Versta

iš:
Вадим Зеланд
ВЕРШИТЕЛЬ РЕАЛЬНОСТИ, «Весь», Санкт-Петербург, 2009

ISBN 9786090107881

©Лисовский П. П., 2008

© OАО «Издательская группа „Весь“»
Visos teisės saugomos. Nė viena šios knygos dalis negali būti kopijuojama, saugoma
paieškos sistemose ar perduodama bet kokia forma ir būdu be rašytinio autorinių
teisių savininko sutikimo.
Viršelio iliustracija © Ase / shutterstock.com
© Vertimas į lietuvių kalbą, Stasys Gimbutis, 2012
© Leidykla „Alma littera“, 2012

Redaktorė Danutė Gadeikienė

Viršelio dailininkė Kristina Jakinevičiūtė
Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius
 Įvadas

Gerbiamasis skaitytojau!
Ši knyga, kad ir koks jos pavadinimas, anaiptol ne iš fantazijų srities. Kasdienė
tikrovė čia iškyla nauju, nepažįstamu pavidalu, todėl tampa kur kas nuostabesnė už
bet kokią mistiką. Jūs įsitikinsite, kad aplinkinis pasaulis ne visai toks, kokį esame
įpratę matyti.
Tikrovė, nors ir labai įvairi, pasižymi akivaizdžia veidrodine simetrija. Dualioji
mūsų pasaulio prigimtis ryški visur: yra kairė ir dešinė, viršus ir apačia, siela ir
protas, gyva ir negyva, juoda ir balta, juntama ir tariama. Dualizmas yra amžinos
vėlgi dviejų pasaulėžiūros krypčių – idealizmo ir materializmo – priešpriešos
priežastis.
Bet kas iš tikrųjų yra mūsų pasaulis: mechanistinė sistema ar virtuali iliuzija?
Jeigu atsakymo ieškosime tik viena kryptimi, rasis daugybė prieštaravimų ir
paradoksų. Aukso vidurio irgi nėra – jis pernelyg neapibrėžtas. Kurgi tada yra
tiesa?
Ieškodami sprendimo mes eisime šiek tiek neįprastu keliu. Į klausimą „Kas yra
tikrovė: tai ar šitai?“ ir panašius atsakysime nenuvalkiotu postulatu: „Ir viena, ir
kita.“ Tiesa yra ne per vidurį, o kaip tik įvairiapusės tikrovės briaunų sankirtoje.
Šalia materialiosios visatos egzistuoja jos veidrodinis atspindys – neapčiuopiamas ir
neregimas, bet toks pat tikras pasaulis, kurį liudija nepaaiškinami reiškiniai. Šių
dviejų pasaulių sąlyčio taške tikrovė tampa ne tik suprantama, bet ir valdoma, o tai
nuostabu.
Bet žmogui būdinga pulti į kraštutinumus, todėl jis, nelygu kokia jo pasaulėžiūra,
mėgina ieškoti savo rūpesčių sprendimo arba materialiojoje tikrovėje, arba
metafizikos srityje. Bet nei vienas, nei kitas kelias neduoda patenkinamų rezultatų.
Žmogus yra valdomas aplinkybių – gyvenimas jį ištinka kaip sapnas, kurio jis negali
paveikti.
Ir vis dėlto yra visiškai kitoks sąveikos su aplinkiniu pasauliu būdas –
transerfingas, apie kurį ir bus kalbama šioje knygoje. Jo esmė tokia: atsižvelgiant į
abi dualiojo pasaulio puses ir laikantis tam tikrų taisyklių, galima valdyti įvykių eigą.
Tikrovė nustoja egzistuoti kaip išoriška ir nepriklausoma nuo žmogaus – jis gali
pajungti ją savo valiai.
Tikriausiai jau esate girdėję, kad minčių energija neišnyksta be pėdsakų, – ji, be
abejo, daro poveikį aplinkinei tikrovei. Bet kaip panaudoti šią energiją? Kodėl mūsų
norai neišsipildo, o didžiausi būgštavimai, priešingai, pasitvirtina? Kodėl kai kurie
to, ko trokštame, vizualizavimo būdai kartais veikia, o kartais – ne?
 Yra trūkstama grandis, be kurios visos ezoterinės praktikos virsta beprasmišku
laiko gaišimu. O paslaptis visai paviršiuje ir ji tokia nesuvokiamai paprasta, kad ja
sunku patikėti. Knygoje atsakoma į klausimą, kas yra ta trūkstama grandis. Gavę
tikrovės valdymo raktą, jūs atrasite pasaulį, kuriame neįmanomi dalykai tampa
įmanomi.
Knyga gimė susirašinėjant su skaitytojais – tais, kurie patys išmėgino
transerfingą. Jie visi nuoširdžiai nustebę pasakoja apie nepaprastus pokyčius,
įvykusius jų gyvenime. Paprastai erzinantys rūpesčiai kažkur išnyksta; durys, kurios
anksčiau atrodė beviltiškai uždarytos, atsiveria; aplinkiniai dėl nesuprantamų
priežasčių ima į jus žiūrėti su didesne simpatija; tikrovė keičiasi tiesiog akyse.
Mintys visiškai nesuvokiamu būdu įsikūnija tikrovėje.
Jeigu jūs pirmą kartą susiduriate su transerfingu, jums galbūt negirdėtos sąvokos
aiškinamos terminų žodynėlyje. Tikrovės valdymo principai išsamiau išdėstyti
knygose „Realybės transerfingas“ ir „Obuoliai krinta į dangų“. Nors daug kas iš to,
ką sužinosite, jums atrodys neįprasta, atminkite: čia anaiptol ne prasimanymai –
knygoje viskas tikra.
 Dualiojo veidrodžio tikrovė

Vienas iš įprasčiausių ir kartu paslaptingiausių žmogaus gyvenimo fenomenų yra

sapnas. Miegodamas žmogus praleidžia trečdalį gyvenimo. Visa, kas darosi jį
apėmus šiai paribio būsenai, iki šiol gaubia paslaptis. Moksliniai tyrimai šioje srityje
mažai ką paaiškina. Filosofai, svarstydami šį fenomeną, irgi puldinėja iš vieno
kraštutinumo į kitą. Vieni sako, kad sapnai – iliuzijos, kiti teigia, kad pats mūsų
gyvenimas yra ne kas kita kaip sapnas. Kas gi teisus?
Transerfingas kaip ezoterinis mokymas žiūri į šį klausimą iš kitų pozicijų. Ar iš
tiesų protas įsivaizduoja savo sapnus? Viena vertus, įvykiai, nutinkantys sapne, –
virtualūs, kita vertus, sapnai atrodo tokie apčiuopiami, kad žmogus kiekvieną sykį
palaiko juos tikrove. Sapne galima išvysti lyg ir ne mūsų pasaulio vaizdus. Ir visiškai
aišku, kad gyvenime to pamatyti neįmanoma. Jeigu sapnas – tarsi tikrovės imitacija
mūsų smegenyse, tai iš kur randasi visi šie neapsakomi vaizdai ir siužetai?
Iškelta hipotezė, kad smegenys pačios sintetina sapnus ir miegant suvokia šiuos
vaizdus kaip tikrovėje. Tai iš tiesų tik hipotezė. Kol kas niekas neįrodė, kad viskas
vyksta kaip tik taip. Transerfingo traktuotė visai kitokia: pasąmonė savarankiškai
nieko neįsivaizduoja, o tiesiogiai prisijungia prie variantų erdvės, kurioje yra visa
informacija. Variantų erdvė – tai informacinė struktūra, kurioje saugomi visų galimų
įvykių scenarijai. Variantų skaičius begalinis, kaip begalinė daugybė galimų taško
padėčių koordinačių tinkle. Ten įrašyta visa, kas buvo, yra ir bus.
Neskubėkite daryti skeptiškų išvadų. Atidžiai pažiūrėkite į kokį nors daiktą,
paskui užsimerkite ir pamėginkite jį įsivaizduoti. Net jei turite neįprastų
vizualizavimo gebėjimų, vis tiek negalėsite matyti daikto užmerktomis akimis taip
kaip atmerktomis. Vaizdas, kurį užfiksavo jūsų smegenys, yra tik labai prastos
kokybės nuotrauka. Tarkim, smegenys saugo tokią nuotrauką kaip tam tikrą
neuronų grupės būseną, todėl visoms prisiminimuose esančioms nuotraukoms
atkurti neuronų nepakaks, nors jų yra didžiulė daugybė.
Jeigu mūsų prisiminimai ir sapnai yra to, kas įrašyta neuronuose, atkūrimas, kiek
gi šių ląstelių turi būti galvoje? Transerfingas taip aiškina šį prieštaravimą:
neuronai nėra informacijos laikmenos kaip bitai kompiuteryje. Smegenys saugo ne
pačią informaciją, o kai ką panašaus į informacijos variantų erdvėje adresus.
Galimas daiktas, kad smegenys gali sukaupti ribotą duomenų kiekį. Bet net ir ši
tobula biologinė sistema neįstengia saugoti visko, ką mes pasirengę atkurti
atmintyje. Juo labiau jos negali sintetinti tokios virtualios realybės kaip sapnas.
Nereikia savęs apgaudinėti neįtikimais argumentais, esą atsijungusios smegenys
gali aiškiai suvokti jų įsivaizduojamus paveikslus.
 Jeigu sąlygiškai visa, kas sąmoninga žmogaus psichikoje, priskirsime protui, o tai,
kas pasąmoninga, – sielai, galėsime sakyti, kad sapnas – sielos skrydis variantų
erdvėje. Sielai tiesiogiai prieinamas informacijos laukas, kur visi scenarijai ir
dekoracijos saugomi tarsi kadrai kino juostoje. Protas neįsivaizduoja savo sapnų –
jis juos iš tikrųjų mato. Ir tai visai ne iliuzija, o tikras filmas apie tai, kas galėjo
atsitikti praeityje ar gali įvykti ateityje.
Sapnuose stebimi įvairūs įvykiai, bet kadangi galimų variantų yra begalės, nėra
jokios garantijos, kad sapnas turi ką nors bendra su tikrove. Bet koks įvykis,
nutinkantis tikrame mūsų pasaulyje, yra vieno iš daugybės variantų materialusis
įkūnijimas. Materialusis pasaulis juda begalinėje variantų erdvėje, tarsi kadras kino
juostoje, todėl ir gyvuoja materijos judėjimo laike fenomenas.
Atrodytų, tuo sunku patikėti. Kur yra variantų erdvė? Kaip apskritai šitaip gali
būti? Mūsų trimačio suvokimo požiūriu ji visur ir tuo pat metu niekur. Galbūt ji už
visatos ribų, o gal jūsų kavos puodelyje. Šiaip ar taip, ne trečiojoje dimensijoje.
Nors pasiekti šį informacijos lauką iš esmės įmanoma. Kaip tik iš jo plaukia
intuityvios žinios ir aiškiaregių matomi vaizdai. Protas negali sukurti nieko iš esmės
naujo. Jis tegali surinkti naują namo versiją iš senų kubelių. Visus mokslo atradimus
ir meno šedevrus protas gauna iš variantų erdvės tarpininkaujant sielai.
Bet ar yra kas nors bendra tarp sapno ir tikrovės? Kol mes miegame, mums
netopteli kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta. Sapne virtualioji realybė modeliuojama
stebėtinai įprastai. Nors ten dažnai nutinka keisti įvykiai, juos suvokiame kaip
įprastus. Sapnuojantis žmogus yra visiškai valdomas aplinkybių, sapnas jį aplanko, ir
jis nieko negali padaryti.
Nesąmoningame sapne protas neslopina sielos kontrole – jis žiūri kiną kaip
žiūrovas. Ir kartu jis patiria tai, ką mato, o šie potyriai perteikiami sielai, kuri iškart
prisiderina prie variantų erdvės sektoriaus, atitinkančio lūkesčius. Taigi scenarijus
keičiasi rutuliojantis veiksmui. Dekoracijos ir veikiantieji asmenys bemat prisitaiko
prie kintančio scenarijaus. Vaizduotė išties dalyvauja sapne, bet tik kaip minčių
generatorius.
Kartais, jeigu pasiseka, akimirką vis dėlto suvokiame, kad miegame. Tada
nesąmoningas sapnas virsta sąmoningu. Sąmoningai sapnuodamas žmogus
dalyvauja virtualiame žaidime suprasdamas, kad visa tai tik sapnas. Jeigu jums
šitaip nė karto nėra nutikę ir apie tai girdite pirmą kartą, neabejokite – tai ne
fantazija. Sąmoningiems sapnams skirta daug knygų, ir pasaulyje yra mėgėjų, kurie
nuolat užsiima šia praktika.
Tereikia žmogui suprasti, kad tai viso labo sapnas, ir per jį atsiskleidžia
nepaprasti jo gebėjimai. Sąmoningame sapne nėra nieko neįvykdomo – galima
valdyti įvykius ir daryti stebuklus, pavyzdžiui, skraidyti. Bet netgi sapne nepakanka
vien noro pakilti į orą. Įgyvendinamas ne pats noras, o nusiteikimas siekti tikslo.
Veikia ne mintys apie trokštamą dalyką, o kai kas kita – ką sunku apsakyti žodžiais.
Ši paslaptinga jėga stovi už scenos, kurioje vyksta minčių spektaklis, kulisų. Ir vis
dėlto paskutinis žodis priklauso jai. Jūs tikriausiai supratote, kad omeny turimas
ketinimas. Ketinimą apytikriai galima apibrėžti kaip ryžtą turėti ir veikti.
Noras savaime nieko neduoda. Priešingai, kuo stipresnis noras, tuo mažiau
sėkmės galimybių. Jeigu sapne, norėdami pakilti, svarstysite, įmanoma tai ar ne,
jums nepavyks. Kad skristum, reikia pakelti save į orą ketinimu. Sapne bet koks
scenarijus pasirenkamas ne noru, bet tvirtu nusiteikimu pasiekti tikslą. Jūs
nesamprotaujate ir nenorite, o tiesiog turite ir veikiate.
Ketinimas yra ta varomoji jėga, kuri valdo scenarijų sąmoningame sapne. Bet šit
klausimas: kodėl gi įsikūnija ir mūsų būgštavimai? Nejau juos galima priskirti prie
ketinimų? Kaip ir sapne, taip ir tikrame gyvenime mus amžinai persekioja variantai
su mūsų būgštavimų, nerimo, antipatijos, neapykantos scenarijais. Jeigu šito
nenoriu, juk neketinu to turėti? Bet vis tiek gauname tai, ko iš visų jėgų stengiamės
išvengti. Vadinasi, mūsų noro kryptis neturi reikšmės? Sprendimas slypi dar
paslaptingesnėje ir galingesnėje jėgoje, jos vardas – išorinis ketinimas.
Ketinimas ką nors padaryti savo jėgomis pažįstamas visiems – tai vidinis
ketinimas. Kur kas sunkiau savo valia paveikti išorinį pasaulį. Išorinio ketinimo
sąvoka neatskiriamai susijusi su variantų erdve. Visos manipuliacijos su laiku, erdve
ir materija, kurių neįmanoma logiškai paaiškinti, paprastai priskiriamos prie
magijos arba paranormalių reiškinių. Ketinimas pavadintas išoriniu dėl to, kad yra
ne žmogaus smegenyse ir nepavaldus jo protui. Tiesa, dėl tam tikros sąmonės
būklės žmogui jis gali būti prieinamas. Pajungus valiai šią galingą jėgą, galima
nuveikti nepaprastus darbus. Naudodamiesi šia galia, senovės magai statė Egipto
piramides ir darė kitus stebuklus.
Jeigu jūs pamėginsite mintimis ritinti pieštuką per stalą, jums nepavyks. Bet jei
turite tvirtą ketinimą įsivaizduoti, kad jis juda, galbūt jums pasiseks. Tarkim, jūs
išjudinote pieštuką iš vietos (šiaip ar taip, ekstrasensams pavyksta). Tai, ką dabar
pasakysiu, gali pasirodyti šiurpoka ir keista. Iš tikrųjų pieštukas nejuda! Bet kartu
jums nesivaidena, kad jis juda. Pirmuoju atveju jūs mėginate išjudinti pieštuką savo
minčių energija. Šios energijos aiškiai nepakanka materialiam daiktui perkelti.
Antruoju atveju jūs sklendžiate variantų erdvės sektoriais, kur pieštukas yra
skirtingose vietose. Suprantate skirtumą?
Štai pieštukas guli ant stalo. Ketinimo jėga jūs įsivaizduojate, kad jis pajuda. Jūsų
ketinimas nuskaito erdvės sektorius, kuriuose pieštukas atsiduria vis kitoje
padėtyje. Jeigu minčių spinduliavimas turi užtektinai jėgos, pieštukas nuosekliai
materializuojasi naujuose realios erdvės taškuose. Perkeliamas atskiras pieštuko
sluoksnis, o kiti sluoksniai, taip pat ir stebėtojo, lieka nejudrūs. Juda ne pats daiktas,
o jo įkūnijimas variantų erdvėje. Tuo pačiu principu remiasi judėjimas neatpažintų
skraidančių objektų, kuriems fizikos dėsniai (pavyzdžiui, inertiškumas), atrodytų,
neegzistuoja.
Nenuostabu, jeigu jūs neįvaldęs psichokinezės. Beveik visų žmonių gebėjimai šiuo
požiūriu labai silpni. Ir svarbu net ne tai, kad jūsų energija silpna, o tai, kad labai
sunku patikėti tokia galimybe ir įsisąmoninti tik išorinį ketinimą. Žmonės, kuriems
pavyksta bent kiek perprasti psichokinezę, nekilnoja daiktų. Jie turi retą gebėjimą
ketinimo jėga nukreipti savo energiją materialiam įkūnijimui variantų erdvėje
perkelti.
Visa, kas susiję su išoriniu ketinimu, įprasta laikyti mistika, magija arba,
geriausiu atveju, nepaaiškinamais reiškiniais, kurių liudijimai sėkmingai kraunami
ant dulkėtų lentynų. Įprasta pasaulėžiūra tokius dalykus griežtai atmeta. Tai, kas
iracionalu, visada kelia baimę. Panašiai žmonės išsigąsta ir nustėrsta išvydę NSO.
Nepaaiškinamas reiškinys toks neįprastas, kad juo atsisakome tikėti. Ir kartu jis
turi tokio stulbinamo įžūlumo būti tikroviškas, kad kelia siaubą.
Išorinis ketinimas – atvejis, kai „jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas eina
pas Mahometą“. Išorinio ketinimo veikimą anaiptol ne visada lydi paranormalūs
reiškiniai. Kasdieniame gyvenime nuolat susiduriame su išorinio ketinimo veikimo
padariniais. Pavyzdžiui, blogiausius mūsų būgštavimus prišaukia kaip tik išorinis
ketinimas. Bet kadangi jo veikla nepriklauso nuo mūsų valios, nesuvokiame, kaip tai
vyksta.
Kai žmogus suvokia save sapne realiosios tikrovės atžvilgiu, jis geba sapną
valdyti. Šioje suvokimo pakopoje žmogus turi atramos tašką – tikrovę, į kurią gali
grįžti nubudęs. Savo ruožtu tikrovė panaši į nesąmoningą sapnavimą nemiegant –
žmogus yra valdomas aplinkybių ir jį ištinka gyvenimas. Žmogus neprisimena savo
ankstesnių gyvenimų ir neturi atramos taško, nuo kurio galima pakilti į kitą
suvokimo pakopą.
Tačiau padėtis ne tokia jau beviltiška. Transerfingas siūlo netiesioginių būdų,
kaip vis dėlto galima priversti veikti išorinį ketinimą. Žmogaus minčių energija tam
tikromis sąlygomis gali materializuoti vieną ar kitą variantų erdvės sektorių. Kitaip
tariant, žmogus gali kurti savo tikrovę. Tereikia laikytis taisyklių.
Tikrovė yra dviejų pavidalų: fizinio, kurį galima paliesti rankomis, ir metafizinio,
esančio už suvokimo ribų, bet taip pat objektyvaus. Pasaulis – tai beribis dualusis
veidrodis, kurio vienoje pusėje yra materialioji visata, o kitapus driekiasi metafizinė
variantų erdvė. Galimybė įsikūnija tikrovėje panašiai kaip atspindys variantų
veidrodyje. Įprastinis žmogaus protas nesėkmingai mėgina paveikti atspindį, nors
reikia keisti patį vaizdą.
Kas gi tai per vaizdas? Kaip jį kurti? Kaip elgtis su šiuo keistu veidrodžiu?
Transerfingas duoda atsakymus į visus klausimus. Iš esmės tai galinga tikrovės
valdymo technologija. Dėl tikslo čia ne kovojama – dažniausiai jis pasiekiamas
savaime. Tai skamba neįtikimai tik laikantis įprastinės pasaulėžiūros. Įveikdami
stereotipų užraktus, jūs atidarote duris į pasaulį, kur galimybes riboja tik ketinimas,
kur neįgyvendinamos svajonės virsta tikrove.
 Programuotojo mirtis

Seniai laukiau tokios knygos kaip „Realybės transerfingas“. Tai veikia, be

jokių abejonių. Tik man, regis, kol kas nepavyksta taip, kad užgniaužtų
kvapą. Tikriausiai ne viską darau tinkamai. Pirmiausia mokausi neeikvoti
veltui energijos, nors kartais pratrūkstu. Beveik pavyko išsiugdyti įprotį
sakyti sau: aš galiu nežinoti, bet mano pasaulis žino, kaip manim pasirūpinti;
ir mano ketinimas įsikūnija, viskas krypsta į tai ir viskas klostosi kaip
reikiant.

Transerfingas iš tikrųjų veikia, bet kol kas nemalonumai mane vis tiek
persekioja. Asmeninis gyvenimas nesiklosto. Ko gera, teikiu tam didelę
reikšmę, o reikėtų atlaisvinti gniaužtus. Stengiuosi nelyginti savęs su kitais:
šit, girdi, jiems pavyksta, o man – ne. Kai tik apninka abejonės, vėl imu
knygą. Tai padeda, bet kartais nejaučiu ribos, kur troškimas, o kur
reikšmingumas arba to, ko noriu, vizualus vaizdinys. Aš susipainiojau.
Štai, tarkim, turiu norą ar ketinimą gyventi ir dirbti Anglijoje. Atsitiktinai
radau įmonę, kuri siūlėsi padėti. Mane apgavo. Bet vis tiek neatsisakau savo
ketinimo ir toliau ieškau būdų ten patekti. Vizualiai įsivaizduoju norimus
dalykus, bet galbūt tai ne mano durys, nežinau.

Papasakosiu jums istoriją apie vieną artimą bičiulį. Pavadinkime jį Programuotoju,

tokia jo profesija. Jis irgi norėjo išvažiuoti iš gimtos ir įprastos, bet rūsčios ir
nejaukios šalies. Rusijoje Programuotojas buvo aukštos kvalifikacijos pasiuntinukas,
o neretai – ir atpirkimo ožys. O ten, Vakaruose, į jį panašūs – baltųjų apykaklių
elitas. Kai iš Vakarų atskriedavo naujienos apie pasakiškas algas, brangius
automobilius ir kotedžus su baseinais, galva svaigdavo, o krūtinėje įsiplieksdavo
karštligė – tikrų tikriausia aukso karštligė.
Mano bičiulis, tarsi vadovaudamasis transerfingo principais, savęs paklausė: kokį
gi tikslą pasirinkti žemėlapyje? Ir jo siela iškart nedvejodama atsakė – na, žinoma,
Austriją. Kaip tik ši šalis labiausiai traukė jo širdį. Alpės, kalnų slidės, reto grožio
gamta, ir apskritai – viena jaukiausių vietų planetoje.
Bičiulis spindinčiomis akimis išūžė man ausis ir netgi įkalbinėdavo dumti ten
drauge. Buvo matyti, kad jo sielą ir protą suvienijo bendras siekis. Tuo metu apie
jokį transerfingą nebuvome girdėję, todėl Programuotojo protas likimo valdymo
vairą suėmė į savo rankas.
Sykį bičiulis pasirodė apsiblaususiomis akimis ir pranešė, kad sumanymo teks
atsisakyti. Paaiškėjo, ne taip jau lengva pramušti Austrijos imigracijos įstatymų
sieną. Pragmatiškas protas, įpratęs turėti reikalą su kukliais tikslais, paėmė viršų.
Tai buvo pirmoji Programuotojo klaida.
Svajonė buvo paskubomis palaidota, o mano bičiulio siela nusiminė. Bet sumanus
protas netrukus rado priimtiną pakaitalą. Kanada! Tai net labai neblogai. Ten itin
trūksta specialistų, pagaliau ir darbo vizą gauti kur kas lengviau.
Naujoji mintis atrodė tikroviška. Bičiulis kuo smulkiausiai man aiškino šio
sumanymo pranašumus. Bet šįkart jo akys nebespindėjo. Jis samprotavo kaip
analitikas, kruopščiai pasvėręs visus už ir prieš ir iš anksto apskaičiavęs visą tikslo
įgyvendinimo algoritmą. Supratau, kad tikslas buvo gauti gerai mokamą darbą.
Šeimą maitinti reikia. Ir ne tik maitinti – įkyrėjo skursti su šitokiomis smegenimis!
Jis buvo puikus Programuotojas.
Kadangi bičiulis garsėjo kaip darboholikas, jam buvo akivaizdu, kad pasiturimam
gyvenimui galima tik užsidirbti, be to, atkakliu darbu. Reikalo jis ėmėsi labai uoliai.
Kibo į anglų kalbą, perprato naujausias kompiuterių technologijas, kvalifikuotai
surašė gyvenimo aprašymą, sudarė savo darbų portfelį ir išsiuntinėjo ten, kur
reikia. Žodžiu, viską padarė tinkamai.
Praėjo pusmetis. Iš ten – nieko, tik šalta tyla. Paraiška buvo išdailinta iki
tobulybės, kvalifikacija – geresnės nereikia norėti, anglų kalba – visai neblogai.
Pagal adresų, kuriais buvo išsiuntinėtas pasiūlymas, skaičių Programuotoją jau
turėjo pažinoti visa Kanada. Ir ko jie nori? Tikriausiai reikia dar pakelti
kvalifikaciją. Ir negailėdamas jėgų jis dirbo vis uoliau. Bet širdyje jau tvirtai įsikūrė
baimė, ji sėdėjo apsikabinusi su nenumaldomu noru trūks plyš pasiekti savo.
Blogesnis jis už kitus, ar ką?
Kanadoje iš tikrųjų itin trūko specialistų. Bet tuo pat metu vis būdavo gaunama
žinių, kad darbdaviai kanadiečiai labai nenoriai samdo užsieniečius. Ir vėl protinga
logika patyrė nesėkmę.
Programuotojo protas išmintingai nusprendė, kad neverta galvoti vien apie
Kanadą. Juk galima pamėginti prasimušti į Jungtines Valstijas. Paaiškėjo, kad mūsų
smegenys ten gana gerai vertinamos. Taigi ankstesnis tikslas pasitraukė į antrą
planą ir prasidėjo nauja kampanija – Amerikos užkariavimo.
Programuotojas jau turėjo patirties tvarkyti tokius reikalus. Jis nuodugniai
išnagrinėjo reikiamą informaciją ir tiksliai žinojo, kas, kur ir kaip. Iki smulkmenų
apgalvojo strategiją ir taktiką. Viskas buvo aukščiausio lygio – ir žinios, ir praktinė
patirtis, ir reprezentatyvumas. Jis tapo darbo ieškojimo profesionalu.
Atrodytų, darbdavius amerikiečius turėjo apstulbinti puikus mūsų didvyrio
portfelis. Bet niekas nesidomėjo aukštos klasės specialistu ir neskubėjo medžioti jo
smegenų. Programuotojo protas karštligiškai ieškojo tokios keistos situacijos
priežasties: juk viskas daroma nepriekaištingai, kodėl neskina vaisių? O kaipgi galvų
medžiotojai – kur jie dingo? O istorijos apie šimtus, jeigu ne tūkstančius,
kompiuterių specialistų, padariusių puikią karjerą anapus Atlanto?
Paaiškinimas ir šį sykį buvo rastas. Informacinės technologijos buvo sparčiai
plėtojamos ir tuo metu darbo rinkoje itin didelę paklausą turėjo specializacija, kuri
nebuvo mūsų pretendento pakraipa. Nors ir jo specialybė buvo paklausi,
Programuotojas su jam būdingu uolumu paniro į naują technologiją. Jis turi būti
geriausias! Trūks plyš. Bet visos jo pastangos buvo bergždžios. Amerika, kaip ir
anksčiau, buvo abejinga, tarsi svetima ir nepasiekiama Laisvės statula. Taip praėjo
dar metai.
Bičiulis mane kartais aplankydavo ir pasakodavo apie savo vargus. Kur dingo ta
vidinė šviesa, kuri sklisdavo nuo jo, kai jis taip karštai kalbėdavo apie savo Austriją!
Dabar tai buvo ne žvalus entuziastas, o pavargęs ir susirūpinęs lošėjas, kuris
kiekvieną dieną metodiškai tikrina paštą laukdamas laimėjimo. Kas nėra pakliuvęs į
tokią padėtį, tam sunku suprasti, ką reiškia gyventi ant vilties ir nevilties ribos.
Ir štai pagaliau jis gavo pasiūlymą – ir ne vieną, o išsyk tris! Kokia vis dėlto
pašaipi ir žiauri koketė sėkmė. Programuotojas jau buvo praradęs viltį ir beveik
numojęs ranka į savo sumanymą.
Pokalbis turėjo vykti Maskvoje. Žinoma, susijaudinęs jis strimgalviais puolė ten.
Pirmasis susitikimas vyko prašmatnioje kavinėje. Programuotojas buvo sutiktas
beveik bičiuliškai, pokalbis praėjo stebėtinai lengvai ir sėkmingai. Maloni
amerikietė jį pavaišino kava ir pyragaičiu. Tiesa, kai ji ramiai mokėjo, jis vos
nesudegė iš gėdos ir nuostabos – niekada nemanė, kad kava gali tiek kainuoti! Nors
metas pratintis prie naujo gyvenimo – netrukus ir jis galės sau daug ką leisti.
Antras pokalbis, su jau kitos bendrovės atstovais, buvo visiška pirmojo
priešingybė. Pasipūtęs durininkas ilgai dėjosi nesuprantąs, ką jam sako šis
apgailėtinas provincialas, ir nenorėjo jo įleisti į viešbutį, kur buvo paskirtas
susitikimas. Du ne itin draugiški amerikiečiai surengė Programuotojui kryžminę
apklausą, matyt, tikrindami, ar jis atsparus stresui. Paskui jis turėjo atlikti gana
sudėtingą kompiuterinį testą. Rezultatų jam nepranešė, bet, sprendžiant iš
patenkintų egzaminuotojų veidų, ir su šiuo uždaviniu jis sėkmingai susidorojo.
Sėkmės įkvėptas, Programuotojas įsidrąsino ir net nebėjo į trečią pokalbį,
susijusį su Suomijos bendrovės pasiūlymu. Ką ten Suomija! Valstijos – štai kur reikia
veržtis. Grįžęs namo, jis, kaip dera pagal etiketą, nusiuntė laiškus, kuriuose
padėkojo už surengtus pokalbius. Iš abiejų bendrovių atėjo atsakymas: jis priimtas!
Yes! Programuotojui buvo pelnytai atlyginta už visas kančias. Štai ką duoda
darbštumas ir atkaklumas! Dabar viskas praeityje. Teliko pasirinkti vieną iš dviejų
bendrovių. Pirmoji, su kurios atstove jis maloniai šnekučiavosi kavinėje, buvo
Arizonoje, antroji – Kalifornijoje. Štai kaip pasisuko likimas – dabar jis renkasi! Na,
ką gi…
Visažinis Programuotojo protas, buvęs nebuvęs, jau ir vėl čia: ką jis pametė
Arizonoje, toje kaktusų dykumoje? Tiesa, darbas Kalifornijoje, iš visko sprendžiant,
žadėjo būti kur kas intensyvesnis. Pagaliau ir kelias į šią bendrovę buvo sunkesnis.
Bet darboholikas lengvų kelių neieškojo – jis pasirinko antrąjį variantą.
Pirmą kartą gyvenime jam teko atlikti neįprastą vaidmenį ir mandagiai atmesti
svetingos bendrovės iš Arizonos pasiūlymą. Tiek to. Svarbiausia, dabar gyvenimas
buvo kupinas vien džiaugsmingo pasirengimo. Netrukus atėjo kvietimas, ir
Programuotojas lengvai gavo ilgai lauktą darbo vizą – visai šeimai!
Tiesa, teko parduoti nebrangų butą, kur jie gyveno trise su žmona ir dukrele, ir
persikraustyti pas tėvus. Kitaip iš kur vargšui rusų Programuotojui paimti pusantro
tūkstančio dolerių, kad sumokėtų už vizą trims? Tačiau tai jau neturėjo reikšmės.
Viskas klojosi sėkmingai ir priešakyje jų laukė aprūpintas ir malonus gyvenimas
saulėtojoje Kalifornijoje.
Sutvarkęs visus reikalus, Programuotojas nusiuntė bendrovei, kurioje turės
dirbti, džiugią žinią – jis pasirengęs išvykti. Buvo du tūkstančiai pirmųjų metų
pavasaris. Amerika nekantriai laukė Programuotojo. Jam turėjo užsakyti lėktuvo
bilietą. Regis, niekas negali sutrukdyti to, kas jau bemaž įvyko.
Bet štai kaip tik dabar jis vėl susidūrė su šalta tyla. Programuotojas niekaip
negalėjo sulaukti atsakymo ir siuntė vieną laišką po kito. Kas nutiko? Krūtinėje ėmė
busti pamiršta paniška baimė.
Pastaruoju metu per visą tą šurmulį jis buvo nustojęs domėtis naujienų
suvestinėmis iš užjūrio. Ir štai dabar, kai ėmė skaityti analitikų parengtas
ekonominės padėties Jungtinėse Amerikos Valstijose apžvalgas, jam atsivėrė
siaubingas vaizdas. Aukštųjų technologijų sferoje sparčiai plito iki šiol neregėta
krizė. Dešimtys, šimtai tūkstančių specialistų buvo atleidžiami iš darbo. Įmonės,
kurių veikla buvo susijusi su kompiuteriais ir telekomunikacijomis, patyrė didžiulių
nuostolių. Paaiškėjo, kad Programuotojo bendrovė atsidūrė tarp tų, kurios
bankrutavo.
Šito jis nesitikėjo. Darbdaviai amerikiečiai šnairai žiūrėjo ne tik į užsieniečius,
bet ir į savo specialistus. Pagaliau ir vizos galiojimo laikas baigėsi, juk buvo išduota
dėl konkrečios darbo vietos. O butas? Jo irgi nėra. Viskas… Tai buvo žlugimas.
Smūgis buvo tuo skaudesnis, kad, likimo ironija, bendrovė Arizonoje išsilaikė ir
toliau dirbo. Programuotojas desperatiškai pamėgino kreiptis į ją! Bet kur jau ten…
Žinoma, niekas nesiteikė jam atsakyti.
Bičiulis buvo sugniuždytas tokios nesėkmės, vis dėlto žudytis, kaip spėjate,
nesiruošė. Jis atkakliai ieškojo gerai mokamos tarnybos, tegul net ir ne užsienyje, o
bent jau čia, Rusijoje. Jis tikėjo, kad atkakliu darbu galima pasiekti viską. Ir iš tiesų,
likimas jo lyg ir pasigailėjo – netrukus jis gavo labai naudingą pasiūlymą iš bendros
įmonės, įsikūrusios gyvenvietėje netoli miesto, kuriame gyveno su šeima.
Jam buvo pasiūlytas labai didelis užmokestis, bet Programuotojas nepanoro siekti
karjeros ne tokioje prestižinėje vietoje. Jo siekių kartelė buvo iškelta kur kas
aukščiau. Juk jis vos nepaėmė šturmu Kalifornijos! Be to, buvo įpratęs dirbti iš visų
jėgų.
Programuotojas jau buvo tapęs tokiu aukštos klasės specialistu, kokių reikėtų
gerokai paieškoti. Ir štai tų pačių metų vasarą, įveikęs visas griežtos atrankos
pakopas, jis vis dėlto gavo tarnybą amerikiečių bendrovėje, turinčioje skyrių
Maskvoje.
Darbo užmokestis buvo toks geras (net sostinės mastais), kad būtų su kaupu
pakakę ir būstui, ir visam kitam. Na jau dabar, manė jis, viskas bus gerai. Bendrovė
dirba be sutrikimų, per krizę išgyveno, pelnas didėja.
Programuotojas atvažiavo į Maskvą, įsikūrė ir ėmėsi darbo, kuris žadėjo
įspūdingą karjerą. Labai tikėtina, kad jis bus nusiųstas dirbti ten, į Ameriką. Gal
taip ir geriau? Juk jei iš pirmo karto nepavyko, vadinasi, likimas jį apsaugojo nuo
blogiausio varianto.
Bet buvo džiaugtasi pirma laiko. Atėjo rugsėjo 11-oji – atmintina diena, kai per
teroro aktą Niujorke buvo sugriauti abu Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, o
tūkstančiai žmonių žuvo. Tai štai, bendrovės centrinis biuras buvo viename iš tų
dangoraižių ir dėl šios tragedijos nustojo egzistavęs.
Vadinasi, likimas ir šį sykį nusprendė iš jo pasityčioti. Atrodė, piktosios jėgos
mėgina išvaryti Programuotoją iš šio pasaulio. Juo labiau jis stengėsi, juo blogesnis
buvo rezultatas. Dabar iš tikrųjų galas. Jam neliko nieko kito, kaip grįžti namo.
Taip mano bičiulis atsisveikino su viltimi. Jis pardavė kompiuterį ir nutarė
daugiau niekada nesiimti šio jam įgrisusio darbo. Programuotojas iš tiesų mirė.
Gyvas liko tik sugniuždytas, iškankintas, pavargęs žmogus.
Jis nuėjo į gamyklą ir užsidirbdavo grašius primityviu rankų darbu. Koks aukštas
buvo jo profesinis skrydis ir koks skaudus kritimas! Taip Programuotojo protas
nusprendė nubausti save, kad niekam nereikalingas.
Ar galima kaltinti žmogų už jo veiksmus visoje šitoje liūdnoje istorijoje? Juk
žvelgiant iš šalies jis viską, regis, darė tinkamai. Daugybė žmonių elgiasi panašiai.
Kai kam sekasi. Štai jam nepasisekė. O juk viskas galėjo būti visai kitaip.
Išnagrinėkime Programuotojo klaidas vertindami iš transerfingo pozicijų.
Pirmoji klaida – savo tikslo atsisakymas dėl to, kad jis sunkiai
pasiekiamas. Pats pirmasis Programuotojo tikslas – Austrija – buvo pasirinktas
tinkamai, nes buvo nubrėžtas sielos ir proto vienovės. Jeigu žmogus, galvodamas
apie tikslą, skraido iš laimės nuojautos, vadinasi, ta vienovė pasiekta. Kai tokia
būsena, siela dainuoja, o protas patenkintas trina rankas. Atkreipkite dėmesį – kol
kas čia tik savo tikslo pasirinkimo stadija.
Bet štai iškyla būdų ir priemonių jam pasiekti klausimas. Jeigu svajonė atrodo
neįgyvendinama, protas, bijodamas pakilti į debesis, taikosi atmesti tuščią
sumanymą, kad galėtų imtis apčiuopiamesnių dalykų. Nors iš tikrųjų protas
nesklando debesyse, bet ir ant tvirtos žemės nestovi – jis kuičiasi apgailėtinoje savo
neišmanymo duobutėje.
Blaivus protas, kuris remiasi kasdienėmis klišėmis, negali rasti kelio, nuvesiančio
į sunkiai pasiekiamą tikslą. Kelias į sėkmę visada tik individualus – tai patvirtina
pats gyvenimas.
Tikroji išmintis, sukaupta daugelio kartų patirties, byloja, jog sėkmės formulė
permaininga – pastovi ji tik tiek, kad visada reiškiasi kaip taisyklės išimtis. O protas
– šis sunkių klaidų tėvas – aklai laiko tiesa visuotinai paplitusius stereotipus, kurie
mažai ko verti. Ir viskas apversta aukštyn kojomis. Siūlau jums dar kartą atidžiai
perskaityti šią pastraipą.
Vienintelis dalykas, kurio reikalaujama iš proto renkantis tikslą, – nustatyti, ar jis
iš esmės įgyvendinamas. Tuo gudruolio misija baigiasi. „Bet, velniai rautų, kaip?!“ –
sušunka blaiviai mąstantis protas. O tai jau ne jo protui. Jis ir taip ne kartą parodė
visa, ką gali, – liurbis.
Būdų ir priemonių tikslui pasiekti atsiras, ir tokių, kurių esant protas negalėjo net
įtarti. Nieko jis nežino ir negali žinoti. Jeigu nuolat galvosite apie tikslą, lyg jis būtų
jau pasiektas, išorinis ketinimas (ta nesuvokiama jėga) po kurio laiko atvers
reikiamas duris – galimybes. Proto uždavinys – nukreipti mintis reikiama linkme ir
taip paleisti išorinio ketinimo mechanizmą.
Antroji klaida – nerimas, kad nėra rezultatų, noras. Akivaizdu, kuo labiau
nerimaujate, tuo lėčiau einate į tikslą, jeigu apskritai prie jo artėjate. Žinoma, kad
atgautų dvasinę pusiausvyrą, žmogus visada turi žinoti, kuo ją grįsti. Transerfingas
suteikia šių žinių.
Jūsų padėtis variantų erdvėje tikslo atžvilgiu panaši į tą, kurioje būtumėte
atsidūrę valtyje atviroje jūroje. Norint pasiekti žemę, visą laiką reikia plaukti į
šiaurę, kur rodo kompaso rodyklė – jūsų minčių kryptis. Kol jūs įsivaizduojate, kaip
priplaukiate žemę ir išlipate į krantą, jūsų rodyklė nukreipta ten, kur reikia. Todėl
pakanka galvoti apie atvykimą ir irkluoti. Tik tiek, ir nieko daugiau!
Bet štai nekantrus protas ima ruzgėti ir trukdyti irkluotojui: „O ar ten mes
plaukiame? Ar jau greit? O jei jėgos išseks? Gal krantas ne ten? Na, žinoma, reikia
plaukti į visai kitą pusę!“ Kompaso rodyklė ima blaškytis, o valtis vis keičia kursą.
Protas nemato judėjimo variantų erdvėje, todėl abejoja ir nerimauja. Jis įpratęs
valdyti padėtį. Protas nusiramins tik tada, kai jam bus duota užduotis, kurią
vykdydamas jis supras, ką daro. Pasakykite jam, kad nesiūbuotų valties ir
nenukryptų nuo kurso. Kontroliuoti mintis – štai koks turi būti proto darbas.
Dėl noro reikalai kiek keblesni – tai tikrų tikriausias inkaras. Būtų gerai jo
atsikratyti. Pavyzdžiui, „Samurajaus kelio“ esmė – gyventi taip, lyg jau būtum miręs.
Tada nėra ko prarasti ir bijoti. Taip pat ramiai reikia žengti į tikslą, tarsi jau
susitaikius su pralaimėjimu. Taip inkaro lynas bus nukirstas.
O jei susitaikyti niekaip nepavyksta, inkarą reikia bent jau pakelti. Tarkim: yra
noras, kuris perauga į ketinimą veikti, ir yra troškimas. Pastarasis – pirmiausia
nesėkmės baimė: taip karštai trokštu – net baisu, todėl kartu baiminuosi, kad
nepavyks. O kodėl bijau? Todėl, kad galvoju ne apie tikslą, o apie priemones jam
pasiekti. Troškimas sukuria perteklinį potencialą, kuris smarkiai iškraipo aplinkinį
energinį lauką, o tai sukelia pusiausvyros jėgų pasipriešinimą – jos ir trukdo
pasiekti tikslą.
Reikia vis priminti protui, kad jis galvotų apie tikslą kaip apie įvykusį faktą.
Žinoma, niūrios mintys kartkartėmis aplankys. Na, ir tegul, su jomis nereikia kovoti.
Svarbiausia – nepamiršti, kad visi šie nedideli svyravimai neturi atitraukti nuo
pagrindinio kurso.
Pagaliau galima sąmoningai apmaldyti troškimą. Kaip prisimenate, pasiūlymus
Programuotojas gavo kaip tik tuo metu, kai beveik buvo netekęs vilties, taigi
atleidęs mėšlungiškus troškimo gniaužtus. Tai galima padaryti ir sąmoningai. Juk aš
šito noriu? Tai kas gi trukdo, aš tai turėsiu.
Trečioji klaida – blaškymasis nuo vieno tikslo prie kito. Programuotojas
tiesiog negalėjo sulaukti, kada variantas pribręs ir materializuosis. Sunkiausia –
mokėti laukti išsaugant padėties šeimininko ramybę. Reikia ištverti išmėginimo
pauzę, kai nieko nevyksta. Tai savotiškas atsparumo patikrinimas.
Tokia pauzė neišvengiama, į ją reikia žiūrėti ramiai. Dažnai protas kelia paniką
pirma laiko ir paskubomis keičia kursą. O tikslas jau tuoj tuoj turėjo pasirodyti
horizonte – jis desperatiškai mosuoja rankomis, mėgindamas atkreipti aklo proto
dėmesį: „Na, palaukite gi jūs!“
Materialusis varianto įkūnijimas formuojasi panašiai kaip atspindys veidrodyje.
Jūs matote vaizdą, kurį regite savo mintyse, kitaip tariant – tikslinę skaidrę.
Variantų erdvės veidrodis nuo įprastinio skiriasi tik tuo, kad atspindys jame
išryškėja kiek pavėlavęs.
Įsivaizduokite tokią keistą situaciją. Jūs atsistojate priešais veidrodį, o ten nieko
nematyti – tuštuma. Ir tik pamažu, tarsi ryškinamoje nuotraukoje, ima aiškėti
atvaizdas. Jūs šyptelite, bet atspindyje matote vis tą patį rimtą veidą.
Lygiai taip pat veikia variantų erdvės veidrodis. Tik ten kur kas ilgiau vėluojama,
todėl pokyčių neįmanoma suvokti. Bet kaip galima šiame veidrodyje pamatyti
atvaizdą, jeigu vaizdas nuolat kinta? Atspindys dar nespėjo susiformuoti, o žmogus
jau skuba pakeisti skaidrę. Todėl atsiranda tik neaiški dėmė.
Ketvirtoji klaida – neigiama skaidrė. Kokį atvaizdą gali rodyti skaidrė, kai
apie save galvojama kaip apie nevertą ir nepasirengusį? O tikslinės skaidrės
Programuotojas išvis neturėjo. Jo protą buvo užvaldę rūpesčiai dėl priemonių tikslui
pasiekti.
Siekiant tikslo dalyvavo vien vidinis ketinimas. Veidrodis čia tik atspindėjo patį
kovos ir laukimo procesą, bet ne daugiau. Žinoma, įprasti būdai taip pat tinka tikslui
pasiekti, tik laukti teks nepalyginti ilgiau, pagaliau ir galimybių kur kas mažiau.
Rezultatas bus pasiektas greičiau ir patikimiau, jeigu mintyse bus žiūrima tokia
skaidrė, lyg tikslas jau būtų įgyvendintas. Džiaugsmingas pasirengimas turi vykti jau
dabar! Jūs turite puikuotis priešais veidrodį taip, tarsi laimėjimas jau būtų nulemtas,
tada ir atspindys bus atitinkamas.
Juk variantų erdvė – savitas paradoksalus restoranas. Ten nedera tiesiog sėdėti
ir laukti, kada padavėjas atneš pietus ant padėklo. Reikia elgtis taip, lyg patiekalai
jau atnešti. Stačiai apsimesti ir dėtis, kad viskas garuoja ant stalo.
Štai ir visa šio nepaprasto restorano paslaptis – padavėjas stebi jus iš už
portjeros ir atneš patiekalą tik tada, kai pamatys, kad jau kertate savo pietus.
Supraskite – čia visa esmė!
Penktoji klaida – judėjimas prieš variantų tėkmę. Ši klaida akivaizdi ir yra
tiesiog paviršiuje. Žinoma, jums suprantama, kodėl Programuotojas turėjo
nedvejodamas pasirinkti Arizonos bendrovę. Kai iškyla pasirinkimo klausimas,
pirmenybę reikia teikti tam variantui, kuris lengviausiai pasiduoda. Visus kitus su
tuo susijusius proto prasimanymus, kad ir kokie įtikinami jie atrodytų, galima drąsiai
atmesti.
Programuotojo protas, kaip jam būdinga, pasuko prieš variantų tėkmę ir
pasirinko svetimas duris, pro kurias, suprantama, buvo nelengva prasisprausti. O
juk nedviprasmiškai buvo parodyta, kad šalia jam buvo atvertos pagrindinės durys ir
rūpestingai paklotas kiliminis takelis!
Žinoma, svetimos durys paskutinę akimirką tiesiog užsitrenkė prieš nosį – tokia
visų svetimų durų savybė. Štai ko verti „protingi argumentai“, telieka skėstelėti
rankomis: „Kas gi galėjo žinoti?!“ Be abejo, niekas. Ir nebūtina žinoti. Reikia tiesiog
plaukti pasroviui variantų tėkme, ir viskas.
Šeštoji klaida – protas kontroliuoja scenarijų. Šios klaidos padariniai ne
tokie akivaizdūs, bet rezultatui ji tokia pat pražūtinga kaip visos kitos. Paprastai
protas, pernelyg pasitikėdamas savo jėgomis, mano suprantąs, kaip turi klostytis
įvykiai. O jei jie skiriasi nuo suplanuoto scenarijaus, vadinasi, nieko neišeina ir
viskas vyksta blogai. Toks požiūris pasuka gyvenimo linijos rodyklę į neigiamą
atšaką. Na, o ten viskas iš tikrųjų kur kas blogiau, negu galėjo būti.
Kiekvieną kartą, reikšdami savo požiūrį į vieną ar kitą įvykį, nulemiate savo
pasirinkimą dviejų variantų kryžkelėje. Prie tikslo artėjama per labirintą, kuriame
daugybė štai tokių atšakų. Protas su savo primityvia logika gali labai ilgai klaidžioti
painiame linijų kamuolyje.
O labirinto paslaptis iš tikrųjų labai paprasta – tai koordinavimo principas. Kad ir
kas vyktų, viskas veda į tikslą ir daroma kaip tik taip, kaip reikia. Vadovaujantis
tokiu požiūriu, gyvenimo linija visada kryps į palankią atšaką. Koordinavimas tiesia
trumpiausią ir geriausią kelią į tikslą.
Daugiausia kvailysčių protas pridaro, nesutikdamas priimti įvykių, kurie
neatitinka jo scenarijaus. Tokia proto savybė – viską valdyti. Ir su tuo nereikia
kovoti. Tiesiog proto kontrolė turi būti perorientuota į koordinavimo principo
laikymąsi ir sąmoningą judėjimą pasroviui variantų tėkme.
Septintoji klaida – protas nenori klausyti sielos balso. Tiesą sakant, visos
klaidos iš esmės yra vienos šitos, svarbiausios, padarinys. Protas be sielos, kaip ir
siela be proto – niekas. O kartu jų galimybės neribotos. Regis, koks turi būti kvaiša,
kai pridaręs tiek klaidų vėl jas visas kartoji. Bet visos šios nelaimės ištiko
Programuotoją kaip tik dėl jo nuostabaus proto.
Akivaizdu, blaivus protas be širdies balso mažai ko vertas. Žinoma, galima
apsieiti vien su protu ir gyventi kaip visi, remiantis sveikos nuovokos monolitu. Kam
įsileisti į gyvenimą stebuklą? Paprasčiau ir patikimiau sau tvirtinti, kad
transerfingas – tai, ko gyvenime nebūna.
Tada tenkinkitės prėskais gyvenimo vaisiais, o stebuklo nė nesitikėkite. Jeigu
žmogus neperžengia įprastinės pasaulėžiūros ribų, jo obuoliai, suprantama, visada
bumbsės į žemę pagal blaivaus proto dėsnius. Kitaip ir būti negali.
Dabar, žinodami magų aiškinimą, pamėginkite dar kartą nuo pradžios perskaityti
visą Programuotojo istoriją ir viską pamatysite kaip ant delno. Nors, reikia
pasakyti, šios istorijos pabaiga laiminga.
Mano bičiulis neįstengė ilgai savęs bausti. Jo siela veržėsi į laisvę ir galų gale
rado išeitį. Jis prisiminė kadaise neblogai piešęs. Neturėdamas jokios vilties, kad
pasiseks, jis patyliukais gaivino savo pomėgį.
Ir ką manote? Jo darbai buvo įvertinti ir sėkmingai pardavinėjami. Iš naujo gimęs
Dailininkas niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės taip trokšta jo paveikslų. Jam
atrodė, kad juose nieko ypatingo. Iš tikrųjų juose buvo tai, ko dažnai trūksta
žmonėms, kas labai vertinama ir kartu yra neįkainojama – sielos ir proto vienovė.
Šioje vienovėje gimsta žmogaus veiklos (įvairiausios) šedevrai.
Dabar Dailininkas – laimingas ir pasiturintis žmogus. Taip klausydamasis širdies
balso jis rado savo kelią. Vėliau jis man pasakojo, kad programuotojo profesija jam
niekada nebuvusi prie širdies. Ir jam niekada nepatikę kalbėti svetima kalba. Dabar
Dailininkas įsitikinęs – jam siaubingai pasisekė, kad niekur neišvažiavo. Kitaip jis
niekada nebūtų pasiekęs tokių laimėjimų.
Nors neaišku, galbūt jis vėl klysta, gal tapyba – ne vienintelė veikla, kuri jam prie
širdies. Labai galimas daiktas, kad vienas iš jo tikslų dingo Austrijoje ar Arizonoje.
Variantų erdvėje yra visa, ir kiekvienas žmogus gali turėti daugybę tikslų. Tereikia
pasirinkti savąjį.
Nereikia manyti, kad sielos polinkis yra tik dvasinėje sferoje. Programuotojo
istorija – klasikinis transerfingo pavyzdys. Bet neverta pamiršti, kad negalima
kopijuoti svetimos patirties. Kiekvienas turi savo kelią. Nebūtina ieškoti savyje
neįtikimų gabumų mokslams ar menams. Viskas kur kas paprasčiau. Tereikia
įdėmiai įsiklausyti į ryto žvaigždžių šnaresį – savo širdies balsą. Ir nereikia protu
slėgti sielos ir jos skubinti. Ji pati atsiskleis. Jai reikia tik proto dėmesio.
Baigiant teliko priminti pagrindinę tikslo siekimo schemą transerfinge. Radus
sielos ir proto vienovę reikia pasirinkti savo tikslą, o paskui plaukti variantų tėkme
pasroviui žiūrint mintyse tikslinę skaidrę, laikantis koordinavimo principo ir irklu
padėti vizualizuoti eigą. Viskas čia taip paprasta, kad susipainioti beveik
neįmanoma. Na, o kaip visa tai daroma, jau išsamiai išdėstyta knygose „Realybės
transerfingas“ ir „Obuoliai krinta į dangų“.
 Veidrodžių galerija

Štai atsitikimas iš mano gyvenimo: vėlus vakaras, mudu su žmona

važiuojame namo. Ji labai pavargusi (neišsimiegojo dėl darbo). Esu šiaip sau
vairuotojas, todėl atidžiai žiūriu į kelią nepažįstamame rajone. Pražiopsau
reikiamą posūkį ir nuvažiuoju porą kilometrų. Staiga žmona nubunda ir ima
šaukti, kad pravažiavau posūkį, koneveikia mane, lyg būtų paskutinė
Pompėjos diena. Stengiuosi valdytis, bet jos jausmai man persiduoda. Kodėl
tai įvyko? Juk nespinduliavau neigiamos energijos – žiūrėjau į kelią, nors ir
buvo nejauku, kad nekaip orientuojuosi. Uždaras ratas: mano būsena
nekokia, o dėl žmonos irzlumo šeimos nuotaika dar prastesnė. Žmonos aš
tikrai neperauklėsiu. Kokia gali būti taktika ir strategija tokiu atveju?

