Kęstutis Kasparavičius

KVAILOS ISTORIJOS

tu * .
2005
Tekstas ir iliustracijos © Kęstutis Kasparavičius
Lietuviškas leidimas © Nieko rimto

Redaktoriai Vikare Urbaitė,

Kęstutis Urba

Šios knygos leidimą remia Lietuvos Kultūros Ministerija

Leidykla „Nieko rim to” dėkoja Kęstučiui Urbai už be galo draugišką dėmesį

ISBN 9955-9543-4-5
UDK 888.2-93 W ritten&Ilustracions © Kęstutis Kasparavičius, 2003
Ka 533 This editions is published in association with Grimm Press Ltd.,Taiwan
©o
PRATARMĖ
lietuviškajam „Kvailų istorijų” leidimui

Dažniausiai knygose rašoma apie žmones. Žmonės ten labai

daug kalba, ginčijasi, o kartais gindami savo nuom onę n et susi'
stumdo. Tačiau perskaičius tokią knygą taip ir nepaaiškėja, ko
jie ginčijosi ir stumdėsi. G ana dažnai - išmintingai, įžvalgiai ir
įm antriai - svarstoma apie žmonių susvetimėjimą, sudaiktėjimą
ir kitokius keistus dalykus.
Si knyga ne tiek apie žmonių sudaiktėjimą, kiek apie daiktų
sužmogėjimą. Be to, ji nėra įmantri. Joje viskas pradeda aiškėti iš
karto, vos tik pradėjus skaityti, o baigiant pasidaro visiškai aišku,
kas yra kas. Kartais n e t paaiškėja, kas dėl visko kaltas.
Kažkada labai seniai, kai buvau jaunas ir ūmus, dažnai
susipykdavau su daiktais. Kartą, kai m an nesisekė piešti, labai
užsirūstinau an t pieštuko. O kai piešiant jis n et išdrįso nulūžti, -
aš visai įtūžau. N usprendęs, kad dėl nepavykusio piešinio kal­
čiausias yra pieštukas, čiupau jį, sulaužiau į smulkius gabalėlius
ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Šiukšlių dėžė žvelgė į m ane su nesle­
piamu priekaištu, ir jos žvilgsnyje aš pam ačiau užuojautą
vargšeliui pieštukui. M an pasidarė labai nejauku ir gėda dėl
tokio savo elgesio.
Prabėgo daug metų. Dabar aš taip blogai nebesielgiu.
Si knyga - tai lyg kuklus visų tų mielų daiktų, kurie mane
supa ir kuriuos aš kažkada esu nuskriaudęs ar įžeidęs, atsiprašy­
mas. Taip pat knygoje rašoma apie mūsų nam us ir sodą, juos aš
labai myliu. D ar keliose istorijose pasakojama apie gyvūnus,
nors jie, suprantam a, nėra daiktai - ypač m ūsų šuo Puma. Jam
aš ypač dėkingas už m oralinę paramą: rašant šią knyga, šuo labai
daug prisidėjo... snausdamas po m ano darbo stalu.

Jūsų
Kęstutis Kasparavičius
 TRYS KNYGOS

Vienoje lentynoje gyveno trys kny­

gos. Pati didžiausia ir storiausia buvo
labai protinga. Kitos dvi knygos buvo
mažos. Viena iš jų - linksma, o kita -
liūdna.
Didžioji knyga labai mėgdavo
paskaitinėti linksm ąją knygutę. Ji
pasisodindavo tą mažylę sau an t
kelių ir skaitydama tyliai kikendavo.
Liūdnoji knyga irgi neleisdavo
laiko veltui. Ji tuo m etu studijuodavo
didžiąją knygą. Liūdnoji knyga laikėsi
nuomonės, kad neverta gaišti laiko
juokams, ir skaitė tik išminties ir
rimties kupinus puslapius. Tačiau dėl
to pati darėsi vis liūdnesnė.
- Tu tapai per daug liūdna, - kartą
pasakė protingoji knyga, - tokios
tavęs niekas neskaitys.
Paskui paėmė ir išpurtė iš mažosios
vargšelės visas painias ir nereikalin­
gas mintis. Ir toji vėl tapo paprasta
liūdna knyga.

9
 MEILĖS ISTORIJA

Katė susižavėjo šaldytuvu.

„Jis toks baltas, aukštas ir gražus“, - mąstė sau katė. Vis dėlto
labiausiai jai patiko dvasinis, arba vidinis šaldytuvo pasaulis. Ypač
grietinės puodynė viršutinėje lentynėlėje.
- A r galėčiau jus užkalbinti? - droviai paklausė katė.
Bet šaldytuvas stovėjo abejingas ir šaltas it ledas.
Tada katė nagais atidarė šaldytuvo duris, išsiėmė puodynę su grie-
tine ir visą ją švariai išlaižė. Paskui
v
sukirto šešetą dešrelių ir dar
keletą nereikšmingų smulkmenų. Šitaip pasisotinusi, katė dar kartą
žvilgtelėjo į tuščią šaldytuvą, užtrenkė duris ir nutapeno pasnausti
ant fotelio.
„Ir ne toks jau jis gražus...“ - pagalvojo katė prieš užmigdama.

11
 ARBATOS KLUBAS

Kartą arbatinukas pakvietė savo draugus puodelius išgerti arbatos.

Kompanija susirinko gana marga.
Pirmas atėjo mėlynais ornamentais išdabintas puodelis. Jis net
atsinešė lėkštutę po savimi pasikišti, kad būtų patogiau sėdėti.
Paskui, linksmai skambindami šaukšteliais, atskubėjo du pusryčių
puodeliai. Vienas buvo žalias, o kitas - geltonas.
Paskutinis atkaukšėjo paprastas metalinis puodelis. Jis visada vėluo­
davo, nes buvo prastai išauklėtas.
Arbatinukas visiems įpylė arbatos ir pasiūlė vaišintis sausainiais iš
dubenėlio.
Viskas vyko sklandžiai. Tik metalinis puodelis garsiai šliurpė, čep­
sėjo, abiem rankom čiupo sausainius, grūdosi juos į burną ir tiek aplink
save pritrupino, kad pasidarė net nemalonu žiūrėti. Paskui dar bandė
pasilenkęs sulaižyti trupinius, bet išpylė arbatą, paslydo ir su trenksmu
nubildėjo nuo stalo ant grindų. Laimė, kad metaliniai puodeliai
nedūžta.
- Ir visada jis šitaip! - piktinosi kultūringieji puodeliai.
- Ir niekada nesudūžta! - pritarė jiems arbatinukas.
 BATAI

