandinė.
Movą lengva sumontuoti ir išmontuoti, nepaslenkant velenų ašine kryptimi. Dėl apskritiminių

73
tarpelių tarp žvaigždutės ir grandinės, tokių movų nerekomenduojama naudoti reversinėse

pavarose bei pavarose, kuriose veikia dinaminės apkrovos. Žvaigždučių medžiaga - plienas.
6.2 pav. Grandininė mova
Šarnyrinės movos. Jos dar vadinamos Huko arba universaliaisiais šarnyrais (6.3 pav.).
Naudojamos, kai reikia judesį perduoti tarp velenų, kurių ašys viena kitos atžvilgiu gali būti
pakrypusios iki 45° kampu. Movą sudaro dvi šakutės (pusmovės) ir jas jungianti tarpinė
grandis - kryžmė. Pastarosios šakos yra statmenos viena kitai. Kiekviena šaka su šakute
sujungta šarnyriškai, t.y. sudaro sukamąją kinematinę porą. Sakutės šarnyrų ašių linija yra
statmena veleno ašiai.
6.3 pav. Šarnyrinė mova
Sinchroninės movos. (4.13 pav.). Jos naudojamos, kai tarp dideliu kampu pakrypusių
velenų turi būti perduodamas visiškai tolygus, nesvyruojančio greičio judesys. Viena šios
movos pusmovė yra rutulio formos elementas, kita - rutulio formos kevalas. Tiek rutulio
išoriniame, tiek kevalo vidiniame paviršiuje daromi grioveliai rutuliukams. Grioveliai
išdėstomi simetriškai veleno ašies atžvilgiu. Rutuliukų tarpusavio padėtį fiksuoja separatorius.
Šio tipo movos yra kompaktiškos, gali perduoti judesį velenams, kurių ašių susikirtimo
kampas yra iki 48°.
Tampriosios movos naudojamos, kai be praslydimo reikia perduoti sukamąjį judesį ir
kartu sumažinti sukimo momento svyravimus, sušvelninti smūgius bei slopinti virpesius, tuo
būdu apsaugant mašiną nuo galimų pažeidimų su nemetaliniais tampriaisiais elementais -
virpesiams slopinti. Visi tampriųjų movų nemetaliniai elementai konstruojami taip, kad dėl
apkrovų juose kiltų šlyties arba gniuždymo įtemptai. Movas su nemetaliniais tampriaisiais
elementais (tampriaisiais polimerais arba elastomerais) galima sąlygiškai suskirstyti į
vidutinio liaunumo movas, kurių didžiausias susisukimo kampas neviršija 5°, ir labai liaunas
movas, kurių galimas susisukimo kampas yra 5-30°. Būdingi vidutinio liaunumo movų
pavyzdžiai yra įvorinės pirštinės bei žvaigždinės movos.
Žvaigždinės movos sudarytos iš flanšo formos pusmovių su trimis keturiomis iltimis
galiniuose paviršiuose ir guminio vientiso tampriojo elemento - žvaigždutės, kuri
įspraudžiama tarp pusmovių ilčių. Žvaigždutės darbiniuose paviršiuose darbo metu kyla
gniuždymo įtempiai. Gaminamos sujungti velenams, kurių skersmuo 6 - 48 mm. perduodamas

74
sukimo momentas 2.5 - 400 Nm. sukimosi greitis 1300 - 3800 aps./min. Žvaigždinės movos
yra paprastos konstrukcijos, kompaktiškos, tačiau jų kompensacinės galimybės ribotos.
Kompensuojamas radialinis poslinkis neturi viršyti 0.4 mm. galimas kampinis pokrypis - iki
1.5°.
Įvorinės pirštinės movos sudarytos iš dviejų disko formos pusmovių. kurios tarpusavyje
jungiamos pirštais. Vienoje pusmovėje pirštų kūginiai galai tvirtinami standžiai, kitoje - per
tampriąsias (gumines arba polimerines) cilindrinės formos gofruotas įvores. Tokia jų forma
suteikia movai elastingumo bei amortizacinių savybių. Šios movos paprastos konstrukcijos,
nesunkiai pagaminamos ir pigios, tačiau jų amortizacinės ir kompensacinės galimybės
nedidelės. Jos sušvelnina smūgius, gali kompensuoti ašinius (1 - 5 mm), bet labai mažus
radialinius (0.2 - 0.6 mm) ir kampinius (iki 1°) poslinkius. Gaminamos sujungti velenams,
kurių skersmenys 9 - 160 mm. perduodamas sukimo momentas 6.3 -16000 Nm. sukimosi
greitis 1150 - 8000 aps./min.
Valdomosios movos naudojamos konstrukcijose, kuriose reikia greitai sujungti arba
atjungti velenus tiek jiems sukantis (t.y. nestabdant mašinos variklio), tiek rimties būklėje (t.y.
mašinai nedirbant). Šios movos kompensacinių funkcijų neatlieka. Valdomąsias movas pagal
judesio perdavimo būdą galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: judesį perduodančias
susikabinimu (iltines bei krumplinės) ir judesį perduodančias trintimi (frikcines). Iltinės arba
krumplinės movos naudojamos, kai norima perduoti didelius sukimo momentus, o movos
matmenys turi būti nedideli. Šios movos užtikrina sinchronišką velenų judesį, tačiau jų
įjungimas ir išjungimas yra smūginis ir galimas tik velenams sukantis nedideliais greičiais.
Frikcinės movos naudojamos, kai jas reikia dažnai junginėti ir velenai turi būti sujungiami bei
atjungiami sklandžiai plačiame greičių bei perduodamų sukimo momentų diapazone.
Iltinės movos sudarytos iš dviejų pusmovių su galinėmis iltimis. Viena pusmovė
nejudamai tvirtinama ant varančiojo veleno, o kita ant varomojo veleno judamai, panaudojant
išdrožas ar kreipiamuosius pleištus. Mova įjungiama ir išjungiama, perstumiant judančiąją
pusmovę išilgai veleno specialiu vedikliu. Pagrindinis pusmovių elementas - iltys gali būti
stačiakampės trikampės trapecinės ir nesimetriškai trapecinės. Movas su stačiakampėmis
iltimis galima įjungti tik velenams nesisukant, nes pusmovių ilčių padėtis viena kitos atžvilgiu
įjungimo metu turi būti tiksli. Tarp ilčių būtinai yra šoniniai tarpeliai, todėl, keičiant velenų
sukimosi kryptį, atsiranda smūgių.
Krumplinės movos. Valdomos krumplinės movos sudarytos iš dviejų pusmovių: viena
jų - tai krumpliaratis su išoriniais krumpliais, o kita - tokio pat krumplių skaičiaus ir modulio
krumpliaratis su vidiniais krumpliais. Dirba taip pat kaip ir iltinė mova, t.y. įjungiama bei
išjungiama perstumiant vieną iš pusmovių ašine kryptimi - krumpliaračius susikabinant arba
atkabinant. Kad pusmovės būtų lengviau sukabinti, atitinkami krumplių galiniai paviršiai
suapvalinami.
Frikcinės movos. Čia judesys perduodamas trintimi tarp vienas prie kito prispaudžiamų
pusmovių darbinių paviršių. Keičiant prispaudimo jėgą, nesunku valdyti šių paviršių
tarpusavio trintį. Todėl frikcinėmis movomis velenai gali būti sukabinami ir atkabinami
sklandžiai - be smūgių, trūkčiojimų, virpesių, esant net ir labai skirtingiems velenų sukimosi
greičiams. Frikcinė mova atlieka ir apsauginio elemento funkciją - esant staigiam
perkrovimui, mova praslysta ir neleidžia mechanizmo sulaužyti.
Cilindrinės pneumatinės movos perduoda judesį trintimi tarp cilindrinių pusmovių
darbinių paviršių. Tokią movą sudaro dvi pusmovės. Prie pirmosios jų tvirtinama guminė
kamera su trinkelėmis iš frikcinės medžiagos. Sudarius kameroje slėgį, trinkelės
prispaudžiamos prie antrosios pusmovės darbinio paviršiaus.
Cilindrinės - pneumatinės movos turi nemaža teigiamų savybių. Jos yra lengvai
valdomos, nesunkiai kontroliuojamas jų perduodamas sukimo momentas bei įjungimo laikas,
jos gerai atlieka saugiklinio elemento funkciją, kompensuoja ašinius, radialinius ir kampinius
velenų poslinkius. Taip pat savaime kompensuoja dilimą, gerai slopina virpesius bei
sušvelnina smūgius. Didžiausi šių movų trūkumai: aukšta guminės kameros kaina, gumos

