Versta iš: Raphaëlle Giordano

TA DEUXIÈME VIE COMMENCE QUAND TU COMPRENDS QUE TU N’EN AS

QU’UNE
Groupe Eyrolles, 2015

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių
teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.

ISBN 978-609-01-2618-9

Ta deuxième vie commence quand tu comprends que tu n’en as qu’une

© 2015 Groupe Eyrolles, Paris, France
© Viršelio nuotraukos, Masson / „Schutterstock“, Floral Deco /
„Schutterstock“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Lina Perkauskytė, 2016
© Leidykla „Alma littera“, 2016

Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė

Redaktorė Ona Gaidamavičiūtė
Korektorė Indrė Petrėtytė
Viršelio dailininkė Milena Grigaitienė
E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė
Esu be galo dėkinga Eyrolles leidėjoms Stéphanie
Ricordel ir Élodie Dusseaux už tai, kad patikėjo mano
sumanymu ir suteikė galimybę jį įgyvendinti.

Taip pat nuoširdžiai dėkoju savo seseriai dvynei Stéphanie

ir mamai – jų geranoriška ir konstruktyvi nuomonė man
labai padėjo rašant šią knygą.

Dėkoju savo mylimam ir kūrybingam Régisui,

pasufleravusiam šios knygos pavadinimą.

Galiausiai sakau ačiū sūnui Vadimui už tai, kad yra toks,

koks yra, ir teikia man tiek daug laimės.
Svajoju, kad kiekvienas suvoktų, koks jis talentingas, ir
jaustųsi atsakingas už savo laimę.

Mat nėra nieko svarbiau, nei gyventi taip, kaip svajojai

vaikystėje...

Gražios kelionės!

Raphaëlle
 1

Ant priekinio mano automobilio stiklo tiško vis stambesni

lašai. Valytuvai girgždėdami dejavo, o su jais, sugniaužusi
vairą, nebyliai dejavau ir aš... Netrukus ėmė pilti tokiais
šuorais, kad nejučia kilstelėjau koją. Tik avarijos man ir
betrūksta! Gal gamtos jėgos susimokė prieš mane? Ei, Nojau,
kas čia per tvanas?
Norėdama išvengti spūsčių penktadienio vakarą, buvau
nutarusi važiuoti siauresniais keliais. Padaryčiau bet ką, kad
tik nereikėtų kankintis perpildytuose greitkeliuose ir riedėti
trūkčiojančiu ritmu! Tokio „džiazo“ kelyje man tikrai nereikia!
Beviltiškai stengiausi įžiūrėti kelio ženklus, o šutvė dievų
danguje linksminosi iš visos širdies: kad man būtų dar sunkiau,
ant automobilio stiklų jie užleido miglą. Ir, tarsi to nebūtų
gana, mano navigacijos sistema vidury tamsaus miškelio staiga
nusprendė, kad mudviem daugiau nepakeliui. Ir bematant
užstrigo: aš riedėjau tiesiai, o ekrane mačiau tik besisukantį
ratuką. Kitaip tariant, navigacija visai „nusivažiavo“!
Tiesą sakant, vietovė, iš kurios keliavau, pranoko visų
navigacijos sistemų jėgas. Arba išmušdavo jas iš vėžių.
Vietovė, iš kurios keliavau, buvo iš tų, kurios net nežymimos
žemėlapiuose: jei ten esi, vadinasi, tavęs niekur nėra. Ir vis
dėlto... Ten buvo įsikūręs nedidelis įmonių kompleksas, tokia
keista „RAĮ“ (ribotos atsakomybės, arba veikiau – „RPĮ“ –
retai pelningų įmonių) grupė, kurios prekybinis potencialas
mano viršininkui, matyt, atrodė pakankamas, kad būtų galima
mane ten komandiruoti. Gal būta ir dar vienos, ne tokios
racionalios, priežasties. Viršininkas man leido dirbti keturias
dienas per savaitę, ir nuo tada mane kamavo nemaloni
nuojauta, kad už tokią malonę tenka mokėti – man būdavo
skiriamos užduotys, kurių kratėsi kiti. Štai kodėl dardėdavau
po didžiulius Paryžiaus priemiesčius kažkokiu metalo laužu,
vaikydamasi smulkias žuveles...
Nagi, Kamile... Nustok mintyse postringauti ir susitelk į
kelią!
Staiga kažkas driokstelėjo... Pasigirdus tam siaubingam
garsui, mano pulsas pašoko iki šimto dvidešimties tvinksnių
per minutę, ir nesusivaldžiusi staigiai pasukau vairą į šoną.
Trinktelėjau galvą į priekinį stiklą ir nustebusi suvokiau:
šnekos apie gyvenimą, pralekiantį prieš akis per porą
sekundžių, tikrai ne iš piršto laužtos. Keletą akimirkų sėdėjau
apdujusi, bet paskui atsitokėjau ir paliečiau sau kaktą...
Nelipnu. Tik didelis gumbas. Greitai apsičiupinėjau... Ne,
daugiau nieko nemaudžia. Laimė, patyriau daugiau išgąsčio
nei skausmo!
Išlipau iš automobilio ir, kaip įmanydama prisidengusi
lietpalčiu, ėmiausi vertinti žalą: sprogusi padanga ir įlenktas
sparnas. Praėjus pradiniam išgąsčiui, baimę pakeitė pyktis. Po
galais! Negi įmanoma per vieną dieną patirti tiek nesėkmių?
Lyg gelbėjimosi ratą griebiau telefoną. Na, žinoma, nėra
ryšio! Tai manęs beveik nenustebino: jau buvau susitaikiusi su
savo nelemtimi.
Slinko minutės. Ničnieko. Nė gyvos dvasios. Aš vienui
vienutėlė šiame negyvenamame miškelyje. Mane užplūdo
nerimas, jau ir taip sausa gerklė dar labiau išdžiūvo.
Daryk ką nors, užuot panikavusi! Kur nors netoliese tikrai
yra namų...
Taigi palikau šiltą automobilio saloną ir ryžtingai puoliau į
stichijos šėlsmą, pasidabinusi apsaugine liemene – koks grožis!
Jei kariauti, tai kariauti! Bet, kalbant visiškai atvirai, dėl
susiklosčiusių aplinkybių man ne itin rūpėjo, kaip atrodau...
Po kokių dešimties minučių, kurios man prilygo visai
amžinybei, priėjau privataus namo tvorą. Puoliau spausti
vaizdo telefonspynės mygtuką lyg kviesdama greitąją pagalbą.
Pasigirdo nedraugiškas vyriškas balsas, – tokiu iš anapus durų
sklindančiu balsu paprastai kreipiamasi į įkyruolius:
– Taip? Ko reikia?
Sukryžiavau pirštus: kad tik čionykščiai žmonės būtų
svetingi ir turėtų bent lašelį atjautos!
– Laba diena, pone... Atsiprašau, kad trukdau, bet miškelyje
už jūsų namo sugedo mano automobilis... Sprogo padanga, o
telefonas „nepagauna“ ryšio... Negalėjau išsikviesti techninės
pa...
Krūptelėjau, kai atsidarydami trakštelėjo metaliniai vartai.
Kažin, kas įtikino tą žmogų įsileisti mane vidun, – kad žiūrėjau
primušto šuns žvilgsniu ar kad atrodžiau lyg patyrusi laivo
katastrofą? Nesvarbu. Daug nesiprašydinusi nėriau pro vartus
ir išvydau nuostabų senovinį namą, kurį supo puikiai
išplanuotas ir kruopščiai prižiūrėtas sodas. Tikras aukso
grynuolis, spindintis purve!
 2

Alėjos gale, ties lauko laiptais, įsižiebė šviesa ir prasivėrė

namo durys. Prie manęs artinosi stotingas vyriškis, nešinas
didžiuliu skėčiu. Jam priėjus visai arti, išvydau pailgą,
taisyklingų ir gan išraiškingų bruožų veidą. Vyras buvo iš tų,
kurie gražiai sensta. Tikras prancūzų Šonas Koneris.
Skruostuose pastebėjau duobutes – nelyginant kablelius
abipus lūpų brūkšnio pakeltais kampučiais, – dėl tokių
„skyrybos ženklų“ vyriškis iškart atrodė simpatiškas. Su tokiu
žmogumi taip ir maga pasikalbėti. Jam buvo apie šešiasdešimt
metų, – turbūt tą amžių pasiekė lyg žaisdamas klases: tvirtai
remdamasis abiem kojomis, ramiai sau nustraksėjo tiesiai į
langelį „dangus“. Jo gražios pilkšvos spalvos akyse šokčiojo
išdykėliški žiburėliai – tarsi atspindžiai ką tik vaiko
nublizgintuose žaidimo rutuliukuose. Dailūs žilstelėję plaukai,
kaip jo amžiaus vyrui, buvo neįtikėtinai tankūs, tik priekyje
kiek retesni, ir bangele krito ant kaktos. Labai trumpa barzda,
pakirpta taip pat kruopščiai, kaip ir sodo želdiniai, bylojo apie
nepriekaištingą stiliaus pojūtį, – šis atsispindėjo visoje jo
išvaizdoje.
Vyriškis paragino sekti paskui jį vidun. Aš tylėdama į jį
stebeilijausi.
– Užeikite! Jūs kiaurai permirkusi!
– A... ačiū! Jūs labai malonus. Dar kartą atsiprašau, kad
trukdau...
– Neatsiprašinėkite, nieko tokio. Štai, sėskitės, atnešiu jums
rankšluostį bent kiek apsisausinti.
Tuo metu pasirodė elegantiška moteris, veikiausiai jo
žmona. Išvydusi mane savo namuose, ji akimirką suraukė
antakius, – tai sudarkė malonią jos gražaus veido išraišką, –
bet tučtuojau susitvardė.
– Viskas gerai, brangusis?
– Taip, taip, viskas gerai. Sugedo šios ponios automobilis, o
miškelyje neveikia jos telefonas. Jai tik reikia paskambinti ir
kiek atsigauti.
– Taip, žinoma...
Matydama, kad drebu iš šalčio, moteris maloniai pasiūlė
puodelį arbatos, – iškart sutikau. Kai ji pasuko į virtuvę,
laikydamas rankšluostį laiptais nulipo jos vyras.
– Ačiū, pone, jūs labai malonus.
– Klodas. Man vardas Klodas.
– A... O aš Kamilė.
– Imkite, Kamile. Telefonas štai ten, jei norite paskambinti.
– Puiku. Aš ilgai neužtruksiu.
– Neskubėkite.
Priėjau prie telefono, stovinčio ant dailaus prabangios
medienos staliuko, virš kurio išdidžiai kabėjo šiuolaikinio meno
kūrinys. Akivaizdu, šiems žmonėms nestinga nei skonio, nei
pinigų... Kokia laimė, kad pataikiau pas juos, o ne pas kokį
žmogėdrą, ryjantį į bėdą pakliuvusias nusivylusias namų
šeimininkes!
Nukėlusi ragelį, surinkau savo draudimo įmonės pagalbos
numerį. Kadangi nenutuokiau, kokioje vietoje yra mano
automobilis, techninės pagalbos darbuotojams pasiūliau
pirmiausia užsukti pas mane priglaudusius žmones, – šie
neprieštaravo. Man buvo pasakyta, kad pagalbos sulauksiu po
valandos. Ramiau atsikvėpiau: įvykiai ima klostytis palankiai.
Paskui paskambinau namo. Klodas buvo taktiškas – paėmęs
žarsteklį nuėjo į kitą kambario galą pažiūrėti židinyje
spragsinčios ugnies. Po aštuonių be galo ilgų signalų mano
vyras pagaliau atsiliepė. Iš jo balso spėjau, kad bus užsnūdęs
žiūrėdamas televizorių. Vis dėlto jis neatrodė nei nustebęs, nei
susirūpinęs dėl to, kad skambinu. Buvo įpratęs, jog kartais
grįžtu gana vėlai. Papasakojau jam apie savo bėdas. Man
kalbant, jis suirzęs aikčiojo ir nepatenkintas caksėjo liežuviu,
paskui apipylė mane dalykiškais klausimais. Kada atvyks
techninė pagalba? Kiek tai kainuos? Buvau kaip reikiant
susinervinusi, o dėl tokios jo reakcijos tiesiog norėjosi šaukti į
ragelį! Negi jis negali bent kartą parodyti šiek tiek
užuojautos? Įsiutusi trenkiau ragelį, pasakiusi, kad
susitvarkysiu pati ir kad jis gali eiti miegoti be manęs.
Mano rankos nevalingai drebėjo, jaučiau, kad akyse ima
tvenktis ašaros. Negirdėjau, kaip prisiartino Klodas, todėl
krūptelėjau, kai jis man ant peties uždėjo ranką.
– Viskas gerai? Ar gerai jaučiatės? – šiltai paklausė jis.
O kad šitaip su manimi būtų kalbėjęs mano vyras... Klodas
pritūpė, kad matytų mano veidą, ir pakartojo:
– Viskas gerai? Ar gerai jaučiatės?
Ir tuomet pratrūkau: lūpos ėmė virpėti, nebepajėgiau
sulaikyti akyse susitvenkusių ašarų... Nubėgęs tušas išterliojo
man veidą, o aš tik liejau savo neviltį, susikaupusią per
pastarąsias valandas, savaites, net mėnesius...
 3

Iš pradžių jis nieko nepasakė. Tik nejudėdamas stovėjo

greta, užjaučiamai uždėjęs ranką man ant peties. Kai mano
ašaros išseko, jo žmona, tuo tarpu atnešusi garuojantį arbatos
puodelį, man padavė keletą nosinaičių ir užlipo laiptais į
viršų, – turbūt nujautė, kad pasilikusi sutrukdytų išganingai
išpažinčiai.
– At... atleiskite, atrodau juokingai! Nežinau, kas man
užėjo... Pastaruoju metu aš labai įsitempusi, o šiandien buvo
tokia siaubinga diena – to jau tikrai per daug!
Įsitaisęs fotelyje priešais mane, Klodas atidžiai klausėsi. Jis
turėjo kažką tokio, kas skatino išsipasakoti. Žvelgė tiesiai į
mane – ne tiriamai ar skvarbiai, o geraširdiškai, lyg būtų
atvėręs man savo glėbį. Įsmeigusi į jį akis jaučiau, kad nėra
reikalo apsimetinėti. Kad galiu kalbėti nesislėpdama po kauke.
O mano širdį saugoję užraktai vėrėsi vienas po kito. Tiek jau
to. Gal tai tik į gera?
Bendrais bruožais papasakojau Klodui, kad jaučiu kažin
kokią širdgėlą, kad susikaupusios erzinančios smulkmenos
galiausiai užnuodijo gyvenimo džiaugsmą, nors iš pirmo
žvilgsnio iki laimės man nieko netrūksta...
– Matot, nesakyčiau, kad esu nelaiminga, bet ir laiminga
nesijaučiu... O jausmas, kad laimė išslydo man iš rankų, tiesiog
siaubingas! Tačiau neturiu jokio noro eiti pas gydytoją: jis tik
pasakytų, kad man depresija, ir imtų šerti mane vaistais! Ne,
tai tik kažkoks keistas liūdesys... Nieko rimta, bet vis tiek...
Tarsi nieko nebesinori. Nebežinau, ar visa tai turi kokią nors
prasmę!
Atrodė, mano žodžiai Klodą sujaudino, – net dingtelėjo
mintis, ar tik jis nebus prisiminęs ko nors, ką patyrė pats.
Nors buvome pažįstami trumpiau nei valandą, jautėmės
nepaprastai artimi. Dar visai neseniai buvau svetima, o štai
dabar išsipasakojusi staiga užmezgiau glaudų ryšį ir išsyk
nutiesiau giją, siejančią mudviejų gyvenimo istorijas. Tai, ką
atskleidžiau apie save, tikrai sujaudino, nes Klodas puolė
nuoširdžiai mane guosti:
– „Mums reikia ne tik iš ko gyventi, bet ir dėl ko gyventi“, –
teigė abatas Pjeras. Tad nereikia sakyti, kad tai nesvarbu.
Anaiptol, tai nepaprastai svarbu! Į sielos skausmą negalima
numoti ranka. Išklausęs jus, man regis, žinau, kas jus
kamuoja...
– Tikrai? – šniurkštelėjau.
– Taip...
Klodas akimirką padvejojo, tarsi būtų mėginęs nuspėti, kaip
priimsiu jo žodžius. Matyt, nusprendęs, kad reaguosiu
palankiai, tarė lyg atskleisdamas paslaptį:
– Jums veikiausiai sunkus rutinitas.
– Kas toks?
– Sunkus rutinitas. Tai sielos negalavimas, nuo kurio kenčia
vis daugiau žmonių, ypač Vakaruose. Simptomai beveik
visuomet tokie pat: žmogus netenka motyvacijos, nuolat būna
prastos nuotaikos, pats nebežino, ko nori, niekur nebeįžvelgia
prasmės, yra nelaimingas, nors turi gausybę turtų, jaučiasi
nusivylęs ir pavargęs...
 – Bet... Iš kur jūs visa tai žinote?
– Aš – rutinologas.
– Rutino... Kas?
Tai buvo neįtikėtina!
Regis, Klodas buvo pratęs prie tokios reakcijos, nes išliko
toks pat ramus ir atsipalaidavęs. Jis keliais sakiniais paaiškino,
kas yra rutinologija – nauja mokslo sritis, dar negirdėta
Prancūzijoje, bet jau plačiai žinoma kituose kraštuose.
Papasakojo, kad mokslininkai ir tyrėjai suvokė, jog šis
sindromas kamuoja vis daugiau žmonių. Kad galima nesirgti
depresija, bet vis tiek jausti tuštumą, tikrų tikriausią širdgėlą
ir niekaip neatsikratyti nemalonios nuojautos, jog turi viską,
kad būtum laimingas, bet nenumanai, kaip tuo naudotis.
Klausiausi išplėtusi akis, gerte gerdama žodžius, kurie taip
tiksliai perteikė mano jausmus. Paskatintas mano reakcijos,
Klodas tęsė:
– Žinote, iš pirmo žvilgsnio rutinitas atrodo visai lengvas
negalavimas, tačiau visuomenei jis gali pridaryti daug žalos:
sukelti pesimizmo epidemijų, širdgėlos cunamių, pražūtingų
slogios nuotaikos vėjų. Netrukus šypsena taps nykstančiu
dalyku! Nesijuokite, tai tiesa! O ką ir kalbėti apie drugelio
efektą! Kuo labiau plinta reiškinys, tuo daugiau žmonių nuo jo
kenčia... Nevaldomas rutinitas gali sumažinti visos šalies
laimės rodiklį!
Klodas kalbėjo pompastiškai: jaučiau, kad jis tyčia sutirština
spalvas, stengdamasis mane pralinksminti.
– Ar kartais truputį neperdedate?
– Vargu bau! Nė neįsivaizduojate, kiek daug pasaulyje
laimės analfabetų! O ką ir kalbėti apie emocinį neraštingumą!
Tikra nelaimė... Ar jums neatrodo, kad nėra nieko blogiau nei
nuojauta, kad gyvenimas praėjo pro šalį, nes neišdrįsai gyventi
taip, kaip troškai, nesugebėjai likti ištikimas savo tikrosioms
vertybėms, savo svajonėms, tam vaikui, kuriuo kadaise buvai?
– Hmm, hmm... Žinoma...
– Deja, mokykloje nemokoma, kaip ugdyti gebėjimą būti
laimingam. O juk esama tam tikrų metodų. Galima turėti daug
pinigų ir jaustis it žemę pardavus arba priešingai – turėti
nedaug pinigų, bet semti gyvenimą pilnomis rieškučiomis...
Gebėjimas būti laimingam turi būti ugdomas, puoselėjamas
kiekvieną dieną. Tereikia iš naujo apmąstyti savo vertybių
sistemą ir išmokti kitaip žvelgti į gyvenimą bei įvykius.
Klodas atsistojo, nuo didelio stalo paėmė dubenėlį, pilną
saldumynų, ir pasiūlė jų man prie arbatos. Keletą
nerūpestingai sukrimto ir pats, vis nepaliaudamas kalbėti, –
regis, mūsų pokalbis jam buvo labai svarbus. Jis aiškino, kaip
svarbu įsiklausyti į save, labiau save mylėti, atrasti savąjį kelią
ir laimę, skleisti ją aplink save, o aš klausiausi ir svarsčiau, ką
gi jam teko išgyventi, kad šie dalykai jam tokie reikšmingi...
Jis užsidegęs stengėsi įtikinti mane savo tiesa. Staiga Klodas
nutilo ir įsmeigė į mane savo šiltą žvilgsnį, – atrodė, jis skaito
mano mintis taip lengvai, kaip neregys Brailio raštą.
– Žinote, Kamile, daugelis gyvenime nutinkančių dalykų
priklauso nuo to, kas vyksta štai čia, – jis patapšnojo sau per
pakaušį. – Jūsų galvoje. Mes dar ne viską žinome apie
psichikos galią! Nė neįsivaizduojate, kaip stipriai jūsų mintys
veikia tikrovę... Tai panašu į reiškinį, kurį aprašė Platonas olos
alegorijoje: oloje surakinti žmonės neteisingai suvokia tikrovę,
nes mato tik iškreiptus daiktų šešėlius, – šie krinta ant sienos,
nes žmonėms už nugaros dega liepsna.
Aš tylėjau ir pralinksmėjusi mąsčiau, kokia komiška ši
padėtis. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad praėjus valandai po
avarijos filosofuosiu, įsitaisiusi jaukioje svetainėje!
– Platono alegoriją jūs gretinate su mūsų psichikos veikimu?
Oho...
Klodas nusišypsojo.
– Žinoma! Įžvelgiu šį tą bendra: mintys – tai filtras tarp
mūsų ir tikrovės. Įsitikinimai, išankstinės nuostatos ir
nuomonės keičia tikrovę... O iš kur jie visi kyla? Iš jūsų
psichikos! Vien tik iš jūsų psichikos! Vadinu ją „minčių
fabriku“. Tai tikrų tikriausia gamykla! Bet gera naujiena ta,
kad tas mintis galite pakeisti. Ar pasaulį matysite rožinėmis,
ar juodomis spalvomis – tai priklauso nuo jūsų valios... Galite
išmokti valdyti savo psichiką, kad ši nustotų krėsti jums
šunybes: tereikia šiek tiek pastovumo, atkaklumo ir žinių apie
metodą...
Jaučiausi apstulbusi. Nežinojau, ką ir bemanyti – gal jis
beprotis, o gal jo įspūdinga kalba verta griausmingų plojimų?
Neapsisprendusi tik pritariamai linktelėjau galvą.
Klodas, matyt, pajuto, kad suvirškinti daugiau informacijos
jau neįstengčiau.
– Atleiskite, turbūt mano teorijos jums neįdomios?
– Visai ne, nieko panašaus! Man labai įdomu. Tik truputį
pavargau, nekreipkite dėmesio...
– Tai normalu. Jei norėtumėte, kitą kartą apie šį metodą
galėčiau papasakoti daugiau... Jis tikrai padeda žmonėms vėl
įžvelgti prasmę ir susikurti pilnatvės kupino gyvenimo
projektą.
Klodas atsistojo ir nuėjo prie nedidelio dailaus sekretero1 iš
vyšnios medienos. Paėmęs kortelę, padavė ją man.
– Užsukite progai pasitaikius, – tarė švelniai šypsodamasis.
 Perskaičiau:

Klodas DIUPONTELIS,
Rutinologas,
De la Boesi gatvė 15,
75008 Paryžius,
06 78 47 50 18

Paėmiau kortelę nežinodama, ką ir manyti. Iš mandagumo

pasakiau, kad pagalvosiu. Klodas neragino – atrodo, mano
atsakymas jam ne itin rūpėjo. Kadangi buvau pardavimo
vadybininkė, niekaip negalėjau suprasti: argi toks žmogus kaip
jis neturėtų stengtis trūks plyš privilioti naujo kliento? Jis visai
nesielgė kaip agresyvus prekeivis, – regis, tai rodo, kad jis
kaip reta pasitiki savimi. Dingtelėjo mintis: jei nepasinaudosiu
tokia proga, vienintelis ką nors prarasiantis žmogus būsiu tik
aš pati.
Tačiau kol kas dar buvau įsiaudrinusi dėl šio vakaro, dėl tos
kvailos avarijos, tos kvailos audros, lyg iš kokio prasto siaubo
filmo... O dabar dar tas rutinologas! Sunku patikėti... Po
penkių minučių pasirodys vaizdo kameros ir kas nors riktelės:
„Slapta kamera!“
Sučirškė skambutis. Prie durų nepasirodė nei kameros, nei
žurnalistai, tik atvyko techninė pagalba.
– Ar norite, kad jus palydėtume? – maloniai pasiteiravo
Klodas.
– Ne, tikrai, ačiū... Susitvarkysiu. Ir taip buvote labai
malonus. Neišmanau, kaip jums atsidėkoti...
– Nėra už ką. Pagelbėti tokiu atveju visiškai normalu!
Grįžusi namo atsiųskite mums žinutę telefonu.
 – Gerai. Viso geriausio, ir dar kartą ačiū!
Įsiropščiau šalia techninės pagalbos darbuotojo, kad
galėčiau jam rodyti kelią iki avarijos vietos. Paskutinį kartą
žvilgtelėjusi pro langą išvydau, kaip Klodas su žmona meiliai
apsikabinę stovi ant lauko laiptų ir man mojuoja. Juodu atrodė
nepaprastai įsimylėję ir artimi!
Mintyse saugodama tą laimės ir ramybės vaizdą, kračiausi
techninės pagalbos automobiliu, gabenančiu mane į tamsą ir į
problemų kupiną tikrovę...

1 Sekretèras (pranc. secrétaire) – tam tikras baldas, kurį sudaro

knygų spinta ir rašomasis stalas, dažnai ištraukiamos arba atlošiamos
lentos pavidalo, – red. past.
 4

Kitą rytą atsibudau siaubingai skaudančia galva. O

pneumatinis grąžtas mano galvoje, deja, ketino visą dieną be
perstojo kalti it koks genys! Naktis buvo nerami – vis mąsčiau
apie Klodo Diupontelio žodžius. Ar man tikrai sunkus
rutinitas? Ar dėl keletą savaičių kamuojančios širdgėlos verta
kreiptis pagalbos? O kuo, tiesą sakant, aš skundžiuosi? Turiu
nuostabų vyrą ir puikų sūnų, pastovias pajamas teikiantį
darbą... Gal tiesiog reikia daugiau veiklos ir mažiau tuščių
minčių? Vis dėlto mane užplūdęs bohemiškiems
keturiasdešimtmečiams būdingas liūdesėlis kaip reikiant
kartino gyvenimą. Daugybę kartų bandžiau numoti į jį ranka,
bet veltui...
Kartais tikindavau save, kad nedera visko sureikšminti. Kad
reikia „žvelgti plačiau“, kaip rašoma populiariosios
psichologijos žurnaluose. Galvoje perkratydavau visus
įmanomus žmonijos vargus. Bombarduojami žmonės. Sunkūs
ligoniai. Žmonės be namų, be darbo, be meilės... Palyginti su
jais, mano bėdos net nevertos dėmesio! Tačiau, kaip sakė
Klodas Diupontelis, nereikia gretinti nesulyginamų dalykų.
Laimę arba nelaimę kiekvienas supranta savaip. To vyro
nepažinojau, bet jis atrodė toks ramus, toks... stabilus! Taip,
būtent stabilus, – tinkamas žodis. Žinoma, netikiu
stebuklingais receptais, dėl kurių tavo gyvenimas gali
pasikeisti lyg mostelėjus burtų lazdele. Tačiau apie pokyčius
jis kalbėjo taip įtikinamai! Teigė, kad rutina ir prasta nuotaika
nėra neišvengiama lemtis, kad galima tapti tokiu žmogumi,
kurio neslegia kasdienybės našta, ir gyventi visavertį
gyvenimą. Kurti savo gyvenimą it meno kūrinį... Iš pirmo
žvilgsnio toks užmojis atrodo ne itin tikroviškas, bet kodėl gi
nepabandžius bent jau to siekti?
Kalbant teoriškai, man šito norėjosi. O kaipgi iš tikrųjų?
„Kada nors išvyksiu gyventi į Teoriją, nes Teorijoje viskas
einasi puikiai...“ Tad kaip tai įgyvendinti ir pasiekti etapą
„pasakyta – padaryta“? Svarstydama šį klausimą, vargais
negalais atsikėliau: jaučiausi taip, lyg visą naktį kas būtų mane
talžęs. Lyg to negana, netyčia ant grindų pirma pastačiau
kairę koją. Kvailas prietaras, bet išsyk pamaniau – blogas
ženklas. Kaip tik taip reagavo nuo neigiamų bangų dūstančios
mano smegenys: diena nežada nieko gera...
Sebastianas – mano brangusis, taip sakant, – vos girdimai
burbtelėjo „labas rytas“. Jis, regis, galynėjosi su neklusniu
kaklaraiščiu ir, kaip supratau iš jo neaiškios kalbos su pora
prislopintų keiksmažodžių, vėlavo į susirinkimą. Vadinasi, ir
šįryt Adriano į mokyklą jis neveš. Giliai atsidusau.
Mano sūnus Adrianas. Devyneri metai, šeši mėnesiai,
dvylika dienų ir aštuonios valandos, – šitaip jums pareikštų jis
pats. Jo noras kuo greičiau užaugti mane ir jaudino, ir kartais
baugino; viskas vyko taip sparčiai! Pernelyg sparčiai. Beje,
Adrianas visuomet viską darė per anksti. Į pasaulį pasibeldė
gerokai anksčiau laiko. Neįprastai gyvybingas, jis jau mano
pilve spurdėjo taip, lyg būtų mušinėjęs kamuoliukus
miniatiūrinėje sieninio2 aikštelėje. Išlaikyti jį vietoje būtų buvę
įmanoma tik vienu būdu – pririšus prie kėdės. Bet ir tai –
bergždžios pastangos! Mums labai anksti teko susitaikyti su
akivaizdžia tiesa: mūsų sūnus – iš tų vaikų, kurie, sakytum, turi
neišsenkančią bateriją ir niekuomet nepavargsta.
O aš neišsenkančios baterijos neturėjau. Mylėjau sūnų
labiau už viską pasaulyje, tačiau kartais dingtelėdavo mintis,
kad po marškinėliais jis turbūt slepia nediduką energijos
siurblį, kurį it koks mažas tironas naudoja kada užsigeidęs.
Nors buvome šiuolaikiški tėvai, patys užauginti pagal
Fransuazos Dolto3 idėjas, ir savo ruožtu perėmėme jos kredo
„Vaikas yra tikrų tikriausias subjektas“, susiprotėjome, kad
auklėdami sūnų leidome jam per daug. Įsitikinę, kad
svarbiausia – dialogas ir pagarba vaiko asmenybei, pernelyg
paleidome vadeles...
– Riiibos! – nuolat man kartodavo mama.
Žinoma, ji buvo teisi.
Nustatyti ribas – kaip tik to siekiau keletą pastarųjų
mėnesių, mėgindama grįžti į vėžes, iš kurių mus buvo
išmušusios liberalios pažiūros. Netgi pasukau priešinga
kryptimi ir nuo vieno kraštutinumo puoliau prie kito. Be abejo,
per staigiai... Bet juk darai žmogus, ką gali, tiesa? Nuolat
ūdijau Adrianą, stengdamasi nustatyti ribas. Šis bambėjo, bet
vis dėlto klausė. Nors iš pažiūros atrodė labai jau „laisvas
vaikas“, laimė, buvo išties geros širdies.
Suvokiau, kad labai jį spaudžiu – jo paties labui, galvodavau,
nors kartais apimdavo jausmas, kad tampu įsakymus dalijančiu
automatu. Tai man ne itin patiko. „Susitvarkyk daiktus,
išsimaudyk po dušu, užgesink šviesą, padaryk namų darbus,
nuleisk klozeto dangtį...“ Iš mamos draugės tapau mama
prižiūrėtoja. Ir nors ne vietoje besimėtančių kojinių sumažėjo,
mudviejų santykiai akivaizdžiai pablogėjo. Ėmėme varžytis,
kuris stipresnis, tvyrojo įtampa. Buvome it šuo su kate.
Erzinomės. Atrodė, vienas kito nebesuprantame. Kita vertus,
negi dar nė dešimties metų nesulaukęs berniūkštis gali elgtis
beveik kaip paauglys?
Paskendusi mintyse užėjau į sūnaus kambarį. Nors už
dešimties minučių reikės išeiti, jis buvo tik pusiau apsirengęs
ir į sieną daužė stalo teniso kamuoliuką. Mūvėjo skirtingų
spalvų kojines, plaukai styrojo į visas puses, o kambarys
atrodė nusiaubtas it aštuntojo dešimtmečio Beirutas – tik
sūnus dėl to nė trupučio nesijaudino...
Adrianas pakėlė į mane dideles rudas akis neįtikėtinai
ilgomis blakstienomis, – jose visuomet šokčiojo išdykėliški
žiburėliai. Keletą sekundžių žvelgiau į tą apvalų subtilių
bruožų veidą, į dailiai išlenktas lūpas, kurias buvo iškreipusi
nepasitenkinimo grimasa. Net ir susitaršę jo plaukai atrodė
švelnūs it šilkas, – taip ir magėjo perbraukti juos ranka.
Gražus tas mano vaikis! Atsispyriau pagundai jį pabučiuoti ir
ėmiausi įvedinėti tvarką. Sukomandavau kaip blogai nusiteikęs
seržantas – juk reikia jį muštruoti!
– Bet maaaaama! Ko tu čia nervinies? Ramiau,
atsipalaiduok! – atšovė man sūnus ir sumosavo rankomis kaip
nerūpestingai nusiteikęs reperis iš šiuo metu populiaraus
vaizdo klipo.
Susidūrus su tokiu maištingu elgesiu, man visąlaik užvirdavo
kraujas. Namai vis dar aidėjo nuo mano priekaištų ir
nepasitenkinimo šūksnių, kai uždariau vonios duris ir trumpam
palindau po dušu. Paskubomis muilindamasi mintyse
perkratinėjau, ką turiu nuveikti per dieną.
Išlipusi iš dušo kabinos, veidrodyje išvydau savo atvaizdą ir
susiraukiau. Kaktoje tarp antakių buvo įsirėžusi raukšlė.
Labiau sau patikau tuomet, kai atrodžiau švelni lyg avelė, o ne
pikta kaip širšė...
Žvelgiau į savo veidą, kuris kadaise buvo gražus, – gal dar ir
dabar galėtų būti gražus, jei ne ta blyški veido spalva ir
tamsūs ratilai aplink akis, – anksčiau mano žalios akys ne
vieną žavėjo. Kaip ir mano šviesūs šilkiniai plaukai tais laikais,
kai dar prižiūrėjau juos ir turėjau stilingą šukuoseną, dailiai
rėminančią mano apvalų veidą. Šiandien jau pernelyg apvalų.
Tai vis dėl tų kelių kilogramų, kuriuos priaugau būdama
nėščia, o vėliau daugelį metų slopindama nerimą saldumynais.
Paniurusi pirštais suėmiau liemenį juosiančius „gelbėjimosi
ratus“ ir įvertinau padėtį: štai kas būna, kai neatsispiri
malonumui ir sušlamšti saldainius dar jų galiojimo pradžioje!
Dabar nuotaika sugadinta visai dienai!
Nuskubėjusi į kambarį apsirengti, netyčia užkliudžiau
įrėmintą fotografiją ant naktinio stalelio. Pakėliau ją ir
pastačiau į vietą. Graži mano ir vyro nuotrauka iš tų laikų, kai
naktį dar mokėjome lenktyniauti su mėnuliu ir juoktis drauge
su žvaigždėmis... Kurgi dingo tas gražuolis žibančiomis akimis,
nuo kurio į ausį kuždamų švelnių žodžių man svaigdavo galva?
Kiek laiko jis nė trupučio nebesistengia manęs suvilioti? Taip,
jis malonus. Velniškai malonus. Prisiminusi tą drungną
švelnumą, tą draugiškumą, kuris patyliukais nustelbė
ankstesnį mudviejų įkarštį, pajutau lengvą šleikštulį. Mūsų
meilė, kadaise panėšėjusi į vešlias laukines džiungles, ilgainiui
pasidarė kaip prancūziškas sodas: jokių netikėtumų, viskas
lygu, nė vieno išsikišusio žolės stiebelio.
O juk meilė turi veržtis per kraštus, sproginėti, trykšti,
kunkuliuoti – argi ne taip?
Šiaip ar taip, dabar mūsų gyvenimas būtent toks. Kada
viskas pasikeitė? Gimus Adrianui? Sebastianui gavus
paaukštinimą? Kas dabar žino... Kad ir kaip būtų, rezultatas
vis vien toks pat: įklimpusi į santuokos liūną, įtraukta į
monotoniškai besisukantį gyvenimo ratą, suvokiau, kad mano
su vyru santykiai tapo prėski ir beskoniai lyg per ilgai
čiaumojama kramtomoji guma...
Staigiai krestelėjau galvą, vydama šalin nemalonias mintis,
ir apsivilkau pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius. Velniop
grakštumą ir eleganciją! Šiaip ar taip, kokia prasmė stengtis?
Nuo tada, kai ištekėjau, aš niekam nebeįdomi. Tad
svarbiausia, – kad būtų patogu...
Sparčiu žingsniu palydėjau sūnų į mokyklą, pakeliui piktai jį
ragindama paskubėti. „Greičiau“ – pats svarbiausias žodis
mūsų gyvenime. Jis diktuoja savo ritmą, siautėja nelyginant
visagalis tironas ir spiria mus vergauti laikrodžio rodyklėms.
Tereikia pažvelgti į žmones, kurie traiškydami kitus
spraudžiasi į jau perpildytą metro vagoną, nes nenori tris
minutes laukti kito traukinio, arba į vairuotojus, lekiančius per
raudoną šviesą, kad laimėtų keletą sekundžių, ir galinčius
sukelti rimtą avariją, arba į tuos, kurie, spusčiodami ekraną,
renka telefono numerį, tuo pat metu rūkydami ir valgydami...
Aš irgi nebuvau išimtis. Kadangi neturėjau automobilio,
bėgte pasileidau į metro ir vos nenusiverčiau nuo laiptų.
Puiki mintis, Kamile, – susilaužyti koją stengiantis
nepavėluoti į traukinį!
Nors oras buvo šaltas, apsipylusi prakaitu ir uždususi
susmukau ant kėdės svarstydama, kaip ištversiu šią dieną.

2 Sieninis (angl. squash) – sportinis žaidimas, primenantis tenisą, – red.

past.
3 Fransuaza Dolto (Françoise Dolto, 1908–1988) – garsi prancūzų pediatrė,
psichoanalitikė, viena pirmųjų pradėjusi taikyti psichoanalizę vaikams, –
vert. past.
 5