Kiekvienas žmogus susikuria pasaulio sluoksnį. Šie sluoksniai kertasi ir užkloja

vienas kitą. Negatyvizmo šaltinis gali veržtis į jūsų pasaulio sluoksnį iš svetimų
sluoksnių. Tik nereikia teikti tam reikšmės ir širsti, kad neigiamus jausmus skleidžia
jūsų artimieji.
Pasaulis – tai veidrodis, bet jis reaguoja vėluodamas. Vadovaukitės nuostata, kad
pasaulis rūpinasi jūsų patogumu ir gerove. Atkakliai ieškokite šios nuostatos
patvirtinimo net smulkmenose. Tegul tai tampa įpročiu. Laikui bėgant negatyvizmas
nesuvokiamu būdu dings iš jūsų gyvenimo. Net jūsų aplinka nebebus neigiamų
jausmų šaltinis. Nesukite galvos, kaip tai paaiškinti. Tiesiog nuolat taip elkitės.
Žiūrėkite, kas vyksta. Štai jūs nusiteikiate vadovautis teigiamu požiūriu ir
laukiate rezultato. O sulaukiate reakcijos, neatitinkančios šio požiūrio. Šis
atsiliepimas, tai yra atspindys, yra ankstesnio požiūrio padarinys. Jūs
neatsižvelgiate, kad vėluojama.
Kai pasekmės neigiamos, jūs elgiatės pagal vieną kurpalį, tai yra vėl neigiamai.
Jūsų požiūris persmelkia mintis ar persiduoda per veiksmus. Veidrodis, nespėjęs
sureaguoti į teigiamą jūsų nuostatą, vėl gauna iš jūsų neigiamą postūmį. Jūs vis
keičiate kursą, todėl neartėjate prie tikslo. Visa paslaptis – pastovumas. Jeigu
nuolat bus laikomasi nuostatos siekti tikslo, atspindys pasaulio veidrodyje po kurio
laiko atitiks šią nuostatą.

Kai ėmiau laikytis nuostatos „Mano pasaulis rūpinasi manimi“ ir „Kad ir kas
vyktų, viskas klojasi taip, kaip reikia“, vienas paskui kitą pasipylė
nemalonumai. Iš pradžių maži, paskui vis didesni. Kad ir pastarasis: tenka
keisti darbovietę, nes užmokestį nurėžė perpus. Protu suprantu, jog viskas
 daroma, kad būtų geriau, bet pasąmonėje vis tiek nervinuosi, širdį maudžia.
Patarkite, ką daryti ir ar turi taip būti?

Atrodo, dabartinės jūsų gyvenimo linijos smarkiai užkimštos šlakais. Kai užterštas
organizmas, gyvenantis netinkamai, pereina prie sveiko režimo, jis smarkiai valosi
ir skausmingos krizės neišvengiamos.
Maždaug tas pat dabar vyksta ir jūsų gyvenime. Jūs siunčiate pasauliui naujus
minčių pavidalus, o pasaulis aplink tarsi veidrodis persitvarko. Bet atspindžiui
veidrodyje pakeisti reikia laiko, todėl galimi nepatogumai – kaip jūsų atveju.
Nepulkite į paniką ir nenusiminkite. Ne tik kantrybe apsišarvuokite, jūs privalote
net džiūgauti dėl pokyčių, vykstančių jūsų gyvenime. Atrodo, pasaulis taip uoliai ėmė
rūpintis jumis, kad vyksta kone kapitalinis remontas, o per jį, kaip žinome, kai ką
tenka net griauti.
Svarbiausia – nežiūrėti į šiuos pokyčius kaip į neigiamus. Jeigu jūs
nenukrypstamai laikysitės ketinimo koordinavimo principo, netrukus įsitikinsite, kad
įvykiai, kurie jums atrodė nepalankūs, iš tikrųjų tokie nebuvo, priešingai, jie buvo
jums naudingi.
Sėkmė priklauso nuo to, kaip noriai protas priima jam neįtikimą žinią, kad
mintimis galima kurti savo pasaulio sluoksnį. Tik norėčiau įspėti, kad vengtumėte
dviejų kraštutinumų. Vienas kraštutinumas – pulti į nesveiką pakilumą. Turite
suprasti, kad nuo klaidų ir nesėkmių niekas neapsaugotas. Nesitikėkite, kad viskas
ir visada klosis sklandžiai. Palikite vietos pralaimėjimams. Priimkite atsitiktines
klaidas ir nesėkmes, nekovokite su jomis.
Kad ir kas nutiktų, juk galite paskelbti, kad ši nesėkmė yra jūsų laimėjimas. Jei
nusprendėte, kad pasaulis rūpinasi jumis, jūsų protas gali ir nežinoti, kas jam tinka.
Jūsų pasaulis tai žino geriau. Jūs – savo tikrovės šeimininkė, štai ir paskelbkite,
naudodamasi valdžia, kad tariama nesėkmė iš tikrųjų dirba dėl jūsų pergalės.
Kitas kraštutinumas – laikyti teigiamą nusiteikimą savo pareiga, versti save
visada būti patenkintą. Teigiamas nusiteikimas turi būti jūsų įsitikinimo, kad jums tai
naudinga, vaisius. Turite suvokti, kad jūsų požiūris kuria atspindį jūsų pasaulio
veidrodyje. Bet nereikia to laikyti pareiga. Juk jūs – laisva savo pasaulio karalienė,
vadinasi, kartais galite būti nepatenkinta ir aikštytis. Nesprauskite savęs į
priverstinius rėmus, stačiai suteikite sau malonumo šiuo pasaulio veidrodžio
žaidimu.

Nežinau, ką man daryti ir kaip elgtis. Suprantate, mano mama – na, žodžiu,
aš pykstu ant jos, esu įsižeidusi. Labai noriu jai atleisti, bet… nepajėgiu. Ji
nuolat netyčiomis pridaro man nemalonumų. Tai sunku (ypač materialiai), o
juk aš turiu šeimą – vyrą ir sūnų. Negaliu visų jėgų skirti motinai, todėl ir
kyla konfliktas – jaučiuosi kalta. Aš tikriausiai labai kvaila, tiesa? Bet kartais
einu iš proto!

Man nežinomos jūsų santykių su motina smulkmenos, todėl negaliu duoti konkrečių
patarimų. Greičiausiai visos jūsų bėdos susijusios su kaltės jausmu, kurio niekaip
neatsikratote. Jeigu jaučiate kaltę, į scenarijų būtinai bus įtraukta vienokia ar
kitokia bausmė. Pavyzdžiui, žmogus gali įsipjauti pirštą (geriausiu atveju) arba
užsikrauti sunkią pareigą, susidurti su nemaloniu rūpesčiu.
Beprasmiška kovoti su kaltės kompleksu. Kaltės neįmanoma atsikratyti,
nesvarbu – ji pagrįsta ar ne. Šią problemą galima išspręsti tik konkrečiu veiksmu.
Šio veiksmo esmė – nustoti teisintis. Štai net laiške teisinatės: „Aš tikriausiai labai
kvaila, tiesa?“ Negalima taip apie save kalbėti. Juk jūs atsispindite pasaulio
veidrodyje taip, kaip žiūrite į save. Reikia elgtis taip, lyg jums nebūtų dėl ko sau
priekaištauti. Tada veidrodis sukurs jūsų pasaulio sluoksnį, kuriame kaltės jausmui
nėra vietos.
Subarkite save kiekvieną sykį, kai tik apims noras teisintis. Uždrauskite sau tai
daryti. Teisinkitės tik kraštutiniu atveju, kai tikrai būtina paaiškinti savo poelgius.
Jeigu jūsų kaltės kompleksas gana stiprus, iš pradžių nepakenktų netgi šiek tiek
užgniaužti savo sąžinę. Kai tik įprotis teisintis išnyks, kaltės jausmas dings, taigi ir
bausmės scenarijus.

Ar aš tinkamai taikau transerfingo techniką, kai darau „taip ir štai šitaip“1?

Kur mano klaida?

Svarbu ne tai, ar jūs tinkamai, ar netinkamai ką nors darote, svarbu tai, kiek pats
tikite savo teisumu. Jeigu manote, kad elgiatės blogai, – jūs klystate, kad ir ką
darytumėte. Jeigu abejojate, ir veidrodis jus atspindės dvejojantį.
Įsivaizduokite tokią situaciją. Jūs atėjote į galeriją, kur vietoj paveikslų ant sienų
kabo vieni veidrodžiai. Visi skirtinguose rėmuose, bet jų esmė ta pati – tai
veidrodžiai, kuriuose matote savo atspindį. O aš esu jūsų vadovas šioje veidrodžių
galerijoje.
Tarkim, užduodate man klausimą, kokią tikslo įgyvendinimo metodiką jums geriau
pasirinkti – tą ar šitą, o gal, pavyzdžiui, vertėtų pasidomėti savo karma? Vadinasi,
jūs manęs klausiate: „Į kurią galerijos salę man geriau eiti?“ Mano atsakymas: į bet
kurią, ten, kur veržiasi jūsų siela ir protas. „O kaip tinkamai laikytis pasirinktos
metodikos?“ – pateikiate dar vieną klausimą. Vadinasi, jūs domitės, kaip jums stovėti
priešais veidrodį, kad atsispindėtumėte jame.
Kad ir kaip stovėtumėte priešais veidrodį, jūs jame atsispindite, galite neabejoti.
Jums telieka pasirinkti veido išraišką, kurią norite išvysti atspindyje. Čia jau jums
spręsti. Jeigu norite pamatyti atspindyje linksmą veidą, neklauskite, kaip jums
reikėtų šypsotis. Tiesiog šypsokitės, ir viskas. Jeigu norite pamatyti veidrodyje
niūrią fizionomiją – nutaisykite ją, juk žinote kaip. Kam tokie klausimai?
Štai čia transerfingo esmė: jūs pats formuojate atspindį pasaulio veidrodyje.
Apibrėžkite, nusakykite savo ketinimą išraiška ir suteikite sau malonumo
stebėdamas, kaip keičiasi atspindys. Naudokitės savo teise būti teisus. Tarkite sau:
„Aš geriau žinau, kurį veidrodį pasirinkti ir kaip priešais jį stovėti!“ Kaip tik taip
pasielgtų vaikas, atsidūręs veidrodžių galerijoje. Suaugusieji pamiršo, kad kadaise
žinojo, kaip elgtis. Suprantate, apie ką aš kalbu?
Reikia lengvai žiūrėti į visas technikas, tai yra laikytis jų paliekant laisvės savo
traktuotei ir improvizacijai. Domėdamiesi, kokia mano nuomonė apie jūsų veiksmų
metodologiją, jūs prašote patarimo, kokias jums reikia daryti priešais veidrodį
grimasas. Na, o aš čia kuo dėtas? Jūs vėl stovite priešais veidrodį ir klausiate mane:
„Ar teisingai veidrodis mane atspindi?“
Veidrodis – panašiai kaip Stanislavo Lemo „Soliaris“ – tik kartoja jūsų mintis. Jei
jūs jaudinatės dėl savo bėdų – jaudinkitės, ir jos bus su jumis tol, kol jūs su jomis.
Kol jaudinatės dėl rūpesčių, jūs paprasčiausiai vargstate dėl jų. Ar ne paprasčiau
spjauti į tai, ko norite atsikratyti, ir galvoti apie tai, ką norite pasiekti? Jei pasukote
į Antarktį, ten būsite, ir nesvarbu, kur esate: Afrikoje, Amerikoje ar Azijoje.
Svarbiausia – pasirinkti tikslą ir laikytis pastovaus kurso į šį tikslą. Štai ir viskas, ko
iš tikrųjų reikia.

1 Veiksmų aprašymas praleistas (aut. pastaba).

 Švytuoklės jaukinimas

Mes sugalvojome, sukūrėme ir įsiūbuojame savo pačių švytuoklę. Projektui

jau dveji metai, jis gana ambicingas, daug padaryta, bet kol kas pinigų
neduoda. Nesakyčiau, kad mes bukai sėdime ir laukiame, kada gi ateis
sėkmė. Ne, dirbame, bet einasi sunkiai. Mano klausimas toks: kaip kurti
švytuokles, kaip jas valdyti ir stiprinti?

Iš dalies ši tema jau nagrinėta knygoje „Obuoliai krinta į dangų“. Pridurti galiu štai
ką. Kai grupė žmonių ima mąstyti viena kryptimi, tai palieka pėdsakus. Bendra
minčių spinduliavimo energija niekur nedingsta, ji virsta energiniu informaciniu
dariniu – švytuokle. Kiekviena struktūra sudaro savo švytuoklę, stūksančią virš jos
kaip energinis informacinis antstatas.
Visos struktūros gyvena ir vystosi ne tik dėl žmonių – jos elementų – sąmoningų
veiksmų. Struktūrą valdo švytuoklė, panašiai kaip automatinio mechanizmo darbą
valdo algoritmas. Struktūros nariai gali atlikti nevaržomus veiksmus, bet jų
motyvacija nėra laisva ir jie priversti nesąmoningai veikti struktūros labui.
Pavyzdžiui, valdininkų aparatas nepraleis į vadovaujamą postą puikių duomenų
darbuotojo, nors visi supranta: jis – geriausias. Į šį postą bus paskirta vidutinybė,
labiausiai atitinkanti struktūros interesus, tai yra ne geriausias, o tinkamas žmogus.
Visus tokius reikalus kaip valdantis antstatas tvarko švytuoklė.
Švytuoklė neturi sąmoningo ketinimo, bet žmonių motyvaciją veikia taip, kad savo
struktūrą kuo labiau sustiprintų, o konkurentų padėtį susilpnintų. Gali atrodyti, kad
visa tai sąmoningai daro patys žmonės, bet yra ne visai taip. Struktūros nariai,
veikiami švytuoklės, jai nesąmoningai paklūsta. Nors būna, kad žmonių ketinimas
paima viršų ir jie veikia prieš struktūrą, ją destabilizuodami.
Žinant, kokie yra švytuoklės ypatumai, galima teisingai išdėstyti įmonės plėtros
strategijos prioritetus. Reikia suprasti, kad struktūros klestėjimas atitinka
švytuoklės interesus, todėl ją reikia visokeriopai stiprinti.
Kuo daugiau atramos taškų turi švytuoklė, tuo ji stipresnė. Vadinasi, daugiausia
pastangų reikia skirti tiems atramos taškams, pavyzdžiui, skirstymo tinklui, kurti.
Įmonės vadovas sakys: „Šitai ir pats žinau!“ Nieko jis nežino. Tiksliau tariant, žino,
bet nesuvokia. Jo protas lyg ir informuotas, kad skirstymo tinklas atlieka svarbų
vaidmenį, bet stereotipas: „Geriausia įmonė – tai įmonė, gaminanti geriausią
produktą“, – labai dažnai verčia jį mesti visas jėgas geriausiam produktui kurti.
Kaip jūs tikriausiai žinote, geriausiai parduodami produktai – anaiptol ne geriausi,
tai aiškių aiškiausia.
 O kas yra geriausias produktas? Čia vėl vadovo protas tvirtina: „Mes gaminame
šedevrus!“ Bet tai jo, gamintojo, požiūriu. Šedevras gali visai neturėti paklausos.
Paklausą nulemia variantų tėkmė. Todėl pagrindines rinkodaros jėgas reikia mesti
ne savo „šedevrų“ skiriamosioms savybėms reklamuoti – kur kas svarbiau nustatyti
dabartinę paklausą ir jos kitimo tendencijas.
Lyg ir visiems suprantama, bet vėlgi – žmonės ne žino, o yra informuoti. Jie
tiesiogine prasme miega ir kuria identiškas švytuokles, nesusimąstydami, kaip
išsiskirti ir gaminti deficitą, apie jį niekas dar nenutuokia, bet tai jau bręsta. Todėl
reikia išeiti iš rikiuotės ir traukti savo keliu. Visi įspūdingi laimėjimai buvo pasiekti
tik tada, kai verslininkas imdavo daryti ne taip, kaip dauguma. Kad rastum Savo
kelią, reikia klausytis širdies balso. Atrodytų, tokia lyrika su verslu neturi nieko
bendro. Daugelis nekreipia dėmesio į intuityvius jausmus, vadovaujasi tik proto
balsu, ir tai nematoma, bet principinė klaida.
Transerfingas labai konkrečiai pagrindžia tiesą, kad sielos balsas kur kas
pranašesnis už proto balsą. Tai ne tuščia filosofija, o tikrovė. Dirbant struktūroje,
reikia atsižvelgti į nesąmoningą savo motyvaciją, nes ją formuoja švytuoklė.
Pavyzdžiui, parinkdami darbuotoją į vadovaujamas pareigas, žmonės linkę kliautis
protu, kuris sako, kad reikia iškelti geriausią. Jeigu silpnas pasąmonės balsas siūlo
kitą kandidatūrą, vadinasi, reikia atidžiai įsiklausyti, nes švytuoklė ragina išrinkti tą,
kuris labiausiai tinka pareigoms. Gali atsitikti, kad geriausiasis – dėl energijos,
minčių, iniciatyvos – sužlugdys įmonę, o tinkamiausias padės įmonei stabiliai dirbti ir
kritinę valandą priims vienintelį teisingą sprendimą.
Reklama irgi didina atramos taškų skaičių. Kuo daugiau žmonių, kurių mintyse
sukasi informacija apie produktą, tuo stipresnė švytuoklė. Bet čia yra vienas
esminis ypatumas. Daugelio reklamos užsakovų klaida yra ta, kad jie labiausiai
stengiasi išgirti produktą. „Mes stačiai nuostabūs, mes jums būtini, pirkite mus!“
Transerfingo požiūriu prekę reikia pristatyti visai kitaip. Pagrindinė reklamos
formulė turi skambėti šitaip: „Mus perka visi!“ Štai taip paprastai, ir nieko
nereikalingo. Tai reikia pateikti kaip akivaizdžią tiesą, kaip savaime suprantamą
dalyką. Kas tuomet vyksta? Tokia reklama iškart nušauna du kiškius. Pirma,
slapčiomis kiekvienas supranta, kad ne visi pultų pirkti blogo produkto, o jeigu
puola, vadinasi, jis geriausias. Bet svarbiausia – minios mintys sutelkiamos į tai, kad
ši prekė – geriausiai parduodama. Daugybė galimų pirkėjų nejučiomis patvirtins
gamintojo galutinio tikslo formulę. Įsivaizduojate, kokią galią turi minčių pavidalas,
jeigu jas vienu metu skanduoja daugiabalsis choras?! Todėl charizmos debesis, apie
kurį buvo kalbama „Obuoliuose“, įsikūnys materialiojoje tikrovėje. Pasaulis kaip
veidrodis pavers žmonių mintis tikrove. Pirkėjai patys sukurs reklamuojamo
produkto madą.
Dar labai svarbu garantuoti, kad visi darbuotojai sutartų esminiais klausimais. Jei
vienybės nėra, būtinai reikia rasti būdą jai pasiekti. Visų struktūros elementų
ketinimas turi būti nukreiptas į vieną pusę. Kitaip švytuoklė ilgai nešvytuos. Vien
vadovo valios nepakanka. Kolektyvo vienybė siekiant tikslo – didelė jėga. Bendras
ketinimas stiprina švytuoklę ir užpildo tikslinį variantų erdvės sektorių. Svarbiausia
– užkirsti kelią neigiamoms mintims. Įmonės, kuriose darbo diena prasideda
visuotine rauda, kad nėra pinigų, – pasmerktos. Tokia minčių raiška jos pačios kuria
savo tikrovę. Trūks plyš visi turi užsikrėsti bendra teigiama nuotaika, visuotinai
orientuotis į tikslą, tarsi sėkmė būtų neišvengiama. Kuo skiriasi noras nuo ketinimo,
išsamiai papasakota knygoje „Realybės transerfingas“.
Reikia iškelti strateginį tikslą, sušaukti žmones ir jiems paaiškinti, kaip naudoti
tikslinę skaidrę. Būtina įtikinti darbuotojus, kad bendras ketinimas yra stipriausia
tikrovės kūrimo priemonė, kad tai daroma įmonės, taigi ir jų pačių labui. Ir skelbti
darbą su tiksline skaidre mintyse viena iš svarbiausių pareigų. Netgi galima
susirinkus bent pusvalandį kasdien kartu piešti klestinčios įmonės paveikslą. Tik
viena sąlyga: teigiamų tokių renginių rezultatų reikia tikėtis tik tuo atveju, jeigu jie
vyks nuolat. Kitaip tai bus beprasmiškos ir, beje, kvailos svajonės. Nuolatinis ir
kryptingas visų darbuotojų darbas su tiksline skaidre, nors tai atrodys kiek
neįprastai, tikrai pasiteisins. Juk kai kuriose įmonėse daroma gamybinė mankšta, ir
niekas nemano, kad tai kvaila.
Gera tokio požiūrio iliustracija ir jo veiksmingumo patvirtinimas yra visiems
žinomas japonų „ekonominis stebuklas“. Iš silpnai išsivysčiusios žemdirbių šalies
Japonija per trumpą laiką virto viena iš pirmaujančių aukštųjų technologijų
valstybių. Vienas svarbiausių spartaus ekonomikos kilimo veiksnių buvo nacionalinis
japonų bruožas – vieningumas. Atitinkamas buvo ir darbo organizavimas. Skiriamoji
Japonijos įmonių savybė – ypatinga ideologija, raginanti visą kolektyvą bendrai
stengtis, kad būtų sėkmingai plečiama gamyba. Visų ir kiekvieno siekiai
orientuojami į įmonės gerovę. Japonai net ir po darbo eina ne namo, o į kavinę, ten
su kolegomis toliau svarsto gamybines temas.
Žinoma, nebūtina mėginti pritaikyti tos pačios patirties sau, juo labiau prievarta
primesti transerfingo praktikos. Svarbu, kad žmonės suprastų metodo esmę ir patys
panorėtų jį naudoti. O tam pirmiausia reikia, kad jie būtų patenkinti ir suinteresuoti.
Štai čia pravers freilingo principai – puiki priemonė personalo vadybai ir
rinkodarai.
Dar viena švytuoklės savybė, kurią galima panaudoti, yra jos siekimas didinti
konflikto energiją. Šis konfliktas kyla ne struktūroje, o susidūrus su priešininkais.
Nereikia bijoti konfrontuoti su konkurentais, žinoma, nepamirštant sveiko proto.
Tai tik padidins švytuoklės jėgą. Versle neretai griebiamasi įvairiausių metodų,
kuriais siekiama pakirsti konkurento stabilumą. Pagaliau kuo daugiau triukšmo, kuo
didesnis skandalas, tuo tampate žinomesnis. Tokia tikrovė.
Žodžiu, transerfingo principų išmanymas leidžia aiškiai sudėlioti prioritetus, tai
yra pasirinkti strategijos kursą daugeliu klausimų. Remiantis šiais principais, galima
padaryti valdymo strategiją skaidrią, vadinasi, veiksmingą. Jeigu daugiausia
dėmesio bus skiriama švytuoklei stiprinti, ji pati atliks didumą darbo, susijusio su
savo struktūros plėtra. Kai švytuoklė įgis pakankamai jėgos, ji pati pasirūpins, kad
tinkamus vadovaujamuose postuose pakeistų geriausieji, kad produktas būtų ne tik
parduodamas, bet ir puikios kokybės, ir kad struktūra klestėtų.
 Svetimas ketinimas

Didelių norų neturiu – gyvenu tik savo vaikų laime. Beprotiškai juos myliu ir
visą gyvenimą meldžiau: „Viešpatie, padaryk mano vaikus laimingus!“ Štai
čia ir buvo klaida. Vyresnysis sūnus (dvidešimt dvejų metų studentas) man
prisipažino, kad vartoja narkotikus ir jaučiasi laimingas. Tai bent
primeldžiau… Kiekvienas savaip supranta laimę. Pasirodo, reikėjo nurodyti:
kad būtų protingas, sveikas ir stiprios dvasios. Žinoma, dabar meldžiu, kad
Viešpats atvestų jį į teisingą kelią. O sūnui pasakiau, kad labai jį myliu ir
tikiu, kad jis pats susidoros su šia bėda. Ir tikrai tikiu, kad viskas susitvarkys.
Bet mano širdis kaskart apsipila krauju. Sunku patikėti, gydau žmones juos
masažuodama, atkuriu jų energijos lauką, o sūnui nieko negaliu padaryti.
Mano ašaros plūsta upėmis, tiesa, tik kai aš viena. Nelengva valdyti tokią
valtį, kurioje tu ne vienas, o su vaikais. Tiesą sakant, nesuprantu, kaip čia
galima naudoti ketinimo koordinavimo principą, ir apskritai, koks čia gali
būti ketinimas – juk šito nepavadinsi apmaudžia aplinkybe.

Nereikia manyti, kad savo ketinimu galite smarkiai paveikti kitų žmonių likimą. Jūs
galite valdyti tik savo pasaulio sluoksnius. Aplinkiniams galite daryti poveikį tik
netiesiogiai, per pusiausvyros jėgas. Svetimas priešiškas ketinimas gali veikti
pasaulio sluoksnį švytuoklėmis, bet tai jau kitas klausimas.
Svarbiausia frazė jūsų laiške: „Beprotiškai juos myliu…“ – atskleidžia problemos
esmę. Jeigu rato stipinus vienoje pusėje pernelyg įtempsime, jie išsikreivins kitoje
pusėje. Lygiai taip pat išsikreipia tikrovė. Kuo stipriau mylite ir dievinate savo
vaikus, tuo daugiau bus priežasčių nusivilti. Taip pusiausvyros jėgos stengiasi
atkurti balansą.
Koordinavimo principas čia niekuo dėtas. Artimųjų atžvilgiu reikia vadovautis
transerfingo taisykle: būti savimi ir kitiems leisti tokiems būti. Turite paleisti vaikus
ir neslėgti jų savo meile. Kitaip ryškėja toks energinis vaizdas: „Taip jus myliu, kad
dabar pasmaugsiu!“ Vaikai negali atvirai išsivaduoti iš jūsų glėbio, todėl ir skrajoja
tarsi lapai, nešiojami pusiausvyros jėgų vėjo. O šis vėjas nukreiptas ten, kur vyksta
dalykai, už kuriuos nevalia mylėti.
Kartu reikia suprasti, kad ne viską, kas vyksta, nulemia tik metafizinės
priežastys. Galbūt jūsų įtaka čia apskritai nevaidina jokio vaidmens. Bet vaikams
galite padėti laikydamasi transerfingo taisyklės.

Kaip apsisaugoti nuo skausmo ir švytuoklių poveikio – lyg ir aišku.

 Pasakykite, kaip apsisaugoti nuo artimųjų, tėvų sielvarto ir baimių? Manau,
jų nerimas mums toks pats pavojingas kaip mūsų pačių patiriamas skausmas
ir kančia.

Jei nepavyksta jiems išaiškinti neigiamo požiūrio žalos, tai niekaip neapsisaugosite.
Bet jų įtaka jūsų gyvenimui ne tokia ir didelė, nes kurdami savo pasaulio sluoksnį
daugiausia pasidarbavote patys. Giminaičių jaudulys ir baimės dėl kurių nors jūsų
gyvenimo aspektų vaidina teigiamą vaidmenį, nes pusiausvyros jėgos stengsis
atkurti balansą. Kuo didesni jų būgštavimai, tuo geriau klostysis jūsų reikalai. Šiaip
ar taip, svarbiausia – neteikti didelės reikšmės tam, ką apie jus kalba artimieji. Nes
jeigu manysite, kad jie gali smarkiai paveikti jūsų pasaulio sluoksnį, taip ir atsitiks.
Juk pasaulis kaip veidrodis atspindi jūsų įsitikinimus.

Dėl susiklosčiusių visuomeninių, šeimos ir kitų aplinkybių mes dažnai ne

vieni – šalia visada kas nors yra. Pasiremkime kokios nors poros pavyzdžiu.
Vienas jų nori pakeisti savo gyvenimo sąlygas, savo sluoksnį, jis teigiamai
žvelgia į aplinkinį pasaulį ir ant jo tuoj tuoj pasipils aukso lietus. Lietus šiuo
atveju lis ne ant kurio nors vieno, bet ant abiejų. Atrodytų taip. Bet
porininkas gyvenime mato tik tai, kas neigiama, bloga, ir nenori keisti
požiūrio. Jeigu tikime logika, nematyti jam sėkmės kaip savo ausų.
Klausimas, tiesą sakant, štai koks: katras katrą dviejų įveiks? Nesinori
svarstyti varianto „eikite į priešingas puses ir kiekvienas gaukite savo“. Bet
protu supranti, kad čia sutrikęs priežasties ir pasekmės ryšys. Arba pirmąjį,
optimistą, sėkmė aplenks dėl antrojo pesimizmo, arba ant antrojo,
paniurėlio, pasipils nepelnytas pertekliaus srautas.

Jei kalbėsime tik apie metafizinį tikrovės kūrimo aspektą, tai teigsime, kad
kiekvienas žmogus mintimis kuria savo tikrovę. Veidrodis tiksliai atspindi jūsų
pasaulėjautą. Su kokiu požiūriu jūs stojate priešais šį veidrodį, tokį atspindį ir
matote. Toks dėsnis. Jums neturėtų rūpėti, kaip šis atspindys sukuriamas. Jūsų
užduotis – nukreipti mintis, o tiksliau, ketinimą, reikiama linkme.
Jeigu darysite tai nuolat ir kryptingai, ketinimas įsikūnys tikrovėje. Ir kiti žmonės
niekaip negalės jums sutrukdyti. Priešingai, jei artimieji bus kliūtis, jie
paprasčiausiai išnyks iš jūsų aplinkos. Tarkim, jūs išvažiuosite nuo jų kur nors toli
toli. Štai ką tikrai žinau. Kiti samprotavimai – pavyzdžiui: „kai kam lemta mintimis
susikurti laimę, o kai kam ne“, – ne daugiau kaip abstraktūs spėliojimai. Ko nežinau,
apie tai nekalbėsiu.
Bet reikia suprasti, kad esate visavaldis savo pasaulio sluoksnio šeimininkas tik
tuo atveju, jeigu jūsų ketinimas nukreiptas į tai, kaip jį sutvarkyti. Jei neturite jokio
tikslo ir nekontroliuojate savo požiūrio į aplinkinę tikrovę, palikdami mintis
savieigai, jūsų likimo laivelis darosi nevaldomas, ir bangos jį neša ten, kur nori. Jūsų
namai virsta niekieno daržine, į kurią kiekvienas gali įlįsti ir daryti joje ką nori.
Svetimas ketinimas jūsų pasaulio sluoksnį gali paveikti netiesiogiai – per
pusiausvyros jėgas. Kai apie jus laikomasi nuomonės, neatitinkančios tikrovės,
atsiranda poliarizacija. Pusiausvyros jėgos stengsis atkurti balansą. Paprasčiausias
būdas – priversti jus elgtis visai priešingai, nei apie jus manoma. Jeigu neturite
pagrindų ir jūsų pasaulėjauta yra amorfiško pavidalo, tuomet pusiausvyros jėgų
vėjui jūsų laivelis bus žaisliukas. Kad šitaip nenutiktų, reikia užsiiminėti
transerfingu, tai yra turėti aiškiai orientuotą ketinimą ir valdyti savo mintis, o ne tik
kapanotis gyvenimo aplinkybėse.

Jeigu negalvoju apie nemalonumus, jaučiuosi gerai, o žmona, priešingai,

puola į paniką, – kokio scenarijaus tikimybė didesnė? Ar čia lems tai, katro
energinis potencialas didesnis?

Kai jūs gyvenate šalia, jūsų sluoksniai vienaip ar kitaip susikerta. Tiek gera, tiek
bloga gali tekėti iš vieno sluoksnio į kitą. Žinoma, energijos lygis vaidina tam tikrą
vaidmenį. Bet svarbiausias veiksnys vis dėlto yra ketinimas. Bendras žmonių, kurių
tikslo nuostatos skirtingos, gyvenimas panašus į dvi surištas valtis. To, kuris
sąmoningai siekia tikslo, burė išpūsta vėjo ir nustatyta tiksliai pagal kursą. O kito,
plaukiančio ten, kur neša bangos, burė tik plazda vėjyje – nepadeda, bet nelabai ir
trukdo. Nors jei porininkas turi patologinį polinkį į negatyvizmą, jo valtis gali
stabdyti bendrą judėjimą.
Tačiau neverta labai nusiminti, jeigu jūsų artimasis nenori laikytis transerfingo
principų. Visiškai pakanka, kad jūs jų laikotės. Jeigu jūs teigiamai nusiteikęs, tai į
artimojo sluoksnį skverbiasi vis daugiau gerų minčių, vadinasi, jis turi vis mažiau
priežasčių būti nepatenkintas. Šiaip ar taip, valdoma valtis pasieks tikslą, net jei jai
teks būti vilkiku. Svarbiausia – stebėkite savo požiūrį į pasaulį ir nukreipkite mintis
pasirinktu kursu. Jeigu šiuo požiūriu viskas gerai, visa kita – nesvarbu.

Bandau pritaikyti savo gyvenime transerfingo teoriją. Kartais nustembu

supratusi, kad – taip! – veikia. Man kilo toks klausimas: ką daryti, jeigu
mama įsitikinusi, kad aš – nevykėlė, gyvenu vos ne skurdžiai, o vėliau bus
dar blogiau, ir kad aš pati kalta dėl tokios dalios? Ji stipri moteris, visą
gyvenimą mėginanti valdyti mane (stengiuosi nereaguoti į jos patarimus,
kaip turėčiau gyventi), bet atrodo, kad ji siunčia man labai stiprius
neigiamos energijos impulsus. Ir visos mano nuostatos anksčiau ar vėliau
atsitrenkia į kliūtis. Mama – jokių argumentų nepripažįstantis žmogus. Ir
kalbėtis su ja, įtikinėti, kad man viskas puikiai sekasi ir kad aš gyvenu gerai,
– beprasmiška. Ji turi vieną atsakymą: „Aš to nematau!“

Motina daro poveikį jūsų pasaulio sluoksniui kaip tik todėl, kad kreipiate į tai
dėmesį – „…bet atrodo, kad ji siunčia man labai stiprius neigiamos energijos
impulsus“. Kartoju dar sykį: pasaulis kaip nepriekaištingas veidrodis abejingai ir
tiksliai atkuria paveikslą, kurį jūs pati piešiate savo nerimu ir būgštavimais. Siela ir
protas visada pasiekia vienovę, kai piešiama bloga ateitis. Iš tikrųjų ne motina daro
neigiamą poveikį, o jūs pati, nes taip manote.
Turite keisti savo požiūrį – suprasti vieną paprastą dalyką. Kai žmonės,
nesvarbu, artimi ar ne, mano ir kalba apie jus tai, kas neatitinka tikrovės, kitaip
tariant, iškraipo tikrą vaizdą, pusiausvyros jėgos stengiasi jį ištaisyti. Dėl šių jėgų
veikimo visada išryškėja tendencija keisti vaizdą į priešingą pusę.
Tik labai reikėtų vengti nepelnytų pagyrų – ditirambų savo adresu. Kai jus
pernelyg liaupsina, reikia sugalvoti, „ką čia blogo iškrėtus“, kad pati atgautumėte
pusiausvyrą. Pavyzdžiui, jeigu kalbama, kad esate protinga, atsistokite keturpėsčia
ir labai protingu veidu pamėgdžiokite garsus, kuriuos išleidžia koks nors kanopinis
gyvūnas. Jeigu žavimasi jūsų jėga, apalpkite. Jeigu pavydima jums gerovės,
paprašykite paskolinti pinigų. O jeigu turima įžūlumo tiesiai pareikšti, kad esate
nepakartojama, nutaisykite baisią išraišką.
Visai kitas dalykas, kai jus be reikalo bara arba užgaulioja. Kuo blogesnė bus
kitų nuomonė, tuo geriau klosis jūsų reikalai. Bet tik su sąlyga, kad neišsigalvosite
visokių kvailysčių, neva svetimas ketinimas gali įsibrauti į jūsų pasaulio sluoksnį.
Jeigu jūs neteikiate reikšmės svetimam piktam ketinimui, jis stačiai atšoka nuo jūsų
it žirnis nuo sienos. Pati pagalvokite: visais laikais netrūkdavo tautos nekenčiamų
politinių veikėjų. Įsivaizduokite, kas tokiems veikėjams būtų nutikę, jeigu svetimas
ketinimas būtų daręs jiems nors mažiausią poveikį.
Tad susidūrus su neigiamu požiūriu į save lieka tik tyliai kikenti ir su
pasitenkinimu trinti delnelius. Džiaukitės!
Tiesiog transerfingas

Knygos „Realybės transerfingas“ skaitymas stumiasi labai lėtai. Pirmą tomelį

perskaičiau per maždaug aštuonis mėnesius. Gal ją labai sunku suprasti?..
Kai kuriuos skyrius tenka skaityti po kelis kartus. Gal ji pati reikalauja, kad
būtų skaitoma lėtai, sugromuliuojama ir apmąstoma visa, kas parašyta…
Žodžiu, mano suvokimo rezultatai tikrai nekokie.
Dar kai kas labai svarbu: sunku, labai sunku, atsikratyti perteklinio
potencialo. Lyg iš niekur nieko pajuntu dėl jo kylančią įtampą. Jau žinau, kad
negalima perkaitinti padėties jausmų požiūriu, o ką daryti, jei esu jausmų
žmogus? Kitaip negaliu.
Noriu papasakoti, ką esu pastebėjęs. Dalykas štai koks. Stebėdamas save
seniai atkreipiau dėmesį į vieną reiškinį, juo remdamasis dabar ir siekiu savo
tikslų. Dirbu telekomunikacijų srityje, didelėje bendrovėje. Esu atsakingas
už kelis barus šioje šakoje, gaunu nuo pajamų šiek tiek procentų. Išmokau
gauti savo veiklai energijos, tai yra pritraukti sėkmę kaip tik darbo sferoje.
Ir, kaip manote, kur čia paslaptis? Ogi profesinės literatūros skaitymas.
Žodžiu, būna, tiksliau, anksčiau būdavo, kad dirbti nesinori, klientų nėra,
projektų – jokių. O dabar dažnai užgriūva darbai: ir klientų nežinia iš kur
atsiranda, ir pačios sunkiausios užduotys lengvai įveikiamos, ir asmeninių
interesų paisoma be ypatingos įtampos.
O štai kaip to pasiekiau: pasirūpinau, kad turėčiau visapusišką informaciją
apie darbą – tai keli periodiniai žurnalai telekomunikacijų tema. Interneto
naujienlaiškiai ir mokama paraiškų prenumerata. Žodžiu, visa, ko reikia, kad
apsikrautum informacija nuo kojų iki galvos ir įniktum į ją. Taigi einu,
nusiperku man reikalingą žurnalą ir pradedu skaityti. Taip taip – tiesiog
skaityti. Vakarais, kartais naktimis, per pietų pertrauką, žodžiu, visada, kai
tik yra galimybė.
Ir kas gi vyksta? Ogi štai kas: po kurio laiko, praėjus maždaug savaitei,
aplink mane viskas pagyvėja. Beveik iš niekur atsiranda galimų klientų,
jiems ką nors parduodi arba pasiūlai. Kaip iš oro pažyra įvairių projektų.
Visur matai savo naudą, interesą, aktyviai vykdai projektus, dirbi su
klientais. Jauti, kad viskas vėl atgijo, ėmė suktis, kad tu vėl įvykių centre.
Klientų atsiranda savaime, senais kanalais, kuriuos jau buvai pamiršęs.
Ankstesni ryšiai atkuriami, mezgasi nauji santykiai. Čia iš tiesų veikia
magija.
Vėliau žengiau toliau. Ėmiausi informacinių leidinių atrankos. Pradėjau
 įvairinti savo žinių valgiaraštį, konkrečiai – nusprendžiau kartą per mėnesį
pirkti politinį žurnalą. Ir ką gavau po kurio laiko? Mane pradėjo stumti į
viršų tarnybos laiptais. Ėmė plaukti nauji pasiūlymai, nors ne itin to siekiau.
Grynų gryniausia mistika. Kitaip nepavadinsi.
Dabar atidžiai nagrinėju jūsų knygą. Būtent nagrinėju, nes žodis
„skaitau“ čia visiškai netinka. Ją reikia studijuoti kaip atskirą akademinį
kursą institute. Jūs rašėte: „Kad variantas įsikūnytų, jį turi apšviesti jūsų
energija.“ O kokia konkrečiai energija? Jeigu jausminė, tai būtų tikrų
tikriausias perteklinis potencialas. Kaip įgauti reikiamos energijos ir ją
apibrėžti? Kaip sužinoti, kokia konkrečiai informacija pritraukia reikiamus
variantus? Būtų gerai žinoti, kokį konkrečiai tikslą koks informacinis
pagrindimas atitinka. Štai tada tikrai būtų magija.

Jokios magijos čia nėra. Magija įprasta reikšme – kai vyksta kas nors tokio, ko
negali paaiškinti. O čia viskas kur kas paprasčiau. Kiek sykių turiu kartoti, kad jus
supančiame pasaulyje kaip veidrodyje atsispindi visa jūsų pasaulėjauta? Savo minčių
pavidalais jūs sukuriate savo pasaulio sluoksnį. Kad suprastumėte, kas jums darosi
ir vyksta aplink jus, pakanka atkreipti dėmesį į savo mintis.
Kai jūs įninkate į specializuotą literatūrą, jūsų minčių eiga tampa tvarkinga, o
pasaulio veidrodyje ryškėja atitinkamas atspindys. Kas įeina, tas ir išeina. Banalu.
Paprasčiau nebūna.
Na, o jei viskas taip paprasta, kodėl norai neišsipildo, o svajonės
neįgyvendinamos? Ir čia viskas banalu. Žmonės nevykdo dviejų visiškai paprastų
sąlygų.
Pirma, pasaulio veidrodis reaguoja vėluodamas, kad minčių pavidalas
materializuotųsi, reikia laiko. Bet žmonės nepratę laukti. Juk jei veiki
vadovaudamasis vidiniu ketinimu, padariniai išryškėja iškart. O vidinio ketinimo
darbas nematomas, priežasties ir pasekmės ryšius sunku pastebėti. Todėl žmonės
netiki, kad mintimis iš tiesų galima kurti tikrovę, ir į tokius dalykus rimtai nežiūri.
Antra, kad minčių pavidalas užsifiksuotų materialiojoje tikrovėje, ją nuolat
reikia atkurti. Kitaip tariant, mintyse reikia nuolat žiūrėti tikslinę skaidrę.
Skirtingai nei beprasmiškos svajonės, į kurias kartkartėmis leidžiamės, tai –
konkretus darbas.
Paprastai žmonės greitai užsidega kokia nors idėja, o vėliau taip pat greitai
atvėsta. Bet juk stebuklų nebūna! Reikia atlikti darbą – tik šiuo atveju ne rankomis,
o galva. Argi gali veidrodis, kuris reaguoja vėluodamas, sukurti jūsų atspindį, jei tik
akimirką priešais jį stabtelėjote ir iškart nubėgote?
Pavyzdžiui, kai imatės studijuoti literatūrą, kartu nukreipiate minčių darbą
reikiama linkme. Net jei tai darote tik kartais, veidrodis vis tiek duoda juntamą
rezultatą. Galite įsivaizduoti, kas jūsų laukia, jeigu truputį pasistengsite ir imsite
kontroliuoti savo mintis? Darbas su tiksline skaidre, jeigu jis dirbamas nuolat, duoda
stulbinamų rezultatų.
Savieigai paleistos mintys sukuria neryškų vaizdą. Tada ir atspindys būna
atitinkamas – pakrika ir nevaldoma tikrovė, tai ji jus valdo. O griežtai surikiuotos
mintys sudaro galingą ketinimo pluoštą. Tai tarsi lazerio spindulys, palyginti su
įprastinės lemputės šviesa. Valdydami savo mintis, jūs valdote tikrovę.
Bet juk niekas to nedaro! O reikia tiesiog dirbti šį darbą, šit ir viskas. Beje, jūsų
svarbiausias rūpestis, kad iškėlėte transerfingo teorijos svarbą į neregėtas
aukštumas. Jūs pastatėte granitinį paminklą ir kuo pagarbiausiai vaikštote aplinkui,
bijodamas prisiartinti.
Neverta studijuoti transerfingo kaip aukštosios matematikos vadovėlio – tereikia
laikytis paprasčiausių konkrečių patarimų, išdėstytų mano knygose, ir viskas. Ir dar
neužkimšti sau galvos nereikalingais klausimais, pavyzdžiui: „Kokią energiją paimti
ir kur ją nukreipti?“
 Besivejantys saulę

Dar nesukūriau užtektinai ryškios tikslinės skaidrės – kol kas. Gal todėl, kad
transerfingo teorijoje įžvelgiu vieną esminį neatitikimą. Štai: tikslinė skaidrė
remiasi ketinimu turėti, o tai visiškai prieštarauja freilingo principui:
„Atsisakykite ketinimo gauti, pakeiskite jį ketinimu duoti, ir jūs gausite tai,
ko atsisakėte.“ Nesuprantu, kaip tai paversti aiškiu vaizdu, šit ir lieka
atskirtis.

Jokio neatitikimo čia nėra, juk tarp skaidės ir freilingo nėra nieko bendro.
Freilingas – žmonių santykių būdų visuma. Jo principai taikomi praktikoje, tai yra
bendraujant. Pirmasis principas keičia proceso kryptį – nuo gauti į duoti.
Skaidrė – ne procesas, o vaizdas, kuriame tikslas jau pasiektas. Vizualizuodami
skaidrę, jūs įsivaizduojate, kad jau turite tai, ko norite. Matote skirtumą? Gauti – tai
vyksmas, o turėti – galutinis rezultatas. Freilingas reguliuoja vidinio ketinimo kryptį,
o skaidrė – išorinio.

Ką daryti su tikslo vizualizavimu, jeigu jų (tikslų) yra keletas? Gal dar

neradau to vienintelio, bet tie, kuriuos turiu, man patinka: geras buto
remontas (pats butas mane tenkina, keisti į kitą nenoriu), mašina (žinau,
kokio noriu modelio, puikiai save jame įsivaizduoju), kitas darbas (žinau,
kokia turėtų būti aplinka), na, dar du trys punktai dėl sveikatos ir pan.
Stengtis aprėpti visus tikslus – netikslinga, apsiriboti vienu – sunku. Vis dėlto
jie savaip susiję – kaip bendra mano gyvenimo samprata…

Tikslas, transerfinge vadinamas jūsų tikslu, padės jūsų norams išsipildyti, todėl būtų
geriausia siekti jo. Jūsų tikslas – tai, kas pavers jūsų gyvenimą švente. Koks jis –
paklauskite savęs. Jei dar neradote, galima kol kas vadovautis ir turimų tikslų
visuma. Svarbiausia – daryti tai nuolat.

Knygoje „Realybės transerfingas“ lyg ir suprantamai ir daug parašyta apie

skaidrės vizualizavimą. Bet kai žiūri į savo vaizdelį, kyla abejonių: gal vis
dėlto tai svajonės, o ne vizualizavimas, tai yra beprasmiškas užsiėmimas?
Kiek metų svajojau apie įvairius dalykus! Kai matau save mašinoje, netgi dar
tik norinčią ją įsigyti, man atrodo, kad tebeturiu svajonę. Ar galima
treniruoti ryžtą turėti?
Darbas su skaidre nuo svajojimo skiriasi tuo, kad atliekamas nuolat ir kryptingai.
Jūs dirbate konkretų darbą. Nors pusvalandį per dieną reikia dirbti su skaidre, bet
be įtampos, taip, kaip jums patogu, kad suteiktumėte sau malonumo vaizdu, kuriame
jūsų tikslas (arba keli) pasiekiamas. Ryžtas turėti atsiranda iškart arba pasiekiamas
atkaklumu nuolat dirbant su skaidre. Stebuklų nebūna. Tik šio darbo paprastai
niekas nedirba: arba nelabai juo tikima, arba stačiai tingima. Bet jeigu dirbsite –
rezultatas bus panašus į stebuklą.

Per transerfingą vienaip ar kitaip ką nors pasiekiame, nes tai – tikslų

įgyvendinimo technika. Jeigu norime ką nors pasiekti, neapsieinama be
noro, taigi ir reikšmingumo. Bet tas pats transerfingas rekomenduoja
neteikti reikšmės rezultatui. Tai tarsi koks nesuprantamas paradoksas.
Viena vertus – norime ką nors pasiekti, kita vertus – dedamės, kad tai mums
nesvarbu. Bet jeigu iš tikrųjų išmoksiu nenorėti to, ko man labai norisi, kam
man apskritai tikslas ir koks skirtumas, ar jis bus pasiektas, ar ne?

