Versta iš:

Richelle Mead

Vampire academy, Razorbill

Published by the Penguin Group

Penguin Young Readers Group, New York

 ISBN 978-9955-38-858-6

Viršelio fotografija © 2007 Fanelie Rosier/istock

Copyright 2007 © Richelle Mead

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2010

© Leidykla „Alma littera“, 2010

 Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorės Rasa Praninskienė, Marijona Treigienė

Maketavo Valdas Bautrėnas

Džekei ir Keitlin – mano miesto merrrginoms
 Pirmas

J OS BAIMĘ PAJUTAU ANKSČIAU, NEGU IŠGIRDAU RIKSMĄ.

Jos košmaras smelkėsi į mane ir pažadino iš sapno – gulėjau paplūdimyje, o

kažkoks gražuolis tepė mane aliejumi nuo saulės. Mintyse sukosi vaizdiniai – jos,
ne mano – ugnis, kraujas, dūmai, sulankstytas automobilis. Vaizdiniai mane
slėgė, dusino, kol suvokiau, kad šis sapnas ne mano.

Pabudau. Ilgų, tamsių plaukų sruogos buvo prilipusios man prie kaktos.

Lisa per miegus blaškėsi ir šaukė. Pašokau iš lovos ir akimirksniu atsidūriau

prie jos.

– Lisa, – papurčiau ją. – Lisa, pabusk.

 Riksmas nutilo, jį pakeitė tyli aimana.

– Andrė, – sudejavo ji. – Dieve mano...

Padėjau jai atsisėsti.

– Lisa, tai buvo sapnas. Pabusk.

Ji sumirksėjo ir atsimerkė. Prieblandoje mačiau, kad ji pradeda suvokti, kur

esanti. Nelygus alsavimas nurimo ir Lisa padėjo galvą man ant peties. Apkabinau
ją ir paglosčiau plaukus.

– Viskas gerai, – tyliai pasakiau. – Viskas baigėsi.

– Sapnavau košmarą.

– Žinau.
 Taip sėdėjom kelias minutes nepratardamos nė žodžio. Kai pajutau, kad ji
aprimo, pasilenkiau prie naktinio staliuko, skyrusio mūsų lovas, ir uždegiau
lempą. Šviesa buvo silpna, bet mums ryškios ir nereikėjo. Priviliotas šviesos
mūsų kaimyno katinas Oskaras užšoko ant atviro lango atbrailos.

Iš tolo aplenkdamas mane – dėl kažkokių priežasčių gyvūnai nemėgsta

dampyrų – jis stryktelėjo ant lovos ir tyliai murkdamas pasitrynė į Lisą.
Morojams jie antipatijos nejautė, o Lisą netgi mylėjo. Nusišypsojusi ji pakasė
katinui pagurklį ir aš pajutau, kad ji visiškai nusiramino.

– Kada paskutinįkart gėrei kraujo? – paklausiau tyrinėdama jos veidą. Jis buvo
blyškesnis nei paprastai. Po akimis juodavo ratilai, ji atrodė nusilpus. Visą
savaitę mokykloje buvo tikras chaosas ir aš neprisiminiau, kada paskutinįkart
daviau jai kraujo.

– Praėjo... daugiau nei dvi dienos, tiesa? Trys? Kodėl man nieko nesakei?

Ji truktelėjo pečiais ir nusuko akis.

– Buvai užsiėmus. Nenorėjau trukdyt...

– Velniop, – atkirtau atsisėsdama patogiau. Nieko keisto, kad ji tokia nusilpus.

Oskarui nepatiko, kad prisiartinau, jis nušoko nuo lovos ir grįžo ant palangės,
kur galėjo stebėti mus iš saugaus atstumo.

– Eikš. Tau reikia kraujo.

– Rouz...

– Eikš. Pasijusi geriau.

Atlošiau galvą ir atmečiau plaukus apnuogindama kaklą. Mačiau, kad ji

dvejoja, bet reginys buvo pernelyg gundantis. Veidu perbėgo alkio šešėlis,
prasivėrusios lūpos apnuogino nuo žmonių slepiamas iltis. Tos iltys keistai
nederėjo prie veido. Švelnių bruožų šviesiaplaukė buvo panašesnė į angelą nei į
vampyrę.

Jai lenkiantis prie mano kaklo pajutau, kaip širdis daužosi iš baimės ir
nekantrumo. Šis jausmas man nepatiko, bet negalėjau nieko padaryti – tai viena
mano silpnybių.

Iltims susmigus į kaklą iš skausmo riktelėjau. Paskui skausmas išnyko, jį

pakeitė nuostabus, auksinis džiaugsmas, apėmęs visą kūną. Šimtąkart geriau,
negu apsvaigti nuo alkoholio ar narkotikų. Netgi geriau už seksą – bent jau taip
maniau, nes dar nebuvau to darius. Grynas, ypatingas malonumas pasklido po
visą kūną ir tarsi žadėjo, kad dabar viskas bus gerai. Ta būsena tęsėsi. Jos
seilėse esančios medžiagos padidino endorfinų kiekį, ir aš pamiršau viską
aplinkui, pamiršau, kas esu.

Deja, viskas greitai baigėsi. Maždaug po minutės.

Lisa atsitraukė ir šluostydamasi lūpas pasižiūrėjo į mane.

– Gerai jautiesi?

– Taip. – Atsiguliau ant lovos, netekus kraujo man sukosi galva. – Išsimiegosiu
ir viskas bus gerai.

Šviesios, nefrito žalumo akys stebėjo mane su nerimu. Lisa atsistojo.

– Atnešiu tau užkąsti.

Jau norėjau prieštarauti, bet ji išėjo nespėjus ištarti nė žodžio. Malonumas

susilpnėjo, kai tik nutrūko ryšys, bet tebejaučiau jį pulsuojant gyslose, ir mano
lūpas iškreipė kvaila šypsena. Pasukau galvą ir pažvelgiau į Oskarą, tebetupintį
ant palangės.
 – Nežinai, ką prarandi, – pasakiau jam.

Tačiau katino dėmesys buvo sutelktas į lauką. Jis susirietė į kamuoliuką ir

juodas kaip derva kailis pasišiaušė. Uodega pradėjo trūkčioti.

Lioviausi šypsotis ir prisiverčiau atsikelti. Kambarys sukosi, prieš atsistodama

turėjau luktelėti. Pakilus apėmė silpnumas. Šiaip ne taip priėjau prie palangės ir
pažvelgiau laukan. Katinas atidžiai mane nužiūrėjo, šiek tiek pasitraukė į šalį,
paskui vėl nukreipė akis į lauką.

Šiltas brizas – keistai šiltas Portlando rudeniui – kedeno man plaukus. Gatvėje
buvo tamsu ir sąlyginai tylu. Trečia nakties, vienintelis metas, kai studentų
miestelis nurimsta. Namas, kuriame pastaruosius aštuonis mėnesius
nuomojomės kambarį, buvo apsuptas senų, įvairiausių stilių namų. Kitapus
gatvės mirksėjo žibintas – atrodė, tuoj užges. Bet jo šviesos užteko įžvelgti
automobilių ir namų kontūrus, medžių ir krūmų siluetus.

Ir mane stebintį vyrą.

Iš netikėtumo net atšlijau. Jis stovėjo po medžiu už kokių dešimties metrų ir

pro langą galėjo matyti, kas vyksta kambaryje. Pakankamai arti, kad galėčiau į jį
ką nors paleisti. Ir tikrai ganėtinai arti, kad pamatytų, ką darėm su Lisa.
 Vyrą slėpė šešėliai ir net mano aštrus regėjimas nepadėjo įžvelgti jo bruožų,
tik ūgį. Jis buvo aukštas. Labai aukštas. Vyras dar kiek luktelėjo, paskui žengė
atgal ir pasislėpė tarp medžių kiemo gale. Buvau tikra, kad jis ne vienas, bet
žmogystas prarijo tamsa.

Kad ir kas jie buvo, Oskarui nepatiko. Paprastai jis sutardavo su visais, jį
suerzindavo tik keliantys akivaizdžią grėsmę. Vyras lauke Oskarui nepadarė
nieko blogo, tačiau katinas pajuto kažką negero.

Taip jis elgdavosi ir pamatęs mane.

Pajutau stingdančią baimę, kuri beveik – bet ne visai – sunaikino Lisos

įkandimo sukeltą palaimą. Pasitraukiau nuo lango ir šokau į džinsus, jie mėtėsi
ant grindų. Kišdama kojas į klešnes susipainiojau ir vos nepargriuvau. Paskui
čiupau mudviejų su Lisa švarkus ir pinigines. Įsispyriau į pirmus pasitaikiusius
batus ir puoliau prie durų.

Lisą radau virtuvėje siaubiančią šaldytuvą. Vienas mūsų kaimynų, Džeremis,

sėdėjo prie stalo ir pasirėmęs ranka galvą liūdnai žiūrėjo į matematikos
vadovėlį. Lisa nustebusi pažvelgė į mane.

– Tau nereikėjo keltis.

– Mes išeinam. Dabar.

Ji nustebusi išplėtė akis, paskui viską suprato.

– Ar... tu tikra?

Linktelėjau. Negalėjau paaiškinti, iš kur tai žinau. Žinojau, ir tiek.

Džeremis smalsiai mus nužvelgė.

– Kas atsitiko?

Man į galvą šovė mintis.

– Lisa, paimk jo automobilio raktelius.

Džeremio akys lakstė nuo manęs prie Lisos.

 – Ką jūs?..

Lisa nedvejodama žengė prie jo. Per mus siejantį ryšį jaučiau jos baimę, bet
drauge ir pasitikėjimą, kad viskuo pasirūpinsiu, kad būsim saugios. Tikėjaus, esu
jo verta.

Ji plačiai nusišypsojo ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Akimirką Džeremis žiūrėjo į

ją sutrikęs, paskui jo žvilgsnis pasikeitė. Akys liguistai sublizgo, dabar jis žvelgė į
ją susižavėjęs.

– Mums reikia pasiskolinti tavo automobilį, – pasakė ji tyliai. – Kur rakteliai?

Džeremis nusišypsojo, aš suvirpėjau. Pati aš atspari įtaigai, bet jaučiu poveikį,

kai ji nukreipta į kitą žmogų. Be to, visą gyvenimą buvau mokoma, kad negražu
ja naudotis. Džeremis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė ant raudono žiedo
sukabintus raktus.

– Ačiū, – padėkojo Lisa. – Kur stovi automobilis?

– Gatvėj, – atsakė jis užsisvajojęs. – Už kampo. Prie Brauno. Už keturių

kvartalų.
 – Ačiū, – padėkojo ji traukdamasi atatupsta. – Kai išeisim, skaityk toliau.
Pamiršk, kad šiąnakt mus matei.

Jis paklusniai linktelėjo. Man rodės, kad jis būtų žengęs nuo uolos į prarają, jei
ji būtų liepus. Visi žmonės pasiduoda įtaigai, bet Džeremis pasirodė silpnesnis už
kitus. Ir dabar tai pravertė.

– Eime, – paraginau. – Nevalia gaišti.

Išėjom į lauką ir patraukėm ieškoti automobilio. Nuo įkandimo man vis dar
svaigo galva ir negalėjau eiti taip greitai, kaip norėjau. Lisa keliskart mane
prilaikė, kad nepargriūčiau. Visą tą laiką jaučiau iš jos sklindantį nerimą.
Stengiausi nekreipti dėmesio, man užteko savų baimių.

– Rouz, ką jie mums padarys, jei sugaus? – sušnabždėjo ji.

– Nesugaus, – piktai atkirtau. – Aš neleisiu.

– Bet jei mus suras...

 – Buvo radę ir anksčiau. Bet nesugavo. Važiuosim į geležinkelio stotį ir sėsim į
Los Andželo traukinį. Jie pames pėdsakus.

Išdėsčiau planą, lyg įvykdyti būtų visai paprasta. Visada taip kalbėdavau, nors
tikrai nebuvo lengva pabėgti nuo tų, su kuriais užaugome. Jau dvejus metus
slapstėmės, kad galėtume baigti mokyklą. Prasidėjo paskutiniai metai,
gyvenimas studentų miestelyje atrodė saugus. Laisvė rodėsi ranka pasiekiama.

Lisa tylėjo, bet pajutau, kad jos pasitikėjimas manim auga. Iniciatyvos
imdavausi aš – sugalvodavau ir vykdydavau, kartais nė nesusimąsčiusi. Tuo tarpu
ji prieš ką nors darydama viską gerai apgalvodavo. Abu būdai turi savo
pranašumų, bet kartais reikia veikti per ilgai nesvarstant. Laikas skubino.

Mudvi su Lisa draugavom nuo darželio, kai auklėtoja pasodino mus kartu per
rašymo pamokas. Versti penkiametes parašyti Vasilisa Dragomir ir Rozmari
Hetavėj žiauru, todėl mes, tiksliau aš, atitinkamai elgdavausi. Svaidydavau į
auklėtoją knygą ir vadindavau ją fašistų išpera. Nežinojau, ką tai reiškia,
svarbiausia buvo pataikyti į gyvą taikinį.

Nuo tada mudvi su Lisa tapom neišskiriamos.

– Girdėjai? – staiga paklausė manęs Lisa.

 Man prireikė kelių sekundžių išgirsti tam, ką jos aštri klausa jau buvo
pagavusi. Prie mūsų sparčiai kažkas artėjo. Susiraukiau. Iki automobilio buvo
likę dar du kvartalai.

– Teks pabėgėti, – pasakiau imdama ją už rankos.

– Bet tu negali...

– Bėgam.

Turėjau sutelkti visas valios pastangas, kad neapalpčiau. Netekau kraujo ir

mano kūnas nenorėjo klausyti – o gal tai buvo jos seilių poveikis. Bet aš paliepiau
raumenims nesiožiuoti ir įsikabinau į Lisą. Mūsų kojos dundėjo asfaltu. Šiaip
būčiau aplenkusi ją be jokių pastangų – juo labiau kad ji buvo basa – bet šįvakar
Lisa tempė mane.

Persekiotojų žingsniai artėjo. Akyse mirgėjo juodos žvaigždės. Tolumoje

mačiau žalią Džeremio hondą. Dieve, jei tik ją pasiektume...

Už kokių trijų metrų nuo automobilio stovintis vyras žengė tiesiai į mus.
Staigiai sustojom, aš truktelėjau Lisą atgal. Tai buvo jis, tas pats vyras, kuris
stebėjo mane iš kitapus gatvės. Jis buvo vyresnis už mus, daugiau kaip
dvidešimties, ir labai aukštas – kokių dviejų metrų. Kitomis aplinkybėmis –
tarkim, jei nebūtų trukdęs mums pabėgti – būčiau palaikiusi jį gražiu. Rudi
pečius siekiantys plaukai suimti į uodegėlę. Tamsiai rudos akys. Ilgas, rudas,
žemę šluojantis apsiaustas.

Tačiau dabar man tai buvo nė motais. Vyras tebuvo kliūtis, skirianti mudvi su
Lisa nuo automobilio ir laisvės. Žingsniai už mūsų sulėtėjo, supratom, kad
persekiotojai mus pasivijo. Pamačiau, kaip jie mus supa. Dieve! Atsiuntė kokią
dešimtį. Karalienė, ir ta keliauja su mažesne palyda.

Išsigandusi pasielgiau instinktyviai. Savo kūnu užstojau Lisą nuo vyro, kuris
atrodė esąs jų vadas.

– Palikit ją ramybėj, – suurzgiau. – Atstokit.

Vyro veidas liko neįskaitomas, bet jis ištiesė rankas, tarsi norėdamas mus
nuraminti, lyg būčiau pasiutęs gyvūnas, kurį jis nori užmigdyti.

– Aš ir neketinu...

Jis žengė žingsnį į priekį. Per daug priartėjo.

 Puoliau jį taip niršiai, kaip nieko nebuvau puolus dvejus metus, nuo tada, kai
mudvi su Lisa pabėgom. Tai buvo kvaila, instinkto ir baimės paskatinta reakcija.
Ir niekam tikusi. Vyras buvo patyręs sergėtojas, ne koks treniruotes
praleidinėjantis novicas. Be to, jis nebuvo nusilpęs ir apsvaigęs.

Jo reakcija buvo žaibiška. Pamiršau, kokie greiti būna sergėtojai, kaip jie
kerta lyg kobros. Jis mostelėjo tarsi vydamas šalin musę, bet nuo smūgio aš
susvyravau. Jis nenorėjo manęs užgauti – greičiau sulaikyti – bet praradau
pusiausvyrą. Pradėjau kristi, susirietusi artėjau prie grindinio. Man skaudės.
Labai.

Bet neskaudėjo.

Taip pat greitai, kaip atrėmė mano puolimą, jis sugriebė man už rankos ir
pastatė ant kojų. Tada pamačiau, kad jis į mane žiūri. Tiksliau, spokso į mano
kaklą. Nieko nesupratau. Paskui laisvąja ranka paliečiau Lisos įkandimo žymes.
Atitraukusi pirštus pamačiau ant jų lipnų, tamsų kraują. Sutrikusi papurčiau
galvą, plaukai užkrito ant veido. Mano plaukai buvo tankūs, ilgi ir dengė kaklą.
Užsiauginau juos, kad paslėpčiau įkandimų žymes.

Vyras dar kurį laiką žiūrėjo į kaklą, paskui žvilgsnis nukrypo man į akis.
Atlaikiau jo žvilgsnį ir nusipurčiau ranką. Jis mane paleido, nors žinojau, kad
būtų galėjęs pasielgti priešingai. Kovodama su svaiguliu pasitraukiau prie Lisos
ruošdamasi dar vienam puolimui. Staiga ji sugriebė man už rankos.

– Rouz, – paprašė tyliai. – Nereikia.

 Iš pradžių nekreipiau dėmesio į jos žodžius, bet paskui pradėjau rimti. Tai
nebuvo įtaiga – prieš mane ji niekad nebūtų jos naudojusi – bet Lisos žodžiai
pasiekė sąmonę, juolab kad ir jėgos buvo nelygios. Supratau, kad kova
beprasmė. Įtampa atslūgo ir aš pasidaviau.

Supratęs, kad nebepulsiu, vyras žengė į priekį ir nukreipė žvilgsnį į Lisą. Jo

veidas buvo ramus. Jis grakščiai nusilenkė, o tai stebino turint omeny jo ūgį.

– Aš Dimitrijus Belikovas, – prisistatė. Išgirdau nežymų rusišką akcentą. –

Princese, atvykau sugrąžinti jus į Šv. Vladimiro akademiją.
 Antras

N ORS IR TEKO PRIPAŽINTI, KAD DIMITRIJUS BELI – KAD IR KAIP TEN JIS –
pakankamai sumanus, mano neapykanta dėl to nė kiek nesumažėjo. Jis
palydėjo mus į oro uostą ir įsodino į privatų akademijos lėktuvą. Metęs vienintelį
žvilgsnį liepė mus išskirti.

– Neleisk joms šnekėtis, – perspėjo jis sergėtoją, lydintį mane į lėktuvo galą. –
Antraip po penkių minučių sugalvos, kaip pabėgti.

Metusi išdidų žvilgsnį nužingsniavau tolyn. Mes iš tiesų ketinom pabėgti.

Tiesa, padėtis buvo nepavydėtina. Lėktuvui pakilus į orą šansai pabėgti dar
labiau sumažėjo. Net jei įvyktų stebuklas ir aš nugalėčiau visus sergėtojus,
nežinau, kaip reikėtų nutupdyti lėktuvą. Lėktuve turėtų būti parašiutai, bet jei ir
iššoktume, vargiai išgyventume Uolėtuosiuose kalnuose.

Ne, mes skrisim ir nusileisim Montanos miškuose. O tada ir turėsiu sugalvoti,

kaip apgauti akademijos sargus ir dešimtkart daugiau sergėtojų. Niekų darbas.

Lisa su rusu sėdėjo priekyje, bet jos baimė smelkėsi į mane, pulsavo galvoje.
Susirūpinimas peraugo į įniršį. Jai negalima ten grįžti. Svarsčiau, ar Dimitrijus
būtų sudvejojęs, jei būtų pajutęs, ką jaučiau aš, žinojęs, ką žinojau aš. Tikriausiai
ne. Jam vis vien.

Tuo metu Lisos jausmai taip sustiprėjo, kad pasijutau tarsi sėdėčiau jos vietoje
– tarsi būčiau jos kūne. Kartais taip nutikdavo, be jokio perspėjimo ji įtraukdavo
mane į savo mintis. Šalia sėdėjo Dimitrijus, stebėjau, kaip mano ranka – jos
ranka – paėmė buteliuką vandens. Jis pasilenkė į priekį kažko pakelti ir ant
sprando pamačiau tatuiruotę – šešis mažyčius žaibus. Tarpusavy besikertantys
žaibai sudarė X ženklą – kiekvienas reiškė nužudytą strigojų. Virš jų ėjo
vingiuota linija, primenanti gyvatę, – sergėtojo ženklas. Pažado ženklas.

Mirksėdama pradėjau priešintis ir šiaip ne taip ištrūkau iš Lisos minčių. Man

tokie dalykai nepatiko. Jausti tai, ką jaučia Lisa, buvo viena, tačiau tai, kad galiu
patekti į jos kūną, nepatiko nė vienai iš mūsų. Tai buvo privatumo pažeidimas,
todėl dažniausiai jai nieko nesakydavau. Negalėjom to kontroliuoti. Mus abi
siejo stiprus ryšys, bet to paaiškinti negalėjom. Buvom girdėjusios legendų apie
sergėtojų ir morojų ryšį, bet jose nebuvo pasakojama nieko panašaus. Taigi
taikstėmės su tuo kaip mokėjom.

Skrydžiui baigiantis Dimitrijus atėjo į galą ir susikeitė vietomis su šalia manęs

sėdinčiu sergėtoju. Demonstratyviai nusisukau ir spoksojau pro langą.

Truputį patylėjom. Galiausiai jis paklausė:

 – Negi tikrai ketinai pulti mus visus?

Nieko neatsakiau.

– Tavo elgesys... tai, kaip ją gini... labai drąsus. – Jis luktelėjo. – Kvailas, bet
drąsus. Kodėl apskritai mus puolei?

Nusibraukiau plaukus nuo veido, kad galėčiau žiūrėti jam tiesiai į akis.

– Nes aš jos sergėtoja, – atsakiau ir nusigręžiau į langą.

Jis nieko neatsakė, paskui atsistojo ir grįžo į savo vietą lėktuvo priekyje.

Kai lėktuvas nusileido, mudvi su Lisa neturėjom kitos išeities, kaip leistis
vežamos į akademiją. Automobilis sustojo prie vartų, vairuotojai persimetė
keliais žodžiais su sergėtojais, tikrinančiais, ar mes ne strigojai, išsiruošę į
eilines žudynes. Netrukus pajudėjom akademijos link. Akademiją gaubė
saulėtekis – vampyrų dienos pradžia. Miestelis skendėjo šešėliuose.
 Akademija atrodė nepasikeitusi – tokia pat didinga ir gotiška. Morojai garsėjo
kaip tradicijų sergėtojai. Mūsų akademija buvo įsteigta vėliau negu
europietiškos, bet suprojektuota tuo pačiu gotišku stiliumi. Didingi statiniai,
aukšti bokštai ir akmeniniai raižiniai. Sodus juosė kaltinė tvora. Dabar supratau,
kad akademija labiau primena universitetą negu tradicinę mokyklą.

Mes atvažiavome į antrą miestelį, kur stovėjo žemesnioji ir aukštesnioji

mokyklos. Tarp jų – atviras keturkampis kiemas su akmenimis grįstais takeliais
ir šimtamečiais medžiais. Pasukom aukštesniosios mokyklos link – vienoje pusėje
stūksojo akademijos pastatai, kitoje – dampyrų bendrabučiai ir sporto salė.
Morojų bendrabučiai buvo priešingoje pusėje, o prieš juos administraciniai
pastatai ir žemesnioji mokykla. Jaunesni mokiniai gyveno pirmame miestelyje,
toliau į vakarus.

Aplink akademiją plytėjo laukai. Galų gale buvome Montanoje, toli nuo miestų.
Traukiau į plaučius vėsų orą, uodžiau pušų ir pūvančių lapų kvapą. Akademiją
supo tankūs miškai, dieną tolumoje buvo matyti kalnai.

Įėjusi į vidų nustūmiau šalin sergėtoją ir pribėgau prie Dimitrijaus.

– Ei, drauge!

Nė nežvilgtelėjęs į mane jis ėjo toliau.

 – Pagaliau liežuvis atsirišo?

– Vedi mus pas Kirovą?

– Direktorę Kirovą, – pataisė jis.

Greta ėjusi Lisa metė perspėjantį žvilgsnį. Nepradėk.

– Gerai, tebūnie direktorė. Vis tiek ji teisuoliška sena ka...

Nutilau sergėtojams atidarius duris, vedančias į valgyklą. Atsidusau. Kodėl jie

tokie žiaurūs? Į Kirovos kabinetą dešimtys kelių, bet jie būtinai turėjo vesti mus
pro valgyklą.

Buvo pusryčių metas.

Sergėtojai novicai – dampyrai kaip aš – sėdėjo kartu su morojais, valgė ir

plepėjo, aptarinėjo naujausius gandus. Mums įėjus triukšmas akimirksniu
nuščiuvo, lyg kas būtų paspaudęs mygtuką. Į mus susmigo šimtai akių.

Atrėmusi buvusių klasės draugų žvilgsnius tingia šypsena mėginau suprasti, ar

čia kas nors pasikeitė. Ne. Nepanašu. Kamilė Konta, kaip ir anksčiau, priminė
manieringą, išpuoselėtą kalę, pasiskyrusią kilmingųjų morojų lydere. Kitoje
pusėje sėdinti nerangi Lisos pusseserė Natali žiūrėjo į mus išplėtusi akis. Jos
buvo nekaltos ir naivios kaip anksčiau.

O kitame valgyklos gale... Čia jau įdomiau. Aronas. Vargšelis Aronas, kurio
širdis Lisai pabėgus, be abejo, buvo sudaužyta. Jis vis dar buvo gražus – gal net
gražesnis – tie patys auksiniai plaukai, taip puikiai derėję prie josios. Jo akys
sekė kiekvieną Lisos judesį. Taip. Jis dar jos nepamiršo. Liūdna, nes Lisa niekad
rimtai į jį nežiūrėjo. Manau, susitikinėjo su juo tik todėl, kad to iš jos buvo
tikimasi.

Tačiau mane kur kas labiau sudomino tai, kad Aronas, rodos, rado kuo ją
pakeisti. Šalia, laikydama jo ranką, sėdėjo morojė, kuriai būčiau davusi maždaug
vienuolika metų. Žinoma, jai turėjo būti daugiau, nebent Lisai pabėgus Aronas
būtų tapęs pedofilu. Putlūs skruostai ir šviesios garbanos darė ją panašią į
porcelianinę lėlę. Susierzinusią piktą lėlę. Ji smarkiai suspaudė Arono ranką ir
metė į Lisą neapykantos kupiną žvilgsnį, kuris mane nustebino. Ką, po galais, tai
reiškia? Aš jos nepažinojau. Tiesiog pavydi draugė, spėjau. Ir aš siusčiau, jei
mano vaikinas taip žiūrėtų į kitą.

Pagaliau perėjome valgyklą ir patekome į direktorės Kirovos kabinetą. Bet

reikalai nė kiek nepagerėjo. Sena ragana atrodė lygiai taip pat, kokią ją
prisiminiau – ilga nosim ir žilais plaukais. Ji buvo aukšta ir liesa, kaip dauguma
morojų, ir visada man priminė maitvanagį. Gerai ją pažinojau, nemažai laiko
praleisdavau jos kabinete.
 Mudvi su Lisa atsisėdom, o didžioji mūsų palydos dalis pasišalino. Dabar
nebesijaučiau esanti belaisvė. Liko tik Dimitrijus ir Alberta, akademijos
sergėtojų kapitonė. Jie atsistojo prie sienos. Atrodė ramūs ir grėsmingi, kaip ir
reikalavo jų darbas.

Kirova įsmeigė į mus piktą žvilgsnį ir jau žiojosi šlykščiam pamokslui. Ją

pertraukė gilus, švelnus balsas.

– Vasilisa!

Išsigandusi supratau, kad kabinete yra dar kažkas. O aš ir nepastebėjau.

Aplaidu kaip sergėtojai, tegu ir novicei. Viktoras Daškovas sunkiai kėlėsi iš savo
kėdės. Princas Viktoras Daškovas. Lisa pašoko, pribėgo ir apkabino jį.

– Dėde, – sušnibždėjo. Atrodė, ji tuoj pravirks, todėl dar stipriau jį apkabino.

Švelniai nusišypsojęs jis paglostė jai nugarą.

– Neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi matydamas tave gyvą ir sveiką, Vasilisa. – Jis

žvilgtelėjo į mane. – Tave irgi, Rouz.
 Linktelėjau stengdamasi nuslėpti sukrėtimą. Kai pabėgom, Viktoras jau sirgo,
bet dabar jis atrodė tiesiog klaikiai. Jis buvo Natali tėvas, maždaug
keturiasdešimties, bet atrodė dukart vyresnis. Išblyškęs. Susitraukęs.
Drebančiom rankom. Į jį žiūrint plyšo širdis. Kai pasauly tiek niekšų, atrodė
labai neteisinga, kad liga pasiglemš jį jauną ir neleis tapti karaliumi.

Viktoras nebuvo tikras Lisos dėdė – morojai, ypač kilmingieji, švaistėsi

giminystės terminais į kairę ir į dešinę. Viktoras buvo artimas Lisos šeimos
draugas ir labai padėjo jai žuvus artimiesiems. Jis man patiko. Pirmas žmogus,
kurį pamačiusi čia apsidžiaugiau.

Kirova leido jiems pasisveikinti, paskui griežtai nutempė Lisą į vietą.

Laikas pamokslui.

Jis buvo įspūdingas – vienas Kirovos įspūdingiausių. Ji buvo nepralenkiama.

Tik dėl savo iškalbos ji ir prasibrovė į mokyklos administraciją, nes požymių, kad
ji myli vaikus, nebuvo. Pamokslas apėmė įprastines temas: atsakomybę,
neapgalvotą elgesį, savanaudiškumą... Fui. Apdujusi pagavau save svarstant, ar
nepavyktų pro langą pasprukti iš jos kabineto.

Tačiau kai tirada nukrypo į mane, teko atsipeikėti.

 – Jūs, panele Hetavėj, sulaužėt švenčiausią mūsų padermės priesaiką –
sergėtojo priesaiką saugoti morojus. Pamynėt ir pasitikėjimą, nes pagrobėt
princesę. Strigojai tik ir laukia progos sunaikinti Dragomirus, ir jūs beveik jiems
tą leidote.

– Rouz manęs negrobė, – Lisa užbėgo už akių man nespėjus nė prasižioti.

Nepaisant susijaudinimo jos balsas ir veidas buvo ramus. – Aš pati norėjau
pabėgti. Nekaltinkit jos.

Žvilgsniu nutildžiusi mus abi Kirova pradėjo žingsniuoti po kabinetą sudėjusi

rankas už nugaros.

– Panele Dragomir, net jei jūs ir suplanavot pabėgimą, ji turėjo užkirsti tam
kelią. Jei ji būtų atlikusi savo pareigą, būtų mus perspėjusi. Jei ji būtų atlikusi
savo pareigą, jūs būtumėt saugi.

Aš nesusivaldžiau.

– Aš ir įvykdžiau savo pareigą! – surikau pašokdama nuo kėdės. Dimitrijus su

Alberta sujudėjo, bet manęs nelietė, nes neketinau muštis. – Aš saugojau ją!
Saugojau, kai nė vienas iš jūsų to nedarėt! – Mostelėjau į visus kabinete. –
Pagrobiau ją, kad apsaugočiau. Padariau, ką turėjau. Tai jūs nieko nedarėt!
 Per mus siejantį ryšį jaučiau, kaip Lisa mėgina mane nuraminti ir nesileisti
užvaldomai pykčio. Bet buvo per vėlu.

Kirova žiūrėjo į mane bejausmiu veidu.

– Atleiskit, panele Hetavėj, bet nesuprantu, kaip tikėjotės ją apsaugoti už

akademijos ribų. Ar mes ko nors nežinom?

Prikandau lūpą.

– Aišku. Ką gi. Mano galva, pabėgot ieškoti nuotykių ir norėdama išvengti

pasekmių to baisaus poelgio, kurį iškrėtėt prieš pat pabėgimą.

– Visai ne...

– Todėl man tik lengviau priimti sprendimą. Kaip morojė, princesė tęs mokslus
akademijoje ir bus saugoma. Tačiau jūsų atžvilgiu mes neturime jokių
įsipareigojimų – būsite kuo skubiau pašalinta.

Mano įžūlumas išgaravo.

 – Ką?

Lisa atsistojo šalia manęs.

– Negalit taip pasielgti! Ji mano sergėtoja.

– Nepanašu, juolab kad ji dar nėra tikra sergėtoja, o tik novicė.

– Bet mano tėvai norėjo...

– Žinau, ko norėjo tavo tėvai, tesiilsi jų sielos ramybėje, bet viskas pasikeitė.
Panelė Hetavėj pašalinta. Ji neverta būti sergėtoja ir paliks akademiją.

Spoksojau į Kirovą netikėdama savo ausimis.

– Ir kur mane išsiųsit? Pas mamą į Nepalą? Ar ji bent žino, kad buvau
pabėgusi? O gal ketinat išsiųsti mane pas tėvą?
 Man tariant paskutinį žodį, direktorės akys susiaurėjo iki plyšelių. Kai vėl
prabilau, mano balsas buvo toks šaltas, kad pati vargiai jį atpažinau.

– O gal išvarysit mane pasmerkdami tapti kraujo kekše? Tik pamėginkit, ir

morojų iki vakaro nebeliks.

– Panele Hetavėj, – sušnypštė Kirova. – Jūs peržengiat ribas.

– Jas sieja ryšys. – Žemame Dimitrijaus balse buvo juntama įtampa, mes visi
atsigręžėm į jį. Kirova pamiršo, kad jis yra kabinete, bet aš nepamiršau. Jis buvo
per daug įspūdingas, kad jo nepastebėtum. Jis tebestovėjo atsirėmęs į sieną ir su
juokingu žemę šluojančiu apsiaustu priminė kaubojų. Dimitrijus žiūrėjo į mane,
ne į Lisą, jo tamsios akys vėrė kiaurai. – Rouz žino, kaip jaučiasi Vasilisa. Tiesa?

Pajutau piktdžiugą matydama, kad Kirova buvo užklupta netikėtai. Ji žvilgčiojo

tai į Dimitrijų, tai į mane.

– Ne... negali būti. To nebuvo jau daug amžių.

– Akivaizdu, – pasakė jis. – Supratau tai vos pradėjęs jas stebėti.

 Nei aš, nei Lisa nieko neatsakėm, aš nudelbiau akis.

– Tai dovana, – sumurmėjo Viktoras iš savo kampo. – Reta ir nuostabi.

– Geriausi sergėtojai visada jautė, – pridūrė Dimitrijus. – Bent jau taip teigia
legendos.

Kirova atsipeikėjo.

– Legendoms šimtas metų! – sušuko ji. – Tikiuosi, nesiūlai leisti jai likti
akademijoje po viso to, ką iškrėtė?

Dimitrijus truktelėjo pečiais.

– Gal ji pasiutusi ir įžūli, bet turi gabumų...

– Pasiutusi ir įžūli? – pertraukiau jį. – O kas pats esi, po galais? Pagalba iš

pašalio!
 – Dimitrijus Belikovas yra princesės sergėtojas, – pasakė Kirova. – Jos teisėtas
sergėtojas.

– Saugoti Lisą pasamdėt pigią darbo jėgą iš užsienio?

Pasielgiau tikrai negražiai – juolab kad dauguma morojų ir jų sergėtojų turėjo

rusiškas ar rumuniškas šaknis. Tačiau tada ši pastaba man pasirodė
sąmojingesnė, negu buvo iš tiesų. Kita vertus, ką jau kalbėti apie mane pačią.
Užaugau Amerikoje, bet mano tėvai buvo užsieniečiai. Dampyrė motina buvo
škotė – raudonplaukė su juokingu akcentu. Morojus tėvas – bent taip man buvo
sakoma – turkas. Susipynę genai padovanojo man migdolo atspalvio odą ir pusiau
egzotiškus dykumų princesės bruožus – dideles, tamsias akis ir tokius tamsiai
rudus plaukus, kad jie kartais atrodydavo juodi. Tiesa, būčiau labiau norėjusi
paveldėti raudonus plaukus, bet ką padarysi – tenka tenkintis tuo, ką turi.

Kirova susierzinusi iškėlė rankas ir atsigręžė į Dimitrijų.

– Matai? Jokios disciplinos! Net ryšys ir rečiausi sugebėjimai pasaulyje to

nenusvers. Nedisciplinuotas sergėtojas – blogiau nei jokio sergėtojo.

– Tai išmokykit ją disciplinos. Mokslo metai ką tik prasidėjo. Priimkit ją ir

pradėkit mokyti.
 – Neįmanoma. Ji beviltiškai atsilikusi nuo bendraamžių.

– Neatsilikus, – paprieštaravau, bet niekas manęs nesiklausė.

– Tai duokit jai daugiau pamokų, – pasiūlė Dimitrijus.

Jie ginčijosi toliau, pokalbis panėšėjo į stalo tenisininkų, atmušinėjančių

taiklias pastabas, žaidimą. Mano išdidumas tebebuvo užgautas, kad Dimitrijus
taip lengvai mus perkando, bet pamaniau, kad jis galėtų mudviem padėti. Jau
verčiau likti šioje velnio irštvoje su ja, nei gyventi be jos. Per mūsų ryšį jaučiau,
kad ir Lisos širdyje rusena viltis.

– O kas jai skirs daugiau laiko? – paklausė Kirova. – Gal tu?

Dimitrijaus argumentai staiga išseko.

– Na, aš...
 Kirova patenkinta sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Taip ir maniau.

Pralaimėjęs Dimitrijus susiraukė. Tada nužvelgė mudvi su Lisa ir aš svarsčiau,

ką jis mato. Dvi apgailėtinas mergiūkštes, žiūrinčias į jį didelėmis,
maldaujančiomis akimis? Ar dvi bėgles, pasprukusias iš griežtai saugomos
mokyklos ir prašvilpusias pusę Lisos paveldo?

– Gerai, – galiausiai pasakė jis. – Galiu mokyti Rouz. Duosiu jai papildomų
pamokų.

– Ir? – paklausė Kirova piktai. – Ji liks nenubausta?

– Raskit kitą būdą ją nubausti, – atkirto Dimitrijus. – Pernelyg sumažėjo

sergėtojų, kad galėtume sau leisti netekti dar vieno. Ypač merginos.

Jo neišsakyta mintis privertė krūptelėti, priminė mano pačios žodžius apie

„kraujo kekšes“. Dabar vos keletas dampyrių tapdavo sergėtojomis.

Netikėtai iš savo kampo prabilo Viktoras:

 – Esu linkęs sutikti su sergėtoju Belikovu. Išsiuntę Rouz prarastume retą
talentą.

Kirova žiūrėjo pro langą. Už jo juodavo tamsa. Naktiniame akademijos režime

rytas ir popietė – sąlyginiai terminai. Langai buvo užtamsinti, kad pro juos
nepatektų šviesa.

Kai direktorė atsigręžė, Lisa pažvelgė jai į akis.

– Direktore Kirova, leiskit Rouz pasilikti.

Ak, Lisa, pagalvojau. Būk atsargesnė. Naudoti įtaigą prieš kitą morojų
pavojinga – ypač liudytojų akivaizdoje. Bet Lisa naudojosi ja itin lengvai, be to,
turėjom išmėginti viską. Laimė, niekas nesuprato, kas vyksta.

Nežinau, ar paveikta įtaigos, ar argumentų, galiausiai Kirova atsiduso.

– Jei panelė Hetavėj turi likti čia, tebūnie. – Ji pasisuko į mane. – Tačiau jums
Šv. Vladimiro akademijoje skiriamas bandomasis laikotarpis. Menkiausia klaida,
ir būsit pašalinta. Lankysit visas pamokas ir treniruotes, skirtas jūsų amžiaus
sergėtojams. Kiekvieną laisvę minutę skirsit papildomoms treniruotėms su
sergėtoju Belikovu – prieš pamokas ir po jų. Taip pat negalėsit dalyvauti jokiuose
renginiuose ir išeiti iš bendrabučio. Bent vienas pažeidimas, ir būsit pašalinta.

Atžariai nusijuokiau.

– Negalėsiu dalyvauti renginiuose? Norit mus išskirti? – linktelėjau Lisos

pusėn. – Bijot, kad ir vėl pabėgsim?

– Imuosi visų atsargumo priemonių. Esu tikra, gerai prisimenat, kad nebuvot
deramai nubausta už mokyklos turto suniokojimą. – Ji kietai suspaudė lūpas. –
Jums suteiktos itin palankios sąlygos. Siūlau per daug nesipūsti.

Jau žiojausi sakyti, kad nematau čia nieko palankaus, bet pastebėjau
Dimitrijaus žvilgsnį. Jį buvo sunku suprasti. Galbūt jis reiškė, kad manim tiki.
Arba kad esu kvaiša, jei ginčijuosi su Kirova. Gerai nesuvokiau.

Jau antrąkart neatlaikiusi jo žvilgsnio nudelbiau akis. Lisa stovėjo šalia, per
mus siejantį ryšį jaučiau, kaip ji mane drąsina. Galiausiai įkvėpiau ir pažvelgiau į
direktorę.

– Gerai. Sutinku.
 Trečias

I ŠSIŲSTI MUS Į PAMOKAS IŠKART PO SUSITIKIMO BUVO DAUGIAU NEI ŽIAURU,

bet kaip tik tai Kirova ir padarė. Lisą išsivedė. Stebėjau ją išeinančią ir
džiaugiausi, kad mus siejantis ryšys leis ir toliau jausti jos emocinę būseną.

Mane pirmiausia nusiuntė pas vieną iš patarėjų. Tai buvo senas morojus,
prisiminiau jį iš ankstesnių laikų. Jei atvirai, nesitikėjau, kad dar dirba. Jis buvo
toks nukriošęs, kad seniai turėjo išeiti į pensiją. Arba anapilin.

Pas jį užtrukau viso labo penkias minutes. Jis nieko nepasakė apie mano
sugrįžimą, tik paklausė, kokių dalykų mokiausi Čikagoje ir Portlande. Palygino
juos su mano senąja byla ir paskubomis pakeverzojo naują tvarkaraštį. Surukusi
pasiėmiau jį ir nuėjau į pirmą pamoką.

1 pamoka Sergėtojų kovos technika pažengusiesiems

2 pamoka Asmens sargybinių teorija ir asmeninė apsauga 3

3 pamoka Pratybos su svarmenimis

4 pamoka Kalbų menai vyresniesiems (novicams)

Pietūs

5 pamoka Gyvūnų elgsena ir fiziologija

6 pamoka Įvadas į integralus ir diferencialus

7 pamoka Morojų kultūra 4

8 pamoka Slavų menas

 Brr... Jau buvau pamiršusi, kokios ilgos pamokos akademijoje. Pirmąją dienos
pusę novicai ir morojai lankė skirtingas pamokas, vadinasi, Lisą pamatysiu tik po
pietų – jei sutaps mūsų popietiniai užsiėmimai. Dauguma jų vyresniųjų klasių
mokiniams buvo privalomi, tad nusprendžiau, kad šansų yra. Pamaniau, kad
slavų menas – vienas iš pasirenkamų dalykų, kurio niekas nelanko, todėl ten bus
užrašyta ir Lisa.

Dimitrijus su Alberta atvedė mane į sporto salę. Joje turėjo vykti pirmoji
treniruotė. Jie nekreipė į mane dėmesio, todėl vilkdamasi iš paskos pastebėjau,
kad Alberta plaukus nusikirpusi trumpai, matyti sergėtojo ir žaibo tatuiruotės.
Taip darė dauguma sergėtojų. Aš dar neturėjau tatuiruočių, tad ir kirptis
trumpai nesirengiau.

Alberta su Dimitrijum man nepratarė nė žodžio, elgėsi taip, lyg tai būtų eilinė
diena. Tačiau bendraklasių reakcija rodė, kad diena anaiptol ne eilinė. Mums
įėjus, kaip ir valgykloje, visų akys susmigo į mane. Nesumojau, ar turėčiau
jaustis kaip roko žvaigždė, ar kaip cirko išsigimėlė.

Ką gi. Jei jau teks čia pasilikti, nebeapsimetinėsiu, kad visų bijau. Kadaise
mudvi su Lisa pelnėm visos mokyklos pagarbą, pats laikas jiems tai priminti.
Pradėjau ieškoti pažįstamų veidų. Dauguma buvo vaikinai. Vieną atpažinau ir
vos sulaikiau šypseną.

– Meisonai, nusišluostyk seilę. Jei nori vaizduotis mane nuogą, daryk tai kitu
laiku.

Nejaukią tylą nutraukė kikenimas, Meisonas Ešfordas atsitokėjo ir kreivai

šyptelėjo. Mielas strazdanotas vaikinukas raudonais styrančiais plaukais,
gražuoliu jo tikrai nepavadinsi. Be to, jis buvo vienas linksmiausių mano
pažįstamų. Kitados buvom geri draugai.

– Dabar mano laikas, Hetavėj. Šiandien aš vadovauju užsiėmimams.

– Nejau? – atkirtau. – Ką gi, tada dabar pats laikas įsivaizduoti mane nuogą.

– Visada tinkamas metas įsivaizduoti tave nuogą, – pasigirdo kitas balsas. Edis
Kastilas. Dar vienas mano draugas.

Dimitrijus papurtė galvą ir nuėjo šalin kažką murmėdamas rusiškai. Neatrodė,

kad jis pritaria tokiems pokštams. Bet aš džiaugiausi vėl atsidūrusi tarp novicų.
Jie buvo draugiški, mažiau kreipė dėmesį į kilmę ir politiką nei kiti morojai.

Dabar visi mane apspito, aš juokiausi ir linksmai žiūrėjau į buvusius draugus.

Mokiniai norėjo žinoti, kur buvau pradingusi, matyt, mudvi su Lisa tapom
legendomis. Negalėjau atskleisti tikrosios pabėgimo priežasties, todėl mainais
pasiūliau daugybę juokelių ir paskalų, kurios puikiausiai tiko.
 Susitikimo džiaugsmas truko kelias minutes, paskui priėjo vienas iš treniruotę
stebinčių suaugusių sergėtojų ir išbarė Meisoną, kad tas aplaidžiai žiūri į savo
pareigas. Tebesišypsodamas Meisonas pradėjo aiškinti, nuo kokių pratimų
pradėsime. Nenoromis teko pripažinti, kad daugelio jų nežinau.

– Eikš, Hetavėj, – pasakė jis imdamas mane už rankos. – Galėsi būti mano
partnerė. Pažiūrėkim, ką veikei visą šį laiką.

Po valandos jis gavo atsakymą.

– Visai nesitreniravai?

– Aaaa, – sudejavau negalėdama atgauti kvapo.

Meisonas ištiesė ranką ir padėjo atsikelti nuo čiužinio, ant kurio buvo mane
parbloškęs – kokį penkiasdešimtą kartą.

– Nekenčiu tavęs, – pasakiau jam trindamasi užgautą šlaunį, ant kurios rytoj
išryškės bjauri mėlynė.
 – Jei būčiau pasidavęs, nekęstum labiau.

– Tiesa, – sutikau svirduliuodama per salę padėti apsaugos.

– Beje, visai neprastai pasirodei.

– Ką? Parmetei mane begalę kartų.

– Taip. Bet praėjo dveji metai. Be to, vis dar paeini, o tai jau šis tas. – Jis
pašaipiai šyptelėjo.

– Ar sakiau, kad tavęs nekenčiu?

Meisono veidą nušvietė plati šypsena, bet jis greitai surimtėjo.

– Neįsižeisk, tu tikra peštukė, bet niekaip negalėsi laikyti įskaitos pavasarį...

– Man skyrė papildomų treniruočių, – įsiterpiau. Kita vertus, tai nesvarbu.

Ketinau su Lisa pabėgti, kol treniruotės nepradėjo mums trukdyti. – Aš
pasiruošiu.

– Papildomų treniruočių su kuo?

– Su tuo ilgšiu. Dimitrijum.

Meisonas sustojo kaip įbestas ir įsispoksojo į mane.

– Tau skyrė papildomų treniruočių su Belikovu?

– Taip, o ką?

– Jis tikras dievas.

– Tik jau nereikia.

– Aš rimtai. Taip, jis tylus, užsidaręs, bet kai kaunasi... Jei sakai, kad tau
skauda dabar, būsi mirus, kai pasibaigs treniruotė su juo.

Nuostabu. Dar labiau praskaidrino nuotaiką.

Kumštelėjau Meisoną alkūne ir nuėjau į antrą pamoką. Per ją buvo dėstomi

asmens sargybinių darbo pagrindai ir ji buvo privaloma visiems vyresnių klasių
moksleiviams. Tiksliau, tai jau trečias kursas, prasidėjęs dar gimnazijoje,
vadinasi, esu atsilikusi dvejais metais. Vyliausi, kad saugodama Lisą tikrame
gyvenime įgijau šiokių tokių įgūdžių.

Mūsų mokytojas buvo Stenas Alto, už nugaros visų vadinamas Stenu, oficialiai
– sergėtoju Alto. Kiek vyresnis už Dimitrijų, bet daug mažesnio ūgio ir nuolatos
piktas. O kai įėjęs į klasę pamatė mane, jo veidas tiesiog pajuodo. Apsimestinai
išplėtęs akis jis priėjo prie mano suolo.

– Ir ką aš matau? Man niekas nesakė, kad šiandien turėsim ypatingą viešnią.

Rouz Hetavėj! Kokia garbė! Kaip malonu, kad atradai mums laiko savo
perpildytoje dienotvarkėje ir pasidalysi žiniomis.

Pajutau, kaip skruostai dega, ir man vargais negalais pavyko susivaldyti jo

nepasiuntus. Bet buvau tikra, kad jis tą išskaitė iš mano veido, nes išsiviepė dar
labiau. Paskui liepė atsistoti.

– Eikš, nesėdėk ten. Ateik priešais klasę, padėsi man vesti pamoką.
 Klasėje stojo mirtina tyla. Stenas visiems kėlė baimę, dauguma nedrįso net
juoktis. Bet aš neketinau pasiduoti. Nuėjau į priekį ir atsistojau priešais visą
klasę. Drąsiai visus nužvelgiau ir atmečiau plaukus, draugai pasiuntė keletą
užjaučiamų šypsenų. Tada pastebėjau, kad klausytojų daugiau nei paprastai.
Keletas sergėtojų – tarp jų ir Dimitrijus – stovėjo klasės gale. Už akademijos
ribų sergėtojai saugojo vieną morojų. Čia jie saugojo visus ir dar mokė novicus.
Todėl jie dirbo pamainomis ir stebėjo pamokas.

– Na, Hetavėj, – linksmai pasakė Stenas, atpėdinęs paskui mane. – Papasakok

apie savo apsauginę techniką.

– Kokią techniką?

– Na, žinoma. Juk tikrai turėjai mums nesuvokiamą planą, kai pagrobei iš
akademijos nepilnametę kilmingą moroję ir pasmerkei ją nuolatinei strigojų
grėsmei.

Sena Kirovos giesmelė, tik šįsyk daugiau liudytojų.

– Nesusidūrėm nė su vienu strigojum, – atkirtau šaltai.

 – Tai akivaizdu, – pasakė jis šlykščiai šypsodamasis. – Tiek ir pats supratau,
nes abi tebesat gyvos.

Norėjau išrėžti, kad gal ir galėčiau įveikti strigojų, bet taip gavau į kaulus per
pirmą pamoką, jog suvokiau, kad dabar neatremčiau nė Meisono puolimo, ką jau
kalbėti apie strigojų.

Tylėjau, o Stenas žingsniavo priešais klasę.

– Tai ką darei? Kaip ją saugojai? Niekur neidavot naktimis?

– Kartais. – Ir tai buvo tiesa, ypač iškart po pabėgimo. Kai kelis mėnesius
niekas mūsų neužpuolė, šiek tiek atsipalaidavom.

– Kartais, – pamėgdžiojo plonu balsu, lyg būčiau pasakiusi didžiausią kvailystę.

– Tada, spėju, miegodavai dienomis ir saugodavai naktimis.

– Na, ne.

– Ne? Bet tai viena pagrindinių taisyklių, kai saugai vienas. Nors iš kur galėjai
žinoti, juk tavęs čia nebuvo.

Nurijau dar vieną kandžią pastabą.

– Jei kur išeidavom, ištyrinėdavau vietovę, – pasakiau jausdama, kad turiu

apsiginti.

– Nejau? Tai jau šis tas. Naudojaisi Karnegio kvadranto stebėjimo metodu ar
rotaciniu stebėjimu?

Tylėjau.

– Spėju, kad taikei Hetavėj „Apsidairyk, jei nepamirši“ metodą.

– Ne! – surikau piktai. – Netiesa. Aš ją saugojau. Ir ji liko gyva, ar ne?

Jis priėjo arčiau ir prisikišo prie veido.

 – Tau pasisekė.

– Strigojai netyko už kiekvieno kampo, – atkirtau. – Ten viskas ne taip, kaip

mums pasakojat. Ten daug saugiau.

– Saugiau? Saugiau? Su strigojais vyksta karas! – suklykė Stenas. Jis stovėjo

taip arti, kad jutau iš burnos sklindantį kavos kvapą. – Kuris nors iš jų galėjo
prieiti ir nusukti sprandą tau nė nepastebėjus – ir būtų tai padaręs labai lengvai.
Gal tu greitesnė ir stipresnė už morojų ar žmogų, bet esi niekas, palyginti su
strigojais. Jie galingi ir mirtinai pavojingi. Ar žinai, kodėl jie galingi?

Negalėjau leisti tam kvailiui manęs pravirkdyti. Nusisukau ir nukreipiau

žvilgsnį į Dimitrijų ir kitus sergėtojus. Jie stebėjo mano pažeminimą akmeniniais
veidais.

– Morojų kraujas, – sušnibždėjau.

– Ką pasakei? – garsiai paklausė Stenas. – Neišgirdau.

Atsigręžiau ir pažvelgiau jam tiesiai į akis.

 – Morojų kraujas! Morojų kraujas daro juos galingus.

Jis patenkintas linktelėjo ir atsitraukė.

– Taip. Tiesa. Morojų kraujas suteikia jiems jėgų, dėl to juos sunkiau
sunaikinti. Jie žudo ir geria tiek žmonių, tiek dampyrų kraują, bet labiausiai
vertina morojų. Jie jo alksta. Jie pasitelkė tamsos jėgas, kad įgytų nemirtingumą,
ir padarys viską, kad jį išsaugotų. Nesivaldantys strigojai viešumoje puola
morojus. Strigojų grupės puldinėja tokias akademijas kaip ši. Yra strigojų, kurie
gyvena tūkstančius metų ir sunaikina kelias morojų kartas. Jų beveik neįmanoma
nužudyti. Todėl morojų mažėja. Jie nepakankamai stiprūs – net su sergėtojais –
kad apsigintų. Kai kurie morojai nebemato prasmės bėgti ir savo noru tampa
strigojais. O nykstant morojams...

– ...nyksta ir dampyrai, – užbaigiau aš.

– Ką gi, – pasakė jis apsilaižydamas lūpas. – Kaip matau, šį bei tą žinai. Dabar
belieka laukti, ar per pamokas išmoksi pakankamai, kad išlaikytum egzaminą ir
kitą semestrą dalyvautum pratybose.

Oi. Likusią tos klaikios pamokos dalį – laimė, savo suole, o ne priešais klasę –
mintyse kartojau Steno žodžius. Pratybos – smagiausia novicų mokslo metų
dalis. Pusę semestro nebus pamokų. Kiekvienam novicui bus paskirtas morojus,
kurį reikės lydėti ir saugoti. Suaugę sergėtojai stebės ir tikrins gebėjimus
surežisuodami užpuolimus ir kitokias grėsmes. Pratybų pažymys lygus visų kitų
dalykų pažymiams kartu sudėjus. Jis lems, kurį morojų bus pavestas saugoti po
akademijos baigimo.
 O aš norėjau saugoti tik vieną moroję.

Praėjo dar dvi pamokos ir pagaliau sulaukiau pietų pertraukos. Man velkantis
į valgyklą, prisistatė Dimitrijus. Jis nelabai panėšėjo į dievą, jei neminėsim
dieviškos išvaizdos.

– Turbūt matei, kas nutiko per Steno pamoką? – paklausiau spjovusi į visus
titulus.

– Mačiau.

– Ir tau tai atrodo sąžininga?

– Ar Stenas neteisus? Manai, esi visiškai pasiruošusi ginti Vasilisą?

Nudelbiau akis į žemę.

 – Juk išsaugojau ją gyvą, – sumurmėjau.

– Kaip šiandien sekėsi kovot su bendraklasiais?

Šlykštus klausimas. Neatsakiau, nes jis atsakymo ir nelaukė. Po Steno

pamokos turėjau dar vieną treniruotę ir buvau tikra, kad Dimitrijus matė, kaip ir
ten susimoviau.

– Jei nesusitvarkai su jais...

– Žinau, žinau, – nutraukiau.

Jis sulėtino žingsnį, kad spėčiau savo skaudančiom kojom.

– Iš prigimties tu greita ir stipri. Tau tik reikia treniruotis. Negi per tą laiką
nesportavai?
 – Na... retkarčiais.

– Neprisidėjai prie jokių komandų?

– Per daug vargo. Jei būčiau norėjusi nuolatos treniruotis, būčiau pasilikusi
čia.

Dimitrijus susierzinęs pažvelgė į mane.

– Negalėsi saugoti princesės, jei netobulinsi savo įgūdžių. Vis ko nors pritrūks.

– Aš ją apsaugosiu, – atrėžiau piktai.

– Bet nėra jokių garantijų, kad tau paskirs ją – tiek pratyboms, tiek po
baigimo. – Dimitrijaus balsas buvo žemas ir abejingas. Jie išties pasistengė, kad
negaučiau malonaus mokytojo. – Ryšys, žinoma, svarbu, bet niekas neskirs jai
netinkamo sergėtojo. Jei nori ją saugoti, turi stengtis. Turi pamokas. Turi mane.
Gali tuo pasinaudoti arba ne. Tu idealiai tinki saugoti Vasilisą, kai baigsit
akademiją – jei tik įrodysi esanti to verta. Tikiuosi, taip ir bus.

– Lisa, vadink ją Lisa, – pataisiau. Ji nemėgo savo vardo, jai labiau patiko
amerikietiška pravardė.

Kai Dimitrijus nuėjo, nebesijaučiau tokia kieta.

Iki valgyklos ėjau labai lėtai. Dauguma jau sėdėjo – stengėsi išnaudoti
bendravimui kiekvieną laisvą minutę. Buvau beveik prie durų, kai išgirdau
šaukiant:

– Rouz?

Pažvelgiau ton pusėn, iš kur sklido balsas, ir pamačiau Viktorą Daškovą. Jis
stovėjo pasirėmęs lazdele ir maloniai šypsojosi. Iš abiejų pusių pagarbiu atstumu
stovėjo sergėtojai.

– Pone Daš... Tai yra jūsų didenybe. Sveiki.

Vos nepamiršau titulo, laimė, laiku susigriebiau. Gyvendama tarp žmonių

buvau nuo jų atpratusi. Morojai savo valdytoją rinkdavo iš dvylikos kilmingų
šeimų. Vyriausias šeimoje gaudavo princo arba princesės titulą. Lisa buvo
princesė, nes vienintelė liko gyva iš savo šeimos.
 – Kaip pirmoji diena? – paklausė jis.

– Dar nesibaigė. – Nenutuokiau, kaip palaikyti pokalbį. – Kurį laiką paviešėsit?

– Išvyksiu popiet, pasimatęs su Natali. Kai išgirdau, kad Vasilisa – ir tu –

sugrįžot, atvykau jūsų pamatyti.

Linktelėjau nežinodama, ką pridurti. Jis buvo Lisos draugas, o ne mano.

– Norėjau pasakyti... – jis sudvejojo ir nutilo. – Suprantu, kad pasielgėt

neleistinai, bet direktorė Kirova nemato to, kas akivaizdu. Tu sugebėjai
apsaugoti Vasilisą. Labai įspūdinga.

– Na, juk nebuvau susidūrus su strigojais, – numykiau.

– Bet su kažkuo susidūrei?

– Taip. Kartą akademija užsiundė psi šunis.

 – Nuostabu.

– Nelabai. Nebuvo sunku nuo jų pabėgti.

Viktoras nusijuokė.

– Anksčiau su jais medžiodavau. Ne taip jau paprasta nuo jų pabėgti, turint

omeny jų galią ir sumanumą.

Tai buvo tiesa. Psi šunys buvo vieni magiškų padarų, gyvenančių mūsų
pasaulyje. Žmonės apie juos nežino ir nėra matę. Šunys laksto gaujomis ir
bendrauja telepatiškai – dėl to mirtinai pavojingi. O šiaip jie labiau primena
mutavusius vilkus.

– Ar teko susidurti dar su kuo nors?

– Tai su vienais, tai su kitais, – abejingai truktelėjau pečiais.

– Nuostabu, – pakartojo jis.

 – Sakyčiau, man pasisekė. Dabar suprantu, kad esu smarkiai atsilikusi, –
ėmiau kalbėti kaip Stenas.

– Tu protinga mergaitė. Pasivysi. Be to, jus sieja ryšys.

Nudelbiau akis. Mano sugebėjimas „jausti“ Lisą taip ilgai buvo paslaptis, kad
buvo keista, jog dabar kažkas tai žino.

– Yra nemažai legendų, pasakojančių apie sergėtojus, jausdavusius, kada jų

globotiniams gresia pavojus, – toliau kalbėjo Viktoras. – Mano hobis – legendų ir
senųjų metodų studijavimas. Sukaupiau nemažai medžiagos.

– Tikriausiai, – numykiau. Koks nuobodus hobis, pamaniau regėdama jį įnikusį

į legendas kokioje nors drėgnoje, voratinkliais apaugusioje bibliotekoje.

Viktoro veidas degė smalsumu. Užsiminusi apie mus siejantį ryšį tą patį
žvilgsnį mačiau Kirovos ir kitų veiduose – tarsi būtume laboratorinės žiurkės.

– Koks tai jausmas? Jei tik galiu paklausti.

 – Tai... Nemoku paaiškinti. Tiesiog žinau, kaip ji jaučiasi. Negalim keistis
žinutėmis ar panašiai. – Apie tai, kad galiu patekti į jos kūną, nutylėjau. Šito ir
pati negalėjau suprasti.

– O atvirkščiai nebūna? Ji nejaučia tavęs?

Papurčiau galvą. Viktoro veide pasirodė nuostaba.

– O kaip tai nutiko?

– Nežinau, – atsakiau vengdama jo žvilgsnio. – Tai prasidėjo prieš dvejus

metus.

Jis susiraukė.

– Maždaug tuo metu, kai įvyko avarija?

Dvejodama linktelėjau. Apie avariją tikrai nenorėjau kalbėti. Lisai ir taip

užteko skaudžių prisiminimų, kam dar painioti manuosius. Susilankstęs metalas.
Karštis, šaltis, paskui vėl karštis. Pasilenkusi virš manęs Lisa klykia, kad
atsipeikėčiau, šaukia tėvus ir brolį. Jie taip ir neatsigavo. Išgyvenau tik aš.
Daktarai tai pavadino stebuklu. Jie sakė, kad turėjau žūti.

Tikriausiai pajutęs mano sutrikimą Viktoras daugiau nebeklausinėjo, grįžo

prie ankstesnės temos.

– Vis dar sunku tuo patikėti. Tai buvo taip seniai. Jei tokių atvejų pasitaikytų
dažniau... tik pagalvok, kaip sustiprintume morojų saugumą. Jei ir kiti sergėtojai
galėtų tai pajusti. Atliksiu daugiau tyrimų, gal pavyktų ir kitiems.

Nors ir kaip jis man patiko, ėmiau nekantrauti. Natali buvo tikra tauškalė,
dabar supratau, iš ko ji paveldėjo šią savybę. Pietums skirtas laikas
nenumaldomai bėgo. Morojai su novicais turėjo bendrų pamokų, bet per jas
mudvi su Lisa neturėsim kažin kiek laiko pasikalbėti.

– Gal galėtume... – staiga Viktorui užėjo kosulio priepuolis, nuo jo virpėjo visas
kūnas. Jo liga apėmė abu plaučius ir jis greitai silpo. Neramiai žvilgtelėjau į
sergėtojus, vienas jų žengė žingsnį į priekį.

– Jūsų didenybe, – paprašė jis mandagiai. – Grįžkit į vidų. Čia per šalta.

Viktoras linktelėjo.
 – Taip, taip. Esu tikras, Rouz nori užkąsti. – Jis atsigręžė į mane. – Ačiū, kad
su manim pasikalbėjai. Nė neįsivaizduoji, kaip man svarbu, kad Vasilisa saugi –
ir kad tu jai padėjai. Prižadėjau Lisos tėvui ja rūpintis, jei jam kas nutiktų. Jums
pabėgus jaučiausi neištesėjęs pažado.