75
senėjimas ir movos jautrumas agresyviai aplinkai - benzinui, tepalams, šarmams, rūgštims.

Movos gerai dirba temperatūrose nuo -20 iki +50°C.
Frikcinės movos pagal valdymo būdą (naudojamą movoms įjungti t išjungti) gali būti
suskirstytos į mechaniškai, hidrauliškai arba pneumatiškai valdomas ir elektromagnetines, t.y.
valdomas elektromagnetinėmis jėgomis. Mechaniškai valdoma svirtiniais arba kumštelimais
svirtiniais mechanizmais. Tokios movos naudojamos mažiems bei vidutinio dydžio
momentams perduoti, kai nereikalingas nuotolinis valdymas. Hidrauliškai ir pneumatiškai
valdomos movos naudojamos dideliems sukimo momentams perduoti ir dažniausiai mašinose,
kurios turi savo hidraulines ar pneumatines sistemas. Be to. dažniau hidrauliškai valdomos
tepamosios frikcinės movos, o pneumatiškai - sausosios movos.
Savaveikės (automatinės) movos pačios savaime atlieka apsauginę funkciją (išsijungia
ar įsijungia), kai kuris nors iš perduodamo judesio parametrų viršija tam tikrą kritinę reikšmę.
Šios grupės movos arba riboja perduodamo sukimo momento dydį- išsijungia momentui
viršijus leistinąją reikšmę (saugiklinės movos), arba leidžia perduoti sukimo judesį tik viena
kryptimi - išsijungia, jei bandoma judesį perduoti priešinga kryptimi (vienkryptės movos),
arba riboja perduodamo sukamojo judesio greitį - išsijungia greičiui viršijus leistinąjį
(išcentrinės movos).
Saugiklinės movos. Prie šios grupės priskiriamos movos su nukerpamu kaiščiu, iltinės
saugiklinės, rutulinės saugiklinės, frikcinės saugiklinės movos.
6.2. Savikontrolės klausimai
1. Kokia funkcinė movų paskirtis?

2. Į kokias tris grupes galima suskirstyti movas?
3. Kokios dalys būdingos movos konstrukcijai?
4. Kur naudojamos valdomosios movos?
5. Kokie yra cilindrinių pneumatinių movų privalumai?
6. Kur naudojamos frikcinės movos?

76
7. SUJUNGIMAI
7.1. Pleištiniai sujungimai
Pleištas – tai detalė, įstatoma į veleno 1 ir įvorės (krumpliaračio, skriemulio, disko...) 2
griovelius ir skirta perduoti sukimo momentui nuo veleno įvorei ir nuo įvorės velenui. Šie
sujungimai labai paplitę dėl šių privalumų:
• paprasta ir patikima konstrukcija,
• maža kaina,
• surinkimo – išardymo paprastumas.
Prie pleištinių sujungimų trūkumų reikia priskirti tai, kad velenas ir įvorė susilpninami
pleištiniais grioveliais; jie sumažina skerspjūvį, susidaro didelė įtempių koncentracija, dėl to
sumažėja veleno atsparumas nuovargiui.
Pleištiniai sujungimai būna įveržti ir neįveržti.
7.1 pav. Pleištinio sujungimo konstrukcija: 1 – velenas, 2 – įvorė, 3 - pleištas
Neįveržti sujungimai gaunami naudojant prizminius ir segmentinius pleištus. Radialine

kryptimi tarp pleišto ir stebulės griovelio dugno yra tarpas. Pleišto darbiniai paviršiai – šonai.
7.2 pav. Pleištų tipai: a – prizminis pleištas su suapvalintais galais, b – prizminis pleištas su
plokščiais galais, c – kreipiamasis prizminis pleištas su suapvalintais galais, d – kreipiamasis
prizminis pleištas su plokščiais galais, e – segmentinis pleištas.
a b
7.3 pav. Pleištinių griovelių frezavimas: a – diskine freza, b – pirštine freza