Jeigu norą papildysite ryžtu veikti, turėsite ketinimą. O jei imsite abejoti, ar tikrai jį
įmanoma pasiekti, turėsite troškimą. Štai tai ir yra reikšmingumas, kurį reikia
sąmoningai mažinti. Vien noras nesukuria pastebimo perteklinio potencialo – jis
atsiranda, kai jūs stveriate pasaulį už gerklės savo dvejonėmis ir baimėmis.
Nėra reikalo apsimesti, kad nenorite pasiekti tikslo, – savęs apgauti nepavyks.
Tiesiog reikia negalvoti apie tai, kaip tikslas bus pasiektas, ir aklai neprisirišti prie
savo scenarijaus. Kaip jis bus pasiektas – jums nelemta žinoti. Jūsų reikalas –
vizualizuoti skaidrę ir žingsniuoti tikslo link. Reikia kontroliuoti ne tikslo
įgyvendinimo scenarijų, o koordinavimo principo laikymąsi, štai tada protas
nusiramins, o baimė ir abejonės išnyks.

Kaip tinkamai sudaryti skaidrę, kad išvengtum klaidų? Pavyzdžiui, stengiuosi

gauti lėšų, kad galėčiau baigti statyti namą. Sugalvojau tokį teiginį: „Mano
pasaulis duoda man lėšų, kad būtų baigtas statyti mano namas.“ Ar reikia
nurodyti užsakymo atlikimo terminą? Sumą? Širdyje jaučiu, kad nereikėtų
riboti pasaulio. Kita vertus, norisi sulaukti pagalbos netolimoje ateityje, kad
ji būtų suteikta laiku.

Mąstydamas apie atlikimo terminą, pinigų sumą ir apie tai, ar pavyks įgyvendinti
tikslą ir kaip, galvojate apie priemones jam pasiekti. Tokios abejonės kaip „Ar aš
teisingai suformulavau teiginį?“ priskirtinos tai pačiai temai. Vadinasi, jūs norite,
kad pasaulis jumis pasirūpintų, kita vertus – nerimaujate, kaip jis tai padarys ir ar
apskritai pasirūpins.
Reikia pasirinkti: arba priimate kaip aksiomą neįtikimą prielaidą, kad pasaulis
kaip nors viską sutvarkys, arba veikiate neperžengdamas įprastinės pasaulėžiūros
ribų ir kliaujatės tik savo jėgomis. Jeigu jums aišku, kaip reikia veikti, ir jūs tikrai
žinote, kad tai įvykdoma, galima rinktis antrąjį variantą. O jei neišmanote, ką ir kaip
daryti, vis dėlto turite laikyti galimu tai, kas neįtikima. Kitaip nieko nepešite – nors
neperžengsite sveiko proto ribų.
 Suvokite vieną paprastą dalyką: pasaulis kaip veidrodis tiksliai perteikia jūsų
mintis ir ketinimus. Nei daugiau, nei mažiau. Kai jūs laužote galvą, kur gauti pinigų,
tikrovėje materializuojasi lėšų ieškojimo procesas, jis gali trukti labai ilgai. Koks
vaizdas, toks ir atspindys. O galima padaryti priešingai – sutelkti dėmesį į galutinį
tikslą, tai yra žiūrėti skaidrę apie tai, kaip perkamos medžiagos, kaip jos vežamos
prie namo, kaip ateina darbininkai, kaip jie baigia statyti namą. Jums nerūpi, iš kur
imami pinigai, – jūs sukaupėte dėmesį į pasiektą tikslą.
Tiek vienu, tiek kitu atveju pasaulio veidrodis nešališkai atspindės tą tikrovę,
kurią pasirinkote. Matote skirtumą? Galvodamas apie priemones tikslui pasiekti, jūs
tai gaunate tikrovėje – visi jūsų rūpesčiai ir vargai sukasi vien apie tai. Ir priešingai,
galvodamas apie tai, kaip tikslas įgyvendinamas ir štai jau pasiektas, – gaunate
norimą rezultatą. Lėšų atsiras savaime, ir iš šaltinio, kurį esant net neįtarėte. Bet jų
atsiras tik su sąlyga, kad jūsų dėmesys bus sutelktas į galutinį rezultatą.
Įsivaizduokite situaciją. Esate svetimame mieste ir turite nusigauti iki aukšto
bokšto, kuris matyti iš visur. Štai ką darote, kai galvojate apie priemones tikslui
pasiekti: atsitupiate keturpėsčia, įbedate žvilgsnį į žemę ir ropojate į priekį – kiek
leidžia jūsų galimybės ir išorinės aplinkybės. Akivaizdu, kelyje į tikslą teks ilgai
klaidžioti atsitrenkiant į visokiausias kliūtis. Toks tas gyvenimas – nuolatinis
sunkumų įveikimas. Ir visai kitas dalykas, kai atsistosite ant kojų ir patrauksite į
priekį neišleisdamas tikslo iš akiračio. Kelias nusities savaime.
Skamba lyg ir įtaigiai, vis dėlto patikėti baugu, tiesa? Jeigu pamėginsite išdėstyti
tokius samprotavimus neparengtiems žmonėms, jie pasijuoks iš jūsų. Juk sunku
išsiveržti iš blaivaus proto gniaužtų. Bet ir neraginu jūsų tikėti. Tereikia nustoti
galvoti apie priemones tikslui pasiekti ir nukreipti dėmesį į patį tikslą. Ir dar:
nelaukite žaibiško rezultato ir nuolat dirbkite su skaidre, nes pasaulio veidrodis
reaguoja vėluodamas – jam reikia laiko, kad sukurtų atspindį.
Visai nenoriu pasakyti, kad pakanka sėdėti sudėjus rankas ir tik žiūrėti į tikslinę
skaidrę. Tikrovė turi du objektyvius pavidalus: fizinį ir metafizinį. Nereikia kliautis
tik vienu ar kitu. Juk nestovėsite vietoje spoksodamas į bokštą – reikia ir kojas
kilnoti. Darbas su skaidre ne atmeta, o priešingai – numato veiksmus
atsižvelgdamas į įprastą patirtį. Viena kitam netrukdo. Bet, remdamasis metafiziniu
tikrovės aspektu, jūs daug kartų padidinate sėkmės galimybę.
Jokių stebuklų. Reikia ne tikėti, o dirbti konkretų darbą – nuolat laikyti savo
mintis sutelktas į pasiektą tikslą. Tai ne taip jau sunku, tereikia tai DARYTI. O
žmonės paprastai to nedaro. Priešingai, jie galvoja tik apie priemones. Tai ir
atsispindi tikrovėje: tikslas pasiekiamas, bet tik didelėmis pastangomis. Štai iš kur
atsiranda patyrimas, jis – „skaudžių klaidų sūnus“. Sveiko proto šalininkai patys
susikuria tokią daug darbo reikalaujančią tikrovę. Jie mėgina pasivyti
besileidžiančią saulę. O kaip padaryti, kad trauktų ją pasitikti? Ogi tiesiog atsigręžti
į priešingą pusę – atitraukti savo mintis nuo priemonių tikslui pasiekti ir
perorientuoti jas į patį tikslą. Tada tikrovėje atsispindės galutinis rezultatas, o ne
kova dėl jo. Tikrovė – mūsų minčių veidrodis.
 Paradoksalios situacijos

Skaitau jūsų knygas ir stengiuosi laikytis transerfingo, kiek galiu. Štai tik
vakar nusiteikiau gerai dienai ir buvau visiškai įsitikinusi, kad taip ir bus. O
iš ryto viskas pašlijo, nemalonumai pasipylė iš visų pusių. Negi nereikėjo iš
anksto džiaugtis malonumais? Šitaip neretai nutinka ir kitiems žmonėms. Ar
galima paaiškinti šią situaciją iš transerfingo pozicijų, svarbiausia – kaip
sustabdyti nemalonumų griūtį? Juk ir jie kartais padeda.

Dar sykį tenka kartoti, kad pasaulis – veidrodis, kuris reaguoja vėluodamas. Kažin
ar įstengsite štai taip, viso labo per dieną, susikurti visais atžvilgiais tinkamą
aplinką. Priešingai, vieną kartą nusiteikusi gerai dienai, jūs, labai tikėtina, patirsite
daug nemalonumų. Juk jūsų tikrovė dar nespėjo persitvarkyti, o jau paskelbėte ją
nuostabių nuostabiausia. Pusiausvyros jėgos tokiu atveju būtinai pasistengs atkurti
padėtį, kuri atitinka tikrovę, o švytuoklės, pastebėjusios jūsų nepasitenkinimą ir
nusivylimą, dar šliūkštelės alyvos į ugnį.
Tinkama tikrovė – tolygus ir kasdienis ketinimo koordinavimo principo
laikymasis, taip pat veidrodžio, kuris jumis rūpinasi, žaidimas. Mano žiniomis, kad
būtų suderinta daugmaž palanki tikrovė, reikia 3–7 dienų ir net daugiau, nelygu,
kiek sukaupėte neigiamų minčių.

Savo knygose jūs rašote, kad nereikia daužytis kaip musei į stiklą, būtina
ieškoti mažiausio pasipriešinimo kelio. Jeigu jūsų kur nors neleidžia,
vadinasi, tai ne jūsų kelias, ir reikia paieškoti kito.
Mano draugė dešimt metų kasmet stojo į medicinos institutą. Per tą laiką
baigė medicinos mokyklą, pagimdė keturis vaikus. Ir vienuoliktais metais –
įstojo! Ji jau seniai puiki urologė. Ir nieko baisaus neatsitiko, savo darbą ji
labai mėgsta. Draugė įsitikinusi: jeigu žmogus nusprendė ką nors pasiekti,
reikia eiti iki galo ir nepasiduoti. Pateikia pavyzdį, kaip varlė įkrito į ąsotį su
pienu ir sumušė jame sviestą.
Kita draugė, sulaukusi dvidešimt ketverių, turėjo tik du vaikus, buvo
ištekėjusi už uzbeko iš labai turtingos ir konservatyvios šeimos. Ji taip pat
baigė medicinos mokyklą, bet stoti į institutą neleido vyras. Norėjo uždaryti
ją namuose, vadovėlius išmesdavo. Bet ji slapta įstojo į biologijos fakulteto
neakivaizdinį skyrių. Kaip ji per pirmuosius semestrus slapukaudavo, būtum
galėjęs kurti filmą. O vėliau ir vyras dėl tokio jos atkaklumo pasidavė. Visą tą
laiką ji dirbo medicinos seserimi, tapo vyresniąja medicinos seserimi
 specialiojoje ligoninėje, užmezgė daug ryšių viršūnėse, biologijos fakultetą
baigė raudonu diplomu, ir – retas atvejis istorijoje: po labai griežtų
egzaminų ir tarpininkaujant itin aukštiems asmenims jai buvo suteikta
gydytojo fizioterapeuto kvalifikacija. Jai buvo trisdešimt penkeri ir ji turėjo
septyniolikos metų darbo medicinos seserimi stažą. Per tą laiką vyro šeima
nusigyveno, jo verslas žlugo, ir dabar ji visus maitina.
Ką pasakysite? Ar reikia siekti to, ko nori? Ir kaip atskirti tikrąjį tikslą nuo
tariamo?

Pirmoji jūsų draugė iš tikrųjų sumušė sviestą. Ji pasiekė tikslą, bet kokia kaina?
Tokie darbo jaučio metodai rodo nepaprastą užsispyrimą ir tironiškumą proto, kuris
ir dabar neleidžia sielai nė žodžio ištarti ir vis tvirtina, kad tai jos tikslas ir ji viskuo
patenkinta.
O antroji draugė – ar ne ji nuskurdino vyrą? Juk jo šeima buvo turtinga ir
konservatyvi, o ji sugriovė jos pamatus. Dabar, žinoma, neįmanoma atsekti visų
priežasties ir pasekmės ryšių. Bet akivaizdu, jei žmogus aktyviai iriasi prieš
variantų tėkmę, jis laužo ne tik savo likimą. Galbūt ne tiesiogiai, veikiau
netiesiogiai.
Atkaklus proto troškimas žūtbūt pasiekti savo dažnai susijęs su tuo, kad dar
vaikystėje jam buvo įkaltas įsitikinimas, jog būtinai reikia kuo nors būti. Mergaitei
reikėtų būti mokytoja ar medike, berniukui – kosmonautu. Jeigu nepasiekei tam
tikro statuso, vadinasi, tu – niekas – tuščia vieta. O pagalvoti, kuo iš tikrųjų norėtum
tapti, niekas neleis – užvers svetimos sėkmės pavyzdžiais. Taip protą viešoji
nuomonė paverčia zombiu, o siela, įspeista į kampą, surištomis rankomis ir kojomis
sėdi su kamščiu burnoje.
Abu pavyzdžiai byloja, kad žmonės laužėsi į svetimas duris, bet jų protas
atkakliai kartojo, kad reikia iki galo eiti į savo tikslą. Jūs prieštarausite, bet juk abi
pasiekė savo ir yra labai patenkintos?
Netikiu. Atidavusios tiek jėgų, jos nė už ką pasaulyje nei sau, nei kitiems
neprisipažins esančios nepatenkintos. Jas skatino ne ištikimybė svajonei, o siekimas
įtvirtinti asmenybę. Kaip atskirti savo tikslą ir duris nuo svetimų, išsamiai aprašyta
knygoje „Realybės transerfingas“. Niekas netvirtins, kad kelias į puoselėjamą
svajonę klotas rožėmis. Tikslas ne visada lengvai pasiekiamas. Bet juk ne tokia
kaina!
Čia esama ypatumų, apie kuriuos reikia žinoti. Jeigu jūsų tikslas – užimti tam
tikrą padėtį ant karjeros laiptų, tapti vienu iš daugelio panašių, nebūtina stengtis
būti geriausiam, kad nusišypsotų sėkmė. Kur kas svarbiau – kuo geriausiai atitikti
savo struktūros reikalavimus. Jeigu sėkmingai pasirinkote savo duris ir stropiai
laikotės švytuoklės, kuriai dirbate, taisyklės, galite tikėtis, kad netrukus tikslas bus
pasiektas. Tereikia visada atminti, kad švytuoklė laiko vertesniais ne geriausius, o
tinkamiausius, nes struktūrai taip patikimiau. Tai anaiptol nereiškia, kad neverta
augti ir tobulinti savo meistriškumo. Sakykime taip: reikia būti geriausiam tarp
tinkamiausių.
O jei jūs, siekdami tikslo, sukuriate kai ką nauja kultūros, mokslo, meno, sporto,
verslo srityse, ypač kai dėl to atsiranda dar viena švytuoklė, reikia eiti nepramintu
taku pažeidžiant įprastas taisykles. Nors veikiausiai jūsų kelias bus nelengvas. Mat
senos švytuoklės nepakenčia individualybės – jos visaip mėgina nustumti naujoką į
paskutinę vietą. Bet jei esate įsitikinę, kad jūsų kūriniui būdingas naujoviškumas,
būkite ramūs ir tvirti – švytuoklėms nepavyks ilgai laikyti jūsų šešėlyje. Šiuo atveju
iš tikrųjų reikia tvirtai tikėti savo žvaigžde ir artėti prie tikslo nekreipiant dėmesio į
laikinas nesėkmes. Žvaigždė būtinai patekės ir ji turės savo švytuoklę. Bet net
spygliais klotas kelias į sėkmę negali būti matuojamas dešimtmečiais kaip
pateiktuose pavyzdžiuose.

Dabartinis ir visiškai pribrendęs mano tikslas – persikelti į Peterburgą. Kol

kas gyvenu Rusijos pietuose, mieste, kuriame gimiau, bet kurio nekenčiu.
Nuo pat vaikystės. Aš kuo tvirčiausiai nusiteikusi persikraustyti, turiu
skaidrių, kurios ryškios ir aiškios. Mano tikslas – ne šiaip klasikinis
inteligento svaičiojimas – girdi, noriu į rusų minties sostinę. Jau pirmą kartą
nuvažiavusi į šį miestą patyriau nuostabų jausmą, iktol nepažintą, – jutau,
kad esu man TINKAMOJE vietoje. Išvažiuodama iš ten jaučiuosi taip, lyg
palikčiau namus. Ten turiu draugų, žinau, kad gaučiau darbą, ten
neapleidžia visavertiškumo ir… tikros meilės jausmas. Nemanykite, kad tai
tuščias poetinis įvaizdis – tai tiesa. Kartoju, aš nusiteikusi persikelti.
Kelčiausi jau rytoj.
Vienintelis dalykas, komplikuojantis padėtį, – santykiai su senele. Jai per
aštuoniasdešimt, be manęs ji nieko neturi, esu našlaitė. Ji nė už ką nenori
važiuoti su manimi į Piterį. Ji pati ten nė sykio nebuvusi, kurį laiką netgi
manė, kad šiame mieste pusmetį būna poliarinė naktis! Štai… Mano ryžtas
ir jausmai skausmingai pažeidžiami. Senelė vienintelė mano artima
giminaitė, ją myliu, ji mane užaugino. Bijau palikti ją vieną. Ji gali gyventi
viena, bent kol kas – ji guvi (tfiu tfiu tfiu, kad nenužiūrėčiau), bet laikas eina.
Ji senutė. Ir aš nenoriu jos palikti visiems laikams. O ji net ir ateityje, sako,
nenorėsianti gyventi šiaurinėje sostinėje. Suprantu ją, išvažiuoti, kai toks
amžius… Bet pati kito gyvenimo kur nors kitur, o ne Piteryje, neįsivaizduoju.
Nors persiplėšk.
Dar vienas klausimas. Jūs raginate praleisti pro ausis neigiamas žinias. O
kaipgi atjauta? Kai laikraštyje skaitau, kad kur nors miršta vaikučiai, mane
žeidžia. Iki ašarų. Gal esu pernelyg netikusi jūsų transerfingui?

Jūs turite išspręsti vieną konkretų klausimą: dėl ko gyvenate – dėl savęs ar dėl kitų?
Jeigu skaitėte „Realybės transerfingą“, ten rašoma, kad atjauta – toli gražu ne
visada kilniaširdiškumas, o galbūt sielos tuštuma, nors ir labai keista. Tuštuma dėl
to, kad savoji siela nepatenkinta, – atjaučiantis protas ją verčia atsiduoti kitiems.
Neimsiu jūsų įtikinėti, pati turite priimti sprendimą: ar gyvenate dėl to, kad
atjaustumėte ir rūpintumėtės, ar dėl to, kad patirtumėte gyvenimo teikiamą
malonumą.
Tik nereikia vėl kaltinti manęs abejingumu: „Ooo! Jam negaila vaikučių!“ Išorinio
reikšmingumo nebuvimas – ne abejingumas, o galbūt blaivus vertinimas, protingas
egoizmas. Vaikučių man gaila. Bet aš nesvaigstu – ak! koks aš užjaučiantis. Ką
reiškia svaigti? Tarkim, atsitiko nelaimė. Vienas žmogus įsitvers į savo nelaimę, iš
visų jėgų gailėsis savęs, tragiškai liūdėdamas ir su užsidegimu pasakodamas
aplinkiniams apie sunkią savo dalią. O kitas parpuolęs atsikels, nusipurtys ir eis
toliau – gyvenimas tęsiasi, kad ir kas nutiktų. Tą patį galima pasakyti apie gailestį
kitiems. Jeigu aš niekuo negaliu padėti, mano gailestis neturi prasmės. Jei nuolat
klausytumės žinių ir gailėtumės visų nelaimingų, galima būtų išprotėti. Pasaulyje
kiekvieną dieną miršta dešimtys tūkstančių labai gerų žmonių, kiekvienas jų vertas
atjautos.
Kas nors pasipiktins: „Taip! Vadinasi, gyventi tik dėl savęs, nesirūpinti
artimaisiais? Įdomi filosofija.“
Nefilosofuoju, demagogija irgi neužsiimu. Jeigu atjautą, kurią visi įprato
besąlygiškai laikyti dorybe, išversime į kitą pusę, paaiškės, kad jos prigimtis
dvejopa. Atjautą gali sukelti nuoširdi pagaila, bet jos priežastis gali būti ir pareigos
jausmas, kylantis dėl kaltės komplekso. Kaltės jausmas, kartais nesąmoningas,
skatina žmogų žūtbūt atidirbti prievolę, atlikti pareigą. Bet šią tikrąją priežastį
visada linkstama laikyti giliai pasąmonėje, o rodyti neva pirmapradę dorybę.
Kaipgi atskirti tikrą atjautą nuo tariamos? Labai paprastai – reikia sąžiningai sau
atsakyti į klausimą: koks tikrasis jūsų požiūrio veidas – nuoširdi užuojauta ar
pareigos jausmas? Galima klausti ir kitaip: ko joje daugiau? Jeigu pareigos, tada
ramia sąžine jos galima atsisakyti, nes tokiu atveju apie dorybę negali būti nė
kalbos. Ir dėl tokios pozicijos mes nebūsim kietaširdžiai, nes paprastai artimaisiais
nuoširdžiai rūpinamės. Na, o jei rūpinimasis virto sunkia pareiga, reikia sušaukti
sielos ir proto pasitarimą – tegul abu kartu sprendžia, ką daryti su tariama dorybe.
Galų gale šiame gyvenime kiekvienas privalo pirmiausia rūpintis savo siela ir tik
tada – kitų sielomis. Nors samprotauti tokia tema – tas pat, kaip vaikščioti skustuvo
ašmenimis. Čia viskas pernelyg nevienareikšmiška. Ir aš labai abejočiau, ką
atsakyti skaitytojai, jeigu ne paskutinė jos laiško pastraipa, kurioje ryšku
akivaizdžių kaltės komplekso požymių. Tad reikia į tai atsižvelgti.
Svarbiausia – kad klausimą spręstų ne tik protas, kuris įprato nuogąstaudamas
dirsčioti į viešąją nuomonę. Reikia savęs paklausti: jei atvirai, ko labiau noriu –
atiduoti dovaną kitiems ar vis dėlto pasilikti ją sau? Dvasinio nepatogumo būsena –
neteisingo atsakymo požymis. Siela jaus liūdesį ir nusivylimą, jeigu protas atims iš
jos mėgstamą žaislą, – tai pajusite širdimi. Tiesa, kartais sielos ir proto pasitarime
gali būti priimtas sprendimas paaukoti savo gyvenimą dėl kitų. Bet tokiais atvejais
apie dorybę paprastai iš viso neprisimenama.
 Dovanos ir pagyros

Freilingo principai nuo kitų poveikio žmonėms sistemų skiriasi švelnumu ir šiltumu.
Kai kuriais psichologiniais būdais galima šiurkščiai pajungti žmones savo valiai arba
gudrumu priversti juos veikti savo labui. Tai tiesioginio poveikio pasauliui vidiniu
ketinimu būdai. Šiurkštumas pasauliui būna ne itin paveikus, turi šalutinių padarinių
ir prieštarauja transerfingo principams. Santykiuose išorinis ketinimas pasitelkia
žmonių vidinį ketinimą nepažeisdamas jų interesų.
Apie jokį valdymą ar pajungimą čia negali būti nė kalbos. Kur kas maloniau ir
veiksmingiau naudoti būdus, kurie remiasi nuoširdžia atjauta žmonėms. Verčiau
nešti žmonėms gėrį didinant jų reikšmingumą ir mainais gauti iš jų tą pat. Bet ir tai
reikia daryti protingai.
Vienas paprasčiausių ir labiausiai prieinamų būdų partnerio orumui pabrėžti yra
komplimentas. Bet ne viskas taip paprasta. Komplimentas ne tik malonius jausmus
sukelia, jis turi ir dviprasmiškumo atspalvį. Žmogus, kuriam adresuota pagyra,
visada turi pagrindo abejoti to, kuris ją sako, ketinimų nuoširdumu. Šitaip yra todėl,
kad toks palankus požiūris turi tendenciją virsti geromis manieromis. Kaip
suprantate, maniera ne visada yra nuoširdumo apraiška. Kai atjautai suteikiamas
etiketo rangas, ji virsta vulgarybe, kartais ji būna užgauli.
Net jei žmogus turi rūpesčių, jis priverstas nešioti išorinės gerovės kaukę ir
dėtis, kad jam viskas gerai. Kai jį guviai klausia: „Na, kaip gyveni?“ – jis turi
atsakyti standartine etiketo fraze. Ką jis tuo metu jaučia? Jeigu ne nuoskaudą, tai
bent jau būtinybę dar labiau sustiprinti savo apsauginį ekraną. Jis žino, kad gyvena
džiunglėse, kur kiekvienas yra už save ir niekam nerūpi svetimos bėdos. Na, dėl
džiunglių čia gal kiek perdėta, bet esmė kaip tik tokia.
Nuoširdumas visada kupinas neapsimestinės atjautos, bet švytuoklėms
nenaudinga, kad žmonės dalytų vieni kitiems energiją keisdamiesi širdies šiluma.
Todėl švytuoklės pateikia padoraus elgesio normų stereotipą – nuoširdumas
pakeičiamas pigiu gerų manierų surogatu. Argi verslininkų šypsena nuoširdi?
Gerose manierose nėra nieko blogo tol, kol jos nepradeda gožti tikro dėmesio,
simpatijos ir atjautos.
Jūs, žinoma, esate susipažinę su etiketu ir visokiausiomis rūmų manieromis.
Kartais rodote jas sąmoningai, bet dažniausiai automatiškai. Jeigu dabar
pamėginsite keisti įprastas tuščiavidures manieras nuoširdžia atjauta, įgysite
naudingą pranašumą. Aplinkiniai iškart pajus jūsų nuoširdumą. Visi taip priprato
prie rafinuotų klastočių, kad originalas bemat sukelia gyvą susidomėjimą ir pelno
simpatiją.
 Geras paviršutiniškas manieras pakeisti nuoširdžia atjauta labai paprasta.
Tereikia perorientuoti savo dėmesį nuo savęs į žmones ir jais susidomėti. Nėra
reikalo studijuoti psichologijos. Visiškai pakanka nuolat galvoti: kas skatina žmones
veikti, ko jie siekia, kas juos domina. Supratę jų padėtį, lengvai rasite visus
atsakymus. Nustatę žmogaus vidinio ketinimo kryptį, leiskite jam suprasti, kad
deramai vertinate jo pastangas. Šit ir viskas, ko reikia. Mainais gausite dėkingumą
ir palankumą.
Apsimestinį komplimento standartą galima pakeisti įprasta alternatyva – dovana.
Jeigu vertinate žmogaus pastangas būti reikšmingesniam, jam ir parodote – tai
puiki dovana. Vidinis ketinimas paprastai kryptingas. Žmogus stengiasi pabrėžti ir
padidinti savo reikšmingumą konkrečia linkme. Jis tikisi, kad kiti atkreips dėmesį į
tai, ką jis nori pabrėžti, ir pripažins jo reikšmingumą šiuo požiūriu.
Pavyzdžiui, vyras sako moteriai komplimentą dėl suknelės. Bet jai nė motais –
tokių suknelių ji turi kelias dešimtis. O štai naujos moters šukuosenos jis
nepastebėjo. Jo vidinis žvilgsnis nukreiptas į save, todėl jis nemato ir negali
nustatyti, kur nukreiptas moters vidinis ketinimas. Ji dėjo pastangas visai kita
linkme ir laukė, kad kaip tik tai bus įvertinta. Komplimentas pabrėžia arba ką nors
bendra, arba visai ne tai. Dovana visada yra siaurakryptė ir pataiko tiksliai į taikinį.
Tai originalas.
„Gerai atrodai!“ – standartinė pagyra, ji, žinoma, pabrėžia reikšmingumą, bet
skamba šabloniškai, formaliai ir nekonkrečiai, todėl neįtikinamai. Reikia nustatyti,
ką konkrečiai padarė žmogus, kad gerai atrodytų. Kur slypi ypatumas,
patrauklumas? Jeigu jūs nuoširdžiai domitės žmogumi, jums nebus sunku rasti
taikinį ir pasiųsti dovaną tiksliai į jį.
Jeigu nepavyksta nustatyti ketinimo krypties, reikia bent jau vengti šabloniškų
frazių. Bet kokia improvizacija bus suvokta kaip nuoširdus vertinimas. „Ar tu ne per
gerai atrodai tokią ūkanotą dieną?“ – skamba nekonkrečiai, bet tai dovana.
Komplimentas, papuoštas šmaikščiu pokštu, irgi tampa dovana: „Tu iš tikrųjų tokia
graži ar man tik atrodo?“ Abejinga pastaba dažnai veikia stipriau negu
komplimentas, įpakuotas į susižavėjimą, kuris gali būti nenuoširdus. „Ko gera, turi
neblogą skonį“ – tokia dovana sukelia slepiamą džiaugsmą.
Dovana būna ypač vertinga, jei įteikiama ne tiesiai į rankas, o per tarpininką. Jei
girdint žmogui sakote apie jį kitiems ką nors gera, ir dar be pabrėžtinų jausmų, kaip
savaime suprantamą dalyką, galite neabejoti: jis bus labai patenkintas. Dar geriau,
jeigu pripažinsite žmogaus teigiamybes jam nesant, o vėliau kiti jam perduos, ką
apie jį manote. Jis jums nepasakys „ačiū“, bet jam būsite slepiamo džiaugsmo ir
pasitenkinimo šaltinis.
Dovana nuo komplimento skiriasi dar ir tuo, kad už komplimentą nesidrovima
pasakyti „ačiū“, o už dovaną gausite tik tylią padėką. „Ačiū“ skamba kaip „jūs labai
malonus“, ir ne daugiau. Visiems gerai žinoma, kad toks dėkingumas nieko
nevertas, visai kaip pats komplimentas. Jeigu jūsų dovana pataikė tiksliai į taikinį,
žmogus nė už ką šito nepripažins, išskyrus retus atvejus. Įteikę dovaną, jūs
neišgirsite dėkingumo žodžių. Jūs gausite šį tą daugiau – nuoširdų to žmogaus
palankumą jums.
Nė neįsivaizduojate, kaip žmonėms reikia dovanų! Jus supa daugybė būtybių,
susirūpinusių dėl savo neigiamų skaidrių ir kompleksų, nors išoriškai jos stengiasi
parodyti, kad joms viskas gerai. Daugelis netgi klaidingai mano, kad jos tikrai neturi
kuo didžiuotis ir kenčia dėl savo nevisavertiškumo. Gavęs dovaną žmogus atsigaus
ir pajus malonų slepiamą pasididžiavimą. Jis rūpestingai saugos jūsų dovaną
nuošaliame savo atminties kampelyje, nes leidote jam pajusti, kad jis šį tą reiškia
šiame pasaulyje.
Komplimentai greitai pamirštami. Dovanas žmonės atmins daug metų, o gal ir
visą gyvenimą. Ir patys galite tai patikrinti. Sutikite, kad buvo atvejų, kai žmogus
pasakė apie jus ką nors malonaus, pripažino ir pabrėžė jūsų pranašumą. Jeigu
nusprendėte, kad pagyrimas pelnytas, ir dabar tai prisimenate. O svarbiausia – jūsų
širdyje liko vietos žmogui, padovanojusiam dovaną. Matote, kokia paveiki žmonėms
priemonė yra dovana!
Raskite žmogui dovaną. Tai gana lengva, nors ir sunkiau negu pasakyti nuvalkiotą
komplimentą. Tereikia nuoširdžiai susidomėti žmogumi, kad ir trumpai.
Žmogus yra įpratęs gyventi agresyvioje aplinkoje, kur nuolat reikia ginti ir
patvirtinti savo reikšmingumą, kur visi rūpinasi tik savimi ir trūks plyš stengiasi
pabrėžti savo reikšmingumą, nepraleisdami progos sumenkinti varžovo
reikšmingumą. Tokiomis sąlygomis bet koks atjautos ir simpatijos parodymas
vertinamas kaip auksas. Jeigu atsisakysite kovos dėl savo reikšmingumo ir
persiorientuosite – nušviesite kitų reikšmingumą, tapsite „šviesos spinduliu tamsos
karalystėje“. Jus brangins kaip lobį.
Atsisakę savo reikšmingumo, jo įgysite apsčiai. O tam reikia labai mažai:
perorientuoti savo vidinį ketinimą į kitų reikšmingumo patvirtinimą. Koketavimas
ir meilikavimas iškart bus demaskuoti. Reikalinga nuoširdi atida, atjauta, parama,
nesavanaudiškos dovanos. Žmogus jums bus labai dėkingas už dovaną. Bet tai dar
ne viskas.
Kartais dovana iš pagrindų pakeičia žmogaus gyvenimą. Daugelis žinomų
asmenybių – dailininkų, muzikų, rašytojų – rado savo kelią paskatinti kokio nors
gerojo išminčiaus, įteikusio dovaną. Dovana gali būti dovanota netyčia. Žinoma
atvejų, kai berniukui kas nors atsitiktinai, neteikdamas tam ypatingos reikšmės,
pasakydavo, kad jis gana gabus ir gali tapti muzikantu. Ir berniukas iš tikrųjų
tapdavo didžiu muziku.
Tokios dovanos turi lemtingą galią – jos parodo tikslą arba duris. Dovanotojo tai
niekuo neįpareigoja ir neapsunkina. O apdovanotasis ima spindėti laime. Užtenka
paliesti jautrios sielos stygas – siela iškart atgyja ir atsigauna, nes supranta: kaip tik
to jai ir reikia.
Įsivaizduojate, kokių dovanų galima įteikti žmonėms! Jeigu atsisakysite
komplimentų ir išmoksite dovanoti dovanas, galbūt jums pasiseks, ir jūs kam nors
parodysite jo kelią.
 Gyvoji virtuvė