Prieš savaitę, išvykdama iš Klodo Diupontelio namų, į palto

kišenę įsimečiau jo vizitinę kortelę. Nuo tada visąlaik ją
liečiau, čiupinėjau, sukiojau kišenėje, vis nesiryždama jam
paskambinti. Ir tik po savaitės, išėjusi iš audringo darbo
susirinkimo, per kurį viršininkas viešai mane išpeikė,
nusprendžiau, kad ilgiau taip tęstis nebegali: reikia ką nors
keisti! Ne itin nutuokiau, nei ką keisti, nei nuo ko pradėti, bet
tikėjausi, kad Klodas galbūt žinos...
Per pietų pertrauką paskambinau. Man vis dar slėgė širdį
dėl rytinio susirinkimo. Po kelių signalų jis atsiliepė.
– Ponas Diupontelis?
– Taip.
– Čia Kamilė, prisimenate?
– A, taip. Laba diena, Kamile. Kaip jums sekasi?
– Gerai, gerai, ačiū. Na... ne visai gerai, tiesą sakant. Kaip
tik dėl to jums ir skambinu.
– Taip?
– Siūlėtės plačiau papasakoti apie savo metodą. Mane jis
tikrai sudomino. Tad jei turite laiko...
– Pažiūrėsiu. Taip... Penktadienį, 19 valandą, jums tiktų?
Karštligiškai ėmiau svarstyti, ką daryti su Adrianu... Paskui
nusprendžiau – nieko nenutiks, jeigu jis pabus vienas, kol iš
darbo grįš jo tėvas.
 – Gerai, man tinka... Labai ačiū! Tad iki penktadienio.
– Taip, iki penktadienio, Kamile. Ir saugokite save!
Saugokite save... Šie žodžiai tebeskambėjo man ausyse, kai
ėjau atgal į savo kabinetą. Kaip malonu, kai tu bent kiek kam
nors rūpi! Nors lašelis gerumo šiame žiauriame pasaulyje!
Pasaulyje, kurį gerai pažinojau, nes aštuonių prekybos agentų
grupėje buvau vienintelė moteris... Visą dieną būdavo
laidomos pašaipios pastabėlės, lėkšti juokeliai, kurie kartais
virsdavo kandžia ironija. Ilgainiui tai pradėjo mane slėgti. Man
tikrai norėjosi ko kita... Galbūt nuoširdesnių santykių. Žinoma,
labai džiaugiausi, kad turiu tą darbą. Neterminuota darbo
sutartis mūsų dienomis – tikras lobis, kaip sakydavo mama.
Ak, mama... Mano tėvas ją paliko netrukus po mano gimimo
ir, nors visiškai iš jos gyvenimo nedingo, – retsykiais šiek tiek
paremdavo finansiškai, – ji turėjo kapstytis viena ir, kaip man
visuomet atrodė, vos sudurdavo galą su galu. Todėl, kai man
atėjo metas rinktis profesiją, nebuvo nė kalbos apie kokį nors
kitą kelią nei tas, kuris, pasak jos, turi daugiausia
perspektyvų. Kuris užtikrins gerai apmokamą darbą ir
galimybę būti finansiškai nepriklausomai, kad ir kas nutiktų
gyvenime... Nors visuomet aistringai mėgau piešti, teko
palaidoti šviesias ateities svajones: apgailestaudama įstojau
mokytis ekonomikos. Susitaikiau su likimu. Bent iš pažiūros.
Nes iš tikrųjų manyje kažkas nutrūko. Kai vaikystės svajonė
nugrimzta užmarštin, širdis sudūžta į šipulius!
Diena, kai gavau diplomą, turbūt buvo pati gražiausia mano
mamos gyvenime, neskaitant mano gimimo dienos. Mano
gyvenimas bus geresnis nei jos! Mamos džiaugsmas man buvo
lyg šlakelis balzamo ant mano nematomos žaizdos, tad
galiausiai ir pati įtikėjau, kad viskas ne taip jau blogai.
Karjeros pradžia buvo daug žadanti. Man sekėsi bendrauti su
žmonėmis. Bet netrukus ištekėjau, gimė Adrianas, ir
ambicingus planus teko pristabdyti. Nenorėjau būti mama,
kurios amžinai nėra namie, nes karjera jai svarbiau už viską,
todėl nusprendžiau dirbti ne visą savaitę ir auginti sūnų.
Naiviai maniau, kad taip bus geriausia. Neįvertinau sunkumų,
kurių sukels toks dvejopas statusas: ne tik turėjau per keturias
dienas padaryti tai, ką kiti nuveikdavo per penkias, bet ir
aiškiai jaučiau, kad kolegos ir viršininkai ėmė mažiau mane
gerbti. Būti taip nuvertintai man atrodė tikra neteisybė.
Mano santuokinis gyvenimas prasidėjo tuo pat metu, kaip ir
profesinis. Praslinko dvylika gana ramių metų: žinoma, būta ir
geresnių, ir blogesnių akimirkų, tačiau tamsūs debesys mano
padangės netemdė. Artėjant keturiasdešimtmečio link –
kalbant tiksliai, man dabar trisdešimt aštuoneri ir trys
mėnesiai (Dieve, kodėl man atrodo, kad smėlio laikrodžio
smiltelės kasmet byra vis greičiau?) – padėtis buvo nebloga:
vyras, kuris vis dar su manimi (regis, išvengiau šeimos moterų
prakeiksmo būti paliktai, bet retsykiais dingtelėdavo mintis,
kad jis kabo virš manęs lyg Damoklo kardas), nuostabus
vaikas (žinoma, neramus, bet argi tai nėra didelio
gyvybingumo požymis?) ir darbas, visiškai pateisinantis savo
finansinę paskirtį (kartais, jei pavykdavo sudaryti sutartį su
klientu, gaudavau dar ir premiją).
Taigi viskas klojosi veikiau gerai. Veikiau. Kaip tik dėl to
„veikiau“ ir nekantravau susitikti su Klodu Diuponteliu. Po
vienu „veikiau“ slypėjo daug „kodėl“ ir gausybė akistatų su
savimi, – netrukus tai patirsiu savo kailiu...
Susitikimo dieną atėjau prie dailaus daugiaaukščio įspūdingu
Osmano4 laikų fasadu: elegantiški tašyti akmenys, kaldintos
geležies balkonai, puošnūs karnizai ir lipdiniai. Pro vartus
įžengiau į prabangų vestibiulį, – iš viršaus į mane žvelgė
kariatidė. Kiek nedrąsiai nutipenau į dailiai grįstą vidinį kiemą,
kurį puošė įvairiausių formų žaliuojantys augalai. Tikras
ramybės uostas miesto džiunglėse. „Pirmosios durys į kairę
kiemo gale“, – sakė Klodas Diupontelis. Vos spustelėjus
skambutį, duris atidarė smulki moterėlė, – tarsi būtų manęs
laukusi.
– Ar jūs Kamilė? – tiesiai paklausė ji, plačiai šypsodamasi.
– Taip, tai aš, – sutrikusi atsakiau.
Moteris paprašė sekti paskui ją ilgu koridoriumi. Man
pasirodė, kad ji smalsiai ir linksmai į mane žvilgčioja. Eidama
pro veidrodį, nesusilaikiau nedirstelėjusi, ar kartais nesu
išsitepusi lūpų dažais ar netvarkingai apsirengusi. Ne, viskas
gerai. Atvedusi mane į laukiamąją salę su prabangiais
minkštais foteliais, moteris pasiūlė prisėsti ir patikino, kad
ponas Diupontelis netrukus ateis. Ėmiau apžiūrinėti sienas
puošiančius šiuolaikinio meno kūrinius: grožėjausi jų
įmantriomis formomis ir subtiliu spalvų žaismu. Po kelių
minučių vėl pasirodė asistentė, lydima naujos viešnios. Jauna
moteris – mano nuomone, ne daugiau trisdešimties – atsisėdo į
fotelį man iš kairės. Viliojanti brunetė. Pavydžiai nužvelgiau
jos dailią figūrą ir madingus, elegantiškus drabužius.
Pamačiusi, kad tylomis ją apžiūrinėju, ji nusišypsojo:
– Laukiate susitikimo su Klodu?
– Taip.
– Lankotės pirmą kartą?
– Taip.
– Pamatysite, jis nuostabus! Su manimi jis padarė stebuklą...
Žinoma, iš pradžių jo metodas kelia nuostabą, bet...
 Ji palinko prie manęs, akivaizdžiai ketindama papasakoti
daugiau, bet atsidarė durys ir pasirodė Klodas Diupontelis.
– A, Sofija, jūs čia... Laba diena, Kamile. Mes užtruksim tik
minutėlę: sutvarkysim vieną dokumentą, ir aš – jūsų
paslaugoms.
Jaunoji moteris puolė Klodui iš paskos, tarsi jis būtų žmogus,
paskui kurį ji sektų net ir į pasaulio kraštą. Girdėjau jos juoką,
skambantį koridoriuje lyg sidabro varpelis. Regis, juodu
puikiai sutaria! Kabineto durys užsidarė. Įsiviešpatavo tyla. Po
kiek laiko jos vėl prasivėrė, ir vėl nuaidėjo juokas. Dabar
mano eilė...
Nemačiomis į palto skvernus nusišluosčiau išdavikiškai
sudrėkusius delnus. Kaip kvaila jaudintis dėl kažkokio
susitikimo: juk užsukau tik iš smalsumo!
– Kamile? Eikite paskui mane...
Nusekiau paskui Klodą ir vėl nustebau, išvydusi, kaip
rafinuotai įrengtas jo kabinetas.
– Prašom sėstis. Džiaugiuosi jus matydamas, – jis
nusišypsojo lyg patvirtindamas savo žodžius. – Jeigu jau esate
čia, vadinasi, norite šį tą pakeisti savo gyvenime, ar ne?
– Taip. Na, manau... Tai, ką anądien pasakėte, mane išties
sudomino, tad norėčiau daugiau sužinoti apie jūsų metodą.
– Kalbant trumpai, šis metodas netradicinis, nes pokyčių
siekiama remiantis patirtimi, o ne teorija. Mūsų atspirties
taškas – mintis, kad pasikeisti trokštantis žmogus gali rasti
savąją tiesą ir suteikti prasmės savo gyvenimui ne sėdėdamas
kabinete, o tik imdamasis konkrečių veiksmų, semdamasis
patirties... O šiaip metodo pagrindas – įvairių filosofinių ir
dvasinių mokyklų tiesos, netgi moksliniai atradimai, visame
pasaulyje išbandyti veiksmingiausi asmenybės ugdymo būdai.
Sutelkta visa, ką geriausio sugalvojo tobulėti siekiantys
žmonės.
– Suprantu... Sakote – suteikti prasmės savo gyvenimui...
Žinoma, man tai aktualu. Juk visi to trokštame, tiesa? Tai lyg
šventasis Gralis... Tačiau įžvelgti prasmę man atrodo ne taip
paprasta: net nežinočiau, nuo ko pradėti!
– Nesirūpinkite! „Suteikti prasmės savo gyvenimui“ – tai tik
bendra pokyčių kryptis. O tikrovėje einama nuo vieno etapo
prie kito.
– Nuo vieno etapo prie kito?
– Taip. Savaime suprantama, neįmanoma tapti pokyčių
meistru per vieną dieną. Todėl taikau mažų žingsnelių
metodą: mano mokiniai pažangą daro pamažu. Išgirdę apie
permainas, daugelis žmonių įsivaizduoja, kad jos turi būti
staigios, radikalios, tačiau svarbiausi gyvenimo pokyčiai
prasideda nuo mažų, iš pažiūros nereikšmingų dalykų... Gali
būti, kad kartais mano patarimai jums atrodys savaime
suprantami, kone akivaizdūs... Neapsigaukite: sunkiausia – ne
ką nors pasiekti vieną kartą, o sugebėti tai atlikti kiekvieną
dieną. „Mes esame visa tai, ką nuolatos darome“, – sakė
Aristotelis. Kokie teisingi žodžiai! Norint tapti geresniu,
laimingesniu, ramesniu žmogumi, reikia be perstojo dirbti ir
stengtis. Pamatysite, sunkiausia – ne žinoti, ką daryti, kad
jaustumeisi geriau, o tvirtai pasiryžti ir pagaliau imti
praktiškai taikyti teorines žinias.
– O kodėl manote, kad aš tai sugebėsiu?
– Ne aš turiu taip manyti, o jūs! Bet užuot klaususi savęs, ar
sugebėsite, geriau pirma pagalvokite, ar to norite. Ar norite
šito, Kamile?
– Na, taip... Manau, taip.
 Atlaidžiai šyptelėjęs, Klodas pakvietė mane pažiūrėti, kas
kabo ant sienos greta jo rašomojo stalo. Priėjau arčiau.
Džiaugsmingų žmonių, turbūt dirbančių savo pačių klestinčioje
įmonėje, nuotraukos, padėkos atvirukai, atsiųsti iš tolimų ir
prabangių kelionių, įvairaus pobūdžio padėkos...
– Vos pradėję, jie taip pat abejojo. Kaip ir jūs. Iš pradžių tai
normalu. O kad galėtum pradėti, reikia būti labai motyvuotam!
Ar jaučiatės motyvuota ir pasirengusi keistis, Kamile?
Susikaupusi apsvarsčiau jo žodžius.
– Taip, tikrai taip! Nors šiek tiek baugu, išties noriu, kad
gyvenimas pasikeistų! Bet kaip?.. Nė nenumanau!
– Įprastas atsakymas. Kad būtų aiškiau, ar sutiktumėte
atlikti paprastą pratimą? Jūs niekuo neįsipareigosite ir
užtruksite tik keletą akimirkų.
– Taip, kodėl gi ne...
– Puiku. Tuomet siūlau juoda ant balto išdėstyti viską, ką
norėtumėte pakeisti savo gyvenime. Sakau – viską, nuo
nereikšmingiausių iki svarbiausių dalykų. Nieko nenutylėkite,
gerai? Ar sutinkate?
– Taip, gerai.
Klodas mane pasodino prie nedidelio rašomojo stalo-
sekretero kabineto kampe, kur kandidatų į geresnį gyvenimą
laukė daugybė popieriaus lapų ir rašiklių.
– Palieku jus. Grįšiu po minutės, – padrąsinamai nusišypsojo
jis.
Pratimas man atrodė gana paprastas, tad, mintyse
perkratinėdama savo gyvenimą, pradėjau užrašinėti viską, kas
tik šovė į galvą. Iš pradžių džiaugiausi, kad idėjos plūste
plūsta, bet po kiek laiko, kai pamačiau, koks ilgas mano
sąrašas, džiaugsmas kiek priblėso. Suvokus, dėl kiek daug
dalykų esu nepatenkinta, mane ištiko šokas.
Grįžęs Klodas Diupontelis elgėsi taktiškai ir nekilstelėjo
antakių, išvydęs mano ilgąjį sąrašą. Jis tik tarstelėjo:
– Labai gerai.
Kvailai apsidžiaugiau lyg kokia mokinukė, išgirdusi mokytojo
pagyrimą.
Na ir kvaiša! Tikrai nėra ko džiūgauti, kai tiek daug dalykų
tave erzina!
Turbūt atspėjęs, ką galvoju, Klodas raminamai tarė:
– Galite savimi didžiuotis. Labai nelengva būti drąsiam ir
popieriuje išsakyti viską, kas gyvenime nesiseka! Esate verta
pagyrimo.
– Apskritai aš nelabai moku savimi didžiuotis...
– Tai gali greitai pasikeisti.
– Kol kas sunku tuo patikėti...
– Tačiau pirmiausia, ko jūsų paprašysiu, Kamile, – tuo tikėti.
Ar jūs tam pasirengusi?
– O... Taip, manau... Tai yra... esu tuo tikra!
– Na ir puiku! Kaip sakė Tomas Petersas, „Pokytis – tai
durys, kurios atsiveria tik iš vidaus“. Tai reiškia, Kamile,
kad tik jūs pati galite nuspręsti pasikeisti. Aš galiu jums padėti.
Bet jūs privalote būti visiškai įsipareigojusi.
– Kaip suprasti – visiškai įsipareigojusi? – kiek sunerimusi
pasiteiravau.
– Tiesiog nė trupučio neprieštaraudama turite žaisti pagal
mano nurodytas taisykles. Nesijaudinkite, nebus nieko
pavojingo ar neįveikiamo. Dirbsime drauge laikydamiesi etikos
ir atsižvelgdami į jūsų pažangą. Vienintelis tikslas – paskatinti
jus keistis teigiama linkme ir kurti permainas savo gyvenime...
– O jei metodas man nepatiks?
 – Niekas jūsų nevers tęsti. Jei norėsite viską nutraukti, tai ir
nutrauksite. Bet jeigu nuspręsite tęsti, paprašysiu atsiduoti
keturiais šimtais procentų. Tik taip įmanoma pasiekti
geriausių rezultatų.
– Kiek laiko paprastai trunka konsultacijos?
– Tol, kol žmogus susikuria naujo laimingo gyvenimo
projektą...
– Hmm, suprantu... Dar vienas klausimas: neminėjote, kiek
kainuoja jūsų konsultacijos, ir nežinau, ar galėsiu tai sau
leisti...
– Šiuo atžvilgiu rutinologai taiko išskirtinį ir labai ypatingą,
tačiau plačiai pasiteisinusį būdą: mokėsite man tiek, kiek
manysite esant verta, ir tik tuomet, kai jums pavyks pasiekti
užsibrėžtus tikslus. Jei mano metodas nepasiteisins ir būsite
nepatenkinta, nemokėsite nieko.
– Ką? Juk tai nesąmonė! Tuomet iš ko jūs gyvenate? Ir kodėl
esate tikras, kad žmonės elgsis sąžiningai ir anksčiau ar vėliau
sumokės?
– Kol kas jūsų požiūris yra būtent toks, Kamile. Vis dėlto
patikėkite – atsidėkodami už pasitikėjimą ir kitas vertybes,
tokias kaip dalijimasis žiniomis ar besąlygiškas palaikymas,
žmonės, kuriems padėjau įgyvendinti jų tikslus, buvo labai
dosnūs... Tikiu, kad kiekvienas gali pasiekti sėkmę, jei tik
gerbs savo asmenybę ir savo tikrąsias vertybes. Tereikia
susikurti tokį gyvenimo projektą, kuris atitiktų tai, kas iš tiesų
esate. Tam reikia tvirtai pasiryžti, išmanyti metodą ir uoliai
stengtis. Užtat koks atlygis!
– Ar esate turėjęs klientų, kuriems nepavyko?
– Nė vieno.
– ...
 – Gerai. Šiandien užteks. Ramiai viską apmąstykite. Jei
norite, galite įsipareigoti tik pirmajam etapui, kad
pamatytumėte, kas tai yra... Jei patiks, tęsite, o jei ne –
nutrauksite!
– Pagalvosiu apie tai. Ačiū, Klodai.
Jis palydėjo mane iki durų ir tvirtai paspaudė ranką, kaip
žmogus, žinantis, ko nori gyvenime. Sukirbėjo pavydas.
– Netrukus jums pranešiu, ką nusprendžiau... Viso gero,
Klodai.
– Neskubėkite. Viso geriausio, Kamile.

4 Žoržas Eženas Osmanas (Georges Eugène Haussmann, 1809–1891) –

prancūzų visuomenės veikėjas, urbanistas, inicijavęs Paryžiaus centro
rekonstrukciją, – vert. past.
 6

Išėjusi į gatvę, jaučiausi lyg nesava: tas pokalbis išmušė

mane iš vėžių. Rankos lengvai virpėjo – gal iš baimės, o gal iš
jaudulio. Kai pasukau metro link, galvoje pašėlusiu greičiu
skriejo mintys. Sulig kiekvienu žingsniu ausyse skambėjo
Klodo žodžiai, o mano ryžtas augo: „Ar nemanote, kad
kiekvienas žmogus turi pareigą gyvenimui? Išmokti pažinti
save, suvokti, kad laikas ribotas, priimti įpareigojančius ir
prasmingus sprendimus. O svarbiausia – nešvaistyti savo
talento... Kamile, visuomet būtina save realizuoti!“
Visą vakarą mąsčiau apie tai, koks dabar mano gyvenimas:
tik imitacija – ir darbo, ir meilės... Apgailėtiną tiesą slepianti
dekoracija... Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis ir išdrįsti
perimti gyvenimo vairą į savo rankas. „Pakeiskite viską,
pakeiskite viską, kad būtų verta gyventi. Pakeiskite viską,
pakeiskite viską, pakeiskite viską“, – dainavo Mišelis
Žonasas5. Aš irgi turiu sukurti savo gyvenimo dainą.
Mano, kaip motinos, gyvenimas buvo nelengvas. Pastaruoju
metu santykiai su sūnumi buvo tokie įtempti, kad net oras
kibirkščiavo. Viskas slėgė. Besirūpindama sūnaus mokslais,
laisvalaikiu, vizitais pas gydytojus, nebeturėjau nė minutės
laiko sau, jaučiausi prarandanti save. Vos įžengusią į namus
mane užgriūdavo darbų lavina. Nebeįstengdama skirti bent
kruopelės dėmesio sau, pasidariau kur kas mažiau pakanti.
Susierzindavau dėl niekų. Ypač dėl namų darbų: šiemet
pernelyg uolus mokytojas jų užduodavo trigubai daugiau.
Adrianui, jau ir taip pavargusiam po dienos mokykloje, tos
užduotys prilygo bausmei. Nebuvo matyti nė galo, nė krašto.
Jaučiausi taip, lyg rėčiu semčiau vandenį. Aš šaukdavau. Jis
apsipildavo ašaromis arba puldavo į isteriją... Susidorojus su
namų darbais, išsekusi palikdavau sūnų ramybėje, ir šis
puldavo prie televizoriaus arba kompiuterio. Žinojau, kad einu
lengviausiu keliu, tačiau man reikėjo nors kiek pailsėti,
atsipūsti bent penkias minutes. Juk tai žmogiška, ramindamasi
kartodavau sau.
Adrianas dažnai kviesdavo mane pasigrožėti išgalvotu
pasauliu, kurį sukūrė žaisdamas šiuo metu mėgstamiausią
žaidimą Minecraft, arba pasižiūrėti populiarų filmuką per
YouTube.
– Neturiu laiko, katinėli, turiu paruošti vakarienę...
Štai tokie reikalai. Keletą pastarųjų mėnesių neturėjau jėgų
domėtis sūnaus pasauliu ir, pati to aiškiai nesuvokdama, gilinau
mus skiriančią prarają... Jis nueidavo šalin, liūdnas ir
nusivylęs.
– Tu nieko neveiki kartu su manimi! – kartais
priekaištaudavo.
Aš šokdavau teisintis:
– Adrianai, suprask. Tu jau didelis. Juk darbai patys savęs
nenudirbs! Be to, turi daugybę žaidimų...
– Taip, bet niekada neturiu su kuo žaisti... Kodėl
nepadovanoji man broliuko?
Na štai, ir vėl lieku kalta... Kodėl, būdama europietė,
privalau pagimdyti 2,01 vaiko? O jei aš noriu tik vieno? O kur
dar visuomenės spaudimas... Tai irgi mane erzino! Žmonės
nuolatos kvaršindavo man galvą standartinėmis frazėmis:
„Vaikas negali augti vienas! Juk jam turbūt liūdna...“
Sebastianas atrodė nusivylęs, kai prisipažinau jam, kad
daugiau vaikų nenoriu. Galbūt tai irgi mus atitolino? Ir taip pat
rutina. Ardomasis monotonijos, kasdienybės poveikis. Kai tau
nustoja rūpėti, kaip atrodai kitiems, pasidarai apskritai
nematomas. Apima vis didesnis nuosmukis. Jis tampa
akivaizdus, ima badyti akis, tačiau jo net nebesuvoki.
Paskendusi mintyse žvilgtelėjau į savo vyrą: šis gulėjo ant
sofos ir žaidė išmaniuoju telefonu, retsykiais užmesdamas akį į
televizorių. Į mane nekreipė jokio dėmesio ir nė nenutuokė,
kokia audra manyje šėlsta. Tai išvydusi, galutinai
apsisprendžiau. Man jau gana tos letargiškos laimės, kai
viskas puikiai sustyguota! Pakaks tenkintis mielu gyvenimėliu,
kuris toks nuglaistytas, kad net nebeturi prasmės. Metas
išdrįsti sugriauti nustatytą, įprastą, priimtą tvarką! Ramybę
iškeisti į nuotykius! Žodžiu, metas paspausti mygtuką „paleisti
iš naujo“ ir viską pradėti iš pradžių.
Parašiau žinutę Klodui Diuponteliui ir išsyk spustelėjau
„išsiųsti“ – kaip žmogus, kuris, užlipęs kopėčiomis, nuspiria jas
į šalį: norėjau būti tikra, kad nebeturėsiu galimybės
persigalvoti. Jei būčiau svarsčiusi ilgiau, gal būtų kilusi
pagunda trauktis.
Esu pasiryžusi išbandyti jūsų metodą. Juk neturiu ko
prarasti, tiesa?
Po pusvalandžio krūptelėjau, skambtelėjus telefonui.

Sveikinu su pirmuoju žingsniu, Kamile. Jis pats sunkiausias, bet esu tikras,
nesigailėsite jį žengusi. Tikrinkite savo paštą. Gausite pirmuosius mano
nurodymus. Iki greito, Klodas.
 Buvau laiminga. Susijaudinusi. Sunerimusi. Tiek jausmų
vienu metu.
Naktis buvo nerami: sapnavau, kad netverdama džiaugsmu
pašėlusiu greičiu skrieju slidėmis nuo kalno, kol galiausiai
suvokiu, kad niekaip nepavyksta sustoti... Pabudau apimta
siaubo, apsipylusi prakaitu.
Atrodė, diena niekada nesibaigs: nekantravau grįžti namo ir
patikrinti pašto dėžutę. Bet teko nusivilti. Ji buvo tuščia.
Kokia gi tu nekantri, Kamile! Nesi jam pati svarbiausia.
Pašto dėžutė buvo tuščia ir kitą dieną. Vėl nusivylimas.
Na, juk dar nepraėjo nė dviejų dienų...
Dar kitą dieną... Tuščia!
Neradau sau vietos. Mano susijaudinimas virto
susierzinimu. Tai kada gi viskas prasidės? Prasikankinusi
savaitę, nebeištvėriau ir paskambinau Klodui. Ragelį pakėlė jo
asistentė žavingu balsu, puikiai tinkančiu nekantriems
klientams raminti.
– Apgailestauju. Ponas Diupontelis turi susitikimą, jo nebus
visą dieną. Ar jam ką nors perduoti?
– Taip, ačiū. Norėčiau sužinoti, kada prasidės mano
programa.
– Ką jis jums sakė, kai matėtės paskutinį kartą?
– Laukti jo nurodymų paštu.
– Jei taip sakė, vadinasi, lieka tik laukti. Viso labo, geros
dienos.
Dabar jos saldus balsas mane kaip reikiant sunervino.
Nenustygdama vietoje iš susierzinimo, trenkiau ragelį. Jei po
ranka būtų pasitaikęs koks žurnalas, būčiau galėjusi
sudraskyti jį į skutelius.
5 Mišelis Žonasas (Michel Jonasz, g. 1947 m.) – prancūzų kompozitorius,
dainininkas ir aktorius, – vert. past.
 7

Po trijų dienų pagaliau gavau taip ilgai lauktą laišką. Mano

kantrybė buvo išbandoma vienuolika dienų. Karšligiškai
čiupinėjau kiek išsipūtusį voką, stengdamasi suprasti, kas jo
viduje.
Voke radau grandinėlę, ant jos kabojo mažas žavus
pakabutis – baltas lotosas. Paskubomis išskleidžiau dukart
perlenktą lapą, ant kurio Klodas ranka buvo užrašęs:

Sveika, Kamile,
Džiugu, kad pasiryžote vėl tapti savo gyvenimo šeimininke! Tikiu jumis ir jau dabar
linkiu sėkmės siekiant savo tikslų. Pasveikinimo ir padrąsinimo ženklan dovanoju
jums pirmą pakabutį – baltą lotosą. Įveikusi svarbų etapą, pasiekusi naują
permainų pakopą, kaskart gausite naują lotosą, tik kitokios spalvos. Kaip ir kovos
menuose, spalvos atitiks skirtingus lygius: balta – pradedančiųjų spalva, vėliau
seks geltona, žalia, mėlyna, violetinė... Kol galiausiai juodas lotosas ženklins
paskutinį pokyčių etapą. Jis rodys, kad įgyvendinote visus savo siekius...

Mintis apie skirtingas spalvas man patiko. Pasukiojusi

pakabutį tarp pirštų, skaičiau toliau:

Pastarosiomis dienomis, pati to nežinodama, jau pradėjote programą ir išmokote

pirmąją pamoką: niekuomet nereikia pasyviai lūkuriuoti. Visą laiką tik laukėte mano
nurodymų, kad pasakyčiau, ką turite daryti. Tačiau galėjote pati imtis veiksmų.
Atminkite, Kamile: vienintelis žmogus, galintis pakeisti jūsų gyvenimą, – tai jūs
pati. Iniciatyvos turite imtis jūs. Aš jus nukreipsiu, bet nieko nedarysiu vietoj jūsų.
Ant lipnaus lapelio užsirašykite šį sakinį ir kasdien jį perskaitykite:
 „Aš – vienintelis žmogus, atsakingas už savo gyvenimą ir laimę.“
O dabar – pirmoji užduotis: operacija „Didysis valymas.“ Jūs išsivalysite vidų ir
išorę. Paaiškinsiu išsamiau: išsivalyti vidų – tai nustatyti, kas jūsų aplinkoje jums
atrodo nuodinga, kenksminga, dėl ko jūsų santykiai ar profesinis gyvenimas
sukaustyti sąstingio. Aš tai vadinu asmenine ekologija! Tuo pat metu valysite ir
išorę: namie išmesite mažiausiai dešimt nereikalingų daiktų, tvarkysite, rūšiuosite,
visais įmanomais būdais gražinsite interjerą. Kitą kartą atnešite man nuotraukas.
Turite dvi savaites. Žinoma, jei iškiltų kokių nors sunkumų, galite man parašyti
elektroninį laišką arba trumpąją žinutę. Visada jums atsakysiu. Sėkmės ir iki
pasimatymo!

Laiškas išslydo man iš rankų. Nieko sau programa! Mintis

tapti namų tvarkytoja manęs visai nežavėjo. O turint omeny,
koks jovalas namie, manęs laukia daug gražaus darbelio...
O ką ir kalbėti apie laiko stoką. Aš niekada neturėsiu tam
laiko! Kadangi dirbu ne visą savaitę, iš darbo visada grįžtu
vėlai; o trečiadienis, mano neva laisva diena, būna tikras
maratonas – vežioju Adrianą po būrelius arba pas gydytojus.
Klodas užmiršo vieną smulkmenėlę: aš nesu namų šeimininkė!
Negaliu ištisą dieną skirti vien tik sau!
Nedelsdama parašiau jam trumpąją žinutę, kurioje
pasidalijau savo nerimu:

Laba diena. Užduotis „Didysis valymas“ per sunki. Niekada neturėsiu tam laiko! Ką
daryti? Nuoširdžiai, Kamilė.

Ėmiau laukti atsakymo. Jis atėjo elektroniniu paštu, – laišką

gavau kiek vėliau dieną:

Brangioji Kamile,
Laikas pats savaime nėra problema. Sunkumų kelia protas. Jei įtikinsite save, kad
laikas – problema, taip ir bus. Bet jei būsite tikra, kad jums pavyks atrasti laisvą
valandėlę, greičiausiai taip ir nutiks. Pamėginkite... Pamatysite, jūsų smegenys tiki
 tuo, ką joms sakote. Bet nesijaudinkite: apie protą ir teigiamą mąstymą plačiai
kalbėsime visai netrukus... O kol kas raskite būdą, kaip vykdyti užduotį po
penkiolika minučių ar po pusvalandį vakarais, savaitgaliais. Ir atminkite – energija
pritraukia energiją. Pirmosiomis dienomis pastangų reikės labai daug, vėliau – vis
mažiau. Kuo labiau įsitrauksite į šią veiklą, tuo labiau norėsis tai daryti! Sėkmės,
Klodas.

Jis nori, kad tapčiau dulkių šluotelės valdymo meistre ir

įrodyčiau, ko esu verta? Gerai. Parodysiu jam, ką sugebu!

Tą patį vakarą, vos tik Adrianas nuėjo miegoti, pasirengiau

stoti į žūtbūtinį mūšį su dulkėmis ir netvarka. Ginkluotę –
daugybę šimto litrų talpos šiukšlių maišų ir įvairiausių valymo
priemonių – buvau nusipirkusi grįždama iš darbo. Patikėkite,
dabar tai jau plušėsiu iš peties!
Sebastianas visą šį sujudimą sekė išpūtęs akis, – į mano
užmojį jis žvelgė ir pašaipiai, ir šiek tiek skeptiškai. Tačiau
man buvo tas pats! Niekas nebūtų pajėgęs sustabdyti mano
įsukto namų tvarkymosi viesulo. Na, bent jau tol, kol
neatidariau koridoriaus spintos... Ten manęs laukė daugybė
popiergalių, virstančių iš įplyšusių ar net visai sukežusių
kartono dėžių, krūva nereikalingų rakandų, kurių vieta nebent
keisčiausių sendaikčių parduotuvėse, – nuo nebereikalingos
lėlės iki sodo žibinto, nors sodo neturime, – netvirtai lyg kortų
nameliai sukrautos kaugės drabužių – pernelyg mažų,
pernelyg didelių, pernelyg sudėvėtų, – suplyšę, kandžių
sukapoti, apsipūkavę megztiniai, badmintono raketės,
įspraustos į niekada nenaudotą treniruoklį-lipynę, suvenyrų
dėžutės su žiebtuvėliu iš kažkokio koncerto, neatplėšti laiškai,
atplėšti laiškai nuo žmonių, kurių nė išvaizdos nebeprisimenu,
laiškai nuo žmonių, kuriuos myliu, bet pamiršau jiems tai
pasakyti, nosinaičių su užrašu „ŠNIURKŠT“ pakelis, įsigytas
smulkmenų krautuvėlėje senais laikais, kai dar buvau
sentimentali, pirmosios meilės nuotrauka (galvoj netelpa, kaip
galėjau jį įsimylėti), aštuntos klasės užrašų knygelė, maišelis
saldainių iš mano vestuvių, – ilgainiui jie pasidarė minkšti ir
lipnūs, bet vis dėlto juos laikau, nes vis dėlto...
Viską išverčiau iš spintos ir, išvydusi tą milžinišką dulkėtą
kalną, prisipažinsiu, vos nenuleidau rankų. Tačiau –
neįtikėtina! – kuo labiau toji krūva mažėjo, tuo šviesiau darėsi
mano galvoje! Ką gi, šita „švaros terapija“ man tikrai padeda.

Taip kiekvieną vakarą, kaudamasi su netvarka,

atsikovodavau vis didesnį plotą. Ieškojau už baldų pasislėpusių
nemalonių staigmenų, daiktų, kurių niekas nedrįso išmesti, nes
buvome prie jų pripratę, naršiau po visus užkampius... Sudie,
neklusnios dulkės, niekingi plaukeliai vonios kriauklėje,
užsispyrusios kalkės ir erzinančios apnašos ant sandariklių!
Triūsiau atkakliai, be atvangos, ir galiausiai už pastangas man
buvo atlyginta. Savaitės pabaigoje butą beveik būtum galėjęs
rodyti potencialiems pirkėjams. Netvėriau kailyje iš
džiaugsmo.
– Ką gi, tavęs nebesulaikysi, – pakomentavo Sebastianas su
apsimestine ironijos gaidele, tačiau dabar jo balse buvo girdėti
ir šioks toks susižavėjimas.
– Juk taip kur kas geriau, tiesa?
– Taip, taip, kur kas geriau. Tik truputį... keista, kad tau iš
niekur nieko užėjo toks padūkimas!
Ką?! Gal jam reikėjo išsiųsti pranešimą apie pokyčius su
gavimo patvirtinimu? Ar ir šeimyninės laimės menas – ne kas
kita kaip lėta biurokratija? Vangi vyro reakcija į permainas
mane erzino. Norėjau, kad jis pajustų entuziazmą, kad irgi
prisidėtų... Kodėl man visuomet atrodė, kad jis – viso labo
mūsų santuokinio gyvenimo stebėtojas? Knietėjo jį supurtyti,
pasakyti, kad būtina kuo skubiau ką nors keisti, kad nuo to
sąstingio dūste dūstu, o mano jausmai jam nyksta lyg uola,
ardoma bangų mūšos...

Kitą savaitgalį savo vyrus vis dėlto įtikinau, kad būtina

atnaujinti interjerą. Išsirengėme į parduotuvę. Džiaugiausi
pasiekusi paskutinį etapą: „Didžiojo valymo“ operaciją
vainikuos perdažytos sienos. Tačiau netrukus supratau, kad
bus ne taip malonu, kaip tikėjausi. Mūsų norai visiškai skyrėsi.
Man knietėjo stoviniuoti prie kiekvienos lentynos (o gal kils
kokių gerų minčių!), o Sebastianas ketino paskubomis
perbėgti parduotuvę ir kuo greičiau viską baigti. Jo paklausius,
būtų tikusi pirma po ranka pasitaikiusi dažų skardinė. Taigi jis
vilkosi man iš paskos nuo vienos lentynos prie kitos,
dūsaudamas ir trypčiodamas iš nekantrumo, o aš mėginau kaip
įmanydama apžiūrėti prekes. Ant dešinės rankos man kabojo
paltas, į kairę buvo įsikibęs Adrianas. Mano nelaimei, jam
labai patiko viską liesti. Suplukusi ir susierzinusi pagaliau
išvydau dažų skyrių. Tai turi pakelti mano bendražygių
nuotaiką – dabar arba niekada! Tikėjausi, kad dažų skardinės
iškalbingais pavadinimais pakurstys jų vaizduotę ir,
rinkdamiesi savo kambario spalvą, jie pagaliau parodys bent
lašelį entuziazmo.
Su Adrianu viskas sekėsi kuo puikiausiai: jis išsirinko
„šviežios žolės“ žalumo dažus, – vejos spalva visiškai derėjo su
jo aistra futbolui. O Sebastianas vis negalėjo apsispręsti, kol
galiausiai netekęs kantrybės išsirinko „šaltos kavos“ ir „pusiau
blizgios nugos“ atspalvius. Buvau patenkinta abiem – vis šiokia
tokia pradžia.
Prie kasos mano nervams teko toks išbandymas, kad
akimirką net sudvejojau, ar čia pat visko nemetus ir neišvykus
tuščiomis. Eilė ilgai nejudėjo į priekį, nes vienas žmogus buvo
prisirinkęs krūvą varžtų, kurių kainos niekas nežinojo. Prie
mūsų kasos buvo iškviestas metalo dirbinių skyriaus
konsultantas. Piktdžiugiškai įsivaizdavau, kaip tas žmogelis
vieną po kito ryja tuos savo sraigtelius. Tačiau blogiausia buvo
tai, kad klastingi rinkodaros skyriaus darbuotojai buvo sumanę
tiesiai nekantraujantiems vaikams prieš nosį išdėlioti visokių
gundančių smulkmenų – saldainių, baterijų, žibintuvėlių...
Aišku, Adrianas užsimanė ką nors paimti vien tam, kad paimtų,
ir su įkarščiu puolė man įrodinėti tokio pirkinio naudingumą.
Vis labiau nervinausi, bet sykiu ir šiek tiek didžiavausi sūnaus
gebėjimu įtikinėti žmones. Galiausiai dėl šventos ramybės
pasidaviau ir leidau paimti obuolių skonio Tic-tac dražė.
– Taip! – jis pergalingai mostelėjo ranka.
Pagaliau atėjo mūsų eilė. Pilni krepšiai, išėjimas, grynas
oras, mašinų stovėjimo aikštelė, uždaromos bagažinės
trinktelėjimas, Adrianas, prašantis pagarsinti grotuvą ir visa
gerkle plėšiantis dainą lyg kokia scenos žvaigždė... Mūsų tyla
triukšmo apsupty...
Likusi savaitgalio dalis praėjo tarp apsauginių plėvelių,
dažymo volelių, daugybės kilometrų popierinių rankšluosčių,
dažais išterliotų senų marškinėlių, į namus užsakytų picų ir
improvizuotos stovyklavietės svetainės viduryje. Ir štai atlygis
už pastangas: naujumu spindintys namai ir mes – prisikvėpavę
šviežių dažų, nuo dažymo skaudančiomis rankomis, tačiau
laimingi. Tiesiog laimingi.
 8

Kiek vėliau Klodui nusiunčiau pertvarkytų namų nuotraukas,

jis pagyrė už pasiektą rezultatą. Paskui elektroniniame laiške
paaiškino, kaip pereiti į kitą – vidinio švarinimosi – etapą, per
kurį turėsiu nustatyti, kas nuodija mano santykius su
aplinkiniais, ir kaip viso to atsisakyti.

Žinote, Kamile, gyvenimas – lyg skrydis oro balionu. Norint skrieti aukštyn, reikia
mokėti palengvinti krepšį ir per kraštą išmesti viską, kas kliudo kilti.

Išsakęs šią metaforą, Klodas paprašė ant atskirų A4

formato lapų surašyti po vieną dalyką, kurio nebenoriu savo
gyvenime.

Atsineškite visa tai trečiadienį, 14 val., jei šis laikas jums tinka, į 15 rajone įsikūrusį
Andrė Sitroeno parką. Gero vakaro!

Ką jis sumanė? Kad ir kas tai būtų, neabejojau, kad bus

įdomu... Retsykiais imdavau svarstyti, kurgi visa tai mane
nuves. Jaučiausi kaip voverė rate, kartais nuo įtampos
gniauždavo krūtinę. Ar tik nepradėsiu gailėtis ankstesnio
ramaus gyvenimėlio, kuriame, žinoma, nebuvo jokios rizikos,
bet taip pat ir jokio jaudulio? Ne. Tikrai ne. Ėmiau skaityti
toliau – dar buvo parašytas post scriptum, o prie laiško
prisegtas dokumentas:
 Siunčiu jums labai įdomią schemą, kuri įkvėps į daug ką žvelgti kitaip. Joje
palankus užburtas ratas gretinamas su ydingu. Ką apie tai manote?

Spustelėjau prisegtą dokumentą ir išvydau dvi gražias

schemas:

Ydingas užburtas ratas: neigiamas mąstymas > sukumpusi, suglebusi

laikysena > energijos stoka, liūdesys, nusiminimas, baimė > nuosmukis,
nesugebėjimas rūpintis savimi > žema savivertė: „aš niekam tikusi, man
nepavyks“ > užsisklendimas, nenoras atsiverti kitiems > jausmas, kad nėra
išeities > neaiški ateities vizija, miglotos perspektyvos. Nesėkmė, neįgyvendinti
tikslai.

Palankus užburtas ratas: teigiamas mąstymas arba gebėjimas elgtis „taip,

tarytum“ > gyvybinga laikysena (tiesi nugara, pakeltas smakras, šypsena) > puiki
nuotaika, užkrečiamas entuziazmas > gebėjimas rūpintis savimi (gerai maitintis,
sportuoti, pasilepinti) > aukšta savivertė: „aš įžvelgiu savąją vertę, esu verta būti
laiminga“ > atvirumas kitiems, palankios galimybės, pažinčių ratas, galimybės
viską pradėti iš naujo > kūrybiškumas, konstruktyvus žvilgsnis į situaciją,
sprendimai > sėkmė. Įgyvendinti užsibrėžti tikslai.

Mąsčiau apie šias iškalbingas schemas. Pamažu ėmė aiškėti

bendra mintis: suvokiau, kad iki šiol dažniau sukdavausi ydingu
užburtu ratu. Ir supratau, koks ilgas kelias manęs laukia!
Laukti trečiadienio labai prailgo. Nekantravau sužinoti, ką
man parengė Klodas, ir sparčiu žingsniu perėjau Andrė
Sitroeno parką, skubindamasi į susitikimo vietą prie didžiulio
šiltnamio. Tik pamanykite – gyvenu Paryžiuje ir nežinojau, kad
jame esama tokios oazės! Žingsniuodama alėjomis, apstulbusi
apžiūrinėjau vešlią augmeniją, gražius vandens telkinėlius,
daugybę egzotinių medžių ir retų augalų... Džiaugiausi šiuo
pasivaikščiojimu ir mąsčiau, kaip trūksta gamtos mano
gyvenime. Staiga prisiminiau žurnale Environmental Science
& Technology skelbtą įdomų Ekseterio (Jungtinėje
Karalystėje) medicinos mokyklos mokslų daktaro Jano Alkoko
straipsnį. Daktaras Alkokas tyrinėjo, kaip psichinę sveikatą
keičia trys nepriklausomi veiksniai: santuoka (aukštai
prasidėjusi pasitenkinimo kreivė ilgainiui leisdavosi žemyn),
loterija (kreivė iškart šaudavo aukštyn ir daugiau nekisdavo) ir
gamta (kreivė nuo pat pradžių smarkiai pakildavo ir vėliau
nuolat augdavo). Jo išvada: gamta žmonių psichiką kasdien
veikia palankiau ir ilgiau nei santuoka ar loterija. Ką gi, rimta
paskata daugiau ilsėtis gamtoje!
Dairiausi Klodo ir netrukus jį atpažinau – aukštą, liekną,
žengiantį užtikrintai, laisvai, elegantiškai apsirengusį... Bet
nuo pat pradžių mane labiausiai pribloškė gerumu
spinduliuojantis jo atviras veidas ir žibančios akys, – tik
dvasingas žmogus gali turėti tokį žvilgsnį.
Jis man darė įspūdį.
Šiltai paspaudėme vienas kitam ranką. Vesdamas mane per
parką, Klodas klausinėjo manęs naujienų.
– Kur mes einame?
– Tenai. Matote?
– Kur – tenai? Prie vejos?
– Ne, kiek toliau.
Nesupratau, kur jis mane veda. Nemačiau nieko, tik
milžinišką oro balioną. Staiga supratau.
– Mes juk ne?..
– Taip, kaip tik taip, – jo akyse šokčiojo išdykėliški
žiburėliai. – Ar turite lapus, kuriuose išdėstyta viskas, ko jūs
nebenorite?
– Taip. Viską surašiau.
– Puiku. Parodykite...
 Jis atidžiai perskaitė kiekvieną lapą.

Nebenoriu būti pernelyg maloni.

Nebenoriu taikytis prie kitų, kad jiems įtikčiau.
Nebenoriu pasyviai laukti, kol kas nors įvyks mano gyvenime.
Nebenoriu visąlaik ginčytis su Adrianu.
Nebenoriu sverti keturiais kilogramais per daug.
Nebenoriu nebesirūpinti savo išvaizda.
Nebenoriu, kad mano santykiai su vyru vis prastėtų.
Nebenoriu, kad darbas man keltų nepasitenkinimą.
Nebenoriu, kad mano svarbūs sprendimai priklausytų nuo mamos nuomonės.
Nebenoriu, kad mano svajonės ir toliau glūdėtų užmaršty.

– Kaip matau, neblogai paplušėjote, – pakomentavo

Klodas. – Šaunuolė... Prieš pakildami į orą, šiek tiek
padirbėsime. Parodysiu, kaip iš popieriaus išlankstyti dailius
lėktuvėlius...
Tas vyras akivaizdžiai išprotėjęs. Bet jis pradeda man
patikti!
Nors užduotis atrodė keista, paklusau netarusi nė žodžio.
– Na štai! – pareiškė Klodas, man baigus darbą. – Turime
tikrą oro flotilę. Dabar galime lipti.
Ne itin užtikrintai nusiteikusi įsiropščiau Klodui iš paskos į
krepšį, o kai balionas pradėjo kilti, įsikabinau į jį.
– Ramiau, Kamile, viskas bus gerai...
Jo žodžiai mane užgavo. Aš, vydama šalin nerimą, išsitiesiau
ir įsmeigiau žvilgsnį į horizontą. Iš baimės man suko vidurius,
tačiau dairiausi plačiai išplėtusi akis, stengdamasi kuo daugiau
išpešti iš šios patirties. Jaučiau, kad širdis krūtinėje plaka
smarkiau, ir svarsčiau, kas nutiks, jei man ims svaigti galva.
– Įsidėmėkite visus savo pojūčius, kad kiek vėliau
galėtumėte apibūdinti savo įspūdžius, gerai?
 Visą laiką, kol balionas skriejo aukštyn, – o jis kilo gana
lygiai, – nepaleidau Klodo rankos. Nustebau supratusi, kad
galva svaigsta kur kas mažiau, nei tikėjausi. Žinoma, šiek tiek
baiminausi pažvelgti žemyn, džiūvo burna, drebėjo rankos,
tačiau stovėjau kaip stovėjusi: nerimą pavyko suvaldyti.
Skrydis buvo išties neįtikėtinas: vaizdai gniaužė kvapą.
Atrodė, tuoj pravirksiu, – buvo taip gražu! Be to, pamažu
pradėjau suvokti, kur esu ir ką veikiu. Sugebėjau įveikti savo
baimes ir pakilti šimtą penkiasdešimt metrų virš žemės! Mane
užliejo džiugus pasididžiavimas, o veide nejučia išsiskleidė
šypsena.
– Sukurkite inkarą, Kamile, sukurkite inkarą! – tą akimirką
sukuždėjo man Klodas.
Matydamas, kad nesuprantu, jis paaiškino apie teigiamą
„inkaravimą“ – metodą, leidžiantį panorėjus vėl grįžti į fizinę
ir emocinę būseną, išgyventą laimingu metu. Reikėjo sugalvoti,
koks bus mano „inkaras“, priminsiantis man kokią nors
įsimintiną gyvenimo akimirką. Su tuo ramybės ir laimės
mirksniu turėjau susieti kokį nors žodį, vaizdą ar judesį.
Nusprendžiau: šiandien, skrisdama balionu, stipriai sugnybsiu
sau mažąjį kairės rankos pirštelį. Vėliau, kai jau būsiu įgudusi,
gebėsiu prireikus aktyvinti savo inkarą – pakartosiu tą gestą ir
vėl patirsiu tą pačią teigiamą emocinę būseną.
Vis dėlto paprašiau Klodo smulkiau paaiškinti, kaip vėl
aktyvinti inkarą: norėjau būti tikra, kad viską gerai supratau.
Taip, kaip tik šitaip ir reikia daryti: norėdama vėl pajusti
ramybę, pasitikėjimą savimi, turėsiu sužadinti prisiminimą apie
šią akimirką, šį intensyvų išgyvenimą. Patogiai įsitaisiusi
kokioje nors ramioje vietoje – viena, susitelkusi,
atsipalaidavusi, net užsimerkusi, jei taip lengviau, – galėsiu
vizualizuoti, prisiminti tą ypatingą potyrį, vėl išvysti tą sceną ir
iš tikrųjų pajusti tą pačią fizinę bei emocinę būseną. Tuomet
bus galima pakartoti pasirinktą judesį (aš tokiu atveju stipriai
sugnybsiu sau mažąjį pirštelį) ir taip sustiprinti teigiamų
emocijų antplūdį.
– Turite dažnai tai daryti, kad inkaras būtų veiksmingas, –
patikslino Klodas.
Vis dar buvau nusiteikusi kiek skeptiškai, tačiau pažadėjau
pamėginti.
– Atėjo laikas paleisti jūsų lėktuvėlius, – pranešė jis, – ir
atsisveikinti su visa šia našta! Labai svarbu, kad gestas būtų
simboliškas...
Taigi, Klodui pritariamai žiūrint, vieną po kito paleidau savo
popierinius lėktuvėlius ir staiga pasijutau išsilaisvinusi.
Sviesdama tolyn visus dalykus, kurių nebenorėjau, sustiprinau
savo pasiryžimą keistis. Pradėjau persimainymo procesą, nors
dar nenutuokiau, kokie bus jo padariniai. Vis dėlto viena
nekėlė abejonių: trauktis atgal per vėlu. Teks kaip reikiant
pasistengti! O kol kas džiugiai stebėjau, kaip ore sukasi mano
popieriniai lėktuvėliai. Štiš, sudie, mane slegiantys dalykai!
Drebėkite! Išmušė jūsų paskutinioji! Man buvo nepaprastai
smagu.
Kai vėl atsistojome ant tvirtos žemės, Klodas pasiūlė nueiti
išgerti kavos.
– Na, Kamile, ar didžiuojatės savimi?
– Manau, taip...
– Na jau, argi šitaip reikia sakyti!
– TAIP! Didžiuojuosi savimi! – šūktelėjau tvirtesniu balsu.
– Taip kur kas geriau, – tarė jis, skiesdamas sau kavą šiltu
vandeniu iš grafino. – Geriausias būdas sustiprinti pasitikėjimą
savimi – tai išmokti būti geriausiu savo draugu! Turite jausti
savo vertę, į save žvelgti atjaučiamai ir atlaidžiai, ir kuo
dažniau džiaugtis savo pasiekimais... Ar pažadate taip elgtis?
– Pamėginti, žinoma, galiu! Bet ar neužriesiu nosies?
– Jums iki to dar toli, – atšovė jis. – Ir jeigu jau apie tai
prakalbome, skiriu užduotį: kitos savaitės pradžioje atsiųsite
man visų savo gerųjų savybių sąrašą, išvardysite visus dalykus,
kuriuos mokate puikiai daryti, ir visas sėkmingiausias patirtis
savo gyvenime... Sutarta?
– Tik tiek? Žinokite, sąrašas gali būti trumpas!
– Ak, Kamile, Kamile... Jei ir vėl pradėsite, užduotį
pasunkinsiu, žiūrėkit man! Gerai jau, gerai... Iš pradžių gal
bus nelengva sugalvoti, tačiau kuo labiau jūsų smegenys įpras
ieškoti teigiamų dalykų, tuo lengviau jų suras. Taip, taip, iš
tikrųjų. Tiesa, dar norėjau jums duoti štai tai...
Pasirausęs kišenėje, Klodas ištraukė mažą dėžutę. Tyliau
sau viduje nusijuokiau: iš tolo galima pamanyti, kas jis
paprašys mano rankos ir įteiks man gražų žiedą, – ši mintis
sukėlė malonų jaudulį. Tačiau dėžutėje gulėjo ne žiedas, o
dailus geltonas lotosas. Antrasis pakabutis. Vadinasi, Klodas
mano, kad pasiekiau kitą permainų pakopą. Sunkiai įstengiau
nuslėpti užplūdusį pasididžiavimą, nuo kurio išraudo skruostai.
Žibančiomis akimis padėkojau jam ir pritvirtinau pakabutį prie
grandinėlės greta pirmojo.
Klodui kažkas paskambino, ir jam teko skubiai pasišalinti.
Prieš nueidamas įspraudė man į ranką nedidelį lapelį ir
neatsigręžęs nužingsniavo. Koks keistas žmogus!