Man pasidarė negera, kai įsivaizdavau jį slegiamą kaltės ir nerimaujantį dėl

mūsų dingimo. Iki šios akimirkos nė karto nesusimąsčiau, kaip mūsų pabėgimas
paveiks kitus.

Mes atsisveikinom ir pagaliau įžengiau į valgyklą. Vos įėjusi pajutau Lisos

nerimą. Nekreipdama dėmesio į skausmą kojose paspartinau žingsnį.

Ir vos neatsitrenkiau į Lisą.

Ji nė nepastebėjo manęs. Nepastebėjo ir kiti du, stovėję šalia: Aronas ir ta

lėlė. Stabtelėjau pasiklausyti, bet nugirdau tik pokalbio pabaigą. Mergina
pasilenkė prie Lisos, ši atrodė mažų mažiausiai apstulbusi.

– Kvepia skudurynu. Maniau, didžiųjų Dragomirų standartai aukštesni? –

Dragomirų ji ištarė su panieka.
 Sugriebiau lėlę už peties ir stumtelėjau. Ji buvo tokia lengvutė, kad nuskriejo
kone metrą ir vos nepargriuvo.

– Jos standartai ganėtinai aukšti, – pasakiau. – Todėl daugiau jos neužkalbinsi.

 Ketvirtas

A ČIŪ DIEVUI, ŠĮKART NEATKREIPĖM VISOS VALGYKLOS DĖMESIO, NORS

keletas žioplių spoksojo išpūtę akis.

– Ką čia išdarinėji? – užsipuolė mane lėlė, jos mėlynos akys žaibavo iš pykčio.
Dabar geriau į ją įsižiūrėjau. Ji buvo liekna, kaip dauguma morojų, tik mažesnio
ūgio, todėl ir atrodė tokia jauna. Trumputė violetinė suknelė buvo nuostabi – ir
priminė, kad pati vilkiu padėvėtus drabužius – bet atidžiau įsižiūrėjusi supratau,
kad tai pigi dizainerio klastotė.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

– Pasiklydai, mažvaike? Pradinė mokykla vakarinėje dalyje.

Ji visa išraudo.
 – Nedrįsk daugiau manęs liesti, kitaip gausi atgal.

Nieko sau pokalbis. Lisa papurtė galvą ir sulaikė mane nuo tolesnių kandžių
pastabų, todėl viską išsakiau atvirai:

– O jei tu dar kartą lįsi prie manęs ar jos, perlaušiu tave pusiau. Jei netiki,
paklausk Donos Džerou, kas nutiko jos rankai devintoje klasėje. Nors tu tada
dar tikriausiai žindai krūtį.

Atsitikimu su Dona nesididžiavau. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad trenkusi į

medį sulaužysiu jai kaulus. Taip pelniau ne tik peštukės, bet ir pavojingos
merginos reputaciją. Ilgainiui tai virto legenda ir man norėjosi tikėti, kad
mokiniai šią istoriją perduoda iš lūpų į lūpas. Sprendžiant iš lėlės veido išraiškos,
taip ir buvo.

Pro šalį einantis budėtojas metė į mūsų būrelį įtarų žvilgsnį. Lėlė atsitraukė ir
paėmė Aroną už rankos.

– Eime iš čia.

– Sveikas, Aronai, – linksmai pasisveikinau. – Smagu tave matyti.

 Jis į mane žvilgtelėjo ir sutrikęs nusišypsojo. Senasis gerasis Aronas. Mielas,
simpatiškas ir tikrai neagresyvus.

Pasisukau į Lisą.

– Tau viskas gerai? – Ji linktelėjo. – Nenumanai, ką tokią pagrasinau sumušti?

– Neįsivaizduoju. – Mėginau nusivesti ją prie maisto, bet ji papurtė galvą. –

Man reikia pas maitintojus.

Mane apėmė keistas jausmas. Taip pripratau būti jos kraujo donore, kad
mintis, jog ji grįžo prie morojų papročių, mane nustebino. Nors taip neturėtų
būti. Kasdienis kraujo gėrimas – morojų gyvenimo dalis, bet, kai gyvenom vienos,
negalėjau jai to pasiūlyti. Padėtis buvo sunki – aš jausdavausi silpna tomis
dienomis, kai duodavau kraujo, jinai – kai jo negaudavo. Turėčiau džiaugtis, kad
viskas grįžo į senas vėžes. Prisiverčiau nusišypsoti.

– Žinoma.

Nuėjom į kraujo kambarį, kuris buvo šalia valgyklos. Jis buvo padalytas į
kabinas. Prie įėjimo mus pasitiko tamsiaplaukė morojė. Ji peržvelgė sąrašą,
kažką pasižymėjo ir rankos mostu pakvietė Lisą sekti iš paskos. Į mane
pasižiūrėjo klausiamai, bet netrukdė eiti kartu.

Mus palydėjo į vieną iš kabinų, ten apkūni vidutinio amžiaus moteris vartė
žurnalą. Ji žvilgtelėjo į mus ir nusišypsojo. Jos akys buvo svajingos ir stiklinės –
kaip daugumos maitintojų. Sprendžiant iš to, kaip buvo apdujusi, spėjau, kad jos
duodamo kraujo norma jau eina į pabaigą.

Atpažinusi Lisą ji nusišypsojo.

– Sveika sugrįžusi, princese.

Morojė išėjo, Lisa atsisėdo prie moters. Supratau, kad ir ji jaučiasi nesmagiai
– tiesa, kiek kitaip nei aš. Ji irgi buvo nuo to atpratusi, galų gale, praėjo nemažai
laiko. Tuo tarpu maitintojos tokios dvejonės nekamavo. Jos veide suspindo
nekantrumas – ji priminė narkomanę, laukiančią eilinės dozės.

Mane apėmė pasišlykštėjimas. Senas, daug metų slopintas instinktas.

Maitintojai buvo gyvybiškai svarbi morojų gyvenimo dalis. Tai buvo žmonės,
savanoriškai pasisiūlę būti reguliariais kraujo donorais, visuomenės atstumtieji,
paaukoję savo gyvenimą slaptam morojų pasauliui. Nors gaudavo gerą atlygį,
giliai širdyje jie tebuvo narkomanai, priklausomi nuo morojų seilių ir įkandimo
sukeliamo malonumo. Morojai ir sergėtojai į šią priklausomybę žvelgė su
panieka, nors antraip morojams būtų tekę puldinėti žmones. Tikra veidmainystė.
 Maitintoja atlošė galvą, kad Lisai būtų lengviau įsisiurbti į kaklą. Jos oda buvo
nusėta randų – kasdienių įkandimų žymės. Mano kraują Lisa gerdavo
nereguliariai, tad kaklas buvo gražus, žymės išnykdavo po dienos ar dviejų.

Lisa pasilenkė prie moters ir suleido iltis jai į kaklą. Maitintoja užsimerkė ir
sudejavo iš malonumo. Žiūrėdama, kaip Lisa geria, sunkiai nurijau seilę. Kraujo
nemačiau, bet viską įsivaizdavau kuo aiškiausiai. Mane užplūdo ilgesys ir
savotiškas pavydas. Nudelbiau akis į grindis ir mintyse save išbariau.

Kas tau yra? Kodėl turėtum to ilgėtis? Darydavai tai tik kartą per porą
dienų. Dar nesi pripratusi. Ir nenori priprasti.

Bet nieko negalėjau padaryti: negalėjau pamiršti malonumo, kurį sukelia

vampyro įkandimas.

Paskui grįžom į valgyklą ir atsistojom į eilę prie maisto. Mokinių buvo nedaug,
nes iki pamokos buvo likę tik penkiolika minučių. Prisikroviau į lėkštę gruzdintų
bulvyčių ir apvalių kąsnio dydžio vištienos kukulių. Lisa pasiėmė tik jogurto.
Morojams reikėjo maisto kaip dampyrams ir žmonėms, bet išgėrę kraujo jie
dažnai prarasdavo apetitą.

– Kaip pamokos? – paklausiau.

 Ji truktelėjo pečiais. Jos skruostai pagaliau raustelėjo, akys sužibo.

– Gerai. Tik visi spokso. Klausinėja, kur buvom. Šnabždasi.

– Nekreipiu į tai dėmesio, – atsakiau. Mes patraukėm ieškoti laisvo stalo.

Pašnairavau į Lisą. – O kaip tu? Tavęs tai neerzina?

– Ne, viskas gerai. – Tačiau jos jausmai prieštaravo žodžiams. Supratusi, kad
galiu tai pajusti, Lisa pakeitė temą pakišdama savo pamokų tvarkaraštį.
Peržvelgiau jį.

1 pamoka Rusų kalba 2

2 pamoka Kolonijinės Amerikos literatūra

3 pamoka Elementų valdymo pagrindai

 4 pamoka Senovės poezija

Pietūs

5 pamoka Gyvūnų elgsena ir fiziologija

6 pamoka Integralai ir diferencialai pažengusiesiems

7 pamoka Morojų kultūra 4

8 pamoka Slavų menas

– Kalikė, – paerzinau. – Jei lankytum tokias matematikos pamokas kaip aš,

popietės užsiėmimai sutaptų. – Dar kartą žvilgtelėjau į lapelį. – Kodėl tau
elementų valdymo pagrindai? Jie skirti antrakursiams.

Ji pašnairavo į mane.
 – Visi aukštesniųjų klasių mokiniai lanko specializacijos pamokas.

Abi nutilom. Morojai naudojo elementų magiją. Tai buvo vienas požymių,
skyrusių mirtinguosius vampyrus morojus nuo strigojų, nemirtingųjų vampyrų.
Morojams magija buvo dovana, jų sielos dalis, ryšys su mūsų pasauliu.

Kadaise morojai magiją naudodavo atvirai, valdydavo gamtos stichijas,

susikurdavo maisto ir vandens. Mūsų laikais to prireikdavo kur kas rečiau, bet
magija tebebuvo jų kraujyje. Ji skatino valdyti žemę ir naudoti savo galias.
Akademija turėjo išmokyti morojus suvaldyti magiją ir pritaikyti ją šiuolaikiniame
pasaulyje. Magijos naudojimas buvo apribotas taisyklių. Jos buvo parašytos prieš
daugelį amžių, bet jų vis dar buvo griežtai paisoma.

Morojai gebėjo valdyti visus elementus, o sulaukus mūsų amžiaus išryškėdavo

kurio nors elemento – žemės, vandens, ugnies ar oro – dominavimas. Tai buvo
vadinama specializacija. Be jos buvai lyg nesubrendęs.

O Lisa dar neturėjo specializacijos.

– Kas dėsto? Karmak? Ką ji sakė?

 – Liepė nesijaudinti. Viskam savas laikas.

– Ar pasakei jai apie?..

Lisa papurtė galvą.

– Žinoma, ne.

Daugiau tos temos nebelietėm. Galvojom dažnai, bet retai apie tai
kalbėdavom.

Žingsniavom per valgyklą. Kai kurie mokiniai žvelgė į mus su neslepiamu

smalsumu.

– Lisa! – suskambo balsas šalia. Apsidairiusios pamatėm mums mojančią

Natali. Mudvi su Lisa susižvelgėm. Natali buvo lyg ir Lisos pusseserė, nes
Viktorą vadino dėde, bet iš tiesų ne per daug su ja bendravom.

Lisa truktelėjo pečiais ir pasuko prie jos stalo.

 – Kodėl ir ne?

Nenoriai sekiau iš paskos. Natali buvo miela, bet viena nykiausių mano
pažįstamų. Dauguma kilmingųjų buvo populiarūs, bet Natali prie jų nepritapo. Ji
buvo pernelyg paprasta, nesidomėjo akademijos politika, o gal ir buvo per kvaila
ją suprasti.

Natali draugės stebėjo mus su tyliu smalsumu, o ji savo jausmų neslėpė –

puolė prie mūsų išskėstomis rankomis. Kaip ir Lisos, jos akys buvo nefrito
žalumo, tačiau plaukai juodi kaip varno sparnas. Anksčiau tokios spalvos buvo ir
Viktoro plaukai.

– Grįžai! Žinojau, kad grįši! Visi kalbėjo, kad nebegrįši, bet aš žinojau, kad
mūsų nepaliksi. Kur buvai? Sklandė tiek gandų! – Natali tarškant mudvi su Lisa
susižvelgėm. – Kamilė sakė, kad pastojai ir išvažiavai darytis aborto, bet aš
netikėjau. Dar kažkas sakė, kad pabėgai pas Rouz mamą, bet direktorė Kirova
ir tėtis taip nesijaudintų, jei tai būtų buvus tiesa. Ar žinai, kad galbūt gyvensime
viename kambaryje? Kalbėjau su...

Natali be perstojo plepant vis pasirodydavo iltys. Mandagiai šypsojausi

palikusi Lisai kęsti šį antpuolį, kol Natali uždavė pavojingą klausimą:

– Kur gaudavai kraujo, Lisa?

 Visas stalas sužiuro į mus. Lisa suakmenėjo, ir tada įsikišau aš, melas lengvai
išslydo iš lūpų.

– Tai labai paprasta. Daugelis žmonių nori duoti kraujo.

– Tikrai? – išplėtusi akis paklausė viena Natali draugių.

– Taip. Tokių gali sutikti net vakarėliuose. Jie ieško malonumo, kai kurie net
nesupranta, kad prasidėjo su vampyru – būna tokie nusitašę, kad nieko
neprisimena. – Mano fantazija išseko, todėl pasistengiau kuo abejingiau
truktelėti pečiais. Vargu ar kuri nors morojų žino, kas dedasi tikrame pasaulyje.
– Kaip jau sakiau, tai visai paprasta. Net lengviau nei su mūsų maitintojais.

Natali patikėjo ir pakeitė temą. Lisa apdovanojo mane dėkingu žvilgsniu.

Daugiau nebesikišau į pokalbį. Apžvelgiau pažįstamus veidus mėgindama

suprasti, kas su kuo draugauja, kaip susiskirstę populiarieji. Meisonas, sėdintis
su grupele novicų, pagavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo. Šalia jo buvo įsitaisiusi
grupelė kilmingų morojų, jie kvatojosi. Šiai grupei priklausė Aronas su savo
šviesiaplauke lėle.
 – Klausyk, Natali, – netikėtai ją pertraukiau. Bet ji arba nepastebėjo, arba
neprieštaravo. – Kas ta naujoji Arono draugė?

– Ką? Mija Rinaldi. – Matydama mano nustebusį žvilgsnį Natali paklausė:

– Tu jos neprisimeni?

– O turėčiau? Ji buvo čia, kai pabėgom?

– Žinoma, – atsakė Natali. – Ji tik metais jaunesnė už mus.

Klausiamai žvilgtelėjau į Lisą, bet ji tik truktelėjo pečiais.

– Kodėl ji taip mūsų nekenčia? – pasiteiravau. – Mes jos nepažįstam.

– Nežinau, – atsakė Natali. – Gal pavydi Arono. Prieš judviem pabėgant ji su

niekuo nesusitikinėjo. O paskui staiga tapo labai populiari. Ji nekilminga, bet
pradėjusi susitikinėti su Aronu...
 – Aišku, ačiū, – nutraukiau jos tiradą. – Tai ne taip jau ir svarbu.

Pro mūsų stalą kaip tik ėjo Džesis Zeklas. Ak, Džesis. Buvau jį ir pamiršusi.
Man patiko flirtuoti su Meisonu ir kitais novicais, bet Džesis buvo visai kas kita.
Su novicais flirtuodavau tik norėdama prasiblaškyti. Su Džesiu – tikėdamasi
nusimesti drabužius. Jis buvo kilmingas morojus, ir toks karštas, kad privalėjo
užsiklijuoti ženklą „Atsargiai – degu“. Džesis pagavo mano žvilgsnį ir šyptelėjo.

– Sveika sugrįžus, Rouz. Vis dar daužai širdis?

– Siūlaisi savanoriu?

Jis nusišypsojo dar plačiau.

– Gal kada susitikim ir išsiaiškinkim? Jei tik tave išleis iš bendrabučio.

Džesis nuėjo sau, o aš susižavėjusi žvelgiau jam įkandin. Natali su draugėm

spoksojo į mane su pagarbia baime. Gal aš ir ne dievas kaip Dimitrijus, bet jų
grupelėje mudvi su Lisa buvom dievaitės.
 – Dieve mano! – sušuko viena mergina. Neprisiminiau jos vardo. – Juk tai
Džesis!

– Taip, – atsakiau šypsodamasi. – Džesis.

– Jei tik atrodyčiau taip kaip tu, – atsiduso morojė.

Visų akys susmigo į mane. Tiesą sakant, buvau pusiau morojė, bet labiau
panėšėjau į žmogų. Todėl pabėgus lengvai pavyko apsimesti vienu iš jų. Čia, tarp
lieknų plokščiakrūčių morojų, aiškiai išsiskyriau puikia figūra, turėjau nuostabias
krūtis ir klubus. Žinojau, kad esu graži, bet vaikinams morojams mano kūnas
buvo daugiau nei gražus – jis buvo pavojingai seksualus. Dampyrės atrodė
egzotiškai, visi vaikinai morojai svajojo jų paragauti.

Ironiška, kad akademijoje tokį pasisekimą turėjo dampyrės, nors lieknos

morojės buvo tarsi nuo podiumo nužengusių manekenių kopijos. Daugumai
modelių taip ir nepavykdavo pasiekti „idealaus“ lieknumo, tuo tarpu morojės
galėjo tik pasvajoti apie apvalesnes formas. Antra vertus, visi nori to, ko negali
turėti.

Per bendras popietines pamokas mudvi su Lisa sėdėjom kartu, bet pasišnekėti
nepavyko. Kaip ji ir sakė, į mus krypo visų žvilgsniai. Nutariau, kad kuo daugiau
bendrauju su kitais, tuo šilčiau jie į mus žiūri. Pamažu mokiniai prisiminė, kas
mes tokios, ir naujiena apie mūsų pašėlusį nuotykį pasimiršo. Žinoma, sklandė
daugybė gandų.

Turėčiau sakyti, kad mokiniai prisiminė mane. Kalbėjau tik aš. Lisa tik
žvelgdavo tiesiai priešais save, klausydavosi, bet pokalbiuose nedalyvaudavo.
Jaučiau iš jos srūvantį nerimą ir liūdesį.

– Ką gi, – pasakiau pasibaigus pamokoms. Stovėjom lauke ir aš buvau tikra,

kad išėjusi iš akademijos pažeidžiau Kirovai duotą pažadą. – Mes čia neliksim, –
pridūriau neramiai dairydamasi aplinkui. – Rasiu būdą, kaip ištrūkti.

– Manai, mums pavyks ir antrąkart? – tyliai paklausė Lisa.

– Žinoma, – tariau užtikrintu balsu džiaugdamasi, kad ji nežino, ką jaučiu. Jau

pirmąkart buvo labai sunku. Bėgti antrąkart būtų tikra beprotybė, nors
nesakau, kad nebandysiu.

– Be abejo, tu rasi būdą pabėgti. – Ji nusišypsojo labiau sau nei man, lyg
prisiminusi kažką juokingo. – Žinoma, ką nors sugalvosi. – Ji atsiduso. – Nors
nežinau, ar reikėtų. Gal mums verčiau... pasilikti?

Nustebusi sumirksėjau.
 – Ką?

Tikrai ne pats iškalbingiausias atsakymas, bet daugiau neišspaudžiau. Ko jau

ko, o šito iš jos nesitikėjau.

– Rouz, mačiau, kaip su kitais novicais kalbi apie treniruotes. Tau jų trūko.

– Treniruotės to nevertos, – užginčijau. – Jei tu... jei negalėsiu... – nebaigiau

sakinio, nes Lisa buvo teisi. Ji skaitė mano mintis. Aš išties pasiilgau novicų. Net
kai kurių morojų. Svarbu ne tik tai. Patyrimo stoka, atsilikimas nuo mokslo
draugų didėjo sulig kiekviena diena.

– Gal taip bus geriau, – toliau svarstė ji. – Pastaruoju metu... nieko ypatingo
neįvyko. Nejaučiau, kad mus kas stebėtų ar sektų.

Tylėjau. Prieš mums pabėgant Lisai atrodė, kad ją kažkas seka, persekioja.
Nors pati nepastebėjau nieko panašaus, kartą nugirdau apie tai šnekant
mokytoją Karp. Tai buvo daili morojė, tamsaus gymio, ryškiais skruostikauliais.
Buvau tikra, kad jai ne visi namie.

– Niekada negali žinoti, kas tave stebi, – kartodavo ji skubiai eidama per klasę
ir nuleidinėdama žaliuzes. – Ar seka. Verčiau pasisaugot. Visada reikia saugotis.
 Mes patyliukais šaipydavomės. Visi šaiposi iš ekscentriškų ir paranojiškų
mokytojų. Mintis, kad Lisa elgiasi kaip ji, kėlė man nerimą.

– Kas yra? – paklausė Lisa pamačiusi, kad paskendau savo mintyse.

– Ką? Nieko. Tik užsigalvojau, – atsidusau mėgindama suderinti savo norus su

tuo, kas būtų geriausia jai. – Na, galim ir pasilikti... Bet yra kelios sąlygos.

Lisa prajuko.

– Rouz ultimatumas.

– Aš rimtai. Noriu, kad laikytumeisi atokiau nuo kilmingųjų. Nekalbu apie

Natali ar jos šeimą, turiu omeny populiariuosius. Kamilę. Karlį. Ir jų draugelius.

Jos linksmumas virto nuostaba.

 – Kalbi rimtai?

– Žinoma. Vis tiek jie tau nepatinka.

– Užtat patinka tau.

– Ne. Nepasakyčiau. Man patinka tai, ką jie gali pasiūlyti. Vakarėliai ir

panašiai.

– O dabar apsieisi be jų? – skeptiškai paklausė Lisa.

– Aišku. Portlande apsieidavom.

– Taip, bet tai buvo kas kita. – Lisos žvilgsnis tarsi nutolo. – Čia... čia be to
neapsieisi. Bent jau aš negaliu to išvengti.

– Ir dar kaip gali. Natali nebendrauja su populiariaisiais.

 – Natali nepaveldės šeimos titulo, – atkirto Lisa. – O aš jį jau turiu. Taigi
privalau dalyvauti vakarėliuose, palaikyti ryšius. Andrė...

– Lisa, – suaimanavau. – Tu – ne Andrė. – Sunku patikėti, kad ji tebesilygiavo į

mirusį brolį.

– Jis visur dalyvaudavo.

– Aha, – rėžiau. – Ir dabar jau negyvas.

Lisos veidas suakmenėjo.

– Kartais tu būni labai nedraugiška.

– Aš ir neturiu būti draugiška. Jei tau reikia draugų, yra dešimtys avių,
pasiryžusių perkąsti vieni kitiems gerkles dėl draugystės su Dragomirų princese.
Aš esu šalia, kad pasakyčiau tiesą. O tiesa tokia. Andrė miręs. Paveldėtoja esi tu
ir, be abejo, vykdysi savo pareigas. Bet kol kas nuo kilmingųjų reikia laikytis
atokiau. Neišsišokti. Ieškoti aukso vidurio. Jei įsivelsi į jų žaidimus, išeisi...

– ...iš proto? – ji užbaigė mano mintį.

 Nusisukau.

– Aš nenorėjau...

– Nieko baisaus, – netrukus pasakė ji. Paskui atsiduso ir palietė man ranką. –
Gerai. Liksim akademijoje ir per daug nesireikšim. Laikysimės aukso vidurio.
Matyt, teks bendrauti su Natali...

Jei atvirai, man pačiai visa tai nebuvo prie širdies. Troškau kaip ir anksčiau
lankytis kilmingųjų vakarėliuose ir dalyvauti jų pašėlusiose linksmybėse. Taip
gyvenom ne vienerius metus, iki Lisos tėvų ir brolio žūties. Šeimos titulą turėjo
paveldėti Andrė, todėl jis atitinkamai elgėsi. Gražus ir draugiškas žavėjo visus
pažįstamus ir buvo visų kilmingųjų klubų lyderis. Po jo mirties Lisa nusprendė,
kad jos pareiga užimti jo vietą.

Į jos pasaulėlį patekau ir aš. Man buvo paprasčiau, nereikėjo paisyti jų intrigų.
Buvau graži dampyrė, kuri nebijo linksmintis ir krečia pašėlusias išdaigas. Tapau
garsi, kilmingieji kviesdavosi mane į vakarėlius, kad būtų smagiau.

Tuo tarpu Lisa turėjo galvoti apie kitką. Dragomirai buvo viena iš dvylikos
valdančių šeimų. Morojų visuomenėje jos padėtis buvo ypatinga, tad kilmingieji
norėjo gerai su ja sutarti. Netikri „draugai“ pradėjo sukti jai galvą ir nuteikinėti
prieš kitus. Kilmingieji galėjo papirkti ar suvaryti peilį į nugarą nė nesudvejoję –
netgi tarpusavy. O su dampyrais ir nekilmingaisiais išvis nesiskaitydavo.

Lisai jų intrigos buvo atgrasios. Ji gera ir nuoširdi. Man buvo gaila, kad ji taip
kankinasi. Po avarijos ji tapo labai pažeidžiama, jokie vakarėliai neatrodė verti
jos kančių.

– Na, gerai, – pasakiau. – Pažiūrėsim, kaip mums seksis. Bet jei kas nors
atsitiks, vėl pabėgsim. Be jokių kalbų.

Lisa linktelėjo.

– Rouz?

Abi pakėlėm akis į Dimitrijų. Tikiuosi, jis nenugirdo, kad ketinam bėgti.

– Vėluoji į treniruotę, – ramiai pasakė jis. Mandagiai linktelėjo Lisai. – Sveika,

princese.

Eidama galvojau apie Lisą ir svarsčiau, ar gerai padarėm čia pasilikdamos.

Per mus siejantį ryšį nepajutau nieko pavojingo, tik daugybę jausmų. Sutrikimą.
Ilgesį. Baimę. Laukimą. Ir visi jie buvo nepaprastai stiprūs.
 Kaip anąkart lėktuve, pajutau trauką. Lisos jausmai taip sustiprėjo, kad
„įtraukė“ mane į jos mintis nespėjus pasipriešinti. Dabar mačiau ir jaučiau tą
patį, ką ir ji.

Ji lėtai ėjo į rusų ortodoksų bažnytėlę, kurią lankė dauguma akademijos

mokinių. Lisa reguliariai lankė pamaldas. Aš – ne. Su Dievu buvau sudariusi
vienpusę sutartį – pripažinsiu jo egzistavimą, jei tik jis leis man išsimiegoti
sekmadieniais.

Tačiau Lisai įžengus vidun supratau, kad ji atėjo ne melstis. Ji turėjo kitą
tikslą. Lisa apsidairė – bažnyčia buvo tuščia.

Prasmukusi pro galines duris girgždančiais laiptais pradėjo kilti į palėpę.

Tenai buvo tamsu ir dulkėta. Pro didelį tamsinto stiklo langą skverbėsi blausi
šviesa, silpni saulėtekio atspindžiai krito ant spalvotų akmeninių grindų.

Nė nenutuokiau, kad palėpė – nuolatinė Lisos slėptuvė. Supratau tai iš jos

prisiminimų – ji dažnai ateidavo čia pabūti viena ir pamąstyti. Patekus į jaukią
aplinką jos nerimas atslūgo. Ji susirangė ant palangės, priglaudė galvą prie stiklo
ir paskendo šviesoje ir tyloje.

Kitaip nei strigojai, morojai pakenčia saulės šviesą, tik negali degintis saulėje.
Ten sėdėdama Lisa įsivaizdavo besikaitinanti saulėje, tamsintas stiklas saugojo
ją nuo tiesioginių spindulių.

Kvėpuok, giliai kvėpuok, paliepė ji sau. Viskas bus gerai. Rouz viskuo
pasirūpins.

Ji, kaip visada, šventai tuo tikėjo. Ta mintis dar labiau ją nuramino.

Iš tamsos pasigirdo žemas balsas:

– Gal tau ir priklauso akademija, bet ši palangė – ne.

Lisa išsigandusi nušoko žemėn, širdis daužėsi kaip pašėlus.

– Kas ten?

Iš už dėžių krūvos išniro balso savininkas. Jis žengė žingsnį į priekį ir silpnoje
šviesoje išryškėjo pažįstami bruožai. Susivėlę juodi plaukai. Žydros akys. Visada
kandus vypsnys.
 Kristianas Ozera.

– Nebijok, neįkąsiu. Bent jau ne taip, kaip bijai. – Ir jis nusijuokė iš savo
sąmojo.

Lisai tai nepasirodė juokinga. Ji buvo visiškai pamiršusi Kristianą. Aš, beje,
irgi.

Kad ir kas nutiktų mūsų pasaulyje, vampyrai turi kelias elementarias

taisykles. Morojai gyvi, strigojai nemirę. Morojai mirtingi, strigojai nemirtingi.
Morojais gimstama, strigojais tampama.

Tapti strigoju galėjai dviem būdais. Vieninteliu įkandimu strigojai galėjo

paversti jais žmones, dampyrus ar net morojus. Morojai, susigundę
nemirtingumu, patys galėjo tapti strigojais, jei gerdami kraują tyčia nužudytų
auką. Tačiau tai buvo žema, netgi iškrypėliška, didžiausia iš visų nuodėmių,
prieštaraujanti morojų gyvenimo būdui ir prigimčiai. Pasirinkę tamsos kelią,
morojai prarasdavo magiškąsias galias ir nebegalėdavo pakęsti saulės.

Taip nutiko Kristiano tėvams. Jie tapo strigojais.

 Penktas

T IKSLIAU, BUVO STRIGOJAIS. SERGĖTOJAI JUOS SUSEKĖ IR NUŽUDĖ. PASAK

gandų, mažylis Kristianas visa tai matė savo akimis. Jis pats nebuvo strigojus,
bet kai kas manė, kad gali pasirinkti šį kelią. Jis visad rengdavosi juodai ir su
niekuo nebendravo.

Strigojus ar ne, aš juo nepasitikėjau. Jis buvo keistuolis, todėl mintyse liepiau
Lisai bėgti. Aišku, ji manęs neišgirdo. Kvailas vienpusis ryšys.

– Ką čia veiki? – paklausė ji.

– Grožiuosi vaizdais. Ta kėdė itin žavi šiuo metų laiku. Dar sena dėžė su
palaimintojo pamišėlio šv. Vladimiro rašliava. Ir, žinoma, nepamirškim dailaus
stalo kampe.

– Aišku, – Lisa išraiškingai kilstelėjo antakius ir pasuko durų link, bet

Kristianas pastojo jai kelią.
 – O tu? – pasišaipė jis. – Ką čia veiki? Ko nesilinksmini vakarėliuose, negriauni
kitiems gyvenimų?

Lisa tarsi pabudo iš miego.

– Kaip juokinga. Ar aš naujas atpirkimo ožys? „Eik ir sunervink Lisą, kad

įrodytum, koks esi šaunus.“ Šiandien mane aprėkė mergina, kurios nė nepažįstu,
o dabar tu. Ką daryti, kad mane paliktų ramybėj?

– Tai štai ką čia veiki. Gailiesi savęs.

– Aš rimtai. – Jutau, kad Lisa pradeda siusti. Nerimas virto pykčiu.

Jis truktelėjo pečiais ir atsišliejo į sieną.

– Man irgi patinka savęs gailėtis. Dėl ko nori paaimanuoti pirmiausia? Kad
prireiks visos dienos, jog vėl taptum populiari ir mylima? Kad teks laukti kelias
savaites, kol „Hollister“ atsiųs naujų skudurų? Užsisakyk skubią siuntą, nereikės
tiek laukti.
 – Leisk man išeiti, – pasakė ji piktai stumdama jį šalin.

– Palauk, – išgirdo Lisa pasiekusi duris. Sarkazmo jo balse nebebuvo. – Kaip...

ten viskas atrodo?

– Kur ten? – pyktelėjo ji.

– Ten. Už akademijos ribų.

Prieš atsakydama ji kurį laiką dvejojo, atrodė sutrikusi, kad Kristianas mėgina
palaikyti pokalbį.

– Ten šaunu. Ten niekas nežino, kas esu. Buvau viena iš daugelio. Ne morojė.
Ne kilminga. Niekas. – Ji nudelbė akis. – O čia visiems atrodo, kad mane pažįsta.

– Taip, sunku ištrinti praeitį, – karčiai pasakė jis.

Tą akimirką Lisai – o kartu ir man – dingtelėjo, kaip sunku turėtų būti

Kristianui. Dauguma elgėsi taip, tarsi jo nė nebūtų, tarsi jis nė neegzistuotų,
tarsi būtų vaiduoklis. Nekalbėjo nei su juo, nei apie jį. Jo tiesiog nepastebėdavo.
Tėvų nusikaltimas metė šešėlį ant visos Ozerų šeimos.

Kita vertus, jis erzino ją, ir ji neketino jo gailėtis.

– Ir ką girdžiu? Ėmei gailėtis savęs?

Jis kone pritariamai nusikvatojo.

– Čia jau daug metų mano savigailos kambarys.

– Atleisk, – atkirto Lisa. – Ateidavau čia dar prieš pabėgimą. Taigi jis mano.

– Siūlau dalytis. Be to, turiu laikytis kuo arčiau bažnyčios, kad visi žinotų, jog
netapau strigojum... kol kas. – Jo balse vėl pasigirdo kartėlis.

– Mačiau tave pamaldose. Ar tik dėl to ten eini? Kad kiti manytų tave esant
dorą?
 Strigojai negalėdavo įžengti į šventą žemę.

– Aišku, – atsakė jis. – Kurių galų man dar ten eiti? Dėl sielos išganymo?

– Nesvarbu, – tarė Lisa, kuri tuo klausimu turėjo kitą nuomonę. – Daugiau tau
nebetrukdysiu.

– Palauk, – paprašė Kristianas. Atrodė, nenori, kad ji išeitų. – Susitarkim.

Galėsi čia ateiti, jei pasakysi man vieną dalyką.

– Kokį? – Lisa atsigręžė.

Jis palinko į priekį.

– Apie tave šiandien išgirdau įvairiausių paskalų. Niekas su manim nesikalba,

bet prisiklausiau pakankamai. Aptarta buvo viskas – kodėl pabėgot, ką veikėt,
kodėl sugrįžot, tavo specializacija, ką Rouz padarė Mijai ir taip toliau. Ir niekas,
nė vienas nesuabejojo kvailu Rouz melu, kad visuomenės atstumtieji mielai
leidžia gerti kraują.
 Lisa nusisuko, bet jaučiau, kaip jos skruostai dega.

– Tai ne melas, Rouz sakė tiesą.

Jis tyliai nusijuokė.

– Esu gyvenęs tarp žmonių. Gyvenau su teta, kai mano tėvai... kai jie mirė.
Nėra taip paprasta gauti kraujo. – Kai Lisa nieko neatsakė, jis nusijuokė dar
kartą. – Tai buvo Rouz, tiesa? Ji duodavo tau kraujo.

Baimė persmelkė ir ją, ir mane. Niekas akademijoje to nežinojo. Tik Kirova ir

keli sergėtojai, bet jie tylėjo.

– Tikra draugė taip ir elgtųsi, – pasakė jis.

– Tik niekam nesakyk, – nepagalvojusi leptelėjo Lisa.

To užteko. Tai tik priminė, kad maitintojai – viso labo nuo vampyrų įkandimų
priklausomi narkomanai. Jie buvo mūsų gyvenimo dalis, bet vis tiek žvelgdavom į
juos iš aukšto. Kitiems – ypač dampyrei – leisti morojams gerti kraują buvo kone
iškrypėliška. Tikru iškrypimu buvo laikoma, jei mylintis dampyrė leisdavo
morojui gerti savo kraują.

Mudvi su Lisa nesimylėjom, bet abi žinojom, ką pagalvos kiti sužinoję, kad ji
gaudavo kraujo iš manęs.

– Tik niekam nesakyk, – pakartojo Lisa.

Kristianas susikišo rankas į apsiausto kišenes ir atsisėdo ant dėžės.

– O kam aš galiu pasakyti? Sėskis ant palangės. Šiandien gali čia pabūti. Jei
nebebijai manęs.

Dvejodama Lisa tyrinėjo jo veidą. Paniuręs ir atšiaurus, lūpose maištininko

šypsenėlė. Bet neatrodė labai pavojingas. Nepanašus į strigojų. Ji nedrąsiai
atsisėdo ant palangės, nesąmoningai pasitrynė sušalusias rankas.

Kristianas ją stebėjo, po akimirkos patalpoje tapo šilčiau.

Lisa pagavo Kristiano žvilgsnį ir nusišypsojo nustebusi, kad anksčiau nematė,

kokios žydros jo akys.
 – Tavo specializacija ugnis?

Jis linktelėjo ir prisitraukė sulaužytą kėdę.

– Dabar turim prabangius apartamentus.

Staiga vizija nutrūko.

– Rouz? Rouz?

Markstydamasi žvelgiau Dimitrijui į veidą. Jis buvo pasilenkęs prie manęs,

laikė suėmęs už pečių. Stovėjome vidury akademijos kiemo.

– Tau viskas gerai?

– Aš... Taip... Buvau su Lisa... – prisidėjau ranką prie kaktos. Dar nesu
regėjusi tokios aiškios ir ilgos vizijos. – Buvau jos mintyse.
 – Jos... mintyse?

– Taip. Juk mus sieja ryšys, – nejaučiau jokio noro aiškinti smulkiau.

– Jai viskas gerai?

– Taip, ji... – sudvejojau. Ar tikrai jai viskas gerai? Kristianas Ozera ką tik
pakvietė likti su juo. Nekas. Ir gerai, ir blogai. Tačiau per mūsų ryšį jutau, kad ji
daugiau nebebijo ir nepyksta. Ji buvo kone patenkinta, tik gal kiek nervinosi. –
Pavojus jai negresia, – galiausiai pasakiau. Tikėjausi, kad taip ir yra.

– Gali paeiti?

Kietas sergėtojas, su kuriuo susipažinau anksčiau, buvo dingęs. Bent tą

akimirką jis atrodė susirūpinęs. Nuoširdžiai susirūpinęs. Žiūrint jam į akis mano
širdis suspurdėjo. Subariau save. Negi dabar susileisiu dėl kiekvieno
gražuoliuko? Galų gale, pasak Meisono, jis labai uždaras. Be to, žinojau, kad nuo
jo kaip reikiant gausiu į kaulus.

– Taip, man viskas gerai.

 Persirengimo kambaryje apsivilkau sportinį kostiumą, kurį kažkas pagaliau
susiprato man duoti, nes visą dieną treniravausi su džinsais ir marškinėliais.
Šlykštu. Tai, kad Lisa pasiliko su Kristianu, man kėlė nerimą, bet kol kas nuvijau
tą mintį – raumenis siaubingai skaudėjo, nutariau, kad šiai dienai treniruočių
pakaks.

Paklausiau Dimitrijaus, ar jis negalėtų atidėti treniruotės.

Jis nusijuokė, ir buvau tikra, kad iš manęs, o ne šiaip sau.

– Kas čia juokingo?

– A, – jo šypsena dingo. – Kalbi rimtai?

– Aišku, rimtai! Dvi dienas beveik nemiegojau. Ar būtina pradėti treniruotes

šiandien? Noriu išsimiegoti, – pasiskundžiau. – Galų gale praleisiu tik vieną
valandą užsiėmimų.

Jis sukryžiavo rankas ir pažvelgė į mane. Ankstesnis susirūpinimas dingo.

Dimitrijus staiga surimtėjo.
 – Kaip jautiesi? Po visų treniruočių?

– Skauda kiekvieną raumenėlį.

– Rytoj bus dar blogiau.

– Ir kas?

– Taigi treniruokis, kol nepasidarė... visai blogai.

– Kas per logika? – atrėmiau.

Bet daugiau nebesiginčijau ir jis nusivedė mane prie svarmenų. Parodė

pratimus, kuriuos turiu padaryti, o pats įsispraudė į kampą su nutrintu vesternu.
Irgi mat, dievas...

Kai baigiau, jis atsistojo šalia ir parodė kelis raumenų atpalaidavimo pratimus.
 – Kaip tapai Lisos sergėtoju? – paklausiau. – Prieš dvejus metus tavęs čia
nebuvo. Ar apskritai čia mokeisi?

Dimitrijus atsakė ne iš karto. Nusprendžiau, kad jis nemėgsta šnekėti apie

save.

– Ne. Lankiau akademiją Sibire.

– Oho! Tikriausiai vienintelė vieta, klaikesnė už Montaną.

Akimirką jo akyse suspindo juoko kibirkštėlė, bet jis nenusijuokė.

– Baigęs akademiją tapau Zeklos lordo sergėtoju. Neseniai jį nužudė. –

Šypsena dingo, Dimitrijaus veidas apsiniaukė. – Mane perkėlė čia, nes prireikė
papildomų pajėgų. Kai princesė sugrįžo, mane paskyrė jos sergėtoju. Bet tik tol,
kol ji gyvens čia.

Prisiminiau jo ankstesnius žodžius. Strigojus nužudė jo globotinį?

 – Ar tas lordas žuvo, kai jį saugojai tu?

– Ne, jį saugojo kitas sergėtojas. Aš buvau išvykęs.

Dimitrijus nutilo, jo mintys klaidžiojo kažkur kitur. Morojai iš mūsų tikėjosi

daug, bet vis dėlto pripažino, kad sergėtojai tėra žmonės. Todėl jie gaudavo
atlyginimą ir atostogų kaip bet kuriame darbe. Kai kurie ištikimiausi sergėtojai –
tokie kaip mano mama – atsisakydavo atostogų, jie buvo prisiekę niekada
nepalikti morojų. Žiūrėdama į Dimitrijų pagalvojau, kad ir jis gali tapti vienu iš
jų. Jei jis atostogavo, neturi savęs kaltinti dėl globotinio mirties. Bet jis save
kaltino. Ir aš taip daryčiau, jei kas nutiktų Lisai.

– Klausyk, – pasakiau staiga panorusi jį paguosti. – Ar tu sukūrei planą, kaip

grąžinti mus į akademiją? Planas geras. Šiurkšti jėga ir taip toliau.

Jis klausiamai kilstelėjo antakį. Jėga. Ir aš noriu taip išmokti.

– Tai komplimentas?

– Na, šitas planas bent jau buvo geresnis už ankstesnį.

 – Ankstesnį?

– Taip, Čikagoj. Tada buvo paleisti psi šunys.

– Portlande jus radom pirmą kartą.

Baigiau pratimus ir sukryžiavau kojas.

– Nemanau, kad psi šunys man pasivaideno. Kas dar galėjo juos pasiųsti? Jie
klauso tik morojų. Gal tau tiesiog niekas nepasakė.

– Gal, – nenoriai sutiko jis. Bet iš veido mačiau, kad tuo netiki.

Po treniruotės grįžau į dampyrų bendrabutį. Morojai gyveno kitoje pusėje,

arčiau valgyklos. Dampyrai – prie sporto salės. Atskirai gyvenom dėl to, kad
skyrėsi morojų ir dampyrų gyvenimo būdas. Jų bendrabutyje beveik nėra langų,
tik tamsinti, slopinantys saulės šviesą. Taip pat ten įrengti kambariai
maitintojams. Dampyrų bendrabutis – atviresnis, čia patenka daugiau saulės
šviesos.
 Turėjau atskirą kambarį, nes novicų buvo nedaug, ypač merginų. Kambarys
buvo mažas ir paprastas, jame stovėjo dvi lovos ir stalas su kompiuteriu. Keletas
mano daiktų, parsiųsti iš Portlando, gulėjo dėžėse. Perknisau jas ieškodama
marškinėlių, su kuriais paprastai miegu. Aptikau keletą nuotraukų. Vienoje jų
mudvi su Lisa futbolo varžybose Portlande, kitoje – mano atostogos su jos šeima
likus metams iki avarijos.

Pasistačiau nuotraukas ant stalo ir įsijungiau kompiuterį. Kažkas iš IT

skyriaus paslaugiai įdavė lapą su instrukcijom, kaip atstatyti elektroninio pašto
adresą ir pasikeisti slaptažodį. Padariau tai džiaugdamasi, kad niekas
nesusiprato, jog šitaip galėsiu bendrauti su Lisa. Buvau pernelyg pavargus, kad
jai rašyčiau, jau norėjau išjungti kompiuterį, kai pamačiau, kad man atsiųsta
žinutė. Nuo Dženinos Hetavėj. Žinutė buvo trumpa.

Džiaugiuosi, kad grįžai. Tavo elgesys nepateisinamas.

– Myliu tave, mama, – sumurmėjau išjungdama kompiuterį.

Tada atsiguliau ir užmigau nespėjusi padėti galvos ant pagalvės. Kai pabudau
kitą rytą, jaučiausi dešimtkart prasčiau, kaip ir buvo sakęs Dimitrijus. Gulėdama
lovoje svarsčiau pabėgimo pliusus. Paskui prisiminiau, kaip gavau į kaulus, ir
supratau, kad jei noriu to išvengti, kankynę teks kęsti.

Nors raumenis žvėriškai skaudėjo, rytinę treniruotę su Dimitrijum ir pamokas

ištvėriau neatsijungdama ir nealpdama.
 Per pietus nusitempiau Lisą nuo Natali stalo ir Kirovos stilium atskaičiau
paskaitą apie Kristianą – ypač išbariau, kad išdavė mūsų kraujo paslaptį. Jei
sužinos kiti, mus atstums, o Kristianu visai nepasitikėjau.

Tuo tarpu Lisai ramybės nedavė kas kita.

– Vėl buvai mano mintyse? – sušuko ji. – Kaip ilgai?

– Juk aš netyčia, – gyniausi. – Tiesiog taip nutiko. Bet ne tai svarbiausia. Ar

ilgai dar su juo buvai?

– Neilgai. Man buvo... smagu.

– Na, daugiau taip nedaryk. Jei kiti sužinos, kad su juo mataisi, tave
nukryžiuos. – Įtariai ją nužvelgiau. – Tikiuosi, jis nekrito tau į akį?

Lisa nusijuokė.
 – Ne. Aišku, ne.

– Tai gerai. Jei tau reikia vaikino, susigrąžink Aroną. – Sutinku, jis nuobodus,
bet nepavojingas. Kaip Natali. Kodėl visi nepavojingi tokie mėmės? Gal tai
saugumo apibrėžimas?

Ji sukikeno.

– Mija iškabins man akis.

– Su ja susitvarkysim. Be to, Aronas vertas geresnės negu ta mažvaikė.

– Rouz, negražu taip kalbėti.

– Tik sakau tai, ko neišdrįsti pasakyti pati.

– Ji tik metais jaunesnė, – priminė Lisa. Paskui nusikvatojo. – Negaliu patikėti

– manai, kad aš pridarysiu mums rūpesčių.
Kai šypsodamos pasukom klasės link, pašnairavau į ją.

– Aronas labai simpatiškas, ar ne?

Lisa nusišypsojo, bet vengė mano žvilgsnio.

– Taip, visai nieko.

– Na, matai. Turėtum susitikinėti su juo.

– Man geriau, kai esam tik draugai.

– Draugai, kurie kadaise be perstojo laižydavosi.

Lisa nusivaipė.

– Na, gerai, – toliau erzinau ją. – Aronas gali likti daržely. Tik nesiartink prie
Kristiano, jis pavojingas.

– Perdedi. Jis netaps strigojum.

– Jis daro blogą įtaką.

Lisa nusijuokė.

– Manai, man gresia pavojus tapti strigoje?

Nelaukdama mano atsakymo ji žengė į gamtos mokslų klasę. Kurį laiką

stovėjau kaip įkasta ir virškinau jos žodžius, paskui nusekiau iš paskos. Klasėje
supratau, kad ji visiškai atgavusi kilmingosios statusą. Keletas vaikinų –
pritariamai kikenant merginoms – erzino vėplą morojų. Gerai jo nepažinojau, tik
tiek, kad jis neturtingas ir nekilmingas. Kankintojai naudojo oro magiją – nupūtę
nuo jo stalo popierius skraidino po klasę, o jis beviltiškai mėgino juos sugauti.

Instinktyviai panorau kažko griebtis, kam nors duoti į nosį. Bet juk negalėjau
muštis su visais, kurie mane erzindavo – juo labiau su kilmingaisiais, ypač tais,
kurių reikėjo vengti Lisai. Todėl tik mečiau jiems paniekos kupiną žvilgsnį ir
nuėjau prie savo suolo. Kažkas nutvėrė mane už rankos. Džesis.
 – Ei, – paerzinau jį. Laimė, jis nedalyvavo toje kankynėje. – Prekės rankomis
neliesti.

Jis nusišypsojo, bet rankos nepaleido.

– Rouz, papasakok Polui, kaip pradėjai muštynes per Karp pamoką.

Pažvelgiau į jį ir šelmiškai nusišypsojau.

– Per jos pamokas esu pradėjusi ne vienas muštynes.

– Tas su krabu atsiskyrėliu ir smiltpele.

Prisiminusi prunkštelėjau.

– Ak, tas. Įmečiau smiltpelę į krabo akvariumą. Pamatę mane jie taip
susijaudino, kad pradėjo vienas kitą ėsti.
 Šalia sėdintis Polas, kurio gerai nepažinojau, sukikeno. Jis atėjo mokytis
pernai ir šitos istorijos dar nebuvo girdėjęs.

– Ir kas laimėjo?

Susimąsčiusi pažvelgiau į Džesį.

– Neprisimenu. O tu?

– Ne. Tik prisimenu, kaip persigando Karp. – Jis pasisuko į Polą. – Seni, jei
būtum matęs tą beprotę. Įsikalė į galvą, kad ją kažkas persekioja, kliedėdavo
visokias nesąmones. Klajodavo po miestelį, kai visi sumigdavo.

Sausai šyptelėjau, lyg man būtų buvę juokinga. O išties galvojau apie Karp
stebėdamasi, kad per šias dienas prisiminiau ją jau du kartus. Džesis teisus – kai
ji čia dirbo, tikrai dažnai klajodavo po miestelį. Man tai keldavo šiurpą. Kartą
atsitiktinai su ja susidūriau.

Lipau pro savo bendrabučio langą – buvau sutarus susitikti su draugais. Buvo
vėlu, visi seniai turėjo miegoti. Man tai buvo įprastas, gerai įvaldytas pabėgimo
būdas.
 Tačiau tąkart nukritau. Mano kambarys buvo antrame aukšte, ir ranka
netikėtai slystelėjo. Norėdama sušvelninti smūgį beviltiškai grabaliojau orą
ieškodama, už ko užsikabinti. Netašyti sienos akmenys draskė odą, bet skausmo
nejaučiau. Tėškiausi ant žolės ir kurį laiką negalėjau atgauti kvapo.

– Prasta forma, Rozmari. Turėtum būti atsargesnė. Tavo mokytojai tavim

nusiviltų.

Pro užkritusius ant akių plaukus pamačiau Karp, kuri susimąsčiusi žvelgė į
mane. Tą pačią akimirką pajutau skausmą visame kūne.

Stengdamasi nekreipti dėmesio šiaip ne taip atsistojau. Būti su Beprote Karp

klasėje, kur pilna mokinių, viena. Likti su ja akis į akį – visai kas kita. Jos akys
visada keistai žibėjo ir man nuo to žvilgsnio šiurpdavo oda.

Be to, baiminausi, kad ji nutemps mane į Kirovos kabinetą ir aš būsiu

nubausta. O tai dar baisiau.

Bet ji man tik nusišypsojo ir ištiesė rankas. Krūptelėjau, bet leidau jai
prisiliesti. Pamačiusi nubrozdinimus ji gąstelėjo. Paskui tvirčiau suėmė mano
rankas ir susiraukė. Oda švelniai dilgčiojo, paskui apėmė malonus svaigulys ir
staiga žaizdos užsitraukė. Man trumpam apsvaigo galva. Išpylė karštis. Kraujas
išnyko, o su juo ir skausmas kojoje.
 Išsigandusi ištraukiau rankas. Buvau regėjusi nemažai morojų magijos, bet tai
buvo visai kas kita.

– Ką... Ką jūs padarėt?

Ji keistai nusišypsojo.

– Grįžk į bendrabutį, Rouz. Čia dedasi negeri dalykai. Niekada negali žinoti,
kas tave seka.

Tebežiūrėjau į savo rankas.

– Bet...

Dar kartą pažvelgiau į ją ir smilkiniuose pastebėjau randus. Lyg kas būtų

suleidęs nagus. Karp mirktelėjo.

– Niekam nesakysiu, jei ir tu niekam nesakysi.

 Pabudau iš prisiminimų, bet negalėjau pamiršti Karp. Tuo tarpu Džesis
pasakojo apie vakarėlį.

– Pasistenk šįvakar ištrūkti. Pusę devynių renkamės miške. Markas atsineš

žolės.

Ilgesingai atsidusau, prisiminimų sukeltą šaltį pakeitė apgailestavimas.

– Nieko neišeis. Mane saugo rusų katorgininkas.

Jis nusivylęs paleido mano ranką ir persibraukė bronzinius plaukus. Taip.

Baisiai gaila, kad negalėsiu su juo susitikti. Reikia kažką daryti.

– O už gerą elgesį tavęs nepaleis? – pajuokavo jis.

Eidama prie savo suolo pasistengiau kuo vylingiau nusišypsoti.

– Žinoma, – pasakiau atsigręžusi. – Jei tik kada nors gerai elgsiuos.
 Šeštas

L ISOS IR KRISTIANO SUSITIKIMAS NEDAVĖ MAN RAMYBĖS, BET PAKIŠO

stebuklingą mintį.

– Kirova... Tai yra, direktore Kirova! – Stovėjau jos kabineto tarpdury nė

nepasivarginusi susitarti dėl susitikimo. Ji pakėlė akis nuo popierių ir aiškiai
susierzino mane pamačiusi.

– Klausau, panele Hetavėj.

– Ar mano namų areštas draudžia eiti ir į bažnyčią?

– Ką sakei?
 – Jei neturiu pamokų ir treniruočių, privalau likti bendrabutyje. O kaip
pamaldos sekmadieniais? Manau, nesąžininga apriboti mano religinius...
poreikius. – Teisingiau, atimti iš manęs galimybę pabūti su Lisa – kad ir koks
trumpas ir nuobodus būtų tas susitikimas.

Direktorė kilstelėjo akinius.

– Nežinojau, kad tu tikinti.

– Atradau Jėzų, kai buvau išvykusi.

– Ar tavo motina ne ateistė? – paklausė ji skeptiškai.

– O tėvas greičiausiai musulmonas. Bet aš atradau savo kelią, neturėtumėt

drausti juo eiti.

Ji lyg ir sukikeno.

– Ne, panele Hetavėj, tikrai ne. Puiku. Galit lankyti sekmadienio pamaldas.
 Tačiau pergalės džiaugsmas truko neilgai. Kai po kelių dienų nuėjau į
bažnyčią, buvo nykiau, negu tikėjausi. Sėdėjau šalia Lisos, bet jaučiausi nei šiaip,
nei taip. Smalsiai stebėjau kitus. Pamaldos mokiniams nebuvo privalomos, bet
dauguma buvo kilę iš Rytų Europos, krikščionys ortodoksai, ir lankė pamaldas
arba todėl, kad buvo tikintys, arba todėl, kad vertė tėvai.

Kristianas sėdėjo kitoje pusėje ir vaidino dievobaimingą, kaip pats buvo sakęs.
Kad ir kaip jo nemėgau, apsimestinis pamaldumas mane prajuokino. Dimitrijus
sėdėjo gale, jo veidas skendėjo šešėliuose. Kaip ir aš, jis nepriėmė komunijos.
Atrodė toks susimąstęs, kad suabejojau, ar išvis klauso pamokslo. Aš ir pati ne
viską girdėjau.

– Eiti Dievo keliu visada sunku, – kalbėjo kunigas. – Net šventąjį Vladimirą,
jūsų akademijos globėją, kamavo abejonės. Tačiau jo dvasia buvo didi, ir žmonės
dažnai eidavo pas jį norėdami pasiklausyti ar tiesiog pabūti šalia. Pasak senųjų
tekstų, jo dvasia buvo tokia didi, kad jis netgi išgydydavo sergančiuosius.
Nepaisant šių gebėjimų jo daug kas negerbė. Tyčiojosi, vadino sutrikusiu,
suglumusiu.

Mandagiai norima pasakyti, kad Vladimiras buvo beprotis. Tą žinojo visi. Jis
buvo vienas iš morojų šventųjų, todėl kunigai dažnai apie jį pasakodavo. Žinojau
apie jį viską, buvau girdėjusi tai daugybę kartų. Nuostabu. Jau pati nežinau, kiek
sekmadienių iš naujo klausiausi Vladimiro istorijos.

– ...ir su šešėlio pabučiuota Ana.

 Staiga pakėliau galvą. Neturėjau supratimo, apie ką kunigas kalba, nes jau
kuris laikas nesiklausiau. Tačiau jo žodžiai mane tarsi nudegino. Šešėlio
pabučiuota. Buvau girdėjusi tai ir anksčiau, bet nepamiršau šių žodžių.
Tikėjausi, kad jis pratęs pasakojimą, bet pamokslas buvo baigtas.

Po pamaldų Lisa atsistojo eiti, bet aš papurčiau galvą.

– Palauk manęs, aš greitai.

Prasibroviau į priekį, kur kunigas kalbėjosi su keliais mokiniais. Nekantriai

laukiau savo eilės. Ten buvo ir Natali, klausė, ar nereikia savanorių pagalbos.
Gavusi atsakymą pasitraukė, praeidama pasisveikino su manim.

Pamatęs mane kunigas kilstelėjo antakius.

– Sveika, Rouz. Malonu vėl tave matyti.

– Jus irgi, – atsakiau. – Jūs pasakojot apie Aną. Kad ji buvo šešėlio pabučiuota.
Ką tai reiškia?
 Kunigas susiraukė.

– Pats gerai nežinau. Ji gyveno labai seniai. Tais laikais buvo įprasta prie
žmogaus vardo pridėti epitetą, atspindintį jo gyvenimą. Gal taip ją vadino dėl
atkaklumo.

Pasistengiau nuslėpti nusivylimą.

– Aišku. O kas ji tokia buvo?

Šįkart kunigas susiraukė ne dėl to, kad susimąstė – klausimas jam nepatiko.

– Sakiau tai ne vieną kartą.

– Tikriausiai neišgirdau.

Jo nepasitenkinimas augo, jis nusigręžė.

 – Palauk čia.

Kunigas pradingo duryse už altoriaus, pro jas Lisa buvo užlipusi į palėpę. Jau
norėjau dėti į kojas, bet Dievas už tai gali mane nutrenkti. Mažiau nei po
minutės kunigas grįžo su knyga ir padavė ją man. „Morojų šventieji“.

– Galėsi apie ją pasiskaityti. O kai kitąkart ateisi, norėsiu išgirsti, ką sužinojai.

Susiraukiau. Net kunigas uždavė namų darbų.

Prie įėjimo į bažnyčią pamačiau Lisą, besišnekučiuojančią su Aronu. Ji buvo

laiminga, bet neatrodė įsimylėjusi.

– Negali būti! – sušuko ji.

Jis papurtė galvą.

– Gali.
 Pamačiusi mane atsigręžė.

– Rouz, tai bent naujiena! Pažįsti Ebę Badiką? Ir Ksanderį? Jų sergėtojas nori
atsistatydinti. Ir vesti kitą sergėtoją.

Va čia tai naujiena. Tikras skandalas.

– Rimtai? Jie ketina pabėgti?

Ji linktelėjo.

– Jie susirado namą. Dirbs žmonėms.

Žvilgtelėjau į Aroną. Mane pamatęs jis staiga susidrovėjo.

– O ką mano Ebė ir Ksanderis?

 – Sutrikę. Jiems tai atrodo kvailystė. – Paskui jis prisiminė, su kuo šneka. – Aš
nenorėjau...

– Tiek to, – prisiverčiau nusišypsoti. – Tai tikrai kvaila.

Oho. Net aš apstulbau. Esu iš prigimties maištinga, todėl mėgau istorijas apie
„pasipriešinimą sistemai“. Bet šiuo atveju jie priešinosi mano sistemai, kuria
tikėti buvau mokoma visą gyvenimą.

Dampyrus su morojais siejo keistas susitarimas. Dampyrai atsirado morojams

susiporavus su žmonėmis. Nelaimė, dampyrai negalėjo daugintis nei vieni su
kitais, nei su žmonėmis. Keista genetika. Man sakė, kad taip pat yra ir su mulais,
bet man šis palyginimas visai nepatiko. Tuo tarpu dampyrai su morojais galėjo
susilaukti vaiko, kuris – dar viena genetikos keistenybė – būdavo dampyras su
puse žmogaus ir puse vampyro genų.

Kadangi dampyrai daugintis galėjo tik su morojais, turėjome laikytis šalia jų.
Taigi mums tapo gyvybiškai svarbu, kad morojai neišnyktų. Be jų mums galas.
Strigojai puldinėjo morojus, todėl privalėjome juos saugoti.

Taip atsirado sergėtojai. Dampyrai negalėjo užsiimti magija, bet buvo puikūs
kariai. Iš vampyrų paveldėjom aštresnius pojūčius ir refleksus, iš žmonių – jėgą
ir ištvermę. Taip pat mūsų nevaržė kraujo troškimas ar saulės baimė. Žinoma,
nebuvom tokie stiprūs kaip strigojai, bet gerai pasirengę sergėtojai puikiai
saugojo morojus. Dauguma dampyrų manė, kad verta rizikuoti gyvybe, jog
susilauktume vaikų ir mūsų rūšis gyvuotų toliau.
 Morojai norėjo auginti grynakraujus morojus, todėl morojų ir dampyrų
romanai ilgai netrukdavo. Ypač mažai morojų merginų prasidėdavo su
dampyrais. Bet daugumai morojų vaikinų patikdavo kvailioti su dampyrėmis,
nors galiausiai jie vesdavo morojes. Daug dampyrių tapdavo vienišomis
motinomis, bet jos buvo kietos ir susitvarkydavo.

Kita vertus, nemažai dampyrių atsisakydavo sergėtojų pareigų, kad galėtų

auginti vaikus. Kartais jos turėdavo „normalius“ darbus pas morojus ar žmones,
kai kurios gyveno bendruomenėse. Tos bendruomenės turėjo nekokį vardą.
Sklandė gandai, kad morojų vyrai ten dažnai lankydavosi dėl sekso ir kad kai
kurios dampyrės leisdavo gerti savo kraują. Kraujo kekšės.

Beveik visi sergėtojai yra vyrai, vadinasi, morojų yra daugiau nei sergėtojų.
Dauguma dampyrų susitaikė su mintimi, kad neturės vaikų. Jų pareiga sergėti
morojus, o vaikus gimdė jų seserys ir pusseserės.

Kai kurios dampyrės, tokios kaip mano mama, manė, kad jų pareiga būti
sergėtojom – net jei tektų atsisakyti savo vaiko. Ji atidavė mane auginti
morojams. Morojai su dampyrais pradeda mokytis dar visai maži, taigi
akademija tapo mano namais, kai buvau ketverių.

Turėdama omeny jos pavyzdį ir tai, ko buvau mokoma akademijoje, visa širdim
tikėjau, kad dampyrų pareiga sergėti morojus. Tai buvo mūsų paveldo dalis ir
vienintelis būdas užtikrinti išlikimą. Viskas labai paprasta.
 Todėl Badikos sergėtojo poelgis mane šokiravo. Jis paliko savo morojų ir
pabėgo su kita sergėtoja, taigi ir ji paliko savo morojų. Jie net negalėjo susilaukti
vaikų, be to, dvi šeimos liks nesaugomos. Kokia prasmė? Niekam nerūpėjo
paauglių dampyrų pasimatymai ar suaugusių dampyrų romanai. Bet ilgalaikiai
santykiai? Ypač tokie, kurie priverstų bėgti? Visiška nesąmonė. Ir gėda.

Dar šiek tiek pasikalbėję apie Badiką mudvi su Lisa atsisveikinom su Aronu.
Einant laukan išgirdau keistą garsą, tarsi kažkas slystų. Per vėlai susivokiau, ir
sniego nuošliauža nuo bažnyčios stogo užkrito tiesiai ant mūsų. Buvo spalio
pradžia, vakar pirmąkart pasnigo, bet sniegas iškart pradėjo tirpti. Ant mūsų
užkrito šlapia ir šalta masė.

Didžioji dalis kliuvo Lisai, o aš cypiau, nes ledinis vanduo varvėjo plaukais ir
sprandu. Keli mokiniai šalia taip pat suklykė.

– Tu nesužeista? – paklausiau Lisos. Jos paltas buvo permirkęs, šviesūs

plaukai šlapi.

– N-ne, – atsakė kalendama dantimis.

Nusivilkau paltą ir padaviau jai. Pamušalas buvo neperšlampamas.

– Nusirenk.
 – Bet tu su...

– Imk mano.

Lisai velkantis mano paltą pagaliau pratrūkau juoku – taip nutinka visada.
Vengiau jos žvilgsnio, todėl nudelbiau akis į paltą.