Neretai gaunu pesimistiškų laiškų, žmonės skundžiasi negalį rasti savo tikslo,
nežino, ko nori, nesupranta, kaip galėtų pakeisti savo gyvenimą. Daugelis atsidūrę
padėtyje, iš kurios, atrodytų, nėra išeities. Ir beveik visada viskas susiję su
materialiniais dalykais. Kur išvažiuoti iš atsipykusio miesto ar gyvenvietės? Kur
gauti pinigų būstui? Kaip išnarplioti šeimos rūpesčių kamuolį? Kur rasti neblogą
darbą?
Transerfinge be teigiamo nusiteikimo neapsieisi, bet iš kur rastis optimizmui,
jeigu aplinkui tamsi, niūri tikrovė ir nežinai, ką daryti. Ypatingų talentų nėra, metai
bėga, perspektyvų nematyti, gyvenimas įklimpo buityje kaip liūne. Susiklosčius
tokioms aplinkybėms, nelabai patikėsi neribotomis galimybėmis, kurias žada
transerfingas. O kur dar daugybė žmonių, turinčių rimtų sveikatos bėdų. Kaip
išsiveržti iš užburto rato?
Jeigu jūsų padėtis panaši, tai niekaip. Jūs niekaip neįstengsite išsiveržti iš šio
beviltiškumo, ir transerfingas čia nepadės. Mat jums nepakanka energijos ne tik
pačiam transerfingui, bet netgi tam, kad bent kiek priartėtumėte prie jo. Energija
čia laikoma ne fizinė jėga, tinkama tik duobei kasti, o laisvoji energija, kuri leidžia
žmogui parodyti savo valią.
Nėra laisvosios energijos – nėra ir ketinimo. Kitaip tariant, nieko nenori ir nieko
negali, jėgų pakanka tik egzistencijai palaikyti ir įprastiems veiksmams atlikti.
Ketinimo energija – tai gyvybinė jėga, sukelianti žmogui norą džiaugtis gyvenimu,
aktyviai veikti, kurti, įveikti naujas viršūnes ir galiausiai kurti savo tikrovę.
Viskas labai paprasta. Kai energijos lygis žemas, optimizmas virsta pesimizmu,
pasaulio veidrodis įkūnija šį vaizdą tikrovėje, todėl priežasčių pesimizmui dar
padaugėja. Taip ir sukasi užburtas beviltiškos tikrovės ratas, iš kurio ne tik kad
išsiveržti – net pagalvoti, kaip tai galima padaryti, – jėgų nepakanka. Esant žemam
ketinimo energijos lygiui neverta svajoti imtis transerfingo. Nusilpusios energijos
žmogus neįstengia valdyti net sąmoningo sapno – tai patikrinta.
Galimi tik du variantai. Pirmasis – palikti viską kaip yra, susitaikyti su
neišvengiamybe ir toliau stumti dienas be vilties, kad bus geriau. Tik tokiu atveju
nereikia aimanuoti ir rašyti man graudžių laiškų, kad jums nesiseka. Jūsų
pasirinkimas – tai tik jūsų pasirinkimas. Išskyrus jus pačius, jums niekas netrukdo
pasirinkti kitą variantą – susirūpinti savo energija. Štai tada rasis optimizmo ir
tikslas, taip pat jėgų jam įgyvendinti. Galėsite kurti savo tikrovę kaip norėsite ir
įgysite gebėjimų pasiekti tai, apie ką nedrįsote ir svajoti. Bet tam reikia pakelti
ketinimo energiją į reikiamą lygį. Aptarkime, kaip tai daryti.
 Tai, ką dabar perskaitysite, gali arba sukelti didelį norą prieštarauti, arba
sužavėti ir suteikti naują viltį. Dėl daugelio priežasčių ši informacija nėra plačiai
žinoma. Praktika, su kuria susipažinsite, leidžia pakelti energiją į kokybiškai naują
lygį. Panašių rezultatų galima pasiekti ir kitais būdais: joga, įvairiomis treniruotėmis
ir meditacija. Bet reikia suprasti, kad tai labai ilgas ir sunkus kelias. O aš siūlau
kelią, kuris yra trumpiausias, paprasčiausias ir natūraliausias. Dėl šio būdo
ekstremalumo (nors taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio) šiuo metu jį praktikuoja labai
nedaug žmonių. Ir įspėju, suteikiu šią informaciją tik tiems, kurie laikys ją sau
naudinga, o ne siekdamas primesti savo požiūrį. Ar šito jums reikia asmeniškai –
spręskite patys.
Taigi pradėkime iš eilės. Svarbiausia, jeigu ne vienintelė, laisvosios energijos
trūkumo priežastis – organizmo užterštumas šlakais, be to, jis yra visų ligų šaltinis.
Žmogaus kūnas išsaugo žuvusių ląstelių daleles, baltymų ir riebalų masę – ertmės
tarp ląstelių prigrūstos, limfagyslės ir kraujagyslės prikimštos. Šiukšlės trukdo
organizmui sveikai funkcionuoti – jos kliudo ląstelėms bendrauti, nes silpnina
elektros signalus, kuriuos šios siunčia vienos kitoms.
Ir nors ši tema peržengia transerfingo ribas, neturiu kitos išeities, kaip skirti jai
dėmesio. Bet ji to verta, nes tokios visuotinės problemos, kaip antsvoris, ligos,
senėjimas, depresija, pesimizmas, gyvybinių jėgų stoka, kyla iš siaubingo tamsumo.
Stebėtina, informacijos lygis toks aukštas, o žmonės nežino, kur jų bėdų priežastis.
Žinoma, švytuoklėms nenaudinga, kad žinios plačiai paplistų ir padėtų rastis
laisvoms asmenybėms, galinčioms lemti savo tikrovę.
O priežastis paprasta – netinkama mityba. Bet taip pasakyti – vadinasi, nieko
nepasakyti. Visi tai girdėję, bet to nesuvokia. Čia, kaip dažnai būna, turime reikalą
ne su žiniomis, o su informuotumu. Įprasta klišė slepia žinių esmę, skatindama be
priežasties spėlioti. Paprastai viskas apsiriboja tuo, kad tą ir aną valgyti
kenksminga. Dažniausiai žinios apie sveiką mitybą tuo ir baigiasi. Dar manoma, kad
žmogų gali išgelbėti dietos ir maisto papildai.
Bet ar taip jau viskas sudėtinga? Vieni atlieka tyrimus, kiti kuria sudėtingas
mitybos schemas, gamina tobulus preparatus, žodžiu, pluša visa industrija. Ar
numanote, kam tai reikalinga? Klaidingų nuomonių – daugybė, bet naudos jokios.
Net griežtas vegetarizmas nieko neduos, jeigu neišmanysite ir nepaisysite tinkamos
mitybos principų. Šie principai iš tikrųjų labai paprasti, juos kūrė ne mokslo
šviesuliai, o pati gamta – negana to, Dievas išdavė jų kokybės sertifikatą.
Pirma, žmogus pagal savo fiziologiją yra vaisiais mintanti būtybė. Bet netgi tai
neturi esminės reikšmės. Svarbiausia, jo virškinimas yra ypatingas: produktams
pasisavinti reikia, kad jie būtų valgomi atskirai, nuosekliai, nemaišant vienų su
kitais. Jeigu ši taisyklė pažeidžiama, maistas nesuvirškinamas ir ima pūti,
užteršdamas ir apnuodydamas visą organizmą. Ir galiausiai – termiškai apdoroti
produktai yra didžiulis krūvis organizmui, juose sunaikinta beveik visa, kas
vertinga. Gamtoje nė viena gyva būtybė negamina maisto ant ugnies. Kulinarija
atsirado palyginti neseniai, o štai virškinamasis traktas susiformavo per milijonus
metų.
Keistas dalykas: žmonės uoliai rūpinasi išorine higiena, o apie vidinę mažai kas
susimąsto. O juk paprasto žmogaus kūne yra visas šiukšlių sandėlis – jų nematyti,
bet pagal svorį susidarytų keletas (būna, kelios dešimtys) kilogramų. Šalinimo
sistema nespėja atsikratyti atliekų, ir organizmas priverstas sukaišioti visus šiuos
nešvarumus kur tik įmanoma. Dėl to kūnas labai greitai užsiteršia ir panėšėja į seną
nevalytą santechnikos įrangą. Organizmo rezervai didžiuliai, todėl žmogus kartais
įsigudrina išgyventi iki septyniasdešimties ir net daugiau metų. Bet viskam ateina
pabaiga. Jau gyvenimo pusiaukelėje žmogus pajunta užterštumo šlakais padarinius:
ligos, antsvoris, vangumas, ir apskritai, jėgos jau ne tos, ir viskas ne taip, kaip buvo
anksčiau, jaunystėje.
Žmogaus energetinis kūnas jautriai reaguoja į užsikimšusią kanalizaciją. Čakros
užanka, energiniai kanalai susiaurėja, energijos srautas virsta silpna srovele, dėl to
prarandamas gyvybingumas. Fizinis kūnas dėl nusilpusios energijos patologiškai
pažeidžiamas. Štai ir užburtas ratas. Jeigu nevaldote savo kūno, kaipgi pajėgsite
valdyti tikrovę?
O juk galima atgauti žvalumą ir netgi turėti tokią sveikatą, kokios niekada
neturėjote! Bet tam reikės paversti negyvą virtuvę gyvąja. Ko ten turite – viryklių,
puodų, keptuvių? Jeigu panorėsite iš savo kūno išvalyti šiukšles, o laisvalaikį
pailginti daugybe valandų, kurias sugaišdavote prie viryklės, netrukus visi šie
prietaisai produktams marinti dings iš jūsų virtuvės.
Galbūt kai ką ši žinia sukrės. Ką gi, niekas nieko už ausų netempia. Apskritai jūsų
niekur nekviečiu, viso labo dėlioju tiesas lentynose. Ar valgis, prie kurio pripratote,
vertas jūsų sveikatos, energijos, gyvybės? Yra patarlė, paprastai sakoma su
apgailestavimu: „Jeigu jaunystė žinotų, jeigu senatvė galėtų.“ Tai šit, galima
pasiekti, kad liks tik jaunystė, kuri ir žinos, ir galės.
Pirmiausia reikia išvalyti savo santechniką, ypač kepenis. Kaip tai daroma,
aprašyta daugybėje knygų. Kodėl išorinės higienos laikytis įprasta, o vidinės – ne?
Vien todėl, kad nešvarumai matyti tik iš išorės? Bet vidinę higieną palaikys pats
organizmas, jeigu bus pereita prie tinkamos mitybos. Tai daryti reikia pamažu,
keliais etapais: nuoseklioji mityba, atskiroji, atsisakymas kai kurių produktų ir
galiausiai žaliavalgystė. Iškart perėjus prie sveikų produktų, galima neištverti
staigių permainų, pagaliau ir organizmui reikia laiko persitvarkyti.
Nuosekliosios mitybos principas yra toks: reikia valgyti ne viską iškart ir vienu
metu, o iš pradžių vienos rūšies produktus, paskui kitos ir t. t. Pirmiausia suvalgoma
tai, kas greičiau pasisavinama. Kai maistas slenka per skrandį ir žarnyną atskirais
sluoksniais, jis gerokai lengviau virškinamas ir būna mažiau kenksmingų atliekų.
Gerti galima tik penkiolika minučių iki valgio arba dvi valandos po valgio. Priešingu
atveju skrandžio sultys atskiedžiamos, ir maistas ne pasisavinamas, o tiesiog pūva.
(Štai apie ką tenka rašyti. O ką daryti, kaip dar kitaip paaiškinti didesnės energijos
principus?)
Antras etapas, prie kurio reikėtų pereiti kuo greičiau, – atskiroji mityba,
produktai turi būti ne tik nuosekliai vartojami, bet ir griežtai derinami. Nors, tiesą
sakant, jie visi beveik nesuderinami. Įvairių produktų virškinimo laikas ir sąlygos
smarkiai skiriasi, todėl juos sumaišius neišvengiamai atsiranda gamybos atliekų ir jų
nespėjama pašalinti. Jos nusėda organizme riebalų ir šlakų pavidalu. Prie visko dera
vienintelis produktas – švieži žalumynai. Todėl būtų idealu iki minimumo sumažinti
vienu kartu suvartojamų produktų. Atskirosios mitybos principai išsamiau išdėstyti
kaugėse knygų ir jų nesunku rasti.
Daugybę produktų pamažu reikia išbraukti iš savo valgiaraščių. Pirmiausia –
grūdinius produktus: kruopas, baltų miltų gaminius, mielinę duoną, pieną,
konservus. Nieko vertingo šiame maiste nėra. Pavyzdžiui, visa, kas vertinga
grūduose, yra gemale ir luobelėje. Aukščiausios rūšies balti miltai gaunami šalinant
iš kviečių grūdų luobeles ir gemalus. Taip visa, kas vertinga, išmetama, lieka tik
negyva masė, kurią sudaro daugiausia krakmolas. Šią negyvą grūdo dalį gamta
sukūrė kaip statybinę medžiagą, savotišką statinę su riebalais gemalui. Todėl į
miltus dedama dirbtinių vitaminų, tai yra chemikalų. Maitintis aukščiausios rūšies
baltų miltų gaminiais – tas pat, kaip nusipirkti parduotuvėje krakmolo ir kabinti jį
šaukštu per pietus. Kepenys užteršiamos į mazutą panašia mase, krakmolas nusėda
organizme gleivių pavidalu, žarnų sieneles aptraukia apnašos. Be to, grūdų baltymai
blogai subalansuoti. Nors labai keista, bet geriau maitintis mėsa negu košėmis ir
makaronais. O piene yra kazeino, jis skatina gyvūnų ragų ir kanopų augimą. Pienas
žmogaus organizme virsta kserogeliu – į medžio klijus panašia medžiaga.
Panašiais aprašymais šiurpinti galima ilgai. Kaipgi žmogus įsigudrina taip gyventi
ir dar jaustis daugmaž sveikas? Dalykas tas, kad jis nežino, kas yra tikra sveikata, –
nepatyrė nuo pat gimimo. Todėl nereikia teisintis nuvalkiotomis frazėmis: „Nuo
senų senovės visi taip maitinosi“, žinoma, jeigu nenorite turėti tokių problemų kaip
visi.
Galiausiai davinyje turi likti tik natūralūs produktai: šviežios, šaldytos arba
džiovintos daržovės ir vaisiai, jūrų dumbliai, riešutai, saulėgrąžos, medus. Ir jokio
terminio apdorojimo – viskas žalia. (Tik nereikia riešutais vadinti arachių – tai
pupos, ir nelabai naudingos.) Staigus perėjimas nuo įprastų produktų prie žalių
daržovių ir vaisių nieko gero neduos. Organizmui reikia laiko persitvarkyti. Todėl
pereiti reikia žingsnis po žingsnio, mažinant virto augalinio maisto davinyje ir
didinant žaliojo dalį. Jeigu žmogus visą gyvenimą maitinosi apdorotu maistu, jo
mikroflora prie tokio ir prisitaikiusi. Įmanomas ir staigus perėjimas, bet šis kelias
tiems, kurių sveikata gana stipri.
Mikroflora visiškai persitvarko per metus. Baigiantis šiam laikotarpiui
valgiaraštyje turi nebelikti jokio apdoroto maisto. Kaip žinoma, termiškai
apdorotuose produktuose ne tik sunaikinami beveik visi vitaminai bei
mikroelementai, bet ir susidaro kancerogeninių medžiagų – nuodų. O žalias maistas
neužteršia organizmo, priešingai, jį valo. Ir virtuvės indai, ir visi vidaus organai
lieka idealiai švarūs. Esminis skirtumas.
Atrodytų, pereiti prie žaliavalgystės nepaprastai sunku. Kuo gi maitintis,
pavyzdžiui, žiemą? Tikriausiai ir brangiai atsieitų? Iš tiesų viskas ne taip baisu.
Priešingai, galimybių – daugybė, ir kainuos tokia mityba pigiau nei įprasta. Tereikia
pradėti ir atrasite daugybę visokiausių patiekalų, nė neįtarėte, kad jų esama. Tai
ištisas neištirtas pasaulis. Čia papasakosiu tik apie daigintų sėklų patiekalus, kurie
padės ištverti pereinamąjį laikotarpį.
Mūsų racione daug sėklų – grūdų, ankštinių ir kt. Sėklose yra pusfabrikačių –
užkonservuotų statybinių medžiagų. Tai daugiausia krakmolas, baltymai ir riebalai.
Be to, sėklose yra inhibitorių – medžiagų, trukdančių virškinti. Gamta pasirūpino,
kad gyvūnai ir paukščiai išnešiotų sėklas dideliais nuotoliais nepažeistas.
 Kai sėklos sudygsta, jose vyksta smarkūs pokyčiai: inhibitoriai sunaikinami,
krakmolas virsta maltoze, baltymai – aminorūgštimis, o riebalai – riebiosiomis
rūgštimis. Tas pat atsitinka virškinant maistą organizme. Vadinasi, daigintose
sėklose diduma darbo jau atlikta. Negana to, jose sintetinamos labai naudingos
medžiagos ir telkiami rezervai, kad visą energiją būtų galima skirti augalui vystytis.
Užkonservuotos ir snaudžiančios sėklų jėgos atgyja ir išlaisvina didžiulį potencialą,
kad gimtų nauja gyvybė.
Daigintos sėklos, kuriose yra daugybė vitaminų ir mikroelementų, turi gydomųjų
ir biostimuliuojančiųjų savybių. Man sunku jas visas išvardyti. Dėl jų gerėja
medžiagų apykaita, valosi organizmas, stiprėja imunitetas, didėja darbingumas ir
išgydoma daugelis ligų. Daigintos sėklos turi visa, ką rūpestingai numatė gamta, kad
nauja gyvybė galėtų vystytis ir išlikti agresyvioje aplinkoje. Tai puikiai
subalansuotas, lengvai pasisavinamas maistas ir kartu veiksmingas vaistas.
Į valgiaraštį galima įtraukti kviečių, kukurūzų, pupelių, sėjamųjų avinžirnių ir
spindulinių pupuolių daigų. Paruošimo technologija labai paprasta. Nuo ankstaus
ryto sėklas užmerkite vandenyje. Vakare sudėkite į kiaurasamtį arba sietą,
nuplaukite ir uždenkite šlapia marle. Rytą pamatysite gyvąjį maistą. Kukurūzus ir
pupeles (verčiau raudonąsias – jos naudingesnės) reikia mirkyti parą ir tiek pat
(arba ilgiau) daiginti, kartais nuplaunant.
Kviečius ir kukurūzus galima valgyti žalius. Kviečių daigai turi išskirtinių
gydomųjų savybių. Juos reikia gerai sukramtyti (nors po du valgomuosius šaukštus
kasdien), bet jeigu burnoje susidaro į gumą panaši vienalytė medžiaga, vadinasi, ši
rūšis netinka ir reikia ieškoti kitos. Deja, žalių ankštinių skonis nelabai malonus.
Teks juos įmesti į karštą vandenį ir jį tik užvirinti. Spindulines pupuoles pakanka
apipilti verdančiu vandeniu ir palaikyti dešimt minučių.
O ar žinote, kaip ruošti gyvąjį vandenį? Iš pradžių nusistovėjusį vandentiekio
vandenį emaliuotame penkių litrų puode užvirinkite ir nukaiskite, kol jis dar
nekunkuliuoja, paskui greitai atvėsinkite šaltoje vonioje. Tai pirmoji struktūrizavimo
stadija. Toks vanduo jau kur kas naudingesnis už tik virintą.
Paskui įdėkite į puodą 5–7 juodojo titnago akmenėlius, kurių galima nusipirkti
vaistinėje, uždenkite marle ir palaikykite dvi dienas. Tada atsargiai perpilkite
vandenį į kitą indą, tik apatinį 2–4 centimetrų sluoksnį išpilkite lauk, nes titnagas
nusodina patogeninius mikroorganizmus ir nereikalingus cheminius elementus.
Titnago vanduo jau turi gydomųjų savybių – jis dar labiau struktūrizuotas ir
prisotintas silicio – būtiniausio mikroelemento, kurio trūkstant organizmas
nepasisavina beveik visų kitų medžiagų.
Vandenį įdėkite į šaldymo kamerą. Kai tik paviršiuje ir prie sienelių susidarys
pirmasis ledelis, vandenį perpilkite į plastikinį indą ir vėl pastatykite į šaldymo
kamerą. Pirmąjį ledelį išmeskite, kad atsikratytumėte sunkiojo vandens. Sunkiajame
vandenyje yra vandenilio izotopų – deuterio ir tričio, jis užšąla esant plius trijų
laipsnių temperatūrai ir yra nepalankus organizmui.
Vandenį paskutinį kartą reikia užšaldyti būtent plastikiniame inde, nes puodo
emalis gali suaižėti. Kai du trečdaliai vandens užšals, padarykite lede angas ir
išpilkite likusį vandenį – šiame „tirpale“ yra visos nepageidaujamos priemaišos.
Dabar liko palaukti, kol ledas ištirps kambario temperatūroje. Jūs gausite labai
geros kokybės tirpsmo vandenį, kuris dar vadinamas pročio vandeniu, iš jo išvalyti
sunkieji izotopai.
Galiausiai, jeigu turite žiedo pavidalo magnetą ar magnetinį piltuvą, perleiskite
per juos vandenį, kad dar labiau sustiprėtų struktūra. Gautas vanduo turi gydomųjų
savybių – jis valo organizmą ir, ilgai vartojamas, padeda atsikratyti daugelio ligų. Jo
gerųjų savybių galiojimo laikas – maždaug septynios valandos. Tokio vandens niekur
ir už jokius pinigus nenusipirksite.
Tai ir yra nuostabi gyvoji virtuvė, kur maistas ne verdamas, o auga. Skirtingai nei
įprasta virtuvė, kuri žudo produktus, ši juos, priešingai, atgaivina. Galite įsitikinti
patys: daigintų sėklų patiekalai pridėjus įvairių prieskonių ir padažų daug skanesni
už įprastinį maistą. Ką jau kalbėti, kad jie visais atžvilgiais kur kas vertingesni nei,
pavyzdžiui, košės, kurias suklaidinti žmonės laiko vertingomis.
Daigintose sėklose daug baltymų, kurie labai lengvai pasisavinami. Tai padeda
organizmui prisitaikyti prie mitybos augaliniu maistu. Nauja mikroflora ateityje ne
tik perdirbs žalius produktus, bet bus ir baltymų šaltinis. Kaip tik toks yra žolėdžių
gyvūnų virškinimas.
Gali kilti klausimas: o kaipgi valgyti žalius produktus, kuriuos reikia gaminti,
pavyzdžiui, bulves, aguročius? O ar juos reikia valgyti? Daržovės, kuriose daug
krakmolo, neduoda organizmui nieko, išskyrus tuščias kalorijas ir gleives, – štai kas
sukelia ligą, vadinamą persišaldymu. Beje, kad užaugintų riebesnes kiaules
parduoti, ūkininkai jas šeria virtomis bulvėmis. Jie pastebėjo, kad šitaip kiaulės
greičiau tunka, ir tai ekonomiškai naudinga. O nuo žalio maisto neįmanoma
pastorėti, ir nepriklauso, kiek jūsų suvalgytame maiste kalorijų.
Kad būtų ne taip liūdna skirtis su įprastais patiekalais, galima į valgiaraštį
įtraukti daugiau jūrų gėrybių. Visas jūrų žuvis ir vėžiagyvius galima valgyti
termiškai neapdorojus. Kaip juos sūdyti – nesunku suprasti. Vėlgi žali su
prieskoniais, visi šie produktai kur kas skanesni. Nors griežtai nusistatę žaliavalgiai
ne tik nevalgo to, kas bėgioja, šokinėja, skraido ir plaukioja, bet net ir druskos
nevartoja.
Šviežios daržovės ir vaisiai, ypač daigintos sėklos, turi išskirtinių valomųjų
savybių. Reikia pažymėti, kad, pereinant prie žalio maisto, gali kilti viena ar kelios
valomosios krizės, per kurias paūmėja senos ligos. Nereikia jaudintis ir mėginti
kaip nors išvengti patologinių apraiškų. Jos rodo, kad organizmas pagaliau
atsikrato šlamšto, sukaupto per daugelį metų, ir prisitaiko prie sveiko darbo
režimo. Vienintelė priemonė, naudinga krizės laikotarpiu, – badavimas geriant
distiliuotą (virintą) vandenį vieną ar kelias dienas.
Iš esmės, jeigu sveikata nelabai apleista, prie visiškos žaliavalgystės galima
pereiti iškart. Tokiu atveju valomoji krizė bus sunkesnė, bet visiems ji būna
skirtinga. Gali smarkiai sumažėti svoris. Vadinasi, organizmas atsikrato negyvų
audinių ir atgimsta iš naujo. Nutukę žmonės iš tikrųjų yra vaikščiojantys griaučiai.
Dėl netinkamos mitybos ir nejudraus gyvenimo būdo jų kūnas virto riebalų nuosėdų
ir šlakų mase. Gyvo audinio jame beveik nebeliko, tai daugiausia – negyva našta.
Štai šis nereikalingas šlamštas ir išmetamas. Svarbiausia – nesijaudinti. Organizmas
apsivalys ir bus sveikas. Bet jam reikia padėti. Būtinai įtraukite į davinį jūrų
dumblių, žiedadulkių ir sėmenų aliejaus. Pereinamuoju laikotarpiu jie kompensuos
laikiną reikiamų medžiagų trūkumą. Ir dar raskite internete papildomos
informacijos apie žaliavalgystę. Kol kas jos visai nedaug. Tai nepaprastas, bet itin
veiksmingas, galima sakyti, elitinis atgimimo kelias.
Daugeliui visa tai gali pasirodyti bauginama, švelniau tariant, gana neįprasta.
Žmogus dažniausiai itin nenoriai atsisako senų įpročių. Kai netinkamas gyvenimo
būdas tampa visuotine norma, paprasti ir akivaizdūs gamtos principai ima atrodyti
neįprasti. Kuo gi tokia ypatinga ta sveika mityba, kad dėl jos atsisakytum tiek
kulinarinių pagundų? Ar ji to verta? Gal toliau išdėstyti duomenys, kurių veikiausiai
nežinote, padarys lemiamą poveikį jūsų nuomonei.
Žaliavalgystė – mitybos mokslas trečiojo tūkstantmečio žmonėms – trečiosios
bangos civilizacijai. Labiausiai žinomas žaliavalgystės propaguotojas yra Aršaviras
Ter-Ovanesianas (Aterovas). Jo knygoje „Žaliavalgystė, arba Naujas pasaulis be
ligų, ydų ir nuodų“, išleistoje Teherane, išdėstyti pagrindiniai žaliavalgystės
principai. Aterovas, netekęs dviejų pirmų savo vaikų, mirusių nuo ligų, išaugino
trečią vaiką, dukterį, maitindamas ją tik žaliu maistu. Mergaitė augo sveika kaip
reta, labai išsivysčiusi fiziniu ir protiniu požiūriu. Štai ką jis rašo savo knygoje2:
„Dukrai netrukus jau septyneri metai, bet ji niekada nėra paėmusi į burną net
kąsnelio prasto maisto. Jos sveikata – tobulybės viršūnė. Jau matau, kad kur kas
lengviau auginti šimtą vaikų žaliavalgių negu vieną vaiką, valgantį virtą ir keptą
maistą. Niekada nereikia jaudintis, kad toks vaikas persišaldys ir susloguos,
suviduriuos ar jam užkietės viduriai, juolab dėl to, ar šiandien vaikas gerai valgė, ar
ne. Mano mergytė linksma kaip paukštelis ir visada gali prieiti prie stalo ir paimti
tai, ką nori suvalgyti. Ji visą dieną žaidžia, dainuoja ir šoka nenuilsdama, be ašarų ir
užgaidų, be verksmo ir riksmo, nekeldama jokių rūpesčių aplinkiniams. Lygiai
aštuntą valandą vakaro ji eina gulti, kelias minutes padainavusi, užmerkia akis ir
miega kaip užmušta iki šeštos valandos ryto. Neprisimename atvejo, pradedant nuo
pirmųjų dukrelės gyvenimo mėnesių, kad ji būtų nubudusi naktį. Jos miegas toks
ramus ir kietas, kad joks triukšmas ar judėjimas jos nepažadina.“
Aleksandras Čiuprunas, žinomas natūropatijos populiarintojas, knygos „Kas yra
žaliavalgystė ir kaip tapti žaliavalgiu“3 autorius, dar jaunystėje dėl sunkios lėtinės
ligos tapo pirmos grupės neįgaliuoju. Jokie gydymo būdai nepadėjo. Perėjęs prie
mitybos žaliu augaliniu maistu, jis visiškai pasveiko. A. Čiuprunas pasiūlė netikėtą,
bet stulbinamai akivaizdų imuniteto problemos aiškinimą.
Jo esmė tokia: organizmas sąmoningai atmeta imunitetą susirgus užkrečiama
liga. Žinoma, kad žmogus dažniausiai suserga tada, kai jo organizmas yra nusilpęs,
užterštas šlakais, jaučia vitaminų ir kitų gyvybiškai svarbių medžiagų stygių.
Nustatyta, jeigu nusilpęs žmogus pasigauna užkratą, jo organizmas išskiria mažiau
interferono – apsauginės jėgos lyg tyčia išsijungia, leisdamos ligai užvaldyti.
Pasirodo, ligą sukėlę mikroorganizmai minta šlakais, kurių kanalizacijos sistema
nespėja šalinti dėl prastos mitybos. Todėl organizmui nieko nelieka, kaip leisti
mikrobams daugintis. Kai jie bent iš dalies atlieka savo valomąją misiją, imunitetas
atsigauna ir liga pasitraukia.
„Mes turime būti dėkingi mikrobinėms ir virusinėms ligoms, – rašo A. Čiuprunas,
– jos sukelia tipišką gydomąją krizę: taip organizmas pats išsigydo nuo didžiausios
bėdos – vidinę aplinką užteršusių šlakų; ir be jokių medikamentų. Per tokias krizes
reikia rinktis vienintelį tinkamą būdą: viso labo kelias dienas, kol atlėgs ūmūs
reiškiniai, visiškai badauti. Tai bus geriausia pagalba įgimtoms organizmo jėgoms –
gydytis mikrobais ir virusais. Kada nors civilizuotas pasaulis išmoks to lygiai taip
pat, kaip naudoti muilą ir dantų šepetėlį. Bet veikiausiai ne taip jau greit: mokslas
vystosi, o nemokšiškumas tarpsta…“
Todėl galima padaryti išvadą: kam taip nuvaryti organizmą, kad jam būtų vis tiek,
kas ir kaip jį išvalys? Ar ne geriau palaikyti pirminę švarą? Praktika patvirtina:
žaliavalgiai apskritai neserga.
Neabejotinas tebėra vienas fundamentalus principas: gyvas organizmas turi būti
maitinamas gyvuoju maistu. Šio principo reikšmę pirmasis pabrėžė daktaras
Fransisas Potendžeris (Francis Pottenger), dar XX amžiaus pradžioje atlikęs vieną
išsamų eksperimentą. Dešimt metų 900 šimtus kačių jis maitino žaliais produktais ir
visų jų sveikata ir ištvermė per tą laiką buvo gera. Antroji kačių grupė gaudavo
virto maisto, dėl to gyvūnus ėmė kamuoti tokios kaip žmones bėdos: plaučių ligos,
paralyžius, joms iškrisdavo dantys, jos būdavo vangios, irzlios; dėl šių ir kitų
negalavimų nukentėjo beveik visos organizmo sistemos. Pirmosios kartos jaunikliai
buvo silpni ir ligoti, tarp antrosios kartos kačiukų gimė daug negyvų, o kitos kartos
katės pasidarė nevaisingos.
Daktaras Edvardas Hauelis (Edward Howell), vienas iš natūralaus sveikatos
gerinimo sistemos pradininkų, padarė išvadą, kad svarbiausia sudedamoji dalis, dėl
kurios žalias maistas skiriasi nuo kulinariškai apdoroto, yra fermentai (enzimai). Jis
nustatė, kad šie „gyvybinės energijos matavimo vienetai“ suyra esant aukštesnei
kaip 50 laipsnių temperatūrai. Kodėl gi jis jiems davė tokį skambų vardą –
„gyvybinės energijos matavimo vienetai“?
Fermentai – medžiagos, kurios daro gyvenimą įmanomą. Jie būtini bet kokiai
cheminei reakcijai, vykstančiai mūsų organizme. Be fermentų gyvame kūne išvis
nebūtų jokios aktyvios veiklos. Tai darbininkai, kurie stato organizmą panašiai kaip
statybininkai namus. Maistingosios medžiagos, vitaminai, mikroelementai tėra
statybinė medžiaga. Visas judėjimas statybvietėje vyksta kaip tik dėl fermentų. Be
to, jie yra ne tik inertiški katalizatoriai, spartinantys chemines reakcijas. Kaip
paaiškėjo, fermentai sukelia spinduliavimą, to nepasakysi apie katalizatorius.
Fermentus sudaro baltymų transporteriai, įkrauti energija kaip elektros baterijoje.
Iš kur mūsų organizmas ima fermentus? Iš visko sprendžiant, fermentų
potencialą paveldime gimdami. Ši ribota energijos atsarga skirta visam gyvenimui.
Tai tas pat, kaip gauti pradinį kapitalą. Jeigu jis bus tik eikvojamas, ištiks bankrotas.
Kuo greičiau sunaudosite fermentų energiją, tuo greičiau išseks gyvybingumas.
Atėjus akimirkai, kai organizmas nebegalės gaminti fermentų, gyvenimas baigsis.
Nusilpusi baterija išsikrauna.
Vartodami termiškai apdorotą maistą, žmonės nerūpestingai eikvoja savo
fermentų atsargas. Pasak daktaro Edvardo Hauelio, tai yra viena svarbiausių visų
ligų, pirmalaikio senėjimo ir ankstyvos mirties priežasčių. Žaliuose produktuose yra
savų fermentų, leidžiančių atlikti autolizę, – maistas pasisavinamas lengvai, nes jis
virškinamas savo sultyse. Bet jei valgote virtą ar keptą maistą, nebeturintį
fermentų, organizmas jam virškinti priverstas eikvoti savo atsargas. Tai ir mažina
ribotą fermentų potencialą.
 Tarkim, nusprendėte namie daryti kapitalinį remontą. Yra du įvykių raidos
variantai. Pirmuoju atveju jums atvežė reikiamas medžiagas, suvertė viską į krūvą
ir išvažiavo. Jums teko patiems pasiraitoti rankoves ir skirti daug jėgų ir laiko, kad
būtų nuveiktas visas šis sunkus darbas. Antruoju atveju kartu su medžiagomis
atvažiavo statybininkai ir patys viską padarė, o jūs tuo metu ilsėjotės ir rūpinotės
savimi.
Kaip tik toks skirtumas tarp mitybos apdorotu maistu ir žalio maisto vartojimo.
Kai žmogus valgo virtus produktus, visos gyvybinės jėgos skiriamos sunkiam
virškinimo procesui. Fermentai, tie darbininkai, kurie turi atlikti savo tiesiogines
pareigas – valyti ir atkurti gyvus audinius, būna priversti viską mesti ir dirbti jiems
nebūdingą darbą. Jiems nebėra kada rūpintis organizmu ir šis užleidžiamas.
Įsivaizduokite tokią situaciją: žmonės staiga liovėsi ramiai vaikščioti ar sėdėti, o
ėmė lakstyti kaip patrakę, nepaisydami baisaus nuovargio. Lygiai taip pat skiriasi
žaliavalgio ir paprasto žmogaus organizmo darbo režimas – vienas ramiai
vaikštinėja, o kitas bėga amžiną maratoną, kol netekęs jėgų susmunka.
Po visko, kas pasakyta, nebelieka abejonių, kad virto ar kepto maisto vartojimas
daro siaubingą žalą organizmui. Na, o pranašumus, kurių įgyja žmogus, perėjęs prie
žaliavalgystės, geriausiai suformulavo vienas iš sveikos mitybos šalininkų Nikolajus
Kurdiumovas. Štai ką jis rašo4:
„1. Nesergama uždegimais, nepersišaldoma. Gripas praeina beveik
nepastebimai. Išsijungia ir dingsta beveik visa psichosomatika (organų sutrikimai,
sąnarių ligos, skausmai – juk visi organai išvalomi ir atjauninami). Imunitetas
padidėja nuo dirbtinio minimumo iki įprastos normos: galima tris valandas gulėti
sniege arba šokti vienomis trumpikėmis spaudžiant 18 laipsnių šalčiui ir nieko
nenutinka. Ir visa tai – be ypatingo grūdinimosi!
2. Jautrumas kenksmingoms medžiagoms didžiulis, reakcija į jas stipri, netgi gali
būti skausminga, bet kūnas aktyviai ir greitai jas pašalina, atmeta, padaro
nekenksmingas, todėl apsinuodijimo padarinių beveik nebūna.
3. Be to: labai didelis maistinis atsparumas. Jeigu tenka valgyti neįprastą ar
sunkiai virškinamą maistą, jis lengvai suvirškinamas ir be pasekmių padaromas
nekenksmingas. Filtrai viską apdoroja vienu gaistu. Geležinis skrandis.
4. Kur kas geriau pasisavinamas maistas. Tai yra padidėja pasisavinimo
koeficientas. „Atsitaisiusiam“ (ištvėrusiam aštuonių mėnesių krizę) žaliavalgiui
pakanka trijų obuolių, poros agurkų. Pasotina laukiniai miško žalumynai, daržovių
lapai, vynuogienojų ūgliai – maistui viskas tinka. Todėl juntamas:
5. Nepakartojamas nepriklausomybės nuo aplinkybių jausmas. Nekalbėsime
skambiomis frazėmis apie vienovę su gamta, bet kad ir kas atsitiktų, kad ir kur
atsidurtumėt – nors ir miške, – visada būsit sotus be pinigų, išgyvensit.
6. Skonio pojūtis: ne liežuviu ir akimis, o visu kūnu. Kūnas įvertina maistą ir
signalizuoja norą, abejingumą jam arba jį atmeta. Sotumo pojūtis: jis objektyvus,
kyla iš kūno, todėl neįmanoma persivalgyti. Tiesą sakant, žalių produktų labai sunku
persivalgyti.
7. Alkio pojūtis: po krizės beveik nekamuoja. Neurozė, kurią vadiname apetitu,
dingsta. Yra supratimas: aha, galima pavalgyti. Esi kuo nors užsiėmęs, valgį
pamiršai, diena ar dvi – ir nieko. Prisiminei – pavalgei, gerai. Tai:
 8. Kupranugario efektas: galėjimas nevalgyti dieną, dvi ir tris neprarandant
komforto ir ištvermės. Maitiniesi kartą per dieną – per akis. Tas pat gėrimai, net
kai fiziniai krūviai dideli.
9. Išvada: normali fizinė ištvermė. Bėgti malonu. Galima bėgti kelias valandas ir
nejusti nuovargio. Visiškai nenuilsti, nėra noro prisėsti, prigulti. Gyvenimo
naudingumo koeficientas kur kas didesnis. Ir vėlgi, visa tai – be specialių
treniruočių.
10. Protinė ištvermė esant bet kokiam krūviui tokia pat didelė. Protas šviesus ir
skaidrus it krištolas. Atmintis ideali. Mąstymo aiškumas toks, kad egzaminai
laikomi beveik be pasiruošimo, o mokymasis nebesudaro keblumų.
11. Miego poreikis sutrumpėja iki šešių valandų. Lengvai pakeliamas miego
stygius. Pavyzdžiui, šešiasdešimtmetis gali tris paras be pertraukos vairuoti mašiną,
o savikontrolė ir dėmesys nesilpnėja. Nubudimas lengvas, žvalus ir džiaugsmingas.
(Oho, nieko sau! Jau vien dėl šito…)
12. Tonas – didelis susidomėjimas gyvenimu. Nuotaika pastovi, džiaugsminga.
Nemalonumai tik suaktyvina. Puikiausias gebėjimas spręsti konfliktus: beveik
neįmanoma susikivirčyti – niekas neerzina, viskas suvokiama sąmoningai.
13. Aukšto lygio gebėjimas spręsti ir būti priežastimi. Nėra įkyriųjų būsenų – ne
kūnas valdo tave, o tu valdai kūną. Tampi visų kūno poreikių, taip pat ir seksualinių,
šeimininkas. Priklausomų nuo alkoholio žaliavalgių nebūna. O jei jie tokie buvo,
priklausomybė išnyksta.
14. Smarkiai padidėja gebėjimas kontroliuoti savo kūną – jis tampa išauklėtas,
išlavintas ir paklusnus. Įsivaizduokite, kiek padidėja gyvenimo galimybės“.

Pats galiu pridurti, kad išvaizdos problemos, jaudinančios daugelį žmonių, savaime
atkris, nes kūnas atgauna pirmapradį įgimtą grožį. O pagyvenusieji susigrąžina
laiką – galima numesti dvidešimt metų, o gyvenimu vadinamo vakarėlio pabaigą
atidėti neribotam laikui. Ir tereikia pakeisti mitybos būdą!
Ypač pabrėšiu: tai ne dar viena dieta, kuri duoda laikinų rezultatų, o ištisa
gyvensena. Jeigu ryžotės pereiti prie žaliavalgystės, tai reikia daryti tolydžio,
svarbiausia – šiukštu neprimesti tokio mitybos būdo nei sau, nei kitiems. Reikia
ypač griežtai laikytis transerfingo taisyklės. Bendros vaišės – neatskiriama nuo
mūsų gyvenimo, todėl aplinkiniai neišvengiamai stebėsis ir mėgins jus įtikinti, kad
užsiimate niekais. Nesistenkite pakeisti jų nuomonės – jie nerimauja įtardami, kad
esate teisūs. Eikite savo keliu ramiai ir linksmai, nesiteisindami ir niekam nieko
neįrodinėdami. Jūsų žydinti išvaizda viską pasakys pati.
Bet pirmiausia, žinoma, nereikia savęs prievartauti. Jeigu veikiate pagal principą
„reikia“, nieko gero neišeis – anksčiau ar vėliau palūšite, ir viskas grįš į senas
vėžes. Perėjimas prie žaliavalgystės turi remtis sielos ir proto vienove: ne „reikia“,
o „noriu“. Kaip tik todėl siūloma tai daryti etapais, neprievartaujant savo valios ir
organizmo. Daugybės pagundų sunku atsisakyti. Žodžiu, iki kokių trisdešimties
metų dar galima pašėlti, bet paskui vertėtų gerai pagalvoti. Juk baterija silpsta
nesulaikomai, nors ir nepastebimai.
Nereikia pamiršti ir fizinių pratimų. Kontrastinis dušas ir valandos
pasivaikščiojimas kasdien – būtinas minimumas. Bėgioti šiaip jau neprivalu. Bėgimas
yra ekstremali ir nenatūrali organizmo būsena. Smarkiai į jį įnikti nėra prasmės,
nebent sportininkams dėl rezultatų. Nors gamta siekia ne rezultatų, o optimalios
pusiausvyros. Ėjimas – kitas dalykas, jis daugiau nei naudingas. Pratimus galima
pasirinkti pagal skonį. Pavyzdžiui, Tibeto gimnastika, aprašyta Piterio Kelderio
knygoje „Atgimimo akis“, – paprasta ir kartu labai veiksminga energijai didinti.
Naujas gyvenimo būdas pakels jūsų ketinimo energiją į tokį lygį, kad vieną gražią
dieną sau pasakysite: aš iš tikrųjų valdau savo kūną ir valdau savo tikrovę. Ir tai ne
šiaip žodžiai, o visai konkretus pojūtis. Jūs pajusite, kad galite kurti savo pasaulio
sluoksnį paties nuožiūra. Tai bus stulbinamai organiškas koordinacijos pojūtis: kad
ir kas vyktų, mano ketinimas įgyvendinamas, viskas krypsta į tai ir viskas klostosi
taip, kaip reikia.

2 Išsamiau susipažinti su Aterovo darbais galima tinklalapyje http://syroedenie.ru

3 http://syroedenie.ru
4 www.kurdyumov.ru
 Stebėtojų troleibusas

Noriu pateikti klausimą, kuris seniai neduoda man ramybės. Jūs visa tai
rašote kaip teoretikas ar kaip praktikas? Jūs pats laikotės viso to, apie ką
rašote? Taikote tai gyvenime? Ir jeigu taip, tai kokie rezultatai? Pavyzdžiui,
dėl mitybos… Taip pat ir dėl transerfingo. Jūs pats įsitikinote transerfingo
nauda, tiksliau, tuo, kad ši teorija veikia?

Suprantama, visa, apie ką rašau, ne tik patikrinta, – tokia mano gyvensena.

Pavyzdžiui, perėjęs prie mitybos sveiku maistu gavau daug laisvosios energijos. Tai
pažadino mano kūrybinius gebėjimus ir suteikė galimybę veiksmingai taikyti
transerfingo techniką.
Anksčiau turėdavau, kaip dauguma žmonių, ilgai ir atkakliai dirbti, kad
pasiekčiau savo tikslą. Dauguma pastangų nuėjo veltui. Įprastais metodais kažin ar
įmanoma daug pasiekti. O dabar galiu kurti savo pasaulio sluoksnį – tikrovę, kurioje
gyvenu, – taip, kaip noriu. Viskas vyksta savaime, be kovos, nukreipiant ketinimo
energiją reikiama linkme. Bet pirmiausia šios energijos reikia turėti.
Man jau per keturiasdešimt, bet mano sveikata dabar netgi geresnė, o gyvybinis
tonusas – didesnis už tą, kurį turėjau keturiolikos metų, tada dėl energijos
pertekliaus mėginau nusisukti sprandą darydamas pavojingus salto su kalnų
slidėmis, šokinėdamas nuo tramplino. Pažiūrėti atrodau visai ne taip, kaip turėčiau
būdamas tokio amžiaus. Pasodinus mane auditorijoje tarp studentų, niekas
nematytų esminio skirtumo.
Tiesa, stojau į teisingą kelią tik tada, kai dėl netvarkingo gyvenimo būdo mano
būklė tapo tokia, kad net vaikščioti būdavo labai sunku. Žmogui tokioje padėtyje
lieka du keliai: arba gydytis, arba rūpintis sveikata. Daugelis renkasi pirmąjį. Todėl
ir ankstesnės ligos nepalieka, ir naujų atsiranda. O ar gali būti kitaip? Juk veidrodis
nepriekaištingai atspindi vaizdą: „Aš gydau savo ligas“, tiksliau: „Aš puoselėju savo
ligas, rūpinuosi jomis, keičiu ligonines, nuodiju savo gyvenimą, skundžiuosi juo ir
taip gadinu jį aplinkiniams.“ Antrasis kelias, kurį pasirinkau, kuria visai priešingą
vaizdą: „Aš gerinu savo sveikatą.“ Ir rezultatas atitinkamas. Akivaizdu, tai du iš
esmės skirtingi požiūriai.
Kol yra geros fizinės formos, daugelis žmonių nieko ir girdėti nenori apie
žaliavalgystę ir kitus panašius „iškrypėliškumus“. Bet reikia turėti omeny, kad
sveikata – laikinas reiškinys, jeigu nesirūpinsime savo kūnu. Kam laukti, kol ateis
nelabai malonūs laikai? Juk šios permainos gali būti nebegrįžtamos. O kas visa tai
lemia? Nenoras keisti senų įpročių, įskiepytų švytuoklių.
 Išties, kaip galima atsisakyti tokios daugybės viliojančių patiekalų? Net pagalvoti
baisu. Bet juk visą šį „skanų“ pasaulį sukūrė švytuoklės, ir prie jo traukia užgrobimo
kilpa, kurion pakliūva dauguma gyventojų. Naivu manyti, kad į užburtą ratą įtraukti
tik narkomanai, alkoholikai ir rūkaliai. Medicina – gerosios švytuoklės – kovoja su
blogosiomis, skelbia tokius žmones ligoniais ir mėgina gydyti tariamą jų fiziologinę
priklausomybę.
Iš tikrųjų priklausomybė nuo įprastų maisto produktų yra tos pačios prigimties
kaip narkomanija, – buvimas užgrobimo kilpoje. Lygiai taip pat galima gydyti
saldumynų arba mėsos pomėgį. Tai lengva patikrinti ir jau ne kartą patikrinta tų,
kurie išsivadavo nuo „skanių“ švytuoklių maitindamiesi natūraliais produktais.
Pavyzdžiui, tereikia žmogui, įveikusiam maisto narkomaniją, prieš miegą suvalgyti
pyragaitį arba saldainį ir kitą rytą jį pasitinka tikros pagirios, panašios į sukeltas
alkoholio.
Ant švytuoklės kabliuko tabaluoja tiek narkomanai, tiek kenksmingų, nors ir
visuotinai vartojamų produktų valgytojai. Štai todėl jiems sunku įsivaizduoti, kaip
galima apsieiti be viso to šlamšto, kuris atrodo beprotiškai skanus.
Sąvoka „skanu“ yra ne kas kita, kaip ištikimybė tam tikrai švytuoklei. Viskas
reliatyvu. Tikrai nebūtina išsižadėti malonumų. Išsiveržti iš užgrobimo kilpos
laikantis savivaržos tikrai sunku, be to, nelabai malonu. Yra geresnė išeitis: reikia
keisti skonio orientaciją, ir tada malonumai nedings – jie tiesiog bus kitokie.
Patikimiausias būdas – tapti kitos, ne tokios destruktyvios švytuoklės šalininku, o
tokia yra atskiroji mityba arba žaliavalgystė.
Žaliavalgiai visai neprievartauja savęs, kaip gali atrodyti iš šalies. Priešingai, jie
sveikai maitinasi su užsidegimu ir sveiku maistu gardžiuojasi kaip užkietėję
gurmanai. Įsivaizduokite: morka iš lysvės jiems yra ne mažesnė pagunda nei
rinktinis pyragaitis saldumynų mėgėjui. Pomėgiai keičiasi, kai tik pasikeičia
švytuoklė, ir viskas. Ir gyvenimas nepraranda malonumų – priešingai, jų gerokai
padaugėja, nes, įgijus gyvybinės jėgos, atsiranda naujų, anksčiau nepasiekiamų.
Kita vertus, kai, tarkim, būnu svečiuose, nesiožiuoju: girdi, šito nevalgau, o to
negeriu. Galiu valgyti bet ką, jeigu verčia aplinkybės, nes „nulipau nuo adatos“ ir
nebesu priklausomas nuo kreditorių. Tarsi eidamas pro šalį retkarčiais užsukčiau į
banką, pasiimčiau kiek reikia pinigų ir ramiai išeičiau nesukdamas galvos, kad per
kitą apsilankymą reikės atsiskaityti. Kitaip tariant, galiu gyventi ne tik miške, bet ir
mieste.
Svarbiausia – nubusti sapne ir išsivaduoti iš švytuoklių užgrobimo kilpos.
Perėjimas prie natūralios mitybos – tiesiausias kelias į laisvę. Atkreipkite dėmesį:
knygų lentynose jums nepavyks rasti knygų apie žaliavalgystę. Apie gydymą yra,
apie organizmo valymą – irgi. O apie patį svarbiausią dalyką, kuris tiek gydymą, tiek
valymą daro nereikalingus, – nėra! Mat švytuoklėms prapultis, kai išnyksta
dauguma rūpesčių, su kuriomis nuolat susiduria kiekvienas žmogus. Priimtina bet
kas – tik ne tai! Sąmoningas grįžimas prie švarios gamtos ir nepriklausomybės
griauna milžinišką įmonių ir šakų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su žmogaus
sveikata ir gyvybiniu tonusu, konglomeratą.
Atkreipkite dėmesį, juk jūsų neagituoju (kam man to reikia?) ir apskritai nė vieno
draugėn nekviečiu, o viso labo suteikiu žinių, kurios gali jums praversti. Daugybė
žmonių gulasi ant chirurgo stalo ir net miršta, nes neinformuoti, kad jų ligas lengvai
išgydo pati gamta. Nėra nieko kvailiau kaip mirti nuo neišmanymo. Šit sėdi žmogus
švytuoklės kilpoje ir, puse ausies nugirdęs apie naują srovę, galvoja: „Žaliavalgiai?
Čia kas per mulkiai?“ O švytuoklė jam raminamai kužda: „Tai tokie puspročiai, kurie
vien žaliuokėmis minta. Tu valgyk dešrelę, valgyk!“ Ir žmogus lieka tamsoje.
Dabar dėl konkrečių rezultatų, kurių man pavyko pasiekti transerfingo technika,
– nenorėčiau jų afišuoti. Asmeninis gyvenimas neturėtų būti išstatomas visiems
apžiūrėti, kitaip jis nustotų būti asmeninis. Tikiuosi, teisingai mane suprasite. Galiu
pasakyti tik viena: technika veikia nepriekaištingai, jeigu nuolat laikomasi
rekomendacijų, kurios pateikiamos knygose „Realybės transerfingas“ ir „Obuoliai
krinta į dangų“. Ir viskas ne taip jau sudėtinga, kaip gali atrodyti. Daugiau pastangų
reikia tik pradiniame etape, kad būtų įgyta transerferio įgūdžių. Juk nuostatos labai
paprastos – tereikia jų laikytis nuolat, o ne kartkartėmis.

Atvirai kalbant, nesitikėjau, kad jūs staiga imsite rašyti apie tokius dalykus…
Nejau išsisėmėte? Atleiskite, bet, mano manymu, kai nėra ko pasakyti,
geriau tylėti. Ir dar – ar verta atimti sau malonumą, kurį teikia geras valgis?
Juk vis tiek mirsime, anksčiau ar vėliau. Ar kas nors ruošiasi amžinai
gyventi? Be to, žalinga tai ar naudinga – galima spėlioti iki begalybės. Visa
tai ne daugiau kaip prielaidos. Šito neįmanoma įrodyti bandymais su
triušiais. Juk žmogus vis dėlto gal ne triušis ir, mano galva, jų lyginti
nederėtų. Pagaliau ir maitinasi žmogus ne tik materialiu penu, argi
malonumas – ne energija? Tereikia klausyti savo organizmo balso, ir viskas.
O žaliavalgystė – ne mūsų metodas, ne mano tai jau tikrai.
Ramus Stebėtojas

Pirmiausia toks laiškas rodo anaiptol ne ramybę, o veikiau nerimą. Kreipdamasis į

tuos, kurie ryžosi taip įžūliai pažeisti visuotinai priimtus stereotipus ir pereiti prie
žaliavalgystės, įspėjau, kad aplinkui tučtuojau sukrus visokie tipai, kurie manys, kad
jūs suardote jų jaukios balutės sanklodą. Ir jie visaip stengsis suniekinti jūsų
įsitikinimus ir užkabinti jums, pagarbiai kalbant, „ne šio pasaulio keistuolio“ etiketę.
Vieni tai darys iš kuo geriausių paskatų, nuoširdžiai linkėdami jums gero: „Juk jūs
kvailiojate, meskite šias nesąmones ir gyvenkite kaip visi žmonės!“ Kitiems jūsų
elgesys atrodys kaip iššūkis ir todėl jie reaguos priešiškai. Visus šiuos
nerimaujančius iš esmės vienija vienas noras – pastatyti jus į vietą: „Kur lendi, negi
tu geresnis už mus? Gyvenk kaip mes ir nešokinėk!“ Laikydamiesi savo švytuoklės
taisyklės, jie ir jus atkakliai ragina vadovautis tais pačiais principais. Bet kyla
klausimas: kas juos verčia taip uoliai ginti savo sanklodą? Juk jūs neprimetate
kitiems savo nuomonės ir nieko nemėginate pakeisti?
Paradoksas – jei būtumėte puolę aktyviai įrodinėti savo teisumo visiems aplinkui,
jie būtų tik pasijuokę ir ramiai numoję ranka į jūsų keistybes. Bet kai jūs, nieko
neklausdami, tvirtai žengiate savo keliu, sukeliate aplinkiniams pyktį. Jų nerimo
priežastis – instinktyvios abejonės savo teisumu, nors protas kietai miega,
užliūliuotas nusistovėjusių stereotipų.
Pavyzdžiui, zoologijos sode žmogus mato lentelę: „Maitinti gyvūnus draudžiama.“
Jo protas bematant rikiuoja loginę grandinę: gyvūnai nuo žmonių maisto serga – tai
bloga mityba; gyvūnai sveiki, kai minta savo ėdalu, – tai normalu; žmogus,
maitindamasis savo maistu, serga – taip jau yra. Čia kažkas ne taip, ar ne? Iš tikrųjų
visi žmonės anksčiau ar vėliau ima sirgti visokiausiomis ligomis, ir visi prie to
priprato, bet ar tai tikrai normalu?
Nebesvarstysime vienų ar kitų produktų naudos ir žalos, svarbu ne tai.
Nerimaujantieji taip jaudinasi todėl, kad bijo prarasti įprastus patogumus,
sukuriamus švytuoklės energijos. Ramus Stebėtojas teisingai rašo: gerai pagaminto
valgio teikiamas malonumas – tai energija (nors sąvoka „gerai“ labai reliatyvi). Kaip
jau esu sakęs, visi visuotinai priimti maisto produktai, ypač tie, kurie uoliai
reklamuojami, yra švytuoklių atradėjų kreditai. Atsisakyti kasdienės dozės jiems
patiems trūksta drąsos, o žiūrėti į tuos, kuriems jos jau iki kaklo, – nepakeliama.
Todėl nerimaujantieji ir stengiasi atgauti vidinę pusiausvyrą užliedami pasipiktinimo
banga išsišokėlius, išdrįsusius pažeisti taisyklę.
Jie netgi gali nuoširdžiai tikėti, kad jų valgymo pomėgiai priklauso vien nuo jų
įsitikinimų. Bet ne: tas, kuris neabejoja, kad maitinasi tinkamai, nerašo tokių laiškų,
o tiesiog ramiai eina savo keliu, praleisdamas pro ausis nereikalingą informaciją.
Jeigu nėra abejonių, nėra ir būtinybės ką nors kam nors įrodinėti. Ir aš nieko
neįrodinėju, tik teikiu informaciją tiems, kuriems ji reikalinga.
Panašių atsiliepimų, kuriuose reiškiamas nepasitenkinimas, – tik vienas kitas, o
štai laiškų, kuriuose prašoma padėti spręsti sveikatos bėdas, – labai daug. Bet
kartoju: kuo gali padėti transerfingas, jeigu jis pats reikalauja gana daug laisvosios
energijos, kurios ne visai sveikas žmogus negali turėti? Iš kur jos paimti, tos
energijos? Atsakymas akivaizdus – reikia rimtai susirūpinti savo kūnu. Kaip gali
žmogus būti savo pasaulio sluoksnio šeimininkas, jei jis nevaldo net savo kūno?
Na, o tiems, kurie kol kas neturi sveikatos ir energijos problemų, nėra ko
nerimauti. Manau, su transerfingo principais susipažinę skaitytojai niekieno
neklaus, kaip jiems maitintis, ir nesistengs primesti savo nuomonės kitiems.
Turėkite teisę būti teisūs. Jeigu jūs – savo tikrovės šeimininkas, jums nėra reikalo
prašyti svetimo patarimo. Abejodami bet kuriuo atveju veiksite neteisingai. Bet jei
pasiekta sielos ir proto (čia dar pridursime – skrandžio) vienovė, galima maitintis
bet kuo, čia kaip tik tai, ko jums reikia.
Jeigu aš tikras, kad pyragaičiai man nepakenks, vadinasi, galiu juos valgyti. Juk
nusprendžiau turįs teisę būti teisus, todėl esu tuose variantų erdvės sektoriuose,
kur galiu valgyti kiek noriu pyragaičių nekenkdamas sveikatai. Aš suvokiu savo
veiksmus ir sąmoningai imu kreditą. Bet tai, pabrėžiu, tik pasiekus vienovę. O jei
organizmas prašo, bet protas sako, kad juos šlamšti kenksminga, vadinasi, bus
tikrai kenksminga. Ramus Stebėtojas rašo: „Tereikia klausyti savo organizmo balso,
ir viskas“. Taip jau ir viskas? Štai iš tokių įprastų štampų, įvilktų į tariamai teisingą
formą, ir kuriami melagingi stereotipai.
Organizmas, kurio poreikiai radosi švytuoklių kilpoje, prašys vis naujų energinės
paskolos dozių. Bet ne organizmas valdo tikrovę. Ją valdo išorinis ketinimas, kuris
gimsta sielos ir proto vienovėje, – kaip šie lieps, taip ir bus. Organizmo balso reikia
klausyti, bet jis ne visada sako tiesą. Jeigu kūnas kam nors priešinasi, ką nors
atmeta, juo galima tikėti – čia jis nemeluos. Bet apie poreikius, jeigu jie nutolę nuo
įgimtų, mūsų organizmas dažniausiai prabyla švytuoklės balsu. Tad reikia labai
kruopščiai apsvarstyti, ar tikrai pasiekta skrandžio, sielos ir proto vienovė.
Jeigu protas atmeta raginimus tinkamai maitintis, o ir siela į tai nelinksta, viskas
gerai – galima be ypatingos žalos sveikatai šlamšti viską iš eilės. Tol, kol vienovės
neims trikdyti ženklai, rodantys, kad reikia kai kurių apribojimų. Atsisakyti irgi
reikia esant sielos ir proto vienovei – štai kas svarbiausia! Negalima savęs versti.
Jūs pereisite prie sveikos mitybos lengvai ir su malonumu, jeigu tai darysite etapais,
veikdami iš įsitikinimo, o ne iš reikalo. Štai tada būsite sveiki ir atgausite ramybę. O
nėra nieko blogiau negu kamuotis ir dar kitiems nurodinėti, kaip jie turi gyventi.
Daugeliui (kaip ir man kadaise) perėjimas prie žaliavalgystės atrodys pernelyg
ekstremalus žingsnis. Jeigu taip, nereikia kankinamai svarstyti, žengti šį žingsnį ar
ne. Sveika mityba į gyvenimą turi ateiti natūraliai, širdžiai ir protui paliepus, o ne
kokiems nors autoritetams spaudžiant. Dar reikia iki to priaugti ir tam pribręsti.
Šios žinios yra neplaninės, fakultatyvios, ir siūlau jas tik tiems, kurie pasirengę jas
priimti. Pirmiausia – žmonėms, turintiems rimtų sveikatos bėdų, taip pat tiems,
kurie ketina pakelti savo energiją į kokybiškai naują lygį. Bet, kartoju, visa tai
nebūtina.
Yra viena įdomi transerfingo požiūriu situacija, kai troleibusas (arba tramvajus),
išjungus linijoje srovę, sustoja. Šis įvykis sutrikdo įprastą scenarijų ir priverčia
žmones nubusti. Visi keleiviai laikinai tampa stebėtojais ir pasiskirsto į tris grupes.
Pirmieji iškart, nesvarstydami, išlipa iš troleibuso ir toliau eina pėsti. Tai ryžtingi
stebėtojai. Jie priėmė aplinkybių pokytį ir atitinkamai pakoregavo savo scenarijų.
Jiems nėra kada laukti ir jie ryžtingai žingsniuoja tvarkyti savo reikalų.
Antrieji irgi priima situaciją, bet nedvejodami lieka savo vietose. Jiems nėra kur
skubėti ir jie ramiai laukia tolesnių variantų tėkmės pokyčių. Tai ramūs stebėtojai.
Jei eini pro sustojusį troleibusą, juokinga, kaip įdėmiai jie žiūri į tave, tarsi dideli ir
protingi paukščiai. Antrųjų ramybė ne mažiau vertinga nei pirmųjų ryžtas.
O trečiąją grupę sudaro tie, kurie dvejoja nežinodami, laukti ar išlipti. Truputį
pasiblaškę, jie pamažu palieka troleibusą. Tai nerimaujantys stebėtojai. Jie nenori
susitaikyti su scenarijaus pokyčiais ir todėl negali priimti tvirto sprendimo.
Pusiausvyra pažeidžiama, prasideda vidinė kova. Dalis nerimaujančių, nenorėdama
vidinės kovos, ima lieti irzulį ant aplinkinių: jais piktintis, iš jų reikalauti arba reikšti
tylų nepritarimą tiems, kurie nedvejodami priėmė sprendimą.
Tai štai, man atrodo, kad tikras transerferis niekada neatsidurs tarp trečios
žmonių grupės, ypač tarp liejančių nepasitenkinimą. O kaip manote jūs?
 Alaus šeimininkas

Pasiturinčius žmones nuolat supa švytuoklių produktai: rinktinė parfumerija

ir kosmetika, stilingi drabužiai, mašinos… Aš neketinu skursti, todėl
norėčiau žinoti, ar nepavojingos šios švytuoklės? Juk visa tai – brangaus
gyvenimo atributai. Šiaip jau be jų galima apsieiti, bet man patinka juos
pirkti ir naudoti. Ar verta ignoruoti šias švytuokles, taigi nepirkti viso šito?

Kai sakau, jog visi civilizacijos produktai yra energiniai švytuoklių kreditai, anaiptol
nereiškia, kad jų reikia visiškai atsisakyti. Nėra prasmės bėgti, gelbstintis nuo
švytuoklių. Kurgi jūs nuo jų pasislėpsite! Svarbiausia – nebūti jų vergu. Tapkite
šeimininku. Pavyzdžiui, brangių mašinų šeimininku, ištaigingų viešbučių šeimininku,
lošimo automatų šeimininku… Taip galima vardyti iki begalybės. Galima eiti gatve ir
galvoti (šaukti nepageidaujama): „Ei! Aš esu visų mobiliųjų telefonų šeimininkas! O
jūs nežinojote?!“
Tik turėkite galvoje, kad jūs esate šeimininkas tol, kol nepasidarysite nuo viso
šito priklausomas, nelaisvas. Švytuoklė moka taip lengvai ir nepastebimai patraukti,
kad nespėję atsitokėti atsidursite induktyviojo perėjimo verpete. Šiaip ar taip, kada
nors teks mokėti sąskaitas.
Dažniausiai nuo tam tikros akimirkos švytuoklės kreditas tampa sunkia našta
sveikatai arba piniginei. Ir klientas jau norėtų atsisakyti paskolos, o jei negali –
virsta vergu. Pavyzdžiui, šiandien jūs alaus šeimininkas, rytoj – portveino
šeimininkas, paskui – degtinės šeimininkas. O gal heroino šeimininkas? Ar jums
pakaks jėgų likti šeimininku? Kažin. Kai tik pajuntate, kad tas ar kitas kreditas
atima jums sveikatą ar pinigus, verčiau nutraukite santykius su ydingu banku.
Švytuoklių pasaulyje reikia būti labai atsargiam ir palaikyti aukšto lygio
sąmoningumą, kad išsaugotum laisvę.
Kai kas gali paprieštarauti: girdi, kas per nesąmonės, aš naudojuosi visomis
civilizacijos gėrybėmis ir neketinu jų atsisakyti, nes man tai patinka. Lygiai taip pat
galėtų samprotauti karvė, jeigu jos sąmoningumo laipsnis būtų kiek aukštesnis: aš
ėdu savo pašarus, o žmonės mane aptarnauja, ir man patinka toks gyvenimas –
nepalyginsi su laukinių karvių. Iš tikrųjų – viskas puiku, vystantis švytuoklėms
gyvenimo kokybė gerėja. Tik yra vienas „bet“: kuo aukštesnis švytuoklių produktų
vartojimo lygis, tuo žemesnis sąmoningumas ir stipresnė priklausomybė.
Prisimenate pasaką apie jūrininką Sindbadą? Sykį keliautojai atsidūrė šalyje, kur
buvo svetingai sutikti ir vaišinami skaniais valgiais, nuo jų kūno svoris greitai didėjo,
o sąmonė blausėsi. Paaiškėjo, kad tos šalies gyventojai penėjo svetimšalius mėsai.
 Sakysite, pasaka? Nieko panašaus. Štai kad ir labiausiai išsivysčiusi švytuoklių
požiūriu valstybė – JAV. Ten apie trečdalis gyventojų turi antsvorio, kadangi vartoja
žinia kokį maistą. Šie produktai plačiai paplito ne todėl, kad jie geri, o todėl, kad
suvešėjo tokį gyvenimo būdą skatinančių švytuoklių sistema. Sėdi kino teatre – tavo
rankose maišelis. Užbėgi iš darbo užkąsti – aišku, kur ir kaip. O į namus ką
užsisakai? Nevardysime šių produktų pavadinimų, jie ir taip visiems žinomi.
Atrodytų, na, ir kas čia tokio: vartotojai patenkinti – jiems patinka. Tik kodėl
jiems tai patinka? Todėl, kad tai naudinga švytuoklių sistemai. Vartotojams tik
atrodo, kad jie patys to nori. Bet kaip tik sistema verčia tuos, kurie jai priklauso,
norėti to, ko reikia pačiai švytuoklei palaikyti. Pasitelkus platų informacinį tinklą,
diegiami neva tinkamo gyvenimo būdo stereotipai: kas yra gera ir kaip tai pasiekti.
Žmogaus sąmonė sukerpama taip, kad jį būtų galima įsprausti į matricos narvelį, tai
yra padaryti elementu, atitinkančiu visus sistemos reikalavimus.
Žmogus, kuris sapnuoja nemiegodamas, sklandžiai ir nepastebimai pereina į tokią
sąmonės būseną, kad jam atrodo, jog pats nori to, kas naudinga sistemai. Visa tai
daroma pamažu ir neįkyriai. Švytuoklių produktai reklama susiejami su
įvairiausiomis kasdienėmis situacijomis ir tampa neatskiriamais gyvenimo būdo
atributais. Sakykim, anksčiau nebuvo mobiliojo ryšio telefonų, ir verslininkai
daugiau dirbo, nei kalbėjo. O dabar kalbėjimas tapo vos ne vyraujančia funkcija.
Taip švytuoklės, įterpdamos savo produktus į gyvenimo vyksmą, apnarplioja tinklu
visą visuomenę.
Rusijos miestus, kurie anksčiau mus taip džiugino architektūra, dabar užpildė
pigių krautuvėlių tinklas – tai matome materialiuoju lygiu. O energiniu požiūriu
atrodo, kad viską aplinkui apraizgė šlykštus voratinklis. Tad jokių alegorijų – viskas
taip ir yra.
Gerai, sakysite jūs, o kurgi paralelė su tuo, kad Sindbado bendrakeleiviai buvo
penimi mėsai? Viskas labai paprasta: vartodamas civilizacijos produktus, žmogus
suserga ir tampa priklausomas nuo kitos švytuoklės – medicinos. Žvelkime tikrovei į
akis: medicinos apskritai, išskyrus kelias jos šakas, pavyzdžiui, chirurgiją, tikslas
yra ne pacientų išgydymas, o pats gydymo procesas. Jei teikiate pirmenybę ne
sveikai gyvensenai, o gydymui, būsite gydomi iki paskutinio atodūsio nepašalinant
ligų priežasties. Jūs amžinai klajosite po medicinos įstaigas, ieškodami vis naujų
gydymo būdų, ir tai niekada nesibaigs, nes jus įtraukė į uždarą ratą. Čia visos
švytuoklės – sveikatos apsauga, farmacijos pramonė, reklama – yra susijusios
tarpusavyje ir savo ruožtu remiasi daugeliu kitų.
Švytuoklių voratinklis tiek išsiplėtė, kad virto didžiule hierarchine sistema,
kurioje žmogus įtraukiamas į daugelį procesų ir tampa mažyčiu siaubingo
mechanizmo varžteliu. Reikia pažymėti, kad sąmonės neturinčios švytuoklės ir
veikia nesąmoningai. Jų tinklas plečiasi savaime, kaip sinergetinė sistema.
Įsivaizduokite, jūsų sodą apraizgė lianos – augalai parazitai. Jie nekėslauja ir
nesiekia jokių tikslų, o tiesiog auga. Taip pat ir švytuoklės.
Tad vartodami švytuoklių produktus jūs vienaip ar kitaip tampate jų plėtros
dalyviu, taigi ir struktūros elementu. Jūsų nelaisvės mastas tiesiogiai proporcingas
dirbtinių gaminių daliai valgiaraštyje. Ir priešingai, jūs tuo laisvesni, kuo daugiau
vartojate natūralių, neapdorotų produktų. Iš pirmo žvilgsnio toks ryšys tarp laisvės
ir vartojimo produktų gali pasirodyti abejotinas. Bet jei įsigilinsime, šis ryšys – tikrai
tiesioginis, stačiai visi įpratome gyventi švytuoklių voratinklyje.
Labai mažai žmonių suvokia, kad netinkama mityba yra visų ligų priežastis, o dar
mažiau ryžtasi atsisakyti pomėgio lepintis nesveiku maistu. Kad suprastum šią
paprastą tiesą, reikia sąmoningumo, kai jo nėra, – sąmonė tarsi zombio. O kad
atsisakytum nesveiko maisto, reikalinga ketinimo energija. Bet kur jos paimti, jeigu
vartotojas iki ausų įklimpęs į švytuoklių kreditus? Manote, mesti rūkyti sunku? Ne,
kur kas sunkiau nustoti valgyti įprastą maistą. Reikia arba tvirtų įsitikinimų, arba
atsikratyti kreditų rūšių pamažu, vieno po kito.
Tik iškyla klausimas: o ar verta? Tai jau kiekvienas sprendžia pats, ir čia vėlgi
daug kas priklauso nuo energijos lygio, nes vien ryžtui pakeisti savo gyvenimą reikia
laisvosios energijos. Jeigu nėra noro ką nors keisti, vadinasi, ketinimo energija yra
labai žemo lygio – kredito skola pernelyg didelė.
Prisimenu vienos labai garsios Holivudo žvaigždės istoriją. Kai aktorės amžius
peržengė kritinę ribą, o išorė neteko ankstesnio spindesio, ją nustojo kviesti
filmuotis. Nereikalinga garsenybė nepanoro tenkintis apgailėtinais vaidmenimis,
kurie jai buvo siūlomi, ir apsigyveno toli nuo aukštuomenės. Visi pamanė, kad ji
pasitraukė visiems laikams. Bet kaip jie nustebo, kai ji po kelerių metų grįžo, ir
kokios formos – dar įspūdingiau atrodanti! O atgimusios jaunystės receptas buvo
labai paprastas – ji viso labo perėjo prie mitybos sveikais produktais.
Gink Dieve, tik nemanykite, kad čia varau agitaciją. Man visai nerūpi
nepažįstamų žmonių likimas ir sveikata, juk viskas jų rankose, aš tik teikiu
informaciją, kuri padės atverti akis.
Niekas nesiginčys, kad sveikata, tiek fizinė, tiek psichinė, kurią žmogui atima
švytuoklės, tuo geresnė, kuo arčiau gamtos ir kuo toliau nuo civilizacijos jis yra. Ir
tai priklauso ne tik nuo aplinkos ir pačių produktų ekologijos. Labiausiai ardanti
sudedamoji dalis, atimanti sveikatą, energiją ir laisvę, yra švytuoklės energija,
esanti jos gaminyje. Tik įsivaizduokite, kokia daugybė žmonių prisidėjo prie jūsų
sumuštinio. Kažkas ruošė jo komponentus, kažkas pardavinėjo, reklamavo, dorojo
derlių, gamino kombainus, degalus ir t. t. – beveik visa visuomenė. Visi, kas
dalyvavo gaminant sumuštinį, įdėjo į jį savo energijos. Kaip žinoma, energija be
pėdsakų neišnyksta – švytuoklės ją akumuliuoja ir išduoda kredito pavidalu.
Gaudami materialų produktą, ne tik mokate pinigus, bet tuo pat metu imate ir
energinę paskolą, kurią vienaip ar kitaip grąžinate su palūkanomis. Štai šis skolinis
įsipareigojimas ir įspraudžia jus į struktūrą, atimdamas laisvę ir energiją.
Kaipgi atsikratyti šios priklausomybės? Vėlgi – kiekvienas sprendžia pats. Visai
konkretų išsivadavimo kelią pasiūlė Anastasija, žinoma iš Vladimiro Megrė knygų.
Rusijoje daug kas susižavėjo idėja kurti giminės dvarą. Kai kurie žmonės netgi
steigia ekologines gyvenvietes ir jose mėgina laikytis kuo sveikesnės gyvensenos.
Svarbiausias principas yra toks: kuo didesnė natūralių produktų dalis, tuo jūs
laisvesni visais atžvilgiais. Žinoma, nereikia pulti į kraštutinumus, jeigu širdis nenori
skirtis su miestu. Geriausias variantas – dirbti mieste, o gyventi už jo. Nesvarbu,
jeigu jums tai kol kas ne pagal kišenę, – tam yra transerfingas. O apskritai
neklauskite nei manęs, nei ko nors kito, ką daryti. Jūs geriau žinote. Jūs galite
tenkintis alaus šeimininko padėtimi. Bet jei jums pakaks įžūlumo, niekas
nesutrukdys tapti savo tikrovės Lėmėju – tereikia pasiimti šią teisę.
 Gyvūnų žudymas

Iš tikrųjų žmogus – žvėrių karalius, nes savo žiaurumu juos gerokai

pranoksta. Mes gyvename gyvūnų gyvybės kaina. Mūsų kūnai –
vaikščiojančios kapinės! Ateis laikas, kai žmonės į gyvūno žudiką žiūrės taip
pat, kaip žiūri į žmogžudį.
Leonardas da Vinčis

Įspėjimas. Šis skyrius gali suteikti labai nemalonių minučių jautriems žmonėms,
tad jei prastai jaučiatės, patariu atidėti skaitymą. Iš anksto prašau man atleisti.