Buvo du batai. Abu visiškai vienodi, tik vienas kairysis, o kitas

dešinysis.
N aktį jie miegodavo kaip ir žmonės. Ryte nusižiovaudavo, pasirąžy-
davo, pamankštindavo savo raištelius vir laukdavo, kol juos apsiaus.
Prieškambaryje kiūtojo ir šlepetės. Šlepetėms niekad neteko išeiti iš
namų, todėl jos buvo visiškai kvailos. Jos nieko neveikdavo per dienas
ir nuolat šaipėsi iš batų, kurie turėjo sunkiai dirbti.
Kiekvieną rytą batų laukdavo ta pati kelionė. Trumpa, bet labai
įdomi kelionė gatve ir visai neįdomi - tramvajumi. Tramvajuje visad
būdavo baisi grūstis ir batams ant galvų vis bandydavo užlipti kokie
nors neišauklėti, įžūlūs smailiakulniai bateliai.
Paskui tęsdavosi ilgosv ir nuobodžios valandos ant šeimininko kojų
po kompiuterio stalu. Seimininkas tai vadino darbu. Kai tas darbas
baigdavosi, batai tuo pačiu keliu grįždavo namo - pavargę ir purvini.
Atėjo ruduo, oras pasidarė lietingas. Batai dažnai sušlapdavo ir
pagaliau nuo drėgmės visai suplyšo. Todėl nenustebo, kai vieną dieną
šalia jų atsirado naujų gražių blizgančių batų pora.
Senieji batai buvo nunešti į palėpę užtarnauto poilsio.
Tik šlepetės kiūtojo toje pačioje vietoje. Bet jos ir liko tokios pat
kvailos kaip ir anksčiau.
 SŪRIS

Vienas žmogus vietoje šuns laikė sūrį. Sūris buvo pririštas prie
šuns būdos ir turėjo saugoti namus. Taigi jis skleidė tokį aštrų kvapą,
kad visi vagys iš tolo aplenkdavo tuos namus. Ir ne tik vagys. Niekas
nemėgo sūrio.
Sūris dėl to labai krimtosi. Jis sėdėjo būdoje ir liūdnomis akimis
žvelgė į dangų. Lauke lynojo ir todėl buvo dar liūdniau. Mažai mer-
gaitei, kuri gyveno kitoje gatvės pusėje, pagailo sūrio. Ji sukaupė visą
savo drąsą ir, nepaisydama aštraus kvapo, prisiartino prie būdos.
- Jeigu tu pralinksmėtum, būtum daug gražesnis, - pasakė mer-
gaitė sūriui. - N a ir... galėtum dažniau keisti kojines!
Tada ji padovanojo sūriui gražias margas kojinytes ir pabučiavo
jam į nosį. Ir staiga atsitiko netikėtas dalykas: sūris iš laimės nusišyp­
sojo ir nustojo smirdėti.

17
 KARVĖ IR ŠULINYS

Buvo karšta diena. Karvė nusprendė aplankyti savo seną draugą

šulinį. M at labai norėjo gerti.
v

Šulinys stovėjo sodo gale. Jo seną m edinį veleną buvo apsivijusi

virvė, ant kurios kabėjo kibiras.
Karvė priėjo, pasisveikino ir įkišo galvą į šulinį. Sulinio viduje
buvo vėsu ir drėgna. Tik bėda, kad vanduo labai giliai.
Tada šulinys pasėmė pilną kibirą vandens ir, sukdamas girgždantį
veleną, iškėlė jį viršun. Vanduo buvo šaltas ir skanus.
Karvė išgėrė visą kibirą ir tarė:
- Kaip skanu... O, kad tu gyventum šiek tiek arčiau manęs!
- Bet tai visai paprasta, - pasakė šulinys. - Mes galim visada būti
kartu.
Jis pasimuistė, stryktelėjo iš žemės ir atsistojo ant tvirtų kojų.
N uo to laiko jiedu visada vaikščiodavo drauge. Tik kartą per
savaitę šulinys grįždavo į savo seną vietą - vandens pasipildyti.
 GINČAS

Susiginčijo peilis, šakutė ir šaukštas, kuris iš jų yra svarbesnis.

- Be manęs neatsipjautum nė mažiausio gabalėlio, - karštai aiški­
no peilis.
- O su kuo tu tą gabalėlį pasmeigtum? - piktinosi šakutė.
- Įdomu, kaip tu atrodytum, jeigu kas su tavim bandytų valgyti
sriubą? - šaipėsi šaukštas.
Ginčas vis aštrėjo ir pagaliau kilo toks triukšmas, kad net ramiai
sau an t puodelio krašto sėdėjęs šaukštelis stačia galva pliumptelėjo į
kavą.
N uo triukšm o pabudo ir saldainis, kuris saldžiai miegojo,
susivyniojęs į šiltą popieriuką.
- Nutilkit, pagyrūnai! - sucypė saldainis plonu saldžiu balseliu. -
M ane vaikai labiausiai mėgsta, mieliausiai valgo, ir nei peilis, nei
šakutė, nei šaukštas čia niekuo dėti!
Tada vėl susivyniojo į spalvotą popieriuką. Kad gražiau
atrodytų...

20
 TUALETINĖ ISTORIJA

T ualetą valdė galingas karalius,

vardu Klozetas Pirmasis. Jis buvo labai
piktas ir žiaurus. Tuos, kurie jam prieš­
taraudavo arba tiesiog nepatikdavo, jis
paprasčiausiai prarydavo.
Kartą pas tą karalių atvyko gretimos
Prieškam bario karalystės valdovė
Šluota Trečioji. Kaip ir pridera iš­
kilmingomis progomis, viešniai
pasitikti buvo patiestas rausvas
kilimėlis. Nors iš tikrųjų, taip klastin­
gasis karalius Klozetas Pirmasis
tenorėjo viešnią prisivilioti arčiau ir
praryti.savo didžiuliais nasrais. v
Tačiau nieko iš to neišėjo. Šluota
buvo labai kieta ir ilga. Klozetas vos
nepaspringo. Tai jam buvo gera pamoka.
N uo tada abi karalystes valdė ir už
švarą kovojo karalius
v
Klozetas
Pirmasis bei karalienė Šluota Trečioji.
Tiesa, kartu su dviem ištikimiausiais
tarnais - grindų šluoste ir oro
gaivikliu.