– Verčiau nenešiotum palto, Rouz, – pasakė Ralfas Sarkozi, neįprastai kresnas

ir storas morojus. Nekenčiau jo. – Turėtum gerai atrodyti su šlapiais
marškinėliais.

– Jie tokie klaikūs, kad juos reikėtų sudegint. Gavai iš kokio benamio?

Tai buvo Mija, įsikibusi Aronui į parankę. Šviesios garbanos tvarkingai

sudėtos, ji avėjo pritrenkiančius juodus aukštakulnius, kurie man būtų tikę daug
labiau. Na, su batais ji bent jau atrodė aukštesnė. Aronas stovėjo už kelių
žingsnių nuo mūsų, bet stebuklingai išvengė nuošliaužos. Matydama patenkintą
Mijos veidą nusprendžiau, kad sniegas nukrito ne atsitiktinai.

– Siūlai juos sudeginti? – paklausiau neparodydama, kad mane įžeidė jos

pastaba. Puikiai žinojau, kad per pastaruosius dvejus metus gerokai atsilikau
nuo mados. – Bet ugnis ne tavo elementas, ar ne? Taviškis vanduo. Keistas
sutapimas, kad mes abi kiaurai permirkom.

Mija perliejo mane įsižeidusiu žvilgsniu, bet spindinčios akys išdavė, kad ji
pernelyg patenkinta ir tikrai prikišo čia nagus.

– Ką nori pasakyti?

– Nieko. Bet Kirova tikrai turės ką pasakyti, kai sužinos, kad užleidai magiją
ant kito mokinio.

– Tai nebuvo puolimas, – nusišaipė ji. – Be to, tai ne aš. Tai Dievo pirštas.

Dideliam jos džiaugsmui, keletas mokinių nusijuokė. Įsivaizdavau, kaip atkertu

„šitai irgi“ ir trenkiu ją į bažnyčios sieną. Tuo metu mane niuktelėjo Lisa.

Verčiau eime.

Mudvi grįžom į bendrabučius. Už nugarų skambėjo juokas ir patyčios, kad

buvom išmaudytos ir kad Lisa nieko nenutuokia apie savo specializaciją. Viriau iš
pykčio. Supratau, kad Miją reikia pamokyti. Lisai užtenka streso ir be Mijos
šlykštybių. Pirmąją savaitę šiaip ne taip ištvėrėm, norėjau, kad taip būtų ir
toliau.

– Paklausyk, – pradėjau kalbą. – Esu tikra, kad turėtum susigrąžinti Aroną.

Pamokytum tą prakeiktą lėlę. Be to, neturėtų būti sunku. Jis eina dėl tavęs iš
proto.

– Nenoriu nieko mokyti, – atšovė Lisa. – Be to, aš neinu iš proto dėl jo.

– Baik, ji provokuoja barnius ir mus apkalbinėja. Vakar pareiškė, kad mano

džinsai iš gelbėjimo armijos sandėlio.

– Bet tavo džinsai iš ten ir yra.

– Taip, bet ji neturi jokios teisės tyčiotis, kai pati rengiasi drabužiais iš
„Target“.

– Nesikabinėk prie „Target“ – man jie patinka.

– Ir man. Ne tai svarbu. Mija elgiasi taip, lyg jos skudurai būtų iš Stelos
Makartni kolekcijos.
 – Ar tai nusikaltimas?

Nutaisiau griežtą veidą.

– Žinoma. Privalai jai atkeršyti.

– Jau sakiau, kerštas manęs nedomina, – Lisa pašnairavo į mane. – Ir tau

neturėtų rūpėti.

Pasistengiau kuo nekalčiau nusišypsoti, o išsiskyrus apėmė palengvėjimas, kad

ji negali skaityti mano minčių.

– Tai kada didžiosios kačių peštynės?

Prie bendrabučio manęs laukė Meisonas. Atsirėmęs į sieną ir sukryžiavęs

rankas atrodė tingus ir simpatiškas.
 – Nesuprantu, apie ką tu.

Jis išsitiesė ir įėjo su manim į vidų. Apgaubė pečius paltu, nes savąjį buvau
palikusi Lisai.

– Mačiau, kaip gniaužei kumščius prie bažnyčios. Negi visai negerbi Dievo
namų?

Prunkštelėjau.

– Tu juos gerbi ne daugiau negu aš, pagoni. Pats ten nė nesilankai. Be to, mes
buvom lauke.

– Vis tiek neatsakei į klausimą.

Nusišypsojau ir išsinėriau iš jo palto.

Stovėjome bendrajame kambaryje, griežtai prižiūrimoje teritorijoje, kur

galėjo matytis mokinės, mokiniai ir svečiai morojai. Sekmadienį čia buvo
sausakimša – visi susizgribo ruoštis pirmadienio pamokoms. Pamačiusi laisvą
staliuką paėmiau Meisoną už rankos ir nusitempiau prie jo.

– Neturi eiti tiesiai į kambarį?

Klestelėjau į kėdę ir atsargiai apsidairiau.

– Šiandien čia daug mokinių, mane pastebės ne iškart. Dieve, kaip nusibodo
tupėti užrakintai. O juk praėjo tik savaitė.

– Ir man nusibodo. Vakar tavęs pasigedom. Buvom nuėję sužaisti pulo. Edis
degte degė.

Sudejavau.

– Verčiau nieko nesakyk. Nenoriu girdėti apie tavo fantastišką laisvalaikį.

– Gerai. – Jis delnu parėmė smakrą. – Tada papasakok apie Miją. Juk vieną
dieną tu jai trenksi. Prisimenu mažiausiai dešimt kartų, kai taip pasielgei su tave
užknisusiais žmonėmis.
 – Aš nauja, pasikeitusi Rouz, – suvaidinau šventą nekaltybę. Tiesa, ne visai
pasisekė ir jis sukikeno. – Jei taip padaryčiau, pažeisčiau susitarimą su Kirova.
Turiu būti itin atsargi.

– Kitaip tariant, rasti būdą atkeršyti Mijai neįkliūnant.

Pajutau, kad man sunku sulaikyti šypseną.

– Žinai, kuo man patinki, Meisi? Mąstai lygiai taip pat kaip aš.

– Baugi mintis, – tarstelėjo jis. – Kai ką apie ją žinau, nors tikriausiai

neturėčiau tau sakyti...

Palinkau į priekį.

– Gerai, suintrigavai. Dabar privalai pasakyti.

 – Tai būtų neteisinga, – erzino jis. – Iš kur man žinoti, kad nepanaudosi
piktam?

Suklapsėjau blakstienom.

– Negi gali atsispirti tokiam veideliui?

Jis į mane pasižiūrėjo.

– Ne, negaliu. Na, gerai. Mija nėra kilminga.

Patogiau atsilošiau.

– Ką tu sakai. Ir be tavęs žinau. Jau būdama dvejų žinojau, kas kilmingas, o

kas – ne.

– Taip, bet tai ne viskas. Jos tėvai dirba lordui Drozdovui. – Nekantriai
numojau ranka. Dauguma morojų dirbo žmonėms, bet morojų visuomenė turi
užtektinai darbų ir saviškiams. Kažkam reikia dirbti. – Jie tarnai. Tėvas
sodininkas, motina kambarinė.
 Tiesą pasakius, gerbiu tuos, kurie dirba visą dieną – nepriklausomai nuo
darbo pobūdžio. Daug kam tenka imtis bjauriausių darbų, kad pragyventų. Bet
Mija vėl apsimetinėjo tuo, kuo nesanti. Praleidusi čia vos savaitę supratau, kaip
beviltiškai Mija nori pritapti prie mokyklos elito.

– Ir niekas to nežino, – pasakiau susimąsčiusi.

– Ji bijo, kad paslaptis neišaiškėtų. Pati žinai, kokie tie kilmingieji, – Meisonas
nutilo. – Na, išskyrus Lisą. O Miją jie užgraužtų.

– Iš kur visa tai žinai?

– Mano dėdė – Drozdovų sergėtojas.

– Žinojai tokią paslaptį ir niekam nesakei?

– Kol neišgavai jos iš manęs. Tai kurį kelią renkiesi – gerą ar blogą?
 – Manau, pasigailėsiu jos...

– Panele Hetavėj, jums negalima čia būti.

Prie mūsų stovėjo viena bendrabučio prižiūrėtojų, jos veide buvo matyti
nepasitenkinimas.

Nejuokavau sakydama, kad Meisonas mąsto taip pat kaip aš. Skiesti jam
sekėsi ne prasčiau už mane.

– Vienai pamokai mums paskyrė grupinį projektą. Kaip jį atliksim, jei Rouz bus
uždaryta?

Prižiūrėtoja prisimerkė.

– Neatrodo, kad mokytumėtės.

Atverčiau kunigo duotą knygą pirmoj pasitaikiusioj vietoj – buvau pasidėjusi

ant stalo.
– Mes mokomės.

Ji tebežiūrėjo įtariai.

– Viena valanda. Duodu jums valandą, ir tik pamėginkit nesimokyti.

– Gerai, – pasakė Meisonas rimtu veidu. – Supratom.

Ji nuėjo gręžiodamasi.

– Mano didvyris, – pareiškiau.

– Kokia čia knyga? – paklausė jis.

– Gavau iš kunigo. Kai ko paklausiau apie pamokslą.

 Meisonas žiūrėjo į mane apstulbęs.

– Baik ir nutaisyk susidomėjusį žvilgsnį. – Peržvelgiau turinį. – Ieškau moters,

vardu Ana.

Meisonas prisitraukė kėdę ir atsisėdo šalia.

– Gerai. Pasimokykim.

Atverčiau nurodytą puslapį, ten radau straipsnį apie šv. Vladimirą. Nieko
keisto. Permetėm skyrių akimis ieškodami Anos vardo. Radom, bet autorius apie
ją pasakė ne kažin ką. Tačiau pateikė ištrauką iš šv. Vladimiro amžininko
užrašų:

O su Vladimiru visada Ana, Fiodoro duktė. Jų meilė skaisti ir tyra kaip brolio
ir sesers, daug kartų gynė jį nuo strigojų, kurie norėjo sunaikinti jį ir jo
šventumą. Jinai jį drąsina, kai jo našta tampa nepakeliama, o šėtonas siekia
užvaldyti jį ir susilpninti jo kūną. Jinai gina jį, nes jie susieti nuo tada, kai
vaikystėje jis išgelbėjo jai gyvybę. Tai Dievo meilės ženklas. Jis pasiuntė
palaimintajam Vladimirui tokią sergėtoją kaip ji, šešėlio pabučiuotą, visada
žinančią, kas dedasi jo mintyse ir širdyje.
 – Na, matai, – pasakė Meisonas. – Ana buvo jo sergėtoja.

– Čia nepaaiškinta, ką reiškia „šešėlio pabučiuota“.

– Gal nieko nereiškia?

Tačiau aš jaučiau, kad tie žodžiai turi prasmę. Pradėjau skaityti dar kartą
mėgindama perprasti painią senovinę kalbą. Meisonas susirūpinęs mane stebėjo,
atrodė, nori padėti.

– Gal jie kartu miegojo? – pasiūlė jis.

Nusijuokiau.

– Jis buvo šventasis.

 – Tai kas? Ir šventiesiems patinka seksas. Ta „brolio ir sesers“ istorija tėra
priedanga. – Jis bakstelėjo pirštu į vieną eilutę. – Matai? Juos siejo „ryšys“. – Jis
mirktelėjo man. – Seksas.

Ryšys. Keistai parinktas žodis, bet tai nereiškia, kad Ana su Vladimiru
plėšdavo vienas nuo kito drabužius.

– Nemanau. Jie tiesiog buvo artimi. Vaikinai su merginom gali būti tik draugai,
– pasakiau tai pabrėžtinai, o jis šaltai mane nužvelgė.

– Tikrai? Mes esam draugai, bet aš nežinau, kas „tavo mintyse ir širdyje“, –
Meisonas nutaisė filosofišką žvilgsnį. – Žinoma, niekas negali žinoti, kas dedasi
moters širdyje...

– Ak, nutilk, – suniurzgiau bakstelėdama jį alkūne.

– Moterys – keistos ir paslaptingos būtybės, – toliau kalbėjo jis mokslininko

balsu, – ir vyras turi mokėti skaityti mintis, kad padarytų jas laimingas.

Nesusivaldžiusi sukikenau ir supratau, kad susilauksiu nemalonumų.

 – Tai pamėgink perskaityti mano mintis ir nebūk toks...

Nustojau juoktis ir įbedžiau akis į knygą.

„Jie susieti“ ir „visada žinančią, kas dedasi jo mintyse ir širdyje“.

Staiga supratau, kad juos irgi siejo ryšys. Būčiau galėjus lažintis iš visko, ką
turiu – tiesa, turėjau nedaug. Atradimas buvo stulbinamas. Girdėjau daugybę
miglotų pasakojimų ir mitų apie sergėtojus ir morojus „siejantį ryšį“, bet tai buvo
pirmas kartas, kai radau minint konkrečius asmenis.

Meisonas pastebėjo mano reakciją.

– Tau viskas gerai? Atrodai keistai.

Nusipurčiau.

– Taip. Man viskas gerai.

 Septintas

P RAĖJO KELIOS SAVAITĖS IR KASDIENIAI UŽSIĖMIMAI NUSTŪMĖ ANOS ISTORIJĄ

į šalį. Mūsų sugrįžimo sukeltas šokas atlėgo, pasinėrėme į saugią rutiną.
Mano dienos sukosi apie bažnyčią, pietus su Lisa ir retus susitikimus su
draugais. Neturėjau laisvo laiko, todėl mažai kada atsidurdavau dėmesio centre,
nors kartais man pavykdavo atkreipti aplinkinių akis, bet ir buvau nutarusi
„laikytis aukso vidurio“. Nieko negalėjau padaryti. Man patiko flirtuoti,
susitikinėti su draugais, klasėje laidyti kandžias pastabas.

Tuo tarpu naujasis Lisos vaidmuo traukė dėmesį vien todėl, kad jis kaip diena
nuo nakties skyrėsi nuo to, kas buvo prieš mums pabėgant – nesibaigiančių
vakarėlių su kilmingaisiais. Dauguma mokinių netrukus su tuo apsiprato ir
susitaikė su mintim, kad Dragomirų princesė pasitraukė iš viešumos ir tenkinasi
Natali draugija. Nesibaigiantis Natali tarškėjimas man vis dar sukeldavo norą
trankyti galvą į sieną, bet apskritai ji buvo miela – mielesnė beveik už visus
kilminguosius – ir dažniausiai su ja man būdavo smagu.

Treniruotės, kaip ir buvo perspėjus Kirova, surydavo visą laisvalaikį. Tačiau

pamažu kūnas apsiprato. Raumenys sutvirtėjo, tapau ištvermingesnė. Per
treniruotes vis dar gaudavau į kaulus, bet ne taip smarkiai kaip pirma. Atrodė,
kad dabar labiausiai kenčia mano oda. Nuo treniruočių šaltame ore ji labai
išsausėjo – gelbėjo tik Lisos kremai. Tačiau pūslių ant rankų ir kojų net ji
nesugebėjo išgydyti.
 Nusistovėjo santykiai ir su Dimitrijum. Meisonas buvo teisus sakydamas, kad
jis ne iš tų, kurie mėgsta bendrauti. Jis nesibičiuliavo net su kitais sergėtojais,
nors tie jį gerbė. Kuo daugiau su juo dirbau, tuo labiau gerbiau, nors ir nelabai
supratau treniravimo metodų. Jis nemokė manęs jokių ypatingų gynybos būdų.
Pradėdavom nuo tempimo pratimų sporto salėje, paskui jis išsiųsdavo mane
pabėgioti į lauką, į nepaprastai šaltą Montanos rudenį.

Praėjo trys savaitės nuo mano sugrįžimo į akademiją. Atėjusi į sporto salę
radau jį išsitiesusį ant čiužinio ir skaitantį Luiso L’Emoro knygą. Kažkas buvo
atnešęs CD grotuvą. Grotuvas mane nudžiugino, deja, ne iš jo sklindanti daina –
Princo „Kai balandžiai rauda“. Klaikus pavadinimas, bet vienas mano klasės
draugų buvo pametęs galvą dėl devinto dešimtmečio muzikos.

– Siaubas, Dimitrijau, – pasakiau numesdama kuprinę ant grindų. – Suprantu,

kad šitas gabalas dabar hitas Nr. 1 Rytų Europoj, bet gal galėtume pasiklausyti
ko nors, kas buvo įrašyta jau man gimus?

Jo akys žybtelėjo, bet pats nesukrutėjo.

– O tau koks skirtumas? Klausausi aš. O tu bėgiosi. Lauke.

Nusivaipiau, pastačiau koją ant suolelio ir ėmiau daryti tempimo pratimus.

Apskritai Dimitrijus buvo pakantus mano sarkazmui. Kol sąžiningai treniravausi,
jis nepaisė mano kandžių pastabų.

– Klausyk, – paklausiau imdamasi kitų tempimo pratimų. – Kuo ypatingas

bėgiojimas? Suprantu, jis ugdo ištvermę, bet gal metas mokytis gynybos? Per
bendrus užsiėmimus tebegaunu į kaulus.

– Tai duok grąžos, – sausai atkirto jis.

– Aš rimtai.

– Su tavim niekad negali žinoti, rimtai tu ar ne. – Jis padėjo knygą. – Mano
pareiga paruošti tave saugoti princesę ir kautis su tamsos jėgomis. Aišku?

– Taip.

– Gerai. Tarkim, jums pavyko dar kartą pabėgti ir apsilankyti prekybos

centre. Tenai jus užpuola strigojus. Ką darysi?

– Priklauso nuo prekybos centro.

 Dimitrijus griežtai pažvelgė į mane.

– Na, gerai. Persmeigsiu jį sidabro kuoleliu.

Vienu grakščiu judesiu Dimitrijus atsisėdo ir sukryžiavo kojas. Vis dar

nesupratau, kaip toks aukštas vyras gali būti toks grakštus.

– Tikrai? – Jis kilstelėjo antakius. – O sidabro kuolelį turi? Ir išvis, moki juo
naudotis?

Atitraukiau akis nuo jo kūno ir susiraukiau. Magiški sidabro kuoleliai buvo

mirtinas sergėtojų ginklas. Tokiu kuoleliu perverta strigojaus širdis tuoj pat
sustodavo. Kita vertus, jie buvo mirtini ir morojams, todėl naujokams jų nedalijo
į kairę ir į dešinę. Mano klasės draugai tik mokėsi jais naudotis. Aš mokiausi
šaudyti iš pistoleto, prie kuolelių manęs kol kas niekas neprileido. Laimė, žinojau
dar du būdus nužudyti strigojų.

– Na, gerai. Nukirsiu jam galvą.

– Nepaisykim fakto, kad neturėsi kuo. O jei jis bus visa galva už tave
aukštesnis?
 Susierzinusi atsitiesiau.

– Tada jį padegsiu.

– Klausiu darkart – kuo?

– Pasiduodu. Tu jau žinai atsakymą ir dabar tik erzini mane. Esam prekybos
centre, mus užpuola strigojus. Ką man daryti?

Jis atsakė nė nemirktelėjęs:

– Bėgti.

Vos susilaikiau ko nors į jį nepaleidusi. Kai baigiau tempimo pratimus,

Dimitrijus pasakė eisiąs pabėgioti su manim. Pirmą kartą. Gal suprasiu, kas jam
pelnė kietuolio vardą.
 Šaltas spalio vakaras. Vis dar keistai jaučiuosi grįžusi prie vampyriškos
dienotvarkės. Iki pamokų buvo likus valanda, tad turėjau tikėtis saulėtekio, o ne
saulėlydžio. Bet saulė leidosi vakaruose, nuauksindama snieguotas kalnų
viršūnes. Tik nuo to šilčiau nepasidarė. Pajutau, kaip šaltas oras raižo man
plaučius, trūksta deguonies. Nesikalbėjom. Dimitrijus sulėtino tempą, kad
neatsilikčiau, ir mes bėgom kartu.

Man buvo nejauku, staiga panorau trūks plyš sulaukti jo pagyrimo. Todėl
paspartinau žingsnį, priverčiau plaučius ir raumenis dirbti smarkiau. Dvylika
ratų – penki kilometrai, liko dar devyni.

Paskutiniame posūkyje mus pralenkė keletas novicų, jie ruošėsi bendrai

treniruotei, kurioje netrukus dalyvausiu ir aš. Pamatęs mane Meisonas
pralinksmėjo.

– Gera forma, Rouz!

Nusišypsojusi jam pamojavau.

– Sulėtinai tempą, – kirto Dimitrijus, nukreipdamas mano dėmesį nuo vaikinų.

Atšiaurumas jo balse mane nustebino. – Ar todėl nesugebi bėgti greičiau? Nes
lengva atitraukti tavo dėmesį?

Sutrikusi kūriau greičiau, nors kūnas priešinosi. Kai galiausiai sustojau,

pasižiūrėjau į laikrodį. Dviem minutėm pagerinau savo rekordą.

– Neblogai, ar ne? – pasidžiaugiau, kai pasukom į vidų atpalaiduojančių

pratimų. – Manau, dingčiau akimirksniu, jei strigojus užpultų mane prekybos
centre. Nors dėl Lisos nesu tikra.

– Jei ji bus su tavim, jai niekas negrės.

Nustebusi pakėliau akis į Dimitrijų. Tai buvo pirmas komplimentas, kurį

išgirdau nuo mūsų treniruočių pradžios. Jo rudos akys stebėjo mane su
pritarimu, jis šypsojosi.

Ir tada tai nutiko.

Pasijutau, lyg mane kas būtų peršovęs. Siaubas pasklido po kūną, į mane
susmigo aštrios skausmo adatėlės. Pradėjo lietis akyse, akimirką tarsi išėjau iš
savo kūno. Lėkiau žemyn laiptais, išsigandusi ir paklaikusi, norėjau iš ten
ištrūkti, norėjau surasti... save.

Iš Lisos minčių grįžau į tikrovę. Netarus Dimitrijui nė žodžio kiek įkabindama

pasileidau morojų bendrabučio link. Nesvarbu, kad ką tik nubėgau maratoną.
Kojos buvo lengvos ir greitos, nuovargio kaip nebūta. Girdėjau, kaip Dimitrijus
lekia iš paskos, klausinėja, kas atsitiko. Tačiau aš turėjau vienintelį tikslą –
pasiekti bendrabutį.
 Pasirodė gebenėmis apaugęs bendrabučio pastatas, prie jo susidūriau su Lisa.
Jos veidas buvo užverktas. Staiga sustojau pajutusi, kad plaučiai tuoj plyš.

– Kas yra? Kas atsitiko? – paklausiau griebdama ją už rankų ir priversdama

pažvelgti man į akis.

Bet ji neatsakė. Tik apkabino mane ir prisiglaudusi prie krūtinės pravirko.

Laikiau ją glėbyje, glosčiau šilkinius plaukus ir kartojau, kad viskas bus gerai. O
jei atvirai, nelabai man tai ir rūpėjo. Ji buvo su manim, saugi, ir tai svarbiausia.
Pribėgo Dimitrijus, pasiryžęs stoti prieš užpuolikus. Jam pasirodžius pasijutau
dar saugiau.

Po pusvalandžio į Lisos kambarį susigrūdom mudvi, trys sergėtojai, Kirova ir

aukšto prižiūrėtoja. Pirmą kartą pamačiau Lisos kambarį. Natali sugebėjo
išsikovoti, kad Lisą atkeltų pas ją, todėl viena kambario pusė skyrėsi nuo kitos
kaip diena nuo nakties. Natali pusėje ant sienų kabėjo nuotraukos, o antklodė
ant lovos tikrai nebuvo mokyklinė. Lisa, kaip ir aš, turėjo vos keletą daiktų. Ant
sienos ji buvo prisiklijavusi vienintelę nuotrauką iš praėjusių metų Helovino, kur
mes persirengusios fėjom, su sparnais ir žėrinčiu makiažu. Pamačius tą
nuotrauką ir sukilus prisiminimams, krūtinę suspaudė skausmas.

Per tą sumaištį visi pamiršo, kad neturiu čia būti. Koridoriuje rinkosi morojės.
Jos klausinėjo, kas atsitiko. Į vidų prasibrovė Natali norėdama sužinoti, kas per
sujudimas jos kambaryje. Pamačiusi žvėrelį sustojo kaip įbesta.
 Visų žiūrinčiųjų į Lisos lovą veidus buvo iškreipęs šokas ir pasišlykštėjimas.
Ant pagalvės gulėjo lapė. Jos kailiukas buvo oranžinis, letenėlių ir uodegos
galiukai balti. Ji atrodė tokia švelni ir jauki, tarsi naminis gyvūnas, tarsi katinas,
kurį norisi glostyti ir myluoti.

Bet gerklė buvo persmeigta kuoleliu.

Žaizda buvo rausva ir priminė drebučius. Kailį sutepęs kraujas lašėjo ant
žalsvos antklodės, ten didėjo tamsi kraujo bala. Lapės akys keistai blizgėjo ir
buvo užverstos į viršų, jose sustingusi nuostaba, tarsi ji nebūtų galėjusi patikėti
tuo, kas nutiko.

Pajutau pykinimą, bet prisiverčiau nenusukti akių. Negalėjau praskysti. Juk

kada nors turėsiu nužudyti strigojų. Jei išsigąsiu lapės, strigojaus nudėti tikrai
nesugebėsiu.

Tokį žiaurų ir šlykštų pokštą tikrai iškrėtė nesveiko proto asmuo. Lisa žiūrėjo
į žvėrelį mirtinai išblyškusi, paskui žengė kelis žingsnius ir nevalingai ištiesė
ranką. Šis poelgis ją nepaprastai sukrėtė, ypač turint omenyje jos meilę
gyvūnams. Lisa mylėjo juos, jie mylėjo ją. Kai gyvenom kartu, ji dažnai kaulydavo
manęs įsigyti augintinį, bet aš visada atsisakydavau primindama, kad bet kurią
akimirką gali tekti dėti į kojas. Be to, gyvūnai nemėgo manęs. Tad jai teko
tenkintis benamių globa ir kitų augintiniais, tokiais, kaip katinas Oskaras.

Lapei ji nebepadės – ji jau negyva. Tačiau Lisos veide mačiau troškimą padėti,
kaip padėdavo visiems gyvūnams. Paėmiau ją už rankos ir staiga prisiminiau
pokalbį, vykusį prieš dvejus metus.

– Kas čia? Varna?

– Per didelė. Greičiau jau kranklys.

– Negyvas?

– Tikrai negyvas. Neliesk.

Tada ji manęs nepaklausė. Tikėjausi, kad paklausys dabar.

– Kai grįžau, ji dar buvo gyva, – sušnibždėjo Lisa spausdama mano ranką. – Ji
visa virpėjo, matyt, apimta agonijos.

Pajutau gerkle kylant šleikštulį. Man nieku gyvu nevalia susivemti.

– Ar tu?..
 – Ne. Norėjau... Ruošiausi...

– Tiesiog viską pamiršk, – griežtai pasakiau. – Tai kvailystė. Nevykęs pokštas.

Tavo kambarį sutvarkys. Gal net duos kitą.

Lisa atsigręžė į mane, jos akys buvo paklaikusios.

– Rouz... ar prisimeni... tą kartą?

– Nutilk, – liepiau. – Viską pamiršk. Tai ne tas pat.

– O jei kas nors matė? Jei kas nors žino?

Stipriau suspaudžiau jos ranką, net suleidau nagus, norėdama atkreipti

dėmesį. Lisa krūptelėjo.

– Ne. Ne tas pat. Tai niekaip nesusiję. Girdi? – Jaučiau, kaip į mus žiūri Natali
ir Dimitrijus. – Viskas bus gerai. Pamatysi.

Abejodama Lisa linktelėjo.

– Sutvarkykit kambarį, – paliepė Kirova prižiūrėtojai. – Ir išsiaiškinkit, ar kas

nors ką nors matė.

Galiausiai prižiūrėtoja susiprato, kad kambaryje esu aš, ir liepė Dimitrijui

mane išvesti, kad ir kiek maldavau leisti pasilikti su Lisa. Jis palydėjo mane į
novicų bendrabutį. Visą kelią nepratarė nė žodžio. Tik priėjus bendrabutį
pasakė:

– Tu kažką žinai. Tai susiję su šiuo incidentu. Ar tai turėjai omeny sakydama
direktorei Kirovai, kad Lisai gresia pavojus?

– Aš nieko nežinau. Tai tik šlykštus pokštas.

– Ar numanai, kas galėjo tai padaryti? Arba kodėl?

Susimąsčiau. Prieš mūsų pabėgimą tai galėjo padaryti bet kas. Tokia jau
populiarumo kaina. Tave myli, tavęs nekenčia. Bet dabar? Lisa tarsi
neegzistavo. Jos nekentė tik Mija, bet Mija daugiau loja, negu kandžiojasi. Ir net
jei ji nusprendė nuo žodžių pereiti prie veiksmų, nemanau, kad būtų žudžiusi
lapę. Ji taip nesielgs. Be to, yra šimtai kitų būdų atkeršyti.

– Ne, – atsakiau. – Nė nenumanau.

– Rouz, jei kažką žinai, turi man pasakyti. Mūsų tikslas vienas. Abu norim ją
apsaugoti. Tai rimta.

Atsigręžiau ir savo pyktį dėl lapės išliejau ant jo.

– Taip, tai rimta. Pernelyg rimta. O tu verti mane kasdien bėgioti ratus
stadione, užuot mokęs kautis, kad galėčiau ją apginti! Jei nori jai padėti, išmokyk
mane apsiginti! Išmokyk mane kautis. Bėgti aš jau moku.

Iki tos akimirkos pati nesuvokiau, kaip noriu išmokti kovoti, kaip noriu
pasirodyti esanti stipri jam, Lisai, visiems kitiems. Atsitikimas su lape privertė
mane pasijusti bejėge ir man tai nepatiko. Norėjau ko nors imtis – nesvarbu ko.

Dimitrijus ramiai stebėjo mano isteriją, jo veide nevirptelėjo nė raumenėlis.

Kai išsirėkiau, jis rankos mostu pakvietė eiti, lyg nebūčiau nieko pasakiusi.
– Eime. Pavėluosi į treniruotę.
 Aštuntas

K UNKULIUODMA PYKČIU TĄ DIENĄ KOVIAUSI NIRŠIAU IR ATKAKLIAU NEI KADA

nors. Ir pagaliau laimėjau pirmą dvikovą, – nugalėjau Šeiną Rejesą. Mes gerai
sutarėm, tad jis geraširdiškai susitaikė su pralaimėjimu ir kartu su kitais man
paplojo.

– Grįžta senoji Rouz, – pasakė Metas po pamokos.

– Atrodo.

Jis atsargiai palietė man ranką.

– Kaip Lisa?
 Nenustebau, kad jis žino. Gandai čia sklido taip greitai, lyg mus visus būtų
siejęs ryšys.

– Gerai. Laikosi, – neaiškinau, iš kur tai žinau. Savo ryšį nuo kitų mokinių mes
slėpėm. – Meisi, sakei kažką žinąs apie Miją. Manai, tai jos darbas?

– Nieko aš apie ją nežinau. Bet jei rūpi mano nuomonė, ne. Mija per biologiją
net skrodimų nedaro. Neįsivaizduoju, kad galėtų sugauti lapę, ką jau kalbėti apie
nužudymą.

– O gal kas nors iš jos draugų?

Jis papurtė galvą.

– Vargu. Jie ne iš tų, kurie teptųsi rankas. Nors kas žino?

Per pietus Lisa tebebuvo sukrėsta. Natali su draugėm tebeaptarinėjo istoriją

su lape, tad jos nuotaika dar labiau subjuro. Rodos, Natali įveikė pasišlykštėjimą
ir dabar mėgavosi užgriuvusiu dėmesiu. Gal jai vis dėlto nepatiko ankstesnis
atsiskyrėlės statusas?
 – Ir ten gulėjo lapė, – pasakojo ji gestikuliuodama rankom. – Lovos vidury.
Visur pilna kraujo.

Lisa pažaliavo kaip jos megztinis, todėl išsivedžiau nebaigusią valgyti ir iškart
ėmiausi smerkti Natali už „supratingumą“.

– Ji miela, – automatiškai pasakė Lisa. – Dar anądien sakei, kad ji tau patinka.

– Man ji tikrai patinka, bet kartais elgiasi lyg paskutinė kvaiša.

Stovėjom šalia gyvūnų elgsenos klasės, pastebėjau, kad eidami pro šalį
mokiniai šnabždasi ir keistai į mus žvilgčioja. Atsidusau.

– O tu kaip laikais?

Ji puse lūpų šyptelėjo.

– O tu nejauti?
 – Jaučiu, bet noriu išgirsti iš tavęs.

– Nežinau. Viskas susitvarkys. Tik norėčiau, kad į mane nežiūrėtų kaip į kokią
išsigimėlę.

Man vėl sukilo pyktis. Lyg nebūtų gana lapės, ji dar turi kęsti patyčias. Čia
bent jau galėjau ką nors padaryti.

– Kas prie tavęs lenda?

– Rouz, juk nesimuši su visais, kam nepatinku.

– Mija? – spėjau.

– Ir kiti, – ji išsisukinėjo. – Klausyk, tai nesvarbu. Aš labiau norėčiau žinoti...

Tai yra negaliu pamiršti...

– Nereikia, – perspėjau.
 – Kam apsimetinėti, kad nieko nebuvo? Ypač tau. Smerki Natali, o pati elgiesi
taip pat. Šiaip su tavim galima pasišnekėti apie viską.

– Tik ne apie tai. Turim viską pamiršti. Tai buvo seniai. Mes nė nežinom, kas
iš tiesų nutiko.

Ji žiūrėjo į mane didelėmis žaliomis akimis svarstydama kitą argumentą.

– Sveika, Rouz.

Mūsų pašnekesys nutrūko priėjus Džesiui. Pasistengiau kuo plačiau

nusišypsoti.

– Sveikas.

Jis širdingai linktelėjo Lisai.

– Klausyk, šįvakar ateinu į užsiėmimą tavo bendrabutyje. Gal...

 Akimirką pamiršau Lisą ir susitelkiau į Džesį. Staiga panorau elgtis
beprotiškai, šėlti. Pernelyg jau daug šiandien nutiko.

– Aišku.

Džesis pasakė, kada ateis, pažadėjau laukti bendrajame kambaryje jo

„tolesnių nurodymų“.

Jam nuėjus Lisa nenuleido nuo manęs akių.

– Tau skirtas areštas. Niekas tau neleis su juo šnekėtis.

– Aš ir neketinu su juo šnekėtis. Mudu kur nors išnyksim.

– Kartais tave sunku suprasti, – pasiskundė ji.

– Todėl, kad tu atsargi, o aš nutrūktgalvė.

 Prasidėjus gyvūnų elgsenos pamokai, apsvarsčiau tikimybę, kad dėl visko
kalta Mija. Pasitenkinimas angeliškame veide bylojo, kad ji mėgaujasi kruvinos
lapės sukelta sensacija. Tačiau tai neįrodė, jog kalta ji, nes per kelias
pastarąsias savaites įsitikinau, kad ją džiugina viskas, kas kenkia mudviem su
Lisa. Bet gal tai ir ne Mijos darbas.

– Vilkų, kaip ir daugumos kitų rūšių, gaujose yra dominuojančių patinų ir

patelių, kuriems paklūsta kiti. Dominuojantys patinai beveik visada stipriausi
fiziškai, nors gali būti valingi ir gudrūs. Jei tokiam patinui metamas iššūkis ir jis
pralaimi, gali būti išvarytas iš gaujos ar netgi užpultas.

Pabudau iš susimąstymo ir pažvelgiau į Meisner.

– Dažniausiai iššūkiai sviedžiami per poravimosi sezoną, – toliau aiškino ji.

Klasė, aišku, sukikeno. – Daugumoje gaujų dominuojančių vilkų pora poruojasi
vienintelė. Jei patinas senas, jaunesnis varžovas gali tikėtis pergalės. Tačiau tik
tam tikrais atvejais. Jaunieji dažnai nesuvokia, kaip sunku varžytis su
turinčiaisiais daugiau patirties.

Seno ir jauno vilko santykiai, pamaniau, turi nemažai atitikmenų. Karčiai

nusprendžiau, kad akademijos socialinei struktūrai nestinga nei vyresniųjų, nei
iššūkių.
 Mija pakėlė ranką.

– O kaip lapės? Jos irgi turi vyresniuosius?

Klasė užgniaužė kvapą, kažkas nervingai sukikeno. Sunku patikėti, kad Mija
gali elgtis taip akiplėšiškai.

Meisner raustelėjo, spėju, iš pykčio.

– Šiandien šnekamės apie vilkus, panele Rinaldi.

Mija nekreipė dėmesio į subtilią užuominą, ir kai visi gavo užduotis ir buvo
suskirstyti poromis, įkyriai žvalgėsi į mudvi ir krizeno. Per mūsų ryšį jaučiau,
kad Lisa niaukiasi, jos galvoje šmėsčioja kruvinos lapės vaizdiniai.

– Nesikrimsk, – pasakiau. – Jau sugalvojau, kaip...

 – Ei, Lisa, – kažkas mane pertraukė.

Pakėlusios akis pamatėm Ralfą Sarkozi. Jo veide švietė būdinga kvaila

šypsenėlė ir man pasirodė, kad jis priėjo prie mūsų susilažinęs su draugais.

– Pripažink, kad pati ir nudėjai lapę. Nori įtikint Kirovą esanti beprotė, kad
tave paleistų.

– Užsikrušk, – iškošiau.

– Siūlais?

– Kiek girdėjau, su tavim neverta net prasidėti, – atkirtau.

– Oho, – nusišaipė jis. – O tu tikrai pasikeitei. Kiek prisimenu, seniau tau buvo
nusispjaut, prieš ką išsirengti.

– O kiek aš prisimenu, jei prieš tave kas ir išsirengia, tai tik internetinės
panos.
 Jis maivydamasis užvertė galvą.

– Aišku – tai tavo darbas! – Jis žvilgtelėjo į Lisą, paskui vėl į mane. – Ji privertė
tave užmušti lapę, ar ne? Keistas lesbiškas vu...

Ralfas užsiliepsnojo.

Šokau ir pastūmiau Lisą – buvo nelengva, nes abi sėdėjom suoluose. Griuvom
ant žemės klykdami – ypač Ralfas – o panelė Meisner pasileido prie gesintuvo.

Staiga liepsnos išnyko. Ralfas tebeklykė ir rankomis gesino tariamą liepsną,

tačiau ugnis buvo užgesusi. Kad mums nepasivaideno, rodė tik ore tvyrantis
dūmų kvapas.

Trumpam visi apmirė. Paskui lėtai ėmė vienas kitą tyrinėti. Morojų magijos
specializacija visiems buvo žinoma, ir žvelgdama į veidus skaičiavau ugnies
naudotojus: Ralfas, jo draugas Džeikobas ir...

Kristianas Ozera.
 Nei Džeikobas, nei Ralfas nebūtų padegę Ralfo, tad kaltininkas aiškus. Be to,
Kristianą išdavė isteriškas juokas.

Meisner iš raudonos tapo mėlyna.

– Ozera! – suklykė ji. – Ką sau manai? Ar bent supranti!.. Marš pas direktorę!

Kristianas abejingai atsistojo ir užsimetė ant pečių kuprinę. Šypsena jo veide

neblėso.

– Kaip pasakysit, mokytoja.

Kai Kristianas ėjo pro Ralfą, šis mikliai atšoko. Visa klasė žiūrėjo net
prasižiojusi.

Vėliau Meisner pamėgino tęsti pamoką, bet pastangos buvo bergždžios.

Mokiniai kalbėjosi apie tai, kas nutiko. Įvykis sukrėtė dėl kelių priežasčių.
Pirma, dar niekas nebuvo matęs tokio užkeikimo: milžiniškų liepsnų, kurios
nieko nesudegino. Antra, Kristianas panaudojo prievartą – užpuolė kitą asmenį.
Morojai taip nesielgdavo. Jie tikėjo, kad magija skirta rūpintis žeme, padėti
žmonėms geriau gyventi. Jie niekada nesinaudojo ja kaip ginklu. Magijos
mokytojai nemokydavo užkeikimų, abejoju, ar jie patys juos žino. Ir galiausiai –
tikra beprotybė – Kristianas tai padarė. Kristianas, kuris niekam nekrito į akis ir
kuris niekam nerūpėjo. Na, dabar atsidūrė dėmesio centre.

Paaiškėjo, kad kai kas vis dėlto žino keletą piktų kerų, nors ir kaip man patiko
baimės perkreiptas Ralfo veidas, staiga dingtelėjo, kad Kristianas tikrai
beprotis.

– Lisa, – pasakiau einant iš pamokos. – Prižadėk daugiau su juo nesusitikinėti.

Iš nusikaltusio jos žvilgsnio viską supratau.

– Lisa! – sugriebiau ją už rankos.

– Ir kas čia tokio, – sumišo ji. – Jis savas...

– Savas? Savas? – Visi vėpsojo į mus. Supratau, kad kone šaukiu. – Jis
nesveikas. Jis padegė Ralfą. Maniau, susitarėm, kad su juo nesusitikinėsi?

– Tu taip nutarei, Rouz, ne aš. – Jos balse buvo justi pyktis, jo jau kurį laiką
nebuvau girdėjusi.
 – Ką visa tai reiškia? Ar judu..? Na žinai..?

– Ne! – sušuko ji. – Aš jau tau sakiau. Dieve... – Ji metė į mane paniekos
kupiną žvilgsnį. – Ne visi mąsto – ir elgiasi – kaip tu.

Nuo jos žodžių krūptelėjau. Paskui pastebėjom pro šalį einančią Miją. Nors
pokalbio ji negirdėjo, intonacijas pajuto. Veidą iškreipė pašaipi šypsenėlė.

– Nesutarimai rojuje?

– Susirask savo ramintoją ir užsikišk, – paliepiau jai nelaukdama atsakymo. Jos

lūpa atvipo, šypsena išbėso.

Mudvi su Lisa ėjom tylėdamos, paskui ji pratrūko kvatotis. Mūsų pyktis

išgaravo.

– Rouz... – prabilo ji kur kas švelniau.

 – Lisa, jis pavojingas. Jis man nepatinka. Maldauju – būk atsargi.

Ji palietė mano ranką.

– Aš ir esu atsargi. Nepamiršk, aš atsargi, o tu karštakošė.

Tikėjausi, kad vis dar taip ir yra.

Bet vėliau, po pamokų, suabejojau. Kai pajutau stiprėjant Lisos emocijas, savo
kambaryje ruošiau namų darbus. Pamiršus juos įsispoksojau į tuštumą,
stengdamasi suprasti, ką ji veikia. Jei kada ir galiu patekti į jos mintis, tai dabar,
bet nežinau kaip.

Susiraukusi pabandžiau prisiminti, kada pajusdavau ryšį. Dažniausiai, kai ji

išgyvendavo stiprias emocijas, tokias stiprias, kad jos kone sprogdavo mano
galvoje. Paprastai su jomis kovodavau, apsitverdavau aukšta siena.

Dabar galvodama apie Lisą stengiausi tą sieną nugriauti. Pradėjau lygiai

kvėpuoti, išvaliau iš galvos mintis. Mano mintys nebebuvo svarbios, tik jos.
Turėjau jai atsiverti ir leisti mums susijungti.
 Anksčiau nebuvau darius nieko panašaus, meditacijai neturėjau kantrybės.
Bet poreikis buvo toks stiprus, kad iš paskutiniųjų susikaupiau. Turėjau žinoti,
kas jai darosi, ir netrukus mano pastangos atsipirko.

Atsidūriau jos mintyse.

 Devintas

A TSIDŪRIAU JOS MINTYSE MATYDAMA IR JAUSDAMA TAI, KĄ PATIRIA JI.

Ji ir vėl buvo bažnyčios palėpėje, patvirtindama mano didžiausias baimes.

Kaip ir anąkart eidama ten nieko nesutiko. Dieve, pamaniau, koks kunigas gali
prasčiau saugoti savo bažnyčią?

Saulėtekis skverbėsi pro tamsintą stiklą, jame išryškėjo sėdinčio ant palangės
Kristiano siluetas.

– Vėluoji, – pasakė jis. – Senokai laukiu.

Lisa prisitraukė išklerusią kėdę, ranka nubraukė dulkes.

 – Maniau, užtruksi pas direktorę Kirovą.

Jis papurtė galvą.

– Ilgai netruko. Mane nušalino savaitei, ir viskas. Bet, kaip pati matai, buvo
nesunku pasprukti.

– Stebiuosi, kad tavęs nenušalino ilgesniam laikui.

Saulės šviesa užliejo jo žydras akis.

– Nusivylei?

Lisa atrodė sukrėsta.

– Juk tu jį padegei!

– Nieko panašaus. Ar matei nudegimo žymių?

 – Jis skendo liepsnose.

– Aš jas valdžiau. Nieko jam nenutiko.

Lisa atsiduso.

– Nereikėjo taip elgtis.

Kristianas palinko prie jos.

– Padariau tai dėl tavęs.

– Dėl manęs griebeisi prievartos?

– Taip. Jis tyčiojosi iš tavęs ir Rouz. Tikriausiai ji ir pati būtų susitvarkius, bet
pamaniau, parama pravers. Be to, nutildys kalbas apie lapę.
 – Nereikėjo taip elgtis, – pakartojo Lisa nežiūrėdama į jį. Ji nežinojo, kaip
reaguoti į tokią „geradarystę“. – Ir neapsimetinėk, kad padarei tai dėl manęs.
Tau tai patiko. Giliai širdyje pats to norėjai.

Pasitenkinimo šypsena išnyko nuo Kristiano veido, ją pakeitė nuostaba. Lisa

nebuvo ekstrasensė, bet gebėjo permatyti kitus.

Pastebėjusi, kaip jis sutriko, kalbėjo toliau:

– Naudoti magiją prieš kitus draudžiama – štai kodėl to norėjai. Tau buvo
malonu.

– Kvailos taisyklės. Jei naudotume magiją kaip ginklą, o ne visokiom

nesąmonėm, strigojai mūsų pražudytų kur kas mažiau.

– Tai negerai, – nepasidavė Lisa. – Magija – dovana. Ji skirta kilniems

tikslams.

– Tik todėl, kad taip sako kiti. Kartoji žodžius, kuriuos mums kala visą
gyvenimą. – Kristianas atsistojo ir ėmė žingsniuoti po palėpę. – Bet tu žinai, kad
taip buvo ne visada. Anksčiau mes kaudavomės petys petin su savo sergėtojais –
prieš daugelį amžių. Tačiau tai išgąsdino žmones ir mums teko atsisakyti
magijos. Neva saugiau bus pasislėpti. Ir visi pamiršo prakeiksmus.

– O iš kur sužinojai tu?

Jis gudriai nusišypsojo.

– Ne visi pamiršo.

– Kalbi apie savo šeimą? Tėvus?

Šypsena išnyko.

– Tu nieko nežinai apie mano tėvus.

Jo veidas apniuko, žvilgsnis pasidarė griežtas. Kitas gal būtų išsigandęs, bet
Lisa žiūrėjo į jį susižavėjusi ir staiga jis pasirodė itin pažeidžiamas.

– Tu teisus, – po akimirkos tyliai pripažino ji. – Aš nieko nežinau. Atleisk.

 Jau antrą kartą per jų susitikimą Kristianas apstulbo. Tikriausiai jo ne dažnai
atsiprašinėdavo. Juk su juo beveik niekas nesikalbėdavo, tuo labiau
nesiklausydavo. Tačiau jis greitai vėl užsidėjo abejingumo kaukę.

– Tiek to. – Kristianas staiga atsistojo ir suklupo priešais, žvelgė Lisai tiesiai į
akis. Nuo jo artumo jai užėmė kvapą. Jo lūpas iškreipė grėsminga šypsena. – Tik
nesuprantu, kodėl piktiniesi, kad naudoju draudžiamą magiją.

– Aš? Ką nori pasakyti?

– Gali apsimetinėti nekalta – tau visai neblogai sekasi – bet aš žinau tiesą.

– Kokią tiesą? – Lisai nepavyko nuslėpti nerimo.

Jis pasilenkė dar arčiau.

– Tu naudoji įtaigą. Nuolat.

 – Nenaudoju, – nedelsdama išsigynė ji.

– Ir dar kaip. Nemiegojau naktimis svarstydamas, kaip judviem pavyko

išsinuomoti kambarį ir užsirašyti į mokyklą neatsivedus tėvų. Paskui supratau.
Tu naudoji įtaigą. Tikriausiai ir iš akademijos taip pabėgai.

– Aišku. Staiga ėmei ir viską supratai, nors neturi nė menkiausio įrodymo.

– Man nereikia įrodymų, užtenka į tave pasižiūrėti.

– Tu mane stebėjai – šnipinėjai – kad įsitikintum, jog naudoju įtaigą?

Jis trūktelėjo pečiais.

– Ne. Tiesą sakant, stebėjau tave, nes man tai patinka. O įtaiga tebuvo maloni
staigmena. Mačiau, kaip anądien pasinaudojai ja, kad gautum daugiau laiko per
matematikos kontrolinį. Ir prieš Karmak, kai ji norėjo skirti tau papildomų testų.

– Manai, tai įtaiga? Gal aš tiesiog moku įtikinėti kitus? – gynėsi Lisa, nes buvo
nusigandusi ir įpykusi. Kalbėdama ji atmetė plaukus – jei nebūčiau pažinojusi jos
geriau, būčiau palaikiusi tai flirtavimu. Bet juk aš ją pažinojau... Ar ne? Staiga
pati suabejojau.

Kristianas kalbėjo toliau – iš jo akių supratau, kad atkreipė dėmesį į plaukų

krestelėjimą – jis viską pastebėdavo.

– Kai šneki su žmonėmis, jų veiduose atsiranda kvaila išraiška. Tu sugebi

paveikti ir morojus. Tikriausiai ir dampyrus. Gryniausia beprotybė. Netikėjau,
kad tai įmanoma. Tu tikra žvaigždė. Pikta, įtaigą naudojanti žvaigždė. –
Kristianas kaltino Lisą, aiškiai flirtuodamas kaip ir ji.

Lisa nesumojo, ką atsakyti. Kristianas neklydo. Įtaiga leido jai nepataikauti

įtakingiesiems ir įsitvirtinti pasaulyje be suaugusiųjų pagalbos. Ji padėjo įtikinti
banko tarnautoją leisti naudotis palikimu.

Tai prilygo naudojimuisi magija kaip ginklu. Kodėl ne? Įtaiga taip pat ginklas.
Galingas ginklas, kuriuo lengva piktnaudžiauti. Morojų vaikams nuo mažų dienų
kalama į galvas, kad tai labai negerai. Nors niekas nemoko, beveik visi morojai
turi tą sugebėjimą. Lisa, kaip pareiškė Kristianas, gali naudoti įtaigą prieš
morojus, žmones ir dampyrus.

– Ką dabar darysi? – paklausė ji. – Įskųsi mane?

Jis papurtė galvą ir nusišypsojo.

 – Ne. Man tai atrodo šaunu.

Lisa žiūrėjo išplėtusi akis, jos širdis daužėsi. Ji nebegalėjo atitraukti akių nuo
Kristiano lūpų.

– Rouz mano, kad tu pavojingas, – nervingai prasitarė ji. – Kad užmušti lapę
galėjai tu.

Nesmagiai pasijutau įsipainiojusi į tokį keistą pokalbį. Kai kas manęs bijo. Gal
Kristianas vienas jų?

Tačiau iš to, kaip jis akimirksniu pralinksmėjo, supratau klydusi.

– Visi laiko mane nenuspėjamu, bet sakau tau, Rouz dešimtkart už mane
nenuspėjamesnė. Aišku, dėl to kiti rečiau tave užkabinėja, ir man tai patinka. –
Jis atsitūpė ir intymumas išsisklaidė. – Aš neužmušiau lapės. Nors galėčiau
sužinoti, kas tai padarė... O Ralfas – visai kas kita.

Galantiškas pasiūlymas atkeršyti nenuramino Lisos... bet sužavėjo ją.

 – Nenoriu, kad taip elgtumeis. Be to, aš vis dar nežinau, kas užmušė lapę.

Kristianas pasilenkė ir suėmė ją už riešų. Jau norėjo kažką sakyti, bet paskui
nutilo ir nustebęs žvelgė į jos rankas, pirštais liesdamas vos įžiūrimus randus.
Paskui pakėlė akis, jos švietė nebūdingu švelnumu.

– Tau verčiau nežinoti, kas tai padarė. Bet tu kažką žinai. Kažko nepasakai.

Įsiaudrinusi Lisa stebeilijo į Kristianą.

– Negali žinoti visų mano paslapčių, – tyliai sumurmėjo ji.

Darsyk žvilgtelėjęs į riešus, jis kandžiai nusišypsojo.

– Ne. Tikriausiai negaliu.

Lisą užliejo ramybė, kurią maniau galinti suteikti tik aš. Staiga grįžau į savo
mintis ir savo kambarį ir tuščiu žvilgsniu įsispoksojau į matematikos vadovėlį.
Tada, pati gerai nesuprasdama kodėl, užverčiau ir šveičiau į sieną.

Paskui sėdėjau susimąsčiusi, iki atėjo laikas susitikti su Džesiu. Tyliai

nusileidau į virtuvę – vienintelę vietą, kur buvo leista lankytis, – ir akimis
susiradau Džesį.

Eidama pro šalį sušnibždėjau:

– Ketvirtame aukšte yra svetainė, kuria niekas nesinaudoja. Užlipk laiptais

kitoje tualetų pusėje, susitiksim po penkių minučių. Durų spyna sulaužyta.

Svetainę radom tamsią, dulkėtą ir tuščią. Pastaraisiais metais sumažėjo

sergėtojų, todėl nemažai bendrabučių patalpų liko nesaugomos. Liūdna žinia
morojų bendruomenei, bet itin paranki man.

Jis atsisėdo ant sofos, aš atsiguliau ir padėjau kojas jam ant kelių. Suirzau dėl
keisto Lisos ir Kristiano palėpės romaniūkščio ir dabar norėjau kuriam laikui jį
pamiršti.

– Tikrai atėjai mokytis ar tai tik dingstis? – paklausiau.

 – Ne. Iš tiesų mokytis. Gavau užduotį kartu su Meredite. – Sprendžiant iš
balso Džesis nesidžiaugė.

– Ojoj, – paerzinau. – Darbas su dampyre žemina jūsų kilmingą kraują? Ar man

įsižeisti?

Jis nusišypsojo parodydamas lygius baltus dantis ir iltis.

– Tu kur kas seksualesnė už ją.

– Puiku, kad matai skirtumą. – Jo degančios akys mane įkaitino, kaip ir jo

ranka, slystanti mano koja. Bet iš pradžių reikėjo kai ką sutvarkyti. Šiek tiek
atsikeršyti. – Tikriausiai ir Mija, nes leidžiat jai trintis šalia, nors yra nekilminga.

Jis žaismingai bakstelėjo man į blauzdą.

– Ji draugauja su Aronu. Be to, turiu daugybę draugų, kurie yra nekilmingi

arba dampyrai. Nesu snobas.
 – Taip, bet ar žinojai, kad jos tėvai – Drozdovų tarnai?

Ranka liovėsi slydusi mano koja. Kiek perdėjau, bet Džesis dievino gandus –
mėgo tiek klausytis, tiek skleisti.

– Rimtai?

– Aha. Plauna grindis ir panašiai.

– Hmm.

Jo mėlynos akys sublizgo nuo smalsumo, ir teko slėpti šypseną. Sėkla pasėta.

Atsisėdau ir prisislinkau arčiau – permečiau per jį kojas, o rankomis apsivijau

kaklą. Netrukus mintis apie Miją išstūmė plūstelėjęs tostesteronas. Džesis
bučiavo mane godžiai – netgi seilėdamasis – ir stūmė prie sofos atkaltės, o aš
atsipalaidavusi mėgavausi maloniais fiziniais pojūčiais.
 Aistringai bučiavomės, bet kai jis atsmaukė mano marškinėlius, sulaikiau.

– Nesiruošiu mylėtis, – pareiškiau. Neketinau prarasti nekaltybės ant dulkinos

sofos.

Jis stabtelėjo, pamąstė ir nusprendė manęs neversti.

– Kaip nori.

Bet paskui parvertė mane ant sofos, užgulė ir bučiavo su ankstesniu įkarščiu.
Jo lūpos slinko mano kaklu, kai aštrios iltys palietė odą, susijaudinusi aktelėjau.

Jis kilstelėjo ir pažvelgė į mane su neslepiama nuostaba. Akimirką negalėjau

atgauti kvapo prisiminus malonumą, kurį jausdavau įkandus vampyrui, ir
svarsčiau, kaip viskas būtų, jei tai nutiktų mums bučiuojantis. Paskui prisiminiau
senus tabu. Net jei ir nesimylim, duoti kraujo darant tai būtų negerai,
iškrypėliška.

– Ne, – perspėjau.

– Bet tu to nori. – Jis buvo nustebęs ir susijaudinęs. – Jaučiu.

 – Ne, nenoriu.

Džesio akys liepsnojo.

– Nori. Ar esi tai darius anksčiau?

– Ne, – susiraukiau. – Aišku, ne.

Gražios mėlynos akys tyrinėjo mane, mačiau, kaip jis svarsto. Džesis mėgo
flirtuoti ir buvo ilgaliežuvis, bet ne kvailys.

– O elgiesi taip, lyg tai nebūtų pirmas kartas. Susijaudinai, kai paliečiau tavo
kaklą.

– Tu gerai bučiuojies, – atrėmiau, nors tai nebuvo visiška tiesa. Jis per daug
seilėjosi. – Nemanai, kad visi žinotų, jei duočiau kraujo?
 Ir tada jam dingtelėjo.

– Nebent neduodavai jo iki pabėgdama. Pradėjai pabėgusi, ar ne? Maitinai

Lisą.

– Aišku, ne, – laikiausi savo.

Bet jis pajuto radęs siūlo galą.

– Tai vienintelis paaiškinimas. Jūs neturėjot maitintojų. O varge...

– Ji susirado maitintoją, – pamelavau. Tą patį melą buvom pasakiusios ir

Natali, jinai jį paskleidė, ir niekas – išskyrus Kristianą – nesuabejojo. – Daugelis
žmonių mielai duoda kraują.

– Kurgi ne, – atsakė jis su šypsena ir palinko man prie kaklo.

– Aš ne kraujo kekšė, – stūmiau jį nuo savęs.

 – Bet tu to nori. Tau patinka. Visoms dampyrėms patinka. – Aštriomis iltimis
jis lietė man odą. Buvo nuostabu.

Nujaučiau, kad priešindamasi tik dar labiau viską pabloginsiu, todėl ėmiau
erzinti Džesį.

– Nereikia, – pasakiau tyliai, piršto galiuku liesdama jo lūpas. – Sakiau, aš ne

tokia. Bet jei nori kažką nuveikti burna, galėčiau pamėtėti keletą minčių.

Jis susidomėjo.

– Tikrai? Kokių?

Ir tada atsidarė durys.

Tuoj pat pašokom nuo sofos. Būčiau lengvai susitvarkiusi su kitu mokiniu, net
su prižiūrėtoja, bet tikrai nesitikėjau pamatyti Dimitrijų.

Jis staigiai atplėšė duris tarsi būtų norėjęs ką nors užklupti ir tą siaubingą
akimirką, kai jis kaip uraganas įsiveržė vidun, supratau, kodėl Meisonas vadina jį
dievu. Jis žaibu atsidūrė prie Džesio, suėmė už marškinėlių ir kone pakėlė nuo
žemės.

– Vardas?

– Dž... Džesis. Džesis Zeklas.

– Zeklai, ar turi leidimą būti šioje bendrabučio dalyje?

– Ne.

– Ar žinai vaikinų ir merginų artimo bendravimo taisykles?

– Taip.

– Tada patariu kuo greičiau iš čia nešdintis, kol neapskundžiau vyresnybei. O

jei dar kartą užklupsiu jus šitaip, – Dimitrijus dūrė pirštu į mane, besitvarkančią
drabužius, – pats tave nubausiu. Labai skaudžiai. Supratai?
 Paklaikęs iš baimės Džesis sunkiai nurijo seilę. Jo šaunumas išgaravo. Matyt,
nedrįso jo rodyti jį prigriebusiam tvirtam ir persiutusiam rusui.

– Supratau!

– Tada drožk. – Paleistas Džesis dingo greičiau – jei tai įmanoma – nei įsiveržė
Dimitrijus. Tada mokytojas atsigręžė į mane ir piktai blykstelėjo akimis. Jis
nepratarė nė žodžio, bet negalėjo nuslėpti pykčio ir nusivylimo.

Ir staiga viskas pasikeitė.

Jis nustebo, tarsi matytų mane pirmą kartą. Jei jo vietoj būtų buvęs kas kitas,
būčiau pasakiusi, kad jis mane nužiūrinėja. Taip ir buvo, jis mane nužiūrinėjo.
Veidą, kūną. Susigriebiau stovinti prieš jį vienais džinsais ir liemenėle – juoda
liemenėle. Gerai žinojau, kad mokykloje nedaug merginų, kurios taip gražiai
atrodo su liemenėle kaip aš. Net pareigingasis Dimitrijus tai suprato.

Mane užliejo karščio banga, jo žvilgsnis sujaudino labiau nei Džesio bučiniai.
Dimitrijus buvo tylus ir uždaras, bet kunkuliavo aistra kaip niekas kitas.
Pagalvojau, koks seksas būtų su juo. Po velniais!

Ką čia paistau? Visai proto netekau? Sutrikusi pamėginau slėpti jausmus

įžūlumu.
 – Patinka? – paklausiau.

– Renkis.

Dimitrijaus veidas tapo griežtas. Jis užgniaužė savo jausmus. Nuo rūstaus jo
žvilgsnio pamiršau neramias mintis. Mikliai užsitraukiau marškinėlius, nė kiek
nesidžiaugdama mokytojo griežtumu.

– Kaip mane radai? Sekei, norėdamas įsitikinti, kad vėl nepabėgau?

– Patylėk, – nutraukė jis mane ir pasilenkė, kad pažvelgtų tiesiai į akis. – Tave
pamatė valytoja ir paskundė. Ar supranti, kokią iškrėtei kvailystę?

– Žinau, žinau, juk man namų areštas, tiesa?

– Ne tik. Padėtis, į kurią patekai, jau savaime yra kvaila.

 – Aš nuolat patenku į tokias padėtis, drauge. Nieko čia tokio. – Baimė užleido
vietą pykčiui. Man nepatiko, kad su manim elgiamasi kaip su vaiku.

– Baik mane taip vadinti. Pati nesupranti, ką šneki.

– Suprantu. Pernai rašiau darbą apie Rusiją ir RSRS.

– SSRS. O morojui užlaužti dampyrę – žygdarbis. Paskui giriasi ant kiekvieno

kampo.

– Na, ir kas?

– Na, ir kas? – Dimitrijus niekinamai mane nužvelgė. – Visai savęs negerbi?

Pagalvok apie Lisą. Taip nusipigindama ir patvirtini, ką dauguma galvoja apie
dampyres. Tai kenkia ir jai, ir man.

– Ak, štai dėl ko. Užgavau tavo vyrišką savimeilę? Bijai, kad sužlugdysiu tavo
reputaciją?

– Mano reputacijai jau nepakenksi, Rouz. Seniai nusistačiau principus ir jų

laikausi. O kaip tau pavyks išsaugoti savosios likučius, dar pamatysim. – Jo
balsas sugriežtėjo. – Dabar grįžk į savo kambarį – jei tik nepulsi ant kaklo kam
kitam.

– Ar taip subtiliai vadini mane kekše?

– Užtektinai prisiklausiau, ką apie tave šneka vaikinai.

Skaudu. Norėjau surikti, kas jam darbo, ką darau su savo kūnu, tačiau pyktis
ir nusivylimas jo veide mane atvėsino. Pati nesupratau kodėl. Jei manim būtų
nusivylusi Kirova, būčiau nusispjovusi, bet Dimitrijus... Prisiminiau, kaip jis
džiaugėsi galėdamas mane pagirti per kelis pastaruosius užsiėmimus... Ir staiga
pasijutau tokia pigi, kokia jis mane ir laikė.

Suspaudė širdį. Gniauždama ašaras paklausiau:

– Kas čia blogo... jei noriu šiek tiek pasismaginti? Man septyniolika. Turiu
teisę pasidžiaugti gyvenimu.

– Tau septyniolika ir mažiau nei po metų nuo tavęs priklausys kieno nors
gyvybė. – Jo balsas tebebuvo griežtas, bet dabar buvo justi ir švelnumo. – Jei
būtum žmogus ar morojė, galėtum smagintis. Galėtum daryti, ką daro kitos
merginos.
 – Bet dabar sakai, kad negaliu.

Jis nusuko žvilgsnį, tamsios akys žvelgė į niekur. Mintys klaidžiojo toli.

– Kai man buvo septyniolika, susipažinau su Ivanu Zeklu. Nebuvom tokie

artimi kaip judu su Lisa, bet susidraugavom ir jis paprašė tapti jo sergėtoju, kai
baigsiu akademiją. Buvau geriausias mokinys, koviausi geriau už kitus, bet to
neužteko. Štai kaip būna gyvenime. Viena klaida, vienas neapsižiūrėjimas... – Jis
atsiduso. – Ir per vėlu ką nors pakeisti.