„Visa tai yra vienų dalykų virtimas kitais: esančio dabar virtimas ne iš viso
nesančiu, o nesančiu dabar“, – sakė Epiktetas. O jeigu jūs man sukurtumėte
tokios Kamilės, kokia norėtumėte tapti, portretą? Iki greito pasimatymo, Klodas.
 9

Virsmą išgyvenanti Kamilė plušėjo išsijuosusi.

Klodas buvo manęs paprašęs sudaryti visų savo gerųjų
savybių sąrašą, išvardyti visus dalykus, kuriuos moku puikiai
daryti, ir visas sėkmingiausias patirtis savo gyvenime... Tad
per kitas dienas laisvalaikį leidau kapstydamasi po save:
naršiau po savo sielos gelmes, stengdamasi atrasti tai, ko
pageidavo Klodas.
Tvirtai prisirišusi virve, leidausi gilyn siauru prisiminimų
šuliniu, žengiau blausių atminties spindulių nušviestu keliu.
Teigiamos patirtys, gerosios savybės... Iš pradžių – juoda
tuštuma! Paskui pamažu jos išniro iš atminties, atgijo man
prieš akis.
Kad būtų lengviau, priešais save buvau pasidėjusi Klodo
atsiųstą gerų savybių sąrašą. Svarsčiau, kurios iš jų tinka
man...

Ambicinga, apsukri, atkakli, atsakinga, atsargi, atsidavusi, atspari, atvira, darbšti,

diplomatiška, disciplinuota, dosni, drąsi, draugiška, ekstravertė, empatiška,
energinga, gebanti bendradarbiauti su kitais, gera organizatorė, gudri, išradinga,
ištikima, ištverminga, įvairiapusiška, jautri, kantri, karinga, kovinga, kruopšti,
kūrybiška, lakios vaizduotės, lanksti, lyderė, linksma, mandagi, metodiška,
motyvuota, nepriklausoma, optimistė, originali, pasitikinti savimi, paslaugi,
pastabi, plačių pažiūrų, protinga, puiki strategė, punktuali, rami, rimta, ryžtinga,
rūpestinga, santūri, savarankiška, sąžininga, spontaniška, stabili, susivaldanti,
švelni, taiki, taktiška, teisinga, tiesmuka, tiksli, tolerantiška, turinti stiprią nuojautą,
 tvarkinga, tvirta, užsispyrusi, valinga, veikli, visuomeniška.

Draugiška? Taip. Ambicinga? Ne per labiausiai! Taiki? Kiek

per daug. Kūrybiška? Kadaise buvau... Jautri? Taip, prigimties
nepakeisi! Rimta ir darbšti? Gyvenimas privertė tokia tapti.
Dosni, empatiška?.. Veikiau taip.
Na, o kalbant apie sėkmingiausias patirtis, neskaitant,
žinoma, sūnaus gimimo, jų būta ne tiek ir daug. Galbūt tai tas
kartas, kai gavau 19/20 iš vaizduojamojo meno, o mokytojas
mane labai šiltai pasveikino, sakydamas, kad turiu mokytis
toliau, kad esu talentinga... Ir dabar dar jaudinuosi
prisiminusi. Taip, tąsyk tikrai pasijutau pripažinta. Taip pat
diena, kai atsiėmiau Aukštosios prekybos mokyklos diplomą ir
tą gerą žinią telefonu pranešiau mamai... Bet kas iš tiesų
džiaugėsi: aš ar ji? Reikės apie tai pasikalbėti su Klodu...
Na, o tokios Kamilės, kokia norėčiau tapti, portretas kol kas
panėšėjo į blankų eskizą. Rašiau daug, pasižymėjau visas į
galvą toptelėjusias mintis ir pajutau – nors visa tai dar labai
miglota, procesas prasidėjo, ir netrukus daug kas paaiškės.
Kol triūsiau, mėgindama apie save išsiaiškinti esminius
dalykus, Klodas beveik kasdien man siuntė patarimus, kaip
įsitraukti į palankų užburtą ratą. Antai vieną rytą atsibudusi
vos po dešimties minučių išgirdau pažįstamą telefono
skambtelėjimą – atėjo trumpoji žinutė.

Labas rytas, Kamile. Šiandien jūsų diena bus kupina juoko ir lengvumo. Taip
nusiteikus kur kas paprasčiau įveikti nedidelius rūpesčius.:) Pamėginkite daryti
įvairias grimasas priešais veidrodį: ir nuotaika pagerės, ir raukšlių sumažės.
Iškiškite liežuvį ir pamakaluokite į visas puses, rėkite, nutaisykite labai liūdną, o
paskui labai džiugų veidą kaip mimas Marso6 , perdėm išraiškingai tarkite balses –
pasilinksminkite! Iki, Klodas.
 Šyptelėjau. Knietėjo pamėginti, bet vis dėlto atrodė keista
vaipytis vonios kambaryje. Iš pradžių šiek tiek varžiausi, bet
paskui pavyko atsipalaiduoti ir galiausiai pradėjau linksmintis
iš visos širdies. Pro tarpdurį mane stebėjo priblokštas sūnus.
– Ką tu čia darai, mama?
– Skruostų mankštą, – užtikrintai pareiškiau.
Atsakymas jį nustebino, bet vaikai pasižymi įstabiu gebėjimu
itin greitai priimti net ir pačias keisčiausias idėjas.
– Atrodo smagiai, – tarė rimtai it koks kritikas, rašantis
atsiliepimus vartotojams. – Ar galiu ir aš pabandyti?
Pakviečiau jį atsistoti šalia manęs priešais veidrodį, ir abu
pradėjome išdarinėti įvairiausias grimasas. Šioje srityje
Adrianas pasirodė esąs neįtikėtinai kūrybiškas, tad
nedvejodama suteikiau jam geriausio klouno vardą. Sužavėtas
šio garbingo titulo, sūnus buvo puikiai nusiteikęs per visus
pusryčius. Pagaliau pusryčiavome kartu smagiai plepėdami, –
to jau seniai nebuvo buvę.
Taip, Klodas teisus. Nepaprastai gera pradėti dieną linksmai
ir nerūpestingai!

Kitą dieną Klodas pasiūlė pažaisti žaidimą

„įsivaizduojamas fotoaparatas“: tą pratimą jis sukūrė
norėdamas man padėti kitaip žvelgti į gyvenimą, pakeisti mano
suvokimo filtrą.
– Išėjusi iš namų, stenkitės kreipti dėmesį ne į nemalonius,
bjaurius ar erzinančius dalykus, o į gražius ir malonius.
Įsivaizduokite, kad fotografuojate smagius vaizdus gatvėje,
viešajame transporte, visur, kur tik eisite.
Taigi turėjau išmokti ieškoti Grožio. Šis pratimas man
padarė didžiulį įspūdį! Užuot spoksojusi į elgetas, paniurusius
praeivius ar klykiantį kūdikį, gėrėjausi dangaus spalva, lizdą
sukančiu gražiu paukšteliu, besibučiuojančiais įsimylėjėliais,
vaiką glostančia mama, vyriškiu, padedančiu moteriai laiptais
užnešti lagaminą, klausiausi švelnaus lapų šlamėjimo...
Naujas būdas žvelgti į pasaulį mane sužavėjo. Kasdien mano
teigiamų vaizdų kolekcija – įsivaizduojamas fotoalbumas – vis
didėjo, o mano požiūris į pasaulį keitėsi...

6 Marselis Marso (Marcel Marceau, 1923–2007) – žymus prancūzų

pantomimos aktorius, turėjęs didelę įtaką pantomimos meno raidai, – vert.
past.
 10

Bėgo savaitės, ir matydama, kad sunkaus rutinito požymiai

lėtai, bet užtikrintai silpnėja, pradėjau tikėti metodo
veiksmingumu. Labiausiai man patiko tai, kad dėmesys buvo
skiriamas ir turiniui, ir formai. Buvo gilinamasi ir į problemos
esmę – kas aš esu, ko iš tikrųjų noriu, – ir į išraišką – išvaizdą,
santykį su pasauliu bei kitais.
Gal kartais pastebėjote, kad mūsų susikurtas pasaulio
vaizdas tuo gražesnis, kuo geriau vertiname savo išvaizdą?
Deja, šioje srityje man dar reikėjo smarkiai pasitempti...
Kadangi nebuvau patenkinta savo figūra, tai itin silpnino mano
savivertę ir entuziazmu tikrai netryškau. Lyg kokia
nepermaldaujama teisėja apžiūrinėdavau save iš visų pusių – iš
priekio, iš nugaros, iš šonų – ir negalėjau pakęsti to riebalų
pertekliaus...
Stovėdama atrodžiau dar visai neblogai. Sagą įstengdavau
užsegti. Užtat atsisėdus užplūsdavo kaltės jausmas. Tuomet iš
40 – pernelyg optimistinio – dydžio drabužių imdavo veržtis
lašinukai... Todėl kartais mėgindavau apgauti pati save:
sakydavau sau, kad skalbiant susitraukė audinys arba kad
modelis mažesnis, nei nurodyta etiketėje... Tačiau įrodymai
buvo akivaizdūs: juosmenį man vis labiau veržė. Be to, iš
baliono penkiasdešimties metrų aukštyje paleidau tą popierinį
lėktuvėlį... Juodu ant balto prisiekiau, kad nebenoriu
nereikalingų kilogramų. O tai, patys suprantate, įpareigoja!
Susitariau dėl susitikimo su Klodu, pasiryžusi rimtai aptarti
šią bėdą.
Teko laukti penkiolika minučių, kol pagaliau atsidarė durys
ir vidun įskubėjo Klodas.
– A, Kamile, eikite paskui mane... Kaip jums sekasi? Užei​‐
kite. Deja, šiandien negalėsiu jums skirti daug laiko. Priimu jus
tarp dviejų susitikimų.
– Labai malonu iš jūsų pusės, Klodai. Man tik reikia, kad
patartumėte, kaip numesti svorio...
Jis klausėsi manęs išsiblaškęs, karštligiškai tvarkydamas ant
stalo išsimėčiusias bylas. Atsistojo, ketindamas nunešti jas į
spintą, ir iš vienos jų išslydo lapas. Pakėliau jį. Hmm, keista...
Statybų planas su daugybe skaičių ir pastabų... Atkišau lapą
Klodui. Šis abejingai jį paėmė ir sumurmėjo padėką. Atrodė lyg
nesavame kailyje...
– Ar viskas gerai, Klodai? Šiandien atrodote susirūpinęs. Gal
man geriau užeiti kitą dieną, jei norite?
– Ne, ne, viskas gerai, Kamile. Šiuo metu konsultuoju keletą
klientų ir turiu pernelyg daug darbo, štai ir viskas, – maloniai
nuramino jis.
Klodas kaip įmanydamas sukišo bylas į spintą, o aš
nustebau, kad jų tiek daug. Negi jis turi šitiek klientų?
Vadinasi, rutinologija domisi tiek daug žmonių?
Vėl atsisėdęs, Klodas įprastu judesiu perbraukė sau per
žilstelėjusią barzdelę, panašiai kaip moteris pakedena sau
plaukus, norėdama sustiprinti pasitikėjimą savimi.
– Gerai... Taigi jūs pasirengusi pradėti lieknėjimo
programą? Puiku. Norint įgyvendinti šį tikslą, svarbiausia –
prieš pradedant aiškiai apibrėžti, ko siekiate. Ar teko girdėti
apie SMART metodą?
– Ne, aš...
– Jūsų tikslas turi būti: S (angl. specific) – konkretus,
aiškiai suformuluotas, M (measurable) – išmatuojamas
(pavyzdžiui, jūsų sėkmės rodiklis galėtų būti numesti keturi
kilogramai), A (attainable) – pasiekiamas, apibrėžtas taip,
kad jį būtų įmanoma įvykdyti, suskaidytas į keletą mažesnių
įgyvendinamų tikslų (jis neturi būti „nepasiekiama žvaigždė“),
R (realistic) – realistiškas (kad motyvacija nenuslūgtų, tikslas
turi atitikti jūsų asmenybę ir gebėjimus) ir T (time-bound) –
apribotas laiko (privalote nusistatyti galutinį terminą).
Kol Klodas pasakojo apie metodą, vaizdavausi, kad aš kaip
Kamilė Klodel7 imu į rankas raižiklį ir kalu, skaptuoju tikslą,
suteikiu jam konkretų pavidalą... Vaizdinį nuginiau šalin ir
pasistengiau susikaupti.
– Ar viskas aišku, Kamile?
– Taip, taip, visiškai...
– Tada duodu jums kelias minutes: aprašykite savo tikslą
pagal SMART metodą. Netrukus grįšiu...
Kai Klodas šypsodamasis išėjo iš kabineto, atsistojau,
ketindama nuo to paties rašomojo stalo-sekretero pasiimti
popieriaus lapą ir rašiklį – kaip ir tąsyk, kai lankiausi čia pirmą
kartą. Lapą radau nesunkiai, bet rašikliai buvo kažkur
sudėti... Nieko negalvodama atitraukiau stalčių ir išvydau
įrėmintą nuotrauką. Atpažinau Niujorko centrinį parką.
Draugiškai susikabinę pozavo du vyrai. Juodu nepaprastai
skyrėsi: vienas spinduliavo pasitikėjimą savimi, jėgą ir sėkmę,
o kitas, nors buvo aukšto ūgio, atrodė trapus. Milžinas
molinėmis kojomis. Jo akis temdė liūdesio šešėlis. Man
pasirodė, kad jis šiek tiek panašus į Klodą, tik stambesnis
dvidešimčia kilogramų. Gal brolis?
Išgirdusi žingsnius koridoriuje, skubiai uždariau stalčių.
– Viskas gerai, Kamile?
– Ėėė... taip, tik nerandu rašiklio...
– O, turėjau jums duoti! Imkite, – Klodas ištiesė man
tušinuką.
– Ačiū, – sumurmėjau, susigėdusi savo netaktiško smalsumo.
Net ir mąstydama, kaip apibrėžti savo tikslą pagal SMART
metodą, vis svarsčiau, kas tas žmogus nuotraukoje. Pasitaikius
progai reikės pasiteirauti Klodo...
Po pusvalandžio ėjau pro duris, po pažastimi pasikišusi savo
tikslo aprašą ir diržu susiveržusi tuos keturis kilogramus,
kuriais ketinau atsikratyti. Dabar, kai mano motyvacija buvo
išaugusi lyg ant mielių, maniau, kad tai padaryti bus vieni
juokai. Žinoma, jei neminėsime virtuvėje prasidėsiančio šaltojo
karo...

7 Kamilė Klodel (Camille Claudel, 1864–1943) – prancūzų skulptorė ir

dailininkė, – vert. past.
 11

Per kitas dienas apsiginklavau drąsa, pasiryžusi įgyvendinti

savo užmojus.
– Storėjama vien nuo žodžio „dieta“, – įspėjo mane Klodas. –
Vadinasi, turite išmokti mėgautis kitais dalykais.
Tikras šmaikštuolis! Tarsi kas nors galėtų mėgautis
garintais brokoliais ar virta žuvimi!
– Pagalvokite apie prieskonius, Kamile.
Iš tikrųjų, kodėl gi ne? Ką prarasiu? Taigi, nusiaubusi
artimiausią parduotuvę, į virtuvę atgabenau galybę prieskonių,
kurie, žinia, gerina patiekalų skonį ir, kaip tikėjausi, kovotojų
nuotaiką... Česnakai, kalendros, ciberžolės, paprikos milteliai,
karis, garam masala, pipirai – juodieji, baltieji, žalieji, – koks
skirtumas, kokia spalva, svarbiausia, kad skonis svaigintų!
Didžiausias priešas – prėskumas. Vykstant šaltajam karštų
patiekalų karui, stengiausi įvaldyti slaptus ginklus, leidžiančius
valgyti skaniau. Įvyniojimo į kepimo popierių gudrybė, 0 proc.
riebumo jogurtinio padažo strategija, didvyriškas baltos mėsos
įsitraukimas į mano pagrindinius patiekalus...
Svarbiausia buvo nepasiduoti. Mat spintelių gilumoje tykojo
priešai! Savo šlovės valandos klastingai laukė pakelis
pyragaičių su šokoladu. Į mane kėsinosi sviestiniai sausainiai,
iš nekantrumo trypčiodami savo smėlinės tešlos kojelėmis...
Jų sąjungininkai? Mano pačios kūnas ir kraujas – mano
sūnus! Juk negalėjau jo potraukio saldumynams paaukoti ant
savo gerų ketinimų aukuro! Tad ir toliau pirkau jam
draudžiamų produktų, kurių jis lyg niekur nieko skanaudavo
man prieš akis, o aš kankindamasi kramsnodavau
nepriekaištingai atrodantį žalią obuolį... Argi mano kantrybė
ne stojiška!
Tačiau sunkiausia būdavo ne per pavakarius. Anaiptol.
Sunkiausia būdavo atėjus nakčiai. Tuomet neapsakomai
norėdavosi tuojau pat ko nors užkąsti ir nepaprastai išaugdavo
kalorijų bombų antpuolio grėsmė. Pagundos šuorai kėsinosi
niekais paversti visus mano gerus ketinimus. O ką ir kalbėti
apie makaronų sindromą... Jis turėjo nenumatytų padarinių –
panašiai kaip Stokholmo sindromas, skatino mane simpatizuoti
priešui ir derėtis su sąžine: ak, tik vienas šaukštas, pabaigsiu
mažylio lėkštę...
Vis dėlto mano narsa galiausiai atsipirko. Po kelių dienų
pastebėjau, kad kūno linijos pastebimai pagražėjo. Padrąsinta
pirmosios pergalės, dar labiau sukaupiau valią ir patyliukais
niūniavau nuostabios figūros himną, šlovinantį neriebų,
nesaldų ir nesūrų maistą... Deja, vos tik pradėjo aidėti
pergalės trimitai, į ataką pakilo priešas, apie kurį buvau visai
nepagalvojusi, – nuobodulys.
Darbe šiuo metu buvo visiškas štilis. Visi pešėsi dėl geresnio
užsakymo it šunys dėl kaulo, o viršininkas svarbiausias
užduotis skirdavo visu etatu dirbantiems kolegoms. Valandos
truko po tris šimtus šešiasdešimt minučių. Gal net po penkis
šimtus. Kartais ir po tūkstantį. Laukdavau ketvirtos valandos,
kai būdavo pavakarių pertraukėlė, kaip Magelanas –
pažadėtosios žemės. Žodžiu, miriau iš nuobodulio. Tad
nenuostabu, kad mane kankino mintys apie pasidavimą. Tik
vieną kartelį nepaisysiu dietos... Tik šiandien... Kas gi
sužinos?
Priėjau prie užkandžių automato, – jis buvo prikimštas
kaloringo šlamšto. Tik vieną mažą batonėlį... Juk čia nieko
tokio? Jau rengiausi įmesti monetą į plyšį, tik staiga suvibravo
mano telefonas. Žinutė nuo Klodo. Negali būti! Negi jis turi
šeštąjį pojūtį? Mintyse nusikeikiau.

Kaip sekasi? Ar vis dar siekiate savo tikslo?

Nė nemirktelėjusi sumelavau:

Žinoma. Viskas puiku. Geros popietės. K.

Jis nieko nesužinos, jis nieko nesužinos, kartojau sau,

grįždama prie mašinos įmesti monetą. Tačiau buvo per vėlu.
Jaučiausi taip, tarsi jis stovėtų šalia, klastingai įsmeigęs į mane
akis. Big Brother is watching you!8 Visai kaip Džordžo Orvelo
romane. Gyvenu 1984-aisiais dietos epochos metais. Už
nepaklusnumą gresia mirtis. Paskutinį kartą liūdnai
žvilgtelėjusi į automatą, lėtai nusliūkinau atgal į savo darbo
vietą ir atitraukiau stalčių, kuriame manęs laukė pakelis
migdolų. Leidau sau sukrimsti penkis riešutus ir vieną
raudonšonį obuolį. Menka puota.
Ir staiga širdyje kilo maištas. Man jau per gerklę lipa tie jo
patarimai apie sveikatą ir gerovę! Akivaizdžiai suirzusi, ėmiau
tyliai sau bambėti: „Lipkite laiptais, užuot važiavusi liftu – ple
ple ple. Per pietų pertrauką eikite pasivaikščioti – ple ple ple.
Sėdėdama galite treniruoti sėdmenis: tereikia nemačiomis
juos įtempti ir atpalaiduoti – ple ple ple. Nuobodu laukti
metro? Stypčiokite ant pirštų galų: pakelkite kulnus ir vėl
nuleiskite – ple ple ple. Ir kodėl gi jums neįtempus pilvo preso
kiekvieną sykį, kai einate pro duris: tiesiog įtraukite pilvą!
Niekas nė nepastebės – ple ple ple.“
Taip, žinau. Turbūt išgyvenu maištavimo etapą. Tačiau kas
gi jo nepatirtų, jei tektų atsisakyti visų saldžių pagundų, nuolat
šmėžuojančių mums prieš akis? Šiaip ar taip, man reikia suimti
save į rankas, jei nenoriu pajusti pralaimėjimo kartėlio
pildydama savo Įsipareigojimų sąsiuvinį – tai dar vienas
Klodo pasiūlymas, kaip man laikytis savo sprendimų ir
nepalūžti. Ties kiekvienu įsipareigojimu reikia pažymėti
„įvykdyta“ arba „neįvykdyta“. Neturiu nė menkiausio noro po
kelių dienų jam parodyti daugybę įrašų „neįvykdyta“.
Kai šitaip sėdėjau paskendusi mintyse, mane užkalbino
mano brangus (o iš tikrųjų labiausiai nekenčiamas) kolega
Frenkas:
– Viskas gerai, Kamile? Keistai atrodai.
– Ėėė... Taip, taip, viskas gerai... Aš tik bandau susikaupti, ir
tiek...
– A... O atrodė, tuoj padėsi kiaušinį.
Cha cha cha. Labai juokinga. Juk nesakysiu jam, kad
treniruoju pasturgalį! Jis ir taip niekada nepraleidžia progos
man įkąsti.
– Tu geriau rūpinkis tuo kiaušiniu, kurį nešiojiesi ant pečių!
Še tau! Vienas – vienas. Sprendžiant iš paraudusių Frenko
skruostų, pataikiau tiesiai į dešimtuką. Nesididžiavau šitaip
jam įgėlusi, – užtat nereikėjo pradėti! Jis visuomet stengdavosi
mane pažeminti, o aš nuolatos saugodavausi jo smūgių žemiau
juostos. Reikės tai aptarti su Klodu.
Ir kaip tik tą akimirką gavau Klodo kvietimą pasikalbėti
internetu – tarsi mus sietų telepatinis ryšys.
 – Na, Kamile, kaip sekasi vykdyti programą „niekada neužmiršiu savo kūno“?
– Neblogai... Tik kartais sunku atsispirti pagundai...
– Bet jums pavyko?
– Taip.
– Puiku! Nepamirškite to pasižymėti savo Teigiamų dalykų sąsiuvinyje. Ar jau
kalbėjau apie jį?
– Dar ne...
– Tai labai svarbu! Nusipirkite nedidelę adresų knygelę ir abėcėlės tvarka
surašykite savo svarbias ir ne tokias svarbias pergales, mažus ir didelius
džiaugsmus. Tokiu būdu po kurio laiko turėsite visą teigiamų „inkarų“ kolekciją!
Pamatysite, tai puikiai pakelia savivertę ir sustiprina pasitenkinimą savimi.

Aš bematant atsakiau:

– Įdomu! Gerai, Klodai, pagalvosiu apie tai.

Mačiau, kaip juda pieštuko pavidalo žymeklis: vadinasi,

Klodas man rašo ilgą atsakymą. Šiam atėjus, pasigirdo
trumpas skambtelėjimas.

– Tikiuosi, kad tai neliks vien tik žodžiai. Bet koks sprendimas nėra toks jau
paprastas dalykas. Daugelis žmonių žino, kaip būti laimingesniems, bet taip ir
nesiima jokių veiksmų... Ne visuomet lengva laikytis įsipareigojimų. Tingulys,
nuovargis, prislėgta nuotaika, – priešai nesnaudžia! Bet jūs nepasiduokite: stengtis
tikrai verta!

Nė kiek tuo neabejoju...

8 Frazė iš Dž. Orvelo romano 1984-ieji: „Didysis Brolis stebi tave!“ – vert.
past.
 12

Vėliau tą dieną, jau baigusi darbą, ėjau pro knygyną ir

prisiminiau apie adresų knygelę. Mintis apie Teigiamų dalykų
sąsiuvinį man patiko. Kodėl gi nepabandžius? Blogiausiu
atveju – bent jau turėsiu ką veikti priešais televizorių... Užė​‐
jau, išsirinkau mažą knygelę, lengvai telpančią kišenėje ar
rankinėje, – visuomet galėsiu turėti ją po ranka. Diena buvo
sunki, jaučiausi pavargusi, troškau kuo greičiau grįžti namo ir
pagaliau atsikvėpti.
Tačiau paaiškėjo, kad per greitai pamiršau tikrovę. Vos
įžengusi pro duris, pajutau, kad namie tvyro slegianti
atmosfera. Blogai nusiteikęs Adrianas vos girdimai man
burbtelėjo „labas vakaras“. Mergina, kurią samdydavau
palydėti sūnų iš mokyklos ir padėti jam atlikti namų darbus,
irgi, regis, buvo ne geresnės nuotaikos. Šarlotė spoksojo į
netvarkingai išmėtytus sąsiuvinius ant svetainės stalo, ir aš
nutuokiau, kodėl nuo jos sklinda šaltukas. Beje, ji netruko
pasiskųsti, kad sūnus nedėmesingas ir stokoja motyvacijos. Jis
nuolat muistosi, nenustygsta vietoje, nori tai valgyti, tai gerti,
tai išsišnypšti nosį, tai į tualetą, prigalvoja begalę būdų
atitolinti tą akimirką, kai teks rimtai sėsti prie namų darbų.
Kalbėdama Šarlotė nervingai klapsėjo blakstienomis ir buvo
nutaisiusi nepatenkintą išraišką. Padėkojau jai už tokią aiškią
ataskaitą ir sunkiai atsidusau, kad vėl teks auklėti sūnų.
 Po penkiolikos minučių mano kantrybė buvo beveik išsekusi.
Maištingai nusiteikęs Adrianas visą kaltę vertė Šarlotei: ji
nemokanti su juo bendrauti ir išvis jam nepatinkanti...
Matydamas, kad jo argumentai neveiksmingi, sūnus pakeitė
taktiką – apsimetė nusiminęs: viskas per tą mokytoją, jis
užduoda pernelyg daug namų darbų! Turėjau susiprotėti, kad
vaiko kantrybės taurė jau sklidina, tačiau maniškė tuo metu
irgi buvo perpildyta, tad tesugebėjau jį nubausti: uždraudžiau
per atokvėpio valandėlę žaisti planšete. Įniršęs Adrianas
nubėgo į savo kambarį ir smarkiai trenkė durimis. Man teko
pasitelkti visą savo vaizduotę ir diplomatiją, kad numaldyčiau
jo pyktį ir įkalbėčiau sėsti prie namų darbų.
Kai grįžo Sebastianas, viena ranka ruošiau vakarienę, o
kitoje laikiau atverstą sąsiuvinį ir tikrinau, kaip Adrianas
išmoko mintinai pasakoti sunkiai į galvą lendantį tekstą. Vyras
pakštelėjo man į skruostą ir nežiūrėdamas į mane pasiteiravo,
kaip praėjo diena. Manau, jei būčiau atsakiusi: „Labai blogai,
ačiū“, jis vis tiek nebūtų atkreipęs dėmesio...
Tą akimirką pajutau, kaip mane užplūsta pažįstamas
susierzinimas, bet pasistengiau nekreipti į jį dėmesio. Adrianui
ne itin sekėsi mokytis atmintinai: jis viską suprasdavo greitai,
bet jo mąstymas buvo labiau intuityvus nei metodiškas, tad
sulig kiekvienu vargais negalais išlemenamu sakiniu man vis
sunkiau sekėsi išlikti ramiai. Netikslus atpasakojimas erzino
tokią užkietėjusią perfekcionistę kaip aš.
Išėjęs iš miegamojo prasegta apykakle ir iš kelnių išlindusių
marškinių skvernu, Sebastianas nupėdino į vonią.
– Negaliu patikėti! Kas čia per jovalas? – riktelėjo jis, vos
įžengęs į vonią. – Kas paliko visus daiktus šitaip išmėtytus?
– Ne aš! – iškart pareiškė Adrianas.
 Ši automatiška frazė – būdinga vaikų savigyna. Pajutau, kad
turiu įsikišti.
– Nereikia... Turbūt aš, Sebai. Atsiprašau, šįryt tikrai
neturėjau laiko...
Iš buto gilumos atsklido lokio niurnėjimas. Žavu!
Grįžęs į svetainę su nešiojamuoju kompiuteriu, Sebastianas
vėl susinervino:
– O kas čia per trupiniai ant sofos? Adrianai! Kiek kartų
sakiau čia nevalgyti! Kiek gi galima!
Palikusi puodą ir sąsiuvinį, nuėjau pas vyrą. Buvau jau soti
tos įtampos, to šalto elgesio, kuris pamažu jau darėsi jam
įprastas, tačiau norėjau išsklaidyti tvyrantį slogutį.
– Leisk, aš sutvarkysiu, – pasisiūliau.
– Viskas gerai. Aš pats sutvarkysiu, – sausai atšovė.
Darėsi vis karščiau...
Piktai dūsaudamas Sebastianas nubraukė trupinius ir
įsitaisė ant sofos, įsmeigęs akis į kompiuterio ekraną. Jis buvo
nusimovęs kojines, – pati nežinau, kodėl, bet išvydusi, kaip,
susikėlęs kojas ant svetainės žurnalų staliuko, jis man prieš
akis vienas į kitą trina nuogus kojų pirštus, dar labiau
susierzinau. O gal mane supykdė visiškas jo abejingumas tai
kovai, į kurią man tenka stoti namuose, nė nespėjus bent
truputį atsikvėpti. Dažniausiai numodavau į tai ranka, bet tą
vakarą nebeištvėriau. Privalėjau ką nors pasakyti.
– Viskas gerai? Ar aš tau netrukdau?
– Na, kas dar? – irzliai paklausė jis.
– Nežinau... Gal, pavyzdžiui, man reikėtų bent kiek padėti?
– Tai ne kas kita kaip priekaištas...
– Žinai, o tai mane iš tikrųjų nervina! Aš tau nepriekaištauju,
tik prašau bent trupučio dėmesio!
 – Tai dabar dar ir šauki ant manęs? Ačiū! Kaip malonu po
darbo grįžti namo! O tu man grįžus bent kiek dėmesio
parodei?
– Na, žinai! Priekaištauji, kad rūpinuosi tavo sūnumi?
– Matai, vis dėlto be priekaištų neapsieisime!
Pajutęs, kad atmosfera namie subjuro, Adrianas smuko į
savo kambarį, – negalėjo atsidžiaugti išvengęs atpasakojimo.
– Tai jau taip! Man atsibodo viską daryti vienai!
– Štai kaip? Suprantu – tau eilinė krizė...
– Eilinė krizė?! Tu ramiai sau grįžti, užsiimi savais reikalais,
linksmai plepi su savo virtualiais draugeliais...
– Manai, šiandien aš linksminausi? Ariau kaip jautis, turėjau
tris susirinkimus, aš...
– O aš, žinoma, nedirbau!
– Na, taip, tu dirbi... – atlaidžiai sutiko jis.
– Kas čia per tonas? Nori pasakyti, keturios darbo dienos
per savaitę – tai jau ne tas pats?
– Aš taip nesakiau!
– Tačiau turėjai omeny! – riktelėjau įniršusi. – Man jau
pakaks, tvarkykitės be manęs, einu lauk iš čia!
– Teisingai, eik! O jeigu jau šitaip, tai dar ir išsiskirti galime!
Regis, tu tik to ir nori!
Jo žodžiai užgavo mane it skriejantis bumerangas.
Apsipylusi ašaromis čiupau paltą ir išlėkiau iš buto, garsiai
trenkdama durimis.
 13

Atsidūrusi gatvėje, pakėliau akis į savo langus ir išvydau,

kaip nuliūdęs sūnus pirštais man rodo širdelę, – regis, jis
jautėsi kaltas dėl mūsų, suaugusiųjų, barnio. Sušildyta to
gesto, švelniai jam nusišypsojau ir nuėjau, laukdama, kol
nurims manyje siaučianti audra.
Tikėjausi, kad nieko nesutiksiu. Nė kiek netroškau, kad kas
nors pamatytų mane piktą ir susinervinusią. Nieko sau,
pamaniau, net ir tokiomis aplinkybėmis žmogui dar rūpi jo
įvaizdis! Vengiau praeivių žvilgsnio: jaučiausi sukrėsta,
išmušta iš vėžių, ir nenorėjau, kad jie įžvelgtų mano veide
atsispindinčią sumaištį. Mano marazmo liudytojų tikrai
nereikia...
Priėjusi nedidelį skverą, paskambinau Klodui.
– Klodai? Čia Kamilė... Trukdau? – šniurkščiodama
paklausiau.
Nebuvo reikalo sakyti, kad jaučiuosi siaubingai. Išsyk pats
atspėjo.
– Tai dėl Sebastiano, mudu susibarėm... Nebeatlaikė
nervai... Atrodo, mudu visai nebesusikalbam...
Pasakojau Klodui, kas nutiko, ir jaučiau – kaip gera, kad jis
manęs klausosi. Kokia laimė turėti kam pasiguosti sielvarto
akimirką!
– ... o šiuo metu jis visiškai nesugeba suteikti to, ko man
reikia.
– Ir ko gi jums reikia? – įsiterpė Klodas.
– Nežinau... Kad skirtų man dėmesio, kad būtų malonus,
švelnus... Bet toks įspūdis, kad į namus grįžta robotas! Jis tik
bamba ir sėdi prie kompiuterio, lyg būtų vienui vienas
pasaulyje, ir nieko nedaro... Kartais aš net pavyduliauju jo
virtualiems draugams! Tuo metu niekas kitas jam
neegzistuoja. O aš plėšausi į visas puses, turiu pasirūpinti ir
Adrianu, ir namų darbais, ir vakariene... Taip neteisinga!
– Suprantu, Kamile...
– Be to, jis nuolat man prikiša, kad jo nesiklausau. Bet tai
netiesa! Tai jis manęs nesiklauso! Negaliu nė žodelio įterpti,
jam rūpi tik jis pats...
Vaikštinėjau pirmyn atgal po tuščią skverą, nenustygdama
vietoje iš susierzinimo.
– Ak, čia žaidimas „tai jis dėl to kaltas...“ Labai negerai!
Kaip tik todėl ir negirdite vienas kito: tarsi kalbėtųsi kurtieji!
Klausytis nenusiteikus geranoriškai – tas pats, kaip visai
nesiklausyti... Iš tikrųjų klausytis – tai įsivaizduoti save kito
žmogaus vietoje, suprasti, ką jis išgyvena. Neįsivaizduojate,
kaip maža žmonių, sugebančių tikrai klausytis! Dažnai
pagalvoju – tas, kuris moka klausytis, yra pasaulio karalius.
Ginčijantis neverta visko priimti už gryną pinigą, Kamile,
reikia išmokti skaityti tarp eilučių ir įžvelgti tikruosius
jausmus... Galbūt už priekaišto slypi baimė, o už agresyvumo –
liūdesys ar dar neužgijusi žaizda...
Klausydamasi Klodo, stipriau susisiaučiau paltą: man
pasidarė šalta, – turbūt dar ir dėl to, kad buvau susinervinusi.
– Klausytis geranoriškai, kaip jūs sakote, nelengva!
Pamatytumėte jo išraišką, kai jis į mane žiūri tokiomis
akimirkomis! Apima siaubingas jausmas, kad jis manęs nemyli!
– Hmm... Įdomu... O jeigu žodį „jis“ pakeistumėte žodžiu
„aš“?
– ...
– Taip, išgirdote teisingai.
– Aš... aš savęs nemyliu, taip?
– Kaip tik taip, Kamile. Vyro elgesį jūs interpretuojate
žvelgdama pro savo neigiamų minčių filtrą, kuris iškreipia
tikrovę. Šiuo metu jūs ne itin mylite save, nes įsikalėte į galvą,
kad jūsų grožį darko keli papildomi kilogramai ir pirmosios
raukšlelės... Į vyrą nesąmoningai projektuojate savo baimę,
kad esate nebeverta meilės. Ir galiausiai dėl tokios jūsų
nuostatos taip ir nutiks! Išsipildys juodžiausias scenarijus:
esate nebegeidžiama, jis jūsų nebemyli...
Klodo žodžius traukiau į save lyg gaivaus oro gurkšnį, bet jų
teikiamą palengvėjimą sutrikdė du į parkelį įžengę vyrai. Jų
galvas dengė gobtuvai. Nepatikliu žvilgsniu sekiau, kur jie
eina. Susijaudinusi ir nekantraudama išgirsti, ką patars
Klodas, nė nepagalvojau, kad gal nesaugu sutemus stoviniuoti
tuščiame skvere. Sparčiu žingsniu patraukiau vartelių link,
stengdamasi neatrodyti taip, lyg bėgčiau, ir neatkreipti į save
dėmesio. Staiga man ant peties nusileido ranka. Riktelėjau ir
tučtuojau apsisukau, mėgindama išsilaisvinti. Prie manęs
palinko vienas iš vyrų. Jaunas, smarkiai trenkiantis „žole“.
– Kažką pametėt, – jis atkišo man skarelę, kuri paprastai
būdavo užrišta ant mano rankinės.
– A... Ačiū, – sumurmėjau ir kone išplėšiau skarelę jam iš
rankų. O tada skubiai pasišalinau.
Klodas sunerimo:
– Alio, Kamile? Alio? Jūs vis dar čia?
 Paskubomis grįžau į savo kvartalą, kurio gatvės buvo
apšviestos žibintų. Luktelėjau, kol širdis ims plakti ramiau, ir
tęsiau pokalbį:
– Atsiprašau, Klodai, mane šiek tiek sutrukdė. Ką sakėte?
Aiškindamas mano ir vyro ginčo mechanizmą, Klodas
paminėjo dramatinio trikampio principą: neigiamame
santykių scenarijuje kiekvienas paeiliui gali atlikti aukos,
persekiotojo arba gelbėtojo vaidmenis.
– Juk suprantate, kad tokioje schemoje gera išeitis
neįmanoma, galima tik pasitraukti iš žaidimo! Štai kaip atrodo
jūsų santykiai: kai vyras bamba dėl menkiausių niekų, jis –
persekiotojas; kai siūlotės surinkti trupinius vietoj jo, jūs –
gelbėtoja; vėliau, skųsdamasi, kad jums niekas nepadeda,
tampate auka, o kai imate priekaištauti – persekiotoja; jis savo
ruožtu yra auka, kai skundžiasi sunkia diena, ir taip toliau. Jūs
abu keičiatės vaidmenimis, nerasdami jokios išeities, ir ginčas
neišvengiamai pasiekia aukščiausią tašką! Tačiau yra puikių
būdų, kaip išeiti iš trikampio...
– Greičiau sakykit!
– Norint nutraukti žaidimą, pirmiausia reikia suvokti
scenarijų ir sulaukti ramios akimirkos bei palankios progos
dialogui užmegzti. Tuomet turite aiškiai išsakyti savo
poreikius vyrui ir suformuluoti tikslius prašymus, kad jam
nereikėtų spėlioti, ko gi jūs norite. Jeigu jūsų lūkesčiai pagrįsti
ir protingi, nėra priežasties, kodėl jis turėtų nesutikti.
– Įdomu...
Spaudžiau telefoną prie ausies ir stengiausi nekreipti
dėmesio į nuo šalčio sustingusius pirštus. Galiausiai perėmiau
telefoną į kitą ranką, o pirmąją įgrūdau į kišenę, kad sušiltų.
– Taip pat teks išmokti nubrėžti savo ribas ir aiškiai jas
parodyti aplinkiniams, – toliau kalbėjo Klodas. – Toks jau jūsų
būdas – labai dažnai stengiatės suteikti malonumo kitiems,
todėl iš inercijos tenkinate jų troškimus, o savųjų nepaisote. Iš
prigimties esate labai empatiška. Rūpintis kito žmogaus
gerove – puiku. Bet nereikia racionaliosios empatijos
painioti su emocingąja! Jeigu jūsų empatija emocinga,
perimate kito žmogaus patosą, sugeriate jo neigiamus jausmus
ir galiausiai taip pat imate blogai jaustis! O kai empatija
racionali, gebate girdėti sunkumų turinčius aplinkinius ir juos
atjausti, bet neužsikrečiate jų prasta nuotaika. Toks, galima
sakyti, apsauginis skydas labai praverčia – neleidžia
aplinkiniams išsiurbti jūsų jėgų. Be to, jei nuolat jausitės visų
išnaudojama naivuole, galiausiai jums trūks kantrybė. Taip ir
nutiko, ar ne?
Patvirtinau.
– Nesijaudinkite, reikia tiesiog pakeisti taktiką. Nustokite
būti pernelyg maloni, atviriau reikškite savo jausmus. Be to, –
tai labai svarbu, – išmokite po truputį „nuleisti garą“, o ne
staiga sprogti iš pykčio, kaip ką tik pasielgėte.
– Nuleisti garą?
– Taip. Tai reiškia, kad pasakyti, kas slegia jums širdį, turite
per keletą kartų. Nepasitenkinimą vyrui reikia išsakyti
pamažu.
– Suprantu...
– Jei savo pastabas dėstysite švelniai ir geranoriškai, jis
tikrai jūsų klausysis! Be to, susitarkite su vyru dėl raudonojo
kodo: pajutusi, kad tuoj užvirs kraujas, galėsite jį panaudoti.
– Raudonasis kodas?
– Taip. Abu sugalvokite kokį nors ženklą: jį davę vienas kitą
įspėsite, kad kyla barnio grėsmė. Mudu su žmona taip
elgiamės, ir tai kuo puikiausiai veikia! Čia kaip automobilio
avarinė signalizacija. Tas gestas tarytum mirksintis signalas
įspėja, kad įžengėte į minų lauką! Šitaip vienas kitą įspėję
išvengsite staigių pykčio protrūkių.
Pasigirdo pyptelėjimas. Vadinasi, skambina dar kažkas. Be
abejo, Sebastianas. Atsiliepti ar ne? Ne dabar. Nusiunčiau jam
automatinį atsakymą:
Kalbuosi telefonu.
– Kamile, jūs vis dar čia? Girdėjau kažkokį pyptelėjimą.
– Taip, taip, man skambino, bet nieko tokio, aš vėliau
perskambinsiu...
– Jūsų vyras?
– Taip. Tačiau prašom tęsti. Jūsų patarimai man tikrai
svarbūs!
– Gerai, Kamile. Bet nebeilgai! Jums jau laikas namo, o
manęs prie židinio laukia įdomus laikraštis!
Tik dabar susivokiau, kaip ilgai užlaikiau Klodą, ir
susigėdau.
– Paskutinis labai svarbus dalykas, Kamile: išmokite kritiką
išsakyti švelniai. Nepradėkite sakinių nuo „tu“ – tai tiesiog
užmuša! Vadinu tai priekaištų kulkosvaidžiu: pašnekovą tai
tikrai išves iš kantrybės! Verčiau tegul jūsų žodžiai būna tikra
FIESTA!
– Nesuprantu, ką galima švęsti, kai ginčijiesi!
– Čia iš pirmųjų raidžių sudarytas sutrumpinimas: F – jūs
primenate jus suerzinusius faktus. I ir E – išsakote savo
įspūdžius ir emocijas, paaiškinate, kaip dėl to pasijutote. S ir
TA – santarvė ir taika: pasiūlote taikią išeitį, abiem pusėms
palankų sprendimą. Jei grįžtume prie jūsų ginčo scenarijaus,
jis galėtų atrodyti taip: „Tavo mintis, kad dirbu mažiau negu tu
(faktas), mane įskaudino, pasijutau nevertinama (emocija).
Tačiau man, kaip turbūt ir tau, tikrai reikia padrąsinimo, noriu,
kad manimi didžiuotumeisi. Manau, mudu dažniau turėtume
vienas kitam reikšti dėkingumą, kad abu jaustumės vertinami
dėl to, ką nuveikėme šeimos labui (abiem pusėms palanki,
konstruktyvi išeitis). Taip išvengtume įtampos ir
nesusipratimų. Ką manai?“
– O, neblogai! Bet skamba kažkaip nenatūraliai.
– Kas svarbiau – būti natūraliam ar išvengti pykčio
protrūkio?
Šyptelėjau.
– Gerai, Klodai, principą supratau. Tačiau ką man daryti
dabar? Kai išėjau iš namų, vyras buvo įsiutęs. Net prakalbo
apie skyrybas!
– Niekai, jis tai pasakė iš įtūžio... Esu tikras, – jei pasiūlysite
taikytis, jis labai apsidžiaugs, pamatysite. Atrodo taip paprasta
žengti žingsnį kito žmogaus link, tačiau tik labai nedaugelis
taip elgiasi. Kaip tik dėl to šitiek skyrybų. Kaip gaila! Kiek
meilės santykių baigiasi, nors truputėlį pasistengus ir toliau
galėtų gyvuoti! Tiesą sakant, mūsų perdėto vartojimo
kultūroje žmonės mieliau viską išmeta, nei taiso. „Didžiosios
malonės sklinda iš dangaus, o mažosios – iš žmogaus
pastangų“, byloja kinų patarlė.
– Ak, Klodai! Kartais man būna taip liūdna... Viską matau
nebe šviesiomis, o tamsiomis spalvomis...
– Tai tik dar viena jūsų smegenų pagimdyta mintis, neturinti
nieko bendra su tikrove. Tai lyg jūsų pačios sukurtas prastas
filmas. Atminkite, kad bet kada galite nuspręsti jį pakeisti!
– Kaip?
– Pirmiausia ir toliau darykite tai, ką pradėjome: gerai
jauskitės, rūpinkitės savimi, susitelkite į savo gerąsias savybes
ir stipriąsias puses, išsiaiškinkite savo poreikius ir tikrąsias
vertybes. Žodžiu, spinduliuokite iš vidaus. Ne jūsų sutuoktinis
atsakingas už jūsų laimę. Jūsų gyvenime jis turi būti tik kaip
vyšnia ant torto.
Mintyse išvydau Sebastiano galvą ant didžiulio kremu
aptepto torto. Juokingas vaizdas.
– Manote, jo atžvilgiu turiu pernelyg daug lūkesčių?
– Ne man atsakyti į šį klausimą. Aš tik teigiu, kad mylint
reikia mokėti išlaikyti tinkamą atstumą. Panašiai kaip su
tampriąja gija: negalima nei pernelyg suveržti, nes imsime
dusti, nei pernelyg atlaisvinti, nes prarasime ryšį. Reikia
pajusti, kokia įtampa pati geriausia. Ir taip pat būtina
atpainioti gijas, siejančias mus su praeitimi.
– Kaip suprasti?
– Reikia suvokti, kaip vaikystėje išgyventi santykiai jus
veikia dabar.
– Negi koks nors praeities dalykas gali turėti įtakos mano
šiandieniam gyvenimui!
– Nė neįsivaizduojate, kokia didelė toji įtaka! Argi
nepasakojote man, kad, jums dar nesulaukus nė dvejų, jūsų
tėvas paliko jūsų mamą?
– Taip ir buvo.
– Gali būti, kad šiandieniame jūsų gyvenime kai kurios
situacijos vėl atveria praeities žaizdas ir, pati to nesuvokdama,
į vieną ar kitą įvykį reaguojate perdėm emocionaliai. Tai
vadinama tampriosios gijos efektu. Neseniai išvedėte savo
vyrą iš kantrybės, nesąmoningai siekdama, kad įtūžęs jis
prabiltų apie skyrybas... Pati to nežinodama, patvirtinote
neigiamą schemą, savo vaikystės košmarą – būti paliktai
mylimo vyro...
– Žvelgiant šitaip, tai siaubinga! Tikrai to nesuvokiau...
Dabar jau buvau visiškai sustirusi iš šalčio. Užėjau į dar
veikiantį barą ir padavėjo paprašiau atnešti karštos kakavos.
Rankose kaito mobilusis telefonas. Su Klodu kalbėjausi jau
gerą pusvalandį, – jis mane konsultavo su tokiu pat įkarščiu
kaip ir pirmąjį kartą. Tikrai turi būti pats visa tai patyręs, ne
kitaip. Jaučiau, kad jam labai svarbu tai, ką jis pasakoja. Ir
gaudžiau kiekvieną jo žodį.
– Pirmas svarbus žingsnis, norint nutraukti su praeitimi
mus siejančią tampriąją giją, – įsisąmoninimas. Vėliau, jei
nuolat stengsitės didinti pasitikėjimą savimi ir ugdyti teigiamą
požiūrį, praeities demonų galutinai atsikratysite. Jūs jau nebe
ta bejėgė maža mergaitė, kokia buvote, kai išvyko tėvas.
Esate atsakinga ir savarankiška suaugusioji, įstengianti įveikti
įvairias situacijas. Todėl svarbu nuraminti tą jūsų asmenybės
dalį, kuri kadaise bijojo ir kentėjo... Taip susitaikysite su
savimi!
– Ir kaipgi nuraminti tą viduje tūnančią mažą mergaitę? –
pasiteiravau, vėsindama karštą kakavą.
– Susiraskite ramų kampelį ir švelniai su ja pasikalbėkite,
kaip su savo pačios vaikais. Galite pasakyti, kad mylite ją, kad
visada ja rūpinsitės, kad ji gali jumis pasikliauti... Tačiau tam,
kad ši vaikystės žaizda visiškai užgytų, turėsite išgyventi
atleidimą.
– Ką reikės daryti?
– Atleisti savo tėvui.
– ...
Matyt, pajutęs, kad įsitempiau, Klodas ėmė raminti:
– Tai padarysite, kai ateis tinkamas metas, kai būsite
pasirengusi... O kol kas keiskite savo santuokinį gyvenimą,
tapkite varomąja santykių jėga, duokite daugiau!
– Ar jums neatrodo, kad grįžome į pradinį tašką? Kodėl
stengtis visuomet turiu aš? Kodėl ne jis?
– Todėl, kad už pastangas puoselėti santykius jums grįš
šimteriopai! „Daryti gera kitiems – racionalus
egoizmas“, – teigė Aristotelis. Be to, jūs pirmoji pradėjote
ugdyti savo asmenybę. Vadinasi, būtent jūs turite vyrui
parodyti kelią. Ir dar – galbūt imtis iniciatyvos jums lengviau?
Instinktyviai žinote, kaip įskelti kibirkštį ir įžiebti ugnį...
Sutikite, juk verčiau atsisakyti tos klasikinės dvikovos „kas ką
daro“, to negatyvaus varžymosi siekiant nustatyti, kurio iš
partnerių nuopelnai didesni... Reikia tai sustabdyti, – argi ne
taip, Kamile?
Taip, žinoma... Jis teisus. Šimtąkart teisus.
– Tikėkite, kad jūsų partneris stengiasi duoti geriausia, ką
tuo metu gali, ir susitelkite į jo teigiamą indėlį, o ne į tai, kas
nuvilia, nes ne visai atitinka jūsų lūkesčius. Ką pasėsi, tą ir
pjausi... Šiame sename posakyje daug tiesos. Pasėsite
priekaištus – pjausite pagiežą ir nusivylimą. Pasėsite meilę ir
pripažinimą – pjausite švelnumą ir dėkingumą.
– Hmm... Tas tiesa, suprantu. Bet mane varo iš proto tie
vangūs, letargiški meilės santykiai! Vis dar svajoju apie
stiprius jausmus ir romantiškus poelgius!
– Čia irgi reikėtų laikytis vidurio kelio: nereikia nei
neįgyvendinamų fantazijų, nei visiškai jokių ambicijų. Gerai,
kad norite vėl įžiebti liepsną... tol, kol jūsų lūkesčiai
neperžengia sveiko proto ribų! Turite gerbti ir priimti tikrąją
sutuoktinio asmenybę ir nesitikėti iš jo to, ko jis negali jums
suteikti. Meilė – lyg gėlė, kuria reikia labai rūpintis, ji auga tik
laistoma. Vertinkite vyrą už visus gerus jo darbus, parodykite,
kad esate dėkinga ir juo žavitės. Pamatysite – jis kasdien vis
labiau keisis ir taps vis laimingesnis. Ir galbūt kur kas labiau
įsiklausys į jūsų pasiūlymus, kaip pagerinti meilės santykius.
Šypsena, palaikymas, švelnumas – štai kelias į vyro širdį!
Vėl pasigirdo pyptelėjimas.
– Vėl Sebastianas.
– Tai atsiliepkite, Kamile, ko gi jūs delsiate?
– Klodai?
– Taip?
– Ačiū.

