Versta iš:

Audrey Carian, Calendar Girl Volume three,

Waterhouse Press, 2015

Redaktorė
Aušra Kaziukonienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par­
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, moks­
linių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-479-021-8 Copyright ©by Audrey Carian, 2015

©Aistė Kvedaraitė-Nichols, vertimas į lietuvių kalbą, 2017
©Baltų lankų leidyba, 2017

4
 LIEPA

Rosai McAnulty
Liepos mėnesį skiriu Tau, mano princese iš Puerto Riko. Ačiū
Tau už pagalbą perteikiant autentišką puertorikiečių kalbėseną bei
manieras. Dėkoju Tau už tai, kad esi nuostabi mano komandos
narė, paramos šaltinis ir svarbiausia - draugė. Besos, angele.

RUGPJŪTIS

Ketty McLean Beale

Rugpjūtis skirtas Tau. Radusi mane nepažįstamųjų jūroje, pa­
dovanojai savo draugystę, šypseną ir iš klumpių verčiantį humoro
jausmą. Niekada nepamiršiu, kaip pirmąjį mano susitikimą su kole­
gomis rašytojais pavertei įsimintina patirtimi. „Niekada, niekada...“
Tavęs nepamiršiu.

RUGSĖJIS

Lisai Colgrove Roth

Rugsėjį skiriu Tau, mano drauge iš Australijos. Pavyksta įsi­
jausti į pasakojimą ar ne, tavo atsiliepimai visuomet nuoširdūs.
Tu kaskart suteiki man dar vieną galimybę. Esu tikra, kad kons­
truktyvi kritika verčia mane dirbti kruopščiau ir labiau stengtis. Tu
padedi man tobulėti. Dėkoju Tau, angele.
 TURINYS

Liepa 9
Rugpjūtis 125
Rugsėjis 243
LIEPA
 PIRMAS SKYRIUS

Šviesiaplaukė. Mėlynakė. Aukšta. Tikra deivė. Jėzau Kristau. Stovė­

jau kaip įbesta ir nužiūrinėjau manekenę primenančią moterį nuo
galvos iki kojų, kol Visata iš manęs šaipėsi. Ji galėjo būti nesuvo­
kiamai tobula Reičelės sesuo, o aš jau maniau, kad Reičelės išvaiz­
da pritrenkianti. Ne. Labai klydau.
Moteris stovėjo šalia juodo, žvilgančio „Porche“ ir nekantriai
muistėsi. Jos pirštai mušė vienodą ritmą į lentelę su mano vardu.
Nelabai grakščiai permetusi svorį nuo vieno dangų remiančio
aukštakulnio ant kito, ji aiškiai buvo suirzusi. Tačiau galbūt dėl to
kaltas Majamio karštis. Gerasis Dieve, kaip čia karšta. Nepaisant
to, ši moteris atrodė tobulai susitvarkiusi, tarsi ką tik būtų nu­
žengusi iš roko muzikos vaizdo klipo aikštelės. Jos džinsai buvo
tokie siauri, kad nesunkiai pastebėjau dailų užpakaliuko išlinkimą.
Dėl palaidinės be rankovių su užrašu „Apkabink mane ir numirk“
ant įspūdingos krūtinės man tįso seilė. Aplink laibą kaklą ji buvo
apsivyniojusi bent dešimtį įvairaus ilgio, didumo ir spalvų karo­
liukų vėrinių. Nepriekaištingi plaukai buvo suimti į sudėtingą su­
suktų ir palaidų sruogų sistemą, kaip elegantiškos rokerės.
Leidau sau kelias minutes atidžiai ją patyrinėti, kol galiausiai
plieninis mėlynas jos žvilgsnis įsmigo į mane. Atsipūtusi ji sviedė
kartoninę lentelę už automobilio stiklo ir tingiai prisiartinusi nu­
žvelgė mane nuo juodų plaukų iki vasarinės suknutės ir paprastų
lygiapadžių batelių, kuriais buvau apavusi savo dideles pėdas.
 - Taip nieko nebus, - suirzusi, purtydama galvą metė ji. -
Eime, laikas - pinigai, - tarstelėjo per petį. Bagažinei atsidarius,
įmečiau vidun lagaminą.
- Beje, mano vardas Mija, - ištiesiau ranką, o ji užsimetė
žiauriai kietus saulės akinius ir atsigręžusi pažvelgė į mane pro jų
viršų.
- Žinau, kas esi. Pati tave išrinkau, - jos balse išgirdau nepa­
sitenkinimo gaidelę. Nepalaukusi, kol užsisegsiu saugos diržą, ji
įjungė variklį ir paspaudė greičio pedalą. Palinkusi įsikibau į lygia
oda dengtą prietaisų skydelį.
- Ar padariau ką nors, kad tave supykdžiau? - pasitaisiusi
saugos diržą, pažvelgiau į ją.
Mergina lėtai iškvėpė ir papurtė galvą.
- Ne, - tarstelėjo. - Atleisk. Antonis mane įsiutino. Rūpinausi
svarbiais reikalais, kai jis man liepė atvažiuoti tavęs pasiimti, mat
jam reikėjo mūsų vairuotojo, kad jis galėtų pasismaginti su pora
gerbėjų ant galinės visureigio sėdynės.
Susigūžiau. Šaunu. Regis, mano darbdavys šį mėnesį bus glitus
niekšas. Tik ne dar vienas.
- Nepasisekė.
Ji mikliai pasuko į greitkelį.
- Ar galime pradėti iš naujo? - dabar jos balse išgirdau nuo­
širdumą ir apgailestavimą. - Beje, mano vardas Hetera Renė. Esu
asmeninė Antonio padėjėja. Šiuo metu jis vienas iš karščiausių
hiphopo atlikėjų Valstijose.
- Nejaugi?
Oho. Neįsivaizdavau, kad jis toks populiarus. Įprastai nesi­
klausau hiphopo. Man labiau patinka alternatyvusis rokas.
Hetera linktelėjo.
- Taip, visi albumai tapo platininiai. Jis yra ryškiausia šian­
dieninė hiphopo žvaigždė ir, patikėk, jis tai žino, - šyptelėjo ji. -
Antonis nori nedelsiant su tavim susipažinti, bet negali išvysti
tavęs tokios, - jos akys nuslydo mano paprasta žalia suknele. Jos
spalva išryškino mano akis, plaukai prie jos derėjo fantastiškai. Be
to, ji buvo patogi keliauti.
- Kodėl ne? - staiga susigėdusi timptelėjau suknelės kraštą.
- Antonis tikisi išvysti pribloškiančią manekenę su iš koto ver­
čiančia figūra, - ji dar kartą nužvelgė mano aprangą. - Figūrą tu
turi, tačiau ta suknelė labiau primena pavyzdingą mergaitę iš filmų
su Sandra Bulok. Namuose tavęs laukia pilna spinta drabužių, juos
nupirkau aš. Išsirinksi ką nors. Jis tikisi, kad visuomet atrodysi
karšta.
Susiraukusi nukreipiau žvilgsnį už lango, mūsų „Porche“
sklendė palei vandenyną. Kiek tik akis užmatė, Atlanto pakrante
driekėsi art deco stiliaus pastatai.
- Vadinasi, vanduo mus supa iš abiejų pusių? - paklausiau, kai
pervažiavome vieną iš didžiausių tiltų.
- Biskajos įlanka ir Atlanto vandenynas supa sausumos juostą
iš abiejų pusių. Kaip matai, - ji mostelėjo į virtinę dangoraižių, -
dauguma jų yra viešbučiai, pavyzdžiui, „Kolonija“. Tačiau yra ir
žmonių, - ji kilstelėjo antakius, - kuriems gyventi čia įkandama.
Tokių kaip Antonis.
Apžiūrinėdama namus, pro kuriuos lėkė automobilis atvirais
langais, vėjui kedenant man plaukus, pastebėjau gausybę spalvų,
kurias nedažnai tenka matyti. Vegase viskas buvo ruda arba plytų
spalvos. Los Andžele dominavo vaiski balta ir keletas blausių ats­
palvių, tinkančių Kalifornijos atmosferai. Tačiau čia skaistūs oran­
žiniai, mėlyni ir rausvi atspalviai, sumišę su balta, tiesiog spindėjo.
- Matai tuos pastatus? - ji atsainiai mostelėjo į „Kolonijos“ bei
„Bulvaro“ viešbučius ir keletą verslo centrų. Linktelėjau ir pasi­
lenkusi priekin pasižiūrėjau atidžiau. - Vakare juos apšviečia neo­
ninės spalvos. Visai kaip Las Vegase.
Vegasas. Esu tikra, išpūčiau akis, kai krūtinė staiga apsunko.
Širdį netikėtai suspaudė ilgesys. Privalėjau paskambinti Madei su
13
Džinele. Velnias, sužinojusi, kas įvyko Vašingtone, Džine pasiustų.
Gal geriau iš viso jai apie tai neužsiminti? Tokia mintis man pa­
sirodė verta dėmesio.
- Kaip šaunu. Aš užaugau Vegase, taigi bus smagu vėl pamatyti
šviesas.
Atsilošusi sėdynėje, mėgavausi vėjeliu ir leidau Vašingtone ir
Bostone susikaupusiai įtampai, kai teko palikti Meisoną su Reičele,
atslūgti.
Paskubomis išsitraukiau ir įjungiau telefoną. Jis keletą kartų
suskambo. Peržvelgiau žinutes. Viena buvo nuo Reičelės su
prašymu parašyti atskridus. Tajus klausė, ar naujasis klientas džen­
telmenas, o gal jam vėl teks sėsti į lėktuvą. Ir žinutė nuo Džinelės.
Kad mane kur. Nieko gero.
Mano paširdžiuose staiga atsivėrė praraja sulig Didžiuoju
kanjonu, pilna baimės ir stingdančio nerimo.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Panelės Kekšytės Pasileidėlės
Buvai užpulta? Atsidūrei ligoninėje? Kodėl, po velnių, apie tai
turėjau sužinoti iš Tajaus brolio? Jei tu dar gyvat prisiekiu, pati tave
nudėsiu!

Įsiurbusi oro pro sukąstus dantis, surinkau atsakymą.

Kam: Panelei Kekšytei Pasileidėlei

Nuo: Mijos Sonders
Tik nedidelis nesusipratimas. Nieko rimto. Man viskas gerai, ne­
sijaudink. Paskambinsiu vėliau, kai įsikursiu pas Lotynų meilužį.
Kam: Mijai Sonders
Nuo: Panelės Kekšytės Pasileidėlės
Lotynų meilužį? Rimtai? Jisjuk pati ryškiausia hiphopo žvaigždė
ir dar siaubingai karštas!
m
 Kam: Panelei Kekšytei Pasileidėlei
Nuo: Mijos Sonders
Girdėjau, kad jis niekšelis.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Panelės Kekšytės Pasileidėlės
Tas vyras mano niekšeliu galėtų būti kada panorėjęs... Ir ge­
riausia, kad darbuotųsi liežuviu.

Kam: Panelei Kekšytei Pasileidėlei

Nuo: Mijos Sonders
Tu iškrypusi!

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Panelės Kekšytės Pasileidėlės
Norėčiau būti ryžiais ir pupelėmis prie pagrindinio jo patiekalo.
Arba desertu pavalgius. Liepsnojantis apkepas su vaisiais, kurį jis
užpūstų, o tada švariai išlaižytų lėkštę.

Kam: Panelei Kekšytei Pasileidėlei

Nuo: Mijos Sonders
Liaukis! Pasileidus beprotė. Jėzau. Šalia tavęs aš tikra šventoji.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Panelės Kekšytės Pasileidėlės
Bent jau žinau, kadjei keliausiu į pragarų, tu mane ten pavežėsi!

Nusijuokiau balsu.
- Darbas? - paklausė Hetera, linktelėdama į telefoną. Nutil­
džiau garsą ir įsikišau mobilųjį į rankinę.
- Atleisk. Geriausia draugė. Klausė, kaip sekasi, - atsidusau
ir persimečiau plaukus per petį. Karštis darėsi nebepakeliamas.
Palinkusi į priekį, nutaikiau į save ledinę kondicionieriaus srovę.
Taip geriau. Hetera akivaizdžiai nesijaudino dėl eikvojamo kondi­
cionieriaus, mat automobilio langai irgi buvo praviri.
- Judvi artimos? - paklausė ji papūtusi lūpas ir įsuko į po­
žeminį garažą.
Suraukiau antakius. Kurio atsakymo žodžio ji nesuprato?
- Taip. Artimesnių nebūna. Pažįstame viena kitą jau visą am­
žinybę.
Ji atsiduso ir staigiai sustabdė automobilį.
- Tau pasisekė. Aš neturiu draugų.
Jos žodžiai nukrėtė mane tarsi elektra.
- Kaip? Visi turi draugų.
Hetera papurtė galvą.
- Aš ne. Per daug dirbu, kad rasčiau laiko asmeniniams san­
tykiams. Antonis privalo išlikti žvaigžde. Net jei esu tik asmeninė
jo padėjėja, privalau daryti neišdildomą įspūdį. Be to, esu baigusi
verslo vadybos studijas. Galbūt ateis diena, kai priiminėsiu spren­
dimus už atlikėjus. Tačiau jei noriu, kad mano svajonės išsipildytų,
privalau sunkiai dirbti.
- Tikriausiai, - gūžtelėjau ir sparčiu žingsniu nusekiau ją prie
lifto pro visą eilę nejuokingai įspūdingų prabangių automobilių.
- Po velnių, - panosėje nusikeikiau, nužvelgusi „Mercedes“,
„Range Rover“, „Escalade“, „BMW“, „Bentley“, „Ferrari“ ir dar
keletą europietiškų automobilių. Kaip įbesta sustojau, tarsi pėdos
būtų prilipusios prie betono, kai išvydau šešis seksualiausius pa­
saulyje motociklus.
„BMW HP2 Sport“ - baltą su mėlynais ratlankiais ir 1170 va­
rikliu. Tikriausiai tą akimirką į kelnes prileidau. Šalia stovėjo „MV
Augusta F4 1000“ - vienintelis motociklas pasaulyje su radia­
liniu varikliu. Apsisukusi ir paleidusi lagamino rankeną, pirštais
perbraukiau seksualią trečiojo motociklo sėdynę. Juodo „Icon
Sheene“ su žvilgančio chromo akcentais. Glamonėjau jį lyg meilužį,
pirštu glostydama apvalius išlinkimus ir išraiškingą dizainą. Šis
16
motociklas kainuoja daugiau nei šimtą penkiasdešimt tūkstančių
dolerių! Kad mane kur. Ne, rimtai, ant šito motociklo norėčiau pa­
sidulkinti.
Oro, man trūksta oro! Aikčiodama ir vis dar negalėdama ati­
traukti akių nuo to gražuolio pritūpiau. Mažyli, eikš pas mamytę.
Ilgai ir laimingai gyvenčiau šiame garaže, spoksodama j savo sva­
jonių motociklus.
- Ei, alio? Žemė kviečia Miją! Ką, po velnių, ten veiki?
Išgirdau jos balsą, bet nieko neatsakiau. Jis skambėjo, tarsi
įkyraus uodo zyzimas, kuris, kad ir kiek vaikytum, vis sukiojasi
aplink.
Iš lėto pakilau, įtraukiau gurkšnį oro ir dar kartą nužvelgiau
motociklus. Eilės gale stovėjo oranžinis su juodu ištobulintas
„KTM Super Duke“. Nors turbūt pigiausias iš šitos kolekcijos,
mano sąraše tai vienas nuostabiausių motociklų, kuriuos galbūt
kada nors pavyks įpirkti.
- Kieno šitie motociklai? - paklausiau visa oktava žemesniu
balsu, apakinta sekso ant dviejų ratų.
- Antonio. Jam priklauso šitas pastatas. Jame įrengta įrašų
studija, naktinis klubas, sporto salė ir, žinoma, jo apartamentai
viršutiniame aukšte. Visi jo komandos nariai irgi turi butus. Tu
apsistosi nuosavoje studijoje, kur įprastai apgyvendiname besi­
svečiuojančias žvaigždes arba albumą padedančius įrašinėti spe­
cialistus.
- Jam patinka važinėtis motociklais?
- Esi entuziastė, tiesa? - nusišypsojo ji.
- Panašiai, - išspaudžiau, vis dar neatplėšdama akių nuo
žmogaus rankų sukurto grožio.
- Galbūt jis pakvies tave pasivažinėti jam už nugaros.
- Jam už nugaros? - pagaliau suklusau.
Ji linktelėjo taip žavingai šypsodamasi, kad galėtų bet ką par­
duoti pasauliniu mastu.
17
 - Velniop. Brangute, aš nesivažinėju kažkam už nugaros. Aš
vairuoju pati.
****

Prieš supažindindama su Antoniu, Hetera davė man penkiolika

minučių susitvarkyti. Įšokau į dušą nusiprausti visą dieną truku­
sios kelionės dulkių, o išėjusi radau jos paruoštą ansamblį. Deja,
drabužiais jį pavadinti buvo sunku. Ant lovos gulėjo audinio atrai­
ža, siauručiai šortai ir per visą blauzdą iki kelių suvarstomi aukšta­
kulniai. Apsimovusi šortus, žvilgtelėjau į veidrodį. Akylas žvilgsnis
nesunkiai pastebės iš po jų kyšančią užpakalio juostą. Po galais.
Atsigręžiau priekiu. Šortai buvo tokie trumpi, kad atvipo kišenė.
Palaidinė buvo nebloga. Jos audinys laisvai krito žemyn, ties pe­
čiais buvo surištas dviem juostelėmis. Užmerkiau akis ir suskaičia­
vusi iki dešimties išrėžiau sau drąsinančią kalbą.

Mijūy tu gali.
Vos prieš mėnesį maklinėjai su Tajumi ir fotografų komanda
vilkėdama maudymosi kostiumėlį. Šitie drabužiai pridengia kiek
daugiau. Be toy esi čia ne tam, kad demonstruotum aukštus mora­
linius principus, o tamf kad atrodytum patraukli roko vaizdo klipe.
Ey tiksliau - hiphopo.

Dūsaudama susirišau plaukus į uodegą. Kambaryje buvo karšta

kaip pragare. O gal tik mano kūno temperatūra užkilo iki šimto
laipsnių.
Lėtai įkvėpdama pro nosį ir iškvėpdama pro burną, atsistojau ir
išėjau į svetainę. Hetera kalbėjo telefonu. Jos akys pakilo nuo mano
kojų pirštų galiukų iki plaukų. Pažvelgusi į mano šukuoseną, ji su­
siraukė, neatitraukdama telefono nuo ausies timptelėjo juostelę ir
paleido vešlius mano plaukus kristi ant pečių.
18
 - Taip geriau, - kedendama sruogas sušnabždėjo ji. Tada sprag­
telėjo pirštais ir pasuko prie durų.
- Po velnių, tu rimtai man spragtelėjai?
Automobilyje pakeliui iš oro uosto užsimezgusi trapi mudviejų
draugystė subyrėjo į šipulius. Laimė, Heterai užteko mandagumo
apsimesti, kad graužiasi.
- Atleisk, - sužiopčiojo. - Taip, Antoni, ji su manim, - jos
tonas buvo toks rūškanas ir irzlus, kad, atrodė, galėjai pajusti jį fi­
ziškai. - Pasimatysime šokių studijoje. Taip, po penkių minučių.
- Mija, atleisk. Kartais jis varo mane iš proto. Bet jį spaudžia
terminai. Nenorėjau elgtis šiurkščiai. Pasirodo, palaikančios šo­
kėjos buvo siaubingos, nebūtų pajudėjusios, net jei bičių spiečius
būtų įsimetęs į kelnes.
Prisiversdama nenuoširdžiai sukikenau. Baimė nudiegė šon­
kaulius ir sunkiai nusėdo pilve. Jis tikrai bus nepatenkintas, kai
supras, kad baltaodė jo palydovė nemoka šokti. Raminau save tik
mintimi, kad kelio atgal jam nėra. Antonis privalo man sumokėti,
nepaisant choreografinių įgūdžių trūkumo. Apie šokius mano pro­
filyje nebuvo užsiminta, o ir aš pati niekuomet nesigyriau šokėjos
talentu.
Lifto durys prasivėrė į veidrodžiais nukabinėtą koridorių,
[prastos šviesos salėje buvo išjungtos, vietoj jų mirgėjo neoninės,
keletą pagal nežmoniškai trankų ritmą besiraitančių pavidalų ap­
švietė prožektoriai. Vyras, vilkintis bėgiojimo šortais ir marškinė­
liais, plojo ritmą ir šūkavo skaičius šokėjams. Svarsčiau, kad jie ti­
kriausiai reiškia kojų ir rankų judesius.
Hetera pastatė mane atokiau. Tada gavau progą pirmą kartą
apžiūrėti Antonį Santjagą. Vos išvydus tvirtą, raumeningą jo kūną,
man perdžiūvo burna. Jam pamažu žengiant pirmyn, salė ėmė pul­
suoti lyg plakanti širdis. Muzikos ritmas akcentavo kiekvieną jo
pečių judesį, kiekvieną klubų posūkį. Nuo raktikaulių iki velniškai
tobulai išmankštinto pilvo preso ir rankų jo kūnas žvilgėjo nuo
19
prakaito. Jis buvo puikios fizinės formos, jo kūnas šaukte šaukė:
„Laikyk mane, liesk mane, apglėbk mane savo nuogu kūnu.“
Jis apsisuko, šokėjai pakartojo jo judesį, tada jis krito ant
žemės... visu ūgiu. Demonstruodamas gardžius raumenis, padarė
nemažai atsispaudimų iš pradžių dviem rankomis, po to - viena.
Tada vėl viską pakartojo, tik šįkart sukdamas klubus taip, tarsi my­
lėtųsi. Švenčiausioji Mergele... Troškau pribėgti ir atsigulti po juo,
kad galėtų parepetuoti tą judesį su gyva, kvėpuojančia, karštakrauje
moterimi. O man buvo tikrai karšta. Velnioniškai karšta. Vėdin-
damasi ranka stebėjau jį sukantis, pašokant, nusileidžiant ant kojų
ir gundančiai siūbuojant klubais pagal viliojančius dainos žodžius.
„Judėk, mažyte, judėk...“ - apsisukimas klubais.
„Su manim šiąnakt...“ - stumtelėjimas pirmyn.
„Leisk man tave mylėt...“ - apsisukimas klubais.
„Ir judėk, mažyte, judėk...“ - stumtelėjimas pirmyn.
Išrietęs nugarą ir pasistiebęs ant pirštų galų, plačiu delnu jis su­
siėmė tarpukojį ir timptelėjo aukštyn. Jis man priminė paauksuotą
rudaodį dievaitį, kuris ką tik baigė tvarkyti savo svajonių merginą
ir prieš dar kartą pasinerdamas į imtynes pataluose tikrino savo
ginkluotę.
Staiga muzika nutilo.
- Gerai, šiandien užteks. Antoni, atrodo puikiai! - šūktelėjo
vaikinas su šortais.
Antonis netarė nė žodžio, tik ryžtingai kilstelėjo smakrą. Jį
tuoj pat apspito būrys merginų su vandeniu ir rankšluosčiais.
- O, Antoni, tu buvai nuostabus. Toks seksualus.
Nepaleisdamas mano žvilgsnio, jis sustojo už keleto pėdų.
Žalios akys įsmigo į žalias. Jo žvilgsnis degė, manasis spinduliavo
geismu.
- Palikite mane.

20
 - Bet maniau, kad po repeticijos šiek tiek pašėlsime? - dvi
merginos maldavo jo dėmesio. Jis suraukė antakius.
- Antonis nieko nekartoja du kartus. Vete ai carajo, - atšovė jis,
ranka modamas joms išnykti. Iš liūdesio perkreipti merginų veidai
bylojo, kad jis nepasakė nieko gero. Vėliau sužinojau, kad tai reiškė
„atsikniskit“.
- Lucitūy - tarė jis ir apsilaižė lūpas taip, kad mano stuburas
nuėjo pagaugais, pilvo apačia įsitempė. Taip, vieninteliu lūpų lyž­
telėjimu jis privertė mano moterišką vietelę įsitempti. - Dabar, kai
tu čia, ką gi mudu su tavim darysime?
Jo puertorikietiškas akcentas vedė mane iš proto, akys rijo
mane nuo galvos iki kojų. Savo veriančiu žvilgsniu tarsi ranka per­
braukė man odą.
Tose žaliose jo akyse įžvelgiau tik viena - nežabotą, laukinę
aistrą. Stovėdami vienas priešais kitą ir tylėdami, kovojome žvilgs­
niais. Šnervės išpūstos, akys primerktos. Galiausiai tariau:
- Galėtum mane pavalgydinti. Mirštu iš bado, - tėškiau. Sto­
vinti gerokai arčiau, nei tikėjausi, Hetera prunkštelėjo iš juoko,
numalšindama įtampą tarp mudviejų su Lotynų meilužiu. Dabar,
kai jis stypsojo priešais mane, puikiai supratau, kaip gavo sceninį
vardą.
Jis staigiai atsigręžė į ją.
- Atleisk, Antoni, - tarė Hetera ir nusigręžė, nepajėgdama nu­
slėpti šypsenos.
Antonis ištiesė man ranką.
- Mija, pasotinsiu tave.
Tai, kaip jis ištarė tuos žodžius, privertė mane prigalvoti šimtą
nederamų būdų sotintis, niekaip nesusijusių su maistu. Apsilaižiau
lūpas ir pliaukštelėjau sau per klubus.
- Puiki mintis.

21
 ANTRAS SKYRIUS

Antonis nusivedė mudvi į liftą, kuriuo pakilome į jo apartamentus

viršutiniame aukšte. Vos tik durys atsivėrė, Antonis užėjo vidun,
mudvi likome jam už nugaros.
- H., žinai, ką daryti! - šūktelėjo per petį nė neatsigręždamas.
Hetera nusivedė mane į kitą pusę.
- Eikš, mergyt. Rodos, mums praverstų kokteilis. Stiprus kok­
teilis.
Įėjome į atvirą virtuvę. Per visą sieną buvo sukabintos baltos
spintelės su įmantriomis, juodomis, užraitytomis rankenėlėmis,
tarsi kiekviena jų būtų rankų darbo. Absurdiškai ilgas stalviršis
driekėsi po spintelėmis ir dengė aukščiausios kokybės virtu­
vinius prietaisus. Po juodo granito paviršiumi stovėjo tobulai iš­
rikiuotos dešimt apskritų baro kėdžių. Išsitraukusi vieną prisėdau,
tempdama siauručius šortus kaip įmanoma žemiau, kad užpakalis
nenukartų nuo krašto. Toks įvaizdis netinka niekam.
- Ar mėgsti granatus? - paklausė Hetera, paėmusi dvi krišto­
lines martinio taures.
- Net labai, - linktelėjau.
Tada ji ištraukė didžiulį butelį „Grey Goose“ degtinės, metalinį
plaktuvą ir sulčių.
- Tai ką Antonis yra man suplanavęs? - paklausiau, stebėdama
ją, metančią ledo kubelius į plaktuvą, pilančią gerokai daugiau deg­
tinės, nei tikėjausi, ir gardinančią gėrimą lašeliu koncentruotų
granatų sulčių.
22
 Hetera kreivai šyptelėjo.
- Turi galvoje, be smaginimosi?
Jos pareiškimas labiau priminė kaltinimą nei klausimą. Ne­
tekau amo dėl jos akiplėšiškumo.
- Nevaidink nekaltybės. Puikiai mačiau, kaip rijote vienas kitą
akimis šokių studijoje. Dar šį vakarą jis pasiguldys tave į lovą.
Ji pastūmė man sklidiną taurę tamsiai raudono gėrimo.
- Iki dugno, - tarė ir gurkštelėjo dosnų gurkšnį savojo.
Pasekiau jos pavyzdžiu, mat reikėjo šiek tiek skysto padrą­
sinimo, kad paaiškinčiau jai padėtį.
- Tu tikrai esi ne per geriausios nuomonės apie mane, ką? -
mano žodžiai nuskambėjo nuodingai, lyg barškuolės įspėjimas.
Ji suraukė antakius.
- Nejaugi tu nesidulkini su visais klientais? Juk esi palydovė, - į
tą žodį ji sudėjo visą panieką.
Tai išgirdusi trenkiau taurę į stalą, išlaistydama raudoną skystį
kur papuolė.
- Dulkinuosi su kuo noriu ir kada noriu. Tai neįtraukta į mano
sutartį. Aš esu palydovė, o ne kekšė, - atšiauriai iškvėpiau ir kal­
bėjau toliau: - Aš siūlau savo draugiją arba patenkinu poreikį,
tačiau tai nebūtinai susiję su seksu, - mano balsas buvo kupinas
pasipiktinimo, nors iš tiesų miegojau su keletu savo klientų, bet ne
su visais.
Aš nustatau, kas ir kada. Baigtas kriukis.
Mintys apie vyrą, kuris ketino atimti iš manęs teises į kas ir
kada, pamažu persismelkė į pasąmonę. Jei galėčiau, išdaužyčiau
pasibjaurėtinus prisiminimus kūju, užrakinčiau tamsiausioje
spintoje ir išmesčiau raktą. Jūs manęs nevaldysite.
Krūtine į gerklę sukilo keršto troškulys, kurstomas vis dar tvy­
rančios baimės dėl to, kas neseniai įvyko su Aronu.
- Dabar suprantu, kodėl neturi draugų. Esi pagiežinga, kitus
smerkianti akiplėša!
23
 Hetera pasitraukė atatupsta ir atsitrenkė į dvejų durų nerūdi­
jančiojo plieno šaldytuvą sau už nugaros. Jei nebūčiau įdėmiai jos
stebėjusi, mano žvilgsnis nebūtų užkliuvęs už žvilgančio jos akių
mėlio. Ji krenkštelėjo, priglaudė smulkią ranką ilgais pirštais prie
krūtinės ir tarė:
- Mija, aš atsiprašau. Buvau labai nemandagi.
- Kur jau ne, po velnių! - dantis buvau sukandusi taip tvirtai,
kad net žandikaulį paskaudo. Išlenkiau likusį kokteilį, kad degi­
nantis alkoholis numalšintų rūgštį pilve.
Ji sudrėkino lūpas liežuviu ir apsižvalgė.
- Aš dar kartą atsiprašau, tikrai. Nepasamdžiau tavęs tam, kad
su juo miegotum. Tokios merginos išsirikiavusios laukia eilėje.
Tu atliksi pagrindinį vaidmenį naujajame jo vaizdo klipe. Būsi jo
trokštama moteris, jam nepasiekiama gundytoja.
Gundytoja. Ja man būti dar neteko. Turint galvoje karštą mūsų
pokalbį prieš kelias minutes, tai skambėjo taip absurdiškai, kad
atlošusi galvą nusikvatojau. Juokiausi iš širdies, prunkšdama ir
kriuksėdama, kol juokas galiausiai virto tikrų tikriausiu isterijos
priepuoliu.
Hetera kilstelėjo antakius iki pat plaukų linijos.
- E, gerai... tau kokteilių jau užteks! - mirktelėjo ji, praskaid­
rindama atmosferą virtuvėje.
Alkūne pasirėmiau į barą ir nuleidau smakrą į delną.
- Ši diena klostosi keistai. Ką jau, visas mėnuo prabėgo bepro­
tiškai. Iš to galima daryti išvadas apie pašėlusį mano gyvenimą.
Purtydama galvą, persibraukiau pirštais plaukus. Jie jau ge­
rokai ataugo. Galbūt pavyks kelioms valandoms pasprukti nuo
Lotynų meilužio ir apsikirpti.
Nepaisydama savo pačios žodžių, Hetera suplakė mums po
antrą kokteilį.
- Gal paskelbkime paliaubas? Mažiausiai noriu, kad manęs ne­
kęstum. Aš tikrai klaidingai supratau tavo darbo specifiką.
 Dailiame, beveik nekaltame jos veide mėlynos akys atrodė di­
delės ir apvalios. Ištiesiau jai ranką. Ji įtariai pažvelgė į ją ir at­
sargiai prisiartinusi paspaudė.
- Paliaubos, - nusišypsojau. Ji atsakė šypsena.
- Paliaubos.
- Dvi merginos, spaudžiančios viena kitai ranką ir gurkš-
nojančios alkoholį - tai rimčiausia priežastis vyrui nerimauti.
Apie ką judvi čia šnibždatės? - prakalbo įėjęs Antonis, jis mūvėjo
lengvai krintančias baltas linines kelnes, kurių raišteliai kabėjo
gundančiai arti jo vyriškumo. Kelnes suderino su mėtų žalumo
marškiniais, juos paliko prasegtus, atidengdamas nepriekaiš­
tingai ištreniruotą pilvo presą. Iš po plačių kelnių kyšojo tobulai
sutvarkytos pėdos. Po galais, net jo kojų pirštų galiukus būčiau su
malonumu lyžtelėjusi. Tai tik įrodo, koks iš proto varančiai pa­
trauklus vyro pavyzdys stovėjo priešais mane. Jis judėjo grakščiai
tarsi puma, nors tvirti raumenys turėjo sverti. Antonis nebuvo
žemas, bet aukštu ūgiu neišsiskyrė. Spėjau, kad tikriausiai bus
penkių pėdų vienuolikos colių. Man tai tiko, mat pati buvau
gerais trimis coliais žemesnė, tačiau man patiko aukštesni vyrai,
kaip Vesas arba Alekas.
Vesas ir Alekas. Du vyrai ir du visiškai skirtingi mano kūnu
nuvilniję jausmai, sukelti minties apie juos. Vienas viliojo mane
bendros ateities perspektyva, kitas - negęstančia aistra.
Antonis priėjo prie Heteros ir apkabino per pečius.
- Taigi, H., Lucita vaizdo klipe bus mano meilės objektas, kurio
negaliu turėti? - jis spustelėjo jos ranką ir draugiškai apglėbė, nė
akimirkai nepaleisdamas mano žvilgsnio. Ji linktelėjo vartydama
akis. Pakėlęs kitą ranką, vertindamas mane, Antonis ėmė nykščiu
lėtai glostyti savo apatinę lūpą. Jo žvilgsnis slydo mano oda taip,
lyg mintyse liestų ją pirštais.
Nemeluosiu. Man užgniaužė kvapą. Galva apsisuko. Po velnių,
jis traukė ne tik savo išvaizda, bet ir judesiais bei kalba. Mane
25
svaigino vos pastebimas puertorikietiškas akcentas ir tai, kaip žo­
džiai ritosi jo liežuviu... Tai buvo kažkas, ko nenorėjau jausti po
nutikimo su Aronu birželį. Vis dėlto Lotynų meilužio feromonai
tikriausiai turėjo ypatingos galios, mat kiekvienas jo žodis ir ju­
desys skriejo tiesiai į mano moteriškumą.
- Mergyte, esi velniškai karšta, - jis kilstelėjo man smakrą. - O
judėti moki?
- Kokį judėjimą turi galvoje? - paklausiau.
Jis atsitraukė nuo Heteros ant pirštų galų, keliskart staigiai ap­
sisukęs apėjo ilgą barą ir pričiuožęs prie manęs suplojo, pavizgino
klubais ir atstatė krūtinę. Jis buvo taip arti, kad nesunkiai užuo­
džiau muilo ir kokosų aromatą, kuris priminė man Havajų pa­
plūdimius. Dabar sutikčiau išsitiesti paplūdimyje Havajuose, dar
geriau, jei mane užgultų šis sekso dievaitis.
- Judėti, muneca, - sušnabždėjo jis. Jaučiau jo alsavimą ant
savo veido, švelnius oro pliūpsnius, kutinančius nervus ir pažadi­
nančius geismą, kurį buvau užmigdžiusi visam mėnesiui.
Nepaleisdama jo žvilgsnio, palinkau artyn ir priglaudžiau
skruostą prie jo, kad pašnibždėčiau į ausį.
- Ką reiškia muneca? - paklausiau taip švelniai, lyg žodžiais
glamonėčiau jo skruostą.
- Lėlytė, - atsakė jis gargždžių balsu, tarsi ką tik būtų su-
kramtęs šaukštą smėlio.
- O Lucita? - neatitraukdama lūpų nuo jo skruosto, jutau dygs­
tančius barzdos plaukelius.
Jis garsiai atsiduso ir švelniai priglaudė ranką man prie klubų.
Mano smegenys į jo gestą nereagavo.
- Mažytė švieselė.
Mažytė švieselė? Atsitraukiau tolyn, pertraukdama akimirkos
intensyvumą ir mus supančią geismo aurą.
- Mažytė švieselė? - nejučiomis sukikenau. - Kodėl?

26
 Jo pirštų galiukai švelniai nuslydo mano petimi ir jautria
rankos oda. Nukrėtė šiurpas ir tarsi replėmis kas suspaudė ten, kur
jis laikė mano riešą, o po to ir širdį. Akyse aptemo, ausyse gir­
dėjau tik garsiai besidaužančią širdį. Mano oda įsitempė, o kie­
kviena nervų skaidulėlė ragino sprukti, trauktis... bėgti kuo toliau.

- Ar nori, kad tave patvarkyčiau? - suriaumoja jis spjaudyda­

masis.
Mano kūnas prispaustas prie mūrinės bibliotekos sienos. Pyki­
nantis atsegamo kelnių diržo ir užtrauktuko garsas skamba tarsi
mano laidotuvių varpas. Mėginu rėkti garsiau, tačiau jis įkanda
man į lūpas ir trenkia galvų į sienų. Akyse aptemsta, iš jų pasipila
kibirkštys.
-Ne!

- Ne! - surikau, atstūmusi per arti stovintį tvirtą vyrą, atšokau

ir trenkiausi į sofos kraštą. Sofos? Ką? Dairydamasi aplink, nusi­
purčiau blaivų mąstymą apraizgiusį prisiminimų voratinklį.
Po perkūnais! Kas. Čia. Buvo. Po. Velnių?
Vis dar neatsitokėjau, o į mane žvelgė dvi poros pasibaisėjusių
akių.
- Mija... - aiktelėjo Hetera, prisidengdama burną delnu.
- Lucita, aš... perdoname. Atleisk man. Ar aš tave užgavau? -
Antonio balse nuskambėjo nepasitenkinimas ir kažkas, ką tega­
lėjau pavadinti baime.
Velnias. Reikalai klostėsi nesklandžiai. Kodėl staiga visa tai
atgijo? Kas, po velnių, sužadino prisiminimus?
- Ne, ne, tai aš atsiprašau, - purčiau galvą. - Man atrodo, aš
tiesiog pavargau po kelionės, dar nieko nevalgiau ir per greitai iš­
gėriau kokteilį... Taip, esu tikra, kad viskas susimetė į krūvą.
Norėjau tuo tikėti.

27
 Antonis suspaudė lūpas į siaurą brūkšnį.
- Pamaitinsim tave. Nepakenčiu, kai mano komandos nariai
ko nors stokoja. Eime. H., važiuojam į mūsų mėgstamą vietą.
Jis ištiesė man ranką ir paėmė plaštaką. Pažįstamas vidinis
jaudulys vis dar ruseno, tačiau dabar jį temdė nerimas. Nuo pa­
prasčiausio susikibimo už rankų. Kas. Per. Velnias. Mija, čia ne tu.
Reikėjo susivokti, ir greitai. Tačiau kaip?
Nebeišmanydama, ko daugiau griebtis, nusekiau paskui Antonį
su Hetera pro duris. Mintyse vis dar šėlo audra, kulnus gnaibė iš
paskos sėlinanti baimė.
****

Vakarienė buvo šauni. Prabangiame itališkame restorane, į kurį

mus nusivežė Antonis, tą gardų patiekalą vadino gnocchi ai gor-
gonzola. Visi trys buvome apsirengę gerokai per prastai. Mus ly­
dėjo keletas Antonio asmens sargybinių. Įėjome, lyg būtume aukš­
tuomenės grietinėlė. Mus išvydęs restorano valdytojas prisiartino
taip, tarsi basomis kojomis žengtų per įkaitusias žarijas. Be eilės
buvome pasodinti prie stalelio kampe, nuo kurio pro langus at­
sivėrė žavinga Atlanto vandenyno panorama. Plačiai mostelėjęs,
šypsodamasis tobula šypsena, Antonis užsakė keletą užkandžių. Jo
rusvai žalsvos akys svaigino kiekvieną moterį dvidešimties pėdų
spinduliu aplink ir traukė visų restorano svečių dėmesį. Mudvi su
Hetera taip pat užsisakėme užkąsti. Man seilė tįso kažko velniškai
gardaus ir kaloringo, todėl užsisakiau savo visų laikų mėgstamiau­
sią patiekalą - purių virtinukų su grietinėlės padažu. Mano skonio
receptoriai atsidūrė rojuje.
Antonis užsisakė makaronų su krevetėmis ir sušlamštė pasku­
bomis, tarsi bijotų, kad šios iššoks iš jo lėkštės ir pliumptelės atgal
į vandenyną. Kai atkreipiau dėmesį į karštligišką valgymo tempą,
jis susiraukė, nusišluostė lūpas ir nukreipė žvilgsnį į Atlantą. Jam
28
nespėjus nieko atsakyti, Hetera sumaniai nusuko kalbą. Regis, ji
apie tai žinojo kažką, ko nežinojau aš. Dirstelėjau į ją, o ji vos pas­
tebimai papurtė galvą. Prašnekome apie vaizdo klipo kūrimą.
Atėjo laikas numesti branduolinį užtaisą ir prisipažinti, kad
negaliu pasigirti choreografiniais įgūdžiais.
- Visai? - Antonis suraukė antakius. Prikandusi lūpą, pa­
purčiau galvą. Pasikasęs vos prasikalusią barzdelę, jis įkvėpė. -
Turėsime ko nors imtis. Tu, - jis mostelėjo nuo mano viršugalvio
iki stalo krašto, - esi perfecto, e... tobula gundytoja. H., išrinkai
pačią tinkamiausią. Dabar tiesiog turime išspręsti šią nedidelę
problemą.
Antonis patrynė rankas, jo žvilgsnis patamsėjo.
- Galvoji apie tą patį kaip ir aš? - jis kreipėsi į Heterą, ne į
mane.
Šyptelėjusi ji pabarbeno pirštais sau į lūpas ir patraukė pečiais.
- Jeigu ji sutiks. San Fransisko šokių trupė ką tik baigė darbą,
o tas baisus jos bičiulius persekiojęs vyras dingo, - ji pasimuistė
kėdėje. - Kliūčių nebeliko. Galbūt, jei pasamdytume ją choreo­
grafe, ji išspręstų nesklandumus su palaikančiais šokėjais. Paskam­
binsiu jai ir paklausiu, gal ją sudomintų galimybė ištraukti tavo už­
pakalį. Žinai, kad tau tai kainuos.
- Ar ką nors gaunu dykai, H.? - nusijuokė Antonis. - Aš jos
noriu. Man nusibodo kariauti su šituo kvailiu, o pastarieji jos pro­
jektai buvo patys sėkmingiausi. Pagardinkime reikalus lotynų ame­
rikiečių prieskoniais. Ji žinos, kaip viską pasukti tinkamu kampu.
Noriu, kad visų akys būtų nukreiptos į Miją. Noriu, kad vaizdo
klipe savo vilionėmis ji priverstų tįsti seilę. Jos trokš kiekvienas
vyras, bet nė vienas negaus, - Antonis gašliai išsišiepė, įsimetė
visą krevetę į burną ir sviedė uodegėlę į lėkštę. Nuo šios minties jo
veidas švytėjo iš susijaudinimo.
- Tai... kas tokia ta choreografė?
Hetera gurkštelėjo baltojo vyno ir nusišluostė lūpas.
29
 - Nepaprastai talentinga šiuolaikinio šokio meistrė, kuri ke­
lerius metus dirbo su San Fransisko šokių trupe, todėl negalėjome
jos nuvilioti, - nepaleisdama iš rankos taurės, ji pirštu bakstelėjo
į Antonį. - Antonis pamilo jos kūną ir judesius, kai pernai pa­
matėme jos pasirodymą.
Nauja informacija mane nustebino.
- Tau patinka teatras? - įsiterpiau.
- Taip, Lucita. Jis mane nuramina ir pažadina mūzą. Man pa­
tinka, kai kiti šoka ir dainuoja ne tik pagal klasikinę, bet ir šiuo­
laikinę muziką.
- Kad ir kaip ten būtų, - įsiterpė Hetera, - sužinojome, kad
ji dirba išskirtinai San Fransisko teatrui. Juk žinai, kad ji neiškeis
San Fransisko į Majamį, - paskutinį sakinį ji skyrė Antoniui. Šis
susiraukė. - Tai kažkaip susiję su jos seserimis. Bet jei pasiūlysime
tinkamą kainą ir imsimės darbo tuoj pat, galbūt ji sutiks atskristi
mėnesiui, kol Mija čia, o mes filmuojame klipą. Jos talentas tikrai
pakylėtų jį į kitą lygmenį.
Hetera staiga pašoko.
- Paskambinsiu jai tuojau pat, - tarė ir žvilgtelėjo į laikrodį. -
Jie nuo mūsų atsilieka trimis valandomis, todėl viskas gerai.
Nieko daugiau nesakiusi, ji atsistojo ir pasuko link terasos.
Gurkšnodama vyną, žvelgiau į vandenyną. Aplink mus ūžavo
vėjas, tačiau šildytuvai netoliese neleido sužvarbti.
- Tavo padėjėja atrodo darbšti.
- Taip ir yra, - nusišypsojo Antonis. - Todėl ji vis dar man
dirba.
- Ar galiu kai ką pasakyti atvirai? - paklausiau ir suspaudusi
lūpas nutilau.
Jis atsilošė, užsikėlė vienos kojos kulkšnį ant kitos kelio ir iš­
skėtė rankas.
- Žinoma.

30
 - Kodėl taip atšiauriai su ja kalbi? Negi nesijaudini, kad ji tave
paliks?
Man buvo nuoširdžiai smalsu, kodėl kas nors pakenčia
darbdavį, kuris didumą laiko elgiasi taip, tarsi būtų pranašesnis
už kitus, o paskui tampa nerūpestingas ir atsipalaidavęs. Tarsi
viename kūne tūnotų dvi visiškai priešingos asmenybės.
- Kodėl taip manai? - jis prisimerkė.
- Nežinau, - gūžtelėjau. - Gal dėl to, kaip loji jai nurodymus
telefonu, žygiuoji priekyje, lyg ji būtų tavo pasiuntinuke, ir švais-
taisi įsakymais nueidamas.
Antonis susiraukė.
- Heteros nuomonę vertinu labiau nei kieno kito. Tik jos
nuomonė yra tvirtai pagrįsta. Besąlygiškai ja pasitikiu.
- Nė nedingtelėjo.
Antonis čiupo taurę ir ištuštino iki dugno.
- Ar ji tau ką nors sakė apie išėjimą? - jo tonas išdavė, kad
mintis apie Heteros pasitraukimą iš darbo jam nemaloni.
- Ne! Visai ne. Tačiau nuojauta man kužda, kad ji norėtų
daugiau.
- Daugiau? - klausimas sunkiai pakibo tarp mudviejų. - Turi
galvoje asmeninius santykius?
Papurčiau galvą. Nejaugi jis toks narcizas? Nužvelgusi jo veidą
ir kūną, dėl kurio net angelai raudotų, spėjau, kad jis turi tam teisę.
Lyg ir.
- Ji man nieko konkretaus nesakė. Galvoje turėjau jos darbą.
Ji užsiminė apie svajonę tapti atlikėjo agente. Regis, šiuo metu tau
toks žmogus praverstų.
Antonis pakėlė ranką ir nykščiu keliskart perbraukė tą bu-
čiuotiną apatinę lūpą.
- Aš neturiu agento. Įprastai pasitariu su H., ir ji viską su­
tvarko.

31
 Įdomu.
- Kitaip tariant, ji jau dabar atlieka agentės pareigas, tik negali
naudotis jų privilegijomis ir įtaka. Jai nepasisekė.
Abejingai vyniodama plaukus ant pirštų, pasisukau į van­
denyną, kad suteikčiau Antoniui daugiau erdvės. Atlanto panorama
gniaužė kvapą. Širdį suspaudė prisiminus, kaip ilgiuosi namų.
Namai.
Velnias. Rodos, pati to nenorėdama, atsakiau į klausimą, kuris
man ramybės pastaruosius keletą mėnesių.
Namai yra Kalifornijoje.

32
 TREČIAS SKYRIUS

Pro užuolaidas besiskverbiantys saulės spinduliai akino savo didy­

be. Išaušus trečiai dienai, pagaliau atsibudau pailsėjusi. Vakar visą
dieną praleidau grožio specialistų, stilistų ir komandos sūkuryje.
Šį vakarą susitiksime su choreografe. Atskridusi šįryt, ji norėjo ne­
delsiant susipažinti su visa komanda šokių studijoje. Vyliausi, kad
ji nebus griežta kaip kariuomenės seržantas. Svarstant, ar jai pa­
vyks išmokyti mane judėti taip, kad neatrodyčiau kaip Elein iš tos
košmariškos „Zainfeldo“ serijos, kuri taip patiko tėčiui, pojūčius
kutino ir jaudulys, ir nerimas.
Šita baltaodė šokti nemoka. Dėl to nuolat ginčydavausi su savo
agentu. Galėčiau sudainuoti, moku vaidinti ir, pasirodo, demons­
truoti drabužius, bet šokio talentu apdovanota nesu. O Džinelė ir
nuo uragano išsisuktų valso žingsneliu. Ji išgarsėjo šokdama „Ža­
viųjų lėlyčių burleskos šou“, o scenoje visuomet atrodė puikiai.
Nors ji smulkutė, energijos jai netrūksta, scenoje ji juda geriau už
bet kurią kitą mano pažįstamą.
Liūdesys apgaubė tarsi skara. Džinei patiktų būti čia ir susi­
pažinti su iškilia choreografe iš San Fransisko. Kai sužinosiu, kas
ji tokia, papasakosiu Džinei ir paklausiu, ar yra girdėjusi ką nors
apie paslaptingą moterį, dėl kurios Antonis eina iš proto. Ar bent
jau apie profesinius jos sugebėjimus.
Vos tik įsijungiau telefoną, šis pyptelėjo. Apsiblaususiomis nuo
miego akimis peržvelgiau žinutes. Viena iš jų buvo nuo Madės - ji
dėkojo už pastarąjį čekį knygoms ir maistui. Mane vis dar erzino
33
žinojimas, kad daugiau nebereikia dengti jos pragyvenimo išlaidų.
Kasdien dėl to giliai įkvėpdavau ir stengdavausi susitaikyti. Turbūt
visada jausiu atsakomybę už mažąją sesutę. Rūpinimasis jos gerove
įaugęs man į kraują. Tačiau privalėjau nuolat sau priminti, kad ji
jau suaugo ir gyvena su sužadėtiniu, siekia karjeros ir turi ateities
tikslų. Ji laiminga, sveika ir saugi, o vaikinas greta Madės, regis,
pasiryžęs nešioti ją ant rankų. Jau verčiau taip būtų ir toliau, kitaip
surišiu tą niekšelį ir pincetu po vieną išpešiosiu visus plaukelius
nuo jo krūtinės.
Pamačius kitą žinutę, kraujas sustingo. Ak, ta mano bičiulė
vieną dieną prisiprašys. Sužinoti apie mano gimtadienį jis galėjo
tik vienu būdu - kažkas jam apie jį prasitarė.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Vėso Čaningo
Mažas paukštelis man pačiulbėjo, kad kitą savaitę tavogimtadienis
ir kad esi Majamyje. Paspruk vienai dienai. Nepatikėsiu, kad nori pra­
leisti savo gimimo dieną su kažkokiu nepažįstamuoju. Atskrendu tavęs
pamatyti. Pasiruošk. Turime atsigriebti už keletą mėnesių.

Nieko nelaukdama paskambinau gyvatei, kuri jam viską iššnypštė.

- Aaalio, - atsiliepė mieguistas balsas. - Mija, tau viskas
gerai? - paklausė ji kiek prabudusi.
- Kaip galėjai? - riktelėjau į telefoną, laikydama jį tarsi būtų
smūgiui paruoštas plaktukas.
- Kažkas turėjo tai padaryti, - žiovaudama burbtelėjo Džinelė
ir atsiduso.
- Tikrai? Kažkas turėjo tai padaryti. Toks tavo atsakymas?
Žiauriai ant tavęs siuntu, - pašnibždomis sušukau į ragelį. Sunku
pasakyti, kodėl koneveikiau ją pašnibždomis, juk bute, be manęs,
daugiau nieko nebuvo.
Ji dar kartą nusižiovavo.
34
 - Mija, aš išskaičiavau karštų vaikinų numerius, kuriuos
nušvilpiau iš tavo telefono. - Vartydama akis, prikandau lūpą.
Tik jai ir šautų į galvą vogti telefono numerius, užuot tiesiog pa­
prašius. - Paskutinis liko Vesas. Neturi gimtadienio švęsti viena, -
suspigo ji žiovaudama ir vėl virto aštrialiežuve Džinele. - Aš at-
skrisčiau, bet žinai, kad po gegužės atostogų nebegaliu prašyti
laisvų dienų. Ir apskritai, kiek dabar valandų?
Žvilgtelėjau į žadintuvą ant naktinio stalelio. Aštunta ryto Ry­
tinėje pakrantėje. Kikendama atsakiau:
- Pas tave - penkios. Taip tau ir reikia. Dabar turėsiu aiškintis
su Vešu.
- Aiškintis su juo? Hmm, aš su juo daryčiau kur kas daugiau.
Ir kodėl šitaip užsiūtai?
Geras klausimas. Džine nuolat kiša nosį į mano reikalus, tačiau
nė karto už tai ant jos nepykau. Galbūt taip pasijutau dėl to, kad
nebuvau pasiruošusi susitikti su Vešu, kai praėjo tiek mažai laiko
nuo šlykštaus nesusipratimo su Aronu. Be to, vis dar mėginau su­
prasti ir susitaikyti su tuo, kas įvyko. Ką jau kalbėti apie milži­
nišką smulkmeną, kad pamažu Vėsą pamilau. Po perkūnais! Čia ir
buvo didžiausia bėda. Galėjau kovoti ir priešintis širdžiai, kiek tik
patiko, tačiau galų gale iki ausų įsimylėjau šviesiaplaukį sekso die­
vaitį, kuris atrodo taip pat gerai su apsmukusiais plaukimo šortais
arba smokingu, kaip ir visiškai nuogas. Man kur kas labiau patiko
paskutinis variantas. Apsilaižiusi lūpas prisiminiau pastarąjį mu­
dviejų susitikimą Čikagoje. Jis buvo aistringas, laukinis ir įsirėžė
atmintyje visam gyvenimui.
- Alio, Mija? Prarijai liežuvį? Labai tikiuosi, kad jis karštas.
Niurzgi nuo tada, kai tas menkysta politikas tave apgrabaliojo.
- Džine! Jis mane užpuolė. Gal pasigailėk?
Jos balsas akimirksniu sušvelnėjo.
- Žinau, mažute. Atsiprašau. Tik nenoriu, kad leistum tam
niekšui tave nugalėti. Tegu joks vyras nedrįsta su tavimi šitaip
35
elgtis. Prisimink tai. Pati man šitai sakei po viso to mėšlo su
Bleinu.
Atsidusau.
- Nežinau, mergyt. Antonis toks karštas, kad net seilė tįsta...
Kaip ir reikėjo tikėtis, Džinelė mane pertraukė:
- Mergyt, aš bet ką atiduočiau, kad tik galėčiau susikeisti su
tavim vietomis. Ne, vietomis su tavim nesikeisčiau. Tau patinka
vaizduoti sunkiai prieinamą: „Pažiūrėk į mane ir mano neprilygs­
tamus papus, ateik pasižiūrėk, bet ne, tu jų negausi.“ O aš? Aš jau
dabar klūpočiau priešais tą karštą mokos spalvos dievaitį ir lai­
žyčiau jo vyriškumą, tarsi gardžius kapucino skonio ledus.
- Tiksliai taip ir padarytum, pasileidėle tu, - prapliupau kva­
totis.
- Kas? Aš? - ji apsimetė nustebusi.
Atsidususi drebiausi atgal į lovą.
- Bet, Džine, štai kas. Vos tik jis prisiartino, aš netekau galvos.
Tuoj pat grįžo prisiminimai apie tą vakarą su Aronu, - susiraukusi
pradėjau krapštinėti nago odelę, kol ši atsilupo ir ištryško kraujas.
Skausmas nė iš tolo neprilygo nerimui, kad po to vakaro įvykių ne­
bebūsiu tokia kaip anksčiau.
- Hmm, man atrodo, turi duoti sau šiek tiek laiko. Ar jis tave
spaudžia? - paklausė ji šaltu, aukštu balsu. Tai buvo ženklas, kad ji
netrukus sprogs.
- Ne, ne, ne. Visai ne. Tiesiog iš pradžių mudu gana smagiai
flirtavome, bet dabar atrodo, lyg mano seksualinis potraukis būtų
išsisklaidęs it dūmas.
- Na, tada Vesas galbūt yra kaip tik tai, ko tau reikia. Na, žinai,
grįžtum atgal į ritmą.
- Tu rimtai pradėjai kalbėti citatomis iš filmų?
- Mažut, suprasti negaliu, kai sakai man, kad nenori pasisma­
ginti su išskirtiniu gražuoliuku milijonieriumi. Man tai protu ne­
suvokiama.
36
 - Tiesa... ištvirkėle, - lengvabūdiškai pritariau.
- Aš šios srities specialistė.
Vartydama akis atsidusau.
- Gerai jau. Bet lieki man skolinga.
Prireikė didelių pastangų, kad mano žodžiai geriausiai draugei
nuskambėtų griežtai ir nuožmiai, tačiau, regis, pavyko neblogai.
- Tai atleidi man, kad kišau nosį, kur nepriklauso? - cyptelėjo
ji plonu, beveik nervingu balseliu.
Spoksodama į lubas atsakiau:
- Taip, kol kas. Bet nedrįsk su nė vienu iš jų dar kartą susi­
siekti. Nejuokauju, Džine!
- Skautės garbės žodis! - skubiai pažadėjo ji.
- Nė dienos gyvenime nebuvai skaute! - subariau, o ji nusi­
juokė.
- Bet tą akimirką skambėjo gerai, - sukikeno.
- Žodžiu. Eik miegoti, žiurkyte! - nusišypsojau, ir nors ji
manęs nematė, esu tikra, mano balsas išdavė, kad viskas atleista.
- Klausau ir vykdau, kapitone! Myliu tave, kale.
- Aš tave myliu labiau, kreivasnuke.
Kai padėjau ragelį, dar kartą perskaičiau Vėso žinutę. Jis atskris
po dviejų savaičių. Mano gimtadienis liepos keturioliktąją. Basti­
lijos paėmimo dieną.
Tikriausiai anksčiau ar vėliau teks jam atsakyti.

Kam: Vesui Čaningui

Nuo: Mijos Sonders
Džinelei vertėjo laikyti liežuvį už dantų. Tikrai neprivalai at­
skristi. Man viskas bus gerai. Dievinu, kad galvoji apie mane.

Dievinu? Ir vėl tas prakeiktas žodis. Meilė. Ar aš myliu Vėsą? Iš

tikrųjų? Nežinau. Galbūt. Tikriausiai. Tokios galimybės esama. Ta­
čiau šiuo metu buvau su dar vienu klientu, todėl mažiausiai reikėjo
37
galvoti apie ką nors tokio. Džinelės žodžiais, šitas vyras yra tikras
mokos spalvos saldainiukas. Negana to, žaidėjas. Bet geriau pagal­
vojus, argi aš ne tokia pati? Leidau laiką su Vešu, Aleku ir Tajumi, o
dabar, sėdėdama kito turčiaus bute, svarstau, koks jis karštas.
Žaibišku greičiu įsijungusi telefone interneto naršyklę, su­
rinkau žodį „žaidėjas“. Visuomet naudingame internete radau štai
ką:

Žaidėjas
1. Žmogus, dalyvaujantis sportinėse ar kitokiose varžybose.
Pvz., futbolo žaidėjas.
2. Žmogus, nusipirkęs bilietą ir dalyvaujantis loterijoje.
Kitaip, lošėjas.

Ne visai toks apibrėžimas, kokio ieškojau. Tuoj po juo buvo nuoro­

da į kitą svetainę, į „Metropoliteno žodyną“. Spragtelėjau ją.

Žaidėjas
Vyriškos lyties atstovas, pasižymintis talentu manipuliuoti arba
„žaisti“kitais, patyręs priešingos lyties gundytojas, apsimetantis rū­
pestingu, nors vienintelis jo tikslas yra seksas.

Hmm, ar žaidėjais vadinami tik vyrai? Viena mano pusė tarsi laikė
„Monopolio“ nemokamo išėjimo iš kalėjimo kortą ir nekantravo
ja pasinaudoti greičiau, nei kas pasakys: „Eik, gauk du šimtus do­
lerių ir nusipirk „Park Place“.“ Nelaimė, mano prasikaltusi, savimi
besibjaurinti sąžinė neleido būti tokios geros nuomonės apie save.
Įkyrios patyčios mintyse privertė susirasti „Intelektopedijos“ sve­
tainę. Šioji manęs dar nė karto nenuvylė.
Pirmoji reikšmė viską išaiškino juodu ant balto, pabrėžė būtent
tai, ko baiminausi.
„Žaidėjas“ gali reikšti:
38
 Žaidėjas kalbant apie santykius: vyras arba moteris, palaikantis
romantiškus ar lytinius santykius su priešingos lyties atstovu arba
atstove, tačiau neturintis ketinimų tuoktis ar užmegzti monoga-
minių santykių.
Tiek man ir reikėjo sužinoti. Patvirtinta. Mija Sonders,
brangute, tu esi žaidėja.
****

Praleidusi nesuvokiamą galybę laiko plikančiai karštame duše tol,

kol paraudusią odą ėmė peršėti, pasukau prie lifto. Žinute Hetera
nurodė apsivilkti kasdieniškai ir susitikti su Antoniu ant stogo. Ko­
dėl ant stogo, nenutuokiau, tačiau jie mokėjo man apvalią sumelę,
todėl klusniai vykdžiau nurodymus. Žinutę Vesui išsiunčiau prieš
valandą, bet atsakymo vis dar nesulaukiau. Nebuvau tikra, ką noriu
iš jo išgirsti. Ar jis pasipriešins ir jėga įsiverš į mano širdį? Viena
vertus, to troškau taip stipriai, kad vos pajėgiau kvėpuoti. Antra
vertus, nenorėjau nieko keisti, bent jau kol kas. Jokių lūkesčių, jokių
teisių vienas į kitą, tiesiog draugai. Draugai su privalumais.
Draugai su privalumais.
Ar tokių santykių su Vešu troškau? Su savo Vešu? Mėšlas. Ir
nuo kada jis tapo mano Vešu? Įtariau, kad tai nutiko tarp mano pri­
sipažinimo sau, kad pamažu jį pamilau, ir svarstymo, kad namai
yra Kalifornijoje. Ne, ne tik Kalifornijoje. Jo name Malibu. Ten jau­
čiausi iš tiesų savimi. Leidau sau atskleisti, kokia esu iš tiesų.
Suurzgusi panosėje, taip stipriai bakstelėjau lifto mygtuką, kad
net nykštį sudiegė. Purtydama plaštaką, stebėjau besikeičiančius
skaičius ekrane. Kodėl dabar? Po sumautų išgyvenimų ir žaizdų
laižymosi Bostone su Meisu ir Reiče, atskridau čia ir sutikau pa­
trauklų vaikiną, kuris neslėpė susižavėjimo manimi ar bent jau
mano išvaizda. Nejaugi viskas vedė link šios akimirkos? Aki­
mirkos, kai visi mano jausmai ir baimės virė širdyje, tarsi lava po
39
žemės pluta, tarsi bet kurią sekundę išsiveržti grasinantis ugni­
kalnis?
Pasigirdus lifto skambučiui, staiga buvau išsviesta į neapsa­
komai keistą pasaulį. Tarp medžių ir augalų kybantis drėgnas oras
kliudė laisvai kvėpuoti. Drėgmė buvo tokia tiršta, kad, rodos, ga­
lėjai ją perpjauti lyg gabalą sviesto.
- Jėzau... - nejučiomis nurijau seilę, stengdamasi nuslėpti, kad
jaučiausi, lyg į krantą išmesta žuvis.
- Lucital Čionai, - išgirdau Antonio kvietimą, bet mačiau
tik vyrišką siluetą, baltą miražą, judantį nuo vieno augalo prie
kito. Įsižiūrėjusi atidžiau, pastebėjau, kad balti jo marškiniai, li­
ninės kelnės ir net mokasinai purvini. Kai prisiartinau, iš už vieno
krūmo išlindo plačiakraštė azijietiška skrybėlė.
Sustojau spoksodama į Antonį, kuris ravėjo augalus - retino
žoles su visomis šaknimis.
- Ką čia darai?
- Sodininkauju. Ana ten yra pirštinės. Ar moki prižiūrėti au­
galus? - paklausė jis viltingai.
Papurčiau galvą.
- Bijau, kad ne. Įprastai juos numarinu.
Jis išsitiesė, ir lininiai marškiniai prigludo prie raumeningo
kūno. Mano pilve suplazdėjo drugeliai, tačiau nurimo, vos tik jis
žengė artyn ir galėjo mane paliesti. Žiūrėk, bet rankomis neliesk.
Įdomu.
- Ką gi, teks išmokti, ką manai?
Gūžtelėjusi pečiais, užsitempiau pirštines.
- Gyvenime nedirbau darže. Vegase mūsų kiemas buvo tuščias.
Vietoj vejos - akmenys, vietoj krūmų - kaktusai, vietoj gėlių -
dykumų augalai. Nereikia didelių pastangų, kad tie velniai nenu­
džiūtų.
- A, bet juk didžiausią džiaugsmą teikia rūpinimasis kuo nors
kitu, ne tik savimi.
40
 Žavingas požiūris.
- Matai šitą augalą? - akimis nusekiau jo pirštus, apžiūri­
nėdama žalią daigą, kuris skyrėsi iš kitų. - Šita piktžolė išvešės
visame vazone.
Suraukiau nosį nenutuokdama, apie ką jis kalba. Jis nusi­
šypsojo.
- Čia krūmas, bet jis žydi. Matai? - jis kilstelėjo stiebą su žiedu,
kokio dar niekuomet nebuvau mačiusi. Viduryje jis buvo tamsiai
purpurinės, baklažano spalvos, su trimis ilgais žalsvai gelsvos
spalvos žiedlapiais. Tikrai retas. - Piktžolė išsikeros ir suniokos šį
grožį. Visai kaip negatyvios mintys.
Negatyvios mintys.
- Kaip tai?
Jis švelniai nusišypsojo žaliomis akimis.
- Prisėskim, Lucita.
Paklausiau ir prisėdau ant vazono krašto.
- Negatyvios mintys pasėja sėklą smegenyse, o ji užaugusi ir
išvešėjusi užvaldo protą ir kliudo aiškiai matyti tiesą bei grožį.
Įžvelgti žmogaus nuoširdumą ar situacijos tikrumą. Galiausiai
tos mintys užvaldo viską, todėl pamiršti žmogaus tau teikiamą
džiaugsmą. Visai kaip piktžolės. Jos auga, apninka visą lysvę ir su­
naikina jos grožį. Lieka tik tai, ko be paliovos mėginai atsikratyti.
Piktžolės arba, šiuo atveju, negatyvios mintys.
- Tu mane stebini.
Priglaudžiau delną prie jo rankos ir spustelėjau. Kai jis nu­
leido ranką man ant kelio, sustingau. Nuo jo prisilietimo koja
ir visu kūnu ėmė sklisti baimė ir pasibjaurėjimas, stipriai su­
spaudė krūtinę. Iš pradžių nė nesusivokiau sulaikiusi kvapą. Savo
žaliomis akimis jis atidžiai pažvelgė į manąsias, tada užsimerkė
ir lėtai sumirkčiojęs atitraukė ranką. Tik tada pajutau, kad vėl
galiu įkvėpti. Nusigręžiau, apsikabinusi kelius giliai įkvėpiau pro
nosį ir iškvėpiau pro burną. Kad ir kaip stengiausi išlikti rami,
41
nepavyko. Antonis tai pastebėjo, tačiau jam užteko padorumo
patylėti.
Kai pagaliau susiėmiau, jis atsakė į mano klausimą.
- Aš stebinu daugelį žmonių, - sarkastiškai tarė, kilstelėjęs an­
takius ir apsilaižęs putlias, bučinio besiprašančias lūpas.
- Vadinasi, sodininkystė yra tavo hobis?
Jis linktelėjo.
- Si. Man patinka stebėti, kaip auga grožis. Taip pat man pa­
tinka valgyti tai, ką pats užauginu.
Jo balse išgirdau pasididžiavimą. Regis, Lotynų meilužis išties
myli savo sodą ir dėl to mano akyse tapo žemiškesnis.
Mintyse aidėjo žodis „valgyti“. Prisiminiau, kaip aną vakarą jis
šlamštė vakarienę ir kaip reagavo, kai užsiminiau, jog neturėjau
kąsnio burnoje.
- Esi smaguris? - paklausiau, pirštais čiupinėdama nepa­
žįstamo krūmo lapą. Mano neišprususiai akiai viskas atrodė taip
nauja ir egzotiška.
Antonis pakilo ir prisiartino prie kito krūmo.
- Maistas yra būtinybė. Visi turėtų būti sotūs.
- Taip kalba žmonės, kuriems yra tekę alkti ir kurie žino, ką
tai reiškia.
Jis suspaudė lūpas ir sukando dantis. Bingo!
- Ar papasakosi man, kodėl sustingsti kaskart, kai net drau­
giškai tave paliečiu? Nors man patiktų liesti tave ir kitaip. Jei tik
norėtum.
Jo akys žybtelėjo, išduodamos, kad jis žavisi manimi taip pat
kaip aš juo, tik tam nebuvo lemta įvykti.
Vaikštinėdama tarp gėlių ir krūmų lysvių, nusprendžiau ne­
kreipti dėmesio į jo klausimą ir prisipažinimą, kad jį traukiu.
- Kas čia? - bedžiau į krūmą su ryškiai geltonais pūkų kamuo­
liukais ir tamsiai žaliais, papartį primenančiais lapais.

42
 - Antilinė akacija. Ji žydi visus metus, bet neliesk... - perspėjo
jis tą akimirką, kai pirštais suėmiau geltoną kamuoliuką ir įsi­
dūriau spygliais.
- Ai! - staigiai atitraukusi ranką, papurčiau ore. Jis sugriebė
mano pirštą ir apžiojo. Trys dalykai nutiko tuo pat metu.
Pirma, pilvas užsiliepsnojo aistringu geismu ir tokiu stipriu
troškimu, kad man sudrėko tarpkojis.
Antra, visą mano kūną staiga apsivijo ir surakino tas baugi­
nantis, stingdantis nerimas.
Trečia, akyse aptemo. Atsimerkusi supratau, kad grįžau ten
pat. Prie tos prakeiktos mūrinės sienos.

43
 KETVIRTAS SKYRIUS

- Manai, esi ypatinga, tiesa? - jis taškosi nuodais.

- Visai ne, - atsakiau purtydama galvą ir stengdamasi išlikti
rami. Tai tiesa, tačiau sprendžiant iš jo reakcijos, mano atsakymas
jo netenkina.
Susiraukęs jis ima artintis. Jo nesustabdo mano iškeltos rankos
ir netrukus jis jau mane remia prie mūrinės sienos tamsiame kampe.
Jo krūtinė spaudžia manąją. Mėginu rasti tinkamiausią išeitį iš šios
padėties, tačiau nuo šampano refleksai gerokai sulėtėję.
- Aronai. Nesielk šitaip.
Nosimi jis perbraukia man smilkinį, ir nugara nusirita baimės
šiurpuliai, plaukeliai ant sprando pasišiaušia.
- Žinoma, elgiuos, - veltui stumiu jį tolyn, mėgindama išsilais­
vinti. Veltui. Įkaitusi, prisirpusi baimė kutina mano pojūčius, turiu
rinktis: bėgti ar priešintis. - Mėgini pasprukti, mažoji kekšyte, -
sunkiai versdamas liežuvį, taria jis.
- Aš nesu kekšė, Aronai. Tu puikiai tai žinai, - stumteliu jį ir
metuosi pirmyn, labiau už viską trokšdama išsilaisvinti. Tuomet pa­
dėtis pablogėja.
Jis suleidžia dantis man į kaklą ties petimi. Stipriai. Taip stipriai,
kad rikteliu, pajutusi skausmą pulsuojančioje žaizdoje. Jam, regis,
tai nė motais - jis supranta, kad jėga yra pranašesnis už mane.
- Žinau, kad tėvas pasamdė tave vaidinti jo kekšę prieš kitus
nukvėšusius turtuolius, kuriuos laiko bičiuliais. Žinau, kad dirbi

44
palydovių agentūra^ kuri tau moka kas mėnesį. Atėjo laikas gauti
taiy už ką tėtukas sumokėjo.

- Dios miOy Mija. Prašau! Čia aš. Čia Antonis. Antonis! Neke­
tinu tavęs skriausti! - Antonis stipriai laikė mane glėbyje, neleis­
damas pajudėti.
Tas draskantis jausmas buvo toks stiprus, kad pasitelkiau visą
savo jėgą ir apsigręžusi jo glėbyje suklykiau. Jis paleido mane, tarsi
būčiau ką tik į jo rankas nusileidusi granata. Pribėgusi prie šiukšlių
dėžės, ištuštinau į ją visą skrandžio turinį. Kūną tampė traukuliai.
Vemti nebuvo ko, mat dar net pusryčių nevalgiau. Dėkui Dievui.
Tik kava ir skrandžio rūgštis. Antonis stovėjo netoliese, tačiau
laikėsi atstumo nenorėdamas, kad mane vėl ištiktų panikos prie­
puolis. Jo rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, skrybėlė su
virvele kabojo jam ant nugaros. Jo buvo akys tamsios, kupinos
užuojautos, gal net gailesčio.
- Nežiūrėk taip į mane! - suurzgiau, atžagaria ranka šluosty­
damasi lūpas. Troškau dar kartą palįsti po dušu. Kaktą išmušė pra­
kaito lašeliai, skrandis vėl susitraukė. Apsvaigusi nusvirduliavau
prie suoliuko ir atsisėdau. Antonis nusekė paskui, tačiau liko
stovėti.
Staiga sukilo nevaldomas pyktis ir susierzinimas.
- Tai ar ketini man papasakoti?
- Kokio velnio taip keistai valgai, Antoni? - atšoviau trinkte­
lėjusi sau į krūtinę.
Lėtai įkvėpęs, jis prilietė lūpas nykščiu ir smiliumi. Nuo
niūrių minčių žalios jo akys apsiblausė. Kai atsiduso, veidas su­
švelnėjo.
- Aš užaugau skurde. Mano šeima buvo tokia neturtinga, jog
kartais misdavome vien vandeniu ir atliekomis, kurias pavykdavo
iškapstyti prabangių restoranų konteineriuose netoli mūsų lūšnos.

45
Puerto Rikas - tai ne vien saulė, išvaizdžios merginos su mau­
dymosi kostiumėliais ir beribiai paplūdimiai. Daug kur šalis vis
dar primena Trečiąjį pasaulį. Rytinėje salos dalyje labai pavojinga;
ten aš ir užaugau.
- Kiek brolių ir seserų turi?
- Du. Brolį ir sesę. Bet mi papa mirė, kai buvome visai maži.
Mi mama stengėsi, kiek galėjo, tačiau neretai eidavau gulti alkanas.
Sudėjus tikriausiai būtų ištisi metai gurgiančiu pilvu, - tarė jis ir
atsistojęs išskėtė rankas kaip karalius savo rūmuose. - Viskas jau
praeityje. Mi mama dabar gauna daugiau nei pakankamai pinigų,
gyvena ramiai, laimingai ir nieko nestokoja. Taip pat ir mano her-
manos. Mano brolis su seseria, - paaiškino jis.
Užmerkusi akis, suskaičiavau iki dešimties - tik taip mokėjau
nusiraminti. Kai pulsas sulėtėjo, atsimerkiau ir prabilau:
- Paskutinis mano klientas turėjo sūnų politiką, kuris užėmė
itin aukštą postą. Jis užpuolė mane ir mėgino išprievartauti. Jam
beveik pasisekė. Trūko visai nedaug, - net kalbėdama apie tai
burnoje pajutau bjaurų skonį.
- Kada? - švelnus tonas privertė patikėti, kad su juo galiu pa­
sidalyti slapčiausiomis mintimis taip, kaip negalėčiau su jokiu kitu
žmogumi, kurį tepažįstu porą dienų.
- Beveik prieš tris savaites.
- ConOy taip neseniai? Kristau, Mija. Ar tas niekšas už grotų?
Čia ir buvo visa bėda. Papurčiau galvą, o jis prisimerkė.
- Nepateikiau jam kaltinimų.
Prisipažinimas perskrodė man vidurius, tarsi dantytas durklas.
Nepaisant to, kad taip pasielgiau dėl kilnesnio tikslo, mintyse vis
dar kovojau su žinojimu, kad iš esmės jam pavyko išsisukti nenu­
baustam. Taip, jis laikėsi mano iškeltų reikalavimų, tačiau tik žino­
jimas, kad teisingumas įvykdytas, galėjo nuraminti tą kunkuliuo­
jantį kraterį širdyje ir užpildyti manyje žiojinčią tuštumą.

46
 - Ne. Buvo lengvinančių aplinkybių. Pasielgiau taip, kaip pri­
valėjau. Kitos išeities nebuvo. Jei jis būtų buvęs patrauktas baudžia­
mojon atsakomybėn, nukentėję būtume ne tik mudu. Įmetusi vieną
iškrypusį niekšą už grotų, būčiau nuskriaudusi daugybę žmonių.
Antonis linktelėjo.
- Kartais sprendimai, kuriuos tenka priimti, yra sudėtingesni,
nei kas nors kitas gali įsivaizduoti.
Jo žodžiuose nebuvo nė kruopelės smerkimo. Ką tik prisipa­
žinau, kad šlykštus tipas mane užpuolė ir mėgino išprievartauti, o
aš laisva valia nepatupdžiau jo į cypę. Jis nenumanė, kokios aplin­
kybės privertė mane šitaip pasielgti, bet suprato, kad toks mano
sprendimas buvo neišvengiamas. Kodėl to negaliu suprasti aš?
Akivaizdžiai parodydamas savo ketinimus, jis atsisėdo šalia ir
ištiesė man ranką. Siūlydamas paguodą ir palaikymą. Išsigandusi,
tačiau pasiryžusi palikti bjaurastį praeityje, leidau jam paimti
manąją. Ar jausmas buvo toks pat, kai už rankos mane laikė Meisas
ar Tajus? Ne. Tie du vyrai žinojo, ką išgyvenau, ir jų prisilietimas
neveikė manęs blogai.
Pažįstama baimė ėmė kutinti delną, todėl spustelėjusi jo ranką
atsitraukiau.
- Ačiū, - sušnabždėjau.
- Už ką? - Antonis kilstelėjo antakius.
- Už tai, kad manęs neteisi, - emocijoms akimirkai užliejus
mintis, mano balsas virptelėjo.
Antonis lėtai atsiduso.
- Aš negyvenu tavo gyvenimo. Todėl negaliu suprasti, kaip
vienoks ar kitoks sprendimas gali būti geras ar blogas. Nes tą
sprendimą priimti turiu ne aš. Tik tau teks susitaikyti su savo pasi­
rinkimu. Matau, kad tai priimti tau labai sunku.
Linktelėjusi įkvėpiau ir sunėriau pirštus taip stipriai, kad net
krumpliai pabalo.

47
 - Taigi ar galime būti draugai, ir tiek? - paklausiau ir tuoj pat
susirūpinau, kad dėl tokio mano sprendimo jis gali įsižeisti.
- Ar aš tave traukiu, Lucita?
Mažytė švieselė. Kvailiukas.
- Taip, - nesikuklindama patvirtinau.
- Tačiau neketini leisti sau patirti malonumo su manim su­
guldama?
Plačiai išsišiepiau. Malonumo suguldama? Ir iš kur tokie žo­
džiai?
- Nelaimė, artimoje ateityje man vargu ar lemtas naujas sugu­
lovas. Be to, lyg ir yra kai kas kitas.
Gerai jau, prisipažinau. Tačiau ką, po velnių, man daryti?
Antonis pliaukštelėjo sau per šlaunis ir atsistojo.
- Gaila. Nekantravau pasiguldyti tave į lovą.
- Nemanau, kad tau kada pritrūks draugijos.
- Tai tiesa, - jis šelmiškai kilstelėjo antakius. - Vadinasi,
draugai? - šįkart jis ištiesė ranką, tarsi paspausti sudarius sandorį.
- Draugai.
Jis vėl užsimaukšlino skrybėlę.
- O dabar, kaip tikra draugė, padėsi man išravėti piktžoles.
- Mielai, Antoni.
Padirbėti saulėkaitoje, išprakaituoti bjaurius į paviršių išni­
rusių emocijų toksinus bus gera iškrova.
- Su viena sąlyga... - įsisprendžiau į šonus ir palenkiau galvą.
Jo šypsena ir šelmiška, berniukiška kibirkštis akyse privertė
mane pasigailėti, kad atsisakiau „malonumo sugulti“.
- Dėstyk savo sąlygas, moterie, - jo atsakymas su akcentu nu­
skambėjo nepaprastai vylingai.
- Noriu išbandyti kurį nors iš tavo motociklų.
Antonis atlošė galvą ir nusijuokė.
- Nori pasivažinėti? - jo kūno kalba išdavė erzinančią nuo­
stabą.
48
 - Ne pasivažinėti, gražuoliuk, - pabrėžiau, leisdama jam para­
gauti savo paties vaistų. - Mažuti, aš vairuoju pati.
Švytintis jo veidas suteikė man vilties. Jis papūtė lūpas.
- Negaliu sulaukti, kada atsilyginsiu tau už pagalbą, - tarė jis
ir pamojo į didelį krepšį. - Pirštinės ten, antra skrybėlė ir kibiras.
- Valio!
****

Marija De La Tore
Toks buvo choreografės vardas. Išvydusi ją, vos liežuvio nepra­
rijau. Juodi kaip derva jos plaukai nenusileido maniesiems nuos­
tabių plaukų kategorijoje, jos figūra, turint galvoje šokėjos amatą,
buvo neprilygstama. Jos raumenys buvo išraiškingesni už ma­
nuosius - jei kas būtų iškalęs jos atvaizdą marmure, ji būtų gar­
binama tūkstantmečius. Ji kalbėjo angliškai, tačiau mokėjo aki­
mirksniu persijungti į ispanų kalbą. Jos etniškumas buvo unikalus.
Spėjau, kad ji buvo graikų arba italų kilmės, gal net ispanė iš Eu­
ropos. Tikrai iš Viduržemio jūros regiono. Ji buvo tiesiog egzo­
tiška. Kai Marija judėjo, visų žvilgsniai krypo į ją. Nė viena šokėja
trupėje neprilygo jai lankstumu ir gracija.
- Gundytoja! - šūktelėjo Marija, skaitydama iš popieriaus lapo. -
Mija Sonders? - ji nužvelgė minią, kol visų galvos nukrypo į mane.
Žengiau į šokių studijos priekį, kur sėdėjo komanda. Iki tos
akimirkos slėpiausi užnugaryje, kad nesipainiočiau po kojų. Ji pa­
klausinėjo kiekvieną šokėją, liepė jiems sušokti trumpą numerį,
tada pusę išspyrė lauk. Nieko nelaukusi, išsiuntė juos krautis
mantos. Šiurkštų, tačiau veiksminga.
Marija nužvelgė mane ledo mėlynumo akimis.
- Tu - ne šokėja, - tiesiai pareiškė, nė neprašiusi pakartoti
žingsnelių, kuriuos turėjo sušokti kiti. Palengvėjo supratus, kad
nereikės apsikvailinti prieš kitus.
49
 - Ne, aš samdoma palydovė, - gūžtelėjau ir įsisprendžiau į
šonus.
Ji prisimerkė, virš antakio susimetė smulki V raidė.
- Ar čia su kuo nors susitikinėji? - tiesmukai paklausė ji. Dėkui
Dievui, bent vienas žmogus čia suprato, kokią pareigas iš tiesų at­
lieka palydovė, užuot savaime palaikiusi mane kekše.
Nusišypsojau.
- Antonis su Hetera pasamdė mane šiam vaidmeniui. Tokio
sprendimo priežastis ir logiką galite aptarti su jais.
Marija pakraipė galvą.
- Apsisuk, - paliepė ji. Paklusau. - Dar kartą, - apsisukau dar
sykį ir atsigręžiau į ją. - Ar moki šokti?
- Profesionaliai?
Ji nusijuokė.
- Ne, jau žinau, kad nesi profesionali šokėja. Tavo kūnas neme­
luoja. Nors iš tavo figūros ir grožio puikiai suprantu, kodėl buvai
išrinkta gundytojos vaidmeniui. Man tik įdomu, ar moki šokti savo
malonumui, ar gali pajudinti klubus, ar moki hulą, salsą, tango, ką
nors?
Papurčiau galvą baimindamasi jos reakcijos, nors visą šį laiką,
net atleisdama šokėjus, ji buvo tobulai profesionali.
- Gerai, reikės apgalvoti tavo vaidmenį ir kaip pateikti tave
prieš kameras. Nebūtum čia ir nesifilmuotum hiphopo klipe, jei
Antonis to nenorėtų. Teks apeiti tavo trūkumus.
Tai skambėjo ne taip jau blogai. Ji bent jau neišspyrė manęs
iš projekto. Būtų buvę kur kas paprasčiau, o man vis tiek būtų su­
mokėta, mat taip numatyta sutartyje. Tačiau kažkodėl mintis, kad
nuvilčiau Antonį, Heterą ir tetulę Milę, jei būčiau išsiųsta namo,
nedavė ramybės. Pati nustebau, kad džiaugiuosi, jog Marija leido
man pasilikti. Nors ir nemoku šokti.
Marija tęsė šokėjų atranką. Antoniui užėjus į šokių studiją, čia
buvo likęs tik nedidelis būrelis palaikančiųjų šokėjų ir aš.
50
 - Mamacita, - pasveikino jis Mariją ir draugiškai bei nuošir­
džiai apkabino. - Mama, kaip gerai tu atrodai, - tarė jis ir nužvelgė
kitus šokėjus. Vieni vaikštinėjo po salę, kiti mankštinosi prie baleto
karties, treti repetavo žingsnius. - Kaip matau, praretinai gretas.
Marija nusišypsojo.
- Antoni, juk žinojai, kad atleisiu daugumą šokėjų. Tau ne­
reikia minios, kad išpildytų mano sumanymą. Daug kartų klau­
siausi tavo dainos lėktuve. Man į galvą šovusiai koncepcijai tau
reikės tik jos, - nykščiu ji parodė į mane, - ir gal dar poros tų,
kurie liko čia.
Hetera kilstelėjo antakius, tačiau liko stovėti tylėdama už poros
žingsnių nuo ten, kur Antonis šnekučiavosi su Marija. Aš taip pat
laikiausi atokiau, tuo pat metu trokšdama tapti muse ant sienos ir
pasiklausyti.
- Eime pasikalbėti akis į akį. Nebent šį vakarą norėjai pradėti
dirbti? - jo klausimas pakibo ore, laukdamas atsakymo.
Marija pasitapšnojo pirštu lūpas.
- No, varnos a dejar descansar estą. Van estar muertos de los pies
i on lo que he planeado para ei ręsto de la semana, - paskubomis
išbėrė ji ispaniškai, o jos lūpos susirietė į žavingą šypsenėlę.
Antonis papurtė galvą ir nusišypsojo.
- Usted es una mujer malvada. Me encanta, - atsakė, lydėdamas
Mariją prie šokių studijos durų. Pasiekęs jas, atsigręžė ir įsmeigė
žvilgsnį į mane. - Lucita, tu eisi ten, kur einu aš, nebent vienas iš
mūsų, - jis apvedė apskritimą tarp savęs ir Marijos su Hetera, - pa­
sakysime priešingai. Entiendes?
Linktelėjau ir susikišusi rankas į užpakalines džinsų kišenes
nusekiau jiems įkandin. Jis palaikė duris. Jo žvilgsnis nuo mano
veido nuslydo link krūtinės ir nužvelgė užpakaliuką.
- O taip, ji yra tikra seductora, - sukikeno Marija.
Eidama niuktelėjau Heterai į petį.
- Kaip norėčiau žinoti, ką jie ten kalbėjo ispaniškai.
51
 Žingsniuodama greta, Hetera taisėsi ir kedenosi plaukus.
- Ai, Marija iš esmės sakė, kad šį vakarą šokėjams dirbti ne­
reikės, nes jie turi pailsėti. Iki savaitės galo ji planuoja nuvaryti
juos nuo kojų. - Pravėriau lūpas kažką sakyti, tačiau nepratariau
nė žodžio. - Tada Antonis atsakė, kad ji yra padykusi moteris... -
jos balso tembras staiga pasikeitė, - ir todėl jam patinka.
- Po galais, mergyt, puikiai supranti ispaniškai.
Hetera nusišypsojo.
- Nusipirkau „Rozetės akmens“ programą ispanų kalbai tą pačią
savaitę, kai prieš ketverius metus baigusi universitetą pradėjau dirbti
Antonio asmenine padėjėja. Tik tiek laiko man prireikė suprasti, kad
jei noriu šiame pasaulyje išlikti, privalau visada suprasti, ką tiksliai
jis sako. Nors puertorikiečių ispanų kalba šiek tiek skiriasi nuo mek­
sikiečių ar net Europos ispanų. Nors jų žodžiai ar stilius skiriasi, vis
tiek suprantu, apie ką kalba. Visai kaip skirtingi dialektai valstijose,
jei palyginsi žmones iš Rytinės pakrantės, Vidurio vakarų ar Pietų.
- Hmm, tai tikrai šaunu. Akivaizdu, kokia svarbi esi Antoniui.
Hetera paraudo ir nuleidusi akis patraukė pečiais.
- Galbūt matai kažką, ko iš tikrųjų nėra.
Suraukusi antakius, paėmiau ją už dilbio. Antonis su Marija
ėjo prie lifto.
- Ateinate? - Antonis sulaikė lifto duris.
- Tuoj pat, - tariau.
- Gerai, - numykė jis ir toliau kalbėjosi su Marija ispaniškai.
- Kiek dar apsimetinėsi? Elgiesi keistai nuo tos akimirkos, kai
čia pasirodė Marija.
Hetera prikando lūpą ir atsirėmė į sieną priešais.
- Dabar, kai Marija čia, visos mano vaizdo klipo idėjos ir kon­
cepcijos bus pamirštos. Senąjį choreografą buvau įtikinusi pridėti
keletą naujų smulkmenų, kurios man šovė į galvą, bet dabar... - ji
nutilo, tačiau nuo kiekvieno jos žodžio, tarsi iš varvančio, surūdi­
jusio čiaupo, lašėjo nusivylimas.
52
 - Ar užsiminei apie tai Antoniui? - paklausiau.
Ji įnirtingai papurtė galvą.
- Ne, jis vis tiek nesiklausytų. Dabar, kai ji čia, visų akys ir
ausys bus nukreiptos į tai, ką sako ar daro ji.
Susigūžiau.
- Maniau, ir tu jos norėjai. Pati nieko nelaukdama jai paskam­
binai ir pakvietei prisidėti prie komandos.
- Nes ji yra geriausia. Antonis šito nusipelno.
Suglaudusi delnus tarsi maldai akimirką susimąsčiau. Ar čia
slypi kažkas, ką ji nutyli?
- Tau patinka Antonis? - klausimas iš mano lūpų išsprūdo per
daug tiesmukai.
Hetera išpūtė akis ir įsikibusi sau į kelius ėmė virpėti. Tada pa­
sigirdo nevaldomas juokas, ir ji vėl išsitiesė. Akyse žvilgėjo ašaros,
skruostai paraudo, isteriškai kvatodamasi ji net keletą kartų kriuk­
telėjo.
Rodos, iš didelio rašto būsiu išėjusi iš krašto.
- Taigi atsakymas neigiamas? - paklausiau.
- Atleisk, taip, - tarė ji ir nusišluosčiusi skruostais besiri­
tančias juoko ašaras giliai atsikvėpė. - Brangute, aš jo niekada ne­
įsimylėčiau. Man reikia vyro, kuriam būčiau prioritetas, o ne pasi­
rinkimas, - ji prunkštelėjo. - Mes abi puikiai žinome, kad Antonis
myli visas, bet neįsipareigoja nė vienai.
Myli visas, neįsipareigoja nė vienai. Neatmenu, kada paskutinį
kartą girdėjau tokius teisingus žodžius. Antonis neatrodė vienas
iš tų, kurie ketintų surimtėti ir įsipareigoti vienintelei moteriai il­
gesniam laikui.
- Tai kodėl negali su juo pasikalbėti?
- Nežinau. Kaskart, kai užsimenu apie kūrybinę bet kokio pro­
jekto pusę, jis pasato tarp mūsų akmeninę sieną, man nė nespėjus
išdėstyti minčių. Mija, pasiekiau karjeros tašką, kai arba privalau
kilti aukštyn, arba ieškoti kitų galimybių.
53
 Linktelėjau.
- Tai ką ketini daryti?
- Na, kalbant tik tarp mudviejų, - ji apsižvalgė koridoriuje, ar
niekas nesiklauso, - su manim susisiekė vienos muzikos grupės
agentas. Jis ketina man pasiūlyti kūrybos vadovės pareigas, jas
eidama būčiau atskaitinga tik grupės vadybininkui. Tai hiphopo
grupė iš Naujojo Džersio. Ryškiausia kylanti žvaigždė. Sužinojęs
apie mano pažintis ir išklausęs idėjų, jis ne juokais susigundė.
Net yra pasiruošęs padvigubinti atlyginimą už tai, kad palikčiau
Antonį.
Išpūčiau akis.
- Oho, Hetera, tai neįtikėtina. Ko dar lauki?
Ji vėl prikando putlią apatinę lūpą. Žavingos mėlynos akys nu­
krypo į šoną, bato nosimi ji baksnojo grindis ir lėtai braukė kilimą.
- Na, tai nelengva. Su Antoniu praleidau ketverius metus. Jis
visuomet buvo mano prioritetas. Noriu pasakyti, kad tikros šeimos
neturiu. Esu vienintelis vaikas. Mano tėvai mirė, kai buvau maža.
Mane užaugino seneliai, kurių taip pat nebėra.
- Gerai, bet ką bendro tai turi su tavo sprendimu dirbti kam
nors kitam? Ten, kur galėsi spręsti pati ir naudoti išsilavinimą,
kurio taip atkakliai siekei, kur galėsi toliau siekti karjeros, kuriai
jau paskyrei savo gyvenimą.
Ji persibraukė šviesius išsidraikiusius plaukus.
- Mija, tai taip sunku. Antonis man artimas kaip šeimos
narys. Net jei aš nesu jo prioritetų sąrašo viršuje, jis vis dar yra
manajame, - Heteros pečiai nusviro. - Jis yra mano geriausias
draugas. Vienintelis mano draugas.
- Ak, mieloji, - paglosčiau jai ranką.
- Argi tai ne liūdna? Esu ištikima vyrui, kuriam nė motais, o jis
yra vienintelis žmogus mano gyvenime.
Suėmiau Heterą už rankų ir apglėbiau. Ji mane stipriai su­
spaudė. Įdomu, kad prisilietimas prie jos nesukėlė dar vieno
54
panikos priepuolio. Įsikibusi į mane, ji pradėjo šniurkščioti,
skruostais nusirito ašaros. Glostydama jai plaukus vis kartojau,
kad viskas bus gerai. Galiausiai verksmas virto kikenimu. Atsi­
traukusi nušluosčiau jai skruostus ir pažvelgiau į akis.
- Tu esi sumani ir graži, o Antoniui tavo nuomonė rūpi labiau,
nei manai. Tiesiog pasikalbėk su juo.
Ji giliai atsiduso ir palinksėjo galva.
- Taip ir padarysiu. Ačiū, Mija.
- Viskas išsispręs savaime, jei tik būsi atvira sau ir Antoniu.
Jis nežinos, kaip jautiesi, jei neatsiversi. Ir jis tikrai nieko nekeis,
nebent išdėstysi jam savo poreikius ir užsiminsi, kad turi ir kitų
galimybių.
- Manai, jis supyks? - paklausė ji, kai pasukome prie lifto. Pa­
spaudus iškvietimo mygtuką, jis atgijo kažkur virš mūsų.
- Tu jį pažįsti geriau už mane. Manau, jis susirūpins, kai supras,
kad iki šiol tavęs neįsileido ir kad tu svarstai galimybę jį palikti,
nesuteikusi jam šanso pasitaisyti. Kiek man pavyko sužinoti, jam
svarbi tavo vienintelės nuomonė.
Hetera papurtė galvą.
- Ne. Jis daro, ką nori ir kada nori.
- Nemanai, kad tai kiek per žiauru ir ne visai teisinga?
Vartydama akis, ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Galbūt.
Lifto durims prasivėrus, šypsodamasi įžengiau į Antonio apar­
tamentus viršutiniame aukšte.
- Nagi, mergyt, eime, pasižiūrėkime, kuo užsiima tas šelmis ir
panelė „Šok su žvaigžde“.
Hetera prunkštelėjo.
- Mergyt, žiūrėk, kad ji tavęs neišgirstų. Garantuoju, kad
Marija iškarštų tau kailį! Girdėjau, ji garsėja karštu temperamentu.
- Hetera, brangute, aš taip pat. Aš. Taip. Pat.

