Vytautas

M ise v ič iu s

Danuko
D u n d u liu k o
n u o tykia i
D u n d u l i u k o
n u o ty k ia i
Vy t a u t a s
M isev ičiu s

D anuko
Dunduliuko
nuot yki ai

V a g a V i l n i u s 1979
D a ilin in k a s
S tasys
E id rig e v ič iu s
 puodas

Buvo toks Danuko mamos pamėgtas puodas. Pamargintas,

nušveistas, ne juodas.
Pastatė mama šį puodą ant krosnies.
Ugnį krosnyje užkūrė: vakarienę puode virs. Ir tėčiui, ir Jo ­
nui, ir mažam Danukui.
Mama ugnį užkūrė, puodą pastatė ir taip pasakė:
— Danuk! Sūneli! Aš į parduotuvę nueisiu. O tu žiūrėk,
kad puodas nebėgtų!
Ir mama išėjo.
Ugnis krosnyje kūrenasi.
Danukas kad žiūri, tai žiūri į tą puodą, nušveistą, ne juodą,
akių nuo jo neatitraukia.
O puodas greitai ėmė burbuliuoti, šnypšti — kaip supykęs
žąsinas, sakytum.
Pareina iš parduotuvės mama, taip pat pažiūri į puodą ir,
rankomis suplojus, nukelia jį kuo greičiausiai.
Nagi puodas jau pajuodęs!..
— Danuk,— sako mama pasibaisėjusi. — Puodas tuštutėlis!
Ko gi tu nežiūrėjai?
 Ir atsako Danukas, o ašaros jam per skruostus kaip pupos
ritasi:
— M amyte, aš gi žiūriu ir žiūriu į tą puodą! Akis ištempęs!
O jis vis vien bėga ir bėga...
Štai ir visa pasakėlė apie puodą, dar šįryt nušveistą, o da­
bar — juodą...
 Dan u k a s
p adėjo
Danukui, kai jis buvo visai mažytis, nelabai sekėsi bėgioti.
Bėga, bėga ir tik — bumbt!
Pargriūva ir nesikelia.
Guli ant žemės ir šaukia:
— Mamyte! Mamytėle!
M amytė tuojau atbėga.
— Kas nutiko, Danuk! — klausia.
— Pargriuvau! Pakelk!
M amytė pakelia.
Danukas ir vėl bėga, kol pargriūna.
O šiandien Danukas nė karto nepargriuvo. Nepargriuvo to­
dėl, kad nebėgiojo. Labai užsiėmęs buvo: smėlio pyragaičius
kepė...
Danukas smėlio pyragaičius kepa, o mamytė jam obuolį ne­
ša. Neša mamytė, neša ir... pargriūva.
— Danuk! — šaukia ji.
— Ką, mamyte? — klausia Danukas.
— Pargriuvau, pakelk!
Danukas, suraukęs kaktą, pagalvoja.
— Gerai, mamyte,— sako pagaliau. — Aš tave pakelsiu! Tik
pirmiau ateik čionai pas mane...
 D-D-A N 1

Gera važiuotam!
V ažiuotas ir kaim ynų Algis,— jo triratukas raudonai žalias,
su skam bučiu prie rankenos.
Tomas autom obilį turi. Tokį su apvaliu vairu. Mina Tomas
kojom is pedalus ir važiuoja.
Kiti vaikai sulankstomus dviračius turi.
O dar kiti — žirgines lazdas apžergę dumia.
Arba, viena koja į žemę atsiremdami, ant spirtakojo į priekį
kaip vėjas švilpia.
Romas po batais ratukus it pačiūžas prisiriša...
Tik Danukas Dunduliukas nevažiuotas. Stovi į vaikų veži­
mėlį atsirėmęs, už mamos rankos laikosi, lūpą patempęs į pa­
saulį spokso: labai norėtų ir jisai važinėti...
Užtat Danuko gimimo dieną, kai suėjo jam ketveri metai,
tėtis nupirko m ėlynai geltoną arkliuką su sidabruotais k ar­
čiais, auksinėmis kanopomis.
O stovi tas arklys ant ratukų. Visomis keturiomis kojomis.
A tnešė tėtis su mama dovaną ir sako:
— Sveikinam su gimimo švente! Mes tau, Danuk, ratinį ark­
liuką nupirkome... Atsisėsi ant jo ir važiuosi... Savo susisieki­
mo priem onę turėsi...
 Danukas truputį nustebo. Truputį sudraukė kaktą, nosies
galiuką pasikasė. Keista jam: visą laiką girdėjo, kad susisie­
kimo priemonė — tai automobilis arba troleibusas, o čia —
arkliukas!
Apėjo, aptapeno arkliuką su sidabriniais karčiais ir klausia:
— O kurgi, tėti, jo numeris? Kokia čia susisiekimo priemo­
nė, jeigu be numerio!?
— Iš tikro! — pliaukštelėjo sau per kaktą tėtis.— Kokia su­
sisiekimo priemonė, jeigu be numerio?
Tuojau jisai ant ratukų priekio ir užpakalio baltai užrašė:

D-D-A N 1
Tatai reiškė:
DANUKO-DUNDULIUKO-ARKYS NUMERIS PIRMAS
— Ačiū, tėveliai, — nudžiugęs padėkojo Danukas ir atsisėdo
ant arklio. O paskui garsiai sutrimitavo: — Pi-py-pyyy!
Ir nuriedėjo ratukai su arkliu pakalnėn per visą kiemą, ten,
kur žaidė Algis, Tomas, kiti vaikai.
Gera važiuotam!..
 M audyklė
A nksčiau Danuko mama visiems kalbėdavo: „Mes prie jū ­
ros dabar nevažiuojam. Danukas per mažas. Danuką saugoti
reikia."
O šiai vasarai prasidėjus tėtis pasakė: „Danukas jau didelis.
Danukui jau ketveri metai. Važiuojam į pajūrį!"
Ir va — antra diena, kai Danukas Palangoje.
V artosi kopose po smėlį.
G intarėlius renka.
Ir jūros kriauklelių neniekina.
O bangos jū ro je ošia: šiū, šiūū, šiū!
O jū ro je visi maudosi...
Maudosi tėtė. M audosi mama. Visi maudosi, puškinasi jūros
vandeny.
Tik Danukas — ne!
Nesimaudo jisai.
— Tu per mažas! Sušalsi,— pasakė jam mama.
Oi, kaip Danukas geidžia nors truputėlį jūroje pabūti, bet su­
šalti jis nenori.
Pagalvoja Danukas, pagalvoja, deda pirštuką prie nosies ga­
lo, nors tai uždrausta, apsidairo, ar niekas į jį nežiūri, ir teki­
nas pasileidžia takeliu į vilą pas bobulę. Gerai, kad ta vila v i­
sai netoli!
Vėl atkicena atgal.
 Pribėga ir... m urkt į jūrą!
Kaipmat ant kranto prisirenka dėdžių, tetų...
Ir stebisi jie vienas per kitą:
— Kieno čia berniukas?
— Kodėl jis maudosi su batukais?
Kodėl jis maudosi su kelnaitėmis, švarkučiu, kodėl?
—
— Ir su šiltu paltuku!
Kol jie stebisi, Danukas pliuškenasi vandeny... O kai iš plia­
žo, už galvų susiėmę, atbėgo tėveliai, Danukas juos nuramino:
—
Nebijokite! Dabar aš jau neperšalsiu, tiesa, mama? Tik
šit — kojytėm s drėgna! Gal tu ant batų kaliošiukus užmautum?
Ir Danukui nuostabu: ko taip garsiai juokiasi šie svetimi dė­
dės ir tetos?
Sunku suprasti tuos suaugusius, ar ne tiesa?
 Visą dieną Danukas dainavo.
Apie grybų karą.
Apie vargingą grybų m oterėlę — Ūmėdėlę.
Apie gelsvą V overušką, raudongalvį, baltaliemenį Raudoni­
kį, ištižusį gvėrą Lepšį.
Apie narsų visų grybų vadą, karingąjį pulkauninką — Bara­
vyką.
Todėl dainavo, kad mama išmokė, kad rytoj grybauti visa
šeima rengėsi.
Atsikėlė jie visi anksti, dar tik aušrelei auštant. Pasiėmė iš
liepos karnų nupintus krepšius ir į mišką išvažiavo. Mat, gry­
bai miegalių nemėgsta. Jie, vos saulutė teka, iškiša kaklus iš
samanų ir smalsiai dairosi...
Miške dar rūkas, dar rasa nenukritus nuo uogienojų, vove­
raitė dar užmiegotas blakstienas ruda letenėle trina, o girioje
grybautojai jau klega, klega...
Rado tėtė ruduokių šeimyną.
Mama kazlėkus už seno kelmo pasislėpusius užtiko.
Jonas džiaugėsi rudmėsėlėmis.
O Danukui nieko neliko. Jau norėjo lūpą patempti, dūdas
paleisti ant viso miško. Graudu pasidarė: nė vieno grybo ne­
užtiko!
 Bet pravirkti nespėjo: tik žiūri — ogi tarp baltaliemenių ber­
žų didžiulis grybas pūpso. Galva jo sulig tėtės kepure, rusva
kaip riešuto kevalas.
Radau! Radau! — sušuko Danukas.
—
— Baravykas!? — nustebo Jo n as. — Tokio didelio kaip gy­
vas d a r nem ačiau!
— Patį visų grybų karalių Danukas rado! — baisiausiai nu­
sistebėjo atskubėjusi mama.
Tai jis grybus kviečia kariauti, iš šautuvo šauti — tarė
—
priėjęs tėtis.
Išrovė Danukas tą grybų karalių.
Pasipūtusį, storą.
Bet vos jo galvą karališką palietė, toji le p t —ir nuriedėjo.
Sukirmijusi buvo karaliaus galva...
Žiūri Danukas — galas pasipūtėliui! Ir paspyrė jį.
Priėjo artyn mama ir klausia vaiko:
—
A r negaila tau, Danuk, baravyko?
—Ne,— atsakė Danukas.— Ne! Karalių man negaila!
Ir atsuko nugarą grybų karaliaus palaikams.
Kodėl tau negaila karalių? — susidomėjo tėtis.
—
— O todėl, — atsakė D anukas — kad karaliai liepia kariauti
iš šautuvo šauti!
 Pudelis
Danukas kitų šunų nebijo. Ko jam bijoti, namie savo šunį
turi — baltą kaip sniegas pudelį Mikį.
Mama Mikį mokė švaros, gero elgesio ir ėdesiui atskirą gra­
žią lėkštę paskyrė.
Pudelis buvo tvarkingas: tik iš savo lėkštės ėsdavo, matyt,
jam ta lėkštė labai patiko.
Kartą pas tėtį dėdė Petras atsilankė.
Mamos nebuvo namie, tai tėtis pats vaišes ant stalo padėjo.
Vaišinasi, pietauja tėtis su dėde. Valgo jie skanias pieniškas
dešreles. O pudelis atėjo prie stalo ir nerimsta. Vis prie dėdės
urgzdamas lenda.
Dėdė pašnairuoja į pudelį ir vėl valgo. O Mikis jau dantimis
jam į kelnes įsikibo.
Loja, lyg norėdam as ką pasakyti.
— Kas jam atsitiko? — spėlioja tėtis.— Toks ramus buvo šu­
nytis.
— Iš tikrųjų? — neram iai pritaria ir svečias, saugodamas
koją nuo pudelio dantų.
— Ir loja piktai... — vėl kraipo galvą tėtis.
O Danukas pribėgęs stebisi:
— Kaipgi Mikis nepyks! Tai vis per tave, tėti!
 — Per mane? — išsižioja tėtis.
O kam tu, tėti, — rodo į stalą Danukas,— padavei dėdei
—
Mikio lėkštę?
Pasakė šitai Danukas, paėmė Mikio lėkštę nuo stalo ir padėjo
ją kam pe ant grindų.
Ir žinote?! Pudelis iš karto nustojo loti!
 L a b a n a k tu k a s

Prieš eidamas miegoti Danukas visada per televizorių žiuri

Labanaktuką.
O jau keli v akarai jo nemato...
Televizorius sugedo...
Sugedo, nes perkūnija buvo...
Ar žinote, kas ta perkūnija?
Nežinantiems Danukas pasakys: perkūnija tokia pat elektra,
kaip ir ta, kuri palubėje šviečia ir elektriniu būdu kavą verda...
Tik už tą elektrą, kuri lem putėje, mokėti turim. O perkūnija ir
žaibai visokiausi — už dyką...
Toksai yra skirtum as tarp perkūnijos ir naminės elektros...
Dėl tosios perkūnijos ir sugedo Danuko namuose televizo­
rius: liko neišjungtas laiku iš sienos.
Labai, labai Danukas pasiilgo Labanaktuko, net sapnuoti tetą
Bernadetą ėmė...
Nudžiugo kartą, vakare iš kiemo parbėgęs. Įėjo į kambarį,
žiū! — iš televizoriaus apačios išlenda Pasakų Senelis! Tik jo
ūsai ir barzda juodi. Nosies galas drėgnas ir mėlynas.
— Sveikas gyvas, dėduli! — pasisveikino Danukas.— Tu
naujas Pasakų Senelis ar laikinai Labanaktuką pavaduoji?
Mama paraudo ir peštelėjo sūnų už rankos.
— Čia, Danuk,— sako jinai, — šiaip žmogus... Televizorių
meistras...
 O meistras tyli. Ardo televizorių nusisukęs. Danuką smalsy-
bė apėmė.
— Kas mūsų televizoriui buvo? — klausia jis dėdės.
— Kas buvo, to daugiau nebus,— atsako televizorių meis­
tras ir pradeda pro dantis visokį švilpimą rodyti.
Pabandė ir Danukas švilpterėti, bet nesėkmingai — prieki­
niai, pienburniniai dantys jam iškritę...
 Tada jis atsiduso, užlindo pats už televizoriaus, pažiūrėjo į
laidų raizgalynę ir paklausė dėdės televizoriaus meistro, ar
greitai regės tikrą Pasakų Senelį arba Labanaktuką.
Barzdočius suniurnėjo, kad jisai nei pro sieną, nei pro ber­
niūkščius kiaurai nemato...
Danukui pagailo jo. Ir jis sušnibždėjo meistrui, kad yra tokių
daiktų šiame kam baryje, pro kuriuos galima matyti kiaurai.
— Nu!? — tim telėjo sau juodos barzdos galą apsidairęs
ir susidomėjęs m eistras. — Parodyk!
Danukas tim ptelėjo sau nosies galą, nes barzdos neturi.
— A nava — langas, — atsakė jis. — A rba rakto skylutė...
Televizoriaus m eistras krim stelėjo ūso galą.
— Čia nėra sąlygų dirbti, — supykęs bam btelėjo mamai.—
Vaikai maišosi visokie, į televizorių nosį kiša...
Mama pagrasė Danukui pirštu, o barzdočiui paaiškino:
— Čia, gerbiam as m eistre, tik paprastas vaikiškas smalsu­
mas. Supraskite, Danukui jūsų atėjim as — ištisas įvykis!
Dėdė m eistras pliaukštelėjo delnu per televizorių.
— M an ne ištisi įvykiai rūpi, — atrėžė, — o planas! Iš proto
gali išeiti, kai vaikai apstoja...
Na ir dėdė! Ir dar su barzda... Dar Pasakų Seneliu Danukas jį
pavadino...
Danukas atsitraukė per žingsnį, o tuo tarpu iš kito kambario
žiovaudamas tap tap atitapseno jo šuo Mikis.
Atbėgo Mikis ir uosto televizorių meistro krepšį.
— N ebijokite Mikio,— ram ina Danukas dėdę.— Jisai tris
medalius už protą šunų parodoje gavo...
— Ir nebijau, — kažkodėl pykteli meistras. — M an gryni juo­
kai tie šunys!.. Kartą taisau vienam e name televizorių... Atbėgo
prie m anęs toks pūkuotas šuniūkštis... Ir pakinklius uosto... Ir
nesinešdina į savo kampą... Aš už sprando jam... Pro balkoną
kaip mečiau!.. Apačioje medis buvo, ten ir pakibo... Pakibo ir
inkščia... Tai buvo juoko...
Suėmė Danuką baimė. N utvėrė jis į glėbį Mikį. Nė garsiai
užkūkčioti nedrįsta, tik laša ašaros jam per skruostus... Kai
nustojo lašėti, žiūri Danukas,— ogi televizoriaus meistras dre­
bančiom rankom jau dedasi įrankius į krepšį. Susidėjo, nusi­
šluostė mėlyną nosį. Tada atsiduso, gudriai mirktelėjo ir pa­
glostė Danukui galvą:
— M atau, tu geros širdies berniukas... Todėl pasakysiu tau
visą teisybę: aš ne televizorių meistras, o Pasakų Senelis... To­
dėl apie pūkuotą šuniuką pasaką tyčia sugalvojau... Girdi?
Pasaką...
Danukas išsižiojęs tik klauso ir akimis mirkčioja.
O juodabarzdis paslaptingai sušnabžda jam į ausį:
— Žiūrėk, aš dabar tau burtus padarysiu: viens... du... trys...
Jisai paspaudė televizoriaus mygtuką, ir ekranas žydrai nu­
švito!
Ir pasirodė ten pažįstamas katinėlis su šuniuku.
Ir užrašas toks: „Labanakt, vaikučiai..."
Iš džiaugsmo Danukas suplojo rankomis.
Kai atitraukė akis nuo Labanaktuko — barzdoto dėdės kam­
baryje nebesimatė...
Ilgai trynė Danukas pakaušį, ilgai mąstė: kas čia buvo — te­
levizorių meistras ar Pasakų Senelis...
 K u ris
drąsesnis
Kai tiktai sulaukėm šilto vasaros vakaro, saulei leidžiantis
pasivaikščioti išėjome aš ir mano bičiulis Kikis.
Aš ėjau siauru paupio taku, neskubėdamas, dviem kojomis.
Kikis sekė man iš paskos, keturiom is kojomis tapendamas.
Todėl keturiomis, kad K ikis — šuo...
Gurgėjo sraunus vanduo upėje. Lingavo lengvo vėjelio pu­
čiami žali karklai. Kvaksėjo, kurkė išverstakės varlės.
Eidamas skaičiau laikraštį, o Kikis turėjo savo užsiėmimą:
čia uostė krūmą, akm enį kiekvieną, čia dairėsi į šalis — ieško­
jo, su kuo pažaisti.
Ėjom, ėjom tuo siauru paupio taku ir sustojom... Priekyje
gilus griovys!
„Ropštis per tą griovį ar grįžti atgal?" — raukau m ąstyda­
mas kaktą.
Taip ir stovim be ryžto abu — aš ir Kikis. Aš ant dviejų ko­
jų, o Kikis, žinia, ant keturių.
Žiūrim — anapus griovio sustojo mažas berniukas su mama.
— Mamyte, ar tu nebijai šuns?! — sušuko jis.
Berniuką, atrodo, Kikis baugino. Todėl baugino, kad tas Ki­
kis didelis, gauruotas. Jo nosis smaila, aštrius dantis turi...
O berniukas mažas, o kandžiotis negali — pieniniai dantys
jam iškritę...
Pasakiau nusišypsojęs:
 — Nebijok... Šuo geras...
Įsižeidęs, kad aš liepiau nebijoti, berniukas pašnairavo pro
kaktą, Kikis žvilgt į mane, suvizgino uodegą, liuokt — peršo­
ko griovį ir lodamas nusivijo upinę žiurkę.
Berniukas ramiai ėmė žaisti sviediniu...
Aš neryžtingai tebestovėjau ant griovio krašto — svarsčiau,
ar sugebėsiu jį perkopti...
Baisoka...
Nelauktai sviedinys bum btelėjo prie mano kojų. Išgirdau
anapus griovio berniuką sakant:
— Nebijok, dėde! Drąsiai ženk... Va taip...
Jisai krantu nusileido žemyn, šliūkšt šliūkšt perbrido griovį,
surado atklydusį sviedinį ir atsistojo greta manęs.
— Bijai? — savo ruožtu paklausė mane.
Dabar paraudau aš... Paskui berniuką nusileidau į griovį. Pa­
matęs anapus kyšančią alksnio šaką, įsikibau į ją ir persiropš-
čiau į kitą griovio pusę...
Tuojau keturiom kojom atšuoliavo Kikis. Apuostė berniu­
ką, prikišo drėgną nosies galą prie sviedinio ir atsitūpė šalia.
Berniukas ėmė glostyti Kikį... O tas Kikis patenkintas marks­
tėsi. Iškišo ilgą, raudoną liežuvį, net sužvilgo balti dantys...
Pakraipė Kikis galvą, nužvelgė mus abu rudomis akimis.
— Au au au, — sulojo jis ir, pakėlęs priekinę leteną, sveikin­
damasis ištiesė ją berniukui.
— Tai Kikis,— pasakiau.
— O aš — Danukas Dunduliukas,— nusišypsojo bernaitis.
Taip mes susipažinom.
O Kikis tupėjo ir, iškišęs liežuvį, atrodo, visai rimtai spren­
dė: ar išdrįsiu dar kartą šokti per griovį, ar ne...
 D a n u k a s
ir

s r a i g ė

Danukas daugiadarbis. Žiūrėk, pradėjo peiliu drožti medį,

skiedros zvimbia į šalis.
— Kas čia bus, Danuk? — klausia mane.
— M alūnas, — atsako berniukas.
Bet padrožia, pądrožia ir... padeda į šalį.
„Ė,— sako,— rytoj baigsiu", — ir griebia kastuvėlį.
Kasa, kasa, net kakta išrasoja.
— Ką čia kasi, Danuk? — domisi tėtis.
— Ežerėlį...— rim tai atsako Danukas.
Praeina valandėlė, kita, jau ir kastuvėlis nusibosta, Danukas
ja u kitą žaislą prasimano.
Kartą Danuko mama vaikšto po sodą... Linksta žemyn su
dar žaliomis uogomis vyšnių šakos.
Prieina prie tokios vienos vyšnios Danukas. M ato — sraigė
pradeda rangytis aukštyn...
— Cha cha cha, — juokiasi Danukas.— Žiūrėk, mamyt, kokia
kvaila sraigė! Vyšnios uogos dar žalios, o sraigė skuba prie
jų...
Mama patylėjo, pagalvojo ir sako:
— Žinai, Danuk, sraigė atkakli: kol ji prilips viršūnę, vyš­
nios bus prisirpę... Vieną darbą pradėjusi, sraigė jo nemeta,
kaip tu, o baigia iki galo!
— Hm, m am yt, — atšovė Danukas. — Gera sraigei dirbti vie-
ną darbą, kad kitų ji nemoka!..
 K a i p
išm o k stam a
s k a i č i u o t i

Visokių visokiausių vaikų į naują darželį susirinko. Juoda­

plaukių, rudaplaukių, geltonplaukių. Ilganosių, trumpanosių.
Yra į kitus darželius ėjusių, yra ir naujokėlių.
O naujokėliai daug ko nežino.
Ir skaičių jie neišmano.
Ju k skaičiuoti ne taip lengva.
Faktas!
Danukas iš savo asmeninio patyrim o žino.
Ir jis buvo naujokėlis.
Nesisekė Danukui skaičius įsiminti, kad ir kiek mama mokė:
vieno nuo penkių neatskyrė, dešimties nuo keturių, ir taip to­
liau...
Ir žinote, kas jam padėjo suvokti skaičius?
Neatspėsite!
Garbės žodis, ne!
Ogi me-di-ci-na...
Buvo taip. Suskaudo Danukui pilvelis. Taip susopo, „Meš­
kos" saldainių persivalgius, nors ant stogo karkis.
Tada mama tarė:
— Gydytis teks ricina...
 O ricina, visi žino, labai neskani.
Nieko neveiksi, jei sopa pilvukas, tenka ryti ir riciną.
Mama paėm ė šaukštą. Ricinos buteliuką paėmė. Atkimšo.
Feee...
— Kiek lašų tau įvarvinti? — klausia mama.— Vieną, du?
Ar penkis, ar dešimt?
O Danukas tyli. Krapšto galvą. Nežino, ir tiek, ką tie skaičiai
reiškia. Ir kuo skiriasi penki nuo dešimties...
— Dešimt įlašink, — ryžtasi Danukas.
Įlašino.
Pilnas šaukštas prilašėjo.
Brrr...
Išgėrė Danukas, ką darys.
„A h a! — nutarė. — Dešimt — tai pilnas šaukštas! Kitą kartą
žinosiu!"
Kitą kartą ir sako:
— Penkis, mamut...
Žiūri — jau tik pusė šaukšto ricinos.
Kad ir neskanu, b e t — pusė, penki — tai ne dešimt!
Dar kitą k artą Danukas sako:
— Vienas lašas!
Ir ką? Vos, vos lašelytis buvo matyti. Iš tiek nė nepajusi
bjauraus ricinos skonio...
Taip Danukas išmoko skaičiuoti.
Po dienos darželyje auklėtoja klausia:
— Pasakyk, Danuk, ar žinai, kas yra dešimt?!
— Pilnas šaukštas! — išdrožia Danukas. — Feee...
— Koks šaukštas? — suploja rankomis nustebusi auklėtoja.
— Ricinos! — atsako Danukas. — Koks dar kitoks?!.
Visi plyšo juokais.
Dabar aritm etika Danukui sekasi gerai.
Ir be ricinos, be medicinos pagalbos...
 Ka d
d id e s n is
užaugtų
Danuko tėvelis jau savo mašiną turi. Tikrų tikriausią! Su
tokia suaugusieji važinėja: ir motoras yra, ir signalas.
Ta mašina pilkos spalvos ir „Zaporožiečiu" vadinasi.
Visa bėda, kad mažoka... Šit — kaimynai didelę juodą „Vol­
gą" turi...
— Kodėl kaim ynų „Volga" didelė? — klausia Danukas.— O
mūsų „Zaporožietis" daug mažesnis?
Tėtis nusišypso ir paaiškina:
— Neturiu, Danuk, tiek pinigų... Kai turėsime — pirksime
didesnę...
— O gal ir visą lėktuvą pirksime,— net strikteli aukštyn
kaip žvirblis Danukas.
— Gal ir visą lėktuvą, — vėl nusišypso tėtis.
Dabar Danuko tėtis valo kelionės dulkes nuo to pilko „Za­
porožiečio".
Danukas stebi: tėtis nueina į daržą. Iš ten sugrįžta, rankoje
laikydamas laistytuvą. Laistytuvas sklidinas vandens.
Pakelia Danuko tėtis aukštai virš „Zaporožiečio" tą laisty­
tuvą. Bėga čiurkšlės ant „Zaporožiečio" stogo.
Danukas išplečia akis. Galvoja. Paskui suploja rankomis.
— Tai gerai sumanei, tėveli, — striksi aplink.— Tai gerai!
Tėtis žiūri į Danuką:
 — Kodėl gerai?
Ju k mašiną laistai,— šaukia Danukas,— kad mūsų „Za­
—
porožietis'' užaugtų didesnis? Toks didelis, kaip kaimynų
„Volga"! Tiesa?
— Ką gi,— murma tėtis. — Pagyvensim — pamatysim...
O prieš saulę nuo mažų laistytuvo čiurkšlelių tviska daug
įvairiaspalvių vaivorykščių...
 A p i e

m andagum ą
— Reikia visur ir visada būti mandagiam, mokė mamytė
Danuką.— A tsikėlęs visiems labo ryto palinkėk. Išėjęs pasi­
vaikščioti — būk m andagus su pažįstamais, sutikęs kepurę
nusiimk, galvutę nulenk, pasakyk: „Gera diena"...
D an u k as — klusnus berniukas. Ir labo ryto namiškiams linki.
Ir „Gera diena" pažįstamiems sako.
Ir visi Danuką giria: „M andagus berniukas."
O štai kartą tokia nepažįstam a teta atsitempia Danuką už
rankos pas Danuko mamą.
— Jūsų sūnus labai nemandagus! barasi ji.
— Negali būti?! — stebisi mama.
— Gali,— sako jai nepažįstam a teta. — Aš lipu jūsų laiptais.
Žiūriu — berniukas stovi. „Labas rytas, sakau, berniuk...
O jis man — liežuvį kyšt!
— Rodei liežuvį, begėdi? — klausia supykusi mama.
— Rodžiau...— nė nem irktelėjo Danukas.
— Nesisveikinai?
— N esisveikinau,— patvirtina jisai.
— Kodėl nesisveikinai? — raudonuoja Danuko mama.
— Kaip tai kodėl, mamyte? — stebisi Danukas.— Tu liepei
būti m andagiam su pažįstamais! Ogi šios tetos mes nepažįs­
tam!
Dabar Danukas visus sveikina, ir pažįstamus, ir nepažįsta­
mus. Sveikina net kiem sargio arklį, vienakį Bėrį, kai šis jam
galvą linguoja.
 G u d ru o lis

Na, vaikai vanagai, ar m ėgstate ledus? Šokoladinius, grieti­

ninius? Saldučius, šaltučius, gaivinančius?
Žinau, smaližiai, mėgstate!
Danukas be ledų tiesiog gyventi negali.
— Tėti,— zirzia sekmadienį nuo pat ryto, — tė-tu-kai...
— Hm? — viena ausim klausosi tėvas, įsigilinęs į laikraštį.
— Aš būsiu geras, gerutis, — meilinasi Danukas.— Aš... Tik
duok kapeikėlių ledams...
Tėtis lėtai sulanksto laikraštį, padeda jį ant stalo ir sako:
— Gerai, duosiu tau kapeikėlių... Bet su sąlyga — turėsi at­
sakyti į vieną klausimą.
— Į vieną? Kokį? — įtempia ausis Danukas.
Hm... hm... Klausimas toks... Matai kieme karvelius?
—
— Matau...
— Kiek ten jų?
Danukas išpoškina:
— Trylika!
— O iš kur neskaičiavęs žinai? — nustebęs klausia tėtis.
Tėveli, tai jau antras klausim as! — nusijuokia Danu­
kas. — O aš privalėjau atsakyti tik į vieną...
 Šokoladinis
u ž d a v in y s

Tėtis kartą pasišaukė Danuką ir tarė:

— Danuk, gal išspręstume mudu kokį uždavinį?
Danukas patraukė pečiais.
— Jeig u apie apelsinus ar saldainius, — atsakė galop,— gal...
Tėtis nusišypsojo:
— Tai smaližius! O apie šokoladą uždavinį išspręsti mokė­
tum?
— A pie šokoladą tikriausiai mokėčiau,— apsilaižė Danukas.
Tada tėtis tokį uždavinį pasakė:
— Trys šokolado plytelės kaštuoja tris rublius... Kiek kai­
nuos viena šokolado plytelė?
— O kokio šokolado, tėti?
— Riešutinio...
Danukas tyli, sumišęs krapšto pakaušį.
— Kainuos... kainuos... Viena... viena plytelė... riešutinio...
tinio... tinio, — murm a panosėje.
Tėtis nori pagelbėti Danukui:
— Įsivaizduok... Jū s — trys draugai... Tu, Algis ir Tomas...
Tu nuėjai į parduotuvę — visiems trims nupirkti po plytelę
riešutinio šokolado... Nupirkai...
— Na, nupirkau...
 — Už tris plyteles šokolado sumokėjai tris rublius, — aiškina
tėtis. — Padalinai visiems po plytelę... Dabar Algis ir Tomas tau
turi grąžinti savo dalį pinigų už šokoladą... Kaip sužinosi, po
kiek rublių jie turi tau sugrąžinti?
Danukas nusišypso ir sako:
— Tai labai lengva, tėti! Kitoje šokolado pusėje kaina para­
šyta...
Tėtis ranka prisidengė lūpas.
— Hm, hm,— sunarnėjo. — Štai kaip tu sprendi šokoladinius
uždavinius... O jei ten kainos nebūtų pažymėta?
— Tada kainą man pasakytų pardavėja!.. — kaip vilkelis ap­
sisuko ant kulno Danukas ir pridūrė:
— O svarbiausia tavo uždavinyje, tėti, žinai kas? Man šito
riešutinio šokolado niekas neparduos...
Tėtis sujudo kėdėje.
— Kodėl neparduos? — nustebo.— Na, atsakyk?
Danukas reikšmingai patylėjo, o paskui nusijuokė:
— O todėl, mielas tėti, kad aš visai neturiu pinigų...
Nusijuokė ir tėtis garsiausiai, net langų stiklai suvirpėjo.
Nusijuokė ir, iš rašomojo stalo stalčiaus ištraukęs, didelį rie­
šutinį šokoladą Danukui padavė.
Čiulpia šokoladą Danukas, pliaukši iš gardumo liežuviu, ir,
primerkęs vieną akį, sako:
— Ačiū, tėti... Skanu... Gal dabar dar kokį, uždavinį sprę­
sime?.. Na tokį... tokį... kuriam e grietininiai ledai būtų... Zinai,
su saldžiomis razinomis...
 A p ie
paslaugum ą
Tai teko kaim ynų Algiui! J į išbarė mama. Tėtis išbarė.
Ir niekas jo neužstojo.
O buvo taip. Liepia tėtis laikraštį atnešti. Tas Algis pasirai-
vo. Išeina ir negrįžta. Negirdi nei mamytės, nei senelio palie-
pimų.
Ir vakar, kai svečių buvo, kai vienas dėdė paprašė atnešti
stiklinę vandens, Algis tik petukais truktelėjo:
— Nenoriu, — pasakė.
Ir nenešė.
Už tai mama su tėčiu ir išbarė Algį.
— Žiūrėk, kad tai rytoj nepasikartotų, — užbaigė jo tėtis,—
rytoj atvažiuoja Dainiai. Būk geras, paslaugus. Mokykis iš sa­
vo draugo Danuko — jis visuomet padeda vyresniesiems.
Svečiai pas Algio tėvus iš tikro atvažiavo. Ir neatsidžiaugė
tėvai tuo savo Algiu, — toks jau paslaugus buvo.
Ir Danukas jam visaip padėjo.
O Dainiai vakare ėmė nerimauti. Į didelį sieninį laikrodį vis
žvilgčiojo, kad į traukinį nepavėluotų... Ir, nors Algio tėveliai
labai prašė dar pabūti, svečiai į stotį išskubėjo.
— Kad taip susirūpinę išlėkė, gal iš tikro jie jau vėluo­
ja!? — kai išėjo svečiai, tarė Algio senelis.
 — Nebijokit, nepavėluos! — krimsdamas svečių paliktus sal­
dumynus, atsakė Algis.
— Tikrai ne! — patvirtino ir Danukas.
— Iš kur jūs taip gerai žinote? — nustebo senelis.
— O ne veltui jūs man liepėte iš Danuko paslaugumo mo­
k y tis — pasipūtė Algis.— Jis mane ir pamokė, Kad svečiai į
traukinį nepavėluotų, trimis valandomis laikrodžio rodyklę į
priekį pasukti!
 N e ty č i a
Danukas ir jo bičiulis Algis į tą patį darželį vaikšto. Algis
jų grupėj — žiopliausias.
Šiaip jis vaikas neblogas, tik vis ima ir padaro ką nors iš ne­
tyčių.
Tai visi berniukai ir m ergaitės žino.
Ir auklėtoja žino.
Prieina auklėtoja prie stalo ir mato: stalas kreida ištepliotas.
— Kas tai padarė? — klausia jinai.
Klausia visų, o žiūri tik į Algį.
— Aš... Netyčia... — prisipažįsta Algis.
Prisipažįsta, o jo au sy s — raudonos kaip prisirpę pomidorai.
Gėda, kad ir netyčia.
Kitą dieną auklėtoja žiūri: knygutė su dviem gaideliais per­
plėšta.
— Kas tai padarė? — klausia auklėtoja.
Visi tyli. Tik Algis mikčioja:
— Aš... Netyčia...
Ir kasdien taip.
A uklėtoja vieną kartą ir sako Algiui:
— Oi, kaip aš apsidžiaugčiau! Kaip apsidžiaugtų tavo bičiu­
lis Danukas! Ir visi vaikai apsidžiaugtų! Jei man paklausus:
„Kas tai padarė?", tu nors kartą galėtum pasakyti: „Tai ne aš!
Tai ne aš!"
 Naktį buvo audra.
V ėtra iš šaknų išrovė didelį ąžuolą. Su šaknimis. Užvertė jis
praėjim ą į darželio kiemą. Sumanė auklėtoja vaikams paaiš­
kinti, kokia būna vėjo galybė, rodo į tą ąžuolą ir klausia:
— Kaip manot, vaikai, kas tai padarė?
Klausia ji visų vaikų, o žiūri iš įpročio tik į greta Danuko sė­
dintį jo draugą Algį.
 Išraudo Algis, nusigandęs pažvelgė į išrautą ąžuolą, jau bu­
v o beišsižiojęs sakyti: „Aš... Netyčia..." Tik staiga atsiminė,
kad naktį čia jo nebuvo. Tada atsiduso ir džiaugsmingai ka-ad
riktelės visu balsu:
— Oi, ne aš! Ne aš! — Ir iš įpratimo pridūrė: — Netyčia!
— Taip, taip, — patvirtino Danukas. — Čia ne to Algio dar­
bas... Jisai toks silpnas, kad parvirtusio nė savo dviratuko ne­
pakelia... Kur jam tokį medį įveikti, kad ir tyčia!
Tada vaikai taip gardžiai ėmė juoktis, jog net ašaros v i­
siems ištryško.
 D a vei žo d į-
ištesėk!
Tomas ir S tep as — Algio broliai. Jie dideli. Vienas penkta­
klasis, kitas — šeštokas. O Algis, Danuko draugas, vos penktus
metelius varo. Už tai Danukas ir Algis tik žiūri, kaip tie broliai
kieme futbolą spardo, žaidiman jų nepriima.
— Per maži dar, — sako tie Algio broliai. — Argi jūs galit
tiek nuspirti, kiek mes?
Algis su Danuku sėdi ant pievos ir mato: pakėlė Tomas ko­
ją. Ka-ad spirs! Kamuolys praūžė pro jų galvas. Praūžė ir —
tiesiai į mokytojo Pranaičio langą. Džingt, dzin-dzy-lin su­
skambėjo stiklas... O kamuolys atgal atšoko.
Stepas pagriebė kamuolį. Tomas — Algį... Danukas jiems iš
paskos nubėgo. Nudulkėjo visi, kad niekas nepamatytų.
— Ojojoj! — pasakė Tomas Algiui,— nelaimė, brolau...
— Nelaimė,— pakartojo Algis.
— Nesakysi tėvui? — paklausė Stepas Algio.
— Priimsim kartu futbolą žaisti,— pasiūlė Tomas.
Algis tylėjo.
— Ir tavo Danuką priimsim,— pridūrė Stepas.
— Dovanosiu ir šį peiliuką, — parodė Tomas.
— Duok,— pagaliau sako Algis,— nesakysiu...
Ir paslėpė peiliuką kišenėje.
— Žinok, davei žodį — ištesėk! — pagrasino Stepas.— Lai­
kyk liežuvį prikandęs!..
 Visi nuėjo į namus.
Algis ir Danuką nusivedė.
Ten žaidė visi, kol Algio tėtis, vartydamas Tomo dienoraštį,
dvejetą rado.
— Kas čia? — paklausė tėtis jį rūsčiai. — Žadėjai mokytis, o
dabar... Negražu! Jei davei žodį — ištesėk! Kitaip negarbinga,
tiesa, Algi?
Algis pačiupinėjo pirštais, ar kišenėje tebėra dovanotasis
peiliukas, ir, galvą linktelėjęs, patvirtino:
— Aiškiai negarbinga! Tegul mane sukapoja į smulkiausius
gabalėlius, bet aš niekam nesakysiu, kad šiandien Tomas lan­
gą išbeldė...
— Taip, taip, dėde! Tomas ir peiliuką Algiui dovanojo, kad
liežuvį prikandęs laikytų! — pridūrė Danukas.— Algis niekam
neišplepės... Galvą guldau!
 Š a u tu v a s

Žiūrėjo Danukas, išplėtęs akis, kaip šventine gatve koja

kojon žygiavo kareiviai.
Priešais juos orkestrantai eidami pūtė iš žvilgančių dūdų mu­
ziką, bumbsėjo didelis, apskritas būgnas.
— Ką ten nešasi kareiviai? — labai susidomėjęs paklausė
tėčio Danukas.
— Šautuvus, Danuk,— atsakė tėtis.
— O kam tie šautuvai reikalingi?
— Tėvynei ginti!
Danukas susimąstė. Kepštelėjo tėtį už švarko:
— Tėti... Ir aš noriu ginti Tėvynę... Nupirk ir man šautuvą...
Tėtis paglostė Danukui galvą.
— Teisingai, sūneli! Tėvynę turi ginti visi, dideli ir maži...
Ateis laikas, ir tu tikrą šautuvą gausi...
Danukas, šitai išgirdęs, apsidžiaugė.
Grįžęs namo, ėmė kantriausiai laukti: kada gaus šautuvą.
Belaukdamas Danukas pratinosi vaikščioti kaip kareivis:
„Viens, du! Viens, du!.."
Sustoja, išpučia žandus apvaliai, sutrim ituoja Danukas ir vėl
kareiviškai muša kojomis į grindis, net lubos virpa...
Tai matydamas, tėtis ilgai nedelsė: vieną saulėtą popietį par­
ėjo namo, rankoje laikydamas tokią pailgą dovaną.
— Tai tau, Danuk,— padavė. — Čia šautuvas...
 — Šau-tu-vas!!! — striktelėjo iš lovos Danukas.— Šautuvas!
Valiooo!
Tuojau, viens du, užsidėjo šautuvą ant pečių.
Kareiviškai pražygiavo kambarį...
Paskui tuo šautuvu nusitaikė į laikrodį sienoje.
Paskui pro langą į juodą katiną šautuvą atkreipė.
Kareiviškai akį prim erkęs, nusitaikė į skrendantį lėktuvą pa­
dangėje.
Į žvirblį ant stogo.
Paskui Danuko žingsniai nutilo.
Ir tuojau riksmas pasigirdo: verksmas graudžiausias.
Atbėgo pas tėtį Danukas, ašaros kaip pupos per skruostus
byra...
Nustebo tėtis:
— Čia kas?
Nusigando mama:
— Kas nutiko?
O Danukas rauda, plačiausiai burną pravėręs.
— Vaaa...— tim pčioja lūpą, be galo įsižeidęs.— Nagi šautu­
vo vamzdis be skylės... Koks čia šautuvas, jei vamzdis nekiau­
ras...
Tėtis sumišo... Pavartė šautuvą: tikrai, vamzdis be skylės.
M ama pasižiūrėjo į Danuką, į tėtį...
— Radote ko sielvartauti! — geraširdiškai nusijuokė ji.
Paėmė jinai šautuvą. Grąžtelį plieninį surado... Grikšt,
grikšt — pasuko grąžtelį, pridėjusi prie vamzdžio.
Ir atsirado šautuve skylė.
Nusišluostė Danukas ašaras, nusišypsojo. Užsidėjo ant pečių
šautuvą ir kareivišku žingsniu — viens, du, viens, du —nužy­
giavo į kiemą.
Dabar jisai tikras kareivis!
 K aip aš
viską žinojau
Kai aš mažas buvau, turėjau, kad žinotumėte, tokį įprotį vi­
sada viską žinoti.
Visatėlaičiai viską!
Faktas!!!
Būdavo taip. Kas tik pradeda ką pasakoti, aš tuojau šaukiu:
— Žinau! Žinau!
Mama barasi, aiškina man:
— Negražu, Danuk!
Aš jai sakau:
— Žinau, mamyte, žinau!
— Ką tu žinai? — nustebusi klausia mama.
— Žinau, kad negražu, kad aš žinau...
Ir juokiasi tada visi.
Ko juokiasi visi — aš irgi žinau: juokinga jiems...
Juokinga, kad aš viską žinau!!!
Kai kartą susirgau, atėjo į svečius dėdė daktaras.
Mama sako man:
— Danuk! A r žinai, atėjo dėdė...
— Žinau, žinau,— tariau aš.— A tėjo dėdė daktaras. Jis va­
dinasi draugas Dudutis.
Tokia to daktaro pavardė.
 Dėdė daktaras geria svetainėje arbatą su žemuoginiu tortu.
Geria ir sako tėčiui:
— A r žinote, kad dabar labai serga vaikai?
Tėtis nespėjo atsakyti.
— Žinau, žinau! — pašokau aš nuo kilimo.
Tenai m echaninį traktorių remontavau.
— Ką tu žinai, Danuk? — išplėtė akis daktaras.
— Kad vaikai serga, — atsakiau. — Ir Algis serga, mama sa­
kė, jam vaistų su adata leido.
— M atai, koks! — nustebo dėdė Dudutis.— Tu iš tikro labai
daug žinai.
— Žinau, žinau, — atsakiau.
— Ką tu žinai? — paklausė dėdė.
— Žinau, kad aš daug žinau! — ir vėl ėmiau remontuoti tą
m echaninį traktorių.
— Šit kaip? — vis labiau stebėjosi dėdė daktaras. O ar ži­
nai, kur y ra Žinovų šalis?
— Žinau, — atsakiau dėdei. — Žinovų šalis yra Žinovų šalyje.
— Hm... Hm...— susimąstė dėdė, glostydamas daktarišką
barzdą. — Ką tu pasakysi?! Tikrai — Žinovų šalis yra Žinovų
šalyje! Ir aš to nežinojau.
— O aš žinojau! — atsakiau ir išėjau pas mamą į virtuvę.
Kai vėl sugrįžau, dėdė daktaras paklausė:
— A r žinai, Danuk, kad tau kelnaites reikės nusimauti?
— Žinau! — atsakiau nė nemirktelėjęs.
— Ką tu žinai? — nesuprato dėdė.
— Žinau, kad man kelnaites reikės nusim auti — išdidžiai
pareiškiau.
— O ar žinai, kad ant lovos reikės atsigulti? — klausinėjo
toliau daktaras, — nagi, sakyk, ar žinai?
 — Žinau, žinau,— atsakiau.
Ir, įrodydamas, kad žinau, nusimoviau kelnaites.
Ir atsiguliau ant lovos.
Todėl be kelnaičių atsiguliau, kad visada viską žinau.
Dėdė daktaras priėjo prie lovos.
O tada kad surikau: daktaras švirkštu kad dūrė! Vaistus —
skiepus nuo ligų — užpakaliukan suleido...
Rėkiu, o daktaras stebisi:
Argi tu nežinojai, Danuk, kad vaistus suleisiu? Maniau,
—
kad tikrai viską žinai!..
O man rieda ašaros kaip pupos.
— Nežinojau, bet dabar žinosiu,— atsakiau, — kad nuo tokio
žinojimo užpakaliuką sopa...
 Gimimo
diena
Šiandien po pietų mama vėl mane išprausė.
Ir veidą, ir kaklą trynė, ir ausis, ir rankas.
Prausdama sakė, kad atrodau kaip tikriausias kaminkrėtys.
O aš pasakiau mamai, kad atrodau kaip tikriausias kosmo­
nautas.
O tie visi juoduliai — nuo raketos, mat, mes skridome j mė­
nulį. Daugiau nieko pasakyti nesuspėjau. Mama man į burną
įgrūdo dantų šepetuką ir liepė gerai dantis išsivalyti.
Greitai paaiškėjo, kodėl mane mama taip kankino: šiandien
Danguolės gimimo diena.
Danguolė — tai m ergaitė su amžinu raudonu kaspinu plau­
kuose. Jai tik ketveri metai.
Aprengė mama šventadieniškai mane. Sušukavo. Į rankas
padavė kažką įvyniotą į slidų, traškantį popierių:
— Danguolei atiduosi, kai nueisim. Čia jai dovana. Pasvei­
kink su gimimo diena. Pamatysi, bus linksma. Ten ir tortą ska­
nų vaikučiam s iškepė...
Ir nuėjo mama apsirengti.
Baisiai ilgai, kad žinotumėte, reikia laukti, kol tie suaugu­
sieji išsiruošia. Spėjau ir katiną nuo balkono nubaidyti, ir do­
vaną išvynioti ir apžiūrėti.
 Dovana, galima sakyti, matyta. Tokį pat meškį ir aš pernai
gavau. Tik dabar jam trūksta galvos, vienos kojos ir iš pilvo
pjuvenos byra. O šitas, naujasis, sveikas ir galvą linguoja...
Danguolė gyvena antram e aukšte. Kai nuėjome, ten jau ir
vaikų, ir mamų daug buvo. Danguolė išsipuošusi. Kaspinas di­
džiausias. Akis išpūtusi žiūri į mano atneštą dovaną.
— Sveikinu tave, — sakau jai, — su gimimo diena. Ar torto
dar nesuvalgėte?
— Šš! Negražu! — bara mane mama.— Atiduok dovaną ir
eik žaisti.
 — O kodėl negražu? — klausiu. — Žiūrėk! Algio jau visos
rankos šokoladuotos, o jis toks rijūnas...
Nespėjom e išsiaiškinti su mama, o jau atbėgo Danguolė ir
bliaudam a m etė m an po kojomis išvyniotą dovaną.
— Turėkis pats, man tokio nereikia! — Ir nubėgo.
M ama paraudo.
Kažkas nusikikeno.
— Kas gi čia? — sušuko mama.— Danuk! Kur Danguolės do­
vana? Tu gi savo seną, sumaitotą meškį atnešei!
— Na ir kas? — sakau. — O man naujojo labai gaila... Jis
galvą linguoja, o šis be galvos... O Danguolė maža, vis vien
sudraskys...
Su skaudam a širdim atnešiau Danguolei naują meškį.
Ir jis jai linksmai lingavo galvą.
Senojo į nam us nebesinešiau: kur jį dėčiau?
Be galvos, be kojos, vis vien išmesti reiks!
 K alb a n tis
arklys
Tai atsitiko, kad žinotumėte! Tik prašyčiau iš manęs nesi­
juokti, nes įvykis ne visai kasdieniškas.
Mes ką tik buvom persikėlę gyventi į didelį namą. Prie jo
yra kiemas. Kai aš į jį išbėgau, kieme nesimatė nieko. Tik na­
mo gale stovėjo vežimas su guminiais ratais — atliekoms ve­
žioti. Greta stovėjo mūsų rudaūsis kiemsargis ir rūkė rusvą
pypkutę. Šalia jo tingiai galvą lingavo vienaakis arklys, Bėris.
Pavakarys buvo tylus ir ramus.
Aš priėjau arčiau vežimo. Kiemsargis, lėtai papsėdamas pyp­
kutę, pasuko galvą vienaakio Bėrio pusėn ir tarė:
— Kažin, kaip į Šilus greičiau patekti?
Ir ūmai man pasišiaušė plaukai ant pakaušio. Mat, aiškių
aiškiausiai išgirdau, kaip kiemsargiui arklys atsakė:
— Pro Vilkduobę, sakyčiau, arčiau. — Ir šmikštelėjo ilgą
ašutinę savo uodegą.
Arklio balsas buvo keistas. Plonas, lyg vaiko, bet prikimęs.
Atkarusi apatinė jo lūpa visą laiką vapsėjo.
— Bet ten kelias šlapias ir duobėtas, — atkirto arkliui žmo­
gus su pypke.
— Tada važiuokime pro Šilų parką, bet ten toliau, prunkš­
telėjo arklys.
Aš vos žadą atgavau.
 K lausykite! — tim ptelėjau kiemsargį už rankovės. — Juk
—
jūsų arklys kalba!
— Ką tu sakai!? — išpūtė akis rudaūsis.
Sakau, dėde, jūsų arklys kalba! — net trypčiojau iš ne­
kantrum o. — Neslėpkite, aš girdėjau!
Kiemsargis, pasižiūrėjęs į mane, paslaptingai nusijuokė.
Jam plonu prikim usiu balseliu pritarė Bėris.
Aš vėl atsisukau į arklį.
— A r seniai jū s išmokote kalbėti? — pagarbiai paklausiau.
A rklys patylėjo.
Kanopa pakapstė žemę.
Ja
—u septyneri m etai, — pagaliau tarė jis ir pažvelgė į ma­
ne didele, apvalia savo akimi.
Kur jūs gyvenate? Apie jus reikia pranešti mokslinin­
kams! Ju s išgarsėsite visame pasaulyje... — susijaudinęs pra­
pliupau aš.
Kiemsargis papsėjo pypkę ir be perstojo tyliai, paslaptingai
juokėsi. Jam , žinote, didžiai patiko mano nustebimas.
Bėris vėl prunkštelėjo ir šmikštelėjo uodega:
— Ne, geriau parašyk į vaikų laikraštį!
Jo juokas dabar skam bėjo labai linksmai ir aiškiai.
— Ką!? — visiškai sutrikau. — Jūs ir skaityti mokate?
Žinoma,
— kad moku, — atsakė arklys ir, mostelėjęs uodega,
pridūrė: — O kas čia stebėtino?
Ir vėl nusikikeno abu: kiemsargis ir arklys.
Aš pradėjau tikėti stebuklais.
O tas vienaakis arklys patylėjęs vėl prašneko. Pakreipė gal­
vą į šoną ir veptelėjo lūpa:
— Na, dabar, dėde, galite drąsiai važiuoti,— išgirdau.— Bal­
nelio sagtį kaip reikiant suveržiau!
 Ir nelauktai iš kito arklio šono... išlindo margą kepurę už­
simaukšlinęs berniukas. Mėlynose jo akyse šokinėjo šelmiškos
kibirkštėlės.
— A, tai tu čia kalbėjai? — nusivylęs tariau jam.
— Žinoma, aš! O kas gi kitas? — Ir jie abu, kiemsargis ir
berniukas, dar kartą nusijuokė.
Tylėjo tik vienaakis Bėris. Jo lūpa dar labiau atkaro, tik
ašutinė uodega švytravo.
Paskubomis atsisveikinau ir susigėdęs nubėgau namo.
O kiemsargis paėmė vadeles ir, mostelėjęs ranka berniukui,
išvažiavo.
 Tai atsitiko labai seniai.
Tada, tėtis sakė, man buvo tik penkeri.
Kaip tik tada mes ir persikėlėm į naują namą. Jo kieme
yra didelė smėlio dėžė. Prie smėlio dėžės auga du dideli kašto­
nai. M ažiukai repečkiai iš smėlio kepa pyragus ir kasa urvus,
o aš jo ju į karą arba rengiu automobilių lenktynes.
Čia apsigyveno ir tasai riebuilis Algis, su kuriuo aš paskui
darželį lankiau. Tada jis su aukle vis vaikščiojo.
Kartą kiem sargis m ane išgujo iš namų rūsio, kurį buvau pa­
vertęs užburta slibino karalyste. Tada aš nuėjau prie smėlio
dėžės ir pamačiau, kad tarp kaštonų ištiestas tinklas, o tas Al­
gis guli jame. Ir dar vieną koją aukštyn iškėlęs kretena, ir dar
laižo ledus su šokolado priedais. Iškiša ilgą liežuvį ir laižo.
— Kas čia? — klausiu to Algio.
— Ham akas, — pasipūtęs sako Algis.— Indėnai miega to­
kiuose.
Aš tim ptelėjau ham ako kraštą. Ir Algis pradėjo lengvai sū-
puotis jame.
Hamakas man patiko. Labai. Aš apėjau hamaką. O Algis pa­
sipūtęs tik laižo ledus ir į mane nežiūri.
Pastovėjau, dar kartą tim ptelėjau hamaką už virvės.
 — Žinai ką, — sakau tam Algiui.— Aš dabar tave pasupsiu,
o paskui tu mane, gerai?
— Ne! — atsakė Algis.— Man ir taip gera. O mama liepė vi­
sokių padaužų neleisti.
Tada aš jam pasiūliau savo padidinam ąjį stiklą.
Prisidėjo jis stiklą prie akies, pasižiūrėjo, pavartė ir atidavė
atgal.
— Įskilęs,— išsiviepė.
— Koks čia įskilimas,— įsikarščiavęs aiškinu,— žiūrėk, vos
kraštelis nubrūžintas.
— Jei sak au — įskilęs, vadinasi, įskilęs,— atšauna jis ir to­
liau supasi hamake.
O man širdis tik verda! Taip norisi nors valandėlę pasisū­
puoti, pabūti to Algio vietoje.
Rytojaus dieną ir dar vieną dieną vedžiau derybas, o Algis
nė į vieną žaislą nesiteikė žiūrėti.
Tada aš, kad žinotumėte, supykau.
Garbės žodis!
Kai tik mama išėjo į parduotuvę, puoliau į kambarį. Tenai
susiradau tokias dideles, žvilgančias žirkles.
Ilgai nelaukiau. Ir ko man laukti? Kieme, tarp dviejų kašto­
nų, nuo ryto supasi hamakas. O ham ake riebuilis Algis pūpso...
Atsargiai, ant pirštų galų priėjau arčiau. Algis kaip tyčia mie­
ga. Net prasižiojęs kriokia...
Apsidairiau į vieną, į kitą šoną.
Čikšt — perkirpau hamako virvę, kuri aplink medį buvo ap­
vyniota.
Na, ir prasidėjo linksmybės!
Tas Algis kad šmukštelėjo į smėlio dėžę, net dangus užtemo.
Paskui pašokęs juokingai, kaip karosas prasižiojo, išspjovė
smėlio saują ir paleido dūdas!
 Rėkia, o iš ausų, iš plaukų jam vis smėlis byra. Ir iš kelnai­
čių, net iš pažastų jam srovena smėlis. Kaip tokia baisybė
smėlio jam ir pribiro?
Smėlis kaip smėlis, o kai tas Algis pamatė perkirptą ham ako
virvę, visa gerkle subliuvo.
Kieman sugarm ėjo mūsų kiemo gyventojai. Kiemsargis
gaisrininkų šalmą ant galvos užsidėjęs atbėgo. Manė, kad
gaisras!
Pats nežinau, kaip į artimiausią kaštoną žaibiškai įsirangiau.
Į pačią šakų ir lapų tirštum ą šmukštelėjau.
Tupiu, žadą užkandęs. O jei žemyn nukrisiu? Ir mamos bi­
jau.
Išpurtė smėlį iš Algio, apžiūrėjo hamaką visi, kaltininko
pradėjo ieškoti. O kaltininkas — tai aš, Danukas Dunduliukas,
vadinasi.
Mama iš karto savo žirkles atpažino. Šalia perkirptos ham a­
ko virvės jas sprukdam as numečiau.
Danuk! — supykusi ieško manęs mama.— Geruoju at­
—
eik! Greičiau! Aš tau parodysiu, išdykėli tu!
Ką jinai gali parodyti, man ir taip aišku. Dar tvirčiau įsiki­
bau į šaką ir ausis suglaudęs tupiu.
Paskui auklė paėm ė ham aką ir Algį rėkiantį į vonią nusi­
tempė.
Žmonės išsiskirstė, tik aš m edyje pasilikau.
Visą dieną m anęs ieškojo mama.
Palėpėse ieškojo.
Rūsyje, kaim ynų butuose.
Tegul
— padauža tik pasirodo! — vis labiau širdo mama.
Paskui tėtis parėjo.
Mama m ane šaukia:
— Danuk!
 — Danuk! — storu balsu padeda mamai ir tėtis.— Kur tu?
Nebandyk slėptis — ausis nurausiu!
O ausų, kad žinotumėte, man tikrai gaila. Todėl nusigandęs
toliau sėdžiu kaštone.
Jau ir temti ėmė. Baisu darosi. Bandau lipti žemyn. Lipu ir
matau — nieko neišeis, nenulipsiu. Per aukštai Įsikarabždinau.
Ir išalkau, ir kojos, rankos nutirpo.
O tėtis su mama jau į ašaras leidžias.
Ir man pačiam graudu, savęs gaila.
— Gal kas atsitiko? — mama sako tėčiui. — Nuskendo gal?
Tėtis taip pat susigraudeno:
— Danai, šokoladą nupirksiu, atsiliepk!
„Hm,— nurijau seilę.— Šokoladą?.."
— Danyti tu mano! — atėjo netoli kaštono mama.— Rytoj į
cirką eisime! Kur tu?
— O ham aką ar nupirksite? — riktelėjau iš netyčių.
— Kurgi tu?! — net pašoko aukštyn tėtis ir dairosi į šalis.—
Danuk!
— Aš čia,— sakau jam . — M edyje ant šakos.
— Negirdėta! — galvą aukštyn atvertė mama.— Greičiau
leiskis žemyn... Dar užsimuši, padauža!
— O ham aką nupirksit? — deruosi.
— Tik nulipk! Nupirksim! — sako tėtis.
— O kaip su cirku? — klausiu aš, supdamasis ant šakos.
— Ir į cirką eisim, pažadėjau — tai eisim! Dar derasi, kan­
kintojas tas! — ir pyksta, ir juokiasi vienu kartu mama.
— Gerai,— sakau, — ačiū, brangieji tėveliai! Tik kad aš pats
negaliu nulipti. Kojos nutirpo, kitaip seniai būčiau nulipęs. Ko­
pėčias gal atneškite?
Atnešė. Iš kiemsargio išprašė.
 Štai ir visa istorija apie hamaką.
O cirke buvau.
Ir šokoladą ten valgiau.
Ir ham aką tėtis nupirko.
Dabar jam e supasi visi mūsų namo vaikai. Supasi ir Algis,
ir visiems smagu.
 L i ū t ų