Trumpai šnektelėjau su Sebastianu, – to pakako įtampai

išsklaidyti. O kad susitaikymas būtų linksmesnis, pro duris
įžengiau mojuodama balta nosinaite. Taiką sutvirtinome
švelniu bučiniu.
Adrianas išlindo iš savo slėptuvės ir puolė mums ant kaklo.
– Tai jūs neišsiskirsit? – truputį sunerimęs paklausė jis.
Mudu su Sebastianu įsmeigėme vienas į kitą akis, norėdami
jose įskaityti patvirtinimą. Jo akyse švietė... taip, tikrai...
prisirišimas. Pasijutau ramiau.
– Aišku, kad ne! – švelniai sutaršiau sūnui plaukus.
– Ei, mama! – šūktelėjo šis, stengdamasis sulyginti
pasišiaušusias sruogas.
Pastaruoju metu Adrianas labai rūpinosi savo išvaizda:
vargas tam, kas išdrįs paliesti jo šukuoseną, rūpestingai
suformuotą plaukų želė! Naudodamasis mūsų susitaikymu,
gudruolis nepraleido progos pasirūpinti savo interesais:
– Kadangi baigiau visus namų darbus, ar galiu truputį
pažaisti planšete? Prašau, mama?
 Nežinau, kokia bus jo profesija, bet jaudintis dėl jo man
tikrai nereikia! Jis taip puikiai sugeba apvynioti jus aplink
pirštą! Neįmanoma nei ilgai ant jo pykti, nei atsispirti jo
žavesiui...
Kai Adrianas rimtai it koks užkietėjęs žaidėjas įsmeigė akis į
planšetę, trumpam susėdome vienudu su Sebastianu. Rodyti
švelnumą kiek varžėmės: dar nebuvo išblėsę prisiminimai apie
ginčą. Žiūrėjau, kaip jis į taures pila šlakelį baltojo vyno, ir
suvokiau – reikės daug pastangų, kad mūsų meilė žydėtų kaip
anksčiau. Jei noriu, kad mūsų santykiai vėl būtų nuostabūs,
teks nueiti ilgą kelią...
Laimė, Klodas, regis, žino, kaip žengti tuo keliu.
 14

Kita mano pamoka Klodo nurodymu turėjo vykti

Aklimatizacijos sode. Nebuvau čia lankiusis jau visą amžinybę.
It mažas nenustygstantis vaikas džiaugiausi regėdama
besisukančias karuseles ar karamelizuotus obuolius ant
pagaliukų. Būčiau bet ką atidavusi už plikytos tešlos spurgas
su šokoladu, bet, ačiū Dievui, pačiu laiku pasirodė Klodas ir
išgelbėjo mane nuo pagundos. Pirmiausia jis pakvietė mane
išgerti arbatos arbatinėje Anželina. Ten leidau sau
pasimėgauti vieninteliu skanėstu – citrinos griežinėliu (turint
omenyje, kiek ištvermės prireikė atsispirti vitrinoje
išrikiuotiems gardiems pyragaičiams, tai verta paminėti).
Paskui Klodas nusivedė mane į kreivų veidrodžių galeriją.
– Ką matote, Kamile?
– Koks siaubas! Čia aš, tik dar storesnė ir kreiva! –
prapliupau juoktis.
– Ar šis atvaizdas tikras?
– Laimė, ne! Nesu tokia stora.
– Jūs ir tikrovėje nesate tokia stora, Kamile. Dažniausiai
save matote tarsi šiame kreivame veidrodyje, nes neigiamos
jūsų mintys iškreipia tikrovę. Jūsų protas krečia jums piktas
išdaigas. Jis tauškia visokias nesąmones, o jūs tikite! Protas –
nelyginant juodasis magas, tačiau jūs – dar stipresnė
burtininkė: turite galios sustabdyti savo protą ir net juo
manipuliuoti! Pažvelkite į mane, Kamile... Kas valdo jūsų
mintis?
– Nežinau...
– Aišku, kad žinote!
– Aš pati?
– Žinoma. Niekas kitas, tik jūs pati! Žmonės dažniausiai sau
būna patys griežčiausi teisėjai. Šiandien jūs įsitikinusi, kad
esate pernelyg stora, nes sveriate keturiais kilogramais per
daug, tačiau bėda ta, kad ši problema užima per daug vietos
jūsų galvoje... Užtikrinu jus, antsvoris – visai kas kita!
Šnairomis žvilgtelėjau į Klodą ir prisiminiau tą vyrą iš
nuotraukos jo kabinete. Ar ten jo giminaitis? O gal jis pats?
Nedrįsau paklausti tiesiai šviesiai, todėl pabandžiau
išsiaiškinti užsimindama:
– Atrodo, gerai išmanote šį klausimą...
Klodui tarp antakių įsirėžė raukšlė, o veide šmėstelėjo
nuostaba. Jis atsikrenkštė lyg mėgindamas laimėti laiko: regis,
mano klausimas jam buvo nemalonus. Įsmeigęs akis į tolį,
neaiškiai tarstelėjo:
– Taip, išties. Šią problemą gerai išmanau...
– Nes pats tai patyrėte?
Iš Klodo žvilgsnio supratau, kad mano klausimai ima jį
erzinti.
– Galbūt. Tačiau esame čia ne tam, kad kalbėtume apie
mane.
Kaip gaila, pagalvojau. Man buvo velniškai smalsu daugiau
sužinoti apie jo gyvenimą. Bet pajutau, – kol kas nereikia
daugiau klausinėti.
Klodas nusivedė mane prie pirmojo galerijos veidrodžio. Tai
buvo normalus veidrodis.
 – Na, Kamile, gerai įsižiūrėkite į save ir pasakykite, kokie
jūsų išvaizdos bruožai jums labiausiai patinka.
Ėmiau tyrinėti savo atvaizdą, ieškodama gražiausių savo
bruožų.
– Na, manau, man visai patinka mano akys: jos spindi ir yra
gana gražios spalvos...
– Labai gerai! Tęskite...
Įbedžiau žvilgsnį kiek žemiau, vertindama savo moteriškus
bruožus.
– Krūtinė irgi nebloga... Man tinka drabužiai gilia iškirpte.
Patinka ir kulkšnys. Kojos lieknos iki kelių!
– Puiku, Kamile. Vadinasi, jūs kaip įmanydama stengsitės
pabrėžti savo pranašumus ir didžiausią dėmesį skirsite jiems,
o ne mažiems trūkumams, kurie niekam nerūpi. Visados
prisiminkite moteris, kurios nebuvo tikros gražuolės, tačiau
turėjo beprotišką pasisekimą. Pavyzdžiui, Editą Piaf, kurią
mylėjo gražiausi vyrai, arba apvalumais garsėjusią Meriliną
Monro. Tačiau turbūt jau nutuokiate, kad svarbiausia – tai, ką
spinduliuojate iš vidaus. Labiausiai jus puošia pasitikėjimas
savimi. Spinduliuokite, ir niekas nepajėgs jums atsispirti!
Pripildykite save gražių dalykų ir būsite patraukli. Patikėkite,
grožis ir širdies šiluma spindi skaisčiau už pačius dailiausius
papuošalus! Išorė byloja apie jūsų vidinį pasaulį.
Man knietėjo Klodo pasiteirauti, ar jis pats tai patyrė... Jo
gyvenimą gaubė paslapties skraistė, bet man dar buvo
nedrąsu ją kilstelėti. Todėl tik pašmaikštavau:
– Tai, ką jūs sakote, skamba kaip jogurto reklama, tačiau
bendrą mintį suprantu...
– Kiekvieną dieną dirbkite, stengdamasi tapti geresniu
žmogumi, spinduliuokite teigiamas emocijas ir netrukus pati
pamatysite, kokio pasisekimo sulauksite!
– O jei man nepavyks, Klodai? Jei, nepaisant visko, vis tiek
sau atrodysiu negraži?
– Ša, ša, ša! Liaukitės maitinti savo vidinius demonus,
Kamile. Tie demonai – tai jūsų baimės, kompleksai, klaidingi
įsitikinimai, ta jūsų dalis, kuriai patinka skųstis ir vaizduoti
nelaimingą. Ar suprantate, ko nesąmoningai siekiate tokiu
elgesiu?
– Hmm... Galbūt, jei esu negraži, kiti į mane nekreipia
dėmesio, ir aš nerizikuoju jų nuvilti? Arba nusivilti pati!
Žmonės bent jau nieko pernelyg iš manęs nesitiki, galiu sau
ramiai gyventi!
– O kuo rizikuotumėte, traukdama aplinkinių žvilgsnius?
– Daugiau žvilgsnių – daugiau komentarų, vertinimų,
vadinasi, didesnė grėsmė būti įskaudintai...
– Taip, tačiau jus įskaudinti įmanoma tik tuomet, jei jūs tai
leidžiate! Kuo labiau pasitikėsite savimi, tuo mažiau jus žeis
kitų išpuoliai. Kai jūsų savivertė sustiprės, kai susikursite
gyvenimo projektą, visiškai atitinkantį jūsų asmenybę ir
tikrąsias vertybes, ramiai žengsite pirmyn, į viską žvelgsite
teigiamai ir daugiau nieko nebijosite. Būsite „susiderinusi“,
jausite harmoniją su savimi ir pasauliu.
– Kai šitaip kalbate, kyla noras to siekti... Tikiuosi, toji
didinga diena greit išauš.
– Tai priklauso tik nuo jūsų, Kamile.
– Tačiau kaip man patobulinti savo išvaizdą?
Klodas nusivedė mane prie atspindį ploninančio veidrodžio.
– Pirmiausia kiekvieną rytą, žiūrėdama į veidrodį, stengsitės
pakeisti vidinį dialogą. Kartosite pozityvius teiginius: jūs
graži, patraukli, jums patinka jūsų kūno linijos, jūsų gražios
akys, daili krūtinė, jūs – nuostabi moteris, kuriai sekasi viskas,
ko tik ji imasi, ir panašiai.
– Ar čia nepersūdyta?
– Čia tik vos pasūdyta! – pajuokavo jis. – Paskui išmoksite
modelių mėgdžiojimo meno.
– Kas tai?
– Kokia moterimi labiausiai žavitės ir kodėl?
– Nežinau... Dievinu Izabelę Juper9, man ji atrodo be galo
žavinga!
– Labai gerai. Taigi stebėkite Izabelę Juper – jos laikyseną,
eiseną, šypseną... Mokykitės pamėgdžioti jos gestus.
Užsimerkite. Įsivaizduokite, kad esate Izabelė Juper ir einate
šaligatviu. Kaip jaučiatės?
– Graži, pasitikinti savimi, rami...
– Kaip reaguoja aplinkiniai?
– Žiūri į mane ir žavisi...
– Tai malonu?
– Labai malonu!
– Puiku! Įsidėmėkite tą jausmą ir dažnai atlikite šį pratimą.
Pasirinkite kokį nors žmogų – modelį – ir įlįskite į jo kailį!
– Gerai, pamėginsiu... Gal ir smagu.
– O jeigu jau prakalbome apie modelius... Norėčiau, kad
pasiieškotumėte mokytojų. Kokiais žmonėmis labiausiai
žavitės? Kokios jų gerosios savybės? Koks jų sėkmės modelis?
Sužinokite apie jų gyvenimą, perskaitykite jų biografiją...
Sukurkite man gražiai apipavidalintą jų nuotraukų koliažą. Ar
galėsite tai padaryti per dvi savaites?
– Hmm... Pasistengsiu...
Iš tikrųjų jaučiausi kaip studentė, gavusi per daug namų
darbų, tačiau Klodas buvo mane įspėjęs: nuolat tyko vidiniai
demonai – tingulys, slogi nuotaika... Negaliu atsipalaiduoti, net
jei man atrodo, kad permainos ir taip jau vyksta labai sparčiai,
o aš naujosios Kamilės kailyje jaučiuosi lyg nesava.

9 Izabelė Juper (Isabelle Huppert, g. 1953 m.) – garsi prancūzų kino ir

teatro aktorė, – vert. past.
 15

Pavargusi grįžau namo. Galvoje be perstojo skriejo mintys.

Kiek permainų per tokį trumpą laiką! Man reikia atsipalaiduoti
šiltoje vonioje... Pasidariau kalną putų ir panirau į vonią. Nuo
karšto vandens dilgčiojo oda. Kaip gera! Ėmiau žaisti su
putomis kaip vaikystėje, – tikras senų gerų laikų malonumas!
Niekur neskubėjau: vakar vakare, užuot žiūrėjusi televizorių,
paruošiau gardų patiekalą šiai dienai. Taigi mums tereikėjo
sėsti prie stalo.
Šveitėme apsilaižydami pirštus, o aš buvau apipilta
dėkingumo ir susižavėjimo šūksniais:
– Baisiai skanu, mama! Galėtum dalyvauti laidoje Top chef,
tikrai!
Patyliukais nusijuokiau, matydama, kaip sūnus atsipjauna
trečią gabalą pyrago, į kurį buvau pridėjusi švelnutėlio tofu,
smulkintos cukinijos, alyvuogių ir ožkos sūrio griežinėlių.
Jis suvalgė cukiniją... Jis suvalgė cukiniją...
Išties tai visai kas kita nei šaldyti pusfabrikačiai...
Po vakarienės Adrianas dažnai siūlydavo drauge pažaisti
kokį nors stalo žaidimą, bet aš niekada neturėdavau tam jėgų.
Be to, ir amžius nebe tas... Kai šįkart sutikau, jis net išsižiojo
iš nuostabos. Jo akyse suspindęs džiaugsmas – toks tyras, kokį
sugeba jausti tik vaikai, – galutinai palaužė mano spyriojimąsi.
Man tai pasiūlė Klodas. Liautis būti pernelyg suaugusiai.
Praleisti daugiau smagių akimirkų su sūnumi. „Reikia
dalyvauti, štai ir visa paslaptis“, – suokalbiškai mirktelėjo jis.
Taigi tapau „geimere“ (dabar niekas nebesako „žaidėja“) ir
stengiausi atrasti savyje vidinį vaiką, tą žaismingą ir kūrybišką
savo pačios dalį, kurią, kaip man aiškino Klodas, pernelyg
dažnai užgniaužia mano suaugęs atsakingas ir nuobodokas
„aš“. Priešingai nei tikėjausi, buvo tikrai smagu. O laimingas
sūnaus veidas buvo pats geriausias atlygis. Iki soties
prisižaidęs ir prisibendravęs, jis nesiožiuodamas nuėjo
miegoti. Kokia laimė!
– Eikš, prisėsk šalia, – paprašė ant sofos įsitaisęs
Sebastianas, kai įžengiau į svetainę.
– Ne dabar, – švelniai atsakiau. – Turiu darbo.
Jis atrodė nustebęs, net kiek sutrikęs. Tiesą sakant,
paprastai švelnumo prašinėdavau aš. O dabar susikeitėme
vaidmenimis. Galbūt man ką tik pavyko tinkamai įtempti
tampriąją giją?
Su nešiojamuoju kompiuteriu, popieriumi ir rašikliais
įsitaisiau prie svetainės stalo. Pradėjau nuo lengviausio: iš
asmenybių, į kurias norėčiau būti panaši, bruožų ėmiausi
sudarinėti savo portretą. Greitai brūkštelėjau:

Norėčiau būti išmintinga kaip Gandis, rami kaip Buda, grakšti kaip Odrė Hebern,
versli kaip Rokfeleris, valinga ir atsidavusi kaip Motina Teresė, drąsi kaip Martinas
Liuteris Kingas, sumani kaip Šerlokas Holmsas, kūrybiška kaip Pikaso, išradinga
kaip Stivas Džobsas, įžvalgi fantazuotoja kaip da Vinčis, jausminga kaip Čarlis
Čaplinas ir galiausiai flegmatiška bei sąmojinga kaip mano senelis!

Patenkinta, kad kilo tiek minčių, susiradau ir atsispausdinau

visų tų žmonių nuotraukas ir ėmiausi kurti mokytojų paveikslą.
Nesitikėjau, kad šis užsiėmimas man taip patiks: jų veidai
teikė man įkvėpimo ir jėgų. Žvelgdama į juos svarsčiau, kokia
gi jų talento paslaptis ir kaip man pakartoti jų sėkmės modelį.
Jaučiau, kad dabar, atlikusi šią nedidelę užduotį, aiškiau
suvokiu kai kurias savo vertybes ir geriau suprantu, kokiu
žmogumi norėčiau tapti.
Mano sektinų modelių plakatas atrodė šauniai!
Nusprendžiau jį pakabinti matomoje vietoje šalia savo
rašomojo stalo. Tuomet ėmiausi ieškoti informacijos, susijusios
su mano mėgstamiausia sritimi – mada. Man rūpėjo garsiausių
dizainerių biografijos, ypač mano numylėtinio Žano-Polio
Gotjė. Susidomėjusi perskaičiau, kas apie jį rašoma
Vikipedijoje:

Penkiolikos metų jis nupiešė vaikiškų drabužių kolekcijos eskizus. Tapti

profesionaliu drabužių modeliuotoju nusprendė pamatęs Žako Bekerio filmą
Falbalas, kuriam visus kostiumus sukūrė Marselis Rošasas. Nusiuntė savo eskizų
albumą Yvo Sen Lorano mados namams, tačiau jo kandidatūra buvo atmesta.
Tuomet eskizai pateko į Pjero Kardeno rankas. Tą dieną, kai jam suėjo
aštuoniolika metų, jis pradėjo dirbti Kardeno mados namuose. Ten praleidęs
mažiau nei metus, perėjo pas „keistuolį“ Žaką Esterelį, o 1971 m. prisidėjo prie
Žano Patu10 mados namų komandos.

Kaipgi Sen Lorano mados namai galėjo atmesti tokį genialų

žmogų jo karjeros pradžioje? Neįtikėtina! Prisiminiau trumpą
istoriją apie atkaklumą, kurią man dažnai pasakodavo senelis.
– Ar žinai, apie kokį žmogų tau papasakosiu? Jis gimė kaip
skurdžius ir jam visą gyvenimą nesisekė. Jis daugybę kartų
galėjo nuleisti rankas – būtų tam radęs šimtus priežasčių, –
tačiau to nepadarė. Elgėsi kaip nugalėtojas, kol galiausiai
tokiu ir tapo. O nugalėtojai niekada nenuleidžia rankų.
Vaikystėje jis buvo išvarytas iš namų. Neteko motinos. Pirmą
kartą bankrutavo. Buvo nugalėtas parlamento rinkimuose.
Prarado darbą. Vėl bankrutavo ir skolas grąžino tik per
septyniolika metų. Mirė jo sužadėtinė. Jis išgyveno sunkią
depresiją. Buvo nugalėtas per rinkimus į Ilinojaus atstovų
rūmų pirmininko postą, išrinktas į Kongresą, bet neperrinktas.
Jis niekada negavo gimtosios valstijos žemės agento pareigų,
kurių siekė. Iškėlė savo kandidatūrą į Jungtinių Valstijų Senatą
ir pralaimėjo. Per nacionalinį partijos suvažiavimą kandidatavo
į viceprezidento postą ir nepelnė nė šimto balsų. Dalyvavo
Senato rinkimuose ir vėl pralaimėjo... Tas žmogus, Kamile, –
prezidentas Abraomas Linkolnas!
Papasakojęs šią istoriją, senelis šypsodavosi, patenkintas
tuo, kaip viskas susiklostė.
O aš? Kaip gyvenau iki šiol – įstengiau nenuleisti rankų ar
pernelyg greitai atsisakiau svajonių? Nuo šios minties mano
nuotaika subjuro. Paniurusi priėjau prie spintelės koridoriaus
gale ir išsitraukiau aplanką su piešiniais. Tylėdama ėmiau
vartyti savo senus eskizus. Apstulbau pamačiusi, kokie laisvi
štrichai. Kadaise aš velniškai gerai piešiau! Gal iš to ir būtų
kas nors išėję, jei būčiau studijavusi dailės, o ne prekybos
mokykloje... O dabar jau per vėlu. Be akademinių piešinių,
man patikdavo ir perkurti įprastus vaikiškus drabužius.
Pridėdavau visokiausių audinių, medžiagų, motyvų, ir jie
tapdavo itin originalūs.
– Nieko sau! Knaisiojiesi po šitas senienas? Nostalgija,
nostalgija! – paerzino Sebastianas, žingsniuodamas
koridoriumi pro šalį.
Sviedžiau į jį tūžmingą žvilgsnį.
– Atleisk, pajuokavau! – jis pabučiavo man į skruostą. – Tavo
piešiniai puikūs. Eini miegoti?
– Ne, ne dabar... Dar truputį pažiūrėsiu.
 Pirštų galiukais perbraukiau per popieriaus lapus – švelniai,
lyg liesdama trapią svajonę. O jeigu aš ją atgaivinčiau? Ar
Sebastianas suprastų? Sėstų į permainų traukinį drauge su
manimi ar liktų stovėti perone? Šis klausimas man kėlė
nerimą...

10 Marselis Rošas (Marcel Rochas, 1902–1955), Yvas Sen Loranas (Yves

Saint Laurent, 1936–2008), Pjeras Kardenas (Pierre Cardin, g. 1922 m.),
Žakas Esterelis (Jacques Esterel, 1917–1974), Žanas Patu (Jean Patou,
1887–1936) – žymūs prancūzų drabužių modeliuotojai, – vert. past.
 16

Savo nuogąstavimais dėl to, kaip vystysis mano santykiai su

Sebastianu, pasidalijau su Klodu. Šis patikino, kad mano vyras
išties gali sunerimti matydamas, kaip smarkiai keičiu savo
gyvenimą. Visos tos permainos turėtų kaip reikiant išmušti jį iš
vėžių. Aš privalau suvokti, kad būtinas pereinamasis
laikotarpis. Šiaip ar taip, juk vyrą įtraukiau į perversmą, kurio
jis visai nenorėjo! Tad reikia jam duoti laiko prisitaikyti. Be to,
per pokyčių laikotarpį tiek vyras, tiek aš neišvengiamai
išgyvensime visą jausmų įvairovę: bandysime priešintis,
žengsime du žingsnius pirmyn – tris žingsnius atgal...
Iš tikrųjų baiminausi dviejų dalykų: kad Sebastianas
nepalaikys mano planų keisti profesiją ir kad mūsų santykiai ir
toliau vis labiau šaltės...
– Svarbiausias klausimas, – tarė man Klodas, – ar jūs vis dar
jį mylite?
– Taip, žinoma, nors kartais apninka abejonės.
– Dažnai mums nebepatinka ne partneris, o tai, kokie tapo
santykiai. Tačiau už poros santykių kokybę atsakingi abu
žmonės. Jei norite atgaivinti liepsną, įskelkite kibirkštį!
Nenorėkite, kad iniciatyvos visados imtųsi partneris, – apie tai
jau kalbėjome...
– Tačiau, kaip tai padaryti?
– Pavyzdžiui, ugdykite savo kūrybiškumą meilės srityje...
 – Įdomu! O kaip?
– Pirmiausia galėtumėte jam parašyti trumpąją „3.0“ meilės
žinutę.
– „3.0“? Kas gi tai?
– Na, visi trumpąsias žinutes rašo bet kaip, netaisyklingai, o
jūs elkitės atvirkščiai: siųskite jam kūrybiškai, sumaniai ir,
svarbiausia, be klaidų parašytas žinutes!
– O kas dar?
– Nevaržykite įkvėpimo! Iš tikrųjų yra keletas būdų.
Išsiaiškinkite, kuo domisi jūsų brangusis, ir pasirinkite vieną iš
jo pomėgių. Tuomet taikykite minčių lietaus metodą –
surašykite visas su šia sritimi susijusias idėjas, žodžius ir
posakius, kokie tik šaus į galvą. Galiausiai susiekite net ir
labiausiai nederančius žodžius, sukurkite naujų posakių ir
parašykite įspūdingą tekstą. Jei norite, galime aptarti
konkretų pavyzdį, taip bus aiškiau... Kuo domisi jūsų vyras?
– Jis dievina dzeną. Užsiima joga. Ir svajoja nuvykti į Indiją.
– Puiku. Surašykime visus su tuo susijusius žodžius.
Klodo padedama ant popieriaus lapo brūkštelėjau:

Dzenas. Lotosas. Lotoso žiedas. Pusiausvyra. Kvėpavimas, dvelksmas. Taika.

Grožis. Vidinė ramybė. Dzeno sodas, meditacija...

– Viską užrašykite, – pabrėžė Klodas, – tai bus jūsų kūrybinė

medžiaga. Ir atminkite keturių K taisyklę. Pirmoji K
perbraukta: jokios kritikos ar cenzūros! Antroji K – kiekis:
būtina sugalvoti kuo daugiau idėjų. Trečioji K – keistenybės:
reikia ir jų! Pasižymėkite net pačias beprotiškiausias ir
neįprasčiausias mintis. Ketvirtoji K – kaita: viena mintis
įkvepia kitą, kyla vis naujų idėjų!
– Prisiminsiu. Ačiū, Klodai.
 – Paskui sugretinkite dzeno ir meilės žodžius, sumaišykite
juos ir žiūrėkite, kas iš to išeis. Neužmirškite ir įvairių
stilistinių priemonių: asonansų (tų pačių balsių pasikartojimo),
aliteracijų (tų pačių priebalsių pasikartojimo), palyginimų,
hiperbolių (meninio padidinimo, perdėjimo), oksimoronų
(priešingos reikšmės žodžių junginių, tokių kaip garsioji
Kornelio11 eilutė: „tamsi šviesa, krintanti iš žvaigždžių“),
litočių (teiginių sušvelninimo, pavyzdžiui, „jis nebjaurus“ norint
pasakyti, kad jis gražus) ir daugelio kitų. Tačiau užvis
svarbiausia – klausykite savo širdies!
– Jei pamėginsiu, blogiau nebus!
Nieko nelaukusi taip ir padariau, – paaiškėjo, kad tai ne taip
lengva, kaip atrodė. Rankoje spaudžiau rašiklį ir susikaupusi
ieškojau įkvėpimo žvelgdama kažkur tolyn pro langą... Po gerų
dvidešimties minučių parodžiau savo meilės žinutę Klodui:

Mano meile,
Lauke – žemas ir sunkus dangus, o viduje – saulė pačiame zenite: kokia laimė
susitikti su tavimi šį vakarą mūsų namuose – šilumos, švelnumo užuovėjoje,
dzeno sode, kuris nuo bučinio tampa Edeno sodu. Leisk man būti tavųjų dienų
lotoso žiedu ir tavųjų naktų vėju – tuo karštu vėju, kuris pučia Radžastane, – kad
savo dvelksmu nelyginant šventąją ugnį kurstyčiau tavo troškimus ir nuskraidinčiau
mus į pakrantę, kur įžengti gali tik meilė... Tave mylinti Kamilė.

Klodas pakėlė į mane nustebusias akis.

– Ką gi! Kaip pirmam kartui – labai gerai! Išties nuostabu...
Žinoma, meilės laiškeliai – tik vienas metodas iš daugelio.
Kasdienybei praskaidrinti puikiai tinka bet kokia kita
kūrybiškumo forma. Išlaisvinkite savo vaizduotę ir intuiciją,
neslopinkite kylančių minčių. Pamatysite, jums ne tik bus
smagu, bet ir vėl plykstelės meilės liepsna...
– Ar taip sakote, nes pats išbandėte?
 – Kas žino...

Padrąsinta pirmojo bandymo sėkmės, nusprendžiau kitomis

dienomis vykdyti operaciją K. M. – „karšta meilė“. Pradėjau po
truputį, lyg niekur nieko: kasdien išsiųsdavau po vieną
trumpąją žinutę. Pamažu mano kova dėl meilės vis aktyvėjo:
namuose visur prikaišiojau ant lipnių lapelių surašytų meilės
laiškelių, – Sebastianas jų rasdavo tarp pagalvių arba
sausainių spintelėje...
Tačiau rezultatai buvo ne visai tokie, kokių tikėjausi. Tiesą
sakant, vyras atrodė labiau nustebęs nei sužavėtas. Regis, jis
nelabai žinojo, kaip reaguoti į tokius netikėtus meilės
prisipažinimus. Žinoma, jis man šypsodavosi, dėkodamas
bučiuodavo. Netgi atrodė patenkintas, bet netryško
džiaugsmu, kaip aš tikėjausi. Jaučiau – kažkas jį trikdo.
Pamąsčiusi nusprendžiau, kad mano elgesys vyrui turbūt
atrodo šiek tiek prieštaringas... Viena vertus, visaip stengiuosi
tapti jam kuo artimesnė ir atgaivinti mūsų aistrą, kita vertus,
kasdien vis labiau nuo jo tolstu: mano galva pramušta naujais
projektais, atrodau kaip savimi ir savo talentais pasitikinti
moteris. Meilės kaulytoja dingo! Jos vietą sėkmingai užėmė
naujoji Kamilė. Mano emocinė nepriklausomybė Sebastianą,
atrodytų, turėjo džiuginti. Tačiau jis į ją žvelgė įtariai ir, regis,
laukė, kas bus toliau. Tikėjausi, kad mano pasikeitęs elgesys ir
meilės žaidimai netruks ištirpdyti jo santūrumą... O laukdama
tos laimingos dienos, ir toliau palengva gilinausi į save,
mėgindama atskleisti, kokia gi yra tikroji Kamilė, toji
kūrybiška ir drąsi Kamilė, gebėsianti mano svajones paversti
tikrove. Ėmiausi kurti jos portretą ir sudėliojau originalų
fotomontažą: iš žurnalų iškirpusi nuotraukų, savo galvą
priklijavau ant dailios vėjyje stovinčios moters figūros, o jai po
pažastimi pakišau piešinių aplanką, iš kurio kyšojo vaikiškų
drabužėlių eskizai... Taip pat iškirpau įvairiais šriftais
parašytų raidžių ir iš jų sudėtus žodžius gražiai įklijavau į savo
svajonių gyvenimo stiliaus paletę. Taip kompozicija pasipildė
„pasitikėjimu“, „drąsa“ ir „ryžtu“. Nuotraukoje dėvimą sijoną
apipaišiau žodžiais „kūrybiškumas“ ir „kilnumas“. Ant
žurnaluose rastų figūrų – jų pozos buvo energingos ir
juokingos – priklijavau ir sūnaus bei vyro nuotraukas. Visuma
išties virto tokia, kokios troškau: gyvybinga, kūrybiška,
ambicinga, linksma ir geranoriška!
Patenkinta montažą nufotografavau ir nusiunčiau Klodui.
Netrukus atėjo jo atsakymas:

Nuostabu! Matau, jūsų svajonė vis labiau aiškėja. Mes ir toliau stengsimės ją
išryškinti. Jau gimsta naujoji Kamilė! Kad ir toliau žengtumėte pokyčių keliu, siūlau
susitikti su manimi ketvirtadienį apie 12 val. 30 min., Šv. Sulpicijaus 59 (6 rajone).
Labos nakties. Ir, beje, šį vakarą, užuot prieš miegą skaičiavusi avis, prisiminkite
tris malonius ar gerus dalykus, kurie jums nutiko šiandien. Pamatysite, tai turės
didžiulį poveikį! Klodas.