Pagal krašto laikraščio „Rodovaja zemlia“ publikaciją5

Mokslininkai jau seniai įrodė ryšį tarp aterosklerozės, širdies ligų ir mėsos
vartojimo. 1961 metų Amerikos gydytojų asociacijos žurnale rašoma: „Vegetariškas
maistas 90–97 procentais atvejų užkerta kelią širdies ir kraujagyslių ligoms. Kartu
su alkoholizmu rūkymas ir mėsos valgymas yra svarbiausia mirtingumo priežastis
Vakarų Europoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio
šalyse.
Pastarųjų 20 metų tyrimai kuo akivaizdžiausiai rodo priklausomybę tarp mėsos
vartojimo ir storosios bei tiesiosios žarnos, pieno liaukų ir gimdos vėžio. Šių organų
vėžys itin retai diagnozuojamas vegetarams.
Kodėl žmonės, valgantys mėsą, yra labiau linkę sirgti šia liga? Be cheminio mėsos
užterštumo ir nuodijančio streso, kuris patiriamas prieš skerdimą, yra dar viena
gana svarbi priežastis, sąlygojama pačios gamtos. Dietologų ir biologų nuomone,
žmogaus virškinimo traktas nepritaikytas virškinti mėsai. Mėsėdžiai gyvūnai turi
palyginti trumpą žarnyną, kuris tik tris kartus ilgesnis už jų kūną. Todėl mėsa, kuri
greitai skaidosi ir išskiria toksinus, iš organizmo pašalinama greitai ir laiku.
Žolėdžių gyvūnų žarnynas yra 6–10 kartų ilgesnis už kūną, kadangi augalinis
maistas skaidosi kur kas lėčiau nei mėsa. Žmogaus žarnynas šešis kartus ilgesnis už
jo kūną, todėl valgydamas mėsą jis nuodijasi toksinais, kurie, apsunkindami inkstų ir
kepenų darbą, kaupiasi ir laikui bėgant sukelia įvairiausias ligas, taip pat ir vėžį.
Mėsa apdorojama specialiais chemikalais. Kai tik gyvulys paskerdžiamas, jo
kūnas ima irti ir po kelių dienų įgauna bjaurią pilkšvai žalią spalvą. Mėsos
kombinatuose spalvos pokyčių išvengiama apdorojant mėsą nitratais, nitritais ir
kitomis medžiagomis, padedančiomis išsaugoti ryškiai raudoną spalvą. Tyrimai
rodo, kad daugelis šių cheminių medžiagų skatina auglių vystymąsi. Problema dar
didesnė todėl, kad į skersti skirtų gyvulių pašarą dedama daugybė cheminių
medžiagų.
Garis ir Stivenas Nalai (Gary ir Stephen Null) knygoje „Nuodai mūsų organizme“
pateikia faktų, kurie skaitytoją turėtų priversti rimtai susimąstyti prieš perkant dar
vieną mėsos ar kumpio gabalą. Skerstini gyvuliai penimi dedant į jų pašarus
trankvilizatorių, hormonų, antibiotikų ir kitų preparatų. Gyvulio cheminio
apdorojimo procesas prasideda dar prieš jam gimstant ir trunka ilgą laiką jį
paskerdus. Ir nors visų šių medžiagų yra mėsoje, kuri patenka ant parduotuvių
prekystalių, įstatymas nereikalauja, kad jos būtų išvardytos etiketėje.
Labai rimtas veiksnys, darantis itin neigiamą poveikį mėsos kokybei, – stresas
prieš skerdimą: juos pakraunant, gabenant, iškraunant, nutraukus šėrimą;
grūsdamiesi jie patiria traumų, perkaista arba peršąla. Žinoma, didžiausias iš jų –
mirties baimė.
Jeigu avis bus laikoma šalia narvo, kuriame tupi vilkas, ji per parą nugaiš plyšus
širdžiai. Gyvuliai sustingsta, jausdami kraujo kvapą,– juk jie ne plėšrūnai, o aukos.
Dar labiau nei karvės nuo streso kenčia kiaulės, nes šių gyvūnų psichika itin
pažeidžiama, netgi galima sakyti, kad kiaulės yra linkusios į isteriją.
Ne veltui Rusioje visi ypač gerbė skerdiką, kuris prieš skerdimą vaikščiodavo
paskui kiaulę, gerindavosi jai, ją glostydavo, o tą akimirką, kai ji iš malonumo
užriesdavo uodegėlę, tiksliu smūgiu ją nugalabydavo. Pagal šią styrančią uodegėlę
žinovai nustatydavo, kurią skerdieną verta pirkti, o kurios – ne.
Bet toks požiūris neįsivaizduojamas pramoninėse skerdyklose, kurias žmonės
pagrįstai vadina „kankyklomis“. Apybraiža „Vegetarizmo etika“, išspausdinta
Šiaurės Amerikos vegetarų draugijos žurnale, suduoda smūgį tariamai humaniško
gyvūnų žudymo koncepcijai. Skerstini gyvuliai, visą gyvenimą praleidę nelaisvėje,
yra pasmerkti apgailėtinam, kankinamam vegetavimui. Jie ateina į pasaulį po
dirbtinio apsėklinimo, žiauriai iškastruojami, stimuliuojami hormonais, maitinami
nenatūraliu maistu ir galiausiai siaubingomis sąlygomis ilgai gabenami ten, kur jų
laukia mirtis. Ankšti gardai, elektriniai dygliai ir neapsakomas siaubas, kurį jie
nuolat patiria,– visa tai nebeatskiriama nuo neva naujausių gyvulių veisimo,
gabenimo ir skerdimo būdų.
Tiesa apie gyvūnų žudymą nelabai patraukli – pramoninės skerdyklos primena
pragaro vaizdus. Veriamai bliaunantys gyvuliai apsvaiginami kūjo smūgiais, elektros
srove arba šūviais iš pneumatinių pistoletų. Paskui jie pakabinami už kojų ant
transporterio, kuris veža juos per mirties fabriko cechus. Jiems dar gyviems
perpjaunama gerklė ir diriamas kailis, tad jie nugaišta nukraujavę. Gyvulio
patiriamas stresas prieš skerdimą trunka gana ilgai, pripildydamas siaubo kiekvieną
jo organizmo ląstelę. Daugelis žmonių nedvejodami atsisakytų mėsiško maisto, jei
jiems tektų apsilankyti skerdykloje.

Iš tinklalapio http://mercy2000.chat.ru publikacijų

Gyvūnų žudymo negalima pavadinti maloniu užsiėmimu, todėl nenuostabu, kad
daugelis mūsų yra linkę užkrauti atsakomybę už visą šią procedūrą nežinomam
mėsininkui kokioje nors atokioje skerdykloje, kuo toliau nuo mūsų lengvai
pažeidžiamų jausmų…
…Štai ką apie gyvūnų, prieš mirtį patyrusių baimę ir skausmą, mėsą sako vienas
žinomas virėjas: „Nėra abejonių, kad nuvaryti arba lėtai mirę gyvūnai – blogas
maistas. Galima pateikti tokį pavyzdį: jei matote parduotuvėje triušį kruvinomis
sulaužytomis kojomis, jūsų paties protas turi jums pasufleruoti, kad gyvūnas
pakliuvo į spąstus ir ilgai kankinosi, todėl jokiu būdu negalima jo valgyti. Protingos
namų šeimininkės nepirks triušio, kiškio ar kokio kito žvėrelio, sukapoto į gabalus
taip, kad būtų galima nuslėpti nužudymo būdą. Artėjančios mirties siaubo apimto
gyvūno mėsoje kraujo srautas prisipildo geležingų išskyrų, todėl tokia mėsa maistui
netinka.“

Ekskursija po skerdyklą
„Kai įėjome, pirmiausia mus pribloškė triukšmas (daugiausia mechaninis) ir bjaurus
dvokas. Iš pradžių mums parodė, kaip skerdžiamos karvės. Jos ėjo viena po kitos iš
gardų ir lipo ant metalinės pakylos su aukštomis pertvaromis. Žmogus su elektriniu
pistoletu persilenkdavo per aptvarą ir šaudavo gyvuliui į tarpuakį. Tai gyvulį
apsvaigindavo ir jis pargriūdavo ant žemės. Aptvaro sienelės pakildavo, ir karvė
nuslysdavo nuvirtusi ant šono. Ji atrodydavo suakmenėjusi, tarsi kiekvienas jos kūno
raumuo būtų sustingęs nuo įtampos. Tas pats žmogus perjuosdavo grandine karvės
kelio sąnarį ir elektriniu keliamuoju mechanizmu keldavo ją į viršų tol, kol ant
grindų likdavo tik gyvulio galva. Tada jis paimdavo didelį gabalą laido, kuriuo, kaip
mes buvome įtikinėjami, srovė neteka, ir įkišdavo jį į pistoletu padarytą angą tarp
gyvulio akių. Mums buvo aiškinama, kad šitaip nutraukiamas ryšys tarp gyvulio
kaukolės ir nugaros smegenų ir jis žūsta. Kiekvieną kartą, kai žmogus įkišdavo laidą
į karvės smegenis, ji spardydavosi ir priešindavosi, nors, atrodytų, jau būdavo be
sąmonės. Kol stebėjome šią operaciją, kelios nevisiškai apsvaigintos karvės
spardydamosi nudribo nuo metalinės pakylos ir žmogui vėl teko griebtis elektrinio
pistoleto.
Kai karvė nebegalėdavo judėti, ją pakeldavo tiek, kad galva būtų per dvi tris
pėdas nuo grindų. Paskui žmogus atlenkdavo gyvulio galvą ir perpjaudavo jam
gerklę. Kai jis tai darydavo, kraujas trykšdavo fontanais, užliedamas viską aplinkui,
taip pat ir mus. Tas pats žmogus perpjaudavo ir priekines kojas ties keliais. Kitas
darbininkas nupjaudavo į šalį nusuktą karvės galvą. Žmogus, kuris stovėjo aukščiau,
ant specialios platformos, nudirdavo kailį. Skerdena būdavo perkeliama toliau,
pilvas perkertamas pusiau, ir viduriai – plaučiai, skrandis, žarnos ir t. t. – išvirsdavo
laukan. Mes buvome sukrėsti, nes kelis kartus išvydome iš pilvo iškrintančius gana
didelius veršelius, nes tarp nugalabytųjų buvo veršingų karvių. Mūsų vadovas sakė,
kad tokie atvejai – įprastas reiškinys.
Paskui žmogus grandininiu pjūklu perpjaudavo skerdeną išilgai nugarkaulio ir ši
atsidurdavo šaldykloje. Kol buvome ceche, skrodė tik karves, bet garduose buvo ir
avių. Savo likimo laukiantys gyvuliai rodė panišką baimę: jie duso, vartė akis, iš
nasrų dribo putos. Mums sakė, kad kiaulės užmušamos elektros srove, bet karvėms
šis būdas netinka, nes karvei užmušti reikėtų stipresnės elektros įtampos, jų
kraujas sukrešėtų ir visa mėsa nueitų juodais taškais.
Atnešdavo avį (arba iškart tris) ir guldydavo nugara ant žemo stalo. Aštriu peiliu
jai perrėždavo gerklę ir pakabindavo už užpakalinės kojos, kad nuleistų kraują. Taip
nebereikėdavo kartoti procedūros, kitaip mėsininkui būtų tekę rankomis pribaigti
avį, besiblaškančią nuo skausmo ant grindų savo pačios kraujo klane. Tokios avys,
nenorinčios, kad jas žudytų, čia vadinamos kerėplomis arba velnio išperomis.
Garde mėsininkai mėgino išjudinti iš vietos jautuką. Gyvulys jautė artėjančios
mirties alsavimą ir priešinosi. Badydami smeigenomis ir durtuvais, jie įstūmė jį į
specialų aptvarą, kur jam suleido injekciją, kad mėsa būtų minkštesnė. Po kelių
minučių gyvulys jėga buvo įtemptas į apsvaiginimo dėžę, durelės už jo bildėdamos
užsitrenkė. Čia jis buvo apsvaigintas elektriniu pistoletu. Gyvuliui pakirto kojas,
durelės atsidarė, ir jis išvirto ant grindų. Į skylę kaktoje (apie pusantro centimetro),
atsiradusią nuo šūvio, įbedė laidą ir ėmė jį sukinėti. Gyvulys kurį laiką tampėsi, o
vėliau nurimo. Kai ant užpakalinės kojos ėmė rišti grandinę, gyvulys vėl ėmė
spardytis ir priešintis, o keliamasis įtaisas pakėlė jį virš kraujo balos. Gyvūnas
apmirė. Prie jo priėjo mėsininkas su peiliu. Daugelis matė, kad jautuko žvilgsnis
buvo nukreiptas į tą mėsininką; gyvulio akys stebėjo, kaip jis artėja. Gyvulys
priešinosi ne tik tol, kol į jį smigo peilis, bet ir su peiliu kūne. Visų nuomone, tai, kas
vyko, nebuvo refleksai, – gyvūnas priešinosi visiškai sąmoningai. Peilis į jį buvo
įbestas du kartus, jis nusigalavo nukraujavęs.
Elektros srove galabijamų kiaulių mirtis atrodo ypač kankinama. Iš pradžių jos
pasmerkiamos apgailėtinam vegetavimui kiaulidėse, paskui dideliu greičiu
gabenamos greitkeliu pasitikti likimo. Naktis prieš skerdimą, kurią jos praleidžia
gyvulių aptvare, ko gera, laimingiausia jų gyvenime. Čia kiaulės gali miegoti ant
pjuvenų, jos penimos ir plaunamos. Bet ši trumpa prošvaistė joms – paskutinė. Jų
žviegimas patiriant elektrošoką – gailiausias iš visų garsų, kuriuos tik galima
įsivaizduoti“.

Iš Filipo Kaplo knygos „Apie žmogaus gerumą“

„Kiek iš mūsų suvokia, kad Jungtinėse Valstijose 95 procentai iš milijonų dėslių vištų
laikoma intensyviojo arba konvejerinio režimo sąlygomis? Praktika rodo, kad keturi
suaugę paukščiai įsprausti ir uždaryti visam neilgam jų gyvenimui į narvelius. Šiuose
narveliuose, kurių matmenys – 30 x 45 centimetrų, nėra laktų, jie pagaminti iš
susuktos vielos, kad mėšlas byrėtų kiaurai. Kadangi nėra kieto pakloto, kurį būtų
galima grandyti, paukščių nagai išauga pernelyg ilgi, jie įsipina ir dažnai įstringa
vielose. Plieninė viela įsirėžia ir per laiką įauga į kojų pagalvėles. Be to, šviesa
narveliuose būna įjungta 18 valandų per parą, kad vištos dėtų kiaušinius be
paliovos. Vidutiniškai tokia višta 14 mėnesių deda po kiaušinį kas 32 valandas,
paskui ji nugalabijama.“

„Šiuo metu tipinis paukštynas „išsivysčiusioje“ šalyje iš tikrųjų yra ne kas kita kaip
kankinimų kamera. Kai nėra jokios erdvės, kad būtų galima pakapstyti žemę,
atsitūpti ant laktos, išsimaudyti dulkėse, išskleisti sparnus ar tiesiog pajudėti, visi
įgimti vištų instinktai negailestingai slopinami. Neišvengiama tokiomis aplinkybėmis
stresinė būsena prasiveržia agresija, nukreipta į kaimyną. Pavyzdžiui, stipresni
paukščiai atakuoja tuos, kurie silpnesni, ir šie, neturėdami galimybės pabėgti ir
išsigelbėti, neretai tampa savo rūšies kanibalizmo aukomis. Norint to išvengti,
vištoms šalinami snapai. Atliekama luošinama procedūra, snapas – šis nepaprastai
svarbus paukščio organas, kurį sudaro kaulas, jautrus raginis audinys, –
negailestingai nupjaunamas arba įkaitintu peiliu, arba giljotiną primenančiu
prietaisu. Kartais ši procedūra per vištos gyvenimą atliekama du sykius.“

„Ko gera, didžiausias kančias gyvuliai patiria vežami į skerdyklą. Į sunkvežimius jie
kraunami šiurkščiai ir paskubomis. Gyvuliai, kurie apimti baimės ir panikos kartais
nukrinta nuo slidžių krovimo tiltelių, dažnai paliekami lėtai mirti nuo žaizdų.
Sausakimšuose sunkvežimiuose pirmųjų aukų pareikalauja spūstis ir oro stygius.
Dažnai gyvuliai kelias paras praleidžia sunkvežimio furgone be pašaro ir
vandens, kol jų neiškrauna. Prie kankinančio troškulio ir alkio dažnai prisideda ir
klimatas: žiemą stingdantis vėjas tampa peršalimo ir nušalimų priežastimi, vasarą
pliskinant tiesioginiams saulės spinduliams ir užėjus nepakeliamai kaitrai, kai
negaunama vandens, organizmas patiria dehidraciją. O siaubingiausios, ko gera,
veršelių, tik prieš kelias dienas iškastruotų ir atskirtų nuo motinos, kančios.“
„Keletas žodžius apie kastravimą. Jis, kaip pripažįsta patys fermeriai, yra
nepaprastai skausmingas ir gyvulys ilgai neatsitokėja iš šoko. Jungtinėse Valstijose,
kur nuskausminimas paprastai netaikomas, procesas vyksta šitaip: gyvulys
paguldomas ant žemės, jam peiliu perrėžiamas kapšelis, atidengiamos sėklidės.
Paskui kiekviena jų išplėšiama rankomis, nutraukiami laikantieji raiščiai ir gyslos.“

5 „Rodovaja zemlia“. 2002. Nr. 6. Atpasakojama.

 Absurdo triumfas

Kaip neįsileisti negatyvo? Mėginau perjungti TV kanalus, bet paskui

supratau: ko nors vengimas irgi kuria perteklinį potencialą. Negatyvo netgi
daugėja. Žiūrėti į tai kaip į informaciją iš kitos planetos? Bet kaip nekreipti
dėmesio į įvykius Beslane? Reakcija neišvengiama – juk mes ne akmeniniai.

Neįsileisti neigiamos informacijos – vadinasi, atsiriboti nuo jos. Nesidėti į širdį,

nevengti, nesipriešinti ir nesiginti, o praleisti pro šalį. Tik nereikia painioti dviejų
visai skirtingų sąvokų: atsiribojimas ir abejingumas.
Prisiminkime didžių žmonių žodžius: visas mūsų gyvenimas – žaidimas. Jeigu visa
galva pasineriate į šį žaidimą, atsiduriate aplinkybių valdžioje ir tampate lėle – jus
galima valdyti. Šiuo atveju gyvenimas panašus į nesąmoningą sapną – jis jums
nutinka. Bet jeigu dalyvaujate žaidime atsiribojęs, kaip žaidžiantis žiūrovas, matote
tikrą padėtį ir lemiate likimą savo nuožiūra.
Kad paverstum gyvenimą sąmoningu sapnu, kurį galima valdyti, pirmiausia reikia
pasitraukti iš žaidimo, tuo pat metu likti jame. Atlikti savo vaidmenį, bet žiūrėti į
visa, kas vyksta, iš šalies, kad netaptum svetimos valios vykdytoju. Kitaip tariant,
reikia palaikyti sąmoningumą. Priešingu atveju jūs – ne savo likimo šeimininkas ir
jūsų gyvenimas klostosi pagal scenarijų, kuris naudingas kažkam, bet ne jums.
Tapti žaidžiančiu žiūrovu labai lengva: tereikia suvokti, kieno labui vyksta
žaidimas. Mes gyvename pasaulyje, kuris yra švytuoklių – energinių informacinių
darinių, virtusių savo materialinių struktūrų antstatais, – hierarchija. Bet koks
žaidimas žaidžiamas tos ar kitos švytuoklės naudai.
Nors procesai mūsų pasaulyje yra sudėtingi, juos visus galima suskirstyti į dvi
pagrindines grupes: viena vertus, vyksta kova – švytuoklių mūšis, kita vertus,
kiekviena švytuoklė stengiasi sutvirtinti savo struktūrą. Kad ir ką švytuoklė darytų,
savo struktūrą ji siekia sustiprinti, o svetimą – sunaikinti. Todėl visa, kas vyksta, –
stabilizavimas ir griovimas. Ir nieko daugiau.
Dabar, jeigu žiūrėsime į bet kokius įvykius šiuo kampu, viskas aiškėja. Mes
suprantame padėtį, ir poetiškas iliuzijas pakeičia proziškos tikrovės suvokimas.
Kiek kartų žmonės, susidurdami su žiaurumu, neteisybe ir absurdu, stebėjosi:
kodėl? Juk bendražmogiškos vertybės akivaizdžios: taika, ekologija, gailestingumas,
lygiateisiškumas, teisingumas. Kada gi triumfuos proto balsas?
Niekada. Nes švytuoklių pasaulyje viskas daroma struktūros naudai, o ne žmonių
– jos elementų – labui. Aišku, deklaruojama visai kas kita. Bet kadangi visa žmonija
sapnuoja nesąmoningą sapną nemiegodama, galima įteigti bet kokią nesąmonę,
pradedant tuo, kad vakarėlis be „Klino alaus“ neįsivaizduojamas, ir baigiant tuo,
kad vandeniliu varomas ekologiškai švarus variklis nėra našus.
Naivu manyti, kad kas nors ten, valdžios viršūnėse, rūpinasi bendrapiliečių laime
ir gerove. Ir ne todėl, kad vadovauja vieni cinikai. Anaiptol ne, jie nuoširdžiai
įsitikinę dorai tarnaujantys Tėvynei. Bet iš tikrųjų, nors jie yra valdžioje, jų poelgiai
nepriklauso nuo jų pačių. Struktūra verčia visus – tiek elementus, tiek lyderius –
nesąmoningai veikti jos naudai. Viskas vyksta savaime – struktūra organizuojasi
pati.
Kad elementai būtų priversti dirbti struktūrai, juos reikia perkelti į bendrą
informacinę erdvę: žiniasklaidą, internetą, ryšius. Pakliuvę į tokią erdvę, žmonės
patys lenda į narvelius. Jiems tik atrodo, kad jų motyvai ir veiksmai savarankiški. Iš
dalies – taip, bet tik iš dalies. Mat energinė informacinė struktūra verčia žmogų
norėti kaip tik to, kas jai naudinga. Jei nenorite virsti tampoma lėle, turite skirti
informaciją kaip objektyvius faktus nuo sąmoningos interpretacijos, kuri mėginama
jums primesti siekiant tam tikro tikslo.
Aptarkime Beslano tragediją dviejų minėtų procesų požiūriu. Ir vienoje, ir kitoje
pusėje žmonės buvo panaudoti kaip patrankų mėsa dviejų kovojančių struktūrų
konflikte. Mūšis reikalingas abiem švytuoklėms – jame jos semiasi energijos ir
įgyvendina ketinimą sunaikinti viena kitą. Todėl viena struktūra iš pradžių
prisileidžia kitą, leidžia jai sukelti konfliktą, o vėliau ją sunaikina. Tai griovimas. Tuo
pat metu varoma plati informacinė kampanija, verčianti daug žmonių mąstyti viena
kryptimi. Saugumo stiprinimo dingstimi valdžia reorganizuojama. Tai
stabilizavimas. Vėliau visi raginami susitelkti kovai su terorizmu – vėl stabilizavimas
rengiantis dar vienam mūšiui.
Atkreipkite dėmesį: visa, kas čia vyksta, – tai ne idėjų ir principų karas, o dviejų
struktūrų konfrontacija. Bet kokia ideologija – religinė ar politinė – tėra dekoracija.
Nei vienai, nei kitai švytuoklei nerūpi kokios nors moralės ir etikos normos.
Kariauja ne žmonės, o juos pavergusios struktūros. Žmonės – tik karo įrankiai.
Fanatikai teroristai nesuvokia, kad jų sąmonė jiems jau nebepriklauso. Jie yra
pavyzdžiai tos medžiagos, kuria virs žmogus, kai taps matricos elementu. Aukos ir
žiūrovai irgi nesuvokia, kad jais vienaip ar kitaip manipuliuojama.
Tad nereikia turėti iliuzijų, esą sveikas protas ir humanizmas neišvengiamai
nugalės. Jeigu matote pasibaisėtiną neteisybę arba visišką absurdą, nesipiktinkite ir
neklauskite – kodėl? Verčiau pagalvokite, koks procesas čia vyksta: griovimo ar
stabilizavimo.
Kaip jau esu sakęs, tikrovė turi dvi puses: fizinę ir metafizinę. Fiziniu lygiu mes
stebime struktūrų karą. Metafiziniu – tai švytuoklių mūšis. Esmė ta, kad mūšis
nesibaigs tol, kol švytuoklių hierarchijos nevainikuos vienos piramidės viršūnė. Kai
tai įvyks, pasaulis virs matrica. Kaip tai atrodys, lieka tik spėlioti.
Beprasmiška ir naivu dėti viltis į proto balsą, teisingumo triumfą ir kliautis kieno
nors gerais norais. Pastaruoju metu padėtis smarkiai pasikeitė: šiuolaikinis karas –
jau ne tėvynės gynimas, kaip anksčiau buvo suprantama. Bet kokia kova su
terorizmu yra tik švytuoklių mūšis. Dalyvauti tokiame kare, vadinasi, pajungti visą
savo gyvenimą struktūros interesams.
Tiek dalyvavimas, tiek priešinimasis yra naudingas karingajai pusei. Švytuoklės
darosi stipresnės nuo bet kokio ženklo, nesvarbu, teigiamo ar neigiamo, reakcijos.
Vienintelė priemonė prieš destruktyvias švytuokles – atskleisti jų tikruosius
motyvus. Jos visada dangstosi religiniais, demokratiniais, patriotiniais,
humanistiniais ir panašiais šūkiais. Švytuoklei, netekusiai visų tariamo padorumo
dekoracijų, iš rankų išslysta siūlai, kuriais jai pavykdavo valdyti šalininkų sąmonę.
Kai jums siūloma kartu ką nors statyti ar už ką nors kovoti, tai yra siekti bendro
tikslo, galite neabejoti: čia žiūrima struktūros interesų. Švytuoklei gyvybiškai
būtina, kad jos šalininkų mintys ir veiksmai būtų nukreipti į vieną pusę. Todėl reikia
pateikti bendrą tikslą kaip asmeninę naudą: „Padarykime kartu štai tai, ir tada
kiekvienam bus gerai.“ Bet asmeniniai interesai visada nustumiami į antrą planą, ir,
nesvarbu, kokia būtų ideologija, išvada kaip toje dainoje: „Svarbiausia ne tai, kas
asmeniška, o darbo dienos reikalai.“
Visuotinės santarvės, taikos ir gerovės idėja – utopija, tai ne sykį patvirtino
objektyviausia teisėja istorija. Asmeninės laimės neįmanoma sukurti kuriant
visuotinę laimę. Visuotinė laimė – gryna abstrakcija, laimė gali būti tik individuali. Į
šį klausimą reikia žiūrėti visai kitu aspektu. Jeigu kiekvienas rūpinsis savo gerove,
gerovė taps visuotinė. Priešingu atveju bet kokia veikla apsiribos tik struktūros
kūrimu.
Prie visuotinės gerovės problemos sprendimo labiausiai priartėjo Anastasija,
žinoma iš Vladimiro Megrė knygų. Bet net ir jos idėjos utopiškos, nes ji
neatsižvelgia į tai, kokį mastą įgavo švytuoklių įtaka. Išdalyti visiems žmonėms po
hektarą žemės, kad kiekvienas galėtų įkurti giminės dvarą? Bet kas jiems,
mieliesiems, jį duos! Graži, humaniška ir teisinga idėja. Štai čia valdžios vyrai ir
turėtų darbais parodyti, kaip jie rūpinasi tautos gerove.
Bet, žinoma, žmonėms žemės niekas neduos. Ir net ne todėl, kad ji kainuoja
pinigus. Juk saujelei oligarchų buvo leista pasiglemžti visos tautos nuosavybę pagal
principą „buvo bendra – tapo mano“. Mat struktūrai kur kas patogiau kontroliuoti
nedidelę grupę šachmatų figūrų nei visus piliečius. O svarbiausia – jeigu visi nustos
tarnauti struktūrai ir ims rūpintis savo gerove, kas liks iš struktūros?
Bet kuriai sistemai asmeninė jos elementų laisvė ne tik kad nenaudinga, o stačiai
pražūtinga. Bet štai kas įdomu: sistemos įstatymus leidžia ir vykdo ne konkretūs
žmonės, esantys valdžioje, o pati sistema. Viskas klostosi savaime. Švytuoklės
favoritai negali laisvai elgtis, o eiliniai šalininkai – laisvai norėti. Struktūra taip
organizuojasi, kad visi jos elementai atlieka paskirtas funkcijas ir tuo pat metu
kiekvienas yra įsitikinęs įgyvendinąs savo valią. Struktūros elementui tik atrodo,
kad jis laisvas. Negana to, jeigu jis nepasirengęs priimti laisvės, tai ir negalės ja
pasinaudoti.
Ką darys žmogus su hektaru žemės, jeigu savo sąmone jau iš dalies įaugo į
matricą? Nėra prasmės žadinti miegančiojo, jei jis pats nenori nubusti. Saujelė
nubudusiųjų mėgina išjudinti mieguistus kolegas: „Nagi, atsimerk! Pažiūrėk – juk
esi matricos narvelyje!“ O tie pro miegus veja juos šalin: „Atstok, man ir taip
neblogai.“
Štai jums gyvas pavyzdys. Kai interneto naujienlaiškiuose prakalbau apie sveiką
mitybą, kai kas smarkiai susijaudino. Atsirado netgi aktyvių priešininkų, kurie
įnirtingai kritikavo šią informaciją. Girdi, tai ne į temą. Geriau kaip anksčiau: „Mes
miegosime, o tu mums pasakok apie mūsų sapnus, tik nežadink.“ Aš taip ir norėjau
sušukti: „Aha, štai ir įkliuvote!“ Juk buvau įspėjęs, kad nieko drauge nekviečiu: nei
prie stalo, nei į sapną. Transerfingas – ne pasaka, kad saldžiai sapnuotum, o šaltas
dušas, kad nubustum. Miegokite sau ramiai ir neskaitykite sapnuoti kliudančių
knygų.
Miegantieji, nepatenkinti tuo, kad jiems sutrukdė, nesuvokia, jog struktūra gano
savo augintinius fermoje ir verčia stoti prieš visa, kas svetima. Sistemos elementai
yra patekę į narkotinę priklausomybę nuo jos produktų, todėl jiems atrodo, kad jie
patys to nori. Struktūra išnaudoja miegančiuosius savo tikslams pasiekti,
įtraukdama juos į stabilizavimo ir griovimo procesus.
Pažadintieji, bet nenubudusieji, nesuvokia net to, kad jie nėra laisvi nuo paties
transerfingo. Jei žmogus iš tikrųjų nusimetė haliucinacijų voratinklį, jis įgyja
galimybę savarankiškai spręsti, ką ir kaip jam daryti. Nubudusiajam nebėra reikalo
ieškoti tiesos išoriniuose šaltiniuose – jis ją randa savyje, ir net transerfingas jam ne
pavyzdys.
Čia kalbame ne apie tai, kad reikia atsisakyti sistemos produktų ir įsikurti kur
nors kalnų tarpeklyje. Priešingai, kiekviena svajonė gali būti įgyvendinta tik vienoje
ar kitoje struktūroje. Tik klausimas, kas kieno kinkinyje šuoliuoja: arba jūs
švytuoklės, arba ji jūsų. Reikia suvokti: ar dirbu struktūroje sau, ar dirbu
struktūrai. Pačią sistemą, taip pat jos produktus galima ir reikia panaudoti savo
tikslams, jeigu tai bus daroma sąmoningai. Štai dėl šito ir verta nubusti.
…Rugsėjo 1-ąją visur buvo daug puošnių ir džiugiai susirūpinusių vaikučių su
gėlėmis. Beveik visus lydėjo tėvai, daugelis moksleivių turėjo prašmatnias puokštes
ir buvo pasipuošę brangiomis uniformomis. Aš vaikštinėjau stebėdamas šias
šventines eitynes, vos ne karnavalą. Įvairiaspalvė tikrovė susiliejo į bendrą
paveikslą: „Viskas gerai, viskas klojasi kaip reikiant, viskas taip ir turi būti“, – ir aš
užmigau.
Mane pažadino neįprasta aplinkybė. Atsiskyrusi nuo šitos šventiškos minios ėjo
kokių aštuonerių metų mergaitė. Ji irgi buvo apsirengusi tvarkingai, bet labai
varganai, tai iškart krito į akis. Jos bateliai buvo lyg iš sąvartyno, o rankose – kelios
skurdžios gėlytės, aiškiai nuskintos iš gėlyno. Mergaitės akyse buvo sustingęs
nevaikiškas abejingumas. Buvo akivaizdu: šventė jos nedžiugina, o su likimu ji seniai
susitaikė ir nebesitiki iš pasaulio jokių dovanų.
Veikiausiai jos tėvai smarkiai įsiskolino sistemai, kuri mielai suteikia savo
elementams paskolą alkoholinės euforijos pavidalu, kad tie dar kiečiau miegotų.
Sistemos nedomina šios mergaitės, kaip tūkstančių į ją panašių, tragedija. Lygiai
taip pat struktūros nejaudina ir tragedija Beslane. O jei ji dedasi esanti susirūpinusi,
vadinasi, turi savų ketinimų.
Visa tai sakau todėl, kad bet kokia struktūros informacija – tiek teigiama, tiek
neigiama – suteikiama ne šiaip sau, o dėl konkretaus tikslo, kad ir koks neva laisvas
būtų žinių šaltinis. Iš esmės nėra visiškai laisvų ir nepriklausomų informacijos
šaltinių, jie visi yra vienos sistemos – švytuoklių hierarchijos – atskiros grandys. O
švytuoklės tikslas, kartoju, yra savo arba aukštesnę struktūrą stabilizuoti, o svetimą
– sugriauti.
Reikia būti sąmoningiems ir skirti, kada mėginama jums ką nors pranešti, o kada
– įteigti. Jeigu informacija gaunama iš švytuoklės, galite neabejoti – jos struktūra
siekia savo tikslų. Švytuoklė įtikinamai pamokslauja, iškalbingai gražbyliauja ir
slapta šnabžda: „Nugalėk svetimus – tai jie dėl visko kalti!“, „Palaikyk saviškius – jie
padarys tave laimingą!“ O svarbiausia: „Neatsilik nuo gyvenimo, būk toks pat
laimės kūdikis kaip štai šie žmonės iš reklamos!“, „Daryk kaip aš!“
Net jei informacija nėra ideologiškai orientuota, ji sprendžia vieną švytuoklei
labai svarbų uždavinį – įvilioti daugybės žmonių dėmesį į užgrobimo kilpą. Kai
žmonių mintys sinchronizuotos viena kryptimi, jų sąmone lengva manipuliuoti.
Svarbiausia – užvaldyti dėmesį, visa kita – įtaigos technikos dalykas. Tai štai, norint
atsispirti zombiu paverčiančiam švytuoklės poveikiui, reikia sąmoningai skirti faktus
nuo interpretavimo. Kitaip vieną dieną nubusite matricos narvelyje arba išvis
niekada nenubusite.
 Švytuoklių mūšis

Šiuolaikiniame pasaulyje visiems sunku jaustis saugiai – terorizmas, kuris vis

labiau artėja prie paprastų žmonių, žiaurumas, agresija. Ne paslaptis, kad
žmonės kartais pakliūva į siaubingą padėtį. Už ką juos šitaip? Ir kaip nuo to
apsiginti taikant transerfingo principus? Tiesiog tikėti, kad viskas bus gerai?

Pirma – nuleiskite negirdomis bauginančią informaciją. Nukreipkite dėmesį į ką

nors kita. Antra – atsisakykite kaltės jausmo. Ne sąžinės, o būtent kaltės –
priedermės, pareigos. Po baimės ir blogiausių būgštavimų kaltė yra svarbiausia visų
nemalonumų priežastis. Tai esu jau daug kartų sakęs, pakartosiu ir vėl.
Kaltės jausmas užtraukia įvairiausių pavidalų bausmę – nuo mažų nemalonumų
iki didelių bėdų. Išorinis ketinimas būtinai įtrauks į scenarijų kokią nors bausmę.
Taip šabloniškai suvokia pasaulį žmogus: už nusižengimą turi būti baudžiama, ir
siela su protu tam visiškai pritaria. Be to, kaltės jausmas smarkiai padidina
poliarizaciją. Dėl to pusiausvyros jėgos siunčia ant nusižengėlio galvos visokiausias
negandas.
Bet kaip to išvengti? Užgniaužti kaltės jausmo ir lengvai jos atsikratyti
neįmanoma – pernelyg giliai ji tūno. Siela ir protas labai ilgai gyveno jausdami
visiems amžiną pareigą. Ir išvaduoti juos iš šios būsenos galima tik konkrečiais
veiksmais.
Reikia liautis teisintis. Čia tas ypatingas atvejis, kai ligos kaip padarinio gydymas
pašalina jos priežastį. Jums nereikia savęs įtikinėti, kad niekam nieko neprivalote.
Tiesiog sekite įprastus savo veiksmus. Tam reikės sąmoningumo. Anksčiau buvote
įpratę dėl bet kokio menkniekio atsiprašinėti, o dabar išsiugdykite kitą įprotį:
aiškinkite savo poelgius tik tuo atveju, kai tai tikrai būtina.
Nereikia savęs įtikinėti, kad jūs neprivalote. Tegul kaltės jausmas lieka širdyje.
Bet išoriškai šito neturite rodyti. Siela ir protas pamažu pratinsis prie naujo jausmo:
jūs nesiteisinate, vadinasi, taip ir reikia, taigi jūsų kaltės tiesiog nėra. Priežasčių
kaltei išpirkti bus vis mažiau ir mažiau. Grįžtamojo ryšio grandine išorinis pavidalas
pamažėle sutvarkys vidinį turinį – kaltės jausmas išnyks, o tada – ir jį sukeliančios
bėdos.

Sakykite, kas laikoma dviem konfrontuojančiomis struktūromis? Štai yra

romantikos švytuoklė, yra krikščionybės švytuoklė, demokratijos švytuoklė…
tiesa? Ar visos jos – įvairios vienos ir tos pačios visuotinės švytuoklės
hierarchijos pakopos? O gal romantikos švytuoklė ir krikščionybės švytuoklė
 skirtingos, konfrontuojančios struktūros?

Aš nežinau, kaip jos detaliai sudarytos, tos švytuoklės. Tam suprasti visiškai
pakanka apytikrio modelio. Švytuoklė – energinis informacinis darinys, stūksantis
kaip antstatas virš kurios nors struktūros. Pavyzdžiui, romantika – ne struktūra.
Demokratija ir religija – taip pat ne. O štai Bažnyčia – struktūra. Teroristų
organizacija – struktūra. Valstybės, kovojančios su teroristais, – irgi struktūros. Bet
teroristai egzistuoja ne patys savaime – jie reiškia virš jų stūksančių struktūrų
interesus. Kokių konkrečiai, nespręsiu – aš ne politikas.

Nesuprantu, kodėl jūs manote, kad kada nors įsigalės matrica? Ji jau yra,
procesas beveik baigtas. O dėl piramidės – svarbiausia švytuoklė
susiformavo labai seniai. Tai pinigų švytuoklė.

Negaliu sutikti. Pinigai – viso labo atributas. Fiziniu lygiu keičiamasi pinigais, o
metafiziniu – energija. Energija garantuoja švytuoklių sąveikos ne tik su žmonėmis,
bet ir su visomis gyvomis būtybėmis procesą.

Pirmiausia, kiek keistokas pesimistinis transerfingo autoriaus tonas. Antra,

pasaulis atrodys taip pat, nes švytuoklių hierarchiją ir vainikuoja viena
viršūnė – Žemės planetos švytuoklė, ir matrica seniai egzistuoja.

Pesimistinis tonas – tik visos visuomenės atžvilgiu. Transerfingas gali padėti tik
pavieniams žmonėms, kurie patys jau žino, todėl yra pasirengę priimti šias Žinias. O
visų kitų pažadinti nepavyks. Šiaip jau nesiimčiau spėlioti, kaip sudaryta švytuoklių
hierarchija. Čia gali būti tik spekuliatyvių spėjimų. Tikro vaizdo mes niekada
nepamatysime – mums neleis.

Dėl rugsėjo 11-osios tragedijos Jungtinėse Valstijose. Negaliu atsikratyti

minties, kad amerikiečiai, sukantys ir platinantys visame pasaulyje filmus
apie katastrofas, patys sukūrė kaip tik tokią katastrofą tikrame gyvenime.
Na, arba jos scenarijų. Ką jūs apie tai manote?

Čia turime reikalą su kolektyvine sąmone. Pasaulis – tai veidrodis, kuriame

atsispindi žmonių mintys ir ketinimai. Žiniasklaidos priemonės, platindamos
informaciją apie karus, katastrofas, nusikaltimus ir nelaimes, tampa griaunančių
švytuoklių, kurios energijos semiasi konfliktuose, įrankiu. Naujienose paprastai
kalbama tik apie tai, kas nutiko bloga. Taip sukeliama daugiau jausmų. Tokios
naujienos ne tiek domina, kiek kelia nerimą. O švytuoklėms kaip tik to ir reikia.
Mums rodomas kinas, kuriame pasaulis vaizduojamas kaip pavojinga, agresyvi
aplinka. Žiūrėdami į tokį paveikslą, prieiname išvadą, kad tokia yra tikrovė, ir taip
kuriame minčių vaizdą. Pasaulio veidrodyje šis vaizdas atsispindi įsikūnydamas
tikrovėje. Todėl vėl plaukia negeros žinios. Štai toks uždaras ratas.
Įdomu, kad pramogų verslo veikėjams net į galvą neateina mintis sukurti laidą
apie tai, kas nutiko gera, – bent jau dėl naujumo. Juk tokia laida, išsiskirianti iš
ištisinio ir įgrisusio negatyvo srauto, neabejotinai atkreiptų dėmesį. Bet ne. Visos
žinios pateikiamos daugiausia taip, kad būtų naudinga griaunančioms švytuoklėms.
Štai kokį mastą įgavo jų įtaka, paverčianti žmones zombiais.

Mes gyvename Izraelyje ir mūsų klausimas toks: kaip ketverių penkerių

metų vaikams paaiškinti įvykius (teroro aktus, eismo nelaimes ir t. t.), kad jie
nebūtų įtraukti į švytuoklės verpetą?

Negalima „aiškinti įvykių“ tokio amžiaus vaikams. Jie geriau už jus susiorientuos, ką
turi žinoti ir kaip tai suprasti. Suaugusieji, jausdami savo bejėgiškumą agresyviame
pasaulyje, vaikams teigia, kad šie tėra maži žmogučiai, kurie nieko nesupranta ir
nemoka. Kitaip tariant, kabina ant jų savo nesąmoningas projekcijas.
Vaikams reikia teigti visai ką kita. Ir nieku gyvu ne „aiškinti“ neigiamus įvykius,
šitaip atkreipiant į juos dėmesį, o priešingai – visaip saugoti vaiko sąmonę nuo viso
šito. Reikia, kiek galima, švariai laikyti vaiko minčių erdvę, nes, kaip žinote, iš
žmogaus minčių vaizdo kuriasi individualus jo pasaulio sluoksnis, kuriame jam tenka
gyventi.
 Variantų erdvė

Neseniai man patarė perskaityti „Realybės transerfingą“. Knygoje yra

kažkas neapsakomai tikra, teisinga. Paaiškinama daug kas iš to, kas vyksta
gyvenime. Ačiū jums. Tiesiog už tai, kad surizikavote ir suteikėte žmonėms
dar vieną galimybę tapti žmonėmis.