tra m d y to ja i

Nepatikėsite: aš, Danukas Dunduliukas, buvau liūtų tramdy­

toju!
Tą dieną prieangyje pamačiau storąjį Algį iš mūsų kiemo.
Jis rankoje laikė maišelį su saldainiais. Manote, kad aš imsiu
ir prašysiu, kad pavaišintų? Nė žodelio nepratariau. Vis vien
iš to Algio nieko neiškaulysi. Toks jis gobšas!
Stovi Algis ir žiūri į mane. O rankoje žvilga saldainių mai­
šelis.
— O aš šiandien į žvėryną eisiu! — staiga pasigyriau.
— Tu — į žvėryną? Vienas?
— Kaip patiks! — sakau jam.— Norėsiu — vienas! Norė­
s iu — draugą pasiimsiu...
Algis pasimuistė. Paskui ėmė ir atkišo man tą maišelį su sal­
dainiais.
— Gal jau vieną imk...— sako.— Man dėdė svečias atvežė.
— Tokius labai beždžionės mėgsta — pasakiau paėmęs.
— Beždžionės?..— nustebo Algis.
— Aha,— pritariau. — Ir dramblys, ir meškos, ir lokiai mėgs­
ta. Pats mačiau.
— Matei? Kada matei? — sujudo tas dručkis.
O aš, prisipažinsiu, tik pasigyriau. Tas žvėrynas vos prieš
porą dienų į mūsų miestą atvyko.
 — V akar m ačiau, — pamelavau.
— Ir vėl tu eisi į žvėryną?
— Tuojau pat, — išdidžiai atsakiau.
Ir pats patikėjau, jog eisiu j žvėryną.
D an u k ! — siūlo Algis.— Še saldainį! „Voveraitė"...
—
Čiulpiu „V overaitę", skanu.
Ir aš noriu į žvėryną, — liūdnai žiūrėdamas man į burną,
—
sako Algis.
Tai įkliuvau!
— Ką tau mama pasakys? — gąsdinu.
— O pas mus svečiai...
— Ten bilietus pirkti reikia.
— O aš pinigų turiu! Dėdė svečias dovanojo...
Ir parodė.
Visą rublį!
Taigi ir nuėjom e į žvėryną.
O žvėrių ten visokiausių!
Štai dram blys su juokinga nosimi. Tai bent nosinės jam rei­
kėtų, jei gautų slogą! O štai beždžionių narvas. Didelė bež­
džionė kram to obuolį ir žiūri į mus.
— Šimpanzė,— girdžiu, aiškina toks dėdė.
Ta šimpanzė vaiposi visaip. Mes pastovėjome, kol žmonės
toliau nuėjo. Pralindome pro užtvarą. Priėjome visai arti nar­
vo. Spoksome. Algis išsiėmė vieną saldainį.
— Duok ir man, — prašau, rydamas seilę.
Jis atlaužė mažą kąsnelį, kiša man į burną.
— Maža,— sakau, — duok dar.
Duoda Algis, kad ir nenorom.
Tik staiga šimpanzė tyst plaukuotą leteną ir nutraukė jam
kepurę. Visai naują, kapitonišką, su auksine žvaigžde.
Pagrobė ir vaiposi.
 Nutirpome abu.
Aš ir pats supratau — menki juokai bus, jeigu Algis namo
be naujosios kepurės pareis.
Ir man švystelėjo laiminga mintis.
— Ša,— sakau, — nebliauk!
O šimpanzė narve užsimaukšlino Algio kepurę ir ūkdama
šokinėja. Džiaugiasi, bjaurybė! Atbėgo ir kitos beždžionės, ke­
purę atimti nori. Kad prasidėjo narve peštynės, tik dulkės kyla.
Gerai, kad tuo laiku dresuotą dramblį rodė, tai visi žmonės
buvo susirinkę tenai, prie dramblio.
Apsidairiau į šonus. Niekas nemato. Pravėriau beždžionių
narvo duris.
— Greičiau,— sušnabždėjau. — Na!
— Ką? — klausia tas išsižiojėlis.
— Lipk į vidų, — sakau, — kol niekas nemato. Kepurę iš šim­
panzės atsiimk, o tai namuose mama...
— A r jos žmonių neėda? — dreba Algis.
— Ką tu, — juokiuosi. — Jos naminės, beždžiones ir namuo­
se laiko. Duok, saldainius paturėsiu...
— Nereikia, aš pats,— nepatiki man maišelio Algis.
Ir įlipo į narvą.
Šimpanzė baisiai apsidžiaugė, jį pamačius. Metė kepurę į šo­
ną ir čiupt Algiui iš rankų maišelį su saldainiais.
— Vagilė! — sušuko Algis.
Bet jis apsiriko. Šimpanzė nebuvo vagilė. Ji tik apglėbė Al­
gį, traukė saldainius iš maišelio ir kišo Algiui į burną. Mat,
buvo nusižiūrėjusi, kaip tas mane vaišino.
Išgirdęs Algio riksmą, atbėgo toks uniformuotas dėdė. Žvė­
rių prižiūrėtojas.
O žmonių kad prisirinko!
 — Kas čia?! — šaukia tas žvėrių prižiūrėtojas. — Kas atidarė
narvą?..
— Algio kepurė tenai, — sakau. — Kapitoniška, su auksine
žvaigžde.
Žvėrių prižiūrėtojas įšoko į narvą ir nuvijo šalin šimpanzę.
Ištraukė Algį.
Kepurę iš beždžionių atėmė.
Kad matytumėte, kaip dabar, po beždžionių vaišių, atrodė tas
dručkis! Visas išteptas šokoladu.
O žvėrių prižiūrėtojas eina prie manęs. Piktas baisiausiai.
— Tai tu, padauža, viską sugalvojai!? Sakyk, kur gyveni!
Supratau, šis nuotykis geruoju nesibaigs. Nelaukiau, kol
žvėrių prižiūrėtojas nutvers man už rankos.
A psisukau ant kulno ir sprukau į šoną. Bėgu ir žiūriu: deši­
nėje aukšta tvora, kairėje — ne žemesnė. Priešais didelis nar­
vas stovi. Tuščias. Kitoje jo pusėje matyti nedidelė užtvara.
Už jos gatvė. Kol nepavijo prižiūrėtojas, aš mikliai prasiskver­
biau pro virbus ir dum iu į kitą narvo pusę.
Vadinasi, išsigelbėjau!
Kai atsisukau pažiūrėti, kas dedasi už narvo, — nustebau. Pa­
sirodo, niekas m anęs nebesiveja. Tik visai šalia kažkoks rudas
žvėris stovi. Ramutėlis.
Didelis.
Su karčiais ant kaklo.
Kažkur man baisiai matytas...
Su stora uodega kaip koks šuo ar katinas vikst vikst į šalis.
„Aha, — m anau sau. — Prisigerinti nori."
Jis man patiko. M ėgstu gražius žvėris.
Ėmiau ir paglosčiau jam kaklą. Jisai, tas rudis, patenkintas
sunarnėjo kažką ir išvirto aukštielninkas.
Tik girdžiu:
 — Berniuk, mielas berniuk!
Taip meiliai mane pavadino žvėrių prižiūrėtojas.
— Eikš čia, geruti mano,— sako man jis. — Aš nebepykstu.
O žmonės tyli.
— Eikš čia greičiau, angelėli... Palik tą liūtą ramybėje, —
vėl m aldauja manęs žvėrių prižiūrėtojas.
Vadinasi, aš į liūto narvą patekau!
— Nebijokite, dėdule, — raminu. — Aš nieko blogo liūtui ne­
padarysiu...
Ir pirštu švelniai pakutenau jam pilvą. Liūtas tik juokingai
susirietė ir nubėgo į kampą.
Kai išlindau iš narvo, žvėrių prižiūrėtojas neištarė nė žodžio.
Tylėjo ir žmonės. Kažkokia tetulė pirštu man pagrūmojo. Ma­
tyt, labai bijojo, kad liūto neužgaučiau...
Keistuoliai! Tikriausiai jie nežino, kad aš labai myliu kates,
šunis, baltas peles ir kitus žvėrelius.
Tik beždžionių pradėjau nemėgti: kam jos Algio kapitoniš-
kąją kepurę sumaitojo.
O ju k per mane...
„Kas dabar bus, kai Algio mama ją pamatys?" — pagalvo­
jau.
Ir man iš baimės pašiurpo plaukai.
 M a n

n e r i e kia

N esiseka man.
Vieni nemalonumai.
Ir vis per gerą širdį!
V isur tik girdi: būk draugas! Padėk draugui! Ištikima drau­
gystė iki mirties...
Ir aš norėjau padėti draugui. Tam Algiui. Todėl, kad Algis
įsigijo šunį. Kažkas išsikraustydamas dovanojo. Algis tuojau
pasikvietė m ane ir parodė: toks margas, trumpauodegis. Visus
aploja ir viską aplink graužia.
— Tai Foksas,— pasididžiuodamas tarė Algis.— Foksterje­
rų veislės. Jis labai narsus. Peles kaip katinas gaudo. Geriau
net už katiną!
Staiga Foksas lodamas kad puls prie durų! Pasirodo, Algio
mama parėjo. M ama suspigo:
— Iš kur tas bjaurus šuo?!
— Jis ne bjaurus! Tai Foksas, jis labai narsus ir peles kaip
katinas gaudo, — atsakė Algis.
— Pas mus naujas butas ir pelių nėra, — sako Algio moti­
na. — Ir to Fokso nereikia... Vesk, iš kur gavęs...
Algis, žinoma, į ašaras. Ir man graudu pasidarė.
Bet netrukus parėjo senelė ir Algio tėtis.
Pasiklausė jiedu Algio dūdų, pasiklausė ir tarė:
 — Tegul šuo iki vakaro pabūna, tik nebliauk!
Algiui to ir tereikėjo. Išdundėjome į lauką. Foksas lodamas
iš paskos.
Susėdome po kaštonu ir pradėjom e tartis, ką daryti, kad
Foksas galėtų pasilikti pas Algį visam laikui.
— Jis turi įvykdyti žygdarbį,— pasakiau aš.
— Kokį? — susimąstė Algis.— Gal skenduolį išgelbėti?
— Kam skenduolį! — sušukau. — Klausyk...— Ir, pasilenkęs
prie Algio ausies, išdėsčiau savo planą.
O planas buvo paprastas. Tereikėjo nueiti į seną seną san­
dėlį, kur maisto parduotuvė laikė visokį šlamštą. Mes ten ne-
žaisdavome, nes labai dvokė, ir tą sandėlį žadėjo greitai nu­
griauti.
Nuėjome...
Paskui nubėgome į Algio butą, ir po valandėlės išdidūs iš­
ėjome į kiemą.
— Pamatysi, kaip dabar tavo mama Foksą mylės,— ta­
riau aš.
Ilgai neteko laukti, — Algio bute pasigirdo pašėlęs Fokso lo­
jimas ir klyksmas. Klykė d v iese — Algio senelė ir jo mama.
Kaimynai, žinoma, subėgo nedelsdami. Kai tik prasivėrė Al­
gio buto durys, pro jas puolė laukan įnirtęs Foksas ir, baisiai
lodamas, kažką nusivijo žemyn.
Prasiskverbę į priekį, pamatėme, jog Algio mama užsilipu­
si ant stalo, o senelė ant kėdės užsikrausčiusi...
— Kas čia nutiko? — klausinėjo susirūpinęs kiemsargis.
Algio tėčiui virpėjo lūpa:
— Kas nutiko? Ogi štai kas! Vos tik atsiguliau ant sofos
su laikraščiu, iš po pagalvės iššoko pelė!
— Pelė?
 — Pelė! Gyva pelė! — bjaurėdam asis kalbėjo Algio tėtis. —
N espėjau pašokti, girdžiu, mama prie spintos durų rėkia — iš
ten pelių srautas pasipylė.
— Srautas?
— Na, kokios penkios. Ir senelė tuo laiku kad suriks! Pelę
ant televizoriaus pamatė!!! O čia dar paleido gerklę šuo...
— A r tik nepasivaideno? — netikėjo kaimynas.
Ir staiga jis kaip įgeltas pašoko aukštyn — iš senelės šle­
petės išvinguriavo pilka pelytė...
Tuo m etu atlėkė ir Foksas. Jis iškilmingai padėjo pagautą
pelę ant kilimo ir vėl puolė į virtuvę. Ten po indauja bėgiojo
dar keletas tų m ielų žvėrelių...
Algio mama vėl ėmė šaukti, kad pelės viską sugrauš, bet
Algis ją tuojau nuramino.
— Nebijok, mama, — tarė jis. — Nedaug čia tų pelių... Tik
dvidešim t trys. Foksas tuojau jas išgaudys... Foksas moka!
Algio tėvelis nutvėrė mano draugužį už ausies:
— O iš k u r tu žinai, kiek čia pelių?
— Kaip nežinosi, — išdidžiai atsakė Algis.— Mes su Danu-
ku patys sandėlyje jas sugaudėme ir čia parnešėme. Kad jūs
įsitikintum ėte, — paaiškino, — jog Foksas moka su jomis pui­
kiausiai susidoroti... Je i netikite, — pridūrė, — mes galime dar
tų pelyčių prigaudyti...
Čia ir prasidėjo!
Visi tik barasi, šaukia vienas per kitą. O aš stoviu ir gal­
voju:
— Ir padėk, kad nori, savo bičiuliui sunkią valandą!
 Gangrena
Kad juos kur galai, tuos slibinus!
Per juos mama mane gramdo, trina, lyg parketą žvilgina.
Bet geriau pradėsiu iš pradžių...
Prieš savaitę Algiui pasakiau, kad paupyje radau slibino
urvą.
V a — tokio platumo, va — tokio aukštumo!
Ir geležinių žvynų ten pribyrėję.
Parodžiau tam Algiui vieną žvyną.
„Slibininis!"— pasakiau.
Algis tik žiūri, varto, dantimis bando tą žvyną. Net akys
jam išsprogo iš smalsumo.
— Ogi parodyk, — prašo jis, — Danuk, man tą slibino ur­
vą... Niekada nemačiau, būk draugas!
— Hm... Labai pavojinga ten, — bauginu jį. — Apie slibinus
pasakų girdėjai?
O Algis neišsigando.
— Girdėjau, — sako jis, — ir dar kine mačiau, ir dar per te­
levizorių multislibiną rodė, o gyvo — nemačiau... Aš ir kardą,
ir šautuvą turiu!
Tikrai turi Algis ir šautuvą tokiu geležiniu vamzdžiu, ir
kardą su juoda makštimi.
Nesmagu man liko: primelavau apie slibiną, ir tiek. Ir tas
žvynas — senos tėčio meškerės blizgė...
 O Algis negali iš galvos slibino iškrapštyti. Nerimsta, viz-
ginasi aplinkui.
— Aš, Danuk, — gundo jis, — tau savo žaliąjį balioną ati­
duosiu, tik parodyk tą urvą.
M an pradėjo suktis galva.
— Dar šokolado plytą gausi, — žada Algis.
— Je i dar savo kaukę, kiaulės galvą, pridėtum... — sumur­
m ėjau, atsiminęs, kad Algis ją brangina.
Slibinas taip užkerėjo tą storulį, kad viską atidavė.
— V esk pas slibiną! — atnešęs pareikalavo.
Kaip išsisukti? K raipau galvą ir sakau:
— Suprask, dabar negaliu. Senelė svečiuose pas mus...
Patem pė Algis lūpą, net man gaila jo pasidarė.
— Tiek to, — nusileido jis, — tegu bus rytoj...
Grįžau namo su ta kiaulės galvos kauke.
— Tikra kiaulė! — sušuko mama, kai įėjau vidun.
— Kodėl? — didžiuodamasis paklausiau...
— N ei „laba diena" sakai, nei kojas įeidamas valaisi, — at­
sakė tėtis.
Ir abu nusijuokė.
O man staiga pasidarė nelinksma: prisiminiau, kadgi reiks
tą slibiną Algiui parodyti...
Pralinksm ėjau tik kitą dieną apie pietus.
Tylomis įsprūdinau į tėčio darbo kambarį, susiradau ten
dažų dėžutę, teptuką. Pradėjau tepti koją mėlynai, raudonai,
juodai. Išėjo baisi gangrena: kaip pas dėdę Juozą po motocik­
lo avarijos. Pasiėmiau senelės lazdą ir dejuodam as einu. O
manęs ja u laukia Algis. Ir Tomas, jo brolis.
— Oi! — surikau, pam atęs juos. — Oi, oi, oi!
— Kas čia? — nustebo Algis.
 — Mirštu! — išstenėjau. — Kojos gangrena... Kraujo užkrė­
timas... Slibinas grybštelėjo vienu dantimi... Daktaras uždrau­
dė iš kiemo išeiti. Oi, oi! O balionėlį ir kaukę pasiimkite at­
gal...
Pasiėmė jie tą kaukę, nusišaipė kažkodėl ir išėjo.
O aš lengviau atsidusau. Net juokas paėmė — išsisukau!
Ilgai nesijuokiau — ant laiptų mamos žingsnius išgirdau...
Greitai kojines užsimoviau. Kad tos ištepliotos kojos nepam a­
tytų...
— O,— tarė mama,— tu apsirengęs! Tai gerai, eisime tėčio
pasitikti.
Sutikome tėtį.
Einame per gatves, ties žaislų parduotuvėm is sustojome. Ir
vėl einame.
Tik lietus kaip prapliups!
Šlapi kaip žiurkės bem atant likome. Įbėgome į tokį priean­
gį. O čia viena teta ir sušuko:
— Vaje! Kas gi jūsų berniukui!?
A psidairiau — apie kokį berniuką čia šneka?
P asirodo — į mane sužiuro žmonės. Mama akis išplėtė: pro
mano kojinę sunkėsi drumzlini raudoni lašai ir krito žemėn.
— Kraujas! — nusigando žmonės.
— Kur m atėte mėlyną k ra u ją ! — nusijuokė nepažįstamas
dėdė.
— Ne mėlyną, o juodą! — tarė netoliese stovinti senutė.
— Bet laša ir raudonas, — nenusileido teta.
Tėtis skubiai numovė man kojinę, nes mamai drebėjo ran­
kos.
Koja, žinote, atrodė siaubingai.
— Kas tau, vaikeli? — paklausė mama.
— Gangrena, — sumurmėjau.
 Visi ėm ė juoktis.
O nuo lietaus sušlapę dažai varvėjo žemėn, rinkosi į spal­
votą balutę.
V arvėjo jie, nelabieji, ir ant šaligatvio, ir mūsų kieme, ir
ant laiptų, net Algis pam atė:
— Slibino kraujas! — sušuko ir suprunkštė iš juoko.
— Koks slibino kraujas? — nesuprato tėtis.
Gerai, kad ilgiau prie to Algio nesustojom. Mama neleido —
tiesiai m ane į vonią nutempė.
Tos gangrenos nuplauti.
Plauna, muilina, o dažai lyg tyčia neįmanomai gerai laikosi.
Kad juos kur galai, sakau, tuos slibinus!
 K a i p a š ė j a u
k aralaitės
vaduoti
Nebe pirmą kartą per slibinus bėdų esu prisidaręs. Prisime­
nu, kartą, kai dar mažesnis buvau, man net širdį gelti ėmė,
kaip pagailo vargšės karalaitės, kurią ugnimi spjaudantis sli­
binas pagrobė...
Šitokią baisią naujieną per radiją vaikam s išgirdau.
Delsti nė valandėlės negalėjau! Mamos namuose nebuvo,
jinai braškių uogauti į mūsų kolektyvinį sodą su tėčiu buvo
išėjus. Todėl aš pats vienas susiruošiau nelaim ingąją karalaitę
išvaduoti: po kepurės pamušalu pasibrukau man dovanotą si­
dabrinį rublį, kad turėčiau kuo apsimokėti už garlaivį ar tro­
leibusą, į kelnaičių kišenę įsidėjau pistoletą ir dėžutę su gel­
tonais pistonais nuo žiaurių plėšikų apsiginti, per petį užsi­
kabinau raudoną juostą su riestu kalaviju, — galas bus sli­
binui!
Dar pasiėmiau trimitą ir vienon švarko kišenėn duonos rie­
kę įsibrukau, kiton — obuolį: praalkęs pasistiprinti galėsiu...
Kaimynei, paprašytai mane saugoti, paskelbiau:
— Einu į kiemą!
Ir išėjau.
Miesto pakraštyje rangėsi du keliai. Vienas suko į mišką,
kitas į pliažą. Pasukau tuo, kuris ėjo miško pusėn, nes, savai­
m e aišku, slibinai pliažuose negyvena. Kitaip žmonės tenai
saulėje nesikepintų, upėje nesipuškentų...
 Kuo toliau ėjau, tuo miškas tankėjo. Žygiavau, žygiavau,
kol batukai sunkūs pasidarė. Atsisėdau ant žemuogėto griovio
krašto... Žiogai striksi, vabzdžiai krabžda...
P radėjau m ąstyti: kurgi slibino urvas, dvokiąs degančia sie­
ra, gali būti... Tikriausiai už ano didžiulio ąžuolo, kurio viršū­
nė iš čia vos matosi...
M an kūbrys staiga pašiurpo: kažkas garsiai sušnarėjo ana­
pus griovio, krūmuose.
— Vilkas! — nutirpau.
T uojau išsitraukiau pistoletą ir, prim erkęs akį, nusitaikiau...
N e vilko būta — iš krūm ų stora tetulė su grybų krepšiu iš­
nėrė. Pam atė nutaikytą pistoletą.
— Kas tu ? ! — nustebo tetulė. — Plėšikas! Ir dar su kardu...
Ai, ai, bijau...
Aš nusijuokiau. N arsiai išpūčiau žandus, atstačiau krutinę.
— N ebijokite, — nuleidęs pistoletą, ją nuram inau.— Gerų
žmonių neliečiu...
Linksmai nusijuokė ir teta.
— Ačiū, ačiū, daugiau nebijosiu! O ką tu vienas miške vei­
ki? Kur tavo mama?
M an nutirpo pakinkliai — pasakysiu, kad išėjau niekam ne-
sisakęs, nam o sugrąžins... Nusprendžiau pagudrauti.
— M ano m am a uogas renka... Ir tėtė renka...— sumurmė­
jau.
Teisybę pasakiau, tik nutylėjau, kad tos uogos mūsų darže...
— Tai gerai, kad uogas renka, — tarė moteriškė — Tik ne­
gerai, kad miške atsitraukei vienas nuo tėvų! Sėdėk vietoje!
Dar paklysi...
N uėjo teta su grybais miško takeliu. Aš lengviau atsidusau.
Neskubėdam as suvalgiau obuolį. Kojos pailsėjo. Paskui kelia­
v au tolyn... M ačiau, kaip už didžiojo ąžuolo raudona saulė
 užlindo: leidosi vakarop... Miške buvo ramu, tylu, tik pušų
viršūnės ošė ir ošė...
Nebetoli ąžuolo mane pavijo pilkas „Žiguliukas". Vairuoto­
jas pro dureles iškišo galvą ir paklausė:
— Kur eini, mažyli?
Sumojavau kalaviju, trimitą papūčiau.
— Karalaitės vaduoti! Slibino užkapoti! — atsakiau kaip
vyras vyrui.
Vairuotojas, toksai gauruotais plaukais vyriškis, nustebo.
— Ką sakai?! — pasigėrėdamas švilptelėjo. — Su slibinu
grumtis ne kiekvienas išdrįstų. Narsuolis...
M an labai patiko būti narsuoliu.
— Sėskis, pavešiu,— nenurimo vairuotojas. — A r toli tavo
slibinas?
— Netoli, — atsakiau mandagiai, — už to ąžuolo...— Ir pa-
čiupinėjau kepurę su paslėptu pinigu už pamušalo.— O pa­
vežti nereikia, ačiū. Pigiau bus pėsčiam...
— Cha, cha, tai juokdarys, — atkraginęs gauruotą galvą,
gardžiai nusijuokė vairuotojas. — Kaip nori, mažyli! Tik ne-
paklysk!
Nuvažiavo, palikęs ant kelio dulkių pundulį. O aš rūpestin­
gai pasitaisiau kepurę ir nusistebėjau: iš kur jis suvokė, kad
turiu pasislėpęs pinigų kelionei?
J a u apėjau aplink didįjį ąžuolą — slibino nematyti.
Atsisėdau, suvalgiau įsidėtą duonos riekę — slibino nė kva­
po... O jeigu jis dabar ir atroplotų, nieko nebeįžiūrėčiau: su­
temo...
Baugu miške pasidarė, — medžiai garsiau ošti pradėjo, neto­
liese sukleketavo kažkas, net susigūžiau visas.
— Mama! — surikau.
 — Ma-ma! — miško aidas atsakė.
Pasileidau nosies tiesumu bėgti... Ašarodamas. Tegu jį skra­
džiai, tą slibiną...
Bėgau, kol truputį akyse p r a š v i e s ė j o ,—
miško pakraštys pa­
sirodė. Iš džiaugsmo vos kaip šokoladas neištirpau: prieky je
sujuodavo trobelė. M ažytė, visai tokia, kaip pasakoje — tro-
belė ant vištos kojelės... Kažin, kas joje gyvena?
Džiaugiausi neilgai... Kai pribėgau, regiu trobelė be an-
gų, šiaudiniu stogu... Pastumtos durys girgžtelėjo... V id u je —
juoda juodžiausia tamsa. Tik trenkė į nosį dūmai ir drėgmė.
Ne, čia niekas negyvena.
Ir vis dėlto pastogė.
Ropomis įsibrukau į tolimiausią kampą. Susiriečiau į ka­
muolį kaip ežiukas. Pasidarė šilčiau ir, kūkčiodamas minėda­
m as mamą, nugrim zdau į kažką pūkuotą, minkštą... Tai turbūt
miego būta.
Kai atsibudau, ilgai negalėjau pajudinti nutirpusių rankų
ir kojų. Dar ilgiau nesuvokiau — kurgi aš randuosi...
O lauke pasigirdo žingsniai: šlept, šlept... Kažkoks padaras
priėjęs šnopuoja... Paskui durys girgžt...
Tada aš visa gerkle surikau:
— Šalin! Šalin!
Ū ktelėjo storai kažkas. Sudrebėjo stipriai trenkiamos durys.
N esavu balsu šaukdamas, išdundėjau laukan ir atsitrenkiau
į barzdotą dėdžių. Tas iš pradžių išsprogino akis į mane, o
paskui su palengvėjim u nusikvatojo.
— Oi, kaip tu mane, begėdi, išgąsdinai... Tamsoje pama­
n ia u — kipšas užpuolė...
Aš spoksojau į dėdžių, vis dar neatsikvošėdamas iš baimes
ir miegų.
 — Ėjau pirties iškūrenti, o čia tu kad suspigsi iš tamsos...—
paaiškino dėdžius ir pasikasė barzdotą smakrą: — Tiesa, iš kur
tu čia atsiradai, kipšiuk pirtims? Kas esi?
— Aš — Danukas Dunduliukas,— pram ikčiojau. — Ėjau su
svarbiais reikalais... Ir sutemo...
Dėdžiaus akys sužvilgėjo.
— Kokie ten svarbūs reikalai, vaike?
— Slibiniški... Karalaitę išvaduoti reikėjo, — atsakiau. —
Tik... tik... Truputį paklydau...— Nejučiom ėmė trūkčioti lūpa,
ir prisipažinau ja u striūbaudam as: — Mamai tai nieko nepasa­
kiau... O ji su tėčiu sode...
Barzdočius nusišypsojo į barzdos gilumą.
— Nagi, žengte marš!
Nužygiavom per rasotą pievą į tokį namą. Tame name buvo
telefonas. Dėdžius ilgai kažkam pasakojo į ragelį apie mane ir
slibinus...
N etrukus pas m us atvažiavo tokia maloni teta. Jinai buvo
su m ilicininko uniform a ir jau viską žinojo apie slibinus ir
karalaitę. Todėl tik apie mamą ir tėtį mane klausinėjo. Ir dar
apie mūsų sodą.
— K aralaitę spėsi susirasti, Danuk! — paglostė man gal­
vą. — Dabar tavo mamą su tėčiu surasti reikia...
Dar po valandėlės prie to namo su telefonu sustojo pilka
taksi mašina. Tėtį ir mamą išlipant pamačiau.
— Kur Danukas, kur mano vaikas? — sušuko mama, nors
aš jau bėgau jos pasitikti.
Žiūri, keistuolė, į m ane akis įsispitrinus, ir nemato.
Ir staiga kad stvers mane į glėbį!
M alonioji teta, toji su milicininko uniforma, nusišypsojo:
— Na, m atot, tai jūsų brangenybė... Slibinų medžiotojas...
— Oi, Danuk, Danuk!.. Garbės žodis, savo vaiko nepaži­
nau! — džiaugėsi ir teisinosi mama.— Maniau, negriukas
koks!..
Tikrai nelengva mamai buvo mane atpažinti: aš visas, nuo
galvos iki kojų, gryniausiais pirties suodžiais išsijuodinęs bu­
vau... Todėl išsijuodinęs buvau, kad giliausiame, suodiniau-
siame pirties krosnies kam pe permiegojau...
A tgavau įprastinę veido spalvą namuose. Tik ausys keletą
dienų taip ryškiai raudonavo, jog atrodė, kad ne į baudžian­
čias tėčio rankas buvo patekusios, o iš baisingo slibino nasrų
ištrūkusios...
 D a n u k a s -

M ūsų gatvės vyresnieji vaikai žaidė futbolą su Žilvičių

skersgatviu ir laimėjo 11:0.
Kad apsidžiaugėme! Ju k mūsų gatvės futbolo komandoje
dalyvavo Algio brolis Tomas.
Ir Tomas pasidarė ne Tomas. Lėčiau vaikščioti ėmė, vis sto­
resniu balsu stengėsi kalbėti.
Kartą sušaukė jis mus, mažuosius, ir savo storu balsu sako:
— Vaikai, aš organizuoju sportininkus!
Ir suskirstė: Algis, Stasiukas ir M indaugas šokinės į tolį,
Mikas, V ytukas ir aš — bėgsim.
Pradėjome rungtyniauti savo kieme.
Toliausiai nušoko Mindaugas.
K a i bėgome, tai aš pirmas pasiekiau sandėlio sieną.
Visi vaikai plojo ir šaukė — valio!!!
Kitą dieną aš vėl laimėjau pirmą vietą — pralenkiau visus
mūsų gatvės vaikus.
Vėl visi šaukė — valio!!!
M an šaukė — Danukui Dunduliukui!
Dar po savaitės lenktyniavau su Žilvičių skersgatvio bėgi­
mo čempionu Linu ir vėl laimėjau.
— Tu, Danuk, dabar mūsų čempionas! — pagyrė mane To­
mas.— Po mėnesio lenktyniausi su Šernų gatve. Žiūrėk, kad
būtų gera forma...
 Aš, žinoma, pasakiau senelei, ir mamai, ir tėčiui, kad tapau
bėgim o čem pionu ir rungtyniausiu su Šernų gatve.
— Tik formos reikės laikytis! — pridūriau. — Kad vėl nuga­
lėčiau.
O senelė v ak are paklausė manęs:
— Tai kokios formos tu turi laikytis, Danuk?
— Na, k ad būčiau greitas, stiprus, — atsakiau, — kad ir to­
liau čem pionu likčiau...
Ir senelė labai panoro, kad aš čempionas būčiau. Todėl da­
bar vakarais anksti mane guldė, o rytais liepdavo ilgai patale
gulėti.
Vis skaniais pyragaičiais valgydino, saldainiais vaišino.
Je i ja u eidavom e į parką pasivaikščioti, žiūrėjo, kad nepa-
vargčiau.
Ir įpratau, kad žinotumėte, miegoti iki pietų.
Ir šokoladėlį čiulpti įpratau. Nesunku!
V ieną dieną atėjo Tomas ir pažadino mane:
— Kelkis, miegali, — tarė jis — popiet lenktyniausim su Šer­
nų gatve. A teik prie upės...
Į rungtynes atėjo daug vaikų iš Žilvičių, iš Šernų gatvių.
A tėjo Algis, Stasiukas.
Ir mano senelė atėjo.
V aikai į m ane rodė pirštu ir sakė:
— Tai tas Danukas... Čempionas!
M an labai patiko, kad aš čempionas.
Tomui davus ženklą, pradėjom e bėgti.
Pasileidau iš visų jėgų, o kiti šaukė:
— Danukas, žiūrėkite, Danukas!
O žiūrėti nebuvo ko: aš, visų nuostabai, paskutinis atbė­
gau...
Ir dar gerokai atsilikęs.
 Bėgau lyg sunkiausią naštą ant pečių užsidėjęs.
Visi rėkė „valio" ir plojo naujam bėgimo čempionui iš Šer­
nų gatvės.
Tomas buvo nusiminęs.
Ir senelė nusiminė, kad aš jau ne čempionas.
— Kas tau atsitiko, Danuk? — stebėjosi Tomas.— Juk sa­
kiau — laikyk formą...
— Gal jis susirgo? — nusigando senelė.— O dėl tos for­
m o s — tai aš pati Danuką prižiūrėjau... — Ir ji p rid ū rė : — V a­
kar pats Danuko tėtis stebėjosi. Kai pasvėrėm e — dvigubai
sunkesnis per mėnesį pasidarė...
Ir senelė papasakojo, kaip ji man gerą formą laikė.
Tomas taip ėmė kvatotis, kad net visi vaikai sužiuro.
— Ko juokiesi? — paklausė sumišusi senelė.
— Ogi jei norėjote, kad Danukas laimėtų, reikėjo ne Da-
nukui taukus auginti, bet jo varžovams!
Dabar senelė rungtynių žiūrėti nebevaikšto.
Ir manęs nebetreniruoja.
Tomui tą rūpestį patikėjo. ,
 G u d ra g a lv is

Tas Tomas buvo baisus gudragalvis.

Jis už m ane vyresnis ir mokosi aukštesnėje klasėje.
Pasišaukė neseniai Tomas mus abu — mane ir Algį.
— Tau, Danuk, — sako, — ir tau, Algi,— sako,— kovinis už­
davinys. Faktas!
Mes išvertėm e akis: vadinasi, karu pakvipo?
— Ne, — sako Tomas,— dabar m an rūpi žvalgybos klausi­
mai. Reikia sužinoti, kas tokie mūsų naujam e name gyvena.
Kuo kas dirba... Įvykdysite šią kovinę užduotį — šeštadienį į
futbolo rungtynes, į stadioną nuvedu. Faktas!
Žvalgėme ištisą savaitę.
Paskiau atraportavom e. Tas Tomas, Algio brolis, viską ati­
džiai susirašė į nedidelę knygutę.
— Taigi, — m urm ėjo jis, droždamas pieštuką, — trečiame
aukšte gyvena dailininkas. Apačioje — inžinierius iš skaičia­
vimo m ašinų gamyklos... Puiku. Faktas!
— O šalia mūsų buto, — tariau aš,— gyvena rašytojas, toks
praplikęs...
— Rašytojas? Oho! Geras faktas, Danuk!
Viską atidžiai susirašė Tomas ir į futbolo rungtynes mus
nuvedė. Faktas!
Ir pats Tomas greitai nauju kamuoliu žaisti ėmė, dovanų iš
tėčio gavo. Tas jo tėtis net visiems pasigyrė:
 — Nupirkau kamuolį todėl, kad Tomas pasitaisė. Pernai
dvejetų klane skendo, o dabar beveik vienais penketais v a ­
žiuoja!
Tomas į puikybę nesikėlė, net kai visi mokiniai, kaktas su­
raukę, pamokas ruošdavo, jis futbolo aikštelės nepalikdavo.
Visi džiaugėsi, kad Tomo galva tokia gera.
Tik kartą žiūrime — garsiai žliumbia ta galva. Stovi kieme
ir varvina ašaras į žolę. Šalia — praplikęs rašytojas trepsi.
Pirštu graso Tomui, barasi.
Išgirdęs žliumbimą, ir Tomo tėtis iš nam ų atbėgo.
— Kokia gėda, man už lietuvių kalbą m okytoja dvejetą pa­
rašė, — sako rašytojas.
— Jum s — d v e jetą ! — net pašoko Tomo tėtis. — O kodėl
jums?
— Todėl,— sako,— kad šis berniukas atpasakojim e pridarė
dvidešimt klaidų...
— Bet kodėl d v e je ta s — jums? — niekaip nesuprato Tomo
tėtis.
— Todėl, kad jis mokytojai akiplėšiškai pasakė, kad atpa­
sakojim ą rašiau aš! O aš — rašytojas, todėl klaidų nedarau...
Aš, žinoma, nedarau, bet perrašydam as šis berniukas padarė!..
Tomas stovėjo, žemai nuleidęs galvą.
— Šiandien jo m okytoja paskambino man į namus ir prašė,
kad neklaidinčiau mokinių. Ji, ačiū dievui, savo darbą išma­
nanti... Ir be jokio sąžinės graužimo dabar man rašanti dve­
jetą.
Algio tėvas pirma griebėsi už savo galvos, paskui už Tomo.
— Daugiau taip nedarysiu! — šaukė Tomas.
O aš, užjausdamas jį, svariai pridūriau:
— Faktas!
 Viskas paaiškėjo: gudragalvis Tomas penketukus pelnėsi
p er suktybes.
Užeina tas Tomas pas rašytoją ir sako:
— Dėdyte! Tėtis išvažiavo, mama serga... Padėkite... Man
dar reikia nubėgti vaistų, prie mamos lovos budėti reikia...
Turiu rašinį parašyti, o man per tas ligas nesiseka... Gelbėki­
te! Aš visas jūsų knygas skaitau!
Sugraudina Tomas rašytoją. Paskui žingsniuoja tiesiog pas
inžinierių — dėl matematikos...
Spardo Tomas futbolą, o dailininkas jam namų darbus pie­
šia... Visas nam as Tomui pamokas ruošė, net pensininką pro­
fesorių Tomas prisiprašė dirbti.
Dabar mes vieni su Algiu tą futbolą spardome. O Tomas sė­
di nam ie ir išsijuosęs mokosi.
Baisiai sunku iš pradžių buvo gyventi Tomui: kad ir penke­
tui nam ų darbą padarydavo, m okytoja tik trejetą jam rašė.
Mat, ilgai netikėjo, kad čia jo, o ne kokio nors mokslų dak­
taro darbas.
Faktas!
 Besem
g e n is

Prisnigo.
Iš pradžių žaidėme sniego karą, paskui statėme pilį iš snie­
go. Didelę, su bokštais, dviejų aukštų, su šaudymo angomis.
Panašią į Gedimino.
Kai pilis ir karas nusibodo, ėmėme lipdyti Senį Besmegenį.
Nei šioks, nei toks tas Senis Besmegenis, nenusisekė.
Pasižiūrėjau į sušilusį, snieguotą Algį ir kad dingtelės man
viena mintis į galvą!..
— Vyrai! — sušaukiau vaikus — Darome gyvą Besmegenį!
— Kokį gyvą?! — nustebo jie.
— Apvoliokime sniegu Algį, įduokime jam į ranką šluotą,
ir bus gyvas Besmegenis...
Algis iš pradžių, it ožys koks, spyriojosi, bet įkalbėjom.
Aplipdėm jį kuo storiausiai sniegu, į ranką šluotą įdavėm,
ant galvos seną kibirą užvožėm, į burną morką įgrūdom. Iš­
ėjo toks Besmegenis, kad atsižiūrėti negali.
Šokam aplink jį ratelį ir dainuojam:
Stovi Senis Besmegenis,
N ieko Senis neišmano,
Rankoj šluotą laiko,
O vaikų nevaiko!
 Ir tikrai tas m ūsų Senis Besmegenis tik judina ant galvos
seną kibirą ir kažką murma.
Būtumėm dar ilgai šokę, bet atbėgo Tomas ir suriko:
— Vaikai! Per televizorių „Žvalgo žygį" rodo!
Viską pamiršę, mes būriu nukurnėjom e „Žvalgo žygio" žiū­
rėti.
Pamiršome Algį — Senį Besmegenį.
O Algiui šalta pasidarė. Nori Algis nusimesti sniego drabu­
žius, bet negali. Bando šiaip, bando taip — nieko gero neišei­
na. Tada pabandė eiti.
V ienas žingsnis, kitas — pajudėjo iš vietos. Pajudėjo ir, kaip
stovi, su kibiru an t galvos, su m orka burnoje, su šluota ran­
k oje kėblina per kiem ą tiesiai į namus.
Čia ir prasidėjo visa linksmybė.
Sustojo pusiaukelėje pailsėti Algis, o pro šalį užsisvajoju­
si Birutė eina.
Kažkas greta jos kad nusičiaudės...
— Į sveikatą, — sako Birutė ir dairosi į šalis.
Nieko nem atyti, tik Senis Besmegenis stovi.
— Ačiū, — baisiausiai nustebusi, girdi ji dėkojant Senį Be­
smegenį, — ačiū už sveikatą...
Ir Senis Besmegenis palingavo galvą su kibiru.
Birutė nusigandusi kad suriks, kad ims šaukdam a bėgti!
O Senis Besmegenis stenėdamas užlipo laiptais, priėjo prie
savo durų, nirtingai pakaleno koja.
Duris atidarė jo mama.
J i plačiai išplėtė akis, ranka pridengė burną ir kuo grei­
čiausiai užtrenkė duris.
O Algiui ir visai šalta. Kaukši kaip arklys kanopa jis dar
kartą. Dabar išėjo Algio tėtis su lazda.
 — Bėk šalin, baidykle! — pagrasė.
— Aš ne baidyklė, — išspjovė morką iš burnos tas Algis.—
Aš jūsų sūnus.
— Ką? — suriko Algio mama.
O tėtis nuvožė Besmegeniui nuo galvos seną kibirą ir pam a­
tė apšarm ojusią Algio galvą...
— Vis dėlto tai Algis! — suplojo rankomis apstulbusi m a­
ma.
 — N e, — tarė supykęs tėtis, — čia vis dėlto ne Algis, čia tik­
ras Besmegenis... Kas turi galvoje smegenų, taip kvailai ne­
sielgsi
Ilgai girdė m am a A lgį liepų žiedų arbata, nuo peršalimo gy­
dė. O tėtis gal kiek jam ir smegenų įkrėtė, tikrai nežinau,
mums tai pažadėjo...
 Senis Šaltis

Dauguma galvoja, kad būti Seniu Šalčiu vieni juokai. La­

bai klysta, kurie taip mano.
Štai kas nutiko man, kai buvau Seniu Šalčiu. N aujųjų Metų
išvakarėse Algio mama, mūsų kaimynė, pasikvietė mane ir
paklausė:
— Sakyk, Danuk, ar tu gali man padėti?
— Galiu,— nepagalvojęs atsakiau.
— Tai užeik vakare. Seniu Šalčiu pabūsi... Dovanų Algiui
atneši.
Nelabai Seniu Šalčiu virsti norėjau; bet ką darysi: žodis
duotas. Kai sutemo, Algio mama paslapčia man priklijavo il­
gą, baltą barzdą, raudoną nosį, uždėjo aukštą, blizgančią ke­
purę su bumbulu, apsiautė balta marška, į rankas įspraudė
sunkų maišelį su dovanomis.
— Kai tik duosiu ženklą — užeik,— pamokė ji.
Mūsų butai greta. Mama kažkur išėjo. Ir sėdžiu vienas na­
muose. Nuobodžiauju, grabinėjuosi barzdą, raudoną nosį. Al­
gio motinos ženklo laukiu.
Belaukiant prasivėrė durys ir įėjo Mikas iš musų kiemo.
— Ėhė! — patampė jis man už nosies,— kokie čia juokai
dabar?
Aš jam viską paaiškinau.
 Sėdim dabar dviese: aš ir Mikas.
Laukiame signalo, o M ikas iš nuobodulio kilnoja dovanų
maišelį.
— Kas čia! — smalsauja.
— Nežinau, — atsakiau. — Algio mama davė...
— Reikia pažiūrėti, — sako tas Mikas.— Gal kas įdomaus?
— Negražu... Čia ne mano, — sudraudžiu.
— Keistuolis...— šypsosi Mikas.— Tu Senis Šaltis, dovanų
dalintojas esi, o nežinai, ką dovanoji. Taip negalima, brolyti!
Įtikino.
A trišom e tą maišelį.
Ogi pilnas saldainių, riešutų, pyragaičių! Skanumėlis — net
seilė tįsta. Dugne peiliukas. Naujas, su dviem geležtėm.
N urijo M ikas seilę.
— Čia tiek saldumynų, kad galima po vieną pabandyti, —
gundo m ane jis.
— N egražu lyg...— vos nulaikau jo ranką.
— Pagalvok tik, — švilpterėjo Mikas.— Mes tuos saldainius
jam kitą k artą atiduosim... Iš savo santaupų nupirksiu, pam a­
tysi... Čia kaip ir paskola bus...
Paragavom.
Patiko!
La-a-bai!
Dar pasiskolinom po saldainį, dar ir dar.
Ir įsism aginę tokį platų kreditą atvėrėm, kad maišelio dug­
ne liko tik vienas riešutpalaikis ir peiliukas...
Išsigandęs griebiausi už barzdos.
— Vaje! — surikau. — O kas dabar bus?!
M ikas nusišluostė lūpas, griebėsi už pilvo ir, sumurmėjęs,
kad jam skubu, išėjo.
Išėjo, o visa gėda dabar tenka man...
 Kaip tyčia, ir mamos nesulaukiu, prisipažinčiau, gal kaip
padėtų.
Pasėdėjau dar kokį pusvalandį — vis baisiau darosi.
Pagaliau man pasigirdo, lyg Algio mama ženklą duoda, lyg
durys trinktelėjo.
Pasileidau tekinas iš kambario ir nudundėjau žemyn, į rūsį.
Čia tylu, palubėje vos įžiūrima lempelė šviečia. Kampe lyg
žiurkė krebžda... Ir staiga šiurpas nukratė: regiu, netoliese
kažkas baltuoja. Įsiklausau — lyg šnarpščioja kažkas. Prieinu
arčiau — ogi priešais mane, brolyčiai, gyvas Senis Šaltis stovi!
Su barzda, su raudona nosimi. Stovi ir verkia. O kai pamatė
tas Senis Šaltis mane, suspigo lyg pelė.
Keista man ir ja m — du Seniai Šalčiai namo rūsyje!
— Kas tu toks? — pašnabždomis klausia jis mane.
— O tu kas? — teiraujuosi savo antrininko.
— Aš... aš... Na, aš...— mikčioja jis ir toliau nė iš vietos.
Baisiausiai nustebęs atpažinau storojo Algio balsą.
— Algi! — šaukiu.
— Danukas? — savo ruožtu sušunka jis.
— Tai kaip tu čia atsiradai? — stebiuosi.
Algis, drebančiais pirštais glostydamas barzdą, išlemena:
— Tavo mama slapčiomis paprašė, kad tau už Senį Šaltį
pabūčiau. Kol laukiau ženklo — atslinko Mikas... Įsišnekėjom,
paprašė parodyti...
— Kas yra dovanų maišelyje! — nusikikenu.
— Taip,— atsako Algis ir vėl apsiašaroja.
— Tada jūs, — tęsiu aš,— visas mano dovanas skolon su­
valgėte... Paskui Mikas išėjo, o tu pasislėpei čia!
— Taaaip! — išplečia akis Algis.— Iš kur tu viską žinai?
Aš nusijuokiau jau visai linksmai. Tą Algį pabučiavau į
raudoną kartoninę nosį. Viską papasakojau. Tada nusiėmėm
barzdas ir apsikeitėm tuščiais dovanų maišeliais.
 d v id e š im t

Aš labai pam ėgau radiją.