11 Pjeras Kornelis (Pierre Corneille, 1606–1684) – žymus prancūzų

dramaturgas, – vert. past.
 17

Išėjusi iš metro, ėmiau spėlioti, kokią staigmeną Klodas man

parengė šį kartą. Jis mėgo savo pamokas inscenizuoti, o kai
kuriuos patarimus ar nurodymus metaforiškai iliustruoti
tikrais gyvenimiškais pavyzdžiais. Žingsniuodama šaligatviu,
pati sau nusijuokiau: įsivaizduoju, kaip turėjo atrodyti mano
veidas, kai supratau, kad jis ketina mane paskraidinti oro
balionu! Ir visa tai tam, kad simboliškai atsikratyčiau visko,
kas teršia mano protą... O kaip gera ten, viršuje! Tai irgi
metafora – dar didesnės būsimos gerovės pažadas ir
apčiuopiamas pasitenkinimas čia ir dabar. Kreivų veidrodžių
galerija... irgi iškalbinga. O kas laukia šiandien? Pastebėjau,
kad įsukusi į Šv. Sulpicijaus gatvę paspartinau žingsnį,
norėdama kuo greičiau pasiekti 59 namą – lyg maža mergaitė,
nekantraujanti atplėšti gautą dovaną.
Sustojau prie pastato moderniu, šviesiu fasadu ir vitrininiais
langais, – viduje buvo matyti, kaip man pasirodė, labai
šiuolaikiški baldai. Man prireikė kelių akimirkų suprasti, kur
atsidūriau. Pralinksmėjusi ir suintriguota stumtelėjau duris:
Klodas mane pakvietė į... „šypsenų barą“ – dantų balinimo
saloną! Nuo šios minties... nusišypsojau! Aišku, žinojau, kad
esama tokių salonų, tačiau į tokią įstaigą užsukau pirmą kartą.
Klodas manęs laukė įsitaisęs ant aukštos taburetės ir
šnekučiavosi su salono savininke, sakydamas jai „tu“. Abu
šiltai mane sutiko. Pasijutau taip, lyg būčiau kokios televizijos
laidos – išvaizdos pokyčių projekto – dalyvė. Klodas ketino man
padovanoti programą „Švytintys dantys“. Pasijaučiau
nepatogiai, bet jis nenusileido: anot jo, tai irgi yra bendro
ugdymo proceso dalis.
Salono savininkė mus nuvedė į nedidelę kabiną ir paprašė
luktelėti kelias minutes. Klodas tarė:
– Kamile, turbūt suprantate, kad jus čia pakviečiau ne vien
tam, kad jūsų dantys būtų gražūs...
– Įtariu! Pamažu pradedu jus pažinti.
Abu nusišypsojome. Kaip tokioje vietoje ir dera!
– Aišku, rūpintis dantimis svarbu, bet esu čia tam, kad
priminčiau, jog didžiausias jūsų kapitalas – tai šypsena. Jūsų
šypsena gali jums sukrauti daugiau turtų nei loterijos bilietas!
– Ar tik truputį neperdedate?
Mano pastabą nuleidęs negirdomis, Klodas kalbėjo toliau:
– Šypsena nieko nekainuoja, tačiau turi didžiulį poveikį ir
aplinkinių, ir jūsų pačios nuotaikai. Dviguba nauda! Turbūt
jums žinomi abato Pjero žodžiai: „Šypsena pigesnė už elektrą,
bet skleidžia tiek pat šviesos?“ Net buvo įrodyta, kad,
nuoširdžiai kam nors nusišypsojus, kyla grandininė reakcija, –
taip per vieną dieną gali nusišypsoti iki penkių šimtų žmonių! O
ką ir kalbėti apie teigiamą poveikį smegenims ir kūnui! Ar
žinote, kad tai patvirtino neseniai JAV atliktas tyrimas?
Mokslininkai savanorių paprašė įsikandus burnoje laikyti
lazdelę. Pirmosios grupės tiriamieji ją turėjo laikyti nutaisę
neutralią veido išraišką, antrosios grupės – dirbtinai
šypsodamiesi. Trečiosios grupės nariai turėjo šypsotis
natūraliai. Tuomet jiems teko atlikti įvairias įtampą keliančias
užduotis, pavyzdžiui, nardinti rankas į ledinį vandenį. Per
kiekvieną užduotį buvo matuojamas jų širdies ritmas. Žmonių,
kurių veido išraiška liko neutrali, širdies ritmas smarkiai
pagreitėjo. Dirbtinai besišypsojusių tiriamųjų širdis plakė kur
kas ramiau. O lėčiausias širdies ritmas buvo būdingas
natūraliai besišypsojusiems žmonėms. Ką gi rodo šis
eksperimentas? Kad šypsena – ir natūrali, ir dirbtinė – mažina
streso poveikį organizmui. Tuo neabejoja visi mokslininkai.
Taip yra dėl to, kad smegenys ir natūralią, ir dirbtinę šypseną
interpretuoja kaip geros nuotaikos požymį ir išskiria ramybės
hormonus. Argi tai ne nuostabu?
– Taip, iš tiesų!
– Matote, Kamile, jei šypsositės, ne tik būsite labiau mylima
ir laimingesnė, bet ir ilgiau gyvensite ir būsite geresnės
sveikatos! Be to, kai šypsotės, būnate kur kas gražesnė... Jūsų
veidas nušvinta, atrodote jaunesnė. Kitas etapas – išmokti
skleisti vidinę šypseną.
– Vidinę šypseną?
– Taip. Tai šypsena, nukreipta į save ir dovanojanti garsiąją
vidinę ramybę. Tai siekiamybė, šventasis Gralis, kuris mums,
vargšams dvasingumo stokojantiems vakariečiams, dažnai
atrodo neįgyvendinama svajonė... Reikia pripažinti, šiandien
nėra žmonių, galinčių mus to išmokyti, – nei mūsų namuose,
nei universitetuose, per pertrauką tarp rinkodaros ir teisės
paskaitų... O senovėje daoistai mokė tokios šypsenos meno ir
aiškino, kad ji – sveikatos, laimės ir ilgaamžiškumo šaltinis.
Mat šypsotis sau pačiam – tai lyg pasinerti į meilės vandenyną.
Vidinė šypsena ne tik suteikia gaivinančios energijos, bet ir
turi nemenkų gydymo galių!
– Oho! Ir kaip man išmokti taip šypsotis?
– Galite kasdien po keletą minučių treniruotis... Kai tik
randate laisvą akimirką, ramiai atsisėskite, įsitaisykite taip,
kad kūnas nebūtų įsitempęs, atpalaiduokite žandikaulius – šiek
tiek praverkite burną. Sutelkite dėmesį į kvėpavimą ir jo
teikiamą fizinį atsipalaidavimą. Branginkite tą gyvybiškai
būtiną oro dvelksmą ir įsivaizduokite, kad tai tarsi vidinis
masažas. Kaip tik tuo metu galite pajusti vidinę šypseną: jums
taps labai gera, palaimingai išnyks visi rūpesčiai, užlies švelni
ramybė. Taip pat galite įsivaizduoti, kaip jums ties saulės
rezginiu skleidžiasi gėlė...
– Tiesą sakant, Klodai, nežinau, ar sugebėsiu pakankamai
atsipalaiduoti, kad man tai pavyktų. Aš tiesiog nenustygstu
vietoje!
– Nedarykite išankstinių prielaidų! Keletą dienų
pabandykite. Gal rezultatai jus nustebins! Normalu, kad iš
pradžių gali būti sunku ramiai nusėdėti. Bet ilgainiui tokia
būsena jums pradės patikti. Čia kaip žydras dangus... Ar
mėgstate žydrą dangų, koks būna vasaros dienomis prie jūros?
– O taip! Jis nuostabus! Bet čia dangus ištisus metus pilkas...
– Na, skleisti vidinę šypseną – tas pats, kas vos panorėjus
pažvelgti į dangaus žydrynę. Net kai dangų dengia debesys, jis
vis tiek toks pat mėlynas! Lygiai taip pat, net kai jaučiatės
prislėgta, jūsų viduje visuomet laukia tas nuostabus mėlynas
dangus. Tik reikia išmokti jį pasiekti...
– Gerai pasakyta! Puikiai! Išties kyla noras pamėginti...
Tą akimirką į kabiną įžengė jauna moteris. Turėjo prasidėti
dantų balinimo seansas. Klodas pasišalino. Aš klusniai
vykdžiau nurodymus, nekantraudama išvysti rezultatą. O po
kiek laiko jau grožėjausi savo naująja šypsena veidrodyje.
Įspūdinga! Dantys tikrai tapo baltesni! Nepaprastai patenkinta
nuėjau pas Klodą, – šis vėl buvo įsitaisęs ant taburetės ir
šnekučiavosi su klientu, regis, laukiančiu, kol atsilaisvins
kabina. Mane išvydęs, jis iškart atsisveikino ir pasuko prie
manęs.
– Na štai, dabar jūs pasirengusi šypsotis iki ausų, Kamile!
Tačiau atminkite – šypsena dar gražesnė, kai sklinda iš
vidaus...
 18

Tą pačią popietę, žingsniuodama šaligatviu, išmėginau, ko

mane buvo mokęs Klodas. Nusprendžiau įsijausti į Izabelės
Juper vaidmenį. Dovanojau savo naująją šypseną pro šalį
skubantiems vyrams ir spinduliavau kerintį laisvumą lyg savo
žavesiu neabejojanti moteris. Sekdama savo moters idealu,
stengiausi atrodyti ir pasitikinti savimi, ir elegantiška.
Rezultatai mane nustebino: per dvidešimt minučių buvau
užkalbinta keturis kartus! Pirmieji du vyriškiai pasakė, kad
mano labai graži šypsena. Trečiasis pakvietė išgerti kavos. O
ketvirtasis įbruko savo vizitinę kortelę ir pakvietė į
pasimatymą... Ką ir kalbėti, mano savivertė šaute šovė
aukštyn! Mėgavausi užplūdusiu nauju jausmu ir negalėjau
atsidžiaugti savo viliojimo galia. Tada nemačiomis susikūriau
mažą inkarą. Pravers atslinkus juodoms dienoms.
Mano pasikeitęs elgesys neliko nepastebėtas ir darbe. Kad
būtų smagiau, pagal aplinkybes įsivaizduodavau save vieno ar
kito mokytojo kailyje. Vienąsyk būdavau Stivas Džobsas:
tuomet kur kas labiau pasitikėdavau savimi. Kitąkart sekdavau
Davidu Dujė12 ir spinduliuodavau ramią jėgą, galinčią įveikti
bet kokius sunkumus. Negalėjau atsistebėti, kaip smarkiai šis
žaidimas veikia mano protą ir darbo aplinką. Atrodžiau kur
kas ramesnė, ir tai, regis, įkvėpė pagarbą mano kolegoms,
paprastai laidantiems lėkštus ar net sarkastiškus juokelius. Be
to, su neįprastu entuziazmu kibau į darbą, kuris pastaraisiais
mėnesiais man būdavo nuobodus, netgi koktus. Žinoma, taip
nutiko Klodui patarus elgtis „taip, tarytum“. Turėjau
nusiteikti taip, tarytum šis darbas būtų pats įdomiausias
pasaulyje. „Kabinkitės už visko, kas verta dėmesio, viską
išgyvenkite keturgubai intensyviau, užuot stūmusi dienas,
tuščiai mąstydama ir laukusi, kol iš dangaus nukris
stebuklingos permainos“, – sakė jis man.
Taigi jau keletą pastarųjų dienų dirbau iš visų jėgų ir nuolat
šypsojausi. Tai neprasprūdo viršininkui pro akis.
– Kamile, jau seniai tavęs tokios nemačiau... Dabar tu
veržiesi į pergalę, ir man tai patinka! Ar tikrai nenori vėl dirbti
visu etatu? Pamąstyk... Būtų išties puiku.
Negali būti! Iš laimės jaučiausi devintame danguje.
Neįtikėtina! Didžiavausi savimi ir patyliukais džiūgavau. Argi
tai ne revanšas? Bet ar išties trokštu būtent to? Kad ir kaip
ten būtų, mano teigiamos bangos ir toliau sklido po visus
kabinetus. Net ir Kiaušingalvis pradėjo kitaip į mane žiūrėti, ir
mintis, kad po visų jo apsimestinai saldžių, galima sakyti,
klastingų pastabėlių, kurias man teko išklausyti, pagaliau
sugebėjau jį užčiaupti, teikė nemažai džiaugsmo! Vis dėlto
naujoji Kamilė neketino gaišti laiko tokiam neigiamam ir
nevaisingam pasitenkinimui. Naujoji Kamilė pasižadėjo Klodui
žaisti pagal jo taisykles ir atlikti visas jo skirtas užduotis, o
viena jų, kaip man priminė jo žinutė, – stengtis įžvelgti, kas
slypi anapus išorės:

Kiekvienas vertas turėti galimybę būti pažintas. Bet reikia atsikratyti noro teisti,
taip pat išankstinių nuostatų ir interpretacijų. Metu jums iššūkį: suartėkite su kokiu
nors žmogumi, kurį ne per labiausiai mėgstate, ir geriau jį pažinkite...
 Tiesą sakant, geriau pažinti Frenką man norėjosi tiek pat,
kiek imti ir pasikarti! Atmindama, kiek kartų jis man apkartino
gyvenimą, mieliau būčiau laikiusis nuo jo kuo atokiau... Vis
dėlto artimesnė pažintis buvo viena iš užduočių, ties kuria
turėjau padėti varnelę savo Įsipareigojimų sąsiuvinyje, o apie
žymę „neįvykdyta“ negalėjo būti nė kalbos!
Taigi vieną ketvirtadienio rytą sukaupiau drąsą ir priėjau
prie jo stalo.
– Sakyk, Frenkai, ar esi ką nors numatęs per pietus? Jau
seniai noriu tave pakviesti kartu pavalgyti, būtų proga truputį
pasikalbėti...
Pajutau, kaip per visą kabinetą nuvilnijo nuostabos banga.
Visi mūsų klausėsi ištempę ausis. Frenkas pašnairavo į
draugus, tarsi norėdamas iš jų veidų išskaityti, ką jam atsakyti.
Kolegos lyg susitarę bematant įbedė nosis į klaviatūrą.
– Ėėė... gerai, kodėl gi ne, – pagaliau išstenėjo jis, dar
neatsitokėjęs nuo mano prašymo.
Taigi susitikome prie pietų stalo: jis užsisakė totorišką
kepsnį, aš – Nicos salotų. Šįkart apsikeitėme vaidmenimis:
nebe aš, o Frenkas muistėsi ant kėdės ir jautėsi akivaizdžiai
nejaukiai. Žmogus, kuris paprastai mane šokdindavo ir
nesivaržydamas iš manęs šaipydavosi, dabar nesumojo, kaip
reaguoti į mano netikėtai malonų elgesį. Štai kas būna, kai
nuplėšiamos kaukės...
Kad pokalbis eitųsi sklandžiau, nusprendžiau išsklaidyti
įtampą ir paglostyti Frenko savimeilę: draugiškai jam
šypsojausi ir liaupsinau jo vadybininko talentą.
– Niekada tau nesakiau, bet žaviuosi tavo pardavimo
metodais. Nenuostabu, kad tu pats geriausias iš visų
darbuotojų!
 Išgirdęs komplimentą, Frenkas nuraudo. Dar niekada
nebuvau jo tokio mačiusi!
– Kamile, – prabilo jis rimtai, – ne visuomet su tavimi
elgiausi maloniai... Norėčiau už tai atsiprašyti... Žinai, kaip
būna – nori pasipuikuoti prieš draugus ir galiausiai pats imi tuo
tikėti. Iš tikrųjų tu man visada atrodei labai drąsi: ir dirbi, ir
sūnų augini... Tikrai!
Dabar jau nuraudau aš. Šiltai nusišypsoję sudėjome ginklus,
ir likusi pietų dalis praėjo daug maloniau. Frenkas aistringai
domėjosi orlaivių modelių konstravimu ir pats skraidindavo
savo lėktuvėlius. Pasakojant apie tai, jo akys žibėjo lyg vaiko.
Jis taip pat prisipažino, kad darbas jam pradeda pabosti. Jam
atrodo, kad jis jau viską pasiekė, bet vis dėlto nedrįsta imtis
naujos veiklos. Galiausiai pasipasakojome apie savo šeimas:
nustebusi sužinojau, kad praeitais metais jis išsiskyrė, o
skyrybas išgyveno labai skaudžiai – ypač dėl to, kad tenka
gyventi be vaikų...
– Apgailestauju, nežinojau...
– Darbe apie tai niekam nepasakojau.
Dabar į Frenką žvelgiau kitaip. Man buvo truputį gėda, kad
anksčiau apie jį sprendžiau taip skubotai ir paviršutiniškai. Ko
gero, savo sarkastišką humorą jis naudojo kaip apsauginį
skydą: taip visi laikėsi atokiau ir nė nenutuokė apie jo
kraujuojančią žaizdą. Kaip vis dėlto galima suklysti vertinant
žmones, jei neskirsi jiems dėmesio ir nemėginsi geriau jų
pažinti! Anksčiau šis bendradarbis man atrodė lyg ežys,
visuomet pasirengęs man bakstelėti savo spygliais, o
pažvelgusi įdėmiau, išvydau jautrų ir visai mielą žmogų.
Iš restorano išėjome lig soties prisišnekėję.
– Buvo gera su tavimi pasikalbėti, – paprastai pasakė
Frenkas.
– Taip, buvo smagu. Kada nors pakartosim?
– Gerai, pakartosim.
Jis man plačiai nusišypsojo.
Tai buvo dar vienas mano atradimas tą dieną – Frenko
šypsena.

12 Davidas Dujė (David Douillet, g. 1969 m.) – prancūzų dziudo kovotojas,

daugkartinis Europos ir pasaulio čempionas. Baigęs sportininko karjerą,
aktyviai dalyvauja Prancūzijos politikoje, – vert. past.
 19

Mano delnai nebuvo taip prakaitavę nuo pat tos dienos, kai
laikiau baigiamuosius studijų egzaminus žodžiu. Turėjau
susitikti su Klodu jo kabinete aptarti per keturis mėnesius
pasiektų rezultatų. Mano programa „Drugelis“, kaip ją
vadinau, vyko jau keturis mėnesius. Kol kas dar buvau lėliukė.
Tačiau metamorfozė jau buvo prasidėjusi: jaučiausi šiek tiek
pasikeitusi. Man atrodė, kad per tuos keturis mėnesius
gyvenau kur kas intensyviau nei per penkerius pastaruosius
metus! Turėjau neįtikėtinai daug energijos, protas tapo
aštresnis. Klodas galbūt pasakytų, kad taip nutiko padaugėjus
endorfinų ir kitų hormonų, – jų kiekis auga, kai žmogus mąsto
teigiamai, šypsosi, jaučiasi savo gyvenimo šeimininkas...
Klodas šiltai mane pasveikino.
– Kaip jums sekasi?
– Viskas gerai, Klodai. Man atrodo, reikalai juda į priekį!
– Puiku. Aptarsime, kokius tikslus jums pavyko įgyvendinti.
Ar sutinkate?
– Taip, žinoma.
– Pirmiausia apžvelkime su išvaizda susijusius tikslus. Ar
atsinešėte Įsipareigojimų sąsiuvinį?
– Taip. Štai.
Nervingai atkišau nedidelį spirale įrištą sąsiuvinį.
Prie kai kurių įrašų buvo pažymėta „įvykdyta“:
 Per dieną nusišypsoti mažiausiai dešimčiai žmonių.
Rūpintis savimi (savo kūnu ir išvaizda). Puoselėti išvaizdą, kuri atskleistų mano
asmenybę.

– Pastebėjau, kad šį punktą jums puikiai pavyko įgyvendinti,

Kamile. Sveikinu!

Numesti keturis kilogramus.

Langelis nepažymėtas.
– Tučtuojau pažiūrėkime...
Parodęs man svarstykles, Klodas paragino ant jų atsistoti.
Nurijau seiles, neramiai laukdama, ką gi parodys svarstyklės.
– 54,8 kilogramo. Numetėte 4,2 kilogramo. Sveikinu,
Kamile! Dabar jau galite pažymėti langelį!
Valio! Pagaliau atsikračiau nereikalingų kilogramų!
Klodas toliau tyrinėjo mano sąrašą.

Kur tik įmanoma, nemačiomis mankštintis.

Langelis pažymėtas.

Puoselėti kūrybiškumą meilės srityje.

– Parašėte „vykdoma“?
Krenkštelėjusi paaiškinau:
– Taip, mėginu įvairius dalykus. Bet Sebastianas, regis, ne
itin į juos reaguoja...
– Tai normalu. Turbūt visos tos permainos jam atrodo
keistos. Palengva tęskite, ir esu tikras, kad toks elgesys duos
vaisių...
 – Bus matyti!
– O Teigiamų dalykų sąsiuvinis? Kaip sekasi jį pildyti?
– Štai jis.
Klodas ėmė sklaidyti adresų knygelę, kurioje buvau
pasižymėjusi neseniai nutikusius malonius įvykius:

G – Gundymas: mane užkalbino keturi vyrai, nes jiems atrodžiau žavinga.

P – Pietūs: maloniai papietavau su Frenku, anksčiau labiausiai nemėgstamu
bendradarbiu.
R – Rožės: mano rožių krūmas pasidabino nauju žiedu!
V – Vakarienė: pagaminau gardžią vakarienę visai šeimai.
Ž – Žaidimas: žaidžiau stalo žaidimą su Adrianu, buvo smagu!

– Kamile, turiu pasakyti, aš jumis didžiuojuosi! Manau,

nusipelnėte štai šito...
Klodas atitraukė stalčių ir ištraukė jau pažįstamą kaspinu
perrištą dėžutę. Susijaudinusi ją atidariau ir išvydau naują
pakabutį – žalią lotosą. Pakabinau jį ant grandinėlės greta kitų
dviejų. Įveiktas dar vienas etapas! Laimėjau žaliąjį pokyčių
diržą... Visa tai pradeda darytis rimta. Ramiai nusišypsojau
Klodui – kaip žmogus, itin subrendęs per trumpą laiką, – bet
viduje netvėriau iš laimės. Man norėjosi bėgti gatvėmis, pulti
ant kaklo praeiviams, garsiai trimituoti! Džiūgavau ne mažiau
nei sūnus, gavęs aukščiausią įvertinimą už diktantą:
įmanydama būčiau galėjusi lėkti nusipirkti maišelį žaidimo
rutuliukų ar išmaukti butelį limonado...
Klodas nuleido mane ant žemės:
– Jūs daug pasiekėte, bet tai dar ne kelio pabaiga! Jei
sutinkate, siūlau aptarti būsimus jūsų tikslus. Ar gerai?
Linktelėjau galvą.
Po valandos abu dar kartą skaitėme vis ilgėjantį sąrašą:
 Toliau užsiimti praktikomis, teikiančiomis ramybės ir harmonijos.
Toliau kovoti už Sebastiano meilę.
Pagerinti bendravimą su Adrianu. Nubrėžti ribas, bet tuo pat metu puoselėti
harmoningus santykius.
Patikslinti naują profesinio gyvenimo projektą. Išsiaiškinti, ar įmanoma jį
įgyvendinti ir kaip tai padaryti. Imtis konkrečių veiksmų.

Giliai atsidusau. O juk vos prieš keletą minučių šokinėjau iš

džiaugsmo! Pastebėjęs, kad nusiminiau, Klodas prabilo:
– Drąsiau, Kamile. Lašas po lašo ir akmenį pratašo! Išlikite
susitelkusi, imkitės vieno uždavinio po kito, vieno tikslo po
kito.
– Ačiū, Klodai. Nuoširdžiai dėkoju už viską, ką dėl manęs
darote!
Akivaizdžiai patenkintas mano pažanga, jis šiltai paspaudė
man ranką. Kam dar pakaktų ryžto šitaip padėti kitam žmogui
augti, tikintis, kad šis sugebės tai padaryti ir jam sumokės?
Klodas man atrodė per didelis idealistas, bet sykiu ir kėlė
susižavėjimą...
 20

Aš ir toliau kiekvieną mielą dieną narsiai vykdžiau Klodo

patarimus. Dabar jau mintinai žinojau, kokios „gerosios
praktikos“ įtraukia į palankų užburtą ratą. Tačiau, kaip dažnai
sakydavo Klodas, svarbiausia – ne žinoti, o daryti! Jam
niekuomet nepabosdavo liaupsinti tokių naudingų savybių kaip
pastovumas ir atkaklumas...
Ketvirto mėnesio pabaigoje, man regis, peržengiau kritinę
ribą: man išties pradėjo patikti naujasis gyvenimo būdas – kaip
valgau, judu, mąstau... Garsioji kūno ir dvasios harmonija, apie
kurią kalbama daugybėje rytietiškų mokymų, buvo kone ranka
pasiekiama. Kasdien po keletą minučių atlikdavau mankštą ir
tempimo pratimus, – tai galutinai man padėjo vėl pajusti ryšį su
savo kūnu. Mat anksčiau savo kūną jaučiau, tiesą sakant, ne
itin gerai. Pagaliau pradėjau vertinti mankštą ir netgi trokšti
jos sukeliamų pojūčių.
Kartais, žingsniuodama šaligatviu, įsivaizduodavau savo
kūną kaip jungtį tarp dangaus ir žemės, stengdavausi pajusti,
kad esu didžiosios VISUMOS dalis, o ne atskiras gamtoje
pasimetęs vienetas. Suvokiau, kad anksčiau buvau visiškai
atribota nuo savo pojūčių. Tačiau pasiryžau – nuo šiol gyvensiu
dabartimi! Praėjo tie laikai, kai be perstojo mąstydavau apie
praeitį ar kamuodavausi dėl ateities. Koks palengvėjimas!
Be to, įsitikinau, kaip mano fizinę ir psichinę sveikatą
pagerino buvimas gamtoje ir daugiau deguonies. Užaugusi
užterštose betono džiunglėse, buvau įsitikinusi, kad gamtos
nemėgstu. Turėjau klaidingą supratimą apie gamtą:
įsivaizduodavau milijonus ropojančių ar skraidančių vabzdžių,
kurie tik ir tyko manęs tylioje, mirtinai nuobodžioje žalumoje.
Vėl pradėjusi bendrauti su Motina Gamta, netikėtai pradėjau
jaustis kur kas geriau. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jos
dovanojami stebuklai teikia tiek daug energijos!
Vieną dieną Klodas nusprendė supažindinti mane su
ikebana – japonų gėlių komponavimo menu, per kurį
užsimezga tylus dialogas su gamta ir apima atsipalaidavimas
bei ramybė. Pasiėmę sekatorių, išsiruošėme pasivaikščioti po
pievą ir prisiskinti patikusių augalų. Paskui Klodo vadovaujama
smagiai kūriau „augalų poeziją“, stengdamasi subtiliai
suderinti įvairias formas ir spalvas.
Anksčiau niekada nesiilsėdavau, o dabar keletą minučių per
dieną medituodavau savo ramybės kampelyje, įrengtame kaip
japonų tokonoma – speciali niša, papuošta kakemonu,
išvyniojamu paveikslu, gėlių kompozicija ikebana ir įvairiais
simboliniais daiktais: žvakide, statula, meno kūriniu...
Namuose susiradau tobulą vietelę – tuščią, niekam
nenaudojamą kampą svetainės gilumoje. Ant žemės pastačiau
aukštą elegantišką vazą savo gėlių kompozicijoms. Ant sienos
pakabinau tris skirtingų dydžių modernias kubo formos
lentynas. Ant kiekvienos išdėliojau įkvepiančių simbolinių
daiktų: ant pirmos lentynos įsitaisė besijuokiantis Buda ir
dailus atvirukas su užrašu: „Daryti tai, ką mėgsti, – laisvė;
mėgti tai, ką darai, – laimė“, ant antros – graži žvakė ir
trys šiuo metu mėgstamiausios mano knygos, o ant trečios
pastačiau savo šeimos – visų mūsų trijų – nuotrauką ir Šivos
statulėlę, – apie šį induistų garbinamą gerąjį dievą dažnai
sakoma: „tas, kuris atneša laimę.“ Kelios ant grindų gražiai
išdėliotos spalvingos pagalvėlės kvieste kvietė stabtelėti,
minkštai įsitaisyti ir pasinerti į kontempliaciją.
Kai jausdavausi įsitempusi, ateidavau čia praleisti keletą
ramių minučių: žvelgdavau į žvakės liepsną, kol pasijusdavau
užhipnotizuota. Naujoji gyvenimo filosofija man teikė jėgų, ir
ilgainiui tapau kur kas ramesnė ir ne tokia dirgli. Taip pat
suvokiau, kad anksčiau daugiausia galvodavau apie dalykus,
kuriais būdavau nepatenkinta... Nenuostabu, kad buvau
chroniška paniurėlė!
Klodas man pasiūlė nuo prastos nuotaikos apsaugantį
priešnuodį: kasdien keletą akimirkų jausti dėkingumą. Tad
dabar mintyse dėkodavau – keldamasi ryte ir eidama miegoti
vakare. Ačiū, kad turiu sveiką sūnų, stogą virš galvos, kad
gyvenu šalyje, kurioje nevyksta karas... Ačiū, kad turiu širdies
draugą, kuris mane myli ir palaiko. Įpratau dėkoti net ir už
pačius nereikšmingiausius dalykus: už garuojantį kavos
puodelį anksti ryte, už obuolių pyragą, suvalgytą drauge su
visa šeima, už saulės spindulius ežero pakrantėje...
Be to, niekuomet nepamiršdavau, kad kasdien turiu rūpintis
mane supančiais daiktais ir žmonėmis. Rūpintis augalais,
gyvūnais, savimi, brangiais žmonėmis ir taip pat kiekvienu
sutiktuoju, kuriam reikia pagalbos. „Gyvenai tik tiek, kiek
davei“, – sykį teisingai pastebėjo Klodas. Beje, skatindamas
mane keisti pasaulėžiūrą, jis man atsiuntė Dalai Lamos minčių
rinktinę. Keletą sakinių buvo pabraukęs žymekliu. Kai kurios
mintys man ypač įstrigo, pavyzdžiui, ši:
Ugdydami altruizmą, meilę, švelnumą ir atjautą, mažiname
neapykantą, troškimus ir puikybę.
 Šios vertybės man visada buvo artimos, tačiau pastaraisiais
metais nelabai sekėsi jų paisyti... O paslaptis tokia: reikia
nuolatos jas praktikuoti. Prisiminti jas kiekvieną dieną. Antraip
bematant viršų vėl paims prigimtis! Ir netikę įpročiai...
Patiko ir ši mintis:
Vieni žvelgia į purvą tvenkinio dugne, o kiti grožisi lotoso
žiedu vandens paviršiuje, – žmogus pats renkasi, į ką žiūrėti.
Šis sakinys puikiai iliustruoja žmonių pasaulėžiūros
skirtumus. Pamažu pradėjau suvokti, ko reikia norint būti
laimingam: būtina įsitraukti į meilės santykius, į šeimos
gyvenimą, į darbą, į viską, kad ir ką darytum! O kalbant apie
gyvenimo prasmę, dabar man atrodė, kad gyvenimas
prasmingas tuomet, jei stengiamės viską atlikti kuo tobuliau ir
vadovaujamės savo gerosiomis savybėmis, kurios yra tikrasis
mūsų tapatumas. Gerai daryk, ką darai, ir būk geras kitiems...
Juk tai ir yra raktas į gyvenimo pilnatvę, tiesa?
Kai kurie galėtų prieštarauti, kad nieko nesugeba. Kad netgi
viską daro blogai. Dabar buvau įsitikinusi, kad taip mąstančių
žmonių protas paprasčiausiai pernelyg užterštas. O gera žinia
ta, kad protą tikrai įmanoma išvalyti, – tuomet atsiskleidžia jo
vystymosi galia. Visi turi gerų savybių. Tereikia jas atrasti ir
puoselėti. Taip galima apčiuopti savo paties esmę, geriausią
savo paties dalį, giliai glūdintį telkinį, kuris brangesnis už visą
pasaulio juodąjį auksą.
Skendėdama apmąstymuose, gavau Klodo žinutę. Ji atliepė
mano pačios mintis:

Sveika, Kamile!
Per kitas tris savaites – teigiamas mąstymas, savitaiga ir meditacija... Turėsite
gražaus darbelio! Ir toliau kasdien atlikite tinkamus veiksmus, padedančius
perprogramuoti jūsų protą! Juk šios pastangos – dėl kilnaus reikalo, ar ne?
 Pasiteiravau:

Kodėl tris savaites?

Jis tuoj pat atsakė:

Tai trumpiausias laikotarpis, kurio reikia, kad įvyktų pokytis ir naujas veiksmas
taptų įpročiu...

Sykiu Klodas atsiuntė ir nedidelę dėžutę. Karštligiškai

atplėšiau pakuotę ir paskubomis nuvyniojau burbulinę
pakavimo plėvelę. Išvydau lyg ir saldaininę – ji buvo iš
permatomo stiklo, gana daili. Bet kam ji man? Į vidų Klodas
buvo įdėjęs popieriaus ritinėlį. Atsukusi dangtelį, išėmiau
laišką. Buvo prirašyti du dideli lapai.

Kamile,
Štai jūsų blogų minčių gaudyklė. Tai bus taupyklė, padėsianti jums sumažinti
neigiamų minčių srautą. Ką reikės daryti? Kaskart, kai pasinersite į neigiamas ar
tuščias mintis arba šnekas, įmesite vieną eurą. Galiu palinkėti tik viena –
nesusikraukite turtų tokiu būdu!
Niekada nepavargsiu kartoti: teigiamas mąstymas iš tikrųjų veikia jūsų kūną ir
psichiką. Tai įrodyta labai rimtais tyrimais! Štai pavyzdys – mokslininkai atliko vieną
eksperimentą. Paėmę du vazonus, talpa maždaug prilygstančius deserto lėkštei, į
juos pripylė po tiek pat žemės. Paskui abiejuose pasodino po dvidešimt tris vejos
sėklas ir patręšė vienodu trąšų kiekiu. Vazonus mokslininkai perkėlė į šiltnamį ir
pastatė netoli vienas kito, kad abu per dieną gautų tiek pat saulės šviesos ir kad
sėklos dygtų esant tokiai pat temperatūrai.
Vienintelis skirtumas buvo toks: tris kartus per dieną mokslininkai paeiliui
sustodavo prie abiejų vazonų. Prie pirmojo jie sakydavo itin neigiamus žodžius,
visaip jį peikdavo: „Čia niekada niekas neaugs, nieko gero čia nebus, veja
niekuomet nesužaliuos, kažin ar šita žemė derlinga, o net jeigu kas ir išaugs, esu
tikras, kad vis tiek nudžius...“ O prie antrojo – priešingai: mokslininkai kalbėjo
padrąsinamai ir maloniai. Jie neabejojo, kad sėklos sudygs ir veja išaugs:
 „Nekantrauju išvysti, kaip auga ši veja, bus nuostabu! Oras puikus, šilumos tiek,
kiek reikia, sėklos tikrai sudygs. Aš apsigimęs daržininkas, išdygsta viskas, ką
pasėju...“
Po trijų savaičių garsiajame žurnale Time buvo išspausdinta abiejų vazonų
nuotrauka. Neverta nė sakyti, kad iš pirmojo vazono, apie kurį buvo atsiliepiama
neigiamai, kyšojo vos du trys daigeliai, o antrajame žaliavo tvirtai įsišaknijusi, vešli,
aukšta sodrios spalvos žolė. Turbūt supratote, Kamile: mūsų žodžiai skleidžia tam
tikras vibracijas. Mūsų kūno laikysena – taip pat. Jeigu jie šitaip veikia sėklas, tik
įsivaizduokite, kokią įtaką gali daryti žmonėms! Štai kodėl reikia atidžiai stebėti ir
savo vidinį dialogą, ir garsiai tariamus žodžius. Kodėl gi nepradėjus šiandien?
Iki, Klodas.

Toji istorija man padarė tokį didelį įspūdį, kad užsidegiau

noru pabandyti pasikeisti. Tačiau nujaučiau, kad bus nelengva,
nes jau seniai buvau įpratusi matyti ir sakyti neigiamus, o ne
teigiamus dalykus. Klodas buvo mane įspėjęs: kaip sunkumų
kilnotojas privalo treniruotis kiekvieną dieną, taip ir žmogus,
norintis perprogramuoti savo mąstymą, turi atkakliai stengtis.
Ir, be abejo, neprarasti budrumo. Mat vos tik kiek
atsipalaiduoji, protas išsyk grįžta prie senų prastų įpročių! Tad
pasiryžau būti dvigubai atidesnė ir blogų minčių gaudyklę
padėjau matomoje vietoje ant knygų lentynos svetainėje.
Pamaniau, būtų smagu, jei dalyvautų ir mano vyrai.
Ši mintis Adrianui labai patiko.
Kitą rytą neišsimiegojęs Sebastianas paniuręs nušlepsėjo
prie lango...
– O ne! Koks bjaurus oras, iškart nuotaika sugedo!
Man net neprireikė praverti burnos. Tai už mane padarė
Adrianas.
– Tėti! Vienas euras! – sušuko jis, laimingas, kad užklupo
tėvą, darantį nusikaltimą – nepatenkintai niurnantį.
Sebastianas buvo bepradedąs niurzgėti, bet staiga nutilo:
susiprotėjo, kad kuo labiau bambės, tuo daugiau monetų turės
įmesti į taupyklę.
– Ne, ne, ne! Gerai, tyliu! Nenoriu likti plikas basas!
Ir priėjęs švelniai pabučiavo savo teigiamų minčių
prižiūrėtoją.
Na, o aš kasdien stengiausi ugdyti teigiamą mąstymą ir
savitaigą. Kitaip formuluoti sakinius – nebe neigiamai, o
teigiamai. Vartoti nebe neveikiamąją, o veikiamąją rūšį. Tikra
smegenų mankšta!
Išsispausdinau Klodo atsiųstą trumpą pasakėčią ir dažnai ją
skaitydavau. Tai istorija apie žmogų, kuris nuėjo pas išminčių,
norėdamas tapti jo mokiniu.

– Sakykite, kas slypi jūsų, išmintingo žmogaus, prote?

– Mano prote gyvena du šunys, juodas ir baltas. Juodasis šuo – tai neapykanta,
pyktis ir pesimizmas. Baltasis šuo – tai meilė, dosnumas ir optimizmas. Juodu
nuolatos pešasi.
Mokinys nusistebėjo:
– Du šunys? Ir jie pešasi?
– Taip, beveik visą laiką.
– O kuris laimi?
– Tas, kurį maitinu daugiausia.

Be abejo, daugelį metų mano mintys labiau panėšėjo į juodą

Cerberį nei į dailų mažą Maltos bišoną! Tačiau buvau
pasiryžusi savo galvoje auginti kitokios veislės šunį. Tikiuosi,
suprantate, ką turiu omeny.
Mano jau ir taip ilgą sąrašą Klodas papildė dar vienu
principu, kurį įkvėpė mėgstamas imperatoriaus Augusto
posakis: festina lente – skubėk lėtai. Regis, kaip ir daugelis
kitų žmonių, aš klaidingai tapatinau greitumą ir skubėjimą.
Pastaraisiais metais viską darydavau greitai ir blogai, gyvenau
kaip stiklinėje besikapanojanti musė, plėšiausi iš visų jėgų,
trankiau galvą į gyvenimo sieną ir niekuomet neturėjau laiko
stabtelėti ir į viską išganingai pažvelgti iš šalies. Užtat dabar
stengiausi gyventi lėčiau. Nebepasiduoti spartaus ritmo
diktatūrai. Imtis veiksmų? Taip, tačiau be nereikalingo
spaudimo. Toks ir yra skirtumas tarp gerojo ir blogojo streso.
Ramiai darbuodamasi savo kabinete, gavau Klodo žinutę.
Kitą trečiadienį jis man skiria paslaptingą susitikimą – dar
vieną! Kažkoks adresas Šaranton le Pono mieste. Aš turiu
atsinešti tik vientisą maudymosi kostiumėlį ir rankšluostį.
Maudymosi kostiumėlį? Nepasakyčiau, kad trokštu
penkiolika kartų perplaukti baseiną!
 21

Taigi trečiadienį į susitikimo vietą atvykau kiek paniurusi,

bet namie į taupyklę buvau sąžiningai įmetusi vieną eurą.
Priešingai nei aš, Klodas atrodė puikiai nusiteikęs ir gana
nekantraujantis. Kokią staigmeną jis vėl man parengė?
Netrukus sužinojau. Jis mane priviliojo ne į paprastą
baseiną, o į specializuotą povandeninio nardymo centrą. Kai
tai supratau, širdis ėmė daužytis it pašėlusi. Na ir įkliuvau! Juk
jis vis dėlto neketina...
Taip, kaip tik tai jis ir ketino!
Mėginau protestuoti, išsisukinėjau, aiškinau, kad nesu
nardžiusi, kad nė nežinau, ar ištversiu bent dešimt sekundžių
be pertraukos, tačiau Klodas į mano baimę numojo ranka ir
pareiškė: šio pratimo paskirtis – parodyti man, kokią didelę
reikšmę turi kvėpavimas siekiant nukreipti emocijas
norima linkme ir bet kokiomis aplinkybėmis neprarasti
savitvardos.
Ką gi... Bendrą mintį supratau, bet ar man tikrai būtina
tokia ekstremali patirtis? Regis, taip, nes netrukus prie mūsų
prisidėjo instruktorius su visa įranga, ir, net nespėjusi ištarti
„ne“, buvau įkinkyta į sunkų aparatą, – apie jo valdymą
nutuokiau ne daugiau kaip apie kinų kalbą. Smegenis sukaustė
baimė: sunkiai sekėsi suprasti ir įsidėmėti instruktoriaus
nurodymus, ypač gestus, kuriais reikės bendrauti po vandeniu.
Jei Klodas manė, kad vaizduosiu undinę, jis labai smarkiai
klydo! Apie grakštumą ir judrumą neverta nė kalbėti: labiau
panėšėjau į Sacharoje užaugusį jūrų dramblį. O mano veidas
dėl lūpas tempiančio reguliatoriaus ir lyg čiuptuvai
besidraikančių plaukų veikiau priminė gorgonę Medūzą, o ne
švelniąją undinėlę Arielę iš animacinio filmo.
Mane išvydęs Klodas prapliupo juoktis. Pabandžiau jam
įspirti ir taip atsikeršyti už įžeistą orumą, tačiau vandenyje visi
judesiai buvo lėtesni. Jis ir per kaukę turėjo matyti, kad
suraukiau antakius, bet nekreipė dėmesio. Tik ženklais
paklausė, ar man viskas gerai. Gūžtelėjau pečiais rodydama
nepasitenkinimą. Tačiau netrukus instruktorius nusitempė
mane gilyn, ir visą dėmesį sutelkiau į tai, kas vyksta. Iš pradžių
širdis iš baimės daužėsi it pašėlusi. Prisiverčiau kvėpuoti
ramiai, kad susitvardyčiau ir nepatirčiau hiperventiliacijos.
Vėliau eksperimentuodama supratau, kad kvėpavimu galiu
valdyti savo judėjimą vandenyje. Po kelių nesėkmingų arba
gana keistai pasibaigusių bandymų man ėmė sektis geriau.
Netgi ėmiau vaizduoti aštuonkojį: tai kilau, tai grimzdau vien
valdydama savo kvėpavimą, sužavėta nesvarumo pojūčio!
Įsitikinau, kad instruktorius tikrai sakė tiesą: keičiant plaučių
tūrį, galima keisti ir savo plūdrumą – panorėjus tapti
sunkesniam arba lengvesniam. Tokiu būdu galėjau be didelių
pastangų keisti savo padėtį po vandeniu. Baigiantis pamokai,
jaučiausi tikrai laisvai ir net išdrįsau atlikti keletą pašėlusių
piruetų, atsispirdama nuo baseino sienų. Gal prisikvėpavau
per daug deguonies? Netvėriau savyje iš džiaugsmo!
– Na kaip, patiko? – išėjus iš drabužinės, pasiteiravo Klodas.
– Buvo nuostabu! Bet galėjote mane įspėti!
Išvydusi pašaipią veido išraišką, stuktelėjau jam alkūne.
 – Ai! – juokdamasis šūktelėjo jis. – Būtų buvę gaila praleisti
tokį reginį! Buvote žavi baseino undinėlė!
Atsilygindama jam, kandžiai vyptelėjau.
– Jei būčiau pasakęs, ką rezgu, ar būtumėte atėjusi?
Nebūtumėte, juk taip?
Tas tiesa...
Iš nardymo centro išėjau išdidesnė, nei įžengiau vidun. Ši
nepaprasta akimirka papildys ypatingų atsiminimų sąrašą
Teigiamų dalykų sąsiuvinyje...
Kol laukėme autobuso atgal į Paryžių, Klodas pasiūlė
apibendrinti.
– Trumpai aptarkime, ko išmokome iš šios patirties:
užplūdus įtampai, susitelkite į kvėpavimą ir prisiminkite šią
nardymo pamoką. Kokia rami jautėtės po vandeniu, kaip
kontroliavote savo kvėpavimą, kaip gebėjote tvardytis... Net ir
eilinę dieną stenkitės įsisąmoninti savo kvėpavimą. Atminkite,
teisingai kvėpuoti – tai ne vien įkvėpti, bet ir teisingai iškvėpti.
Jei iškvepiate visais plaučiais, suteikiate jiems galimybę
prisipildyti naujo, jūsų organizmui naudingesnio oro!
– Taip, tai dera žinoti...
– Dabar žinote!
 22

Prisiklausiusi Klodo pamokymų, kasdien stengiausi gyventi

vis sąmoningiau ir net kasdienius darbus atlikti susitelkusi.
Valytis dantis ar kramtyti suvokiant, ką darau, buvo labai
įdomi nauja patirtis: tapau gerokai jautresnė įvairiems
pojūčiams. Dabar posakis „kaip iš mėnulio nukritęs“ man
atrodė kur kas suprantamesnis. Tikra tiesa – galima gyventi
tarsi nesuvokiant savęs ir niekuomet nepatirti vienintelio išties
svarbaus dalyko – buvimo čia ir dabar.
Beje, Klodas atsiuntė trumpąją žinutę, kuri man labai
patiko:

Šiandiena – tai dovana. Štai kodėl kai kuriose kalbose „dabartis“ ir „dovana“
įvardijami tuo pačiu žodžiu.

Tačiau kuo sąmoningesnė dariausi, tuo sunkiau sekėsi

susitaikyti su tuo, kad aplinkiniai ir toliau gyvena, kaip dabar
man atrodė, neteisingai. Todėl vieną vakarą pratrūkau:
– Ne, Sebastianai! Jokio mobiliojo prie stalo! Tai jau
nepakenčiama! Ir taip nedaug tave tematome, tad jeigu
būdamas namie esi ne čia, o kažkur kitur...
– Ne, ne, aš čia! Atleisk. Tik laukiu skubaus atsakymo darbo
reikalais, nepyk.
– Vadinasi, tu beveik nekreipi dėmesio į tai, ką valgai...
 – Netiesa! Iš kur tu trauki tokių nesąmonių? Tavo guru taip
sakė?
Kvėpuok ramiai... Neatsakyk jam tuo pačiu... Nesinervink...
Išlik geranoriška...
– Tikrai taip! Ir žinai ką – aš netgi ugdau sąmoningumą!
Gyvenimas tampa visai kitoks.
– Laukiu nesulaukiu, kol pamatysiu, – ironiškai tarstelėjo jis.
– Gerai, atsiminsiu, ką pasakei. Kaip tik netrukus ketinau
tau pasiūlyti išmėginti kai ką įdomaus...
– Tikrai? Ką tokio?
– Pamatysi!
Nieko nebesakiau. Norėjau, kad tai būtų staigmena.
Pasinaudojau didelę pedagoginę vertę turinčiu Klodo
metodu, skatinančiu viską patirti pačiam, ir paieškojusi
Paryžiuje aptikau ypatingą vietelę, – ten galėsiu Sebastianui
aiškiai ir konkrečiai parodyti, kas yra visiškas sąmoningumas
ir kuo jis naudingas. Buvau labai patenkinta savimi ir iš anksto
džiaugiausi įspūdžiu, kurį jam padarys mano staigmena: jau
įsivaizdavau jo nustebusį veidą ir šypsenėlę, kuri man atrodė
tokia seksuali...
Tačiau sutartą dieną, sužinojęs, kur jį atsivedžiau,
Sebastianas sunerimo.
– Tai ir yra tavo staigmena? – sumurmėjo jis taip
neryžtingai, kad mano gera nuotaika išsyk išgaravo.
Negi šis vakaras dviese, turėjęs tapti nedidele švente, žlugs
nė neprasidėjęs? Ne! Apie tai negali būti nė kalbos! Puoliau
kelti vyro kovinę dvasią:
– Nagi, Sebai, pasitikėk manimi! Bus puiku, pamatysi! Kaip
reikiant pasilinksminsime.
Sebastianas neatrodė įtikintas. Kol laukėme mums paskirto
padavėjo, mačiau, kaip jis skeptiškai nužiūrinėja vestibiulį,
stengdamasis suprasti, kodėl salę, kurioje netrukus
„pasilinksminsime“, slepia sunkios užuolaidos, panašios į tas,
pro kurias atrakcionų parkuose traukiniai tuneliu neria į
siaubo kambarį...
Pagaliau atėjo mūsų padavėjas Vinsentas. Jis liepė man
stotis už Sebastiano ir uždėti rankas jam ant pečių, kaip
žaidžiant traukinuką. Paskui paėmė Sebą už rankų ir nusivedė
jį anapus užuolaidų. Įžengėme į salę, kurioje tvyrojo aklina
tamsa. Aklina – dar per silpnai pasakyta. Dailininkas
Sulažas13, išgarsėjęs savo vienspalvėmis juodomis
kompozicijomis, būtų kalbėjęs apie ultrajuodą tamsą.
Sukikenau, jausdama, kaip krūpčioja Sebastianas, – jam čia
nebuvo itin jauku.
Apgraibomis susiradome savo kėdes ir įsitaisėme: mūsų
laukė aklieji pietūs. Prisipažinsiu, pirmosiomis akimirkomis ir
man buvo ne per smagiausia. Gaubiama visiškos tamsos,
erdvėje orientuodamasi tik pagal aplinkui skambančius garsus,
jutau šiokį tokį nerimą. Ar ištversiu dvi valandas štai šitaip –
be jokio vaizdo, tamsoje įsikibusi į stalą lyg į gelbėjimosi
plaustą?
Sėdėdami juodumoje, pradėjome retsykiais persimesti vienu
kitu žodžiu. Dėl tokios neįprastos padėties abu jautėmės
sutrikę, žiopli ir nerangūs: teko kliautis ne tokiais įprastais
pojūčiais. Tačiau girdėdama, kaip gyvai šnekučiuojasi ir
juokiasi kiti svečiai, nusprendžiau, kad nejaukumas turbūt
greitai išsisklaidys.
Laimė, atnešus valgį, mudu atsipalaidavome. Neregys
Vincentas buvo nepaprastai dėmesingas ir patiekė nuostabų
pirmą patiekalą. Toje neįprastoje aplinkoje ragavome ir
pirštais – jie atstojo mums akis, – ir gomuriu. Iš naujo
supratome turį skonio receptorius: mūsų burna iš paprastos
ertmės dabar tapo stebuklingų skonių rūmais, nežinomų
gardėsių šventove. Kadangi nieko nematėme, mūsų skonio
receptoriai, regis, tapo gerokai jautresni.
– Na? Matai, ką reiškia ragauti sąmoningai suvokiant, ką
valgai?
– Vienas–nulis tavo naudai.
– Pripažink, staigmena gana maloni, tiesa?
– Pripažįstu. Pranokai pati save!
Mūsų balsai, taip pat ir žodžiai, skambėjo kitaip. Kadangi
nematėme vienas kito veido ir mimikos, kvėpavimas ir
intonacijos tapo kur kas reikšmingesni...
Pietūs tęsėsi: gurmaniški atradimai keitė vienas kitą, juos
lydėjo vyno degustacijos, burnoje paskleisdavusios subtilių
nektarų puokštę. Kitos mūsų juslės atsivėrė visu grožiu. Kas
galėtų pamanyti – įprastai išnaudojame gal vos dešimt
procentų jų galimybių! Ne daugiau dirba ir mūsų smegenys...
Galiausiai pajutau, kad Sebastianas pavergtas. Jis
entuziastingai komentavo, ką jaučia, stengėsi kuo tiksliau
apibūdinti maisto ir vyno skonio niuansus, bandė atspėti
padažų aromatus ar prieskonius. Sąmoningas valgymas jam
patiko net labiau, nei tikėjausi, ir, atrodė, jis būtų nieko prieš
kada nors vėl pakartoti tokį pojūčių sužadinimo seansą.
– Labai puiki patirtis, brangioji, ačiū! Bet ar tu nebijai, kad
visa tai man sužadins norą su tavimi sąmoningai išbandyti ir
kitokių ne mažiau įdomių veiklų, mmm? – paklausė jis šiltai ir,
mėgindamas paimti mane už rankos, sugriebė mano duoną, o
paskui išvertė mano vyną.
Nusijuokiau.
 Puikiai supratau, ką jis turi omeny. Ir, tiesą sakant, visai
neketinau prieštarauti!

