Ten, kur

gieda
vėžiai
DELIA OWENS

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

ANITA KAPOČIŪTĖ
Eilėraščius vertė
VIDAS MORKŪNAS

BALTO
Vilnius, 2020
Versta iš:
Delia Owens
Where the Crawdads Sing
G. P. Putnam’s Sons, New York, 2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,

viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas:
parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų
bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tamskirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-010-1

Copyright © 2018 by Delia Owens

Cover images: (person in canoe) Based on original photograph by Andrew Geiger;
(background) John & Lisa Merrill / Getty Images
Original book design, map and illustrations by Meighan Cavanaugh
All rights reserved including the right of reproduction in whole or in part in any form.
This edition published by arrangement with G. P. Putnam’s Sons, an imprint of Penguin
Publishing Group, a division of Penguin Random House LLC.

© Anita Kapočiūtė, vertimas į lietuvių kalbą, 2020

© Vidas Morkūnas, eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą, 2020
© Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas
© BALTO leidybos namai, 2020
Amandai, Margaretai ir Barbarai

Sakau tau štai ką

Jeigu nebūčiau tavęspamačius
Nebūčiau ir tavęspažinus.
Bet tavepamačiau
Tavepažinau
Tavepamilau
Amžiams
PIR M A DALIS

P elkės
 Prologas

1969
elkė - ne raistas. Pelkę skalauja šviesa, žolės auga vandenyse,
P vandenys teka į dangų. Lėti upulėliai vingiuoja, rangosi, su
savimi nešdamiesi į jūrą ir saulės skridinį, o ilgakojai paukščiai, pa­
žiūrėti nė nesukurti skraidyti, suvasnoja sparnais ir netikėtai grakš­
čiai pakyla į tūkstančio snieginių žąsų gagenimo užtvindytą dangų.
Vis dėlto šen ten į pelkę prasiskverbia ir raistas, telkiasi žemuose
duburiuose susitvenkusiuose liūnuose, slepiasi pažliugusiuose miš­
kuose. Raisto vanduo tykus ir tamsus, dumbluota jo gerklė suryja
šviesą. Jo lindynėse naktiniai gyviai krebžda net ir dienomis. Gar­
sų, žinoma, yra ir čia, bet raistas, palyginti su pelke, daug tylesnis,
nes irimo procesai vyksta ląstelėse. Gyvybė pūva ir dvokia, virsdama
dūlėsių paklote - aitriai gailiu mirties, pradedančios naują gyvybę,
guoliu.
1969-ųjų spalio 30-osios rytą Čeiso Endriuso lavonas grimzdo
raiste, kuris jį būtų prarijęs taip pat tyliai, kaip prarydavo bet ką.
Būtų paslėpęs visiems laikams. Raistas apie mirtį žino viską ir nebū­
tinai laiko tragedija - ir jau tikrai nelaiko nuodėme. Bet tą rytą du
kaimo berniukai važiavo dviračiais iki senojo ugniagesių bokšto ir
išnirę iš trečio staigaus posūkio pastebėjo mirkstantį džinsinį švarką.

n
 1.

Mama

1952
ytas čirškino rugpjūčio kaitra, drėgni pelkės kvėpsniai kars­
tė rūko skraistes ant ąžuolų ir pušų. Palmetinių sabalpalmių
lopinėliuose viešpatavo neįprasta tyla, tik garnys, kylantis nuo la­
gūnos, neskubiai suplasnojo sparnais. Ir tada Kaja, anuomet vos
šešerių, išgirdo pokštelint tinkleliu aptrauktas duris. Pasilipusi
ant taburetės ji gremžė puodo dugne priskretusius kukurūzų ko­
šės likučius, bet išgirdusi trinktelėjimą metė, ką dariusi, ir nulei­
do puodą į išvėsusių pamuilių pilną kriauklę. Nebegirdėjo nieko,
tik savo pačios alsavimą. Kas galėjo išeiti iš pirkelės? Tik jau ne
mama. Ji niekad netrankydavo durų.
Vis dėlto išbėgusi į priemenę kaip tik motiną Kaja ir pamatė: ji
tolo smėlėtu takučiu, žingsniavo apsiavusi aukštakulnius, ilgo rudo
sijono klostės su kiekvienu žingsniu raibuliavo apie čiurnas. Tie
bukanosiai bateliai buvo iš netikros aligatoriaus odos. Vieninteliai
mamos išeiginiai bateliai. Kajai knietėjo riktelėti, bet ji žinojo, kad
verčiau nepažadinti tėtės, tad atidarė duris ir žengusi laukan liko
stovėti ant plytomis paramstytų medinių laiptelių. Iš ten įžiūrėjo,
kad mama nešasi mėlynąjį lagaminėlį. Paprastai šunyčio patiklu­
mas neleisdavo Kajai suabejoti, kad motina sugrįš su mėsos gabalu,

13
 Delia Owens

suvyniotu į rudą taukuotą popierių, ar su višta nukarusia galva. Bet

išeidama motina niekad nesiaudavo aligatoriaus odos aukštakulnių,
neimdavo ir lagaminėlio.
Ten, kur takelis jungėsi su keliu, mama visada sustodavo ir atsi­
gręždavo, aukštai iškeldavo vieną ranką, pamodavo, Kaja matydavo
šmėžuojant baltą jos delną. Tik paskui sukdavo į duobėtą kelią, ku­
ris, vingiuodamas per didelius miškus, apriesdamas švendrų prižė­
lusias lagūnas, kartais - jei būdavo atoslūgis - nuvesdavo į miestelį.
Bet šiandien ji nesustodama plūkė pirmyn, netvirtai klibinkščiuo-
dama provėžomis. Miško properšose kartais dar išnirdavo aukšta
jos figūra, o paskui tarp lapų retkarčiais šmėkštelėdavo jau tik balta
skara. Kaja tekina pasileido į tokią vietą, iš kurios, kaip žinojo, at­
siveria kelias —juk mama, žinoma, pamos pasiekusi tą ruožą. Bet
Kaja spėjo pamatyti tik mėlynojo lagaminėlio kampą - spalva, tokia
nederanti prie miško, - ir netgi tas tuojau pradingo. Mergaitė grįžo
ant laiptelių laukti, bet krūtinę spaudė sunkumas, tirštas kaip pate­
žusį molinga žemė.
Kaja buvo jauniausia iš penkių vaikų, visi kiti —daug vyresni,
nors vėliau ji nė nebeprisiminė jų amžiaus. Visi jie su mama ir tėte
susigrūdę kaip triušiai narve gyveno negrabiai suręstoje pirkelėje,
tinkleliu nuo vabzdžių užtraukta jos priemenė didžiulėmis akimis
stebeilijo iš ąžuolų paunksnės.
Iš vidaus išniro Kajos brolis Džodis ir parimo greta jos —amžiumi
artimiausias, vis tiek buvo septyneriais metais vyresnis. Tokių pat
tamsių akių ir juodų plaukų kaip ir sesuo, jis išmokė ją skirti paukš­
čių balsus, supažindino su žvaigždynais bei jų pavadinimais, parodė,
kaip išvairuoti valtį per šakotųjų ratainyčių sąžalynus.
- Mama sugrįš, - pasakė jis.
- Na, nežinau. Ji apsiavė savo aligatoriaus batus.
- Mamos savo vaikų nepalieka. Jos negali.
- Pats man pasakojai apie lapę, kuri paliko savo lapiukus.

14
 Ten, kur gieda vėžiai

- Taip, bet laputė susižalojo koją. Būtų nugaišusi iš bado mė­

gindama išpenėti ir save, ir dar mažiukus. Tai jau geriau buvo juos
palikti, pačiai sugyti, o jau paskui atsivesti dar vieną vadą, kai bus
pajėgi gerai užauginti lapiukus. Mama juk nebadauja, ji grįš, - Džo-
dis toli gražu nebuvo įsitikinęs tuo, ką sako, bet norėjo apraminti
Kają.
Užgniaužta gerkle ji sukuždėjo:
- Bet mama nešasi tą mėlynąjį lagaminėlį, lyg susiruošusi kažkur
toli.

* * *

Pirkelė tūnojo užsiglaudusi kitapus sabalpalmių, apaugusių smė­

lėtas lygumas iki pat žalių lagūnų vėrinio, vešinčių ir dar toliau, iki
pat pelkynų. Mylių mylias driekėsi aštrios pakrančių žolės plynu­
mos - žolynai tokie atsparūs, kad augo ir sūriame vandenyje, tik šen
ten iš jų kyšojo medžiai, visi palinkę ton pusėn, kur juos lenkė vėjas.
Iš kitų šonų pirkelę supo ąžuolynai, jie globė ir artimiausią lagūną,
tokią kupiną gyvybės, kad kunkuliavo paviršius. Pro medžius nuo
jūros sunkėsi sūrumos kvapas ir žuvėdrų krykavimas.
Žemės nuosavybės teisės čia ne kažin kiek pasikeitė nuo šešiolik­
tojo amžiaus. Pelkynuose išsibarstę sklypai teisiškai niekaip nebuvo
apibrėžti, čia įsikūrusius persimetėlius tenkino natūralūs riboženk-
liai: vingiuojantis upokšnis šen, išvirtęs senas ąžuolas ten. Žmogus
juk neims ręsti pašiūrių iš sabalpalmių liūgynuose, nebent būtų čia
atsidūręs nuo ko nors bėgdamas arba pasiekęs savo paties kelio galą.
Pelkes sergėjo raižytas, it išskvarbytas krantas, ankstyvųjų tyri­
nėtojų pramintas „Atlanto vandenyno kapinėmis“, kadangi aršios
potvynių bangos, tūžmingi vėjai ir akmeningos seklumos sudras­
kydavo laivus it popierines kepuraites išilgai visos kranto juostos,
vėliau tapsiančios Šiaurės Karolinos valstijos pakrante. Vienas anų

15
 Delia Owens

laikų jūrininkas šitaip rašė laivo žurnale: „...klaidžiojome palei kran­

to uolas... bet taip ir neaptikome tarpsnio įplaukti... nuožmi užgriu­
vo mus audra... ir buvom priversti atsitraukti į atvirą jūrą... idant
save pačius ir laivą dar išgelbėtumėm, ir nešė mus stiprios srovės
greitmė...
Žemė... viena tik pelkė ir liumpsintys raistai, pargrįžome į savo
laivą... Tegul bus atbaidytas kiekvienas tas, kas paskum mus į šias
vietas atkaks panūdęs čion įsikurti.“
Ieškantys padorios žemės skverbdavosi tolyn į žemyną, o liūdnai
pagarsėję pelkynai virto tinklu, sugraibstančiu margos publikos kra­
tinį: sumaištavusius jūrininkus, atstumtuosius ar išmestus į krantą,
skolininkus, bėglius, mėginančius išvengti karo prievolės, besislaps­
tančius nuo skolų ar nuo įstatymų, kurių nepasistengė paisyti. Tie,
kurių nepaguldė maliarija ir neprarijo pelkių akivarai, tapo pradinin­
kais miškažmonių genties iš bent kelių rasių ir daugelio kultūrų, ir
kiekvienas iš jų gebėjo kirvuku iškirsti nedidelį mišką ar mylių mylias
vaikytis laimikį. Kaip vandeninės žiurkės, kiekvienas turėjo užsiėmęs
savą teritoriją, ir vis dėlto privalėjo įsitalpinti pakraščiuose arba vieną
dieną tiesiog išnykti liūne. Po dviejų šimtų metų prie jų prisidėjo bėg­
liai vergai, išsprūdę į pelkes, vadinti maronais, taip pat į laisvę paleisti
vergai, persekiojami, be skatiko kišenėje - šie nusėdo vandenų žemėse,
nes neturėjo iš ko rinktis.
Tegul ir nedraugingas tai buvo kraštas, bet šlykštus nereiškė
šykštus. Vandenyje ir sausumoj knibždėjo klodai gyvasties: smėlyje
rangėsi krabai, dumblynuose rėpliojo vėžiai, gausu buvo vandens
paukščių, žuvų, krevečių, austrių, nusipenėjusių elnių, riebių žąsų.
Tam, kas tik netingi pasikrapštyti ko nors vakarienei, badauti čia
niekada neteks.
Dabar buvo 1952-ieji, tad kai kuriuos pelkynų sklypus jau ištisus
keturis šimtmečius valdė trūkinėjančios kirbinės į jokius sąrašus ne­
įtrauktų asmenų. Daugumos istorija siekė laikus prieš Pilietinį karą.

16
 Ten, kur gieda vėžiai

Kiti pelkynuose nusėdo dar vėliau, daugiausia po abiejų pasaulinių

karų, kai vyrai grįždavo iš fronto sužlugdyti ir dvasiškai, ir finansiškai.
Pelkės jų neįkalindavo, užtat įkūnydavo, suteikdavo tam tikrą pavi­
dalą ir, kaip dauguma šventų žemių, giliai palaidodavo jų paslaptis.
Niekam nerūpėjo, kad jie šiame krašte įsikurdavo, nes niekas kitas čia
leisti šaknų nenorėjo. Šiaip ar taip, tai juk buvo tiktai pažliugę tyrai.
Pelkių gyventojai kūrė ne tik savas viskio klastotes, bet ir savo pačių
įstatymus - ne tokius, kokie išraižomi akmeninėse plokštėse ar surašo­
mi dokumentuose, o siekiančius giliau, įspaustus pačiuose jų genuose.
Senovinius, nulemtus pačios gamtos, perimtus iš vanagų ir balandžių.
Užspeistas į kampą, apimtas nevilties ar izoliuotas žmogus grįžta prie
instinktų, nukreiptų į vieną tikslą - išgyventi. Toks žmogus seikėja at­
pildą greitai ir pelnytai. Jis visada bus švietalas, nes tokie genai iš kartos
į kartą perduodami dažniau nei švelnesnieji. Su morale tai niekaip ne­
susiję, tai tik paprastas išskaičiavimas. Balandžiai tarpusavyje kaunasi
taip pat dažnai, kaip ir vanagai.

* * *

Tą dieną mama negrįžo. Niekas apie tai netarė nė žodžio. O ypač

tėtė. Prašvinkęs žuvimi ir namine, jis ėmė žvanginti puodų dangčius.
- Kas vakarienei?
Nudelbę akis, broliai ir seserys tik sugūžčiojo pečiais. Tėtė išsi-
plūdo ir iššlubčiojęs iš pirkelės nudūlino atgal į mišką. Kivirčų pasi­
taikydavo ir anksčiau, kartą ar du mama jau buvo išėjusi, bet visada
sugrįždavo ir apkabindavo visus, kas tilpdavo į jos glėbį.
Dvi vyresniosios seserys paruošė vakarienę iš raudonųjų pupelių
ir kukurūzų duonos, bet niekas nesėdo valgyti prie stalo, kaip būtų
sėdę su mama. Kiekvienas prisigraibstė pupelių iš puodo, nugramz­
dino jas nuovire, uždrėbė ant viršaus kukurūzų duonos riekę ir įsi­
taisė ant savo čiužinio, patiesto ant grindų, ar ant nublukusios sofos.

17
 Delia Owens

Kajai kąsnis strigo burnoj. Atsisėdusi ant verandos laiptelių, ji žvel­

gė į taką. Savo amžiui ji buvo aukšta, vien oda aptraukti kaulai, tamsiai
įdegusi, tiesių plaukų, vešlių ir juodų it varnos sparnas.
Kai tamsa užklojo stebyklą, jos žvalgytuvės baigėsi. Įnirtingas var­
lių kurkimas būtų užgožęs žingsnių aidą, bet Kaja, įsitaisiusi guolyje
verandoje, vis tiek klausėsi. Dar tą rytą, vos pabudusią, ją pasveikino
riebios nugarinės čirškimas iš geležinės keptuvės ir iš krosnies pliūp-
čiojantis gruzdančių sklindžių kvapas. Rytais Kaja skubiai užsitemp­
davo kombinezoną su petnešomis ir puldavo į virtuvę dėlioti lėkščių
bei šakučių. Išrankioti straubliukų iš kukurūzų košės. Dažniausiai
auštant mama pasitikdavo ją plačia šypsena, apkabindavo - Labas ry­
tas, mano ypatingoji mergaite! - ir jos abi griebdavosi rytinės ruošos,
judėdavo lyg šokdamos. Kartais mama dainuodavo liaudies dainas ar
prisimindavo kokią vaikišką dainelę: „Kiaulaitė mažoji į turgų žirg-
liojo...“ O kartais pasileisdavo drauge su Kaja trypti greitą šokį, jų
kojos tapsėdavo į klijuotos faneros grindis, kol muzika iš elementais
maitinamo radijo imtuvo imdavo slopti, garso likdavo tik tiek, lyg
radijas dainuotų pats sau statinės dugne. Būdavo ir tokių rytų, kai
mama prašnekdavo apie suaugusiųjų dalykus, kurių Kaja nesuprasda­
vo, bet manydavo, kad mamos žodžiams reikia kur nors atsidurti, tad
susiurbdavo juos odos poromis, kimšdama malkas į ūžiančią krosnį.
Ir linksėdama, lyg jai viskas būtų aišku.
O paskui - sambrūzdis, visi keldavosi, sėsdavo valgyti. Visi, išsky­
rus tėtę. Tėtės buvo tik du galimi variantai: tylintis ir rėkiantis. Tad
būdavo juo geriau, jeigu jis pusryčius pramiegodavo arba išvis naktį
nepareidavo namo.
Bet šįryt mama buvo tyki, jos šypsena užgesusi, akys paraudusios. Ji
užsirišo baltą skarą piratų stiliumi, taip, kad dengtų kaktą, bet geltonas
ir violetinis kraujosruvos kraštas vis tiek veržėsi iš po skaros briaunos.
Iškart po pusryčių, kol dar net indai buvo nemazgoti, mama susidėjo į
lagaminėlį kelis asmeninius daiktus ir patraukė taku tolyn nuo namų.

18
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Kitą rytą Kaja vėl sėdo j savo postą ant laiptų, tamsiomis akimis
gręžte gręždama taką, tarsi tunelį - laukdama traukinio. Pelkė tolė­
liau buvo aptraukta rūko, tvyrančio taip žemai, kad pūkuota papilve
beveik šliaužė pažliugusia žeme. Basų kojų pirštais Kaja barbeno į
pakopą, žolių stiebeliais šmaukščiojo vėdarėlius, bet šešiametė ilgai
išsėdėti vienoje vietoje negali, tad galiausiai nuslimpino per užlieja­
mas šlapynes, dumblas po kojomis gurkčiojo, nenorėdamas paleisti
pirštų. Pasiekusi tyro vandens telkinį, Kaja atsitūpė prie jo, užsižiū­
rėjo į smulkias žuveles, šmaižiojančias tarp saulės lopinių ir šešėlių.
Iš sabalpalmių sąvašyno suūbavo Džodis. Kaja įbedė akis į jį: gal­
būt jis atneša žinių? Bet matydama jį nerūpestingai vinguriuojant
tarp smailių lapų, vien iš eisenos suprato, kad mama negrįžo.
- Norėtai sužaist tyrinėtojus? - paklausė jis.
- Patsai sakei tu per didelis žaist rynėtojus.
- Ne-a, tik pasakiau taip. Niekad ne per didelis. Lėk, o pagausiu!
Jiedu nutekšleno per šlapynę, paskui - per mišką, paplūdimio
pusėn. Kaja klyktelėjo, kai brolis ją aplenkė, ir prajuko, juokėsi, kol
jie pasiekė milžiną ąžuolą, tiesiantį didžiules gumbuliuotas šakas vir­
šų smėlio. Džodis ir jų vyresnėlis brolis Merfas skersai šakų buvo
prikalę kelias lentas, įsitaisę ten žvalgybos bokštą ir medžio tvirtovę.
Lentos jau buvo išklibusios, kai kurios įlūžusios kadaravo ant surū­
dijusių vinių.
Jei Kaja išvis būdavo priimama į įgulą, paprastai turėdavo būti
mergaitė vergė ir nešioti broliams šiltus sklindžius, nudžiautus iš ma­
mos keptuvės.
Bet šiandien Džodis pasakė:
- Tu jeigu nori gali būt kapitonas.
Kaja įsakmiai pakėlė dešinę ranką.
- Išvyt ispanpalaikius!

19
 Delia Owens

Išsilaužę po pagaikštį vietoj kardo jie rėkdami puolė krūmų ša­

bakštynus kapoti priešo.
Lengvai užėjęs pramanas lengvai ir išgaruoja, Kaja nuėjo prie sa­
manoto rąsto, atsisėdo. Džodis tylomis prisėdo šalia. Norėjo ką nors
pasakyti, išblaškyti jos mintis, kad negalvotų apie mamą, bet jokie
tinkami žodžiai neatėjo į galvą, tad jiedu tiesiog stebėjo plūduriuo­
jančius vandens čiuožikų šešėlius.
Vėliau Kaja vėl įsitaisė ant verandos laiptelių ir ilgai laukė, bet,
žvelgdama į keliuką, kiek akys aprėpė, taip ir nepravirko. Jos veidas
buvo ramus, sučiauptos lūpos —tik siaura linija po skvarbiomis aki­
mis. Bet mama negrįžo ir tą dieną.

20
 2.

Džodis

1952
šėjus mamai, per kelias savaites, lyg pasekę jos pavyzdžiu, kaž­
I kur išklydo ir vyriausias Kajos brolis bei abi seserys. Jie tvėrė
tėtės įtūžio priepuolius, prasidėdavusius plieskiančiu veido rau­
doniu ir riksmais, o paskui pereinančius į niuksus kumščiu ar
smūgius atgalia ranka, kol nebeapsikentę vienas po kito tiesiog
išnyko. Šiaip ar taip buvo jau beveik suaugę. Vėliau, lygiai taip
pat, kaip nebegalėjo prisiminti jų amžiaus, Kaja nebeprisiminė
ir jų tikrųjų vardų, tik tuos, kokiais buvo vadinami namie: Misė,
Merfas ir Mendė. Ant savo čiužinio verandoje Kaja rado nedidelę
krūvelę seserų paliktų kojinių.
Tą rytą, kai iš visų brolių ir seserų jai liko tik Džodis, Kają paža­
dino tarškėjimas bildėjimas ir čirškiančių pusryčių riebalų kvapas.
Ji puolė į virtuvę manydama, kad sugrįžusi mama skrudina mėsą
tešloje ar kukurūzinius paplotėlius. Bet virtuvėj buvo tik Džodis,
stovėdamas prie malkinės krosnelės, maišė puode kukurūzų košę.
Slėpdama nusivylimą ji nusišypsojo, o brolis patapšnojo jai viršu­
galvį, švelniai ragindamas nekelti triukšmo: jei nepažadinsią tė­
tės, galėsią papusryčiauti vieni. Sklindžių kepti Džodis nemokėjo,
kumpio namuose nebuvo nė skivyto, tad jis išvirė kukurūzų košės,

21
 Delia Owens

ant lydytų taukų pakepė kiaušinienės. Tylomis persimetę žvilgs­

niais ir šypsenomis, jiedu sėdo valgyti.
Skubiai suplovę indus jie išpuolė pro duris ir nuskuodė pelkės
link, Džodis - pirma. Bet tą pat akimirksnį išgirdo tėtės riksmą, jis
jau klibikščiavo jiems pavymui. Neįtikėtinai liesas, vieni griaučiai,
jis, rodėsi, kepėstuoja menkai teprilaikomas Žemės traukos jėgos.
Dantys buvo geltoni it seno šuns iltys.
Kaja pakėlė akis į Džodį.
- Galim bėgti. Pasislėpti ten, kur samanota.
- Viskas gerai. Viskas bus gerai, - atsakė jis.

* * *

Vėliau, artėjant saulėlydžiui, Džodis susirado Kają paplūdimyje,

žiūrinčią į jūrą. Prisiartino jai iš užnugario, o ji neatsisuko, vis dar
žvelgė į siūbuojančias bangas. Vis dėlto, vos broliui prašnekus, iškart
suprato, kad tėtė vožęs jam į dantis.
- Turiu aš eit sau, Kaja. Negaliu ilgiau čia gyventi.
Dar kiek, ir būtų atsigręžusi, vis dėlto neatsigręžė. Norėjo melsti jo
nepalikti jos vienos su tėte, bet žodžiai įstrigo gerklėje.
- Kai dar kiek paūgėsi - suprasi, - tarė jis. Kajai knietėjo užrėkti,
kad ji, nors maža, nėra tokia jau kvaiša. Žinojo, kad tėtė yra priežastis,
išginusi juos visus iš namų, ji tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl nė
vienas išeidamas drauge nepasiėmė ir jos. Pagalvojo, kad nešdintis rei­
kėtų ir jai, bet eiti neturėjo kur, neturėjo ir pinigų autobuso bilietui.
- Kaja, tu būk atsargi, girdi? Jeigu kas nors pasirodys, į namus
nelįsk. Ten tave suras. Bėk tolyn į pelkes, slėpkis krūmuose. Ir savo
pėdsaką visada užtrink, juk aš tave išmokiau kaip. O nuo tėtės irgi
gali slėptis.
Taip ir nesulaukęs iš jos jokio atsako, Džodis atsisveikino ir nu­
žingsniavo paplūdimiu miško link. Akimirką prieš jam išnykstant
tarp medžių, ji galų gale atsigręžė ir nulydėjo jį žvilgsniu.

22
 Ten, kur gieda vėžiai

- Šita kiaulaitė mažoji pasiliko namie, - pranešė ji bangoms.

Nusipurčiusi sąstingį, Kaja nuskuto atgal į pirkelę. Įpuolusi vidun
pašaukė brolį vardu, bet Džodžio daiktų nebebuvo, patalas - surink­
tas nuo grindų.
Ji sudribo ant pliko čiužinio ir žiūrėjo, kaip siena žemyn slysta
paskutinis dienos atšvaitas. Po saulėlydžio šviesa iškart dar neišblės-
davo, šiek tiek jos susitelkdavo kambaryje, tad trumputį akimirksnį
gumuliuoti patalai ir krūvomis suversti seni drabužiai atrodė ryškesni
ir spalvingesni už medžius lauke.
Skrandį sugniaužęs alkis - toks kasdieniškas reiškinys - ją nuste­
bino. Kaja nužingsniavo iki virtuvės ir sustojo prie durų. Visą jos
gyvenimą virtuvė būdavo prišilusi nuo kepamos duonos, puode kun­
kuliuojančių lenktasėklių pupelių, burbuliuojančios žuvienės. Dabar
kvapai buvo išvėsę, viešpatavo tamsa ir tyla.
- O kas gamins valgį? - balsu paklausė Kaja. Taip pat sėkmingai
būtų galėjusi paklausti: O kas šoks?
Ji užsidegė žvakę, pabaksnojo karštus pelenus malkinėje kros­
nelėje, įdėjo pakurų. Tampė dumples, kol šoktelėjo liepsnelė, tada
įmetė dar kelias malkas. „Frigidaire“ šaldytuvas jiems atstojo spin­
telę, nes elektra iki pirkelės nebuvo atvesta. Durys, mėginant neį­
sileisti pelėsio, buvo laikomos atdaros, paremtos musmušiu. Ir vis
tiek juosvai žali pelėsio siūleliai telkėsi kiekviename plyšyje.
Suradusi maisto likučius Kaja pasakė pati sau:
- Sudėsiu kukurūzų košę į lydytus taukus, išmaišysiu ir pasišildysiu.
Kaip tarusi, taip ir padarė, valgė tiesiai iš puodo, pro langą dairy­
damasi tėtės. Bet jis neparėjo.
Kai pirkelę galiausiai palietė mėnulio pjautuvo spindulys, Kaja
nuropojo į savo guolį verandoje —ant grindų patiestą gumuliuotą
čiužinį, užklotą tikra balta, smulkiomis mėlynomis rožytėmis mar­
ginta patalyne, kurią mama sykį parsivežė iš blusturgio - pirmą kartą
gyvenime naktį likusi viena.

23
 Delia Owens

Iš pradžių kas kelios minutės ji sėsdavosi ir įsižiūrėdavo per tin-

klelį nuo vabzdžių. Klausydavosi, ar miške nepasigirs žingsniai.
Atmintinai žinojo visų medžių pavidalus, bet kai kurie, rodėsi, šok­
čioja tai šen, tai ten, stumdomi mėnesienos. Kurį laiką Kaja buvo
tokia įsitempusi, kad neįstengė nė seilių nuryti, bet, tarsi kam davus
ženklą, naktį užtvindė pažįstamos medvarlių ir žiogų melodijos. Ra­
minančios labiau už vaikišką dainelę apie tris aklas peles ir fermerio
žmoną su dideliu peiliu. Tamsa buvo prisisunkusi saldaus kvapo,
drėgno alsavimo varlių ir salamandrų, ištvėrusių dar vieną dusnią,
smardžią dieną. Pelkė jaukiai apsikamšė žemai plūduriuojančiu
rūku, ir Kaja užmigo.

* * *

Tėtė negrįžo namo tris dienas, tad Kaja mamos darželyje pasiska-
biusi ropių lapų virėsi juos pusryčiams, pietums ir vakarienei. Nuėjo
į vištidę pasiieškoti kiaušinių, bet aptvarą rado tuščią: nei kiaušinių,
nei pačių vištų.
- Šiknės vištos! Pulkas šiknių vištų ir tiek! - suriko ji. Prisiminė
mamai išėjus ketinusi jomis pasirūpinti, bet taip nieko ir nenuveikė.
Visas raibas būrys išsprūdo iš aptvaro ir dabar kudakavo kažkur toli,
tarp medžių. Kajai teksią pabarstyti kukurūzų ir žiūrėti, ar pavyks
išlaikyti vištas arčiau savęs.
Ketvirtosios dienos vakarą parsibastė tėtė su buteliu ir iškart išsi-
pleikė savo guolyje.
Kitą rytą atspūdinęs į virtuvę garsiai užriko:
- Ale kur visus nelabas nujojo?
- Nežinau, - atsakė Kaja nežiūrėdama į jį.
- Sarginis šunėkas, ir tas daugiau už tave žino. Naudos ar iš
tavęs, ar iš ožio spenio - tiek pat.
Kaja tylomis išslydo pro verandos duris ir patraukė į pajūrį
ieškoti moliuskų, bet vaikščiodama paplūdimiu netrukus užuodė

24
 Ten, kur gieda vėžiai

dūmus. Atsigręžusi išvydo juodą stulpą, virstantį į dangų maždaug

iš tos vietos, kur buvo pirkelė. Kiek kojos įkerta pasileido atgal
ir išnirusi pro medžius išvydo kieme liepsnojantį laužą. Tėtė nešė
laukan mamos piešinius, sukneles, knygas ir metė į ugnį.
- Ne! —suklykė Kaja. Tėtė nė nepažvelgė į ją, drėbė į laužą seną,
elementais maitinamą radijo aparatą. Kaja siekė išgriebti iš ugnies
paveikslus, nepaisydama svylančių rankų ir veido, bet kaitra negai­
lestingai ją atstūmė.
Ji tekina puolė prie pirkelės užtverti tėtei kelio, kad jis nepraei­
tų paimti dar ko nors. Jiedu susirėmė žvilgsniais. Tėtė iškėlė ranką
šerti Kajai, bet ji nesitraukė. Staiga tėtė apsisuko ir nušlubčiojo
prie savo valties.
Kaja sudribo ant plytomis paramstytų lentinių laiptelių ir žiū­
rėjo, kaip mamos akvarele tapyti pelkių vaizdai rūkdami virsta
plėnimis. Sėdėjo, kol nusileido saulė, kol susvilusių suknelių sagos
sužioravo it žarijėlės, o prisiminimai apie šokamą su mama džigą
ištirpo liepsnose.
Per kelias artimiausias dienas Kaja iš kitų klaidų, o gal dar
labiau —iš smulkių žuvyčių elgesio išmoko gyventi su juo. Tie­
siog nesipainiok jam po kojų, žiūrėk, kad jis tavęs nepamatytų, iš
saulės nušviestų lopinių driuok į šešėlius. Pakilusi ir išsprūdusi iš
namų jam dar nepabudus, Kaja gyveno miškuose ir vandenyje, o
vakare partapsėdavo miegoti savo guolyje verandoje, kiek įmano­
ma arčiau pelkės.

* * *

Tėtė per Antrąjį pasaulinį karą kovėsi su vokiečiais, kare skeveldra

pataikė jam į kairę koją ir sutrupino šlaunikaulį - tai ir buvo pasku­
tinis jų savigarbos šaltinis. Kas savaitę ateinantys jo nedarbingumo
pašalpos čekiai - vienintelis pajamų šaltinis. Praslinkus savaitei po

25
 Delia Owens

to, kai išėjo Džodis, „Frigidair“ šaldytuvas stovėjo tuštutėlis, nebeli­

ko ir ropių. Tą pirmadienio rytą Kajai įsliūkinus į virtuvę, tėtė dūrė
pirštu į sumaigytą vieno dolerio banknotą ir kelias smulkias monetas
ant stalo.
- Va šitai čia tau už maistą šitai savaitei. Už dyką niekas nedalyj,
šitaip nebūn, - pasakė. - Visa kas kažin kiek kainuoj, ir už šituos va
pinigus turi žiūrėt, kad namai būt kaip prider, krosny malkų užtekt
ir skalbiniai išplauti būt.
Pirmąkart gyvenime Kaja viena išsiruošė į Barkli Kouvo kaimą
pirkti maisto - šita kiaulaitė mažoji į turgų žirgliojo. Plūkė per klam­
pų smėlį ar juodą dumblą ištisas keturias mylias, kol pagaliau prieky
sublizgo įlanka, o gyvenvietė glaudėsi jos pakrantėje.
Miestelį iš visų pusių supo pelkėtos žemumos, sūri jų rūkana
maišėsi su migla, kylančia nuo vandenyno, per potvynius iš kitos
pusės priartėjančio prie Pagrindinės gatvės. Pelkė ir jūra bendro­
mis pastangomis skyrė kaimą nuo likusio pasaulio, vienintelis saitas
buvo vienos eismo juostos plentas, šlubčiojantis į miestelį sueižėju­
siu cementu ir gausiomis išdaužomis.
Gatvės gyvenvietėje buvo dvi: Pagrindinė driekėsi vandenyno
pakrante, joje rikiavosi visa parduotuvių virtinė, „Piggly Wiggly“
maisto prekės - viename gale, Vakarų autosalonas - kitame, o pačia­
me viduryje buvo įsikūrusi užkandinė. Įsimaišiusios tarp jų - pigių
smulkmenų „Kresss Five and Dime“ krautuvėlė, „Penneys“ uni­
versalinė (tik katalogas), Parkerio kepyklėlė ir „Buster Brown“ batų
parduotuvė. Šalia „Piggly Wiggly“ buvo „Dog-Gone“ aludė, siūlanti
užkąsti karštų dešrainių, aštraus troškinio su raudonaisiais pipirais ar
keptų krevečių, patiekiamų išlankstytuose popieriniuose laiveliuose.
Moterys ir vaikai vidun užeiti negalėjo, tai būtų palaikyta nederamu
elgesiu, užtat sienoje buvo iškirstas langas, tad užsisakyti dešrainių su
„Nehi“ kola jie galėjo iš gatvės. Spalvotiesiems buvo užginta artintis
tiek prie durų, tiek prie lango.

26
 Ten, kur gieda vėžiai

Antroji kaimo gatvė - Plačioji - tiesia linija driekėsi nuo senojo

plento vandenyno link ir baigėsi atsirėmusi į Pagrindinę. Tad vienin­
telė sankryža ir buvo ten, kur jungėsi Pagrindinė ir Plačioji gatvės
bei Atlanto vandenynas. Parduotuvės ir kitos smulkios verslo įstai­
gos stovėjo ne viena šalia kitos kaip daugumoje miestų - jas skyrė
nedideli neužstatyti plotai, apkėsti pajūrinių avižų ir sabalpalmių
šabakštynų, tarsi pernakt čia būtų koją įkėlusi pelkė. Košiantys, sū-
rumos prisisunkę vėjai per daugiau nei du šimtus metų nuzulino
kedrų malksnomis dengtus namukus iki rūdžių rusvumo, o langų
rėmai, dažniausiai nudažyti baltai ar mėlynai, buvo suskeldėję ir ap­
silaupę. Atrodė, lyg kaimas būtų pavargęs nuolat kivirčytis su stichi­
jomis ir tiesiog suzmekęs.
Kaimo prieplauka, išsikišusi į nedidelę įlankėlę, buvo apraizgyta
apspurusiomis virvėmis, aptūpta senų pelikanų. Tykiu oru įlankė­
lės vandenyse atsispindėdavo raudoni ir geltoni krevečių gaudytojų
laiveliai. Į abi puses nuo prekybinio centro driekėsi mažų, iš kedro
medienos suręstų namukų aptūptas gruntkelis: vinguriavo tarp me­
džių, juosė lagūnas, glaudėsi prie vandenyno. Barkli Kouvas bemaž
tiesiogine prasme buvo užtakio gyvenvietė, išsibarsčiusi šen ir ten
tarp estuarijos nendrynų, - lyg vėjo išblaškytas garnio lizdas.
Basakojė, apsivilkusi išaugtiniu kombinezonu su petnešomis,
Kaja stovėjo ten, kur pelkių takas jungėsi su keliu. Stovėjo prikan­
dusi lūpą ir troško apsisukusi skuosti namo. Nenumanė, ką reikės
sakyti žmonėms, kaip susigaudysianti piniguose, kai reikės mokėti
už produktus. Bet alkis ginė ją pirmyn, tad Kaja įsuko į Pagrindinę
gatvę ir panarinusi galvą nupėdino aptrupėjusiu šaligatviu, šen ten
prasimušančiu tarp žolynų kuokštų, „Piggly Wiggly“ bakalėjos link.
Prisiartinusi prie „Five and Dime“ smulkmenų krautuvėlės, išgir­
do bruzdesį už nugaros ir tik tik spėjo atšokti - pro šalį dviračiais
prašvilpė trys gal keleriais metais už ją vyresni berniokai. Tas, kuris
važiavo pirmas, atsigręžęs pažvelgė į ją ir nusijuokė, matyt labai jau

27
 Delia Owens

linksma buvo vos per plauką išvengus susidūrimo. Ir čia pat vos ne­
įsirėžė į moteriškę, ką tik išėjusią iš krautuvėlės.
- ČEISAI ENDRIUSAI, nagi, tuojau pat grįžk čionai! Čion,
bernaičiai, visi trys!
Berniukai numynė dar kelis jardus, bet tuojau susiprato, kad ne­
verta, ir parriedėjo atgal iki moters - panelės Pansės Prais, prekiau­
jančios audiniais ir galanterijos smulkmenomis. Jos šeimai kadaise
priklausė didžiausias ūkis pelkynų pakraštyje ir, nors ūkį jau kadai
jie buvo priversti parduoti, ji neatsisakė aristokratiško stambios
žemvaldės vaidmens. Nors išsaugoti jį nebuvo labai lengva, gyve­
nant ankštame butelyje viršum užkandinės. Panelė Pansė paprastai
nešiodavo šilkinio turbano pavidalo skrybėlaites, šįryt jos galvos ap­
dangalas buvo rausvas, skirtas labiau išryškinti raudonus lūpų dažus
ir skruostų skaistalus.
Ji išbarė berniukus:
- Audžiu šit mintį, gal jūsų mamoms imti ir pasakyti apie šitai.
Ar jūsų tėčiams, dar geriau. Kur matyta, šitaip lakstyti šaligatviu,
ar daug trūko, kad būtutėt mane partrenkę. Ir ką dabar galėt man
pasakyti, Čeisai?
Jo dviratis buvo pats gražiausias, žvilgantis, su raudonu balneliu
ir chromuotu vairu į viršų užriestomis rankenomis.
- Atsiprašome, panele Panse, nepastebėjom tamstos, nes antai ta
mergiotė mums pasipynusi užstojo, - Čeisas, įdegęs, tamsiaplaukis,
dūrė pirštu į Kają, kuri atsitraukusi jau vos kyšojo iš mirtų krūmo.
- O jos man verčiau nekiški. Už savas nuodėmes ant kito kad
kaltės nekrautum, net ir ant atmatų iš raisto. Už šitai dabar, bernio­
kai, jum teks kokiu geru darbu atlygint. Anava eina panelė Ariel su
pirkiniais, žiū kad man bėgėtumėt padėt jai susinešt viską į mašiną.
Ir susikiškit marškinius į kelnes, kad neplevėsuotų!
- Būtinai, panele, - vienas per kitą sutarškėjo berniukai ir nu­
mynė link panelės Ariel, kuri antroje klasėje buvo visų jų mokytoja.

28
 Ten, kur gieda vėžiai

Kaja žinojo, kad tamsiaplaukio berniuko tėvai buvo Vakarų au-

tosalono savininkai, dėl to jis ir važinėjo pačiu prašmatniausiu dvira­
čiu. Buvo mačiusi jį kraunantį dideles kartonines dėžes iš furgono ir
nešantį vidun, bet niekad nebuvo persimetusi nė žodžiu nei su juo,
nei su kitais.
Kaja palūkėjo kelias minutes ir taip pat panarinusi galvą vėl pa­
traukė bakalėjos pusėn. Įžengusi į „Piggly Wiggly“, Kaja apžiūrėjo
kruopų pakuotes ir išsirinko vieno svaro stambiai maltų geltonų
kukurūzų maišelį, kadangi ant jo buvo prikabinta raudona etike­
tė - šios savaitės ypatingas pasiūlymas. Taip jai buvo sakiusi mama.
Kaja taip ir trynėsi tarp lentynų, kol prie kasos neliko kitų pirkėjų,
tada prisiartino ir stojo priešais pardavėją, ponią Singeltari, o ši jos
paklausė:
- O tava mama kur?
Ponios Singeltari plaukai buvo trumpai pakirpti, susukti stang­
riomis garbanėlėmis ir nudažyti violetine spalva lyg saulės apšviestas
vilkdalgis.
- Daro namų ruošą, ponia.
- Nagi, o pinigėlio už tuos kukurūzus turbūt turi? Ar neturi?
- Turiu, ponia.
Suskaičiuoti reikiamos sumos ji nemokėjo, tad padėjo ant pre­
kystalio visą dolerį.
Ponia Singeltari suabejojo, ar mergaitė geba skirti monetas, tad
dėdama po vieną į ištiestą Kajos delną, lėtai skaičiavo balsu:
- Dvidešimt penki, penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasde­
šimt, aštuoniasdešimt, aštuoniasdešimt penki ir štai dar trys centai.
Šitas kukurūzų miltų maišelis kainuoja dvylika centų.
Kajai sugniaužė skrandį. Ar dabar ir ji turėtų ką nors pardavėjai
suskaičiuoti? Suglumusi įsistebeilijo į monetų galvosūkį delne.
Ponia Singeltari lyg ir sušvelnėjo.
- Na štai, ir gerai. Dabar ir šokuok sau.

29
 Delia Owens

Kaja nėrė iš parduotuvės laukan ir kaip įmanydama sparčiau

nužingsniavo atgal, ten, kur keliuko atšaka suko į pelkes. Mama
daugybę kartų buvo ją įspėjusi: „Miestelyje niekad nebėk tekina,
nes žmonės pamanys, kad ką nors pavogei/4 Bet, vos pasiekusi
smėlėtą gruntkelį, Kaja pasileido kiek kojos įkerta, bėgo gerą pus-
mylį. Greitu žingsniu sukorė ir likusį kelią iki namų.
Manydama, kad žino, kaip išsivirti kukurūzų košės, ji iškratė
maišelio turinį į verdantį vandenį, taip, kaip darydavo mama, bet
kruopos sulipo į vieną didelį gungulą, apačia prisvilo, vidurys liko
žalias. Kajai šiaip taip pavyko nuryti vos kelis tąsios masės kąs­
nelius, tad dar sykį išnaršė daržą, tarp rykštenių aptiko dar kelis
ropių lapus. Tad išsivirė juos ir surijo visus, iššliurpštė ir žalėsių
nuovirą.
Per kelias dienas jai pavyko įgusti virti kukurūzų košę, nors vis
tiek išeidavo kiek gumuliuota, nesvarbu, kaip smarkiai maišydavo.
Kitą savaitę ji nusipirko nugarkaulio kauliukų - irgi su raudonąja
etikete, virėsi juos su kukurūzų miltais ir lapiniais kopūstais, suvi­
rusios košės skonis buvo tiesiog puikus.
Kaja dažnai skalbdavo drabužius su mama, tad žinojo, kaip rei­
kia po kieme įrengtu čiaupu juos trinti šarminio muilo gabalėliu
į skalbimo lentą. Įmirkęs tėtės kombinezonas buvo toks sunkus,
kad ji savo mažomis rankutėmis niekaip nepajėgė išgręžti, nepasie­
kė ir virvės padžiauti, tad padriekdavo šlapią pamiškėje ant sabal-
palmių ūglių, kad nusivarvėtų.
Kaja su tėte taip ir šoko tokį tustepą: gyveno vienoje pirkelė­
je, bet atskirai, kartais ištisas dienas nė nesusidurdami akis į akį.
Beveik niekad nesikalbėdavo. Kaja apsikuopdavo tiek paskui save,
tiek paskui jį, lyg tikra mažytė moteris. Virėja ji nė iš tolo nebuvo
tokia patyrusi, kad sugebėtų pagaminti maisto jam - tėtės šiaip
ar taip beveik niekad nebūdavo namie, - bet ji paklodavo jo lovą,
dažniausiai ir susitvarkydavo, išsišluodavo, išplaudavo indus. Ne

30
 Ten, kur gieda vėžiai

dėl to, kad jai būtų kas liepęs, o vien dėl to, kad tik šitaip buvo
įmanoma užtikrinti, kad pirkelė bus tvarkinga, kai grįš mama.

* * *

Mama visada sakydavo, kad pilnatis prieš rudens lygiadienį už­

teka Kajos gimimo dienos proga. Tad nors tikrosios savo gimimo
datos ir neprisiminė, vieną vakarą, kai iš lagūnos išniro išpampęs,
auksinis mėnulis, Kaja tarė sau: „Tikriausiai man jau septyneri.“
Tėtė nieko nesakė, savaime aišku, nebuvo ir jokio torto. Tėtė nė puse
žodžio neužsiminė ir apie mokyklą, o Kaja, beveik nieko apie ją ne­
žinodama, pernelyg baiminosi net prasižioti.
Mama, savaime aišku, juk turėtų grįžti jos gimtadienio proga,
tad kitą rytą po rudens lygiadienio pilnaties Kaja apsivilko kartūni­
nę suknutę ir įsistebeilijo į taką. Ji mintimis ragino mamą pasirody­
ti, žingsniuoti pirkelės linkui vis dar su tais pačiais aligatoriaus odos
bateliais ir ilgu sijonu. Taip nieko ir nesulaukusi, pasiėmė puodą
kukurūzų košės ir per mišką nuėjo iki pajūrio. Rankomis apglobusi
burną, atlošusi galvą, garsiai suriko:
- Kyy-ou, kyy-ou, kyy-ou!
Padangėje sumirguliavo sidabro taškeliai, artėjantys iš kairės ir
dešinės, ir iš bangomis vilnijančių tolių.
- Štai jie ir atskrenda. Aš negaliu iki tiek daug suskaičiuoti, kiek
yra tų kirų.
Čerkšdami ir krykaudami paukščiai suko ratus, nardė žemyn,
protarpiais vasnodami sparnais pakibdavo priešais pat jos veidą ir
leidosi žemėn lesti jos drabstomos kukurūzų košės. Galiausiai apri­
mo, ėmė kutinėtis sutūpę smėlyje, tarp jų klestelėjo ir Kaja, prisės­
dama kojas. Vienas stambus kiras įsitaisė smėlyje visai šalia jos.
- Šiandien mano gimimo diena, - pranešė Kaja paukščiui.

31
 3.

Čeisas

1969
enas, apleistas ugniagesių bokštas išsižergęs papuvusiomis
S kojomis rėmėsi į liūną, siunčiantį aukštyn nuosavo rūko gi­
jeles. Tą 1969-ųjų spalio trisdešimtosios rytą, kai du berniukai,
Bendžis Meisonas ir Stivas Longas, abu dešimtmečiai, abu švie­
siaplaukiai, bandė užkopti drėgnais bokšto laiptais viršun, miš­
kas, rodėsi, lūkestingai pritilo, tik varnos krankė lyg niekur nieko.
- Rudenio metą neturėtų jau būt šitaip karšta! - šūktelėjo Stivas
iš paskos lipančiam Bendžiui.
- Aha, ir kad ne varnos visur būt taip visai tylu.
Stivas dirstelėjo tarp pakopų žemyn ir staiga sustojo.
- Ei. O ten kas?
-Kur?
- Anava ten, žiūrėk. Mėlyni drabužiai, rods, guli kažkas
dumblyne.
Bendžis garsiai suriko:
- Ei, tu ten! Ką ten darai?
- Veidą matau, bet nejuda.
Mosuodami rankomis abu protekine pasileido žemyn ir nužlegsė-
jo į kitą bokšto pagrindo pusę, vos atplėšdami kojas nuo kimbančio

32
 Ten, kur gieda vėžiai

prie batų žalzgano dumblo. Ten aukštielninkas tysojo žmogus, kai­

rioji koja nuo kelio groteskiškai atkišta pirmyn. Akys - plačiai at­
merktos, burna - plačiai pražiota.
- O Jėzau! - aiktelėjo Bendžis.
- O Dieve, juk tai Čeisas Endriusas.
- Reikia čion tuojau kviest šerifą.
- Bet mums juk nevalia šičion landžioti.
- Nebesvarbu dabar. O jį ir varnos va tuoj apipuls.
Abu lyg susitarę pasuko galvas krankimo pusėn. Stivas tarė:
- Gal vienam iš mūsų reikėt čia pasilikt ir pavaikyt nuo jo tuos
paukščius.
- Tu ką, visai kvankt, manai, aš vienas šičia taip ir pasilikčiau jo
saugot? Galvą dedu, tu irgi nepasitiktum.
Tiek ir buvo tos kalbos, abu berniukai stvėrė dviračius ir kiek
įkabindami numynė klampiu gruntkeliu atgal, Pagrindine gatve
perriedėjo miestelį ir įpuolė į suzmekusį pastatą, kur savo kabinete,
apšviestame ant laido kadaruojančios plikos lemputės, prie darbo
stalo sėdėjo šerifas Edas Džeksonas. Vidutinio ūgio, bet tvirtai su­
ręstas vyras, rudaplaukis, blyškiomis strazdanomis nužertu veidu ir
rankomis. Jis sklaidė medžioklės ir žvejybos žurnalą SportsAfield.
Nė nepabeldę berniukai įgriuvo pro atviras duris.
- Šerife...
- Sveiki, Stivai, Bendži. Ar jums, berniukai, kas dega?
- Matėm Čeisą Endriusą, guli pelkėj po ugniagesių bokštu. Atro­
do negyvas. Visai nejuda, nė truputėlio.
Nuo pat 1751-ųjų, kai buvo įkurta Barkli Kouvo gyvenvietė, nie­
kas iš įstatymo sergėtojų nė nebandė plėsti savo jurisdikcijos toliau
šakotosiomis ratainytėmis užžėlusių lankų. Dvidešimtojo amžiaus
penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose keletas šerifų buvo paleidę
skalikus vaikytis iš žemyno gilumos atklydusių ir pelkėse mėginu­
sių pasislėpti nusikaltėlių, dėl viso pikto porą šunų policija laikė ir

33
 Delia Owens

dabar. Tačiau Džeksonas paprastai nekreipdavo dėmesio į pelkėse

vykdomus nusikaltimus. Kuriems galams trukdyti žiurkėms pjauti
žiurkes?
Bet dabar juk kalbama apie Čeisą... Šerifas atsistojo, nusikabino
nuo vagio skrybėlę.
- Parodysit.
Ąžuolų ir laukinių bugienių šakų braižomas policijos furgonas
kretėjo gruntkeliu, šerifas įnirtingai sukiojo Vairą, šalia sėdėjo vie­
nintelis miestelio gydytojas Vernas Merfis, liesas, prakaulus, gerokai
žilstelėjęs. Automobiliui linguojant giliomis provėžomis, abu sver­
dėjo tuo pačiu ritmu, kartą kitą Vernas vos nesirėžė galva į langą.
Beveik bendraamžiai ir seni bičiuliai, jie kartais kartu žvejodavo ir
dažnai kartu narpliodavo bylą. Dabar abu tylėjo dėl laukiančios ne­
malonios perspektyvos patvirtinti, kieno lavonas voliojasi raiste.
Stivas ir Bendžis su visais dviračiais sėdėjo kėbule, kratėsi, kol
furgonas galiausiai sustojo.
- Jis ten, pone Džeksonai. Už antai va tų krūmų.
Edas išlipo iš furgono.
- Jūs, berniukai, laukiat čia.
Tai taręs kartu su daktaru Merfiu nušliumpino per dumblyną
ten, kur gulėjo Čeisas. Atburzgus furgonui, varnos iškriko, bet virš
galvų dūzgė vabzdžiai, suko ratus kiti paukščiai. Nepaliaujamas įžū­
lios gyvybės čerškesys.
- Taigi, tikrai, tai Čeisas. Šernas ir Pate Lav šito neatlaikys.
Edriusai Vakarų autosalone darė viską: užsakydavo kiekvieną de­
gimo žvakę, sumuodavo kiekvieną sąskaitą, prikabindavo kiekvieną
etiketę su kaina - dėl savo vienturčio sūnaus, dėl Čeiso.
Pritūpęs prie gulinčiojo Vernas stetoskopu bandė išgirsti širdies
plakimą, o neišgirdęs paskelbė Čeisą mirusiu.
- Kaip manytum, seniai? - paklausė Edas.
- Sakyčiau, mažiausiai dešimt valandų. Koroneris pasakys tiksliau.

34
 Ten, kur gieda vėžiai

- Vadinasi, užlipo į bokštą praėjusią naktį. Ir nukrito iš paties

viršaus.
Vernas skubomis apžiūrėjo negyvėlį jo nejudindamas, paskui at­
sistojo šalia Edo. Abu vyrai įsistebeilijo Čeisui į akis, vis dar žvel­
giančias į dangų išpurtusiame veide, dirstelėjo į pražiotą burną.
- Kiek kartų kaliau šito miestelio gyventojams į galvas, kad kas
nors panašaus galiausiai būtinai atsitiks, - tarė šerifas.
Čeisą jie pažinojo nuo pat gimimo. Stebėjo, kaip skleidžiasi jo
gyvenimas: nuo meilaus mažylio iki žavingo paauglio, iki geriausio
vietinės komandos įžaidėjo, miestelio žvaigždės, tėvų pagalbinin­
ko autosalone. Galiausiai - iki patrauklaus jauno vyriškio, gavu­
sio į žmonas pačią dailiausią mergaitę. O dabar jis vienui vienas
drybsojo išsipleikęs - net išnara būtų atrodžiusi oriau. Šiurkščiai jį
nusiraškiusi mirtis, kaip visada ir būna, nupešiojo visas spalvingas
plunksnas.
Edas nutraukė tylą:
- Tik štai kas: niekaip negaliu suprasti, kodėl kiti nepuolė jam
pagalbon. Juk visada jie eina čion pulku ar bent jau dviese - būna,
atslenka porelė pasiglamžyt. - Šerifas ir gydytojas susižvalgė ir trum­
pai, bet supratingai sulinkčiojo, mat abu žinojo: nors Čeisas buvo
vedęs, galėjo slapčia ateiti prie bokšto su kita mergina.
- Nagi, atsitraukim. Iš tolėliau mėginsim gerai viską apžvelgt, -
pasakė Edas žengdamas atgal, aukščiau nei būtina kilnodamas
kojas. - Judu, berniukai, liekat, kur esat, žiūrėkit, kad daugiau
nepripėduotumėt.
Rodydamas pėdsaką, vedantį nuo bokšto laiptų per liūgynę ir nu­
trūkstantį per kokias aštuonias pėdas nuo Čeiso, Edas paklausė jų:
- Čia jūsų pritapnota šįryt?
- Taip, pone, tiek mes ir prisiartinom, —patvirtino Bendžis. -
Tik pamatėm, kad čia Čeisas, ir grįžom. Juk matyti, kur sustojom ir
nebėjom toliau, ėjom atgal.

35
 Delia Owens

- Aišku, - Edas atsisuko. - Vernai, kažkas čia ne taip. Prie pat

kūno nėra jokių pėdsakų. Jei jis čia buvo su draugais ar dar kuo
nors, juk reikėtų manyti, kad, vos jam nukritus, kiti turėjo atsku­
bėti, lankstytis, jį aptūpti. Žiūrėti, ar gyvas. Tik pažvelk, kaip giliai
mūsų pačių įminta šitam dumblyne, o jokių kitų šviežių pėdsakų
nematyti. Nei kieno eita prie laiptų ar nuo laiptų, niekas nesiartino
ir prie kūno.
- Vadinasi, tikriausiai jis atėjo čionai vienas. Tai viską paaiškintų.
- Ne viską, štai pasakysiu tau, ko nepaaiškintų ir tai. O kur jo
paties pėdos? Kaip Čeisas Endriusas sugebėjo ateiti taku, per žliūgę
pasiekti laiptus, kuriais juk turėjo užlipti viršun - ir pats nepalikti
jokio pėdsako?

36
 4.

Mokykla

1952
raėjus kelioms dienoms po gimtadienio, basa tekšlendama
P po dumblyną Kaja pasilenkė apžiūrėti buožgalvio, kuriam
jau dygo priekinės kojos. Ir staiga išsitiesė. Netoli jų tako galo su­
čežėjo gilų smėlį rausiantys automobilio ratai. Niekas, niekad ne­
atvažiuodavo čionai automobiliu. O paskui pro medžius atplaukė
prislopinti balsai - kalbėjosi vyras ir moteris. Kaja pastriuokom
nėrė į brūzgyną - iš ten galėjo matyti, kas ateina, bet prireikus dar
galėjo ir pasprukti. Šito ją išmokė Džodis.
Iš automobilio išlipo aukštaūgė moteris ir sverdėdama žengė kelis
žingsnius - smėlėtame take su aukštakulniais nebuvo lengva išlaikyti
pusiausvyrą, visai kaip išeinančiai mamai. Tikriausiai atvykėliai - iš
našlaičių prieglaudos, atvažiavo jos pasiimti.
Aš užją greitesnė, tikraipavyktųpabėgti. Bėgdamasu tokiais bateliais
ji tuojau plosis nosim į žemę. Kaja tūnojo krūmuose nekrustelėdama,
stebėjo moterį, kuri prisiartino prie tinklinių verandos durų.
- Ei, ei! Ar yra kas namie? Aš - socialinė darbuotoja, atsakinga už
vaikų lankomumą. Atvykau nuvesti Katrinos Klark į mokyklą.
Tai bent, čia jau rimta. Kaja tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi.
Neabejojo, kad mokyklą jai derėjo pradėti lankyti šešerių. Štai jie ir
prisistatė, metus pavėlavę.

37
 Delia Owens

Kaja nenutuokė, kaip reikėtų kalbėtis su kitais vaikais, juo labiau -

su mokytoja, bet norėjo išmokti skaityti ir sužinoti, kas eina po dvi­
dešimt devynių.
- Katrina, širdele, jeigu mane girdi, būk gerutė, išlįsk. Įstatymas
toks, mažule, tau reikia lankyti mokyklą. Be to, širduk, mokykloj tau
patiks. Kiekvieną dieną ten gausi karštus pietus, nemokamai. Man-
rods, šiandien kaip sykis bus vištienos pyragėlių su traškia plutele.
O tai jau visai kitas dalykas. Kaja buvo labai alkana. Pusryčiams
buvo išsivirusi kukurūzų košės su sausainėliais, kuriuos įmaišė į viralą,
nes visai neturėjo druskos. O tai kaip tik ir buvo vienas tų dalykų,
kuriuos apie gyvenimą ji jau žinojo: kukurūzų košė be druskos - ne­
valgoma. Vištienos pyragėlių jai teko ragauti vos kelis kartus, bet iki
šiol akyse stovėjo paskrudusi rusva plutelė, išorinė jos pusė traški, vi­
dinė - minkšta. Jautė ir riebaus padažo skonį, lyg būtų užsilikęs bur­
noje. Ne kas kitas, o skrandis savavališkai pastūmėjo Kają išsitiesti tarp
sabalpalmių ūglių.
- Labas, širdele, aš - ponia Kalpeper. Juk tu jau didelė ir pasiren­
gusi eiti į mokyklą, ar ne tiesą sakau?
- Taippnia, - panarinusi galvą murmtelėjo Kaja.
- Gali eiti basa, nieko tokio, kiti vaikai irgi ateina basi, bet tu juk
mergaitė, tau reikia dėvėti sijonėlį. Ar turi kokią suknutę, širdele?
- Taippnia.
- Štai ir gerai, eime vidun, apsirengsim.
Ponia Kalpeper nusekė paskui Kają pro verandos duris, jai teko
peržengti eilę paukščių lizdų, kuriuos mergaitė buvo išrikiavusi ant
laiptelių lentos. Kambaryje Kaja susirado ir apsivilko vienintelę su­
knelę, kuri jai tiko - languotą sarafaną, viena jo petnešėlė buvo pri­
tvirtinta žiogeliu.
- Štai ir gerai, širdele, atrodai visai gerai.
Ponia Kalpeper ištiesė jai ranką. Kaja tik įsistebeilijo į tą ranką.
Jau nežinia kiek savaičių nebuvo prisilietusi prie kito žmogaus, o prie

38
 Ten, kur gieda vėžiai

svetimo - ir išvis niekad. Ir vis tiek įdėjo pirščiukus moteriai į delną.

Ponia Kalpeper nusivedė ją į „Fordą Crestlinerį“, kur prie vairo laukė
tylus vyriškis su pilka fetrine skrybėle. Atsisėdusi ant užpakalinės sė­
dynės Kaja nesišypsojo ir nesijautė it vištaitė, prisiglaudusi po motinos
sparnu.
Barkli Kouve buvo viena mokykla baltiesiems vaikams. Visi nuo
pirmokų iki dvyliktokų ėjo į mūrinį dviejų aukštų pastatą, stovintį
priešingame Pagrindinės gatvės gale nei šerifo biuras. Juodaodžiams
vaikams buvo skirta kita mokykla, įsikūrusi vienaaukščiame cemento
blokų name šalia Spalvotųjų miestelio.
Kaja buvo palydėta į mokyklos sekretoriatą, ten dokumentuose
pavyko rasti jos pavardę, bet apygardos gimimų registre jos gimimo
data nebuvo įrašyta, tad ją pasiuntė į antrą klasę, nors lig tol į mokyklą
dar niekad nė kojos nebuvo įkėlusi. Šiaip ar taip, buvo pasakyta jai,
pirma klasė jau perpildyta, o šitiems pelkiniams - koks skirtumas, vis
tiek geriausiu atveju jie palanko mokyklą gal kelis mėnesius ir išnyksta
visiems laikams. Kol direktorius lydėjo ją plačiu koridoriumi, kuriame
taip gaudžiai aidėjo žingsniai, Kaja jautė, kaip prakaitu rasoja kakta.
Direktorius atidarė vienos klasės duris ir stumtelėjo mergaitę vidun.
Languoti marškiniai, ilgi platūs sijonai, daugybė batų, kelios basos
pėdos ir akys - visos subestos į ją. Kaja kaip gyva nebuvo mačiusi tiek
daug žmonių vienoje vietoje. Geras pulkas, gal visi dvylika. Mokytoja,
ta pati ponia Ariel, kuriai pagalbon anądien buvo pasiųsti berniukai
su dviračiais, nuvedė Kają į suolą beveik pačiame gale. Daiktus galinti
pasidėti į spintelę, buvo pasakyta Kajai, bet ji neturėjo jokių daiktų.
Mokytoja nužingsniavo atgal į klasės priekį ir paliepė:
- Katrina, prašyčiau atsistoti ir pasisakyti klasei savo vardą ir
pavardę.
Jai sugniaužė skrandį.
- Nagi, širdele, nesidrovėk.
Kaja atsistojo.

39
 Delia Owens

- Panelė Katrina Danielė Klark, - prisistatė, mat kartą mama jai

buvo sakiusi, kad dokumentuose jos vardai ir pavardė - tokie.
- O gal galėtum pasakyti mums paraidžiui žodį lapė?
Kaja stovėjo įbedusi žvilgsnį į grindis ir tylėjo. Džodis ir mama
buvo parodę jai kelias raides. Bet jai dar niekad neteko garsiai kam
nors išvardyti visų žodžio raidžių.
Skrandis skausmingai dilgčiojo, bet ji vis dėlto pamėgino:
- P... e... 1... ė.
Eilėmis tarp suolų nusirito juokas.
- Cit! Cit! Nagi, tylos, visi! - sušūkčiojo ponia Ariel. - Mes niekad
nesijuokiam, ar mane girdit, niekad nesijuokiam vieni iš kitų! Visi
labai gerai žinot!
Kaja skubiai klestelėjo į savo suolą klasės gale, mėgino išnykti, kaip
kinivarpa išnyksta susiliejusi su ruplėtu ąžuolo kamienu. Vis dėlto,
nors ir labai susijaudinusi, mokytojai tęsiant pamoką palinko į priekį,
nekantraudama sužinoti, kas seka po dvidešimt devynių. Bet ponia
Ariel vis dar kalbėjo apie kažkokį dalyką, vadinamą fonetiniu metodu,
o mokiniai, lūpas sudėję raide O, paskui ją tarė garsus: a, aa, o, u - visi
taip ir ulbavo lyg balandžiai.
Apie vienuoliktąvalandą į klasę pradėjo skverbtis koridoriais paskli­
dę šilti skrudančios pyragėlių tešlos ir mielinių bandelių kvapai. Kajai
susigniaužė skrandis, skausmas pervėrė it aštrus dūris, o kai visa klasė
pagaliau išsirikiavo vorele žygiuoti į valgyklą, burna taip ir pritvinko
seilių. Čia ji pasekė kitų pavyzdžiu: pasiėmė padėklą, žalią plastikinę
lėkštę ir stalo įrankius. Didžiulis langas jungė valgyklą su virtuve, pro
jį Kaja tiesiog prieš nosį matė didžiulę emaliuotą skardą su vištienos
pyragu, jo viršuje kryžiavosi platūs įkypi traškios tešlos ruožai, tarpuo­
se burbuliavo karštas padažas. Aukšta, besišypsanti juodaodė moteris,
kuri į daugumą kitų vaikų kreipėsi tiesiog vardais, šleptelėjo Kajai į
lėkštę didžiulį pyrago gabalą, šalia įvertė šaukštą rausvųjų pupelių su
sviestu, padėjo mielinę bandelę. Kaja gavo ir bananų pudingo, ant
padėklo dar buvo pastatytas ir visas nedidelis kartoninis pieno pakelis.