Rytmetį ir v ak are jo klausausi. Ne viską, o paskutinių žinių
laidos. Kai apie orą pranešinėja.
Kodėl apie orą, paklausite?
Labai paprasta — jeigu šaltis būna minus dvidešimt, mums,
mažiams, į m okyklą eiti nereikia.
Tomis dienomis, kai labai šalta ir mokykloje pamokų ne­
būna, gali slidinėti, arba, kino salėje jaukiai įsitaisęs, visokius
įdomius nuotykius žiūrėti.
Ir pam okų tą dieną mokytis nereikia.
Taigi šaltis žiemos m etu vaikam s labai ir labai parankus
dalykas. Panašiai kaip gripo epidemija. Užtat nenuostabu, kad
šimtai jų rytm etį, tvirtai prispaudę nosis prie apšarmojusio
lango stiklo, į term om etrą spokso. Ir giliai atsidūsta vaikai,
jeigu term om etras rodo tik minus devyniolika su puse.
Paprašiau ir aš tėčio, kad termom etrą nupirktų.
Nupirko.
Prikalėm jį k itoje pusėje lango.
Ir dabar kiekvieną rytą aš kuo atidžiausiai seku mėlyna
stulpelį term om etro vamzdelyje.
V ieną k artą neišm okau pamokų namuose.
 Per radiją sakė, kad rytoj bus didelis šaltis. Ką gi, į mo­
kyklą nereikės eiti.
Kai atbudau, tuojau prie lango prišokau. Prispaudžiau nosį
prie stiklo, ir pašiurpo man plaukai. Bjaurusis termometras
rodė tik minus dešimt laipsnių šalčio!
Ėmiau įnirtingai kasytis pakaušį...
Pradariau langą. Suspaudžiau sniego gniūžtę, uždėjau ant
termom etro — gal atšals?
Laukiu, o stulpelis vamzdelyje stovi kaip stovėjęs — minus
dešimt laipsnių...
Tada į galvą vėl gera mintis toptelėjo. Nubėgau į virtuvę.
A tidariau šaldytuvą. Nudžiugau: ogi ten ledo apšarmojusio
yra. Dėl viso pikto pasukau šalčio rodyklę iki paties galo.
Palaukiau keletą minučių — dar labiau apšarm ojo šaldytu­
vo vidus. Nudaužiau ten porą ledo gabalų ir nubėgau prie
lango.
Pradariau jį ir, nieko nelaukdamas, greta termom etro įgrū­
dau tą ledą. Uždariau langą ir kvapą užgniaužęs žiūriu.
„Valio!" — vos nesurikau. Termometro vamzdelyje mėlyna­
sis stulpelis ėmė trauktis, mažėti.
„Ar nukris iki minus dvidešimt?" — galvoju, o širdis kad
stuksi, kad stuksi, lyg plaktukas daužosi.
Ir ką jūs manote?
Nenukrito!
Tada aš greitai numušiau termometro galą ir gyvsidabrio
išbėgo iki brūkšnelio minus dvidešimt...
Ir pačiu laiku, kai termometras pradėjo rodyti minus dvi­
dešimt tris šalčio, atėjo mama.
— Labas rytas, — sako ji. — Kodėl nesirengi, Danuk? Į mo­
kyklą pavėluosi.
 — N epavėluosiu, — atsakau aš.— Neisiu šiandien į mo­
kyklą.
— Kodėl neisi? — stebisi mama.
— Baisūs speigai, brrr... — drebinu kubrį. — Ir term om etras
rodo...
Pasilenkė mama prie lango, pažiūrėjo į termometrą.
Ir tėtis atėjęs pažiūrėjo.
— Jeig u taip, — nutarė jiedu, — namuose pasilik...
Vos jiem s taip pasakius, tėčio bendradarbis atėjo.
— Labas rytas, draugas Dunduli,— pasisveikino, — žadėtą
knygą atnešiau... — Ir, žiūrėdamas į šilta skara apsigobusią
mamą, nusijuokė: — Bene į Šiaurės ašigalį važiuosite?
Aš nutirpau.
— Ne į ašigalį, bet šiandien lauke dvidešimt trys šalčio,—
atsakė mama.
— Ką jūs, — vėl nesijuokė tėčio bendradarbis, — prieš porą
m inučių m ačiau — vos aštuoni laipsniai. Vakarop, tikriausiai,
atodrėkis bus...
— N ėra ko ginčytis, — tarė tėtis ir, priėjęs prie telefono,
paskam bino į m eteorologinę stotį.
Kai jis padėjo telefono ragelį, aš baisiai iškaitau. Tėtis, nie­
ko nesakydam as, priėjo prie lango su termometru.
Dabar term om etras rodė jau trisdešimt laipsnių šalčio. V a­
dinasi, gyvsidabrio dar ištekėjo.
Į term om etrą pažiūrėjo mama.
— Keista ,— tarė ji, suplojusi rankomis, — jau keturiasde­
šimt.
— A tsiprašau, — pataisė ją, prie lango priėjęs svečias,—
keturiasdešim t trys.
Tėtis įtariai pažvelgė į mane.
 — Negirdėta! — murmėjo apstulbęs svečias.— Retas gam­
tos reiškinys...
Tėtis nutvėrė mane už ausies.
— Na, retasis gamtos reiškiny! — papurtė, tiesa, nelabai
stipriai. — Gal apie savo išradimą papasakosi plačiajai visuo­
menei?
Aš tylėjau.
Bjaurusis termometras rodė penkiasdešimt.
— Nieko nesuprantu, — vėl prabilo svečias,— šilumą padi­
dinti dar galima, bet natūralų šaltį...
Aš tylėjau... Ūmai tėtis pravėrė langą, apžiūrėjo termo­
metrą. Paskui ištiesė ranką ir parodė nudaužtą termometro
galą.
— Štai kokie čia gamtos reiškiniai dedasi,— ūmai nusijuo­
kė jis. — ypač kai mokinukas nori nuo pamokų išsisukti...
M an vėl pasidarė labai karšta. Nors termom etras dabar jau
rodė kone šešiasdešimt laipsnių šalčio...
 Asilas
Pirmi m etai einu į mokyklą.
Į pirm ą klasę. Ir ta klasė ne bet kokia — tai pirm oji ,,A"!
Aš manau, kad toji ,,A" yra lemtinga.
Ju k pirm a raidė, kurią išmokau, dar nebūdamas mokinys,
taip pat buvo „A".
O tą „A" išmokau per asilą.
G ryna teisybė! Nesijuokite!
Taigi pernai vasarą, kai dar nesimokiau pirmoje klasėje ir
raidžių nepažinau, kartą mamytė man davė sidabrinį rublį
žaislams. Už tą rublį nusipirkau guminių atspaudų.
Pamirkai į dažus, spūst ant popieriaus ir išeina dramblio,
liūto, kiškio ar kitokio padaro atvaizdas su atitinkam a raide.
Labai m an patiko toks žaidimas.
Paskiau Algis ir Tadas atėjo. Ir jiems atspaudai patiko. Tik
Algis, tas nugrubnagis, ėmė ir nugram dė begemotui galvą.
— Tu kerėpla, — pasakiau supykęs.
— O tu vėpla, — tuojau pasipūtė Algis.
Ir susikibom.
Kai mus išskyrė, aš vos neverkdam as pasakiau, kad Al­
gis — tai tikras ilgaausis asilas.
— Įrodyk, — nusikikeno tas dručkis. — Raštu išdėstyk!
 Tą posakį jis iš savo tėčio p erė m ė — vos su kuo susiginči­
jęs, jo tėtis šaukia: „Įrodyk! Raštu išdėstyk!"
Žinojo tas Algis — rašyti aš nemoku! Aišku, nemoka ir jis.
Ir išėjo.
Aš labai supykau.
O kai supykstu, išradingas darausi.
„A h a! — tariau. — Imsiu ir įrodysiu, kad tu asilas!"
Ilgai nelaukęs, padažiau guminį asilo atspaudą į juodą ra­
šalą, išbėgau į koridorių ir lept ant Algio buto durų!
Tikras asilas išėjo, labai panašus, sakyčiau, į Algį.
Vaikai, pam atę tą asilą, kad ims kikenti!
Man patiko, kad jie kikena. Prispaudžiau dar kitą asilą
šalia.
Laukiu, kas bus, kai Algis sužinos?
Po valandėlės m atau — į miestą skuta tas Algis.
Sugrįžo jis greitai.
O paskiau vaikai kvatojosi jau prie mano durų.
Išėjau.
Pasižiūrėjau ir nutirpau: ogi kiaulė ant mano durų
atspausta!
Tada ir prasidėjo žvėrių karas. Aš vis Algio duris asilo
ženklu žymėjau.
O jis manąsias, bjauru sakyti, kiaule...
Iki vakaro karas tęsėsi.
Į tą žvėrių karą įsijungė ir Tomas, ir Tadas, ir Vytukas.
Ir jų butų durys pradėjo mirgėti žirafomis, avinais, beždžio­
nėmis.
Linksmiausia buvo vakare.
Kai sugrįžo mamos. Kai tėčiai į namus parėjo.
Vai, kad pakėlė pirtį!
 Trynėme, plovėme, grandėme, o tėvai tik graibėsi sau už
galvų ir vienu balsu šaukė apie padaužas įvairiausius. Ir ma­
ne, Danuką Dunduliuką, vis minėjo.
Paskui toks dėdė atėjo. Iš namų valdybos. Rudais ūsais ir
tamsiais akiniais.
A pžiūrėjo jis m ūsų triūsą ir tarė:
— Kuris čia asilas?
Aš parodžiau į Algį.
Tas tik bjauriai išsiviepė ir ėmė žliumbti.
Dėdė m an rūsčiai pagrasė pirštu.
— Klausiu,— sako jis, — kas duris teršė, atspaudavo asilu?
— Aš,— atsakiau.
— Vadinasi, tu esi asilas! — nusijuokė dėdė iš namų valdy­
bos ir paklausė: — O kas žirafa?
— Aš,— atsakė Tomas, nuleisdamas akis.
— Kas — kengūra?
— Aš, — atsakė Tadas, patempdamas lūpą.
V ytukas buvo beždžionė, Stasiukas — avinas.
O Algis — tai jau kiaulė.
Žvėrynas, ir tiek!
N ejauku pasidarė — kažkokiais gyvuliais virtome.
— Kaip čia viskas atsitiko? — klausinėjo tas dėdė.— Tu,
Danuk, papasakok...
— Algis prašė raštu išdėstyti, kad jis asilas,— tariau, — tai
aš... Aš rašyti dar nemoku... Tai ir...
— Aišku, — nusijuokė dėdė su rudais ūsais,— nuo raidės
„A" ir pradėjai!..
 Telefonas
Nežinau, kaip vaikai gyveno tada, senais laikais, kai veikė
tik arkliais vežamas paštas.
Dabar pamokas, sunkiausius uždavinius, rašto darbus, vos
pradėję ristis iš klasės į klasę, vaikai sprendžia baisiai greitai.
Ir nereikia visiems sukti m okytojų per dieną išvargintas gal­
vas.
Kam čia vargsi, jeigu namuose stovi praeito šimtmečio iš­
radimas — t e l e f o n a s .
Paslaptis nedidelė — reikia tik sužinoti, kurie klasės vaikai
turi namuose telefonus. O paskui dar paprasčiau — susistatai
sąrašą ir sakai:
— Šiandien tu, Rimai, ruoši tokį ir tokį namų darbą.
— Kodėl aš? — stebisi Rimas.
— Todėl, kad tavo eilė,— aiškini jam . — Kai baigsi ruošti,
paskambinsi tokiais ir tokiais telefonų numeriais — M indau­
gui, Jonui, Vytukui, Birutei ir panašiai. O rytoj bus Mindau­
go eilė...
Tokiu būdu kolektyviai sprendžiami ir uždaviniai, ir kiti
nemalonūs, brangų moksleivio laiką trukdą dalykai.
Kaip matote, nepakeičiamas dalykas tas telefonas. Tik svar­
bu teisingai išgirsti atsakymus ir atidžiai, be klaidų viską už­
sirašyti.
 O vakar atėjo mano eilė. Reikėjo spręsti uždavinį apie du
traukinius. V ienas iš vienos pusės važiuoja, kitas — iš kitos.
Vienas greičiau važiuoja, kitas lėčiau. Reikės išaiškinti mo­
kytojui, kurioje vietoje jie susitiks.
Sukom galvas kartu su mokslo pirmūne — mano senele.
Mat, jinai kartu su manimi pamokas mokosi. Išsprendėm. Per­
rašiau švariausiai į sąsiuvinį, atsigėriau vyšnių sulčių ir skam­
binu klasės draugams, uždavinio sprendimą diktuoju.
Visus apskam binau — net gerklė užkimo. Liko tik vienas —
tas dručkis Algis.
Skambinu Algiui.
— Alio, klausau! — girdžiu balsą.
— Tai tu, storuli? — klausiu bičiuliškai.
Užuot atsakęs, jis lyg begemotas pašniokštavo į ragelį.
— Kas kalba? — sako pagaliau.
— A r nepažįsti, Algi? Tai aš, Danukas Dunduliukas,— ki­
kenu. — Išsivalyk iš ausų molį.
— A-a! Dabar jau pažįstu,— vėl šnopuoja jisai į ragelį.
— Tai va, pasiimk popierių — diktuoju.
— O ką tu diktuoji? — domisi Algis.
— Uždavinio sprendimą, besmegeni! Ju k šiandien mano ei­
lė,— sakau. — Visiems kitiems jau padiktavau... Net gerklė
užkimo...
— A r gerai išsprendei? — klausia Algis.
— Puikiausiai! Pati senelė tą uždavinį išsprendė... Ji geres­
nė m atem atikė už mūsų mokytoją, tą Burbulą...
— Ne Burbulą,— švokščia į ragelį Algis,— o draugą Bur­
bulį. Reikia laikytis telefono kalbos kultūros... Negražu pra­
vardžiuoti m okytojus, Danuk!
— Nuo kada į šventuosius įsirašei? — nustebau. — Dar v a­
kar tu... Bet neturiu laiko, rašykis...
 Algis užsikosėja kažkaip keistai ir vėl klausia:
— A r tikrai visiems jau paskambinai?
— O kaip, — pyktelėjau, — ir M indaugui paskambinau, ir
M arytei, ir...
— Tai gerai, — sako Algis.— Labanakt! Rytoj susitiksim.—
Ir padėjo telefono ragelį.
Kitą dieną susitikom iš pat ryto.
Įpykęs Algis nė rankos nepadavė, tik raukė savo raudonus
skruostus:
— Nedraugiška taip, Danuk!
— Kas nedraugiška? — nustebau.
— Visiems uždavinio sprendimą pasakei, o man ne! — Ir
pasipūtė lyg kalakutas.
— N ekrėsk juokų, skambinau aš tau, pats savo ranka tele­
fono num erį 2-38-88 surinkau.
— 2-38-88? — plačiai išsižiojo Algis.— Mūsų namų telefo­
nas 2-88-83...
Man pasidarė šilta.
— Tai su kuo aš kalbėjaus? — krūptelėjau, lyg kas ledo už
apykaklės būtų įgrūdęs.
Puolėme ieškoti telefono abonentų knygos ir vos ant grindų
neatsisėdome: 2-38-88, pasirodo, mūsų matematiko telefono
numeris!!!
Vadinasi, aš jam uždavinio atsakymą padiktavau, o, kaip
tyčia, mūsų mokytojas Burbulis ir Algis vardu, ir gana neplo­
nas...
Kaip baigsis ši telefoninė istorija? Dar nežinia...
Tai paaiškės šiandien — prasidėjus matematikos pamokai.
 Geležinis
žm ogus
Mes klasėje dainavom e „Aguonėlę".
Dainavome labai gražiai, šaukdami pilnu balsu.
N edainavo tik Jūratė, kuri sėdi klasės gale. Prie to dručkio
Algio.
M okytoja nustebo. Ji pakėlė ranką, ir mes nutilome. Tada
m okytoja priėjo arčiau Jūratės ir paklausė:
— Kodėl tu nedainuoji? Visa klasė dainuoja, o tu tyli?
Jū ratė atsistojo. Sučiaupė lūpas, įsmeigė žvilgsnį į lubas.
Stovi ir tyli kaip žuvis.
Tyli Jūratė.
Klasė tyli.
Tik m okytoja ne.
— Pasakyk, kodėl nedainuoji? — toliau domisi jinai.
Taip šnekina m okytoja tą Jūratę, o ši nuo lubų žvilgsnio
neatitraukia, net akyse ašaros pasirodė.
Žiūrime ir mes į tas lubas: Lubos kaip lubos, tinkas ištrupė­
jęs, elektros lem putės kabo. Nieko ten ypatingo.
Tylėjo kaip užkerėta Jū ratė ir sekančią dieną. Kiek nekal­
binome, nė karto burnos nepravėrė.
Šiandien jos mama, „Aušros" kino teatro bilietų kontrolie­
rė, telefonu į m okytojų kam barį pranešė:
— Jū ra tė serga...
 Todėl po pamokų mudu su Algiu nuėjom e jos aplankyti.
Matome: Jū ratė sėdi ant sofos. V ienoje rankoje — bjauri
lėlė lininiais plaukais, M onika vardu. Kitoje ra n k o je — pasa­
kų knyga... A nt kėdės termometras, apelsinai, vaisių sultys.
Saldainių va tokia krūva, obuoliai, šokoladiniai vafliai.
Nurijom e seilę: gera tiems ligoniams!
— Sveika, Timple! — sakau.
Ir tuojau pasitaisiau:
— Sveika, Jūrate! Aplankyti, matai, atėjome.
— Tai sergi? — mandagiai teiraujasi Algis.
Jū ratė pasižiūrėjo į mus karalaitės žvilgsniu, atsuko nugarą
ir tyli.
— Gera tau, — pridūriau. — Nei pamokos, nei anksti keltis,
o saldainių kiek...
Jū ratė tyli, sėdi sau pasipūtusi ir saldumynų mums nepasiū­
lo. Taip mums šnekantis, ir daktaras atėjo. Šiaip sau daktaras,
jaunas, be barzdos, be akinių. Jūratės mama, kurią mes visi
labai gerbiame, aiškina daktarui:
— Ai ai ai, daktare. Mano dukra, aukselis tas mano, trečią
dieną, trečią naktį nė žodžio neištaria.
— Ai ai ai, — stebisi daktaras, tokią ligą išgirdęs.
— Net burnos nepraveria, — nervinasi Jūratės mama.
Tada daktaras per tokį vamzdelį ėmė Jū ratę klausyti iš vi­
daus. Paklausė — viduje nieko nerado. Paskui paliepė:
— Parodyk liežuvį!
Jū ratė pašnairavo į mūsų pusę, bet įvykdė daktaro paliepi­
mą. Kad m atytum ėte — ilgą ilgiausią liežuvį iškišo.
Daktaras irgi nustebo, pamatęs tokį ilgą daiktą Jūratės bur­
noje.
Pakraipė galvą ir vėl tarė:
— Ai ai ai...
 Ir dar apžiurėjo Jū ratės gerklę, ausis, patikrino akis.
— Kaip, d a k ta re ? — klausia sunerimusi mama.— Pasakyki­
te, kaip liežuvis?
— Liežuvis geras, — atsakė daktaras.
— Tai kodėl jinai nekalba? — verkšlena mama.
— Nieko nesuprantu, — liūdnai skėstelėjo daktaras ranko­
mis.— Pirmas toks atsitikimas mano praktikoje...
Kitą dieną Jū ratę aplankė mokytoja.
— Iškviečiau pažįstamą profesorių, — tarė ji.
Sulig tais žodžiais Jū ratė padėjo pasakų knygą ant kėdės.
Šalia term om etro ir apelsinų.
Paskui atsistojo ir ramiai tarė:
— N ereikia profesoriaus! Nemėgstu aš tų profesorių... Tie­
siog bijau!
Jū ratės mama ko neišgriuvo. Iš džiaugsmo, žinoma.
— Vaikuti! Jūrate! Tu ju k kalbi, aukseli? — o paskui, ži­
noma, paklausė: — Kas tau buvo atsitikę, vaikuti?
— Tikrai, kas tau buvo? — domisi ir mokytoja.
Jū ratė patem pė lūpą:
— Nieko man nebuvo...
— Tai kodėl taip baisiai ilgai tylėjai? — nervinasi mama.
M ergiūkštė toji pasipūtė kaip katino uodega ir tarė:
— Tylėjau todėl, kad aš geležinės valios žmogus!
Dabar m okytoja nustebo. Suplojo rankomis ir sušuko:
— Tu — geležinės valios žmogus?
O Jū ra tė beria toliau:
— Aišku, kad taip! Jūs, mokytoja, mane anądien barėte,
kad aš bevalė. Sakėte, kad aš baisi plepė. Kad net penkių
minučių negaliu išbūti neplepėjusi, kad visai nemoku už­
čiaupti burnos... Ką dabar pasakysite?
Ir užrietė nosį aukštyn, kaip mopsis.
 Žinau — klausinėsite: o toliau kas?
Buvo, žinoma, moralų. Vienbalsiai pasmerkėme Jūratę. Bet
atvirai, vyriškai pasakysiu: klasė miršta iš pavydo...
Ir kodėl viską sugalvojo ta plepė, o ne aš — liūtų tramdyto­
jas Danukas Dunduliukas?
 K ep u rė kep u rei

n e l y g u

Žinot, ką tėtis m an nupirko? N aują mokyklinę kepurę!

Tokią pat, kaip Algio, Stepo ir kitų. Su žvilgančiu kietu
snapeliu.
K epurę aš labai saugojau. Neleisdavau ant jos nė dulkelei
užkristi.
Ir šiandien, pasibaigus pamokoms, pirmas į rūbinę nubėgau.
Kepurės pasiimti.
Iš paskos atbėgo Algis, Stepas ir kiti vaikai.
Kai išėjau į gatvę, Algis pribėgo prie manęs. Sprigtelėjo
per kepurės snapelį. Kepurė nusirito į dulkes.
— Valio! — sušuko Algis ir spyrė.
— Valio! — sušuko Stepas ir spyrė.
— Valio! — sušuko kiti ir, žinoma, spyrė.
M ano kepurę.
Tą naująją...
Tą gražiąją!
V ietoje futbolo...
M an suskaudo širdį. Bet neišsidaviau.
— Valio! — surikau ir spyriau.
Savo kepurę. Tą naująją...
Tą gražiąją!
 Sudarėm dvejus vartus. Kepurė išlekia aukštyn, vėju švil­
pia per gatvės grindinį. Tik dulkės rūksta.
Labiausiai šėlo, spardė mano kepurę Algis. Aš jam padė­
jau: dar savanaudžiu mane klasė palaikys. O savanaudžių mes
nemėgstame.
Iš kepurės iškrito pamušalas. Įlūžo žvilgantis snapelis. Ne
kepurė, o mazgotė liko.
 — Užteks! — linksmai m irktelėjo Algis.— Kitaip Danukas
dar verkti pradės!
— Užteks! — tarė Stepas.
— Užteks! — tarė kiti.
Susėdom skvere ant suoliuko.
Išdulkinom kepurę.
Snapelį ištiesinom.
Paspjaudę jį nužvilginom.
Visai nebe ta, kad žinotumėte, kepurė. Tokia tik daržų bai­
dyklei tiktų.
— Cha, cha, cha, — kvatojo Algis.— Tai bent kepurėlę Da­
nukas turės... Labai patogu — klasės lentą bus su kuo valyti...
M an sunku buvo širdyje. Bet aš kietas: neverkiau.
Taip ir pasakė Stepas:
— Danukas vyriškai laikosi! Išrinksime jį kepurių koman­
dos kapitonu! Valio, Danuk!
— Valio! — sušuko vaikai.
Ir užmaukšlino tą mazgotę man ant galvos.
— Palaukite! — sušuko Algis.— Kepurė be pamušalo — ne
kepurė!
— Ne kepurė! — pritarė visi kiti.
Ir vėl man nuo galvos nutraukė tą kepurę. Pamušalą į v i­
dų kim šti pradėjo. Kimšo, kimšo, kol Stepas sušuko:
— Vaikai! Kas gi čia?
— Iš tikrųjų! — nustebo kiti.
Ir visi apžiūrėjom pamušalą. A nt jo buvo m atyti raidės.
Aš, žinoma, labai nustebau, nes ant kepurės raidžių nerašiau.
Perskaitėm visi kartu. O parašyta ten buvo: Algis Gurgis.
Gurgis — tai to Algio pavardė.
— Palaukite, palaukite! — sukvykė tas Algis. —Palaukite!
Čia gi m ano kepurė!
 Kodėl
— tavo? — sakau. — Mano!!! Aš pats pirmas iš rūbi­
nės ją pasiėmiau.
Ne!
— sako Algis,— mano! Aš, kad nesumaišyčiau su
kitomis kepurėmis, pats parašiau pamušale savo pavardę... Tu
ne savo, o mano kepurę pagriebei...
Tikrai — ant Algio galvos mano kepurė — naujutėlė, su
žvilgančiu snapu! Sukeitėm jas netyčia...
Kai atsiėmiau savo, Algis užbliovė visa gerkle:
Visai nauja kepurė mano buvo!!!
—
— Na ko rėki? — tarė Stepas.— Džiaukis! Dabar ne Danu-
ką, o tave kepurių komandos kapitonu išrinksime.
Aš priėjau prie Algio.
— Ir šiaip labai bus patogu — raminau jį. — Klasės lentą
bus su kuo valyti...
— Valio! — sušuko vaikai.
Aš pridūriau:
Valio!
— Tegyvuoja Algis — kepurių kapitonas!
 N e p a p r a s t a

d o v a n a

Pavakare, kai laukiau grįžtančios mamos, į mūsų buto duris

kažkas pastukseno.
Prišokęs greitai atidariau.
— A r čia gyvena Danukas Dunduliukas? — paklausė vai­
kinas su jūrininko striuke.
Rankoje jis laikė spalvota medvilnine medžiaga aptrauktą
narvelį.
— Čia,— atsakiau, gerokai nustebęs. — Aš ir esu Danukas.
Jūrininkas padavė man tą narvą:
— Imk! Mes neseniai atplaukėm e į Klaipėdą. Aš važiuoju
atostogų, o pakeliui šturmanas pavedė perduoti tau šią do­
vaną.
Jūreivis šypsodamasis iš kišenės ištraukė gelsvą voką.
— Čia viskas parašyta, Danuk... Aš labai skubu. Gero vė­
jo, — ir švilpaudam as nušokavo laiptais.
Aš kuo skubiausiai grįžau į virtuvę, nutraukiau tą medvil-
ninį gaubtą.
Ir iš karto sucypiau! Mano nosį kažkas baisiai skaudžiai
sugnybo, net ašaros ištryško. Pamačiau — narve vaipėsi ma­
žytė rusva beždžionėlė.
Tai bent!
 Beždžionėlė vėl iškišo ranką, aiškiai kėsindamasi į mano
nosį.
Aš nusijuokiau, o rudė maldaujam ai sudėjo rankutes. Man
atsileido širdis, ir pravėriau narvo dureles.
Beždžionė linksmai riktelėjo ir, liuoktelėjusi iš narvo, atsi­
dūrė ant stalo.
 Po akim irkos ją pamačiau besisupančią ant sietyno paluby.
Nuo ten kaip vėjas ji nušvilpė ant lentynos.
Tada m an pasidarė saldu: ant galvos apsivožė beždžionės
num estas stiklainis su vyšnių uogiene.
Ėmiau vaikytis savo nedorąją dovaną.
Ji klykė, lipo sienomis.
N usiplūkiau, kad žinotumėt! Baisiausiai! Pagaliau, užmetęs
ant beždžionės tėčio švarką, priverčiau ją pasiduoti.
Sukau galvą, kur ją dėti?
Ir, kaip visada, kilo gera mintis: ogi atiduosiu tam stora­
jam Algiui!
Ilgai negalvodamas, įkišau spurdančią beždžionę į šaldy­
tuvą, kad prisilaksčius atvėstų, ir nutapenau pas savo bičiulį.
— Eime, tau dovaną turiu! — sakau.
— Kokią? — išvertė akis Algis.
— Beždžionę,— sakau, — tikrą, gyvą. Labai simpatišką. Tik
paskubėkim, ją šaldytuve palikau.
Kai atėjom e ir aš pravėriau duris, pamačiau, kad mama
su pirkiniais iš miesto parėjusi. Nespėjau nė žodžio tarti, o
ji su pieno buteliu jau prie šaldytuvo.
Vos ji pravėrė šaldytuvo duris, toks apšerkšnijęs gauruo­
tas kam uolys spiegdamas kad ners lauk!
M ama sušuko iš baimės.
Butelis su pienu iškrito ir sudužo.
Algis irgi nėrė lauk, bet beždžionė jį pasivijo ir, nei iš šio,
nei iš to įkandusi į ausį, nukurnėjo laiptais žemyn...
Kai mama gėrė vandenį, jos dantys kaukšėjo į stiklinę.
— Kas čia buvo, Danuk? — galop paklausė mama.— Ko­
kia baisenybė buvo įlindus į šaldytuvą?
— N ebijok, mama! — padrąsinau. — Tai paprasčiausia bež­
džionė... Tokia mažytė...
 — Bež-džio-nė? — mamos akys pasidarė apvalios — Bež­
džionė šaldytuve! Negirdėta...
Tuo metu prasivėrė durys ir įėjo kaimynas Tamulėnas su
mano beždžione. Ji bandė kandžiotis ir visą laiką rėkė. Už
jo, susiėmęs ausį, stovėjo storasis Algis.
—
Čia jūsų beždžionė? — paklausė kaimynas. — Iš kur ji
atsirado?
Iš šaldytuvo! — lyg šyptelėjo mama.
—
Negirdėta, sumišo Tamulėnas.— Iki šiol negirdėjau,
—
kad kas beždžiones šaldytuve laikytų!
Beždžionė staiga nusičiaudėjo.
— Gavo slogą,— išmaningai tarė Algis. Ir pridūrė: — Man
tos beždžionės nebereikia, ji man dar visas ausis nudraskys...
Iš kur ji?
— pagaliau paklausė mama.
Tada atsiminiau laišką. Kai praplėšiau voką, radau gražų
atviruką su palmėmis ir jūra.
Kitoje pusėje buvo parašyta:

„Am igo Danukas D unduliukas! Pionieriški sveikin im a i iš Ku-

bos! Per tėtės pažįstam ą ,,Jūratės" laivo šturm aną dėdę Tapiną
siunčiu Tau dovanų. Jos vardas Paula. J i truputį išdykusi, ją
reikia la ik y ti narve. Su pionieriškais linkėjim ais iš Kubos!
Tavo draugas CHOZĖ M A R IJ A A N T O N IJ A S PEDRAS RO ­
ZEIRA"

Iš kur tu jį pažįsti? — suplojo rankomis mama.— Tą ku­

—
bietį Chozę M ariją Antonijų Pedrą Rozeirą?!
—
Šiemet, Palangoj atostogaudamas, susipažinau,— paaiš­
kinau išraudęs .— Ten jis pas gimines viešėjo...
— A!!! — tarė mama.
 — Aš tam Pedrui ir pasakiau, kad beždžiones kolekcio­
nuoju, — pridūriau.
— Tu kolekcionuoji beždžiones? — net pritūpė mama.
Ir visi suprato, kad aš Chozei primelavau.
Nejučiom prim elavau: ten, pliaže, sutikdavom vaikų avia-
modelistų, pašto ženklų, drugelių kolekcionierių... Tai aš tam
Pedrui ir tarstelėjau apie beždžiones, kad iš kitų neišsiskir-
čiau.
O kaim ynas Tamulėnas kad nusikvatos!
— Ko jūs juokiatės? — paklausė mama.
— Todėl, kad Danukui sekasi,— atsakė kaimynas.
— Kodėl man sekasi? — sumurmėjau.
Tamulėnas vėl nusijuokė:
— O jeigu kokiam indui ar arabui būtum pasakęs, kad
kupranugarius ar dramblius kolekcionuoji? Įsivaizduoju, kaip
atrodytų šis kambarys...
 — Bjaurus tu, Algi!
Tai pasakiau aiškiai supykęs.
N orėjau pasakyti baisiau, bet pačių baisiųjų žodžių nepri­
siminiau.
O tas dručkis stovėjo ir vaipėsi:
— Tave myli Gysla! Oi, kaip įsimylėjo! Iki čia,— jis per­
braukė pirštu per kaklą. — Cha, cha, cha!
Aš pradėjau verkti.
Iš piktumo.
Ta Gysla tai Rima, mūsų klasės mergaitė. Aukšta ir kaulė­
ta, alkūnės duria kaip yla. Nešioja akinius ir vis nosį trau­
kia.
Rima sėdėjo už manęs.
Iki šiol ji sėdėjo ramiai, tik kas pusę minutės šliurpštė
nosį.
O prieš savaitę per pamoką kažkas kad durs man į nugarą.
Pašokau, o Rima meiliai sau traukia nosį ir kikena.
„Nekvailiok! Gysla!" — pasakiau.
Kitą dieną ji kepštelėjo man už plaukų.
Prabėgdama prošal taip pastūmė, kad išsitiesiau ant grindų.
Ir prasidėjo!
Algis, tas dručkis, tarė:
 — Garbės žodis! Gysla tave įsimylėjo! Ne kitaip!
V aikai apstojo mane ir leipo juokais, šaukdami:
— Tai bent pora! Tai bent pora — M otiejukas ir Barbora!
Išraudau visas, sugniaužiau kumščius, bet niekas neišsigan­
do. O Rima prišokusi kaip vėžio žnyplėmis man sugnybo ausį.
— Dabar tai gausi! — surikau ir puoliau vytis.
Bet Rima pasislėpė už mergaičių nugarų. Berniukai kikena
ir sako:
— Negalim a m ergaičių liesti, Danuk! Ko tu pyksti? Kad
myli? Tegu myli!
M an pasidarė gėda: jeigu Rūta iš trečiojo suolo įsimylėtų,
tai dar būtų nieko, bet Gysla...
Ne! Ne! Ne!
Klasė juokėsi, o su ja juokėsi ir Rūta.
Aš nusisukau.
Tada priėjo Rima ir tarė:
— N everk, Danuk! Galvą aukščiau!
Aš pakėliau galvą, o ji nutvėrė man už nosies ir timpte­
lėjo.
Visi išvirto besijuokdami.
Aš puoliau sugniaužęs kumščius — apkulti Gyslą!
Bet vaikai vėl ją užstojo:
— Rima tave myli! Tai iš meilės jinai taip! — šaukė visi
viena burna. — Pasakose pats skaitei, kaip princai kentėdavo!
Aš joks pasakų princas, bet Rima nesiliovė manęs pešiojusi.
Paskui lentoje kažkas nupiešė kreidinę širdį, pervėrė ją di­
džiule strėle ir apačioje taip parašė:
RIMA+DANUKAS=MEILĖ
O tą piešinį pam atė m okytoja ir nusijuokė. Nusijuokė ir
sako:
 — Sveikinu, Danuk! Ar į vestuves pakviesi?
Maniau, iš gėdos prasmegsiu kiaurai žemę: užvirė kraujas
ir pasidariau tamsiai raudonas kaip vyšnių uogienė.
Virė, virė tas kraujas per visą pamoką. O kai pasigirdo
skambutis, tuojau įsikibau Rimai į ausį. Gerokai patampiau.
Gysla suriko bjauriai, lyg smaugiama katė.
— Kas čia dabar? — išpūtė akis atbėgęs Algis.
 — Ir taip kasdien bus! — sušukau Rimai.— Dabar aš tave
įsimylėjau... Iš meilės aš tau plaukus nurausiu!
Ir pastūm iau išsižiojusį Algį tiesiog į Rimos glėbį.
Tada atėjo m okytoja ir išskyrė mudu su Rima. Mane paso­
dino į priekinį suolą, o Gyslą nukėlė į klasės galą. Šalia to
drūtulio Algio.
M atyt, ir m okytojai negražu, kai ji ta nosimi šniurkščioti
ima.
A nąkart Algis su perdrėksta ranka namo grįžo. Ir ausis lyg
apkandžiota buvo.
Šiandien ant lentos kreida nupiešiau širdį ir parašiau:
ALGIS+ RIM A= MEILĖ
Po pam okų Algis pasileido namo ašarodamas ir šaukdamas.
Kokia, girdi, čia meilė, kad tik gnybia, spardo ir žnaibosi kaip
žąsis!
Įdomu — ką dabar Rima įsimylės: Vytuką, Stepą, o gal M ar­
girį?
 Mūsų klasėje artistus atrinko. Tuos, kurie vaidins „Raudo­
nąją kepuraitę".
Patekau į tuos artistus ir aš.
Per televiziją mūsų vaidinimą rodys. Visi matys: ir tėčiai,
ir mamos, ir senelės, ir ūsuotasis kiemsargis.
Aš labai džiaugiausi.
— Ir tu, Algi, m ane matysi! — pasigyriau sutikęs jį.
— Aš nežiūrėsiu, būta čia ko! — pasipūtė it balionas per
šventę tas riebuilis.
Iš pavydo pasipūtė. Aiškus daiktas! Per televiziją vaidinti
ne bet kam leidžia.
—Žiūrėsi! — pasakiau aš. — Aš tau tyčia liežuvį p er tele­
vizorių parodysiu. Pačiam e vaidinim o gale.
Net užkaito tas Algis:
— Neparodysi! Pagyrūnas! — Ir nusispjovė.
Iš pavydo, žinoma.
— Parodysiu! — nenusileidau.
— P a g y r ū n a s — kvailio kūmas! — tyčiojasi Algis.
— Lažinamės! — pasiūliau.
— Lažinamės! — sutiko Algis.
— Iš tavo naujojo teniso sviedinuko lažinamės! — pasiu-
liau.
— Iš tavo baltakriaunio peiliuko! — sušuko Algis.
 Sumušėm delnais. Kaip vyras su vyru. Bet Algis vis vien
šaipėsi.
— Pagyrūnas! Neparodysi liežuvio! Tave iš vaidinimo iš­
mes... Ir m okytoja nubaus... — gąsdino.
— Parodysiu! — užsidegiau.
— Liežuvį?!
— Liežuvį!
— Ekrane? — nenurim o Algis.
— Ekrane! — vėl tariau.
Ir nusisukau: nusibodo jis man.
V akare visi vaidintojai važiavom į televizijos centrą.
Prie autobuso pribėgo išsigandusi mama.
— Danuk! — sušuko mama.— Danuk, ar girdi?
— Kas, mama? — iškišau galvą pro autobuso langą.
— Algis sakė, kad tu per televizorių jam liežuvį parodysi!?
Kokia nesąmonė! — nervinosi mama.
Ak, skundikas tas!
— Rodysiu liežuvį!!! Ilgų ilgiausią tam dručkiui iškišiu! Ir
pam askatuosiu! — griežtai tariau.
Ką dar mama šaukė, pirštu grasindama, nebeišgirdau. Auto­
busas išvažiavo.
Į telecentrą. Ten, kur „Raudonąją kepuraitę" vaidinsime.
Atvažiavome.
Televizijos studijoje įžiebė baisiai karštus prožektorius.
Prasidėjo vaidinimas.
O m an Algis iš galvos neišeina: mato ar nem ato jisai mus
televizoriuje?
Vaidinome, vaidinome. Štai ir pabaiga — vėl mano eilė atė­
jo.
— Danuk, — sušnabždėjo mokytoja. — Tavo eilė. Eik!
Išėjau.
 Televizijos kameros nukrypo į mane. Vaidindamas vėl pri­
siminiau Algį.
Pasiryžau...
Prisvyravau prie pat televizijos kameros.
— Stambus planas! — tarė operatorius.
Vadinasi — visa mano galva užpildė televizoriaus ekraną.
Užsimerkiau.
— Na, laikykis, Algi! — tariau mintyse.
Išsižiojau. Ir iškišau liežuvį.
Ilgą, ilgą... Pam askatavau juo!
Dar ir dar kartą kyštelėjau liežuvį!
Tegul verkšlena Algis: teniso kamuoliuką išlošiau!
Staiga užgeso karšti prožektoriai studijoje.
Prie manęs pribėgo mokytoja.
— Danuk,— tarė ji. — Kad pasistengei, tai pasistengei! To­
kio liežuvio per televizorių dar niekas nematė!
Nematė? Užtat dabar pamatė!
Ir mama, ir Algis pamatė, kaip aš vaidinau „Raudonojoje
kepuraitėje" medžiotojo nušautą gaištantį vilką!
Tą vilką, kuriam prieš galą iš nasrų išlenda ilgas, ilgas lie­
žuvis...
 V ėl
a r k l y s

A tsim enate: neseniai pasakojau, kaip buvau susidūręs su

kalbančiu arkliu? Ir dar kai ką atsiminęs apie arklį noriu jums
papasakoti. A pie kitą arklį.
Aš buvau dar mažas, o mano brolis jau keturiolikos metų.
Jisai gam tininkas: renka laukų gėles, medžių lapus. Paskui
juos džiovina. Padžiauna priešais saulę balkone ir džiovina.
Kartą išgirdau, kaip mama barė jį:
— Sūnau, būk tvarkingas! Visas balkonas tavo žolėmis nu­
sėtas! A rklį ja u norėjau atvesti, gaila, neradau...
Aš labai nustebau.
— O kam arklį? — paklausiau mamos, labai susidomėjęs.
— Būtų jam čia k u r pasiganyti! — nusijuokė mama.— Vi­
sam m ieste tiek žolių nėra, kiek mūsų balkone. O žolė arkliui
skaniau, negu tau šokoladas „Trys paršiukai"...
— A r tiesa? — klausinėjau aš brolio.— Ir už šokoladą ska­
niau?
— Tiesa, tiesa, — linksėjo galva jisai.
Ir juokėsi abu su mama.
O man pagailo arklio — čia tokie skanumynai mėtosi, o ark­
lys gal alkanas vaikšto...
Kitą dieną žaidžiau savo kieme. Mama ir tėtis buvo išėję
į svečius, o brolis futbolą spardė. Nusibodo man kepti ir kepti
smėlio pyragus. Atsistojau, apsidairiau ir matau: širmas ark­
lys kieme stovi. Su balnu. Ir graudžiai galvą linguoja, pagel­
tusią kiemo žolę uosto.
Tekinas bėgu į namus, uždusęs įpuolu į kambarį, o mamos
nėra! Arklys yra, balkone visa brolio žolė stovi, o mamos
nėra.
Tada aš vėl lapatai lapatai žemyn į kiemą. Priėjau prie žir­
go ir atsargiai paglosčiau jam galvą.
Arklys meiliai prunkštelėjo ir pasižiūrėjo į mane didele,
ašarota akimi.
— Tu vargšelis, — tariau aš.— Gaila, arkly, mamos nėra...
Tavęs jinai ieškojo...
Staiga man toptelėjo galvon viena mintis.
Ir paklausiau arklio:
— O gal tu, arkly, su manim eitum? Ten, ant balkono, bro­
lis pridėjo daug arkliškų gardumynų...
Žirgas tyliai ir graudžiai nusižvengė ir vėl linktelėjo didelę
galvą, pakarpė ausimis, šmirkštelėjo ašutine uodega. Iš karto
supratau: širmis sutinka.
Tada aš, paėmęs už pavadžio, įsivedžiau arklį prieangin.
Žirgas kaukšėjo kanopomis į laiptus, — visuose aukštuose
aidėjo. Pamažėle, pamažėle mes pasiekėme penktąjį aukštą.
Iš pradžių arklys nelabai norėjo eiti į kambarį. Jisai uostė
orą, atstatęs prusnas, prunkštė ir ausimis juokingai karpė. Kad
greičiau susidraugautume, jam išnešiau duonos riekę.
Duoną arklys paėmė atsargiai, minkštomis aksominėmis lū­
pomis ir padrąsėjo. Įsivedžiau jį į svetainę, o iš svetainės ir
balkonas čia pat.
— Arkly, arkly, — tariau jam . — Visam mieste tiek žolių nė­
ra, kiek mūsų balkone! A r tu žinai, kad žolė arkliui skaniau,
negu žmogui šokoladas „Trys paršiukai"?
 A rklys buvo gan kvailas. Jisai nežinojo, kad mano brolio
surinkti lapai ir žolės skanesni už šokoladą. Jisai tik pauostė
tą rinkinį. Prunkštelėjo ir, nieko neliesdamas, dar liūdniau
nukabino apatinę arklišką lūpą.
Aš labai susirūpinau.
— Gal tu, a r k l y , — klausinėjau, — nori gerti? Aš tau iš ter­
moso arbatos įpilsiu...
Atnešiau. Bet arklys tik įtartinai apuostė atneštą termosą
su arbata ir nusisuko. Paskui, persvėręs galvą, pažvelgė iš
penkto aukšto balkono žemyn. Pažvelgė, krūptelėjo ir bailiai
nusižvengė.
— Vaikai! — girdžiu, bene Algis suriko kieme.— Nematyti
stebuklai! Žiūrėkite! A rklys balkone!
— Kur, kur? Iš tikro? — atsiliepė kiti.
Po valandėlės į kiem ą subėgo daug žmonių.
Didelių ir vaikų.
— Kaip tasai arklys ten užsiropštė? — stebėjosi jie, krai­
pydam i galvas.
— Nematyta!
— Negirdėta!
— A rklys balkone!
— Cha, cha, cha...
O bailys arklys balkone virpėjo visu kūnu ir taip mušė ka­
nopa, jog balkonas ėmė skilti.
— N ukris žemyn su visu balkonu!!! — suriko nusigandęs
kažkoks storas žmogus.
— N ubildės žirgelis...
— Kaulų nesurinks! — pritarė jam kiti.
Ir vėl stebisi visi, dideli ir maži.
— Koks aitvaras arklį ten užnešė?
O aš, kai arklys ėmė šėlti, taip nusigandau, kad nubėgau
į m iegam ąjį ir palindau po lova.
 Pasislėpiau tenai ir v e rk iu — juk visai mažas buvau.
Aš verkiu, arklys žvengia ir kanopomis trankosi, žmonės
apačioje šaukia: tikras cirkas.
Atbėgo į namus brolis, mūsų tėveliai grįžo, o arklys nė
iš vietos. Neina iš balkono ir vis gailiai žvengia. Atsirado ir
arklio savininkas. Sakėsi kolūkio brigadininkas esąs, savo
sergančio brolio Jurgio, mūsų kiemsargio, aplankyti atjojęs.
Akis uždengęs, šiaip taip jis įvedė arklį į svetainę, visą laiką
bardamasis, kažkokiam padaužai ausis nupešti žadėdamas...
O arklys jokio dėkingumo nerodė: pasaga pakaustyta koja
išdaužė bufeto stiklą, o prieangyje, save veidrodyje pamatęs,
dar labiau nusigando. Ištrūko iš brigadininko rankų ir vėl į
balkoną nubėgo.
Tai buvo vargo! Vargome, vargome, kol atvažiavo gaisri­
ninkai. Aprišo jie arkliui galvą paklodėmis ir su virvėmis nu­
leido iš balkono žemėn. Mat, žemyn laiptais eiti arklys griež­
tai atsisakė.
Nei šiokia, nei tokia, kaip matote, ta arkliška istorija išėjo.
Vėliau, kai visi išsiskirstė, aš vėl po lova palindau. Palin­
dau ir užmigau apsiverkęs. Mama surado mane ir užsirūsti­
nusi paklausė:
— Ką dabar man su tavim daryti?
— Nieko! — atsakė tėtis. — Tu pati kalta.
— Aš? Kalta? — įsižeidė mama.— Kodėl aš kalta?
— O kas aną kartą sakė, kad reikia į balkoną arklį atvesti
ir žoles jam sušerti? Tu! O Danukas žiopliukas išgirdo... Ir jam
pasisekė!
Mama tik akis išplėtė.
— Kas jam pasisekė?
Tėtis vėl nusijuokė:
— Tu arklio neradai! O štai Danukas surado!
 K e l i o n ė
į

k o s m o s ą

Kai tik vasarą ateina — visi keliauja.

Ir tėtės, ir mamos, ir dėdės, ir tetos. Po mūsų šalį, po už­
sienius ir m iestus visokius.
Sum aniau ir aš keliauti.
Prasitariau Algiui ir Rimui, kad noriu turistu būti.
— Keliautumėme ir mes su tavim... Bet nei mašinų, nei pa­
lapinių neturim e, — susimąstė Algis.
— O kur miegosime be palapinių? — pridūrė Rimas.
— Už viską atsakau aš,— tariau. — Tik atneškite po šoko­
lado plytą, ir viskas eis kaip iš pypkės.
— Kad aš neturiu šokolado,— nusiminė Rimas.
Aš nusileidau:
— Tada atnešk meduolių, kuriuos tavo mama iškepa.
Algis nuėjo atnešti šokolado, o Rimas meduolių.
Gavau iš Algio „Tris paršiukus", o iš Rimo meduolių.
Ir pats dar ledų nusipirkau: turiu pinigų susitaupęs.
Valgome, vaišinamės.
— A r dar norite keliauti? — klausiu, čiulpdamas šokola-
duotą nykštį.
— Pats m atai, — atsakė jie. — Šokolado ir meduolių atnešėm.
Kas tiesa, tai tiesa. Todėl pasiteiravau:
— A r į V ingio parką norite keliauti, ar į kosmosą?
 Žinoma, jie išsirinko kosmosą!
— O kaip keliausime,— domėjausi. — Pėsčiomis ar pato­
giau? Sakysime, lovose?
— Pėsčiomis labai toli,— atsakė Algis.— Kojos pavargs...
— Lovose — tai lovose,— sutikau. — Tokia kelionė irgi gali
būti. O dabar eikite į namus, — paliepiau. — Atsigulkite. Už­
m erkite akis... Kai rytoj atsikelsite, jau būsite toli, toli... Pra­
eis metai, kol čia sugrįšite...
Algis išsižiojo iki pat ausų.
Išplėtė mėlynas akis ir Rimas.
— A r ne per toli bus? — klausia jie.
— Nieko baisaus,— tariau. — Pabandykite!
Algis parėjo namo ir atsigulė į lovą.
Guli, guli, o kosmoso nemato.
Ir Rimas guli lovoje, ir Rimas kosmoso nemato.
Tada jie išlipo iš lovų ir atbėgę pas mane šaukia:
— Tu begėdis! Apgavai! Atiduok šokoladą! Ir meduolius!
— O mano ledų ar nevalgėte? — klausiu. — Aš jūsų nė kiek
neapgavau... Ir šokoladą, ir meduolius valgėme visi trys, ir
skanu buvo... O keliauti jūs ir dabar keliaujate... Per kosmo­
są... Kartu su milijonų milijonais žmonių. Išlipa jie iš lovų ir
vėl įlipa...
Aiškinu, o jie, kvaišos, vis nesupranta.
Tada aš jiems dar karščiau aiškinu:
— Ko jūs m okykloje sėdite? Užmiršote, kad mes kartu su
lovomis, su dvejetais ir penketais, su tėčiais ir mamomis, na­
mais ir kinais, kartu su Žemės rutuliu keliaujam e per kosmo­
są. Apie saulę skriejame! Pabandytų Žemė nors valandėlei
sustoti, matytumėte, kokia košė pasidarytų...
 Dar nebaigiau kalbos, o jau tamsiai raudonai išraudo Algis.
Rimas šoko kibti m an į ausis.
Bet aš pirm uoju kosminiu greičiu nudūmiau į kitą kambarį
ir nuo jų pasislėpiau savo pamėgtoje slėptuvėje — po lova.
Aš neišlepęs: m an tas pat, kaip keliauti aplink Saulę — lo­
v oje ar palovyje...
 N e s k a lb s im e
ir

Gavau dovanų retą pašto ženklą.

Su karieta ir moters galva.
— Ei, Algi! — išbėgau į kiemą ir šaukiu. — Anglišką markę
gavau!
To Algio galva sumaskatavo balkone.
— A! Tai tu, Danuk!? Negaliu... Negaliu dabar, — suniur­
nėjo jis.
O kakta ir riebuiliai žandai prakaito išpilti.
— Kas nutiko, Algi?
Klausiu nustebęs, nes Algis didelis filatelistas.
O Algis prideda pirštą prie lūpų.
— Tsss! — paslaptingai šnypščia kaip virdulys.
Man pasidarė smalsu.
Užbėgau pas jį.
O jų bute dulkės kad skraido, kad skraido, net baldų nesi­
mato. Tik čiaudulys ima.
— Mamos gimimo diena, — m irktelėjo man Algis.— Neti­
kėtum ą tokį jai sugalvojau: pareina namo, žiūri — ogi viskas
išplauta, išdulkinta. Galės parėjus atsipūsti... Svečių ramiai
laukti.
— Neblogai, dručki, sugalvojai! — pagyriau Algį.— Tik iš
kur tu dulkių tiek ėmei? Visam namui užtektų.
 Algis tarė nenoriai, susiraukęs:
— Tai dulkių siurbliai dabar tokie... Atsukęs dangtį, norė­
jau pro balkoną dulkes išpilti. Bet vėjas kad papūs, visą
šlamštą atgal sunešė...
Aš norėjau nuram inti jį. Todėl tariau:
— Žiūrėk! Anglišką pašto m arkę turiu. Su karieta...
— N eturiu laiko, — sulaikė mane jisai. — Tuoj mama par­
eis, o dar M orčių reikia išprausti... Ką tik purvinas grįžo. Bjau­
ru žiūrėti.
Pagalvojo Algis ir paprašė:
— Gal padėsi jį išprausti, Danuk?
Aš visada paslaugus. Tai visi žino. Iš karto sutikau.
Suradome Morčių. M urzinas baisiausiai. Iš balto katino ka­
m inkrėčiu tapo. Ramiai snaudė jis ant naujos Algio mamos
suknelės.
Tim ptelėjau jį už ūsų.
M orčius atbudo. Pasimuistė, išrietė nugarą, švystelėjo uo­
dega į kairę, švystelėjo į dešinę.
,,Mia-au..." — nusižiovavo.
— Tai k u r jį prausime? — paklausiau.
— V onioj, — atsakė Algis.
N unešėm e į vonią.
Bet M orčius ten praustis nesutiko. Prunkšdamas, kniaukda­
mas piktai ištrūko iš rankų ir visas šlapias ant bufeto, o nuo
jo ant sietyno užšoko.
— Dešimt paralių! — žiūrėdamas į palubėje siūbuojantį k a­
tiną, tarė Algis. — Ką dabar daryti?
Galvojome ilgai...
Tačiau pati šviesioji mintis atėjo ne mano, o to dručkio
Algio galvon.
 — D anuk! — jis linksmai išpūtė žandus.— Išskalbkime
Morčių!
— Kaip išskalbkime? — nesupratau.
— Ogi skalbimo mašinoje! Viens du — ir bus baltutėlis,
kaip tėčio nailoniniai marškiniai! Tinka!?
— Tinka! — atsakiau, stebėdamasis Algio išradingumu.
Atritinome skalbimo mašiną.
 V argais negalais nukrapštėm e nuo sietyno bjaurųjį katiną.
— Būsi baltas katinėlis! Baltaprausis! Ir mama bus paten­
kinta! Tai stebėsis! — kalbėjo Algis, glostydamas tą murzių.
Sunku, žinote, buvo tokį nesupratingą katiną į skalbimo
m ašiną įdėti.
Devyni prakaitai mus abu su Algiu išpylė.
Pagaliau įgrūdome Morčių. Į skalbimo mašiną. Nors dras­
kėsi ir rėkė labai negražiai. Nesuprato, kvailys, kad švara —
tai grožis ir sveikata!
Uždėjome skalbiam ajai dangtį. Pasiklausėme: katinas su
nagais krapštosi, išlėkti laukan taikosi.
Tada viens du — įjungėm e mašiną.
Suūžė, sukaukė skalbiamoji.
Ir M orčiaus jau nebegirdėti.
— Matai! — nudžiugo Algis.— Ar nesakiau?
Tyli, vadinasi, patinka!
M inutėlę klausėmės, kaip staugia mašina.
Paskui m otoras išsijungė.
Kai išsijungė motoras, Algis vėl susirūpino:
— Išskalbti išskalbėm, o kaip dabar jį sausai išgręšim?
— Kam gręžti,— sakau, — juk sausai jį skalbėm... Su van­
deniu jis prigertų...
Gręžti tikrai neteko: vos tik atidarėm e skalbiamosios dang­
tį, M orčius lyg žmogėdra iš mašinos liuoktelėjo tiesiog Algiui
ant galvos.
Ir sucipo Algis baisiausiai.
O tas M orčius dar tris kartus apsivertė ore.
Ką toliau M orčius darė — nežinau. Tik mačiau, kaip jis su
visu stiklu išnėrė pro langą.
 Verkiantį, subraižytą Algį mama parėjus gausiai ištepė jo­
du. O jodas, kaip visi žinome, gan skaudus daiktas...
Še tau ir netikėtumas!
O aš daviau sau žodį katinų daugiau neskalbti.
Davė sau žodį ir Algis.
Neskalbti ir negręžti! Net ir be vandens...
 Pagaliau sulaukėme: važiuojame į pionierių stovyklą!
Važiuojam e Domas, Rimas, aš, na ir tas Algis.
Išgirdę tokią naujieną, apsidžiaugėme. Paskui gerą nuotai­
ką sugadino mamos.
Tiesiog gėda: jos į vaikų stovyklą mus palydėti sumanė!
Mus — keturis vyrus!
— Tai jau nereikia lydėti, mama! — pareiškiau aš.
— Vieni mokėsim nuvažiuoti, — tarė Algis.
— Mes jau ne repečkiai, — pridūrė Domas, laižydamas šo­
koladinius ledus.
— Užteks mums kelionėje ir stovyklos vadovo, — užbaigė
Rimas.
Mamos išklausė mūsų nuomonės. Pasitarė.
Ir sako:
— Gerai! N ereikia — tai nereikia. Bet tada mes ir stovyklo­
je nesisvečiuosime.
Susižvalgėme.
— Mes jau dideli! — pareiškėme ir atsisveikinome.
Rimtai, gražiai, mandagiai, — kaip tikriems vyrams pridera.
Atostogos, žinote, puikus dalykas.
Ir maudėmės.
Ir dainavome.
Ir žaidėme.
 Linksma vaikam s vaikų stovykloje.
Paskui pirmas sekmadienis atėjo.
Pas visus mamos atvyko.
O pas mus — ne.
Mes labai didžiavomės: ne kokie repečkiai esame. Mes
tikri vyrai. Kiti vaikai visą sekmadienį žaidė, kalbėjosi, vaikš­
tinėjo su mamomis, su tėčiais, tetomis.
Iki sutemų.
O mes — ne!
Ir vėl buvo sekmadienis.
Ir kitas dar buvo.
Vaikai vėl sulaukė ir mamų, ir tėčių.
O mes — nesulaukėme.
Bet tylėjome. Nieko nesakėme.
Tylėjau ir aš. Tik jau nesididžiavau, kad nereikia mamos.
Mačiau: Algis pro krūmus kažko slapta žvalgėsi į kelią.
Ir Domas kiekvieną prie vaikų stovyklos atvykusį autobu­
są nužvelgė.
Ir Rimas ant tvoros kaip vynuogių kekė pakibo. Pakibo ir
kabo pusę dienos.
Mamos neatvyko.
— Na ir gerai! — pasakiau aš,
— Labai gerai! — pridūrė Domas.
— Mes ne repečkiai... — sušnabždėjo Rimas.
Sulig tais žodžiais žiūriu: iš kitos stovyklos pusės takeliu
mama ateina...
Algis savo mamą išvydo.
Ir Domo mama atitapsi.
Ir Rimas savo mamą pamatė.
Vaikai vanagai!
 Ką aš m atau: ogi iš to Algio akių kapt kapt kapt ašaros
rieda!
Lapt lapt lapt ir per besišypsančio Domo skruostus ašaros
varva. Ir per Rimo...
Ir m an širdyje iš džiaugsmo graudu pasidarė.
Algiui ir Domui, žinoma, gėda ašarų: ju k jie narsūs vyrai...
— V abalėlis į akį įkrito, — lyg niekur nieko tarė Algis.
Ir Rimui sarm ata ašarų.
— Šapelis man čia toks pateko, — prikąsdamas lūpą, su­
m urm ėjo jis.
Paskui jiedu žvilgterėjo į mane ir paklausė:
— O kas į tavo akis įkrito, Danuk?
Aš neišlaikiau.
T reptelėjau koja ir surikau:
— Ogi pati mama įkrito!!! Mama, kurios taip pasiilgau...
Ir nubėgęs pakibau jai ant kaklo...
Ir nieko čia juokingo nėra, suprantate?
Jeigu netikite — išbandykite patys...
 Š e i m o s

p o s ė d i s

Atsirado toks žodis mūsų name: P O S Ė D I S .