77
Grioveliai velene išfrezuojami diskine ar pirštine freza, o įvorėje pratraukiami arba

prastumiami. Segmentiniai pleištai naudojami nedidelių skersmenų velenams (iki 44 mm).
Juos lengva pagaminti, surinkti ir išardyti. Tačiau dėl gilaus griovelio velenas žymiai
susilpnėja. Šie pleištai dažnai naudojami kūginiams velenų galams (7.4 pav.).
7.4 pav. Segmentinio pleišto panaudojimo pavyzdys
Tais atvejais, kai su velenu sujungta detalė turi slankioti išilgai veleno (perdavų dėžių
krumpliaračiai, sujungimų movos), naudojami kreipiamieji pleištai (7.2 pav. c, d). Kad
pleištas nepersikreiptų griovelyje, jis priveržiamas sraigtais. Centrinė skylė reikalinga pleištui
atstumti nuo veleno išmontuojant.
Įveržti sujungimai gaunami naudojant pleištus su nuolydžiu 1:100. Pleištai įkalami į
griovelius tam tikra jėga. Nuolydį 1:100 turi pleištas ir įvorės griovelis. Viršutinėje ir
apatinėje plokštumoje susidaro trinties jėgos, kurios trukdo detalei judėti išilgai veleno;
šonuose yra tarpeliai. Šie pleištai gali perduoti ne tik sukimo momentą, bet ir ašinę jėgą. Dėl
tokios pleišto formos detalės persimeta ir jų galinės plokštumos pasidaro nestatmenos veleno
geometrinės ašies atžvilgiu. Įveržtieji pleištai naudojami lėtaeigėms mažo tikslumo
perdavoms.
7.5 pav. Pleištiniai sujungimai: a - naudojamas tangentinis pleištas, b - naudojamas frikcinis

pleištas, c - pleištas statomas ant nuodrožos
Esant didelėms dinaminėms apkrovoms, naudojami įveržti tangentiniai pleištai (7.5 pav.
a), kurie dedami poromis 120°...135° kampu. Įvarža tarp veleno ir stebulės susidaro liestinės
kryptimi. Pleištas susideda iš dviejų dalių su nuolydžiu 1:100.
Įstatant frikcinius pleištus (7.5 pav. b), griovelis su nuolydžiu 1: 100 yra tik detalėje.
Pleišto paviršius, besiliečiantis su velenu, yra cilindrinis. Šie pleištai naudojami perduodant
nedidelius sukimo momentus, kai reikalinga dažnai slankioti detalę išilgai veleno.
Pleištai ant nuodrožos (7.5 pav. c) įstatomi įvorės griovelyje su nuolydžiu 1: 100. Ant
veleno frezuojama nuodroža. Velenas susilpninamas mažiau, negu išfrezuojant stačiakampį
griovelį, bet pleištas gali perduoti mažesnį sukimo momentą.

78
7.2. Išdrožiniai sujungimai

Šie sujungimai sudaryti iš veleno krumplių, įeinančių į įvorės išdrožas. Darbiniai
paviršiai yra išdrožų šonai.
7.6 pav. Išdrožinis sujungimas: a - centruojant pagal išorinį skersmenį D,

b - centruojant pagal vidinį skersmenį d, c - centruojant išdrožų šonais
Lyginant su pleištiniais sujungimais, išdrožiniai sujungimai turi šiuos privalumus:

1. Jungiamosios detalės geriau centruojamos įvorei slenkant velenu.
2. Mažesnis detalių skaičius sujungime.
3. Perduodami didesni sukimo momentai, nes yra didesnis kontakto paviršius.
4. Didesnis patikimumas, perduodant dinamines ir reversyvines apkrovas.
5. Didesnis veleno atsparumas nuovargiui, nes įtempių koncentracija ties išdrožų
pagrindu yra mažesnė.
6. Mažesnis stebulės ilgis.
Trūkumai – sudėtingesnė gamybos technologija nei pleištinių sujungimų ir didesnė
kaina.
6.7 pav. Išdrožų formos: a - evolventiniai, b - trikampiai
Išdrožiniai sujungimai skirstomi:

1. Pagal sujungimo būdą:
• Nejudami, tvirtinant detales ant veleno.
• Judami, kai detalė slankioja išilgai veleno.
2. Pagal išdrožų formą:
• Stačiakampiai (stačiašoniai) (7.6 pav. a, b, c).
• Evolventiniai (7.7 pav. a).
• Trikampiai (7.7 pav. b).
Stačiakampiai sujungimai gaminami 3 serijų, kurios skiriasi išdrožų aukščiu ir jų

skaičiumi. Lengvoji serija naudojama nejudamiems arba lengvai apkrautiems sujungimams,
vidutinė serija vidutiniškai apkrautiems sujungimams ir sunkioji serija sunkiausioms darbo
sąlygoms.
Šie sujungimai dar skirstomi pagal stebulės centravimą veleno atžvilgiu:

79
• Centruojant pagal išorinį skersmenį D (7.6 pav. a).