Gerklę užgniaužė pagalvojus, kad viena mano klaida gali kainuoti Lisai
gyvybę.

– Džesis Zeklas. – Staiga suvokiau, kad Dimitrijus ką tik išmetė buvusio

draugo ir globotinio giminaitį.

– Taip.

– Tave tai trikdo? Jis tau primena Ivaną?

 – Nesvarbu, ką jaučiu aš. Nesvarbu, ką jaučiam mes.

– Bet tave tai liūdina. – Viską supratau. Jaučiau jo slepiamą skausmą. – Tau
skauda. Skauda kasdien. Ar ne? Tu jo ilgiesi.

Dimitrijus pažvelgė nustebęs, lyg būčiau atskleidusi kokią paslaptį. Atrodė,

nenori, kad tai suprasčiau. Laikiau jį atsiskyrėliu, bet jis šalinosi kitų gal tik
todėl, kad paskui nereikėtų išgyventi netekties. Ivano mirtis paliko neišdildomą
žymę jo širdyje.

Susimąsčiau, ar Dimitrijus jaučiasi vienišas.

Nuostaba pranyko iš jo veido, žvilgsnis surimtėjo.

– Nesvarbu, ką jaučiu aš. Svarbiausia jie. Juos ginti.

Vėl prisiminiau Lisą.

– Taip. Suprantu.
 Prieš prabildamas jis ilgai tylėjo.

– Sakei, nori išmokti kautis, iš tiesų kautis. Nepersigalvojai?

– Žinoma, ne.

– Rouz... Galiu tave išmokyti, bet turiu žinoti, kad esi tam atsidavus. Iš tiesų
atsidavus. Negaliu leisti, kad tave blaškytų tokie dalykai, – jis mostelėjo ranka į
sofą. – Ar galiu tavim pasikliauti?

Nuo jo klausimo, užduoto taip rimtai, vos sulaikiau ašaras. Negalėjau suprasti,
kodėl Dimitrijus turi man tokią galią. Paprastai man būdavo nusispjaut, ką mano
kiti.

– Taip. Pažadu.

– Gerai, aš tave mokysiu. Tačiau turėsi būti stipri. Žinau, nemėgsti bėgioti,
bet būtina. Nė nenutuoki, kokie yra strigojai. Akademija rengia kovai, bet tik su
jais susidūrusi suprasi, kokie jie stiprūs ir greiti... dabar nė negali to įsivaizduoti.
Todėl reikia treniruotis. Jei nori išmokti kautis, teks padidinti krūvį. Tai atims
daugiau laiko. Ne kažin kiek liks namų darbams, o viskam kitam apskritai neliks.
Nuolat jausies pavargus, išsekus.
 Pagalvojau apie tai, apie jį, apie Lisą.

– Nesvarbu. Jei sakai, kad reikia, padarysiu viską.

Jis griežtai žiūrėjo į mane svarstydamas, ar gali pasitikėti. Galiausiai

patenkintas linktelėjo.

– Pradėsim rytoj.
 Dešimtas

– ATLEISKIT, MOKYTOJAU, BET NEGALIU SUSIKAUPTI, NES LISA SU ROUZ BE

perstojo siuntinėja viena kitai raštelius.

Mija aiškiai mėgino nukreipti dėmesį nuo savęs, nuslėpti nesugebanti atsakyti
į mokytojo klausimą ir taip sugadino nuostabų rytą. Keletas mokinių vis dar
prisiminė nutikimą su lape, bet visi kiti tik ir kalbėjo, kaip Kristianas padegė
Ralfą. Vis dar nebuvau išbraukusi Kristiano iš įtariamų lapės žudikų sąrašo –
laikiau jį pamišėliu, iš meilės Lisai galinčiu ryžtis net tokiai nesąmonei – bet kad
ir kokių turėjo motyvų, Kristianas, kaip ir buvo žadėjęs, nukreipė dėmesį nuo
Lisos.

Garsėjantis sugebėjimu žeminti mokinius garsiai skaitydamas jų raštelius

Nadžis prilėkė prie mūsų kaip raketa. Jam pavyko atimti raštelį, ir dabar visa
klasė užgniaužusi kvapą laukė intriguojančių smulkmenų. Nurijau gerklėj
įstrigusį gumulą dėdamasi rami, bet Lisa, rodės, tuoj numirs.

– Vaje, vaje, – pasakė jis permesdamas akimis raštelį. – Jei mokiniai tiek
prirašytų per rašinius... Vienos rašysena klaiki, tai atleiskit, jei kur suklysiu. –
Nadžis atsikrenkštė. – Žodžiu, vakar susitikau su Dž., pradeda mokinė klaikia
r ašysena. Ir ką????? Klausimą lydi mažiausiai penki klaustukai. Ir tai
suprantama, nes kartais vienas klaustukas – netgi keturi – neperteikia esmės, ar
ne? – Visi nusijuokė, o Mija itin šlykščiai. – Klaiki rašysena atsako: Spėk iš trijų
kartų. Glamžėmės ant sofos tuščiame kambaryje.

Išgirdęs kikenimą Nadžis pakėlė galvą. Jo britiškas akcentas suteikė dar

daugiau komiškumo.

– Sprendžiant iš jūsų reakcijos spėju, kad žodis „glamžytis“ pavartotas

šiuolaikine prasme, kuri kiek skiriasi nuo tos, kurią mes vartodavom anais
laikais.

Kikenimas sustiprėjo. Atsistojau ir drąsiai rėžiau:

– Taip, mokytojau, kaip tik ta prasme.

Keletas mokinių garsiai nusikvatojo.

– Ačiū už paaiškinimą, panele Hetavėj. Tai kur aš baigiau? Ak, taip. Klausimas
Ir kaip? Atsakymas Gerai, lydimas šypsenėlės, be abejo, reiškiančios teigiamas
emocijas. Ką gi, manau čia derėtų pagirti paslaptingąjį Dž. Ir toli nuėjot? Ak,
merginos, merginos. Tikiuosi, neprireiks raidės S. Nelabai. Mus užklupo. Šįkart
padėties rimtumą pabrėžia liūdna šypsenėlė. Ir? Pasirodė Dimitrijus. Džesį
išmetė lauk, o man išrėžė pamokslą.
 Visi nutilo – tiek išgirdę Nadžį sakant „išrėžė pamokslą“, tiek sužinoję dalyvių
vardus.

– Pone Zeklai, ar jūs ir esat minėtasis Dž.? Tas pats, kurį klaikios rašysenos
autorė apdovanojo šypsenėle?

Džesis išraudo, bet ne itin susikrimto, kad apie jo žygį išgirdo draugai. Kol kas
tą nutikimą – kaip ir pokalbį apie kraują – jis laikė paslaptyje, nes spėju, kad
Dimitrijus kaip reikiant įvarė jam baimės.

– Ką gi, leiskit paploti už ne per daug nusisekusį nuotykį ir už tai, kad kita
pamoka bus aiškiai sugadinta, tačiau ateičiai noriu priminti, kad mano pamokos
nėra pokalbių svetainė. – Ir Nadžis numetė raštelį ant Lisos suolo. – Panele
Hetavėj, nė nežinau, kaip jus nubausti, nes ir taip esat gavus visas galimas
bausmes. O jūs, panele Dragomir, gausite du nušalinimus – vieną už save, antrą
už savo draugę. Prašau pasilikti po skambučio.

Po pamokos su prasikaltusia išraiška veide mane susirado Džesis.

 – Klausyk, dėl to raštelio... Tu gi žinai, kad aš niekuo dėtas. Jei Belikovas
sužinos... Tu jam pasakysi? Tai yra pasakysi, kad aš ne...

– Taip, taip, – pertraukiau. – Nesijaudink, tu saugus.

Šalia stovinti Lisa žiūrėjo, kaip jis išeina iš klasės. Prisiminus, kaip lengvai
Dimitrijus jį išmetė – ir Džesio bailumą – nesusilaikiau ir leptelėjau:

– Staiga visas jo seksualumas išgaravo.

Lisa nusijuokė.

– Verčiau eik, aš dar turiu sutvarkyti stalus.

Palikau ją ir patraukiau į bendrabutį. Lauke būriavosi mokiniai. Nužvelgiau

juos apgailestaudama, kad neturiu laiko bendrauti.

– Netiesa, – išgirdau pasitikėjimo kupiną balsą. Kamilė Konta. Graži ir

populiari, iš vienos prestižiškiausių Kontų klano šeimų. Prieš pabėgant jiedvi su
Lisa lyg ir buvo draugės, dvi lyderės, besivaržančios dėl populiarumo. – Jie valo
tualetus ar panašiai.
 – Dieve mano, – atsakė jos draugė. – Mija dėta, aš numirčiau.

Nusišypsojau. Džesis aiškiai paskleidė vakarykščius gandus. Deja, kitas mano

nugirstas pokalbis aptemdė pergalės džiaugsmą.

– Girdėjau, ji tebebuvo gyva. Gulėjo ir trūkčiojo.

– Fui, kaip šlykštu. Kodėl jos nepaliko, kur užmušė?

– Kam išvis reikėjo ją galabyti?

– Manai, Ralfas teisus? Kad jiedvi su Rouz tai padarė ieškodamos kaifo?

Pamatę mane jie nutilo.

Susiraukusi nupėdinau. Gyva, gyva.

 Atsisakiau aptarinėti su Lisa panašumą tarp atsitikimo su lape ir dvejų metų
senumo įvykio. Nenorėjau tikėti, kad esama sąsajų, dar labiau nenorėjau, kad
taip manytų Lisa.

Bet ir negalėjau išmesti iš galvos, – jis buvo ne tik šiurpus, bet ir priminė
nutikimą su lape.

Vieną vakarą, pabėgusios iš paskutinės pamokos, klaidžiojom miške netoli

akademijos. Neseniai su Ebe Badika buvau išmainiusi dailius raganosio odos
sandalus į butelį persikų degtinės, kurį ji nežinia iš kur gavo. Sutinku,
apgailėtina, bet akademijoje reikėjo kaip nors suktis. Kai pasiūliau ištuštinti
butelį, Lisa papurtė galvą, bet ėjo kartu. Kaip paprastai.

Netoli pažaliavusios pelkės suradom seną kelmą. Priešpilnis skleidė silpną

sidabrinę šviesą, bet vampyrams ir pusiau vampyrams jos pakako per akis.
Keičiantis buteliu erzinau ją dėl Arono. Ji prisipažino, jog aną savaitgalį mylėjosi,
ir man sukilo pavydas, kad ji išbandė seksą pirma.

– Ir kaip?

Lisa tik trūktelėjo pečiais ir užsivertė butelį.

 – Nežinau. Niekaip.

– Kaip tai niekaip? Žemė neišslydo iš po kojų?

– Ne, – atsakė ji tramdydama juoką. – Aišku, ne.

Nesupratau, kas čia juokingo, bet pajutau, kad Lisa nenori apie tai kalbėti.
Mūsų ryšys tik buvo pradėjęs ryškėti, ir retkarčiais mane pasiekdavo jos
jausmai. Pažvelgiau į butelį.

– Nepasakyčiau, kad degtinė padeda.

– Todėl, kad jame beveik nėra alkoholio...

Netoliese sutraškėjo krūmai. Tuoj pat pašokau užstodama Lisą.

– Tikriausiai koks nors gyvūnas, – pasakė ji traškesiui nurimus.

 Bet tai nereiškė, kad pavojus praėjo. Sargai neįleisdavo strigojų, bet prie
akademijos dažnai atklysdavo laukinių gyvūnų – lokių, pumų.

– Eime, – paraginau Lisą. – Grįžtam.

Netrukus kažkas sujudėjo, ir mums kelią pastojo šešėlis.

– Panelės.

Karp.

Mes suakmenėjom, mano žaibiška reakcija kažkur pradingo, ir aš užgaišau

kelias akimirkas, kol paslėpiau butelį už nugaros.

Ji šyptelėjo ir ištiesė ranką.

Kaip paklusni avelė atidaviau butelį. Ji pasibruko po pažastim. Paskui

apsigręžė ir nuėjo nepratarus nė žodžio, o mes patraukėm įkandin nujausdamos,
kad pasekmės bus liūdnos.
 – Manėt, niekas nepastebės, kai pabėgo pusė klasės? – patylėjusi paklausė ji.

– Pusė klasės?

– Ne jūs vienos šiandien nusprendėt pabėgti iš pamokų. Matyt, dėl oro.

Pavasario karštinė.

Mudvi su Lisa nenoriai vilkomės iš paskos. Nuo tada, kai Karp išgydė man
rankas, jos akivaizdoje jausdavausi nejaukiai. Keistas, paranojiškas jos elgesys
mane sužadino, paveikė, netgi baugino. Pastaruoju metu nebegalėjau žiūrėti į ją
nematydama randų ant kaktos. Ryškiai raudoni plaukai paprastai juos
paslėpdavo. Bet kartais atsirasdavo naujų, kartais išnykdavo senieji.

Dešinėje išgirdom keistą garsą. Stabtelėjom.

– Greičiausiai kas iš klasės draugų, – sumurmėjo Karp žvelgdama ten, iš kur

sklido garsas.

Priėjusios pamatėm gulintį didelį juodą paukštį. Paukščiai – kaip ir dauguma

gyvų padarų – manęs nejaudino, bet tiesiog negalėjau atplėšti susižavėjusių akių
nuo žvilgančių plunksnų ir grėsmingo snapo. Jis per pusę minutės būtų iškapojęs
akis – bet dabar aiškiai merdėjo. Sutrūkčiojęs paukštis nurimo.
 – Kas čia? Varna? – paklausiau.

– Per didelis, – atsakė Karp. – Čia kranklys.

– Jis negyvas? – paklausė Lisa.

Pažvelgiau į paukštį.

– Tikrai negyvas. Neliesk.

– Jį tikriausiai užpuolė kitas kranklys, – pasakė Karp. – Kartais jie kovoja dėl
teritorijos ir lesalo.

Su užuojauta veide Lisa priklaupė prie paukščio. Manęs tai nenustebino, ji

mylėjo gyvūnus. Net man keletą dienų skaitė pamokslus, kai sukėliau liūdnai
pagarsėjusią smiltpelės ir krabo atsiskyrėlio dvikovą. Man tai buvo dviejų vienas
kito vertų priešininkų patikrinimas, jai – žiaurus elgesys su gyvūnais.
 Keistai sustingusi ji ištiesė ranką prie kranklio.

– Lisa! – sušukau pasibaisėjusi. – Gali užsikrėsti.

Bet ji manęs negirdėjo. Karp stovėjo nejudėdama, išblyškusi kaip vaiduoklis.

Lisa pirštais perbraukė kranklio sparnus.

– Lisa, – pakartojau ir žengiau norėdama nusivesti ją. Staiga mane apėmė

keistas jausmas, grožio ir gyvybės kupina saldybė. Tokia stipri, kad sustojau
kaip įkasta.

Ir tada kranklys sujudėjo.

Lisa tyliai riktelėjo ir atitraukė ranką. Abi žiūrėjom į paukštį išplėtusios akis.

Kranklys suplasnojo sparnais ir pamėgino atsistoti. Kai pavyko, pasuko mūsų

link, įsmeigęs į Lisą pernelyg protingas, kaip paukščiui, akis. Jis prikaustė jos
žvilgsnį ir aš negalėjau perskaityti jos minčių. Galiausiai kranklys nusuko akis ir
suplasnojęs stipriais sparnais pakilo į orą.
 Vėjas sušiureno lapus.

– Dieve mano, – atsiduso Lisa. – Kas čia įvyko?

– Kad aš žinočiau, – atsakiau slėpdama siaubą.

Karp sugriebė Lisą už rankos ir atgręžė į save. Buvau pasiruošus ją ginti, jei
Beprotė Karp ką būtų sumaniusi, nors abejojau, ar įveikčiau mokytoją.

– Nieko, – skubiai patikino Karp, bet jos akys buvo paklaikusios. – Girdėjot?
Nieko. Ir kad niekam – niekam – nepasakotumėt, ką čia matėt. Pažadėkit.
Pažadėkit apie tai nesikalbėti.

Mudvi su Lisa dvejodamos susižvelgėm.

– Gerai, – išstenėjo ji.

Karp atleido gniaužtus.

 – Daugiau taip nedaryk. Antraip jie sužinos. Ir tave išveš. – Tada ji atsigręžė į
mane. – Neleisk jai daugiau taip elgtis. Niekada.

Kieme šalia bendrabučio išgirdau tariant savo vardą.

– Rouz. Šaukiau tave šimtą kartų.

Pamiršus Karp ir kranklį pažvelgiau į Meisoną, jis jau kuris laikas spūdino
šalia. Buvau taip paskendusi mintyse, kad jo nė nepastebėjau.

– Atleisk, – sumurmėjau. – Užsigalvojau. Aš... pavargus.

– Persistengei smagindamasi aną vakarą?

Piktai dėbtelėjau.
 – Padėtis kontroliuojama.

– Aš manau, – nusijuokė jis, nors juokas nuskambėjo nelinksmai. – Turbūt

Džesis nesusitvarkė.

– Susitvarkė.

– Jei jau taip sakai. Bet aš manau, kad tavo prastas skonis.

Sustojau.

– O aš manau, kad tai ne tavo reikalas.

Jis nudelbė akis.

– Per tave dabar tai visos klasės reikalas.

– Aš juk netyčia.
 – Vis tiek visi būtų sužinoję. Džesis nelaiko liežuvio už dantų.

– Jis nebūtų išplepėjęs.

– Aha, – atkirto Meisonas. – Nes jis gražuolis ir iš garsios šeimos.

– Nenusišnekėk, – supykau. – Ir išvis, kas tau darbo? Pavydi, kad dariau tai ne
su tavim?

Jis išraudo iki pat raudonų plaukų pašaknių.

– Man nepatinka, kai apie tave paisto nesąmones, ir viskas. Ar bjauriai

juokauja. Tave vadina kekše.

– Man nusispjaut, kaip mane vadina.

– Taip, tu tikrai kieta. Tau nieko nereikia.

 – Nereikia. Aš viena geriausių novicių šioje suknistoje akademijoje ir nebūtina
manęs ginti. Nesielk su manim kaip su bejėge mergiote.

Apsigręžiau ir nuėjau, bet Meisonas greitai mane pasivijo. Taip nutinka, kai
esi metro penkiasdešimt penkių.

– Klausyk, nenorėjau tavęs supykdyti. Man tiesiog neramu.

Įžūliai nusikvatojau.

– Aš rimtai. Palauk... – tarė jis. – Šį tą dėl tavęs padariau. Vakar buvau

bibliotekoje, ieškojau šv. Vladimiro.

Vėl sustojau.

– Tikrai?
 – Taip, bet apie Aną nedaug ką radau. Visos knygos apibendrinamosios.
Pasakojama, kaip Vladimiras gydė žmones, išplėšdavo mirčiai iš nagų.

Paskutiniai žodžiai užgavo jautrią stygą.

– Ar aptikai dar ką nors? – pralemenau.

Jis papurtė galvą.

– Ne. Reikia pirminių šaltinių, bet čia jų nėra.

– Pirminių ko?

Jo veidą nušvietė šypsena.

– Turbūt per pamokas nuolat rašinėji raštelius? Kalbėjom apie šaltinius prieš
kelias dienas per Andrėjaus pamoką. Tai anų laikų knygos. Parašytos šiais
laikais vadinamos antriniais šaltiniais. Būtų geriau, jei rastum jo paties rašinius.
Ar to, kas jį pažinojo.
 – Aišku. O tu kas, genijus?

Meisonas mane kumštelėjo.

– Tiesiog atidžiai klausausi per pamokas, ir tiek. O tu svajoji. Viską praleidi

pro ausis. – Jis nervingai nusišypsojo. – Klausyk... tikrai atsiprašau dėl to, ką
pasakiau. Aš tik...

Jis pavydi, staiga supratau. Mačiau tai iš akių. Kaip nepastebėjau anksčiau?
Matyt, tikrai svajoju.

– Viskas gerai, Meisi. Pamiršk. – Nusišypsojau. – Ačiū, kad knisaisi

bibliotekoje.

Jis vyptelėjo, ir aš įėjau į vidų gailėdamasi, kad negaliu atsakyti į jo jausmus.

 Vienuoliktas

– GAL TAU REIKIA DRABUŽIŲ?

– Ką?

Pažvelgiau į Lisą. Laukėm, kol prasidės Nadžio slavų meno pamoka, ir aš

užsimiršus klausiausi, kaip Mija atkakliai tvirtina, kad tai ne jos, o pažįstamos
tėvai.

– Jokie jie ne tarnai! – šaukė aiškiai sutrikusi. Paskui susitvardė ir išdidžiai

tėškė: – Jie beveik patarėjai. Nepasitarę su jais Drozdovai nieko nesprendžia.

Kone paspringau iš juoko, o Lisa nepritariamai papurtė galvą.

 – Pernelyg džiūgauji.

– Negaliu atsisakyti tokio malonumo. Ko ką tik klausei? – Rausiausi kuprinėje

lūpų blizgio. Radus mano veidas ištįso. Beveik pasibaigęs, nenutuokiu, kur reikės
susiveikti kitą.

– Klausiau, ar nereikės drabužių šiam vakarui, – pakartojo ji.

– Aišku, reikės. Bet taviškiai man netinka.

– Tai ką rengsies?

Trūktelėjau pečiais.

– Ką nors sugalvosiu, kaip visada. Kaip nors. Svarbiausia, kad Kirova išvis
mane išleido.

Vakare buvo numatytos iškilmės. Lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų diena – jau
beveik mėnuo, kai sugrįžom – ir akademiją turėjo aplankyti kilmingi asmenys,
tarp jų pati karalienė Tatjana. Jei atvirai, mane jaudino kitkas. Ji jau buvo
lankiusis akademijoj. Paprasta ir tikrai ne tokia ypatinga, kaip pasakojama. Be
to, pagyvenusi tarp žmonių, kur valdovai renkami, apie sustabarėjusius
kilminguosius buvau nekokios nuomonės. Nors leidimą dalyvauti gavau, nes
dalyvavo visi. Man tai buvo proga pabūti su kitais, užuot tupėjus uždarytai
kambaryje. Kelios nuobodžios kalbos – nedidelė kaina už gurkšnelį laisvės.

Po pamokų nelikau paplepėti su Lisa kaip paprastai. Dimitrijus tesėjo žodį dėl
papildomų treniruočių ir man teko tesėti savąjį. Dabar turėjau dvi papildomas
treniruočių valandas – prieš ir po pamokų. Matydama, kaip jis kaunasi, ėmiau
suprasti, kodėl yra vadinamas dievu. Jis daug žino – vien šešios žaibo tatuiruotės
daug ką pasako – ir aš degiau nekantrumu perprasti jo mokymą.

Atėjus į sporto salę pamačiau, kad jis vilki marškinėlius ir sportines kelnes, o
ne džinsus. Jam tiko. Netgi labai. Liaukis spoksoti, paliepiau sau.

Jis pasisodino mane priešais save ant čiužinio ir sukryžiavo rankas.

– Koks didžiausias strigojų pranašumas?

– Kad jie nemirtingi?

– Sugalvok kai ką paprastesnio.

 Pagalvojau.

– Jie aukštesni už mane. Ir stipresni.

Dauguma strigojų – išskyrus tuos, kurie kadaise buvo žmonės – tokio pat ūgio
kaip ir jų pusbroliai morojai. Strigojai gerokai ištvermingesni, juslės labiau
išlavėjusios nei dampyrų. Todėl sergėtojams tenka daug treniruotis, kad
kompensuotume savo „trūkumus“.

Dimitrijus linktelėjo.

– Tai sunku, bet įveikiama. Kito ūgį ir svorį galima panaudoti prieš jį patį.

Ir jis man parodė keletą puolimo judesių. Kartodama juos supratau, kodėl taip
dažnai gaunu į kaulus per grupinius užsiėmimus. Greitai įsisavinau techniką ir
degiau nekantrumu pritaikyti ją praktikoje. Užsiėmimui einant į pabaigą
Dimitrijus leido man pamėginti.

– Nagi, – paragino. – Pamėgink man trenkti.

 Antrąkart prašyti nereikėjo. Palinkau į priekį ir bandžiau smūgiuoti, bet jis
mikliai atrėmė smūgį ir patiesė mane ant čiužinio. Skausmas pervėrė visą kūną,
bet nenorėjau pasiduoti. Pašokau tikėdamasi užklupti jį nepasirengusį.
Nepavyko.

Po keleto nevykusių bandymų atsistojau ir ranka parodžiau skelbianti

paliaubas.

– Ką darau ne taip?

– Nieko.

Atsakymas manęs neįtikino.

– Jei viską darau gerai, dabar turėtum gulėti be sąmonės.

– Kodėl? Visi tavo judesiai teisingi, tiesiog tau tai pirmas kartas, o aš turiu
daugelio metų patirtį.

Užverčiau akis parodydama, ką manau apie jo „amžių ir patirtį“. Kartą man

sakė, kad jam dvidešimt ketveri.
 – Kaip pasakysi, seneli. Gal pamėginam dar sykį?

– Nebėra laiko. Juk turi ruoštis vakarui?

Žvilgtelėjusi į apdulkėjusį laikrodį ant sienos pašokau. Iškilmės tuoj prasidės.

Nuo minties apie jas sukosi galva. Jaučiausi kaip pelenė, tik be drabužių.

– Po galais, tikrai.

Dimitrijus ėjo pirmas. Žengdama jam iš paskos supratau, kad negaliu praleisti
tokios progos. Šokau jam ant nugaros lygiai taip, kaip jis buvo mokęs. Veikiau
netikėtai. Jis net nematė, kad puolu.

Tačiau, dar nespėjus jo paliesti, žaibiškai apsigręžė. Vienu mikliu judesiu

sugriebė mane, lyg būčiau besvorė, ir prispaudė prie žemės.

– Aš viską padariau gerai! – skundžiausi.

 Laikydamas už riešų Dimitrijus žiūrėjo į mane, bet žvilgsnis nebebuvo toks
rimtas kaip per pamoką. Atrodė, jam smagu.

– Tave išdavė kovos riksmas. Kitąkart pasistenk nerėkti.

– Ar kas būtų pasikeitę, jei būčiau tylėjusi?

Jis kiek pagalvojo.

– Ne. Greičiausiai ne.

Garsiai atsidusau, bet mano nuotaika buvo pernelyg gera, kad leisčiausi
prislegiama šios nesėkmės. Esama ir pranašumų turėti tokį mokytoją – visa
galva aukštesnį ir sunkesnį. Apie jėgą net nešneku. Dimitrijaus kūnas tvirtas ir
raumeningas, bet nepripumpuotas. Jei pavyks sutvarkyti jį, sutvarkysiu
kiekvieną.

Staiga toptelėjo, kad jis tebelaiko mane prispaudęs. Jaučiau jo pirštų,

gniaužiančių mano riešus, šilumą. Laikė mane prispaudęs kojomis ir pilvu, mūsų
veidus skyrė pora centimetrų. Kelios ilgos plaukų sruogos užkrito jam ant veido
ir jis žiūrėjo beveik taip kaip aną vakarą kambaryje. Ir, Dieve, kaip skaniai
kvepėjo. Pristigau oro – tikrai ne dėl fizinio nuovargio ar dėl to, kad jis buvo
užgulęs krūtinę.
 Nežinia ką būčiau atidavusi už sugebėjimą tą akimirką perskaityti jo mintis.
Po ano vakaro pastebėjau, kad Dimitrijus nenuleidžia nuo manęs akių. Kalbu ne
apie treniruotes – tai darbas. Bet prieš ir po jų jis atsipalaiduodavo ir žvelgdavo į
mane kone susižavėjęs. O kartais, jei gerai sekdavosi, nusišypsodavo.
Nuoširdžiai, o ne sausu šypsniu, lydinčiu sarkastiškas pastabas, kuriomis dažnai
apsikeisdavom. Niekam nenorėjau prisipažinti – nei Lisai, nei pačiai sau – bet
kartais gyvenau tik dėl tų šypsenų. Jos tarsi nušviesdavo jo veidą ir vadinti jį
„gražuoliu“ buvo per maža.

Norėdama nusiraminti, svarsčiau, ką dar pasakius apie treniruotę, bet

netikėtai leptelėjau:

– Na... ką dar turi man parodyti?

Dimitrijaus lūpos suvirpėjo ir jau maniau, kad būsiu apdovanota viena iš tų

šypsenų. Širdis suspurdėjo. Bet jis susitvardė, nors ir labai sunkiai, ir ėmėsi
griežto mokytojo vaidmens. Atsiplėšė nuo manęs, atsisėdo ant kulnų ir atsistojo.

– Eime. Mums metas.

Drebančiom kojom išsekiau paskui jį iš sporto salės. Jis neatsigręžė, o aš

mintyse keikiau save.
 Įsimylėjau mokytoją. Vyresnį mokytoją. Man aiškiai ne visi namie. Dimitrijus
septyneriais metais už mane vyresnis. Užtektinai, kad galėtų man būti... gerai
gerai, negalėtų. Bet vis tiek vyresnis. Septyneri metai – daug. Kai gimiau, jis jau
mokėsi rašyti. Kai aš mokiausi rašyti ir svaidžiau į mokytojus knygas, jis jau
tikriausiai bučiavo mergaites. Turint omeny jo išvaizdą, jų turėjo būti nemažai.

Be to, šiuo metu nenoriu apsisunkinti gyvenimo.

Kambaryje susiradau pakenčiamą megztinį ir greitai palindusi po dušu

patraukiau į priėmimą.

Nepaisant didingų akmeninių sienų, raižinių ir bokštelių, akademijos vidus

buvo ganėtinai šiuolaikiškas. Turėjom Wi-Fi, fluorescentines šviesas ir visus
kitus technikos stebuklus. Valgykla labiau priminė kavines, kuriose lankydavausi
Portlande ir Čikagoje – paprasti kvadratiniai staliukai, rausvai pilkos sienos ir
nedidelė patalpa, kur patiekiamas įtartinai paruoštas maistas. Kažkas,
norėdamas pagyvinti sienas, buvo pakabinęs nespalvotų nuotraukų, bet aš vazų
ir belapių medžių „menu“ nelaikiau.

Tačiau šįvakar kažkam pavyko paversti nuobodžią valgyklą tikrų tikriausiu

valgomuoju. Ant stalų stovėjo vazos su raudonomis rožėmis ir baltomis lelijomis,
degė žvakės, o staltiesės – nepatikėsit – buvo iš raudono kaip kraujas lino.
Įspūdis pritrenkiantis. Sunku patikėti, kad čia ta pati vieta, kur paprastai
šlamščiu sumuštinius su vištiena. Ji derėjo pačiai karalienei.
 Stalai buvo sustatyti eilėmis, vidurys paliktas tuščias. Kiekvienam paskirta
vieta, taigi, savaime suprantama, negalėjau sėdėti šalia Lisos. Ji sėdėjo priekyje
su morojais, aš su novicais buvome nugrūsti į galą. Kai įėjau, ji sugavo mano
žvilgsnį ir nusišypsojo. Lisa vilkėjo Natali suknelę – žydrą, šilkinę, be petnešėlių,
idealiai tinkančią prie jos išblyškusio veido. Kas galėjo pamanyti, kad Natali turi
tokių gražių daikčiukų? Mano megztinis iškart nublanko.

Oficialios vakarienės visada rengiamos pagal tą patį scenarijų. Pagrindinis

stalas statomas priekyje, ant pakylos, kad aikčiodami galėtume stebėti karalienę
Tatjaną ir kitus kilminguosius. Pasieniais išsirikiavę sergėtojai sustingę kaip
statulos. Dimitrijus buvo tarp jų, ir mane persmelkė keistas jausmas, prisiminus,
kas nutiko sporto salėje. Jis žiūrėjo tiesiai prieš save, akis įsmeigęs į niekur ir
kartu matydamas viską, kas dedasi aplinkui.

Kai atėjo laikas įžengti kilmingiesiems, visi atsistojome ir pagarbiai

nulydėjome juos akimis. Keletą atpažinau, daugiausia tuos, kurių vaikai lankė
akademiją. Tarp jų buvo ir Viktoras Daškovas, ėjo lėtai pasiramsčiuodamas
lazdele. Nors apsidžiaugiau jį išvydus, suskaudo širdį matant, kiek pastangų jam
kainuoja kiekvienas žingsnis.

Jiems susėdus iškilmingai įėjo keturi sergėtojai raudona su juodu dryžuotais

švarkais. Visi, išskyrus sergėtojus pasieniuose, suklupom ant kelių rodydami
kvailą ištikimybę.

Kiek ceremonijų ir pozos, bodėdamasi pamaniau. Morojų monarchą iš

kilmingųjų skirdavo buvęs monarchas. Karalius ar karalienė negalėjo skirti
tiesioginio savo palikuonio, o kilmingų ir karališkų šeimų taryba prireikus galėjo
užginčyti sprendimą. Tiesa, taip beveik niekada nenutikdavo.

Paskui sergėtojus pasirodė karalienė Tatjana su raudona šilkine suknia ir prie

jo derančiu švarku. Ji buvo įžengus į šeštą dešimtį, tamsūs žilstelėję plaukai
pakirpti iki smakro, ant galvos „Mis Amerika“ stiliaus tiara. Žengė lėtai, tarsi
išėjusi pasivaikščioti, dar keturi sergėtojai jai įkandin.

Novicų stalus Tatjana praėjo gana greitai, bet keletą kartų linktelėjo ir
nusišypsojo. Nors mes, dampyrai, tebuvom pusžmogiai, neteisėti morojų vaikai,
aukojom savo gyvybes, kad jiems tarnautume ir juos saugotume. Tikimybė, kad
dauguma iš mūsų žus jauni, buvo tokia didelė, kad karalienei teko atiduoti mums
deramą pagarbą.

Priėjusi morojų stalus ji užtruko, netgi šnektelėjo su keliais mokiniais. Toks

pripažinimas buvo itin reikšmingas, nors dažniausiai rodė, kad mokinio tėvai
palaiko su ja gerus santykius. Savaime suprantama, daugiausia dėmesio kliuvo
turintiesiems karališkojo kraujo. Tiesa, karalienė apsiribojo banaliomis
mandagybėmis.

– Vasilisa Dragomir.

Išgirdusi Lisos vardą pakėliau galvą. Per mūsų ryšį pajutau jos nerimą.
Pažeisdama protokolą pakilau iš savo vietos ir užsiėmiau patogesnę, kad geriau
matyčiau, – žinojau, kad niekas nekreips dėmesio į mane, kai pati karalienė
išskyrė paskutinę iš Dragomirų. Visi nekantravo išgirsti, ką karalienė pasakys
bėglei princesei.
 – Girdėjom, kad sugrįžai. Džiaugiamės, kad Dragomirai vėl su mumis, nors jų
liko tik vienas. Nuoširdžiai užjaučiame dėl tėvų ir brolio žūties, jie buvo vieni
iškiliausių morojų, tad jų mirtis mums – tikra tragedija.

Niekada nesuprasiu karališkųjų asmenų papročio kalbėti apie save trečiuoju

asmeniu, bet šiaip viskas buvo gerai.

– Tavo įdomus vardas, – kalbėjo ji toliau. – Dauguma rusų pasakų veikėjų

Vasilisos. Vasilisa Narsioji, Vasilisa Gražioji. Skirtingas merginas sieja ne tik tas
pats vardas, bet ir tie patys iškilūs bruožai: jėga, sumanumas, šaltakraujiškumas
ir dora. Joms tai padėjo pasiekti svarbių pergalių ir įveikti priešus. Lygiai taip
pat pagarbos verta Dragomirų pavardė. Dragomirų karaliai ir karalienės daug
metų valdė išmintingai ir teisingai. Naudojo savo stebuklingas galias kilniems
tikslams, žudė strigojus, petys petin kovėsi su savo sergėtojais. Ne veltui jie
priskiriami karališkajai atšakai.

Tatjana šiek tiek patylėjo, leisdama suvokti savo žodžių svarbą. Jaučiau, kaip
keičiasi visų nuotaika, o iš Lisos sklinda nuostaba ir nedrąsus džiaugsmas. Jos
statusas akademijoje pasikeis. Jau rytoj galim tikėtis prisiplakėlių.

– Taip, – pridūrė Tatjana. – Tavo vardas ir pavardė išties garsūs, įkūnija

taurius asmenybės bruožus, o pažvelgus į istoriją byloja apie didžius ir drąsius
poelgius. – Ji trumpam nutilo. – Bet tu parodei, kad vardas dar nieko nereiškia.
Jis nesutrukdo pasukti klystkeliais.
 Skėlus antausį žodžiu karalienė nusigręžė ir nuėjo.

Visi buvo sukrėsti. Jau norėjau šokti iš vietos ir pulti karalienę, bet supratau,
kad pustuzinis sergėtojų paties mane ant grindų nespėjus žengti nė penkių
žingsnių. Todėl nekantraudama laukiau vakarienės pabaigos, jausdama Lisos
nusivylimą.

Po vakarienės prasidėjus priėmimui, Lisa išėjo į lauką. Sekiau paskui, bet

sugaišau pakeliui stabtelėdama persimesti žodeliu kitu.

Ji išėjo į kiemą, derantį prie didingo akademijos fasado. Sodą dengė medžio
raižinių stogas, retos skylės praleido šviesą tik tiek, kad nepakenktų morojams.
Medžiai, numetę lapus žiemai, žymėjo sodo ribas ir takus, vedančius į kitus
sodus, kiemus ir pagrindinį kiemą. Tvenkinys kampe žiemai išsemtas, prie jo
stovėjo impozantiška, išskaptuota iš pilko akmens, su ilgu apsiaustu, barzda ir
ūsais šv. Vladimiro statula.

Pasukus už kampo stabtelėjau, nes pamačiau, kad mane aplenkė Natali.

Norėjau prieiti, bet persigalvojau. Žinau, kad šnipinėti negražu, bet staiga man
parūpo, ką Natali pasakys Lisai.

– Jai nederėjo taip kalbėti, – pasakė Natali. Ji vilkėjo geltona, panašaus

kirpimo kaip Lisos, suknele, bet jai stigo Lisos grakštumo ir elegancijos. Be to,
geltona spalva klaikiai netiko – pjovėsi su juodais į kuodelį susuktais plaukais.

– Tai neteisinga, – piktinosi ji. – Nekreipk dėmesio.

– Per vėlu. – Lisa nudelbė akis į grindinį.

– Ji suklydo.

– Ji teisi! – sušuko Lisa. – Mano tėvai... ir Andrė... jie pasmerktų mane už tai,
ką padariau.

– Ne, nepasmerktų, – Natali balsas buvo tylus ir švelnus.

– Bėgti buvo kvaila ir neatsakinga.

– Na, ir kas? Tu suklydai. Aš nuolat klystu. Anądien turėjau ruošti namų

darbus iš dešimto skyriaus, o perskaičiau vienuo... – susigriebusi nutilo, bet
netrukus lyg niekur nieko tratėjo toliau: – Visi keičiasi. Mes nuolat keičiamės, ar
ne? Tu ne tokia pat, kokia buvai. Aš ne tokia pat, kokia buvau.
 Tiesą pasakius, man Natali atrodė lygiai tokia pat, man svarbiausia, kad galiu
ją pakęsti.

– Be to, – neatlyžo ji. – Ar pabėgimas tikrai buvo klaida? Juk nepabėgai šiaip
sau, turėjai turėti kokią nors priežastį, be to, tikriausiai gavai iš to naudos? Tau
buvo sunkus metas – kalbu apie tėvus ir brolį. Gal tai ir buvo geriausia išeitis.

Lisa šyptelėjo. Abi supratom, kad šitaip Natali mėgina išgauti tikrąsias mūsų
pabėgimo priežastis – kaip ir visi kiti. Šlykšti veidmainė.

– Nežinau, ar jų buvo, greičiausiai ne, – atsakė Lisa. – Tiesiog buvau silpna.

Andrė nebūtų pabėgęs. Jam viskas sekdavosi. Ir bendrauti su kitais, ir karališkos
nesąmonės.

– Ir tau sekasi.

– Gal. Bet man tai nepatinka. Tai yra man patinka jie... bet dauguma elgiasi
veidmainiškai.

– Tada nesikrimsk, kad niekur nedalyvauji, – guodė Natali. – Aš su jais irgi

nebendrauju ir nieko neprarandu. Man gerai klojasi. Tėvelis sako, kad jam visai
nesvarbu, ar bendrausiu su kilmingaisiais, ar ne. Jis tik nori, kad būčiau
laiminga.

– Ir todėl, – tariau galiausiai pasirodžiusi, – valdyti turėtų jis, o ne ta kalė. Iš jo

atimtas titulas.

Apstulbusi Natali net pašoko. Buvau tikra, kad jos keiksmažodžiai apsiriboja
„po galais“ ir „kvaiša“.

– Pasigedau tavęs, – tarė Lisa.

Natali žiūrėjo čia į vieną, čia į kitą ir staiga suprato stovinti tarp dviejų
geriausių draugių. Ji sutrikusi užsikišo už ausies neklusnią plaukų sruogą.

– Ką gi... Einu susirasiu tėvelį. Pasimatysim kambaryje.

– Iki, – pasakė Lisa. – Ir ačiū.

Natali nuskubėjo.
 – Ji tikrai tebevadina jį tėveliu?

Lisa sudraudė mane žvilgsniu.

– Nesikabinėk prie jos. Ji miela.

– Taip, miela. Girdėjau, ką ji sakė, ir nors ir kaip nesinori pripažinti, neradau

prie ko prikibti. Viskas tiesa. – Patylėjau. – Aš ją užmušiu, – pridūriau. – Ne
Natali, karalienę. Ir velniop sergėtojus – aš ją užmušiu. Ji taip lengvai
neišsisuks...

– Nešnekėk šitaip, Rouz. Tave suims už išdavystę. Tiesiog viską pamiršk.

– Pamiršti? Po to, ką ji tau prišnekėjo? Visiems girdint?

Lisa neatsakė, net nepažvelgė į mane. Užsimiršusi žaidė su krūmo šaka.

Atpažinau tą pažeidžiamą žvilgsnį ir išsigandau.

– Ei, – pritildžiau balsą. – Nekreipk dėmesio. Ji pati nesuprato, ką paisto.

Nesisielok. Ir nekrėsk kvailysčių.
 Lisa pažiūrėjo į mane.

– Viskas pasikartos, ar ne? – sušnibždėjo ji. Ranka, tebelaikanti šaką,

sudrebėjo.

– Ne, jei pati neleisi. – Pamėginau nepastebimai dirstelėti į jos riešus. – Juk tu
ne..?

– Ne. – Ji papurtė galvą ir sumirksėjo tvardydama ašaras. – Ir nenorėjau. Tas

nutikimas su lape mane prislėgė, bet ne tiek. Ilgiuosi tavęs, bet šiaip viskas
gerai. Man patinka... – Ji nutilo.

Išgirdau, kaip vardas nuskamba jos mintyse.

– Kristianas.

– Norėčiau, kad negalėtum to daryti. Arba tiesiog nedarytum.

 – Atleisk. Ar vėl turėsiu išpilti paskaitą, kad Kristianas – psichopatas?

– Per dešimt kartų jau moku ją atmintinai, – sumurmėjo Lisa.

Jau norėjau rėžti vienuoliktą kartą, bet išgirdau juoką ir aukštakulnių

kaukšėjimą į grindinį. Prie mūsų ėjo Mija su draugėmis, Arono nebuvo matyti.
Akimirksniu pasiruošiau gintis.

Lisa tebebuvo sukrėsta karalienės žodžių, nusiminusi ir pažeminta. Ji gėdijosi,

ką dabar apie ją pagalvos kiti, ir manė, kad šeima būtų pasmerkusi ją už
pabėgimą. Aš taip nemaniau, bet ji patikėjo karalienės žodžiais ir negalėjo
išsivaduoti nuo niūrių minčių. Kad ir kaip stengėsi atrodyti rami, buvo kaip
nesava, ir aš nerimavau, kad ji neiškrėstų kokio akibrokšto. O Mija galėjo tik
šliūkštelėti žibalo į ugnį.

– Ko nori? – griežtai paklausiau.

Nekreipdama į mane dėmesio Mija išdidžiai nusišypsojo Lisai ir žengė kelis

žingsnius artyn.

– Norėjau sužinoti, ar smagu būti tokia svarbia ir tokia kilminga. Tikriausiai

labai džiaugiesi karalienės užkalbinta? – Jos bičiulės sukikeno.
 – Laikykis atokiau. – Atsistojau tarp jų, ir Mija kiek atsitraukė, tikriausiai
išsigando, kad galiu sulaužyti jai ranką. – Beje, karalienė bent jau žino jos vardą,
o tavo ar tavo tėvų tai jau tikrai ne, nors ir kaip neriesi iš kailio.

Mačiau, kaip ją užgavo mano žodžiai. Ji beviltiškai troško priklausyti

kilmingiesiems.

– Aš bent jau mataus su savo tėvais ir žinau, kas jie, – atkirto Mija. – Bet tik
vienas Dievas žino, kas tavo tėvas. Tavo motina – viena garsiausių sergėtojų,
tačiau tu jai nerūpi. Visi žino, kad ji tavęs nelanko. Tikriausiai apsidžiaugė, kai
pabėgai. Jei išvis pasigedo.

Skaudu. Sukandau dantis.

– Ji bent jau garsi. Ir iš tiesų patarinėja kilmingiesiems, o ne plauna jiems

grindis.

Išgirdau, kaip viena Mijos draugių sukikeno. Mija jau norėjo atsikirsti, nes
turėjo sukaupus nemažai paaiškinimų, bet staiga viską suprato.

– Tai tavo darbas, – tarė išplėtusi akis. – Kažkas man sakė, kad gandus paleido
Džesis, bet jis negalėjo žinoti. Jis išgirdo iš tavęs. Kai su juo permiegojai.
 Dabar ji tikrai mane įsiutino.

– Aš su juo nemiegojau.

Žiūrėdama į mane Mija dūrė pirštu į Lisą.

– Viskas aišku. Darai už ją nešvarius darbelius, nes ji pati nieko nesugeba. Bet
amžinai jos nesaugosi, – perspėjo ji. – Ir pati nesi saugi.

Tušti grasinimai. Palinkau į priekį ir pasistengiau, kad mano balsas skambėtų

kuo grėsmingiau. Įsiutusiai tai nebuvo sunku.

– Nejaugi? Tik paliesk mane ir sužinosi.

Tikėjausi, ji išdrįs. Norėjau. Dabar mums mažiausiai reikia jos kvailo keršto.
Ji tebuvo bjaurybė, kuriai labai norėjosi trinktelėti.
 Per jos petį pamačiau, kaip sode pasirodė ir kažko akimis ieško Dimitrijus.
Numaniau ko. Išvydęs pasuko mūsų link, jo dėmesį patraukė mus apspitę
mokiniai. Sergėtojai per mylią užuosdavo muštynes, o čia jas būtų suuodęs ir
darželinukas.

Dimitrijus atsistojo šalia manęs ir sukryžiavo rankas.

– Viskas gerai?

– Taip, sergėtojau Belikovai, – atsakiau su šypsena, nors širdyje virte viriau.

Susikirtimas su Mija tik pablogino Lisos savijautą. – Dalijomės šeimos
istorijomis. Ar esate girdėjęs Mijos? Nepaprasta.

– Eime, – paragino Mija drauges. Prieš nueidama dar perliejo mane žudančiu
žvilgsniu. Nereikėjo skaityti jos minčių, kad suprasčiau. Tai dar ne pabaiga. Ji
mėgins atkeršyti. Vienai ar mums abiem. Gerai. Parodyk, ką sugebi, Mija.

– Verčiau palydėsiu tave į bendrabutį, – griežtai pasakė Dimitrijus. – Tikiuosi,

neketinai pradėti muštynių?

– Aišku, ne, – atsakiau žiūrėdama į tuščią tarpdurį, kuriame pradingo Mija. –

Niekada nepradedu muštynių matant kitiems.
 – Rouz, – suaimanavo Lisa.

– Eime. Labos nakties, princese.

Jis apsigręžė, bet aš likau stovėti.

– Viskas bus gerai, Lisa?

Ji linktelėjo.

– Man viskas gerai.

Melavo taip įžūliai, kad sunkiai patikėjau, jog ji šitaip drįsta. Nereikėjo nė
ryšio, užteko pamatyti ašaras jos akyse. Be reikalo mudvi sugrįžom, niūriai
pagalvojau.

– Lisa...
 Ji šyptelėjo puse lūpų ir linktelėjo galva Dimitrijaus pusėn.

– Jau sakiau, man viskas gerai. Eik.

Nenoriai nusekiau paskui jį. Dimitrijus išvedė mane pro kitą sodo pusę.

– Reikės pridėti savitvardos pratimų, – pareiškė jis.

– Man pakanka savitvar... Ei!

Pamačiusi Kristianą nutilau, jis praėjo pro mus ir patraukė tuo taku, kuriuo
atėjom mes. Priėmime jo nemačiau, bet jei Kirova šįvakar išleido mane, turbūt
išleido ir jį.

– Eini pas Lisą? – griežtai paklausiau išliedama Mijai skirtą pyktį ant jo.

Jis susikišo rankas į kišenes ir abejingai pažvelgė į mane.

 – O kas, jei ir taip?

– Rouz, ne dabar, – perspėjo Dimitrijus.

Bet kaip tik dabar ir buvo tinkamas metas. Lisa kelias savaites ignoravo mano
perspėjimus dėl Kristiano. Atėjo laikas pasikalbėti su juo pačiu ir baigti tą kvailą
flirtą kartą ir visiems laikams.

– Kodėl nepalieki jos ramybėj? Ar tu toks kvailas ir taip stokoji dėmesio, kad
net nematai, jog jai nepatinki? – Jis susiraukė. – Tu nesveikas persekiotojas, ir ji
tą žino. Ji man papasakojo apie jūsų keistus susitikimus palėpėje, apie tai, kad
padegei Ralfą norėdamas padaryti jai įspūdį. Ji laiko tave išsigimėliu, tik yra
pernelyg mandagi, kad pasakytų.

Kristianas perbalo, akys patamsėjo.

– Bet tu nesi mandagi?

– Ne. Ypač su tais, kuriems jaučiu gailestį.

 – Gana, – pasakė Dimitrijus ir nusitempė mane.

– Ačiū už „pagalbą“, – piktai atkirto Kristianas.

– Nėr už ką, – atsiliepiau per petį.

Šiek tiek paėjėjusi atsigręžiau. Kristianas žiūrėjo į taką, vedantį pas Lisą.
Susiraukęs kažką galvojo, paskui apsigręžė ir grįžo į morojų bendrabutį.
 Dvyliktas

TĄ NAKTĮ MANĘS NEĖMĖ MIEGAS, IR AŠ ILGAI VARČIAUSI, KOL PAGALIAU

užsnūdau.

Po kokios valandos pašokau lovoje stengdamasi atsipalaiduoti ir apraminti

užplūdusius jausmus. Lisa. Išsigandusi ir prislėgta. Pasiryžus bet kokiai
kvailystei. Galvodama, kas galėtų ją kamuoti, staiga prisiminiau praėjusio vakaro
įvykius. Pažeminta karalienės. Išjuokta Mijos. Netgi Kristianas – ką žinau, gal jis
vis dėlto ją surado.

Tačiau jaučiau, kad čia kas kita. Negera.

Šokau iš lovos, skubiai apsirengiau ir svarsčiau, ką daryti. Dabar mano

kambarys trečiame aukšte – per aukštai, kad iššokčiau pro langą, juolab kad
šįkart nebus Karp, kuri mane sulopytų. Pro holą išsmukti nepastebėtai nepavyks.
Liko vienintelė išeitis – elgtis pagal taisykles.
 – Ir kur susiruošei?

Bendrabučio prižiūrėtoja pakėlė į mane akis. Ji sėdėjo prie laiptų, vedančių

žemyn. Dieną laiptai buvo beveik nesaugomi, bet naktį čia būdavo kaip kalėjime.

Sukryžiavau rankas.

– Turiu pamatyti Dim... Sergėtoją Belikovą.

– Jau vėlu.

– Nutiko šis tas svarbaus.

Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– Neatrodo, kad tau būtų kas nors nutikę.

– Turėsit daug nemalonumų, kai visi sužinos, kad neleidot pranešti svarbios
žinios.

– Pasakyk man.

– Tai sergėtojų paslaptis.

Pasistengiau nutaisyti kuo griežtesnį žvilgsnį. Tikriausiai pavyko, nes ji

atsistojo ir išsitraukė mobilųjį. Kažkam paskambino – tikiuosi, Dimitrijui – bet
kalbėjo per tyliai, kad išgirsčiau. Palaukėm kelias minutes ir durys atsidarė.
Pasirodė Dimitrijus, apsirengęs ir pasiruošęs, nors buvau tikra, kad ištraukiau jį
iš lovos.

Jam užteko į mane pažvelgti.

– Lisa.

Linktelėjau.

Nesakydamas nė žodžio jis apsigręžė ir pasileido laiptais. Aš puoliau iš

paskos. Tylėdami perėjom kiemą ir pasukom prie didingo morojų bendrabučio.
Vampyrams buvo naktis, žmonėms – diena. Popietės saulė skleidė šaltą, auksinę
šviesą. Mano genai ja džiaugėsi, apgailestavau, kad morojai, būdami jautrūs
šviesai, pasmerkia mus gyventi tamsoje.

Pamačiusi mus Lisos bendrabučio prižiūrėtoja išsižiojo, bet neišdrįso

prieštarauti.

– Ji tualete, – pasakiau jiems. Prižiūrėtoja norėjo eiti iš paskos, bet aš

neleidau. – Ji pernelyg prislėgta. Leiskit pasikalbėti akis į akį.

Dimitrijus pagalvojo.

– Gerai. Duodu penkias minutes.

Pastūmiau duris.

– Lisa?

Išgirdau kūkčiojant. Tik vienos iš penkių kabinų durys buvo uždarytos. Tyliai
pabeldžiau.
 – Atidaryk, – tariau švelniai ir kartu griežtai.

Išgirdau šnirpščiojant, po kelių akimirkų durys atsidarė. Apstulbau išvydusi

Lisą. Ji stovėjo priešais mane...

...visa kruvina.

Persigandusi užgniaužiau riksmą ir vos nepuoliau šauktis pagalbos.

Įsižiūrėjusi atidžiau supratau, kad kraujuoja ne ji. Lisa tik buvo išsitepusi rankas
ir veidą. Ji atsisėdo ant grindų, aš įsitaisiau šalia.

– Kaip tu? – sušnibždėjau. – Kas atsitiko?

Ji papurtė galvą, veidas buvo užverktas, iš akių pasipylė ašaros. Paėmiau ją už

rankų.

– Eime nusiprausti.
 Paskui stabtelėjau. Vis dėlto ji kraujavo. Ant riešų buvo matyti žymės, ne prie
pagrindinių arterijų, bet liko drėgni, raudoni pėdsakai ant odos. Ji nepersipjovė
venų, taigi nusižudyti neketino. Mūsų akys susitiko.

– Atleisk... aš nenorėjau... Maldauju, nieko jiems nesakyk... – sukūkčiojo ji. –

Pamačiusi persigandau. – Ji galva mostelėjo į riešus. – Padariau greičiau, nei
spėjau pagalvoti. Buvau prislėgta...

– Viskas gerai, – pasakiau nesvarstydama. – Eime.

Išgirdau beldimą į duris.

– Rouz?

– Luktelėkit! – sušukau.

Privedžiau Lisą prie kriauklės ir nuploviau nuo riešų kraują. Sugriebus

vaistinėlę greitai sutvarsčiau žaizdą. Kraujas sunkėsi lėčiau.

– Mes ateinam, – perspėjo prižiūrėtoja.

 Skubiai išsinėriau iš bluzono ir padaviau Lisai. Vos ši spėjo jį užsitempti,
įžengė prižiūrėtoja su Dimitrijum. Jis žaibu prilėkė prie mūsų ir aš supratau
pamiršusi nuplauti Lisai veidą.

– Kraujas ne mano, – skubiai pasakė ji pamačiusi jo išraišką. – Jis... jis triušio.

Dimitrijus tyrinėjo ją žvilgsniu ir man beliko tikėtis, kad nepažvelgs į riešus.

Patenkintas, kad Lisa nesužeista, paklausė:

– Kokio triušio?

Tą norėjau sužinoti ir aš.

Drebančiomis rankomis Lisa parodė į šiukšliadėžę.

– Viską sutvarkiau, kad Natali nepamatytų.

Mudu su Dimitrijum pažvelgėm į šiukšliadėžę. Tuoj pat atšokau stengdamasi

suvaldyti kylantį šleikštulį. Nežinau, kaip Lisa suprato, kad ten triušis. Aš mačiau
tik kraują. Kraują ir krauju permirkusius popierinius rankšluosčius. Kas buvo tas
sumaitotas mėsos gabalas – nesuvokiau. Dvokė siaubingai.

Dimitrijus priėjo prie Lisos ir pasilenkė, norėdamas matyti jos akis.

– Papasakok, kas atsitiko. – Jis padavė jai keletą servetėlių.

– Grįžau prieš kokią valandą. Jis ten jau gulėjo. Vidury kambario. Perplėštas.
Tarsi... būtų sprogęs. – Lisa nusipurtė. – Nenorėjau, kad pamatytų Natali,
nenorėjau jos gąsdinti, todėl... viską sutvarkiau. O paskui nebegalėjau...
nebegalėjau grįžti... – ji pravirko, pečiai virpėjo.

Supratau, kas nutiko vėliau, ko ji nepapasakojo Dimitrijui. Ji viską sutvarkė,

paskui išsigando. Ir susižalojo – keista, bet ji taip darydavo, kai būdavo
prislėgta.

– Bet į jų kambarius eiti draudžiama! – sušuko prižiūrėtoja. – Kaip tai nutiko?

– Ar žinai, kieno tai darbas? – švelniai paklausė Dimitrijus.

 Lisa įkišo ranką į pižamos kišenę ir ištraukė suglamžytą popiergalį. Jis buvo
permirkęs krauju, kai išlygino, vargiai galėjau perskaityti, kas ten parašyta.

Žinau, kas tu. Ilgai čia neišbūsi. Aš tuo pasirūpinsiu. Išvyk. Tik taip
išgyvensi.

Prižiūrėtoja atsitokėjo.

– Pakviesiu Eleną.

Tik po kurio laiko prisiminiau, kad tai Kirovos vardas.

– Pasakykit jai, kad būsime klinikoje, – pasakė Dimitrijus. Kai prižiūrėtoja

išėjo, atsigręžė į Lisą. – Tau reikėtų prigulti.

Paėmiau ją už parankės.

– Eime, Lisa. Eime iš čia.

 Lėtai, vilkdama koją už kojos, ji leidosi nuvedama į akademijos kliniką.
Paprastai čia būdavo keletas daktarų, bet naktį budėjo tik seselė. Ji pasiūlė
pažadinti vieną iš daktarų, bet Dimitrijus pareiškė, kad Lisai užteks pailsėti.

Vos Lisa išsitiesė ant siauros lovos, pasirodė Kirova su palyda ir ėmė ją
kamantinėti.

Prasibroviau į priekį ir užstojau Lisą.

– Palikit ją ramybėj! Ar nematot, kad ji nenori apie tai kalbėti? Leiskit jai
išsimiegoti!

– Panele Hetavėj, – piktinosi Kirova, – jūs kaip visada savivaliaujat. Iš viso

nesuprantu, ką čia veikiat.

Dimitrijus pasakė norįs pasišnekėti akis į akį ir jie išėjo į koridorių. Mano
ausis pasiekė irzlus šnabždesys ir tvirtas, ramus Dimitrijaus balsas. Kai jie grįžo,
Kirova sausai tarė:

– Gali su ja pabūti. Dabar išvalysim ir apžiūrėsim tualetą ir jūsų kambarį,

panele Dragomir, o rytą smulkiau apie viską pasikalbėsim.
 – Neprižadinkit Natali, – sukuždėjo Lisa. – Nenoriu jos gąsdinti. O kambarį aš
pati išvaliau.

Kirova žvelgė į ją nepatikliai. Tik kai slaugė paklausė, ar Lisa nenori atsigerti
ar užkąsti, visi susiprato pasišalinti. Lisa atsisakė. Kai likom vienos, atsiguliau
šalia ir apkabinau ją.

– Jie nesužinos, – patikinau pajutusi, kad ji nerimauja dėl sužalotų riešų. – Bet
reikėjo pasakyti man prieš išeinant iš priėmimo. Žadėjai pirmiausia kreiptis į
mane.

– Tada ir neketinau to daryti, – atsakė ji abejingai žiūrėdama į vieną tašką. –

Tikrai neketinau. Buvau prislėgta, bet maniau... maniau, kad susitvardysiu. Aš
labai stengiaus... Tikrai, Rouz, aš stengiaus. Bet paskui grįžau į kambarį,
pamačiau tai ir... nesusivaldžiau. Tai buvo paskutinis lašas, aišku? Be to,
supratau, kad turiu išvalyti, kol niekas nepamatė, nesužinojo. Bet ten buvo tiek
kraujo... ir kai galiausiai sutvarkiau, man buvo per daug, pasijutau taip, lyg...
Lyg tuoj sprogsiu. Nebeištvėriau ir nuleidau garą. Turėjau tai padaryti...

Nutraukiau jos isteriją.

– Gerai, gerai, aš suprantu.

 Tai buvo melas. Niekada nesupratau, kodėl ji save žaloja. Po avarijos tai
darydavo nesistemingai ir kiekvieną kartą mane išgąsdindavo. Sakydavo
nenorinti mirti, tik kaip nors išsilieti. Ji būdavo taip susijaudinusi, kad dvasinę
kančią įstengdavo apmaldyti tik fiziniu skausmu.

– Kodėl taip nutinka? – kūkčiojo Lisa įsikniaubus į pagalvę. – Kodėl aš tokia

išsigimėlė?

– Tu ne išsigimėlė.

– Daugiau niekam taip nenutinka. Niekas kitas nenaudoja magijos.

– Tu naudojai magiją? Lisa? Bandei pagydyti triušį?

– Ištiesiau ranką norėdama pamėginti, bet ten buvo per daug kraujo... Aš
nesugebėjau.

Kuo dažniau ji tai darys, tuo bus blogiau. Neleisk jai, Rouz.

Lisa teisi. Morojai magija gali valdyti ugnį ir vandenį, judinti akmenis ir kitus
daiktus. Bet niekas negali pagydyti ar prikelti nusibaigusių gyvūnų. Niekas,
išskyrus Karp.

Sulaikyk ją, kol niekas nepastebėjo, ir išvesk iš čia. Išvesk ją iš čia.

Nežinojau, kaip elgtis su Lisos paslaptimi. Man nepatiko jaustis bejėgei.

Turėjau apsaugoti ją nuo jos pačios. Ir kartu nuo jų.

– Kelkis, – griežtai paliepiau. – Mes išeinam.

– Rouz...

– Tai pasikartojo. Tik šįkart blogiau. Blogiau nei aną sykį.

– Tave išgąsdino raštelis.

– Niekas manęs neišgąsdino. Tiesiog čia nesaugu.

 Staiga ėmiau ilgėtis Portlando. Tegu jis nešvarus ir triukšmingas, ne toks kaip
idiliška Montana, bet ten bent jau žinai, ko tikėtis. Čia, akademijoje, praeitis
kovoja su dabartimi. Didingos senovinės sienos neapsaugo nuo naujų vėjų. Ir
morojai nežino, kaip tvarkytis. Senos karališkosios šeimos teoriškai tebeturi
valdžią, bet pasipiktinimas auga. Dampyrų nebetenkina esama padėtis. Tokie
morojai kaip Kristianas nori kautis su strigojais. Kilmingieji įsikibę laikosi
tradicijų ir didžiuojasi savo galiomis, tarsi puošnūs kaltiniai akademijos vartai,
simbolizuojantys tęstinumą ir tvirtumą.

Ką jau kalbėti apie melą ir paslaptį. Jie tvyro koridoriuose, lindi kampuose.
Kažkas nekenčia Lisos, tas, kas tikriausiai kasdien šypsosi jai ir apsimetinėja
draugu. Negalėjau leisti jos sužlugdyti.

– Tau reikia numigti, – pasakiau.

– Neima miegas.

– Paims. Aš čia. Aš tavęs nepaliksiu.

Jaučiau jos nerimą, baimę ir kitus jausmus. Bet galiausiai nuovargis nugalėjo.
Po kurio laiko Lisa užsimerkė. Kvėpavo lygiai, ramiai.

Stebėjau ją miegančią, adrenalino antplūdis neleido sumerkti akių. Nors

paskui tikriausiai užsnūdau, nes grįžusi seselė pažadino ir liepė išeiti.
 – Negaliu, – atsakiau. – Pažadėjau nepalikti jos vienos.

Seselė buvo itin aukšta morojė šiltomis rudomis akimis.

– Aš pabūsiu su ja.

Dvejodama pažvelgiau į ją.

– Pažadu.