Tėvų komiteto posėdis.
M okytojų tarybos posėdis.
Iš m okytojų tarybos posėdžio gero nelauk: neseniai Algį
ten svarstė. Be bilietų troleibusais važinėjosi...
Tėvų komiteto posėdyje mamos visokių dalykų apie mus
išgirsta.
Taigi ne kas — tas POSĖDIS...
Bet vieną dieną nusprendžiau ir aš sušaukti posėdį.
Perskaičiau kalendoriuje, kad birželio pirmoji yra vaikų
gynimo diena.
Vadinasi, mus kažkas ir gina!
O prisirinko nuoskaudų nemaža. Žiūrėk, pats įdomiausias
filmas per televizorių rodomas, o tave varo į kitą kambarį.
— Iki šešiolikos metų vaikams žiūrėti draudžiama!
Kuo vaikai kalti, kad neturi šešiolikos metų?
Arba telefonas. Tik suskamba, ir tėtis liepia:
— Danuk, eik pažiūrėti, kas ten?
Liepia tėtis, liepia mama ir senelė.
Ir metų metais taip.
Todėl, ilgai nelaukęs, parašiau tokį skelbimą:
 Skelbimą prisegiau prie durų.
Perskaitė tėtis.
Mama galvą pakraipė ir tarė:
— Žiūrėk, visai į tėvą Danukas! Posėdžius organizuoja...
Tik senelė kažko susirūpino.
Lyg nusigando... Į kiną nuvesti pažadėjo... Ir pietums mano
mėgstamą vyšnių pudingą padarė. Net nesibarė, kai vonioje
laivelius plukdžiau.
Kai visi iš darbo parėjo namo ir pavalgė, aš, pravėręs duris,
spustelėjau durų skambutį.
Tada visi susirinko į svetainę. Aš apsukau kėdę ir pradėjau
kalbą:
— Jūs gyvenate ir nieko nežinote! O šiandien vaikų gyni­
mo diena!
— Aha! — pakėlė antakius tėtis.
— Aha! — nusišypsojo mama.
Senelė net akinius ant nosies užsidėjo, kad geriau girdėtų.
K albėjau toliau:
 — Pirmas klausimas. T e l e v i z o r i u s . Jeigu vaikams
iki šešiolikos metų negalima žiūrėti suaugusių filmų, tai ir
suaugusiems turi būti draudžiama žiūrėti vaikų kiną ir multi-
filmus...
Visi klausėsi, o aš tęsiau toliau:
— A ntras klausimas. T e l e f o n a s . Vis man ir man rei­
kia atsiliepti... Ir dar sakyti, kad tėvelis liepė pasakyti, kad
jo namuose nėra.
 Visi klausėsi dar atidžiau.
Aš tęsiau:
— Trečias klausimas. S e n e l ė .
Senelė, matau, neram iai sukrutėjo.
Ir sako:
— Kad aš nieko blogo, Danuk, nepadariau! Koks čia gali
būti senelės klausimas?..
— Gali,— sakau. — Kodėl senelė neturi išeiginių dienų?
Tėtis turi, mama turi, o senelė — ne...
Visi apstulbo.
— Tikrai! — suplojo rankomis tėtė.
— Ju k nepagalvojom apie senelės poilsio dieną — pašoko
nuo kėdės išraudusi mama.
O senelė iš pradžių pabučiavo mane. O paskui ėmė ir ap­
siverkė.
Tada ėmėme visi tartis.
Sutarėm: senelė turės išeiginę dieną.
O telefonas, paklausite?
O prie telefono eisime visi iš eilės, arba kas bus arčiausiai.
O aš vaikų gynimo dienos proga įa v a u bilietą į kiną. Į ,,Ali-
babą ir 40 plėšikų".
M atyt, į šį filmą suaugusių jau neleido — salėje vieni vai­
kai sėdėjome...
 berniukas
Nemėgstu, kai mane giria. Labai kuklus esu. O kartais ir
visai negera pasidaro nuo tų pagyrimų.
Anądien važiavau troleibusu. Į auklėjimo pamoką važia­
vau ir labai skubėjau.
Troleibusas pilnas žmonių.
Dėdžių, tetų, jaunų ir senų.
Ūsuotų ir barzdotų.
Vieni žmonės sėdi. Kiti susiraukę stovi.
Aš prasispraudžiau ir atsisėdau. A nt kėdutės prie pat lango.
Sėdėti smagu: visą gatvę važiuodamas matai, niekas tavęs
nestumdo.
Sėdžiu patogiai.
Važiuoju pro vieną sustojimą, pro kitą, pro trečią. Žmonės
išlipa ir įlipa. O aš važiuoju, žiūriu pro langą, nesidairau.
Jaučiu tiktai: šalia manęs kažkas stovi...
„Tegul stovi, mąstau. — O aš pro langą žiūrėsiu!"
Tik užsimiršęs iš netyčių ėmiau ir apsidairiau. Tas kažkas,
kur šalia manęs atsistojo, buvo dėdulis. Šiaudinė skrybėlė ant
galvos. Rankoje geltonas portfelis. Akys graudžiai mėlynos.
Aš pasižiūrėjau į tas graudžias akis.
Dėdė švelniai pažvelgė į mane.
Aš atsistojau.
 Dėdė nusišypsojo.
— Tai geras berniukas! — tarė jis maloniai.— Bet sėdėk,
sėdėk!
Aš jau stovėjau.
Dėdė uždėjo man ant peties portfelį.
Spustelėjo tvirta ranka:
— Sėskis!
Atsisėdau.
Pravažiavau vieną tarpą.
Vėl pažiūrėjau į dėdę.
Dėdė vėl pažiūrėjo į mane.
Aš atsistojau.
— Sėdėk, sėdėk, angelėli, — paglostė man galvą dėdė.
Atsisėdau.
— Kaip tu vadiniesi, vaikeliuk? — po valandėlės paklausė
jisai.
— Danukas... Dunduliukas...— sušnibždėjau.
— Žiūrėk tiktai! — ir dėdė išpūtė lūpas, lyg sušvilpti norė­
damas.
V ėl troleibusas sustojo.
Aš atsikėliau.
— Sakau — sėdėk! Tai sėdėk! — tarė dėdė griežtai.
Aš klektelėjau į įkaitusią troleibuso sėdynę. Pro mašinos
langą jau nedrįsau žiūrėti.
„Meškų alėja!" — pro mikrofoną pasakė troleibuso vairuo­
tojas.
Vieni žmonės išlipo, kiti įlipo.
Aš, bailiai žvilgčiodamas į sunkų, geltoną dėdės portfelį,
dar sykį... atsistojau.
— Tai užsispyręs berniukas, — susižavėjęs tarė švelnusis
dėdė.— Sėdėk!
 Ir tvirtai prispaudė mane prie žalios troleibuso sėdynės.
Sėdėjau ir važiavau toliau, nuleidęs galvą.
O dėdė su šiaudine skrybėle mojavo geltonu portfeliu,
braukė prakaitą nuo sprando, nuo kaktos ir graudžiu balsu
aiškino arčiau stovintiems keleiviams:
— Aš, draugai, stačiai sujaudintas! Kas dabar gali pasaky­
ti, kad jaunieji neužjaučia pagyvenusių žmonių? Štai silpnas,
mažas pipiriukas, o pagerbti vyresnį moka.
 Aš paraudęs bandžiau atsistoti: nepatinka man tie garsus
pagyrimai.
— Sėdėk, sėdėk, balandėli! — vėl paglostė man galvą dėdė.
Tačiau aš sukaupiau visą savo valią ir — atsistojau!
Žvilgterėjau į sukaitusį, nusiplukusį dėdulį, į geltoną jo
portfelį, į šiaudinę skrybėlę.
O dėdulis dar plačiau nusišypsojo.
Tada aš nepasijutau, kaip garsiai apsižliumbiau.
— Kas gi tau, vaikiuk? — išsigando dėdė.
Sužiuro į mus ir kiti žmonės.
Aš nebeišsilaikiau:
— Nebegaliu daugiau sėdėti! — Ašaros byrėjo man per
skruostus. — Jau ir taip pavėlavau į auklėjimo pamoką... Man
jau seniai reikėjo išlipti! Pravažiavau keturis sustojimus, o
dėdė neleido-o-o atsistoti ir išeiti...— šluosčiausi ašarotus
skruostus.
Dėdė išsižiojo, paraudo kaip šermukšnis rudenį ir klektelė-
jo į mano vietą. N orėjo dar kažką sakyt, bet tiktai portfeliu
sumojavo.
 Vieno veiksmo, 2 dalių scenos vaizdelis

VEIKĖJAI:
ILGŠIS, 12— 14 m etų bernaitis
LAIMUTĖ
DANUKAS SU ALGIU arba — RŪSTUS VYRIŠKIS

PIRMA DALIS

Parkas. A n t suolelio sėdi I l g š i s . Jo plaukai ilgi, ir, matyt, se­

niai šukuoti. A nt kelių gitara, burnoje užgesusi cigaretė.
ILGŠIS (nemokšiškai brazgina gitarą ir dainuoja spiegiančiu
balsu).
Aš gim iau-au-au —
Po žvaigžde nelaim inga,—
M an širdy visko stinga...
Iš tiesų, nežinau-au-au-au:
Kam gimiau, kam gimiau-miau-miau...
(Nusižiovauja. Išsiima iš kišenės veidrodėlio šukę. Pasispjaudo
delną. Glosto, lyginasi plaukus. Gėrisi savimi. V ė l dainuoja,
pritardamas gitara)
Šiaip ar taip, aš tikras vyras!
Ko gi man nepasigyrus,
Jeigu aš tikriausias vyras!
Takeliu ateina L a i m u t ė su k n y g ų krepšeliu rankoje. Pamato
besikraipantį Ilgšį
ILGŠIS. Ei! Sinjorita! Kur kaukši, mergužėle?
LAIMUTĖ. Skubu namo! Na! Praleisk!
ILGŠIS. Šviesiausioji sinjorita! Namai niekur nepabėgs!
(Skambina gitara ir pamaiviškai dainuoja):
Sinjorita, vieną šokį
Su manim kartu pašoki!
LAIMUTĖ. Duok kelią, kvaiša! Kaip tau ne gėda!
ILGŠIS.
Mano gėdą, mano gėdą
Šunys laka, katės ėda...
(Griebia Laimutę už plaukų, peša. Nuspiria jos portfelį su k n y ­
gomis). Dabar žinosi, atsiminsi, kad ne su kvaiša, o su tikru
vyru buvai susitikus! Šitiek dėmesio tau parodžiau...
LAIMUTĖ (ašarodama). Kodėl tu toks?.. Koks tu vyras! N au­
dojiesi, kad daugiau jėgų turi.
ILGŠIS (užsilipa ant suolo. Sustingsta kaip statula. Išdidžiai).
Taip! Aš šiame parke aukščiausias ir stipriausias! Ką noriu, tą
ir darau. Tegu visi klaupiasi prieš mane! Aišku?
Scenos gilum oje pasirodo D a n u k a s su A l g i u . Ilgšis jų
nemato.
 ILGŠIS (atsilošia, išpučia žandus, įsiremia rankom is į šonus).
Drebėk, mergiūkšte! Aš — Tarzanas, aš — Narzanas, aš —
Fantomas, aš... (Perdaug atsilošia ir nukrenta su visa gitara
nuo suoliuko) Ajajai! (Trina šoną. Pamato, kaip tuo tarpu La i-
m u t ė nusijuokia ir nubėga. V ejasi) Na, palauk! Tu dar pa­
verksi!

ANTRA DALIS
Tas pats parkas. A n t suolelio I l g š i s . N osis užklijuota. K ak­
toje m ėlynė. Ilgšis brązgina gitarą. Pamato ateinantį aukštą,
rūstų, ūsuotą vyrą su skrybėle, su lazda, apsivilkusį ilgu paltu
Paskui jį drąsiai eina L a i m u t ė
RŪSTUS VYRIŠKIS (storu balsu, lėtai). Na, vaikėze, eikš
čia! Eikš, murzinas kniaukly!
ILGŠIS. Jūs... man sakote?
RŪSTUS VYRIŠKIS. Tau, Fantomai purvinasis! Greičiau!!!
ILGŠIS (atsistoja, bailiai atverčia galvą aukštyn). Štai at­
ėjau... Ką pasakysite?
RŪSTUS VYRIŠKIS (užsim oja lazda). Klaupkis!
ILGŠIS (dreba). Kam klauptis?.. Kodėl? (A tsiklaupia)
RŪSTUS VYRIŠKIS. Dabar aš čia didžiausias ir stipriausias!
Klūpėk! O jei ne — apkulsiu!
ILGŠIS (paklūsta. Klūpo). Oi, oi, oi, dėdyte! Čia kieta klūpo­
ti... Labai keliu? įskaudo... O-jo-joi... Kelius skauda...
RŪSTUS VYRIŠKIS. Stok! Sukis ant kulno... Verskis per gal­
vą... Dabar pasiimk gitarą... Skambink ir visa gerkle rėk:
Kas nežino: aš kvailys,
Kas nemato: aš bailys!
Štai koksai aš tapau!
Au au au! Au au au!
Ilgšis kartoja, nepakeldam as galvos. Tuo tarpu R ū s t u s v y ­
r i š k i s greitai išeina. L a i m u t ė klausosi. Sulig paskutiniais
Ilgšio žodžiais Laimutė žengteli į priekį
LAIMUTĖ. Ko čia giriesi!? Ir taip visi žino, koks tu esi!
ILGŠIS (susigėdęs). A a, tai tu! Aš ne pats... Mane privertė...
LAIMUTĖ. Kas privertė?
ILGŠIS. Kas? Toks milžinas! Su lazda kaip laivo stiebas!..
Liepė rėkaloti visokias kvailystes...
LAIMUTĖ. Ir tu paklausei? Juk tu — Narzanas! Tu — Tarza­
nas ir — paklausei?!
ILGŠIS (nuleidžia galvą). Hm... hm... hm...
LAIMUTĖ (sušunka). Danuk! Algi! Pasirodykite!
Įeina D a n u k a s D u n d u 1 i u k a s ir jo draugas A l g i s . Jie
m eta Ilgšiui po kojom is ryšulį. Išrieda skrybėlė, lazda, išsivy­
nioja paltas. Danukas užsideda skrybėlę, užsivelka paltą, prisi­
klijuoja ūsus, užšoka ant pečių Algiui, ir jiedu žaibiškai virsta
tuo pačiu Rūsčiu V yriškiu
ILGŠIS. A! Tai jūs... Apgavote!!!
Laimutė kvatojasi
RŪSTUS VYRIŠKIS (trepteli koja). Na, Ilgši, duok šen gitarą.
Ilgšis sumišęs paduoda gitarą. Suskamba stygos
RŪSTUS VYRIŠKIS ir LAIMUTĖ (išeidami dainuoja).
Tai kad gyrės!
Tai kad gyrės!
Kur smarkumas šito vyro?
Vos tik kojom sutrepsėjom,
Jo narsumas išdulkėjo.
ILGŠIS (susigėdęs bėga jiems iš paskos). Sinjorai! Sinjoritos!..
Ei! Danuk! Algi! Pasakykite Laimutei... kad daugiau aš... Garbės
žodis, daugiau aš... Ar girdite!!!
Uždanga
 ir
p i e š t u k a s

Vieno veiksmo 6 dalių scenos vaizdelis

VEIKĖJAI:
PASAKOTOJAS
DANUKAS DUNDULIUKAS

I
Už scenos girdėti kvatojančių vaikų balsai. Įeina P a s a k o ­
tojas
PASAKOTOJAS (kreipiasi į salę). Sveiki, bičiuliai, gauruoti
kaip lokio veltiniai! Sveiki, ir nukirpti kaip avinai! Lenkiuosi
ir toms, kurias šiandien tik iš riestų nosių pažinti galiu... Dabi­
toms mūsų jaunoms sveikinimą siunčiu! (Atsisuka į salę profiliu,
pakelia ranką) O dabar — tylos! Parodyti noriu vieną gyveni­
mišką ir graudžią istoriją. Taigi klausykite,— pirma dalis!
Sutrata būgnas. Į sceną įeina D a n u k a s D u n d u l i u k a s .
Rankoje jis laiko milžinišką pieštuką. Sustoja. Į nieką nekreip­
damas dėmesio, kažką piešia popieriuje. Pasigroži savo darbu,
patrina delnus ir kikendamas išeina
PASAKOTOJAS. Matėte? Tai Danukas Dunduliukas. Jis
svarbiausias mūsų istorijos veikėjas. Danukas turi visuomeni-
nį įpareigojim ą: satyriniu piešiniu išjuokti klasės padaužą Jo ­
ną Šnirpšlę...
Už scenos pasigirsta v a ikų balsai, juokas: „Oi, tai nupiešė Da­
nukas! Kaip iš akies trauktas tas padauža Šnirpšlė!"

II
Sudunda, sutrata būgnas. V ė l įeina D a n u k a s D u n d u l i u ­
k a s , atsisėda ir piešia
PASAKOTOJAS. A ntra dalis. Danukas mokykloje labai iš­
garsėjo... Vaikai net bijo Danuko: ką tik negero jis mokykloje
pam ato — tuojau į satyrinį sienlaikraštį karikatūrą nupiešia.
Tss! Štai jis vykdo naują visuomeninę užduotį — piešinyje iš­
juokia V ytą Panagę. Panagė — nešvariausias klasės mokinys...
Lūpinė arm onikėlė groja iškilm ingą maršą. D unduliukas atsi­
stoja. Jis prisega savo piešinį ir dar išdidžiau, lydim as maršo,
išeina. Iš užkulisio sužiūra vaikai, girdėti pasigėrėjim o šūksniai,
garsus juokas, replikos Panagės adresu

III
Sutrata būgnas
PASAKOTOJAS. Trečia dalis! Danukas išjuokė didžiausią
devintos „B" klasės plepę Stasę Šarkaitę.
Maršas. A u k šta i pakėlęs nosį, įeina D u n d u l i u k a s . Jis įneša
ir prisega piešinį. Pasigėri ir patenkintas išeina. V ė l subėga
vaikai, juokiasi, replikuoja, v ė l išbėga

IV
PASAKOTOJAS. Dėmesio! Ketvirta dalis.
Sudunda būgnas. Maršas... D a n u k a s D u d u l i u k a s įeina,
dar aukščiau užrietęs nosį
PASAKOTOJAS. Dunduliukas savo naujame taikliame pie­
šinyje išjuokė miegalį, kuris nuolat į pamokas vėluoja, Motie­
jų Snaudalį.
Už scenos sujaudinti, Danuką giriantys balsai
D a n u k a s D u n d u l i u k a s , peiliu droždamas savo m ilži­
nišką pieštuką, išeina

V
PASAKOTOJAS. Penkta dalis! Girdite?
Sudunda būgnas
Danukas nupiešė mušeiką — penktoką Algį Kumštį. Kas bus
sekantis, kaip jūs manote?
Maršas skam ba labai garsiai. Nepaprastai aukštai, tiesiog į lu­
bas užrietęs nosį, su popieriaus lapu įeina D a n u k a s D u n ­
d u l i u k a s . Sustoja, išdidžiai apsidairo. Valandėlei maršas n u ­
tyla, iš už scenos girdėti juokas, aplodism entai. V ė l suskamba
maršas, Danukas D unduliukas išdidžiai žengia toliau. Jis taip
riečia nosį, jog nemato, kas dedas po kojom is. Todėl užkliuvęs
už Pasakotojo, drimba ant grindų. Sutrinka maršo garsai
PASAKOTOJAS (kelia Danuką ir kraipo galvą). Ajajai! (Pa­
lyd i D a n u k ą į užkulisį ir grįžta)

VI
Sudunda būgnas
PASAKOTOJAS. Šešta dalis. Mūsų Dunduliukas...
Už scenos staiga pasigirsta pašėlęs juokas, aplodism entai
 PASAKOTOJAS (nustebęs). Kas gi čia?! (Išbėga už kartono
sienos ir grįžta, rankoje laikydam as popieriaus lakštą, panašų į
tuos, kuriuose draugų karikatūras piešdavo Danukas D unduliu­
kas. Susiim a už galvos). Kas čia dabar?! Ojojoi! Nagi pats mūsų
didysis kritikas Danukas Dunduliukas čionai kuo juokingiausiai
nupieštas! Kas apačioje parašyta? (Skaito) „Dvejetų karalius —
Danukas Dunduliukas! Bemokydamas kitus, save pamiršai!
Klasės draugai."
G irdėti liūdno maršo m elodija; jai aidint, per sceną lėtai lėtai
pracipena, žem ai nuleidęs galvą, b eveik nosim i siekdam as grin­
dis, D anukas D unduliukas. M aršo garsus nutraukia juokas. Iš­
girdęs ju o ką už scenos, D unduliukas susiim a rankom is galvą ir
išbėga. Scenoje lieka tik iškritęs m ilžiniškas Danuko Dunduliu-
ko pieštukas.
PASAKOTOJAS (žiūri į pieštuką, pakelia jį. Kreipiasi į pub­
liką). Kuris jūsų perims iš Danuko Dunduliuko pieštuką? Tu?!
O gal tu?! Ne?.. Niekas nenori?! Keista! Tai bėgsiu jį pasiūlyti
kitiems vaikams!
N usilenkia ir išbėga
Uždanga
 D o v a n a.

Vieno veiksmo scenos vaizdelis

VEIKĖJAI:
DANUKAS
FOTOKORESPONDENTAS
VALYTOJA
MERGAITĖS, BERNIUKAI
Į sceną įeina D a n u k a s . R ankoje spalvotas popierinis maišelis
su gražiu kaspinu ir užrašu: ,,Gerajai tetai Elzei"
DANUKAS. Tai nudžiugs teta Elzė! Ju k dar niekas nesugalvo­
jo mokslo metų baigimo proga pasveikinti mokyklos valyto­
jos... O mes — sugalvojom!.. Ju k teta Elzė per dienų dienas
šluoja, plauna, tvarko... Pažiūrėkite! (A triša kaspiną ir išberia
iš maišelio įvairiaspalvius saldainius) Kiekvienas klasės moki­
nys atnešė po vieną skanų saldainį... Ir va kokia graži krūvelė.
Kukli dovanėlė, bet iš širdies... (Skaičiuoja) Vienas... keturi...
vienuolika... (N ustebęs dar kartą perskaičiuoja) Vienas... trys...
devyni... taip, taip... Vienu saldainiu per daug... Kas nors ap­
siriko... Ką daryti? Et, tokia b ė d a — ne bėda... (Šypsodamasis
ima vieną saldainį, išvynioja ir įsideda į burną. Čiulpdamas
saldainį ir niūniuodam as dainelę, kitu s saldainius sudeda atgal
ir m aišelį palieka ant stalo) Kai tik teta Elzė ateis valyti kla­
sės, ir įteiksim. O prakalbą aš pasakysiu! (Išeina)
Į klasę įbėga d v i m e r g a i t ė s
 PIRMA MERGAITĖ (rodo į maišeli). Kas čia?
ANTRA MERGAITE. Tss! Čia mūsų klasės paslaptis! Tai do­
vana tetai Elzei! Kiekvienas atnešėm po saldaini.
PIRMA MERGAITĖ. Gerai sugalvojote! Įdomu, ar skanūs?
(Ima maišelį, įkiša ranką. Išsiima saldainį)
ANTRA MERGAITĖ. Paragaukime... Dėl vieno saldainio nieko
neatsitiks! Per pusę...
PIRMA MERGAITĖ. Ką ten per pusę... Nė skonio nepajusi.
Imkim po visą...
A b i paima po saldainį, užriša maišelį ir išbėga. Valandėlę scena
tuščia. Pasigirsta žingsniai. Įbėga D a n u k a s
DANUKAS. Pamiršau sportinius batelius!.. (Pasiima nuo k ė ­
dės krepšelį su batais ir lyg netyčiom pažvelgia į saldainius) Ė!
Buvę nebuvę! Argi ne aš organizavau?! (Išsiima du saldainius)
Vienas man, kitas bus Algiui. (Išbėga)
Į sceną įbilda b ū r e l i s v a i k ų . Su jais — J a u n a s i s m o ­
kyklos fotokorespondentas
PIRMAS BERNIUKAS. Draugas mokyklos fotokoresponden­
te! Tai mūsų klasės kolektyvinė iniciatyva — padėka tetai El­
zei. Mes pagal išgales, svarbiausia, iš širdies...
FOTOKORESPONDENTAS. Labai graži iniciatyva. Tuojau
(nusiima fotoaparatą) nufotografuosiu. O nuotrauką įdėsime
mokyklos sienlaikraštyje...
Pirmas berniukas iškelia maišelį — dovaną su užrašu. Kiti jį
apstoja, pozuoja Fotokorespondentui
(Spragsi aparatu) Čikšt, čikšt — ir įamžinta! Ačiū, broliukai!
(Nori išeiti, bet pusiaukelėje sustoja ir atsigręžęs žiūri į saldai­
nių maišelį) O kas ten viduje? Ar tik ne saldainiai? Turbūt
skanūs?..
VISI KARTU. Labai! La-bai! Paragaukite!
F o t o k o r e s p o n d e n t a s paima saldainį, m irkteli, pliaukš­
teli liežuviu ir išeina
BERNIUKAI. Ir mes paragaukime!
PIRMAS BERNIUKAS. Bet tik po vieną!
ANTRAS BERNIUKAS. Ar mes nesuprantam...
Vi s i pasiima po vieną saldainį ir išeina. Scenoje tyla. Pro duris
atsargiai įlenda galva. Pasirodo T r e č i a m e r g a i t ė. Ji pirštų
galais įeina į klasę ir kažkam pamoja
 TREČIA MERGAITĖ. Greičiau! Kol nieko nėra! Matot, kokią
dovaną jų klasė sugalvojo tetai Elzei. O mes — nieko...
Įbėga dar k e l e t a s m e r g a i č i ų
KETVIRTA MERGAITĖ. Tikrai gerai sugalvota! Ir mes kitą
kartą neatsiliksim! O kas ten viduje?
TREČIA MERGAITĖ. Saldainiai! Visi po vieną atnešė, va kiek
daug susidarė!
PENKTA MERGAITĖ. Tikrai daug. Kad taip paragavus!
TREČIA MERGAITĖ. Negalima! Negražu. Juk čia ne mūsų...
Na... Bet tik po vieną!
MERGAITĖS. Aišku! Tik po vieną! Tik po vieną! Tss!
V i s o s pasiima po vieną saldainį ir pirštų galais viena paskui
kitą išeina. N uo stalo vėja s nupučia maišelį. Girdėti žingsniai.
Įeina V a l y t o j a su šluota. Paskui ją įbėga v a i k a i . Pas­
kutinis — D a n u k a s
VALYTOJA (pamačiusi ant grindų popierinį maišelį). Kas
čia per paršiukai gyvena? Mėto popierius ant grindų! (Lenkiasi
pakelti maišelio)
DANUKAS (verždamasis į priekį ir nenugirdęs jos). Teta El­
ze! Tai mūsų klasės dovana jums! Kolektyvinė!
VISI. Valio! Valio! Valio!
VALYTOJA (supykusi). Gana tyčiotis iš seno žmogaus! (Pur­
to tuščią maišelį) Dar su užrašu: „Gerajai tetai Elzei". Kaip jums
ne gėda!
DANUKAS. Bet, teta Elze, mes kolektyviškai...
VALYTOJA. Ak, kolektyviškai! Kolektyviškai nutarėte iš
manęs pasijuokti! Na, gerai! Pažiūrėsiu, ką jums kolektyviškai
klasės vadovė pasakys! (Išbėga supykusi su šluota ir tuščiu mai­
šeliu)
(V aikai stovi suakm enėję ir žvalgosi vienas į kitą)
Uždanga
 B a r z d a

Aš, kaip dauguma žmonių, barzdos nei ūsų nemėgstu. Sku­

tasi kasdien ir mano tėtis, ir brolis. „Pravartus daiktas — skus­
tuvas",— vieną dieną nusprendžiau aš ir sumaniau pats jį iš­
bandyti.
Todėl, kai visi televizorių žiūrėjo, į miegamąjį nubėgau.
Ten, žaislų dėžutėje, susiradau kiškį Piškį ir tuoj tėčio skus­
tuvu nuskutau jam ūsus. Šernui Kriukui šerius nuvaliau, o
ežiui Adomui dyglius nugramdžiau.
Atsipūtęs dairiausi — ką dar čia nuskusti? Pavaikščiojau po
kambarį, pagalvojau ir atsiminiau: „O katinas Murka kodėl
ūsuotas vaikšto!?"
Tokios progos negalima praleisti.
Todėl tyliai pasišaukiau katiną:
— Ateik čia, Murkuti!
Murka lanku išrietė nugarą. Pasipustė nagus, pasirąžė ir
neskubėdamas atkiceno pas mane.
Nubėgau į vonią, paėmiau muilą ir teptuką.
Norėjau prieš skusdamas kaip reikiant išmuilinti jam ūsus,
bet Murka prunkštelėjo, ištrūko ir miaukdamas, drabstydamas
muilo putas, nubėgo į kambarį.
Kambaryje jis ėmė vartytis, trinti nosį į kilimą.
— Kas atsitiko katinui? — nustebo namiškiai.
 — Jis muilą su ėd ė! — labai nustebęs sušuko tėtis.
— Še tau! Koks nenaudėlis! — supyko mama.— Tik šian­
dien n aują muilo gabalą nupirkau, o katinas ir suėdė!
Aš neleidau M urkos skriausti.
Treptelėjau koja ir paaiškinau:
— Neteisybė! M urka muilo neėdė... Tai aš jam ūsus nu­
skusti noriu, todėl ir išmuilinau...
— Ūsus? — pašoko mama.— Katinui?!
Visi stebisi, rankom is skėsčioja.
Tada aš plačiau jiems paaiškinau:
— N uskutau kiškį Piškį, šerną Kriuką ir ežį nuskutau... Tik
M urka ir aš nesiskutę likome... Dar neišmėginau ant savęs to
malonumo!..
— Cha cha cha! — nusijuokė namiškiai.
Juokėsi ilgai.
O kai juoktis nusibodo, tėtis šypsodamasis pridūrė:
— Ir nesiskųsk, Danuk! Jei tik pamėgintum, tuoj pradėtų
tau barzda augti. O kaip į klasę eitum su barzda?
Vėl visi nusijuokė.
Aš nesijuokiau: neapgaus manęs, vaikams barzda neauga!
Ir, kad šitai jiems įrodyčiau, patyliukais vėl į vonią nuty­
kinau. Gerokai su puta pasimuilinau skruostus... Džiaugsmas
apėm ė — visai kaip tėtis atrodau. Skustuvu atsargiausiai per
smakrą, skruostus perbraukiau... Kad žinotute — ničnieko
ypatingo...
Tada nusiprausiau, pažaidžiau su Murka, kol užėjo snau­
dulys. Ir nuėjau miegoti.
Užmigęs juokingą sapną mačiau — rodos, barzda man iš­
augo. Didelė, dygi, juoda kaip smala.
Ir ūsai panosėje atsiradę.
M iegojau, m iegojau, kol atbudau.
 — Vaje! — čiuptelėjau rankomis už veido.
Sudrebėjau visas.
Nagi tai ne sapno būta!
Išlipęs iš lovos, žaibiškai prie veidrodžio prišokau. Siaubas:
iš veidrodžio į mane smakso vaikas ne vaikas — barzda di­
džiulė, ūsai žemyn nukarę...
Ėmiau tirtėti nusigandęs.
 „Kaip aš toks mokyklon eisiu? — galvoju, o ašaros rieda.
Teisybę tėtis sakė!"
Šluostydamas byrančias ašaras, greičių greičiausiai, kol
niekas m anęs dar nepamatė, prie telefono prišokau. Į Greitąją
Pagalbą paskambinau.
— Alio! — atsiliepė Greitoji. — Kalbėkite, kas atsitiko?
M an sunku žodį per ašaras ištarti, bet sukaupiu visas jė-
gas.
— Daktare, bėda! — šaukiu į ragelį. — Gelbėkite kuo grei­
čiausiai... M an barzda išaugo...
— Barzda?! N a ir kas, — sako daktaras, — dabar barzdočių,
ačiū viešpačiui, užtenka...
— Bet man tik aštuoneri metai, — aiškinu kaip mokėdamas.
Ragelyje pasigirdo piktas kosulys.
— Je i taip, nekrėsk, vaike, juokų! — subarė daktaras ir pa­
dėjo ragelį.
Vadinasi, ir m edicina bejėgė...
Tuo m etu girgžtelėjo durys. Tėtis įėjo. Ir mama kartu...
Aš iš gėdos po sofa — šmurkšt...
N espėjau — tėtis m ane už pakarpos nutvėrė.
— Aha! — tarė. — Vis dėlto skutaisi! Su skustuvu!
M atau — neišsisuksiu.
— Sku-uuu-tausi... — kūkčioju.
— Neklausei!.. — pridūrė mama.
N eklausiau tėčio, teisybė...
— Dabar klau-ausysiu, — pažadėjau nusiminęs.
M ama ir tėtis susižvalgė.
— Patikėsim, — pagaliau tarė tėtis.
Ir jis tim ptelėjo mano barzdą.
Ir ūsus stipriai patraukė.
 Kad žinotumėte — ir barzda, ir ūsai jo rankoje pasiliko...
O man, taip pešamam, neskaudėjo...
— Valio! — sušukau.
Mama mane tuojau į vonią nutempė. Nuprausė veidą, ta
pačia proga dar kaklą ir ausis numazgojo.
Išėjęs iš vonios, kepštelėjau mamai už prijuostės.
— Mamyte,— paklausiau, — ar man tikra barzda buvo iš­
augusi?
Pakabino rankšluostį mama.
— Tikrų tikriausia, visai kaip Senio Šalčio,— atsakė ma­
ma ir kažkodėl vylingai pasižiūrėjo į tėtį.
 L a ik r o d ž ia i

Man, Danukui Dunduliukui, dovanojo laikrodį. Apvalų to­

kį, geltonai auksu blizgantį, su rudu dirželiu. A nt rankos ne­
šiojamą. Prisukam ą ir tikras valandas tiksenantį.
Laikrodį kiekvieną rytą prisukdavau, kad jis ištisas paras
eitų, kad rodyklės valandas, minutes ir sekundes rodytų...
O v ak ar pamiršęs neprisukau. Ir laikrodis paciksėjęs su­
stojo. N eberodė laikrodis laiko... O be valandų ir minučių
šiais laikais neišsiversi. Taigi einu gatve su neinančiu laikro­
džiu ir klausiu vieno dėdės:
— Dėde, būkite geras, kiek dabar valandų?
Dėdė buvo geras.
— Lygiai dvylika, — pasakė jisai.
Bet kažin, ar tikrą laiką tas dėdė pasakė? Ju k jo laikrodis
senas, nutrintas... Todėl aš, dar galelį paėjęs, tokios tetos
paklausiau:
— Atsiprašau, teta, kiek valandų?
— Penkiolika po dvylikos, vaikuti, — tarė ji šypsodamasi.
„Kodėl ji šypsosi? — galvoju. — Ju k dėdė sakė — lygiai
dvylika..."
Galvojau, galvojau ir paklausiau sutiktos baltaplaukės mer­
gaitės:
— Prašau, pasakykite, kiek dabar t i k r ų valandų?
— Pusė pirmos, berniuk!
 Ir pasišokinėdama m ergaitė nubėgo.
Aš pasilikau stovėti išsižiojęs...
Negalėjau atsistebėti: kodėl pas visus toks skirtingas lai­
kas?
Prie parduotuvės pamatęs tokį mielą senuką, įsidrąsinau ir
vėl paklausiau:
— Atsiprašau, dėduti, kiek laiko?
— Greitai pirma... O kas nutiko, vaikeli? — susidomėjo se­
niokas, pamatęs, jog susigriebiau už galvos.
— Ogi man visi laikrodžiai ir visos valandos susimaišė, at­
sakiau, nusiimdamas nuo rankos savo laikrodį — Geriau pagal
radijo signalą gyvensiu...
 T o r t a s

M ama savo vardadieniui iškepė didelį tortą. Ant kreminio

viršaus raudonos rožės ir žali lapai buvo saldžiai pavaizduoti.
Gardžiavosi svečiai tuo tortu, gėrė kavą ir vėl gardžiavosi...
Bet vis tik didelė jo pusė dar liko.
Kitą rytą mama ėjo į darbą. O žvilgiu popieriumi prideng­
tas tortas stovėjo ant stalo. Aš apsilaižiau.
M ama nusišypsojo ir pasakė:
— Danuk! Gali ir vienas likęs mano torto paskanauti... Tik
būk protingas... V algyk su saiku...
N espėjo mamos žingsniai laiptuose išdilti, o aš jau kibau
į tortą. Pirmiausia, visai suprantama, suvalgiau raudonus ro­
žės žiedus. Greitai ir saldžius, trapius lapus nulaižyti baigiau...
Pailsėjęs nuo laižymo, susimąsčiau: bandžiau įsivaizduoti
mamos pam inėto saiko dydį.
„Saikas bus, kai į pilvą torto sutalpinsiu tiek, kiek lįs",—
galop nusprendžiau.
Iki pietų, kol atėjo mama, į savo saiką visą pusę torto su-
kimšau... Tik trupiniai liko...
A psunkau kaip tas meškinas Tiras, medų iš avilio iškuo­
pęs... A tsiguliau į lovytę ir pūkščiau...
Pamatė šitokį vaizdą sugrįžusi mama. Susiėmė už galvos.
 — D anuk! — sušuko pasibaisėjusi. — Pats vienas visą tortą
suvalgei! Argi sąžinė tavęs negraužia?
Užsimerkiau, įsiklausiau atidžiausiai.
— Ne, mamyt, sąžinė niekur manęs negraužia...— atsakiau
proverksmiais.— Tik, oi, oi, ar nebūsiu su tuo tortu ir būgną
prarijęs...
 M o k s lo a u k o s

Neseniai mudu su Algiu roplius pamėgome: tokią baisiau­

siai įdomią gamtos valandėlę per žydrąjį televizijos ekraną
rodė...
Ekrane roplinėjo vėžliai, žalčiai ir kitokie gyvūnai...
M ūsų nervų sistemą pakuteno žinia apie lygųjį žaltį. Tas ly-
gu sis žaltys, pasirodo, visiškai ne eilinis žaltys, o didžiausia
respublikos retenybė! Kas tokį retą šliužą sugaus — labiau už
patį žaltį pagarsės...
Todėl nuo tos roplinės valandėlės per ištisas dienas lygusis
žaltys m an iš galvos neišėjo...
Pagaliau išsiprašiau, kad mama išleistų mane su Algiu į
mišką. Grybauti ir šiaip gamtoje pabūti.
Žinau — nepatikėsite! Retai kada žmonėms taip pavyksta:
tik patapenom e keletą valandų, žiūrim, ogi a r t žalsvų sa­
manų šnypščia, raitosi tas padaras... Aišku kaip ant delno
m udu su Algiu amžių amžiams įsiamžinome...
— Algi! Įžymiausias roplių atstovas! — sušukau iškilmin­
gai tam storuliui.
Išgirdęs šią žinią, Algis tuojau šoko į kojas, vos spėjau u ž
apykaklės nutverti.
— Matai! — rodžiau į samanas.— Lygusis žaltys! Visai
toks, kokį rodė per televizorių!
 Šūkavau kaip apkvaitęs iš džiaugsmo: ilgiausiai lauktas su­
sitikimas įvyko, garsusis žaltys, tikra retenybė, rangėsi mums
prieš akis. N utvėriau jį.
— Man iš pintinės išlips... Duokš greičiau savo turistini
krepšį! — nurodžiau Algiui.
Algis, nenuleisdamas akių nuo žalčio, tirtančiom rankom
pravėrė krepšį.
— Še...
 Žaltys buvo šaltas ir drėgnas. Paglosčiau jam galvą: jis ap­
link ranką m an apsirangė.
— Paglostyk ir tu...— kyštelėjau šaltakūnį Algio pano­
s ė n .— Žalčiai nekanda. Matai, koks mielas... Pažaiskim...
Ja u apsiram inęs Algis puse lūpų šyptelėjo.
— Ne, ačiū, — padėkojo. — Jau temsta!
Teisybę Algis sakė — miške tikrai temo. Sutvarkėm rastus
grybus, pagal mokslines taisykles žaltį turistiniame krepšyje
s u drėgnomis samanomis įpakavome.
Greitai ir į autobusą įsėdom. Autobusas pilnas grybautojų,
tai pačiame gale vietą susiradome. Niekas mumis nesidomi,
visi tik apie grybus, apie uogas šnekasi.
Sėdime ramiausiai. Prie širdies krepšį su retuoju žalčiu
glaudžiu. M atyt, taip niekas ir nenutuoks, kokią brangenybę
vežame...
Pasirodo, suklydau!
Ūmai kad šoks viena tetulė su žaliu treningu ant autobuso
sėdynės!
— Gy-vaa-tėė! Gyvatė autobuse! — sučypė ji balsingiau­
siai.— Pro kojas prašliaužė!
N utirpau visas: ar tik ne mūsų žaltys? Žvilgt žvilgt į krep­
šį — tikrai nėra žalčio, tik samanos...
Algis bem atant norėjo viską išaiškinti.
— Čia ne gyvatė, o žaltys,— ėmė veblenti, bet aš, kum šte­
lėjęs į pašonę, sudraudžiau tą plepį.
— Tylėk, kvaily! — sušnibždėjau jam į ausį.— Dar kontro­
lieriai baudą prikirps... Jeigu autobusu negalima vežti šunų,
tai tikriausiai ir visokiems kitokiems gyvūnams važiuoti inst­
rukcija draudžia...
Sąmyšis autobuse kilo nematytas. Ir grybautojai, ir uogau­
tojai vienas per kitą lauk išbildėjo.
 O drąsiausieji suskato gyvatės ieškoti. Išgriozdė autobuse
visus kampelius. Tik nieko nesurado: kaip suras, jeigu aš, pa­
matęs mūsų retenybę susirangiusį ant sėdynės, vikriai jį at-
gal Algiui į krepšį įgrūdau. O kad Algis neišsiduotų, porą
kartų jam į alkūnę įžnybau.
Pagaliau visa panika baigėsi. Mes vėl kaip niekur nieko
sėdėjome važiuojančiam e autobuse.
Kai jau buvome savo kieme, pagrabinėjau Algio krepšį.
— Tebėra? — paklausė Algis.
Tebėra, atsakiau. — Bet jaučiu net per krepšį — bai­
—
siai... chi... chi... chi... jis rangosi...
Kur buvus, kur nebuvus ir Algio mama kieme pasimaišė:
—
Algi! Kad tave, kiek ilgai užtrukot! Atsiimk iš Danuko
savo krepšį ir marš namo!
Nuleidau nosį: nieko nepadarysi, tegu Algis mūsų retenybę
nakčiai parsineša...
A tsisveikindam as tyliai pam okiau:
Algi! Į vonią jį uždaryk... Ligi rytojaus...
—
Naktį net sapnavau lygųjį žaltį...
O rytojaus rytą garsus šauksmas visus namus išbudino. Iš
karto nustačiau, kad klykė Algio teta Verutė:
— Pagalbos! Gyvatė! Gyvatė vonioje!
Atbėgau uždusęs pas Algį. Čia jau kaimynai būriavosi.
Skubiai šokau padėtį gelbėti.
Nieko baisaus, draugai! — pradėjau aiškinti kaimy­
—
nams.— Inteligentiški žmonės voniose net krokodilus laiko...
O čia tik nekaltas žavingas žaltys...
Mama Algio nebarė. Gal todėl, kad ilgai pabalusių lūpų
praverti negalėjo.
— Mes su Algiu mokslą praturtinom , — užbaigiau žalčio is­
toriją. — Tai lygusis žaltys, tik pagalvokite, lygusis!
 M ano gražbylystę nutraukė Algio tėtis:
— Kad ir kažin koks jis būtų, lygus ar kampuotas, dinkite
su juo iš namų! Kuo greičiau! — Algio tėčio skruostas ner­
vingai trūkčiojo.
Teta V erutė gėrė valerijonus.
— Šlykštus p a d a r a s ! — vos vos pratarė jinai, mesdama į
mane piktą žvilgsnį.
M es mokslo labui aukojamės, o jai — šlykštus!
Ilgai nelaukę, sėdome į autobusą ir žaltį Algio turistiniame
krepšyje nugabenom e į gamtos kabinetą, kurio adresą gam­
tininkas per televizorių nurodė.
— Laba diena! — tariau tokiam profesoriui su Algiu
įėjęs. — Mes gyvą lygųjį žaltį atnešėm... Tokį, kaip per tele­
viziją užkonservuotą rodėt...
— Na, na? — nudžiugęs stebėjosi profesorius.
Triumfuodamas, kaip indėnų karo vadas, išėmiau žaltį iš A l­
gio krepšio. Ir tvirtai laikiau nutvėręs už galvos, kad nepa­
bėgtų.
Žaltys sunerimo, ėmė šnypšti, blaškytis mano rankoje.
— Jis alkanas, profesoriau, — paaiškinau. O pelių mes
nam uose nebeturime... Imkite...
A tkišau jam žaltį.
Profesorius suakmenėjo...
Akys jo kaip stiklinės pasidarė.
M atyt, apstulbo mokslo vyras iš reto džiaugsmo... Ne juo­
k a s — l y g ų j į žaltį, rečiausią — beveik m etro egzempliorių iš­

vydo!
M aniau, kad susijaudinęs jis apalps...
Nespėjo, nes jam pačiam teko iš alpulio gaivinti mane...
Su vandeniu iš grafino gaivino. Pylė tą vandenį man tiesiog
ant galvos.
 Todėl pylė, kad apalpau aš, o ne profesorius...
Apalpau, nes profesorius staigiai šoko prie manęs... Jo ran­
kose, nutverdamos tą šliužą, sužvilgėjo plieninės žnyplės...
Paaiškėjo, kad atgabenome ne lygųjį žaltį, o paprasčiausią
nuodingą miško gyvatę...
Grįžome namo it musę kandę...
 R a i t e l i s

g a l v o s

Jūs, tikriausiai, jau pažįstate mano mamą.

Jin ai turi juodus kaip varno sparnas plaukus. Ir žydrias
žydrias akis. M ano mama sako, kad kitokios akys jai ir ne­
tiktų. Faktas!
Smarkiai apgalvojus — mano mama gera. Bet kai dūmų pa­
sitaiko mūsų namuose, mama ima ir supyksta. O kai supyks­
ta, griežtai suraukia kaktą ir sako:
— Koks tu negeras, Danuk! Visoje apvalioje planetoje k i­
to tokio negero nesurasi!
Aš baisiausiai stebiuosi.
— Ką kalbi, mamyte, — kraipau galvą. — Argi tu visus vi­
sutėlius mūsų planetos vaikus pažįsti?
M ama neištveria ir juoktis ima. Ir vėl taika ir ramybė įsi­
vy rau ja žemėje.
Taigi tokia mano mama.
Šį rytą mama, meiliai šypsodamasi, mane palydėjo iki
autobusų stoties. Ten įsodins į raudoną autobusą keleiviams:
važiuoju į užtarnautą poilsį kaiman...
Siunčia ten mane vieną, juk jau ne darželinukas esu, o kai­
me šitą raudoną autobusą teta Valė pasitiks.
A nt mano pečių — kelioninė kuprinė. Jo je sukrautos dova­
nos senelei, dovanos tetai Valei ir dovanos visokiai kitokiai
giminei. Kai pas mus iš kaimo svečiai atvažiuoja, irgi viso­
kiausių dovanų atgabena. O tas mano draugužis, storasis Al­
gis, kai grįžo iš kaimo, tai pats sau dovanų parsivežė. Tokią
sunkoką dėžę.
Parsivežė ir tuojau, nieko namiškiams nesakęs, išbėgo ma­
nęs pasikviesti. Ir, nė mano slenksčio neperžengęs, tučtuojau
nudūmė atgal, — to Algio namuose ėmė šaukti Algio mama.
O rėkė, kad žinotumėte, grynai per savo mamišką smalsumą.
Atidarė jinai Algio dėžę ir vos ant grindų neatsisėdo. Ne­
pratus buvo prie tokio reginio: dėžėje visa ežio šeimyna pup­
si! Pupsi ir ežys, ir ežienė, ir devyni spygliuoti ežiukai...
Nežinau kodėl, bet žinau, kad parsinešęs gyvulėlių, šliužų
ar kitokios gyvosios gamtos, niekaip namiškiams neįtiksi...
Lyg atspėjusi mano mintis, mama graudena:
— Danuk! Sūnaitėli, maldauju! Jokių barškuolių, jokių ma­
mutų į namus neparsigabenk...
Šį kartą aš nustebau.
— Mamutų! Kokių mamutų? — klausiu.
— Ar nežinai, Danuk, kas yra mamutas?
— Būta ko nežinoti,— pasipūčiau. — M okykloje apie jį
kalbėjo, žinau!
— Na, tai pasakyk, kad žinai! — smalsauja mama.
— Mamutas,— paaiškinau jai, — tai toks prieškarinis žvė­
ris...
Nusijuokė mama.
Pasodino mane į raudoną autobusą keleiviams.
— Būk gerutis, — atsisveikindama pasakė, — gražiai kelio­
nėje elkis... Neišdykauk...
Apsidairiau — šalia manęs sėdi žmogėnas su ilga barzda.
Dvi tetos sėdi ir krepšius ant kelių laiko...
 — Būsiu geras, — m oju mamai ranka. — Neišdykausiu, nė­
ra su kuo... Faktas!
Į paskyrim o vietą atvykau laimingai.
Teta V alė pasitiko mane ir iš autobuso išlaipino tiesiai į
kaimą. O tetos Valės kaimas — tai viena ilga gatvė su šuli­
niais ir tvoromis. Troleibusai tenai nežvygauja, bet visą dieną
ir naktį šunys loja. Tenai, ku r senelė gyvena, yra sodas su
gatavais obuoliais ir medžiais. Atrodo jis visai kaip parkas.
Tik čia sodo varteliai atviri ir skersvėjis per tvorą pučia...
Po vaišių, vakare dar prisibubinęs pilvuką saldžiomis
kriaušėmis, užmigau. Būčiau kažin kiek miegojęs, bet girdžiu:
kokorykoo! — plėšė gerklę kažkas.
Pasitryniau miego sumirmintas akis.
— Kas čia per rėksnys, senele? — klausiu.
— Tai mūsų gaidys, Danuk,— atsako jinai. — Gaidys tau
praneša, jog laikas keltis... Kitaip pusrytėlių pavėluosi...
— Ką sakai, senele! — suplojau rankomis.— Iš kur gaidys
gavo laikrodį, kad skelbia laiką?!
Senelė, žinoma, springo juokais iš tokių miesto vaiko žo­
džių. Bet nieko — greitai aš įsisavinau kaimiško gyvenimo
būdą.
Susidraugavau su tuo kokorykorium gaidžiu Peštuku, su
pasipūtusiu kalakutu Burbuliu...
Tik rudas rudutėlis tetos Valės šuo Mopas manęs aiškiai
privengia. M atote, jis visiškai nemuzikalus: vos aš pradedu
groti lūpine armonikėle, Mopas, uodegą pabrukęs, tolyn
sprunka... A tsidūręs nuošaly, pakelia rudą snukį aukštyn ir
liūdnai kaukia.
Iš pradžių nesupratau to Mopo: galvojau, pritaria man.
— Mopas kaip iš gaidų traukia, — pagyriau jį tetai Valei.
Toji už burnos tvėrėsi.
 — Ne, Danuk! Ne iš gaidų! Iš atminties Mopas tau prita­
ria... Kur ten šuniui gaidos... Mopas konservatorijos nelankė,
juokdary tu!
O juoktis teta Valė mėgsta. Ta proga, kad žinotumėte, ji vi­
sam kaimui ištauškė, kiek per mane kartą juoko turėjusi...
Buvo taip. Man visai mažam esant atvažiavo teta į svečius.
Mamai dovanų nudirtą veršio kailį atvežė. Pakabino jį pra-
vėdinti balkone. Aš atsikėliau iš miego, apžiūrėjau... O čia ma­
ma į namus grįžta. Bėgu jai priešais.
Skubu naujieną pasakyti.
— Mama! Mama! — šaukiu. — Eikše, ką parodysiu: balko­
ne karvutė nusirengė!
Teisybė, kad žinotumėte, mano teta Valė — kolūkio karvių
melžėja. Žym ūnės medalį turi... Taip išgyrė man savo darbą,
kad vieną dieną ir aš neapsakomai panorau melžti.
O karvė, galima sakyti, po ranka. Senelei ji priklauso, v ar­
du Žalė. Ir tešm enį turi didelį... Ji ten laiko pieną, kad nesu ­
rū gtų.
Apsidžiaugęs, kad galėsiu numalšinti melžimo troškulį, ty ­
lomis kibirą nuo tvoros nuėmiau. N uėjau pamiškėn, kur Žalė
atrajo jo žolę. Paglosčiau jai kaklą, nugarą. „Tpruke, tpru­
ke", — pamaloninau.
Žalė tyliai sumūkė ir toliau kraipo žandus, skaniai žolę gro-
m uluoja — visai kaip vaikai kramtomą gumą...
Pasistačiau arti jos kibirą, atsitūpiau... Bandau melžti, o pie­
nas netrykšta, kiek besistengiu... Tada apėjau Žalę aplink,
melžiu iš kitos pusės. Nieko neišeina!
Turiu atvirai pasakyti: karvė lieka karve!
Tampau aš spenį, o Žalė žvairuoja apvalia karviška savo
akimi. Šmikšt šmikšt — kad šveis mėšlina uodega man per
akis, vos aukštielninkas neapvirtau. A ntrą kartą su ta pačia
uodega per nugarą šmikštelėjo.
— Tpruke, tpruke, tu karvute gražioji mano,— kaip įma­
nydam as gerinuosi tai uodeguotai pieno statinaitei.
Kad nem andagiai nesišvaistytų uodega, viena ranka tą uo­
degą nutvėręs laikau, o kita vėl siekiu tešmens, tik Žalė su
koja kaip tvos per kibirą, tas net į debesis nuskriejo... Paskui
trukt iš rankos uodegą — skausmingiausiai man kaklą nudil­
gino... Dar subaubė Žalė kaip senovinis garlaivis, nutraukė
virvę ir padūkus nušuoliavo per laukus.
Grįžau pas senelę sutinusia nosimi, nešdamasis neįmano­
miausiai sulankstytą melžiamąjį kibirą. Man buvo visiškai
aišku — melžimo žymūnu niekados nebūsiu.
Bet galvoje jau šmėkščiojo nauja idėja...
Dėl jos dabar ir lovoje guliu... Miestietiškuose namuose.
Pas mamą...
O tas Algis lanko mane kasdien ir visokiausias kiemo nau­
jienas pasakoja...
Lovoje, girdėjau gydytoją kalbant, man teks dar savaitę
kitą prasivartyti.
Kodėl?
Ogi todėl, kad aš pas senelę kaime užsimaniau raiteliu
būti...
Kaip indėnai ar kaubojai prerijose...
Taigi, nepasisekus tapti melžėjų, man į galvą cinktelėjo
šviesi mintis: reikia išmokti joti! O tai nesunku — arkliai ga­
nosi, galima sakyti, panosėje, čia pat, už tvoros...
Nusižiūrėjau tokį bėrą arklį... Sprandas gražiai išriestas ir
žvengia visai kaip žirgas...
Padaviau jam duonos riekutę. Pauostė žirgelis, linktelėjo
galva ir tokiomis minkštomis, šiltomis lūpomis duoną paėmė.
— Ė, žirge, žirg e! — sakau. — Tu — tai ne kokia ten kar­
vė... Ant žirgų,— aiškinu jam , — senovės lietuviai su priešais
kovojo...
Kai šitaip susidraugavom, privedžiau jį prie tvoros, nuo
jos ant žirgo nugaros užsiropščiau...
Apžvelgiau patenkintas iš aukštybių žemę, nutolusį hori­
zontą.
 — Pirmyn, žirgeli! Hy-y-y-yo! — indėniškai suklykiau.
Dar kaubojiškai kojomis supliekiau jam per šonus.
Žirgas buvo klusnus, matyt, lenktyninis. Kad pasileis per
laukus! Tik vėjai ir uraganai visokiausi ausyse švilpia...
Iš pradžių mėšlungiškai, abiem rankom, įsikibau jam į k ar­
čius ir laikausi. Laikausi ir jaučiu, kad neilgai taip ištversiu...
— Stoook! Trr, trr, tpruū!!! — rėkiu. — Būk žmogus, arkly,
sustok pagaliau!
O Bėris prie plačiausio griovio prišuoliavo... Tūptelėjo ir
kad šoks...
Sudundėjo griausmai galvoje...
Daugiau, garbės žodis, nieko neatsimenu...
Tame pačiam e griovyje kolūkiečiai su teta Vale mane ir
surado... Spėriai ir greitąjį daktarą atvežė.
— Kas tau, vaike, šovė į galvą? — stebėjosi dėdulė dakta­
ras. — Be balno, nemokėdamas jojai...
— Būta ko nem okėti, — atsakiau jam . — Aš tokį filmą kine
mačiau: „Raitelis be galvos". Ten ir be balno joja...
— Aha, — pasitaisė ant nosies akinius daktaras. Ir, pažvel­
gęs į mane, tarė: — Nedaug trūko, kad ir aš būčiau matęs rai­
telį be galvos... Na, o dabar regiu raitelį be kojos...
Žinau: paklausite, kodėl — be kojos?
Todėl, kad daktaras koją man sugipsavo... Sugipsavo, nes
griūdamas nuo žirgo, susilaužiau ją...
Paskui m ane kuo atsargiausiai parvežė namo, pas mamą.
Dabar visi lanko mane.
— Kaipgi tu koją susilaužei? — susidomėjo pirmą kartą at­
ėjęs Algis.
— Paprasčiausiai, — paaiškinau tam žiopliui,— jojimo spor­
te visko n u t i n k a .
 Ir paslaptingai nutilau. Taip paslaptingai, jog tasai storulis
vos nesprogo iš smalsumo: juk ne kiekvienam jojant pasiseka
koją susilaužyti...
O paslaptingai nutilau todėl, kad gilių giliausiai įsitiki­
nau — niekam nereikia raitelių be galvų...
Raitelis būtinai privalo turėti galvą, ir dar nekvailą...
Taip sako ir mano mama...
Faktas!
 J a u n i e j i

t e c h n ik a i
Pas mus kieme jaunieji technikai atsirado. Septintokai iš
mūsų namo: Domas ir Stasys. Visokias mašinas kurti mokyto­
jai jiem s padeda, o jie nosis užrietę vaikšto.
Vaikšto ir su mumis, mažyliais, nesišneka. Tik savo tarpe
tokiais žodžiai kalba:
— V ibracija!
— Instaliacija...
— Indukcija...
— Ekranas...
— Atmosferos...
— Varža, įtampa...
— Pliusinė minusinė elektra...
Mes klausomės jų net išsižioję, o jaunieji technikai nė akies
kam pučiu į mus nepažvelgia.
Kartą jaunieji technikai, Domas ir Stasys, parsinešė namo
savo gamybos traukinius! Su garvežiu ir bėgiais. Pripila Do­
mas garvežį vandens, užkuria, o tas garvežys ima šnypšti,
kaukti ir važiuoja, traukdam as vagonėlius. Į juos galima ir
akm enukų įdėti — paveža!
Stasys irgi didžiavosi,— jo garvežį varė elektra. Su baterija
garvežys važiuoja, vagonėlius veža ir nešnypščia... Buvo pik­
toka, kad tie traukinių kūrėjai tik bėgius mums leido paliesti
ir tai lyg didžiausią malonę darydami.
 — Nenusimink, D a n u k , — kum štelėjo man pašonėn Al­
gis.— Mes jiems parodysim, kaip pūstis...
— Aišku, parodysime! — atsakiau.
Dar labiau, kaip kalakutai kokie, pasipūtė Stasys su Domu,
kai mamos ir visa krūva vaikų tų traukinių atėjo pasižiūrėti
ir juos visaip gyrė.
— Rytoj mes ruošiame visos Klevų gatvės traukinių lenk­
ty n es! — paskelbė Stasys ir Domas.— Savus atsineš ir Kostas
su Gintaru... Ir kiti jaunieji technikai... Bet musų traukiniai ge­
riausi!
Kitą dieną kieme iš tikro susirinko daug vaikų.
Visi laukia, kas čia bus.
Stebi jie, kaip pūškuoja Domo garvežys, zvimbia Stasio
elektrinis motoras, žvilga Kosto ir Gintaro garvežiai. Ir mudu
su Algiu čia maišomės. Mudviem ypač rūpi bėgiai, ilgai juos
glostome, kol jaunieji technikai kiekvienas ant savo bėgių
sustato traukinius. Pagaliau Rimas davė ženklą: viens, du, trys!
Kad lėks paleistas Gintaro garvežys, kad sukauks tempda­
mas vagonėlius Kosto!
— Valio! — sušuko vaikai.
O Domo technika pukši vietoje. Nė žingsnio pirmyn.
Sukasi vietoje ir Stasio elektrovežis. N epajuda į priekį nė
per nago galiuką...
Laimėjo kiti Klevų gatvės traukiniai.
Nuleido nosį Domas.
Išraudo ir Stasys.
Vieni vaikai iš jų juokiasi. Kiti stebisi...
Tuo tarpu kur buvęs, kur nebuvęs atbėgo dėdės Baublio
šuo. Toks rudas, Saturnas vardu. Ir ėmė, iškišęs liežuvį, lai­
žyti Domo bėgius, kol iš snukio jam pradėjo kilti burbulai...
Visi stebėtis ėmė.
 — Nagi muilas č ia ! — sušuko Domas, apžiūrėjęs bėgius.
— Tikrai! Muilas! Štai kodėl ant bėgių garvežio ratai sly­
do... — išvertė akis supykęs Stasys.— Kas taip padarė? Na,
prisipažinkite. Kas ištepė muilu bėgius?
Mes su Algiu tik nusikikenom.
Domas nirčiai pasitrynė delnus.
— Ausis jiem s nurausiu! Na, bjaurybės, duokite ausis! —
Ir staiga ištiesė rankas.
Mudu su Algiu krūptelėjom ir nusigandę nejučiomis grie-
bėmės už ausų.
A, tai jūs! — suprato Domas.— Na, palaukite!
—
—M udu žaibiškai nusprendėme, kad nėra ko laukti.
Prisidengėme ausis ir šokome bėgti. Bėgom, bėgom, kol par-
kirtom ant žemės, tiesiai į purvą. Ir muilas iš mano kišenės
iškrito žemėn. Ėmiau verkti, taip pagailo ausų...
Atbėgo mama.
Nusitem pė mane namo ir nuplovė purvą.
Su tuo pačiu muilu, kuriuo bėgius tepėm, kad jie slidūs
būtų...
 n uo t y k i s

Tasai šiurpus nuotykis musų namų rūsyje atsitiko.