• Centruojant pagal vidinį skersmenį d (7.7 pav. b).
• Centruojant išdrožų šonais (7.6 pav. c).
Tiksliausias centravimas yra pagal išorinį skersmenį. Centravimas pagal vidinį
skersmenį naudojamas grūdintoms įvorėms. Centravimas išdrožų šonais taikomas perduodant
didelius sukimo momentus, kai nėra didelių tikslumo reikalavimų.
Evolventiniai sujungimai yra gana perspektyvūs. Palyginti su stačiakampiais

sujungimais, jie pasižymi šiais privalumais:
1. Evolventines išdrožas galima pagaminti tiksliomis krumplių apdirbimo
staklėmis,
2. Šie profiliai yra stipresni, nes ties pagrindu yra sustorinti,
3. Detalės yra geriau centruojamos,
4. Mažesnė įtempių koncentracija.
Trikampiai sujungimai naudojami nejudamiems sujungimams ir perduodant nedidelius

sukimo momentus, kai įvorės yra plonasienės arba velenai yra tuščiaviduriai. Šie sujungimai
turi daug išdrožų (20 ... 70). Įdubų kampas 90°, 72°, 60° . Centruojama šoniniais paviršiais.
7.3. Suvirinti sujungimai

Tai labiausiai paplitę neišardomi sujungimai.
Jų privalumai:
1. Didelis stiprumas, ypač veikiant statinėms apkrovoms;
2. Suvirinimo proceso ekonomiškumas; galimybė jį automatizuoti;
3. Didelis sujungimų sandarumas;
4. Nebrangūs dėl suvirintos siūlės konstrukcijos paprastumo;
5. Maža suvirintos konstrukcijos masė;
6. Galima suvirinti storus profilius.
Trūkumai:
1. Įtempių koncentracija suvirintose siūlėse;
2. Liekamieji įtempiai;
3. Nepakankamas patikimumas veikiant smūginėms vibracinėms apkrovoms;
4. Detalių persimetimas nevienodai įkaistant suvirinamam metalui,
5. Galimi įvairūs siūlės defektai ( nevisiškas suvirinimas, įtrūkimai, šlako intarpai.
Yra du suvirinimo būdai: lankinis ir kontaktinis. Lankinis suvirinimas naudojamas
dažniausiai. Jis skirstomas:
1. Automatinis suvirinimas po fliuso sluoksniu. Šis būdas našus, ekonomiškas.
Siūlės kokybė gera.
2. Pusiauautomatinis suvirinimas po fliusų sluoksniu. Taikomas konstrukcijose su
trumpomis nutrūkstamomis siūlėmis.
3. Rankinis suvirinimas. Taikomas ten, kur kitų būdų negalima taikyti. Šis būdas
nenašus, o siūlės kokybė priklauso nuo suvirintojo.
Kontaktinis suvirinimas taikomas masinėje ar serijinėje gamyboje užleistinėms siūlėms
iš plono lakštinio metalo arba sandūriniams sujungimams iš apvalaus ar juostinio metalo.
Jis skirstomas:
1. Sandūrinis suvirinimas. Taikomas didelio skerspjūvio detalėms suvirinti.
2. Taškinis suvirinimas. Taikomas plonasieniams elementams suvirinti.
3. Reljefinis suvirinimas. Vienu metu suvirinama keletas taškų.
4. Ritininis suvirinimas. Jis būna pertraukiamas ir nepertraukiamas. Taikomas
ritininiam – sandūriniam vamzdžių sujungimui.

80
Pagal jungiamų dalelių padėtį, suvirinti sujungimai skirstomi į sandūrinius,

užleistuosius, kampinius ir tėjinius. Suvirinama be briaunų paruošimo ir su briaunų
paruošimu.
7.1 lentelėje nurodyti pagrindiniai sujungimų tipai, briaunų paruošimo forma,
suvirinimo siūlės konstrukciniai elementai ir matmenys, kai suvirinama rankiniu būdu.
7.1 lentelė
Pagrindiniai suvirintų sujungimų tipai
Jungiamų
Suvirinto Briaunų Skerspjūvio forma
Siūlės detalių
sujungimo paruošimo
pobūdis Suvirintos storis S,
tipas forma Paruoštų briaunų
siūlės mm
Nenusklembiant
Dvipusė 2...5
briaunų
Nusklembiant
Sandūrinis Vienpusė 3...60
vieną briauną
Simetriškai
nusklembiant Dvipusė 8...100
vieną briauną
Nenusklembiant
Vienpusė 2...60
briaunų
Užleistinis
Nenusklembiant
Dvipusė 2...60
briaunų
Nenusklembiant
Tėjinis Dvipusė 2...40
briaunų
Nenusklembiant
Kampinis Vienpusė 1...30
briaunų
Sandūriniai sujungimai yra paprasti, patikimi ir ekonomiški, todėl taikomi plačiausiai.

Rekomenduojami konstrukcijose, veikiamose vibracinių apkrovų. Atsakinguose
sujungimuose siūlės išgaubtumas pašalinamas mechaniniu būdu, dėl to sumažėja įtempių
koncentracija siūlėje. Atsižvelgiant į veikiančios jėgos F kryptį, šie sujungimai yra tempiami

81
arba gniuždomi. Pagrindinis darbingumo rodiklis yra stiprumas. Stiprumo sąlyga:

F
σt = ≤ σ tadm ' (7.1)
δ ⋅ ls
čia σt - siūlės medžiagoje atsirandantys įtempiai,
F – siūlę tempianti (gniuždanti) jėga,
δ – lakštų storis,
ls – siūlės ilgis,
σtadm′ – siūlės medžiagos leistieji įtempiai, kurių reikšmė priklauso nuo suvirinimo būdo,
elektrodo markės ir sujungimo deformacijos būdo.
Kokybiškai suvirintos siūlės stiprumas turi būti toks pat, kaip ir pagrindinės detalės
medžiagos stiprumas.
Užleistiniai sujungimai atliekami kampinėmis siūlėmis (7.8 pav.). Pagal skerspjūvio
formą kampinės siūlės būna:
1. normalios,
2. išgaubtos,
3. įgaubtos.
Praktikoje plačiausiai paplitę normalios siūlės, kurių pjūvis yra lygiašonis trikampis.
Išgaubtos siūlės yra neracionalios, jose staigiai keičiasi detalių matmenys, todėl
atsiranda didelė įtempių koncentracija.
Įgaubtose siūlėse siūlės metalas sklandžiai pereina į pagrindinę medžiagą, todėl įtempių
koncentracija sumažėja, bet tokiai siūlei reikalingas mechaninis apdirbimas.
7.8 pav. Užleistinis suvirintas sujungimas: 1 - normali siūlė, 2 - išgaubta siūlė, 3 - įgaubta
siūlė, k - statinio aukštis, s - virinamos detalės storis
Kampinės siūlės geometrinė charakteristika yra statinio aukštis k. Užleistiniai