22
 ANT VIRYKLĖS

A n t viryklės virė darbas, arba, tiksliau sakant, - pietūs.

Didysis puodas virė sriubą. Jis buvo labai įsijautęs, visas burbulia­
vo ir kunkuliavo. Tik kartais nusičiaudėdavo, kad išleistų garą ir
paskleistų malonius, nosį kutenančius kvapus.
Mažesnysis puodas troškino daržoves. Jis buvo daug tylesnis už
didįjį ir tik ramiai sau pukšėjo.
Be jų, ant viryklės darbavosi ir keptuvė. Ji kepė blynus. Keptuvės
nosis buvo ilga ilga - tarsi samčio kotas. Keptuvė labai didžiavosi
tuo, kad moka mikliai mestelti aukštyn ir ore apversti blynus. Ji
buvo tikra blynų mėtymo bei vartymo meistrė.
Kai keptuvė išmetė į orą eilinį blyną, didysis puodas staiga taip
nusičiaudėjo, kad jo dangtis su trenksm u nubildėjo žemyn. Blynas
labai išsigando ir, užuot nukritęs į keptuvę, pliumptelėjo į didįjį
puodą - tiesiai į sriubą.
Mažasis puodas taip juokėsi iš blynų sriubos, kad net jo daržovės
prisvilo.

24
 ŽVEJYBA

Viena žuvis sumanė pameškerioti. Buvo žiema, todėl apsiavė šil­

tus batus, užsidėjo pačiūžas, paėmė rogutes ir patraukė ledu ieškoti
žvejybai tinkamos vietos. Radusi ko norėjo, išgręžė lede skylę -
vadinamąją eketę - ir išmerkė lauk meškerę. Tačiau išorinėje pusėje
nieko nebuvo, išskyrus vienišą varną. Varna tučtuojau pastebėjo
jauką, čiupo jį snapu ir nuskrido, norėdam a nunešti savo var­
niukams.
- Turbūt užkibo, - spėjo pagalvoti žuvis. - Arba, ko gera, už­
kibau aš pati.
Ir žuvis kaip kulka išlėkė pro eketę į orą, nes nespėjo paleisti
meškerės.
- N enoriu skraidyti! - sušuko žuvis ir paleido meškerę. - Noriu
plaukioti! - šūktelėjo dar kartą ir pliumptelėjo iš aukštybių atgal į
eketę.
N u o tada žuvis niekad nebeidavo m eškerioti. Ir niekam
nepasakodavo - kodėl.
 SVOGŪNAI

Vienas mažas svogūnas kartą netyčia

pargriuvo, v susimušė nosį ir graudžiai
pravirko. Žiūrėdamas į jį apsiverkė ir jo
draugas storasis svogūnas. N etrukus
neatsilaikė ir gražuolis raudonasis
svogūnas. Taigi darėsi vis graudžiau.
Kaip žinia, svogūnų ašaros veikia
panašiai kaip graudūs filmai apie
nelaimingą meilę. Tad po kelių minučių
virtuvėje verkė visi visutėliai svogūnai.
Apsiverkiau ir aš, nes kaip tik tuo
m etu lupau svogūnus sriubai.

28
 SKRENDANČIOS KNYGOS

Viename mažame miestelyje žmonės gyveno labai neįdo-

miai. Jie žiūrėdavo televizorių, kalbėdavosi telefonais ir net
žinojo, kas tai yra fotoaparatas.
Bet jie neturėjo nė vienos knygos. Taigi mamos vakarais
negalėdavo paskaityti vaikams pasakų, ir jie - norom nenorom
- amžinai spoksodavo į televizorių.
Kartą rudenį pro šalį skrido nedidelis pulkelis knygų. Jos labai
nustebo radusios vietovę, kur žmonės nežinojo, kas tai yra knygos.
- Mes turim jiems padėti, - tarė viena iš jų.
Ir tada knygos apsivertė puslapiais žemyn ir pradėjo purtyti
raides.
Žmonės, išėję į gatvę, stebėjosi, kad taip anksti pradėjo
snigti. Ir, be to, ne snaigėmis, o raidėmis. Paskui pradėjo
tas raides rinkti, dėlioti iš jų žodžius, sakinius ir ištisas
istorijas bei pasakas. O istorijų ir pasakų vieta - kny­
gose. Taip miestelyje ėmė rastis knygų. Ir kiekvieną
vakarą mamos prieš miegą vaikams skaity-
davo pasakas, o kai
vaikai užmig­
davo, pačios
įsijungdavo
televizorių.
v

Šiaip sau -
juokais.
 SNIEGO SENIS

Kieme prie namo stovėjo sniego senis. Jis

turėjo dvi akis iš angliukų, seną surūdijusį
puodą ant galvos - vietoj kepurės, rankoje
laikė šluotą, o jo nosis buvo tikrų tikriausia
oranžinė morka. Tik proto jis neturėjo, bet
puikiai išsivertė ir be jo. Plati ir naivi šypsena
rodė, kad sniego senis geros širdies. Nors aš
truputį abejoju, ar jis tikrai tą širdį turėjo.
Sniego senis stovėjo ir pro langą stebėjo,
kas dedasi namo viduje. Jis matė, kaip žmonės
geria karštą arbatą, matė, jog kambaryje
jauku ir šilta. Jis girdėjo žmones kalbant, kad
greitai turi ateiti kažkoks Pavasaris ir lauke
viskas sužydės, bus gražu ir šilta.
- Kad tik tas Pavasaris greičiau ateitų, -
svajojo sniego senis.
Ir paslaptingasis Pavasaris atėjo. Saulė
švietė vis šilčiau, ir sniego senis dėl to labai
džiaugėsi. Deja, neilgai, nes... pradėjo tirpti.
N etrukus iš jo liko tik surūdijęs puodas ir
šluota. M orką nusinešė n ak tį atklydęs
kiškis. Tas kiškis nebuvo svajotojas, jis
džiaugėsi šia diena ir vertino visa, kas
papuola po ranka šią akimirką.

33
 LENKTYNĖS

Sumanė kartą sraigė palenktyniauti su laikrodžio rodykle.