Grįžusi į kambarį nulūžau. Nerimas ir susijaudinimas mane išsekino, ir

trumpai pasigailėjau, kad neturiu normalaus gyvenimo ir normalios geriausios
draugės. Bet greit nuvijau šią mintį. Iš tiesų normalių nėra, o aš nesu turėjusi
geresnės draugės už Lisą... Nors kartais su ja velniškai sunku.

Miegojau kaip užmušta iki pat ryto. Į pirmą pamoką ėjau nedrąsiai,
būgštavau, kad jau pasklido kalbos apie vakarykštį nutikimą. Iš tiesų visi kalbėjo
apie praėjusį vakarą, bet tik apie karalienę ir priėmimą. Apie triušį niekas
nežinojo. Kad ir kaip sunku patikėti, priėmimą buvau kone pamiršusi. Jis
pasirodė smulkmena, palyginti su kruvinu radiniu Lisos kambaryje.

Tačiau po kiek laiko visi nustojo dairytis į Lisą ir sužiuro į mane. Tegu.
Nekreipdama dėmesio ieškojau Lisos. Radau ją su maitintoju. Kaip visada apėmė
keistas jausmas stebint, kaip ji dantimis įsisiurbia į maitintojo kaklą, kaip geria
kraują. Jo kaklu nutekėjo plonytė srovelė, tokia ryški ant baltos odos. Maitintojai
yra žmonės, bet dėl prarasto kraujo tokie pat išblyškę kaip morojai. Dusinama
pavydo nusprendžiau, kad man reikia gydytis.

– Viskas gerai? – paklausiau jos einant į pamokas. Ji vilkėjo drabužį ilgomis

rankovėmis, slėpė sužeistus riešus.

– Taip... Tik vis dar negaliu pamiršti triušio... Siaubinga. Tas vaizdas niekaip
neišeina man iš galvos. Kaip ir tai, ką padariau, – ji stipriai užsimerkė, paskui
atsimerkė. – Apie mus šneka.

– Žinau. Nekreipk dėmesio.

– Negaliu to pakęsti, – iškošė su neapykanta. Ją užvaldė tamsa, pajutau tai per

mūsų ryšį. Net krūptelėjau. Mano geriausia draugė švelni ir gera. – Negaliu
pakęsti apkalbų. Tai taip kvaila. Kaip jie gali būti tokie tušti?
 – Nekreipk į juos dėmesio, – pakartojau ramindama. – Beje, gerai padarei, kad
su jais nebedraugauji.

Tačiau nekreipti dėmesio darėsi vis sunkiau. Šnabždesiai ir žvilgsniai darėsi

per daug įkyrūs. Per gyvūnų elgsenos – mėgstamiausią savo pamoką –
nebegalėjau susikaupti. Meisner pasakojo apie evoliuciją, kaip išlieka
stipriausieji, kaip gyvūnai ieško partnerių, turinčių stiprius genus. Tema mane
sužavėjo, bet jai buvo sunku, nes nuolat turėjo tildyti mokinius ir reikalauti
dėmesio.

– Kažkas vyksta, – pasakiau Lisai per pertrauką. – Dar kažkas.

– Dar kažkas? Be to, kad visi manęs nekenčia? Kas dar tai galėtų būti?

– Norėčiau žinoti.

Galiausiai viskas paaiškėjo per paskutinę, slavų meno, pamoką. Pradėjus

savarankišką darbą tik iš matymo pažįstamas vaikinas pateikė man
nedviprasmišką ir nešvankų pasiūlymą. Atsakiau mandagiai, bet taip, kad
suprastų, kur gali jį susikišti.

Jis tik nusijuokė.

 – Baik, Rouz, aš kraujuoju dėl tavęs.

Mokiniai ėmė kikenti garsiau, Mija metė į mus pašaipų žvilgsnį.

– Palauk, juk kraujuoti turėtų Rouz, ar ne?

Nuaidėjo dar garsesnis juokas. Pasijutau lyg gavusi antausį. Nusitempiau Lisą
šalin.

– Jie žino.

– Ką žino?

– Apie mudvi. Kaip tu... na, kas tave maitino, kai buvom pabėgusios.

Lisa žioptelėjo.
 – Iš kur?

– O kaip tau atrodo? Iš tavo draugužio Kristiano.

– Ne, – atkakliai prieštaravo ji. – Kristianas negalėjo.

– O kas dar apie tai žinojo?

Tikėjimas Kristianu spindėjo Lisos akyse, jutau jį ir per mūsų ryšį. Bet ji
nežinojo, ką žinojau aš. Kad vakar jį įsiutinau, priverčiau patikėti, kad Lisa jo
nekenčia. Tuo vaikinu negalima pasikliauti. Paskleisti didžiausią mūsų paslaptį –
tiksliau, vieną jų – sumanus kerštas. Gal jis ir triušį nudėjo. Galų gale gyvūnėlis
buvo užmuštas praėjus kelioms valandoms, kai pasityčiojau iš Kristiano.

Neklausydama Lisos protestų nuėjau į kitą klasės galą, kur Kristianas, kaip
paprastai, dirbo vienas. Lisa atsekė įkandin. Nekreipdama dėmesio, kad kiti mus
stebi, pasilenkiau per stalą, mano veidas atsidūrė labai arti prie jo.

– Aš tave užmušiu.
 Jis dirstelėjo į Lisą, akyse žybtelėjo ilgesys, paskui susiraukė.

– Kodėl? Sergėtojai už tai gauna papildomų kreditų?

– Neapsimetinėk, – grėsmingai perspėjau. – Tu išpliurpei, kad buvau Lisos

maitintoja.

– Pasakyk jai, kad tai netiesa! – sušuko Lisa.

Kristianas nusigręžė nuo manęs ir pažvelgė į ją. Pajutau tokią stiprią traukos
bangą, kad vos išsilaikiau ant kojų. Viskas buvo parašyta jos akyse. Buvo
akivaizdu, kad ir jis jai jaučia tą patį, bet Lisa to nesuprato, nes jis tebespoksojo
į ją.

– Nereikia – pasakė jis. – Gali nevaidinti.

Lisos džiaugsmas kaipmat dingo, virto skausmu ir nuostaba.

– Aš? Ką aš vaidinu?
 – Pati žinai ką. Gali nebevaidinti.

Lisa žiūrėjo į jį didelėmis, įskaudintomis akimis. Nė nenutuokė, ką prišnekėjau

jam vakar. Nenutuokė, kad jis mano, jog ji nekenčia jo.

– Baik gailėtis savęs ir paaiškink, kas čia dedasi, – supyko Lisa. – Tu jiems
papasakojai, ar ne?

Kristianas įsmeigė į mane įžūlų žvilgsnį.

– Ne. Nepasakojau.

– Aš tavim netikiu.

– Aš tikiu, – pasakė Lisa.

– Aišku, kas patikės, kad toks išsigimėlis kaip aš gali laikyti liežuvį už dantų –
bet aš neskleidžiu kvailų gandų. Nori ką nors apkaltinti? Kaltink savo auksinį
berniuką.

Kristianas žiūrėjo į Džesį, kuris iš kažko juokėsi su kvailiu Ralfu.

– Džesis nežino, – piktai atkirto Lisa.

Kristiano akys tebebuvo įsmeigtos į mane.

– O gal vis dėlto žino. Ar ne, Rouz? Žino.

Man apsivertė žarnos. Taip. Džesis žinojo. Suprato tą vakarą ant sofos.

– Nemaniau... Nemaniau, kad jis išplepės. Dimitrijus jį kaip reikiant

prigąsdino.

– Tu jam pasakei? – sušuko Lisa.

– Ne, jis pats susiprato. – Man pasidarė bloga.

 – Matyt, ne tik susiprato, – sumurmėjo Kristianas.

Atsigręžiau į jį.

– Ką nori pasakyti?

– Galima pamanyti, kad nesupranti.

– Prisiekiu Dievu, Kristianai, po pamokų nusuksiu tau sprandą.

– Tu išties nenuspėjama, – jis kone nudžiugo, bet kiti jo žodžiai skambėjo kur
kas rimčiau. Veidą tebebuvo iškreipusi pikta šypsena, bet kai prabilo, supratau,
kad jam nesmagu. – Jis patikslino, kas buvo tavo raštelyje. Tam tikras
smulkmenas.

– Aišku. Pasakė, kad mes mylėjomės. – Aš nevyniojau žodžių į vatą. Kristianas

linktelėjo. Taigi, Džesis gelbėjo savo reputaciją. Gerai. Kaip nors susitvarkysiu.
Galų gale mano pačios reputacija ne be priekaištų. Visi ir taip manė, kad miegu
su kiekvienu pasitaikiusiu.
– Ir Ralfas. Kad jūs...

Ralfas? Net už viso pasaulio alkoholį ir narkotikus nesileisčiau jo liečiama.

– Ką? Kad permiegojau ir su Ralfu?

Kristianas linktelėjo.

– Šiknius! Aš jį...

– Yra dar šis tas.

– Kas? Kad permiegojau su visa beisbolo komanda?

– Jis sakė... Jie abu sakė, kad leidai jiems... gerti kraują.
 Tai pritrenkė netgi mane. Gerti kraują mylintis – pats šlykščiausias
iškrypimas. Taip daro ne šiaip lengvai prieinamos ar kekšytės. Tai milijoną kartų
blogiau, negu gerti kraują, kad išgyventum, kaip darė Lisa. Vadinasi, esu laikoma
kraujo kekše.

– Nesąmonė! – sušuko Lisa. – Rouz niekada... Rouz?

Bet aš nesiklausiau. Puoliau prie Džesio ir Ralfo. Abu patenkinti pakėlė akis,
bet veidai greitai ištįso. Turbūt šito tikėjosi, nes apsimelavo iki ausų.

Visi nutilo. Matyt, laukė smūgio, pateisinančio mano karštakošės reputaciją.

– Tai ką čia sumanėt? – paklausiau žemu, grėsmingu balsu.

Susinervinusį Džesio veidą iškreipė siaubas. Nors buvo už mane aukštesnis,

abu žinojom, kaip baigsis mūsų dvikova. Bet Ralfas įžūliai išsiviepė.

– Nedarėm nieko, ko nebūtum norėjusi. – Šypsena virto žiauriu vypsniu. – Ir

nė nemėgink mūsų liesti. Jei pradėsi muštynes, Kirova ištrenks tave pas kitas
kraujo kekšes.
 Visi užgniaužė kvapą laukdami, kas bus. Nesupratau, kaip Nadžis nepastebi
dramos klasėje.

Norėjau taip jiems trenkti, kad Dimitrijaus papurtymas atrodytų tik

patapšnojimas per petį. Norėjau nutrinti tą kvailą vypsnį Ralfui nuo veido.

Tačiau šįkart tas mulkis buvo teisus. Jei juos paliesiu, Kirova tuoj pat mane
išmes. O jei mane išmes, Lisa liks vieniša. Taigi giliai įkvėpiau ir priėmiau
sunkiausią sprendimą gyvenime.

Grįžau į suolą.

Kita dienos dalis buvo klaiki. Atsisakius kovoti pasmerkiau save patyčioms.
Paskalos ir šnabždesiai netilo. Visi badė mane pirštais, garsiai juokėsi. Lisa
mėgino mane paguosti, bet veltui. Paskutines pamokas atsėdėjau kaip zombis ir
kuo greičiau nuskubėjau į treniruotę su Dimitrijum. Jis keistai į mane pažiūrėjo,
bet nieko neklausė.

Vėliau, grįžusi į kambarį, pirmąkart po daugelio metų pravirkau.

Išsiverkus norėjau vilktis pižamą, bet išgirdau beldžiant į duris. Dimitrijus

atidžiai mane nužvelgė ir nusuko akis, tikriausiai todėl, kad buvau apsiverkusi.
Supratau, kad gandai pasiekė ir jį.
 – Kaip jautiesi?

– Nesvarbu, kaip jaučiuosi aš, – atsakiau pakeldama akis. – Kaip Lisa? Jai
sunkiausia.

Dimitrijaus veidu perbėgo keista išraiška. Tikriausiai apstulbo, kad dar galiu
pagalvoti ir apie ją. Jis linktelėjo, kad eičiau su juo, ir nuvedė prie užpakalinių
laiptų, kurie paprastai mokiniams būdavo užrakinti. Bet šįvakar jie buvo atviri, ir
Dimitrijus parodė, kad galiu išeiti į lauką.

– Penkios minutės, – perspėjo.

Nežinodama, ką begalvoti, išėjau į lauką. Ten stovėjo Lisa. Turėjau pajusti,

kad ji šalia, bet mano nevaldomi jausmai nustelbė josios. Netarus nė žodžio Lisa
mane apkabino, taip pastovėjom kelias minutes. Vos sulaikiau ašaras. Paleidusi
iš glėbio pažvelgė į mane ramiomis, giedromis akimis.

– Atleisk, – paprašė ji.

– Tu nekalta. Praeis.
 Ji aiškiai tuo abejojo, aš, beje, irgi.

– Tai aš kalta, – neatlyžo Lisa. – Ji tai padarė, kad man atkeršytų.

– Ji?

– Mija. Džesis su Ralfu pernelyg kvaili, kad patys sugalvotų. Pati sakei –
Džesis taip išsigando Dimitrijaus, kad būtų laikęs liežuvį už dantų. Be to, kam
tiek laukti? Praėjo nemažai laiko. Jei būtų norėjęs pasigirti, būtų padaręs jau
tada. Mija keršija, kad apšnekėjai jos tėvus. Nežinau, kaip jai pavyko, bet tai ji
privertė juos skleisti paskalas.

Staiga toptelėjo, kad Lisa teisi. Džesis su Ralfu tėra marionetės, kurias valdo
Mija.

– Na, šaukštai po pietų, – atsidusau.

– Rouz...
 – Pamiršk, Lisa. Kas padaryta, padaryta.

Ji tylėjo ir įdėmiai žiūrėjo į mane.

– Seniai nemačiau tavęs verkiant.

– Aš ir neverkiau.

Pajutau jos širdgėlą ir užuojautą.

– Ji negali su tavim taip elgtis, – piktinosi Lisa.

Karčiai nusijuokiau, pati nustebinta savo bejėgiškumo.

– Jau pasielgė. Sakė, kad man atkeršys, sutrukdys tave saugoti. Ir savo žodį
ištesėjo. Kai teks grįžti į klasę... – Man pasidarė bloga. Pagalvojau apie draugus
ir pagarbą, kurią sugebėjau užsitarnauti, nors nesu kilminga. Viskas prarasta.
Tokios gėdos nenusiplausi. Tik ne tarp morojų. Kartą tapusi kraujo kekše liksi
tokia visą gyvenimą. O baisiausia ir keisčiausia, kad širdies gilumoje aš iš tiesų
mėgaudavausi tais įkandimais.

– Tau nederėtų toliau mane saugoti, – pasakė Lisa.

Nusijuokiau.

– Toks mano darbas. Ketinu tapti tavo sergėtoja.

– Turėjau galvoje – šitaip. Neturi dėl manęs kentėti. Nuolat manim rūpiniesi,
nors tai nėra tavo pareiga. Padėjai pabėgti iš akademijos, globojai, kai likom
vienos. Netgi sugrįžus... Visada viskuo rūpinaisi tu. Kaskart, kai palūždavau –
kaip vakar – būdavai šalia. Aš silpna. Ne tokia kaip tu.

Papurčiau galvą.

– Nesvarbu. Tai mano pareiga.

– Taip, bet pažiūrėk, kuo viskas baigėsi. Iš tiesų ji galanda dantį ant manęs –
nors vis dar nesuprantu kodėl. Tiek to. Tai turi liautis. Dabar aš tave saugosiu.
 Ryžtas ir pasitikėjimas man priminė Lisą, kurią pažinojau prieš avariją. Ir
kartu pajutau dar kažką – tamsią, giliai slepiamą neapykantą. Tokia ji man
nepatiko. Aš tik norėjau apsaugoti Lisą.

– Lisa, tu negali manęs saugoti.

– Galiu, – atkakliai pakartojo ji. – Yra vienintelis daiktas, kurio Mija trokšta
labiau, nei sunaikinti mudvi. Ji nori būti pripažinta. Bendrauti su kilmingaisiais,
jaustis viena iš jų. Galiu visa tai iš jos atimti. – Lisa nusišypsojo. – Galiu visus
nuteikti prieš ją.

– Kaip?

– Išklodama tiesą. – Jos akys žybtelėjo.

Mano smegenys tą vakarą veikė itin lėtai. Tik po kiek laiko viską supratau.

– Ne, Lisa, nesinaudok įtaiga. Tik ne akademijoje.

 – Galiu bent kartais pasinaudoti tomis kvailomis galiomis.

Kuo dažniau ji tai darys, tuo bus blogiau. Neleisk jai, Rouz. Sulaikyk ją, kol
niekas nepastebėjo, ir išvesk iš čia. Išvesk ją iš čia.

– Lisa, jei tave sugaus...

Tarpduryje pasirodė Dimitrijus.

– Laikas grįžti, Rouz, kol kas nors nepamatė.

Mečiau sunerimusį žvilgsnį į Lisą, bet ji jau tolo.

– Šįkart aš viskuo pasirūpinsiu, Rouz. Viskuo.

 Tryliktas

D ŽESIO IR RALFO MELO PADARINIAI, KAIP IR TIKĖJAUSI, BUVO SIAUBINGI.

Išgyvenau tik užsisklendusi savyje ir į nieką nekreipdama dėmesio. Šiaip ne
taip pavyko išsaugoti sveiką protą, nors man tai nepatiko. Nuolat norėjosi
verkti. Netekau apetito, prastai miegojau.

Bet kad ir kaip negera buvo man, dėl savęs nesijaudinau tiek, kiek dėl Lisos. Ji
ištesėjo duotą žodį. Iš karto rezultatų nebuvo matyti, bet paskui pastebėjau, kad
keletas kilmingųjų sveikinasi su ja, prieina pasišnekėti klasėje ar per pietus. O ji
tik plačiai šypsosi, juokiasi ir čiulba su jais lyg su geriausiais draugais.

Iš pradžių nesupratau, kaip jai pavyksta. Buvo užsiminusi, kad pasinaudos

įtaiga, idant pelnytų kilmingųjų palankumą ir nuteiktų juos prieš Miją. Tačiau
nepasinaudojo. Galimas daiktas, jai pavyko palenkti juos savo pusėn ir be
įtaigos. Lisa sąmojinga, protinga ir miela. Visi ją mėgsta. Bet nuojauta kuždėjo,
kad draugų ji susiranda kažkaip kitaip, ir netrukus man viskas paaiškėjo.

Ji naudodavo įtaigą tik tada, kai manęs nebūdavo šalia. Matydavau ją tik
kelias valandas per dieną. Ji žinojo, jog nepritariu jos ketinimams, todėl
naudodavosi savo galia tik tada.
 Po kelių dienų slapukavimo dingtelėjo, ką turiu daryti: dar kartą patekti į Lisos
mintis. Sąmoningai. Kartą man pavyko, turi pavykti ir dabar.

Bent jau taip įtikinėjau save per vieną nuobodžią Steno pamoką. Tačiau
nebuvo taip paprasta, kaip maniau, iš dalies dėl to, kad buvau pernelyg
susijaudinusi, jog atsipalaiduočiau ir atsiverčiau jos mintims. Iš dalies todėl, kad
pasirinkau metą, kai ji buvo palyginti rami. Jausmų audros nurimo.

Vis dėlto pamėginau pakartoti, ką dariau, kai užklupau ją su Kristianu.

Meditacija, lėtas kvėpavimas, užmerktos akys. Sunkiai sekėsi susikaupti, bet
galiausiai pavyko patekti į jos mintis, pajausti, ką jaučia ji. Ji buvo Amerikos
literatūros pamokoje, turėjo atlikti kažkokią užduotį, bet, kaip ir dauguma
mokinių, nieko neveikė. Su Kamile Konta stovėjo atsirėmusios į sieną klasės gale
ir patyliukais šnekėjosi.

– Tai šlykštu, – griežtai pasakė Kamilė ir suraukė gražią kaktą. Ji segėjo

mėlyną velvetinį sijonuką, ganėtinai trumpą, atidengiantį ilgas, gražias kojas ir
verčiantį suabejoti, ar ji paiso mokyklinės aprangos kodo. – Jei jūs tai darydavot,
nenuostabu, kad ji priprato ir pakartojo tą patį su Džesiu.

– Ji nedarė to su Džesiu, – spyrėsi Lisa. – Be to, mes neužsiiminėjom seksu.

Tiesiog neturėjom maitintojų, ir viskas. – Lisa sutelkė visą dėmesį į Kamilę ir
nusišypsojo. – Baisus čia daiktas. Be to, visi perdeda.
 Kamilė rimtai abejojo, bet kuo ilgiau žiūrėjo į Lisą, tuo labiau blausėsi jos
akys. Galiausiai žvilgsnis tapo tuščias.

– Juk taip? – paklausė Lisa šilkiniu balsu. – Didelio čia daikto?

Kamilė susiraukė – mėgino atsikratyti įtaigos. Neįtikėtina, kaip toli viskas

nuėjo. Anot Kristiano, negirdėta, kad morojai naudotų įtaigą.

Kad ir kokia buvo stipri Kamilės valia, šįkart ji pralaimėjo.

– Taip, – lėtai ištarė. – Didelio čia daikto.

– Be to, Džesis meluoja.

Ji linktelėjo.

– Aiškiai meluoja.
 Lisa įtempė protines galias, mėgindama išlaikyti įtaigą. Prireikė nemažai
pastangų, bet tikslas dar nebuvo pasiektas.

– Ką veikiat šįvakar?

– Su Karle jos kambary ruošimės Metjusono testui.

– Galiu ir aš?

Kamilė pagalvojo.

– Nori mokytis su mumis?

– Žinoma, – nusišypsojo Lisa.

Kamilė atsakė šypsena.

 Lisa nutraukė įtaigą, ją užplūdo svaigulio banga, pasidarė silpna. Kamilė
nustebus apsidairė, paskui atsitokėjo.

– Tai iki vakaro.

– Iki, – sumurmėjo Lisa stebėdama ją nueinančią ir ėmė rištis plaukus į

uodegą. Jai nepavyko suimti visų plaukų, ir staiga atsirado kita rankų pora, kuri
padėjo. Lisa nustebusi atsigręžė, pamatė žydras Kristiano akis ir atšoko.

– Nedaryk taip! – sušuko virpėdama nuo minties, kad ją lietė Kristiano pirštai.

Jis tingiai, kreivai šyptelėjo ir nusibraukė nuo veido neklusnią plaukų sruogą.

– Prašai ar įsakai?

– Nutilk, – ji apsidairė ir vengdama jo akių, ir norėdama įsitikinti, ar jų niekas

nemato.

– Kas yra? Išsigandai, ką pamanys tavo vergai, jei pamatys kalbant su manim?
 – Jie mano draugai, – atkirto ji.

– Taip. Žinoma. Mačiau, Kamilė dabar dėl tavęs padarytų viską. Draugės iki
mirties. – Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. Nors ir įpykusi, Lisa pastebėjo,
kaip pilki marškiniai išryškina jo tamsius plaukus ir žydras akis.

– Ji bent jau ne tokia kaip tu. Neapsimetinėja drauge vieną dieną, o kitą
neignoruoja be priežasties.

Akimirksnį jis dvejojo. Aną savaitę, kai išsityčiojau iš Kristiano po priėmimo,

tarp jų tvyrojo įtampa. Patikėjęs manim Kristianas nustojo su ja kalbėtis ir
atsakydavo šiurkščiai kaskart, kai Lisa jį užkalbindavo. Įskaudinta ir sutrikusi
mėgino būti draugiška. Padėtis darėsi vis blogesnė.

Žvelgdama Lisos akimis mačiau, kad ji vis dar jam patinka, jis jos nori. Tačiau
jo išdidumas buvo užgautas ir jis neketino parodyti savo silpnumo.

– Tikrai? – iškošė jis žiauriu balsu. – Maniau, taip elgiasi visi kilmingieji. Tau,
beje, puikiai sekasi. O gal tu tik naudojiesi įtaiga, kad mane įtikintum esanti
dviveidė kalė. Gal ir nesi. Nors labai abejoju.

Paminėjus įtaigą Lisa paraudo ir neramiai apsidairė, bet nusprendė

nebeklausyti Kristiano patyčių ir nutraukė ginčą. Tiesiog darsyk perliejo jį
žvilgsniu ir nuskubėjo prie užduotį atliekančių kilmingųjų.

Grįžus iš Lisos minčių abejingai apsidairiau po klasę galvodama, ką mačiau.

Man šiek tiek pagailo Kristiano. Bet labai nedaug, todėl nekreipiau dėmesio.

Kitą rytą nuėjau į Dimitrijaus treniruotę, kuri staiga tapo mėgstamiausia

dienos dalimi. Iš dalies dėl kvailo įsimylėjimo, iš dalies, kad nereikėjo būti su
kitais.

Kaip visada treniruotę pradėjom nuo bėgimo. Jis bėgo šalia tylus, o jei ką ir
pasakydavo, tai švelniai, tikriausiai bijodamas, kad nepratrūkčiau. Gandai
kažkaip pasiekė ir jį, bet jis apie tai neužsiminė.

Paskui perėjom prie puolimo pratimų – galėjau taikyti į jį tuo, kas pakliuvo po
ranka. Savo nuostabai, pavyko keletą kartų į jį pataikyti, nors smūgiai padarė
daugiau žalos man nei jam. Smogusi susverdėdavau, o jis nė nekrustelėdavo. Bet
vis tiek puoliau, koviausi su aklu įniršiu. Pati nežinau, ką norėjau aptalžyti: Miją,
Džesį ar Ralfą. Galbūt visus.

Galiausiai Dimitrijus pasiūlė pailsėti. Sunešėm sportinį inventorių į sandėliuką.

Dimitrijus žvilgtelėjo į mane.
 – Tavo rankos. – Jis nusikeikė rusiškai. Jau mokėjau atskirti rusiškus
keiksmažodžius, bet Dimitrijus atkakliai atsisakydavo paaiškinti, ką jie reiškia. –
Kur tavo pirštinės?

Pažvelgiau į rankas. Jas skaudėjo jau kelias savaites, o šiandien dar pablogėjo.
Nuo šalčio oda paraudo ir suskeldėjo, kai kur netgi kraujavo. Iššoko pūslės.

– Neturiu. Portlande nereikėjo.

Jis dar kartą nusikeikė ir pasodino mane ant kėdės, o pats surado vaistinėlę.
Nušluostęs kraują drėgna servetėle šiurkščiai pasakė:

– Reikės tau nupirkti.

Dimitrijus sutvarstė man rankas.

– Tai tik pradžia, ar ne?

 – Pradžia ko?

– Mano virtimo Alberta. Moterim sergėtoja. Jos visos tokios – kietos,

sudiržusios. Treniruojasi, kaunasi, nugairintos vėjo – grožis ne joms. – Nutilau. –
Toks gyvenimas... jas sunaikina. Norėjau pasakyti, jų grožį.

Dimitrijus kiek tylėjo, paskui pakėlė akis. Stebėjo šiltomis rudomis akimis ir
kažkas suspaudė man širdį. Po velniais. Reikia tvardytis ir baigti šitas
nesąmones.

– Tau taip nenutiks. Tu pernelyg... – Jis nutilo ieškodamas tinkamo žodžio, ir

aš mintyse pasiūliau keletą. Dieviška. Uždegamai seksuali. Taip ir neradęs
tinkamo, tiesiog pakartojo: – Tau taip nenutiks.

Dimitrijus įsispoksojo į mano rankas. Ar jis... Ar jis laikė mane gražia?

Niekada neabejojau, kad patinku bendraamžiams, bet nenutuokiau, ką mano jis.
Skausmas širdyje sustiprėjo.

– Taip nutiko mano mamai. Anksčiau ji buvo tikra gražuolė. Ir tebėra graži.
Bet nebe tokia kaip anksčiau. – Ir karčiai pridūriau: – Seniai jos nemačiau. Gal
dabar ji visiškai pasikeitus.

– Tu ne tokia, kaip tavo mama, – pareiškė jis.

 – Tu tai pastebėjai?

– Tu jos beveik nepažįsti.

– Taip. Ji mane paliko. Auginti akademijai.

Baigęs tvarstyti žaizdas Dimitrijus rado indelį tepalo ir patepė sudiržusią odą.
Kai masažavo rankas, visai užsimiršau.

– Taip sakai, bet kas jai beliko? Žinau, kad nori tapti sergėtoja. Žinau, kaip
tau tai svarbu. Manai, ji nenorėjo? Manai, turėjo visko atsisakyti, kad augintų
tave, nors tu dažniau būni akademijoje?

Nemėgau būti priremiama logiškais argumentais.

– Vadini mane veidmaine?

– Tik sakau, kad nesmerktum jos. Ji labai gerbiama dampyrė. Ir norėtų, kad tu
būtum tokia pat.

– Nenumirtų, jei retkarčiais mane aplankytų, – sumurmėjau. – Bet tikriausiai

tu teisus. Šiek tiek. Galėjo būti ir blogiau. Galėjau augti su kraujo kekšėm.

Dimitrijus pakėlė akis.

– Aš užaugau dampyrių bendruomenėje. Ne tokios jos jau blogos.

– Ak, – staiga pasijutau kvailai. – Aš nenorėjau...

– Viskas gerai. – Jis sutelkė dėmesį į mano rankas.

– Ar turi ten šeimą? Užaugai joje?

Jis linktelėjo.

– Su mama ir dviem seserim. Nuo tada, kai pradėjau lankyti mokyklą,

matomės retai, bet ryšį palaikom. Dampyrių bendruomenėje daug šeimų.
Mylinčių šeimų, kad ir ko būtum apie jas prisiklausiusi.

Širdį dilgtelėjo ir aš nuleidau akis. Dimitrijus gyveno laimingesnį gyvenimą su

savo pasileidėle mama, nei aš su savo didžiai gerbiama motina sergėtoja. Ir jis
aiškiai geriau pažinojo savo mamą nei aš savąją.

– Taip, bet... ar tai ne keista? Ar jų nelanko morojų vyrai..?

Jis sukamaisiais judesiais masažavo man rankas.

– Kartais.

Jo balsas suskambo grėsmingai ir aš pajutau, kad šios temos verčiau neliesti.

– Atleisk, nenorėjau priminti negražių dalykų...

– Tiesą sakant... tu tikriausiai nelaikytum jų negražiais, – pasakė jis po kokios

minutės ir nusišypsojo. – Tu nepažinojai savo tėvo, ar ne?
 Papurčiau galvą.

– Ne. Tik sprendžiant iš visko, jo turėjo būti pašėlusiai gražūs plaukai.

Dimitrijus pakėlė akis ir nužvelgė mane.

– Taip, tikrai. – Vėl masažuodamas man rankas, tarstelėjo: – Aš savąjį

pažinojau.

Apstulbau.

– Tikrai? Dauguma morojų nelieka... Kai kurie lieka, bet jie dažniausiai tik...

– Jam patiko mano mama. – Žodį „patiko“ Dimitrijus pasakė su ironija. – Jis
neretai pas ją lankydavosi. Mano seserys – irgi jo dukros. Bet kai jis ateidavo...
Jis bjauriai elgėsi su mano mama. Padarė siaubingų dalykų.

– Kokių? – paklaususi sutrikau. Juk kalbėjom apie Dimitrijaus mamą. Bijojau jį

užgauti. – Elgėsi su ja kaip su kraujo kekše?

– Jis ją mušdavo, – atsakė jis bespalviu balsu.

Dimitrijus tebelaikė sutvarstytas mano rankas. Nežinau, ar pastebėjo, bet aš

tai tikrai. Jo plaštakos buvo didelės ir šiltos, pirštai ploni ir ilgi. Kitame gyvenime
būtų buvęs puikus pianistas.

– Dieve. – Tai buvo baisu. Suspaudžiau jo rankas, jis atsakė tuo pačiu. – Tai
baisu. O ji... leidosi?

– Leidosi. – Jis liūdnai nusišypsojo. – Užtat aš neleidau.

Baisiai susijaudinau.

– Klok. Pasakyk, kad jį prikūlei.

Jo šypsena praplatėjo.
 – Prikūliau.

– Oho, – pasirodo, Dimitrijus dar šaunesnis, nei maniau. – Sumušei savo tėvą.
Aišku, tai siaubinga. Bet vis tiek oho. Tu tikrai dievas.

Jis sumirksėjo.

– Ką?

– Nieko, – skubiai nusukau kalbą. – Kiek tau buvo metų?

Jis dar nebuvo atsipeikėjęs dėl palyginimo su dievu.

– Trylika.

Oho. Tikrai dievas.

 – Sumušei savo tėvą, kai buvai trylikos?

– Lengvai. Buvau už jį stipresnis, beveik tokio pat ūgio. Norėjau jį pamokyti,

kad suprastų – jei esi morojus ir kilmingas, dar nereiškia, kad su kitais gali daryti
ką panorėjęs – net su kraujo kekšėm.

Išverčiau akis. Negalėjau patikėti savo ausimis, kad jis taip ką tik pavadino
mamą.

– Atleisk.

– Viskas gerai.

Staiga toptelėjo.

– Štai kodėl taip supykai ant Džesio, ar ne? Dar vieno kilmingojo, užsigeidusio
pasinaudoti dampyre.

Dimitrijus nusivaipė.
 – Dėl daugelio priežasčių. Galų gale jūs laužėt taisykles ir...

Jis nutilo, bet taip pasižiūrėjo man į akis, kad pajutau užsimezgančio ryšio
šilumą.

Deja, prisiminus Džesį mano nuotaika tuoj pat subjuro. Nudelbiau akis.

– Žinau, girdėjai gandus, kad aš...

– Žinau, jog tai netiesa, – nutraukė mane Dimitrijus.

Greitas, tvirtas atsakymas mane nustebino ir aš ėmiau smalsauti.

– Bet...

– Aš tave pažįstu, – pareiškė jis. – Žinau tavo būdą. Žinau, kad iš tavęs išeis
puiki sergėtoja.
 Vėl užplūdo maloni šiluma.

– Džiaugiuosi, kad taip manai. Kiti laiko mane nedrausminga.

– Kai prisimenu, kaip nerimavai dėl Lisos, o ne dėl savęs... – Jis papurtė galvą.
– Ne. Tu atsakingesnė nei dvigubai už tave vyresni sergėtojai. Ir padarysi viską,
kad pasiektum tikslą.

Susimąsčiau.

– Nežinau, ar įstengsiu padaryti viską, ko iš manęs tikimasi.

Dimitrijus valiūkiškai kilstelėjo vieną antakį.

– Nenoriu kirptis plaukų, – paaiškinau.

Jis atrodė sutrikęs.

 – Tau ir nereikia. To nereikalaujama.

– Visos sergėtojos nusikirpusios trumpai, kad būtų matyti tatuiruotės.

Staiga jis paleido mano rankas ir palinko artyn. Paskui ištiesė ranką, suėmė
mano plaukus ir lėtai apsuko ant piršto. Netekau žado, nors jis viso labo lietė
mano plaukus. Paskui paleido nustebęs ir susigėdęs dėl savo poelgio.

– Nesikirpk, – tarė kimiai.

Netikėtai atgavau kalbos dovaną.

– Bet tada niekas nematys mano tatuiruočių.

Dimitrijus šypsodamasis pasuko prie durų.

– Tiesiog sukelk juos aukštyn.

 Keturioliktas

Š NIPINĖDAMA LISĄ KELIAS DIENAS JAUČIAU NEDIDELĮ SĄŽINĖS GRAUŽIMĄ. JAI

nepatikdavo, kai tai nutikdavo netyčia, o dabar elgiausi sąmoningai.

Stebėjau, kaip ji pamažu atgauna kilmingųjų pagarbą. Ji negalėjo taikyti

grupinės įtaigos, bet asmeninė buvo tokia pat veiksminga, tik gal lėtesnė. Kita
vertus, nė vieno ir nereikėjo versti su ja draugauti. Dauguma nebuvo tokie tušti,
kaip atrodė, prisiminė Lisą ir mėgo ją tokią, kokia buvo. Draugų būrys augo ir
praėjus pusantro mėnesio po grįžimo į akademiją atrodė, kad ji nė nebuvo
pabėgusi. Kopdama socialiniais hierarchijos laiptais nepamiršo ginti manęs ir
juodinti Mijos su Džesiu.

Vieną rytą patekau į Lisos mintis, kai ji ruošėsi pusryčiams. Dvidešimt minučių
džiovino ir tiesino plaukus, ko jau seniai nebuvo dariusi. Natali, sėdėdama ant
savo lovos, smalsiai stebėjo. Kai Lisa ėmėsi makiažo, Natali pagaliau prabilo:

– Klausyk, po pamokų pas Eriną žiūrėsim filmą. Nori drauge?

 Visuomet šaipydavausi, kad Natali nuobodi, bet Erina buvo neką įdomesnė už
pliką sieną.

– Negaliu. Padėsiu Kamilei šviesinti Karlės plaukus.

– Pastaruoju metu praleidi su jomis daug laiko.

– Gal. – Lisa perbraukė tušu blakstienas, ir jos akys iš karto pasidarė

didesnės.

– Maniau, tau jos nepatinka?

– Persigalvojau.

– Atrodo, dabar ir tu joms patinki. Nesakau, kad tavęs nemėgsta, bet kai
grįžusi su jomis nešnekėjai, jos irgi tave ignoravo. Girdėjau, kaip tave šmeižia. Ir
tai suprantama, nes jos – Mijos draugės. Bet ar ne keista, kad dabar noriai
bendrauja? Pavyzdžiui, prieš ką nors darydamos dabar visada atsiklausia tavęs.
Keletas netgi užstoja Rouz, kokios kvailės. Aišku, netikiu viskuo, ką apie ją plaka
liežuviai, bet niekad nedingtelėjo, kad...
 Natali tarškėjimas Lisai sukėlė abejonių. Nors Natali niekada nebūtų
susipratusi apie įtaigą, Lisa nenorėjo rizikuoti.

– Klausyk, – nutraukė ji Natali. – Gal ir užsuksiu pas Eriną. Juk nešviesinsim

Karlei plaukų visą vakarą.

Lisa nukreipė Natali mintis kita linkme.

– Tikrai? Geras. Bus šaunu. Ji nusiminė, kad su mumis nebedraugauji, o aš jai

pasakiau...

Lisa ir toliau naudojo įtaigą populiarumui susigrąžinti. Stebėjau ją tyliai, su

nerimu, nors jos pastangomis paskalos apie mane gerokai pritilo.

– Tai grįš bumerangu, – sušnibždėjau jai vieną dieną bažnyčioje. – Kas nors
ims abejoti ir klausinėti.

– Nedramatizuok. Kova dėl valdžios čia kasdienis reiškinys.

 – Tik ne šitokia.

– Argi man neužtenka charizmos?

– Užtenka, bet, pavyzdžiui, Kristianas iškart viską suprato. Gali suprasti ir

kiti...

Nutilau išgirdus, kaip mums už nugaros kikena du vaikinai. Atsigręžus

pamačiau, kad jie žiūri tiesiai į mane ir nė nemėgina slėpti šypsenų.

Nusisukau – stengiausi nekreipti dėmesio ir tikėjausi, kad kunigas greitai

pradės pamokslą. Bet Lisa atsigręžusi perliejo juos neapykantos kupinu
žvilgsniu. Nors ji neištarė nė žodžio, jų šypsenos išblėso.

– Atsiprašykit, – paliepė Lisa. – Ir įtikinamai.

Jie tuoj pat puolė atsiprašinėti ir maldauti atleidimo. Netikėjau savo akimis. Ji
viešai panaudojo įtaigą – ir ne bet kur, o bažnyčioje. Ir prieš du iš karto.
 Atsiprašinėjimai išseko, bet Lisa nenurimo.

– Tai viskas, ką sugebat? – kirto ji.

Jų akys iš baimės išsiplėtė, vaikinai bijojo dar labiau supykdyti Lisą.

– Lisa, – skubiai paliečiau jos ranką. – Nereikia. Atsiprašymas priimtas.

Susiraukusi ji linktelėjo galvą. Vaikinai, pajutę palengvėjimą, susmuko suole.

Fuui. Dar niekad taip nesidžiaugiau prasidėjus pamokslui. Per ryšį jutau tamsų
Lisos pasitenkinimą. Jai tai buvo nebūdinga, ir man jis nepatiko.

Norėdama nusiraminti, žvalgiausi aplink, kaip dažnai darydavau. Šalia sėdintis

Kristianas susijaudinęs spoksojo į Lisą. Pajutęs mano žvilgsnį, susiraukė ir
nusisuko.

Dimitrijus kaip visada sėdėjo gale, bene pirmą kartą nesidairydamas galimos
grėsmės. Buvo susikaupęs, veido išraiška kone skausminga. Vis dar nesupratau,
ko jis vaikšto į bažnyčią. Atrodė, lyg su kažkuo kovoja.

Kunigas iš sakyklos prabilo apie šv. Vladimirą.

– Jis buvo stiprios dvasios, turėjo Dievo dovaną. Jo paliesti luošiai atsistodavo
ant kojų, aklieji praregėdavo. Jam einant aplink pražysdavo gėlės...

O varge, morojams tikrai reikėtų daugiau šventųjų...

Pala. Luošiai atsistodavo ant kojų, aklieji praregėdavo?

Staiga pamiršau šv. Vladimirą. Meisonas užsiminė, kad Vladimiras prikeldavo

iš numirusiųjų, pagalvojau apie Lisą. Paskui dėmesys nukrypo kitur. Kuriam
laikui pamiršau šventąjį ir jo „šešėlio pabučiuotą“ sergėtoją. Kaip galėjau
pražiopsoti tokį svarbų dalyką? Supratau, jog Karp nebuvo vienintelė morojė,
kaip ir Lisa turinti gydomųjų galių. Vladimiras jų irgi turėjo.

– Jį lydėdavo minios, mylėjo jį, klausėsi jo mokymo ir skleidžiamo Dievo žodžio.

Įsispoksojau į Lisą. Ši nustebo.

 – Kas nutiko?

Neturėjau kada aiškinti – vargu ar būtų pavykę rasti tinkamų žodžių – iškart
po pamaldų buvau nuvaryta atgal į kalėjimą.

Įlindau į internetą paieškoti ko nors apie šv. Vladimirą, bet neradau nieko
įdomaus. Po galais. Meisonas pervertė bibliotekos knygas, bet irgi mažai
laimėjo. Kas man beliko? Kaip daugiau sužinoti apie tą nusenusį šventąjį.

Ką pasakė Kristianas per pirmą jųdviejų susitikimą su Lisa?

Sena dėžė su palaimintojo pamišėlio šv. Vladimiro rašliava.

Palėpė virš bažnyčios. Ten laikomi rašytiniai šaltiniai. Kristianas pats parodė.
Turėjau juos peržiūrėti, bet kaip? Kunigo prašyti negaliu. Ką jis pasakys, jei
sužinos, jog ten lankosi mokinys? Kristianas netektų irštvos. Kita vertus... gal
pats Kristianas gali padėti? Bet šiandien sekmadienis, vadinasi, pamatysiu jį tik
rytoj po pietų. Ir kažin ar galėsiu pasišnekėti akis į akį.

Eidama treniruotėn užsukau į virtuvę pasiimti javainio. Tenai radau du

novicus – Mailsą ir Entonį. Pamatęs mane Mailsas švilptelėjo.

– Kaip sekasi, Rouz? Nesijauti vieniša? Gal reikia draugijos?

Entonis nusijuokė.

– Negaliu tau įkąsti, bet galiu pasiūlyti ką kita.

Jie atsistojo tarpdury. Piktai nužvelgusi pamėginau pro juos prasisprausti, bet
Mailsas sugriebė mane už liemens, o ranka nuslydo ant užpakalio.

– Patrauk rankas nuo mano užpakalio, nes sugurinsiu nosį, – pagrasinau

stumdama jį šalin, bet pakliuvau į glėbį Entoniui.

– Nesilaužyk, – pasakė jis. – Maniau, kad vienu metu gali ir su dviem.

– Jei tuojau pat neatstosit, turėsit reikalų su manim, – pasakė Meisonas, mano
gelbėtojas.
 – Nešokinėk, Ešfordai, – atkirto Mailsas. Jis buvo aukštesnis ir paleido mane,
kad pamokytų Meisoną.

Entonis irgi atsitraukė, labiau susidomėjęs būsimomis muštynėmis. Ore

pritvinko tiek testosterono, kad man kone prireikė kaukės.

– Ir tu ją dulkini? – paklausė Mailsas Meisono. – Nenori pasidalyti?

– Dar pasakyk apie ją nors žodį, ir nusuksiu tau sprandą.

– Kodėl? Ji tik pigi kraujo...

Tada Meisonas jam trenkė. Nenusuko sprando, netgi nesulaužė kaulų ir

nepraliejo kraujo, bet smūgis, atrodo, buvo skausmingas. Mailso akys išsiplėtė ir
jis pasviro Meisono pusėn. Staiga virstelėjo atidaromos durys ir visi sustingo.
Novicai už muštynes gaudavo pylos.

– Tikriausiai ateina sergėtojas, – šyptelėjo Meisonas. – Norit, kad sužinotų,

jog kabinėjotės prie merginos?
Mailsas su Entoniu susižvelgė.

– Eime, – tarė Entonis. – Neturim laiko.

Mailsas nenoriai nusekė iš paskos.

– Susirasiu tave vėliau, Ešfordai.

Kai jie dingo, atsigręžiau į Meisoną.

– „Kabinėjatės prie merginos“?

– Nėra už ką, – sausai atsakė jis.

– Man nereikia tavo pagalbos.

– Aišku. Tu ir pati puikiai tvarkeisi.

 – Jie užklupo mane nepasirengusią, štai ir viskas. Galiausiai būčiau su jais
susitvarkius.

– Neliek savo pykčio ant manęs.

– Man nepatinka, kai su manim elgiamasi kaip su... mergina.

– Tu ir esi mergina. O aš tik norėjau padėti.

Pažvelgus į jį pamačiau, jog kalba nuoširdžiai. Jis tik norėjo man padėti. Nėra
prasmės siusti dar ir ant jo, nes pastaruoju metu ir taip įsigijau nemažai priešų.

– Ką gi... ačiū. Atleisk, kad tave užsipuoliau.

Mudu trumpai šnektelėjom, išgavau iš Meisono mokyklos gandų. Pro jo akis

nepraslydo, kad pasikeitė Lisos statusas, bet jam tai neatrodė keista. Kalbant su
manim Meisono veidas nušvisdavo iš susižavėjimo. Nuliūdau, kad jis puoselėja
man švelnius jausmus. Net pasijutau kalta.
 Kažin ar būtų labai sunku su juo susitikinėti? Jis mielas, sąmojingas ir netgi
patrauklus. Mes puikiai sutariam. Kodėl amžinai ieškau bėdos, kai yra mielas
vaikinas, kuris manęs nori? Kodėl neatsiliepiu į jo jausmus?

Atsakymą gavau dar neišsakiusi klausimo. Negaliu būti Meisono mergina, nes
įsivaizduoju save kito glėbyje. Tas kitas šnabžda į ausį nešvankybes su rusišku
akcentu.

Meisonas nė nenutuokė, kas dedasi mano galvoje. Staiga supratau, kaip

galėčiau pasinaudoti jo susižavėjimu.

Jausdamasi kiek nesmagiai pradėjau lengvą flirtą. Meisono veidas nušvito.

Atsirėmiau į sieną, kad mūsų rankos susiliestų ir tingiai nusišypsojau.

– Nors ir nepritariu tokiam didvyriškam poelgiui, tu juos tikrai išgąsdinai.

Taigi buvo verta.

– Tačiau tu tam nepritari?

Perbraukiau pirštais jo ranką.

 – Ne. Teoriškai tai šaunu, bet praktiškai – ne.

Jis nusijuokė.

– Tikra velniava, tiesa? – Jis paėmė mano ranką ir švelniai pažvelgė. – Kartais
tave reikia gelbėti. Manau, tau patinka, kai tave kartais išgelbsti, tik nenori to
pripažinti.

– O tave užveda kitų gelbėjimas, tik nenori to pripažinti.

– Tu nežinai, kas mane užveda. O tokių panelių gelbėjimas – tik kilnus poelgis,
– išdidžiai pareiškė jis.

Užgniaužiau norą trinktelėti jam už „paneles“.

– Tada įrodyk. Padaryk dėl manęs vieną dalyką tik todėl, kad tai teisinga.

– Žinoma, – iškart sutiko jis. – Tik pasakyk ką.

 – Noriu, kad šį tą perduotum Kristianui Ozerai.

Jo užsidegimas išblėso.

– Ką? Juk tu nerimtai.

– Labai rimtai.

– Rouz... Negaliu su juo kalbėtis, ir tu tai žinai.

– Maniau, nori man padėti? Sakei, pagalba „panelėms“ – kilnus poelgis?

– Kas čia kilnaus? – Nuo žudančio mano žvilgsnio Meisonas susileido. – Ką jam
pasakyti?

– Pasakyk, kad man reikia knygų apie šv. Vladimirą. Tų, iš palėpės. Tegu kuo
greičiau jas suveikia. Pasakyk, kad tai dėl Lisos. Ir dar pasakyk... kad per
priėmimą jam pamelavau. – Akimirką dvejojau. – Pasakyk, kad gailiuosi.
 – Nieko nesuprantu.

– Tau ir nereikia suprasti. Tik padaryk, ko prašau, gerai? – vėl nusišypsojau

grožio karalienės šypsena.

Skubiai patikinęs, kad padarys, ką gali, Meisonas nuėjo pietauti, o aš

patraukiau į treniruotę.
 Penkioliktas

M EISONAS ŽODĮ TESĖJO.

Jis susirado mane kitą dieną po pamokų. Atnešė dėžę knygų.

– Turiu, – pasakė jis. – Greičiau paimk, kol tavęs nenubaudė, kad šnekiesi su
manim.

Dėžė buvo velniškai sunki, lyg prikrauta akmenų.

– Kristianas perdavė?

– Taip. Pavyko pasikalbėti, kai niekas nematė. O jis pasikėlęs, nepastebėjai?

 – Pastebėjau, – apdovanojau Meisoną žavia šypsena, kuri jį pavergė. – Ačiū.
Labai ačiū.

Tempiau laimikį į kambarį suprasdama, kaip keistai atrodau kitiems.

Neįtikėtina, kad taip nekęsdama mokslų savo noru nerčiau į dulkėtus
keturiolikto amžiaus paistalus. Atsivertusi pirmą knygą pamačiau, kad ji ne kartą
perrašyta, antraip jau seniai būtų sudūlėjusi.

Vienos knygos buvo parašytos po šv. Vladimiro mirties, antros jam esant
gyvam, trečia – jo paties dienoraštis. Ką ten Meisonas sakė apie pirminius ir
antrinius šaltinius? Šitų man ir reikia.

Kad ir kas jas perspausdino, pasistengė, kad man nereikėtų skaityti senąja
anglų arba rusų kalba. Tikriausiai šv. Vladimiras gyveno tenai.

Šiandien išgydžiau Savos motiną, kuri seniai kentė aštrius pilvo skausmus.
Jos negalavimas praėjo, bet lengva nebuvo. Esu nusilpęs, svaigsta galva ir
jaučiu, kaip mane užvaldo beprotybė. Kasdien dėkoju Dievui už šešėlio
pabučiuotą Aną, nes be jos tikrai neištverčiau.
 Ir vėl Ana. Šešėlio pabučiuota Ana. Jis ją dažnai mini. Daugiausia rašė ilgus
pamokslus, kokius girdėdavau per pamaldas. Klaiki nuobodybė. Tačiau tarpais
knyga priminė dienoraštį, pasakojantį, kaip praėjo diena. Ir jei šv. Vladimiras
nemelavo, tai nuolat gydė žmones. Ligonius, sužeistuosius, net augalus.
Badmečiu atgaivindavo sunykusius pasėlius. Kartais priversdavo pražysti gėles –
iš dyko buvimo.

Skaitydama supratau, kaip seniui Vladui pasisekė, kad turėjo Aną, nes jam
tikrai buvo ne visi namie. Kuo dažniau jis naudojo savo galias, tuo labiau maišėsi
protas. Jis nei iš šio, nei iš to supykdavo ar nuliūsdavo. Dėl to kaltino demonus ir
panašiai, bet aiškiai kentė depresiją. Kartą, kaip prisipažino dienoraštyje, norėjo
nusižudyti, bet Ana sutrukdė.

Vėliau, vartydama knygą, parašytą Vladimirą pažinojusio žmogaus,

perskaičiau:

Dauguma galias, kurias palaimintasis Vladimiras naudoja padėti kitiems,

laiko tikru stebuklu. Morojai ir dampyrai plūsta pas jį miniomis, jie laimingi
galėdami tiesiog pabūti šalia. Kai kurie teigia, kad jis ne šventasis, o tiesiog
beprotis, tačiau dauguma jį garbina ir padarytų viską, ką jis lieptų. Taip Dievas
pažymi išrinktuosius, o jei tokias akimirkas lydi haliucinacijos ir neviltis, tai
menka auka už gėrį, kurį jis gali dovanoti kitiems.
 Panašiai kalbėjo ir kunigas, bet aš supratau, kad Vladimiras buvo ne tik
„charizmatiška asmenybė“. Visi jį garbino, buvo pasiryžę jam paklusti. Buvau
tikra, kad šv. Vladimiras prieš savo pasekėjus naudojo įtaigą. Tais laikais įtaigą,
kol dar nebuvo uždrausta, naudojo dauguma morojų, tik ne prieš kitus morojus
ar dampyrus. Tiesiog nesugebėjo. O Lisa sugeba.

Užverčiau knygą ir išsitiesiau lovoje. Vladimiras gydė augalus ir gyvūnus.

Galėjo įtaiga veikti minias. Bet naudodamasis savo galia pasiduodavo
beprotybei, jautėsi prislėgtas.

O keisčiausia buvo, kad visi minėjo jo sergėtoją kaip „šešėlio pabučiuotą“. Šis
apibūdinimas neišėjo iš galvos nuo tada, kai pirmąkart išgirdau...

– Tu šešėlio pabučiuota! Turi ja pasirūpinti!

Taip šaukė Karp, įsikabinusi į mano marškinėlius ir traukdama arčiau prie

savęs. Tai nutiko vieną vakarą prieš dvejus metus, kai atėjau į mokyklą grąžinti
knygos. Artėjo komendanto valanda ir koridoriai buvo tušti. Išgirdau triukšmą ir
iš už kampo išniro paklaikusi Karp.
 Ji prirėmė mane prie sienos.

– Supranti?

Tikriausiai būčiau įstengusi ją atstumti, bet iš netikėtumo tiesiog sustingau.

– Ne.

– Jie ateina manęs.

– Kas?

– Lisa. Turi ją apsaugoti. Kuo dažniau ji tai darys, tuo bus blogiau. Neleisk jai,
Rouz. Sulaikyk ją, kol niekas nepastebėjo, ir išvesk.

– Išvesti ją? Iš akademijos?

 – Taip! Turit išvykti. Būtinai. Viskas priklauso nuo tavęs. Išvežk ją kuo toliau.

Ar ne beprotė? Niekas nebėga iš akademijos. Tačiau kai Karp sugriebė mane

už rankų ir pažvelgė į akis, pasijutau keistai. Susvaigo galva. Jos prašymas
staiga pasirodė logiškas, logiškiausias pasaulyje. Taip. Aš išvesiu Lisą iš čia...

Koridoriuje pasigirdo žingsniai, iš už kampo išniro būrelis sergėtojų. Jie buvo

ne iš akademijos. Sergėtojas atplėšė nuo manęs Karp. Kažkuris paklausė, ar
man nieko nenutiko, bet aš spoksojau į Karp.

– Neleisk jai naudoti galių! – suriko ji. – Išgelbėk ją. Išgelbėk nuo jos pačios!

Vėliau sergėtojai paaiškino, jog Karp sveikata pašlijo ir ji išvežta gydytis.

Užtikrino, kad ten ji bus saugi ir gerai aprūpinta. Kad pasveiks.

Bet ji nepasveiko.
 Sklaidžiau knygas mėgindama atrasti ryšį. Lisa. Karp. Šv. Vladimiras.

Ką daryti?

Kažkas pabeldė į duris ir išblaškė prisiminimus. Manęs niekas nelankė, net

prižiūrėtojai, nes buvau nušalinta. Atidariusi koridoriuje išvydau Meisoną.

– Dukart per dieną? – paklausiau. – Ir iš viso, kaip čia patekai?

Jis plačiai nusišypsojo.

– Kažkas įmetė degantį degtuką į šiukšliadėžę tualete. Tikri begėdžiai. Visus

sukėlė ant kojų. Eime, aš tave išlaisvinau.

Papurčiau galvą. Šiukšliadėžių padeginėjimas – matyt, naujausia susižavėjimo

apraiškos forma. Iš pradžių Kristianas, dabar Meisonas.

– Atleisk, bet šįvakar manęs nereikia gelbėti. Jei mane nutvers...

 – Taip liepė Lisa.

Nutilau ir nusekiau įkandin Meisono iš bendrabučio. Jis nusivedė mane į

morojų bendrabutį, kur kažkaip stebuklingai nepastebėta pasiekiau jos kambarį.
Pagalvojau, ar ir čia jam teko padegti šiukšliadėžę.

Patekau į patį vakarėlio įkarštį. Lisa, Kamilė, Karlė, Aronas ir dar keletas
kilmingųjų sėdėjo, juokėsi, garsiai klausėsi muzikos ir leido per rankas butelį
viskio. Nei Mijos, nei Džesio. Natali, kurią pamačiau tik vėliau, laikėsi atokiau,
tarsi nežinodama, kaip elgtis. Buvo aiškiai sutrikusi.

Lisa pašoko, per mūsų ryšį pajutau, kad ji jau apsvaigus.

– Rouz! – Ji akinamai nusišypsojo Meisonui. – Vis dėlto ją atvedei.

Meisonas demonstratyviai jai nusilenkė.

– Visada jūsų paslaugoms.

Tikėjausi, kad jis tai padarė norėdamas padėti, o ne paveiktas įtaigos. Lisa
apkabino mane per liemenį ir nusivedė prie kitų.

– Linksminkimės drauge.

– O ką švenčiam?

– Nežinau. Gal kad tau šįvakar pasisekė ištrūkti?

Keletas kilmingųjų pakėlė plastikines stiklinaites į mano sveikatą. Ksanderis

Badika pripylė dar dvi, vieną padavė man, kitą Meisonui. Paėmiau šypsodamasi,
tačiau kiek sutrikusi. Dar neseniai kaži ką būčiau atidavus už tokį vakarėlį ir
išmaukus gėrimą iki dugno. Bet šįkart daug kas man kėlė nerimą. Pavyzdžiui,
kad kilmingieji elgėsi su Lisa kaip su kokia deive. Kaip ir tai, jog visi tarsi
pamiršo, kad esu laikoma kraujo kekše. Nors šypsojosi ir juokėsi, Lisa atrodė
baisiai nelaiminga.

– Kur gavai viskio? – paklausiau.

– Nadžis, – atsakė Aronas, sėdintis šalia Lisos.

Visi žinojo, kad Nadžis po pamokų geria ir mokykloje laiko gėrimų atsargas.
Jis nuolat keitė slaptavietes, bet mokiniai tuoj pat surasdavo.

Lisa prigludo Aronui prie peties.

– Aronas padėjo įsigauti į jo kambarį ir nušvilpti. Laikė viskį suslėpęs tarp

dažų.

Visi nusikvatojo, o Aronas pažvelgė į ją su šunišku atsidavimu. Pralinksmėjau

supratusi, kad jam nereikėjo įtaigos. Jis, kaip ir seniau, eina dėl Lisos iš proto.

– Kodėl negeri? – kiek vėliau į ausį man sušnibždėjo Meisonas.

Žvilgtelėjusi į stiklinaitę nustebau pamačiusi, kad ji kone pilna.

– Nežinau. Tikriausiai sergėtojams negalima gerti, kai šalia jų globotiniai.

– Ji dar ne tavo globotinė, kaip ir tu dar ne jos sergėtoja. Tai bus dar negreit.
Nuo kada pasidarei tokia atsakinga?
 Anaiptol nelaikiau savęs atsakinga. Tiesiog prisiminiau, ką Dimitrijus sakė
apie malonumų ir pareigos derinimą. Atrodė neteisinga atsipalaiduoti, kai Lisa
tokia pažeidžiama. Atsistojau ir nuėjau prie Natali.

– Sveika, Nat. Šįvakar tu labai tyli.

Jos stiklinaitė buvo pilna kaip ir mano.

– Tu irgi.

– Taip, – tyliai nusijuokiau.

Ji pažvelgė taip, tarsi Meisonas ir kiti kilmingieji būtų koks mokslinis

eksperimentas. Man atėjus jie išgėrė dar daugiau viskio, tai buvo matyti iš
elgesio.

– Keista, ar ne? Anksčiau tu būdavai dėmesio centre. Dabar ji.

Nustebusi sumirksėjau. Net nedingtelėjo.

 – Tikriausiai.

– Ei, Rouz! – sušuko Ksanderis eidamas prie manęs ir laistydamas gėrimą. –

Koks jausmas?

– Apie ką tu?

– Koks jausmas duoti kraujo?

Svečiai nutilo laukdami, ką atsakysiu.

– Ji to nedarė, – pasakė Lisa grėsmingu balsu. – Jau sakiau.

– Taip, taip, žinau, kad su Džesiu ir Ralfu nieko nebuvo. Bet jūs tai darėt abi,
ar ne? Kai buvot pabėgusios.

– Baik, – paliepė Lisa. Įtaiga geriausiai veikė žiūrint tiesiai į akis, bet dabar
Ksanderio dėmesys buvo sutelktas į mane.

– Aš nieko ir nesakau. Jūs neturėjot kitos išeities. Tiesiog nesi maitintoja ir aš

norėjau sužinoti, koks tai jausmas. Danielė Selski kartą leido jai įkąsti. Sakė,
nieko nepajutusi.

– Fui! – sutartinai sukliko merginos. Seksas ir kraujas su dampyrais buvo

laikomas iškrypimu, tarp morojų – kanibalizmu.

– Melagė, – pasakė Kamilė.

– Nejuokauju. Menkas įkandimas, ir tiek. Sakė nepajutusi „kaifo“, kaip kiti

maitintojai. O tu? – Jis uždėjo ranką man ant peties. – Tau patiko?

Lisa išblyško. Nors alkoholis nuslopino jausmus, supratau, kaip ji jaučiasi.

Baimė susipynė su pykčiu ir tamsiomis mintimis. Paprastai jai pavykdavo
susitvardyti kitaip nei man – bet kartą jau buvau mačiusi tokį jausmų proveržį.
Labai panašiame vakarėlyje praėjus kelioms savaitėms, kai išvežė Karp.

Gregas Daškovas – tolimas Natali pusbrolis – surengė vakarėlį savo

kambaryje. Jo tėvai, matyt, turi pažinčių, nes jo kambarys – vienas didžiausių
bendrabutyje. Jis draugavo su Lisos broliu, tad mielai į savo tarpą priėmė ir
mažąją Andrė sesutę. Taip pat mielai Gregas priėmė ir mane, ir mes visą vakarą
negalėjom atsiplėšti vienas nuo kito. Antrakursė dampyrė aukštesniųjų klasių
morojams buvo gardus kąsnelis.

Tą vakarą nemažai išgėriau, bet nuo Lisos nenuleidau akių. Didelėje

kompanijoje ji paprastai šiek tiek nervindavosi, tik niekas nepastebėdavo, nes ji
su visais rasdavo bendrą kalbą. Buvau apsvaigus ir negalėjau prasiskverbti į jos
jausmus, bet kol viskas buvo gerai, nesijaudinau.

Staiga vidury bučinio Gregas atšlijo ir į kažką pažvelgė man per petį. Abu
sėdėjom ant vienos kėdės, aš jam ant kelių, todėl irgi atsisukau pažiūrėti.

– Kas atsitiko?

– Veidas atsivedė maitintoją. – Ši mintis jį pralinksmino.

Pasekiau jo žvilgsnį ir išvydau Veidą Vodą, apkabinusį trapią maždaug mano

metų merginą. Ji buvo labai graži, šviesiais banguotais plaukais ir porcelianine
oda, pablyškusia nuo kraujo netekimo. Prie jų iškart priėjo keletas vaikinų,
juokėsi, lietė jos veidą ir plaukus.

– Šiandien ji ir taip davė per daug kraujo, sprendžiant iš odos spalvos, –

pasakiau.
 Gregas atgręžė į save mano veidą.

– Jie jos nenuskriaus.

Mudu bučiavomės, kol pajutau, kaip kažkas palietė man petį.

– Rouz.

Pakėlusi akis pamačiau Lisą. Nerimastinga jos išraiška mane išgąsdino, nes
nepajutau jokių jos emocijų. Aiškiai padauginau alaus. Nušokau Gregui nuo
kelių.

– Kur tu? – paklausė jis.

– Greit grįšiu. – Pasivėdėjau Lisą šalin gailėdamasi, kad esu apsinešusi. – Kas
negerai?

– Jie.
 Ji linktelėjo į vaikinus, apstojusius maitintoją. Pamačiau, kad merginos kaklas
išmargintas mažomis raudonomis žaizdelėmis. Tai buvo tarsi grupinis kraujo
gėrimas, jie paeiliui kandžiojo jai kaklą ir siūlė visokias šlykštynes. Apsvaigusi ir
nieko nesuvokdama ji nesipriešino.