Ačiū už pagyrimą. Bet aš nerizikavau ir (Dieve saugok!) nesuteikiau žmonėms

galimybės tapti žmonėmis. Aš taip plačiai neužsimoju. Šios Žinios ne mano, jos
egzistuoja objektyviai – ne knygose, o variantų erdvėje, nepriklauso nuo to, patinka
jums tokia mintis ar ne. Taip pat nėra prasmės lyginti transerfingą su kitais
panašiais mokymais. Pavyzdžiui, su simoronu ar dar su kokiu kitu.
Be štai tokių padėkų, kartais (nors labai retai) gaunu ir priešingo turinio laiškų,
dvelkiančių šaltu priešiškumu. Jeigu girdžiu, kad „į transerfingą iš tokios ir tokios
praktikos įtraukta tai ir tai“, mane apima nuostabos, sutrikimo ir bejėgiškumo
jausmas, tokį patiria žmogus kalbėdamasis su visišku avigalviu. Iš nevilties norisi
sušukti: „Ir kaipgi jūs nesuprantate?!“
O simorone – kas ir iš kur nusirašyta? O ankstesniame prieš jį mokyme kas nuo
ko nušvilpta? Kodėl nelygina su Blavatskaja, Rerichu, Gurdžijevu, Uspenskiu?
Tikriausiai todėl, kad neskaitė. Aš, prisipažinsiu, irgi neskaičiau, bet žinau, kad visi
skirtingai rašo apie vieną ir tą patį. Kiekvienam mokymui savo epocha, ir
atvirkščiai. Kad ir kiek būtų mokyklų ir pasaulėžiūrų, jos visos atspindi vienos
tikrovės esmę. Požiūriai skirtingi, bet juk tikrovė tai bendra! Nejaugi šito iki šiol
nesupratote?
Pamėginkite rasti mokymą, kuris neturėtų nieko bendra su visais kitais. Jeigu
toks atsiras, jis priklausys kitai tikrovei. Žmogaus protas negali sukurti nieko tokio,
kas nebūtų susiję su mūsų pasauliu. Net fantastika anksčiau ar vėliau virsta tikrove.
Fantastai aprašo tikrovę, kuri (galbūt kol kas) neįgyvendinta. Iš tikrųjų visos šios
idėjos ir vaizdai, visai kaip sapnai, nėra proto produktai – jie objektyviai ir
stacionariai egzistuoja bendrame informacijos lauke. Ir visi, tiek mokytojai, tiek
paprasti žmonės, gali naudotis vienu ir tuo pačiu duomenų banku. Tad man belieka
užjausti tuos, kurie ieško ko nors visiškai nauja.
Lyginant vieną mokymą su kitu, galima prisikasti iki pačių upanišadų. (Esate
girdėję, kas tai per dalykas?) Bet kokia prasmė? Visos šios žinios yra iš vieno
šaltinio. Dėl tos pačios priežasties neretai vienus ir tuos pačius atradimus,
nepriklausomai nuo vienas kito, padaro įvairūs žmonės, o daugelis naujų srovių
vienu metu atsiranda įvairiuose planetos kampeliuose.
 Kiekvienas gali naudotis informacija iš variantų erdvės. Viskas labai paprasta:
eik kaip į biblioteką ir imk kokias nori knygas nuo bet kurių lentynų. Vienintelė
sąlyga: reikia patikėti savo gebėjimais, pasinaudoti savo teise prieiti prie Žinių ir
ryžtis gauti Žinių. Klauskite savęs ir išdrįskite atsakyti į klausimus patys. Kas
išdrįsta, tas daro atradimus, rašo knygas, kuria muziką ir šedevrus įvairiose srityse.
Žinios atsiveria tiems, kurie paskelbė savo ketinimą PASIIMTI JŲ SAVARANKIŠKAI.
Pavyzdžiui, galima sakyti, kad nuostabiausius ir didingiausius atradimus padarė
drąsiausi mokslo istorijoje žmonės – Albertas Einšteinas ir Nikola Tesla. Pasak
pačių mokslininkų, atradimai ne gimdavo jų galvose, o ateidavo iš šalies, kaip žinios
iš niekur. Ir reikia pažymėti, kad nė viena nauja teorija niekada neatsirasdavo
staiga, kaip vienišos žvaigždės žybsnis juodame danguje. Jos neatsiejamos nuo
lygiagrečių tyrimų, atliekamų įvairių žmonių, kurie labai dažnai beveik tuo pat metu
prieidavo vienas ir tas pačias išvadas. Visi vaikšto po tuo pačiu dangumi.
Priešingai nei visuotinai priimta nuomonė, galima tvirtai teigti, kad radiją išrado
kaip tik Nikola Tesla, ir čia nebus principinės klaidos. Lygiai taip pat galima
tvirtinti, kad tikimybių teorijos tėvas yra ne Einšteinas, o Hendrikas Lorencas, ir čia
vėlgi bus nemažai tiesos. Juk Lorenco transformacijos, rodančios, kad artėjant prie
šviesos greičio kūno linijinis dydis mažėja, masė didėja, o laikas lėtėja, buvo išvestos
anksčiau. Bet Einšteinas išdrįso sudėti galutinius taškus ant i. Nuo tų, kurie galėjo,
bet nesiryžo to padaryti, jį skiria tik viena savybė – drąsumas pasiimti teisę.
Kiekvienas žmogus gali savarankiškai daryti atradimus. Bet labai daug kas arba
to nežino, arba nesiryžta IŠDRĮSTI, todėl tikisi gauti informaciją iš svetimų rankų.
Toks siekimas nėra blogas. Kiekvienas eina savo keliu. Iš tikrųjų pasiryžti peržengti
ribą, už kurios iš magnetofono virsti imtuvu ne tai, kad sunku, bet neįprasta.
Maždaug kaip pirmą kartą šokti su parašiutu. Kai kam šito tiesiog nereikia. Tačiau
visada atsiranda tokių, kurie, nesiryždami mėginti, ima galvoti: „Jei man nelemta,
vadinasi, tu irgi nelįsk. Geresnis už mane, ar ką?“ Bet juk neįgyvendinto ketinimo
energija liko, ją reikia kur nors dėti… Ir tada ketinimas nukreipiamas į kitą pusę,
pavyzdžiui, mėginama kaltinti kitus profanacijomis, plagiatu (neduok Dieve!),
nepagrįstumu ir t. t. Nieko nėra lengviau. Tai vienas iš būdų patvirtinti savo
reikšmingumą ir demonstruoti savo egzistavimą. Bet tai anaiptol ne geriausias
būdas.
Dar įdomiau, kai skaitytojas, slegiamas sunkios žinių naštos ir įsitikinęs, kad
„žino beveik viską ir netgi šiek tiek daugiau“, pareiškia, esą čia jam nieko nauja.
Permetęs akimis tekstą ir pastebėjęs kelias pažįstamas sąvokas, pavyzdžiui,
„ketinimas“ ar „reikšmingumas“, jis džiūgaudamas sušunka: „Bet juk tai
Kastaneda!“ Ir, nesigilindamas į esmę, garsiai užverčia niekingą knygiūkštę – jam
tai nueitas etapas – lekiam toliau. Jam nė motais, kad iš tikrųjų dono Chuano
mokymas ir transerfingas – du visiškai priešingi tikrovės aspektai. Aš pats šiuo
požiūriu visada jaučiu didžiulį savo neišprusimą: kartais iš naujo skaitydamas net
savo knygų ištraukas randu sau ką nors nauja.
Ir vėlgi, nors šiuo atveju turi reikalą ne su visišku bukagalviu, priešingai – su
išsilavinusiu intelektualu, apima tas pats sutrikimo ir bejėgiškumo jausmas – kad
nors kaip galėtum pasiteisinti… Beprasmiška. Tokio oponento ausis ir akis dengia
filtrai, praleidžiantys tik tai, kas atitinka jo pasirinktą vaidmenį: „Aš galiu ką nors
sukritikuoti, demaskuoti, vadinasi, pats esu šio to vertas!“
Tai labai nedėkingas dalykas – kaltinti, tegul net ir pagrįstai. Trumpą laiką
kaltintojas, didžiuodamasis savimi, jaučia kai ką panašaus į vidinę pergalę. Tik ši
maža intymi šventė neverta tų nemalonių akimirkų, kurios eina iš paskos.
Pusiausvyros jėgos būtinai padarys taip, kad pačiam teks tapti kaltinamuoju. Ne
kartą pačiam teko įsitikinti: tereikia užsimiršti ir imti kam nors įrodinėti, kad esą jis
neteisus, ir visas vaizdas tučtuojau atsisuka atvirkščiąja puse. Nepastebėjote?
Dera prisiminti Stiveno Kingo knygą „Langoljerai“. Jos siužetas remiasi mintimi,
kad ir praeitis, ir ateitis saugomos stacionare, tarsi kino juostoje, o laiko efektas
išryškėja tik judant kadrui, kuriame nušviečiama dabartis. Knyga tokia įdomi, kad
verta trumpai atpasakoti jos turinį.
Kartą keli žmonės, nubudę lėktuve, pakraupę išvysta, kad kiti keleiviai, taip pat
pilotai, išnyko. Laimė, tarp jų yra lakūnas, galintis nutupdyti orlaivį. Bet dėl to jiems
ne lengviau, nes apačioje, kur turi būti miestų žiburiai, driekiasi juoda dykuma, o
eteryje – kapų tyla. Kur dingo gyvybė Žemėje?
Jie sėkmingai nusileidžia viename iš oro uostų, bet ten jų laukia tai, ko
nesusapnuosi ir košmare. Lėktuvai, oro uosto pastatas, visi materialūs objektai, net
restoranas ir valgiai – viskas savo vietose, nėra tik žmonių. Aplinkui viešpatauja
pilka tyla. Elektros nėra, telefonai neveikia, maistas neturi skonio ir kvapo,
apskritai niekas nejuda. Tai buvo praeities, likusios už pasislinkusio į priekį kadro,
pasaulis.
Netrukus žmonės išgirsta iš už horizonto artėjant šiurpų šnaresį, nežadantį nieko
gero. Jų akyse materialusis pasaulis ima smegti į tuštumą. Materija, kitaip nei
informacija, nebuvo saugoma amžinai. Vienas veikėjų padaro prielaidą, kad jie
pakliuvo į praeitį pro skylę laike, o grįžti atgal galima tik tuo pačiu keliu.
Paskubomis sulipę į lėktuvą, keleiviai išskrenda atgal, vos spėdami pralenkti
tuštumą, ryjančią senąją tikrovę. Jiems pavyksta vėl praskristi laiko skylę, bet kai
jie nutupia, jų laukia toks pat tuščias oro uostas.
Tačiau naujasis vaizdas nepanėši į ankstesnę trapią tikrovę, skleidžiančią kapų
šaltį. Spalvos, garsai ir kvapai čia įprasto sodrumo. Bet iš visų pusių girdimas
nerimą keliantis gausmas byloja, kad kai kas turi atsitikti: jų laukia arba
išsigelbėjimas, arba šiurpi mirtis. Ir štai jų akyse, tarsi iš oro ryškėja žmonių
figūros, ir viskas pajuda kaip įprastame gyvenime. Mat keliautojai laiku buvo
pralenkę kadrą ir atsidūrę ateityje, o štai dabartis atėjo pas juos pati.
Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad, nutaisęs protingą miną, galėčiau užduoti kelis
kvailus klausimus. Ar Kingas sugalvojo variantų erdvę? Ne, laiko kaip kino juostos
kadro sąvoka egzistavo ir anksčiau. Šiaip jau Stivenui Kingui, jo paties žodžiais
tariant, teko ne kartą būti kaltinamam vos ne plagiatu, nes ir kitų autorių kūriniuose
pasitaikydavo panašių minčių.
Ar tai, kad variantų erdvė perėjo iš vaizduotės sferos į tikrovę, yra transerfingo
laimėjimas? Irgi ne. Fantastikos tiesiog nėra. Praėjusio amžiaus penktajame
dešimtmetyje Nikola Tesla stipriais elektromagnetiniais laukais pademonstravo
tokias manipuliacijas su laiku ir erdve, kad laiko skylėje prasmego visas JAV karinių
jūrų pajėgų laivas. Likę gyvi šio eksperimento dalyviai, nesuvokiamu būdu
materializavęsi kitoje vietoje ir kitame laike, patyrė stiprų psichikos sukrėtimą.
 Jeigu užsibrėšime tikslą nustatyti visą „nušvitusiųjų“ grandinę ir rasti tą, kuris
pirmasis prabilo apie variantų erdvę, įtariu, turėsime iškeliauti į praėjusių
tūkstantmečių glūdumą. Nieko naujo po saule. Ankstesnis tebėra ir žmonių
gyvenimas, tos pačios klaidos ir klaidingi stereotipai. Nors yra daugybė dvasinių
mokymų, įvairiais požiūriais pateikiančių vieną ir tą pačią tiesą, žmonija niekaip
nesileidžia atvedama į protą. Atrodo, tokia padėtis didžiausią nerimą kelia tiems
žinovams, kurie visą laiką rėkauja, girdi, niekas jiems dar nepateikė nieko naujo.
Galima pamanyti, kad kada nors ateis mesijas ir driokstelės neapsakomai naują
teoriją, nuo kurios jie stačiai aiktelės ir, graudulingai sudėję delnus, suspindės
nušvitimo šviesa: „Tai šit kaip! Štai dabar supratome!“
Ne, jokia šviesa nesuspindės. „Žinovų“ nuostata visai kita – ne žinių ieškoti, o
stengtis rasti trūkumų. Na, ir tegul. Ar verta eikvoti energiją tuščiai polemikai su
jais? Savo ruožtu transerfingo uždavinys priešingas – perteikti senovės (ne naujas!)
Žinias tiems, kuriems jos reikalingos. Gaišau laiką tokiems samprotavimams tik
todėl, brangūs skaitytojai, kad dar sykį paaiškinčiau savo protinio vizito pas jus
tikslą. Jums esu atviras. Transerfingo esmė išdėstyta taip, kaip buvo perduota man
pačiam. Visa tai realu, ir Prižiūrėtojas taip pat iš tiesų egzistuoja. Tik kur
konkrečiai jis yra, vėlgi, būdamas atviras, negaliu pasakyti, kadangi po pirmojo
susitikimo jis daugiau nebepasirodė. Nors tai tik byloja, kad viskas klojasi kaip
reikiant. Priešingu atveju mane būtų tiesiog atjungę nuo informacijos šaltinio. Tad
apie visa, ką žinau, pasakoju ir jums. O ar jums to reikia, ar ne – spręskite patys.

Mėgstu skaityti maginę ir mokslinę fantastiką. Kai skaitau, jaučiuosi lyg

būčiau toje pačioje tikrovėje kaip herojai. Perskaitęs knygą dar kelias dienas
gyvenu tame pasaulyje. Aplinkinė tikrovė pasitraukia į antrą planą, man
niekas nerūpi ir niekas manęs nejaudina. Žinau, ši būsena po kelių dienų
praeis, bet šito nenoriu. Atrodo, kad mane labai stipriai užkabino švytuoklė.
Ar taip? Jeigu taip, vadinasi, sėdint priešais ekraną arba skaitant knygą
reikia atsisakyti bet kokių jausmų? Bet juk man tai patinka. Ką gi daryti? Ar
įgyvendinama mano svajonė atsidurti kituose pasauliuose?

Švytuoklės čia niekuo dėtos. Kai jums padaro įspūdį tai, ką pamatėte ar perskaitėte,
jūsų siela prisiderina prie atitinkamo variantų erdvės sektoriaus. Ji, kalbant
apytikriai, gauna informaciją, o protas interpretuoja ir apmąsto, tai yra vertina ją
savo loginiu aparatu, panašiai kaip kompiuterio programa, apdorojanti įvesties
duomenis.
Maginės fantastikos pasaulis neišgalvotas – jis egzistuoja, bet metafiziniu lygiu.
Kažin ar įmanoma tenai pakliūti, nes viskam, kas ten yra, įkūnyti mūsų tikrovėje
reikia didelių energijos sąnaudų. Tai nereiškia, kad tokio pasaulio scenarijų ir
dekoracijų iš principo negalima įgyvendinti. Antgamtiški įvykiai ir personažai
nerealūs tik palyginti su dabartine tikrove, kaip Saulė pasiutiškai įkaitusi palyginti
su Žeme. Kitaip tariant, maginės fantastikos pasaulis, kaip sapnų pasaulis, yra
variantų erdvės sektoriuose, labai nutolusiuose nuo dabartinių – skristi iki jų
pernelyg toli.
Mintimis būdamas svajonių pasaulyje, jūs sapnuojate nemiegodamas. Nieko
baisaus ar blogo čia nėra, jeigu jums tai patinka. Filmai ir knygos – puikios sūpynės
sielai ir protui. Bet skraidydamas padebesiais jūs galite iškristi iš aplinkinės
tikrovės, kuri nėra linkusi daryti jums tik tai, kas malonu, aplinkos. Jeigu jūs
nevaldote tikrovės, ji ima valdyti jus.
Todėl praktiniu požiūriu nuolat būti neįkūnytame pasaulyje stačiai nenaudinga –
nelyginant visą gyvenimą pramiegoti. Nors, pavyzdžiui, kūrybinių darbuotojų dvasia
nuolat skrajoja metafizinėje erdvėje ieškodama naujų idėjų. Bet vienas dalykas –
aktyviai kurti, paverčiant idėjas tikrove, ir visai kitas – pasyviai plaukioti svajonių
vandenyne. Transerfingas – tai nepaprastai aktyvus gyvenimo būdas, kai jūs ne šiaip
maudotės, o sąmoningai iriatės tikslo link. Pasaulis atspindi ketinimo pasirinkimą:
arba jūs bėgate įkandin svajonės, arba ji pati ateina pas jus. Ir nebūtina jos ieškoti
Ozo šalyje – tikrovė gali būti kur kas ryškesnė ir nuostabesnė – bent todėl, kad
patys galite ją kurti, jeigu užsimanysite. Tai ne ką sunkiau negu kompiuteriniai
žaidimai, bet, be abejo, kur kas įdomiau – tereikia susipažinti su taisyklėmis ir jų
laikytis.

Pastaruoju metu man pasidarė įdomu: kas gi sudėjo į variantų erdvę visa tai,
kas ten yra? Iš kur tai ten? Ir kam? Ir kas buvo iki tol, kol visa tai ten buvo
sudėta?

Atvirai pasakysiu: nežinau. Galiu tik spėti: variantų erdvės niekas nekūrė – ji visada
egzistavo. Toks jau yra žmogaus protas, jam atrodo, kad viskas šiame pasaulyje
kažkieno sukurta, taip pat turi savo pradžią ir pabaigą. Matyt, ne viskas. Įtariu, net
jei žmogaus sąmoningumas būtų dar didesnis tiek, kiek jis pranoksta moliusko
sąmoningumą, ir šito nepakaktų tokiems dalykams suprasti. Pasaulyje tokia
begalybė nesuvokiamų dalykų, kad protas prieš juos bejėgis. Juk protas – viso labo
loginis automatas, nors ir galintis mąstyti abstrakčiai.
Tai štai, mano abstraktaus mąstymo lygis man teleidžia sukurti primityvų
matematinį modelį. Jeigu nukreipsime įsivaizduojamą kieno nors sąmoningumo
laipsnį į begalybę, kur žmogaus sąmoningumo lygis virsta tašku, iškelto klausimo
esmė bus tokia: „Kodėl man, taškui, leidžiama užimti bet kokią padėtį koordinačių
plokštumoje? Kas sukūrė koordinačių tinklą? Kam to reikia? Ir kas buvo prieš tai?“
O jei šiam taškui pasakysime, kad, be plokštumos, dar yra trimatė ir n-matė erdvė,
jis apskritai kvaištelės.
Bet gal jūsų išmintinga senovinė siela žino atsakymą į šį klausimą?
 Dievų drąsa

Kaip įsivaizduojate gyvenimą be švytuoklių, kai visi žmonės taps sąmoningi –

ryžtingai ketins ir rinksis?

Gyvenimas be švytuoklių neįmanomas, tiksliau, jų nesunaikinsi ir neišvengsi. Reikia

panaudoti švytuokles savo tikslams, o ne būti jų tampoma lėle. Jei turite omeny
klausimą, ar visiems pakaks šios žemės gėrybių visuomenėje, kurioje kiekvienas
įgyvendins savo teisę rinktis, galite nesijaudinti. Visi žmonės netaps sąmoningi –
daugelis domisi, bet mažai kas remiasi žiniomis.

Gal galima kaip nors nustatyti, kiek sąmoningai aš mąstau, tai yra nemiegu?
Ar yra koks nors mąstymo būdas?

Net būdraujant žmogaus sąmoningumas – vidinis kontrolierius – didumą laiko

snaudžia. Daug kas daroma mechaniškai, mintys skrajoja padebesiais, sąmonė yra
kokios nors švytuoklės užgrobimo kilpoje. Čia tikrų tikriausias sapnas nemiegant –
žmogus atsiduria aplinkybių valdžioje ir blaiviai nesuvokia savo veiksmų.
Kad būtų galima kontroliuoti padėtį, reikia nubusti, įjungti vidinį prižiūrėtoją,
pažvelgti į save ir aplinkinius iš šalies. Aš nemiegu, jei suvokiu, ką, kaip ir kodėl
darau šią akimirką. Atlieku savo vaidmenį ir tuo pat metu stebiu visa, kas vyksta,
kaip vaidinantis žiūrovas. Labai svarbus dalykas: protas turi kontroliuoti ne tai,
kaip įkūnijamas savasis įvykių raidos scenarijus, o kaip laikomasi ketinimo
koordinavimo principo, kaip judama pasroviui ir kokia sielos komforto būsena
priimant sprendimus. Transerfingas duoda rezultatų tik įvykdžius šias sąlygas.

Galbūt nėra variantų erdvės, o žmogus pats ją kuria? Paklaustas, ar tiesa,

kad jis – Dievas, Sai Baba atsakė: „Ir tu – Dievas. Vienintelis skirtumas tarp
mūsų: aš tai žinau, o tu – ne.“

Esama įvairių vienos ir tos pačios esmės interpretacijų. Štai jūs remiatės Sai Baba,
o pats nesuprantate, ką jis jums mėgina paaiškinti. O jis jums sako: nustokite ieškoti
tiesos svetimuose šaltiniuose, pažvelkite į save ir rasite atsakymus į visus
klausimus. „Pažvelgti į save“ – tai ne abstrakcija. Tiesiog užduokite sau klausimą ir
išdrįskite pats į jį atsakyti. Transerfingas, kaip visi panašūs mokymai, reikalingas tik
akims atverti. O toliau kiekvienas gali savarankiškai eiti kur nori ir kaip jam šaus į
galvą. Aš jau ne kartą tai esu sakęs. Svarbiausia – palaikyti sąmoningumą, – kad
akys būtų atmerktos. Ir dar – turėti drąsos pasinaudoti teisėta savo individualios
tikrovės Lėmėjo Teise. Juk jūs ją turite! Kitiems trūksta drąsos naudotis šia teise. O
jūs ją pasiimkite, ir viskas.
Dabar dėl variantų erdvės – į klausimą, ar ji egzistuoja tikrai, ar tik vaizduotėje,
aš atsakysiu: taip, ji egzistuoja. Pirma, yra daugybė tai nuolat bylojančių faktų, iš jų
paminėsiu tik vieną: akademiko Viačeslavo Bronikovo6 akademijos auklėtinių
fenomeną, pripažintą oficialiojo mokslo. Antra, pats pagalvokite: visais laikais
moksliniuose ginčuose didžiausius nesutarimus keldavo idealizmo ir materializmo
dilema. Ar pasaulis tikrai yra materiali substancija, ar jis – iliuzija? Juk ir vienos, ir
kitos pozicijos pagrindai yra lygiareikšmiai.
Iš tikrųjų atsakymas yra kitoje plotmėje. Nereikia ieškoti absoliučios tiesos
atskiruose įvairiapusės tikrovės apraiškose. Tereikia susitaikyti su tuo, kad tikrovė
yra dviejų pavidalų: fizinio, kurį galima pačiupinėti, ir metafizinio, esančio už
suvokimo ribų, bet ne mažiau objektyvaus. Oficialusis mokslas linkęs turėti reikalą
su pirmuoju pavidalu, o ezoterika – su antruoju. Štai ir visa jų ginčo esmė. O
ginčytis, tiesą sakant, nėra dėl ko – tereikia pripažinti mūsų pasaulio dualumą.
Pasaulis – dualusis veidrodis, kurio vienoje pusėje yra materialioji visata, o
kitapus driekiasi juoda variantų erdvės begalybė.
Ką jūs pamatysite pažvelgę į save? Viską ir nieko. Nieko, nes smegenys – viso
labo primityvus biokompiuteris. Viską, nes jos gali pasiekti begalinį informacijos
lauką, iš kurio kyla visi nušvitimai, atradimai, nuojauta ir aiškiaregystė. Bet ir tai
dar ne visa.
Minčių energija tam tikromis sąlygomis gali materializuoti vieną ar kitą variantų
erdvės sektorių. Žmogui suteikta galimybė kurti savo pasaulio sluoksnį – savo
atskirą realybę. Štai šiuo požiūriu jis – Dievas. Tik viena sąlyga: valdovas turi
pasiimti jam suteiktą teisę valdyti. Jei žmogus mano galįs valdyti tikrovę, ji jam
paklūsta. O jei ne, tada tikrovė valdo žmogų. Jis visada gauna tai, ką pasirenka. Juk
jis – Dievas.

Aš iki šiol niekaip negaliu rasti tikro guru. Gal ką nors darau ne taip, o gal
tai ne mano durys ir tikslas?

Jumis dėtas pats tapčiau savuoju guru ir sau pasakyčiau, kad geriau žinau, kaip ir ką
turiu daryti. Jeigu jums pakaks drąsos taip pasielgti, jums nebereikės jokių
mokytojų.

Mano klausimas susijęs su asmeniniu jautrumu dėl viešosios nuomonės. Jūs

teigiate, kad, pagal pusiausvyros dėsnį, kuo blogiau apie ką nors galvoji, tuo
labiau tas žmogus klesti. O kaipgi bažnytinė anatema? Kai žmogus būdavo
prakeikiamas, jam tai blogai baigdavosi.

Pirmiausia aš nieko negaliu teigti visiškai tvirtai. Nejaugi manote, kad kam nors
žinoma absoliuti tiesa? Jos iš viso nėra. Kodėl gi, jūsų manymu, visą laiką kartoju,
kad pasaulis turi dvi puses: fizinę ir metafizinę? Galima teigti tik tai, kad tikrovė yra
įvairialypė, ir konstatuoti jos dėsningumus. Negalima tikėti tipais, kurie kalba tik
apie vieną aspektą ir mėgina tai paskelbti absoliučia tiesa. Švytuoklių pasaulyje
negalima būti naiviam. Tikiuosi, niekas iš transerferių ir manęs nepriskiria prie
dvasinių žmonijos mokytojų. Aš tik retransliuoju žinias iš variantų erdvės, bet jei kas
nors manęs klausia, atsakau. Transerfingas moko pirmiausia būti savo paties
mokytoju. Be abejo, JŪS TAI GALITE, jeigu pasinaudosite tokia teise. Na, o „jei kam
trūksta proto, guru kelią rodo“.
Dabar dėl klausimo. Priešingai, yra daugybė pavyzdžių, kai valdovas arba
aukščiausias valdininkas, naudodamasis visos tautos neapykanta, gyveno sau kaip
inkstas taukuose. O štai visų numylėtiniai anaiptol nesimėgavo laime. Mat
prakeikimo arba dėkingumo energija nepasiekia adresato – ją pasiima švytuoklė.
Kad pelnytum daugelio žmonių meilę arba neapykantą, turi tapti švytuoklės
favoritu. Favoritas – ne šiaip pavienis asmuo, jį globoja švytuoklė; ji ir suryja didumą
energijos. Kodėl tas ar kitas favoritas vieną sykį pašalinamas nuo scenos – jau kitas
klausimas.

Jūs rašote: „Jeigu leidžiu pasauliui pasirūpinti manimi, viskas klostosi

sėkmingai, ir tai visiškai veikia.“ Aš įsitikinau, kad tai veikia. Net galiu tai
daryti. Tereikia leisti pasauliui rūpintis. Ir tada iš tiesų viskas gerai klojasi.
Tik viena bėda – reikia labai didelės jėgos, kad būtum silpnas ir galėtum
pasiekti būseną „aš leidžiu pasauliui pasirūpinti manimi ir nenoriu jam
patarinėti, kaip tai daryti“.

Gerai pasakyta: „Reikia didelės jėgos, kad būtum silpnas.“ Bet ne viskas taip
sudėtinga. Iš tikrųjų tai tik įpročio, taigi – laiko klausimas. Svarbiausia – nuolat
žaisti veidrodžio žaidimą. Turėkite įžūlumo viską užkrauti jūsų pasaulio sluoksniui.
Tegul jis ima jus ant rankučių ir neša. Tik nepamirškite, kad kartais tenka vaikščioti
savo kojelėmis, – daryti tai, kas būtina, ir dėti viltis į pasaulį neperžengiant sveiko
proto ribų. Ir nepykite ant jo, jeigu atsitinka taip, kad jis jumis nepasirūpina. Kai
veidrodžio žaidimas taps įpročiu, jūs beveik visą laiką būsite ant savo pasaulio
rankų.

Suprantate, transerfingas man tampa kasdienišku dalyku. Pirmosiomis

dienomis nesitvėriau džiaugsmu, lyg būčiau laikęs rankose knygą, kurią
norėjau gauti visą gyvenimą. Taip taip, būtent norėjau, juk anksčiau nieko
nežinojau apie jokį ketinimą, o dabar man tai įprasta. Manęs tai nė kiek
netrikdo – svarbu ne tai. Sakykite, ar taip ir turi būti?

O kaipgi, žinoma, tai savaime suprantama ir netgi puiku. Kai magija įsiskverbia į
kasdienybę, jūs tampate savo tikrovės Lėmėju. Valdydamas savo mintis, jūs valdote
tikrovę. Iš esmės kiekvienas iš mūsų skrieja beribėje variantų erdvėje savo
asmeniniu žvaigždėlaiviu. Jeigu išdrįstate sėsti prie valdymo pulto, jūsų laivas tampa
valdomas. Ten nėra jokių svertų ir mygtukų. Visą navigaciją lemia jūsų ketinimas. O
jei atsisakote vesti savo laivą, jo judėjimas darosi priklausomas nuo aplinkybių. Jei
jūs nevaldote tikrovės, ji valdo jus. Jūsų žvaigždėlaivis – jūsų pasaulio sluoksnis. Jūs
galite daryti su juo visa, ką norite. Bet dauguma žmonių arba nežino, kad tai GALI,
arba paprasčiausiai to nedaro.

Sutinku, kad kiekvienas turi savo tikslus. Bet pažvelkime į tai kitu aspektu.
Kas turi spręsti: tai mano tikslas ar ne? Nesu įsitikinęs, kad spręsti turiu aš.
Taip būtų, jeigu pats būčiau savo egzistavimo priežastis. Bet man atrodo,
kad aš čia atsiradau ne savo valia. Esu susipažinęs su teosofijos teorijomis,
esą žmogus davė sutikimą gimti šiame pasaulyje. Bet mano dabartinės
sąmonės požiūriu nieko apie tai neprisimenu. Kaip aš galiu pasirinkti savo
tikslus, jei net nesu savo egzistavimo priežastis?

GALITE.

Aš supratau, kad viskas įmanoma, tik protas atsisako tai suvokti. Kodėl? Gal
protas žmogui duotas tyčia, kad jis negalėtų mėgautis visomis galimybėmis?
Kaipgi tada – tapti bepročiu, viskuo tikėti, ir visi norai pildysis?

Protą valdo švytuoklės ir stereotipai. Jis tikrai be nuovokos. Nereikia viskuo tikėti.
Jūs ir neįstengsite patikėti svetimais žodžiais. Pamėginkite mažiau galvoti, o
daugiau taikyti praktikoje transerfingo principus ir pats įsitikinsite, kad jie veikia.
Tikėkite savo patirtimi.

Nusprendžiau vis dėlto būti advokatu. Žinoma, advokato darbas nelengvas.

Tenka su kuo nors nuolat ginčytis, kam nors ką nors įrodinėti. Suprantama,
įstatymo švytuoklė trukdo išteisinti klientą. Tiesa?

Nesvarbu, trukdo švytuoklė ar ne. Jums tereikia, kad ji padarytų jus savo favoritu.
Todėl, nepažeisdami šios švytuoklės taisyklių, turėkite drąsos kurti naujas savo
taisykles. Kitaip tariant, veikite drąsiau, nebijokite laužyti nusistovėjusių stereotipų,
būkite nepriklausomas – DRĮSKITE TURĖTI SAVO TEISĘ.

O kokį patarimą duotumėte būsimam advokatui?

Neprašyti patarimų. NAUDOKITĖS SAVO TEISE. Vėl kartoju: naudokitės savo

teise būti teisus visur. Tai ne pasitikėjimas savo jėgomis, kurį aplinkybės bet kurią
akimirką gali susilpninti. Tai ne savikliova, grindžiama aklu tikėjimu, kad lydės
sėkmė. Ir net ne optimizmas kaip būdo bruožas. Tai – Lėmėjo ketinimas. Jūs pats
galite lemti savo tikrovę.

6 http//bio-pc.com
 Magų drovumas

Dažnai mąstydavau apie gyvenimo tikslą. Bet viskas apsiribodavo savo

verslo kūrimu. O savo svajonių niekaip neperpratau. Jos pernelyg
pasakiškos… Mane draskė abejonės. Bet kartą žiūrėjau filmą, ir, žinote, jame
buvo frazė, kuri tiesiog viską apvertė: „Kartais būnu gera, labai gera, bet
kartais aš bloga, tačiau bloga lygiai tiek, kiek to noriu. Laisvė – tai jėga.
Gyventi laisvėje ir be apribojimų – tai dovana.“ Tada supratau, kad visos
mano svajonės, pavyzdžiui, tapti magu, keliauti po pasaulį, bylojo tik tai, kad
noriu tapti laisvas tikrąja žodžio prasme. Žodžiu, tikslas aiškus. Tik dabar
visai nesuprantu, kokios skaidrės tam reikia.

Jūsų tikslas – tai, kas pavers jūsų gyvenimą švente. O laisvė – lydimasis jausmas,
neatskiriama šios šventės dalis. Juk eidami į savo Tikslą pro Savo duris jūs dirbate
sau, o ne svetimiems. Tai ir sukelia laisvės jausmą. Todėl reikia ieškoti savo kelio,
ne tik svajoti apie laisvę be pagrindo.
Pasakysiu banalybę – mūsų pasaulyje laisvę gali turėti tik tie, kurie laisvi nuo
būtinybės užsidirbti duonos kąsnį. Eidami savo keliu, jūs užsiimate tuo, kas jums
patinka, o ne tuo, kuo esate priversti užsiimti. Pinigai atsiranda savaime, kaip
lydimasis atributas. Ir atsiranda neišvengiamai, nes žmones visada traukia tai, ko
jiems patiems trūksta. Dauguma, neradusi savo kelio, gyvai domisi tais, kurie šį
kelią rado, ir pasirengusi mokėti už visa, ką jie daro. Tai viena laisvės pusė.
Bet dar yra kita pusė, išreikšta fraze, kuri jums padarė didelį įspūdį: Kartais
būnu gera, labai gera, bet kartais aš bloga, tačiau bloga lygiai tiek, kiek to noriu.
Šią laisvę jūs galite gauti dabar. Tam reikia naudotis teise būti savo tikrovės
Lėmėju. O jūs toks esate, jeigu užsiimate transerfingu. Jūs pats duodate toną savo
pasaulio sluoksnyje. Panorėsite – paskelbsite šventę, o panorėsite – gedulą.
Svarbiausia, kad viskas vyktų su jūsų žinia. Savo valia net nesėkmę galite paversti
pergale. Tam yra ketinimo koordinavimo principas. Reikia drąsiau naudotis Lėmėjo
privilegija. Ir skaidrių tam nereikia.

Turiu tokią bėdą: kai baruosi su mylimuoju, galvoju: „Viskas, daugiau

nebegaliu, geriau būti vienai. Ieškosiu kito – to, kuris mano svajose, o būti su
šituo jau stačiai neįmanoma.“ Jis nuolat viskuo nepatenkintas, jam visi
kvailiai, bukagalviai, kurie nieko nemoka ir trukdo jam dirbti ir užsidirbti. Be
to, per kivirčus aš jam vis sakau: tau būtų geriau susirasti kitą, jei aš tokia ir
turiu daugybę trūkumų. Bet rytą nubundu ir mane apima baimė: o jei jis iš
 tikrųjų išeis? Juk aš jį myliu, jis toks geras ir rūpinasi manimi, kiek gali, ir
mūsų laukia puiki ateitis, apie kurią svajoju, bet tai kol kas priešakyje, nes jis
neturtingas, bet labai protingas ir ryžtingas. Ir aš bijau, bijau, kad geresnio
nerasiu ir visą gyvenimą būsiu viena.

Priimkite padėtį tokią, kokia yra, nes ji visiškai įprasta. Pusiausvyros jėgos suveda
skirtingiausius charakterius, kad kompensuotų perteklinius potencialus, kurių
dažniausiai turi ryškios individualybės. Tokios dviejų skirtingų polių poros paprastai
stabilesnės nei vienapolės. Į neišvengiamus susidūrimus reikia žiūrėti paprasčiau,
pakančiau. Ir svarbiausia – abiem stengtis laikytis transerfingo taisyklės: pati
būkite savimi ir kitam leiskite tokiam būti.
Antra vertus, čia jūs pati savo neigiama mąstysena sukuriate neigiamą atspindį
tikrovės veidrodyje. O imkite ir savąja Lėmėjos valia paverskite tai, kas bloga, geru:
mano gyvenime viskas teisinga ir viskas klojasi kaip reikiant, nes aš taip
nusprendžiau. Tai vėlgi koordinavimo principas ir ta kita laisvės pusė, apie kurią
jau kalbėjome.
Taip priimdama ir leisdama situacijai klostytis savaime jūs nuramdote
pusiausvyros jėgų vėją, o nuspręsdama, kad jūsų gyvenime viskas nuostabu,
ištaisote atspindį veidrodyje. Atitinkamai taisosi ir tikrovė.

Kaip man atsikratyti baimės? Su nedideliais nemalonumais susitvarkau. Bet

atsikratyti didelės baimės – negaliu. Protu suprantu, kad ši mano baimė
gadina mano veidrodį, ir įkalbinėju save nepulti į paniką. Bet, nors pažiūrėti
esu rami, nepajėgiu atsikratyti jausmo, kad širdyje tarsi susigūžusi. Dabar
jau net baiminuosi, kad mano baimė sugadins mano pasaulį.

Pirmiausia leiskite sau bijoti. Bet taip pat nepamirškite kiekviena tinkama proga
kartoti, kad pasaulis jumis rūpinasi. Viskas praeis. Kodėl jūs norite visko iškart?
Veidrodis veikia vėluodamas, todėl reikia laiko, kad jūsų tikrovė pasikeistų. Laikui
bėgant viskas susitvarkys. Bet su sąlyga: jūs turite laikytis ketinimo koordinavimo
principo. Juk kas yra baimė? Tai nuolatiniai nuogąstavimai, aplinkybių našta. Protas,
naiviai manydamas, kad esą visada tiksliai žino, kas jam gera, o kas bloga, gina savo
scenarijų. Jeigu kas nors klostosi ne taip, kaip tikėtasi, vadinasi, viskas dūžta į
šipulius, ir reikia ruoštis blogiausiam. Kitaip tariant, įvykiai klostosi savaime,
nepriklausomai nuo jūsų „noriu“ ir „nenoriu“ – tai ir kelia nerimą.
Ketinimo koordinavimo principas iš esmės išlaisvina nuo aplinkybių naštos. Jūs –
savo pasaulio karalienė, todėl bet kurį pralaimėjimą galite paskelbti pergale: aš
taip nusprendžiau. Tikrovė iš tiesų pagerėja, ir dar taip, kad neretai pranoksta
visus lūkesčius. Čia galima išvesti tiesioginę analogiją su važiavimu dviračiu. Jus
kreipia į šoną, o jūs, lyg sutikdama, sukate ten pat, ir padėtis pasitaiso. Bet jeigu
jūs, pasvirusi, sukate vairą į priešingą pusę, neišvengiamai nugriūvate ant žemės.
Todėl sudrauskite savo protą kiekvieną kartą, kai jis ima raukyti nosį nenorėdamas
priimti aiškiausios padėties. Kai ketinimo koordinavimo principas taps įpročiu, iš
jūsų gyvenimo pamažu išnyks visa, ko tenka bijoti. Tik reikia tai daryti – sėsti ir
važiuoti taip, kaip išeina, o ne stovėti ir svarstyti, pavyks ar ne.
 Šio principo taikymas išvalo jūsų tikrovę – pasaulio sluoksnį iš išorės. Bet labai
dažnai šito nepakanka. Reikia, kad viduje irgi būtų švaru. Vidinį pasaulį labiausiai
užteršia du kompleksai, daugiau ar mažiau kamuojantys kiekvieną: kaltės ir
nevisavertiškumo jausmas. Šių šiukšlių taip lengvai neatsikratysi – jos pašalinamos
tik konkrečiais veiksmais. Šie veiksmai – nustoti teisintis ir ginti savo
reikšmingumą. Kodėl ir kam – turėtumėte žinoti iš knygos „Realybės transerfingas“.
Reikšmingumo koordinavimas valo pasaulį iš vidaus.
Dar negalima užmiršti ir pirmojo freilingo principo: atsisakykite ketinimo gauti,
pakeiskite jį ketinimu duoti, ir jūs gausite tai, ko atsisakėte. Visose situacijose,
susijusiose su asmeniniu ar dalykiniu bendravimu, jūs pasieksite visa, ko norite, pati
to tarsi nenorėdama. Tereikia perorientuoti savo ketinimą: pakeisti „ką aš noriu
gauti“ į „ką aš galiu duoti“. Tai iškart nesuvokiamu būdu pašalina beveik visas
kliūtis, iškylančias asmeniniuose ir dalykiniuose santykiuose, ir priežasčių nerimauti
gerokai sumažėja.
Abu šie principai – reikšmingumo koordinavimo ir freilingo – suteikia jums tai, ko
siekia daugelis, bet turi tik vienas kitas – vidinės laisvės jausmą. Tada žmogus
pasiekia vidinę pilnatvę, yra savarankiškas ir gyvena pagal savo kredo. Jeigu
žmonės neranda atramos savyje, stengiasi ją rasti išorinėje aplinkoje. Paklausa
nulemia pasiūlą – platų švytuoklių asortimentą, – kabinkis ant bet kurios ir supkis. O
įgydamas vidinį atramos tašką žmogus pats tampa ašimi, apie kurią ima suktis
pasaulis.

Ar transerfingas nėra savotiška apgaulė? Nesakau, kad jis neveikia –

rezultatus matau, bet mane kartais apima jausmas, lyg KĄ NORS
apgaudinėčiau.
Neseniai gavau įskaitą. Bet sakyti, kad ją išlaikiau, būtų ne visai padoru –
man tiesiog pavyko realizuoti skaidrę. Viskas tiksliai pasikartojo, dėstytojas
net ranka man pamojo kaip skaidrėje. Jausmas, kad arba aš aplenkiu įvykius,
arba apgaudinėju Poną Dievą, arba čia velniai žino kas.
Tai šit, knygos „Realybės transerfingas“ skyriuje „Ketinimas“ jūs rašote:
„Senovės magai pasiekdavo tokią tobulybę, kad apsieidavo be magiškų
ritualų. Suprantama, tokia galia sukurdavo labai stiprų perteklinį
potencialą. Todėl civilizacijas, tokias kaip Atlantidos, atskleidžiančias išorinio
ketinimo paslaptis, pusiausvyros jėgos kartais sunaikindavo.“
Vadinasi, jei turiu šių žinių, mane sunaikins pusiausvyros jėgos?

Jūs nieko neapgaudinėjate. Jūs valdote atskirą tikrovę – savo pasaulio sluoksnį.
Turėtumėte džiaugtis, o jūs bijote. Savo galios baimė – didelė kliūtis užsiimant
transerfingu.
Matyt, senovės magai neapsiribojo piramidžių statymu, jie kūrė ir dalykus, kur
kas labiau juntamus išoriniame pasaulyje. Kai civilizacija pasiekia tam tikrą galios
(nesvarbu, kokios – technotroninės ar psichinės) ribą, ji pati susinaikina. Priešiška
energija, švytuoklės arba žmogaus nukreipta į išorinį pasaulį, grįžta bumerangu ir
sunaikina agresyvų šaltinį.
Bet mes toli gražu ne senovės magai. Todėl pusiausvyros jėgų galite nebijoti, jos
jūsų nelies. Transerfingas leidžia kurti individualų savo pasaulio sluoksnį. Jeigu
nelendate į svetimus sluoksnius, tai yra nesigriebiate ketinimo, kad kam nors
pakenktumėte, pusiausvyra niekaip nepažeidžiama. Kiekvienas turi teisę į savo
tikrovę. Užuot užsiiminėjus beprasme savianalize, verčiau imti pavyzdį iš vaikų,
kurie suvokia transerfingą it savaiminį dalyką. Kaip šitame laiške.

Mano duktė mane stačiai stulbina. Prisiklausiusi iš manęs apie transerfingo

stebuklus, įsivaizduoja esanti burtininkė, ir tereikia jai tai prisiminti ir
panorėti, viskas labai greitai įsikūnija. Tikriausiai tai gerai. Bet ką daryti, jei,
pavyzdžiui, ji neatliko namų užduoties ir nori, kad mokytoja neateitų, – ir
mokytoja neateina? Ar verta įsikišti (jai trylika metų), ar tegul pati tvarkosi
savo pasaulyje?

Žinoma, vaikai patys susitvarkys, nes turi didelį pranašumą – jiems dar svetimas
suaugusiųjų kvailumas. Tik reikia jiems kalti į galvą, kad nenaudotų priešiško
ketinimo.
Šiaip jau reikia mažiau galvoti apie transerfingo teoriją, o daugiau ir drąsiau
veikti. Kaip pavyzdį galima pateikti šį laišką, iš kurio matyti, kad žmogus savęs
nekankina tuščiais samprotavimais ir mėgaujasi gyvenimu.

Ačiū jums. Mano Pasaulis nuostabus ir puikus, ir kasdien vis gražėja! Ir

viskas vyksta taip greitai! Kiekviena diena stebina ir džiugina! Tai taip
nuostabu – būti burtininke!

Paprastai neskelbiu pakilių laiškų, priešingai, dedu visas pastangas, kad parodyčiau,
jog man dėl jų nei šilta, nei šalta. Nors pasakysiu paslaptį, kad aš, kaip visi autoriai,
skaitytojų simpatijų atžvilgiu esu nepataisomas, visiškas ir beviltiškas kaulytojas.
Tokių laiškų daug, tai, žinoma, labai malonu. Tiesa, kartais pasiekia ir piktas
riaumojimas, ir šnypštimas. Bet jeigu nors vieno žmogaus, perskaičiusio šią niekingą
knygiūkštę (vertą visokeriopo pasmerkimo), gyvenimas pasidarė bent kiek
laimingesnis, tai su kaupu nusvers visų piktų kritikų kartu paėmus pastangas.
 Ištaisyti tikrovę

Šventės baigėsi. Po nerūpestingo poilsio ir linksmybės dienų kai kam gali prasidėti
rūškanas laikotarpis. Labai dažnai taip atsitinka, jeigu tikrovė nekontroliuojama.
Ne visada pavyksta nuolat švęsti. Bet negalima leisti, kad pasaulio sluoksnis
pakliūtų į niūrias variantų erdvės sritis. Kad ir kas vyktų, žinote turį ketinimo
koordinavimo principą – universalią priemonę, kuri ištaiso bet kokią keblią padėtį.
Jis skamba taip.
Jei nuspręsite vertinti įvykį, kuris atrodo neigiamas, kaip teigiamą, viskas kaip
tik taip ir bus.
Kaip žinote, dualizmas yra neatskiriama mūsų pasaulio savybė: viskas turi savo
antrą pusę. Yra šviesa ir tamsa, juoda ir balta, teigiama ir neigiama ir t. t. Bet kokia
pusiausvyra gamtoje gali pasislinkti arba į vieną, arba į kitą pusę. Kai einate rąstu
ir pasvyrate, pakeliate kitą ranką, kad atkurtumėte pusiausvyrą. Ir kiekvienas
įvykis gyvenimo linijoje turi dvi atšakas – į teigiamą ir neigiamą pusę. Kiekvieną
kartą, kai susiduriate su dviprasmiška padėtimi, pasirenkate, kaip ją vertinti. Jei
laikote įvykį teigiamu, patenkate į palankią gyvenimo linijos atšaką. Bet dažniausiai
polinkis į negatyvizmą verčia žmogų reikšti nepasitenkinimą ir pasirinkti nepalankią
atšaką.
Žmogus nuo pat ryto irzta dėl menkiausios priežasties, paskui ir vėl – ir taip visa
diena virsta nemalonumų virtine. Patys puikiai žinote, kad tereikia prarasti
pusiausvyrą net dėl smulkmenų ir iškart dramatiškai plėtojasi neigiamas scenarijus.
Kai tik jus kas nors suerzina, tuoj atsitinka dar vienas nemalonumas. Todėl ir
sakoma, kad nelaimė viena niekada nevaikšto. Bet nemalonumų virtinė seka ne
paskui pačią nelaimę, o paskui jūsų požiūrį į ją. Dėsningumą lemia jūsų
pasirinkimas ten, kur linija išsišakoja. Jus suerzino kokia nors smulkmena ir jūs jau
spinduliuojate minčių energiją nepalankios atšakos dažniu. Be to, neigiamas
požiūris sukuria įtampos potencialą, kuris pasiima dalį jūsų ketinimo energijos, todėl
jūs veikiate netinkamai, ir šit – jus ištinka dar vienas nemalonumas.
O dabar įsivaizduokite kitą scenarijų. Jūs susiduriate su kokia nors apmaudžia
aplinkybe. Neprisileiskite neigiamo požiūrio ir nereaguokite primityviai kaip
moliuskas. Nieko nepaisydami, nusiteikite teigiamai ir dėkitės, kad šis įvykis jus
džiugina. Pamėginkite paieškoti sveiko grūdo apmaudžiame įvykyje. Net jei nieko
nerasite, vis tiek pasidžiaukite. It koks kvailelis įpraskite džiaugtis nesėkmėmis. Tai
kur kas linksmiau negu irzti ir dejuoti bet kokia dingstimi. Greitai įsitikinsite, kad
dažniausiai nemalonumas jums netgi naudingas. Net jei nebus naudingas, galite
neabejoti: teigiamas požiūris padėjo jums atsidurti palankioje atšakoje ir išvengti
kitų nemalonumų.
Koordinavimas – veiksmingiausias judėjimo variantų erdvėje būdas. Į kiekvieną
įvykį žiūrite kaip į teigiamą ir taip visada patenkate į palankią atšaką, vis dažniau
sutikdami sėkmės bangą. Neskrajojate padebesiais, nes veikiate apgalvotai ir
sąmoningai. Taip jūs balansuojate ant sėkmės bangos.
Bet jei žmogui atsitiko nelaimė arba jį apėmė depresija, transerfingas jam ne
galvoj. Neretai gaunu laiškų, kuriuose prašoma padėti, kai būna blogai. Aptarkime
du būdingiausius atvejus.

Kai miršta arba suserga artimas žmogus, juk, ko gera, galima ką nors
padaryti, tuo neabejoju, bet kaip? Mus ištiko didelė nelaimė – mamą
paralyžiavo. Negaliu sumažinti reikšmingumo. Kiaurą parą praleidžiu
ligoninėje – medicinos personalui tai nepatinka. Stengiuosi žiūrėti skaidres,
kur su ja vaikštau po Piterį 2005-ųjų vasarą.

Nereikšiu jums užuojautos ir neraminsiu, nes žinau, kad arba jums šito nereikia,
arba nepadės. Todėl iškart pereisiu prie reikalo. Jūsų klausimas: „Kai miršta arba
suserga artimas žmogus, juk, ko gera, galima ką nors padaryti, bet kaip?“
Reikia elgtis visai kitaip, nei elgiatės. Pirma, jūs labai kenčiate ir taip
komplikuojate motinos būklę. Jums, kaip visiems kitiems žmonėms, gali atrodyti,
kad sielvartas dėl artimąjį ištikusios nelaimės – įprasta. Bet kentėdama jūs tik
programuojate blogesnę padėtį.
Antra, jūs, kaip visi transerferiai, stengiatės, vėlgi iš visų jėgų, žiūrėti skaidres ir
taip įtraukiate į darbą pusiausvyros jėgas, kurios viską tik komplikuos.
Ką gi reikia daryti? Nustoti kentėti, nustoti stengtis ką nors pakeisti ir paleisti
situaciją, kol galėsite nusiraminti. Kai apsiraminsite, laikykitės taisyklės kiekvieną
dieną po pusvalandį žiūrėti skaidrę, kaip jūsų motina kasdien taisosi. Jeigu tai
darysite nuolat ir ramiai, nesekindama savęs priverstinėmis pastangomis, jos būklė
išties pagerės.

Praradau vientisumo ir vidinio džiaugsmo būseną. Mėginu prisiminti, kaip

buvo, pajusti, bet nieko neišeina. Galvoje daug minčių, jos pinasi, ir nė
vienos išvados. Nepuolu į paniką, bet man ši būsena labai nepatinka. Ko
imtis esant tokiai padėčiai? Aš žinau, ko noriu: pasitikėjimo savo jėgomis,
dvasinio komforto ir džiaugsmo.

Reikia ištaisyti tikrovę – išvesti savo pasaulio sluoksnį iš dulsvo debesies į švarią
variantų erdvės sritį. Kaip tai padaryti?
Yra vienas receptas, paprastas kaip ir visa, kas genialu. Kaip nuraminti verkiantį
vaiką? Įkalbinėjimai nepadės. Reikia pasiplūkti su juo, juo rūpintis, jį atjausti, skirti
jam dėmesio. Kai jums blogai – jumyse verkia vaikas. Pasirūpinkite juo. Nors
daugelis mūsų esame rimti, solidūs, narsūs ir t. t. – visi tebesame vaikai.
„Pasivėžinkite karusele“ – tai yra užsiimkite tuo, kas jums labiausiai patinka.
Tikrovei ištaisyti padarykite pertrauką ir ilsėkitės negalvodami apie rūpesčius.
Pasakykite sau: Šiandien su savo pasauliu einu pasivaikščioti! Sugaištas laikas to
vertas, juk reikia išvalyti sluoksnį – nuo jo daug kas priklauso. Nusipirkite
mėgstamų skanėstų: „Valgyk, balandėli, būsi stipresnis.“ Visą dieną skirkite sau,
savo malonumams. Prižiūrėkite save, rūpestingai paguldykite save į lovytę:
„Miegok, balandėli, tavo pasaulis viskuo pasirūpins.“
Kitą dieną, jei nepatingėsite laikytis ketinimo koordinavimo principo, pajusite,
kad aplinkinė tikrovė įgauna vis šiltesnių, jaukesnių atspalvių – sluoksnis palieka
ūkanotą sritį.
 Amžinybės tyla

Mano gyvenime buvo laikotarpis, atrodytų, visiškai neatitinkantis

transerfingo nuostatų. Mūsų šeimoje trys vaikai, daug skalbimo. Kurį laiką
turėjau didelę skalbiamąją mašiną – pusautomatę. Tada parduotuvėse
pasirodė ir automatinių skalbyklių. Bet aš tik stebėjausi, kodėl žmonės
leidžia joms tokius didžiulius pinigus. Pirma, mano skalbyklė ir taip gerai
skalbė, tiesa, vandenį į ją reikėjo pilti per kiekvieną operaciją. Ir ne kartą
vanduo išsiliedavo per kraštus, kai išeidavau iš virtuvės ir palikdavau žarną
be priežiūros. Be to, buvau tikra, kad automatinei niekada neturėsiu pinigų!
Tokios skalbyklės tada kainavo 7–10 tūkstančių rublių, o mes įstengėme
sutaupyti tik po 3 tūkstančius, bet ir šitie pinigai buvo skirti kitoms
reikmėms. Ir štai mano mašina sugedo, o vyrui nepavyko jos sutaisyti. Kartą
rankomis išskalbiau visos šeimos lovos skalbinius, kitą kartą, labai pavargau,
ir mes nusprendėme, kad vis dėlto reikia pirkti naują skalbyklę. Gamykloje,
kur mes dirbome, buvo parduotuvė, ir mums davė skalbyklę už mūsų
atidėtus 3 tūkstančius rublių ir po kartą skirtingais mėnesiais išskaičiavo iš
mano ir vyro algų po 2 tūkstančius rublių. Kai įsigijome automatinę
skalbyklę, joje išskalbiau skalbinius ir supratau, koks tai patogumas ir
palengvinimas. Nevizualizavau jokios skaidrės, pinigų neturėjau, viską
dariau priešingai nei jūsų knygose, bet savo tikslą vis dėlto pasiekiau. Kaip
tai paaiškinti?