55
 PENKTAS SKYRIUS

Įėjusios į apartamentus, Antonį su Marija radome ne sėdinčius

prie stalo. Ne, juodu svetainės viduryje varžėsi šokdami.
- Tada tavo veikėjas daro taip, - Marija atliko keletą sudė­
tingų žingsnelių: apsuko klubus, palietė grindis, atsitiesusi išsi-
rietė ir aukštakulniu bateliu garsiai treptelėjo, - kai skamba žo­
džiai „judėk, mažyte, judėk“.
Antonis tiksliai pakartojo Marijos žingsnius, tik visos trys ste­
bėjome jį apsvaigusios. Su laisvai krintančiomis lininėmis kel­
nėmis ir deimantais inkrustuotu širdies formos pakabučiu ant
kaklo jis buvo tikras grožio įsikūnijimas. Vyriškas, gyvas, kvėpuo­
jantis meno kūrinys.
Hetera krenkštelėjo. Jųdviejų akys tuoj pat nukrypo į mus.
- Gal reikia mūsų pagalbos?
Kuklus jos tonas mane erzino. Tarp dviejų alfa asmenybių toks
nusiteikimas jos niekur nenuves.
- Hetera norėjo pasakyti, kad turi keletą idėjų, kurias apta­
rinėjo su senuoju choreografu ir kuriomis norėtų pasidalyti su
visa klase, - ryžtingai įsiterpiau. Žvilgtelėjau į Antonį, jis kilstelėjo
galvą. Akimis ir vos pastebimai kryptelėjusi pečiais paraginau jį.
Susiprasti jam prireikė kelių akimirkų. Galiausiai jis paėmė nuo
sofos rankšluostį ir nusišluostė prakaituotą veidą.
- Tikrai, H.? Kodėl anksčiau nieko nesakei? - suraukti jo an­
takiai bylojo apie balsu neištartą kaltinimą.
56
 Hetera sukando dantis ir sučiaupė lūpas kiečiau nei geldelę.
- Antoni, daugybę kartų mėginau tau išdėstyti savo idėjas.
Liepei man viską derinti su choreografu, o pats norėjai pamatyti
tik galutinį rezultatą.
Kaip tik tada mudvi su Marija pastebėjome jųdviejų žvilgsnių
mūšį.
- Mi amiga, pasamdei mane naująja choreografe, tai kodėl tau
nepapasakojus man, ką esi sumaniusi, ir viską aptarsime prie vaka­
rienės stalo. Suena bien?
- Užsakysiu maisto į namus? - pasisiūliau.
- Tai mano darbas, - atsiduso Hetera.
Papurčiau galvą.
- Tik ne šį vakarą. Ar visi mėgstate sušius? - paklausiau ir kone
pradėjau šokti, kas iš tikrųjų panėšėjo į padriką trypčiojimą ir
pečių kraipymą. Išvydusi reginį, Marija atsiduso ir panosėje tyliai
sušnabždėjo ispaniškai: Tengo mi trabajo por de lante.
- Ką ji pasakė? - kaltinamai bedžiau į Mariją pirštu, klausdama
Heteros. Marijos akys žybtelėjo, veide nušvito šelmiška šypsena.
Hetera kepštelėjo man per petį ir įteikė savo kreditinę kortelę.
- Atsipalaiduok. Ji tik sakė, kad laukia sunkus darbas. Nieko
įžeidžiamo.
- Nenuleisiu nuo tavęs akių, - žvilgsniu svaidydama į ją
durklus, burbtelėjau.
Juokdamiesi Antonis su Marija nuėjo į virtuvę.
- Mija, nori išgerti? - šūktelėjo Antonis.
- Taip, gersiu tai, ką geri tu.
Apsigręžusi nuėjau prie sofos. Išsitraukusi telefoną, susiradau
maisto į namus programėlę. Pirmoji nuoroda, „Gardus kiniškas
maistas ir sušių baras“, klientų buvo vertinama penkių žvaigždučių
vidurkiu. Ir geriausia - pristatymas į namus nemokamas! Atrodo,
šį vakarą puotausime sušiais!

57
 ****

- Ne, ne, ne, jūs nesuprantat! - Heteros žodžiai buvo kandūs,

pakurstyti aukščiausios kokybės degtinės, kurią gėrėme visą vaka­
rą. Ji atsistojo ir nuėjo į kambario vidurį. Ant stalo prieš mus buvo
sustatytas trečias vaisinių martinių raundas. Už tai dėkoti reikėjo
neprilygstamiems Mijos kokteilių plakimo įgūdžiams. Mintyse už
juos patapšnojau sau per nugarą ir laukiau, kol Hetera paaiškins,
ką turi galvoje. - Mano vizija yra kažkur tarp Maiklo Džeksono
„Billie Jean“ ir Bilio Džoelo „Uptown Giri“.
Linkčiodama galva į taktą, Marija peržiūrinėjo užrašus, kol
fone, kad įkvėpimas neišnyktų, be pertraukos skambėjo nauja An­
tonio daina.
- Si, si, suprantu. Mija vaikštinėtų šitaip, - ji parodė seksualią,
gundančią eiseną. - Tada Antonis sektų paskui, linguodamas
klubais kaip Maiklas Džeksonas ir staigiai judėdamas, tik pritaiky­
damas judesius savam Pietų Amerikos hiphopo stiliui, - susijau­
dinusi džiugiai aiškino ji.
Kai Marija pakartojo judesius, Antonis prišoko prie jos. Ati­
džiai žiūrėjau, kaip juda jos klubai, mat galiausiai, kameroms pra­
dėjus suktis, tą vaidmenį turėsiu atlikti aš.
- Matai, Mija, ateik čia.
Lengvai įkaušusi atsistojau, nusišluosčiau lipnius nuo martinio
pirštus į džinsus ir leidausi mokoma. Ji atsigręžė ir sugriebė mano
klubus taip, lyg būtų vyras.
- Dabar įsivaizduok, kad manęs čia nėra ir palinguok klubais,
kai paplekšnosiu tau į šoną.
Žengiau keletą žingsnių, o ji patapšnojo man per šoną. Keletą
kartų pasiūbavau, sekdama jos ritmą.
- Dabar sustok, pasilenk ir lėtai paliesk kojų pirštus, lyg ke­
tintum užsirišti batą. Tada glostyk kojas aukštyn, perbrauk liemenį
ir krūtinę.
58
 Įvykdžiau jos nurodymus.
- Tan caliente, - burbtelėjo Antonis. Suėmęs mano klubus ran­
komis, prispaudė juos sau prie dubens. Jis nebuvo susijaudinęs,
tačiau tas bjaurus jausmas grįžo lyg iš niekur, ir mane išmušė pra­
kaitas.
- Antoni... - perspėjau. Mano lūpa virptelėjo, išduodama
baimę, kuri tikriausiai aiškiai buvo matyti akyse. Žvilgsnis pasakė
tai, ko nesugebėjau išreikšti žodžiais, mat jis atitraukė rankas taip
staigiai, tarsi būtų nusideginęs.
- Atleisk, muneca.
Atsigręžiau ir priglaudžiau delną jam prie krūtinės.
- Ne, tai aš atsiprašau. Mes tik repetuojame. Vėliau bus len­
gviau. Pažadu.
Užsimerkusi mintyse paprašiau, kad kuo greičiau pavyktų atsi­
kratyti šito prisilietimo komplekso. Nuo to priklauso mano darbas.
Iš kito kambario galo išgirdau pyptelint telefoną - gavau žinutę.
Antonis kilstelėjo smakrą taip, lyg suteiktų man leidimą kiek atsi­
pūsti. Nubėgusi prie savo rankinės ant baro, išsitraukiau telefoną
ir perskaičiau žinutę.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Vėso Čaningo
Nieku gyvu nepraleisiu tavo gimtadienio. Tau teks su tuo susi­
taikyti. Majamyje būsiu po savaitės. Gražiuoju ar piktuoju. Kaip tau
labiau patiks, mažute, bet neišsisuksi nuo pasimatymo su manimi.

Nė nepastebėjau, kad žinutę skaitau ne viena. Hetera nesikuklinda-

ma žvilgčiojo man per petį.
- Kas toks Vesas? Tavo vaikinas?
Kas toks Vesas? Tai iš tiesų puikus klausimas. Draugas? Mei­
lužis? Vaikinas? Mano svajonių vyras? Tam tikru atžvilgiu jis buvo
visa tai ir dar daugiau.
59
 - Na, tikrai draugas ir gal kažkuria prasme vaikinas. Kol kas
dėl jokių oficialių terminų nesutarėme. Nenorime niekur skubėti.
Juk žinai, kaip būna.
- Aš? - prunkštelėjo ji. - E, ne. Aš esu vienos nakties nuotykių
karalienė. Per savo darbą neturiu laiko ieškoti išrinktojo, nors ti­
kiuosi, jog kada nors ir tam laiko atsiras.
Antonis apkabino Heteros per pečius.
- Ak, liaukis, H. O kaip tas vaikinas prieš porą savaičių, nepa-
leidęs tavęs iš akių? Prisimeni? Užsiuto, kai užėjau į tavo butą ne-
pasibeldęs.
- Prisimenu, Antoni, - atsiduso ji. - Verčiau neprimink.
Jis nusijuokė ir pliaukštelėjo sau per šlaunį.
- Jodinėjai ant jo kaip ant prakeikto ponio! Ir kodėl jis dingo?
- Per tave! Jis dingo per tave, Antoni. Visai kaip Risas ir Dei­
vidas, ir Džonatanas. Kiekvieną kartą, kai suartėju su vaikinu,
tau ko nors prisireikia, tada įsiverži į mano studiją nepranešęs ir
viską suknisi. Atbaidai juos, man nė nespėjus artimiau jų pažinti, -
piktai išbėrė Hetera ir papūtė lūpas.
Antonis išpūtė akis.
- Turbūt juokauji. Dėl savo nelaimingos meilės kaltini mane?
Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Ne. Nejuokauju! Kai garsiausias ir gražiausias hiphopo atli­
kėjas šalyje atžygiuoja į tavo butą neįspėjęs ir vadina mažute, bū­
simiems gerbėjams tai ryžto neįkvepia, - ji delnu prisidengė kaktą
ir pirštais suspaudė smilkinius. - Ir kodėl aš su tuo taikstausi? -
burbtelėjo panosėje.
Antonio pečiai nusviro. Jis kilstelėjo padėjėjos smakrą.
- H., mažute, pasikalbėk su manim.
- Pasikalbėti su tavim! Tuoj aš su tavim pasikalbėsiu. Man pa­
siūlė kitą darbą. Veikiausiai sutiksiu. Kaip tau toks draugiškas pa­
siplepėjimas! - erdviame kambaryje nuaidėjo jos balsas.
- Ką?! Po velnių, tu manęs nepaliksi! - užriaumojo jis.
60
 O, ne. Mudvi su Marija traukėmės, kol atsitrenkėme į barą.
Hetera iškėlė pirštą.
- Man nusibodo, kad manęs nesiklausai. Kad nepaaukštini pa­
reigose! - ji pakėlė balsą, o aš priglaudžiau taurę prie lūpų. Marija
pasekė mano pavyzdžiu, ir abi stebėjome sceną.
- Nesiklausau tavęs? Tu esi vienintelis žmogus, kurio aš klau­
sausi! - paprieštaravo jis. - O paaukštinimo tu niekad neprašei! Ko
nori? Daugiau pinigų? Gausi!
Heteros veidas skausmingai persikreipė, net aš pajutau jos
jlūžio karštį.
- Ne viskas sukasi tik aplink pinigus! Tfu, kaip tu mane
siutini, - ji atmetė plaukus ir nusigręžė į stiklinę sieną, už kurios
plytėjo Atlanto vandenynas. - Gal verčiau kiekvienas eikime savu
keliu.
Antonis žengė porą žingsnių ir uždėjo rankas jai ant pečių.
- Ne. Aš tavęs nepaleisiu, - jo žodžiai buvo persmelkti apgai­
lestavimo.
- Gali būti, kad neturėsi pasirinkimo. Čia mano gyvenimas, -
sušnabždėjo ji, kai akyse ėmė tvenktis ašaros.
- Tu esi man vienintelė. Negaliu dirbti su niekuo kitu.
- O aš nebegaliu ilgiau būti tavo padėjėja.
- Po velnių, tu nesi mano padėjėja, - išsiviepė jis. - Tiesa, tu
tvarkai mano reikalus, bet juk tu tvarkai viską! Ko iš manęs nori?
Tik paprašyk, H., ir gausi. Neįgyvendinsiu savo tikslų, jei tavęs
nebus šalia.
Marija niuktelėjo man į šoną.
- Ar jie dulkinasi?
Jei geriau jų nepažinočiau, būčiau pagalvojusi tą patį. Pa­
purčiau galvą.
- Gal turėtų, - padvejojo ji.
- Ne, jų santykiai man panašesni į brolio ir sesers varžybas.
Taip pykstuosi su savo geriausia drauge. Ar turi draugų?
61
 Jos veide nušvito plačiausia šypsena, kuri padarė ją dar gra­
žesnę, jei tai apskritai buvo įmanoma. Tai kalė. Norėjau jos nekęsti,
tačiau ji buvo pernelyg šauni ir jau įrodė, kad jos autoriteto reikia
paisyti. Negana to, kad puikiai išmanė savo darbą, ji ir elgėsi itin
profesionaliai.
- Tris sielos seseris. Aš toms kalėms priklausau. Jos mane veda
iš proto. Čia tas pats, tik šiedu niekad nesakė, kiek daug reiškia
vienas kitam. Todėl dabar matome tos klaidos padarinius.
Ji sudėjo lūpas vamzdeliu, ir abi toliau stebėjome ginčą. Ne­
laimė, jis baigėsi greitai ir netikėtai, kai Hetera išlėkė iš aparta­
mentų ir trinktelėjo durimis. Po galais, būsiu praleidusi geriausią
dalį.
- Mėšlas! - suriko Antonis. - Terca puta mujer!
Pažvelgiau į Mariją.
- Rodos, mums metas išnykti.
Ji linktelėjo.
- Kai vyras ima šūkalioti apie užsispyrusią beprotę, verčiau jau
nekliudyti jam nuleisti garą.
Ant pirštų galų ištipenome iš virtuvės ir palikome Antonį apar­
tamentuose vieną. Abi buvome apgyvendintos butuose svečiams,
todėl išlipome iš lifto tame pačiame aukšte.
Marija pasuko į vieną pusę, aš į kitą.
- Ei! - šūktelėjau pavymui.
-Ką?
- Kaip manai, ar man pavyks gerai atlikti darbą?
- Žinoma, pavyks. Juk aš pati tave mokysiu, - ji mirktelėjo,
atidarė duris ir pamojo.
****

Variklis po manimi riaumojo, kai iš garažo išvažiavau į Majamio

gatves. Antonis sėdėjo ant „Icon Sheene“. Motociklas buvo juodas
62
su chrominiais akcentais. Jis vilkėjo juodus džinsus, baltus marš­
kinėlius ir juodą odinį švarką. Aš nusprendžiau užsitempti savo
džinsus, jie nuo dėvėjimo buvo minkšti ir patogūs. Ypač aplink
užpakalį. Jis su šiais džinsais atrodė puikiai, ir aš tai žinojau. Plau­
kus susipyniau ir sukišau už odinio švarkelio apykaklės. Po šiuo
vilkėjau raudonos, baltos ir juodos spalvos „White Stripes“ grupės
koncerto marškinėlius. Juos nusipirkau, kai kadaise su Džinele nu­
ėjome į koncertą Vegase. „Seven Nation Army“ vis dar buvo viena
mėgstamiausių mano dainų.
Aš sėdėjau ant juodo su oranžine KTM „Super Duke“. Burgz­
damas tarp šlaunų, šis mažylis masažavo mano saldžiąją vietelę
geriau nei meilužis. Važinėdamasi motociklu visuomet jaučiausi
tokia laisva.
Antonis rankų gestais rodė kelią per miestą ir pietinį pa­
plūdimį. Kai sustodavome prie raudonos šviesos, jis trumpai papa­
sakodavo apie tą Majamio rajoną.
- Čia vietiniai ir turistai krato savo culosy- jis parodė į nesibai­
giančią eilę naktinių klubų Vašingtono alėjoje. Kai pasukome į Ko-
linso alėją, mostelėjo į daugybę restoranų ir viešbučių.
Žinoma, pravažiavome ir Vandenyno keliu. Vienoje pusėje
buvo pristatyta kampuotų art deco stiliaus namų, kuriuos prieš dvi
savaites man atvykus parodė Hetera. Kitoje pusėje žaliavo žolė ir
palmės. Toliau žaluma susiliejo su gelsvu smėliu, šis - su beribiu
vandenynu.
Sustojome prie turistų ir vietinių gausiai lankomos vietos „Ge-
lato-Go“. Aš nieko panašaus gyvenime nebuvau ragavusi, bet An­
tonis prisiekinėjo, kad pabandyti verta.
Užėjome į kavinukę. Įprastai Antonį aplinkiniai nesunkiai at­
pažindavo, taigi buvo šaunu įsilieti į minią. Net viduje jis nenu­
siėmė saulės akinių. Aš savuosius pasikėliau ant viršugalvio ir nu­
žvelgiau valgiaraštį.
- Vadinasi, gelato yra ledai?
63
 Jis linktelėjo.
- Taip. Tai itališki ledai, gaminami ne su įprasta grietinėle, o su
pienu. Be to, jie plakami mažiau, todėl juose mažiau oro ir todėl jie
atrodo tirštesni. Man jie patinka labiau už įprastus ledus, nes yra
skanesni ir sveikesni.
Apžiūrėjau siūlomus ledus. Šokoladiniai atrodė pernelyg
tamsūs, todėl pamaniau, kad jų skonis primins karčius kanolius,
kurie tiekiami itališkuose restoranuose. Fui. Nekenčiau kanolių.
Prie manęs priėjo liesas, bet tvirtas vyrukas. Jo plaukai buvo
stilingai sustatyti ir sušukuoti atgal. Ant marškinėlių parašyta: „Ge-
lato-Go, švieži kasdien, sveiki, lengvi, neriebūs, gardūs ir tiršti.“
Ant ženklelio su jo vardu: „Šviežiasis Frančeskas“, ir nors jį galėjai
palaikyti italu, tiksliai pasakyti buvo sunku.
- Bella signora, kuo Frančeskas galėtų jums padėti? - jo ak­
centas, be abejonės, buvo itališkas. Paslaptis atskleista.
- Nežinau. Mano bičiulis, - pamojau į Antonį, kuris labiau
priminė ne Lotynų meilužį, o terminatorių, - sakė, kad dėl jūsų
ledų galima numirti. Niekuomet nesu ragavusi itališkų ledų, tad
kuriuos patariate rinktis?
Šviežiasis Frenis plačiai išsišiepė.
- O, signora, jums patiks visi. Mes juos patys gaminame ir ne-
vartojame nei daug cukraus, nei riebios grietinėlės. Jei smagu­
riausite mūsų saldumynais, figūrą išlaikysite ilgus metus! - pa­
žadėjo jis ir nusijuokė.
Parodžiau į žalios spalvos ledus su kažkokiais trupinėliais.
- Kas čia?
- Ak, puikus pasirinkimas. Mūsų garsieji pistacijų ledai. Rie­
šutus atsisiunčiame tiesiai iš Sicilijos, kad jie būtų išties ypatingi.
Antonis palinko man per petį ir sušnabždėjo į ausį:
- Jie nepakartojami ir labai gardūs. Bet pirmam kartui rink­
čiausi ką nors paprastesnio. Ar mėgsti karamelę?

64
 - Ar lošėjas mėgsta pinigus? - atsakiau jam savo patentuotu „gal
juokauji“ žvilgsniu. Jis sukikeno. Ak, kaip man patiko tas juokas.
Jis man priminė smagiai praleistą laiką ir kitą karštą vaikiną, kuris
čia atskris jau rytoj. - Esu tikra, kad devyniasdešimt devyni pro­
centai šalies gyventojų mėgsta karamelę. O jei tvirtina priešingai,
vadinasi, meluoja. Dažniausiai žmonės taip elgiasi vengdami to, į
ką vien pasižiūrėjus svoris ima augti.
Frančeskas kantriai laukė, kol aptarinėjome kiekvieno skonio
privalumus. Jei jau ketinau paragauti kažko naujo ir neįprasto,
braškiniai ledai buvo nuobodūs. Nusprendžiau nesikuklinti. Kaip
sakoma, viskas arba nieko.
- Šviežiasis Freni, renkuosi karamelinius dulce de leche.
- Puiku! - tarė jis ir į didžiausią dubenėlį pridėjo tiršto de­
serto.
Esu tikra, kad kai jis padavė ledus, mano akys pasidarė kaip
lėkštės.
- Reikėjo pasakyti, kad įdėtumėte mažesnę porciją, - apžiūri-
nėjau milžinišką desertą.
Jis papurtė galvą, bet plaukai neišsidraikė.
- Visi grįžta nusipirkti daugiau. Verta pradėti nuo didžiausios
porcijos.
- Kaip pasakysite.
- Tai tiesa.
Antonis, žinoma, užsisakė pistacijų ledų ir tuo įsiutino mane.
Atkalbėjo mane, o pats užsisakė!
- Niekšelis! - mečiau jam.
- Ką? - jis užsikėlė saulės akinius ant viršugalvio ir įsidėjo į
burną didžiulį šaukštą ledų. Mhm, po šimts, visą dieną galėčiau
stebėti jį, valgantį ledus. Jis toks patrauklus. Netikėtai užkaitau,
todėl nusivilkau švarkelį ir pasikabinau ant kėdės atlošo. Jis padarė
tą patį.

65
 Kurį laiką sėdėjome tylėdami ir mėgavomės gardžiausiais pa­
saulyje itališkais ledais. Žinoma, man tai buvo pirmas kartas, tačiau
tą akimirką neįsivaizdavau nieko geresnio. Šilkinė jų konsistencija
priminė kažką tarp įprastų ledų ir šaldyto jogurto. Kad ir kaip ten
būtų, man jie labai patiko.
- Ką ketini daryti su Hetera? Ji vis dar pyksta?
- Siunta ir beveik su manim nesikalba, - jis susiraukė ir įsidėjo
į burną dar vieną kąsnį. - Nežinau, ką daryti. Negaliu jos paleisti.
- O ką, jei ji privalo išvykti?
Jis suraukė antakius ir susigūžė.
- Aš jau esu įžymus. Dirbdama man ji pelnys geresnį vardą nei
kažkokiems mėgėjams.
- Bet ar esi pasiruošęs suteikti jai autoritetą?
- Autoritetą?
- Na, žinai, pagarbos. Tą vaidmenį.
Jis suraukė nosį ir prisimerkė.
- Tai viskas dėl šito? Ji nebenori būti mano padėjėja?
Knietėjo sarkastiškai atrėžti, bet susilaikiau, mat jis akivaiz­
džiai nieko nenutuokė.
- Man atrodo, Hetera yra ganėtinai sumani, - prakalbau, An­
tonis linktelėjo. - Graži, - jis linktelėjo dar kartą. - Tačiau ji gali
kur kas daugiau, nei vien dirbti tavo padėjėja. Tą vakarą pats sakei,
kad ji tvarko viską. Ar bent jau prie visko prisideda.
- Taip. Na, ir kas? Ką nori pasakyti. Lucita, klok tiesiai.
Įsimečiau į burną kąsnį ledų ir leidusi jiems maloniai ištirpti
ant liežuvio padėjau šaukštelį.
- Manau, ji nori tapti tavo vadybininke ir agente. Apie pramogų
verslą nutuokiu nedaug, bet jei Hetera organizuoja tavo koncertus,
vadovauja komandai ir rūpinasi tavimi, - paėmusi šaukštelį, be­
džiau į Antonį, - tada, man regis, ji jau atlieka visas pareigas, tik
be atitinkamo užmokesčio, deramos pagarbos ar oficialaus statuso.

66
|i vos spėja suktis viena. Galbūt jai reikia asmeninės padėjėjos! -
prunkštelėjau.
Susierzinęs Antonis abiem rankomis persibraukė veidą nuo
kaktos per nosį iki skruostų.
- Mija, tu teisi. Cristo en una cruzy tienes razon.
Bendrą jo žodžių prasmę supratau be vertimo.
- Toji mergina neturi savo gyvenimo. Ar žinai, kad ji prisi­
pažino man, neturinti kitų draugų, be tavęs? Ji sakė, kad esi jos
šeima. Artimiausias bičiulis.
- Ji taip sakė? - Antonio akys apniuko, jis parėmė smakrą
delnu. Aš linktelėjau. - Po velnių, H. visuomet buvo geriausia
mano draugė.
- Ar kada nors jai tai sakei?
- Galvojau, kad ji žino, - jo tonas išdavė, kaip stipriai jį
įskaudino žinia, kad Hetera nelaiminga.
Nusijuokiau.
- Juk žinai, kas sakoma apie žmones, kurie taip „galvoja“?
Jis vos pastebimai šyptelėjo ir papurtė galvą.
- Spėliodami žmonės įprastai apsikvailina, supranti?
Purtydamas galvą, Antonis pakabino dar šaukštelį ledų.
- Tu tikra pamišėlė. Ar kas nors tau tai sakė?
- Nuolat tai girdžiu, bet mano geriausia draugė Džinelė randa
spalvingesnių žodžių.
Kai ištariau žodžius „geriausia draugė“, Antoniui vėl nusviro
pečiai. Atsistojęs jis išmetė nebaigtą desertą į šiukšlių dėžę. Tarp
antakių susimetė raukšlė, dailus veidas paniuro.
- Eime. Tavęs laukia repeticija, o man reikia pasikalbėti su
savo mergaite.
Mintyse iškėliau kumštį ir sušokau pergalės šokį. Pažvelgusi į
savo motociklą, pakartojau ritualą.

67
 SESTAS SKYRIUS

- Dar kartą! - suriaumojo Marija. - Ne. Išjunkite muziką, - ji

mostelėjo ranka, ir muzika nutilo.
Stovėjau kampe, laukdama savo eilės būti išpeikta. Visą dieną
repetavau tą pačią sceną. Mano veikėja turėjo itin seksualiai
praeiti, pasukioti klubais į vieną, paskui į kitą pusę, pasilenkti, at­
sitiesti, papurtyti krūtinę ir išriesti nugarą. Vėliau Antonis seks
man paskui, atlikdamas savo judesius su palaikančiais šokėjais.
Keletas mano judesių buvo tokie patys, kokius repetavo jis. Atvirai
pasakius, tai buvo niekai, palyginti su žingsniais, kuriuos Marija
vertė kartoti kitus šokėjus, bet aš jau dabar jaučiausi nuvaryta nuo
kojų. Diena buvo velniškai ilga. Tenorėjau išsimaudyti, pavalgyti ir
kristi į lovą. Be to, rytoj mano gimtadienis, todėl Antonis leido ne­
dirbti. Vadinasi, pamatysiu Vėsą.
Pagalvojus apie nerūpestingą filmus kuriantį banglentininką,
sukilo jaudulys ir nerimas. Taip norėjau pamatyti Vėsą, kad net
dantis gėlė. Tačiau sykiu baiminausi, kad kai pasakysiu jam, jog
esu pasiruošusi monogaminiams santykiams, jis sudaužys man
širdį. Troškau būti vienintele. Jo vienintele. Tikėkimės.
Tačiau tam, kad mūsų santykiai būtų sėkmingi, jis turės pa­
leisti Džiną Deluką. Daugiau jokio atsitiktinio sekso su karščiausia
aktore šalyje. Vien apie ją pagalvojus, širdyje pabusdavo žaliaakė
pabaisa. Jei jau ketiname būti kartu, turėsime įsipareigoti. Po
velnių. Įsipareigoti. Jau seniai šito žodžio neminėjau, kalbėdama

68
apie priešingos lyties atstovą. Labiausiai dėl to, kad kaskart įsipa­
reigojusi nusvildavau nagus.
- Mija, hermosa, eikš čia, - Marija mostelėjo į vietą, kur ant
grindų buvo pažymėtas didelis, juodas kryžius. Ten turėjau su­
stoti ir vaizdo klipe judėti greta Antonio. Ji man aiškiai parodė,
kiek žingsnių reikės žengti, kur laikyti rankas ir statyti kojas ir kur
stovės kiti šokėjai. Hetera su Marija liepė šokėjams manęs trokšti
ir šokti aplink, kai eisiu, sėdėsiu ar stovėsiu atsirėmusi į sieną. Dar
reikėjo išmokti keletą žingsnelių, tačiau didumą jau įsiminiau. Ji
buvo geraširdė choreografė su neišsenkančia kantrybe. Kai su-
klysdavau, kiti šokėjai imdavo raukytis, žinodami, kad jiems teks
viską kartoti iš naujo. O Marijos sąžinė negraužė verčiant juos iš
naujo atlikti žingsnius. Ji tvirtino, kad tik taip jie pasieks tobulumo
viršūnę.
Marija pastatė mane į vietą, o pati atliko Antonio vaidmenį.
- Pakartok savo judesius, - tarė ji ir metė žvilgsnį į šokėjus. -
Varinėju jus ne todėl, kad Mijai reikia padėti. Jūs visi atsiliekate.
Man nesvarbu, kad esate pavargę. Man nerūpi, kad jums skauda
kojas ir maudžia raumenis. Norite filmuotis populiariausiame
hiphopo vaizdo klipe? - ledinėmis virtusios mėlynos jos akys gręžė
šokėjus kiaurai. - Tokia yra kaina. Trabaja por ei. Teks padirbėti! -
pakartojo ji dviem kalbomis, taip darydavo dažnai. - O dabar,
Mija, pakartok viską nuo pradžių.
Grįžusi į salės kampą, giliai įkvėpiau, užmerkiau akis ir užsi­
brėžiau tikslą. Tai buvo pirmasis mano vaizdo klipas. Mano veidas
pasirodys televizijoje, internete ir mobiliuosiuose telefonuose
visame pasaulyje. Mergyte, tu tai gali. Padaryk tai dėl Marijos, dėl
šokėjų, dėl Antonio... Velniop visa tai, padarysiu tai dėl savęs!
Suskambo muzika, šviesos pritemo, o aš pradėjau siūbuoti
klubais ir pečiais. Išgirdusi reikiamą natą, perėjau per salę. Nu­
žengus vos penkis žingsnius, mano klubus suėmė vyriškos rankos.

69
 Žemi dainos tonai stiprėjo, aš užsimerkiau ir pasinėriau į šokį
išrietusi nugarą, apkabinusi Antoniui kaklą, leisdama jam prisi­
spausti man prie nugaros. Mane apgaubė kokosinis jo aromatas.
Klubai judėjo vienu ritmu, rankos graibė, apsukęs mane Antonis
prispaudė prie savęs. Pakartojau jo judesius ir stipriai jį stum­
telėjau. Jis parkrito ant grindų, kiti šokėjai pasekė jo pavyzdžiu,
tarsi būčiau partrenkusi. Tada, atvirai demonstruodamas savo vy­
riškumą, jis pakilo ant kelių ir ėmė judėti artyn.
„Judėk, mažute, judėk...“, - įtūpstas.
„Su manim šiąnakt...“
„Leisk man tave mylėt...“, - įtūpstas.
„Ir judėk, mažute, judėk...“
Mūsų judesiai tobulai derėjo su muzika. Dainai baigiantis An­
tonis lyg nindzė atliko stulbinantį šuolį nuo studijos veidrodžių,
nusileido greta manęs, apglėbė per liemenį ir parklupęs ant vieno
kelio, užsimetė mane ant kito. Kone iki skausmo išriečiau nugarą,
o jis mane stipriai ir aistringai pabučiavo į lūpas.
Ir tada tai nutiko vėl...

Spėju kumščiu trenkti jam į veidą ir praskelti lūpą, bet tada jis viena
ranka suima man riešus, kita ima graibyti kur papuolė. Jo smakru
ritasi tamsiai raudoni lašai, dantys šlykščiai nusidažo krauju.
Aronas taip stipriai spaudžia mane prie mūrinės sienos, kad jautri
nugaros oda iki kraujo trinasi į grublėtą paviršių. Jis spaudžia savo
dubenį prie manojo, ojo erekcija primena geležinį vamzdį.
Pradedu spiegtif tačiau jis apžioja mano burną taip greitai, kad
tik duslus garsas spėja ištrūkti iš mano lūpų. Pradedu muistytis ir
klykti dar įnirtingiau, kai išgirstu sužvangant jo diržo sagtį ir at­
segant kelnių užtrauktuką. Kiekvienas jo dantelis atsikabina tarsi
sulėtintame filme. Aronas nenusileidžia. Jis įkanda man į lūpas
ir trenkia galvą į sieną. Iš akių pasipila žiežirbos, sušvinta vaivo­
rykštės, paskui viskas aptemsta. Sugriebęs mano suknelės kraštą, jis
70
 šiurkščiai timpteli ją iki liemens. Apnuoginta oda nuvilnija vėsus
oras. Akyse vis dar sukasi iškreiptos šviesos atšvaitai. Keletą kartų
sumirkčiojUy kad neprarasčiau sąmonės. Arono pirštai slysta mano
pilvu, ieškodami taikinio, ir netrukus jis šiurkščiai sugriebia lytį. Pa­
jutusi gerklėje kylantį gumulą suinkščiu. Jis degina taip skaudžiau
kad norisi vemti.
- Išdulkinsiu tave taip, kaip to nusipelnai, kekše. Prakeikta
niekam tikusi šiukšlė, - suriaumoja jis spjaudydamasis. Šitas vyras
mane graibė, kol miegojau, o sučiuptas nusikaltimo vietoje nerodė
nė trupinėlio apgailestavimo. Aronas Šiplis, Kalifornijos senatorius,
netrukus mane išprievartaus. Čia patf viešoje vietoje, mažiau nei
per du šimtus pėdų nuo didžiulio vakarėlio.
Sau tarp kojų pajuntu jo pasididžiavimo galiuką. Pašnibždomis
priešinuosi ir purtau galvą, tačiau jis tik išsišiepia, o man susuka
skrandį. Delnu uždengęs burną, jis neleidžia man klykti. Įkandu
jam į ranką. Burnoje pajuntu sūrų geležies skonį. Jis nusikeikia ir
dar kartą žiebia mano galvą į sieną. Šįkart susmunku. Mano kūnas
tampa besvoris, akyse pamažu temsta, esu tikra, kadjis mane išprie­
vartaus.

- Sutriau, patrauk nuo manęs rankas! - suklikau taip garsiai,

kad tikriausiai stogas pasikėlė.
- Mija, ne, ne! Lo siento. Lo siento. Atsiprašau. Lucita, grįžk.
Po velnių!
Kai atsipeikėjau, Antonis laikė delnais mano galvą. Mano
skrandis vartėsi ir traukėsi. Pašokusi nulėkiau prie šiukšlių dėžės
ir išvėmiau pietus. Stovėdama šalia ir laikydama mano plaukus,
Marija šnibždėjo į ausį raminančius žodžius.
Paskui man į rankas buvo įbruktas buteliukas vandens ir rankš­
luostis. Ėmiau godžiai gerti gaivinantį skystį, tačiau jis nutekėjo
žemyn tarsi skustuvo ašmenys. Galiausiai gaisrą pilve pavyko už­
gesinti.
71
 Marijos akys buvo rūsčios, tamsios ir šaltos. Ji paėmė mane už
rankos ir nusivedė į kambariuką šalia studijos.
- Kas tave skriaudžia? Aš turiu pažinčių. Labai, labai įtakingų
žmonių, kurie nesitaikstys žinodami, kad kažkoks mėšlo gabalas
skaudina gerą moterį.
Papurčiau galvą.
- Marija, viskas yra ne taip, kaip atrodo.
Ji įsisprendė rankomis į šonus ir pakreipė galvą. Keletas ne­
klusnių sruogų išsilaisvino iš kuodo.
- Tikrai? Nes man atrodo, kad kažkas nuskriaudė tave taip
stipriai, kad negali pamiršti. Ką jau kalbėti, kad Antoniui ar kitam
šokėjui tave palietus tiesiog sustingsti. Argi tai ne tiesa? Ar aš visą
šitą tik įsivaizduoju? Puikiai žinau, kaip atrodo smurtą patirianti
moteris, hermosa, nes pati buvau viena iš jų. Ilgus metus. Todėl
neleisiu, kad kas nors skaudintų gerą moterį, ir draugai mane pa­
laikys. Po velnių, Antonis irgi su tuo nesitaikstys.
Atmetusi plaukus giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į ją.
- Antonis žino. Nė vienas iš jūsų negalite nieko pakeisti. Viskas
jau sutvarkyta, - pamelavau. Teoriškai viskas buvo sutvarkyta -
apie tai nemelavau. Tačiau kaip tvarkausi su to įvykio padariniais
aš, vis dar buvo neaišku.
- To nepakanka, Mija, nes šiuo metu aš kunkuliuoju pykčiu.
Turiu galvoje muy caliente, ir ne gerąja prasme. Trokštu kraujo.
Taigi pasakok. Net jei skaudu, net jei verksi ar norėsi kam nors
vožti. Privalai išsilieti. Negali kaupti jausmų širdyje. Patikėk
manimi, aš tai ištvėriau ir dėl to tapau stipresnė ir protingesnė.
Paskutinis jos sakinys nuskambėjo tarsi vieša kalba. Ne, tarsi
pamokslas. Ji buvo šimtu procentų įsitikinusi savo teisumu. Jai
pakako stiprybės atverti man savo sielos kertelę.
- Paskutinio mano kliento sūnus mane užpuolė. Keletą dienų
praleidau ligoninėje, - prabilau. Marijos akys įsiplieskė, lyg

72
tūkstantis gaisrų sausame miške. - Stengiuosi apie tai nebegalvoti,
bet kažkodėl keistai reaguoju į prisilietimus. Tai keista. Niekaip ne­
suprantu.
Marija priėjo ir atsisėdo ant darbo stalo kambario viduryje,
kur buvau palinkusi.
- Tai visai ne keista. Kai priešingos lyties atstovas sulaužo tavo
pasitikėjimą, jį atgauti gali būti nelengva. Ar Antonis žino? - Aš
linktelėjau. - Tada jam nederėjo tavęs bučiuoti ar šitaip laikyti.
Susierzinusi atsidusau.
- Mudu su Antoniu stengiamės. Šokti sekasi neblogai, net kai
jaučiu jo rankas, tačiau vos tik jis mane taip palenkė ir pabučiavo,
aš... aš vėl grįžau ten. Į tą vakarą.
Linksėdama galva, Marija mane apglėbė.
- Pirmiausia, Antoniui nederėjo taip elgtis, - tarė ji. Norėjau
paprieštarauti, tačiau ji iškėlė ranką. - Ne, jis žinojo apie tavo bėdą,
bet užsimetė tave taip, kad pasijutai nesaugi. Tai neprotinga. Pasi­
kalbėsiu su juo apie tokias improvizacijas. Ta scenelė nebuvo šokio
dalis. Tiesą pasakius, tas cabron neturi gauti gundytojos. Klipo
esmė ir yra ta, kad mergina nepasiekiama!
Marija ne juokais pasipiktino. Tobulai išlenkti juodi antakiai
buvo suraukti, lūpos suspaustos.
- Jis tikriausiai užsimiršo, - šyptelėjusi mėginau jį ginti.
Ji prisimerkė.
- Taip, taip. Aš pasirūpinsiu, kad jis valdytų rankas, - tarė ji
ir dar kartą spustelėjo man petį. - Tau viskas bus gerai. Tik pri­
reiks šiek tiek laiko. Tau praverstų apie visa tai pasikalbėti su psi­
chologu. Bet patikėk, kad atsivėrimas man, Antoniui ir kitiems ar­
timiesiems padės.
Jos žodžiai privertė pagalvoti apie Džinelę. Reikėjo pasikalbėti
su ja. Iš tikrųjų pasikalbėti, o ne numoti ranka ir apsimesti, kad
tai tebuvo niekai. Privalėjau iškloti jai viską, kad galėčiau prašyti

73
patarimo. Ji supyks. Ką ten supyks - pasius. Pareikalaus kraujo, bet
išklausys, leis man išsilieti ir padės palikti tai praeityje. Taip ir pa­
darysiu. Vėliau šį vakarą jai paskambinsiu ir viską išklosiu.
- Šitą sceną jau išmokome. Rytoj tau laisva diena. Verčiau grįžk
į savo butą. Ar nori šį vakarą pavakarieniauti?
Papurčiau galvą.
- Atleisk, Marija. Nusivariau nuo kojų. Norėčiau pamirkti vo­
nioje, susitepti sumuštinį su riešutų sviestu ir išsidrėbti priešais te­
levizorių. Ar bent įsivaizduoji, kaip sunkiai privertei mus prakai­
tuoti? O aš nė iš tolo nedirbau fiziškai tiek, kiek dirbo kiti!
Jos žvilgsnis nušvito, įtūžis atvėso, akys atgavo įprastą sidab­
riškai melsvą spalvą, į kurią, prisiekiu, galėjai spoksoti ištisas
dienas, ir nenusibostų.
- Sunkus darbas yra naudingas. Pradedi labiau vertinti jo
vaisius.
Abi atsistojome ir pasukome link durų.
Už jų Antonis jau buvo spėjęs duobę išvaikščioti.
- Lucita! - jo pečiai nusileido. - Aš per daug įsijaučiau. Lo
siento. Prašau, atleisk man.
Jis atrodė toks beviltiškai liūdnas ir sielvartavo, lyg būtų mir­
tinai nusidėjęs. Tai netiesa. Žinoma, galbūt tą akimirką jis užsi­
miršo, tačiau jo reakcija į nuotaiką salėje ir tobulai atliekamą cho­
reografiją buvo tikra. Jei ne išgyventa trauma, man tikriausiai būtų
buvę smagu, gal net patikę.
- Antoni, rimtai, nieko tokio, - priėjau prie jo ir ištiesiau
rankas. Jis įėjo į mano glėbį ir sustojo, leisdamas man jį apkabinti.
Kai Antonis manęs nelietė, būti šalia buvo paprasta. Patogu. - Gali
mane apkabinti.
Jis pakėlė rankas ir prispaudė mane prie krūtinės. Rusenanti
baimė ir nerimas vėl pradėjo kilti, bet man pavyko juos užgniaužti.

74
Antonis buvo geras vyras su milžiniška širdimi. Jis suklydo, ir tai
nė nebūtų buvusi klaida, jei aš prieš tai nebūčiau tapusi smur­
tautojo auka.
- Atleisk, Mija. Daugiau tai nepasikartos, - jis sušnabždėjo
man į ausį ir atsitraukė.
Marija suplojo delnais, atkreipdama visų dėmesį.
- Mielieji, šiai dienai užteks. Skirstykitės namo. Rytoj visiems
laisva diena, tada dar porą dienų repetuosime ir nugludinsime ju­
desius. Paskui galėsime pradėti filmuoti!
Visi dešimt šokėjų džiaugsmingai pašūkaliojo, sumušė delnais
ir vyriškai apsikabino.
- Ar tau tikrai viskas gerai? - paklausė Antonis tuo metu, kai į
salę įėjo Hetera. Išvydusi, kaip stovime, susiraukė. Kai prisiartino,
pamėginau nusišypsoti.
Ji sustojo už kokių dešimties pėdų nuo mūsų, sudėjo rankas
ant krūtinės ir papūtė lūpas.
- Girdėjau, nori pasikalbėti?
Antonis atlošė pečius.
- Šaltas pasisveikinimas, - burbtelėjo jis, aš sukikenau, dar
kartą jį apkabinau ir atsitraukiau.
- Nori pavakarieniauti? - paklausė Hetera.
Papurčiau galvą.
- Ne, šį vakarą valgysiu namie. Trokštu pailsėti ir karštoje vo­
nioje pamirkyti raumenis! - pabaigiau garsiau, kad Marija išgirstų.
Ji atstatė krūtinę ir kilstelėjo galvą juokdamasi ir aiškiai savimi di­
džiuodamasi. Velnias, kokia ta kalė kieta. Ji turi viską, ko trokšta
kiekvienas vyras - nuo gundančios figūros iki choreografės talento
ir grožio. Įdomu, ar ji su kuo nors susitikinėja. Alekas išverstų ją iš
klumpių. Po galais, jis ne sykį iš klumpių išvertė mane.
Alekas - jau praeitis.

75
 Atsidusau ir prisiartinusi prie Heteros apkabinau.
- Pagailėk jo, - sušnabždėjau jai į ausį. - Gal jis ir nenuovoka,
bet myli tave kaip seserį. Suteik jam dar vieną galimybę, gerai? -
atsitraukiau, laikydama jos rankas. Mėlynos jos akys prisipildė
ašarų, ir ji linktelėjo. - Gerai, o dabar pirmyn, tigre, - padrąsinau
ir praeidama stipriai pliaukštelėjau jai per užpakalį.
- Ai! Kalė! - riktelėjo ji, tačiau balsas išdavė, kad nepyksta. Sau
už nugaros parodžiau jai didįjį pirštą.
- Atsisėsk ant jo ir apsisuk!
Neatsigręžusi išgirdau ją Antoniui sakant:
- Tik pamanyk, ką ji išdarinėja.
Antonis nusijuokė, tada išgirdau du kūnus atsitrenkiant vienas
į kitą. Kai atsigręžiau, Antonis stipriai spaudė Heterą glėbyje.
- Nepalik manęs, H. Man tavęs reikia.
- Tau manęs nereikia.
- Nesąmonė! Tu manimi rūpiniesi.
Norėjau išgirsti, ką ji atsakys.
- Taip. Žinai ką? Tai tiesa. Atėjo laikas tau tai suprasti ir pa­
daryti išvadas, antraip aš išeisiu.
- Jei tu išeisi, aš tave vysiuosi. Joks kitas muzikantas negaus
mano vadybininkės, - suriaumojo Antonis.
- Vadybininkės? - žodis nuskambėjo taip šiurkščiai, tarsi būtų
draskęs jai gerklę.
- Teisingai. Žmonės nori mano koncertų? Tegul derina viską su
mano vadybininke. Nori, kad reklamuočiau jų prekes? Tegu klausia
mano vadybininkės. Kviečia į apdovanojimų įteikimus? Tegu kalba
su mano vadybininke. O ta vadybininkė, chica, esi tu. Nuo šios
dienos Hetera Renė yra Lotynų meilužio vadybininkė.
Ji ėmė žingsniuoti po salę.
- Vadinasi, pakelsi man atlyginimą?
Jis linktelėjo.

76
 - Dar ir kaip dosniai, H. Kaip tau penkiolika procentų nuo
kiekvieno pasirodymo?
Marija šaižiai švilptelėjo.
- Rimtai?
- Tu surandi man darbus ir už tai gauni atlyginimą. Aš pa­
sidomėjau, H. Tai daugiau nei sąžininga, be to, tavo kelionių iš­
laidas padengsime iš verslo sąskaitos. Tavo vardas bus rašomas
ant albumų viršelių ir visa kita. Taigi, - jis ištiesė ranką, - ar su­
tarėme?
Hetera spoksojo į jį išputusi akis. Ji pravėrė lūpas ir vėl susi­
čiaupė, lyg būtų užgniaužę kvapą.
- Bet... bet... bet, čia tiek daug.
Jos mintis buvo retorinė, tačiau Antonis atsakė:
- Ne, tiek turiu padaryti, kad išsaugočiau savo talentą. Taigi ar
sukirsime rankomis, ar paliksi mane šitaip stypsoti?
Hetera atkišo virpančią ranką ir paspaudė Antonio. Nedvejo­
damas jis čiupo ją į glėbį ir stipriai suspaudė. Puikiai žinojau, kad
jis gali sulaužyti kaulus.
- Niekada neabejok mano meile tau. H., tu esi talentingiausią
moteris, kokią tik pažįstu. Tavo dėka žengiame pirmyn. Tu esi man
kaip sesuo, mano hermana, mano mejor amiga, tu manimi rūpi­
niesi, gauni mums svarbiausias sutartis. Tu esi mano svajonių išsi­
pildymas. Atleisk, kad nepadariau to anksčiau.
Hetera šniurkščiojo jam į kaklą, jos skruostais ritosi ašaros.
Rankomis apkabinau save, nepajėgiau pajudėti iš vietos ir palikti
jų vienų. Reginys buvo pernelyg gražus.
- H., mums teks pasisamdyti naują asmeninę padėjėją. Tu būsi
pernelyg užimta, kad rūpintumeisi kasdienėmis reikmėmis. O! Pa-
samdyk kokią mažą, karštą lotynų amerikietę? - jo akyse suspindo
kibirkštis, lūpomis nuslinko gundanti šypsena.
Hetera papurtė galvą.

77
 - Kur jau ne, po velnių. Tu ją akimirksniu parsiversi į lovą. Pa-
samdysiu gėjų! Ir jokių ginčų. Nei tau, nei man nereikia, kad kas
blaškytų dėmesį.
- Su tavim visai nelinksma, - gūžtelėjo Antonis ir apsukęs ją
ore pastatė ant grindų. - O dabar gal paskambink tam bastardo,
kuris mėgina tave nuo manęs nuvilioti, ir pasakyk jam, kad esi ne­
pasiekiama, kad tave paaukštino ir kad jis atsiknistų? Jei kada pa­
matysiu tą glitų kijo de puta, geruoju nesibaigs. Jis mėgino atimti
mano mergaitę.
Hetera sukikeno.
- Iš tiesų, tai jis visai malonus.
Antonis piktai dėbtelėjo ir iššiepė dantis.
- Gerai jau gerai! Dar šiandien jam pasakysiu, kad pasiūlymas
nebedomina.
Jo žvilgsnis sušvelnėjo, lūpos susirietė į šypseną.
Tuokart pirštų galais išsėlinau iš šokių studijos ir pasukau į
savo namus toli nuo namų. Pagaliau viskas stojo į vėžes. Bent jau
Heteros ir Antonio gyvenime. Dar nenusprendžiau, kokia ateitis
manęs laukė su Vestonu. Tikriausiai rytojus tai nulems.

78
 SEPTINTAS SKYRIUS

Apsižiūrėjusi veidrodyje nusprendžiau, kad tokia apranga tiks.

Viršutinė juodos suknelės dalis buvo prigludusi, paraukta ir be
rankovių, sijonas šiek tiek virš kelių laisvai krito. Suknelė buvo dai­
li. Dar kartą nužvelgiau priekį ir nugarą. Jaučiausi patraukli, jauna,
šauni ir vis dar buvau savimi. Nerūpestinga Mija. Užuot apsiavusi
basutes su platforma iki dangaus, nusprendžiau likti basa. Vesas
netrukus bus čia, o aš nenumaniau, ką jis rengia. Ar mes kalbėsi­
mės? Glamonėsimės? Ar bus keista dėl to, kad paskutinį kartą akis
į akį matėmės ir smaginomės tik kovą?
Smaginomės. Susigūžiau. Žodis skambėjo pernelyg gašliai. Be
to, Vesas man kailį iškarštų, jei pavadinčiau save kekše. Susitikimą
aną kovą jis tikriausiai laiko mudviejų ilgalaikės draugystės su pri­
valumais dalimi. Prisiminiau, kaip susipažinome.

- Už ką geriame?- paklausiu.
- Gal už draugystę? - jis nusišypso ir nuleidžia savo delną
man ant šlaunies kur kas aukščiau, nei paprastas draugas. Aš nesi­
priešinu. - Už artimą draugystę.
Prikandusi lūpą pastebiu, kad jo žvilgsnis nukrypsta link mano
burnos.
- Už draugystę su privalumais? - paklausiu dramatiškai kilste­
lėjusi antakį ir užsimetu koją ant kojos. Jo ranka paslenka dar kelis
colius ir netrukus paliečia mano nuogą odą.

79
 Įdėmus jo žvilgsnis sušildo ir priverčia pasijusti geidžiama.
- Viešpatie, kaip šito tikiuosi, - sušnabždajis, palinkdamas artyn.

Taip, būtent šitaip prasidėjo tai, ko nesitikėjau išaugsiant į daugiau.

Daugiau draugystės, daugiau linksmo laiko, daugiau išgyvenimų ir
svarbiausia - daugiau meilės. Atviroje buto erdvėje skardžiai nuai­
dėjo durų skambutis.
Giliai įkvėpusi, atlošiau pečius, suėmiau rankeną ir pravėriau
duris. Anapus stovėjo jis, švytintis lyg Ramiojo vandenyno bangose
šokantys Kalifornijos saulės spinduliai. Nerealus tobulumas.
- Vėsai... - tesuspėjau išlementi prieš jam priglaudžiant ranką
man prie pilvo ir stumtelint keletą žingsnių nuo durų. Numetęs
krepšį ant grindų, jis koja užtrenkė duris ir įsitempė mane į glėbį.
Jo lūpos akimirksniu pasiglemžė manąsias. Mėtiniam jo liežuviui
panirus man į burną, netekau kvapo. Liežuviai glaustėsi prisi­
mindami. Rankos glamonėjo susipažindamos iš naujo.
Neprabėgo nė kelios sekundės, kai apsivijau jo liemenį ko­
jomis, buvau prispausta prie durų, jo delnai gniaužė man užpakalį,
mano pirštai paskendo jo plaukuose. Glaudžiausi prie jo ir pasi­
nėriau į bučinius su tokiu troškuliu, tarsi ištisas dienas būčiau ne-
gėrusi nė lašo vandens. Jutau su mėtomis sumišusį alkoholio skonį.
„Mojito“ kokteilis. Šyptelėjau ir timptelėjau jo lūpą dantimis. Jis
atsiduso ir prispaudė iš po džinsų iškilusį ilgį tiesiai prie nekan­
traujančio nervų rezginio. Sudejavusi atplėšiau savo lūpas nuo jo.
Kol gėriau orą, jo lūpos puolė mano kaklą, ragaudamos, grybščio-
damos, čiulpdamos.
- Po velnių, kokia tu gardi. Viešpatie, noriu būti tavyje... - jo
žodžiai susiliejo glamonėjant mano krūtinę.
- Man tavęs irgi reikia, - kilstelėjau jo galvą ir pasisavinau jo
lūpas dar kartą.
Kaip per miglą išgirdau plyštant savo kelnaites ir pajutau dilg­
telėjimą, kai Vesas jas nutraukė skubėdamas apnuoginti. Tada jis
80
prispaudė mane prie durų dar stipriau. Ties savo drėgme pajutau
Vėso krumplius, jam atsisegant džinsus, ir nesulaikiau aimanos.
- Aš tave paimsiu. Paimsiu stipriai. Vėl būsi mano.
Jis stipriai prikando man lūpą, viena ranka suėmė užpakalį,
kita apkabino pečius.
- Velnias, Mija, - suriaumojo ir įsiskverbė vidun.
- O, Dieve... - mano galva sukosi iš neapsakomo malonumo.
Visas kūnas įsitempė, šviesos greičiu skriejant link viršūnės. Taip
greitai. Su Vešu tai visada garantuota. Su kiekvienu jo judesiu
jutau, kad nebeišlaikysiu ir bet kurią akimirką panirsiu į viską už­
valdantį orgazmą. - Aš tuoj baigsiu... - perspėjau.
Vėso liežuvis nuslydo mano kaklu.
- Taip greitai? - suurzgė jis sukandęs dantis ir staigiai įkvėpė. -
Velnias, jaučiu, kaip manęs pasiilgai. Kristau, mažute, lyg būčiau
patekęs tarp spaustuvų. Tu. Tokia. Stangri. Ir. Visa. Mano. Po.
Velnių.
To pareiškimo bei keleto tvirtų dubens judesių ir teprireikė.
Trūkčiodama, balsu dejuodama ir surietusi kojų pirštus laikiausi
įsikibusi į Vėsą, kol jis galingai suriaumojęs pasiekė viršūnę. Pa­
jutau jį išsiliejant giliai manyje. Jis sunkiai alsavo man į kaklą, o
man ėmė mausti nugarą nuo spaudimo į duris.
Po keleto akimirkų, kai mudviejų kvėpavimas pagaliau nurimo,
atitraukiau jo galvą nuo slaptavietės savo kakle, ir Vėso žvilgsnis
rado manąjį. Jis tingiai šyptelėjo.
- Labas, mažuti. Pasiilgau tavęs, - tariau droviai ir tuoj pat tai
pastebėjau.
Jis sukikeno ir pasitrynė į mano kaktą savąja.
- Tiek ir pats supratau. Akivaizdu, kad pasiilgau tavęs labiau,
juk puoliau tave vos pamatęs.
Nusišypsojau ir priglaudžiau savo lūpas prie jo, į bučinį su­
dėdama visą džiaugsmą, laimę ir apgailestavimą dėl atskirai pra­
leisto laiko.
81
 - Nieko tokio. Jei nepastebėjai, - spustelėjau manyje jau šiek
tiek suminkštėjusį jo pasididžiavimą, - man tai patiko.
Mirktelėjau ir nuleidusi kojas ant grindų suinkščiau, kai mudu
išsiskyrėme.
- Ar nori išgerti? O gal nusnūsti? Arba viską pakartoti?
Jo juokas mano krūtinėje nuaidėjo tarsi būgnas. Dievinau jo
juoką.
- Gal ne ta tvarka, bet galvoju išsimaudyti, pavalgyti, tada
viską pakartoti, o tada nusnūsti, - jis kilstelėjo antakius.
Delnais suglosčiau suknelę.
- Kad jau apie tai užsiminei, aš taip pat išalkau, - tikriausiai
todėl, kad visą dieną iš nerimo dėl pasimatymo su Vešu nė kąsnio
burnoje neturėjau. - Kodėl tau nepalindus po dušu, o aš užsakysiu
maisto į namus.
Jis susiraukė.
- Mažute, norėjau išsimaudyti su tavimi.
- Šitaip iki maisto niekad neprisikasime, - atrėžiau pakreipusi
galvą ir viena ranka įsisprendusi į šoną. Jis nužvelgė mano sto­
vėseną ir nusišypsojęs papurtė galvą.
- Vonia toje pusėje? - paklausė, rodydamas į kitą buto galą.
- Aha. Aš užsakysiu ko nors pavalgyti. Eik, nusišluostyk ke­
lionės dulkes ir, na, žinai, ką dar, - pamojau į apatinę jo kūno dalį.
- Savo draugužį? Nori jo švaraus, mažute? - nuodėmingai sek­
suali jo šypsena lyg elektra nupurtė mano kūną ir ėmė mušti ritmą
tiesiai man tarp šlaunų.
Suspaudžiau kojas ir atsidusau, mėgindama apsimesti, kad
šitas nešvankus pokalbis manęs nepaveikė.
- Ei, jeigu nori likti purvinas, tai tavo reikalas. Bet aš tikrų tik­
riausiai neketinu dėtis to daikto į burną po šešias valandas tru­
kusio skrydžio ir prakaituoto sekso prie durų. Eik, išsimaudyk. Aš
pasirūpinsiu valgiu, o tada galėsime atsigriebti už prarastą laiką.
Vesas apsisuko ant kulno ir nudrožė link vonios kambario.
82
 - Jei tik atsigriebiant dalį laiko galėsiu praleisti tau tarp šlaunų
su šituo, - jis nepadoriai suėmė džinsais pridengtą tarpkojį, - ir
šitais, - pajudino pirštus, - ir šitomis, - pasitapšnojo lūpas, - mano
gyvenime nieko netrūks.
Vartydama akis papurčiau galvą ir apsimečiau nekreipianti į
jį dėmesio, nors jis puikiai žinojo, kad jo žodžiai paveikė mane
taip, kaip jis tikėjosi. Kaip tik tą akimirką pajutau savo šlaunimis
tekančią jo sėklą. Mėšlas. Jis nuplėšė man apatinius. Mes nesisau-
gojome. Reikėjo tuoj pat susirasti rankšluostį, o galbūt prisidėti
prie jo duše.
****

Prisikimšę gardžiausių Majamyje sušių, mudu su Vešu susiran-

gėme ant sofos. Jis nesiliovė glostyti man plaukų. Kol valgėme ir
šnekučiavomės, leidau jiems išdžiūti patiems. O dabar tiesiog mė-
gavomės vienas kito draugija. Neprisimenu, kada paskutinį kartą
buvimas su vyru, kuriam jaučiausi neabejinga, buvo toks papras­
tas. Jokių laiko ribų, jokio streso, jokios dramos - tiesiog buvo­
me kartu. Tai buvo malonu. Daugiau nei malonu - būtent į tokius
santykius troškau įleisti šaknis ir išauginti juos į šį tą daugiau nei
malonaus, į šį tą ilgalaikio.
Nieko nesakęs Vesas atsistojo ir paėmė mane už rankos. Nu­
sekiau jam iš paskos, nes tikriausiai dabar būčiau sekusi įkandin
nors ir į pasaulio kraštą. Jis nusivedė mane į miegamąjį. Saulei pra­
dėjus leistis vakarop, dangus už lango nusidažė rausvais, oranži­
niais ir mėlynais atspalviais.
Vesas atgręžė mane į vaizdą už lango. Mudu stovėjome dango­
raižyje, iš kurio buvo matyti visas vandenynas. Vandenynas man
visuomet priminė laiką su Vešu. Jis apkabino mane per liemenį ir
palinko arčiau.
- Rytoj eisime paplaukioti banglente.
83
 Nusišypsojusi prisiglaudžiau.
- Būtų šaunu.
Niūniuodamas man į kaklą, jis užkišo pirštus už suknelės pe­
tnešėlių. Išsimaudžiusi užsimečiau ją be liemenėlės. Ei, juk mer­
ginai reikia tik vilties. Jis tempė audinį tol, kol drabužis nukrito
man prie kojų. Peržengiau jį ir paspyriau šalin. Vėso rankos švelniai
slydo mano liemeniu ir šonkauliais. Oda pašiurpo. Plačiais delnais
jis godžiai suėmė mano krūtis. Garsiai alsuodama, užmerkiau akis
ir atsidaviau jo rankoms.
- Kaip aš jų pasiilgau. Gražiausia krūtinė, kokią esu matęs, -
trumpais bučinukais jis nusėjo mano pečius. - Gražiausia, kokią
teko liesti, - kalbėjo jis ir spustelėjęs privertė mane pradėti neju­
čiomis siūbuoti klubais. - Tokia jautri prisilietimui, - burkavo jis
man į sprandą.
- Tik tavo prisilietimui, - tarstelėjau, atrėmusi galvą jam į
krūtinę.
- Nejaugi?
Visą dėmesį sutelkiau į švelnų it plunksna jo pirštų prisi­
lietimą, kol šie atsargiai šoko ant mano krūtų, aplink spenelius,
geidulingai masažuodami. Mano kūnas kaito, pamažu užvirdamas
prie spenelių, krūtinės ir pilvo, galiausiai liepsna sunkiai nusėdo
tarp šlaunų. Tada jis vėl prakalbo, apsvaigindamas mane prisimi­
nimais apie vieną nuostabiausių naktų gyvenime.
- Pirma taisyklė, - pradėjo jis, ir aš plačiai išsišiepiau, nepa­
jėgdama sulaikyti džiaugsmo dėl to, ką, vyliausi, jis netrukus pa­
darys. - Per ateinančias tris dienas mes beprotiškai daug mylėsimės.
Tris dienas? Jis stipriai spustelėjo abi viršūnėles, nutrauk­
damas tolesnes mano mintis. Sudejavau prisiminusi tą jausmą ir
iš džiaugsmo, kad po tokio ilgo laiko vėl atsidūriau jo glėbyje, ne­
sitverdama savame kailyje. Šitas vyras išvaikė bet kokius baimės
ar nerimo šešėlius. Tik jo prisilietimo troškau labiau už viską
pasaulyje. Raumenys tarp mano šlaunų ritmingai įsitempė ir
84
atsileido. Man reikėjo jo ten, būtent ten. Kad pakylėtų mane į pa­
laimą.
- Man regis, atsimenu šitą taisyklę, - gaudydama orą atsakiau,
dar stipriau glausdamasi prie jo, jusdama jo tvirtą erekciją. O, šven­
tasis pasaulio gėri, kaip aš pasiilgau to tvirto jo ilgio. Nors šiandien
kartą jau mylėjomės, dar už daug ką reikėjo atsigriebti.
Vesas tyliai nusijuokė ir atsakydamas į mano žodžius spustelėjo
spenelius taip, kaip man patiko. Elektrinės kibirkštys nuspragsėjo
krūtine iki klitorio, kuris kankinančiai dilgčiojo, laukdamas prisi­
lietimo.
- Antra taisyklė, - kalbėjo jis toliau, - mūsų santykiai bus mo­
nogamiški.
Šitai mane prajuokino, tačiau į mano reakciją jis atsakė pasuk­
damas ir nago krašteliu perbraukdamas jau ir taip pernelyg jautrias
viršūnėles. Virpėdama aimanavau jo glėbyje.
- Šitai irgi prisimenu, - vos išspaudžiau. - Tik aną kartą nu­
statėme mėnesio terminą. Ar ilgai šį kartą?
Paklausus man suspaudė širdį. Nebuvau tikra, ar jis juto tokią
pat įtampą, ar nekantravo taip pat kaip aš. Dar nesakiau jam, kad
mano požiūris pasikeitė, kad ankstesnė nuostata mudviejų at­
žvilgiu išlėkė pro langą, lyg mirtį nešanti šmėkla į naktį.
Vesas timptelėjo mano spenelius tiek, kad malonumas susiliejo
su skausmu geismo ir troškimo simfonijoje.
- Neribotai.
Gilus, sodrus jo balsas nuvilnijo mano stuburu. Dantimis jis
perbraukė man petį ir krimstelėjo kaip tik ten, kur sužeidė Aronas.
Buvau tikra, kad prisiminimai vėl grąžins mane į praeitį. Tačiau
meistriškose jo rankose mano kūnas tik virptelėjo, o galvoje sukosi
vienintelė mintis - geismas. Geidžiu savo Vėso.
- Ar tai reiškia, kad nutraukei ryšius su kita savo drauge? -
paklausiau užmerkusi akis, laukdama sulaikiusi kvapą, pernelyg
bijodama savo pačios vilčių. Anksčiau man niekada nepavykdavo
85
gauti to, ko trokštu, iš vyrų, kuriems buvau neabejinga. Nė sykio.
Kartais atrodydavo, kad man tai ant kaktos parašyta. Lyg jie būtų
jautę, kad gali su manimi žaisti. Būdama su Vešu, siaubingai
troškau, kad jis išsklaidytų nežinomybės baimę, kad ir vėl pra­
dėčiau pasitikėti vyrais. Pasitikėti juo. Norėjau, kad jis atrakintų
mano širdį, išlaužtų vartus ir įžengtų vidun.
- Ta draugystė nutrūko iš karto po to, kai patenkinau tave te­
lefonu.
Tai nutiko prieš gerą mėnesį, kai siuntinėjome vienas kitam
nepadorias žinutes. Kad mane kur, jis iš tikrųjų kalbėjo rimtai.
Stuburu nusirito šiurpuliai, nepasotintas troškimas pripildė mano
kantrybės taurę.
- Trečia taisyklė: mes visuomet miegosime vienoje lovoje. Juk
nenorime painioti šių santykių su kuo kitu.
Ėmiau siūbuoti jo glėbyje, glausdamasi prie klubų. Jis atsiduso
ir ranka suėmęs mano klubus ėmė sukti apskritimus savo dubeniu.
- Aha. Ir kas tai šį kartą?
Baigti šį pokalbį darėsi vis sunkiau, jaučiant Vėso įsiaitrinimą.
Mano kelnaitės permirko nuo geismo.
Jis atsitraukė, ir man norėjosi pravirkti. Mėginau jį sulaikyti,
bet tvirtai suėmęs jis pakreipė mano galvą ir įsirausė į kaklo linkį.
Tada išgirdau žodžius, kurie apvertė mano pasaulį aukštyn kojom.
- Mažute. Tu, aš... Tai rojus. Nuo šios dienos, kad ir kur būtum,
kad ir ką tau reikėtų nuveikti per kitus mėnesius, šitas rojus lauks
tavęs išskėstomis rankomis.
Rojus. Vesas nemelavo. Mudviejų kartu praleistas laikas, mūsų
mėnuo, tada pasimatymas Čikagoje, visi skambučiai ir žinutės -
visa tai buvo vienos dėlionės kibučiai. Pasaulio, kuriame galėjau
jaustis savimi, džiaugtis gyvenimu ir būti laiminga.
- O ketvirta taisyklė?
Man trūko oro. Štai ir priėjome svarbiausią klausimą. Prieš
gerą pusmetį mudu stovėjome štai šitaip, ir jis nustatė taisykles.
86
Ketvirtoji taisyklė buvo nepamilti. Širdis įstrigo gerklėje. Išriečiau
nugarą tarsi katė. Jo rankos glamonėjo mano krūtis su tokiu atsi­
davimu, kokio labai seniai nejutau. Tačiau jis delsė atsakyti. Mano
sieloje šėlo nerimas, panika ir ilgesys. Staigiai atsigręžusi, stipriai
apsivijau jam kaklą, sunėriau pirštus į plaukus ir priverčiau mane
bučiuoti. Jo akys buvo tokios žalios. Vestono Čaningo grožis ir ele­
gancija atėmė žadą.
Jo veide nušvito šilta šypsena, ir aš nebegalėjau jo paleisti.
- Velniop ketvirtą taisyklę. Aš ją sulaužiau prieš šešis mė­
nesius, kai tave pamilau.
Mano akyse prisikaupė tiek ašarų, kad viskas aplink išsiliejo.
Nejučiomis nurijau gumulą gerklėje.
- Vėsai, aš...
- Žinau, mažute. Tu pasikeitei. Nuo mano apsilankymo kovą
iki mūsų skambučių, žinučių ir to mėšlo su Dži...
Priglaudžiau pirštą prie putlių jo lūpų, kuriomis taip troškau
puotauti, pasinėrusi į deginančius bučinius. Mažiausiai iš tos nesu­
vokiamai seksualios burnos troškau išgirsti jos vardą čia ir dabar,
kai ketinau išpažinti jam savo jausmus.
- Tik ne dabar, ne tada, kai esame vieni, - tariau virpančiu
balsu.
Jis linktelėjo.
- Mija, pasakyk man tai, ką noriu išgirsti. Ką man reikia iš­
girsti. Aš to nusipelnau, - Vesas reikalavo tik nuoširdumo.
Noriu. Reikia. Nusipelnau.
Jis buvo teisus. Visa tai buvo tiesa, ir galiausiai, po pusės metų
tuščiažodžiavimo, mėginimų ir troškimo tai paneigti, aš pasi­
daviau. Pirmą kartą gyvenime ruošiausi pasiimti kažką sau. Kažką
gero, mielo, kažką, kas priklausytų tik man.
Savo rojų.
Žvelgdama į bedugnes žalias akis, pirštais klajodama išsidrai­
kiusiuose šviesiuose plaukuose, lūpomis vos liesdama besikalančią
87
barzdą ant jo skruosto, palinkau taip arti, kad jis išgirstų mano žo­
džius, nors ir kaip tyliai juos tarčiau.
- Aš myliu tave, Vėsai.
Savindamasis mano prisipažinimą jis dar tvirčiau suspaudė
mane pusnuogę savo glėbyje. Jaučiau jį pulsuojant susikaupusią
vidinę įtampą.
- Šįkart aš tavęs nepaleisiu, - jo žodžiai nuskambėjo šiurkščiai,
nors žinojau, kad dėl to kalti stiprūs jausmai.
- Aš myliu tave, - pabučiavau jam skruostą, ir jo rankos šiek
tiek atsipalaidavo.
- Myliu tave, - bučiuodama jo antakius, išgirdau atodūsį.
- Myliu tave, - paliečiau jo lūpas ir jis priėmė mano bučinį.

Nespėjau nė susivokti, kai buvau nusviesta ant lovos, ir jis mane

užgulė.
- Tu mane myli?
Jam reikėjo, kad pripažinčiau, žiūrėdama jam į akis, atvira
širdimi.
- Taip.
Visas jo veidas nušvito žemę virpinančia, žavingiausia šypsena.
- Mažute, pamylėsiu tave taip stipriai. Gali būti, kad po šio
vakaro nebegalėsi paeiti.
Šypsodamasi suspigau, kai jis nuplėšė mano kelnaites ir apžiojo
spenelį. Privertęs mane raitytis, alsuoti ir balansuoti ant orgazmo
ribos vien nuo krūties glamonių, lūpomis jis ėmė leistis mano lie­
meniu žemyn.
- Praskėsk kojas, mažute. Plačiai praskėsk. Aš tuojau para­
gausiu rojaus.
Paklusau ir išskėčiau kojas, apnuogindama jam viską. Savo
meilę, savo kūną - tą akimirką įrodydama, kad priklausau jam visa.
Žvilgančiomis akimis rydamas mano kūną, pirštais jis per­
braukė ten, kur taip jo ilgėjausi.
 - Kaip slidu. Man patinka, kaip reaguoji į mano prisilietimą.
Kaip tavo kūnas atsako, leisdamas lengvai tave paimti. Bet pir­
miausia noriu gurkšnelio tavo medaus. Svajojau tave bučiuoti, iš­
gerti viską iki paskutinio lašo, o tada pradėti iš naujo. Laikykis įsi­
kibusi patalų, mažute, nes aš siaubingai ištroškęs.
- Nepraustaburnis šunsnukis, - tesuspėjau atkirsti, prieš jo
pirštams mane praskleidžiant, o lūpoms nusileidžiant ant jau­
triausio taško. Garsiai atsidusęs, jis liežuviu įsiskverbė giliai į
duburį. Taip nesuvokiamai giliai. Nesidrovėdamas suėmė mano
užpakalį ir kilstelėjo klubus arčiau prie veido. Nesijaudindama dėl
to, kad mus gali išgirsti, tvirtai įsikibau į patalus ir leidau jam mane
paimti. Jei gerai prisimenu, neprireikė nė dviejų su puse sekundės,
kad išsiliečiau jam ant veido. Jis urzgė taip, kaip medžioklės lai­
mikiu puotaujantis laukinis žvėris. Baigęs išsitiesė, apsilaižė lūpas
ir nusišluostė burną atpakalia ranką. Palinkęs virš manęs, įsi­
skverbė visu savo dydžiu.
Vis dar įsitempusi nuo pirmo orgazmo ir keliaudama link
antro pašokau.
- Jėzau, Vėsai. Tu mane pribaigsi, - tariau gaudydama orą, ne­
tekdama nuovokos su kiekvieno jo klubų judesiu. Kojomis apsi­
vijau jam juosmenį.
- Mažute, tikiuosi, kad būsiu tavo pradžia, tavo pabaiga ir
viskas tarp jų. O dabar užsičiaupk. Aš myliuosi su savo moterimi.
Žodis „myliuosi“ akimirksniu ištirpdė mano širdį. Tada Vesas
nesiliovė kartojęs, kad visą vakarą praleis mylėdamasis su savo
moterimi. Kažkuriuo metu vidury nakties įtikinau jį, kad jo mo­
teris norėtų būti gerai išdulkinta, taigi jis apgręžė mane ant ke­
turių, pliaukštelėjo per užpakalį ir savinosi mane tol, kol ėmiau
klykti iš malonumo.

89
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Bangos dužo į lentą, vanduo tiško man ant veido, o aš dar niekada
nesijaučiau tokia laiminga. Tvirtais raumenimis Vesas yrėsi tolyn
tarsi profesionalas, šįkart tikėdamasis pašokti į orą. Akimirksniu
pakilęs, jis sugavo bangą. Pasekiau jo pavyzdžiu ir, kaip jūs manot,
pati pažabojau mažesnę bangą. Jausmas buvo nuostabus, ir abu
drauge leidome bangoms nešti mus į krantą.
Įsmeigusi savo banglentę į smėlį stebėjau Vėsą slystant van­
deniu iki pat kranto. Pasikišęs lentą po tvirta ranka, jis pasuko
prie manęs. Delnu suėmęs mano pakaušį, Vesas priglaudė lūpas
prie manųjų. Bučiniui kaistant, mudviejų dantys ir liežuviai slydo
vieni kitais. Iš kitos rankos paleidęs banglentę, jis suėmė mano už­
pakalį ir ėmė ritmingai spaudyti. Suurzgęs atsitraukė ir stipriai pa­
purtė galvą, į visas puses taškydamas sūrius vandens lašelius. Pra­
segęs naro kostiumą, Vesas apnuogino savo raumeningą krūtinę,
kuria vis dar sruvo vanduo. Nužvelgusi jį nuo galvos iki kojų ir
žavėdamasi jo patraukliu kūnu, norėjau pulti jį čia ir dabar. Mano
Vesas, priminiau sau.
- Kažkam patinka tai, ką ji mato. Jei taip ir toliau į mane žiūrėsi,
mažute, tavo užpakalis tuoj atsidurs ant smėlio, o aš - tavyje.
Nė trupučio nesibaimindama jo perspėjimo, klausiausi ausyse
skambančių varpelių ir jutau šiurpstant odą. Ketinau pasirūpinti,
kad pažadą jis įvykdytų.
Vesas papurtė galvą, kaip merginą sužavėjęs mokinukas.
Merginą jis tikrai sužavėjo.
90
 - Šiandien tu laisva?
- Taip, - linktelėjau. - Pasakiau Antoniui, kad man reikia dar
vienos dienos, bet rytoj privalėsiu repetuoti, nes poryt filmuosime
vaizdo klipą.
Vesas užmetė ranką man ant pečių.
- Vadinasi, šiandien tu priklausai man.
Užuot pripažinusi, kokie teisingi jo žodžiai, tik išsišiepiau ir
patenkinta leidausi jo vedama per smėlį.
- Atgal į butą? - nė nesistengiau slėpti savo troškimų ir ke­
tinimų. Palikusi Vėsą po pirmojo mėnesio, mėgavausi kūniškais
malonumais su Tajumi ir Aleku, tačiau tai nebuvo tas pats. Manęs
su jais nesiejo meilė. Anksčiau su kitais vyrais tik linksminausi.
Taip, anie santykiai buvo reikšmingi mano kelio ruožai. Tačiau su
Vešu mane siejo tiesiog... daugiau.
Jis pakėlė savo banglentę ir paėmė manąją. Ir kas sakė, kad
džentelmeniškumas išėjo iš mados? Grįžę į pašiūrę paplūdimyje,
atidavėme banglentes ir narų kostiumus. Užsimoviau džinsinius
šortus, apsivilkau marškinėlius be rankovių ir apsiaviau sportinius
batelius. Jis apsirengė kargo stiliaus šortais bei marškinėliais ir
palaukęs, kol suimsiu plaukus į netvarkingą kuodą viršugalvyje,
paėmė mane už rankos.
Vesas buvo išsinuomojęs visureigį atviru stogu. Įjungęs variklį
ir nuleidęs ranką ant mano šlaunies tarsi tam, kad primintų sau,
jog aš vis dar čia, pasuko į Vandenyno alėją. Nusprendžiau gerti
Majamio karštį, saulės spindulius ir džiaugtis jaunyste bei meile,
jausmas buvo pažįstamas, tačiau pirmą kartą po labai ilgo laiko
iš tiesų troškau ir vyliausi, kad jis užpildys kiekvieną mano odos
porą, paplūs gyslomis ir užvaldys širdį.
Keliu privažiavome prie milžiniškų rūmų.
- Kur mes? - paklausiau Vėso, kai šis išlipo iš automobilio ir
apėjęs aplink atidarė man dureles. Paėmusi jo ranką iššokau lauk ir
užsikėliau saulės akinius ant viršugalvio, kad galėčiau atidžiau ap­
žiūrėti vešlius sodus ir senovinį pastatą.
91
 - „Viskajos“ muziejuje ir soduose. Jau kurį laiką norėjau čia ap­
silankyti. Nemažai skaičiau apie šią vietą ir manau, kad ji tobulai
tiktų naujajam scenarijui, kurį rašau.
Paėmęs mane už rankos, Vesas nusivedė į vidų. Įvykdę visus
turistams keliamus reikalavimus, gavome leidimą nevaržomi ap­
žiūrinėti rūmus ir sodą. Vesas vedėsi mane iš vieno kambario į
kitą. Tokį grožį suvokti buvo sunku. Meno kolekcija, absurdiškai
prabangūs miegamieji, kuriuose net karalius jaustųsi patogiai. Ir
kas galėjo žinoti, kad ne tik garsūs turtuoliai turi panašius namus?
Kaip tik tada man toptelėjo. Mėšlas. Juk ir Vesas garsus turtuolis.
Neprisiminiau, ar jis tik milijonierius, ar milijardierius. Nors man
tai nerūpėjo. Pinigų man reikėjo tik būtinoms pragyvenimo iš­
laidoms ir šiek tiek linksmybėms. Milžiniškos sumos laimės man
nebūtų atnešusios. Kad tik turėčiau užtektinai, kad ištraukčiau
tėvą iš skolų ir galėčiau ramiai gyventi savo gyvenimą.
Ilgą laiką Vesas netarė nė žodžio. Abu grožėjomės prabanga,
istorine praeitimi ir detalėmis, kurios suteikė dizainerių kūriniui
unikalumo. Kiekvienas rūmų kambarys buvo skirtingas ir at­
spindėjo šeimos istorijos dalį. Šeimos, kuriai išmirus nuosavybė
buvo padovanota nepriekaištingai ja besirūpinančiam Majamio
miestui. Šis paveldas ne tik nešė pelno visai apygardai, bet buvo
ir puiki vieta kelti vestuvėms, kurti meniniams filmams bei de­
vyniasdešimt devyniems procentams šalies gyventojų aikčioti, ap-
žiūrinėjant nesuvokiamus ankstesniųjų šeimininkų turtus. Aplink
tvyrojo stebuklinga, pasakiška energija, kokia pasižymi prašmat­
niausios vietos. Turbūt panašiai jausčiausi lankydamasi pilyje.
- Ar nusivežtum mane į pilį? - paklausiau žingsniuodama ilgu
koridoriumi. „Viskajos“ meno kolekcija buvo neįkainojama, kai
kurie paveikslai net Renesanso laikų.
Jis kilstelėjo smakrą, užsimerkė ir vėl atsimerkė, tarsi mėgintų
į kažką įsižiūrėti.

92
 - Aišku. Vokietijoje yra pora nepaprastų pilių. Galime susipla­
nuoti kelionę.
Taip paprastai. Galime susiplanuoti kelionę. Į Vokietiją. Štai
laip gyvena vienas procentas turtingiausiųjų. Tolimiausia mano
kelionė buvo į Havajus. Dar niekada gyvenime neturėjau gali­
mybės uždirbti tiek pinigų, kad įpirkčiau kelionę už Atlanto.
- Bet juk tai brangu? - paklausiau slėpdama jaudulį, kuris
derėjo prie paprasto atsakymo: „Leiskimės į kelionę.“
- Man - ne, - gūžtelėjo jis. - Lašas jūroje, mažute.
Lašas jūroje. Tokiam pasiturinčiam vyrui kaip Vesas kelionė
) Vokietiją atrodė lašas jūroje. Velnias. Galiausiai mums teks su­
sėsti ir aptarti nesuskaičiuojamus jo turtus ir mano finansinį ne­
priteklių. Motociklas Suzė buvo brangiausias mano daiktas, nors
jo vertė nė neprilygo naujesnio modelio naudotai hondai „Civic“.
Giliai įkvėpusi, stipriau spustelėjau jam ranką. Tą akimirką pri­
siekiau sau, kad pinigai mums niekada netaps kliūtimi. Įsigeidęs jis
gali taškyti pinigus kelionei į Vokietiją, nes puikiai žino, ką gali ir
ko negali įpirkti. Niekuomet nešautų į galvą už tai menkinti vyro,
tačiau vėliau norėčiau apie tai pasikalbėti.
Kai žengėme pro dvivėres duris, prieš mus, kiek akys užmato,
nusidriekė įmantriai iškarpyta veja ir augalai.
- Šita vila ir ją supanti žemė priklausė verslininkui Džeimsui
Diringui iš „Diringo Makormiko tarptautinės žemės ūkio tech­
nikos“ kompanijos, - galiausiai tarė Vesas.
Man tai nereiškė nieko, bet linkčiodama klausiausi. Akivaizdu,
kad jis domėjosi šios vietos istorija, ir reikėjo pripažinti, kad pasi­
jutau tarsi įžengusi į knygą „Paslaptingas sodas“, ir tai buvo šaunu.
Vesas stovėjo prie į vieną iš sodų besileidžiančių laiptų.
- „Viskajos“ dvarui priklauso itališko Renesanso sodai, miškai
ir pirmasis istorinis kaimas su senoviniais pastatais. Argi tai ne di­
dinga? - paklausė jis, kai žingsniavome susikibę už rankų.

93
 Sodai iš tiesų atrodė stebuklingi, todėl buvau tikra, kad apy­
garda sodininkams moka dosniai. Kiekvienas krūmas kruopščiai ir
įmantriai iškarpytas į sudėtingus ornamentus, kurie priminė labi­
rintus ir kaimiškus nėrinius. Vesas pamojo į vieną pusę.
- Kraštovaizdį ir architektūrą įkvėpė Veneto ir Toskanos italų
Renesanso pavyzdžiai, o dvaras pastatytas remiantis Viduržemio
jūros atgimimo architektūros stiliumi su baroko elementais. In­
terjerą kūrė Polas Čalfinas, - pasakojo jis.
Giliai įkvėpiau gėlių aromato, sumišusio su šviežiai nupjautos
žolės dvelksmu.
- Čia tikrai labai gražu.
Susikibę už rankų ilgai vaikštinėjome, kol priėjome keistą
krioklį. Ant laiptatakio buvo pristatyta milžiniškų vazonų. Vanduo
čiurleno akmenų ir cemento viduriu. Samanos ir susikaupę mine­
ralai nudažė blokus ryškia oranžine bei žalia spalva.
Vesas pastatė mane krioklio fone, atsitraukė keletą žingsnių ir
iškėlė telefoną. Nusišypsojau, o jis mane nufotografavo.
- Mažute, noriu įamžinti šią akimirką, - tyliai tarė jis, apka­
binęs mane ir švelniai pabučiavęs užausį. Jaudulio šiurpuliukai nu­
vilnijo mano nervų galūnėmis, sugrąžindami tą pakilų jausmą. Pa­
dovanojau jam plačią, nerūpestingą šypseną, o jis, man nespėjus
sulaikyti, nufotografavo mus abu.
- Man irgi reikės nuotraukos! - pareiškiau, o jis mane ap­
kabino ir nusivedė toliau. Dabar mūsų kūnai buvo prigludę nuo
pečių iki klubų. Geriau ir būti negalėjo.
Sustojome prie stačiakampio objekto.
- Matai šitą? - jis bedė pirštu.
- Na taip, jis ganėtinai didelis, mažuti, - prunkštelėjau, bet jis
nekreipė dėmesio į dviprasmišką mano pastabą.
- Jis buvo trečioje „Geležinio žmogaus“ dalyje! Nufotografuok
mane prie jo.

94
 Nusijuokusi paėmiau jo telefoną, o jis įtempė rankų raumenis,
lyg tikras superherojus.
- Koks tu kvailiukas! - nusišypsojau, o jis vėl mane apkabino.
- Ir tau tai patinka, - žalios jo akys spindėjo, veide tebuvo
ramybė ir džiaugsmas. Į šitą veidą troškau žiūrėti visą amžinybę.
- Aš myliu tave, - tariau.
Jis giliai įkvėpė.
- Kad tu žinotum, kaip tie žodžiai mane veikia. Kristau, Mija,
negaliu to apsakyti. Jaučiuosi toks laimingas juos girdėdamas.
Tarsi būčiau visą gyvenimą tik jų ir laukęs.
Žaismingai pliaukštelėjau jam į krūtinę.
- Pažįsti mane vos septynis mėnesius.
Išsisukau iš jo glėbio siūbuodama klubais, maivydamasi ir iš
paskutiniųjų mėgindama praskaidrinti rimtį.
- Nagi, eime. Dar turime pamaklinėti po milijoną mylių žolės.
- Tu - neįtikėtina, - tarė jis pasivijęs, kai paspartinau žingsnį.
- Verčiau jau patikėk! Visa tai tikra, - atšoviau ir niuktelėjau
jam klubais.
Vesas ištiesė rankas ir vėl suspaudė mane glėbyje.
- Ir visa mano.
Tada jis mane pabučiavo. Ne švelniai. Ne šiurkščiai. Tai buvo iš
klumpių verčiantis, galvą svaiginantis bučinys, atėmęs man kvapą,
privertęs aimanuoti, įsikibti jam į plaukus ir traukti arčiau. Troškau
daugiau, ir man nerūpėjo, nei kur buvome, nei kaip tai gausiu, kad
tik jis man tai duotų. Tuojau pat.
- Noriu tavęs... - sušnabždėjau tarp lyžčiojimų ir švelnaus pri­
sirpusių jo lūpų kandžiojimo.
Jis nusišypsojo man į lūpas, ranka nepaleisdamas plaukų.
- Žinau, - sušnabždėjo ir staigiai atsitraukęs paėmė už rankos. -
Eime. Pati sakei, kad mums dar reikia milijoną mylių žolės ištrypti,
o aš noriu kuo greičiau parvežti tave namo, kad galėčiau pasisavinti.