40
 Ten, kur gieda vėžiai

Su apkrautu padėklu ji atsisuko į valgomąją salę: dauguma stalų

jau buvo apsėsti besijuokiančių, tarpusavyje tarškančių vaikų. Kaja
atpažino Čeisą Endriusą ir jo draugus - tuos pačius berniukus, kurie
lėkdami dviračiais vos neparbloškė jos ant šaligatvio, tad nusigręžė ir
atsisėdo prie laisvo stalo. Tiesa, akys ją išdavė, žvilgsnis keliskart mi­
triai kryptelėjo berniukų pusėn - jų veidai čia buvo vieninteliai jai pa­
žįstami. Tačiau berniukai, kaip ir visi kiti, nekreipė į ją jokio dėmesio.
Kaja įsistebeilijo į pyragą, prikimštą vištienos, morkų, bulvių, pu­
pelių. Viršuje - paskrudusi auksinė plutelė. Jos pusėn pasuko kelios
mergaitės, visos - su ilgais plačiais sijonais, išsipūtusiais nuo kelių kri­
nolinų sluoksnių. Viena buvo aukšta, laiba, šviesiaplaukė. Kita - aps­
kritutė, putlių skruostų. Kajai parūpo, ar su šitokiais sijonais jos galėtų
karstytis po medžius, bent įlipti į valtį? Štai braidyti ir varliauti - tikrai
negalėtų, juk nematytų net savo pačių pėdų.
Mergaitėms priartėjus, Kaja nudelbė akis į savo lėkštę. Jeigu jos
atsisėstų greta - ką reikėtų joms sakyti? Bet mergaitės, klegėdamos it
paukščiukai, praėjo pro šalį ir susėdo prie kito stalo, kur jau užkan­
džiavo pulkelis jų draugių. Nepaisant skrandį graužiančio alkio, Kajai
staiga perdžiūvo burna, sunku buvo nuryti bent trupinį. Įveikusi vos
kelis kąsnelius, ji išgėrė visą pieną ir saugodamasi, kad niekas nepama­
tytų, ką daro, į jo pakuotę sukimšo tiek vištienos pyrago, kiek pavyko
sutalpinti, tada drauge su bandele suvyniojo į servetėlę.
Likusią dienos dalį mokykloje ji taip ir nebepravėrė burnos. Sėdėjo
ir tylėjo netgi tada, kai mokytoja kažko jos paklausė. Nutarė, kad čia ji
turėtų mokytis iš jų, o ne jie - iš jos. Kodėl turėčiau ką nors sakyti, kad
ir vėl visi iš manęsjuoktųsi, pagalvojo.
Nuaidėjus paskutiniam skambučiui, Kajai buvo pasakyta, kad au­
tobusas išleis ją per tris mylias nuo jos tako, nes toliau kelias pernelyg
smėlėtas, o ji kiekvieną rytą turėsianti ateiti į tą pačią vietą. Pakeliui į
namus, autobusui linguojant giliomis provėžomis pro šen ten sužėlu­
sių spartinu sąvašynus, iš autobuso priekio staiga atsklido skanduote:

41
 Delia Owens

- PANELĖ Katrina Danielė Klark!

O Aukštaliesablondinė ir Apskritutėputliaskruostė atsigręžusios
šūktelėjo jai:
- Pelkių žiurke, kur buvai? Skrybėlę kur palikai?
Autobusas galų gale įdardėjo į mišką, pasiekė neženklintą kryžkelę,
kurioje susibėgo bent keli raizgūs keliukai, ir sustojo. Vairuotojas pra­
vėrė duris, Kaja driuoktelėjo laukan ir gerą pusmylį skuodė kiek {kirs­
dama, paskui, truputį atgavusi kvapą, ristele pasiekė ir į pirkelę vedantį
taką. Bet ir pasiekusi namus nesustojo, bėgo toliau, pro sabalpalmių
sąvašynus iki lagūnos ir iš ten, takučiu tarp tankiai suaugusių kerotų
ąžuolų - iki vandenyno pakrantės. Išpuolė į pliką paplūdimį, sustojo
prie antplūdžio linijos - jūra plačiai išskėtė jai glėbį, vėjas ištaršė kasas.
Kaip ir visą šią dieną, Kaja vos laikėsi nepravirkusi.
Kaja sušuko paukščiams, perrėkdama net krantą talžančių bangų
šniokštimą. Vandenynas traukė melodiją bosu, kirai - sopranu. Kry-
kaudami ir spygaudami paukščiai suko ratus viršum pelkių, viršum pa­
krantės smėlio, o Kaja barstė paskrudusios tešlos ir mielinės bandelės
trupinius. Nukorę kojas, kraipydami galvas, sparnuočiai leidosi žemėn.
Keletas paukščių snapais švelniai kepštelėjo jai kojų tarpupirščius,
kutenama ji susijuokė, juokėsi, kol skruostais pasipylė ašaros, o ga­
liausiai iš to užveržto kamuoliuko kiek žemiau gerklės ištrūko rauda ir
Kaja pravirko pasikūkčiodama. Pieno pakeliui ištuštėjus jai rodėsi, kad
tokio skausmo jau nebeištversianti, apniko kvapą gniaužianti baimė,
kad paukščiai paliks ją taip pat, kaip ir visi kiti. Bet kirai, sutūpę smėly­
je aplink ją, ramiai ėmė kutinėtis, švarindami savo pilkus sparnus. Kaja
irgi atsisėdo ir panūdo suglobti visus paukščius, nusinešti į verandą
miegoti drauge. Įsivaizdavo visus juos, sutūpusius jos guolyje, minkštą
pūkų patalą, šiltus plunksnuotus kūnus, iš visų pusių prigludusius prie
jos po antklode.
Po dviejų dienų ji vėl išgirdo „Fordo Crestlinerio“ ratus gremžiant
keliuko smėlį, ir nuskuodė į pelkes. Smėlėtais ruožais žengė lėtai, kuo

42
 Ten, kur gieda vėžiai

giliau {spausdama pėdas, kad būtų matyti aiškiai kaip dieną, paskui ant
pirštų galiukų nustypčiodavo į vandenį ir nepalikdama jokio pėdsako
grįždavo atgal, tada sukdavo į priešingą pusę. Dumblyne apibėgdavo
kelis ratus, siekdama sugluminti persekiotoją. O pasiekusi kietą žemę
straksėdavo nuo rąstgalio ant rąstgalio ar žolės kupsto, kad nebūtų
matyti nė žymės, jog čia jos eita.
Dar kelias savaites jie vis atvažiuodavo kas dvi ar trys dienos, vyriš­
kis su fetrine skrybėle mėgindavo ją sekti ir vaikytis, bet jam nepavyko
nė priartėti. O paskui praėjo ir visa savaitė - jie nebesirodė. Įsiklausiu­
si Kaja girdėdavo tik varnų krankimą. Nusvarinusi rankas prie šonų
žvelgdavo į tuščią keliuką.
Į mokyklą Kaja daugiau niekad taip ir nebeįkėlė kojos. Ir vėl ste­
bėdavo garnius, rinkdavo kriaukleles, vylėsi šitaip sugebėsianti šio to
išmokti.
- Aš jau dabar moku burkuoti kaip karvelis, - tarė ji sau. - Daug
geriau negu jie. Nors jie ir avi visus tuos prašmatnius batus.

* * *

Praslinkus kelioms savaitės po anos dienos mokykloje, vieną rytą,

danguje pliskinant baltai įkaitusiai saulei, Kaja įsiropštė į savo brolių
pajūrio tvirtovę medyje ir ėmė dairytis toliuose burių su kaukole ir su­
kryžiuotais kaulais. Tarsi įrodydama, kad vienišumas - našiausia dirva
vaizduotei tarpti, garsiai suriko:
- Ei! Ei, piratai!
Sugniaužusi rankoje kalaviją, driuoktelėjo iš medžio jų pulti. Bet
staiga dešinę pėdą pervėrė aštrus skausmas ir lyg skysta liepsna siūbte­
lėjo blauzda aukštyn. Surietusi kelius Kaja griuvo ant šono ir suspiegė.
Pamatė iš pado stirksant ilgą surūdijusią vinį.
- Tėte! - suklykė Kaja. Mėgino prisiminti, ar vakar jis išvis grįžo
namo. - Tėte, GELBĖK! - dar suriko, bet niekas neatsiliepė.

43
 Delia Owens

Vienu staigiu judesiu ji tiestelėjo ranką ir išrovė giliai susmigusią

vinį, riksmu mėgindama slopinti skausmą.
Kaja gulėjo kūkčiodama, rankomis beprasmiškai braižydama smėlį.
Galiausiai prisivertė atsisėsti, pasižiūrėjo į padą. Kraujas beveik nebė­
go, buvo žymu tik nedidelė dėmelė - gilios žaizdos anga. Ir tada Kaja
prisiminė surakintą žandikaulį. Jai sugniaužė skrandį, nusmelkė šaltis.
Džodis kadaise buvo jai pasakojęs apie berniuką, kuris užmynė surūdi­
jusią vinį, bet jo niekas nesusiprato paskiepyti nuo stabligės. Berniukui
sustingo žandikaulis, jį surakino taip stipriai, kad berniukas neįstengė
prasižioti. O paskui jo nugarkaulis išsirietė atgal it lankas, ir jau niekas
nebegalėjo nieko padaryti, visiems liko tiktai stovėti ir žiūrėti, kaip jis
miršta tąsomas konvulsijų.
Vieną dalyką Džodis jai kalte įkalė į galvą: jei surūdijusia vinimi
persiduri koją, per dvi dienas būtinai privalai pasiskiepyti nuo stabligės,
kitaip tu pasmerktas. Kaja nenumanė, kaip galėtų tą injekciją gauti.
- Reikia dabar pat ką nors daryti. Nes kol sulauksiu tėtės, man
tikrai surakins žandikaulį.
Prakaito karoliukais nusagstytu veidu ji nukepėstavo per paplūdi­
mį, kol galiausiai įžengė į pirkelę supančių ąžuolų unksmę.
Mama žaizdas plaudavo sūriu vandeniu, o paskui aplipindavo dum­
blu, sumaišytu su visokių žolelių nuoviru. Druskos virtuvėje nebuvo,
tad Kaja nušlubčiojo į mišką, prie telkšančių atsitraukiančio vandeny­
no klanelių - per atoslūgį jų vanduo buvo toks sūrus, kad pakraščiai
žaižaravo akinančiai baltais kristalėliais. Kaja atsisėdo ant žemės, įmer­
kė pėdą į pelkės sūrymą. Visą laiką nepaliaudama malė burna: prasi­
žiodavo, užsičiaupdavo, prasižiodavo, užsičiaupdavo, bandė žiovauti,
judino žandikaulį tarsi kramtydama - darė viską, ką tik sugalvojo, kad
tik jo nesurakintų. Praslinkus beveikvalandai, vandenynas jau buvo at­
sitraukęs tiek, kad vietoj balų liko juodo purvo pliurė, joje Kaja išrausė
pirštais duobutę, atsargiai nuleido koją į šilkinį dumblą. Oras čia buvo
vėsus, Kają guodė klykaujantis erelis.

44
 Ten, kur gieda vėžiai

Vėlyvą popietę užkamavo alkis, Kaja nusliūkino atgal į pirkelę. Tė­

tės kambarėlis tebebuvo tuščias, tikriausiai tėtė negrįš dar ištisas valan­
das. Didžioji nakties dalis vyrui praslenka lošiant pokerį ir gurkšnojant
viskį. Kukurūzų kruopų nebebuvo, bet pasiraususi Kaja surado seną
taukuotą „Crisco“ tešlos riebalų skardinę. Išgremžusi mažytį baltų
taukų gurvuolį, aptepliojo juo sausainėlį. Iš pradžių tik paglemžnojo
kraštelį, bet paskui ėmė ir sudorojo dar penkis.
Susirangiusi savo guolyje verandoje klausėsi, ar nesupupsės tėtės
valtis. Artėjanti naktis slinko nelygiai, šokčiodama, miegas tai nu­
gramzdindavo, tai vėl išspjaudavo paviršiun, bet į parytį Kaja, reikia
manyti, kietai įmigo, nes pabudus saulė jau plieskė tiesiai į veidą. Mer­
gaitė paskubomis išsižiojo: žandikaulis vis dar judėjo. Vėl nušlumšėjo
prie sūraus vandens valkos. Vėl grįžo atgal. Sekdama saulės judėjimą
žinojo, kada praėjo dvi dienos. Prasižiojo. Užsičiaupė. Galbūt jai vis
dėlto pavyko išsikapstyti.
Tą vakarą klostydamasi patalais ant grindų patiestame guolyje,
dumblu aplipintą koją apsukusi skuduru, Kaja susimąstė, ar nepabus
kitą rytą jau mirusi. Vis dėlto - ne, priminė sau. Viskas nebus taip
paprasta. Pirmiau jos nugara turi išsiriesti lanku, rankos ir kojos - pra­
dėti trūkčioti.
Po kelių minučių smilkelėjo strėnas ir Kaja tučtuojau atsisėdo.
- Oi ne... oi ne... Mama... mamyte...
Jausmas strėnose pasikartojo, ir ji užsičiaupė.
-Juk tai tik niežulys, - burbtelėjo galiausiai.
Galų gale visai išsekusi ji užmigo ir akis praplėšė tik tada, kai ąžuole
užburkavo balandžiai.
Ištisą savaitę ji po dukart per dieną vaikščiojo prie valkos, gyveno
vien sūrymu ir „Crisco“ riebalais, o tėtė visą tą laiką nė akių neparodė
namuose. Aštuntąją dieną Kaja jau galėjo sukioti pėdą, sąstingis atlė-
go, skausmas atsitraukė iš gilumos, susitelkė paviršiuje. Kaja, saugoda­
ma koją, ryžosi pašokti kelis džigo žingsnelius, džiugiai spygaudama:

45
 Delia Owens

- Pagijau! Pagijau!
Kitą rytą ji vėl patraukė į paplūdimį susitikti su piratais.
- Pirmų pirmiausia as savo įgulai paliepsiu surinkti visas vinis!

* * *

Kiekvieną ankstyvą rytą, vos pabudusi, Kaja įsiklausydavo, ar ne­

nugirs virtuvėje skubraus indų tarškėjimo, liudijančio, kad mama ga­
mina valgį. Mėgstamiausi mamos pusryčiai būdavo plakta kiaušinienė
iš jos pačios vištų sudėtų kiaušinių, riekelėmis supjaustyti sunokę
raudoni pomidorai ir kukurūzinės duonos skrebučiai - šiuos mama
kepdavo supildama kukurūzų miltų, sumaišytų su vandeniu ir druska,
tyrę į įkaitusius riebalus, tokius karštus, kad mišinys užburbuliuodavo,
kraštai virsdavo traškiais suskrudusiais nėriniais. Mama vis sakydavo:
jei pukšėjimo negirdėti gretimame kambaryje, nė nesiskaito, kad išvis
ką nors skrudini. Kaja visą gyvenimą pabudusi pirmiausia ir išgirsdavo
pukšint kukurūzinę tešlą, skrundančią karštuose taukuose. Užuosdavo
žydrus karštų kukurūzų dūmus. Bet dabar virtuvė alsuodavo šalčiu ir
tyla, o Kaja, išnirusi iš guolio verandoje, sprukdavo tiesiai prie lagūnos.
Ėjo mėnesiai, užslinko ir žiema, nepastebimai, kaip visada ir už-
slenka žiemos pietuose. Saulė, šilta it antklodė, gobdavo Kajai pečius,
viliodavo gilyn į pelkę. Kartais naktį ją pasiekdavo garsai, kurių ji kaip
neatpažindavo, kartais baugiai šoktelėdavo, per arti trenkus žaibui, bet
kai suklupdavo, ją griūvančią kaskart sugaudavo tik žemė. Kol paga­
liau, vieną atminty neįstrigusį akimirksnį, širdperša kažkur suslūgo
kaip vanduo, susigeriantis į smėlį. Nedingo, bet nusėdo giliai giliai.
Kaja priglaudė delną prie alsuojančios, įmirkusios žemės ir pelkė tapo
jos motina.

46
 5.

Tyrimas

1969
irš galvos, negailestingai pliskinamos saulės, svirpė cikados.
V Visa kita gyvastis gūžėsi slėpdamasi nuo kaitros, iš šabakš­
tynų sklido tik neaiškus dūzgesys.
Šerifas Džeksonas ranka persibraukė išrasojusią kaktą ir tarė:
- Vernai, čia dar reikia šį tą nuveikti, bet graužia toks negeras
jausmas. Čeiso žmona ir tėvai juk dar nežino, kad jo nebėra.
- Važiuoju, pranešiu jiems, - atsakė daktaras Vernas Merfis.
- Būsiu dėkingas. Imk mano furgoną. Atsiųsk čionai greitąją pa­
galbą išvežti Čeiso, Džo tegul parveža man furgoną. Bet niekam
daugiau neprasitark nė žodžiu. Nenoriu, kad čionai užgriūtų visas
miestelis, o kaip tik taip ir atsitiks, jeigu bent prasižiosi.
Prieš pasijudindamas Vernas dar ilgą valandėlę žvelgė į Čeisą, lyg
būtų kažką pražiūrėjęs. Jautėsi turįs visa tai užfiksuoti kaip gydyto­
jas. Tirštas pelkių oras plūduriavo tarp jų, kantriai laukdamas savo
eilės.
Edas grįžtelėjo į berniukus.
- O judu liekat šičion ir kad nė krust. Man visai nereikia, kad
kas nors laidytų gerklę apie tai po visą miestelį. Ir kad man nieko
neliestumėt, ir purvyno iš naujo nebepripėduokit.

47
 Delia Owens

- Klausau, pone, - atsakė Bendžis. - Manot pats, kažkas nužudė

Čeisą, ane? Kadangi nėra jokių pėdų. Gal nustūmė nuo bokšto?
- Nieko panašaus aš nesakiau. Mes tiesiog dirbame įprastą poli­
cijos darbą. Nagi, vyručiai, o dabar jūs nesipainiojat po kojomis, o
ką čia išgirstat, nebandot kam nors persakyti.
Šerifo padėjėjas Džo Pardju, nedidukas vyriškis vešliomis žan­
denomis, atidardėjo patruliniu furgonu nepraėjus nė penkiolikai
minučių.
- Niekaip negaliu šito suvirškinti. Čeisas negyvas. Buvo geriau­
sias įžaidėjas, kito tokio šitas miestelis nėra matęs. Galvoj netelpa,
nors tu ką nori daryk.
- Tai jau taip. Ką gi, kimbam į darbą.
- Jau ką nors čia pešei?
Edas paėjėjo kiek atokiau nuo berniukų.
- Iš pirmo žvilgsnio, aišku, atrodo kaip nelaimingas atsitikimas:
jis nukrito iš bokšto ir užsimušė. Bet man kol kas taip ir nepavyko
rasti jokių pėdsakų, kur jo eita prie bokšto. Kieno nors kito pėdų
irgi nėra. Tad apsidairykim, gal pamatysim kokį ženklą, ar nebus kas
bandęs tų pėdsakų užtrinti.
Abu pareigūnai geras dešimt minučių šniukštinėjo po apylinkę.
- Tavo tiesa - anei vieno įspaudo, išskyrus berniukų pėdas, - tarė
Džo.
- Taigi, ir jokio ženklo, kad pėdsakus kas nors būtų užtrynęs.
Nesuprantu. Nagi, dabar judinamės. Vėliau pamėginsiu ką nors iš­
siaiškinti, - pasakė Edas.
Jie nufotografavo kūną, jo padėtį laiptų atžvilgiu, stambiu pla­
nu užfiksavo žaizdas galvoje, nenormaliai persuktą koją. Edas
diktavo, Džo rašė pastabas. Matuodami atstumą nuo negyvėlio
iki tako, vyrai išgirdo atburzgiant greitosios pagalbos automobilį,
tankūs pakelės krūmokšniai čaižiai brūžino jo šonus. Vairuotojas,
juodaodis seniokas, daugybę metų vežiojęs sužeistuosius, ligonius,

48
 Ten, kur gieda vėžiai

merdėjančius ir numirėlius, pagarbiai nulenkė galvą, nuorodas mar­

mėjo pakuždomis:
- Šitas vat rankas jo negal daug pakišt, tad negal ir ant viršo neš-
tuvo užrist, reiks jį taip vat imt ir kelt, o sunkus bus tai jau. Šerife,
ponui, galvą jo priturėk, vat šitaip vat, gerai. Ojė ojė.
Artėjant vidudieniui maurais apkibęs negyvėlis pagaliau buvo
įgriozdintas į automobilį.
Daktaras Merfis jau turėjo būti pranešęs Čeiso tėvams apie nelai­
mę, tad Edas paleido berniukus važiuoti namo, o pats su Džo ėmė
kopti įvijais, sulig kiekvienu bloku vis siaurėjančiais laiptais. Jiems
kopiant, apvalaini pasaulio kampai vis labiau tolo, vis labiau plėtėsi
vešlios miškų žalumos ratas ir vandeningos pelkės.
Pasiekęs viršutinę pakopą, Džeksonas ištiesė rankas aukštyn ir
stumtelėjęs atkėlė geležines groteles. Pro atsivėrusią angą jiedu išlipo
į aikštelę, tada šerifas groteles vėl nuleido - jos buvo sudedamoji
grindų dalis. Aikštelės vidurys buvo medinis, sukaltas iš šerpetotų,
nuo amžiaus spėjusių papilkėti lentų, bet pakraščiu jį juosė vienos
šalia kitų suleistos permatomos keturkampės grotelės, kiekvienas jų
buvo galima pakelti ir vėl nuleisti. Nuleistomis grotelėmis vaikščioti
buvo saugu, bet palikus bent vieną angą atvirą grėstų pavojus įsmuk­
ti ir kristi geras šešiasdešimt pėdų iki žemės.
- Nagi, tik pažvelk, - Edas dūrė pirštu į kitą aikštelės pusę, kur
vienas grotelių stačiakampis buvo pakeltas.
- Po šimts, kas čia dabar?.. - pratarė Džo ir abu nužingsniavo
prie angos. Pažvelgę žemyn kaip tik po ja išvydo deformuoto Čeiso
kūno atspaudą dumble. Nuo jo, lyg drėbtelėta dažais, į šonus buvo
patiškę gelzganos pliurės ir plūdenų žalėsių.
- Nesueina galai, - burbtelėjo Edas. - Būna, žmonės pamirš­
ta nuleisti groteles virš laiptų. Na, žinai, jau susiruošę lipti žemyn.
Esam kelis kartus radę tą skylę atvirą. Bet kitų beveik niekad niekas
nepalieka atkeltų.

49
 Delia Owens

- Kuriems galams Čeisui išvis prisireikė ją atkelti? Arba kam nors

kitam?
- Nebent kas nors būtų sumanęs ką nors stumtelėti į angą, kad
nukristų ir užsimuštų, - atsakė Edas.
- Jei taip, kodėl paskui neužvožė angos?
- Todėl, kad Čeisas, jei buvo vienas ir nukrito netyčia, niekaip
nebegalėjo paskui save jos užvožti. Groteles reikėjo palikti atkeltas,
kad atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas.
- Tik pažiūrėk į tą atraminę siją tiesiai po anga. Sueižėjusi, lyg
būtų stipriai kuo tvota.
-Taigi, matau. Veikiausiai Ceisas krisdamas bus vožęsis į ją galva.
- Išsiropšiu ten, gal rasiu kraujo ar plaukų. Surinksiu keletą
atšaižų.
- Ačiū, Džo. Ir kelios nuotraukos iš arti būtų neprošal. Nueisiu
atnešti virvės, prisiriši. Mums visiškai nereikia šitam dumblyne dvie­
jų lavonų per vieną dieną. Dar reikės paimti pirštų atspaudus nuo
šių grotelių ir nuo anų, virš laiptų, nuo aikštelės turėklų, nuo laiptų
turėklų. Ir nuo visur kitur, kur kas nors galėjo prisiliesti. Ir dar mė-
ginsim rasti plaukų pavyzdžių, kokių plaušų ar siūlgalių.

* * *

Praslinko daugiau nei dvi begalinio lankstymosi ir tūpčiojimo

valandos, tik tada abu vyrai pagaliau galėjo kaip reikiant išsitiesti.
Edas tarė:
- Nesakau, kad čia pasidarbuota kokio piktavalio. Gerokai per
anksti ką nors tvirtinti. Negana to, nenumanau, kas galėjo norėti
užmušti Čeisą.
- Na, tokių, sakyčiau, sudarytum visą sąrašą, - atsiliepė pava­
duotojas.
- Pavyzdžiui, kas? Ką čia kalbi?

50
 Ten, kur gieda vėžiai

- Na jau, Edai. Pats gerai žinai, koks buvo tas Čeisas. Palaida
bala, rujoti greitas nelyg bulius iš aptvaro ištrūkęs. Dar iki vestuvių
buvo toks, ne kitoks ir po vestuvių, su vienišom panelėm, su ište-
kėjusiom moteriškėm. Yr man tekę matyt, kad tarp kalių įsisukę
gašliausi šunys ir tat geriau elgiasi.
- Eik jau, nebuvo jis toks jau pagedęs. Tikrai ne. Žinoma, žmo­
nės šnekėjo, esą mėgėjas lakstyt paskui sijonus. Bet nemanau, kad
šitam miestely kas nors dėl to imtųsi žudyti.
- Tiktai norėjau pasakyti, kad yra ir tokių, kurie jo nemėgo. At­
sirastų koks pavydus sutuoktinis. Kas nors, ką visi mes pažįstam.
Kažin, ar Čeisas būtų lipęs čion su kuo nors svetimu, - pasakė Džo.
- Nebent buvo iki ausų įklimpęs į skolas, sulindęs į kišenę kam
nors iš tolėliau? Gal kas nors tokio, apie ką mes nieko nežinojom? Ir
dar, nepėsčio reiktų vyrioko, kad įstengtų Čeisą Endriusą pastumti.
Užduotis ne iš lengvųjų.
Džo atsakė:
- Manrods, žinau bent kelis tokius vyrukus.

51
 6.

Valtis ir berniukas

1952
ieną rytą tėtė, ką tik nusiskutęs, apsivilkęs suglamžytus
V marškinius su sagutėmis apykaklės kampuose, įžengė į
virtuvę ir pranešė Kajai išvažiuojąs „Traihvays“ autobusu į Ašvi-
lį aptarti šiokių tokių armijos reikalų. Mat jo paties nuomone,
jam priklausanti didesnė pašalpa už patirtus sužalojimus, tad ir
važiuojąs tuo pasirūpinti, grįšiąs po kokių trijų ar keturių die­
nų, ne anksčiau. Iki šiol jis niekad nesidalydavo su Kaja savo
planais, nesakydavo nei kur iškeliaująs, nei kada grįšiąs, tad ji
tik stypsojo su savo išaugtiniu kombinezonu ir stebeilijo į tėtę
praradusi amą.
- A, rods tu kaip visos nuokvakos, kurčia ir dar liežuvį nugur­
kus, - drėbė jis ir trinktelėjo paskui save verandos duris.
Kaja akimis lydėjo jį, šliūrinantį takučiu tolyn, eidamas kairę
koją jis mestelėdavo į šoną, paskui - pirmyn. Ji surietė pirštus. Gal­
būt štai taip šiuo takučiu ją paliks visut visi, vienas po kito. Bet
pasiekęs kelią tėtė netikėtai atsisuko. Kajos ranka šovė į viršų, ji
smarkiai pamojavo. Lyg būtų sviedusi nematomą lyną tėtei pririšti.
Tėtė kilstelėjo ranką, greitai, atlaidžiai mostelėjo. Bet ir tai jau buvo
šis tas. Daugiau, nei Kaja sulaukė iš mamos.

52
 Ten, kur gieda vėžiai

Kaja nuklydo prie lagūnos, ten ankstyvo ryto šviesoje blykčiojo

šimtų laumžirgių sparneliai. Vandenis supo ąžuolai ir tankūs krū­
mokšniai, temdydami jį taip, kad galėjai pasijusti lyg urve. Kaja
sustojo it įbesta, žvilgsnis taip ir prilipo prie tėtės valties, kuri plū­
duriavo pririšta virve. Jei Kaja išplauktų į pelkes, o tėtė sužinotų,
paimtų diržą. Arba užplotų irklu, kurį laikė pastatytą prie verandos
durų - „pasisveikinimo kuoka“, kaip jį vadino Džodis.
Galbūt tolių trauka ir pamasino Kają prie valties - išlenkto
plokščiadugnio metalinio luoto, kuriuo tėtė plaukdavo žvejoti.
Kaja ta valtimi plaukiojo visą gyvenimą, paprastai - su Džodžiu.
Kartais jis net leisdavo jai paimti vairą į rankas. Ji net žinojo kelią,
kaip praplaukti sudėtingu kanalų bei estuarijų raizginiu, išvingu­
riuoti per vandeniu ir sausuma, sausuma ir vandeniu lopiniuotą
kraštą ir galiausiai pasiekti jūrą. Mat nors vandenynas šniokštė visai
čia pat, už pirkelę supančių medžių, norint pasiekti jį vandens ke­
liu išeitis buvo tik viena: plaukti į priešingą pusę, tolyn į sausumą,
įveikti bent kelių mylių lankstą vandentakių labirintu, kol šis galų
gale įsilieja į jūrą.
Vis dėlto Kaja tebuvo septynerių, ir dar mergaitė, tad jai niekad
neteko išplaukti valtimi vienai. Laivelis ramiai plūduriavo vande­
nyje, pririštas medvilnine virve prie rąstgalio. Apskretusiame dugne
voliojosi nudrengti drabužiai, sukiužę žvelybos rykai, keletas sumai-
gytų alaus skardinių. Kaja įlipo į valtį ir tarė pati sau:
- Reiki patikrinti, kiek yra degalų, kaip sakė Džodis. Kad tėtė ne-
susigaudytų, jog buvau paėmusi valtį. - Nusilaužusi nendrės stiebą,
įleido į aprūdijusį degalų baką. - Man rodos, trumpam pasiplaukio­
jimui užteks.
Kaip bet kuris save gerbiantis plėšikas, pirmiausia ji apsidai­
rė, paskui nunėrė virvės kilpą nuo rąstgalio ir vieninteliu irklu at-
sistūmė toliau nuo kranto. Tykus laumžirgių debesis prasiskyrė ją
praleisdamas.

53
 Delia Owens

Neįstengdama atsispirti, Kaja trūktelėjo užvedimo virvę ir net

loštelėjo, kai variklis iš pirmo karto užsivedė ir springčiodamas ėmė
spjaudytis baltų dūmų pliūpsniais. Sugniaužusi vairalazdę, Kaja per
smarkiai pastūmė droselį, valtis staigiai pasisuko, variklis užkriokė.
Mergaitė tučtuojau atgniaužė pirštus, išskėtė rankas, ir valtis nuri­
mo, liko plūduriuoti negarsiai pupsėdama.
Jei ištiks bėdaytuojpat atleisk droselį. Tegulvariklis veikia tuščia eiga.
Dabar Kaja pajudėjo iš vietos atsargiau, pamažu didindama greitį
apiplaukė seną išvirtusį kiparisą, pu pu pu, praplaukė bebravietę iš
šūsnies sukrautų pagalių. O paskui, sulaikiusi kvapą, pasuko link la­
gūnos angos, beveik visai paslėptos sužėlusių šabakštynų. Pranėrusi
po žemai nulinkusiomis milžinų medžių šakomis, ji lėtai nupūška-
vo daugiau nei šimtą jardų per tirštumą; jai artėjant ant vandenyje
mirkstančių rąstų įsitaisę vėžliukai tuojau čiūžtelėdavo į gelmę. Dėl
visą paviršių apkėtusios plūdenų grienos vanduo buvo toks pat ža­
lias, kaip ir lapų stogas virš galvos - tikras smaragdo tunelis. Galų
gale medžiai prasiskyrė ir Kaja išslydo į plataus dangaus ir aukštai
išsistiebusių žolynų erdvę, užlietą paukščių čiauškėjimo. Tai štai ką
išvysta viščiukas, pagaliau prasikalęs iš kiaušinio, pagalvojo ji.
Kaja stūmėsi pirmyn - mergaitė it šapelis valtyje - sukiodamasi
šen ir ten, prieš akis vis išsišakojant ir vėl susipinant begalinėms es-
tuarijoms. Plaukdama tolyn nuo namų., visada suk tik į kairę, mokė
ją Džodis. Droselio ji beveik nelietė, leidosi nešama srovės, kad su­
keltų kuo mažiau triukšmo. Praplaukusi giliai į vandenį subridusių
nendrių plotą, Kaja pakrantėje išvydo baltauodegę elnę, kartu su
šiųmetiniu elniuku lapnojančią vandenį. Abu tuojau pat kilstelėjo
galvas, patėkšdami spiečius lašų. Kaja nesustojo, nenorėjo jų pabai­
dyti - pamoką buvo išmokusi stebėdama laukinius kalakutus: jeigu
elgsies kaip plėšrūnas, jie elgsis kaip grobis. Tiesiog nekreipk į juos
dėmesio, judėk lėtai. Ji pamažėle praplaukė pro šalį, o elnė stūksojo
sustingusi it pušis, kol Kaja pradingo už skėstašakių žalvių sąžalyno.

54
 Ten, kur gieda vėžiai

Ji įplaukė į virtinę tamsių, ąžuolų šešėliais užklotų lagūnų ir prisi­

minė, kad anoje pusėje esama kanalo, išvedančio į didžiulę estuariją.
Keliskart nepataikė, vandentakis pasibaigdavo aklakeliu, jai tekdavo
grįžti ir ieškoti kito posūkio. Kaja stengėsi įsiminti visus orientyrus,
kad rastų kelią atgal. Ir pagaliau priešais ją atsivėrė estuarija, vanduo
tyvuliavo išsiliejęs taip plačiai, kad jame tilpo atsispindėti visas dan­
gus su visais debesimis.
Buvo prasidėjęs atoslūgis - Kaja suprato tai, pamačiusi išniru­
sią paviršiun vandens liniją. Kai vanduo atsitrauks dar labiau, gali
būti - netgi labai greitai, kai kurie kanalai nuseks tiek, kad valtis
įstrigs įklimpusi seklumoje. Kajai reikėjo suskubti pasukti atgal, kol
taip neatsitiko.
Ji apsuko dar vieną aukštos žolės guotą, ir staiga į ją pilku, rūsčiu,
neramiai krūpčiojančiu veidu sužiuro vandenynas. Bangos daužėsi
vienos į kitas, vis apsipildamos baltomis seilėmis, trenkdavosi į kran­
tą ir subyrėdavo kurtinamai griaudėdamos - energijos kupinas de­
santas, besiveržiantis į pakrantės placdarmą. Ir tuojau tik nulieždavo
krantą, virtusios tykiais putų liežuviais, o krantan jau skubindavosi
nauja bangų virtinė.
Pakrantės mūša erzino Kają, masino ir viliojo rėžtis į tas bangas
ir išplaukti į atvirą vandenyną, tačiau be Džodžio jai pritrūko drą­
sos. Šiaip ar taip, metas apsisukti ir plaukti atgal. Vakarų pusėje jau
telkėsi juodi audros debesys tarytum milžiniški, drėgmės perpildyti
grybai, grasinantys pratrūkti per visas siūles.
Plaukiodama Kaja nesutiko nė vieno žmogaus, nematė net valčių
tolumoje, bet vėl įplaukus į didžiąją estuariją, jos laukė staigmena:
žalumos fone, prie pat spartinu sąžalyno, plūduriavo šilto ir šalto
mačiusi valtelė, o joje sėdėjo berniukas su meškere. Plaukdama tuo
pačiu kursu, Kaja atsidurtų vos per kelis metrus nuo jo. O dabar ji
jau atrodė kaip tikras pelkių vaikas: sutaršytais plaukais, vėjo ašarų
takeliais išvagotais skruostais.

55
 Delia Owens

Nei senkančios degalų atsargos, nei artėjanti audra nekėlė Kajai

tokio dilginančio jausmo, kaip netoliese pasipainiojęs kitas žmogus,
ypač - berniukas. Mama vis įspėdavo vyresniąsias jos seseris jų sau­
gotis: jeigu atrodai gundanti, vyrai virsta tikrais plėšrūnais. Kietai
suspaudusi lūpas, Kaja galvojo: Ir ką man dabar daryti? Teks pra­
plauktijam tiesiogpanosėje.
Akies kraštu ji matė, kad berniukas laibas, auksines garbanas su­
brukęs po raudona kepuraite su snapeliu. Daug vyresnis už ją, gal
vienuolikos ar dvylikos. Jo veidas atrodė rūstus, bet, Kajai priartėjus,
jis nusišypsojo šilta, atvira šypsena ir palietė kepurės snapelį kaip
tikras džentelmenas, sveikinantis prašmatnią damą su puošnia suk­
nele ir skrybėlaite. Kaja vos vos jam linktelėjo, bet tuojau nukreipė
žvilgsnį pirmyn ir stumtelėjusi droselį bei padidinusi greitį nuplaukė
pro šalį.
Dabar ji jau nebegalėjo galvoti apie nieką kita, tik kaip sugrįžti
į pažįstamą teritoriją, bet kažkur, matyt, bus supainiojusi posūkius:
įplaukusi į antrąją lagūnų virtinę niekaip nebegalėjo rasti namo ve­
dančio kanalo. Blaškėsi šen ir ten jo ieškodama, šalia kyšančių ga­
lingų ąžuolų šaknų, mirtų sąvašynų. Pamažėle ėmė smelktis panika.
Visi orientyrai: žole užžėlę krantai, pakrančių smėlio juostos, krantų
išlinkiai - dabar jai atrodė vienodi. Kaja išjungė variklį ir atsistojo
pačiame valties viduryje, plačiai išžergusi kojas, kad neprarastų pu­
siausvyros. Bandė ką nors įžiūrėti viršum linguojančių nendrių. Ne­
pavyko. Ji atsisėdo. Paklydo. Degalų - vos ant dugno. Artėja audra.
Pasitelkusi tėtės žodžius, ji išplūdo brolį, kam ją palikęs.
- Tegul tave griausmas, Džodi! Pašik liepsnos ir įdribk! Kad tu
pašiktum liepsnos ir į ją įdribtum!
Valtis sulingavo silpnos srovės nešama, ir Kaja kartą kūktelėjo.
Debesys, vis labiau gožiantys saulę, slinko virš galvos išpampę, bet
tylūs, stumdami dangų į šalį, klodami skaidrų vandenį šešėliais. Vėt­
ra galėjo įsisiautėti bet kurią akimirką. Vis dėlto dar blogiau, jei Kaja

56
 Ten, kur gieda vėžiai

klaidžios pernelyg ilgai, tėtė susigaudys, kad ji buvo paėmusi valtį. Ji

pajudėjo pirmyn: galbūt dar pasiseks rasti tą berniuką.
Po kelių minučių upokšnio vaga pasisuko ir srovė išnešė Kają
atgal į didžiąją estuariją, o kitoje jos pusėje berniukas tebesėdėjo
valtyje. Aukštyn švystelėjo pulkas didžiųjų baltųjų garnių - virtinė
plazdančių baltų vėliavų tirštėjančių tamspilkių debesų fone. Kaja
žvilgsniu įsikibo į berniuką. Baiminosi artintis prie jo, baiminosi
nesiartinti. Galų gale pasuko valtį į estuarijos vidurį.
Jai priartėjus, berniukas pakėlė galvą.
- Labas, - tarė.
- Labas.
Ji nukreipė žvilgsnį jam per petį į nendryną.
- Kurgi dabar plauki? - paklausė jis. - Tikiuosi, ne į atvirą van­
denyną? Tuoj gali pratrūkti audra.
- Ne, - atsakė ji ir panarinusi galvą įsmeigė akis į vandenį.
- Ar viskas gerai?
Gerklė užsiveržė, joje įstrigo verksmo gumuliukas. Kaja linktelė­
jo, bet prašnekti nebeįstengė.
- Pasiklydai?
Ji dar sykį kinktelėjo galvą. Nė už ką neapsiverksianti kaip kokia
mergiotė.
- Ką gi. Aš pats nuolat pasiklystu, - tarė jis ir nusišypsojo. - Ei,
bet aš juk tave pažįstu. Tu - Džodžio Klarko sesė.
- Buvau. Jo nebėra.
- Na, tu vis tiek jo... - jis vis dėlto taip ir nebaigė sakinio.
- Iš kur tu mane pažįsti? - Ji švystelėjo trumpą žvilgsnį tiesiai
jam į akis.
- Kartais mes su Džodžiu kartu žvejodavom. Mačiau ir tave porą
kartų. Buvai dar visai mažytė. Tu Kaja, ar ne?
Kai kas žinojo jos vardą. Kaja apstulbo. Pasijuto prie kažko prisi­
tvirtinusi ir tuo pat metu - atsikabinusi nuo kažko kitko.

57
 Delia Owens

- Aha. O tu žinai, kur mano namai? Iš čia?

- Man atrodo, žinau. Šiaip ar taip jau metas, - jis kinktelėjo de­
besų pusėn. - Sek paskui mane.
Jis susuko meškerės valą, susidėjo žvejybos reikmenis į dėžutę ir
užvedė už borto įtaisytą variklį. Pasuko plaukti skersai estuariją, mos­
telėjo Kajai sekti iš paskos. Slinko vandeniu lėtai ir iškart pataikė į
reikiamą kanalą, jo žiotyse grįžtelėjo, įsitikino, kad Kaja irgi pasuko,
kur reikia, ir nuplaukė toliau. Taip pat darydavo sulig kiekvienu po­
sūkiu iki pat ąžuolyne telkšančių lagūnų. Jam įplaukus į namų pusėn
vedantį tamsų koridorių, Kaja susigaudę, kur nuklydusi, ir įsiminė
orientyrus, kad daugiau niekad nepadarytų tos pačios klaidos.
Nors ji ir mostelėjo ranka parodydama, kad toliau žino kelią pati,
jis palydėjo ją skersai lagūną iki pat kranto, kur miško paunksnėje gū­
žėsi pirkelė. Kaja priplaukė prie seno, pusiau nugrimzdusio vandenyje
pušies rąstgalio, pririšo valtį. Berniuko valtis neskubriai slinko atgal,
siūbuodama į priešingas puses paskui juos nutįsusiuose srautuose.
- Dabar jau viskas gerai?
-Aha.
- Audra tuoj pratrūks, man metas plaukti sau.
Ji sulinksėjo, paskui prisiminė, ko buvo mokiusi mama.
- Tau labai ačiū.
- Na štai, ir gerai. Mano vardas Teitas, jei dar kada susitiktume.
Ji neatsakė, tad jis pridūrė:
- Tai viso.
Jam nuplaukiant reti lietaus lašai ėmė tikšti į lagūnos pakrantę,
ir Kaja tarė:
- Kad paklioks tokiais riebiais lašais, tas berniukas permirks iki
siūlo galo.
Ji palinko prie degalų bako ir vėl įkišo nendrę, rieškučiomis už­
dengusi angą, kad neprilytų. Tegul monetų skaičiuoti ji ir nemokėjo,
užtat labai gerai žinojo: nevalia leisti, kad į degalus pakliūtų vandens.

58
 Ten, kur gieda vėžiai

Labai smarkiai nusekę, vos ant dugno. Tėtė supras. Reikia būtinai
surasti kanistrą ir suvaikščioti į Sing Oil, pakol tėtė dar negrįžęs.
Kaja žinojo, kad degalinės savininkas, ponas Džonis Leinas, jos
šeimos nė nevadino kitaip, kaip pelkių padugnėm, ir vis dėlto nu­
sprendė, kad galynėtis verta su viskuo: juo, audromis, potvyniais -
mat galvoti nebegalėjo apie nieką kita, tik kaip vėl grįžti į tą žolės,
dangaus ir vandens erdvę. Vienai buvo baisu, bet baimė po truputį
ėmė virsti jaudulio virpuliu. Buvo ir dar kai kas. To berniuko ramy­
bė. Lig tol jai dar niekad neteko susidurti su kuo nors, kas kalbėtų ir
judėtų taip tvirtai. Atsipalaidavęs, pasitikėdamas savimi. Vien būda­
ma netoli jo, iš tiesų netgi ne taip jau arti, ji juto, kaip lėgsta ją pačią
kaustanti įtampa. Pirmąsyk po to, kai ją apleido ir mama, ir Džodis,
Kajai pavyko giliai įkvėpti be tvilkančios gėlos, pirmą kartą pajuto
nebe nuoskaudą, o kažką kita. Jai reikėjo šitos valties ir to berniuko.

* * *

Tą pačią popietę Teitas Vokeris žingsniavo per miestelį, vesdama­

sis už vairo dviratį, pastebėjęs panelę Pansę „Five and Dime“ krautu­
vėlėje jai linktelėjo, praėjo Vakarų autosaloną ir pasukęs į miestelio
prieplauką nuėjo į patį jos galą. Žvilgsniu ėmė naršyti vandenis,
ieškodamas Vyšnių pyrago - tėčio laivelio austrėms gaudyti. įžiūrė­
jo ryškiai raudonuojantį tolumoje, siūbuojantį bangose, išskėtusį
tinklų sparnus. Valtis greitai plaukė artyn, lydima asmeninio kirų
debesies, jai priartėjus, Teitas pamojo. Tėvas - augalotas vyras kal­
vas primenančiais pečiais, vešliais rudais plaukais, barzdotas - iškėlė
ranką atsakydamas. Škiperis - taip jį vadino visas miestelis - metė
virvę Teitui, šis pririšo jos galą ir įšoko į valtį pagelbėti įgulai iškrauti
laimikio.
Škiperis pašiaušė Teitui plaukus.
- Kaip laikais, sūnau? Ačiū, kad atėjai.

59
 Delia Owens

Teitas nusišypsojo, linktelėjo.

- Kaipgi kitaip.
Tėvas su sūnumi ir visa įgula kibo į darbą: krovė krevetes į dėžes,
šias vilko į krantą, vyrai šūkčiojo vieni kitiems, tarėsi užbaigę išlenkti
po bokalą „Dog-Gone“ aludėje, klausinėjo Teito apie mokyklą. Per
delną augesnis už kitus vyrus, Škiperis suglobdavo tris vielines dėžes
vienu metu, trapo lenta nubildėdavo į krantinę, tuojau grįždavo pa­
imti dar. Jo kumščiai buvo lokio letenų dydžio, krumpliai įdiržę, su­
skeldėję. Vos po keturiasdešimties minučių denis jau buvo nuplautas
žarna, tinklai surišti, virvės pritvirtintos.
Škiperis pažadėjo įgulai drauge išgersiąs alaus kitą dieną, o kol
kas prieš eidamas namo dar turįs sureguliuoti laivo variklį. Vairinėje
ant pritvirtinto prie stalviršio grotuvo uždėjo 78 sūkių Milizos Kor-
jus plokštelę, iki galo pasuko garso rankenėlę. Abu su Teitu nulipo
žemyn, susigrūdo į ankštą, blausios lemputės apšviestą variklių sky­
rių: Teitas padavinėjo tėvui įrankius, o šis tepė alyva sriegęs, stipriau
priveržė varžtus. Jiems dirbant į dangų sklendė skaidrus, šviesus
operos dainininkės balsas.
Škiperio proproprosenelis atplaukė į Ameriką iš Škotijos aštuo­
niolikto amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jų laivas sudužo netoli
Šiaurės Karolinos pakrantės. Jis vienintelis liko gyvas, plaukte nusi-
kapstė į krantą, atsidūrė vienoje iš Išorinės Rėvos salų. Ten susirado
žmoną, susilaukė trylikos vaikų. Daugybė žmonių galėjo atsekti gi­
minės šaknis iki to konkretaus pono Vokerio, bet Škiperis ir Teitas
nelabai stengėsi su kuo nors giminiuotis. Vengė pernelyg dažnai da­
lyvauti giminės sekmadienių iškylose su kaugėmis vištienos salotų ir
įdarytų kiaušinių, nesiverždavo į tokius piknikus nė tada, kol Teitas
tebeturėjo motiną ir seserį.
Galų gale, tirštėjant sutemų pilkumai, Škiperis pliaukštelėjo Tei-
tui per pečius.
- Na štai, baigta. Eime namo, sumąstysim ko nors vakarienei.

60
 Ten, kur gieda vėžiai

Jiedu nužingsniavo prieplauka, paskui - Pagrindine gatve, iš

jos įsuko į keliuką, vingiuojantį iki jų namo - dar devynioliktame
amžiuje statyto dviaukščio, apkalto jau gerokai vėjų nugairintomis
kedro malksnomis. Balta langų apdaila buvo neseniai perdažyta, be­
veik iki pat jūros siekianti veja —dailiai nupjauta. Tačiau azalijų ir
rožių krūmai panamėje niauriai skendėjo žolėse.
Priemenėje nusitraukęs geltonus aulinius, Škiperis paklausė:
- Mėsainiai tau nusibodo?
- Mėsainiai man niekad nenusibosta.
Teitas stojo prie virtuvės stalo, kabino sauja maltos mėsos gumu­
lus, juos suplodavo ir plokščius kodetus dėjo į lėkštę. Iš nuotraukos,
kabančios prie lango, jam šypsojosi motina ir sesuo Kariana, abi - su
beisbolo kepuraitėmis. Karianai labai patiko ta „Atlanta Crackers“
klubo kepuraitė, niekad su ja nesiskirdavo.
Jis nukreipė žvilgsnį nuo portreto ir ėmėsi pjaustyti pomidorus,
maišyti virtas pupeles. Jeigu ne jis, jos dabar būtų čia. Mama laistytų
padažu čirškinamą viščiuką, Kariana kočiotų sausainių tešlą.
Škiperis, kaip visada, kotletus šiek tiek perskrudino, bet viduje
jie buvo sultingi ir stori kaip miesto telefono abonentų knygutė.
Abu gerokai praalkę, valandėlę valgė tylėdami, paskui Škiperis pa­
klausė Teito, kaip sekėsi mokykloje.
- Biologija - gerai, man patinka. Bet per anglų dabar skaitome
poeziją, o ji man nelabai. Kiekvienam reikia išmokti po eilėraštį ir
padeklamuoti visai klasei. Tu kadaise skaitydavai mums eilėraščius,
bet aš jų nebeprisimenu.
- Pasiūlysiu tau vieną eilėraštį, sūnau, - tarė Škiperis. - Mano
mėgstamiausias - Roberto Serviso „Šerno Makgi kremavimas“. Bū­
davo, skaitau jį jums visiems. Tavo mamai irgi labai patikdavo. Man
skaitant visada juokdavosi, jai niekad nenusibosdavo.
Paminėjus mamą, Teitas nudelbė akis ir ėmė stumdyti pupeles
lėkštėje.

61
 Delia Owens

Škiperis kalbėjo toliau:

- Tik nemanyk, kad poezija skirta vien slapukams. Tiesa, nusal­
dintų meilės eilėraščių yra daugel, bet yra ir tokių, kurie juokingi,
daugybė yra apie gamtą, net apie karą. Tam eilėraščiai ir skirti, juos
skaitydamas gali kai ką pajusti.
Tėtis jau daugel kartų buvo sakęs Teitui, kad tikras vyras yra tas,
kuris gali verkti nesigėdydamas, kuris skaito poeziją visa širdimi, ku­
ris visa siela gali pajusti operą ir kuris padarys viską, kas būtina, kad
apgintų moterį.
Škiperis nupėdino į svetainę, grįžtelėjęs tarstelėjo per petį:
- Andai bemaž visą mokėjau atmintinai, dabar jau nebe. Bet štai,
radau. Paskaitysiu tau.
Grįžęs vėl atsisėdo prie stalo, pradėjo skaityti. Kai perskaitė posmą:

Krosny jaukiai įsitaisęs, norint kaukė liepsnos baisios,

Šernas slinkosi į kertę;
išsišiepęs lig ausų, tarė jis:
„Meldžiu visų
Dureles tuojau užverti.
Šalčio neprileist prašyčiau, aš tikrai jaučiuosi šičia
Kaip namuos.
Kol iš Plamtrio kelią ilgą čion sukoriau, pasiilgau
šilumėlės šilumos.“

abu, ir Škiperis, ir Teitas nusijuokė.

- Tavo mama iš šito visada juokdavosi.
Abu nusišypsojo grimzdami į prisiminimus. Tiesiog pasėdėjo
valandėlę. Paskui Škiperis pasakė suplausiąs indus, kol Teitas ruo-
šiąs pamokas. Savo kambaryje Teitas ėmėsi sklaidyti poezijos knygą,
ieškodamas ko nors, ką norėtų skaityti klasėje, ir akis užkliuvo už
Tomo Mūro eilėraščio:

62
 Ten, kur gieda vėžiai

...jinai Niūriosios pelkės ežere

Su jonvabalio lempele žaria
Kanoja balta iriasi per naktį.

Jos žiburėlį greit išvysiu,

Išgirsiu veikiai yrį;
Ir meile, ir gyvenimu su ja dalysiuos,
Paslėpsiu mergę lajoj kipariso,
Užjutęs artimai alsuojant myrį.

Šie žodžiai priminė jam Kają, Džodžio mažąją sesutę. Ji atrodė

tokia mažutė, tokia vieniša neaprėpiamuose pelkių tyruose. Teitas
įsivaizdavo savo sesę, paklydusią liūgynėje. Tėtis sakė tiesą - eilėraš­
čiai ir tikrai sukelia jausmus.

63
 7.

Žvejybos sezonas

1952
FI ^ os dienos, kai valtelėje žvejojęs berniukas parlydėjo ją per
X pelkynus namo, vakarą Kaja sukryžiavusi kojas sėdėjo savo
guolyje verandoje. Po liūties nuo pelkių kylanti migla smelkėsi pro
sulopytą tinklelį nuo vabzdžių, glostė mergaitei veidą. Kaja galvojo
apie tą berniuką. Jis stiprus ir geros širdies, visai kaip Džodis. Pas­
taruoju metu Kaja išvis su niekuo nebesišnekėdavo, tiktai kartais
su tėte ir, dar rečiau, - su „Piggly Wiggly“ pardavėja, ponia Sin-
geltari, kuri ne taip seniai sumanė išmokyti Kają atskirti ketvirčio
dolerio monetas nuo dešimties ir penkių centų. Vieno cento pini­
gėlį ji jau pažinojo. Tačiau ponia Singeltari buvo linkusi smalsauti.
- Nagi, sakyk, brangute, o kuo tu vardu? Ir kodėl tavo mama nie­
kad nebeateina? Ką ropes nurovėm, po to jos nė akyse nebemačiau.
- Mama namuose turi daug darbų, tai į parduotuvę siunčia mane.
- Taigis taip, brangute, bet tu niekad neperki tiek, kad užtektų
išmist visai šeimai.
- Man jau tikrai reikia eiti, ponia. Mamai tų kruopų reikia tuo­
jau pat.
Kai tik pasitaikydavo galimybė, Kaja stengdavosi išsisukti ne­
susidūrusi su ponia Singeltari, susimokėdavo kitai kasininkei, kuri

64
 Ten, kur gieda vėžiai

nė nemanė šniukštinėti, tiktai raukydavosi, neva vaikams nederėtų

vaikščioti į parduotuvę basiems. Kajai magėjo leptelėti, kad neke­
tinanti kojų pirštais rinktis vynuogių. Šiaip ar taip, kas gali įpirkti
vynuoges?
Kaja kalbėdavosi vis mažiau ir mažiau su bet kuo, išskyrus kirus.
Kartais pasvarstydavo, ar pavyktų suregzti kokį sandėrį su tėte, kad
šis leistų jai skolintis valtį. Išplaukusi į pelkes ji galėtų rinkti plunks­
nas ir geldeles, o restykiais galbūt susitiktų tą berniuką. Ji niekad
neturėjo jokio draugo, bet jautė, kad būtų gera turėti, jautė trauką
bičiuliautis. Juk jie galėtų bent šiek tiek drauge paplaukioti po estua-
riją, patyrinėti liūnus. Gal jam ir atrodo, kad ji dar visiška mažė, bet
jis pažįsta pelkes, tad galėtų supažindinti ir ją.
Tėtė neturėjo automobilio. Visur plaukdavo valtimi: į žvejybą, į
miestelį ar per pelkynus išvinguriuodavo iki „Pelkių Ginėjos“ - ap­
triušusio baro ir pokerio lošėjų irštvos, kurią su tvirta žeme jungė iš­
klibęs lentinis takas per švendryną. Suręsta iš negrabiai nusklembtų
lentų, dengta skardiniu stogu, landynė kepėstavo per maurus aplipinta
priestatais skirtingo aukštumo grindimis - nelygu kiek viršum pelkės
buvo iškilusios kiekvieną prielipą laikančios plytinės „vištos kojelės“.
Išsiruošęs ten ar kur nors kitur, tėtė paprastai plaukdavo valtimi, tik
retsykiais eidavo pėsčias, tad kodėl turėtų skolinti valtį dukteriai?
Vis dėlto Kajos broliams jis leisdavo plaukioti valtimi, kai jos ne­
reikėdavo pačiam, galbūt dėl to, kad jie prigaudydavo žuvų vakarie­
nei. Kajos žvejyba nedomino, bet galbūt ji mainais galėtų pasiūlyti ką
nors kitką, jei toks yra vienintelis būdas su tėte sutarti? Galbūt galėtų
pagaminti valgio ar kruopščiau tvarkytis po namus, kol grįš mama?
Lietus liovėsi. Tik protarpiais šen ar ten nutikšdavo lašas, užgau­
tas medžio lapas sutrūkčiodavo it paliesta katės ausis. Kaja pašo­
ko ir kibo į darbą: išvalė spintelę atstojantį „Frigidaire“ šaldytuvą,
išplovė dėmėtas klijuotinės faneros virtuvės grindis, nuo krosnelės
degiklių nugremžė per mėnesių mėnesius susikaupusius prisvilusius

65
 Delia Owens

kukurūzų košės gurvuolius. Kitą rytą, anksti pakilusi, išskalbė tėtės

patalus, prašvinkusius prakaitu ir viskiu, padriekė ant sabalpalmių
ūglių džiūti. Paskui su šluota ir skudurėliu perėjo brolių kambarį, ne
ką didesnį už sandėliuką, iškuopė jį, iššluostė grindis. Spintelės gi­
lumoje rado kaugę nešvarių kojinių, prie dviejų ant grindų patiestų
purvinų čiužinių mėtėsi šūsnis komiksų knygelių pageltusiais lapais.
Vaizduotės akimis Kaja bandė dar pamatyti vaikinų veidus, jų kojas
tose kojinėse, bet detalės skydo ir liejosi. Bluko netgi Džodžio vei­
das: valandėlę ji dar matė jo akis, o paskui jos užsimerkė ir ištirpo.
Kitą rytą, pasiėmusi galono talpos bakelį, Kaja smėlio vėžėmis
patraukė į miestelį. „Piggly Wiggly“ krautuvėlėje nusipirko degtu­
kų, nugarkaulio kaulų ir druskos. Sutaupė dvi dešimties centų mo­
netas. „Pieno pirkti negaliu, reikia benzino.“
Ji užsuko į „Sing Oil“ degalinę prie pat Barkli Kouvo ribos, įsikū­
rusią pušynėlyje, iš visų pusių apsuptą ant cemento blokų riogsančių
surūdijusių sunkvežimių ir visokių senų kledarų.
Ponas Leinas pastebėjo ateinančią Kają.
- Nagi, spruk iš čia elgetėle patarška. Pelkių mauras, ne kitaip!
- Aš turiu pinigėlių, pone Leinai. Man reikia benzino ir tepalo
tėtės motorinei valčiai.
Ji ištiesė jam dvi dešimties centų monetas, dvi - penkių ir penkis
vieno cento pinigėlius.
- Et, už tokią menką sumą nė vargintis man neverta, bet bala ne­
matė, duok šen, - jis ištiesė ranką prie įlenkto keturkampio bakelio.
Ji padėkojo ponui Leinui, o šis tik kažką niurgztelėjo. Produktai
ir benzino bakelis su kiekviena mylia vis labiau svarino rankas, Kaja
užtruko, kol parsikrapštė namo. Galiausiai pasiekusi lagūnos ūksmę,
supylė benziną į valties baką ir kibo skudurėliais bei drėgnu smė­
liu vietoj šveitimo miltelių zulinti valties šonus, kol pro nešvarumų
sluoksnį sublizgo metalas.

66
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Ketvirtąją dieną po tėtės išvykimo Kaja pradėjo budėti. Vėlyvą po­

pietę jau ėmė smelkti ledinė baimė, Kaja jautė, kaip skubrėja, seklėja
alsavimas. Štai ji ir vėl rymo prie takučio, dirsčioja kelio pusėn. Kad
ir koks nedoras buvo tėtė, jai buvo reikalingas, ji nekantriai laukė jo
sugrįžtant. Ir pagaliau, jau vakarėjant, jis pasirodė kelyje, neskubriai
žingsniavo smėlio provėžomis. Kaja nubėgo į virtuvę, pastatė ant stalo
garuojantį viralą iš garstyčių žalėsių, nugarkaulio kaulų ir kukurūzų
košės. Užpilo ji nemokėjo paruošti, tad tik supylė nugarkaulio nuo­
virą su plūduriuojančiais riebalų gurvuoliais į tuščią šaltienos indą.
Lėkštės buvo {trukusios, nevienodos, bet Kaja padėjo prie jų šakutę iš
kairės ir peilį iš dešinės - taip, kaip mokė mama. Ir tada prisiplojo prie
„Frigidaire“ spintelės laukti - lyg automobilio pritrėkštas gandras.
Atlapojęs laukujės duris jis tvojo jomis į sieną ir trim žingsniais
įveikęs svetainę įgriuvo į savo kambarį, nė nešūktelėjęs Kajai, nepa­
žvelgęs virtuvės pusėn. Visa tai buvo įprasta. Ji girdėjo, kaip jis dunks­
telėjo ant grindų kelionkrepšį, kaip trauko stalčius. Jis pastebės švariai
perklotą lovą, pastebės ir išplautas grindis, tai jau tikrai. Net jeigu ir
ne akimis, nosis privers jį pajusti skirtumą.
Po kelių minučių jis išlindo iš savo kambario ir nužirgliojo tiesiai
į virtuvę. Pažvelgė į padengtą stalą, į garuojančio maisto dubenis. Pa­
matė ir Kają, prilipusią prie šaldytuvo. Abu įsispitrijo į kits kitą taip,
lyg iki šiol dar niekad nebūtų vienas kito matę.
- O, po šimts pypkių, mergaite, kas gi čia? Bene paėmus būsi ir
man užaugus, ar ką? Mitesio išvirus ir viską.
Jis nesišypsojo, bet veidas buvo ramus. Nesiskutęs, tamsūs rieba­
luoti plaukai uždribę ant kairiojo smilkinio. Tačiau buvo blaivus -
Kaja žinojo ženklus.
- Taip, pone. Bandžiau iškept ir kukurūzų duonos, bet nelabai
išėjo.

67
 Delia Owens

- Nagi tai dėkui. Galingai man gera mergaitė. Nusivaręs esmu

nuo paskutinių kojų, o grobas grobą ryja kaip meitėliui dumblyne.
Jis prisitraukė kėdę ir atsisėdo, tad ir Kaja padarė tą pat. Tylomis
abu prisikrovė lėkštes ir kibo knebinėti gyslotą mėsą nuo šerpetotų
kaulų. Iškėlęs slankstelį tėtė išsiurbė čiulpus, riebus skystis sublizgo
ant jo apšepusių skruostų. Graužė tuos kaulus tol, kol jie liko glot­
nūs it šilko kaspinai.
- Šitas čion mitalas kur kas geriau už šaltą sumuštinį su kopūst­
lapiu, - pasakė.
- Gaila, kad neišėjo iškepti kukurūzinės duonos. Gal reikėjo dėti
daugiau sodos ir mažiau kiaušinių, —Kaja pati negalėjo patikėti ši­
taip kalbanti, bet neįstengė liautis. - Mama iškepdavo tokią gardžią,
bet aš turbūt nepasistengiau prisiminti visų smulkmenų... - čia pat
ji pagalvojo, kad apie mamą užsiminti nereikėtų, ir prikando liežuvį.
Tėtė stumtelėjo savo lėkštę jos pusėn.
- Bus dar ten šiek tiek pakartoti?
-Taip, pone, yra dar iki valiai.
- A, taip, ir dar patrupink tos kukurūzinės duonos tiesiai į viralą.
Įmirkusios ką pakabinsi, pirštus apsilaižysi. Manrods, viskas gerai su
ta duona, tokia minkšta, patežusį kaip pudingas.
Pildydamajam lėkštę, Kaja pati sau nusišypsojo. Ir kas galėjo pama­
nyti, kad kukurūzinė duona jiems taps bičiuliškų santykių pagrindu?
Vis dėlto dabar pagalvojusi ji sunerimo: jei paprašysianti pasko­
linti jai valtį, jis pamanysiąs, kad ji gamino valgį ir kuopė namus
vien dėl atlygio - ką gi, iš pat pradžių taip ir buvo, bet paskui kažkas
pasikeitė. Jai patiko sėdėti ir valgyti su tėte - tarsi tikra šeima prie
bendro stalo. Vis labiau stiprėjo ir poreikis su kuo nors pasikalbėti.
Tad ji taip ir nepaprašė tiesiog paskolinti jai valtį, sumanė ką kita.
- Gal kada galėčiau plaukti kartu su tamsta žvejoti?
Jis nusijuokė griausmingai, bet nepiktai. Po to, kai juos paliko
mama ir kiti, Kaja pirmą kartą išgirdo tėtę juokiantis.

68
 Ten, kur gieda vėžiai

- Nori plaukti žvejoti?