- Ilgosios minučių rodyklės vis tiek neaplenksiu, - mąstė sraigė, -
o štai su trumpąja, valandine, galėčiau pasirungti.
Lygiai šeštą valandą buvo duotas startas ir užvirė arši kova.
- Tokiu pašėlusiu greičiu dar niekad nesu skriejusi, - džiaugėsi
sraigė.
Bet kai laikrodžio rodyklė atsidūrė ties penktąja valanda, sraigė
trenkėsi į stalą ir nubildėjo stačia galva žemyn.
- Gal nori ir su manimi palenktyniauti? - pasišaipė iš sraigės sie­
ninis kalendorius.

34
K'Kajvp'it
 VAISIAI

A n t virtuvės stalo stovėjo lėkštė su vaisiais.

Namuose visi, išskyrus vaisius, miegojo. M at vaisiai nesutarė,
kuris iš jų turėtų būti vadas.
- Aš taip gražiai įdegęs saulėje! Be to, toks tobulai apvalus, - gyrė
save apelsinas.
- Bet pats Mėnulis yra m ano pusbrolis, - bandė visus įtikinti
bananas.
- Argi aš nepanaši į tikrą karalienę? - puikavosi savo išpūstais
rausvais žandais storulė kriaušė.
- Greičiau jau į oro balionėlį, - pasišaipė citrina ir, nutaisiusi
rūgščią miną, pridūrė: - Vaisiams reikia kietos rankos ir griežtos
tvarkos, o ją įvesti galiu tik aš.
Taip besiginčijant atėjo rytas ir į virtuvę pusryčiauti susirinko mūsų
šeima. Mano sesutė nuogai nulupo apelsiną ir suvalgė, nė nepastebėjusi
jo tobulo apvalumo. Mama suvalgė Mėnulio pusbrolį, visiškai nekreip-
dama dėmesio į jo aukštą kilmę. Aš sušveičiau kriaušę ir pajutau, kad
ji tikrai karališko skonio. Kai tėtis gėrė arbatą su citrina, jo veido išraiš­
ka buvo veikiau patenkinta negu rūgšti.
 SARGAS

Buvo gražus rytas. Puma gulėjo ant medinių laiptų ir pro mažą
langelį stebėjo gatvę. Puma - tai šuo. Jo kailis gražios smėlio spalvos,
todėl tas vardas jam labai tiko.
Gatve išdykaudami prabėgo trys vaikai. Pasirodė šiek tiek įtartina,
kad jie trys. Puma tyliai suurzgė.
Už geros valandos praėjo kažkokia neaiški žmogysta su maišu.
Puma vėl porą kartų suurzgė, tik daug garsiau.
Kai už kelių valandų gatve praėjo dar neaiškesnė senutė, Puma atsi­
stojo, pasišiaušė ir urzgė ilgai ir piktai. Viskas jam atrodė vis labiau
įtartina.
O kai vakare gatve prabėgo nuskuręs katinas, Pumai to jau tikrai
buvo per daug. Jis pradėjo visu balsu loti ir blaškytis.
Ir tik atėjus nakčiai budrusis sargas nurimo, susirietė į kamuoliuką
ir užmigo.
Puma miegos ramiai iki ryto, kol vėl prasidės įtem pta ir kupina
nerimo nauja darbo diena.

38
 ĄSOTIS

A n t palangės stovėjo ąsotis, skirtas gėlėms pamerkti.

Per ilgą savo gyvenimą jis buvo matęs daugybę gėlių: lieknų, sti­
lingų tulpių, išdidžių rožių, svaiginančių lelijų, liūdnų chrizantemų,
linksmų ir išdykusių lauko gėlių ir n et kilmingų orchidėjų. Kartais
ąsotis stovėdavo tuščias ir stebėdavo pro langą gatvę. Jis labai n u ­
džiugdavo, pamatęs kurį nors iš namiškių grįžtantį su gėlių puokšte.
Šį kartą ąsotin buvo pamerktos baltos kaip sniegas rožės. Tikrai
puikios rožės. O pačios sau jos atrodė dar puikesnės. Rožės labai
raukėsi ir bandė visaip riesti žiedlapius, nes manė, jog yra per gražios,
kad būtų įmerktos į tokį paprastą ąsotį. Ąsotis į tai nekreipė jokio
dėmesio. Jis tik gudriai šypsojosi. M at žinojo daugiau už gėles.
Praėjo savaitė. Rožės pradėjo vysti ir netrukus ankstesnio jų grožio
visai neliko. Nepadėjo nei pakeistas šviežias vanduo, nei įvairios
jauninančios procedūros. Galų gale rožės atsidūrė šiukšlių dėžėje.
Tik ąsotis stovėjo ant palangės ir šypsojosi. Jis laukė naujų
gražuolių.

41
GIESMININKAS

Kartą mano tėtis nupirko turgu-

je čiulbantį žmogų - su visu
narveliu. Parnešė jį nam o ir pa­
statė ant stalo.
- Koks jis gražus! - sušukau aš.
M ano sesutė įbėrė indelin grūdų
ir pastatė juos narvelyje.
M ama įpylė giesmininkui van-
dens.
- Bet kodėl jis nečiulba? - ste­
bėjosi mama.
- Keista, - susimąstė tėtis. -
Girdėjau, kad laisvėje jie taip
gražiai čiulba...
 PARKERIS

M ano parkeris labai anksti išmoko rašyti. Daug anksčiau negu

skaityti ir kalbėti. Jis visas buvo juodas, su žalio marm uro spalvos
dangteliu ir ypač didžiavosi savo blizgančia auksine plunksna. Rašė
jis išties puikiai, be to, jo rašysena laikui bėgant vis gražėjo. N etrukus
parkeriui nusibodo rašyti paprastas raides. Raštas darėsi vis
įmantresnis, su pagražinimais ir įspūdingais užraitymais. Parkeriui
ėmė atrodyti, kad popieriaus lapas - tai ledo aikštelė, o jis pats -
nuostabus čiuožėjas. Mintyse jis jau girdėjo sužavėtų žiūrovų džiū­
gavimą, audringus plojimus ir šūksnius „bravo".
Kai kartą aš norėjau parašyti laišką, parkeris tiek įsismagino, tiek
priraitė, kad pasidarė neįm anom a perskaityti. Tada aš užsukau žaliąjį
parkerio dangtelį, įdėjau į dailų odinį futliarą ir paslėpiau kuo giliau
į rašomojo stalo stalčių.
- Geriau jau rašysiu laišką paprasta rašomąja mašinėle, - n u ­
sprendžiau aš.
PLANETA