95
 Nusekiau jį šiek tiek apsvaigusi ir suirzusi, kad šiam kartui žai­
dimas baigėsi, tačiau lygiai taip pat nekantraudama jį pratęsti na­
muose.
- Kur čia išėjimas?
Atlošęs galvą jis nusikvatojo sodriu, skardžiu juoku, kurį die­
vinau labiau už viską. Vėso juokas buvo nuostabus. Nors, geriau
pagalvojus, visas Vesas nuostabus.
- Greitai, mažute. Laukimas paaštrina pojūčius. O mes turime
visą naktį.
Suspaudžiau lūpas ir atkirtau:
- Bet šitai merginai rytoj reikės dirbti ir norėtųsi, kad jos vyras
šį vakarą išspaustų iš jos paskutines jėgas. Ne vedžiodamas ving­
riais vešlių sodų takeliais, o įsiverždamas į jos sodą, - šelmiškai
keletą kartų kilstelėjau antakius.
- Pamišėlė!
- Tikrai taip. Pamišėliai nesiilsi. Taigi eime. Išvargink mane.
Jis išsišiepė ir pakėlęs mane ant rankų apsuko ratu. Tai buvo
smagu. Tai buvo nerūpestinga. Tai buvome mudu su Vešu.
****

Vos tik lifto durys užsivėrė, jis čiupo mane į glėbį. Jo rankos klajojo
po visą kūną, liežuvis akimirksniu atsidūrė mano burnoje. Savin-
damasis, užvaldydamas, nepasotinamas. Skaudžiai prispausta prie
turėklo lifte, susiraukiau ir suinkščiau. Vėso rankos slydo mano
nugara tol, kol aptiko skausmą keliantį turėklą, todėl suėmęs užpa­
kalį ir šlaunis jis staigiai mane kilstelėjo. Apsidžiaugiau dėl dviejų
priežasčių. Pirmiausia, turėklas nebegręžė skylės mano stubure, o
jo klubai su akivaizdžia erekcija atsidūrė kaip tik ten, kur ir norėjau.
Būtent tokių laukinių, pašėlusių glamonių šią akimirką troškau.
Prasivėrusios lifto durys turėjo sulaikyti mus nuo viešo jausmų
rodymo, tačiau abu visiškai užsimiršome, ir tik juokas bei nejudantis
96
liftas prasklaidė Vėso miglą. Jis vos juntamai pasuko galvą nuo
mano lūpų ir pažvelgė į dvi figūras prie lifto durų. Antonis laikė
duris, Hetera stovėjo užsidengusi burną, kad neprapliuptų juoku.
- Lucita... - žaismingai prabilo Antonis. Tada pažvelgė į
Vėsą. - Spėju, kad esi jos gyvenimo vyras, - jo balsas buvo saldus
tarsi medus ir toks pat mielas. Jo akyse suspindo džiaugsmas, jis
papūtė lūpas. - Džiaugiuosi, kad pagaliau pasirodei. Bent jau tau
ji leidžia prisiliesti.
Jis nužvelgė reginį priešais nė trupučio nesutrikdytas. Lyg pa­
našius vaizdus matytų kasdien. O pažįstant Antonį ir jo trauką
moterims - nesuskaičiuojamai galybei moterų jo lovoje ir kitur -
nenustebau, kad mudviejų su Vešu pasirodymas jo nė kiek ne­
glumino.
Stovėdama Antoniui už nugaros, Hetera ėmė isteriškai mo­
juoti. Vesas išleido garsą, panėšintį į urzgimą ir irzulį kartu. Ki­
kendama nuleidau kojas jam nuo liemens, ir jis mane išlaisvino,
tačiau vis dar laikė glėbyje tikriausiai dėl to, kad jo susijaudinimas
buvo akivaizdus. Sakydama tai, turiu galvoje, kad jis buvo milži­
niškas, standus ir pasiruošęs. Susiraukiau ilgėdamasi jo taip, kaip
jis tikriausiai tą akimirką troško manęs.
Kai Antonis ištiesė ranką pasisveikinti, Vesas primerkė akis,
ir abu išlipome iš lifto mano aukšte. Antonis paspaudė jam ranką.
- Mija nesakė, kad atvažiuosi, bet įsivaizduoju, po to, kai
tas cabron užpuolė ją praėjusį mėnesį, tau reikėjo pamatyti savo
merginą. Gerbiu, žmogau. Žiauriai gerbiu, - jis patapšnojo Vesui
per nugarą.
- Ką pasakei? Koks tipas? Užpuolė Miją?
Antonis nustėro. Dar akimirka, ir viskas išlėks į orą. Mėginau
nutildyti jį gestais, žvilgsniais ir ženklais, bet veltui. Jis suėmė Vėsą
už peties.
- Ak, nesijaudink. Aš jos paslaptį išsaugosiu. Tik ta baimė pri­
siliesti, mėšlas, žmogau, ji yra gražuolė, todėl bet kuris vyras norėtų
97
kad ir draugiškai ją paliesti, supranti? Na, - šypsodamasis pamojo į
liftą, - tu supranti, - mirktelėjo. - Dėl to duodančio rankoms valią
bastardo ji atsidūrė ligoninėje. Tikriausiai dėl to galvos netekai, ką?
Vesas sustojo pakeliui į laikinuosius mano namus. Prisimerkęs
suspaudė kumščius ir atsargiai pažvelgė į mane.
- Buvai užpulta? Dėl kažkokio vyro atsidūrei ligoninėje? Ar dėl
to kaltas sumautas klientas? - ramus jo tonas buvo šiurpinantis,
žodžiai kupini nuodų. - Mija? Atsakyk man.
Ašaroms kaupiantis akyse, stovėjau kaip įkasta.
- Tai nebuvo taip baisu, - sušnabždėjau.
- Ir šitas tipas bandė liesti tave neprašytas? - nykščiu bedė į
Antonį sau už nugaros, nes klaidingai suprato jo žodžius.
Išpūčiau akis ir žiojausi atsakyti, tačiau mano išraiška sukėlė
Vesui įtarimą - staigiai apsigręžęs jis čiupo Antonį už gerklės ir
prirėmė prie sienos.
- Lietei ją, kad tave kur? - Vesas dar kartą trinktelėjo jį į sieną.
Antonis netruko atsitokėti ir čiupo Vėsą už atlapų. Išsigandau, kad
tuoj užvirs muštynės. Tačiau taip nenutiko. Antonis sustingo ir
leido Vesui remti jį prie sienos. Vėso rankos net virpėjo. - Tavęs
klausiu! - užriko jis.
- Ne, - teatsakė Antonis, žvelgdamas tiesiai Vesui į akis, mes­
damas iššūkį.
Nežinodama, ką daugiau daryti, priglaudžiau rankas Vesui
prie nugaros. Nenorėjau dar labiau bloginti padėties. Skruostais
ritosi ašaros.
- Vėsai, mažuti, Antonis mėgino man padėti visa tai užmiršti.
Prašau, paleisk jį. Mums reikia pasikalbėti. Akis į akį. Jis manęs
nenuskriaudė.
- Tai kas čia per šnekos apie tai, kad negali jos paliesti? Kokių
galų tau apskritai tai sakyti? - sugriaudėjo jis tiesiai Antoniui į veidą.
Antonis ir toliau laikėsi ramiai kaip šventasis, tai atrodė keista,
mat puikiai žinojau, kad jis boksuojasi ir mankštinasi, lyg proto
98
netekęs. Vėsą jis tikriausiai būtų nurungęs ar bent jau išdaužęs visą
koridorių.
- Kai ji atvažiavo pas mane, negalėjau jos nė draugiškai apka­
binti. Žmogau, tai buvo blogai.
Parpuoliau ant kelių.
Ne. Ne. Ne. Ne.
Vesas neturėjo šito sužinoti. Nenorėjau visko sugadinti. Mu­
dviejų ryšys buvo pernelyg naujas, pernelyg svarbus. Dabar jis
supras, kad aš sugadinta. Kad nesu jo verta. Kartu mes praleidome
dar per mažai laiko. Pro kurtinantį ūžimą galvoje nė neišgirdau, ką
sušuko Hetera. Vienu mostu buvau pakelta ir susupta į vienintelį
glėbį, kuriame dabar troškau būti. Vėso.
- Mažute, atleisk. Nusiramink, viskas gerai.
Visa drebėjau, glausdamasi jam prie krūtinės. Jam kažkaip
pavyko įeiti į mano butą ir atsisėsti ant sofos, susiraičiau jam ant
kelių. Ilgai verkiau, o jis mane glaudė, ramino, glostė plaukus ir
šnabždėjo švelnius žodžius. Galiausiai jam pavyko įtikinti mane
gurkštelėti šiek tiek vandens iš tarsi iš niekur atsiradusios stiklinės.
- Paliksime jus dviese. Amigo, man labai gaila. Aš nežinojau.
Puneta! Lo siento.
- Jei jums ko nors prireiks, palikome savo vizitines ant stalo.
Užeisiu šiek tiek vėliau. Pasirūpink mūsų mergaite, - tarė Hetera.
Mūsų mergaite. Jie laikė mane savo mergaite, tačiau šią aki­
mirką aš tetroškau priklausyti Vesui. Šniurkščiodama jam į kaklą,
mėgavausi vandenyno aromatu, trokšdama persikelti į jo namus
Malibu, o ne būti šiame, nors ir gražiame, bet svetimame bute.
- Ei, kaip jautiesi? - jis kilstelėjo man smakrą ir nušluostė
ašaras. - Nori valgyti? - papurčiau galvą. - Gerti? - papurčiau dar
kartą. - Ko tau reikia?
- Man reikia, kad mane mylėtum.
- Mija, pamilau tave dar tą akimirką, kai nusiėmei šalmą pa­
plūdimyje. Po velnių, tai galėjo nutikti ir anksčiau, kai mama
99
parodė tavo nuotraukas internete. Jau tada supratau, kad privalau
tave turėti. Ir ne tik lovoje, - jis suspaudė mane stipriau. - Nors
man ir tai labai patinka, - šelmiškai šyptelėjo. - Mija, su tavimi aš
visada troškau daugiau. Pavergei mane visa savo esybe. Žvelgiant
į tavo kūną man linksta keliai. Tavo gyvenimo džiaugsmas ir pa­
siryžimas išmėginti naujoves verčia mane trokšti pakloti pasaulį
tau po kojų, kad tik išvysčiau tavo šypseną. Mylėsiu tave šiandien,
rytoj ir kiekvieną ateinančią gyvenimo dieną.
- Įrodyk.
Jis garsiai atsiduso.
- Mažute, mums reikia pasikalbėti.
- Įrodyk, - pakartojau kone maldaujamai.
Jis persibraukė ranka šviesius plaukus ir veidą.
- Kad mane kur, - burbtelėjo.
- Išdulkink mane.
Jis papurtė galvą.
- Ne šį vakarą. Šį vakarą aš tave dievinsiu.

100
 DEVINTAS SKYRIUS

Pirmyn atgal. Pirmyn atgal. Staigiai sustoja. Raunasi plaukus. Susi­

raukia. Panosėje nusikeikia. Apsigręžia. Viską kartoja.
Stebėjau Vėsą žingsniuojantį po kambarį, grindyse minantį
duobę. Staiga jis sustojo, sugniaužė kumščius ir atsigręžė į mane.
- Po velnių, aš jį nudėsiu. Aš jį sužlugdysiu. Jo politinė karjera, -
rankos mostu jis perskrodė orą, - baigta. Jis sumokės savo krauju!
- Jis jau sumokėjo, - pasakiau. Pažvelgiau į Vėsą, kai šaltukas
kambaryje staiga įkaito iki baltumo. Jo akys buvo tamsios kaip
naktis, tik su siauručiu žalumos apvadu. - Meisonas sudaužė jį
kaip obuolį, - pašnibždomis nutęsiau. Nurijusi drėgną tarsi po­
pierinį gumulą gerklėje, mėginau prasižioti, bet jo žvilgsnis už­
rakino man lūpas.
Vesas stipriai suraukė antakius.
- Meisonas? Kas per vienas tas Meisonas?
Išgirdusi jo nepatenkintą balsą sumirksėjau.
- Na... Meisas yra mano buvęs klientas... - Vėso žvilgsnis
apmirė, jame užgeso visi jausmai. - Draugas, - pasitaisiau.
Jis vėl ėmė žingsniuoti.
- Negaliu patikėti. Mano merginą užpuola kažkoks suskis, -
apsigręžęs ant kulno, pasileido į kitą pusę, - ji atsiduria ligoninėje,
o man niekas nė puse žodžio apie tai neužsimena! Jėzau Kristau,
Mija! Sumauta padėtis.

101
 Jei pareikšiu, kad iki vakar dienos mes dar nebuvome oficialiai
įvardiję savo santykių, reikalų tikriausiai nepataisysiu. Nenorėjau
galutinai išvesti jo iš kantrybės. Jis sustojo kaip įbestas, užmerkė
akis ir stipriai sukando dantis.
- Nežinau, ką man daryti.
Pašokusi suėmiau jo rankas, suspaudžiau ir tryniau tol, kol jos
kiek atsipalaidavo.
- Mažuti, tu nieko negali padaryti.
Jis prikando lūpą taip stipriai, kad baiminausi, prakąs jautrią
odą iki kraujo.
- Mija, aš baisiai įpykęs, - jo balsas buvo persmelktas
skausmo. - Privalau ko nors griebtis, - atsimerkęs jis sugavo mano
žvilgsnį.
- Ne. Tu privalai pasirūpinti manimi. Padėti man. Štai ką gali
padaryti. Viskas baigta.
Taip ir buvo. Pastarąją valandą dėsčiau jam visas skausmingas
to įvykio smulkmenas, atkūriau akimirkas prieš užpuolimą ir jo
padarinius. Kol pasakojau siaubingus išgyvenimus, Vesas kantriai
sėdėjo šalia, laikė mano ranką, glostė nugarą, šluostė ašaras. Jis iš­
klausė ir sureagavo tik man baigus. Kai papasakojau jam savąją
Arono elgesio versiją tą vakarą ir aną kartą, kai jis mane nede­
ramai lietė, kol miegojau... Vesas pradėjo žingsniuoti po kambarį.
Ir keiktis. Paskui įsiuto.
Vesas papurtė galvą ir jau kelintą kartą kibo rautis plaukus.
- Niekas nebaigta. Po velnių, mano paširdžiuose atsivėrė praraja.
Mažute, viskas pasitaisys tik tada, kai aš jį sutrypsiu. Negi nesu­
pranti? - jo akys liepsnojo, rankos virpėjo. - Jis nuskriaudė mano
mylimą moterį. Skaudžiai nuskriaudė. Dabar atėjo jo eilė kentėti.
- Kaip jau sakiau, jis kenčia. Yra priverstas lankytis pas psi­
choterapeutą, anoniminių alkoholikų susirinkimuose, ir ne tik.
Mažiuk, jei šitai pasieks žiniasklaidą arba kas nors išsiaiškins, kas
įvyko, nukentės kur kas daugiau žmonių, ne vien Aronas. Šimtai,
10 2
Kill net tūkstančiai, užsienio šalių gyventojų. Jo tėvas Vorenas bus
priverstas pasitraukti iš projekto. Jo investuotojai nė už ką nerems
vyro, kurio sūnus yra seksualinis priekabiautojas ir alkoholikas.
Prašau mane suprasti.
Vesas vėl ėmė matuoti žingsniais kambarį. Nusvirę pečiai
išdavė jį supratus. Mes apie tai jau kalbėjome. Pasakojau jam apie
Voreno verslą, apie tai, ką jis mėgina įgyvendinti, kokie milžiniški
pinigai jame sukasi ir kaip lengvai viskas gali būti sustabdyta, jei
lokia bjaurastis iškiltų į šviesą. Senojo „berniukų klubo“ nariai jį
iiulinčiuotų ir išeidami pasiimtų savo pinigus. Vestonas tai žinojo,
lis sutiko, nes susiklosčius panašioms aplinkybėms ir pats nu-
Irauktų finansavimą.
- Vėsai, be to, sulauktume priešiškos reakcijos... - mėginau
paliesti itin keblią savo darbo pusę bei tai, kaip pasaulis pradėtų
žvelgti į mane.
Primerkęs akis jis pasirėmė į kėdės atlošą priešais mane.
- Priešiškos reakcijos?
Linktelėjau.
- Taip. Tu, Alekas, Meisonas, Tonis, Hektoras, „D’Arnikos“,
lajus, Antonis. Siekti viešo teisingumo būtų pernelyg rizikinga.
- Mažute, aš nieko nebesuprantu. Kas yra visi tie žmonės?
Tada man ir toptelėjo. Tikrovė iš visų jėgų vožė per viršugalvį.
Tokie pokalbiai įprastai poras arba suartina, arba amžiams išskiria.
Nebeliko kitos išeities.
- Vėsai, juk žinai, kad esu palydovė. Dauguma žmonių mane
laikytų brangiai apmokama prostitute ir tam tikru atžvilgiu būtų
teisūs, - įsižeidęs jis giliai atsiduso. - Be to, tokius pinigus pajė­
giantys leisti palydovei žmonės dažniausiai yra įtakingi ir garsūs.
- Nesuprantu. Paaiškink, - jo tonas nuskambėjo atšiauriai.
Nejau jis tikrai norėjo tęsti šitą pokalbį? Gerai. Jei taip nori.
- Pats prisiprašei, - gūžtelėjau ir ėmiau skaičiuoti pirštais. -
Be Voreno, kuris stengiasi padėti Trečiojo pasaulio šalims, mano
103
klientai prieš jį buvo „D’Amikos“ Fotografavausi jų reklaminėje
kampanijoje „Grožis nepriklauso nuo dydžio“. Žinia, kad demons­
truoti savo kūrinius jie pasisamdė palydovę, galėtų sužlugdyti jų
klestintį verslą.
Vesas dūrė į mane pirštu.
- Aš mačiau nuotraukas. Mažute, nepaprastai tavim didžia-
vausi. Atrodei puikiai. Nuostabiai.
Išgirdusi jo komplimentus, išsišiepiau iki ausų. Vėso pasidi­
džiavimas mano darbu įkvėpė pasitikėjimo.
- Kas toliau?
- Meisonas Merfis, - atsakiau. Atpažinęs vardą, Vesas išpūtė
akis. - Taip, garsusis „Red Sox“ komandos beisbolininkas. Buvau
pasamdyta vaidinti jo merginą ir pagerinti jo įvaizdį. Galiausiai
viskas išsisprendė, ir jis suprato esąs neabejingas savo viešųjų ryšių
atstovei.
Vesas prisiartino prie baro kambario kampe, pakėlė butelį
viskio, o aš linktelėjau. Šlakelis alkoholio padės man ištverti šitą
pokalbį. Paėmęs dvi stiklines, pripylė apie tris pirštus gintarinio
gėrimo. Taip, šis vakaras bus vienas iš tų. Teks prisipažinti viską.
Beliko tik viltis, kad Vesas nenukryžiuos manęs už nuodėmes.
Paėmusi stiklinę iš jo rankų gurkštelėjau. Skystis nutekėjo į
gerklę, nudegindamas liežuvį ir maloniai sušildydamas pilvą.
- Tu su juo miegojai? - paklausė jis ir atsisėdo ant kėdės
priešais. Mudu skyrė ilgas, siauras stiklinis stalas. Nežinau, ar jis
tyčia pasirūpino, kad mus skirtų toks atstumas, tačiau aš tai paste­
bėjau. Nesvarbu. Šitai buvo neišvengiama.
Papurčiau galvą.
- Ne, nemiegojau. Nors jis mėgino, - nusišypsojau, o Vesas su­
siraukė. Gerai, kas toliau. - Prieš jį buvo Tonis Fasano.
- Tas, kuriam priklauso restoranai? - jis pakreipė galvą.
- Taip, - nusišypsojau.

104
 - Kam jis tave pasamdė? - šįkart jo klausimas nuskambėjo
linksmiau, jis nebeatrodė toks suirzęs.
- Kad būčiau jo sužadėtinė, - sukikenau, o Vesas susigūžė. -
juokingiausia tai, kodėl jis mane pasamdė, - išsišiepiau.
Mano šypsena tikriausiai įkvėpė Vesui tikėjimo, mat jis pasi­
stengė atsakyti blankiu šypsniu.
- Ir kodėl gi?
- Negaliu patikėti, kad neprisimeni, apie ką kalbėjome kovo
mėnesį ir apie nakvynę jų namuose. Na taip, bare tai nebuvo aki­
vaizdu, o mums nedaug trūko iki žemės graibymo, bet rimtai?
Nieko neprisimeni apie Tonį ir Hektorą?
Trūktelėjęs pačiais Vesas papurtė galvą.
- Lyg ir ne. Prisimenu, kaip jie atrodė, kaip susipažinome ir
kaip prisigėriau su pora vyrukų. Tačiau ryškiausiai prisimenu tavo
lūpas, kaip paėmiau tave prie sienos, tada tame fantastiškame duše,
ir laukines šėliones visą naktį su seksualiausia moterimi pasaulyje.
- Laukines šėliones? - prunkštelėjau.
Jis linktelėjo.
- Tai kodėl gi jis tave pasamdė apsimesti jo sužadėtine? - pa­
klausė Vesas, primindamas istorijos esmę.
Suraičiau kojas sau po užpakaliu ir patogiau įsitaisiusi pa­
stačiau stiklinę ant kėdės ranktūrio.
- Tam, kad geriau suprastum, nupiešiu tau paveikslą.
Vėso lūpos susirietė į šypsenėlę, o aš palaikiau tai mažyte
pergale.
- Gerai, klok, - jis atsilošė ir gurkštelėjo viskio.
Dievinau stebėti, kaip kilsteli jo Adomo obuolys. Mane domino
kiekviena mažytė smulkmena apie Vėsą, ypač dabar, kai buvome
kartu. Tikiuosi, kartu būsime ilgiau nei truks šis pokalbis.
- Kai atvykau į Čikagą, namų prižiūrėtojas nunešė mano
krepšius į kambarį. Šis buvo milžiniškas, gerokai didesnis, nei

105
tikėjausi, nors Tonis gyveno viršutinio aukšto apartamentuose
mieste.
Vesas tylėdamas klausėsi.
- Likusi kambaryje viena su lagaminais, išgirdau tyškant dušą.
Neįsivaizduoji, kaip išsigandau supratusi, kad esu kambaryje, tik­
riausiai didžiajame miegamajame, o tipas, kurio akyse nebuvau
mačiusi, nepažįstamasis, maudosi po dušu.
Merginai šis pasakojimas pasirodytų juokingas ir nuotai­
kingas. Vesui... ne itin. Jis pradėjo griežti dantimis, todėl suskubau
kalbėti toliau:
- Taigi durys atsidaro, už jų stovi rankšluosčiu apsivyniojęs
milžinas. Tada reikalai pakrypsta dar įdomiau... - stengiausi su­
kurti intrigą, tačiau Vesas atrodė tiesiog piktas.
- Nesitikėk, kad sėdėsiu čia kvapą sulaikęs, - iškošė.
Vartydama akis dėsčiau:
- Taigi aš žiopčioju, kaip į sausumą išmesta žuvis, nežinau, nei
ką sakyti, nei ką daryti, o jam iš už nugaros pasirodo kitas rankš­
luosčiu klubus apsijuosęs vyrukas ir apkabina mano klientą. Nuoga
krūtine ir visa kita. Tarsi jie ką tik išlipo iš dušo... kartu.
Pagaliau Vesas išsišiepė ir parodė savo akinamai baltus dantis.
- Jis - gėjus! - purtydamas galvą traukė pečiais.
- Nejaugi neseki naujienų? Neužmeti akies į bulvarinius žur­
nalus?
Jis sudrėkino savo tobulas lūpas liežuviu ir kilstelėjo smakrą.
- Visiškai ne. Vengiu to mėšlo kaip maro. Retai kada jie remiasi
faktais ir dažniausiai įskaudina žmones, apie kuriuos rašo.
Nepatikėjau juo, bet pasakojau toliau:
- Tonis yra homoseksualus. Ilgą laiką jį su neprilygstamu
advokatu Hektoru Čavezu siejo artimi santykiai. Tiesą pasakius,
per tą mėnesį artimai susidraugavau su jais abiem. Dėl su­
prantamų priežasčių šiek tiek labiau su Hektoru nei su Toniu, -
mirktelėjau.
106
 - Suprantamų, - pakartojo Vesas.
Pirštais barbendama sau į koją, gurkštelėjau viskio.
- O prieš Tonį buvo Alekas.
Prisiminusi su juo praleistą laiką, pajutau sunkumą pilve. Tą
mėnesį Alekui padovanojau dalelę savęs. Dalelę, kurios niekada
nenorėjau susigrąžinti. Tiesa tokia: mylėjau savo nepraustaburnį
prancūzą ir mėgavausi jo teikiamais kūniškais malonumais. Ne
labiau nei su Vešu, tačiau jis buvo vienas iš tų žmonių, su kuriais
seksas neprilygstamas. Su Tajumi irgi.
- Ir Alekas buvo menininkas, - burbtelėjo jis. Neprisimenu,
iš kur jis tai žinojo. Gali būti, jog kadaise užsiminiau apie Aleką
ir mudviejų mėnesį drauge, tačiau santykiai su Vešu tuomet buvo
migloti.
Papūtusi lūpas, nusigręžiau, pažvelgiau į nugertą stiklinę ir
gurkštelėjau dar.
- Tave su juo siejo intymūs santykiai, - nepriekaištaudamas
tarė Vesas. Vyliausi, kad tai geras ženklas.
Linktelėjau.
- Bet tai buvo paviršutiniška, kaip man su Džiną, - Vesas pa­
traukė pečiais ir nusigręžė į saulėlydį už lango.
Vien išgirdus tos kalės vardą, širdyje iškilo pavydo vėliavos,
žaliaakė pabaisa užgiedojo, o dviveidė ragana sukirto rankomis su
velniu.
- Alekas buvo ypatingas. Jis man kai ką reiškia, - pradėjau
gintis nesuvokdama, kad nejučiomis atskleidžiau savo kortas.
Vesas pakreipė galvą, palinko į priekį, atsirėmė alkūnėmis į
kelius ir sudėjo delnus po smakru.
- Nejaugi? Kodėl jis ypatingas?
Mano akys pritvinko ašarų.
- Alekas išmokė mane jaustis gražia.
- O aš ne? - papriekaištavo jis.
Pašiaušiau plunksnas ir pasiruošiau peštynėms.
107
 - Taip, bet jis man parodė, kaip atskleisti tą savo pusę, kurią
matei tu, bet nematė kiti. Jis privertė mane nusimesti kaukę ir įsi­
leisti pasaulį. Iš Aleko gavau labai vertingą pamoką.
- Kokią? - jo balse - skausmas ir baimė.
- Mylėti pati save.
Užmerkęs akis, Vesas įkvėpė, atsiduso ir atsipalaidavo.
- Mija, tau nėra nė menkiausios priežasties nemylėti savęs.
Papurčiau galvą.
- Aš tuo netikėjau. Kol nesutikau Aleko. Kol jo mene neį­
žvelgiau to, ką mato visi kiti. Nors jaučiausi palaužta, grūmiausi,
kad išlikčiau. Tapau palydove per savo lošėją, alkoholiką tėvą,
kuris nesugebėjo susiimti, kad pats sumokėtų savo skolas, tačiau
aš, - kumštelėjau sau į krūtinę, - Mija Sonders, padavėja iš Vegaso,
nusipelniau daugiau. Nusipelniau laimės. Nusipelniau meilės.
- Ir aš tau to nesuteikiu? - jo balsas užsikirto.
- Suteiki, bet tuo metu šalia buvo Alekas. Tam tikru atžvilgiu
jis vis dar yra.
Vėso žvilgsnis atšalo, veidą apniaukė liūdesys.
- Jis tave myli.
Linktelėjau, ir jis užsimerkė. Paskubomis pridūriau:
- Alekas tiki, kad myli žmogų, kol esi kartu. Kad nėra nieko
blogo pasilikti dalelę vienas kito, kai gyvenimo keliai išsiskiria.
- Ar jis nori tave susigrąžinti?
Įprastai atsipalaidavusio filmų kūrėjo ir banglentininko balse
pagaliau suskambo pavydo gaidelė.
- Ne. Ne ta prasme. Alekas myli kiekvieną savo moterį, antraip
su jomis nebūtų. Nenustebčiau, jei širdys visame pasaulyje kasdien
dūžta dėl to, kad jis šią akimirką myli kitą.
- Aš taip nemoku. Mija, jei kam nors įsipareigoju, kitos mo­
terys man nebeegzistuoja. Ir aš įsipareigoju tau. Įsipareigoju mums.
Tik jei norime, kad mums pavyktų, tu irgi turi įsipareigoti, - tarė

10 8
)is ir atsikrenkštė. - Ir mums nėra kitos išeities, kaip tik pamiršti
praeitį. Nes, mieloji, tai jau yra istorija.
Trumpai pagalvojau apie Džiną, tačiau nežinojau, kaip ilgai jis
kvailiojo su ja ir mylėjosi su manimi. Žinojau tik tiek, kad daugiau
jis su ja nesusitikinės, ir juo tikėjau.
- Čia visi mėnesiai. Vadinasi, nuo tada, kai išsiskyrėme, mie­
gojai tik su vienu vyru? - netikėdamas paklausė jis. Ir ne be prie­
žasties.
Užsimerkusi susikaupiau.
- Ne. Taip pat buvau su Tajumi Niko, modeliu iš Havajų.
- Havajuose? Gegužę?
- Taip.
- Vienos nakties nuotykis?
Nuo mano atsakymo priklausė tiek daug. Mano balsas drebėjo.
- Ne, - prisipažinau, nes kuo jau kuo, o melage savęs vadinti
negalėsiu. Neketinau pradėti pirmų tikrų romantiškų santykių po
ilgų metų pertraukos nuo melo.
- Po velnių! - atsistojęs Vesas pradėjo žingsniuoti po kambarį,
rautis plaukus ir keiktis. Jau spėjau suprasti, kad taip jis reaguoja
susierzinęs.
- Tu nesupranti. Vėsai, aš tiesiog linksminausi! Jis jau turi kitą
merginą. Ketina ją vesti! - išrėkiau pasiteisinimą. Vesas man buvo
pernelyg svarbus, kad nesugebėtume palikti šito praeityje.
Vesas purtė galvą. Jo pečiai vėl nusviro.
- Mėšlas. Mažute, tu mane pribaigsi. Visą mėnesį praleidai
rojuje mylėdama kažką kitą?
Žodžiu „rojus“ jis mėgino mane pakankinti. Ką gi, kova be tai­
syklių prasideda.
- Po šimts, o kiek mėnesių tu dulkinai Džiną Deluką, Ame­
rikos gražuolę, širdžių ėdikę, seksualiausią moterį pasaulyje? Ir aš
turėjau su tuo susitaikyti?

109
 Tarsi būčiau paleidusi į jį šūvį iš patrankos. Vesas keletą
žingsnių atsitraukė ir atsirėmė į stalelį už nugaros.
- Mija, ji man nereiškia nieko! - jis mušėsi į krūtinę. - Nieko! -
pakartojo.
- Kažkodėl man sunku tuo patikėti. Atsitiktinai ją dulkinai iš­
tisus mėnesius, - sakydama „atsitiktinai“ pirštais parodžiau ka­
butes. - Tikrai nemanai, kad jųdviejų santykiuose ji įžvelgia šį tą
daugiau?
Jis papurtė galvą.
- Tikrai ne. Prisiekiu.
- Kaip nori. Gali sau tai kartoti tol, kol pats patikėsi. Aš bent
jau galiu pasakyti, kad praleidau laiko su Aleku ir Tajumi ir pa­
likau tai praeityje. Dabar pasiekiau kitą gyvenimo tarpsnį. Aš.
Myliu. Tave! Jiems šių žodžių šitaip nesakiau. Galbūt myliu juos
kaip draugus, kaip žmones, kurie man rūpi ir kuriems rūpiu aš, bet
nesu jų įsimylėjusi. Du visiškai skirtingi dalykai. Niekada nebuvau
jų įsimylėjusi. Ar gali pasakyti tą patį apie Džiną? Ką? - pakėliau
balsą ir supratau praradusi savitvardą tada, kai atsistojau ir tėškiau
stiklinę į sieną. Jis nė nesudužo. Jokio pasitenkinimo. Prakeiktas
Antonis ir jo aukštos kokybės indų pomėgis.
Atsidususi vėl šleptelėjau ant sofos ir užsidengiau veidą delnais.
- Štai kodėl aš niekada neįsimyliu, - ištariau ir ėmiau kartoti
žodžius mintyse tarsi maldą.
Nieko nesakęs Vesas mane pakėlė ir apsukęs pasisodino ant
kelių taip, kad kojomis apsižergiau jo šlaunis.
- Niekada nesigailėk, kad mane myli. Tai man būtų skau­
džiau už bet kokius kitus žodžius ar poelgius, - jis suėmė mano
skruostus delnais. - Ar tai viskas? Daugiau neturi ką papasakoti?
Du vaikinai? Vienas užpuolikas ir keletas naujų draugų?
Apsilaižiau lūpas ir linktelėjau.

10
 - Gerai, mažute, - jis nurijo seilę ir išpažino savo tiesas. - Aš
tik kurį laiką susitikinėjau su Džiną. Mes abu sugebėsime visa tai
pamiršti.
Nuo jo žodžių mano širdis uždainavo. Tarsi lopšinė prieš
miegą, padedanti atsipalaiduoti. Būnant su juo šitaip, jo glėbyje, jo
rankoms mane glostant, buvo nesunku.
Mes sugebėsime viską pamiršti.
Akyse vėl susikaupė ašaros. Jis nykščiais šluostė jas, riedančias
skruostais.
- Ne, ne, mažute. Nuo šiandien esame tik mudu. Išsipasa­
kojome vienas kitam, ir viskas baigta. Aš žinau tai, ką man reikia
žinoti, o tu žinai, kad Džinos nebėra. N-E-B-Ė-R-A, - pakartojo jis
paraidžiui. - Liko tik šitai. Tu ir aš. Dabar galime kurti ateitį.
Linktelėjusi įsirausiau jam į kaklą ir įkvėpiau to dievinamo
Vėso ir vandenyno aromato.
- Aš tave myliu, - tariau jam taip, kad jis išgirstų ir suprastų,
jog privalau išgirsti tuos žodžius pati.
- Mažute, aš taip pat tave myliu. Aš ir tu. Tik aš ir tu.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

Telefono skambutis pažadino iš nuostabiausio sapno. Susikibę už

rankų mudu su Vešu apžiūrinėj ome pilis Vokietijoje kaip tikra įsi­
mylėjėlių pora. Tada ir išgirdau skambutį. Vos nutilęs, jis subirbė
vėl.
Vesas pasilenkė per mane, pačiupo ramybės neduodantį daiktą
ir atsiliepė. Mėšlas. Ne. Prasta mintis. Ką gali žinoti, kas skambina.
Jei tai vienas iš mano buvusių klientų - draugas ar ne - viskas gali
pakrypti į bloga. Labai bloga ir labai staigiai.
Jis nusižiovavo.
- Taip, taip. Gerai, palaukite. Čia panelė Milan.
Vartydama akis, paėmiau telefoną. Tetulė Milė.
Uždengiau telefono garsiakalbį, kad nieko nesigirdėtų.
- Iš tiesų tai ji mano tetulė Milė. Turiu galvoje, kad jos vardas
Milė, o ne Milan.
- Rimtai?
- Rodos, sakiau tau.
- Esu tikras, kad būčiau prisiminęs, - tarė jis ir palinkęs pabu­
čiavo man petį. - Einu išvirsiu kavos, kol nusileisi į studiją.
Suspaudusi tvirtą jo ranką, apkabinau sprandą ir švelniai pa­
bučiavau. Jis nusišypsojo ir atsitraukė.
Priglaudžiau telefoną prie ausies.
- Tetule Mile. Kokių galų man šitaip anksti skambini? Noriu
pasakyti, kad pas tave dar vidurys nakties.
Fone taukšėjo klavišai.
112
 - Taip, taip, aš dar neturėjau progos prigulti. Visą savaitę neat­
siliepi į mano skambučius, o aš rytoj išvystu atostogų ir turiu papa­
sakoti tau apie kitą klientą. Noriu pasirūpinti, kad viskas būtų su­
derinta iš anksto. Šitas yra... nežinau. Na, kažkoks ne toks, - tetulė
Milė visuomet būdavo šimtu procentų įsitikinusi, tik ne šį kartą.
- Ką nori pasakyti? Koks - ne toks? Iškrypėlis?
Ji atsiduso.
- Ne, ne, priešingai. Ant popieriaus jis atrodo pernelyg švarus.
Primygtinai reikalavo tave užsakyti, kai tik būsi laisva. Skam­
bindavo kas porą savaičių patikrinti, ar niekas neatšaukė už­
sakymo. Žinoma, nieko panašaus nenutiko.
- Gerai, vadinasi, jam manęs labai reikia. Ar jis minėjo kam?
- Pasirodo, jam reikia, kad apsimestum jo seniai prarasta se­
serimi. Kažkas susiję su į ne tas rankas pateksiančiu verslu, jei jis
investuotojams nepristatys sesers, ir taip toliau. Jos vardas neti­
kėtai pasirodė kažkokioje verslo sutartyje, tačiau jis jos niekada ne­
pažinojo. Jiems nepavyko tiksliai iššifruoti ranka parašyto vardo.
Gali būti Mija Saunders arba Mija Sanders, arba Sonders, tačiau tu
esi gimusi tą pačią dieną ir tavo vardas Mija Sonders. Todėl jam
taip verkiant prisireikė tavęs.
Papūčiau lūpas.
- Keista. Pašniukštinėjai, kas jis per vienas?
Milė teatrališkai atsiduso, ir man suspaudė širdį.
- Manai, rizikuočiau tavo saugumu?
Prisiminusi reikalą su Aronu, vos sulaikiau prunkštelėjimą,
tačiau ji apie tą įvykį mažai ką težinojo. Tiesą sakant, nieko. Buvau
pasiryžusi viską nuslėpti.
- Žinau, kad paisai mano interesų, tetule Mile. Atleisk.
Ji caktelėjo liežuviu, ir viskas vėl buvo gerai. Lyg niekur nieko.
- Aš nuodugniai perkračiau jo biografiją. Jaunas. Vos trisde­
šimties, tačiau vadovauja vienai iš didžiausių kompanijų Teksase.
- Oho. Nafta - pelningas verslas, tiesa?
 - Tikrai taip, - pritarė Milė. - Daugiau smulkmenų nežinau,
išskyrus tai, kad jis nekantrauja su tavimi susipažinti. O šita dalis
tau patiks. Jis ne koks susiraukšlėjęs senukas. Jis yra karštas kau­
bojus, gyvena rančoje ir visa kita! - ji nutilo. - Dar nemačiau dvi­
dešimt penkių tūkstančių priedo iš Lotynų meilužio. Turbūt ne­
leidi laiko taip smagiai, kaip tikėjausi.
- Mile, čia ne tavo reikalas, tačiau ne. Ir neketinu to daryti.
- Išvydusi šito kaubojaus nuotrauką, gali apsigalvoti. Man
pačiai kaubojai niekada nepatiko, bet šitas atrodo kažkoks pa­
žįstamas. Nieko panašaus nejutau jau ilgą laiką. Gal todėl man ir
atrodo, kad jis kažkoks ne toks, nes tas vyras verčia mane manyti,
kad mūsų keliai jau buvo susikirtę. Hmm, nesvarbu. Skrydį iš Ma­
jamio į Dalasą užsakysiu tau rytoj. Ar norėtum keletą dienų pra­
leisti Majamyje, Dalase, o gal grįžti namo prieš kelionę į Teksasą?
Namo.
Vien nuo minties plačiai išsišiepiau. Taip plačiai, kad užėjęs
į miegamąjį su kavos puodeliu rankoje, Vesas sustojo, pakreipė
galvą ir klausiamai kilstelėjo antakį.
- Ką? - sužiopčiojo jis, bet aš tik papurčiau galvą, šypsodamasi
kaip pamišėlė.
- Mile, prieš išvykdama į Dalasą susipažinti su nauju klientu,
keletą dienų norėčiau praleisti Malibu. Išskrisiu iš Los Andželo oro
uosto.
Vesas pasiūbavo klubais ir įtempė raumenis taip, kad aš tą aki­
mirką tenorėjau numauti jam apatinius ir susigrūsti jį į burną.
Trumpai ir aiškiai.
- Gerai, lėlyte. Aš viską suderinsiu. Smagu, kad kelioms
dienoms grįši namo. Susitikime papietauti.
- Kodėl gi ne. Myliu tave.
- Taip, brangioji. O aš - tave.
Kai Milė atsisveikino, padėjau telefoną ir atsigręžiau į savo
vaikiną.
114
 - Po šios savaitės šešias dienas praleisiu Malibu. Gal žinai, kur
galėčiau apsistoti?
Visiškai abejingu veidu Vesas atsakė:
- Turi savo butą.
Susigūžiau. Savo butą. Reikėjo iškraustyti tą skylę ir sudėti
savo mantą į sandėlį. Tiesą pasakius, reikėtų tai įtraukti į darbų
sąrašą, kol būsiu Los Andžele. Kam mokėti nuomą už butą, į kurį
paskutinį kartą buvau įžengusi prieš septynis mėnesius.
- Mažiuk, aš maniau... - Vesas mane nutraukė prispausdamas
prie lovos.
- Juokauju! - jis pabučiavo mane taip giliai ir aistringai, kad
pamiršau, jog man reikia keltis ir ruoštis repeticijai. - O tu ir pa­
tikėjai, - jis perbraukė savo nosimi manąją ir keletą kartų drėgnai
pabučiavo kaklą. - Aišku, noriu, kad apsistotum pas mane. Mano
tėvai jau kurį laiką neduoda ramybės, kad tave susigrąžinčiau.
- Kad mane susigrąžintum? Bet aš tau niekada nepriklausiau.
Jis atsisėdo ir pirštais palengva ėmė kelti mano palaidinę.
- Aš tave turėjau, - papurčiau galvą. - Tu buvai mano net
tada, - papurčiau dar kartą. - Ne? - užuot nuvilkęs palaidinę ir pra­
dėjęs glamonėti jo išsiilgusias krūtis, jis ėmė mane kutinti. Jo pirštai
susmigo tarp jautrių šonkaulių, priversdami mane kvatotis. - Prisi­
pažink, kad buvai mano! - pareikalavo. Mano juokas užgožė jo žo­
džius. Kratydama galvą mėginau sugriebti miklius jo pirštus. Vos
pajėgiau įkvėpti. Mano kūnas nebepriklausė man, bet, po velnių, jis
buvo teisus. Nuo pat pirmo karto aš tapau jo.
- Gerai jau gerai, - meldžiau.
Jis papurtė galvą.
- Per mažai, - jis suėmė mano rankas ir prispaudė virš galvos. -
Noriu, kad pasakytum.
Kokius dvidešimt kartų giliai įkvėpiau, kad nuraminčiau su­
jaudintas nervų galūnes. Tada pažvelgiau jam tiesiai į akis ir su­
pratau, kad mano atsakymas jam labai svarbus.
 - Vėsai, sausio mėnesį aš buvau tavo, - nutilau, emocijoms
atėmus žadą. - Nenorėjau tuo patikėti. Iš paskutiniųjų stengiausi tai
paneigti. Nugrūdau savo jausmus į spintą ant aukščiausios lentynos,
kad niekas nerastų. Net aš pati. Ir tuo labiau tu. Tačiau šitie dalykai
geba išlįsti į dienos šviesą. Ir aš labai džiaugiuosi, kad taip nutiko.
Mano skruostu nusirito ašara. Vešas palinko arčiau ir sugavo
ją liežuviu.
- Dievinu tavo ašarų skonį. Ir žinai ką?
- Ką? - išlemenau šluostydamasi veidą. Jo žvilgsnis nepaleido
manojo.
- Aš priklausiau tau, mažute. Jau tada.
****

Vakarykštė repeticija buvo tikras košmaras. Nepadėjo ir tai, kad ją

stebėdamas Vesas urzgė ir žvilgsniu svaidė žaibus į Antonį, kaskart
jam prisiartinus ar apkabinus mano klubus. Šiame vaizdo klipe
vaidindama viliokę turėjau sugundyti vyrą, priversti jį kraujuoti
aistra. Aš pagaliau pasijutau savame kailyje, o Vėso meilė buvo vis­
kas, ko man reikėjo, kad ištverčiau kito vyro prisilietimą. Taigi de­
giau aistra ir ryžtu. Marija nesitvėrė džiaugsmu, ir filmuojant mes
užsikrėtėme juos nuotaika.
- Taip, taip, nufilmuota!
Kameros nustojo suktis. Antonis sustingo rankomis suėmęs
mano klubus, veidu kone prigludęs man prie pilvo ganėtinai dvi­
prasmiška poza. Jis atšoko taip, tarsi ką tik nebūtų nosimi braukęs
man per kelį link šlaunies ir netempęs suknelės krašto dantimis.
Tačiau vos pasigirdus šūksniui „nufilmuota“, viskas baigėsi. Jis ir
vėl virto draugišku Antoniu, tyčia besilaikančiu atstumo. Šis planas
veikė, mat jo prisilietimo baimė ir nerimas, kurį jutau didumą mė­
nesio, pamažu išgaravo.

116
 Marija buvo teisi. Pasikalbėjus telefonu su Džine ir išsipasa­
kojus Vesui - dviem žmonėms, kurie pažinojo mane geriau už
kitus - man palengvėjo. Supratau, kad mano reakciją sukėlė ne
vien svetimo vyro prisilietimas. Kaltė grąžindavo prisiminimus ir
kėlė nerimą bei stingdančią baimę, kuri prasiskverbė į mano san­
tykius su Antoniu. Galiausiai teko susitaikyti su mintimi, kad pa­
sielgiau teisingai. Mat sprendimas apsaugoti visus kitus išgelbėjo
ir mane pačią. Nebūčiau galėjusi ramiai gyventi žinodama, kad ir
mano mylimi žmonės, ir tūkstančiai kitų, kuriems reikalinga pa­
galba, kenčia nuo to incidento padarinių.
Iš filmavimo aikštelės nuėjau pas stilistę. Ji padavė man pas­
kutinį kostiumą. Tai bus visų išbandymų išbandymas. Drabužį -
jei jį buvo galima taip vadinti - sukūrė Antonio pažįstamas dizai­
neris. Iš esmės tai buvo laisvai sukabintos plono audinio juostos,
kurias perplėšti buvo vienas juokas. Stovėdamas atokiau ir netar­
damas nė žodžio, Vesas stebėjo aplink mane zujančius vizažistus ir
stilistus. Maniau, kad kaip filmus kuriantis žmogus, kuriam kiek­
vieną dieną tenka susidurti su aktoriais, jis bus supratingesnis, su­
sitaikys su tuo, kad įkūniju tam tikrą personažą ir nesuks dėl to
galvos. Deja. Kaip tikras profesionalas, jis tylėjo, bet puikiai ži­
nojau, kiek jam tai kainuoja. Įtempti raumenys, stipriai suspaustos
lūpos, lakstantis žvilgsnis Antoniui liečiant nuogą mano odą, - visi
šie ženklai bylojo, kad Vesas vos tvardosi.
- Žinai, gali grįžti į viešbutį. Nufilmuosime paskutinę sceną,
tada visi drauge pavakarieniausime, - dar kartą pamėginau jį iš­
prašyti, nors iš tiesų to nenorėjau.
Vesas papurtė galvą.
- Mažute, aš čia. Atlik savo darbą, paskui bus matyti.
Jo balsas buvo abejingas ir šaltas. Griebiausi kitos taktikos.
- Džiaugiuosi, kad pasilikai. Man dabar gerokai lengviau, - su­
mirksėjau, nes kutino ašaros.

117
 Jis priėjo arčiau, kilstelėjo mano smakrą, pasilenkė ir švelniai
pabučiavo. Vizažistas man už nugaros piktai atsiduso ir nusikeikė.
Aš nusišypsojau Vesui į lūpas.
- Per tave prisidarysiu nemalonumų.
Galų gale jis irgi nusišypsojo ir kilstelėjo antakius.
- Man patinka pridaryti tau nemalonumų. Esu tikras, kad yra
daugybė būdų mudviem į juos pakliūti.
Kikendama stumtelėjau jį, kaltai pažvelgiau į vizažistą ir nu­
siunčiau Vesui oro bučinį. Jis sudrėkino lūpas liežuviu ir nykščiu
patapšnojo apatiniąją. Dievinau tai. Taip seksualu.
- Dėmesio, hermana. Paskutinė scena bus pribloškianti. Pasi­
ruošusi?
Vesas netektų proto, jei žinotų, kas suplanuota finalui.
- Labiau pasiruošusi nebūsiu, - atsakiau, tačiau knietėjo pri­
durti: „Kaip moteris, kuri netrukus apsinuogins priešais pilną salę
šokėjų, filmavimo komandą, Antonį ir savo vaikiną.“ Akimirką
toptelėjo papasakoti Vesui, kas nutiks šioje scenoje, bet nuspren­
džiau patylėti. Jei pavyktų ją nufilmuoti vienu dubliu, viskas įvyktų
savaime, ir jam neliktų kitos išeities, kaip tik susitaikyti.
Visi žino, kad lengviau prašyti ne leidimo, o atleidimo. Ši pa­
dėtis puikiausiai tai iliustravo.
Stilistė nuvedė mane į kitą aikštelę, nuolat taisydama audinį,
blizgučius ir brangakmenius. Sakydama „brangakmenius“, galvoje
turiu tuos tviskančius plokščius papuošimus margaspalviu pavir­
šiumi. Mano krūtų viršūnės buvo nusagstytos šiais kristalais taip,
kad spenelio nesimatė, tačiau kita iškili dalis dar labiau išryškėjo.
Siaurutės kelnaitės iš tokių pat brangakmenių ir deimantų juos­
telės, einančios per klubus, vos slėpė švariai depiliuotą trikampį.
Apie tai Vesas taip pat nežinojo, mat kol pietavo, atlikome tą koš­
marišką procedūrą uždarame vonios kambaryje. Visa tai buvo pa­
slėpta po plonyčiu audiniu, kurį tikrai sunku vadinti suknele. Ypač

n8
kai žinojau, kad vos kameros ims suktis, ji bus nuo manęs nu­
traukta ir suplėšyta į skutelius.
Atsargiai užlipau ant pakylos. Mus apsupo trankus Antonio
dainos ritmas. Ryškūs prožektoriai ėmė mirkčioti taip įnirtingai,
kad net akino. Atsuktas į mane ventiliatorius stipriai plaikstė
plaukus. Palaidos garbanos plazdėjo ore taip, kaip, tikėjausi, patiks
Antoniui ir jo komandai.
Vesas stovėjo tamsoje tiesiai priešais mane. Įžvelgiau tik
veidą, jo žalias akis. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, jis nenu­
leido nuo manęs žvilgsnio. Salė tarsi išnyko. Apsupta šokėjų
kraipiau pečius, lingavau klubais ir giliai alsavau taip, kaip mokė
Marija. Neva toks paveikslas priverčia vyrus netekti proto. Jos žo­
džiai, ne mano.
Antonio personažas prisiartino iš už nugaros. Pajutau mano
šoną glostantį delną. Užmerkiau akis ir atsimerkusi vis dar ne­
mačiau nieko daugiau, tik Vėsą, tačiau tai, ką pastebėjau, nuvilnijo
stuburu ir sunkiai nusileido pilve. Aistrą. Gyvulišką troškimą, nuo
kurio mano speneliai akimirksniu sustandėjo. Pačiu filmavimo
įkarščiu, šimto žmonių akivaizdoje Vesas įžiebė mano kūną tarsi
deglą. Antonis toliau šoko aplink, mane liesdamas, žiopčiodamas
dainos žodžius, maldaudamas. Kartkartėmis jis nuplėšdavo lopinėlį
suknelės. Aš virptelėdavau, kaip man buvo nurodyta, lyg jis pamažu
būtų lupęs mano šarvus. Tikriausiai toks buvo sumanymas. Jis lėtai
nuginklavo savo gundytoją, kad ši jam atsiduotų.
Šokėjai, apvilkti juodais kostiumais su iškirptėmis, pro kurias
matyti blizgučiais nupurkšta oda, sukosi aplink mane tarsi šmėklos.
Marijos choreografija ir Heteros patarimai įkūnijo nepakartojamą
metaforą. Dainai baigiantis, šokėjai apsupo mane iš visų pusių.
Kameros filmavo įvairiais rakursais. Kai Antonis priešais mane
staigiai susiūbavo klubais, šokėjai nuplėšė paskutinius suknelės
skivytus ir paliko mane stovėti vienais apatiniais iš brangakmenių.

19
Antonis puolė ant kelių. Įsijautusi į vaidmenį, judėjau tvirtai ir
pasitikėdama savimi. Kai Antonis iškėlė rankas, lyg melstų būti
jo, vienu delnu perbraukiau jam skruostą, kitą priglaudžiau jam
prie krūtinės, o kamera priartino vaizdą. Apgalvodama kiekvieną
judesį, papūčiau lūpas ir sužiopčiojau paskutinius dainos žodžius
tiksliai su vokaliste.
- Pamiršk mane.
Kai kameros atsitraukė, viena ranka prisidengiau krūtinę ir, at­
stūmusi Antonį, kitą delną nuleidau ant kelnaičių. Užmerkusi akis
pakreipiau ir nusvarinau galvą. Šviesos užgeso.
- Stop, stop. Nufilmuota! - šūktelėjo režisierius. Mano pečiai
tuoj pat buvo pridengti chalatu, Antonis mane apkabino.
- Lucita, tu buvai geniali!
Jis išbučiavo man skruostus, kaktą, smilkinius, plaukus ir ga­
liausiai, delnais suėmęs veidą, pažvelgė tiesiai į akis. Jo ketinimas
buvo aiškus. Jis pasilenkė artyn ir švelniai pabučiavo mane į lūpas.
Vos jas palietė, to pakako. Geriausia buvo tai, kad nebejutau jokios
baimės. Negrįžo jokie blogi prisiminimai, tiesiog mane sveikino
draugas. Tada jis šypsodamasis greitai paleido mano rankas.
- Amigo, gal jau užteks graibyti mano merginą, - įsiterpė Vesas.
Atsigręžęs Antonis vyriškai apkabino Vėsą ir stipriai pa­
tapšnojo per nugarą.
- Amigo, tu esi jai geras. Dabar švęsime!
Nepaisant ankstesnio Vėso perspėjimo, atsidūriau tarp jų­
dviejų, apkabinta iš abiejų pusių. Antoniui perspėjimai buvo nė
motais. Jis gyveno šia akimirka ir nekreipė dėmesio į surūgusio
Vėso pastabas. Vien dėl to laikiau jį ypatingu žmogumi. Jis gyveno
dabartimi, džiaugėsi savo draugais, savo darbu ir linksminosi
pirmai progai pasitaikius.
Hetera su Marija pasitiko mus ant scenos krašto glėbesčiuo-
damos ir su buteliu brangaus šampano.

120
 - Išlaidautojas, - sausai pareiškiau, tačiau su malonumu siurb­
čiojau gardų gėrimą, leisdama burbuliukams žaismingai dilginti
liežuvį.
- Tu buvai nepakartojama! - Hetera apkabino mane.
- Turėjau puikią mokytoją, - nusišypsojau Marijai, nepa­
jėgdama užgniaužti entuziazmo. Juk šis vaizdo klipas bus rodomas
visame pasaulyje, žmonės mane pamatys įvairiuose žemės kampe­
liuose... Žodžiais negalėjau apsakyti to jausmo. Šaunu. Nuostabu.
Neįtikėtina. Jaučiau visa tai ir dar daugiau. Šalia buvo Vesas ir trys
nauji draugai, ir mano pasaulis ėmė pašėlusiai suktis!
****

Lagaminai sukrauti, per televiziją tyliai pranešinėjamos Majamio

naujienos. Užsegiau paskutinį krepšį, prigrūstą Heteros ir Anto­
nio man pripirktų drabužių. Nusivežusi juos į Kaliforniją, palik­
siu sandėlyje drauge su kitu šlamštu, kurį dar reikėjo iškraustyti iš
buto, didumo sulig degtukų dėžute.
Susimąsčiau apie pastarąją savaitę. Kaip ir Havajuose, tai buvo
smagiausiais laikas. Svarbiausias, žinoma, buvo Vėso apsilankymas
bei naujai užsimezgę mudviejų santykiai ir įsipareigojimai vienas
kitam. Jis išskrido kitą dieną, kai buvo baigtas filmuoti klipas. Pa­
žadėjo išsisukti nuo darbų, kol būsiu Kalifornijoje, tačiau perspėjo,
kad jam veikiausiai teks šiek tiek padirbėti. Daugiausia kabinete
namie. O man terūpėjo būti su juo. Pailsėti prieš kitą užduotį.
Dalasas Teksaso valstijoje ir naftos magnatas. Apie jį girdėjau
tik tiek, kad turėsiu apsimesti jo seniai prarasta seserimi, kurios
jis nepažinojo. Vadinasi, mano išvaizda nesvarbi - turėjo sutapti
tik vardas ir gimimo data. Po keleto dienų susivokiau, kad Milė
man taip ir nepasakė jo vardo. Pasirodo, jis - Maksvelas Kanin-
gamas. Trumpai pasiknaisiojau po šio kaubojaus biografiją. Jam

121
priklausė penkiasdešimt vienas procentas „Kaningamo naftos ir
dujų“, vienos iš dvidešimt penkių stambiausių naftos kompanijų
pasaulyje, akcijų. Trisdešimties metų vyrui tai buvo nemažas pa­
siekimas. Tačiau ieškodama informacijos išsiaiškinau, kad savo
kompanijos dalį jis paveldėjo vos prieš metus. Neradau, kam pri­
klausė likę keturiasdešimt devyni procentai, tačiau įprastai to­
kiose milžiniškose kompanijose mažesnės dalys priklauso inves­
tuotojams. Kad ir kaip ten būtų, jis mokėjo man, kad būčiau jo
seserimi Mija Sonders. Tai tikrai keista. Įsižiūrėjusi į jo nuotrauką
pajutau, tarsi jau būtume kažkur susitikę. Susimąsčiau, ar per šį
pusmetį tik nebūsime dalyvavę tame pačiame prabangiame ren­
ginyje.
Nusprendusi, kad vis tiek netrukus tai sužinosiu, nuėjau prie
lagamino ir išsitraukiau popieriaus.

Antoni,
kaip atsidėkoti žmogui, padėjusiam man susidoroti su trauma?
Niekas nespausdina atvirukų su užrašu: „Ei, tu padėjai man atsi­
traukti nuo bedugnės krašto. Ačiū, bičiuli!“Chachacha.
Tačiau jei rimtai, Tu manimi rūpinaisi ir gerbei kaip tikras
draugas. Pasidalijęs praeitimi ir leidęs išsipasakoti man, padėjai
taip, kad negaliu apsakyti žodžiais. Nepaprastai džiaugiuosi, kad
Tau pavyko išnarplioti savo darbinius ir asmeninius santykius
su Hetera. Ji yra tikra gražuolė, pasižyminti neįtikėtina profesine
etika. Tu niekuomet nesugebėsi mokėti jai tiek, kiek ji verta - netgi
Tu neturi tiek pinigų. Tik nepamiršk jos pagirti ir mylėk už puikiai
atliktų darbą. Net ir patiems kiečiausiems vadybininkams kartais
reikia patapšnoti per petį. Ypač kai judu sieja tokia artima drau­
gystė.
Niekuomet nepamiršiufilmavimosi vaizdo klipe, tačiau įsiminti­
niausias ir brangiausias man visuomet liks prisiminimas apie mūsų

122
pasivažinėjimą motociklais. Jie yra tyriausia grožio forma. Ačiū,
kad pasidalijai su manimi savo žaisliukais.;)
Esu tikra, kad nauja Tavo daina užkariaus visą pasaulį. Nusi­
pirksiu įrašą, vos tik jis bus išleistas.
Iki kito karto
Tavo Lucita
Mija

Hetera,
pažintis su Tavimi buvo tikra dovana. Tikiuosi žinai, kad vi­
suomet laikysiu Tave drauge, kad ir kur būčiau. Skambink, rašyk,
neduok man ramybės, kada tik panorėsi, o aš darysiu tą patį. Kodėl?
Nes taip elgiasi draugės! Nekantrauju išgirstu kokiu kalnu darbų
lave užvers Antonis. Taip pat labai džiaugiuosi, kad judu viską iš­
siaiškinote. Geriausi draugai, kurie lydi visą gyvenimą, visuomet
randa kelią vienas pas kitą.
Sėkmės naujame darbe!
Tavo draugė
Mija

Baigusi rašyti, paėmiau lagaminą už rankenos, palikau buto raktą

ant stalo, užtrenkiau duris ir išvažiavau. Antonis su Hetera žadėjo
užsukti pas mane po poros valandų, tačiau aš nekenčiu atsisvei­
kinimų. Man labiau patinka išskristi link saulėlydžio žinant, kad
kitas nuotykis jau ne už kalnų.
Man pavyko susigrąžinti savo gyvenimą, daugiau neabejojau
savosprendimais, tuo, kur esu, ir kas manęs laukia ateityj e. Prieš mane
atsivėrė nesuskaičiuojamos galimybės, ypač įsivaizduojant filmus
kuriantį banglentininką su plaukimo šortais, smėliu aplipusiomis
pėdomis, mojančiu man iš beribio Ramiojo vandenyno.
Laikas važiuoti namo... nors trumpam.

123
RUGPJŪTIS
 PIRMAS SKYRIUS

Vos tik įžengusią į Kalifornijos saulėkaitą mane pačiupo, pakėlė į

orą ir ėmė sukti ratu, kol apsvaigo galva. Drėgnos lūpos rado ma­
nąsias. Saulės spinduliai, vandenynas ir mano vaikino aromatas
tvyrojo ore. Užliejo ramybė, džiaugsmas ir palengvėjimas. Įsisiur­
biau į apatinę Vėso lūpą tarsi godi dėlė, trokšdama daugiau, trokš­
dama jį justi nuo galvos iki kojų pirštų galiukų.
Apsupk mane. Kirbėjo tik viena mintis, kol Vesas laikė mano
galvą, bučiuodamas giliau, savindamasis mano lūpas taip, kaip vie­
šumoje laikoma nepadoru.
- Užsidarykit kambaryje! - sulojo kažkoks vaikas, susprogdin­
damas „sveika sugrįžus“ burbulą. Perbraukiau Vėso nosį savąja,
mėgaudamasi jo aromatu ir jo blakstienomis, kurios plazdėjo, lyg
Ir jam būtų sunku suvokti mus. Vesas ir Mija. Tikri santykiai.
- Labas, mažiuk, - tyliai tariau neslėpdama, kaip labai jo pa­
siilgau.
Vėso pirštai paniro man į plaukus ir švelniai spustelėjo pakaušį.
- Mano mergaitė, - kone apstulbęs sušnabždėjo jis ir papurtęs
galvą dar kartą mane švelniai pabučiavo. Gal šis bučinys ir nebuvo
toks karštas kaip pirmasis, bet ne mažiau reikšmingas. - Eime.
Noriu parsivežti tave namo. Panelė Kroft tavo sutiktuvėms paruošė
puotą.
- Tikrai? Pasakei Džudei, kad atvažiuoju? - nusišypsojau ir
spustelėjau jam ranką.

127
 Susikibę, mosikuodami rankomis patraukėme prie limuzino.
- Žinoma. Privalėjau jai pranešti, kad mano mergina atva­
žiuoja savaitei. Kad ji būtų pasiruošusi.
- Hmm, koks jūs rūpestingas, ponaiti Čaningai... - įkėlusi
vieną koją į limuziną, atkišau užpakaliuką jam paganyti akis. Kaip
bitės prie medaus, jo akys prilipo prie mano užpakalio. Tyčia juo
pavizginau ir mudviejų žvilgsniams susitikus nusišypsojau. -
... Trečiasis, - sužiopčiojau ir mirktelėjau.
Jis papurtė galvą ir stipriai pliaukštelėjo man per sėdynę. Jo
delną tikriausiai jausiu kurį laiką.
- Lipk vidun, mažute. Laikas bėga, o aš noriu tave išdulkinti
prieš pavalgydindamas.
Vesas įsėdo į limuziną taip grakščiai, lyg būtų įpratęs. Jis buvo
tikras gražuolis. Aukštas, lieknas, ilgas visose reikiamose vietose.
Pro ploną polo marškinėlių audinį buvo matyti išmankštinti pilvo
preso ir rankų raumenys. Jis mūvėjo kargo stiliaus šortus, labiau
tinkančius banglentininkui, o ne turtingam, aukštuomenėje besi­
sukiojančiam filmų kūrėjui. Kai reikėjo, jis puikiai į tokį persikū­
nydavo. Jo pėdos buvo apautos madingais sportiniais bateliais.
Vos tik limuzinas pajudėjo iš vietos, Vesas pakėlė pertvarą tarp
galinės sėdynės ir vairuotojo ir puolė. Akimirką sudvejojau, ar jis
žengs žingsnį, tačiau turėjau susiprasti. Mudu pernelyg nekan­
travome. Paskutinį kartą matėmės prieš savaitę. Nespėjusi įkvėpti,
atsidūriau Vesui ant kelių, apsižergusi jo šlaunis. Platūs jo delnai
glamonėjo ir maloniai minkė mano užpakalį.
- Ar išpildysi mano svajonę ir leisi man tave čia išdulkinti?
Žalios jo akys degė pašėlusiu geismu.
Papurčiau galvą ir prisispaudžiau arčiau, jusdama tvirtą jo
erekciją. Ritmingai siūbuodama klubais, mus abu priverčiau dū­
sauti.
- Ne. Dulkinimu užsiimsiu aš.

128
 Jo lūpomis nuslydo tokia pat šelmiška šypsena.
Vesas pakišo rankas po mano lengvai krintančiu sijonu, įlindo
Į kelnaites ir suspaudė užpakalį.
- Mažute, aš visas tavo. Gali mane turėti, kaip tik nori. Vyk­
dysiu visus tavo įsakymus, jei įsileisi mane į savo rojų.
Vėso žodžiai nudegino man klitorį tarsi iki baltumo įkaitintas
žarsteklis. Jis svilo ir pulsavo, reikalaudamas dėmesio.
Negaišdama daugiau laiko, atsispyriau nuo jo kelių, nusi­
tempiau kelnaites, atsiklaupiau ant limuzino grindų ir pradėjau
galynėtis su jo šortais. Jo pasididžiavimas netruko išsilaisvinti.
liureka! Apsivijusi jį pirštais, suspaudžiau. Vesas suaimanavo, už­
merkė akis ir atlošė galvą ant odinės sėdynės. Skysčio lašelis iš­
sisunkė iš jo galiuko, ir aš nepajėgiau atsispirti. Vesas pažvelgė
žemyn kaip tik tą akimirką, kai liežuviu perbraukiau jautrią odą.
- Kristau! - iškošė jis pro sukąstus dantis, tačiau kojų suglausti
jam neleidau. Pažvelgusi į veidą, supratau, kad jis tuojau neteks sa­
vitvardos. Neprabėgus nė kelioms sekundėms, jis mane pakels ir
užsimes ant savęs. Aš tai žinojau. Jis tai žinojo. Vesas buvo įpratęs
valdyti padėtį, tačiau kaskart man pamėginus perimti vadžias, jis -
kaip tikras džentelmenas - stengdavosi nesipriešinti. Vis dėlto, kai
tik apžiojau jį lūpomis, suvokiau turinti mažai laiko. Nesupraskite
klaidingai. Vesas dievino mano liežuvį ir nepaprastai mėgavosi
oralinėmis glamonėmis, bet įprastai jam jos labiau patikdavo po
to, kai išdulkindavo mane iki sąmonės netekimo. Mano vaikinas
pirmiausia tikėdavosi laukinio sekso, vėliau - intymumo.
Tvirtai suėmusi jį ranka, liežuviu kutinau galiuką, mėgau­
damasi iš jo besisunkiančiu skysčiu. Jo klubams kilstelėjus, ap­
žiojau jį visą. Jam pasiekus mano gerklę, nurijau, taip spuste­
lėdama viršūnėlę. Kaip ir tikėjausi, Vesas neteko galvos. Ranka
suėmęs man kaklą, praradęs nuovoką ir žadą, jis dar keletą kartų
stipriai stumtelėjo man į burną.

129
 - Išdulkinsiu tavo karštą burną.
Tvirtai laikydamas mane ties savo tarpukoju, jis dar kartą
stipriai stumtelėjo klubais.
- O, taip.
Pajutau jį kelis colius atsitraukiant.
- Imk jį, - suurzgė, tarsi pyktų, kad jį tenkinu. - Kaip gera.
Sukandęs dantis jis vėl atsitraukė.
- Dar kartelį giliai į gerklę, mažute.
Jis staigiai kilstelėjo klubus, o aš atpalaidavau žandikaulį ir
įkvėpiau pro nosį. Jis sustingo tame malonumo taške.
- Taip giliai. Viešpatie, Mija. Myliu tave.
Šįkart jis atsitraukė visiškai. Paėmęs mane už pažastų, užsi­
tempė sau ant kelių, aš apsižergiau jo šlaunis. Plačiai praskėtusi
kojas, laukiau neišvengiamo sąlyčio.
- Dabar, mažute, pasiimk, kas priklauso tau.
Taip ir padariau. Giliai ir stipriai, kaip įsivaizdavau visą savaitę.
Kaip jam būdinga, Vesas įspraudė savo talentingą nykštį tarp mu­
dviejų kūnų ir ėmė sukti apskritimus. Aš aikčiojau. Jis sukiojo. Už­
gniaužusi kvapą, pradėjau judėti greičiau, įsileisdama jį taip giliai,
kad netrukus nebežinojau, kur baigėsi mano kūnas ir prasidėjo
jo. Laikas sustojo. Mus supo tik karštis, malonumas ir varantys iš
proto bučiniai. Laikydamas už pečių, Vesas spaudė mane į save,
tuo pat metu kilnodamas dubenį. Suklykiau jam į burną, tačiau jis
nurijo triukšmą. Mano kūnu nuvilnijo orgazmas. Nebuvau visiškai
pasiruošusi tokiam deginančiam malonumui ir karščiui, koks pasi­
savino kiekvieną mano nervų galūnėlę, kiekvieną odos porą.
Kai nebegalėjau judėti, paskendusi jame ir mumyse, jis pasi­
lenkė pirmyn, apsivijo mano nugarą ranka, priklaupė ant grindų
ant vieno kelio ir pasiguldė mane po savimi. Iš manęs teliko po­
jūčiai, į visas puses kibirkštis svaidanti elektra, pamažu besikau­
pianti į dar vieną kulminaciją.

130
 - Vėsai, mažuti, - tiek tepajėgiau išlementi. Jis suspaudė mano
šlaunis, stumdamas kelius link krūtinės, ir įsiskverbė dar colį ar du
giliau. Tai buvo įmanoma ir neįmanoma tuo pat metu. Mano lūpas
paliko nevalinga aimana, tik šį kartą jis nesistengė jos nutildyti ir
toliau palaikė laukinį ritmą. Pašėlusiais klubų judesiais jis neapsa­
komai maloniai kutino kiekvieną mano nervą.
- Viešpatie, kaip aš pasiilgau tavo kūno. Dievinu jį, mažute.
Trokštu tavyje numirti. Vieną dieną, kai mums bus po devynias­
dešimt, mirsiu tave dulkindamas. Štai. Va. Taip.
Lėtai apsukęs apskritimą klubais, jis užgulė mane visu svoriu ir
(ėjo taip giliai, kad pajutau jį pilve.
- Atsiduok man, - suurzgė sukandęs dantis.
- Jau atsidaviau, mažuti, - priminiau jam apie žemę supur­
tantį orgazmą, po kurio atsidūriau ant limuzino grindų. Jėzau, šitas
vyras buvo tikrų tikriausia mašina. Jo klubai užvaldė mane ilgais,
lėtais judesiais.
Vesas papurtė galvą.
- Ne, noriu tavęs dar kartą. Noriu, kad stipriai suspaustum
ir įkalintum mane savyje. Noriu išsilieti tavyje, nepajėgdamas iš­
trūkti. Baikime kartu, mažute.
Pabučiavęs jis dantimis timptelėjo mano apatinę lūpą ir vėl
ėmėsi darbo. Puikiai žinodamas, ko man reikia, įbruko savo delną
tarp mudviejų ir kutindamas jautriausią tašką tuo stebuklingu
nykščiu lėtai siūbavo klubais tol, kol mano vidiniai raumenys susi-
traukė, o visas kūnas pakluso jo prašymui ir įsitempė.
- Štai taip. O, Mija, kaip gera.
Jis įsiskverbė giliai, sustingo ir pasinėrė į savo malonumą. Iš-
gręžiau jį sausai. Orgazmui atslūgus, jis sukniubo ant manęs ir nu­
siritęs į šoną, nusivertė mane drauge.
Jo veidu nuslinko valiūkiška šypsena, kūną, regis, užliejo
ramybė.

131
 - Jautiesi geriau? - sukikenau.
Jis atsimerkė ir delnu paglostė man skruostą.
- Visada jaučiuosi geriau, kai tu šalia.
- Aš taip pat.

****

- Mažyle! - Džudė pasveikino mane išskėstomis rankomis.

Pribėgusi stipriai ją apkabinau. Ji atsitraukė ir įdėmiai mane nu­
žvelgė. - Labai džiaugiuosi tave matydama, mieloji.
Malonus britiškas jos akcentas pasaldino kiekvieną ištartą
žodį.
- Jaučiuosi laiminga būdama čia, Džude, - nusišypsojau ir
įkvėpiau gardaus česnako, kepintų svogūnų bei paprikos aromato. -
Kas vakarienei? Kvepia dieviškai.
Nuo minties apie maistą seilė pradėjo tįsti. Šešių valandų
skrydžio iš Majamio į Malibu metu burnoje nė kąsnio neturėjau,
o po to, kai pasismaginome limuzine, sušveičiau tik javainių ba­
tonėlį. Dabar nekantravau rimtai prisikimšti. Antraip vargu ar pa­
jėgsiu atlaikyti nepasotinamą Vėso seksualinį apetitą.
Džudės akys žybtelėjo, ir ji grįžo į virtuvę.
- Pagaminau kai ką, kas primins tau namus, - ji pašaipiai
žvilgtelėjo į Vėsą. - Kiaulienos kepsniai su kepintomis daržovėmis,
kuskusu su parmezano sūriu ir šviežia česnakine duona. Kaip tau?
- Skamba nuostabiai.
Jai tereikėjo paminėti kiaulienos kepsnius. Pastarąjį mėnesį
valgiau restoranuose. Antonis su Hetera nemėgo maitintis namie,
mat stokojo laiko apsipirkinėti, o kadangi taip dažnai keliaudavo,
samdyti virėjo nebuvo prasmės. Tačiau Antoniui pinigų pakanka.
Jam išties vertėtų pasisamdyti dietologą, kuris padėtų išlaikyti ne­
priekaištingą fizinę formą. Į ją jis įdėjo nemažai pastangų. Jei tik

132
valgytų ne tokį kaloringą maistą, jam nereikėtų taip sunkiai tre­
niruotis. Priminiau sau kitoje žinutėje užsiminti apie tai Heterai.
Dabar, tapusi oficialia Antonio vadybininke, ji privalės daugiau
dėmesio skirti ne tam, ką jis nori valgyti pusryčiams, pietums ir
vakarienei, o jo sveikatai ir gerovei.
Džudė nusivedė mane prie baro ir patapšnojo per kėdę.
- Eikš, eikš. Papasakok, ką nuveikei per pusmetį.
Papasakoti jai, ką nuveikiau? Hmm. Tiks sutrumpinta versija.
- Na, teko šiek tiek pakeliauti. Apsilankiau Portlande, Či­
kagoje, Bostone, Niujorke, sostinėje, Havajuose ir Majamyje.
Linkčiodama ji maišė padažą puodelyje ant viryklės.
- Ar sutikai kokį ypatingą žmogų? - paklausė, žvelgdama man
tiesiai į akis.
Nusišypsojau.
- Džude, sutikau ne vieną ypatingą žmogų. Susiradau daug
naujų draugų.
- O mano berniukas? Ar jis irgi tavo draugas? - ji paklausė
taip motiniškai, kaip klaustų tik moteris, kuri, prieš tapdama namų
ūkvede, buvo auklė.
Palinkusi virš baro, pasirėmiau alkūne ir nuleidau smakrą į
delną.
- Manau, puikiai žinai, kad Vesas man yra daugiau nei draugas.
Pakėlusi akis, ji priglaudė ranką prie krūtinės.
- Nejaugi? Aš nieko apie tai negirdėjau. Apšviesk senutę ir pa­
pasakok visas smulkmenas.
Sukikenau prisiminusi pašėlusį seksą limuzine vos prieš ke­
lias minutes, tačiau nutilau supratusi, kad jos žvilgsnis įbestas į
mane.
- Atleisk. Na... - timptelėjau plaukų sruogą ir ėmiau vynioti ant
piršto. - Tikriausiai mudu su Vešu pagaliau sutarėme. Mes tapome
pora.

133
 - Pora, - pakartojo ji kaltinamai, nors nesupratau kodėl,
ir garsiai atsiduso. Nejaugi ką praleidau po glėbesčiavimosi ir
kvietimo vakarieniauti, jei staiga šimtu aštuoniasdešimt laipsnių
kampu apsisuko nuotaika?
- Ar kas nors negerai dėl to, kad esame pora? - atsargiai pa­
klausiau.
Ji papurtė galvą.
- Ne, ne. Kodėl taip pamanei?
- Na, dėl to, kad keistai sureagavai, Džude. Ar tave įžeidžiau?
Džudė pasilenkė ir patapšnojo man ranką.
- Visai ne, mieloji. Tik kai išvažiavai, mano berniukas tavęs
labai ilgėjosi. O tada kartkartėmis ėmė lankytis ta pasipūtusi mo­
teris, ir aš sunerimau.
A, dabar aišku.
- Džiną. Viskas gerai. Aš apie ją žinau.
- Ir tau nerūpi? - ji prisimerkė.
Susimąsčiau, kaip geriausia atsakyti. Tik nedaugelis suprastų
mudviejų santykius. Po galais, kurį laiką aš ir pati jų nesupratau, o
dabar viskas taip nauja. Laižydamasi lūpas, giliai įkvėpiau.
- Mudu su Vešu buvome vienas kitam neabejingi nuo pat
pirmos dienos, - prabilau, o ji linktelėjo, tarsi nebūčiau pasa­
kiusi jai nieko naujo. - Ir visą šį laiką mudu palaikėme ryšius, tik
nebuvome rimtai vienas kitam įsipareigoję. Jis galėjo daryti, ką
panorėjęs, kaip ir aš. Dabar, kai abu pripažinome savo jausmus,
leisime jiems augti ir gyvensime šia diena. Supranti?
Ji gūžtelėjo.
- Tai ne mano reikalas, bet man smagu matyti savo berniuką
besišypsantį, kai jis ateina laikydamas tave už parankės. Jis visą sa­
vaitę planavo tavo atvykimą. Rūpinosi, kad turėtum drabužių, ku­
riuos, pasakysiu, sudėjo į savo spintą, - ji nusišypsojo motiniška,
visa suprantančia šypsena. Tokia šypsena įprastai reiškė, kad ji

134
/Ino kažką, ko nežinai tu, arba kad savo neįtikėtina išmintimi ji
netrukus apvers tavo pasaulį aukštyn kojomis.
Išgirdusi jos žodžius, nusijuokiau.
- Vadinasi, jis įkurdino mane savo kambaryje?
Jos veidas švytėjo.
- Taip, o man buvo nurodyta rytoj nuvežti tave į namus su
pora pagalbininkų, kurie padės susikrauti daiktus. Jis nori, kad
viską atsivežtum čia.
- Ką? - purtant galvą jos žodžiai lėtai pasiekė mano sme­
genis. - Jis nori, kad susipakuočiau turtą ir atsikraustyčiau čia?
Persikelčiau visam laikui?
Ji suraukė antakius.
- Argi tai ne akivaizdu?
Trinktelėjau delnu į barą. Nudiegė visą plaštaką. Suspaudžiau
maudžiantį delną ir pasitryniau skaudamą vietą.
- Regis, mudviejų su jo didenybe Čaningu vėliau laukia
trumpas pašnekesys. Rytoj dar nieko neplanuok.
Džudė dar kartą paplekšnojo man ranką.
- Ak, mieloji, tu tikrai nesupranti, su kuo susidėjai. Pagal­
bininkai rytoj bus čia. Dešimtą valandą būsiu pasiruošusi va­
žiuoti.
Dabar atėjo mano eilė prisimerkti.
- Sakau tau, kad nieko nebus.
Džudė sukikeno.
- Gerai, mieloji, gali bandyti save tuo įtikinti.
- Kodėl netiki tu? Tai mano butas. Aš sprendžiu, ką pasilikti,
ir tik pati nutariu, kur man kraustytis, - pirštu pabaksnojau į
granito paviršių. - Ir tikrai nesikraustysiu čia.
Nors atvirai pasakius, man patiktų čia gyventi. Kas vakarą
valgyti gardžius specialiai man paruoštus patiekalus. Sėdėti ve­
randoje ir grožėtis vandenynu arba kalnų panorama. Miegoti

135
palaimingą debesį primenančioje Vėso lovoje. Tačiau neketinau to
daryti vien todėl, kad jis reikalavo.
Džudė liovėsi maišiusi, sumažino ugnį ir pažvelgė į mane. Pa­
sirėmusi alkūnėmis į barą, palinko artyn.
- Mieloji, aš su Vestonu praleidau didžiąją dalį jo gyvenimo.
Rūpinausi juo nuo mažumės. Kai užsispiria, jis įprastai gauna
beveik viską, ko panorėjęs. Tau praverstų tai suprasti dabar. Jei jis
tavęs trokšta, vadinasi, jis tave gaus arba žus mėgindamas.
Kai ilgiau apie tai pagalvojau ir įsiklausiau į jos žodžius, su­
pratau, kad visai malonu būti šitaip siekiama. Vis dėlto neketinau
tapti kažkokio turtuolio nuosavybe. Jei jis įsivaizdavo, kad per-
kraustys mane čia nė nepasitaręs, jam teks mąstyti iš naujo.
- Ką gi, mano brangiajam vaikinui teks paklausti manęs
pačiam, - atrėžiau su blėstančiu įsitikinimu.
- Ko paklausti? - įeidamas į virtuvę iš kabineto, kur norėjo su­
tvarkyti keletą darbo reikalų prieš vakarienę, paklausė Vesas.
- Džudė sakė, kad liepei jai su padėjėjais supakuoti mano
mantą ir perkraustyti pas tave, kol čia viešiu.
Įsisprendžiau rankomis į šonus. Per ilgus metus ištobulinau
savo žiauriai rimtą „be mano sutikimo nieko nebus“ pozą.
Vesas susiraukė ir trūktelėjo pačiais.
- Nejau nenori gyventi su manim?
Jėzau, kai jis šitaip paklausė, kas man beliko?
- Žinoma, noriu.
- Ir galiausiai norėtum įsikurti čia? - jis pakreipė galvą.
- Na taip, - atsakiau nesuprasdama, kur link jis suka.
- Gerai, - tarė jis, priėjo arčiau ir ilgomis rankomis atsirėmė į
barą man už nugaros. Vesas nuleido galvą taip žemai, kad galėjau
pažvelgti jam tiesiai į akis. Žalios į žalias. Jo alsavimas atsimušė
man į lūpas ir privertė kitas kūno dalis suklusti. - Mija, mieloji, ar
atsiveši savo daiktus čia ir leisi man pasidalyti namais su tavimi?

136
 Apsilaižiusi lūpas, atidžiai pažvelgiau jam į akis. Pastebėjau,
koks išskirtinis jis atrodo su plonytėmis raukšlelėmis aplink akis
ir lūpas. Koks žavingas. Dar gražesnis. Giliai įkvėpiau, o jis, ramus
kaip belgas, laukė mano atsakymo. Jo kerams neįmanoma atsi­
spirti.
- Gerai, atsikraustysiu pas tave.
Jis nusišypsojo ta širdį sustabdančia ir apatinius merkiančia
šypsena, ir aš netekau kvapo.
- Myliu tave.
Savo argumentus baigęs taip, jis galėjo gauti, ką panorėjęs.
Rimtai, man teks pradėti ruoštis ateičiai, kad jo švelniai tariami
meilės prisipažinimai visai neužtemdytų blaivaus proto.
- Myliu tave, - atsakiau.
Švelniai, vos liesdamas jis mane pabučiavo ir atsitraukęs su­
plojo rankomis.
- Puiku. Vadinasi, nutarta. Džude, ar vakarienė paruošta?
Viskas parengta?
Apsisukusi ant kulno, šleptelėjau atgal ant kėdės. Dėdama valgį
į lėkštę, Džudė kreivai šypsojosi.
- Viskas kaip turi būti, berniuk.
Žvilgtelėjusi mano pusėn, pamerkė. Norėjau nekęsti jos už tai,
kad buvo teisi, bet nepajėgiau. Vėsą ji mylėjo visą jo gyvenimą ir
apskritai pažinojo jį geriau nei aš.
Bent jau kol kas... tačiau ne ilgam.

137
 ANTRAS SKYRIUS

Penkta dėžė buvo užklijuota ir paruošta. Nunešiau milžinišką dra­

bužių dėžę į jau sukrautą kalną. Niūniuodama virtuvėje Džudė dė­
liojo rykus.
- Čia jau baigta! - šūktelėjo džiaugsmingai. Aš susiraukiau. -
Mažyle? Ko tokia liūdna?
Pakraipiau galvą į šalis laukdama, kad kaklas trakštelėtų ir
įtampa atslūgtų, bet veltui.
- Nežinau. Nemėgstu kraustytis. Kaskart atrodo, kad kažkas
baigiasi. Tarsi žengusi šį žingsnį, nebegalėsiu grįžti.
- Ak, niekai. Pamatysi, nespėsi pas mus įsikurti, kai pasijusi
kaip namie.
Visa tai šaunu, tačiau po keleto dienų iškeliausiu pas kitą
klientą. Vesas tai žinojo, bet vis dar apie tai nesikalbėjome. Man
reikėjo būti tikrai, kad galėsiu baigti tai, ką pradėjau dėl savo
šeimos, be pinigų krūvos ant sidabrinio padėklo iš savo pasiutusiai
turtingo vaikino. Mažiausiai troškau tapti išnaudotoja. Žmonės ne­
kenčia išnaudotojų. Aš nekenčiu išnaudotojų. Jos yra nieko vertos
ir esu pasiryžusi viskam, kad tik netapčiau viena iš jų. O Vesui
išnaudotojos tikriausiai labai patinka ir jis nori, kad naudočiausi
juo, kiek lenda. Nieko nebus.
Visą mano užgyventą mantą į dėžes sudėjome per tris va­
landas. Įdienojus mano nuotaika nepasitaisė. Išsitraukiau telefoną
ir surinkau numerį.

38
 - Jau verčiau turėtum gerų naujienų. Aš seku sėkmingą lošėją, -
atsiliepė Džine.
Dar labiau susiraukusi apsimečiau žiaukčiojanti.
- Ką? Nesmerk. Aš nesitampau su karštu turčiumi numeris
šimtas dvylika - kiek? Šešis mėnesius? Merginai reikia galvoti apie
ateitį, supranti?
- Džine, rimtai? Lošėjas? Tu pati man aiškinai, kad lošimo
namų salėje milijonierių nėra. Kad visi tie šunsnukiai tik pralo-
šinėja savo namus, žmonas ir vaikų palikimą, tikėdami, kad gali
laimėti. Nesusiviliok tomis nesąmonėmis. Tikras milijonierius
loštų pokerį su kitais „Monopolį“ žaidžiančiais turtingais bičiuliais
už uždarų durų, o ne maivytųsi prieš merginą iš Vegaso. Atvėsk ir
pakalbėk su manim.
Kramtomosios gumos burbulas garsiai sprogo man į ausį.
Nors buvau beveik tikra, kad plyšo ausies būgnelis, nusprendžiau
verčiau klausytis gumos žiaumojimo nei vėžį sukeliančios ciga­
retės dūmo plėšimo.
- Aš apsigyvenau pas Vėsą.
Žiaumojimas nutilo. Viskas nutilo. Kitame linijos gale ne­
sigirdėjo nė cyptelėjimo. Atitraukiau telefoną nuo ausies ir pa­
žvelgiau į ekranėlį. Ne, ryšys nedingo.
- Alio? Džine?
- Po perkūnais, tu apsigyvenai su viengungiu numeris vienas?
Eik. Tu. Sau! - ji atrodė priblokšta.
- E, na, ne visai. Na, lyg ir. Taip. Tikriausiai. Hmm... taip? - įsi­
kandusi nagą laukiau jos atsakymo.
- Apsigyvenai su tuo ponaičiu Tobulybe iš Malibu?
Mirkčiodama laukiau.
- Su ponu Taisyklės? - šaipėsi Džinelė.
Man beliko tylėti. Pažinojau ją visą savo gyvenimą, todėl
daviau laiko apsiprasti.

139
 - Su auksiniu dievuku ant banglentės? - šįkart ji paklausė sva­
jingai. Gerai, pamažu stumiamės pirmyn. - Su filmus kuriančiu
vaikinu, kuris keičia veikėjas tam, kad jos atrodytų panašesnės į
mano karštą bičiulę? Tu apsigyvenai jo namuose, jo Malibu rū­
muose?
- Čia ne visai rūmai... - prakalbau, tačiau ji mane nutraukė.
- Užsikimšk! Ar tau galvoj negerai? Gal jau laikas pas daktarą?
Pasitryniau ir apsičiupinėjau viršugalvį.
- Tikrinausi - esu sveika.
Ji garsiai atsiduso.
- Gerai, pasakyk man vieną dalyką. Ir patikėk, mažę, man
šito klausti velniškai sunku, bet privalau. - Lėtai įkvėpiau ir pasi­
ruošiau tam, ką ji ketino rėžti. - Ar šitaip elgiesi dėl to šunsnukio
su mikroskopiniu pimpiu, kuris tave užpuolė Vašingtone?
Užmerkiau akis ir apglėbiau save rankomis.
- Ne, brangute, ne. Visai ne dėl to. Kai buvau Majamyje, Vesas
atvažiavo per mano gimtadienį.
- Taip, taip, žinau. Pati ten nusiunčiau tą gražuoliuką, prisimeni?
- Kol jis viešėjo, abu išpažinome vienas kitam jausmus. Da­
lykus, dėl kurių dvejojome nuo sausio. Džine, aš jį myliu.
- O, Viešpatie su viešpačiukais. Tik ne „aš jį myliu“ nesą­
monės! - ji ėmė burbėti po nosimi, ir nors gerai nesupratau, ži­
nojau, kad keikiasi paskutiniais žodžiais. - Tu įsimyli visus, Mija.
Tai užkoduota tavo genuose. Susipažįsti su karštu vaikinu. Pasi­
dulkini su karštu vaikinu. Tada įsimyli tą karštą vaikiną. Ne pirmą
ir ne paskutinį sykį kartoji tą pačią klaidą.
Džinelės žodžiuose buvo tiesos. Anksčiau kaip tik taip viskas ir
susiklostydavo. Bet ne šį kartą, ne su Vešu.
- Bet neįsimylėjau kitų karštų vaikinų, su kuriais šiais metais
smaginausi. Kaip tai paaiškinsi?
- Paaiškink, kodėl sniegas baltas. Gerai, kai berniukas sutinka
mergaitę, tokios cheminės reakcijos metu išsiskiria feromonai...
140
 Suirzusi garsiai iškvėpiau.
- Džinele! Susikaupk, - iš pykčio vos netreptelėjau koja. Po
velnių, ne tai seseriai paskambinau. Reikėjo skambinti Madei, tikrai
seseriai, o ne sielos bičiulei. Ji būtų savame kailyje nesitverusi. La­
biausiai dėl to, kad pati jau rado savo vienintelį ir buvo susižadėjusi.
Tokie žmonės visiems kitiems linki to paties - laimės ir meilės.
- Mija, aš... aš tik nenoriu, kad liktum prispjauta širdimi.
Dar kartą, - ji ilgai ir sunkiai atsiduso. Taip sunkiai, kad net per
atstumą pajutau jos nerimą.
- Suprantu, Džine, suprantu. Bet juk žinai, kad dvejojau dėl
jo ištisus mėnesius. Jei nebūtų reikėję mėžti tėvuko mėšlo, būčiau
likusi čia.
- Jei nebūtų reikėję mėžti tėvuko mėšlo, iš viso ten nebūtum
atsidūrusi! - Tiesa. - O kaip ta mergšė Džiną? Kur dėjosi ji? - išdi­
džiai paklausė, neslėpdama paniekos.
- Jos nebėra.
Džine suurzgė.
- Nebėra. Viskas. Su ja baigta, - toks dramatiškas atsakymas
rodė, kad draugė manimi nepatikėjo.
Gūžtelėjau pečiais, nors Džine ir nematė.
- Pasak Vėso, taip ir yra.
Kitame linijos gale pasigirdo sprangūs garsai.
- Jam bent jau proto užtenka.
Mane suėmė juokas, jis išlaisvino krūtinę spaudžiančią įtampą.
Graužimas gerklėje atslūgo, atnešdamas palengvėjimą.
- Pasidžiauk dėl manęs, - sušnabždėjau su vos pastebima mal­
davimo gaidele.
- Brangute, aš džiaugiuosi. Visada dėl tavęs džiaugsiuosi, bet
juk supranti, kad geriausia draugė privalo žaisti už abi komandas.
Saugoti tave net tada, kai pati to nedarai. Po galais, taip parašyta
geriausių draugių vadovėlyje. Tame skyriuje, kur liepiama pa­
tapšnoti tau per nugarą ir pagirti po vienos nakties nuotykio, kai
141
negali prisiminti berno vardo ir atrodai sau tikra paleistuvė. Mano
pareiga užtikrinti, kad nesijaustum paleistuve, net jei taip ir elgiesi.
Jos logika buvo nenuginčijama. Gal šiek tiek iškreipta, bet
šitaip Džinelė išreiškė savo rūpestį. Ji mylėjo mane labiau nei dau­
gelis žmonių, ir aš buvau tuo užtikrinta taip pat, kaip ir tuo, kad
man labai patinka koncertuose parduodami marškinėliai ir mano
motociklas Suzė.
- Ačiū. Už tai, kad rūpiniesi ir nerimauji... nors ir pati esi ne
mažesnė paleistuvė.
Ji garsiai įtraukė oro.
- Suprantu. Tai vėl grįžome prie to paties. Gerai, - ji caktelėjo
liežuviu. - Manęs neperspjausi, pusprote akiplėša.
Mano mergytė grįžo. Nusišypsojau.
- Aš bent jau nekratau užpakalio už duonos kąsnį, - atrėžiau.
Ji juokais aiktelėjo.
- Aš bent jau neguliu ant nugaros išskėtusi kojas už pinigus,
prostitute tu!
- Myliu tave, Džine.
- Ir aš tave myliu, kreivasnuke. Greit pasimatysim?
- Tikiuosi, storašikne, - atsakiau ir staigiai padėjau ragelį.
Tokia buvo taisyklė. Aš laimėjau. Iškėlusi kumštį į viršų, sušokau
trumpą pergalės šokį, kraipydama kelius ir sukdama užpakalį taip,
kaip Majamyje išmokė Marija De La Tore. Po galais, šita baltaodė
išmoko šokti. Tačiau šią akimirką man nerūpėjo, net jei atrodžiau
kaip višta be galvos. Bent jau pasikalbėjus su Džine mano žodis
buvo paskutinis. Taip nutinka retai, tačiau šįkart... pergalė mano.
****

- Nenoriu, kad važiuotum, - Vesas lėtai suko klubais, skverb­

damasis giliau. Ką tik baigėme iš proto varančio sekso sesiją, o jis
vėl pasiruošęs, nors vis dar manyje.
142
 - Mes apie tai jau kalbėjome. Tu sutikai.
Jis susiraukė ir vos juntamai stumtelėjo dubenį. Prakaitas ant
mudviejų kūnų nespėjo atvėsti, o jis jau buvo pasiruošęs antram
raundui. Nepasotinamas. Ar galėjo man gyvenime labiau pasi­
sekti?
Vesas pirštais stipriau suspaudė man klubus.
- Žinau, kad kalbėjom, bet pagalvojau, kad man pavyks tave įti­
kinti kitokiu, malonesniu būdu, - tarė jis ir palinkęs apžiojo rausvą
viršūnėlę. Į jo burnos karštį paniręs mano spenelis drauge su švel­
niais liežuvio judesiais privertė mane nevalingai kilstelėti klubus
ir paskatinti jį pasinerti dar giliau į mane. Abu sudejavome. -
Matai, jau imi suprasti, - šypsodamasis jis pasistūmė aukštyn, tuo
pat metu spausdamas mano klubus žemyn. Visiškai susijaudinęs
manyje. Delnais įsirėmusi jam į krūtinę, atsispyriau šlaunimis, pa­
kilau ir apverčiau jį ant nugaros.
- Jėzau, moterie! Kitą kartą perspėk. Mažute, atimsi iš manęs
vyriškumą linksmybėms nė neprasidėjus.
Jis pakilo, įsispyrė kulnais ir atsirėmęs į galvūgalio lentą ap­
glėbė mane rankomis. Kilstelėjęs klubus, pakreipė visą plieninį
savo ilgį į naują, nuostabią poziciją. Už šitos pozicijos ištekėčiau,
jei galėčiau.
Alsuodama rankomis apsivijau jo kaklą ir pasilenkiau prie lūpų.
Bučiavomės aistringai, nuoširdžiai, o glamonės mus dar labiau su­
artino. Nė vienas nejudėjome, visas vyriškas jo gėris vis dar buvo
paniręs manyje. Į bučinius Vesui sudėjau save visą. Troškau jam
parodyti, kad mudviejų ryšys tikras, kad ir kur išvykčiau. Buvau
įsipareigojusi mudviejų santykiams. Įsipareigojusi jam. Įsiparei­
gojusi mums.
Vesas suurzgė ir timptelėjo mano lūpą savosiomis.
- Rytoj sėsi į tą lėktuvą, tiesa?
Linktelėjau ir priglaudžiau savo kaktą prie jo. Mudviejų lūpos
buvo taip arti vienos kitų, kad paeiliui kvėpavome vienas kito
143
atodūsiais. Tai buvo intymu ir asmeniška. Būti taip arti jo, dalytis
gyvybę palaikančiu oru, jausti jį giliai savyje. Visa tai buvo stebuk­
linga.
Kaip jis sakė... rojus. Tada man ir toptelėjo. Mudviejų su Vešu
laukia ilgi metai šito, visas gyvenimas dalijimosi, meilės, buvimo
vienas dėl kito. Deja, šią akimirką, prieš amžiams įsikurdama
laimės burbule, buvau priversta pagyventi dėl tėvo ir dėl savęs.
- Vėsai, mielasis, juk žinai, kad privalau. Nenoriu, kad mu­
dviejų santykius temdytų mano tėvo skolos šešėlis.
Jis papurtė galvą.
- Būtų kur kas paprasčiau, jei paimtum iš manęs pinigus. At-
siskaitytum su galvažudžiais ir liktum čia su manimi. Nejau nenori
likti? Pradėti gyvenimo iš naujo?
- Labai noriu, Vėsai, bet tu mane pažįsti, - stipriai prispau­
džiau ranką sau prie krūtinės. - Žinau, kad giliai širdyje visuomet
jausiuosi tau skolinga. Nemanau, kad sugebėsiu grąžinti tau pusę
milijono. Negalime pradėti bendros ateities, jei vienas bus sko­
lingas kitam. Tai neteisinga. Tai ne nauja pradžia.
Jo pečiai nusviro, delnais jis apgaubė man skruostus.
- Mane žudo mintis, kad leisi laiką su kitu vyru. Kad leisi jam
tau pirštis, tave įsimylėti.
Dabar aš apglėbiau jo skruostus.
- Nieko panašaus nenutiks.
- Ne? - jis nepatikliai kilstelėjo antakį.
Pirštu vesdama per jo antakio linkį, papurčiau galvą.
- Ne, nenutiks.
- Bet taip nutiko man. Aš tave pamilau. Lažinuosi, kad pusė,
jei ne visi tavo klientai, liko vienaip ar kitaip tau neabejingi. Ką gali
žinoti, gal per kitus penkis mėnesius sutiksi savo svajonių vyrą. O
ką, jei jis panorės apsukti tau galvą? Kas tada?