- Taip, pone, noriu.
- Juk tu mergaitė, - tarė jis nudūręs akis į lėkštę, triaukšdamas
kaulą.
- Taip, pone, aš tamstos mergaitė.
- U, ką gi, gal kada ir prigriebsiu tave paplaukiot.
Kitą rytą Kaja plačiai išskėtusi rankas, sverdėdama į šalis bėgo
smėlėtu keliuku, lūpomis burbuliuodama drėgnus garsus, net seilės
tiško į visas puses. Netrukus ji atitruksianti nuo žemės, sklęsianti
viršum pelkių dairydamasi lizdų, o paskui suplasnosianti ir skraidy­
sianti padangėje sparnas sparnan su ereliais. Jos pirštai virto ilgomis
plunksnomis, išskėstomis dangaus fone, telkiančiomis po savimi
vėją. Bet netikėtas tėtės šūksnis iš valties bloškė ją atgal žemėn. Spar­
nai nulinko, skrandis susigniaužė: reikia manyti, tėtė susigaudę, kad
ji buvo išplaukusi. Kaja iš anksto sėdyne ir blauzdomis pajuto irklo
plokštumą. Ji mokėjo slapstytis, žinojo, kad tereikia sulaukti, kol
tėtė prisigers, ir jis niekad jos nesuras. Bet dabar ji buvo nubėgusi
takučiu per toli, niekas jos neužstojo, o tėtė, apsikrovęs kartimis ir
meškerėmis, mostu kvietė ją pas save. Kaja nucimpino pas jį nuty-
kusi, išsigandusi. Valties dugnas buvo užkrautas žvejybos rakandais,
iš po tėtės suoliuko kyšojo kukurūzų degtinės gertuvė.
- Šok čion, - toks ir tebuvo jo kvietimas.
Kaja jau buvo bemėginanti išreikšti džiugesį ar dėkingumą, bet
bereikšmė tėtės veido išraiška privertė susilaikyti, ji tylomis įlipo į
valtį ir atsisėdo ant metalinio suoliuko pirmagalyje veidu į priekį.
Trūktelėjęs virvę tėtė užvedė variklį ir jiedu pajudėjo kanalu; su-
kiodamiesi ten ir atgal vandentakiais, turėdavo pasilenkti, kad galva
nekliudytų žemai nusvirusių šakų. Kaja stengėsi įsiminti kiekvie­
ną orientyrą: vėjų nulaužtą medį, stirksantį seną strampgalį. Jiems
įplaukus į užutekį, tėtė išjungė variklį ir pamojo Kajai persėsti ant
vidurinio suoliuko.

69
 Delia Owens

- Nagi, imk dabar ir pagremžk kirminų iš skardinės, - paliepė tėtė

su styrančia lūpų kamputyje suktine. Parodė jai, kaip užkabinti jauką,
kaip užmesti, kaip sukti ritę. Judėjo valtyje rangydamasis keistomis
pozomis, kad tik išvengtų neužkliudęs dukters. Kalbėjosi jie tiktai
apie žvejybą, beveik nesišypsodami, nė per žingsnį nenuklysdami į
kitas temas, bet ant bendro pagrindo abu laikėsi tvirtai. Iš pradžių tėtė
kartą kitą gurkštelėjo degtinės, bet paskui įniko į kitą veiklą ir dau­
giau nebegėrė. Dienai krypstant vakarop saulė ėmė blaustis, pabluko
iki sviesto spalvos, o jiedu, nors patys veikiausiai nė nepastebėjo, kiek
atsipalaidavo: pečiai pasmuko, atlėgo sprandus kausčiusi įtampa.
Kaja slapčia vylėsi taip ir nesugausianti žuvies, bet staiga pajuto
trūktelėjimą, užkirto ir iškėlė iš vandens riebų karšį, žaižaruojantį
žydruma ir sidabru. Tėtė staigiai palinko į priekį, pakišo po žuvimi
tinklelį, o paskui suskato delnu pliaukšėti sau per kelį džiūgaudamas
taip, kaip Kaja dar niekad nebuvo mačiusi. Ji plačiai išsišiepė, abu
pažvelgė vienas kitam į akis, ratas užsivėrė.
Kol tėtė dar nebuvo pernėręs virvelės karšiui per žiaunas ir paka­
binęs, žuvis viksėdama uodega blaškėsi valties dugne, ir Kajai teko
nukreipti žvilgsnį į tolimą pelikanų virtinę, į kuprotus debesų pa­
vidalus - bet kur, kad tik nereikėtų žiūrėti į gaištančios žuvies akis,
stebeilijančias į sausumos pasaulį, į plačią burną, siurbiančią bevertį
orą. Vis dėlto, kad ir kiek tai būtų kainavę žuviai ir jai pačiai, kaina
nebuvo per didelė už šį nors ir menką šeimos trupinėlį. Na, žuviai gal
ir per didelė, bet vis tiek...
Kitą dieną jie išplaukė vėl, ir tamsių lagūnos vandenų paviršiuje
Kaja pastebėjo plūduriuojant keletą minkštų didžiojo apuoko krū­
tinės plunksnų. Užsirietusios abiejuose galuose, jos plaukiojo lyg
miniatiūrinės oranžinės valtelės. Kaja susėmė jas, įsidėjo į kišenę.
Vėliau rado ir apleistą kolibrio lizdelį, suraizgytą ant išsikišusios
viršum vandens šakos. Pasiėmė ir jį, pasidėjo kuo saugiau valties
pirmagalyje.

70
 Ten, kur gieda vėžiai

Vakarienę tą vakarą ruošė tėtė - iškepė žuvis, apvoliotas kukurū­

zų miltuose, apibarstytas smulkintais juodaisiais pipirais, patiekė su
kukurūzų koše ir žalėsiais. Paskui, kai Kaja tvarkėsi po vakarienės,
tėtė grįžo į virtuvę nešinas savo senąja kareiviška kuprine, užsilikusią
iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Vos peržengęs virtuvės slenkstį, tėtė
drėbė ją ant kėdės, kuprinė nuslydo ir dusliai dunkstelėjo žemėn -
Kaja vos nešoktelėjo išsigandusi ir atsisuko.
- Va pamaniau, tau gal pravers, sukrautum sau visas tas plunks­
nas ir paukščių lizdus, ir dar visą kitą gerą, ką ten renki.
- O, - žioptelėjo Kaja. - O, ačiū.
Bet tėtė jau buvo išėjęs pro verandos duris. Kaja pakėlė apčiuru-
sią kuprinę. Ji buvo iš storos drobės, tokios tvirtos, kad, rodos, nė
per visą gyvenimą nesudėvėtum, visa aplipinta kišenėlėmis ir slaptais
skyreliais. Tvirti užtrauktukai. Kaja pažvelgė pro langą. Iki šiol tėtė
ničnieko nebuvo jai dovanojęs.

* * *

Kiekvieną šiltesnę žiemos dieną, o pavasarį - ir išvis kasdien tėtė

su Kaja išplaukdavo valtimi, toli nuklysdavo išilgai pakrantės, su­
stodavo, užmesdavo meškeres, traukdavo laimikį, susukdavo valą,
vėl užmesdavo. Estuarijoje ir upokšniuose Kaja vis dairydavosi to
berniuko valtyje, Teito, vis vylėsi vėl jį pamatyti. Kartais pagalvoda­
vo apie jį, būtų norėjusi su juo susidraugauti, bet nenumanė, kaip
tai reikėtų padaryti, nebūtų nė žinojusi, kaip jį surasti. O paskui, lyg
niekur nieko, vieną dieną jiedu su tėte apiplaukė lankstą - ir štai, jis
vėl žvejojo iš savo valties, beveik toje pat vietoje, kur Kaja matė jį
pirmą kartą. Vos ją išvydęs, berniukas nusišypsojo ir pamojavo. Kaja
nespėjo nė susimąstyti - jos ranka šovė aukštyn atsakyti tuo pačiu,
o lūpose virptelėjo bemaž šypsena. Lygiai taip pat staigiai ji ranką
nuleido, vos tėtė nustebęs pažvelgė į ją.

71
 Delia Owens

- Džodis draugavo su juo, kol dar nebuvo išėjęs, - paaiškino Kaja.

- O šito jaunimėlio aplinkui tau reikėtų pasisaugot, - tarė tėtė. -
Miškuos baltojo bjauro amžiais pilna. O šelmis jau kone kiekvienas,
ir be galo!
Kaja linktelėjo. Norėjo atsisukti, pasižiūrėti į berniuką, bet neat­
sisuko. Paskui sunerimo, kad jis gali pamanyti, jog ji nedraugiška.
Tėtė pelkes pažinojo, kaip erelis pažįsta savo lankas: žinojo, kaip
medžioti, kaip slapstytis, kaip guiti lauk įsibrovėlius. Kaja kamanti­
nėjo išputusi akis, ir tai paskatino jį jai išaiškinti žąsų elgseną ir žuvų
įpročius, pamokyti, kaip įspėti orus iš debesų, kaip bangose įžvelgti
prasidedantį potvynį ar atoslūgį.
Būdavo, kokią dieną Kaja įsideda į kuprinę vakarienės laukne­
šėlį, ir tada abu susėdę kramsnoja trapią kukurūzinę duoną, kurią
ji beveik įgudo kepti su svogūnų griežinėliais, stebi vakarop viršum
pelkių krypstančią saulę. Pasitaikydavo ir taip, kad tėtė pamiršta savo
naminės gertuvę, tada jie gurkšnodavo arbatą iš stiklainiukų.
- O mano giminė, žinai, ne visada buvo tokie bėdžiai, - nei iš
šio, nei iš to prapliupo tėtė vieną dieną, kai jiedu sėdėjo paunksnėje
po ąžuolais, klojančiais ilgus šešėlius ant rudo lagūnos paviršiaus, kur
dūzgavo miriadai žemai skraidančių vabzdžių. - Turėjo žemės, derlin­
gos žemės, augino tabaką ir medvilnę, ir dar kažin ką. Ten vat, netoli
Ašvilio. Tavo senelė iš mano pusės tokias skrybėlaites nešiojo, didu­
mo sulig vežimo ratu, ir ilgus sijonus. O namas, kur gyvenom, buvo
dviejų aukštų, su veranda, apjuosusią jį visą. Gražus buvo namas, ojė,
koks gražus.
Senelė. Kaja vos vos prasičiaupė. Kažkur esama, na, tikriausiai
kažkur būta jos senelės. Kur ji dabar? Kaja geidė paklausti, kas ištiko
visus. Bet neišdrįso.
Tėtė neraginamas kalbėjo toliau:
- O paskui viskas ir nuėjo paskliundrom. Aš pats da mažas bu­
vau, nelabai ką žinau, bet užgriuvo Didžioji depresija, medvilnę

72
 Ten, kur gieda vėžiai

straubliukai apniko, aš nežinau, kas da, bet viskas pražuvo. Visa, kas
liko, buvo vienos skolos, ir da didelės, ir da daug.
Kaja labai stengėsi tegul ir iš tokių menkų nuobirų susidėlioti
jo praeitį. Apie mamos istoriją ji ir išvis nieko nežinojo. Tėtė iškart
uždūkdavo, jei kuris iš šeimos bent prasižiodavo apie savo ankstesnį
gyvenimą, kai Kaja dar nebuvo gimusi. Ji žinojo, kad anksčiau, prieš
persikraustydama į pelkynus, šeima gyveno kažkur visai kitur, netoli
jos kitų senelių, ir mama ten vilkėdavo parduotuvėje pirktas sukne­
les su mažytėmis perlamutrinėmis sagutėmis ir nėriniais, turėjo atla­
so kaspinų. Paskui, kai jau gyveno pirkelėje, mama laikė gražiuosius
drabužius lagaminuose, kas keletą metų tai vieną, tai kitą išsiimda­
vo, perdarydavo į darbinį palaidinį, nes nebuvo pinigų nusipirkti ką
nors naujo. Dabar visi tie gražumynai pražuvę kartu su savo istori­
ja - jie sudegė tėtės lauže, užkurtame po to, kai išėjo Džodis.
Kaja ir tėtė dar kelissyk užmetė meškeres, valas švilpdamas skrie­
jo viršum geltonų žiedadulkių kilimu užkloto tykaus vandens. Kaja
manė, kad viskas baigta, bet tėtė dar pridūrė:
- Vieną dieną nusivešiu tave į Ašvilį, parodysiu tau žemes, katros
buvo mūsų, turėtų būti tavo.
Po valandėlės jis staigiai užkirto.
- Tik pažvelk, širduk! Tai bent dičkis užkibo, kaip nuo čia iki
Alabamos!
Grįžę į pirkelę jie išsikepė laimikį, išsičirškino kukurūzinės duo­
nos rutuliukų, „jie riebūs kaip žąsies kiaušiai“. Paskui Kaja ėmėsi
tvarkyti savo rinkinius. Vabzdžius atidžiai prismeigė prie kartono
lakštų, plunksnas sukabino ant galinės kambario sienos - tokia
minkšta, jaudinanti išėjo kompozicija. O dar vėliau, susirangiu­
si savo guolyje verandoje, Kaja klausėsi, ką byloja pušys. Užmerkė
akis, tuojau plačiai atmerkė. Tėtė pavadino ją širduku.

73
 8.

Neigiami duomenys

1969
pypiete, užbaigę darbus prie ugniagesių bokšto, šerifas Edas
A Džeksonas su pavaduotoju Džo Pardju nusivedė Čeiso našlę
Perlę ir tėvus, Patę Lav bei Šerną, jo pamatyti. Čeisas, pridengtas
antklode, gulėjo ant plieninio stalo šaltoje klinikos laboratorijoje,
atstojančioje lavoninę. Artimiesiems tai buvo proga atsisveikinti.
Bet ten buvo per šalta bet kuriai motinai, nepakeliama bet kuriai
žmonai. Abi moterys be pagalbos nepajėgė iš ten išeiti.
Jiems grįžus į šerifo kabinetą, Džo tarstelėjo:
-Taigi, blogiau nė nebegalėjo būti...
- Šernas neištarė nė žodžio. Niekad nebuvo didelis šnekovas, bet
šitai galutinai jį pribaigs.
Kai kas tvirtina, esą sūriųjų vandenų pelkė gali suryti cemento
bloką pusryčiams, ir net šerifo nuovada, įkurta kaip tikras bunkeris,
neįstengė kaip reikiant jos pažaboti. Sienomis palei grindis vingu­
riavo antplūdžių vandens paliktos žymės, paryškintos baltais drus­
kų kristalėliais, juodi pelėsiai lyg kapiliarai šakojosi palubėn. Kertes
buvo užtūpę tamsūs mažyčiai grybai.
Iš apatinio rašomojo stalčiaus šerifas išsitraukė butelį, prikliuki­
no abiem po dvigubą į kavos puodelius. Abu su pavaduotoju sėdėjo

74
 Ten, kur gieda vėžiai

ir gurkšnojo, kol saulė, geltona ir, rodos, tokia pat tiršta, tąsi kaip jų
burbonas, nugrimzdo už horizonto.

* * *

Po keturių dienų į šerifo kabinetą įžengė Džo, mosuodamas do­

kumentais aukštai iškeltoje rankoje.
- Jau turiu pirmuosius rezultatus iš laboratorijos.
- Nagi, pažiūrėkim.
Susėdę abipus šerifo stalo jiedu sužiuro į popierius. Džo protar­
piais vis pamėgindavo priploti vienišą musę.
Edas perskaitė balsu:
- Mirties laikas - tarp vidurnakčio ir antros valandos, naktį iš
1969-ųjų spalio 29-osios į 30-ąją. Kaip mes ir manėme.
Dar valandėlę paskaitęs, pridūrė:
- Taigi visa, ką turime, - tik neigiami duomenys.
- Viską nuspėjai teisingai. Neaptikta nė menkiausios smulkme­
nos, šerife.
- Išskyrus abiejų berniukų, kurie buvo užkopę iki trečio laiptelių
maršo, daugiau nėra jokių pirštų atspaudų: nei ant turėklų, nei ant gro­
telių, niekur. Niekieno - nei paties Čeiso, nei kieno kito, - įraudusia-
me šerifo veide jau ryškėjo popietės apšepimas, ypač ties žandenomis.
- Vadinasi, kažkas švariai juos nuvalė. Nuo visko. Kaip kitaip ga­
lėtų nebūti jo paties pirštų atspaudų ant turėklo ir grotelių?
- Būtent. Iš pradžių nerandame jokių paliktų pėdų, o dabar - dar
ir pirštų atspaudų. Anei jokio ženklo, kad jo išvis eita per dumblyną
iki laiptelių, kopta jais ar kad jis būtų atkėlęs dvejas groteles viršuje,
vienas - pro kurias išlipo į aikštelę, ir kitas - pro kurias įsmukęs krito
žemyn. Anei jokio ženklo, kad su juo būta ko nors kito. Vis dėlto
neigiami duomenys - irgi duomenys. Kažkas kaip reikiant padirbėjo,
kol viską iškuopė, arba nužudė jį kur nors kitur ir atvilko iki bokšto.
-Jei būtų atitempę iki bokšto negyvą, būtų likusios ratų provėžos.

75
 Delia Owens

- Taigi, reikia dar sykį nuvažiuoti ten, apsidairyti, ar nelikę kokių

padangų žymių be mūsų pačių furgono ir greitosios pagalbos. Gal
anuomet ką ir pražiūrėjom.
Dar kokią minutę paskaitęs Edas tarė:
- Šiaip ar taip, dabar jau aš įsitikinęs - tai nebuvo nelaimingas
atsitikimas.
Džo atsakė:
- Sutinku, negana to, ne kiekvienas sugebėtų taip švariai nu-
gremžti visus pėdsakus.
- Spėjau išalkti. Eime, pakeliui nusipirksim kokios užkandos.
- Ką gi, būk pasiruošęs pakliūti į tikrą apsiaustį. Visas miestelis
sujudęs sukrutęs. Čeiso Endriuso nužudymas - didžiausias įvykis čia
nuo... na, nežinau, nuo neatmenamų laikų. Gandai sklinda it dūmų
signalais pernešami.
- Užtat ir laikysim ausis ištempę. Gal nugirsim kokią smulkme­
nėlę ar dvi. Visokie niekdariai dažniausiai nesugeba išlaikyti liežuvio
už dantų.
Visas į uostą atgręžtas Barkli Kouvo užkandinės fasadas žvelgė
virtine langų su langinėmis, skirtomis apsisaugoti nuo uraganų.
Nuo patrešusių kaimo prieplaukos laiptelių 1889-aisiais statytą
namą skyrė tik siaura gatvelė. Po langais prie sienos buvo kaugėmis
suversta tuščių krevečių krepšių, suveltų tinklų. Ant šaligatvio šen
ten primėtyta moliuskų geldelių. Visur, kur pasisuksi: jūros paukš­
čių klyksmai, jūros paukščių išmatos. Laimė, prieplaukoje išrikiuotų
žuvų statinių tvaiką stelbė skrudinamų dešrelių ir skrebučių, verdan­
čių ropių žalėsių, čirškinamų viščiukų kvapai.
Šerifui atidarius duris, laukan plūstelėjo nestiprus bruzdesys.
Užimtos buvo visos kabinos su krėslais aukštomis atkaltėmis, ap­
trauktais raudonais apmušalais, taip pat ir beveik visi staliukai. Pa­
stebėjęs dvi laisvas vietas prie baro su sodos vandens fontanėliu, Džo
mostelėjo į jas ir abu vyrai nužingsniavo ten link.

76
 Ten, kur gieda vėžiai

Pakeliui išgirdo „Sing Oil“ degalinės savininką poną Leiną aiški­

nant savo mechanikui:
- Manau, Lamaro Sandso darbas. Pameni, sykį tas pričiupo savo
moterą išdykaujant su Čeisu tiesiog ant to jo prašmatnaus moto­
rinio laivelio denio? Va tau ir motyvas, o Lamaras jau ir anksčiau
bėdos su įstatymo sargais turėjęs.
- Kokios bėdos?
- Taigi buvo susimetęs su ta šaika, kur šerifui padangas suraižė.
- Eik jau, tada vaikigaliai tebuvo.
- Ir dar kažko yra pridirbęs, neatmenu dabar.
Užkandinės savininkas, o kartu ir virėjas Džimas Bo Svinis šok­
čiojo už pertvaros nuo vieno darbo prie kito: prie skardos su gruz­
dančiais krabų pyragėliais, juos apvertęs - prie burbuliuojančio ant
viryklės puodo su kukurūzais, šiuos pamaišęs - prie gilios keptuvės
su vištienos kulšelėmis, šias pabaksnojęs - atgal prie skardos. Tar­
puose statė priešais valgytojus kaupinai prikrautas lėkštes. Žmonės
šnekėjo, kad jis sugebėdavo viena ranka maišyti tešlą sausainiams, o
kita tuo pat metu darinėti šamą. Savo firminio patiekalo - keptos
plekšnės, kimštos krevetėmis, patiekiamos su pipirų, sūrio ir majo­
nezo užtepėte - jis pasiūlydavo tik keletą kartų per metus. Nepri-
reikdavo jokios reklamos, žinia kaipmat pasklisdavo.
Vinguriuodami tarp staliukų baro link, šerifas su pavaduotoju iš­
girdo, kaip panelė Pansė Prais iš „Kresss Five and Dime“ krautuvėlės
porina bičiulei:
- Gali būti, kad tai toji motera, kur pelkėse gyvena. Kuoktelėjusi
visai, išvežt tokią reikėtų, tik durnynui ir tikusi. Kaip kažin ką, ana
tokiems dalykams dar ir kaip tikusi...
- Ką tai reiškia? O kuo išvis ana čia dėta?
- Nagi, bent kurį laiką ana mažumą prisilipinusi buvo prie...
Šerifas su pavaduotoju pagaliau pasiekė barą, ir Edas tarė:
- Verčiau stveriam po pakuotę išsinešti ir maunam iš čia. Nerei­
kėtų leistis įtraukiamiems į visa šitai.

77
 9.

Šoklys

1953
ėdėdama pirmgalyje, Kaja stebėjo rūko pirštus, siekiančius jų
S valties. Iš pradžių nuo debesų atplėšti skivytai plazdeno jiems
virš galvų, paskui migla susupstė juos į pilkumą ir nebeliko nieko,
tiktai tykus valties variklio pupsėjimas. Dar po kelių minučių pil­
kumoje netikėtai patiško kelios ryškiaspalvės dėmės: rūke išryškėjo
šilto ir šalto mačiusios prieplaukoje įsikūrusios degalinės siluetas,
atrodė, tai jis plaukia jų link, o ne jie. Tėtė priplaukė artyn, valties
šonas švelniai nubruožė prieplaukos kraštą. Kaja čia buvo buvusi
tik vieną kartą. Degalinės ir krautuvėlės savininkas, nebejaunas juo­
daodis, iškart stryktelėjo nuo kėdės jiems padėti - dėl tokio stryk-
čiojimo visi ir pravardžiavo jį Šokliu. Jo platų, malonų veidą su
pelėdos akimis rėmino sidabrinės žandenos ir juodi, bet jau gerokai
pasidabravę plaukai. Aukštaūgis, liesas, jis, rodos, niekad nesiliau­
davo šnekėti ir šypsotis ar juoktis, kaip juokdavosi tik jis vienas:
atmetęs galvą, kietai sučiaupęs lūpas. Skirtingai nuo daugumos
vietinių darbininkų jis niekad nevilkėdavo kombinezono, visada
būdavo su mėlynais išlygintais marškiniais, sagomis pritvirtintais
apykaklės kampučiais, tamsiomis, per trumpomis jam kelnėmis ir
darbiniais batais. Nedažnai, tik retsykiais, pačiomis kaitriausiomis
vasaros dienomis, užsidėdavo ir apibrizgusią šiaudinę skrybėlę.

78
 Ten, kur gieda vėžiai

Jo „Degalų ir jauko“ krautuvėlė lingavo ant nuosavos išklerusios

prieplaukėlės. Nuo jos per kokių keturiasdešimties pėdų platumo
užtakį driekėsi tvirta virvė, kitas galas buvo pririštas prie artimiausio
ąžuolo, kuris ir laikė statinį visa savo jėga. Prieplauką ir lūšną ant
jos iš kedro lentgalių surentė dar Šoklio prosenelis - neatmenamais
laikais, kažkada dar prieš Pilietinį karą.
Ištisos trys kartos ant lūšnos sienų tvirtino ryškiaspalves meta­
lines iškabas: „Nehi Grape Soda“, „Royal Crown Cola“, „Camel
Filters“, o ką ir kalbėti apie per dvidešimt metų surinktus Šiaurės
Karolinos automobilių registracijos numerius, tad dabar lūšna švietė
iš tolo, spalvų pliūpsnis krisdavo į akį atplaukiantiems atvira jūra,
praryti jį galėjo nebent tirščiausias rūkas.
- Labukas, pone Džeikai. Kaip laikomės?
- Nagi, šiandieną būsiu ta koja išlipęs iš lovos, - atsakė tėtė.
Šoklys nusijuokė, tarytum pirmąsyk išgirdęs tą nuvalkiotą frazę.
- O, kaip matau, su savim ir maželę dukterį beturįs. O jau kaip
gražu, tai be galo.
Tėtė linktelėjo. Paskui, lyg susizgribęs, pridūrė:
- Taip, šita mano dukrelė, panelė Kaja Klark.
- Nagi, man išdidumas dideliausias su tavimi susipažinti, panele
Kaja.
Kaja žvilgsniu panaršė apie savo basų kojų pirštus, bet jokių žo­
džių taip ir nerado.
Šokliui tai, rodos, buvo nė motais, jis toliau porino, kaip neblo­
gai pastaruoju metu einančios žuvys. Paskui paklausė tėtės:
- Tai jau, matyt, pripildyt, ane, pone Džeikai?
- Taip, varyk iki pat viršaus.
Vyrai pasikalbėjo apie orą, apie žvejybą, dar šiek tiek apie orą, ir
valties kuro bakas jau buvo pilnas.
- Geros va jum abiemi dienos, - palinkėjo Šoklys, mesdamas
valtin virvę.

79
 Delia Owens

Tėtė neskubėdamas išvairavo atgal į žaižaruojančią jūrą - sau­

lė susiurbė rūką dargi greičiau, nei Šoklys pripildė degalų baką. Jie
nupūškavo aplinkui pušimis apaugusį pusiasalį ir įveikę kelias my­
lias pasiekė Barkli Kouvą, ten tėtė pririšo valtį prie giliai rantuoto
miestelio prieplaukos baslio. Aplinkui bruzdėjo žvejai: krovė žuvis,
maizgė lynus.
- O aš manau šit, galėtume nueit van ten į restoraną ko nors per­
kąst, ane? - pasiūlė tėtė ir nusivedė Kają molu Barkli Kouvo užkan­
dinės link. Kaja kaip gyva nebuvo ragavusi restorano maisto, išvis
nebuvo nė kojos įkėlusi į kokį nors restoraną. Suspurdusia širdimi ji
nukrapštė sudžiūvusį dumblą, apkibusį jos gerokai per trumpą kom­
binezoną, pamėgino susiglostyti į visas puses stirksančius plaukus.
Tėtei atvėrus duris, visi lankytojai taip ir sustingo su kąsniu burnoje.
Keletas vyrų nežymiai linktelėjo tėtei, moterys tik susiraukė ir nusi­
suko nuo jų. Viena supurkštė:
- Na, žinoma, šitie veikiausiai nemoka perskaityti: Basų ir nevil­
kinčių marškinių neaptarnaujame.
Tėtė mostelėjo Kajai sėstis prie mažo staliuko, nuo kurio vėrėsi
vaizdas į prieplauką. Perskaityti, kas surašyta valgiaraštyje, ji negalė­
jo, bet tėtė išvardijo jai beveik viską, ir ji užsisakė keptos vištienos su
bulvių koše ir padažu, baltųjų pupelių ir dar pyragaičių, pūkuotų it
ką tik išpeštas medvilnės kuokštas. Tėtė panoro skrudintų krevečių
su sūrio garnyru, keptų okrų ir keptų žaliųjų pomidorų. Padavėja
jiems ant stalo padėjo ir mušto sviesto gumulėlių ant ledo kubelių,
kraitelę kukurūzinės duonos bei sklindžių ir saldžios šaltos arbatos,
kurios jie galėjo gerti kiek telpa. Paskui dar laukė desertas: tešloje
įkeptos gervuogės su ledais. Kaja buvo tokia prisikirtusi, kad baimi­
nosi, jog gali supykinti, ir vis tiek nusprendė, kad prisikirsti vertėjo.
Kol tėtė prie kasos mokėjo už pietus, Kaja išslimpino laukan, į
prieplauką; viršum įlankos plūduriavo sodrus žvejybos valčių kvapas.
Rankoje laikė į taukuotą servetėlę suvyniotus vištienos ir sklindžių

80
 Ten, kur gieda vėžiai

likučius. Kombinezono kišenes buvo prisigrūdusi supakuotų sūrių

sausainėlių - juos padavėja buvo tiesiog palikusi ant stalo, tik imk
ir neškis.
- Labas, - išgirdo Kaja balselį už nugaros ir atsigręžusi išvydo į
ją žiūrinčią šviesiaplaukę garbanotą gal ketverių metų mergytę. Ap­
vilkta blyškiai žydra suknute, ji tiesė Kajai ranką. Kaja įsistebeilijo į
tą rankutę, putnią ir minkštą - kaip gyva nebuvo mačiusi tokio šva­
rumo. Niekad nezulinta pelenų šarmo muilu, nė kruopelytės mo­
liuskų dumblo panagėse. O paskui Kaja pažvelgė jai į akis, kuriose
atsispindėjo pati - tiesiog dar viena mergaitė.
Kaja perėmė ryšulėlį į kairę ranką, o dešinę lėtai ištiesė mergytės
pusėn.
- Ei! Nagi, tu! Tik nemėgink artintis! - iš „Buster Brown“ batų
parduotuvės staiga išpuolė ponia Tereza Vait, metodistų pastoriaus
žmona.
Barkli Kouve religija buvo ne šiaip patiekiama - tiesiog sugrū-
dama į gerkles. Mažytis miestelis išlaikė keturias bažnyčias, ir tas
pačias - tik baltiesiems, juodaodžiams buvo skirtos dar trys atskiros.
Žinoma, pastoriai bei kunigai ir jau savaime suprantama - jų
žmonos miestelyje buvo ypač gerbiami ir mėgavosi ypatinga padėti­
mi, visada atitinkamai ir rengdavosi bei elgdavosi. Tereza Vait daž­
niausiai vilkėdavo baltą palaidinę su pastelinių spalvų sijonu, prie jų
derindavo kurpaites ir rankinę.
Atskubėjusi prie savo dukrelės, nedelsdama pakėlė ją ant rankų.
Pasitraukusi atokiau nuo Kajos, vėl pastatė ant šaligatvio, pritūpė
priešais.
- Merile Lin, širdele, nesiartink prie tos mergiotės, girdi, ką sa­
kau? Ji nešvari.
Kaja matė, kaip motinos pirštai perbraukia tas garbanas, jai ne-
prasprūdo pro akis, kaip ilgai motina ir duktė buvo susikibusios
žvilgsniais.

81
 Delia Owens

Iš „Piggly Wiggly“ iškrypavusi moteris tuojau pasuko prie jų.

- Viskas gerai, Tereza? Kas čia atsitiko? Ar ta mergiotė lindo prie
Merdės Lin?
- Pačiu laiku pastebėjau. Ačiū, Džene. Galėtų tie ypatos ir ne­
sirodyti mieste. Tik pažvelk į ją. Visa murzina. Šlykštu ir pažiūrėti.
Jau keli žmonės pasigavo kažkokį bjaurų gripą, o užnešė tai jie, tikrai
žinau. Pernai nuo jų prasidėjo tymų užkratas, o tai jau rimta.
Tai tarusi Tereza nuėjo sau, gniauždama vaiko rankytę.
Kaip tik tada ją pasišaukė tėtė, nešinas popieriniu maišeliu su
keliomis alaus skardinėmis:
- Ką darai? Eik šen, reik nešdintis iš čia. Prasideda atoslūgis.
Kaja apsisuko ir nusekė paskui jį, bet ir tuomet, kai plaukė namo
į pelkes, prieš akis jai tebestovėjo tos šviesios garbanos ir motinos bei
dukters akys.
Tėtė vis dar dingdavo, nesirodydavo namuose po kelias dienas,
bet nebe taip dažnai, kaip anksčiau. O ir sugrįžęs ne krisdavo be
nuovokos į guolį, bet pavalgydavo, šiek tiek pašnekėdavo. Vieną va­
karą jie lošė ramsą; Kajai laimėjus, tėtė užbaubė iš juoko, o ji pati
gageno delnais prisidengusi burną kaip pati paprasčiausia mergaitė.

* * *

Kaskart, lipdama nuo verandos, Kaja vis nužvelgdavo keliuką,

vis pagalvodavo: nors jau blunka laukinė visterija, skelbdama pava­
sario pabaigą, o mama išėjo baigiantis praėjusiai vasarai, gal vis dėlto
dar išvysianti ją, parbrendančią per smėlį. Su visais aligatoriaus odos
imitacijos aukštakulniais. Dabar, kai jiedu su tėte drauge žvejoja ir
kalbasi, galbūt jie galėtų dar sykį pamėginti būti šeima. Mušdavo
tėtė juos visus, dažniausiai būdamas girtas. Keletą dienų viskas bū­
davo gerai, jie visi drauge valgydavo vištienos troškinį, kartą tėtė su
vaikais skraidino paplūdimyje aitvarą. O paskui: išgertuvės, riksmai,

82
 Ten, kur gieda vėžiai

smūgiai. Kai kurios tokių jo priepuolių smulkmenos giliai įsirėžė

Kajai atmintyje. Sykį tėtė bloškė mamą į virtuvės sieną ir daužė tol,
kol mama susmuko ant grindų. Kaja kūkčiodama meldė jo liautis,
galiausiai palietė ranką. Tėtė stvėrė Kają už pečių, užriko nusileisti
džinsus ir apatines kelnaites, tada užgriovė ant virtuvės stalo. Vienu
įgudusiu judesiu išsivėrė iš kelnių diržą ir ją prilupo. Savaime aišku,
ji neužmiršo karšto skausmo kirčių, raižančių nuogą užpakalį, bet
kažkodėl dar ryškiau įsiminė apie liesas blauzdas pūpsantys nuleisti
džinsai. Ir mama, sudribusi kampe prie viryklės, jos riksmas. Kaja nė
nežinojo, dėl ko kilo barnis.
Bet jei mama sugrįžtų dabar, kai tėtė elgiasi visai padoriai, galbūt
jiems pavyktų pradėti viską iš naujo. Kaja niekad nemanė, kad išeis
galiausiai mama, o tėtė liks. Vis dėlto žinojo, kad mama nieku gyvu
nepamestų jos visiems laikams. Jei ji tebėra kur nors šiame pasaulyje,
būtinai pas ją sugrįš. Kaja vaizduotės akimis vis dar regėdavo putlias
raudonas mamos lūpas, kai ji dainuodavo pritardama radijui, išgirs­
davo ir žodžius: „Įdėmiai pasiklausyk pono Orsono Velso, jis kalba
taisyklingai, kaip ir dera tikram džentelmenui. Ir niekad nesakyk
ane, tokio net žodžio nėra!“
Mama mėgdavo tapyti estuariją bei saulėlydžius akvarele ir alieji­
niais dažais, tokie sodrūs būdavo jos paveikslai, tarytum atplėšti nuo
žemės ir perkelti į drobę. Tapybos priemonių ji atsivežė atsikraus-
tydama čionai, retsykiais papildydavo atsargas ko nors nusipirkusi
„Kresss Five and Dime“ krautuvėlėje. Būdavo, mama leidžia Kajai
piešti ir pačiai - ant rudų popierinių „Piggly Wiggly“ maišelių.

* * *

Baigiantis tai žvejybos vasarai, vieną karščio nublyškintą rug­

sėjo pradžios popietę Kaja nužingsniavo iki pašto dėžutės takučio
gale. Sklaidydama reklaminius maisto produktų lankstinukus staiga

83
 Delia Owens

sustingo: išvydo mėlyną voką, ant kurio adresas buvo užrašytas dailia
mamos rašysena. Platanų lajose šen ten jau švietė tokio pat geltonu­
mo lapai, kokie buvo mamai išeinant. Visą tą laiką - nė menkiau­
sio ženklo, ir štai dabar - laiškas. Kaja įsistebeilijo į jį, pakėlė prieš
šviesą, pirštų galiukais perbraukė tobulą, kiek pasvirusį raštą. Širdis
sukūlvirsčiavo krūtinėje.
—Mama gyva. Gyvena kažkur kitur. Kodėl ji negrįžo namo?
Kaja pagalvojo, kad derėtų laišką atplėšti, bet nedvejodama mo­
kėjo perskaityti tik vieną žodį - savo pačios vardą, o jo ant voko
nebuvo.
Ji tekina nuskubėjo į pirkelę, bet tėtės nerado, jis buvo kažkur
išplaukęs valtimi. Tad Kaja atrėmė laišką į druskinę ant stalo, kad jis
būtinai pamatytų. Ir troškindama kinines pupuoles su svogūnais vis
dirsčiojo, ar laiškas nepradingęs.
Kas kelios akimirkos pripuolusi prie lango įsiklausydavo, ar ne­
pasigirs valties variklio pupsėjimas. Ir staiga subildėjo žingsniai: tėtė
klibinkščiavo laipteliais aukštyn. Kają staiga apleido visa narsa, ji
smuko pro tėtę laukan, sušuko, kad ją prispaudė reikalas, o vaka­
rienė tuoj būsianti ant stalo. Pastiro prašvinkusioje lauko išvietė­
je, o širdis vartaliodamasi varžėsi su skrandžiu, kuris kurį aplenks.
Pasilipusi ant medinio suolo, pažvelgė pro pusapvalę angą duryse
nenumanydama, ko tikėtis.
Tuojau pokštelėjo verandos durys, Kaja išvydo tėtę, greitu žings­
niu šlumščiojantį lagūnos link. Su maišu rankoje jis nudrožė tie­
siai prie valties ir nedelsdamas išplaukė. Kaja nubėgo atgal į namus,
įpuolė į virtuvę, bet laiško nebebuvo. Ji atitraukė spintos stalčius,
suskato raustis tarp tėtės drabužių.
- Tas laiškas - ir mano! Tiek pat mano, kiek ir tavo!
Grįžusi į virtuvę ji patikrino šiukšlių dėžę ir ten aptiko sudegusio
laiško pelenus, tebebuvo išlikę mėlyni pakraštėliai. Atsargiai išsėmė
juos šaukštu, papylė ant stalo: apgailėtinai menka juodų ir mėlynų

84
 Ten, kur gieda vėžiai

likučių krūvelė. Kaja išžarstė juos po kruopelytę, gal bus apačioje

užsilikęs bent vienas kitas žodis. Bet neliko nieko, tik išdagos, priki­
busios prie svogūno lukštų.
Pupelėms vis dar dainuojant puode, Kaja sėdėjo prie stalo ir žvel­
gė į menką degėsių krūvelę.
- Mama šitai lietė... Gal tėtė dar pasakys man, ką ji rašė. Nagi,
nebūk tokia kvaiša, pirmiau pelkes užsnigs negu taip bus.
Neliko nė pašto spaudo. Dabar ji niekad nebesužinosianti, kur
yra mama. Pelenus Kaja sužėrė į mažą buteliuką ir pasidėjo į dėžutę
nuo cigarų prie lovos.

* * *

Tėtė nesirodė nei tą vakarą, nei kitą dieną, o kai pagaliau grįžo,
pro duris vidun įkepėstavo senasis girtuoklis. Kai Kaja šiaip taip su­
telkė drąsos paklausti apie laišką, jis tik atrėžė:
- Nori žinot, ane? Ne tavo tas yr reikalas!
O po valandėlės pridūrė:
- Tikėjais, grįš, ane? Tai va, negrįš, aišku? Pamiršk.
Nešinas maišu jis nukrypavo į valtį.
- Tai netiesa! —suriko Kaja jam pavymui, spausdama prie šonų
sugniaužtus kumščius. Nulydėjo akimis jį išplaukiantį, tada suriko
viršum tuščios lagūnos: - Ane - tokio net žodžio nėra!
Vėliau ji susimąstys, kad galbūt reikėjo atplėšti laišką pačiai, ne­
rodyti tėtei. Tada žodžiai būtų buvę išsaugoti, galbūt kada nors ji
galėtų juos perskaityti, o tėtė jų verčiau išvis nebūtų sužinojęs.
Tėtė daugiau niekad nebeėmė Kajos į žvejybą. Tos šiltos dienos
tebuvo netikėtas, trumpas tarpusezonis. Lyg žemi debesys būtų pra­
siskyrę, valandėlę leidę saulės spinduliams nuskalauti žemę, o paskui
vėl susigniaužę it tamsus ir kietas kumštis.

85
 Delia Owens

* * *

Kaja nebeprisiminė, kaip reikia melstis. Kas iš tikrųjų svarbu:

kaip laikai rankas, kaip smarkiai prisimerkusi šnairuoji?
- Galbūt, jei melsčiausi, mama ir Džodis grįžtų namo. Net su
visais riksmais ir lakstymu gyvenimas vis tiek buvo geresnis už šitą
gumuliuotą kukurūzų košę.
Tegul iškraipydama, ji bandė giedoti giesmių nuotrupas, užsili­
kusias atmintyje iš anų laikų, kai mama keliskart buvo ją nusivedusi
į mažytę baltą bažnytėlę - „...ir Jis eina su manim, kol ant rožių dar
tviska rasa...“ Paskutinis kartas buvo Velykų sekmadienį prieš ma­
mai išeinant, bet iš visos šventės Kajai įsiminė tik riksmas ir kraujas:
kažkas griūva, jiedvi su mama bėga... Ji pasistengė išmesti prisimi­
nimą iš galvos.
Pro medžių šakas ji pažvelgė į lysvę, kur mama augindavo ku­
kurūzus ir ropes - dabar jau visą apėjusią žolėmis. Savaime aišku -
jokių rožių.
- Verčiau išvis užmiršti. Į tokį sodą joks dievas neateis.

86
 10.

Tik vėjo plaikstomas žolynas

1969
( " mėlis paslaptis sergsti geriau negu dumblas. Šerifas pastatė savo
J furgoną keliuko, vedančio prie ugniagesių bokso, pradžioje,
kad nepervažiuotų jokių įkalčių, galimai kažkieno paliktų įtariamos
žmogžudystės naktį. Bet jiems einant keliuku, mėginant įžiūrėti dar
ir kokio nors kito, net tik jų pačių, automobilio vėžes, byrančiose
smiltyse su kiekvienu žingsniu likdavo tik beformiai duburėliai.
O paskui priartėjus prie bokštą supančios pelkės ir dumblu žleg-
sinčių plotų, pasimatė su visomis smulkmenomis įrašytos istorijos:
į mauryną aticimpinta meškėnės su keturiais jaunikliais, paskui šei­
mynėlės nuspūdinta kažkur toliau, nėriniuotą pėdsaką paliko pra-
vinguriavusi gyvatė, kurios kelionę sutrikdė prisistatęs lokys, vėsiame
dumble ilsėtasi vėžlio - likusi jo pilvo įspausta nedidelė sekli duobutė.
- Viskas čia aišku kaip dieną, tačiau be mūsų pačių vėžių - ne
žmogaus paliktos žymės.
- Na, nežinau... - atsiliepė Džo. - Pažiūrėk štai čia, kokia tiesi
linija. O paskui - trikampėlis. Gali būtų ir žmogaus bato įminta.
- Ne, manyčiau - tik kalakuto. Pėdsako likusi tik dalis, nes pas­
kui jį sumynė elnias, užtat ir atrodo tokios geometrinės formos.
Dar po kokio ketvirčio valandos šerifas pasiūlė:

87
 Delia Owens

- Paėjėkim iki antai tos įlankėlės. Pažiūrėsim, ar nebus kas at­

plaukęs valtimi, užuot važiavęs automobiliu.
Vis praskleisdami priešais save aitriai kvepiančias mirtas, abu
vyrai nužingsniavo prie siauros įlankėlės. Drėgnas smėlis išsaugo­
jo daugybę pėdsakų: krabų, garnių, smulkių paukščiukų. Tik ne
žmonių.
, - Tik pažiūrėk į šitą, - Džo parodė sujaukto smėlio plotą - smil­
tys buvo išsiskleidusios beveik taisyklingu puslankiu. - Gali būti ir
bukanosės valties, ištemptos į krantą, įspaudas.
- Ne. Matai tą nulūžusį žolės stiebelį? Vėjas jį blaškė, o galas,
liečiantis smėlį, ir braižė puslankį. Tik vėjo plaikstomo žolyno žymė.
Jiedu stovėjo ir dairėsi. Tolėliau įlankėlės pakrantė buvo nuklota
storu kriauklelių šukių sluoksniu: subyrėjusių vėžiagyvių liekanos,
krabų žnyplės. Kriauklelės - geriausios paslapčių sergėtojos iš visų.

88
 11.

Bulviniai maišai - pilni

1956
-ųjų žiemą, kai Kajai buvo dešimt, tėtė į pirkelę
I parklibikščiuodavo vis rečiau ir rečiau. O paskui
praslinko ištisos kelios savaitės be riogsančio ant grindų viskio
butelio, be pasliko, ant lovos išsipleikusio kūno, be pirmadienio
pinigų. Kaja vis tikėjosi pro medžius išvysianti jį paršlubčiojantį
su maišu ant peties. Stojo pilnatis, paskui - kita, o tėtė kaip nesi­
rodė, taip nesirodė.
Platanai ir karijos tiesė nuogas šakas į blausų dangų, o nemalštantis
vėjas tuojau pat išblaškydavo net tuos menkus džiaugsmo atšvaitus,
kuriais žiemos saulė bandė atmiešti niaurumą. Bevertis džiovinantis
vėjas, košiantis jūrų žemę, kurios neįmanoma išdžiovinti.
Kaja sėdėjo ant verandos laiptelių ir mąstė. Viena ar kita pokerio
partija galėjo baigtis muštynėmis, galėjo atsitikti taip, kad kiti lošėjai
tėtę sumušė ir šaltą, lietingą naktį nudrėbė kur nors pelkėse. Galėjo
nutikti ir taip, kad visiškai nusitašęs jis nusverdėjo kur nors į miškus
ir stačia galva įvirto į kokį užtakio liūną.
- Man atrodo, jis jau nebegrįš.
Ji stipriai prikando lūpą, net smakras nubalo. Tiesa, nepajuto
nieko panašaus į skausmą, nusmelkusį tada, kai išėjo mama - išvis

89
 Delia Owens

sunku buvo tėtės gedėti. Bet jausmas, kad liko vienui viena, buvo
toks neaprėpiamas, kad net gaudėj valdžios atstovai, savaime aišku,
sužinos, tada prisistatys jos išsivežti. Tad būtina vaidinti, net Šokliui,
kad tėtė tebėra namuose.
Ir dar, nebebus pirmadienio pinigų. Kaja taupė kaip išmanyda­
ma, už kelis paskutinius dolerius pratempė kelias savaites, buvo gyva
vien kukurūzų kruopomis ir virtais moliuskais, retsykiais dar pavyk­
davo rasti vieną kitą klajojančių vištų kiaušinį. Dabar jau atsargų liko
tik keli degtukai, muilo gabaliukas ir sauja kukurūzų kruopų. Žiemai
nė visos saujos „Blue Tips“ degtukų nepakaktų. O be jų neišsivirsi
kukurūzų kruopų, kuriomis Kaja mito pati ir lesino vištas bei kirus.
- Visai nežinau, kaip gyventi be kukurūzų kruopų.
Vis dėlto, galvojo ji, kad ir kur būtų dingęs tėtė šį kartą, išėjo jis
pėsčias. Kajai liko valtis.
Žinoma, jai reikės sugalvoti kokį nors kitą būdą prasimanyti
maisto, bet kol kas ji nugrūdo tą mintį į tolimiausią užkaborį. Po
vakarienės, kuriai pasitiekė virtų moliuskų - išmoko sugrūsti juos
į košę ir ja apsitepti sūrius sausainėlius, ji įniko vartyti mamos nu­
mylėtas knygas, apsimesdama, kad skaito pasakas. Net ir sulaukusi
dešimties ji vis dar nemokėjo skaityti.
O paskui žibalinės lempelės liepsnelė sumirgėjo, apsiblausė ir visai
užgeso. Prieš minutę pasaulis dar tilpo švelnios šviesos rate, o dabar
stojo visiška tamsa. Kaja tylutėliai aiktelėjo. Žibalą visada pirkdavo
tėtė, jis ir lempą pripildydavo, tad Kaja apie tai daug nė negalvodavo.
Kol neatsidūrė tamsoje.
Kelias sekundes ji dar sėdėjo mėgindama išspausti bent kiek švie­
sos iš likučių, bet lempa visiškai išdžiūvo. Paskui, akims apsipratus,
juodumoje išryškėjo „Frigidaire“ kupra, lango rėmas, o Kaja, slysda­
ma pirštais stalviršiu, galiausiai užčiuopė žvakigalį. Norint užsidegti
jį, teks sunaudoti vieną degtuką, o jų likę tik penki. Tačiau tamsa
gramzdino ją dabar.

90
 Ten, kur gieda vėžiai

Čirkst! Kaja brūkštelėjo degtuką, užsidegė žvakę, ir tamsa atsi­

traukė į pakampes. Bet Kajai užteko ir tiek, kad suprastų: šviesos jai
būtinai reikia, o žibalas kainavo pinigus. Mergaitė prasižiojo gaudy­
dama kvapą.
- Gal vis dėlto reikia eiti į miestelį ir pasiduoti valdžiai? Jie bent
maisto man duotų ir pasiųstų į mokyklą.
Tačiau dar kokią minutę pagalvojusi tarė sau:
- Ne, negaliu palikti kirų ir garnio. Ir pirkelės. Pelkės - visa mano
šeima, kitos neturiu.
Kol taip sėdėjo, mirgančios greitai tirpstančio žvakigalio liepsne­
lės nutvieksta, jai šovė į galvą viena mintis.
Kitą rytą ji pakilo anksčiau nei įprastai, per patį atoslūgį, užsi­
tempė kombinezoną ir patraukė laukan nešina kibiru, lenktu peiliu
ir tuščiais pakuliniais maišais. Pritūpusi dumble ėmėsi klampynės
pakraščiais rinkti moliuskus, taip, kaip dar mama buvo išmokiusi.
Per keturias valandas tupinėdama, rėpliodama keliais, pririnko pil­
nus du bulvinius maišus.
Per tirštą rūką ji išplaukė į Šoklio „Degalų ir jauko“ krautuvėlę,
pakeliui iš jūros išniro saulė. Šoklys pašoko išvydęs artėjant jos valtį.
- Labukas, panelyte Kaja, norėsi degalų?
Kaja panarino galvą. Po pastarojo žygio į „Piggly Wiggly“ nebu­
vo nė žodžiu persimetusi su jokiu žmogum, kalbant jai jau šiek tiek
kliuvinėjo liežuvis.
- Gal ir degalų. Bet dar nežinia. Girdėjau, žmonės kalba, kad
superki moliuskus, o aš va čia jų turiu. Ar galėtum už juos sumokėti
pinigų ir įpilti truputį degalų? - ji parodė maišus.
- Taigi, panelyt, na, parodyk. Švieži?
- Surinkti priešaušriu. Va dabar, ką tik.
- Ką gi, tai gerai. Galiu už vieną sumokėti penkiasdešimt centų,
o už kitą pripilti pilną baką.
Kaja vos vos šyptelėjo. Pati užsidirbo tikrų pinigų!

91
 Delia Owens

- Labai ačiū, - tiek tepasakė.

Kol Šoklys pildė jos baką, Kaja įėjo apsidairyti į jo krautuvėlę ten
pat, prieplaukoje. Iki šiol nė nesusimąstydavo apie ją, nes buvo pra­
tusi apsipirkti „Piggly Wiggly“, tad tik dabar išvydo, kad be jauko ir
tabako Šoklys prekiauja ir dar daug kuo: čia galėjai įsigyti degtukų,
lydytų taukų, muilo, sardinių, Vienos dešrelių, kukurūzų kruopų,
sūrių sausainėlių, tualetinio popieriaus ir - taip, žibalo. Buvo maž­
daug visko, ko jai šiam pasauly galėjo prireikti. O ant prekystalio
rikiavosi penki vieno galono talpos indai, pripildyti ledinukų už
centą: „Red Hots“ su cinamonu, apskritų čiulpinukų, karamelinių
„Sugar Daddy“ saldainių ant pagaliuko... Saldainių atrodė daugiau,
nei gali būti visame pasaulyje.
Už moliuskus gautus pinigus Kaja išleido degtukams, žvakei ir
kukurūzų kruopoms. Zibalui ir muilui teks palaukti, kol ji pripildys
dar bent vieną maišą. Kajai prireikė sutelkti visą stiprybę, kad vietoj
žvakės nenusipirktų karamelinio „Sugar Daddy“.
- Kiek maišų nupirktum per savaitę? - paklausė ji.
- Nagi, nagi, ar tik ne verslo sutartį man siūlai? - pasiteiravo
Šoklys ir nusijuokė - taip, kaip mokėjo tik jis vienas: užsičiaupęs, at­
metęs galvą. - Kas dvi trys dienos superku maždaug po keturiasde­
šimt svarų. Tiktai žinok: moliuskų man pristato ir kiti. Jeigu atneši,
o aš jau turėsiu, kiek man reik, iš tavęs nebeimsiu. Kas pirmesnis, tas
gudresnis, aišku? Kitaip niekaip neišeina.
- Gerai. Ačiū, man visai tinka. Sudie, Šokly. - Susizgribusi ji
skubiai pridūrė: - Ak, tiesa, mano tėtė siunčia tau linkėjimus.
-Ak tai šit kaip, tatai gerai. Jei malonėsi, ir pati jam perduok nuo
manęs. Sudievu ir tau, panelyte Kaja.
Plačiai šypsodamasis jis žvilgsniu palydėjo ją nuplaukiančią. Kaja
ir pati beveik šypsojosi. Už savo pinigus nusipirkusi degalų ir na­
muose būtinų dalykų galėjo jaustis visai suaugusi. Vėliau, jau pirke­
lėje, iškraudama menką maišelį su pirkiniais, dugne aptiko geltonos

92
 Ten, kur gieda vėžiai

ir raudonos spalvų staigmeną. Ir toli gražu nebuvo per daug suaugu-

si tai „Sugar Daddyu karamelei, kurią nemačiomis jai įdėjo Šoklys.
Tam, kad aplenktų kitus rinkėjus, Kaja į pelkę išsiruošdavo švie­
čiant mėnesienai arba pasišviesdama žvake - jos šešėlis sūkuriuodavo
apie kojas ant blizgančio smėlio - ir pačioj nakties aky ieškodavo
moliuskų. Prie laimikio pridurdavo austrių, kartais net ir nusnūsda-
vo prie kokios skrodės po žvaigždėmis, kad su pirmąja brėkšma jau
būtų pas Šoklį. Paaiškėjo, kad pinigai už moliuskus - kur kas pati­
kimesni, nei kada nors buvo pirmadienio pinigai, ir jai dažniausiai
pavykdavo pristatyti laimikį anksčiau už visus kitus.
Kaja nustojo lankytis „Piggly Wiggly“ krautuvėlėje, ten ponia
Singeltari nuolat priskresdavo kamantinėti, kodėl ji ne mokykloje.
Anksčiau ar vėliau ją būtinai prigriebtų ir uždarytų. Pragyventi jai
visiškai pakako pirkinių iš Šoklio krautuvėlės, o moliuskų pačiai
atlikdavo daugiau, nei įstengdavo suvalgyti. Buvo visai neblogi su­
mesti į kukurūzų košę, sumaišyti, neatpažįstami. Jie neturėjo akių,
negalėjo žiūrėti į ją kaip kad žuvys.

93
 12.

Centai ir kukuruzų kruopos

1956
ėtei pradingus, Kaja dar ištisas savaites suklusdavo, išgirdu-
si garsiai užkrankiant varnas, pakeldavo akis į dangų: gal
paukščiai bus pastebėję jį šlubčiojantį per mišką. Vos keisčiau ūk­
telėjus vėjui pakreipdavo galvą, įsiklausydavo, ar kas neartėja. Bet
kas. Net anos ponios, ieškančios mokyklos nelankančių mokinių,
antpuolis būtų nebloga pramoga.
Vis dėlto dažniausiai ji dairydavosi berniuko su meškere. Kelis
kartus jo valtelė sušmėžavo tolumoje, bet su juo pačiu Kaja nesi­
kalbėjo nuo pat anos dienos prieš trejus metus, kai buvo septynerių
ir kai jis parodė jai kelią namo per pelkę. Jis buvo vienintelis jos
pažįstamas šiame pasaulyje, neminint Šoklio ir poros damučių iš
parduotuvės. Kad ir kur plaukdama vingiuotais vandentakiais, Kaja
vis dairydavosi jo.
Vieną rytą, išnirusi į spartinomis apaugusią estuariją, pamatė jo
valtį nendrių tankumyne. Teitas vėl buvo užsidėjęs kepuraitę su sna­
peliu, tik kitą, buvo ir gerokai augesnis, bet net iš penkiasdešimt
suvirš jardų nuotolio ji atpažino šviesias jo garbanas. Kaja išjungė
variklį, patyliukais nuvairavo į aukštas žoles ir sužiuro į jį. Pagal­
vojo, gal vertėtų priplaukti arčiau, sukrutino lūpas, mėgindama

94
 Ten, kur gieda vėžiai

surepetuoti klausimą, pavyzdžiui, ar ką nors pagavęs. Atrodė, kaip

lik šito tėtė ar bet kas kitas ir klausdavo ką nors sutikę pelkėse: „Na
kaip, kimba? Bent imti bandė?“
Bet ji tik tūnojo ir žiūrėjo, nekrustelėdama. Jautė stiprią trauką
prie jo ir tokį pat stiprų atostūmį, šitaip tempiama į priešingas puses
ir liko vienoje vietoje it įbesta. Galiausiai neskubriai pasuko namų
pusėn, o širdis, rodėsi, išsiverš pro šonkaulius laukan.
Ir kaskart, kai tik vaikiną pamatydavo, baigdavosi taip pat: stebė­
davo jį, kaip stebėdavo garnius.
Ji teberinko plunksnas ir kriaukleles, bet radinius, aplipusius
smėliu ir druska, palikdavo išblaškytus ant plytomis paramstytų
laiptelių lentų. Kiekvieną dieną vis šiek tiek padykinėdavo, kriauk­
lėje kaupėsi neplauti indai, o kuriems galams išvis skalbti kombi­
nezoną, jeigu tuoj pat vėl išsidumblina? Ji jau seniai nešiojo kadai
prarastų brolių ir sesių išaugtinius kombinezonus. Jos marškinėliai
buvo vienų skylių. Batų Kaja nebeturėjo išvis.
Vieną vakarą Kaja nuo vielinės pakabos nusikabino žalią, rausvo­
mis gėlytėmis išmargintą suknelę, kurią mama kadaise vilkdavosi ei­
dama į bažnyčią. Visus tuos metus Kaja pirštų galiukais čiupinėdavo
lą grožį - šios vienintelės suknelės tėtė nespėjo sudeginti, - liesdavo
mažytėlaites rausvas gėlytes. Priekyje suknelė buvo sutepta - pablu­
kusi ruda dėmė ryškėjo šiek tiek žemiau petnešėlių. Galbūt kraujo.
Bet dabar ji jau buvo vos įžiūrima, nugremžta kartu su kitais nema­
loniais prisiminimais.
Kaja apsivilko suknelę per galvą, apsitampė apie laibą juosmenį.
Suknelės apačia beveik siekė kojų pirštus. Ne, nieko nebus. Kaja
suknelę nusivilko, pakabino atgal palaukti dar kelerius metus. Ap­
maudu būtų tokį grožį karpyti ir vilktis einant rinkti moliuskų.
Po kelių dienų Kaja nubirbė su valtele iki Point Byčo - kyšulio,
pasidabinusio baltutėlio smėlio juostele, kelios mylios piečiau Šoklio
krautuvėlės. Laikas, bangos ir vėjai suformavo ištįsusį ragą, jo gale

95
 Delia Owens

susitelkdavo daugiau kriauklelių nei bet kuriame kitame pakrantės

ruože, čia Kajai kartais pavykdavo aptikti ir retų. Pririšusi valtį pieti­
nėje pusėje, ji nužingsniavo į šiaurę, žvilgsniu skvarbydama žemę. Ir
staiga sukluso - vėjas iš tolo atnešė spigių, jaudrių balsų aidą.
Kaja tučtuojau nuskuodė per paplūdimį miško link, ten, kur ligi
kelių įsibridęs į paparčius stūksojo milžinas ąžuolas. Pasislėpusi po
medžiu Kaja stebėjo būrelį smėliu žingsniuojančių vaikiščių, protar­
piais jie prisiartindavo prie vandens, atšokdavo plūstelėjus bangai,
taškydami debesis purslų. Vienas vaikinukas bėgo pirmas, kitas mėtė
ir gaudė amerikietiškojo futbolo kamuolį. Balto smėlio fone jų ryš­
kūs dryžuotos medvilnės šortai atrodė tarsi spalvingi paukščiai, jie
ženklino metų laikų kaitą. Paplūdimiu Kajos link artėjo vasara.
Jiems prisiartinus ji prisiplojo prie ąžuolo kamieno ir kyštelėjo
galvą jų pusėn pasižiūrėti. Penkios mergaitės, keturi vaikinukai, šiek
tiek vyresni už ją, gal kokių dvylikos. Kaja atpažino Čeisą Endriusą -
jis svaidė kamuolį bičiuliams, su kuriais visada ir laikydavosi drauge.
Mergaitės - Aukštaliesablondinė, Strazdanosirarkliouodega,
Nedidukėjuodaplaukė, Visadasuperlųvėriniu ir Apskritutėputlia-
skruostė - susispietusios pulkeliu ėjo šiek tiek lėčiau, atsilikusios,
plepėdamos ir krizendamos. Jų balsai Kajos ausiai skambėjo it var­
pelio tilindžiavimas. Dar per jauna, kad itin domėtųsi berniukais,
ji negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo mergaičių. Visos drauge sutūpė
pasižiūrėti į skersomis smėliu rėpliojantį krabą. Juokdamosi rėmėsi
viena į kitą pečiais, kol neišlaikiusios pusiausvyros visos sugriuvo į
kudakuojančią krūvą.
Prikandusi apatinę lūpą Kaja stebėjo jas. Svarstė, kaip pasijustų
atsidūrusi tarp jų. Mergaičių džiugesys žaižaravo tarytum pašvaistė,
beveik įžiūrima plika akim tamsėjančio dangaus fone. Mama kažka­
da buvo sakiusi, kad vienoms kitų moterims reikia labiau nei vyrų,
bet niekad nepatarė, kaip įsiterpti į jų būrį. Be jokio vargo Kaja
nėrė giliau į mišką ir stebėjo jaunimo pulkelį iš didžiulių paparčių

96
 Ten, kur gieda vėžiai

priedangos, kol vaikinai ir mergaitės patraukė atgal ten link, iš kur

buvo atėję, kol virto tik mažomis dėmelėmis smėlio ruože.

* * *

Aušros brėkšma dar tik žioravo po pilkais debesimis, kai Kajos

valtelė priartėjo prie Šoklio prieplaukos. Jis išėjo laukam iš savo
krautuvėlės purtydamas galvą.
- Man taip labai baisiai gaila, panelyte Kaja, - tarė. - Bet kiti tave
jau aplenkė. Moliuskų visos savaitės normą jau turiu, nebeišgaliu
nupirkti daugiau.
Ji išjungė variklį, valtis dunkstelėjo į prieplaukos atramą. Jau ant­
ra savaitė kažkas suskubo pristatyti Šokliui moliuskų pirma jos. Pi­
nigų ji nebeturėjo, ničnieko negalėjo nusipirkti. Vėl reikės skaičiuoti
centus ir tenkintis kukurūzų koše.
- Panelyte Kaja, prisieitų tau sumąstyt ir kokį kitą būdą, kaip
prasimanyt pinigėlio. Negali viso vaisio rinkt nuo vieno medžio.
Grįžusi namo Kaja vėl prisėdo ant plytų bei lentgalių laiptelių ir
susimąstė. Galiausiai į galvą šovė dar viena mintis. Išplaukusi žve­
jojo ištisas aštuonias valandas, paskui dvidešimt sugautų žuvų per
naktį mirkė sūryme. Išaušus sukabino ant virvelės senojoje tėtės rū­
kykloje - tokio pat pavidalo, tokio pat dydžio kaip ir lauko išvietė, -
užkūrė duobėje ugnį, šiai įsiliepsnojus įmetė žalių pagaikščių, kad
darydavo tėtė. Pliūptelėjo melzganai pilkšvi dūmai, jie veržėsi tiek
pro kaminą, tiek pro kiekvieną įtrūkį sienose. Prašvinko visa pirkelė.
Kitą rytą Kaja vėl nuplaukė pas Šoklį ir tebestovėdama valtyje
pakėlė kibirą. Apgailėtinai atrodė jos prekė: keli nedideli karpiai ir
karšiai yrančia oda.
- Ar rūkytas žuvis perki, Šokly? Turiu čia kelias.
- Taigis turiu pasakyt, pirkt perku, panelyte Kaja. Vat ką tau pa­
sakysiu: imu jas, bet iškart tau neužmoku. Jeigu parduot pavyks,

97
 Delia Owens

pinigus gausi, o kad nepavyks, vat taip pat ir grąžinsiu, kaip gavau.
Ar tas tau tinka?
- Sutinku, Šokly, ačiū.