N aktį pro miegamojo langą tarp

begalės žvaigždžių matėsi keista pla-
neta. Toje planetoje gyveno du
paukščiukai. Paukštytė buvo rau-
dona, o paukštukas - žalias. Gyveno
jie skirtingose planetos pusėse.
P laneta buvo taip sutverta, kad
tuodu paukščiukai niekaip negalėjo
susitikti.
Praėjo v daug m etų, paukščiukai
suaugo. Žaliajam paukštukui staiga
toptelėjo, kad jis moka skraidyti, tad
ėmė ir nuskrido į priešingą planetos
pusę.
Abu paukščiukai taip patiko vie-
nas kitam, kad iškart susidraugavo, o
netrukus ir susituokė. Po kurio laiko
juodu susilaukė daug mažų margų ir
labai išdykusių vaikučių - paukš-
tučių.
Dabar naktimis atrodė, kad plane­
ta linksmai spurda, tarsi šoktų smagų
šokį.
 MORKA

Buvo nuostabus rytas, kai morka pirmą kartą

išvydo šį pasaulį. Teisingiau pasakius, tą rytą ją
išrovė iš lysvės ir įmetė į pintinę. Ten ji atsidūrė
šalia kitų morkų, plikagalvio kopūsto ir būrelio
mažų neūžaugų, kurie vadinosi žirniais.
Morka iš karto labai karingai nusiteikė. Ji
apsistumdė su kopūstu, šį bei tą paaiškino žir­
niams, paskui iššoko iš pintinės ir ėmė daryti
tvarką visame darže. Išbarė burokus, kad tie
per giliai sulindę į žemę, pomidorus - kad
kabo per aukštai, svogūnus - kad jų laiškai
nelygiai išsirikiavę ir kad neatiduoda jai
pagarbos. Ypač morkai nepatiko didžiulis
moliūgas, kuris užėmė visą tarpvagį ir neleido
praeiti. Daug negalvojusi morka įsibėgėjo ir
norėjo moliūgą peršokti. Tačiau ore ją netikė-
tai pagriebė kažkokia ranka, papurtė už žalių
garbanų ir įmetė atgal į krepšį. Morka vos
spėjo garsiai suspiegti - kaip kad gali spiegti
tik įpykusi oranžinė morka. Bet niekas jos
negirdėjo.
- A r žinai naujieną? - susijaudinusios pa-
v

klausė jos sesutės morkos. - Šiandien pietums

bus daržovių troškinys.

48
 STALAS

M ano stalas visada ramus ir tyliai stovi

prie lango. Aš prie jo dirbu.
Stalas turi keturias kojas. Kaip ir arklys
- tik nesispardo ir neprašo ėsti.
Kažin ar arkliui patiktų, jeigu kas nors
ant jo nugaros pieštų? O be to, dar
pritvirtintų prie jo stalinę lem pą...
M ano šuo irgi turi keturias kojas, bet
jis guli po stalu. Ten mėgstamiausia jo
vieta.
Taigi stalas ramiai stovi visą dieną ir
kantriai laukia, kol aš baigsiu darbą. Jis
visas apkrautas knygomis, popieriais,
eskizais, pieštukais, teptukais, dažais ir
kartais n e t saldainiais. Bet niekad
nesiskundžia, kad jam sunku. Jo n et
nereikia pririšti, kad nepabėgtų.
Mielai išsivesčiau jį pasivaikščioti po
mišką, bet nem anau, kad tai patiktų
mano šuniui.
Aš myliu savo stalą ir kartais pastatau
ant jo indą su gėlėmis. Ir tada jis stovi
dėkingai nuleidęs akis ir atrodo dar
gražesnis negu paprastai.

51
 PLAUKŲ KIRPIMO MAŠINĖLĖ

Kai aš buvau jaunas, buvau hipis. Nešiojau tokius ilgus plaukus,

kad atrodžiau kaip pelkių pabaisa. Plaukai buvo reikalingi tam, kad
turėčiau ką kratyti skambant trankiai muzikai. Apie žirkles ir plaukų
kirpimo mašinėlę aš nenorėjau n et girdėti.
Vėliau m an nusibodo būti hipiu. Nusibodo ir ilgi plaukai. Aš pa­
klausiau savo draugės žoliapjovės, gal ji galėtų m an padėti.
- Aš pjaunu tik trum pą žolytę, - įsižeidė žoliapjovė. - Bet mano
pusseserė plaukų kirpimo mašinėlė, manau, galėtų tau padėti.
Ir ji padėjo. Vieną rytą atėjo, įsijungė į rozetę ir pradėjo maloniai
dūgzti - kaip širšė. Paskui ėmėsi mano plaukų. Kirpo greitai ir gra­
žiai. Plaukų vis mažėjo.
Vakarop plaukų visai neliko. M ano galva pasidarė panaši į bliz­
gantį kiaušinį.
- Tu kerpi tikrai gražiai, - pagyriau aš mašinėlę ir pridūriau:
- Gal galėtum dar pakirpti ir gyvatvorę aplink namą?
 KNYGINĖ KARVUTĖ

Knyginė karvutė maitinosi ne

žole kaip visos karvės, o raidėmis.
Per dieną ji suėsdavo po vieną
eilėraštį, o kartais n e t po visą
apsakymą. Kas ry tąją pririšdavo vis
naujame puslapyje. Ji buvo labai
išsilavinusi, nes prieš suėsdama
viską perskaitydavo. Kai kurios
knygos tikriausiai buvo labai svar­
bios, nes stovėjo užrakintos - kad
karvutė neįlįstų pasmaguriauti.
O vieną kartą ji rado vieną iš
tokių knygų neužrakintą ir tuojau
p at ėmėsi darbo. D ar niekad
karvutė nebuvo ragavusi tokios
skanios knygos. Ji šlamštė žodį po
žodžio, sakinį po sakinio, tik staiga
nustėro. Puslapio pakraštyje buvo
parašyta: „Nepasprink!“
Karvutė susimąstė ir nusprendė,
kad geriau šlamšti pelargoniją, kuri
auga vazone an t palangės, o ne
knygos raides.