Kad žinotumėte, tenai žiurkių ir pelių įsiveisė.
Mūsų rudaūsis kiemsargis joms griežtą karą paskelbė. O
šiandien su pelėgaudžiais, kuriuose buvo lašininis masalas,
sugavome žiurkę...
Vienas mūsiškių nubėgo kiemsargio pašaukti, o mes tuo
tarpu rūsyje pelėgaudžius apstojom ir žiūrim... Žiurkė, tokia
bjauri, mus taip pat stebi, ūsus kraipo, aštrius dantis šiepia...
Stebėjome ją, stebėjome, kol iš netyčių spąstų dureles pra-
vėrėme... Žinoma, žiurkė nesikuklino, tuojau laukan spruko.
Pakilo sumaištis didžiausia... Vieni klykia, kiti iš juoko rai­
tosi, treti žiurkę gaudo...
Tokia karuselė prasidėjo: žiurkė ant sienų lipa, ratu mauna,
išeities ieško, o mes klykdami jai iš paskos bėgame...
Ir ūmai viskas nutilo: dingo žiurkė iš horizonto! Kažkur
pasislėpė graužike!
Visi dairomės, tylime, tik vienas Algis klykia, niekaip ne­
gali sustoti...
— Kur žiurkė?
— Kur žiurkė toji!?
Klausinėjam vienas kitą, atsakomybės jausmą pajutom...
Prieš rudaūsį kiem sargį mums nesmagu...
Klausinėjam ir patys savo balsų negirdim — tas Algis dar
garsiau klykia, m atyt, žiurkės gaudymu neatsidžiaugia.
— N u tilk ! — supykom ant to storulio.— Juk žiurkė dingo!
O Algis jau ant rūsio grindų raičiojasi.
Tada Kaziukas susiprotėjo:
— Cha cha cha! Štai kur žiurkė — į užsienietiškas Algio
kelnes įlindo! Vietoj urvo!.. Matai, ir žiurkė madas išmano!
Tikri atrakcionai...
— V aryk ją lauk! — šaukiame.
— Purtyk kelnes, Algi! — pataria kiti.
— Su lazda, vyrai, voškim! — sako Tomas.
Mes be galvų iš juoko, o Algis čia šokinėja iki lubų, čia
klykia kaip pamišėlis...
Išgirdęs klyksmą, rudaūsis kiemsargis tekinas atbėgo, kaip
mat konstatavo faktą ir sako Algiui:
— Greitai maukis kelnes! Maukis!
Algis tirtėdamas, drebančiais pirštais maunasi užsienietiš­
kas savo grožybes. O jos labai modernios: raudonos tokios,
su daugeliu kišenių. A nt užpakalio beždžionės išsiuvinėtos,
galai su moderniai apskurusiais spurgais... N et žmonės stabte­
li gatvėje ir žiūri į Algį. Galvomis linguoja, matyt, pavydi
jam... Dabar tos kelnės su visomis beždžionėmis nukrito že­
myn...
Žiurkė vikst ir išnėrė laukan.
— Cha, cha, cha!..
Visi juokiasi, tik Algio juokas neima.
Iš tik rų jų — ko čia juoktis, kai be kelnių prieš žmones
stovi...
 Dabar Algis moderniškiausios užsienio mados nebenešio­
ja... Tuojau žiurkė jam vaidenasi... Vaikšto apsirengęs kaip ir
visi...
Retkarčiais jį, žinoma, graudulys apima: tik pagalvoti rei­
kia — per kažkokią niekingą žiurkę tokia puošmena niekais
nuėjo!
 Pašnabžos

Senovėje gudruoliai mokė: jeigu nori, kad žmonės tikėtų

tuo, ką jiem s sakai, sakyk pašnabždomis...
Tai gali patvirtinti ir mano bičiulis, tasai dručkis Algis.
Jisai buvo labai pamėgęs pašnabždas klasėje.
Tik iššaukia m okytojas atsakinėti, Algis ausimis kaip loka­
toriais karpo, akys kaip dvi pelytės šmižinėja po klasę: pa­
šnabždu laukia.
Taip, kad žinotumėte, jisai įsimiklino, kad dar skrendantį
žodį sugauna, tuojau m okytojui persako...
O m okytojas m okytoju lieka, viską mato.
— Pats galvok, Algi! — perspėja.
Tik Algiui toks perspėjim as — nė motais.
Kartą aš ir sakau tam dručkiui:
— Užtenka, Algi, be perstojo draugų žiniomis maitintis...
— O ką tu, Danuk, valgai, — Algis suprunkštė, — kad taip
išmintingai šneki?
Ir nuėjo tolyn pasipūtęs kaip kalakutas.
Vieną gražią pavasario dieną mokytojas nustojo kimšęs į
mūsų m akaules istorijos mokslus.
Ėmė pats klausinėti, traukti iš mūsų žinias pažymiui...
Jo žvilgsnis užkliudė snūduriuojantį Algį.
 Ką jis žinąs apie graikų dievus, įsigeidė pasiklausyti moky­
tojas.
Algis pašauktas, kaip paprastai, ausimis ir akimis veikti
ėmė. Bet istorijos mokytojas kaip mat perkando Algį. Nužvel­
gė jį nuo galvos iki kojų, nuo kojų iki galvos, palingavo gal­
vą ir klausia:
— Pasakyk mums, Algi, be ko tu negali nė vienos dienos
išgyventi?
Išgirdęs tokį sudėtingą klausimą, Algis sumišo.
Treptelėjo.
Pasikasė pasmakrę.
Pasiuntė gailingą žvilgsnį į klasę.
— Na, atsakyk pagaliau! — ragina m okytojas. — Atsakyk!
— Be ko negaliu išgyventi nė vienos dienos...— garsiai nu­
tęsia Algis.
Tada tas Simas, mūsų filosofas, jam kažką pašnabžda. O Al­
gis, kaip papūga, tuojau kartoja, ką išgirdęs:
— Be pašnabždu negaliu išgyventi, tamsta mokytojau...
A tsipeikėjo Algis tik tada, kai visa klasė kretėjo nuo pašė­
lusio juoko.
Šyptelėjo ir mokytojas.
— Atsakymas teisingas,— tarė jis. — Bet pažymys už jį pri­
klauso ne tau, Algi... O tavo sufleriui...
Dabar visi laukia — kaip atsidėkos Algis tam Simui?
Pagyvensim — pamatysim...
 A tp ir k im o

o ž y s

Pasitaiko baltų, šviesių dienų. Ir juodų būna. Juodų juo­

džiausių... Tada jau ištisai nesiseka. Vien tik nelaimingos ne­
laimės tykoja.
Tamsiai likimo nužymėtas laikas ir į mūsų klasę atėjo. Dėl
visokių nelaim ingų atsitikimų tiek bėdų prisidarėme, jog ne-
bespėjom e aiškintis. Ir su gerbiamais pedagogais, ir su tėve­
liais mylimiausiais.
Pagaliau visi bendrai klasėje susimąstėme: ką daryti?
Galvas krapštėm e ilgai. Galvojome, kol plaukai sutino. Tik
žiūrime — storulis Algis nušvito kaip televizoriaus ekranas.
Vadinasi, balta, skaidri mintis į jo tamsiai garbanotą galvą
atėjo.
Algis tuojau romėniškai atkišo nykštį ir pergalingai rikte­
lėjo:
— Atradau! A tradau-au!!!
Mažos mėlynos Algio akutės žibėjo.
— Ką atradai, A rchim ede? — glaudžiai apstojome tą Algį.
Jisai, baisiai patenkintas dėmesiu, deklaravo:
— Atpirkim o ožį! Štai ką atradau!
M ano bičiulis triumfavo.
— Fe! Fi! F u ! — paniekinamai suprunkštė Laima Butku­
tė. — Ir be tavęs klasėje pilna...
 — Ožkų...— užbaigiau aš.
Žinoma, ne Algis atpirkimo ožį atrado, o senovės žydai.
Kaip istorijos šaltiniai rodo — senovėje žydai, pridarę viso­
kių nuodėmių, melsdamiesi suversdavo jas niekuo dėtam
barzdotam juodam ožiui. Pigiai atsiperki, išradinga! Kodėl
mums nepasinaudoti?
Šituos dalykus Algis gerai žinojo, nes jis — jaunųjų ateistų
būrelio narys. Ir va — ateistinės žinios visai klasei gerokai
pravertė.
O toji gerovė labai nesudėtinga: vienas klasės atstovas abė­
cėlės tvarka ištisą savaitę prisiima atsakomybę visokią.
Šitaip Atpirkimo Ožiu pirmasis klasėje tapo Astrauskas
Kęstutis. Visą savaitę Kęstutis ožiavo ir — nieko...
Kitą savaitę ožkeliavo Cėdronaitė Bronė. Ramu, tylu...
A tėjo mano eilė.
Iš karto supratau: po nelaiminga žvaigžde esu gimęs.
Nuo pat pirmadienio nemalonumai prasidėjo. Nuo tos mi­
nutės, kai Simas Kugelis prie klasės lango atsistojo. Įrėmė jisai
kaktą į stiklą. Užsisvajojo ir savo filosofiška kakta langą iš­
spaudė.
Dzin dziling — stiklo šukės pabiro.
A tėjo mokytojas.
— Kas tai padarė? — klausinėja.
Visi vieningai, ir Simas Kugelis, rodo į mane:
— Danukas Dunduliukas!
— Me! Me-e! M ee...— ožiškai pakračiau galvą.
Dvigubai teko man: ir už išdaužtą stiklą, ir už nemandagų
elgesį pedagogo akivaizdoje...
Trečiadienį vėl buvo šioks toks nutikimas.
Tas ėdrūnas Algis koridoriuje, ties mūsų klase, apelsino žie­
vę numetė. O Kvedaras Rimas, ilgšis aštuntokas, užlipo ant
jos. Ir, žinoma, paslydo. A nt nosies nuplaniravo... Kai pakilo
nuo parketo — nosis atrodė kaip išpurtusi bulvė...
Su tokia bulvine nosimi, nusprendė Rimas, tarpmokyklinėse
krepšinio varžybose nepasirodysi...
Treneriai ilgai aiškinosi su manimi, Danuku Dunduliuku...
Tylėjau baramas. Ju k aš — Ožys...
Ketvirtą savaitės dieną visai nuobodi istorija buvo. Dėl
juodo tušo. Tą tušą ant grindų žioplė Gerulaitytė Stasė iš­
laistė.
Pasigirdo nemalonus eilinis klausimas:
— Kas tai padarė?
Klasė vienbalsiai m okytojui nurodė:
— Danukas Dunduliukas!
Atidžiai m okytojo prižiūrimas, aš skutau ir ploviau grin­
dis... Devyni prakaitai išmušė: maniau — dantimis tušą iš len­
tų išgraužti teks...
Per tą Atpirkim o Ožį m okykloje garsėjau ir kitokiais bū­
dais. Į m okytojų klausimus klasė atsakinėjo harmoningai,
choru:
— Danukas Dunduliukas!
M ano šlovė netrukus paplito už mokyklos ribų ir pasiekė
gimtuosius namus... Bet ką galėjau padaryti? Aš — Atpirkimo
Ožys, tokios mano visuomeninės pareigos...
O šeštadienį, per pačią paskutinę pamoką, klasėn klasės
vadovas įėjo. Išraudęs, susijaudinęs. Vadovo rankoje mėly­
nas vokas švytruoja. Visi atsisuko į mane ir užjausdami žiūri.
— M okiniai! — kažkokiu kimiu balsu tarė klasės vado­
vas. — Kuris iš jūsų... vakar po pamokų... Kuris važiavote
vienuoliktu autobusu?
Ir akylai stebi klasę. Aš susigūžiau, į ežį susiriečiau. Šiur­
pu: net paskutinę valandą reiks ožiauti...
 — Tai kas tuo autobusu važiavo? — atkakliai domisi mo­
kytojas.
Klasė gedulingai suošė:
— Da-nu-kas Dun-du-liu-kas!
Nustebo mūsų — septintokų — klasės vadovas.
— Danukas Dunduliukas? — pakraipė jis galvą. — Nesiti­
kėjau... Na, Danuk, eikš čia... Stok prieš klasę!
Atsitojau.
Priėjau prie lentos lėtu, mirtininko žingsniu.
Klasė užgniaužė kvapą. Tylu. Visų ausys — ne ausys, o lo­
katoriai...
— Na, na, — tarė man klasės vadovas. — Na, na, vaikine!
Čia tau...
Padavė tą mėlyną voką.
Kaip gervės visi ištiesė kaklus. Aš lėtai lėtai pasižiūrėjau
mėlyno voko vidun. Garbės žodis! Laukiau smerkiančio raš­
to, o ten... bilietai.
Deficitiniai! Bilietai į visas Sporto rūmuose vykstančias pa­
saulinio bokso pirmenybes!
Už auksą niekur negausi tokių. Prieš mėnesį jau buvo iš­
graibstyti...
— Ir dar — laiškutis.
„Gerajam vaikui, — skaitau. — Pavyzdingam moksleiviui.
TSRS nusipelnęs sporto meistras, olimpinis čempionas, Petras
Čiočys."
N utirpau visas. Net ausyse suspengė... O mūsų gerbiamas
pedagogas prakalbą drožia. Tik jam bebaigiant supratau, kas
atsitiko. O atsitiko štai kas...
V akar čempiono Petro Čiočio motulė, visai senutė, pro mū­
sų mokyklą ėjo. Su nešuliais sunkiausiais. O iš mokyklos iš­
ėjo geras vaikelis. Mokinukas. Pamatė suvargusią senutę su
ryšuliais ir paėmė juos panešėti. Ne tik panešėjo iki autobu-
so, bet padėjo senutei ir vidun įlipti. Paskui kartu iki senutės
nam ų nuvažiavo. Ir ryšulius iki durų nunešė. Va kaip buvo...
— Čempionas labai dėkoja mokyklai, — baigė klasės vado­
vas. — Jis sujaudintas, kad vis daugiau ir daugiau atsiranda
tokių šaunių moksleivių... Sekite gražiu draugo pavyzdžiu...
Ir išėjo.
Klasė tyli...
Aš įsidėjau čempiono dovaną į kišenę.
Klasė tyli...
Tik kad prakiurs Algis!
— Nebereikia! — sušuko. — Nebereikia jokių atpirkimo
ožių! Salin religinius prietarus! Kiekvienas už savo poelgį at­
sako! !!
Klasė baisiausiai nustebo.
— Čia dabar kas?! — klausia Algį viens per kitą.
Algis treptelėjo koja. Delnais kaip varinėm lėkštėm
pliaukštelėjo:
— O tas, kad vakar tą čempionišką senutę ir jos ryšulius
aš tempiau!.. Kaip mulas iki pat jos namų... Pagailo, žinot...
Tokia sena... O bilietai Danukui atiteko...
Klasė apstulbo.
Paskui pašėlusiai kvatoti pradėjo.
N esijuokė tik Algis.
Prišoko prie manęs:
— Na, ką dabar dėl bilietų pasakysi, ožy nelemtas? — pik­
tai šnarpšdam as nosimi, paklausė jisai.
„Ak taip! Aš — ožys!!!" — supykau mintyse.
Pagalvojau: ką mano vietoje jam atsakytų tikras Atpirkimo
Ožys?
Ir, pasilenkęs prie to Algio ausies, sumekenau:
— Me-me-meee-eee!
 Ėmė ir vėl pasnigo. Žemę užgulė storas baltų snaigių pata­
las. Kai tik nustojo snigti, Algis atėjo.
— Danuk,— išpoškino vos įėjęs. — Man tėtis raudonas ro­
gutes su vairu nupirko... Einam pabandyti!
Mes tuojau išbildėjome laukan.
Ant kalniuko, tarp pušaičių, jau klegėjo vaikai.
Atsisėdome į naująsias rogutes ir, šaukdami „Valio!", nu­
švilpėme žemyn. Paskui antrą kartą nušvilpėme, trečią, de­
šimtą... Ką čia dar prasimanius? Pasižiūrėjau į klegantį ber­
niūkščių būrį, ir man gera mintis į galvą atėjo.
— Vaikai vanagai! — surikau.
Vaikai vanagai apstojo mane.
— Darom sniego traukinį!
— Kokį sniego traukinį? — suūžė nustebę.
— Iš rogučių! Surišim jas vienas po kitų, — aiškinau tiems
žiopliams.— O aš būsiu mašinistas!
— Ne tu mašinistas,— staiga užsiplieskė Algis,— o aš!!!
— Kodėl tu ? — sakau. — Aš sugalvojau traukinį! Aš ir ma­
šinistas būsiu!
— Tu neturi rogučių, o aš turiu. Ir dar su vairu... — ginči­
josi Algis.
Ką darysi, nusileidau...
 Surišome visas rogutes. Užtraukėme į kalniuką. Ir, kad ži­
notumėte, kalniukas mūsų traukiniui per mažas pasirodė. Kai
žemyn nusileidžia priekinės rogutės, viršutinės dar aukštai
tebestovi.
Vaikai
— vanagai, — vėl man į galvą atėjo gera mintis.—
Važiuojam nuo Raganos kalno!
Visi nutilo: Raganos kalnas labai didelis ir status.
— Baisoka,— tarė M indaugas, — tokia aukštybė!
— Nebūkite bailiai, — suniekinau jį. — O kas bijo, tegu čia
pasilieka.
Bailių daugiau neatsirado, ir mes užsiropštėme ant Raganos
kalno. Aukštas jis! Pasižiūri žem y n — galva sukasi.
— Nagi, mašiniste, — kuo garsiausiai sakau Algiui,— sėsk
prie vairo ir — pirmyn!
— Gal šį kartą, — pasimuistęs didžiadvasiškai tarė Algis,—
tu, Danuk, prie vairo sėsk... Aš tik pakomanduosiu...
M udu su Algiu atsisėdome į pirmąsias rogutes, o kiti vai­
kai — kaip kam patiko.
— Važiuojam! — pakėlė Algis ranką, pasispyrė kojomis,
išjudindam as rogutes. — Viens, du, trys!
Pasileidom žemyn...
Iš pradžių pamažu, lėtai rogutės šliuožė, kol visa jų eilė pa­
judėjo. Aš laikausi į vairą įsikibęs, Algis sėdi užpakalyje ir
laikosi įsikibęs į mane.
V aikai tik šaukia:
— Valio!
Rogutės vis greičiau, greičiau dumia žemyn. Apačioje mir­
ga nam ų stogai, gatvės ir aikštės mirga akyse. „Valio!" nie­
kas nebešaukia, o sniego traukinys lyg pašėlęs šauna žemyn...
Beveik oru jau skrenda.
 Aš nebekreipiau dėmesio į pasipainiojusias kelias mažytes
pušaites — jos tik akimirkai šmikštelėjo po mūsų sniego trau­
kinio apačia. Vos vos spėjo nuo mūsų pabėgti kažkoks išsi­
žiojęs slidininkas. Rudas šunpalaikis sukaukė ir, gėdingai pa­
brukęs uodegą, nėrė į krūmus. Žinojau, kad už tų retokų
krūm ų plyti pieva, taigi gal viskas būtų ir gerai pasibaigę, jei
ne Algis.
— Stabdyk! — ėmė klykti jis ir griebė už vairo.
Kol mes pešėmės, rogutės pasisuko į šoną ir nusirangė į
gatvę. Mūsų sniego traukinys prašvilpė skersai ją pro visiš­
kai apstulbusius praeivius.
O tada kažkas baisiai sudzingsėjo... Ausyse suskambėjo
tūkstantis varpų... Viršum savęs pamačiau didelę kažkieno
rankų, kažkieno kojų virtinę... Išsikapsčiau iš tos krūvos, iš-
klibikščiavau į gatvę. Paskui mane išropojo, sukultą nosį su­
siėmęs, ir Algis.
Pasirodo, visas mūsų rogių ešelonas įšvilpė į duonos par­
duotuvę.
Kas toliau buvo?
Na, buvo... visko buvo... Kaipgi nebus...
 K a ip m e s

a to s to g a v o m e

Mes buvom e vasaros atostogų išvažiavę. Pas tėčio senelį į

rajoną. Senelio nam ukas mažytis, bet užtat didelis ežeras ša­
lia jo yra. Ir miškas yra, ir daržas su brašk ėmis. O sodas kok-
sai! S ald žios k riau šės... G y v en k ir norėk.
Bet mums atostogos nekokios išėjo. Tokia kiauliška isto­
rija, anot tėčio, viską sugadino. Buvo taip: mes tą dieną liko-
me senelio namuose vieni. Todėl tėtis, laukdamas pietų atsi­
sėdo verandoje ir skaitė laikraštį. Ir staiga krūptelejo, sukluso,
įtem piau ausis ir aš: iš kaim ynų pusės sklido keisti garsai.
— Birute! — šūktelėjo mamą nustebęs tėtis — Kas čia da­
bar?
Garsai kaim yno darže nesiliovė.
— P aršas! — nustatė atėjusi mama.
— Tai pasakė! — patem pė lūpą tė tis .— Aš — žemdirbio
vaikas... Atskiriu paršą nuo motociklo! Bet kieno gi tas par­
šas?
M ama autoritetingai pareiškė:
— Dar klausia! Žinoma, kaimyno, Kanopkos. Užvakar Ka-
nopkienė teiravosi, kaip gimimo dienai skaniai iškepti paršą
su obuoliais...
— Bet šis paršas be obuolių! — atkirto tėtis. — Žiūrėk, kaip
kaim yno rožių krūm ą knisa...
M ama rožes mėgo. Taigi kad riktels:
 — Jukš, parše! Jukš!
Tėtis paraudęs sudraudė:
— Tsss! Dar kažką Kanopka pamanys. Vilniškis jo brolis —
mano viršininkas... O aš aną kartą per susirinkimą kritikos
žodelį jam vamptelėjau...
Mama gudriai nusišypsojo:
— Geriausia proga susitaikyti! Susidraugauti su broliu...
patarė jinai. — Eik ir išgink paršą lauk... Paskui ir pokalbis
užsimegs...
Tėtis užsigavo:
— Ką žmonės apie mane sakys — direktorius, o kiaules ga­
no! Gal Danuką pasiųskime...
Man labai patiko toks nurodymas... Šmurkštelėjau pro tvo­
rą, prisėlinau prie paršo ir, nutvėręs jį už uodegos, kad timp­
telėjau...
Paršas baisiai sužvigo ir kaip kulka nėrė į pomidorų lysvę.
Aš pasileidau iš paskos. Kad žinotumėte, prasidėjo tokia par-
šiška žviegynė, jog man atbėgo padėti ir pats tėtis.
Bet jo kojos buvo toli gražu nebe tokios vikrios. Todėl,
gainiodamas paršą, tėtukas nelaimingai jas supainiojo, ir tuo­
jau sudžerkšėjo dūžtantys inspektų stiklai.
O paršas buvo ir liko tikras paršas. Netekęs paskutinių par-
šiško savo proto likučių, jis kvykė, blaškėsi po agurkus ir ri­
dikėlius, po rožes ir bijūnus.
Dabar jam iš paskos suprakaitavus bėgiojo ir mama.
— V aryk jį, varyk mano pusėn! — šaukė tėtis mamai.— Aš
tave, parše, sutvarkysiu! — grasino jisai paršui. — Dar neži­
nai, kad jaunystėj už bėgimą prizą buvau laimėjęs!
Tėtis nesigyrė: netrukus paršas beviltiškai žviegė jo ran­
kose.
Tik kaimynų daržas dabar atrodė kaip po karo...
 Visi, nešini paršu, pergalingai nuėjom pas Kanopką.
— Kur jį dėti? — susirūpinome, gerokai pasibaladoję Ka-
nopkai į duris. — Atrodo, namuose nieko nėra...
— Gal pas save parsineškim? — pasiūliau ir meiliai paka­
siau jau aprimusiam paršui šonelį.
— Ką tu, Danuk! — sudraudė mama.— Dar kažką jie pa­
galvos! Geriau čia pasėdėk su paršu, vis taip jį paglostyk.
Kanopkos turėtų greit sugrįžti, jiems į rankas atiduosi...
Ir jie paliko mane vieną...
Pasėdėjau, pasėdėjau ir atvirą Kanopkų buto langą pama­
čiau...
Taigi, kad paršas niekur nedingtų, jį pro langą įmečiau į
Kanopkų virtuvę.
— A r jau parėjo Kanopkos? — paklausė mane pamatęs tė­
tis.
— Ne, — atsakiau. — Bet paršas ėmė daužytis... Tai aš jį...
Papasakojau, kaip buvo.
— Ką tu padarei! — sušuko mama ir nutvėrė tėtį už ran­
kos.— Tėvai! Greičiau paskambink Kanopkai į įstaigą...
Tėvas drebančiom rankom susuko telefono numerį.
Kanopkų svetainėje pasigirdo trenksmas. Ir tuoj po to
bjauriai sužviegė paršas.
— Tėveliuk! Jis tikriausiai televizorių nuvertė, — net pri­
tūpiau aš. — Į Kanopkų svetainę jų Vytukas mane buvo nusi­
vedęs...
— O varge!.. — susiėmė už galvos tėtis, vos padėjęs tele­
fono ragelį.
Jo balsą nutraukė naujas trekštelėjim as Kanopkos bute.
Dabar, atrodo, sudužo kažkokie indai.
— Kanopka labai stebėjosi...— tęsė tėtis virpančiu balsu.—
Jie amžiais jokių paršų nepirko ir nepirks... Vadinasi, senelio
kaimynui kiaulystę iškrėtėm... Svetimą paršą pro langą įbra-
čijom.
Mama pajuto būtiną reikalą atsiremti į tvorą. Tėtė dau­
giau neištarė nė žodžio. Tylėjo jis, ir kai po valandėlės tame
bute pasigirdo Kanopkienės klyksmas.
Jai pritarė beviltiškas paršo žviegimas...
Mes susidėjome daiktus į lagaminą ir tą patį vakarą išva­
žiavom namo.
 N e s ė k m in g a s

r y t a s

Yra pasaulyje žmonių, kuriems pam atyti juodą katiną

niekai, kuriem s vienas juokas rytą pradėti kaire koja...
Jokios grėsmės jiem s nesudaro kelią perėjusi bobulė su
tuščiu kibiru...
Nekelia šiurpo vidurnaktį mėnesienoje gūdžiai kaukiąs
šuo...
Tokie žmonės laimingi. O laimė, kaip žinote, tuo naudinga,
kad neneša nelaimės.
Deja, aš gimęs po nelaiminga žvaigžde...
Pavyzdžiai akivaizdūs: šį rytą užsimiršęs iš lovos išlipau
kaire koja... Ir ką? Laikrodis tuojau parodė, jog pasivėluosiu
į mokyklą. Skubiausiai, vos prarijęs sūrio gabalą, puoliau prie
durų. Išėjau į koridorių, ir portfelis su knygomis leptelėjo že­
mėn: man kelią perėjo Gailių bobulė. O jos rankoje tuščias
kibiras, tasai šiukšlinis.
M ikliai susikišau rankas į kišenes, sugniaužiau kumščius ir
tyliu: tai burtai tokie, kad nelaimės ženklas galios nustotų.
— Labas rytas, Danuk! — sako Gailių bobutė.
Aš tyliu.
— Ko nesisveikini, begėdi?! — stebisi jinai. Kur tavo la­
bas rytas?!
Tyliu, ir gana.
 — Jisai „labą rytą" į kišenės dugną įsikišo,— girdžiu pa­
šaipų kaimyno Andreikos balsą.— Matai, kaip ieškodamas
knisasi...
N udardėjau kaip įgeltas, visai raudonutis iš sarmatos laip­
tais žemyn... Ir vėl sustingau, sąnariai staiga susicementavo...
A nt slenksčio tupėjo juodas juodutėlis, visų juodžiausias
pasaulyje katinas!
 Žvairai dėbtelėjo jis į mane geltona akimi. M iauktelėjo ir
tingiai p e r b ė g o man kelią.
Portfelis iš rankos iškrito antrą kartą.
— Škac, bjaurybe, škac! — iš apmaudo treptelėjau koja.
Neskubėdamas, išrietęs uodegą, katinas nucimbino į kru-
mus.
Jaučiau — nelaim ė goduliauja manęs... Tuojau bėda ištiks...
Prieš juodo katino burtus, kaip visi žino, yra vienintelė
priemonė...
Ta antiburtinė priemonė tokia: reikia tris kartus apsisukti
an t kulno, padaryti trijų pirštų kombinaciją, sukryžiuoti
kum ščius ant pečių ir atbulam išeiti laukan.
Šią cerem oniją nedelsdamas ir kuo stropiausiai atlikau.
Bet ne veltui širdis neram iai stukseno... Nespėjau atbulas,
su trijų pirštų kombinacijom is ant pečių, peržengti slenksčio,
kai išgirdau griaudėjant:
— A k tu, padauža! Špygas man rodysi! Na, palauk!
Ir man skaudžiai nudiegė kairę ausį.
A tsisukau tirtėdam as: ogi priešais stovi inžinierius Kostas
Griaumedis — nervuočiausias dėdė mūsų name...
— Na, einam! — subaubė Griaumedis.
— Kur... Kur einam? — tryniausi nuskaudintą ir niekuo ne­
kaltą ausį.
— Pas tavo tėtį, nenaudėli! Tai vaikai dabar auga! Tegul
jis tau išaiškins, kaip reikia, užpakalį atsukus, žmonėms špy­
gas rodyti... — niršta dėdė Griaumedis.
Sunkiai atsidusau ir nieko nesiaiškinau: visi žino, kad su
juo geriau nesiginčyti...
Pasiėmiau nukritusį portfelį.
Grįžom laiptais atgal...
Pas tėtį.
 Dviese su dėde Griaumedžiu...
Man, lipant laiptais, pasigirdo, kad krūmuose kniauktelėjo
juodasis katinas...
Liūdnai pagalvojau:
„Ar neužteko šiam rytui kairės kojos ir bobulės su tuščiu
kibiru?.. Reikėjo dar pasirodyti tai juodajai bjaurybei... Šįry­
tinę nelaimių taurę perpildyti..."
Taip jau yra gyvenime: kas turi — tam dar su kaupu pride­
dama...
 Ligos apsėdo

Girdėjau, kaip mama sakė tėčiui:

— A r žinai, ką mūsų laikų vaikai puikiausiai moka?
— Ką gi? — susidomėjo tėtis.
— M oka išvengti darbo — atsakė mama ir žvilgtelėjo į ma­
ne.
Aš tyčiom nusižiovavau: pavargau nuo tų naminių auklė­
jim o pamokų... Ir išsitiesiau ant sofos. Poilsio galva reikalavo.
Tėtis palingavo galva ir pridūrė:
— Kada gi tinginiai supras, jog pailsėti geriausia dirbant?
Aš tylėjau...
Jau visas mėnuo, kai mane apsėdo ligos.
Nežinau, kaip gydytojai tas ligas receptuose vadina, bet
mama sako, kad mane ėda tik viena — tinginio liga.
— Danuk,— štai prašo mama.— Nueik į parduotuvę pieno!
— Negaliu, — sakau. — Koją nikstelėjau... Oi, kaip skauda...
N etrukus tėtis liepia:
— Danuk, nubėk į kioską. Nupirksi laikraštį.
— Oi, negaliu...
— Kodėl negali? — stebisi tėtis.
— V ėjas perpūtė... Sprandą skaudžiai suka...
— Danuk, vaikuti, — prašo senelė. — Eik, įmesk į pašto dė­
žutę šitą laišką.
 — A, ai,— sudejuoju, — negaliu, senele, ranką skauda...
Kaip matote — geras žodis „negaliu"... Tik reikia išradingai,
su atitinkam a intonacija ir gailiais padejavimais juo naudotis.
O šį sekmadienio vakarą, kai nuobodžiavau prie televizo­
riaus, namiškiai apie kažką pasikuždėjo, gražiai apsirengė ir
susiruošė kažkur eiti.
Aš sunerimau.
— Kur jūs visi einate? — paklausiau.
— Į kiną, Danuk,— atsakė mama.
— Į kiną? Kokį kiną?!
— „Trijų muškietininkų" žiūrėti, — pridūrė tėtis, užsidėda-
mas skrybėlę.
Man atvėpo lūpa.
— O aš?! — pašokau vos neverkdamas. — Kaip be manęs?
— Tau jokiu būdu negalima! — tarė senelė.
— Kodėl?
— Tu nikstelėjai koją...
— Ir ranką tau skauda...
— Vėjas sprandą perpūtė...
— Žodžiu,— vienbalsiai nutarė mano namiškiai,— kai žmo­
gų apsėda šitiek ligų, jam niekaip negalima iš namų išeiti.
Man akys pasruvo ašaromis.
— Bet aš noriu „Trijų muškietininkų"! — sukūkčiojau. —
Aš visai sveikas!
Tėtis ranka palietė man kaktą.
— Ar tu sveikas, ar sergi — nustatys gydytojas, — pasa­
kė jis.
— Gal gydytojas dar šįvakar ateis, — pridūrė mama.— Kai
paskambins, atidaryk duris...
 — Jeigu reikės, jisai tau vaistų įšvirkš! — maloniai primi­
nė senelė. — A rba ant nugaros gydomąsias taures pastatys...
Man taurės labai padeda...
Ir išėjo jie visi „Trijų muškietininkų" žiūrėti...
Aš likau namuose vienas spoksoti į barzdotą paskaitininką
televizoriuje.
Žiūriu tą nuobodžiausią televizorių ir su baime daktariško
skambučio laukiu...
Vis galvoju: ar išvengsiu vaistų švirkšto, ar neišvengsiu...
 G e o g r a fijo s

p a m o k a

Tai nutiko tam Algiui: jisai patyrė geografinį triumfą! Per

geografijos pamoką...
Buvo taip: į klasę mokytojas įėjo. Pavedžiojo pirštu po
klasės žurnalą... Aukštyn, žemyn pavažinėjo.
— Šiandien visų klausiu tik po tris klausimus,— pareiškė.
Tada priėjo prie Algio suolo, įbedė mėlynas akis į mano bi­
čiulį.
— Gal gerbiamas Algis pirmas teiksis atsistoti ir papasa­
koti, ką žino apie Afrikos fauną? — pasidomėjo.
Kaip čia žmogus nesiteiksi atsistoti, jei to pedagogas trokš-
ta!
Algis, storulis tas, lėtai atsistojo. Stovi, ir tiek. Tik savo
ruožtu išsprogino akis į mokytoją. Ir tyli, spokso, kaip veršis
į vieversį.
Tokia ilgalaikė pauzė įsiviešpatavo...
— Nieko negirdžiu! — pagaliau pirmas prabilo geografas.
Algis tik sielvartingai nusišypsojo ir mąstantį žvilgsnį į
kosmoso gilumą nukreipė.
Man pagailo bičiulio, vargan patekusio, bet padėti jam ne­
galėjau.
— Taigi laukiu! — vėl pasigirdo mokytojo balsas.
Algis lėtai mirkčiojo rusvomis blakstienomis.
 Klasė atsidėjusi sekė įvykių eigą: geografas iš vidinės švar­
ko kišenės autom atinį plunksnakotį išsitraukė.
Lyg skęsdamas Algis pažvelgė į mane...
— Afrikoje, tam sta m okytojau, gyvena krokodilai, bež­
džionės, drambliai, papūgos...— nelauktai prapliupo jis. — Be
to, ten, tam sta m okytojau, galima išvysti ir begemotų, ir stru­
čių, ir liūtų, ir smauglių, ir...
M okytojas padėjo rašymo priemonę.
— Užteks...— tarė apstulbęs.
Ir atidžiai nužvelgė klasę. Tačiau pritrenkta klasė sėdėjo
kietai sučiaupusi lūpas.
Tada jis vėl į Algį kreipėsi:
— Pasakyk, gerbiamasis, o kuo Japonija pasižymi?
Algis vėl m irkt mirkt akimis. Bet tuojau atgavo veido
spalvą.
— Japonija, tam sta m okytojau, pasižymi tranzistoriais...
Radiotechnikos pram onė gamina įvairaus dydžio portatyvi­
nius radijo aparatukus — „Mikado", „Tamasura".
Klasė apmirė.
Įkvėpimas pagavo Algį:
— O taip pat įvairius televizorius, magnetofonus ir...
— Užteks! — pasakė aiškiai sutrikęs mokytojas.
Jis priėjo visai arti Algio.
— Parodyk rankas, — paliepė.
Galvojo, tikriausiai, kad Algis špargalką turi.
Algis su nuskriausto angelo mina aukštai pakėlė rankas,
atsuko delnus.
— Keista,— pats sau tarė geografas.— N et labai keista...
Ir mums patiems tai buvo nelauktas siurprizas: žinojom,
kad Algis kaip ugnies vengia geografijos vadovėlio.
 M okytojas nenorėjo pasiduoti. Jis suraukė kaktą ir naujas
pinkles paspendė:
— Pasakyk, gerbiamasis, kokie didžiausi Europos miestai?
Algis išprakaitavo...
Mes gedulingai tylėjome: savo bičiulio geografinius hori­
zontus gerai žinojom...
O mokytojas, laukdamas žinių iš Europos, patogiai įsitvir­
tino tokiame geografiniame taške, kad vienu metu galėjo ste­
bėti ir klasę, ir Algį.
 Algis visai paniuro ir savo žvilgsnį į langą nukreipė.
— Didžiausi Europos miestai, tamsta m okytojau, — jo
skruostai nelauktai prašviesėjo, — yra Maskva, Londonas, Pa­
ryžius, V aršuva, Berlynas ir... Vilnius.
— Ir Vilnius...— suglumęs pakartojo geografijos mokyto­
jas.
Jis neryžtingai paėm ė klasės žurnalą.
— Dar vienas klausimas, Algi...— prakalbo.
Klasė pradėjo tyliai protestuoti. Tačiau geografas nebepai-
sė jokių dem okratinių principų.
— N orėčiau iš tavęs išgirsti...— tęsė mokytojas.
Algis pasikasė rudą plaukų kupetą, po kuria turėjo būti
galva.
M okytojas susimąstęs padaužė plunksnakotį į stalą:
— Džentelmeniškai prisipažink, kaip tu sugebėjai atsakyti
pamoką... A r niekas nesufleravo?
Sumišo Algis, nosį pasitrynė.
— Tai k aip ? — paragino mokytojas.
Algis pasižiūrėjo į geografą, pasiryžo.
— Na, jeigu džentelmeniškai, tai džentelmeniškai,— atsi­
duso.
Ir parodė pirštu į mane.
— Danukas Dunduliukas sufleravo! — staiga pareiškė.
Aš, kad žinotumėte, vos ant grindų nenuvirtau.
— Melagis! — sušukau, labai pasipiktinęs.
— N etaukšk niekų! — subarė tą Algį ir mokytojas. — Danu­
kas, pats stebėjau, nebuvo lūpų pravėręs...
O Algis toliau tarškė:
— Apie Afrikos fauną iš Dano sužinojau...
Ir bakstelėjo man į nugarą putniu pirštu.
 — jo palaidinės, tamsta mokytojau, visi tie gyvulėliai
Ant
matyti... O čia, ant rankovės, ir negriuko galva nupiešta.
Klasė v ie n in g a i nusikikeno — nagi teisybė !
— Ta-aip...— pasitrynė kaktą pedagogas. — O iš ku r apie
Japoniją, apie didžiuosius Europos miestus žinių ištraukei?
Algis didžiadvasišku mostu parodė į langą. Du žodžius te­
ištarė:
— Lagaminas! Turistai...
V isi prišokom e prie lango. Tiesiai po juo, matyt, la uk
da-
mas taksi, vaikštinėjo toks praplikęs dėdulė. P r ie jo k o jų
gulėjo didelis lagaminas. Tas lagaminas buvo apklijuotas
įvairių Europos miestų viešbučių etiketėmis... O greta jo tu ­
ristai šlaistėsi su tranzistoriais ant kaklo...
Mes su pagarba pažvelgėme į Algį. N et didžiuotis pradėjo-
me tuo apsukruoliu.
O m okytojas žioptelėjo, norėjo dar kažką pasakyti, bet ne­
spėjo: koridoriuje šaižiai nuaidėjo skambutis. Jis skelbė pa­
mokos pabaigą ir geografinį Algio triumfą.
 Išd a ig o s

n u s ib o s ta

Pasakysiu trum pai ir drūtai. Išdaigos nusibosta!

Kiek gali žmogus išdaigauti? Tik kol mažas, kol dar nesu­
brendęs esi... O vėliau per tas išdaigas tik visokiausių nema­
lonumų susilauki ir m okytojų kambary, ir namuose... Todėl,
viską apmąstęs, per laisvą pamoką pakėliau ranką.
Klasė nutilo ir žiūri ir mane.
— Žinote jūs, ar ne? — klausiu.
— Ne, nežinom, Danuk! — atsakė klasė.
— Bet klausom, ausis įtempę, klausom,— pridūrė tas druč­
kis Algis, kram tydam as bandutę su aguonomis.— Atrodo, kad
Danukui vėl šviesi mintis į galvą stuktelėjo...
Aš paraudau ir reikšmingai pasakiau:
— Dėl to stuktelėjim o susitarsim grįždami namo, Algi!
Algis pabalo ir vos neužspringo paskutiniu bandelės kąsniu.
O klasė m ane ragina:
— Na, išsiliek! A pšviesk mūsų protus!
Aš nė kiek nesibranginu.
— Užtenka paikų išdaigų! — čiurlenu. — Ypač dabar, kai
pionierių jubiliejus ne už kalnų... Pagerbkime jį gerais dar­
bais! V isur ir visada darykime gera... Valio?!
Visi susižvalgė.
O Rimas net aukštyn pašoko ir sušvilpė:
 — Nebloga mintis! Paauksuota! Nuostabi! Valio! Pabandy­
kime.
— Pritariu, — burbtelėjo ir Algis.
Ir mergaitės suklego.
— Neįžeidinėkime vienas kito, neprasivardžiuokime... Tik­
raisiais vardais vadinkimės, — siūlė ištįsėlė Raminta. Sutin­
ki, Danuk?
Mintis iš tikro buvo gera ir dora.
— Kur čia nesutiksi,— tariau kaip pavasario saulė nušvi­
tęs. — Ju k puikią mintį Gysla iškėlė, draugai? — klausiu.
— Nuostabu! Bravo, Gysla! — nuoširdžiai plojo klasė Ra­
mintai.
Ir daugiau nuostabių įsipareigojimų prisiėmėme. Vienu žo­
džiu, klasė parėmė mano iniciatyvą: visur ir visada daryti tik
gera.
Pamokoms pasibaigus, šūktelėjau Algiui:
— Ei, Dručki, eime... Pasitarsime!
Eidami į namus, dar kartą užsidegėme entuziazmu. Pasiža­
dėjom e nedelsdami sudaryti gerų, tik gerų darbų ir priemonių
planą.
Algis nelauktai pliaukštelėjo sau į kaktą delnu.
— O! Mūsų kieme gyvena toks padauža Linas! — nudžiu­
gęs atsiminė.— Jis kniaukia iš savo tėvo medžioklinius šo­
vinius... Šerninius... Nukniaukia šovinius ir atiduoda vaikė­
zams... Kad šie leistų pasivažinėti dviračiu... O tie šovinius į
laužą meta...
Aš apstulbau.
— Negalima leisti vaikams žaisti su degtukais! Negalima
žaisti su sprogmenimis! Tai pavojinga gyvybei ir gali sukelti
gaisrą! — sušukau pasibaisėjęs.
 Ir, pagal gerų darbų programą, puolėme ieškoti to Lino.
Pasisekė. Įbėgome kiem an — ogi Linas, toks baltaplaukis
bern ėkas, tik minia, tik darbuojasi kojomis... Gal šimtąjį ratą
baigia dviračiu sukti. Aiškių aiškiausia — vėl tėvo šovinius
nelegaliai švaisto.
— Stok! Stoook, nedorėli! — šaukdami puolėme prie dvi­
račio.
Linas, aišku, sustojo. Linas nusigando... Jo plonos kinkos
nesulaikom ai drebėjo. Bumpt — ir nukrito nuo dviračio...
— Rodyk, Linai, kišenes! Kišenes! — griežtai pareikalavau.
— Kišenes! Kišenes! — paskui mane kaip aidas kartojo
Algis.
Linas kišenių nerodo, tik verkia visa gerkle. Mes patys nar­
šome po kišenes. Pragaištingų šovinių ieškome. Rudame švar­
ke ir juodose trum pose kelnaitėse.
— Na, kur jie? Kur? Sakyk greičiau! — reikalauju šventos
rūstybės apimtas.
— Taigi! Kur jie? Kur? — iš paskos kartoja Algis.
N espėjo Linas pasakyti, kur šerninius šovinius padėjo...
Ir kaip suspės: ant savo sprando pajutau kietą, sunkią ran­
ką. Ir Algis pajuto.
— O jūs, bjaurybės! Vagišiai! — išgirdome rūstų balsą.
Atsigręžėme, pažvelgėme aukštyn. Mus nutvėrė dėdė — ne
dėdė, o griaumedis kažkoks, gal sunkumų kilnotojas...
— A pvaginėjate mažiukus! — dundėjo dėdė, purtydamas
mus už apykaklių kaip kačiukus. — Kišenes vaikui kraustote!
Kur milicija! M ilicija kur, nenaudėliai?
Padėtis komplikavosi. Aplinkybės aiškiai ne mūsų naudai.
Linas, bjaurybė, ėmė bliauti dar garsiau.
— Bet mes... mes...— vos išstenėjau.
— Mes... mes... mes...— suaimanavo ir Algis.
 O aplink žmonės renkasi.
Pratrūkom ir papasakojom tam dėdei viską. Apie klasę, ge­
rus darbus, degtukus, sprogmenis, Liną, dviratį ir šerninius
šovinius...
Dabar aplinkybės pasikeitė mūsų naudai.
— Štai kokie reikalai! — švilptelėjo dėdė griaumedis —
Linai! Klok čia tėvo šerninius šovinius!
Linas šniurkštelėjo nosimi:
— N eturiu aš jokių šovinių...
— Kaip neturi? — supykau. — Begėdi tu! O iš ko šį dviratį
gavai?
Linas ramių ramiausiai atsako:
— Dviratį? Dviratį man tėtis nupirko!
Algis ironiškai juokiasi:
— Cha cha cha... Mikė melagėlis! Tėtė jam nupirko...
— Tu pats m elagis! — atsikerta Linas.
Aplinkybės vėl pasikeitė mūsų nenaudai. Žmonės žiūri į
mane su Algiu, žiūri į Liną ir galvas kraipo: kieno teisybė?
Tik regime — Lino tėtis ateina.
— Pasakykite, ar pirkote Linui dviratį? iš karto dėstome
aplinkybes jam.
Nustebo Lino tėtis:
— Kodėl klausiate? Nupirkau... Vakar. Linas davė žodį ge­
rai elgtis. Ko jums reikia iš Lino ir jo dviračio? — traukė pe­
čiais.
Tokia tetulė nervinga kad sušuks:
— Vagišiai jie! Vaikų kišenes viešai krausto!
Sunki dėdės letena vėl palietė mano sprandą.
Padėtis visiškai komplikavosi. Algis neišlaikė nervinės
įtampos — dūdas paleido.
 — Mes ne vagys! — ištryško jam ašaros. — Mes šovinių
ieškojom... Gerą darbą įsipareigojom... visa klasė...
— Ką! Visa klasė? — kažkas sušuko.— Baisu!!!
Aš, kaip skenduolis kibdamas už šiaudo, paklausiau Lino
tėvo:
— Pasakykite jūs... Oi, pasakykite, ar Linas nekniaukė jū ­
sų medžioklinių šovinių!? Šerninių... Ar vaikams už pasivaži­
nėjim ą dviračiu jų nedalino?!
Visi pastatė ausis. Lino tėvas truputį sumišo. Apsidairė.
Paskui pagalvojo ir sako:
— N ėra ko slėpti... N ukniaukė kartą Linas mano šovinius...
Jis iš kvailum o tai padarė. Juk dar mažas... Bet davė žodį ir
daugiau šovinių nebeima...
Žmonės susižvalgė.
— Ir mes davėm e žodį...— prabilau aš.— Visur ir visada
daryti gera... Ir štai kas išėjo...
Visi geraširdiškai nusijuokė...
N usijuokė dėdė griaumedis.
N ervingoji teta nusijuokė.
N usijuokė Linas ir jo tėtis.
— Atrodo, piliečiai,— atlaidžiai sugriaudėjo dėdė, paleisda­
mas mano sprandą, — visų norai buvo geri... Įvyko aiškus ne­
susipratimas... O tie berniukai — šaunūs! Sprogmenys sprog­
menimis lieka...
Visi išsiskirstė.
Tada Lino tėtis Linui tarė:
— Eik namo... Nusiprausk... O kai nusiprausi, — jis pasi­
žiūrėjo į mus,— pakviesk berniukus svečiuosna... V akar me­
džioklėje buvau. Su tais šerniniais šoviniais šerną nušoviau!
Šerniena pasivaišinsime...
Tai va į kokią istoriją mudu su Algiu buvom įsipainioję...
Ką gi, gera daryti sunkiau, negu būti negeram...
 P ir m a s is
p a s im a ty m a s