* * *

Tą vakarą Šoklys žingsniavo smėlėtu takučiu namo į Spalvotųjų

Miestelį - netvarkingą spiečių bet kaip užtakio raistų dumblinose
klampynėse išsibarsčiusių lūšnų, tarp kurių šen ten dunksojo ir vie­
nas kitas tikras namelis. Pabira gyvenvietė slėpėsi miško glūdumoje,
toliau nuo jūros, ten neužpūtė nė menkas vėjelis, o „bjaurybių ma­
šalų veisias daugiau anei visoj Džordžos valstijoj“.
Sukoręs kokias tris mylias nuo prieplaukos, Šoklys jau užuo­
dė pro pušis atvinguriuojančius krosnių dūmus, išgirdo vaikaičių
klegesį. Jokių kelių Spalvotųjų Miestelyje nebuvo, tiktai atsišako-
jantys takai sukiojosi per mišką šen ir ten, galiausiai atvesdami prie
vienos ar kitos šeimos būsto. Jo trobesys buvo tikras namas, pasi­
statė jį dar su tėvu iš pušinių lentų, o kietai it asla suplūktą kiemą
supo neaptašytų rąstų tvora. Drūtoji Šoklio žmona Meibelė kiemą
išgrandydavo švariai lyg grindis. Jokia gyvatė nebūtų sugebėjusi
prišliaužti arčiau nei per trisdešimt jardų nuo laiptelių, neparaga­
vusi jos kauptuko.
Kaip dažną kartą, ji šypsodamasi išėjo iš trobos pasitikti vyro, o
šis padavė jai kibirą su Kajos rūkytomis žuvimis.
- O kas gi čia? - paklausė Šoklio žmona. - Pažiūrėti anei šunies
tokiu geru nepaviliotum.
- Taigi vėl ta mergaitė. Panelė Kaja man jas pristatė. Kartais
nesuskumba su moliuskais pirma, tad va, prirūkė žuvų. Nori, kad
parduočiau.
- Dievuliuk, kažką reik su tuo vaiku daryt. Nieks tų žuvų ne­
pirks, ane, galiu nebent pati patroškinti. O mūsų bažnyčioj rastųs

98
 Ten, kur gieda vėžiai

koks rūbas jai ar dar ko. Pasakysim jau, kad yra šeimų, katros mai­
nytų megztinius į karpius. Koks gali būt jos dydis?
-Tu manęs klausi, ane? Na, ji liesa. Storumo kaip vėliavos stie­
bas drobule apmautas. Manau, prisistatys rytoj iš pat ryto. Išties
striuka jai.

* * *

Pusryčiams pasišildžiusi kukurūzų košės su moliuskais, Kaja sėdo

j valtį ir nubirbė pas Šoklį pažiūrėti, ar už rūkytą žuvį nebus nubyrė­
ję bent kiek pinigų. Per visus tuos metus, kiek teko lankytis krautu­
vėlėje, ten visada aptikdavo tik patį Šoklį ir dar nebent kokį pirkėją,
bet šįsyk lėtai pukšėdama kranto link, pamatė stambią juodaodę
moterį, kuopiančią prieplauką lyg savo virtuvės grindis. Šoklys sė­
dėjo ant savo kėdės atsišliejęs į krautuvėlės sieną ir skaičiais margino
sąskaitų knygą. Išvydęs Kają tuojau stryktelėjo, pamojo.
- Labas rytas, - negarsiai pasisveikino ji ir įgudusia ranka meis­
triškai prišvartavo valtį.
- Labukas, panelyte Kaja. Šit čionais kai kas norėtų su tavim
susipažinti. Va ši yra mano žmona Meibelė.
Meibelė jau stovėjo greta Šoklio, tad Kajai išlipus į prieplauką,
buvo visai šalia.
Meibelė ištiesė ranką, švelniai suėmė Kajai pirštus, apglėbė visa
sauja ir tarė:
- Baisiausias džiugesys su tavim susipažinti, panelyte Kaja. Šok­
lys man pasakojęs, kokia šauni tu mergaitė. Viena iš geriausių mo­
liuskų rinkėjų.
Nors Meibelė nuolat darbuodavosi kauptuku sode, kasdien nuo­
lat gamindavo valgį, skalbdavo ir lopydavo baltinius, jos ranka buvo
putli ir švelni. Kaja neištraukė pirštų iš tos aksominės pirštinės, bet
nesusigaudė, ką sakyti, tad stovėjo tylėdama.

99
 Delia Owens

- Taigis štai taip, panelyte Kaja yra tokia šeima, katra mainys
drabužius ir kitus tau reikalingus daiktus į tavo rūkytą žuvį.
Kaja linktelėjo. Nusišypsojo savo kojų pirštams. Ir paklausė:
- O kaip bus su degalais valčiai?
Meibelė klausiamai dirstelėjo į Šoklį.
- Na tai štai, - atsiliepė jis, - įpilsiu tau šiek bent tiek šiandien,
suprantu, kad tau striuka. O tu, kai tik galėsi, vis pristatai man mo­
liuskų ir kito gero.
Meibelė sududeno savo galingu balsu:
- Viešpatėliau, vaike, nagi nekvaršinkim galvos dėl smulkmenų.
Duokš šen man dabar į tave pasižiūrėti. Reik tavo dydį akim prima-
tuot, juk tiems turėsiu pasakyt. —Ji nusivedė mergaitę į krautuvė­
lę. - Sėdam dabar mudvi štai čia ir tu man viską susakai, kokių tau
reik drabužių ar kitų dalykų.
Kai aptarė būtiniausių daiktų sąrašą, Meibelė pastatė Kajos koją
ant rudo popierinio maišo, apibrėžė pėdą. Ir pasakė:
- Sugrįžti čionais rytoj ir lauks tavęs kaugė.
- Nuoširdžiausiai dėkoju, Meibele, - tarė Kaja ir patylėjusi ne­
garsiai pridūrė: - Ir dar kai kas. Radau šitas senas sėklų pakuotes, bet
visai nieko nežinau, kaip reikėtų ką nors užsiauginti.
- Na jau! - Meibelė loštelėjo, jos įspūdingos krūtinės gelmėse
sugaudė juokas. - Va kaip daržą užveisti tai jau tikrai žinau.
Ji smulkiai nupasakojo kiekvieną žingsnį, o paskui iš indelių, sto­
vinčių ant lentynų, pasėmė po saujelę sėklų: cukinijų, pomidorų,
moliūgų. Sėklas ji suvyniojo į atskirus popieriaus lakštus, o išorinėje
pusėje nupiešė atitinkamą daržovę. Kaja nenutuokė, ar Meibelė taip
daro, nes žino, kad ji nemoka skaityti, ar pati nemoka rašyti, bet
piešinėlius suprato abi.
Padėkojusi mergaitė įlipo į valtį.
- Malonu tau kiek pagelbėt, panelyte Kaja. O rytoj pargrįžk čio­
nais pasiimt kas priklauso, - atsisveikindama tarė Meibelė.

100
 Ten, kur gieda vėžiai

Tą pat popietę Kaja įniko kapliuoti vagas tame sklypelyje, kur

kadaise daržą buvo užveisusi mama. Kauptukas dusliai džergžčiojo į
žemę, iš po jo veržėsi dirvos kvapas, rangėsi paviršiun iškelti rauzga-
ni sliekai. O paskui, netikėtai, kauptuko geležtė žvangtelėjo į kažką
atsitrenkusi. Pasilenkusi Kaja sunėrė pirštus į žemę ir užčiuopė seną
mamos plaukų segtuką, metalinį, su plastmasine puošmena. Pakė­
lusi švelniai trynė į kombinezoną, kol sužvilgo, kol nubyrėjo visos
smiltys. Ir tarsi nušviestos tos pigios puošmenos atspindžio, Kajai
prieš akis stojo raudonos mamos lūpos, tamsios akys - jau daugelį
metų nebuvo mačiusi jų taip aiškiai. Kaja apsidairė: juk mama kaip
tik dabar pareina takučiu, skubinasi padėti jai skvarbyti šitos žemės.
Pagaliau namie. Šitokia tykumą stodavo nedažnai, nekrankė net var­
nos, Kaja girdėjo savo pačios alsavimą.
Nužėrusi į šoną vešlių plaukų kupetą, įsisegė segtuką viršum kai­
riosios ausies. Galbūt mama niekada nebegrįš namo. Gal kai ku­
rioms svajoms geriau ištirpti toliuose. Ji pakėlė kauptuką ir sutrynė
kietą molio grumstą į smulkiausius gabalėlius.

★ * *

Kitą rytą atpukšėjusi iki Šoklio prieplaukos, Kaja rado jį vieną.

Galbūt drūtoji jo žmona su visais savo gražiais sumanymais jai tik
prisisapnavo. Tačiau ant prieplaukos riogsojo dvi pritutintos dėžės,
o Šoklys rodė į jas išsišiepęs nuo ausies iki ausies.
- Labas rytas, panelyte Kaja. Štai čia viskas tau.
Kaja iššoko iš valties, įbedė akis į kaupinai prigrūstas dėžes.
- Nagi, pirmyn, - paragino Šoklys. - Kas jose - viskas tavo.
Ji atsargiai ėmė traukti laukan kombinezonus, džinsus, palaidi­
nukes - tikras palaidinukes, ne vien marškinėlius. Porą sodriai mėly­
nų suvarstomų sportbačių, „Buster Brown“ dvispalvių žemakulnių,
tokią daugybę kartų blizgintų baltu ir rudu tepalu, kad tvaskėjo iš

101
 Delia Owens

tolo. Kaja pakėlė baltą palaidinukę su nėriniuota apykaklaite ir po

kaklu užrišamu mėlyno atlaso kaspinu. Jos apatinis žandikaulis tru­
pučiuką atkaro.
Kitoje dėžėje buvo degtukų, kukurūzų kuopų, pakuotė marga­
rino, pupelių, visa kvorta naminių lydytų taukų. Ant viršaus, suvy­
niotos į laikraštį, gulėjo daržovės: šiek tiek šviežių ropių ir žalėsių,
griežčių ir okrų.
- Šokly, - negarsiai tarė ji, - šičia visko daug daugiau, nei kai­
nuoja tos žuvys. Tikriausiai už tiek žuvų, kiek pagaučiau per visą
mėnesį.
- Nagi sakyk man, o ką žmoneliams daryti su visais tais senais
apdarais, kad nedėvimi voliojasi namuose? Jeigu jiems per daug ir
neturi kur dėti, o tau reikia, ir jeigu tu turi žuvies, o jiems reikia
žuvies, va štai tau ir sandoris. O tau teks dabar pat viską ir pasiimti,
nes aš čionais neturiu vietos visokiam šlamštui laikyti.
Kaja žinojo, kad tai tiesa. Laisvos vietos Šoklys tikrai neturėjo,
tad ji padarysianti jam paslaugą, nukraustydama tas dėžes nuo jo
prieplaukos.
- Tada viską paimsiu. Bet pasakysi jiems ačiū nuo manęs, sutar­
ta? O aš išrūkysiu daugiau žuvų ir atnešiu, kai tik galėsiu.
- Taip šitaip ir sutariam, panelyte Kaja. Va ir gerai. Kai turėsi
žuvies, atneši čionais.
Kaja nupukšnojo atgal į jūrą. Apsukusi iškyšulį ir išplaukusi į
atvirus vandenis, kur nuo Šoklio krautuvėlės jos nebebuvo matyti,
išjungė variklį, pasirausė dėžėje, išsitraukė palaidinukę su nėrinių
apykaklaite. Apsivilko tiesiog ant sučiurusio kombinezono užlopy­
tais keliais, susirišo po kaklu aksominį kaspinėlį. O paskui, viena
ranka apgniaužusi vairalazdę, kita čiuopdama nėrinius, nučiuožė
vandenyno bangomis estuarijos link ir - namo.

102
 13.

Plunksnos

I960

šstypusi, bet tvirta ir raumeninga keturiolikmetė Kaja vieną

I popietę stovėjo vandenyno pakrantėje ir mėtė trupinius ki­
rams. Vis dar negalėjo jų suskaičiuoti, vis dar nemokėjo skaity­
ti. Ji jau nebesvajodavo sklandyti padangėje su ereliais; kai reikia
nuolat nagais iš dumblo krapštytis vakarienę, vaizduotė, ko gero,
suplokštėja iki suaugusiojo lygio. Mamos gėlėtoji vasarinė sukne­
lė jau dailiai aptempė Kajai krūtis ir tik vos vos dengė kelius,
tad Kaja nutarė ūgiu mamą jau prisivijusi, o gal ir aplenkusi. Ji
nužingsniavo atgal į pirkelę, pasiėmė meškerės stiebą, valo ritę ir
patraukė į kitapus lagūnos žaliuojančią tankmę žvejoti.
Vos spėjo užmesti, už nugaros trakštelėjo šakelė. Kaja krūptelė­
jusi atsigręžė, suskato žvilgsniu skvarbyti aplinką. Krūmyne dunks­
telėjo - kažkas žengė žingsnį. Tikrai ne lokys - po šių stambiomis
letenomis nuolaužos žlergžčiodavo. Bet kažkas didelis šabakštyne
tvirtai pastatė koją ant žemės. Sujudo ir varnos. Varnos - tokios pat
netikusios paslapčių sergėtojos kaip ir dumblas: vos pastebėjusios
miške ką nors įdomaus, neiškenčia tuoj pat nepranešusios visiems.
Tas, kuris geba klausytis, nelieka be atlygio: arba būna perspėjamas
apie artėjantį plėšrūną, arba sulaukia žinios, kad netoliese esama
maisto. Kaja iškart suprato, kad kažkas dedasi.

103
 Delia Owens

Ištraukusi valą iš vandens, ėmėsi jį vynioti, tuo pat metu tylutė­

liai pečiais braudamasi per brūzgyną. Vėl sustojo, įsiklausė. Priešais
vėrėsi tamsi laukymė - viena jos mėgstamiausių vietelių: tarytum
urvas po penkiais ąžuolais, tokiais tankiais, kad per jų lają prasi­
skverbdavo tik pasimiglojusios saulėkaitos juostos, pasiekusios žemę
jos kliudydavo žiedais apsipylusių trilijų ir baltųjų žibuoklių skly­
pus. Kaja žvilgsniu išnaršė laukymę, bet nieko nepastebėjo.
Staiga tankmėje kitapus progumos sušmėžavo pavidalas, Kajos
žvilgsnis tučtuojau nukrypo ten link. Šešėlis sustojo. Jai širdis supla­
kė smarkiau. Pasilenkusi Kaja mitriai, be garso nulėkė į laukymės
pakraštį, nėrė į sąžalynus. Atsigręžusi pro šakas išvydo vyresnį vaiki­
ną, sparčiai žingsniuojantį per mišką, tai šen, tai ten šmėkščiojo jo
galva. Jo žvilgsnis užkliuvo už Kajos ir jis sustojo.
Ji šmurkštelėjo už dygliuoto krūmokšnio, ten įsispraudė į triušių
takelį, vingiuojantį per tankų gervuogyną - tikrą tvirtovės sieną. Vis
dar pasilenkusi Kaja kapstėsi pirmyn, spygliuotos šakelės graibstė jai
už rankų, dygliai raižė odą. Pačioje tankumoje ji sustojo, įsiklausė.
Tūnojo pasislėpusi alpinančiame karštyje, gerklė degė nuo troškulio.
Po kokių dešimties minučių, taip nieko ir nesulaukusi, ryžosi rėplio­
ti iki upokšnio, išsiliejusio į nedidelį tvenkinėlį samanose. Gėrė kaip
elnė. Svarstė, kas galėjo būti tas vaikinas, ko čia atėjo. Taigi, jai tenka
lankytis pas Šoklį, žmonės ten ją pastebi. Ji, beginklė, krinta į akis
kaip pažeidžiamas dygliakiaulės pilvelis.
Galų gale, tirštėjant apyblandai, bet dar ne visai sutemus, tuo
metu, kai tvyrantys šešėliai būna patys apgaulingiausi, Kaja pro
ąžuolų laukymę patraukė atgal į savo pirkelę.
- Per tą čia šniukštinėjantį vaikiną neprigaudžiau žuvų, neturiu
ką rūkyti.
Laukymės viduryje riogsojo sutrešęs kelmas, taip apsamanojęs,
kad atrodė lyg pritūpęs senis, pasislėpęs po apsiaustu su gobtuvu.
Kaja prisiartino prie jo ir staiga sustojo it nudiegta. Įbesta į kelmą

104
 Ten, kur gieda vėžiai

stirksojo plonytė, gal penkių ar šešių colių ilgumo juoda plunksna.

Daugeliui ji būtų pasirodžiusi paprasčiausia, galbūt varnos sparno
plunksna. Bet Kaja išsyk sumojo, kokia ji ypatinga, mat tai buvo
didžiojo mėlynojo garnio „antakis“: plunksna, dygstanti viršum
akies, lankstu kylanti aukštyn ir nusvyranti gerokai anapus grakščios
paukščio galvos. Rinktinis pavyzdys, kokių grožybių galima aptikti
vietinėse pakrantės pelkėse. Kaja šitokios plunksnos pati niekad ne­
buvo radusi, bet iškart ją atpažino, juk visą gyvenimą nuolat tūno­
davo akis į akį su mėlynaisiais garniais.
Didysis mėlynasis garnys yra tokios pat spalvos kaip pilkšvas rū­
kas, atsispindintis mėlyname vandenyje. Ir kaip rūkas, jis gali susi­
lieti su aplinka, beveik visai išnykti - iš paukščio nelieka nieko, tik
koncentriniai skvarbių, viską pastebinčių akių ratilai. Garnys - vie­
nišas, kantrus medžiotojas, gebantis atkakliai stovėti nekrustelėda­
mas, kol nutaikys progą pastverti grobį. Arba, nenuleisdamas akių
nuo būsimo laimikio, stypčioja artyn lėtai, po vieną žingsnį tarsi
kokia grobuonė pamergė. Vis dėlto, nors ir retai, didysis mėlynasis
garnys medžioja ir iš oro, staigiai nirdamas žemyn atkišęs snapą it
kardą.
- Kaip galėjo nutikti, kad ta plunksna įsmigo tiesiai į kelmą? -
sušnibždėjo Kaja ir apsidairė. - Tikriausiai tas vaikinas bus įbedęs.
Gal netgi dabar mane stebi.
Ji stovėjo apmirusi, tik širdis vėl ėmė daužytis. Paskui atšlijo, pa­
likusi plunksną nėrė atgal į tankmę, tekina parbėgo į pirkelę ir užsi­
rakino tinklines duris, o to beveik niekad nedarydavo, nes ne kažin
kiek tos durys galėjo apsaugoti.
Vis dėlto, vos tarp medžių įslinkus pirmiesiems brėkšmos atšvai­
tams, Kaja pajuto stiprią plunksnos trauką, panūdo bent jau dar sykį
pažvelgti į ją. Sulaukusi saulėtekio, tekina nuskubėjo iki laukymės,
pakraštyje įdėmiai apsidairė, tada nužingsniavo prie kelmo ir paėmė
plunksną. Glotni ir žvilganti ji atrodė beveik aksominė. Grįžusi į

105
 Delia Owens

pirkelę, Kaja surado jai ypatingą vietą pačiame ant sienos sukabintos
kolekcijos - kurioje buvo visko nuo vos įžiūrimų kolibrių plunks­
nelių iki didžiulių erelio uodegos plunksnų - viduryje. Jai parūpo,
kodėl vaikinas sumanė padovanoti jai tą plunksną.

* * *

Kitą rytą Kajai labai magėjo tučtuojau bėgti prie kelmo pažiūrėti,
ar nebus palikta dar viena plunksna, bet ji prisivertė palaukti. Nieku
gyvu nevalia susidurti su tuo vaikinu. Galų gale, jau gerokai įdieno­
jus, ji nužingsniavo į laukymę: artinosi lėtai, ištempusi ausis. Nieko
neišgirdo, nepastebėjo nė gyvos dvasios, tad atsargiai žengė pirmyn
ir jos veidą nušvietė reta, trumpa šypsena, išvydus kelme stirksančią
baltą plunksną. Ji siekė Kajai nuo pirštų galiukų iki alkūnės, grakš­
čiai užsirietusi baigėsi plonyte smailuma. Kaja paėmė plunksną ir
balsu nusijuokė. Nuostabi baltauodegio fajetono uodegos plunks­
na. Šių jūros paukščių ji išvis niekad nematydavo, tame regione jie
negyveno, nebent tik protarpiais pasirodydavo, atblokšti į sausumą
uragano sparnais.
Kajos širdis prisipildė nuostabos: nejaugi kažkas turi tokią nuo­
stabią retų plunksnų kolekciją, kad nepagaili jai šitos?
Kadangi negalėjo perskaityti senojo mamos gamtos vadovo, dau­
gelio paukščių ar vabzdžių pavadinimų Kaja nežinojo, tad prasima­
nydavo savus. Nors nemokėjo rašyti, rado būdą ir kurti etiketes savo
pavyzdžiams. Nuolat ugdydama savo talentą, dabar ji jau galėjo nu­
piešti ar nutapyti kone bet ką. Kreidelėmis ar vandeniniais dažais,
kurių kartais įsigydavo „Five and Dime“ krautuvėlėje, ji piešdavo
paukščius, vabzdžius, kriaukleles ant popierinių pakuočių, likusių nuo
maisto produktų, ir kabindavo paveikslėlius prie kolekcijos pavyzdžių.
Tą vakarą ji leido sau paišlaidauti ir užsižiebusi dvi žvakes pa­
sistatė lėkštelėse ant virtuvės stalo, norėdama kaip reikiant įžiūrėti

106
 Ten, kur gieda vėžiai

visus baltumos atspalvius, kad galėtų tiksliai nupiešti baltauodegio

fajetono plunksną.

* * *

Paskui daugiau nei savaitę naujų plunksnų ant kelmo nebeatsi-

rasdavo. Kaja kasdien bent po kelis kartus eidavo patikrinti, atsargiai
dirsčiodavo pro paparčius, bet taip nieko ir nepamatė.
Vidudienį ji sėdėjo pirkelėje, o taip atsitikdavo nedažnai.
- Reikėjo užsimerkti pupelių vakarienei. Dabar jau per vėlu.
Pakilusi ji perėjo virtuvę, pasirausė spintelėje, pabarbeno pirštais
į stalą. Pasvarstė, gal reikėtų imtis piešti, bet apsigalvojo. Vėl nuėjo
patikrinti kelmo.
Netgi iš tolo įžiūrėjo ilgą dryžuotą laukinio kalakuto uodegos
plunksną. Radinys užklupo ją iš netyčių. Anksčiau kalakutai buvo
vieni jos mėgstamiausių paukščių. Kartą jai teko stebėti, kaip bent
dvylika kalakučiukų mėgino bruktis po motinos sparnais, šiai ra­
miai krypuojant savais keliais, keletas išsprūdo nesutilpę ir nudribo
žemėn, bet tuojau pašoko ir nukuduliavo vytis.
Bet kartą, maždaug prieš metus, žingsniuodama per pušynėlį
Kaja išgirdo laibą, kvapą gniaužiantį klyksmą. Visas pulkas lauki­
nių kalakutų, gal penkiolika - daugiausia kalakučių, keletas pati­
nų, tiek suaugusių, tiek jauniklių - karštligiškai grūdosi krūvon,
snapais kapodami kažką, kas priminė purvyne numestą purviną
suglamžytą skudurą. Iš po maskatuojančių jų kojų pliūpčiojo de­
besys dulkių, siautė miško paklotę, kilo aukštyn iki medžių šakų
ir ten nusėsdavo. Prislinkusi arčiau Kaja įžiūrėjo, kad ant žemės
mėtosi ne skuduras, o kalakutė - jos pačios gentainiai gnaibė ją
snapais, nagais draskė galvą ir kaklą. Paukštis galaižin kaip suge­
bėjo įsipainioti į erškėčius, plunksnos stirksojo į visas puses, jis
nebeįstengė skristi. Kadaise Džodis buvo sakęs, kad paukštis,

107
 Delia Owens

išsiskiriantis iš viso pulko - išsigimęs ar sužalotas - labiau pritrau­

kia grobuonis, tad kiti iš to paties būrio jį užkapojai vis geriau, nei
privilioti erelį, kuris kartu gali nusičiupti ir kurį nors iš sveikųjų.
Stambi patelė grybštelėjo sutaršytą gentainę didelės, stiprios
kojos nagais, pritrėškė ją prie žemės, o kita kalakutė suskato snapu
kapoti apnuogintą kaklą ir galvą. Sužalotoji kvarkdama sukiojosi,
paklaikusiomis akimis dairėsi į ją pribaigti kėslaujančią savo pačios
šeimyną.
Kaja tekina išpuolė į laukymę, sumostagavo rankomis.
- Ei, ką darot? Nešdinkitės iš čia! Liaukitės!
Sparnų maišalynė pažėrė dar tirštesnį debesį dulkių, paukščiai
strimgalviais iškriko į krūmus, du, sunkiai plumpsėdami sparnais,
nuskrido į ąžuolą. Bet Kaja pavėlavo. Kalakutė dryksojo suglebu­
si, išsprogusiomis akimis. Kraujo srovelės virvėjo perkreiptu jos
kaklu.
- Štiš! Lėkit sau!
Kaja nuvijo šalin paskutinius stambius paukščius. Šie nu-
šlumšėjo į tankmę, jų darbas buvo baigtas. Kaja pritūpė prie negy­
vos kalakutės, uždengė atmerktą akį platano lapu.
Tą naktį, prisižiūrėjusi kalakutų, Kaja vakarienei suvalgė iš va­
karykščios likusią kukurūzų duoną su pupelėmis, o paskui gulėjo
savo guolyje verandoje stebėdama, kaip mėnulis tiesia taką lagū­
nos paviršiuje. Ir staiga išgirdo balsus miške, jie artėjo. Nervingi,
spigūs. Berniūkščių, ne vyrų. Kaja tučtuojau atsisėdo. Kito išėjimo
iš pirkelės nebuvo. Arba reikėjo dingti tuojau pat —arba taip ir
sulaukti jų sėdint guolyje. Tylutėliai lyg peliukė ji pripuolė prie
durų, bet iškart pamatė mirgančias žvakių liepsneles, drignių ap­
juosti žiburėliai šokčiojo, šmėžavo šen ir ten. Bėgti jau per vėlu.
Balsai suaidėjo garsiau.
- O štai ir mes, Pelkių Dukra!
- Ei! Tu čia, viduj? Ei, panele Trūkstamoji Grandie!

108
 Ten, kur gieda vėžiai

- Nagi parodyk mums savo dantis! Parodyk mums savo liūno

žolelę!
Juoko protrūkis.
Kaja prisiplojo prie grindų už neaukštos verandos sienelės, o at­
ėjūnų žingsniai vis artėjo. Liepsnelės sušmaižiojo it paklaikusios ir
tuoj pat visos iškart užgeso, o penketas gal trylikos ar keturiolikos
metų vaikigalių tekini pasileido per kiemą. Nė vienas neberėkaliojo,
visi kiek kojos neša sulėkė prie verandos, kiekvienas pasiženklino,
pliaukštelėdamas delnu į verandos duris.
Ir kiekvienas pliaukštelėjimas smelkė kalakutės širdį lyg dūris.
Nors gaili aimana veržėsi iš krūtinės, susigūžusiai pasienyje Kajai
pavyko sulaikyti kvapą. Vaikigaliai be jokio vargo galėjo įsiveržti vi­
dun. Pakaktų kartą stipriau trūktelėti duris, ir jos atsilapotų.
Bet jie atsitraukė. Nusirito laipteliais žemyn ir nėrė atgal į me­
džių paunksnę rėkaliodami ir ūbaudami iš palengvėjimo, kad išnešė
sveiką kailį iš Pelkių Dukros, Vilko dukters, mergiotės, nesugeban­
čios pasakyti paraidžiui žodžio lapė, valdų. Per mišką iki jos atsklido
jų, nyrančių atgal į saugią naktį, šūksniai ir juokas. Kaja stebėjo tarp
medžių šokčiojančias vėl užžiebtų žvakių liepsneles. O paskui dar
ilgai sėdėjo ir žiūrėjo į stingdančios tylos kupiną tamsą. Susigėdusi.
Tą dieną ir tą naktį Kaja prisimindavo kaskart, vos išvydusi lauki­
nius kalakutus, bet šįsyk, pamačiusi kelme smygsančią kalakuto uo­
degos plunksną, pajuto malonų virpulį. Vadinasi, žaidimas tęsiasi.

109
 14.

Raudoni siūleliai

1969

usnus karštis užtvindė rytą migla, kurioje neliko nei jūros,

D nei dangaus. Džo išlindo iš šerifo biuro pasitikti Edo, kaip
tik lipančio iš patrulinio furgono.
- Eime tenai, šerife. Sulaukėm dar šiokių tokių rezultatų iš la­
boratorijos dėl Čeiso Endriuso nužudymo. Viduj karšta kaip šerno
ryklėj.
Jis pirma šerifo pasuko prie senolio ąžuolo, kerotos medžio
šaknys brovėsi iš plikos dirvos lyg iš apačios ją pralaužę kumščiai.
Gurgžindamas po kojomis giles Edas nusekė jam iš paskos, abu
vyrai sustojo medžio šešėlyje, atkišę veidus nuo jūros dvelkiančiam
vėjeliui.
Džo ėmėsi skaityti balsu:
- „Visas kūnas nusėtas kraujosruvomis, vidaus organų sužaloji­
mų pobūdis atitinka traumas, patiriamas nukritus iš didelio aukš­
čio.“ Jis iš tikrųjų trenkėsi galva į tą siją - surinkti kraujo ir plaukų
pavyzdžiai patvirtina jo tapatybę. Nuo smūgio buvo stipriai sužalo­
ta smegenėlių užpakalinė skiltis, bet tai netapo mirties priežastimi.
Na štai - mirė jis ten, kur buvo surastas, kūnas nejudintas. Tai
įrodo kraujas ir plaukai ant skerssijės. „Mirties priežastis: staigus

110
 Ten, kur gieda vėžiai

smūgis į smegenėlių žievės užpakalinės dalies pakaušinę ir viršugal­

vio sritis, lūžęs stuburas“ - traumos, patirtos nukritus nuo bokšto.
- Vadinasi, kažkas iš tikrųjų sunaikino visus kojų pėdsakus ir
pirštų atspaudus. Dar kas nors?
- Štai, pasiklausyk. Ant jo striukės aptikta daug neaiškios kil­
mės siūlelių. Raudonos vilnos plaušeliai negalėjo atsirasti nė iš vie­
no jo vilkėtų drabužių. Pridėtas ir pavyzdys.
Šerifas krestelėjo nedidelį plastikinį maišelį.
Abu vyrai sužiuro į plonyčius, apspurusius raudonus siūlelius,
panašius į prispaustą prie plastiko voratinklį.
- Tyrėjai tvirtina - vilna. Gali būti megztinis, šalikas, kepurė, -
tarė Džo.
- Marškiniai, sijonas, kojinės, apsiaustas. Pasiutimas, gali būti
bet kas. Ir mums reikia tai surasti.

m
 15.

Žaidimas

I960

itą dieną, apie pusiaudienį, Kaja lėtai, delnus prispaudusi

K prie skruostų, bemaž grimzdama į maldą artinosi prie kelmo.
Bet jokios plunksnos nebuvo. Kaja prikando lūpą.
- Na, žinoma. Juk ir as turėčiau ką nors palikti jam.
Iš kišenės ji išsitraukė tą rytą aptiktą dar nesubrendusio baltagalvio
jūrinio erelio uodegos plunksną. Tiktai kas nors, išties nusimanantis
apie paukščius, būtų atpažinęs, kad ta nušiurusi raiba plunksna - ere­
lio. Trečiamečio, dar net ne balta galva. Žinoma, ne tokia vertybė,
kaip baltauodegio fajetono uodegos plunksna, bet vis tiek mielas da­
lykėlis. Kaja atsargiai padėjo ją ant kelmo, dar prislėgė akmenėliu, kad
nenupūstų vėjas.
Tą naktį, sunėrusi rankas po galva, ji gulėjo savo guolyje verando­
je, o lūpose žaidė šypsenėlė. Visi šeimos nariai ją apleido, paliko vieną
išgyventi liūgynuose, bet štai atsirado kažkas, kas pas ją atėjo pats, pa­
liko miške jai dovanų. Abejonės nenorėjo trauktis, bet kuo ilgiau Kaja
galvojo apie tai, tuo labiau įtikėjo, kad vaikinas neturi jokių piktų
kėslų. Juk paukščius mylintis žmogus tikriausiai negali būti bjaurybė.
Kitą rytą pašokusi iš miego Kaja kibo kuoptis - mamos žo­
džiais tariant, tai buvo „didysis tvarkymasis“. Atsidariusi mamos

112
 Ten, kur gieda vėžiai

spintelę, iš pradžių ketino tik baigti išrūšiuoti stalčių turinio

likučius, bet paėmusi plieno ir žalvario mamos žirkles - žiedai
pirštams buvo išpuošti įmantriais lelijų raštais —staiga suglobė į
saują plaukus, per tuos daugiau nei septynerius metus be mamos
nė sykio netrumpintus, ir nusirėžė gerus aštuonis colius. Dabar
plaukai pažiro ant pečių. Kaja pažvelgė į savo atspindį veidrody­
je, atmetė galvą, nusišypsojo. Nusišveitė nagus, šukavosi tol, kol
plaukai sužvilgo.
Padėjusi į vietą šepetį ir žirkles, Kaja pasirausė tarp senų ma­
mos kosmetikos priemonių. Skysta kreminė pudra buvo visai su­
džiūvusi ir sutrupėjusi, taip pat ir veido skaistalai, o štai lūpų dažų
galiojimo laikas, ko gero, truko ištisus dešimtmečius, mat atvožus
dangtelį pats lūpdažis Kajai pasirodė visai šviežias. Kol buvo maža
mergaitė, ji niekad nebandė žaisdama puoštis mamos drabužiais,
tad dabar pirmą kartą gyvenime pasidažė lūpas. Sučepsėjo, jos at­
spindys veidrodyje vėl nusišypsojo. Kaja nutarė esanti visai nieko.
Ne tokia graži kaip mama, bet gana daili. Sukrizenusi nusišluostė
lūpas. Ir prieš pat uždarydama stalčių dar pastebėjo buteliuką su­
džiūvusio „Revlon“ nagų lako - vos vos rausvos spalvos.
Kaja paėmė mažytį indelį į rankas, prisiminė, kaip vieną dieną
mama iš miestelio parsinešė tokį visiškai neįtikėtiną daiktą - nagų
lako buteliuką. Ir pasakė, kad tokia spalva labai tiksianti prie jų
rusvos, šiek tiek gelsvo atspalvio odos. Susodino Kają ir abi jos
vyresniąsias seseris ant nučiurusios sofos ir liepė atkišti basas ko­
jas, nulakavo kojų, paskui - ir rankų nagus. Paskui nusilakavo ir
sau. Visos juokėsi ir puikiai leido laiką strapaliodamos po kiemą,
žybčiodamos rausvais nagais. Tėtė buvo kažkur prašapęs, bet val­
tis - likusi pririšta lagūnos pakrantėje. Mamai šovė į galvą suma­
nymas, kad joms, visoms mergaitėms, reikėtų pasiplaukioti —iki
tol dar niekad to nebuvo dariusios.

113
 Delia Owens

Visos susiropštė į senutėlį laivelį, vis dar nestygdamos vietoje,

lyg būtų užmynusios ant kamščio. Prireikė bent keliskart trūktelėti
rankeną, bet pagaliau užbortinis variklis užsivedė, ir jos išplaukė;
mama vairavo valtį per lagūną link kanalo, vedančio į pelkes. Jos
skriejo vandentakiais, bet mama apie juos nutuokė ne kažin ką ir
galiausiai vienoje seklioje lagūnoje valtis įstrigo tąsiame juodame
dumble, tirštame it degutas. Jos bandė mietu atsispirti nuo dugno,
stumtelėti valtį į vieną ar į kitą pusę, bet ši laikėsi įklimpusi ir - nė
krust. Neliko kitos išeities, tik pačioms ropštis per bortą su visais
sijonais, išlipusios pačios iki kelių nuklimpo į tižę.
Mama užriko:
- Tik neapverskit jos, mergaitės, tik neapverskit!
Sukibusios jos siūbavo ir tampė valtį, kol galiausiai pavyko ją
išlaisvinti. Visos dumblinos iki ausų, pratrūko džiugiai spygauti. Įsi­
ropšti atgal nebuvo taip paprasta, teko persiristi į bortą ir šleptelėti
ant dugno lyg kokioms ištrauktoms iš vandens žuvims. Užuot susė­
dusios ant suolų, visos keturios suvirto greta viena kitos valties dug­
ne ir iškišo kojas per bortą, krutindamos į dangų atstatytus pirštus
su rausvais, per dumblo luobą blykčiojančiais nagais.
Įsitaisiusi tarp dukterų, mama tąsyk bylojo joms:
- Dabar paklausykit, štai jums tikro gyvenimo pamoka. Na taip,
įstrigome, bet ką mes, mergaitės, darėme, kai įstrigome? Ogi juokė­
mės, pasidarėme iš to pramogą. Štai ką reiškia turėti sesių ir draugių.
Jos visos laikosi kartu, netgi dumble - ypač dumble.
Lako valiklio mama nenupirko, tad kai lakas ėmė luptis ir tru­
pėti, jų rankų ir kojų nagus vis dar margino pablukę rausvi dry­
žiai, primenantys aną smagiai praleistą dieną ir tikro gyvenimo
pamoką.
Žiūrėdama į senąjį buteliuką Kaja mėgino prisiminti seserų vei­
dus. O balsu tarė:
- Kur tu dabar, mama? Kodėl nesilaikei su mumis kartu?

114
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Kitą popietę, vos pasiekus ąžuolų supamą laukymę, Kajos akis

iškart užkliuvo už kažko ryškiaspalvio prislopintų žalių ir rudų miš­
ko lopinių fone, visai čia nederančio. Ant kelmo stovėjo nedidelė
balta ir raudona kartoninė pieno pakuotė, šalia jos smygsojo dar vie­
na plunksna. Rodos, vaikinas bus padidinęs statymus. Prisiartinusi
Kaja pirmiau paėmė plunksną.
Minkšta, sidabraspalvė - tai buvo naktikovo, vieno iš pelkių gra­
žuolio, kuoduko plunksna. Paskui Kaja dirstelėjo į kartoninį pake­
lį. Jame buvo keletas kietai susuktų sėklų maišelių: ropių, morkų,
žaliųjų pupelių. Ir dar, suvyniota į rudą popierių - valties variklio
uždegimo žvakė. Kaja nusišypsojo, pasukiojo rankoje aptakų stry­
pelį. Ji jau buvo išmokusi išgyventi apsieidama be daugelio būtinų
dalykų, bet naujos uždegimo žvakės jai retsykiais prireikdavo. Šoklys
buvo pamokęs ją, kaip pašalinti kai kuriuos smulkius variklio gedi­
mus, bet prireikus kokios atsarginės dalies, visada tekdavo kulniuoti
į miestelį ir mokėti pinigus.
Ir še tau - atsarginė uždegimo žvakė, kurią ji galinti pasidėti ir
panaudoti, kai prireiks. Perteklius. Širdis priplūdo keisto šilto jaus­
mo. Panašaus į tą, kuris apninka regint pilną degalų valties baką
ar žvelgiant į grimztančią saulę lyg teptuku nutaškytame dangaus
pakrašty. Kaja stovėjo nekrustelėdama, stengdamasi sugerti į save tą
jausmą, tai, ką jis reiškė. Jai ne kartą teko stebėti paukščių patinus,
siekiančius patelių palankumo visokiomis dovanomis. Bet ji buvo
dar labai jauna sukti lizdą.
Pačiame kartoninio pakelio dugne gulėjo raštelis. Kaja išlankstė
jį, pažvelgė į žodžius, išvedžiotus stambia, aiškia rašysena - net vai­
kas sugebėtų perskaityti. Kaja atmintinai žinojo, kada kryptį keičia
potvyniai ir atoslūgiai, galėjo rasti kelią namo orientuodamasi pagal
žvaigždes, būtų atpažinusi kiekvieną erelio plunksną, bet, netgi su­
laukusi keturiolikos, tų žodžių perskaityti nemokėjo.

115
 Delia Owens

Susizgribo užmiršusi atsinešti ką nors, ką galėtų palikti jam. Iš-

krausčiusi kišenes rado tik pačių paprasčiausių plunksnų, kriaukle­
lių ir lukštų, tad nuskubėjo atgal į pirkelę ir atsistojusi priešais savąją
plunksnų sieną ėmė dairytis, ką čia išsirinkus. Dailiausios buvo ma­
žosios gulbės uodegos plunksnos. Kaja nukabino vieną nuo sienos,
ketindama įbesti į kelmą, kai kitą kartą eisianti pro šalį.
Vakare ji pasiėmė apklotą ir susisupusi į jį įsitaisė miegoti pelkė­
je, prie pat skrodės, kupinos mėnesienos ir moliuskų. Auštant du
bulviniai maišai jau buvo pilni. Pinigai degalams. Maišai buvo per
sunkūs, panešti abiejų Kaja nepajėgė, tad nuvilko vieną į lagūnos
pakrantę. Nors tai ir nebuvo trumpiausias kelias, paimti antrojo
grįžo pro ąžuolų laukymę, ketindama palikti gulbės plunksną. Ne­
apsidairiusi žengė tarp medžių, o laukymėje, atsišliejęs į kelmą, sto­
vėjo plunksnas jai nešęs vaikinas. Pamačiusi iš arti, Kaja jį atpažino:
Teitas, tas pats, kuris kadaise parodė jai kelią į namus per pelkes, kai
ji dar buvo maža mergaitė. Teitas, kurį ji daugelį metų stebėdavo iš
tolo, bet niekad taip ir nesuteikė drąsos prisiartinti. Žinoma, dabar
jis buvo gerokai ūgtelėjęs, subrendęs, gal kokių aštuoniolikos. Iš po
kepuraitės veržėsi auksinės garbanos, stirksojo į visas puses. Veidas
įdegęs, patrauklus. Vaikinas buvo ramus, plati šypsena nušvietė visą
veidą. Bet labiausiai ją sukaustė jo akys: šviesiai rudos, bemaž auksi­
nės, su žaliais atšvaitais - ir jos smigo tiesiai Kajai į akis. Visai kaip
garnio akys, smingančios į nusižiūrėtą aukšlę.
Ji pastiro sukrėsta, kad juodviejų nerašytos taisyklės buvo taip
netikėtai sulaužytos. Visas žaidimo smagumas ir buvo tas, kad jie
galėjo žaisti nesikalbėdami, net nematydami vienas kito. Ji pajuto,
kaip kaista veidas.
- Labas, Kaja. Prašau... nebėk... tai tik aš... Teitas, - pasakė jis
tyliai, lėtai, lyg ji būtų kokia nevisprotė ar ką. Tikriausiai šitaip apie
ją liežuvaudavo miestelio gyventojai: neva ji beveik nė nebemokanti
žmonių kalbos.

116
 Ten, kur gieda vėžiai

Teitas neįstengė atplėšti nuo jos akių. Tikriausiai jai trylika ar ke­
turiolika, pagalvojo. Vis dėlto tokio nepaprasto veido jis kaip gyvas
nebuvo regėjęs. Jos bruožai atrodė bemaž egzotiški: didžiulės, beveik
juodos akys, siaura nosis, dailios formos lūpos. Pati - aukšta ir laiba,
pažiūrėti tokia trapi ir liauna, lyg būtų nuolat blaškoma vėjo. Ir vis
dėlto po oda ryškėjo jauni, tykią jėgą liudijantys raumenys.
Ją, kaip visada, pirmas impulsas pastūmėjo bėgti. Bet buvo dar ir
kažkas kita, kas sulaikė. Pilnatvė, kokios nejautė jau daugelį metų.
Tarytum tiesiai į širdį būtų įpilta kažko šilto. Kaja pagalvojo apie
plunksnas, apie uždegimo žvakę, apie sėklas. Visa tai gali baigtis,
jeigu ji dabar pabėgs. Netardama nė žodžio Kaja ištiesė vaikino pu­
sėn ranką, kurioje laikė gražiąją gulbės plunksną. Lėtai, lyg baimin­
damasis, kad ji gali driuoktelėti į šalį kaip išgąsdinta stirnaitė, jis
priėjo arčiau, apžiūrėjo plunksną jos rankoje. Kaja stovėjo tylėdama,
įbedusi žvilgsnį į plunksną, nė nepažvelgdama vaikinui į veidą ir juo
labiau - į akis.
- Mažosios gulbės plunksna? Neįtikėtina, Kaja. Ačiū, - vėl pra­
kalbo jis. Buvo daug aukštesnis už ją, vos vos pasilenkė imdamas iš
jos rankos plunksną. Žinoma, dabar ir jai pats laikas padėkoti jam
už visas dovanas, bet ji vis dar neprasižiojo. Norėjo, kad jis eitų sau,
kad jie galėtų tęsti ankstesnį žaidimą.
Siekdamas atmiešti tylą, Teitas pridūrė:
- Tai tėtis išmokė mane pažinti paukščius.
Galų gale ji pažvelgė į jį ir tarė:
- Negalėjau perskaityt tavo laiško.
- Ak taip, žinoma, juk nelankai mokyklos. Aš užmiršau. Neko
ypatingo neparašiau, tik tiek, kad žvejodamas mačiau tave porą
kartų ir pagalvojau, kad tau galbūt praverstų sėklos ir atsarginė už­
degimo žvakė. Kaip tik turėjau atliekamą, tai ir pamaniau: kodėl
nesutaupius tau vienos kelionės į miestą. O plunksnos, man atrodė,
turėtų tau patikti.

117
 Delia Owens

Kaja panarino galvą ir ištarė:

- Ačiū tau už jas, baisiai gražiai sugalvojai.
Teitas atkreipė dėmesį, kad, nors jos veide ir kūne buvo matyti
ankstyvi bręstančios moters iškilumai bei įdubos, kalba ir manieros
tebebuvo dar gana vaikiški. Priešingai nei kaimo mergaičių, kurių
elgsena - makiažas, drabstomos nešvankybės, rūkymas ir saiko stoka
visam tam - gerokai pranoko tuos kauburius.
- Nėra už ką. Na, aš jau trauksiu sau, nenoriu pasivėlinti. Užsuk­
siu retsykiais, jei neprieštarauji.
Į tai Kaja nieko neatsakė. Žaidimas, atrodo, baigtas. Sumojęs,
kad jokio kito atsako nebesulauks, Teitas jai linktelėjo, pirštais pa­
lietė kepuraitę ir apsisuko eiti sau. Bet prieš palenkdamas galvą ir
nerdamas į šabakštynus, dar stabtelėjo ir atsigręžė.
- Žinai, o aš galėčiau išmokyti tave skaityti.

118
 16.

Skaitymas

I960

ažadėjęs išmokyti ją skaityti, Teitas nebesirodė bent kelias

dienas. Iki plunksnų žaidimo vienatvė Kajai buvo tapusi tar­
si kokia prigimtine atauga, lyg dar viena ranka. Bet dabar ji leido
šaknis ir slėgė krūtinę.
Vieną vėlyvą popietę Kaja sėdo į valtį ir tarė sau:
- Negaliu visą laiką tik kiurksoti čia ir laukti.
Užuot plaukusi iki Šoklio prieplaukos, kur ją būtinai kas nors
pastebėtų, Kaja paslėpė valtį įlankėlėje vos vos piečiau ir su drobiniu
maišu rankoje patraukė ūksmingu takučiu Spalvotųjų miestelio link.
Didžiąją dienos dalį dulkė smulkus lietutis, ir dabar, saulei slystant
horizonto link, miške telkėsi rūkas ir sklido po drėgmės prisigėrusias
laukymes. Kaja niekad nebuvo įkėlusi kojos į Spalvotųjų miestelį,
bet žinojo, kur jis yra, ir vylėsi, kad sykį atsidūrus ten rasti Šoklio ir
Meibelės namus nebus labai sunku.
Ji mūvėjo džinsus, vilkėjo rausvą palaidinę - drabužiai iš Meibe­
lės siųstųjų dėžių. Maiše nešėsi du pintos talpos stiklainius su pačios
virta namine skysta gervuogių uogiene - norėjo lauktuvėmis atsily­
ginti Šokliui ir Meibelei už gerumą. Išsiruošti jų aplankyti ją pastū­
mėjo poreikis būti su kuo nors, siekis pasišnekučiuoti su draugingai

119
 Delia Owens

nusiteikusia moterimi. Jei Šoklys dar nebus grįžęs, galbūt ji galėsian­

ti tiesiog pasėdėti ir paplepėti su Meibele.
Staiga iš už tako posūkio atsklido balsai. Kaja sustojo, ištempė
ausis. Ir tuojau pat nuo tako šmurkštelėjo į mišką, pasislėpė mirtų
tankmėje. Dar minutė, ir iš už posūkio išniro du baltieji vaikiščiai,
apsirengę sučiurusiais kombinezonais su petnešomis, jie nešėsi meš­
keres ir ant virvutės kadaruojantį šamą ilgumo sulig jos ranka. Kaja
sustingo šabakštyne palaukti, kol jie praeis.
Vienas berniokų mostelėjo išilgai tako.
- Ogi tik pažvelk! - šūktelėjo.
-Tai bent nuskilo mums! Atrėplioja va nigeris, ryškiai plumpina
į Nigertauną.
Kaja kryptelėjo galvą. Takučiu po darbo į namus žingsniavo Šo­
klys. Buvo jau visai arti, reikia manyti, berniokų šūksnius girdėjo,
bet tik panarino galvą ir pasukęs iš tako, kad nesusidurtų su tais
dviem, pėdino sau toliau.
Kas jam yra, kodėljis nieko nedaroy tylomis nertėjo Kaja. Ji ži­
nojo, kad nigeris - labai negeras žodis, žinojo, nes plūsdamasis tą
žodį drėbdavo tėtė. Šoklys galėjo pristverti tuos vaikiščius ir gerai
pamokyti sudauždamas galvomis. Bet nieko panašaus nepadarė, tik
paspartino žingsnį.
- Čia tik senis nigeris į miestą šinkuoja. Pasisaugok, nigeriuk,
neužkliūk ir nepargriūk! - tyčiojosi jie, o Šoklys tik drožė pirmyn
įbedęs žvilgsnį sau į kojų pirštus. Vienas vaikiščių pasilenkė, paėmė
akmenį ir švystelėjo Šokliui į nugarą. Akmuo dunkstelėjo jam žemė­
liau mentės. Šoklys vos pastebimai kniūbtelėjo, bet žingsnio nesu­
lėtino. Vaikigaliai juoku palydėjo jį, dingstantį už posūkio, paskui
sugraibė dar kelis akmenis ir nusekė jam įkandin.
Kaja suskato brautis per šabakštyną, nenuleisdama akių nuo jų
gobtuvų, šokčiojančių viršum krūmokšnių. Juos aplenkusi pritūpė
tankiame sąžalyne prie pat tako - po kelių akimirkų vaikiščiai turėjo

120
 Ten, kur gieda vėžiai

praeiti per pėdą nuo jos. Šoklys jau buvo nutolęs, jo nebesimatė.
Kaja susuko palaidą maišo su uogienės indais galą, užveržė. Ir vos
berniokams priartėjus prie tankaus krūmo, užsimojo sunkiu maišu
ir iš visų spėkų liuobė artimesniajam per pakaušį. Tas kluptelėjo ir
vožėsi nosimi į žemę. Kliegdama ji puolė antrąjį, pasiryžusi sukne­
žinti galvą ir jam, bet vaikiščias spėjo pasipustyti padus. Kaja nubė­
go kokius penkiasdešimt jardų giliau į mišką ir pasislėpusi stebėjo
pirmąjį, kol šis pagaliau atsikėlė susiėmęs už galvos ir plūsdamasis.
Vilkdama maišą su uogienės indais Kaja apsisuko, nupėdino at­
gal prie valties ir išplaukė namo. Pamanė tikriausiai daugiau niekad
neišsiruošianti į svečius.

* * *

Kitą dieną, išgirdusi kanale pukšint Teito valties motorą, Kaja

nubėgo prie lagūnos ir įsitaisiusi krūmuose stebėjo, kaip jis priplau­
kia, kelia iš valties kuprinę. Apsidairęs Teitas ją šūktelėjo ir Kaja lėtai
žengė artyn. Ji mūvėjo aptemptus džinsus, vilkėjo baltą palaidinę su
skirtingomis sagomis.
- Labas, Kaja. Atleisk, kad neatplaukiau anksčiau. Negalėjau,
turėjau padėti tėčiui. Bet mes tuojau pat kibsim į darbą ir tu labai
greitai išmoksi skaityti.
- Labas, Teitai.
- Štai, sėskime čia.
Jis parodė šešėlyje prie pat lagūnos kyšančią storą ąžuolo šaknį. Iš
kuprinės išsitraukė plonytę apčiurusią knygutę ir bloknotą liniuoto
popieriaus. Atidžiai, lėtai tarp linijų įrašė raides a A, b B, tada para­
gino pamėginti ir ją. Kantriai stebėjo, kaip ji pūkščia iškišusi liežuvį.
Jai rašant, jis tarė raides balsu. Negarsiai, lėtai.
Kaja prisiminė kai kurias dar mamos ir Džodžio parodytas rai­
des, bet visai nenutuokė, kaip iš jų sudėlioti žodžius.

121
 Delia Owens

Praslinkus vos kelioms minutėms Teitas tarė:

- Na, matai? Jau moki parašyti ir žodį.
- Ką tu sakai?
- B-a-b-a. Tu parašei žodį baba.
- Kas yra baba? - paklausė ji.
Jis gerai žinojo, kad prunkštelėti nevalia.
- Toks ne visai tikras žodis, jeigu jo nežinai, ir nereikia, nesuk
galvos. Mėginkim toliau. Jau labai greitai parašysi kokį nors žinomą
žodį.
Kiek vėliau jis pasakė:
- Abėcėlės tau dar reikės pasimokyti, iš tikrųjų teks nemažai pa­
dirbėti. Siek tiek užtruks, kol įgusi, bet trupučiuką paskaityti gali jau
dabar. Tuojau aš tau parodysiu.
Elementoriaus Teitas neturėjo, tad pirmąja knyga Kajai tapo iš jo
tėčio bibliotekos pasiskolintas Aldo Leopoldo „Smėlynų apygardos
almanachas“. Teitas parodė jai pirmąjį sakinį ir paprašė jį perskaityti.
Sakinio pirmas žodis buvo „Yra“. Kajai teko tikrinti abėcėlę, balsu tar­
ti kiekvieną raidę, bet mokytojas buvo kantrus, paaiškino, kad „Y“ -
tai „i“, tik tariama ilgiau, ir galiausiai Kajai pavyko raides sujungti. Ji
plačiai išskėtė rankas ir nusijuokė. Teitas stebėjo ją šypsodamasis.
Lėtai, kliuvinėdama, Kaja vis dėlto iššifravo visus sakinio žodžius:
„Yra tokių, kurie gali gyventi be laukinės gamtos, yra ir tokių, kurie
negali.“
- O... - žioptelėjo ji. - O.
- Na matai, tu jau skaitai, Kaja. Ir dabar jau niekad nebebus taip,
kad nemokėtum skaityti.
- Juk ne vien tai, ane? - ji beveik kuždėjo. - Aš nežinojau, kad
žodžiuose gali tilpti tiek daug. Nežinojau, kad sakinys gali būti toks
kupinas.
Teitas nusišypsojo.
-Tai labai geras sakinys. Bet ne visuose žodžiuose telpa tiek daug.

122
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Vėliau buvo dar daugybė tokių dienų, kai jiedu sėdėdavo ant
ąžuolo šaknies paunksnėje ar paplūdimyje pačioje saulėkaitoje, ir
Teitas mokė ją skaityti žodžius, apdainuojančius žąsis ir gerves, ku­
rios visur aplinkui buvo tikros.
- O kas, jei nebeliks žąsų muzikos?
Teitas talkino savo tėčiui, žaisdavo su draugais beisbolą, bet vis
nutaikydavo progą išsprūsti pas Kają bent kelis kartus per savaitę. Ir
dabar jau, nesvarbu, ką darytų: ravėtų daržą, lesintų vištas, ieškotų
kriauklelių - Kaja visada klausydavosi, ar nesupupsės kanale jo val­
ties motoras.
Vieną dieną paplūdimyje paskaičiusi, kuo zylės užkandžiauja
priešpiečiams, Kaja paklausė Teito:
- Tu gyveni su savo šeima Barkli Kouve, ane?
- Gyvenu su tėčiu. Taip, Barkli Kouve.
Kaja nebepaklausė, ar jis anksčiau turėjęs ir daugiau šeimos na­
rių, kurių dabar nebelikę. Tikriausiai mama jį apleido, visai kaip ir
ją. Kažkas viduje mygo paliesti jam ranką, noras buvo labai keistas,
tik pirštai atsisakė jį patenkinti. Užtat ji įsiminė melsvų gysliukių,
išraizgiusių vidinę jo riešo pusę raštą, tokį pat sudėtingą, koks būna
išpieštas vapsvų sparneliuose.

* * *

Vėliais vakarais, įsitaisiusi prie virtuvės stalo, Kaja tęsdavo pa­

mokas užsižibinusi žibalinę lempelę, švelni šviesa smelkdavosi pro
pirkelės langus laukan, palytėdavo apatines ąžuolų šakas. Vienintelis
žiburys mylių mylias nusidriekusioje juodybėje, atmieštoje tik blau­
saus jonvabalių švytėjimo.
Kaja uoliai rašydavo žodžius, kiekvieną - daugybę kartų, pas­
kui garsiai perskaitydavo, ką parašiusi. Teitas įtikino ją, kad ilgi

123
 Delia Owens

žodžiai - tas pat, kas ir trumpi, tik sujungti draugėn, tad ilgų žodžių
Kaja nebijojo, kibo į pleistoceną taip pat narsiai, kaip ir j erą. Iki šiol
dar niekas nebuvo jai taip smagu, kaip mokytis skaityti. Bet ji nie­
kaip neįstengė perprasti, kodėl Teitas pasisiūlė mokyti tokią varganą
baltąją padugnę kaip ji, kodėl išvis pradėjo ją lankyti, kodėl dova­
nojo tokias ypatingas plunksnas. Bet jo šito neklausinėjo. Dar ims ir
pats susimąstys apie tai, o tokios mintys gali jį nubaidyti.
Dabar jau Kaja galėjo surašyti ir deramas etiketes savo brangie­
siems pavyzdžiams ženklinti. Senose mamos knygose susirasdavo,
kaip rašomas kiekvienos plunksnos, vabzdžio, kriauklelės, gėlytės
pavadinimas, tada kruopščiai išvedžiodavo raides prie savo piešinių
ant rudo pakuočių popieriaus.

* * *

- Kas seka po dvidešimt devynių? - vieną dieną paklausė ji Teito.

Jis pažvelgė į ją. Kaja žinojo apie potvynius ir atoslūgius, apie
sniegines žąsis ir erelius, apie žvaigždes daugiau, nei kitam lemta
sužinoti per visą gyvenimą, bet nemokėjo suskaičiuoti iki trisdešim­
ties. Jis nenorėjo, kad ji susigėstų, tad pasistengė nuslėpti nuostabą.
Ji nepakenčiamai puikiai gebėjo perprasti, ką byloja akys.
-Trisdešimt, - paprastai atsakė jis. - Eikš, pamokysiu tave rašyti
skaičius ir supažindinsiu su aritmetika. Visai lengva. Kitąkart atne­
šiu tau aritmetikos knygų.
Kaja kibo skaityti viską iš eilės: gaminimo instrukcijas ant kuku­
rūzų kruopų maišelių, Teito raštelius, pasakų knygas, kurias tiek metų
žaisdavo neva skaitanti. O paskui, vieną vakarą, vogčia atsidūsėjusi
pasiėmė nuo lentynos seną šeimos Bibliją. Atsisėdo prie stalo, ėmė
atsargiai versti plonyčius lapus, kol pasiekė įdėklą su šeimos metraš­
čiu. Pačioje apačioje išvydo save: įrašytus vardus, pavardę. O štai ir
jos gimimo diena: Panelė Katrina Danielė Klark, 1945 m. spalio 10 d.

124
 Ten, kur gieda vėžiai

O paskui, keliaudama sąrašu iš apačios į viršų, perskaitė ir brolių bei

seserų tikruosius vardus.
Ponaitis Džeremis Endrius Klarkas, 1939 m. sausio 2 d.
- Džeremis, - ištarė ji balsu. - Džodi, niekad nebūčiau nė min­
tyse pavadinusi tavęs ponaičiu Džeremiu.
PanelėAmanda Margareta Klark, 1937 m. gegužės 17 d.
Kaja palietė sesers vardą pirštų galiukais. Kelissyk pakartojo.
Paskui skaitė toliau.
Ponaitis Napyras Merfis Klarkas, 1936 m. balandžio 4 d.
Kaja tyliai ištarė:
- Merfai, tavo vardas - Napyras.
Ir pačiame viršuje - vyriausioji sesuo.
Panelė Merė Helena Klark, 1934 m. rugsėjo 19 d.
Ji dar sykį pirštų galiukais perbraukė vardus, ir prieš akis stojo
veidai. Tiesa, išskydę, apsiblausę, bet Kaja įžiūrėjo visus, susigrūdu­
sius apie stalą, kemšančius troškinį, laužiančius kukurūzinę duoną,
protarpiais net nusijuokiančius. Kają graužė gėda, kad užmiršo jų
vardus, bet dabar juos suradusi jau niekad nebeleisianti išsprūsti iš
atminties.
Viršum vaikų vardų ji perskaitė dar vieną eilutę:
Ponas Džeksonas Henris Klarkas irpanelė Žiuljena Marija Žak su­
situokė 1933 m. birželio 12 d’
Iki tos akimirkos Kaja nė nežinojo tėvų tikrųjų vardų.
Kaja valandėlę sėdėjo prie stalo priešais atskleistą knygą. Visa jos
šeima jai prieš akis.
Laikas pasirūpina, kad vaikai nepažintų savo tėvų, kol šie dar
jauni. Kaja niekada nepamatys, kaip prašmatnus Džeikas pačio­
je ketvirtojo dešimtmečio pradžioje šauniai įžengė į vieną Ašvilio
užkandinę ir prie gaiviųjų gėrimų automato pastebėjo Mariją Žak,
juodaplaukę garbanę gražuolę raudonomis lūpomis, atvykusią į sve­
čius iš Naujojo Orleano. Prie pieno kokteilio jis priporino jai apie

125
 Delia Owens

plantacijas, priklausančias jo tėvams, pasigyrė po vidurinės moky­

klos studijuosiąs teisę ir gyvensiąs dvare su kolonomis.
Bet užklupusi Didžioji Depresija vis gilėjo, ir bankai, paskelbę
varžytines, išlupo Klarkams žemę iš po kojų, tėvas atsiėmė Džeiką iš
mokyklos. Jiems teko persikraustyti į mažą pušinę trobelę, kurioje
iš tiesų dar ne taip ir seniai gyveno vergai. Džeikas buvo priverstas
triūsti tabako laukuose, šūsniuoti lapus drauge su juodaodžiais vy­
rais ir moterimis, margaspalviais šalikais prisirišusiomis prie nugarų
kūdikius.
Praslinkus dvejiems metams, Džeikas apyaušriu, nė neatsisvei­
kinęs, išdūmė iš namų, su savimi pasiėmęs tiek gražių drabužių ir
šeimos brangenybių, kiek įstengė pakelti, tarp kitų - ir auksinį pro-
prosenelio laikrodį, ir senelės žiedą su deimantais. Pakeleivingomis
mašinomis nusikrapštęs iki Naujojo Orleano, jis surado Mariją, gy­
venančią su tėvais dailiame name netoli jūros kranto. Jų šeima buvo
prancūzų pirklių palikuonys, dabar - batų fabriko savininkai.
Džeikas nunešė šeimos brangenybes į lombardą ir už gautus pi­
nigus vedžiojosi Mariją į prašmatnius restoranus su raudono akso­
mo portjeromis, suokė nupirksiąs jai tą dvarą su kolonomis. Kai jis,
priklaupęs po magnolija, paprašė jos rankos, ji sutiko už jo tekėti.
1933-iaisiais jie susituokė nedidelėje bažnytėlėje, jaunosios artimieji
tik stovėjo ir tylomis žiūrėjo.
Pinigai tuo metu jau buvo iššvaistyti, tad Džeikas sutiko įsidar­
binti uošvio batų fabrike. Manė iškart gausiąs vadybininko pareigas,
tačiau ponas Žakas, vienas iš tų, kurių plikomis rankomis nepaimsi,
primygtinai pareikalavo, kad Džeikas verslo mokytųsi pradėdamas
nuo pačios apačios, kaip bet kuris kitas darbuotojas. Tad Džeikui
teko lieti prakaitą išpjaunant kulnus.
Jiedu su Marija įsikūrė nedideliame bute viršum garažo, apstaty­
tame keliais prabangiais baldais iš jos kraičio pramaišiui su sendaik­
čių turgelyje įsigytais stalais bei kėdėmis. Džeikas užsirašė į vakarines

126
 Ten, kur gieda vėžiai

paskaitas, siekdamas baigti vidurinę mokyklą, bet dažniausiai, užuot

krimtęs mokslus, išsprūsdavo lošti pokerio ir pas jaunąją žmoną
grįždavo vėlyvą naktį, prašvinkęs viskiu. Praėjus vos trims savaitėms,
iš mokyklos buvo išmestas.
Marija meldė jo mesti gerti ir parodyti daugiau entuziazmo dar­
be, kad jos tėvas jį paaukštintų. Bet tada vienas po kito pasipylė
vaikai, o gertynės taip ir nesiliovė. Nuo 1934-ųjų iki 1940-ųjų jie
spėjo susilaukti keturių vaikų, o štai paaukštinimo Džeikas sulaukė
tik vieno.
Karas su Vokietija sulygino visus. Po tokios pat, kaip ir visų
kitų, spalvos uniforma Džeikas galėjo paslėpti savo gėdą, vėl pasi­
justi išdidus. Bet vieną vakarą Prancūzijoje, jiems visiems tūnant
dumbliname apkase, kažkas suriko, kad pašautas jų seržantas baigia
nukraujuoti vos už dvidešimties žingsnių. Dar visai vaikiščiai, jie
turėjo sėdėti apkase, laukti pagalbos ir nervintis, kad neatzvimbtų
koks netikėtas sviedinys. Bet kur tau - visi pašoko ir suskato kepur-
nėtis laukan gelbėti sužeistojo. Visi, išskyrus vieną.
Džeikas tūnojo įsispraudęs į kampą, pastiręs iš siaubo, nepajėg­
damas nė krustelėti. Tačiau mortyros sviedinys baltai geltona ugni­
mi driokstelėjo ant paties apkaso krašto ir sutrupino Džeikui kairę
koją. Kiti, suvirtę į duobę drauge su sužeistuoju seržantu, nė nesu­
abejojo, kad Džeikas nukentėjo, kartu gelbėdamas žygio draugą. Jis
buvo paskelbtas didvyriu. Tiesos taip niekad niekas ir nesužinojo.
Niekas, išskyrus patį Džeiką.
Apdovanotas medaliu jis buvo išsiųstas namo kaip nebetinkamas
tarnybai dėl medicininių priežasčių. Tvirtai apsisprendęs nebegrįžti
į darbą batų fabrike, Džeikas Naujajame Orleane praleido vos kelias
dienas. Marijai tylomis susitaikius, išpardavė visus jos gražiuosius
baldus ir stalo sidabrą, tada susisodino šeimą su visais rakandais į
traukinį ir išdundėjo į Šiaurės Karoliną. Iš seno bičiulio išgirdo, kad
abu jo tėvai jau mirę, ir tai atvėrė jam kelią įgyvendinti planą.