sujungimai kerpami pjūvyje, kuris sudaro 45° su statiniu, t.y. k · cos45° ≈ k · 0,7.
Pagal siūlės padėtį veikiančios jėgos atžvilgiu siūlės skirstomos:
1. Galinės (7.9 pav. a). Skaičiuojamos siūlės ilgis l = 2lg ,
2. Šoninės (7.9 pav. b). Skaičiuojamos siūlės ilgis l = 2lš ,
3. Įstrižos (7.9 pav. c . Skaičiuojamos siūlės ilgis l = 2lį ,
4. Kombinuotos (7.9 pav. d). Skaičiuojamos siūlės ilgis l = 2lš + lg ,
5. Žiedinės (7.9 pav. e). Skaičiuojamos siūlės ilgis l = πd .
Konstruojant sujungimus, suvirintos siūlės išdėstomos taip, kad jos būtų apkrautos
vienodai. Jeigu šoninės siūlės yra nevienodai nutolę nuo jėgos veikimo linijos (pvz. jungiant
lakštą ir kampuotį, 7.10 pav.), tai apskaičiuotas pilnas ilgis l dalijamas į šonines siūles lš1 + lš2
atvirkščiai proporcingas atstumams e1 ir e2.
l = lš 1 + l š 2 ; (7.2)
l ⋅ e1
lš1 = ; (7.3)
e1 + e 2

82
l ⋅ e2
lš 2 = . (7.4)
e1 + e 2
7.9 pav. Siūlės tipas veikiančios jėgos atžvilgiu: a - galinė, b - šoninė, c - įstriža,
d - kombinuota, e - žiedinė, F - veikianti jėga, k - statinis, lš - šoninės siūlės ilgis, lg - galinės
siūlės ilgis, lį - įstrižos siūlės ilgis, d - žiedo skersmuo, T - sukimo momentas
Užleistinių sujungimų siūlės kirpimo įtempiai:
F
τ '= ≤ τ ' adm (7.5)
0,7 ⋅ K ⋅ l
čia k - siūlės statinio aukštis,

l - visų siūlių ilgis,
τ'adm - siūlės medžiagos leistinasis įtempis.
Žiedinė siūlė, kurią veikia jėga F, skaičiuojama:
F
τ '= . (7.6)
0,7 ⋅ K ⋅ π ⋅ d

83
7.10 pav. Suvirintas lakštas su kampuočiu: F - veikianti jėga, k - statinis, lš - šoninės siūlės
ilgis, e1 ir e2 - atstumai nuo šoninės siūlės iki jėgos veikimo linijos
7.4. Srieginiai sujungimai

Srieginiais vadinami sujungimai, surinkti specialiomis srieginėmis detalėmis arba
įsriegiant sriegius jungiamose detalėse. Šie sujungimai plačiausiai paplitę iš visų išardomų
sujungimų.
Sriegiai klasifikuojami:
• Pagal sriegio profilį – trikampiai, trapeciniai, atraminiai, stačiakampiai ir
apvalūs;
• Pagal paviršiaus pobūdį – cilindriniai ir vidiniai;
• Pagal pradžių skaičių – vienpradžiai ir daugiapradžiai;
• Pagal sraigtinės linijos kryptį – kairiniai ir dešininiai.
• Pagal paskirtį : tvirtinimo, tvirtinimo – sandarinimo, eigos.
Tvirtinimo sriegiai naudojami sujungimuose. Jų profilis – trikampis, pasižymintis
dideliu stiprumu, technologiškumu, didele trintimi apsaugančia sriegį nuo savaiminio
atsisukimo.
Tvirtinimo – sandarinimo sriegiai naudojami hermetiškuose sujungimuose. Šių
sujungimų profilis – trikampis, bet nėra radialinių tarpelių.
Eigos sriegiai naudojami judesio perdavimui.
Sriegių sujungimų privalumai:
1. didelis apkraunamasis pajėgumas,
2. patikimumas,
3. surinkimo, išardymo ir detalių pakeitimo paprastumas,
4. nedidelė kaina,
5. galimybė naudoti vieno tipo standartines detales įvairiose mašinose ir
mechanizmuose.
Trūkumas – įtempių koncentracija sriegyje, kuri mažina sriegio stiprumą, ypač prie
kintamų apkrovų.
Jei matomoje cilindro dalyje sraigtinė linija kyla iš kairės į dešinę, ji vadinama dešinine.
Pagrindinės srieginės detalės yra varžtai, sraigtai, smeigės ir veržlės.
Varžtas – tai cilindrinis strypas, kurio viename gale užsriegtas sriegis veržlei užsukti, o
kitame – galvutė (7.11 pav. a).
Varžtai su veržlėmis naudojami nedidelio storio detalių sujungimui, kur yra vietos
varžto galvutei ir veržlei.
Sraigtas – tai cilindrinis strypas, kurio viename gale yra galvutė, o kitame – sriegis, kad
būtų galima įsukti į vieną iš jungiamųjų detalių (7.11 pav. b).
Smeigė – tai cilindrinis strypas, kurio abiejuose galuose yra įsriegtas sriegis. Vienas
smeigės galas įsukamas į detalę, o ant kito užmaunama prijungiamoji detalė ir ant įsriegtos