144
 - Tai neįmanoma, - atsakiau, įkvėpusi pro sukąstus dantis.
- Kodėl ne... - prakalbo jis, bet aš priglaudžiau du pirštus prie
tų lūpų, kuriomis taip troškau puotauti.
- Ne, tai neįmanoma, nes man jau apsisuko galva. Aš jau su­
tikau savo svajonių vyrą, ir jis mane taip apsvaigino, kad dabar
žemė slysta iš po kojų.
Jis nusišypsojo seksualia šypsena, kurią troškau matyti kasdien
visą likusį gyvenimą. Palaikiau ją ženklu parodyti, kiek daug jis
man reiškia. Palinkusi artyn, mudviejų lūpoms kone susilietus, su­
šnabždėjau:
- Mano širdis priklauso tau. Mano kūnas priklauso tau, nes aš
tave myliu. Noriu, kad tikėtum likimu ir manimi.
Vesas užmerkė akis. Toks jis priminė angelą. Anglių juodumo
blakstienos ant saulės nubučiuotos odos. Aukso spalvos sutaršyti
plaukai. Jis sukėlė begalinio atsidavimo bangą, kad vos pajėgiau
kvėpuoti. Nubraukusi plaukų sruogelę jam nuo antakio, pirštu
švelniai nukeliavau smilkiniu, skruostu iki smakro. Suėmusi jį
nykščiu ir smiliumi, kilstelėjau jo veidą, ir jis atsimerkė.
- Aš myliu tave, Vėsai. Tave. Prašau tikėti, kad atlikdama tai, ką
privalau, liksiu tau ištikima.
Tada jį pabučiavau.
Bučinys tapo kitoks. Jo lūpos įsitempė, prasižiojo plačiau, lie­
žuvis pasidarė godesnis. Pradėjęs grybščioti dantimis, jis suėmė
mano kaklą ir pasisavino bučinį. Liepsnojanti aistra ir nepasoti­
namas troškimas užgožė viską, išskyrus neperskiriamo artumo po­
reikį. Mudviejų kūnai susiliejo, kitas mintis plonyčiai voratinkliai
nunešė už šimto mylių nuo ten, kur mudu mylėjomės.
- Man tavęs reikia, - suurzgė Vesas, spausdamas petį, įnirtingai
kilnodamas dubenį, skrosdamas mane kiekvienu judesiu. Protą
stingdantis malonumas buvo toks stiprus, kad net dantys barškėjo.

145
 Gėriau iš jo lūpų, drėgnai bučiavau jo skruostą link ausies, o
suradusi jautrų lezgelį, timptelėjau dantimis. Jis sudejavo, kūnas
įsitempė.
- Visada trokštu daugiau, - pritariau netekusi kvapo, netekusi
galvos. Pakilusi suspaudžiau jį savyje, stengdamasi suteikti kuo
daugiau malonumo ne tik sau, bet ir jam. Vesas sukando dantis.
Labiau už viską man patiko jį šitaip maloniai kankinti. Vesti jį iš
proto tiek, kad jis pamirštų visas iki šiol turėtas moteris.
Judėdami vienu ritmu, savinomės vienas iš kito tiek, kiek pa­
jėgėme. Tą akimirką mudu nesimylėjome. Tai buvo ne seksas. Tai
buvo tikrų tikriausias dulkinimasis, gal be pykčio, bet ir be dru­
gelių, vaivorykščių ir švelnių meilės išpažinčių. Vesas kalbėjo man
gašlius žodžius, kurie tik dar labiau mane įkaitino ir privertė ne­
tekti galvos.
- Rytoj nebegalėsi paeiti.
Jis buvo šiurkštus. Įsikibusi į galvūgalio lentą, sutikau staigius
jo klubų kilstelėjimus nusileisdama žemyn. Apnuogintos mūsų
rankos, kojos ir drėgnos intymios vietos susiliejo į visumą.
Jis paėmė mane taip stipriai ir aistringai, kad galiausiai pra­
radau gebėjimą rišliai kalbėti. Iš mano lūpų plūdo tik aimanos ir
padrikas murmėjimas. Apsižergusi Vėsą skriejau tiesiai link antros
šio vakaro kulminacijos.
Vesas apžiojo mano krūtį ir krimstelėjo jautrią viršūnėlę. Surikau
laikydama jo galvą sau prie krūtinės taip, kaip motina glaudžia nau­
jagimį. Nenorėjau, kad jis liautųsi čiulpęs, kandžiojęs ar kiekvienu
liežuvio suktelėjimu siuntęs ekstazės bangas tiesiai į mano klitorį.
- Patinka, kai žaidžiu su tavo krūtimis, ką, mažute?
Nepajėgiau atsakyti, visiškai pasinėrusi į mudviejų sueitį. Per­
kėlęs dėmesį į kitą krūtį, jis čiulpė, grybščiojo ir žnaibė, kol pra­
dėjau sukioti klubus ratu tokia drėgna, kad aiškiai girdėjau mu­
dviejų judesius. Jaučiant Vėsą įsiskverbiant giliai ir kone mane
paliekant sukosi galva. Tarsi rojus ir pragaras būtų susilieję į viena.
146
Kiekvienas jo stumtelėjimas buvo nuostabus. Kiekvienas atsitrau­
kimas - toks pat, tik priversdavo justi pasąmoningą baimę, kad jo
kūnas mane palieka, o aš troškau jį turėti amžinai.
- Noriu, kad baigtum su manimi. Noriu, kad tvirtai su­
spaustom ir įkalintum mane savyje. Velnias, kaip tai seksualu, tarsi
niekada nenorėtum manęs paleisti. Nesijaudink... - jis stipriai kils­
telėjo klubus, priversdamas mane aiktelėti pajutus kutinančias ne­
trukus manyje sprogsiančio orgazmo bangeles. - Pripildysiu tave
tiek, kad ištisas dienas jausi sėklą tarp kojų. Paženklinsiu tave, kad
priklausai man. O dabar atsiduok man! - pareikalavo jis, ir mano
kūnas pakluso.
Ekstazės bangoms ritantis, kiekvienas raumuo įsitempė, kiek­
viena nervų galūnėlė įsižiebė. Kiekvienas mano odos colis atrodė
gyvas, mylimas ir, svarbiausia, garbinamas. Apkabinusi Vėso kaklą,
įsisiurbiau jam į lūpas ir į bučinį sudėjau visą save. Giliomis lie­
žuvio glamonėmis ir švelniu grybščiojimu dantimis lydėjau jį link
keteros, kol galiausiai jo paties kūnas tapo kietas kaip akmuo, iš
lūpų pažiro aimanos. Neatsitraukdama gėriau jo troškimą, jo aistrą
ir meilę, o jis užpildė mane savo esencija.
- Myliu, - tarė jis man į burną savo švelniomis, drėgnomis,
nuo bučinių paraudusiomis lūpomis.
- Myliu, - pakartojau.
- Mano, - šnabždėjo jis, gaudydamas orą.
- Mano, - pritariau, nes aš priklausiau jam, jis - man. Nuo
šiandien kitokių apibrėžimų nebereikės. Vyliausi, kad jis galiausiai
susitaikys su mintimi apie mano darbą ir mudviejų, kaip poros, pa­
dėtimi. Neketinau jo palikti, tačiau negalėjau ir pasilikti. Kol kas.
Netrukus, o, tikiuosi, ir visą likusį gyvenimą su šiuo vyru gulėsiu
lovoje ir darysiu būtent šitai po metų, po dešimties, po penkiasde­
šimties, iki paskutinio atodūsio.
- Tu vis dar važiuoji, - tarė jis, bučiuodamas mano kaklą ir
raktikaulį, pirštais masažuodamas pakaušį, skandindamas mane
147
tyriausioje palaimoje. Nors po dviejų raundų gyvenimą keičiančio
sekso aš ir taip buvau devintame danguje.
- Taip, bet žinai ką? - panardinau savo pirštus į jo plaukus.
- Hmm? - melancholiškai paklausė jis.
- Grįšiu po trijų savaičių. Pažadu, kad tarp darbų grįšiu namo.
Jo veide nušvito plati šypsena.
- Namo?
Jis neslėpė pasitenkinimo girdėdamas mane vartojant tą žodį,
kuris nenuginčijamai reiškė šiuos namus Malibu. Namus, į kuriuos
jis klastingai įtikino mane persikelti.
- Taip, namai yra ten, kur esi tu, - tariau ir priglaudusi galvą
jam prie krūtinės pabučiavau į širdį. - Nors aš tavęs pasiilgsiu.
Jis atsiduso.
- Aš pasiilgsiu tavęs labiau.
Nors aš tuo abejojau, man patiko klausytis jo tai sakant ir tuo
tikint.
Dar niekada nebuvau niekieno labiau, tačiau tik dabar su­
pratau, kodėl žmonės tai daro. Kodėl įsipareigoja mylimiesiems.
Žinodama, kad kažkas mane pasirinko, kad esu jo šviesa, gera
pabaiga prastai dienai, jaučiau galią, kurios niekas negalėjo už­
gniaužti. Ji niekur nedings ir skaisčiai švies, nes jo meilė rodys man
kelią namo.

148
 TREČIAS SKYRIUS

| oro uostą atvykau patemptu kaklu ir apsunkusia širdimi. Palikti

Vėsą ir skristi susipažinti su naujuoju klientu Dalase buvo sunku.
Vesas norėjo, kad pasilikčiau, paimčiau jo įkyriai siūlomus pinigus
ir viską užbaigčiau. Tas užsispyrėlis niekaip negalėjo suprasti, kad
privalau tai padaryti pati. Savarankiškai sumokėti skolą Bleinui ne
tik tam, kad ištraukčiau tėvuko užpakalį, bet ir išsilaisvinčiau pati.
Užbaigčiau darbą iki galo ir likčiau nugalėtoja. Žinodama kartą
ir visiems laikams, kad esu savo likimo šeimininkė. Kad nuo šiol
kiekvienas sprendimas bus mano pačios.
Tai buvo mano kelionė, ir ketinau ją užbaigti. Ar norėjau, kad
ji man kainuotų santykius su Vešu? Ne, žinoma, ne. Tačiau jis pri­
valėjo atvėsti ir suprasti, kad ne viskas sukasi aplink jį ir jo požiūrį
j pasaulį. Ne viskas taip paprasta, kaip įteikti kažkam menką pusę
milijono ir taip išspręsti visas pasaulio problemas. Mudviejų san­
tykiai vis dar buvo nauji. Gerai vienas kito nepažinojome. Tačiau
visame tame naujume jis kažkaip sugebėjo pasisavinti mano už­
pakalį ir įkurdinti savo namuose. O kas blogiausia - aš jam tai
leidau.
Po galais, rimtai nepasipriešinusi, pasiėmiau savo mantą iš
butuko Los Andžele, sukroviau dėžes Vėso penkių automobilių
talpos garaže, o dėžę su vertingiausiais daiktais - jos dar nespėjau
išpakuoti - palikau savo senajame kambaryje. Jei atvirai, tai kitas
šlamštas galėtų ir prapulti, mat daiktus, kurie man iš tikrųjų rūpėjo,

149
sudėjau į tą nedidelę dėžutę. Nenorėdama švaistyti brangaus mums
likusio laiko, nepaklausiau, kur galėčiau išdėlioti savo daiktus,
kad palikčiau pėdsaką, kaip įprastai pasielgtų kiekviena moteris.
Galbūt man reikėjo laiko suvokti, kad teoriškai apsigyvenau su
Vestonu, tačiau iki metų galo nemesiu palydovės darbo. Apie tai
savo šeimai ir draugams nepasakotum.
Mano mintyse siautė audra. Iš oro uosto išėjau išsiblaškiusi,
pasimetusi, susipainiojusi ir tuščia širdimi. Žingsniuojančią šali­
gatviu ir burbančią sau panosėje, kažkas sulaikė už rankos. Lėtai
pakėliau žvilgsnį, kol saulę galiausiai užstojo plačiakraštė kaubo­
jiška skrybėlė ir mano akys prisitaikė prie vaiskios šviesos. Priešais
išvydau blyškiai žalsvas akis. Jų blyškumas priminė žalią ametistą,
visai kaip mano. Kaip du vandens lašai. Keista.
Trumpa barzdele apžėlusį kampuotą jo veidą puošė šypsena.
Žybčiodamas baltais dantimis, jis kažką kalbėjo, tačiau paskendusi
savo mintyse nieko negirdėjau. Auksinės plaukų sruogos jam ant
kaklo rodė, kad po ta skrybėle jis slėpė neklusnią, greičiausiai gar­
banotą, kirpėjo rankų prašančią kupetą.
- Mija? Tu - Mija, tiesa? - paklausė vyriškis. Gargždus jo balsas
įsiveržė man į krūtinę ir suspaudė. Ne aistra, o kažkuo kitu. Mano
pojūčius nukrėtė pažinimas, tarsi nubudusi vis dar prisiminčiau
sapno nuotrupas, bet niekaip negalėčiau sudėlioti smulkmenų į
vietas. - Širdele, tau viskas gerai?
Plati ranka suėmė antrą mano ranką. Žvilgtelėjau į milžiniškas
jo plaštakas. Nagai buvo tvarkingi ir lygūs, tarsi ką tik būtų juos
nusikirpęs.
Žengtelėjau atgal, bet jis tvirčiau suspaudė mano rankas.
- Man, hmm, viskas gerai. Atleiskite, - sumirksėjau, steng­
damasi atsitokėti. - Ar aš jus pažįstu?
Jis plačiai išsišiepė.
- Ne, bet per šį mėnesį, manau, susipažinsime artimai. Aš esu
Maksvelas Kaningamas. Trumpiau, Maksas.
50
 Jis ištiesė tvirtą ranką. Šiurkščios nuospaudos ant jo delno
drėskė manąjį. Geltoni polo marškinėliai slėpė plačią, raumeningą
jo krūtinę. Iškilius dvigalvius raumenis aptempusios rankovės,
atrodė, tuoj ims ir perplyš. Prie polo marškinėlių, labai tinkančių
jo sudėjimui, jis mūvėjo tamsius „Wrangler“ džinsus, sujuostus
plačiu odiniu diržu su didžiule sidabrine sagtimi, jos centre buvo
išgraviruota žvaigždė. Dulkėti rūdžių spalvos kaubojiški batai
derėjo prie diržo. Esu beveik tikra, kad jis juos suderino tyčia. Kol
nužiūrinėjau jį, jis vertino mane. Žalios, į maniškes neįtikėtinai
panašios akys vertino paprastą vasarinę suknelę ir basutes. Mano
juodos garbanos plaikstėsi vėjyje.
- Tu labai graži, - sušnabždėjo jis sprangiai, tarsi nebūtų no­
rėjęs ištarti to balsu. Jo žvilgsnis atrodė toks neramus ir kupinas
skausmo, kad tenorėjau jį apkabinti. Šitas troškimas buvo nepaaiš­
kinamas, ypač po to, ką Vašingtone man padarė Aronas.
Dirstelėjau į praeivius ir glamžiau suknelės audinį delnais tik
tam, kad užimčiau rankas. Tarp mudviejų tvyrojo nejaukus, klampus,
nuo neišsakytų žodžių apsunkęs oras. Kai vyras pagiria moters iš­
vaizdą ir tarsi paliečia jos sielos gelmes, privalu ką nors atsakyti.
- E, ačiū.
Jis išpūtė akis.
- Ak, atsiprašau. Nenorėjau, kad taip nuskambėtų. Tiesiog
tu graži, labai graži, ir nors mačiau tavo nuotrauką, nebuvau pa­
siruošęs išvysti tavęs gyvai. Po perkūnais, ir tai nuskambėjo ne­
gerai, - jis pasitrynė sprandą ir nudelbė akis į žemę.
- Pone, ar čia jūsų visureigis? - nejaukų mudviejų pokalbį per­
traukęs oro uosto apsaugos darbuotojas skaisčiai geltona liemene
pamojo į sidabrinį „Fordą F-150“.
- Taip, ar kas negerai? - paklausė Maksas.
Vyriškis linktelėjo.
- Jei jūs jo nepatrauksite, patrauksime mes. Gaišinate eismą.
Važiuokite, - jis dar kartą mostelėjo į visureigį.
 - Kad mane perkūnai, atleiskit. Mija, eime, - paragino jis,
pakėlė mano lagaminą ir, atidaręs užpakalines kabinos dureles,
įmetė jį vidun. Tada atidarė keleivio dureles man ir padavė ranką.
Pažvelgiau į ją, tarsi būtų suvilgyta rūgštimi. - Mija, širdele, aš
tavęs nenuskriausiu. Esu šiek tiek išsiblaškęs, bet jei važiuosi su
manim į rančą, mes tave įkurdinsime, o Sindė viską sutvarkys, - jis
droviai šyptelėjo, vis dar laikydamas atkištą ranką.
Padavusi jam savąją, vėl pasijutau keistai, tamsiausiose at­
minties kertelėse kažkas sukirbėjo. Kaip daina, kurios pavadinimo
negali prisiminti, bet žodžiai sukasi ant liežuvio galo.
Įsiropščiau į kabiną ir atsisėdau.
- Kas tokia Sindė?
Jis nusišypsojo plačia, akinančia ir taip keistai pažįstama
šypsena. Esu tikra, jog kadaise mudviejų keliai jau buvo susikirtę.
Kitaip ir būti negali. Maksvelas įšoko prie vairo, įjungė variklį,
žvilgtelėjo į veidrodėlį ir išsuko į gatvę.
- Sindė yra mano žmona.
****

Po poros valandų galiausiai įsukome į žvyrkelį. Jo gale stovėjo gel­

tonas dviejų aukštų namas su langus dengiančiomis ryškiai mė­
lynomis langinėmis. Balta medinė tvora juosė kiemą, jame vasa­
ros pabaigos saulės atokaitoje maža mergaitė ant pledo žaidė su
lėlėmis. Prie baltos kolonos šalia į verandą vedančių laiptų rymojo
moteris ilga vasarine suknele. Ji buvo išmarginta mėlynais ir ža­
liais, panėšinčiais į atogrąžų Majamio vandenis, atspalviais. Viena
balta ranka ji glostė didelį, apvalų pilvą. Atrodė taip, lyg po kelių
dienų turėtų gimdyti. Po laisvai krintančia suknele jos pilvas pri­
minė krepšinio kamuolį. Gumele ar kaspinu nesutramdyti šviesiai
rudi jos plaukai plaikstėsi vėjyje. Šioje aplinkoje jos esybė ir taip
laisvai demonstruojamas vaisingumas atrodė nežemiškas.
52
 Visureigiui sustojus, ji pamojo Maksui, šis atsakė jai šypsena.
Tą plačią, spindinčią šypseną jo veide jau mačiau prieš porą va­
landų, kai kalba pasisuko apie žmoną. Tada sužinojau, kad jos
vardas Sindė, juodu augina dukterį Izabelę ir laukiasi berniuko. Iš
džiaugsmo dėl galimybės perduoti Kaningamų pavardę sūnui jis
nesitvėrė savame kailyje.
Taip pat sužinojau, kad Maksas yra vienintelis vaikas šeimoje,
jį užauginęs Džeksonas Kaningamas neseniai iškeliavo anapilin ir
paliko jam penkiasdešimt vieną procentą verslo akcijų. Kiti ketu­
riasdešimt devyni procentai turėjo priklausyti jo seseriai, kurios jis
gyvenime nėra matęs. Seseriai, kurios vardas ir gimimo data neva
sutapo su manaisiais. Aš vis dar iki galo nesupratau, ko jis iš manęs
laukia, tačiau jis patikino, kad per šį mėnesį viskas paaiškės.
O aš labiausiai džiaugiausi dėl to, kad jis, regis, buvo laimingai
vedęs. Man nereikės apsimetinėti jo meilės objektu. Mudviejų su
Vešu santykiai dar trapūs, todėl dėkojau Dievui, kad teks vaidinti
seniai prarastą seserį. Nereikės su niekuo laikytis už rankų, apsi­
mestinai glėbesčiuotis ar bučiuotis.
Tokios žinios turėtų nudžiuginti mano filmus kuriantį ban­
glentininką. Begalvojant apie Vėsą, suspaudė širdį. Atskirai pra­
leidome vos vieną dieną, tačiau mus skiriantis atstumas mane
slėgė labiau, nei tikėjausi. Pastaruosius pusę metų galėjau ištisas
savaites leisti įvairiuose šalies kraštuose su juo nesusisiekusi. Po
velnių, gegužę mudu nė žinute neapsikeitėme, mat nesusipratimas
dėl Džinos gerokai įskaudino mus abu. Prisiminusi patraukliausią
Holivudo širdžių ėdikę ir tai, kaip ji buvo suleidusi nagus į mano
vaikiną, sukandau dantis. Nespėjus susivokti, Maksvelas atidarė
man dureles ir padėjo išlipti.
- Mieloji, eikš, susipažink su Mija. Bele, ateik, susipažink su
tėčio drauge! - šūktelėjo jis mergaitei.
Viena ranka įsikibusi į turėklą, kita - nepaleisdama pilvo, mo­
teris lėtai nusileido laiptais. Vos tik ji prisiartino, Maksas viena
153
ranka paglostė jai pilvą, kita apkabino pečius. Palenkęs galvą, pa­
žvelgė žmonai į akis.
- Kaip laikaisi, mieloji? Gerai? - ji žavingai nusišypsojo ir link­
telėjo, skruostai paraudo. - O kaip mūsų berniukas? - jis priglaudė
delną jai prie pilvo.
- Sveikas kaip ridikas, Maksai. Prisiekiu, mes jaučiamės kuo
puikiausiai.
Palinkusi artyn, ji švelniai pakštelėjo vyrui į lūpas. Vaiskiai mėly­
nomis tarsi žėrintys safyrai akimis ji nužvelgė mane ir ištiesė ranką.
- Sindė Kaningam. Sveika atvykusi į mūsų namus.
Paspaudžiau jos smulkią ranką.
- Mija Sonders. Džiaugiuosi galėdama pas jus viešėti.
Mergaitė slėpėsi už motinos, viena ranka apsivijusi kelį.
- O kas ši maža gražuolė? - atkišau ranką droviai mergaitei.
Maksvelas įkvėpė ir dar labiau išpūtė krūtinę.
- Čia mano pirmagimė Izabelė. Bele, širdele, išlįsk ir susi­
pažink su tėčio drauge.
Vaikas iškišo galvą iš už motinos kojos. Blyškiai žalsvos akys
ir auksiniai iš tėvo paveldėti plaukai ryškino jos širdies formos
veidelį tarsi spinduliuojanti aureolė. Papūtusi angeliškas lūpytes,
ji pamažu išlindo iš savo slėptuvės. Pažvelgus į jos akis ir plaukus,
mane vėl apėmė tas artumo jausmas. Neabejotinai esu šią šeimą
mačiusi anksčiau, tik niekaip neprisiminiau kur.
- Labas, aš esu Mija, - pamojau jai pirštu. Timpčiodama mo­
tinos suknelę, Izabelė mindžikavo keldama dulkes. Jos suknutė buvo
išmarginta vaivorykštėmis, puikiai tinkančiomis jos amžiaus mer­
gaitei. Iš Makso sužinojau, kad jai ketveri. - Tavo suknelė labai graži.
Žalsvos jos akys patamsėjo.
- Man patinka vaivorykštės. Jos labai gražios.
- Taip, pritariu. Ar kada nors esi mačiusi tikrą vaivorykštę? -
priklaupiau, kad galėčiau pasižiūrėti jai į akis. Ji palinkčiojo taip

54
entuziastingai, kaip daro tik vaikai. - Aš taip pat. Juk žinai, ką
žmonės sako apie vaivorykštes, tiesa?
Ji išpūtė akutes ir papurtė galvą.
- Na, pasak airių legendos, vaivorykštės gale rasi aukso puodą.
O tą aukso puodą saugo gnomas! Mažas, guvus vyrukas su žaliu
kostiumu ir cilindru!
Mergaitė nusijuokė.
- Gal, kol tu čia, mums pavyks jį surasti? - lūkestingai paklausė
j‘-
Gūžtelėjau pečiais.
- Tai bus smagus nuotykis. Kai kitą kartą dangumi nusidrieks
vaivorykštė, abi eisime jo ieškoti. Tu ir aš. Gerai?
Izabelė čiupo mano ranką. Sindė su Maksu pažvelgė į mudvi
susikibusias. Nustebę lyg ir norėjo ką sakyti, tačiau nutylėjo.
- Aš parodysiu tau mūsų namus. Ar mėgsti blynus? O! Ar tau
patinka meškučiai? Kuris tavo mylimiausias?
Kai vaikas patenkintas tempia tave kartu, nelieka nieko kito,
kaip tik sekti paskui. Taip ir padariau.
- Na, man patinka laimingasis meškutis, tas, kuriam ant pilvo
keturlapis dobilas. O blynai yra labai skanu. Ypač kai užpili šoko­
ladinio sirupo.
Mergaitė sustojo, atsisuko ir sukryžiavusi rankutes ant krū­
tinės treptelėjo basute apauta kojyte.
- Kodėl mes niekada neužpilame blynų šokoladiniu sirupu? -
Izabelė paklausė tėvų, akivaizdžiai įsitikinusi, kad šitą nesusi­
pratimą reikia nedelsiant išspręsti.
Purtydami galvas Maksas su Sinde nusijuokė.
- Rytoj rytą paragausime jų taip, kaip siūlo Mija, - glos­
tydama dukrelei galvą atsakė Sindė. - O tu ketinai nuvesti Miją į
jos kambarį, atmeni?
Izabelė apsisuko ant kulniuko ir nubėgo laiptais aukštyn.

155
 - Ateik, Mija! - šūktelėjo.
- Ar ji visuomet šitoks gyvasis sidabras? - nespėdama paskui
mažylę laiptais paklausiau jos tėvų.
- Taip! - vienu balsu atsakė jie, ir visi trys nusijuokėme.
- Jau dabar matau, kad mėnesį praleisime linksmai, - tariau ir
atsigręžiau įsitikinti, kad jie lipa paskui.
Trindamas sprandą delnu, Maksas žvilgtelėjo į žmoną. Ji nusi­
gręžė, vengdama mudviejų žvilgsnių.
- Mija, mes džiaugiamės, kad tu čia, - teišspaudė jis, tačiau jo
tonas buvo keistas ir kažkodėl kėlė man nerimą. Nuojauta kuždėjo,
kad netrukus savo nuomonę pakeisiu.
* ** *

Tą vakarą įsikūrusi kambaryje, išsitraukiau telefoną ir paskambi­

nau Vesui.
- Sveika, mažute. Jau eini miegoti? - paklausė jis be įžangų.
Šypsodamasi įsirausiau giliau į plunksninius patalus.
- Taip. O tu?
Jis nusižiovavo.
- Dar ne.
- Tavo balsas pavargęs.
Paprasčiausias Vėso „mhm“ nuvilnijo mano kūnu, atpalaiduo­
damas ir sudrėkindamas, kaip nutikdavo visuomet.
- Taip ir yra. Diena buvo ilga. Bet aš tavęs pasiilgau. Kartu
nepraleidome nė savaitės, o aš jau įpratau miegoti lovoje šalia
tavęs.
Juokdamasi pradėjau tarp pirštų sukioti iš patalynės išlindusį
siūlą.
- Tu tik nori mane išdulkinti.
- Tiesa. Kai guli šalia manęs lovoje nuoga, toks pašalinis po­
veikis neišvengiamas. Man nebepatinka miegoti vienam. Manau,
56
tai ištverti bus sunkiausia. Ir dar pasiilgsiu tavo šnarpštimo, kai ap­
sivertusi ant šono įsirausi veidu man į ranką ir imi seilėtis.
- Aš nesiseilėju!
Jis iš širdies nusijuokė, o mane nukrėtė liūdesys, kad kitą kartą
pamatysiu jį tik po trijų savaičių. Ir tai, jei jis bus namie, o ne fil­
mavimo aikštelėje.
- Ne, tu nesiseilėji, bet mėgsti prie manęs glaustis. Visuomet
maniau, kad tai erzintų, bet dabar man patinka.
- Aš tave myliu, - įsiterpiau.
Jis atsiduso.
- Žinau.
Klausydamasi alsavimo ragelyje, įsivaizdavau, kad guliu šalia
jo, padėjusi galvą ant nuogos krūtinės, jausdama jo kvėpavimą, vil­
nijantį mano viršugalviu tarsi lengvą vėjelį. Apsivertusi patryniau
veidą į antklodę, mėgaudamasi minkštumu ir levandų aromatu.
- Na, tai papasakok man apie savo klientą. Ar jau išsiaiškinai,
kodėl jam reikia, kad apsimestum jo seserimi?
- Ne visai. Pakeliui iš oro uosto jis man papasakojo, kad jo
tėvas Džeksonas neseniai mirė ir paliko jam penkiasdešimt vieną
procentą kompanijos akcijų, o kitus keturiasdešimt devynis - se­
seriai, kurios jis akyse nėra matęs ir nė nežinojo turįs.
- Keista, - tarė Vesas.
- Tikrai. Kad ir kaip ten būtų, pasirodo, kad kažkokiame ranka
rašytame dokumente, kuris buvo pridėtas prie testamento, tėvas pa­
minėjo, kad jo sesers vardas ir gimimo data sutampa su manaisiais.
Tai irgi neįprasta, nors Mija dažnas vardas. Augdama pažinojau dvi
bendravardes. O Sonders pavardė taip pat nėra išskirtinė. Nors pasak
Makso - jis yra mano klientas - vardas ranka parašytas taip neaiškiai,
kad galimų kandidačių skaičius dar padidėja. Jis tikino, kad rado
mane tik per laimingą atsitiktinumą. Kad ir ką tai galėtų reikšti.
- Hmm, man tik keista, kad tavo vardas ir gimimo data yra
tokie pat ir jis tave surado. Kaip tai nutiko?
157
 Iki šiol apie tai nesusimąsčiau, tačiau klausimas buvo vertas
milijono.
- Nežinau. Bet išsiaiškinsiu.
- Ką dar žinai apie tą tipą?
Iš Vėso tono supratau, kad jis ketina pasiknaisioti po mano
kliento praeitį. Slapčia mane tai jaudino ir kartu siutino. Milė jį
jau patikrino ir patikino, kad jis nepavojingas. Taip, jis pasakiškai
turtingas, tačiau nerimauti nėra reikalo. Vesui kištis - tuo labiau.
- Vėsai... - prabilau perspėjančiu tonu, kad jis suprastų, ką apie
tai manau. - Rimtai, šitas vyrukas nepavojingas. Jam trisdešimt, jis
yra kaubojus ir gyvena paprastoje rančoje be didelės prabangos,
kokios tikėtumeisi iš turtuolio. Jo žmona Sindė miela ir laukiasi
antro kūdikio - sūnaus, dėl kurio jis nesitveria kailyje. Jų dukteriai
Izabelei ketveri, ji miela maža mergaitė. Jie atrodo normalūs.
- Tad kam normaliai šeimai samdytis palydovę? Mija, tai mažų
mažiausiai keista. Suprantu, vardai sutapo, bet juk jis galėjo pa­
sisamdyti bet ką, kad apsimestų seniai prarasta seserimi, jei nuo
to tikrai priklauso jo verslas. Kodėl tave? Kam samdyti merginą,
kurios duomenys atitinka ieškomus?
- Gali būti, kad jos pavardė rašoma kitaip, - ieškojau pasitei­
sinimo. Supratau, kad tai beprasmiška, kai Vesas suurzgė kaip vi­
suomet, kai ima rautis plaukus. - Nesirauk plaukų! - mestelėjau.
Jis nusijuokė.
- Iš kur tu...
- Kai suirzti, imi rautis plaukus. Man tavo plaukai patinka ir
norėčiau juos matyti visą likusį gyvenimą ar bent kitus trisdešimt
metų, todėl liaukis juos tampęs! Paskui per anksti nupliksi.
Kitame linijos gale pasigirdo kvatojimas. Atgavęs kvapą ir vis
dar kikendamas, jis atsakė:
- Gerai, gerai, bet žinok, kad mano tėvas vis dar gali pasigirti
puikia šukuosena, todėl nemanau, kad tau verta dėl to nerimauti.

158
 Įsivaizduojant Vėsą po trisdešimties metų, širdį užplūdo
maloni šiluma.
- Dėl manęs nesijaudink, gerai?
- Tai neįmanoma. Nerimausiu dėl tavęs tol, kol grįši namo ir
vėl miegosi šalia manęs. A, o kur, sakei, ta jų ranča?
Šįkart nusijuokiau. Mano vaikinas tikras užsispyrėlis. Dik­
tuodama jam adresą, fone išgirdau klaviatūros barškėjimą.
- Eik tu, - sušnabždėjo jis.
- Kas? - susirūpinusi staiga atsisėdau.
- Jo ranča yra vieno mano bičiulio kaimynystėje. Na, jo
žmona - mano bičiulė, bet ji ten praleidžia tik pusę metų. Aš daly­
vavau jų vestuvėse.
- Kas ji tokia?
- Jos vardas Aspen Brait-Reinolds. - Tą vardą esu girdėjusi,
lik neprisiminiau kur. - Na, teoriškai, dabar jos vardas Aspen
Džensen. Jos vyrui Henkui Džensenui priklauso kaimyninis ūkis.
Negali būti. Man teko su Maksvelu susipažinti, - šiek tiek nustebęs
kalbėjo Vesas. - Kodėl tau nesusitikus su Aspen, jeigu jie namuose.
Aš jai paskambinsiu.
Mano vaikinui paminėjus taip artimai pažįstamą moterį, ža­
liaakė ragana iškišo galvą iš slėptuvės.
- Iš kur ją pažįsti?
- Ji yra verslininkė. Jai priklauso „AIR Brait“ įmonė. Manai,
aš turtingas? Brangute, ji yra turtingiausių verslininkių sąrašo
viršuje. Ji jauna - vos trisdešimties - ir neseniai pagimdė dukterį.
£inau, kad jie aplanko rančą kaip įmanoma dažniau, mat Henkas
yra kaubojus. Jam reikia atviros erdvės ir panašiai. Reikės su ja su­
sisiekti. Jei nori, ką nors sugalvosiu.
- Na, gal. Nežinau. Tavęs čia nebus, kad mus supažindintum.
Gali pasirodyti keista.
- Ką gi, vis tiek pasistengsiu apie Kaningamus sužinoti daugiau.

59
 - Mažuti, rimtai, Milė tai jau padarė...
- Mano mergina - mano rūpestis, - nukirto jis. - Man nuo to
bus lengviau. Jei jau nusprendei palikti mūsų namus, noriu būti
tikras, kad tu saugi. Be to, man visas šitas reikalas atrodo įtartinas.
Mija, pripažink bent jau tai.
Tiesą pasakius, nustojau klausytis po to, kai jis pasakė „mano
mergina - mano rūpestis“. Dar joks vyras nesirūpino mano gerove
tiek, kad imtų knaisiotis po mano darbdavių praeitį. Tokio lygmens
meilės niekuomet nesitikėjau. Vien nuo minties panorau šokti į
lėktuvą, nuvažiuoti į jo rūmus Malibu ir jį užpulti. Deja, nieko pa­
našaus padaryti nepavyks, todėl tik vangiai atsakiau:
- Aha. Tikriausiai. Jei tik dėl to geriau miegosi, Vėsai. Tik ne­
sijaudink dėl manęs. Einu, laikas kristi į šieną.
- Kristi į šieną? Jau virsti kaimo mergina? - sukikeno jis.
- Myliu tave, - atsakiau šypsodamasi.
- Susapnuok rojų.
Gilaus jo balso ilgėjausi taip stipriai, kad keletui akimirkų
tvirčiau suspaudžiau telefoną.
- Turi galvoje sapnuoti, kad esu tavo glėbyje? - palaukiau jo
atodūsio. - Paskambinsiu tau rytoj.
- Myliu tave. Būk atsargi.

160
 KETVIRTAS SKYRIUS

Kelionė iki „Kaningamo naftos ir dujų“ būstinės užtruko keturias­

dešimt penkias minutes. Pastatas buvo milžiniškas. Jis labiau pri­
minė ne verslo centrą, o nedidelį universitetą. Nežinau kodėl, bet
tikėjausi, kad jis bus kur nors laukuose, kuriuos tikras kaubojus
vadintų savo darbo vieta. Kiek akys užmato, švytėjo baltos kolonos
ir stiklinės sienos. Pravažiuojant pro saugomus vartus, pastebėjau
teritorijoje žaliuojančius medžius.
- Oho, kiek žmonių čia dirba?
Susikaupęs Maksas atsargiai sukinėjosi su visureigiu aikštelėje
ir galiausiai sustojo netoli pagrindinio įėjimo, vietoje su balta
lentele, kurioje stambiomis raidėmis buvo užrašytas jo vardas.
- Čia? Miestelyje dirba apie dvylika tūkstančių žmonių.
- Miestelyje? - sukikenau. - Ši vieta iš tikrųjų primena univer­
siteto studentų miestelį.
- Nemažai darbų atliekame čia. Tačiau iš viso kompanijai dirba
apie septyniasdešimt penkis tūkstančius žmonių.
- Rimtai? Kad mane kur. Ir tu jiems visiems vadovauji?
Maksui palenkus skrybėlę, jo antakiai susiglaudė.
- Viskas nėra taip žavinga, kaip skamba. Tiksliau, aš neleidžiu,
kad taip būtų. Eime, aprodysiu tau teritoriją. Čia yra ką pamatyti.
Išsikeberiojau iš visureigio. Jis stabtelėjo įsikibęs į dureles.
- Tikras džentelmenas atidaro damai duris, - priminė man.
Įsisprendžiau rankomis į šonus.

161
 - Mielas brolau, - juokais paerzinau, - aš nesu tavo moteris.
Aš - tavo sesuo.
Jis nusišypsojo, prieš atsakant jo veidą užliejo nepaaiškinama
ramybė.
- Tikrai taip, širdele. Eime, daug žmonių nekantrauja susipa
žinti su mano vienintele seniai prarasta seserimi.
Maksas atkišo man alkūnę, aš įsikibau jam į parankę ir užsi-
kėliau saulės akinius ant viršugalvio.
- Tavo tėvas visa tai sukūrė nuo nulio? - paklausiau dairy­
damasi po miestelį ar bent jau po iš aikštelės matomą jo dalį.
Jis papurtė galvą.
- Ne, ne. Verslą įkūrė mano senelis, tikras laukinių vakarų
kaubojus. Tada verslas plėtėsi su kiekviena nauja karta. Dabar, -
Maksas plačiai užsimojo, rodydamas milžinišką teritoriją, - kom­
panija tapo iš tiesų milžiniška. Augdamas tesvajojau rūpintis savo
ūkiu ir dirbti šioje kompanijoje. Visuomet buvau tėčio dešinioji
ranka, o kai jo nebeliko, perėmiau vadžias.
Jis melancholiškai papūtė lūpas. Paglosčiau jam ranką.
- Klausyk, labai užjaučiu dėl tėčio. Jei esi bent kiek panašus į jį,
tada jo tikriausiai ilgisi daugybė žmonių.
- Taip, esu tikras, kad tu teisi. Nors iki šiol nesuprantu, kodėl
jis visus šiuos metus slėpė, kad turiu seserį.
- Vadinasi, tavo mama tikriausiai ištekėjo antrą kartą?
Jis atsiduso ir pravėrė stiklines duris.
- Mano mama už tėčio taip ir neištekėjo, nors jis prašė. Tėtis pa­
sakojo, kad ne kartą jai piršosi. Net reikalavo, kai aš gimiau. Tačiau
ji vieną dieną susikrovė daiktus ir dingo. Paliko savo rankų darbo
albumą su mano nuotraukomis, keletą savo su tėčiu fotografijų. Ir
viskas. Daugiau apie ją negirdėjome. Bent jau taip pasakojo tėtis.
Makso pečiai ir skruostų raumenys įsitempė. Akivaizdu, kad
kalbėti apie motiną jam nepatiko.

162
 Apkabinęs per liemenį, Maksas palydėjo mane į liftą. Pakilome
| penktą aukštą. Nors kompanijoje dirbo daug žmonių, pastatas
Imivoneaukštas. Tikriausiai stengdamiesi išsaugoti užmiesčio kraš­
tovaizdžio žavesį, savininkai nenorėjo, kad dangoraižiai remtų de­
besis ir užstotų saulę.
- Sveika, Diana, kaip laikaisi? - Maksas pasisveikino su
smulkute, prie stalo šalia dvivėrių durų sėdinčia moterimi. Žili jos
plaukai buvo surišti į tvarkingą kuodelį. Ant nosies galiuko laikėsi
akiniai raudonais rėmeliais. Ji plačiai nusišypsojo ir ištiesė ranką,
b) paėmęs Maksas pasilenkė, pabučiavo ir paglostė. Pagal amžių ji
galėjo būti jo senelė, tačiau išmintingos akys rodė, kad moterytė
IIIn pastabi.
- O kas ši žavinga jauna panelė? - ji nužvelgė mane nuo galvos
Iki kojų, mažų mažiausiai vertindama aprangą. Tiesmukas jos
Žvilgsnis neatrodė pavojingas ar užgaulus, greičiau smalsus.
- Mano sesuo Mija, - tarė Maksas su tokiu pasididžiavimu,
kad man net širdį suspaudė, o širdyje kilo nenusakomas troškimas,
kad jis iš tikrųjų būtų mano brolis. Bet kuri moteris dievintų tokį
brolį - rūpestingą šeimos žmogų ir tvirtą vadovą.
Atsistojusi moterytė pasirodė dar smulkesnė, nei maniau. Ji iš­
skėtė rankas, o jos šypsena galėjo praskaidrinti net ir juodžiausią
dieną. Akimirksniu atsidūriau jos glėbyje.
- Mija, kaip malonu su tavimi susipažinti. Sveika sugrįžusi į
šeimą, miela mergaite, - pasveikino ji ir suėmė mano skruostus
delnais. - Dabar aplankyk mus dažniau, girdi?
- Na, gerai, pasistengsiu.
- Dėkoju, Diana. Dabar gali ją paleisti, - timptelėjęs mane už
rankos tarė Maksas. Ji paleido mane iš glėbio ir džiugiai šypso­
damasi susidėjo rankas ant krūtinės.
Mums einant tolyn, už nugaros išgirdau porą šniurkštelėjimų
ir murmesį: „Nemaniau, kad sulauksime šios dienos.“

63
 Maksas pravėrė duris į savo kabinetą, ir man atvipo žiauna.
Jis buvo milžiniškas. Kabinetas buvo įrengtas pastato kampe, pro
langus matyti visas miestelis. Didžiulėje teritorijoje tarp medžių
daugybė įvairiausių statinių.
- Mes labai stengiamės saugoti aplinką, tačiau nuolat atsiranda
aktyvistų, siekiančių apsaugoti motiną Žemę. Aš tai suprantu, bet
dėl to gamtinių išteklių poreikis nesumažėja, - Maksas kalbėjo
švelniu, ramiu, nesmerkiančiu tonu.
- Ar vadovaudamas tokiam verslui dažnai susiduri su kliū­
timis? - paklausiau, klajodama akimis po plačią teritoriją. Palinkęs
prie stalo, jis irgi nužvelgė erdvę.
- Užtektinai. Iš mūsų visuomet reikalaujama skaidrumo, at­
sakingumo, kartais kyla nesklandumų dėl prieštaringų medžiagų.
- Prieštaringų medžiagų? - nesupratau, kokias medžiagas jis
turi galvoje.
- Aukso, vario, alavo, volframo ir tantalo šaltiniai yra itin
svarbūs produktų gamybai ir funkcionalumui. Mes visuomet
turime laikytis vyriausybės ir mūsų gamyklų kitose šalyse ener­
gijos bei aplinkosaugos nuostatų.
Linktelėjau.
- Tavo verslas tarptautinis?
- Taip. Prisimeni, mums dirba per septyniasdešimt penkis
tūkstančius žmonių. Ne visi - Valstijose. Nors kiekvienai duk­
terinei įmonei vadovauja mano žmonės. Pusbroliai ir keletas
samdytų vadovų. Kiekvienos įmonės viršūnėje šeimos interesams
atstovauja Kaningamas.
- O investuotojai?
- Jų taip pat nemažai, tačiau jiems priklauso tik dividendai, o
ne kompanijos akcijos. Kuo daugiau pinigų uždirbame mes, tuo
daugiau naudos jiems. Deja, kaip tik dėl to tu ir esi čia.
Nusigręžiau ir atsisėdau į odinį krėslą.
- Gali man tai paaiškinti?
164
 Atsidusęs jis atsisėdo į krėslą priešais mane. Mudu skyrė sta­
lelis stikliniu viršumi, kurio apatinė dalis, regis, buvo pagaminta
Ksudžiūvusio medžio kamieno. Jis suteikė kabinetui kaimiško ža­
vesio. Man jis patiko. Atspindėjo čia dirbančio vyro būdą.
- Na, testamentu tėvas keturiasdešimt devynis procentus kom­
panijos paliko mano seseriai.
- Kurios dar nesi matęs.
Jis nudelbė žvilgsnį.
- E, taip, galima ir taip sakyti. Trumpai tariant, jis paliko
beveik pusę kompanijos šitai moteriai ir davė man metus laiko
ją surasti. Kapsčiausi ištisus mėnesius, - Maksas nusijuokė. - Tai
nuskambės absurdiškai ir tu tikriausiai manimi nepatikėsi, tačiau
tavo vardą išgirdau pramogų pasaulio naujienų laidoje, kurią žiūri
mano žmona. Jie susiejo tave su vyriškiu, kurį sutikau prieš porą
metų. Turime bendrų draugų, todėl pasiteiravau.
- Ir kas toks šitas draugas?
- Mano bičiulis, vardu Henkas Džensenas. Jis mūsų kaimynas,
o jo žmona...
- Yra Aspen, kuri pažįsta Vestoną Čaningą. Jau šilčiau?
Makso nuotaika vėl pasikeitė, tarsi jį būtų užliejusi nauja
banga, o melancholija, kurią neseniai jaučiau, visiškai išgaravo.
- Taip, būtent! Aš su juo susipažinau per Aspen ir Henko ves­
tuves prieš porą metų. Nieko sau vaikinas. Kuria filmus. Kad ir
kaip ten būtų, išgirdau tavo vardą pramoginėje laidoje, o vėliau
tai patvirtino bulvarinis žurnalas prekybos centre. Taigi, nuspren­
džiau pasidomėti tavo biografija.
Štai taip. Atvirai. Paprastai. Už jo žodžių neslypėjo jokios klastos.
Jis buvo tiesiog vaikinas, ieškantis sesers, kuri pasirodė esanti mano
bendravardė.
- Jsivaizduok mano nuostabą sužinojus, kad esi palydovė. Reikia
pripažinti, kad mane tai šiek tiek šokiravo, - jo žodžiai nuskambėjo
beveik piktai ir visai jam netiko. - Ir apskritai, kodėl dirbi palydove?
165
 - Luktelėk, - iškėliau ranką. - Nenukreipk kalbos. Ką dar iš­
siaiškinai, pasikapstęs po mano praeitį, išskyrus tai, kad esu pa­
lydovė?
- Šį bei tą. Žinau, kad tavo tėtis gydomas reabilitacijos centre.
Žinau, kad dirbai padavėja Vegase ir Kalifornijoje, kad mėginai
vaidinti. Mačiau porą tavo reklamų. Tu iš tiesų talentinga.
Ak, jis matė mano vaidybą.
- Ačiū, - nusišypsojau ir pagavau save pačią krypstančią nuo
temos. - Ką dar?
- Kad šiuo metu dirbi „Rinktinių palydovių“ agentūrai ir kad
paskalų žurnalai vadina tave Vestono Čaningo mergina. Tačiau po
mėnesio pradėjai dirbti kažkokiam prancūzų dailininkui. O vėliau
paaiškėjo tavo ryšiai su Fasanų šeima, kuriai priklauso restoranų
tinklas. Gaila, kad jie neturi vieno kur nors netoliese. Esu valgęs
viename iš jų restoranų, ir, po velnių, koks gardus ten maistas.
Jis vėl privertė mane sukikenti, prisiminus su Toniu, Hektoru
ir visu Fasanų klanu praleistą laiką.
- Jie nuostabi šeima. Jaučiu jiems begalinę simpatiją. Ar tai viskas?
Jis papurtė galvą.
- Po kiek laiko laikraščiai rašė, kad susitikinėji su tuo beisbo-
lininku iš „Red Sox“. Nesuprantu, kokių galų susidėjai su tipeliu,
kuris žaidžia už menkavertę komandą. Vertėjo išsirinkti vieną iš
Teksaso „Reindžerių“. Va, čia tai komanda!
- Rimtai? Visa mano gyvenimo istorija kaip ant delno, o tu
jaudiniesi dėl to, už kokią komandą žaidžia buvęs mano klientas?
Ėmiau irzti. Žmonėms nederėtų šitiek žinoti apie mano gy­
venimą ir asmeninius reikalus. Ypač klientams.
- Vadinasi, jis nebuvo tavo vaikinas? - Maksas atlošė galvą. -
Bet laikraščiuose mačiau nuotraukas, kuriose judu bučiavotės. Su
tuo Vestonu taip pat.
Pyktelėjusi garsiai atsidusau.

166
 - Visi jie buvo mano klientai. Išskyrus Vestoną. Jis yra mano
vaikinas, bet tada dar nebuvo. Mudu užmezgėme artimus san­
tykius visai neseniai, - atsakiau ir ištiesiau nugarą. - Visa tai neturi
irlkšmės. Ko tau reikia iš manęs?
Apsilaižęs lūpas, jis patrynė smakrą.
- Man reikia, kad apsimestum mano seserimi, kad investuo­
tojai nepasiglemžtų kompanijos dalies.
- Kaip, įsivaizduoji, tai suveiks? Anksčiau ar vėliau jie supras.
- Nemanau. Viskas sutampa. Įsivaizduok, kaip pats nustebau
sužinojęs, kad Mija Sonders, kurią mačiau per televiziją ir ant
hirnalų viršelių, ne tik yra mano sesers bendravardė, bet ir gimusi
Ii} pačią dieną. Kol kas užteks tavo vairuotojo pažymėjimo, o
vėliau, kai ateis laikas teismui pateikti gimimo liudijimą ir DNR
tyrimus, aš, na, tikiuosi, būsiu radęs tikrąją Miją Sonders. Savąją
Miją. Visą gyvenimą svajojau apie didelę šeimą. Tėvas taip ir ne­
susilaukė daugiau vaikų. Todėl vedžiau Sindę jaunas, ir abu nu­
sprendėme nedelsiant susilaukti kūdikio. Noriu, kad vieną dieną
kompanijai vadovautų būrys mano vaikų. Ir dabar privalau šią
svajonę apsaugoti. Tam tu čia ir esi.
Išgirdus sakant „mano Mija“, vėl suspaudė širdį. Puikiai jį su­
pratau. Tai, ko jis troško. Tikros šeimos su tėvu, motina, broliu,
seserimi - viskuo. Aš turėjau Madę, o draugai tapo giminaičiais,
bet mano šeima visuomet buvo Madė ir tėtis. Bent jau kai jis buvo
ne toks girtas, kad atliktų tėvo pareigas. Aš irgi svajojau apie tikrą
šeimą. Tą nenutrūkstantį kraujo ryšį, kuris mane siejo su Made ir
kuris man reiškė viską.
- Padarysiu, ko paprašysi.
- Taip paprastai? Sutinki man padėti, pasidalyti savo duome­
nimis ir apsimesti ja?
Apsispręsti buvo ne taip jau sunku. Jau esu buvusi mergina, mūza,
sužadėtine, modeliu, išlaikytine ir gundytoja. Kodėl neapsimetus gero

167
vyruko, kuris tenori apsaugoti šeimos verslą, seserimi? Ištiesiau
jam ranką.
- Pažadėk, kad kitą savo dukterį pavadinsi mano garbei, ir aš
sutinku, - tariau rimčiausiu veidu, kokį tik pavyko nutaisyti.
- Tikrai? Tik tiek tenori? Kad pavadinčiau dukrą tavo garbei? -
jo žvilgsnis sušvelnėjo, o mane vėl nukrėtė tas keistas jausmas, kad
jį pažįstu, kad jau esu mačiusi tas akis.
Nuleidau ranką.
- Tu tikrai pavadintum savo dukrą mano vardu, ką?
- Jei padėsi man išsaugoti šeimos verslą, tai mažiausia, ką galiu
padaryti, - gūžtelėjo jis. - Be to, tu esi mano sesuo, - pridūrė jis
taip tvirtai, kad pati beveik tuo patikėjau.
- Matau, esi tiesmukas vyrukas. Tačiau aš pajuokavau. Tu man
nieko neskolingas. Tik pažadėk, kad suteiksi savo šeimai gerą gy­
venimą.
- Neprašysi pinigų? Nemėginsi manęs šantažuoti? Juk žinai,
kad galėtum išsunkti iš manęs, kiek panorėjusi. Ši kompanija
kasmet uždirba milijardus. Ramiai gyventum iki dienų galo.
Ryžtingai papurčiau galvą.
- Geri darbai daromi ne dėl pinigų, o dėl to, kad juos atlikti
šaukia pareiga. Tu jau sumokėjai už mano atvykimą. Aš tuos pi­
nigus nusiunčiau skolų rinkėjams. Mes atsiskaitę.
Jo akys iš blyškiai žalsvų virto tamsiomis, miško žalumo.
- Skolų rinkėjams? Pinigais, kuriuos tau sumokėjau, padengei
skolą? Mano privatus detektyvas nerado jokių skolų tavo vardu.
Savo einamojoje ir taupomojoje sąskaitoje turi nedaug, nors esi iš­
rašiusi čekių už aukštąjį mokslą. Maniau, uždirbtais pinigais moki
už išsilavinimą. Tie pinigai buvo skirti tau! - kalbėjo jis užsidegęs,
tvirtai suspaudęs kumščius. Tokios reakcijos nesitikėjau.
Garsiai atsidusau.

168
 - Klausyk, Maksai, nesuk sau galvos dėl mano skolų. Po galais,
mun ir pačiai nederėtų dėl jų sukti galvos, - nejučiomis atrėžiau,
nors nederėjo.
- Kaip suprasti? Kieno skolas moki?
Jis atsistojo ir įsisprendė į šonus. Akimirką sugavusi saulės
spindulį, jo diržo sagtis apakino mane atšvaitu.
- Ne tavo reikalas, - stipriai užsimerkiau, vengdama vaiskios
šviesos. Jaučiausi taip, tarsi tas spindulys būtų mane pervėręs ne
lik akinančiu atšvaitu, bet tiesos strėle.
- Žinoma, tai mano reikalas. Tu esi mano sesuo.
- Aš tik apsimetu tavo seserimi, - priminiau įspėjančiu tonu.
Tokiu, koks paprastai priverčia žmones suklusti. Tik ne jį. Makso
jis neįbaugino.
Vienu mostu jis nusiėmė kaubojišką skrybėlę, padėjo ją ant
stalo ir pirštais pašiaušė neklusnius plaukus. Kai šviesios, aukso
spalvos sruogos nusileido jam ant ausų, jis man pasirodė iki
skausmo pažįstamas. Sekundės dalį jis man priminė Madę. Jėzau,
negalėjau pasitikėti savo akimis.
- Klausyk, neketinu aptarinėti skolos smulkmenų. Tau pakaks
žinoti, kad aš viską sutvarkysiu.
- O kaip mokesčiai už mokslą? Jei tu čia, akivaizdu, kad ne­
lankai paskaitų.
Prispaudžiau kumščius prie akių. Jis tikrai kišo nosį į svetimus
reikalus. Dauguma mano klientų taip greitai neprisikasdavo prie
mano asmeninio gyvenimo smulkmenų. Tik Vesas, tačiau tai buvo
kas kita. Giliai širdyje jutau, kad jis man reiškė daugiau. Tik pri­
reikė laiko, kad tai suprasčiau. O dabar šitas milžinas kaubojus
kišosi į mano gyvenimą ir, sprendžiant iš tvirtai sukąstų dantų bei
kūno kalbos, neketino nusileisti tol, kol negaus atsakymų į savo
klausimus.

169
 Giliai įkvėpusi, palinkau artyn.
- Maksai, mane iš universiteto išmetė seniai. Moku ne už savo
išsilavinimą.
Jis pasikasė skruostą.
- Tai už kieno?
- Savo sesers Madison. Moku už jos studijas.
Nuleidęs rankas, jis sunkiai palinko ant stalo, medis nuo jo
svorio sugirgždėjo.
- Tu turi seserį? - aiktelėjo jis.
- Na taip, ji penkeriais metais jaunesnė. Mokosi Nevados uni
versitete ir ketina tapti mokslininke, - atsakiau didžiuodamasi.
Mano sesuo buvo vienintelis ir rimčiausias mano pasiekimas. Visi
mano gyvenimo sprendimai buvo jai ir dėl jos. Ji turės viską, kij
siūlo gyvenimas, ir aš buvau pasiruošusi viskam, kad taip ir įvyktų.
Supratusi vieną mažytę, tačiau svarbią smulkmeną ir nusprendusi
paerzinti šitą kaubojų, nusijuokiau. - Maniau, kad tavo privatus
seklys turėjo tai paminėti, - pamojau pirštu.
Kai mūsų žvilgsniai susitiko, jo akyse pastebėjau kančią ir
liūdesį. Jis keliskart nurijo seilę, pravėrė lūpas ir vėl susičiaupė.
- Dar viena sesuo, - sušnabždėjo. - Madison, - jos vardą jis
ištarė tarsi maldą, kažką, ką reikėjo garbinti ant altoriaus. - Dvi se­
serys. Viskas, ko kada nors troškau. Kad mane kur.
Purtydamas galvą jis užsimerkė, skruostu nusirito ašara.
Kas. Per. Velnias. Čia. Vyksta.

170
 PENKTAS SKYRIUS

- Maksai, kas yra? - paklausiau, kai jis atsitiesė, nuėjo prie lan­
go ir didžiuliais delnais perbraukė auksinius plaukus.
Jis atsikrenkštė.
- Et, nieko, - šniurkštelėjo, mėgindamas susitvardyti. Visiškai
sutrikau. Nuo kalbų apie naftos verslą jis perėjo prie kišimosi
| mano asmeninį gyvenimą, tada apsigręžė šimto aštuoniasde­
šimties laipsnių kampu ir pravirko. Nieko nebesupratau. Noriu pa­
sakyti, jau spėjau suprasti, kad jis neabejingas šeimos idėjai, tačiau
nepasakiau nieko, kas priverstų milžiną palūžti ir apsižliumbti.
Priėjau prie lango ir padėjau ranką jam ant peties. Jis buvo
įvirtas ir bylojo apie Makso jėgą. Akivaizdu, kad savo ūkyje jis
nesėdi rankų sudėjęs. Ne, susidariau įspūdį, kad Maksas - vienas iš
tų vyrų, kurie nevengia sunkaus fizinio darbo.
- Susigraudinai dėl tėčio?
Suraukęs antakius jis papurtė galvą, akyse atsispindėjo kančia.
Visas jo kūnas spinduliavo įtampą, tarsi magnetinę energiją. Ne­
spėjau nė susivokti, kai jis suspaudė mane glėbyje, priglaudė mano
veidą sau prie krūtinės. Virpėdamas jis glostė man galvą. Maksas
buvo tokio stoto, kad žemė po kojomis drebėjo kartu su juo. Kas
beliko merginai, nebent laikytis įsikibus ir leisti jam išlieti siel­
vartą? Tvirtai jį apglėbiau ir pašnibždomis ėmiau guosti:
- Nusiramink, Maksai. Viskas bus gerai. Jis iškeliavo į rojų. -
Po šių žodžių jis suspaudė mane taip stipriai, kad nebeįstengiau

171
įkvėpti. Supratau, kad teks imtis kitokios taktikos. - Nusiramink.
Prisimink, kad turi nuostabią žmoną, mielą dukrelę ir šeimą, kuri
tave myli.
Jo rankos įsitempė ir su kiekvienu įkvėpimu ėmė pamažu atsi
palaiduoti.
Maksas atsikrenkštė, žengtelėjo atgal ir nusigręžė. Nusišluostęs
skruostus, atsikosėjo. Norėdama pasirodyti supratinga, perėjau į
kitą kabineto pusę, suteikdama jam daugiau erdvės praskaidrinti
mintis ir susiimti.
Po kurio laiko jis prakalbo:
- Atleisk man, Mija. Aš, na, nė pats nesupratau, kad laikiau savo
jausmus giliai užrakinęs, - jis trinktelėjo kumščiu sau į krūtinę. -
Būčiau labai dėkingas, jei niekam apie tai neprasitartum, - jis nu­
delbė žvilgsnį.
- Klausyk, Maksai, visi mes turime sopulių, - patraukiau pe­
čiais. - Tiesiog tavieji dar švieži.
Jo stovėsena ir tvirtai sukąsti dantys rodė vidinę stiprybę.
- Eime, parodysiu tau kitus kompanijos skyrius.
- Vesk, - ištiesiau jam ranką patikindama, kad esu pasiruošusi.
Pakeliui iš jo kabineto praėjome pro Dianą. Jos veide švytėjo
plati šypsena. Rankos sudėtos ant krūtinės. Ji neslėpė džiaugsmo,
kai Maksas dar kartą pasiūlė man savo parankę. Kikendama įsi­
kibau ir prisiglaudžiau ne tik jo labui, bet ir savo. Manau, jam
reikėjo draugiško prisilietimo. Net jei jis neprigludo prie manęs,
aš tai padariau už jį.
Porą valandų jis vedžiojosi mane iš vieno skyriaus į kitą, vi­
siems pristatydamas kaip savo seserį. Galėjau prisiekti, kad su kie­
kvienu pristatymu pasididžiavimas jo balse iš apsimestinio vis
greičiau virsdavo nuoširdžiu. Man vis dar sunkiai sekėsi perprasti
padėtį, jaučiausi, tarsi sėdėčiau valtyje ežere be inkaro ir irklų. Tik
savo pačios rankomis irdamasi šaltame vandenyje galėčiau grįžti į
sausumą.
172
 Nusivedęs į inžinerijos skyrių, Maksvelas supažindino mane
*u liekna moterimi ilgais, rudais, į prancūzišką kasą supintais
plaukais. Moters veidas buvo suvargęs, ji nešiojo akinius be rė­
melių. Vos tik užėjome į kabinetą, pajutau aplink ją tvyrančią
|tarimų aurą. Tą pačią akimirką supratau, kad ji sukels rūpesčių
žaidžiant „Paslėpkime tikrąją seserį“.
- Mija, susipažink su mano pussesere Sofija Kaningam. Ji va­
dovauja inžinerijos skyriui ir priklauso rėmėjų komitetui, nes pati
yra investuotoja.
Ištiesiau jai ranką. Žvelgdama su panieka, ji taip stipriai su­
spaudė man plaštaką, kad vos išplėšiau ją iš jos gniaužtų ir susi­
gūžusi atsitraukiau.
- Malonu susipažinti, - sumelavau.
- Neabejoju. Taigi, čia Mija - pražuvusi sesuo, apie kurią niekas
nežinojo. - Kandus jos komentaras buvo nutaikytas ne į mane, o į
Maksą. Jis sunkiai atsiduso. Aš visuomet sugebėjau apsiginti, todėl
įsmeigiau į ją šaltą žvilgsnį, neparodydama tikrųjų jausmų. - Kur
slapsteisi visą šį laiką?
Nepajėgiau ilgiau tvardytis, todėl nejučiomis užverčiau akis.
- Na, Vegase, - atsakiau nuoširdžiai, mat ten praleidau didumą
savo gyvenimo. Jei kam parūptų tikrinti šią informaciją, išsiaiš­
kintų, kad tai tiesa.
- Nejaugi? - ji pakreipė klubus ir stumtelėjo akinius nuo nosies
galiuko į viršų. - Kaip įdomu, kad lyg iš giedro dangaus palieka tau
pusę kompanijos, kurioje visi mes ištisą dešimtmetį liejome pra­
kaitą.
Žinodama, kad tokiai moteriai nusileisti negalima, nusibraukiau
plaukus nuo veido, įsikibau Maksvelui į parankę ir nusivaipiau.
- Tikriausiai man pasisekė.
Sofija prunkštelėjo ir pamojo mums prieiti prie stalo. Ant jo
gulėjo prirašyti didelio formato popieriaus lapai, informacija juose
galėjo būti pateikta ir kiniškai - nieko nesupratau.
173
 - Maksai, šias schemas privalo patvirtinti komitetas ir juridinis
skyrius, o buhalterija turi išrašyti čekį, kad pradėtume vykdyti ga­
myklos Rytų Azijoje projektą. Kada turėsi laiko jas peržvelgti?
Maksas apkabino mane per pečius.
- Sofi, aš ką tik susipažinau su seserimi. Mudu drauge pra­
leidome vos vieną dieną. Gal prieš užversdama mane darbais
leistum bent porą dienų artimiau ją pažinti? Juk perspėjau tave,
kad jai atvykus kurį laiką būsiu nepasiekiamas.
Ji atsiduso ir papūtė lūpas.
- Puikiai žinai, kad nemėgstu atsilikti nuo tvarkaraščio. Tai
svarbu, Maksai. Svarbiau už kažkokią nepažįstamąją, - šiurkščiai
atrėžė ji.
Maksas įsitempė ir sustingo.
- Sofija, žinai, ką man reiškia šeima, todėl neleisiu, kad šitaip
kalbėtum apie mano seserį. Ji yra tokia pat šeimos narė kaip tu.
Vien tai, kad iki šiol nebuvome apie ją girdėję, nieko nekeičia.
- Ką gi, dar pamatysime, kas ji per paukštis.
- Ketini tikrinti?
Ji pakėlė antakius.
- Galbūt. Negi uždrausi?
Pasirėmęs į jos stalą, Maksas prisikišo arčiau.
- Visiškai ne, pussesere. Tikrink, kiek nori. Nieko nerasi. Todėl
pirmyn. Knaisiokis, kiek patinka. Puikiai žinau, ko sieki. Žinau,
kad gviešiesi didžiojo prizo - tų keturiasdešimt devynių pro­
centų kompanijos, tačiau testamento paisyti teks. Paklausk teisi­
ninkų. Tikrink kiekvieną smulkmeną. Kapstykis, kiek lenda. Bet
išsiaiškinti tau pavyks tik tiesą, - suvyniojęs jos pakištas schemas,
Maksas jas pasikišo po pažastimi. - Žvilgtelėsiu, jei rasiu laiko. Kai
nebūsiu užimtas su seseria.
Tai taręs apsigręžė, apkabino man nugarą ir išsivedė.
- Tai ką, tavo pusseserė visuomet tokia akiplėša? - paklausiau
visai nepiktai. Po šito pokalbio visai netroškau jo erzinti.
174
 Vesdamasis mane vienu iš be galo ilgų koridorių, Maksas nu­
sijuokė ir spustelėjo pečius. Nenorėjau pripažinti, bet man patiko
loks artumas, ryšys tarp vyro ir moters be seksualinės konotacijos.
Tiesiog žmogiška šiluma. Su Maksvelu tai buvo paprasta. Mudviejų
santykiai neįtikėtinai greitai tapo tokie, kokių nelaukiau ir kokiais
nebūčiau patikėjusi, jei nebūčiau asmeniškai patyrusi. Maksas
buvo geras vyras, kuo daugiau laiko praleidome kartu, tuo labiau
man ėmė patikti jo draugija. Žavėjausi jo tiesmukumu, blaiviu
mąstymu. Jis buvo tikras vyras.
Žinoma, šios mintys nuplukdė mane pas savąjį šiuolaikinį
kaubojų. Jam Maksas patiktų. Atvirai pasakius, jie turėjo daug
bendro. Abu nepaprastai brangino šeimą ir džiaugėsi paprastais
dalykais, nors turėjo pakankamai pinigų maudytis prabangoje.
Abu sunkiai dirbo ir, mano nuomone, iš visos širdies mylėjo savo
moteris. Prisiminimas apie Vėso glėbį pakeliui į oro uostą pra­
švilpė mano pasąmonėje tarsi greitasis traukinys.

Vesas švelniai apkabino mane per liemenį. Pirštais vedžiojo svaigi­

nančius apskritimus ant jautrios nugaros odos.
- Nenoriu, kad išvažiuotum, - tiesiai tarė jis, tarsi nebūčiau ži­
nojusi, kokios mintys sukasi jo galvoje. Nuo tada, kai išpažinome
vienas kitam savo jausmus, jo nuotaiką ir mintis pradėjau justi kur
kas greičiau ir aiškiau. Galbūt anksčiau pati atskirdavau save nuo
tokių santykių, neleisdama sau pernelyg su juo suartėti.
- Grįšiu po trijų savaičių, o dabar kalbėsimės kas vakarą.
- Pažadi? -jo prašymo tonas privertė mano širdį daužytis, kelius
linkti. Stipriai prigludau jam prie krūtinės. Jis išleido pasitenkinimo
garsą, kuris privertė mane murkti ir nosimi įsirausti dar giliau jam į
marškinius tam, kad lėktuve į Dalasą man tereikėtų giliai įkvėpti, ir
uosdama jo aromatą įsivaizduočiau, kad jis šalia.
- Trys savaitės, ir vėl būsiu čia. Ketinu parvažiuoti namo, nebent
norėsi susitikti kur nors kitur.
175
 Kaskarty kai pavadindavau jo rūmus Malibu savo namais, jo
veide nušvisdavo absurdiškai žavinga šypsena.
- Dievinu, kai kalbi apie mūsų namus.
Nuleidęs ranką man ant užpakalio, jis spustelėjo, prišliedamas
mane prie standžios savo erekcijos.
- Žinau. Ir dar matau, kaip manęs ilgėsiesi.
Spustelėjau savo dubenį priėjo ir išgirdau išjo lūpų išsprūstantį
keiksmą. Jis panardino ranką man į plaukus ir timptelėjo už pa­
šaknių, atlošdamas man galvą. Atsidaviau visiškai jo malonei ir mė­
gavausi kiekviena akimirka.

- Sesute, su tavimi taip paprasta, - Maksas pertraukė prisi­

minimą. Apsidairiau įsitikinti, kad niekas manęs nematė. Korido­
riuose buvo tuščia. Už durų praeidami girdėjome murmant. Kaž­
kas kalbėjo telefonu, ausį rėžė garsiakalbis, kažkas žingsniuodamas
pliaukštelėjo susuktu žurnalu sau į delną. Net pirštai į klaviatūrą
taukšėjo garsiai, tačiau aplink nepastebėjau nė gyvos dvasios.
Tai kodėl jis pavadino mane sesute? Gal tiesiog stengėsi įprasti
prie naujų švelnybių. Nors pavėluotai, tačiau supratau, kad man
tai girdėti patiko labiau, nei derėjo, ir jei elgsimės taip toliau, yra
tikimybė, kad pamiršiu iš tiesų nesanti jo sesuo. Galų gale aš te­
buvau vaidmenį atliekanti samdoma aktorė.
Nusprendusi nesigilinti, žaismingai niuktelėjau jam į petį. Jis
nusivedė mane į milžiniško pastato valgyklą. Tačiau ji nė iš tolo
nepriminė filmuose rodomų valgyklų. Čia buvo keturi restoranai,
užkandžių vežimėlis ir prabangūs mediniai stalai tiems, kurie at­
sinešė savo pietus.
Maksas aprodė man visus restoranus: itališką, amerikietišką,
azijietišką ir Teksaso stiliaus meksikietišką.
- Kur norėtum papietauti? Mokėti nereikia.
- Kaip tai? - mėgindama išsirinkti, nustebusi paklausiau.
Tikra nuodėmė būtų Teksase neparagauti meksikietiško maisto,
176
todėl pamojau į restoraną su didžiule aitriąja paprika ir plačia­
krašte skrybėle iškaboje.
- Taip. Mano darbuotojai neretai dirba iki dvylikos ar net aš­
tuoniolikos valandų per dieną. Po galais, kai kurie net pasilieka
vadinamajame bunkeryje, kelioms valandoms sumerkia akis ir vėl
grįžta prie darbo.
- Kodėl verti juos šitaip sunkiai arti? - susigūžiau.
Jis nusivedė mane į restoraną su pilnu aptarnavimu, tik jame
nebuvo nei kasos aparato, nei administratorės. Prisėdome prie pa­
sirinkto stalelio, ant jo jau laukė valgiaraščiai.
- Taip nutinka netyčia, tačiau, širdele, kai kuriuos mūsų pro­
jektus spaudžia terminai. Kuo ilgiau sugaištame prie projekto, tuo
daugiau pinigų galime prarasti už barelį naftos. Mūsų laiko ir finan­
sinius nuostolius neišvengiamai junta vartotojai, perkantys degalus.
Linksėdama galva atsiverčiau valgiaraštį.
- Nemeluosiu, darbas sunkus, tačiau mano darbuotojams už
visus nepatogumus dosniai atlyginama. Pavyzdžiui, maitinimas
šiuose restoranuose nemokamas. Miestelyje įrengtas vaikų dar­
želis, sporto salė ir žaidimų kambarys garui nuleisti, kai įtampa
tampa nepakeliama. Po galais, įkūrėme net meditacijos sodą, ku­
riame žmonės gali pasivaikščioti ir pajusti ryšį su gamta.
- Oho, rodos, labai rūpiniesi savo darbuotojais.
Jis nusišypsojo ir pamojo praeinančiai padavėjai.
- Stengiamės. Noriu, kad nepriklausomai nuo pareigų mano
komanda jaustų, jog yra vertinama už sunkų darbą ir atsidavimą,
supranti?
Linktelėjau.
- Teoriškai suprantu, tačiau praktiškai nesu to patyrusi. Na,
bent jau iki šiol. Milė gerai manimi rūpinasi.
- Milė?
- Ak, atleisk. Panelė Milan. Šis vardas jai patinka labiau. Iš
tiesų ji yra mano teta.
177
 - Iš tėvo pusės? - nieko nelaukdamas paklausė jis.
- Ne. Iš mamos, - atsakiau laikydama druskinę.
- Papasakok man apie ją, - paprašė Maksas, alkūne pasirėmęs
į stalą.
Jei būčiau mąsčiusi blaiviai, o mintys nebūtų užimtos ža-
vėjimusi šia šaunia vieta ir lengvai besimezgančių pokalbiu su
Maksu, jo susidomėjimas būtų pasirodęs keistas. Koks skirtumas,
kokia yra mano teta?
- Na, pirmiausia, išvaizdą paveldėjau iš jos ir mamos.
- Tai tiesa, - pritarė jis.
Aš prisimerkiau. Iš kur jis žino, kad mano tvirtinimas tiesa?
Man nespėjus paklausti, mus pertraukė padavėja. Abu užsi­
sakėme to paties - po užkandžių rinkinį. Maksas tikras milžinas,
todėl jam pasisotinti tikriausiai reikia kalno maisto. Esu tikra, kad
žmona jam ruošia trigubas porcijas.
- Taigi tęsk. Teta Milė yra tavo mamos sesuo ir vadovauja „Rink­
tinių palydovių“ agentūrai, tiesa? Ar šitaip įsitraukei į šį verslą?
- Taip, man reikėjo per trumpą laiką uždirbti didelę sumą
pinigų.
- Ar galiu paklausti kam?
Atsidusau.
- Aš tiesiog nesuprantu, kodėl tau rūpi?
Paraudęs Maksas nusigręžė.
- Man tiesiog smalsu. Mija, tu man patinki kaip asmenybė. Jau
dabar matau, kad esi dora mergina, todėl noriu, kad tavo laikas čia
nenueitų veltui. Grįžusi namo turėsi dar vieną žmogų, kuriuo gali
pasikliauti. Norėčiau tapti tuo žmogumi.
Keliaudama supratau, kad į tokius dalykus nedera žiūrėti skep­
tiškai. Tajus yra toks pat. Vyras, ginantis visas moteris ne dėl kokios
senamadiškos idėjos, o todėl, kad jam nuoširdžiai rūpi. Makso
požiūris panašus. Giliai įkvėpusi nusprendžiau būti atvira. At­
versiu visas kortas, ir jei jis pakeis nuomonę apie mane - tebūnie.
178
Gyvenime verta rizikuoti. Norint užmegzti reikšmingus ilgalaikius
santykius su žmonėmis, reikia suteikti jiems galimybę.
- Mano tėvukas įklimpo į bėdą. Jis dažnai geria, o lošia nuolat.
Jo parnešamų pinigų vos pakakdavo nuomai. Už visa kita - maistą,
mokesčius ir dalykus, kurių žmonėms reikia patogiai gyventi, -
teko mokėti kitokiais būdais.
Maksvelo akys pasidarė šaltos.
- Ir kaip už tuos dalykus buvo mokama, kai buvai jaunesnė?
Nuleidusi smakrą įsmeigiau akis į padavėjos atneštą šaltą
arbatą, įsidėjau gerą šaukštą cukraus ir įspaudžiau citrinos.
- Aš dirbau, kad turėtume papildomų pajamų. Drabužius sau
ir Madei pirkdavau dėvėtų prekių parduotuvėse. Visus rūbus tau­
sojau žinodama, kad vieną dieną atiduosiu juos seseriai. Ir žinai
ką? Ji nė karto nesiskundė. Mano mergaitė už mane neišmatuo­
jamai geresnė.
Prabilus apie Madę, man suspaudė širdį. Kai tik grįšime į
rančą, reikės jai paskambinti. Jau seniai kalbėjomės, todėl turėjau
papasakoti jai naujienas, ypač tai, kad apsigyvenau su Vešu. Galbūt
įtikinsiu ją su Metu atskristi per Kalėdas. Tikriausiai viskas pri­
klausys nuo to, kuriame šalies gale atsidursiu per šventes. Didelė
skolos dalis vis dar nesumokėta.
- Regis, judvi labai artimos, - tarė jis sodriu, jausmingu tonu,
toks, jau pastebėjau, jam būdingas.
- Tokios artimos, kokios gali būti seserys. Kai mama mus
paliko, o tėvas prasigėrė, turėjome tik viena kitą. Jis taip ir neat­
sigavo ją praradęs.
Susiraukęs Maksas burbtelėjo kažką, kas man, prisiekiu, nu­
skambėjo panašiai į „pažįstamas jausmas“, tačiau tuoj pat nuvijau
tą mintį. Jis mūsų motinos nepažinojo, nors pats pasakojo, kad ne­
pažinojo ir savosios, taigi gal tai ir turėjo galvoje.
Abu ilgokai tylėjome. Maksas plėšė popierinę servetėlę, aš pa­
nirau į prisiminimus. Apie tas dienas, kai mudviem su Made būtų
179
pravertęs motinos palaikymas, pavyzdys, kai iš mergaičių virtome
moterimis.
Padavėjai patiekus maistą, kurį laiką abu pasiskonėdami
valgėme. Galiausiai Maksas įsidėjo į burną milžinišką kąsnį ir nu­
leido šakutę. Baigęs kramtyti ir nurijęs, sunėrė rankas ir nuleido
ant jų smakrą.
- Papasakok man apie Madison, - paprašė jis švelniai, kone
maldaujamai.
Jausdama motinišką pasididžiavimą, su džiaugsmu kalbėjau
apie savo mergaitę.
- Madison, arba Madė, kaip aš ją vadinu, - nusišypsojęs jis vėl
pakėlė šakutę, tarsi vienu metu kibtų į valgį ir mano pasakojimą, -
yra tikra gražuolė. Ilgais, šviesiais plaukais, aukšta, liekna, akys
tokios kaip mano. Nors su kiekviena diena ji vis labiau moteriškėja.
- Ji ne brunetė? - šyptelėjo Maksas, ir man tai pasirodė keista,
tačiau nutylėjau.
- Ne, ji mano priešingybė, - nužvelgiau jo nuostabos kupiną
veidą. - Žinai, - nusijuokiau, - išvaizda ji panašesnė į tave nei į
mane! Reikėjo jos paprašyti, kad apsimestų tavo seseria! - suki­
kenau, o Maksas sukando dantis.
- Tavo tėvas šviesiaplaukis?
Papurčiau galvą.
- Ne, jo plaukai taip pat tamsūs. Man atrodo, kad Madė iš­
vaizdą paveldėjo iš mūsų močiutės. Bent jau taip sakė tėtis.
- Hmm. Gerai, kas dar? Sakei, ji kažkur mokosi?
Atlošiau pečius.
- Ji ketina tapti mokslininke ir daktare! - atsakiau išdidžiai.
Mano mažoji sesutė susikurs nuostabią ateitį, todėl iš laimės nesi­
tveriau savame kailyje.
- Rodos, tave tai labai džiugina.
Pakreipusi galvą žiūrėjau, kaip jis stumdo maistą po lėkštę,
tarsi būtų netekęs apetito.
180
 - O kodėl gi ne? Visą gyvenimą auginau ją taip, kad turėtų ne­
paprastą tikslą. Pastaruosius penkiolika metų man teko atlikti ne
tik sesers, bet ir abiejų tėvų vaidmenis. Aš moku už jos mokslą,
valkioju savo užpakalį skersai Valstijas, kad galėčiau padėti ir iš­
traukti iš bėdos tėvą.
Maksas susiraukė ir primerkė akis.
- Papasakok, į kokius nemalonumus pakliuvo tavo tėvas. Sakei,
jis mėgo lošti? Kas atsitiko?
Įsimečiau kąsnį į burną, mėgaudamasi traškaus salotos lapo,
kepintos mėsos, sūrio, aštraus padažo ir pupelių deriniu. Gardu­
mėlis. Maksas kantriai laukė, kol kramčiau.
- Pasirodo, jis lupikautojams prasiskolino nemenką sumelę.
Kaip įprastai, sumokėti neturėjo iš ko. Jie jį sudaužė kaip obuolį.
Paguldė į komą. Įspraudė mane į kampą ligoninėje ir prigrasino,
kad jei negaus savo pinigų, tai jį nudės, o tada susiras mudvi su
Made. Jie tai vadino „išgyvenusiųjų skola“, - pasimuisčiau kėdėje
ir nusibraukiau plaukus nuo veido. - Nelaimė, aš pažįstu šunsnukį,
kuris skolino tėvui pinigus. Tai mano buvęs, ir jis neturi skrupulų.
Neatgavęs pinigų, ramiai nudobs mudvi su seseria. Taigi darau, ką
privalau, idant jam sumokėčiau.
- Kiek tu jam skolinga?
Normalūs žmonės tokios informacijos tikriausiai neatskleistų,
tačiau man jau nusibodo saugoti paslaptis. Kartais žmogui reikia
išsikalbėti, kitaip rūpesčiai jį praris.
- Milijoną dolerių.
Maksas išpūtė akis.
- Žinau. Beprotiška, tiesa?
Užmerkęs akis, jis atsilošė.
- O už paslaugas tau mokama po šimtą tūkstančių per mėnesį.
Vadinasi, moki jam dalimis?
Pirštu paliečiau nosies galiuką.
- Bingo! - nusijuokiau, tačiau jis nė nešyptelėjo.
181
 - Kiek skolos dar liko?
Kirsdama valgį susimąsčiau.
- Po šio mėnesio - keturi šimtai tūkstančių.
Jis atsiduso.
- Tai todėl tavo banko sąskaita tuščia. O kas lieka, siunti savo
sesei, tiesa?
- Tiksliai taip. Maksimai, tau šiame žaidime sekasi!
- Maksimai, - juokdamasis pakartojo jis.
Nužvelgiau tvirtą jo stotą.
- Ar matei save veidrodyje? Tu milžinas. Pravardė tau tinka.
- Mija, - kreipėsi Maksas mirtinai rimtu tonu. Kai jis paėmė ir
suspaudė mano ranką ant stalo, supratau, kad kažkas vyksta. - No­
rėčiau padengti skolą. Visą milijoną. Taip atgausi savo pinigus. Ne­
turėtum mokėti už tėvo nuodėmes.
Apsilaižiusi lūpas atitraukiau ranką ir pažvelgiau jam tiesiai į
akis. Niekada nesuprasiu, kodėl tokie vyrai kaip Maksas galvoja,
kad pinigais galima išspręsti visas pasaulio problemas. Atrodo, visi
pastaruoju metu mano sutikti vyrai pavirsta riteriais žvilgančiais
šarvais, besistengiančiais išvaduoti į nelaimę pakliuvusią princesę.
- Kodėl turėtum tai daryti? - paklausiau juokais, tačiau Maksui
tai nepatiko. Jo kūnas įsitempė, o dantis jis sukando taip stipriai,
kad, baiminausi, ims ir vieną nusilauš.
- Todėl, kad galiu, - iškošė jis.
Atsilošusi kėdėje, nenuleidau nuo jo akių, norėjau, kad jis su­
prastų, kaip rimtai kalbu.
- To niekada nebus.
Jis irgi atsilošė ir ištiesė ilgą ranką, lyg taisytųsi patogiau.
- Tau būtų naudinga išmokti priimti dovanas.
Dovanas. Jis tikriausiai išprotėjo, neteko nuovokos kaip tie gy­
vačių kerėtojai.
- Pasakyk tai mano turtuoliui vaikinui. Man šovė mintis. Kodėl
judviem neįsteigus klubo? Pavadintumėte jį „turiu daugiau pinigų
182
negu proto“ ir galėtumėte dalyti savo „dovanas“ tiems, kam to iš
tikrųjų reikia. O man pagalbos nereikia ir nereikės po to, kai su­
mokėsiu visą skolą, iškraustysiu savo laimingą užpakalį į Malibu
visam laikui ir žiūrėsiu, kaip mažoji sesutė atsiima bakalauro, ma­
gistro ir, po velnių, daktaro diplomą. Tad gal apie tai pamirškime?
Tu mane užknisi, o aš čia mėgavausi nemokamais pietumis. Kurie,
beje... - atlošiau ir patenkinta pakraipiau galvą, - buvo nuostabūs!
Maksas žiūrėjo į mane taip, tarsi man ant kaktos būtų atsi­
vėrusi trečia akis.
- Kaip pasakysi, širdele, - šyptelėjo.
Širdele. Aš jį praminu'Maksimu, kas, mano nuomone, yra labai
kieta pravardė, o pati gaunu širdelę? Nesąmonė.