127
 Detia Owens

Džeikas sugebėjo įtikinti Mariją, kad gyvenimas pirkelėje, kurią

jo tėvas buvo pasistatęs Siaurės Karolinos pakrantėje kaip žvejybai
skirtą vasarnamį, tapsiąs jiems nauja pradžia. Nereikėsią mokėti
nuomos, jis galėsiąs pagaliau baigti vidurinę mokyklą. Barkli Kouve
jis nusipirko nedidelę motorinę žvejų valtį ir susisodinęs šeimą, iš
visų pusių apkrovęs žmoną ir vaikus manta, ant viršaus užrioglinęs
kelias dailias skrybėlaičių dėžutes, nuplukdė juos mylių mylias iš­
sirangiusiais pelkių vandentakiais. Kai pagaliau išniro į lagūną, kai
pasimatė po ąžuolais pritūpusi sukiužusi pirkelė su iškirmijusiais
tinkleliais nuo uodų, Marija tik stipriau apglėbė jauniausią savo vai­
ką, Džodį, dar mėgindama tramdyti ašaras.
Tėtė bandė ją raminti:
- Tik jau anei dėl ko anei kiek nesijaudink. Tik žybt, ir visą šitą
sutvarkau.
Tačiau pirkelės Džeikas taip ir nesuremontavo, taip ir nebaigė
vidurinės mokyklos. Jis įniko girtuokliauti ir lošti pokerį „Pelkių Gi­
nėjoje“, mėgindamas taurelės dugne nugramzdinti anuos apkasus.
Marija kaip išmanydama stengėsi susikurti namus. Sendaikčių
išpardavimuose įsigijo patalynės čiužiniams, patiestiems tiesiai ant
grindų, nusipirko atskirą skardinę vonią, skalbdavo naudodama
vandenį iš kieme įtaisyto čiaupo, savarankiškai išmoko užsiveisti
daržą, auginti vištas.
Netrukus po atsikraustymo ji aprengė vaikus geriausiais drabu­
žiais ir nuvežusi į Barkli Kouvą užrašė į mokyklą. Džeikas raukėsi
sužinojęs, mintis apie išsilavinimą jam nepatiko, ir veikiau dažniau,
nei rečiau jis vis liepdavo Merfui ir Džodžiui pamokų sąskaita pri-
gaudyti voverių ar prižvejoti žuvų vakarienei.
Tik vieną vienintelį kartą Džeikas pasiėmė Mariją paplaukioti
mėnesienoje, ir to pasiplaukiojimo pasekmė buvo jų jauniausias vai­
kas - duktė, kurią pavadino Katrina Daniele, o vėliau praminė Kaja,
nes pirmąsyk paklausta, kuo yra vardu, ji prisistatė kaip tik taip.

128
 Ten, kur gieda vėžiai

Kartais, išsiblaivęs, Džeikas dar pasvajodavo baigti mokyklą, su­

kurti geresnį gyvenimą jiems visiems, bet netrukus ant smegenų vėl
užslinkdavo apkasų šešėlis. Kadaise toks užtikrintas savimi ir išdidus,
patrauklios išvaizdos ir geros sportinės formos, jis nebeapsikęsdavo
kailyje to žmogaus, kuriuo tapo, ir užsiversdavo nemenką mauką
iš gertuvės. Susilieti su pelkių padugnėmis, girtuokliais, lošėjais ir
keikūnais buvo užvis lengviausia, ką Džeikui kada nors teko daryti.

129
 17.

Žengimas per slenkstį

I960

f T^ ą skaitymo vasarą vieną dieną Kajai nuplaukus pas Šoklį, šis

1 perspėjo:
- Nagi, panelyte Kaja, čia yra dar šis tas. Toki vyrai šniukštinėjo
čia aplinkui, kamantinėjo apie tave.
Ji, užuot, kaip visada, žvelgusi kažkur pro šalį, įbedė akis tiesiai
Iii
- Kas tokie? Ko jie norėjo?
- Aš pats tai manau, kad iš socialinės tarnybos būti gali. Visokių
ten dalykų klausinėjo. Ar tavo tėtė su tavim tebegyvena, o mama
tavo kur, ar tu šitą rudenį eini į mokyklą. Ir kada atplauki čionais,
va tą jie ypač norėjo sužinoti, koks būna metas, kai atplauki čionai.
- Ką tu jiems pasakei, Šokly?
- Na, kaip jau gebėjau, taip pasistengiau juos nuo tavęs kitur
nusukti. Pasakiau, kad yra tavo tėtė, va išplaukęs žvejoti ir tik tiek, -
jis atmetė galvą ir nusijuokė. - Ir dar jiems pasakiau, kad niekad
nežinosi, kada toji tavo valtaitė pasirodys. Tai tu tik nurimk, pane­
lyte Kaja. Kad dar pasirodys, Šoklys jau pasiųs juos vėjų už uodegos
pagriebti.
- Ačiū.

130
 Ten, kur gieda vėžiai

Vos sulaukusi, kol bus pripildytas bakas, Kaja išplaukė tiesiai

namo. Dabar teks būti atsargesnei, gal net susirasti kokį užkaborį
pelkėse, kur galėtų pratūnoti, kol jiems pakyrės jos ieškoti.
Tą pat popietę, kai tyliai gurgždindamas smėlį pakrantėje sustojo
Teito laivelis, Kaja nieko nelaukusi tarė:
- Gal galėtumėm susitikt kur kitur, be čionais?
- Sveika, Kaja, džiugu tave matyti, - atsiliepė Teitas, vis dar
gniauždamas vairalazdę.
- Tai kaip manai?
- Reikėtų sakyti ne čia> o ne be čionais, taip pat mandagumas
reikalauja su žmogum pirmiau pasisveikinti, tada prašyti paslaugos.
- Ir pats, būna, pasakai čionais, - ji beveik nusišypsojo.
- Na taigi, mes iš Šiaurės Karolinos šabakštynų ir šiaip jau kal­
bam kaip su karšta bulve burnoj, bet kartais galim ir pasistengti.
- Laba diena, pone Teitai, - tarė ji trupučiuką tūptelėdama. Tei­
tas įžvelgė kažkur jos esybės gelmėse slypinčio ūmumo, net įžūlumo
atošvaitą. - Na kaip, gal galėtumėm susitikti ne čia, o kitur?
- Na taip, turbūt. O kodėl?
- Šoklys pasakė, kad manęs ieško žmonės iš socialinės tarnybos.
Bijau, kad jie mane pagaus, ištrauks kaip upėtakį iš vandens ir nu-
grūs į kokius globos namus ar panašiai.
- Tada verčiau jau susiraskim kokią vietelę ten, kur gieda vėžiai,
ir pasislėpkim. Man iš anksto gaila tų įtėvių, kurie imtųsi tave glo­
boti, - Teitas šypsojosi visu veidu.
- Ką tai reiškia - ten, kur gieda vėžiai? Mano mama kartais taip
sakydavo.
Kaja prisiminė, kaip mama visada skatindavo ją tyrinėti pelkes:
„Keliauk kuo toliau, kiek tik gali, į atokiausius užkaborius, ten, kur
gieda vėžiai.“
- Na, tiesiog tai reiškia kur nors toli, nuošaliuose šabakštynuose,
kur visokie gyviai tebėra laukiniai ir elgiasi kaip laukiniai gyviai. Gal
turi kokį sumanymą, kur nuo šiol galėtume susitikti?

131
 Delia Owens

- Viena tokia vietelė yra... Aptikau kažkada tokią seną, visai su­
kiužusią žvejų lūšną. Kai įsiminsi posūkius, galėsi nuplaukti ten val­
timi, o aš iš čia galiu ir nueiti.
- Gerai, tai šok į valtį. Šįsyk man parodysi, o kitą kartą ten ir
susitiksim.
- Išeidama ten paliksiu tau ženklą, akmenukų krūvelę štai čia,
prie to rąsto valčiai pririšti, - Kaja dūrė pirštu į lagūnos pakran­
tę. - O jei akmenukų nebus, tai reikš, kad aš kažkur čia pat ir išlįsiu
išgirdusi tavo valties motorą.
Jie lėtai nupūškavo per pelkę, paskui atvira jūra nusklendė pie­
tų pusėn, tolyn nuo miestelio. Kaja, įsitaisiusi priekyje, šokčiojo
su kiekviena banga, skruostais įžambiai sruvo vėjo spaudžiamos
ašaros ir vėsiais lašais kapsėjo į ausis. Pasiekus nedidelę įlankėlę,
ji mostelėjo plaukti toliau gėlo vandens upokšniu, vos įžiūrimu
po nusvirusių krūmokšnių šabakštynais. Protarpiais pasirodydavo,
kad upokšnio vaga jau ir baigiasi tankmėje, bet Kaja pamodavo,
kad galima plaukti toliau, ir valtis sėkmingai prasibraudavo per dar
vieną sąžalyną.
Galų gale tankūs krūmokšniai užleido vietą erdviai pievai, o upe­
lis atitekėjo iki senos vieno kambario rąstinės trobelės, viename gale
susmukusios. Rąstai buvo išklibę, kai kurie ir nuvirtę, mėtėsi ant
žemės lyg sunešti malkoms strampai. Stogas dar laikėsi ant pusės sie­
nos, tik įžambiai leidosi nuo sveikojo galo iki apgriuvusio it šauniai
pakreipta skrybėlė. Teito valties pirmagalis atsirėmė į kranto dumb­
lą, ir abu tylomis nužingsniavo prie atvirų durų.
Viduje buvo tamsu, tvoskė žiurkių šlapimu.
- Tikiuosi, neketini čia ir apsigyventi... šitas laužas gali užgriūti
tiesiai tau ant galvos.
Teitas stumtelėjo sieną. Atrodė pakankamai tvirta.
- Tai tik užuoglauda. Galėčiau pasidėti čia šiek tiek maisto, jeigu
tektų kurį laiką slapstytis.

132
 Ten, kur gieda vėžiai

Teitas atsisuko ir žvelgė į ją laukdamas, kol akys apsipras su

prietema.
- Kaja, o tu niekad nesvarstei galimybės eiti į mokyklą? Nuo to
nemirštama, o jeigu lankytum mokyklą, galbūt socialinės tarnybos
paliktų tave ramybėj.
-Jie tikriausiai jau suuodė, kad aš likau viena, tad jeigu pasirody­
siu, iškart pastvers ir išsiųs į globos namus. Be to, dabar aš jau šiaip
ar taip per sena lankyti mokyklą. Kur jie mane dėtų? Į pirmą klasę?
Jos akys išsiplėtė vien pagalvojus, kad reikėtų sėdėti ant mažytės
kėdutės, apsuptai vaikiukų, gebančių pasakyti žodžius paraidžiui ir
suskaičiuoti iki penkiasdešimties.
- Nejaugi taip visą gyvenimą ir gyvensi pelkėse vienui viena?
- Vis geriau negu globos namuose. Tėtė grasindavo mus ten iš­
siusiąs, jei blogai elgsimės. Sakydavo, jie tikri bjaurybės.
- Visai ne. Nebūtinai. Globėjai dažniausiai būna geri žmonės,
kurie myli vaikus, - nesutiko Teitas.
- Nori pasakyti, tu jau verčiau kraustytumeis į globos namus,
negu gyventum pelkėse? - paklausė ji atkišusi smakrą, viena ranka
įsisprendusi į klubą.
Jis valandėlę patylėjo.
- Ką gi, atsinešk čia porą antklodžių, dar gal degtukų, jei pasitai­
kytų šaltesnė naktis. Gal dar kelias sardinių skardines. Jos laikosi visą
amžinybę. Bet šviežio maisto ten nepalik. Privilios lokius.
- Manai, bijau lokių, ane? Nebijau.
- Manai, bijau lokių, ar ne?

* * *

Tą vasarą Kaja su Teitu mokėsi skaityti ir susitikdavo anoje su­

smukusioje lūšnoje. Įpusėjus rugpjūčiui, Kaja baigė skaityti „Smė­
lynų apygardos almanachą“, gal ir ne kiekvieną žodį įkando, bet

133
 Delia Owens

didžiąją dalį suprato. Aldas Leopoldas atskleidė jai, kad užliejamos

pievos yra gyva upių tąsa, kurią upė gali vėl pasiglemžti, kada tik įsi-
geidusi. Apsigyventi šalpoje - tas pat, kas apsigyventi po upės spar­
nu. Kaja sužinojo, kur žiemą išskrenda žąsys, ką reiškia jų muzika.
Švelnūs ir tykūs autoriaus žodžiai, skambantys beveik kaip poezija,
bylojo jai, kad dirvoje knibždėte knibžda gyvybės, kad ji - vienas
iš vertingiausių Žemės turtų, kad nusausinus šlapynes išdžiūsta ir
mylių mylios toliau nusidriekusios žemės, kad nusekus vandeniui
pražūsta daugybė augalijos ir gyvūnijos rūšių. O kai kurios sėklos
išdžiūvusioje dirvoje netgi ramybės būklės išgyvena ištisus dešimt­
mečius, jos laukia, o kai vanduo pagaliau grįžta namo, prasprogsta,
iškiša galvas iš dirvos, išsiskleidžia. Kaja sužinojo daugel nuostabių
dalykų, tikro gyvenimo išminties - mokykloje šito niekad nebūtų
išmokusi. Tas tiesas turėtų žinoti kiekvienas, ir vis dėlto, nors jos
atvirai guli pabirusios visur aplinkui, kažkodėl jų niekas nepastebi,
lyg jos slypėtų giliai dirvoje kaip tos išdžiūvusios sėklos.
Jiedu susitikdavo rąstų lūšnoje kelis kartus per savaitę, bet nak­
vodavo Kaja dažniausiai savo pirkelėje arba paplūdimyje, su kirais.
Iki užslenkant žiemai, jai reikėjo prisirinkti malkų, tad Kaja tos už­
duoties ėmėsi iš peties, vilko glėbius šakų iš arčiau ir iš toliau, krovė
kaip įmanydama tvarkingiau tarp dviejų pušų. Ropės jos darže kėlė
galvas ne ką aukščiau paprastųjų rykštenių, ir vis dėlto daržovių ji
prisiaugino tiek, kad negalėjo įveikti net padedama elnių. Kaja nu­
ėmė paskutinį vasaros pabaigos derlių, sukrovė cukinijas ir burokus
šešėlyje po plytų ir lentų laipteliais.
Ir vis dėlto ji be paliovos įtemptai klausėsi, ar nepasigirs keliuke
ratų trinksėjimas ir variklio ūžimas, skelbiantys artėjant automobilį
su vyrais, atvykstančiais jos išvežti. Kartais ji taip įsibaugindavo ir
nuvargdavo klausytis, kad pėdindavo į skaitymo lūšną ir nakvoda­
vo ten tiesiog ant grindų, susisupusi į apklotą. Rinkti moliuskus ir
rūkyti žuvis stengdavosi pagal tokį grafiką, kad Šokliui juos nuvežti

134
 Ten, kur gieda vėžiai

galėtų Teitas, jis parveždavo ir būtinų prekių. Stengėsi, kad minkštas

jos pilvelis suboluotų kiek įmanoma rečiau.

* * *

- Prisimeni, kaip perskaičiusi pirmąjį sakinį pasakei, kad kai ku-

riuose žodžiuose telpa labai daug? - vieną dieną, sėdėdamas upelio
pakrantėje, paklausė jos Teitas.
- Taip, prisimenu, o ką?
- Tad štai, ypač kupini būna eilėraščiai. Eilėraščių žodžiai ne tik
pasako tau visokius dalykus. Jie sujudina jausmus. O kartais net
prajuokina.
- Mama kartais skaitydavo eilėraščius, bet aš nė vieno
nebeprisimenu.
- Pasiklausyk šito, jį parašė Edvardas Lyras.
Teitas išsitraukė perlenktą lapą ir ėmė skaityti.

Ūmai ponulis Virpūnėlis

Ir ponia Zirzeklė
Sukrykštę vynbalsiu nukūrė
Prie jūros, į pakrantę seklią;

Laivelis ten tik jų ir laukė,

Rausvai pilkavo burės;
Jie įveikė bangas putotas
Ir toliuos atsidūrė.

Kaja nusišypsojo ir tarė:

- Ritmas toks kaip bangų, dūžtančių į krantą.
Po šito jai pačiai prasidėjo eilėraščių kūrimo etapas, ji rimuodavo
žodžius plaukiodama po pelkę ar ieškodama kriauklelių - paprastu­
tės eilės, paikos, monotoniškos. „Mėlyną kėkštę toli sparnai nuneš,

135
 Delia Owens

jeigu galėčiau, skraidyčiau ir aš.“ Pati balsu juokdavosi iš savo kūry­

bos, šitaip užpildydavo kelias ilgos vienišos dienos vienišas minutes.
Vieną vėlyvą popietę skaitydama virtuvėje prie stalo, prisiminė
mamos poezijos knygą ir rausėsi tol, kol surado. Tomelis buvo toks
sučiuręs, kad viršelių nelikę nė ženklo, puslapius, kad neišsibarstytų,
laikė dvi apspurusios tamprios juostelės. Kaja atsargiai jas nuėmė ir
ėmė sklaidyti puslapius, perskaitydavo šen ten pasitaikančias mamos
pastabas paraštėse. Pačioje pabaigoje rado mamos mėgstamiausių ei­
lėraščių sąrašą pagal puslapių numerius.
Kaja atsivertė Džeimso Raito eilėraštį.

Vieniša, šalta ir liūdna,

Ir kiemas, žinojau, tuščias,
Ir ilgesį skaudų budino
Mintys apie mano vaikutį,
Padūkusį, linksmą šnekutį...
Nei medžių, nei saulės, nieko,
Vien tiktai mudu.
Jo motina andai dainuodavo,
Šildydama mums valgį,
Ji mus mylėjo, ir Dievas tepasakytų,
Kodėl tamsa apklojo žemę šitą.
Ir kitą - Golvėjaus Kinelo.
Man buvo įdomu...
Visas savo mintis išsakiau
Kaip įmanydamas švelniau. O dabar...
Kai baigėsi, prisipažįstu, man palengvėjo:
Gaila tik to noro
Įkvėpti daugiau gyvybės.
...Sudie.

136
 Ten, kur gieda vėžiai

Kaja pirštų galiukais palietė žodžius, tarsi jie būtų žinia, tarsi mama
tamtyč ir būtų juos pabraukusi, lyg numanydama, kad duktė kada
nors perskaitys juos pasišviesdama blausia žibaline lempele, perskai­
tys ir supras. Ne kažin kas tai buvo, ne ranka rašytas raštelis, užkištas
kojinių stalčiaus dugne, bet vis šis tas. Kaja jautė, kad tuose žodžiuose
yra įsprausta galinga prasmė, bet jos iškrapštyti taip ir nepasisekė. Jei
kada nors pati taptų poete, pasirūpintų, kad eilių prasmė būtų aiški.

* * *

Rugsėjį pradėjęs lankyti paskutinę klasę, Teitas nebegalėjo taip

dažnai lankyti Kajos, bet atplaukdamas pristatydavo ir jam neberei­
kalingų mokyklinių vadovėlių. Nė žodžiu neperspėjo, kad jo biolo­
gijos knygos jai dar per sudėtingos, tad Kaja plūkė per skyrius, iki
kurių mokykloje būtų priėjusi tik po ketverių metų.
- Nesikrimsk, - paguosdavo jis. - Kaskart skaitydama iš naujo
suprasi vis trupučiuką daugiau.
Paaiškėjo, kad jo tiesa.
Dienoms vis labiau trumpėjant, jie vėl pradėjo susitikinėti prie
pašiūrės, nes nukakti į skaitymo lūšną nebeužtekdavo dienos šviesos.
Mokydavosi visada lauke, bet vieną rytą, įsišėlus vėtrai, Kaja įkūrė
krosnyje ugnį. Po to, kai daugiau nei prieš ketverius metus pradingo
tėtė, niekas be pačios Kajos neperžengė pirkelės slenksčio. Kajai ne­
tilpo galvoj mintis, kad galėtų pasikviesti ką nors užeiti vidun. Bet
ką... išskyrus Teitą.
- Gal norėtum pasėdėti virtuvėj prie krosnies? - paklausė ji, kai
jis užtempė valtį ant lagūnos kranto.
- Žinoma, - lyg niekur nieko atsakė jis: žinojo, kad nevalia paro­
dyti, koks reikšmingas yra tas kvietimas.
Vos įkėlęs koją į verandą, Teitas net šūktelėjo sužavėtas, jam
prireikė bemaž dvidešimties minučių, kol apžiūrėjo plunksnas ir

137
 Delia Owens

kriaukleles, kaulus ir paukščių lizdus. Kai galiausiai susėdo prie sta­

lo, Kaja prisitraukė kėdę arčiau jo, taip, kad jie beveik liestųsi alkū­
nėmis. Tiesiog norėjo jausti jį visai čia pat.
Teitas dabar buvo labai užsiėmęs, padėdavo savo tėčiui, tad diena
prailgdavo slenkant nuo jos nosies iki uodegos. Vieną vėlyvą vakarą
Kaja pirmąsyk ryžosi pasiimti nuo mamos knygų lentynos roma­
ną - Dafnės du Morjė „Rebeką“. Sėdėjo ir skaitė apie meilę. Paskui
užvertė knygą, priėjo prie spintos. Nusikabinusi apsivilko mamos
vasarinę suknelę ir ėmė šytuoti po kambarį, plazdendama sijoną
sukiotis priešais veidrodį. Siūbuodama klubais, kratydama vešlius
plaukus, įsivaizdavo, kaip Teitas kviečia ją šokio. Jo rankas, priglun­
dančias jai prie juosmens. Tarsi ji būtų ponia de Vinter.
Staiga atitokusi ji net susirietė krizendama. O paskui išsitiesė ir
liko stovėti nekrustelėdama.

* * *

- Nagi eikš čionais, vaike, - progiesmiu užtraukė Meibelė vieną

popietę. - Turiu tau šį tą.
Dėžes su visokiu geru Kajai paprastai pristatydavo Šoklys. Jei pa­
sirodydavo ir Meibelė, tai reikšdavo ką nors ypatingo.
- Nagi striuoksėk, pasiimk, kas ten tau paruošta. O aš tuo metu
pripildysiu baką, - paragino Šoklys ir Kaja iššoko iš valties.
- Tik pažvelk, panelyte Kaja, - tarė Meibelė, kilstelėdama persi­
ko spalvos suknelę: gėlėmis išmargintą sijoną dengė plonyčio šifono
sluoksnis - tokio dailaus drabužio Kaja kaip gyva nebuvo regėjusi,
buvo gražesnis net už mamos vasarinę suknelę. - Kaip tik pritiks
tokiai princesei kaip tu.
Ji pamatavo iš akies, pakėlusi suknelę priešais Kają, o ši pačiupi­
nėjo audeklą ir nusišypsojo. Paskui, nusigręžusi nuo Šoklio, Meibelė
ne be vargo susilenkė ir paėmė iš dėžės liemenėlę.

138
 Ten, kur gieda vėžiai

Kaja visa iškaito.

- Nagi, panelyte Kaja, tik jau nesidrovėk, širduk. Šito daikčiuko
tau reikės, maždaug, taigi, jau dabar. Ir dar, jei atsitiktų taip, kad tau
prireiktų apie ką nors pasikalbėti, jei ko nors nesuprastum, tuojau
pat viską senolei Meibelei ir pasisakai. Girdi mane?
- Aha, taip. Ačiū, Meibele.
Kaja sugrūdo liemenėlę kuo giliau į dėžę, po džinsais ir marški­
nėliais, maišeliu pupelių, konservuotų persikų indu.
Po kelių savaičių Kaja sėdėjo bangų sūpuojamoje valtyje, ste­
bėdama jūroje plūduriuojančius, žuvis graibstančius pelikanus, ir
staiga ją surietė netikėtas pilve įsimetęs mėšlungis. Kajos niekad ne­
kamuodavo jūros liga, be to, ir skausmas buvo toks, kokio iki šiol
nebuvo patyrusi. Ji nuplaukė iki Point Byčo, ištempė valtį į krantą,
pati atsisėdo smėlyje, abi kojas pakreipusi į vieną pusę lyg sparną.
Maudulys paaštrėjo, Kaja susiraukė, tyliai suaimanavo. Tikriausiai
bus paleidę vidurius.
Staiga ji išgirdo motoro pupsėjimą, tuoj pat išvydo ir Teito valtį,
skrodžiančią purslojančias bangų keteras. Vos pastebėjęs Kają, Teitas
išsyk pasuko kranto pusėn. Ji sau po nosimi burbtelėjo keletą sūres­
nių tėtės keiksmų. Šiaip jau visada džiaugdavosi pamačiusi Teitą,
tiktai ne šįsyk, kai bet kurią akimirką gali tekti dumti į ąžuolyną
išsitriesti. Ištraukęs valtį krantan šalia jos valties, Teitas šlumštelėjo į
smėlį greta Kajos.
- Labas, Kaja. Ką čia veiki? Kaip tik plaukiau pas tave.
- Labas, Teitai. Smagu tave matyti, - ji labai stengėsi, kad balsas
skambėtų įprastai, bet skrandis ir vėl susigniaužė.
- Kas tau yra? - paklausė Teitas.
- Kodėl tu klausi?
- Nekaip atrodai. Kas nors negerai?
- Man atrodo, kažkas ne taip su viduriais. Skrandį traukia mėš­
lungis, smarkiai.

139
 Delia Owens

- Oo... - Teitas nužvelgė jūrą. Basų kojų pirštais įsirausė į smėlį.

- Tikriausiai tau reikėtų plaukti sau, - sumurmėjo ji panarinusi
galvą.
- Tikriausiai man reikėtų pabūti su tavim, kol tau pagerės. Pa­
jėgsi grįžti namo?
- Man gali prireikti bėgti į mišką. Turbūt vemsiu.
- Gal. Bet nemanau, kad tai padėtų, - negarsiai ištarė jis.
- Ką tu nori pasakyti? Juk net nežinai, kas man yra.
- Gal šitas pilvo skausmas kažkoks kitoks negu būdavo anksčiau?
- Taip.
- Juk tau jau beveik penkiolika, ar ne?
- Taip. O kuo dėtas mano amžius?
Teitas valandėlę patylėjo. Patrynė kulnus į smėlį, giliau įsirausė
kojų pirštais. Galų gale, nukreipęs akis į šalį, prašneko:
- Gali būti, kad... na, žinai. Tai, kas atsitinka tavo amžiaus mer­
gaitėms. Prisimeni, prieš kelis mėnesius atnešiau tau lankstinuką
apie tokius dalykus. Kartu su biologijos knygomis.
Teitas, visas išraudęs, skubiai dirstelėjo į ją ir vėl nusisuko.
Kaja panarino akis, jautė, kaip kaista visas kūnas. Žinoma, šalia
nebuvo mamos, kuri viską paaiškintų, bet tasai lapelis, kurį Teitas
atnešė jai iš mokyklos, šį tą atskleidė. Ir štai dabar, kai atėjo jos lai­
kas, ji sėdi paplūdimyje ir tampa moterimi tiesiog vaikino akivaiz­
doje! Gėda užplūdo ją drauge su panika. Ir ką dabar daryti? Kas
konkrečiai atsitiks? Ar daug bus to kraujo? Kaja įsivaizdavo, kaip
kraujo bala geriasi į smėlį visur aplink ją. Sėdėjo ir tylėjo, o aštrus
maudulys varstė juosmenį.
- {stengsi parplaukti namo? - paklausė Teitas vis dar nežiūrėda­
mas į ją.
- Manau, taip.
- Viskas tau bus gerai, Kaja. Visoms mergaitėms taip atsitinka,
ir visos kuo puikiausiai susidoroja. Keliauk namo. Aš plauksiu iš

140
 Ten, kur gieda vėžiai

paskos, šiek tiek atsilikęs. Noriu įsitikinti, kad tikrai sėkmingai pa­
siekei namus.
- Visai nebūtina...
- Dėl manęs nesuk galvos. O dabar judinkis.
Jis atsistojo ir nudrožė prie savo valties, nė negrįžtelėjęs į ją. Užvedė
motorą, nuplaukė tolokai į jūrą ir ten sulaukė, kol Kaja bemaž pakrante
pajudėjo savo kanalo link. Atsilikęs tiek, kad ji įžiūrėtų tik šipulį tolu­
moje, sekė iš paskos, kol ji įplaukė į lagūną prie namų. Išlipusi į krantą
Kaja trumpai mostelėjo nepakeldama galvos, nežiūrėdama jo pusėn.
Kaip ir daugumą kitų dalykų, Kaja pati daugmaž perprato, kaip
tampama moterimi. Vis dėlto kitą rytą su pirmąja brėkšma ji šoko į val­
tį ir nuplaukė pas Šoklį. Blyški saulė kabojo lyg susupstyta rūko patale,
kai Kaja atbirbė prie Šoklio prieplaukos ir ėmė dairytis Meibelės, nors
ir žinojo, kokia menka tikimybė ją čia rasti. Ir iš tiesų, pasisveikinti
išniro tik Šoklys.
- Labas rytelis, panelyte Kaja. Jau pristigusi degalų?
Nelipdama iš valties Kaja tyliai atsakė:
- Man reikia Meibelės.
- Man labai baisiai gaila, vaike, bet Meibelės šiandien čia nėra. Gal
aš galiu kuo padėti?
Dar labiau panarinusi galvą Kaja sukuždėjo:
- Man reikia pasikalbėti su Meibele, labai reikia. Kuo skubiau.
- Ką gi, - Šoklys nužvelgė įlankėlę ir, kiek aprėpė akys, už jos tyvu­
liuojančią jūrą, nepastebėjo atplaukiant nė vienos valties. Kiekvienas,
kam tik prireikdavo degalų, nesvarbu, kokia būtų diena, netgi per Ka­
lėdas, galėdavo tikėtis rasiąs Šoklį čia, per penkiasdešimt metų jis ne­
praleido nė vienos vienintelės dienos, išskyrus tą, kai mirė jų angelėlis,
Deizė. Jis negalėjo palikti posto. - Tuomet tau teks palūkėti čia, pane­
lyte Kaja. Aš pabėgėju sau takučiu, pasipins man kas nors, paprašysiu
ir nulėks Meibelės tau atvesti. O tu kad tik pamatai kokią valtį, sakai
jiems, kad aš tik žybt - ir grįžtu.

141
 Delia Owens

- Taip ir padarysiu. Ačiū.

Šoklys nuskubėjo į krantą ir tuojau dingo iš akių, o Kaja laukė,
kas kelios akimirkos vis dirsčiodama įlankos pusėn, baimindamasi,
kad tik nepasirodytų dar viena valtis. Bet Šoklys tikrai tik žybt - ir
sugrįžo, pranešė pasiuntęs kažkokius vaikius pakviesti Meibelės. Ka­
jai tereikią luktelėti „kokią valandžiukę“.
Šoklys ėmėsi darbo, krovė iš dėžių kramtomojo tabako pakuotes,
dėliojo ant lentynų, kuitėsi po savo krautuvėlę. Kaja sėdėjo valtyje.
Galų gale pasirodė ir Meibelė, atidundėjo prieplaukos lentomis, ku­
rios nuo jos žingsnio tirtėjo, lyg prieplauka kas būtų stūmęs nedidelį
pianiną. Nešina popieriniu maišeliu, ji neužbaubė linkėdama labo
ryto, kaip būtų padariusi kitu atveju, o sustojo ties Kajos valtimi ir
prašneko negarsiai:
- Labas rytas, panelyte Kaja, ir ką gi visa tai reiškia, vaike? Kas
nutiko, širduk?
Kaja tik dar žemiau panarino galvą ir kažką sulemeno, bet Mei­
belė nenugirdo.
- Gali išlipt iš tos savo valties, ar verčiau man įlipt pas tave?
Kaja neatsakė, tad Meibelė visais savo dviem šimtais svarų įriog-
lino vieną koją į mažytę valtelę, paskui - kitą, pasipiktinusi valtelė
dukstelėjo prieplaukos kraštą. Meibelė klestelėjo ant vidurinio suo­
lo, veidu į paskuigalyje susigūžusią Kają.
- O dabar, vaike, klok, kas tau nutiko.
Abi palinko viena prie kitos, sukišo galvas, ir Kaja pakuždomis
ėmė berti žodžius. Tada Meibelė prisitraukė ją, apkabino, prispau­
dusi prie masyvios krūtinės, ir pradėjo linguoti. Iš pradžių Kaja buvo
visa pastirusi, nepratusi būti glėbesčiuojama, bet Meibelės tai neat­
baidė, ir galiausiai Kaja suglebusi nugrimzdo tose jaukiose pagalvė­
se. Po valandėlės Meibelė atšlijo ir praskleidė rūdą popierinį maišelį.
-Taigi, aš taip lyg ir įspėjau, kas galėjo tau atsitikti, tad atsinešiau
šiokių tokių dalykėlių.

142
 Ten, kur gieda vėžiai

Ten pat, sėdėdama prie Šoklio prieplaukos prigludusioje valtelė­

je, Meibelė išaiškino Kajai smulkmenas.
- Taigi, panele Kaja, nėra čia nieko, ko reikėtų gėdytis. Ir anei
joks tai ne prakeiksmas, kaip kiti sako, čia visos gyvasties pradžia, ir
duota tai tik moteriai. Tu dabar - jau moteris, mažute.

* * *

Kitą popietę išgirdusi Teito valties pupsėjimą, Kaja nėrė į tan­

kų šabakštyną slėptis ir stebėjo vaikiną iš ten. Jai rodėsi užtektinai
keista, kad ją išvis kas nors pažįsta, o štai dabar jis žinojo apie patį
slapčiausią, patį asmeniškiausią jos gyvenimo nutikimą. Jai užkaito
skruostai vien pagalvojus apie tai. Kaja nutarė lindėti pasislėpusi tol,
kol jis išplauks sau.
Jis priplaukė iki lagūnos kranto ir išlipo, rankose laikė baltą, vir­
vele perrištą dėžutę.
- Ei! Kaja, kur tu?! - sušuko. - Atnešu pyragėlių iš Parkerio
cukrainės!
Kaja jau nežinia kiek metų ko nors panašaus į pyragėlį nė burnoj
nebuvo turėjusi. Teitas iš valties iškėlė ir kelias knygas, o Kaja iššlio-
pino iš krūmyno jam už nugaros.
- A, štai kur tu. Tik pažiūrėk.
Jis atvožė dėžutę, o joje, tvarkingai surikiuoti, pūpsojo mažyčiai
pyragaičiai, vos colio platumo kvadratėliai, aptepti vanilės glajumi,
su užtupdytomis ant viršaus rausvomis rožytėmis.
- Nagi, čiupk, - paragino jis.
Vis dar nežiūrėdama į Teitą, Kaja paėmė pyragaitį, suleido dan­
tis. Ir tuojau susigrūdo į burną visą. Apsilaižė pirštus.
- Na štai, - Teitas padėjo dėžutę prie jų ąžuolo. - Valgyk kiek
telpa. O dabar - prie darbo. Atsinešiau naują knygą.
Tuo ir baigėsi. Jiedu kibo į pamoką, o apie tą kitą dalyką nebe­
buvo ištarta nė žodžio.

143
 Delia Owens

* * *

Artėjo ruduo; visžaliams augalams gal ir buvo nė motais, bet

platanai rudens dvelksmą pastebėjo. Skalūnų pilkumo danguje su­
tvisko jų lapų auksas. Vieną vėlyvą popietę, po pamokos, Teitas vis
dar delsė, nors jau turėjo išplaukti. Abu su Kaja sėdėjo ant rąsto
miške. Galų gale ji ryžosi užduoti klausimą, kirbėjusį galvoje ištisus
mėnesius.
- Teitai, aš tikrai dėkinga, kad išmokei mane skaityti ir dar davei
visokių dalykų. Bet kodėl užsiimi su manim? Ar neturi merginos,
na, ar ko panašaus?
- Nea... na, kartais. Anksčiau draugavau su viena mergina, bet
dabar jau nebe. Man patinka leisti laiką čia, tykumoje, ir dar man
patinka, kad tu taip domiesi pelkėmis, Kaja. Dauguma žmonių
joms išvis neskiria jokio dėmesio, nebent išplaukia žvejoti. Mano,
kad čia tik niekam tikę tyrai, kuriuos reikėtų nusausinti ir įdirbti
žemę. Nesupranta, kad jūros gyviams, taip pat ir tiems, kuriuos jie
valgo, pelkės būtinos.
Vis dėlto jis nepasakė, kad jam pagailo jos, vienui vienos gyve­
nančios brūzgynuose. Neužsiminė žinąs, ką apie ją mano kiti vai­
kai, kaip kaimo gyventojai jau daugelį metų vadina ją Pelkių Dukra,
plaka liežuviais apie ją visokius pramanus. Slapčia tykina prie jos
trobelės naktį, pribėgę paliečia ranka - tai netgi tapo tradicija, tarsi
kokiu įšventinimo į vyrus ritualu. Ką gi tai pasako apie vyrus? Kai
kurie jų jau lažinosi, kas pirmas gaus ją nusiraškyti. Tokie bei pana­
šūs dalykai jį ir siutino, ir kėlė nerimą.
Bet ir tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis palikdavo
Kajai plunksnas miške ir nuolat pas ją lankydavosi. Dar vienas da­
lykas, apie kurį Teitas jai neprasitarė, buvo jo paties jausmai, dvi
persipynusios gijos: švelni meilė pražuvusiai sesutei ir kvapą gniau­
žianti - mergaitei. Jų išnarplioti nesisekė ir jam pačiam, bet iki šiol

144
 Ten, kur gieda vėžiai

jo dar niekad nebuvo bloškusi tokio stiprumo banga. Jausmų galia,

ir skausminga, ir saldi.
Žolės stiebeliu baksnodama skruzdėlės urvelį, Kaja paklausė dar
kai ko:
- O kur tavo mama?
Tarp medžių plaikstėsi vėjelis, švelniai siūbuodamas šakas. Teitas
tylėjo.
- Gali nesisakyti, jeigu nenori.
- Gali nesakyti.
- Gali nesakyti.
- Mano mama ir jaunėlė sesė žuvo per avariją Ašvilyje. Sesės var­
das buvo Kariana.
- Oi. Man taip labai baisiai gaila, Teitai. Nė kiek neabejoju, kad
tavo mama buvo tikrai miela ir graži.
- Taip. Jos abi buvo mielos ir gražios, - jis kalbėjo nudūręs akis į
žemę sau tarp kelių. - Iki šiol aš niekad apie tai nekalbėjau. Su niekuo.
Aš irgi, pagalvojo Kaja. O balsu pasakė:
- Mano mama vieną dieną išėjo ir daugiau nebegrįžo. Mama elnė
visada sugrįžta.
- Tu gali bent viltis, kad ims ir kada nors sugrįš. Mano mama
tikrai niekad nebegrįš.
Valandėlę jie sėdėjo tylėdami, paskui Teitas vėl prašneko:
- Man atrodo... - jis užsikirto ir nusigręžė.
Kaja pažvelgė į jį, bet jis įsistebeilijo į žemę. Tylomis.
Prasižiojo ji:
- Kas? Kas tau atrodo? Man tu viską gali pasisakyti.
Jis vis dar tylėjo. Ji nepristigo kantrybės, žinojo, kad reikia tiesiog
sulaukti.
Galų gale jis vėl prašneko, labai tyliai:
- Man atrodo, jos tada važiavo į Ašvilį pirkti man gimtadie­
nio dovanos. Aš norėjau tokio dviračio... būtent tokio, trūks plyš

145
 Delia Owens

norėjau jį turėti. Vakarų autosalone jų nebuvo, tad, man atrodo, jos

ir išvažiavo į Ašvilį ieškoti man būtent tokio dviračio, kokio norėjau.
- Tai dar visai nereiškia, kad tu kaltas dėl to, kas atsitiko.
- Žinau, bet kažkodėl vis tiek jaučiuosi kaltas, - atsakė Teitas. -
Dabar nė nebeprisimenu, koks turėjo būti tas dviratis.
Kaja palinko arčiau jo, bet ne tiek, kad paliestų. Vis dėlto ją pasiekė
kažkokio jausmo virpesys, tarytum būtų pasislinkęs pačios jų pečius
skiriančios erdvės ruožas. Jai parūpo, ar Teitas irgi tai pajuto. Kajai
magėjo palinkti dar trupučiuką arčiau, tik tiek, kad ranka vos vos glus­
telėtų prie jo rankos. Prisiliesti. Pagalvojo: kažin, ar Teitas pajustų?
Ir kaip tik tą akimirką staiga atūžė vėjo šuoras, tūkstančiai tūks­
tančių geltonų platanų lapų atitrūko nuo jų gyvastį palaikančių ša­
kelių ir nuplazdėjo į dangų. Rudeniai lapai nekrinta, jie skrenda.
Klajoja, niekur neskubėdami, mėgaudamiesi savo vienintele proga
sklandyti. Žarstydami saulės šviesos atspindžius jie sūkuriavo, pleve­
no, suposi vėjo srovėse.
Teitas pašoko nuo rąsto ir sušuko:
- Kiek lapų sugebėsi pagauti dar ore, nenusileidusių ant žemės?
Kaja stryktelėjo ant kojų ir abu suskato puldinėti po plazdan­
čią lapų užuolaidą, plačiai išskėtę rankas stvarstyti dar nepasiekusius
žemės. Juokdamasis Teitas šoko prie vieno, kurį nuo žemės skyrė
vos keli coliai, pačiupo, persivertė pats, aukštai iškėlęs laimikį. Kaja
mostelėjo rankomis, atgniaužė kumščius, paleido sugautus lapus at­
gal į vėją. Kol bėgo per jų tirštumą, lapai lyg aukso puošmenos kibo
jai į plaukus.
Staigiai apsisukusi ji netikėtai atsitrenkė į spėjusį atsistoti Teitą, ir
abu sustingo, žvilgsniu įsisiurbę kits kitam į akis. Abu liovėsi juoktis.
Teitas sugriebė ją už pečių ir, vos akimirką padvejojęs, pabučiavo į
lūpas, o lapai šokio sūkury plazdėjo apie juos, tylūs it snaigės.
Kaja apie bučiavimąsi nieko neišmanė, stovėjo atkraginusi galvą,
įtemptomis lūpomis. Tuojau jie ir atšlijo, sužiuro vienas į kitą - nė

146
 Ten, kur gieda vėžiai

vienas nenumanė, kaip tai atsitiko ir ką reikėtų daryti toliau. Tei­

tas švelniai paėmė jos plaukuose įkibusį lapą, paleido kristi žemėn.
Kajai širdis daužėsi it padūkusi. Savo pakrikusioje šeimoje ji spėjo
pažinti meilę, tegul nedarnią ir šiurkščią, bet šitokio jausmo kaip
dabar dar niekad nebuvo patyrusi.
- Ar dabar aš tavo mergina? - paklausė ji.
Jis nusišypsojo.
- Norėtum būti mano mergina?
- Taip.
- Galbūt tu dar per jauna.
- Bet aš pažįstu plunksnas. Galvą guldau, kitos mergaitės nepa­
žįsta plunksnų.
- Na, tada gerai.
Jis dar sykį ją pabučiavo. Šįsyk ji pakreipė galvą į šoną, lūpos
suminkštėjo. O širdis prisipildė - pirmą kartą gyvenime.

147
 18.

Baltoji kanoja

I960

abar jau kiekvienas žodis prasidėdavo džiugiu cyptelėjimu,

kiekvienas sakinys virsdavo lenktynėmis. Teitas stverdavo
Kają, ir abu griūdavo, visai kaip vaikai, bet jau ir nebe kaip vaikai,
į rudenio raudoniu nusidažiusias rūgštynes.
- Surimtėk kokią sekundę, - tarė jis. - Vienintelis būdas išmokti
daugybos lentelę - ją įsiminti.
Pakrantės smėlyje jis parašė 12x12= 144, bet ji prašvilpė pro jį
ir puolė į dūžtančias pakrantės bangas, nunėrė iki tykumos, plaukė
tol, kol Teitas pasivijo ją gelmėje, ten, kur perskrodę ramius vande­
nis jų kūnus palytėdavo tik įkypi, pilkšvai melsvi šviesos pluoštai.
Abu glotnūs it delfinai. O paskui, visi druskuoti ir smėlėti, jiedu
raičiojosi paplūdimyje, stipriai apsiviję kits kitą rankomis, bemaž
virtę vienu kūnu.
Kitą popietę Teitas atpukšėjo į jos lagūną, bet priplaukęs prie
kranto iš valties nelipo. Prie jo kojų riogsojo didelė pintinė, uždeng­
ta skepeta raudonais ir baltais langeliais.
- Kas ten? Ko atneši? - paklausė ji.
- Staigmena. Nagi, šok čion.
Lėtai plaukiančiais kanalais jie išvingiavo į jūrą, tada pasu­
ko į pietus ir galiausiai pasiekė mažytę puslankio formos įlankėlę.

148
 Ten, kur gieda vėžiai

Vikstelėjęs riešais, Teitas išskleidė ant smėlio paklotą, pastatė ant jo

kraitę ir abiem susėdus pakėlė skepetą.
- Su gimimo diena, Kaja, - tarė. - Tau jau penkiolika.
Pintinėje pūpsojo dviaukštis tortas, aukštumo sulig skrybė­
laičių dėžute, išpuoštas rausvo glajaus kriauklelėmis. Ant viršaus
glajumi išraitytas Kajos vardas. O aplink tortą spietėsi dovanos,
suvyniotos į spalvotą popierių, perrištos ryškiomis juostelėmis.
Pritrenkta Kaja įsistebeilijo į visa tai, nejučia prasižiojo. Po to,
kai išėjo mama, niekas nė karto jos nesveikino su gimimo diena.
Niekas niekada nedovanojo jai pirktinio torto ir dar su jos var­
du. Niekad nebuvo gavusi ir dovanų tikrose dovanų pakuotėse, su
kaspinėliais.
- Iš kur tu sužinojai, kada mano gimimo diena? - Ji neturėjo
kalendoriaus ir nė nenutuokė, kad ta diena - būtent šiandien.
- Perskaičiau įrašą tavo šeimos Biblijoje.
Nepaisydamas jos maldavimų nesugadinti jos vardo, Teitas at­
pjovė du milžiniškus torto gabalus, įvertė juos į popierines lėkštes.
Žiūrėdami vienas kitam į akis, jiedu atsignybo po kąsnį, susikimšo
į burnas. Kirto garsiai čepsėdami. Laižėsi pirštus. Juokėsi iki ausų
išsiterlioję glajumi. Valgė tortą taip, kaip turėtų būti valgomas
kiekvienas tortas, kaip visi ir norėtų juos valgyti.
- O dabar gal išpakuosi dovanas? - nusišypsojo jis.
Pirma: didinamasis stiklas. „Kad įžiūrėtum menkiausias vabz­
džio sparno smulkmenas.“ Antra: plaukų segtukas, žibantis sidab­
ru, papuoštas kiru iš netikro brilianto. „Čia plaukams.“ Šiek tiek
negrabiai nužėrė jai kelias sruogas už ausies, prisegė segtuku. Kaja
jį pačiupinėjo. Gražesnis negu mamos.
Paskutinė dovana buvo kiek didesnėje dėžutėje. Ją atidariusi
Kaja aptiko dešimt indelių aliejinių dažų, akvarelę ir keletą skir­
tingų dydžių teptukų. „O čia —tavo paveikslams.“
Kaja pakilnojo kiekvieną dažų indelį, kiekvieną teptuką.

149
 Delia Owens

- Kai prireiks, galėsiu pristatyti ir daugiau. Si Oukse gaučiau

netgi drobės.
Kaja panarino galvą.
- Ačiū, Teitai.

* * *

- Tiktai nesikarščiuok, nieko nebus! Dabar lėtai, lėtai, - šūk­

telėjo Škiperis Teitui, kuris, apsuptas žvejybos tinklų, tepaluotų
skudurų ir besikutinėjančių pelikanų, reguliavo suktuvą. Vyšnių
Pyrago pirmagalis užčiuožė ant atramos, sutirtėjo ir galiausiai
sklandžiai stojo ant povandeninių bėgių, vedančių į Pito valtinę -
ši pakrypusi prieplauka ir aprūdijusi valčių stoginė buvo vienintelis
Barkli Kouvo elingas.
- Na štai, tvarkelė, varyk ją aukštyn.
Teitas stipriau paleido suktuvą ir valtis ėmė neskubriai šliuož­
ti bėgiais į sausąjį doką. Pritvirtinę ją lynais, tėvas ir sūnus įniko
gremžti korpuso šonus aplipusius polipus, o iš grotuvo liejosi kriš­
tolo tyrumo Milizos Korjus balsas. Nugrandytas vietas paskui dar
reikės nugruntuoti, o tada, kaip ir kasmet, perdažyti valtį raudonais
dažais. Spalvą buvo išrinkusi Teito mama, ir Škiperis nė už ką nebū­
tų sutikęs jos keisti. Protarpiais jis pertraukdavo darbą ir stambiomis
rankomis imdavo mosuoti pagal vinguriuojančią arijos melodiją.
Dabar, artėjant žiemai, tėvas jau mokėdavo Teitui suaugusiojo
atlyginimą už pagalbą po pamokų ir savaitgaliais, bet tai reiškė, kad
Teitas nebegalėjo taip dažnai lankytis pas Kają. Tėčiui jis nieko apie
tai nesakė, išvis apie ją nė neužsiminė.
Jiedu gremžė polipų gliaumą iki sutemų, kol netgi Škiperiui iš
nuovargio ėmė svirti rankos.
- Aš per daug pavargęs ką nors gaminti, tu, ko gero, irgi. Eime,
pakeliui užsuksim į užkandinę paėsti.

150
 Ten, kur gieda vėžiai

Linkčiodami visiems iš eilės, mat užkandinėje nebuvo nė vieno

jiems nepažįstamo, tėvas ir sūnus pasuko prie stalo kampe. Abu už­
sisakė įprastą vietinį dienos patiekalą: vištienos kepsnį su bulvių koše
ir riebiu padažu, ropių ir kopūstų salotų. Sklindžių. Pekano riešutų
pyragaičių su ledais. Prie gretimo stalo sėdinti keturių asmenų šeima
susikibo rankomis ir nuleido galvas, tėvas garsiai tarė laiminimo žo­
džius. Jam ištarus „Amen“, vįsi pasiuntė bučinį oru, spustelėjo vieni
kitiems rankas ir ėmė dalintis kukurūzinę duoną.
Škiperis prašneko:
- Klausyk, sūnau, suprantu, kad per tą darbą tau nebelieka lai­
ko kitiems dalykams. Ką gi, taip jau nutinka, bet šį rudenį net
nėjai į Sugrįžtuvių šokius ar dar kur nors. Nenorėčiau, kad taip
viską ir pražiopsotum, juk tau paskutiniai metai mokykloje. Dabar
štai artėja tas didelis šokių vakaras paviljone. Gal pakvietei kokią
mergaitę?
- Ne. Gal aš ir eisiu, dar nežinau. Bet nėra nė vienos, kurią no­
rėčiau pakviesti.
- Nė vienos mergaitės mokykloje, su kuria norėtum eiti į šokius?
- Nea.
- Hmm... na, ką gi. - Škiperis atšlijo, nes priėjusi padavėja kaip
tik statė priešais jį lėkštę su maistu. - Ačiū, Bete. Ogi žiūrėk, prikro­
vei iš peties, nepagailėjai.
Betė apčiūžino stalą iš kitos pusės ir dunkstelėjo Teitui dar kau-
piniau pridėtą lėkštę.
- Ir kad viską man suvalgytum! - įspėjo. - O paskui dar galėsi
pakartot, yra ir dar. Tad kimšk sau sveikas kiek telpa!
Ji nusišypsojo Teitui ir pabrėžtinai siūbuodama klubais nuplaukė
atgal į virtuvę.
Teitas pasakė:
- Panos mokykloje visiškos kvaišos. Apie nieką daugiau nešneka,
tik apie šukuosenas ir aukštakulnius.

151
 Delia Owens

- Nagi, juk apie tai mergaitės ir turi šnekėti. Kartais tenka priim­
ti dalykus tokius, kokie jie yra.
- Galbūt.
- Paklausyk, sūnau, aš nekreipiu per daug dėmesio į visokius
pliauškalus, niekad ir nekreipdavau. Bet žmonės kur buvę, kur ne­
buvo vis paplaka liežuviais, kad tu įjunkęs bendrauti su ta mergaite
pelkėse. - Teitas skėstelėjo rankomis. - Nagi palauk, palauk, - kalbė­
jo Škiperis. - Tikrai netikiu visais tais apie ją riedamais pramanais,
tikriausiai ji šauni mergaitė. Ir vis dėlto pasisaugok, sūnau. Kažin ar
norėtum per anksti įsikinkyti į šeimos gyvenimą. Juk supranti, ką
noriu pasakyti, ar ne?
Nekeldamas balso Teitas sušnypštė:
- Pasakai, kad netiki apie ją riečiamais pramanais, ir tuojau pat
aiškini, kad pasisaugodau ir per anksti neapsišeimindau, vadinasi,
kaip tik ir tiki, kad ji tokia. Tai štai ką tau pasakysiu. Visai ji ne
tokia. Ji dar visai tyra ir nekalta, kur kas tyresnė už bet kurią iš tų
panelių, kurias norėtum, kad kviesdau į šokius. Žinai, kai kurios pa­
nos šitame miestelyje... na, sakykime, medžioja pulkais ir belaisvių
neima. Taigi, taip, aš kartais aplankau Kają. Nori sužinoti dėl ko?
Ogi mokau ją skaityti, nes šito miestelio žmonės su ja elgiasi taip
bjauriai, kad ji nė negalėjo lankyti mokyklos.
- Gerai, Teitai, gerai. Iš tiesų labai gražiai elgiesi. Bet suprask ir
mane: užsiminti tau apie tokius dalykus - mano pareiga. Gal ir ne­
malonu mudviem apie tai kalbėti, bet tėvai privalo savo vaikus per­
spėti dėl šio ar to. Tai mano pareiga, tad neturėtum dėl to šiauštis.
- Žinau, žinau, - burbtelėjo Teitas, tepdamas sviestą ant skrebu-
do. Jam net labai norėjosi šiauštis.
- Nagi, gal užsisakykim pakartot dar to paties, o paskui paragau­
sim tų pekano riešutų pyragaidų.
Kai jiems atnešė pyragaidus, Škiperis vėl prašneko:
- Jeigu jau prakalbome apie tokius dalykus, apie kuriuos niekad
nešnekam, imsiu ir pasakysiu dar kai ką, apie ką vis galvoju.

152
 Ten, kur gieda vėžiai

Teitas tik užvertė akis, apdairiai žvelgdamas į pyragaitį.

Škiperis kalbėjo toliau:
- Noriu, kad žinotum, sūnau, kaip aš tavimi didžiuojuos. Tu sa­
varankiškai tyrinėji pelkių gyvenimą, ir mokslai tau gerai sekasi, štai
padavei paraišką į universitetą. Ir buvai priimtas! Sieksi mokslinio
laipsnio. Na, aš ne tokio sukirpimo, kuris daug šnekėtų apie pana­
šius dalykus. Tiktai žinok, kad iš tikrųjų galingai tavim didžiuojuos.
Girdi?
- Aha. Girdžiu.
Vėliau, jau savo kambaryje, Teitas padeklamavo pats sau porą ei­
lučių iš mėgstamo eilėraščio:

O, kada gi ežerą išvysiu sutemoj

Ir luotą baltąjį brangiosios?

* * *

Nutaikęs progą ištrūkti iš darbų, Teitas vis skubindavosi pas Kają,

bet niekad negalėdavo užsibūti ilgiau. Kartais sukardavo keturiasde­
šimties minučių kelią vien dėl dešimties minučių pasivaikščiojimo
paplūdimyje susikibus už rankų. Jie daug bučiuodavosi. Neiššvais-
rydavo veltui nė akimirkos. O paskui jam tekdavo plaukti atgal. Jis
geidė paliesti jos krūtis, būtų ryžęsis nežinia kam už galimybę vien
dirstelėti į jas. Naktį neprisišaukdamas miego, galvodavo apie jos
šlaunis, kokios minkštos jos turėtų būti, minkštos, bet stangrios.
Mintimis neatsargiai slystelėjęs tomis šlaunimis aukštėliau, dar ilgai
vartydavosi pataluose. Vis dėlto... ji dar tokia jauna, tokia baugšti.
Jei jis padarytų ką nors ne taip, tai ją galbūt paveiktų, ir tuomet jis
būtų dar blogesnis už tuos vaikiščius, kurie tik plakdavo liežuviais,
kaip reikėtų ją užlaužti. Troškimas ją ginti buvo netgi stipresnis už
tą kitą troškimą. Kartais.

153
 Delia Owens

* * *

Kaskart plaukdamas pas Kają Teitas pasiimdavo mokyklinių va­

dovėlių ar knygų iš bibliotekos, dažniausiai - biologijos ar apie pel­
kių gyvūniją. Jos daroma pažanga tiesiog gniaužė žadą. Teitas pasakė
jai, kad dabar galinti perskaityti viską, o viską, ką galinti perskaityti,
galinti ir išmokti. Tai jau priklauso tik nuo jos pačios.
- Dar niekas nesugebėjo tiek prisikimšti smegenų, kad daugiau
nebetilptų, - pridūrė jis. - Mes - kaip žirafos, kurios nesinaudoja
savo ilgais kaklais aukščiau kabantiems lapams pasiekti.
Vienišas valandų valandas Kaja užsižibinusi lempelę skaityda­
vo, kaip, laikui bėgant, augalai ir gyvūnai keičiasi, prisitaiko prie
nuolatos kintančių sąlygų Žemėje, kaip kai kurios ląstelės dalijasi,
vystosi įgaudamos tam tikras ypatybes, virsta plaučiais ar širdimis, o
kitos taip ir lieka kamieninėmis, niekam konkrečiai nepritaikytomis
ląstelėmis, jei jų prireiktų kada nors vėliau. Paukščiai dažniausiai
gieda paryčiais, nes vėsus, drėgnas apyaušrio oras daug toliau nune­
ša giesmes ir jų reikšmę. Visą gyvenimą ji šitokius stebuklus regėjo
vykstančius tiesiai jai prieš akis, tad krimsti gamtos mokslus nebuvo
labai sunku.
Visuose biologijos pasauliuose ji vis ieškojo paaiškinimo, dėl ko­
kios priežasties motina gali pamesti savo atžalą.

* * ★

Vieną šaltą dieną, kai visi platanų lapai jau seniai buvo nukritę,
Teitas išlipo iš valties su dovana, suvyniota į raudoną ir žalią popierių.
- O aš nieko tau neturiu, - prisipažino Kaja, kai jis ištiesė jai
dovaną. - Nežinojau, kad jau Kalėdos.
- Dar ne Kalėdos, - atsakė jis. - Kalėdos dar toli, - pamelavo. -
Nagi, pažiūrėk, čia ne kažin kas.

154
 Ten, kur gieda vėžiai

Ji atsargiai praskleidė popierių ir surado naudotą „Webster’s“

žodyną.
- Oi, Teitai, kaip ačiū.
- O tu atsiversk.
Atskleidusi knygą, Kaja aptiko tarp lapų įdėtą pelikano plunksną
prie raidės P, džiovintą neužmirštuolės šakelę - suspaustą tarp dviejų
N, sausą grybuką - prie G. Knyga buvo tokia išsipūtusi nuo paslėp­
tų lobių, kad dorai nė neužsivertė.
- Pasistengsiu atlėkti pas tave antrą Kalėdų dieną, - pažadėjo
Teitas. - Gal pavyks nutverti kalakutienos pietums.
Jis pabučiavo ją atsisveikindamas. O ji, vos jam išplaukus, balsu
išsiplūdo. Po to, kai išėjo mama, dabar jai pirmą kartą pasitaikė pro­
ga ką nors padovanoti mylimam žmogui - o ji tą progą pražiopsojo.
Po kelių dienų, visa virpėdama, sužvarbusi su berankove persikų
spalvos šifono suknele, Kaja lagūnos pakrantėje laukė Teito. Žings­
niavo šen ir ten, spausdama prie krūtinės dovaną jam - kardinolo
patinėlio kuodo plunksną, susuktą į tą patį popierių, į kurį dova­
ną buvo supakavęs Teitas. Vos jam išlipus iš valties, įbruko pakuotę
jam į rankas ir primygtinai pareikalavo tuojau pažiūrėti. Jis taip ir
padarė.
- Labai ačiū, Kaja. Tokios dar neturėjau.
Dabar jos Kalėdoms nebetrūko nieko.
- Lįskim vidun, juk tu su ta suknele visai sustirsi.
Virtuvė buvo įšilusi nuo karščiu alsuojančios krosnies, bet Teitas
pasiūlė Kajai verčiau apsimauti džinsus ir apsivilkti megztinį.
Bendromis pastangomis jie pasišildė jo atneštą maistą: kalaku­
tienos su kukurūzų duona ir spanguolių užkulu, saldžiųjų bulvių
troškinio, moliūgų pyrago - visa tai buvo likučiai kalėdinių pietų,
kuriais Teitas su savo tėčiu vaišinosi užkandinėje. Kaja buvo prike­
pusi sklindžių. Pavalgė jie virtuvėje prie stalo, kurį ji buvo papuošusi
laukinio bugienio šakomis ir kriauklelėmis.

155
 Delia Owens

- Susiplausiu indus, - tarė ji paėmusi virdulį nuo krosnies, pilda­

ma karštą vandenį į kriauklę.
- Aš tau padėsiu.
Priėjęs iš užnugario, jis abiem rankomis apglėbė ją per juosme­
nį. Kaja atlošė galvą, užsimerkusi atsirėmė pakaušiu jam į krūtinę.
Jo pirštai neskubriai palindo jai po megztiniu, nusliuogė glotniu
pilvu krūtinės link. Kaip visada, liemenėlės ji nedėvėjo, jo pirštai
apsuko ratą apie spenelius. Ten ir užsibuvo, bet jutimo banga plūs­
telėjo jos kūnu žemyn, lyg jo rankos būtų nuslydusios tarp kojų.
Kaja jautė pulsuojančią tuštumą, reikalaujančią, kad ją tuoj pat
užpildytų. Bet nežinojo nei ką daryti, nei ką sakyti, tad pabandė
atšlyti.
- Viskas gerai, - ištarė Teitas. Taip ir stovėjo ją apkabinęs. Abu
giliai alsavo.

* * *

Nuožmaus vėjo košiamomis, žvarbaus lietaus merkiamomis die­

nomis protarpiais vis dirstelėdavo saulė, vis dar drovi, vis dar nuo­
lankiai paklūstanti žiemos {geidžiams. O paskui, vieną popietę, lyg
niekur nieko įsiveržė pavasaris ir jau nebeketino trauktis. Diena stai­
ga sušilo, dangus švytėjo lyg nuskalautas. Kaja suTeitu neskubėdami
žingsniavo žole apaugusiu gilaus upokšnio krantu po nusvirusiomis
dervamedžio šakomis, Kaja negarsiai kalbėjo. Staiga Teitas stvėrė ją
už rankos tildydamas. Ji akimis pasekė jo žvilgsnį iki pačios pakran­
tės ir išvydo žolėje pritūpusią kokių šešių colių platumo varlę kvar-
kuolę. Reginys nebūtų buvęs niekuo ypatingas, tik štai varlė buvo
baltut baltutėlė, net švietė.
Teitas su Kaja vienas kitam nusišypsojo ir stebėjo gyvį, kol tas
vienu tyliu stiprių kojų atsispyrimu pradingo žolynuose. Be žodžių
jie atsitraukė dar kokius penkis jardus į krūmynus. Kaja sukrizeno

156
 Ten, kur gieda vėžiai

delnais užsispaudusi burną. Driuoktelėjo šalin kaip maža mergaitė

lik jau nebe mažos mergaitės kūne.
Teitas kokią sekundę dar žvelgė į ją, tik jau nebegalvojo apie var­
les. Tikslingai žengė Kajos pusėn. Vos pažvelgusi jam į veidą, ji taip
ir sustingo po galingu ąžuolu. Teitas suėmė ją už pečių, atrėmė į
medžio kamieną. Prispaudęs nuleistas rankas jai prie šonų, lūpomis
įsisiurbė jai į lūpas, tarpkoju mygdamas tarpkojį jai. Nuo pat Kalėdų
jiedu bučiuodavosi nuolat, bet tyrinėjo vienas kito kūną lėtai - ne
šitaip. Teitas visada imdavosi iniciatyvos, bet taip pat visada įdėmiai
stebėdavo Kają, ar neišvysiąs kokių pasipriešinimo ženklų - ne taip,
kaip dabar.
Jis atšlijo, tik gilios aukso rusvumo akys gręžte gręžė jos akis. Lė­
tai, lėtai atsagstė jos marškinius, praskleidė apnuogindamas krūtis,
nubloškė šalin. Neskubėdamas tyrinėjo žvilgsniu ir pirštais, sukda­
mas ratus apie spenelius. Paskui, atitraukęs užtrauktuką, nusmaukė
jos šortus iki pat žemės. Pirmąsyk beveik visai nuoga jo akivaizdoje,
ji krustelėjo rankas, mėgindama prisidengti. Bet jis švelniai atitrau­
kė jos rankas į šalį, mėgavosi tiesiog į ją žiūrėdamas. Jai tvinkčiojo
slėpsnos, lyg ten būtų suplūdęs visas kūno kraujas. Jis nusismaukė
ir savo šortus, ir nenuleisdamas akių prisispaudė styrančiu mietu.
Susidrovėjusi ji nusigręžė, bet jis kilstelėjo jos smakrą ir ištarė:
- Pažiūrėk į mane. Pažiūrėk man į akis, Kaja.
-Teitai, Teitai...
Ji bandė pasistiebti, jį pabučiuoti, bet jis sulaikė, versdamas liesti
tik žvilgsniu. Ji nenutuokė, kad paprastas nuogumas gali sukelti ši­
tokį geismą. Jo rankos čiužinėjo vidinėmis jos šlaunų pusėmis, ir ji
nejučia žingtelėjo į šalis, vos vos prasižergė. Jo pirštai nuslydo jai tarp
kojų, glostė tokias kūno vietas, kurių ji ligšiol nė nežinojo turinti. Ji
atlošė galvą ir suunkštė.
Netikėtai jis atsistūmė nuo jos ir žingtelėjo atatupstas.
- O Viešpatie, Kaja... Atleisk, atleisk.