Jūsų istorija ne prieštarauja transerfingui, bet jį patvirtina. Šis pavyzdys rodo, kaip
protas, galvodamas apie priemones tikslui pasiekti, jį atmeta: „Mums nepakaks
pinigų. Apsieisi.“ O širdyje ar nenorėjote geros skalbyklės? Nors protas ir nepaisė
širdies reikalavimų, ji vis tiek nustelbė proto balsą ir gavo savo žaislą. Ir
vizualizacija tam nebuvo būtina. Nejaugi manote, jog būtinai reikia kokių nors
manipuliacijų ar ritualų, kad išsipildytų norai? Pakanka sielos ir proto santarvės.
Bėda tik ta, kad protas arba netiki tikslo tikrumu, arba sudaro ir gina tik savąjį jo
įgyvendinimo planą, naiviai laikydamas save visažiniu. Todėl žmogus pats kliudo
savo tikslui.
Jeigu ne savo pinigus būtumėte skaičiavusi, o įtikinusi protą, kad reikalingas tik jo
sutikimas, viskas būtų atsiėję kur kas pigiau. Kaip? To niekas nežino, nei jūs, nei aš.
Ir tai visiškai nesvarbu. Jeigu protas sutinka turėti žaislą, kurio prašo širdis, ir
nustoja galvoti apie lėšas, jų atsiranda. O jei nepavyksta gauti tokio sutikimo, reikia
taikyti skaidrių techniką, tai yra apsiausti tvirtovę.
 Kaip matote, ir vėl turiu kartoti tą pačią mintį, nors apie tai ir knygoje parašyta,
ir naujienlaiškiuose ne kartą buvo kalbėta. Magijos paslaptis labai paprasta – ji
paviršiuje ir nesidangsto stebuklingais ritualais. Bet žmogus dėl savo kasdienės
pasaulėžiūros niekaip negali suvokti šios paprastos tiesos, todėl jo norai
nepatenkinami, o svajonės neišsipildo.

Dėmesio sutelkimas materializuoja galimybę, o jų variantų erdvėje –

begalinė daugybė. Jūs siūlote slysti gyvenimo linijomis horizontaliai. O ar yra
galimybė slysti vertikaliai – į praeitį arba ateitį?

Jei kelią, materialiojo įkūnijimo nueitą variantų erdvėje, laikysime persukta kino
juosta, jūs negalite grįžti į tuos kadrus, kurie jau prabėgo, kitaip būtų pažeisti
priežasties ir pasekmės ryšiai. Bet pakliūti į praeitį kitoje, dar nematytoje, kino
juostoje teoriškai įmanoma. Kaip tai padaryti praktiškai – nežinau. Dėl ateities – jūs
galite materializuoti vieną ar kitą jos variantą vizualizavimu. Fantazuoti apie
keliones laiku nematau reikalo.

Ar yra galimybė kaip nors vizualiai kontroliuoti, veikia ketinimas ar ne? Ar

tai galima daryti tik transakcija?

Transakcija leidžia pamatyti patį poslinkį variantų erdvėje: besikeičiantys

dekoracijų atspalviai byloja, kad vis dėlto judama. Šis fenomenas išsamiai
gvildenamas knygoje „Realybės transerfingas“. Antroje knygoje – „Obuoliai krinta į
dangų“ – aprašytas dar vienas labai įdomus reiškinys. Jeigu tikslinė skaidrė
vizualizuojama gana intensyviai, individualus pasaulio sluoksnis slenka per
tranzitines variantų erdvės zonas ir tikrovėje atsiranda lokalių trikdžių – nutinka
kas nors neįprasta. Stiprus minčių energijos impulsas daro juntamą poveikį tikrovei
ir joje, kaip vandenyje, atsiranda ratilų – pavyzdžiui, staiga sutinkame daugybę
keistos išvaizdos žmonių. Štai tokius reiškinius galima stebėti tik vizualiai.
Žinoma, visada svarbiau matyti ne veiksmą, o rezultatą. Bet pasaulio veidrodis
reaguoja vėluodamas, todėl savo akimis stebėti, kaip vaizdas išryškėja, neįmanoma.
Tik sapne įvykiai rutuliojasi sparčiai, plastiškai reaguodami į sapnuotojo minčių
eigą, jo būgštavimus ir lūkesčius. Tikrovė, kitaip negu sapnas, inertiška it derva.
Galima sakyti, kad tikrovė – tas pats sapnas, bet tik pusiau. Kodėl?
Tikrovė – tiksliau, tai, ką ja laikome, – duali. Mūsų pasaulyje visi pirminiai, tai yra
neišvestiniai, objektai ir savybės turi kitą pusę: teigiama ir neigiama, balta ir juoda,
fiziška ir metafiziška. Pačia bendriausia prasme, vieną dualiosios tikrovės pusę
sudaro materialusis pasaulis, o kitą – variantų erdvė, esanti už suvokimo ribų.
Štai toje, antrojoje, dualiojo veidrodžio pusėje glūdi ištisa amžinybė – ten yra
visa, ko materialiajame pasaulyje nėra, bet galėjo būti. Mūsų erdvės ir laiko
begalybės sampratos apsiriboja tik apžvelgiamu materialiojo įkūnijimo trajektorijos
potencialių variantų erdvėje ruožu. Kitoje dualiojo veidrodžio pusėje žmogaus
gyvenimas prabėga sapnuose – ten nėra nieko neįmanoma. O čia, šiapus, yra tai, ką
įprasta laikyti tikra tikrove. Bet žmogui, turint omeny jo galimybes daryti poveikį
įvykiams, – tiek ten, tiek čia – tas pats sapnas. Metafizinė ir fizinė tikrovė skiriasi
tik pastarosios inertiškumu. Virtualiai galimybei įkūnyti reikia laiko tarpsnio, per
kurį amžinybė tyli – atrodo, kad nieko nevyksta. Todėl žmogus, įpratęs matyti
žaibišką reakciją į savo veiksmus, daro išvadą, kad nieko ir neišeis. Tad sapnas
tęsiasi ir tikrovėje – nubudęs iš miego žmogus tebėra aplinkybių valdžioje.
Kaipgi nubusti sapne nemiegant? Tam, visai kaip sapne, reikia suvokti, kad galite
valdyti sapno eigą. Ką reiškia suvokti? Ogi tiesiog išaiškinti savo protui, kad tai
įmanoma. Jums teks susitaikyti, kad negalite savo akimis matyti, kaip dirba
ketinimas. Rezultatą pamatysite vėliau, bet tik su sąlyga, kad sutiksite veikti aklai.
Reikia atsižvelgti į materialiosios tikrovės inertiškumą ir gana ilgai nuolat fiksuoti
dėmesį viena linkme. Kolumbas nebūtų pasiekęs Amerikos, jeigu nebūtų išlaikęs
tylėjimo išbandymo.
Visi pripratome, kad padaryti poveikį fizinei tikrovei galima tik tiesiogiai, vidiniu
ketinimu, veikiant pagal savo ribotas galimybes. Bet žinant, kaip veikia dualusis
veidrodis, galima pasielgti kitaip – išoriniu ketinimu materialų pavidalą suteikti ir
metafizinei tikrovei. Kitaip tariant, sukurti tai, ko iš tikrųjų kol kas dar nėra,
įkūnijant atitinkamą variantų erdvės sektorių kryptinga minties energija.
Vaizdiniui materializuoti reikia tam tikro laiko ir kryptingo dėmesio sutelkimo.
Norai nepatenkinami, o svajonės neišsipildo – tikrovėje įsikūnija arba minčių
vaizdas, gimęs sielos ir proto vienovėje, arba tvirtas ketinimas. Jeigu siela veržiasi į
tikslą, bet protas abejoja jo tikroviškumu arba galvoja apie priemones jam pasiekti,
vaizdas dvejinasi, todėl ir veidrodyje atspindys niekaip negali išryškėti. Analogiškai,
jeigu sveikas protas priėmė sprendimą, kuriame, kaip jam atrodo, jis viską
apskaičiavo ir pagrindė, o širdyje neramu ir sunku, vaizdas vėlgi būna neryškus.
Kad būtų pasiekta sielos ir proto vienovė, reikia ieškoti Savo tikslo – kelio,
kuriame nebus prieštaravimų tarp to, ką liepia širdis, ir gyvenimo realijų. Kai
žmogus eina ne savo keliu, prieštaravimas paprastai kyla todėl, kad noras
neatitinka jo įgyvendinimo galimybių. Rasti savąjį kelią sunku, bet žmogus
puikiausiai gali pasiekti laimėjimų tame kelyje, kurį pasirinko. Norui įgyvendinti
reikalingas tvirtas ketinimas, konkrečiai – nuolatinis darbas su tiksline skaidre. Tik
būtina suprasti, kad ketinimas – tai ne visų jėgų įtempimas, o dėmesio sutelkimas.
Variantų erdvės sektorius materializuojamas tik nuolatiniu sutelktos minčių
energijos poveikiu. Jeigu kiekviena galvoje šmėkštelėjusi idėja iškart būtų
įgyvendinama, mūsų pasaulyje viešpatautų visiška suirutė. Norite pamatyti
veidrodyje savo minčių vaizdą – kontroliuokite savo dėmesio kryptį, veikite labai
nuosekliai – tiesiog nuolatos dirbkite su skaidre, štai ir viskas, ko reikia.
Iš pradžių teks taikytis, kad tikrovėje niekas lyg ir nesikeičia, bet tai nereiškia,
kad nieko nevyksta. Nepamirškite: dualiojo veidrodžio reakcija lėta. Pamažu
atspindyje ims ryškėti tai, kas atitinka jūsų ketinimą. Kartoju, svarbiausia – veikti
nuolat ir nuosekliai, laikantis koordinavimo principo. Žinokite: jeigu skelbiate
pasauliui savo tvirtą ketinimą, anksčiau ar vėliau atsivers durys – susiklosčiusios
aplinkybės leis įgyvendinti sumanymą. Protas iš pradžių neįtaria esant tokias duris,
bet kai jos atsidarys, jis pats įsitikins: tai, kas anksčiau atrodė neįvykdoma, – dar ir
kaip įmanoma.
Matydamas vis naujas ketinimo veikimo apraiškas, protas pamažu patikės sėkme,
ir neatitikimas tarp noro ir galimybių išnyks, vaizdas susifokusuos, o tikrovės
veidrodyje ims ryškėti trokštamo tikslo bruožai. Vadovautis principu „Tebūnie jums,
kaip tikite“ nebūtina – reikalingas konkretus nuolatinis darbas. Kad ir kas aplinkui
vyktų – tegu net atrodo, jog viskas per nieką, – jūsų dėmesys turi būti sutelktas į
galutinį tikslą. Kai pamatysite apčiuopiamus poslinkius, rasis ir tikėjimas. Bet iki tol
kurį laiką teks eiti užrištomis akimis. Kaip toje pasakoje: atsigręši… Na, tarkim, į
akmenį nepavirsi, bet jau tikrai nieko nepeši. Kas įstengs išlaikyti šią amžinybės
tylą, kai nieko nevyksta ir tikslas iš už horizonto niekaip nepasirodo, tas pasieks
savo Ameriką.
 Sapno valdžioje

Jūs rašote, kad žmogaus likimas vienas, o variantų – daugybė. Tai kas yra
likimas, jei turi daug variantų? Jeigu variantai – tik skirtingos vienų ir tų
pačių įvykių dekoracijos, kokie gi čia variantai? Tai tiesiog skirtingas
apvalkalas, ar ką… Nežinau, kokį žodį parinkti. Juk pagrindinis scenarijus vis
tiek nesikeičia. Pavyzdžiui, jei žmogaus likimas – visą gyvenimą būti vienam,
tai kokie čia gali būti variantai?

Likimo klausimu nuomonės paprastai skiriasi. Vieni mano, kad likimas yra jo
šeimininko rankose. Kiti tiki, kad jis nulemtas. Treti eina dar toliau, laikydami likimą
dalia ar lemtimi, atsiųsta žmogui iš aukštybių ir nulemta jo elgesio ankstesniuose
gyvenimuose. Kuris požiūris teisingiausias?
Visi. Visos šios pozicijos teisingos ir net lygiateisės. O ar gali būti kitaip
pasaulyje, kuris yra veidrodis? Kiekvieno, stovinčio priešais jį, mintys patvirtinamos
vaizdu. Nėra prasmės teirautis veidrodžio, kokį savo veidą pamatysiu atspindyje –
liūdną ar linksmą. Viena vertus, ten atsispindi tai, kas yra, kita vertus – kokį norėsiu
save pamatyti, toks ir būsiu. Todėl likimo klausimas – tai pasirinkimo klausimas: ar
pasirinkti numatytą likimą, ar laisvą. Viskas priklauso tik nuo jūsų įsitikinimo – ką
pasirenkate, tą ir gaunate.
Jei žmogus įsitikinęs, kad likimas nulemtas ir nuo jo nepabėgsi, tada iš tiesų
įgyvendinamas iš anksto paskirtas scenarijus. Be abejo, variantų erdvėje yra
atskiras srautas, kuriuo plauks gyvenimo laivelis, jei jį paliksime bangų valiai.
Pasmerktasis, kapanodamasis savo infantilizmo srovėje, pagarbiai užverčia galvą į
padangę, iš kur kaip kankorėžiai krinta likimo smūgiai: „O, apvaizdos galia! O,
lemties ranka!“ Iš tikrųjų ne likimo lemta, o tau ant kaktos užrašyta, kad tu, mulki,
esi valdomas nesąmoningo ir labai kvailo sapno, kuriam pats save pasmerkei.
Štai toks kvailas neišmanymas gali pražudyti ne tik pavienius žmones – ištisas
civilizacijas. Manote, perdedu? Nė kiek, jei prisiminsime, kaip pražuvo galinga inkų
imperija, kurią pagal išsivystymą galima lyginti su Romos imperija. Kai užkariautojai
ispanai, kurių buvo viso labo šimtas septyniasdešimt žmonių, išsilaipino į krantą,
juos sutiko keturiasdešimttūkstantinė inkų armija. Išvydę tokias didžiules pajėgas,
konkistadorai sustingo iš siaubo, daugelis jų netgi apsišlapino. Bet paskui įvyko kai
kas nesuvokiama.
Nevilties apimti ispanai su kardais metėsi ant grėsmingų indėnų karių, o tie net
neišdrįso gintis. Tą dieną įsismaginę žudikai užkapojo septynis tūkstančius žmonių.
Ispanams buvo leista nekliudomai įsiveržti į inkų teritorijos gilumą ir daryti visa, ką
tik gali žiaurumas ir godumas. Per penkiasdešimt metų iš septynių milijonų inkų
penki buvo išžudyti. Visus meno kūrinius iš aukso neva civilizuoti barbarai perlydė į
luitus. Tūkstantmečius puoselėta kultūra buvo visiškai sunaikinta.
Kaipgi šitaip? Kodėl labai išsivysčiusi tauta leidosi išnaikinama saujelės godžių
vandalų? Todėl, kad ši tauta pernelyg daug žinojo. Išsamias astronomijos žinias jie
pavertė astrologija, tiksliau sakant – žinias iškreipė. Pagal žynių pranašystes, turėjo
stoti diena, kai nežinomi ateiviai padarys galą inkų imperijai. Ir štai ta diena išaušo.
Bet apsišvietę neišmanėliai taip tvirtai tikėjo savo žiniomis, kad jiems nė į galvą
netoptelėjo pasipriešinti ir jie susitaikė su neišvengiamybe. Viena galingiausių
Amerikos tautų galėjo lengvai sutrėkšti šiuos įžūlius plėšikus. Juk užkariautojai
negalėjo iškart perkelti daugiatūkstantinės armijos per jūrą. Inkus pražudė jų
tikėjimas ateities neišvengiamumu. Tikėjimas, kad ir koks jis būtų, niekada nėra
paklydimas – tai pasirinkimas, kuris įsikūnija. Jie galėjo pasirinkti laisvą likimą, bet
pasirinko nulemtą. O gaila, tiesa?
Tereikia žmogui paimti likimo vadžias į rankas ir aplinkybės iškart praranda
neišvengiamumo savybę. Laivelį galima pasukti į bet kurią pusę nuo tos dalios, kuri
esą nulemta iš anksto. Viskas labai paprasta: gyvenimas – lyg upė. Jei iriatės patys,
galite rinktis kryptį, o jei pasiduodate tėkmei, esate priversti plaukti srauto vaga,
kurioje atsidūrėte. Norite karmos – turėsite ją. Manydami, kad jūsų lemtis
priklauso nuo kažkokių nenumaldomų aplinkybių ar ankstesnių gyvenimų klaidų, jūs
renkatės atitinkamą variantą. Jūsų valia, juk jūs – Dievo vaikas. O jei norite būti
savo likimo Lėmėjas, galite tapti ir juo. Dualusis veidrodis su viskuo sutiks. Tik ar
mokate su juo elgtis?

Patarkite, ką daryti. Negaliu pasirinkti savo tikslo.

Tikslą galiausiai pasirenka protas. Protas, kaip jam būdinga, mėgina logiškai ieškoti
tikslo. Tai klaida. Proto tikslas – ne ieškoti tikslo, o laiku jį atpažinti. Siela pati jį
atspės, ir jūs tai pajusite. Bet reikia suteikti sielai galimybę rinktis. Išplėskite savo
akiratį: nueikite ten, kur dar nebuvote, pamatykite tai, ko nematėte, įsileiskite
naują informaciją, žodžiu, išsiveržkite iš kasdienybės rato. O paskui – atidžiau
klausykitės širdies balso. Kai gavęs daugiau žinių pajusite, kad siela užsidegė, o
protas su malonumu ir visapusiškai ją apmąsto, galėsite daryti prielaidą, jog radote
tai.

Mane persekioja besikartojantis scenarijus. Kai imu bendrauti su vyriškiu,

mano širdyje iš pradžių įsižiebia jausmų kibirkštėlė, bet vėliau ji užgęsta, o
draugauti su juo vis dar noriu. Per tą laiką vyras mane įsimyli, bet aš jau
būnu viską nusprendusi: jis tik draugas. Turiu daug draugų, bet tokia
padėtis jau ima bauginti. Kas čia ne taip? – juk svajoju apie ilgalaikius
romantiškus santykius, apie vedybinį gyvenimą. Keliu didelius reikalavimus,
be kurių man sunku laikyti vyrą partneriu. Vertinu atsakomybę, dosnumą,
optimizmą, originalumą. Bet vis susipažįstu su vyrais, kurie rodo tingumą, o
aš, priešingai, noriu bėgti, lėkti, kad būtume pora, kuri su visais draugauja,
visur dalyvauja… Dažnai vyrai neambicingi darbe – jiems gana to, kas yra, o
 mane tai siutina. Todėl pasijuntu esanti draugė, sesuo, bet ne mylima
moteris. Ir kur rasti žmogų, kuris man patiktų?

Jeigu žmogaus individualybė ryški, kaip jūsų, prie jo ima lipti priešingų savybių
žmonės. Ko nenori, tą ir gauni. Taip yra dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji priežastis – pusiausvyros jėgų veikimas. Jeigu esate linkusi vertinti
žmones lygindama juos su savimi, randasi poliarizacija, prie jūsų, kaip magnetas
metalo pjuvenas, traukia priešingų savybių asmenis. Kol jūs veikiate nepriklausomai
nuo aplinkinių: „Tokia jau aš esu, ir viskas“, – energinis vaizdas neiškraipomas. Bet
tereikia jums pradėti lyginti save su kitais: „Štai kokia aš, o jie šiokie ir anokie“, – ir
atsiranda nevienalytiškumas, sukeliantis pusiausvyros jėgų vėją.
Antroji priežastis gali būti dėmesio sutelkimas į savybes, kurios kelia antipatiją.
Viskas labai paprasta: jūs stovite priešais veidrodį, kuriame atsispindi tai, į ką
sutelktas jūsų dėmesys. Juk ieškodama partnerio paprastai galvojate arba apie tai,
ko nenorite, arba apie tai, ko norite.
Jeigu jūs daugiausia dėmesio skiriate partnerių trūkumams, kokie šie jums
nepriimtini, veidrodis parūpina tokių dar daugiau. Stebėdamasi, kodėl prie jūsų lipte
limpa kaip tik tokie žmonės, jūs irztate, jūsų mintys sukasi apie tai, ko jūs nenorite.
Veidrodžiui nesvarbu, kokius jausmus jūs patiriate apie ką nors galvodama, – jis tik
atspindi jūsų minčių turinį – nei daugiau, nei mažiau.
Padėčiai ištaisyti pirmiausia reikia laikytis transerfingo taisyklės: „Būti savimi ir
kitiems leisti tokiems būti.“ Sąmoningai nukreipkite dėmesį į tas žmonių savybes,
kurios jums patinka. Sutelkite jį į tai, ką norite gauti. Pasaulio veidrodis atspindi
kaip tik tą vaizdą, į kurį sutelktas jūsų dėmesys. Įpraskite stebėti, žvalgytis,
pamatyti tokias žmonių savybes, kurios jums patinka. Ir pamatysite, kaip greitai ims
keistis aplinkinis pasaulis.

Mane įsimylėjo mano draugas. Labai bijau sugriauti mūsų draugystę, o

šitaip gali nutikti tiek man sutikus, tiek nesutikus. Bet ir tekėti aš nesiruošiu.
Padėtis labai prieštaringa.

Čia ta pati padėtis. Jūs gaunate tai, ko nenorite. Kodėl? Ogi todėl, kad jūsų dėmesys
sutelktas į tai, kas jums nepriimtina ir ko stengiatės išvengti. Ir draugystę sugriauti
bijote, ir meilės nenorite, ir tekėti nesiruošiate – štai apie ką visos jūsų mintys. Vėl
turiu kartoti: pasaulio veidrodis atspindi kaip tik tą vaizdą, į kurį sutelktas jūsų
dėmesys.
Palaikydamas sąmoningumą, pastebėsite: iš pradžių viskas klojasi gerai, bet štai
nutinka koks nors įvykis, kuris jums nepatinka. Nuo tos akimirkos jūsų dėmesys
nukreipiamas į apmaudžią aplinkybę, nes ji kelia nerimą, jus jaudina, erzina,
domina. Kai tik dėmesys užgrobiamas, jūs panyrate į sapną. Sapnas jus užvaldo,
traukdamas už jūsų nepasitenkinimo siūlo. Jūsų mintys juda tam tikra kryptimi ir ta
pačia kryptimi pradeda rutuliotis įvykiai. Tai tikrų tikriausias sapnas nemiegant, nes
jis vyksta nepriklausomai nuo jūsų valios. Jūs mėginate valia paveikti tai, kas vyksta,
užuot kontroliavę savo dėmesio kryptį. Paleidę mintis savieigai, jūs patenkate į
uždarą ratą: nenorite to, ką gaunate, o gaunate tai, ko nenorite.
 Kad ištaisytumėte susiklosčiusią padėtį, reikia pakirsti sapne: nubusti, suvokti,
kur užkliuvo jūsų dėmesys, ir perorientuoti jį į tai, ką norėtumėte turėti. Jeigu jums
pavyks bent kurį laiką kreipti mintis reikiama linkme, ratas atsidarys, ir jūs
išsivaduosite iš jus užgrobusio sapno – tikrovė pasikeis.
 Optimizmo koordinavimas

Dabar taikau praktikoje tai, kas išdėstyta knygoje „Realybės transerfingas“.

Veikia! Švytuoklės spendžia man įvairias pinkles, bet į jų provokacijas žiūriu
su Budos šypsena – jokios reakcijos. Klausimas: ar gali švytuoklės
intensyvinti savo provokacijas, kad išmuštų žmogų iš pusiausvyros, jeigu
maži rūpesčiai jam nedaro poveikio?

Svarbu ne bėdų dydis – švytuoklės neturi sąmoningo ketinimo ir nieko negali

kėslauti ar planuoti, kaip čia labiau pakenkus, – joms tai išeina savaime, kaip
visiems parazitams. Bet kai žmogus ima užsiiminėti transerfingu, jo pasaulis
persitvarko, o tai sukomplikuoja įsisenėjusias problemas. Galiausiai viskas
susitvarkys. Reikia ilgokai (bent jau mėnesį) laikytis ketinimo koordinavimo
principo, kad tai taptų įpročiu, tada pasaulio sluoksnis pamažu pasitaisys.

Tai nelengva metodika, nelengva, užtat veiksminga…

Ak, sunki mūsų dalia! Tokį požiūrį į transerfingą – kaip į nelengvą metodiką – reikia
keisti. Pirma, nebevadinkite to metodika – tegul jums tai bus mąstymo, gyvenimo
būdas. Antra, savąja Lėmėjo valia nuspręskite, kad viskas jums lengvai pavyksta.
Tiesiog lengvai gyvenkite, ir viskas.
Jūs tikriausiai atsakysite: lengva pasakyti – lengvai gyvenkite! Sutinku, čia, be
stereotipinės ir iki gyvo kaulo įsipykusios tiesos, turi būti konkretus paaiškinimas ir
veikimo programa. Mus visur supa visokiausi neginčijami postulatai, dėl dažno
vartojimo taip nugludinti, kad tiesos juose jau neliko. Stereotipinės tiesos panašios į
senovės graikų kolonas – jos nepriekaištingos, bet jokios iš jų naudos.
Pavyzdžiui, mane visada į keblią padėtį statydavo Kozmos Prutkovo aforizmas:
„Nori būti laimingas – būk toks.“ Šis teiginys panašus į kaukę, kurios viena pusė
balta, o kita – juoda, ar ne? Čia kažkas ne taip. Atrodytų, viskas teisinga – nėra ko
prieštarauti. Bet kokia nauda? Kaip prisiversti būti optimistu, jeigu man prastai?
Ir vis dėlto yra konkretus būdas šiai suakmenėjusiai tiesai atgaivinti – ketinimo
koordinavimo principas. Neverta daryti iš savęs optimisto – reikia keisti požiūrį.
Beje, jūs ir jūsų požiūris – ne vienas ir tas pat, tad nėra reikalo keisti save.
Neigiama reakcija į apmaudžią aplinkybę yra ne kas kita kaip refleksas – įgytas
įprotis, ir kažin ar ne pats žalingiausias.
Refleksinis negatyvizmas – moliusko egzistavimo būdas, nesąmoningas sapnas,
kuriam negalite daryti poveikio. Jūsų protas įprato nemąstydamas apniūkti dėl bet
kokios apmaudžios aplinkybės, todėl gyvenimo linija kiekvieną kartą pasuka
neigiama atšaka, kur reikalai klojasi dar blogiau. Štai tokia neigiamų atšakų
grandinė jus ir nuveda į nesėkmių ruožą.
Kad galėtum kontroliuoti įvykius, būtina sąmoningai valdyti savo požiūrį.
Nereikia bukai sau tvirtinti, kad viskas gerai, kai iš tikrųjų viskas blogai. Svarbu
nubusti, sąmoningai įvertinti padėtį ir savo požiūrį į ją. Yra tokia patarlė: „Pažiūri –
gyventi neįmanoma, o pagalvoji – galima.“ Susidūrus su neigiama aplinkybe, reikia
sustoti kryžkelėje, susivokti ir gerai pamąstyti.
Ar tai blogai? Taip – tai labai bjauru, kas jau čia gero. Bet jei manysiu, kad tai
blogai, kas bus toliau? Bus dar blogiau. O ar man to reikia? Ne. Taigi savąja Lėmėjo
valia skelbiu, kad ši aplinkybė palanki. Ar čia teigiamas grūdas? Tikriausiai. O jei
net ir nėra, man nusispjaut – svarbiausia, veikiu sąmoningai ir nesileidžiu srovės
nešamas į man nepalankią atšaką.
Štai taip. Galite paimti popieriaus lapą, išdėstyti ten apmaudžios padėties esmę ir
viršuje plačiai brūkštelėti: Pritariu. Nors ir nesate optimistas, suvokiate, kad
susidūrėte su neigiama aplinkybe, bet sąmoningai skelbiate ją esant teigiamą ir nuo
tos akimirkos taip į ją žiūrite. Viskas, dabar jūs tikrai paėmėte įvykių kontrolę į savo
rankas. Ne jūs priklausote nuo aplinkybės, o aplinkybė jūsų valia darosi jums
naudinga. Esmė ta, kad jūs sąmoningai kontroliuojate savo požiūrį – valdote tikrovę.
Jūs nubudote sapne.
Kiek supratau, gyvenime nebūna blogų situacijų – stačiai reikia leisti joms būti.
Pabrėžtinai apibendrinsiu. Vadinasi, nors gyveni lūšnoje ir minti išėdomis, turi
nuolat save įtikinėti, kad viskas klojasi gerai, viskas klojasi kaip reikiant, nes taip
nusprendei, ir nemėginti nieko keisti? Tiesiog susitaikyti su tokia padėtimi ir ilsėtis
ant pasaulio rankų? Ar vis dėlto (jeigu poreikiai didesni) nieko nepaisant ropštis iš
duobės, kabarotis į viršų?
Nematau čia jokio prieštaravimo. Ketinimo koordinavimo principas, jei atidžiai
skaitėte knygą, ragina teigiamai žiūrėti į atskirą įvykį, kuris atrodo neigiamas. O
taikstytis su gyvensena, kuri nepatinka, – kaip tik ir reiškia sėdėti baloje arba
plaukti ten, kur neša bangos. Tai anaiptol nėra sąmoningas judėjimas pasroviui su
tėkme. Čia jūs ne „pabrėžtinai apibendrinate“, o išplėšiate minties gabalą iš
konteksto.

Ir vis dėlto noriu suprasti: tarkim, pakliuvau į sunkią situaciją, noriu ją

pagerinti ir kartu turiu teigiamai žiūrėti į tai, ką tuo metu turiu? Tai kam
tada kur nors veržtis, jei man ir taip gerai?

Jūs nepriversite savęs būti patenkintu tuo, kas jums ne prie širdies. Galima
apsimesti, bet tai nieko neduotų. Be to, kam? Esmė visai kitur. Yra dvi tikrovės:
tikrovė, kuria jūs nepatenkintas, ir galimybė variantų erdvėje, kuri neįkūnyta, bet iš
principo įgyvendinama. Gyvenime jūs gausite tai, už ko kabinasi jūsų dėmesys.
Jeigu jūs patenkintas savo padėtimi – viskas taip ir liks: gyvensite šioje tikrovėje.
Ir jeigu nepatenkintas, vėlgi bus tas pat. Patinka ar ne – nesvarbu, tiesiog tai, apie
ką galvojate, bus su jumis. Jūs gaunate tą tikrovę, apie kurią sukasi jūsų mintys. Jūs
gyvenate tame pačiame sapne tol, kol jame esate už ko nors užsikabinęs.
Kad išsiveržtumėte iš šios tikrovės, turite nukreipti dėmesį į tą, kurios
norėtumėte. Neverskite savęs pamilti dabartį, o sąmoningai nukreipkite žvilgsnį į
ateitį. Mintis nuolat reikia vėl grąžinti prie trokštamo tikslo. Protas kartkartėmis
turi visapusiškai įsivaizduoti situacijas, kur tikslas pasiektas. Tikslas turi nuolat būti
dabartinės tikrovės kontekste, tapti foniniu vaizdu. Kad ir kur būtumėte, kad ir kas
vyktų, reikia nepamiršti tikslo, gaivinti jį atmintyje.
Jeigu jums pavyks šitaip išlaikyti dėmesį, sutelktą į tikslinę tikrovę, dabartinė
padėtis jūsų akyse ims keistis, tai pajusite. Ankstesnė tikrovė jau neatrodys tokia
niūri. Pastebėkite visus, net mažiausius, pokyčius ir toliau siųskite mintis į tikslą.
Aplinkui dėsis nesuvokiami dalykai – jūs išvysite, kaip tikrovė lėtai, bet
nepaliaujamai klostosi pagal vaizdą jūsų mintyse.

Vadinasi, į visus nemalonumus ir malonumus reikia žiūrėti teigiamai ir

optimistiškai? Optimistai gyvenime tuo ir remiasi: visa, kas man nutinka, –
tik į gera, net jei mašina pervažiavo ar atleido iš darbo.

Optimizmas – tai būdo bruožas, polinkis į džiaugsmingą pasaulėjautą. Bet būkite

nors triskart optimistas, jums nepavyks bet kokiomis aplinkybėmis išlikti žvalios
nuotaikos, jeigu jūsų psichika visiškai sveika. Optimistas stačiai tikisi, kad viskas
bus gerai, bet daro tai nesąmoningai, nes tokia jo prigimtis. O jei aš pesimistas, ką
man daryti? Nejau mane galima įtikinti nuvalkiotu „viskas bus gerai“? Man šito
nepakanka. Kodėl bus gerai?
Pavyzdžiui, aš esu pesimistas. Ir tai gadino man gyvenimą tol, kol ėmiau
sąmoningai valdyti savo požiūrį į tikrovę. Jeigu atsitinka apmaudus nemalonumas,
sąmoningai apverčiu jį aukštyn kojomis ir skelbiu „malonumu“. Ir tai puikiai veikia –
galiausiai viskas susiklosto sėkmingai. Aš valdau tikrovę, o ne ji mane. Jūs manote,
kad aš pasidariau kitoks? Visai ne – aš pakeičiau savo požiūrį, išlikdamas savimi –
tokiu pat pesimistu.
 Skiepai nuo prietarų

Iš prigimties esu skeptikas, todėl jūsų aprašytus dalykus tikrinu praktiškai.

Mano nuostabai, beveik visa veikia (beveik, nes dar ne viską išbandžiau). Jau
susitaikiau su tuo, kad negaliu paaiškinti, KAIP tai veikia, pagaliau ne tai
svarbu, svarbiausia – yra rezultatas. Dabar klausimo esmė. Šiaip jau man
viskas klojasi taip, kaip noriu (jeigu nedvejoju), kol nepapasakoju apie tai
(nepasigiriu) kitam. Kai pasigiriu, kurį laiką tikrovė keičiasi, tiesa, vėliau
viskas pasitaiso. Konkrečiai: aš važinėju mašina ne itin paisydamas nustatyto
greičio. Kelyje pasitaiko daug policijos postų, tačiau… stabdo bet ką, tik ne
mane. Paprastai ir neabejoju, kad manęs nestabdys. Bet du sykius
papasakojau apie tai kitam žmogui. Ir iškart mane du kartus sustabdė. Kitą
dieną vėl sustabdė. Klausimas: tai atsitiktinis sutapimas (pasigyriau –
sustabdė) ar galima paaiškinti pagal transerfingą?

Sutapimas neatsitiktinis. Kai jūs kam nors giriatės tuo, ką pasiekėte ar ketinate
pasiekti, jūsų pasąmonėje šmėkščioja vos jaučiama dvejonė: kad neprasitarčiau
blogą valandą. Tokių būgštavimų būna visada ir visiems, net jei žmogus netiki
pranašiškais ženklais. Sociumas sukuria stereotipus, kuriuos vienaip ar kitaip
pasąmonė užfiksuoja. Tokia patarlė kaip: „Neperšokęs griovio, nesakyk op“, taip
pat įpročiai spjaudyti per kairį petį ir belsti į medį kuria stereotipą, kad sėkmę
galima išgąsdinti, jeigu garsiai išreikši džiaugsmą ar pasitenkinimą.
Atrodytų, prietarai neturi pagrindo. Bet kodėl jie veikia? Juk, tiesą sakant,
garsiai ištarti žodžiai – viso labo oro virpėjimas. Mintys, sudarančios šių žodžių
esmę, irgi neturi jokios galios, nes jas dažniausiai skleidžia vienas protas.
Galią turi tas pats greit praeinantis būgštavimas, kai siela ir protas vos susiliečia
vienovėje: o jeigu… kad neprasitarčiau blogą valandą. Štai šito lengvo susilietimo
visiškai pakanka, kad būtų paleistas išorinio ketinimo mechanizmas – galinga jėga,
galinti padaryti esminį poveikį tikrovei. Pasąmonėje glūdinčių būgštavimų sunku
atsikratyti, todėl galiu patarti tik vieną dalyką – niekada iš anksto nesigirkite tuo,
ko dar nepasiekėte, kaip, beje, ir tuo, ką turite, bet galite prarasti.

Per paskutinį egzaminą gavau ketvertą. Mokiausi, bet, kaip visada,

ištraukiau netikusį bilietą – ruošdamasis tą medžiagą praleidau. Atsakiau
blogai, bet dėstytojas ištempė, nes yra geros nuomonės apie mane, o mano
lankomumas pavyzdingas. Nuo gruodžio vidurio, tegul ne po pusvalandį, bet
po kokias dešimt minučių per dieną, aš dirbau su skaidre. Įsivaizdavau, kad
 štai einu po paskutinio egzamino į dekanatą atiduoti įskaitų knygelės ir
žiūriu į ją, o ten – vieni penketai. Vadinasi, blogai dirbau ar ką nors
pražiūrėjau?

Reikia suvokti, kad neįmanoma pakeisti tikrovės pagal savo norą ir vien minties
galia užsitikrinti šimtaprocentės sėkmės. Čia pirmiausia omeny turimi trumpalaikiai
tikslai. Ilgalaikiai tikslai iš tikrųjų lengviau pasiekiami, nes materialusis įsikūnijimas
inertiškas, ir tam, kad norimas dalykas įsikūnytų tikrovėje, reikia tarpsnio, kurio
trukmė nežinoma.
Įsivaizduokite, daviau jums įrankį – plaktuką vinims kalti. O jūs sakote, kad jis
niekam tikęs, nes kartais pataiko jums į pirštus. Juk mes čia ne burtininkus
žaidžiame. Transerfingo veiksmingumas ir taip stulbinamas. Ko jūs dar norite?

Suvokęs, kokie transerfingo principai fundamentalūs, pirmą kartą pajutau

tragišką savo vienatvę. Nebeturiu su kuo bendrauti. Supratau, kad žmonės,
su kuriais man buvo įdomu ar bent jau gera, labai giliai įklimpę į stereotipų
ir klaidingų nuomonių liūną. Man pasidarė sunku su jais kalbėtis, nėra apie
ką. Dėl tos pačios priežasties pablogėjo ir mano santykiai su šeima.
Pastangų, kurias dedu jiems apšviesti, pakaktų Majakovskio apdainuotam
miestui sodui pastatyti. Atsidūriau padėtyje, kuri, mano manymu, primena į
negyvenamą salą išmesto žmogaus: pats sau šeimininkas, protingesnis už
visus, kiek tik gali akys aprėpti, o kas iš to… Na, tarkim, ne protingesnis,
puikybė – nuodėmė, bet juk daugybė mano pažįstamų perskaitė jūsų knygas,
ir visi jas atmetė, išskyrus mane. Kuo daugiau žmogus supranta, tuo stipriau
jaučia vienišumą. O kaip jums? Ar pasikeitė santykiai su žmonėmis, ypač su
giminėmis ir bičiuliais?

Atsisakykite šio bergždžio sumanymo žadinti tuos, kas miega. Gal jiems norisi
miegoti. Pavyzdžiui, mano aplinkos žmonėms transerfingas yra labai tolimas. O
daugelis nė neįtaria, kas aš per vienas. Tiesą sakant, aš – tikrai niekas. Bet tai
manęs nė kiek neslegia. Ir jums patariu toliau gyventi įprastą gyvenimą. Jūsų
pranašumas, kad nubudote sapne nemiegant ir galite valdyti savo tikrovę. Na, o jei
kiti to nenori arba, tiksliau, netiki, jog tai įmanoma, kažin ar jums pavyks juos
įtikinti, kad yra priešingai.

Ir vis dėlto, kas jūs? Norėtųsi daugiau sužinoti apie jus.

Kaip jau sakiau, man per keturiasdešimt. Iki Tarybų Sąjungos subyrėjimo dariau
tyrimus kvantinės fizikos srityje, vėliau – susidomėjau kompiuterinėmis
technologijomis, o dabar rašau knygas. Gyvenu Rusijoje. Esu rusų tautybės, jei
tiksliau, ketvirtadaliu – estas. Visa kita neturi reikšmės, kaip, beje, ir tai, ką
suminėjau.

Aš, žinoma, suprantu, kad tai priklauso nuo poreikių ir tikslų lygio, bet ar jūs
 nebandėte dėl paprasčiausio eksperimento (vis dėlto apie transerfingą jūs
turite nusimanyti kaip niekas kitas) atlikti ką nors nepaprasta? Pavyzdžiui,
pakelti lėktuvą su išjungtais varikliais į orą arba išlošti solidžią sumą
loterijoje.

Kreipdamasis į mane su tokiu klausimu, jūs, ko gera, klaidingai laikote mane Mesiju,
Pranašu ar Smaragdo miesto burtininku. Suprantu. Taip ir knieti pareikalauti:
„Parodyk mums stebuklą, tada ir patikėsime!“
Jei būčiau kurio nors tikėjimo skelbėjas ar kokios nors sektos šalininkas,
klausimas būtų visai pagrįstas. Kaip įprasta tokiuose sluoksniuose, lyderis privalo
patvirtinti savo išskirtinumą ir galią, parodydamas kokį nors nuostabų dalyką. Ir
tada visi sako: „Oho!“ – ir nemurmėdami seka paskui jį, kupini didžios pagarbos ir
tikėjimo.
Religijai ir sektoms, visai kaip klasikinėms švytuoklėms, reikalingas besąlygiškas
šalininkų paklusnumas. (Čia reikia padaryti išlygą, kad aiškiai skiriu Dievo ir
religinės švytuoklės, tariamai kalbančios Jo vardu, sąvokas. Išsamiau apie tai –
knygoje „Obuoliai krinta į dangų“.) Būtina švytuoklės egzistavimo sąlyga yra
bendratikystė – visuotinė ištikimybė vienai idėjai. O kadangi tikėti paprastai tenka
kuo nors neapčiuopiamu ir nematomu, akivaizdžiai nepasireiškiančiu, tai ir tikėjimui
stiprinti tenka demonstruoti ką nors keista, nesuvokiama.
Šiuo požiūriu transerfingas yra visiška religijos ir sektų priešybė. Tai ne kanonų,
reikalaujančių garbinti vieną bendrą idėją ir ja vadovautis, sąvadas, o senovinės
Žinios. Jos egzistuoja seniausiai ir buvo perduodamos iš kartos į kartą įvairiai jas
interpretuojant. Šių Žinių esmė tokia: kiekvienas turi ir privalo turėti savo idėją,
kiekvienas gali padaryti savo stebuklą, jeigu panorės.
Jei transerfingą ir galima pavadinti švytuokle, tai labai savotiška švytuoklė: užuot
visus varęs į bendrą rikiuotę, jis kiekvieną ragina eiti savuoju išskirtiniu keliu.
Vienintelis vienijantis veiksnys čia yra šių Žinių paplitimas – ne daugiau.
O dėl burtų tai jų nėra, yra tik konkretus ir visiškai paaiškinamas ketinimo
darbas. Magijai įprasta priskirti tai, kas peržengia sveiko proto ribas.
Transerfingas nutraukia nuo magijos paslaptingumo skraistę ir paaiškina, kaip tai
veikia. Kiekvienas gali tai daryti. Tik be pigių triukų. Mes užsiimame tikrais
dalykais. Realybė leidžiasi valdoma, bet ji inertiška, todėl viskas vyksta ne taip
greitai kaip iliuzionisto rankose.
Atsižvelgiant į visa, kas pasakyta, nebėra reikalo rodyti stebuklo tikėjimui
stiprinti. Transerfingas nereikalauja tikėjimo, garbinimo ar nenukrypstamo
vadovavimosi kokia nors idėja. Kiekvienas gali padaryti savo stebuklą ir pats
patikrinti. Kas pamėgino ir pamatė savo akimis, tam nereikia kitų patvirtinimų. Jei
norite, galite vadinti tai magija, bet tai tikra.
Kalbėdamas apie savo paties laimėjimus, galiu tik teigti, kad transerfingas veikia
nepriekaištingai. Bet neketinu afišuoti savo asmeninio gyvenimo, tada jis nebebūtų
asmeninis. Jeigu esi visiems žinomas, jeigu pasiduodi pagundai ir užlipi ant
pjedestalo, kad visi matytų, tai atsigręžia prieš tave. Kai kurios tautos, pavyzdžiui,
Amerikos indėnai, tiki, kad jei kas nors nupiešė tavo portretą (nufotografavo),
pavogė dalį tavo sielos. Žinoma, tai viso labo prietaras, bet jis atsirado ne tuščioje
vietoje. Asmeninės kūrybos produktą galima platinti; tiražuoti asmenybės –
niekada.
 Kontrasto dėsningumas

Kai man buvo šešiolika, siaubingai ginčijausi su visais, kurie norėjo gyventi
Maskvoje. Ne prie širdies man buvo šis miestas – manau, jis skirtas
turistams, o ne gyventi. Dabar gyvenu Maskvoje. Devyniolikos ginčijausi su
merginomis, kurios sakė, kad „visi vyrai – niekšai“, gindama ir užstodama
savo išrinktąjį – kuo tai baigėsi, ko gera, patys numanote. Kai tik
suprasdavau galvojanti, kad ko nors nenoriu (tiesiog negaliu pakęsti) – tai
atsirasdavo mano gyvenime. Iki dvidešimt dvejų metų žiūrėjau į vaikus kaip į
nesusipratimą, nesuvokiau, kaip galima norėti jų turėti. Rezultatas – po
metų pagimdžiau sūnų, beje, laukiamą. Vėliau ėmiau nekęsti vyrų ir tvirtai
pasiryžau niekada netekėti ir tuo labiau negimdyti vaikų. Rezultatas – nuo
antrojo vyro – vėl sūnus (ir pirmą, ir antrą kartą norėjau mergaitės).
Perskaičiusi jūsų knygas supratau, kad viskas vyksta pagal programą
„gaunate tai, ko nenorite“, – anksčiau laikiau save nevykėle, nors visur kur
buvau pirmoji. Tai štai pamaniau: jeigu ateities skaidrės, kurias nupiešiau
kaip tikslą, kažin ar išsipildys, gal verčiau galvoti apie tai, ko nenoriu? Ar tai
bus dirbtinis ketinimas? Pavyzdžiui: nenoriu būti labai turtinga, turėti
prabangių automobilių, didžiulių namų, ką jau kalbėti apie salas, jachtas ir
kitus besaikės prabangos dalykus. Nuoširdžiai to nenoriu.

Vargu ar jums pavyks save priversti nenorėti to, ko iš tikrųjų karštai trokštate, arba
galvoti apie tai, kam esate abejinga. Pasaulio veidrodžio neapgausi apsimesdamas –
jame atsispindi tai, kas rūpi sielai ir protui. Jeigu siela ir protas susilieja į vienį,
aiškus vaizdas greitai virsta tikrove; o kai jie nesutaria, paveikslas dvejinasi, todėl
ir tikrovėje neįsikūnija.
Sielos ir proto vienovė turi išskirtinį požymį – ją visada lydi niršus jausmas.
Kartais tai gali būti pakilumas, bet dažniausiai dėl žmogaus polinkio į negatyvizmą
siutulys pasižymi nerimu, pasibjaurėjimu, įsižeidimu, pasipiktinimu, įniršiu.
Veidrodžiui vis tiek, kur nukreiptas požiūris – į pritarimą ar atmetimą, jis tik
konstatuoja minčių turinį.
Džiūgavimas ir pakilumas šiaip jau ilgai netveria, o prislėgta nuotaika ir
pasibjaurėjimas gali būti nuolatiniai palydovai, nes juos lemia aplinkinė tikrovė. Kai
karštai ko nors nenorite, siela ir protas šiuo klausimu visiškai sutaria. Jūsų mintyse
kuriamas aiškus vaizdas, kurį dualusis veidrodis abejingai perkelia į tikrovę. Štai
kodėl gaunate tai, ko nenorite.
Bet jei sakote, kad nenorite turėti jachtos, dar nereiškia, kad jos negalite pakęsti,
– jums jos tiesiog nereikia. Lygiai taip pat negalvojate apie gyvenimą skurdžioje
lūšnelėje – to nenorite, bet ir nebijote joje atsidurti. Jūsų minčių neužvaldo tai, kam
jūs abejinga. Galvoje nėra aiškumo, trūksta orientacijos, todėl paveikslas išskydęs,
neryškus – neaišku, koks tas jūsų vaizdas. O kai imsite bijoti ir nekęsti, siela ir
protas susivienys, todėl minčių vaizdas įgaus aiškius bruožus.
Dirbtinai kurti ir palaikyti sielos ir proto vienovę neįmanoma, kaip negalima savo
valia ilgai išsaugoti užsidegimo būseną. To galima tik siekti. Geriausias būdas
vienovei užtikrinti – gyventi pagal savo kredo ir žengti į Savo tikslą. Kuo geriau
sufokusuotas sielos ir proto vaizdas, tuo greičiau jis bus įkūnytas. Jei to padaryti kol
kas nepavyksta, tokį pat rezultatą pasieksite ilga apgula – tereikia veikti nuolat.
Kiekvieną kartą, kai jūsų dėmesį užgrobia tai, kas jums nepriimtina, sąmoningai
nukreipkite jį į tai, ką norėtumėte turėti. Tai tarsi žibintuvėlis jūsų rankose: jūs
arba bejėgiškai blaškotės, išgąstingai nušviesdami tamsius kampus, arba kreipiate
spindulį tik į priekį ir drąsiai žingsniuojate į tikslą, kad ir kas vyktų aplinkui.

Dažnai būna, jei kokio nors darbo pradžia gera, rezultatas – blogas, ir
atvirkščiai, nors ne visada. Ar galima panaudoti šį dėsningumą arba jį kaip
nors ištaisyti?

Dažnai mano gyvenime daug kas išeidavo ne taip, kaip planuodavau, veikiau
– priešingai. Transerfingo požiūriu tai galima paaiškinti – buvo pernelyg
padidėjęs reikšmingumo potencialas. Vėliau pastebėjau įdomų dėsningumą.
Jeigu sąmoningai galvosi, kad padėtis turi rutuliotis blogai, iš tikrųjų viskas
baigiasi gerai! Ir dabar, kad išvengčiau nemalonios įvykių baigties, sugalvoju
kuo daugiau blogų variantų, todėl viskas baigiasi sėkmingai. Kodėl taip
nutinka?