83
 SESTAS SKYRIUS

Kitą savaitę mudu susipažinome artimiau. Buvau pristatyta jo ko­

mandos nariams, nemažai valandų prašmižinėjau kontoroje, tačiau
daugiausia laiko praleidau su jo šeima. Tai buvo keistai nuostabu.
Būčiau jautusis kaip namie, trūko tik Madės ir Vėso. Maksas nu­
sivedė mane į visus nemokamus restoranus. Būtų sunku išsirinkti
mėgstamiausią. Visuose valgydino gardžiai.
Šiandien po pietų Maksas aprodė man likusią miestelio dalį.
Ten iki šiol praleidome nedaug laiko. Sužinojau, kad čia įsikūrę
nuobodūs žmogiškųjų išteklių, juridinis, viešųjų ryšių ir re­
klamos skyriai. Nematavau, bet per dieną tikriausiai nuėjome
kokius dešimt tūkstančių žingsnių. Galiausiai sėdome į visureigį
ir grįžome į rančą.
Išlipusi iš automobilio, nustebau išvydusi dar vieną milžiną
su mažu vaiku ant rankų. Jis stovėjo per liemenį apkabinęs
grakščią šviesiaplaukę. Aukso gijas primenantys jos plaukai
siekė juosmenį. Ji vilkėjo siaurą sijoną, dangaus mėlio šilkinę pa­
laidinę ir avėjo paplūdimio šlepetes. Jei nekreipsime dėmesio į
apavą, moteris buvo išsipuoselėjusi labiau nei dauguma mano
pažįstamų. Ji tikriausiai įsispyrė į jas, kai nusiavė absurdiškai
brangius aukštakulnius.
Kildami laiptais, nugirdome moterį sakant:
- ... ačiū, su džiaugsmu pakviestume jus vakarienės.
- Tik pažiūrėkit, kas apsireiškė! - juokais šūktelėjo Maksas ir
pliaukštelėjęs sau per šlaunis nusišypsojo porai verandoje.
184
 Vyriškis atsigręžė ir išsišiepė plačiau. Sustojusi nužvelgiau neį­
tikėtinai išvaizdų vyrą. Stotu jis priminė vikingą. Smėlio rusvumo
plaukai, kampuotas žandikaulis, lygūs, balti dantys ir vos prasi­
kalusi barzdelė, galinti priversti merginas mikčioti. Prigludusių
polo marškinėlių rankovės dengė už mano šlaunis storesnes jo
rankas, o aš nesu džiūsna. Spindinčiomis žalsvai melsvomis akimis
jis nužvelgė mane greičiau, nei įprastai nužvelgia vyrai. Noriu pa­
sakyti, kad nesu manekenė, tačiau praeityje vyrų dėmesio man ne­
stigo, o apie mano krūtinę jie galėjo rašyti sonetus.
Šitas dieviškas milžinas mane nužvelgė vertindamas, o ne ža­
vėdamasis. Jau ketinau susiraukti ir patempti lūpą, bet atsigręžė
šviesiaplaukė. Tada viskas pasidarė aišku. Pribloškiančiai mėlynos
jos akys man priminė Oahu pakrantę Havajuose. Tobulai blyškus
veidas, rausvos, putlios lūpos, tarsi išskaptuoti skruostikauliai
ir maža nosytė. Apskritai ji buvo viena iš elegantiškiausių mano
matytų moterų. Nužvelgusi liekną, tačiau moterišką jos figūrą, su­
pratau, kodėl vyriškis žvelgė tik į ją. Jis be paliovos į ją dirsčiojo,
tarsi ketintų atsikąsti. Jo akyse virė alkis. Tas jausmas man buvo
pažįstamas - šitaip Vesas žvelgė į mane. Tarsi negalėtų manimi pa­
sisotinti. Šviesiaplaukė patenkinta nusišypsojo.
Ant rankų vyras laikė mielą mažą mergaitę. Žinoma, Izabelė
buvo dar mielesnė. Mudvi su Izabele jau buvome spėjusios susi­
draugauti. Šįryt nubudau pajutusi, kad ji glosto man plaukus įsitai­
siusi šalia manęs lovoje.
- Kodėl tavo plaukai juodi? - paklausė Izabelė. Nusijuokiau,
pasitryniau akis ir paaiškinau jai, kad mano mamos plaukai tamsūs.
Supratusi ji papūtė lūpytes. - O mano tėčio plaukai šviesūs, todėl ir
mano plaukai šviesūs!
Abi nusijuokėme, pagyriau ją už sumanumą ir leidau pažaisti
su mano daiktais, kol ruošiausi su Maksu važiuoti į kontorą.
- Henkas ir Aspen Džensenai, - Maksas parodė į sekso die­
vaitį su siaurais džinsais ir jo žmoną, tobulą gražuolę, - jų dukra
85
Hana, - jis pakutino mergaitei pilvuką, ir ši linksmai cyptelėjo. -
Čia mano sesuo Mija Sonders, - Maksas vėl pristatė mane, di­
džiuodamasis labiau nei derėjo tokiomis aplinkybėmis.
Ištiesiau ranką ir pasisveikinusi maloniai nustebau, kad Henkas
jos nesutraiškė. Man patiko vyrai, spaudžiantys rankas tvirtai, bet
prisitaikantys prie kito žmogaus.
- Malonu susipažinti. Įdomu, kad jūs pažįstate mano draugą
Vestoną Čaningą, - tariau.
Aspen akys žybtelėjo. Sakydama „žybtelėjo“, turiu galvoje,
kad saulė nušvito, paukščiai pragydo, aplink mus ėmė plazdenti
drugeliai. Ji buvo neapsakomo grožio. Jei neatrodytų tokia miela,
mudvi su Džine susėdusios tikriausiai ją apkalbinėtume ir skųs-
tumės, kaip neteisinga, kad tokios kalės kaip ji parklupdo bet kurį
vyrą.
- Dievinu Vestoną! - ji priglaudė rankas prie krūtinės.
- Kas čia per kalbos apie meilę kitam vyrui, angele? - su­
griaudėjo Henkas lyg Tarzanas. Nors jo tonas buvo rimtas, ji nerū­
pestingai numojo ranka.
- Nežinojau, kad jis su kuo nors susitikinėja. Jis toks mielas ir
tikras gražuoliukas.
Tą akimirką Henkas ranka apsivijo Aspen liemenį ir prispaudė
ją prie krūtinės.
- Dabar atrodo, kad žaviesi kitais vyrais, mieloji.
Vartydama akis, Aspen pasiglostė pilvą.
- Jokių pasimatymų ar bučinių. Nieko daugiau, išskyrus verslo
pietus ir tą vienintelį šokį su juo... per mūsų vestuves, taigi nusi­
ramink, dički.
Ji pabrėžė žodį „vestuves“. Jo ranka nuslydo jos šonkauliais
visai prie krūties, ji aiktelėjo, o jis keletą kartų aistringai pabučiavo
jai kaklą, nesidrovėdamas rodyti susižavėjimo arba, tiksliau, nuo­
savybės teisių. Aspen šelmiškai nusišypsojo.

186
 - Urvinis, - tarė kimiu balsu ir išsivadavo iš jo glėbio. - Eik,
pasikalbėk su Maksu ir pabūk su vaikais, kol merginos paplepės.
Sukandęs dantis Henkas linktelėjo, tačiau prieš nueidamas ap­
kabino savo moters kaklą ir pasiglemžė jos lūpas savosiomis. Ji su­
spigo ir ištirpusi pasidavė vyro bučiniui. Reginys privertė mane
iki skausmo ilgėtis Vėso. Atrodė, kad atstumas tarp mudviejų auga
su kiekviena prabėgančia diena. Nežinau, ar taip jaučiausi todėl,
kad mudviejų santykiai vis dar buvo nauji, ar man tiesiog reikėjo
artimo žmogaus, kuris pažinojo mane intymiai, matė tikrąjį mano
veidą ir vis vien mane mylėjo. Regis, mus skyrė pusė pasaulio, nors
iš tiesų tai tebuvo pora valstijų ir trumpas skrydis lėktuvu.
Sindė nusivedė mus į verandą kitoje namų pusėje, ten ventilia­
torius pūtė vėsų orą, ant šalia patogių pintų krėslų su pagalvėlėmis
stovinčio stalelio mūsų laukė stiklinis ąsotis rausvo gėrimo.
- Limonadas su laipsniais, - šyptelėjo ji.
Spustelėjau Sindei pečius.
- Mudvi drėbtos iš vieno molio, - pareiškiau.
Jos reakcija buvo keista. Užuot nusijuokusi, burbtelėjo:
- Tikiuosi... - ir atsitraukusi pripilstė pilnas stiklines vaisinio
alkoholinio gėrimo. Kitas ąsotis buvo pažymėtas liūdnu veideliu.
Parodžiau į jį, nutaisiusi tokią pat liūdną miną.
- Šitas mano, - atsakė Sindė, glostydama pilvą. - Dar du mė­
nesius negausiu išgerti, - susiraukė. Kad mane kur. Ši moteris jau
dabar išsipūtusi kaip balionas, o jai dar likę du mėnesiai. Nors
geriau pagalvojus, per mažai išmaniau apie tuos dalykus, kad
tiksliai pamatuočiau, kaip turi atrodyti septintą mėnesį nėščia mo­
teris.
- Nepasisekė, - patapšnojau jai per nugarą prieš atsisėsdama.
- Bus verta, kai jis gims, - gūžtelėjo ji.
Niekada neatsisakau už dyką išgerti, todėl gurkštelėjau vėsaus
citrininio degtine pastiprinto limonado ir leidau jam maloniai

187
užlieti skonio receptorius. Jis buvo ne tik gardus, bet ir apramino
keistą šios dienos nuotaiką, leido atsipalaiduoti.
Visos trys susėdome ir pradėjome kalbėtis apie niekus - orą
ir naujausias mados tendencijas, apie kurias nieko nenutuokiau.
Aspen prisipažino, kad aprangą jai išrenka asmeninis padėjėjas,
kuris pasiustų pamatęs ją su paplūdimio šlepetėmis. Pasirodo, jis
jų nekenčia iš visos širdies. Alkoholiui sušildžius pilvą ir atrišus
liežuvį, jo vardą netyčia pamiršau.
- Mano sesuo London taip pat laukiasi. Dvynukų! - džiugiai
pasigyrė Aspen, neslėpdama pasididžiavimo, kad netrukus taps
teta.
Išgirdusi žodį „sesuo“ pašokau ir iš rankinės išsitraukiau te­
lefoną.
- Kas atsitiko? - susirūpinusi paklausė Sindė.
- Nieko, nieko, - papurčiau galvą. - Tiesiog, kai Aspen pra­
kalbo apie seserį, prisiminiau, kad reikia paskambinti Madei. Jau
kurį laiką ketinau tai padaryti.
- Kas tokia Madė? - paklausė ji, laikydama ranką ant pilvo.
Nuo tada, kai prisėdome, ji nesiliovė jo glosčiusi. Aš drovėjausi
klausti kodėl, nes nenorėjau, kad ji pasijustų nesmagiai. Nėščiosios
yra keistuolės. Tikriausiai ir man kada nors teks pasukti tuo keliu,
jei Vesas norės vaikų. Tai buvo dar viena tema, kurią mudviem su
šiuo vaikinu ateityje teks aptarti. Vis dėlto buvo malonu žinoti,
kad mūsų laukia tokie rimti pokalbiai. Apie panašius dalykus nesu
diskutavusi nė su vienu iš buvusiųjų, nors buvau netekusi dėl jų
galvos. Na, ir kvailelė. Dabar žengiau nauju keliu, kuriame manęs
laukė saulėlydžiai, banglentės ir mylavimasis Malibu kalvose su tik
man priklausančiu gražuoliuku.
Kikendama taip, kaip priverčia tik dvi stiklinės alkoholinio li­
monado, atsakiau:
- Mano sesuo, kvailute.

188
 Sindė išbalo ir ranka prisidengė burną. Jos akys akimirksniu
prisikaupė ašarų. Mėšlas. Ką blogo pasakiau?
- Turi seserį? - gergždžiančiu balsu paklausė ji. Aš linkte­
lėjau. - Maksas man nieko neminėjo.
Ji buvo per plauką nuo raudos. Kas šitiems žmonėms darosi?
Kaskart man ištarus žodį „sesuo“, jie susijaudina ir apsiašaroja.
Pridėjusi telefoną prie ausies ir laukdama atsakymo, pasakiau:
- Nenuostabu. Aš jam apie tai papasakojau tik praėjusią sa­
vaitę.
Per staigiai pašokusi, Sindė susvyravo. Aspen sugriebė ją už
rankos, o kita prilaikė pilvą.
- Tau viskas gerai?
- Privalau tuoj pat pasikalbėti su Maksu. Jėzau, štai kodėl jis
taip keistai elgėsi.
Apsidairiau nesuprasdama, kodėl visi taip jautriai reaguoja.
- Kaip pasakysi, - numykiau, nors nesupratau, kodėl atmosfera
staiga apsunko. Mano nuomone, viskas buvo gerai.
- Alio? - atsiliepė Madė. - Mija?
Ak, štai ir mano spindulėlis.
- Sveika, mažyle, - atsakiau ir nukreipiau žvilgsnį į atvirą
vietovę. Žaliuojančios kalvos šen bei ten buvo nusėtos oranžiniais
gėlių žiedais. Tolumoje pastebėjau raudonos daržinės kraštą. De­
šinėje stovėjo kita, tik ši buvo dažyta gelsvai ir derėjo prie namo.
Virš priekinių jos durų buvo išskobta didelė „K“ raidė. Aplink ją
tingiai vaikštinėjo keletas žirgų. Tolumoje ganėsi daugiau gyvulių,
kuriuos įmatyti buvo sunku. Pažadėjau sau vėliau apžiūrėti daržinę
ir gyvulius. Man dar neteko lankytis ūkyje. Galbūt Maksas išmokys
jodinėti. Tada iš savo sąrašo galėčiau išbraukti du dalykus: ūkį ir
jodinėjimą.
- Sesute, kur tu dabar? - paklausė Madė.
- Dalase, Teksase. Tikrų tikriausioje fermoje.

18 9
 Tikrų tikriausioje fermoje. Tikriausioje fermiausioje. Fermoje
tikrovėje. Prunkštelėjau mėgindama išpainioti žodžius mintyse.
Nuo degtinės jie susivėlė.
- Oho, rimtai? Kaip šaunu. Ar ten yra gyvulių?
Linktelėjau, nors ji manęs nematė.
- Taip. Ir arklių. Paprašysiu, kad Maksas nusivestų mane pa­
jodinėti.
- Kaip tau pasisekė. Mudu su Metu visą dieną praleidome re-
gistruodamiesi rudens semestro paskaitoms, - jos tonas pasikeitė.
Įprastai džiugiame jos balse nugirdau kruopelę liūdesio.
Atsigręžusi supratau, kad stoviu ne viena. Sindė su Aspen ati­
džiai mane stebėjo. Labiau Sindė, tarsi mėgintų įsiminti kiekvieną
mano žodį. O Aspen žvilgtelėjo mano pusėn, nusišypsojo ir toliau
gurkšnojo limonadą. Jei ji siurbs gėrimus tokiu tempu, Henkui šį
vakarą teks įkaušusi blondinė.
Jei Madė registravosi į rudens semestro paskaitas, vadinasi,
neturėjo ką veikti. Anksčiau atostogas tarp semestrų leisdavome
kartu. Tačiau pradėjusi dirbti palydovių agentūroje, nebegalėjau
sau leisti tokios prabangos.
- Atleisk, kad negaliu parskristi į Vegasą ir su tavimi praleisti
atostogų.
Šleptelėjau atgal į krėslą ir pradėjau masažuoti smilkinius, mė­
gindama atsikratyti pamažu kylančios įtampos, nes siaubingai il­
gėjausi savo mergaitės.
Madė šniurkštelėjo, ir aš iškart supratau, kad ji verkia.
- Nieko tokio. Dabar aš turiu Metą... tikriausiai.
- Tikriausiai? Kas pasikeitė? - paklausiau akimirksniu išblai-
vėjusi, kai motiniškoji mano pusė pabudo ir išniro į paviršių.
- Nieko. Tarp mūsų viskas gerai. Net labai gerai. Mija, jis už­
siminė, kad turėtume susituokti greičiau.
Mane tuoj pat užliejo baimė, sielvartas, pagavo velniškas pyktis.
Pasijutau kaip animacinio filmuko herojus, kuris be perstojo vaikosi
90
savo priešininką ir niekaip nesugeba jo pavyti, tik susižeidžia kvai­
liausiais būdais.
- Made, negali už jo tekėti taip skubotai... - nurijusi sprangų
gumulą gerklėje, pamėginau kalbėti logiškai ir įtikinamai, tuo pat
metu neimdama jos kontroliuoti.
Madė vėl šniurkštelėjo, šį kartą įsitikinau, kad ji verkia. Ne
vienus metus guodžiau ją šluostydama ašaras, kad suprasčiau,
kada ji mėgina susidoroti su jai per dideliais iššūkiais. Mintyse
dar kartą iškeikiau mūsų šunsnukį tėvą. Jei ne jis, dabar būčiau
šalia Madės ir padėčiau jai priimti gyvybiškai svarbius spren­
dimus.
- Nežinau, Mija. Aš noriu būti su juo, bet viskas vyksta per
greitai. - Klausydamasi jos žodžių, purčiau galvą. - Mes dar tokie
jauni ir tik neseniai apsigyvenome kartu.
Iš paskutiniųjų stengdamasi išlikti seserimi ir nevirsti sergs-
tinčia mama, uždaviau jai milijono vertą klausimą:
- Ar tu laiminga?
- O, Dieve, Mija, aš tokia laiminga. Viskas tobula. Noriu pa­
sakyti, gyvenimas kartu pastaruosius porą mėnesių buvo tarsi išsi­
pildžiusi svajonė. Mes vienas kitam tinkame, supranti?
- Taip, - aš jaučiausi taip pat su Vešu, tačiau nusprendžiau, kad
dabar netinkamas laikas užsiminti apie savo gyvenimo pokyčius,
kai ji grumiasi su bėdomis.
Nerimo sklidinomis akimis Sindė pasislinko arčiau ir padėjo
ranką man ant kelio. Uždengusi jos delną savuoju, noriai pri­
ėmiau moterišką paramą, kuri man praverstų įkalbinėjant Madę
neskubėti. Pasimėgauti jaunyste bei meile ir blaiviai priimti tokį
rimtą sprendimą.
Madė atsiduso.
- Man tiesiog atrodo, kad jis skuba, ir nors trokštu už jo iš­
tekėti ir žinau, kad jis yra mano vienintelis, noriu viską patirti
lėčiau, supranti?
191
 Paskubomis linksėjau galva ir užsikišau plaukų sruogą už ausies.
- Ar jam tai sakei?
Kitame linijos gale išgirdau atodūsį ir šleptelėjimą. Tarsi Madė
būtų nukritusi ant kokio minkšto paviršiaus, tikriausiai lovos,
kaip darydavo paauglystėje su telefonu prie ausies, kai gyveno su
manimi ir tėvu.
- Taip, bet tada jis nusiminė ir ėmė galvoti, kad jo nemyliu, nes
nenoriu slapta susituokti. Jis ketino vežtis mane į Centrinį bulvarą
ir susituokti vienoje iš tų koplytėlių tik dviese. Sakė, kad laikytume
tai paslaptyje, o dideles vestuves iškeltume baigę studijas, kaip pla­
navome.
Ne, ne, ne. Nykščiais taip stipriai suspaudžiau smilkinius, kad
tikriausiai liko žymės. Prieš atsakydama keletą kartų giliai įkvėpiau.
- Ir ką jam atsakei?
Ilgokai patylėjusi Madė tarė:
- Pasakiau jam, kad negalėčiau ištekėti tau nedalyvaujant. Kad
taip pasielgusi sudaužyčiau tau širdį ir kad verčiau basomis ko­
jomis pereisiu per įkaitusias žarijas, nei tave įskaudinsiu. Aš tave
myliu, Mija. Nieku gyvu taip nepasielgčiau. Aš tau pažadėjau.
Atsidususi taip stipriai suėmiau plaukus prie pašaknių, kad
skausmas šiek tiek praskaidrino mintis.
- Aš irgi tave myliu, sesyt, bet negali priimti sprendimų nuolat
nerimaudama, kaip reaguosiu. Jei šito nori, aš tave palaikysiu, net
jei man bus liūdna praleisti tavo vestuves.
Rauda kitame linijos gale vos nesudaužė man širdies. Troškau
būti šalia, apkabinti ją ir padėti įveikti gyvenimo iššūkius.
- Tai dar ne viskas. Noriu, kad dalyvautum mūsų vestuvėse. Ir
neapsigalvosiu. O jei Metas to nesupranta, ką gi, tegu eina peklon.
- Tegu eina peklon? - kikendama pakartojau. - Tegu eina
peklon? Made, tu šitaip pasakei!
Pasirodo, mano mandagioji sesutė moka keiktis. Anksčiau
mano akivaizdoje ji to nedarydavo.
192
 - Netyčia išsprūdo, - nusijuokė Madė.
- Ką gi, buvo juokinga. Ir, brangute, nesijaudink. Judu su Metu
viską išsiaiškinsite. Tikri santykiai, kuriems lemta tęstis amžinai,
išmoko susidoroti ir su geru, ir su blogu. Tiesiog susitarkite, kad
tuo klausimu jūsų nuomonės skiriasi. Papasakok jam, kaip jautiesi.
Paaiškink, kad nori palaukti, kad nori ilgiau pabūti jo sužadėtine
ir sutelkti dėmesį į studijas. Visa kita išsispręs savaime. Jei jis tave
myli, mieloji, o aš žinau, kad myli, supras. Anksčiau ar vėliau. Ne­
leisk jam versti tavęs daryti to, kam esi nepasiruošusi, gerai?
Dar vienas atodūsis ragelyje, tada fone pasigirdo bruzdesys.
Madė aiktelėjo, telefonas sutraškėjo.
- Mažute, aš atsiprašau, labai atsiprašau. Nereikėjo man versti
tavęs tuoktis tuojau pat. Aš tave taip myliu. Atleisk man. Atleisk.
Nepalik manęs, - kitame linijos gale maldavo Metas.
- Mija, man reikia eiti, - jausmingai sušnabždėjo Madė.
- Mažyle, eik, susigrąžink savo vaikiną. Aš tave myliu, - nusi­
šluosčiau skruostu besiritančią ašarą.
- Aš tave myliu labiau, - atsakė ji ir padėjo ragelį.
Išjungusi telefoną susidėjau rankas ant krūtinės ir prapliupau
verkti. Nespėjau susivokti, kai mane apkabino tvirtos rankos.
- Aš jos taip ilgiuosi, - tariau į kietą tarsi uola krūtinę, prie
kurios šiandien prigludau jau antrą kartą.
Maksas mane stipriai suspaudė, kita ranka ėmė glostyti man
nugarą. Mažesnė, moters, ranka. Tikriausiai Sindės.
- Atsivežkime tavo mergaitę į Teksasą, - tarė Maksas ir pa­
bučiavo į smilkinį taip, kaip, įsivaizdavau, tikras brolis bučiuotų
seserį. Tačiau aš nesu jo sesuo ir nuo tos minties susigraudinau dar
labiau.
Uosdama jo vyrišką kvapą, delnais įsirėmiau jam į krūtinę.
Kad mane kur, jis tikrai kietas kaip plienas.
- Negaliu to padaryti. Tau reikia rūpintis verslu. Be to, tu man
ir taip labai geras.
193
 Juodu su Sinde kartu papurtė galvas.
- Ne. Mes su džiaugsmu ją priimtume, jei tik jai pavyktų iš­
trūkti.
Balselis pasąmonėje sukuždėjo, kad Madei vis dar atostogos.
Tuomet prisiminiau Metą.
- Ji vis tiek nesutiktų atvažiuoti. Juodu su sužadėtiniu visai
neseniai apsigyveno kartu, ir nemanau, kad jis norėtų ją išleisti į
Teksasą pas nepažįstamąjį.
Maksas susiraukė, jo žmona ėmė dairytis aplink, lyg ieškotų,
kur nukreipti akis.
- Tu mane pažįsti. Be to, pasikviesime juos abu. Namuose pilna
vietos. Kuo daugiau, tuo linksmiau, - atsakė Maksas.
Išsilaisvinau iš jo rankų, ieškodama daugiau erdvės. Šito vyro
glėbys ir jauki prigimtis trukdė man blaiviai mąstyti.
- Ką? Ne. Nieko nebus. Tu jų nė nepažįsti. Be to, kam kviesti
čia mano seserį ir jos sužadėtinį. Tai nelogiška.
- Ar tai suteiktų tau laimės? Sakei, kad jos pasiilgai.
Papurčiau galvą laukdama, kad mintys praskaidrėtų, tačiau
taip nenutiko. Tik dar labiau apsimiglojo ir susimaišė.
- Na taip, bet čia atvykau ne savo malonumui. Esu tam, kad pa­
dėčiau tau išsaugoti verslą.
Tą akimirką mielas, nerūpestingas Maksas pasikeitė. Jis pri­
merkė akis, stipriai suspaudė lūpas į ploną brūkšnį ir tvirtai su­
kando dantis.
- Mano verslas, be šeimos meilės, nereiškia nieko. Taigi atsi-
vešime čia tavo sesę ir jos vyruką. Nutarta. Sinde, mieloji, ar tuo
pasirūpinsi? - jo prašymas nekėlė daugiau klausimų.
- Taip, brangusis. Rytoj mudvi su Mija tuo pasirūpinsime. Eik,
nusiramink. Surūkyk cigarą ir išgerk viskio su Henku. Aš su ja pa­
sikalbėsiu, - Sindė atsakė taip, tarsi manęs nė nebūtų tame kam­
baryje. Ką ten kambaryje - po galais, tame pačiame žemyne.

194
 Įtampa, bendravimas su Maksu dieną, rausvas limonadas, po­
kalbis su Made apie svarbius sprendimus ir Makso spaudimas ga­
liausiai mane priveikė. Visiškai išsekino. Tenorėjau kristi į lovą ir
išmiegoti kokias dešimt valandų.
Netarusi nė žodžio, pasileidau į savo miegamąjį.
- Mija? - šūktelėjo Sindė, kai pasiekiau laiptus.
- Rytoj. Dabar man reikia erdvės ir poilsio. Ar galiu paprašyti
bent tiek, o gal tau reikia, kad vyras prisakytų palikti mane ra­
mybėje? - atrėžiau.
Ji aiktelėjo, veidas persikreipė iš skausmo. Apsilaižiusi lūpas
linktelėjo, apsigręžė ir nukrypavo šalin.
Sunkia širdimi užlipau laiptais. Rytoj Sindės atsiprašysiu. Ji
nenusipelnė mano rūstybės. Tiesiog nuo tada, kai iškėliau koją iš
lėktuvo Dalase, įvykiai ėmė klostytis chaotiškai. Nuolatinis Makso
noras vadinti mane seserimi ir jųdviejų su Sinde emocijų bangos
mane išsekino. Dabar mano klientas, žmogus, kuris pasamdė mane
atlikti darbą, užsimanė atsivežti į Teksasą mano sesę su sužadė­
tiniu. Kas, po velnių, taip išsidirbinėja?
Geriau pagalvojus, išvydę mane tokią palūžusią, bene visi
mano klientai būtų pasielgę panašiai. Nereikėjo man skambinti
Madei kitiems girdint. Bėda, kad ji taip jaudinosi ir aš užsimiršau
kur esanti, nes man terūpėjo, kad jai viskas būtų gerai.
Madės laimė man visuomet buvo svarbiausia. Dabar atrodė,
kad mane supantiems žmonėms iš tikrųjų rūpi, ką galvoju ir ko
man reikia. Dar nespėjau priprasti prie Vestono dėmesio, o ką jau
kalbėti apie būrį kitų, kuriuos dabar laikau draugais.
Draugai.
Štai kas. Ar šitaip elgiasi tikri draugai? Tarkim, Džinelė, toji
pamišėlė, trūks plyš padarytų viską, kad tik būčiau laiminga ir
saugi. Ji išmėgintų viską, kas jos galioje. Ar šitie žmonės tokie
pat? Ar Sindė ir Maksas tiesiog draugiški? Tikriausiai. Po velnių,

195
ką aš išmanau. Tai, kas įprastai vadinama draugyste, mus sieja dar
visai trumpai. Juk prieš pradedant siūlyti brangius lėktuvo bilietus
ir atostogas savo namuose mano artimiesiems, reikėtų pabūti
draugais ilgėliau, tiesa? Bent mėnesį, metus, dešimtmetį?
Pasitrynusi akis kritau kniūbsčia į lovą ir susisukau į patalus.
Kodėl jie taip rūpinasi žmogumi, kuris nepriklauso jų giminei? Pa­
vargusi ir išsekinta dienos išgyvenimų nusprendžiau, kad šiandien
nieko nepakeisiu. Reikia pailsėti. Rytoj užsiimsiu pernelyg dos­
niais Kaningamais ir atsiprašysiu Sindės už šiurkštumą. Dieną
viskas taps aiškiau.

96
 SEPTINTAS SKYRIUS

Pasirodo, Kaningamams nusispjauti j kitų žmonių privatumą. Nu­

budusi ir patikrinusi telefoną, radau žinutes nuo Vestono ir nuo
Madės. Trindamasi mieguistas akis, jas peržvelgiau. Madės žinutė
tik įrodė, kad buvau teisi.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Madės
O, Dieve, mudu su Metu nekantraujame atvykti į Teksasą.
Ohoho! Atskrendame penktadienį! Bejey tavo draugė Sindė labai
miela. Ji tokia šauni. Užsakė mums privatų lėktuvą!

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Madės
Ar gavai mano žinutę?

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Madės
Privatus lėktuvas! Valio! Kaip šaunu!

Jėzau! Rodos, mažoji ūkininkė Sindė nesėdėjo rankų sudėjusi. Nė

nepastebėjau, kaip ji gavo Madės numerį iš mano telefono. Tada
apsižvalgiau po kambarį. Vakarykščiai mano drabužiai buvo tvar­
kingai sulankstyti ant komodos, aš buvau apvilkta vyriškais marš-

197
kineliais. Labai dideliais marškinėliais. Tiksliau, milžiniškais. Giliai
atsidusau. Ji mane dar ir perrengė. O, vaikeli. Esu tikrų tikriausia
kalė. Švelnioji nėštukė užėjo į mano kambarį, rado mane lovoje
įsikniaubusią į pagalves su visais batais ir pervilko. Net paskolino
savo vyro marškinėlius. Mėšlas. Tikiuosi, Makso pagalbos ji nepra­
šė. Būtų siaubingai gėda. Antra vertus, ji nukniaukė mano telefoną
ir įsikišo į asmeninį gyvenimą, kad atliktų vyro nurodymus, taigi
negaliu laikyti jos nekalta mergele.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Vėso Čaningo
Sveika, mažute. Vakar ilgėjausi tavo balso. Parašyk, ar viskas gerai.

Nieko nelaukusi, spustelėjau Vestono vardą ir paskambinau vyrui,

kuris, žinojau, pamilo visą mano esybę. Dabar jo artumo man rei­
kėjo labiau nei bet kada. Sėdėdama lovoje sukryžiavusi kojas, ne­
kantriai laukiau jo atsiliepiant.
Jau galvojau, kad teks palikti žinutę balso pašte, kai kitame
laido gale pasigirdo uždusęs jo balsas.
- Mija, ar tau viskas gerai? - paklausė jis.
Prunkštelėjau pagalvojusi, kad man toli gražu ne viskas gerai,
tačiau bent pavojus negresia. Gal tik palengva protėju.
- Taip. Atleisk, kad vakar vakare nepaskambinau. Išsijungiau
dar nepadėjusi galvos ant pagalvės. Diena buvo labai ilga. Neįti­
kėtinai ilga.
- Papasakok man viską. Turiu šiek tiek laiko ir pasiilgau tavęs.
Išgirdus jo žodžius, man suspaudė krūtinę, akimirksniu už­
valdė geismas. Kad mane kur, kaip šitas vyras svaigina. Dar pora sa­
vaičių, ir gausiu progą tuo pasimėgauti. Tačiau dabar, neturėdama
galimybės atsikratyti įtampos fiziniu artumu, išklojau jam visus va­
karykštės dienos įvykius ir net svetingumo taisykles - užsiminiau

198
apie jausmingą sceną su Maksu kontoroje ir apie tai, kaip keistai
Sindė elgiasi su manim, vaikšto aplink tarsi ant pirštų galų. Taip pat
papasakojau jam apie Makso pusseserę Sofiją Kaningam ir jos ne­
pasitenkinimą, kai netikėtai pasirodžiau šeimoje, jai nespėjus pa­
sisavinti nemenkos keturiasdešimt devynių procentų „Kaningamo
naftos ir dujų“ kompanijos dalies. Tada nušviečiau Madės padėtį
ir vakarykščius įvykius, įskaitant Sindės rūpestį ir tai, kaip man už
nugaros ji susisiekė su Made.
Vesas ilgokai tylėjo.
- Mažiuk, dar klausaisi?
- Taip, klausausi. Tik manęs nedžiugina tai, ką man papasa­
kojai. Iš pat pradžių šitas tavo darbas man atrodė įtartinas, bet
mano privatus detektyvas apie tą vyruką iškapstė tik gerų dalykų.
Jis tikras šeimos žmogus, sumanus verslininkas ir „Kaningamo
naftos ir dujų“ paveldėtojas. Rodos, Kaningamai slepia informaciją
apie seserį ir keturiasdešimt devynių procentų sąlygą, mano vy­
rukas apie tai nerado jokios užuominos.
- Tikrai? Hmm, gal ir logiška niekam nieko nesakyti, kol viskas
nebus išspręsta, - užsikišusi plaukų sruogą už ausies, prikandau
lūpą. - Vėsai, man čia nelengva. Kuo daugiau laiko praleidžiu su
šia šeima, tuo labiau trokštu, kad ji būtų tikra, - sušnabždėjau bai­
mindamasi, kad jei ištarsiu tai bent kiek garsiau, tiesa mane praris.
Vesas sunkiai atsiduso.
- Mažute, žinau, kaip trokšti šeimos artumo. Pasistenk per­
nelyg neprisirišti. Be to, turi mane ir Madę. Mes esame tavo šeima.
Su manimi visuomet turėsi namus, mažute. Ir su mano šeima. Ir
kada nors ateityje mes tai įteisinsime.
Jis kalbėjo tiesiai ir užtikrintai, tačiau jo žodžiai visą mano
nervų sistemą nukrėtė tarsi elektra. Pavirtau jausmų kamuoliu, tik
ir laukiančiu kito magnetinio smūgio. Po perkūnais. Ar jis turėjo
galvoje tai, ką aš maniau jį turint galvoje?

199
 - Vėsai... - perspėjau, nenorėdama apie tai kalbėti, tačiau ži­
nojau, kad jei to nepadarysiu, mintys visiškai susijauks.
- Suprantu. Tu dar nepasiruošusi kalbėti apie santuoką, -
suskubo atsakyti jis, o jo kikenimas praskaidrino įtampą. - Tik
noriu, kad žinotum, mažute. Aš atsiduodu tau visam likusiam
gyvenimui. Tavo namai yra ten, kur aš, dabar mes esame šeima.
Gerai?
Šeima. Vien apie tai pagalvojus, ėmė maloniai kutinti odą.
- Taip, mažiuk, gerai. Kaip ten kino industrija? - paklausiau,
nes nutariau, kad pakaks amžinai kalbėti tik apie mane ir mano
bėdas.
- Gerai. Nors šiuo metu rašau jausmingą dalį, kurią įkvėptų
reali patirtis, - jo balsas nuskambėjo taip, lyg jis būtų gerklę nusi­
plikęs. Toks jo tonas akimirksniu sužadino aistrą ir jo prisilietimo
troškulį. - Gal pažįsti kokią karštą, ilgakoję brunetę, kurios krūtinė
priverstų seilę tįsti, o apie užpakaliuką galėčiau prirašyti dešimties
puslapių sceną?
Sukiodama plaukų sruogą tarp pirštų nusijuokiau.
- Hmm, regis, vieną tokią pažįstu, - atsakiau gundančiu, žemu
balsu, kuris, žinau, vesdavo jį iš proto.
- Kristau, mažute, tu mane jau sujaudinai, - suurzgė jis.
- Mhm, išsitrauk jį.
Ragelyje išgirdau atsegant užtrauktuką ir šnarant audinį.
- Gerai, - jis atsakė geismo kupinu tonu, iki debesų pakel­
damas mano pasitikėjimą savimi.
Atsirėmusi į galvūgalio lentą, prispaudžiau telefoną prie ausies,
kad nepraleisčiau nė vieno atodūsio.
- Apimk jį ranka ir įsivaizduok, kad tai aš. Spustelėk, tik
švelniai. - Jis sudejavo. - Dabar sudrėkink savo nykštį liežuviu ir
pradėk sukioti apskritimus ant galiuko. Prisimink, kaip glamo­
nėjau tave lūpomis. Kaip liežuviu kutenau tą jautrios odos lopinėlį
ir kaip tai vedė tave iš proto.
200
 - Velnias, tai jau dabar veda mane iš proto. Mažute, man tavęs
reikia, - kalbėjo jis.
- Švelniai vedžioju liežuviu aukštyn žemyn. Viena ranka suimu
tavo kapšelį ir imu glamonėti, tada apžioju tave visą. Tu taip giliai
mano burnoje, kad vos galiu įkvėpti. Gaudau orą tol, kol pasigaili
manęs ir atsitrauki, suteikdamas daugiau erdvės. Dievinu tavo
vyro ir vandenyno skonį. Mano vyro. O, mažuti, aš tokia drėgna, -
gundančiai nupasakojau sceną ir išgirdau, kad Vesas pradėjo al­
suoti giliau.
Pamiršusi saugotis, kad manęs kas neužtiktų, nuleidau ranką ir
įkišau į nėriniuotas kelnaites.
- Vėsai, aš visa permirkusi.
- Ar lieti mano mėgstamiausią vietelę? - suurzgė jis.
- Mhm, taip, ir įsivaizduoju, kaip glamonėji save. Mane tokios
mintys visuomet sujaudina, - tankiai alsuodama ėmiau masažuoti
klitorį mikliais apskritimais. Neilgai trukus mano klubai patys ėmė
šokčioti, ieškodami už pusantro tūkstančių mylių esančio kūno.
- Ar tu jau arti? - paklausiau jam sudejavus.
- O, taip. O tu dulkini save pirštais taip, kaip daryčiau aš?
Mintyse iškilo prisiminimas, kaip gera jausti ilgus jo pirštus
savyje. Kūną užliejo naujas aistros šuoras.
- Taip, - atsakiau sodriu balsu ir sulaikiusi kvapą suleidau du
pirštus į karštą drėgmę. Delnu prispaudžiau klitorį, ir mano kūnu
iki pat pirštų galiukų nuvilnijo malonumo raibuliai. - Aš tuoj
baigsiu...
- Aš taip pat. Liesdamas save galvoju, kaip paimsiu tave prie
durų tą pačią sekundę, kai po poros savaičių pro jas įeisi. Nuplėšiu
tavo kelnaites ir pasisavinsiu tave taip stipriai, kad daugiau niekada
nenorėsi manęs palikti.
- Vėsai, Vėsai, Vėsai... - kartojau kilnodama klubus, glamo­
nėdama save, įsivaizduodama jį virš savęs ir savyje. Mano vaikinui
patiko dulkintis prie durų ir sienų. Stipriau suspaudžiau pagal
201
sunkų jo alsavimą kitame laido gale pulsuojantį lizdelį, ir mano
kūną užtvindė orgazmo banga. Raumenys įsitempė, du pirštai liko
suspausti manyje.
- O, Dieve, taip! Aš myliu tave, - sušnabždėjau į telefoną tuo
pat metu, kai iš Vėso lūpų pasipylė nepadorūs žodžiai.
- Velnias, mažute. Kaip gera. Tu seksuali moterie. Kristau.
Mano. Visa mano, - jis suriaumojo, o aš klausiausi, kaip mano vai­
kinas baigia įsivaizduodamas mus dulkinantis, švelniai glostydama
klitorį, leisdama malonumo kibirkštims žybčioti. Netrukus jo alsa­
vimas sulėtėjo.
- Mažute... Dievinu tavo balsą.
Kikendama stipriau prispaudžiau telefoną prie ausies.
- O man patiko klausytis tavo orgazmo. Ačiū, kad atsakei tuo
pačiu.
- Na, tai buvo vienas malonumas, Mija. Šį vakarą būsiu užimtas,
bet vis vien man paskambink. Prieš miegą palik žinutę balso pašte,
kad žinočiau, ar tau viskas gerai. Ir prisimink, kad tave myliu.
Išsišiepiau nuo ausies iki ausies. Mylėj imąsis su Vešu, nors ir
telefonu, suteikė man taip reikalingų jėgų apsispręsti, ką daryti su
gero linkinčiais Kaningamais.
- Ir aš tave myliu. Sėkmingos dienos darbe.
- Tau taip pat mažute. Skambink, jei manęs prireiks.
Norėjau pasakyti jam, kad man jo visuomet reikės, tačiau net
tai buvo per skysta. Todėl palaukiau, kol jis padės ragelį, spaudžiau
telefoną taip stipriai, tarsi jis palaikytų mano gyvastį.
****

Tą vakarą prisiminiau sapną, kurį gyvenime esu sapnavusi keletą

kartų. Man buvo kokie ketveri. Žaidžiau lošimo namų vaikų aikš­
telėje. Mažas šviesiaplaukis garbanotas berniukas vedžiojosi mane
už rankos.
202
 - Tėtis liepė tave prižiūrėtiy nes jie su mama kalbasi apie kažką
labai svarbaus.
Berniukas buvo gal dvigubai už mane vyresnis. Joplaukai atrodė
juokingai, dantys dideli, priekiniai - su prodante.
- Kiek tau metų?
- Ketveri su puse, - atsakiau, tarsi būčiau gerokai vyresnė nei
iš tiesų.
Užsilipęs ant žemos akmeninės tvorosjis priklaupė ant vieno kelio
ir ištiesė man ranką, kad padėtų užsikeberioti. Atsargiai užkėliau koją
ant atsikišimo ir pastebėjau, kad pusiausvyrą išlaikyti nesunku.
- O man jau dešimt. Dviženkliai skaičiai, - išdidžiai atsakė jis,
lyg už metus būtų galima laimėti apdovanojimą ir jis jau būtų jį
gavęs.
Užuot paėmusi jo ranką, prisitraukiau pati. Nors labai didžia-
vausi, kad pavyko užlipti, apsimečiau, kad buvo visai nesunku.
- Mano tėtis sako, kad amžius yra tiktai skaičius. Toks, kaip tie
ant juodo su baltu ir raudonu rato mamytės lošimo namuose.
- Ant ruletės? - jis juokingai kilstelėjo antakius.
Gūžtelėjau neužtikrintai, nors tėvukui patiko sėdėti prie to stalo
su ratu. Dabar jis kaip tik buvo ten. Lošė. Mama dalyvavo pasi­
rodyme su tuo vyru. Žinojau, kad tai turėjo būti labai svarbu, mat
ji vilkėjo deimantais nusagstytus kostiumus su plunksnomis ant nu­
garos ir ant galvos. Plunksnos jai ant nugaros beveik siekė grindis ir
buvo tokios švelnios. Ji leisdavo man jas paglostyti, bet žaisti su pra­
bangiais jos drabužiais draudė. Ji sakė, kad jie labai brangūs, ir bai­
minosi, kad jų nesugadinčiau.
- Mano tėčiui patinka tavo mama, - kaip beždžionėlė supda­
masis ir kabarodamasis nuo vieno skersinio ant kito tarė berniukas.
Atsistojau ten, kur jis suposi, bet net pasistiebusi ant pirštų galų
skersinių nepasiekiau.
- Mano mama patinka visiems. Ji yra akt-torė, - liežuvis už­
strigo betariant žodį, kurį nuolat kartodavo mamytė. - Jeigu ji
203
žmonėms nepatinka, vadinasi, ji blogai dirba, - pakartojau tai, ką
anksčiau man sakė mama.
Berniukas linktelėjo, plaukai užkrito jam ant akių. Jis nu­
sibraukė juos ir pažvelgė į mane ryškiai žaliomis akimis. Žmonės
nuolat sakydavo, kad mano akys - kaip katės, bet man pasirodė, kad
šito berniuko akys dar panašesnės. Beveik kaip mano mamos.
- Na, mano tėtis sakof kad nori vesti tavo mamytę ir būti šeima.
Tada tu būtum mano sesė.
- Jis negali vesti mano mamytės, nes ji jau turi mano tėtį, - su­
siraukiau. - Su žiedu ir visa kita.
Berniukas prisimerkė.
- Tikrai? Man atrodo, tėtis to nežino, - linksmas jo veidas staiga
apniuko. - Aš labai tikėjausi mamytės, o tavoji tokia graži ir gera.
Papurčiau galvą.
- Ji nelabai gera, tik moka tokia apsimesti.
Jis pakreipė galvą.
- Ar ji tave skriaudžia?
Atsisėdau ant sūpynių.
- Ne. Bet ji manęs nemyli taip, kaip kitos mamytės myli savo
vaikus.
Atsistojęs man už nugaros, jis timptelėjo sūpynes ir pastūmė
pirmynf padėdamas įsiūbuoti. Dabar man pavyks ilgiau kyboti ore.
Tada jis nuėjo prie kitų sūpynių ir atsisėdo, tačiau nesisupo.
- Tada aš nenoriu, kad ji būtų mano mamytė.
- Taip, gal tavo tėvelis galėtų išsirinkti geresnę? - paklausiau.
- Puiki mintis. Man atrodo, aš padėsiu jam susirasti labai gražią
ir labai gerą. Gal tu gali man padėti?
Išsišiepusi nuleidau koją ant žemės ir sustabdžiau sūpynes.
- Būtų smagu.
Mudu su berniuku visą valandą pravaikščiojome po lošimo
namus susikibę už rankų, pirštais baksnodami į moteris, kurios

204
galėtų tapti jo naująja mamyte. Deja, iki jo tėčiui ir mano mamytei
mus surandant, nepavyko sutarti, kuri moteris labiausiai tiks. Mano
mamytė verkė, paskui priklaupusi ant vieno kelio ėmė mane purtyti
ir šaukti, kad turėjome likti žaidimų aikštelėje. Vyriškis pasilenkė
prie berniuko ir suėmęs už pečių subarė, tačiau berniukas nepra­
virko. Jis atsiprašė, o tėtis jam pasakė, kaip išsigando, ir stipriai ap­
kabino. Mano mama manęs neapkabino. Berniukas liūdnai pažvelgė
pro tėtį į mane ir vien lūpomis ištarė „atleisk“.Aš pamojavau ir žiū­
rėjau, kaip vyras pačiupo mamos ranką, timptelėjo ją arčiau ir pa­
bučiavo.
Berniuko tėtis mamytę bučiavo tol, kol jinai jį atstūmė ir liepė
liautis. Jis prašė jos išvažiuoti su juo, pasiimti mane ir pabėgti, pa­
likti šitą gyvenimą ir išvykti. Kaip tik tada prie mūsų priėjo tėtis ir
parodė mamai pilną kibiriuką lošimo žetonų. Pakėlęs mane, apsuko
ratu ir kaip visada stipriai apkabino. Tėvo apkabinimai buvo patys
šauniausi. Paskui apkabino mamą viena ranka ir pareiškė, kad šį
vakarą valgysime kepsnį. Ji nusišypsojo ir nusigręžė nuo berniuko su
vyriškiu taip, lyg apskritai jų nepažinotų.
Vyro pečiai susmuko, galva nusviro. Jis nuleido ranką berniukui
ant peties, o šis pamojo man atsisveikindamas.

Pašokau iš miegų, sapnas vis dar atrodė toks tikroviškas, kad kone
girdėjau lošimų automatų skimbčiojimą kambaryje ir mačiau mir­
gančias jų šviesas. Užsimerkusi susisukau po antklode, suplojau
pagalvę ir apverčiau vėsiąja puse į viršų. Įprastai man sekdavosi
valdyti sapnus ir užmigus į juos sugrįžti arba susapnuoti tai, apie
ką galvojau. Šįkart užmerkusi akis panirau į kitą prisiminimą.

Tėtis su mama vėl pykosi. Madė buvo pas tetulę Milę. Buvo ketvir­
tasis jos gimtadienis, todėl mes vežėme jai dovanų. Tėvukas norėjo
aplankyti mamą darbe ir įsitikinti, kad ji nevėluos į šventę. Mamai

205
atrodė nesąžininga praleisti darbą, kad atšvęstų keturmetės gim­
tadienį. Sakė, kad Madė užaugusi vis vien nieko neprisimins, taigi
koks skirtumas?
Kaip tik tada prie jų priėjo vyriškis. Šalia jo stovintis paauglys
apkabino mamą per liemenį. Ji atsigręžė pasiruošusi užsipulti, nors
jie buvo geranoriškai nusiteikę. Akimirksniu atpažinau berniuką iš
praeities, tik dabar jis buvo vyresnis. Jo tėvas atrodė nepasikeitęs.
Jam ant galvos buvo ta pati kaubojiška skrybėlė, kurią dėvėjo prieš
keletą metų. Išvydusi jo veidą, mama išbalo kaip šmėkla ir atsišliejo
į tėvą. Šįkart jis ją sulaikė.
- Merile? - tarė vyras, mamai ėmė drebėti rankos. - Dieve mano,
šimtas metų. E, čia yra, čia...
- Maksvelas, - paauglio vardą ji ištarė virpančiu balsu.
Maksas. Teisingai. Jo vardas Maksas. Buvau pamiršusi. Paauglys
linktelėjo skrybėlėta galva ir pasisveikinęs susigrūdo rankas į džinsų
kišenes. Iš po plačiakraštės juodos skrybėlės kyšojo šviesios garbanos.
Tadajis žvilgtelėjo į mane. Blyškiai žalsvosejo akyse atsispindėjo ge­
rumas. Jis linktelėjo ir man.
- Sveika, jaunoji panele, - pasisveikino su šypsena veide.
Svarsčiau, ar jis prisiminė mane iš anksčiau, tačiau abejojau.
- Kas jie? - tėtis paklausė mamos.
- Na, čia mano senas bičiulis. Džeksonas Kaningamas ir jo
sūnus... Maksvelas.
Atrodė, kad nuo pastangų ištarti berniuko vardą, jos balsas lūžo.
Tėvas ištiesė ranką ir prisistatė. Mėlynos Džeksono akys nepaleido
mano mamos. Ji neatplėšė žvilgsnio nuo Makso. Jos akyse slypėjo
kažkas, kažkokia gili paslaptis, kuriai iškilus į dienos šviesą visi
būtume sužlugdyti.
Visi penki stovėjome nejaukiai tylėdami, Džeksonas atvirai
spoksojo į mamą, o ši, regis, susitraukė ir užsisklendė. Galiausiai
tėtis pertraukė nesmagią tylą - timptelėjo mane už rankos ir pasakė,
kad vėluojame į svarbų renginį.
206
 - Hmm, mums reikia eiti. Buvo malonu tave pamatyti, Džek­
sonai. Tikiuosi, kad ir tu, ir Maksas, na, tavo sūnus, gyvenate gerai.
- Luktelėk, Merile, apsikeiskime telefono numeriais, - Džek­
sonas ištiesė ranką, tačiau mama papurtė galvą, išsisuko nuo jo pri­
silietimo ir nukiūtino paskui mudu su tėčiu. - Merile, nereikia. Tik
ne vėl... - jo malda virto kone šnabždesiu vėjyje.
- Taip tau bus geriau.

Suskambo žadintuvas, tačiau aš girdėjau aidint tik tuos sapne įka­

lintus keturis žodžius, kurie nulydėjo mane šiurpiu prisiminimų
keliu.
Taip tau bus geriau. Stipriai užsimerkiau, stengdamasi pa­
miršti.
Taip tau bus geriau. Jos balsas buvo švelnus ir skambėjo tarsi
daina.
Taip tau bus geriau. Jos kvepalų aromatas sukosi mano miega­
majame jos atvaizdui išnykus.
Mija, mano mieloji... Lyg per miglą prisimenu ją glostant man
kaktą, kai mėginau užmigti savo princesės pataluose, po kuriais
dešimtmetei buvo per karšta. Ji pabučiavo man viršugalvį ir su­
šnabždėjo tuos pačius žodžius: Taip tau bus geriau.
Tada mano mama išėjo ir nebegrįžo. Ilgą laiką buvau užra­
kinusi šį prisiminimą, maniau, kad jis netikras, kad viską prasi­
maniau. Rimtai nežiūrėjau ir į sapnus apie berniuką ir jo tėvą. Tik
tai buvo ne sapnai. Tai buvo prisiminimai, dėl kurių vienas dalykas
tapo aiškus kaip diena.
Maksvelas Kaningamas ir jo tėvas pažinojo mano mamą.

207
 AŠTUNTAS SKYRIUS

- Maksai, mums reikia pasikalbėti, - tariau užėjusi į virtuvę.

Sindė ruošė pusryčius - kepė blynus, kiaušinienę ir skrudino šoni­
nę. Užuodus mėsytės aromatą, garsiai sugurgė skrandis.
Sindė mostelėjo į tuščią lėkštę ant stalo, kol Maksas į savąją
krovė skanėstus. Šleptelėjau kaip dramblys - kojos nebeišlaikė
pečių naštos ir sulinko.
- Štai, valgyk. Turime tau kai ką paaiškinti, - šiurkščiai tarė jis.
Nespėjus įsimesti kąsnio, įsiterpė Sindė.
- Tu tikriausiai pyksti, - tarė ji, statydama priešais mane puodelį
garuojančios kavos. Ji prisiminė, kokią kavą mėgstu - šliūkštelėjo
šlakelį grietinėlės ir įbėrė du šaukštelius cukraus. Tokiomis smul­
kmenomis ji žavėjo mane dar labiau. Ji prisiminė kiekvieną svarbią
detalę. Niekučius, kurie priverčia žmones jaustis patogiai, pavyz­
džiui, kokią kavą jie mėgsta gerti rytą. - Pirmiausia, noriu atsi­
prašyti, - pareiškė Sindė.
- Ne, nenori, - atrėžiau tiesiai, atidžiai stebėdama jos veidą,
ieškodama jame bent krislelio apgailestavimo.
Vartydama mėlynas akis, ji priglaudė delną prie išsipūtusio pilvo
ir mostelėjo kita ranka, kurioje laikė kiaušiniene aplipusią mentelę.
- Tu teisi. Aš visai nesigailiu. Tau reikia sesers čia, o mums
reikia su jais susipažinti.
Jiems reikia su jais susipažinti. Šie žodžiai išmušė mane iš
vėžių.

208
 - Kodėl? Mano santykiai su seserimi niekaip nesusiję su tavimi,
tavo vyru ar jo verslu.
Žvilgtelėjau į Maksą, jis nudelbęs akis sėkmingai nesikišo į po­
kalbį, stumdydamas kiaušinienės likučius po lėkštę. Keista buvo ir
tai, kad Maksas nešlamštė kaip įprastai. Šitam vyrui patiko valgyti.
Kaskart, kai matydavau jį valgantį, Maksas ištuštindavo porą
lėkščių, kai kiti dar nebūdavo spėję išvalgyti vienos.
Maksas sunkiai atsiduso.
- Mija, mes prie tavęs labai prisirišome. Kodėl negali su tuo su­
sitaikyti ir leisti įvykiams tekėti sava vaga?
Suirzusi čiupau storą gabalą šoninės ir susigrūdau į burną.
Traškanti, sūri, riebi mėsytė mano skonio receptorius užklojo
tobulumo skraiste. Šoninė. Dieviškas skanėstas. Susimąsčiusi
kramčiau, bandydama nuspręsti, ką pasakyti. Taip, jie man geri,
netgi per daug. Tačiau - ir tai labai rimtas „tačiau“ - jie taip pa­
sielgė nepasitarę su manimi. Tai mano gyvenimas ir mano šeima,
ne jų. Jie privalo suprasti savo veiksmų padarinius.
- Klausykite, Maksai, Sinde... - pamojau į juos abu. Ji nuleido
mentelę, išjungė viryklę ir nukrypavo prie vyro. Jis apkabino ją per
liemenį, ji nuleido ranką jam ant peties. Juodu simbolizavo vie­
ningą frontą, ir kažkodėl man tai nepatiko. Kad ir kaip ten būtų,
man reikėjo įrodyti savo tiesą, ir, kaip Dievą myliu, aš tai pada­
rysiu. - Jums nedera kištis į mano gyvenimą. Atvykau čia, kad at­
likčiau savo darbą. Už jį paklojote nemenką sumelę. Ir nors su­
sidraugavome, tai dar nereiškia, kad turite teisę savintis mano
rūpesčius. Jūs esate mano klientai. Tiesą sakant, aš esu samdytinė,
o ne šeimos narė. Tai, kad nepasitarę nusprendėte atskraidinti čia
Madę ir jos sužadėtinį, peržengia visas ribas. Niekas nenorėtų at­
sidurti tokioje padėtyje... - papurčiau galvą, nežinodama, kaip už­
baigti mintį galutinai jų nenukryžiavus. - Jūs peržengėte ribą, -
tariau virpančiu iš pykčio balsu.

209
 Maksas įkvėpė ir linktelėjo.
- Savo ir žmonos vardu pasakysiu, jog gailiuosi, kad įsiveržėme
į tavo asmeninį gyvenimą, tačiau prašau suprasti, kad mūsų keti­
nimai dori.
- Taip, net ir kelias pragaran yra gerais norais grįstas, - pa­
pūčiau lūpas ir užsikėlusi vieną koją ant kėdės prispaudžiau kelį
prie krūtinės. - Prašau nepamiršti, kas esate. Rodos, nebepaisote
jokių ribų. Aš apsimetinėju, kad apkvailintume investuotojus, kol
jūs ieškote tikrosios sesers. Kad ir kaip norėčiau, kad tai būtų tiesa...
Aš nesu tavo sesuo. Todėl neturi teisės elgtis kaip vyresnis brolis,
mėginantis padėti mažajai sesutei.
Išklojau tai tiesiai. Sukandęs dantis Maksas užsimerkė. Sindė
pasilenkusi pabučiavo jam į smilkinį ir sušnabždėjo lyg ir „pasakyk
jai“, bet nebuvau tikra.
Po keleto minučių nejaukios, žudančios tylos Maksas galiausiai
atsimerkė ir paleido žmoną.
- Gerai, Mija. Suprantu. Žaisime pagal tavo taisykles.
- Maksai, brangusis... - prabilo Sindė, bet Maksas rankos
mostu ją nutildė.
Purtydamas galvą, jis įbedė į mane skvarbų žvilgsnį.
- Ar jau galime visa tai pamiršti? - jis paklausė manęs tvirtu ir
šaltu verslininko tonu.
Linktelėjau knibinėdama servetėlę, staiga apimta kaltės. Po­
kalbis nutrūko taip staigiai, kad nė nespėjau pasakyti apie sapnus,
tiksliau, prisiminimus. Maksas atsistojo, garsiai patraukė kėdę
grindimis.
- Mija, laikas ruoštis į darbą. Šiandien - kostiumėlio diena.
- Kostiumėlio diena?
Jis atkišo smakrą.
- Šiandien susitiksime su investuotojais. Atėjo laikas užsidėti
sesers kaukę, - jis burbtelėjo taip, kad į aplink mano širdį ką tik
sumūrytą sieną susmigo aštrių dyglių. Tą sieną pastačiau tik šįryt,
210
kai supratau, kad jie mane apmulkino. Reikia pripažinti, jo žodžiai
gėlė. Ne, tiksliau - įskaudino. Juk nusiminiau ne be priežasties, ir
jis, o ne aš, peržengė ribas. Tai kodėl pasijutau kaip vantlapis ant
nuogo užpakalio?
- Kada išvažiuojame? - paklausiau pilna burna kiaušinienės.
- Po keturiasdešimt penkių minučių. Sinde, mieloji, aš būsiu
verandoje. Man reikia pakvėpuoti tyru oru, - pareiškė jis ir pasi­
šalino.
Baigdama pusryčiauti susimąsčiau, kaip sugrąžinti Maksui tą
pakilią nuotaiką, kuri jo neapleido didžiąją mano viešnagės dalį,
tačiau galva buvo tuščia kaip puodas. Dabar, kaip tarp mudviejų
tvyro tokia įtampa, teks stoti prieš investuotojų tarybą ir parodyti
jiems įtikinamus naujai užsimezgusius šeimyninius santykius, kad
jie sutiktų kuriam laikui susiturėti ir neperdalyti nuosavybės teisių.
****

Maniau, kelionė į „Kaningamo naftą ir dujas“ mane pribaigs. Mak­

sas pagarsino radiją ir visą kelią neištarė nė žodžio. Kartkartėmis
atmosfera šiek tiek pragiedrėdavo, vairuodamas Maksas tai atsipa­
laiduodavo, tai vėl įsitempdavo. Maniau, jam knietėjo kažką pasa­
kyti, bet jis tik atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į kelią.
Kai sustojome aikštelėje, jis vis dar kaip tikras džentelmenas
apėjo aplink ir atidaręs dureles padėjo man išlipti. Kostiumėlis
gulėjo kaip nulietas. Jaučiausi stipri, tvirta ir pasiruošusi susi­
grumti su būriu nuobodžių verslininkų. Prigludęs sijonas buvo pa­
doraus ilgio su skeltuku nugaroje deramame aukštyje. Nieko per-
nelyg provokuojančio. Mėtų spalvos palaidinė išryškino mano
akis. Ties liemeniu susegtas pilkas švarkelis puikiai derėjo prie
juodų plaukų. Man aprangą išrinkęs žmogus puikiai pasidarbavo.
Kai užėjome į pastatą, visos moterys penkiasdešimties pėdų
spinduliu nužvelgė Maksą. Vilkėdamas nepriekaištingai išlygintus
baltus marškinius ir kostiumą, jis atrodė išties puikiai. Po kaklu
buvo pasirišęs kaubojišką odinį kaklaraištį, kuris viršuje buvo su­
imtas žvaigžde, primenančia kompanijos logotipą. Įvaizdį užbaigė
tobulai juoda kaubojiška skrybėlė, iš po kurios kyšojo šviesios gar­
banos. Šypsodamasi suspaudžiau jo ranką. Giliai įkvėpęs, jis atsakė
į mano prisilietimą. Mano delne įsižiebė pažįstama artumo ki­
birkštis.
- Ar tu tai jauti? - paklausiau, labiau už viską vildamasi, kad ir
jis jaučia mus siejantį ryšį. Jis buvo ne kūniškas, kokį patyriau su
vyrais, su kuriais mane siejo intymūs santykiai. Tiesiog buvo gera
laikyti jo ranką. Tarsi pati visata būtų mus suvedusi ir sujungusi
tokiu ryšiu, kokio nė neįsivaizdavau.
Jis palenkė galvą mano pusėn.
- Širdele, ryšį su tavimi aš jutau nuo senų senovės. Nuo pat tos
dienos, kai susipažinome maži.
Užgniaužiau besiveržiančią raudą.
- Tu žinojai?
Jis linktelėjo.
- Prisiminiau tave, vos pamatęs išlipusią iš lėktuvo, bet tai dar
ne viskas. Trauka, jei galima taip pavadinti. Tarsi dalis manęs būtų
kažkur kitur, klajotų po pasaulį. Nematoma dalis, kurios negaliu
paliesti, tačiau žinau esant.
Purtydama galvą, suspaudžiau jo ranką stipriau.
- Nieko nesuprantu. Rodos, pažįstu tave, bet nežinau, kas esi.
Maksas apkabino mane per pečius ir prispaudė prie krūtinės.
Mano širdis prisipildė ramybės.
- Viskas bus gerai. Mes viską išsiaiškinsime. Pirmiausia reikia
ištverti šitą susirinkimą. Metas pasirodymui, mieloji, - tarė jis ir
nulydėjo mane prie lifto. Praeitis mano mintyse sumišo su da­
bartimi.
Trumpam užsimerkusi, išvydau berniuką iš savo sapnų, jo
akys priminė manąsias. Nustūmusi tokius vaizdus šalin, kilstelėjau
212
smakrą ir sukandau dantis. Atstačiusi krūtinę ir atlošusi pečius,
pasirengiau kautis. Kad ir kas dėjosi tarp mudviejų su Maksu, kad
ir kokia paini praeitis mus siejo, ši akimirka svarbesnė. Įgimtos jo
teisės į verslą, kurį jo šeima sukūrė nuo nulio, priklausė nuo to, ar
investuotojai patikės, kad esu jo sesuo. Suspaudžiau Maksui ranką,
kai jis pravėrė stiklines milžiniškos posėdžių salės duris. Pro jos
langus už vešlių medžių buvo matyti kompanijos miestelis.
- Pirmyn, - sušnabždėjau, o jis sukikeno.
Maksas palydėjo mane į kėdę salės priekyje. Tuščios buvo li­
kusios tik dvi - kitus du tuzinus kėdžių jau buvo užėmę kostiu­
muoti žmonės. Per tris kėdes nuo manęs sėdėjo Sofija Kaningam.
Su panieka ir nepasitenkinimu ji stebėjo, kaip delnais perbraukiau
sijoną ir įsitaisiau savo vietoje. Maksas liko stovėti. Rankomis atsi­
rėmęs į kėdės atlošą, jis kreipėsi į susirinkusiuosius:
- Ponios ir ponai, šios dienos susirinkimą sušaukiau tam, kad
atskleisčiau jaudinančią naujieną. Kaip visi atmenate, prieš keletą
mėnesių mano tėvas Džeksonas Kaningamas nustebino mus savo
testamentu. Jam išėjus buvome informuoti, kad keturiasdešimt de­
vynis procentus „Kaningamo naftos ir dujų“ paveldėjo mano bio­
loginė įseserė, penkeriais metais jaunesnė moteris, apie kurios eg­
zistavimą iki tol nežinojau.
Susirinkusiųjų salėje būreliai ėmė kuždėtis.
- Prašau tylos! - riktelėjo Maksas išskėtęs rankas, ir šnabž­
desiai liovėsi. - Mano tėvo testamente buvo pažymėtas giminystės
ryšiais su manimi siejamos moters vardas ir gimimo data. Jos
vardas - Mija Sonders. Gimusi liepos penkioliktąją, prabėgus pen-
keriems metams po mano gimimo. Toji moteris sėdi mano kairėje.
Su begaliniu pasididžiavimu pristatau jums savo seserį, moterį,
kurią vos pradėjau pažinti, tačiau jau dabar jaučiu mus siejantį gi­
minišką ryšį. Panelė Mija Sonders. Atsistok, sesute.
Kai pakilau, visų akys kambaryje susmigo į mane. Aplink pa­
sigirdo šnabždesiai:
213
 Jie visai nepanašūs.
Iš akių matosi.
Ji graži.
Panašumo yra.
Negali būtu kad ji - jo sesuo. Tik pažiūrėkit į jų.
Jos plaukai juodi. Jis - blondinas. Kokie dar giminystės ryšiai?

Šįkart Maksvelas nutildė minią užriaumodamas:

- Pakaks!
Aplink stalą sėdinčių žmonių veiduose atsispindėjo graužatis,
kiti atrodė tiesiog pasipiktinę. Galiausiai Sofija pakėlė ranką.
- Sofija? Turi ką pasakyti? - Maksvelas linktelėjo galva jos
pusėn.
Sofija dailiai sudėjo rankas ant raudonmedžio stalo, tobulai
įkūnydama blaivų protą.
- Kaip šios šeimos narys ir investuotojas, negali tikėtis, kad li­
kusieji tarybos nariai bei investuotojai šiame kambaryje tavo žodį
priims už nenuginčijamą faktą. Ant kortos pastatyti milijardai ir
ištisų Kaningamų kartų geras vardas. Ar turi įrodymų, kad tave su
šia moterimi išties sieja kraujo ryšys?
Maksas stipriau suspaudė juodos odinės kėdės atlošą, palik­
damas jame pusmėnulio formos nagų žymes.
- Mano, kaip šios kompanijos vadovo bei šeimos galvos, garbės
žodžio turėtų pakakti, ar ne? - jis metė iššūkį Sofijai kolegų aki­
vaizdoje.
Deginantis jos žvilgsnis ir šėtoniškas šypsnys įrodė tai, ką
jau nuspėjau. Ji nusileis tik gavusi nenuginčijamų, vienareikšmių
įrodymų. Ši moteris troško kraujo ir savo turto dalies. Pasidėjusi
rankas ant kelių, sukiojau pirštus, nugara nubėgo baimės šiurpas.
Man buvo smalsu, kaip Maksas ketina jos atsikratyti.
Jis nuleido galvą, tada pažvelgė į pusseserę.
- Jei tau reikia įrodymų, juos gausi.
214
 Jis pamojo visuomet pakilios nuotaikos asmeninei padėjėjai,
smulkutei Dianai, ir ši nieko nelaukusi atėjo j salę nešina nuotolinio
valdymo pultu. Paskui ją atsekė tvarkingai apsirengusi juodaodė
moteris sniego baltumo kostiumėliu. Mane net pavydas suėmė,
koks nepriekaištingai baltas atrodė tas kostiumėlis prie tamsios jos
odos. Juodaodžių moterų oda nuostabi, o ši moteris tiesiog gniaužė
kvapą. Jos plaukai buvo supinti į daugybę standžių kaselių, šios
buvo surištos ant sprando ir leidosi iki pat užpakalio. Tikras grožis.
- Dėkoju, Diana, - nusišypsojo Maksvelas, o ši spinduliuodama
džiaugsmu patapšnojo jam per krūtinę ir atsisėdo ant kėdės kam­
bario kampe. Žavingoji juodaodė pasekė jos pavyzdžiu ir, pasta­
čiusi lagaminėlį ant grindų, įsitaisė greta. Jai grakščiai užsimetus
vieną koją ant kitos, pastebėjau ryškiai raudoną dangų remiančių
„Loubutin“ aukštakulnių padą. Reikia susirasti daugiau juoda­
odžių draugių. Jos visuomet rengiasi stilingai. Iš tokios moters ga­
lėčiau išmokti dalykinės aprangos paslapčių.
Maksas spustelėjo nuotolinio valdymo pulto mygtuką, ir ant
galinės salės sienos nusileido skystųjų kristalų ekranas. Šviesos
spindulys salės viduryje buvo nukreiptas į juodą jo paviršių. Dar
keletas spustelėjimų, ir ekrane nušvito Nevados valstijos išduotas
mano vairuotojo pažymėjimas.
Nieko nelaukęs, Maksas prabilo:
- Jums reikia įrodymų. Pirmasis - Mijos Sonders vairuotojo
pažymėjimas, įrodantis ne tik, kad jos vardas yra toks pat, koks mi­
nimas tėvo testamente, bet sutampa ir gimimo data.
Aš sumišau. Ir Milė, ir Maksas tvirtino, jog vardas testamente
buvo suraitytas taip, kad sunku įskaityti. Vėliau reikės tai pasiaiš­
kinti.
- Gana, ar nori daugiau? - Makso klausimas buvo skirtas So­
fijai.
- Padirbti vairuotojo pažymėjimą gali kiekvienas, - pasipik­
tinusi ji mostelėjo į ekraną.
215
 - Gerai, tada antrasis daiktinis įrodymas - Mijos Sonders so­
cialinio draudimo kortelė, patvirtinanti jos vardą ir pilietybę. Man
kalbėti toliau?
Sofija atsikvėpė ir išdidžiai atsakė:
- Neketinu tavęs sulaikyti. Tau puikiai sekasi. Nors dar nepa­
mačiau nieko, ko negalėtų atmesti teisėjas.
Kita skaidrė atėmė man kvapą. Ašaros kėsinosi pasipilti iš akių.
Paklydusi prisiminimų jūroje, nenuleisdama žvilgsnio nuo ekrano,
nusišluosčiau akių kampučius.
- Šią nuotrauką, kurioje mano mama laiko mane ant rankų,
turėjo mano tėvas. Palyginus ją su Mijos fotografija, panašumas
nenuginčijamas, - tarė jis prikimusiu balsu ir atsikrenkštė.
Kaip taip gali būti? Nuotraukoje neabejotinai buvo mano
motina. Gerokai jaunesnė, tačiau tai buvo ji. Bet kur ją pažinčiau.
Nuotraukoje ji laikė gal metų mažylį šviesiais garbanotais plaukais,
tarsi aureole. Papurčiau galvą, skruostais neatsiklaususios leidimo
nusirito ašaros.
Šnabždesiai kambaryje darėsi vis garsesni.
Sofija prabilo įtemptu, išsekusiu balsu. Ši moteris buvo tikras
atkaklumo įsikūnijimas.
- Maksai, daugybė žmonių atrodo panašūs.
Jis linktelėjo.
- Taip. Tačiau tai dar ne viskas.
Rankos mostu jis paprašė elegantiškąją moterį atsistoti.
- Mieli tarybos nariai, mano vardas Risi Zajas. Aš teisiškai
atstovauju velioniui Džeksonui Kaningamui ir Maksvelui Kanin-
gamui. Ponas Kaningamas pasamdė mane, kad įrodyčiau Mijos
Sonders prigimtinių teisių ir giminystės ryšių teisėtumą, - jos
tonas buvo šaltas, ramus ir profesionalus. Akimirksniu pajutau jai
simpatiją, tuo pat metu baimindamasi tolesnių jos žodžių.
- Pažvelgę į ekraną, pamatysite Maksvelo Kaningamo gimimo
liudijimą iš Dalaso Teksaso valstijoje greta Mijos Sonders gimimo
216
liudijimo, išduoto Las Vegase, Nevadoje. Įsitikinsite, kad motina
Merilė Kolgrouv ir jos socialinio draudimo numeris, aiškiai nu­
rodyti abiejuose juridiniuose dokumentuose, yra tas pats žmogus.
Šie dokumentai būtų teismo pripažinti, jie įrodo, kad Maksvelą Ka-
ningamą ir Miją Sonders sieja kraujo ryšys iš motinos pusės.
Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Mane persmelkė nuostabos ir
emocijų banga. Žvelgdama į nenuginčijamus įrodymus, tikriausiai
pamiršau kvėpuoti. Ašaros sruvo upeliais, jausmų uraganas vi­
siškai aptemdė protą. Maksvelas išgirdo mane nuryjant raudą. Jis
palinko prie manęs, priklaupė ant vieno kelio ir su skausmu veide
suėmė mano rankas. Man nerūpėjo. Sukrėsta žinios nejutau nieko.
Maksas nubėrė bučiniais man plaštakas.
- Reikėjo atskleisti tau tiesą, - sušnabždėjo jis. - At-atleisk
man, - jausmai atėmė iš jo kalbos dovaną, todėl žodžius pavyko
išspausti tik mikčiojant.
Aš nesugebėjau atsakyti, tačiau tuo viskas nesibaigė. Ne, dai­
lioji moteris, kurią vėliau praminsiu „tamsiuoju gyvenimą kei­
čiančių įvykių angelu“, kalbėjo toliau:
- Turint galvoje ypatingas prigimtinių teisių aplinkybes bei
ant kortos pastatytą kompanijos finansinę vertę, buvo atliktas išsa­
mesnis tyrimas - palyginta DNR. Iš Mijos Sonders plaukų šepečio
paimtas pavyzdys buvo apdorotas ir palygintas su pono Kaningamo
DNR. Ekrane pamatysite galutines išvadas. Maksvelo Kaningamo
ir Mijos Sonders motininiai genai yra identiški. Tai vienareikš­
miškai įrodo, kad jie iš tiesų yra tos pačios motinos vaikai.
Nė vienas žmogus salėje, įskaitant mane, negalėjo patikėti savo
ausimis. Per užvirusias diskusijas prie stalo nebegirdėjau savo
pačios minčių. Tik sėdėjau nejudėdama, mėgindama suteikti savo
gyvenimo duženoms kokį nors pavidalą. Nepavyko. Į galvą nešovė
jokių išminties perlų, jokių tinkamų analogijų, kurios paaiškintų,
kaip ekrane nušvitę langeliai ir linijos amžiams apvertė mano gy­
venimą aukštyn kojomis. Aš daugiau nebebuvau savo mažąją
217
sesutę išauginusi Mija Sonders, kurią motina paliko dešimties su
prasilošusiu alkoholiku tėvu. Nebebuvau moteris, iki ausų įsimy­
lėjusi vyrą, kurio tikriausiai esu neverta. Pamažu man ėmė aiškėti,
kad esu kur kas daugiau.
Aš, Mija Sonders, esu biologinė Maksvelo Kaningamo sesuo.
Verslo imperijos ir šeimos, apie kurią nieko nežinojau, galvos
kraujo giminė. Dokumentų paneigti neįmanoma. Maksas yra
mano įbrolis.
- Mija, Mija, širdele, prašau, pasakyk ką nors. Nors žodelį, - at­
siklaupęs priešais mane maldavo Maksas. Pažvelgiau į tas blyškiai
žalsvas akis, kurias iš motinos paveldėjau aš, Madė ir jis.
- Tu esi mano brolis, - žodžiai iš mano lūpų išskrido kaip aik­
telėjimas.
- Taip, - linktelėjo Maksas, žvelgdamas taip, tarsi mano sieloje
įžiūrėtų dalelę savęs.
- Mano tikras brolis, - pakartojau.
- Taip. O tu, tu esi mano mažoji sesutė, - jis nurijo seilę ir su­
drėkino perdžiūvusias lūpas. Paslapties našta išryškino raukšleles
jo veide.
- O, Dieve mano. Negaliu... - giliai įkvėpiau. - Madė!
Jis delnais apgaubė man veidą ir nykščiais glostydamas skruos­
tikaulius šluostė ašaras.
- Taip. Dabar supranti, kodėl man buvo taip svarbu ją čia atsi­
vežti. Ji nusipelno žinoti tiesą.
Užmerkusi akis pagalvojau apie Madę ir kaip ši žinia paveiks
ją bei mūsų šeimos sanklodą. Vienu mostu stumtelėjau kėdę, o
Maksas atsirėmė rankomis į grindis. Atsistojusi ėmiau dairytis
išėjimo.
Apėmė nenumaldomas troškimas sprukti. Tarsi skausmas,
kai atvirą nervą nukrečia elektra. Pamažu ėmiau suprasti, į kokią
keblią padėtį patekau. Ilgiau apsimetinėti man nebereikėjo. Maksas

218
pasikvietė mane čia todėl, kad žinojo tiesą, tačiau atskleisti ją nu­
sprendė šių nepažįstamųjų akivaizdoje.
Troškau būti tikra Maksvelo seserimi. Per pastarąsias dešimt
dienų keletą kartų apie tai mąsčiau. Tačiau tą akimirką mano
mintys taip susijaukė, kad tenorėjau rėkti, draskytis ir staugti tol,
kol viskas, mano gyvenimas, o ypač tiesa, sulįs atgal į Pandoros
skrynią, kurią uždarysime ir paslėpsime ten, kur daugiau niekas
jos nesuras. Kai tekina pasileidau lauk, galvoje sukosi tik viena
mintis: Pagalvok ko norėti, nes vieną kartą norai gali išsipildyti ir
apversti tavo pasaulį aukštyn kojomis.
 DEVINTAS SKYRIUS

Palinkusi prie visureigio, rankomis įsirėmiau į atvėsusį variklio

gaubtą ir pažvelgiau į žemę.
Kvėpuok. Įkvėpk... Iškvėpk... Įkvėpk... Iškvėpk. Pakartok. Ne­
trukus viskas įgis prasmę.
Savo mantrą kartojau, kol už nugaros išgirdau gurgždantį
žvyrą, o akies krašteliu pastebėjau prie manęs artinantis juodus
kaubojiškus batus. Kurį laiką jis netarė nė žodžio, ir už tai jaučiausi
dėkinga. Galiausiai pašėlęs mano širdies ritmas aprimo, sugebėjau
atsitiesti ir atsigręžti.
Priešais mane suraukęs gražų veidą stovėjo Maksas nusviru­
siais pečiais. Jo akys, manųjų atvaizdai, buvo apniukusios ir ku­
pinos netikrumo.
- Mija, aš...
Iškėliau ranką, nutraukdama tolesnius pasiteisinimus.
- Tu žinojai, bet nieko man nepasakei.
Jis giliai įkvėpė, sudėjo rankas ant krūtinės ir trakštelėjo krum­
pliais.
- Neturiu pasiteisinimo. Aš tiesiog norėjau geriau tave pažinti,
praleisti daugiau laiko kartu, leisti tiesai paaiškėti savaime...
- Sakydamas „savaime“, turi galvoje pilną salę nepažįstamųjų,
kurių akivaizdoje negaliu parodyti savo jausmų? Maksai, ką, po
velnių, sau manei? - užrikau neslėpdama pykčio. - Galiu tik
svarstyti, kodėl norėjai mane įskaudinti?

220
 Garsiai įkvėpiau, nes akys vėl pritvinko ašarų.
Maksas ėjo artyn ištiestomis rankomis. Pasprukti nebuvo kur,
man už nugaros stovėjo visureigis, o jo rankos įkalino mane iš
abiejų pusių.
- Mija, aš nieku gyvu tyčia tavęs neįskaudinčiau. Tiesa turėjo
atsiskleisti ne šitaip. Nesitikėjau, kad Sofija ims šitiek klausinėti.
Viskas įvyko taip greitai, - jis papurtė galvą. - Viešpatie aukštiel­
ninkas. Tu esi mano sesuo. Širdele, aš jau dabar tave myliu. - Jo
akys aptemo ir nusidažė audringos jūros spalva. Jis stipriai su­
kando dantis. - Mija, jau verčiau mirsiu, nei leisiu kam nors tave
įskaudinti.
Užsimerkiau nenorėdama matyti, kaip jo nuoširdumas pa­
laužia mus abu. Jis mane myli. Mano brolis. Aš atradau dar vieną
tikrą šeimos narį. Kad mane kur perkūnas, šito gyvenime nesiti­
kėjau ir supratimo neturėjau, kaip su viskuo susidoroti. Tenorėjau
nešti iš čia kudašių.
- Vežk mane namo.
- Į Vegasą? - jo balsas lūžo.
- Ne. Dieve! - atsipūčiau. - Atgal į rančą. Man reikia laiko. Pri­
valau sugalvoti, kaip, po velnių, visa tai papasakosiu Madei.
Maksas linktelėjo, atrakino visureigį ir atidarė man dureles,
įsitaisęs prie vairo, įjungė variklį. Likus dešimčiai minučių kelio
iki rančos, palietė mano kelį.
- Žinau, kad dabar tai nieko nereiškia ir kad mėgini viską su­
virškinti, bet aš labai džiaugiuosi, kad esi mano sesuo. Po tėčio
mirties, prieš perskaitant jo testamentą, jaučiausi visiškai pasi­
metęs. Sužinojęs, kad turiu seserį, kad su kažkuo mane sieja kraujo
ryšys, atradau naują tikslą. Gerą ir teisingą, į kurį galėjau nukreipti
savo dėmesį. Pamatęs tavo nuotrauką toje interneto svetainėje ir
supratęs, kad esi kaip iš akies lupta mano motina... žinojau, kad
viskas išsispręs savaime. Kad galiausiai nebesijausiu vienišas.

2 21
 - Bet tu turi Sindę su Izabele, netrukus susilauksi ir sūnaus. Tu
nesi vienas.
Paėmiau jo ranką ir suspaudžiau. Jo išpažintis pratirpdė širdį
kaustantį ledą. Jis linktelėjo.
- Taip, ir jie yra tobuliausia mano ateities dalis. Bet turėti brolį
ar seserį yra kažkas ypatingo. Tarsi būtume dvi tos pačios monetos
pusės. Be to, manęs neapleido jausmas, apie kurį tau pasakojau.
Kai išvydau tave ir prisiminiau, kad seniau esame porą kartų su­
sitikę, suvokiau, jog tai tiesa.
Apsilaižiusi lūpas, pažvelgiau pro langą.
- Visą gyvenimą mane lydėjo sapnai apie tave. Na, nežinojau,
kad juose buvai tu, tik berniukas, su kuriuo žaidžiau žaidimų
aikštelėje, - atsakiau ir nusijuokiau prisiminusi mūsų žygį. - Ir
kaip vaikščiojome po lošimo namus, ieškodami tau naujos ma­
mytės.
Jis nusišypsojo.
- Taip, aš irgi daug galvojau apie pirmą mūsų susitikimą ir
svarsčiau, kas nutiko tai moteriai, kuria mano tėtis buvo taip su­
sižavėjęs, ir jos dukteriai. Dabar viskas stojo į vietas. Man atrodo,
tėtis vaikėsi tavo motiną, tačiau ji nenorėjo būti sugauta.
Iškvėpusi sukryžiavau rankas ant krūtinės.
- Taip, deja, mano tėvui irgi nepavyko jos išlaikyti. Ar žinai,
kur ji?
Purtydamas galvą, Maksvelas apvažiavo sutraiškytą šešką.
- Nemėginau jos ieškoti.
- Įsivaizduoju, kad pasitelkus tavo pinigus ir ryšius, tai būtų
nesudėtinga.
Jis žvilgtelėjo į mane akies krašteliu, tačiau nenusigręžė nuo
kelio.
- Būtų. Bėda ta, širdele, kad kai motina palieka savo kūdikį,
paskui išteka dar kartą, sukuria naują šeimą, o po dešimtmečio pa­
lieka ir ją, tampa akivaizdu, kad ji nenori turėti nieko bendro su
222
savo vaikais. Antraip nebūtų išvykusi. Kartais žmonės nenori būti
rasti, kitaip jie nespruktų.
Mums artėjant prie rančos, mintyse gromulojau jo logiką.
Makso žodžiuose neabejotinai buvo prasmės, bet tai, kaip išėjo
mama, mane vertė keistai jaustis, ypač po vakarykščio sapno. Gal
yra alternatyva?
- Ar kada pagalvojai, kad galbūt jai reikėjo, kad kas nors ją
vytųsi?
Maksas išjungė variklį, nusiėmė skrybėlę ir delnu persibraukė
plaukus.
- Žinai, niekada apie tai nepagalvojau. Kaip tu manai?
Jis visu kūnu pasisuko į mane. Trumpai spoksojome vienas į
kitą.
- Aš manau, kad mūsų mama mokėjo sumauti reikalus. O kai
žmogus yra įpratęs susimauti, dažniausiai jis stengiasi nesugadinti
vienintelio gero dalyko savo gyvenime. Galbūt iš tikrųjų ji mylėjo
mus stipriau, nei galime įsivaizduoti.
Maksas užsimerkė ir susiraukė.
- Jei tai tiesa, galbūt mums vertėtų bent jau pasidomėti?
- Sutinku.
Nuspręsta. Pasitelkę Makso išteklius, surasime savo motiną.
Man knietėjo jos kai ko paklausti. Pirmiausia, kodėl nepasakė, kad
turime brolį.
****

Vos tik limuzino durys prasivėrė ir šviesūs sesers plaukai ėmė

plaikstytis vėjyje, man atėmė kvapą. Mano mažoji sesutė Madison
Sonders su trijų ketvirčių ilgio kelnėmis, basutėmis su platforma
ir paprastais marškinėliais be rankovių atrodė fantastiškai. Madė
atkišo savo rankinę, o Metas vos spėjo ją sugriebti, kai ji pasileido
prie manęs išskėstomis rankomis ir plačiausia šypsena veide. Įsi-
223
spyriau į žemę ir laukiau susidūrimo. Pasijutau, tarsi meilės debe­
sis būtų mane apglėbęs ir pripildęs sielą džiaugsmo.
Madė suspigo man į ausį. Įprastai apsukdavau ją ore, apsi­
mesdama paika vyresnėle, tačiau šį kartą tik suspaudžiau ją taip
stipriai, kad nė laužtuvu nebūtumėte manęs nuo jos atplėšę. Baimė
ją paleisti, nejausti jos šalia, sūkuriavo aplink lyg tirštas rūkas. Ši
mergaitė visą gyvenimą atstojo man pasaulį, bet kad ir kaip džiau­
giausi ją matydama, žinojau, kad jos viešnagę netrukus apsunkins
tiesos našta.
Pamažu išsivadavusi iš mano glėbio, Madė susiraukė, delnais
suėmė mano veidą ir prispaudė savo kaktą prie manosios.
- Kas atsitiko? Kodėl tu liūdna? - paklausė ji, šluostydama
mano drėgnus skruostus, nors nė nepajutau ištryškusių ašarų.
Atsikrenkštusi lėtai įkvėpiau.
- Pasiilgau tavęs, ir tiek, - mėginau ją nuraminti.
Ji įtariai prisimerkė.
- Kažko man nesakai. Man tai nepatinka, bet aš tave ištardysiu,
kai liksime dviese.
- Gerai, mergyt, - prunkštelėjau. - Leisk man į tave pasi­
žiūrėti! - apglėbiau jos pečius, ir jos veidas nušvito lyg pro debesis
dirstelėjusi saulė. - Pati gražiausia mergaitė pasaulyje, bet...
- Tik tada, kai šypsosi, - mano mintį užbaigė Metas. Apka­
binęs ją per liemenį, timptelėjo arčiau. Jam tai dar atsirūgs. Dėb­
telėjau į jį.
- Tai mano žodžiai!
Jis sukikeno.
- Žinau, - atsakė kilstelėjęs antakius. - Madė man tai gal mi­
lijoną kartų sakė! Negaliu sulaukti, kol vieną dieną ji tai sakys
mūsų vaikams.
Juodu pasitrynė nosimis, o aš užsimaniau jį pasmaugti ir tuo
pat metu apglėbti.
Man už nugaros kažkas atsikrenkštė, o gal nusikeikė.
224
 - Made, hmm... noriu supažindinti tave su keliais žmonėmis.
Atsigręžusi išvydau Maksvelą apkabinusį Sindę. Keturmetė
Izabelė jiems už nugarų šokinėjo ant laiptų, pasinėrusi į savo pa­
saulėlį.
Maksas stovėjo išpūtęs akis ir išsižiojęs. Sindės žvilgsnis pa­
nėšėjo į stirnos priešais automobilio žibintus, tačiau burną ji
buvo prisidengusi delnu. Kai suspaudusi Madės ranką atsivedžiau
arčiau, jie nesugebėjo išspausti nė žodžio.
- Ei? - pamosavau ranka, rodos, juodu atsitokėjo tuo pat metu.
- Jėzau... - sušnabždėjo Maksas.
- Dieve. Mano... - išsunkė Sindė.
Atsigręžiau į Madę.
- Įprastai jie taip keistai nesielgia, bet čia yra Maksvelas Ka-
ningamas ir jo žmona Sindė. Čia mano mažoji sesutė Madison
Sonders ir jos sužadėtinis Metas Reinsas.
Maksui su Sinde nesiliaujant spoksoti, Madė kilstelėjo an­
takius. Maksvelas neatplėšė akių nuo jos veido. Tarsi jį kas būtų
elektra nutrenkęs - burna pravira, lėtai slankiojantis žvilgsnis.
Sindė prakalbo pirma, tačiau jos žodžiai Madei neturėjo prasmės.
- Ji atrodo... Jėzau, ji atrodo visai kaip tu, - išlemeno ji, tarsi ir
ją kas būtų papurtęs aukštos įtampos srove.
- Neįtikėtina, - pakreipęs galvą, galiausiai išspaudė Maksas.
Apkabinęs Madę per liemenį, Metas atsitraukė.
- Kas čia dedasi? Judu atrodote lyg išvydę vaiduoklį.
Jis tiksliai pakartojo mano galvoje besisukančias mintis. Nors
tikriausiai keista pirmą kartą pamatyti seserį, ypač, kai ji tokia
panaši į tave. Traškindama krumplius stebėjau, kaip nejaukiai
juodu spokso į mano sesutę. Nerimavau, kad yla išlįs iš maišo, man
nė nespėjus visko paaiškinti. Apie atrastą brolį Madė turėjo išgirsti
iš manęs.
Galiausiai Izabelė prasispraudė pro tėvų kojas ir pažvelgė į
atvykėlius.
225
 - Oho! Tu graži kaip princesė, - tarė mergaitė ir patapšnojo
Madei koją. Ši priklaupė ant vieno kelio, kad pažvelgtų Izabelei
į veidą. Mudvi su Made visuomet mylėjome vaikus, tačiau Madė
turėjo ypatingų galių. Ji traukte traukė vaikus taip, kaip kompiute­
riniai žaidimai traukia paauglius. Mažoji sugriebė Madės plaukų
sruogą ir plačiai išpūtė akis. - Geltoni kaip mano ir tėvelio!
Pažvelgiau į Izabelės veidą ir akimirksniu pastebėjau, kokios
jos panašios su Made. Tada žvilgtelėjau į Maksą tarsi iš naujo. Jų
plaukai buvo aukso geltonumo. Net odos atspalvis ir veido forma
buvo tokia pat. Mudu su Maksu turėjome panašių bruožų, tačiau
juodu su Made atrodė tikresni giminaičiai. Sustačius vieną šalia
kito, panašumas buvo kone šiurpinantis.
Žvilgtelėjusi į Maksą, Madė nusišypsojo. Tada nutiko tai. At­
pažinimas. Mus siejo ne tik nepaaiškinamas artumas, išvydusi
mažosios Izabelės veidą šalia Madės, identiškas jų šypsenas,
trečią įžvelgiau Maksvelo veide. Tarsi pro mikroskopą tyrinėčiau
genetinį mūsų šeimos kodą, tik čia buvo spalvota tikrovė. Makso,
Madės ir Izabelės šypsenos vienodos, bet nepanašios į mano ar
mūsų mamos. Man buvo nuolat kartojama, kad šypseną pavel­
dėjau iš Merilės. Visuomet maniau, kad Madė paveldėjo vieną
kitą bruožą iš tėvo, tačiau nelyginau ir neieškojau panašumų.
Madė paglostė Izabelei plaukus.
- Kuo tu vardu? - paklausė.
- Izabelė, bet taip pat Bele.
Madė patapšnojo Izabelei nosytę.
- Na, manau, esi pati gražiausia mergaitė, kokią man yra tekę
matyti. Jei galvoji, kad aš princesė, tada tu - karalienė! - aiktelėjo
ji glausdama ranką prie krūtinės. Izabelė meiliai sukikeno. - Gal
kol viešėsiu, galėsime kartu pažaisti? Po to, kai susipažinsiu su tavo
mamyte ir tėveliu ir praleisiu šiek tiek laiko su savo sesute. Kaip
sakai?