157
 Delia Owens

-Teitai, prašau... As pati noriu.

- Tiktai ne šitaip, Kaja.
- Kodėl ne? Kodėl ne šitaip?
Ji siektelėjo jo pečių, bandė vėl prisitraukti jį artyn.
- Kodėl ne? - paklausė dar kartą.
Jis surinko jos drabužius, aprengė ją. Vengdamas prisiliesti ten,
kur jai labiausiai norėjosi, kur vis dar dilgčiojo. Paskui pakėlė ją,
nunešė ant upokšnio kranto. Pasodino, pats atsisėdo greta.
- Kaja, aš trokštu tavęs labiau nei bet ko kito pasaulyje. Trokštu
tavęs amžiams. Bet tu dar per jauna. Tau tik penkiolika.
- Tai kas? O tu —tik ketveriais metais vyresnis. Ir nevaidink čia
suaugusiojo, kuris gerai viską žino.
- Tas tiesa, bet aš juk nėščias netapsiu. Mane tokiais dalykais
daug sunkiau sužeisti. Aš šito nedarysiu, Kaja, kaip tik dėl to, kad
myliu tave.
Meilė. Apie tai ji nieko neišmanė.
- Manai, kad aš - vis dar maža mergaitė, - suinkštė ji.
- Kaja, tu išties virsti maža mergaite, labiau ir labiau su kiekviena
sekunde, - vis dėlto tai pasakė šypsodamasis ir prisitraukė ją arčiau
savęs.
- Jei ne dabar, tai kada? Kada jau galėsime?
- Tiesiog dar ne dabar.
Valandėlę jie tylėjo, paskui ji paklausė - vėl susidrovėjusi, pana­
rinusi galvą:
- O iš kur tu žinojai, ką reikia daryti?
- Iš ten pat, kaip ir tu.

* * *

Vieną gegužės popietę, jiems einant nuo lagūnos, Teitas tarė:

- Man jau netrukus reikės išvažiuoti. Į universitetą.

158
 Ten, kur gieda vėžiai

Jis jau buvo jai sakęs apie studijas Čapel Hile, bet Kaja prisivertė
apie tai negalvoti manydama, kad bent jau visą vasarą jie dar turi,
- Kada? Juk ne dabar?
- Neilgam. Tik kelioms savaitėms.
- Bet kodėl? Maniau, mokslai universitete prasideda tik rudenį!
- Mane priėmė padirbėti universiteto biologijos laboratorijoje. Ne­
galiu praleisti tokios progos. Tad tuojau ir pradėsiu vasaros semestrą.
Iš visų tų, kurie ją paliko, tik Džodis teikėsi bent jau atsisveikinti.
Visi kiti tiesiog ėjo ir išėjo. Bet kažkodėl ji nėmaž nepasijuto geriau.
Krūtinę smelkė gėla.
- Kai tik nutaikysiu progą, būtinai grįšiu. Juk iš tikrųjų ne taip jau
toli. Autobusu kelionė netrunka nė dienos.
Valandėlę ji mąstė tylėdama. Paskui paklausė:
- Kodėl tau reikia išvažiuoti, Teitai? Kodėl negali likti čia, žvejoti
austrių kaip tavo tėtis?
- Kaja, juk pati žinai kodėl. Tiesiog negaliu. Aš noriu tyrinėti pel­
kes, noriu tapti tikru biologu, mokslininku...
Jie pasiekė paplūdimį, susėdo smėlyje.
- O kas tada? Čia nėra tokių darbų, kurie tiktų mokslininkams. Tu
niekad nebegrįši namo.
- Grįšiu. Aš nepaliksiu tavęs, Kaja. Pažadu. Aš grįšiu pas tave.
Ji pašoko ant kojų, išgąsdindama jūrinius sėjikus, jie kleketuodami
nuplasnojo sau. Kaja pasileido tekina, nubėgo iš pajūrio į mišką. Teitas
bandė ją vytis, bet pasiekęs pirmuosius medžius sustojo, apsidairė. Ji
buvo spėjusi pradingti.
Dėl viso pikto, jei ji būtų kur nors nulindusi netoliese, pakankamai
arti, kad išgirstų, Teitas šūktelėjo jai pavymui:
- Kaja, negali šitaip sprukti nuo kiekvienos keblumos. Kai kuriuos
dalykus būtina aptarti. Su kai kuriais dalykais tenka stoti akis į akį. - Ir
jau stigdamas kantrybės drėbė: - Velniai rautų, Kaja! Velniai raguoti
rautų!

159
 Delia Owens

* * *

Po savaitės Kaja išgirdo iš lagūnos atsklindant Teito valties bler-

bimą ir šmurkštelėjo slėptis už krūmo. Sumažinęs greitį Teitas ne­
skubėdamas plaukė kanalu artyn, lėtais sidabrinių sparnų mostais
iš vandens pakilo garnys. Kajai magėjo sprukti, bet, nepaisydama
postūmio pasipustyti padus, ji nuėjo prie kranto laukti.
- Labas! - šūktelėjo jis. Bent kartą buvo be kepuraitės, neklus­
nios šviesios garbanos blaškėsi apie įdegusį veidą. Atrodė, vos per
kelis pastaruosius mėnesius jo pečiai paplatėjo, virto suaugusio vyro
pečiais.
- Labas.
Jis išlipo iš valties, paėmė Kają už rankos, nusivedė prie rąsto, ant
kurio sėdėdami jie skaitydavo, pasodino.
- Kaip paaiškėjo, turiu išvykti anksčiau, nei maniau. Net neda­
lyvausiu mokyklos išleistuvių iškilmėse, kad galėčiau iš karto pradėti
dirbti. Kaja, atplaukiau atsisveikinti.
Net ir jo balsas skambėjo vyriškai - kaip pasiruošusio žengti į
rimtesnį pasaulį.
Kaja neatsakė, sėdėjo nusigręžusi nuo jo. Jai užveržė gerklę. Tei­
tas jai prie kojų padėjo du krepšius mokyklos ir bibliotekos nurašytų
knygų, daugiausia mokslinių ir vadovėlių.
Ji nebuvo tikra, ar gali pasikliauti savo balsu. Troško, kad jis vėl
nusivestų ją ten, kur andai jie matė tą baltą varlę. Jei atsitiktų taip,
kad jis niekada nebegrįš, tegul nusiveda ją ten dabar.
- Pasiilgsiu tavęs, Kaja. Ilgesiuos kasdien, ištisas dienas.
- Tikriausiai mane užmirši. Kai tik pasinersi į visus tuos uni­
versiteto reikalus, kai susipažinsi ten su visomis tomis dailiomis
panelėmis.
- Niekada tavęs neužmiršiu. Niekad. O tu pasirūpink pelkėmis,
kol aš grįšiu, girdi? Ir būk atsargi.

160
 Ten, kur gieda vėžiai

- Būsiu.
- Rimtai kalbu, Kaja. Dairykis, ar kas neslampinėja aplinkui,
neprisileisk jokių nepažįstamų.
- Manau, nuo bet ko galėčiau pabėgti ir pasislėpti.
- Tai jau taip, ir as taip manau. Aš grįšiu namo maždaug po
mėnesio, pažadu. Liepos ketvirtąją minėsiu namie. Nė apsidairyti
nespėsi, o aš jau būsiu grįžęs.
Ji neatsakė. Jis atsistojo, susibruko rankas į džinsų kišenes. Kaja
jau stovėjo šalia, bet abu žvelgė tolyn, į medžius.
Teitas sugriebė ją už pečių, įsisiurbė į lūpas ilgu bučiniu.
- Sudie, Kaja.
Akimirką ji dar žiūrėjo jam per petį į tolį, bet paskui nukreipė
žvilgsnį tiesiai į akis. Į bedugnę, kurią pažinojo iki giliausių gelmių.
- Sudie, Teitai.
Netaręs daugiau nė žodžio, jis įšoko į valtį ir nupukšėjo per lagū­
ną. Prieš pat įnerdamas į tankiais šabakštynais užžėlusį kanalą, dar
atsisuko ir pamojo. Kaja iškėlė ranką aukštai virš galvos, o paskui
prispaudė prie širdies.

161
 19.

Kažkokia veikla

1969

itą rytą po to, kai buvo perskaityta antroji laboratorijos

K ataskaita, ir aštuntąjį - po to, kai raiste buvo rastas Čeiso
Endriuso lavonas, šerifo padėjėjas Pardju koja stumtelėjo šerifo
biuro duris ir įlingavo vidun. Jis nešė du popierinius puodelius
kavos ir maišą karštų spurgų - ką tik iš krosnies.
- O kad tave, Parkerio kepykla kvepia iš tolo! - įvertino Edas, vos
Džo sudėjus gėrybes ant stalo. Iš rudo popierinio maišo, marguo­
jančio riebalų dėmėmis, abu vyrai išsitraukė po įspūdingo dydžio
spurgą. Kirto garsiai čepsėdami, paskui apsilaižė taukuotus pirštus.
Ir tuo pat metu vienas kitam pranešė:
- Taigi, rodos, šį tą turiu.
- Sakyk pirmas, - paragino Edas.
- Bent iš kelių šaltinių sulaukiau žinių, kad Čeisas buvo įjunkęs
į kažkokią veiklą pelkėse.
- Kažkokią veiklą? Ką tai reiškia?
- Gerai nežinau, bet vyrukai „Dog-Gonewaludėje šnekėjo, neva
maždaug prieš ketverius metus pradėjęs labai jau dažnai vienas pats
prašapti pelkėse, ką ten darydavo - nežinia, labai jau slapukaudavo.
Žinoma, išplaukdavo ir su draugais, žvejoti ar šiaip pasiplaukioti, bet
kur buvęs, kur nebuvęs, vis traukdavo ten ir vienas. Net pamaniau,

162
 Ten, kur gieda vėžiai

galbūt su kokiais narkašomis susidėjęs ar dar blogiau. Gal pastatė

šerį prieš kokį kvaišalų prekeivį ar dar ką. Jei gulies su šunimis, kelies
su blusomis. Arba, kaip šiuo atveju, - ir išvis nebeatsikeli.
- Na, nežinau... Jis buvo toks sportiškas, sunku įsivaizduoti jį,
įjunkusį į kvaišalus, - suabejojo šerifas.
- Jis buvo jau buvęs sportininkas, - patikslino Džo. - O tarp
buvusių sportininkų - nemaža tokių, kurie įklimpsta. Kai pasibaigia
didingos šlovės dienos, prireikia kitokio svaigulio. Vis dėlto... gal jis
ten buvo įsitaisęs kokią damą?
- Negirdėjau, kad ten gyventų kokia jo skonio dama. Jis pra­
sidėdavo tik su vadinamuoju Barkli Kouvo elitu. Ne su kokiomis
padugnėmis.
- Ką gi, jei jam pačiam atrodė, kad daužosi po landynes, gal dėl
tos priežasties ir slapukavo.
- Teisybė, - sutiko šerifas. - Šiaip ar taip, kad ir į kokią veiklą jis
buvo ten įnikęs, aišku viena: mums veriasi kita jo gyvenimo pusė,
apie kurią nė nenutuokėme. Taigi, pašniukštinėsim, gal ką nors iš-
kapstysim, kokių turėjęs užmačių.
- Sakei, ir tu turi naujienų?
- Dar nežinau kokių. Skambino Čeiso motina, sakė, turi mums
kažkokių svarbių žinių apie bylą. Kažkas apie kriauklę - pakabutį,
kurio Čeisas neva niekad nenusiimdavęs. Ji neabejoja, kad tai siūlo
galas. Nori ateiti čionai mums apie tai papasakoti.
- Kada ji ateina?
- Šią pat popietę, visai netrukus.
- Būtų išties neblogai galų gale užčiuopti kokį tikrą pėdsaką. Jau
negyvai užkniso vaikštinėti šen ir ten, vis dairantis kokio vyruko,
vilkinčio raudoną vilnonį megztinį su prikabintu motyvu. Jeigu ir
būta dar kokių įkalčių, pelkė visus juos sučiaumojo. Ar mes dar su-
skubsim papietauti iki ateinant Patei Lav?
- Žinoma. Dienos patiekalas šiandien - kiaulienos žlėgtainiai. O
dar gervuogių pyragas...

163
 20.

Liepos 4-oji

1961

iepos 4-ąją Kaja, basa, apsivilkusi dabar jau jai per trumpą
L -j persikų spalvos šifoninę suknelę, nuėjo prie lagūnos, atsisėdo
ant skaitymo rąsto. Nuožmi kaitra išblaškė paskutines rūko drais­
kanas, oras pritvinko šutros, sunku buvo net kvėpuoti. Protarpiais
Kaja pritūpdavo prie paties lagūnos krašto, apsiliedavo vandeniu
kaklą. Ir visą laiką klausėsi, ar nesupupsės Teito valties motoras.
Laukti nebuvo per daug ilgu, ji skaitė jo atneštąsias knygas.
Diena šliaužė minutė po minutės, saulė laikėsi įstrigusi per vi­
durį. Rąstas darėsi vis kietesnis, galiausiai Kaja persikraustė ant že­
mės, nugara atsirėmė į medžio kamieną. Ilgainiui išalko, nuskubėjo
į pirkelę, užkrimto dešros ir sklindžių likučių. Rijo stačiais kąsniais,
skubėdama, baimindamasi, kad jis atplauks kaip tik tuo metu, kai
ji palikusi postą.
Troški popietė telkė debesis uodų. Valtis nesirodė, Teitas nesiro­
dė. Su pirmosiomis sutemomis Kaja atsistojo, tiesi, sustingusi ir tyli
it garnys žvelgė į tuščios tykumos gaubiamą kanalą. Alsavimas raižė
krūtinę. Kaja nusimetė suknelę, paniro į vandenį ir nuplaukė per
tamsią vėsumą, vanduo slydo jos kūnu, skalaudamas kaitrą iš pačios
gilumos. Išlipusi iš lagūnos ji nuoga atsisėdo ant samanoto kranto

164
 Ten, kur gieda vėžiai

ruožo, sėdėjo, kol nudžiūvo, kol mėnulis murktelėjo už žemės kraš-

lo. Tada, nešina drabužiais, grįžo į pirkelę.
Ji laukė ir kitą dieną. Ligi vidudienio kiekviena valanda vis labiau
šilo, po vidudienio —svilino, tvinkčiojo po saulėlydžio. Dar vėliau
mėnesiena nutiesė viltį ant vandens, bet pradingo ir ši. Dar vie­
nas saulėtekis, dar vienas iki baltumo įkaitęs pusiaudienis. Ir vėl -
saulės laida. Viltis, pagraužta apatijos. Kajos akys vangiai klajojo
vandens paviršiumi ir, nors ji vis dar klausėsi, ar nepasigirs Teito
valtis, jau nebevirpėjo nuo lūkestingos įtampos.
Nuo lagūnos sklido sumišę gyvybės ir mirties kvapai, organinis
plakinys iš pažado ir dūlėjimo. Kurkė varlės. Lyg apdujusi Kaja
stebėjo jonvabalius, šmėkščiojančius naktyje. Ji niekad nerinkdavo
tų švytinčių vabaliukų, nekišdavo į indelius - sužinoti apie da­
lykus galima kur kas daugiau, kai jie ne stiklainyje. Dar Džodis
buvo sakęs Kajai, kad jonvabalio patelė blykčioja papilvės šviesele
ir šitaip praneša patinėliui, jog yra pasirengusi poruotis. Kiekvie­
nos jonvabalių rūšies - sava blyksnių kalba. Kajai bežiūrint, kai
kurios patelės, šmaižiodamos zigzagų šokį, siuntė signalą: blyksty
blykst, blykst, tada - blyyykst, ilgesnis žybsnis; kitos braižė ore ki­
tokį šokio ornamentą ir žybčiojo kitokia tvarka: blyyykst, blyyykst,
tada trumpas - blykšti Patinėliai, savaime aišku, atpažindavo savus
šaukimus ir skrisdavo tik pas atitinkamas pateles. O tada, kaip ka­
daise tai įvardijo Džodis, jie, kaip ir dauguma kitų būtybių, trin-
davosi pasturgaliais, kad galėtų susilaukti palikuonių.
Staiga Kaja išsitiesė ir atitoko: viena patelė pakeitė žybsėjimo
tvarką. Iš pradžių siuntė deramą ilgesnių ir trumpesnių blyksnių
kodą, prisiviliojo savos rūšies patinėlį, jie susiporavo. Bet paskui ji
ėmė žybčioti svetimą signalą, ir pas ją atskrido antras, kitos rūšies
patinėlis. Regėdamas jam pažįstamą žybsėjimą, jis buvo įsitikinęs,
kad rado vienišą savos rūšies patelę ir pakibo viršum jos poruotis.
Bet patelė staiga vikstelėjo aukštyn, stvėrė jonvabalį žiauturais ir
surijo - su visomis šešiomis kojomis ir abiem sparnais.

165
 Delia Owens

Kaja ėmė stebėti kitas. Patelės gaudavo, ko įsigeidusios: iš pra­

džių partnerį, paskui ir užkandos - paprasčiausiai keisdamos blyks­
nių tvarką.
Kaja gerai žinojo, kad čia nėra ko smerkti. Tai anaiptol nebuvo
kokia nors blogio apraiška, tiesiog pulsuojantis gyvenimas, net jeigu
jo tąsa turėjo vykti kai kurių dalyvių sąskaita. Gėris ir blogis biologi­
joje - ta pati spalva, tik skirtingoje šviesoje.
Ji dar valandą palaukė Teito, o paskui nusliūkino pirkelės link.

* * *

Kitą rytą, keikdama negailestingos vilties draiskanas, Kaja ir vėl

nuėjo prie lagūnos. Atsisėdo prie pat vandens, įsiklausė, ar nesupu-
psės valtis kanale ar atokesnėse estuarijose.
Vidudienį atsistojo ir garsiai suriko:
-TEITAI! TEITAI! NE! NE!
Tada susmuko ant kelių, veidu į purvyną. Jautė stiprią trauką po
savim, lyg kas mėgintų išplėšti iš po jos pagrindą. Taip gerai pažįs­
tamas atoslūgis.

166
 21.

Kuperio vanagas

1961

j a r š t a s vėjas tarškino sabalpalmių stiebus it sudžiūvusius

IV kaulelius. Galutinai palaidojusi viltį sulaukti Teito, Kaja tris
dienas nesikėlė iš lovos. Apkvaitusi nuo tvankumos ir nevilties,
blaškėsi prakaito pradrėkusiuose pataluose, limpančiuose prie
odos. Mėgino siųsti kojų pirštus į žygį ieškoti bent kiek vėsesnių
paklodės vietelių, bet jie tokių nerasdavo.
Ji nepastebėdavo mėnulio patekėjimo, nematė, kaip didysis
apuokas vidury baltos dienos puolė mėlynąjį kėkštą. Guolyje ją pa­
siekdavo pelkės garsai, ji girdėjo juodojo strazdo sparnų vasnojimą,
bet nėjo laukan. Smelkė gėla girdint jūros pakrantėje klykaujančius,
šaukiančius ją kirus. Pirmą kartą gyvenime ji nesiskubino ir pas juos.
Vylėsi, kad skaudulys dėl apleistų kirų užpildys plyšį širdyje, išstums
tą kitą skausmą. Neišstūmė.
Kaja vangiai svarstė, ką ji padarė, kokie jos veiksmai galėjo nu­
ginti visus šalin. Mamą. Paskui - seseris. Visą šeimą. Džodį. O štai
dabar - ir Teitą. Labiausiai širdį graužiantys prisiminimai - tos neži­
nomos datos, kai visi šeimos nariai vienas po kito nutolo takučiu ir
išnyko. Paskutinis baltos skaros sušmėžavimas lapų properšose. Ant
čiužinio palikta kojinių krūvelė.

167
 Delia Owens

Teitas, gyvenimas, meilė - visa tai buvo viena. O dabar Teito neliko.
- Kodėl, Teitai, kodėl? - kuždėjo ji į patalus. - Juk tu turėjai būti
kitoks. Turėjai likti. Sakei, kad myli mane, bet tokio dalyko kaip mei­
lė išvis nėra. Siam pasaulyje nėra nieko, į ką būtų galima patikimai
atsiremti.
Slapčiausiose esybės gelmėse ji pati sau pasižadėjo daugiau niekuo
nepasitikėti, daugiau nieko nepamilti.
Ji visada surasdavo savy narsos ir stiprybės išsikapanoti iš klampy­
nės, visada įstengdavo žengti dar vieną žingsnį, nesvarbu, kad tirtan­
čiomis kojomis. Ir kurgi su visa savo tvirtybe nusirito? Ji snūduriavo
tai pabusdama, tai vėl nuplūduriuodama į drumstą pusiaumiegį.
Staiga tiesiai į veidą tvokstelėjo saulė - skaisti, karšta, akinanti. Dar
niekad per visą gyvenimą Kaja nebuvo išmiegojusi iki pusiaudienio.
Išgirdusi neaiškų šnaresį, pasikėlė remdamasi alkūnėmis ir išvydo var­
no dydžio Kuperio vanagą, tupintį kitapus pinučių durų ir žvelgiantį
vidun. Ir pagaliau, po visiškos apatijos dienų, pajuto savy krustelint
susidomėjimą. Vanagas sumosavo sparnais ir nuskrido, o Kaja atsikėlė.
Užmaišiusi kukurūzų kruopų su karštu vandeniu, pasigamino
pliurės ir patraukė į paplūdimį šerti kirų. Vos jai išlindus iš tankmės į
pakrantę, paukščiai sūkuriuodami visi lyg vienas nėrė žemyn, o Kaja,
susmukusi ant kelių, suskato saujomis drabstyti košę į smėlį. Kirai tel­
kėsi aplinkui, brūkščiodami plunksnomis jai rankas ir šlaunis, ir Kaja
užvertė galvą šypsodamasi kartu su jais. Nors skruostais ir sruvo ašaros.

* * *

Po lietos 4-osios Kaja ištisą mėnesį nekėlė kojos iš savo teritorijos,

neplaukė nei į pelkes, nei pas Šoklį degalų ar maisto produktų. Mito
džiovinta žuvimi, moliuskais, austrėmis. Kruopomis ir žalėsiais.
Išgrandžiusi paskutinius atsargų likučius, ji vis dėlto sėdo į valtį
ir nubirbė pas Šoklį, bet nesileido į šnekas kaip anksčiau. Tik įsigijo,

168
 Ten, kur gieda vėžiai

ko jai reikėjo, ir paliko jį stovintį, žvelgiantį jai pavymui. Jei leisi sau
trokšti žmonių draugijos, galų gale teks kentėti.
Dar po kelių dienų iš pat ryto ant pirkelės laiptelių vėl nutūpė
Kuperio vanagas, pažvelgė į Kają pro durų tinklelį. Kaip keista, pa­
galvojo ji ir pakreipusi galvą pati įsižiūrėjo į jį.
- Labas, Kupai.
Pasišokėjęs vanagas pakilo, dar sykį praskriejo pro pirkelę ir nu­
sklendė aukštyn, į debesis. Lydėdama jį žvilgsniu Kaja pagaliau tarė
sau:
- Reikia grįžti į pelkę.
Ji sėdo į valtį ir lėtai nuplaukė kanalais bei sūkuriuotais upokš­
niais. Po to, kai ją paliko Teitas, pirmąsyk vėl leidosi ieškoti paukš­
čių lizdų, plunksnų, kriauklelių. Bet minčių apie jį taip ir nepavyko
atsikratyti. Jį bus pasiglemžęs intelektualinis susižavėjimas visomis
tomis dailiomis Čapel Hilo panelėmis. Kaja neįsivaizdavo, kokios
galėtų būti universiteto studentės, bet, kad ir kokios būtų, vis ge­
resnės už basą, susivėlusią moliuskų rijikę, gyvenančią sukiužusioje
pirkelėje.
Baigiantis rugpjūčiui, Kajos gyvenimas vėl stojo į vėžes: ji plau­
kiojo, pildė kolekcijas, tapė. Slinko mėnesiai. Pas Šoklį nuplaukdavo
tik tada, kai primygdavo reikalas visai išsekus maisto bei degalų at­
sargoms, bet beveik nesikalbėdavo su juo.
Jos rinkiniai dabar jau buvo daug brandesni, metodiškai suskirs­
tyti į kategorijas pagal poklasius, gentis, rūšis; pagal amžių - nelygu
kiek sugurę buvo kaulai; pagal dydį - plunksnas ji išmatuodavo mi­
limetrų tikslumu; pagal tiktai vos vos skirtingus žalumos atspalvius.
Mokslas ir menas persipynė, pabrėždami vienas kito stiprybes: spal­
vos, šviesa, rūšys, gyvybė - žinių ir grožio samplaikos šedevras, už­
pildęs kiekvieną jos pirkelės kertę. Jos pasaulis. Ji augo kartu su savo
kūriniais - it vijoklio stiebas, viena, bet sutelkianti visus stebuklus
draugėn.

169
 Delia Owens

Tačiau augant jos kolekcijoms, drauge augo ir jos vienatvė. Krū­

tinėje apsigyveno skausmo gniutulas, didumo sulig širdimi. Ir nie­
kas neįstengė to skausmo nuslopinti. Nei kirai, nei saulėlydžio žaros
spalvos, nei pačios rečiausios kriauklelės.
Mėnesiai virto metais.
Vienatvė išsikerojo plačiau, nei ji įstengė aprėpti. Kaja troško ko
nors šalia: balso, artumo, prisilietimo. Bet dar labiau troško apsau­
goti savo širdį.
Slenkantys mėnesiai persirito į kitus metus. Paskui - į dar kitus.
A N T R A DALIS

Raistas
 22.

Tas pats atoslūgis

1965

evyniolikmetė, dar ilgesnių kojų, dar didesnių ir, rodos,

D juodesnių akių Kaja sėdėjo Point Byče ir stebėjo, kaip smė­
lio krabai atbuli rausiasi į seklumos smėlį. Staiga išgirdo iš pietų
pusės atsklindančius balsus ir tučtuojau pašoko ant kojų. Jos
pusėn artėjo grupelė jaunuolių - tiesa, dabar jau visai suaugu­
sių, - kuriuos ji per daugelį metų retsykiais stebėdavo: jie svaidė
vienas kitam amerikietiškojo futbolo kamuolį, vaikėsi bangas,
taškydami purslus. Pabūgusi, kad gali ją pastebėti, Kaja nudūmė
į medžių paunksnę, žerdama į šalis smėlio debesis, ir šmurkšte­
lėjo už storo ąžuolo. Pati suprato, koks keistas jos elgesys.
Ne kažin kaspasikeitė, pagalvojo, jiejuokiasi, oas skubu kur nors
įsirausti kaip smėlio krabas. Laukinis padaras, pats susigėdęs savo
nenormalios gyvensenos.
Paplūdimyje siautė krūvon sukibusios Aukštaliesablondinė,
Strazdanosirarkliouodega, Visadasuperlųvėriniu ir Apskritutė-
putliaskruostė —juokėsi ir glėbesčiavosi. Per savo retus žygius į
kaimą, Kaja nugirsdavo jas plakant liežuviais: „Žiū, Pelkių Duk­
ra, drabužius gauna iš spalvotųjų, maino moliuskus į kukurūzų
kruopas.“

173
 Delia Owens

Ir vis dėlto, netgi praslinkus šitiek metų, grupelė merginų tebe­

buvo draugės. O tai jau šis tas. Pažiūrėjus iš šalies atrodo paikai, bet,
kaip bent kelis kartus įvertino Meibelė, jos tikrai buvo neišskiriamas
būrys. „Reikėtų tau susirasti draugių, širduk, mat mergaičių draugys­
tė - visiems laikams. Ir anei jokių priesaikų nereikia. Grupelė bičiu­
lių moterų - pati švelniausia, pati patikimiausia slėptuvė Žemėje.“
Kaja susizgribo, kad ir pati tyliai juokiasi stebėdama jas, kojo­
mis taškančias viena kitą sūriu vandeniu. Paskui spygaudamos visos
it viena puolė į atplūstančių didesnę bangą. Kajos šypsena išblėso,
kai merginos, išsiropštusios iš vandens, tradiciškai susimetė į bendrą
glėbį.
Nuo jų spygavimo Kajos tyla ėmė gausti dar garsiau. Jų bendrys­
tė kukštino jos vienatvę, bet pelkių padugnės etiketė, Kaja žinojo,
prilipinta jai prie kaktos, neleido išlįsti iš ąžuolo užuoglaudos.
Jos žvilgsnis nukrypo į vaikinus, į patį aukščiausią iš jų. Apsitem­
pęs tik pilkšvai žaliais šortais, iki pusės nuogas, jis mesčiojo rankose
pailgą kamuolį. Kaja stebėjo, kaip jam ant nugaros po oda slankioja
raumenų virvės. Žvelgė į jo įdegusius pečius. Ji žinojo, kad tas vai­
kinas - Čeisas Endriusas; per visus tuos metus, nuo pat anos dienos,
kai jis vos neįsirėžė į ją lėkdamas dviračiu, ji vis matydavo jį su tais
pačiais draugais: paplūdimyje, užkandinėje gurkšnojančius pieno
kokteilius, Šoklio prieplaukoje perkančius degalus.
Dabar, grupelei priartėjus, ji stebėjo vien tik jį. Kitas vaikinas
švystelėjo kamuolį, Čeisas šoko gaudyti ir atsidūrė visai netoli jos
ąžuolo, sustojo, basų kojų kulnais įsispyręs į karštą smėlį. Tuojau
pakėlė ranką sviesti kamuolio atgal, grįžtelėjo ir žvilgsniu susidūrė su
Kajos akimis. Pametėjęs kamuolį, nedavęs jokio ženklo kitiems, dar
kartą atsisuko, įsižiūrėjo Kajai tiesiai į akis. Jo plaukai buvo juodi,
kaip ir jos, bet akys - vaiskiai mėlynos, veidas - dailių, lyg iškaltų
bruožų. Jo lūpose virptelėjo šypsena. Paskui jis apsisuko ir nudrožė
pas draugus - atsipalaidavęs, tiesiais pečiais, užtikrintas savimi.

174
 Ten, kur gieda vėžiai

Ir vis dėlto - jis ją pastebėjo. Valandėlę žiūrėjo į ją nenukreip­

damas žvilgsnio. Kają užliejo karščio banga, o kvėpsnis užšalo
gerklėje.
Žvilgsniu ji lydėjo juos - labiausiai jį, - tolstančius paplūdimiu.
Jos protas žvelgė į vieną pusę, bet geismas - į kitą. Jos kūnas stebėjo
Čeisą Endriusą, ne širdis.
Kitą dieną ji grįžo ten pat - tas pats atoslūgis, tik metas kitas, bet
paplūdimyje nieko nebuvo, išskyrus klegančius krantinius tilvikus ir
seklumos bangelių sūpuojamus smėlio krabus.
Ji bandė prisiversti vengti to paplūdimio, klajoti pelkėse, ieškoti
paukščių lizdų ir plunksnų. Laikytis ten, kur saugu, šerti kirus ku­
kurūzų koše. Šiame gyvenime ji spėjo įgusti sugniaužti jausmus iki
saugyklon telpančio dydžio.
Tačiau vienatvė paiso tik savo pačios kompaso. Ir kitą dieną Kaja
vėl patraukė į tą patį paplūdimį dairytis Čeiso. Ir dar kitą.

* * *

Vieną vėlyvą popietę, jau po anos dienos, kai stebėjo Čeisą En­
driusą, Kaja išeina iš savo pirkelės, žingsniuoja prie vandenyno,
gulasi ant paplūdimio ruožo, glotnaus paskutinės bangos nuliežto,
blizgančio. Rankas ji išskečia viršum galvos, bruoždama šlapią smėlį,
pražergia kojas įtemptais pirštais. Užsimerkusi lėtai ritasi jūros pu­
sėn. Klubai ir alkūnės žvilgančiame smėlyje palieka nežymias įdubas,
kuriose, jai judant, sublykčioja dugną aptraukusi vandens griena ir
tuoj vėl blėsta. Riedėdama vis arčiau bangų, ji visu kūno ilgiu jaučia
vandenyno šniokštimą, į galvą smelkiasi klausimas: Kadajūra mane
palies?Kurią kūno vietąpalytėspirmą?
Į krantą atplūsta putojanti banga, siekia ją lyžtelėti. Jusdama,
kaip oda virpčioja nuo lūkestingo jaudulio, ji giliai alsuoja. Ritasi
lėčiau, vis lėčiau. Ir su kiekvienu apsivertimu, akimirką anksčiau,

175
 Delia Owens

nei skruostą nubruožia smėlis, ji vos vos kilsteli galvą, giliai įtraukia
saulės įšildytų druskų kvapą. Aš arti,jau visai arti. Ji atplūsta. Kada
pagaliaupajusiu?
Įtampa auga. Vis drėgnesnis smėlis po ja, vis garsėja bangų mūša.
Ji juda dar lėčiau, colis po colio, laukdama pirmojo prisilietimo.
Tuojau, tuojau. Jau beveik jaučia, nors dar nepalytėta.
Jai labai knieti pramerkti akis, dirstelėti, kiek dar liko. Bet atsi­
spiria pagundai, dar kiečiau suspaudžia vokus, o švytintis dangus už
jų nieko neišduoda.
Ir staiga ji suspinga, nes galybė plūsteli po ja, myluoja šlaunis,
teliūškuoja tarp kojų, skalauja nugarą, sūkuriuoja po pakaušiu, sū­
puodama plaukų sruogas it rašalo juodumo žolynus. Ji jau greičiau
ritasi į gilėjančią bangą, priešpriešiais plūstančių kriauklelių ir van­
denyno dalelyčių srautui, leidžiasi vandens apkabinama. Stipriai pri­
glunda prie galingo jūros kūno, ir jūra sugriebia ją, nepaleidžia iš
glėbio. Ji jau nebe viena.
Kaja atsisėda, atsimerkia - aplinką ją putoja vandenynas, raizgy-
damas purius baltus, nuolat besimainančius ornamentus.

* * *

Po to, kai Čeisas pažvelgė į ją paplūdimyje, Kaja jau antrą kartą

per vieną savaitę nuplaukė į Šoklio prieplauką. Nė pati sau ne­
prisipažino, kad viliasi sutiksianti Čeisą ten. Užteko kažkam ją
pastebėti, ir tas vienas žvilgsnis užgavo joje draugijos siekio stygą.
Ji paklausė Šoklio - visai kaip senais laikais:
—O kaipgi laikosi Meibelė? Gal kas nors iš vaikaičių dabar
svečiuojasi?
Šoklys pastebėjo permainą, bet žinojo, kad apie tai verčiau neuž­
siminti.
- Na tataigis, bent keturi dabar laigo pas mus. Pilnas trobesys
krykštavimų ir klegesio, ir dar kažin ten ko!

176
 Ten, kur gieda vėžiai

Bet dar po kelių dienų, kai Kaja vėl atpukšėjo į prieplauką, Šo­
klio niekur nebuvo matyti. Tik ant baslių sutūpę gunktelėję rudi
pelikanai nužiūrinėjo ją, lyg būtų palikti prižiūrėti krautuvėlės. Kaja
nusišypsojo jiems.
Ir kone pašoko, kai kažkas palietė petį.
- Labas.
Atsigręžusi ji išvydo už nugaros stovintį Čeisą. Jos šypsena iškart
užgeso.
- Aš - Čeisas Endriusas, - prisistatė jis ir įsisiurbė į ją tomis
skaidriai mėlynomis lyg ledo kubeliai akimis. Atrodė, jam visiškai
nebuvo nejauku į ją žiūrėti.
Kaja nieko nesakė, tik perkėlė kūno svorį ant kitos kojos.
-Vis matydavau tave tai šen, tai ten. Na, žinai, per daugelį metų,
pelkėse. Kuo tu vardu?
Gerą valandėlę jam rodėsi, kad ji taip ir neprasižios. Gal buvo
nebylė, o gal šnekėjo kokia pirmykšte laukinių kalba, kaip tvirtino
kai kurie. Kitas, ne toks savim pasitikintis vyriškis tikriausiai būtų
ėjęs ir nuėjęs sau.
- Kaja.
Reikia manyti, jis nebeprisiminė, kaip kartą dar vaikystėje vos
nesuvažinėjo jos dviračiu. Tikriausiai ir nežinojo jos jokiu kitu var­
du, išskyrus Pelkių Dukrą.
- Kaja... negirdėtas vardas. Bet gražus. O gal norėtum traukti į
iškylą? Mano valtimi, šį sekmadienį?
Ji kurį laiką žvelgė jam per petį, neskubėdama, gromuliuodama
jo žodžius, bet taip ir neįžvelgė, kas gali juose slypėti. Tiesiog jai
pasitaikė proga pabūti su kitu žmogumi.
Galų gale atsakė:
- Gerai.
Jis pasakė jai lauksiąs jos vidurdienį, ąžuolais apaugusiame išky­
šulyje į šiaurę nuo Point Byčo. Tai taręs įlipo į savo mėlyną ir baltą

177
 Delia Owens

motorinę valtį su pašliūža, žaižaruojančią metalinėmis detalėmis

nuo kiekvieno įmanomo paviršiaus, ir nušvilpė sau.
Kaja atsigręžė vėl išgirdusi žingsnius. Į prieplauką skubinosi
Šoklys.
- Labas, panele Kaja. Atleisk, reikėjo tuščias dėžes sutempti ana
ten. Tau pripilt?
Kaja linktelėjo.
Pakeliui į namus ji išjungė motorą ir kurį laiką plūduriavo, nepa­
leisdama kranto iš akių. Atsišliejusi į senąją kuprinę stebėjo dangų.
Pati sau padeklamavo atmintyje įstrigusių eilėraščių - kartais taip
padarydavo. Vienas jos mėgstamiausiųjų buvo Džono Meisfildo
„Jūros karštinė“:

...daugiau aš nieko neprašau, tiktai dienos vėjuotos, debesų baltų,

Dar kiro riksmo ir vėduokle putotų purslų pažertų.

Kaja prisiminė dar vieną eilėraštį - nelabai žinomos poetės

Amandos Hamilton. Jį neseniai rado išspausdintą vietiniame lai­
kraštyje, kurį nusipirko „Piggly Wiggly“ krautuvėlėje.

Meilė yra
Ryjantis save žvėris
Krūtinės narve.

Meilę reikia paleisti klajoti,

Tepasirenka krantą išsilaipinti,
Tegul kvėpuoja.

Prisiminusi šiuos žodžius ji tuojau pagalvojo apie Teitą ir pačiai

užgniaužė kvapą. Užteko jam susirasti kokią geresnę - ir pradingo.
Nė neatsisveikinęs.

178
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Kaja šito nežinojo, bet Teitas dar buvo pas ją atplaukęs.

Liepos 4-osios išvakarėse, kai jis jau buvo susiruošęs važiuoti au­
tobusu namo, j protozoologijos laboratoriją užsuko daktaras Blu-
mas, tas pats profesorius, priėmęs Teitą į darbą. Jis ir paklausė Teito,
ar šis nenorėtų prisidėti prie žinomų ekologų grupės, tą savaitgalį
vykstančios stebėti paukščių.
- Atkreipiau dėmesį, kad domiesi ornitologija, tad ir pagalvojau,
gal norėtum vykti kartu. Studentui turiu tik vieną laisvą vietą, iškart
ir pagalvojau apie tave.
- Taip, žinoma. Būtinai, - iškart sutiko Teitas.
Daktarui Blumui išėjus, Teitas liko stovėti vienas tarp laboratorijos
stalų ir mikroskopų, klausydamasis tykaus autoklavo dūzgimo, svars­
tydamas, kaip galėjo nutikti, kad taip greitai leidosi suvystomas. Kaip
greitai tapo svarbu padaryti įspūdį profesoriui. Ir dar tas išskirtinumo
jausmas, pasididžiavimas, kad jį vienintelį pastebėjo ir pakvietė...
Kita proga parvažiuoti namo - ir tik vienai nakčiai - pasitaikė tik
po penkiolikos dienų. Teitas nekantravo atsiprašyti Kajos, neabejo­
jo, kad ji supras, vos išgirdusi apie daktaro Blumo pasiūlymą.
Iš jūros įsukęs į kanalą jis sumažino trauką ir neskubėdamas nu­
slydo tarp rąstų, iš tolo žvilgančių saulėkaitoje besišildančių vėžlių
kiautais. Įveikęs daugmaž pusę kelio, pastebėjo Kajos valtį, kruopščiai
paslėptą aukštų spartinu sąžalyne. Tuojau pat visai sumažino greitį
ir netrukus priekyje pastebėjo pačią Kają, tupinčią plačioje smėlio
juostoje, regis, įdėmiai stebinčią kažkokius smulkius vėžiagyvius.
Nuleidusi galvą beveik iki pat žemės, ji nepastebėjo jo, neišgir­
do ir lėtai slenkančios jo valties. Teitas patyliukais pasuko į nendrių
tankumyną. Daug metų žinojo, kad ji kartais vogčia jį stebi, dirs­
čiodama iš brūzgynų užuoglaudos. Impulso pastūmėtas jis nutarė
padaryti tą pat.

179
 Delia Owens

Basa, su iki kelių nurėžtais džinsais ir baltais marškinėliais, ji

atsistojo, pasirąžė iškėlusi rankas, pademonstruodama vapsvos lai­
bumo liemenį. Paskui vėl pritūpė, pasėmė rieškučias smėlio, leido
jam išbyrėti pro pirštus ir įdėmiai įsižiūrėjo į organizmus, likusius
rangytis delne. Teitas nusišypsojo regėdamas jaunąją biologę tokią
susitelkusią, nematančią nieko aplinkui. Įsivaizdavo ją stovinčią su
paukščių stebėtojų grupe, kur nors visiems už nugarų, mėginančią
niekam nekristi į akis. Bet kaip tik ji pirmoji pastebėtų ir atpažintų
kiekvieną paukštį. Droviai, negarsiai, bet neklysdama tiksliai išvar­
dytų žolynus, iš kurių nupintas kiekvienas lizdas. Dienų tikslumu
pasakytų jauniklių patelių amžių pagal sparnų galiukuose ryškėjan-
čias plunksnų spalvas. Menkiausios smulkmenos, pranokstančios
bet kokiame vadovėlyje sutelktas žinias ar garbių biologų išsilavini­
mą. Vos pastebimi požymiai, būdingi tik tai vienai rūšiai. Pati esmė.
Staiga Teitas net krūptelėjo, mat Kaja netikėtai pašoko ir sužiuro
į kitą pusę nuo jo, kažkur prieš upokšnio srovę, smėlis pažiro jai
pro pirštus. Įsiklausęs jis išgirdo jų link atpukšintį už valties borto
įtaisytą motorą. Pupsėjo visai tyliai, tikriausiai plaukė koks žvejys ar
pelkių gyventojas, susiruošęs į miestelį. Įprastas, niekuo neypatin­
gas garsas, romus kaip balandė. Bet Kaja stvėrė savo kuprinę, tekina
nukūrė per smėlio juostą ir šmurkštelėjo į aukštą žolę. Bemaž prisi­
plojusi prie žemės, saujomis sugriebė žoles pažiūrėti, ar jau matyti
garso šaltinis, tada pritūpusi, kaip antis, nulingavo savo valties link.
Keldama kelius beveik iki smakro. Dabar ji priartėjo prie Teito, jis
įžiūrėjo jos akis, tamsias, paklaikusias. Pasiekusi savo valtį, ji susigū­
žė prie borto, žemai nuleidusi galvą.
Žvejys - linksmo veido seneliokas su skrybėle - atpupsėjo į re­
gėjimo lauką, nepastebėjo nei Kajos, nei Teito, ir tuojau pradingo
už posūkio. Bet Kaja vis dar tūnojo sustingusi, įtemptai klausėsi,
kol paskutinė motoro aimana nutyko tolumoje, tada atsistojo, ranka
persibraukė kaktą. Vis dar tebežiūrėjo ten link, kur nuplaukė valtis,

180
 Ten, kur gieda vėžiai

panašiai, kaip elnias žvilgsniu skvarbo krūmokšnius, iš kurių ką tik

pasitraukė pantera.
Teoriškai Teitas žinojo, kad ji taip elgiasi, bet nuo pat plunksnų
žaidimo nebuvo matęs tokios grynos, niekuo nepridengtos jos šer­
dies. Tokios iškankintos, izoliuotos, keistos.
Universitete jis dar neišbuvo nė dviejų mėnesių, bet jau spėjo
įkelti koją tiesiai į tą pasaulį, kurio troško, tyrinėdamas pribloškian­
čią DNR molekulės simetriją jautėsi lyg įžengęs į žaižaruojančią
persipynusių atomų katedrą ir kopiąs begalinėmis susivijusiomis
kopėčiomis: vieną rūgščių pakopą po kitos. Regėjo, kaip visa gy­
vybė priklauso nuo to tikslaus ir sudėtingo kodo, įrašyto gležnose
organinėse gijose, kurios tuojau pat žūtų bent šiek tiek karštesnėje
ar šiek tiek šaltesnėje aplinkoje. Galų gale jis atsidūrė ten, kur jį
supo neaprėpiami klausimai, taip pat ir žmonės, kuriems, kaip ir
jam, knietėjo rasti atsakymus, galų gale jis pajudėjo link tikslo tapti
biologu tyrinėtoju, kada nors įkurti savo laboratoriją, bendrauti su
kitais mokslininkais.
Kajos protas lengvai galėjo gyventi tokiame pasaulyje, bet pati
Kaja - ne. Sunkiai alsuodamas Teitas žvelgė į ištarmę, slypinčią spar­
tinu sąžalyne: Kaja arba visa kita.
- Kaja, Kaja, aš tiesiog negaliu, - sukuždėjo. - Atleisk man.
Jai pasišalinus, jis užkūrė valties motorą ir nuplaukė atgal į van­
denyną. Keikdamas pats save už bailumą, nes taip ir nepasiryžo pa­
sakyti Kajai sudie.

181
 23.

Kriauklelė

1965

H p ą vakarą po susitikimo su Čeisu Endriusu Šoklio prieplau-

L koje Kaja sėdėjo virtuvėje prie stalo, žibalinės lempelės
mirksinčios šviesos rate. Ji vėl buvo pradėjusi gamintis maistą,
tad dabar vakarienei kramsnojo sviestinius sklindžius ir ropių su
margosiomis pupelėmis viralą, valgydama bandė skaityti. Tačiau
kiekvieną sakinį jai iš galvos išpukštydavo mintys apie rytdienos
iškylą, o gal pasimatymą su Čeisu.
Kaja atsistojo, išėjo į naktį, į balzganą priešpilnio mėnesieną.
Švelnus pelkių oras it šilkas gobė jai pečius. Mėnulio spindulių
pluoštas pasirinko netikėtą kelią per pušų šakas, margindamas
žemę ritmingais šešėlių ornamentais. Kaja žengė pirmyn it nakvi­
ša, o mėnulis, nuogas išniręs iš vandenų, kopė ąžuolų šakomis vis
aukščiau ir aukščiau. Lagūnos pakrantę nuklojęs glotnus dumblas
švytėjo vaiskioje mėnesienoje, miškuose šokčiojo šimtai jonvaba­
lių taškelių. Apsivilkusi baltą dėvėtų drabužių dėžėje rastą suknelę
su plazdančiu sijonu, Kaja, lėtai modama rankomis, leidosi šok­
ti pagal žiogų ir leopardinių varlių griežiamą muziką. Delnais ji
slydo savo šonais, paskui - kaklu. Braukė šlaunimis, priešais save
įsivaizduodama Čeiso Endriuso veidą. Troško, kad šitaip ją liestų

182
 Ten, kur gieda vėžiai

jis. Ėmė alsuoti giliau. Niekas nebuvo šitaip žiūrėjęs į ją, niekad.
Netgi Teitas.
Ji šoko tarp lašalų, blyškiais sparneliais plevenančių viršum švy­
tinčio mėnesėto dumblo.

* * *

Kitą rytą, apsukusi pusiasalį, Kaja pamatė Čeisą-jo valtis plūdu­

riavo netoli kranto. Čia, dienos šviesoje, priešais sklandė lūkuriuo­
janti tikrovė, ir Kajai išdžiūvo gerklė. Priplaukusi krantą ji išlipo ir
užtempė valtį aukščiau, po kiliu sugurgždėjo smėlis.
Čeiso valtis jau suposi greta.
- Labas.
Grįžtelėjusi per petį Kaja linktelėjo. Čeisas išlipo iš valties, ištiesė
ranką Kajai - ilgi įdegę pirštai, atviras delnas. Ji sudvejojo; ką nors
paliesti reiškė atiduoti dalelę savęs, ir tos dalelės jai niekad nepavyk­
davo susigrąžinti.
Vis dėlto ji ištiesė ranką, delnu lengvai bestelėjo jo delną. Jis pri­
laikė ją, kad neprarastų pusiausvyros, kol įlipo į valties galą, atsisėdo
ant paminkštinto suolo. Šilta, graži diena skalavo juos saulės spin­
duliais, o Kaja, su nukirptais džinsais ir balta medvilnine palaidi­
ne - apranga, nusižiūrėta nuo kitų - atrodė visai normaliai. Čeisas
atsisėdo šalia jos, ji pajuto, kaip jo rankovė slysteli jos dilbiu.
Čeisas pasuko valtį į vandenyną. Atviri jūros vandenys svaidė
valtį smarkiau nei tyki pelkė, ir Kaja žinojo: nuolatinis siūbavimas
neišvengiamai privers juos retsykiais susiliesti rankomis. Tokio glus-
telėjimo lūkestis neleido jai dairytis, Kaja žiūrėjo tiesiai pirmyn, bet
neatsitraukė.
Galų gale juos pakėlė banga, aukštesnė už kitas, paskui val­
tis murktelėjo žemyn ir šilta, tvirta Čeiso ranka lyg glamonėdama
brūkštelėjo ranką Kajai. Tuojau atšlijo, bet paskui vėl prisilietė, ir

183
 Delia Owens

šitaip tęsėsi su kiekviena įkalne ir nuokalne. O paskui po valtimi

plūstelėjo išties didelė banga, Čeiso šlaunis palietė Kajos šlaunį, ir
jai užgniaužė kvapą.
Jie plaukė išilgai kranto į pietus, be jų šiuose nuošaliuose vande­
nyse jokių kitų valčių nebuvo matyti, ir Čeisas padidino greitį. Po
kokių dešimties minučių prieš akis išilgai potvynio linijos nusidriekė
kelių mylių ilgumo baltutėlio smėlio paplūdimys, nuo viso likusio
pasaulio apsaugotas tankaus miško juostos. Tolumoje Point Byčas
skleidėsi į vandenį it akinančiai balta vėduoklė.
Po to, kai pasisveikino, Čeisas daugiau netarė nė žodžio, Kaja
ir išvis nepravėrė burnos. Valties pirmagalis užčiuožė ant kranto,
Čeisas iškėlė krepšį su iškylai paruoštais valgiais, pastatė ant smėlio
valties šešėlyje.
- Norėtum pasivaikščioti? - paklausė.
- Taip.
Jiedu patraukė palei pat vandenį, kojas vis užliedavo smulkios ban­
gelės, suverpetuodavo ir jūros tempiamos atgal gramzdino jų pėdas.
Čeisas nepaėmė Kajos už rankos, bet žingsniuojant pirštai pro­
tarpiais natūraliai susiliesdavo. Retsykiais abu palinkdavo apžiūrėti
kokios kriauklelės ar perregimos jūržolių gijos, susivijusios į tikrą
meno kūrinį. Mėlynos Čeiso akys žaismingai blykčiojo, jis buvo
greitas šypsotis. Jo oda - taip pat tamsiai įdegusi kaip ir jos. Abu
drauge buvo aukšti, grakštūs, panašūs.
Kaja žinojo, kad Čeisas apsisprendė užuot stojęs į universitetą
verčiau dirbti tėvo autoservise. Jis buvo miestelio pažiba, pats šau­
niausias vaikinas. Širdies gilumoje Kaja nuogąstavo, kad ji jam —tik
dar vienas gamtos meno kūrinys, keistenybė, kurią įdomu apžiūrėti,
pavartyti rankose, o paskui galima numesti atgal į smėlį. Bet ji lyg
niekur nieko ėjo paplūdimiu šalia jo. Kartą jau leidusi sau pamilti,
dabar tetroško užpildyti atsivėrusias tuščias ertmes. Aklinai užsklen-
dus širdį apmalšinti vienatvę.

184
 Ten, kur gieda vėžiai

Jiems nužingsniavus kokį pusmylį, Čeisas atsigręžė į ją, žemai

nusilenkė ir perdėtai plačiu mostu pakvietė sėstis ant smėlio prie
jūros išmesto rąsto. Abu įsirausė pėdomis į baltas smiltis, patogiai
atsirėmė.
Čeisas išsitraukė iš kišenės lūpinę armonikėlę.
- O, - ištarė Kaja. - Tu groji.
Juto, kaip žodžiai it šiurkštūs gurvuoliai ritasi liežuviu.
- Ne kažin koks aš muzikantas. Bet kai turiu klausytoją, atsišlie­
jusią į jūros nugludintą rąstą...
Užsimerkęs jis sugrojo seną liaudies dainą „Shenandoah“, jo del­
nas plazdėjo viršum instrumento lyg paukštis, plakantis stiklą spar­
nais. Graži ir graudi liejosi melodija, lyg iš toliuose likusių namų
atsklindanti giesmė. Staiga vidur dainos jis liovėsi grojęs, pasilenkė
ir pakėlė nuo žemės kriauklelę, gal vos didėlesnę už penkių centų
monetą, rausvai balkšvą, nutaškytą ryškiomis raudonomis ir violeti­
nėmis dėmelėmis.
- Tik pažiūrėk, - tarė.
- O, tai šukutės, - tarė Kaja. - Ir ne bet kokios, šitos lotyniškai
vadinasi Pecten ornatus. Čia jų pamatysi nedažnai. Šukučių genties
moliuskų, tiesa, pilna, bet būtent ši atmaina gyvena piečiau nuo
mūsų platumos, čia vanduo jai šiek tiek per vėsus.
Čeisas įsistebeilijo į ją. Apie Pelkių Dukrą gandų sklido įvairiau­
sių, bet niekas nemalė liežuviais, kad mergina, nesugebanti parai­
džiui pasakyti žodžio lapė, žino lotyniškus kriauklelių pavadinimus,
dėl Dievo meilės, žino net kuo vieni moliuskai skiriasi nuo kitų, kur
jie gyvena ir kodėl.
- Na, aš apie tai neišmanau, - pasakė jis. - Bet tik pažvelk - ji
kreiva.
Mažiukai sparnai, išskėsti abipus sujungimo, ir tikrai buvo iš­
lenkti, o ties pagrindu žiojėjo tobulos formos skylutė. Čeisas apvertė
kriauklelę delne.

185
 Delia Owens

- Tu pasiimk. Juk tu čia kriauklelių žinovė.

- Ačiū, - Kaja įsidėjo ją į kišenę.
Jis pagrojo dar kelias dainas, pabaigai trenkė mišinį iš filmo „Dixie“,
o paskui nužingsniavo atgal ten, kur jų laukė iškylos pintinė. Susė­
dę ant languoto patiesalo kirto šaltą keptą vištieną ir sūdytą kumpį
su sklindžiais, bulvių salotas. Saldžiarūgščius marinuotus agurkus su
krapais. Sudorojo po gabalą sluoksniuoto pyrago su bene pusės colio
storumo karameliniu glajumi. Visos gėrybės - naminės, suvyniotos į
rudą popierių. Ceisas atkimšo du butelius „Royal Crown“ kolos, su­
pylė į popierinius „Dixie“ puodelius - iki šiol Kaja kaip gyva nebuvo
ragavusi jokio putojančio gaiviojo gėrimo. Gausiai gėrybėmis nukrau­
tas patiesalas jai atrodė tiesiog neįtikėtinas: dailiai sudėtos medžiaginės
servetėlės, plastikinės lėkštės ir šakutės. Buvo net miniatiūrinės alavi­
nės druskinė ir pipirinė. Tikriausiai jo motina viską sudėjo, pagalvojo
Kaja. Matyt, nežinojo, kad jis ruošiasi iškylauti su Pelkių Dukra.
Kalbėjosi jie negarsiai, apie jūros gyvius - sklandančius pelikanus,
oriai vaikštinėjančius krantinius tilvikus, - nesiliesdami, mažai juok­
damiesi. Kajai parodžius nelygią pelikanų virtinę, Čeisas linktelėjo ir
tarsi nejučia pasislinko arčiau jos, jų pečiai susilietė. Kaja pažvelgė į jį,
o jis ranka kilstelėjo jos smakrą ir ją pabučiavo. Jis švelniai perbrau­
kė jai kaklą, o paskui, pačiais pirštų galiukais, nutykino per palaidinę
krūties link. Bučiavo ją apglėbęs jau tvirčiau, paskui atsilošė tiek, kad
abu išsitiesė ant patiesalo. Judėdamas lėtai, vos pastebimai, jis užsirito
ant jos, įsispraudė jai tarp kojų, o tada vienu staigiu judesiu pakėlė
palaidinukę. Kaja trūktelėjo galvą į šalį ir išsirangė iš po jo, juodesnės
už naktį jos akys tvieskė. Ji skubiai timptelėjo palaidinukę žemyn.
- Ramiau, ramiau. Viskas gerai.
Ji gulėjo aukštielninka, išdrikusiais ant smėlio plaukais, užkaitusiu
veidu, vos vos pračiauptomis raudonomis lūpomis - pritrenkianti. Jis
atsargiai ištiesė ranką, norėdamas paliesti jai veidą, bet Kaja mitriai it
katė atšlijo ir driuoktelėjo ant kojų.

186
 Ten, kur gieda vėžiai

Ji sunkiai gaudė kvapą. Praėjusią naktį, viena šokdama lagūnos

pakrantėje, siūbuodama su mėnesiena ir naktinėmis plaštakėmis, įsi­
vaizdavo esanti pasiruošusi. Manė, kad stebėdama balandžius sužinojo
apie poravimąsi viską, kas įmanoma. Niekas jai niekad nieko nepasa­
kojo apie lytinius santykius, o vienintelė jos patirtis buvo glamonės su
Teitu. Bet visas smulkmenas ji žinojo iš biologijos knygų, o besipo-
ruojančių gyvių buvo prisižiūrėjusi tiek, kiek dažnam netenka per visą
gyvenimą - ir tai anaiptol nebuvo vien tik „trynimasis pasturgaliais“,
kaip kadaise įvardijo Džodis.
Vis dėlto viskas vyko strimgalviais, jai - per staigiai: iškyla, paskui -
susiporuoti su Pelkių Dukra. Net paukščių patinėliai kurį laiką gerina-
si patelėms: puikuojasi ryškiaspalvėmis plunksnomis, ištaiso buduarus,
atlieka įstabius šokius ir meilės dainas. Tiesa, Čeisas surengė iškylą, bet
ji verta daugiau nei gabalas keptos vištienos. O melodijų iš „Dixie“
niekaip neužskaitytum kaip meilės dainų. Ji turėjo žinoti, kad galiau­
siai išeis šitaip. Žinduolių patinai slampinėja aplinkui tik rujos metu.
Jie stebeilijo į kits kitą, o tyla tarp juodviejų vis labiau pampo, ją
trikdė tik abiejų alsavimas ir bangų mūša netoliese. Čeisas atsisėdo,
bandė pasiekti Kajos ranką, bet ji atšoko.
- Atsiprašau. Nieko, viskas gerai, - tarė jis stodamasis. Ir tikrai at­
sivežė ją čionai ketindamas pasiguldyti, norėjo būti jai pirmas. Bet tos
plieskiančios akys jį surakino.
Pamėgino dar kartą:
- Nagi, nagi, Kaja. Juk aš atsiprašiau. Tiesiog užmirškim. Parpluk-
dysiu tave iki tavo valties.
Tai išgirdusi ji apsisuko ir nudrožė per smėlį miško pusėn. Siūbuo­
dama visu ilgu savo kūnu.
- Ką tu darai? Negali iš čia taip imti ir pareiti! Bus bent kelios
mylios!
Bet ji jau buvo tarp medžių ir pasileido tekina nosies tiesumu:
iš pradžių tolyn į sausumą, paskui - skersai pusiasalį ten link, kur

187
 Delia Owens

paliko valtį. Vietovė jai buvo nepažįstama, bet juodieji strazdai rodė
jai kelią per pelkes. Nelėtindama žingsnio ji įveikdavo klampynes ir
skrodes, taškydama purslus brido per upelius, peršokdavo išgriuvas.
Galiausiai sustojo, susirietė dvilinka ir sunkiai alsuodama su­
smuko ant kelių. Pratrūko plūstis senais, nuvalkiotais prakeiksmais.
Riksmas užtvėrė kelią raudai. Bet svilinančios gėdos ir gramzdi­
nančio liūdesio negalėjo nuslopinti niekas. Ji nepajėgė atsispirti
paprasčiausiai vilčiai pabūti su kuo nors, pasijusti iš tiesų trokšta­
mai, pasimėgauti kito žmogaus prisilietimais. Bet tos paskubomis ją
graibstančios rankos tik ėmė - ne davė, ne dalijosi.
Ji įtempė ausis klausydamasi, ar nepasigirs besivejančio žingsniai.
Pati nežinojo, ar norėtų, kad Čeisas atgrumėtų per šabakštyną, ap­
glėbtų melsdamas atleidimo, - ar vis dėlto ne. Dėl šito vėl siūbtelėjo
įniršis. Paskui, iškračiusi iš savęs viską, ji atsistojo ir sukorė likusį
kelią iki valties.

188
 24.