55
 ŽIDINYS

Pats seniausias kambario gyventojas buvo židinys. Senesnis n et už

sukrypusią
v
spintą, kurios balsas girgždėjo kaip tikros senutės.
Židinys buvo labai rajus. Jis surydavo beveik viską, ką įmesdavai į
jo plačią burną. Jis mėgo pusines, eglines ir drebulines malkas, bet
skaniausios jam būdavo beržinės. Blogiausiu atveju tiko ir saldainių
popieriukai bei seni laikraščiai, bet jais židinys nepasisotindavo. O
be to, jis nemokėjo skaityti ir visai nesidomėjo pasaulio įvykiais.
Vasarą židinys snausdavo ir buvo niekam nereikalingas. Bet atėjus
žiemai jį staiga visi prisimindavo. Vos tik židinyje užkurdavo ugnį,
vienas po kito prie jo, tarsi susitarę, susirinkdavo visi nam ų gyven-
tojai: pirmasis, žinoma, šuo, kelios šuns draugės blusos, paskui tėtis,
po jo - maža pelytė, vaikai, mama, mažas Lego žmogeliukas ir sušalę,
drėgni tėčio batai.
Pats paskutinis atslinkdavo permatomas vaiduoklis iš rūsio, bet jis
laikėsi
v
atokiau, nes bijojo išlėkti pro kam iną lauk kartu su dūmais.
Židinys stebėdavo visus, susirinkusius aplink jį pasišildyti, ir galvo-
davo:
,Yis dėlto mane jie myli labiau negu šaldytuvą virtuvėje... Bent
 KURMIS

Kartą kurmis taip ant visų supyko, kad įsirausė giliai į žemę ir
nieko nenorėjo matyti. N etrukus pyktis atlėgo, ir jis galėjo grįžti į
dienos šviesą. Bet per tą laiką kurmis patyrė, kad po žeme visai
nebloga gyventi. Ramu - nesigirdi įkyraus žiogų čirpimo. Nereikia
saugotis, kad ant galvos neužliptų koks vėpla žmogus ar drimba
gyvulys. Be to, vasarą po žeme maloniai vėsu, o žiemą jaukiai šilta.
Tik tamsoka. Bet kurmis įsigijo nedidelį televizoriuką, pasistatė jį
urvelyje, o laidą prijungė prie sukrypusio grybo, kuris atstojo paly-
dovinę anteną.
Taigi gulėjo kurmis urvelyje patogiai įsitaisęs ant sofutės ir žiūrėjo
filmukus iš viso pasaulio.
Kartais naktimis kurmis iškišdavo savo aksominę galvelę iš kur-
miarausio lauk ir stebėdavo žvaigždėtą dangų. Ir jam atrodydavo,
kad iš dangaus į jį draugiškai žiūri tūkstančiai mažų akučių, o kai
kurios iš jų n et šelmiškai jam mirkteli.

58
 ČIAUPAS

Virtuvės čiaupas nebuvo labai išvaizdus tipas. Viena jo akis buvo

mėlyna, kita - raudona. Be to, abi jos žiūrėjo į skirtingas puses. Kai
čiaupo nuotaika būdavo gera, iš jo bėgdavo šiltas vanduo, kai
įsikarščiuodavo, vanduo pasidarydavo labai karštas. Kai būdavo
liūdnas, vanduo bėgdavo visai šaltas. Labiausiai čiaupas nemėgo
neplautų indų plautuvėje ir, vos tik tokius pamatęs, tuoj pat išplau­
davo.
Vieną kartą, žiemos metu, čiaupas peršalo ir susirgo sloga. Iš jo
nosies be perstojo kapsėjo vanduo, nors buvo stipriai užsuktas.
- Gal jam duoti nosinę ir vaistų nuo slogos? - susirūpinau aš.
Bet mama buvo kitokios nuomonės.
- M anau, kad reikia iškviesti santechniką, - pasakė ji.
Kai po valandos atskubėjo santechnikas su veržlių raktais ir kitais
baisiais įrankiais, čiaupas atrodė gerokai išsigandęs.
- Nebijok, tau tikrai neskaudės, - raminau aš, švelniai glostydama
jo karščiuojančią galvelę.
Kai čiaupą pagaliau pagydė, jis vėl buvo linksmas, o jo akys žvel­
gė dėkingai: raudona į mamą, mėlyna - į mane.
 BAIDYKLĖ

Vidury daržo stovėjo kaliausė. Iš pažiūros ji

atrodė gana grėsmingai. Šiaudinėje galvoje žibėjo
dvi kreivos akutės, ant ausų buvo užsimaukšlinusi
suglamžytą skrybėlę, apsirengusi seną suplyšusį
švarką - kad būtų šilčiau. Rankose laikė virvutėmis
pririštas dvi tuščias konservų dėžutes. Kai vėjas
papūsdavo, skardinės garsiai barškėdavo.
Kaliausė buvo pastatyta žvirbliams baidyti - kad
tie nelestų vyšnių. Tačiau jai visai nesinorėjo gąs-
dinti žvirblių. Ir vyšnių jai nebuvo gaila. Jos
nuomone, vyšnių yra tiek daug, kad užteks ir
žmonėms, ir paukščiams. Kaliausei patiko žvirblių
čirškėjimas, ji netgi susidraugavo... su tais, kuriuos
turėjo baidyti.
Atėjo žiema, neliko nei vyšnių, nei žvirblių.
Kaliausei pasidarė labai liūdna vienai stypsoti, tad
kartą naktį ji perlipo per tvorą ir svyruodama
nukėblino į laukus.
Vėliau žmonės pasakojo, kad matė laukuose
bastantis kažin kokią būtybę. Vienas berniukas sakė
matęs tą padarą, sėdintį krūmuose ant kelmo,
apsuptą pulko paukščiukų. Bet juo niekas netikėjo.
Ir kas gi patikės tokiomis nesąmonėmis?!.