13 Pjeras Sulažas (Pierre Soulage, g. 1919 m.) – prancūzų tapytojas

abstrakcionistas, – vert. past.
 23

Buvau laiminga, kad darau pažangą ir pagaliau žengiu

teisingu keliu. Vis dėlto kartais tapdavau nervinga, apimdavo
kažkokia keista euforija, trikdydavusi miegą ir drumsdavusi
man ramybę. Kitaip tariant, jaučiau stresą! Dar nebuvau
pasiekusi budistinės ramybės. Galva kaito nuo jaudinančių
permainų. Atrodė, nedaug trūksta, ir mano įtempti nervai
nebeatlaikys. Man reikėjo „nuleisti garą“, antraip būčiau
sprogusi. Nebepajėgdama ištverti tokios didelės įtampos,
pasitariau su Klodu. Šis nusprendė, kad tai puiki proga man
atskleisti meditacijos ir ritmingo kvėpavimo teikiamą naudą.
Tokiai „nepasėdai“ kaip aš tie dalykai buvo visiškai svetimi...
– Sėdėti ir nieko neveikti – man tai tikras siaubas! Tuomet
jaučiuosi niekam tikusi, atrodo, kad švaistau savo laiką. Ne, iš
tiesų meditacija – ne man...
– Jūs taip sakote dabar, Kamile, bet paskui apsiprasite, kaip
ir su kitais dalykais. Vos prieš keletą savaičių kasdien
mankštintis dešimt minučių jums atrodė neįmanoma. Kitaip
maitintis taip pat!
– Taip, bet čia visai kas kita: aš iš prigimties nesu rami!
– Niekas jūsų neprašo pakeisti savo prigimties. Tik įdiekite
keletą naujovių, kad kasdienis gyvenimas taptų geresnis ir
ramesnis.
– Nieko nesakau – turbūt tiems, kurie sugeba, tai nuostabu,
tačiau aš nenustygstu vietoje, visada buvau tokia...
– Visada, niekada!.. Gal pakaks tų apibendrinimų? Norite
pamėginti ar nenorite?
Linktelėjau galvą, staiga truputį susigėdusi, kad taip
ožiuojuosi.
– Nesijaudinkite, Kamile! Jums pavyks. Tiesiog reikia
išsiugdyti naują įprotį. Vėliau nebegalėsite be to apsieiti. Ar
žinote, kad labai rimti tyrimai parodė, jog vienuoliai ir kiti
meditacijos praktikuotojai yra geresnės sveikatos ir turi
stipresnę imuninę sistemą? Juk verta pasistengti, tiesa?
– Žinoma, tačiau kol kas man atrodo labai sudėtinga tai
įgyvendinti...
– Vienas klausimas: ar jums patinka jausti stresą ir įtampą?
– Ne, visiškai ne!
– Ir vis dėlto turbūt tai mėgstate labiau, nei pati manote: juk
taip smarkiai kabinatės į tokį gyvenimo būdą, kuriame nėra
vietos ramybei ir susitelkimui į save.
Mačiau, kad Klodas stengiasi priremti mane prie sienos.
– Gerai jau, gerai! – nusileidau. – Pažadu pamėginti.
– Nė kiek neabejoju jūsų gebėjimais, – geraširdiškai
nusišypsojo jis. – Pamatysite, čia nėra nieko sudėtinga.
Tereikia išmokti nusiraminti, pasinerti į tylą ir stebėti, kas
vyksta tavyje. Galite pradėti jau dabar: du tris kartus per
dieną penkias minutes giliai kvėpuokite – per minutę įkvėpkite
ir iškvėpkite šešis kartus. Alsuojant tokiu ritmu fiziologiniai
procesai nurimsta. Galite tai daryti bet kur, net ir metro!
– Pamėginsiu...
– Kitą labai įdomų pratimą vadinu harmonizatoriumi: jame
ritmingas kvėpavimas derinamas su teigiama vizualizacija.
– Čia jau sudėtingiau, ar ne?
 – Nė kiek! Esminis principas toks pat... Dieną užsidarote
kambaryje, kur jūsų niekas netrukdys, ir susikuriate ramybės
erdvę. Patogiai atsisėdusi tiesa nugara, imate ramiai kvėpuoti.
Paskui pridedate ranką prie širdies ir alsuodama
įsivaizduojate, kaip ši sulig kiekvienu įkvėpimu išsiplečia ir
sulig kiekvienu iškvėpimu susitraukia. Kai jus užlieja ramybė,
pradedate teigiamą vizualizaciją: prisimenate ką nors, nuo ko
jums, kaip sakoma, šilta širdyje, ir stengiatės vėl sužadinti
anuomet patirtas stiprias emocijas ir pojūčius. Juk visai
paprasta?
– O jeigu man neiškils joks vaizdinys?
– Pripažįstu, iš pradžių gali būti nelengva. Patariu pamažu
mintyse susikurti teigiamų vaizdų ir prisiminimų
katalogą. Lyg kokį įsivaizduojamą nuotraukų albumą... Kuo
labiau stengsitės, tuo jis bus storesnis ir lengviau pasiekiamas.
– O, gal ir neblogai!
– Vis dėlto, manau, šiame etape naudingiausia jums bus
susipažinti su tikru šio klausimo žinovu...
– ...?
– Su Meistru Vu. Nuvešiu jus pas jį. Pamatysite, susitikus su
juo viskas atrodys daug aiškiau...
Iki pono Vu namų reikėjo važiuoti keturiasdešimt penkias
minutes. Nekantravau susipažinti su šiuo meditacijos
specialistu. Pakeliui, pro akis skriejant užmiesčio lygumų
peizažui, patyliukais stengiausi ritmingai kvėpuoti ir
vizualizuoti teigiamus dalykus.
– Viską matau, Kamile! – staiga sušuko Klodas.
– Ką?
Jis šelmiškai šyptelėjo:
– Jau keletą minučių paslapčia jus stebiu ir matau, kad
treniruojatės!
– Ir ką?
– Nieko, nieko! Labai gerai! Tęskite... Nekreipkite į mane
dėmesio.
Pagaliau pasiekėme kelionės tikslą. Važiuojant į namo
kiemą, ant žvyro sucypė padangos. Mūsų pasitikti atskuodė
piktai skalijantys ir seilėmis besitaškantys šunys. Namo
šeimininkė ėmė juos tildyti. Šunys kaipmat pakluso. Turbūt
tereikėtų jai kiek pakelti balsą ar caktelėti liežuviu, ir namų
sargai krimstelėtų mums į blauzdą arba palaižytų ranką.
Užtikrinta moters laikysena man padarė didžiulį įspūdį. Klodas
buvo ją įspėjęs, kad atvyksime. Ji mus sutiko šiltai
šypsodamasi.
– Sveikas, Klodai. Kaip laikaisi?
– Puikiai, Žaklina, o tu? Labai malonu, kad sutikai mus
priimti. Čia Kamilė, apie ją tau pasakojau...
Nors elgėsi kaip tikra matrona, Žaklina buvo
raudonskruostė, putlių kūno formų ir linksmo būdo. Keista,
nesitikėjau, kad ji atrodys būtent šitaip. Įsivaizdavau ką nors
labiau... rytietiško!
– Malonu su jumis susipažinti, Kamile. Vadinasi, norite
susitikti su Meistru Vu? – šelmiškai žvelgdama pasiteiravo ji.
– Na, taip.
– Suprantu! Su juo susipažinti trokšta daugybė žmonių!
Eikite paskui mane...
Mes įžengėme į didelę svetainę, kuriai savito stiliaus teikė
gražus senovinis židinys ir matomos sijos. Kambarys skendėjo
švelnioje žiemos saulės šviesoje, besiskverbiančioje pro
stiklinę sieną.
– Man labai patinka jūsų svetainė.
 – Ačiū, – nusišypsojo namo šeimininkė, matyt, pamaloninta
mano komplimento. – Štai... Meistras Vu kieme. Paliksiu jus
vienus susipažinti. Būsiu virtuvėje. Iki...
Klodas praleido mane pirmą pro duris. Nutaisiau šiltą,
draugišką šypseną ir ėmiau žvalgytis po kiemą. Po kiek laiko
mano šypsena išblėso. Nemačiau jokio žmogaus. Užplūdo
nusivylimas. Gal Meistras Vu kur nors išvyko?
Matydamas, kad susikrimtau, Klodas tarė:
– Štai jis...
Vis dar nieko nemačiau.
– Štai ten, Kamile! – jis parodė pirštu.
Pažvelgiau ten, kur jis rodė. Patogiai įsitaisęs ant siuvinėtos
pagalvėlės, išsitiesęs visu ūgiu, ramiai snaudė nuostabus persų
katinas. Jis spinduliavo ir didybę, ir visišką ramybę. Sustingau,
negalėdama patikėti savo akimis, paskui atsitokėjusi
atsigręžiau į linksmai nusiteikusį pokštininką. Keturiasdešimt
penkias minutes dardėjome dėl šito?!
– Ak, jūs! – priekaištingai burbtelėjau.
Klodas atrodė ir patenkintas, ir atgailaujantis. Turbūt jis ir
džiaugėsi savo išdaiga, ir jautėsi kiek nesmagiai.
– Atleiskite man už šį nedidelį pokštą, Kamile. Tačiau
norėdamas jums parodyti, kaip galima atsipalaiduoti, neradau
geresnio pavyzdžio už Meistrą Vu! Jums atrodo, kad
nemokėsite medituoti, todėl pirmiausia išmokite keletą
minučių per dieną elgtis kaip katė! Kai reikia būti tyliam ir
ramiam, išgyventi dabarties akimirką, katinui niekas
neprilygs!
Išvydęs mano įtūžusį žvilgsnį, Klodas nusprendė verčiau
pasišalinti į virtuvę pas Žakliną.
Likusi viena su Meistru Vu, keletą minučių žvelgiau į jį ir
nustebusi pajutau, kaip mane užlieja maloni ramybė. Tingiai
mataruodamas uodega, katinas neregimai rašė lėtumą
šlovinančią prozą – himną carpe diem14 filosofijai. Jis nė
nekrustelėjo, kai panardinau ranką į jo šiltą kailį ir pradėjau jį
lėtai glostyti.
Tuomet supratau, kad nebegaliu ilgiau pykti ant Klodo dėl
to, kad atsivežė mane čia. Nusiraminusi nuėjau į virtuvę pas jį
ir Žakliną. Juodu maloniai šnekučiavosi, gurkšnodami mėtų
arbatą, – „iš sodo“, kaip patikslino šeimininkė. Mačiau, kad
Klodas stengiasi iš mano veido suprasti, kokios aš nuotaikos.
Įskaitęs mano nebylią padėką, jis atrodė patenkintas.
Popietė baigėsi gardžiai – valgėme slyvų pyragą, ir aš visai
nebesigailėjau čia atvažiavusi...

14 Carpe diem – lotyniška frazė iš Horacijaus poemos, kurios reikšmė –

džiaukis diena, naudokis proga, negaišk laiko, – vert. past.
 24

Nuo tada, kai susipažinau su Meistru Vu, kuo dažniau

stengiausi vaidinti katę – didžiausiam mano kūno džiaugsmui.
Keista, bet kuo ramesnė dariausi, tuo daugiau turėjau
gyvybinės energijos. O sykiu, prisipažinsiu, smarkiai išaugo ir
mano libido! Tiesą sakant, dėl to jaučiausi šiek tiek sutrikusi.
Sugluminta užplūdusio geismo, iš pradžių stengiausi nekreipti į
jį dėmesio. Apie tai prasitarti Klodui buvo nedrąsu... Gal jis
mane palaikytų pernelyg įžūlia?
Galiausiai nebeištvėrusi užvedžiau apie tai kalbą.
– Nežinau, kaip pasakyti, bet... Tai štai – keletą pastarųjų
dienų jaučiu lyg ir... sustiprėjusį libido, ir tai mane trikdo.
Norėčiau sužinoti, ar tai kaip nors susiję su mūsų pokyčių
programa.
Klodas atsikrenkštė, akivaizdžiai sumišęs dėl mano
klausimo, bet vis dėlto atsakė:
– Manęs tai itin nestebina, Kamile. Taip, žinoma, tai susiję
su pokyčiais, kuriuos sugebėjote įgyvendinti: pradėjote
aktyviai veikti, valdyti savo gyvenimą, rūpinatės savo išvaizda
ir psichika, – visa tai skatina energijos antplūdį. Ir
neišvengiamai žadina jums norą patirti visavertį moters
gyvenimą. Bet tai juk gera naujiena, tiesa?
– Taip, bet... Nežinau, kodėl, tačiau jaučiuosi nesmagiai. Dėl
to ir norėjau su jumis pasikalbėti...
 – Hmm... Suprantu. Gal nustebote, aptikusi iki šiol
neištyrinėtą savo asmenybės dalį? Galima sakyti, kitokią
Kamilę. Drąsesnę moterį, geriau suvokiančią savo troškimus ir
geismingumą.
Išraudau.
– Tai kad... nežinau, ar tokia sau patinku...
– Tai visiškai normalu. Dar ir šiandien juntami „padoraus“
auklėjimo padariniai. Seksualumas tūkstančius metų buvo
apipintas moralizavimais ir tabu, – tokie dalykai palieka
pėdsakų! O moterys dar tik pradeda susitaikyti su savo
išlaisvintu seksualumu ir troškimais, kurie tokie pat stiprūs
kaip ir vyrų... Tereikia, kad intymioje gyvenimo sferoje
susiklosčiusi nauja padėtis taptų visiems priimtina!
– Man kaip tik norėtųsi mudviejų su vyru santykiams įkvėpti
naujos energijos. Pasiūlyti kokių nors naujovių, jei suprantate,
ką turiu omenyje... Manote, turėčiau to imtis?
Žvelgdamas į mane spindinčiomis akimis, Klodas
nusišypsojo:
– Be abejo. Jūsų vyras tikrai tai įvertins!
Aš nebuvau tokia tikra...

Vis dėlto pabandžiau. Visą kitą savaitę patyliukais ruošiau

savo staigmeną. Adrianas visam vakarui išsiųstas pas mano
mamą. Amžinai madinga juoda suknelė drąsia iškirpte, galinčia
sujaudinti net ir ilgametį širdies draugą. Svarbioms progoms
skirti bateliai dešimties centimetrų aukščio kulniukais.
Šampanas, paruoštas išpilstyti į matinio stiklo taures, kad
mano brangusis būtų deramai sutiktas.
Paskutinį kartą žvilgtelėjau į veidrodį: atrodžiau tikrai
nuostabiai! Jau seniai neturėjau tokios dailios figūros, taip
žibančių akių ir tokios spindinčios veido odos. Sebastianas
tiesiog ištirps... Nieko kita jam nelieka...
Grįžęs vyras keletą akimirkų stovėjo, stengdamasis
apsiprasti su prieblanda, ir staiga išvydo mane. Nusišypsojau
jam pačia žaviausia šypsena, ir jis sustingo lyg statula.
Patyliukais džiaugiausi šia akimirka, kai sustojo laikas: jo
akyse mačiau tai, ko tikėjausi, – nuostabą, sumišimą,
susidomėjimą.
Pagaliau!
Nutariau eiti tiesiai prie reikalo – vėl užkariauti savo vyro
širdį – ir suvaidinti bučinio sceną kaip kokiame filme, –
prožektorių atstos svetainės halogeninė lempa. Rankomis
apsivijau jo pečius.
– Labas, gražusis tamsiaplauki, – tariau kimiu geidulingu
balsu, kaip ir pridera mano herojei.
Buvo linksma matyti, koks sutrikęs, net išsigandęs atrodo
Sebastianas.
– Oho, koks sutikimas! – sušnabždėjo jis. – Tu nuostabi!
Viduje džiūgavau.
– Jūs dar nieko nematėte! – tariau, tyčia į jį kreipdamasi
„jūs“, visiškai įsijautusi į kerinčios deivės vaidmenį.
Leidžiasi uždanga – mes užsimerkėme. Stambiu planu
rodomas švelnus ir aistringas bučinys.
Įsisiurbiau į Sebastiano lūpas, įaudrinta savo geidulingos
vaidybos. Išsilenkusi glaudžiausi arčiau jo, viena ranka
glosčiau jam nugarą, kitą pakišau po marškiniais, – jau
vaizdavausi mūsų bemiegės nakties sceną tamsiame ekrane.
Jaučiausi apsvaigusi. Mano ranka nuslydo Sebastiano šlaunimi,
tik staiga jis mane sustabdė.
Nesupratau, kodėl.
 – Viskas gerai, mielasis? Kas vyksta? – sušnabždėjau nuo
malonumo pakimusiu balsu.
– Taip, taip, viskas gerai, tiktai...
Tą akimirką suskambo mano telefonas. Mintyse prakeikiau
naująsias technologijas. Ką gi! Mama...
Užmiršau Adrianui į kuprinę įdėti vaistų nuo alergijos. Širdį
nudiegė kaltės jausmas. Mamą nuraminau: vieną vakarą nieko
nenutiks. Taip, jis gali be jų apsieiti. Ne, nėra reikalo eiti į
budinčią vaistinę. Išsiblaškiusi klausiausi mamos, vis
žvilgčiodama į Sebastianą ir stengdamasi suprasti, kaip jis
nusiteikęs.
– O, o! – sukikeno mama. – Iš tavo balso girdžiu, kad
trukdau! Sakyk, tavęs laukia visai malonus vakaras, ar ne?
Mintis, kad ji bando įsivaizduoti, kas dedasi mano namuose,
man nė kiek nepatiko.
– Mama! – papriekaištavau.
Bet tuojau suminkštėjau. Vis dėlto būtent jos dėka galiu
ramiai praleisti šį vakarą. Na, tikiuosi, kad jį praleisiu ne vien
tik ramiai! Šiaip ar taip, prieš padėdama ragelį mamai
nuoširdžiai padėkojau.
Sebastianas buvo atsikėlęs ir dabar stovėjo prie lango
nugara į mane. Tyliai prisiartinau, apkabinau jį ir sukuždėjau į
ausį:
– Ei, kas negerai?
Norėdamas išsisukti nuo atsakymo, jis apibėrė mane
trumpais bučiniais – į kaklą, skruostus, lūpas.
– Sebastianai, liaukis, – tyliai tariau. – Pasakyk.
Jis vengė mano žvilgsnio. Švelniai pasukau jo galvą ir
priverčiau pažvelgti man į akis.
– Atleisk, Kamile, – mestelėjo jis, – tai absurdiška. Nežinau,
kas man darosi. Tu nuostabi, seksuali, aistringa, ir dėl to aš...
– Dėl to tu – ką?
– Nežinau, kažkaip keistai jaučiuosi!
Paleidau vyrą iš savo glėbio ir per žingsnį atsitraukiau.
– Gerai. Kas tau nepatinka?
– ...
Jo tylėjimas mane įskaudino: pajutau, kaip užlieja
susierzinimo banga. Ir nusivylusi, ir susinervinusi griebiau
tuščias šampano taures ir nunešiau jas į virtuvę, garsiai
kaukšėdama kulniukais, – kad būtų aišku, jog esu
nepatenkinta. Visus daiktus, kurie tik papuolė po ranka,
sudėliojau į vietas, stengdamasi kelti kuo daugiau triukšmo.
Sebastianas tyliai prisiartino ir nejudėdamas stebėjo, kaip
aš blaškausi. Jaučiau į save įbestą liūdną ir sutrikusį jo
žvilgsnį. Po kiek laiko nebeištvėrusi sustojau priešais jį.
– Kas yra? Kalbėk! Nagi! Kas negerai?
Jis dvejojo. Mačiau, kaip nebyliai juda jo lūpos. Paskui jis
staiga pratrūko:
– Aš kvailys, aš tikras kvailys, atleisk man! Pastaruoju metu
tu visiškai pasikeitei, tu tokia... O aš... aš...
Dabar blaškėsi jis: žirgliojo po virtuvę pirmyn atgal, plačiai
mosavo rankomis, tarsi ieškodamas žodžių.
Matydama, koks jis suglumęs, suminkštėjau. Žengiau artyn
ir rankomis suėmiau jam galvą.
– Ką – tu? – švelniai paklausiau.
– Aš... Manau, man baisu.
– Baisu?!
– Taip, baisu. Visos tos permainos tavo gyvenime... Tu žengi
pirmyn, keiti savo įpročius, nebijai būti savimi...
– Ir ką? Tai juk gerai, tiesa?
 – Taip... Gerai, bet...
Vyras vis nedrįso atsiverti, matyt, baimindamasis mano
reakcijos.
– Kas gi, Sebastianai?
– O kas, jei aš nespėju keistis drauge su tavimi? Jei aš
nepatinku naujajai Kamilei?
Tai štai kas? Niekada nebūčiau pagalvojusi. Šitaip
nuogąstaudamas jis atrodė toks mielas... Ramiai pažvelgiau
tiesiai jam į akis ir švelniai nusišypsojau.
– Niekada gyvenime! Ko čia prisigalvoji? Myliu tave,
Sebastianai, stipriau nei kada nors anksčiau. O keičiuosi taip
pat ir dėl tavęs, kad manimi didžiuotumeisi, kad visuomet
manęs geistum!
– ...
Sebastianas nieko neatsakė, tik priglaudė savo lūpas prie
manųjų ir visas mano abejones išsklaidė ilgu jausmingu
bučiniu. Ir šįkart jo niekas nenutraukė...
 25

Nuo tos nakties atmosfera namie visiškai pasikeitė. Mūsų

santykiai tapo gerokai šiltesni, vėl pakurstytos meilės žarijos
galėjo lengvai įsiliepsnoti. O bendraudama su sūnumi,
nusprendžiau vadovautis Klodo patarimais ir nebesinervinti
dėl niekų: nėra reikalo persistengti ir pernelyg jaudintis!
Žodžiu, nutariau į kasdienius darbus žvelgti paprasčiau.
„Nustok vaizduoti kankinę“, – sykį juokdamasis tarė Klodas: jis
norėjo pasakyti, kad turėčiau atsisakyti ant nervų priepuolio
ribos balansuojančios motinos vaidmens ir pakeisti savo
elgesį.
Pirmiausia pradėjau daugiau domėtis Adriano pasauliu.
Paslapčia ėmiau sekti naujausias futbolo žinias. Netgi mintinai
išmokau garsiausių žaidėjų pavardes ir pagrindines žaidimo
taisykles. Kitą vakarą, kai buvo rodomos futbolo rungtynės,
nebe paniurusi stūmiau laiką, o džiūgavau: buvo verta
pasistengti, kad išvysčiau iš nuostabos išsižiojusius, mano žinių
priblokštus savo vyrus! Šįkart per rungtynes Adrianas su
manimi kalbėjosi tiek pat, kiek ir su tėčiu. „Ar matei, kas ką
tik įvyko, mama?“ – be perstojo šaukė jis, vyriškai mane
kumštelėdamas. O jo mėgstamiausiai komandai įmušus pirmąjį
įvartį, jis puolė man į glėbį, rėkdamas: „Įvartis!“ Nėra
abejonių – tai buvo ir mano pergalė.
Be to, ėmiau domėtis sūnui patinkančia muzika ir klausytis
jo mėgstamiausių dainų. Bruno Mars, Ariana Grande, Nicki
Minaj, Jacksonas Derulo, Davidas Guetta… Kai pirmą kartą
pradėjau drauge su juo niūniuoti vienos iš jo mėgstamiausių
dainų žodžius, jis negalėjo patikėti savo ausimis ir, man regis,
jo akyse šmėstelėjo kažkas panašaus į pagarbų susižavėjimą.
Šie pokyčiai mūsų santykiams suteikė naujų spalvų. Mes vėl
pradėjome kalbėtis. Pagauta įkvėpimo, nusprendžiau imtis
keblaus namų darbų klausimo.
– Žinai, Adrianai, man labai nepatinka pykti, rėkti ant tavęs
dėl namų darbų ir ginčytis su tavimi... Tuomet labai blogai
jaučiuosi... Tikrai noriu, kad padėtis pasikeistų. O tu?
Sūnus linktelėjo galvą.
– Ar tu galėtum paaiškinti, kodėl tau kartais būna taip sunku
juos atlikti?
Adrianas susimąstė. Stebint, kaip rimtai jis renka žodžius,
mane užplūdo švelnumas.
– Nežinau. Pirma, namų darbai neįdomūs ir jų per daug. Be
to, man atrodo, kad tai tave taip erzina, kad aš irgi imu
nervintis. Bijau, kad pridarysiu klaidų ir tu mane barsi... Dėl to
net dingsta noras stengtis.
Jo atsakymas mane nuliūdino, tačiau prisiminiau Klodo
patarimą: nepulk priekaištauti ir kalbėk apie savo jausmus,
sakyk „aš“.
– Susinervinu tik dėl to, – paaiškinau, – kad jaudinuosi dėl
tavęs. Galvoju apie tavo ateitį ir bijau, kad tu nepakankamai
rimtai žiūri į savo mokslus. Juk geri mokslo rezultatai vėliau
labai svarbūs! Noriu, kad užaugęs galėtum susikurti kuo
geresnį gyvenimą.
– Žinau, mama. Bet tu pernelyg jaudiniesi! Nepasitiki
manimi.
 – Gal ir taip, – šypsodamasi sutikau. – Aš tik stengiuosi būti
gera mama.
– Baik! Tu šauni mama!
– Taip manai?
– Žinoma, – patikino jis ir šelmiškai šypsodamasis paėmė
mane už rankos.
Mano širdį užliejo dėkingumas. Prisiminiau, ką Klodas
pasakojo apie pozityviąją pedagogiką.
– Ką pasakytum, jei pamėgintume namų darbus daryti
kitaip? – pasiūliau.
– Kaip?
– Na, pavyzdžiui, galėtume pasistengti, kad būtų smagiau...
– Man patiktų!
– Sutarta!
Trimis skirtingais būdais sukirtome rankomis, o paskui
stipriai apsikabinome.
– Myliu tave, mama, – sušnabždėjo jis, įsikniaubęs man į
kaklą.
Suspaudžiau jį dar stipriau.
– Aš irgi tave myliu, mielasis.
Taigi pradėjau taikyti ne visai tradicinį, tačiau žymiai
smagesnį ugdymo metodą. Kai reikėdavo išmokti tekstą
mintinai, žaisdavome žaidimą: sakinį pasakei teisingai – žengi
žingsnį arčiau stalo, suklydai – du žingsnius atgal. Arba
mokydavomės dainuodami. Sekėsi tiesiog puikiai! Adrianas ne
tik viską išmokdavo triskart greičiau, bet ir iš širdies
prisilinksmindavo.
Tokį pat metodą taikiau ir tuomet, kai reikėdavo dengti stalą
ar ruošti valgį. Užuot iki užkimimo prašinėjusi pagalbos – jos
kaip nesulaukdavau, taip nesulaukdavau, – sugalvojau
gudrybę, kaip privilioti Adrianą: pasiūliau jam drauge su
manimi sukurti įsivaizduojamą restoraną, – jis būsiąs
vyriausiasis virėjas. Nustebau, išvydusi, kaip entuziastingai
sūnus įsitraukė į šį žaidimą. Nesitikėjau, kad viskas taip
puikiai pavyks.
Adrianas taip įsijautė, kad net sukūrė originalų aštrių
kotletų su septyniais prieskoniais receptą. Aš supjausčiau
mėsą gabaliukais, o jis sumalė smulkintuvu. Aš sukapojau
česnaką, o jis grūstuve pagamino naminių džiūvėsėlių. Sūnus,
paprastai domėjęsis vien kompiuteriu ir televizoriumi, atrodo,
iš visos širdies džiaugėsi šiais rankomis atliekamais darbais!
O labiausiai jam patiko paskutinė užduotis – pamirkyti kotletus
kiaušinio plakinyje ir apvolioti džiūvėsėliuose su sezamo
sėklomis. Prisiminiau, kaip prieš penkerius metus jis
palaimingai, kaip moka maži vaikai, žaisdavo su plastilinu...
Kol susikaupę ruošėme valgį, persimetėme vos keliais žodžiais,
bet mūsų šypsenos ir darnūs judesiai bylojo apie tvyrančią
harmoniją. Adrianas smagiai nurodinėjo man, tarsi pats būtų
„Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotas virtuvės vadovas, o aš –
jo padėjėja. Mielai ėmiausi šio vaidmens, – buvau nepaprastai
laiminga, kad mano strategija veikia...
Dėl visų šių permainų dabar turėjau daugiau laiko ir
energijos, tad galėjau imtis itin svarbios užduoties – susikurti
naują profesinio gyvenimo projektą. Mat jau tvirtai žinojau,
kad nebenoriu dirbti pardavimo vadybininke; troškau
įgyvendinti savo ankstesnę svajonę – būti dizainere ir kurti
vaikams. Kaip buvo sakęs Klodas, atėjo laikas susikurti tokį
gyvenimo projektą, kuris atitiktų mano asmenybę ir tikrąsias
vertybes.
Pirmiausia ėmiausi tyrinėti galimybes. Norėjau ne įsigyti
franšizę, bet sukurti savo pačios prekės ženklą. Vis dėlto
greitai teko pažvelgti tiesai į akis: gatavų vaikiškų drabužių
rinka, atrodo, visiškai užpildyta, ir naujų šio verslo nišų nėra...
Turėjau pripažinti ir kitą dalyką – krizės laikotarpiu žmonės
niekuomet neleis daug pinigų kūdikių drabužėliams, kurie jau
po mėnesio bus išaugti... Tad ko man griebtis?
Išeitį radau naršydama po Google. Pasinaudojau Klodo
minėtu kūrybiškumo sužadinimo būdu, panašiu į minčių lietaus
metodą: idėjų semiamasi iš interneto. Panaršiusi aptikau vieną
olandų įmonę, siūlančią išperkamąją madingų drabužių nuomą
– galima metams išsinuomoti džinsus – visai kaip automobilį ar
butą! Kas mėnesį mokėdamas penkių eurų abonentinį mokestį,
klientas būna tikras, kad dėvi naujausios mados firminį
drabužį ir sykiu prisideda prie darniojo vystymosi. Galiausiai
jis gali arba tą drabužį įsigyti, arba jį grąžinti ir išsinuomoti
kitą!
Mano galvoje išsyk ėmė suktis mintis: kodėl gi man
nepabandžius šio būdo taikyti ir kūdikių drabužėliams?
Nuomočiau ekologišką, sąžiningos prekybos principais
pagamintą 0–3 metų vaikų aprangą, kuriai suteikčiau
pridėtinės vertės: papildytas mano sukurtais motyvais ir
įvairiomis medžiagomis, kiekvienas drabužis taptų išskirtinis.
Man tereikėtų susitarti su pagrindinių ekologiškų drabužių –
glaustinukių, marškinėlių, kelnių – tiekėjais, o paskui tuos
drabužėlius stilizuočiau. Gatavi elito mados drabužiai,
prieinami kiekvieno piniginei... Taip... Iš to gali kas nors išeiti!
Mano galva vis labiau kaito nuo minčių, buvau apimta
entuziazmo. Visi tėvai nori, kad jų kūdikis atrodytų gražiai.
Kam neteko ištirpti iš susižavėjimo, pamačius mažus dailius
drabužėlius? Vienintelė kliūtis – per didelė originalių drabužių
kaina, juolab kad juos tenka dažnai keisti... Tačiau
nuomodamiesi mano siūlomus drabužius, žmonės galėtų savo
žaviųjų mažylių garderobą atnaujinti kiek panorėję! Greitai
apytikriai paskaičiavau: kiekvieno drabužėlio nuomos kaina
galėtų būti vidutiniškai penki eurai per mėnesį.
Dirbau be atvangos: tobulinau savo projektą, pradėjau kurti
pirmuosius pavyzdžius, kad turėčiau ką parodyti partneriams.
Klodui patarus, susisiekiau su startuolių inkubatoriumi,
teikiančiu konsultacijas pradedantiems verslininkams, ir
parengiau solidų savo projekto pristatymo dosjė. Tuomet
sukryžiavusi pirštus laukiau projektų atrankos komiteto
sprendimo...
Viskas klostėsi neblogai. Jutau palankias vibracijas. Po
dviejų savaičių, gavusi teigiamą verslo inkubatoriaus
atsakymą, iš laimės jaučiausi kaip devintame danguje! Nors ir
abejodamas – šiaip ar taip, tai visiškai suprantama, –
Sebastianas nusprendė mane palaikyti. Dabar teliko „gerąją“
naujieną pranešti mamai... Ši mintis mane žavėjo kur kas
mažiau. Kalbant apie darbą, vienintelis mamai priimtinas
dalykas buvo neterminuota darbo sutartis. Puikiai ją
pažinodama, tarytum tai ji būtų mano vaikas, o ne atvirkščiai,
baiminausi jai papasakoti apie esmines savo gyvenimo
permainas... Ir ne veltui.
 26

Ir jaudindamasi, ir nuogąstaudama paspaudžiau mažo

butuko, kuriame užaugau, durų skambutį. Mama mane
pasitiko plačiai šypsodamasi ir švelniai apkabino. Buvau
įsitempusi – svarsčiau, kaip ji reaguos į tai, ką jai pranešiu.
Žinojau, kad galbūt po kelių akimirkų mūsų meilūs, darnūs
santykiai suduš į šipulius...
– Sėskis, mieloji. Aš tuoj. Tik pažiūrėsiu, ar išsitroškino
veršiena...
– Mama, nereikėjo tiek vargintis! Juk sakiau – vakarienei
pakaks ko nors užkąsti.
– Anoks čia vargas! Man tai vienas džiaugsmas!
Pasidaviau. Kaip visada.
Sukryžiavusi kojas įsitaisiau ant svetainės sofos. Nerimo
gniaužiama mano širdis tuksėjo drauge su kambaryje
besipuikuojančio didelio stilingo sieninio laikrodžio (tai
kelionės į Niujorką trofėjus) dūžiais. Į svetainę žvaliai įžengė
mama: ji džiaugėsi, kad moteriškai paplepėsime.
– Na štai! Aš visa – tavo!
Atsikrenkščiau. Mama pastebėjo, kad esu įsitempusi, ir jos
veidu perbėgo šešėlis.
– Ar viskas gerai, mieloji? Atrodai lyg nesava...
– Aš... Turiu tau pranešti svarbią naujieną.
– O Dieve! Palieki Sebastianą?
 – Ką tu, ne, mama...
– Tai jis tave palieka?
– Mama! – suirzau. – Kodėl nuolat man primeti savo
didžiausias baimes?
Jos veidas dar labiau patamsėjo.
– Aš nieko neprimetu, brangioji. Tik žinau, koks būna
gyvenimas... Prisimink, kaip su mumis pasielgė tavo tėvas...
– Tai patyrei tu, mama! Tai nereiškia, kad ir man tas pats
nutiks!
– Tu teisi, atleisk... Na, tai kokia ta svarbioji naujiena?
O, žinau! Tu laukiesi!
Na, kodėl ji visada grįžta prie to paties? Negi nesugeba
susitaikyti su faktu, kad nenoriu turėti dar vieno vaiko?
– ...
– Ne? Ką gi... Tai sakyk, – padrąsino ji ir paėmė mane už
rankos.
– Ketinu išeiti iš darbo.
Mama tučtuojau paleido mano ranką.
– Negali būti!
– Taip, mama, tai tiesa. Žinai, neseniai sutikau vieną
nuostabų žmogų...
– Tu apgaudinėji Sebastianą! – pasipiktino ji.
– Mama! Liaukis užbaiginėjusi mano sakinius ir leisk man
kalbėti! Aišku, kad Sebastiano aš neapgaudinėju... Vyras, kurį
sutikau, pastaruoju metu padeda man įvertinti savo gyvenimą
ir rasti kelią, kuris grąžintų prarastą laimę...
– Kaip tai – prarastą? Maniau, esi laiminga! Kodėl nieko man
nesakei? Nesuprantu... Turi darbą, mylintį vyrą, nuostabų
vaiką...
– Taip, mama, visa tai turiu ir taip pat maniau, kad esu
laiminga... Tačiau vieną rytą atsibudau jausdamasi visiškai
tuščia, apimta siaubingos širdgėlos... Klodo dėka vėl pradedu
įžvelgti gyvenimo prasmę.
– Klodo? Jis vardu Klodas? Kuo tas žmogus užsiima?
– Jis... rutinologas.
– ...
– Tai naujas asmenybės ugdymo metodas, labai
veiksmingas... – bandžiau paaiškinti.
– Kas čia dar per nesąmonė? – iškart susirūpino mama. – Juk
žinai, kad reikia būti atsargiai... Dabar šitiek šarlatanų!
Žadėdami parduoti tau svajonę ir geresnį gyvenimą, jie tave
apraizgo savo įtakos tinklais...
Taip ir žinojau, kad viskas pasisuks tokia linkme...
– Mama! Tai visai kas kita! Kada gi liausiesi dėl manęs
nuogąstauti ir elgtis su manimi kaip su maža mergaite? Žinau,
ką darau.
– ...
O dabar tyla. Kaip ji man gadina nervus!
– Aš pagaliau įgyvendinsiu savo svajonę, mama: pradėsiu
kurti drabužius vaikams.
– Ar suvoki, kad šis sektorius visiškai užpildytas?
Jaučiau, kad mama ir nerimauja, ir piktinasi.
– Taip, bet sugalvojau išskirtinį, originalų dalyką! Ar esi
girdėjusi apie išperkamąją nuomą?
– Išperkamąją nuomą? Ne...
– Tai praktiška, ekonomiška ir ekologiška sistema, leidžianti
žmonėms išsinuomoti daiktus su galimybe juos įsigyti. Šį
metodą jau labai plačiai taiko automobilių ir žaislų pardavėjai.
Dabar, per krizę, žmonės nebeperka itin aukštos kokybės
drabužių kūdikiams. Jie per brangiai kainuoja ir per trumpai
tarnauja. O aš siūlysiu drabužėlius nuomotis, – mokestis bus
nuo penkių iki penkiolikos eurų per mėnesį. Esu tikra, man kuo
puikiausiai pavyks!
Kalbėjau vis labiau užsidegusi. Bet mama mano entuziazmui
akivaizdžiai nepritarė.
– Ir dėl šito tu nutrauksi neterminuotą darbo sutartį? Visą
gyvenimą stengiausi tau išaiškinti, kaip svarbu susikurti
stabilią finansinę padėtį... Ar supranti, kad jei tau nepavyktų,
sukeltum grėsmę ir savo šeimos stabilumui, ir materialinei
Adriano gerovei?
– Kodėl tu visuomet įsivaizduoji blogiausia? Man reikia, kad
manimi tikėtum, mama! O ne kad žlugdytum mano planus savo
nerimu ir pesimizmu!
– O ką apie tai mano Sebastianas?
– Jis mane palaiko. Paskaičiavome, kad pirmaisiais
mėnesiais kaip nors išsiversime...
– Kokia rizika! Kokia rizika!
– Taip, bet pats gyvenimas yra rizika! Suprask, šis projektas
man – lyg gaivaus oro gurkšnis. Vėl jaučiuosi gyva, pagaliau
esu savimi!
– ...
Kaip žirniai į sieną!
– Ką gi, manau, jau eisiu. Matau, kad ši mintis tau kol kas
dar nepriimtina.
– ...
Ji nemėgino manęs sulaikyti. Atrodė lyg apdujusi!
Išėjus į gatvę, mane užplūdo prieštaringi jausmai. Buvo
liūdna, kad mano pačios motina manęs nesupranta. Jaučiau
susierzinimą, kad mama niekuomet nepasitikėjo mano
gebėjimu įveikti bėdas, bet sykiu ir palengvėjimą, kad išlikau
savimi, ištikima savo svajonėms ir tikrajam „aš“. Pagaliau
įstengiau nepasiduoti savo amžinam norui įtikti. Išdrįsau
gyventi savo pačios, o ne motinos suplanuotą gyvenimą. Vis
dėlto dar nebuvau iki galo apsipratusi su naująja savimi, dar
jaučiausi nesmagiai... Mano naujasis projektas man teikia
daug laimės, tačiau kas bus, jei vis dėlto man nepasiseks? O jei
mamos perspėjimai teisingi? Tokios mintys truputį aptemdė
mano džiaugsmą... Pajutau, kad reikia kuo greičiau pasikalbėti
su Klodu. Nekantravau išgirsti, ką apie visa tai mano jis.
 27