Ugniagesių bokštas

1965

| a j a i išplaukiant į popiečio jūros vandenis, ties horizontu

i V grumdėsi ir kuprojo lietaus pritvinkę audros debesys. Čeiso ji
nebuvo mačiusi nuo pat anos iškylos paplūdimyje prieš dešimt die­
nų, bet vis dar jautė tvirtumą ir formą jo kūno, slegiančio ją į smėlį.
Kiek akys aprėpė, kitų valčių nebuvo matyti, kai Kaja pasuko
link siauros įlankėlės piečiau Point Byčo - ten sykį buvo pastebėjusi
neįprastų drugelių, tokių visiškai baltų, kad galėjo būti ir albinosai.
Bet likus gal keturiasdešimt jardų iki kranto, staigiai išjungė variklį,
nes akis kliudė Čeiso draugus, kraunančius į valtį iškylų kraites ir
ryškiaspalvius rankšluosčius. Kaja skubiai apsuko valtį, ketindama
visu greičiu dumti šalin, bet, nepaisydama ją genančios jėgos, vis tiek
atsigręžė, ėmė žvilgsniu naršyti jo. Pati suvokė, kokia nepagrįsta šita
trauka. Nelogiškas elgesys, pastangos užpildyti tuštumą negali baig­
tis išsipildymu. Ką sutiktum paaukoti, idant nugalėtum vienatvę?
Ir štai - beveik toje pat vietoje, kur Čeisas ją bučiavo, jį ir išvy­
do - einantį valties link, nešiną meškerėmis. Jam iš paskos turseno
Visadasuperlųvėriniu su indu buteliams atšaldyti glėby.
Staiga Čeisas pasuko galvą ir pažvelgė tiesiai į plūduriuojančio­
je valtyje sėdinčią Kają. Ji nenusigręžė, įsistebeilijo jam į akis. Bet

189
 Delia Owens

galiausiai, kaip visada, nugalėjo drovumas, ji pirma nukreipė žvilgs­

nį į šalį ir visu greičiu nušvilpė sau, pasuko į šešėliuotą įlankėlę. Palū­
kėsianti ten, kol anie išplauks, tik tada pati išlipsianti paplūdimyje.
Po kokių dešimties minučių ji vėl išplaukė į jūrą ir priekyje pa­
matė Čeisą. Jis sėdėjo valtyje bangų sūpuojamas, vienas. Laukė.
Ir vėl patvino senasis ilgesys. Čeisas vis dar ja domėjosi. Per iškylą
jis išties pasielgė labai agresyviai, tas tiesa, bet juk atstumtas tuojau ir
atlyžo. Atsiprašė. Galbūt reikėtų duoti jam dar vieną šansą.
Jis mostelėjo jai plaukti artyn ir sušuko:
- Labas, Kaja!
Ji nepajudėjo jo pusėn. Bet ir nesišalino. Jis priplaukė arčiau.
- Kaja, atsiprašau už aną kartą. Gerai? Nagi, plaukiam. Noriu
parodyti tau ugniagesių bokštą.
Ji nieko nesakė, bangų sūpuojama valtis slydo arčiau jo - Kaja
pati suprato, kad tai silpnumas.
- Paklausyk. Jei niekad nesi užkopusi į bokštą, žinok, iš ten atsive­
ria nuostabus reginys, gali apžvelgti visas pelkes. Plauk paskui mane.
Ji smarkiau užblerbino motorą ir pasuko valtį jo pusėn, žvilgsniu
naršydama jūrą - norėjo įsitikinti, kad jo draugai tikrai pradingę iš
akiračio.
Čeisas pasuko į šiaurę, praplaukė Barkli Kouvą - tykus, marga­
spalvis kaimas sumirgėjo tolumoje - ir išsilaipino nedidelės įlankė­
lės, įsiskverbusios į tankų mišką, paplūdimyje. Abu pririšo valtis,
ir Čeisas nusivedė Kają užžėlusiu takučiu per tikrųjų vaškuonių ir
dygialapių bugienių brūzgynus. Siame vandeningame, šaknų pririz-
gusiame miške Kaja niekad nebuvo buvusi, mat jis stūksojo kitoje
kaimo pusėje, per arti žmonių. Jiems einant, kojos žlegčiojo, iš po
krūmų sunkėsi plonytės užtakių srovelės, grakščiai primindamos,
kad šita žemė priklauso jūrai.
O paskui prasidėjo tikro raisto valdos: nejudančiame, priplė-
kusiame ore tvokstelėjo sudubusios žemės kvapas. Vienu metu ir

190
 Ten, kur gieda vėžiai

staigus, ir vos juntamas, ir tykus jis skverbėsi į atsitraukiančio miško

progumą.
Kaja išvydo viršum medžių lajos kylančią medinę apleisto ugnia­
gesių bokšto viršutinę aikštelę. Dar kelios minutės, ir jie priėjo
bokšto pagrindą, įsispyrusį į žemę išsižergusiomis kojomis iš storų
neapdorotų rąstų. Aplink jas ir po visu pagrindu žliugsėjo juodas
dumblas, sijomis aukštyn slinko drėgnas puvinys. Įviji laiptai vedė į
patį bokšto viršų, sulig kiekviena aikštele bokštas vis siaurėjo.
Įveikę klampų mauryną, jie pradėjo kopti viršun, Čeisas pirmas.
Po penktojo posūkio juos supantys ąžuolynai nusidriekė į vakarus,
kiek tik akys aprėpė. Visomis kitomis kryptimis vešėjo sodri lankų
žaluma, dėmėta lagūnomis ir estuarijomis, išraižyta užtakių ir jūros
link vinguriuojančių upokšnių. Kaja dar niekad nebuvo atsidūrusi
šitaip aukštai viršum pelkės. Dabar visos detalės apačioje buvo iš­
sidėliojusios į vientisą paveikslą. Kaja pirmą kartą išvydo visą savo
draugės veidą.
Užlipęs ant paskutinės pakopos, Čeisas pastūmė į šalį geležines
groteles, dengiančias laiptų angą. Jiems užsiropštus į viršutinę aikš­
telę, nuleido jas į vietą. Kaja atsargiai pabaksnojo dangtį kojų pirš­
tais, tik tada ryžosi ant jo žengti. Čeisas nerūpestingai nusijuokė.
- Nesijaudink, laiko tvirtai.
Jis nusivedė ją prie turėklo. Parimę abu dairėsi po erdvius tyrus.
Akių lygyje praplasnojo du raudonuodegiai suopiai, genami spar­
nuose ūžaujančio vėjo, abu nustebę pasuko galvas pažiūrėti į vaikiną
ir merginą, stovinčius jų oro erdvėje.
Čeisas atsigręžė į Kają ir tarė:
- Ačiū, kad sutikai plaukti drauge, Kaja. Kad davei man dar vie­
ną progą atsiprašyti už aną kartą. Aš tada tikrai peržengiau visas ri­
bas, daugiau taip neatsitiks.
Ji neatsakė. Kažkokia jos dalelė troško dabar pat jį pabučiuoti,
visu kūnu pajusti jo jėgą.

191
 Delia Owens

Kyštelėjusi pirštus į džinsų kišenę tarė:

- Padariau pakabutį iš tos tavo rastos kriauklelės. Gali nenešioti,
jeigu nenori.
Praėjusį vakarą ji buvo pernėrusi žaliaminės odos dirželį per
kriauklės skylutę. Manė nešiosianti pati, bet širdies gilumoje vylė­
si dar susitikti Čeisą ir progai pasitaikius padovanoti jam. Bet net­
gi drąsiausiose svajose ji neįsivaizdavo juodviejų drauge stovinčių
ugniagesių bokšte ir žvelgiančių į pasaulį. Pačioje viršūnėje.
- Ačiū, Kaja, - padėkojo jis. Apžiūrėjo pakabutį, užsinėrė dirželį
per galvą. Pačiupinėjo kriauklelę, prigludusią jam prie kaklo. - Aiš­
ku, nešiosiu.
Neleptelėjo kokios nors banalybės, kad ir: niekada jo nenusiim-
siu, nešiosiu iki mirties.
- Parsivesk mane į namus, - paprašė Čeisas.
Kaja pagalvojo apie susigūžusią po ąžuolais savo pirkelę, apie pil­
kų lentų sienas, iškruvintas nuo aprūdijusio stogo varvančios drė­
gmės. Apie vienų skylių tinklelius nuo vabzdžių. Jos namai - lopas
ant lopo.
- Toli, - ištarė ji.
- Kaja, man nesvarbu nei atstumas, nei kaip jie atrodo. Nagi,
plaukiam.
Jei ji atsisakys, proga sulaukti pripažinimo ir bendrystės gali iš­
sprūsti iš rankų.
- Gerai.
Jie nusileido iš bokšto, Čeisas nusivedė ją atgal prie įlankos, mos­
telėjo plaukti pirmai, rodyti kelią. Ji nuplaukė į pietus, paskui įsuko
į estuarijų labirintą, galiausiai palenkė galvą ir nėrė į augalijos glo­
biamą kanalą, vedantį į namus. Čeiso valtis buvo per didelė, dar
kiek, ir būtų neįtilpusi praplaukti per tankius sąžalynus. Ir jau tikrai
buvo per balta, per mėlyna. Vis dėlto galiausiai prasibrovė per kor­
pusą bruožiančias šakas ir šaknis.

192
 Ten, kur gieda vėžiai

Pagaliau priešais atsivėrė jos lagūna; tamsaus, tykaus vandens pa­

viršiuje iki menkiausių smulkmenų atsispindėjo kiekviena samanota
šaka, kiekvienas tviskantis lapas. Į visas puses iškriko šmaižiojantys
laumžirgiai, išvydę nepažįstamą valtį į orą pakilo didieji baltieji gar­
niai, bet tuojau pat ir vėl grakščiai nusileido, be garso sklęsdami
išskėstais sparnais. Kaja pririšo valtį, paskui ją į krantą pūškavo ir
Ceisas. Didysis mėlynasis garnys, seniai susitaikęs su tais, šiek tiek
mažiau iš laukinės gamtos, stovėjo kaip stovėjęs vos už kelių pėdų,
sustingęs kaip moka tik gandrai.
Ant ištemptos virvės plazdėjo jos skalbiniai: nublukę kombine­
zonai, apčiurę marškinėliai. Ropės veržėsi į mišką, sunku jau buvo ir
atskirti, kur baigiasi daržas, kur prasideda laukinė gamta.
Žvelgdamas į lopais marguojančias tinklines verandos duris, Čei-
sas paklausė:
- Ilgai čia šitaip gyvenai vienui viena?
- Tiksliai nebeatsimenu, kada išėjo tėtė. Manau, maždaug de­
šimt metų.
- Šaunu. Gyveni sau čia be tėvų, kurie nuolat nurodinėtų, ką
turi daryti.
Į tai Kaja neatsakė, pratarė tik tiek:
- Viduje nėra į ką žiūrėti.
Bet Čeisas jau kopė lentiniais, plytomis paramstytais laipteliais.
Pirmiausia jo žvilgsnis užkliuvo už jos kolekcijų, išdėliotų ant sava­
darbių lentynų. Kompozicija iš visos tos gyvasties, mirguliuojančios
už tinklinių durų.
- Čia tavo darbas? - paklausė jis.
- Taip.
Jis užmetė akį į kelis drugelius, bet greitai nusibodo. Pagalvojo:
Kuriemsgalams kaupti visa tai, kas matyti čiapat, pro laukujės duris?
Jos guolis —tik čiužinys ant verandos grindų - buvo užklotas su-
čiurusia lyg senas chalatas antklode, bet nesujauktas. Kelių žingsnių

193
 Delia Owens

pakako įveikti mažytę svetainę su įdubusia sofa, ir tada Čeisas kyš­

telėjo galvą į galinį miegamąjį, kurio sienos buvo nukabinėtos viso­
kiausių spalvų, formų, dydžių plunksnomis.
Kaja mostu pakvietė jį į virtuvę sukdama galvą, kuo galėtų pa­
vaišinti. Savaime aišku, ji neturėjo kokakolos ar šaltos arbatos, ne­
turėjo nei sausainių, netgi nei šaltų sklindžių. Ant krosnies gulėjo
kukurūzinės duonos likučiai greta puodo su išaižytomis kininėmis
pupuolėmis, paruoštomis virti vakarienei. Ničnieko, ką galėtų pa­
siūlyti svečiui.
Iš įpročio įdėjo kelias pliauskas į pakurą. Pasmaigstė žarstekliu,
tuojau pat šoktelėjo liepsnos.
- Štai taip, - tarė ji nusigręžusi nuo jo, pumpuodama vandens
siurblio rankeną, pakišusi po čiaupu įskilusį virdulį - tikras trečiojo
dešimtmečio vaizdelis, nežinia kaip perkeltas į septintąjį. Namai be
vandentiekio, be elektros, be vonios kambario. Skardinė vonia įlenk­
tu, aprūdijusiu kraštu stovėjo virtuvės kampe, pasienyje riogsojo vie­
niša spintelė su kažkokiais likučiais, tvarkingai uždengtais virtuviniais
šluostukais, kuprotas šaldytuvas žiopsojo prasižiojęs, su įbruktu ryk­
lėje musmušiu. Čeisas kaip gyvas nebuvo matęs ničnieko panašaus.
Jis pats nuspaudė rankeną, stebėjo, kaip ištryškusi vandens čiurkš­
lė srūva į emaliuotą dubenį, atstojantį kriauklę. Palietė kruopščiai
prie krosnies sukrautą malkų rietuvę. Vienintelis šviesos šaltinis čia
buvo kelios žibalinės lempos tirštai aprūkusiais gaubtais.
Čeisas buvo pirmas Kajos svečias po Teito, o Teitas, rodėsi, viską
priima natūraliai, kaip čia buvęs, kaip bet kuris kitas pelkių padaras.
Su Čeisu ji jautėsi lyg išversta, tarsi išskrosta žuvis, paruošta išimti
kaulus. Ją vis labiau smaugė gėda. Stengėsi neatsisukti, bet jautė jį
judant po kambarį, jo žingsnius lydėjo pažįstami grindų girgžčio-
jimai. Paskui jis prislinko jai iš užnugario, švelniai apsuko, apka­
bino - tik vos vos liesdamas. Jo lūpos atsidūrė prie pat jos plaukų,
ausimi ji pajuto jo kvėpsnį.

194
 Ten, kur gieda vėžiai

- Kaja, niekas iš mano pažįstamų nebūtų galėjęs šitaip gyventi

čia vienas pats. Jiems būtų buvę baisu, net ir vaikinams.
Kaja pamanė, kad dabar jis ją pabučiuos, bet jo rankos nusviro,
jis pasuko prie stalo.
- Kodėl tu išvis nori su manim bendrauti? - paklausė ji. - Tik
sakyk teisybę.
- Gerai. Nemeluosiu: tu graži, laisva, nepažabojama kaip vėjo gū­
sis. Aną dieną troškau suartėti tiek, kiek tik įmanoma. O kas neno­
rėtų? Bet taip negerai. Neturėjau šitaip tavęs užgriūti. Tiesiog noriu
pabūti su tavim, aišku? Kad šiek tiek geriau vienas kitą pažintume.
- O kas tada?
- Na, tada ir suprastume, ką jaučiame. Nedarysiu nieko, kol pati
nepanorėsi. Kaip tau tai skamba?
- Skamba gerai.
- Sakei, čia netoliese yra paplūdimys. Eime prie jūros.
Ji atsipjovė gabalą likusios kukurūzų duonos kirams ir pirma jo
patraukė takučiu, kol šis atsivėrė į švytinčių smėlio bei jūros platu­
mas. Kajai negarsiai riktelėjus, tuojau suskrido kirai, ėmė sukti ratus
virš galvos, jai apie pečius. Stambus patinas nutūpė ant smėlio ir
nužingsniavo jai per pėdas į vieną pusę, paskui - į kitą.
Čeisas stovėjo kiek atokiau, stebėjo, kaip Kaja išnyksta paukščių
sūkury. Jis nenumatė, kad širdyje galėtų įsižiebti kokie nors jausmai
šitai keistai, laukinei basakojei merginai, bet regėdamas ją, besisu­
kančią smėlyje su paukščių debesiu ties pirštų galiukais, pajuto, kaip
jį traukia tiek jos nepriklausomybė, tiek grožis. Tokios kaip Kaja jam
niekad neteko pažinti, jį apėmė ne vien geismas, bet ir smalsumas.
Kai ji galiausiai prisiartino prie jo, Čeisas pasiteiravo, ar galėtų kitą
dieną apsilankyti ir vėl, pažadėjo nemėginsiąs net paimti jos už ran­
kos, sakė tiesiog norįs pabūti šalia jos. Ji tiktai linktelėjo. Po to, kai
pradingo Teitas, jos širdyje pirmą kartą įsižiebė viltis.

195
 25.

Patės Lav vizitas

1969

šerifo kabineto duris kažkas nesmarkiai pabarbeno pirštais.

; Pakėlę galvas Džo ir Edas per matinį stiklą įžiūrėjo sutrūki­
nėjusį, šešėliuotą Patės Lav Endrius, Čeiso motinos, siluetą. Visgi
atpažįstamą iš juodos suknelės ir tokios pat skrybėlaitės. Atidžiau
pažvelgus išryškėjo žilstelėję rusvi plaukai, susukti į tvarkingą
kuodelį. Prideramai blausus lūpų dažų atspalvis.
Abu vyrai atsistojo, Edas atidarė duris.
- Pate Lav, labas. Užeik, užeik. Sėskis. Gal galėčiau pasiūlyti
kavos?
Ji dirstelėjo į du nugertus puodelius apgleizotomis briaunomis.
- Ne, ačiū, Edai. - Jis atsisėdo ant Džo pristumtos kėdės. - Gal
jau užčiuopėt kokį siūlo galą? Yra kokių naujų žinių po tų rezultatų
iš laboratorijos?
- Ne. Kol kas nieko daugiau neturim. Viską šukuojame labai
kruopščiai, ir jei tik kas nors paaiškės, judu su Šernu sužinosit
pirmieji.
- Bet tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, Edai. Teisingai? Žinau,
nebuvo. Čeisas niekad nebūtų pats nukritęs nuo to bokšto. Juk pats
žinai, koks jis buvo sportiškas. Ir vikrus.

196
 Ten, kur gieda vėžiai

- Mūsų nuomonės sutampa: esama užtektinai požymių, lei­

džiančių įtarti, kad įvykdytas nusikaltimas. Bet tyrimas dar vyksta,
jokių konkrečių išvadų kol kas nėra. O pati, rodos, tvirtinai, kad turi
kažką mums pasakyti?
- Taip, ir manau, kad tai gali būti svarbu, - Pate Lav nukreipė
žvilgsnį nuo Edo į Džo, paskui - atgal į Edą. - Čeisas visą laiką
nešiojo tokį pakabutį su kriauklele, niekad nenusiimdavo. Turėjo
jį bent keletą metų. Žinau, kad buvo jį pasikabinęs ir aną vakarą,
kai kopė į bokštą. Pavakarieniavo jis kartu su Šernu ir manim, juk
prisimeni, sakiau tai - Perle negalėjo kartu ateiti, buvo kaip tik jos
bridžo vakaras. Išeidamas prie bokšto Čeisas buvo su tuo pakabu­
čiu. O paskui, po to, kai jis... na, kai pamatėme jį klinikoje, paka­
bučio ant jo kaklo nebebuvo. Maniau, bus nuėmęs koroneris, tad
tuo metu nė neužsiminiau apie tai, o paskui, per laidotuves ir visa
kita, tiesiog išrūko iš galvos. Bet štai anądien nuvažiavau į Si Ouksą,
paprašiau koronerio, gal leistų pamatyti Čeiso asmeninius daiktus.
Na, taip, jie viską pasiliko ten kaip įkalčius, tirti laboratorijoje, bet
man labai norėjosi juos paliesti, pajusti, ką jis vilkėjo tą paskutinį
vakarą. Jie leido man sėsti ten pat prie stalo ir viską peržiūrėti, ir
štai kas, šerife: to pakabučio su kriauklele tarp kitų daiktų nebuvo.
Paklausiau koronerio, ar jį nuėmė, ir koroneris atsakė, kad ne. Sakė
išvis nematęs jokio pakabučio su kriauklele.
- Labai įdomu, - tarė Edas. - O ant ko kriauklelė buvo pakabin­
ta? Gal nutrūko jam krintant?
- Pakabutis buvo paprasčiausia kriauklelė su skylute, per ją per­
vertas žaliaminės odos dirželis, tik tokio ilgio, kad galėtum užsinerti
per galvą. Nebuvo palaidas, galai surišti tvirtu mazgu. Neįsivaizduo­
ju, kaip būtų galėjęs nusinerti.
- Sutinku. Žaliaminė oda stipri, užrišus mazgas būna tvirtas, -
tarė Edas. - O kodėl jis visą laiką tą pakabutį nešiojo? Ar ta kriaukle­
lė ką nors reiškė? Kokio nors ypatingo žmogaus dovana?

197
 Delia Owens

Pate Lav valandėlę sėdėjo tylėdama, žvelgdama kažkur į šalį pro

šerifo stalo kampą. Baiminosi sakyti ką nors daugiau, nes iki šiol
niekad nebuvo pripažinusi, kad jos sūnus buvo susidėjęs su ta pelkių
išpera. Žinoma, kaime sklandė gandai, kad Čeisas ir Pelkių Dukra
artimai bendravo gerus metus iki jo vestuvių. O gal, kaip įtarė Pate
Lav, ir po vestuvių, bet kai draugai mėgindavo kamantinėti apie to­
kias šnekas, ji visada viską neigdavo. Bet dabar buvo kitaip. Dabar
jau teks iškloti viską, mat Patei Lav nuojauta primygtinai tvirtino,
kad ta merga kažkaip susijusi su jos sūnaus žūtimi.
- Taip, žinau, kas Čeisui padarė tą pakabutį. Toji moteris, kuri
jau nežinia kiek metų plaukioja šen ir ten vis ta pačia sukiužusia
valtimi. Tai ji užnėrė kriauklelę ant dirželio ir padovanojo Čeisui
anuomet, kai jie kurį laiką susitikinėjo.
- Kalbi apie tą mergiotę Pelkių Dukrą? - pasitikslino šerifas.
Prabilo Džo:
- O pats matei ją kada pastaruoju metu? Ji jau nebe mergio­
tė, jau gal kokių dvidešimt penkerių ar panašiai, o jau graži - akių
neatplėši.
- Toji Klark? Tiesiog stengiuosi tiksliai išsiaiškinti, - pridūrė
Edas. Antakiai susimetė tarpuakyje.
Pate Lav atsakė:
- Nežinau jos pavardės. Net nežinau, ar ji turi pavardę. Žmonės
ir tikrai vadina ją Pelkių Dukra. Žinot, ji kažin kiek metų pardavi­
nėjo Šokliui moliuskus.
-Taigi. Vadinasi, kalbam apie tą patį asmenį. Na, pasakok toliau.
- Tad štai, buvau išties priblokšta, kai koroneris pasakė, kad Čei­
sas nebeturėjo to pakabučio. Ir tada man dingtelėjo, kad jai vie­
nintelei galėjo parūpti jį pasiimti. Čeisas nutraukė ryšius su ja ir
vedė Perlę. O toji negalėjo jo gauti, tai galbūt jį nužudė ir nuėmė
pakabutį nuo kaklo.
Pate Lav nusipurtė, paskui atsikvėpė.

198
 Ten, kur gieda vėžiai

- Suprantu. Ką gi, tai išties labai svarbu, Pate Lav, verta pakaps-
tyti giliau. Bet gal dar nesakykim op, griovio dar neperšokom, - kal­
bėjo Edas. - Tikrai žinai, kad tai ji padovanojo jam pakabutį?
- Tikrai. Žinau, nes Čeisas, nors ilgai nenorėjo man sakyti, galų
gale pasisakė.
- Gal žinai daugiau smulkmenų apie tą pakabutį arba apie jų
santykius?
- Nežinau beveik nieko. Net nenutuokiu, ar ilgai jie susitikinėjo.
Šito galbūt niekas nežino. Jis slapukaudavo kaip įmanydamas. Kaip
jau minėjau, bent kelis mėnesius nepasisakė nė man. Niekad neži­
nodavau, ar jis kur nors išplaukia valtimi su kitais draugais, ar su ja.
- Gerai, mes tuo pasidomėsim. Pažadu.
- Ačiū. Esu tikra, kad tai siūlo galas.
Ji pakilo eiti, Edas atidarė jai duris.
- Gali bet kada užeiti, kai tik norėsi pasikalbėti, Pate Lav.
- Sudie, Edai, Džo.

* * *

Uždaręs duris Patei Lav pridurmui, Edas vėl atsisėdo, o Džo

paklausė:
- Na, ką manai?
- Jei kažkas nuėmė Čeisui pakabutį prie bokšto, tai mažų ma­
žiausiai reikštų, kad tas kažkas buvo įvykio vietoje, o aš visai nesun­
kiai galėčiau įsivaizduoti pelkių gyventoją įsivėlus į tokius dalykus.
Jie ten laikosi savo pačių įstatymų. Tik štai kelia abejonių, ar moteris
įstengtų į nedidelę skylę įstumti tokį augalotą vyrą kaip Čeisas.
- Ji galėjo nusivilioti jį ten, groteles atkelti iš anksto, kol jo ten
nė nebuvo, o paskui, tamsoje, galėjo stumtelėti, jam nė nespėjus
susigaudyti, kur ji yra, - pasvarstė Džo.
- Sakyčiau, įmanoma. Ne lengva, bet įmanoma. Tik siūlo galas
nelabai koks. Tas pakabutis su kriauklele, kurio nėra, - tarė šerifas.

199
 Delia Owens

- Kol kas tai vienintelis mūsų siūlo galas. Na, ir dar tie pirš­
tų atspaudai bei pėdsakai, kurių irgi nėra. Ir paslaptingieji raudoni
siūleliai.
-Taigi.
- Vieno niekaip nesuprantu, - tarė Džo. - Kam jai būtų prireikę
nunerti jam nuo kaklo tą pakabutį? Gerai, sakykime, nuskriausta
moteris ir tikrai troško jį nugalabyti. Motyvas pritemptas, bet net
jei tarsime, kad taip ir buvo, kuriems galams imti pakabutį, jei tai
neabejotinai susietų ją su nusikaltimu?
- Juk žinai, kaip būna. Rodos, kiekvienoje žmogžudystės bylo­
je pasitaiko nelogiškumų. Žmonės susimauna keisčiausiose vietose.
Gal ji buvo priblokšta, gal įniršo pamačiusi, kad jis tebenešioja jos
pakabutį, gal po žmogžudystės neatrodė kažin kas dar ir nutraukti
jį nuo kaklo. Juk ji veikiausiai nė nebūtų žinojusi, kad kas nors gali
susieti pakabutį su ja. Tavo šaltiniai tvirtino, esą Čeisas ten buvo įni­
kęs į kažkokią veiklą. Galbūt, kaip pats pirmiau užsiminei, tai buvo
visai ne narkotikai, o moteris. Šita moteris.
Džo atsakė:
- Kitos rūšies narkotikas.
- Neužmiršk, pelkių gyventojai gerai žino, kaip panaikinti pėd­
sakus, juk jie tykoja, persekioja, spendžia žabangas ir panašiai. Ką
gi, blogiau nebus, nei nusikapstysim ten su ja pasikalbėti. Paklausim
jos, kur buvo aną naktį. Užsiminsim apie pakabutį ir pažiūrėsim, gal
kaip nors sureaguos.
Džo paklausė:
- O tu žinai, kaip rasti jos būstą?
- Valtimi - turbūt ne, bet automobiliu gal ir pavyktų. Reikėtų
važiuoti tuo šunkeliu, vingiuojančiu palei visą lagūnų virtinę. Prieš
keletą metų kartą kitą teko ten važiuoti šnektelėti su jos tėvu. Tas tai
išties velnių buvo priėdęs, bjaurybė.
- Kada važiuojam?

200
 Ten, kur gieda vėžiai

- Vos praaušus, žiūrėsim, gal pavyks pričiupti ją nespėjusią kur

nors išsinešdinti. Rytoj. Bet pirmiau dar reikia grįžti prie bokšto
ir labai kruopščiai paieškoti to pakabučio. Galbūt jis visą laiką ten
mėtėsi.
- Netelpa galvoj, kaip šitaip galėtų būti. Juk kaip reikiant išnar­
šėm visą plotą, ieškodami vėžių, pėdsakų, įkalčių.
- Vis tiek dar reikia paieškoti. Važiuojam.
Vėliau, išgraibstę visą purvyną po bokštu grėbyklėmis ir pirštais,
jie oficialiai pripažino, kad jokio pakabučio su kriauklele ten nėra.

* * *

Aušra blyškiu švytėjimu dar tik sunkėsi pro žemus, sunkius de­
besis, o Edas ir Džo jau vingiavo keliuku per pelkes, vildamiesi už­
klupti Pelkių Dukrą nesuskubusią kur nors išplaukti. Bent keliskart
suklydo pasukti ir atsidurdavo aklakelyje, atsiremiančiame į kokią
sukiužusią gūžtą. Vienoje tokių griuvenų kažkas staiga suklykė: „Še­
rifas!“, ir į visas puses, tiesiai į šabakštynus, siūbtelėjo lūšnos įnamiai,
dauguma - nuogi.
- Supersti narkašai, - mestelėjo šerifas. - Spirito kontrabandi­
ninkai bent jau teikiasi nenusirengti.
Galų gale jie pasiekė ilgą taką, vedantį iki Kajos pirkelės.
- Na štai, čia, - tarė Edas.
Jis pasuko savo gremėzdišką furgoną į siaurą keliuką ir lėtai, be­
veik be garso nuriedėjo trobelės pusėn. Sustojo likus gal penkias­
dešimt pėdų iki durų. Abu vyrai pasistengė išlipti kuo tyliau. Edas
pabeldė į medinį tinklinių durų rėmą.
- Ei! Ar yra kas namie?
Atsako nesulaukė jokio, tad pamėgino dar sykį. Vyrai palūkėjo
kokias dvi tris minutes.
- Eime, - tarė šerifas, - pažiūrėsim, ar yra valtis.

201
 Delia Owens

- Ne. Žiūrėk, tas rąstas - sakyčiau, prie jo ji ir riša valtį. Jau iš­
plaukusi. Kad ją kur plynios, - nesusilaikė Džo.
-Taigi, išgirdo mus atvažiuojant. Šita tikriausiai ir miegantį triu­
šį išgirstų.
Kitą kartą jie atvažiavo dar apyaušriu, furgoną paliko šalikelėje
prie posūkio. Valtį rado pririštą prie rąsto. Bet durų niekas neatidarė.
Džo sukuždėjo:
- Nuojauta byloja, kad ji kažkur visai čia pat, stebi mus. Tau
taip neatrodo? Tupi visai mums po nosimis, prisiplojusi prie žemės
kur nors nelemtų sabalpalmių tankmėj. Ranka pasiekiama. Tiesiog
žinau, kad taip ir yra. - Jis sukiojo galvą, žvilgsniu skvarbydamas
sąvašynus.
- Ką gi, rodos, nieko nebus. Jei atkapstysime dar ką nors, gal
pavyks gauti orderį. O dabar nešdinamės iš čia.

202
 26.

Valtis plaukia į krantą

1965

irmąją draugystės savaitę Čeisas bemaž kasdien atplaukda­

P vo į Kajos lagūną po darbo Vakarų autosalone ir jiedu ty­
rinėdavo atokius, ąžuolais apaugusius kanalus. Šeštadienio rytą
jie išplaukė į tolimą pajūrio krantą —Kaja ten dar niekad nebu­
vo buvusi, jos mažytei it skiedra valčiai toks atstumas buvo per
didelis. Čia viskas buvo kitaip negu jos pelkėse: nei estuarijų,
nei plačių lankų ruožų, tik skaidrus vanduo, plačia srove plūs­
tantis per kiparisų retmiškį, kiek akys aprėpia. Akinančiai balti
garniai ir gandrai stypsojo tarp vandens lelijų ir plūduriuojan­
čių augalų, tokių skaisčiai žalių, kad, rodėsi, švyti. Susirangę
ant patogiai išsikišusių kiparisų šaknų, didumo beveik sulig
šezlongu, jie valgė sumuštinius su sūriu ir saldžiaisiais pipirais,
užsikąsdami džiovintais pomidorais. Neiškentė neišsišiepę, pul­
keliui žąsų praplaukus po pat jų kojų pirštais.
Kaip ir dauguma, Čeisas apie pelkes žinojo tik tiek, kad jos
skirtos žmogui naudoti: plaukioti valtimis ir žvejoti, nusausinti ir
paversti dirbama žeme. Tad Kajos žinios apie pelkių gyvius, sroves
ir užtakius jį intrigavo. Vis dėlto jis raukėsi dėl perdėtai atsargios
jos elgsenos, reikalavimo plaukti lėtai, be garso praslysti pro elnią,

203
 Delia Owens

ant pirštų galiukų prastypčioti pro paukščių lizdus. Pats nebuvo

linkęs pažindintis su kriauklelėmis ar plunksnomis, vis pasmal­
saudavo, kai ji rinkdavo pavyzdžius ar skrebendavo pastabas į
dienoraštį.
- Kodėl pieši žolę? —paklausė jis vieną dieną, abiem sėdint jos
virtuvėje.
- Piešiu žolynų žiedus.
Jis nusijuokė.
- Eik jau, žolė nežydi.
- Dar ir kaip žydi. Matai tas gėlytes? Visiškai smulkios, bet
gražios. Kiekvienos žolynų rūšies žiedai ar žiedynai —vis kitokie.
- Ką tu su visais tais užrašais darysi?
- Viską užsirašinėju tam, kad kuo daugiau sužinočiau apie
pelkes.
- Visai pakanka žinoti, kada ir kur kimba žuvys, o tai galiu tau
pasakyti ir aš, - pareiškė jis.
Norėdama jam įtikti, Kaja nusijuokė, nors paprastai niekad
taip nedarydavo. Paaukojo dar dalelę savęs - vien tam, kad kas
nors kitas būtų šalia.

* * *

Tą popietę, Čeisui patraukus namo, Kaja išplaukė į pelkę viena.

Bet nesijautė viena. Skrodė vandenį šiek tiek greičiau nei pratusi, ilgi
jos plaukai plazdėjo vėjyje, lūpose šmėkščiojo šypsena. Vien žinoti,
kad netrukus ir vėl jį pamatys, galės būti su kuo nors, užteko pasi­
justi pakylėtai į kitą lygmenį.
Ir staiga, apsukusi aukštų nendrių sąžalyną, priekyje ji išvydo Tei­
tą. Jis buvo gana toli, už kokių keturiasdešimties jardų, ir jos valties
motoro neišgirdo. Kaja nedelsdama nutraukė degalų padavimą ir
išjungė motorą. Stvėrusi irklą nusistūmė atgal į nendrių tankumyną.

204
 Ten, kur gieda vėžiai

- Bus grįžęs namo iš universiteto, - sukuždėjo. Per tuos keletą

metų buvo kartą kitą jį mačiusi, bet niekad - iš taip arti. O štai da­
bar jis - visai čia pat, prieš akis, neklusnūs plaukai bando išsibrukti
iš po jau kitos raudonos kepuraitės. Įdegęs veidas.
Teitas, apsiavęs ilgaaulius botus, brido per lagūną, vis pasemda-
mas vandens į mažyčius stiklinius mėgintuvėlius. Ne į stiklainius
nuo uogienės kaip kadaise, kai abu jie dar buvo basakojai vaikiga­
liai, o į specialius miniatiūrinius vamzdelius, skimbčiojančius tam-
tyč jiems pritaikytoje nešyklėje po kaklu. Kaip tikras mokslininkas.
Kajai nepasiekiamose aukštybėse.
Ji nesiskubino irkluoti sau, valandėlę dar stebėjo jį galvodama,
kad tikriausiai kiekviena mergaitė prisimena savo pirmąją meilę.
O paskui tyliai atsiduso ir galiausiai nusiyrė atgal ten, iš kur buvo
atplaukusi.

* * *

Kitą dieną, Čeisui ir Kajai plaukiant išilgai kranto į šiaurę, į jų

paliekamą kilvaterį įplaukė keturi delfinai ir nutarė sekti iš pas­
kos. Dieną gaubė pilkas dangus, rūko pirštai valiūkiškai čiupinėjo
bangas. Čeisas išjungė motorą, paleido valtį dreifuoti, o pats išsi­
traukė lūpinę armonikėlę ir užgrojo senovinį spiričiuelį „Mykolai,
irkluok į krantą“ —ilgesingą, melodingą dainą, kurią devyniolikto
amžiaus septintajame dešimtmetyje dainuodavo vergai, valtimis
irdamiesi iš Pietų Karolinos Jūros salų į žemyną. O Kajos mama
ją dainuodavo kuopdama pirkelę, Kajos atmintyje užsiliko žodžių
nuotrupos. Rodėsi, kad delfinams muzika patinka: jie priplaukė
arčiau, ėmė sukti ratus aplinkui, įdėmiai žvelgdami Kajai į akis.
Paskui du snukiais švelniai bakstelėjo valties šoną, o Kaja, palin­
kusi prie pat jų, negarsiai uždainavo:

205
 Delia Owens

Išdabink laivelį, sese, aleliuja.

Tu, brolau, padėki uoliai, aleliuja.
Tėve mano, tu prapuolei, aleliuja,
Nežinia kokioj šaly, aleliuja.
Mykolai, irkluok į krantą, aleliuja.

Už gilaus, plataus Jordano

Laukia motušėlė mano, aleliuja.
Žvarbūs vandenys Jordano
Saldo kūną, bet ne sielą, aleliuja.

Delfinai dar valandėlę stebeilijo į Kają, tada apsisuko ir nėrė į

gelmę.
Kelias savaites Čeisas su Kaja leisdavo tingius vakarus jos pa­
plūdimyje su kirais, drybsodavo ant saulės per dieną įšildyto smė­
lio. Čeisas nesivežė jos į miestelį, nekvietė į kiną ar į šokius, jie
būdavo vienudu ir dar pelkė, jūra, dangus. Jis nebandydavo jos
bučiuoti, tik paimdavo už rankos ar vėsumoje lengvai apglėbdavo
per pečius.
O paskui vieną vakarą užsibuvo iki vėlumos, jie sėdėjo paplū­
dimyje po žvaigždėmis prie mažo lauželio, susiglaudę pečiais, ap­
sisiautę vienu apklotu. Liepsnos nušvietė jų veidus ir klojo tamsa
paplūdimį jiems už nugarų, kaip paprastai ir daro stovyklaviečių
laužai. Žvelgdamas tiesiai Kajai į akis Čeisas paklausė:
- Ar galėčiau dabar tave pabučiuoti?
Ji kinktelėjo galvą, ir jis palinko prie jos, pabučiavo - iš pradžių
švelniai, paskui - kaip vyras.
Jiedu sugulė ant apkloto, ir ji prigludo prie jo, susirangiusi kiek
įmanoma arčiau. Mėgavosi jusdama stiprų jo kūną. Jis tvirtai apglė­
bė ją abiem rankomis, bet pirštais lietė tik pečius. Daugiau nieko. Ji
giliai alsavo, traukė į save šilumą, jo ir jūros kvapus, bendrystę.

206
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Praėjus vos kelioms dienoms, Teitas, vis dar atostogaujantis na­

muose po bakalauro studijų, skriejo valtimi Kajos pelkių kanalo
link - pirmą kartą per penkerius metus. Vis dar nesugebėjo pats sau
paaiškinti, kodėl neaplankė jos anksčiau. Turbūt labiausiai dėl to,
kad buvo bailys, nepakėlė gėdos. Bet galų gale pasiryžo vėl ją susiras­
ti, pasakyti, kad niekad nebuvo nustojęs jos mylėti, melsti atleidimo.
Per tuos ketverius metus universitete jis bandė save įtikinti, kad
Kaja niekaip nepritaptų prie jo išsvajoto akademinio pasaulio. Per
visą tą laiką, kol siekė bakalauro laipsnio, stengėsi ją užmiršti, šiaip
ar taip, Čapel Hile negalėjo skųstis kitų merginų dėmesio stoka.
Net buvo užmezgęs keletą nevienadienių santykių, bet draugystei
su Kaja neprilygo niekas. Kaupdamas žinias apie DNR, izotopus ir
pirmuonis, vis aiškiau suprato ir dar kai ką: be Kajos tiesiog uždu-
siąs. Tiesa, Kaja ir tikrai negalėjo gyventi jo išsvajotame universiteto
pasaulyje, bet dabar jis galėjo persikelti gyventi į jos pasaulį.
Teitas viską buvo apsvarstęs ir suplanavęs. Mokslinio darbo va­
dovas buvo sakęs jam, kad daktaro laipsnį galėsiąs įgyti jau po trejų
metų, kadangi medžiagą disertacijai pradėjęs rinkti dar per baka­
lauro studijas, tad darbas jau beveik užbaigtas. Ir dar, kaip Teitas
neseniai sužinojo, netoli Si Oukso buvo statoma nauja federalinė
mokslinių tyrimų laboratorija, ir, jei tik jis panorėsiąs, beveik nea­
bejotinai būsiąs priimtas ten moksliniu bendradarbiu, šiaip ar taip,
niekas šioje žemėje negali būti tinkamesnis šioms pareigoms eiti:
Teitas juk tyrinėjęs pelkes beveik visą gyvenimą, o netrukus turėsiąs
ir kvalifikaciją patvirtinantį daktaro laipsnį. Vos po keleto trumpų
metų jis galėtų apsigyventi čia, pelkėse, su Kaja, o dirbti laboratori­
joje. Vesti Kają. Jeigu tik ji sutiktų už jo eiti.
Sokčiodama per bangas jo valtis artėjo prie kanalo, bet iš šio stai­
ga išdūzgė Kajos valtis, ji skriejo statmenai Teito kursui. Paleidęs

207
 Delia Owens

vairalazdę, Teitas iškėlė abi rankas ir suskato karštligiškai mosuoti,

stengdamasis atkreipti Kajos dėmesį. Pašaukė ją vardu. Bet ji žval­
gėsi rytų pusėn. Teitas pats dirstelėjo ten link ir pamatė Čeiso valtį
su pavaža, plačiu lankstu sukančią prie Kajos. Paleidęs savo laivelį
dreifuoti, Teitas žiūrėjo į tuodu, o jie rėžė melzganai pilkus vandenis,
sukdami vienas apie kitą vis siaurėjančiais ratais, tarsi ereliai, šokan­
tys piršlybų šokį danguje. Paskui juos šniokštė pašėlusiai urduliuo­
jantys kilvaterio srautai.
Teitui bežiūrint, tuodu susitiko, susilietė pirštų galiukais viršum
kunkuliuojančių vandenų. Teitas buvo girdėjęs gandų, paskalomis
pasidalijo jo senieji bičiuliai iš Barkli Kouvo, bet jis vylėsi, kad tai
tik šnekos, ne tiesa. Nors ir suprato, kuo Kają galėjo patraukti šitoks
vyras: gražus, žinoma, romantiškas, vežiojantis ją prašmatnia savo
valtimi, rengiantis prašmatnias iškylas. Juk ji ničnieko nenutuokia
apie jo gyvenimą miestelyje, apie visas tas jaunas moteris, su kurio­
mis jis flirtuoja, kurias mergina Barkli Kouve ir net Si Oukse.
O kas aš toks, pagalvojo Teitas, kad galėčiau ką nors sakyti?Juk
pats suja pasielgiau nė kiek negeriau. Sulaužiaupažadą. Ištižėlis, net
nesugebėjaugarbingai suja išsiskirti.
Jis panarino galvą, paskui dar sykį ryžosi pažvelgti jų pusėn -
kaip tik kad spėtų pamatyti, kaip Čeisas pasilenkia jos pabučiuoti.
Kaja, Kajay galvojo jis. Kaip aš galėjau tave palikti?Pamažu didin­
damas greitį pasuko atgal į miestelio prieplauką padėti tėčiui sudėti
laimikį į dėžes ir iškrauti į krantą.

* * *

Kaja niekad nežinodavo, kada Čeisas gali atplaukti, tad po kelių

dienų susizgribo besiklausanti, ar nepasigirs artėjančios valties mo­
toro ūžesys. Visai taip pat, kaip klausydavosi laukdama Teito. Ar ra­
vėtų daržą, ar kapotų malkas, ar rinktų moliuskus, vos ką įtarusi tuoj

208
 Ten, kur gieda vėžiai

pakreipdavo galvą, kad geriau girdėtų, ir įsiklausydavo. „Primerkusi

ausis“, kaip kadaise sakydavo Džodis.
Pavargusi nuo mygiančios prie žemės vilties, ji susidėjo į kuprinę
sklindžių, šaltos nugarinės ir sardinių davinį trims dienoms ir pa­
traukė pėsčiomis į senąją sukiužusią rąstų lūšną, kurią mintyse vadi­
no „skaitymo lūšna“. Čia, išties atokiame užkaboryje, ji buvo laisva
daryti ką nori, klajoti, rinkti pavyzdžius, skaityti žodžius, skaityti
laukinę gamtą. Tai buvo tikras atgajus - nelaukti kieno nors garsų.
Ir stiprybė.
Tankiame ąžuolų jaunuolyne, vos per kelis žingsnius nuo lūšnos,
ji rado mažytėlaitę rudakaklio naro kaklo plunksnelę ir balsu nusi­
juokė. Kiek siekė atmintis, visąlaik norėjo tokios plunksnos, bet nie­
kad negalėjo rasti, ir štai - guli upokšnio pakrantėje tokiu nuotoliu
pasroviui, kiek nušviestum akmenį.
Vis dėlto daugiausia laiko ji skyrė skaitymui. Po to, kai prieš ke­
lerius metus ją paliko Teitas, jai užsivėrė ir prieiga prie knygų, tad
vieną rytą, praplaukusi Point Byčą, ji įveikė dar dešimt mylių iki
Si Oukso —šiek tiek didesnio ir gerokai prašmatnesnio miestelio
už Barkli Kouvą. Šoklys jai buvo sakęs, kad ten bet kas gali ne­
mokamai pasiskolinti knygų iš bibliotekos. Kaja abejojo, ar tokia
privilegija galioja ir pelkių gyventojams, bet buvo tvirtai pasiryžusi
išsiaiškinti.
Pririšusi valtį miestelio prieplaukoje, ji nudrožė per medžiais ap­
sodintą pajūrio aikštę. Jai einant bibliotekos link, niekas nesigręžio-
jo, niekas nesikuždėjo jai už nugaros, niekas neginė šalin nuo savo
krautuvėlės vitrinos. Čia ji nebuvo Pelkių Dukra.
Bibliotekininkei, poniai Hains, Kaja padavė universiteto vado­
vėlių sąrašą.
- Gal galėtumėt padėti susirasti Geismano „Organinės chemijos
pagrindus“, Džounso „Pajūrio pelkių bestuburių zoologiją“ ir Oda-
mo „Ekologijos pagrindus“?..

209
 Delia Owens

Šitas knygas ji buvo nusižiūrėjusi paskutinių iš Teito gautų knygų

nuorodų sąrašuose.
- O... tai bent. Aišku. Ką gi, šitas knygas mums teks skolintis iš
Čapel Hilo Šiaurės Karolinos universiteto bibliotekos.
Tad dabar, įsitaisiusi lauke prie senosios lūšnos, Kaja atsivertė
mokslinių straipsnių žurnalą. Vienas, apie gyvūnų reprodukciją, vadi­
nosi „Krušliai pasalūnai“. Kaja nusijuokė.
Kaip visiems gerai žinoma, prasidėjo straipsnis, dažniausiai gam­
toje geriausias teritorijas užima patinai, pasižymintys ryškiausiomis
antraeilėmis seksualinėmis savybėmis, tokiomis kaip didžiausi ragai,
sodriausias balsas, plačiausia krūtinė, vietovės pažinimo pranašumai,
kadangi jie sugeba neprisileisti silpnesnių patinų. Patelės renkasi po­
ruotis su šiais impozantiškais „alfomis“, taigi, būna apvaisinamos
geriausiu apylinkėse esančiu DNR rinkiniu, kuris savo ruožtu perduo­
damas palikuonims - tai vienas labiausiai paplitusių reiškinių, lemian­
čių gebėjimą prisitaikyti ir gyvenimo tęstinumą. Negana to, šitaip
patelės užtikrina savo jaunikliams geriausias teritorijas.
Vis dėlto kai kurie nupiepę patinai, nei pakankamai stiprūs, nei
išsipuošę, nei gudrūs, kad įsitaisytų gerose vietose, kartais pasitelkia
visą rinkinį gudrybių patelėms apmulkinti. Jie, nors ir menkesnio sto­
to, puikuodamiesi staiposi apie pateles arba čirškia be perstojo, nors ir
spigesniais balsais. Šitaip apsimetinėdami ir siųsdami netikrus signalus,
jie irgi sugeba šen ten nutaikyti progą susiporuoti. Pasak straipsnio au­
toriaus, pintos dydžio varlių kvarkuolių patinai įsitaiso pasislėpę žolėje
kur nors visai šalia stambaus patino, įspūdingu kurkimu šaukiančio
pateles. Kai bent keletas jų vienu metu atskuba priviliotos balsingojo
„alfos“, menkesnis varlius palūkėja, kol stambuolis bus užsiėmęs po-
ruodamasis su viena, tada prišoka prie kurios nors kitos ir skubiai susi­
poruoja. Tokius apsimetėlius autorius ir vadino „krušliais pasalūnais“.
Kaja prisiminė, kaip prieš visus tuos daugelį metų mama jos vy­
resniąsias seseris vis perspėdavo neapsalti dėl vaikinų, kurie garsiai

210
 Ten, kur gieda vėžiai

kriokindavo savo prarūdijusius pikapus ar lakstydavo aplinkui leisgy­

viais klerkalais, atsukę radiją visu garsumu. „Nieko verti vyriokai kelia
daugiausia triukšmo“, - tvirtindavo mama.
Vis dėlto buvo šiokios tokios paguodos ir patelėms, ji perskaitė ir
apie tai. Gamta ryžtinga, ji užtikrina, kad patinai, nesąžiningai siun­
čiantys signalus ar šokinėjantys nuo vienos patelės prie kitos, beveik
visada galiausiai liktų vieni.
Kitas straipsnis nagrinėjo negailestingą spermatozoidų kon­
kurenciją. Daugelio gyvybės rūšių patinai nuožmiai grumiasi tar­
pusavyje dėl galimybės apsėklinti pateles. Liūtai, būna, kovoja iki
mirties, drambliai susirakina iltimis, trempdami žemę po kojomis
drasko vienas kito kūną. Nors tokios kovos būna ritualinės, neretai
baigiasi suluošinimu.
Siekdami išvengti tokių sužalojimų, kai kurių rūšių apsėklintojai
varžosi ne tokiais nuožmiais, kur kas išradingesniais būdais. Labiau­
siai vaizduote apdovanoti vabzdžiai. Tarkime, laumžirgių patinėlio
penis aprūpintas mažyčiu semtuvėliu. Šiuo laumžirgis išsemia anks­
tesnio konkurento suleistą spermą ir tik tada įšvirkščia savą.
Kaja numetė žurnalą į skreitą, jos mintys nuplaukė drauge su de­
besimis. Kai kurių vabzdžių patelės suryja savo partnerius, neatlai­
kiusios streso žinduolių motinos apleidžia savo jauniklius, daugelis
patinų rizikingais ar klastingais metodais stengiasi laimėti spermos
varžytuves. Ir niekas neatrodo nepadoru, kol gyvybės tąsa šuoliais ar
šuoliukais stumiasi pirmyn. Kaja žinojo: tai nėra tamsioji Gamtos
pusė, tik išradingi būdai gyvybei išsilaikyti, kad ir kas atsitiktų. Ži­
noma, kalbant apie žmones, šito jau nebepakaktų.

* * *

Tris dienas iš eilės neradęs Kajos pirkelėje, Čeisas pradėjo tar­

tis susitikti, klausdavo, ar galėtų apsilankyti konkrečią dieną, ar ji

211
 Delia Owens

sutartą valandą atplauktų su juo susitikti į vieną ar kitą paplūdimį.

Pats visada prisistatydavo laiku. Ji iš tolo pastebėdavo bangas skro­
džiančią jo ryškiai dažytą valtį - lyg paukščių patino, tuoktuvėms
pasipuošusio įmantriomis plunksnomis, - ir žinodavo, kad jis at­
plaukia čionai tik dėl jos.
Kaja po truputį pradėjo įsivaizduoti, kaip jis pasikviečia ją į iškylą
su savo draugais. Kaip jie visi juokiasi, bėga pasitikti bangų, taško
purslus. Kaip jis pakelia ją ant rankų, suka ratu. O paskui visi sėdi
drauge, dalijasi sumuštiniais, gurkšnoja gėrimus, atsivežtus specia­
liuose aušinimo induose. Pamažėle, pamažėle, nepaisant jos pačios
bandymų spyriotis, ėmė ryškėti santuokos, vaikų vaizdiniai. Turbūt
mane stumia tik kokia nors biologinėpaskata daugintis, tikino ji save.
Bet kodėl gi ji, kaip ir visi kiti, negalėtų turėti artimųjų, juos mylėti?
Kodėl gi ne?
Vis dėlto kaskart, kai tik ji žiodavosi klausti, kada jis pagaliau
supažindins ją su savo tėvais ir draugais, žodžiai taip ir įstrigdavo
gerklėje.
Vieną karštą dieną, praslinkus keliems mėnesiams nuo draugys­
tės pradžios, jie plūduriavo valtyje netoli kranto. Čeisas pareiškė,
kad būtų nuostabu išsimaudyti.
- Aš nežiūrėsiu, - pažadėjo. - Tu nusirenk ir šok į vandenį, aš
įšoksiu tau iš paskos.
Kaja stovėjo priešais jį, kojomis įsispyrusi į valties dugną, kad
išlaikytų pusiausvyrą, bet, kai per galvą nusitraukė marškinėlius,
Čeisas nenusigręžė. Ištiesė ranką, pirštais švelniai brūkštelėjo stan­
grias jos krūtis. Ji nesutrukdė. Prisitraukęs ją arčiau, jis atsegė jos
šortų užtrauktuką, lengvai nusmaukė juos nuo siaurų jos klubų.
Tada pats išsinėrė iš marškinėlių bei šortų ir švelniai nuleido Kają
ant rankšluosčių.
Suklupęs prie jos pėdų, netardamas nė žodžio, lengvai, vos liesda­
mas perbraukė pirštais kairę čiurną, nuslydo blauzda aukštyn kelio

212
 Ten, kur gieda vėžiai

link, dar lėčiau - vidine šlaunies puse. Ji kilstelėjo išsiriesdama visu

kūnu pasitikti jo rankos. Jo pirštai kiek užtruko pasiekę šlaunies vir­
šų, pasitrynė į kelnaites, vėl pajudėjo, nučiuožė pilvu, lengvi kaip
mintis. Ji jautė pilvą liečiančius, krūtinės link judančius jo pirštų
galiukus ir staigiai pasisuko ant šono. Tvirtai stumtelėjęs jis paguldė
ją aukštielninką, pasiekė krūtinę, vienu pirštu ėmė brėžti ratą apie
spenelį. Pažvelgė į ją, be šypsenos, jo ranka nuslydo žemyn, trūktelė­
jo kelnaites. Ji troško jo, geidė jo viso, jos kūnas spaudėsi prie jo. Bet
jau po kelių akimirkų ji uždėjo delną jam ant rankos.
- Nagi, Kaja, - ištarė jis. - Nekvailiok. Juk jau laukėme visą am­
žinybę. Buvau išties kantrus, ar tau taip neatrodo?
- Čeisai, tu pažadėjai.
-Tai pragaištis, Kaja. Ko gi mes laukiam? - Jis atsisėdo. - Juk jau
tikrai įrodžiau, kaip tu man rūpi, sutinki? Tai kodėl ne?
Ji irgi atsisėdo, apsivilko marškinėlius.
- O kas toliau? Kaip man žinoti, kad manęs nepaliksi?
- Kaip kas nors gali tai žinoti? Bet aš juk niekur neiškeliauju.
Man rodos, pradedu tave pamilti. Noriu visą laiką būti su tavim. Ką
dar turėčiau padaryti, kad tai įrodyčiau?
Iki šiol apie meilę jis nebuvo nė užsiminęs. Kaja žvilgsniu siur­
bėsi jam į akis ieškodama tiesos, bet sutiko tik aštrų žvilgsnį. Neper­
prantamą. Ji pati nežinojo, ką jaučia Čeisui, bet bent jau nebebuvo
vieniša. Atrodė, kad to ir pakanka.
- Jau greitai, gerai?
Jis prisitraukė ją arčiau savęs.
- Gerai jau, gerai. Eikš čia.
Jis apglėbė ją, abu gulėjo glostomi saulės, plūduriuodami jūroje,
klausydamiesi valties šonus pliuškenančių bangelių.
Diena nusirito vakarop, paskui sunkia skraiste nusileido ir sute­
mos, tolimame krante šen ten sublykčiojo kaimo žiburiai. Viršum jų
dangumi apgaubto jūros pasaulio sumirgėjo žvaigždės.

213
 Delia Owens

Čeisas paklausė:
- Kažin kodėl žvaigždės mirkčioja?
- Dėl atmosferos trikdžių. Na, žinai, vėjų aukštutiniuose atmo­
sferos sluoksniuose.
- Šit kaip?
- Juk žinai, daugumos žvaigždžių mes nė neįžiūrim, jos per toli.
Matome tik jų šviesą, kurią atmosfera gali iškreipti. Bet žvaigždės,
savaime aišku, nekybo vienoje vietoje, jos lekia didžiuliu greičiu.
Kaja buvo skaičiusi Alberto Einšteino knygą, tad žinojo, kad
laikas, kaip ir žvaigždės, nėra nekintamas, įgreitėja ir išsikreivina
aplenkdamas planetas ir žvaigždes, skirtingai slenka kalnuose ir slė­
niuose, yra vienos prigimties su erdve, kuri įdumba ir iškyla it jūra.
Objektai, tiek obuoliai, tiek planetos, krinta arba skrieja orbitomis
ne dėl gravitacinės energijos, o dėl to, kad griūva į šilkines erdvėlai­
kio klostes, panašias į raibulius tvenkinyje, sukurtas didesnės masės
kūnų.
Bet viso šito Kaja nepasakė. Deja, gravitacija nenusveria žmogaus
minties, tad mokykliniai vadovėliai vis dar tvirtina, kad obuoliai
krinta žemėn dėl galingos jėgos, sklindančios iš Žemės.
- Tiesa, žinai ką? - tarė Čeisas. - Manęs paprašė padėti treniruoti
mokyklos amerikietiškojo futbolo komandą.
Kaja nusišypsojo.
Ir pagalvojo: kaip ir viskas visatoje, mes virstakūliuodami lekiame
link didesnės masės kūnų.

* * *

Kitą rytą, vos išėjusi iš „Piggly Wiggly“ krautuvėlės, kurioje lan­

kydavosi labai retai, tik tada, kai prisireikdavo ko nors, ko negalėjo
pasiūlyti Šoklys, Kaja vos nesusidūrė su Čeiso tėvais - Šernu ir Pate
Lav. Jie žinojo, kas ji tokia - žinojo visi.

214
 Ten, kur gieda vėžiai

Per daugelį metų Kaja keletą kartų buvo mačiusi juos miestelyje,
dažniausiai - iš tolo. Šernas paprastai stovėdavo už Vakarų autoservi-
so prekystalio, bendraudavo su klientais, atidarydavo ar uždarydavo
kasos aparato stalčių. Kaja prisiminė, kaip kartą, kai buvo dar maža,
Šernas nuginė ją šalin nuo lango, lyg būtų galėjusi nubaidyti kokį
tikrą klientą. Pate Lav autoservise dirbdavo tik dalį dienos, nes jai
reikėdavo skirti laiko zuiti pirmyn atgal gatve dalijant lankstinukus:
kvietimus į Kasmetį dygsniavimo turnyrą ar Mėlynojo krabo šven­
tę ir karalienės rinkimus. Visada būdavo išsipusčiusi, su aukštakul­
nėmis kurpaitėmis, dailia rankine ir skrybėlaite, viskas pietietišku
papročiu suderintų spalvų. Nesvarbu, kokia būtų pokalbio tema, ji
visada sugebėdavo paminėti, kad tokio puikaus įžaidėjo kaip Čeisas
miestelis nematęs per visą istoriją.
Kaja droviai nusišypsojo, žvelgdama Patei Lav tiesiai į akis, vil­
damasi, kad jie ją užkalbins, pasakys ką nors asmeniško, galbūt pri­
sistatys. Gal net šnektelės kaip su Čeiso mergina. Bet jie abu staiga
sustojo it įbesti ir nepratarė nė žodžio, o vėl pajudėję apsuko ją pla­
čiu lankstu - gerokai platesniu, nei buvo būtina. Ir nuėjo.
Tos dienos, kai sutiko jo tėvus, vakarą Kaja su Čeisu leido plū­
duriuodami jos valtyje po ąžuolu, tokiu milžinišku, kad po šakni­
mis, kyšančiomis virš vandens, formavosi jaukios grotos antims ir
ūdroms. Negarsiai - iš dalies dėl to, kad neišgąsdintų ančių, bet iš
dalies ir dėl to, kad gerklę veržė baimė, Kaja pasakojo Čeisui apie
susidūrimą su jo tėvais ir paklausė, ar jau greitai galėsianti su jais
susipažinti.
Čeisas ilgokai patylėjo, ir jai susigniaužė skrandis.
Galiausiai jis atsakė:
- Žinoma, susipažinsi. Greitai. Pažadu.
Bet tai sakydamas nežiūrėjo į ją.
- Juk jie žino apie mane, tiesa? Apie mus? - neatlyžo ji.
- Aišku, žino.

215
 Delia Owens

Plūduriuojanti valtis tikriausiai per daug priartėjo prie ąžuolo:

nuo šakos dribtelėjo didysis apuokas, apvalainas, putnus it pūkų pa­
galvėlė, jis išskėtė sparnus ir tuojau lengvai, neskubriai nuplasnojo
viršum lagūnos, raibos jo krūtinės plunksnos atsispindėjo lygiame
vandens paviršiuje.
Čeisas ištiesė ranką, sugniaužė Kajai pirštus, išsunkdamas iš jų
visas abejones.
Ištisas savaites saulėlydžiai ir mėnulio užtekėjimai sekė Čeiso ir
Kajos nerūpestingas klajones po pelkes. Vis dėlto kaskart, kai tik ji
pamėgindavo priešintis jo siekiams, jis tuojau pat ir liaudavosi. Jai
taip ir nepavyko išmesti iš galvos vaizdinių, kaip elnės ar kalakutės
lieka vienos auginti įnoringų jauniklių, o patinai jau būna seniai
iškeliavę pas kitas.
Beveik nuogi jie tysodavo valties dugne - toliau taip ir nebuvo
nueita, nesvarbu, ką plaktų liežuviais miestelio žmonės. Nors Čeisas
ir Kaja laikydavosi vienudu, niekam nelįsdavo į akis, miestelis vis
dėlto buvo mažas, žmonės pastebėdavo juodu jo valtyje ar paplūdi­
miuose. Austrių gaudytojai nepratę pražiopsoti, kas vyksta jūroje.
Pasklido kalbos. Paskalos.

216
 27.

Prie Hog Mauntain kelio

1966

irkelė tyliai gūžėsi, klausydamasi ankstyvo juodojo strazdo

sparnų plasčiojimo, o nekantrus, pažemiu susitelkęs žiemos
rūkas kaupėsi pasieniuose lyg vatos gniutulai. Kelias savaites tau­
piusi uždarbį už moliuskus, Kaja tuos pinigus išleido ypatingiems
produktams pirkti, tad dabar pakepė glaistyto kumpio griežinėlių,
patiekė juos su riebiu raudonuoju padažu, grietininiais sklindžiais
ir gervuogių džemu. Čeisas gėrė tirpią „Maxwell House“ kavą,
Kaja - garuojančią „Tetley“ arbatą. Jie buvo kartu jau beveik me­
tus, bet nei vienas, nei kitas apie tai neužsiminė. Čeisas kalbėjo,
kaip jam pasisekė, kad jo tėvas - Vakarų autosalono savininkas.
- Taigi dėl to mudu turėsime galimybę įsitaisyti gražų namelį,
kai susituoksime. Pastatysiu tau tokį dviejų aukštų, paplūdimyje, su
veranda aplink jį visą. Arba kokį kitokį, kokio tik užsinorėsi, Kaja.
Kajai užgniaužė kvapą. Jis troško jos savo gyvenime. Tai jau buvo
ne šiaip kokia užuomina, panašiau į piršlybas. Ji galėtų kai kam pri­
klausyti. Galėtų būti viena iš šeimos narių. Ji atsisėdo tiesiau.
Čeisas tęsė šneką:
—Nemanau, kad apsigyventi pačiame miestelyje būtų geras su­
manymas. Tokia permaina tau būtų per didelė. Pasistatytume trobe­
lę kur pakraštyje. Na, žinai, arčiau pelkių.

217
 Delia Owens

Pastaruoju metu miglotos mintys apie santuoką su Čeisu ateida­

vo į galvą ir jai, bet Kaja nedrįso per daug galvoti apie tai. Bet štai jis
pats tai išsakė. Kaja alsavo negiliai, vidujai vienu metu ir netikėda­
ma, ir sijodama smulkmenas. Ojuk galėčiau, pagalvojo. Jei gyventu­
me atokiau nuo žmonių, gal mums ir išdegtų.
Panarinusi galvą ji paklausė:
- O ką mano tavo tėvai? Tu jiems pasakei?
- Kaja, tau reikėtų šį tą suprasti apie mano gimdytojus. Jie myli
mane. Ir jeigu pasakysiu jiems, kad mano išrinktoji - tu, taip ir bus.
Jie patys tave pamils, kai gaus progą geriau pažinti.
Kaja prikando lūpą. Labai norėjo patikėti.
- Įrengsiu ir studiją visiems tiems tavo rinkiniams, - Čeisas kal­
bėjo toliau. - Su dideliais langais, kad įžiūrėtum menkiausias visų tų
plunksnų smulkmenas, kad jas bala.
Kaja ir pati nesuprato, ar jaučia Čeisui tai, ką turėtų jausti žmo­
na, bet tą akimirką širdis išsipūtė nuo kažko tarsi ir panašaus į meilę.
Daugiau niekad nebereikėtų rinkti moliuskų.
Ji ištiesė ranką, palietė kriauklelę, kabančią jam po kaklu.
- O, beje, - lyg susizgribo Čeisas. - Po kelių dienų važiuoju į
Ašvilį pasirūpinti šiokiomis tokiomis atsargomis parduotuvei. Štai ir
pagalvojau: o kodėl tau nepasivažinėjus kartu?
Nuleidusi akis ji atsiliepė:
-Juk tai didelis miestas. Ten bus daugybė žmonių. O aš net ne­
turiu tinkamų drabužių apsivilkti, nė nežinočiau, kokie tie tinkami
drabužiai turėtų būti, ir...
- Kaja, Kaja, paklausyk. Juk būtum su manim. O aš viską žinau.
Į jokias prašmatnias vietas nė kojos nekelsim. Užtat kiek Šiaurės
Karolinos pamatysi vien kol nuvažiuosim - Pidmonto plynaukštę,
Didžiuosius Dulsvuosius kalnus, kaip kažin ką! O jau ten galėsim
paprasčiausiai prisikirsti mėsainių kokioje užvažiuojamoje užkandi­
nėje. Tad vilkėti drąsiai gali ir tai, ką esi apsivilkusi. Jei nenorėsi,

218
 Ten, kur gieda vėžiai

galėsi išvis su niekuo ir nesikalbėti. Viskuo pasirūpinsiu aš. Esu dau­

gybę kartų ten buvęs. Esu traukęs net iki Atlantos. Ašvilis —dar vieni
niekai. Klausyk, jei jau ketinam tuoktis, galėtum po truputį mėginti
apsidairyti ir platesniame pasaulyje. Šiek tiek plačiau išskleisti savo
ilguosius sparnus.
Ji linktelėjo. Jei ir ne dėl kokios kitos priežasties, bent pamaty-
sianti kalnus.
Čeisas dar pridūrė:
- Per dieną neapsisuksim, tad teks sustoti pernakvoti. Kokioje
nors paprastoje vietelėje. Na, žinai, nedideliame motelyje. Tai nieko
tokio, juk mes abu suaugę.
- O... - teištarė ji. Paskui dar sukuždėjo: - Suprantu.