62
 DANTŲ SEPETUKAS

Naująjį dantų šepetuką įstatė į puodelį ant lentynėlės po vei­

drodžiu. Čia jau buvo ir trys seni šepetukai - raudonas, mėlynas ir
geltonas.
Pasistiepęs ant pirštų galiukų naujokas bandė pamatyti savo
atvaizdą veidrodyje. Jam kėlė apm audą tai, kad dantų pastos tūbelė
abejingai snaudžia ant lentynėlės ir visai nekreipia į jį dėmesio.
v v

Šepetukas neram iai laukė savo pirmojo darbo. Seimininkas

atrodė malonus žmogus, bet vis tiek mintis, kad reiks lįsti tarp aštrių
jo dantų, kėlė šiurpą.
- O jeigu jis mane perkąs ir praris? - drebančiu balsu pralemeno
šepetukas.
- Nebijok, - ramino jį muilas, drybsantis muilinėje, - manęs juk
jis neprarijo.
Atėjo šeimininkas, pasiėmė šepetuką, išspaudė ant jo dantų pas­
tos ir įsikišo sau į burną. Didelei šepetuko nuostabai, vyras nenukan-
do jam galvos, tik pradėjo šveisti dantis. Paskui gražiai išplovė ir pa­
statė atgal į puodelį. N et dantų pastą, užuot prarijęs, išspjovė į
praustuvę. Tada gerasis šeimininkas pasižiūrėjo į veidrodį ir nusišyp­
sojo, parodydamas baltus savo dantis. Tokius baltus, kad n et visas
vonios kambarys nušvito.

65
 OBELIS

Sodo vidury augo obelis. Ji buvo labai

stora ir graži. Kaip mama.
Pavasarį ji visa pasipuošdavo baltais
v

žiedais. Žiedų būdavo tiek daug, kad

beveik nesimatydavo obels šakų. Tuo
m etų laiku obelis ne tik gražiai atrodyda-
vo, b et dar ir nuostabiai dūgzdavo.
Teisingiau pasakius, dūgzdavo bitės,
šimtų šimtais skraidančios nuo žiedo prie
žiedo ir renkančios medų.
Atėjus rudeniui obelis susilaukdavo
daugybės vaikučių. Iš pradžių jie būdavo
maži ir žali, o vėliau sunokdavo ir tapda-
vo dideli ir raudoni.
N aktim is, kai niekas nem atydavo,
obuoliai mėgdavo padūkti. Jie smagiai
bėgiodavo obels šakomis, šokinėdavo
aukštyn žemyn ir supdavosi ant mažų
sūpuoklių. Kai kurie obuoliai taip įsidūk-
davo, kad bumptelėdavo žemėn ant žolės.
N et mama obelis nespėdavo jų pagauti.
Ryte atėję į sodą žmonės stebėdavosi:
- Ir vėl obuolių prikritę!.. Tarsi naktį
būtų audra praūžusi...
 ANTISTORIJA

Kiekvieną rytą antinas A n tan as į

darbą eidavo vis ta pačia gatve.
Prie vieno nam o ant medinio suolelio
kaskart sėdėdavo jauna miela antytė. Ji
buvo labai graži ir visada simpatiškai
šypsodavosi.
A ntanas taip į ją užsižiopsodavo, kad
nematydavo, kur eina. Ir nubildėdavo
žemyn galva nuo greta esančių laiptų į
rūsį. Ir taip kiekvieną rytą. Vargšelis
buvo visas apsilamdęs. Ypač kentėdavo
jo oranžinės kojelės. Ir ne tik šitam anti-
nui taip atsitikdavo. Daugelis neišveng­
davo šios keblios situacijos.
Kartą A ntanas įsidrąsino ir priėjęs
prie antytės paprašė, kad ji persėstų ant
kito suolelio - kitapus nelem tųjų laiptų.
- Mielai, - atsakė antytė ir nukrypa­
vo į kitą pusę.
A ntinas labai apsidžiaugė ir pasišo­
kinėdamas nušlepsėjo į darbą.
Tik, deja, jis pamiršo, kad vakare
reiks grįžti tuo pačiu keliu namo.

68
 MEŠKIUKAS

Pliušinis meškiukas gyveno kambaryje kartu su

kitais žaislais. Jis buvo vidutinio amžiaus, šiek tiek
nutriušęs ir gerokai visiems nusibodęs. Tik šuo kar-
tais nusinešdavo jį įsikandęs po stalu ir bandydavo
pakramtyti koją. Meškiukui iš to buvo menkas
džiaugsmas.
Taigi gulėjo meškiukas numestas kampe ir mąstė.
Kažkada vienoje knygoje jis buvo skaitęs, kad
miške gyvena labai panašūs į jį rudieji lokiai. Žiemą
jie miega, o vasarą smaližiauja medumi.
Vieną naktį meškiukas aptiko neuždarytą langą,
perlipo per jį ir minkštai bumptelėjo ant žolės. Tada
atsikėlė, pasipurtė ir nukrypavo per pievą tvoros
link. Pralindo pro tvoros plyšį, atsigręžęs trumpai
žvilgtelėjo į gimtuosius namus ir nukėblino į mišką.
Daug dienų ir naktų klaidžiojo meškiukas po
gūdų mišką, bet rudųjų lokių nesutiko.
- Turbūt jie dar miega, - mąstė jis. - Matyt, juos
pamiršo pažadinti.
Be to, jis prisiminė, kad namie spintelėje yra
stiklainis medaus.
Ir dar: miške jis rado skanų pagaliuką savo drau-
gui šuniui - daug skanesnį negu jo nutriušusi koja.

71
 BUTELIAI

Susitiko raudonojo vyno butelis baltojo vyno butelį.

- Niekad nesu ragavęs raudonojo vyno, - tarė baltojo vyno
butelis.
v
- Gal galėtum mane pavaišinti?
- Žinoma, - sutiko raudonojo vyno butelis ir pripylė taurę.
- Skanus, - pagyrė baltasis ir jo nosies galiukas paraudo, - tik gal
kiek per raudonas... N ori paragauti manojo?
- Puikus, - pasakė raudonasis, mėgaudamasis baltojo skoniu, ir
kai jo nosies galiukas pabalo, pridūrė: - Tik mano skoniui gal kiek
per baltas.