226
 - Bus labai smagu! - Izabelė suspigo ir suplojo rankutėmis.
Tada kaip vijurkas apsigręžė ir nurūko laiptais į viršų. - Einu, atsi­
nešiu karūną! - šūktelėjo keberiodamasi mediniais laiptais.
Kikendama Madė atsistojo ir ištiesė ranką.
- Malonu susipažinti su Mijos draugais. Dar kartą dėkoju už
lėktuvą ir limuziną. Pirmą kartą gavau pasivažinėti limuzinu! -
džiūgavo ji.
Maksas papurtė galvą taip, tarsi baidytų muses.
- Mieloji, man tai - vienas malonumas. Eikš, eikš, užeikite į
vidų, - jis mostu pakvietė į verandą. - Sindė paruošė tikrą puotą -
prigamino skaniausių savo patiekalų. Skrudintų vištienos kepsnių,
kepintų valgomųjų hibiskų, naminių makaronų su sūriu ir riešutų
pyragą.
Porą savaičių mėgavausi vien Sindės ruoštu valgiu, todėl seilė
pradėjo tįsti tai išgirdus.
- Rimtai, ji yra pati puikiausia šeimininkė. Eime.
- Rodyk kelią, - tarė Madė.
Paėmusi seserį už rankos, niuktelėjau į petį.
- Ačiū, kad atvažiavai. Labai tavęs pasiilgau.
Madė prisiglaudė man prie peties, kaip per ilgus metus da­
rydavo tūkstančius kartų.
- Stveriu pirmą pasitaikiusią progą tave pamatyti. Ypač kai
tenka skristi privačiu lėktuvu! - nusijuokė. - O, Dieve, kad būtum
jį mačiusi. Mudu su Metu pavaišino šampanu... lėktuve! - jos
balsas plonėjo su kylančiu jauduliu. - Ir nė neprašė dokumentų! -
sušnabždėjo man į ausį, kad niekas kitas negirdėtų.
Seseriškos paslaptys mudviem buvo nesvetimos, tačiau ne­
trukus tai pasikeis. Man suspaudė širdį. Maksas yra jos brolis, todėl
mano pečius slėgė sunki pareiga nuspręsti, kaip jai tai pasakyti.
Visą gyvenimą buvome tik trise: aš, Madė ir tėtis. Vienišų
širdžių trejetas, kurį jų motina ir žmona paliko Dievas težino

227
kodėl. Dabar sužinojau, kad mūsų esama daugiau. Santykiai su
naujais giminaičiais nulems, kokia šeima būsime ir kokia ateitis
mūsų laukia. Netgi prie Meto atėjimo į mūsų šeimą dar neturėjau
laiko priprasti. Svarsčiau, ar ir Madė jautėsi taip pat dėl įtemptų
studijų ir pastarųjų gyvenimo pokyčių.
Jaunai, vos dvidešimties metų merginai, tai daugybė rūpesčių.
Tėvas neatsigauna iš komos, sesuo trankosi po pasaulį dirbdama
palydove, ji ką tik susižadėjusi, gyvena su sužadėtiniu, o dabar
dar apsireiškia brolis, apie kurį gyvenime nėra girdėjusi. Net ir
man buvo sunku visa tai suvokti. Baiminausi, kad Madei to bus
per daug. Ji trapesnė už mane. Dėl to ji ypatinga, tegu ir nuolat
man primindavo, kad yra ne iš porceliano ir kad nesuduš kaskart
išgirdusi blogų žinių. Tik pastaruosius penkiolika metų aš ją pa­
reigingai saugojau nuo gyvenimo iššūkių. Niekaip negalėjau apsi­
spręsti, ar šitos naujienos ją nuliūdins, ar ne.
Svarstydama apie Maksą ir jo šeimą kaip apie eilinį rūpestį,
pasijutau šaltakrauje kale, tačiau, kaip Dievą myliu, tai tiesa. Per
pastaruosius dešimt su puse metų gyvenimas mums padalijo už­
tektinai šūdinų kortų, o dabartinė padėtis priminė skandalingas
Džerio Springerio laidas.
Brolis. Negana to, vyresnis brolis, kurį turėjome dar negi­
musios. Mama apie jį žinojo ir nė karto nepasivargino užsiminti.
Po velnių, aš net du kartus buvau jį sutikusi. Ji turėjo galybę progų
atskleisti tiesą, tačiau nusprendė to nedaryti. Svarsčiau, ar tėtis ką
nors įtarė. Tuoj pat nustūmiau tokią mintį šalin. Ne, jis tikriausiai
nieko nenutuokė. Antraip būtų mums pasakęs. Šeima jam buvo
pernelyg svarbi, net jei jis nemokėjo to parodyti.
O kaipgi vargšelis Maksas? Mama jį apleido vaikystėje. Jis buvo
per mažas, kad prisimintų. Visai kaip Madė. Ji mūsų mamos visai
neprisiminė. O aš prisiminiau viską. Po velnių, net smulkiausias
detales. Kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo labiau niršau. Kaip ji drįso
šitaip palikti Maksą? Išrūko į Vegasą, pasigimdė mane, ištekėjo už
228
tėčio, susilaukė Madės, o tada paliko ir mus? Kodėl jai buvo taip
lengva apleisti savo pačios vaikus?
Pažvelgiau į iš Makso anekdoto besijuokiančią Madę, susiki­
busią su Metu už rankų prie vakarienės stalo. Šviesa ir džiaugsmas
jos akyse nežemiškai žavėjo. Jos šypsena - Jėzau, aš nevykusi poetė,
bet vien apie tai, kaip ji geba praskaidrinti niūriausią nuotaiką, pati
galėčiau prirašyti keletą sonetų. Nė per savo lavoną neišduočiau
Madės meilės ir pasitikėjimo. O mūsų motina taip pasielgė ne
su vienu, bet su trimis savo vaikais. Negana, ji nė nepasivargino
mums atkleisti tiesos. Už tai atleisti negalėjau. Maksui trisdešimt.
Man - dvidešimt penkeri, Madei dvidešimt. Per ją praradome du
dešimtmečius šeimyninio artumo, kurio jau nebesusigrąžinsime.
Paskendus mintyse apie šventes, gimtadienius, mokslų bai­
gimus ir šeimos susibūrimus, kurių netekome, mane apėmė siau­
bingas įniršis. Pilve nubudo šėtoniškas, ugnimi besispjaudantis
keršto žvėris aštriais nagais. Prireikė nemenkų pastangų nepra-
trūkti. Merilė Kolgrouv Sonders, mano motina, nusidėjo taip, kaip
ne kiekviena moteris sugebėtų.
Sudaužė dviejų vyrų širdis, ir jie daugiau nebetikėjo meile.
Apleido tris vaikus.
Atėmė iš savo vaikų tarpusavio meilę.
Stebint Madę kalbantis su Maksu, prisimenant visus tuos
kartus, kai ji turėjo būti šalia, pabaisa mano viduje pasiruošė
kautis, staugti, žaloti ir skaudinti. Labiau nei bet kada troškau su­
rasti savo motiną. Tiksliau sakant, man to reikėjo. Šį kartą ji pri­
valės atsakyti už savo poelgius, jei ne dėl palaužtų vyrų, tai dėl
savo vaikų. Tą akimirką lioviausi jos gailėtis. Ėmiau gailėtis savęs,
Madės ir Makso. Trijų jos paliktų vaikų.
Metams bėgant vis svarsčiau, kodėl ji išėjo. Ką padariau, kad
ji neapsikentė? Kuo nusikalto mažoji Madė? Ar ji mus paliko dėl
tėvo? Sužinojus, kad ji paliko ir Džeksoną su Maksvelu, mane už­
liejo baisi neapykanta.
229
 - Mija, atsibusk, - tarė Madė, duodama man šalto alaus. - Mes
keliame tostą.
- Už ką gersime? - paklausė Maksas, kai mudviejų žvilgsniai
susitiko. Jo akyse džiaugsmas buvo susipynęs su liūdesiu, o aš tik­
riausiai taip atrodžiau pastaruosius penkiolika metų.
- Ši diena be galo svarbi. Todėl vadinama gyvenimo dovana, -
tariau, ir visi pakėlė bokalus.
- Už tai verta išgerti, - jausmingai paantrino Maksas, tačiau jo
jaudulį pastebėjome tik mudvi su Sinde.
- Už ateitį. Tegu ji bus tokia pat nuostabi kaip ši diena! - lai­
minga pridūrė Madė.
- Už ateitį.
Teguji pranoksta slapčiausias mūsų svajones.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

Po perkūnais! Ketvirtą kartą mėginau prisiskambinti Vesui. Nie­

ko, tik balso pašto atsakiklis. Nelaimė, tą dieną, kai sužinojau, kad
Maksvelas yra tikras mano brolis, Vesas žinute pranešė, kad jam
teks skristi į filmavimo vietą. Šį kartą kažkur Azijos viduryje. Pasi­
rodo, vienas iš aktorių pateko į rimtą eismo įvykį, todėl filmavimo
komandai teko perkurti keletą mūšio scenų. Žinojau, kad Vesas
kurį laiką bus nepasiekiamas, tačiau jau penktą dieną atkakliai mė­
ginau jam prisiskambinti.
Man be galo trūko Vėso pagalbos ir patarimo. Per tokį trumpą
laiką šiuo vyru pradėjau pasikliauti daugiau, nei derėtų. Galbūt
tokia yra tikroji meilė. Niekas nesuteikia didesnės paramos nei
partneriai vienas kitam. Žinoma, Vegase turėjau Džinelę, tačiau
kol kas neketinau užkrauti jai savo rūpesčių. Be to, Madė nusi­
pelno apie tai sužinoti pirmiau nei geriausia draugė. Tai ją ga­
rantuotai paveiks, o aš vis dar nesugalvojau, kaip jai papasakoti,
kad Maksvelas yra mūsų įbrolis. Vis dėlto, nukniaukusi jos plaukų
šepetį, paprašiau Maksvelo, kad jo žmonės atliktų tokį patį DNR
tyrimą. Jai reikės daiktinių įrodymų. Nenoriu pasakyti, kad netikiu
juos siejančiais kraujo ryšiais. Po galais, kuo daugiau laiko pra­
leidau su jais abiem, tuo svetimesnė jiems jaučiausi pati.
Ne tik jų išvaizda buvo vienoda, bet ir judesiai - kaip jie pa­
lenkdavo galvą susimąstę, kaip nuolat persibraukdavo plaukus vien
tam, kad juos paliestų. Kaip nerūpestingai ir dažnai jie šypsojosi.

23
Maksą su Made siejo kažkas, ko dar nepajėgiau suprasti. Ir neno­
rėjau. Madė visuomet buvo mano, o dabar teks ja dalytis. Žinoma,
Maksas yra nuostabus.
Jis jau dabar su manimi elgėsi kaip su mažąja sesute, nors ir
pritarė man dėl Madės. Laimė, jis gerbė mudviejų santykius, su­
prato, kiek per visus šiuos metus man teko paaukoti, ir nesistengė to
sumenkinti. Tik kasdien klausinėjo, kada jai pasakysime. Iki Madės
su Metu išvykimo liko dvi dienos, dar po poros aš grįšiu į Malibu. Nė
nebuvau tikra, kad namuose rasiu Vėsą. Kažin kaip jausiuosi viena
milžiniškuose namuose. Aišku, dabar tai ir mano namai, tačiau dar
neturėjau užtektinai laiko su ta mintimi apsiprasti. Kol kas mano
namai keitėsi su kiekvienu nauju klientu. Galiausiai tapsiu sėsli.
Kažkas pasibeldė į mano miegamojo duris.
- Užeikite, - pakviečiau užversdama dienoraštį, į kurį pasta­
ruoju metu užrašinėjau mintis, ir nusišypsojau ant slenksčio iš­
vydusi Maksą. Jis buvo toks stambus, kad vos tilpo pro duris,
tačiau labiau mane nustebino paskui jį įėjusi moteris - Risi Zajas.
Po velnių, kokia ji elegantiška. Aš sėdėjau su tamprėmis ir marški­
nėliais, basa, į netvarkingą kuodą suimtais plaukais ir be makiažo,
o ji vilkėjo raudoną dalykinį kostiumėlį, lūpas buvo paryškinusi
derančiu raudonu lūpdažiu. Anglių juodumo akys atrodė švelnios.
Ji pasidėjo lagaminėlį ant lovos.
- Ei, kas čia vyksta? - mano žvilgsnis lakstė nuo Makso prie
Risi.
- Madison Sonders DNR tyrimo, kurio prašėte judu su ponu
Kaningamu, rezultatai mus nustebino.
Nuo jos tono nugara pašiurpo iš baimės.
- Kas, kas atsitiko? Jai juk viskas gerai?
Neįsivaizdavau, ką iš DNR tyrimo galima spręsti apie žmogaus
sveikatą, tačiau išgirdusi, kad kažkas juos „nustebino“, abiem ran­
komis sugniaužiau antklodę.
Maksas prisėdo šalia ir apkabino mane per pečius.
232
 - Širdele, nusiramink. Madei viskas gerai. Mus šokiravo ge­
netinė informacija. Atsivežiau advokatę čia, kad praneštų tau akis į
akį, ir noriu, kad žinotum, jog visapusiškai palaikysiu tave.
Nuvijau baimę ir suspaudusi jo ranką delnais, priglaudžiau sau
prie krūtinės.
- Maksai, tu mane gąsdini.
Jo pečiai nusviro, jis priglaudė delną man prie skruosto ir
švelniai pabučiavo į kaktą.
- Nebijok, visi esame sveiki, - atsikrenkštė jis. - Nagi, panele
Zajas, pasidalykite tyrimo rezultatais.
Kambaryje stojo mirtina tyla. Moteriai ištraukus pluoštą po­
pierių ir išskleidus ant lovos, oras aplink mane apsunko tarsi rūko
skraistė.
- Paprasčiau bus parodyti.
Priešais, kad aiškiai matyčiau, ji vieną šalia kito padėjo tris
lapus. Ant vieno buvo Mijos Sonders vardas, ant antro - Maksvelo
Kaningamo, ant trečio - Madison Sonders. Du dokumentus praė­
jusią savaitę ji rodė skystųjų kristalų ekrane. Kvadratėliai ir linijos
man jau buvo pažįstami.
- Matote, kurios jūsų genetinės žymos sutampa su pono Ka­
ningamo? - paklausė advokatė. Linktelėjau. Tada ji perėjo prie
Makso ir Madės tyrimų rezultatų. - O dabar pažvelkite, kaip su­
tampa šios genetinės žymos.
Jos buvo beveik identiškos.
- Taip. Ir ką tai reiškia? - susiraukusi mintyse taikiau dėlionės
kibučius.
- Gerai, o dabar palyginkite savo tyrimo rezultatus su panelės
Madison Sonders, - ji perkėlė mano popieriaus lapą prie Madės.
Sutapo ne visi langeliai, tik dauguma.
- Kaip suprasti? - gūžtelėjau.
Jie laukė atsakymo, kuris turėjo paaiškėti man pačiai. Maksas
glostė man nugarą.
233
 Risi atsiduso.
- Panele Sonders, kad įsitikintume, šį testą atlikome tris kartus.
Ponas Kaningamas pareikalavo trijų testų, kad rezultatai būtų ne­
nuginčijami.
- Na, ir? - papurčiau galvą. - Kalbėkite pagaliau. Mes jau
žinome, kad Madė su Maksu taip pat yra sesuo ir brolis. Kas čia
tokio stulbinančio?
Maksas užsimerkė, tačiau palaukė, kol atsakys advokatė.
- Panele Sonders, tyrimas parodė, kad Madison Sonders ir
Maksvelą Kaningamą sieja šimtaprocentiniai giminystės ryšiai. Jie
yra tos pačios motinos ir tėvo vaikai. Jūs su jais esate tos pačios
motinos, bet skirtingų tėvų vaikai.
Pasaulis staiga sustojo. Sustingusi nepajėgiau nei pajudėti,
nei įkvėpti. Trumpam aptemo akyse, širdis pradėjo daužytis taip
garsiai ir stipriai, lyg kas būtų primynęs man krūtinę.
- Kristau, ji tuoj nualps, - išgirdau, ir viskas paniro į tamsą.
****

Kai atsipeikėjau, viena kūno pusė šilo, dešinė ranka buvo visiškai
nutirpusi. Kažkas spaudė man ranką. Sumirksėjusi išvydau svečių
miegamojo Kaningamų rančoje lubas. Kambarys skendėjo prie­
blandoje, kampe degė tik blyškus šviestuvas.
Iš kažkur girdėjosi murmesiai, tarsi vėjo atnešamos pokalbio
nuotrupos. Įsiklausiusi supratau, kad garsai sklinda man iš dešinės.
- Prašau, išgydyk ją. Negaliu jos netekti vos radęs. Negaliu jos
dabar netekti. Negaliu. Prašau, išgydyk ją, - kuždėjo Maksas. Pa­
sukusi galvą, išvydau jį palinkusį prie lovos, kaktą įrėmusį į mu­
dviejų sunertas rankas. Jis spaudė man delną taip stipriai, kad
kraujas beveik nebetekėjo. Pajudinau pirštus, ir jis staigiai kils­
telėjo galvą. - Ačiū tau, Dieve! - jis pasislinko prie galvūgalio ir

234
išbučiavo man kaktą. Akyse žvilgėjo ašaros. - Tu mus siaubingai
išgąsdinai. Be sąmonės išbuvai visą valandą.
Pamėginau apsiversti, tačiau kažkas vis dar sunkiai slėgė kairę
kūno pusę. Atsigręžusi išvydau prie manęs prisiglaudusią Madę,
ji buvo apkabinusi mane per liemenį. Priglaudusi galvą man prie
krūtinės, tyliai alsavo į kaklą.
- Kas atsitiko? - sušnabždėjau, nenorėdama gadinti akimirkos.
Jau seniai nebuvome šitaip susirangiusios su mažąja sesute.
- Tu nualpai ir nugrimzdai į gilų miegą. Aš net kaimyną gy­
dytoją pakviečiau, kad tave apžiūrėtų. Jis sakė, kad tau viskas gerai,
tu tik labai kietai miegi. Kai žmogų pasiekia ekstremali informacija,
kurios protas dar nesugeba apdoroti, kūnas kartais taip elgiasi. At­
leisk man, Mija. Nežinojau, kad šitaip sureaguosi į naujienas.
Papurčiau galvą.
- Nesąmonė. Man viskas gerai. Tiesiog pastaruoju metu prastai
miegojau, nerimaudama dėl viso šito, - mostelėjau į kambarį, tačiau
jis suprato, apie ką kalbu. - Be to, nuogąstauju ir dėl savo vaikino.
Jau keletą dienų nesulaukiu iš jo žinių, o jis kažkur Azijoje, fil­
mavimo aikštelėje. Tada tavo advokatė užvertė mane šitomis nau­
jienomis, ir aš tikriausiai nebeatlaikiau.
Jo akys spindėjo užuojauta ir supratingumu. Madė pasimuistė
ir atsimerkė.
- Ei, kaip tu? - paklausė ji sėsdamasi.
Pirštais glostydama plaukus, atidžiai įsižiūrėjau į kiekvieną jos
veido lopinėlį - tokias kaip mano akis, mažą, riestą nosytę ir ange­
liško rausvumo lūpas. Ji vis tiek liks mano sesuo, net jei mus sieja
tik vienas tėvų. Nors dėl to gali kilti naujų rūpesčių.
- Man viskas gerai. Sėskis. Mums reikia kai ką su tavimi aptarti.
Atsirėmusi į galvūgalio lentą, ėmiau pešioti antklodės kutus.
Lažinuosi, kad Sindė ją pasiuvo pati. Nė kiek nenustebčiau. Ji
tobula namų šeimininkė. Maksas atsisėdo kojūgalyje ir nuleido

235
šiltą ranką man ant kelio. Jau spėjau įprasti prie raminančių vyres­
niojo brolio gestų.
- Made, mieloji, atsirado naujos informacijos apie mus ir mūsų
šeimą.
- Kokios informacijos? - susiraukusi paklausė ji.
- Na, pasirodo, kad prieš susilaukdama mūsų, mama turėjo dar
vieną vaiką. - Staigiai atlošusi galvą, ji išsižiojo. - Žinau, patikėk, aš
ir pati buvau priblokšta. Bet, na, mažute, Maksas yra mūsų brolis.
Iš paskutiniųjų stengiausi sušvelninti smūgį. Jos širdis neabe­
jotinai jautresnė už mano, todėl vyliausi, kad pirmiausia ji pajus
užuojautą.
Madė išpūtė akis ir pasielgė netikėtai. Ji lėtai nusišypsojo.
- Tu esi mūsų tikras brolis? - paklausė su nuostaba balse.
- Taip, mieloji, esu, - linktelėjo Maksas.
- Bet kaip? - gaudydama orą atsargiai paklausė ji.
- Savo tėvo testamente radau nurodymą, kad pusę šeimos
verslo jis palieka moteriai, vardu Mija Sonders.
- Negali būti! - Madė prisidengė burną ranka.
Maksas švelniai sukikeno.
- Gali, gali. Žodžiu, pasamdžiau privatų detektyvą, kad šis
surastų Miją Sonders su atitinkamais duomenimis. Išvydęs tavo
sesers nuotrauką, akimirksniu supratau, kad ji yra ir mano sesuo.
Mes net buvome susitikę, kai mano tėvas lankėsi Las Vegase prieš
tau gimstant.
- O tada Maksas užsakė mano ir tavo DNR tyrimus, jie pa­
tvirtino mūsų kraujo ryšį.
Madė atsiklaupė ant lovos ir susidėjo rankas ant šlaunų. Visas
jos kūnas įsižiebė kaip šaltoji ugnelė. Naujienas ji priėmė kur kas
geriau, nei tikėjausi.
- Kaip šaunu! - sušuko ji ir apsivijo Makso kaklą rankomis. -
Aš visuomet norėjau turėti brolį! - suspigo iš laimės. Taip, kur kas

236
geriau, nei tikėjausi. O aš visą savaitę galvą sukau. Tik tai dar buvo
ne pabaiga.
Patapšnojau Madei per nugarą, ir Maksas paleido ją iš glėbio. Ji
nusišluostė džiaugsmo ašaras ir nusišypsojo.
- Mažute, yra dar kai kas, tik nežinau, kaip tau pasakyti.
Šypsena jos veide užgeso, ji pakreipė galvą.
- Mija, sakyk tiesiai. Kol kas pranešei man nuostabių naujienų.
Mūsų šeima išaugo. Dabar nebebūsime vienos. Turime brolį ir
svainę... ir, ak, - ji suplojo rankomis, - dar turime dukterėčią ir ne­
trukus gimsiantį sūnėną! Negaliu sulaukti, kol Metas su tėčiu apie
tai išgirs! Šie metai bus patys geriausi. Tu būsi Meto pabrolys ves­
tuvėse, o Izabelė galės sklaidyti žiedlapius... - žodžiai liete liejosi
iš sesutės lūpų.
Atsidusau, Maksas suėmė jos petį.
- Mieloji, tavo sesuo mėgina tau pasakyti kai ką, ką išgirsti bus
nelengva. Džiaugiuosi - ką ten - nesitveriu savame kailyje, kad esi
tokia laiminga dėl mūsų šeimos. Aš jaučiuosi taip pat.
Madė jam nusišypsojo taip, kaip sugebėjo tik ji. Velnias, kaip
man tai nepatiko. Kodėl, po galais, visuomet turi būti taip sunku?
Tarsi būčiau nuolatinė blogų žinių nešėja. Šįkart be galo troškau,
kad viskas pasibaigtų Maksvelui tapus mūsų broliu: atšvęstume,
pradėtume rengti šeimos susibūrimus ir taip toliau. Ne, dar liko
ta bjauri dalis, kurioje vyras, kurį laikei tėvu visą gyvenimą, pa­
sirodo nesąs tavo tikrasis tėvas. A, be to, tikrasis tavo tėvas jau
miręs, todėl nebeturėsi progos jo pažinti.
Mano skruostais nejučiomis nusirito ašaros. Giliai įkvėpiau ir
prabilau:
- Made, tyrimų rezultatai atskleidė dar šį tą.
Staigiai nusišluosčiau ašaras pykdama, kad nesusitvardžiau.
Maksas ištiesė man ranką ir pažvelgė liūdnomis akimis. Jis suprato,
kaip brangiai man kainuoja ši tiesa, ir dalijosi sielvartu. Jis negalėjo

237
tverti mano skausmo, tačiau žinojo, kad tiesa atneš jo dar daugiau.
Jis visuomet svajojo apie didelę šeimą, o dabar prie jos prisidėjo
dvi seserys.
- Leisk man, - pasisiūlė jis, ir tą akimirką supratau esanti ne
viena. Nors Maksas mano broliu tebuvo savaitę, jis buvo pasiruošęs
šokti į pagalbą, pasakyti tai, kas turėjo būti pasakyta, ir padėti man
nešti skausmo naštą. Neišmanydama, ko daugiau griebtis, linkte­
lėjau. Emocijos purtė mane, rauda draskė krūtinę.
- Made, mieloji, Mija mėgino tau pasakyti, kad, pasak advo­
katės, tu ir aš esame vieno tėvo ir mamos vaikai.
Ji keletą kartų mirktelėjo, bet nekrustelėjo.
- Nori pasakyti, kad mes visi trys esame tų pačių tėvų? Bet tai
reikštų, kad tėvukas yra ir tavo tėtis ir jis nieko apie tai nežinojo? -
nusistebėjo Madė.
Tariant žodžius, kurie amžiams apvers jos gyvenimą aukštyn
kojomis, man susuko vidurius.
- Ne, mažyle. Tėvukas nėra tavo tėtis. Judu su Maksvelu esate
tų pačių tėvų vaikai. Tikrasis tavo tėvas - Džeksonas Kaningamas.
Jos veidu pasruvo ašarų upeliai. Tarsi purvo nuošliauža nuo
Kalifornijos kalnų jos veidą užliejo ašaras ir gleivės. Madė raudojo
pasikūkčiodama.
- Bet, bet, tėvukas... nieko nesuprantu, - ji verkė purtydama
galvą, užsidengusi veidą delnais. Įsitempiau ją į glėbį, ir ji tuoj pat
įsikniaubė man į kaklą, kaip darydavo visuomet. - Bet tu vis dar
mano sesuo, - žagtelėjo.
- Taip, mažyte, taip, mes vis dar esame biologinės seserys, tik
pusiau.
- Man ne pusiau! - atkirto ji, karštomis ašaromis plaudama
man raktikaulį.
Bučiuodama jos plaukus ir glostydama galvą šnabždėjau, kaip
ją myliu, kad visada būsiu šalia ir kad mudviejų santykiai nepa­
sikeis. Priminiau jai, kad dabar turime brolį Maksą, vildamasi, jog
238
tai nuramins jausmų audrą. Galiausiai ji liovėsi virpėjusi, alsavimas
išsilygino. Ji užsnūdo. Tai buvo įprasta jos reakcija. Kai dar vidu­
rinėje mokykloje vaikinas sudaužydavo jai širdį, ji reaguodavo pa­
našiai.
Maksas atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį.
- Ar ji nusiramins?
Jis priminė man narve įkalintą žvėrį. Kumščiai sugniaužti,
kūnas įsitempęs ir pasiruošęs kovai. Jis mūsų gerai nė nepažinojo,
o jau buvo pasiruošęs savo naująją šeimą ginti nagais ir dantimis.
- Jai viskas bus gerai. Įsivaizduoju, kaip jai skaudu. Man irgi,
tačiau esame įpratusios ištverti sunkumus.
Tikriausiai to sakyti nederėjo, nes Maksas susiraukęs šaltai pa­
žvelgė į mane.
- Jau nebe. Dabar jums priklauso mūsų šeimos pinigai ir ryšiai.
- Mums nereikia tavo pinigų ir ryšių, - atkirtau.
Jis papurtė galvą.
- Nesvarbu. Jūs juos gausite, nori to ar ne. Teisininkai jau
rengia dokumentus - keturiasdešimt devyni procentai kompanijos
bus patikėti tau.
- Ką? Turbūt juokauji?
Jis sustojo ir įsisprendė rankomis į šonus.
- Mija, niekas nepasikeitė. Testamento sąlygos turi būti įvyk­
dytos. Akivaizdu, kad mano tėvas nežinojo apie Madę, tačiau tu
gausi beveik pusę kompanijos.
- Man jos nereikia!
- Nenori priklausyti mano šeimai? - paklausė jis įskaudintas.
- Žinoma, kad būsime šeima. Bet tam, kad būčiau seserimi,
tavo verslo man nereikia. Be to, kaipgi Madė? Ji tikroji tavo sesuo! -
pareiškiau šiurkščiu, nepalenkiamu tonu.
- Tu irgi! Pusė ar visa, man - jokio skirtumo.
Užmerkusi akis mėginau mąstyti, tačiau mintys sūkuriavo.
- Tada noriu savo pusę perrašyti jai.
239
 Maksas atlošė galvą ir ėmė kvatotis susiėmęs už pilvo, tarsi iš­
tiktas isterijos priepuolio.
- Ketini mūsų mažajai sesutei atiduoti milijardus dolerių vertą
kompanijos dalį?
Suspaudžiau lūpas ir susigūžiau.
- Ji man svarbiausia pasaulyje.
Jis atsiduso.
- Taip, iš kailio neriesi, kad sumokėtum už jos mokslą, blaškaisi
iš vienos vietos į kitą, apsimetinėdama bet kuo, ko pareikalauja koks
nors nepažįstamasis, kad padengtum tėvo skolą, bet griežtai atsi­
sakai pinigų, kurie tau priklauso teisėtai? Širdele, na, tu ir keistuolė.
- Pati galiu pranešti advokatams.
- Per vėlu. Aš jau paprašiau advokatų padalyti kompaniją į tris
dalis. Netrukus judvi su Made tapsite labai turtingomis moterimis.
Prireiks pusmečio ar metų įgyvendinti testamento sąlygas, o tada
abu pasirašysime dalies perdavimo dokumentus.
- Bet Džeksonas - ne mano tėvas. Kodėl man turėtų priklausyti
šeimos verslas? Pasidalykite jį su Made.
Maksas ryžtingai papurtė galvą.
- Tokia buvo tėvelio valia. Jis žinojo, kas tu esi, žinojo, kad nesi
jo dukra, tačiau vis tiek norėjo tau jį palikti. Esu tikras, kad jei būtų
žinojęs apie Madę, būtų verslą padalijęs visiems trim. Toks jau jis
buvo. Šeima ir garbė jam reiškė viską.
- Neapsigalvosi, tiesa? - atkirtau.
-Ne.
- Tu visada toks?
- Koks?
- Valdingas, užsispyręs, nelinkęs nusileisti? - mano lūpomis
nejučiomis nuslinko vos pastebima šypsenėlė.
Jis nusišypsojo, atsisėdo ant lovos ir paėmė mane už rankos.
- Jei tai susiję su mano šeima, gali neabejoti.

240
 ****

Burzgiantis telefonas pažadino mane iš gilaus miego. Tokio, ko­

kiu miegi išgėręs porą migdomųjų tablečių. Apgraibomis jį susi­
radusi atsiliepiau, nė nepasižiūrėjusi, kas skambina. Tikriausiai
Milė. Parašiau jai žinutę, kurioje paprašiau atsiųsti kito kliento
informaciją, bet, prieš skrendant pas jį, kelias dienas norėjau pra­
leisti Malibu. Ji sutiko, o aš nė nepasivarginau pasižiūrėti, kas
toks tas naujasis klientas. Anksčiau tai netrukdė, tačiau ji tik­
riausiai skambino, nes jau rytoj skrendu namo. Madė su Metu į
Vegasą privačiu lėktuvu ketino grįžti šiandien. Ji sužinojo, kad
Maksvelas yra mūsų brolis ir kad ją užauginęs vyras nėra tikrasis
jos tėvas.
- Alio? Alio? Ar čia Mija Sonders? - palaimingą mano miegą
pertraukė nosinis balsas.
- E, taip, - atsikrenkščiau, - čia Mija Sonders. Kas skambina?
- Mano vardas Vilma Braun, skambinu iš „Giminystės ligo­
ninės ir slaugos namų“ Las Vegase, Nevadoje.
Pašokau lyg perlieta lediniu vandeniu.
- Kas atsitiko mano tėčiui? - nekantriai paklausiau.
- Panele Sonders, bijau, kad jūsų tėvo būklė pablogėjo. Į jo
organizmą pateko virusinė infekcija. Nelaimė, neturėjome jokios
ankstesnės medicininės informacijos apie jūsų tėvo sveikatą, todėl
paskyrėme jam stipriausių antibiotikų nuo infekcijos.
O, ne, o, ne. Iš jos tono supratau, kad padėtis prasta. Labai
prasta.
- Ar jis išsikapstys? - pertraukiau.
- Man labai gaila, panele Sonders, bet pasirodė, kad jis aler­
giškas antibiotikams. Mums nespėjus pakeisti medikamentų, jį
ištiko keletas priepuolių. Jis pasirodė alergiškas ir vaistams nuo
priepuolių, ir jo širdis sustojo.

241
 Jo. Širdis. Sustojo.
Jo širdis sustojo.
Jo širdis... sustojo.
Kad ir kiek kartų būčiau varčiusi šią frazę mintyse, moters žo­
džiai atėmė man kvapą.
- Panele Sonders? Jis gyvas, tačiau kritinės būklės. Reikalai
prasti. Man labai gaila, tačiau šiuo metu jis yra per plauką nuo
mirties. Patarčiau jums su šeima kuo greičiau atvykti.
-Ką?
Kai paskutinį kartą jį lankiau, jis atrodė neblogai. Madė man
neseniai sakė, kad jo būklė puiki ir kad gydytojai nesupranta, kodėl
jis dar neprabudo.
- Jam liko nebedaug laiko. Paskubėkite atvykti, jei norite atsi­
sveikinti.
- Dėkoju. Tuoj pat sėdu į lėktuvą. Prašau padaryti viską, kas
jūsų galioje, - maldavau.
- Būtinai. Viso gero, panele Sonders.
Kritinės būklės. Atrodo prastai. Paskubėkite atvykti. Atsisvei­
kinti.
Kai užsimerkiau, šie žodžiai slinko pro mano akių vokus tarsi
naujienų eilutė žinių laidos ekrano apačioje.
Kad ir kiek kartų skaičiau juos, kad ir kiek kartų tyliai kartojau,
galutinis rezultatas buvo toks pat. Mano tėvas miršta.

242
RUGSĖJIS
 PIRMAS SKYRIUS

Baltos sienos. Aplink tik baltos sienos sutrūkinėjusiais ir apsilau­

piusiais dažais. Lubų plytelės su šlykščiomis rūdžių spalvos dėmė­
mis. Keletą kartų sumirksėjusi, pasukiojau galvą ir palingavau pir­
myn atgal. Mano pečius jau visą savaitę slėgė sunki kaip Everestas
našta.

Atleisk, mieloji. Jo būklė negerėja.

Mija, mes tave palaikome.
Toliau melšime Dievo stebuklo.
Bijau, kad jūsų tėvas gali nebeišsikapstyti.
Būtinai praneškite kitiems šeimos nariams.
Kalbėkitės su juo. Atsisveikinkite.

Užuojautų ir gydytojo atsakymų nuotrupos sukosi galvoje tarsi vi-

nilinė plokštelė. Įrašui pasibaigus, aš vis perkeliu adatėlę į pradžią,
ir melodija pasigirsta vėl.
Pervargusiomis akimis žvelgiu į vienintelį vyrą, kuris mane
mylėjo visą gyvenimą. Nuo pirmo mano įkvėpimo, kai mokė mane
žaisti beisbolą, kai padėjo atlikti namų darbus, iki tol, kol mama
mus paliko, ir jis palūžo. Net kai jo veidas buvo išraudęs, liežuvis
pynėsi, o akys buvo aptrauktos pilkšvos miglos, jis mane mylėjo,
ir aš tikėjau, kad ta meilė padės mums ištverti viską. Tiesą sakant,
taip ir buvo.

245
 Sėdėdama greta lovos, gniaužiau jo ranką, vildamasi, kad pa­
žįstama mano kūno šiluma paskatins jį kovoti. Nepasiduoti dėl
savo dukterų. Nepasiduoti dėl manęs, savo kūno ir kraujo. Pastarąjį
dešimtmetį praleidau kovodama dėl jo ir Madės, todėl dabar atėjo
jo eilė parodyti vyriškumą. Nepalikti mūsų. Iš paskutiniųjų stengtis
pas mus sugrįžti. Gal mes ir nebuvome ypatingos, tik dvi jaunos
merginos, besistengiančios rasti gyvenimo kelią, tačiau mes pri­
klausėme jam, ir giliai širdyje privalėjau tikėti, kad dėl mūsų verta
kovoti, antraip neteksime jo... amžinai.
Į palatą užėjo nauja rytinės pamainos slaugytoja. Patyliukais,
lyg ant pirštų galų, ji patikrino tėvuko gyvybinius rodmenis ir
kažką pažymėjusi ligonio kortelėje užjaučiančiai man nusišypsojo.
Tik to ir sulaukiu pastarąsias kelias dienas. Atsiprašymų, liūdesio
ir užuojautos. Žvilgtelėjau į ant siaurutės sofos miegančią Madę.
Mudvi abi atsisakėme palikti palatą ilgiau, nei reikėjo paskubomis
nusimaudyti ir persirengti. Jei jau mūsų tėčiui lemta iškeliauti, mes
būsime šalia.
Nė viena iš mūsų vis dar neužsiminėme apie „dramblį kam­
baryje“. Nauja tiesa mano krūtinę slėgė taip sunkiai, kad, pri­
siekiu, lūžo pora šonkaulių. Žinodama, kad Madei skauda širdį,
nepajėgiau įkvėpti. Žinia, kad Džeksonas Kaningamas buvo tik­
rasis jos tėvas, taip stipriai vožė mudviem per pakaušius, kad at­
sitrenkėme viena į kitą. Atskleista paslaptis privertė mus vieną
aplink kitą vaikštinėti ant pirštų galų ir išskyrė taip, kad man oda
šiurpo. Dabar man Madės reikėjo labiau nei kada nors, tačiau ji,
regis, pamažu slydo man iš rankų nebežinodama, kur jos vieta. Ne­
kenčiau šito jausmo, o dar stipriau nekenčiau mūsų motinos, kad
per ją susidūrėme su tokia tikrove.
Vienintelis saulės spindulys buvo Maksvelas. Jis atskraidino
mus čia privačiu lėktuvu ir kasdien skambino. Net visam mėnesiui
užsakė viešbutį netoli slaugos namų. Mūsų brolis apgalvojo viską
ir sutvarkė, kad nereikėtų sukti galvos dėl pinigų. Netikėtai mūsų
246
tėčiu pradėjo rūpintis geriausi savo srities specialistai - viena ko­
manda po kitos užeidavo jo apžiūrėti ir susikaupę tyrinėjo jo li­
gonio kortelę. Jie ieškojo užuominų, kurios padėtų nustatyti ne tik
tai, ar jo smegenys vis dar gyvos, bet ir tai, ar jam pavyks nugalėti
virusinės infekcijos ir netgi dviejų alergijų sukeltų širdies prie­
puolių padarinius.
Keletas daktarų baiminosi blogiausio. Prieš atvykstant naujie­
siems specialistams, slaugos namų darbuotojai mūsų tėvuką jau
buvo nurašę. Pasakė mums, kad daugiau nieko negalima padaryti,
ir rekomendavo atjungti gyvybę palaikančius aparatus.
Gyvybės palaikymas.
Atjungti prietaisus, kurie palaikė jo gyvybę. Negalėjau to pa­
daryti. Jei atsidurčiau panašioje padėtyje, ar tėtis pasiduotų, ar iš­
jungtų aparatą, kuris man tiekia deguonį? Jau greičiau pragaras
užšaltų, nei taip nutiktų. Šis vyras pats mane gaivintų tiek, kiek
reikėtų, jei tik tai prailgintų mano gyvenimą bent viena minute.
Privalėjau suteikti jam tokią pat galimybę.
- Labas rytas, panele Sonders, - vartydamas tėvuko ligonio
kortelę, pasisveikino daktaras Makhotis. Valandėlę jis kažką užsi-
rašinėjo, tikrino, pakartotinai vartė puslapius.
Atsistojusi ištiesiau rankas virš galvos ir pasirąžiau, mė­
gindama numalšinti nuolatinį stuburo maudulį, koks įprastai kyla,
kai plastikinėje kėdėje prasėdi savaitę. Stuburas sustingo ir aš susi­
raukiau. Žvelgdamas į mane pro akinius juodais rėmeliais, daktaras
Makhotis papurtė galvą. Juodi, garbanoti jo plaukai buvo nukirpti
trumpai ir, regis, žvilgėjo. Jie atrodė drėgni, o iš gaivaus vyriškos
prausimosi želė aromato sprendžiau, kad jis ką tik išsimaudė. Už­
uodusi dievišką muilo kvapą suvokiau, kad pati neskleidžiu ma­
lonių kvapų. Ligoninėje be pertraukos išbuvau jau dvi dienas. Joks
dezodorantas nebegalėjo paslėpti prakaito smarvės.
- Labas rytas, daktare. Kokios prognozės? Ar jam bent kiek
geriau? - stengiausi neprarasti vilties, mat jau beveik savaitę kiekvieną
247
rytą jis tik susiraukdavo ir kratydavo galvą. Tačiau šiandien nutiko
kitaip. Supratau, kad sėkmė netrukus atsigręš.
Geraširdis jaunas daktaras apėjo lovą ir uždėjo ranką man ant
peties. Nuo spustelėjimo įsitempę raumenys akimirksniu atsipa­
laidavo, vos garsiai nesudejavau. Pastaruoju metu jaučiausi tokia
įsiręžusi, kad net menkiausias prisilietimas atrodė šimtą kartų
stipresnis.
- Sprendžiant iš turimų duomenų, praėjusią naktį jūsų tėvo
plaučiai ėmė priešintis aparatams. Tai teigiamas ženklas, kad galbūt
jis pajėgs kvėpuoti be gyvybę palaikančių prietaisų, tačiau nenoriu
užbėgti įvykiams už akių.
Žodžiais nepajėgiau atsidėkoti už šį krislelį vilties. Todėl
puoliau jam į glėbį ir stipriai apkabinau per liemenį. Į tą apka­
binimą sudėjau visą save, tarsi pačios gyvybė nuo jo priklausytų.
Daktaras nesipriešino. Tiesą sakant, jis apkabino mane ir prispaudė
prie krūtinės. Taip kurį laiką stovėjome dviese. Palūžusi moteris ir
gydytojas. Glausdamasi prie jo, meldžiau Dievo suteikti jam galios
išgelbėti tėvui gyvybę, nepaisant to, ar jis nusipelnė būti išgelbėtas.
Prisiverčiau tikėti, kad kiekvienas nusipelno antros galimybės. Jei
išgyvens, manau, tėtis man pritars. Galbūt atsidūręs per plauką
nuo mirties, jis pagaliau supras, kad gyvenimas yra dovana.
Mobiliojo skambutis pertraukė vienintelės šviesesnės aki­
mirkos pastarąją savaitę sukeltą euforiją. Atšokusi pažvelgiau į
dangaus mėlio daktaro Makhočio akis.
- Atleiskite. Visko tiek daug... - pralemenau, bėt jis mane nu­
tildė.
- Mija, niekada neatsiprašinėk, kai prireikia apkabinimo.
Matau, esi labai tvirta jauna moteris, tačiau visiems mums reikia
palaikymo. Toliau melskime stebuklo. Grįšiu jo apžiūrėti po poros
valandų.
Linktelėjusi atsigręžiau į Madę, ji laikė prie ausies telefoną.

248
 - E, taip, ji šalia, tetule.
Nusibraukusi šviesius plaukus nuo veido, Madė padavė man
savo telefoną. Jos išvaizda atspindėjo mano savijautą. Tikriausiai
reikėjo džiaugtis, kad aplink nebuvo veidrodžių, mat ir pati panė­
šėjau j zombį.
Lėtai iškvėpusi, pakėliau telefoną prie ausies.
- Alio?
- Kas čia per velniava? Neatsiliepi į mano skambučius, pra­
žiopsojai savo skrydį ir nepasirodei Tuksone, Arizonos valstijoje,
kur tavęs laukė devintasis klientas!
Veltui mėginau suregzti atsakymą. Derėjo atsiprašyti, pasiaiš­
kinti, bet man nebeužteko jėgų dėl to jaudintis.
- Mile...
- Tu manęs nemilink. Prisivirei košės iki ausų, jaunoji panele!
Jei kartais neskaitei savo sutarties sąlygų, tai, nepasirodžiusi pas
klientą, ne tik prarandi savo šimtą tūkstančių dolerių, bet ir lieki
jiems tiek pat skolinga už sugaištą laiką!
Žingsniuodama taip greitai, kiek nešė išvargusios kojos, iš pa­
latos išėjau į sodą. Rytas buvo ankstyvas, todėl aplink buvo tuščia.
- Po velnių, nori pasakyti, kad dabar kažkokiam turčiui esu
skolinga šimtą gabalų? - suriaumojau į ragelį.
- Tu dar ant manęs rėksi? - jos tonas buvo persmelktas mirtinų
nuodų. - Pati į šitą mėšlą įklimpai.
- Neturėjau kitos išeities! Tėvukas guli mirties patale!
- Taigi nusprendi išnykti ir nieko man nepraneši? Mija, jei
būčiau su klientu susisiekusi iš anksto, viso šito būtų išvengta. O
dabar užsikrovei dviejų šimtų tūkstančių dolerių skolą. Pagrin­
dinėje tavo sąskaitoje nėra pakankamai pinigų sumokėti Bleinui.
O, ne. Pradėjau virpėti it epušės lapas, kojos ėmė linkti. Tir­
tėdama susmukau ant suoliuko.
- Praleidau mokėjimą... - išlemenau springdama baime.

249
 - Taip! Mėginau tau prisiskambinti keletą kartų per dieną. Ga­
liausiai pavyko susisiekti su Made, nors ir ta ignoravo mano skam­
bučius iki šiandien.
- Buvau išjungusi telefoną. Mile, pastarąją savaitę tėvuko
gyvybė kabėjo ant plauko. Jam vis dar blogai. Negaliu jo palikti.
Drebančia ranka persibraukiau plaukus ir truktelėjau už pa­
šaknių. Dilginantis skausmas kaipmat praskaidrino mintis.
- Mija, negaliu tau padėti. Visus savo pinigus esu investavusi į
verslą ir į naują projektą. Tau teks kreiptis į vieną iš savo turtingų
bičiulių. Galbūt vieną iš tų, kurie sumokėjo dvidešimt penkių tūks­
tančių priedą? - pasiūlė ji, tarsi tai būtų niekai. Seksas ir pinigai. Ji
puikiai išmanė šio žaidimo taisykles.
Prašyti Vėso arba Aleko dviejų šimtų tūkstančių dolerių? Nieku
gyvu. Tikrai ne.
- Aš ką nors sugalvosiu.
- Galiu pasakyti tik tiek, kad tau teks tai padaryti greitai. Kitas
tavo klientas yra Driu Hofmanas.
Vardas mano galvoje kurį laiką šokčiojo tarsi stalo teniso ka­
muoliukas, kol galiausiai prisiminiau.
- Įžymybių gydytojas? Tas, kuris veda pokalbių laidą, turi savo
papildų liniją, sportinės aprangos ženklą ir leidžia skaitmeninius
vaizdo įrašus? Tikriausiai juokauji.
- Tas pats. Pasirodo, jis matė tavo reklaminę maudymosi kos­
tiumėlių kampaniją apie nuo dydžio nepriklausantį grožį. Jis nori,
kad dalyvautum kasdienėje jo laidos rubrikoje „Gyvenk gražiai“.
Mija, jei tau pasiseks, gali būti, kad tau pasiūlys nuolatinį darbą
laidoje nuo naujų metų pradžios. Jam tereikės tavęs porą mėnesių
palaukti. Jokio spaudimo, - tarsi ragana prastame siaubo filme, nu­
sikvatojo ji. Jei tą akimirką būčiau stovėjusi greta, atplėšti savo kau­
lėtus pirštus nuo jos kaklo man būtų prireikę Heraklio jėgų.
Jokio spaudimo. Milė kalbėjo taip, lyg tai būtų niekai. Spus­
telėjau smilkinius. Rodos, visas mano kraujas sutekėjo į širdį ir
250
privertė ją tvinksėti šimtą kartų stipriau. Jei dabar nesėdėčiau šalia
tėčio patalo, naujienos būtų mane nepaprastai pradžiuginusios.
Pastarieji spaudos atsiliepimai padėjo man prasmukti į vaidybos
pasaulį. Žiniasklaida mane jau pastebėjo, o kitą mėnesį pasiro­
dysiantis Antonio vaizdo klipas tobulai derėtų prie pasirodymo
televizijoje. Galimybė tapti nuolatine laidos vedėja su daktaru
Hofmanu atrodė beprotiška. Čia buvo tas didysis persilaužimas,
kurio man reikėjo, kad atrasčiau save ir savo kelią.
Prakeikimas, man būtina pasitarti su Vešu. Išgirsti jo nuomonę
ir paklausti, gal jis pažįsta daktarėlį ar yra ką nors apie jį girdėjęs.
Aišku, to padaryti negalėjau, mat žinių iš jo nesulaukiau jau porą
savaičių. Nežinojau, nei kur jis buvo, nei kada grįš. Džudė tik pa­
minėjo, kad vieną dieną jis išskrido. Sakė, kad grįš po dviejų ar trijų
savaičių, ir prašė man perduoti, kad paskambins. Nieko daugiau ji
nežinojo. Kartą radau žinutę nuo jo balso pašte, tačiau ryšys taip
trūkinėjo, kad beveik nieko nesupratau. Išgirdau tik, kad jis greitai
grįš ir kad mane myli. Ir tiek.
Dabar iškilo nauja problema, iš kur ištraukti du šimtus tūks­
tančių dolerių arba kaip įtikinti Bleiną duoti man daugiau laiko.
- Tikiuosi, tėvukui netrukus pagerės. Neatšauk spalio už­
sakymo, kol nepranešiu naujienų. Pasistengsiu būti lengviau pasie­
kiama, Mile, bet šiuo metu mums labai sunku. Mudviem reikia ap­
tarti keletą šeimos reikalų. Tai rimta ir susiję su mama.
- Ar Merilė su tavimi susisiekė? - sušnabždėjo ji taip tyliai, kad
teko stipriau prispausti telefoną prie ausies.
Tetulės klausimas man pasirodė toks absurdiškas, kad ne­
norėjau kvaršinti dėl to galvos. Tėvas kovoja su mirtimi. Mūsų
motina, Milės sesuo, ir nesuvokiamai niekingi jos gyvenimo pasi­
rinkimai per pastaruosius trisdešimt metų netaps mano dėmesio
centru. Motina ir jos paslaptys šiuo metu man rūpėjo mažiausiai.
- Ne, nesusisiekė. Tiesiog turiu naujienų. Paskambinsiu, kai tė­
vukas pasitaisys, gerai?
25
 Kitame linijos gale Milė giliai atsiduso.
- Ar... mhm... jis išsikapstys?
Suirzusi piktai prunkštelėjau.
- Neapsimesk, kad tau bent kiek rūpi, kas nutiks mano tėvui.
Tu jo visą gyvenimą nekentei ir niekinai, kad neišsivežė mūsų į Ka­
liforniją, kai mama paliko mus varge. Jis iš paskutiniųjų stengėsi.
Milė ir pati suurzgė į ragelį, ji nelaikė mano argumentų pa­
grįstais.
- Jei jis būtų iš paskutiniųjų stengęsis, dabar turėtum savo gy­
venimą. Su mano seserimi visi buvote laimingi. Kai ji išvažiavo,
viskas subyrėjo į šipulius, - ledinis jos tonas persmelkė mane iki
kaulų smegenų.
Širdyje kilo nenumaldomas noras užstoti tėvą. Tegu Milė ir
mano teta, tačiau dabar ji tampė liūtą už ūsų, todėl privalėjau duoti
jai atkirtį.
- Jis bent jau mūsų nepaliko. Taip pasielgė tavo sesuo. Moteris,
kurios taip ilgiesi, apleido savo penkerių ir dešimties metų dukteris,
bet juk čia nieko tokio, tiesa? Juk ne pirmą kartą ji paliko savo šeimą.
Po velnių, ką gali žinoti, gal visoje šalyje ji turi jų galybę. Tikriausiai
turiu dar keletą brolių ir seserų, apie kuriuos nieko nežinau.
Milė šniurkštelėjo ir virpančiu balsu atsakė:
- Lėlyte, tavo motina niekada nesijautė laiminga. Tu tai puikiai
žinai. Giliai širdyje supranti, kad jai nebuvo lemta įleisti šaknų, iš­
tekėti ir susilaukti vaikų. Jos dvasiai reikėjo lakioti laisvai, antraip
ji būtų įkalinta savo pačios gyvenime.
- Stengiesi ją pateisinti?
- Mija, ji tave mylėjo.
- Tai štai kaip tai vadini? - tėškiau. - Trenki durimis ir palieki
savo dukteris? Tai - meilė? Ji nenutuokė, ką reiškia mylėti.
Dabar, kai mano gyvenime atsirado Vesas, buvau tuo įsiti­
kinusi. Jei iš tikrųjų ką nors stipriai myli, to žmogaus laimė tau

252
tampa svarbesnė už savąją. Viską aukoji jo, o ne savo labui. Žinoma,
visur reikia kompromisų, to reikalauja bendras gyvenimas, šeima.
- Mile, mama nenutuokė, ką reiškia mylėti, - pakartojau.
- Nekalbėk taip. Tiesiog Merilei kartais susimaišydavo protas.
Žinojome tai nuo vaikystės.
Tą akimirką nusprendžiau, kad tetulei verta sužinoti visą tiesą
apie numylėtąją sesutę.
- Prisiklausiau užtektinai. Padaryk sau paslaugą. Dar kartą pa­
ieškok informacijos apie Maksvelą Kaningamą.
- Tavo paskutinį klientą? Aš jį iškračiau. Pati žinai, - irzliai at­
kirto ji.
- Padaryk tai dėl manęs, Mile. Susirask jo gimimo liudijimą.
Einant atgal į ligoninę, ragelyje sutraškėjo. Man nedelsiant
reikėjo lašelinės su kofeinu.
- Mija, paistai kažkokius niekus. Jo gimimo liudijimą?
- Taip.
- Ir ką tikiesi, kad jame rasiu?
Nusikvatojau. Su pasikriuksėjimais, kaip hiena, purtydamasi
visu kūnu. Būrys ligoninės darbuotojų sužiuro, tarsi man ką tik
būtų išdygę sparnai ir būčiau pasivadinusi fėja. Man tai nerūpėjo.
Pastarosiomis dienomis kliedėjau nuolat, o šie žmonės tikriausiai
yra matę ganėtinai nepilnapročių, kad nekreiptų per daug dė­
mesio.
- Rasi, kad Maksvelo Kaningamo motinos vardas yra Merilė
Kolgrouv. Jo tėvas - Džeksonas Kaningamas.
- Ką? Tu tikriausiai mane maustai. To negali būti. Jis tau me­
luoja. Kažkas tau primelavo.
Baimė ir nuostaba jos balse buvo nuoširdi. Ji bent jau nežinojo
apie sesers nuodėmes.
- Taip, Merilė paliko savo vos vienų metų sūnų. Prabėgus tre­
jetui metų, ištekėjo už tėvuko, o dar po metų gimiau aš.

253
 Neketinau su ja aptarinėti kreivo mūsų giminės medžio, tačiau,
gindama moterį, kuri to nenusipelnė, tetulė išvedė mane iš kan­
trybės.
- Tai neįmanoma. Aš būčiau žinojusi... - kvėpčiodama iš­
lemeno ji.
Valgykloje nuvilkau kojas iki kavos automato, įmečiau pen­
kiasdešimt penkis centus ir pakišau popierinį puodelį po čiurkšle.
Kava buvo šlykšti, tačiau ji neleido man užmigti. Na, bent jau va­
landą, o tada aš vėl lyg zombis sliūkindavau prie automato nusi­
pirkti dar. Tai buvo vienas veiksmų, kuriuos kartodavau kelissyk
per dieną.
Automatui atgijus ir pradėjus virti kavą, sunkiai atsidusau ir
atsirėmiau į jį kakta. Maudžiančią galvą ramino duslus jo burz­
gimas.
- Patikėk. Čia dar ne viskas.
- Mija, ne, - girdėjau, kaip ji verkdama šniurkščioja. Atvirai
pasakius, pasiekiau ribą, kai man tai neberūpėjo. Per pastarąsias
porą savaičių ištvėriau daugiau, nei įstengtų bet koks normalus
žmogus. Atėjo metas jai prisiimti dalį naštos.
- Maksvelas Kaningamas. Jis yra ne tik yra mūsų brolis, juodu
su Made sieja tie patys biologiniai tėvai. Mile, ar supranti, ką tai
reiškia? Ką? - apimta pykčio ir nusivylimo, pakėliau balsą. - Tai
reiškia, kad tavo sesuo buvo neištikima mano tėvui. Ji atkūrė
romaną su Džeksonu Kaningamu prabėgus dešimtmečiui po jų­
dviejų sūnaus gimimo ir pastojo dar kartą. Ta nieko verta kalė ap­
simetė, kad Madė yra tėvuko dukra, ir nepasivargino atskleisti
tiesos. Štai kokia yra tavo sesuo. Tau teks išmokti su tuo susitaikyti.
Aš tai jau tikrai susitaikiau.
Išjungiau telefoną, čiupau kavą ir susiverčiau iki dugno. Svili­
nantis gėrimas nudegino visus skonio receptorius. Man buvo nu­
sispjaut. Skausmas atitrauks mintis nuo nesuvokiamai keblios tėvo
padėties.
254
 Iš kišenės išsitraukusi dolerį, įkišau į automatą, pridėjau dar
dešimt centų, tada vienoje pusėje pastačiau tuščią savo puodelį,
puodelį Madei - kitoje. Vėl priglaudžiau kaktą prie burzgiančio
automato, šįkart laukti teko ilgiau. Akimirką pasidaviau tamsai.
- Jėzau Kristau, širdele, ateik čia, - pasigirdo balsas, saldesnis
už jį buvo tik mano Vėso. Brolis apgręžė mane ir tvirtai apglėbė.
- Maksai, - įsikniaubiau jam į krūtinę. Apkabinusi jam nugarą,
nebetramdžiau ašarų. Jos buvo karštos ir piktos. Juodi Makso
marškiniai permirko lyg nuo atogrąžų liūties, tačiau jis manęs ne­
paleido. Pirmą kartą nuo tada, kai sulaukiau to skambučio, pasi­
jutau saugi. Turėjau, kas mane saugo.
- Ačiū tau. Ačiū, kad atvažiavai, - sriūbaudama dėkojau.
Jis priglaudė mane dar arčiau ir tvirčiau, jei tik tai buvo
įmanoma. Sustingusią mano sielą apgaubė šiluma.
- Kai mano seserims šitaip sunku, nenoriu būti niekur kitur.
Pasikliauk manimi, širdele.
Ilgai, ilgai jo nepaleidau.
Kai aimanos sukilo krūtinėje ir išsiveržė iš lūpų, jis mane
stipriai laikė. Kai keliai sulinko ir nebepajėgiau pastovėti, jis
mane pakėlė. Kai meldžiau Dievo, kad mano tėvas išgyventų, jis
šnabždėjo maldos žodžius su manimi.
Niekada neturėjau žmogaus, kuriuo galėčiau besąlygiškai pa­
sikliauti, kuris mestų viską, kad tik būtų šalia, kai man reikia, kad
stipriai apkabintų. Dabar turėjau brolį, ir daugiau nebenorėjau nė
galvoti, koks be jo būtų mano gyvenimas.

255
 ANTRAS SKYRIUS

- Mija, širdele, tu vos laikaisi ant kojų. Privalai kiek numigti ir

pailsėti, antraip galiausiai palūši, kai mažiausiai tikėsiesi.
Išsilaisvinusi iš šilto jo glėbio, nusišluosčiau akis rankove ir
keletą kartų giliai įkvėpiau.
- Man viskas gerai. Tikrai, Maksai, man viskas bus gerai.
- Ne, nebus, - stovėdama per kokius dešimt žingsnių, įsiterpė
Madė. Pažvelgusi į kavos automatą, paklausė: - Vienas puodelis man?
Linktelėjau ir akimis nulydėjau ją prie automato. Ji net cukraus ir
grietinėlės įdėjo. Aš ligoninėje gėriau juodą kavą, nors ji buvo klaikiai
neskani. Tačiau šiuo metu nejutau jokio skonio. Ne tik kavos, bet ir
valgio. Maistas neteko skonio, pasaulio spalvos nublanko.
Madė priėjo prie Makso ir prisiglaudė jam prie krūtinės.
Kažkas naujo. Maksas ją atsargiai apkabino ir pradėjo glostyti
plaukus. Jis užmerkė akis, tarsi tą akimirką jį būtų užlieję pernelyg
stiprūs jausmai. Žinau, kad jis troško gerai pažinti mus abi, tačiau
Teksase viskas įvyko taip staiga, kad juodu nė neturėjo laiko pa­
bendrauti. Vos spėjome sužinoti, kad Maksvelas yra mūsų brolis,
ir išsiaiškinti, kad Madė - tikra jo sesuo, kai sulaukėme skambučio
dėl tėčio ir turėjome išskubėti.
Ji kilstelėjo galvą ir smakru atsirėmė jam į krūtinę.
- Ačiū, kad atvažiavai, Maksai.
- Jau sakiau tavo sesei, kad dabar nenoriu būti niekur kitur.
- Mūsų sesei, - tariant tuos du žodžius, Madės balsas virptelėjo.

256
 Maksas suraukė antakius.
- Ką sakei, mieloji?
Mieloji. Nuo pat pirmos pažinties dienos, jis vadino Madę
mieląja, o mane - širdele. Prisipažįstu, kad mano pravardė man
patiko labiau.
- Mūsų sesei, - pakartojo Madė. - Prieš tai sakei tavo sesei. Aš
tik tave pataisiau. Mus visus tris sieja giminystės ryšiai, ir noriu,
kad visiems būtų aišku. Nesvarbu, kiek to paties kraujo teka mūsų
gyslomis, Mija visuomet bus tikra mūsų sesuo.
Maksas suspaudė lūpas.
- Tu visiškai teisi. Nenorėjau, kad mano žodžiai nuskambėtų
klaidingai. Atsiprašau.
Jis atsiprašė? Ką?
- Maksai, tikrai nereikia atsiprašinėti. Madė tiesiog pernelyg
jautri. Šiuo metu visus mus užklupo jausmų audra.
Madė prisimerkė.
- Visai ne. Aš tik sakau, kaip viskas yra. Taip, kaip tu mane
mokei nuo mažens. Nesidangstyti melu. Nenutylėti svarbios in­
formacijos, kurią reikia aptarti. Nenoriu ilgiau apie tai galvoti.
Maksas privalo žinoti, kad tu man esi pats svarbiausias žmogus
pasaulyje. Jei jau ketiname būti viena šeima, kad ir kas nutiktų,
mudvi liksime neišskiriamos. Ir man nesvarbu, kas yra mano bi­
ologinis tėvas, - išpyškino ji ir pamojo palatos pusėn. - Tas vyras
palatoje yra mano tėtis. Joks kraujo tyrimas to nepakeis.
Maksas sunkiai atsiduso ir nudelbęs akis ėmė batu braukyti li­
noleumą, palikdamas ant jo juodų rėžių. Aš galvojau, kaip susi­
doroti su šiuo jausmų protrūkiu. Akivaizdu, kad Madė abejoja, kur
jos vieta naujojoje šeimoje, kad trokšta apginti mudviejų santykius
ir yra sutrikusi dėl tėčio ir savo giminės medžio.
- Made... Maksas, jo žmona Sindė, mažoji Izabelė ir dar ne­
gimęs jų kūdikis yra Sondersų klano šaka, sutinki? Priimk visa tai

257
ne kaip pokyčius, o kaip šaką. Vien todėl, kad jų pavardė Kanin -
gamai, dar nereiškia, kad tavo pavardė turi pasikeisti.
Kaip tik tada Maksas padarė didžiulę klaidą.
- Na, teoriškai, ji yra Kaningam, tik apie tai nežinojo.
Išvydau, kad jo žodžiai kliudė mano sesę. Ji įsitempė, atlošė
pečius, išpūtė krūtinę ir akimis svaidydama žaibus stojo priešais
Maksą. Iškėlusi smilių - priešais jo galiuką vengdavau atsidurti -
ji keliskart pabaksnojo jam į krūtinę. Ai. Iš patirties žinojau, koks
smailus tas kaulėtas pirštelis.
- Gal tau galvoj negerai? Suprantu, kad Teksase jūs reikalus
tvarkote kitaip, bet atidžiai manęs paklausyk. Aš visuomet buvau,
esu ir būsiu Madison Sonders. Supratai? Puikiai jaučiausi savame
kailyje iki šiol, ir niekas nepasikeis vien todėl, kad kažkoks DNR
tyrimas kažką įrodė. Prisipažįstu, labai nustebau sužinojusi, kad
turiu brolį, ir iš tiesų dėl to džiaugiuosi, bet nedrįsk laikyti manęs
kažkokios Merilės Kolgrouv paguodos prizu. Aišku?
- Mažyle... - pati nepažinau neapsakomo liūdesio persmelkto
savo balso. Viena ranka apkabinau sesutę, o ši prisispaudė man
prie krūtinės ir įsikniaubė į kaklą.
- Aš esu Madison Sonders! Mano pavardė ne Kaningam, - pra­
virko ji, pasislėpusi po mano plaukais.
- Ei, mažute, niekas nemėgina pakeisti tavęs, tavo vardo ar asme­
nybės. Tu visuomet būsi mano sesuo. Visuomet būsi tėvuko dukra.
Tiesiog dabar atradome naują šeimos šaką, kurią turime pažinti ir
mylėti. Made, niekas nepasikeis. Niekas. Mudvi vis dar kovojame
su priešišku pasauliu, sutinki? - kūkčiodama ji linktelėjo. - Kalbu
rimtai. Maksas čia ne tam, kad ką nors pakeistų, tiesa, Maksai?
Maksas atsikrenkštė ir uždėjo milžinišką leteną sesutei ant pa­
kaušio.
- Mieloji, aš jau dabar labai myliu judvi su Mija. Jūs esate mano
jaunėlės sesutės, ir nuo tos akimirkos, kai visi susipažinome, pa­
jutau mus siejantį giminystės ryšį. Visą gyvenimą svajojau apie
258
tave ir tavo sesę. Troškau didelės šeimos. Dabar pagaliau ją turiu
ir esu laimingas, brangioji. Sindės, Izabelės ir mažojo Džeko gy­
venime atsirado neprilygstamos moterys, dėl to jaučiuosi nepa­
prastai laimingas. Tik tiek, mieloji. Tam aš esu čia. Kad palaikyčiau
judvi su Mija, kol rūpinatės tėčiu.
Netrukus Madė pakėlė galvą. Suėmusi jos skruostus delnais,
nušluosčiau ašaras.
- Niekas nepasikeis, gerai?
- O atrodo, daug kas jau pasikeitė, - sumikčiojo ji, šluosty­
damasi varvančią nosį rankove. Fui. Mes abi elgėmės bjauriai.
- Taip nėra, nors gali pasirodyti. Tu vis dar studijuoji univer­
sitete, ketini tapti ponia Reins ir turėsi mane amžinai. Tik dabar
prie mūsų prisidėjo didysis, šaunusis turtuolis kaubojus brolis.
- Na, visi mes turtingi, - mėgindamas padėti, tarstelėjo
Maksas, tik iš jo žodžių - menka pagalba.
Jėzau, Marija. Negi negalima jo išjungti? Negi brolių negamina
su mygtuku „užsičiaupk“? Prieš pablogėjant tėčio sveikatai, netu­
rėjau galimybės aptarti „Kaningamo naftos ir dujų“ reikalų.
Madė suraukė antakius, virš nosytės įsirėžė žavinga raukšlelė.
Kai buvo maža, bučiuodavau tą raukšlelę ir liepdavau nesiraukyti,
nes ji ims ir liks, o užaugusi ji jos nekęs.
- Maksai, mes nesame turtingos, - atšovė ji. - Toli gražu.
Maksas niauriai pažvelgė į mane.
- Tujai nepasakei? - paklausė sukryžiavęs didžiules rankas ant
plačios krūtinės.
Norėjau ištirpti į balutę jam po kojomis. Ir be šio pokalbio
mūsų gyvenime šiuo metu pakako dramos. Pirmiausia Milė, dabar
Maksas su Made. Po perkūnais.
- Ko nepasakei? - sukluso Madė.
- Maksai, mums ir taip pakanka bėdų. Visai nenorėjau prie
pastarųjų įvykių pridėti dar vieną painiavą.
- Kokią painiavą? - neatstojo Madė.
259
 - Iš tiesų, tai ne painiava, o nauda, - pataisė Maksas.
- Apie ką čia kalbate? - neatlyžo Madė.
Aš jaučiausi pernelyg išsekusi, kad galvočiau, kaip suvynioti
naujienas į vatą, o Maksas, regis, nekantravo, taigi kodėl ne, po
velnių? Gurkšnodama kavą, mėgaudamasi švelniu gėrimu, kuris,
atrodo, visuomet buvo skanesnis, kai jį paruošdavo kas nors kitas -
o gal paslaptis slypėjo cukruje ir grietinėlėje - klausiausi, kaip
Maksas aiškina Madei, kad padalys „Kaningamo naftą ir dujas“ į
tris dalis, nors įtikinau jį pasilikti penkiasdešimt procentų kompa­
nijos akcijų. Jis turėjo tokią prigimtinę teisę, tai buvo jo palikimas,
o ne kažkas, ko mudvi augdamos troškome. Man su Made pri­
klausytų po dvidešimt penkis procentus - taptume nesuvokiamai
turtingos, tačiau nereikėtų priiminėti kasdienių verslo sprendimų,
nebent pačios to norėtume. Aš tai jau tikrai ne. O baigusi mokslus
Madė galbūt ir susidomės.
Maksui baigus dėstyti smulkmenas, sesutė stovėjo arba pri­
blokšta, arba giliai susimąsčiusi. Tą akimirką dvejojau. Galiausiai
jos veidas nušvito. Jos skruostai paraudo, visu grožiu atsiskleidė
jos asmenybė.
- Man priklauso dvidešimt penki procentai didžiausios naftos
kompanijos šalyje akcijų.
- Taip, panele, - Makso lūpomis nuslinko šypsenėlė.
- Eik tu sau! - ji prispaudė rankas prie krūtinės. - Tai nerealu!
- Turėti seserų yra nerealu. Į dalį šeimos verslo turi prigimtinę
teisę, - išdidžiai tarė Maksas.
- Vadinasi, kai baigsiu studijas, panorėjusi galiu atvažiuoti ir
dirbti kompanijoje?
Kaip įtariau, mano sumanioji, mokyta sesuo netruko įžvelgti
galimybę.
- Žinoma, - nusijuokė Maksas. - Būtų šaunu, jei abi pradė­
tumėte dirbti Dalaso būstinėje.
Susigūžusi papurčiau galvą.
260
 - Atleisk, bet šita mergina iš Vegaso dabar tapo kaliforniete.
- Dar pažiūrėsime, - išsišiepė Maksas ir apkabino mudvi su
Made. - Kol kas svarbiausia mano užduotis yra sočiai jus abi pa­
maitinti, - tarė jis ir pauostė mano plaukus. - Ir išmaudyti. Be to,
abi privalote numigti.
Mudvi su Made ketinome prieštarauti, tačiau jis nusivedė
mus tiesiai į valgyklą. Apie penkiolika minučių tėtis palatoje buvo
vienas, nieko nenutiko.
- Negalime palikti tėvuko vieno, - tarė Madė.
- Jis ne vienas. Sutikau tavo vaikiną. Juodu su mama kaip tik
ketino jus pakeisti. Jie prie jo pabudęs, kol judvi pailsėsite. Ir ne­
siginčykite. Šitaip atrodydamos jam niekuo nepadėsite. Esu tikras,
jis pasiustų sužinojęs, kad nesirūpinate savimi, - tvirtai išrėžė
Maksas.
Tylėdama atsidusau. Tėvukui rūpėjo. Jis tikrai mus mylėjo,
tačiau dažniausiai būdavo pernelyg prisisiurbęs, kad pastebėtų, jog
mudvi su Made kelias dienas nevalgiusios.
Kartą dvi dienas kąsnio burnoje neturėjome. Man buvo dvylika,
todėl buvau per jauna dirbti, Madei - septyneri. Namuose nebebuvo
maisto - suvalgėme net konservus ir dribsnius. Po dviejų dienų
bado atsidūrėme beviltiškoje padėtyje. Taigi pėsčiomis nuėjau iki
Centrinio bulvaro į sausakimšus lošimo namus, ten bufete niekam
nematant prisigrūdau pilną rankinę bandelių ir vištienos. Kad
niekas neįtartų, sekiojau paskui šeimas su vaikais. Paskui tris dienas
su Made puotavome mano laimikiu, kol galiausiai tėvas grįžo po iš­
gertuvių ir vėl pripirko maisto. Reikalams pakrypus į blogąją pusę,
taip esu dariusi dar keletą kartų. Taigi atsakymas į Makso teiginį
būtų griežtas ir tvirtas „ne“. Tikėtina, kad tėvas nepastebėtų, nei
kad mums skaudu, nei kad esame pavargusios. O Maksas, nors pa­
žinojo mudvi vos mėnesį, akimirksniu suprato, ko mums reikia.
Didysis brolis nusivedė mudvi su Made į viešbutį kitapus
gatvės, kur buvo užsakęs dviviečius apartamentus visai savaitei.
Apartamentus, kuriuose dar nė karto nenakvojome. Retsykiais
juose išsimaudydavome, nors sprendžiant iš nuo mūsų sklindančio
dvoko - per retai. Įjungęs oro kondicionierių, Maksas klestelėjo
ant lovos.
- Judvi, į dušą! Tuoj pat, - Maksas bedė į mus pirštu ir paėmė
telefono ragelį. - Taip, norėčiau... hmm, luktelėkite. Ar mėgstate
mėsainius?
Nuo minties apie riebų sūrainį man nutįso seilė. Pastarąsias
keletą dienų visai neturėjau apetito. Dėl to tikriausiai nebepri­
siminiau, kada teko valgyti tikro maisto. Visą savaitę laikiausi
griežtos kavos, „Snickers“ batonėlių ir riešutų dietos, ir tai tik
tuomet, kai prisiversdavau užkąsti. Ak, tobuloji būsima Madės
anyta kasdien nešdavo mums naminio valgio, bet aš taip ir nepri-
siverčiau nuryti nė kąsnio. Tėvas negalėjo valgyti. Kodėl turėčiau
aš? Tačiau dabar, netekus keleto kilogramų, žarnai žarną ryjant, iš
manęs nebuvo jokios naudos.
- Mėsainiai skamba puikiai, Maksai, ačiū, - atsakiau, Madė
linktelėjo. Iš jos elgesio ir nusvirusių pečių supratau, kad sesutės
jėgos sparčiai senka, o įvykių našta darosi nebepakeliama.
Šiuose dviviečiuose apartamentuose kiekviena turėjome po
atskirą vonios kambarį. Tad abi galėjome praustis tuo pat metu.
Baigusi ant komodos radau švarius marškinėlius ir vyriškus šortus.
Apie pižamą nė nepagalvojau ir miego drabužių į lagaminą neįsi-
mečiau. Atsliūkinusi į svetainę, radau Madę prie stalo su milžinišku
mėsainiu rankose. Ji taip pat vilkėjo marškinėlius ir vyriškus šortus.
- Dvynės, - pajuokavau, ir Madė kikendama vos nepaspringo
mėsainiu.
- Reikėjo surasti judviem drabužių. Pižamas, matyt, pamiršote.
Nežinau, ką apsivilkusios miegojote.
Žvilgtelėjau pro langą - nusukau akis ir vengiau Makso žvilgsnio.
Madė atsakė atvirai:
- Maksai, mes nakvojome ligoninėje.
262
 Suspaudęs kelius, jis atlošė galvą.
- Nori pasakyti, kad nuo tada, kai išvažiavote iš rančos, nemie­
gojote lovoje?
Madė - telaimina ją Dievas - neišgirdo perspėjamos gaidelės
jo balse.
- Ne. Naktį aš susirangydavau ant sofos palatoje, Mija - kėdėje.
Jo žvilgsnis nukrypo į mane.
- Kėdėje išmiegojai visą savaitę? - jis dūrė pirštu. - O tu tik­
riausiai į riestainį pavirtai, mėgindama įsitaisyti ant tos siaurutėlės
sofos, - jis kreipėsi į Madę. - Dėl Dievo meilės, nenuostabu, kad
atrodote nusikamavusios. Kur, po perkūnais, šlaistosi jūsų vyrai? -
jis susiraukė ir stipriau suspaudė kelius.
- Geras klausimas, po galais, - burbtelėjau pilna burna skru­
dintų bulvyčių. Jos buvo tobulai traškios, pasūdytos ir permir­
kusios mėsainio riebalais. Susigrūdusi į burną bent dešimt, perėjau
prie pagrindinio patiekalo.
Kramtydama Madė atsakė:
- Mija atsisakė palikti tėvuką. Aš atsisakiau palikti Miją. Viską
ištversime kartu, tiesa, sesute? - tarė ji taip, tarsi seserų solidarumo
sąraše būtų punktas drauge stebėti tėvą mirštant. Tačiau tai buvo
miela. Žinojau, kad ji taip pat stipriai kaip aš trokšta, kad tėvas iš­
sikapanotų, tik abi nerimavome dėl to, kas nutiks, kai jis sužinos,
jog Madė nėra jo biologinė dukra.
Maksas atsistojo ir purtydamas galvą ėmė žingsniuoti po
kambarį.
- Na, aš pasiliksiu čia bent jau porai savaičių, nebent jo būklė
pagerės anksčiau. Tada turėsiu grįžti pas Sindę. Negaliu praleisti
paskutinio jos nėštumo mėnesio. Kad mane kur, gal reikėtų čia at­
sivežti savo mergaites? Tada visi būtume kartu, kad ir kas nutiks.
Ar buvo už jį širdingesnis, dosnesnis žmogus? Nemanau. Gy­
venime nepažinojau tokio vyro kaip jis ir tikriausiai kito tokio
sutikti neteks. Taip, šiais metais susipažinau su keletu išskirtinių
263
vyrų, kuriuos galiu drąsiai vadinti geriausiais draugais, neprilygs­
tamais meilužiais, o kartais - dar daugiau. Tačiau Maksas nepra­
nokstamas. Savo meile šeimai jis varžėsi su Tajaus atsidavimu Niko
samoiečių šeimos klanui Havajuose. Juos siejo nepaprastai glaudus
ryšys, tačiau Makso atkaklumas, besąlygiškas rūpinimasis manimi
ir Made, jo troškimas tai daryti visą likusį gyvenimą man reiškė
labai daug. Geriausiai jo elgesį apibūdintų koks nors saldus mies­
čioniškas atvirukas.
Kitas dešimt minučių kirtome mėsainius. Vos tik kuri nors at­
sikvėpdavo ar atsilošdavo ant sofos, Maksas tuojau bakstelėdavo
į lėkštę. Jos privalėjo būti ištuštintos, ir į kalbas jis nesileido. Ga­
liausiai mudvi su Made prisikimšome tiek, kad buvo sunku atsi­
stoti. Nespėjau nė suprasti, kai atsirėmėme viena į kitą, akių vokai
taip apsunko, kad vos pajėgiau atsimerkti.
- Merginos, eime, - niuktelėjo man Maksas, tačiau aš tik dar
stipriau prisiglaudžiau prie Madės. Jai atsitraukus virptelėjau pa­
jutusi šaltuką. Mano vokai buvo švininiai. Jei tik pailsinčiau akis
kelias minutes, viskas būtų gerai.
Staiga pasijutau besvorė, tarsi ant voratinklio sklęsčiau nežinia
kur. Maksas mane pakėlė ir paguldė į švelnių medvilninių patalų
debesį, tada patogiai apkamšė. Neatmerkdama akių, pasitryniau į
juos veidu.
- Tik valandėlę, o tada einu atgal, - sumurmėjau.
Man prie kaktos prigludo kažkas šiltas ir drėgnas.
- Gerai, širdele, valandėlę. Žinoma.
Maksas pasakė dar kažką, bet aš nebeišgirdau.
****

Prabudau dar ne visiškai sutemus. Atsisėdusi pažvelgiau į gretimą

lovą. Madė miegojo it užmušta. Pasimuisčiusi išsiropščiau iš lovos.

264
Vos tik mano kojos nusileido ant minkšto kilimo, galva apsvaigo
ir visas kambarys pradėjo suktis. Jaučiausi pervargusi ir visiškai
išsekusi. Buvo septinta vakaro.
Velnias. Išmiegojome ilgiau nei aštuonias valandas. Tėvukas!
Prisiminus, kad tėtis kitoje gatvės pusėje kovoja su mirtimi,
miegai kaipmat išsisklaidė. Užsitraukiau džinsus, švarius marški­
nėlius bei kojines ir įsispyriau į sportinius batelius. Susiruošiau
greičiau nei per penkias minutes. Ant naktinio stalelio radusi
gumutę, pakeliui iš miegamojo susirišau plaukus į uodegą. Maksas
sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių.
- Jau prabudai.
- Maksai, po galais, išmiegojau aštuonias valandas! - suriau­
mojau eidama prie stalviršio, ant kurio gulėjo mano piniginė ir
kambario raktas.
Mano proveržis Makso, regis, nė trupučio nesujaudino.
- Tau reikėjo pailsėti.
Gyvenime būna akimirkų, kai norisi kaip reikiant užtvoti
geram žmogui per marmūzę. Ši buvo viena iš tokių, bet nuspren­
džiau susitvardyti.
- Man reikia būti šalia tėvo. O ką, jei jis prabus palatoje vienas?
Arba dar blogiau, jei jis... - neleidau sau apie tai net galvoti, ką jau
ten kalbėti.
Maksas atsistojo ir rankos mostu mane nuramino.
- Atsipalaiduok. Ką tik telefonu kalbėjau su Metu ir Tifane
Reinsais. Jokių pokyčių.
- Turėjai mane pažadinti po valandėlės! - riktelėjau įsikibusi į
durų rankeną. - Kaip galiu tavimi pasitikėti, jei nesugebi išpildyti
net tokio menko prašymo? - drėbiau ir išlėkusi iš kambario mė­
ginau trenkti durimis. Tik pamiršau, kad esame viešbutyje, todėl
hidraulinės sistemos valdomos durys pradėjo slinkti iš lėto. Mano
pyktis augo geometrine progresija.

265
 - Mija! - išgirdau Maksą šūktelint, kai nužygiavau prie lifto ir
ėmiau įnirtingai spaudyti iškvietimo mygtuką. Tai, aišku, nepadėjo
iškviesti lifto greičiau, bet, po velnių, nors atlėgo!
Maksas atsargiai prisiartino.
- Mija, atleisk man. Tau labai reikėjo pamiegoti. Palaikiau nuo­
latinį ryšį su šeima, kad jei kas pasikeistų, galėtume atsidurti ligo­
ninėje per dvi minutes. Tikrai nemėginu tau nurodinėti.
Vartydama akis, susidėjau rankas ant krūtinės.
- Na, tai kokio atsakymo tikiesi? Nerimauju dėl savo tėvo. Ne­
numanau, kur mano vaikinas - jau dvi savaites nesulaukiu iš jo
žinių.
- Vestonas su tavimi nesusisiekia jau dvi savaites?
- Gal tu kurčias? Jėzau, - prispaudžiau delną prie kaktos, vėl
ėmė skaudėti galvą.
Maksas susiraukė ir paglostė man ranką.
- Aš kai kam paskambinsiu. Jei kas ir gali padėti, tai Aspen. Ji
pažįsta galybę kino pramonės atstovų. Ar nuo to pasijusi geriau?
Gal derėtų įvertinti jo pastangas susitaikyti?
- Taip, ačiū, - linktelėjau. Lifto durims prasivėrus, žengiau
vidun. Jis liko stovėti koridoriuje.
- Palauksiu, kol Madė nubus, - tarė Maksas.
- Nežadink jos. Jai reikia pailsėti.
Išplėtęs akis, jis šyptelėjo.
- O tau - ne? Dabar suprantu. Tau galima spręsti už Madę,
bet kai pamėginu padėti tau, tampu niekšu? - Makso šypsena tik­
riausiai išversdavo Sindę iš klumpių.
- Aš esu vyresnioji sesuo, - paprieštaravau taip, tarsi mano ar­
gumentas būtų nenuginčijamas.
Jis bakstelėjo nykščiu sau į krūtinę.
- Vyresnysis brolis.
Jis išsišiepė, priversdamas ir mane pirmą kartą šią savaitę nu­
sišypsoti.
266
 - Na, ką gi, tai gana naujas titulas. Šitą garbę tau dar teks užsi­
tarnauti, Maksimai.
Neleisdamas lifto durims užsiverti, jis žybtelėjo akimis.
- Stengsiuosi visą gyvenimą, širdele.
Paleidęs lifto duris, Maksas pamojo ir apsigręžęs pasuko atgal
į kambarį. Jo žodžiuose buvo prasmės. Jis buvo nusiteikęs rimtai ir
ketino padaryti viską, kad taptume viena didele, laiminga šeima.
Dabar jis surado dvi seseris. Kraujo ryšį su savo tėvu ir motina.
Prieš dvi savaites jis to nė nesapnavo. Toks jau tas Maksas - mu­
dviem su Made jis negailėjo nieko ir aukojosi besąlygiškai. Po
velnių, jis mums jau tiek padėjo! Tačiau širdyje ir mintyse kara­
liavo nerimas dėl tėčio ir dar nesugebėjau išreikšti jam dėkingumo.
Dar nepasakiau jam, kad metams pasibaigus žadu iš visų jėgų pa­
sistengti tapti jo gyvenimo dalimi ir labai nekantrauju. Šiems žo­
džiams dar ateis laikas. Tikiuosi.

267
 TREČIAS SKYRIUS

- Atnešu dovanų! - pareiškė Džinelė įėjusi į palatą. Vienoje

rankoje ji nešėsi ne gėlių puokštę, o visą augalą, kitoje - neperma­
tomą rudą popierinį maišą.
Pastačiusi dykumos augalų prisodintą vazoną greta gėlių
puokščių, ji priėjo prie tėvo ir, saugodamasi užkabinti vamzdelius,
pabučiavo jam į kaktą.
- Kelkis, senuk. Žiūrėdamos į tave miegantį, tavo mergaitės
pražils, - tarė.
Tik Džinelė sugebėjo tuo pat metu būti miela ir kandi. Ji
trumpai pažiūrėjo į jo veidą, tarsi tikėtųsi, kad tėvukas paklausys ir
atmerks akis. Taip nenutiko. Purtydama galvą, ji atsigręžė į mane,
nužvelgė nuo galvos iki kojų ir caktelėjo liežuviu.
- Na, atrodai šiek tiek geriau. Vis dar sumautai, bet, regis, būsi
bent trumpai snustelėjusi ir, mūsų džiaugsmui, išsimaudžiusi, -
tarė ji ir pasilenkusi garsiai apuostė mano plaukus. - Taip, šviežia
kaip ramunėlė.
Stumtelėjau ją tolyn ir nusišypsojau.
- Užsičiaupk, paleistuve. Kas maiše?
Tankiai mirkčiodama, ji priglaudė pirštą sau prie skruosto.
- Apie ką kalbi?
Jos draugijoje akimirksniu atkutau ir sukikenau. Mosuodama
rankomis ir siūbuodama klubais, Džine teatrališkai prisėdo ant
sofos ir ėmė traukti gėrybes iš maišo.

268
 - Gerai, kadangi tavo suglebęs užpakalis šitos palatos ne­
palieka jau visą savaitę, pagalvojau, kad tau pravers kiek prasi­
blaškyti, - Džinelė rodė man iš maišo traukiamus daiktus. - Kortų
malka, kryžiažodžiai, „Sudoku“...
- „Sudoku“? Kas čia per velnias?
- Kažkoks matematinis galvosūkis, - gūžtelėjo Džinelė.
- Atvilkai man matematinių galvosūkių? Man?
Šypsodamasi ji pervertė keletą knygelės puslapių.
- Ką aš žinau. Parduotuvėje dirbo toks labai mielas vaikinas,
ir mes užsiplepėjome. Papasakojau jam, ko ieškau, ir jis man davė
šitą mėšlą. O aš koketuodama jį ir nupirkau, - draugė pažvelgė pro
langą taip, tarsi mėgintų prisiminti tą akimirką. - Žodžiu, jis sakė,
kad jam jie labai patinka, kad jis dievina spręsti galvosūkius, ir taip
toliau. Man buvo smagu stebėti, kaip juda jo lūpos, ir įsivaizduoti,
kaip jis jomis galėtų... - ji parodė į savo tarpkojį.
- Džine! - žvilgtelėjau į tėvuką. - Mergyt, jis tave girdi.
- Rimtai? Taip manai? - ji suraukė antakius.
- Taip. Todėl nepasakok čia savo erotinių fantazijų apie par­
duotuvės kasininką, - mostelėjau į savo pilvo apačią.
- Kaip nori, - vartydama akis atsakė ji. - Juos galės išspręsti
Madė.
Gera mintis. Madė mūsų šeimos moksliuke.
- Dar atnešiau tau keletą mados žurnalų ir tavo mėgsta­
miausią... - ji iškėlė man prieš akis naujausią žurnalo apie gatvės
motociklus numerį.
Ant viršelio puikavosi karšta „Playboy“ lygio manekenė ant
naujausio „Yamaha YZF-R1“ supermotociklo. Motociklas žvilgėjo
tarsi dykumos greitkelis po lietaus. Ryškiai mėlynos juostos ir
gausybė švytinčio chromo apakintų kiekvieną vaikiną, kuris, užuot
kreipęs dėmesį į kelią, varvintų seilę jį apžiūrinėdamas. Keturių ci­
lindrų, šešiolikos vožtuvų motociklo variklis buvo tikras technikos

269
stebuklas su ištobulintu alkūniniu velenu, švaistikliais iš titano ir
kompaktiška degimo kamera. Seksualusis žvėris svėrė šiek tiek per
du šimtus kilogramų. Už tokią grožybę atiduočiau kairę krūtį. Na,
ne. Nors gal.
Akyse pradėjo kauptis ašaros. Kad mane kur, turiu pačią nuos­
tabiausią bičiulę pasaulyje.
- Ačiū, Džine, - tariau jausmingai.
Ji užsikėlė lieknas ir kaip reikiant ištreniruotas kojas vieną ant
kitos, atsilošė ir išskėtė rankas.
- Na, tai pasakok naujienas. Kur banglentininkas? Kodėl jo čia
nėra?
Jos klausimas nusvarino man pečius kaip sunki našta. Skam­
binau jo namų prižiūrėtojai Džudei, jo seseriai Džinanai ir net
motinai Kler. Niekas nieko apie jį negirdėjo ir jau ėmė nerimauti.
Vestono dingimas joms nepasirodė keistas, mat kartais žinių iš jo
nesulaukdavo visą mėnesį, tačiau faktas, kad jis neskambino net
man, privertė jas jaudintis. O mane? Nelabai. Ypač po to, kai vienas
kitam įsipareigojome ir aš apsigyvenau jo namuose. Nekantravome
kartu praleisti daugiau laiko. Baigusi darbą Teksase, turėjau rasti jį
namie. Vyliausi, kad, prieš išskrisdama pas devintąjį klientą, pra­
leisiu šiek tiek laiko drauge su Vešu. Jokių žinių.
Galiausiai susisiekiau su režisieriaus žmona Dženifere. Ji buvo
devintą mėnesį nėščia, todėl jos vyras neišskrido drauge su Vešu.
Dėl šios priežasties Vesas turėjo išvykti ilgesniam laikui, nei ti­
kėjomės. Pasirodo, jis prisiėmė vyriausiojo režisieriaus pareigas.
Paskutinį kartą su jais susisiekęs padėjėjas pasakojo, kad darbas
einasi sklandžiai, tačiau mobilusis ryšys ir internetas dažnai yra
nepasiekiami. Jie buvo Pietryčių Azijos salų gūdumoje su ne­
didele filmavimo komanda, gal penkiolika žmonių, tarp jų ir
Džiną Deluka. Tai suprantama, tačiau vien tos nuo minties man
maudė dantis ir spaudė širdį. Žinojau, kad scenarijuje jos veikėja
atsiduria meilės trikampyje, ir dėl to, kad vienas iš aktorių rimtai
270
nukentėjo per automobilio avariją, teko perfilmuoti visas scenas.
Tačiau vis tiek liko neaišku, kada jie žada grįžti ir kodėl Vesas man
neskambina.
- Žinau tik tiek, kad jis filmuoja kažkur Azijos viduryje, tačiau
jokių naujienų nesulaukiau.
- Mija, jam derėtų būti čia. Už tokį elgesį papildomų taškų jis iš
manęs negaus. Su kiekviena diena, kurią jis praleidžia kažkur kitur,
jo vardas mano juodajame sąraše pamažu kyla aukštyn.
Atsidususi pasitryniau sprandą, mėgindama atpalaiduoti
įtemptus raumenis.
- Patikėk, jei jis žinotų, kas vyksta, tikrai būtų čia. Jo balso
pašto dėžutė perpildyta. Telefonas jau net nebeskamba, o nukreipia
mane tiesiai į pranešimą, kad žinutei vietos nėra ir kad bandyčiau
skambinti vėliau.
- Manai, jam kas nors nutiko? - jos žvilgsnis sušvelnėjo, ji su­
spaudė lūpas į ploną brūkšnį.
Žvilgtelėjau pro langą, paskui - į tėtį. Kad ir kaip tai buvo
skausminga, prisipažinau jai, kokios mintys iš tiesų sukasi mano
galvoje.
- Taip, Džine. Man atrodo, kad atsitiko kažkas siaubingo, ir
niekas apie tai nežino.
- Gal reikėtų paskambinti į policiją?
- Dar per anksti ką nors spręsti. Pasitariau su jo šeima, jie
nenori, kad žiniasklaida ką nors suuostų, jei koks f aras nuspręstų
parduoti informaciją, tačiau, atvirai kalbant, man nusišvilpt. Mano
nuomone, kuo daugiau žmonių sužinos, tuo geriau, bet gal tai sa­
vanaudiška. Nenutuokiu apie kino verslą tiek, kad žinočiau, ar tai
įprasta. Aš pernelyg jautriai reaguoju. Esu tikra, kad viskas gerai.
Viskas tiesiog puiku, - pakartojau dusyk, stengdamasi įtikinti save,
nors niekaip negalėjau atsikratyti blogos nuojautos.
Džine sukabino delnus, alkūnėmis įsirėmė į kelius ir nuleido
smakrą ant sunertų pirštų.
271
 - Ką ketini daryti?
Savo žodžiais ji nenorėjo manęs įskaudinti, tačiau suvokimas,
kad esu bejėgė, pervėrė širdį tarsi strėlė. Mano mylimasis dingo,
ir niekas nieko iš jo negirdėjo jau daugiau kaip dvi savaites. Blo­
giausia, kad nerimavau, regis, aš vienintelė. Gal derėjo susiprasti,
kad iš skiedros priskaldžiau vežimą.
Gūžtelėjusi pečiais, atsilošiau kėdėje ir atrėmusi galvą į kietą
atlošą įsižiūrėjau į lubas.
- Nežinau. Maksas žadėjo paskambinti savo bičiulei Aspen
Remolds...
- Pala, ką? Atsuk juostą. Aspen Reinolds? Tai Aspen Brait-
Reinolds, kuriai priklauso „AIR Brait pramonė“? Beprotiškai žavi
blondinė su kaubojumi vyru, kuris yra visiška jos priešingybė? Ji
turi žavingą mažylę, vardu Hana.
- Na, taip. Ir man atrodo žiauriai keista, kad šitiek žinai apie
moterį, su kuria vos spėjau susipažinti.
Džine pašoko.
- Tu ją pažįsti? - įsisprendusi rankomis į šonus, ji atrodė siau­
bingai įsižeidusi. O, ne, vyruti, tik šito mėšlo man ir trūko. Džinės
temperamentą buvo galima toleruoti tik po truputį, o šiandien
man jau nebeužteko tam dvasios stiprybės. - Negaliu patikėti. Pri­
siekiu, kaskart, kai atsiduri situacijoje, kur galėtum padėti man,
savo artimiausiai draugei, savo paleistuvei numeris vienas, mano
vardas, rodos, tau iš galvos išgaruoja!
Abiem rankomis suspaudžiau smilkinius.
- Džine, paaiškink man, kodėl tau taip svarbu susipažinti su
Aspen.
Jos atodūsis panėšėjo į žiauktelėjimą.
- Ji yra įtakingiausia pramogų verslo moteris. Modeliai, ak­
torės, žurnalai, didžiausi Vegaso pasirodymai... - Džine itin pa­
brėžė pasirodymus Vegase.