84
dalies užsukama veržlė (7.11 pav. c). Bendros paskirties smeigės tinka detalėms su lygiomis
skylėmis (7.11 pav. d) ir detalėms su srieginėmis skylėmis (7.11 pav. c).
a b c d
7.11 pav. Srieginės detalės: a - varžtas, b - sraigtas, c - smeigė detalėje su sriegine

skyle, d - smeigė detalėje su cilindrine skyle
Smeigė – tai cilindrinis strypas, kurio abiejuose galuose yra įsriegtas sriegis. Vienas
smeigės galas įsukamas į detalę, o ant kito užmaunama prijungiamoji detalė ir ant įsriegtos
dalies užsukama veržlė (7.11 pav. c). Bendros paskirties smeigės tinka detalėms su lygiomis
skylėmis (7.11 pav. d) ir detalėms su srieginėmis skylėmis (7.11 pav. c).
Varžtų ir sraigtų galvutės forma būna: šešiakampė (7.12 pav. a), kvadratinė (7.12 pav.
b), cilindrinė (7.12 pav. c), pusapvalė (7.12 pav. d), paslėpta (7.12 pav. e), su įduba
šešiakampiam raktui (7.12 pav. f), su įduba specialiam atsuktuvui (7.12 pav. g).
Varžtų ir sraigtų galai būna plokšti (7.13 pav. a), su kūgine nuožula (7.13 pav. b),
sferiniai (7.13 pav. c).
a b c d e f g
7.12 pav. Varžtų ir sraigtų galvučių formos: a - šešiakampė, b - kvadratinė,

c - cilindrinė, d - pusapvalė, e - paslėpta, f - su įduba šešiakampiam raktui,
g - su įduba specialiam atsuktuvui
a b c
7.13 pav. Varžtų ir sraigtų galų formos: a - plokščia, b - su kūgine nuožula, c - sferinė
Veržlės būna įvairių formų:

1. Šešiakampės: - su viena nuožula (7.14 pav. a);
- su viena nuožula ir grioveliu (7.14 pav. b);
- įpjautos (7.14 pav. c);

85
- karūnuotos (7.14 pav. d);

2. Apvalios su išdrožomis (7.14 pav. e);
3. Sparnuotosios veržlės (7.14 pav. f);
4. Veržlė - kilpa (7.14 pav. g);
7.14 pav. Veržlės: a - su viena nuožula, b - su viena nuožula ir grioveliu, c - įpjauta, d -

karūnuota, e - apvali su išdrožomis, f - sparnuota, g - veržlė – kilpa
Pagal aukštį šešiakampės veržlės skirstomos į žemas, normalias ir labai aukštas. Pagal
konstrukcinę formą veržlės būna trijų variantų:
- su dviem nuožulomis;
- su viena nuožula;
- be nuožulų;
- su iškyša viename gale.
Poveržlės. Po veržlėmis, po varžtų ir sraigtų galvutėmis dedamos poveržlės, kurios
padidina atraminį paviršių, apsaugo detales nuo sužalojimo, vienodžiau paskirsto spaudimo
jėgas jungiamosioms detalėms. Standartinės poveržlės gaminamos šių tipų:
- paprastos poveržlės (7.15 pav. a);
- fiksuojančios poveržlės (7.15 pav. c);
- spyruoklinės poveržlės (7.15 pav. d);
- kvadratinės poveržlės.
7.15 pav. Poveržlės: a - paprasta, b - specialioji, c - fiksuojanti, d - spyruoklinė
Fiksavimo priemonės – tai priemonės prieš savaiminį veržlių, sraigtų atsisukimą.

Srieginių detalių fiksavimui yra daugybė būdų, kurie remiasi šiais principais:

86
1. Fiksuojantys, sudarant sriegyje arba veržlių bei varžtų galvučių atraminiuose

paviršiuose didesnę trinties jėgą. Naudojamos kontraveržlės (7.16 pav. a),
spyruoklinės poveržlės (7.15 pav. d).
2. Fiksuojantys, sujungiant veržlę su varžto strypeliu arba detale. Naudojami
vielokaiščiai (7.16 pav. b, c), fiksavimo viela (7.16 pav. d), specialios
poveržlės (7.15 pav. b), plokštelės (7.16 pav. e).
3. Fiksuojantys pastoviai (pritvirtinant, užplakant, įmušant).
4. Fiksuojantys lakų, klijų, pastų pagalba.
7.16 pav. Fiksavimo priemonės: a - kontrveržlės, b, c - vielokaiščiai, d - fiksavimo

viela, e - plokštelė
7.4.1. Jėginiai santykiai sriegyje
Nagrinėjame jėgas, veikiančias sraigtinėje poroje su stačiakampiu sriegiu. Ašine jėga F

apkrauta veržlė tolygiai sukdamasi kyla. Veržlę veikia apskritiminė jėga Ft, pridėta prie
vidurinio skersmens d2 apskritimo.
7.17 pav. Sraigtinėje poroje veikiančios jėgos
Tolygiai perslenkant veržlę pasvirusia plokštuma, veržlė yra pusiausvyroje veikiant

jėgoms F, Ft, N ir Rf.
N – pasvirusios plokštumos normalinė reakcija,
Rf = f · N – trinties jėga,
f – trinties koeficientas.
Projektuojant jėgas į koordinačių ašis x ir y, sudarome dvi lygtis:
Ft · cos γ – Rf – F· sin γ = 0 (7.7)

87
-Ft · sin γ + N – F· cos γ = 0 (7.8)
sin γ + f cos γ
Ft = F ; (7.9)
cos γ − f sin γ
Trinties koeficientas:
sin ϕ
f = tgϕ = ; (7.10)
cos ϕ
φ – trinties kampas, kuriuo pilna paviršiaus reakcija R atsilenkia nuo normalės N.
Ft = F tg( γ + φ ). (7.11)
7.11 formulė tinka tik stačiakampiam sriegiui. Trikampiame ir trapeciniame sriegyje

yra didesnė trintis dėl sriegio pleištinės formos.
Stačiakampio sriegio γ = 0, N = F (7.18 pav. a):
Rf = f · F. (7.12)
Trikampio sriegio ( 7.18 pav. b):
N"
N= , (7.13)
cos α '
čia α' – vijos darbinės briaunos posvyrio kampas. Tada

f ⋅F
Rf = = f '⋅F , (7.14)
cosα '
čia f ' = f / cos α' - redukuotas trinties koeficientas.
Tada, trikampio ir trapecinio sriegio
Ft = F tg( γ + φ' ), (7.15)
čia γ – sriegio kilimo kampas.
a b
7.18 pav. Sriegyje kylančios jėgos: a - stačiakampiame, b - trikampiame sriegyje
Vieno apsisukimo metu atliktas darbas susideda iš naudingo darbo (krūvio F kėlimas)
ir žalingo darbo (trintis sriegyje).