72
 PELYTĖ IR PABAISA

Namuose gyveno maža pelytė. Ji turėjo įsiren­

gusi po grindim nedidelį jaukų butuką, į kurį ga­
lima buvo patekti pro mažas dailias dureles.
M aisto ji susirasdavo virtuvėje ir niekam
netrukdė. O kam galėtų trukdyti toks mažas
padarėlis?!
Tačiau vieną dieną namuose atsirado pabaisa.
Jos nosis buvo ilga tarsi dramblio straublys, burna
plačiai iššiepta, o į akis geriau išvis nežiūrėti...
Pabaisa slankiojo po namus, baisiai ūžė, kaišiojo
visur savo ilgąją nosį ir taikėsi viską susiurbti.
v

Žmonės tą pabaisą vadino dulkių siurbliu, bet

pelytė manė, kad jam labiau tiktų kitoks pava­
dinimas - pelių siurblys. Kai pabaisa siautėdavo,
pelytė slėpėsi susigūžusi savo saugiame butuke.
Tačiau laikui bėgant ėmė ryškėti ir gerosios
pabaisos savybės. Namie tapo labai švaru, neliko
šiukšlių, dulkių ir oras tapo daug gaivesnis. Be to,
pelytė pastebėjo, kad ilgąją juodąją pabaisos
uodegą nepastebimai ištraukus iš rozetės, ji
nurimsta ir tampa visai nepavojinga. Tada gali­
ma prieiti prie jos visai arti ir netgi su plunksnele
pakutenti pabaisai nosį.

74
 KIAUŠINIAI

A nkstų rytą mama įėjo į virtuvę, atsidarė šaldytuvą ir, pamačiusi ten
keletą kiaušinių, tarė:
- Kepsiu kiaušinienę.
Padėjusi kiaušinius an t stalo, nuėjo į daržą atsinešti šviežių
žalumynų.
Kiaušiniai net susigūžė iš baimės.
- Kaip tai? Iš mūsų - kiaušinienę?! — piktinosi jie. - Tai netei-
singa! Negi mes tik tam tinkame?
- Manau, reikia sprukti, - pasiūlė vienas ypač ryžtingai nusiteikęs
kiaušinis.
Daug nesvarstę kiaušiniai atsargiai nulipo žemyn. Kur bėgti, jie neži­
nojo, todėl pasuko pro pirmas pasitaikiusias duris. Ir atsidūrė tiesiai
prieš nosį šuniui, kuris labai mėgo kiaušinius - netgi su lukštais.
Kiaušiniai puolė atgal į virtuvę, ir juos išgelbėjo mama, ką tik sugrįžusi
iš daržo. Ji sugaudė pabėgėlius į prijuostę ir nusinešė prie stalo.
Nusprendusi kiaušinienės šįkart nekepti, užmaišė tešlą obuolių
pyragui.
Pyragui pradėjus kepti, nuostabus kvapas pasklido po visus namus.
Ir tai pajuto ne tik šuo, bet ir visi namiškiai, saldžiai snaudžiantys savo
 ŽVAKE

Kartą, praūžus audrai, namuose dingo elektra. Kur

ji dingo, niekas negalėjo pasakyti. Buvo vėlyvas
vakaras, todėl tapo visiškai tamsu.
Žinoma, kilo baisi sumaištis. Mama, eidama
apgraibomis per kambarį, susidūrė su televizorium,
kurio toje vietoje neturėjo būti. Tėtis užlipo šuniui
v

ant uodegos, kuri kaip tik ten ir turėjo būti. Šuo

pargriovė keletą niekuo dėtų žaislinių mašinėlių,
tad vaikai iš siaubo n et užsimerkė. Bet nuo to tapo
dar tamsiau.
A n t židinio, šalia mažo fajansinio angeliuko,
stovėjo balta žvakė, įstatyta į molinę žvakidę. Įverti-
nusi grėsmingą padėtį, žvakė čiupo degtukus ir sku­
biai užsidegė savo dagtį. Kambarį užliejo maloni
paslaptinga šviesa.
Toje šviesoje visų veidai atrodė labai gražūs ir
protingi - net šuns snukis, kuris paprastai būna
žioplas.
Visi pastovėjo valandėlę ramiai, draugiškai žvelgda­
mi vviens į kitą, paskui užpūtė žvakę ir nuėjo miegoti.
Žvakė buvo tru p u tį pavargusi ir šiek tiek
patrumpėjusi, bet tvirtai nusprendė, jog rytoj va­
kare ji vėl užsidegs. Kad paslaptingoje jos šviesoje
vėl visi nors trum pam taptų gražūs ir protingi.

79
Kasparavičius Kęstutis

Kvailos istorijos: pasakos / Kasparavičius Kęstutis. - Vilnius: Nieko rimto, 2005.

Ne vienoje pasaulio šalyje, taip pat ir Lietuvoje, žinomo menininko Kęstučio Kasparavičiaus paveikslėlių
knygoje - piešiniuose ir tekstuose - atgyja daiktai, prabyla vienas kitas gyvūnas. Visi jie tampa savitais (neretai
ambicingais, o dar dažniau - juokingais) pasakų veikėjais, nors gyvena tarsi įprastą, kasdienišką, jiems skirtą
gyvenimą...

Išleido leidykla „Nieko rimto”

Interneto svetainė: www.niekorimto.lt
Dizainerė R ūta Mickienė
Spausdino AB spaustuvė „Spindulys”, Gedimino g.10, 44318 Kaunas
Užsakym as 5.62
 Knyga „Kvailos istorijos" netikėta, nedažna m ūsų leidybo­
je dar ir dėl to, kad pats dailininkas sukūrė ir grožinius
tekstus. Kaip ir būdinga jaunosios m enininkų kartos pasaulė­
jautai, K. Kasparavičius tarsi nerūpestingu balsu seka nedi-
daktines, linksmas istorijas apie daiktus, kartais - apie
gyvūnus ar kitokius objektus, aiškiai priartėdam as prie
šiuomet populiarios vaikų literatūroje nonsenso stilistikoj.
Apie autoriaus piešinių išradingumą, preciziškumą, m eninį
subtilumą bent kiek pažįstantiems šio dailininko m eninį
braižą neverta nė kalbėti.
Taigi „Kvailos istorijos" tikrai taps vienu iš ryškiausių
lietuvių vaikų kultūroje paveikslėlių knygos pavyzdžiu. O
šitokio pobūdžio knygų m ums vis dar stinga.
Kęstutis Urba

Ši knyga ne tiek apie žmonių sudaiktėjimą, kiek apie daiktų sužmogėjimą. Be to, ji nėra
įmantri. Joje viskas pradeda aiškėti iš karto, vos tik pradėjus skaityti, o baigiant pasidaro
visiškai aišku, kas yra kas. Kartais n e t paaiškėja, kas dėl visko kaltas.
Kęstutis Kasparavičius