Klodas man vėl paskyrė susitikimą: konsultacija ir šįsyk

turėjo būti ne tik kupina staigmenų, bet ir turininga. Tik šįkart
tiksliai žinojau vietą – Luvro muziejus. Vis dėlto stebėjausi,
kodėl jis mane čia atsitempė, ir, drauge su juo žingsniuodama
po begales salių, svarsčiau, ką gi jis ištrauks iš savo
stebuklingos skrybėlės. Taip pat papasakojau jam apie savo
pokalbį su mama. Tačiau Klodo mintys, regis, klaidžiojo kažkur
kitur, – tai jam nebūdinga. Apie ką jis galvoja? Ar apskritai
mane girdi? Stengiausi kuo suprantamiau perteikti savo
jausmus, parodyti, kaip smarkiai mamos skeptiškumas mane
išmušė iš vėžių, tačiau jis nė nemirktelėjo, tik toliau ramiai sau
vaikščiojo nuo vieno paveikslo prie kito...
– Klodai, jūs manęs nesiklausote! – galiausiai netekau
kantrybės, susierzinusi, kad jis toks abejingas, kai manyje
siaučia tikra audra.
Šiaip ar taip, juk tai jis pasikvietė mane į Luvrą! Ir jei dabar
elgiasi taip, lyg būtų vienas, kam išvis čia atvažiavau?
Užuot man atsakęs, Klodas prisidėjo pirštą prie lūpų,
rodydamas man tylėti. Virte viriau iš pasipiktinimo. Tačiau jis
kiek paspartino žingsnį ir, paslaptingai šypsodamasis, kaip ir
dera Džokondos šventovėje, nusivedė mane į didžiojo kūrėjo
Leonardo da Vinčio salę. Vis dar netardamas nė žodžio,
pakvietė mane atsisėsti ant suolelio priešais paskutinį
dailininko šedevrą – paveikslą Švč. Mergelė Marija su
Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona. Ilgokai sėdėjome žiūrėdami į
drobę.
– Ką matote, Kamile? – galiausiai prabilo Klodas.
Sutrikusi apžiūrinėjau paveikslą, stengdamasi suprasti jo
prasmę.
– Na, matau Mergelę Mariją – regis, ji nori Kūdikėlį Jėzų
paimti ant rankų, tačiau man taip pat atrodo, kad vaikas
stengiasi ištrūkti iš jos rankų, nes jį labiau domina ne švelnus
motinos glėbys, o avinėlis: jis nori jį sugriebti. O šventoji Ona
man atrodo santūri ir geraširdiška.
Išgirdęs mano žodžius, Klodas nusišypsojo.
– Iš tikrųjų, Kamile, atsivedžiau jus čia norėdamas parodyti
šį paveikslą ir paaiškinti, kaip, mano akimis, jis perteikia
motinos ir vaiko ryšį.
Motinos ir vaiko ryšį... Atmintyje šmėstelėjo Adrianas,
įsikniaubęs man į kaklą ir šnabždantis „aš myliu tave, mama“,
ir tą pat akimirką kone fiziškai pajutau nuo jo sklindančią
šilumą. Paskui išvydau save mamos svetainėje – noriu jai
pasakoti apie savo profesinius planus, o ji mane nuolat
pertraukinėja.
– Avinėlis simbolizuoja auką, – toliau kalbėjo Klodas, – ir tai,
kad Jėzus tiesia į jį rankas, reiškia, kad jis priima savo tragišką
lemtį. Jo motina Marija stengiasi jį išgelbėti nuo tos kančios.
Apie tai byloja jos globėjiškas gestas. O šventoji Ona laikosi
santūriai, ji tik žiūri, bet nesikiša: tai rodo, kad ji simboliškai
priima savo anūko likimą.
Tokia aiški analizė mane pribloškė, – juk vos prieš keletą
akimirkų regėjau tik žavingą pastoralinę sceną. Gerte
gerdama Klodo žodžius, įsmeigusi akis į staiga vėl sudominusį
paveikslą, nekantriai laukiau, ką išgirsiu toliau.
– Kiekviena motina baiminasi dėl savo vaiko ir žūtbūt
stengiasi jį apsaugoti nuo kančios, Kamile. Tai natūralu, tokia
yra motinos meilė. Tačiau vaikui, turinčiam išpildyti savo
likimą ir susikurti savo paties gyvenimą, tai gali tapti kliūtimi.
Iki šiol jūs nuolat siekėte savo motinos pritarimo. Užgniaužėte
savo troškimus norėdama jai įtikti ir neapvilti jos lūkesčių. Tai
tas pats, tarsi būtumėte visą laiką vaikščiojusi avėdama per
ankštais batais. O dabar, kai pranešėte jai, kad gyvensite savo
gyvenimą, jai baugu. Tai normalu. Tačiau turite išmokti
atsiriboti nuo motinos baimės, nepersiimti ja ir žengti savo
keliu, kupina pasitikėjimo savimi. Kai mama pamatys jus
žydinčią ir laimingą, patikėkite, ji džiaugsis dėl jūsų!
– Tikiuosi, Klodai, tikiuosi...
Atsakydama jam svarsčiau, kokia motina esu Adrianui. Ar
viską darau gerai? Ar elgiuosi teisingai, ir sūnus sugebės
atrasti gyvenimo pilnatvę? Jis dar jaunas, jo troškimai ir
poreikiai dar vaikiški... O kai užaugs? Kai turės pats priimti
sprendimus, rasti savąjį kelią? Ar gebėsiu sūnų palaikyti,
neprimesdama jam savo lūkesčių, kaip darė mano mama? Ar
mokėsiu iš tikrųjų jo klausytis ir padėti jam realizuoti save?
Manome, kad elgiamės, kaip geriau, tačiau kartais būname
apakinti savo baimių ar net meilės...
Klodas tylėjo, tarsi leisdamas man ramiai pamąstyti.
Šyptelėjau, duodama suprasti, kad esu vėl pasirengusi atidžiai
klausytis, ir jis vėl prabilo:
– Šiandien, Kamile, jūsų mama bijo, kad gyvenimo permainos
jums suteiks kančios. Tačiau jai teks suprasti, kad tikroji
kančia jums būtų nieko nekeisti! Sunkiausia – ne patirti
nesėkmę, o net nepabandyti. Vis tiek nuo galimos kančios
neapsisaugosi: tai gyvenimo dalis. Neįmanoma jos išvengti.
Gyvenime būna visko – ir šilto, ir šalto. Kiekvienas turi tai
priimti: tokios žaidimo taisyklės! Priešinantis tikrovei, gyventi
tampa dar sunkiau. Štai kodėl išminčiai mokosi daryti įtaką tik
tiems dalykams, kurie jiems pavaldūs, ir keisti ne išorinę įvykių
tėkmę, o savo požiūrį.
Gerte gėriau Klodo žodžius, – lyg vėsų vandenį karštą dieną.
Jie sustiprino mano ryžtą žengti savo pasirinktu naujuoju keliu.
Be to, bus apie ką pamąstyti vėliau, kai pati susidursiu su
svarbiais sūnaus sprendimais, kuriais jis kurs savo, suaugusio
žmogaus, gyvenimą. Todėl, kai į salę įsiveržė gausus būrys
triukšmingų užsienio turistų ir nutraukė nepaprastai įdomų
mudviejų pokalbį, ėmiau niurnėti ir nesusilaikiusi
nepatenkintai sucaksėjau liežuviu. O Klodas išliko ramus ir
besišypsantis. Negi jo niekada niekas neerzina?
Vesdamasis mane į kitą salę, Klodas toliau aiškino:
– Matote, Kamile, kaip smarkiai jus vis dar veikia nemalonūs
išoriniai veiksniai. Leidžiate, kad jūsų nuotaika priklausytų nuo
jų malonės. Tiesa ta, kad jums niekados nepavyks iš tikrųjų
valdyti įvykių, tad rizikuojate amžinai būti lyg įnoringų bangų
blaškoma skiedrelė. Išminčiaus akimis, audra gali siautėti
paviršiuje, bet viduje visada viešpatauja ramybė... Paslaptis
paprasta: reikia išmokti kontroliuoti savo protą ir pasiryžti
netgi nemalonius dalykus vertinti kaip teigiamą patirtį. Būtina
įžvelgti gera net ir neigiamuose dalykuose. Pamatysite, toks
požiūris į gyvenimą viską keičia.
– Taip, bet vis tiek... Ne taip paprasta valdyti savo mintis!
Ne visada reaguojame racionaliai. Pavyzdžiui, aš jau keletą
dienų abejoju, nebesu tikra dėl savo projekto... Man baisu. Tai
atrodo taip rizikinga! Be to, abejoja ne vien tik mama. Mano
geriausia draugė ir dėdė taip pat pareiškė, kad imtis tokio
neužtikrinto reikalo per patį krizės įkarštį – tikra beprotybė!
Svarstau, ar neverta visko mesti...
Sulaikęs mane už rankos, Klodas prabilo šiltu raminamu
balsu, lyg kalbėtų su tamsos bijančia maža mergaite:
– Kamile, o jei visų pirma vietoj „man baisu“ sakytumėte
„netveriu iš susijaudinimo“? Ši gudrybė gana veiksminga. Kaip
sakė Oskaras Vaildas, „būti išmintingam – tai turėti
pakankamai didelių svajonių, kad jų siekdamas neišleistum jų
iš akių“. Gerai, kad išdrįsote siekti savo svajonės. Leiskite
papasakoti vieną trumpą istoriją, kuri galbūt užpils jums
balzamo ant širdies ir grąžins pasitikėjimą savimi...
Kartą per metus varlių karalystėje būdavo rengiamos
lenktynės. Finišo vieta kaskart būdavo vis kita. Tais metais
reikėjo pasiekti seno bokšto viršūnę. Stebėti šio įvykio
susirinko visos tvenkinio varlės. Buvo duotas startas.
Matydamos, koks aukštas tasai bokštas, varlės žiūrovės
netikėjo, kad lenktynių dalyvėms pavyks užšokuoti iki pat
viršaus. Iš visų pusių skriejo komentarai:
„Tai neįmanoma! Joms niekada nepavyks!“
„Jos per silpnos, kad pasiektų viršūnę!“
„Jos sudžius dar nepasiekusios viršaus!“
Girdėdamos tokius žodžius, varžovės viena po kitos ėmė
trauktis iš lenktynių. Tik kelios narsiai šokavo toliau. O
žiūrovės ir toliau kvarkė: „Tikrai neverta stengtis! Niekam
nepavyks, žiūrėk, beveik visos pasitraukė!“
Pasidavė ir paskutinės lenktyniautojos, išskyrus vieną – ši
nieko nepaisydama ir toliau šokavo aukštyn. Pagaliau po
milžiniškų pastangų ji pasiekė viršūnę. Apstulbusios varlės
panoro sužinoti, kaip jai pavyko. Viena prišokavusi pasiteiravo,
kaip ji įstengusi laimėti. Ir paaiškėjo, kad nugalėtoja... kurčia!
Taigi atminkite, Kamile, – nereikia paisyti aplinkinių
nuomonės. Neklausykite jų. Nesileiskite atkalbama. Net ir jus
mylintys žmonės kartais į jus projektuoja savo baimes ir
abejones. Išaiškinkite tokius „teršėjus“ ir pasirūpinkite, kad jie
jūsų nebeužkrėstų savo neigiamu, kritišku ar skeptišku
požiūriu...
Klodo žodžiai dar ilgai skambėjo man ausyse ir įkvėpė
drąsos. Negalėjau ir, svarbiausia, nenorėjau trauktis: tas
verslo projektas man buvo pernelyg brangus, jaučiau, kad
turiu žūtbūt jį įgyvendinti. Tik tuomet realizuosiu save kaip
asmenybę. Taigi pasiryžau žiūrėti tik į priekį, nieko neklausyti
ir toliau žengti savo keliu...
 28

Per atsisveikinimo vaišes darbovietėje buvau apimta

dvejopų jausmų: ir džiaugiausi išsilaisvinusi, ir šiek tiek
nerimavau. Ar tikrai pasielgiau teisingai? Mano sprendimas
visus nustebino. Dauguma kolegų mane laikė malonia namų
šeimininke, įpratusia tupinėti aplink puodus, ir štai staiga
tapau drąsia verslininke, turinčia neįtikėtiną verslo planą!
Visi vos tilpo susirinkimų kabinete, nes mano viršininkas
pakvietė ir kolegas iš kitų skyrių – pasinaudojo proga tarp jų
užmegzti artimesnį ryšį. Vienu šūviu – du zuikiai. Kai kurių
visiškai nedomino nei mano išėjimas, nei aš pati: jie triauškė
žemės riešutus, maukė nemokamą šampaną ir nė neketino su
manimi atsisveikinti. Kiti, vargiai slėpdami šiokį tokį pavydą,
prieidavo šnektelėti.
– Krautuvėlė tokiu metu? Vienas mano draugas taip
pasielgė; penkerius metus arė be atlyginimo. Tai ne darbas, o
savanorystė!
– Verslininkė? Hmm... Ir patinka gi kai kuriems duona ir
vandeniu misti...
Išsakę, ką galvoja, jie nueidavo, palinkėję man sėkmės, –
nors skambėjo taip, tarsi džiaugtųsi manimi atsikratę.
Girdėdama jų argumentus, virte viriau iš pasipiktinimo. Kodėl
viską reikia matuoti pinigais? Tai nepaprastai mane erzino.
Svajonė yra svajonė – net ir gaunant minimalų uždarbį! Dar
niekada nesijaučiau tokia gyva kaip dabar, ir tas jausmas
neįkainojamas!
Laimė, kai kurie žmonės elgėsi tikrai maloniai. Pavyzdžiui,
priimamajame dirbanti Melisa man padovanojo gražią gėlių
puokštę. O Kiaušingalvis pasirūpino dovana nuo visų skyriaus
bendradarbių: jis įteikė nuostabų dekoratyvinį Laliko15 įmonės
krištolinį dobilą, kurį galima naudoti kaip prespapjė! Man
vargiai pavyko nuslėpti nuostabą.
– Kad neštų tau sėkmę versle... – palinkėjo jis man. – Juk
pasistatysi jį savo krautuvėlėje, ar ne?
Šiltai jį pabučiavau. Jis toks nuoširdus, – buvau apstulbusi!
Priėjo ir mano viršininkas. Man pasirodė, kad jo žvilgsnyje
šmėstelėjo ir susižavėjimas, ir pavydas.
– Geros kloties, Kamile! Nuoširdžiai tikiuosi, kad jums
pavyks įgyvendinti savo planus. Jūs labai drąsi, kad leidotės į
tokį nuotykį – ir dar tokiu metu... Per krizę žmonės nedrįsta
nieko imtis! Na, o jei vis dėlto nepasisektų, nedvejodama vėl
kreipkitės į mus. Jums visada atsiras vietos.
– Ačiū, pone. Neužmiršiu.
Nors labai tikiuosi, kad grįžti atgal man neprireiks...
Greitai susirinkau savo daiktus. Dešimt darbo metų lengvai
sutilpo į mažą dėžutę! Jaučiausi lyg sapne. Tik nežinojau, ar tai
geras sapnas, ar košmaras. Šaligatviu žingsniuodama namo su
savo daiktų maišeliu, jaučiausi lyg nesava, mane draskė
prieštaringi jausmai: palengvėjimas, džiaugsmas, laisvės
pojūtis, bet taip pat ir jaudulys, baimė, nerimas, – buvau lyg
apkvaitusi...
Kitomis dienomis išsijuosusi sudarinėjau savo finansinį
planą. Pasidomėjau, koks turėtų būti mano pačios indėlis. Jis
turėjo siekti mažiausiai trisdešimt procentų bendros sumos.
Net ir iškračiusi visas kišenes tiek nesugraibiau... Bet gal
bankui vis dėlto pakaks, ir aš gausiu papildomą finansavimą?
Padedama verslo inkubatoriaus darbuotojų, parengiau solidų
dosjė. Bent jau tikėjausi, kad jis toks. Kai verslo planas buvo
baigtas, ėmiausi šturmuoti bankus.
Tą rytą, kai turėjau pirmąjį susitikimą, man baisiai maudė
širdį. Kas minutę dirsčiojau į laikrodį. Pagaliau atėjo metas
žengti pro duris. Niekur nedingsi – reikia eiti... Vis tiek
nebeliko nenugraužtų nagų...
Buvau susikūrusi įkvepiančių dainų grojaraštį – tokia
muzika suteikia jėgų. Ne veltui kareiviai į mūšį žygiuodavo su
daina. Visu garsu klausiausi Radiohead dainos No surprises:
mano nuomone, jos klausydamasis bet kas gali susikurti savo
likimą. Žingsniavau šaligatviu, jausdamasi kitokia nei visi,
mintyse sukdama plačiaekranį savo sėkmės istorijos filmą.
Kažin ar mano išgyvenimai atsispindi mano veide? Atsakymą į
šį klausimą bandžiau išskaityti iš praeivių veidų, – jiems turbūt
atrodė keista, kad taip į juos stebeilijuosi. Na ir kas! Nors
delnai buvo sudrėkę, jaučiausi lyg ant sparnų – visiškai
pasirengusi skrydžiui.
Deja, mano entuziazmas ilgai netruko. Bankininkas mane
sutiko šaltai. Vos užmetė akį į mano dosjė. Prikišo menką
mano finansinį indėlį ir nepraėjus nė dešimčiai minučių baigė
pokalbį, žadėdamas greitai atsakyti. Ir iš tiesų savo žodį
išlaikė: po dviejų dienų gavau neigiamą atsakymą.

Mano susitikimas su kito banko vadybininku praėjo ne ką

geriau. Neigiamas atsakymas mane užklupo vidury gatvės, kai
apsikrovusi pirkiniais pėdinau namo. Prie sunkios naštos
prisidėjo ir kartus nusivylimas. Ir vėl. Jaučiau, kaip svajonė
slysta man iš rankų. Baimė ir neviltis graužė man gerklę ir
akis.
Kai Adrianas atidarė man duris, vos girdimai sumurmėjau
„labas vakaras“ ir šoviau į virtuvę, kad jis nespėtų pamatyti,
kokia esu sugniuždyta. Pamiršau, kad vaikai viską jaučia.
– Ar viskas gerai, mama? Gal padėti išdėlioti pirkinius?
– Viskas gerai, mielasis, susitvarkysiu... – apsimečiau kažką
tvarkanti spintelėse.
Tyčia stovėjau nusisukusi, kad sūnus neišvystų
besitelkiančių mano ašarų. Veltui.
– Mama, tu verki? – jis pasilenkė, norėdamas pažvelgti man į
akis, ir pamatė mano liūdną veidą.
– Ne, viskas gerai, juk sakiau! Nagi, bėk žaisti į savo
kambarį.
– Niekur neisiu, kol nepasakysi, kas negerai!
Na ir charakteris! Kartais Adrianas vaidindavo suaugusį ir
su manimi elgdavosi globėjiškai. Jaučiau, – kol neatskleisiu
jam, kas mane slegia, jis nuo manęs neatstos, tad papasakojau
apie neigiamus bankų atsakymus.
– Supranti, man dar trūksta šiek tiek pinigų savo verslui
pradėti, o bankas nesutiko man jų paskolinti, todėl šį vakarą
man liūdna. Bet nesijaudink, dar ne viskas prarasta!
Prisiversdama pro ašaras nusišypsojau, nebenorėdama dar
labiau jaudinti sūnaus. Šis apkabino mane, paglostė ir
užtikrintai, lyg apie gyvenimą daug išmanantis žmogus, tarė:
– Nesijaudink, mama, viskas susitvarkys!
Paskui apsisukęs nuėjo žaisti į savo kambarį. Šyptelėjau,
pralinksminta jo elgesio. „Nieko sau!“ – pagalvojau, apimta
švelnumo. Išdėliojusi pirkinius, pradėjau plauti indus, –
pirmiausia puoliau prie keptuvių, kurių nesiryžau iššveisti
vakar vakare. Iš nevilties įnirtingai brūžinau kempine,
vildamasi, kad šis kasdienis gestas nuramins mano įtemptus
nervus.
Pradėjusi dengti stalą, šūktelėjau Adrianą prašydama
pagalbos. Šis atėjo į svetainę, nutaisęs smagią
suokalbininkišką išraišką.
– Mama, štai, imk.
Jis atkišo man rudo popieriaus voką.
– Atplėšk! – paragino.
Padariusi kaip prašoma, viduje išvydau pluoštą banknotų ir
gerą pusšimtį monetų.
– Čia tau, – išdidžiai pranešė jis. – Viską suskaičiavau: čia
šimtas dvidešimt trys eurai ir keturiasdešimt penki centai.
O jei vis tiek nepakanka, parduosiu savo žaidimų konsolę.
Tuomet tu galėsi pradėti savo verslą, taip, mama?
Iš susijaudinimo man sugniaužė gerklę. Dieve, kokia man
brangi ši akimirka! Koks jis gražus – iš įkarščio žibančiomis
akimis, pasiryžęs išgelbėti mane nuo žlugimo! Apkabinusi
Adrianą, stipriai jį pabučiavau.
– Ačiū, brangusis, tai nuostabu! Bet kol kas tuos pinigus
pasilaikyk sau... Patikėk, jei tik prireiks, kreipsiuosi į tave...
– Pažadi?
– Pažadu, – patikinau.
Adrianas atrodė patenkintas, bet vis tiek lengviau atsikvėpė,
kad santaupos lieka pas jį. Išvydęs, kad vėl šypsausi, jis, matyt,
nusprendė, kad jo misija įvykdyta, ir laimingas nusinešė savo
lobį į kambarį.
Nuoširdus sūnaus elgesys man buvo lyg balzamas ant
žaizdos. Negaliu nuleisti rankų. Privalau stengtis iš visų jėgų –
dėl savęs, dėl sūnaus, dėl visų, kurie tiki mano projektu! Taip
nusiteikusi vėl puoliau ieškoti finansavimo ir savo dosjė
pateikiau trečiam bankui... Vėl teko laukti keletą dienų, –
buvau gerai nusiteikusi ir kupina vilčių. Tačiau mano viltys ir
vėl žlugo.
Trečias neigiamas atsakymas mane stipriai sukrėtė. Trys
bankai! Ir nė vienas nepanoro tapti mano projekto partneriu!
Niekas nepadėjo: nei kad kerinčiai šypsojausi kaip Izabelė
Juper, nei kad buvau išmintinga ir pasitikinti savimi kaip
Gandis, nei kad troškau nugalėti kaip Maiklas Daglasas filme
Volstritas...
Mane užliejo neviltis. Ir nerimas. Išėjau iš darbo, išleidau
pinigų kurdama savo modelius... Jei manęs neparems joks
bankas, man galas! Teliks pulti į kojas savo buvusiam
viršininkui ir maldauti priimti atgal, o paskui džiaugtis, kad vėl
galiu grįžti prie savo puikiai sustyguoto gyvenimėlio.
O ne, niekada!
Tuomet prisiminiau Klodą. Galvoje ėmė skrieti mintys. Juk
tai jis kaltas, kad užsimojau įgyvendinti tokį beprotišką planą!
Būtent jis mane pastūmėjo šia linkme! O dabar aš kaip reikiant
nusvilsiu kailį... Sebastianas niekada man šito neatleis... Ši
sumauta istorija galbūt net sužlugdys mano santykius su vyru
ir sugriaus mano šeimą. Nusivylęs ir įsižeidęs Sebastianas
mane paliks ir su savimi pasiims Adrianą. O aš – nusigyvenusi,
apimta depresijos – galiausiai tapsiu bename! Mano galvoje
karštligiškai sukosi neigiamos mintys. Sukūriau ištisą
katastrofos strategiją!
Mama buvo teisi, tai beprotybė! Man niekada nepavyks...
Genama įtūžio ir baimės (nes nebūna įtūžio be baimės), lyg
viesulas įsiveržiau į Klodo kabinetą. Jisai ir tas jo prakeiktas
metodas... Tuoj aš jam pasakysiu, ką apie tai manau! Jam teks
prisiimti atsakomybę, aš jį priversiu... ką daryti, dar nežinau,
bet tikrai priversiu.
Nė nestabtelėjusi prasiveržiau pro sekretorę.
– Ponia, ne, jums negalima...
Kurgi ne! Be ceremonijų atplėšiau kabineto duris. Mane
išvydęs Klodas nutilo, – jis kalbėjo telefonu.
– Ponia, prašau, – vėl pabandė sekretorė.
– Viskas gerai, Mariana. Aš tuo pasirūpinsiu. Minutėlę,
Kamile.
Jis ramiai baigė pokalbį. Jo ramybė mane dar labiau
suerzino, – ji taip skyrėsi nuo mano sumaišties! Kodėl tas vyras
visąlaik atrodo toks didingas, o aš – niekam tikusi?
– Na, Kamile, kas nutiko?
– Kaip tai – kas nutiko? Įvyko katastrofa, štai kas! Šiandien
gavau trečią neigiamą atsakymą! Viskas baigta!
Kudakavau lyg įpykusi višta.
– Nusiraminkite, Kamile, visuomet yra išeitis...
– O ne, čia jau stop! Man jau gana to jūsų teigiamo
mąstymo! Žiūrėkite, kur jis mane atvedė! Taip, ir tie jūsų
sušikti patarimai! Kalbu vulgariai? Na ir gerai! Aš jumis
tikėjau, pasiklioviau... Nutraukiau neterminuotą darbo sutartį,
o dabar – pššš, ničnieko nebeturiu! Keliauk į gatvę, poniute!
Ne, bet tikrai... Iš kur ištraukėte, kad turiu verslininkės
gyslelę? Išsyk buvo aišku, kad nudegsiu nagus!
Klodas tylėdamas leido man išlieti tulžį. Atrodė
apgailestaująs, kad esu tokios būsenos. Išgirdusi, kaip jį
koneveikiu, į duris vėl pabeldė asistentė.
– Ar viskas gerai, pone Diuponteli?
– Taip, viskas gerai, Mariana, ačiū.
– Ponia Tevenjo nekantrauja... Turėjote su ja susitikti prieš
keletą minučių.
– Gal galėtumėte jos atsiprašyti ir paklausti, ar ji sutiktų
ateiti kitą savaitę? Ačiū, Mariana.
Jis nepriėmė klientės dėl manęs? Turint omenyje, kaip
buvau nusiteikusi, džiaugiausi galėjusi sutrikdyti jo gerai
suplanuotą popietę. Jis pastūmėjo mane rizikuoti, leistis į
visiškai beprotišką profesinę avantiūrą, tad maniau, kad už
nesėkmę iš dalies atsakingas ir jis.
– Kamile, nusiraminkite! Trys nesėkmės dar nereiškia, kad
viskas prarasta. Vienas bankas, du bankai, dešimt bankų...
Negalima nuleisti rankų! O jei šitos durys neatsiveria, reikia
atidaryti kitas!
– Negalima nuleisti rankų! O jūs mokate gražiai čiulbėti. Juk
ne jums kasdien tenka artimųjų žvilgsnyje regėti nerimą ar
nepritarimą!
– „Kai susiduria uola ir upelis, visada nugali upelis –
ne jėga, o atkaklumu“, – sakė H. Džeksonas Braunas...
– Jūs jau pradedate mane nervinti su tomis savo citatomis!
Banko paskolą gausiu tikrai ne šitaip!
– Gal ir taip. Bet jos negausite ir būdama tokios būsenos...
Kiek dabar valandų?
– Kaip tai – kiek valandų? Po šešių penkiolika, o ką?
– Puiku, dar spėsime...
– Kur spėsime, Klodai? – jo nesibaigiančios paslaptys mane
jau erzino.
– Pamatysite! Nagi, vilkitės paltą!
– Bet...
Priešintis nebegalėjau: Klodas čiupo mane už rankovės ir
bėgte ištempė iš kabineto. Nebuvo prasmės mėginti nuginčyti
jo autoriteto. Be automobilio, kurį jau buvau mačiusi (tarp
kitko, jo reikalai turbūt velniškai puikiai klostosi, jeigu jis
važinėja jaguaru), Klodas turėjo ir motorolerį, – šis stovėjo
gatvėje prie jo kabineto. Jis be ceremonijų užmaukšlino man
šalmą, taip nuslopindamas paskutinius mano bandymus
protestuoti. Mes pasileidome per Paryžių. Apsikabinau Klodą
per juosmenį, – jaučiausi ir apsvaigusi, ir išsigandusi. Vis
naujos gatvės, neryškūs pro šalį skriejančių nepažįstamų
žmonių veidai, aidintys automobilių signalai, didingi paminklai
paauksuotomis viršūnėmis, nepermatoma Senos gelmė ir jos
žavingos krantinės, priešais fotoaparatą pozuojantys japonų
naujavedžiai, panorę įamžinti akimirką, gatvės prekeiviai,
žioplinėtojai, pro šalį skubantys energingi praeiviai... Nuo
skriejančių vaizdų man sukosi galva.
Klodui staigiai sustabdžius motorolerį ir pastačius jį ant
šaligatvio, pabudau iš savo svajų. Priešais mane stūksojo
didžiulis pastatas iš pilkų akmenų – Šv. Julijono Vargdienio
bažnyčia.
– Mes pačiu laiku, – pareiškė Klodas, akivaizdžiai
patenkintas savo šaunia kelione.
– Tiesą sakant, Klodai, aš nenusiteikusi...
Jis neleido man pabaigti sakinio. Skubiu žingsniu įvedęs
mane į bažnyčią, rado dvi vietas trečioje eilėje.
– Ša! Dabar tylėkite. Ir klausykitės.
Jau norėjau prieštarauti, bet į sceną įžengė moteris ir tamsų
kostiumą vilkintis vyras, – šis ceremoningai atsisėdo prie
pianino. Klausydama pirmųjų dviejų dainų, nurimau.
Neregimai skriejančios nuostabios gaidos švelniai glostė man
ausų būgnelius, o visu mano kūnu sklido raminantys virpesiai.
O kai navoje aukštyn nusklendė trečioji melodija, krištolinio
tyrumo Ave Maria, mane užplūdo jaudulys. Net oda pašiurpo.
Moteris dainavo taip įsijautusi, kad muzika sklido tiesiai man į
širdį. Mano akyse sublizgo ašaros...
Klodas vis skersomis į mane žvilgčiojo – turbūt džiaugėsi
matydamas, kad magija veikia.
Mano kūnu bėgiojo šiurpuliukai. Atrodė, lyg būčiau
susiliejusi su kažkuo „aukštesniu“, nors negalėjau įvardyti, kas
tai... Tačiau savyje jaučiau jėgą ir atsidavimą. Viso koncerto
klausiausi lyg pakylėta.
Išėję iš bažnyčios, nusprendėme užsukti į barą Le Caveau
des Oubliettes.
– Klodai, atsiprašau, kad visai neseniai taip užsiplieskiau...
Elgiausi išties neteisingai. Jūs kaip įmanydamas stengiatės
man padėti, gerai tai žinau... O jei man nepavyks, ne jūs būsite
dėl to kaltas.
– „Sėkmė – tai sugebėjimas judėti nuo vienos
nesėkmės prie kitos neprarandant entuziazmo“, – sakė
Vinstonas Čerčilis...
– Jūs ir vėl su savo citatomis!
– Oi, atsiprašau! Tik norėjau dar kartą pabrėžti, kad tai, ką
dabar išgyvenate, ieškodama finansavimo, nėra nesėkmė.
Tiesiog pakeliui į sėkmę pasitaiko ir netikėtumų, ir nusivylimų.
Atvežiau jus į šią bažnyčią, kad pajustumėte atsidavimo jėgą.
Nepraraskite tikėjimo! Pasitikėkite savimi. Aš jumis tikiu!
– Hmm... – dar kiek nepatikliai sumurmėjau.
– Tai ką, važiuojam toliau? – Klodas ištiesė man ranką.
Porą akimirkų padvejojusi, atkišau jam savąją:
– Važiuojam toliau.
Po kelių dienų pavyko susitarti dėl susitikimo su Populis
banko vadybininku. Viename žurnale buvau skaičiusi, kad jie
linkę remti smulkiuosius verslininkus, kurių kratosi tradicinės
finansų įstaigos... Šįkart, kad vėl netektų nusivilti, nieko
nebesitikėjau.
Kai po savaitės savo bute telefonu išgirdau teigiamą
atsakymą, iš susijaudinimo susmukau ant kelių. Padėjau ragelį
ir taip sušukau – suklykiau – iš džiaugsmo, kad net langai
sudrebėjo. Nedaug trūko, būčiau užsitraukusi marškinėlius
ant galvos ir pradėjusi visur lakstyti it išprotėjusi, rėkdama:
„Įvartiiiiis!“
Pagaliau man atsivėrė durys į naują gyvenimą.

15 Renė Lalikas (René Lalique, 1860–1945) – garsus prancūzų juvelyras ir

stiklo dirbinių dizaineris, – vert. past.
 29

Pasiekusi pergalę, pelniau ketvirtą pakabutį, – šįkart jis

buvo violetinis. Nejučia it kokį talismaną tarp pirštų sukiojau
man ant kaklo kabantį lotosą. Niekada nebūčiau pagalvojusi,
kad mano gyvenimas šitaip pasikeis, tačiau teko pripažinti –
tas metodas veikia. Dabar, turėdama lėšų, pagaliau galėjau
pradėti savo verslą – už labai prieinamą kainą nuomoti elito
mados drabužėlius kūdikiams.
Atidaryti krautuvėlę buvo numatyta po šešių mėnesių. Kad
tik suspėčiau viską parengti laiku! Kartais man atrodydavo,
kad virstu bioniniu daugiafunkciu robotu. Turėjau vienu metu
rūpintis daugybe darbų: ir kūryba, ir gamyba, ir logistika...
Supratau, kad man skubiai reikia pagalbos. Jei neturėsiu
padėjėjos, kuri būtų mano dešinioji ranka, aš žuvusi! Leidau
sau prabangą – pasisamdžiau net keturias pagalbininkes: taigi
rankų iš viso buvo aštuonios, jei skaičiuosime ir kairiąsias.
Žodžiu, keturios jaunos nagingos siuvėjos nusprendė, kad
mano projektas bus puiki jų karjeros pradžia. Tikėdamos
mano sėkme, jos sutiko dirbti už itin menką atlygį, kol oficialiai
atidarysiu krautuvėlę. Mūsų šauni komanda įsikūrė patalpose,
kurias išsinuomojau Le Gofo gatvėje, už poros žingsnių nuo
Liuksemburgo sodo. Krautuvėlė nebuvo labai didelė, bet
pirmai pradžiai pakaks. Užtat ji buvo išties žavinga: matomos
sijos, antresolė, labai šviesi pagalbinė patalpa ir net rūsys,
kuriame galima įrengti drabužinę ir virtuvėlę.
Atsivedžiau Adrianą apžiūrėti butiko.
– Kaip čia nuostabu, mama!
Labiausiai sūnui rūpėjo, ar aš tapsiu turtinga. Jam patiko
vardyti, ką galėtume įsigyti, jei dėl krautuvėlės tapčiau įžymi.
Jau regėjo save prie gražiausių automobilių vairo: vieną dieną
raudonas Porsche, kitą – juodas Bugatti... Koks jis buvo žavus
iš susijaudinimo žibančiomis akimis! Jaučiausi laiminga
matydama, kad mano berniukas – nerūpestingas, paprastais
malonumais besidžiaugiantis vaikas... Svajok, sūnau, svajok,
galvojau švelniai šypsodamasi. Ir tegul tikrovė tau niekada
nebūna atšiauri!
Taip pat nėriausi iš kailio ieškodama partnerių, kurie galėtų
man už mažesnę kainą tiekti ekologiškų svarbiausių drabužių
iš medvilnės ir kanapių pluošto ar net iš alpakų, jakų vilnos ir
bambukų pluošto. Kai pagaliau gavau savo užsakytas prekes,
ilgai glosčiau nuostabius audinius ir netvėriau džiaugsmu
įsivaizduodama, ką su jais padarysiu.
Pastaruoju metu mane buvo apėmęs nenumaldomas
kūrybinis įkarštis. Miegodavau nedaug, bet keista, kad dėl to
nejutau jokių nepageidaujamų padarinių. Pati savimi
stebėjausi. Paprastai bent kiek neišsimiegojusi tapdavau
panaši į neurastenišką sraigę... Galėjai pamanyti, kad vartoju
dopingą. Ir tam tikra prasme tai buvo tiesa: dopingą man
atstojo entuziazmas! Galimybė įgyvendinti slapčiausius savo
troškimus man teikė tiek jėgų, kiek nebūtų galėjusi suteikti
jokia kita veikla. Dar niekada nebuvau turėjusi šitiek
energijos!
 30

Klodas sekė mano laimėjimus kaip rūpestingas tėtis. Ir

nepraleido progos priminti, kad mano dar neįgyvendintų tikslų
sąraše yra toks įrašas: susitaikyti su tėvu. Tai išgirdusi,
pasišiaušiau:
– Klodai, dabar tikrai ne laikas manęs šito prašyti. Juk
matote, kad esu apsivertusi darbais! Nė sau laisvos minutės
neturiu...
– Anaiptol, dabar pats geriausias metas, Kamile. Be to, juk
pati jaučiate, kad tas klausimas daugybę metų jums kirba
galvoje ir trukdo lyg į pėdą įsmigusi rakštis... Kam kankintis
dar vieną dieną? Kai imsitės žingsnių šiai padėčiai išspręsti,
jums labai palengvės. Juk naujoji Kamilė nepalieka neužbaigtų
reikalų, ar ne?
– Gerai jau, gerai... Pažiūrėsiu, gal ištaikysiu laisvą minutę...
Mane erzino, kad Klodas verčia mane tai padaryti būtent
dabar... Bet ar tikrai verčia? Širdies gilumoje žinojau, kad jis
teisus. Tokia padėtis nebegali ilgiau tęstis. Privalau ją
išspręsti. Tą istoriją buvau nukišusi į tolimiausią savo sąmonės
kampelį, tikėdamasi, kad pavyks ją užmiršti. Kurgi ne! Visus
tuos metus ji ir toliau be perstojo patyliukais mane graužė.
Sielos gelmėse tūnantis kaltės jausmas, sumišęs su nuoskauda,
atliko savo juodą darbą. Tačiau kaip atleisti žmogui, kurį
tegalėjau vadinti savo „gimdytoju“, nes jis mus paliko, kai dar
nė nebuvau žengusi pirmųjų žingsnių?
Tėvo nebuvau mačiusi jau šešerius metus. Nuo pat tos
siaubingos dienos, kai norėjau su juo suvesti sąskaitas, –
„nuleisti garą“, kaip pasakytų Klodas. Tuomet tėvą berte
apibėriau priekaištais! Išliejau marias pykčio, nė neleisdama
jam pasiaiškinti. Mano gyslomis tekėjo nuodinga tulžis.
Trankiau jį, trokšdama, kad jam skaudėtų. Mažos mergaitės
įtūžis gali išvartyti stalus ir sulaužyti kėdes... Visos tamsiosios
mano savybės išsiveržė lyg pabudęs ugnikalnis. Į paviršių
iškilo visi neigiami jausmai, susikaupę per ilgus metus, kai tėvo
nebuvo šalia. Troškau mirtinai žeidžiančiais žodžiais priversti
jį sumokėti už tai, kad išėjo... Kodėl jis paliko mamą? Gal
kūdikystėje buvau pernelyg didelė rėksnė, ir jis negalėjo
manęs pakęsti? Kurgi jis buvo, kai ko nors bijodavau arba kai
man skaudėdavo?
Deja, mano bandymas išsiaiškinti santykius prilygo granatos
sprogimui, nuo kurio pati ir nukentėjau. Viskas baigėsi tuo, ko
iš tikrųjų nenorėjau: mudu su tėvu tiesiog nutraukėme
santykius.
Bėgo savaitės, mėnesiai, metai, o aš vis nedrįsau žengti
pirmojo žingsnio ir pamėginti susitaikyti... Baiminausi tėvo
reakcijos arba – dar blogiau – būti vėl atstumta. Nors po kurio
laiko pradėjau geriau suprasti, kodėl jis paliko šeimą. Aš jo
gyvenime atsiradau netikėtai, o jis tuo metu buvo pernelyg
jaunas. Sulaukęs dvidešimt trejų metų, jis buvo dar
nesubrendęs ir auginti vaiko nenorėjo. Vis dėlto padėdavo
mamai, kiek tik leido jo atlyginimas, ir retsykiais užsukdavo
manęs aplankyti. Tos retos brangios akimirkos išliko mano
galvoje lyg saldus atsiminimas...
Šiek tiek užtrukau, kol radau dulkėtą ir aplamdytą telefonų
knygelę, nukištą po įvairių popierių krūva spintelės gilumoje.
Štai jis... Jo numeris... Ilgai stovėjau, laikydama telefono
ragelį, – besidaužančia širdimi, sudrėkusiais delnais,
išdžiūvusia burna, baimindamasi, kad nerasiu tinkamų žodžių.
Galiausiai ryžausi.
Ėmė aidėti telefono signalai. Po kiek laiko tėvas atsiliepė:
– Alio?
– ...
– Alio?
– Tėti?
– ...

„Atleidimas nepakeičia praeities, bet praplečia

ateities horizontus“, – sakė amerikiečių rašytojas Polas
Bouzas. Tikra tiesa. Paskambinus tėčiui, mane užplūdo
palengvėjimas. Tarytum būčiau nupjovusi virvę, laikiusią
sunkias statines, kurios vilkosi paskui mano laivą ir trukdė jam
skrieti pirmyn. Žinoma, iš pradžių žodžiai strigo gerklėje,
abiem buvo sunku kalbėti. Bet paskui prabilo mūsų širdys –
nuoširdžiai, teisingai – ir tarp mūsų nutiesė tiltą. Susijaudinę
sutarėme kartu papietauti. O susitikę draugiškai nusimetėme
nuoskaudų naštą ir nuoširdžiai vienas kitam atleidome. Iš
mudviejų istorijos tebuvo likę tik klaustukai ir daugtaškiai, o
dabar štai vėl atidarėme kabutes...
Negalėjau patikėti savo laime.
 31

Keista, bet susitaikiusi su tėvu ėmiau kur kas ramiau

bendrauti ir su savo vyru. Gal pradėjau suvokti, kad ilgą laiką
sutuoktinio elgesį tapatinau su savo tėvo veiksmais? Kaip
smarkiai mane buvo užnuodijusi ir mano santykius su
Sebastianu temdė baimė būti paliktai, kaip nutiko mamai?
Tačiau šiandien viskas baigta. Daugiau niekuomet neleisiu, kad
praeitis veiktų mano dabartį ir santykius su kitais žmonėmis!
Žinoma, negalėčiau vyrui sukliudyti išeiti su kita, jeigu jau
taip būtų lemta. Tačiau dabar buvau rami: žinojau, – kad ir kas
nutiktų, man užtektų jėgų atlaikyti sunkumus. Ir tas žinojimas
man teikė neįtikėtinai daug jėgų, – anksčiau nė nenutuokiau,
kad esu tokia stipri.
Taigi su savo vyrais, regis, susitaikiau. Kai vieną rytą
džiaugiausi šia mintimi, gurkšnodama didelį puodelį žaliosios
arbatos, į virtuvę įėjo Sebastianas ir atkišo man voką.
– Imk, tau laiškas.
Viduje radau trumpą raštelį:

Pasimatykime ketvirtadienį, lygiai 14 val., SPA centre „Tūkstantis ir šimtas

padangių“ – bus aukščiausio lygio susitikimas! Nevėluokite. Iki ketvirtadienio,
Klodas.

Ką gi jis vėl rezga?

Sebastianas aptepė sviestu duonos riekę ir, kramtydamas
sumuštinį, stebėjo mane akies krašteliu.
– Vėl darbas?
– Ėėė... taip! Ką padarysi...
– Tavęs nebesulaikysi!
Pajutau, kad jis lyg ir truputį sunerimęs, įsitempęs – nežinau,
kaip tiksliai apibūdinti, – ir priėjusi švelniai jį pabučiavau.
– Nesijaudink. Tikrai verta pasistengti! Be to, netrukus
išvysi rezultatus.
– Neabejoju...
Ketvirtadienį, davusi merginoms nurodymus, ką padaryti po
pietų, palikau ateljė ir išsiruošiau į susitikimą: apsivilkau
madingus, prašmatnius drabužius, – dėl jų gatvėje pelniau
keletą švilptelėjimų ir pašaipių pastabėlių. Paraudau, bet
pagalvojau: turint omenyje, kur paskirtas susitikimas –
prestižiniame 16-ajame rajone, – verčiau atrodyti stilingai. Be
to, juk tai puiki proga sužinoti, kaipgi seksis naujajai Kamilei.
Sprendžiant iš susižavėjusių žvilgsnių, viskas klostosi neblogai.
Atidarius SPA centro „Tūkstantis ir šimtas padangių“ duris,
man užgniaužė kvapą. Vien jau vestibiulis buvo tikras himnas
rytietiškų rūmų grožiui. Prabangios medžiagos, elegantiški
baldai, subtilūs aromatai, mirguliuojančios spalvos... Apėmė
jausmas, kad patekau į kitą pasaulį ir į kitą epochą. Kaip
nuostabu! O kokie sietynai! Senovinės lempos! Ir purūs
minkštutėliai kilimai, patiesti ant senovinio parketo ar rankų
darbo mozaikomis puoštų grindų! Mane išsyk pakerėjo čia
tvyranti magiška prieblanda: ant lankytojų veidų krintantys
šešėliai kūrė paslaptingą atmosferą.
Tačiau vienas dalykas išties buvo paslaptis: kodėl Klodas
mane čia pasikvietė? Susimąsčiusi tvirtu žingsniu pasukau prie
registratorės.
 – Prašom pasakyti, kur baras? Turiu susitikimą.
– Koridoriaus gale, kairėje.
Nuėjau nurodyta kryptimi, – širdis ėmė plakti smarkiau. Ką
jis vėl sugalvojo?
Įžengusi į barą, dekoruotą taip pat puošniai kaip ir
vestibiulis, apžvelgiau jame esančius žmones. Nė vieno, kurio
figūra būtų panaši į Klodo... Mintyse pyktelėjau ant jo, kad
vėluoja: visai netroškau viena sau lūkuriuoti tokioje vietoje.
Vyrai netrunka klaidingai interpretuoti vienišos moters
ketinimus! Taigi nutaisiau abejingą ir savimi pasitikinčią
išraišką, o mintyse ėmiau kartoti pastarosiomis savaitėmis
įprasta tapusią mantrą: „Aš – Izabelė Juper, aš – Izabelė
Juper...“
Greta manęs prie baro nusisukęs sėdėjo vyriškis, vilkintis
tamsiai mėlyną kostiumą – beje, puikiai sukirptą. „Kokie platūs
pečiai!“ – pasigrožėjau, o tada sunerimusi išvydau, kad jis
gręžiasi į mane.
– Štai ir jūs! – žavingai šypsodamasis tarė vyras.
– Bet... Bet... Ką...
– Matai, ne vien tavo Klodas sugeba rengti staigmenas!
Sebastianas delnais švelniai suėmė mano veidą, lyg laikytų
brangią graviūrą, ir aistringai mane pabučiavo. Beprotiškai
susijaudinau, nors jaučiausi kiek sutrikusi: bučiuotis tokioje
vietoje nederama ir netinkama. Laimė, padavėjas apsimetė
žiūrįs į kitą pusę. Sebastianas atsitraukė nuo manęs ir
pažvelgė man į akis, norėdamas pamatyti, kokį poveikį man
turėjo jo drąsa. Šiandien mano lūpos buvo jo Bastilija16, o jo
spindinčios akys, regis, kvietė sukelti mūsų meilės santykių
revoliuciją.
Sumurmėjau:
 – Neįtikėtina! Bet kaip tu sugebėjai...
– Cit cit cit! Pasirodo, tavo Klodas kur kas šaunesnis, nei
maniau! Jis nedvejodamas sutiko man padėti parengti šią
nedidelę staigmeną: parašė raštelį, kad manytum, jog susitinki
su juo... Smagu, tiesa?
– Aš jam parodysiu! – pagrasinau, bet iš tikrųjų nepykau:
buvau pernelyg sužavėta. – O kas dabar? Ką tokio ketini su
manimi veikti, kad vertėjo iš manęs išplėšti keletą brangių
darbo valandų?
– Hmm... Tikrai nepasigailėsi čia atėjusi! Be to, šiek tiek
atsipalaidavusi dirbsi dar našiau, argi ne taip, mano
mylimiausioji verslininke?
Sebastianas mudviem buvo numatęs įspūdingą programą.
Hamamas, sauna, baseinas, kūno šveitimas juoduoju muilu su
eukaliptų aliejumi... Atsidavę į patyrusias iš Balio kilusių
masažisčių rankas, abu pasijutome kaip septintame danguje.
Mano kūnas visiškai atsipalaidavo; laikiau Sebastianą už
rankos, ir šis švelnus prisilietimas stiprino jau ir taip
nuostabius pojūčius... Išėjusi iš masažo kambario, iš laimės
nejaučiau žemės po kojomis.
Dienos kulminacija tapo vakarienė žvakių šviesoje: valgant
mano skonio svogūnėlius apėmė ekstazė. Ši vieta – tikras
juslinių malonumų rojus. Tačiau labiausiai mane žavėjo tai, kad
Sebastianas vėl į mane žvelgė kaip anksčiau, tarytum būčiau
Šecherezada...
Ir būtų per maža sakyti, kad pasiekiau eilinį tikslą. Išsipildė
mano karščiausias troškimas!

16 Bastilija – Paryžiaus tvirtovė, kurią 1789 m. liepos 14 d. per Prancūzijos

revoliuciją užėmė liaudis. Bastilijos paėmimo diena – nacionalinė
Prancūzijos šventė, – vert. past.
 32

Po Sebastiano padovanoto idiliško atokvėpio pajutau

energijos antplūdį. Ir viena laimė, nes netrukus vienas po kito
užgriuvo sunkumai. Mane spaudė „degantys“ terminai, turėjau
derėtis su godžiais tiekėjais, vadovauti dar nepatyrusioms
darbuotojoms, tvarkyti sudėtingiausius administracinius
reikalus, kurti naktimis, organizuoti dienomis... Žodžiu,
nedaug trūko ir būčiau palūžusi. Laimė, turėjau neįtikėtinai
šaunią palaikymo komandą. Į krautuvėlę nuolat užsukdavo
artimieji ir draugai, jie visaip mane drąsino. Jų žodžiai šildė
man širdį. Man taip norėjosi, kad jie manimi didžiuotųsi!
Klodas, mano brangusis Klodas, taip pat stengėsi iš visų
jėgų: jis buvo pažadėjęs susisiekti su spauda. Sakėsi pažįstąs
įtakingų žmonių... Bent vienu dalyku neturėsiu rūpintis pati!
Kaip man reikės jam atsidėkoti?
Tuo tarpu mano naujasis kūdikis vis stiprėjo ir greitai turėjo
gimti. Vadinasi, laikas išrinkti jam vardą. Pagalbinėje patalpoje
surengiau minčių lietaus seansą. Klodas buvo pataręs surinkti
įvairių profesijų žmonių: taip kilsią daugiau minčių ir pirminė
kūrybinė medžiaga būsianti įdomesnė. Taigi, be savo siuvėjų,
dar pakviečiau savo kirpėją ir kineziterapeutą, – jie maloniai
sutiko dalyvauti. Visiems papasakojau apie keturių K taisyklę,
kurios privalu laikytis per bet kokį kūrybos seansą: jokios
kritikos ar cenzūros; kuo daugiau idėjų; keistos, netikėtos
mintys; vis nauji vienas kitą įkvepiantys pasiūlymai... Tačiau
negalėjome išleisti iš akių pagrindinių dalykų: mūsų tikslinė
grupė – mažyliai iki trejų metų, o siūloma paslauga – itin
aukštos kokybės ekologiškų, pagal sąžiningos prekybos
principus pagamintų drabužėlių nuoma už prieinamą kainą.
Pirmiausia reikėjo suaktyvinti neuronus, tad ant popieriaus
lapo ėmėme užrašinėti visus į galvą šaunančius žodžius. Paskui
nutarėme nuodugniau patyrinėti posakius ir žodžius, susijusius
su kūdikyste:

Mažylis, bamblys, gandras, kakutis (juk sutarėme – jokios cenzūros!), kaip pupų
pėdelis, abrakadabra, keberiokšt, mini, pyplys, miau, žaidimai, skaičiuotės,
pūstažandis, lopšys, pirščiukai...