272
 - Tai ji organizuoja pasirodymus, kuriuose norėtum daly­
vauti? - pakartojau šaltai ir tiesiai, kad greičiau atsekčiau jos su­
sierzinimo priežastį. Kuo greičiau su tuo susidorosiu, tuo geriau.
- Kalbi taip, lyg būčiau kokia gobšuolė. Rimtai, Aspen turi ne­
ribotą įtaką mūsų abiejų veiklos sferose. Visi ją pažįsta. Ji yra viena
turtingiausių moterų pasaulyje, nors jai tik trisdešimt! - Džinės
tonas kilo drauge su jauduliu.
Prisiminiau, kaip rančoje susipažinau su ilgakoje šviesia­
plauke. Ji buvo miela ir vilkėjo prabangius drabužius, prie kurių
priderino paplūdimio šlepetes. Iš to sprendžiau, kad taip ji kasdien
rengiasi tik iš reikalo, bet po ilgos darbo dienos mėgsta jaustis pa­
togiai. Šviesiaplaukė gyveno kuklioje rančoje laukuose, Dalaso už­
miestyje - Makso kaimynystėje. Jų ūkis buvo sutvarkytas, tačiau
nė iš tolo nepriminė pramoginių laidų apie turtingiausių įžymybių
rūmus. Gražius jų namus supo žemė, pievose ganėsi žirgai ir ke­
letas jaučių, tačiau apskritai tai buvo kuklus trijų asmenų šeimos
būstas.
- Ta moteris man pasirodė normali.
Džinelė ranka persibraukė plaukus.
- Ji nėra normali. Tobula - taip. Normali - ne. Jei būčiau vyras,
jau būčiau ją įsimylėjęs.
- Maniau, būtum įsimylėjusi mane, - prisimerkiau ir papūčiau
lūpas.
Džinei nusijuokus ir šleptelėjus atgal ant sofos, įtampa palatoje
šiek tiek prasisklaidė.
- Ji yra mano svajonių moteris. Ar galėtum mudvi supažin­
dinti?
- Taip. Jei kada aplankysime Maksą rančoje, ir jie bus namie -
žinoma.
Ji suplojo delnais ir įsispoksojo į sieną man už nugaros.
- Tai būtų nuostabu.

273
 - Tau ne visi namie.
- Nieko nežinau, - atšovė ji.
****

Kitą dieną, kai traukiau suvytusias gėles iš vazų tėčio palatoje,

suskambo telefonas. Ramunės, kurias Džudė Kroft atsiuntė Vėso
vardu, nors jis vis dar nenumanė, kas vyksta, atrodė šviežiausios.
Dailūs balti jų žiedlapiai ir geltoni viduriukai priminė man gerus
laikus. Vyliausi, kad gėlės simbolizuoja mudviejų santykius ir jo
meilę, dar svarbiau - jo gyvybingumą, atsparumą.
Pažvelgiau į telefoną - numeris nepažįstamas. Atsiliepiau.
- Alio?
- Ar kalbu su Mija Sonders? - pasiteiravo moteris.
- Taip, čia aš. Kas skambina? - plaukeliai man ant sprando
pasišiaušė. Kažkas buvo ne taip. Kai paskambino iš ligoninės dėl
tėvuko, mane buvo apėmęs toks pat jausmas.
- Čia - Aspen Džensen. Prisimeni, mes susipažinome... -
prabilo ji, bet aš nutraukiau.
- Taip, labas. Atleisk, Aspen. Telefonu nepažinau tavo balso.
Kas nutiko?
Ragelyje stojo tyla.
- Mija, nežinau, kaip tau tai pasakyti, tačiau Maksas domėjosi,
kur yra Vestonas.
Siaubas. Iš abiejų pusių mane tarsi metalinėmis replėmis su­
spaudė grynas siaubas. Vos pajėgiau įkvėpti.
- Žinau. Jis man sakė. Dėkoju, kad pasinaudojai savo ryšiais.
Ar ką nors išsiaiškinote? - paklausiau žinodama, tiesiog žinodama,
kad jos žodžiai mane įskaudins.
- Mija, mieloji, visa jo filmavimo komanda dingo be žinios.
Na, tiksliau, ne visa. Mano šaltiniams pavyko išsiaiškinti, kad jiems
filmuojant vienoje iš Pietryčių Azijos salų, atplaukė trys valtys su
274
ginkluotais vyrais. Jie priklauso teroristinei religinių radikalų gru­
puotei. Ginkluoti vyrai iššoko į krantą tvirtindami, kad valo savo
žemę ir kad parodys pavyzdį su amerikiečiais, - ji trumpam nutilo,
atsikrenkštė ir pasakojo toliau: - Mieloji, jie pašovė devynis fil­
mavimo komandos narius, septyni jų mirė, pavogė jų įrangą, o
kitus šešis paėmė įkaitais. Sužeistieji sraigtasparniu buvo nuga­
benti į ligoninę. Vienas jų mirė ant operacinio stalo. Kitas vis dar
kovoja su mirtimi. Mija, likusieji šeši laikomi įkaitais. Mieloji...
Man labai gaila. Apie padėtį jau informuota mūsų vyriausybė ir
prezidentas.
Dieve. Šventas.
- Nieko nesuprantu! Nori pasakyti, kad jis arba negyvas, arba
kovoja su mirtimi ligoninėje, arba teroristų laikomas įkaitu? -
pamažu suvokiant, kokiame pavojuje atsidūrė mano mylimasis,
gerklėje įstrigo gumulas sulig golfo kamuoliuku.
Kai Aspen balsas užlūžo, supratau, kad ji verkia.
- Atleisk, man labai gaila...
Netrukus iš ragelio atsklido vyriškas balsas.
- Mieloji, čia Henkas. Suprantu, kad tau dabar tikriausiai labai
baisu, bet mes nežinome, ar jis nušautas, ar paimtas įkaitu. Jis vis
dar gali būti gyvas. Darome viską, kas tik įmanoma, kad gautume
daugiau informacijos.
Susmukau ant grindų kaip tik tą akimirką, kai Maksas užėjo į
palatą.
- Kas per velnias?
Jis mane pakėlė, pasodino ant sofos ir paėmė telefoną.
- Čia - Maksvelas Kaningamas. Su kuo kalbu?
Jis nutilo ir ilgai klausėsi. Rodos, jo kūnas suakmenėjo. Su­
kandęs dantis, jis suurzgė.
- Ko buvo imtasi? Man reikia daugiau informacijos. Noriu žu­
vusiųjų ir sužeistųjų vardų. Henkai, šitos informacijos man reikia
tuojau pat. Ar judu su Aspen turite ryšių vyriausybėje?
275
 Stebint Maksą žingsniuojantį po palatą, kaubojiškais batais
sunkiai minantį linoleumą, man staiga toptelėjo. Aš turėjau ryšių
vyriausybėje. Vorenas Šiplis. Tas vyras man skolingas už tai, kad
neįgrūdau jo sūnaus už grotų.
- Aš turiu, - pasakiau. Tiksliau, sušnabždėjau, mat gumulas vis
dar kliudė šnekėti.
Maksas kalbėjo toliau, tačiau ranka pridengė ragelį.
- Atsiprašau. Ką, sesute?
Iš visų jėgų stumdama šalin troškimą susisukti į kamuoliuką ir
verkti tol, kol panirsiu į bejausmę palaimą, išsitiesiau.
- Na, mano birželio mėnesio klientas. Vorenas Šiplis. Jo sūnus
yra Kalifornijos senatorius, o Vorenas sudarinėja tarptautinius vy­
riausybinius verslo sandorius su įvairiausiomis pasaulio šalimis.
Jis pažįsta prezidentą. Šiplio kabinete kabo jųdviejų nuotrauka. Jis
man skolingas.
Maksas primerkė akis ir išsiviepė. Neketinau jam pasakoti,
kodėl turtingas visuomenės šulas man skolingas. Aš tai palikau
praeityje, todėl aptarinėti neverta. Dabar jaučiausi stipri ir fiziškai,
ir dvasiškai. Bent jau buvo taip iki pastarųjų įvykių.
Bet koks planas padėjo man tikėti, kad ištversiu, kol sulauksime
daugiau žinių. Vesas, mano gražuolis Vesas. Gali būti, kad jis at­
sidūrė gniaužtuose žmonių, kuriems nusispjauti į amerikiečius,
mūsų politiką ar religinius įsitikinimus. Vienintelis tokių žmonių
tikslas - kankinti ir žudyti visus, kas nepaklūsta jų dogmoms. Dar
blogiau, gali būti, kad jis nebegyvas arba kovoja su mirtimi kokioje
tolimoje Azijos ligoninėje.
Dieve šventas, prašau, prašau, neleisk jam numirti. Prašau, leisk
jam sugrįžti pas mane.
****

Viešbutyje, tirtėdama lyg drebulės lapas, paskambinau Vorenui. Šis

apsidžiaugė, tačiau pakili jo nuotaika išgaravo, kai paaiškinau, ko-
276
dėl skambinu. Jis pažadėjo pasitelkti visus įmanomus ryšius, įskai­
tant asmeninę pažintį su prezidentu, ir paskambinti man rytoj ar
net anksčiau. Sakėsi turįs pažinčių Filipinuose, kurios padeda gau­
ti informacijos apie teroristines grupuotes. Pasak Voreno, jo šalti­
niai tokie patikimi, kad praėjusį mėnesį gabenant medikamentus
per Aziją jam pavyko visiškai išvengti teroristų.
Kitos šešios valandos praslinko taip, tarsi būčiau klampojusi
per cementą. Žmonės ateidavo ir išeidavo, kalbino mane, tačiau
aš jų nė nepastebėjau. Bent jau ne sąmoningai. Gal keletą kartų ir
linktelėjau ar trumpai atsakiau į jų klausimus, tačiau daugiausia
slankiojau po ligoninę ir viešbutį tarsi šmėkla. Nes tokia ir buvau.
Mano odą dengė tirštas baimės sluoksnis. Kieno nors paliesta,
pašokdavau lyg bakstelėta iki baltumo įkaitusiu žarstekliu. Ne­
pajėgiau ištrūkti iš užburto rato. Tegalėjau laukti, svarstyti ir ne­
rimauti. Viešpatie, nerimas dėl Vėso saugumo tarsi gyvas, kvėpuo­
jantis, bauginantis padaras valdė visas mano mintis ir veiksmus.
Netekau savęs. Iš manęs liko tik nerimas.
Nerimas neleido man nė kąsnio į burną paimti. Iš nerimo ne­
pajėgiau palaikyti nė paprasčiausių pokalbių su mane mylinčiais ir
manimi besirūpinančiais žmonėmis. Ne, jis į mano pasąmonę įsi­
smelkė taip giliai, kad senosios Mijos nebeliko. Manyje apsigyveno
tik;7s, į galvą brukdamas bjaurias, šlykščias mintis. Mintis, kurios
virto vaizdiniais apie mano gražuolį Vėsą, susisukusį kampe, iš­
rengtą, persigandusį, sužeistą, kenčiantį nepakeliamą skausmą,
klykiantį, kad jį paleistų. Jis žino, kad galbūt niekada neišsivaduos,
kad greičiausiai ten žus.
Nubėgusi į tualetą, išvėmiau tris kąsnius pusryčių, kuriuos
prisiverčiau suvalgyti šįryt. Kosėjau ir tampiausi palinkusi virš
klozeto, stengdamasi išvaryti tą blogio įsikūnijimą, kurio sukelta
neviltis užgožė visą pasaulio grožį. Jo nebemačiau niekur, net
žvelgdama į savo sesutės veidą. Vienintelį veidą, kuris iki pažinties
su Vešu sugebėdavo mane paguosti.
277
 - Vėsai! - surikau ir vėl pasilenkiau virš klozeto. - Sugrįžk, po
velnių! Nepalik manęs čia. Tu pažadėjai man rojų! - riaumojau ne­
suvokdama, kad esu palatos, kurioje tėvas kovoja už savo gyvybę,
tualete. Ašaros sruvo drauge su kylančia skrandžio rūgštimi.
- Širdele! - Maksas pasilenkė šalia. Šlaunimis suspaudęs
šonus, jis suėmė man plaukus. - Mija, tu ne viena. Aš čia, sesute.
Aš visada būsiu šalia. Tu ne viena, - šnabždėjo man į viršugalvį,
kai skrandis pagaliau aprimo. Apglėbęs mane tarsi antklodė, jis
saugojo nuo šaltuko, kurio nepajėgiau atsikratyti nuo tada, kai
daugiau nei prieš savaitę atskridau į Vegasą. Padėjęs atsistoti,
atrėmė mane į kriauklę ir popieriniais rankšluosčiais nušluostė
burną ir veidą.
- Neištversiu, jei jis žus, - sukuždėjau.
Maksas užsimerkė ir priglaudė lūpas man prie kaktos.
- Padarysiu viską, kad taip nenutiktų. Madei tavęs reikia. Tavo
tėvui tavęs reikia ir, Mija, tavęs reikia man.
- Bet, Maksai, aš jį myliu.
Iš sielvarto jis giliai atsiduso.
- Žinau, mieloji. Žinau, ir jei kas nors atsitiktų Sindei, tik­
riausiai netekčiau proto, bet tu negali. Ne dabar. Mes vis dar ne­
žinome, kas vyksta. Tegu praeina daugiau laiko. Suteik progą savo
bičiuliui išsiaiškinti, kas tik įmanoma. Tada priklausomai nuo to,
kokių naujienų sulauksime, atitinkamai reaguosime. Kartu. Gerai?
Apsilaižiusi lūpas patryniau savo maudžiančią kaktą į jo. Ran­
komis apsivijusi jo sprandą, įsikniaubiau į šiltą kaklą ir nebetram-
džiau ašarų. Laikydamas mane glėbyje, jis leido išsiverkti ir išlieti
visas širdyje susikaupusias baimes. Kad neteksiu Vėso, kad pra­
rasiu tėvą, kad neteksiu Madės, kai ji ištekės, ir kad pagaliau su­
radusi Maksą prarasiu ir jį. Jis man vis kartojo, kad nieko panašaus
nenutiks. Tikino, kad reikia tikėti Dievą, tikėti tėčio ir Vėso sti­
prybe ir kad visi iš šios padėties išsikapanosime sveiki kaip ridikai.

278
 Labiau už viską troškau tikėti jo pažadais. Pirmą kartą gy­
venime atsidaviau Dievui, Visatai, bet kam, kas klausėsi mano
maldų, kad tik mano mylimieji liktų gyvi ir sveiki.
 KETVIRTAS SKYRIUS

- Gerasis Dieve, aš, na, žinau, kad retai meldžiuosi ir nelan­

kau bažnyčios taip dažnai, kaip norėtum, - nutilau ir sunkiai at­
sidusau. - Tai melas. Žinai, kad sakau netiesą. Aš niekada neinu
į bažnyčią. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau ten koją
įkėlusi.
Suspaudusi lūpas, priglaudžiau kaktą prie sunertų pirštų ir už­
merkiau akis. Klūpėjau parimusi į lovos kraštą viešbutyje. Saulė ką
tik nusileido, Madė su Metu išėjo pavakarieniauti, prieš pradėdami
naktinį budėjimą prie tėvuko. Turėjau pailsėti, tačiau, atvirai pa­
sakius, negalėjau sumerkti akių. Mano mintys sukosi tik apie Vėsą,
širdį kaustė baimė. Iki skausmo troškau šokti į lėktuvą ir skristi į
salą, kurioje jį matė paskutinį kartą. Deja, nė neturėjome tikslių
duomenų, kurioje saloje buvo filmavimo komanda. Praslinko jau
dvylika valandų, o Vorenas vis dar neskambino. Dvylika valandų
be jokių naujienų.
Nei žinios, nei vilties, nieko.
Visa tai atvedė mane į šią akimirką, kai atsiklaupiau prie lovos,
sudėjau rankas maldai ir kreipiausi į Dievą, su kuriuo iki šiol ne­
jutau jokio ryšio.
- Dieve, leisk man pradėti iš naujo. Juk galima, tiesa? - pa­
purčiau galvą. - Žinoma, galima. Tau juk nerūpi. Žinai, kad esu
netobula. Gerai, štai pradedu, - kalbėjau virpėdama. - Mano my­
limasis dingo be žinios. Atsisakau patikėti, kad jis - nebegyvas.

280
Man atrodo, pajusčiau, kad jo nebėra. Tiesa? Turiu galvoje, kad tu
sukuri sielos ryšius, ar ne? Artimos sielos nepaaiškinamai jaučia
viena kitą. Vadinasi, jei kitos mano puselės jau nebebūtų žemėje,
aš tai pajusčiau.
Laukiant Dievo atsakymo, sielą užplūdo tuštuma. Būčiau
tokia laiminga, jei tik jis atsiųstų žybtelėjimą, energijos pliūpsnį ar
elektros bangą - ką nors, kas įtikintų mane, kad einu teisingu keliu.
Luktelėjau. Deja.
Suirzusi iškvėpiau.
- Štai kas. Vesas man reiškia daugiau, nei kada sugebėjau jam
prisipažinti. Jei atimsi jį iš manęs, nebeturėsiu progos jam to pa­
sakyti.
Atsidususi sukaupiau ryžto išsakyti viską, kas buvo skirta
Vesui, nors ir sudėjau tai į maldą.
- Nors visą gyvenimą mylėti kitą žmogų man buvo sunku,
mylėti tave man neapsakomai lengva. Būdama šalia tavęs, jau­
čiuosi taip, lyg sėdėčiau saulės paviršiuje ir nenudegčiau. Meilė tau
mane pakeitė. Pavertė nauja moterimi. Moterimi, verta to, ką ža­
dėjai. Mūsų rojaus.
Skruostais ritosi ašaros.
- Prašau, Dieve, neatimk iš manęs rojaus, dar nespėjus įkvėpti
tyro jo oro, pasišildyti jo spinduliuose, panirti į jo grožio gelmes.
Linguodama pirmyn atgal, kartojau savo maldą.
- Prašau. Prašau, neatimk iš manęs Vėso.
- Neatimk iš manęs Vėso.
- Neatimk Vėso.
****

Iš neramaus miego mane pažadino keletas skambtelėjimų. Užsnū­

dau prie lovos, kur buvau atsiklaupusi melstis. Prisimenu tik, kad

281
meldžiau Viešpatį neatimti iš manęs mylimojo. Tik laikas parodys,
ar jis manęs pasigailėjo.
Mobiliojo ekranas švytėjo ant naktinio stalelio, kur buvau pa­
likusi jį įkrauti. Kaip artrito kamuojama senutė sustingusiais są­
nariais sunkiai atsistojau. Iškėlusi rankas į viršų, pasistiebiau ant
pirštų galų, ištempdama aptirpusius raumenis. Primindami, kad
pusantros savaitės sėdėjau ant plastikinių kėdžių, klūpėjau prie
lovų ir nesiilsėjau, sąnariai trakštelėjo.
Nulingavusi prie naktinio stalelio, drebiausi ant lovos ir pa­
ėmiau telefoną.
O ką, jei tai naujienos apie Vėsą?
Jaudindamasi ir tuo pat metu nekantraudama žvilgtelėjau į
ekraną ir susiraukiau.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Paskutinio niekšo Bleino
Mažute, gražute, Mija. Vis dar nesulaukiu mokesčio. Tu man
skolinga.

Aš jam skolinga! Šitas šunsnukis neturi jokios gėdos.

Net ir stipriai suspaudusi smilkinius neatsikračiau Bleino ke­
liamos įtampos. Tiesa buvo paprasta - aš neturėjau pinigų jam su­
mokėti, ir iš niekur stebuklingu būdu jų neatsiras. Šį mėnesį man
ne tik trūko šimto tūkstančių dolerių atsiskaityti su juo, bet praė­
jusio mėnesio mokestis buvo pervestas klientui, pas kurį taip ir ne-
nuskridau. Taigi teoriškai įklimpau į dviejų šimtų tūkstančių do­
lerių skolą, mat Bleinas savo pinigų mėnesio pabaigoje nesulaukė.
Iki šiol pastarąjį pusmetį sumokėdavau jam kiekvieno mėnesio
gale - jau padengiau šešis šimtus tūkstančių tėvo skolos. Kad iš­
saugotų savo ir agentūros reputaciją, Milė neturėjo kitos išeities,
kaip tik pervesti devintajam klientui šimtą tūkstančių, kuriuos
rugpjūtį uždirbau iš Makso. Įprastai atlygio sukaukdavau mėnesio
282
gale, tačiau rugsėjo mėnesį nedirbau, todėl praradau dar šimtą
tūkstančių. Verslas yra verslas, o vyras, galintis sau leisti pakloti
šimtą gabalų palydovei, nesunkiai būtų iki gyvenimo galo tampęs
Milę po teismus. Ji būtų netekusi visko. Dabar aš ir vėl galiu visko
netekti. Prakeikimas!
Ką daryti? Jei Vesas būtų čia, tuoj pat pasisiūlytų sumokėti
skolą. Kaipgi kitaip. Dabar neturėčiau kitos išeities, kaip tik priimti
jo pasiūlymą, bent jau iki tol, kol perimsiu dalį man priklausančios
„Kaningamo naftos ir dujų“ kompanijos. Pinigų galėčiau paprašyti
Makso. Jis nė nesusimąstytų... bet fui, negaliu šitaip su juo elgtis.
Nieko nėra baisiau už pinigų maldaujančią ką tik atrastą seserį.
„Labas, aš tavo naujoji sesuo. Ačiū už dvidešimt penkis procentus
šeimos palikimo. Gal paskolintum man du šimtus gabalų iki tol,
kol kitais metais iš tavęs užsidirbsiu ir galėsiu grąžinti?“
Išsitiesusi ant lovos, dar kartą perskaičiau žinutę. Man te­
reikėjo daugiau laiko.

Kam: Paskutiniam niekšui Bleinui

Nuo: Mijos Sonders
Tėvukui pablogėjo. Šiuos du mėnesius nedirbu. Reikia daugiau
laiko. Duok man penkis mėnesius, irgrąžinsiu skolą su palūkanomis.

Tikėjausi, kad užsiminus apie palūkanas jis suminkštės. Nepaisant

visko, Bleinas buvo verslininkas, kuriam svarbiausia - pinigai.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Paskutinio niekšo Bleino
Aptarkime tai vakarieniaudami. Mūsą mėgstamoje vietoje. Tu
prisimeni.

Įtampa, kurią jaučiau, akimirksniu virto įniršiu. Kaip jis drįsta

kviesti mane vakarienės, kai mano tėvo gyvybė kabo ant plauko,
283
o mano vaikinas dingęs be žinios? Gerai, apie vaikiną jis gal ir ne­
žino, bet vis vien. Ko jis siekia? Bleinas kvietė mane susitikti, kai
paskutinį kartą lankiausi Vegase. Dabar vėl tas pats. Regis, bus pa­
miršęs, kad tą pačią dieną, kai man pasipiršo, buvo neištikimas ne
su viena, o su dviem moterimis tuo pačiu metu. Kai jis pasipiršo,
man reikėjo trupučio laiko viską apgalvoti. Turėjau nuspręsti, ar
noriu tapti išlaikytine. Bleinas paklojo pasaulį man po kojomis.
Papuošalai, butas viršutiniame aukšte, pro kurio langus atsivėrė
Centrinio bulvaro panorama. Visas komplektas. Žadėjo, kad man
nebereikės dėl nieko nerimauti, tik gražiai atrodyti ir rūpintis savo
vyru. Tuo metu jo pasiūlymo atsisakyti buvo sunku. Be to, jei su­
tikčiau už jo tekėti, jis pasisiūlė sumokėti už Madės studijas.
Buvau labai jauna, todėl man reikėjo pagalvoti. Iš vienos pusės,
jo piršlybos buvo mano bilietas iš pragaro, bet tuo pat metu ne­
sunkiai galėjau atsidurti kitame. Žinojau, kad jis nėra paprastas
verslininkas. Pastebėjau slaptus susitikimus, Bleiną nuolat lydėjo
asmens sargybiniai. Lošimų namuose ir gatvėse sutikti žmonės jį
pažinojo arba žinojo apie jį, ir jie negalėjo nuslėpti savo akyse to ži­
nojimo keliamos baimės. Man tai visuomet kėlė nerimą. Tik vėliau,
kai užtikau jį lovoje su sekretore ir jos šliundra dvyne seserimi,
išsiaiškinau, kuo tiksliai jis užsiima. Jis skiedė man, esą verčiasi
paskolomis, tačiau galvoje turėjo ne bankus ar finansines įmones.
Tai buvo kitokio pobūdžio paskolos, kurių nesumokėjęs su palū­
kanomis dažniausiai atsidurdavai ryklių knibždančio vandenyno
dugne su betoniniais batais.
Toks iš tikrųjų buvo Bleinas Pintero, o man teko garbė srėbti
šitą košę, mat Bleinas į nemalonumus įklampino mus abu su tėvu.

Kam: Paskutiniam niekšui Bleinui

Nuo: Mijos Sonders
Negaliu. Mano tėvas miršta. Dėstyk savo sąlygas.

284
 Kam: Mijai Sonders
Nuo: Paskutinio niekšo Bleino
Nesideru raštu. Vakarienė. Mūsų restorane. Nesipriešink. Pasi­
gailėsi.

Nežinau, ar jis galėjo padaryti dar ką nors - jau dabar troškau nu­
mirti. Dar labiau nuskriausti tėvą? Be to, juk iš manęs jau gavo še­
šis šimtus tūkstančių dolerių. Įrodžiau jam, kad laukti verta. Min­
tyse paskaičiavusi, įnikau rašyti žinutę melsdamasi, kad jis užkibs.
Bloga savijauta neapleido. Jei jau esu priversta stoti prieš tokius
šunsnukius kaip Bleinas, man reikia užvalgyti kažko stipresnio, nei
trapučiai nuo Makso sumuštinio.

Kam: Paskutiniam niekšui Bleinui

Nuo: Mijos Sonders
Ne. Kitą dalį mokesčio gausi spalio gale su 5 proc. palūkanomis.
Tai viskas, ką galiu padaryti.

Keletą kartų perskaičiusi išsiunčiau. Suspaudusi telefoną rankoje,

sėdėjau ir laukiau, kol ženklelis ekrane parodys, kad jis žinutę per­
skaitė. O tada pradėjau melstis. Karštai. Kad tik jis sutiktų. Daugiau
nieko neprašau.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Paskutinio niekšo Bleino
Tai du praleisti mokėjimai. Atleisk, gražuole Mija, bet arba
duodi man tai, ko noriu, ir sutinki pavakarieniauti penktadienio
vakarą, arba nukentėsi.

Po velnių! Jis neleis man išsisukti. Apmąstymus nutraukė garsiai

trinktelėjusios kambario durys. Į miegamąjį užėjo milžinas Maksas.

285
 - Ei, tavo tėvas ėmė taisytis! - džiaugsmingai tarė. Jo krūtinė
kilnojosi taip, tarsi jis būtų nubėgęs šimto metrų sprintą.
Staigiai pašokau ir tuoj pat susvyravau, mat apsisuko galva.
Mažoms, ryškioms žvaigždutėms pasipylus iš akių, tankiai sumirk­
sėjau.
- Kas atsitiko?
Atsipeikėjusi priėjau prie jo, ir drauge iš kambario pasukome
prie lifto, tada - per gatvę.
- Tiksliai nežinau. Daktaras pranešė, kad ketina atjungti kvė­
pavimo aparatą, nes tavo tėvas kvėpuoja pats.
Sustoti itin judrios Vegaso gatvės perėjoje nebuvo protinga
mintis, tačiau sujaudinta Makso atneštų naujienų, į nieką nebe­
kreipiau dėmesio. Tarsi cunamis mane užliejo didžiulė palen­
gvėjimo banga, atėmė rankas ir kojas.
Maksas sukikeno ir apkabino per pečius.
- Eime, sesute. Aplankykime tavo tėtį ir pažiūrėkime, kokių
dar naujienų turi gydytojas.
Užėję į palatą, radome Madę, susiraičiusią sužadėtinio Meto
glėbyje. Atokiau stovintys jo tėvai rodė savo paramą. Gydytojas
spūsčiojo aparatų mygtukus. Kai priėjau arčiau, jo žvilgsnis nu­
krypo į mane.
- A, puiku. Pone Kaningamai, dėkoju, kad taip greitai ją at­
vedėte, - daktaras kreipėsi į Maksą, tada pažvelgė į mane. - Dabar,
kai abi su seserimi esate čia, galiu apibūdinti paciento būklę.
Rodos, ponas Sondersas pradėjo kvėpuoti savarankiškai. Jis su­
stiprėjo tiek, kad kvėpavimo aparatą sureguliuosime įsijungti tik
tada, jei deguonies kiekis jo kraujyje nukris iki tam tikro lygio.
Rikiuodama mintis galvoje, sudrėkinau lūpas ir įkvėpiau.
- Ar tai reiškia, kad jis sveiksta? Kad vaistai jam padeda?
Daktaras atsiduso.
- Tiksliai pasakyti negalime, tačiau tai neabejotinai geras
ženklas. Iš patirties galiu pasakyti, kad pacientai, kurie pradeda
286
kvėpuoti savarankiškai, sustiprėja gerokai greičiau. Jei kalbėsime
apie jūsų tėvą, problema ta, kad jis jau buvo komos būsenos, kurios
priežasčių mes negalėjome paaiškinti. Visi gyvybiniai rodikliai
buvo normalūs tol, kol jis nepasigavo virusinės infekcijos, po jos
išgyveno dvi alergines reakcijas, jos sudavė skaudų smūgį jo orga­
nizmui. Jam grėsė rimtas pavojus niekada nebekvėpuoti savaran­
kiškai. Tai, kad galime atjungti kvėpavimo aparatą, yra teigiamas
ženklas, tačiau pasveikti jam prireiks laiko, todėl mums belieka tik
stebėti. Per kelias ateinančias dienas sužinosime daugiau, bet kol
kas prognozės kur kas optimistiškesnės, - tarė jis, užvertė tėčio
medicinos kortelę ir pakabinęs kojūgalyje išėjo iš palatos.
Madė priėjo prie manęs.
- Juk tai geros naujienos, tiesa?
Jos lūpos virpėjo taip pat kaip vaikystėje, kai stengdavosi at­
rodyti tvirta. Stvėriau sesutę į glėbį. Ji stipriai apsivijo mane il­
gomis rankomis.
- Tikriausiai, mažyle. Labai to tikiuosi. Tėvukas stiprus. Jis
daug iškentėjo, bet turi pas ką sugrįžti. Juk tai šį tą reiškia. To
privalo užtekti.
Maksas mus abi prispaudė prie krūtinės.
- To pakaks. Patikėkite manimi, merginos, jūsų yra daugiau
nei pakankamai.
- Sutinku, - tarė Metas ir nusišypsojo mano sesei.
Dar vienas taškas Metui. Jis nenuilsdamas palaikė mano seserį
ir palikdavo ją tik vakare, lankymo valandoms pasibaigus, tačiau
sugrįždavo pirmai progai pasitaikius. Jo tėvai palatoje taip pat
kasdien praleisdavo po porą valandų. Reinsų šeima neabejotinai
mudvi rėmė. Jie mylės Madę visą likusį gyvenimą, o jųdviejų su
Metu vaikams nieko netrūks.
Puikiai padirbėjau Mija. Mintyse patapšnojau sau per petį.
Bent vieną užduotį atlikau teisingai. Išmokiau savo seserį trokšti
daugiau, norėti ir siekti visko, ką siūlo gyvenimas. Ji buvo pakeliui
287
link svajonių išsipildymo, ir dėl to jaučiausi tikrai laiminga. Jei tik
laimė man dabar nusišypsotų bent puse lūpų ir pavyktų saugiai su­
grąžinti Vėsą namo, o tėtį - į gyvųjų pasaulį, aš irgi turėčiau viską,
ko trokštu.
Su ta mintimi išsitraukiau telefoną iš kišenės ir išsiunčiau
žinutę vyrui, kurio buvau pasiryžusi vengti, kad ir kiek tai kainuos.

Kam: Paskutiniam niekšui Bleinui

Nuo: Mijos Sonders
Penktadienio vakarę valgysi vienas. Susitaikyk su tuo.

Išsiunčiau pranešimą vienu piršto brūkštelėjimu. Velniop jį ir vel­

niop visą šitą mėšlą.
****

Tą vakarą atsiliepiau į visą dieną lauktą skambutį.

- Klausau, Vorenai? - išbėriau taip greitai, kad liežuvis su­
sipynė.
- Sveika, Mija, - Voreno tonas buvo abejingas. Tvirtame jo
balse nugirdau sielvarto gaidelę. Dieve, ne.
Prisėdusi ant kavos stalelio krašto, pasiruošiau blogiausiam. Su­
gavęs mano žvilgsnį, Maksas pasilenkė ir delnais suėmė man kelius.
Paėmiau ir suspaudžiau jo ranką taip stipriai, kad krumpliai pabalo.
- Vorenai, sakyk man. Jis negyvas?
Akimirka iki Vorenui atsakant virto amžinybe. Niekada ne­
pamiršiu, kaip tada pasijutau. Sunaikinta. Palaužta. Sužeista. Trys
jausmai, kurių meldžiau niekada nebepatirti, įsižiebė širdyje lyg
titnago įskelta žiežirba. Laimė, jie nevirto liepsna.
- Ne, mieloji, jis gyvas, - atsakė jis ir įkvėpęs atsikrenkštė.
- Ar jis ligoninėje?

288
 Vorenas giliai ir sunkiai atsiduso. Jam nebereikėjo nieko pri­
durti. Aš žinojau. Po velnių, aš tiesiog žinojau. Jis gyvas, tačiau vis
dar dingęs. Mano mylimą vyrą, su kuriuo troškau praleisti visą
likusį gyvenimą, kuris užtruko septynis mėnesius griaudamas
mano gynybines sienas, įkaitu laikė radikalūs religiniai teroristai
kitame pasaulio krašte, o aš buvau čia. Sėdėjau ant staliuko vieš­
butyje prie pat ligoninės, kitoje gatvės pusėje mano tėvas kovojo
su mirtimi. Šią akimirką mano pasaulis buvo sujauktas labiau nei
kada anksčiau, ir mano galva neišnešė, kaip viską sudėlioti į vietas.
- Paklausyk manęs. Problemą sprendžia prezidentas ir vals­
tybės sekretorius. Amerika nesidera su teroristais, bet mes už­
mezgėme dialogą su vyriausybinėmis organizacijomis Indone­
zijoje.
- Indonezijoje? Jie filmavo ten? - sumišusi paklausiau.
- Ne, jie dirbo labai atokioje šiaurinės Šri Lankos dalyje. Šios
salos dalies teroristai nepuolė nuo 2009-ųjų, ir nors kariuomenė
patruliuoja didžiojoje šalies dalyje, taip toli į šiaurę jų pajėgos ne­
siekia. Ta dalis laikoma pavojinga zona.
- Jei ten pavojinga, kokių velnių jie ten nusitrenkė?
Vorenas dar kartą atsiduso.
- Mieloji, filmavimo komanda sužinojo apie keletą unikalių
vietų scenai nufilmuoti, o tavo vaikinas, na, jis norėjo, kad scena
būtų tobula.
Po perkūnais, Vėsai. Tapus vyriausiuoju režisieriumi, jam bū­
tinai reikėjo pranokti pačiam save.
- Kvailys, - iškošiau pro sukąstus dantis.
- Na, kad ir kaip ten būtų, komanda, įskaitant Vestoną ir pa­
grindinę filmo žvaigždę Džiną Deluką, laikoma įkaitais.
- Džiną Deluka, - burbtelėjau suerzinta vien jos vardo.
- Teroristai pagrobė juodu ir dar keturis vyrus. Tačiau padėtis
prasta. Mija, brangioji, privalau tau kai ką pasakyti.

289
 Jo balsas sugriežtėjo. Tai reiškė, kad turiu jį išklausyti, ir tai, ką
išgirsiu, sukrės žemę man po kojomis.
Nurijusi baimę laukiau, ką jis pasakys. Šilta Makso ranka teikė
man meilę ir paramą, ir aš ją spaudžiau iš visų jėgų, tačiau nė men­
kiausias jo raumuo nevirptelėjo.
- Mums buvo perduotas karinėms pajėgoms atsiųstas vaizdo
įrašas.
- Vorenai, kas tame vaizdo įraše?
Mano nugara nubėgo siaubo šiurpuliai, ir aš išsitiesiau. Pašir­
džius sugniaužė taip stipriai, kad nebepajėgiau įkvėpti.
- Vaizdo įraše kalbėjo tavo vyrukas. Parklupdytas ant kelių
priešais kitą filmavimo komandos narį. Jis buvo priverstas sakyti
tai, ką įsakė teroristai, - Voreno balsas nutrūko, kitame laido gale
išgirdau sunkiai atsidūstant.
Ašaros pasipylė upeliais, tarsi mano kūnas anksčiau už protą
būtų suvokęs, kad padėtis iš siaubingos virto košmariška. Maksas
mėgino šluostyti man ašaras, bet aš papurčiau galvą.
Patylėjęs Vorenas stoiškai kalbėjo toliau:
- Na, jis sakė, kad teroristai ketino pademonstruoti vakarie­
čiams visame pasaulyje, kas nutiks, jei jie mėgins teršti jų šalį savo
begėdiškomis liberaliomis nuostatomis ir pasibjaurėtinais religi­
niais įsitikinimais. Mieloji, kol Vesas kalbėjo, kaukėtas teroristas
iškėlė mačetę ir nukirto kitam filmavimo komandos nariui galvą.
- Dieve, ne. Ne, Jėzau, prašau, ne! - suklikau raudodama.
Pačiupęs telefoną man iš rankų, Maksas įjungė garsiakalbį ir
padėjo ant staliuko.
- Ką jis pasakė? - nubudus globėjo instinktui suurzgė jis kaip
meškinas.
- Jie nukirto galvą filmavimo komandos nariui Vėso aki­
vaizdoje! - išrėkiau, ašaroms liejantis Niagaros kriokliais.
Maksas įsitempė ir stipriai sučiaupė lūpas.

290
 - Mija, susiimk. Mieloji, privalai susiimti. Kas dar, pone Šipli?
Čia Maksvelas Kaningamas, jos brolis. Galite kalbėti atvirai.
Kostelėjęs Vorenas papasakojo, kad teroristai šešis įkaitus val­
timis nugabeno į Indoneziją, mat gerokai didesnėje šalyje lengviau
pasislėpti. Mūsų karinės pajėgos jau numanė, kur gali būti laikomi
įkaitai, ir, peržiūrėję vaizdo įrašą, ketino iškrėsti visas įtartinas
vietas. Jų - penkios. Vos tik informacija apie galimą įkaitų laikymo
vietą buvo surinkta, specialiųjų pajėgų komandos buvo išsiųstos su
užduotimi juos išlaisvinti. Vorenas sakė, kad operacijos rezultatus
sužinosime tik po kelių dienų.
Pokalbiui pasibaigus, sėdėjau apsvaigusi. Mano nerūpestingas
filmus kuriantis banglentininkas, mano svajonių vyras buvo pri­
verstas stebėti, kaip jam prieš akis nužudomas bendradarbis ir,
žinant, kokie artimi ryšiai sieja Vėsą su komandos nariais, draugas.
Kaip, po velnių, galima šitai pamiršti? Kad ir ko prireiks, palai­
kysiu jį kiekviename žingsnyje. Jei Viešpaties valia jis išgyvens, nu­
bučiuosiu visas jo kūno ir sielos žaizdas. Užgydysiu jas savo žo­
džiais, savo kūnu ir mylėdama jį taip, kaip jis neįsivaizdavo esant
įmanoma.
- Aš myliu tave, Vėsai, - išlemenau balsu. Nors Vėso nebuvo
šalia, galbūt, tik galbūt, tie žodžiai nuvilnys oru į atokų Indonezijos
kraštą, kur jis bent jau juos pajus... ant savo odos, savo širdyje ir
sielos gelmėse.

291
 PENKTAS SKYRIUS

Po poros savaičių Vegase pavirtau naujos kartos zombiu. Abi su

Made slankiojome viena aplink kitą, kaip tie grindis valantys ro-
botukai, kurie niekada nesusitrenkia. „Roomba“ ar kaip jie ten
vadinami? Tarsi pasikliaudamos vidiniais pėdos spindulio juti-
kliais, plevenome gyvenimo labirinte, neliesdamos viena kitos. Gal
mums ir trūko sąlyčio, bet nė viena nesistengėme jo siekti. Prieš
porą dienų gydytojai atjungė tėčio kvėpavimo aparatą. Jis kvėpavo
pats, vaistai pamažu gydė infekciją. Gydytojų prognozės buvo op­
timistiškos.
Džiaugėmės ir mudvi su Made - žiūrėti į jo kūną su kyšan­
čiais vamzdeliais buvo nelengva. Po savaitės Metas su Made grįš į
universitetą. Jai reikėjo pasiruošti šiam gyvenimo pokyčiui. Trečią
kursą ji kaip visuomet ketino pradėti lankydama kiek įmanoma
daugiau paskaitų. Mano darbštuolė sesutė. Slapčia džiaugiausi, kad
ji užsikrauna tiek naštos, taigi artimiausiu metu neturės laiko imti
ir ištekėti.
Prisiminiau, kad manęs dar laukia pašnekesys su Metu dėl
spaudimo vesti mano seserį anksčiau. Jei jis iš tiesų ją myli, turės pa­
laukti. Pabaigti universitetą ir įrodyti jai, kad yra jos vertas vyras. Be
to, man buvo smalsu, ką jis pasakys išgirdęs, kad Madė susidomėjo
„Kaningamo naftos ir dujų“ suteikta galimybe dirbti Teksase. Ar jam
tai nepasirodys per daug? Meto šeima Vegase viena iš tų, nuo kurių
nutolti nesinori. Ar jis pasiaukos dėl Madės? Laikas parodys.

292
 Užpakalinėje kišenėje suskambo telefonas. Tai buvo vaizdo
žinutė nuo nežinomo siuntėjo. Susiraukusi spustelėjau žinutę, ir
jos turinys manęs vos neparklupdė. Nė nepradėjau jos žiūrėti,
tačiau mažame kvadratėlyje žybtelėjo veidas, kurį pažinojau taip
pat gerai kaip savąjį. Džinelė. Jos akys buvo užrištos juodo audinio
skiaute, iš nosies per lūpas tekėjo kraujas.
Nesakiusi nė žodžio, išlėkiau į ligoninės sodelį ir paspaudžiau
rodyklėlę žinutėje.
Ką, po velnių, aš padariau?
Vaizdo įraše Džinelė kalbėjo baimės persmelktu balsu, jos
skruostais iš po akių raiščio sruvo ašaros. Verkdama ji laižėsi
lūpas. Apatinė buvo prakirsta, ištinusi ir paraudusi. Filmavimo ka­
merai atsitraukus pastebėjau, kad ji vilki sceninį kostiumą. Vyriška
ranka perplėšė plunksnomis ir blizgučiais puoštą apdarą ir atstu­
miančiai demonstruodama viršenybę ėmė graibyti apnuogintą jos
krūtinę. Norėjau rėkti, klykti, sviesti telefoną šalin, bet negalėjau.
Kažkur ten Džinę sučiupo galvažudžiai, be jokios abejonės, Bleino
parankiniai.
Šunsnukis nutarė nuskriausti mano geriausią draugę.
Man nė į galvą nešovė, kad jis ją pagrobs. Su siaubu stebėjau,
kaip vyriškis suėmė jos kaklą, tarsi ketintų nusukti sprandą.
- Mija! - suriko Džine, viskas aplink aptemo, ir aš susigūžiau
prie žemės. Saulė užgeso. Sodas išnyko. Likau tik aš, tamsoje ste­
bėdama savo geriausią draugę šaukiantis pagalbos.
- Kalbėk, kale! - galvažudžio ranka tvirčiau suspaudė jai kaklą.
Džinelė sukosėjo, paspringo ir linktelėjo galva.
- Mija, e, vakarienė septintą valandą... šį vakarą. Žinai kur. Jei
paskambinsi farams, jie... - jos balsas užsikirto, o vyriškis ėmė ją
purtyti. Kraujas iš nosies pasipylė platesne srove. Džinelė jį nusi-
laižė ir suspigo, kai niekšas stipriai trūktelėjo ją už plaukų. - Jei
kam nors pasakysi, jie mane už-užmuš.
Filmavimo kamerai traukiantis, Džinelė sušnibždėjo:
293
 - Tu nekalta. Myliu tave, Mija.
Ekranui aptemus, net krūptelėjau gavusi kitą žinutę. Tuoj pat
ją atidariau.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Paskutinio niekšo Bleino
Kokia maža, miela lėlytė. Mano draugams ji labai patinka.
Lygiai septintą. Laukiu.

Lyg apsėsta žaibiškai surinkau atsakymą ir išsiunčiau nė neskai­

čiusi.

Kam: Paskutiniam niekšui Bleinui

Nuo: Mijos Sonders
Gerai, būsiu. Prašau, prašauyneskriausk jos.

Nespėjus nusišluostyti nosies ir ašarų, jis atsiuntė atsakymą, ir

mano širdis nusirito į kulnus.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Paskutinio niekšo Bleino
Daugiau niekada man nesipriešink arba jiems ją atiduosiu. Pa­
sipuošk. Kai ką suplanavau.

Sunkiai tėškiausi ant žemės, nuo smūgio į cementą sudiegė uo-

degikaulį. Tas skausmas buvo niekai, palyginti su širdį draskan­
čiu siaubu ir skylę skrandyje deginančia rūgštimi. Bleinas su savo
galvažudžiais pagrobė Džinelę. Teroristai įkaitu laikė Vėsą. Tėvas
guli komoje. Mano gyvenimas virto iškreiptu veiksmo trileriu, ku­
riame vaidinau nieko neįtariantį personažą su ribotais ištekliais ir
sujauktais jausmais.

294
 Man neliko kitos išeities, kaip tik paklusti Bleino reikalavimams.
Jis norėjo susitikti vadinamojoje „mūsų vietoje“. Aš su juo ten su­
sitiksiu. Niekingas iškrypėlis.
Galvoje jis turėjo itališką restoraną „Luna Rosa“, kur nusivedė
mane per pirmąjį pasimatymą. Sėdėdami terasoje, grožėjomės Las
Vegaso ežero panorama. Nuo baltų ant palmių prikarstytų lem­
pučių šviesos jo oda nežemiškai švytėjo. Anuomet buvau aklai įsi­
mylėjusi Bleiną. Aukštas, keleriais metais vyresnis už mane, tamsių
plaukų, prie kurių tobulai tiko tamsiai mėlynas kostiumas. Taip
sudėtas vyras galėjo tapti modeliu. Neįprastos gelsvai žalsvos jo
akys pakerėdavo kiekvieną. Vieninteliu žvilgsniu jis sugebėdavo iš­
tirpdyti bet kurią merginą.
Bleinas įsiskverbė į mano širdį, kai prieš daugelį metų dirbdama
padavėja lošimo namuose atnešiau jam gėrimą. Tą vakarą pasi­
rodęs lošimo namuose, jis užsisakė viskio per tris pirštus ir siurb­
čiodamas jį geras dvidešimt minučių stebėjo mane dirbančią. Tai
buvo pabaigos pradžia. Jo žvilgsnis slankiojo nuo mano krūtinės
iki užpakalio. Nesijutau patraukli ir geidžiama nuo tada, kai Benis
netikėtai dingo, ir tik vėliau sužinojau jį palikus mane ant ledo, kad
išneštų sveiką kailį.
Kai atnešiau Bleinui sąskaitą, jis paliko man šimtą dolerių ar­
batpinigių ir išėjo iš baro į mane nė nepažvelgęs. Numojau ranka,
manydama, kad tikriausiai nepatikau jam taip, kaip atrodė, mat jis
nepakvietė manęs susitikti. Galbūt aš tiesiog maloniai atitraukiau
jo dėmesį nuo baro televizorių ekranuose rodomų žinių ir sporto
varžybų. Nesukau dėl to galvos, buvau dėkinga už šimtinę, už ją
mudvi su Made maitinsimės visą savaitę. Tada, kai baigusi darbą
išėjau į gatvę gaudyti taksi, iš „BMV“ tamsintais langais ant šali­
gatvio nusileido blizgantis odinis batas, ir Bleinas pasisiūlė mane
pavėžėti. Automobilis buvo seksualus, tačiau jo savininkui nė iš
tolo neprilygo.

295
 Kvailelė, žado netekusi dvidešimtmetė Mija įsėdo į automobilį
su karštu nepažįstamuoju ir leidosi parvežama namo. Tą pirmą
vakarą jis nemėgino manęs apžavėti. Kaip tikras džentelmenas pa­
lydėjo iki durų, pabučiavo į skruostą ir paklausė, ar nesutikčiau
rytoj vakare su juo pasimatyti. Aš sutikau, ir vakarą pradėjome res­
torane „Luna Rosa“. Užsisakėme picos ir brangaus vyno, kas man
pasirodė šaunu. Jis galėjo nusivesti mane į kokį nors prabangų res­
toraną ir, besistengdamas sužavėti arba pasiguldyti į lovą, prival­
gydinti gurmaniškais patiekalais. Tačiau mes kalbėjomės, išgėrėme
du butelius vyno ir valgėme picą, paskui mėgavomės gardžiausiu
tiramisu, kokio man yra tekę ragauti.
Dvejus metus, kol susitikinėjome, kartą per mėnesį grįždavome
į „mūsų vietą“ ir prisikimšdavome picos užsigerdami vynu. Tada
nusvirduliuodavome iki limuzino, ir vienas iš jo asmens sargy­
binių parveždavo mus į lošimo namus. Kartais lifte taip įsiaudrin­
davome, kad prasivėrus durims į viršutinio aukšto apartamentus,
aš jau būdavau kojomis apsivijusi jo liemenį, o jis įsiskverbęs giliai
manyje. Jis toliau dulkindavo mane prie sienos vos išlipęs iš lifto.
Bleinui nerūpėjo, kad kiti apartamentų gyventojai ar juos užsisakę
svečiai mus užtiks. Jam buvo tiesiog nusispjaut, ir mane tai žavėjo.
Po velnių, maniau, kad jį myliu, o jis myli mane.
Buvau tokia jauna, kvaila ir išdulkinta, kad tikėjau jo melais.
Blaivų protą išmetusi pro langą, gyvenau šia akimirka. Dabar viskas
kitaip. Gavau skaudžiai nusvilti, kol išmokau pamoką. Jei Bleinas
tikėjosi palenkti mane, versdamas susitikti restorane ,;Luna Rosa“,
jo laukė staigmena.
****

Iš Maksvelo rančos prabangių drabužių neatsivežiau, nes jų ten ne­

reikėjo. Daugiausia laiko praleidome jo namuose ir su jo draugais.

296
 Pagalvojus apie Maksą, man suspaudė širdį. Kai tėčio sveikata
ėmė taisytis, jis pranešė, kad privalo važiuoti aplankyti žmonos su
dukra. Sindė laukėsi paskutinį mėnesį, o jam reikėjo patikrinti,
kaip einasi kompanijos nuosavybės teisių perskirstymas, ir su­
tvarkyti neatidėliotinus verslo reikalus. Jis pažadėjo kasdien skam­
binti.
Gyvenime niekada nesiekiau absurdiškai praturtėti, tačiau
iš galvos neišėjo mintis, kad jei paspartintume kompanijos pa­
dalijimą, galėčiau pasinaudoti savo turto dalimi, atiduoti skolą
Bleinui, ir visas šitas mėšlas būtų pamirštas. Apsigyvenčiau Malibu
ir plaukiočiau banglente, bučiuočiausi ir mylėčiausi su vyru, su
kuriuo noriu praleisti visą likusį gyvenimą. Deja, Maksas perspėjo,
kad testamento vykdymas ir kompanijos perdalijimas, įrodant mu­
dviejų su Made giminystės ryšius remiantis DNR tyrimais, gali už­
trukti, bet laukti tikrai verta.
Jei man pavyks iš viso šito išsikapstyti gyvai, gal Maksas pasi­
rodys teisus. Tačiau kol kas įžiūrėti šviesą tunelio gale buvo sunku.
Atrodė, tarsi siaučiant uraganui važiuočiau tamsia, slidžia gatve be
valytuvų ir stabdžių.
****

Į „Luna Rosawatvažiavau lygiai septintą. Madė paskolino man suk­

nelę, kurią jai atidaviau po apsipirkimo su Hektoru Čikagoje. Ji
buvo paprasta, tamsios baklažano spalvos su gilia V raidės iškirpte
nugaroje. Sijonas dengė pusę šlaunų, audinys dailiai apgaubė krū­
tinę. Jei nebūčiau siutusi dėl to, su kuo šitaip apsivilkusi susitin­
ku, tikriausiai būčiau jautusis verta milijono. Iš tiesų jaučiausi lyg
volu pervažiuota, tik iš išorės nebūtum pasakęs. Storai užtepiau
juodus ratilus po akimis, skaistalais parausvinau skruostus. Laimė,
esu viena iš tų merginų, kurioms nereikia ryškaus makiažo, kad

297
patrauktų akį, o aš puikiai žinojau, kas patinka Bleinui. Palaidus
plaukus suglosčiau per vieną petį - kadaise jis sakė, kad tai žavu.
Žingsniuodama pro restorano lankytojus, pamačiau jį lauke.
Terasoje. Žinoma, jis išrinko pačią romantiškiausią vietą prie to
paties stalelio, prie kurio sėdėjome per pirmąjį pasimatymą.
Man artinantis jis atsistojo. Tarsi grobį vertinantis plėšrūnas
nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
- Išrinkęs šitą stalą, mėgini pelnyti taškų? - piktai paklausiau
sėsdamasi.
O jo veidas nušvito.
- Matau, prisimeni. Tai gerai, gražuole Mija.
Susigūžiau. Dieve, kaip bjauru girdėti tą kreipinį. Kai buvome
drauge, jis nesiliovė man kartojęs, kokia graži esu ir kad jokia kita
moteris nesugebės šitaip patraukti jo žvilgsnio... Žinoma, tik iki to
karto, kai jam pavyko gauti dvi už vienos kainą su savo sekretore ir
paleistuve jos dvyne. Ir apskritai, koks iškrypėlis dulkina seseris?
Šlykštu.
Man nespėjus tarti nė žodžio, padavėjas atnešė butelį vyno.
Etiketė man buvo pažįstama. Bet kur ją atpažinčiau.
- Signore, „Cignale Colli Della Toscana Centrale“ kabernė, -
tarė padavėjas ir šliūkštelėjo tamsaus gėrimo į Bleino taurę.
Paėmęs aukštą taurę, Bleinas ją pasukiojo, pauostė vyną ir
gurkštelėjo. Nuo tokio maivymosi norėjosi vemti.
- Du tūkstančiai šeštųjų? - Bleinas paklausė padavėjo.
- Be abejo, signore.
Bleinas linktelėjo, ir padavėjas įpylė mums po ketvirtį taurės.
Čiupusi savąją ištuštinau vienu mauku.
Su šypsena apsižvalgęs, Bleinas viena ranka pasirėmė į turėklą,
už kurio raibuliavo ramūs Las Vegaso ežero vandenys, kitos neati­
traukė nuo taurės kojelės. Mudu surėmėme žvilgsnius.
- Norėčiau dar, - pareiškiau. Jis šypsodamasis palinko į priekį
ir įpylė man vyno. Gurkšnodama antrą taurę laukiau, ką jis pasakys.
298
Jis kurį laiką tylėjo. Tik stebeilijo į mane, lyg mėgintų atmintyje įsi­
amžinti mano atvaizdą. Galiausiai nebeištvėriau:
- Kur Džinelė?
Gyvatiškose jo akyse šmėstelėjo tamsus šešėlis.
- Užtikrinu tave, kad ja pasirūpinta, - atsakė saldžiu balsu.
- Tikrai? - mečiau. - Ar taip vadini nekaltos moters pagrobimą
ir užpuolimą pakeliui į darbą? Tu ja pasirūpinai? - iškošiau pro su­
kąstus dantis. Į medinį stalą buvau įsikibusi taip tvirtai, kad nagais
jame tikriausiai palikau pusmėnulio formos žymių.
Bleinas pamojo ranka ir palinko arčiau.
- Mija, mudu su tavimi puikiai žinome, kad jei norėčiau nudėti
tavo draugužę, ji jau būtų negyva. O dabar atsipalaiduok ir mė­
gaukis pasimatymu.
Pasimatymu. Ar šitas lunatikas mūsų susitikimų per prievartų
tikrai pavadino pasimatymu?
Tankiai mirkčiodama stengiausi numalšinti siutą. Troškau griebti
po ranka kaip tyčia padėtą peilį ir suvaryti jį į ledinę jo širdį. Gaila,
kad šis niekšas tikriausiai nė nepajustų. Jo siela jau seniai mirusi.
- Nesuprantu, kodėl mane čia atsitempei. Juk žinai, kad tau su­
mokėsiu, - sušnabždėjau dairydamasi. - Nemėginu išsisukti nuo
skolos.
Jis išsišiepė.
- Ak, mano mažute, gražute Mija, kaip tu mane užvedi, - jis
kilstelėjo antakius, o aš nurijau šleikštulį, kad neapvemčiau stalo.
Kadaise Bleinu nuoširdžiai žavėjausi. Jis buvo siaubingai pa­
trauklus, be proto gražus ir geras lovoje. Tačiau dabar mane pykino
vien į jį žiūrint ir žinant jo ketinimus.
- Bleinai, tu pagrobei man labai artimą žmogų, o dabar nori
kalbėti apie seksą?
- Ne, aš visai nenoriu apie tai kalbėti. Jei jau paklausei, tai kur
kas mieliau dabar juo užsiimčiau, - atsakė jis.
Sukandau dantis.
299
 - To niekada nebus, nė nesvajok. Tu visiškai susimovei. Kelio
atgal nebėra, - tėškiau jam žemu, perspėjančiu balsu.
Sukiodamas taurę, jis papurtė galvą ir papūtė lūpas.
- Tos dvi man nieko nereiškė. Aš tik nuleidau šiek tiek garo,
nes tu neatsakei į mano piršlybas.
- Išdulkindamas jas abi?
- Žinoma, Mija. Vyras turi poreikių ir išdidumo. Tu mane
įskaudinai, - jis teisinosi taip, tarsi jo poelgis būtų prigimtinė karš-
takraujo patino teisė.
- Taigi, norėdamas pasijusti tikru vyru, patvarkei dvi kekšes?
Jo žvilgsnis atšalo, tonas tapo plieninis.
- Kas jau kas, o tu puikiai žinai, kad esu tikras vyras.
- Kodėl mes apskritai apie tai kalbame? - paklausiau pur­
tydama galvą.
- Argi neaišku? - jis sumirksėjo.
- Man - ne, - aš čia atsibeldžiau dėl vienintelės priežasties.
Džinelės.
Bleinas pasirėmė alkūnėmis į stalą ir nuleido smakrą į delną.
Jis buvo tikras ramybės ir šaltakraujiškumo įsikūnijimas, o mane
kaustė baimė ir nerimas.
- Aš noriu tave susigrąžinti. Į savo lovą. Į savo gyvenimą.
Noriu, kad taptum mano žmona.
Jo žodžiai sprogo lyg branduolinis užtaisas, su žeme suly­
gindami viską savo kelyje. Apsižvalgiau po restoraną norėdama
įsitikinti, ar kas nors išgyveno sprogimą. Tai buvo katastrofiškas
pareiškimas, tegu tik mažame krislelyje, kurį vadinau gyvenimu.
Sakyti, kad šito nesitikėjau, būtų per maža. Būčiau menkiau
nustebusi, jei iš dangaus būtų nužengęs Visagalis Viešpats.
- Bleinai, - sušnibždėjau atgavusi kalbos dovaną. - Tikriausiai
juokauji.
- Kalbu visiškai rimtai. Ir esu pasiruošęs derėtis dėl sąlygų. Čia
ir dabar.
300
 - Aš turbūt sapnuoju. Bleinai, pasiklausyk savęs. Ką tik pa­
sakei, kad nori tęsti mudviejų santykius nuo ten, kur juos nu­
traukėme.
- Aš puikiai žinau, ko noriu - tavęs. Manau, pasakiau tai pa­
kankamai aiškiai. Taigi nutilk ir išklausyk, ką siūlau.
Aš klausiausi. Ne dėl to, kad jis man liepė, o todėl, kad iš nuos­
tabos nesugebėjau suregzti rišlios minties. Šitas vyras neteko proto.
Neabejotinai. Visiškai. Jokio kito paaiškinimo neradau.
Prieš jam pradedant dėstyti sąlygas, padavėjas atnešė dvi ga­
ruojančias picas: vieną su sūriu, kitą - su visais priedais. Vien nuo
aromato seilė pradėjo tįsti. Paskutinį kartą padoriai valgiau prieš
keletą dienų. Reinsai ir Maksvelas mėgino mane pavalgydinti,
tačiau maistas prarado skonį, nes Vestonas tikriausiai buvo mari­
namas badu, o tėtis maitinamas pro vamzdelį. Šį vakarą valgysiu
tik tam, kad greičiau baigtųsi šitas košmaras.
- Kai išvažiavai, turėjau laiko pamąstyti apie mudviejų san­
tykius ir bendrą gyvenimą, - prabilo jis.
Kai išvažiavau? Mes išsiskyrėme. Išsikrausčiau į kitą valstiją,
pastaruosius aštuonis mėnesius dirbau palydove, o prieš tai
pusmetį praleidau Los Andžele. Sudėjus tai ilgiau nei metai, o jis
čia postringauja taip, lyg būčiau palikusi jį praėjusią savaitę. Spėjau
pabūti su kitais vyrais, įsimylėti. Jis svaičioja.
- Bleinai, nebuvau čia daugiau nei metus... - prakalbau, bet jis
mikliai suktelėjo man riešą.
- Laikas ir atstumas nesvarbu. Dabar tu čia, o aš supratau, kad
esi man skirtoji.
- Ar tokią reikšmingą išvadą padarei prieš ar po to, kai vien
savo malonumui pasismaginai su dvynėmis paleistuvėmis?
- Mija, aš stengiuosi užmegzti ryšį, - suurzgė jis. - Elkis man­
dagiai. Antrą kartą nesiūlysiu.
- Manęs nedomina tavo pasiūlymai.
Jis atsilošė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
301
 - Aš manau, kad jei tik išklausytum, mano pasiūlymo atsi­
sakyti tau būtų sunku. Visos tavo problemos būtų išspręstos, viskas
grįžtų į savas vėžes. Mudu kartu galėtume viskam vadovauti, - jis
išskėtė rankas, lyg jam priklausytų visas Las Vegasas.
Pasipūtęs menkysta.
- Ne, Bleinai, aš jau turėjau tai, ką man siūlei, ir visko atsi­
sakiau, - atsistojau, apversta kėdė garsiai trinktelėjo į terasos
grindis. - Dabar vėl to atsisakau. Padariau klaidą, kad su tavimi
susitikau. Skambinu į policiją.
- Tada tavo bičiulė rytą bus nebegyva, - tarstelėjo jis taip, kad
išgirsčiau tik aš.
Atsigręžiau į jį, įsižiebusi įniršiu lyg deglas. Visi iki menkiausio
mano plaukelio pasišiaušė. Tas tonas. Esu jį girdėjusi, kai Bleinas
lodavo į ragelį, nurodinėdamas, kaip išmušti skolas. Žmones, kurie
mėgino jį apsukti, jis skriaudė siaubingais ir labai skausmingais
būdais. Su tokiu tipu dabar pati turėjau reikalų. Ne su buvusiu
vaikinu, kuris palaimingai mane glėbesčiuodavo, bučiuodavo ir
mylėdavo. Tas vyras mane pakerėjo. O šis buvo visiška jo prie­
šingybė. Restorano svečių akys su baime gręžėsi mūsų pusėn. Čia
buvo jo pasaulis. Visi mes jame tik gyvenome.
- Ką turiu padaryti, kad ją paleistum? - jausmams užgožus
viską, paklausiau drebančiu balsu. Pakėlusi kėdę, apsižvalgiau po
restoraną. Kai kurie lankytojai nesigėdydami spoksojo, laukdami
fejerverkų. Jiems tikriausiai atrodė, kad įsimylėjėlių porelė susiki­
virčijo. Iš dalies taip ir buvo.
- Prieš tai, sėdėdamas čia, matydamas tave kitoje stalo pusėje,
jaučiau ilgesį ir buvau įsitikinęs, kad noriu į tave žiūrėti iki dienų
galo, - jis primerkė atšalusias akis. - Tačiau dabar, kai darkydamasi
apsikvailinai ir padarei man gėdą, nebebūsiu toks dosnus.
- Ko nori? - tiesiai paklausiau.
- Keturių šimtų tūkstančių, kuriuos esi man skolinga, arba
vienos nakties mano lovoje.
302
 SESTAS SKYRIUS

Bleino akys buvo vaiskios, šviesios, gelsvai žalsvos. Į tas akis žiū­
rėdavau kaskart, kai jis mane bučiuodavo, liesdavo, mylėdavosi. Po
mudviejų pokalbio tetroškau susisukti į kamuoliuką ir numirti... Jam
tai patiko. Dieve, kaip šis vyras mėgo valdyti žmones. Jį tai jaudino.
- Na, tai ką pasakysi?
Apsilaižiusi lūpas, gerokai truktelėjau vyno, jis nudegino gerklę
tarsi rūgštis. Žvelgdama į raibuliuojantį vandenį, svarsčiau savo
galimybes. Viską nesunkiai išspręsčiau, jei leisčiausi išdulkinama.
Esu tai dariusi ir anksčiau. Jis visuomet buvo neprilygstamas mei­
lužis. Meilus, atsidavęs, rūpindavosi, kad man būtų malonu. Ga­
lėčiau išlenkti porą butelių vyno ir leisti jam mane turėti, ir viskas
būtų baigta. Finito.
- Jei praleisiu su tavimi naktį, laikysi, kad skola grąžinta, išlais­
vinsi Džinelę ir paliksi mano šeimą ramybėje? Įskaitant ir mano
tėvą?
Bleino lūpos susirietė į šėtonišką šypsenėlę. Jei tai būtų ką nors
pakeitę, būčiau smagiai užvožusi jam per marmūzę, kad visi ap­
linkiniai suprastų, kaip jo nekenčiu. Susimąstęs jis lėtai gurkš­
telėjo vyno. Mano nugara nubėgo šiurpas, o vidurius sugniaužė.
Anksčiau dievinau jo tariamą „hmm“, stengdavausi jį užsitarnauti,
atsiklaupusi ant kelių garbindama jo pasididžiavimą. Dabar tas
švelnus jo „hmm“ tarsi perspėjo apie sprogimą. Tarsi raudonas la­
zerio spindulys nusikaltėliui ant kaktos, prieš specialiosioms pa­
jėgoms ištaškant smegenis, kaip nutinka filmuose.
303
 Galiausiai Bleinas atsakė:
- Taip. Tavo tėvo skola bus padengta, tavo draugužę paleisiu
nenuskriaustą, o tave ir tavo šeimą paliksiu ramybėje, - tarė jis
ir žvilgtelėjęs man į krūtinę kilstelėjo smakrą ir apsilaižė lūpas. -
Nekantrauju tavęs paragauti, išgirsti tavo aimanas, kai liežuviu
ir dantimis paliesiu tą jautrų taškelį. Tai bus lyg muzika mano
ausims.
Jis įtraukė oro pro dantis. Jo akys degė. Lažinuosi iš visų pa­
saulio pinigų, kad įsivaizduodamas, ką man darys, jis susijaudino.
Bėda ta, kad mano reakcija buvo kitokia. Gašlūs jo žodžiai manęs
nejaudino. Anksčiau - taip, dabar - nebe. Aš iš tų moterų, kurioms
patinka nepadorūs žodžiai, ir Bleinas tai žinojo geriau už kitus.
Nuo jų akimirksniu susijaudindavau. Tik jis buvo ne tas vyras,
kalbėjo ne tuo balsu.
Papurčiau galvą, kai mintis užliejo prisiminimai apie Vėsą, apie
mudu, besivartančius lovoje, besijuokiančius, besimėgaujančius
vienas kito draugija taip, kaip dar nebuvau patyrusi. Apie aistringą,
gyvulišką seksą prie sienos iki proto netekimo. Apie tai, kaip iš­
tisas valandas bučiuodavome kiekvieną vienas kito kūno colį. Apie
tai, kaip čiulpdavau jį tol, kol paskausdavo burną, o Vesas nebe­
pajėgdavo sustandėti. Jis atsilygindavo tuo pačiu. Jis suteikdavo
man tiek orgazmų, kad visą kūną mausdavo, o jautrioji vietelė tarp
šlaunų be jo lūpų ir liežuvio jausdavosi keistai. Apie naktis Ma­
jamyje, kai mylėdamiesi šnibždėjome vienas kitam meilės prisipa­
žinimus, žadėjome vienas kitam amžinybę. Visa tai užvaldė mano
mintis. Viskas sugrįžo prie jo, prie mano mylimojo. Nieku gyvu
neišduosiu jo pasitikėjimo.
Net Džinelės gyvybei kabant ant plauko, negalėjau šitaip iš­
duoti Vėso. Turi būti kitas būdas. Bleinas kantriai laukė, sukio­
damas taurę ilgais pirštais, tarsi jam priklausytų visas pasaulio
laikas. Pasipūtęs, savimi pernelyg pasitikintis šunsnukis. Kodėl ne­
pastebėjau šitų jo bruožų prieš giliai įklimpdama?
304
 - Bleinai, man reikia šiek tiek pagalvoti, - suplasnojau blaks­
tienomis vildamasi, kad koketavimas padės man jį įtikinti. Jis su­
raukė antakius.
- Ne. Turi nuspręsti dabar, šį vakarą.
Jo tonas buvo nepermaldaujamas. Net raumenys įsitempė.
Taurę jis suspaudė taip tvirtai, kad vyliausi, jog ją sutraiškys ir su­
sipjaustys pirštus.
Svajonės, kaip jį pribaigti, nepadėjo svarstant, kaip išsisukti
nuo to, ko jis nori, ir išgelbėti geriausią draugę.
- O ką, jei prie savo prašymo kai ką pridėsiu? - paklausiau,
vyniodama ant piršto plaukų sruogą. - Paskatinimą duoti man
daugiau laiko pagalvoti?
Jis pakreipė galvą, nepaleisdamas mano žvilgsnio.
- Ir ką gi, mano gražuole Mija?
- Bučinį, - nusprendžiau spontaniškai.
Kai buvome kartu, Bleinas man nuolat kartodavo, kaip jam pa­
tinka mane bučiuoti. Kartą net prisiekė, kad išgyventų vien mano
bučiniais, o duona su vandeniu gali eiti po velnių. Tai buvo vie­
nintelis mano koziris. Likusios kortos tiko tik akiplėšiškam blefui.
Maniau, kad jei jį pabučiuosiu įtikinamai, jis priims iššūkį. Bleinui
patiko vaikytis merginą, gauti tai, ko nori, gerokai palaukus.
- Hmm, su tavimi derėtis sunku, gražuole Mija. Dėstyk savo
sąlygas.
- Dvi savaitės, ir tu paleisi Džinelę šį vakarą, dabar, tuojau pat.
Jis susiraukė ir sugniaužė kumštį.
- O iš kur man žinoti, kad nepaspruksi ir nepaliksi manęs
laukti veltui?
- Nes tu mane surasi, - sukikenau.
Jo akys įsižiebė taip, kaip Naujuosius metus simbolizuojantis
švytintis kamuolys Taimso aikštėje Niujorke.
- Be to, juk negaliu išsivežti tėvuko iš ligoninės ir slapstyti
Madės bei visų kitų mylimų žmonių. Bleinai, tu pamiršti. Žinau,
305
kaip tvarkai savo reikalus. Nuo tavęs nepasislėpsi, kad ir kaip toli
bėgtum. Ar aš klystu?
Jis atsilošė ir pasikasęs smakrą nykščiu perbraukė apatinę lūpą.
Anksčiau nuo to gesto mano kelnaitės akimirksniu sudrėkdavo.
Dabar likau sausa kaip Sacharos dykuma. Jo žavesys, išvaizda ir
gundantys gestai nebejaudino. Šiomis dienomis taip reaguodavau
tik į nerūpestingą filmus kuriantį banglentininką, kuris priėmė
neapgalvotą sprendimą nusitrenkti į pavojingą Trečiojo pasaulio
šalies teritoriją. Mintys apie Vėsą draskė man širdį, tačiau lėtai
kvėpuodama stengiausi nusiraminti, kad nepalūžčiau. Susitikusi
su pačiu šėtonu, negalėjau leisti savo šarvams suskilti. Išsiverksiu
grįžusi, nes geriau už ką kitą žinojau, kad .priešui nevalia rodyti
silpnumo. Jis puola, kai atidengi jautriąsias vietas. Daugiau nesu­
teiksiu jam tokios galimybės.
- Ne, neklysti. Duosiu tau vieną savaitę.
Mane užplūdo palengvėjimas ir džiaugsmas. Jis nusileido. Ir
viskas dėl vienintelio bučinio. Norėjau stryktelėti ir sušokti per­
galės šokį, bet pasitenkinau tik linktelėjimu mintyse.
- Gerai.
Bleinas išsitraukė telefoną iš kišenės, ir aš sulaikiau kvapą. Pa­
spaudęs keletą mygtukų, priglaudė prie ausies.
- Vežkite merginą namo. Paleiskite, - tarė jis ir sukluso. - Ne,
tujos negausi. Nedrįsk jos nė pirštu paliesti. Jei sužinosiu, kad ji su­
gadinta, atsakysi savo galva. Parvežk ją namo per valandą, - sulojo
jis, paspaudė mygtuką ir įsidėjo telefoną į kišenę. - Padaryta. Tavo
draugė bus namie po valandos.
Linktelėjau ir ištuštinau taurę. Ačiū Dievui. Džinelė saugi.
Bent jau kol kas.
- Pasimėgausiu savo bučiniu, parvežęs tave namo. Tada turėsi
savaitę laiko pas mane sugrįžti. Kol kas tavo draugė laisva, o mes
baigsime vakarieniauti. Valgyk. Šią savaitę priimti sprendimą tau
prireiks stiprybės.
306
 ****

Kai grįžome į viešbutį, Bleinas palydėjo mane iki kambario durų.

- Duok man raktą, - jis atkišo delną.
Papurčiau galvą.
- Apartamentuose yra Madė ir jos sužadėtinis.
- Neturi nuosavo kambario? - jis žengtelėjo artyn, o aš trau­
kiausi tol, kol nugara atsirėmiau į sieną. Ne pati palankiausia po­
zicija norint valdyti padėtį. Jis gali sumanyti pasiglemžti daugiau,
nei esu pasiruošusi ištverti.
- Į vidų neisi. Prisimeni mūsų sandorį? Vienas bučinys.
Jis prisiartino ir įkalino mane, abiem rankomis atsiremdamas į
sieną. Jo akys patamsėjo - aukso spalva įgijo žalią ir rusvą atspalvį.
Anksčiau dievinau stebėti, kaip keičiasi jo akių spalva, ypač kai jis
susijaudindavo. Tačiau dabar jaučiausi šalta kaip ledas.
- Ak, mažute, gražute Mija, aš niekada nepamirštu sandorių
smulkmenų, - jam palinkus arčiau, veidu pajutau jo alsavimą.
Užmerkusi akis, prisiminiau Vėsą, kad šitai darau dėl Džinelės,
dėl savo tėčio, savo sesers ir kad išloščiau laiko, kuris nuo pat ke­
lionės pradžios prieš devynis mėnesius mane spaudė.
Šiltos ir drėgnos Bleino lūpos prigludo prie manųjų.
Vėsai. Atleisk man.
Lėtai pakėliau rankas ir pradėjau glostyti tvirtą Bleino krūtinę.
Jis atsiduso ir timptelėjo mano apatinę lūpą. Atsakiau tuo pačiu,
timptelėdama jo viršutinę ir įsiurbdama į karštą savo burnos
drėgmę. Mudu visuomet pažaisdavome, prieš pereidami prie ge­
rosios dalies. Bleinas prigludo prie manęs, ir klubu pajutau ilgą,
standžią jo erekciją. Viena ranka pasiekęs mano krūtį, spustelėjo.
Ketinau prieštarauti, tačiau jis paniro giliau. Jo liežuvis judėjo
užtikrintai. Tai buvo meilužio, kuris žinojo, kada duoti ir kada
imti, bučinys. Tarsi pažįstamas šokio partneris. Jo ranka nuslydo
mano liemeniu prie užpakalio, suspaudė ir priglaudė prie savęs.
307
Neatsilaikiau. Sudejavau. Fizinio artumo nepatyriau jau ilgiau nei
mėnesį ir nors bjaurėjausi kiekviena akimirka, jo judesiai ir pri­
silietimai per mano smegenis nuvilnijo į malonumo centrą, kuris
priklausė Vesui.
Staiga ėmiau bučiuoti ne Bleiną. Savinausi Vėsą. Iškėlusi
rankas, suėmiau švelnius jo skruostus ir pasinėriau į savo vyro
burną. Gardžiuodamasi, erzindama, mėgaudamasi švelniais, lėtais
jo liežuvio apsisukimais. Vaizduotėje atgijo Vėso aromatas - vyro
ir vandenyno kvapas, virstantis aistros ir troškimo chaosu. Stum­
telėjau klubus ir lyžtelėjau giliau, slinkdama jo kūnu, tarsi aplink
grobį besivyniojanti gyvatė. Vesas.
- Dieve, kaip aš tavęs pasiilgau, mažuti, - sušnabždėjau jam į
lūpas.
Jo dejonė nuvilnijo per mane kaitria banga ir įžiebė liepsną.
Jo rankos klajojo mano kūnu, slydo po suknele, graibė užpakalį.
Jo klubams judant, jo erekcija atsidūrė kaip tik ten, kur norėjau.
Garsiai alsuodama, kilstelėjau koją, aukštakulniu remdamasi į jo
šlaunies raumenis, traukdama jį arčiau.
Užmerktomis akimis glamonėjau savo vaikiną, ilgėdamasi jo
kūno, jo prisilietimo.
- Mija, tu priversi mane baigti. Įsileisk į vidų, kad deramai tave
išdulkinčiau, arba čia pat nuplėšiu tau kelnaites.
Tas balsas. Tai ne...
- Vėsai? - tariau atsimerkdama ir sklaidydama aistros miglą.
Bleinas atsitraukė nuo mano kaklo, kur paliko juostą drėgnų bu­
činių. Mėgindama atgauti kvapą pajutau, kaip iš siaubo pila prakaitas.
- Kas toks Vesas, po velnių?
Viešpatie. Dieve. Įsivaizduodama savo vaikiną, aš ką tik savo
tarpukoju tryniausi į Bleiną. Susuko skrandį.
Netoliese prasivėrė kambario durys. Išvydęs dviprasmišką mu­
dviejų pozą, Maksas išpūtė šnerves. Panikuodama tikriausiai nesu­
gebėjau nuslėpti nuostabos veide.
308
 - Pasitrauk nuo jos! - suriaumojo Maksas ir plačiu delnu stuk­
telėjo Bleinui į krūtinę. Šis nuskriejo ir atsimušė į priešingą sieną.
Mėšlas. Mėšlas. Mėšlas. Nurijau šlykščią savo kūno reakciją, kai
supratau, kad beveik išdulkinau Bleiną įsivaizduodama, kad jis -
Vesas. Jėzau, viską būčiau sugadinusi. Vesas man niekada už tai
neatleistų. Tuštuma, kurią vadinau skrandžiu, vėl ėmė suktis tarsi
ciklonas vandenyne.
- Ar tu - Vesas? - pašaipiai paklausė Bleinas.
Maksas atlošė galvą.
- Kas šitas juokdarys? - paklausė, metęs į mane piktą žvilgsnį.
- E, mano eksas, hmm, Bleinas Pintero.
Bleinas pasitaisė kostiumo švarką ir užsisegė vidurinę sagą.
- Mudu su Mija sieja praeitis.
- Kur jau ne. Tuoj pats tapsi praeitimi, - Maksas šoko artyn ir
rankomis apsivijo Bleino kaklą. Šis milžinas buvo miklus. - Ar tu
esi tas menkysta, kuris jai grasina?
- Grasina? Ar tai mes čia veikėme, Mija? Jei gerai atmenu, tau
visai patiko trumputė mudviejų akimirka. Jei būtum palaukęs dar
minutę, ji būtų užsiplieskusi kaip Nepriklausomybės dienos fejer­
verkas.
O, Švenčiausioji Dievo Motina.
- Bleinai, nereikia! - mėginau juos sulaikyti, tačiau pavėlavau.
Nespėjus užstoti Bleino ir sustabdyti Makso, stora kaip medžio
kamienas jo ranka pakilo į orą, o kumštis rėžėsi Bleinui į žandi­
kaulį.
- Paklausyk manęs, niekingas mėšlo gabale. Nedrįsk šitaip
kalbėti apie mano seserį.
Maksas papurtė Bleiną. Jo galva ir kūnas akimirką suglebo,
tačiau jis netrukus atsitokėjo. Reikalai pakrypo į blogąją pusę.
Velnias!
- Tu turi brolį? - išpūtęs akis, jis pažvelgė į mane.
- Na, taip. Maksai, paleisk jį.
309
 Maksas nekreipė į mane dėmesio.
- Jei dar kartą bent pirštu paliesi mano seserį, aš tave sume­
džiosiu ir atšipusiu peiliu gyvam kailį nudirsiu! - užriko, spaus­
damas jį prie sienos. Bleino galva keliskart dusliai trinktelėjo į sieną.
- Po velnių, žmogau! Paleisk mane, išsigimėli! - suurzgė
Bleinas, šiepdamas nuo kraujo paraudusius dantis. Viena jo veido
pusė jau spėjo patinti. Atvirai pasakius, man nebuvo jo gaila, ypač
turint galvoje, kaip jis pasielgė su tėvuku ir Džinele.
- Maksai, rimtai, man viskas gerai. Šį vakarą mudu su Bleinu
sudarėme sandorį. Viskas sutarta.
- Jis paliks tave ramybėje?
Susierzinęs Bleinas dar kartą pasitaisė švarką, o aš nusivedžiau
Maksą toliau nuo savo buvusiojo ir pastačiau prie kambario durų.
- Galima ir taip sakyti.
- Širdele, aš taip ir pasakiau. Dabar noriu, kad šitas šlevendra
pakartotų, - suriaumojo jis. Spausdama jo ranką tempiau tolyn, mė­
gindama nusivesti į kambarį, tačiau nepajėgiau jo pajudinti. Jei jis
pats nenorės atsitraukti, jį pastumti tikriausiai galės tik sunkvežimis.
Išsitraukęs nosinaitę, Bleinas nusišluostė burną.
- Nusiramink, dički. Galima sakyti, kad mudu su Mija susi­
tarėme. Palieku tave su tavo, hmm, broliu, - tarė jis, su pasibjau­
rėjimu nužvelgęs Maksą nuo galvos iki kojų. - Prisimink, turi sa­
vaitę.
Tada Bleinas nusisuko ir paspaudė lifto iškvietimo mygtuką.
Durys tuoj pat prasivėrė, ir jau po dviejų sekundžių Bleinas dingo.
Atsidususi atsišliejau į durų staktą.
Maksas delnu persibraukė plaukus.
- Kas, po velnių, čia buvo? Tu priešais tą kvailį vos neišsilydei.
O kaip Vestonas?
Susierzinusi prasispraudžiau pro jį vidun. Jis leido praeiti, bet
nusekė paskui. Nusviedusi rankinę nuėjau prie minibaro, išsi­
traukiau buteliuką viskio, atsukau ir ištuštinau vienu mauku.
310
 Maksas pasirėmė ant sofos atlošo.
- Išgerti išgėrei, dabar kalbėk, - tarė parodydamas, kad niekur
neketina trauktis, tada susidėjo rankas ant krūtinės.
- Nėra čia ką pasakoti. To, ką matei, neturėjo įvykti, - atsi­
pūčiau ir pasiėmiau kitą buteliuką. - Ir apskritai, ką tu čia veiki?
- Klausimas vertas milijono, širdele. Matai, aš tvarkiau rei­
kalus namie, rūpinausi, kad sūnaus gimimui viskas būtų paruošta,
kai panikuodama paskambino mūsų mažylė sesuo. Vis kartojo ne­
rimaujanti, nes tave kažkas išgąsdino. Sakė, dar niekada nemačiusi
tavęs tokios liūdnos. Kadangi esu vyresnysis brolis ir šiuo metu
vienintelis tave palaikantis vyras, mat tavo vaikinas dingęs, iš-
kūriau atgal. Mano privatus lėktuvas stovėjo paruoštas.
- Tau nederėtų čia būti, - atsakiau. - Turėtum su Sinde ir
mažąja Izabele laukti gimstančio sūnaus. Joms tavęs reikia.
Apsunkusiomis kojomis, tarsi avėčiau slides, nukiūtinau prie
sofos ir šleptelėjau.
- Ir aš pas jas grįšiu. Kai tik paaiškinsi man, kas čia darosi.
Madė sako, kad vyksta kažkas negero. Mija, kodėl man nepaskam­
binai? - paklausė jis pavargusiu, gergždžiančiu balsu, kuris man
jau spėjo tapti artimas. Jo tonas sakė: „Aš esu vyras, kuris tave
myli, rūpinasi ir padarys viską, kad tik tave apsaugotų.“ To man
gyvenime reikėjo labiausiai. Ypač dabar.
- Bleino galvažudžiai pagrobė Džinelę. Norėdami prisikasti
prie manęs, jie ją apkūlė.
- Kodėl? Maniau, kad pamažu tvarkaisi. Praėjusį mėnesį sakei,
kad viskas gerai. Kad valdai padėtį, - kaltinantis jo tonas suvarė
peilį tiesiai į širdį.
Mano nervų galūnėmis nuvilnijo pyktis. Pašokusi ėmiau žings­
niuoti po kambarį, trokšdama išsipasakoti.
- Viskas buvo gerai! - surikau. - O tada tėvukui pablogėjo. Šį
mėnesį nenuvažiavau pas klientą.
- Na, ir kas?
311
 - Na, ir tas! Mano sutartyje parašyta, kad jei vyras užsisako
mane mėnesiui, o aš pas jį nenuvažiuoju, lieku jam skolinga šimtą
tūkstančių dolerių!
- Jėzau Kristau, Mija! - nors ne jo užpakalis įklimpo į nemalo­
numus, jo balsas buvo toks pat liūdnas kaip mano.
Iki šiol šitą mėšlą mėžiau viena, ir man sekėsi kuo puikiausiai.
- Milė buvo priversta sumokėti klientui tai, ką tu sumokėjai
man, todėl praleidau mokestį Bleinui. Kitą kartą man bus su­
mokėta tik mėnesio pabaigoje. Taigi atsilikau nuo tvarkaraščio. O
jis norėjo parodyti, kad yra pasiruošęs viskam, - ašaros pasruvo
skruostais. - Po velnių! - klestelėjau ant kėdės.
Maksas priėjo arčiau ir atsisėdo ant kavos stalelio priešais
mane. Nuo didžiulio jo svorio medis sugirgždėjo.
- Kiek tu skolinga?
Sumirkčiojau netramdydama ašarų.
- Dabar - du šimtus gabalų.
- Tik tiek? - jis suraukė antakius.
- Ne, - papurčiau galvą. - Du šimtus tūkstančių esu skolinga
šią minutę. Už rugpjūtį ir rugsėjį.
- Širdele, kiek iš viso esi jam skolinga? - jo balsas sušvelnėjo,
jame nugirdau nerimą.
Mano pečiai nusviro taip, tarsi visą tą sumą ant jų nešiočiau
aukso plytomis.
- Keturis šimtus tūkstančių, - atsakiau.
- Ir ką jūs susitarėte?
Apsilaižiusi lūpas šniurkštelėjau, giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į
tokias pat žalias kaip mano akis.
- Tau tai nepatiks.
- Širdele, man jau dabar nepatinka. Pasakok.
Suspaudžiau jo rankas, ašaros tekėjo upeliais.
- Arba atiduodu jam keturis šimtus tūkstančių, arba... - vis
rijau seilę, mėgindama nustumti gilyn tą šleikštu gumulą, kad
galėčiau kalbėti, prisipažinti, ką svarsčiau, nors žinojau, kad nepa­
jėgsiu įgyvendinti.
- Arba? - Makso akys buvo geros, lūpų kampučiai nusvirę.
- Save. Visą naktį jo lovoje.
Maksas pasilenkė artyn ir prispaudė savo kaktą prie manosios.
- Širdele, taip nutiks tik per mano lavoną, - tarė jis tvirtai, ne­
nuginčijamai ir šimtu procentų įsitikinęs.
Prunkštelėjau, nes į galvą šovė iškrypėliška mintis. Maksas
nežino, kad Bleinas kaip tik toks žmogus, kuris atima gyvybę be
menkiausio gailesčio.
Skambantis telefonas suvibravo man prie šlaunies. Visur nešio­
jausi jį su savimi ir neatsitraukiau nė per pėdą, jei kartais atsirastų
žinių apie Vėsą.
Pažvelgiau į ekraną. Gerasis Dieve. Džinelė.
- Alio, Džine? - atsiliepiau beviltiškai trokšdama išgirsti jos
balsą ir įsitikinti, kad jai viskas gerai. Bleinas pažadėjo, kad ją
paleis ir parveš namo per valandą.
- Aš namie, - tarė ji ir padėjo ragelį.