– Taip negalima, – pasakė Lisa.

– Ji maitintoja. Jų nesustabdysi.

Lisa maldaujamai pažvelgė į mane. Akyse spindėjo skausmas, įniršis ir pyktis.

– O tu?

Visada buvau karštakošė, saugojau ją nuo mažų dienų. Matydama ją

nusiminusią ir laukiančią mano pagalbos negalėjau atsisakyti. Nusvirduliavau
prie būrelio.

– Niekas nebeduoda, Veidai, kad pradėjai svaiginti merginas? – paklausiau.

 Jis atplėšė lūpas nuo merginos kaklo.

– O ką? Baigei su Gregu ir lauki manęs?

Įsisprendžiau į šonus tikėdamasi, kad atrodau grėsmingai, nors, tiesą

pasakius, nuo alkoholio mane ėmė pykinti.

– Net ir būdama visiškai girta, neprisileisčiau tavęs artyn, – atkirtau. Keli

vaikinai nusijuokė. – Gal verčiau užlaužk tą lempą? Tau turėtų užtekti. Atstok
nuo merginos. – Veido draugeliai nusižvengė.

– Ne tavo reikalas, – supyko jis. – Ji – tik priešpiečiai.

Prilyginti maitintoją valgiui taip pat šlykštu, kaip vadinti dampyres kraujo
kekšėm.

– Čia ne maitinimo kambarys. Nebūtina siurbti viešai.

– Taip, – pritarė viena iš vyresnių merginų. – Tai šlykštu. – Keletas jos draugių
pritariamai linktelėjo.
 Veidas perliejo mus žvilgsniu, mane – pikčiausiai.

– Nenorit to matyti? Gerai. Eime. – Jis griebė merginą ir išsitempė. Ši,

šniurkščiodama ir klupinėdama, nusekė iš paskos.

– Padariau, ką galėjau, – tariau Lisai.

Ji sukrėsta žiūrėjo į mane.

– Dabar jis nusitemps ją į savo kambarį ir padarys dar didesnių baisybių.

– Lisa, ir man tai nepatinka, bet aš jo nesivaikysiu, – pasitryniau kaktą. –

Galėčiau jam užvožti, bet jaučiu, kad tuoj susivemsiu.

Lisos veidas apsiniaukė, ji prikando lūpą.

– Jis neturi teisės taip elgtis.

 – Man labai gaila.

Grįžau pas Gregą jausdamasi šiek tiek kalta dėl to, kas atsitiko. Man, kaip ir
Lisai, buvo bjauru, kad jis gali naudotis maitintoja, – priminė, jog dauguma
morojų mano galį daryti su dampyrėmis ką panorėję. Bet negalėjau nieko
pakeisti, bent jau ne šįvakar.

Gregas pasisodino mane ant kelių, kad lengviau pasiektų mano kaklą.
Netrukus pastebėjau, kad Lisa dingo. Vos nenusiritau Gregui nuo kelių ir puoliau
jos ieškoti.

– Kur Lisa?

Jis pamėgino mane prisitraukti.

– Tikriausiai tulike.

Per mūsų ryšį nieko nejaučiau. Alkoholis jį nuslopino. Išbėgusi į koridorių

atsikvėpiau nuo trankios muzikos ir balsų. Čia buvo tylu – tik iš vieno kambario
sklido triukšmas. Durys buvo atviros ir aš įėjau.
 Susigūžus ir išsigandus maitintoja tupėjo kampe. Lisa stovėjo sukryžiavus
rankas, pikta ir grėsminga. Ji nenuleido akių nuo Veido, o šis žiūrėjo į ją tarsi
užkerėtas. Rankose laikė beisbolo lazdą ir, sprendžiant iš visko, jau buvo spėjęs
pasidarbuoti – nusiaubti kambarį: knygų lentynas, garso aparatūrą, veidrodį...

– Išdaužk ir langą, – ramiai paliepė jam Lisa. – Drąsiau. Nieko čia tokio.

Tarsi užhipnotizuotas Veidas priėjo prie didelio tamsinto lango. Išsižiojusi

stebėjau, kaip jis užsimoja ir trenkia lazda per stiklą. Pažiro šukės, į kambarį
skverbėsi nepageidaujama ryto šviesa. Jis sumirksėjo, bet nesitraukė.

– Lisa! – sušukau. – Užtenka. Liepk jam liautis.

– Liautis jis turėjo anksčiau.

Vargiai ją atpažinau. Dar nebuvau mačiusi taip supykusios, tuo labiau

išdarinėjančios ką nors panašaus Lisos. Žinoma, iš karto viską supratau. Įtaiga.
Suvokiau, kad po kelių sekundžių ji lieps Veidui pakelti lazdą prieš save.

– Maldauju, Lisa, užtenka. Prašau.

 Per alkoholio svaigulį pajutau jos jausmus. Tokius stiprius, kad kone išvertė
mane iš kojų. Tamsa. Pyktis. Negailestingumas. Grėsmingi jausmai plūdo iš
mielos ir ramios Lisos. Pažinojau ją nuo vaikų darželio, bet tą akimirką supratau,
kad visai jos nepažįstu.

Ir išsigandau.

– Maldauju, Lisa, – pakartojau. – Veidas to nevertas. Paleisk jį.

Ji net nepažvelgė į mane. Piktai žiūrėjo į Veidą. Lėtai, atsargiai jis pakėlė
lazdą prie galvos.

– Lisa, – maldavau. Nejaugi teks ją užpulti, kad sutrukdyčiau. – Nereikia.

– Jis turėjo liautis anksčiau, – ramiai pasakė ji. Ranka sustingo. Beliko
smūgiuoti. – Jam nederėjo taip su ja elgtis. Negalima taip elgtis – net su
maitintojais.

– Tu gąsdini ir ją, – pasakiau tyliai. – Pasižiūrėk.

 Iš pradžių Lisa nereagavo, bet paskui nukreipė žvilgsnį į maitintoją. Mergina
susigūžusi tupėjo kampe, apkabinusi save rankomis. Jos žydros akys buvo
išsiplėtusios iš baimės, veidas šlapias nuo ašarų ir persigandęs. Ji sukūkčiojo.

Lisa stovėjo abejinga, bet jaučiau, kad širdyje vyksta kova. Nors ir apimta
aklo įniršio, ji nenorėjo sužeisti Veido. Lisa susiraukė ir stipriai užsimerkė.
Dešine ranka susiėmė kairį riešą ir suleido į jį nagus. Iš skausmo riktelėjo, bet
tas skausmas atitraukė jos mintis nuo Veido.

Lisa nutraukė įtaigą, Veidas numetė lazdą ir sutrikęs apsidairė. Aš sunkiai

atsidusau. Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Buvau palikusi duris atviras, ir
triukšmas patraukė dėmesį. Į kambarį įsiveržę keli prižiūrėtojai apstulbo
pamatę nusiaubtą kambarį.

– Kas čia nutiko?

Mes susižvelgėm. Veidas atrodė sutrikęs. Jis apžiūrėjo kambarį, lazdą, paskui
– mudvi su Lisa.

– Nežinau... Negaliu... – jis įsispoksojo į mane ir staiga pasiuto. – Čia tavo

darbas! Neleidai žaisti su maitintoja!
 Prižiūrėtojai klausiamai sužiuro, aš akimoju apsisprendžiau.

Saugok ją. Kuo dažniau ji tai darys, tuo bus blogiau. Neleisk jai, Rouz.
Sulaikyk ją, kol niekas nepastebėjo, ir išvesk iš čia. Išvesk ją iš čia.

Mintyse išvydau maldaujantį Karp veidą. Paniekinamai nužvelgiau Veidą

žinodama, kad niekas nesuabejos manim, juo labiau neįtars Lisos.

– Jei būtum ją paleidęs, – pasakiau, – nebūčiau padariusi nieko panašaus.

Išgelbėk ją. Išgelbėk ją nuo jos pačios.

Nuo to vakaro nustojau gerti. Nebenorėjau prarasti budrumo, kai Lisa šalia.
Praėjus dviem dienom, kai buvau nušalinta už „nuosavybės sunaikinimą“, mudvi
su Lisa pabėgom iš akademijos.

Todėl dabar matydama piktą Lisos žvilgsnį būgštavau, ar ji vėl neiškrės kokios
kvailystės. Pernelyg gerai prisiminiau atsitikimą prieš dvejus metus ir supratau,
kad turiu užgesinti ginčą.
 – Lašelį kraujo, – neatlyžo Ksanderis. – Aš daug neišgersiu. Tik noriu pajusti
dampyrės skonį. Jie neprieštarauja.

– Ksanderi, – grėsmingai tarė Lisa. – Atstok nuo Rouz.

Išsivadavusi iš jo glėbio nutariau pasitelkti sąmojį.

– Nereikia, – paerzinau jį. – Kai buvau to paprašyta paskutinįkart, teko

užvožti, o tu daug gražesnis už Džesį. Būtų gaila tavo veidelio.

– Gražesnis? – paklausė jis. – Aš pritrenkiamai seksualus, bet ne gražus.

Karlė nusijuokė.

– Ne, tu tikras gražuoliukas. Todas sakė, kad vartoji kažkokią prancūzišką

plaukų želė.

Ksanderio, kaip ir visų įkaušusiųjų, dėmesys greitai nukrypo kitur ir pamiršęs

mane jis nusprendė ginti savo garbę. Įtampa atslūgo, jis šmaikščiai atsikirto
pašaipūnams.

Lisos akyse pamačiau palengvėjimą. Ji man nusišypsojo ir atsidėkodama

nežymiai linktelėjo, o paskui visą savo dėmesį sutelkė į Aroną.
 Šešioliktas

K ITĄ DIENĄ GALUTINAI ĮSITIKINAU, KAIP VISKAS PASIKEITĖ. NORS KAI

kuriems mokiniams taip ir likau neišsenkančių apkalbų ir pajuokos objektu,
paveiktieji Lisos įtaiga, tapo draugiški, kartais net stodavo mano pusėn. Kita
vertus, supratau, kad klasės draugams dabar rūpi kita naujiena.

Lisa su Aronu.

Mija, iš kažkur sužinojusi, kad Aronas buvo vakarėlyje be jos, visai pasiuto.
Pradėjo jį ėsti, pagrasino, kad jei nori su ja draugauti, negali slapstytis ir
susitikinėti su Lisa. Tada Aronas ir nusprendė, kad nebenori draugauti su Mija.
Tą rytą jis baigė draugystę ir... sugrįžo pas Lisą.

Dabar jiedu su Lisa neatskiriami. Per pietus stoviniavo koridoriuj susikibę už

rankų, šnekučiavosi ir juokėsi. Per mūsų ryšį jaučiau, kad Lisa juo domisi tik
vidutiniškai, nors žiūrėjo dievinančiu žvilgsniu. Iš tiesų tik vaidino, bet Aronas jos
neperprato – buvo pasiryžęs pakloti jai po kojom visą pasaulį.
 Aš? Aš jaučiausi blogai.

Šiaip ar taip, tai buvo niekis, palyginti su tuo, kaip jautėsi Mija. Per pietus ji
sėdėjo kitame valgyklos gale ir įsmeigusi akis į vieną tašką stengėsi nematyti
guodžiančių draugių. Jos išblyškę, putlūs skruostai buvo išmušti raudonomis
dėmėmis, akys paraudusios. Man einant pro šalį ji nepasakė nieko šlykštaus. Nei
nevykusio sąmojo, nei pašaipaus žvilgsnio. Lisa ją sužlugdė, kaip kad Mija
grasino sužlugdyti mus.

Bet dar labiau už Miją kentėjo Kristianas. Kitaip nei ji, jis neketino žiūrėti į
laimingą porelę, jo veide švietė atvira neapykanta. Ir, kaip visada, niekas, be
manęs, to nematė.

Gal dešimtą kartą nužvelgusi susikabinusius Lisą ir Aroną, anksčiau baigiau

pietauti ir nuėjau pas Karmak, elementų magijos pagrindų mokytoją. Jau seniai
norėjau jos šio to paklausti.

– Rouz, ar ne? – Ji lyg ir nustebo mane išvydusi, bet nesupyko ir nesuirzo kaip
mokytojai pastaruoju metu.

– Taip. Norėjau šio to paklausti apie magiją.

Ji kilstelėjo antakius. Novicai magijos pamokų neturi.

 – Žinoma. Ką nori sužinoti?

– Anądien klausiausi kunigo pamokslo apie šv. Vladimirą... Ar žinot, koks buvo
jo elementas? Turiu omeny, Vladimiro, ne kunigo.

Ji susiraukė.

– Keista. Jis toks garsus, kad stebiuosi, jog niekas nepaklausė. Aš ne žinovė,
bet nė viena mano girdėtų istorijų nesieja jo su kuriuo nors elementu. Arba
tiesiog niekas to neužfiksavo.

– O kaip gydymai? – neatlyžau. – Ar tai būdinga kuriam nors elementui?

– Kiek žinau, ne, – šyptelėjo Karmak. – Tikintieji pasakytų, kad tai Dievo
dovana, o ne elementų magija. Iš visų pasakojimų tik aišku – jis buvo
„dvasingas“.

– Ar gali būti, kad jis neturėjo specializacijos?

 Mokytojos šypsena blėso.

– Rouz, ar klausinėji manęs apie šv. Vladimirą, ar apie Lisą?

– Ne visai... – sumikčiojau.

– Suprantu, kaip jai sunku – ypač prieš klasės draugus – bet ji turi būti kantri,
– švelniai paaiškino Karmak. – Ji dar atras savo elementą. Visi atranda.

– Kartais neatranda.

– Retai. Nemanau, kad ji bus viena iš jų. Jos gabumai didesni nei vidutiniai,
nors ji dar neturi specializacijos. Greitai kas nors paaiškės.

Man į galvą šovė mintis.

– Ar ji gali specializuotis daugiau nei su vienu elementu?

 Mokytoja nusijuokė ir papurtė galvą.

– Ne. Per daug galios. Niekas nesusitvarkytų su tokia galia neprarasdamas

sveiko proto.

Šito tik ir trūko.

– Aišku. Ačiū. – Jau gręžiausi išeiti, bet prisiminiau dar kai ką. – O mokytoja
Karp? Kokia buvo jos specializacija?

Karmak suglumo kaip ir kiti mokytojai, kai kas paminėdavo Karp.

– Tiesą sakant...

– Kas?

– Buvau ir pamiršusi. Man regis, čia tas retas atvejis, kai neturima
specializacijos. Ji šiek tiek valdė visus keturis elementus.
 Per kitas pamokas mąsčiau apie Karmak žodžius stengdamasi pritaikyti juos
savo Lisos–Karp–Vladimiro teorijai. Ir nenuleidau akių nuo Lisos. Dabar ji turi
tiek draugų, kad beveik nepastebi mano tylėjimo. Vis dėlto kartais atsigręžia ir
man nusišypso. Jos žvilgsnis prigesęs. Visą dieną bendraudama su nemėgstamais
žmonėmis, juokaudama ir apkalbinėdama, pavargo.

– Misija įvykdyta, – pasakiau jai po pamokų. – Galim nutraukti Smegenų

plovimo projektą.

Sėdėjom ant suolelio kieme, ji tabalavo kojomis.

– Ką nori pasakyti?

– Savo pasiekei. Apgynei mane, sužlugdei Miją, atėmei iš jos Aroną. Pažaisk su
juo kelias savaites, o paskui mesk jį ir kilminguosius. Būsi laimingesnė.

– Manai, dabar aš nelaiminga?

 – Ne manau, o žinau. Nors kai kurie vakarėliai smagūs, tau nepatinka
apsimetinėti, draugauti su tais, kurių nemėgsti, – o tu nemėgsti daugumos iš jų.
Mačiau, kaip aną vakarą įsiutai ant Ksanderio.

– Jis kvailys, ir nieko čia nepakeisi. Bet jei nustosiu su jais draugavusi, viskas
grįš į senas vėžes. Mija vėl ims išsikalinėti. Dabar ji bent nelenda prie mūsų.

– Neverta, jei tai trukdo tau gyventi.

– Niekas man netrukdo, – jos balse pasigirdo priešiškos gaidelės.

– Nejaugi? – paklausiau kandžiai. – Įsimylėjai Aroną? Negali sulaukti, kol vėl

su juo permiegosi?

Ji žvilgtelėjo į mane.

– Ar žinai, jog kartais būni tikra kalė?

 Nuleidau negirdomis.

– Tik norėjau pasakyti, kad ir taip turi užtektinai rūpesčių. Perdegsi

naudodama įtaigą.

– Rouz! – Ji susinervinusi apsidairė. – Tyliau!

– Bet tai tiesa. Jei nuolat ją naudosi, išprotėsi. Pamatysi.

– O tu kartais neperlenki?

– Prisimink Karp.

– O ką – Karp?

– Tu tokia kaip ji.

– Dar ko! – Jos žalios akys sužaibavo pykčiu.

 – Ji irgi galėjo gydyti.

Lisą sukrėtė mano žodžiai. Ši tema seniai nedavė mums ramybės, bet jos
beveik neliesdavom.

– Tai dar nieko nereiškia.

– Nejaugi? Ar pažįsti dar ką nors, kas tai sugebėtų? Arba galėtų naudoti įtaigą
prieš dampyrus ir morojus?

– Ji niekada nenaudojo įtaigos, – paprieštaravo Lisa.

– Naudojo. Mėgino panaudoti prieš mane tą vakarą, prieš išvežama. Ir jai

beveik pavyko, tik nespėjo baigti, buvo išvesta. – Ar vis dėlto pavyko? Šiaip ar
taip, po mėnesio mudvi su Lisa pabėgom iš akademijos. Visada maniau, kad tai
mano mintis, bet gal Karp pasiūlymas ir pastūmėjo tai padaryti?

Lisa sukryžiavo rankas. Nors veidas buvo ryžtingas, jaučiau, kad ji sutrikusi.
 – Na ir kas? Ji išsigimėlė kaip ir aš. Bet tai dar nieko nereiškia. Ji išsikraustė
iš proto... todėl, kad ir šiaip buvo trenkta. Nieko bendra.

– Ne tik ji, – lėtai ištariau. – Buvo dar šis tas. Aš tai išsiaiškinau. – Dvejojau. –
Apie šv. Vladimirą...

Ir galiausiai viską jai išklojau. Papasakojau viską. Kaip ji, Karp ir šv.
Vladimiras galėjo gydyti kitus ir naudoti įtaigą. Mačiau, kad jai nesmagu, bet
papasakojau, kaip lengvai jie susierzindavo ir žalodavo save.

– Šv. Vladimiras mėgino nusižudyti, – pasakiau vengdama jos akių. – O Karp

veide pastebėjau randus – lyg būtų apsidraskiusi nagais. Ji mėgino slėpti senus
randus po plaukais, bet mačiau, kaip atsirasdavo naujų.

– Tai nieko nereiškia, – spyrėsi Lisa. – Tik sutapimas.

Lisa norėjo tuo tikėti ir kažkiek tikėjo, nes seniai laukė patvirtinimo, kad yra
ne išsigimėlė, ne viena tokia. Tegu ir prasta naujiena, bet ji nors sužinojo, kad
taip buvo ir kitiems.

– Ar sutapimas, kad nė vienas iš jų neturėjo specializacijos?

 Perpasakojau pokalbį su Karmak ir paaiškinau savo teoriją apie visų keturių
elementų specializaciją. Pakartojau ir Karmak įspėjimą, kad taip galima
perdegti.

Man nutilus Lisa pasitrynė akis. Ant skruosto liko tušo pėdsakas. Ji man
šyptelėjo puse lūpų.

– Nė nežinau, kas didesnė beprotybė – kad man visa tai pasakoji ar kad skaitei
knygas, idant tai išsiaiškintum.

Nusišypsojau – nuo jos sąmojo man palengvėjo.

– Na, ne tu viena moki skaityti.

– Žinau, žinau. Kaip ir žinau, kad tau prireikė metų įveikti „Da Vinčio kodui“. –
Ji sukikeno.

– Aš dėl to nekalta! Ir nekeisk temos.

 – Aš ir nekeičiu. – Ji nusišypsojo ir atsiduso. – Tiesiog nežinau, ką begalvoti.

– Nėra ką čia galvoti. Tiesiog nedaryk to, kas tave slegia. Prisimink aukso
vidurio taisyklę ir jos laikykis. Pačiai bus lengviau.

Lisa papurtė galvą.

– Negaliu. Bent jau kol kas.

– Kodėl? Juk jau sakiau... – Nutilau nustebusi, kaip anksčiau nesupratau. –

Kalbu ne tik apie Miją. Elgiesi taip, nes manai privalanti taip elgtis. Vis dar
stengiesi užimti Andrė vietą.

– Tėvai būtų to norėję...

– Tavo tėvai būtų norėję, kad būtum laiminga.

– Ne viskas taip paprasta, Rouz. Amžinai jų neignoruosiu. Galų gale esu

kilmingoji kaip ir jie.

– Bet dauguma jų – šlykštūs.

– Ir dauguma padės valdyti morojams. Andrė tai suprato. Jis nebuvo toks kaip
kiti, tačiau darė, ką turėjo daryti, nes suvokė, kokie jie svarbūs.

Atsilošiau į suolelio atkaltę.

– Čia ir yra bėda. Sprendžiam, kas yra „svarbus“ remdamiesi tiktai šeima,
todėl galiausiai patikėsime svarbiausius sprendimus tiems nevykėliams. Štai
kodėl morojų mažėja, o tokios kalės kaip Tatjana tampa karalienėmis. Gal iš
tiesų mums reikia naujos karališkos rinkimo sistemos?

– Baik, Rouz. Yra kaip yra, taip buvo per amžius. Teks susitaikyti. –
Sužaibavau akimis. – Paklausyk, ką pasakysiu, – kalbėjo toliau Lisa. – Nerimauji,
kad tapsiu tokia kaip jie – Karp ir šv. Vladimiras, ar ne? Ji sakė nesinaudoti savo
galiomis, nes viską tik pabloginsiu. O kas, jei atsisakysiu? Įtaigos, gydymo, visko.

Skeptiškai primerkiau akis.

 – Tikrai galėtum?

Atsisakyti įtaigos – to ir norėjau. Depresija ją apniko tuo pat metu, kai

pasireiškė galios, iškart po avarijos. Neabejojau, kad šie dalykai susiję, ypač kai
perspėjo Karp.

– Taip.

Jos veidas buvo visiškai ramus. Šviesūs plaukai tvarkingai supinti į

prancūzišką kasą, kukli suknelė ir tamsiai mėlynas zomšos švarkelis – ji nors ir
šią akimirką tiko užimti savo šeimos vietą taryboje.

– Teks visko atsisakyti, – perspėjau. – Jokio gydymo, kad ir koks mielas būtų
gyvūnėlis. Ir jokios įtaigos prieš kilminguosius.

Ji pritardama linktelėjo.

– Galiu, jei tik tau palengvės.

– Palengvės, o dar labiau palengvėtų, jei mestum kilminguosius ir bendrautum

su Natali.
 – Žinau, žinau. Bet negaliu nutraukti visko staiga, bent jau kol kas.

Negalėjau jos visiškai įtikinti – kol kas – bet vien išgavus pažadą nenaudoti
galių man labai palengvėjo.

– Ką gi. – Pasilenkiau pasiimti kuprinės – vėlavau į treniruotę. – Bendrauk su

tais šlykštukais, svarbu, kad valdytum visa kita. – Šiek tiek padvejojau. – Dėl
Arono ir Mijos. Nusodinai ją, bet nebūtina tampytis su Aronu norint draugauti su
kitais kilmingaisiais.

– Kodėl jis tau nebepatinka?

– Man jis nieko – kaip, beje, ir tau. Bet nemanau, kad verta mylėtis su tais,
kurie yra tiktai „nieko“.

Lisa suvaidino nustebusią.

– Ir tai sako Rouz Hetavėj? Atsivertei? O gal yra kažkas, kas tau daugiau nei
„nieko“?
 – Tik noriu tave apsaugoti, – sumišusi nukreipiau kalbą. – Be to, anksčiau
nebuvau nepastebėjusi, koks Aronas nuoboda.

Lisa išsišiepė.

– Tau visi nuobodos.

– Tik ne Kristianas.

Žodžiai nusprūdo liežuvio nespėjus prikąsti. Šypsena dingo nuo Lisos veido.

– Jis kvailys. Nei iš šio, nei iš to nustojo su manim kalbėtis. – Ji piktai

sukryžiavo rankas. – Maniau, nekenti jo?

– Net jei ir nekenčiu, jis vis tiek įdomus.

Jau supratau žiauriai klydusi dėl Kristiano. Taip, jis keistas, paslaptingas ir
mėgsta padeginėti kitus. Kita vertus, jis sumanus ir sąmojingas – tegu ir
savotiškai – be to, jis raminamai veikdavo Lisą.

Bet aš viską sugadinau. Užvaldyta pykčio ir pavydo juos išskyriau. Jei tą

vakarą nebūčiau sutrukdžius jam susirasti Lisą sode, gal ji nebūtų susikrimtusi ir
susižalojusi. Gal dabar jie būtų kartu, toli nuo mokyklos intrigų.

Tikriausiai likimas galvojo tą patį, nes po penkių minučių kieme sutikau

Kristianą. Prasilenkiant mudviejų žvilgsniai trumpam susikryžiavo. Norėjau
drožti savo keliu, bet giliai įkvėpusi sustojau.

– Kristianai, palauk! – šūktelėjau. Po paraliais, juk ir taip vėluoju į treniruotę.

Dimitrijus mane užmuš.

Kristianas atsigręžė – rankas susikišęs į ilgo apsiausto kišenes, pečiai nusvirę,

veidas atsainus.

– Ką?

– Ačiū už knygas. Tas, kurias perdavei Meisonui.

– Maniau, dėkoji už kitas.

Koks sąmojis.

– Neįdomu, kam man jų prireikė?

– Tavo reikalas. Pamaniau, uždaryta neturi ką veikti.

– Kad pradėčiau skaityti, turi būti rimtesnė priežastis.

Jo neprajuokino mano sąmojis.

– Ko nori, Rouz? Turiu eiti.

Žinojau, kad meluoja, bet neišsisukinėdama išpyškinau:

– Noriu, kad vėl susitikinėtum su Lisa.

 – Nejuokauji? – Jis įtariai mane nužvelgė. – Po to, ką man pasakei?

– Ar Meisonas tau neperdavė?..

Kristiano lūpas iškreipė vypsnys.

– Kai ką.

– Ir?

– Noriu tai išgirsti ne iš Meisono. – Kai pažiūrėjau į jį, šypsena išnyko. –

Atsiuntei jį atsiprašyti už save. Surask drąsos padaryti tai pati.

– Kvailys.

– Aha. O tu melagė. Pasprink savo išdidumu.

 – Springstu jau antra savaitė, – suaimanavau.

Jis trūktelėjo pečiais ir buvo beeinąs.

– Palauk! – Sulaikiau uždėdama ranką jam ant peties. – Na gerai, gerai.

Melavau, ką ji tau jaučia. Ji gyvenime nėra sakius apie tave nieko panašaus. Tu
jai patinki. Pasakiau taip, nes nepatinki man.

– Bet vis tiek nori, kad su ja susitikinėčiau.

Vėliau pati negalėjau patikėti, ką jam pasakiau.

– Manau... tu jai tinki.

Stojo nejauki tyla. Ironiškas šypsnys prigeso. Kristianą retai kas

nustebindavo, o man pavyko.

– Atleisk, neišgirdau. Gal pakartotum? – galiausiai paprašė.

 Vos susilaikiau jam netrenkus.

– Baik, gerai? Noriu, kad su ja susitikinėtum.

– Ne.

– Klausyk, jau sakiau, kad melavau...

– Ne dėl tavęs. Dėl jos. Manai, dabar prie jos prieisiu? Ji vėl princesė Lisa. –
Kristiano žodžiuose skambėjo pagieža. – Negaliu prie jos net prisiartinti, kai
supa tiek kilmingųjų.

– Tu irgi kilmingas, – priminiau labiau sau negu jam. Vis pamiršdavau, kad
Ozeros buvo viena iš dvylikos šeimų.

– Kai šeimoje tiek strigojų, tai kažkaip pasimiršta, ar ne?

– Bet tu ne... Palauk. Štai kas judu sieja, – pagaliau supratau.

– Tai, kad tapsiu strigojum? – kandžiai paklausė Kristianas.

– Ne... Ir tu netekai tėvų. Abu matėt, kaip jie žuvo.

– Ji matė, kaip jos tėvai žuvo. Aš mačiau, kaip maniškiai buvo nužudyti.

Krūptelėjau.

– Žinau. Atleisk. Tau turėjo būti... Iš tiesų nė nenutuokiu, kaip jauteisi.

Žydros jo akys apniuko.

– Atrodė, į namus įsiveržė Mirties armija.

– Kalbi... apie savo tėvus?

 Jis papurtė galvą.

– Apie sergėtojus, kurie atėjo jų nužudyti. Sutinku, mano tėvai kėlė grėsmę,
bet jie tebebuvo mano tėvai – tiesa, kiek blyškesni, raudonomis akimis. Bet šiaip
jie niekuo nesiskyrė nuo kitų. Nesupratau, kad jiems negerai, tą žinojo tik mano
teta. Ji buvo su manim, kai jų atėjo.

– Ar jie ir tave mėgino padaryti strigojum? – susidomėjusi pamiršau, kodėl

norėjau su juo pasikalbėti. – Juk buvai visai mažas.

– Turbūt laukė, kol paaugsiu, kad padarytų mane strigojum. Bet teta Taša
neleido. Jie stengėsi ją perkalbėti, padaryti strigoje, bet ji neklausė, priešinosi.
Jie susikovė, ir tada pasirodė sergėtojai. – Kristianas pažvelgė į mane ir
nusišypsojo liūdna šypsena. – Kaip sakiau, Mirties armija. Manau, tu beprotė,
Rouz, bet jei tapsi tokia kaip kiti, kada nors pridarysi daug žalos. Net aš
nestočiau tau skersai kelio.

Pasijutau klaikiai. Jo gyvenimas buvo sunkus, o aš atėmiau vienintelį

džiaugsmą, kurį jis turėjo.

– Kristianai, atleisk, kad sugadinau jųdviejų su Lisa santykius. Kvailai

padariau. Ji norėjo būti su tavim. Tikriausiai vis dar nori. Jei tik tu...
 – Jau sakiau, negaliu.

– Man dėl jos neramu. Ji prasidėjo su kilmingaisiais tik norėdama atkeršyti

Mijai – keršydama už mane.

– Turėtum būti dėkinga, – sarkastiškai pareiškė jis.

– Man dėl jos neramu. Politiniai žaidimai ne jai. Jai tai kenkia, bet manęs ji
neklauso. Man... reikia pagalbos.

– Tai jai reikia pagalbos. Pastebėjau, kad pastaruoju metu ji kaip nesava. Apie
riešą net nekalbu.

Krūptelėjau.

– Ji tau pasakė? – Kita vertus, ko čia stebėtis? Ji jam pasakodavo viską.

– Nereikėjo, – atsakė Kristianas. – Turiu akis. – Tikriausiai atrodžiau

apgailėtinai, nes jis atsiduso ir persibraukė ranka plaukus. – Klausyk, jei sutiksiu
Lisą vieną... pasikalbėsiu. Bet jei atvirai... jei tikrai nori jai padėti... Žinau, kad
visi laiko mane atstumtuoju, todėl verčiau pasikalbėk su kuo kitu. Su Kirova. Su
Dimitrijum. Su išmintingais. Su tais, kuriais pasitiki.

– Lisai tai nepatiks, – atkirtau. – Man irgi.

– Na, kartais tenka daryti tai, kas ne itin patinka. Toks gyvenimas.

Kilo noras pasišaipyti.

– Vaidini auklėtoją?

Jis blausiai šyptelėjo.

– Jei nebūtum tokia trenkta, su tavim būtų visai smagu.

– Juokinga, nes apie tave galiu pasakyti tą patį.

Šypsena nušvietė jo veidą, ir jis, nieko nepasakęs, nuėjo.

 Septynioliktas

P O KELIŲ DIENŲ IŠ LISOS IŠGIRDAU PRITRENKIAMĄ NAUJIENĄ.

– Dėdė Viktoras šį savaitgalį vežasi Natali į Misulą. Parduotuvės ir šokiai.

Kvietė ir mane.

Nieko neatsakiau. Lisa nustebo.

– Ar ne šaunu?

– Tau – gal. Man nei pirkiniai, nei šokiai nesišviečia.

Ji patenkinta nusišypsojo.
 – Jis leido Natali, be manęs, pasiimti dar dvi drauges. Įkalbėjau ją pakviesti
tave ir Kamilę.

Skėstelėjau rankom.

– Ačiū, bet manęs po pamokų neleidžia net į biblioteką. Į Misulą tuo labiau
niekas neišleis.

– Dėdė Viktoras tikisi perkalbėti direktorę Kirovą. Dimitrijus irgi mėgina.

– Dimitrijus?

– Taip. Jis mane lydės, – Lisa nusišypsojo nutarusi, kad domiuosi Dimitrijum
dėl parduotuvių. – Pagaliau sutvarkė mano sąskaitą, galiu naudotis pinigais.
Prisipirksim suknelių ir kitko. Tikiuosi, supranti, kad jei tave išleis apsipirkti,
išleis ir į šokius.

– Mes jau vaikštom į šokius? – Anksčiau neidavom. Mokyklos vakarėliai?

Niekada.
 – Aišku, ne. Bet yra daugybė slaptų vakarėlių. Nueisim į šokius, o paskui
nusiplausim. – Lisa patenkinta atsiduso. – Mija pažaliavo iš pavydo.

Ir ji pradėjo kalbėti apie tai, kur eisim ir ką pirksim. Prisipažįstu, būtų smagu
įsigyti naujų skudurų, bet abejojau, ar mane kas išleis.

– Klausyk, – sušuko Lisa susijaudinus. – Nori pamatyti batelius, kuriuos man

paskolino Kamilė? Nė nežinojau, kad mūsų tas pats dydis. Palauk... – ji atsisegė
kuprinę ir ėmė raustis.

Staiga riktelėjo ir numetė ją ant žemės. Iš kuprinės iškrito knygos, bateliai ir

negyvas balandis.

Tokie šviesiai rusvi balandžiai šimtais tupėdavo ant pakelės laidų ir medžių.
Jis buvo toks kruvinas, kad iš pradžių nepamačiau žaizdos. Kas būtų pamanęs,
kad toks mažas paukštis turi tiek kraujo? Balandis buvo jau pastiręs.

Prisidengus ranka burną Lisa žiūrėjo išplėtusi akis, nepratardama nė žodžio.

– Niekšai, – nusikeikiau. Nedvejodama čiupau lazdą ir pastūmiau paukštį šalin.

Tada pradėjau grūsti į jos kuprinę daiktus stengdamasi negalvoti apie parazitus.
 – Kodėl tai karto... Lisa!

Pašokau ir nutempiau ją. Ji jau klūpėjo ant žemės ir tiesė ranką prie
balandžio. Tikriausiai nė pati nesuvokė, ką ketina daryti. Instinktas buvo toks
stiprus, kad veikė negalvodama.

– Lisa, – pasakiau spausdama jai ranką. – Nereikia.

– Galiu jį išgelbėti.

– Ne, negali. Tu pažadėjai, prisimeni? Kartais mirties neišvengsi. – Pajutusi jos

dvejones, puoliau maldauti: – Prašau, Lisa. Tu pažadėjai. Daugiau jokių gydymų.
Sakei, kad to nebedarysi. Tu man pažadėjai.

Netrukus jos ranka atsipalaidavo, kūnas suglebo.

– Nekenčiu šito, Rouz. Nekenčiu.

Nenujausdama pamatysianti kraupų vaizdą pasirodė Natali.

– Sveikos, merginos... Dieve mano! – suklykė išvydusi balandį. – Kas tai?

Padėjau Lisai atsistoti.

– Dar viena... išdaiga.

– Jis... negyvas? – Pasibjaurėjimas iškreipė jos veidą.

– Taip, – atkirtau.

Natali, pajutusi įtampą, žvalgėsi čia į vieną, čia į kitą.

– Kas dar atsitiko?

– Nieko, – padaviau Lisai kuprinę. – Tai tik kvaila iškrypėlio išdaiga ir aš viską
papasakosiu Kirovai. Tegu balandį kas nors išneša.

Kiek pažaliavusi Natali nusisuko.

– Kodėl jie taip elgiasi? Šlykštu.

Mudvi su Lisa susižvelgėm.

– Neturiu supratimo, – atsakiau. Tačiau einant į Kirovos kabinetą mane apniko

dvejonės.

Kai radom lapę, Lisa užsiminė, jog kažkas žinojo apie kranklį. Tada
nepatikėjau. Tą vakarą miške buvom vienos, o Karp tikrai niekam neprasitarė.
Gal mus tikrai kas nors matė? Gal kas nors pakiša jai negyvus padarus ne
norėdamas pagąsdinti, o norėdamas įsitikinti, ar jai pavyks juos išgydyti? Kas
buvo parašyta raštelyje prie triušio? Žinau, kas esi.

Lisai nesakiau nieko, gana jai mano sąmokslo teorijų. Be to, kai sutikau ją kitą
dieną, atrodė pamiršusi balandį, nes turėjo gerų žinių – Kirova išleido mane
savaitgaliui. Apsipirkimo perspektyva nuskaidrino liūdnus įvykius – net užmuštą
paukštį – ir aš trumpam nusiraminau.
 Tačiau vėliau sužinojau, kad esu išleista ne už gražias akis.

– Kirova mano, kad sugrįžusi padarei pažangą, – pasakė Dimitrijus.

– Kad susimušiau per Nadžio pamoką?

– Dėl to ji tavęs nekaltina. Tiksliau – vien tavęs. Įtikinau ją, kad tau sveika
pakeisti aplinką... ir kad tai bus pratybos.

– Pratybos?

Pakeliui jis trumpai viską paaiškino. Mūsų jau laukė Viktoras Daškovas su
savo sergėtojais ir prie jo prilipusi Natali. Jis nusišypsojo ir ją apkabino, bet
viskas baigėsi kosulio priepuoliu. Natali akys išsiplėtė nuo susirūpinimo.

Tačiau Viktoras pareiškė, kad jaučiasi ganėtinai gerai mus lydėti, ir

žavėdamasi jo ryžtu pamaniau, jog jis daug aukoja, kad palydėtų paaugles į
parduotuves.

Iki Misulos buvo dvi valandos kelio, išvažiavom mokyklos furgonu iškart po
saulėtekio. Dauguma morojų gyveno atskirai nuo žmonių, bet tarp jų, tad
lankytis parduotuvėse tekdavo įprastinėmis valandomis. Galiniai furgono langai
buvo užtamsinti, kad sumažintų pragaištingą saulės poveikį vampyrams.

Mūsų buvo devyni: Lisa, Viktoras, Natali, Kamilė, Dimitrijus, aš ir dar trys
sergėtojai. Du iš jų, Benas ir Spiridonas, nuolat lydėdavo Viktorą. Trečiasis buvo
mokyklos sergėtojas Stenas, kvailys, pažeminęs mane pačią pirmą sugrįžimo
dieną.

– Kamilė su Natali dar neturi asmeninių sergėtojų, – paaiškino man Dimitrijus.

– Jas abi saugo jų šeimų sergėtojai. O iš akademijos išeina lydimos sergėtojo
Steno. Aš paskirtas saugoti Lisą. Dauguma jos amžiaus merginų dar neturi
asmeninių sergėtojų, bet ji ypatinga.

Sėdėjau furgono gale su Dimitrijum ir Spiridonu, o jie liejo sergėtojų išmintį

kaip teorinę mano mokymo dalį. Benas su Stenu kiurksojo prieky, kiti – per
vidurį. Lisa šnekėjosi su Viktoru, dalijosi naujienom. Kamilė, nuo mažumės
išmokyta gerų manierų, šypsojosi ir mandagiai linkčiojo. Natali atrodė pamiršta
ir mėgino nukreipti tėvo dėmesį nuo Lisos. Jai nepavyko. Atrodo, jis buvo
išmokęs nutildyti jos tarškėjimą.

Atsigręžiau į Dimitrijų.

– Ji privalo turėti du sergėtojus. Princai ir princesės paprastai turi du.

 Spiridonas buvo Dimitrijaus amžiaus, dygiais šviesiais plaukais ir ne toks
griežtas. Nors vadinosi graikišku vardu, buvo justi slaviškas akcentas.

– Nesirūpink, kai ateis laikas, turės užtektinai. Dimitrijus jau paskirtas jos
sergėtoju. Didelė tikimybė, kad ir tu tapsi viena iš jų. Todėl šiandien ir esi čia.

– Pratybos, – spėjau.

– Taip. Būsi Dimitrijaus partnerė.

Nejaukiai pasijutom tik mudu su Dimitrijum. Mūsų akys susitiko.

– Sergėtoja partnerė, – visai be reikalo paaiškino Dimitrijus, lyg ir pats

pagalvojęs apie kitokią partnerystę.

– Taip, – linktelėjo Spiridonas.

Nejausdamas tvyrančios įtampos jis toliau dėstė sergėtojų porų darbo

ypatumus. Įprasti dalykai, tas pat, kas rašoma vadovėliuose, dabar pasidarė
svarbūs, nes teks juos taikyti praktikoje. Sergėtojai morojams buvo skiriami
pagal pastarųjų svarbą. Dažniausiai skiriami du, tikriausiai taip bus ir Lisai.
Vienas nuolat būna šalia savo globotinio, antras stebi aplinką. Abiejų pareigos
vadinamos nuobodžiai – artimasis ir tolimasis sergėtojas.

– Tu tikriausiai būsi artimoji sergėtoja, – pasakė man Dimitrijus. – Tu mergina,

be to, to paties amžiaus kaip princesė. Gali būti šalia nepatraukdama dėmesio.

– Ir negaliu nė akimirkai nuleisti nuo jos akių, – pridūriau. – Kaip ir nuo tavęs.

Spiridonas nusikvatojo ir kumštelėjo Dimitrijų alkūne.

– Gavom pirmūnę, ką? Jau davei jai kuolelį?

– Ne. Ji dar nepasiruošus.

– Pasiruoščiau, jei kas parodytų, kaip juo naudotis, – paprieštaravau. Žinojau,

kad visi sergėtojai furgone turi pasislėpę kuolelius ir ginklus.

– Neužtenka žinoti, kaip juo naudotis, – kaip visada pamokomai tarė

Dimitrijus. – Turi įveikti priešą ir prisiversti jį nužudyti.
 – Kodėl manai, kad negalėčiau?

– Dauguma strigojų kadaise buvo morojai ar dampyrai. Nesvarbu, ar tapo

strigojais savo noru, ar prieš savo valią. Esama didelės tikimybės sutikti
pažįstamą. Ar galėtum jį nudėti?

Kelionės žavesys sparčiai blėso.

– Tikriausiai. Juk neturėsiu kitos išeities, ar ne? Jei reikės rinktis – jie ar
Lisa...

– Vis tiek gali sudvejoti, – pasakė Dimitrijus. – O dvejonė gali tave pražudyti.
Ją taip pat.

– Tai iš kur imti ryžto?

– Turi nuolatos kartoti sau, kad jie jau ne tie, kuriuos kadaise pažinojai. Jie
tapo blogiukais, iškrypėliais, nusikalto prigimčiai. Reikia pamiršti praeitį ir
daryti, kas būtina. Jei juose liko bent truputis senojo aš, jie tau tik padėkos.
 – Padėkos, kad nužudžiau?

– Argi norėtum gyventi, jei tave kas nors paverstų strigoje? – paklausė
Dimitrijus.

Nežinojau, ką atsakyti, todėl nutylėjau. Nenuleisdamas nuo manęs akių jis

kalbėjo toliau:

– Ko norėtum, jei žinotum, kad būsi paversta strigoje prieš savo valią? Jei
žinotum, kad prarasi moralę ir nebeskirsi gėrio nuo blogio? Jei žinotum, kad visą
likusį gyvenimą – nemirtingą gyvenimą – žudysi nekaltus žmones? Ko tada
norėtum?

Visi nutilo. Žiūrėdama į Dimitrijų, kuris apipylė mane klausimais, staiga

supratau, kodėl mudu keistai traukia vieną prie kito.

Dar nebuvau sutikus sergėtojo, kuris taip rimtai žiūrėtų į savo darbą
suprasdamas, kas jo laukia. Mano bendraamžiai to dar nesuvokė, Meisonas
nesuprato, kodėl per vakarėlius negaliu atsipalaiduoti ir negeriu. Dimitrijus
sakė, kad esu atsakingesnė nei dauguma vyresnių sergėtojų, bet nesupratau
kodėl – juk jiems teko patirti daugiau pavojų, matyti daugiau mirčių. Tačiau
suvokiau, jog jis teisus, kad aš jaučiu gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio sąsają.
 Suprato ir jis. Kartais pasijuntam vieniši. Kartais turim atsisakyti malonumų.
Gal negalėsim gyventi tokio gyvenimo, apie kokį svajojam. Bet taip jau yra. Mes
supratom vienas kitą, supratom, kad turim saugoti kitus. Mūsų gyvenimas nebus
lengvas.

Ir tokie sprendimai – neatsiejama jo dalis.

– Jei tapčiau strigoje... norėčiau, kad mane nužudytų.

– Aš irgi, – atsakė jis tyliai. Jaučiau, kad pajuto tą patį kaip aš, tarp mūsų
užsimezgė ryšys.

– Man tai primena Michailą, medžiojantį Sonią, – susimąstęs sumurmėjo

Viktoras.

– Kas tie Michailas ir Sonia? – paklausė Lisa.

Viktoras nustebęs pažvelgė į mus.

– Maniau, žinot? Sonia Karp.

 – Sonia Karp? Mūsų mokytoja? O kas jai nutiko? – Lisa žvilgčiojo čia į mane,
čia į dėdę.

– Ji tapo strigoje, – pasakiau vengdama Lisos žvilgsnio. – Savo noru.

Lisa kada nors vis tiek būtų sužinojusi. Tai buvo Karp sagos pabaiga,
paslaptis, kurios niekam nebuvau atskleidusi. Paslaptis, kuri nedavė man
ramybės. Lisa buvo sukrėsta, iš pradžių žinios, paskui to, kad aš žinojau, bet
nieko nesakiau.

– Bet aš nenutuokiu, kas tas Michailas, – pridūriau.

– Michailas Taneris, – pasakė Spiridonas.

– Ak. Sergėtojas Taneris. Dirbo čia prieš mums pabėgant, – susiraukiau. – O

kodėl jis medžioja Karp?

– Kad ją nužudytų, – atsakė Dimitrijus bespalviu balsu. – Jie buvo meilužiai.

 Staiga toptelėjo. Susitikti dvikovoje su senu pažįstamu viena, bet medžioti
buvusį mylimąjį... Nežinau, ar sugebėčiau, tegu tai ir teisinga.

– Gal pakalbėkim apie ką kita, – pasiūlė Viktoras. – Šiandien neverta liūdėti.

Visiems palengvėjo, kai pagaliau pasiekėm prekybos centrą. Ėmiausi

sergėtojos vaidmens ir nė per žingsnį neatsilikau nuo Lisos parduotuvėse
renkantis madingiausius apdarus. Buvo gera vėl ištrūkti į laisvę ir džiaugtis
gyvenimu be akademijos intrigų. Beveik kaip senais laikais. Pasiilgau
pasivaikščiojimų su savo drauge.

Nors buvo tik lapkričio vidurys, centras jau buvo pasipuošęs kalėdinėmis
dekoracijomis. Dingtelėjo, kad turiu geriausią pasaulyje darbą. Tiesa, kiek
prigesau pamačius, kad vyresni sergėtojai palaiko ryšį per mažytes radijo
stoteles. Kai pareikalavau tokios pat, Dimitrijus pareiškė, kad mokytis geriau be
jos. Jei išmoksiu apsaugoti Lisą senoviškai, visa kita bus niekai.

Viktoras su Spiridonu ėjo su mumis, Dimitrijus su Benu laikėsi nuošaly, bet

nekrito į akis, visai nepanėšėjo į sergėtojus, nenuleidžiančius akių nuo
globotinių.

– Šita tau labai tiks, – pasakė Lisa paduodama palaidinukę su petnešėlėmis. –

Aš tau nupirksiu.
 Įsivaizdavau save ją vilkinčią. Paskui, susižvelgus su Dimitrijum, papurčiau
galvą ir atidaviau drabužį Lisai. – Ateina žiema. Su ja man bus per šalta.

– Anksčiau tau tai netrukdydavo.

Ji trūktelėjo pečiais ir pakabino palaidinukę. Jiedvi su Kamile matavosi vieną

drabužį po kito, pinigų turėjo į valias. Lisa pasisiūlė nupirkti man, ko tik
panorėsiu. Mes niekada nieko negailėjom viena kitai ir aš neatsisakydavau jos
paramos. Mano pasirinkimas ją nustebino.

– Treji šilti marškinėliai ir bluzonas, – pasakė ji rausdamasi BCBG džinsų

krūvoje. – Kokia pasidarei nuobodi.

– Ir pati neperki kekšiškų palaidinukių.

– Nes aš tokių nenešioju.

– Labai ačiū.

– Žinai, ką noriu pasakyti. Tu netgi susikėlei plaukus.

 Tai buvo tiesa. Paklausiau Dimitrijaus patarimo ir susisukau plaukus į kuodelį
– mane pamatęs jis kaskart nusišypsodavo. Jei būčiau turėjusi žaibo tatuiruočių,
jos būtų matęsi.

Lisa apsidairė, ar niekas mūsų negirdi. Jaučiau, jog kažkas neduoda jai
ramybės.

– Tu žinojai apie Karp.

– Taip. Išgirdau maždaug po mėnesio jai dingus.

Nežiūrėdama į mane Lisa persimetė per ranką siuvinėtus džinsus.

– Kodėl man nepasakei?

– Tau nereikėjo žinoti.

 – Būgštavai, kad nepakelsiu tokios žinios?

Apsimečiau abejinga. Mintimis grįžau į praeitį, prieš dvejus metus. Buvo antra
mano nušalinimo dėl tariamo Veido kambario nusiaubimo diena. Akademiją
aplankė keletas kilmingųjų, man taip pat leido dalyvauti priėmime, tik su
apsauga, kad daugiau „nieko neiškrėsčiau“.

Du mane lydintys sergėtojai visą kelią tyliai šnekėjosi.

– Ji nužudė ją prižiūrintį daktarą, pusę ligonių ir slaugių.

– Kur ji galėjo pasislėpti?

– Neaišku. Dabar jos ieškoma, bet pats žinai, kaip būna.

– Iš jos šito nesitikėjau. Nebuvo panaši į tokią.

– Sonia buvo beprotė. Pats matei, kaip elgėsi pastaruoju metu. Buvo
neprognozuojama.
 Nukabinusi nosį sliūkinau pirma jų, staiga atsigręžiau.

– Sonia? Kalbat apie Karp? – paklausiau. – Ji ką nors nužudė?

Sergėtojai susižvelgė. Galiausiai vienas niūriai atsakė:

– Ji tapo strigoje, Rouz.

Sustojau kaip įbesta ir užverčiau akis.

– Karp? Ne... Netikiu...

– Deja, – atsakė kitas. – Bet verčiau niekam nesakyk. Tai tikra tragedija. Kuo
mažiau gandų, tuo geriau.

Tolesnį vakarą prisimenu kaip per miglą. Karp. Beprotė Karp. Ji kažką
nužudė, nes tapo strigoje. Negalėjau tuo patikėti.
 Pasibaigus priėmimui man pavyko pasprukti nuo sergėtojų ir persimesti
keliais žodžiais su Lisa. Ryšys jau buvo sustiprėjęs ir man nereikėjo jos matyti,
kad suprasčiau, kokia ji susikrimtusi.

– Kas atsitiko? – paklausiau. Stovėjome koridoriaus kampe, šalia valgyklos.

Jos akys buvo tuščios. Jaučiau, kad jai skauda galvą, jos skausmas persidavė
man.

– Nežinau. Jaučiuosi keistai. Lyg būčiau sekama, lyg turėčiau saugotis,

supranti?

Nesumojau, ką atsakyti. Nemaniau, kad ją seka, kita vertus, Karp sakė tą

patį. Amžina paranoja.

– Tau tikriausiai vaidenasi, – pasakiau nerūpestingai.

– Tikriausiai, – sutiko Lisa. Staiga ji primerkė akis. – Bet tik ne Veidui. Jis tik
ir šneka apie tai, kas atsitiko. Neįsivaizduoji, ką paisto apie tave.
 Tiesą sakant, įsivaizdavau, bet man buvo nusispjaut.

– Negalvok apie jį. Jis menkysta.

– Nekenčiu jo, – tarė Lisa svetimu, šaižiu balsu. – Kaip ir jis, priklausau pinigų
rinkimo komitetui, pabodo klausytis jo kvailų šnekų ir žiūrėti, kaip flirtuoja su
kiekvienu sijonu. Neturi kentėti dėl to, ką padarė jis. Veidas turi sumokėti.

Man išdžiūvo burna.

– Nieko tokio. Man vis vien. Nusiramink, Lisa.

– Bet man ne vis vien, – ji nukreipė pyktį į mane. – Norėčiau jam kaip nors
atkeršyti. Įskaudinti jį taip, kaip jis įskaudino tave. – Lisa sudėjo rankas už
nugaros ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal, griežta ir ryžtinga.

Ji kunkuliavo pykčiu ir neapykanta, pajutau per mūsų ryšį. Tvenkėsi audra ir

aš ne juokais išsigandau. Be to, Lisa blaškėsi – nežinojo, ką daryti, bet buvo
tvirtai nusiteikusi veikti. Prisiminiau atsitikimą su beisbolo lazda ir pagalvojau
apie Karp. Ji tapo strigoje, Rouz.
 Tai buvo baisiausia akimirka mano gyvenime. Baisesnė už tą, kai pamačiau
Lisą Veido kambaryje. Baisesnė už tą, kai ji išgydė kranklį. Baisesnė už būsimą
sugavimą. Nes suvokiau visai nepažįstanti savo geriausios draugės. Nežinanti,
ką ji gali. Prieš metus būčiau tik nusijuokusi, jei kas būtų pasakęs, kad ji nori
tapti strigoje. Kita vertus, prieš metus būčiau juokusis ir iš to, jei kas būtų
pasakęs, kad ji pjaustysis riešus ar galvos apie kerštą.

Tačiau tuomet patikėjau, kad Lisa gali viską. O aš turiu pasirūpinti, kad ji
neiškrėstų kokios kvailystės. Išgelbėk ją. Išgelbėk nuo jos pačios.

– Mes išvykstam, – pasakiau imdama ją už rankos ir vesdamasi koridorium. –

Dabar pat.

Lisa suglumo.

– Kur? Į mišką?

Nieko neatsakiau. Tikriausiai mano žodžiai ar elgesys ją išgąsdino, nes ji

nieko neklausinėjo, kol išėjom iš akademijos ir perėjom aikštelę, kur stovėjo
svečių automobiliai. Tarp jų ir milžiniškas linkolnas, mačiau, kaip vairuotojas jį
užvedė.

– Kažkas išvyksta anksčiau, – pasakiau slėpdamasi už krūmų. Apsižvalgiusi

nieko nepamačiau. – Jie tikriausiai tuoj pat pasirodys.

Lisa pagavo mano mintį.

– Sakydama, kad mes išvykstam, juk neturėjai omeny... Ne, Rouz. Mes
negalim palikti akademijos. Nepraeisim pro apsaugą.

– Ir nereikės, – pasakiau griežtai. – Tai jo rūpestis.

– O mes čia kuo dėtos?

Giliai įkvėpiau gailėdamasi to, ką teks pasakyti, bet tai buvo mažiausia
blogybė iš visų.

– Prisimeni, kaip panaudojai prieš Veidą įtaigą?

Lisa krūptelėjo, bet nesiginčijo.

 – Padaryk tą patį dabar. Prieik prie vairuotojo ir paprašyk, kad paslėptų
mudvi bagažinėje.

Šokas ir baimė. Ji nesuprato ir bijojo. Labai bijojo. Baimė kaustė ją jau kelias
savaites – nuo gydymo, nuotaikų kaitos ir nutikimo su Veidu. Ji buvo pažeidžiama
ir priėjusi ribą. Vis dėlto Lisa manim pasitikėjo. Neabejojo, kad ją apsaugosiu.

– Gerai, – nusileido. Žengė kelis žingsnius, paskui atsigręžė. – Kodėl? Kodėl

mes taip darom?

Pagalvojau apie Lisos pyktį, jos ryžtą padaryti viską, kad tik atkeršytų Veidui.
Pagalvojau apie Karp – gražią, sutrikusią Karp, kuri virto strigoje. – Aš tavim
pasirūpinsiu, – pasakiau. – Ir viskas.

Misulos prekybos centre, apžiūrinėdama dizainerių drabužius, Lisa pakartojo

klausimą.

– Kodėl man nieko nesakei?

– Tau nereikėjo to žinoti, – atsakiau.

 Šnibždėdama ji patraukė prie matavimosi kabinų.

– Bijai, kad nesusitvardysiu. Bijai, kad irgi tapsiu strigoje?

– Ne, tik ne tu. Taip nutiko jai. Tu taip nepadarysi.

– Net jei išeisiu iš proto?

– Ne, – atsakiau mėgindama viską nuleisti juokais. – Tu tiesiog nusiskusi galvą

ir gyvensi su trisdešimčia kačių.

Lisa tylėjo, bet jaučiau, kaip ją užvaldo tamsios mintys. Staiga ji pamatė juodą
suknelę ir nušvito.

– Šita suknelė siūta tau. Kad ir kokia dabar esi praktiška.

Kelius siekianti juodo šilko suknelė be petnešėlių. Šiek tiek platėjanti į apačią,
bet šiaip prigludusi prie kūno. Labai seksuali, netgi metanti iššūkį akademijos
aprangos kodui.
 – Tai mano suknelė, – sutikau. Taip jos norėjau, kad širdį nudiegė. Toks
drabužis gali pakeisti pasaulį, pradėti naują religiją.

Lisa surado mano dydį.

– Pasimatuok.

Papurčiau galvą ir pakabinau.

– Negaliu rizikuoti tavo gyvybe. Jokia suknelė neverta beprasmės mirties.

– Tada pirksim ją be matavimosi, – pareiškė Lisa ir nupirko suknelę.

Pasijutau pavargusi. Nuolatinis stebėjimas ir saugojimas sekino. Netgi

apsidžiaugiau, kai užsukom į paskutinę parduotuvę, juvelyrinę.

– Štai, – pasakė Lisa rodydama į vieną dėklą. – Pakabutis prie tavo suknelės.
 Pažvelgiau. Plonytė aukso grandinėlė su deimantiniu rožės pakabučiu.

– Nekenčiu rožyčių.

Lisa mėgo dovanoti man rožytes – veikiausiai, kad paerzintų. Bet pamačius
pakabučio kainą jos šypsena išblėso.

– Tik pažiūrėkit – neįkandama net tau, – nusišaipiau. – Pagaliau atėjo galas

tavo išlaidavimui.

Palaukėm Viktoro su Natali. Jis kažką pirko, o Natali atrodė taip, lyg iš laimės
būtų išaugę sparnai ir ji rengtųsi skristi. Nudžiugau. Visą rytą ji siekė jo
dėmesio. Matyt, norėdamas atsilyginti Viktoras jai nupirko itin brangų daiktą.

Atgal važiavom tylėdami, dienos išvyka atėmė miego valandas. Įsitaisiusi šalia
Dimitrijaus atsilošiau ir nusižiovavau, mudviejų rankos susilietė. Abipusė trauka
tiesiog liepsnojo.

– Tai dabar nebegalėsiu matuotis drabužių? – paklausiau tyliai, kad

nepažadinčiau kitų. Viktoras su sergėtojais nemiegojo, bet mergaitės snaudė.
 – Galėsi, kai nieko nesaugosi. Laisvalaikiu.

– Man nereikia laisvalaikio. Noriu nuolat saugoti Lisą. – Nusižiovavau. –

Matei suknelę?

– Mačiau.

– Patiko?

Jis nieko neatsakė. Supratau kaip „taip“.

– Ar susigadinsiu reputaciją, jei apsivilksiu per šokius?

Jis sušnibždėjo:

– Sukelsi grėsmę visai mokyklai.

 Patenkinta nusišypsojau ir užsnūdau.

Kai pabudau, mano galva ilsėjosi ant Dimitrijaus peties. Ilgas jo apsiaustas
gaubė mane tarsi antklodė. Furgonas sustojo, mes grįžom į akademiją.
Nusiėmiau apsiaustą ir paskui Dimitrijų išlipau iš furgono pailsėjusi ir laiminga.
Gaila tik, kad mano laisvė baigėsi.

– Atgal į kalėjimą, – atsidusau eidama šalia Lisos. – Jei suvaidintum alpstančią,

galėčiau pabėgti.

– Be drabužių? – Ji padavė man maišelį, patenkinta persimečiau jį per petį. –

Nekantrauju pamatyti, kaip atrodai su suknele.

– Aš irgi. Jei tik mane leis į šokius. Kirova tebesvarsto, ar nusipelniau.

– Parodyk jai tuos nykius marškinėlius, kurių prisipirkai. Ją ištiks koma, kaip
vos neištiko manęs.

Nusijuokiau, užšokau ant medinio suolelio ir perėjau.

 – Ne tokie jau jie nykūs.

– Nė nežinau, ką ir manyti apie naująją pareigingąją Rouz.

Stryktelėjau ant kito suolelio.

– Ne tokia aš jau pareiginga.

– Ei! – pašaukė Spiridonas. Jis su kitais ėjo iš paskos. – Tu vis dar budi. Jokių
žaidimų.

– Jokių žaidimų, – sutikau, nors jo balse girdėjau juoką. – Prisiekiu. Šūdas.

Žingsniavau trečiuoju suoleliu, buvau beveik priėjus galą. Kojų raumenys

įsitempė ir pasiruošė šuoliui. Bet kojos manęs neklausė. Medis, toks kietas ir
tvirtas, įlinko tarsi popierius. Tiesiog išnyko. Koja įsmuko ir įstrigo skylėje, o
kūnas pasviro. Griuvau ant žemės. Kulkšnis nenatūraliai sulinko. Išgirdau
trakštelint, tik ne medį. Kūną nutvilkė klaikus skausmas.

Aš praradau sąmonę.
 Aštuonioliktas

A TSIMERKUSI IŠVYDAU BALTAS LIGONINĖS LUBAS. Į PALATĄ SKVERBĖSI

pritemdyta šviesa – tokia neva ramina morojus. Jaučiausi keistai apdujusi, bet
skausmo nejaučiau.

– Rouz!

Balsas tarsi šilkas perbėgo mano oda. Švelnus. Gilus. Svaiginantis. Pamačiau
tamsias Dimitrijaus akis. Jis sėdėjo šalia mano lovos, pečius siekiantys plaukai
krito abipus veido.

– Labas, – kimiai pasisveikinau.

– Kaip jautiesi?
 – Keistai. Svaigsta galva.

– Daktarė Olendzki davė tau nuskausminamųjų. Nekaip atrodei, kai čia

patekai.

– Neprisimenu... Kiek laiko buvau atsijungus?

– Keletą valandų.

– Matyt, stipriai susižeidžiau, – pradėjau šį tą prisiminti. Suolelis. Įstrigusi

koja. Daugiau nieko. Mane čia pylė karštis, čia purtė šaltis. Nedrąsiai pajudinau
sveikos kojos pirštus.

– Man visai neskauda.

Jis papurtė galvą.

– Ne. Rimtai nesusižeidei.

 Prisiminiau trakštelėjimą.

– Tikrai? Prisimenu, kaip sulinko koja. Turėjo lūžti kaulas. – Šiaip ne taip
atsisėdau, kad pažvelgčiau į koją. – Ar bent jau pasitempiau.

Jis palinko artyn norėdamas mane sulaikyti.

– Atsargiau. Koja gal ir sveika, bet tave dar veikia vaistai.

Žvilgtelėjau žemyn. Džinsai paraitoti, kulkšnis paraudusi, bet nematyti nei

mėlynių, nei žaizdų.

– Man pasisekė. Jei būčiau susižeidusi, negalėčiau treniruotis.

Šypsodamasis Dimitrijus linktelėjo.

– Žinau. Vis kartojai, kai čia tave nešiau. Buvai labai nusiminusi.
 – Tu mane atnešei?

– Po to, kai išardėm suolelį ir išlaisvinom koją.

Varge, kiek praleidau. Dimitrijus mane nešė... Geresnė galėjo būti tik
fantazija, kad jis mane atnešė bemarškinis.

Staiga atsitokėjau.

– Mane nokautavo suolas, – pasiskundžiau.

– Ką?

– Visą dieną saugau Lisą ir jūs sakot, kad puikiai susitvarkiau. Tada grįžtu ir
nusiverčiu nuo kažkokio kvailo suolo. Supranti, kokia gėda? Ir jūs visi tai matėt.

– Tu dėl to nekalta, – guodė jis. – Niekas nežinojo, kad suolelis supuvęs.