Čia negalima išvesti griežtos taisyklės. Būna taip: viskas puikiai prasidėjo, o baigėsi
labai blogai. O būna priešingai: pradžia buvo siaubinga, o galiausiai viskas
susiklostė nuostabiai. Visiems tai atsitinka skirtingai, ir kiekvienas mato savo
dėsningumus. Pamatyti verčia kontrastas: tikėtasi vieno, o reikalai susiklosto visai
kitaip. Žmonės dažnai nekreipia dėmesio, kad jų taisyklė pažeidžiama, jeigu
aplinkybės nėra labai reikšmingos. Išimčių būna ne mažiau negu patvirtinimų –
tiesiog jų neprisimenama. Paprastai įsidėmimi labai svarbūs atvejai. Kaip tik
reikšmingumas sukelia kontrasto dėsningumą.
Kai įvykiui arba aplinkybei teikiama didelė reikšmė, atsiranda perteklinis
potencialas. Žmogus labai nori, kad viskas pavyktų, ir kartu baiminasi, kad nieko
neišeis. Būgštavimas gali būti netgi nesąmoningas, bet dėl to ne mažiau svarbus,
nes eina iš širdies. Štai ši noro, nerimo ir perdėto vertinimo samplaika sukelia
besistengiančių išlyginti balansą pusiausvyros jėgų vėją. Todėl gaunamas visai
kitoks nei tikėtasi rezultatas: iš pradžių ryškėja niūri situacija, o vėliau paaiškėja,
kad viskas kur kas lengviau ir paprasčiau, arba priešingai.
Negi jei sąmoningai tirštinsime spalvas, viskas baigsis sėkmingai? Anaiptol. Ir
nereikia šito daryti. Pirma, jums nepavyks dirbtinai sumodeliuoti perteklinio
potencialo. Kitaip tariant, jūs neįstengsite iš tikrųjų save įbauginti. Protas gali
apsimesti, bet siela nepatikės. Antra, piešdami niūrius paveikslus, sukuriate
neigiamą vaizdą, kuris vienaip ar kitaip bus atspindėtas pasaulio veidrodyje. Kam gi
programuoti neigiamą tikrovę?
Jei jūs, sąmoningai sukdami blogiausius variantus, pastebėjote, kad
apsimetinėjimas vis dėlto veikia, šitaip išeina ne dėl jūsų pastangų, o nepaisant jų.
Dėl to, kad vaidinate, jūsų būgštavimai nesilpnėja – savęs neapgausi. Šiaip ar taip,
kad ir kaip vaidintumėte, jūs slapčia tikitės sėkmingos baigties, jei dabar taip bloga
ir baisu, – štai tai iš tikrųjų yra teigiamas veiksnys, nes jis eina iš širdies. Bet,
kartoju, išdykavimas su negatyvu gali tik pakenkti.
Kyla klausimas: jeigu kontrasto dėsningumą nulemia perdėtu reikšmingumu
grindžiami lūkesčiai, kaip tada turi plėtotis įvykiai vieni patys? Tarkim, jeigu kas
nors prasideda gerai arba, priešingai, blogai, ko reikia tikėtis, jei dar neaišku, kaip į
tai žiūrėti?
Labai tikėtina, kad pabaiga pagal savo pobūdį bus tokia pat kaip pradžia. Čia
neįkainojamą pagalbą gali suteikti paprastas judėjimo pasroviui su variantų tėkme
principas. Gyvenime jums kiekviename žingsnyje tenka imtis kokių nors veiksmų –
pradėti tam tikrą procesą, – ar tai būtų nauja iniciatyva, ar reikalingo daikto, darbo,
partnerio, sprendimo paieška. Kiekvieną kartą, žengdami pirmą žingsnį pasirinkta
linkme, jūs einate pro duris. Tą akimirką, kol dar nenuėjote toli, svarstote: ar
teisingai pasirinktos durys, o gal reikia visai ne ten?
Jei iš pat pradžių viskas gerai klojasi, galima tikėtis, kad taip ir bus, nors irgi
nėra jokių garantijų. Tikėtis garantijų galima tik priešingu atveju. Jeigu durys
sunkiai atsidaro ir pro jas reikia sprauste spraustis, galima drąsiai sukti atgal ir
ieškoti kitų. Variantų tėkmė visada plaukia mažiausio pasipriešinimo keliu ir šis
kelias geriausias. Vis dėlto tai nereiškia, kad, pralindę pro svetimas duris, jūs
neįstengsite nueiti iki galo. Neabejotina viena – ten jūsų laukia daugybė problemų ir
sunkumų. Todėl verčiau vadovautis taisykle: jei durys sunkiai atsidaro, reikia
ieškoti kitų.
Išnagrinėkime pavyzdžius. Tarkim, jums atrodo, kad reikalingą daiktą rasite štai
šioje parduotuvėje, bet dėl įvairių priežasčių ji nepasiekiama: iki jos neįmanoma
nuvažiuoti arba ji uždaryta. Protas atkakliai tvirtina: žinau, man reikia šio daikto, ir
jį rasiu būtent čia. Greičiausiai jums teks įsitikinti, kad reikalingą daiktą rasite visai
ne ten, kur manote.
Kita situacija – ieškote darbo. Vienoje bendrovėje jums tenka išlaikyti labai
sudėtingą testą, per pokalbį į jus žiūrima griežtai ir daug reikalaujama. Kitoje –
viskas eina lengvai ir sklandžiai. Ką renkasi protas? Jis įpratęs nugalėti viršūnes ir
vertinti tai, ką sunkiai pasiekė. Jo pasirinkimas akivaizdus. Bet kas toliau? Įtemptas
darbas – būtinai, materialinė nauda – kažin.
Jūs sprendžiate problemą arba imatės sunkaus darbo. Priešingai nei siūlo
stereotipas, pamėginkite pirma veikti, o po to galvoti. Protas yra linkęs ieškoti
sudėtingų sprendimų ir pasirinkti sunkius kelius. Mėgstamas proto metodas –
sudaryti, o po to įveikti kliūtis, – tai jis „sunkių klaidų tėvas“. Visada, kad ir ką jis ten
išgalvotų, darykite viską kuo paprasčiau. Pamatysite, ratas pats ims riedėti.
Sutikote žmogų ir svarstote, ar jis sutiks toliau bendrauti. Jeigu iš pat pradžių
kyla kokių nors nesutarimų, sunkumų, konfliktų – galite neabejoti: tokie santykiai
nieko gero neduos. Kad ir kaip protas liaupsintų partnerio pranašumus, kad ir
kokius argumentus pateiktų jo naudai – kuo labiau jis stengiasi įtikinti save patį, jog
tai tas žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad vėliau jums teks gailėtis. Netikėkite
argumentais – tikėkite faktais. Nesikliaukite proto įrodinėjimais – plaukite
pasroviui su variantų tėkme.
 Tikslas ir teisė

Kas, manote, žmogaus laukia po mirties? Kaip suprantu, fizinis kūnas žūsta,
o siela amžina. Vadinasi, siela, grįždama į energinį informacinį lauką jau be
sąmonės, susilieja su juo, ir žmogaus individualybė tarsi nustoja egzistuoti, o
vėliau, persikūnijusi, siela turės kitą kūną ir jau kitą sąmonę? O kas nutiks
mano sąmonei, kurią turėjau: negi visa tai veltui? Juk negali Kūrėjas, davęs
man gyvybę, sąmonę, vėliau paimti visa tai nieko nepalikdamas mainais.
Žodžiu, buvo žmogus, atliko savo funkciją ir pasidarė nereikalingas? Būtų
liūdna.

Jeigu atmesime dogmatiškas įvairių religinių srovių sampratas ir pažvelgsime

faktams į akis, neabejotina bus tik viena: siela iš tiesų persikūnija, nugyvendama
daugybę gyvenimų įvairiuose kūnuose. Akivaizdžių Dievo buvimo įrodymų iki šiol
nėra, o štai sielos – kiek nori. Yra tūkstančiai liudijimų, kad žmonės atsitiktinai
prisimindavo savo ankstesnius gyvenimus. Abejoti tokių prisiminimų patikimumu
neįmanoma, nes faktai – atkaklus dalykas. Jeigu žmogus staiga ima kalbėti senovine
kalba, kuri šiuo metu nevartojama, arba pateikia istorijos ir geografijos duomenų,
kurių iš esmės negalėtų žinoti, – kokių dar įrodymų reikia?
Nors ortodoksinio mokslo ir šie argumentai neįtikina – jis visada atmeta visa, ko
negali paaiškinti, – taip jam paprasčiau. Šit jei mokslininkai galėtų stebėti sielos
kelią oscilografo ekrane, tada – kitas dalykas.
O dėl klausimų „kodėl“ ir „koks tikslas“ – juos reikia siųsti aukščiausioms
instancijoms. Tai žino tik vienas Dievas. Transerfingas į šiuos klausimus atsako
šitaip. Gyvenimo tikslas – tarnauti Dievui. Tarnavimo esmė yra ne garbinti, o kurti
su Juo. Dievas valdo pasaulį per visa, kas yra. Jis neturi kito egzistavimo būdo,
išskyrus gyvybę – visą jos apraiškų įvairovę. Ar ne todėl niekaip nerandama
patvirtinimo, kad Jis gyvena visur: žolelėje, žiede, drugelyje, pačiame žmoguje?
Gyvenimas – Dievo sapnas. Reinkarnacija – savotiškas perėjimas iš vieno sapno į
kitą. Visos būtybės turi vieną tikslą – gyventi ir pagal savo galimybes tvarkyti šią
tikrovę. Realybės valdymas – tai ir tikslas, gebėjimas, ir teisė. Jei pasiimate šią
teisę – įkūnijate Dievo valią ir nugyvenate visavertį gyvenimą, o jei ne – jums pačiam
blogiau. Šios išvados išsamiai pagrindžiamos knygoje „Obuoliai krinta į dangų“.
Bet jei šie atsakymai netenkina, kuo laisviausiai galite kreiptis į save, juk Dievo
dalelė yra kiekviename iš mūsų. Nei aš, nei dvasininkas, nei kas nors kitas negali
būti jūsų ir Dievo tarpininkas. Tik jūs pats, kreipęsis į patį save, gausite atsakymus į
visus klausimus.
 Toks patarimas gali nekelti pasitikėjimo: „Bet kaip?! Iš kur galiu žinoti?“
Veikiausiai jūs arba dar nemėginote to daryti, arba nepasitikite savo širdies balsu,
kitaip neklausinėtumėte. Viskas labai paprasta. Jeigu ketinate ieškoti atsakymų
svetimose knygose, jūsų laukia begalinė kelionė į niekur. Pirma, jums niekada
nepavyks perskaityti visko, ko reikia, antra, įvairiuose šaltiniuose rasite skirtingus
aiškinimus, todėl dar labiau susipainiosite. Verčiau perskaityti kelias knygas, kurios
jums (būtent jums!) atrodys svarbiausios, o tada pasiimti teisę pačiam rasti ir duoti
atsakymus. Visa esmė ta, kur nukreiptas ketinimas: į pažinimą ar kūrimą. Pirmuoju
atveju pasirenkate amžinojo studento vaidmenį, antruoju – kūrėjo ir atradėjo.
 Prižiūrėtojo karuselė

Jeigu jūs KELIAUTOJAS, jūsų paskirtis – labai taktiškai vesti žmoniją į

kuriamąjį sambūvį, tą iki šiol ir darėte. Bet KELIAUTOJŲ dėsniai galioja juos
skleidžiantiems tol, kol jie nenaudojami komerciniams tikslams, o jums
knygos išleidimas duos pajamų. Vadinasi, žinias išsaugosite, o KELIAUTOJO
savybes prarasite. Nejaugi jums niekingos pajamos svarbiau negu MŪSŲ
TIKSLAI? Esate protingas žmogus, mane stebina jūsų įsitikinimas, kad
niekada neklystate. Jūs arba prisigraibstėte nepagrįstų žinių, arba esate
teisuolis, bet aukojatės žemiškosios civilizacijos labui. KAS JŪS?

Vaje vaje! Kiek patetikos! Aš nugalėtas, sutryptas, sunaikintas! Viskas, nuspręsta:

užsiauginu barzdą kaip Prižiūrėtojas, imu lazdą ir leidžiuosi klajoti, kad rasčiau
tiesą, pats praregėčiau, o paskui atverčiau akis tiems, kurie tūno tamsoje. Taip
panorau tapti teisuoliu ir pasiaukoti žemiškosios civilizacijos labui!
Jau ruošiuosi. Tik dar kartą paseilėsiu pirštus ir perskaičiuosiu savo niekingas
pajamas, o paskui – išsyk į kelionę. O kol virpančiomis rankomis kilnoju pinigėlius,
paklausykite vienos istorijos.
Kartą susirinko vaikai prie smėlio dėžės mūsų pasaulio kieme. Buvo ten
Pasipūtėlė, Ponaitis, Peštukas, Gudrutis, Skundikė ir Vaikelis. Kiekvieno pravardė
atspindėjo skiriamąjį jo būdo bruožą.
Pasipūtėlė stengėsi visaip pabrėžti savo pranašumą, todėl mėgo pasigirti gražia
suknele, saldainiu – bent kuo nors.
Ponaitis – tam lyg ir nereikėjo, kad būtų patvirtintas jo reikšmingumas. Jis ir šiaip
buvo išdidus, užrietęs nosį. Jis vienintelis turėjo mašiną su pedalais ir oriai važinėjo
ja po kiemą.
Peštukas amžinai neduodavo ramybės nei sau, nei kitiems. Jis buvo ne piktas, o
veikiau pažeidžiamas. Štai tą pažeidžiamumą jis ir mėgino paslėpti išoriniu įžūlumu.
Gudrutis, žinoma, elgėsi kaip pats protingiausias. Jis geriausiai mokėjo kepti
bandeles iš smėlio ir tuo labai didžiavosi. Gudrutis labai nerimavo, kad kiti amžinai
viską daro ne taip, todėl stengėsi visus atvesti į teisingą kelią.
Skundikė stengėsi trūks plyš visiems aplinkiniams pranešti apie savo egzistavimą.
Tik jai tai nelabai kaip pavykdavo, nors niekšybės ribos ji neperžengdavo.
Apie Vaikelį beveik nėra ko pasakoti. Jis niekuo ypatingu neišsiskirdavo, būdavo
ramus ir šiaip jau arba mąsliai kapstydavo kastuvėliu smėlį, arba tylėdamas plačiai
atmerktomis akimis klausydavosi, ką kalba kiti.
Kiekvienas iš smėlio dėžės draugijos mėgino savaip parodyti ir sustiprinti savo
padėtį šiame trapiame pasaulyje. Kiekvienas šio teatro aktorius turėjo vaidmenį,
kuris leido jam prisitaikyti šioje gyvenimo pjesėje.
Būdavo, Pasipūtėlė pernelyg įsileidžia girtis, ir tada Peštukas timpteli jai už
kasytės, Skundikė pasiskundžia Ponaičiui, tas puola atkurti teisingumo, o Gudrutis
visus organizuoja ir protina.
Vaidmuo buvo savotiška niša, leidžianti patogiai įsitaisyti ir skelbti pasauliui: „Tai
aš! Aš esu! Aš – ne tuščia vieta!“
Kiekvienas turėjo savo vaidmenį. Ir tik Vaikelis, atrodytų, jokio neturėjo. Jis
laikėsi nuošaliai ir dažniausiai nedalyvaudavo žaidime. O jis taip norėjo kuo nors
būti! Vaikelis niekaip nesuprato, kas, tiesą sakant, jis yra. Gyveno jis su senele, o
tėvų neatminė.
Bet kuo konkrečiai norėtų būti, jis irgi gerai nežinojo. Kartais norėdavo būti
panašus į ką nors iš smėlio dėžės draugijos. Vaikeliui atrodė, kad jei imsis vieno iš
vaidmenų, taps asmenybe ir turės deramą vietą kiemo bendruomenėje.
Bet kad ir kiek kartų jis mėgino matuotis svetimas kaukes, nieko doro nepešė.
Kiekvieną sykį, kai Vaikelis bandydavo vaidinti svetimą vaidmenį, jo neapleisdavo
keistas jausmas. Atrodytų, jau tapdavo kažkuo, bet nustodavo būti savimi! Šis
jausmas buvo ne iš maloniųjų, ir Vaikeliui nelikdavo nieko kito, kaip atsisakyti
prisiimto vaidmens ir vėl tapti savimi, tai yra niekuo.
Taigi visa draugija sėdėjo prie smėlio dėžės ir nuobodžiavo. Ir čia kažkuris jų
pasakė:
– Aure Prižiūrėtojas eina.
– Koks Prižiūrėtojas, kur?
– Antai senis su žila barzda. Jis parke dirba, prižiūri sūpynes. Keistas seniokas.
Kvailus klausimus užduoda.
– Kokius klausimus?
– Kai jo paprašai pavėžinti karusele, jis klausia: „Už ką?“ Užuot atsakęs kyšteli
jam bilietą ir jis praleidžia.
– Pamanyk tik, nustebinai. Kas gi tave nemokamai vėžins?
– O kartą neturėjau pinigų bilietui ir mėginau prasmukti, bet jis mane pastebėjo
ir vėl pristojo su kvailu klausimu: „Už ką?“ Na, aš sakau: „Seneli, aš neturiu pinigų,
leisk pasivėžinti.“ Jis tada ir klausia: „Kodėl?“ Nesupratęs jo perklausiau, o jis vėl:
„Kodėl aš turiu tave vėžinti?“ Paaiškinau, kad pinigų neturiu, bet labai noriu
pasivėžinti. Prižiūrėtojas ir sako: „Kai galėsi atsakyti į mano klausimą, tau
nebereikės pirkti bilieto.“
– Ko gi jis nori? Ką galima atsakyti į tokį klausimą?
– O kas jį žino. Kelis kartus bandžiau, bet senis sako, kad atsakymas neteisingas.
Vaikelis klausėsi šio pokalbio ir čia jam lyg akys atsivėrė. Galvoje bematant
atsirado nesuvokiamas aiškumas. Staiga jis išvydo save ir visus kitus tarsi iš šalies.
Vaikelis visada norėjo kuo nors tapti – asmenybe, panašia bent į vieną iš kiemo
draugijos. Bet dabar Vaikelis pajuto kai ką nepaprasta: jis buvo niekas ir kartu buvo
kiekvienas iš jų! Jis suprato: jeigu jie visi nustos vaidinti savo vaidmenis, kitaip
tariant, nusiims kaukes, kiekvienas iš jų bus toks pat kaip jis, tai yra niekas.
Lygiai taip pat bet kuris lašas, nutiškęs nuo bangos keteros, skiriasi savo dydžiu
ir forma. Bet visų lašų esmė viena ir ta pati – vanduo. Ir visi jie anksčiau ar vėliau
grįžta į vandenyną ir susilieja su visuma.
Vaikeliui iškart viskas pasidarė paprasta ir aišku. Pats to iš savęs nesitikėdamas,
jis staiga išpoškino:
– Aš žinau atsakymą į Prižiūrėtojo klausimą.
Visi sustingo ir su nuostaba įsistebeilijo į Vaikelį. Niekas nemanė, kad jis gali ką
nors panašiai pareikšti.
– Na, ir koks gi atsakymas? – atsargiai paklausė Gudrutis.
– Eime į parką, ten sužinosite, – tarė Vaikelis ir atsistojo, aiškiai ketindamas
įvykdyti sumanymą.
Susidomėję vaikučiai patraukė paskui jį.
– Bet juk tai dar ne viskas, – šnipštelėjo Peštukas Gudručiui. – Ten yra
Vartininkas, ir jis taip pat turi savo įgrisusį klausimą: „Kas leido?“ Vaikelis šiandien
kažkoks keistas. Pažiūrėsime, ką jis atsakys Vartininkui.
Netrukus vaikai priėjo parko vartus. Piktas gąsdinančios išvaizdos dėdulė pastojo
jiems kelią.
– Ei, kurgi jūs, mažyliai, traukiate?
Vaikelis išėjo į priekį.
– Į parką, karusele važinėtis.
Vartininkas nuo tokio atvirumo sutriko ir nebesumojo, ar jam supykti, ar
nusijuokti.
– O kieno tu būsi, berniuk? Ar klausai savo tėvų? Ir apskritai, kas jus čia leido?
Ką tu į tai atsakysi?
– Tai, kad aš neprivalau atsakyti į šį klausimą, – ramiai ištarė Vaikelis.
Vartininkas apstulbo. Pirmą kartą jam buvo atsakyta teisingai. Ir iš kur jis, šitas
žmonių Vaikelis, galėjo žinoti? Netardamas nė žodžio, dėdulė atidarė vaikams
vartus ir ilgai nustebęs žiūrėjo jiems įkandin.
Kai vaikučiai nedrąsiai prisiartino prie karuselės, juos pasitiko Prižiūrėtojas.
– Ko pageidaujate, berniukai ir mergaitės?
– Pasivažinėti, – už visus atsakė Vaikelis.
– Už ką? – kaip paprastai pasiteiravo senelis.
– Nė už ką. Šiaip sau, – nesvarstydamas pasakė Vaikelis.
Prižiūrėtojas pažvelgė į jį neslėpdamas smalsumo.
– O kodėl gi?
– Todėl, kad aš – Dievo sūnus.
Stojo kapų tyla. Paskui atsitokėję mažyliai staiga ėmė džiaugsmingai šokinėti ir
šaukti:
– Mes Dievo vaikai! Mes Dievo vaikai!
Daugiau niekas nieko nebeklausinėjo. Visiems viskas tapo aišku be jokių
aiškinimų. Prižiūrėtojas šypsodamasis visiems davė ledų ir pasiūlė sėstis į vietas.
Nors labai keista, kiekvienas lengvai rado tinkamą vietą, ir jokių ginčų, įprastų
tokiais atvejais, nekilo. Pasipūtėlė pasirinko žirgelį, Ponaitis – mašiną, Peštukas –
garvežiuką, Gudrutis – žvaigždėlaivį, Skundikė – laivelį.
Karuselė ėmė suktis. Ir čia įvyko stebuklas: ankstesni vaidmenys dingo, lyg nuo
vaikų veidų būtų nukritusios kaukės. Vaikai liovėsi buvę kažkuo ir tapo tiesiog
savimi. Visi buvo laimingi, ir niekas niekam nepavydėjo ir neturėjo pretenzijų.
 Tuo ir baigiu istoriją, kurioje išdėstyta visa transerfingo filosofija. Įdomu, o ką
pasirinko Vaikelis? Spręskite jūs, gerbiamieji Skaitytojai. Tereikia ištarti sau kaip
jis: „Aš – Dievo sūnus“, – leisti sau tai – ir ramiai traukti sielos ir proto vienovės
keliu.
Jeigu turite tai, kas transerfinge vadinama ryžtu turėti ir veikti, Vartininkas
reikiamu metu atidarys reikiamas duris, o išorinis ketinimas pavers svajonę tikrove.
Štai dabar atėjo metas atsakyti į klausimą, kas aš esu. Aš – niekas. Ir tuo pat
metu aš tas, kas esate jūs, – Dievo sūnus. Viešpats Dievas – mano Tėvas – išleido
mane į šį pasaulį pasivaikščioti. Ar aš Jį myliu, ar Jo klausau – niekam neturėtų
rūpėti. Aš bendrauju su savo Tėvu nuoširdžiai, širdimi, o ne pro klausyklos groteles.
Aš pats savo ketinimu kuriu savo pasaulio sluoksnį ir jeigu tai netrukdo kitiems
Dievo vaikams, niekam ir dėl nieko neprivalau duoti ataskaitos.
Vesti į teisingą kelią – irgi ne mano darbas. Tam turėtum kuo nors būti, o aš –
niekas. Bet kuris žmogus gali užsidėti neva Keliautojo, Nušvitusiojo, Mokytojo
kaukę ir visiems sakyti, kad žino, kur eiti. Jei juo patikės, jis gali sutelkti šalininkų
būrį ir kepti bandeles smėlio dėžėje, neva giliamintiškai samprotaudamas apie
dvasinius dalykus.
Ir kadangi esu niekas, nežinau, kur eiti kitiems. Transerfinge kalbama tik apie
tai, kad mes visi – Dievo vaikai, ir kiekvienas – tik jis pats – žino savo kelią, ir
kiekvienas turi laisvę rinktis. Jūs patys rasite savo kelią, jeigu klausysite širdies
balso. Visa kita – transerfingo technikos dalykas.
Regis, viską pasakiau. Metas imti lazdą ir leistis į kelionę, nešti žinių šviesą į
neišmanymo tamsą. Nors palaukite. Juk aš – niekas? Ir man nežinomi tie laiške
minimi kažkokie „keliautojų dėsniai“? Vadinasi, neturiu ko prarasti. O, kokia laimė,
aš – laisvas! Pasilieku.
 Terminų žodynėlis

Freilingas
Freilingas – tai veiksminga žmonių santykių technologija ir sudedamoji transerfingo
dalis. Svarbiausią freilingo principą galima suformuluoti šitaip: Atsisakykite
nuostatos gauti, pakeiskite ją nuostata duoti ir jūs pelnysite tai, ko atsisakėte.
Šio principo veikimas remiasi tuo, kad išorinis jūsų ketinimas naudojasi partnerio
vidiniu ketinimu nevaržydamas jo interesų. Ir jūs gaunate iš žmogaus tai, ko
negalėjote pasiekti įprastais vidinio ketinimo būdais. Vadovaudamiesi šiuo principu,
jūs įspūdingai su kitais asmeniškai ir dalykiškai bendrausite.

Gyvenimo linija
Žmogaus gyvenimas, kaip ir bet koks kitas materijos judėjimas, yra priežasčių ir
pasekmių grandinė. Variantų erdvėje pasekmė visada yra netoli savo priežasties.
Kaip viena išplaukia iš kito, taip ir gretimi erdvės sektoriai sudaro gyvenimo linijas.
Sektorių scenarijai ir dekoracijos vienoje gyvenimo linijoje daugiau ar mažiau
giminingi savo kokybe. Žmogaus gyvenimas tolygiai eina savo linija tol, kol nutinka
koks nors įvykis, iš esmės keičiantis scenarijų ir dekoracijas. Tada likimas daro
posūkį ir pereina į kitą gyvenimo liniją. Jūs visada esate toje linijoje, kurios
parametrus atitinka jūsų minčių spinduliavimas. Pakeitę savo požiūrį į pasaulį, tai
yra mintyse sukurtą vaizdą, jūs pereinate į kitą gyvenimo liniją, kur jūsų laukia jau
kiti įvykių raidos variantai.

Induktyvusis perėjimas
Katastrofos, stichinės nelaimės, ginkluoti konfliktai, ekonominės krizės vystosi
spirale. Įvykio užuomazga, įsisukama – įtampa vis labiau didėja, pasiekia
kulminaciją, kai jausmai jau veržiasi per kraštus, ir galiausiai ateina atomazga –
visa energija išsisklaido erdvėje ir stoja laikina tyla. Panašiai veikia sūkurys.
Grupės žmonių dėmesį užvaldo švytuoklės užgrobimo kilpa. Švytuoklė vis
smarkiau įsisiūbuoja, versdama jus keisti gyvenimo liniją ir žengti į nelaimingo
gyvenimo etapą. Žmogus reaguoja į pirmąjį švytuoklės postūmį – tarkim, į neigiamą
įvykį, dalyvauja užuomazgoje ir atsiduria spiralės veikimo zonoje. O spiralė įsisuka
ir įtraukia jį tarsi piltuvas.
Įtraukimo į piltuvą reiškinys apibrėžiamas kaip induktyvusis perėjimas į gyvenimo
liniją, kur žmogus tampa auka. Reaguodamas į švytuoklės postūmį ir toliau
maitindamasis svyravimų energija – šis maitinimasis abipusis, – žmogus
paskatinamas pereiti į gyvenimo liniją, dažniu artimą švytuoklės svyravimams. Dėl
to neigiamas įvykis patenka į konkretaus žmogaus pasaulį.

Ketinimas
Ketinimą apytikriai galima apibrėžti kaip ryžtą turėti ir veikti. Įgyvendinamas ne
noras, o ketinimas. Panorėkite pakelti ranką. Noras užkoduojamas jūsų mintyse: jūs
suprantate, kad norite pakelti ranką. Ar noras pakelia ranką? Ne, pats noras
neatlieka jokio veiksmo. Ranka pakyla tada, kai mintys apie norą padaro savo ir
telieka ryžtas veikti. O gal ryžtas veikti pakelia ranką? Irgi ne. Jūs priėmėte galutinį
sprendimą, kad pakelsite ranką, bet ji dar nejuda. Tai kas gi pakelia ranką? Kaip
apibūdinti tai, kas lydi ryžtą?
Štai ir akivaizdu, kad protas negali suprantamai paaiškinti, kas gi yra ketinimas.
Kai apibrėžiame ketinimą kaip ryžtą turėti ir veikti, apibūdiname tik pirmąsias
apraiškas tos jėgos, kuri, tiesą sakant, ir atlieka veiksmą. Taigi ranką pakelia ne
noras ir ne ryžtas, o ketinimas.
Ketinimas būna vidinis ir išorinis. Vidinis ketinimas suprantamas kaip aktyvus
poveikis aplinkiniam pasauliui – kaip ryžtas veikti. Išorinis ketinimas – tai ryžtas
turėti, kai pasaulis pats paklūsta žmogaus valiai. Vidinis ketinimas – tai dėmesio
sutelkimas į savo judėjimo tikslo link procesą, o išorinis – stebėjimas, kaip tikslas
pats artėja link tavęs. Vidiniu ketinimu tikslas pasiekiamas, o išoriniu –
pasirenkamas. Visa, kas susiję su magija ir paranormaliais reiškiniais, priskiriama
išorinio ketinimo sričiai. Visa, kas gali būti pasiekta neperžengiant įprastinės
pasaulėžiūros ribų, pasiekiama vidinio ketinimo galia.

Ketinimo koordinavimas
Blogiausių į negatyvizmą linkusių žmonių būgštavimų realizacija patvirtina, kad
žmogus gali daryti poveikį įvykių eigai. Kiekvienas įvykis gyvenimo linijoje turi dvi
atšakas variantų erdvėje – į palankiąją ir nepalankiąją pusę. Kiekvieną kartą, kai
atsitinka koks nors įvykis, jį įvertinate. Jei manote, kad įvykis teigiamas, patenkate į
palankią gyvenimo linijos atšaką, o polinkis į negatyvizmą verčia jus reikšti
nepasitenkinimą ir pasirinkti nepalankią atšaką.
Kai tik jus kas nors suerzina, tuoj atsitinka dar vienas nemalonumas. Todėl ir
sakoma: „Nelaimė niekada viena nevaikšto.“ Bet nemalonumų virtinė seka ne
paskui pačią nelaimę, o paskui jūsų požiūrį į ją. Dėsningumą ten, kur linija
išsišakoja, lemia jūsų pasirinkimas. Analizuodami savo polinkį į negatyvizmą, galbūt
suprasite, kur jus per gyvenimą nuveda štai tokia neigiamų atšakų virtinė.
Ketinimo koordinavimo principas skamba taip: Jeigu nuspręsite tariamai
neigiamą scenarijaus pakeitimą laikyti teigiamu, viskas kaip tik taip ir bus.
Vadovaudamiesi šiuo principu, pasieksite tiek pat teigiamų rezultatų, kiek
negatyviai mąstantieji pasiekia neigiamų.

Materialusis realizavimas
Informacinė variantų erdvės struktūra tam tikromis sąlygomis gali materializuotis.
Kiekviena mintis, kaip ir erdvės sektorius, yra konkrečių parametrų.
Spinduliuodamos mintys apšviečia atitinkamą sektorių, įgyvendina jo variantą. Taigi
mintys daro tiesioginį poveikį įvykių eigai.
Variantų erdvė yra šablonas, ji nustato materijos judėjimo pavidalą ir
trajektoriją. Materialusis realizavimas juda erdvėje ir laike, bet variantai vienoje
vietoje egzistuoja amžinai. Kiekviena gyva būtybė, spinduliuodama savo mintis,
kuria savo pasaulio sluoksnį. Mūsų pasaulyje gyvena daugybė gyvų organizmų ir
kiekvienas jų padeda kurti tikrovę.

Pasaulio sluoksnis
Kiekviena gyva būtybė minčių energija materializuoja tam tikrą variantų erdvės
sektorių ir kuria savo pasaulio sluoksnį. Visi šie sluoksniai užkloja vienas kitą. Tad
kiekviena būtybė prisideda prie tikrovės kūrimo.
Žmogus savo pasaulėjauta sukuria individualų pasaulio sluoksnį – atskirą tikrovę.
Ji įgauna vienokį ar kitokį atspalvį – nelygu, koks žmogaus požiūris. Vaizdžiai
kalbant, sukuriamos tam tikros oro sąlygos: ryto gaiva spindint saulei arba rūškana
ir lietus, o kartais šėlsta uraganas ar apskritai vyksta gamtos katastrofa.
Individuali tikrovė formuojama dviem būdais: fiziniu ir metafiziniu. Kitaip tariant,
savo pasaulį žmogus kuria veiksmais ir mintimis. Vaizdai mintyse čia vaidina
svarbiausią vaidmenį, nes jie pridaro daug materialių problemų, kurias žmogui
tenka spręsti didumą laiko. Transerfingas susijęs tik su metafiziniu aspektu.

Pasirinkimas
Transerfingas siūlo iš esmės kitokį požiūrį į tikslo įgyvendinimą. Žmogus pasirenka,
lyg užsisakytų patiekalą restorane, nesukdamas galvos dėl priemonių tikslui
įgyvendinti. Ir tikslas dažniausiai priartėja pats – tai nepriklauso nuo tiesioginių
užsakovo veiksmų. Jūsų norai neišsipildys. Jūsų svajonės nebus įgyvendintos. Bet
jūsų pasirinkimas – nepažeidžiamas įstatymas, ir jis neišvengiamai bus įgyvendintas.
Pasirinkimo esmės neįmanoma paaiškinti dviem žodžiais. Visas transerfingas
padeda suprasti, kas yra pasirinkimas ir kaip rinktis.

Perteklinis potencialas
Perteklinis potencialas – tai įtampa, vietinis trikdis tolygiame energiniame lauke.
Tokį nevienalytiškumą sukuria minčių energija, kai kokiam nors objektui suteikiama
per daug reikšmės. Tarkim, noras – tai perteklinis potencialas, nes jis siekia
pritraukti trokštamą daiktą ten, kur jo nėra. Kankinantis noras turėti tai, ko
neturite, sukuria energinį slėgio slenkstį, o šis sukelia pusiausvyros jėgų vėją. O štai
kiti perteklinio potencialo pavyzdžiai: nepasitenkinimas, smerkimas, žavėjimasis,
garbinimas, idealizavimas, pervertinimas, panieka, garbės troškimas; pranašumo,
kaltės, nevisavertiškumo jausmai.

Poliarizacija
Perteklinis potencialas atsiranda, kai kurioms nors savybėms teikiama pernelyg
daug reikšmės. O priklausomybės santykiai tarp žmonių užsimezga tada, kai jie
save lygina su kitais, su jais priešina ir kelia sąlygas: „Jeigu tu taip, tai aš šitaip.“
Pats perteklinis potencialas ne toks jau baisus, kol iškreiptas vertinimas egzistuoja
nepriklausomai ir savarankiškai. Bet kai tik dirbtinai išpūstas objekto vertinimas
pradedamas lyginti su kitu, poliarizacija sukelia pusiausvyros jėgų vėją.
Pusiausvyros jėgos siekia pašalinti poliarizaciją. Jos dažniausiai veikia prieš tą,
kuris šią poliarizaciją sukėlė.

Priklausomybės santykiai
Priklausomybės santykius apibūdina toks sąlygų kėlimas: jeigu tu taip, tai aš šitaip;
jei tu mane myli, vadinasi, viską mesi ir eisi su manim į pasaulio kraštą; jei tu manęs
nevesi (netekėsi už manęs), vadinasi, manęs nemyli; jei mane girsi, aš su tavim
draugausiu; jei tu man neatiduosi savo kastuvėlio, išvarysiu tave iš smėlio dėžės.
Kai meilė virsta priklausomybės santykiais, neišvengiamai įvyksta poliarizacija ir
pusiausvyra pažeidžiama. Besąlygiška meilė – tai meilė be teisės turėti, žavėjimasis
be garbinimo. Kitaip tariant, toks jausmas nesukuria priklausomybės santykių tarp
to, kuris myli, ir meilės objekto.
Pusiausvyra pažeidžiama ir tada, kai viena lyginama su kitu arba priešinama:
„Mes tokie, o jie – kitokie!“ Pavyzdžiui, tautinis pasididžiavimas: su kokiomis
tautomis lyginama? Nevisavertiškumo jausmas: palyginti su kuo? Arba didžiavimasis
savimi: palyginti su kuo?
Kur lyginama, ten neišvengiamai į darbą stoja pusiausvyros jėgos. Jos siekia arba
išskirti prieštaravimo objektus, arba juos sujungti – abipusei santarvei ar
susidūrimui. Jei poliarizaciją sukėlėte jūs, jėgos veiks pirmiausia prieš jus.

Prižiūrėtojo mįslė
Kiekvienas žmogus gali įgyti laisvę rinktis visa, ko panorės. Kaip gauti šią laisvę?
Žmogus nežino, kad gali ne siekti norimo dalyko, o tiesiog jį gauti. Skamba
neįtikimai, bet tai tiesa. Šios mįslės įminimą sužinosite tik perskaitę knygą
„Realybės transerfingas“ iki pabaigos. Iškart nepulkite prie paskutinio jos skyriaus,
nes tuomet atsakymo nesuprasite.

Pusiausvyros jėgos
Visur, kur yra perteklinis potencialas, atsiranda pusiausvyros jėgos, siekiančios jį
pašalinti. Potencialą sukuria žmogaus minčių energija, kai jis kuriam nors objektui
teikia pernelyg daug reikšmės.
Palyginkime dvi situacijas: štai stovite savo kambaryje, o štai – ant prarajos
krašto. Pirmuoju atveju jūs nė kiek nesijaudinate. Antruoju – situacija jums labai
svarbi: vienas neatsargus judesys ir įvyks neatitaisoma nelaimė. Energiniu požiūriu
tai, kad tiesiog stovite, yra vienodai svarbu ir pirmuoju, ir antruoju atveju. Tačiau
stovėdami prie bedugnės savo baime jūs didinate įtampą, sukuriate nevienalytį
energinį lauką. Dėl to ir atsiranda pusiausvyros jėgos, siekiančios pašalinti tą
nevienalytiškumą. Galite netgi realiai pajusti jų veikimą: nepaaiškinama jėga
traukia jus žemyn, kita vertus, stumia tolyn nuo prarajos krašto. Kad pašalintų
perteklinį jūsų baimės potencialą, pusiausvyros jėgos turi arba atitraukti jus nuo
bedugnės, arba nustumti žemyn. Štai tą jų veikimą ir juntate.
Pusiausvyros jėgų veiksmai, nukreipti pertekliniam potencialui pašalinti, sukelia
daugybę rūpesčių. Žmogus dažnai gauna visai priešingą ketinimui rezultatą – štai
kokie klastingi tie veiksmai. Ir visiškai nesuprantama, kas gi atsitinka. Dėl to apima
jausmas, kad veikia nepaaiškinama pikta jėga, kiaulystės dėsnis.

Reikšmingumas
Reikšmingumas atsiranda, kai kam nors teikiama pernelyg didelė reikšmė. Tai
gryniausias perteklinis potencialas. Jį šalinant pusiausvyros jėgos sukelia rūpesčių
tam, kuris šį potencialą turi. Yra dviejų tipų reikšmingumas: vidinis ir išorinis.
Vidinis, arba savo, reikšmingumas reiškiasi kaip savo pranašumų ar trūkumų
pervertinimas. Vidinio reikšmingumo formulė skamba taip: „Aš svarbus asmuo“
arba „aš dirbu svarbų darbą“. Kai reikšmingumo rodyklė įstringa aukščiausiame
taške, darbo imasi pusiausvyros jėgos – ir „svarbus asmuo“ gauna sprigtą per nosį.
„Svarbų darbą dirbančio“ veikėjo irgi laukia nusivylimas: arba darbas pasirodys
niekam nereikalingas, arba jis bus atliktas labai blogai. Būna ir priešingai – žmogus
menkina savo teigiamus bruožus, susiniekina. Abiem atvejais perteklinio potencialo
dydis vienodas, skiriasi tik ženklai.
Išorinį reikšmingumą irgi dirbtinai sukuria žmogus, teikdamas pernelyg daug
reikšmės išorinio pasaulio objektui ar įvykiui. Išorinio reikšmingumo formulės:
„Man be galo svarbu tai ir tai.“ „Man labai svarbu padaryti tą ir aną.“ Tuomet
atsiranda perteklinis potencialas, ir visas darbas nueina šuniui ant uodegos.
Įsivaizduokite turintys pereiti ant žemės gulinčiu rąstu. Nieko nėra lengviau. O
dabar turite pereiti tuo pačiu rąstu, permestu tarp dviejų dangoraižių. Tai jums
labai svarbu, ir jūs savęs neįtikinsite, kad taip nėra.

Reikšmingumo koordinavimas
Niekam neteikite per daug reikšmės. Jūsų reikšmingumas reikalingas ne jums, o
švytuoklėms. Švytuoklės valdo žmones kaip lėles reikšmingumo siūlais. Žmogus bijo
paleisti reikšmingumo siūlus, nes yra priklausomas, o priklausomybė sukelia
atramos ir tikrumo iliuziją.
Tikrumas yra tas pats perteklinis netikrumo potencialas, tik priešingo ženklo.
Sąmoningumas ir ketinimas leidžia ignoruoti švytuoklių žaidimą ir pasiekti savo
tikslą be kovos. O kai laisvė gaunama be kovos, tikrumas nereikalingas. Jei jums
nusispjaut į reikšmingumą, neturite ką ginti ir ko užkariauti – tiesiog ramiai einate
ir pasirenkate tai, kas jūsų.
Jei norite išsivaduoti iš švytuoklės, turite atsisakyti vidinio ir išorinio
reikšmingumo. Bėdos ir kliūtys kelyje į tikslą taip pat yra perteklinio reikšmingumo
potencialo padarinys. Kliūtys laikosi ant reikšmingumo pamato. Sąmoningai
atsisakius reikšmingumo, kliūtys pačios subyrės.

Sėkmės banga
Sėkmės banga susidaro kaip jums palankių gyvenimo linijų sankaupa. Variantų
erdvėje yra visko, taip pat štai tokių aukso gyslų. Jei patekote į kraštutinę tokio
nevienareikšmiškumo liniją ir jus lydi sėkmė, galite iš inercijos sklęsti į kitas
palankias linijas, kur vėl susiklosto laimingos aplinkybės. Bet jei po pirmosios
sėkmės vėl prasideda nesėkmių ruožas, vadinasi, destruktyvi švytuoklė jus užkabino
ir atitolino nuo sėkmės bangos.

Sielos ir proto vienovė

Protas turi valią, bet negali valdyti išorinio ketinimo. Siela gali pajusti tapatumą su
išoriniu ketinimu, bet neturi valios. Ji skraido variantų erdvėje kaip nevaldomas
popierinis aitvaras. Jei norime pajungti valiai išorinį ketinimą, reikia pasiekti sielos
ir proto vienovę. Tai būsena, kuriai esant sielos jausmai ir proto mintys susilieja.
Pavyzdžiui, kai žmogų apima džiaugsmingas įkvėpimas, jo siela dainuoja, o protas
patenkintas trina rankas. Tokios būsenos žmogus gali kurti. Bet būna, kad sielą ir
protą suvienija nerimas, baimė ir antipatija. Tada išsipildo blogiausi nuogąstavimai.
O jei širdis priešinasi tam, ką tvirtina sveikas protas, vadinasi, siela ir protas
nesutaria.

Skaidrė
Mūsų nuomonė apie save ir aplinkinį pasaulį dažnai būna labai klaidinga. Ją iškraipo
mūsų skaidrės. Pavyzdžiui, jums kelia nerimą kai kurie jūsų trūkumai, ir dėl to
jaučiatės nevisavertis, jums atrodo, kad kitiems jie irgi nepatinka. Bendraudami su
žmonėmis, jūs įdedate į savo „projektorių“ nevisavertiškumo komplekso skaidrę ir
matote iškreiptą paveikslą.
Skaidrė – tik vaizdas jūsų galvoje ir (galbūt kol kas) tikrovės jis neatitinka. Vis
dėlto neigiama skaidrė paprastai lemia sielos ir proto vienovę ir todėl įsikūnija
tikrovėje. Blogiausi mūsų būgštavimai išsipildo. Neigiamas skaidres galima paversti
teigiamomis ir priversti dirbti savo labui. Jeigu jūs sąmoningai sukuriate teigiamą
skaidrę, ji gali stebėtinai keisti jūsų pasaulio sluoksnį. Tikslinė skaidrė – tai
įsivaizduojamas vaizdas tokios tikrovės, kurioje tikslas jau pasiektas. Nuolatinis
skaidrės vizualizavimas leidžia materializuoti atitinkamą variantų erdvės sektorių.

Švytuoklė
Minčių energija materiali ir be pėdsakų neišnyksta. Kai žmonių grupės ima galvoti
viena kryptimi, jų minčių bangos užlieja viena kitą ir energijos vandenyne
sukuriamos nematomos, bet tikros energinės informacinės struktūros – švytuoklės.
Šios struktūros savarankiškai vystosi ir priverčia žmones laikytis savo įstatymų. Į
destruktyvios švytuoklės lauką patekęs žmogus praranda laisvę – jis tampa didelio
mechanizmo sraigteliu.
Kuo daugiau žmonių – šalininkų – maitina švytuoklę savo energija, tuo labiau ji
įsisiūbuoja. Kiekvienos švytuoklės svyravimai yra jai būdingo dažnio. Pavyzdžiui,
sūpuokles galima įsupti tik tam tikro dažnio pastangomis. Šis dažnis vadinamas
rezonansiniu. Jei švytuoklės šalininkų mažėja, jos svyravimai slopsta. Kai šalininkų
visai nebelieka, švytuoklė sustoja ir kaip darinys žūsta.
Siekiančioms išsiurbti iš žmogaus energiją švytuoklėms padeda jo jausmai ir
reakcijos: piktinimasis, nepasitenkinimas, neapykanta, susierzinimas, nerimas,
jaudinimasis, apatija, sutrikimas, neviltis, baimė, gailestis, palankumas, žavėjimasis,
graudulys, idealizavimas, garbinimas, džiūgavimas, nusivylimas, didžiavimasis,
pasipūtimas, niekinimas, bjaurėjimasis, nuoskauda, pareigos ir kaltės jausmas ir t. t.
Į destruktyvios švytuoklės lauką patekusiam žmogui ji kelia didžiausią pavojų –
atitraukia auką nuo tų gyvenimo linijų, kur žmogus rastų laimę. Reikia atsikratyti
primestų tikslų, kurių siekdamas žmogus vis labiau tolsta nuo savo kelio.
Švytuoklė iš esmės yra egregoras, bet tuo anaiptol ne viskas pasakyta. Egregoro
sąvoka neatspindi visų žmogaus sąveikos su energiniais informaciniais dariniais
niuansų.

Tikslai ir durys
Kiekvienas žmogus turi savo unikalų kelią, kuriuo eidamas ras tikrąją laimę šiame
gyvenime. Švytuoklės stengiasi primesti žmogui svetimus tikslus, viliojančius savo
svarba ir neprieinamumu. Vaikydamiesi netikrų tikslų, jūs arba nieko nepasieksite,
arba pasiekę suprasite, kad jums šito nereikia.
Jūsų pačių tikslas pavers jūsų gyvenimą švente. Šio tikslo įgyvendinimas pritrauks
sėkmę ir leis išsipildyti kitiems jūsų norams, tai pranoks visus lūkesčius. Jūsų durys
yra tas kelias, kuris nuves į jūsų tikslą.
Jeigu einate į savo tikslą pro savas duris, niekas neįstengs jums sutrukdyti, nes
jūsų sielos raktas idealiai tinka jūsų kelio spynai. Niekas neatims to, kas jūsų, tad
pasiekti tikslą nebus sunku. Tik svarbu rasti savo tikslą ir savo duris. Transerfingas
jus išmokys, kaip tai daryti.

Transerfingas
Ne aš sugalvojau žodį transerfingas, jis netikėtai atėjo man į galvą kaip visi kiti
terminai ir apskritai visas knygos turinys. Ir pats kurį laiką nesupratau jo reikšmės.
Net neaišku, su kuo jis asocijuojasi. Šio žodžio reikšmę galima aiškinti kaip „slydimą
variantų erdve“, „potencialiai galimo varianto transformavimą į tikrovę“ ar „ėjimą
per gyvenimo linijas“. Viena galiu pasakyti – jei jūs užsiimate transerfingu, vadinasi,
gebate išsilaikyti ant sėkmės bangos.

Variantų erdvė
Variantų erdvė yra informacinė struktūra. Tai begalinis informacijos laukas. Jame
yra visų galinčių nutikti įvykių variantai. Galima sakyti, kad variantų erdvėje yra
visa, kas buvo, yra ir bus. Variantų erdvė yra šablonas, materijos judėjimo erdvėje
ir laike koordinačių tinklas. Tiek praeitis, tiek ateitis ten saugomos nuolat, tarsi
kino juostoje, o laiko slinktį leidžia suvokti tik kadro, kuriame rodoma dabartis,
kaita.
Pasaulis egzistuoja vienu metu dviem pavidalais: tai fizinė tikrovė, kurią galima
paliesti, ir metafizinė variantų erdvė, esanti už suvokimo ribų, bet tokia pat
objektyvi. Vis dėlto patekti į šį informacijos lauką įmanoma. Kaip tik ten – intuityvių
žinių ir aiškiaregystės šaltinis. Protas negali sukurti nieko iš esmės naujo. Jis tegali
surinkti naują namo variantą iš senų kubelių. Smegenys saugo ne pačią informaciją,
o tam tikrus informacijos adresus variantų erdvėje. Visus mokslo atradimus ir meno
šedevrus protas gauna iš variantų erdvės per sielą.
Sapnai nėra iliuzijos įprastine šio žodžio reikšme. Protas neįsivaizduoja savo
sapnų – juos iš tikrųjų sapnuoja. Tai, ką matome tikrovėje, yra įgyvendinti variantai.
Sapne mes galime matyti tai, kas nebuvo realizuota, tai yra virtualius pjesės
scenarijus ir dekoracijas. Sapnai mums rodo tai, kas galėjo nutikti praeityje ar gali
įvykti ateityje. Sapnavimas – sielos kelionė variantų erdvėje.

Variantų erdvės sektorius

Kiekviename erdvės taške yra savas vieno ar kito įvykio variantas. Kad būtų
aiškiau, tarkim, jog variantą sudaro scenarijus ir dekoracijos. Dekoracijos – tai
reiškimosi išorė arba pavidalas, o scenarijus – kelias, kuriuo juda materija.
Patogumo dėlei variantų erdvę galima suskirstyti į sektorius. Kiekvienas sektorius
turi savo scenarijų ir dekoracijas. Kuo didesnis atstumas tarp sektorių, tuo labiau
skiriasi scenarijai ir dekoracijos. Žmogaus likimas taip pat turi daugybę variantų.
Teoriškai žmogaus likimo posūkiams nėra jokių ribų, nes variantų erdvė begalinė.

Variantų tėkmė
Informacija variantų erdvėje saugoma matricos pavidalu. Informacijos struktūra –
tai tarpusavyje susijusios grandinėlės. Variantų tėkmę sukelia priežasties ir
pasekmės ryšiai.
Nerimstantis protas nuolat jaučia švytuoklių postūmius ir, mėgindamas valdyti
padėtį, puola spręsti visų problemų. Valingi proto sprendimai – dažniausiai viso labo
beprasmiškas pliaukšėjimas delnais per vandenį. Daugelis bėdų, ypač smulkių,
išsisprendžia pačios, jeigu netrikdoma variantų tėkmė.
Aktyviai priešintis tėkmei nereikia dėl to, kad plaukiant prieš ją beprasmiškai ar
net žalingai sueikvojama labai daug energijos. Tėkmė renkasi mažiausio
pasipriešinimo kelią, todėl joje galima rasti veiksmingiausius ir racionaliausius
problemų sprendimus. O priešinimasis tėkmei pridaro daugybę naujų bėdų.
Didžiulis intelektas nieko nevertas, jeigu variantų erdvėje jau yra sprendimas. Jei
nelįsime į painybes ir netrukdysime variantų tėkmei, sprendimas ateis pats savaime,
beje, geriausias. Optimalumas glūdi informacijos lauko struktūroje. Variantų
erdvėje yra visko, bet tikėtina, kad bus įgyvendinti mažiausiai energijos
reikalaujantys variantai. Gamta energijos veltui neeikvoja.

Ženklai
Kelio ženklai rodo būsimą variantų tėkmės posūkį. Jeigu artinasi kai kas, galintis
padaryti esminį poveikį įvykių eigai, apie tai įspėja ženklas. Kai variantų tėkmė
pasisuka, jūs pereinate į kitą gyvenimo liniją. Kiekviena linija bemaž vienalytė savo
savybėmis. Variantų srautas gali kirsti įvairias linijas. Gyvenimo linijos skiriasi viena
nuo kitos savo parametrais. Pokyčiai gali būti nedideli, bet skirtumas vis dėlto
juntamas. Štai tą kokybinį skirtumą jūs sąmoningai ar nesąmoningai pastebite:
kažkas lyg ir ne taip.
Kelio ženklai atsiranda tik tada, kai pereinama į kitas gyvenimo linijas. Pavienių
reiškinių galite nepastebėti. Pavyzdžiui, varna sukranksėjo, o jūs neatkreipėte
dėmesio. Nepajutote kokybinio skirtumo, tad tebesate ankstesnėje linijoje. Bet
jeigu reiškinys jums sukėlė nerimą, vadinasi, tai ženklas. Ženklas nuo kasdienio
reiškinio skiriasi tuo, kad visada signalizuoja – pereinama į visiškai kitokią gyvenimo
liniją.