Kodėl tautai svarbi istorinė atmintis?

Tautos išlikimo būtina sąlyga – istorinė atmintis, savos kultūros saugojimas.

Neretais atvejais okupantams stengiantis sunaikinti tautą, siekiama sutraukyti
tautos saitus su jos praeitimi, kad ateities kartos netektų įkvėpimo, paskatinto
istorinių idealų, priešintis tautinio identiteto naikinimui. Blėstant atminčiai,
deformuojasi istorinė sąmonė, nyksta prisirišimas prie savo tautos, savo
valstybės – susidaro prielaidos jos žūčiai. Norint išlikti ir neasimiliuoti
išgyvenant sunkius laikus, istorinė atmintis, ypač efektyviai saugoma žmonių
kūryboje, yra būtina. Šią svarbą suvokė ir garsus lietuvių rašytojas-Justinas
Marcinkevičius. Poeto, prozininko ir dramaturgo kūryba sovietinės santvarkos
laikais atliko svarbią lietuvių tautinės kultūros ir savimonės saugojimo
vaidmenį. Gniuždančioje totalitarizmo aplinkoje, paskatinusioje kūryboje
naudoti metaforišką kalbėjimą, užuominas ir nutylėjimus, poetui esminėmis
tapo tautos likimo, lietuvybės pagrindų, lietuvių tautos savasties, jos istorinio
kelio bei likimo apmąstymo temos. Jas išreikšti autorius dažnai pasirinkdavo
tautosaką, iš kurios susiklostė kone visa jo poetinė metaforika, ir taip
paskatindavo tautiečius atsisukti į savo praeitį. Tai atsispindi ir eilėraščiuose
„Lopšinė gimtinei ir motinai“ bei „Dainuoju Lietuvą“. Taigi, istorinė tautos
atmintis yra būtina priemonė, siekiant neišnykti iš vis besikeičiančio tautų
žemėlapio.