Užrašėme ir keletą su mada bei siuvimu susijusių posakių:

Akutės kaip sagutės, paskutinis mados šauksmas, kaip į uodegą įkirptas, žaidimas
„Siūlai, siūlai, susivykit“...

Klodas mums padėjo sukurti pozicionavimo žemėlapį17. Dvi

susikertančios ašys grafinę schemą dalijo į keturias dalis:
praktiniai poreikiai, teigiami jausmai, ekologija ir sąžininga
prekyba, mada ir nuoma. Taip galėsime savo mintis
suklasifikuoti ir lengviau apsispręsti.
Paskui visi iš eilės pradėjo siūlyti vardus...
– „Madistimo“! – šūktelėjo mano kirpėja. – Juk vardai, kurie
baigiasi „mo“, gerai skamba? Pavyzdžiui, kaip žuviukas Nemo.
Arba „Minimadistas“?
– Gerai, rašau...
– O gal „Auksinis pirščiukas“? – pasiūlė Žeraldina, viena iš
mano siuvėjų.
 – Arba „Kilpelė ir sagutė“! – sušuko savo mintimi
susižavėjusi Liusi.
– „Žalieji BėBė“! – pasiūlė Fabjena. – O ką? Juk yra įmonė
Bébé Confort! Dabar tokie pavadinimai madingi.
– „Biomada!“ – tarstelėjo mano kineziterapeutas.
– O ne! Skamba pernelyg mediciniškai!
– Juk sutarėme nekritikuoti!
– O kaip „Pupų pėdelis“ – skamba gerai, tiesa?
– Puikiai! Tik kad tokia įmonė jau yra...
– Ak...
Atmetus jau užimtus, per ilgus, negražius ir pernelyg
sudėtingus pavadinimus, sąraše liko keturi pasiūlymai:
„Beibeko“, „Žaliasis bamblys“, „Mados fėjos“ ir „Kraitelis“.
Kiekvienas jų buvo daugiareikšmis ir siejosi su mūsų projektu.
„Beibeko“ asocijuojasi su gerai žinomu anglų kalbos žodžiu
babe – „kūdikis“. Be to, į šį pavadinimą įeina „eko“, bylojantis
apie ekologiją. „Žaliasis bamblys“ suprantamas dvejopai:
„žaliasis“ siejasi ir su žalia augmenijos spalva, ir su ekologija,
o „bamblys“ gali reikšti ir „augalo stiebą“, ir „mažą vaiką“, – o
juk mūsų apranga ir skirta mažiems vaikams! Pavadinimas
„Mados fėjos“ išsyk atveria duris į stebuklų kupiną pasaulį,
kuris taip traukia ir vilioja mažylius. Svarbu ir tai, kad minima
mada, nes kursime ne bet kokius, o madingus drabužėlius.
„Kraitelis“... Kas yra kraitelis, visiems gerai žinoma: tai
naujagimio drabužėliai ir kiti reikalingi daiktai. Be to,
„kraitelis“ siejasi su „kraičiu“ – kadaise merginoms itin
svarbiu dalyku, kuris būdavo kaupiamas metų metus. Tai tarsi
užuomina tėvams, kad ir mūsų siūlomi drabužėliai – svarbūs ir
išskirtiniai.
Įnirtingos diskusijos tęsėsi dar porą valandų. Pagaliau
nusprendėme: mūsų krautuvėlė vadinsis „Mados fėjos“. Visi
lengviau atsiduso, kad ilgas kūrybos seansas pagaliau baigėsi,
ir ėmė džiūgauti.
– Šampano!
Nujausdama, kad teks švęsti, į šaldytuvą buvau įkišusi butelį
šampano. Kol visi linksmai susidaužėme taurėmis, nepajėgiau
atplėšti akių nuo lentoje stambiomis raidėmis užrašyto
pavadinimo. Mintyse jau vaizdavausi, kaip turėtų atrodyti
logotipas...

17 Pozicionavimo (suvokimo) žemėlapis – tai nuomonių apie

konkuruojančias prekes (prekių pozicijų) išsidėstymo pasirinktos grupės
asmenų sąmonėje schema, – red. past.
 33

Ir štai pagaliau išaušo didžioji diena! Iškilmingas

atidarymas!
Krautuvėlė buvo sausakimša. Mane supo svečiai su
šampano taurėmis rankose. Šia proga mano butikas buvo
šventiškai išpuoštas: viename kampe stovėjo baltutėlaite
staltiese užtiestas stalas su užkandžiais, o greta jo – kaip ir
pridera, iškilmingą miną nutaisęs metrdotelis tokio pat
baltumo pirštinėmis. Kiek toliau sukiojosi žavi padavėja...
Mama nenuleido nuo manęs susižavėjusio žvilgsnio. Greta
jos stovėjo šia proga iš kito miesto atvykęs tėtis. Jis neįstengė
nuslėpti susijaudinimo ir, ne itin paisydamas aplinkinių, vis
merkė man akį ir rodė iškeltus nykščius. Regėdama karo kirvį
užkasusius ir lyg seni draugai besišnekučiuojančius tėvus,
jaučiausi nepaprastai laiminga. Pirmoje eilėje stovintys
Sebastianas ir Adrianas vaizdavo, kad džiaugsmingai ploja, –
buvo labai juokinga. Sūnus visiems savo draugams buvo
apskelbęs, kad jo mama ketinanti atidaryti elito mados saloną
kūdikiams ir tapti įžymi! Toks vaiko vaizduotėje gimęs mano
paveikslas palietė man širdį. Bet labiausiai jaudino tai, kad
Adrianas manimi didžiuojasi, – perskaičiau tai iš jo žvilgsnio...
Liūdino tik viena – vis dar nebuvo Klodo. Negi jis praleis
mano kalbą, kurioje, savaime suprantama, ketinu iš visos
širdies jam padėkoti? Ką gi jis veikia? Vėluoti jam nebūdinga,
tad man išties darėsi neramu. Kiek prislėgta širdimi paprašiau
žodžio ir pradėjau reikšti padėką visiems, kurie vienaip ar
kitaip padėjo man įgyvendinti savo svajonę.
Staiga prie lauko durų pasigirdo šurmulys ir per svečius
nuvilnijo jaudulio banga. Į krautuvėlę ėmė plūsti žmonės, kilo
nedidelė sumaištis. Nesupratau, kas vyksta, mano širdis
daužėsi lyg pašėlusi. Spragsinčios blykstės, šūksniai...
Pagaliau svečių srautas pamažu prasiskyrė priešais mane
nelyginant Raudonoji jūra Biblijoje, ir išvydau neįtikėtiną
dalyką – prie manęs artinosi pats Žanas-Polis Gotjė! O jam iš
paskos žingsniavo plačiai išsišiepęs, džiaugsmu netveriantis
Klodas, laimingas, kad jo staigmena padarė tokį įspūdį.
Negalėjau patikėti savo akimis!
Šis projektas jau ne kartą suteikė man daug džiaugsmo.
Pirmiausia – kai paskambino spaustuvės vadybininkas ir
pranešė, kad mano reklaminės brošiūrėlės ir vizitinės kortelės
jau išspausdintos. Vėliau – kai dalyvavau paskutiniuose
darbuose tvarkant krautuvėlės fasadą ir vitriną. Kiek jaudulio,
kiek džiaugsmo, kai darbininkai paskutinįkart teptuku palietė
du žodžius, tapusius man raktu į naują gyvenimą – „Mados
fėjos“! Slapčia net nubraukiau keletą ištryškusių ašarų. Koks
ilgas kelias nueitas vos per kelis mėnesius! Ar mane aplankys
sėkmė? Tikėjausi, kad krautuvėlės atidarymo vakaras bus
pirmas žingsnis sėkmės link, tačiau tai... Tai pranoko net ir
drąsiausius mano lūkesčius! Pats Žanas-Polis Gotjė mano
krautuvėlėje!
Ištiesiau savo dievaičiui virpančią ranką, šis šiltai ją
paspaudė. Lyg per miglą girdėjau, kaip jis sako
susirinkusiesiems, kad džiaugiasi ir didžiuojasi galėdamas būti
mano butiko krikštatėviu, kad jį išsyk sužavėjusi mano idėja.
Kai Klodas jam nusiuntė informaciją apie projektą, jis ilgai
nedvejojęs sutiko dalyvauti atidaryme, kad atkreiptų
žiniasklaidos dėmesį ir krautuvėlė „Mados fėjos“ taptų plačiau
žinoma.
– Kamilė – labai talentinga dizainerė, – toliau kalbėjo jis. –
Jos kuriama apranga kūdikiams išties originali. Be to, suteikti
galimybę tėvams už nedidelę kainą išsinuomoti unikalius
aukštos kokybės drabužius – nepaprastai puiki mintis.
Nuoširdžiai sakau – bravo, Kamile!
Negalėjau patikėti nei savo akimis, nei savo ausimis. Man
ploja pats Žanas-Polis Gotjė! Jam baigiant kalbą, pajutau, kad
akyse ima tvenktis ašaros.
– Būsiu laimingas, galėdamas jai pasiūlyti savo paramą ir,
jeigu ji to norės, patarti!
Iš laimės buvau devintame danguje!
Paskui žurnalistai mus abu nufotografavo. Tuomet paėmė iš
manęs interviu straipsniui. Neįtikėtinomis Klodo pastangomis
apie mano krautuvėlę bus kalbama žiniasklaidoje! Tai ne šiaip
sau paspirtis, – tai tiesus kelias į sėkmę!
Šventei baigiantis, prie manęs priėjo Klodas. Nedvejodama
jį apkabinau. Aš jam taip dėkinga!
– Klodai, nežinau, kaip ir atsidėkoti už viską, ką dėl manęs
padarėte...
– Džiaugiuosi jūsų sėkme, Kamile, ir labai jumis didžiuojuosi!
Manau, jūs viso to nusipelnėte...
Jis atkišo man jau gerai pažįstamą dėžutę, tik šįkart
perjuostą dailiu aukso spalvos kaspinu. Išsyk atspėjau, kas jos
viduje: juodas lotosas. Paskutinis talismanas. Nuo ašarų
sudrėkusiomis akimis šiltai pabučiavau Klodą, o naująjį
pakabutį prisegiau prie kitų.
 – Man jau reikia eiti, – tarė Klodas. – Dar kartą sveikinu.
Ir padavė man nedidelį baltą voką. Klodui išėjus, atplėšiau
jį. Laiške buvo parašyta:

Brangioji Kamile,
Leiskite man paskirti paskutinį susitikimą. Turiu kai ką prisipažinti. Tuomet mano
misija bus baigta, ir galėsite toliau žengti savo keliu, tvirtai žinodama, kad
pasirinkote TEISINGĄ kelią! Taigi susitinkame poryt 14 val. Triumfo arkos apžvalgos
aikštelėje. Dar kartą sveikinu. Labos nakties. Nuoširdžiai jūsų – Klodas.

Kažin, kokią staigmeną jis man parengė šį kartą?

 34

Taigi turėjau susitikimą Triumfo arkos viršuje...

Nenuostabu – juk Klodas taip mėgsta metaforas! Ir išties, argi
gali būti geresnė vieta susitikti, norint paminėti jo darbo su
manimi pabaigą? Juk, kaip mokytojas, jis iš tikrųjų triumfavo!
Vis dėlto, turėdama galvoje Klodo kuklumą ir rūpinimąsi ne
savo paties, kaip konsultanto, sėkme, o mano pažanga ir
pergalėmis, įtariau, kad jis norės atšvęsti būtent mano
triumfą, kurį įkūnijo tiek mažos kasdienės smulkmenos, tiek
reikšmingesni dalykai, kaip, pavyzdžiui, „Mados fėjos“...
Prisiartinau prie paminklo, grožėdamasi šonuose
pavaizduotomis įspūdingomis pergalių scenomis. Taip, tikrai
nebūtų geresnės vietos atšvęsti mano asmeninio projekto
pabaigą ir pagerbti Klodą už tai, kaip taip nuostabiai manimi
rūpinosi. Pro nežinomo kareivio kapą pražingsniavau aukštai
iškelta galva ir išdidžiu žvilgsniu: jaučiau, kad ir manyje
liepsnoja tokia pat ugnis.
Pakilusi į statinio viršų, pažvelgiau į apačioje verdantį
gyvenimą: į visas puses zujo maži taškeliai – degtukų dėžutės
dydžio automobiliai ir žmonės, ne ką stambesni už spalvotus
pikselius... Vėjas taršė man plaukus, o aš visais plaučiais
traukiau į save orą, kuris čia, šioje istoriją ir pergales
menančioje vietoje, atrodė prisotintas laisvės ir ambicijų...
Klodas jau laukė aikštelėje ir sutiko mane išskėstomis
rankomis.
– Klodai! Kaip džiugu jus matyti!
– Man irgi, Kamile. Na, ar jau atsigavote po vakar dienos
jaudulio?
– Taip. Buvo nuostabu! Dar kartą ačiū už viską, ką
padarėte. O tai, kad atvyko Žanas-Polis Gotjė – kažkas
neįtikėtino! Vis dar spėlioju, kaip jums pavyko suorganizuoti
tokį stebuklą.
– Ne, ne! Tai profesinė paslaptis... Bet, žinote, jei idėja jam
būtų nepatikusi, jis nebūtų pasirodęs. Taigi tai vien tik jūsų
nuopelnas. Ar matėte šio paminklo horeljefus, Kamile?
Nuostabūs, tiesa? Man regis, nėra geresnės vietos mūsų
misijai užbaigti kaip ši. Visa ta pergalės, laisvės, taikos
simbolika... Kaip tik to jums pavyko pasiekti savo pastangomis,
valia ir visais teigiamais gyvenimo pokyčiais...
– Man niekada nebūtų pavykę be jūsų!
– Visiems kada nors prireikia patarėjo, tad džiaugiuosi, kad
galėjau jums padėti...
Susijaudinę trumpam nutilome ir nukreipėme žvilgsnį į
nuostabią panoramą, matomą iš apžvalgos aikštelės.
– Žinote, Kamile, man patinka mintis, kad visi esame
pasaulio piliečiai, bet nedaug žmonių tai suvokia. Kiekvienas
galėtų tapti taikos ambasadoriumi – tereikia stengtis tapti
nuoširdesniam ir laimingam. Tik įsivaizduokite, kas būtų, jei
vis daugiau žmonių imtų rinktis ne ydingą, o palankų užburtą
ratą...
– Tikra tiesa. Kaip tik todėl labai džiaugiuosi grįžusi į
teisingą ratą. Tiek daug iš jūsų išmokau! Nors jūsų darbas su
manimi baigtas, labai tikiuosi, kad ir toliau matysimės.
– ...
 – Klodai?
Jo veidas staiga apsiniaukė.
– Kai atskleisiu jums tiesą, galbūt nebenorėsite manęs nė
akyse regėti...
– Ką čia kalbate? Kokią tiesą?
– Turiu atskleisti vieną paslaptį, kuri galbūt jus sukrės.
– Jūs mane gąsdinate...
– Tai štai...
Klausiausi įtempusi ausis.
– Aš visai ne rutinologas.
– ...
Žvelgiau į Klodą, nieko nesuprasdama.
– Iš tikrųjų esu architektas. Beje, namą, kurį matėte,
suprojektavau aš. Tokia buvo mano svajonė – tapti didžiu
architektu... Jei būtumėte mane sutikusi prieš penkiolika
metų, – buvau sutrikęs, apimtas depresijos, storas, be
perspektyvų... Tuo metu gyvenau Jungtinėse Valstijose. Dirbau
padavėju picerijoje: mano išsvajotą gyvenimą nuo tikrovės
skyrė ištisi šviesmečiai. Ten ir priaugau dvidešimt kilogramų...
Valgydamas bėgau nuo savęs, stengiausi užmiršti dar
neužgijusią žaizdą... Viskas dėl nelaimingai pasibaigusios
meilės istorijos...
Klodas kalbėjo su pertrūkiais, iš jo veido mačiau, kad tas
laikotarpis jam buvo nepaprastai skaudus. Prisimindamas
nemalonią praeitį, jis įsitempęs kalbėjo toliau:
– Iš Prancūzijos išvykau, kai staigiai ir skausmingai nutrūko
santykiai su mergina, kurią laikiau savo gyvenimo moterimi. Ji
mane paliko dėl mano geriausio draugo... Ši išdavystė mane
be galo sukrėtė. Abu studijavome architektūrą, turėjome
pereiti į trečią kursą ir ketinome po studijų susituokti. Tapo
nebepakeliama kasdien ją matyti. Pajutau, kad reikia išvykti
toli, labai toli, viską mesti, net ir savo profesines svajones, kad
tik ją užmirščiau. Atrodė, kad mus turėtų skirti mažų
mažiausiai vandenynas! Tačiau Amerikoje mano depresija tik
dar labiau sustiprėjo. Visiškai apsileidau ir neįtikėtinai
sustorėjau.
Staiga viską supratusi, šūktelėjau:
– Vadinasi, tas žmogus nuotraukoje buvote jūs!
Dabar sutriko Klodas. Teko jam paaiškinti, kad pasielgiau
netaktiškai – naršiau po stalčių ir aptikau jo fotografiją.
– Taip, ten buvau aš. O tas kitas vyras – Džekas Mileris. Tai
jis manimi rūpinosi, jo padedamas vėl grįžau į vėžes ir tapau
tuo, kuo esu šiandien. Be jo niekada nebūčiau užbaigęs
architektūros studijų: buvau praradęs tikėjimą savo jėgomis.
Jis – mano mokytojas, mano... rutinologas!
– Kaip tai – jūsų rutinologas?
Vėjas taršė žilstelėjusias Klodo sruogas, jo akys sužibo dar
ryškiau. Sunkiai atsidusęs, išklojo man tiesą:
– Kamile, atėjo metas paaiškinti... Rutinologija – išgalvotas
dalykas. Iš tikrųjų egzistuoja lyg ir savitarpio pagalbos
grandinė, savotiška sėkmės estafetė: tas, kuriam buvo
pagelbėta, savo ruožtu tampa rutinologu ir privalo padėti
kitam savo pasirinktam žmogui – perduoti jam viską, ko pats
išmoko.
– Bet... Bet... Negali būti... Tai... Tai neįtikėtina!
– Bet tai tiesa.
– O jūsų kabinetas? Asistentė? Arba ta jauna moteris, kurią,
kaip ji pati man sakė, jūs konsultavote?
– Aš tik surengiau mažą spektaklį. Iš tikrųjų tai mano,
architekto, darbo kabinetas, o Mariana išties yra mano
asistentė. Teko viską jai papasakoti ir įtikinti dalyvauti šiame
žaidime. O moteris, sutikusi suvaidinti buvusią klientę, – mano
dukterėčios dukra... O paskui man tereikėjo prieš kiekvieną
jūsų vizitą paslėpti viską, kas galėtų atskleisti mano tikrąją
profesiją, ir matomoje vietoje padėti keletą netikrų
rutinologijos bylų...
– Tai štai dėl ko mačiau namo planą su skaičiais ir į krūvą
sukrautas bylas!
Tirdamas mano reakciją, Klodas tylomis linktelėjo.
– Vadinasi, iš tikrųjų neturite nei kompetencijos, nei
įgaliojimų manęs konsultuoti?
Jis kostelėjo. Pirmąkart mačiau Klodą išmuštą iš vėžių.
– Ir taip, ir ne, Kamile. Kiekvienas naujas „rutinologas“
mokomas kaip ir jūs, o paskui tą mokymą rūpestingai
atkartoja. Juk jums metodas padėjo, tiesa?
Jaučiau, kad jis tarsi tikisi iš manęs atleidimo. Bet dar
nebuvau visiškai pasirengusi jam atleisti. Pirma man reikėjo
visa tai suvirškinti. Klodas, ko gero, perskaitė mano mintis,
nes vėl prabilo:
– Nemanykite, kad nežinau, kaip jaučiatės, Kamile. Aš irgi
buvau priblokštas, kai sužinojau, kad Džekas Mileris nėra
rutinologas... Žinoma, šis metodas nėra tradicinis, jis netgi
neįprastas, bet jį taikyti verta, argi ne taip?
Mes įdėmiai žvelgėme vienas į kitą. Jausmingą, artumo
kupiną akimirką sustojo laikas... Galiausiai pasidaviau:
– Taip. Jį taikyti verta.
Klodas lengviau atsikvėpė. Šypsodamasis pasirausė savo
rankinėje ir kažką ištraukė.
– Tuomet jau galima jums įteikti štai tai...
Jis atkišo man storą sąsiuvinį. Jį atsivertusi išvydau visus
savo programos etapus, savo patirtis, pamokas, išsamius
nurodymus. Susijaudinusi akimis perbėgau pastabomis,
schemomis, nuotraukomis išmargintus puslapius... Koks
įspūdingas rinkinys!
– Pildžiau jį visą laiką, kol drauge dirbome. Šis sąsiuvinis
jums vėliau padės konsultuoti žmogų, kurį pasirinksite. Iš
vieno žvilgsnio ar žodžio suprasite, kad tai jis...
– Tai nutiko ir su manimi?
– Taip. Ketverius metus laukiau, kol sutiksiu žmogų, kuriam
norėčiau padėti!
Klausiausi išsižiojusi iš nuostabos, bet ir jaučiausi
pamaloninta. Paskui Klodas man atkišo šūsnį vizitinių
rutinologo kortelių su išspausdintu mano vardu (tarytum nė
akimirką nebūtų sudvejojęs, kad sutiksiu) ir keletą netikrų
klientų bylų, nuotraukų bei padėkos raštelių, kuriuos turėsiu
pasikabinti ant sienos būsimame savo konsultacijų kabinete...
Čia viskas, ko reikia tobulam rutinologui!
– Prašom, imkite. Ir kam nors perduokite visa, ko išmokote.
Juk padarysite tai, tiesa? Juk nenutrauksite rutinologų
grandinės?
Jo balsas skambėjo maldaujamai. Jaučiausi sukrėsta. Klodas
įdėmiai žvelgė man į akis. Atmintyje iškilo viskas, ką mudu
patyrėme. Iš susijaudinimo sugniaužė gerklę. Ištiesiau ranką ir
paėmiau dokumentus... Juk buvau jam skolinga, tiesa?
 35

Ant priekinio mano automobilio stiklo tiško vis stambesni

lašai. Valytuvai girgždėdami dejavo, tačiau mano širdyje
tvyrojo ramybė, – nepaisant lietaus, pilko dangaus, eismo
spūsčių ir tamsos gaubiamose balose atsispindinčių raudonų
žibintų šviesų. Pirmąkart gyvenime jaučiausi visiškai rami –
„susiderinusi“, kaip pasakytų Klodas. Tie laikai, kai gyvenau
lyg siautulingo vėjo blaškomas šapelis, – jau praeitis. Kasdien
nesilioviau stebėtis savo vidine stiprybe ir jaučiausi susijungusi
su jėga, apie kurios egzistavimą anksčiau nė nenutuokiau.
Žinojau, kad įveiksiu bet kokius sunkumus. Pagaliau įstengusi
gyvenimo vairą perimti į savo rankas, nė už ką nebūčiau jo vėl
paleidusi.
Kaskart sustojusi, aplinkui susigrūdusiuose automobiliuose
mačiau patamsėjusius, suirzusius, pavargusius veidus. Man
norėjosi atidaryti langus ir iš visos gerklės išrėkti Klodo
pamokymus, kaip vėl tapti laimingam. Bet, užuot taip
pasielgusi, tik palaimingai šypsojausi, laukdama, kol įsižiebs
žalias šviesoforo signalas.
Žalia šviesa! Staigiai pajudėjau iš vietos, norėdama kuo
greičiau atlaisvinti kelią, tik staiga pajutau smūgį – iš dešinės į
mane smarkiai įsirėžė per raudoną šviesą lekiantis
automobilis...
Stojo tyla. Bet netrukus užkaukė sirenos.
 „O, koks gražuolis“, – pagalvojau, apžiūrinėdama iš mašinos
mane traukiantį gaisrininką. Po kelių akimirkų jau sėdėjau
greitosios pagalbos automobilyje ir bandžiau atsigauti po
patirto šoko. Tuomet vidun įsiveržė moteris – avarijos
kaltininkė. Puolė man į kojas, apipylė ašaringais atsiprašymais,
keikė, pliekė, smerkė save kaip įmanydama, nusižeminusi
atgailavo...
Tylėdama jos klausiausi. Magėjo ją nutraukti, bet žinojau,
kad nepavyks: jai žūtbūt reikėjo išsilieti. Nei man, nei jai nieko
nenutiko, tik įsitaisėme porą mėlynių ir įbrėžimų. Patyrėme
daugiau išgąsčio nei skausmo. Vis dėlto moteris nepajėgė
nusiraminti ir toliau kaltino save, kad sukėlė avariją.
Kai policija surašė protokolą ir atliko visus administracinius
formalumus, automobilius pastatėme gatvės pakraštyje, kad
netrukdytume eismui. Juos išgabens mūsų draudimo įmonės.
Savo vis dar atgailaujančiai užpuolikei pasiūliau, kol atvyks
techninė pagalba, kavinėje išgerti karštos kakavos: sušilsime
ir nusiraminsime. Regis, moteris jautėsi dėkinga ir sykiu
negalėjo patikėti, kad taip maloniai su ja elgiuosi. Ji šoko man
dėkoti – taip pat įnirtingai, kaip prieš keletą minučių
atsiprašinėjo. Dėl tokio plepumo neįsižeidžiau: vargšelė tikrai
atrodė prie nervinio išsekimo ribos.
Užsisakėme kakavos, – sau paprašiau kakavos su plakta
grietinėle: juk turėjau atgauti jėgas! Mačiau, kaip virpa
moters apatinė lūpa: jaučiau, kad ji tuoj pratrūks ir išpasakos,
kas ilgai gulėjo jai ant širdies. Padrąsinamai paliečiau jos
ranką.
– Nesijaudinkite! – tariau. – Nieko baisaus nenutiko! Be to,
mano draudikai jau mane pažįsta. Prieš keletą mėnesių
turėjau su jais reikalų. Turint omeny, kiek jiems mokame, tegul
ir jie pasikrutina!
Jos didelėse mėlynose akyse sužibo ašaros. Žvelgiau į
susirūpinusį platų, apvalų veidą.
– A... ačiū! Jūs... jūs tokia maloni! Jūsų vietoje turbūt būčiau
puolusi į isteriją!
– Iš to nebūtų buvę jokios naudos.
– Aš labai... labai... atsiprašau! Nežinau, kas man
pastaruoju metu darosi, viskas krinta iš rankų! Aš nuolat
įsitempusi, norisi viską mesti... O šiandien buvo tokia
siaubinga diena – to jau tikrai per daug!
Ir moteris sukniubusi pratrūko raudoti. O man atmintyje
iškilo prisiminimai... Širdis ėmė plakti sparčiau. Gal dabar
kaip tik tinkamas metas? Gal ji ir yra tas žmogus, susijaudinusi
pagalvojau. Ar sugebėsiu susidoroti? Nejučia atsisėdau
tiesiau, giliai įkvėpiau ir, įkišusi ranką į palto kišenę,
paglosčiau popierinę kortelę.
– Kuo jūs vardu? – paklausiau.
– Izabelė.
Atkišau jai savo vizitinę kortelę.
– Štai, Izabele. Imkite. Galbūt galėsiu jums pagelbėti...
Ji paėmė kortelę, bet žvelgė nepatikliai – lyg abejodama, ar
kas nors įstengtų jai padėti.
– Aš – rutinologė.
– Rutino... Kas?
 Trumpa rutinologo
atmintinė

Blogų minčių gaudyklė

Tai – taupyklė, padėsianti jums sumažinti neigiamų minčių
srautą. Ją galite pasidaryti iš stiklainio ar saldaininės. Kaskart,
kai pasinersite į neigiamas ar tuščias mintis, į taupyklę
įmeskite vieną eurą. Tai daryti gali visi šeimos nariai!

Dramatinis trikampis
Dramatiniu trikampiu vadinami trys simboliniai vaidmenys,
kuriuos sąmoningai arba nesąmoningai galime atlikti neigiamų
santykių scenarijuje, – galime paeiliui vaidinti auką,
persekiotoją arba gelbėtoją. Tokioje schemoje gera išeitis
neįmanoma, galima tik pasitraukti iš žaidimo.

Elgtis kaip katei

Elkitės kaip katė – padovanokite sau trumpą atokvėpį, tylią
ir ramią pertraukėlę, per kurią galėsite išgyventi dabarties
akimirką, pasirąžyti, pažiovauti... Tegul jūsų mintys ramiai
plaukia kaip per švelnią meditaciją. Elgtis kaip katei – tai
tiesiog būti, nepasiduodant spaudimui „veikti“...

Elgtis „taip, tarytum“

Šio psichologinio metodo esmė – elgtis taip, tarytum
nemalonios aplinkybės arba atgrasus darbas, kurį privalote
padaryti, yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Viską
išgyvenkite keturgubai intensyviau, užuot stūmę dienas,
tuščiai mąstydami ir laukę, kol iš dangaus nukris stebuklingos
permainos.

Emocingoji empatija
Emocingai empatiškas esate tuomet, kai užsikraunate kito
žmogaus problemas ir sugeriate jo neigiamus jausmus.
Galiausiai ir pats imate blogai jaustis.

FIESTA
Užuot įtemptoje ar skausmingoje situacijoje išsitraukę
„priekaištų kulkosvaidį“, ramiai kalbėkite apie savo jausmus ir
suformuluokite aiškų prašymą pašnekovui. F – priminkite jus
suerzinusius faktus. I ir E – išsakykite savo įspūdžius ir
emocijas, paaiškinkite, kaip dėl to pasijutote. S ir TA –
santarvė ir taika: pasiūlykite taikią išeitį, kuri pagerintų
padėtį, abiem pusėms palankų sprendimą.

Gilus kvėpavimas
Du tris kartus per dieną keletą kartų giliai įkvėpkite. Ramiai
atsisėskite, įsitaisykite taip, kad kūnas nebūtų įsitempęs,
atpalaiduokite žandikaulius – šiek tiek praverkite burną.
Įkvėpkite skaičiuodami iki keturių, sulaikę kvapą skaičiuokite
iki dviejų, iškvėpkite skaičiuodami iki keturių ir vėl sulaikę
kvėpavimą suskaičiuokite iki dviejų. Pamažu kvėpuoti seksis
vis geriau ir gebėsite įkvėpti – sulaikyti kvapą – iškvėpti tokiu
ritmu: 8–4–8, 12–6–12, 16–8–16.
Atminkite, kad svarbiausia – tinkamai iškvėpti: kuo geriau
iškvepiate, tuo daugiau šviežio oro paskui įtraukiate į plaučius!
Deguonies antplūdis suteiks energijos visam jūsų kūnui, – be
abejo, ir smegenims...
Branginkite tą gyvybiškai būtiną oro dvelksmą ir
įsivaizduokite, kad tai tarsi vidinis masažas.

Įkvepiančios dainos
Susikurkite grojaraštį melodijų, kurių klausydamiesi
jaučiatės lyg ant sparnų.

Įsipareigojimų sąsiuvinis
Šiame sąsiuvinyje pasižymėsite visus užsibrėžtus tikslus ir
įsipareigojimus pačiam sau: tai jums padės įgyvendinti savo
sprendimus. Ties kiekvienu įsipareigojimu pažymėkite
„įvykdyta“ arba „neįvykdyta“. Atminkite, svarbiausia – ne
žinoti, ką reikėtų daryti, bet imtis konkrečių veiksmų. Tiesiog
tai padarykite!

Įsivaizduojamas fotoaparatas
Norint naudotis įsivaizduojamu fotoaparatu ir pakeisti
tikrovės suvokimo filtrą, reikia ieškoti Grožio: gatvėje,
viešajame transporte, visur, kur tik einate, kreipkite dėmesį į
gražius, malonius, džiaugsmo teikiančius dalykus. Taip mintyse
susikursite teigiamų vaizdų albumą: tai nepaprastai naudinga,
stengiantis perprogramuoti protą ir pradėti mąstyti pozityviai!

Jausti dėkingumą
Kasdien dėkokite už visa, kas gera nutiko per dieną, – nuo
pačių nereikšmingiausių dalykų (tokių kaip rytinis kavos
puodelis) iki didžiausios laimės (neapsakomo džiaugsmo
įveikus kokį nors asmeninį iššūkį).

Kūrybiškumas meilės srityje

Išdrįskite būti kūrybiški! Taikykite minčių lietaus metodą –
surašykite visas savo idėjas, laikydamiesi keturių K taisyklės.
Pirmoji K perbraukta: jokios kritikos ar cenzūros! Antroji K –
kiekis: sugalvokite kuo daugiau idėjų. Trečioji K – keistenybės:
pasižymėkite net pačias beprotiškiausias ir neįprasčiausias
mintis! Ketvirtoji K – kaita: viena mintis įkvepia kitą, kyla vis
naujų idėjų! Kad ir ką darytumėte – kurtumėte meilės žinutes
ar ieškotumėte išskirtinių vietų susitikimui su mylimuoju (-ąja),
kūrybiškumas – geriausias jūsų sąjungininkas, siekiant išvengti
rutinos.

Maitinti savo vidinius demonus

Jei puoselėjate tą savo paties dalį, kuriai patinka skųstis ir
vaizduoti nelaimingą, maitinate savo „vidinius demonus“.
Vadinasi, geriau jiems nebeduoti peno ir pasistengti suprasti,
kad būtent dėl tokio netikusio vaidmens ir toliau gyvuoja jūsų
baimės bei paslėptos žaizdos. Tuomet kitų išpuoliai jus žeis
mažiau, nes labiau pasitikėsite savimi.

Mažų žingsnelių teorija

Pasak šios teorijos, išmintingiausia manyti, kad pokytis – tai
daugybės mažų etapų, nedidelių permainų seka, o ne
milžiniškas kalnas, į kurį privalu išsyk užkopti. Tuomet jis
neatrodo toks bauginantis ir jį lengviau pasiekti!

Modelių mėgdžiojimo menas

Tarp iškilių asmenybių ar išgalvotų veikėjų, kurių gyvenimu
ar kokia nors savybe žavitės, suraskite sektinų modelių. Kaip
ir Kamilė, galite sudaryti savo portretą („Norėčiau būti
išmintinga kaip Gandis, grakšti kaip Odrė Hebern“ ir t. t.),
sukurti jų nuotraukų koliažą ir pakabinti jį matomoje vietoje
arba įsivaizduoti, kad esate vienas ar kitas žmogus, ir elgtis
taip, kaip elgtųsi jis: taip įgysite daugiau pasitikėjimo savimi. Iš
savo mokytojų perimkite visa, kas geriausia – laikyseną,
teisingą elgesį, filosofiją – ir susikurkite savo sėkmės modelį!

„Nuleisti garą“
„Nuleiskite garą“ – išdrįskite pasakyti, kas slegia jums širdį.
Tačiau nepasitenkinimą reikia išsakyti pamažu, – nesvarbu, ar
konfliktas atviras, ar užslėptas. Tuomet staiga nesprogsite iš
pykčio.

Nutraukti su praeitimi siejančias tampriąsias gijas

„Tampriosios gijos“ mus sieja su praeities įvykiais, kurie jus
įskaudino ir iki šiol, jums apie tai nė nenutuokiant, veikia jūsų
gyvenimą. Kai kurios šiuo metu patiriamos situacijos vėl
atveria praeities žaizdas ir, pats to nesuvokdamas, į vieną ar
kitą įvykį reaguojate perdėm emocionaliai. Kad kasdienis
gyvenimas taptų lengvesnis, reikia išsiaiškinti, kokie tie
įvykiai, ir nutraukti su jais siejančias gijas. Pirmiausia būtina
visa tai įsisąmoninti, o paskui imtis tam tikrų veiksmų,
pavyzdžiui, paleisti kadaise užslopintą pyktį arba išgyventi
nebaigtą gedulą (išlieti užgniaužtus žodžius ir jausmus galima
arba raštu, arba padedamam psichologo).

Operacija „Didysis valymas“

Tai ir vidaus, ir išorės švarinimas.
 Švarinkitės vidų: nustatykite, kas jūsų aplinkoje jums atrodo
nuodinga, kenksminga, dėl ko jūsų santykiai su aplinkiniais ar
profesinis gyvenimas sukaustyti sąstingio. Kaip ir Kamilė,
galite surašyti dalykus, kurių nebenorite.
Švarinkite išorę: stenkitės visais įmanomais būdais pagerinti
savo aplinką, atsikratykite nereikalingais ar sulūžusiais
daiktais, rūšiuokite, tvarkykite, atnaujinkite interjerą...

Pakeisti vidinį dialogą

Tam reikia naudoti jau pasiteisinusį metodą: kiekvieną rytą
žiūrėdamas į veidrodį kartokite pozityvius teiginius apie save.
Net jeigu kol kas ne visai jais tikite, jūsų smegenys viską girdi
ir registruoja! Ilgainiui pradėsite geriau jaustis, o jūsų
savivertė sustiprės.

Priekaištų kulkosvaidis
Tai „ginklas“, naudojamas tuomet, kai savo priekaištus
pradedame kreipiniu „tu“ („Tu niekada negalvoji apie... Tu tik
sėdi prie kompiuterio, nepasidomėjęs, ar aš...“). Šiukštu
venkite jo, jei nenorite įsisukti į užburtą pykčio ratą. Verčiau
išmokite kalbėti apie savo jausmus, vartodami žodį „aš“.

Racionalioji empatija
Racionaliai empatiškas esate tuomet, kai, klausydamasis
kito žmogaus, išlaikote tam tikrą atstumą: gebate girdėti
sunkumų turinčius aplinkinius ir juos atjausti, bet
neužsikrečiate jų prasta nuotaika. Toks apsauginis skydas
labai praverčia – neleidžia aplinkiniams išsiurbti jūsų jėgų.

Raudonasis kodas
 Su sutuoktiniu (-e) (arba vaiku) sugalvokite kokį nors
ženklą, kurį davę įspėsite, kad kyla barnio grėsmė. Tai tarsi
automobilio avarinė signalizacija. Taip išvengsite staigių
pykčio protrūkių.

SMART metodas
Šis metodas padės jums nusistatyti tikslus, kuriuos norite
pasiekti, ir lengviau juos įgyvendinti. Jūsų tikslas turi būti: S
(angl. specific) – konkretus, aiškiai suformuluotas, M
(measurable) – išmatuojamas (apie tai, kad tikslas pasiektas,
turi byloti tam tikras sėkmės rodiklis), A (attainable) –
pasiekiamas (apibrėžtas taip, kad jį būtų įmanoma įvykdyti,
suskaidytas į keletą mažesnių įgyvendinamų tikslų; jis neturi
būti „nepasiekiama žvaigždė“), R (realistic) – realistiškas (kad
motyvacija nenuslūgtų, tikslas turi atitikti jūsų asmenybę ir
gebėjimus) ir T (time-bound) – apribotas laiko (privalote
nusistatyti galutinį terminą).

Teigiamas „inkaravimas“
Šis metodas padės jums pasinerti į jėgų teikiančią būseną,
t. y. susikurti palankias fizines ir emocines sąlygas. Kaip tai
padaryti? Reikia sužadinti pojūčius, kuriuos jautėte būdamas
laimingas.
Susikurkite „inkarą“: įsitaisę ramioje vietoje, prisiminkite
kokią nors džiugią akimirką, vėl intensyviai išgyvenkite
jausmus, kuriuos norite sužadinti, ir susiekite juos su kokiu
nors stimulu: žodžiu, vaizdu ar gestu. Praktikuodamiesi
išmoksite „inkarą“ suaktyvinti, pakartoję pasirinktą judesį,
žodį ar prisiminę vaizdą: taip susikursite norimą emocinę
būseną.
 Teigiamas mąstymas ir tinkama laikysena
Jūsų žodžiai skleidžia tam tikras vibracijas. Jūsų kūno
laikysena – taip pat. Šie du dalykai daro didelę įtaką jūsų
psichikai, vadinasi, ir jūsų tikrovei. Štai kodėl verta ugdyti
teigiamą mąstymą ir tinkamą laikyseną. Tegul jūsų nugara
būna tiesi, o ne sukumpusi, šysokitės, o ne raukykitės, visur
stenkitės įžvelgti gera, o ne skųskitės ir pulkite į neviltį...
Mokykitės kalbėti pozityviai: sakinius formuluokite teigiamai,
o ne neigiamai, vietoj neveikiamosios rūšies vartokite
veikiamąją. Sakyti „man niekada nepavyks to padaryti laiku“ –
toli gražu ne tas pats, kas „man kyla sunkumų organizuojant
darbą ir mobilizuojant savo jėgas“... Viskas priklauso nuo
jūsų!

Teigiamų dalykų sąsiuvinis

Tai adresų knygelė, kurioje abėcėlės tvarka surašysite savo
svarbias ir ne tokias svarbias pergales, mažus ir didelius
džiaugsmus. Pavyzdžiui, M – Maldyvai (jei kada nors ten
praleidote nuostabias atostogas), meilė (aprašykite savo
laimingiausias meilės akimirkas), Mykolas (smagios akimirkos
su sūnumi) arba muzika (jeigu jums patiko mokytis groti kokiu
nors instrumentu) ir panašiai. Atsiminimus aprašykite kuo
tiksliau – paminėkite, kokia buvo aplinka, žmonės – ir išsamiai
apibūdinkite savo fizinius pojūčius bei jausmus.

Teigiamų patirčių ir gerųjų savybių sąrašas

Surašykite pačius sėkmingiausius, įsimintiniausius praeities
įvykius ir savo gerąsias savybes bei įgūdžius. Šis sąrašas
padės jums susitelkti į teigiamus savo gyvenimo ar asmenybės
aspektus ir sustiprinti savivertę.
 Teigiamų vaizdų katalogas (mintyse)
Jis neatsiejamas nuo įsivaizduojamo fotoaparato. Mintyse
susikurkite malonias, ramias akimirkas menančių nuotraukų
albumą ir dažnai jį žiūrinėkite: taip vėl pasinersite į „geras
vibracijas“. Tai suteiks jums dvasinės stiprybės ir padės ugdyti
teigiamą požiūrį į pasaulį.

Vidinė šypsena
Vidinės šypsenos – arba vidinės ramybės – meno,
dovanojančio sveikatą, laimę ir ilgaamžiškumą, mokė daoistai.
Tai geros savijautos ir ramybės būsena, pasiekiama reguliariai
atsipalaiduojant ir giliai kvėpuojant. Vidinė šypsena – tai taip
pat gebėjimas ugdyti kantrybę, geranoriškumą, kilnumą, meilę
sau ir kitiems. Taip nusiteikus užplūsta garsioji „vidinė
ramybė“.
 Raphaelle Giordano

Rašytoja, dailininkė, kūrybiškumo ugdytoja... Kūryba – viso

Rafaelos gyvenimo esmė. Baigusi Ecole Estienne – Aukštąją
taikomųjų menų mokyklą, ji keletą metų dirbo įvairiose Pa​‐
ryžiaus viešųjų ryšių agentūrose, kur atsiskleidė kaip aistringa
rašytoja ir kūrybininkė, o vėliau įkūrė savo renginių
organizavimo ir kūrybiškumo ugdymo įmonę
(www.emotone.com).
Kita Rafaelos interesų sritis – psichologija. Šia sritimi
susidomėjusi dar vaikystėje, ji įgijo ir psichologės išsilavinimą.
Jos pirmosiose knygose siūlomas tiek turiniu, tiek forma
kūrybiškas metodas asmenybei ugdyti: keturių knygų serija
Gydytojo Kūldzeno paslaptys (Les secrets du docteur
Coolzen), Mano ugdomojo vadovavimo dienoraštis: 100 %
laimės (Mon carnet de coaching 100 % bonheur),
Nusprendžiau būti rami (J’ai décidé d’être zen)...
Pirmajame savo romane Tavo antras gyvenimas prasideda
supratus, kad gyveni tik kartą Rafaela gilinasi į jai artimą
temą: kaip pakeisti savo gyvenimą ir atrasti kelią, vedantį
geros savijautos ir laimės link.
O rutinologija?
Pastebėjusi, kad vis daugiau žmonių, atrodytų, turi viską, ko
reikia laimei, bet vis tiek nesijaučia laimingi ir nuolat būna
prastos nuotaikos, Rafaela sukūrė naują, bet labai svarbią
profesiją. Rutinologas nėra nei psichologas, nei ugdantysis
vadovas, tai ekspertas, mokantis žmones susigrąžinti prarastą
laimę!

Raphaëlle Giordano naujienas, paskaitų, seminarų (taip pat ir

internetinių) datas galite sužinoti apsilankę svetainėje
www.routinologue.com.