Meilė! Iš pirmo žvilgsnio! Kad žinotumėte, ji mane apėmė

mokyklos salėje kaip gaisro liepsna. O mano širdis krūtinėje
pasidarė karštesnė, negu tūkstantis Afrikos saulių... Saule,
aišku, šviečia visiems, bet vis vien daugiau tiems, kas gyvena
pietuose...
Mokyklos orkestras užgrojo svajingą valsą, ir aš, sukau­
pęs drąsą, iškviečiau ją šokiui. Kai pradėjom suktis, kojos
staiga nustojo jausti žemę. Aš taip ir pasakiau jai.
— O ,— atsakė ji, — todėl nejauti žemės, kad visą laiką lipi
man ant kojų...
Aš labai nuraudau.
— Danukas,— išmikčiojau.
— Valentina, — pasakė savo vardą ir ji.
Paskui ją vaišinau limonadu. Atkimšinėjau butelį po bute­
lio ir vis pyliau jai. Kai, galutinai apsvaigęs nuo meilės, ati­
dariau septintą butelį, V alentina nusikvatojo.
— Liaukis vaišinęs!..— tarė ji. — Man nuo to limonado jau
akyse burbuliukai šokinėja...
Paskui lydėjau ją namo.
Ji tylėjo, ir aš tylėjau.
Taip palaimingai pratylėjom e ligi pat namų, kol aš išdrįsau
po savaitės paskirti jai pasimatymą.
 Ištisą savaitę tik apie ją galvojau, ją sapnavau.
N ulėkiau į pirm ąjį pasimatymą kaip su sparnais. „Pasaky­
siu jai, kad myliu! — tvirtai nusprendžiau. — Būtinai pasa­
kysiu!"
— Labas, Danuk! — pasisveikino jinai.
Aš atsakydam as kažką kvarktelėjau lyg varlė.
Ir nutilom abu.
Tik ėjom, ėjom ir tylėjom, tylėjom...
— Gražus vaizdas, — parodžiau į kažkokio smėlio krūvas.
— A... Taip...— atsakė ji.
Ėjom, ėjom ir vėl ėjom...
— Puikus oras...— dabar prakalbo ji.
— Girdėjau, per radiją pranešė, — pratęsiau kalbą, — rytoj
griaustinis gali būti...
— Ir trum palaikis lietus, — atsiduso ji.
Ėjom ir tylėjom.
— Gal atsisėsim, — pasiūliau, vos bepavilkdamas kojas.
Atsisėdom.
Viršum galvos sklandė kregždės. Šokinėjo žuvys iš van­
dens. Kvepėjo žiedų kvapų prisotintas oras.
Gera!
— Valentina... — springau savo nedrąsa.
— Kas... Taip?..— vos girdimai sušnibždėjo ji.
— Aš... Aš...
Jos akys nukrypo į nežymų lopelį mano bate.
M ane pylė prakaitas.
— Aš... turiu... — Ir staiga netekau kvapo.
— Ką turi? Sakyk! — ji nusigandusi pažiūrėjo man į akis.
— Turiu prisipažinti... jog aš, aš...— užsimerkiau, kad nie­
ko nem atyčiau, — jog aš niekuom et neišdrįsčiau... skristi į
mėnulį...— išpoškinau nei į tvorą, nei į mietą.
 Iš gėdos vėl užsimerkiau. Užsimerkiau, laukiau, ką ji man
dabar pasakys. Bet vietoj žodžių išgirdau tik žvėrišką urzgi­
mą. Pašokau,— priešais mus urzgė nežinia iš kur atsibastęs
didžiulis šuo! K lektelėjau atgal iš netikėtumo.
Valentina virpėdam a prisiglaudė prie manęs.
— Apgink, Danuk! — sušuko. Jis pasiutęs!
Pasiutusių šunų tai jau bijau... Kad tik tas dičkis nuo musų
pasitrauktų! Su juo reikia kuo švelniau elgtis...
 — Na, eik sau! Eik, šunyti... sau...— išstenėjau.
Šuo tik pravėrė kraugeringus nasrus ir sulojo.
Aš — krust, o jis vėl savo:
— Vau!.. Vau!.. Vau!..
Siekiu akm ens — šuo tigro dantis parodo.
Bandau tolyn ropoti — jis, nutvėręs už kelnių, atgal par­
tempia.
— Gelbėkit! — apsiverkė Valentina.
Bet gelbėti nebuvo kam: aplinkui — nė gyvos dvasios.
— Kas tu per v y ra s! — atsigręžė ji į mane jau su piktu­
mu.— Negali m ergaitės apginti!
Aš tyliu. Ką aš galiu, — juk nepradėsiu šunies kandžioti!
— Žinai ką, — staiga pagyvėjo ji. — Tu bėk, o jis tegul tave
vejasi!.. Tada aš pasislėpsiu... Ir namai man netoli...
— A čiū už patarim ą, — atrėžiau pasipiktinęs. — Aš visai ne­
sirengiu savo paties mėsa pasiutusį šunį šerti!
— O aš nesirengiu su bailiu draugauti! Bailys, bailys! —
sušnypštė jinai.
— Tu pati bailė! — atsikirtau.
Besižodžiuodami nė nepamatėm, kaip prie mūsų priartėjo
m oteriškė su vaikų būreliu.
— Š u o ! — verksm ingu balsu suklykė mano svajonė. —
Gelbėkit!
— Rudi, eikš čia! Ciu, ciu, — pašaukė vaikai pabaisą kaip
niekur nieko.
Rudis suvizgino uodegą. Atsigręžęs į mus, dar kartą vam p­
telėjo ir nubėgo.
— Be reikalo jūs, vaikeliai, nusigandote, — šypsojosi mo­
teriškė. — Rudis pažaisti su jumis norėjo... Jis mūsų darželio
numylėtinis...
 Mano sapnų princesė sulig tais žodžiais plykstelėjo kaip
ugnis ir, matyt, dar kažko išsigando, kad, sušukusi: „Viešpa­
tie! To dar trūko!", leidosi į kojas.
Patrypčiojau vietoje nesuprasdamas, ko ji vėl išsigando.
Ir tada, kad žinotumėte, už nugaros išgirdau balsą:
— Labas vakaras, Dunduli!
Taip netikėtai mane pasveikino mokytojas Strakšys. Pa­
sveikino ir kandžiai pridūrė:
— Su panelėmis vaikštinėjat? O kas pamokas ruoš?
— Pamokas... ėė... jau paruošiau... O čia, tam sta mokyto-
jau, — mikčioju, — jokia panelė, čia... mano... sesuo...
— Ką? — apstulbo Strakšys.— Sesuo? Aš, kiek atsimenu,
nesu tavo tėvas! Ir nebūsiu. O toji panytė tikrų tikriausia
mano duktė!
Finalas, kaip matote, nedžiaugsmingas... Savo liūdnais per­
gyvenimais nelinksminsiu nieko.
Tik galiu pridurti, kad prisiminęs tą bjaurų vaikų darželio
šunpalaikį, į savo slaptą dienoraštį didelėmis raidėmis įrašiau:
„Ko verta tokia meilė, kurią kiekvienas šuo gali ant uode­
gos galo nusinešti..."
 R e g u liu o to ja i

Dabar iš visų svarbiausių problemų pati svarbiausia — eis­

mo taisyklių problema. O m udviejų su Algiu didžiausia prob­
le m a — kaip pasidaryti milicininku reguliuotoju. Gera būtų:
pamokų m etu vaikštai gatvėmis ir mašinas visokias stabdai.
O jei nori — nestabdai. Pamatai gerą mokytoją — sulaikai
mašinas, jis ram us pereina gatvę. Kitas tesižino pats...
Tačiau šį rytą ką pamatėme! Gatvėje, priešais mūsų naują­
ją mokyklą, eismo srautą tvarkė... Akimis savomis netikiu...
Jonas Cedronas. A nt jo švarko rankovės — raudonas tvark­
dario raištis. Rankoje — vėliavėlė. Švilpukas ant kaklo. Po
šimts!
Susirenka gatvėje ties „zebru" būrelis pirmokų, antrokų ir
kitokių mažių. Mašinos pro šalį garsiai dunda. Praeiviai sku­
ba. O Cedronas pakelia ranką su vėliavėle. Sušvilpia:
— Dėmesio!
Vaikai susirikiuoja. Cedronas, orus kaip kalakutas, pakėlęs
vėliavėlę, žengia. Na, ką jūs pasakysite: tas ištįsėlis pakelia
vėliavėlę — mašinos sustoja. Ir iš kairės, ir iš dešinės. Perve­
da per gatvę vaikus devintokas Cedronas ir vėl grįžta. Mes
su Algiu susižvalgėme. Tylomis vienas kitą supratome...
Po pam okų m okykloje raudoną raištį ir raudonas vėliavė­
les iš spintos pasiėmėme. Tada gretimoje gatvėje, toliau nuo
mokyklos, pasirinkom e atitinkam ą „zebrą". Užsirišome rau-
 donus tvarkdarių raiščius. Vėliavėles tvirtai delne laikome.
Stovime. Trūksta tik mūsų reguliuotoj iškos pagalbos maldau­
jančių mažylių.
Tačiau mes — laimės numylėtiniai. Su tuščiu pieno buteliu
krepšelyje kaimynų Mikė pasimaišė. Mikė — trečiokas. Visai
mažas. Vos iki pečių mudviem su Algiu.
— Stok! — šūktelėjau. — Stok, Mikuti!
— Palauk, sūneli! — pridūrė Algis.— Mums tavo nerūpes­
tingos vaikystės gaila. Šiame pašėlusiame technikos amžiuje
mes su Danuku tave globosime!
— Ačiū už dėmesį,— žiovaudamas atsakė Mikė.— Gal kitą
kartą? Dabar aš privalau šeimai pieno parnešti...
— Ne, M ikuti,— įtikinamai pareiškiau. — Ką gali nuveikti
šiandiea, neatidėliok rytdienai.
Taip prasidėjo mano ir Algio visuomeninė veikla transpor­
to eismo srityje. Pasitaisiau raištį ant rankovės. Pakėliau ran­
ką su vėliavėle. Giliai įkvėpiau oro į krūtinę ir įžengiau gat­
vėn...
Sužviegė mašinų stabdžiai. „Volga" sustojo. „Moskvičius"
sustojo, ir naujas žalias „Žiguliukas" sustojo. Aš baisiausiai iš­
augau savo akyse.
— Eik paskui mane! — pasakiau Mikei.
Mikė patraukė pečiais ir tingiai nutapseno iš paskos. Ran­
koje jis supo krepšelį. Gatvę perėjom e laimingai.
— O dabar — reguliuoju aš! Dabar eismą tvarkau aš! —
tvirtai pareiškė Algis.
Ir jis pakėlė vėliavėlę. Mašinų srautas iš karto sustojo.
— Mikuti! Viens, du! Viens, du,— komandavo Algis.
Mikė cimbino paskui Algį, o dešimtys nekantrių vairuotojų
akių įdėmiai sekė šią neužmirštamą sceną.
 Kokią valandą ar daugiau mudu su Algiu reguliavome eis­
mą. Rimtai, lėtai, neskubėdami.
Tik staiga M ikė ėmė ir paskelbė:
— N enoriu daugiau! Nusibodo kvailioti! Šeima pieno lau­
kia.
Ir jis pasibruko krepšį po pažastimi.
— Nesiožiuok, Mike! — subarė jį Algis.— Tu žlugdai svar­
bų visuom eninį dalyką...
Pasirodo, Mikei, nesąmoningam elementui, tik nusišvilpt į
visuomeninius dalykus. Tada Algis surado kišenėje penkioli­
ka kapeikų. N upirkome Mikei ledų.
Ir vėl atėjo mano eilė reguliuoti. Mikė murzinu pirštu ra­
miai parodė į mano kišenę, į kyšantį iš jos šratinuką su liūto
nasrais.
— N oriu šito,— pareikalavo akiplėša.
— Mike! Oi, Mike! — rimtai pagrasinau jam. — Nebūk go­
dus!
Ir pakėliau vėliavėlę, sustabdžiau mašinų srautą.
— Na, Mike, paskui mane!
N enuėjau nė pusės kelio, o už nugaros girdžiu zirziantį Mi­
kės balsą:
— A r duosi šratinuką, ar neduosi? Aš neinu su tavim...
Ir sustojo „zebro" centre. Apstulbau. Ir vairuotojai, matau,
stebi m us susidomėję.
— Neduosi šratinuko — iš vietos nepajudu, — šnarpščia
Mikė.
— Sukčius tu! Šantažistas! — šaukiu.
O šantažistas ramiausiai ant grindinio atsisėdo. Vairuotojai
kažką šaukia, rankom is ženklus visokius rodo.
Nepamenu, kaip prišokau prie Mikės, nusukau jam ausį.
Mikė, aišku, nesivaržė. Paleido dūdas... Kilo panika. Subėgo
vairuotojai. Žmonės mus apstojo.
— Negirdėta, — girdžiu, kalba iš visų šonų,— kad reguliuo­
tojai pėstiesiems ausis sukiotų!
— Neturi jis tokios teisės! — karščiuojasi žmogus su
barzda.
O Mikė, niekšas, vaizduoja labai nuskriaustą ir dar garsiau
bliauna.
O žmonės ūžia:
— Sulaiko eismą...
— Kur milicija! M ilicija kur?
Reikalai krypo į negerą pusę. Išgirdau vyrišką balsą:
— Milicija čia! Kodėl judėjim ą sulaikote?
— O kodėl šitas reguliuotojas vidury gatvės viešai už save
mažesnį skriaudžia? — parodė vienas vairuotojas į mane.
— Koks reguliuotojas? — nusistebėjo milicijos seržantas.
Man nervai visai apmirė. Iš rankos žemėn vėliavėlė iškrito.
Tyliu, ir viskas.
— Jis visą popietę čia reguliuoja... Mašinas stabdo,— įsi­
terpė toks sportininkas su geltonu motociklininko šalmu.
— O ko tu eismą trukdai? — paklausė milicininkas Mi­
kės. — Kas tau davė teisę viduryje gatvės sėdėti?
Nelemtas pienanešys viską sugadino.
— Todėl sėdžiu, kad jis man šratinuko neduoda, — jau ty­
liau subliovė.— O jei neduos, aš nebedalyvausiu eismo sau­
gume...
Viskas paaiškėjo iš karto. Kas toliau dėjosi, atrodo, pla­
čiau pasakoti nereikia. Nesu smulkmeniškas...
Rytojaus diena buvo niūri ir lietinga. Mokyklon atėjo au­
toinspektorius. Jis su manimi ir Algiu ilgai kalbėjo atskirai,
o po to ir į klasę nuėjo... Surašė klasėje tuos, kurie nori patys
mokytis ir kitiem s aiškinti eismo taisykles... Prisiprašėme, kad
įrašytų ir m udu su Algiu. Tai buvo pirmoji prošvaistė.
A ntroji prošvaistė buvo, kai koridoriaus gale Mikę suti­
kome. Jam atskirai tyliai, nuosekliai tampydami ausis išaiški­
nome, kad už niekingą šokoladinių ledų porciją jis pardavė
m udviejų garbę...
 M e i l ė s

b a c i l o s
Nėra, kad žinotumėte, baisesnio daikto už meilę!
Iš savo patyrimo skelbiu: meilės bacilos daug bjauresnės
už gripą. Nuo gripo žinai, kaip apsisaugoti, ir dar į pamokas
gali neiti, o nuo meilės niekas neišgelbės.
Vieną kartą sėdžiu troleibuse. Namo važiuoju. Važiuoju,
o priešais mane tokia geltonkasė m ergaitė sėdi. Su mokyk­
liniu portfeliu ant kelių. Ir draugė šalia jos. Irgi su mokykli­
niu portfeliu ant kelių... Tik be kasų ir nosis baisiausiai riesta,
ir plepė neapsakoma. Trata, pila jinai kaip iš kulkosvaidžio,
be jokių pauzių kvėpavimui...
— Algi,— kumšteliu į šoną tam storuliui, rodydamas į
mergaites, — gal žinai, kas jos?
Algis pasimarkstė, nusižiovavo ir suniurnėjo:
— Ko čia nežinosi! Mergiščios!
— Ne to klausiu, — širstu.— Pats atskiriu, kad ne dėdė
Anupras... Iš kur jos, ar bent žinai?
— Žinau... Muzikinėj mokosi... Nepertoliausiai, šalia mano
tetos gyvena...
Atsigavau: pradžiai šiokia tokia informacija yra, šaunuo­
lis vis dėlto tas mano bičiulis Algis.
Parvažiuoju namo, o iš galvos niekaip geltonkasės neiš-
krapštau...
 Ir vieną, ir kitą dieną jinai atkakliausiai mano smegeninėje
sėdi.
Paskui troleibuse vėl susidūrėme, bet ji į mane — ne
žvilgt...
A petito nustojau, nebevalgau. Supratau — meiles bacilos
m ano kūną graužia... Ir netiktai į ūkanotą mano galvą vėl
šviesi mintis atėjo. Paaukojau tai šviesiai minčiai pusę nak­
ties — laišką geltonkasei sukūriau. Papasakojau per margą
popierėlį, kaip esu jos draugystės ištroškęs, save aprašiau:
kokio ūgio, kuo vardu esu, kur mokausi, savo vertingumui
pakelti pridūriau, kad dar esu sporto pirmūnas...
Užbaigiau laišką eilėmis ir paklausiau, ar jinai nenorėtų
užmegzti pažinties su tokiu žmogum?
Laiškas užbaigtas, tik vargas vėl: negi troleibuse jai pa­
duosiu? Nusim iniau be galo, bet netrukus susizgribau, kad
Algis gali mane išgelbėti. Nubėgau pas jį, žiū riu — pašto
ženklų album ą tvarko.
— Pasaulinės svarbos reikalai! — m aldauju Algį. Laišką
reikia įteikti... Viena, pameni, tokia su kasom... Kita be kasų
važiavo... Oi, kaip svarbu!
Algis pasipūtė.
— M an, — sako jis,— nė kiek nesvarbu, ar su kasomis, ar
visai be plaukų!.. Aš pašto ženklus dabar kolekcionuoju...
Ką jis išmano, tas Algis!
Bet įk a lb ė ja u — už tris australietiškus pašto ženklus Algis
nusileido.
Išnešė mano laišką.
Įteikė laimingai. Jai pačiai į rankas. Pasiėmė mano pašto
ženklus ir išėjo. Aš, palikęs vienas, žinoma, nekantrybe de­
giau. Ištisą dieną valgiau ledus, kad numuščiau savo jausmų
tem peratūrą...
 A tėjo pavakarė. Veidą ir kaklą nusiprausiau. Panages išsi­
valiau. Odekolonu išsikvėpinau.
Pasimatymą paskyriau toli, prie troleibusų žiedo,— ir ro­
mantiškai skamba, ir primins jai mūsų susitikimą troleibuse...
Nuvažiavau ir laukiu.
Laukiu...
Sulaukiau!
Atėjo...
Šypsosi.
O man, kad žinotumėte, kojas pakirto... Linksta kojos, o
ji kad ims čiauškėti:
— Labas, Danuk! Kodėl čia atsibaladojai? Galėjome susi­
tikti ir prie mano namų... Kur eisime? Ką veiksime? Aš daug
laiko neturiu. Mama valandėlei išleido, nes Algis sakė, kad
tu geras berniukas....
Ir trata, trata jinai kaip iš kulkosvaidžio, be jokių pauzių
kvėpavimui...
— Bet... aš...— sulemenau.
— Taip, taip, taip, taip ir taip, — vėl užpylė jinai mane to­
kiu žodžių srautu, kad vos nepaskendau.
— Bet aš... aš ne tau pasimatymą paskyriau...— pagaliau
išstenėjau. — Anai, su kasom... Geltonom...
Ir su siaubu pasižiūrėjau į baisiai riestą tos plepės nosį...
O riestanosė net išsižiojo:
— Kaip ne man?.. O laiškas? Ir eilėraštis laiško gale... Ten
juk aiškiai pasakyta:

Rašau aš tau,
K aim ynų toks berniukas,
Danukas Dunduliukas...
N ors tavo vardo nežinau
 Ir nepažįstu aš tavęs, mergaite,
A te ik prie troleibusų žiedo
Šią savaitę!
Ir mes draugausim amžinai!
Be jokių sutrikim ų padeklamavo ji mano eiles... Ir pa­
klausė:
— Argi ne tu Danukas Dunduliukas?
Tai įkliuvau!
— Aš, aš,— sumurmėjau.
Taigi, kad žinotumėte, nėra baisesnio dalyko už meilę! Da­
bar turiu su Laimute, toks vardas tos riestanosės, kartu eiti
į kiną, į biblioteką...
Ir niekaip negaliu išvengti jos draugystės. Bandžiau protes­
tuoti, bet Laima mano paties laišką tuojau man rodo, žada
mano mamai skųstis.
Amžinai Algiui nedovanosiu!
Pasirodo, tas išsiblaškėlis viena ausim manęs klausė ir ap­
sižioplino... M ano laišką, skirtą geltonkasei tyliajai Jūratei,
tai riestanosei plepei Laimai įteikė... Su eilėraščiu ir kitomis
meilės bacilomis...
 S r i u b a

Prisiminiau, kaip mokykloje per geografijos pamoką, mo­

kytojas Algio paklausė:
— Parodyk man, mielasis, kurioje pusėje pietūs?
Algis pasikrapštė pakaušį ir, ištiesęs ranką, rodo į langą:
Štai, tamsta m okytojau, toje pusėje...
—
M okytojas gerokai nustebo:
Ten
— rytai... Kodėl sakai, kad ten pietūs?
— Todėl pietūs, — atkerta Algis,— kad ten valgykla!
Prisiminiau šį atsitikimą todėl, kad šiandien man niūri die­
na. Ne todėl niūri, kad stovyklaujame, bet todėl, kad šiandien
stovykloje mano eilė pietus virti... O man, kad žinotumėte,
labiau patinka stovyklauti, kada pietų šalyje valgykla yra.
Virėjauti būtų įdomu, mes ir susitarėm virėjauti savaran­
kiškai, bet vos užkuriu laužą, vos puodą užkaičiu, tuojau ap­
link patarėjų ir žinovų būrys susirenka.
Ir visi su pačiais geriausiais patarimais.
Aš jiems neprieštarauju: jau iš senos seniausios patirties
žinau, protingu žmogumi laikai tą, kuris su tavimi sutinka...
Algis žiūri į burbuliuojančią puode sriubą, į kaitrų laužą
dar įmeta medžio šaką, ryja seilę ir pataria vis:
— Druskos nepamiršk, Danuk! Nemėgstu, kai prėska... Pa-
druskink...
Padruskinu...
 — Dar šaukštą kokį, — pataria vėl.
Šiūpteliu dar šaukštą...
Prieina Tomas. Pauosto pasilenkęs garuojantį puodą.
— Pipirų, pipirų... Mėsa mėgsta pipirus, — nurodo.
— Bet, Tomai,— atsidusęs sakau, — aš jau dėjau pipirų...
Stasiukas labai prašė...
— Ką ten Stasiukas, — suniekina Tomas.— Atrado kulina­
rą... Būtinai dar reikia pipirų, Danuk... Be pipirų šitas patie­
k a la s — ne patiekalas...
Ką gi, dar k artą papipirinu...
O išdžiūvėlis Tadas mane stačiai ir išilgai išjuokė.
— Argi čia sriuba, cha, cha... Ne sriuba, o vištoms juokas,
cha, cha...
— Kodėl? — sumišau.— Verdu, Tadai, skanią sriubą, ver­
du...
Tadas baisiai išmintingai suraukia kaktą:
— O laurų lapai? Kur laurų lapai?!
Tikrų tikriausią tiesą sako Tadas: laurų lapų neįdėjau...
— Bet ar jie šiai sriubai tiks? — mąstau.
— Ką tu! — net apsiputojęs šaukia Tadas.— Be laurų lapų
jokia sriuba, joks sportas neapsieina...
Įtikino mane: dėl šventos ramybės to prieskonio visą pakelį
suverčiau į puodą...
Kol sriuba išvirė, dar daug ir kitokių kulinariškų patarimų
sulaukiau... Vos vos spėjau juos įgyvendinti...
Laimė, kad puodas nesutrūko nuo įvairių prieskonių.
Tik Gintaro patarim o nepaklausiau: jis sakėsi mėgstąs sriu­
bą su cukrumi. O cukrų, kaip tyčia, buvome išbaigę...
Dar būčiau dėjęs ir petražolių, jei būtume turėję, — jas la­
bai vertina mano mama. Prisimenu, kartą sriuba su petražolė-
mis jinai vaišino mano pusbroliuką. „Valgyk, valgyk — sakė
jam mama.— Sriuba su petražolėm sveika!"
O tasai žioplelis klausia: „Tai, vadinasi, tetulyte, be petra­
žolių sriuba serga?"
Pagaliau nusišluosčiau virėjišką prakaitą nuo kaktos: sriu­
ba, kolektyvo pagardinta, išvirė.
Išpilsčiau su samčiu sriubą į bičiulių dubenėlius.
— Na, vyrai mūrai, — barkštelėjau šaukštu į tuščio puodo
dugną. — Valgykim visų mūsų sriubą! Gero apetito!
 Šaukštai triukšm ingai pasinėrė į dubenėlius.
— D ievuli — staiga kaip nuplikytas pašoko Algis — De­
gu!!! Degu...
Tomo burnoje kaip paminklas sustingo šaukštas: žandikau­
lius mėšlungis sutraukė. Paskui visi didvyriškai pabandė iš­
srėbti savo dubenėlius ligi dugno.
Ir kuo tas baigėsi?
V isur tik vaitojim ai, aimanos girdėti, kitiems ašaros per
skruostus pliaupte pliaupė...
Sriubos efektas, garbės žodis, buvo grandiozinis...
A tsigavęs Algis nusijuokė:
— Pamaniau, kad mano burnoj pragariška ugnis pliūpte­
lėjo...
Paskui mūsų būrys kolektyviai Kirsnytės upelį iki žvyruo­
to dugno išgėrė, pakelėje dar du gilius šulinius nusausino, iš
parduotuvės lentynų visas sultis išpirko... Apie gazuoto van­
dens autom atus jau nekalbu: kai juos apgulėm, sirupiniai mo­
torai perkalto ir perdegė...
Kitą dieną niekas nenorėjo sriubos virti. Taigi viriau vėl
aš. Bet jau vienišas triūsiau prie laužo.
Pagaliau sriuba išvirė...
Visi nedrąsiai šaukštus atkišo, atsargiai paragavo vaka­
rykščią dieną prisiminė.
— Skanu, dievaži, s k a n u , — netikėtai pasiglostė Algis pil­
vą.
Pagyrė mane ir Tomas.
Ir Stasiukas gerą žodį tarė.
Karštai paspaudė dešinę Tadas:
— Čia tai bent sriuba, Danuk! Apsivalgyti galima. Ir to­
liau taip virk!
 — O kodėl, Danuk, vakar tokios sriubos nepagaminai? —
kraipė galvą Gintaras.— Šiandien skani...
Aš, žinoma, užriečiau nosį! Bet tik trupučiuką, nežymiai...
— Todėl,— atsakiau, — skani, kad šiandien viriau sriubą, o
ne jūsų patarimus...
Visi tik žioptelėjo, nerasdami žodžio...
O aš žinojau, ką darau, laikiausi principo: visada pateikti
tik vieną svarų faktą savo pateisinimui! Taip mokė jau seno­
vės žmonės. Taigi ir aš pateikiau tik sriubą! Faktas!
 Žalios
varlės
Ėjome su Algiu per lauką. Dairėmės į šalis, ištiesę kaklus
kaip gandrai. Nenuostabu, — kūdros ieškojome. O kūdrose
varlės gyvena...
V arlių m irtinai Algio tėčiui prireikė: vėžiauti nakčiai į eže­
rą susiruošė. O varlės vėžiams — neapsakomas gardumynas,
stačiai iš proto vėžiai dėl varlienos kraustosi.
Netoli kūdros, tarp žolių, tik žiūrim — kažkas žvilga.
— Dvidešimt kapeikų! — džiugiai apžiūrėjome radinį.
— Ką veiksim e su tuo pinigu? — paklausė Algis.
Aš švystelėjau sidabriškai žvilgančią monetą aukštyn, o Al­
gis mikliai ją sugavo ore.
— Kaip manai, kokiam tikslui grietininius ledus pardavi­
nėja!? — nusijuokiau.
Algis atsism aukė kapitonišką kepurę ant pakaušio. Buvo
karšta.
— Gera mintis! — pliaukštelėjo jis liežuviu.— Bet už tuos
pinigus tik viena vienintelė porcija išeina...
— Iš tikrųjų... — nukabinau nosį.
Priėjom e kūdrą. Saulė kaitino, prakaitas liejosi, vaidenosi
grietininių ledų porcija...
Algis su kibirėliu kūdroje bem atant sugavo žalią varlę. Su­
gavo ir susimąstė...
 — Žinai ką, Danuk, aš sugalvojau? — patylėjęs tarė.
— Pasirodo, tu ir galvoti moki? — nusišaipiau.
Algis mano žodžius šaltai praleido pro ausis ir pirštu paro­
dė į kibirėlyje plūduriuojančią žalią varlę:
— Jei suvalgysi šią varlę, aš atsisakau savo radinio dalies...
Apstulbau.
Apstulbau, bet tik akimirkai, nes netikėčiausiai atsiminiau:
žalia varlė — nieko baisaus! Pats žurnale skaičiau, kad žalias
varles prancūzai valgo pasigardžiuodami... Valgo užsienyje
austres ir vynuogines sraiges... Ir dar didelius pinigus už jas
moka.
— Gerai, Algi! — tariau daug nesvarstęs. — Duok šen varlę!
— Tu iš tikrųjų?! — sumekeno Algis.
— Iš tikrųjų, — atsakiau. — Žalios varlės — didžiausias gar­
dumynas smaguriams!
Taip aš pasidariau dvidešimties kapeikų savininku.
Pagavom kelias varles ir ėjome toliau. Saulė kaitino dar
labiau. Bet aš kažkodėl netekau apetito ledams...
Pamatėme kitą kūdrą.
Vėl sugavome žalią varlę...
Tada aš bakstelėjau Algiui j pašonę.
— Jei tu, — sakau, — suvalgysi šitą žalią varlę, tai pinigas
vėl bus abiejų...
Suplukęs Algis pažvelgė į kaitrią saulę. Užsismaukė kapito-
nišką kepurę ant prakaituotos kaktos. Pažvairavo į varlę...
— Gerai,— linktelėjo galvą.
Grįždami namo, gatvėje priėjome prie ledų kiosko ir susto­
jome.
— Žinai ką, Danuk,— nedrąsiai kepštelėjo mane Algis už
palaidinės.— Nesinori man ledų... Nuo tos žalios varlės iki
šiol šaltį pilve jaučiu.
 — Ir man ten kažkas kurkia... — prisipažinau. — Gal geriau
už šitas kapeikas atsigerkime po stiklinę obuolių sulčių...
Išgėrėme po stiklinę sulčių... Lyg ir turėjom e atsigaivinti.
Tik pilve vis kažkas ne taip...
Pėdinu gatve, žvilgčioju į Algį ir garsiai mąstau:
— Radome pinigą... Gerai! Už jį abu atsigėrėme sulčių...
Dar geriau! Bet kurių galų mes, kaip paskutiniai kvailiai, tas
bjaurias v arles rijome?!
 m a k a ro n a i

„Pušyno" pionierių stovykloje mudu su Algiu dažnai meni­

nes programas išpildome. Prie laužų ir kitose masinėse vieto­
se. Patys pasisiūlėme. Aš tenai solo dainas dainuoju. Akom­
panuoja man tas dručkis Algis. Jisai lūpinę armonikėlę „Me­
lodija" pučia. Smagu!
— Kaip Algis gali armonikėle groti? — nusišaipė kartą toks
Stepukas.— Ju k jis visai neturi klausos!
— O jam klausytis ir nereikia, — atkirtau tam Stepui.—
Jam reikia tik groti!
Kad jau mes tokie aktyvūs, mums patikėjo ir mažųjų šefa-
vimą. Nuvykome abu su Algiu į „Spygliukų" stovyklą. Išpil-
dėme savo repertuarą. Mažiuliai mums audringai paplojo. O
vienas šlakanosis net susigraudino. Klausėsi, klausėsi mano
dainos „Mėnulis patekėjo" ir kad paleido dūdas!
— Kas tau, Auguti? — klausia vadovė.
Tasai pirštu rodo į mane, o ašaros čiurkšlėmis žliaugia per
abu skruostus:
— Bonifacą prisiminiau...
— Kokį Bonifacą? — stebisi vadovė.
— Namuose paliko... Mano katinas... Jis taip pat graudžiai
kniaukia...
 Visi ėmė juoktis. Ir Algis kartu su jais retus savo dantis
rodo. Tik aš nesijuokiau. Kas čia juokinga, kad katinas kniau­
kia?
Buvo pietų metas. Ir mudu abudu, kaip svečius, mažiulių
vadovė į valgyklą pakvietė.
V ieni vaikai kemša, net ausys kruta. Kiti šakutėmis lėkš­
tėse m akaronus knaisioja ir knaisioja, lyg paslėptų lobių ieš­
kodami. M akaronai lieka makaronais, sunku mane jais
suvilioti. O Algis nė per kilom etrą į makaronus pažvelgti
negali...
Kaip tyčia, budinčioji jo klausia:
— Berniuk, kas tau skaniau? M akaronai ar...
Aš prisiminiau, kaip Algis dėl katino Bonifaco dantis rodė.
Todėl skubiai pareiškiau:
— M akaronai! Algis makaronus tiesiog dievina!
V aikai nustebę sužiuro į Algį.
N etrukus prieš jį pūpsojo kalnas makaronų. Algio žvilgs­
nio, kai jis prarijo pirmą m akaronų porciją, neužmiršiu visą
gyvenimą.
Šniokštė, dūsavo Algis prie makaronų lėkštės... Kai jisai,
įtem pęs visą valią, šlumštė paskutinį makaroną, aš atsigrę­
žiau į budinčiąją.
— Algis labai nedrąsus, — tariau. — Jisai dar nori m aka­
ronų...
Tada sujudo visi vaikai.
— Prašom! Imk mano! Ir mano! Ir mano! Tik valgyk! — Ir
sunešė m akaronų pilnas lėkštes.
A tėjo net vyriausias virėjas. Jisai žiūrėjo į Algį kaip į aš­
tuntą pasaulio stebuklą.
Algis vos vos alsavo.
 — O kodėl tu, Danuk, nieko nevalgai? — staiga paklausė
manęs vadovė. — Gal makaronai nepatinka?
Algio akyse ūmai išvydau kerštingas liepsneles. Pikdžiu-
giška šypsena pražydo makaronėtose jo lūpose.
— Ne! — suniurnėjo Algis.— M akaronai — ne jo sritis...
Už manų košę Danukas galvą guldo... Visiems dieną naktį
tvirtina, kad manų košė žymiai skanesnė už šokoladą ar apel­
sinus...
Dabar visi vaikai, baisiausiai nustebę, sužiuro į mane.
Po galais! Manų košė! Tai baisiausias mano priešas... Nuo
ankstyvos kūdikystės...
O vaikai jau nešė man pilnus manų košės dubenėlius.
Ką daryti?
Mane akyliausiai stebi visa „Spygliukų" stovykla. Turbūt
laiko didvyriu... Negaliu apvilti mažiukų pasitikėjimo...
Ir pedagoginiais tikslais aš, kaip savižudis, kibau į baisią
manų košės masę. Žinoma, nepamiršau šaukštu parodyti į tuš­
čią Algio lėkštę...
Po pusvalandžio „Spygliukai" pasidalino į dvi dalis. Jie laži­
nosi iš mūsų, katras daugiau suvalgys. Skatino mus, švilpė,
plojo ir vis nešė man su Algiu naujas ir naujas makaronų ir
manų košės porcijas...
Kova užsitęsė. Visi, kvapą užgniaužę, laukė, kas nugalės:
makaronai ar manų košė?
Lyg per rūkus išgirdau iš nustebimo prikimusį virėjo balsą:
— Dievuliuk! A r iš badmirių krašto jie? Šitaip, ko gero,
visos savaitės stovyklos m akaronų ir manų košės atsargas iš­
baigs...
Mažiuliai, tai nugirdę, baisiausiai apsidžiaugė...
Pagaliau man ėmė vaidentis, kad viskas aplink nulipinta
vien iš manų košės... Kad aš skęstu manų košėje, kad joje
esu pasinėręs virš ausų...
Katras nugalėjom e, nebežinau, mat, man aptemo sąmonė...
Tikriausiai ir Algiui smegenys sumakaronėjo...
A tm erkėm akis ligoninės palatoj.
Šalia manęs, kitoje lovoje, sunkiai šnopavo Algis.
— N iekuom et netikėjau, brolau, kad tave iš koto išvers tie
keli m akaronai, — pasakiau jam.
— O tave — kūdikiška manų košė,— nuodingai atkirto Al­
gis ir papriekaištavo drebančiu balsu: — Be to, tu nesportiš-
kai pasielgei!
— Kodėl nesportiškai? — paklausiau.
— Todėl, kad kai ėmeisi košės, aš jau buvau porą lėkščių
m akaronų išvalgęs...
Mūsų ginčą nutraukė gydytojas. Jisai tarė:
— Sesele! Dėl viso ko dar kartą tiems čempionams skran­
džius išplaukite...
Manote, kad skrandžio plovimas yra baisiausias dalykas pa­
saulyje? Labai klystate...
Dar baisiau, kad visur, kur tik tą mėnesį koncertuodavo­
me, iš paskos lyg bjaurus šešėlis sekė gandai apie mūsų po­
mėgį. V isur mus gausiai vaišino: A lg į — makaronais, mane —
manų koše...
Kai parvažiavau namo, mane sutiko išsiilgę tėveliai.
Mama paslaptingai šypsojosi.
— Danuk, užsimerk, — tarė ji. — Tavęs siurprizas laukia.
Užsimerkiau...
N ustėrau atsimerkęs, net plaukai pasišiaušė: valgomajame
ant stalo stovėjo didžiulis manų košės puodas...
Išgirdau tėčio balsą:
 — Šveisk į sveikatą, sūneli! Specialiai tau parduotuvėje
nupirkom!..
— Ko anksčiau tylėjai, nesakei? — pridūrė mama.— Mums
negaila... Dabar namuose kasdien manų košę virsim...
 K u r d in g o
M u rk a ?

Šią vasarą, kai visi išvažiavo senelės su jubiliejum sveikin­

ti, buvau paliktas namų saugoti — mat, ruošiausi matematikos
pataisą laikyti...
Saugau aš nam us vieną dieną, saugau antrą... Mokausi ir
girdžiu: skambutis. A tidarau duris,— nagi Gailių, mūsų pa­
žįstamų, senolė stovi.
— Labą dieną, Danuk! — sveikinasi.
— Labas, prašau užeiti...— mandagiai kviečiu.
Senolė šypsosi, slenksčio neperžengia.
— Skubu,— sako ir iškelia tokią skarute apdengtą pintinė­
lę.— Turiu prašymą, sūneli.— Padaryk man paslaugą...
Pastačiau ausis:
— Paslaugą?
— Visi mūsiškiai vasaroti išvažiavę, Danuk... Ir aš pas li­
gonį, brolį Zenoną, porai dienų išvykstu... Ar nepaglobotum
Murkos, mano numylėtinio?
O M urka, kad žinotumėte, tai toksai nenusakomo plauko
katinas...
Atsidusau: ką darysi, negi atsakysi Gailių senolei tokią pa­
slaugėlę...
— M urka šitoje pintinėje ir miega,— padavė man katiną
su visu jo miegamuoju senolė.— Dabar jisai sotus, nežadink
jo...
Taigi likom dviese: M urka ir aš...
Atsargiai praskleidžiau skarelę. Susirietęs į kamuolį, M ur­
ka saldžiai m urkė pro ūsus. Dar atsargiau, pirštų galais nu-
cipenęs, aš padėjau pintinėlę su Gailių senolės numylėtiniu
ant lango... Tegul lepinasi šviežiu oru ir darželio gėlių aro­
matu...
Kai po kiek laiko vėl pažiūrėjau į pintinėlę, susigriebiau
už galvos,— Murkos tenai nebebuvo! Nenaudėlis katinas pa­
sinaudojo mano kilniaširdiškumu ir pro atvirą langą išnėrė
l a u k .
Likusią vakaro dalį pravaikščiojau po kiemus, atkisęs des-
ros gabalą.
— Kic kic kic,— viliojau Murką.
Išnaršiau visus aplinkinius kiemus, visus užkaborius ka­
tino nė kvapo.
Užkimau bekiciuodamas, o nė mažiausio m iauktelėjimo ne­
išgirdau.
Sapne į mane graudžiai žvelgė ašarotos Gailių senolės
akys...
O ir rytm etį M urka nepasirodė.
Mano nerimas vis augo. Suėdė tasai katinas mano moks­
lus! Krimtaus, kol man švystelėjo gera idėja. Atsisėdau, pa­
ėmiau didelį popieriaus lapą, supjausčiau į kelias juostas, su­
radau storą raudoną pieštuką ir parašiau:
 Parašiau savo adresą, telefoną, paskui stropiai prisegiau
skelbimus kiem e ir gatvėje, keliose matomiausiose vietose.
Laukiau su didžiausia nekantrybe. Sulaukiau: pavakarėje
sučirškė durų skambutis.
Greitai pravėriau duris. Koridoriuje stovėjo dvi mergytės.
Abi laikė ant rankų po katiną.
— Labą dieną, — mandagiai tūptelėjo abi. — Mes pas Danu­
ką Dunduliuką...
— Tai aš,— atsakiau.
— Katinus atnešėm... Rūsyje radom...— tarė viena.
— Tik nežinome, kuris Murka, kuris ne...— pridūrė kita.
N ežinojau ir aš, kaip atskirti, kuris jų Murka. Abu išsisuo-
dinę... Todėl abu įmečiau į vonios kambarį — senolė atsirinks.
Po valandos vėl sučirškė skambutis: būrys berniūkščių man
iškilmingai įteikė prunkščiantį, nukram tyta ausimi, bet labai
panašų į M urką katiną...
Švystelėjau į vonios kam barį ir šitą...
Kaip mat tenai pasigirdo bjaurus purkštavimas! Matyt, ka­
tinai vienas kitam taip savo priešiškumą reiškė.
Paskui Algis su Simu atbogino dar porą katinų.
Kai nuo tų katinų jau koktu darėsi gerklėje, suskambo tele­
fonas ir m ergaitiškas balsas paklausė:
— A r čia Danukas Dunduliukas?
— Aš klausau, — atsakiau.
— Katiną M urką jau suradai?
— Gal... Nee...— išmikčiojau.
— Gaila, Danuk, bet mes nenusakomo katino neturim...—
čiauškėjo m ergaitė. — Pas mus namuose yra tik dramblys su
šlepetėm ir uodas majoneze...
— Na, žinai! — surikau įtūžęs.
 — Chi chi chi, — pašaipiai nusikikeno ragelyje. — Dar pas
mus yra...
Bet daugiau jos patyčių nebesiklausiau.
Galva svaigo nuo siaubingo katinų miaukimo, kniaukimo...
„Kai jie ten gerokai tarpusavy apsidraskys, turbūt ne tik
Gailių senolė, bet ir pats M urka nebeatpažins savęs",— pa­
galvojau aš ir iš smalsumo pravėriau mažumytį vonios duris.
Dievulėliau, kas pasidarė! Katės kaip padūkusios visu kamuo­
liu nėrė į mane! Sucypiau nesavu balsu ir jau buvau beapsi-
verkiąs iš nevilties, bet nespėjau: vėl pasigirdo nelemtasis
skambutis koridoriuje!
— A tstokite su savo katinais! — surikau, bėgdamas prie
durų, bet už jų tuščiom rankom stovėjo kiemsargis.
— Ką čia žudo!!! Kas čia darosi, Danuk? — sušuko jis, vos
užtrenkęs paskui save duris, ir krūptelėjo: iš koridoriaus tam-
sos į jį žvelgė bent dešimt įtūžusių, žiauriai fosforuojančių
akių... Susizgribęs kiemsargis spustelėjo elektros jungiklį, o
ir aš pradėjau tratėti, kas čia nutiko.
— Hm... Hm... Įsteigei katinų karalystę...— vyptelėjo kiem­
sargis.
Nedelsdamas jis nusijuosė prijuostę, susuko ją kaip virvę,
duris plačiai atidarė... Užsimojo ir pradėjo katinų giminę gin­
ti lauk...
Prunkšdami, išrietę uodegas, katinai kūlversčiais nudūmė
laiptais žemyn...
Kai paskutinis katinas buvo ir iš vonios kambario išvytas,
man žymiai palengvėjo.
— Kaip aš jums, dėde, atsidėkosiu, — sulemenau.
— Atsidėkosi, — pasiglostė ūsus kiemsargis,— kai rytoj nu­
plausi kačių apdergtus laiptus! Dievaži,— susiėmė už no­
sies,— čia kvapas visai ne karališkas...
Ir, pasakęs „labanakt", išėjo...
Likau vienas. Pasinėriau į vis dar nelinksmus apmąstymus
prie tuščios M urkos pintinės ir pamačiau pro langą ateinant
Gailių senolę...
Įsileidau ją, tyliu. O Gailių senolė šypsosi, paduoda man
šokoladuką ir sako:
— N ors jau vėloka, Danuk, bet atėjau Murkos...
 — Murkos! — atsidusau.
— M urkos pintinėlės... Jisai niekur kitur nemiega, tiktai
savo pintinėlėje.
Žaibiškai atnešiau pintinėlę.
— O Murka? Kurgi pats Murka?! — paklausiau.
— Kur? — nustebo Gailių bobutė. — M urka mano virtuvėje
pieneliu mėgaujasi...
— Bet jis iš manęs pabėgo!..— dabar jau drąsiai prisipa­
žinau.
— Pabėgo...— nusijuokė senolė.— Bet niekis. Matyt, Mur­
ka gatvėmis ilgai bastytis nemėgsta. Prie durų tupintį radau...
— Gatvėmis nemėgsta...— pakartojau.
Ir ūmai tekinas pasileidau pro senolę laiptais žemyn.
— P alauk! — sušuko senolė.— Kas tau? Kur bėgi?..
— Prisiminiau! — atsiliepiau laiptų apačioje. Skelbimus
nuplėšti reikia... Kitaip rytoj suneš man visas miesto kates!
Kuo rūpestingiausiai nuplėšiau visus skelbimus apie Mur­
kos dingimą, ir lyg akmuo nusirito nuo širdies.
Gerai, kai nuo širdies nusirita akmuo... Bet nepalyginamai
geriau, kai nuo tavo galvos nusirita visokie Murkos!
 Pavydas
Mūsų kiem e stebuklas pasirodė: laibutė, mėlynakė Rusnė
su auksiniu kasų vainiku aplink galvą...
Tiesiog puikumėlis, kad jos tėvai apsigyveno priešais mū­
sų namą!
Krito jinai man ne tik į akį, bet ir į pačią širdį.
Faktas!
Vos pasirodo šviesiaplaukė Rusnė kiemo horizonte, mano
širdis ima garsiai plakti.
Ir nepraėjus nė dienai, be jokių daktariškų tyrimų nusta­
čiau: meilės karštlige degu.
Šį kartą mano popieriai tikrai blogi.
Karštligė su komplikacijomis.
Kad žinotumėte, su blogiausia kom plikacija — pavydu...
Juodų juodžiausiu pavydu, kuris mane be gailesčio kremta
todėl, kad tasai storulis Algis, išpūstažandis nelemtas, su Rus­
ne kiem e žaidžia.
Prie atviro lango užuolaidos slapčia pridėjęs akį, gerai juo­
du m atau: žalią kam uolį svaido.
N ebesišneku su Algiu.
Svaidė jiedu kamuolį vakar, svaido šiandien... Ir juokiasi.
O aš stoviu šiapus užuolaidos, žiūriu į juos ir iš pavydo degu.
Panorau šviežesnio oro, tad atsargiai pravėriau balkono du­
ris. Ir girdžiu, kaip tas Algis sako:
 — Suplukau sviedinį begaudydamas...
— Ir aš,— švelniai atsiduso Rusnė.
Algis nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Atlošė galvą aukš­
tyn, pasižiūrėjo į skaisčią saulę.
— Žinai, neseniai pirkom valtį, ryškiai išdažėm... Gal pa­
plaukioti einam? — pasiūlė.
Rusnė grakščiai pasitaisė auksinę kasą.
— Neblogai sumanei! — Ir melodingai pridūrė: — Aš tuoj,
tik kamuolį į namus nunešiu...
Ir nubėgo.
Stovi tasai mano pavydo kaltininkas apačioje...
Laukia Rusnės ateinant.
Norėjau jam ant galvos storiausią tėtės enciklopediją nu­
leisti... Bet staiga blykstelėjo šviesi mintis...
Padėjau enciklopediją į knygų lentyną.
Viens du, ir kosminiu greičiu pasiekiau sraunią upę. Tik­
rai, pakrantėje plūduriuoja raudonai dažyta valtis! Įsibėgėjęs
nustūmiau ją į upę... Valtis apsisuko aplink save, pasisupo ir
nuplaukė pavandeniui...
— Še! — meilės ir pavydo draskomas, pagiežingai sušnabž­
dėjau. — Še! Aš tau paplaukiosiu su Rusne!
Apsidairiau, ar niekas nematė...
Ne. Atrodo, kad niekas. Tik kažkokia žuvis išniro iš van­
dens, lyg ir pašaipiai pliaukštelėjo uodega, vėl paniro į upę...
Kad žinotumėte, ūmai pasijutau lyg valtį pavogęs. Nesma­
gu pasidarė... Pasilenkiau prie upės, žiūriu į tekančio vandens
iškraipytą savo veidą...
A tsitokėjau iš susimąstymo netikėtai. Lyg botagu perliejo
Algio balsas:
— Danuk! Danai!
— A ?! — išsižiojau.
 Išsižioti tikrai buvo ko: Algis upės viduryje irklavo žalią
valtį, o jos gale sėdėjo Rusnė ir delnu teliūškavo vandenį...
Pūkšnodamas kaip ruonis Algis pasuko į krantą.
— Sėskis,— irklu prilaikė valtį.
Aš pirm ąkart iš taip arti žiūrėjau į auksaplaukę Rusnę...
Širdis plakė kaip tūkstantis afrikietiškų tamtamų...
— Lipk! Ko žiopsai lyg ožys į naujus vartus? — suprunkš­
tė Algis.
Įlipau...
Tada Algis, tas tinginio pantis, įbruko man į rankas irklus,
o pats dribtelėjo ant suolo.
— Danuk!..— staiga šūktelėjo Algis.
Vos irklų nepaleidau iš rankų, — štai ką reiškia nerami są­
žinė.
— Danuk,— rodė Algis pirštu, — tai Rusnė... Susipažink!
Jinai mano pusseserė... Dabar čia gyvens...
— Sveikas, Danuk! — linksmai pamojo man ranka Rus­
nė. — Štai koksai tu! Algis apie tave man jau pasakojo...
Ak, pasirodo, jinai giminaitė tam mielam mano bičiuliui
Algiui... Širdis bem atant atlėgo, pasaulis nušvito gražiausiom
spalvom... Juodo juodžiausio pavydo — kaip nebūta.
Rytojaus dieną m okykloje pasivedėjau Algį į šoną.
— Alguti, — nutaisęs nekalčiausią veidą, paklausiau. Iš
kur tu gavai tą žalią valtį? Juk jūsų — raudonos spalvos?
Algis nustebęs patem pė lūpą:
— Čia dabar! Mūsų ryškiai žalia... Raudonai dažyta val­
tis — tai to ūsuočio kiemsargio...
— A! — nejaukiai sudiegė man paširdyje, — kiemsargio...
Algis pliaukštelėjo sau per kaktą.
— Kiemsargiui kažkas tą valtį pavandeniui paleido... Vos
miesto gale, už tilto, vargšas ją surado... Baisiai įniršęs...
Algis vėl žvilgtelėjo į mane.— Sakė, sugavęs tą nenaudėlį,
ne tik ausis jam nuraus, bet ir sveikos vietos kailyje nepa­
liks...
Aš klausiausi ir tylėjau...
— Gal tu, Danuk, žinai, kieno čia darbas? — įtariai smalsa­
vo tasai dručkis.
— Ne, nežinau,— tariau kuo abejingiausiai. — Na, man jau
laikas.
Ir nubėgau į vienumą.
Nubėgau tylomis apsvarstyti įvykio su kiemsargiu ir ta ne­
lemta raudona valtimi...
O auksaplaukė Algio giminaitė Rusnė pradėjo lankyti mūsų
klasę. Kasdien susitinkame ir, kad žinotumėte, jaučiu, jog,
išsisklaidžius pavydo kančioms, meilės karštis pamažu at­
vėsta...
Ne veltui girdėjau vieną praplikusį mokslinčių sakant, kad
iš pradžių meilė kaip fontanas, o po kurio laiko — kaip lėtai
tekantis kranas...
Fa-a-ktas...
 Nelengva būti
paslaugiam
N usprendžiau visur ir visada būti mandagus ir paslaugus.
Ne kartą girdėjau tėtį sakant: mandagumu daugiau pasieksi,
negu jėga... O senelis mokė: pasiryžai — ir vykdyk.
Taigi, kad aš jau pasiryžau, tai tuoj pat išbėgau į kiemą
ir dairausi, k u r čia paslaugumą pritaikyti... Kieme palyta, ba­
lutės telkšo, bet mažyliai vis vien sviediniu žaidžia.
N elaukčiausiai — tėkšt! Sviedinys į balą, prie pat manęs.
Mažyliai sustoję žiūri... Aš pasilenkiau, paslaugiai paėmiau iš
balos tą purviną sviedinį.
— Šekit, gaudykit! — Ir stipriu kojos smūgiu pasuoju svie­
dinį jiems.
Sviedinys aukštai pakilo ir netikėtai iš už kampo išlindu­
siam ūsuotam mūsų kiemsargiui pataikė...
Supurvino žmogų...
Vaikai kikena, o aš, žinoma, nusigandau ir šokau į kojas:
kiem sargis — žmogus karštas, tokiais atvejais pasiaiškinimo
nepriima...
Nurim au tik gatvėje...
Ėjau, dairiausi, kol pamačiau autobusų sustojimą. O visi ži­
no, kad geriausia vieta išryškėti paslaugumui — troleibusai ir
autobusai. Čia greitai pagyrimo gali nusipelnyti...
Ilgai nesvarstęs, į pirmą pasitaikiusį autobusą įlipau.
 Prasibroviau į priekį, klektelėjau į laisvą sėdynę... O jau
sekančioj stotelėj kad prisipildys autobusas! Šalia manęs atsi­
dūrė tokia apkūni tetulė. Žiūriu — jos skruostas trūkčioja, gal
iš nervų, kad atsisėsti nėra kur...
Aš tik stakt — mandagiai atsistojau ir paslaugiai jai siūlau:
— Prašom! Sėskitės į mano vietą...
N ervuotoji tetulė kažkodėl įtariai pasižiūrėjo į mane.
— Prašom, prašom,— linkčioju vėl.
Dabar tetulė įtariai pasižiūrėjo į užleistą sėdynę ir, kažką
sumurmėjusi, atsisėdo.
Aplinkiniai pritariamai į mane sužiuro, aš, kaip niekur nie­
ko, kukliai pro langą dairausi. Tik staiga apkūnioji tetulė kad
suspigs!
Žmonės net krūptelėjo. O tetulė rodo į mane ir šūkčioja:
— Aš jaučiau! Iš karto supratau! Aš žinojau, kas tu!
— Žinojot? Ką žinojot? — sunerimau.
— Kodėl vietą man užleidai... Norėjai ant sėdynės tą bjau­
rybę pakišti, tik nepasisekė! Aš supratau!
Ir jinai nykščiu į autobuso grindis ties savo kojomis rodo.
Oje! Nagi ežys tenai!
— Tai jis, tai jis,— nerimsta tetulė, — tą baidyklę tyčia at­
sinešė...
Keleiviai jau neigiamai žiūri į mane.
— Negalima taip išdykauti, berniuk! — peikdamas galvą
pakraipė vienas.
— Bet... dėde... bet...— pabandžiau aiškintis.
— Jautrių nervų moteriai dievažin kas galėjo nutikti,—
pertraukė mane kitas.
Trečiasis kietai nutvėrė mane už alkūnės ir apie tėvelius
pasiteiravo...
 — Aš, aš...— vėl nusigandęs bandžiau teisintis.— Aš tik
norėjau, kad jūs atsisėstumėt... Ir pats nustebau, ežį po jūsų
kojom pamatęs...
— Tik pam anykit, koks įžūlus! Nustebo, ežį pamatęs! —
spigliai nutraukė mane tetulė, ir aplinkiniai piktai suūžė, jai
pritardam i.
Kuo būtų pasibaigusi ta istorija — nenuvokiu. Tik ūmai
autobuso vairuotojas sustabdė mašiną ir atsigręžė į mus.
— Piliečiai keleiviai! Berniukas čia tikrai niekuo dėtas...
Tai mano ežys! Pamačiau jį galiniame sustojime ant kelio,
jis man pritrenktas pasirodė, tai, maniau, namie atgaivinsiu...
O jisai, dygliuotasai, pats atgijo ir keliauja sau per autobusą...
Pasiėmė tą ežį vairuotojas ir nusinešė pas save.
N ervuotoji tetulė suspaudė sau rankomis smilkinius.
Paleido pilietis nuspaustą mano alkūnę...
Visas šlapias nuo prakaito, aš mikliai išlipau lauk...
Trindamas nuspaustą alkūnę, prisiminiau, kaip šį rytą svie­
diniu pataikiau į kiemsargį, ir tokią patarlę prisiminiau: „Tik
kvailys toje pačioje vietoje du kartus klumpa..." Štai ir norėk
per jėgą paslaugus būti!..
 Š a u n ū s

tv a r k d a r i a i
Žinoma, mes abu su tuo Algiu pasipūtėm. Kur nepasipūsi,—
m udu per mokinių vakarą tvarkdariais paskyrė!
Vadinasi, mes tikrai jau ne mažiukai, ne repečkiai kokie, o
vyrukai kaip reikiant!
Užsidėjome raiščius ant švarkų rankovių. Vaikštom nesu­
lenkdami per kelius kojų. Veiduose ir kietai sučiauptose lū­
pose — rimtis kuo didžiausia.
Tik greitai nusibodo: dairomės, dairomės, o pažeidėjų —
jokių! Net popieriaus skiautelės niekas nenumeta. Nesistum­
do ir kitokios netvarkos nedaro.
— Sugedo vaikai, — atsiduso Algis.— Anksčiau ir susimuš­
davo....
— Arba prišiukšlindavo, — pritariau gailingai, — arba su
kepurėmis vaikščiodavo...
Dūsaujame — jokios progos pasižymėti, iškilti, būti moky­
tojų pagirtiems ir šiaip kitų pastebėtiems...
Mintyse meldžiamės: duotų dievulis bent vieną vičvienaitį
chuliganą... Kad ir nedidelį...
Jau antras skambutis, visi į salę sugužėjo: vaidinimo pra­
džios laukia.
Ir tada Algis kumštelėjo man į pašonę:
— Žiū!
 Netoli artistų kambario, koridoriaus gale, pamatėme tikrų
tikriausią chuliganą!!!
Iš nublukusios kepurės išlindę ilgi, nešukuoti plaukai...
Švarkas be sagų... Džinsai su įvairiais lopais... Burnoje — ci­
garetė, batai nevalyti...
Iš džiaugsmo dusdamas, aš tik mirkt Algiui...
Algis, visas iškaitęs, tik mirkt man...
Vienu šuoliu atsiradome ties tuo chuliganu...
— Kaip tu atrodai? — suriko jam Algis ir mikliai nutrau­
kė kepurę.
— Rūkyti draudžiama! — ištrenkiau jam iš dantų cigaretę.
Chuliganas, taip netikėtai apsuptas, neteko amo.
— Na! M arš iš č ia ! — vienbalsiai sušukom ir, nutvėrę už
sprando, mikliai išgrūdom jį laukan. Kaip jis rėkė, rankomis
tverdam asis tarpduryje! Dar bandė kažką aiškinti, bet mes
nekreipėm dėmesio į jo riksmą, nenorėjom teršti savo švarių
ausų.
— Lik sveikas! — pamojo jam Algis.— Spaudžiame tau de­
šinę... tarp durų...
Taigi išgrūdom chuliganą.
Duris užrakinom...
Grįždami prie salės susitikome m okytoją Romą Kazlauską,
šio vakaro vaidinim o režisierių.
Režisierius neram iai dairėsi.
— Ei, tvarkdariai, — sušuko jis. — A r nem atėte čia tokio...
Tokio su kepure ant galvos ir cigarete?
M udu su Algiu išdidžiai susižvalgėme.
— Matėme! — tarė Algis, iškilniai pasipūsdamas.
— Ne tik matėme,— pridūriau aš,— bet ir pagal visas tai­
sykles laukan jį išgrūdome...
— Laukan?!
 — Tą chuliganą! — patikslinau.
— O kaip jis šaukė, kai metėm pro duris! — saldžiai prisi­
merkė Algis.
Ką jūs padarėte! — susiėmė už galvos režisierius.— Tai
—
mano artistas!
— Artistas?!
— Artistas... Padaužą, chuliganą turi vaidinti...
 Dabar mes netekom e amo...
— Išėjo jis čia parepetuoti... įsigyventi... Ek jūs!!! Tvark­
dariai...
Salėje pasigirdo nekantrūs plojimai.
Daugiau nieko nesakydamas, m okytojas atsirakino duris,
išbėgo į kiemą.
Pačiu laiku režisierius artistą pasivijo: draugovininkai, pa­
m atę apie mokyklos langus slam pinėjantį chuliganą, jau v e­
dėsi jį į m ilicijos vaikų kambarį...
Bet viskas baigėsi laimingai. Vaidinimas dėl techniškų kliū­
čių pavėlavo tik dešimtį minučių.
N eperdaug šitos minutės mudviem su Algiu buvo malonios.
Girdėjom, kaip prieš pat vaidinimo pradžią režisierius kaž­
kam pasakė:
— N ekelkit nei balso, nei rankos! Kelkit savo proto lygį...
A r tiktai šie žodžiai nebuvo adresuoti mudviem su Algiu...
 F ig ū rin is

č iu o ž im a s

Bijau išeiti į kiemą.