Neatrodė.
 – Vis tiek. Reikėjo eiti šaligatviu kaip normaliam žmogui. Kai grįšiu, novicai
mane negyvai užjuoks.

Jis vos sulaikė šypseną.

– Gal dovanos tave pralinksmins?

Atsisėdau tiesiau.

– Dovanos?

Dimitrijus nusišypsojo ir padavė man dėžutę su kortele.

– Nuo princo Viktoro.

Nustebusi, kad Viktoras man kažką dovanoja, perskaičiau kortelę. Joje tebuvo
kelios eilutės, skubiai pakeverzotos parkeriu.
 Rouz, džiaugiuosi, kad tau nenutiko nieko blogo. Tai išties stebuklas. Tavo
gyvenimas nepakartojamas. Vasilisai labai pasisekė, kad turi tave.

– Labai malonu iš jo pusės, – pasakiau atidarydama dėžutę. Tada pamačiau,

kas viduje. – Oho! Pernelyg malonu.

Radau pakabutį, kurį man norėjo nupirkti Lisa, bet negalėjo sau leisti. Išėmiau
jį, deimantinė rožė sutvisko šviesoje.

– Ar ne per brangi „linkiu pasveikti“ dovana? – paklausiau prisiminusi

papuošalo kainą.

– Tiesą sakant, jis nupirko tau dovaną, kad taip šauniai susitvarkei pirmąją
dieną. Matė, kaip judvi su Lisa jį apžiūrinėjot.
 – Mat kaip. – Nežinojau, ką ir pasakyti. – Nemanau, kad buvau tokia jau šauni.

– Užtat aš manau.

Nusišypsojusi įdėjau pakabutį į dėžutę.

– Kiek pamenu, sakei „dovanos“. Ar yra ir daugiau?

Dimitrijus garsiai nusikvatojo, juokas skambėjo kaip glamonė. Dieve, kaip man
patiko jo juokas.

– O šita nuo manęs.

Jis padavė mažą, paprastą maišelį. Sutrikusi ir susijaudinusi žvilgtelėjau vidun.

Lūpų blizgis, mano mėgstamiausias. Šimtus kartų jam skundžiausi, kad man
baigėsi blizgis, tik nemaniau, kad jis ima tai galvon.

– Kaip tu sugebėjai? Nenuleidau nuo tavęs akių.

 – Sergėtojo paslaptis.

– Už ką? Irgi už pirmąją dieną?

– Ne, – atsakė jis paprastai. – Norėjau tave nudžiuginti.

Nieko negalvodama pasilenkiau ir apkabinau jį.

– Ačiū.

Dimitrijus sustingo, todėl supratau, kad jam tai netikėta. Tiesą pasakius, pati
nesitikėjau, kad taip pasielgsiu. Bet po kelių akimirkų jis atsipalaidavo ir kai
atsakydamas mane apkabino, maniau, numirsiu iš laimės.

– Džiaugiuosi, kad tau jau geriau, – sušnibždėjo man į plaukus. – Kai pamačiau,
kad nugriuvai...

– Pamanei – visiška nevykėlė.

 – Tikrai ne.

Dimitrijus kiek atsitraukė norėdamas į mane pasižiūrėti, abu nepratarėm nė

žodžio. Jo akys buvo tokios tamsios ir gilios, kad norėjau jose nuskęsti. Nuo jo
žvilgsnio kūną užliejo šiluma, atrodė, lyg jis liepsnotų iš vidaus. Lėtai, atsargiai
ilgais pirštais Dimitrijus palietė man skruostą. Nuo prisilietimo suvirpėjau. Jis
apvyniojo mano plaukų sruogą sau apie pirštą, visai kaip sporto salėje.

Sunkiai nurijusi seilę šiaip ne taip atitraukiau akis nuo jo lūpų. Galvojau, kas
būtų, jeigu jį pabučiuočiau. Ta mintis mane sujaudino ir išgąsdino, o tai išties
kvaila. Esu bučiavusis su daugybe vaikinų per daug to nesureikšmindama, todėl
nesuprantu, kodėl su dar vienu – tegu ir vyresniu – viskas turėtų būti kitaip.
Tačiau nuo minties, kad jis pasilenkia manęs pabučiuoti, svaigo galva.

Pasigirdo tylus beldimas į duris ir aš atšlijau. Galvą įkišo daktarė Olendzki.

– Išgirdau tavo balsą. Kaip jautiesi?

Ji priėjo prie lovos ir privertė mane atsigulti. Pamaigiusi ir palanksčiusi mano

kulkšnį ji nustatė, kad trauma nesunki. Galiausiai papurtė galvą.

– Tau pasisekė. Tave atnešė su tokiu triukšmu, jau maniau, kad reikės
amputuoti koją. – Ji kiek atsitraukė. – Rytdienos treniruotes siūlyčiau praleisti, o
šiaip nėra prasmės ilgiau čia tave laikyti.

Su palengvėjimu atsidusau. Nelabai ką prisiminiau, tiesą sakant, man buvo

gėda, kad sukėliau tiek rūpesčių. Kita vertus, jei būčiau kažką susilaužiusi ar
pasitempusi, turėčiau daugiau bėdų. Negalėjau gaišti laiko, turėjau dalyvauti
pratybose ir pavasarį baigti mokslus.

Leidusi man grįžti į bendrabutį daktarė Olendzki išėjo iš palatos. Dimitrijus

atnešė man batus ir švarką. Žiūrėdama į jį vėl pajutau kūną užliejančią šilumą –
prisiminiau, kas nutiko prieš pat ateinant daktarei.

Jis žiūrėjo, kaip aunuosi batus.

– Tu turi angelą sargą.

– Netikiu angelais, – atsakiau. – Tikiu tik savo gebėjimais.

– Tada tavo kūnas išties nepaprastas. – Klausiamai žvilgtelėjau į jį. – Tu

sparčiai gyji. Girdėjau apie avariją...
 Dimitrijus nepaaiškino, kurią avariją turi omeny, bet kalbėti galėjo tik apie
vieną. Paprastai tos temos vengdavau, bet jam galėjau viską papasakoti.

– Visi tvirtino, kad turėjau žūti. Kai automobilis trenkėsi į medį, stipriausias
smūgis teko man. Vienintelė Lisa sėdėjo saugioje vietoje. Tačiau mes abi
išsisukom vos su keliais įbrėžimais.

– O tu dar netiki angelais ar stebuklais.

– Ne. Aš...

Tai išties stebuklas. Tavo gyvenimas nepakartojamas...

Ir tada mane užplūdo daugybė minčių. Gal... gal vis dėlto turiu savo angelą
sargą?

Dimitrijus iškart pastebėjo pasikeitusią mano nuotaiką.

– Kas nutiko?
 Pamėginau išsklaidyti nuskausminamųjų poveikį ir mintimis pasiekti Lisą.
Pajutau nerimą ir liūdesį.

– Kur Lisa? Ar ji čia buvo?

– Nežinau, kur ji dabar. Bet kai tave atnešiau, ji nesitraukė nė per žingsnį.
Sėdėjo prie lovos, kol atėjo daktarė. Tu nusiraminai, kai ji buvo šalia.

Užsimerkiau ir pajutau, kad tuoj apalpsiu. Nusiraminau, kai Lisa atsisėdo

greta, nes ji pasiėmė mano skausmą. Ji mane išgydė...

Kaip ir per avariją.

Staiga viską supratau. Aš turėjau mirti – visi taip sakė. Kas žino, kaip baisiai iš
tiesų susižeidžiau? Vidinis kraujavimas. Kaulų lūžiai. Tai nesvarbu, nes Lisa
mane išgydė, kaip išgydydavo kitus. Štai kodėl ji buvo pasilenkusi virš manęs, kai
atgavau sąmonę.

Tikriausiai todėl vežama į ligoninę pati Lisa neteko sąmonės – po gydymo ji

keletą dienų jausdavosi išsekusi. Kaip tik tada jai ir prasidėjo depresija. Visiems
atrodė normalu, nes ji neteko artimųjų, bet dabar susimąsčiau, ar prie to nebus
prisidėjęs gydymas.
 Vėl pamėginau pasiekti ją mintimis. Jei ji mane išgydė, dabar turėtų jaustis
klaikiai. Jos nuotaika priklausydavo ir nuo panaudotų galių, o man išgydyti
prireikė daug jėgų.

Vaistų poveikis beveik baigėsi, tad patekau į jos mintis. Dabar tai buvo visai
paprasta. Mane užliejo jausmų, baisesnių nei jos ankstesni košmarai, banga. Dar
niekada nejaučiau tokių stiprių jausmų.

Lisa sėdėjo bažnyčios palėpėje ir verkė. Pati nežinojo kodėl. Ji džiaugėsi, kad
man nenutiko nieko baisaus, kad gebėjo mane išgydyti. Bet jautėsi labai silpna –
ir kūnu, ir protu. Ji visa degė, lyg būtų netekusi dalelės širdies. Nerimavo, kad
supyksiu, jog ji pasinaudojo galiomis. Jai kėlė pasišlykštėjimą dar viena diena
mokykloje, kai reikės apsimetinėti, kad patinka tie, kuriems tik rūpi kaip
iššvaistyti tėvų pinigus ir pasityčioti iš mažiau gražių ir populiarių. Ji nenorėjo
eiti į šokius su Aronu ir matyti jo susižavėjusio žvilgsnio, jausti, kaip jis liečia ją.
Lisa jautė Aronui tik draugiškumą.

Sakyčiau, įprastas nerimas, bet jis užgriuvo ją smarkiau negu ką nors kitą. Ji
sutriko ir nežinojo, ką daryti.

– Gerai jautiesi?

Lisa pakėlė akis ir nuo šlapių skruostų nubraukė plaukus. Palėpės tarpduryje
stovėjo Kristianas. Ji nė neišgirdo, kaip jis užlipo – buvo pernelyg susikrimtusi.
Sukilo ilgesys ir pyktis.

– Viskas gerai, – piktai atrėžė ji. Šniurkščiodama mėgino sulaikyti ašaras,

nenorėjo, kad jis matytų ją tokią pažeidžiamą.

Kristianas atsišliejo į sieną ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jo veidas buvo

neįskaitomas.

– Gal... nori pasikalbėti?

– O, – piktai nusijuokė ji. – Dabar jau nori kalbėtis? Po to, kai tiek kartų
mėginau...

– Tai ne aš! Tai vis Rouz...

Jis nutilo, o aš krūptelėjau. Man šakės.

Lisa atsistojo ir priėjo prie jo.

 – Ką Rouz?

– Nieko. – Jis vėl užsidėjo abejingumo kaukę. – Nesvarbu.

– Ką Rouz? – Lisa priėjo arčiau. Nepaisant pykčio ją vis dar prie jo traukė. Ir
staiga ji viską suprato. – Čia ji tau liepė, ar ne? Liepė su manim nebesišnekėti?

Kristianas žiūrėjo tiesiai priešais save.

– Gal taip ir geriau. Būčiau viską sugadinęs. Nebūtum tuo, kuo esi dabar.

– Ką tai reiškia?

– O kaip tau atrodo? Dabar visi gyvena ir miršta jums paliepus, jūsų didenybe.

– Nebūk melodramatiškas.
 – Nejaugi? Visą dieną tik ir girdžiu kitus kalbant, ką veiki, ką galvoji, ką vilki.
Kas tau patinka. Ko nekenti. Jie tarsi tavo marionetės.

– Visai ne. Be to, neturiu kitos išeities. Turiu atkeršyti Mijai...

Kristianas tik pavartė akis.

– Tu nė nežinai, už ką jai keršiji.

Lisa įsiuto.

– Mija pakurstė Džesį su Ralfu apšmeižti Rouz. Nedovanosiu jai.

– Rouz kieta. Būtų pati susitvarkiusi.

– Tu jos nematei, – atkirto Lisa. – Ji verkė.

 – Tai kas? Visi verkia. Tu irgi verkei.

– Tik ne Rouz.

Kristianas atgręžė jai nugarą, lūpas iškreipė šypsnys.

– Dar neteko sutikti tokių kaip jūs. Amžinai nerimauja viena dėl kitos. Ją dar
suprantu – keista sergėtojo manija – bet ir tu tokia pat.

– Ji mano draugė.

– Kaip viskas paprasta. Nebūčiau pamanęs. – Jis atsiduso, patylėjo, paskui

prabilo su įprastiniu sarkazmu: – Taigi Mija. Keršiji už tai, ką ji padarė Rouz.
Bet nežinai svarbiausio. Kodėl ji taip pasielgė?

Lisa susiraukė.

– Ji pavydėjo man Arono.

 – Ne tik, princese. Ko jai pavydėti? Jinai jau jį turėjo. Jai nereikėjo tavęs
šmeižti. Galėjo didžiuotis savo nuosavybe, kaip dabar tai darai tu, – pridūrė jis
kandžiai.

– Tai kodėl? Kam jai mane žlugdyti? Nieko nesu jai padarius, bent jau iki
dabar.

Kristianas palinko į priekį ir įsmeigė į ją žydras akis.

– Tu teisi. Tu jai nieko nepadarei. Padarė tavo brolis.

Lisa atšlijo.

– Tu nieko nežinai apie mano brolį.

– Žinau, kad jis dulkino Miją.

– Nutilk. Tai melas.

 – Ne. Galiu prisiekti Dievu ar tuo, kuo tu tiki. Kai ji pradėjo čia mokytis,
retkarčiais pasišnekėdavau su Mija. Nebuvo labai populiari, bet sumani. Ir
dabar tokia. Dalyvavo daugybėje kilmingųjų komitetų. Nenusimanau apie tokius
dalykus. Viename jų susipažino su tavo broliu ir jie susikukavo.

– Nieko panašaus. Būčiau žinojusi. Andrė būtų man pasakęs.

– Ne. Jis niekam nesakė. Ir jai liepė niekam nesakyti. Skiedė jai, esą tai
jųdviejų romantiška paslaptis, o iš tiesų nenorėjo, kad draugeliai sužinotų, jog
miega su nekilminga mažvaike.

– Jei tau taip sakė Mija, ji viską išsigalvojo! – sušuko Lisa.

– Ji tikrai nevaidino, kai radau ją verkiančią. Po kelių savaičių Mija jam

nusibodo ir jis metė ją. Pasakė, kad esanti per jauna, kad jis negali turėti rimtų
santykių su mergina iš paprastos šeimos. Kiek supratau, jis nė nesistengė būti
mandagus, nepasiūlė tradiciškai „likti draugais“.

Lisa šoko Kristianui į akis.

– Tu nė nepažinojai Andrė! Jis nebūtų padaręs nieko panašaus.

 – Čia tu jo nepažinojai. Esu tikras, kad jis buvo geras savo mažajai sesutei,
tave mylėjo. Bet mokykloje jis buvo toks pat niekšelis kaip kiti kilmingieji. Aš
pastebiu viską. Kai niekas nekreipia į tave dėmesio, tai visai nesunku.

Lisa nurijo gerklėje užstrigusį gumulą, nežinodama, tikėti juo ar ne.

– Štai kodėl Mija manęs nekenčia?

– Taip. Nekenčia dėl Andrė. Ir dar dėl to, kad tu kilminga, o tarp kilmingųjų ji
jaučiasi nesaugi, nors labai stengėsi su jais susidraugauti. Tai, kad ji susidėjo su
tavo eks, mano galva, paprasčiausias atsitiktinumas, bet dabar, kai grįžai, viskas
komplikavosi. Atimdamos iš jos Aroną ir paskleisdamos gandus apie jos tėvus,
užgavot skaudžiausią vietą. Šaunuolės.

Giliai širdyje Lisa pajuto kaltę.

– Vis tiek manau, kad tu meluoji.

– Gali vadinti mane kaip nori, bet aš ne melagis. Tai tavo sritis. Ir Rouz.
 – Mes ne...

– Neskleidžiat gandų apie kitų šeimas? Nesakei, kad manęs nekenti?

Neapsimetinėji drauge tų, kuriuos laikai kvailiais? Nesusitikinėji su vaikinu,
kuris tau nepatinka?

– Jis man patinka.

– Patinka ar patinka?

– O yra skirtumas?

– Yra. Patinka – kai susitikinėji su aukštu šviesiaplaukiu kvailiu ir kikeni iš jo

lėkštų juokelių.

Staiga Kristianas pasilenkė ir ją pabučiavo. Bučinys buvo greitas, karštas,

kupinas įniršio. Jis išlaisvino Kristiano ilgesį, aistrą ir pyktį, kurį gniaužė savyje.
Lisos dar niekas taip nebuvo bučiavęs ir aš pajutau, kaip ji atsako jam. Tas
bučinys sujaudino ją labiau, negu Aronas ar kas kitas būtų galėjęs.
 Kristianas atitraukė lūpas, bet jo veidas vis dar buvo arti jos.

– O štai ką reiškia patinka.

Lisos širdis daužėsi iš pykčio ir malonumo.

– Tu man nei patinki, nei patinki. Manau, abu su Mija meluojat dėl Andrė.
Aronas niekada neišsigalvotų tokių dalykų.

– Aronas nesugeba išlementi žodžio, turinčio daugiau nei vieną skiemenį.

Lisa atšlijo.

– Dink. Palik mane ramybėj.

Kristianas išsiviepė.
 – Negali manęs išmesti. Sudarėm nuomos sutartį.

– Dink! – suklykė Lisa. – Nekenčiu tavęs!

Jis nusilenkė.

– Kaip pasakysit, jūsų didenybe, – paskutinįkart iš padilbų metęs žvilgsnį jis

išėjo iš palėpės.

Lisa suklupo ant žemės nebetramdydama seniai susitvenkusių ašarų.

Negalėjau suprasti, kas ją skaudina. Aš taip pat buvau įskaudinta – kad ir to
nutikimo su Džesiu – bet mane tai paveikė kitaip. Tuo tarpu jos galvoje viskas
pynėsi, kalė per smegenis. Gandai apie Andrė. Mijos neapykanta. Kristiano
bučinys. Mano gydymas. Pagaliau supratau, kas yra depresija. Kas yra
beprotybė.

Apimta nevilties Lisa rado vienintelį būdą sutramdyti jausmų audrą. Ji atsisegė
kuprinę ir išsitraukė mažytį peiliuką, kurį visada nešiojosi...

Negalėjau palikti jos minčių ir jaučiau, kaip ji raižo kairiąją ranką lygiais
rėžiais ir stebi per baltą odą srūvantį kraują. Kaip ir anksčiau, Lisa neperpjovė
venos, bet šįkart pjūviai buvo gilesni. Siaubingai skaudėjo, bet žalodama save ji
galėjo susitelkti ties fiziniu skausmu ir pamiršti dvasines kančias.
 Kraujas tiško ant dulkėtų grindų, viskas apie ją pradėjo suktis. Lisa
susidomėjusi žiūrėjo į savo kraują. Ji visą gyvenimą gėrė kitų kraują. Mano.
Maitintojų. Dabar ant žemės lašėjo jos pačios gyvybės esencija. Jai tai pasirodė
juokinga ir ji nervingai sukikeno. Gal išliedama savo kraują grąžins jį tiems, iš
kurių buvo atėmusi? O gal ji tiesiog norėjo išlieti šventą Dragomirų kraują, kurio
visi jai taip pavydėjo?

Pamėginau grįžti į savo mintis, bet negalėjau. Lisos jausmai buvo pernelyg
stiprūs. Bet aš turėjau iš ten ištrūkti – jaučiau tai visa savo esybe. Turėjau ją
sulaikyti. Ji buvo pernelyg nusilpus nuo gydymo, kad netektų tiek kraujo. Laikas
viską papasakoti.

Pagaliau man pavyko išsilaisvinti. Vėl atsidūriau ligoninėje. Dimitrijus laikė

mane suėmęs už pečių ir švelniai purtė kartodamas mano vardą, mėgindamas
patraukti dėmesį. Šalia jo stovėjo daktarė Olendzki, jos veidas buvo susirūpinęs.

Žiūrėdama į Dimitrijų supratau, kaip jis nerimauja ir kaip jam rūpiu.

Kristianas patarė ieškoti pagalbos, papasakoti apie Lisą žmogui, kuriuo
pasitikiu. Nekreipiau dėmesio į jo patarimą, nes pasitikėjau tik Lisa. Tačiau
dabar supratau, kad yra dar vienas žmogus, kuriuo galiu pasitikėti.

Ir lūžinėjančiu balsu ištariau:

– Žinau, kur Lisa. Turim jai padėti.

 Devynioliktas

S UNKU PASAKYTI, KAS PASKATINO MANE TAIP PASIELGTI. ILGĄ LAIKĄ

saugojau daugybę paslapčių manydama, kad taip padėsiu Lisai. Tačiau
nutylėdama polinkį žalotis tikrai jos neapsaugosiu. Nesugebėjau jos sulaikyti, o
dabar svarsčiau, ar tik ne dėl manęs ji ir pradėjo taip elgtis. Iki avarijos to
nebuvo. O jei ji būtų palikusi mane sužeistą? Gal ir taip būčiau atsipeikėjusi. Gal
ji šiandien būtų sveika.

Likau ligoninėje, o Dimitrijus nuėjo atsivesti Albertos. Jis nė akimirkos

nesudvejojo, kai pasakiau, kur Lisa. Pridūriau, kad jai gresia pavojus ir jis tuoj
pat išbėgo pro duris.

Paskui viskas klostėsi kaip sulėtintam siaubo filme. Laikas slinko kankinamai
lėtai. Kai Dimitrijus atnešė sąmonę praradusią Lisą, ligoninėje kilo sumaištis,
manęs prie jos neleido. Ji neteko daug kraujo. Jai buvo surastas maitintojas, bet
buvo sunku priversti ją atsipeikėti ir gerti kraują. Tik apie vidurnaktį man buvo
leista ją aplankyti.

– Tai tiesa? – paklausė Lisa, kai įžengiau į palatą. Ji gulėjo lovoje, riešai kietai
sutvarstyti. Žinojau, kad ji atgavo prarastą kraują, bet vis tiek atrodė siaubingai
išblyškusi. – Man sakė, kad tu jiems viską papasakojai.

– Neturėjau kitos išeities, – teisinausi bijodama prieiti arčiau. – Šįkart tavo

žaizdos buvo labai gilios. Be to, buvai ką tik išgydžiusi mane... dar ta istorija su
Kristianu... viena nebūtum susitvarkiusi. Tau reikėjo pagalbos.

Lisa užsimerkė.

– Kristianas. Ir apie jį žinai. Aišku, žinai. Tu viską žinai.

– Atleisk. Aš tik norėjau padėti...

– Pamiršai, ką sakė Karp? Apie paslapčių saugojimą?

– Ji ne tai turėjo omeny. Nemanau, kad būtų norėjusi, jog save žalotum.

– Ar papasakojai jiems viską?

 Papurčiau galvą.

– Dar ne.

Ji įsmeigė į mane šaltą žvilgsnį.

– Dar ne. Bet ketini.

– Privalau. Tu gali gydyti kitus... bet tave tai žudo.

– Aš išgydžiau tave.

– Būčiau ir taip pasveikusi. Koja būtų sugijusi. Neverta dėl to taip savęs
kankinti. Manau, viskas prasidėjo tada, kai išgydei mane pirmą kartą...

Paaiškinau, kad kaip tik po avarijos Lisa pajuto turinti galių ir jai prasidėjo
depresija. Pridūriau, kad mūsų ryšys irgi atsirado po avarijos, nors pati
nesupratau kodėl.
 – Nežinau, kas čia dedasi, bet tai išsiaiškinti ne mūsų jėgoms. Mums reikia
pagalbos.

– Mane išveš, – pasakė ji abejingu balsu. – Kaip Karp.

– Tau mėgins padėti. Visi labai nerimauja. Lisa, darau tai dėl tavęs. Noriu, kad
pasveiktum.

Ji nusigręžė.

– Išeik, Rouz.

Aš paklusau.

Lisą paleido kitą rytą. Jai buvo liepta kasdien lankytis pas psichologą.
Dimitrijus sakė, kad jai netgi skirs antidepresantų. Tabletėmis nesižavėjau, bet
tikėjausi, kad nuo jų Lisai pagerės.

Deja, tuo metu ligoninėje gulėjo ir vienas vyresnių klasių moksleivis, sergantis
astma. Jis matė, kaip Dimitrijus su Alberta atnešė Lisą. Nežinojo, kodėl ji čia
pateko, bet viską išpasakojo draugams. Šie per pusryčius paskleidė gandus. Per
pietus visi vyresnieji jau žinojo, kad vakar vakare Lisa buvo atnešta į ligoninę.

Ir svarbiausia, visi žinojo, kad Lisa su manim nesišneka.

Nežinau, kokį socialinį laiptelį buvau pasiekusi, bet dabar strimgalviais

nusiritau žemyn. Ji manęs viešai nepasmerkė, bet jos tyla buvo iškalbinga ir visi
pradėjo elgtis taip kaip ji.

Visą dieną klajojau po akademiją kaip vaiduoklis. Mokiniai mane stebėjo,

retkarčiais užkalbindavo, bet keletas, sekdami Lisos pavyzdžiu, nustojo kalbėtis.
Tiesa, niekas nerodė atviro priešiškumo – nenorėjo nemalonumų, jei kartais
mudvi susitaikytume. Porą kartų už nugaros išgirdau žodžius „kraujo kekšė“.

Meisonas būtų pasikvietęs mane prie savo pietų stalo, bet tam pasipriešino
keli jo draugai. Nenorėjau, kad per mane jis susipyktų su jais. Todėl pasirinkau
Natali stalą.

– Girdėjau, kad Lisa vėl norėjo pabėgti, o tu ją sulaikei, – pasakė Natali. Kol
kas niekas nežinojo, kodėl ji pateko į ligoninę. Tikėjausi, kad ši paslaptis
neišaiškės.

Pabėgti? Iš kur šita nesąmonė?

 – O ko jai bėgti?

– Nežinau, – Natali pritildė balsą. – O kodėl ji pabėgo anksčiau? Sakau, ką

girdėjau.

Gandų ir versijų, kodėl Lisa pateko į ligoninę, vis daugėjo. Tarp populiariausių
buvo nėštumas ir abortas. Kai kurie šnibždėjosi, kad ji užsikrėtė nuo Viktoro.
Laimė, niekas nė neįtarė tikrosios priežasties.

Po paskutinės pamokos kuo skubiau nėriau pro duris ir labai nustebau

pamačiusi prie manęs artėjančią Miją.

– Ko nori? – piktai paklausiau. – Šiandien manęs neišleis į lauką pažaisti,

mažyle.

– Atrodo, nei šilta nei šalta, kad tave visi atstūmė.

– Kitaip nei tau? – paklausiau. Prisiminus, ką sakė Kristianas, man šiek tiek jos
pagailo. Tačiau užteko pažvelgti į jos veidą ir gailestis kaipmat išgaravo. Gal ji ir
buvo pamesta, bet dabar virto tikra pabaisa. Žvilgsnis šaltas ir klastingas,
visiškai nepanašus į tą prislėgtą ir beviltišką, kurį mačiau prieš kelias dienas.
Andrė elgesys jos nesugniuždė – jei ši istorija buvo tikra, o aš tuo tikėjau – ir
abejojau, ar Lisai pavyks ją palaužti. Mija buvo nugalėtoja.

– Ji tave praspyrė, bet tu per daug išdidi, kad tai pripažintum. – Žydros Mijos
akys išsiplėtė. – Negi nenori jai atkeršyti?

– Tapai dar kvailesnė nei paprastai? Ji geriausia mano draugė. Ir nesuprantu,

ko tebesivelki iš paskos.

Mija piktai prunkštelėjo.

– Iš jos elgesio to nepasakysi. Nagi, kodėl ji pateko į ligoninę? Negi ji tikrai

nėščia? Pasakyk.

– Eik sau.

– Jei išklosi, liepsiu Džesiui su Ralfu prisipažinti, kad jie viską išsigalvojo.

Sustojau ir atsigręžiau į ją. Išsigandusi ji žingtelėjo kelis žingsnius atgal.

Tikriausiai prisiminė, kaip jai grasinau.
 – Ir taip žinau, kad jie viską išsigalvojo, nes nieko panašaus nebuvo. O jei dar
kartą pamėginsi nuteikti mane prieš Lisą, visi pradės kalbėti apie tavo kraują,
nes perplėšiu tau gerklę!

Nejučia pakėliau balsą, paskutinius žodžius rėkte išrėkiau. Aiškiai

persigandusi Mija atsitraukė dar toliau.

– Tu tikrai nesveika. Nieko keisto, kad Lisa tave metė. – Ji gūžtelėjo pečiais. –
Kaip nori. Išsiaiškinsiu ir be tavęs.

Atėjo šokių diena, bet nusprendžiau, kad visai nenoriu ten eiti. Šokiai – gryna
kvailystė, mane domino tik po jų rengiami vakarėliai. Bet dabar, kai Lisa su
manim nesišneka, abejojau, ar būsiu į juos pakviesta. Todėl pasislėpiau savo
kambaryje stengdamasi – tuščiai – atlikti namų darbus. Per mūsų ryšį jaučiau
permainingus Lisos jausmus, labiausiai nerimą ir susijaudinimą. Sunku visą
vakarą leisti su vaikinu, kuris iš tiesų tau nepatinka.

Prasidėjus šokiams, nusprendžiau palįsti po dušu. Ėjau iš dušo apsivyniojusi

galvą rankšluosčiu, kai prie savo kambario durų pamačiau Meisoną.
Nepasakyčiau, kad būtų išsipustęs, bet ir ne su džinsais. Tai jau pradžia.
 – Štai ir vakarėlių liūtė. Jau buvau beprarandąs viltį.

– Sukėlei dar vieną gaisrą? Čia vaikinų niekas neleidžia.

– Koks skirtumas. – Tiesa. Akademija puikiai gynė mus nuo strigojų, tačiau
neįstengė sutrukdyti matytis vieniems su kitais. – Įsileisk mane, o pati persirenk.

Prireikė šiek tiek laiko, kad suprasčiau, apie ką jis kalba.

– Ne. Aš niekur neisiu.

– Baik. – Meisonas paskui mane įėjo į kambarį. – Tik dėl to, kad susipykai su
Lisa? Vis tiek greitai susitaikysit. Nėra jokio reikalo visą vakarą tupėti
kambaryje. O jei nenori jos matyti, Edis savo kambaryje rengia vakarėlį.

Senoji vakarėlių liūtė atgijo. Vakarėlis be Lisos ir kilmingųjų. Jėga!

Supratęs, kad pavyks mane perkalbėti, Meisonas nusišypsojo. Žvelgdama jam

į akis suvokiau, kaip jam patinku. Ir vėl susimąsčiau – kodėl negaliu turėti
normalaus vaikino? Kodėl trokštu vyresnio gražuolio mokytojo? Jį dėl manęs
greičiausiai atleistų.
 – Ten bus tik novicai, – kalbėjo Meisonas nenutuokdamas, kokios mintys
sukasi mano galvoje. – Be to, turiu tau staigmeną.

– Butelį? – Jei Lisa mane ignoruoja, nematau jokios priežasties visą vakarą
likti blaivi.

– Ne, jis pas Edį. Paskubėk ir persirenk. Taip juk neisi.

Nužvelgiau suplyšusius džinsus ir Oregono universiteto marškinėlius. Taip

tikrai neisiu.

Po penkiolikos minučių mes žingsniavom per kiemą juokdamiesi iš vieno

nerangaus klasės draugo, kuris per treniruotę sugebėjo įsistatyti mėlynę.
Aukštakulniai slydinėjo ant pašalusios žemės ir Meisonas vis mane prilaikydavo,
kad nesitėkščiau. Tai mus prajuokino dar labiau. Buvau kone laiminga – skausmo
dėl Lisos tai nenumaldė, bet jaučiausi geriau. Tegu nebendrausiu su ja ir jos
draugais, bet turiu savo draugų. Be to, nusimatė galimybė prisigerti iki žemės
graibymo, ir nors tai neišspręs mano problemos, bus velniškai smagu. Būna ir
blogesnių dienų.

Ir tada susidūrėm su Dimitrijum ir Alberta.

 Jie kažkur ėjo aptarinėdami savo reikalus. Mus pamačiusi Alberta atlaidžiai
nusišypsojo – taip vyresni šypsosi matydami kvailiojančius paauglius. Galima
pamanyti, kad mes jai patinkam. Mudu sustojom kaip įbesti, Meisonas ištiesė
ranką, kad mane prilaikytų.

– Ešfordai, Hetavėj, stebiuosi, kad judu dar ne šokiuose.

Meisonas nusišypsojo jai angeliška šypsena.

– Užtrukom, sergėtoja Petrova. Pati žinot, kokios tos merginos. Prieš veidrodį
gali praleisti visą amžinybę. Kas jau kas, o jūs turėtumėt suprasti.

Paprastai būčiau kumštelėjusi jį už tokias nesąmones, tačiau negalėjau

atitraukti akių nuo Dimitrijaus. Svarbiausia, jis irgi nenuleido nuo manęs
žvilgsnio.

Vilkėjau juodą suknelę ir atrodžiau tiesiog pritrenkiamai. Net nustebau, kad

Alberta neišpeikė pernelyg seksualios aprangos. Prie kūno prigludusi medžiaga
išryškino klubus ir krūtinę – jokios morojės krūtinė nebūtų tikusi šiai suknelei.
Ant kaklo segėjau Viktoro dovanotą pakabutį, palaidi plaukai plaikstėsi taip, kaip
labiausiai patiko Dimitrijui. Buvau be pėdkelnių, nes šiais laikais prie suknelių
niekas nebemūvi pėdkelnių, ir mano kojos šalo. Mados auka.
 Žinojau, kad atrodau velniškai patraukliai, bet Dimitrijaus veido išraiška buvo
neįskaitoma. Jis tiesiog žiūrėjo į mane negalėdamas atplėšti akių. Ir jau vien tai
kai ką reiškė. Prisiminusi, kad Meisonas laiko mane už rankos, ją ištraukiau.
Jiedu su Alberta apsikeitė dar keliomis sąmojingomis pastabomis ir mes
patraukėme kas sau.

Salėje pasitiko kurtinanti muzika, tamsą sklaidė tik kalėdinės girliandos ir –

kokia seniena – disko rutulys. Šokių aikštelėje sukosi vyresniųjų klasių mokiniai,
mūsų bendraamžiai grupelėmis stoviniavo pasieniais laukdami progos nusiplauti.
Po salę vaikštinėjo prižiūrėtojai, sergėtojai ir mokytojai morojai, retkarčiais
išskirdami pernelyg susiglaudusius šokėjus.

Pamačiusi Kirovą su berankove languota suknele atsisukau į Meisoną.

– Gal jau pereinam prie gėrimų?

Jis nusijuokė ir vėl paėmė mane už rankos.

– Eikš, metas staigmenai.

Leidausi vedama pro grupelę pirmakursių, kurie atrodė per jauni tokiems
judesiams, kokius raitė klubais. Kur pradingo prižiūrėtojai? Bet kai supratau,
kur jis mane veda, įsispyriau kaip asilas.
 – Ne, – pasakiau nejudėdama, kai Meisonas truktelėjo mane už rankos.

– Eime, bus šaunu.

– Tu vedi mane pas Ralfą su Džesiu. Prie jų prieisiu tik tada, kai turėsiu kokį
buką daiktą, nutaikytą į tarpukojį.

Jis vėl truktelėjo mane už rankos.

– Viskas baigta. Eime.

Nenoriai patraukiau iš paskos. Kai visi pradėjo gręžiotis, pasitvirtino

didžiausia mano baimė. Nuostabu. Istorija kartojasi. Iš pradžių Džesis su Ralfu
mūsų nepastebėjo, paskui jų veidus nušvietė skirtingi jausmai. Pirmiausia jie
išvydo mano figūrą išryškinančią suknelę. Testosteronas paėmė viršų ir jų
veiduose atsispindėjo vyriškas geismas. Paskui jie susivokė, kad prieš juos stoviu
aš, ir iš baimės suakmenėjo. Jėga.

Meisonas bakstelėjo pirštu Džesiui į krūtinę.

 – Gerai, Zeklai. Pasakyk jai.

Džesis tylėjo, todėl Meisonas dar kartą bakstelėjo, šįsyk smarkiau.

– Pasakyk jai.

Nežiūrėdamas man į akis Džesis sumurmėjo:

– Rouz, mes žinom, kad nieko nebuvo.

Vos nepaspringau juoku.

– Žinot? Geras. Smagu girdėt. Kol nepasakei, maniau, kad taip ir buvo. Ačiū
Dievui, kad mane apšvietėt ir pasakėt, ką esu dariusi ir ko ne!

Jie krūptelėjo, Meisono veidas apniuko.

 – Ji tą žino ir pati, – supyko jis. – Klokit kitką.

Džesis atsiduso.

– Skleidėm paskalas, nes mums liepė Mija.

– Ir? – spyrė Meisonas.

– Ir mes atsiprašom.

Meisonas pasisuko į Ralfą.

– Iš tavęs noriu išgirsti tą patį.

Ralfas taip pat neišdrįso pažvelgti man į akis, tik išstenėjo apgailėtiną
atsiprašymą.

Matydamas juos susigėdusius Meisonas pralinksmėjo.

 – Dar negirdėjai svarbiausios naujienos.

Pašnairavau į jį.

– Pavyzdžiui? Kad galim atsukti laiką ir užkirsti kelią apkalbom?

– Ne, bet vis tiek neblogai. – Jis vėl bakstelėjo Džesiui. – Pasakyk jai. Kodėl
taip pasielgėt?

Susinepatoginęs Džesis susižvelgė su Ralfu.

– Vaikinai, – perspėjo Meisonas, aiškiai kažkuo džiaugdamasis. – Mes su

Hetavėj pykstam. Paaiškinkit jai, kodėl taip pasielgėt.

Supratęs, kad blogiau jau nebus, Džesis pagaliau pakėlė į mane akis.

– Todėl, kad ji su mumis permiegojo. Su abiem.

 Dvidešimtas

M AN ATVIPO ŽANDIKAULIS.

– Pala... turi omeny... seksą?

Buvau taip apstulbusi, kad nesugalvojau nieko protingesnio. Meisonas iš juoko

vos neprileido į kelnes. Džesis būtų mielai prasmegęs skradžiai žemėn.

– Aišku, seksą. Ji pasakė, kad su mumis permiegos, o mes... pati supranti...

Susiraukiau.

– Tik nesakyk, kad su abiem iš karto?

 – Ne, – atsakė pasišlykštėjęs Džesis. Tuo tarpu iš Ralfo išraiškos buvo matyti,
kad jis nebūtų prieštaravęs.

– Dieve, – sušnibždėjau braukdama nuo veido plaukus. – Negaliu patikėti, kad

ji taip mūsų nekenčia.

– Nagi! – sušuko Džesis supratęs mano užuominą. – Ką nori pasakyti? Ne

tokie jau mes blogi. Juk mudu irgi buvom artimi...

– Tikrai ne tokie artimi, gali nesvaičiot. – Meisonas nusikvatojo, o man staiga

toptelėjo viena mintis. – Bet tai nutiko... Ar tada ji vis dar susitikinėjo su Aronu?

Visi trys linktelėjo.

– Oho.

Mija tikrai mūsų nekentė. Pamiršo nuskriaustos mergaitės įvaizdį ir tapo šalta
kerštinga kale. Permiegojo su tais dviem ir apgavo savo vaikiną, kurį tariamai
dievino.
 Kai mudu nuėjom šalin, Džesiui su Ralfu palengvėjo. Meisonas apkabino mane
per pečius.

– Na? Ką pasakysi? Ar aš ne kietas? Ištark tai garsiai. Neprieštarausiu.

Nusijuokiau.

– Kaip tau pavyko?

– Kai ką papirkau, kai kam pagrasinau. Padėjo ir tai, kad Mija nelaiko liežuvio
už dantų.

Prisiminiau savo pokalbį su Mija prieš kelias dienas. Jau tada maniau, kad ji
tikra kalė, bet to nepasakiau.

– Pirmadienį jie papasakos kitiems, – toliau kalbėjo Meisonas. – Jie pažadėjo.

Iki pietų visi žinos.
 – Kodėl ne dabar? – niūriai paklausiau. – Jie su ja permiegojo. Blogiau bus jai,
ne jiems.

– Tiesa. Tačiau šįvakar jie nenori apie tai kalbėti. Kita vertus, tau niekas
nedraudžia. Galim pasidaryti plakatą.

Kiek kartų Mija pavadino mane kekše? Meisono mintis nebloga.

– Turi popieriaus ir flomasterių?..

Nebaigusi sakinio patraukiau į kitą salės galą, kur apsupta gerbėjų stovėjo
Lisa. Aronas buvo apkabinęs ją per liemenį. Ji vilkėjo siaurą aptemptą plonytės
rausvos vilnos suknelę – gyvenime į tokią neįsisprausčiau. Šviesūs plaukai
susukti į kuoduką, sutvirtintą krištoliniais smeigtukais. Atrodė tarsi su karūna.
Princesė Vasilisa.

Pajutau tuos pačius jausmus kaip ir anksčiau – nerimą ir susijaudinimą.

Šįvakar ji neįstengė linksmintis.

Iš kito tamsaus salės kampo ją stebėjo Kristianas.

 – Nereikia, – sudraudė Meisonas, pamatęs mano žvilgsnį. – Šįvakar nesuk dėl
jos galvos.

– Negaliu.

– Tave tai slegia. O su šita suknele atrodai taip gražiai, kad negali būti
prislėgta. Štai ir Edis. Eime.

Meisonas nutempė mane šalin, paskutinįkart per petį žvilgtelėjau į Lisą. Mūsų
akys trumpai susitiko. Pajutau, kad ji gailisi.

Bet aš išstūmiau ją iš galvos – tikrąja to žodžio prasme – ir pasistengusi

nutaisyti nerūpestingą veido išraišką prisidėjau prie grupelės novicų. Įgijom
daugiau populiarumo perpasakoję skandalą su Mija. Žema tai ar ne, bet atgavusi
reputaciją ir atkeršijusi iškart pasijutau geriau. Mūsų grupelė susimaišė su
kitais, pamačiau, kad naujienos perduodamos iš lūpų į lūpas. Taigi pirmadienio
laukti nebereikės.

Dabar man tai buvo nebesvarbu. Man buvo gera. Džiaugiausi, kad
nepraradau sugebėjimų flirtuoti ir laidyti sąmojus. Tačiau artėjant Edžio
vakarėliui pradėjau jausti didėjantį Lisos nerimą. Susiraukusi nutraukiau pokalbį
ir pradėjau dairytis Lisos.

Štai ji. Apsupta kelių morojų, vis dar saulė savo mažytėje planetų sistemoje.
Aronas pasilenkė prie jos norėdamas kažką pasakyti į ausį. Lengvai atpažinau
dirbtinę šypseną, Lisos susierzinimas ir nerimas dar labiau sustiprėjo.

Ir tada prasidėjo. Prie jų priėjo Mija.

Ji negaišo laiko. Stebima Lisos gerbėjų mažoji Mija raudona suknele smarkiai
gestikuliuodama kažką kalbėjo. Žodžių negirdėjau, bet jaučiau, kad Lisos
nuotaika vis labiau genda.

– Turiu eiti, – pasakiau Meisonui.

Pusiau bėgte pasileidau prie Lisos ir išgirdau tik tirados pabaigą. Dabar Mija
rėkė visa gerkle, tiesiai Lisai į veidą. Kaip supratau, ją pasiekė žinia, kad Džesis
su Ralfu išpliurpė jos paslaptį.

– ...tu ir tavo kekšė draugė! Visiems pasakysiu, kad tu beprotė ir kad dėl to
buvai uždaryta ligoninėje. Tave gydo vaistais. Todėl judvi su Rouz ir pabėgot,
kad niekas nesužinotų, jog tu pjaustaisi...

O čia jau negerai. Kaip ir per pirmąjį mūsų susitikimą valgykloje griebiau Miją
už rankos ir nutempiau šalin.
 – O štai ir kekšė draugė! Pamiršai, kad liepiau prie jos nesiartinti?

Mija suurzgė apnuogindama iltis. Nebegalėjau jos gailėtis – ji tapo pernelyg

pavojinga. Parsidavė, kad atkeršytų man. O dabar iš kažkur sužinojo, kad Lisa
save žaloja. Ir ji tai žinojo, ne spėjo. Atrodė, ji žino viską: ką pranešė sergėtojai,
ką papasakojau apie Lisos praeitį. Gal net tai, ką pasakė daktarė. Mijai pavyko
atkapstyti šią informaciją.

Lisa irgi tai suprato. Ji išsigando, atrodė trapi ir pažeidžiama. Tai privertė
mane apsispręsti. Nesvarbu, kad prieš kelias dienas Kirova pažadėjo man laisvę,
nesvarbu, kad gerai leidau laiką, galėjau pamiršti rūpesčius ir linksmintis. Tuoj
visa tai sugadinsiu, čia ir dabar.

Man sunkiai sekasi valdyti įniršį.

Iš visų jėgų trenkiau Mijai – netgi stipriau, negu vožiau Džesiui. Kai mano
kumštis pasiekė jos nosį, išgirdau trekštelėjimą, pasipylė kraujas. Kažkas
suklykė. Mija suriko ir nuvirto aukštielninka. Kelios spiegiančios merginos,
kurios nenorėjo išsikruvinti suknelių, pasitraukė iš kelio. Puoliau paskui ją ir
spėjau dar kartą gerai užvažiuoti, kai mane nuo jos atplėšė.

Nesipriešinau, kai mane vedė į Nadžio klasę. Kai ją užpuoliau, to ir tikėjausi.

Dvi sergėtojos išvedė mane iš šokių, tuo tarpu Kirova mėgino nuraminti
mokinius. Man nusispjaut, ką jie man padarys. Nubaus ar išmes. Nesvarbu.
Susitvarkysiu.
 Staiga minioje, besispraudžiančioje pro duris, pamačiau rausvą figūrėlę. Lisa.
Pyktis buvo užgožęs visus jausmus, bet dabar ryšys sugrįžo. Žlugimas. Neviltis.
Visi sužinojo jos paslaptį. Tai jau ne tuščios spėlionės, jie viską supras. Ji
negalėjo to pakelti.

Supratau, kad niekur nepabėgsiu, todėl karštligiškai sukau galvą, kaip jai
padėti. Mano akį patraukė tamsi figūra.

– Kristianai! – sušukau. Jis žiūrėjo į tolstančią Lisą, bet išgirdęs savo vardą
atsisuko.

Viena sergėtojų paėmė mane už rankos.

– Nerėkauk.

Nekreipiau dėmesio.

– Vykis ją! – sušukau Kristianui. – Paskubėk!

 Jis nesijudino, aš vos užgniaužiau dejonę.

– Paskubėk, kvaily!

Sergėtojos mane nutildė, bet Kristianas pagaliau atsipeikėjo. Jis pašoko ir

išbėgo paskui Lisą.

Tą vakarą niekas nenorėjo su manim terliotis. Rytoj atsiimsiu su kaupu –

girdėjau kalbas apie nušalinimą, gal net pašalinimą – bet dabar Kirova turėjo
paguldyti į ligoninę sužeistą Miją ir nuraminti isterijos apimtus mokinius.
Sergėtojos palydėjo mane į kambarį, aukšto prižiūrėtoja pažadėjo nenuleisti nuo
manęs akių ir kas valandą tikrinti, ar esu kambaryje. Keli sergėtojai liko budėti
prie bendrabučio durų. Matyt, kėliau rimtą pavojų. Tikriausiai sugadinau Edžiui
vakarėlį, dabar jis niekaip slapčia neparsives draugų į savo kambarį.

Nekreipdama dėmesio į suknelę susmukau ant grindų ir sukryžiavau kojas.

Pamėginau pasiekti Lisos mintis. Ji buvo aprimusi. Vis dar jautėsi įskaudinta, bet
Kristianui pavyko ją nuraminti – paprastais žodžiais ar magija. Nežinojau to ir
man nerūpėjo. Svarbiausia, kad jai geriau, kad ji neiškrės jokios kvailystės.
Grįžau į realybę.

Dabar tai atsiimsiu. Mijos ir Džesio kaltinimai visus sukurstys. Mane

tikriausiai išmes ir būsiu priversta gyventi su dampyrėmis. Na, Lisa bent jau
suprato, koks nuobodus Aronas ir kad ji nori draugauti su Kristianu. Tai gerai,
bet vis tiek...
 Kristianas. Kristianas.

Kristianas sužeistas.

Lisą sukaustęs siaubas staiga įtraukė mane į jos mintis. Ją supo nežinia iš kur
atsiradę vyrai ir moterys, sugužėję į palėpę, kur jiedu su Kristianu nuėjo
pasišnekėti. Kristianas pašoko ant kojų, iš jo pirštų lėkė liepsnos. Vienas
užpuolikų trenkė jam per galvą, Kristianas susmuko ant grindų.

Vyliausi, kad jam nenutiko nieko blogo, bet negalėjau eikvoti savo energijos
nerimaudama dėl jo. Dabar labiausiai baiminausi dėl Lisos. Negalėjau leisti, kad
jai nutiktų tas pats. Negalėjau leisti jos nuskriausti. Turėjau ją išgelbėti, išvesti
iš ten. Bet nežinojau kaip. Ji buvo pernelyg toli, šią akimirką negalėjau ištrūkti iš
jos minčių, ką jau kalbėti apie tai, kad nubėgčiau į palėpę ar pakviesčiau
pagalbą.

Užpuolikai artinosi prie jos, vadino princese, prašė nebijoti, esą jie sergėtojai.
Jie iš tiesų buvo panašūs į sergėtojus, į dampyrus. Judesiai buvo tikslūs ir
apskaičiuoti. Bet tarp jų neatpažinau nė vieno akademijos sergėtojo. Neatpažino
ir Lisa. Sergėtojai nebūtų užpuolę Kristiano. Ir tikrai nebūtų jos surišę ir
užkimšę burnos...

Staiga kažkas išmetė mane iš jos minčių – susiraukusi apsidairiau po kambarį.

Turėjau grįžti į jos mintis, išsiaiškinti, kas atsitiko. Paprastai ryšys arba
susilpnėdavo, arba pati jį nutraukdavau, bet dabar atrodė, tarsi kažkas būtų
atjungęs mane.

Nesąmonė. Kas sugebėtų...

Galva ištuštėjo.

Staiga nebegalėjau prisiminti, apie ką prieš akimirką galvojau. Mano

smegenys tarsi apmirė. Kur aš buvau? Su Lisa? O ką Lisa?

Atsistojau ir sutrikusi apkabinau save rankomis mėgindama suprasti, kas

darosi. Lisa. Kažkas atsitiko Lisai.

Dimitrijus, staiga tarė balsas galvoje. Susirask Dimitrijų.

Taip. Dimitrijus. Kūnas ir siela veržėsi pas jį, norėjau būti su juo labiau negu
kada nors anksčiau. Negaliu be jo. Jis žinos, ką daryti. Be to, jei iškils pavojus
Lisai, buvo liepęs eiti pas jį. Gaila, kad pamiršau, kas jai nutiko. Nesvarbu. Jis
viską sutvarkys.

Pasiekti sergėtojų sparną nebuvo sunku, saugomi buvo tik išėjimai. Nežinojau,
kur jo kambarys, bet nuojauta vedė mane tiesiai pas jį. Ji pastūmėjo mane prie
vienų durų, kurias pradėjau trankyti kaip pašėlusi.

Netrukus durys atsivėrė, pamačius mane rudos Dimitrijaus akys išsiplėtė iš

nuostabos.

– Rouz?

– Įsileisk mane. Lisa.

Jis iškart įleido mane vidun. Tikriausiai jau buvo atsigulęs, nes ant lovos buvo
matyti sujaukta antklodė, kambario tamsą sklaidė naktinė lempa. Be to,
Dimitrijus mūvėjo tik pižamos kelnes, buvo iki pusės nuogas. Jo krūtinė atrodė
pritrenkiamai. Tamsių plaukų galiukai sukosi apie smakrą ir buvo drėgni, tarsi
jis neseniai būtų maudęsis duše.

– Kas atsitiko?

Jo balsas mane taip sužavėjo, kad nebegalėjau pratarti nė žodžio. Negalėjau

atitraukti nuo jo akių. Jėga, atvedusi mane čia, pastūmėjo prie jo. Taip norėjau jį
paliesti, kad nebegalėjau tverti. Jis buvo nuostabus. Neįtikėtinai gražus. Žinojau,
kad kažkas atsitiko, bet dabar tai buvo nebesvarbu – tik ne tada, kai jis šalia.
 Nors stovėjau labai arti, supratau, kad nepasieksiu jo pabučiuoti, todėl
nusitaikiau į krūtinę norėdama pajusti tą šiltą, lygią odą.

– Rouz! – sušuko jis traukdamasis atatupstas. – Ką darai?

Vėl palinkau prie jo norėdama jį paliesti, pabučiuoti ir padaryti daug daugiau.

– Tu girta? – paklausė jis sulaikydamas mane ranka.

– Gerai būtų. – Jau norėjau jį apeiti, paskui sudvejojau. – Maniau, tu nori...

Nemanai, kad aš graži? – Per visą laiką, kai pajutom vienas kitam simpatiją, jis
nė karto nepasakė, kad aš graži. Užuominų buvo, bet tai visai kas kita. Kiti
vaikinai tikino, kad esu seksualumo įsikūnijimas, bet turėjau tai išgirsti iš to
vienintelio, kurio tikrai troškau.

– Rouz, nesuprantu, kas darosi, bet tau bus geriau grįžti į savo kambarį.

Kai vėl palinkau prie jo, Dimitrijus sugriebė mane už riešų. Nuo to prisilietimo
mus abu perliejo tarsi elektros srovė ir aš pajutau, kad jis liovėsi nerimavęs. Jį
užvaldė paslaptinga jėga ir dabar jis norėjo manęs lygiai taip pat kaip aš jo.
 Dimitrijus paleido mano riešus ir paglostė pečius. Žiūrėdamas tamsiomis,
alkanomis akimis jis prisitraukė mane ir prisispaudė visu kūnu. Viena ranka
glostė man kaklą, pirštai pynėsi plaukuose, kita kilstelėjo smakrą. Jo veidas
palinko prie manojo, mūsų lūpos beveik lietėsi.

Sunkiai nurijusi seilę pakartojau klausimą:

– Nemanai, kad aš graži?

Kaip ir į visus mano klausimus, jis atsakė rimtai:

– Manau, tu nuostabi.

– Nuostabi?

– Tokia nuostabi, kad kartais net skauda.

Jo lūpos palietė manąsias, iš pradžių švelniai, paskui godžiai. Paskendau jo

bučiny. Jo rankos glamonėdamos slydo žemyn, kol pasiekė suknelės kraštą. Jis
suėmė medžiagą ir pradėjo traukti aukštyn. Tirpau nuo jo prisilietimų, nuo
deginančių bučinių. Galiausiai jis nuvilko suknelę ir nusviedė ant grindų.

– O tu greitas, – tariau sunkiai gaudydama kvapą. – Maniau, suknelė tau

patinka?

– Patinka. – Jo kvėpavimas buvo nelygus kaip ir mano. – Aš ją dievinu.

Ir tada jis nusinešė mane į lovą.

 Dvidešimt pirmas

D AR NIEKADA NEBUVAU VISIŠKAI APSINUOGINUSI PRIEŠ VAIKINĄ. MANE TAI

velniškai gąsdino, bet kartu ir jaudino. Gulėjom apsikabinę ir bučiavomės,
bučiavomės. Jo rankos ir lūpos užvaldė mano kūną, kiekvienas prisilietimas
degino odą.

Taip ilgai apie jį svajojau, kad dabar buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta.
Glamonės buvo nuostabios, be to, man patiko būti su juo. Patiko, kaip žiūri į
mane – lyg būčiau seksualiausia, nuostabiausia mergina pasaulyje. Patiko, kaip
rusiškai tarsi maldą kartoja mano vardą: Roza, Roza...

Staiga vėl išgirdau balsą, atvedusį mane į jo kambarį, balsą, kurio negalėjau
ignoruoti. Būk su juo, negalvok apie nieką, išskyrus jį. Liesk jį. Pamiršk visa
kita.

Ir aš paklusau – įkalbinėti nereikėjo.

 Degančios Dimitrijaus akys sakė, kad jis norėtų nuveikti kai ką daugiau, bet jis
neskubėjo, tikriausiai suprato, kaip jaudinuosi. Todėl pasiliko su pižamos
kelnėmis. Vienu metu atsidūriau viršuje, plaukais uždengiau jam veidą. Jis
kilstelėjo galvą ir pamačiau jo sprandą. Pirštų galiukais paliečiau šešias mažytes
tatuiruotes.

– Tikrai nužudei šešis strigojus? – Jis linktelėjo. – Nieko sau.

Dimitrijus prikišo lūpas man prie kaklo ir pabučiavo. Jo dantys švelniai palietė
mano odą, kitaip nei vampyro, bet lygiai taip pat jaudinamai.

– Nenusimink. Kada nors turėsi jų daugiau už mane.

– Ar jautiesi kaltas?

– Mmm?

– Dėl to, kad juos nužudei? Esi sakęs, kad nors tai ir teisinga, vis tiek negali
pamiršti. Ar todėl vaikštai į bažnyčią? Stebėjau tave, eini ne pamokslų klausytis.

Jis nusišypsojo, nustebęs ir nudžiugęs, kad atspėjau dar vieną jo paslaptį.

 – Kaip tau tai pavyksta? Nesakau, kad jaučiuosi kaltas... tiesiog kartais
pasidaro liūdna. Kadaise jie visi buvo žmonės, dampyrai ar morojai. Žudyti
bjauru, bet, kaip jau sakiau anksčiau, turiu tą daryti. Visi turime. Kartais mane
kamuoja abejonės, o bažnyčia gera vieta pamąstyti. Retkarčiais ten atrandu
ramybę. Bet su tavim jos randu daugiau.

Dimitrijus vėl atsidūrė viršuje. Pradėjom bučiuotis, šįkart kur kas karščiau,
nekantriau. Dieve, pagalvojau, pagaliau aš tai padarysiu. Jaučiu, kad tai
padarysiu.

Tikriausiai jis išskaitė šį norą iš mano akių. Šypsodamasis atsegė Viktoro

pakabutį ir padėjo ant naktinio stalelio. Kai tik jo pirštai paleido pakabutį,
pasijutau, lyg gavusi antausį. Nustebusi sumirksėjau.

Dimitrijus tikriausiai pajuto tą patį.

– Kas atsitiko? – paklausė.

– Nežinau. – Jaučiausi taip, lyg būčiau miegojusi dvi dienas ir dabar mėginčiau
pabusti. Turėjau kažką prisiminti.
 Lisa. Tai susiję su Lisa.

Keistas jausmas. Galvos neskaudėjo ir ji nesvaigo, bet... Balsas, staiga

supratau. Balsas, vertęs eiti pas Dimitrijų, dingo. Nesakau, kad jo nebenorėjau –
plika krūtinė ir tamsiais plaukais apkritęs veidas vis dar traukė mano žvilgsnį.
Bet niekas iš pašalies nebestūmė manęs prie jo.

Dimitrijus susiraukė – susijaudinimas dingo. Šiek tiek pagalvojęs jis vėl paėmė
pakabutį. Kai tik prisilietė, pamačiau, kad jį vėl užvaldo geismas. Kitą ranką jis
uždėjo man ant klubo ir mane staiga apėmė aistra. Pilvas sutrūkčiojo, oda
pašiurpo ir pradėjo degti. Kvėpavimas tapo nelygus. Jo lūpos palinko prie
manųjų.

Tačiau man pavyko pasipriešinti.

– Lisa, – sumurmėjau stipriai užsimerkusi. – Turiu tau kažką pasakyti apie

Lisą. Tik... neprisimenu ką. Jaučiuosi labai keistai.

– Žinau. – Jis priglaudė skruostą man prie kaktos. – Čia kažkas yra... – Jis
atsitraukė ir aš atsimerkiau. – Šitas pakabutis... Tas pats, kurį tau dovanojo
princas Viktoras?

Linktelėjau matydama, kaip Dimitrijus mąsto. Paskui giliai įkvėpęs jis

atitraukė ranką nuo mano klubo ir atšlijo.

– Ką darai? – sušukau. – Eikš čia...

Mačiau, kad ir jis to nori – netgi labai – bet užuot grįžęs išlipo iš lovos. Jiedu
su pakabučiu nutolo nuo manęs. Jaučiausi taip, lyg kas būtų išplėšęs dalelę
širdies, bet tarsi nubudau, galėjau aiškiai mąstyti, manęs nebevaldė kūno
geiduliai.

Tuo tarpu Dimitrijaus akyse tebešvietė ta pati gyvuliška aistra, jam prireikė
nemažai valios pastangų, kad pereitų kambarį. Jis atidarė langą. Į kambarį ėmė
plūsti šaltas oras ir aš pasitryniau pašiurpusias rankas.

– Ką ketini?.. – Atsakymo laukti nereikėjo – pamačiusi, kaip pakabutis skrenda

pro langą, pašokau lovoje. – Ne! Ar žinai, kiek jis kainavo?

Pakabutis pradingo iš akių, o kartu su juo ir mano apsnūdimas. Aš pabudau.

Staigiai ir skausmingai.

Apsižvalgiau. Dimitrijaus kambarys. Aš nuoga. Suglamžyta patalynė.

 Bet visa tai buvo niekis, palyginti su tuo, ką staiga prisiminiau.

– Lisa! – žioptelėjau. Sugrįžo prisiminimai ir jausmai. Į mane pradėjo lietis

Lisos jausmai. Dar didesnis siaubas. Jie traukė mane į jos kūną, bet negalėjau to
leisti. Bent kol kas. Kovojau su ja, nes turėjau likti čia. Paskubom papasakojau
Dimitrijui, kas nutiko.

Nespėjus baigti jis jau buvo apsirengęs – tikras kovos dievas. Liepęs apsivilkti
numetė savo marškinėlius su rusišku užrašu, kad užsimesčiau juos ant trumputės
suknelės.

Vos spėjau paskui jį laiptais – šįkart jis nelėtino žingsnio. Aidėjo pavojaus
signalai ir įsakymai. Netrukus atsidūrėme pagrindiniame sergėtojų kabinete.
Ten jau laukė Kirova su kitais mokytojais ir dauguma akademijos sergėtojų. Visi
kalbėjo vienas per kitą. Jaučiau Lisos baimę ir kaip ji tolsta nuo manęs.

Suklykiau, kad jie paskubėtų ir ką nors darytų, bet niekas, išskyrus Dimitrijų,
nepatikėjo mano pasakojimu apie pagrobimą, kol sergėtojai bažnyčioje surado
Kristianą ir įsitikino, kad Lisos akademijoje nėra.

Du sergėtojai atvedė Kristianą. Netrukus pasirodė daktarė Olendzki,

apžiūrėjo ir aptvarstė jam sukruvintą galvą.

Pagaliau jie susiprotės.

 – Kiek strigojų ten buvo? – paklausė manęs vienas sergėtojų.

– Kaip, po galais, jie pateko į akademiją? – sumurmėjo kitas.

Išverčiau akis.

– Ką? Ten nebuvo jokių strigojų.

Į mane įsmigo nepatiklūs žvilgsniai.

– O kas dar galėjo ją pagrobti? – griežtai paklausė Kirova. – Tikriausiai tavo

vizija buvo... ne visai aiški.

– Ne. Esu tikra. Ten buvo... sergėtojai.

– Ji teisi, – sumurmėjo Kristianas, apie jį tebetupinėjo daktarė. Jai palietus

pakaušį, vaikinas susiraukė. – Ten buvo sergėtojai.
 – Neįmanoma, – paprieštaravo kažkas.

– Tai buvo ne akademijos sergėtojai. – Pasitryniau kaktą iš paskutiniųjų

stengdamasi palaikyti pokalbį ir neperšokti į Lisos mintis. Mano susierzinimas
didėjo. – Ar nepaskubėsit? Ją kažkur veža!

– Nori pasakyti, ją pagrobė privatūs sergėtojai? – Kirovos tonas aiškiai rodė,

kad ji laiko mano pasakojimą pramanais.

– Taip, – atsakiau sukandusi dantis. – Jie...

Lėtai, atsargiai įsiskverbiau į Lisos kūną. Sėdėjau automobilyje, prabangiame

automobilyje tamsintais stiklais. Pas mus gal ir buvo „naktis“, bet žmonių
pasaulyje buvo diena. Vairavo vienas sergėtojų, buvusių bažnyčioje, kitas sėdėjo
šalia – pažinau jį. Tai buvo Spiridonas. Lisa sėdėjo ant užpakalinės sėdynės
surištomis rankomis, iš vienos pusės sergėtojas, iš kitos...

– Jie tarnauja Viktorui Daškovui, – žioptelėjau grįžusi į tikrovę. – Tai jo

sergėtojai.
 – Princo Viktoro Daškovo? – ironiškai paklausė vienas sergėtojų. Lyg būtų dar
vienas Viktoras Daškovas.

– Maldauju, – suaimanavau spausdama rankomis galvą. – Darykit ką nors. Jie

tolsta. Dabar jie... – galvoje pasirodė vaizdas, šmėstelėjęs pro automobilio
langą. – 83-iajame greitkelyje. Važiuoja į pietus.