88
Naudingas darbas:
Wη = F · S = F πd2 · tg γ. (7.16)
Visas darbas:
W = Ft · πd2 = F tg( γ + φ) · πd2. (7.17)
Naudingumo koeficientas:
Wη tgγ
η= = . (7.18)
W tg (γ + ϕ ' )
Stačiakampio sriegio η yra didžiausias, lyginant su kitais sriegiais. γ reikšmė didėja

naudojant daugiapradžius sriegius, o φ ' sumažina tepimas ir antifrikcinės medžiagos.
7.4.2. Sriegių tipai
1. Metriniai cilindriniai sriegiai.

Pagrindiniai tvirtinimo sriegiai – tai metriniai sriegiai. Profilis yra lygiakraštis
trikampis, kurio viršūnė sudaro 60° kampą. Sriegio viršūnė nupjauta, pašaknys gali būti
plokščiai įpjautas arba suapvalintas. Metriniai sriegiai būna cilindriniai ir kūginiai.
Pagrindiniai parametrai: sriegio skersmuo d ir žingsnis P . Metriniai sriegiai būna stambaus
ir smulkaus žingsnio.
7.19 pav. Metrinis cilindrinis sriegis: d – išorinio sriegio (varžto) išorinis skersmuo,
D – vidinio sriegio (veržlės) išorinis skersmuo, d1 – varžto vidinis skersmuo, d2 – varžto
vidutinis skersmuo, d3 – varžto pašaknių skersmuo, D1 – veržlės vidinis skersmuo,
D2 – veržlės vidutinis skersmuo, P – sriegio žingsnis.
2. Trapeciniai sriegiai.
Trapeciniai sriegiai yra eigos sriegiai. Jie naudojami metalo tekinimo staklių, presų, ir
kt. eigos sraigtuose slenkamajam – grįžtamajam judesiui suteikti. Sriegių profilis yra
lygiašonė trapecija, kurios viršūnės kampas lygus 30°. Trapeciniai sriegiai būna vienapradžiai
ir daugiapradžiai, kairiniai ir dešininiai.

89
7.20 pav. Trapecinis sriegis
3. Atraminiai sriegiai.
Jie naudojami tais atvejais, kai judesys perduodamas sraigtu, atlaikančiu dideles vienos
krypties jėgas, pavyzdžiui – spaustuvuose, keltuvuose, presuose ir kt. Šis sriegis gali būti
vienapradis ir daugiapradis, dešininis ir kairinis. Jo profilis yra nelygiašonė trapecija, kurios
viena kraštinė su vertikaliąja linija sudaro 30°, o kita - 3° kampą.
7.21 pav. Atraminis sriegis
4. Apvalieji sriegiai.
Jie dažniausiai sriegiami priešgaisrinės ir hidraulinės armatūros bei plonasienėse
detalėse (įsriegiami elektros lempučių cokoliai ir patronai, dujokaukių sujungimai, termosai,
maišytuvų ventiliai ir kt.).

90
7.22 pav. Apvalus sriegis
5. Stačiakampiai sriegiai.
Sriegio profilis yra kvadratas. Sriegis nestandartinis. Jų stiprumas mažesnis negu kitų
sriegių. Išdilus atsiranda ašiniai tarpai, kuriuos sunku pašalinti. Naudojamas retai ir mažai
apkrautose sraigto – veržlės perdavose.
7.5. Savikontrolės klausimai

1. Kokie yra pleištinių sujungimų privalumai?
2. Kada naudojami įveržti tangentiniai pleištai?
3. Kaip skirstomi išdrožiniai sujungimai?
4. Kokie yra suvirintų sujungimų trūkumai?
5. Kokie yra pagrindiniai suvirintų sujungimų tipai?
6. Kaip klasifikuojami sriegiai?
7. Kokie yra poveržlių tipai?
8. Išvardinkite srieginių detalių fiksavimo būdus.
9. Kokie yra sriegių tipai?
10. Kur naudojamas atraminis sriegis?

91
8. SUJUNGIMAI SU ĮVARŽA
Šie sujungimai naudojami sujungti ašims ir velenams su krumpliaračiais, skriemuliais,
žvaigždutėmis. Sujungimai su įvarža priklauso trinties sujungimams, čia darbinės apkrovos
perduodamos trinties jėgoms, atsirandančioms tarp jungiamųjų paviršių. Šis sujungimas
priskiriamas prie neišardomųjų sujungimų, nors cilindriniai sujungimai, ypač kai paviršiai yra
grūdinti, gali būti išardyti ir pakartotinai surinkti.
Cilindriniai sujungimai pagal surinkimo būdą skirstomi į sujungimus, surenkamus
įkaitinant gaubiančiąją detalę ir atšaldant gaubiamąją detalę.
Detalės užpresuojamos hidrauliniais, sraigtiniais ir svirtiniais presais. Jungiamieji
paviršiai sutepami augaliniu aliejumi, dėl to paviršiai mažiau sužalojami.
Surenkant įkaitinimo būdu, plieno detalės įkaitinamos iki 230...240°C, bronzos iki
150...200°C. Priklausomai nuo reikalingos temperatūros, detalės įkaitinamos vandenyje (iki
100°C), alyvoje (iki 130°C), elektrinėje ar dujinėje krosnyje.
Gaubiamąją detalę galima atšaldyti sausu ledu (garavimo temperatūra - 80°C), skystu
oru ( - 190°C) arba azotu.
Atšaldymas yra ekonomiškesnis, kadangi dažniausiai gaubiamoji detalė yra mažesnės
masės.
a b
6.23 pav. Sujungimai su įvarža: a - jungiamosios detalės prieš surinkimą,

b - sujungimas po surinkimo.
Sujungimų su įvarža privalumai:

1. Pigūs ir paprastai pagaminami.
2. Gerai centruoja detales.
3. Gali priimti dideles statines ir dinamines apkrovas.
Trūkumai:
1. Sudėtingas surinkimas ir išardymas.
2. Didelė įtempių koncentracija.
3. Polinkis į kontaktinę koroziją.
Po surinkimo suleidžiamos vietos skersmuo d yra vienodas abiems detalėms, o

suleidimo vietoje atsiranda spaudimas q ir trinties jėga, besipriešinanti detalių perslinkimui.
Gauta įvarža N = A - B

92
INFORMACIJOS ŠALTINIAI
1. Augustaitis V. K. (2006). Mechanizmų mechanika ir elementai. Vilnius : Technika.

161p.
2. Bražiūnas J. (2004). Mašinų gamybos technologijos pagrindai: vadovėlis aukštųjų

mokyklų studentams. Kaunas : Technologija. 512 p.
3. Dragūnas B. ir kt. (1988). Inžinieriaus mechaniko žinynas. Vilnius : Mokslas. 528 p.
4. Latvėnienė A. (1983). Frikcinės ir krumplinės pavaros. Vilnius. 121 p.
5. Анурьев В. И. (1982). Справочник конструктора-машиностроителя. T.2.

Москва: Машиностроение. 584 p.
6. Анурьев В. И. (1982). Справочник конструктора-машиностроителя. T.3.

Москва: Машиностроение. 576 p.
7. Bearings. [Žiūrėta 2008-12-15]. Prieiga per internetą: <www.bearings.uk.com>.
8. B. S. Engeneers. [Žiūrėta 2008-12-15]. Prieiga per internetą: <www.bsengineers.

com>.
9. Goodwill engeneering. [Žiūrėta 2008-12-15]. Prieiga per internetą:

<www.crownheelpinion.com>.
10. Germes online. [Žiūrėta 2008-12-15]. Prieiga per internetą: <www.germes-

online.com>.
11. Global b2b network. [Žiūrėta 2008-12-15]. Prieiga per internetą: <www.global-b2b-
network.com>.

Masinu Elementai

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Masinu Elementai

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ŠIAULIŲ KOLEGIJA

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

7.4.1. Jėginiai santykiai sriegyje................................................................................... 86

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

Pagrindinis mašinų elementų kurso tikslas – supažindinti aukštosios mokyklos

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

1. BENDROS ŽINIOS APIE MAŠINŲ ELEMENTUS

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

2. MAŠINŲ ELEMENTŲ DARBINGUMO RODIKLIAI

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

Frikcinių, krumplinių, sliekinių perdavų, riedėjimo guolių ir kitų mašinų mazgų

2.1 pav. Kontaktinės apkrovos schema: σH - kontaktinis įtempis, r1 ir r2 - detalių

Veikiant apkrovai detalės deformuojasi ir pradinis kontaktas virsta kontaktu mažame

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

3.1. Kinematiniai ir jėginiai santykiai perdavoje

U1,2 = U = ω1/ω2 = n1/n2. (3.1)

Daugialaipsnėse perdavose bendras perdavimo santykis Ub = U1, U2…Un. Perdavos

M2/M1 = (P2/ω2 ) / (P1/ω1 ) = (P2 ω1) / (P1 ω2) = η U1,2 . (3.4)

3.2. Frikcinės perdavos

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

3.2 pav. Cilindrinė nereguliuojama 3.3 pav. Kūginė perdava su

3.4 pav. Kūginė perdava su 3.5 pav. Galinis variatorius: R1 ir R2 -

3.6 pav. Toroidinis variatorius: 3.7 pav. Variatorius su kūginiais ritiniais:

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

Frikcinės perdavos klasifikuojamos pagal šiuos požymius:

3.2.1. Geometriniai parametrai, kinematiniai ir jėginiai santykiai

Frikcinės perdavos pagrindiniai geometriniai parametrai yra:

V1 = ω1D1/2; V2 = ω2D2/2. (3.5)

Sulyginę lygybių dešiniąsias puses, gauname

ω1D1/2 = ω2D2/2 arba ω1D1 = ω2D2. (3.6)

ω1/ω2 = D1/D2 = U, (3.7)

čia U – perdavimo santykis (skaičius).

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

o didžiausia trinties jėga

Fr = KFt / f = 2K T1 /f D1. (3.10)

K – sukibimo atsargos koeficientas. Jėginėms perdavoms K = 1,25...1,5; prietaisų

Tai mechanizmai, kuriais galima sklandžiai keisti perdavimo skaičių. Variatoriuose

U = R2/R1 ≠ const. (3.11)

Umax = R2max/R1; (3.12)

U min = R2min/R1 (3.13)

Dreg = Umax/Umin = R2max/R2min; (3.14)

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

U = ω1/ω2 ≈ R2/R1 (3.15)

Umax = R2max/R1min ; (3.16)

Umin = R2 min/R1max (3.17)

Kadangi ritinių 1 ir 2 matmenys vienodi, tai R1max = R2max ; R1min = R2 min.

Dreg = Umax/Umin = (Rmax/Rmin)2 . (3.18)

Variatorius su kūginiais ritiniais (3.7 pav.). Ant varančiojo ir varomojo veleno

U = R2/R1 ≠ const. (3.19)

Dreg = Umax/Umin = ( Rmax/Rmin )2 (3.20)

Ritinių 1 ir 2 matmenys vienodi, tai R1max = R2max ; R1min = R2 min

3.2.3. Frikcinių perdavų medžiagos

Frikcinių ritinių medžiagoms keliami šie reikalavimai:

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

3.2.4. Savikontrolės klausimai

1. Kada naudojamos frikcinė perdavos?

3.3. Krumplinės perdavos

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

3.2. Apskritiminės – Novikovo tipo;