313
 SEPTINTAS SKYRIUS

Taksi vairuotojai Las Vegase yra neprilygstami! Švystelėk šimto

dolerių kupiūrą, ir jie pasiruošę sulaužyti visas kelių eismo tai­
sykles. Krausčiausi iš proto žinodama, kad per vieną dieną mano
artimiausia draugė buvo pagrobta, apkulta ir pargabenta namo.
Kiekviena nervų galūnė buvo tarsi atviras elektros srove įkrautas
laidas, tik ir laukiantis, kad jį kas paliestų.
Vos tik vairuotojas sustojo šalia daugiabučio, švystelėjau jam
keletą dvidešimtinių, kurias laikiau juodai dienai, įskaitant šimtą
jau pažadėtų dolerių, ir iššokusi iš automobilio, pasileidau laiptais
aukštyn.
Užuot pradėjusi trankyti duris, tarsi nuo to priklausytų mano
gyvybė, išsitraukiau raktų pakabutį su banglente, ant kurio buvau
pasikabinusi penkis raktus: Vėso namų, tėvo lūšnos, Madės buto,
savo motociklo ir Džinelės būsto. Penki metaliniai priminimai apie
svarbiausius pasaulyje žmones, tiesa, pamažu kaupiau būrį naujų
draugų, kurie darėsi vis artimesni.
Atrakinusi duris, tyliai įslinkau vidun. Šviestuvas ant stalelio
greta sofos buvo įjungtas, tačiau bute nesigirdėjo nė garselio. Praėjau
pro milžinišką tamsiai raudoną sofą, gerokai per didelę šiam butui,
tačiau patogiausią visatoje. Atsisėdus ant jos, šlaunys ir nugara su­
smigdavo į minkščiausias pagalves. Taip, geriau nebūna.
Virtuvė ir koridorius skendėjo tamsoje. Aplink - nė gyvos
dvasios. Lėtai nužingsniavau koridoriumi link miegamųjų. Džine

314
visuomet turėjo paruošusi svečių kambarį. Sakė, tam, kad turėčiau
kur pernakvoti, kad ir kur ji gyventų. Ji buvo geriausia draugė pa­
saulyje. Iš jos miegamojo sklido šviesa. Tyliai pabeldžiau į duris.
- Džine, čia Mija, - tariau.
- Eik sau, - skausmingai burbtelėjo ji.
Pastūmiau duris. Ji susirietusi tupėjo kamputyje vis dar su tuo
pačiu suplėšytu sceniniu kostiumu. Aplink nosį, burną ir ant kaklo
raudonavo sukrešėjęs kraujas. Ryškioje šviesoje žvilgėjo rausvi
kostiumo blizgučiai. Kambarį apšvietė sietynas palubėje, naktiniai
šviestuvai lovos šonuose ir iš vonios kambario sklindanti šviesa.
Miegamasis ryškumu priminė Disneilendo paradą, teko prisi­
merkti. Prisidengusi akis, atsargiai prisiartinau ir pasilenkiau prie
Džinelės. Ji virpėjo lyg epušės lapas. Kai paliečiau jos kelį, atšoko
kalendama dantimis. Jos veidu pasruvo ašarų upeliai, palikdami
juodus blakstienų tušo ruožus. Jos skruostas buvo ištinęs, mėlynė
paakyje pasidarė bjauriai violetinė, praskeltą lūpą, regis, teks siūti.
Mane užliejo toks įniršis, kokio dar gyvenime nesu jutusi. Jis
kaitino taip, jog baiminausi prisilietimu nudeginti savo geriausią
draugę. Žinodama, kad jai manęs reikia, sukandau dantis ir su-
griežiau taip smarkiai, kad galėjai girdėti. Žiūrint į smulkutę su­
muštą merginą suplėšytais drabužiais, man užvirė kraujas. Giliai
įkvėpusi, suėmiau jos rankas.
- Kelkis, mieloji. Aš tavimi pasirūpinsiu.
Džinelė karštligiškai papurtė galvą.
- Ne, privalai iš-išeiti. Jei jie su-sugrįš, ti-tikrai tave pagrobs.
Jis sakė, jis s-sakė, kad pasisavins t-tave, Mija. Jiems tavęs Te­
reikia, - ji suspaudė mano rankas taip stipriai, kad, esu tikra, rytoj
ant jų išryškės mėlyni pirštų atspaudai. - Šį kartą jis ne-nesustos,
k-kol tavęs negaus, - iškošė ji virpančiu balsu ir apsiniaukusiomis
mėlynomis akimis. Jie ją ne juokais įbaugino, o mane slėgė mintis,
kad aš dėl to kalta. Per mane Bleinas nuskriaudė geriausią draugę.
Ačiū Dievui, ji grįžo namo gyva. Turiu užtikrinti, kad daugiau nė
plaukelis nenukristų nuo jos galvos.
Apglėbiau ją. Po kelių akimirkų ašaros virto rauda, Džinelė
kūkčiodama pravirko. Dvidešimt minučių leidau jai išsilieti, iš­
varyti dienos įvykių demonus. Ji šito niekada nepamirš. Dar ilgai
žvalgysis per petį ir du ar triskart tikrins, ar užrakino duris. Gali
būti, kad pagrobimą jai padės užmiršti tik psichologas. Suteiksiu
Džinelei viską, ko tik prireiks. Dar nežinau kaip, bet prisiekiu.
- Eikš, mieloji. Nuprausiu tave, - tariau lėtai glostydama jai
plaukus ir nugarą.
Ji linktelėjo ir mano padedama atsistojo. Žvilgtelėjus į jos ap­
rangą, vėl užliejo įsiūtis. Kostiumas perplėštas iki pilvo, plonas
audinys vos dengė krūtis. Aplink šlaunis pastebėjau šviežių
įdrėskimų, tarsi tas niekšas būtų mėginęs apžiūrėti intymias jos
kūno vietas. Apgręžusi nusivedžiau draugę į vonios kambarį. Pri-
kandau liežuvį taip stipriai, kad burnoje pajutau kraujo skonį. No­
rėjau klykti, rėkti, išdaužyti viską, kas pakliuvo po ranka, ir pati
nudėti tuos šunsnukius.
Atsukusi dušą, padėjau jai nusimesti drabužius. Ji tuoj pat pri­
sidengė krūtinę, nors esu ją mačiusi gal milijoną kartų. Mudvi su
Džine nebuvome drovuolės. Viena kitą pažinojome visą gyvenimą,
tačiau jei kuklumas jai padės - tebūnie. Patikrinusi vandens tem­
peratūrą, nusimečiau marškinėlius ir nusitraukiau kelnes, likau tik
su apatiniais. Tada atsargiai nusivedžiau ją į dušinę.
Iš paskutiniųjų stengdamasi neužkliudyti įbrėžimų, sumušimų
ir nubrozdinimų, svajojau įskųsti niekšus policijai. Deja, puikiai
žinojau, kad Bleino kišenėje sėdi ne vienas pareigūnas, todėl pa­
stangos nueitų veltui. Tas niekšas tik nusijuoktų mums į akis. Gerai
išmuilavusi kempinę, kaip vaikui liepiau jai ištiesti vieną, paskui
kitą ranką. Užpylusi daugiau muilo, padaviau kempinę Džinei.
- Nusiprausk priekį, Džine.

316
 Ji linktelėjo ir tarsi robotas tiksliai įvykdė mano nurodymus.
Trupučiu šampūno lėtai masažavau jai galvą, vildamasi nuska­
lauti šiek tiek ją slegiančios įtampos. Kai pasiekiau sprandą, Džine
atsiduso, pečiai pagaliau atsipalaidavo ir nusviro. Vienas taškas
Mijai!
Tą patį pakartojau su kondicionieriumi, stengdamasi neliesti
jos kūno. Vaikystėje ir paauglystėje šimtus kartų drauge maudėmės
dušinėje, tačiau šiandien norėjau, kad ji jaustųsi mylima, o ne iš­
naudojama. Troškau parodyti, kad gerbiu jos asmeninę erdvę ir kad
palaikysiu ją kaip įmanydama. Ši moteris buvo man lyg sesuo, my­
lėjau ją labiau už patį gyvenimą. Būčiau savanoriškai stojusi į jos
vietą šiandien, jei tik tai būtų numalšinę bent kruopelę jos kančios.
- Mažute, labai atsargiai nusiprausk veidą su šituo, gerai? -
tariau duodama jai muiliuką veidui. Ji patrynė jį delnais, tarsi
šildytų. Grąžinusi muilą, Džine priglaudė rankas prie veido ir
padarė, kaip liepiau. Kaskart palietusi lūpą, skruostą ir akį, ji su­
siraukdavo ir aiktelėdavo iš skausmo. Kiekvienas toks garsas buvo
tarsi vinis į Bleino karstą. Degiau troškimu, kad jis sumokėtų už
tai, ką padarė Džinelei. Po velnių, norėjau pralieti kraują ne tik
už savo geriausią draugę, bet ir už tai, kaip jis nuskriaudė tėvą.
Pagrobdamas Džinelę tik tam, kad įrodytų savo, jis nužengė per
toli. Privalėjau ką nors sugalvoti. Negalėjau gyventi nuolatinėje
baimėje. Nerimauti, jog kaskart, kai mano mylimas žmogus išeina
iš namų ar darbo, Bleino galvažudžiai jį sučiups ir kankins, kad nu­
siųstų man žinutę.
Baigusi prausti Džinę, paskutinėms vario spalva nudažytoms
vandens čiurkšlėms nutekėjus į kanalizaciją, iššokau iš dušinės ir
leidau jai pabūti vienai.
Tada nusišluosčiau, grįžau į miegamąjį ir paėmiau dvejas kel­
naites. Nusimetusi permirkusius apatinius, užsitempiau sausas kel­
naites ir vieną iš sportinių Džinės liemenėlių. Nors ir smulkutė, ji

317
turėjo moterišką figūrą, tačiau mano gerokai apvalesnė krūtinė į
įprastą jos liemenėlę nebūtų tilpusi. Iš naktinių drabužių stalčiaus
išsitraukiau dvejus marškinėlius be rankovių ir dvejas languotas
pižamines kelnes. Man jos bus gerokai per trumpos, tačiau kam
tai rūpi. Nenorėjau per ilgai palikti Džinės vienos, tad apsivilkau
pižamą ir grįžau į vonią.
Radau Džinę ten, kur palikusi. Ji, regis, nė nekrustelėjo. Tik
stovėjo po vandens čiurkšle ir abejingai stebeilijo į dušinės sieną.
Užsukau čiaupą, paskui susupau ją į vonios rankšluostį. Nesiprie­
šindama ji leidosi nušluostoma, tik mąslus jos žvilgsnis vis sukosi
šalin ir krypo į grindis.
- Ar nori apie tai pasikalbėti? - paklausiau.
Ji papurtė galvą. Tai buvo pirmas savarankiškas jos judesys.
- Gerai, neprivalai nieko sakyti.
Džinelė užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Jos skruostais nusirito
ašaros, tačiau aš nieko nesakiau. Jei ji norės išsikalbėti, taip ir pa­
darys. Kol kas aš ja tik rūpinsiuosi ir būsiu šalia. Kol kas galiu pa­
daryti tik tiek. Apvilkusi pižamą, nuvedžiau ją prie klozeto ir paso­
dinau. Nykščiu ir smiliumi atsargiai kilstelėjusi smakrą, apžiūrėjau
veidą. Lūpa buvo giliai prakirsta, bet, rodos, siūti nereikės.
- Tuoj grįšiu, - tariau ir apsigręžiau eiti, tačiau, nespėjus žengti
žingsnio, ji sugriebė mane už marškinėlių ir sulaikė.
- Nepalik manęs, - tarė virpančiu balsu. Suėmiau jos rankas ir
atgniaužiau pirštus.
Pažvelgiau jai į akis - jų spalva keitėsi nuo blyškiai žalsvos iki
rugiagėlių mėlynumo.
- Džine, aš tavęs nepalieku. Atsinešiu pirmosios pagalbos
krepšelį iš koridoriaus, kad galėčiau sulopyti tau veidą, gerai?
Jos vyzdžiai buvo neįprastai išsiplėtę. Tarsi dvi milžiniškos
juodosios skylės. Vis dar nesiliaudama drebėti, ji nežymiai link­
telėjo. Spustelėjusi jos rankas atsistojau ir lėtai išėjau iš vonios. Vos

318
dingusi jai iš akiračio, tekina pasileidau į koridorių ir ėmiau raustis
spintoje, ieškodama raudono krepšelio su baltu kryžiumi. Su­
grūdusi atgal iš spintos iškritusį šlamštą, nuskubėjau pas Džinelę.
Ji abejingai spoksojo į sieną. Kai prisiartinau, jos oda pašiurpo.
- Dar vienas dalykas.
Nubėgusi atgal prie spintos, ištraukiau jos mėgstamiausią
sportinį nertinį su užtrauktuku. Ryškiai rausvą, su tviskančiais me­
taliniais blizgučiais ant nugaros, sudėliotais į angelo sparnų orna­
mentą. Užmečiau gobtuvą ant drėgnų jos plaukų, padėjau sukišti
rankas į rankoves ir užsegiau. Ji atsiduso, įtraukė plaštakas į ran­
koves ir prispaudė arčiau kūno.
Labai atsargiai patepiau nubrozdinimus tepalu ir užklijavau
pleistru. Padaviau keturias tabletes nuo skausmo.
- Išgerk, šitie numalšins skausmą. Ar nori valgyti?
Ji papurtė galvą, ir aš padėjau jai atsistoti. Paguldžiau ją į lovą ir
apklojau. Patikrinusi, kad visi langai ir durys užrakinti, išsiunčiau
trumpą žinutę Madei su Maksu - pranešiau, kur esu, tada įsitaisiau
lovoje greta Džinės. Apsivertusi ant šono, apkabinau ją per liemenį
ir įsikniaubiau į kaklą.
- Dabar jau viskas gerai. Aš čia ir, Džine, aš labai atsiprašau.
Man labai gaila, kad tau šitaip nutiko, bet, prisiekiu Dievu, daugiau
tai nepasikartos.
Ji prispaudė mano rankas sau prie krūtinės ir dar kartą graudžiai
pravirko. Laikiau ją apkabinusi, šnabždėjau švelnius žodžius tol, kol
ji galiausiai užmigo. Išsekusi ir aš pati pasinėriau į sapnų karalystę.
****

Švelnūs it plunksna pirštai perbėgo ranka. Pramerkusi mieguistas

akis, išvydau vienintelį veidą, kurį pamatyti troškau labiau, nei dar
kartą įkvėpti oro.

319
 - Tu čia, - sukuždėjau, baimindamasi, kad jei sumirksėsiu, jis
išnyks. Vesas pirštais perbraukė nuogas mano rankas, įrodydamas
esąs šalia.
- Žinoma, aš čia, mažute. Kur daugiau man būti? - pakreipęs
galvą, jis šyptelėjo ta šelmiška šypsena. Žavinga.
Nurijau sukilusias emocijas.
- Maniau, kad tave praradau.
Vesas pasilenkė ir nubėrė bučiniais mano kaklą, vis timptelė­
damas marškinėlius dantimis.
- Mažute, vienintelė vieta, kur ruošiuosi būti, yra tarp šitų
šlaunų. Praskėsk jas, - tarė jis, spausdamas vidines mano šlaunų
puses.
Nemąstydama paklusau jo paliepimui. Plačiai praskėčiau kojas.
Jis atsisėdo, pakišęs kojas po savimi. Jo nykštys nusileido būtent
ten, kur jo ilgėjausi, tarsi kaip rentgenas permatytų mano apatinius.
Vesas švelniai sukiojo pirštą aplink jo prisilietimo peralkusį lizdelį.
- Tik pažiūrėk. Medvilnė sudrėko man prieš akis.
Inkšdama kilstelėjau dubenį, trokšdama daugiau.
- Mažuti... - sušnabždėjau netekusi kvapo, siūbuodama klubais
tuo pačiu ritmu, kokiu jis palaimingai suko nykštį.
- Kaip manai, ar man pavyks sukelti tau orgazmą nepalietus
nuogo kūno? Priversti tave klykti iš malonumo vienu pirštu?
Kiekviename lėtame jo mirktelėjime degė aistra. Jis apsilaižė
lūpas, ir aš tetroškau jį pabučiuoti. Nykščio judesiais jis privertė
mane išsiriesti.
- Ar man pavyks, Mija? Manau, kad pavyks.
Kiekvienas jo judesys buvo apskaičiuotas. Nepadorūs žodžiai,
erzinimas. Jo prisilietimas per mūsų kūnus skiriantį audinį įkaitino
mane iki baltumo.
Vesas palinko virš manęs, prispaudė mano kojas savo tvirtomis
rankomis ir alkūnėmis įsirėmė į šlaunis, nebeleisdamas pajudėti.
Tada perbraukė klitorį nosimi ir garsiai įkvėpė.
320
 - Jėzau, mažute, kaip gardžiai tu kvepi. Ilgėjausi šito. Panar­
dinti veidą į tavo karštį. Niekur daugiau nenorėčiau būti.
Nosimi jis perbraukė audinio slepiamą mano lytį, jo burna at­
sidūrė kaip tik ten, kur jos troškau. Ant jautrios odos pro kelnaites
jutau karštą jo alsavimą. Tuomet, perbraukęs liežuviu, jis įsisiurbė
į sudrėkusį audinį, mėgaudamasis mano skoniu. Tai buvo naujas,
dar nepatirtas pojūtis, tačiau aš tenorėjau nusiplėšti apatinius.
Leisti jam manęs paragauti niekam nekliudant.
- Vėsai, - šnabždėjau kraipydama klubus tol, kol jis vėl mane
prispaudė.
- Nejudėk, mažute. Noriu priversti tavo kūną priimti kiekvieną
mano teikiamo malonumo akimirką, - tarė jis ir ėmėsi darbo, lai­
žydamas ir čiulpdamas jautriausias mano kūno vietas per me­
dvilninį audinį. Netrukus jis sudrėko tiek, kad nebeturėjo reikšmės.
Jausmas buvo nuostabus. Vedžiodamas nykščiu, jis perbraukė
standžių liežuviu, kelnaičių audinys prisispaudė prie pernelyg su­
jaudintos odos ir visas mano kūnas įsitempė. Mano duburyje su­
sikaupusi įtampa sukilo krūtine, apsivijo širdį ir konvulsiškai iš­
siliejo į galūnes. Malonumas virto elektrine įtampa, tačiau Vesas
nesustojo. Laikydamas šlaunis, jis vertė mėgautis vienu orgazmu
po kito, kol galiausiai nuplėšė kelnaites ir liežuviu pasinėrė į mane.
Taip giliai, kad jo judesiai spaudė mane į čiužinį. Atrodė, tarsi jam
norėtųsi būti dar arčiau, jei tai apskritai įmanoma. Visa tai lydėjo
gyvuliški, laukiniai garsai. Kristau, vien jų man būtų užtekę baigti.
Urgzdamas tarsi laukinis žvėris Vesas laižė, čiulpė, kandžiojo ir
gnaibė, gramzdindamas mane į palaimingą užmarštį. Kol jis siurbė
iš manęs vieną orgazmą paskui kitą, tvirtai kibausi į neklusnius,
šviesius jo plaukus.
Galiausiai jis atsitraukė, pakėlęs ranką nusišluostė mano syvus
nuo lūpų, kilstelėjo mano klubus, neleisdamas suglausti kojų, ir
visu standžių savo ilgiu įsiskverbė į vidų.
Suklikau iš malonumo pajutusi, kaip tobulai jis mane užpildė.
321
 - Atsibusk, po velnių, ištvirkusi beprote! - Džinelė purtė mane
taip pat, kaip sapne tai darė Vesas, savindamasis mane šiurkščiais
judesiais.
Jausmas buvo naujas ir nepažįstamas. Tarsi ploni, kaulėti
pirštai erzinančiai ir skausmingai purtytų mano rankas ir krūtinę.
Pramerkusi akis, keletą kartų staigiai sumirkčiojau ir apsi­
dairiusi aplink supratau, kur esu. Džinelės butas. Apsižvalgiau po
kambarį. Vėso nebebuvo. Prakeikimas, man prisisapnavo. Nuos­
tabus sapnas privertė mano apatinius varvėti nuo geismo, nors
miegant vienoje lovoje su geriausia drauge to man visai nereikėjo.
- Kas per velnias? - jos balsas nuskambėjo taip, lyg būtų pra­
rijusi saują smėlio.
- Džine, atleisk man. Ar aš tave pažadinau? - paklausiau pasi­
rėmusi alkūnėmis, nusibraukusi plaukus nuo veido.
Ji atsisėdo sulenkusi kojas po savimi. Šviesios jos garbanos
styrojo į visas puses. Džinelė primerkė sveiką akį, ištinusioji už­
simerkė visiškai. Žiūrėjau į ją, sveiką ir gyvą, ir prisiekiu, ji dar
niekada neatrodė tokia žavi.
- Taip, pažadinai, mėgindama mane dulkinti! - ji susiraukė ir
prisidengusi burną sukikeno. - Purvina paleistuvė!
Nemeluoju, išpūčiau akis taip, kad jos kone iššoko iš akiduobių,
kaip tų stresą raminančių lėlių - suspaudi kūną, ir jų akys išvirsta.
Paleidi, ir jos grįžta į vietas. Būtent taip pasijutau tą akimirką.
- Eik jau.
- Tuoj aš tau nueisiu! Muisteisi burbėdama per miegus, - at­
siklaupusi ant kelių, ji rankomis pradėjo glostyti savo šonus ir
krūtinę. - O, Vėsai, taip, mažuti, - ji staiga susiraukė ir prisidengė
praskeltą lūpą. - Ai! - įspyrė man į šlaunį. Mėlynės neliks, bet savo
tiesą ji įrodė. - Neversk manęs tuo pačiu metu judėti ir kalbėti. Ne­
matai, kad aš sužalota?
Abiem delnais užsidengiau veidą.

322
 - Džine, atsiprašau. Mudu su Vešu intymių santykių netu­
rėjome jau keletą savaičių, o tada vakar vakare aš pasiglamžiau su
Bleinu, ir, ačiū Dievui, Maksas mus užtiko, kol neįvyko ko nors
daugiau.
- Tu glamžeisi su Bleinu? Šunsnukiu, kuris įsakė mane pa­
grobti? - jos akys akimirksniu aptemo, Džinelė įpyko.
- Ne! Na, taip, bet privalau tau paaiškinti. Išklausyk.
Džinelė papūtė lūpas, susiraukė, spėju, iš skausmo, ir sukry­
žiavo rankas ant krūtinės.
- Jau verčiau paaiškinimas būtų vertas dėmesio. Kai tave pa­
žadina pusprotė, išdulkinti mėginanti boba, norisi išgirsti jos pa­
siaiškinimą.
Išpasakojau viską nuo akimirkos, kai gavau žinutę su vaizdo
įrašu, iki pasimatymo su Bleinu, įvykių restorane ir mūsų susi­
tarimo dėl vieno bučinio už dar vieną savaitę ir Džinelės laisvę. Su­
pratusi, kad taip elgiausi dėl jos, ji šiek tiek aprimo. Tačiau nerimą
jai kėlė tai, kad pernelyg įsijaučiau į bučinį. Mane tai irgi jaudino,
tik dėl kitokių priežasčių.
Nesiruošiau atnaujinti romano su Bleinu ir neketinau išduoti
Vėso, pasidulkindama už likusią skolos dalį. Tačiau, nepaisant viso
to, vis dar nenumaniau, ko griebtis.
- Vadinasi, bučiavai jį, o tada staiga ėmei įsivaizduoti Vėsą?
Linktelėjau.
- Viskas buvo taip tikroviška. Bleinas mane pabučiavo, o
paskui tarsi virto Vešu. Džine, jei Maksas nebūtų mūsų pertraukęs,
nežinau, ko būčiau pridirbusi.
- Taip giliai pasinėrei į vaizduotę?
- Taip. Prisiekiu, net užuodžiau tą vandenyno kvapą, kuris jo
odos nepalieka net po dušo, baigus plaukioti banglente.
Purtydama galvą, Džinelė šyptelėjo tiek, kiek leido praskelta
lūpa.

323
 - Įklimpai dėl šito vaikino, ką?
Susimąsčiau apie Vėsą. Apie tai, kaip jam dabar tikriausiai
skauda, ir pati pajutau maudulį pilve.
- Džine, esu įsimylėjau jį iki ausų. Man atrodo, jis yra tas vie­
nintelis.
Ji išpūtė sveikąją akį.
- Turi galvoje vestuves?
Santuoka. Apie tai niekada rimtai negalvojau po to, kai mano
tėvai savąją taip karališkai sumovė, o vėliau jais pasekė dauguma
mano vaikystės draugų tėvų. Tačiau tą akimirką, sėdėdama lovoje
su vargše apkulta drauge, atvėriau jai širdį ir linktelėjau.
- Man atrodo, kad taip, - prisipažinau šnibždomis.
- Oho. Papuolei į rimtą bėdą.
Liūdna, kad Džinelė buvo teisi. Jei Vesas žus, neteksiu daugiau
nei mylimo vyro. Kartu neteksiu savo širdies ir sveiko proto.

324
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Paaiškinusi, kas nutiko, Džine pasiprašė savaitės atostogų. Jos

darbdavys buvo supratingas ir davė jai tiek laiko, kiek prireiks. Ve-
gaso gyventojai puikiai žinojo, kas toks Bleinas ir kaip jis valdo
pogrindinį miesto gyvenimą. Po vakarykščio nutikimo vis dar ne­
galėjome paleisti viena kitos iš akių, todėl Džinelė atkeliavo paskui
mane į viešbutį. Jai vis dar buvo sunku atsitokėti, tačiau valandoms
bėgant pamažu vėl tapo ta padūkėle, kurią puikiai pažinojau ir my­
lėjau. Visą rytą praleidome besišnekučiuodamos apie Vėsą ir kur,
maniau, krypsta mudviejų santykiai, žinoma, jei tik jam pavyks
sugrįžti gyvam. Džinelė prisipažino nerimavusi dėl to, kad su juo
apsigyvenau, tačiau išvydusi, kaip mane paveikė jo dingimas, išgir­
dusi apie mano sapnus ir fantazijas, suprato, kad įsimylėjau jį iki
ausų, ir mane palaikė. Be jokių išlygų.
Užėjusios į apartamentus, Maksą su Made ir Metu radome sve­
tainėje. Manęs nebuvo šalia, todėl Maksas su ja praleido visą naktį.
Stalas buvo nukrautas įvairiausiais valgiais, kurių būtų užtekę ar­
mijai.
Išvydęs mus, Maksas atsistojo. Priėjęs pakėlė mane nuo žemės
ir tvirtai apkabino. Abu suspaudėme vienas kitą glėbyje.
- Būgštavau dėl tavęs, širdele. Džiaugiuosi matydamas tave
grįžusią ir su drauge, - tarė jis, lėtai leisdamas mane žemyn, ir pri­
spaudė savo kaktą prie manosios. - Ar tau viskas gerai? - paklausė.
Suėmiau jo skruostus delnais, atsilošiau ir pabučiavau į kaktą.

325
 - Man viskas gerai, Maksimai, - nusišypsojau, ir jis atsakė tuo
pačiu.
Maksas atsigręžė į nejaukiai mindžikuojančią Džinelę.
- Labas, brangioji, kaip jautiesi? - paklausė kilstelėjęs ranką jai
prie veido, tačiau Džine staigiai atsitraukė. Makso ranka nusviro
prie šono, mėlynos akys aptemo, šnervės išsiplėtė. - Kaip netei­
singa, kai vyras iš pykčio pakelia ranką prieš moterį.
- Manai, kad tai neteisinga? - atsidusau. - Jis vos neužmušė
tėvuko. Jis su savo galvažudžiais yra tikras blogio įsikūnijimas.
Dabar tereikia sugalvoti, kaip išsisukti iš keblios padėties.
Maksas ketino kažką atsakyti, tačiau jį pertraukė suskambęs
mano telefonas. Apsidairiau po kambarį. Visų žvilgsniai susmigo į
mane. Vakar vakare turėjo įvykti įkaitų išlaisvinimo operacija Indo­
nezijoje. Išsitraukusi telefoną, ekrane išvydau Voreno Šiplio vardą.
- Alio, Vorenai?
- Taip, Mija, tai aš. Turiu naujienų, - tarė jis ramiu, tvirtu
balsu. - Prisėsk.
Pribėgusi prie kėdės, klestelėjau spausdama telefoną prie
ausies.
- Gerai. Aš pasirengusi. Ar pavyko jį rasti? - mano širdis
pradėjo daužytis taip stipriai, kad, rodos, tvinkčiojo kojų ir rankų
pirštai. Tarsi būčiau pavirtusi vienu smarkiu širdies plakimu.
- Jie jį rado, tačiau operacija pareikalavo aukų. Buvo prarasta
daugybė gyvybių.
Užmerkusi akis tyliai pasimeldžiau už tuos, kurie neišgyveno.
- Papasakok man, kas nutiko ir kur Vesas.
- Jis saugus ir gydomas slaptoje vietoje.
Man nuo krūtinės nusirito porą tonų sveriantis luitas, o di­
džiausią baimę pakeitė mažesnė. Dabar man tik reikėjo jį pamatyti.
Pabučiuoti jo lūpas. Apkabinti ir atsiimti visa, kas priklauso man...
visam likusiam gyvenimui.
Tada suvokiau Voreno žodžius. Slaptoje vietoje?
326
 - Ką? Man reikia jį pamatyti!
Jis krenkštelėjo.
- Mieloji, tau neįmanoma. Kol kas ne. Iš pradžių nukentėju-
siaisiais pasirūpins medikai, tada išlaisvinti įkaitai bus apklausti
apie teroristinę grupuotę. Bet kokia jų turima informacija gali ne­
paprastai praversti kovojant su terorizmu. Brangioji, ši grupuotė
yra ypač žiauri. Nė įsivaizduoji, kaip jie elgėsi su kito tikėjimo mo­
terimis ir vaikais. Neskaičiuojant aštuoniolikos per reidą išlais­
vintų turistų.
- Aštuoniolikos turistų? Maniau, įkaitais buvo paimtas tik
Vesas su penkiais komandos nariais.
Maksas atsisėdo šalia ir padėjo ranką man ant kelio. Šis ne­
jučiomis šokčiojo, tarsi penkiametis ant tramplino. Madė prisėdo
iš kitos pusės ir paėmusi mano ranką pabučiavo. Prispaudžiau jos
plaštaką sau prie veido ir klausydamasi Voreno raminau save jos
šiluma ir artumu.
- Nesvarbu. Kaip jis? Ar ką nors žinai? - sulaikiusi kvapą
laukiau bent menkiausių naujienų apie Vėso būklę.
- Žinau tik tiek, kad komandai pradėjus puolimą, teroristai
ėmė žudyti įkaitus. Tikriausiai nusprendė, kad jei mirs, tai pasiims
niekšus amerikiečius ir jų religinę propagandą drauge. Vienas
vyras buvo paverstas gyvu skydu. Jį aprengė teroristų drabužiais,
įbruko į rankas neužtaisytą ginklą ir privertė išeiti iš trobelės, ku­
rioje slėpėsi. Snaiperiai nesuprato, kad jis vienas įkaitų. Vos išvydę,
nukovė ir jį, ir pagrobėją.
- Jėzau, - vos išlemenau.
Voreno balsas pritilo.
- Mieloji, to, kaip jie elgėsi su ta aktore, nelinkėčiau net pik­
čiausiam priešui.
Džiną Deluka.
Po velnių. Nekenčiau jos. Ne todėl, kad įsivaizdavau turinti
teisę jos nekęsti, bet dėl to, kad ją su Vešu kadaise siejo atsitiktiniai
327
intymūs santykiai. Ji gavo tai, ko aš taip iš jo troškau, tik nebuvo
pakankamai stipri, kad išlaikytų Vėsą. Nepaisant to, nelinkėjau
jai blogo. Gal atsidurti nevykusioje nuotraukoje ant bulvarinio
žurnalo viršelio kemšančiai dešrainį, bet ne pakliūti į ligotų, iškry­
pusių, dantį ant viso pasaulio griežiančių vyrų nagus.
- Ar jai, na, viskas gerai?
Vorenas sunkiai atsiduso.
- Fiziškai ir psichologiškai - ne. Ar ji išgyvens? Taip.
Tankiai mirkčiodama kovojau su ašaromis, stengdamasi nepa­
lūžti.
- Dar ką nors pavyko išgelbėti?
- Palauk, - išgirdau Voreną šniurkščiojant ir pučiant nosį. -
Man viskas gerai, Kete, kalbuosi su Mija. Turiu baigti pasakojimą.
Taip, arbata būtų ne pro šalį. Ačiū, mieloji, - tarė Vorenas Ketlinai.
Ketlina buvo moteris, kurią jis galų gale prisipažino mylėjęs
ilgus metus. Jie pagaliau buvo kartu, o mane džiugino žinojimas,
kad gyvenime pasitaiko antrų progų meilei.
- Atleisk, Mija. Net sulaukus mano amžiaus, pranešti tokius
dalykus ne lengviau.
- Ne, negaliu nė įsivaizduoti, - įkvėpiau ir suspaudusi Madės
ranką nugurkiau seilę. - Kada jis grįš namo ir kada galėsiu su juo
pasikalbėti?
- Pasak mano šaltinių, jis bus parvežtas namo ne vėliau kaip
po dviejų savaičių. Jis gauna ir gydytojų, ir psichologų pagalbą, ne­
pamirškime, kad įkaitai buvo marinami badu, visą tą laiką prak­
tiškai nesumerkė akių, buvo mušami, kankinami ir matė siaubingų
dalykų.
Kiekvienas Voreno žodis smigo man į odą tarsi aštrus spyglys.
Iš noro pamatyti Vėsą, paliesti jį ir apgaubti savo meile man niežėjo
visą kūną.
- Vorenai, privalau jį pamatyti. Man reikia su juo pasikalbėti.

328
 - Kai tik sužinosiu, kur jis yra ir kada tau bus leista jį pamatyti,
pranešiu. Palauk dar keletą dienų, gerai?
Pašokusi pradėjau įnirtingai žingsniuoti po kambarį.
- Keletą dienų? Nori, kad laukčiau keletą dienų, kol pasikal­
bėsiu su mylimuoju, kuris buvo dingęs daugiau nei tris savaites?
Gal pakvaišai? Vorenai, tai tikras absurdas. Iš radikalių ekstremistų
rankų jis pateko į mūsų vyriausybės nelaisvę? Po galais, Jungtinių
valstijų! Laisvos šalies! - suriaumojau taip garsiai, kad Maksas vėl
apkabino mane per pečius, atėmė telefoną ir įjungė garsiakalbį.
- Šipli, čia Maksas. Ką turime padaryti, kad mano sesuo galėtų
pasikalbėti su savo vaikinu?
Vorenas garsiai atsiduso.
- Pasinaudoti gausybe prakeiktų ryšių.
- Tada verčiau kibk į darbą. Iš to, ką man papasakojo sesuo, su­
sidariau įspūdį, kad esi jai skolingas.
- Mija, tu jam papasakojai? - Voreno balsas pasidarė ledinis.
- Ne! - atšoviau įsiutusi, kad jam ir galvą šovė mintis, jog rizi­
kuosiu papasakoti apie tai kitiems. Aišku, mano brolis yra ne bet kas.
Makso akys iš blyškiai žalsvų virto tamsaus miško žalumo, vyz­
džiai bauginančiai išsiplėtė. Tą akimirką Maksas suprato, jog kad
ir ką turiu prieš Voreną, to būtų pakakę sužlugdyti labai turtingą
ir įtakingą žmogų. Įprastai, atskleidus tokias paslaptis, žmonės
atsidurdavo už grotų. Jei Aronas susimaus ir praleis bent vieną
pykčio valdymo seminarą ar psichologo konsultaciją, galiu pa­
teikti oficialų skundą, ir jis neteks Kalifornijos senatoriaus posto.
Nors valstija jo pernelyg nepasigestų. Vienu skambučiu galėčiau
sužlugdyti Arono Šiplio karjerą. Negana to, pasekmės atsirūgtų
ir Vorenui, tačiau aš tikrai nenorėjau pakenkti kilniam naujajam
jo verslui ir Trečiojo pasaulio šalių žmonėms. Dabar, kai žinojau,
kokios baisybės dedasi tose šalyse, jo darbas atrodė svarbesnis nei
kada nors anksčiau.

329
 - Mija, pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, bet nieko nežadu.
- Bet kokia pagalba bus naudinga. Bet kokia, prašau, - išle­
menau tyliu, jausmingu balsu, skruostais vėl ritosi ašaros.
Madė apkabino mane viena ranka. Įsikibau į ją - vieną iš tvir­
čiausių savo gyvenimo kolonų. Į savo seserį.
- Jei prireiks pinigų ar išteklių, skambink, - pareiškė Maksas
tuo „aš vadovauju imperijai“ tonu. - Kad ir kiek tai kainuotų,
įvykdyk. Girdi?
- Garsiai ir aiškiai, - atsakė Vorenas.
Aš jau nebepajėgiau nei blaiviai mąstyti, nei tuo labiau at­
sakyti. Mano vaikinas išgelbėtas, tačiau daugybė gyvybių prarasta.
Nors turistai išvaduoti, aš negaliu jo pamatyti ar pasikalbėti. Dabar
vyriausybė laikys jį kažkokioje slaptavietėje dar dvi savaites. Jėzau.
Kaip ištverti kitas keturiolika dienų be naujienų? Atsakymas pa­
prastas - niekaip.
- Puiku. Tegu jis jai paskambina ir tegu tai nutinka greitai, -
pareikalavo Maksas, o aš pro ašaras nusišypsojau.
Tik mano brolis sugeba nuversti kalnus. Po galais, jis toks
stambus, kad gali tai padaryti viena ranka. Dabar supratau, kaip
jam pavyksta vadovauti verslo imperijai. Jis ne tik tvirtas ir tei­
singas, žmonės klauso jo žodžių. Įgimtas vadovo talentas. Toks
buvo Džeksono Kaningamo palikimas. Aš jo nepažinojau, tačiau
su jo išaugintu sūnumi tenka skaitytis.
****

Po to skambučio kritau į lovą. Džinelė įsitaisė gretimoje, Madė su­

sisuko šalia manęs. Pasirodo, nors ir pranešiau jai, kur esu, ji visą
naktį nerimavo. Norėjo atvažiuoti ir mane pamatyti. Metas priver­
tė ją pasilikti. Metas.
Keletą valandų numigusi, atsikėliau ir, nežadindama Madės
su Džinele, nutipenau į kitą kambarį nešina naujais džinsais ir
330
palaidine ilgomis rankovėmis. Po karšto dušo ir žinodama, kad
Vesas saugus - nepasiekiamas, bet saugus - pasijutau kur kas
geriau. Tėtis kvėpavo savarankiškai, vaistai gydė alerginę reakciją,
daktarų prognozės buvo viltingos.
Dabar man teliko susidoroti su Bleinu, tačiau pirmiausia pri­
valėjau pasikalbėti su sesers sužadėtiniu. Svetainėje radau Maksą,
snaudžiantį ant sofos. Pro praviras balkono duris į kambarį
skverbėsi vėjelis. Dangus nusidažė oranžiniais ir rausvais saulė­
tekio atspalviais. Ant turėklų išvydau Meto kojas.
Su vandens buteliuku rankoje išėjau į lauką ir uždariau paskui
save duris. Jis atsigręžė ir pažvelgė į mane pro saulės akinius.
Vilkėjo languotus marškinius ir tamsiai mėlynus džinsus. Buvo ap­
siavęs konversais. Tikras studentas. Na, jis bent jau atrodė sumanus.
- Kaip Madė? - akimirksniu įsitempęs paklausė, kai prisėdau
greta.
Užsikėlusi kojas ant turėklo, pakedenau plaukus ir apžvelgiau
Vegaso panoramą. Miestą supančios didingos dykumos kalvos
traukė būrius turistų. Na, žinoma, lošimo namai taip pat.
- Nusiramink, jai viskas gerai. Ji dar miega.
Atsipalaidavęs Metas patogiau įsitaisė ant gulto.
- Vakar vakare ji dėl tavęs labai nerimavo.
- Aš sugebu savimi pasirūpinti, - sukikenau.
- Tačiau reikia pasikliauti ir tave mylinčiais žmonėmis.
Pakreipusi galvą, primerkiau akis.
- Taip, kaip tu pasikliovei savimi, kai spaudei ją nedelsiant su­
situokti?
Jis išpūtė akis.
- Ji... tau papasakojo, - jis nuleido kojas abipus gulto, palinko
į priekį ir nunarino galvą.
Vargšas vaikinas. Jis nė nenumanė, su kuo susidūrė.
- Metai, išsiaiškinkime porą dalykų. Madę aš užauginau
nuo penkerių. Nors esu jos sesuo, neretai teko atlikti ir globėjos
331
vaidmenį. Už mus artimesnių nebūna, - iškėliau du suglaustus
pirštus.
- Taip, aš šitai jau supratau, tačiau tai, kas tarp mūsų nutiko,
asmeniška. Aš suklydau, - tyliai tarė jis apgailestaudamas.
- Tikiuosi, tos klaidos artimiausiu metu nekartosi.
Jis suraukė antakius.
- Aš vis dar noriu ją vesti. Kai tik ji sutiks, - paskubomis tarė
Metas.
- Suprantu, - atsakiau rąžydamasi. - Nepatariau jai už tavęs
netekėti. Atvirai pasakius, manau, kad judu puikiai vienas kitam
tinkate. Tu esi jai geras ir tai įrodei, - pamojau ranka. - Tiesiog
Madei reikia daugiau laiko apsiprasti. Kartu esate vos keletą mė­
nesių. Džiaukitės vienas kitu, kvailiokite, linksminkitės su draugais
ir neapleiskite mokslų. Neskubėkite, kad spaudimas kuo greičiau
suaugti neatimtų gražiausio tarpsnio. Kelionės.
Nuleidau akis į savo pėdą ir ištatuiruotus žodžius, kurie man
reiškė daugiau nei kada nors būčiau galėjusi įsivaizduoti. Su pūkais
susipynusios raidės vėjyje priminė, kad laikas susisiekti su draugais
bei pridėti keletą pūkelių. Nors mano gyvenime šiuo metu tvyrojo
chaosas, reikėjo rasti laiko žmonėms, kurie man tapo itin artimi.
Alekui, Meisonui, Reičelei, Toniui, Hektorui, Andželinai, Tajui,
Heterai, Antoniui. Prisiminus visų jų veidus ir geresnius laikus,
mano veide nušvito šypsena.
- Ir apskritai, kodėl taip skubi tuoktis? - paklausiau ir at­
kreipiau dėmesį į Meto kūno kalbą. Jis atrodė... sugniužęs, tik
niekaip nesupratau kodėl. Jis buvo nepanašus į svetimautoją, o jei
kada ką nors panašaus iškrėstų, aš jį nudėčiau, taigi turi būti kita
priežastis. Reinsų klanas - mylinti šeima, ji nespaudė tuoktis. Meto
tėvai, regis, džiaugėsi, kad jų berniukas susirado gerą merginą, ir
palaikė jų sprendimą apsigyventi kartu.
Metas papurtė galvą.
- Tau tai atrodys kvaila.
332
 - Tikriausiai, - atsakiau, - bet vis tiek papasakok.
Jis šyptelėjo, bet jo veidas netruko vėl surimtėti. Metas ilgai ir
sunkiai atsiduso.
- Yra toks būrelis vaikinų. Sportininkų. Stambių, išvaizdžių.
Po paskaitų jie visuomet užšnekina Madę, nerūpestingai mėgina ją
įkalbėti kartu pasimokyti, prašo padėti atlikti namų darbus. Siūlo
net sumokėti už pamokas.
- Ar ji sutinka?
Jo veidas iš pasibjaurėjimo persikreipė.
- Aišku, ne. Nieku gyvu.
Atsakymą žinojau neklaususi, bet norėjau išgirsti iš jo paties.
Vienas taškas Metui.
- Dėstyk toliau.
- Jie įkyrūs. Visi iš turtingų šeimų, jiems sekasi. Jie galėtų
duoti jai viską, ko tik ji įsigeistų. Be to, jie sportuoja. Madė dievina
sportą. Aš varžybas žiūriu tik dėl jos.
Išgirdusi tai, kriuktelėjau kaip paršelis.
- Sporto varžybas žiūri tik dėl mano sesers?
Nesusilaikiusi nusikvatojau. Pasijutau geriau. Žinoma, Madė
pamilo vaikiną, kuriam nerūpi sportas. Tai tik įrodo, kad priešybės
traukia.
- Na, taip, - sukikeno Metas. - Ji sportą dievina. Sako, kad tai
jūsų su tėčiu šeimos tradicija, o aš noriu tapti jos šeimos dalimi,
todėl tenka sportu domėtis ir man.
Miela. Po šimts, kaip miela. Mano sesutei su šiuo vaikinu tikrai
pasisekė.
- Vis dar nesuprantu, kur bėda. Ar tu tiems sportininkams pa­
vyduliauji?
Meto pečiai vėl nusviro.
- Nežinau, gal. Man patinka augalai. Norėčiau dirbti žemės
ūkio arba botanikos kompanijose. O jie taps profesionaliais spor­
tininkais, vadovaus šeimos verslams ir pajėgs suteikti jai tokį
333
gyvenimą, kokio neįstengsiu suteikti aš. Esu tiesiog moksliukas,
kuriam patinka augalai. O Madė, Dieve, ji tokia gražuolė. Gera­
širdė. Mylinti. Žiauriai protinga. Pamojusi pirštu galėtų gauti bet
kurį vaikiną.
Ak, dabar supratau. Metas jautėsi nesaugus.
- Kas teisybė, tai ne melas. Mano mergaitė nepaprastai iš­
vaizdi. Bet žinai ką, Metai?
Jis pažvelgė į mane liūdnomis akimis.
-Ką?
- Madė myli tave. Madė nori ištekėti už tavęs. Ji padovanojo
tau kai ką ypatingo, ir tu esi vienintelis vyras, kuriam ji norėjo tai
atiduoti. Supranti, apie ką kalbu?
Jis išsišiepė, skruostai paraudo. Suk jį devynios, kaip miela. Tik
prasižiok apie seksą, ir jis susigėsta. Taip, mano mergaitei jis beveik
tobulas.
- Tikriausiai. Aš tik galvoju, kad kai taps mano žmona, aš jos,
na, žinai...
- Neprarasi?
Jis linktelėjo, aš patapšnojau jam per petį.
- Metai, pasitikėk ja. Tikėk jųdviejų meile ir Made. Ji tavęs nė
už ką neįskaudins. Ji ne tokia.
Metas paplekšnojo man per ranką.
- Tu teisi. Mes apie tai kalbėjome. Aš jai beveik išsakiau savo
nuogąstavimus. Ji pareiškė, kad aš beprotis, sakė, kad esu karš­
čiausias jos pažinotas vaikinas, tada užšoko ant manęs ir įrodė,
kaip karštai myli.
Šįsyk Metas prarado tašką.
- Bjauru. Nejaugi rimtai ką tik papasakojai man, savo sužadė­
tinės seseriai, kad susitaikymo proga šauniai su ja pasimylėjai? Fui.
Šlykštu!
Jis nusijuokė.
- Per anksti?
334
 - Gerokai per anksti, kad tave kur. Fui, dabar teks nueiti pas
specialistą, kad išvalytų ausis. Tu tikras iškrypėlis! Iš pradžių
pliurpi apie augalus, paskui staiga persimeti prie kalbų apie seksą?
Dieve. Nesuprantu, kaip Madė tave pakenčia, - išsišiepiau ir
mečiau jam žvilgsnį.
Kitą valandą praleidome juokdamiesi ir šnekučiuodamiesi apie
tai, kokiais linksmais dalykais jie su sesute užsiima, nesileisdami į
šnekas apie seksą. Paklausiau, ką Metas atsakytų, jei Madė norėtų
kraustytis į Teksasą dirbti „Kaningamo naftoje ir dujose“. Jis
tvirtino, kad neprieštarautų. Kad važiuotų ten, kur nori ji. Metas
suprato, kad iki Makso aš buvau vienintelė Madės šeima, ir troško,
kad ji būtų laiminga. Be to, jam patiko Maksas ir jo gyvenamoji
aplinka. Pasirodo, juodu su Made jau kalbėjo apie sklypo pirkimą
Teksase. Metas galėtų darbuotis ūkyje. Gal net pradėtų nedidelį
versliuką - pardavinėtų savo augintus vaisius ir daržoves. Visa
tai - puikios idėjos ateičiai. Jis sutiko, kad vestuves jie kels tik baigę
studijas.
Kai mudu su Metu aptarėme ir išsiaiškinome nesusipratimą,
kad jis spaudė Madę tuoktis, nuo pečių nusirito dar vienas akmuo.
Paskutinė problema, be susisiekimo su mano vaikinu, buvo kebli.
Niekšas Bleinas Pintero.
 DEVINTAS SKYRIUS

Atėjus penktadieniui, vis dar nenumaniau, kaip, po velnių, apramin­

ti Bleiną be pinigų ir gulimo su juo į lovą. Tėčio sveikata pamažu
taisėsi. Madė su Metu susitaikė ir toliau laikėsi savo ateities planų.
Maksas dar neišvažiavo, Džinelė buvo saugi. Kol kas. O kaip aš?
Tai buvo visiškai kitas klausimas. Vis dar jaučiausi pasimetusi. Nuo
tada, kai Vorenas pranešė, kad Vesas gyvas, skambinau jam triskart
per dieną, bet nesulaukiau nei daugiau žinių, nei Vėso skambučio.
Vorenas nekreipė dėmesio į mano atkaklumą. Kartą Ketlina telefo­
nu patikino, kad jis deda visas įmanomas pastangas ir nesustos tol,
kol nesužinos, kur Vesas laikomas. Tačiau dabar jis negali klausytis
mano slogaus balso ir tuo pat metu nuveikti ką nors reikšmingo. Su­
prantama. Aš irgi nenuveikčiau nieko doro, jei kas penkias minutes
naujienų teirautųsi įkyri, emocijų apsėsta beprotė.
Tikriausiai taip atrodo pragaras. Žinojimas, kad mano myli­
masis, už kurį buvau pasiruošusi paaukoti gyvybę, kenčia fiziškai
ir dvasiškai, o manęs nėra šalia, kad jį paliesčiau, palaikyčiau ar pa­
dėčiau sveikti. Po paraliais!
Dėl nuolatinio spoksojimo į telefono ekraną, belaukiant skam­
bučio iš nepažįstamo numerio, man be perstojo maudė sprandą.
Kaskart tam prakeiktam daiktui suskambus ir pažadinus mano
sąmonę, įžiebus smegenų jungtis ir privertus širdį pašėlusiai dau­
žytis, paaiškėdavo, kad skambina Maksas arba Madė, arba Džine.
Tfiu!

336
 Praėjusį vakarą galiausiai pasidaviau ir paskambinau keliems
draugams. Klausydamasis mano pasakojimo apie tai, kas nutiko
Vesui, Hektoras apsiverkė. Supykęs Tonis pasiūlė pinigų, lėktuvo
bilietų ir visokeriopos paramos. Jis buvo toks rūpestingas. Pa­
tikinau juos, kad padėtį valdau ir viliuosi, kad Vesas greitai grįš
namo. Trumpai tariant, apsimelavau. Abu griežtai prisakė man kitą
savaitę paskambinti ir pranešti naujienas, antraip jie patys mane
suras. Jų grasinimai man abejonių nekėlė. O Meisonas toli gražu
nebuvo toks geraširdiškas. Jis pasiuto. Buvo pasiruošęs praleisti
keletą paskutinių sezono rungtynių, nors „Red Sox“ komandai
sekėsi puikiai, o jis buvo pagrindinis metėjas. Prisiminiau mu­
dviejų pokalbį vakar vakare.

- Mija, kas čia per nesąmonė?Neskambini tolykol nebeišmanai

ko griebtis? - niršo jis ir nutolusiu balsu, tarsi būtų atitraukęs te­
lefoną nuo burnos, pridūrė: - Ney Reičey nenusiraminsiu. Taip ne­
gerai. Mes esame jos šeima.

Išgirdusi jį vadinant mane savo šeima, nuoširdžiai susijaudinau.

Neturėjau teisės slėpti savo gyvenimo dramos. Mane supo žmonės,
mylintys mane taip, kaip aš juos. Atėjo laikas pradėti visokeriopai
kliautis jais labiau.

Jis vėl kreipėsi į mane:

- Negaliu patikėti, kad radai seniai prarastą brolį. Tai nerealu.
- Taip, bet jis šaunus, ir dar štai kas. Dabar man priklauso dvi­
dešimt penki procentai „Kaningamo naftos ir dujų“ kompanijos.
- Kas per velnias? Tikriausiai juokauji?
- Ne. Pasirodo, Džeksonas Kaningamas apie mano egzistavimą
žinojo visą šį laiką ir norėjo, kad man, kaip Makso seseriai, atitektų
jo palikimo dalis. Tačiau jis nežinojo apie Madę, kuri, pasirodo, yra

337
grynakraujė Kaningamų klano narė. Motina tėčiui sumelavo, esą
Madė - jo dukra.
- Jėzau. Tavo mamai ne visi namie.

Susimąsčiau apie Meisoną ir jo motiną, kurią dar jauną pasiglemžė

krūties vėžys. Jo motina būtų viską atidavusi už dar vieną dieną
su savo vaikais, o manoji šaltakraujiškai paliko ne vieną, ne du,
o tris vaikus, kuriems jos reikėjo. Už tokius gyvenimą sukrečian­
čius poelgius dovanoti neįmanoma. Įdomu, ar Maksas turėjo laiko
pasamdyti privatų detektyvą išsiaiškinti, kur dabar slapstosi mūsų
motinėlė. Jei jam pavyktų susekti Merilę Kolgrouv, ar aš bent ži­
nočiau, ką jai pasakyti? Tu - niekam tikusi? Sviesti jai į veidą, kaip
puikiai susiklostė visų mūsų gyvenimai? Na, bent jau Makso su
Made. O mano? Aš esu palydovė, mokanti jos palikto vyro skolas.
Baigdama pokalbį su Meisonu, pažadėjau aktyviau dalyvauti
jųdviejų gyvenime, kitais metais atvažiuoti aplankyti, supažindinti
su Vešu. Toliau - Antonis su Hetera. Žinoma, Antonis į viską žvelgė
filosofiškai, klausė, kaip įvykiai paveiks mano gyvenimą, kaip dėl
to jaučiuosi. Prisiekiu, Antonis, Lotynų meilužis, po visomis tomis
auksinėmis grandinėmis buvo tikrų tikriausias hipis. O viskas, ką
išspaudė Hetera, buvo krūva „negali būti“ ir „po perkūnais“. La­
biausiai ji nerimavo, kaip mane paveikė Vėso dingimas. Mano atsa­
kymas buvo trumpas, mat pasinėrusi į smulkmenas būčiau virtusi
ašarų balute. Galų gale buvau skolinga Vesui stiprybės, todėl ke­
tinau toliau nenuilstamai kovoti.
Alekas, žinoma, buvo Alekas. Jo balsas, nuoširdi meilė privertė
mane pasijusti geriau. Jis iškalbingai sakė, kad tiki mano gebėjimu
ištverti dar vieną dieną. Tačiau jei tik panorėčiau, jis mielai išsi­
vežtų mane į Prancūziją, patenkintų kūną ir pripildytų sielą šviesos.
Jo žodžiai, ne mano. Nors visa tai jis išreiškė prancūziškai, kūną
pradėjo maloniai kutinti. Meiliu perspėjimu buvau priversta tai nu­
traukti, ir mano prancūzas suprato. Jam meilė buvo meilė, tačiau jis
338
suvokė amžinybės koncepciją ir gerbė mano pageidavimus. Taigi
su šiuo nepraustaburniu prancūzu menininku ateityje linksmybės
manęs nelaukia. Šitai buvau priversta susakyti angliškai ir pakartoti
prancūziškai.
Tajui nusprendžiau skambinti paskutiniam. Kaip ir reikėjo ti­
kėtis, naujienas jis sutiko prastai. Taip prastai, kad negalėjau būti
visiškai atvira. Jei būčiau papasakojusi jam apie Bleiną, jo gra­
sinimus ir pagrobimą, jis būtų šokęs į pirmą lėktuvą su pustu­
ziniu samoiečių milžinų ir atskridęs pralieti kraujo. Bleino kraujo.
Žinoma, tai palengvintų mano padėtį, tačiau tie vyrukai nukentėtų.
Kaip įrodė Makso kivirčas su Bleinu aną vakarą koridoriuje, tokie
kaip Bleinas yra pernelyg pasipūtę, kad mosuotų kumščiais. Ne, jis
pasitelktų galvažudžius, peilius ir, žinoma, šautuvus. Bleinas nenu­
siramintų, kol neišskerstų ir nepalaidotų viso Niko šeimos klano
atokiame Nevados dykumos kampelyje. Šito savo seksualiajam sa-
moiečiui nelinkėjau. Nieku gyvu.
Papasakojau Tajui apie Maksą ir tėvą. To pakako, kad jis
pradėtų siaubingai dėl manęs sielvartauti. Užsikalbėjome iki vė­
lumos. Akimirką susimąsčiau, ką apie ilgą mudviejų pašnekesį
galvoja Eime, tačiau jo viduryje jinai jį pabučiavo ir palinkėjusi
labos nakties nuėjo miegoti. Jos balse nebuvo nerimo, pykčio ar
netikrumo. Kai paklausiau apie tai Tajaus, jis nuoširdžiai atsakė:
- Eime rami. Ji supranta, kad esi mano šeima.
Štai ir vėl. Tas pats žodis. Šeima. Prieš devynis mėnesius pra­
dėjus šią kelionę, mano šeima apėmė keturis žmones: Madę,
tėvuką, Džinelę ir tetulę Milę. Dabar žmonėms, kuriuos laikau
savo artimaisiais, suskaičiuoti nebeužtenka dviejų rankų pirštų, ką
jau kalbėti apie tikrą kraujo ryšį su Maksu, Sinde, Izabele ir ne­
trukus gimsiančiu Džeku. Per vieną dieną įgijau dar keturis šeimos
narius. Man vis dar sunkiai sekėsi suvokti, kaip neatpažįstamai gy­
venimas pasikeitė per mažiau nei metus. Tikriausiai labiau, nei
būčiau galėjusi įsivaizduoti savo nugyventą amžiaus ketvirtį.
339
 O kur dar Vesas. Dar kartą žvilgtelėjau į telefoną. Nieko. Rau-
kydamasi pasipuošiau. Jei jau ketinu maldauti, skolintis ir kelia­
klupsčiauti priešais Bleiną, kad duotų man daugiau laiko, noriu
bent gražiai atrodyti.
Skambtelėjus telefonui, prišokau patikrinti ekrano melsdama,
kad tai būtų Vestonas. Tai, ką pamačiau, privertė susiraukti taip
stipriai, kad pajutau net kojų pirštų galais. Iš manęs pamažu
sunkėsi noras gyventi.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Paskutinio niekšo Bleino
Tikiuosi, laikaisi gerai ir arba turi mano pinigus, arba esi pa­
siruošusi įvykdyti reikalavimus. Susitinkame mūsų vietoje po va­
landos. Lauksiu.

Aišku, lauks, tas iškrypęs menkysta. Kai pasičiupau rankinę ir per­

simečiau per petį, Maksas išsitraukė automobilio raktelius ir pa­
žvelgė į mane.
- Ką? - paklausiau.
Maksas stipriai suspaudė lūpas. Jos neteko įprastinio rausvumo.
Man nesisekė perskaityti painios, įtemptos jo kūno kalbos.
- Aš tave nuvešiu.
- E, ne, - susigūžiau. - Man viskas bus gerai. Maksai, jis manęs
nenuskriaus. Jis nori mane išdulkinti, o ne nudėti.
Maksas sukando dantis.
- Mija, jis pagrobė tavo geriausią draugę. Į tai negalima žiūrėti
pro pirštus.
Atsidususi paglosčiau jo ranką. Ši nejučiomis įsitempė.
- Maksai, tavo pasirodymas Bleinui nepatiks. Puikiai žinau,
kas jis per paukštis. Jis mane vertina pernelyg ir piniginiu, ir fi­
ziniu aspektu, kad elgtųsi neapgalvotai. Viskas bus gerai, - melavau
žiūrėdama jam tiesiai į akis. Bleinas buvo nenuspėjamas. Niekada
340
nežinojau, kas išves jį iš kantrybės, prajuokins ar pavers pačiu šėtono
įsikūnijimu. Vyliausi, kad jis bus pakilios nuotaikos, ir ketinau pa­
sinaudoti jo troškimu su manimi permiegoti. Galbūt, žinodama jo
meilę pinigams, pasiūlysiu daugiau. Kur kas daugiau. Galiu ir toliau
dirbti Milei, užkalti, kiek pavyks, bei pasinaudoti savo „Kaningamo
naftos ir dujų“ dalimi. Maksui nepatiko, kad iš kompanijos gautais
pinigais mokėsiu nusikaltėliui, tačiau, norėdama pradėti bent kiek
normalesnį gyvenimą, neturėjau kitos išeities.
- Pasikliauk manimi. Aš viską sutvarkysiu, - patikinau jį, at-
lošdama pečius.
Maksas pravėrė duris, purtydamas galvą.
- Pasikliauk manimi, - bakstelėjo pirštu sau į krūtinę. - Aš
viską sutvarkysiu. Jau sakiau tai anksčiau, širdele, ir pasakysiu dar
kartą. Aš rūpinuosi savo šeima. Baigta.
Suglumusi nusekiau paskui jį į liftą, iš jo - į išnuomotą auto­
mobilį. Pakeliui į „Luna Rosa“ netarėme vienas kitam nė žodžio.
Nenumaniau, ką jam pasakyti, o žodžių, kurie sukosi jo galvoje,
tikriausiai nenorėjau girdėti pati.
Įėję į restoraną, išvydome Bleiną kaip įprastai sėdintį terasoje
prie mūsų stalelio. Platūs skėčiai užstojo kaitrius saulės spindulius.
Ežero vanduo gerokai atvėsino įprastą Vegaso karštį. Mums pri­
siartinus, Bleinas atsistojo. Jis vilkėjo nepriekaištingai išlygintą
smėlio spalvos kostiumą, kuris jam tiko it pirštinė. Rausvi, ties apy­
kakle prasegti marškiniai išryškino jo odos spalvą, akys blizgėjo.
Savo gelsvai žalsvu žėrėjimu jos man visuomet priminė katės akis
tamsoje.
Bleinas mostelėjo į Maksą ir parodė į gretimą stalelį.
- Matau, atsivedei asmens sargybinį. Aš irgi, - šyptelėjo. Jo
galvažudžiai praskleidė švarkus. Iš po jų styrojo keturiasdešimt
penkto kalibro pistoletų rankenos.
Maksas atitraukė kėdę man, o kai atsisėdau, patraukė savąją
tolyn, kad aiškiai matytų Bleiną ir jo parankinius. Sumanus ėjimas.
.341
Gaila, aš apie tai nepagalvojau. Akimirką pasijutau iš tiesų dėkinga
Maksui, kad nenusileido ir atlydėjo mane, nors nenorėjau, kad jis
į tai veltųsi.
- Nori išgerti? - paklausė Bleinas, kilstelėjęs apšerkšnijusį
butelį baltojo vyno. Mano burna perdžiūvo, todėl linktelėjau. Jis
įpylė vyno man ir nenuleido butelio tol, kol Maksas į jį žvilgtelėjo
ir papurtė galvą. Jis buvo pernelyg įsijautęs į grėsmingo didvyrio
vaidmenį, kad gaištų laiką gerdamas.
Su pasimėgavimu gurkštelėjau vyno. Bleinas buvo vynų ži­
novas. Tamjis skyrė nemažai laiko. Degustuodavo, lankydavosi vy­
ninėse, domėjosi retais ir naujai pagamintais vynais. Kadaise žavė­
jausi rafinuotu jo skoniu.
- Kodėl gi mums nėjus tiesiai prie reikalo? - pareiškė Bleinas,
ir aš vos nepaspringau vynu. Vis dar nenumaniau, kaip išlipti
sausai iš vandens, tačiau buvau pasiryžusi žūti mėgindama. Rimtai,
Bleinas galėtų ištaškyti man smegenis čia pat, tačiau kitos išeities
neturėjau. Teko stumtis pirmyn.
- Klausyk, Bleinai, sakei, kad daugiau laiko man neduosi,
tačiau tu daug ko apie mane nežinai, mano gyvenime įvyko daug
pokyčių ir, na, aš...
- Verčiau jau pasakyk, kad renkiesi antrąjį variantą, kuris veda
į mano miegamąjį, nes pasiteisinimai yra kaip šiknaskylės, mano
gražuole. Visi jas turi, tačiau niekas nenori prie jų artintis, - per­
traukė Bleinas, gręždamas mane tamsiomis akimis.
Kai akių kampučius ėmė kutinti ašaros, įtraukiau oro.
- Tada tau tereikia nudėti mane.
Bleinas aiktelėjo, kai Maksas staiga kumščiu, tarsi kūju, tvojo į
stalą ir nuvertė mano taurę. Pamėginau ją sugauti, kol nesudužo ir
vynas neišsiliejo ant grindų.
- Kas čia per mėšlas! - riaumodamas atsistojo Maksas. Mano
brolis buvo stambus vyras, tačiau sėdėdamas jis labiau priminė
raumenų kalną. Jis įkišo ranką į užpakalinę kišenę, ir aplink mus
342
staiga įkaito. Bleinas pasilenkė, o jo galvažudžiai šoko kaip nindzės.
Per akimirką vienas pistoleto vamzdis buvo įremtas Maksui į
smilkinį, kitas - į pakaušį. Jis sustingo.
- Jau verčiau turėtum rimtą priežastį siekti kažko iš kišenės,
kaubojau, antraip mano vyrai išsives tave lauk ir patvarkys kaip
laukiniuose vakaruose. Šitas suknistas miestas priklauso man, -
suurzgė Bleinas pro sukąstus dantis. - Miesto farai sėdi mano ki­
šenėje. Gerai apie tai pagalvok prieš krustelėdamas.
Maksas sumirksėjo, bet nenuleido svilinančio žvilgsnio nuo
Bleino.
- Aš ketinau išsitraukti voką. Vyrukas man už nugaros mato,
kad esu neginkluotas.
- Bose, jis nemeluoja, - Maksui per petį patvirtino kresnas
tipas, primenantis prastą aktorių iš filmo apie mafiją.
Bleinas linktelėjo, ir Maksas išsitraukė voką. Pasilenkęs virš
stalo, tėškė jį ir pabaksnojo pirštu.
- Štai tavo pinigai. Visi keturi šimtai tūkstančių.
Tą akimirką savijautos nebūčiau galėjusi nusakyti žodžiu
„nuostaba“. Širdyje kilo tikra jausmų audra. Palengvėjimas. Baimė.
Pasididžiavimas. Meilė. Tačiau paskutinis išmušė mane iš vėžių.
Pasibjaurėjimas.
Tą akimirką ėmiau bjaurėtis savimi dėl to, kad mano brolis,
bene širdingiausias vyras, kokį esu kada sutikusi, kuris nieko pa­
našaus nenusipelnė, mokėjo mano skolas. Mano tėvo skolas. Ne­
menkas skolas. Nieko panašaus į: „Ei, brolau, gal paskolintum
penkiasdešimtinę?“ Ne, čia buvo keturi šimtai tūkstančių dolerių.
Beveik pusė milijono.
- Tu negali, - sušnabždėjau virpančiu balsu, lyg žiautaročiau
gumulą vatos.
Maksas žybtelėjo į mane akimis.
- Jau padaryta. Niekas negrasins mano seseriai ir neskriaus
mano šeimos, jei viską galiu sutvarkyti.
343
 - Ar šiuos pinigus įmanoma atsekti? - paklausė Bleinas, žvelg­
damas į voką, kuriame, sprendžiant iš plonumo, tikriausiai buvo
čekis. Net šimtinėmis keturi šimtai tūkstančių tikriausiai yra ne­
menka krūvelė.
Maksas linktelėjo.
- Taip, jie iš mano asmeninės sąskaitos. Jei nori grynųjų, pri­
statysiu juos į tavo lošimo namų registratūrą iki vakaro. Atnešiau
čekį, kad įrodyčiau savo ketinimus.
- Neprieštarausi, jei kai kam paskambinsiu ir įsitikinsiu, kad
neputi man miglos į akis? - kilstelėjęs antakį, paklausė Bleinas.
- Visai ne, - metė Maksas.
Galvos linktelėjimu jis nurodė vienam iš galvažudžių paimti
čekį nuo stalo ir pasišalinti į terasos galą. Pirmą kartą nuo at­
vykimo apsidairiusi aplink suvokiau, kad penktadienį per pietus
restorane netoli prekybos centrų nėra nė gyvos dvasios. Tikriausiai
Bleinas pasirūpino, kad savo reikalus sutvarkytume be pašalinių.
Ištuštinęs taurę, Bleinas įpylė man daugiau vyno, o aš nekantriai
laukiau. Nežinojau, ką daryti ir ką pasakyti Maksui. Kokie žodžiai
palengvintų susidariusią padėtį?
Drebančia ranka suėmiau Makso delną. Jis paėmė manąjį ir už­
dengė kitu plačiu delnu. Pažvelgiau į žalias kaip mano akis, bevil­
tiškai stengdamasi perteikti savo jausmus jam, dėkingumą už tai, ką
jis paaukojo, kad išgelbėtų mano, Madės, Džinelės ir tėčio gyvybę.
- Ačiū tau, - springdama išlemenau. Jis priglaudė savo kaktą
prie manosios. Manyje vėl pabudo tas artumo jausmas, kurį jauti,
kai esi su savo šeima. Tas pat nutiko mudviejų pažinties dieną, kai
sutikau jį oro uoste ir paspaudžiau ranką.
- Padaryčiau tai dar kartą. Kad ir šimtą kartų, jei tik tai padėtų
tave apsaugoti ir išlaikyti mano gyvenime. Myliu tave, sesute, -
atsakė Maksas tyliu, jausmingu balsu. Jo žodžiai užliejo man širdį.
- Ir aš tave myliu, Maksimai, - prisitraukusi jį arčiau, stipriai
apkabinau. - Ir patikėk, aš rasiu būdą tau atsimokėti.
344
 Jis sukikeno.
- Mieloji, netrukus tapsi labai turtinga moterimi. Žinau, kad
rasi būdą, - jis atsitraukė, suėmė mano skruostus ir nykščiais nu­
šluostė ašaras.
- Viskas gerai, viršininke, - šūktelėjo mafijozas.
Bleinas sudūrę pirštų galus.
- Gaila, gražuole Mija. Aš nekantravau vėl pajusti tave po
savimi.
Vien nuo jo žodžių mane nukrėtė šiurpas. Maksui to pakako.
- Širdele, laikas eiti, - timptelėjęs mano ranką, pakėlė nuo
stalo. - Savo grynuosius gausi ne vėliau kaip septintą. Pranešiau
bankui, kad pinigų man gali prireikti greitai, todėl jie jau renka
reikiamą sumą.
- Nuostabu, - Bleinas atsistojo, užsisegė vieną švarko sagą ir
ištiesė ranką.
Maksas kurį laiką į ją spoksojo, tačiau galiausiai paspaudė.
Dieve, jis tikrai per geras. Pasaulį turėtų valdyti milijonas tokių
kaip jis. Gal tada jis taptų laimingesne, taikesne vieta.
Apkabinęs mane per liemenį, Maksas leido praeiti.
- Palaukite! - šūktelėjo Bleinas, priversdamas mane atsigręžti.
Jis priėjo arčiau, taip prie savo grobio sėlina liūtas. Sulaikiusi kvapą
laukiau, kad jis savo vėsiais delnais suimtų mano rankas. - Rodos,
kad tai viskas, tiesa?
- Aš tau nieko nebeskolinga, - atsakiau.
Jis ėmė glostyti mano rankas.
- Tu laisva, gražuole Mija, - tarė jis ir pasilenkęs arčiau pa­
bučiavo mane į vieną, paskui į kitą skruostą. Kone fiziškai jutau
nuo Makso spinduliuojančią įtampą. Galiausiai Bleinas priglaudė
ranką man prie skruosto ir nykščiu perbraukė apatinę lūpą. - Aš
visada linkėjau tau geriausio. Nors ir savaip. Lik sveika.
Ištaręs atsisveikinimo žodžius, jis apsigręžė ir išdidžiai išėjo
iš restorano. Maksas nusivedė mane prie automobilio, tačiau, jam
345
nespėjus atidaryti durelių, sugriebiau jo ranką, stipriai timptelėjau
arčiau ir priplojau veidą jam prie krūtinės. Apsivijusi jo liemenį,
tvirtai suspaudžiau. Į tą apkabinimą sudėjau viską.
Baimę.
Sielvartą.
Palengvėjimą.
Ir neišmatuojamą dėkingumą.
Niekada nesugebėsiu jam atsilyginti - kalbu ne tik apie pi­
nigus. Pastarąją skolą padengs pinigai iš paveldėtos kompanijos
dalies ir mano uždarbio. Tik amžinai liksiu jam skolinga už jo
dovaną. Buvimą šalia, kai man to reikėjo. Rūpinimąsi manimi ir
atsidavimą. Žinojau tik tiek, kad visą likusį gyvenimą praleisiu
gerbdama ir dėkinga Maksvelui Kaningamui. Jis man tapo tokiu
pat svarbiu žmogumi, kokia buvo Madė, nors nemaniau, kad kas
nors kitas, be Vėso, kada nors sugebės tai pasiekti.

346
 DEŠIMTAS SKYRIUS

Sakoma, kad laisvė yra ne teisė, o privilegija. Nesijaučiu ypač privi­

legijuota ar iš tikrųjų laisva. Skola Bleinui sumokėta, tačiau mano
širdis vis dar kali požemyje, melsdama būti išlaisvinta. Mano tėvo
savijauta gerėjo, prognozės džiugino. Bet jo protas vis dar buvo
aptemęs.
Mano išgelbėtojas, mano brolis Maksas išskrido namo pas
žmoną Sindę, vildamasis, kad jo naujagimis sūnus Džeksonas ne­
truks ateiti į šį pasaulį. Madė su Metu grįžo į savo jaukų būstą
studentų miestelyje ir pradėjo naują studijų semestrą. Užsitepusi
storą sluoksnį makiažo, kuris paslėptų dar neužgijusius nubroz­
dinimus, Džinelė nusprendė grįžti į darbą. Po užpuolimo asme­
niniai jos planai ėmė keistis. Suradome jai psichologą, kuris padėtų
susitaikyti ir pamiršti, kas įvyko, tačiau ji sakė, kad man grįžus
namo ir įsikūrus su Vešu, ji irgi norėtų persikelti į Kaliforniją. Pa­
keisti aplinką, susirasti naują darbą. Kitaip tariant, ji nekantravo
išsinešdinti iš Las Vegaso, ir aš negalėjau jos kaltinti. Čia pernelyg
daug nemalonių prisiminimų. Pasižadėjau visokeriopai padėti jai
sugyti, ir jei teks apgyvendinti ją Vėso namuose - tebūnie.
Jau kurį laiką mąsčiau apie namus. Nors Nuodėmingąjį miestą
didumą gyvenimo vadinau namais, jame nesijaučiau savimi. Mane
traukė į Malibu, tačiau kas pasitiks lėktuvui nusileidus? Atrodė,
kad visų gyvenimai stumiasi pirmyn. Visų, tik ne mano. Po savaitės
turėjau pradėti filmuotis televizijos laidoje su įžymybių gydytoju

347
daktaru Hofmanu, tačiau šiam žingsniui nesijaučiau pasirengusi.
Deja, neįstengiau sumokėti jam šimto tūkstančių už sutarties nete­
sėjimą, taigi turėjau važiuoti. Jis pasamdė mane vesti rubriką, pa­
remtą mano pačios penkiolika minučių šlovės. Ji buvo sąmojingai
pavadinta „Gyvenk gražiai“.
Bėda ta, kad mano gyvenimas neteko spalvų. Aplink raibuliavo
tik pilki, juodi ir balti atspalviai. Grožis išnyko, nubluko, spalvos
galiausiai ištekėjo į niekur. Aš pati jaučiausi tuščia vieta.
Gulėdama viešbučio kambario lovoje, spoksojau į tamsų, de­
besuotą dangų už lango. Dykuma rengėsi vasaros liūčiai. Mano
nuotaika puikiai derėjo prie tokio oro. Šiuo metų laiku liūtys
retos, bet kartais pasitaiko. Sukryžiavusi kojas po savimi, rankoje
spaudžiau telefoną. Išgirdusi griaustinį tolumoje, pradėjau skai­
čiuoti.
Vienas...
Du...
Trys...
Keturi...
Bum! Griaustinis sudundėjo, ir dangų nutvieskė žaibai. Kažkur
girdėjau, kad jei griaustinį ir žaibą skiria penkios sekundės, va­
dinasi, audra yra už mylios. Akinanti baltuma perskrodė pilką
dangų, tarsi akimirką pernelyg ryški fotoaparato blykstė. Staigiai
blykstelėjo, staigiai ir dingo. Visai kaip Vesas.
Vestonas Čaningas Trečiasis į mano gyvenimą atplaukė ant
bangos. Tiesiogine prasme. Stebėjau jį artinantis, vos tik jo pėdos
nuo lentos nužengė ant smėlio. Tikras saulės dievaitis. Įdegęs, šla­
piais, į viršų sustatytais plaukais. Vandenyno ašaros ritosi jo tvirta,
tarsi iš akmens iškalta krūtine. Šviežiai nupjautos pavasarinės žolės
spalvos akys susitiko su manosiomis, tačiau ne tai patraukė mano
dėmesį. Mane suintrigavo jo pasitikėjimas savimi, nerūpestinga
šypsena, lengvas žingsnis, tai, kaip laisvai jis kalbėjo ir mylėjosi.

348
Tarsi jo kūnui būtų lemta suartėti su manuoju. Mėgautis mano pri­
silietimu. Glaustis mano saugiame glėbyje.
O gal viskas buvo atvirkščiai. Gal man reikėjo būti šalia jo.
Jausti jo rankų prisilietimus, jo širdies plakimą, jo sielą.
- Prašau, sugrįžk pas mane, - meldžiausi balsu.
Suskambo telefonas. Atsitokėjusi nuo melancholiškų minčių,
pažvelgiau į ekraną.
Nepažįstamas numeris.
Visas kūnas nukaito ir ėmė liepsnoti, rankų plaukeliai pasi­
šiaušė. Telefonas suskambo dar kartą. Spustelėjau „atsiliepti“ ir
giliai įkvėpiau.
- Alio? - išlemenau bijodama pasakyti ką nors daugiau.
- Mija, - išgirdau tylų atsaką, tarsi ištarti keturių raidžių žodį
jam būtų prireikę milžiniškų pastangų.
Mano skruostais pasipylė ašaros.
- Vėsai, - tariau nežinodama, ką daugiau pasakyti, ir tuo pat
metu trokšdama viską sudėti į vienintelį atodūsį. Mano širdis
įstrigo gerklėje, kūnas virpėjo nuo įtampos. Net ranką paskaudo,
taip stipriai gniaužiau telefoną prie ausies, tačiau man nerūpėjo.
- Mažute, tavo balsas. Jėzau, kaip gera girdėti... - jis krenkš­
telėjo ir sunkiai atsiduso. Taip sunkiai, kad net jutau.
- Vėsai, pasakyk, kad tau viskas gerai, - galiausiai pavyko su­
regzti rišlų sakinį.
Jis garsiai atsikosėjo.
- Man viskas gerai. Tik vienas kitas nubrozdinimas.
Tik mano vaikinas sugeba numoti ranka į praslinkusį baisų
pavojų.
- Man reikia tave pamatyti, paliesti. Įsitikinti, kad tu tikras.
Jo kvėpavimas padažnėjo.
- Žinau. Aš taip noriu tave pamatyti, kad net skauda. Bet ne­
galiu. Privalau, hmm, kurį laiką likti čia. Oi!

349
 - Kas yra? Kas atsitiko? Tau skauda? - mano balsas taip drebėjo,
kad net suabejoju, ar ištariau tai, ką galvojau. Jau verčiau kas su­
varytų man peilį į krūtinę, nei žinočiau, kad Vesas sužeistas, kenčia
skausmą, o aš negaliu būti šalia.
- Taip, mažute, skauda. Kulka pataikė į kaklą. Bet man viskas
gerai. Aš tikrai pasveiksiu, - sugargaliavo jis, išgirdau čežėjimą, o
nuo jo žodžių man apsvaigo galva.
Kulka pataikė į kaklą.
Į kaklą! Kam pavyko išgyventi po šautinės žaizdos į kaklą?
- Vėsai, mažuti, man reikia tave pamatyti. Dabar pat. Kur
tu esi? Sakyk, kur jie tave laiko. Išskrisiu artimiausiu reisu. Ke­
letas mano bičiulių turi privačius lėktuvus. Mano brolis paskolins
savąjį, - paskubomis išbėriau, mintyse jau planuodama, kam skam­
binsiu ir su kuo susisiekti pavyks greičiausiai.
- Tavo brolis? - paklausė jis sumišęs, ir negalėjau jo kaltinti.
- Taip, pasirodo, turiu brolį, - atsakiau suspaudusi smil­
kinius. - Tikrą brolį. DNR tyrimai tai įrodė. Ir jis, na, sumokėjo
tėvuko skolą.
- Ką? Kas? - trumpai tarstelėjo jis, tik nežinojau, ar iš skausmo,
ar dėl to, kad išgirdo tokių pribloškiančių žinių.
- Maksvelas Kaningamas.
Jis atsikosėjo ir sudejavo.
- Po velnių! - uždusęs nusikeikė. - Gana spaudyti tą kraujos­
pūdžio aparatą. Aš čia mėginu pasikalbėti su sužadėtine. Atstokit.
Palikit mane ramybėje, - suurzgė jis.
Sužadėtine? Šį kartą jam atleisiu. Jis tikriausiai tik stengėsi pa­
rodyti kliudančiam žmogui, koks svarbus šis skambutis. Gal. Tik­
riausiai.
- Su kuo ten kalbi? - paklausiau.
- Su slaugytoja Račet! - atsakė jis, bet man susidarė įspūdis,
kad žodžiai skirti ne man, o jį tikrinančiam žmogui.

350
 - Vėsai, mielasis, kur tu esi? - virpėjau iš nekantrumo gauti
bent kiek informacijos.
- Rodos, Australijoje.
Kokį velnią jis veikia Australijoje?
- Paskutinėmis žiniomis buvai Indonezijoje.
- Taip, bet po gelbėjimo operacijos daugeliui iš mūsų reikėjo
skubios medicinos pagalbos. Dėl to, kad įkaitais buvome laikomi
Indonezijoje, jie norėjo išvežti mus į saugesnę šalį, su kuria mūsų
vyriausybę sieja taikūs ir tvirti santykiai.
Atsišliejusi į galvūgalio lentą, vėl pažvelgiau į apniukusį dangų.
- Kada galėsiu tave pamatyti?
- Atvirai pasakius, mažute, nežinau, - atsiduso jis. - Jie tardo
teroristus kaip įmanydami, tačiau tuo pat metu nori pasirūpinti
mūsų saugumu. Tavo bičiulis ponas Šiplis visiems užkūrė pirtį. Čia
jis jau pagarsėjo, - sukikeno Vesas ir aiktelėjo iš skausmo.
Dieve, jei tik būčiau šalia, nubučiuočiau jo kančią. Reikės susi­
siekti su Vorenu ir išreikšti begalinę padėką, kad pasinaudojo savo
ryšiais.
Gargždžių balsu išpažinau Vesui savo jausmus:
- Mažuti, noriu laikyti tavo ranką. Žiūrėti į tave miegantį.
Jausti tavo besikilnojančią krūtinę. Klausytis tavo širdies plakimo.
Man reikia, kad grįžtum namo.
- Mažute, nieko labiau netrokštu, kaip tik grįžti pas tave. Greitai.
Pažadu. Padarysiu, ką galiu, kad kuo skubiau iš čia ištrukčiau.
- Ar gali man skambinti kasdien?
Jis vėl sukikeno, tik šįkart švelniau.
- Gavome mobiliuosius. Galime kalbėtis, kiek lenda.
Nuo krūtinės tarsi atsikėlė ir nušlepsėjo šalin dramblys. Vis dar
jutau jo svorį, tačiau ilgainiui praeis.
- Taigi... tavo sužadėtinė, ką? - nusišaipiau, taip darydavome
nuolat.

351
 Jis sumurmėjo, ir mano širdyje įsivyravo ramybė. Vesas grįžo.
Dėkoju tau, Dieve.
- Mums reikia apie daug ką pasikalbėti, bet taip, tu ir aš, mu­
dviem nėra kitos išeities. Neketinu laukti rojaus. Nusinešiu tave
ten, besispardančią ir plyšaujančią užsimetęs per petį. Nenoriu gy­
venti nė dienos ilgiau dėl tavęs nerimaudamas. Nerimaudamas dėl
to, kas nutiks tau, jei žūsiu.
- Nereikia. Vėsai, nė neužsimink, - skruostais vėl pasruvo
ašarų upeliai.
- Mija, nuo gyvenimo nepasislėpsi. Negali žinoti, kiek laiko
turime ar kas atsitiks, kol džiaugiamės gyvenimu. Žinau tik tiek,
kad visa tai išgyvensiu šalia tavęs. Iki pabaigos. Tik tu ir aš. Tu būsi
mano žmona.
Pro ašaras nusijuokiau, džiaugsmas netilpo krūtinėje.
- O ką, jei aš nesutiksiu? - pajuokavau žinodama, kad jis tai
supras iš mano tono.
- Atsisakymo nepriimsiu, - tarė jis žemu, gundančiu balsu,
kuris akimirksniu sudrėkindavo mano kelnaites.
- Taip, Vėsai. O, Dieve, Vėsai, taip. Gali neabejoti, Vėsai. Taip,
aš tekėsiu už tavęs, Vėsai.
Jis patenkintas sumurkė, ir tas garsas perskrodė mane, tarsi už
lango žybsintis žaibas.
- Aš - geras vyrukas. Leisiu tau rinktis.
Kojomis spardydamasi ore, tyliai suspigau. Mano vaikinui ne­
prilygo joks kitas vyras. Per prievartą laikomas karo ligoninėje
Australijoje, visą mėnesį išbuvęs įkaitu, pašautas į kaklą, jis man
piršosi ir nerūpestingai juokavo.
- Aš labai bijojau, - pašnibždomis prisipažinau.
- Aš irgi. Todėl dabar noriu padėti išgelbėti tuos, kurie atsi­
duria panašioje padėtyje. Privalau padėti. Mažute, jei praleidęs čia
dar savaitę išgelbėsiu bent vieno žmogaus gyvybę, bus verta. Mūsų
dar laukia visas gyvenimas.
352
 - Tai tiesa, - sutikau stengdamasi nusiteikti linksmai, kad iš­
tverčiau šią savaitę. Jei Vesas ištvėrė pragarišką mėnesį, man pavyks
ištverti savaitę.
- Myliu tave, Mija.
Šie žodžiai iš Vėso lūpų man buvo tarsi vėsus gėrimas karštą
dieną.
- Vėsai, aš myliu tave labiau. Daug labiau, - nurijau seilę ir nu­
sišluosčiau varvančią nosį rankove.
- Slaugytoja Račet turi mane pertvarstyti, - žiovaudamas tarė
jis.
- Gerai. Ar paskambinsi man rytoj rytą? - klausimas labiau pa­
nėšėjo į maldą.
Žiovaudamas jis kažką burbtelėjo.
- Vėsai! - neišgirdus atsakymo, akimirksniu suėmė baimė.
- Taip, atleisk, mažute. Man atrodo, ji man kažko suleido. Akys
merkiasi greičiau, nei pavyksta atsimerkti.
- Myliu tave, - pakartojau tik todėl, kad buvo neapsakomai
gera tai sakyti.
- Mhm, aš taip pat. Mano Mija, - jis atrodė mieguistas ir ap­
svaigęs. Tada ragelyje stojo tyla.
Apsunkusiomis rankomis ir kojomis įsikuičiau į patalus nepa­
leisdama telefono. Patogiai įsitaisiusi, stebėjau šviesos spektaklį už
lango. Mintyse karaliavo Vesas. Žinodama, kad jis saugus, kad juo
rūpinamasi, jutau neapsakomą palengvėjimą, tačiau pykau dėl to,
kad negalėjau būti šalia ir padėti. Taip pat galvojau apie santuoką
ir ilgą gyvenimą kartu. Jis prasidės Vesui grįžus.
Tiek daug turėjau jam papasakoti. Norėjau išgirsti visas smul­
kmenas apie jo nelaisvę. Nubučiuoti visas jo žaizdas. Po Arono
užpuolimo iš patirties žinojau, kad tokios traumos lengvai neuž­
simiršta. Manoji buvo tokia menka, palyginti su tuo, ką teko iš­
kęsti Vesui. Po tokių košmariškų įvykių atsigauti jam bus nelengva.
Jo akivaizdoje buvo nužudyti draugai, jam artimi žmonės. Dabar
353
tegalėjau jaustis dėkinga už tai, kad jis liko gyvas. Mano vaikinas
išgyveno, ir drauge mudu pagysime.
* ***

Viena iš mėgstamiausių mano pramogų yra žiūrėti į miegantį

mylimą žmogų. Vaikystėje tas žmogus buvo Madė. Ji užsnūsdavo
besiklausydama mano pasakojimų, kai glostydavau jai plaukus ir
skaitydavau knygeles prieš miegą. Žiūrėdavau į ją ilgai po to, kai
užmigdavo. Mintyse pasilikdavau auksinį jos plaukų atspalvį, anta­
kio linkį, papūstas rausvas lūpytes. Net miegodama mano mergaitė
priminė angelą. Širdis tryško džiaugsmu žinant, kad mano sesuo
ramiai ilsisi. Kiekvieną dieną tai buvo pagrindinis mano tikslas.
Būdama su Aleku, žaisdavau su jo plaukais, kol jis pabusdavo šyp­
sodamasis, apsiversdavo ir paimdavo mane, rusvoms sruogoms
tarsi skraistei dengiant mano veidą. Taip pat ir su Vešu. Miego­
damas jis visuomet romus kaip avinėlis, o gulėdamas ant nugaros
dažniausiai vos pastebimai šypsosi. Tarsi net sapnuodamas būtų
laimingas. Dievinau šį jo įprotį. Nėra gražesnio miegančio vyro už
tą, kurį myli visa širdimi ir siela.
Dabar žiūrėjau į tėvą. Gydytojai atjungė kvėpavimo aparatą ir
ištraukė vamzdelius jam iš nosies ir burnos. Jam į rankas vis dar
buvo prismaigstyta maitinimo vamzdelių, kateterių, lašelinių, pri­
jungti kraujospūdžio matavimo prietaisai. Jei nei jie, pamanytum,
kad jis tiesiog snaudžia. Turbūt su tuo susitaikyti sunkiausia, mat
jis taip ilgai išgulėjo komoje. Sėdėdama šalia lovos, vis tikėjausi,
kad jis pramerks akis. Taip nenutiko, todėl kiekvieno apsilankymo
metu jaučiausi vis labiau prislėgta.
Gydytojai vylėsi, kad po priepuolių, dviejų alerginių reakcijų
ir virusinės infekcijos, jis nubus, tačiau garantijų nedavė. Vie­
nintelė guodžianti žinia, kad neurologai aptiko, jog smegenys ak­
tyvios, bet ką tai reiškė prieš jam nubundant ir po, niekas nežinojo.
354
Nesilioviau uždavinėti pabodusio klausimo. Kada, jų manymu, jis
atsigaus? Kaskart išgirsdavau tą patį. Tada, kai panorės. Tiesa ta,
kad jie nežinojo. Tėčio negalėjo pažadinti joks stebuklingas myg­
tukas ar žadintuvas. Patikėkit manimi, triukšmas? Taip, viską iš­
bandžiau. Barškinau į lovos turėklus. Dėjau jam ausines su sun­
kiojo metalo muzika, kurios jis pakęsti negalėjo, kad tik atsibustų
ir lieptų man išjungti tą šėtonišką triukšmą, tačiau jis nė nekrus­
telėjo.
Buvo sunku. Laikyti jo ranką. Šiltą, tačiau be gyvybės ženklų.
Kraujas tekėjo jo gyslomis, tačiau to magnetizmo, energijos, gy­
vybės jėgos, kad ir kas mus daro tuo, kuo esame, jo kūne nejutau.
Sėdėjau ir spoksojau į ataugusius jo plaukus, barzdą ir ūsus.
Kol manęs nebuvo šalia, Džinelė rūpinosi jo išvaizda, tačiau atėjo
laikas apsikirpti. Ką jau kalbėti apie gerą dozę saulės, kad nebūtų
toks perbalęs. Jo oda jau spėjo įgyti tą blyškiai pilkšvą atspalvį, kai
žmogus per ilgai sėdi užsidaręs patalpoje. Mano tėvas komoje iš­
gulėjo devynis mėnesius. Tiek pat laiko reikia moteriai išnešioti ir
pagimdyti kūdikį.
- Tėvuk, kada žadi nubusti? Turiu tau tiek daug papasakoti, -
prieš kalbėdama toliau keletą kartų giliai įkvėpiau. - Rytoj grįžtu
į Malibu. Kad ir kaip norėčiau likti čia su tavimi, nebegaliu ilgiau
atidėlioti mūsų gyvenimų. Tėti, tavo skola sumokėta, nors ir pri­
reikė aukų. Kartais prisimenu šiuos metus ir noriu tau padėkoti.
Jei ne tavo skola, nebūčiau sutikusi daugybės nuostabių žmonių.
Žmonių, kurie, žinau, amžinai liks mano gyvenime. Ir, žinoma, su­
sipažinau su Maksu. Savo broliu.
Atsistojusi ėmiau žingsniuoti po palatą.
- Prieš mane mama pagimdė dar vieną vaiką. Berniuką. Jis yra
penkeriais metais vyresnis. Dabar jam trisdešimt. Jo vardas Maks-
velas, ir jis yra nuostabiausias brolis, kokio mergina galėtų norėti.
Esu tikra, kad ir pats atkreipei dėmesį į vardus. Maksvelas, Mija,
Madison. Visai kaip ir ji su teta Mile. Mama buvo nuspėjama.
355
 Susimąsčiau apie tai, kaip ji mus paliko, ir vien nuo minties
apie gimdytoją man aplink širdį apsivijo pykčio gyvatė. Taip, labai
nuspėjama.
Sustojusi pažvelgiau pro langą. Niūrūs debesys išsisklaidė ir
dangus liko nepriekaištingai žydras. Priėjusi prie tėčio, paglosčiau
švelnius, tamsius plaukus. Jie visuomet buvo šilkiniai, ir ligos pa­
talas to nepakeitė.
- Tėvuk, šita kelionė atvedė mane pas vyrą. Vyrą, kurį pamilau
taip karštai, kad visa savo esybe tikiu jį esant savo vienintelį. Jis
yra mano laiminga pabaiga, - stebeilijau jam į veidą, vildamasi pa­
matyti gyvybės kibirkštį, šypsnį, ką nors... - Turiu eiti. Nežinau,
kada grįšiu. Madė su Metu tave aplankys. Tau jis patiks. Metas. Jis
jai labai geras. Nešioja ją ant rankų kaip karalienę. Gydytojai pa­
darys viską, kas jų galioje, kad tave sugrąžintų, tačiau viskas pri­
klauso nuo tavęs. Privalai kovoti ir iš paskutiniųjų kabintis į gy­
venimą. Nepasiduok dėl mūsų, - užsimerkusi įkvėpiau. - Jei tavo
būklė pasikeis, pirmu reisu grįšiu aplankyti, - pasilenkusi arčiau,
pabučiavau jam į kaktą. - Džiaugiuosi, kad ištvėrei blogiausia. Po
velnių, džiaugiuosi, kad visiems pavyko tai ištverti.
Nuėjusi prie kojūgalio, sustojau ir pažvelgiau į mane išauginusį
vyrą. Jis nebuvo tobulas ir tokiu nesiskelbė, tačiau mus mylėjo net
tada, kai nekentė pats savęs.
- Žinai, tėvuk, neteisinga tau buvo skolintis tuos pinigus ir dar
neteisingiau užkrauti skolą man ant pečių, bet nesigailiu nei dėl
savo sprendimų, nei kelio, kurį nuėjau per šiuos mėnesius. Į nieką
nekeisčiau sukauptos patirties. Jaučiu, kad su kiekvienu nauju mė­
nesiu pamažu atrandu save. Galbūt gruodį būsiu dar išmintin­
gesnė. Jei paklaustum tu, jei kas kitas paklaustų... viską pakar­
točiau iš naujo. O kelionė dar nesibaigė.

356
 Audrey Carlan
Kalendoriaus mergina
Liepa, rugpjūtis, rugsėjis

Iš anglų kalbos vertė

Aistė Kvedaraitė-Nichols

Redaktorė
Aušra Kaziukonienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Tiražas 2 800 egz.

Išleido UAB„Baltų lankų“ leidyba

A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino spaustuvė
ScandBook
Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai
Tel. +370 46 42 03 00