– Jau 83-iajame? Prieš kiek laiko jie išvažiavo? Kodėl neatėjai anksčiau?

Sutrikusi pažvelgiau į Dimitrijų.

– Įtaigos prakeiksmas, – iš lėto pasakė jis. – Jai dovanojo užkeiktą pakabutį,

kuris privertė užpulti mane.

– Niekas nebenaudoja tokios įtaigos! – sušuko Kirova. – Jau seniai niekas nėra
to daręs.

– Bet dabar panaudojo. Kol ją suvaldžiau ir atėmiau pakabutį, praėjo nemažai

laiko, – toliau ramiausiu veidu kalbėjo Dimitrijus. Niekas nesuabejojo jo versija.

Pagaliau visi sukruto. Niekas nenorėjo imti manęs, bet Dimitrijus užsispyrė
supratęs, kad galiu nuvesti pas Lisą. Trys sergėtojų komandos susėdo į juodus,
grėsmingai atrodančius visureigius. Važiavau pirmajame, vairavo Dimitrijus, aš
sėdėjau šalia. Laikas slinko kankinamai lėtai. Tylėjau, tik retkarčiais
patikslindavau kelią.

– Jie vis dar 83-iajame... bet artėja posūkis. Jie sumažino greitį, nenori
pakliūti policijai.

Nežiūrėdamas į mane Dimitrijus linktelėjo. Jis tai tikrai viršijo leistiną greitį.

Pašnairavusi į jį prisiminiau šio vakaro įvykius. Kaip jis į mane žiūrėjo, kaip
mane bučiavo.

Bet kas tai buvo? Iliuzija? Pokštas? Einant į automobilį jis pasakė, kad
pakabutis buvo užkerėtas aistros kerais. Nebuvau apie tokius girdėjusi, bet kai
pradėjau klausinėti, jis tik pridūrė, jog kadaise tai buvo žemės magijos dalis,
seniai nebenaudojama.

– Jie pasuko, – ištariau staiga. – Nematau kelio pavadinimo, bet atpažinsiu tą

vietą, kai privažiuosim.

Dimitrijus linktelėjo, o aš susmukau sėdynėje.

 Ką tai reiškia? Ar tai ką nors reiškė jam? Man tikrai labai daug.

– Čia reikia sukti, – pasakiau po dvidešimties minučių rodydama nelygų

keliuką. Tai buvo žvyrkelis, todėl mūsų visureigis įgijo pranašumą prieš
prabangų Viktoro automobilį.

Važiavom tylėdami, buvo girdėti tik iš po ratų lekiantis žvirgždas. Šoninius

langus apnešė kelio dulkės.

– Jie vėl pasuko.

Pagrobėjai vis labiau tolo nuo pagrindinių greitkelių, mes sekėm įkandin
vadovaudamiesi mano nuojauta. Pagaliau pajutau, kaip Viktoro automobilis
sustojo.

– Jie išlipo prie miško trobelės, – pasakojau. – Vedasi ją vidun.

– Ką jūs darot? Ką visa tai reiškia?

Lisa. Susigūžusi ir išsigandusi. Jos jausmai įtraukė mane į jos mintis.

 – Eikš, vaikeli, – pakvietė Viktoras ir nuėjo į trobelę pasiramsčiuodamas
lazdele. Vienas sergėtojų laikė atidarytas duris. Kitas įstūmė Lisą vidun ir
pasodino ant kėdės prie stalelio. Viduje buvo šalta, ypač su tokia kaip jos
suknele. Priešais atsisėdo Viktoras. Kai Lisa norėjo atsistoti, sergėtojas perspėjo
ją žvilgsniu.

– Manai, galėčiau tave nuskriausti?

– Ką padarėt Kristianui? – sušuko Lisa, nekreipdama dėmesio į Viktoro

klausimą. – Jis negyvas?

– Ozerų vaikis? Nenorėjau to daryti. Nemanėm, kad ten bus ir jis. Tikėjomės
užklupti tave vieną ir vėliau visus įtikinti, kad vėl pabėgai. Būtume paskleidę
atitinkamų gandų.

Mes būtume paskleidę? Prisiminiau, kaip šią savaitę buvo prisiminta

pabėgimo istorija. Tai padarė Natali.

– O dabar... – Viktoras atsiduso ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis. – Dabar

nežinau. Abejoju, ar kas nors susies tavo dingimą su mumis, net jei ir nepatikės,
kad pabėgai. Didžiausią pavojų kelia Rouz. Ketinom... ja atsikratyti ir visus
įtikinti, kad ji taip pat pabėgo. Tačiau scena, kurią ji sukėlė per šokius, sugadino
mūsų planus. Bet aš turiu kitą planą, jis turėtų kuriam laikui atitraukti jos
mintis... greičiausiai iki rytdienos. Su ja susitvarkysim vėliau.

Viktoras nesitikėjo, kad Dimitrijus perkąs jo klastą. Manė, kad būsim pernelyg
užsiėmę visą naktį.

– Kodėl? – paklausė Lisa. – Kodėl taip darot?

Žalios Viktoro akys išsiplėtė, Lisai jos priminė tėvą. Jie buvo tolimi giminaičiai,
bet nefrito žalumo spalva buvo būdinga tiek Dragomirams, tiek Daškovams.

– Stebiuosi, kad klausi, mieloji. Man tavęs reikia. Noriu, kad mane išgydytum.
 Dvidešimt antras

– IŠGYDYTI JUS?

Išgydyti jį? Mano mintys aidu atkartojo jos mintis.

– Tu vienintelė mano viltis, – paaiškino jis kantriai. – Vienintelė viltis išgydyti

šitą ligą. Stebėjau tave daug metų, norėjau įsitikinti, ar tikrai turi šią galią.

Lisa papurtė galvą.

– Aš negaliu... Nieko panašaus.

– Tavo gydomosios galios tiesiog neįtikėtinos. Niekas nė nenumano, ką sugebi.

 – Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

– Liaukis, Vasilisa. Žinau apie kranklį. Natali matė, kaip jį išgydei – ji tave
sekė. Ir dar žinau, kad išgydei Rouz.

Lisa suprato, kad neigti beprasmiška.

– Tai... tai kas kita. Rouz nebuvo rimtai sužeista. Bet jūs... Sadovskio
sindromas ne mano jėgoms.

– Nebuvo rimtai sužeista? – nusijuokė jis. – Kalbu ne apie jos kulkšnį, nors ją
irgi puikiai sugydei. Kalbu apie avariją. Beje, tu teisi. Rouz nebuvo sužeista. Ji
buvo mirusi.

Viktoras luktelėjo, leido Lisai suvirškinti jo žodžius.

– Ne... Ji liko gyva, – galiausiai išlemeno Lisa.

 – Ji mirė. Na gerai, nemirė. Bet aš skaičiau medikų ataskaitas. Ji tikrai nebūtų
išgyvenusi. Tu ją išgydei. Sugrąžinai į gyvenimą. – Jis atsiduso, atrodė liūdnas ir
pavargęs. – Jau kurį laiką įtariau, kad turi šią galią, todėl vis pakišdavau
užduočių... kad pamatyčiau, ką sugebi.

Lisa krūptelėjo.

– Negyvi paukščiai ir gyvūnai. Tai jūsų darbas.

– Ir Natali.

– Bet kodėl? Kaip jūs galėjot?

– Turėjau žinoti. Man gyventi liko kelios savaitės, Vasilisa. Jei išties gali
prikelti iš mirusiųjų, gali išgydyti ir Sadovskio sindromą. Tačiau prieš tave
pagrobdamas privalėjau įsitikinti, kad gali gydyti bet kada, o ne tik apimta
panikos.

– Kam išvis reikėjo mane grobti? – Jos balse pasigirdo pyktis. – Jūs mano dėdė.
Jei norėjot, kad jus išgydyčiau – jei manot, kad tikrai tą galiu... – Lisos balsas ir
jausmai išdavė, kad ji abejoja savo gebėjimais. – Kodėl reikėjo mane grobti?
Kodėl tiesiog nepaprašėt?
 – Tai ne vienkartinis gydymas. Prireikė nemažai laiko suvokti, kas esi, man
pavyko gauti keletą senų pasakojimų... rankraščių iš morojų muziejų. Kai
perskaičiau apie dvasios valdymą...

– Kieno valdymą?

– Dvasios. Tai tavo specializacija.

– Aš neturiu specializacijos. Jūs išprotėjot.

– Kaip manai, iš kur tavo galios? Dvasia – tai dar vienas elementas, pavaldus
vos keletui išrinktųjų.

Lisos mintys vis dar sukosi apie pagrobimą ir apie tai, ar ji iš tikrųjų prikėlė
mane iš mirusiųjų.

– Negali būti. Net jei jis retas, vis tiek būčiau girdėjusi apie dar vieną
elementą.
 – Niekas nežino apie dvasios elementą. Jis seniai pamirštas. Jei kas nors jį ir
valdo, kiti to nebesupranta. Mano, kad morojus tiesiog neturi specializacijos.

– Jei norit mane... – staiga ji nutilo. Nors išsigandusi ir supykusi, Lisa įtemptai
mąstė apie Viktoro žodžius. Pagaliau susiprato. – Dieve mano! Vladimiras ir
Karp...

Viktoras nuvėrė ją supratingu žvilgsniu.

– Vadinasi, tu viską žinai.

– Ne! Prisiekiu. Tiesiog tuo domėjosi Rouz... Ji sakė, kad buvo tokių kaip aš...
– Lisos baimė peraugo į siaubą. Žinia buvo pernelyg sukrečianti.

– Jie ir buvo tokie kaip tu. Knygose netgi rašoma, kad Vladimiras buvo
„kupinas dvasios“. – Viktorui tai pasirodė juokinga. Už tą šypseną norėjau jam
trenkti.

– Maniau... – Lisa vis dar tikėjosi, kad jis klysta. Mintis, kad ji neturi
specializacijos, viliojo labiau negu neaiškus elementas. – Maniau, tai reiškia
„šventoji dvasia“.
 – Visi taip mano, bet klysta. Tai visai kas kita. Dvasia – tai elementas, kurį
turime visi. O valdantis šį elementą netiesiogiai gali valdyti kitus. – Taigi mano
teorija, kad Lisa gali valdyti visus elementus, buvo arti tiesos.

Lisa stengėsi suvokti naujieną ir susitvardyti.

– Jūs neatsakėte į mano klausimą. Nesvarbu, koks mano elementas. Nereikėjo

manęs grobti.

– Kaip pastebėjai, dvasia gali išgydyti fizinius sužeidimus. Deja, tai tinka tik
nedidelėms žaizdoms, traumoms. Tokioms kaip Rouz kulkšnis. Lėtinėms ligoms –
tarkim, Sadovskio sindromui – reikia nuolatinio gydymo. Antraip liga atsinaujins.
Man reikia tavęs, Vasilisa. Turi nugalėti ligą ir neleisti jai sugrįžti. Kad galėčiau
gyventi.

– Vis tiek nesuprantu, kodėl mane pagrobėt, – paprieštaravo ji. – Būčiau jums
padėjusi, jei būtumėt paprašęs.

– Jie niekada nebūtų tau leidę. Akademija. Taryba. Pirmiausia juos būtų
ištikęs šokas, kad mokinė gali valdyti dvasios elementą. Paskui būtų prisiminta
etika. Kaip pasirinkti, ką gydyti ir ko ne? Pasakytų, kad tai nesąžininga. Tas pat,
kaip vaidinti dievą. Arba būtų ėmę nerimauti, kaip gydymas pakenks tavo
sveikatai.
 Supratusi, ką jis turi omeny, Lisa krūptelėjo.

Pamatęs jos veido išraišką, jis palingavo galva.

– Taip, aš tau nemeluosiu. Bus sunku. Gydymas tave išsekins fiziškai ir

dvasiškai. Bet aš neturiu kitos išeities. Atleisk. Už tavo paslaugas bus atsilyginta
maitintojais ir pramogomis.

Lisa pašoko nuo kėdės. Akimirksniu šalia atsirado Benas ir pasodino ją.

– Tai štai kaip viskas bus? Tapsiu jūsų belaisve? Asmenine slauge?

Viktoras dar kartą skėstelėjo rankomis – erzinantis gestas.

– Atleisk. Nieko negaliu padaryti.

Pyktis užgožė Lisos baimę. Ji pagrasino:

 – Taip. Jūs negalit nieko padaryti, nes gydomųjų galių turiu aš.

– Tau taip bus geriau. Pati žinai, kuo baigėsi kitiems. Vladimiras į gyvenimo
pabaigą išprotėjo. Sonią Karp teko uždaryti. Depresiją, kurią patyrei po
avarijos, lėmė ne tik artimųjų netektis. Ją lėmė dvasios elementas. Avarija
pažadino šį elementą, baimė, kad Rouz mirė, privertė jį pasireikšti, leido išgydyti
draugę. Sukūrė judviejų ryšį. O kartą išlaisvintos dvasios nebeuždarysi. Tai
galingas ir kartu pavojingas elementas. Žemės elemento vartotojai energijos
semiasi iš žemės, oro – iš oro. Kaip manai, iš kur energijos semiasi dvasios
vartotojai?

Ji piktai žybtelėjo akimis.

– Tu jos semiesi iš savęs, iš savo sielos. Kad išgydytum kitą, turi paaukoti
kažkiek savęs. Kuo dažniau tai darysi, tuo labiau naikinsi save. Turbūt jau
pastebėjai. Mačiau, kaip tave slegia kai kurie dalykai, kokia esi pažeidžiama.

– Aš nesu pažeidžiama, – atkirto Lisa. – Ir tikrai nesikraustau iš proto. Todėl

nustosiu naudoti dvasią, kol man nepablogėjo.

Viktoras nusišypsojo.
 – Nustosi naudoti dvasią? Lygiai taip pat sėkmingai gali nustoti kvėpavusi.
Dvasia renkasi pati... Visada jausi norą padėti ir gydyti. Tai tavo kraujyje. Tau
pavyko atsispirti norui gydyti gyvūnus, bet dėl Rouz net nesusimąstei. Tu
nuolatos naudoji įtaigą, dvasia suteikia jai ypatingų galių. Ir taip bus visada.
Dvasios neišvengsi. Geriau lik čia, izoliuota, apsaugota nuo streso. Akademijoje
arba galutinai palūši, arba tau skirs vaistų. Nuo jų gal ir palengvės, bet jie
nuslopins tavo galias.

Pajutau, kaip Lisą užvaldo pasitikėjimas. Keletą pastarųjų dienų Lisa buvo
sutrikusi, apimta prieštaringų jausmų.

– Myliu jus, dėde Viktorai, bet gyvenimas mano ir aš sprendžiu, ką daryti, ne

jūs. Verčiat dėl jūsų paaukoti gyvybę. Tai nesąžininga.

– O kurio iš mūsų gyvybė svarbesnė? Ir aš tave myliu, labai myliu. Tačiau

morojai nyksta. Strigojai mus medžioja ir mūsų mažėja. Anksčiau patys juos
medžiodavom, bet Tatjana su kitais nusprendė, kad saugiau bus slapstytis. Jie
verčia izoliuoti tokius kaip tu. Seniau mes buvom mokomi kautis drauge su
sergėtojais, naudotis magija kaip ginklu. Dabar viskas pasikeitė. Mes laukiam.
Mes esam aukos. – Viktoras nusuko akis, bet mudvi su Lisa matėm, kaip jos
dega. – Jei aš būčiau karalius, pakeisčiau tvarką. Sukelčiau tokią revoliuciją,
kokios nematė nei morojai, nei strigojai. Po Tatjanos sostas turėjo atitekti man.
Ji jau buvo pasirengusi paskelbti mane įpėdiniu, bet paskui sužinojo apie ligą ir
persigalvojo. Bet jei pasveikčiau... jei pasveikčiau... užimčiau teisėtą vietą.

Jo žodžiai privertė Lisą susimąstyti apie morojų likimą. Jai niekada

nedingtelėjo, kaip viskas pasikeistų, jei morojai kautųsi drauge su sergėtojais ir
išvaduotų pasaulį nuo strigojų ir jų skleidžiamo blogio. Lisa prisiminė Kristianą.
Jis taip pat sakė, kad magija gali būti panaudota kaip ginklas. Bet jei ji ir pritarė
Viktoro mintims, nė viena iš mūsų nemanė, kad dėl jo verta aukotis.
 – Atleiskit, – sušnibždėjo ji. – Man labai jūsų gaila, bet neverskit to daryti.

– Privalau.

Lisa pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Aš to nedarysiu.

Viktoras mostelėjo galva ir iš tamsaus kampo išniro morojus. Aš jo

nepažinojau. Jis užėjo Lisai už nugaros ir atrišo rankas.

– Tai Kenetas, – Viktoras ištiesė Lisai rankas. – Maldauju, Vasilisa. Paimk

mano rankas. Paskleisk savo magiją, kaip tai padarei dėl Rouz.

Ji papurtė galvą.

– Ne.
 Viktoro balse pasigirdo piktų gaidelių:

– Vienaip ar antraip, tu mane išgydysi. Norėčiau, kad tai padarytum savo

noru, o ne verčiama.

Ji vėl papurtė galvą. Viktoras vos vos linktelėjo Kenetui.

Nutvilkė klaikus skausmas.

Lisa suklykė. Aš irgi.

Iš netikėtumo Dimitrijus pasuko vairą ir automobilį sumėtė. Neramiai

pažvelgęs į mane jis nuspaudė stabdžius.

– Ne, ne, važiuok! – Delnais suspaudžiau smilkinius. – Reikia paskubėti!

Sėdinti gale Alberta pasilenkė ir uždėjo ranką man ant peties.

 – Rouz, ką tai reiškia?

Sumirksėjau stengdamasi sulaikyti ašaras.

– Jie ją kankina... oru. Vienas tipas... Kenetas... stumia orą jai į galvą.
Spaudimas nepakeliamas. Atrodo, kad mano... kad jos galva tuoj sprogs, –
kūkčiojau.

Dimitrijus žvilgtelėjo į mane akies krašteliu ir nuspaudė greičio pedalą.

Tačiau Kenetas neapsiribojo spaudimu, jis suvaržė Lisai kvėpavimą. Tai

dusino, tai atimdavo visą orą ir Lisa imdavo žiopčioti. Patyrusi tai savo kailiu –
nors man užteko ir to, ką jaučiau per ją, – tikrai būčiau padariusi, ko
reikalaujama.

Ir galiausiai ji pasidavė.

Iškankinta, prigesusiomis akimis Lisa suėmė Viktoro rankas. Dar niekada

nebuvau jos mintyse, kai ji naudojo magiją, tad nežinojau, ko tikėtis. Iš pradžių
pajutau tik susikaupimą. Bet paskui... tai buvo... nė nežinau, kaip apibūdinti.
Spalvos, šviesa, muzika, gyvybė, džiaugsmas, meilė... nuostabiausi dalykai
pasaulyje, dėl kurių verta gyventi.

Lisa sutelkė savyje visa, kas gražiausia, ir perdavė Viktorui. Magija tekėjo
mumis, šilta ir gera. Ji buvo gyva. Tai buvo jos gyvybė. Lisa silpo su kiekviena
akimirka. Tuo tarpu Viktoras, veikiamas paslaptingojo dvasios elemento, vis
stiprėjo.

Permaina buvo stulbinama. Jo oda išsilygino, išnyko raukšlės. Žili, reti plaukai
sutankėjo, atgavo spalvą ir žvilgesį. Nefrito žalumo akys vėl suspindo, tapo
gyvos ir budrios.

Tokį Viktorą Lisa prisiminė iš vaikystės.

Išsekusi ji prarado sąmonę.

Mėginau nupasakoti, kas atsitiko. Dimitrijaus veidas pajuodo, jis paleido seriją
rusiškų keiksmažodžių, kurių reikšmės nenorėjo man atskleisti.

Kai iki trobelės liko koks puskilometris, Alberta kažkam paskambino ir mūsų
automobiliai sustojo. Visi sergėtojai – jų buvo daugiau kaip dešimt – susirinko
aptarti strategijos. Kažkas leidosi į žvalgybą ir pranešė, kad trobelė saugoma ir
iš lauko, ir iš vidaus. Kai sergėtojai susirengė išlipti, norėjau šokti laukan ir aš.
Dimitrijus mane sulaikė.
 – Ne, Roza. Tu liksi čia.

– Kurgi ne. Turiu jai padėti.

Jis suėmė mane už smakro ir griežtai pažiūrėjo į akis.

– Tu jau padėjai. Savo darbą puikiai atlikai. Bet čia tau ne vieta. Nenoriu, kad
tu nukentėtum.

Nepuoliau ginčytis, nes supratau, kad gaišinu gelbėjimo operaciją. Sutikdama

linktelėjau. Dimitrijus ir kiti sergėtojai pranyko miške, susiliejo su medžiais.

Atsidususi piktai spyriau į keleivio sėdynę ir priguliau. Jaučiausi išsekusi. Pro

langą skverbėsi saulės spinduliai, bet mane lenkė nuovargis. Visą naktį
nesudėjau akių. Nuo adrenalino pertekliaus ir Lisos skausmo tikriausiai
praradau sąmonę.

Bet Lisa jau buvo ją atgavusi.

 Pamažu jos jutimai išstūmė manuosius. Lisa gulėjo ant sofos. Tikriausiai ją
paguldė vienas iš Viktoro parankinių. Pats Viktoras – gyvas ir sveikas dėl to, kad
ja pasinaudojo – su kitais virtuvėje pusbalsiu aptarinėjo savo planus. Lisą
saugojo vienas sergėtojas. Dimitrijus lengvai su juo susitvarkys.

Lisa nužvelgė sergėtoją, paskui metė žvilgsnį pro langą. Nuo gydymo jai
tebesvaigo galva, bet pavyko atsisėsti. Sergėtojas atsigręžė. Lisa įsistebeilijo
jam į akis ir nusišypsojo.

– Kad ir ką daryčiau, tu nieko nesiimsi, – pasakė ji. – Nekviesi pagalbos ir išvis

niekam nesakysi, kad aš pabėgau. Supratai?

Paveiktas įtaigos jis linktelėjo.

Lisa priėjo ir atidarė langą. Paskui susimąstė. Ji buvo nusilpusi, nežinojo, ar

toli akademija. Neturėjo supratimo, kiek pavyks nueiti, kol Viktoras apsižiūrės,
kad ji paspruko.

Kita vertus, suprato, kad kitos progos gali ir nepasitaikyti. Ji neketino praleisti
gyvenimo miško trobelėje.

Šiaip jau būčiau pasveikinusi ją už ryžtą, bet tik ne dabar. Į pagalbą skubėjo
sergėtojai. Reikėjo ją sulaikyti. Deja, ji neišgirdo mano prašymo.

Lisa išlipo pro langą, o aš garsiai nusikeikiau.

– Kas? Ką matai? – paklausė balsas man už nugaros.

Iš netikėtumo pašokusi trenkiausi galva į lubas. Atsigręžusi pamačiau

Kristianą, pasislėpusį visureigio gale.

– Ką čia veiki? – paklausiau.

– O tau kaip atrodo? Važiuoju zuikiu.

– Maniau, tau sutrenktos smegenys?

Jis abejingai truktelėjo pečiais. Jiedu su Lisa išties verti vienas kito. Nors ir
sunkiai sužeisti, ryžtasi kvailiausiems žygiams. Žinoma, jei Kirova būtų manęs
neišleidusi, ir aš būčiau pasislėpusi visureigyje.
 – Kas atsitiko? – dar kartą paklausė jis. – Ką pamatei?

Skubiai papasakojau. Kalbėdama iššokau iš automobilio, jis sekė paskui.

– Lisa nežino, kad sergėtojai ateina jos gelbėti. Turiu ją surasti, kol galutinai
neišseko.

– O kaip sergėtojai? Turiu omeny, mūsiškiai. Ar jiems pasakysi, kad Lisa

pabėgo?

Papurčiau galvą.

– Tikriausiai jie jau laužia trobelės duris, taigi surasti ją turiu aš. – Išlipusi pro
langą Lisa pasuko į dešinę. Jaučiau tik kryptį, bet prisivijusi galėsiu pasakyti
tiksliau. Turėjau ją surasti. Pažvelgusi į Kristianą nesusilaikiau ir kreivai
šyptelėjau.

– Taip, taip. Gali eiti su manim.

 Dvidešimt trečias

D AR NIEKADA NEBUVO TAIP SUNKU VENGTI LISOS MINČIŲ. ANTRA VERTUS,

nė sykio nebuvom taip įkliuvusios. Stiprios Lisos mintys ir jausmai vis grasino
įtraukti į jos kūną bėgant mišku.

Braudamiesi pro medžius ir krūmus mudu su Kristianu vis labiau tolom nuo
trobelės. Kaip troškau, kad Lisa būtų likusi tenai – mielai būčiau stebėjusi
gelbėjimo operaciją jos akimis. Bet dabar nieko nebepakeisi. Lėkdama per
mišką supratau, kodėl Dimitrijus reikalavo ugdyti ištvermę. Lisa bėgo palyginti
lėtai, jaučiau, kaip atstumas tarp mūsų mažėja. Bet Kristianas nespėjo. Man
teko sulėtinti žingsnį, bet netrukus pasigailėjau. Jis taip pat.

– Bėk, – mostelėjo ranka Kristianas sunkiai gaudydamas orą.

Kai Lisa jau galėjo mane girdėti, pašaukiau ją vardu tikėdamasi susigrąžinti.
Tačiau man atsakė šunų skalijimas.
 Psi šunys. Na, žinoma. Viktoras jais medžioja, taigi gali juos valdyti. Staiga
supratau, kodėl niekas akademijoje nepatikėjo pasakojimu, kad Čikagoje ant
mūsų buvo užsiundyti psi šunys. Tą padarė Viktoras.

Įlėkiau laukymėn, kur atsirėmusi į medį stovėjo Lisa. Sprendžiant iš išvaizdos,

jau seniai turėjo būti praradusi sąmonę. Laikėsi tik sukaupusi visą valią. Išbalusi
ir iš siaubo išplėtusi akis Lisa stebėjo, kaip ją supa psi šunys. Saulė pasiekė
zenitą. Supratau, kad jiedviem su Kristianu mestas dar vienas iššūkis.

– Ei! – suklykiau norėdama nukreipti šunų dėmesį. Viktoras užsiundė juos ant
Lisos, bet spėjau, kad jie suuos ir puls dampyrę. Kaip ir kiti gyvūnai, psi šunys
mūsų nekenčia.

Šunys atsigręžė į mane iššiepę iltis, apsiputojusiais nasrais. Jie buvo panašūs į
vilkus, tik rudos akys žėrėjo oranžine liepsna. Tikriausiai Viktoras buvo liepęs
Lisos neliesti. O mane jie rengėsi pulti.

Vilkai. Prisiminiau pamokas apie gyvūnus. Ką ten sakė Meisner? Kad viską
lemia valia? Pasistengiau nukreipti į juos savo valią, bet šunys nesitraukė. Net
mažiausias buvo stipresnis už mane, be to, jų buvo daug. Jiems tikrai nebuvo ko
bijoti.

Įtikinusi save, kad tai dar viena treniruotė su Dimitrijum, pakėliau nuo žemės
storą kaip beisbolo lazda pagalį. Tik spėjau patogiau jį suimti ir du šunys šoko
ant manęs. Pajutau, kaip į odą sminga iltys, bet per stebuklą man pavyko
išsilaikyti ant kojų – padėjo pastarųjų mėnesių pratybos ir įgytos žinios.
 Nenorėjau jų nudėti – pernelyg priminė tikrus šunis. Tačiau reikėjo rinktis –
arba aš, arba jie – ir išlikimo instinktas nugalėjo. Vieną šunį nubloškiau žemėn.
Antras tebebuvo įsikabinęs į mane. Kiti šunys irgi rengėsi pulti, kai staiga
pasirodė Kristianas.

– Dink iš čia! – surikau mėgindama nusikratyti šunim, suleidusiu dantis man į

koją. Tebevilkėjau suknelę, aukštakulnius buvau nusispyrusi.

Bet Kristianas, kaip ir reikėjo tikėtis iš įsimylėjėlio, nepaklausė. Jis griebė

šaką ir užsimojo. Šaka užsiliepsnojo. Šunys atsitraukė. Jie vis dar buvo pasiryžę
vykdyti Viktoro įsakymus, bet bijojo ugnies.

Vienas gyvūnas išsisuko nuo deglo ir puolė Kristianą iš nugaros. Gudrus

bjaurybė. Deglas išlėkė jam iš rankų, ugnis iškart užgeso. Suklupusį Kristianą
puolė dar du šunys. Tuo metu aš pribaigiau savąjį – vis dar šlykštėdamasi tuo, ką
darau, – ir atsigręžiau į kitus. Nebuvau tikra, ar man užteks jėgų išguldyti visus.

Bet ir nereikėjo. Iš už medžių išniro Alberta.

Ji nedvejodama iššaudė gyvūnus. Šautuvai nepadeda įveikti strigojų, bet šiaip

tai patikimas ginklas. Šunys susmuko prie Kristiano kūno.
 Kristianas...

Visos puolėm prie jo – mudvi su Lisa kone keturiom. Klaikus vaizdas privertė
mane nusigręžti. Iš paskutiniųjų valdžiausi, kad nesusivemčiau. Kristianas dar
buvo gyvas, bet siaubingai sužalotas.

Lisos akys įsmigo į jį. Ji nuleido tiesiamą ranką.

– Negaliu, – sušnibždėjo silpnai. – Aš neturiu jėgų.

Albertos veidas buvo griežtas ir kupinas užuojautos.

– Eime, princese. Reikia iš čia nešdintis. Jam atsiųsim pagalbą.

Prisivertusi atsisukti ir pasižiūrėti į Kristianą pajutau, kiek daug jis reiškia

Lisai.

– Lisa... – kreipiausi dvejodama. Ji pažvelgė į mane nustebusi, tarsi būtų

pamiršusi, kad ir aš čia esu. Tylėdama nubraukiau plaukus nuo kaklo.
 Kurį laiką ji žvelgė nieko nesuprantančiu žvilgsniu, paskui jos akys suspindo.

Meili šypsena apnuogino iltis, joms susmigus į kaklą iš mano lūpų išsiveržė tyli
aimana. Tik dabar supratau, kaip man trūko to saldaus, nuostabaus skausmo.
Mane užliejo palaima, svaigulys, džiaugsmas. Jaučiausi tarsi sapne.

Nežinau, kiek laiko Lisa gėrė iš manęs. Tikriausiai neilgai. Jai nė į galvą
nebūtų atėję gerti tiek, kad nužudytų ar paverstų strigoje. Paskui Alberta
prilaikė mane, kad nepargriūčiau.

Apdujusi žiūrėjau, kaip Lisa pasilenkia prie Kristiano ir uždeda ant jo rankas.
Girdėjau, kaip per mišką braunasi sergėtojai.

Šįkart nemačiau nei šviesos, nei žiežirbų. Viskas vyko tarp Lisos ir Kristiano.
Endorfinai susilpnino mūsų ryšį, bet prisiminiau Viktoro gydymą, Lisos sukurtas
nuostabias spalvas ir muziką.

Priešais mano akis vyko stebuklas. Alberta išsižiojo. Kristiano žaizdos

užsivėrė. Kraujas išnyko. Rausvumas – nors ir kiek mažai jo turi išblyškę morojai
– grįžo į jo skruostus. Kristiano vokai suvirpėjo, akys prisipildė gyvybės.
Atsimerkęs jis nusišypsojo Lisai. Atrodė, lyg žiūrėčiau Disnėjaus filmą.
 Daugiau nieko neatsimenu. Tikriausiai praradau sąmonę.

Atsipeikėjau ligoninėje, kur dvi dienas man buvo lašinami skysčiai ir gliukozė.
Lisa nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį, kalbos apie pagrobimą pasklido po
visą akademiją.

Kirovai ir keliems išrinktiesiems teko papasakoti apie Lisos galias, kaip ji

išgydė Viktorą, Kristianą ir mane. Naujienos buvo pritrenkiamos, bet
administracija sutiko laikyti jas paslaptyje. Niekas nė nemanė uždaryti Lisos.

Dauguma mokinių žinojo, kad Viktoras Daškovas pagrobė Lisą Dragomir, tik
nežinojo kodėl. Per susirėmimą su Dimitrijum ir jo komanda žuvo keletas Viktoro
sergėtojų. Gaila, nes sergėtojų ir taip trūko. Viktorą uždarė į kamerą, jį turėjo
išsivežti karališkieji sargybiniai. Morojų valdžia buvo daugiau simbolinė, bet jie
turėjo savo kalėjimus. Tikrai nenorėčiau ten atsidurti.

O Natali... Viskas labai sudėtinga. Ji buvo nepilnametė, bet padėjo tėvui. Tai ji
pakišdavo gaištančius gyvūnus ir stebėjo Lisą – dar prieš mums pabėgant iš
akademijos. Ji valdė žemės elementą ir supūdė suoliuką, o aš susilaužiau koją.
Pamatę, kad neleidau Lisai gydyti balandžio, jiedu suprato, jog turi sužeisti mane
– tai buvo vienintelė galimybė priversti ją gydyti. Natali išlaukė tinkamos
progos. Dabar jos neareštavo. Akademija laukė karališkojo nuosprendžio.
 Man buvo gaila Natali. Ji naivi ir patikli. Bet kas galėjo ja pasinaudoti, ką jau
kalbėti apie tėvą, kurį ji mylėjo ir beviltiškai siekė jo dėmesio. Dėl jo būtų
padariusi viską. Sklandė gandai, kad ji stovėjo prie jo kameros, šaukė ir maldavo
leisti pasimatyti. Jai neleido.

Mudvi su Lisa draugavom kaip ir anksčiau, bet jos pasaulėlyje daug kas
pasikeitė. Po tų dramatiškų įvykių suprato, kas jai išties svarbu. Ji paliko Aroną,
ir nors esu tikra, kad tai padarė švelniai, jam turėjo būti labai sunku. Lisa jį metė
antrąkart. O tai, kad buvusi mergina jį apgaudinėjo, tikrai nepadidino
pasitikėjimo savim.

Pamiršusi dvejones Lisa ėmė susitikinėti su Kristianu. Ji nesuko galvos dėl

savo reputacijos. Matydama juos susikibusius už rankų sunkiai galėjau tuo
patikėti. Atrodė, ir pats Kristianas tuo netiki. Klasės draugai buvo apstulbę. Jie
vargiai galėjo susitaikyti, kad dabar teks jį pripažinti sau lygiu, ką jau kalbėti
apie draugystę su Lisa.

Tuo tarpu mano meilės reikalai klostėsi ne taip sėkmingai – jei tik tai išvis
galima pavadinti meile. Dimitrijus neaplankė manęs ligoninėje, mūsų treniruotės
buvo atidėtos. Tik ketvirtą dieną po pagrobimo susitikau su juo sporto salėje.
Buvom vieni.

Grįžau pasiimti kuprinės ir pamačiusi jį tiesiog suakmenėjau, negalėjau

pratarti nė žodžio. Jis jau norėjo praeiti pro šalį, bet paskui sustojo.

– Rouz... – galiausiai ištarė nejaukiai patylėjęs. – Turėsi papasakoti, kas

atsitiko. Tarp mūsų.
 Seniai norėjau su juo pasikalbėti, bet tikrai ne taip įsivaizdavau šią sceną.

– Negaliu. Tave atleis arba dar blogiau.

– Ir teisingai padarys. Pasielgiau neleistinai.

– Negalėjai nieko padaryti. Užkeikimas...

– Nesvarbu. Tai buvo neteisinga. Ir kvaila.

Neteisinga? Kvaila? Prikandau lūpą, ašaros užtemdė akis. Bet aš greitai

susivaldžiau.

– Nieko baisaus neįvyko.

– Nesakyk taip. Aš tavim pasinaudojau.

 – Ne, – pasakiau ramiai. – Nepasinaudojai.

Tikriausiai jis išgirdo virptelint mano balsą, nes rimtai pažvelgė į akis.

– Rouz, aš septyneriais metais vyresnis. Po dešimties metų šitas skirtumas bus

nežymus, bet dabar jis milžiniškas. Aš suaugęs. Tu dar vaikas.

Krūptelėjau. Geriau jau būtų man trenkęs.

– Kai ant manęs užgriuvai, nelaikei vaiku.

Dabar krūptelėjo jis.

– Todėl, kad tavo kūnas... Bet tai dar nereiškia, kad esi suaugusi. Mūsų
patirtis skirtinga. Aš pažįstu gyvenimą. Aš žudžiau žmones, ne gyvūnus. O tu...
Tu dar tik pradedi gyventi. Dabar svarbiausia namų darbai, drabužiai ir šokiai.

– Manai, kad man daugiau niekas nerūpi?

 – Kodėl? Rūpi. Bet tai tavo pasaulis. Tu dar bręsti, turi pažinti save, suprasti,
kas tau svarbu. Tuo ir užsiimk. Draugauk su bendraamžiais.

Bendraamžiai manęs nedomino. Bet to nepasakiau. Nieko nepasakiau.

– O net jei ir nieko nepasakosi, įsisąmonink, kad tai buvo klaida. Ir daugiau ji
nepasikartos, – pridūrė Dimitrijus.

– Todėl, kad tu vyresnis? Kad tai neatsakinga?

Jo veido išraiška buvo neįskaitoma.

– Ne. Nes tu manęs nedomini kaip mergina.

Žiūrėjau į jį netikėdama savo ausimis. Jis mane atstūmė – aiškiai ir

nevyniodamas žodžių į vatą. Viskas, kas tą naktį atrodė gražu ir prasminga,
sudužo į šipulius.
 – Dėl visko kalti kerai. Supranti?

Buvau įskaudinta ir pažeminta. Neketinau apsikvailinti ginčydamasi ar

maldaudama. Todėl tiesiog truktelėjau pečiais.

– Taip. Suprantu.

Iki vakaro gailėjau savęs ir nekreipiau dėmesio į Lisos ir Meisono mėginimus

ištempti mane iš kambario. Ar ne ironiška, kad niekur nenorėjau eiti? Mano
elgesys gelbėjant Lisą taip sužavėjo Kirovą, kad ji panaikino namų areštą.

Kitą dieną prieš pamokas nuėjau aplankyti Viktoro. Akademijoje buvo įtaisytos
tikros kameros su grotomis, koridoriuje budėjo sergėtojai. Teko pavargti, bet
įtikinau leisti su juo pasimatyti. Vienas iš sergėtojų važiavo tame pačiame
visureigyje ir matė, kaip kankinausi, kai buvo kankinama Lisa. Pasakiau jam, kad
turiu paklausti Viktoro, ką jis padarė Lisai. Tai buvo melas, bet jie patikėjo. Man
leido penkias minutes su juo pasikalbėti, patys diskretiškai pasitraukė toliau, iš
kur galėjo mus matyti, bet ne girdėti.

Stovėdama prie Viktoro kameros nesupratau, kodėl anksčiau jo gailėjausi.

Atjaunėjęs ir sveikas jo kūnas sukėlė man įtūžį. Viktoras sėdėjo ant siauros lovos
sukryžiavęs kojas ir skaitė. Išgirdęs mano žingsnius pakėlė akis.
 – Rouz, kokia maloni staigmena. Tavo sugebėjimai ir toliau mane stebina.
Maniau, man neleidžiama su niekuo matytis.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir nutaisiau griežtą veidą.

– Panaikinkit kerus.

– Apie ką tu?

– Apie kerus, kuriuos užleidot ant manęs ir Dimitrijaus.

– Kerai seniai išsisklaidė.

Papurčiau galvą.

– Anaiptol. Vis dar apie jį galvoju. Vis dar jo...

 Man nutilus jis supratingai nusišypsojo.

– Mieloji, viskas prasidėjo dar prieš mano kerus.

– Taip nėra. Tai yra nebuvo taip blogai.

– Tiesiog tu to nesuvokei. Tačiau trauka – tiek fizinė, tiek dvasinė, atsirado

gerokai anksčiau. Ir iš tavo, ir iš jo pusės. Kitaip kerai nebūtų suveikę.
Užkeikimas nieko nepakeitė – tik panaikino susivaržymą ir sustiprino jausmus
vienas kitam.

– Meluojat. Jis sakė, kad man nieko nejaučia.

– Tai jis meluoja. Jau sakiau, antraip užkeikimas būtų neveikęs. O jei atvirai,
jam tai neatleistina. Neturėjo teisės taip elgtis. Tau galima atleisti už paauglišką
susižavėjimą. Bet Dimitrijus? Jis turėjo parodyti daugiau valios slėpdamas savo
jausmus. Natali suprato, kad tu jam patinki, ir papasakojo man. Užteko kelis
kartus jus pamatyti drauge ir pats tuo įsitikinau. Todėl man pasitaikė puiki proga
trumpam pašalinti jus iš kelio. Aš užkerėjau pakabutį, o kitką padarėt jūs patys.

– Jūs iškrypėlis. Dėl to, ką padarėt mudviem. Ir Lisai.

 – Dėl to, ką padariau jai, nesigailiu, – pareiškė Viktoras atsiremdamas į sieną.
– Jei galėčiau atsukti laiką, padaryčiau tą patį. Galvok, ką nori, bet aš myliu savo
gentainius. Troškau apginti jų interesus. O dabar? Sunku pasakyti. Morojai
neturi tikro lyderio. – Jis palinko į mano pusę. – Vasilisa galėjo tapti lydere – jei
būtų patikėjusi savo jėgomis ir nugalėjusi dvasios įtaką. Ar ne ironiška? Dvasia
gali padaryti lyderiu, bet sužlugdyti sugebėjimą juo išlikti. Baimė, nežinia,
depresija paėmė viršų ir užgniaužė jos tikrąsias galias. Vis dėlto ji turi
Dragomirų kraujo, o tai be galo svarbu. Ir dar ji turi tave, šešėlio pabučiuotą
sergėtoją. Kas žino? Gal ji mus dar nustebins.

– Šešėlio pabučiuotą? – Ir vėl. Taip mane vadino Karp.

– Esi šešėlio pabučiuota. Matei mirtį, buvai anapus, bet sugrįžai. Manai, tokie
dalykai nepaženklina sielos? Tu gerai pažįsti gyvenimą ir pasaulį – geriau negu
aš tavo amžiaus – net jei kol kas pati šito nesupranti. Verčiau jau būtum mirusi.
Vasilisa nugalėjo mirtį, sugrąžino tave į gyvenimą ir dabar jūs amžiams susietos.
Tačiau mirtis buvo tave palietusi ir tu nuolatos tai prisiminsi, iš visų jėgų
kabinsiesi į gyvenimą. Todėl tu nieko nepaisai. Netramdai savo jausmų, aistros,
pykčio. Tuo esi nepaprasta. Ir pavojinga.

Nežinojau, ką atsakyti. Stovėjau be žado. Viktorui, regis, tai patiko.

– Taip užsimezgė jūsų ryšys. Lisa nuolat perduoda savo jausmus kitiems, bet
dauguma to nejaučia, kol ji nepanaudoja įtaigos. Tačiau tavo protas imlus
jausmams – ypač jos. – Beveik patenkintas Viktoras atsiduso, o aš prisiminiau
skaičiusi, kad Vladimiras išgelbėjo Aną nuo mirties. Tikriausiai taip užsimezgė ir
jų ryšys. – Taigi. Šitos juokingos akademijos valdžia nė nenutuokia, ką judvi
sugebat. Jei nebūčiau turėjęs tavęs nužudyti, vėliau būčiau padaręs savo
karališkąja sergėtoja.

– Jūs niekada nebūtumėt gavęs karališkųjų sergėtojų. Juk anksčiau ar vėliau

jus būtų perkandę. Net jei ir nebūtų sužinoję apie Lisą, Tatjana nebūtų paskyrusi
jūsų karalium.

– Gal ir tavo tiesa. Bet yra ir kitų būdų užimti valdžią. Tik to siekti reikia
gudriai. Manai, Kenetas vienintelis mano pasekėjas morojus? Didžiausios
revoliucijos dažnai gimsta šešėlyje. – Viktoras pažvelgė man į akis. – Nepamiršk
to.

Nuo durų sklindantys grumtynių garsai patraukė mano dėmesį. Nebemačiau

sergėtojų. Susiraukiau ir atsigręžiau.

Viktoras atsistojo.

– Pagaliau.

Mane užliejo baimė. Tada išvydau Natali.

 Jaučiau ir užuojautą, ir pyktį, bet prisiverčiau maloniai nusišypsoti. Kai
Viktorą išveš iš akademijos, ji greičiausiai jo nebepamatys. Jie abu niekšai, bet
turi teisę atsisveikinti.

– Labas, – pasakiau. Jos eisena buvo keistai ryžtinga ir vidinis balsas

pakuždėjo, kad tai ne prieš gera. – Maniau, tavęs čia neleidžia? – Kita vertus,
neturėjo įleisti ir manęs.

Natali priėjo prie manęs ir – nė kiek neperdedu – bloškė į sieną. Skausmas

persmelkė visą kūną, iš akių pasipylė žiežirbos.

– Kas?.. – trindamasi kaktą pamėginau atsistoti.

Natali atrakino Viktoro kamerą raktais iš ryšulio, kurį mačiau kabant prie
vieno iš sergėtojų diržo. Svyruodama atsistojau.

– Ką tu darai?

Ji žvilgtelėjo į mane ir staiga viską supratau. Siaura raudona linija, juosianti

vyzdžius. Balta oda, pernelyg blyški net morojei. Lūpų kamputyje sukrešėjęs
kraujas. Šaltas ir piktas žvilgsnis, nuo jo kone sustojo širdis. Supratau, kad jos
nebėra tarp gyvųjų. Natali tapo strigoje.
 Dvidešimt ketvirtas

N ORS BUVAU MOKOMA APIE STRIGOJŲ ELGESĮ IR KAIP SU JAIS KOVOTI,

pirmąkart susidūriau su strigoje akis į akį. Buvo baisiau, negu tikėjausi.

Kai Natali puolė antrąkart, buvau pasirengusi. Na, beveik pasirengusi.

Atšokau svarstydama, kokios mano galimybės. Prisiminiau Dimitrijaus
pokštavimą prekybos centre. Nei sidabrinio kuolelio, nei kito įnagio, kuriuo
galėčiau nukirsti galvą. Padegti irgi nepavyks. Bėgti išties atrodė geriausia
išeitis, bet ji pastojo man kelią.

Jausdamasi niekam tikusi pradėjau trauktis atatupsta. Natali judesiai buvo

labai grakštūs.

Stulbinamu greičiu ji puolė mane, sugriebė ir trenkė galvą į sieną. Pervėrė

skausmas, burnoje pajutau kraujo skonį. Karštligiškai priešinausi mėgindama
apsiginti, bet sekėsi ne ką geriau, negu kovoti su Dimitrijum.
 – Mieloji, – sumurmėjo Viktoras, – nežudyk jos, jei nebūtina. Rouz dar gali
mums praversti.

Natali sudvejojo duodama man laiko atsikvėpti, bet nesiliovė piktai spoksojusi.

– Pasistengsiu, – jos balse buvo justi abejonė. – Eik iš čia. Susitiksim, kai
baigsiu.

– Negaliu patikėti! – suklykiau Viktorui pavymui. – Pavertėt savo tikrą dukrą

strigoje?

– Paskutinė viltis. Būtina auka dėl kilnaus tikslo. Natali supranta. – Ir jis išėjo.

– Tikrai supranti? – tikėjausi kalbomis vilkinti laiką, kaip tai daroma filmuose,
taip pat vyliausi, kad klausimai paslėps mano išgąstį. – Tikrai supranti? Dieve,
Natali! Tapai strigoje tik todėl, kad jis tau liepė?

– Mano tėvas – didi asmenybė, – atsakė ji. – Jis išgelbės morojus nuo strigojų.

– Gal tu pamišusi? – sušukau. Traukdamasi atatupsta atsirėmiau į sieną.

Įsikabinau į ją nagais tarsi tikėdamasi pralįsti kiaurai. – Tu ir esi strigojė.
 Ji truktelėjo pečiais, beveik kaip senoji Natali.

– Turėjau tai padaryti, kad išlaisvinčiau jį, kol nepasirodė karališkieji

sargybiniai. Viena strigojė, kad būtų išgelbėti visi morojai. Verta atsisakyti
saulės ir magijos.

– Bet tu jausi norą žudyti morojus! Negalėsi susilaikyti.

– Tėvas man padės valdytis. Jei nesusivaldysiu, turės mane nužudyti. – Natali
sugriebė mane už pečių. Mane sukrėtė, kaip abejingai ji kalba apie savo mirtį.
Lygiai taip pat abejingai svarstė, ar pribaigti mane.

– Tu pamišusi. Negali jo taip mylėti. Negali...

Natali vėl bloškė mane į sieną. Susmukau ant grindų ir suvokiau, kad šįkart
nebeatsikelsiu. Viktoras jai liepė manęs nežudyti, tačiau jos žvilgsnis sakė, kad
labai to nori. Ji troško mano kraujo, mačiau alkį jos akyse. Natali tapo strigoje.
Supratau, kad nereikėjo jos šnekinti. Sudvejojau, ar ją įveiksiu, kaip ir buvo
perspėjęs Dimitrijus.
 Ir staiga išvydau jį patį, tarsi giltinė šluojantį grindis ilgu apsiaustu.

Natali atsigręžė. Ji judėjo žaibo greičiu. Bet Dimitrijus išvengė puolimo. Jo

veidas spinduliavo jėgą ir stiprybę. Susižavėjusi žiūrėjau, kaip jie suka ratus
tarsi mirties šokio partneriai. Ji buvo už jį stipresnė, bet tik visai neseniai tapo
strigoje. Įgijo antžmogiškų galių, bet dar nebuvo jų įvaldžiusi.

Tuo tarpu Dimitrijus puikiai išmanė kovos meną. Keli klastingi smūgiai, ir jis
užsimojo. Sidabro kuolelis įsmigo tiesiai Natali į širdį. Dimitrijus greit atsitraukė
ir abejingai žiūrėjo, kaip ji krinta ant grindų. Netrukus Natali nurimo.

Dimitrijus paėmė mane ant rankų ir pasileido prie durų. Nešė kaip ir tada, kai
susilaužiau koją.

– Ei, drauge, – sumurmėjau silpnu balsu. – Buvai teisus dėl strigojų. – Man
aptemo akyse ir aš užsimerkiau.

– Roza! Roza, atsimerk. – Dar nebuvau girdėjusi jo balse tokio išgąsčio ir

įtampos. – Tik neužmik. Tik ne dabar.

Pašnairavau į jį. Dimitrijus išbėgo laukan ir pasuko į ligoninę.

 – Tai jis buvo teisus?

– Kas?

– Viktoras... Jis sakė, kad kerai šiaip sau neveikia.

Pajutau, kad vėl netenku sąmonės, bet Dimitrijus greitai mane prižadino.

– Ką čia šneki?

– Apie kerus. Viktoras sakė, kad turėjai manęs norėti... mane mylėti... antraip
kerai nebūtų suveikę. – Dimitrijus tylėjo, todėl pamėginau sugriebti jį už
marškinių, bet buvau pernelyg nusilpusi. – Tai kaip? Ar norėjai manęs?

Šįkart jis buvo atviras.

– Taip, Roza. Norėjau tavęs. Vis dar noriu. Norėčiau... kad galėtume būti
kartu.
 – Tai kodėl man melavai?

Jis sugebėjo atidaryti ligoninės duris tebelaikydamas mane ant rankų. Tik
įėjęs į vidų puolė šaukti gydytojus.

– Kodėl man melavai? – neatstojau.

Dimitrijus pažvelgė man į akis. Išgirdau artėjančius žingsnius ir balsus.

– Todėl, kad mes negalim būti kartu.

– Dėl amžiaus skirtumo, tiesa? – paklausiau. – Ir dar dėl to, kad tu – mano
mokytojas?

Jis švelniai nubraukė ašarą išdavikę, nuriedėjusią mano skruostu.

– Ne tik dėl to. Kada nors abu sergėsim Lisą. Turėsiu ją apsaugoti bet kokia
kaina. Jei puls strigojai, turėsiu užstoti ją savo kūnu.
 – Žinau. Tai tavo pareiga. – Vėl aptemo akys.

– Ne. Jei leisiu sau tave mylėti, užstosiu tave, o ne ją.

Gydytojai paėmė mane iš jo rankų.

Vos po dviejų dienų vėl atsidūriau ligoninėje. Trečiąkart per du mėnesius.

Savotiškas rekordas. Tikriausiai man buvo sukrėstos smegenys, gal net
prasidėjęs vidinis kraujavimas, bet to nesužinojau. Kai geriausia draugė yra
gydūnė, dėl kai kurių dalykų paprasčiausiai nesuki galvos.

Pragulėjau ligoninėje kelias dienas, bet Lisa ir jos naujasis draugas Kristianas
beveik nuo manęs nesitraukė, išeidavo tik į pamokas. Iš jų sužinojau visas
naujienas. Dimitrijus suprato, kad akademijoje yra strigojus, kai surado Natali
auką – senąjį mokytoją Nadžį. Keistas pasirinkimas, bet būdamas vyresnis jis
mažiau priešinosi. Taigi slavų meno pamokų nebebus. Viktorą saugoję sergėtojai
liko gyvi. Natali paprasčiausiai juos pritrenkė, kaip ir mane.

Viktorą sulaikė nespėjusį pabėgti iš akademijos. Apsidžiaugiau, bet Natali

auka pasirodė beprasmė. Pasak gandų, kai jo pasiimti atvyko karališkieji
sargybiniai, Viktoras neatrodė išsigandęs. Jis visą laiką šypsojosi, lyg saugotų
paslaptį, kurios niekas nežino.
 Pamažu gyvenimas grįžo į vėžes. Lisa daugiau nebežalojo savęs. Gydytojai
skyrė jai antidepresantų ir ji pasijuto geriau. Nieko nenusimanau apie tabletes.
Mano galva, jos paverčia kvailais ir laimingais. Svarbiausia, kad vaistai padėjo
jai atsikratyti nuotaikų kaitos.

Tiesa, liko keletas neišspręstų klausimų. Pavyzdžiui, istorija su Andrė. Lisa

pagaliau patikėjo Kristiano pasakojimu ir pripažino, kad Andrė nebuvo toks,
kokiu jį laikė. Buvo nelengva, bet ji susitaikė su mintim, kad jis turėjo ir gerų, ir
blogų savybių. Ją liūdino, kad jis apgavo Miją, bet jis vis tiek buvo geras brolis ir
ją mylėjo. Lisa suprato neprivalanti sekti jo pėdomis. Dabar ji galėjo būti savimi.
Tą ir darė draugaudama su Kristianu.

Aplinkiniams vis dar buvo sunku su tuo susitaikyti, bet jai buvo tiesiog
nusispjaut. Lisa juokėsi iš apstulbusių ir apimtų paniekos kilmingųjų. Beje, taip
manė toli gražu ne visi. Kai kurie mokiniai pamėgo ją dėl puikaus būdo,
nereikėjo jokios įtaigos. Labiau už kilmingųjų žaidimėlius žavėjo jos atvirumas ir
sąžiningumas.

Žinoma, dauguma kilmingųjų ją ignoravo, o už akių šmeižė. Keisčiausia, kad

Mija – nors, rodos, buvo visiškai pažeminta – sugebėjo prisiplakti prie
kilmingųjų. Buvau tikra, kad ilgai ji netylės. Ir netrukus pastebėjau pirmuosius
keršto ženklus. Vieną dieną eidama į klasę nugirdau mokinių pokalbį. Mija
kalbėjo garsiai, aiškiai norėdama, kad ir aš išgirsčiau.

– ...abu labu tokiu. Iš žemai puolusių ir atstumtų šeimų.

 Sukandusi dantis praėjau pro šalį. Mačiau, kaip Mija spokso į Lisą su
Kristianu, jie buvo panirę į savo pasaulėlį. Jiedu iš tiesų buvo graži pora. Ji
šviesiaplaukė, jis tamsiaplaukis žydromis akimis. Nejučia įsistebeilijau ir aš.
Mija buvo teisi. Abiejų šeimos užsitraukė nešlovę. Tatjana viešai pažemino Lisą,
ir nors niekas nekaltino Ozerų dėl to, kas nutiko Kristiano tėvams, kitos
kilmingųjų morojų šeimos laikėsi atstu.

Bet Mija buvo teisi ir dėl kitko. Lisa su Kristianu idealiai tiko vienas kitam.
Gal jie ir buvo atstumtieji, bet Dragomirai ir Ozeros kadaise vadovavo
morojams. Ir per trumpą laiką Lisa su Kristianu pradėjo veikti vienas kitą taip,
kad prilygtų savo garsiesiems protėviams. Iš jos jis perėmė rafinuotumą ir
socialinę elgseną, ji išmoko kovoti už savo įsitikinimus. Kuo daugiau juos
stebėjau, tuo daugiau mačiau tarp jų spinduliuojančios energijos ir pasitikėjimo.

Jie vienas kito nenuvils.

Kitus traukė Lisos gerumas. Mūsų draugų tolydžio daugėjo. Prie jų prisidėjo ir
Meisonas, jis jau nebeslėpė simpatijų man. Lisa dažnai mane dėl to pašiepdavo,
o aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Kartais pagalvodavau, ar ne laikas suteikti jam
galimybę, nors be galo ilgėjausi Dimitrijaus.

Dimitrijus elgėsi su manim kaip mokytojas su mokine. Rūpestingas. Švelnus.

Griežtas. Supratingas. Aplinkiniai neįtarė, kad tarp mūsų šis tas nutiko –
susidurdavo tik mudviejų žvilgsniai. Ir kai pagaliau nusiraminau, supratau, kad
jis teisus. Kliudė amžiaus skirtumas, juo labiau kad tebebuvau akademijos
mokinė. O jei kalbėsim apie kitą jo paminėtą priežastį... Apie ją negalvojau, nors
turėjau. Du vienas kitą mylintys sergėtojai gali primiršti morojų, kurį turi nuolat
saugoti. Negalėjom rizikuoti Lisos gyvybe dėl savo užgaidų. Antraip būtume nė
kiek ne geresni už pasprukusius Badikos sergėtojus. Daug kartų sakiau
Dimitrijui, kad mano jausmai nesvarbūs, svarbiausia yra Lisa. Tikėjausi, tai ne
šiaip tušti žodžiai.

– Gaila, – pasakė man Lisa.

– Mhm?

Sėdėjom jos kambary ir mokėmės, bet mano mintys sukosi apie Dimitrijų.
Nors pati skaitydavau jai pamokslus, kaip negerai turėti nuo manęs paslapčių,
nieko nepapasakojau nei apie jį, nei apie tai, kaip vos nepraradau nekaltybės.
Pati nežinau, kodėl neprisiverčiau jai atskleisti tiesos.

Lisa numetė istorijos vadovėlį.

– Kad teks atsisakyti gydymo ir įtaigos, ypač jos. – Gydymas buvo laikomas
reta dovana, kurią dar reikėjo ištirti, o už įtaigą Kirova su Karmak pareiškė
griežtą papeikimą. – Dabar esu laiminga. Jau seniai reikėjo paprašyti pagalbos –
buvai teisi. Džiaugiuosi, kad geriu vaistus. Kita vertus, ir Viktoras neklydo.
Daugiau nebegaliu naudoti dvasios, nors vis dar ją jaučiu... Ilgiuosi
nebegalėdama prie jos prisiliesti.

Nežinojau, ką atsakyti. Tokia Lisa man patiko labiau. Pamiršusi beprotybę vėl
tapo savimi, draugiška ir tvirta, kokią pažinojau ir mylėjau. Stebėdama ją
patikėjau Viktoro žodžiais, kad ji gali tapti lydere. Gebėjimu sužavėti Lisa
priminė man savo tėvus ir Andrė.

– Ir dar viena, – kalbėjo ji toliau. – Jis sakė, kad negalėsiu jos visiškai
atsisakyti. Jis buvo teisus. Sunku apsieiti be magijos. Kartais baisiai norisi ją
panaudoti.

– Suprantu, – pasakiau. Jaučiau jos skausmą. Vaistai nuslopino magiją, bet ne

mūsų ryšį.

– Vis dar svarstau, ką galėčiau padaryti, kam galėčiau padėti, – tarė Lisa su
gailesčiu.

– Visų pirma padėk sau pačiai, – pasakiau griežtai. – Nenoriu, kad vėl
žalotumeis. Aš tau neleisiu.

– Žinau. Kristianas sako tą patį, – ir nusišypsojo ta paika šypsena, kuri visada

pasirodydavo jos veide, vos kalba pasisukdavo apie jį. Jei būčiau žinojusi, kokiais
kvailiais juos pavers meilė, gal ir nebūčiau taip stengusis, kad būtų kartu. –
Tikriausiai jūs teisūs. Verčiau trokšti magijos, bet likti sveiko proto, nei tapti
magiją naudojančia pamišėle. Aukso vidurio čia nėra.

– Ne, – pritariau. – Nėra.

 Ir staiga man šovė viena mintis. Aukso vidurys yra. Prisiminiau Natali žodžius.
Verta atsisakyti saulės ir magijos.

Magija.

Karp tapo strigoje ne todėl, kad išprotėjo. Ji tapo strigoje, kad neprarastų
sveiko proto. Tapęs strigojum nebegali naudoti magijos. Tapusi strigoje Karp
nebegalėjo naudoti magijos, jos nebejautė, nebenorėjo. Žiūrėdama į Lisą pajutau
nerimą. O kas, jei ji tai supras? Jei ir ji to užsigeis? Ne, greitai nusprendžiau.
Lisa taip nepasielgs. Ji pernelyg stipri, pernelyg dora. Ir kol ji geria vaistus,
sveikas protas neleis jai daryti drastiškų sprendimų.

Tačiau tokios mintys paskatino mane išsiaiškinti dar vieną rūpimą klausimą.
Nuėjau į bažnyčią ir palaukiau kunigo.

– Labas, Rozmari, – pasisveikino jis aiškiai nustebęs. – Kuo galiu padėti?

Atsistojau.

– Noriu daugiau sužinoti apie šv. Vladimirą. Perskaičiau knygą, kurią davėt. –
Jam verčiau nežinoti apie knygas iš palėpės. – Niekur nerašoma, kaip jis mirė.
Kodėl nutrūko jo gyvenimas? Ar jis mirė kankinio mirtimi?
 Kunigas iš nuostabos kilstelėjo vešlius antakius.

– Ne, jis mirė nuo senatvės. Tyliai ir ramiai.

– Jūs tikras? Jis netapo strigojum, nenusižudė?

– Žinoma, ne. Kas tau šovė į galvą?

– Na... Jis buvo šventasis ir taip toliau, bet pamišėlis, ar ne? Skaičiau apie tai.
Pamaniau, gal... jį užvaldė beprotybė.

Kunigas surimtėjo.

– Tiesa, jis visą gyvenimą kovojo su demonais – su beprotybe. Tai buvo tikrų
tikriausia kova, kartais jam norėdavosi mirti. Bet jis ją nugalėjo, nepasidavė.

Nustebau. Vladimiras negėrė jokių vaistų ir toliau naudojo magiją.

 – Kaip jam pavyko?

– Turbūt valios pastangomis... – Jis patylėjo. – Ir, žinoma, Anos.

– Šešėlio pabučiuota Ana, – sumurmėjau. – Jo sergėtoja.

Kunigas linktelėjo.

– Ji nuolat buvo šalia. Kai Vladimirui užeidavo silpnumas, palaikė, ragino išlikti
stipriam ir nepasiduoti beprotybei.

Iš bažnyčios išėjau tarsi sapnuodama. Anai pavyko. Ana suteikė Vladimirui

aukso vidurį, padėjo jam daryti stebuklus ir išvengti baisių padarinių. Karp
nepasisekė. Ji neturėjo sergėtojo, su kuriuo sietų ryšys. Neturėjo, kas ją palaiko.

O Lisa turi.

Šypsodamasi pasukau į valgyklą. Jau seniai gyvenimas neatrodė toks šviesus.

Mums su Lisa pavyks. Drauge mums pavyks.

Ir tada akies krašteliu pastebėjau kažką tamsaus. Pro mane praskrido ir ant
artimiausio medžio nutūpė paukštis. Didelis ir piktas kranklys žvilgančiomis
juodomis plunksnomis.

Staiga supratau, kad tai ne šiaip kranklys, o tas pats, kurį išgydė Lisa. Joks
kitas paukštis neskristų taip arti dampyro. Joks kitas paukštis nežiūrėtų tokiu
protingu, pažįstamu žvilgsniu. Sunku buvo patikėti, kad jis vis dar čia. Šiurpas
perbėgo nugara, ėmiau trauktis. Netikėtai suvokiau tiesą.

– Ir tave su ja sieja ryšys, ar ne? – paklausiau nesibaimindama būti palaikyta

aplinkinių pusprote. – Ji grąžino tau gyvybę. Tu irgi šešėlio pabučiuotas.

Buvo šaunu. Ištiesiau ranką tikėdamasi, kad kranklys nutūps. Tačiau jis tik
pažvelgė į mane kaip į kvaišą, mostelėjo sparnais ir nuskrido.

Nulydėjau jį akimis skrendantį į saulėlydį. Paskui apsigręžiau ir patraukiau

ieškoti Lisos. Tolumoje išgirdau kranksėjimą, panašų į juoką.