Mat, pavojus mano ausų tyko: Algio mama aiškiai paža­
dėjo jas nurauti... Nes per mane tasai Algis turįs didelį, vis
melsvėjantį gumbą kaktoje.
Per mane?
Aš čia ne kažkuo dėtas. Tai vis pačiūžos. Per jas Algio ma­
mos nemalonėn patekau.
Ilgai apie pačiūžas svajojau. Ypač kai žiema atėjo ir kieme
čiuožyklą įsirengėm.
Visi čiuožė, raitė figūras visokiausias, o aš — ne... Neturė­
jau pačiūžų, bet užtat visiems pasakojau, kad man čiuožti
vienas juokas. Čiuožiu visai kaip balete ant ledo, su fi­
gūrom.
Nečiuožė ir Algis. Jisai tik su rogutėmis važinėjo ir tai ne­
vikriai.
Vaikai net praminė Algį Kopūstu... Dėl apsirengimo budo:
jisai apvilktas kaip kopūstas. Gal šimtas drabužių suvilkta
ant jo... A nt šiltų marškinių — megztukas, ant megztuko —
storas švarkas, ant švarko — paltas, o pasmakrė trigubai ap­
vyniota raudonu šaliku... Kojos veltiniuose, dar su kaliošais...
Jam ne tik ant rogučių sunku atsisėsti, bet ir susilenkti
sunku. Ir pūpso... kaip kelmas.
 Bet man Algio gaila — nekaltas jisai, kad močiutė taip jį
rengia.
Stoviniuojam abu: Algis su rogutėm kopūstauja, aš — pa­
čiūžų neturiu...
O šį rytą tėtis m irktelėjo, ir išvyniojo naujas pačiūžas... Do­
vaną man!
Padėkojau gražiausiai... Ir tuoj po pusryčių išėjau čiuožti.
Sunkokai, krypuliuodam as pasiekiau mūsų kiemo čiuo­
žyklą.
O čiuožykloje, visiems žiūrint, į ašaras puoliau: nė viena
figūra neišėjo.
— Pagyrūnas — melagio kūmas! — nusijuokė Algis, pama­
tęs, kaip aš čiuožiu.
— Tai ne aš,— surikau. — Tai pačiūžos tokios... Tikrai neti­
kusias tėtis nupirko!
Įsivaizduokite: kairioji pačiūža koją į kairę pusę suka.
Dešinė, kad ją kur galai, dešinėn čiuožia...
Vos vos išilgai jos neperplėšė manęs...
Suglaudžiau vargais negalais kojas. Tada pačiūžos taip
slystelėjo, kad parkritau ir akyse ištisas žvaigždynas įsižiebė...
Atsistojau, pasispyriau...
Ir visai nelauktai pačiūžos mane ant užpakalio pasodino.
Taip dribtelėjau, kad ledas suskilo.
— Bjaurybės, ne pačiūžos! — surikau.
Visi nusijuokė. Aš įtūžęs sukandau dantis.
— Palaukit, aš dar parodysiu! — sušukau.
— Ką parodysi, Danuk? — krizeno vaikai.
— Ko dar nematėt... — atrėžiau piktai.
Ropščiuosi ant kalniuko, nuo kurio mažyliai rogutėmis lei­
džiasi. N ereikės spirtis. Pačiūžos pačios važiuos.
 Štai ir viršūnė. Pritūpiau mažumėlę ir leidžiuosi. Žinote, ne­
blogai!
Iš pradžių lėtokai, o vėliau vis greičiau ir greičiau tos pa­
čiūžos neša mane!
Jau ant čiuožyklos nusileidau...
Pačiūžos kaip vėjas švilpia.
Matau: ne mano nosiai toks greitis.
— Šalin iš k elio ! — rėkiu. — Arba laikykite mane! Į gatvę
išlėksiu!
Visi žaibiškai pasitraukė man iš kelio. Tik tasai Algis ant
ledo kaip sraigė kruta.
N uvėrė mane mintis, kad užmiršau išmokti vieną menknie­
kį: kaip sustabdyti pačiūžas...
O pačiūžos pasuko tiesiai tiesutėliai į Algį...
— Algi! — kaukiu. — Saugokis!
Ir sulig tais žodžiais pačiūžos iškrėtė didelę kiaulystę — jos
sviedė mane į Algį.
Pakilo į žydrią padangę sniego ir ledų sūkurys...
Algis išliko gyvas, bet atsikėlė su gumbu kaktoje.
Apie savo gumbus nekalbu...
O neliko tik Algio rogučių, šipuliais išlakstė...
Kai mama prie sudaužtos kojos man dėjo gydantį kompre­
są, prisiminiau kažkurioje knygoje išspausdintus tokius iš­
mintingus žodžius: „Kartais sunkiau sustoti, negu eiti prie­
kin"...
„Ypač turint tokias netikusias pačiūžas!" — pats sau tyliai
sumurmėjau.
 Tiks l u s
laikas
Išvyko mūsų klasė į ekskursiją.
Sėmėmės visokių naujienų, klausėmės istorinių istorijų apie
garsų Kauno miestą. Daug ką išvydome, kultūrinių žinių pil­
nas galvas prisikrovėme...
Paskui, kaip visuom et ekskursijose būna, regimai pavar­
gome.
Algis net kaip garvežys pūkšnoti ėmė...
— Pailsėkime truputį, — pasiūlė Tomas.
Susėdome gražioje aikštelėje, tokių senų medžių pavėsyje.
M an ant suoliuko vietos neliko, tai kilniaširdiškai priešais
juos ant akm ens atsisėdau.
Ilsimės kolektyviai, akimis virš stogų skraidančias varnas
šaudom...
Kiša Algis ranką į kišenę laikrodžio,— gal jau laikas į val­
gyklą...
Amžinai alkanas tas mūsų storulis, nors medicina ir moko:
storuliai valgo ilgiau, bet gyvena trumpiau...
Taigi siulptelėjo Algis seilę, pasižiūrėjo išsitraukęs savo
kišeninį laikrodį, o laikrodis sustojęs.
— Kiek valandų dabar? — klausia Algis, kaip obelį vis pa­
kratydam as ir prie ausies kišdamas tą laikrodį.
Greitai atverčiau galvą.
 — Trylika valandų, penkios minutės, branguti, — pasakiau.
Algis pažvairavo į mane.
— Iš kur žinai, Danuk? — pašaipiai suniurnėjo. — Tu laik­
rodžio nepasiėmei...
— Nepasiėmiau — atkirtau — o vis vien tiksliai laiką ži­
nau...
Algis tik ranka numojo.
— Kuo tiksliausiai! — įsikišo Laimutė ir parodė Algiui savo
rankinį laikroduką: — Žiūrėk!
Dar pasėdėjome...
— O kiek dabar valandų, Danuk? — paklausė Algis ir
m irktelėjo vaikams: girdi, bepigu sykį atspėti.
Lėtai pasikrapščiau pakaušį, pasidairiau...
Visi ištempė ausis.
— Trylika valandų, trylika minučių,— tvirtai pasakiau.
— Teisingai! Teisingai! — džiūgavo tie, kurie turėjo laik­
rodžius.
Tik Algis nepatenkintas susiraukė:
— Gana tų spėliojimų! Einam pietų!
— Palauk trečio karto, — šaukia klasė.— Pamatysim, ar
Danukas tikrai aiškiaregis!
Bandau Algio kantrybę, ramiai pasižvalgau po dangų...
— Na, vaikai vanagai, — pagaliau atsistojau. — Pats laikas
pietų eiti... Po dešimties minučių bus lygiai pusė dviejų.
— Tu aiškiaregis, Danuk! — susižavėjusi manimi, šaukia
visa ekskursuojanti mūsų klasė. — Tikslių tiksliausiai...
Algis nebeištvėrė.
Pašoko nuo suoliuko, pribėgo ir piktai purto mane už pečių:
— Dėl tavo fokusų čia alkom! Tai nors pasakyk pagaliau,
kokiu būdu taip tiksliai laiką išmokai įspėti?!
 — Perkelk, Algi,— sakau tam pikčiurnai, — savo alkį iš pil­
vo į galvą, tai ir suprasi...
A pstojo m ane ir kiti.
— Iš tikro, D a n u k , — sm alsauja.— Pasakyk savo paslaptį...
Aš, žinote, žmogus neišdidus. Ilgai neverčiau prašinėti.
Burtininko m ostu ištiesiau ranką aukštyn.
— Prieikite prie manęs ir apsigręžkite, — paliepiau.
Priėjo visi, apsigręžė.
Parodžiau į tolį.
— Matot, jokios paslapties nėra: ten, muziejaus bokšte,
laikrodis įtaisytas... Ir žmonėms tikslų laiką rodo...
N usijuokė vaikai. Kartu su visais ir Algis. O paskui neiš­
kentęs suburbuliavo kaip tetervinas:
— Savo laikrodį aš galiu nešiotis, kur tik noriu! O tu, dan­
gaus vabalėli, bokšto laikrodžio į kišenę neįsidėsi...— Ir mėg-
džiodamasis pridūrė: — Fa-a-aktas!
 Mes se k lia i

Vieną gražią dieną mudu su Algiu, kine pamatę užsienio

nuotykių filmą ,,Žaliąją gatvę", kur daug šaudoma, o taip pat
perskaitę Šerloką Holmsą, nusprendėme keisti gyvenimo bū­
dą. Nuo šiol pradėsime nešti rimtą naudą visuom enei — sek­
liais pasidarysime.
Pasakyta, p ad ary ta — į šerlokus holmsus perėjome arti­
miausio šeštadienio popietę, kai tik pamokos baigėsi.
Nutarėm e naują gyvenimą nuo vagių gaudymo pradėti.
Išgaudyti mieste visus nusikaltėlius ir kitokias padugnes!
Vaikštinėjame, nusikalstamo elemento ieškodami, po sena­
miestį...
Tik staiga prieš mus iškilo didelė, neperlipama siena: neži­
nome, kaip tie blogi žmonės atrodo.
Kur juos surasti?
Suraukiau kaktą mąstydamas.
— Gal tu, Algi,— klausiu, — kokį žymų vagį pažįsti?
Jisai susirūpinęs mirksėjo balzganomis blakstienomis:
— Tai kad ne...
— Na, gal nors kokį mažą mažutėlį vagišiuką, — dar tebe­
ruseno krūtinėje viltis.
Bet gyvenimas Algio pažintimis nelepino.
— Nė pačio mažiausio...— nusiminė jisai.
 Rankos nusviro žemyn... Ir kaip dūmai būtų išsisklaidžiu­
sios svajonės tapti sekliais, jeigu ne laimingas atsitiktinu­
mas... M udviem taip bevaikštinėjant, temti pradėjo, o ir ru­
dens lietus įsismagino purkšti. Tai su Algiu į tokią seną, ap­
griuvusią tarpuvartę įlindome...
Papūtė šiaurys...
Šalta pasidarė, rodos, žodžiai ore stingo.
— Danuk, Danuk,— po valandėlės suvapėjo Algis.
— Ša! — kalenu dantimis.— Nekalbėk — čia skersvėjis...
— Imk...— nesiliovė jis.— Kol nustos lyti...
Pasirodo, be reikalo Algį subariau — jisai, storai apsiren­
gęs, man savo apsiaustą pasiūlyti norėjo. Supratau: tikrą
draugą tik lietui lyjant pažinsi...
Tikši, varva lašai nuo senų medžių lapų. Už nugarų pro
geležinę tvorą didelis šuo į mus spokso, bjauriai pravėręs nas­
rus. Neloja, o tik žiūri į riebuilį Algį ir alkanai laižosi... Vaiz­
das toks, kaip filme „Žalioji gatvė", kur baisūs nusikaltėliai
nužudytuosius į žemę užkasdavo...
Ir ūmai šiurpiai sugirgždėjo surūdiję geležiniai varteliai:
Į gatvę išsliuogė toksai neįtikėtinas tipas su užsienietiškais
džinsais. N usispjovė kažkodėl. Žiūrim dviejų priekinių
dantų jam trūksta... Tikriausiai per kokias nors muštynes jų
neteko... Švarplė toje vietoje juoduoja.
Baimė nukratė mus. Prisiplojome prie sienos be kvapo.
O švarplėtasis įtartinai palto apykaklę pasistatė, tik nosis be­
kyšo, būkščiai pakreipė galvą į vieną, į kitą pusę... Didysis
šuo už tvoros nė neamtelėjo, tik laižytis nustojo ir gerindama-
sis jam vizgino uodegą.
— Žiūrėk, — kuo tyliausiai kum štelėjau Algį,— ką rankoje
jisai turi...
 Algis pasižiūrėjo ir išbalęs sukaleno dantimis: nusikaltėlis,
suvyniojęs į popierių, laikė po pažastimi negyvą ranką ir ko­
ją... Visai kaip „Žaliojoje gatvėje", kur negyvėlis buvo dali­
mis sukapotas...
Mudviem nutirpo rankos ir kojos, ne tik Algiui, bet ir man
sukaukšėjo dantys, kai po akimirkos vėl girgžtelėjo surūdiję
varteliai. Nykiame, baisiame vakaro akiratyje dar antras siau­
bingas tipas išdygo: ilgšis su juoda berete ant galvos, barz­
dotas... Veido bruožų neįžiūrėjome: temo...
Užtat aiškių aiškiausiai regėjome: jisai glėbyje nešėsi su­
vyniotą žmogaus liemenį ir gaivą...
Tipai žvalgėsi: matyt, kažko laukė. Šuo nusižiovavo ir tin­
giai nubindzeno į sodo gilumą.
— Nebenoriu būti sekliu,— tirta Algis.— Namo noriu...
— Tsss!
Tolumoje suūžė mašina. Dar kelios akimirkos, ir pilka „Vol­
ga" sustojo ties geležiniais varteliais... Tipai vikriai dingo jo­
je su siaubingu savo kroviniu...
Vėl suūžė motoras, ir „Volga" sutirpo rudens sutemose...
Aš stryktelėjau iš tarpuvartės.
— Algi! Greičiau! — sušukau.
— Kur... greičiau?..— žiopčiojo Algis.
Degiau nekantrybe baisiausia:
— Į miliciją! Aš ant sienos, va, mašinos numerį užsirašiau!
O Algis vos vos juda: jam iš baimės viena koja mirtinai
nutirpo.
— Greičiau! — bumbsiu jam į nugarą.
Juk negaliu čia palikti bičiulio!
Tada Algio galvoje šviesi mintis gimė:
— O jeigu, Danuk, iš artimiausio automato milicijai pa-
skambintumėm? Nulis du!
 M intis gera: nedelsėm...
Suradom telefoną automatą, nukėliau ragelį, nulį du su­
rinkom...
— Taip ir taip... — susijaudinęs paaiškinau budinčiajam.
Vos jį įtikinom, kad čia nejuokai...
N etrukus tarnybinį motociklą pamatėm. Su lopšeliu ir mi­
licijos kapitonu. Pagarbą mums kariškai atidavė.
Gaišti nebuvo kada.
Įšokom su Algiu į motociklo lopšelį ir birbiam nusikaltėlių
ieškoti. Algis, aišku, tirta.
— Gal susišaudymas bus? — baksnoja mane.
— Visko pasitaiko, — atsakau.
Ir m an po šitų žodžių krūtinėje širdis kaip arklys kanopa
per grindinį garsiausiai stuksena.
Pralėkėm gatvę, kitą; pro ausis nuo greičio vėjai švilpia.
— Ž iū ! — staiga suriko Algis.— Pilkoji „Volga" stovi!
Tikrai! — patvirtinau. — Numeris tas pats...
—
M ilicijos kapitonas sustabdė motociklą, nulipo ir tiesiai
prie pilkosios mašinos nuskubėjo... Pravėrė „Volgos" duris.
Pradėjo aiškintis...
Mes susigūžėme.
Šūvių laukiame...
Staiga iš „Volgos" išlipa tiedu. Tas su švarple ir ilgšis su
berete.
— Jie pasidavė, Algi! Mes — tikri sekliai! — sušukau įkai­
tęs nuo įtempimo.
— Valio! — atkuto Algis.
Klusias mūsų ausis nelauktai pasiekė juokas... Juokėsi ka­
pitonas ir nusikaltėliai. Visa gerkle kvatojo, pasipliaukšėda-
mi delnais per šlaunis!
 — Na, vaikučiai! — galop prabilo kapitonas. — Privirėte
košės!
Išpūtėme akis:
— Kokios košės?!
Ir, kad žinotumėt, paaiškėjo, jog ne kokie nusikaltėliai tie­
du buvo, o manekenų meistrai... Tokie žmonės, kurie parduo­
tuvių vitrinoms, siuvykloms žmogiško pavidalo manekenus
daro...
Mes stovėjome it mietą prariję...
Švarplėtasis pirmas juoktis nustojo ir sako milicijos kapi­
tonui:
— O pripažinkit, kapitone, jie šaunūs berniukai!
Mes tik karpėm e raudonomis iš gėdos ausimis.
— Šaunūs! — pritarė kapitonas. — Iš kur jiems tamsų ru­
dens vakarą žinoti, kad čia tik manekenai? Ir suaugę apsi­
riktų...
Paskui jis mus motociklu parvežė iki namų.
Visą kelią tylėjome: ko čia be reikalo aušinti burną.
— Na, vyrai, atvažiavome! — sustabdė motociklą milicijos
kapitonas.
Nulipome nuo motociklo gedulingai.
— Liūdėti nereikia! — šyptelėjęs pažvelgė milicijos kapito­
nas į mus.— Operatyviai suveikėt!
Kariškai atidavęs pagarbą, jisai apžergė motociklą ir nu­
rūko atgal į savo postą...
 Talkininkai
M udu su Algiu vėl gerų darbų pasiilgome.
Ilgai ir įtem ptai galvojome, ką čia žmonėms gero padarius?
Planetos ir kiti dangaus kūnai mums aiškiai buvo palankūs:
pam atėm e Simą.
O Simas pam atė mus ir sveikindamasis pakėlė ranką. Ran­
ka buvo ištepta dažais. Ne tik ranka, bet ir nosies galas. Žan­
das lyg ištysęs, persikreipęs.
— Kas tau, Simai? — paklausiau.
— D ailininkauju, — perkreipęs žandą, nusijuokė Simas.—
Siurprizą tėveliam s rengiu...
Simo tėvai atostogavo, tai Simas vienas namuose liko.
O siurprizas buvo toksai: Simas pasiryžo išdažyti viso buto
grindis. Bepigu jam, — Simo dėdė dažytojas. Paruošė dažus ir
dažymo technologijos sūnėną pamokė.
— Dailininkauji! — tariau aš su pavydu. — O kodėl toks su­
rūgęs?..
Simas sunkiai pasirąžė:
— Nugarą, vyručiai, nuo tų darbų įskaudo. Ir dantį reikia
gydyti. Poliklinikon laikas važiuoti. O dažai džiūsta...
Algis tik žvilgt į mane, aš — žvilgt į Algį...
— Gal į talkininkus mus, Simai, priimsi? — staiga vienu
balsu pasisiūlėm.
 Simas valandėlę abejojo:
— Ar jūs mokėsite? Dažų nedaug liko, reikia taupyti, už­
sieniniai...
Aš įsižeidžiau ir griežtai pareiškiau:
— Mielas Simai! Aš vien penketus iš piešimo renku!
— Pamokysi — mokėsim,— pridūrė A lg is.— Ir tau dėdė da­
žytojas technologiją parodė...
 Palietęs skaudantį žandą, Simas nusileido:
— Eikšekit...
Užėjom pas Simą.
Miegamasis gražiausiai išdažytas.
V irtuvė tviska, žvilga nuo dažų.
— Liko atsakingiausias darbo baras, — suraukęs kaktą, pa­
rodė Simas į svetainę. — Bijau, kad jūs nesusidorosite...
Algis supupseno kaip ežys:
— Tu vėl savo giesmę trauki, Simai!
— Žmonėmis reikia tikėti, — pridūriau aš.
Simas pasidavė...
Paskui technologiškai painstruktavo mus apie dažymo bū­
dus. Ir į polikliniką išvažiavo.
Mes irgi siurprizą Simui padaryti panorom: kol jis grįš, vis­
kas pabaigta bus... Pamerkę dažiklius į tuos užsieninius da­
žus, ėmėmės darbo.
Plūkėmės gal valandą, nugarų neatitiesdami. Pusę svetainės
išdažėme. Atsipūtėm patenkinti: ir žvilga, ir nuo Simo tech­
nologijos neatsiliekame...
Praėjo dar valanda su trupučiu.
— Valio! — sušuko Algis.
— Valio! — ir aš pakėliau dažiklį aukštyn: svetainę baigė­
me dažyti.
Kaip tik laiku — kibire tik lašelis dažų teliko, lygiai tiek,
kiek reikia uždažyti grindų ploteliui po mūsų batais.
— Tai nustebs Simas! — pasakiau.
— O nepasitikėjo iš pradžių, — nusijuokė Algis.
Ir staiga, kad žinotumėte, mūsų lūpose juokas sustingo į
negyvą grimasą.
 — Žiūrėk... Tai dabar...— sumurmėjo mano bičiulis.
Aš tylėjau...
Nebuvo ko sakyti: mes stovėjom e tolimiausiame šviežiai
išdažytos svetainės kampe... Stovėjome, nes užsidažėme sau
kelią grįžimui...
— Ne iš to galo pradėjom e dažyti,— tarė Algis.— Reikėjo
atvirkščiai... Nuo čia, nuo to kampo, kur stovime, reikėjo pra­
dėti... Durų link...
Liūdnai pasikasiau smakrą: jei dabar eitume durų link,
grindyse liktų mūsų batais lyg kokių baltųjų lokių išlepoti
pėdsakai...
— Lauksim,— sakau, nejaukiai trypčiodamas vietoje, —
kol Simas sugrįš...
— Arba iki rytojaus, — plonai, nervingai nusikikeno tas
Algis,— kol grindys išdžius...
Taip ir stovėjom, rodos, valandų valandas... Kaip tie pa­
smerktieji... Dažai dvokia, galva sukasi, valgio alkani pilvai
prašo... Nutirpo bestovint kojos...
Pagaliau tasai Simas parsirado. Su rezginėle, pilna pirkinių:
matyt, dar po parduotuves vaikščiojo.
— Cha, cha, cha,— nusikvatojo, supratęs situaciją. — Tai
bent pasidarbavote...
Paskui, pamatęs mūsų išblyškusius skruostus, surimtėjo.
— Aš tuoj!..— sušuko ir nubėgo žemyn.
O mes nekantriai laukiame: ką jis sugalvos?
Gerai Simas sugalvojo: prie lango iš lauko pusės kopėčias
pastatė. O langas buvo prie pat mūsų.
— Lipkite,— šūktelėjo Simas.
Išlipome...
 Vos kvėpuojam e, rodos, sugėrėme visus pasaulio dažus...
Nam us pasiekėm e nelengvai.
— Kojos iš nuovargio, — pasiguodė Algis beeidamas,—
kaip virvutės pinasi...
— Taigi,— sum urm ėjau, — dažnai pasaulyje būna, kad per
kvailą galvą kojos kentėti turi...
 č e m p io n a s

Imtynininkų visi bijo. Net pats teisėjas nuo jų atokiau lai­

kosi. Matote, jie nepaprastai stiprūs!
Imtynininkai ir mokyklose labai vertinami. O per tai, kad
žinotumėt, kartą į imtynių čempionus Algis pateko. Tai įvy­
ko, kai po Palangą ekskursavome. Tenai pajūriu bėgiojome,
Baltijoje taškėmės. Smagu Palangos krašte!
— Valiooo! — bebėgiodamas kad suriks tas Algis.— Da­
nuk! Gintaras! Kaip kumštis didumo!
Man net kojas pakirto.
— Kur? Kur gintaras kaip kumštis? — klausiu.
— Ten... Matai!?
Rodo Algis pirštu į geltoną, auksingą jūros pakrantę. Ten
kažkas ruda pūpso. Mes, žinoma, tekini prie gintaro. Bet pri­
bėgti nespėjome — mus aplenkė. Tokie du ilgšiai strazdano­
tomis fizionomijomis...
— Ei, jūs! — sušukau ilgšiams.— Gintaras mūsų! Mes pirmi
pamatėme!
— O mes pirmi priėjome! — susijuokė vienas ir gintarą
koja užmynė.
Pajūryje aiškių aiškiausiu konfliktu pakvipo... Nors iš karto
švietėsi: neteisėta jėga mus nugalės. Vienas dviejų neįveiksiu,
o Algis tik košei valgyti, ne kautynėm s tinka.
 Tada į mano galvą viena šviesi mintis atėjo. Grėsmingai pa-
šiaušiau savo plaukus. Antakius rūsčiai suraukiau.
— Štai kas, v aik in ai! — storu balsu pareiškiau. — Imkite
savo kojas į rankas! Ir dumkite tolyn reaktyviniu greičiu!!!
Neatsigręždami! Nes kitaip blogai bus!
Vienas tų ilgšių maivytis ėmė:
— Ai mama... ai mamyte... Oi, kaip drebu...
Kitas ant kelių bumbtelėjo.
— Pasigailėkite... Nežudykite bernelių jaunų...
Tyčiojasi nenaudėliai, aiškiausiai matau. Bet aš nepasida­
viau. Nykščiu parodžiau į Algį.
— Sprukite, kol dar laikas... Matote jį? Tai mūsų mokyk­
los im tynių čem pionas!!! — pasakiau kuo įtaigiausiai. — Vie­
na ranka tris nugali...
Kad čempionas nevirpintų kinkų, slapčiom įžnybau jam į
kumpį. Pašoko Algis aukštyn ir — keista — ilgšiai taip pat pa­
šoko, lyg karšta geležimi paliesti. Vienas skardžiai švilpterė-
jo, kitas delnais suplojo.
— Tu — im tynių čempionas?! — sušuko vienas, tiesdamas
ranką Algiui. — Sveikas gyvas!
Ir jie rankas kaip tikri broliai mums paspaudė. Ir pasisakė
esą dvyniai: A lgirdas ir Kęstutis.
— Jū s mūsų išgelbėtojai! — šūktelėjo. — Bičiuliai bran­
giausi!
Prim iniau tiems bičiuliams apie mūsų gintarą.
— Cha, cha, cha! — nusijuokė dvyniai. — Imkitės tą gin­
tarą...
Tikrai — ne gintaras tenai buvo, o paprastas parudavęs ak­
muo. Užsimojęs kad sviedžiau jį atgal į ošiančią jūrą...
O Algirdas, o Kęstutis prašo:
— Vyrai, gelbėkite! Vargan didžiausian įpuolėme...
 Ir paaiškino: čia, pajūryje, respublikos imtynininkų rungty­
nės vyksta. Tarp jauniausių imtynininkų. Jų mokyklos rink­
tinė vieno imtynininko neatsivežusi. Neišstatysi kovai — taško
brangaus neteksi.
— Ką tau reiškia, — dėstė Algiui jie. — Stažuok už mūsų
mokyklą... Šiandien pat! Niekas tavęs čia nepažįsta... Būk
draugas!
Algis išbalo nuo galvos iki kojų. Nė žodžio neištaria ber­
niokas.
— Tai padėsi?
Man prieš tuos ilgšius aiškiai nepatogu. Jei prisipažinsiu,
kad primelavau, dar, ko gero, abu į kailį gausim...
— Algis iš kuklumo tyli,— sutratėjau kaip pasamdytas.—
Jis visada taip... Aš jį tuoj įkalbėsiu...
Nusitempiau Algį nuošaliau. Devyni prakaitai mane išmu­
šė, kol tą bailį įtikinau, kad imtynės — grynai niekai.
— Svarbiausia, priešininką griebti į glėbį pirmajam! — po­
puliariai aiškinau. — Iš karto čempionu pasidarai...
Ir ką gi — paruošiau Algį varžyboms.
Vedu prie kilimo, o Kęstutis stebisi:
— Kodėl jis, tas tavo čempionas, taip tirta?
— Nuo vėsumo,— paaiškinau. — Nemėgsta Algis drėgnos
pajūrio temperatūros...
Štai Algis jau ant kilimo lyg savižudys stovi.
Skelbia ruporas Algio priešininko pavardę, į kovą kviečia...
Trečią, ketvirtą kartą šaukia, o varžovas neateina... Tada
teisėjas kilst Algio ranką aukštyn.
— Kadangi varžovas neatvyko, nugalėtoju laikomas Ginta­
ras Mockus, „Pušyno" mokyklos imtynininkas, — garsiai visai
salei pareiškė jis.
Salė plojo. Mane net pavydas suėmė...
 Paskiau visiems pirm ojo turo nugalėtojams čempiono dip­
lomus rašė. Kai atėjo Algio eilė, jis komisijai griežtą protestą
pareiškė.
— Aš,— išdidžiai burbtelėjo, — ne Gintaras, o Algis esu...
Komisija akim irką išsižiojusi dairėsi į šalis.
— Ir pavardė mano ne Mockus,— tauškė Algis toliau, o
visai kitokia... Ir ne iš Pušyno vidurinės aš... Teisingai čem­
piono diplomą rašykite, kitaip namuose nepatikės, — pūtėsi
tas storulis.
Ir prasidėjo linksma valandėlė. Prasidėjo dėl to tauškaliaus
mano bičiulio.
Strazdanočiai dvyniai tik pirštus kremta...
Komisijos pirm ininkas pačiu rūsčiausiu tonu sako:
— Iš im tynininkų gretų išmesim!
O Algis nebūtų Algis...
— Nebijau, meskite, — šnopuoja per nosį. — Aš joks imty­
nininkas... Ir dar tik pirmą sykį čempionu tapau... Mes Palan­
goje šiaip, — ekskursantai...
Kol kas neaiški to čempionato pabaiga: sako, Algį ir mane
dar m okykloje draugai ir mokytojai kalbins...
Kad Algį už nesportišką elgesį tampys — savaime supran­
tama... O mane, Danuką Dunduliuką, už ką?
Ju k aš nei ant kilimo stovėjau, nei imtynių čempionu tapau...
 D o b i l ė l i o
P e n k ia la p io
s t o v y k l o je

Mados niekas neišvengia...

O mados greitai keičiasi: kiekvienais metais — vis nauja!
Šiemetinė mada vasaros stovykloje — rašyti asmeninius
dienoraščius.
Rašo juos ir Algis, rašo Tomas ir kiti vaikai. Vakarais arba
rytmetį į savo sąsiuvinius jie atžymi, kas per dieną Dobilėlio
Penkialapio stovykloje nutinka. Sakysim, išmintingasis Simas
įamžina, kaip talkininkaujam e žemdirbiams, sportuojame,
renkame mokslininkams patarles, — žodžiu, visokią šviesią
stovyklos pusę. Ir visiems garsiai paskaito. Kad prisimintu-
mėm, ką nuveikėm ar pamatėm.
Naudoju įspūdžiams dienoraštį ir aš...
Bet aprašau tik linksmąją pusę.
Rašau apie tai, ką ne visi mato, žino, gal ką ne visiems ir
žinoti reikia. Ju k kiekvienos vasaros stovyklos gyvenime
daug labirintų, paslaptingų tunelių, slaptų slapčiausių nuo­
tykių...
O kai nuo visokiausių linksmų įspūdžių išpampsti, juos die­
noraštyje išlieti reikia...
Taigi atverčiu pirmąjį dienoraščio puslapį.
 G e ria u s i š a rv a i
Žygiuojam į vasaros stovyklą žiopčiodami kaip karosai
smėlyje. Saulė be pasigailėjimo čirškina, prakaitas upeliais
sruvena. O kuprinių sunkumėlis...
Kilometrinis stulpas rodo — dar kiek paėjėję, pasieksime
ir stovyklą, ir dušą...
— Kokia laimė,— džiugiai sumurma Algis, žvelgdamas į
keliarodį.
— Deja, Algi,— atkertu jam, — kelias į laimę nuolat re­
montuojamas!..
Ir parodau į didžiulį griovį, iškastą skersai kelio.
Algis gailiai sulemena... Nužvelgiu besveikatį jo kūną. Visa
Algio figūra: rankos, kojos, apvalus liemuo ir kitos kūno da­
lys m aldaute m aldauja poilsio ir gaivaus vandens...
Teisybė, ir mano pečius, rodos, slegia ne kuprinė, o Alpių
kalnai. Tačiau, paslapčia pasakysiu, be kuprinės dar blogiau
būtų. Kuprinė — geriausi šarvai nuo bičiulių smūgių...

T re č ia d ie n is

Dienoraštyje prasitariau apie kuprinę ir bičiulių smūgius...

O smūgiavo mane tasai storulis Algis...
 Taigi užvakar prie beržynėlio poilsio sustojom. Mudu su
Algiu kiek nuošalesnį, pavėsingiausią beržą išsirinkom. Atsi­
pūtė Algis. N ubraukė prakaito lašą nuo riestos nosies galo.
— Tss! — paslaptingai sušnypštė. — Niekam nesakyk!
A š , — murksi jisai, — iš tokios akademiškos mokslinės knygos
hipnotizuoti išmokau...
Išsproginau akis: na ir Algis!
— Ar nori, Danuk,— klausia, — kad tave užhipnotizuo­
čiau?..
— Ką ten vapi! — netikėjau.
— Ne vapu, — bumbsi sau į krūtinę kumščiu Algis,— o tik­
rų tikriausią teisybę sakau...
Jo akys žvelgė į mane maldaujamai.
— Noriu,— nusileidau, — užhipnotizuok mane... Tik ar mo­
kėsi padaryti taip, kad užhipnotizuotas aš vyšnių uogienę val­
gyčiau?..
Ir skaniai kaip katinas apsilaižiau.
— Kur čia nemokėsiu,— pasipūtė tas Algis.— Man vis
vien... Kai paliepsiu, tai ir valgysi. Sėskis čionai!
Atsisėdau ant seno kelmo.
Algis atsistojo priešais. Išpūtė žandus kaip futbolą. Išvertė
akis, įsisiurbė baisiu žvilgsniu į mane.
— Vienas,— skaičiuoja užlauždamas pirštą. — Du... Pradedu
hipnotizuoti... Tu paklūsti mano geležinei valiai... Paklūsti...
paklūsti...
Pasimuistęs kiek, paklusau...
— Tu vaizduojiesi, — girdžiu jį bambant, — kad valgai vyš­
nių uogienę...— Jisai apsilaižė.— Tau labai labai skanu... Val­
gyk... Valgyk...
Tuo lemiamu momentu Algį valandėlei pasišaukė vadovas.
 — Aš tuoj, Danuk,— sušuko nueidamas.— Valgyk, valgyk
vyšnių uogienę, nesidrovėk...
Ko man drovėtis hipnozės būklėje? Skubiai pirštu kabinu
vyšn ias — pašėlusiai skanu!
Sočiai prisivalgiau, kol tasai hipnotizuojantis Algis sugrįžo.
— Dabar, Danuk, — mamlena uždusęs,— aš tave athipnoti-
zuosiu...
Pirštu palietė mano kaktą:
— Stop! Tu nebevalgysi vyšnių uogienės...
Ir staigiai nutilo.
— D an u k ! — iš nuostabos subliovė kaip veršis. — Ju k tavo
lūpos vyšniuotos! Kas per stebuklas?!
Aš, atbudęs iš hipnozės, nusilaižiau vyšniuotas lūpas.
— Stebuklo jokio čia nėra, — pasakiau. — Tu, Algi, mane
užhipnotizavai, kad valgyčiau vyšnių uogienę... Tai ir val­
giau, o valgydam as uogienę, pats žinai, ne tik lūpas, bet ir
skruostus išsiterlioji...
Pam irksėjo jis šviesiomis blakstienomis. Pamirksėjo ir kaip
tigras šoko prie savo kuprinės. Žvilgterėjo kuprinės vidun ir
kaip balta žibutė išbalo...
Bet tuojau užkaito, kaip užviręs puodas, suburbuliavo:
— Danuk! Kur stiklainis su vyšnių uogiene!? Kur?! Mama
įdėjo, kad aš ją su arbata...
Ir kaip m eškinas grėsmingai išskėtė letenas.
Tada aš, nieko nelaukdamas, mikliai užsimečiau ant pečių
savo kuprinę ir pasileidau į šalį. Pasiekiau nepavojingą, visų
matomą zoną ir nusprendžiau, kad negalima palikti bičiulio
juodoje nežinioje...
— Algi,— dėstau aiškiai, lyg algebros pamoką.— Ko šauki?
Pats užhipnotizavai, pats liepei valgyti uogienę... Liepei —
valgiau. T urėjau klausyti!
 Šneku ir pats stebiuosi: iš kur m anyje iškerojo toksai pa­
klusnumo jausmas!
— Suprask, branguti, — pridūriau, — kad tau dar pasisekė:
neužhipnotizavai manęs sukirsti obuolinį pyragą, kurį laikai
kuprinėje...
Algis nieko nenorėjo suprasti: tik pritūpė, pasigraibė ant
kelio...
 Ir susiklostė sena, banali, kaip švarko rankovė nutrinta si­
tuacija: Algis paleido nemažą grumstą į mane...
A tsukau nugarą, grumstas pataikė į mano kuprinę, ir smū­
gio nepajutau...
Visų akivaizdoje tasai hipnotizuotojas įtūžęs suriko:
— Tokios kiaulystės, Danai, tau nedovanosiu!
N esuprantu, iš kur Algis ištraukė, kad vyšnių uogienė —
kiaulystė?! Ju k tai tikrų tikriausia skanystė!

K e t v i r t a d i e n i s

C i g a r e t ė s
Ne, vyšnių uogienės su žuvų taukais nepalyginsi! O kai
kam tenka ir žuvų taukus gerti...
Bet pradėsiu iš pradžių.
Dobilėlio Penkialapio vasaros stovykloje, neilgai trukę, įsi­
taisėm personalinį jaunąjį rūkorių.
Tomą, savą žmogų. Jisai iš karto dideliu rūkoriumi norėjo
pasidaryti. Ir jam geriau sekėsi, negu pasakoje čigonui. Žino­
te tą pasaką? Prieina čigonas turgaus dieną prie žmogaus ir
sako: „Sveikas, kūmai. Tai rūkai? Duok ir man tabokos..."
Gavo čigonas tabokos ir sako: „Būk geras, kūmai, pasko­
link pypkę!"
Paskolino žmogus čigonui pypkę.
Tada čigonas sako: „O ugnies ar turi?"
Tomui nei tabako, nei pypkės skolintis nereikėjo: ant kelio,
šalia stovyklos, jis nemokamai rado visą pakelį cigarečių...
 Švilptelėjo Tomas, pakreipė susijaudinęs kepurę ant šono.
Pamerkė savo bičiuliui, ir abu staigiai už virtuvės pastato už­
lindo. Tomas turėjo laužui užkurti degtukų ir tuojau cigare­
tę prisidegė. Užtraukė dūmą ir pasigyrė: „Kuo aš ne vyras?.."
O Stasiukas tik pauostė dūmą: „Dvokia,— suniurnėjo. — Ir
anoks čia vyriškumas..."
Tuo tarpu Tomas surūkė vieną cigaretę, paskui antrą, tre­
čią, ketvirtą... Tik žiūri Stasiukas: ogi jam skruostai balti pa­
sidarė...
Staigių staigiausiai jūros liga ir visa kita atėjo... Ant žemės
Tomas parkrito. „Mirštu",— graudžiai pareiškė... Visokie
mėšlungiai kad ims jį tampyti! Persigando Stasiukas ir tiesu­
tėliai į gydymo punktą nuskuodė.
Miršta! Tomas miršta! Pagalbą teikite, — verkia ir rankas
kaip beržo šakas grąžo.
Aišku, sąmyšis kilo.
Pas Tomą ten, už virtuvės, ne tik gydytojas, bet ir pats Do­
bilėlio Penkialapio stovyklos viršininkas nuskubėjo...
Tomas jau sėdėjo kiek atsigavęs, tik aplink cigaretės mė­
tėsi...
— Aha! — diagnozavo daktaras. — Štai koks ligonis To­
mas — rūkoriškas...
Davė Tomui daktaras kažkokių vaistų pauostyti, vandeniu
veidą pašlakstė... Kai Tomas visiškai atsitokėjo, daktaras jį į
gydyklą nusivedė... Mes jaudindamiesi iš paskos būriu nuse­
kėm: ligos rezultatų laukiame...
Gydymas ilgai netruko, — išėjo bjauriai išsiviepęs iš gydy­
tojo kabineto Tomas, apsidairė į šalis, nusipurtė ir spjovė...
Antrą ir trečią kartą nusispjovė.
— Čia dabar? — nustebome.— Ko tu spjaudaisi?
Tomas vėl išsiviepė.
 — Kur čia nesispjaudysi, — sako.— Visą stiklinę tų taukų
turėjau išgerti...
— Kokių taukų? — vienbalsiai sušukome.
— Paprasčiausių, — toliau iš visos širdies spjaudosi To­
mas.— Žuviškiausių... Gydytojas sakė man, kad visose pio­
nierių stovyklose taip rūkorius gydo... Pamato rūkantį — turi
išgerti stiklinę žuvų taukų... Atseit, tai geriausias priešnuodis
nuo nikotino... Ten tų priešnuodžių, — purtosi Tomas — di­
džiausias butelis stovi...
Ir vėl nusispjovė.

K e t v ir t a d ie n is .

Algio kerštas

Lauke saulė, ram iai ošia Dobilėlio Penkialapio stovyklos

pušys, džiūsta, skanų kvapą skleidžia mūsų surinktos vaista­
žolės. Šiandien — visiškas poilsis. Gyvenk ir norėk...
Bet kur tau — y ra tokių žmonių, kurie per penkias trum ­
putes minutes visą dieną sugadinti gali.
Vienas iš jų — tasai dručkis Algis.
— Danuk, noriu paklausti... — jau kelintą kartą timpčioja
mane už rankovės.
— Algi, nors sekmadienį būk žmogus,— m aldauju. — Ne­
lįsk su savo kvailais klausimais!
Tasai pasimuisto, pamindžikuoja vietoje ir vėl klausia:
— O kas yra kvailas klausimas, Danuk?
Aš įdūkęs imu šokti dramblio šokį. Bitės, kiek žinau, aiš­
kiausiai perduoda informaciją saviškėms šokiu. Pašoka, pa-
 trypia viena, kitos viską ir sužino. O aplink Algį, matyt, gali
trypti, šokti kad ir didžiausia dramblių kaimenė — rezultatas
lygus nuliui...
Taigi šoku apie Algį, o jisai koja ritinėja pušies kankorėžį
ir lyg niekur nieko sako:
— Turiu, Danuk, dar vieną klausimą... Ar tu užrištom akim
galėtum pataikyti pirštu j kokį nors taikinį, pavyzdžiui, į aną?
Į aną? Tai paprasčiausias po medžio šaka pririštas raudo­
nas balionas.
— Radai ko klausti, — nusišaipiau.— Vieni juokai!
— Pasigirti tu greitas, — klasčiai šiepiasi Algis.— Pamatysi,
kad nepataikysi...
Susiginčijom, delnais lažybų sukirtom...
Sukvietė Algis liudininkus, tvirtai man akis užrišo. Tris
kartus apsuko mane aplink mano paties ašį ir liepė cibinti
prie taikinio...
Atkišęs priekin pirštą, narsiai einu pirmyn... Mintyse at­
skaičiuoju nuotolį... Sustoju — čia...
— Durk! — staiga suriko Algis.
Aš, kad žinotumėte, iš netikėtumo paklusau. Smarkiai tuo
pirštu smigtelėjau į priekį... Smigtelėjau ir nusigandęs visu
balsu surikau... Pirštas į kažką minkštą įsmego...
Laikau tą pirštą iškėlęs aukštyn, kuo toliau nuo kitų... O ap­
link mane pašėlęs juokas siaučia. Ir garsiausiai gagena Algis.
Tada kita ranka nusismaukiau nuo akių raištį: nagi iki ausų
išsišiepęs Algis rankoje laiko stiklainį su marmeladu! Tai į jo
tirštį, vietoje raudonojo baliono, pirštu bakstelėjau...
— Labai atsiprašau, Danuk,— šaiposi Algis,— kad čia tik
tavo obuolių marmeladas, o ne skanioji vyšnių uogienė... Bet
mano vyšnienę tu pats išlaižei... Ir apskritai, — sako,— juo­
kiasi tas, kuris juokiasi paskutinis... Cha cha...
 Nusišluosčiau pirštą į žolę ir, žodžio netaręs, nuėjau: nieko
neveiksi, pats daviausi apmaunamas.
Prie pat palapinės vėl išgirdau pašaipų Algio balsą ir naują
vaikų juoko pliūpsnį.
„Aha, vėl iš manęs! — pagalvojau piktai. Bet dar nežinia,
Algi, kas juoksis paskutinis!"
Trumpai sakant, slapčia iškasiau karo kirvį, mintyse išsi­
dažiau visomis karo spalvomis...

T re č ia d ie n is .

N aktis šilta šiltutėlė... Ošia užsnudusios pušaitės, čirškia

naktiniai vabzdžiai. Palapinės durys praviros. O mėnulis toks
šviesus, nublizgintas lyg varinis mūsų stovyklos virdulys...
Algis miega kaip užmuštas, knarkia, net palapinė kilnojasi.
Per jo knarkim ą kiti miegoti negali...
Netoli ganosi Dobilėlio Penkialapio vasaros stovyklos virė­
jos, tetos Burokienės, karvė. Ta karvė vardu Balnė , musų
numylėtinė...
Nusisuku nuo Algio ir pusiau pram erktam akim žiuriu į Bal-
nę... Žiūriu, o mano smegeninė tuo tarpu karštligiškai dirba,
plėšia, aria ir sėja...
Išlipau iš gulto, susiradau savo dažų dėžutę... Atsargių at­
sargiausiai pricipenau prie knarkiančio bičiulio. Suvilgiau da­
žuose teptuką.
 Algis nieko nejuto. Tik apsivertė ir per miegus sučepsėjo
lūpomis...
Pabaigęs darbą, atsiguliau...
Snūduriavau ir laukiau, kol išauš rytas. Vasaros naktis
trumpa...
Sulaukiau.
Rasotu takeliu nuėjau prie karvės. Paėmiau virvę ir atrišęs
atsivedžiau ją prie palapinės. Ten numečiau Balnei sausainio
gabalėlį, kitą, trečią...
Balne, kad žinotumėte, smaližė: ieškodama sausainių, vis
giliau į palapinę kišo raguotą galvą...
Dar vieną sausainį padėjau šalia knarkiančio Algio...
Tada mikliai šmukštelėjau į savo guolį, apsiklojau ir ap­
simečiau, kad miegu...
Balnė ilgai nedelsė: liežuviu pasisiekė sausainį, kuris gulė­
jo ant Algio pagalvės... Suėdė. Ir kad subaubs Algiui į au­
s į — kaip okeaninis garlaivis...
Visi kaip nuplikyti pašoko iš miego.
— Šiū, šiū, šiū! — šaukė — Kur įlindai, Balne, čia tau ne
vieta...
O Balnė atkakliai stovėjo prie Algio guolio ir drėgnomis
akimis švelniai žvelgė į jį... Algis atsisėdo ir mirksi kaip ap­
spangęs...
Smalsiai susmeigė vaikai į jį akis... Ir pirštais rodyti ėmė.
— Karvė pabučiavo! Žiūrėkite, Algį karvė įsimylėjo...
— Cha, cha, cha...
— Kva, kva, kva...
Algis nieko nesuprato, tik sukiojo į šalis galvą... Paskui
griebė veidrodėlį ir apmirė iš netikėtum o — ant dešinio
skruosto ryškiai matėsi atsispaudusios raudonos lūpos...
 Įdūkęs Algis tėškė į karvę pagalve. Smagiai vyras užsimo­
jo — ant rago pagalvė užsismeigė...
Uždusęs nuo juoko, Tomas griebėsi už pilvo.
— Atgaivinkit, daugiau nebegaliu...— rėkė. — Dar nebuvau
matęs, kad karvės lūpas dažytųsi... O go goo-oo...
— Tai bent paną įsitaisė Algis! — per galvą vartėsi Stasiu­
kas. — Hi hi hi!
Visą rytą blizgėjo nuo juoko stovykloje tūkstančiai dantų...
Kur tik tasai Algis pasisukdavo — visi prunkštė:
— Va, va, šitas... Šitas, kurį karvė pabučiavo...
Valgom pusryčius, ir Algis pro surauktą kaktą dėbčioja į
mane. M atyt, įtaria, kur šuo pakastas... O aš kuo meiliausiai
klausiu savo bičiulio:
— Alguti, ar nenori ant duonos riekės marmelado užsi­
tepti?
Ir tyliai, mėgaudamasis kerštu, pridūriau:
— Dar pilną stiklainį turiu...

P e n k ta d ie n is .

V
aiduokliųva l a n d a
Trenkėm delnais, paspaudėme rankas, — susitaikėme su Al­
giu. Nebeįdomu pasidarė vienas kitą pašiepinėti, kai kiti žiū­
rėdami į mus dantimis blizgina, kaip žąsinai gagena... N uta­
rėme vėl sudaryti tvirtą bičiulystės kooperatyvą, dalintis
vargais, džiaugsmais, uogienėmis ir marmeladais... Ir drauge
visokiausių nuotykių prasimanyti.
 — Žinai ką, Algi! — bakstelėjau vakar vakare jam į putnų
šoną.— Sugalvokime ką nors šiurpaus šiurpulingo...
Nušvito Algis kaip saulėlydis.
— Gera mintis, Danuk,— m irktelėjo man.
Aš mirktelėjau Algiui ir tuojau susigūžėm po alyvos krū­
mu...
O šiandien į dienoraščio puslapius įrašau paskutinį mūsų
nuotykį Dobilėlio Penkialapio stovykloje. Tą patį, kurį su Al­
giu vakar aptarėm po alyvų krūmu. Šiurpų šiurpulingiausią.
Visą laisvalaikį tam tikslui panaudojome. Patys žinote, kaip
stovyklose esti: ne vien juokeliais verčiamės, tai sportiškai
plaukti mokomės, tai surinktas vaistažoles apdorojame, tai
varžybos, kariški pratimai ir daugybė kitokių naudingų svei­
kam kūnui ir sveikai sielai dalykų...
Tačiau ir juoktis labai sveika: besijuokiantis kūnas milži­
nišką kiekį visokiausių užkrečiamų bacilų sunaikina, — sako
mūsų klasės filosofas Simas.
Dėlei šito juoko Algis prie laužo visą vakarą porino pa­
sakas apie baisiausius vaiduoklius.
— Štai kad ir šiame miške,— raiškiai dėstė Algis,— girdė­
jau, toks begalvis vaiduoklis naktimis bastosi...
— O kur jo... galva? — būkščiai paklausė Stasiukas.
Tada įsikišau aš.
— Po pažastimi tą galvą numirėlis nešioja, — paaiškinau.
Varėm draugų būreliui tokį ir panašų šiurpą ir baisą, kol
patiems nugaros nuo baimės išrasojo.
Atėjo tamsi naktis...
Paslaptingi debesys danguje verpetuoja...
Pelėda gūdžiai ūkauja gūdžiame nakties miške...
Nejučiom atbudo Tomas. Ir nerimą pajuto — per nugarą
kažkas šliaužia, šalta numirėliška ranka glosto...
 Apm irė Tomas...
Nejuda...
O per nugarą vėl kažkas šliaužia, o pelėda dar neramiau
ūkauja...
Prisiminė Tomas tą vaiduoklį su galva po pažasčia... Griebė
elektrinį žiebtuvėlį, apšvietė aplink: palapinėje ramu, tik Al­
gis kaip traktorius knarkia.
Užsitraukė ant galvos Tomas antklodę, stipriai užmerkė
akis. Ir vėl apm irė: pasigirdo vaiduokliškas vaitojimas, rodos,
iš gilaus požemio...
— Vaikai, nebegaliu! — suriko Tomas.
Pašokom iš miego. Tomas lūpų nesučiaupia, — visokius mu­
zikinius pratim us dantimis atlieka...
Mes, aišku, prietarais netikime.
— Susapnavai, Tomai! — niekiname jį. — Pasakų vakar pri­
siklausei... N ėra žem ėje vaiduoklių...
— A h a ! — niršta Tomas.— Jūs visi miegojote, knarkaliai!
O m an kažkas šaltas per nugarą...
N uram inome jį kaip įmanydami.
Sumigom vėl, tiktai neaišku, kiek miegojom: Stasiukas
ūmai suriko ir tirtėdam as pareiškė, kad nuo jo nežinoma jė ­
ga antklodę nutraukė...
Atsigulė nuram intas Stasiukas, bet dėl viso ko galvą ant­
klode užsiklojo.
Dar valandėlė, ir antklodė vėl pati nuo galvos iki kojų jam
nušliaužė.
— Laikykite antklodę, laikykite! — šaukiasi pagalbos varg­
šas Stasiukas. — Vaiduoklis tempia...
Šoko Tomas jam į pagalbą, ir abiems plaukai pasišiaušė,
kaip pagaliukai iš baimės stovi: švystelėjus mėnuliui, ant pa­
lapinės sienos pasirodė baisiausi žmogaus griaučiai...
 Šiurpioje nakties tyloje vėl suvaitojo ano pasaulio balsas,
suūkė pelėda...
Baisiausia buvo, kai tamsą perplėšė pragariškos ugnies
pliūpsnys... Nuo mūsų palapinės šauksmo atbudo pusė stovyk­
los...
Vienas kitą perrėkdami, iki pat aušros nakties įvykius aiš­
kino subėgusiems vaikams Tomas ir nuogalis Stasiukas: jisai
bijojo dar kartą prie savo antklodės prisiliesti...
Rytmetis išvaikė visas šmėklas: paaiškėjo, kad vaiduokliai
buvo siūliniai...
Vaiduoklių aiškintojai Tomo lovoje surado kaproninį siūlą,
prie kurio buvo pririštas ąžuolo lapas... Stasiuko antklodę
traukiojo kitas siūlas, pervertas ir pakabintas palapinės vir­
šuje... Jo galą, apsimetę miegančiais, tampėme mes su Algiu...
Baisiuosius griaučius vaikai aptiko kabančius medyje virš
palapinės, ir jie rytą pasirodė visai nebaisūs — iš plastmasės,
žaisliniai, tokie, kokius mašinose vairuotojai kabinasi... Visai
kas kita buvo naktį, mėnuliui šviečiant, kai jie metė ant pala­
pinės baugų šešėlį...
Tik paslaptingos liepsnos vaikai neišaiškino...
Paskui visiškai netyčia valgykloje jiems ir ta paslaptis at­
siskleidė... Mat, Algis apetito neteko.
Nieko nevalgo, net kompoto negeria.
— Sergi? — klausia jį vaikai, neįpratę prie tokio vaizdo.
— Ne... Prastai maistas pagamintas, — pučia žandus Algis.
— Kodėl prastai? — nustebo.
— Nagi viskas žibalu atsiduoda!
— Žibalu?
— Žibalu...
Pasilenkė valgyklos budintysis prie Algio:
— Nagi, papūsk!
 Algis sudėjo lūpas dūdele, papūtė...
Budintysis stipriai pirštais susispaudė sau nosį.
— Čia dabar?! Iš tavęs gyvu žibalu trenkia!
Nori nenori turėjo Algis viską paaiškinti: tą siaubo naktį
jis tyliai iššliaužė iš palapinės ir žibalo gurkšnelį įtraukė... Pa-
purkštė, prikišo degtuką. Tvykstelėjo liepsna. Dar gerai, kad
paties Algio ta liepsna neapėmė.
O vaiduokliško balso paslaptį aš savanoriškai išdaviau:
magnetofoną buvau atbulai ir kuo lėčiausiai paleidęs...

Daugiau į dienoraštį rašyti nebenoriu...

Paskutinius žodžius į jį tikriausiai įrašys Dobilėlio Penkia­
lapio stovyklos viršininkas...
O vėliau juos skaitys mūsų brangūs tėveliai ir namuose ati­
tinkam as išvadas darys...
 A v a r i j a

— Bur bur bur, brrr!

Tai mano bičiulis Algis įjungia motorą. Burzgia visai auto-
mobiliškai Algio lūpos. Rankoje lankas nuo statinės — tai vai­
ras...
Algis žaidžia sunkvežimio vairuotoją... Lekia kaip pašėlęs
aplink kiemą.
Ir staigiai sustoja. Birzgia vietoje, net išpūsti žandai kaip
drebučiai tirta. Sustoja Algis todėl, kad šviesoforas raudoną
šviesą rodo.
Šviesoforas — tai aš...
Vienoje mano rankoje — žalias balionas. Kitoje — raudo­
nas, o vidurinę spalvą tai mano geltona beretė atstoja. Kai
jos, tos vidurinės geltonos šviesos, šviesoforui prireikia, — aš
greitai pradedu linksėti galva.
Šviesoforiauju toliau, — žalią šviesą vaizduoju, — pakeliu
ranką su žaliu balionu...
Algis, įjungdamas motorą, taip galingai suburzgia, jog net
batų raišteliai jam atsiriša. Supypia — pyp pyp piiip! Visu
smarkumu dundės toliau...
Bet aš greitai imu galva linksėti,— geltona šviesa! Tuojau
rodau ir raudoną spalvą: stop!!!
Algis šviesoforo ženklų neklauso ir mauna pro šalį...
 Pažeidėją pasivijęs, stipriai nutveriu už storo sprando.
— Stop! Stop! — šaukiu visa gerkle. — Matai? Raudona
šviesa! Kiekvienas žioplys žino: prie raudonos šviesos nega­
lima nei eiti per gatvę, nei važiuoti...
— Brrr, brrr, — už motorą burzgia neklaužada vairuoto­
jas. — O ką tik rodei žalią šviesą...
Aš supykau:
— Žalią, žalią... O dabar raudona!
V airuotojas toliau pučia žandus:
— Duok kelią!!! Taip nedera! Reikia teisingai šviesofo-
riauti.
— Dera, — atkertu, — nes kitaip avarija įvyks!
— Kokia avarija? — nustemba Algis.
Rodau į jo batus, raištelius atsipalaidavusius:
— Matai! Padangos nuleistos... Reikia skubiai jas remon­
tuoti, tu vairuotojiškas mulki!
Algis dėl to vairuotojiško mulkio ėmė ir nežmoniškai įsi­
žeidė. N et išraudo visas.
— Nuo kada, — sako,— šviesoforai negražiai burnoti pra­
dėjo? Ir kokią teisę jie turi dėl nuleistų padangų pastabas šau­
niems vairuotojam s daryti? Šviesoforas,— toliau karščiavosi
Algis, — tik šviesoforas yra, ir tiek... Stovi gatvės kampe, ža­
lias, geltonas, raudonas savo stiklines akis varto, ir tiek... Tai
toks mechanizmas, — šaipėsi,— iš negyvo metalo padarytas,
ir tiek... Jis čia nieko nė gramo neturi...
Ir reikšm ingai pasikasė smilkinį.
Dėl to negyvo mechanizmo ir tų išverstų stiklinių žalių, gel­
tonų, raudonų akių dabar aš labai įsižeidžiau. Ypač, kad mano
sąžinė švari, — savo šviesoforišką pareigą pildau.
— Tuojau pat dink man iš akių! — sušukau.
 — Žalių, geltonų, raudonų! — gardžiai nusikvatojo pažei­
dėjas. — Duok kelią, neužlaikyk eismo, tu mulki šviesoforiš-
kas!
Pirmoji su trenksmu sprogo raudona šviesa,— tas balionas,
kurį dešinėje rankoje laikiau. Paskui, aišku, ir žalia šviesa
pokštelėjo... Į užriestą Algio nosį...
Ir tuojau pat pajutau, koks kietas kartais Algio kumštis
būna...
Abu parkritom e ant žemės... Ir mus abu, susipynusius į vie­
ną kamuolį, nuo žmonijos paslėpė didelis dulkių pundulys...
Paskui mus staiga sutaikė ūsuotasis kiemsargis. Jisai šaltu
vandeniu išsyk perliejo ir šviesoforą, ir motorizuotą vairuo­
toją...
 K a rš ta d ie n a

Ūsuotasis kiem sargis su manimi nebesisveikina...

Nors aš, jį sutikęs, kiekvieną kartą kepurę nukeliu.
— Labas rytas, dėde! — mandagiai sakau.
Dėdė tik krenkšteli it musę prarijęs, ūsai pasišiaušia kaip
ežio.
Taip jau nutiko, kad į mūsų gerus santykius palvas arklys
su vežimu įsimaišė... Vėsinausi tada per vidurdienio karščius
po senu, plačiašakiu kaštonu ir netikėtai išgirdau:
— Danai, eikš čia! Danuk, ar girdi?
Kur čia negirdėsi — ūsuotojo kiemsargio balsas sporto sta­
diono garsiakalbį atstoja!
— Girdžiu! Ką, dėde, pasakysi? — susidomėjau.
Brūkštelėjo jis sulenktu smiliumi per dygius ūsus. Netolie­
se palvas arklys rambiai galvą muistė.
— Danuk,— pažvelgė kiemsargis Į arklį, — skubus reikalas...
Negaliu vandentiekio remontuotojų palikti... O vežimo jau
namų valdyba laukia... A r tu moki vežikauti?..
— Vežikauti? — žioptelėjau.
— Na, kitaip sakant, arklį sugebi važnyčioti?
Šyptelėjau vien lūpų krašteliais: dar klausia! Negi pirmą
kartą su arkliais susiduriu?
— Tai sėskis į vežimą,— nudžiugo kiemsargis,— ir pirmyn!
 Vežime brinksojo senas kastuvas, dėžės su smėliu ir geleži­
nis grėblys.
— Važiuok tiesiai,— parodė kiemsargis į gatvės galą,— v i­
sai netoli, avū, stovi medinis namas... Tenai ir laukia Juozas...
Juozas — tai ūsuotojo kiemsargio sūnus, namų valdyboje
dirba.
— Viskas aišku, dėdule,— atsakiau, patogiai įsitaisęs veži­
mo sėdynėje. — Operacija nesudėtinga, faktas!
 Ūsuotasis kiemsargis, skubėdamas pas vandentiekio remon-
tuotojus, dar suniurnėjo:
— Faktas faktu lieka, o vadeles stipriai laikyk!
— Noo,— storu balsu paraginau palvį.
Šmikštelėjo arklys uodega, pažvairavo apvalia akimi ir pra­
dėjo tingiai keliu tursenti... Malonus jausmas sušildo važny­
čiotojo krūtinę, kai toks stambus keturkojis paklūsta... Todėl
palvį vėl paskatinau:
— Arkly! Noo!
Prakaukšėjau kelio gabalą, bet vėžliniu greičiu. Įkyrėjo
man toks ram bus važiavimas. Botago nebuvo, tai grėsmingai
vadelėm is supliauškinau.
— No-ooo! — surikau visa gerkle.
Palvį, atrodo, kiek nustebino toks elgesys. Atsisuko į m a­
ne, priekaištingai pakarpė ausimis ir, atvėpinęs apatinę lūpą,
nelauktai pakeitė judėjim o kryptį... Už namo kampo iš tiesaus
kelio išsuko, į dešinę nukanopino.
Dešinė, kad žinotumėt, tai judri gatvė, prospektinė. Čia
skrieja, lekia, dunda mašinos — žiopsoti nėra kada.
Bematant man apsisuko prospekte galva.
— Kvaily tu, kvaily! — nervingai tampau vadeles, baru
palvį. — Pats kaltas būsi, jeigu po sunkvežimio ratais pateksi!
Tampau vadeles jau kaip pašėlęs, skatinu arklį, o palvis,
nenaudėlis, pačiame sankryžos vidury sustojo. Raginu, švil­
piu — o jis kaip įbestas, nė iš vietos nejuda...
— Arkly! Arkly, idiote! Geruti mano! — keikiu ir su ašaro­
mis m aldauju. — Na, važiuok... važiuok...
Iš nevilties ir vadeles paleidau... Kvailiausia padėtis!
Laimė, kad visagalė milicija padėjo: pasigirdo švilpukas,
visokiausios mašinos sustojo, vairuotojai smalsiai iškišo gal-
vas, kaip bitės aviliuose dūzgė motorai. Nutvėrė milicininkas
tvirta ranka palvį už apinasrio.
— Na,— suraukė kaktą,— koks čia komedijinis žanras?
Mane išpylė prakaitas, nė žodžio negaliu išvapenti. Ašaros
skruostus plauna. Pagailo milicijai manęs.
— Greičiau dink su ta dvasna iš eismo! Į artimiausią skers­
gatvį! — sumojavo milicininkas švilpuku. — Na, kam sakau!
Ir niuktelėjo arklį. Pasigirdo gan smagus kanopų kaukšėji­
mas: milicijai palvys bem atant pakluso...
N etrukus laimingai išsikapstėme iš sankryžos ir atsidūrėme
tokioje kreivoje, nem atytoje gatvelėje... Dar neatsipeikėjęs
dairausi. O palvys staiga, kaip įgeltas, kilstelėjo uodega ir
pasileido jam vienam žinomais tėvų ir protėvių takais.
Gal Būtume taip visą miestą aplėkę, bet priešais didelė aikš­
tė su skveru pasitaikė. Skvere fontanas trykšta. Tas palvys
tiesiog su visais ratais prie jo: troškulį pajuto.
Aš visa gerkle rėkiu:
— Trr, tpru! Trr, sustok!
O jis kurčiu dedasi.
Pridardėjome prie fontano. Čia palvys be jokių ceremonijų
įmurdė putotą maulę ir pradėjo fontaninį vandenį siurbti...
Ką žmonės apie tokį mudviejų abiejų elgesį sakė,— geriau
nutylėsiu.
Palvys, išsiurbęs beveik pusę fontano baseino, atsigaivino.
Nusižvengė arkliškai, įbrido į sodrią, žaliai aksominę skvero
žolę ir ėmė ramiausiai ją rupšnoti... Neniekino ir kitos žydin­
čios, gėlininkų išpuoselėtos augmenijos...
Triukšmas, aišku, kilo neapsakomas. Toje m aištynėje vėl
skardus milicininko švilpukas pasigirdo... Įkalbinėti palvį ir
aiškinti jam apie padorų elgesį nebebuvo laiko. Tad aš, viską
metęs, mikliai šokau lauk iš vežimo ir kaip zuikis nuskuo-
džiau gatve...
Ką ir kalbėti, m ilicija greitai nustatė palvio šeimininko as­
menybę...
Arklį ir vežimą dėdulis atgavo, pinigais užmokėjęs baudą:
už eismo trukdym ą sankryžoje, už nuniokotą skvero augme­
niją...
Nuo to sykio ir nesisveikina ū suotasis kiemsargis su mani­
mi... O aš, savo ruožtu, sutikęs nuo to palvio nusisuku.
Ir, bendrai, daviau žodį: daugiau su arkliais neprasidėsiu...
 Niūrioje
p a lė p ė je

Jau ankstyvoje vaikystėje patyriau — nėra tokio blogio,

kuris į gerą neišeitų.
O susibariau tąsyk su mama dėl gryno niekniekio: vikšri­
nio traktoriaus. Su baterija jisai važiuoja, užtenka tiktai myg­
tuką nuspausti.
Ariu su tuo vikšriniu traktorium svetainėje kilimą. Nuo pat
ryto plušu. Šniokščia motoras: „Zzzz-žūūū-žžžž..."
— Danuk! — sako nekantriai mama.— Liaukis! Galvą su
tuo traktorium išūžei...
Ne visų galvos vienodos... Mano galva gera. Mano galvos
niekas neišūžia, nei traktoriai, nei troleibusai, nei lėktuvai.
Todėl ir toliau ramiausiai ariu, neatsidžiaugdamas burzginu
savo traktorių, artoją vaizduoju.
Tik bėda, kad mama tokia užsispyrėlė...
— Ar nustosi ten! Kam sakau! — po valandėlės gerokai
pikčiau šūktelėjo.
O aš dar labiau įsižaidžiau ir niekaip baigti pradėtos vagos
negaliu. Nekyla ranka sustabdyti vikšrinį traktorių.
Tada mama parodė charakterį: paėmė nuo grindų burzgian­
tį traktorių. Padėjo jį aukštai ant spintos.
 O aš giliai pasipiktinau ir bem atant parodžiau visą savo
gerklės galingumą. Dėl viso ko dar aukštielninkas ant kilimo
kritau ir kojom is ėm iau mataruoti.
Atsitiko, ko nelaukiau, — mama nutvėrė mane už rankos ir
nutem pė prie palėpės durų. Nugalėjusi ryžtingiausią mano
pasipriešinim ą prievartai, įstūmė mane palėpės vidun.
— Sėdėsi, begėdi, čia už bausmę! — uždususi tarė. — Kol
klausyti mamos išmoksi.
Ir, trinktelėjusi durų skląsčiu, paliko mane...
Nusišluosčiau ašaras, dairausi po apytamsę palėpę. V ora­
tinkliai palubėje, dulkės... Tolimam kampe išryškėjo sena se­
nutėlė sofa su išlindusiomis spyruoklėmis. O šalia sofos — dar
senoviškesnė kažkokia skrynia kiokso. Tuojau stropiai išty­
riau padėtį: skrynia neužrakinta... Antvožas lengvai pasikėlė.
A tsidariau skrynią, žvilgterėjau, ir kvapą man užėmė: ko tik
čia nepridėta!
Kai iščiaudžiau dulkes, pamačiau: mano meškis rudnosis
guli, tiesa, be galvos...
Toliau senas, pageltęs albumas su įdomiausiomis keistais
drabužiais apsirengusių žmonių nuotraukomis... Mažiausiai
valandą užgaišau, kol peržiūrėjau visas.
Pasiknisęs toje senoje skrynioje giliau, iš džiaugsmo per
galvą kūliais persiverčiau. Ak, ak! Kad žinotumėte, ką užti­
kau!
N uostabiausią gegutinį laikrodį!
Su sunkiais variniais svarsčiais, rantytomis rodyklėmis, o
pro tokį mažytį langelį iššokusi gegutė valandas kukuoja...
Kas tie traktoriai, palyginus su turtais, besiilsinčiais senoje
skrynioje! Garbės žodis, taip smagiai dar niekados žaisti ne­
teko...
Pačiame gerum e staiga išgirdau mamos balsą.
 — Še tau, kad nori? — sumurmėjo ji. — Vaiką palėpėje už­
miršau... Danuk!
Aš tyliu, skubu džiaugtis gyvenimu. Man taip patinka tū­
noti nubaustam palėpėje...
— Danuk! — mamos balsas nuskambėjo nekantriai. — At­
eik... Va tavo traktorius, gali su juo vėl žaisti... Tik netriukš­
mauk daugiau, ar girdi?
 N eatsiliepiau į mamos šauksmą, įsismaginęs velnią už uo­
degos tampiau... Netikras, aišku, tas velnias, iš kartono iškirp­
tas ir be vieno rago, bet uodega kokia!
O mama, belaukdam a manęs, atrodo, galutinai užsirūstino:
— Kada tu, neklaužada, pagaliau išmoksi paklusnumo?
Padėjau uodeguotąjį velnią ant grindų. Pažiūrėjau į skrynią.
Jos dugne dar buvo senučiukas, neištyrinėtas malūnėlis kavai
malti, medžiotojų ragas, armonikos dumplės, dar kažkas...
Pasikrapščiau pakaušį, ant pirštų visas galimybes paskaičia­
vau.
— Tikriausiai, mamytėle, dar už kokios poros valandų, ne
anksčiau, to paklusnumo išmoksiu,— atsidusęs pasakiau.
 A u k s in ė

ž u v e l ė

Grįždamas iš mokyklos užėjau į parduotuvę, o paskui dar

pas Algį pasisvečiuoti.
Algis stovėjo viduryje kambario ir rankoje laikė nedidelį,
apvalų akvariumą. Jam e grakščiai plaukiojo auksinė žuvytė...
M ane pamatęs, Algis, staigiai sumišo. N orėjo paslėpti ak­
variumą, bet jau buvo per vėlu. Tad apsidairęs greitai jį pa­
statė ant lango.
— Žuvytę nusipirkai?..— paklausiau.
Jisai gudriai prisimerkė, kiek pagalvojo ir pridėjo piršta
prie lūpų.
— Tss! Ji žmonių kalbą supranta! Tai tos auksinės jūrų žu­
velės anūkė... Na, pameni, buvo tokia žuvelė, kuri padėjo žve­
jo žmonai tapti karaliene, o paskui pliaukštelėjo uodega ir
viskas pranyko...
— Na, ir fantazuoji! — tik viptelėjau paniekinamai.
Algis kad suriks, akis išplėtęs:
— Aš fantazuoju? Aš? Žinok, vėpla, tai stebuklinga auksi­
nė žuvelė! — Jis dunkstelėjo sau kumščiu Į krūtinę. — Supranti,
stee-buu-klinga!!!
Ir sumurmėjo pusbalsiu, taip, kad auksinė žuvelė neišgirstų.
— Jinai visus mano norus vykdo... Ką noriu — tą iš jos iš­
prašau...
 „Ką jis čia kvailioja?" — pam aniau sau ir bakstelėjau pirš­
tu į kaktą.
— A r prašei jos, auksinės žuvelės,— paklausiau, — to, ko
tau labiausiai dabar reikia?
— O ko man labiausiai reikia? — vėl išplėtė akis tas druč­
kis.
— Proto susigrąžinti, ko daugiau...
Keista — Algis nė kiek neužsigavo, tik pašaipiai žvilgtelėjo
į mane, pribėgo prie akvariumo. Pasilenkė ties vandens pavir­
šiumi ir, išskėtęs rankas į šonus, ėmė paslaptingai bambėti:
— Trikel, Bikel, M ikel! Cici, pici, mici!..
Aš gardžiai juokiausi: tegul darkosi, manęs neapgaus! Ži­
nau tokius fokusininkus!
O Algis vėl kuo iškilmingiausiai bylojo:
— Tu mano bičiulis... Todėl auksinės žuvelės vardu sakau: iš
tikrųjų, iš tikrųjų dar šiandien būsi pavaišintas savo taip
mėgstamais oriniais pyragaičiais...
Dabar išpūčiau akis aš.
— Ir gardžiu vyšnių gėrimu. Ir knygų k n y g ą —„Tris muš­
kietininkus" — amžinon nuosavybėn gausi...
Auksinė žuvelė abejingai nardė vandenyje...
Kurgi ne, persistengė vaikas!
— Eik, plepūne, žinai kur!.. — suraukiau kaktą.
— Aš — plepūnas? — įniršo Algis.— Ei, auksine žuvele! —
Mikei, Bikel, Trikel! — Ir kerštingai užbaigė, treptelėjęs koja
į grindis: — Rytoj tu, Danai, už visa šita iš rusų kalbos dve­
jetą gausi! Urum gurum!
Auksinė žuvelė staiga įbedė nosį į akvariumo stiklą ir ėmė
spoksoti į mane...
Ko ji iš m anęs nori?
 — Kad tu sudžiūtum į sausainį,— palinkėjau ir, trinktelėjęs
durimis, išėjau, palikęs tą Algį su jo žuvele.
O!!!
Kad jūs žinotumėte, kas manęs laukė namuose!
Buvo taip:
— Galų gale parėjai! — sušuko mama.— Kur taip ilgai bu­
vai? Eik į valgomąjį!
Įėjau į valgomąjį. Ir netekau žado! Dar gerai, kad aš šal-
tanervis, nes ant stalo... ant stalo, didžiulėje lėkštėje, pūpso­
jo visa stirta orinių pyragaičių... O šalia stovėjo stiklainis su
mano mėgstamiausiomis vyšnių sultimis...
Atgijo, sumirgėjo akyse Algio akvarium as su auksine žu­
vele...
— O čia tau „Trys muškietininkai"...
Ir tėtis man įteikė knygą...
Šiurpas per nugarą perėjo. „Auksinė žuvelė... žuvelytė...
žuveliukė...— sušnabždėjau. — Stebukladarė!!!"
— Kas tau, Danuk? — nustebo mama, pažvelgusi į mane.—
Bene kuoktelėjai iš džiaugsmo?
— Algis... Algis...— murm ėjau apkvaitęs.
Tėtis nusišypsojo.
— Ateis ir tavo Algis,— nuramino mane.— Aš skambinau
jam...
— Ne tik Algis, bet ir Simas, ir kiti tavo bičiuliai,— pridū­
rė mama.— Visus pakvietėm.
— O ko jie ateis? — nesupratau.
— Tai bent! — palingavo galva mama.— Ar užmiršai? Tavo
gimimo diena šiandien!
Iš tikro! Atsitik taip — savo paties gimimo dienos vos nepra­
žiopsojau... Ir prašvito m an akyse.
 — A r Algis žino apie orinius pyragaičius? — tuojau pa­
klausiau.
— Žino,— atsakė tėtis.— Todėl priminiau jam, kad nevė­
luotų...
— Ir apie vyšnių sultis žino? Ir apie muškietininkus?
klausinėjau, vos kvapą atgaudamas.
— Žino... klausė, ką tau dovanosim... Na, ir kas čia to­
kio? — truktelėjo pečiais tėtis.
— Nieko... Nieko tokio, — sumurmėjau.
Žvilgterėjęs į laikrodį, tėtis paragino:
— Greičiau nusiplauk rankas, persirenk...
Kol švariai nusiploviau rankas ir veidą, man akyse visai
šviesu pasidarė, supratau: čia visai ne auksinės žuvelės bur­
tai! Apm ulkino Algis mane...
N etrukus gimtadienio švęsti susirinko mano draugai. Ir Al­
gis atšnopavo, dovaną išvyniojo: nagi akvariumas su ta pačia
auksine žu velei.
— Tau, Danuk... Gimimo dienai, — paspaudė man ranką tas
sukčius ir sušnabždėjo: — Saugok auksinę žuvelę... Matai,
viskas išsipildė... Taigi neužmiršk burtažodžių: Trikel, Bikel,
Mikei...
Gudriai m irktelėjęs, Algis kuo skubiausiai nupliumpino
kimšti orinių pyragaičių...
Kai tų orinių pyragaičių ir vyšnių sulčių nebeliko, kai pri­
sižaidę ir prisivalgę svečiai išpėdino į namus, tuojau nusitvė­
riau knygą... Su trim is muškietininkais žmogus ne tik pasaulį,
bet ir visokias pamokas pamiršta...
Jau kitą dieną pasirodė, kad auksinė žuvelė — iš tikrųjų ne
juokai...
Kaip Algis išbūrė, taip ir buvo: iš rusų kalbos patį riebiau­
sią klasėje dvejetą susigriebiau...
 Pagalvojęs nusprendžiau — gal auksinė žuvelė čia niekuo
dėta? Gal „Trys muškietininkai" viską padarė?..
A ntra vertus, gal Algis man tą dvejetą įteigė?
Grįžęs iš mokyklos namo, tuojau pasilenkiau ties akvariu­
mu, įsispitrinau į pelekais vinguriuojančią aukso žuvelę ir
kerštingai sušnabždėjau:
— Žuvyte mano, auksyte! Tegul ir Algis iš rusų kalbos
dvejetą gauna! Trikel, Bikel, Mikei! Urum gurum!
 F a kyriška s

n u m e r i s

— Danuk! — priėjo per pertrauką Simas.— Cirką organi­

zuoju...
— Cirką? Tu rimtai? — nutvėriau Simą už sagos.
— Rimtų rimčiausiai, — atsakė Simas.— Visi iš mūsų klasės
po kokį nors cirkišką num erį atliks...
Pasižiūrėjau į atverstą Simo sąsiuvinį. Ten užrašyta:
V ytas — lyno akrobatas.
Tadas — pro liepsnojantį lanką šoka.
M indaugas — žvėrių tramdytojas: dresiruotą katiną M urką
rodys...
Cirko direkcija ir orkestras — pats Simas. Mat, jisai labai
muzikalus.
Bus sunkum ų kilnotojai ir ekvilibristai, ir gladiatorių pora...
Tai dvyniai: Petras ir Povilas. Jie labai stiprūs ir miklūs.
— Aš klounas būsiu, — pasakiau. — Juokinsiu gerbiamą
publiką.
Simas papurtė galvą:
— Pavėlavai, Danuk! Dar ką nors sugalvok. Klouną jau tu ­
rim... Stasiukas pasisiūlė...
Man truputį dilgtelėjo širdį: rado ką, Stasiuką! Visi žino,
kad klounada — antras mano pašaukimas...
— Ką Algis vaizduos? — paklausiau.
 — Nieko... Tu ir Algis dar be angažemento,— užvožė artis­
tų sąsiuvinį Simas.
Susiradau Algį. Papasakojau, kas pasaulyje dedasi, kokį
cirką Simas sukūrė.
— Ir mes ten pasirodyti galėsim...— pridūriau. — Tik rei­
kia sugalvoti cirkinį numerį!
Algis smagiai pasitrynė delnus, smagiai pliaukštelėjo man
per nugarą.
— Ko čia daug galvoti! — sušuko.— Fakyrais būkime...
— T ik rai! — apsidžiaugiau jo sumanumu.— Būkime faky­
rais...
Ilgai visi ištisas dienas kas sau repetavo, treniravosi, —
cirkui ruošėsi...
Pagaliau atėjo laukiamas vakaras.
Pakabinom margus skelbimus. Juose nupieštas raudonnosis
klounas visus kvietė į cirko vaidinimą.
Tikėkit netikėkit, bet žiūrovų prisirinko pilnutėlaitė salė...
Ir kur neprisirinks, jei afišos apačioje stambiomis raidėmis
buvo parašyta:

Cirko vaidinimas vyko gražiai. Visiems artistams salė karš­

tai plojo. Simas spindėjo kaip naujas apvalus rublis.
— Dabar ruoškitės jūs,— tarė mums direktoriškai.— Jūsų
eilė...
 Išėjome su Algiu į sceną fakyriškai apsirengę. Už raudonų
juostų dideli peiliai užkišti. Aš rankoje laikiau milžinišką ša­
kutę. Algis lankstė pjūklą...
— Dėmesio! Dėmesio! — suplojo rankomis Simas.
Salė nuščiuvo... Žiūrėjo į mus.
Rūsčiai, kraugeriškai sudundėjo būgnas.
__ Dėmesio! Dėmesio! — pakartojo Simas.— Gerbiamoji
publika! Priešais jus — fakyrai! Algis ir Danukas... Jie pakar­
tos senovės Niam Niam karalystės žmogėdrų cirke pamėgtą
atrakcioną — gyvo žmogaus suvalgymą...
Salėje — nė garso. Mes su Algiu pamindžiukavom laukda­
mi, kanibališkai iššiepėme skaisčiai nuraudonintus dantis.
— Ai! — suriko išsigandęs mažas berniukas iš pirmos eilės.
Vėl grėsmingai sudundėjo būgnas...
Algis neskubėdam as užsirišo plačią prijuostę.
Aš, garsiai čirškendam as ašmenimis, pagalandau peilius.
— Taigi, gerbiam ieji, mes pradedam paskutinį programos
numerį, — dusliu balsu prabilo Algis.
— Paskutinį program os numerį, — pakartojau kaip aidas.
— Kas nori būti suvalgytas, — Algis mostelėjo ranka, —
prašom į sceną...
— Kas... suvalgytas... prašom į sceną...— nuaidėjo tyloje
mano balsas.
Niekas nė nepajudėjo...
— Na? — lyg nustebęs treptelėjo koja Algis.— Nejaugi
niekas nenori būti suvalgytas?
Tyla...
Tada aš pradėjau skaičiuoti:
— Vience... Dvience... Trince...
Ir ūmai pasigirdo m ergaitės balsas iš salės galo:
 — Aš noriu būti suvalgyta!
Salė suošė... Mes su Algiu greitai susižvalgėme... Pamatėme
ateinant septintokę Laimutę...
Aš suprakaitavau — šito mes nebuvome numatę: kas gi no­
rės, kad jį suvalgytų!
Laimutė atėjo į sceną ir sako:
— Valgykit! Aš pasiruošusi...
 Mes suakm enėję stovime. O Laimutė, pastačiusi mus į keb­
liausią padėtį — šypsosi. Staiga Algis atsigavo ir jai sako:
— Tuojau tave valgysime! Tik pirma, labai prašome, dra­
bužius nusivilk! Visus visus! Kas gi valgo drabužiuotus!
— Iš tikrųjų, — džiaugsmingai pritariau. — Nuo drabužių
dantys negardžiai vilna prisivelia...
Dabar sumišo Laimutė. Paraudo, užsidengė delnais veidą ir
pabėgo nuo scenos...
Salė plojo, juokėsi, šaukė mums „Bravo!" M okėjom išsi­
sukti iš bėdos!..
Po kurio laiko į sceną vėl išėjo Simas.
— Gerbiamosios! Gerbiamieji! — nutildydamas salę, sušu­
ko jis. — A r daugiau pageidaujančių nėra? Fakyrai pasiruo­
šę...
Pageidaujančių daugiau nebuvo...
— Tada,— nusilenkė Simas,— šio vakaro programą baigia­
me! Ačiū už dėmesį! Ačiū už aplodismentus!
Nusilenkėme salei ir mes — fakyrai.
 N ė ra g a lo

iš ra d im a m s
Dabar dviračiai madingi.
Kur bepažvelgsi — visi pedalus mina.
O aš seniai svajoju apie tokį dviratį, kurio nereikėtų min­
ti... Tik ne apie motorinį,— motoriniai dviračiai man nepatin­
ka — birbia ir dūmais dvokia!
Svajonėmis sotus nebūsi. Todėl ėmiausi pirmojo bandymo:
nemindamas dviračio, nuvažiavau iki pušynėlio. Šitą būdą iš­
radau labai paprastai. Užvežiau dviratį ant kalno, apžergiau
balnelį ir kaip vėjas nušvilpiau žemyn...
Būdas būtų geras, jeigu devyni prakaitai neišpiltų, kol su
dviračiu užsiropšti į kalno viršūnę...
Reikėjo ką nors kita išrasti...
Vaikštau kartą giliai susimąstęs paupiu, o ten šunys žai­
džia, aviganiai, gauruoti tokie. Juos mano draugai, Raminta
ir Margiris, atsivedė.
Vieną škotišką aviganį Gauču jie vadina. A ntrą — Mauru.
Prisiminiau, kad jie labai protu pasižymi...
Nedelsiau, susitariau su draugais: leido man abu tuos avi­
ganius neminamo dviračio išradimui panaudoti. Ir dar pri-
gyrė: šunys paklusnūs, tvirti, komandų visokių klauso.
Atsivariau iš namų dviratį, šunis už pasaitų priekyje pri­
rišau.
— Pirmyn! — sukomandavau.
 Pakluso Gaučas ir M auras, ėmė vieningai bėgti, dviratį
tempdami...
Garbės žodis, vienas malonumas tokiu būdu važiuoti... Sėdi
be vargo ir tik vairą prilaikai.
V ažinėjau ilgokai, kol Stasiukas paupyje atsirado. Ne vie­
nas atsirado — pūkuotą savo katiną Roką pravėdinti atsi­
nešė...
Vos spėjo Stasiukas tą katiną Roką ant pievos paleisti, ma­
no dviračio tem piam oji jėga ausis pastatė, dvibalsiai sulojo
šuniškais balsais...
O Rokas, nebūtų katinas, kaip mat pro išpūstus ūsus su­
prunkštė, pastatė uodegą kaip žvakę, nugarą išrietė ir kad
pasileis pirmyn! Tiesiai pirmyn, o aplink jokio medžio nei
stulpo nematyti...
Jei katinas bėga — šunys vejasi... Taip per amžius buvo.
Besivydami Roką, šunys išvystė beprotišką greitį... Vargiai
benulaikau rankose vairą, ausyse vėjas kaukia... Darda per
akm enuotą kelią dviratis, barba per duobes, vos dantys at­
laiko. O aviganiai tik katinu domisi.
Stasiukas visa gerkle rėkia:
— Rokai! Rokai! Rokai!..
Aš irgi nenusileidžiu, šaukiu:
— Stokite! Stokite, šunyčiai! Gaučai! Maurai! Kam sakau,
velniai jus rautų!
Triukšmas paupyje didžiausias: šunys loja, Stasiukas ver­
kia, aš pagalbos šaukiu: kaip didžiausias kvailys į šuniškai
katiniškus reikalus įsivėliau...
O prašalaičiai iš tokio reto vaizdo kvatoja.
Bet katinas turėjo laimę — netoli posūkio, ties keltu, dide­
lis medis augo. Apsimetęs, kad bėga pro šalį, Rokas tik vikst
ir žaibiškai į medžio viršūnę įsikraustė...
 O mano dviejų šunų jėgos galingumo motoras, išvystęs di­
delį greitį, laiku nesusistabdė ir lėkė pro medį toliau.
Gaučas iš kairės, o Mauras iš dešinės medį lenkė...
Aš, žinoma, atsidūriau viduryje — tiesioginėje akistatoje
su medžiu, kurio viršūnėje prunkštė Rokas...
Medis žaibiškai trenkė į mane...
Iš akių man pasipylė visa žvaigždžių galaktika...
Štai lyg ir viskas apie naują dviračiu važiavimo būdą...
Laimė — dviračiui nieko rimto neatsitiko... Man asmeniškai
gydytojas kaktą sukabino ir ranką aptvarstė.
Svarbiausia, žinoma, kojos! O jos išliko visiškai sveikos:
artimiausiu laiku galėsiu vėl važiuoti dviračiu...
Važiuosiu senovišku, žmonišku būdu, paprastai paprasčiau­
siai kojomis mindamas dviračio pedalus...
Žmogus turi būti žmogumi: ir važiuodamas, ir vaikščioda­
mas, ir su šunimis žaisdamas!
Faktas!
 Sek l i a i
ir
b o m b a
Brrr...
Vėl šalta diena buvo...
Pavasarinis vėjas stingdė kaulus. Nuo stogų lašėjo varvek­
liai. Cimbinau nam o per žliugsintį sniegą...
Netikėtai, kaip vaiduoklis priešais mane prieangyje išniro
Algis.
— Danuk! — šiurpiai sušnibždėjo.
— Ką? — net krūptelėjau aš.
— T ss! — pridėjo Algis prie lūpų ne pirmo prausimo pirš­
tą. — Tss!..
Nusileidom žemyn, į rūsį.
— Na, — paklausiau ištikimojo savo bičiulio,— ko taip slė­
piningai šnypšti?
— Tss! — jis vėl sudraudė mane. — Šnipą, supranti, diver­
santą susekiau...
Aš jo pareiškim ą priėm iau labai atsargiai: atsiminiau, kaip
mes su Algiu rudenį sekliais buvom pavirtę...
Truputį nesmagūs tie atsiminimai.
Todėl abejingai tariau:
— Niekai... N ebenoriu ieškoti šnipų...
— Ne! N e niekai, — įsikarščiavo Algis.— Atsimeni kiną
apie diversantus, k u r priešas fabriką susprogdino ir tiltą oran
išlėkino?.. Kokie čia niekai!
 Neramu pasidarė. Matyt, šį kartą Algis tiesą kalba.
— Kur tu tą diversantą susekei? — jau susirūpinęs klau­
siu.
Tada Algis atvirai papasakojo, kaip viskas buvo.
— Nagi ėjau namo... O priešais mane toks tipas eina... Ei­
na, įtartinai dairosi... Paskui atsistojo už ledų kiosko ir mies­
to planą iš kišenės išsitraukė... Toks barzdotas, su juodais aki­
niais... Viena ranka kardais ir durklais ištatuiruota... Bet svar­
biausia, svarbiausia...
Algis iš susijaudinimo ėmė greitai mirksėti balzganomis
blakstienomis.
— Svarbiausia, Danuk, lagaminas... Užsieninėmis etiketė­
mis, užjūrinėmis tokiomis nuklijuotas...
Algis ėmė dar tyliau šnabždėti:
— Žiūrėjo, žiūrėjo jis tą planą, paskui kažką nagu pasi­
braukė, sulankstė ir į kišenę įsidėjo... Tada pamatė mane...
Paskersakiavo per tamsius akinius... O man, kad žinotum, pa­
kinkliai tirtėti ėmė...
Pamojo ilgu, liesu pirštu:
— Helio! Berniuk, eikše...— pašaukė.
Priėjau arčiau, o jisai pasikedeno pirštu barzdą ir klausia:
„Helio, berniuk! Pasakyk man, kaip pasiekti Žaliąjį gele­
žinkelio tiltą?.."
— Tiltą? — krūptelėjau aš.— Jisai klausė, Algi, apie Žalią­
jį geležinkelio tiltą!?
Nuo baisios minties mane išmušė šaltas prakaitas.
— Aha! — atsakė virpančiu balsu Algis.
Švilptelėjau tyliai, o Algis tęsė:
— Šnipas klausia, o man žadą užkando... Matai, aš... dar iš­
girdau...
 Jisai nutvėrė m an už palto sagos, prisitraukė artyn ir tie­
siai į ausį sušvokštė:
— Išgirdau...
— Ką išgirdai?! — netekau kantrybės.
— Išgirdau... Aiškių aiškiausiai... Kaip jo lagamine kažkas
ciksėjo...
Man piestu atsistojo plaukai:
— Pragaro mašina!!! M ina su laikrodiniu užvedimu... Di­
versantai jomis plačiai naudojasi... Kine matei...
— Aha! — išpūtė žandus Algis.— O ką aš sakiau?!
— Kur dabar diversantas? — paklausiau susirūpinęs. — Pa­
leidai iš akių... Pasakei tilto koordinates?
Algis išdidžiai pakėlė galvą.
— Ką tu! Kai jisai manęs klausė apie Žaliąjį tiltą, aš tylė­
jau kaip kapas. Ir tada tasai diversantas nusispjovė... „Tpfu,—
sako,— tu gal kurčias ar nebylys..." Ir nuėjo...
— Kur nuėjo? — pašokau.
— Va! Priešais... Į mūsų parduotuvę...
— Žioply! — surikau. — Tu liežuviu mali, o diversantas gal
jau tiltą sprogdina!
— Ne, — atsakė Algis.— Jisai telefonu autom atu pakalbė­
jo, o dabar eilėje stovi. Dar parduotuvėj.
Stvėriau Algį už rankos.
— Greičiau, greičiau! — sušukau.
Tekini pasileidome prie parduotuvės.
Ir pačiu laiku: barzdotasis šnipas jau ėjo prie autobusų su­
stojimo...
Iš tolo pasekėm e jį, įlipome autobusan.
Šnipas autobuse atsisėdo netoli durų. Mes už jo nugaros
įsitaisėme.
 Lagaminą su pragaro mašina šnipas atsargiai pasidėjo prie
kojų...
Aš atsitūpiau prie to lagamino: apsimečiau, kad rišuosi pa­
laidą batų raištelį... Kas apsakys mano siaubą: aiškių aiškiau­
siai ciksi lagamine pragaro mašina!!!
Klesteriu savo sėdynėn ir kumšteliu alkūne į šoną ištikima­
jam bičiuliui:
— Girdi?
 O mano bičiulis jau baltas it piešimo popieriaus lapas pasi­
darė... N et jo pirštų galai pabalo... Kas nutiko?
Jis išraiškingai akimis parodė: nebetoli Žaliasis tiltas...
„Ką daryti? Ką daryti?!" — pašėlusiai plakė man širdis.
O tuo metu, kad žinotumėte, barzdotasis diversantas su to­
kia šalia jo sėdinčia moterimi šnibždėtis pradėjo...
Žaliasis tiltas visai čia pat...
Barzdotasis linktelėjo tai keleivei...
A utobusas jau ant tilto!
Barzdotasis staigiai atsistojo ir autobuso langą kuo plačiau­
siai pravėrė...
Supratau suokalbingą jų planą... Delsti nebuvo ko — reikė­
jo tiltą gelbėti...
Man galvoje blykstelėjo išganinga mintis!
Griebiau tą lagam iną su pragaro mašina ir, niekam nespė­
jus nė m irktelėti, iššveičiau jį pro autobuso langą į upę...
Barzdočius pašoko nuo sėdynės...
Algis užsikišo pirštais ausis...
Drū-ū-ū-ūm!!!
Driokstelėjo garsiausias sprogimas žemai upėje!..
Barzdočius kaip pantera griebė mane.
— Chuliganizmas! — sušuko. — Vaikėze tu! Ką padarei...
Mano lagaminą išmetei! Kur milicija?
Kaip įmanydamas veržiuos iš kibių jo letenų.
— M ilicijos pageidaujate!? Tuojau bus milicija, — inkščiu,
nes labai jis man spaudžia sprandą. — Nepaspruksi, diver­
sante...
Algis, atgavęs žadą, plačiai aiškina keleiviams įvykį. Pasa­
koja apie šnipus, pragaro mašiną, užjūrinį nuklijuotą lagami­
ną ir rizikingo mano pasiaukojim o dėka išgelbėtą tiltą...
O sprogimą visi upėje girdėjo...
 Keleiviai susijaudino. Susigrūdo aplink mus. Vairuotojas
sustabdė mašiną...
Diversantas sėdi išbalęs, juodi akiniai aprasoję...
— Išsiaiškinkim,— sušnabždėjo jis.
Išsiaiškinom.
Visai į kitą pusę pakrypo reikalai...
Ne pragaro mašina lagamine buvo: Algis klaikiausiai apsi­
riko...
Tenai elektrinis baterinis laikrodis ciksėjo...
Tokią dovaną barzdočius (pasirodo, jisai ne koks diversan­
tas, o tarybinis jūreivis, bocmanas buvo...) savo motulei ve­
žė... Mat, jo motulė neseniai į mūsų miestą, netoli Žaliojo tilto,
gyventi persikėlė... Tai todėl barzdočius Algį kelio klausi­
nėjo...
Langą autobuse jūreivis todėl pravėrė, kad šviežio oro
įleistų, nes greta sėdinčiai keleivei negera pasidarė...
Ir sprogimas driokstelėjo visai ne nuo jūreivio lagamino...
Grynų gryniausias sutapimas: sprogdintojai tuo momentu prie
tilto susigrūdusias ledo lytis sprogdino...
Dar gerai, kad tas lagaminas nenuskendo. Ant ledo nukri­
to, tai sprogdintojai jį paėmė ir jūreiviui sugrąžino...
O mes su Algiu tada visam laikui įsitikinome: ne kiekvie­
nas, kas su barzda ir tamsiais akiniais kelio klausia — šni­
pas!..
Ir ne viskas, kas užjūrio etiketėmis apklijuotam e lagamine
ciksi — sprogsta...
 A tėjo diena tokia...
Paskutinioji...
Todėl paskutinioji, kad tikriausiai šiandien baigsiu pasakoti
savo vaikystės dienų nuotykius. Apie save, apie tą storulį A l­
gį, kitus draugus...
Pabudau tą dieną iš rytm etinio sapno garsiai rėkdamas.
— Kas nutiko, Danuk?! — išgirdau susirūpinusį balsą.—
Ko taip šauki?
A tm erkiau akį: prie lovos stovėjo tėtis.
— Hm... hm...— pamažu atsikvošėjau. — Aš, atrodo, kovo­
jau su žąsinu.
— Su žąsinu?
— Sapne... Tas žąsinas,— atsakiau, — man visą viršutinę lū­
pą sužnaibė...
Prisiliečiau prie lūpos pirštu:
— Net ir atbudus peršti... Užpuolė tas žąsinas, įsikibo sna­
pu į viršutinę lūpą, žnybia... Pradėjau šaukti ir atsibudau...
Tėtis pasiklausė, ką pasakojau. Paskui keistai žvilgterėjo
į mane.
Pasilenkė arčiau...
Perbraukė per viršutinę mano lūpą pirštu.
 Atsilošė ir šyptelėjo:
— Sveikinu, Danuk!
Nieko nesupratau.
— Kodėl sveikini? — klausiu. — A r kad žąsiną sapnavau?
— Čia žąsinas nieku dėtas, Danuk! Tau ant lūpos kalasi
pirmieji, tikrieji ūsai...
Man net karšta pasidarė.
Visas nutirpau po tokio pranešimo.
Braukau atsargiausiai pirštu panosėje — duria truputį...
Paskui tėtis išėjo.
Šokau iš lovos, prie veidrodžio pribėgau. Prisikisau prie
jo arti arčiausiai: tėtis nesišaipė — dygo pirmieji ūsai...
Kažkodėl nedrąsiai nuėjau pusryčiauti. Už stalo jau sėdėjo
mama ir kiti namiškiai. Tik tėčio betrūko. Namiškiai smalsiai
žiūrėjo į mane ir savotiškai šypsojosi.
— Na, ir kas! — pasakiau išraudęs, greitai pasilenkdamas
prie kavos puoduko.
O tuo tarpu pro duris tėtis įėjo. Rankoje jis laikė tokią
žvilgančią dėžutę.
— Tau, Danuk,— padavė.
Visi spoksojo į mane.
Aš tuojau pravėriau tą dėžutę.
Pravėręs vėl nuraudau. Nuraudau todėl, kad ten buvo barz­
dos ir ūsų skutimosi mašinėlė.
Ir raštelis pridėtas:
„Pirmųjų ūsų proga... Tėtis, mama ir kiti — Danui Dundu­
liui".
Taip,
— — paplojo man per petį tėtis. — Dabar jau D a­
n u i Dunduliui...
 Man, kad žinotumėte, žnybtelėjo širdį: buvau toks be rū­
pesčių berniukas — Danukas Dunduliukas, o nuo šiol — Da­
nas Dundulis... jaunuolis...
Ir džiugu, ir graudu, kad baigiasi vaikystė...
Bet dėl to kaltas ne aš, o mano pirmieji ūsai!
Faktas!..
 Kai aš mažas buvau
N egeras puodas ............................... .7
Danukas padėjo ............................... ...... 9
D-D-A N 1 ....................................... ......10
M a u d y k lė ..................................................12
Baravykas — grybų karalius........................14
Pudelis ..................................................... 16
Labanaktukas ................................... ..... 18
Kuris drąsesnis .................................... 22
Danukas ir sraigė ........................... ..... 24
Kaip išm okstam a s k a ič iu o ti.......... .....25
Kad didesnis u ž a u g tų ............................28
Apie m andagum ą ........................... .....30
G u d ru o lis ......................... .................. .....31
Šokoladinis uždavinys ........................32
Apie paslaugum ą ............................... 34
N e ty č ia ................................................ .36
Davei žodį — ištesėk! ....................... 39
Šautuvas ..............................................41

Danuko Dunduliuko
nuotykiai
Kaip aš viską ž in o ja u ...........................45
Gimimo d i e n a ................................... ... 48
Kalbantis a r k l y s ............................... ... 54
Ham akas ............................................... 54
Liūtų tram dytojas ..............................59
M an nesiseka .................................... 64
G angrena ............................................ 67
Kaip aš ėjau k aralaitės vaduoti........ 71
Danukas — čem pionas ................... 77
G u d ra g a lv is ........................................ 80
Besmegenis ........................................ 83
Senis Šaltis ........................................ 87
M inus d v id e š im t................................ 90
Asilas ................................................. 94
Telefonas ............................................. 97
Geležinis žmogus ............................ 100
Kepurė kepurei nelygu ............... 104
N epaprasta dovana ....................... 108
Danukas įsimyli ................................ 113
Liežuvis ............................................ 117
V ėl arklys ........................................ 120
Kelionė į k o s m o s ą ............................ 124
Neskalbsim e ir negręšim e ........... 127
K eturi v y r a i ........................................ 132
Šeimos posėdis ................................ 135
Geras b e r n iu k a s ................................ 139

Danuko Dunduliuko
teatrai
Ilgšis ..................................................... 145
Danukas ir p ie š tu k a s ........................ 149
D o v a n a ................................................. 153

Nauji
Danuko Dunduliuko
nuotykiai
Barzda ................................................. 159
Laikrodžiai ........................................ 164
Tortas ................................................. 166
Mokslo aukos ................................. ....168
Raitelis be galvos ......................... ....174
Jaunieji technikai ......................... ....182
Šiurpus n u o ty k is............................. ....185
Pašnabždos ........................................ 188
Atpirkimo ožys ............................. ... 190
T raukinys............................................ 195
Kaip mes atostogavom e..................... 198
Nesėkmingas rytas ..................... ... 202
Ligos apsėdo ................................. ...206
Geografijos pamoka ..................... ...209
Išdaigos nusibosta ......................... ...214
Pirmasis pasimatymas ................. ...219
Reguliuotojai ................................. ...224
Meilės b a c ilo s................................. ...229
Sriuba ............................................... 233
Žalios varlės ................................. ..238
Algis ir makaronai ..................... ..241
Kur dingo M u rk a ? ......................... ..246
Pavydas ...........................................252
Nelengva būti paslaugiam ............256
Šaunūs tvarkdariai ..................... ..259
Figūrinis čiuožimas ..................... ..263
Tikslus laikas ................................. ..266
Mes — sekliai ................................. ..269
Talkininkai ..................................... ..274
Algis — imtynių čem pionas............279
Dobilėlio Penkialapio stovykloje 283
A v a r ija ............................................. .299
Karšta diena ................................. .302
Niūrioje palėpėje ......................... .307
Auksinė žuvelė ............................. .311
Fakyriškas numeris ..................... .316
Nėra galo išradimams ................. .321
Sekliai ir b o m b a ............................. .324
Atsisveikinimas ..............................330
Jaunesniam ir vidutiniam
mokyklin i am amžiui
ИБ № 2252
Витаутас Мисявичюс
Приключения Д ан укаса Д ундулю каса
Рассказы
Н а литовском языке
Художник Стасис Эйдригявичюс
И здательстве «В ага»,
232600, Вильнюс, пр. Ленина 50
V ytautas Misevičius
Danuko Dunduliuko nuotykiai
Redaktorė D. Montvilienė
Techn. redaktorė B. Šlivinskienė
Korektorė V. Pažėrienė
D uota rinkti 1979.III.30
P asirašyta spaudai 1979. VIII. 1
LV 06018. Leidinio N r. 9394
Form atas 70X9071/16. Spaudos popierius Nr. 1
Š riftas 12 p. „B altika" . Iškili spauda
24,6 apsk. sp. 1. 14,6 leid. 1. 20 000 egz.
Užsak. Nr. 456. K aina 79 kp
„Vagos" leidykla,
232600, Vilnius, Lenino pr. 50
Rinko K. Požėlos spaustuvė.
233000. Kaunas, Gedimino 10
Spaudė V. Kapsuko-M ickevičiaus sp au stu vė,
236000 Kaunas, Lenino p r. 23