* * *

Kaja dar niekad nebuvo važiavusi plentu, tad kai jiedu su Čeisu
po kelių dienų pajudėjo jo pikapu iš Barkli Kouvo, įsikibo abiem
rankomis į sėdynę ir užsižiūrėjo pro langą. Kelias vingiavo per mylių
mylias nusidriekusias šakotųjų ratainyčių ir sabalpalmių plynes, jūra
tolo užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.
Daugiau nei valandą už pikapo langų slinko pažįstami aukštos
žolės ir vandentakių tyrai. Kaja pastebėdavo pelkių karetaites ir di­
džiuosius baltuosius garnius, ir atpažįstami reginiai ją ramino, tary­
tum būtų ne palikusi namus užnugary, o pasiėmusi su savim.
O paskui, staiga, sulig užbrėžta žemėje riba, pelkių lankos baigė­
si, priekyje nusidriekė dulkėtos plynumos: šabakštynai išvalyti, ap­
nuoginta žemė išraižyta tvoromis, padalyta keturkampiais sklypais,
išrausta tiesiomis vagomis. Vietoj iškirstų miškų plytėjo atviri lau­
kai, prismaigstyti užsilikusių bejėgių kerplėšų. Iki pat horizonto žen­
gė stulpai, apkarstyti laidais. Savaime aišku, Kaja žinojo, kad pajūrio
pelkynai netelkšo visame Žemės paviršiuje, bet ji niekad nebuvo nė

219
 Delia Owens

kojos iškėlusi iš jų. Ką žmonės padarė šitai žemei? Kiekvienas na­

mukas - tokia pat batų dėžutė, kaip ir gretimas, - užtupdytas ant
nušienautos vejos sklypelio. Pulkas rausvų flamingų ieškojo lesalo
toje žolėje. Apstulbusi Kaja atsigręžė pasižiūrėti įdėmiau, ir tik tada
susigaudę, kad tie flamingai plastikiniai. Cementiniai elniai. Skren­
dančios antys - tik nupieštos ant pašto dėžučių.
- Neįtikėtini, ką? - prabilo Čeisas.
-Kas?
- Namai. Juk nieko panašaus į juos dar nesi mačiusi, ar ne?
- Nesu.
Dar po kelių valandų kelionės Pidmonto plynaukštė, galiausiai
ties pačiu horizontu Kaja įžiūrėjo melsvą dantytą Apalačių kalnų li­
niją. Artėjant prie jų, iš visų pusių ėmė kilti viršūnės, miškais apaugę
šlaitai kuprojo į tolį, kiek tik Kajos akys aprėpė.
Debesys tingiai plūduriavo kalvų apglėbti, paskui, susitelkę į
kaugę, nusirisdavo tolyn. Atskiros gijos, susirangiusios į glaudžias
spirales, driekėsi į šiltesnius slėnius, visai kaip pelkių rūkas, klojantis
drėgme žlegsinčias klampynes. Tas pats fizikos žaismas, vykstantis
kitame biologijos lauke.
Kaja buvo žemumų vaikas, visą gyvenimą praleidusi plataus ho­
rizonto krašte, kur saulė bei mėnulis teka ir leidžiasi laiku. Bet čia,
netvarkingoje topografijos Sangrūdoje, saulė laikydavosi pakibusi
ant viršūnių smailių, nugrimzdavo už kalnagūbrių ir tuojau vėl iš­
nirdavo, Čeiso pikapui įveikus dar vieną įkalnę. Kalnuose, pastebėjo
Kaja, saulėlydžio laikas priklauso nuo to, kurioje šlaito vietoje esi.
Ji svarstė, kur galėjo būtų jos senelio žemės. Galbūt jos protė­
viai augino kiaules visai tokiuose pat vėjų nugairintuose tvartuose,
kokius ji matė pievomis tekančio upokšnio pakrantėse? Šeima, kuri
turėjo būti jos, kadaise triūsė, verkė ir juokėsi šiame kraštovaizdyje.
Tikriausiai vienas kitas iš giminaičių ir dabar tebegyvena kažkur čia,
išsibarstę po apylinkes. Nežinomi.

220
 Ten, kur gieda vėžiai

Plentas virto keturių juostų greitkeliu, Kaja laikėsi tvirtai įsi­

kibusi, mat Čeiso pikapas lėkė vos kelių pėdų atstu nuo kitų di­
džiuliu greičiu skriejančių automobilių. Galiausiai Čeisas pasuko
į lenktą kelio atšaką, kuri lyg kokiais burtais veržėsi į dangų, o
paskui, užsirietusi, leidosi į miestą.
- „Dobilo lapo“ tipo sankryža, - išdidžiai pranešė Čeisas.
Didžiuliai, aštuonių ar dešimties aukštų pastatai, stūksojo kal­
nų apybrėžų fone. Gausybė automobilių šmirinėjo gatvėmis it
smėlio krabai, o šaligatviais plūdo minios žmonių - Kaja veidu
prisiplojo prie lango stiklo, žvilgsniu naršydama jų veidus, įsitiki­
nusi, kad tarp jų turėtų būti ir mama bei tėtė. Jos akis užkliuvo už
šaligatviu bėgančio įdegusio, tamsiaplaukio berniuko, jis atrodė
visai kaip Džodis. Atsigręžusi Kaja nulydėjo jį žvilgsniu. Jos brolis,
savaime aišku, dabar jau suaugęs, bet ji sekė akimis bėgantį vaiką,
kol jie sankryžoje pasuko už kampo.
Jie pervažiavo visą miestą ir kitame pakraštyje Čeisas sustojo
prie motelio šalia Hog Mauntain kelio —vienaaukštės, apšiurusios
rudai dažytų kambarių virtinės, apšviestos neoninėmis, tik pama­
nykit, palmių pavidalo, lempomis.
Kai Čeisas atrakino jiems skirtojo kambario duris, Kaja žen­
gė vidun į patalpą, kuri atrodė gana švari, bet trenkė „Pine-Sol“
valikliu, o apstatymas - tipišku amerikietišku pigumu: sienos ap­
muštos medžio imitacijos plokštėmis, sudubusi lova su nikeliuotu
virpesių aparatu.* Ant stalo riogsojo nespalvotas televizorius, pri­
tvirtintas įspūdingo dydžio grandine su pakabinama spyna. Pata­
lynė buvo žaliosios citrinos spalvos, kilimas —gauruotas, oranžinis.
* Dvidešimto amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Jungtinių
Valstijų viešbučiuose buvo labai populiaru lovoje įmontuoti vibruojantį prietaisą,
gavusį „magiškųjų pirštų“ pavadinimą, {metus 25 centų monetą, prietaisas
penkiolika minučių vibruodavo, virpindamas lovos spyruokles ir padėdamas
keliautojui atsipalaiduoti. (Čia ir toliau —vertėjospastabosj

221
 Delia Owens

Kaja nejučia prisiminė visas tas vietas, kur juodviejų su Čeisu gu­
lėta drauge: žaižaruojantį it krištolas smėlį šalia telkšančių potvy­
nio vandens tvenkinėlių, mėnesienos užlietą plūduriuojančią valtį.
Čia didžiąją erdvės dalį užėmė masyvi lova, bet kambarys anaiptol
nespinduliavo meile.
Numanydama, kas bus toliau, Kaja sustojo prie durų.
- Ne kažin kas, - tarstelėjo Čeisas, nuleisdamas kelionkrepšį
ant kėdės.
Jis žengė arčiau Kajos.
- Jau metas, Kaja, ar nesutinki? Jau metas.
Žinoma, tokie jo ketinimai ir buvo nuo pat pradžių. Bet ir Kaja
jautėsi pasiruošusi. Jos kūnas kentė geidulius jau ištisus mėnesius,
o po šnekų apie santuoką pasidavė ir valia. Ji linktelėjo.
Čeisas lėtai prisiartino, atsagstė palaidinę, paskui, švelniai Kają
apsukęs, atsegė ir liemenėlę. Pirštų galiukais perbraukė krūtis.
Jaudulio karštis plūstelėjo jai nuo krūtinės žemyn, užliejo šlaunis.
Jis parvertė ją ant lovos, nutviekstos pro ploną užuolaidą vidun
prasismelkiančios žalios ir raudonos neoninės šviesos, ir Kaja už­
simerkė. Iki šiol, visus tuos „tik beveik“ kartus, kai ji galiausiai jį
sustabdydavo, klajojančių jo pirštų prisilietimai būdavo stebuk­
lingi, sužadinantys gyvybės pliūpsnį tai šen, tai ten, priverčiantys
ją išsiriesti visu kūnu jo linkui, noriai ir lūkestingai. Bet dabar,
galų gale sulaukus leidimo, jį suėmė nekantra, nepaisydamas jos
poreikių, jis įnirtingai veržėsi pirmyn. Pajutusi aštrų, dreskiantį
skausmą Kaja suriko, pamanė, kad kažkas negerai.
- Nieko, nieko. Dabar bus geriau, - žinovo tonu pareiškė jis.
Bet jei ir pagerėjo, tai labai nežymiai, o paskui jis nusirito nuo jos,
sudribo šalia ir išsišiepė.
Čeisas nugrimzdo į miegą, o Kaja gulėjo atmerktomis akimis ir
žiūrėjo į „Vietų yra“ iškabos blyksėjimą.

222
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Praėjo kelios savaitės. Užvalgę pusryčiams kiaušinienės ir kuku­

rūzų košės su kumpiu Kajos pirkelėje, jiedu su Čeisu sėdėjo virtu­
vėje prie stalo, Kaja - jaukiai susisupusi į apklotą: jie buvo ką tik
pasimylėję, bet jai nuo ano pirmojo bandymo motelyje ne kažin kas
pasikeitė. Kaskart taip ir likdavo nepasitenkinusi, kažko vis stigdavo,
bet ji nenutuokė nė kaip reikėtų pradėti kalbą tokia tema. Šiaip ar
taip, ji nežinojo ir to, kaip turėtų jaustis. Gal viskas buvo normalu.
Čeisas atsistojo, pirštais kilstelėjo jai smakrą, pabučiavo į lūpas.
Ir tarė:
- Na, tiesą sakant, dabar kelias dienas negalėsiu lankytis, kada
panorėjęs, juk artėja Kalėdos ir visa kita. Daugybė visokių pobūvių
ir šiaip visko, ir dar giminės į svečius atvažiuoja.
Kaja pakėlė į jį akis ir tarė:
- O aš vyliausi, gal galėčiau... na, žinai, nueiti su tavim kur
nors... į kokį vakarėlį ar panašiai. Ar bent papietauti per Kalėdas su
tavo šeima.
Čeisas atsilošė kėdėje.
- Klausyk, Kaja, vis norėjau pasikalbėti su tavim apie tai. Galvo­
jau, gal reikėtų pasikviesti tave į šokius „Eikš“ klube, na, ar šiaip dar
kur nors, bet juk žinau, kokia tu drovi, juk nė kojos nekeli į miestelį.
Žinau, kad tau tai būtų tikra kankynė. Juk nieko ten nepažįsti, ne­
turėtum nė kuo pasipuošti. Kažin, ar tu išvis moki šokti? Visiškai ne
tai, ką tu mėgsti veikti. Juk pati supranti, ar ne?
Ji atsakė nudūrusi žvilgsnį į grindis:
- Taip, ir visa tai tiesa. Bet, na... man juk reikia pradėti pratin­
tis, kad prisitaikyčiau prie tavo gyvenimo. Plačiau išskleisti sparnus,
kaip pats sakei. Tikriausiai reikėtų apsirūpinti tinkamais drabužiais,
susipažinti su tavo draugais. - Ji pakėlė galvą. - Galėtum išmokyti
mane šokti.

223
 Delia Owens

- Žinoma, ir išmokysiu. Bet, žinai, kai galvoju apie mus abu, įsi­
vaizduoju, ką mudu turime čia. Man taip patinka čia su tavim, kur
galim būti vieni, tik tu ir aš. Tiesą sakant, mane jau pradeda varginti
tie kvaili šokiai. Metai po metų vis tas pats ir tas pats. Mokyklos
sporto salėje. Ir vyresni, ir jaunesni, visi drauge. Vis ta pati įgrisusi
muzika. Aš pasirengęs pokyčiams. Na, žinai, kai susituoksim, vis
tiek nieko panašaus nebedarysim, tai kam velti tave į visa tai dabar?
Nėra prasmės. Supranti?
Ji ir vėl nudūrė žvilgsnį į grindis, o jis vėl kilstelėjo jos smakrą,
akimis įsisiurbė jai į akis. O paskui, plačiai išsišiepęs, pridūrė:
- Dievulėliau, o jau tie Kalėdų pietūs su mano šeima... Atva­
žiuoja mano perkriošusios tetos iš Floridos. Plepės nesustodamos.
Niekam nenorėčiau užgriozdinti šito ant galvos, o užvis mažiausiai -
tau. Patikėk, nieko neprarasi.
Ji tylėjo.
- Tikrai, Kaja, nenorėčiau jokių nesusipratimų dėl šito. Tai, ką
mudu su tavim turime čia - pats ypatingiausias dalykas, apie kokį
tik galima svajoti. O visa kita, - jis skėstelėjo rankomis, - kvailystės
ir tiek.
Jis prisitraukė ją arčiau, pasisodino ant kelių. Ji atrėmė galvą jam
į petį.
- Štai čia yra viskas, kas svarbiausia, Kaja. Ne visi tie kiti daly­
kai. - Jis pabučiavo ją. Šiltai, švelniai. Paskui atsistojo. - Na, man
metas.
Kaja sutiko Kalėdas viena, tik su kirais, kaip ir kiekvienais metais
po to, kai išėjo mama.

* * *

Po Kalėdų praėjo jau dvi dienos, o Čeisas vis dar nesirodė. Nepai­
sydama sau pačiai duoto pažado daugiau niekada nieko nebelaukti,

224
 Ten, kur gieda vėžiai

Kaja vaikštinėjo lagūnos pakrante, plaukus susipynusi į kasą, lūpas

pasidažiusi senuoju mamos lūpdažiu.
Pelkė tolumoje plytėjo apsisiautusi rudais ir pilkais žiemos lopais.
Ištisos mylios nugeibusių žolynų, išbarstę sėklas, lyg pasiduodami
svarino galvas prie vandens. Vėjas blaškėsi, taršė viską savo kelyje,
triukšmingu choru tarškėjo sausi stiebeliai. Kaja staigiu judesiu išsi­
leido kasą, skiausčia plaštaka nusibraukė lūpų dažus.
Ketvirtosios dienos rytą Kaja viena sėdėjo virtuvėje prie stalo,
stumdydama lėkštėje kiaušinienę ir sklindžius.
- Ir po visų šnekų štai čia yra viskas, kas svarbiausia, kurgi jis
dabar? - drėbė ji. Vaizduotė bruko reginius, kaip Čeisas žaidžia lies­
tynių futbolą su draugais ar šoka pokyliuose. - Taigi, visos tos kvai­
lystės, kurios jau pradeda jį varginti.
Ir tada ji pagaliau išgirdo atpukšint jo valtį. Tuoj pat pašoko, už­
trenkė pirkelės duris ir tekina nuskuodė prie lagūnos - valtis kaip tik
įplaukė į ją. Tiktai ne Čeiso valtis su pavaža, o valtyje - anaiptol ne
Ceisas, o jaunas vyras aukso geltonumo plaukais, kurie, nors gerokai
patrumpinti, vis tiek atkakliai veržėsi lauk iš po slidininko kepurės.
Laivelis buvo senas, žvejybinis, o jame, nors judančiame, jau spėjęs
atsistoti - Teitas, visai suaugęs, nebe vaikinas, o vyras. Veidas - nebe
vaikėziškas, subrendęs, gražus. Jo akyse švietė klausimas, lūpose vos
vos virpčiojo drovi šypsena.
Pirmas impulsas pastūmėjo Kają sprukti. Bet visa jos esybė stojo
piestu. NE! Tai mano lagūna, o as visada begu. Šįsyk nebėgsiu! Antra
mintis privertė ją pasilenkti ir pakelti nuo žemės akmenį, atsivedė­
jusi ji tėškė jį Teitui į veidą iš dvidešimties pėdų nuotolio. Teitas
staigiai tūptelėjo ir akmuo prazvimbė jam pro pat kaktą.
- O, velnias, Kaja! Ką sau manai? Palauk! - suskato berti jis, nes
ji, jau sugraibiusi antrą akmenį, taikėsi sviesti. Teitas delnais užsi­
dengė veidą. - Kaja, dėl Dievo meilės, liaukis! Prašau! Gal galėtume
pasikalbėti?

225
 Delia Owens

Akmuo smarkiai rėžėsi jam į petį.

-NEŠDINKIS IŠ MANO LAGŪNOS!TU, ŠLYKŠTUS BJAU­
RYBE, ŠLIUŽE TU! KAIP TAU TOKS POKALBIS?
Gerklodama kaip turgaus boba ji karštligiškai dairėsi dar vieno
akmens.
- Kaja, paklausyk. Žinau, dabar tu draugauji su Čeisu. Aš tai
pripažįstu. Tik noriu su tavim pasikalbėti. Prašau, Kaja.
- Kodėl turėčiau su tavim kalbėtis? Aš nebenoriu tavęs matyti,
NIEKAD! - Sugraibiusi saują smulkesnių akmenukų, žėrė jam tie­
siai į veidą.
Jis kryptelėjo į šalį, staigiai palenkė galvą ir stvėrėsi už planšyro,
nes valties pirmagalis užčiuožė ant žemės.
- PASAKIAU, NEŠDINKIS IŠ ČIA! - užriko ji ir pridūrė jau
kiek ramiau: - Taip, aš dabar draugauju su kitu.
Valtis krūptelėjo, įsirėžusi į krantą, betTeitui pavyko išlaikyti pu­
siausvyrą. Jis atsisėdo ant suoliuko pirmagalyje.
- Kaja, prašau, išklausyk. Tau reikėtų kai ką žinoti apie jį.
Plaukdamas čionai nė neketino kalbėti apie Čeisą. Bet šis apsi­
lankymas pas Kają, turėjęs būti staigmena, klostėsi visai ne taip, kaip
jis tikėjosi.
- Ką čia paistai? Neturi jokios teisės aiškinti man apie mano as­
meninį gyvenimą! - tiesiog spjaudydama žodžius ji priėjo artyn, juos
beskyrė vos kokios penkios pėdos.
Teitas tvirtai atsakė:
- Žinau, kad neturiu teisės, ir vis tiek tai darau.
Tai išgirdusi Kaja apsisuko eiti sau, bet Teitas, pakėlęs balsą, kal­
bėjo jai pavymui:
- Tu negyveni miestelyje. Nežinai, kad Čeisas laksto paskui kitas
moteris. Aną vakarą mačiau, kaip išvažiavo iš pobūvio, įsisodinęs
tokią dailią blondinę į savo pikapą. Tu tikrai verta geresnio.
Ji sustojo ir atsigręžė.

226
 Ten, kur gieda vėžiai

- Taip, žinoma! Juk tai TU palikai mane, TU negrįžai, kada ža­

dėjęs, išvis negrįžai! Tu nė laiškelio neparašei, nieko nepaaiškinai,
aš nė nežinojau, ar tu gyvas, ar miręs! Tau neužteko smarvės net
garbingai su manim išsiskirti. Koks tu vyras, jeigu nesugebėjai man
visko išsakyti akis į akį? Dingai ir tiek, skystablauzdi tu. BAILYS
NELAIMINGAS, ZUIKIS TIRTAUODEGIS, TU. O dabar, po ši­
tiek laiko, lyg niekur nieko atplauki sau patenkintas... Tu blogesnis
už jį. Jis gal ir netobulas, bet tau dar šimtą metų iki jo šūdu plaukti!
Staiga ji užsikirto ir įsistebeilijo į jį.
Ištiesęs rankas delnais aukštyn, jis dar bandė melsti:
- Tavo tiesa, Kaja. Viskas, ką apie mane sakai - tiesa. Aš ir tikrai
zuikis tirtauodegis. Ir neturiu jokios teisės apšnekėti Čeisą. Tai visai
ne mano reikalas. Daugiau nebedrumsiu tau ramybės. Tiktai norė­
jau atsiprašyti ir viską paaiškinti. Graužiausi visus tuo metus. Kaja,
prašau.
Ji subliūško it burė, ūmai nutykus vėjui. Teitas jai buvo dau­
giau nei vien pirmoji meilė: jis, kaip ir ji, buvo atsidavęs pelkėms,
jis išmokė ją skaityti, jis buvo tegul ir visai menkas, bet vienintelis
saitas, jungęs su pražuvusią šeima. Jis buvo laiko nuoplaiša, lapelis
iškarpų albume - nieko daugiau ji nė neturėjo. Jos įniršis sklaidėsi,
ėmė daužytis širdis.
- Tik pažiūrėsiu į tave... tikra gražuolė. Jau moteris. Kaip tau
sekasi? Vis dar pardavinėji moliuskus?
Jis apstulbo pamatęs, kokia ji pasikeitusi. Veido bruožai sušvel-
nėję, bet įsirėžiantys į atmintį, atsikišę skruostikauliai, putlios lūpos.
- Taip. Taip.
- Žiūrėk, kai ką tau atnešiau.
Ištraukęs iš voko padavė jai mažytėlaitę raudoną auksinio genio
skruosto plunksnelę. Kajai magėjo čia pat mesti ją žemėn, bet pati
tokios dar niekad nebuvo radusi - tad kodėl nepasilaikius? Plunks­
nelę ji įsidėjo į kišenę, bet nepadėkojo.

227
 Delia Owens

Jis prašneko skubėdamas, berte berdamas žodžius:

- Kaja, palikti tave buvo ne tik nedora —tai buvo blogiausia,
ką esu padaręs per visą gyvenimą, nieko blogiau nė nebegalėčiau
padaryti. Daugelį metų šito gailėjausi ir amžinai gailėsiuos. Kiekvie­
ną mielą dieną galvoju apie tave. Iki gyvenimo galo graušiuos, kad
tave palikau. Nuoširdžiai maniau, kad tu nesugebėsi apleisti pelkių
ir prisitaikyti prie gyvenimo platesniame pasaulyje, todėl ir neįžvel­
giau, kaip mudu galėtume likti kartu. Bet tai buvo neteisinga, ir jau
išvis pašvinkęs reikalas, kad negrįžau pasikalbėti apie tai su tavim.
Žinojau, kiek artimųjų tave apleido anksčiau. Tad nenorėjau suži­
noti, kaip skaudžiai tave užgausiu aš. Buvau tikras skystablauzdis,
ne vyras. Kaip tu ir sakei.
Jis užbaigė kalbą ir įsistebeilijo į Kają.
Galų gale ji paklausė:
- Tai ko tu dabar nori, Teitai?
- Jei gali, kad kaip nors man atleistum, - jis giliai įkvėpė ir su­
laikė kvapą.
Kaja nudelbė akis į kojų pirštus. Kodėl sužalotasis, vis dar krau­
juojantis, turi užsikrauti atleidimo naštą? Ji nieko neatsakė.
- Privalėjau tau visa tai išsakyti, Kaja.
Vis dar nesulaukęs jokio atsako, jis kalbėjo toliau:
- Aš jau pradėjau doktorantūros studijas. Studijuoju zoologiją.
Daugiausia - pirmuonis. Tau tikrai patiktų.
Ji šito negalėjo net įsivaizduoti ir dirstelėjo į lagūną: ar neatplau­
kia Čeisas? Teitui jos žvilgsnis neprasprūdo pro akis, jis iškart įspėjo,
kad ji pakrantėje laukia Čeiso.
Vos prieš savaitę Teitui teko stebėti Čeisą šventiniame Kalėdų
pobūvyje, pasipuošusį baltu švarku, šokdinantį vieną merginą po
kitos. Šokiai, kaip ir dauguma kitų Barkli Kouvo iškilmingų ren­
ginių, vyko mokyklos sporto salėje. Kol iš per silpnų garsiakalbių,
įtaisytų po krepšinio lankais, klerkė „Wooly Bully“, Čeisas skraidino

228
 Ten, kur gieda vėžiai

po šokių aikštelę brunetę. Po to prasidėjo „Mr. Tambourine Man“,

ir Čeisas apleido tiek šokių aikštelę, tiek brunetę ir prisidėjo prie
kitų buvusių sportininkų trūktelėti po mauką „Wild Turkey“ bur-
bono iš gertuvės su „Tar Heels“ komandos logotipu. Teitas netoliese
šnekučiavosi su dviem savo buvusiomis mokytojomis iš vidurinės
mokyklos, tad nori nenori nugirdo Čeisą giriantis: „Tai jau taip,
ji pašėlusi kaip lapė žabangose. Nieko kito ir nesitikėtum iš pelkių
mergiotės. Verta kiekvieno cento, išleisto už degalus!“
Teitui teko prisiversti sliūkinti šalin.

* * *

Saitas vėjas blaškėsi viršum lagūnos, šiaušdamas vandenis. Pa­

maniusi, kad atplaukia Čeisas, Kaja išpuolė iš pirkelės tik su džin­
sais ir plonu nertiniu. Dabar žvarbdama stipriai apsivijo save abiem
rankomis.
- Juk tu visai sustirusi, eime vidun, - Teitas mostelėjo pirkelės
pusėn, kur iš aprūdijusio krosnies kamino siūbčiojo dūmai.
- Teitai, manau, tau jau reikėtų plaukti sau.
Ji vogčia vis dirsčiojo j kanalą. O kas, jei atplauks Čeisas ir už­
klups ją čia su Teitu?
- Kaja, prašau, tik kelioms minutėms. Labai noriu vėl pamatyti
tavo kolekcijas.
Ji apsisuko ir nubėgo į pirkelę - toks ir tebuvo jos atsakymas.
Teitas nužingsniavo pridurmui. Vos įkėlęs koją į verandą, sustojo it
nudiegtas. Kajos kolekcijos iš vaikiško pomėgio buvo išaugusios į
tikrą pelkių gamtos istorijos muziejų. Teitas paėmė šukučių kriauk­
lelę, prie jos buvo pridėta akvarelė, šioje - paplūdimys, kuriame
buvo rasta, taip pat - kelios įklijos, kuriose pavaizduotas jūros gyvis,
ryjantis smulkesnius jūros gyvius. Tokius pat aprašus jis rado ir prie
kitų pavyzdžių - šimtų, gal tūkstančių. Kai kuriuos Teitas jau buvo

229
 Delia Owens

matęs dar būdamas daug jaunesnis, bet dabar jis, busimasis zoologi­
jos mokslų daktaras, žvelgė į visa tai mokslininko akimis.
Jis atsisuko į ją, tebestovinčią tarpduryje.
- Kaja, juk tie darbai nuostabūs... taip smulkiai aprašyti, pavaiz­
duotos menkiausios detalės. Reikėtų visa tai paskelbti. Galėtum iš­
leisti knygą - ir ne vieną.
- Ne, ne. Visa tai darau tik pati sau. Man tai padeda mokytis,
tik tiek.
- Kaja, paklausyk, ką pasakysiu. Juk geriau nei bet kas kitas žinai,
kad informacinių žinynų apie šį regioną beveik išvis nėra. O tavo
viskas tiksliai sužymėta, surašyti duomenys, ir dar tokie puikūs pie­
šiniai - tokios knygos visi seniai laukia.
Jis sakė tiesą. Anie senieji, mamos įsigyti regiono kriauklelių, au­
galų, paukščių, žinduolių žinynai buvo vienintelės šia tema išleistos
knygos, ir tos pačios - apgailėtinai netikslios su nespalvotomis ilius­
tracijomis ir padrika, paviršutiniška informacija.
-Jei leistum man paimti keletą pavyzdžių, parodyčiau leidėjams,
žiūrėtume, ką jie pasakytų.
Kaja išpūtė akis nenumanydama, ką iš tikrųjų tai reiškia. Ar jai
reikėtų kur nors važiuoti, susitikti su žmonėmis? Teitas pastebėjo
tokius klausimus jos veide.
-Tau nereikėtų nė kojos kelti iš namų. Visus pavyzdžius leidėjui
galėtum išsiųsti paštu. Šitaip ir pinigų šiek tiek užsidirbtum. Gal
nelabai daug, bet tau nebereikėtų visą gyvenimą rinkti moliuskų.
Kaja vis dar nieko nesakė. Štai ir vėl Teitas bakština ją pasirūpinti
savimi, ne vien tik siūlosi pasirūpinsiąs ja pats. Tarytum visą gyveni­
mą būtų buvęs šalia. O paskui pradingęs.
- Nagi, pamėgink, Kaja. Ką tu prarasi?
Galų gale ji sutiko duoti jam pavyzdžių ir jis išsirinko keletą
neryškių spalvų kriauklelių akvarelių ir didžiojo mėlynojo garnio
atvaizdų rinkinį, nes ji buvo nupiešusi, kaip paukštis atrodo visais

230
 Ten, kur gieda vėžiai

metų laikais. Dar paėmė kruopščiai aliejiniais dažais nutapytą ilgą,

lenktą antakio plunksną.
Teitas paėmė plunksnos paveikslą - šimtai ploniausių brūkštelė­
jimų teptuku, žaižaruojančių spalvomis, užsibaigiančių sodriai juo­
da, kuri taip puikiai atspindėjo šviesą, kad, rodėsi, saulės spindulys
liečia drobę. Buvo pavaizduotas netgi vos pastebimas stiebo {trūkis,
iš jo abu, tiek Teitas, tiek Kaja, vienu metu plunksną atpažino: pieši­
nyje - ta, pati pirmoji, kurią jis paliko jai dovanų miško laukymėje.
Abu pakėlė galvas nuo piešinio, pažvelgė vienas kitam į akis. Kaja
tuoj pat nusigręžė. Stengėsi prisiversti nieko nejausti. Nė už ką nesi-
leisianti vėl paviliojama to, kuriuo negali pasitikėti.
Teitas priėjo arčiau, palietė jai petį. Švelniai pabandė atgręžti ją
į save.
- Kaja, aš taip gailiuosi, kad tave apleidau. Ar galėsi man atleisti?
Galų gale ji atsisuko, pažvelgė į jį.
- Aš nežinau kaip, Teitai. Juk niekad nebegalėsiu tavim tikėti.
Teitai, prašau. Tau jau reikia eiti.
- Žinau. Ačiū, kad išklausei, kad leidai atsiprašyti.
Jis palūkėjo, bet ji nieko nebesakė. Šiaip ar taip, bent jau išeinąs
ne visai tuščiomis. Jei pavyktų susitarti su leidėju, atsivertų galimybė
dar kartą susitikti ir su Kaja.
- Sudie, Kaja.
Ji tylėjo. Jis ryte rijo ją akimis. Ji pažvelgė jam į akis, bet tuojau
nukreipė žvilgsnį į šalį. Jis išėjo pro duris ir nužingsniavo prie valties.
Ji palaukė, kol jis išnyks iš akiračio, tada atsisėdo į šaltą, drėgną
lagūnos pakrantės smėlį laukti Čeiso. Balsu pakartojo tuos pačius
žodžius, kuriuos sviedė į veidą Teitui:
- Čeisas gal ir netobulas, bet tu blogesnis.
Bet kol šitaip sėdėjo, žvilgsniu klajodama po tamsius vandenis, iš
galvos niekaip nėjo, ką Teitas pasakė apie Čeisą: ...išvažiavo išpobū­
vio, įsisodinęs tokią dailią blondinę į savopikapą.

231
 Delia Owens

* * *

Čeisas pasirodė tik praėjus visai savaitei po Kalėdų. Vos išlipęs

į lagūnos krantą pranešė pasiliksiąs per naktį ir jie galėsią drauge
pasitikti Naujuosius metus. Susikibę už parankių jie nužingsniavo
į pirkelę, o rūkas, rodėsi, tas pats, klojo ant stogo savo marškas. Pa­
simylėję jie susėdo prie krosnies, jaukiai susisupstę į apklotus. Tirš­
tame ore nebetilpo nė kiek papildomos drėgmės, tad vos užvirus
vandeniui virdulyje, ant vėsaus lango stiklo ėmė pampti sunkūs lašai.
Čeisas išsitraukė lūpinę armonikėlę ir užgrojo ilgesingą „Molly
Malone“ melodiją. „Dabar tik šmėkla jos ris vežimaitį gatvėm tom
pačiom, siaurom ir plačiom, ir dainą vėl dainuos: moliuskai, geldu­
tės, gyvos gyvutės.“
Kajai atrodė, kad grodamas tas melancholiškas melodijas Čeisas
užvis labiausiai turėjo sielą.

232
 28.
Austrių gaudytojas

1969

tėjus alaus metui, „Dog-Gone“ aludėje paskalomis vaišin­

\ davo sočiau negu pietumis. Šerifas su Džo įėjo į ilgą, sausa­
kimšą salę ir pasuko prie baro iš vientiso pelkinės pušies kamieno,
kuris driekėsi palei kairę patalpos sieną, rodėsi, į kažin kokias to­
lybes, kol dingo iš akių prasmegęs prietemoje. Vietiniai gėrovai -
vien vyrai, nes moterims čia buvo užginta ir koją kelti - linksojo
užsikvempę prie baro ar sėdėjo prie netvarkingai sustatytų stalų.
Du aludės darbuotojai kaitino dešrainius, čirškino austres, kreve­
tes, kukurūzinės duonos rutuliukus, maišė kukurūzų košę, pilstė
alų ir burboną. Jokios kitos šviesos čia nebuvo, tik blykčiojančios
įvairių alaus rūšių iškabos, it laužo liepsnos gintariniu švytėjimu
liežiančios žandenomis apaugusius veidus. Iš pastato gilumos,
kur stovėjo biliardo stalas, sklido tarkščiojimai ir dunksčiojimai.
Edas ir Džo įsispraudė tarp žvejų, susigrūdusių ties baro viduriu,
ir vos jiems spėjus užsisakyti „Millers“ alaus bei skrudintų austrių, iš
abiejų pusių pasipylė klausimai. Gal esama kokių naujienų? Ar tikrai
nerasta jokių pirštų atspaudų, bent tai - tiesa? O jūs, vyručiai, apie
senį Hensoną pagalvojot? Kvailas kaip bato aulas, tas tiesa, bet, die­
važi, šitaip galėtų padaryti: užlipt į bokštą ir nustumt žemyn kiek­
vieną, kas pasirodys ten pirmas. Tai bent dalykėliai, sujaukė jums
smegenis kaip turi būt, ane?

233
 Delia Owens

Džo pasisuko į vieną pusę, Edas - į kitą ir abu stačia galva nėrė į
šaršalą. Atsakinėjo į klausimus, klausėsi, linkčiojo. O paskui jaudrių
balsų gausme šerifo ausį pasiekė vienas kitoks, ramus ir santūrus.
Grįžtelėjęs Edas akis į akį susidūrė su Halu Milerių, vienu iš Timo
O’Nilo austrių gaudytojų įgulos.
- Galėčiau minutę šnektelėt su tavim, šerife? Be liudininkų?
Edas atsitraukė nuo baro.
- Aišku, gali, Halai. Eikš čionai. - Nusivedė jį prie laisvo mažo
staliuko pasienyje, abu susėdo. - Norėtum dar vieno to paties?
- Ne, kol kas užteks. Vis tiek dėkoju.
- Kažkas tave graužia, Halai?
- Tai jau tikrai. Reik man šitai iš savęs išpurtyt. Kažko vis kliūva
už liežuvio galo.
- Nagi, sakyk.
- O, kad tave šimtas... - Halas palingavo galvą. - Nė nežinau.
Gal tatai visai niekis, o jeigu ne, turbūt reikėjo pasakyt tau anksčiau.
Mačiau šį tą ir negaliu išmest iš galvos.
- Tiesiog imk ir pasakyk, Halai. Abu drauge ir nuspręsim, ar tai
svarbu, ar ne.
- Tad štai, čia apie visą tą Čeiso Endriuso bėdą. Buvo ta pati nak­
tis, kai jis žuvo. Buvom išplaukę su visa Timo įgula, grįžom įlankon
vėlai, jau gerą galą po vidurnakčio. Tad štai, mudu su Alenu Hantu
pastebėjom tą moterį, na tą, kur žmonės Pelkių Dukra vadina. Kaip
tik išbirbė su motorine iš įlankos.
- Tikrai? O kiek buvo laiko po vidurnakčio?
- Na, gal koks ketvirtis lig antros ryto.
- O kur ji plaukė?
- Na, va tai tas ir yr. Plaukė tiesiog ugniagesių bokšto pusėn. Jei
taip ir nepasuko, tiesia linija būtų atsidūrusi kaip sykis mažoje įlan­
kėlėje prie pat bokšto.
Edas giliai atsikvėpė.

234
 Ten, kur gieda vėžiai

- Taip, Edai. Tai svarbi žinia. Netgi labai svarbi. Esi tikras, kad tai
buvo ji?
- Na, tai mudu su Alenu iškart tai ir apšnekėjom, sakėm, tikrai ji,
maža abejonių. Noriu pasakyti, abu ir pagalvojomtą patį. Kaži, kąji ten
veikia taip vėlai, ir dar plaukioja be jokio žiburio. Gerai, kad pastebė­
jom, galėjom ir įsirėžt į tą jos skiedrą. O paskui tiesiog išrūko iš galvos.
Tik va paskui, ką sudėjau du ir du, susiprotėjau: ta pati buvo naktis, kai
Ceisas nukrito nuo bokšto. Tada ir pamaniau: verčiaujau tau pasakysiu.
- Dar kas nors iš jūsų laivo ją matė?
- Na, šito tai nežinau. Visi triūsinėjo šen ir ten, jau plaukėm atgal į
uostą. Tad darbo visiems buvo į valias. Bet su kitais aš nekalbėjau apie
tai. Na, supranti, tuo metu anei reikalo apie tai užsimint jokio nebuvo.
O paskiau irgi neklausiau.
- Suprantu. Halai, labai teisingai padarei, kad pasakei man. Va ši­
taip, ką pats žinąs, ir mums pasiūlyt - tavo pareiga. Ir dėl nieko nesuk
sau galvos. Tu tik gali papasakoti man, ką matei. Paprašysiu ir tavęs, ir
Aleno pasirašyti oficialų pareiškimą. O dabar gal jau galiu pavaišinti
tave tuo alum?
- Ne, manau, jau brauksiu namų pusėn. Labos nakties.
- Labanakt. Dar kartą ačiū.
Vos Halui atsistojus, Edas mostelėjo Džo, kuris dirsčiojo jų pusėn
kas kelias sekundes, mėgindamas perprasti šerifo veido išraišką. Jie pa­
lūkėjo valandėlę, kol Halas su visais atsisveikins ir pasišalins, tada patys
išėjo į gatvę.
Edas perpasakojo Džo, ką buvo matęs Halas.
- O, kad tave, - tarė Džo. - Šito šiaudo mums ir trūko. Ką pats
manai?
- Manau, remdamasis šia nauja informacija teisėjas gal ir išrašy­
tų mums orderį. Tiesa, nesu tikras, o norėčiau prieš prašydamas būti
tikras, kad gausiu. Turėdami orderį galėtume apieškoti jos būstą, gal
rastume kokių raudonų siūlelių, kurie atitiktų anuos, prikibusius prie
Čeiso drabužių. Reikia išsiaiškinti, ką ji veikė aną naktį.

235
 29.

Juržolė

1961

er žiemą Kajos pirkelėje Čeisas lankydavosi dažnai, papras­

P tai kas savaitgalį praleisdavo su ja vieną dieną ir naktį. Net
šaltomis ir drėgnomis dienomis jie plaukiodavo po miglos pri­
tvinkusius tankumynus, Kaja rinkdavo pavyzdžius savo kolekcijai,
Čeisas raitydavo melodijas lūpine armonikėle. Natos plūduriuo­
davo rūke, sklaidydavosi tamsiuose žemumų miškų užkaboriuose,
pelkė jas, rodėsi, kažin kaip sugeria ir įsimena, mat vėl plaukdama
tais pačiais kanalais Kaja girdėdavo jo muziką.
Vieną rytą kovo pradžioje Kaja viena išplaukė į jūrą ir pasuko
kaimo link, dangus buvo užsimaukšlinęs murkšliną pilkų debesų
nertinį. Buvo likusios dvi dienos iki Čeiso gimtadienio, tad Kaja ke­
liavo į „Piggly Wiggly“ pirkti produktų ypatingai vakarienei, kurios
svarbiausias patiekalas turėjo būti pirmas Kajos iškeptas karamelinis
tortas. Vaizduotės akimis ji jau regėjo, kaip priešais jį ant stalo stato
tortą su degančiomis žvakutėmis - tokio įvykio virtuvėje nebūta nuo
tų laikų, kai išėjo mama. Čeisas neseniai kelis kartus buvo jai sakęs,
kad taupo pinigus jų busimajam namui. Kaja ir nutarė, kad vertėtų
bent pradėti mokytis kepti gardėsius.
Pririšusi valtį ji nužingsniavo molu parduotuvių virtinės link ir
staiga molo pradžioje pamatė Čeisą, besišnekučiuojantį su būreliu

236
 Ten, kur gieda vėžiai

draugų. Jo ranka meiliai globė smulkios šviesiaplaukės pečius. Kajos

mintys susiūbavo, mėgindamos išgliaudyti kokį nors paaiškinimą, o
kojos tarsi savaime nešė pirmyn. Ji niekad nesiartindavo prie jo, išvy­
dusi mieste su kitais, bet dabar nebuvo kaip jų išvengti, nebent šokti
į jūrą.
Čeisas ir jo draugai atsisukę sužiuro į ją, tą pat akimirksnį jo ranka
nuslydo nuo merginos pečių. Kaja mūvėjo baltus nukirptus džinsus,
išryškinančius ilgas jos kojas. Ant abiejų krūtų krito po sunkią juo­
dą kasą. Jaunimo pokalbis nutrūko, visi subedė akis į ją. Kaja žinojo
negalinti čia pat bėgti prie Čeiso ir pulti jam į glėbį, ir tai atrodė taip
neteisinga, kad gildė širdį.
Jai priėjus krantinę, kur baigėsi molas ir buvo susibūrę jie, Čeisas
prasižiojo:
- O, Kaja. Labas.
Ji pažvelgė jį, nukreipė žvilgsnį į kitus ir atsakė:
- Labas, Čeisai.
Ji išgirdo jį kalbant toliau:
- Kaja, juk tu prisimeni Brajeną, Timą, Perlę, Tiną... - jis skubomis
išbėrė dar kelis vardus, kol galiausiai užsikirto. Paskui grįžtelėjęs į Kają
pristatė ir ją: - O tai Kaja Klark.
Savaime aišku, ji jų neprisiminė, niekad neturėjo galimybės su­
sipažinti. Pažinojo juos tik savo susigalvotomis pravardėmis: Aukš-
taliesablondinė ir visi kiti. Dabar jautėsi kaip žvejo tempiama, prie
meškerės kabliuko prikibusi jūržolė, bet sugebėjo nusišypsoti ir pa­
sisveikinti. Šiaip ar taip, štai ir atsivėrė proga, kurios ji laukė. Sto­
vėjo tarp draugų, į kurių būrį troško pakliūti. Mintyse graibstėsi
kokių nors žodžių, kuriuos galėtų pasakyti, ko nors protingo, kas
juos galbūt sudomintų. Galiausiai du iš jų šaltai pasilabino ir skubiai
nusisukę patraukė sau, visi kiti nedelsdami nuskubėjo gatve jiems
pridurmui, lyg smulkių žuvelių guotas.
- Na tai štai, —tarstelėjo Čeisas.

237
 Delia Owens

- Visai nenorėjau sutrukdyti. Atplaukiau šiokių tokių produktų,

tada keliauju atgal namo.
- Nieko ir nesutrukdei. Aš pats ką tik visai netyčia su jais susidū­
riau. Pasirodysiu sekmadienį, kaip ir žadėjau.
Čeisas pamindžiukavo nuo kojos ant kojos, pasičiupinėjo kriaukle­
lę pakaklėje.
- Tai iki sekmadienio, - ištarė Kaja, bet jis jau apsisuko vytis drau­
gų. Kaja nuskubėjo krautuvėlės link, pakeliui atsargiai lankstu aplen­
kė ančių šeimynėlę, krypuojančią Pagrindine gatve, jų kojos blausaus
šaligatvio fone atrodė neįtikėtinai ryškiai oranžinės. „Piggly Wiggly“
krautuvėlėje, vis dar stengdamasi išmesti iš galvos Čeiso, apglėbusio
aną merginą, vaizdinį, ji priėjo duonos skyriaus galą, pasuko į kitą
tarpą tarp lentynų ir tiesiai prieš save išvydo ponią Kalpeper, tą pačią
tarnautoją, kurios darbas - surasti mokyklos nelankančius vaikus. Abi
taip ir sustingo, įsistebeilijo viena į kitą per juos skiriantį kokių keturių
pėdų tarpą, tarsi triušis ir kojotas atsitiktinai atsidūrę tame pačiame
kiemo aptvare. Kaja už tą moterį dabar buvo aukštesnė ir daug labiau
išsilavinusi, nors nei viena, nei kita nebūtų apie tai pagalvojusi. Šitiek
laiko bėgusiai, Kajai ir dabar magėjo mestis į šalį, bet atsispyrė pagun­
dai, nesujudėjo, atlaikė ponios Kalpeper žvilgsnį. Galiausiai moteris
vos vos linktelėjo ir nuėjo sau.
Kaja įsitikino, kad pobūviui skirtiems pirkiniams - sūriui, pran­
cūziškam batonui, sudedamosioms dalims tortui - teks išleisti visus ta
proga sutaupytus pinigus. Vis dėlto atrodė, kad kažkieno kito rankos
renkasi produktus, deda juos į krepšelį. Kaja nematė nieko, tik Čeiso
ranką, apglėbusią merginos pečius. Ji nusipirko ir vietinį laikraštį, nes
akis užkliuvo už antraštės: straipsnis apie būsimą jūrų gyvūnijai tyri­
nėti skirtą laboratoriją, kurią ketinama įrengti pakrantėje netoliese.
Išsprūdusi laukan ji panarinusi akis nuskubėjo atgal į prieplauką
it koks skanėsį nugvelbęs šeškas. Grįžusi į pirkelę atsisėdo virtuvėje
prie stalo perskaityti straipsnio apie naująją laboratoriją. Na, žinoma:

238
 Ten, kur gieda vėžiai

prašmatni mokslo įstaiga turėjo atsidaryti dvidešimties mylių atstumu

į pietus nuo Barkli Kouvo, visai šalia Si Oukso. Mokslininkai tyrinėsią
pelkių ekologiją, mat pelkės vienaip ar kitaip lemiančios beveik pusės
vietinės jūrų faunos išgyvenimą ir...
Straipsnis buvo nukeltas į kitą puslapį. Kaja pervertė lapą ir tiesiai
prieš nosį išvydo didelę Čeiso ir merginos nuotrauką, o po ja buvo pra­
nešimas apie sužadėtuves: Endriusas ir Stoun. Srautu pasipylė žodžiai,
juos sekė ašaros, paskui - mėšlungiški raudos tąsomo kūno krūpčioji­
mai. Kaja atsistojo, pažvelgė į laikraštį iš toliau. Vėl paėmė, pasižiūrė­
jo - juk jai tik pasivaideno, na, žinoma. Bet nuotrauka tebebuvo kur
buvusi, du veidai - susiglaudę, besišypsantys. Mergina, Perle Stoun -
graži, pažiūrėti turtinga, pasipuošusi perlų vėriniu ir nėriniuota palai­
dine. Ta pati, kurios pečius jis buvo apglėbęs. Visadasuperlųvėriniu.
Ranka prisilaikydama sienos, Kaja išslinko į verandą, sudribo
į guolį, delnais užsispaudusi pražiotą burną. Ir tada išgirdo pukšint
valties motorą. Akimoju išsitiesė, pažvelgė lagūnos pusėn ir pamatė
Čeisą, traukiantį valtį į krantą.
Mitriai it peliukė, sprunkanti iš neuždengtos dėžutės, Kaja išsprū­
do pro verandos duris, Čeisui nespėjus jos pamatyti, ir nuskuto tolyn
nuo lagūnos, į mišką. Pritūpusi sabalpalmių sąžalyne matė, kaip jis
eina į pirkelę, girdėjo, kaip šaukia vardu. Savaime aišku, jis pamatys
ant stalo gulintį atskleistą laikraštį. Po kelių minučių jis vėl pasirodė
lauke, nužingsniavo paplūdimio pusėn, matyt, tikėdamasis rasti ją ten.
Ji tebetūnojo nekrustelėdama ir tada, kai jis sugrįžo, vis dar šaukda­
mas ją vardu. Ir tik tada, kai pagaliau išplaukė, Kaja išlindo iš šabakš­
tyno. Judėjo lėtai, lyg apdujusi. Pasiėmė maisto kirams ir paskui saulę
nuėjo į pakrantę. Taką košė stiprus jūros vėjas, tad išėjusi į atvirą pa­
plūdimį ji bent turėjo į ką atsiremti. Šūktelėjusi kirams, ėmė svaidyti
į orą didelius prancūziško batono gabalus. O paskui išsiplūdo, garsiau
ir nuožmiau net už vėją.

239
 30.

Grįžtamoji srovė

1967

š paplūdimio Kaja tekina nukūrė prie savo valties ir išplaukusi

I . į jūrą, paleido laivelį skrieti visu greičiu, taikydama tiesiai į
potvynio bangų grūstį. Atlošusi galvą suklykė:
-Tu, šlykštus, šūdinas NEDORĖLI... KALĖS VAIKE, tu!
Netvarkingai į visas puses besiblaškančios bangos trūkčiojo valtį,
tempė į šoną nepaisydamos vairalazdės. Kaip visada vandenynas at­
rodė nuožmesnis už pelkes. Gilesnis, jis turėjo daugiau ką pasakyti.
Kaja jau labai seniai buvo išmokusi perprasti sroves ir potvynio
bangas, mokėjo jas pasikinkiusi lėkti jų nešama, mokėjo ir ištrūkti
iš srauto, pasukusi valtį statmenai tėkmei. Bet iki šiol ji niekad ne­
buvo plaukusi į vandeningesnius, čia pat, visai šalia išskėstų Šiaurės
Karolinos rankų garmančius srautus, kuriuos protarpiais bestelė­
davo Golfo srovė, kiekvieną sekundę pernešanti keturis milijardus
kubinių pėdų vandens - galia, didesnė už visų Žemės upių, kartu
sudėtų. Plūstanti milžiniška povandeninė upė kuria negailestingas
grįžtamąsias sroves, sugriebiančius ir nepaleidžiančius verpetus, at­
bulinę cirkuliaciją, drauge įsukančią ir pakrantės potvynio bangas -
šitas gyvačių lizdas vienas grėsmingiausių pasaulio jūrose. Kaja visą
gyvenimą vengė tų pavojingų zonų - bet ne dabar. Šįsyk ji nusitaikė

240
 Ten, kur gieda vėžiai

tiesiai verpetams į gerkles, pasiryžusi bet kam, kad tik pabėgtų nuo
skausmo, nuo pykčio.
Urduliuojantys vandenys grumėjo artyn, išpampo po valties pir­
magaliu, trūktelėjo ją dešinėn. Valtis stojo piestu, paskui išsilygino.
Slūgstančios bangos sugriebta, nušvilpė gerokai greičiau. Mėginti
išsukti iš srauto atrodė per daug pavojinga, tad Kaja stengėsi išsilai­
kyti jame, akylai žvalgydamasi smėlio sėklių, nuolat sunešamų ir vėl
išblaškomų barjerų, slypinčių po pat paviršiumi. Vos vos bestelėjusi
tokią seklumą valtis galėjo apvirsti.
Dūžtančių bangų purslai bloškėsi jai į nugarą, merkė plaukus.
Tamsūs, greiti debesys skriejo tiesiai jai virš galvos atkirsdami saulės
šviesą, trindami bet kokius požymius, ženklinančius verpetus ar tur­
bulencijas. Siurbdami dienos šilumą.
Tačiau baimės ji vis dar nejautė, nors geidė siaubo, geidė bet ko,
kas išklibintų širdyje smygsantį peilį.
Staiga tamsūs, kunkuliuojantys srovės vandenys pakeitė kryptį,
mažutė valtelė pasviro į dešinę, kone guldama ant šono. Smūgio jėga
bloškė Kają į valties dugną, per kraštą kliūstelėjo banga. Apdujusi
ji atsisėdo vandenyje, įsitempė ruošdamasi sutikti dar vieną bangą.
Žinoma, ji nebuvo nė prisiartinusi prie tikrosios Golfo srovės. Tai
buvo tik treniruočių laukas, tik rimtos jūros žaidimų aikštelė. Bet
Kajai užteko ir to, ji ryžosi įplaukti į nirčius vandenis ir buvo tvirtai
nusiteikusi iš jų išsiveržti. Bent šį tą laimėti. Užmušti skausmą.
Neliko jokios simetrijos, jokios tvarkos, skalūno pilkumo bangos
daužėsi iš visų pusių. Įsikibusi į suolelį Kaja vėl atsisėdo ir sugrie­
bė vairalazdę, bet nenutuokė, kur link sukti. Blausi žemės juostelė
blaškėsi tolumoje, tik protarpiais išnirdama tarp putojančių keterų.
Vos Kajos akis užkliūdavo už sausumos ruožo, valtis apsisukdavo ar
pasvirdavo ir žemė prapuldavo iš akiračio. Kaja buvo tokia užtikrin­
ta, kad pavyks pasikinkyti srovę, bet ši darėsi pernelyg raumeninga,
tempė ją vis toliau į temstančią pasišiaušusią jūrą. Debesys kaupėsi

241
 Delia Owens

vis tirštesniais tumulais, vis žemėjo, saulė pro juos išvis nebeprasi-
skverbė. Kaja virpėjo permirkusi iki siūlo galo, jėgos seko, vairuoti
buvo vis sunkiau. Ji nepasirūpino nei apranga, tinkama subjurusiam
orui, nei maistu ar vandeniu.
Galų gale kliūstelėjo ir baimė. Iš bedugnės, gilesnės net už pačią
jūrą. Baimė, gimstanti iš žinojimo, kad ir vėl reikės būti vienai. Galbūt
per amžius. Nuosprendis iki gyvos galvos. Gargždūs, sprangūs garsai
sprūdo jai nuo lūpų, o valtis krypo įstrižai bangoms, kėsinosi pasisukti
šonu. Ir su kiekviena banga grėsmingai susiūbuodavo.
Valties dugne telkšojo jau per gerus šešis colius putojančio vandens,
jo šaltis stingdė basas Kajos pėdas. Kaip greitai jūra ir debesys įveikė
pavasario šilumą. Viena ranka apglėbusi save per krūtinę, kad išsaugo­
tų bent trupučiuką šilumos, antrąja Kaja dar bandė vairuoti - silpnai,
ne grumdamasi su vandeniu, tik stengdamasi slysti kartu su juo.
Galų gale vandenys aprimo; nors srovė vis dar nešė Kają kur tinka­
ma, vandenynas jau nekunkuliavo, neblaškė jos į visas puses. Priekyje
ji pamatė ilgą ir siaurą smėlio juostelę, gal šimto pėdų ilgumo, žvilgan­
čią drėgme, žaižaruojančią šlapiomis kriauklelėmis. Nutaikiusi kaip
tik reikiamą akimirką, Kaja stojo į grumtynes su galinga povandeni­
ne srove: staigiai trūktelėjo vairalazdę ir išsprūdo iš srauto. Apiplaukė
smėlio juostelę iš pavėjinės pusės ir nuslydusi tykiu vandeniu pasiekė
sausumą - prisilietimas švelnus kaip pirmasis bučinys. Ji išlipo ant to
siauručio rėžio, sudribo į smėlį. Išsitiesė aukštielninka, visu kūnu jus­
dama po savimi tvirtą žemę.
Kaja žinojo ne Čeiso gedinti, o apraudanti visą gyvenimą, sudėtą
vien iš netekčių. Žvelgdama į debesų ir dangaus grumtynes virš galvos
ji tarė balsu:
- Man teks nugyventi gyvenimą vienai. Bet jau seniai žinau, kad
žmonės neužsibūna ilgai.
Anaiptol ne atsitiktinumas lėmė, kad Čeisas, gudriai pakišęs san­
tuokos jauką, įsiviliojo ją į lovą, o gavęs ko norėjo išmainė į kitą.

242
 Ten, kur gieda vėžiai

Tyrinėdama gamtą Kaja jau kadai patyrė, kad pasitenkinę su viena

patele patinai traukia ieškoti kitos. Tad kodėl pati neatsispyrė šito
vyriškio vilionėms? Juk jo prašmatni valtis su pavaža - ne kas kita,
kaip išpūstas kalakuto gurklys, kaip didžiuliai rujojančio elnio ragai:
ataugos, skirtos atbaidyti kitus patinus ir suvilioti vieną patelę po
kitos. Ir vis dėlto ji įkliuvo į tas pačias žabangas, kaip ir jos mama:
kitiemsper galvas šokinėjantys krusliaipasalūnai. Kokias pasakas ma­
mai rietė tėtė, į kokius brangius restoranus vedžiojosi, kol išsibaigė
pinigai ir jis parsivežė ją į savo tikrąją teritoriją - pirkelę vidur klam­
pynių? Galbūt meilę reikėtų tiesiog palikti, kaip laukas paliekamas
pūdymui?
Kaja pati sau padeklamavo Amandos Hamilton eilėraštį:

Reikia paleisti.
Paleisti tave.
Meilė pernelyg dažnai
Užkrauna pareigą pasilikti.
Pernelyg retai ji būna
Priežastis išeiti.
Rašydama
Matau tave nuplūkuriuojantį šalin.

Visada
Manei
Kad ugninė
Mylimosios krūtų srovė
Įtraukė tave į gelmę.
Bet iš tiesų mano širdies potvynis
Iškėlė tave
Ir dabar plūduriuoji
Tarp jūržolių.

243
 Delia Owens

Saulė, nors ir nusilpusi, surado properšą tarp storapilvių debesų

ir spindulių pluoštu palietė smėlio juostelę. Kaja apsidairė. Galinga
povandeninė jūros tėkmė ir šis siaurutis smėlio ruoželis susimokę
sukūrė švelnią gaudyklę - visur aplinkui gulėjo gausybė kriauklelių,
tokių nuostabių ir tiek daug, kiek Kaja kaip gyva nebuvo mačiu­
si. Dėl smėlio juostelės padėties ir vos pastebimo kranto nuolydžio
srovė pavėjinėje pusėje sutelktas kriaukleles išplovė sausumon švel­
niai, nesulaužydama. Kaja pastebėjo kelias itin retas, daugybę - savo
mėgstamųjų, sveikutėlių, perlamutrinių. Vis dar žvilgančių.
Atsargiai stypčiodama tarp jų, ji susirinko pačias vertingiausias,
sudėjo į krūvelę. Pakreipusi valtį išpylė vandenį ir išilgai dugno
siūlės išrikiavo kriaukleles. Tada išsitiesusi ėmėsi įdėmiai žvalgyti
vandenis, planuoti kelionę atgal. Ji skaitė jūros ženklus, o paskui,
pasimokiusi iš kriauklelių, nutarė išplaukti nuo pavėjinės pusės tie­
siai kranto link. Išvengti stipriausios srovės.
Atsistumdama nuo mažytės sausumos Kaja žinojo, kad šios smė­
lio juostelės daugiau niekas niekada nepamatys. Stichija sukūrė tą
siaurą smėlio šypseną, pakreiptą taip ir ne kitaip. Kitas potvynis,
kita srovė supils kitą smėlio juostą, paskui - dar kitą, bet šitos pa­
čios - jau niekad. Jau niekad nebebus smėlio ruožo, sugavusio ją,
nešamą į jūrą. Kai ko ją išmokiusio.

* * *

Vėliau, klajodama jau savo paplūdimiu, Kaja padeklamavo pati

sau mėgstamiausią Amandos Hamilton eilėraštį:

Blyškus mėnuli, sek

Iš paskos man
Šešėlių nesuraižytoje

244
 Ten, kur gieda vėžiai

Pajusk drauge
Su manimi
Vėsius tylos pečius.

Tik tu žinai,
Kaip ištempia akimirksnį
Vienatvė,
Mylių mylios
Nuo vieno krašto iki kito,
Ir kiek dangaus
Būna viename kvėpsnyje,
Kai į smėlį susigėręs laikas
Slenka atgal.

Kas jau kas, o mėnulis tikrai gali suprasti vienatvę.

Nepastebimai nešama atgal į nuspėjamą buožgalvių ciklą ir
laumžirgių šokius, Kaja vis giliau grimzdo į bežodę laukinę esatį.
Gamta, rodos, buvo tas vienintelis akmuo, ant kurio brastoje koja
neslystelės.

245
 31.

Knyga

1968

rarūdijusi pašto dėžutė, pritvirtinta prie dar tėtės įbesto kuo­

P lo, riogsojo bevardžio keliuko gale. Kaja paštu negaudavo
nieko kitko, tik šūsnis reklaminių bukletų ir panašaus šlamšto,
urmu siuntinėjamo visiems gyventojams. Jokių sąskaitų jai nerei­
kėjo mokėti, ji neturėjo ir draugių ar senų tetulių, kurios rašytų
jai mielus paikus laiškus. Išskyrus aną vienintelį mamos laišką,
atėjusį prieš daugelį metų, jokios asmeninės korespondencijos
niekad nepasitaikydavo. Kartais pašto dėžutės Kaja neištuštinda­
vo ištisas savaites.
Bet dvidešimt antraisiais gyvenimo metais, praėjus daugiau nei
metams po to, kai Ceisas ir Perle paskelbė apie sužieduotuves, ji
kiekvieną mielą dieną pėdindavo taku per mirguliuojantį karštį iki
pašto dėžutės ir pažvelgdavo vidun. Ir pagaliau, vieną rytą, rado
joje storą rusvą voką, iš kurio jai į rankas išslydo signalinis knygos
egzempliorius - Katrinos Danielės Klark „Rytinės pakrantės jūros
kriauklelės“. Ji giliai atsikvėpė, neturėjo kam knygos parodyti.
Įsitaisiusi paplūdimyje Kaja vartė knygą, įdėmiai žiūrinėjo kiek­
vieną puslapį. Po to, kai Teitas kreipėsi į leidėjus, Kaja pati jiems pa­
rašė, nusiuntė daugiau piešinių, o jie prie atsakomojo laiško pridėjo

246
 Ten, kur gieda vėžiai

sutartį. Kadangi, kaip tvirtino jos leidėjas ponas Robertas Fosteris,

visi piešiniai ir visi juos lydintys tekstai jau seniai buvo paruošti ir
nieko nereikėjo keisti, knyga turėjo pasirodyti labai greitai, o netru­
kus po jos - ir antra, apie paukščius. Kartu su laišku Kaja gavo ir
avansą - penkis tūkstančius dolerių. Tėtė būtų apsivožęs neišsilaikęs
ant luošosios kojos ir išlaistęs savo gėralą.
Ir štai, jos rankose - galutinis variantas, išleistaknyga, ojoje- kiek­
vienas potėpis, kiekvienas kruopščiai atrinktas atspalvis, kiekvienas
jos užrašytas gamtos istorijos žodis. Buvo įdėti ir gyvių kriauklelių vi­
duje piešiniai: kaip jie maitinasi, kaip juda, kaip dauginasi. Žmonės
dažnai užmiršta, kad kriauklėse auga gyvi organizmai.
Liesdama puslapius Kaja prisiminė kiekvieną kriauklelę, prisimi­
nė, kaip ją rado, kurioje paplūdimio vietoje ji gulėjo, koks buvo
metų laikas, koks saulėtekis. Jos šeimos albumas.
Visai netrukus Šiaurės Karolinos, Pietų Karolinos, Džordžijos,
Virdžinijos, Floridos ir Naujosios Anglijos knygynų ir suvenyrų
parduotuvių languose ar vidaus vitrinose puikuosis jos knyga, ne­
sitrauks iš ten ištisus mėnesius. Kajai buvo pažadėta, kad honoraro
čekius gausianti kas šešis mėnesius ir kiekvienas čekis galįs būti bent
kelių tūkstančių dolerių sumai.

* * *

Įsitaisiusi virtuvėje prie stalo, Kaja rašė padėkos laišką Teitui, bet
paskui, kai perskaitė, širdis taip ir stabtelėjo. Atrodė, kad paprasto
laiškelio toli gražu neužtenka. Vien tik dėl jo gerumo jos meilė pel­
kėms gali virsti jos gyvenimo darbu. Pačiu jos gyvenimu. Visomis
surinktomis plunksnomis, kriauklelėmis, vabzdžiais dabar ji gali da­
lintis su kitais, jai jau nebereikės knaisiotis po purvyną, kad turėtų
ką pasitiekti vakarienei. Galbūt netgi nebereikės kasdien misti ku­
kurūzų koše.

247
 Delia Owens

Šoklys buvo jai sakęs, kad Teitas dirba ekologu naujajame insti­
tute ir laboratorijoje šalia Si Oukso, institutas net skyręs jam praš­
matnią valtį pelkių tyrinėjimams. Retsykiais ji net pamatydavo jį
tolumoje, bet tuoj pat sukdavo į šalį.
Vis dėlto prie laiško ji prirašė Post Scriptum\ „Jei kada būsi ne­
toliese, užsuk pas mane. Norėčiau padovanoti tau knygą.“ Laišką
išsiuntė laboratorijos adresu.
Kitą savaitę Kaja pasisamdė tokį visų galų meistrą Džerį, ir šis
įvedė jai kanalizaciją, pastatė vandens šildytuvą, įrengė normalų vo­
nios kambarį galiniame miegamajame su vonia ant letenų pavidalo
kojelių. Į plytutėmis išklotą spintelės viršų įleido kriauklę, įrengė
tualetą su nuleidžiamu vandeniu. Iki pirkelės buvo atvesta elektra,
Džeris parūpino viryklę ir naują šaldytuvą. Vis dėlto Kaja nė už ką
nesutiko atsisveikinti su malkomis kūrenama krosnimi ir tvarkingai
šalia sukrauta malkų rietuve: iš dalies dėl to, kad puikiai prišildyda-
vo pirkelę, bet dar labiau dėl to, kad minė tūkstančius mamos iškep­
tų sklindžių. Kas bus, jeigu mama sugrįš ir neberas savo krosnies? Iš
pušinių lentų Džeris sukalė virtuvės spintelių, įstatė naujas laukujės
duris, pakabino naują tinklelį nuo vabzdžių verandoje. Pasirūpino ir
lentynomis per visą sieną nuo grindų iki lubų - Kajos rinkiniams.
Iš „Sears, Roebuck“ katalogo ji užsisakė sofą, kėdžių, lovą, čiuži­
nių, kilimą, bet pasiliko senąjį virtuvės stalą. Dabar ji turėjo ir tikrą
spintelę brangiems niekučiams susidėti - toms kelioms išlikusioms
smulkmenoms, primenančioms išsibarsčiusią šeimą.
Pirkelė taip ir liko iš išorės nedažyta, apkalta šilto ir šalto ma­
čiusiomis pušinėmis lentomis, dengta skardiniu stogu, pilku su
ryškiomis rūdžių dėmėmis, apraizgytu tomis pačiomis kedeninė-
mis tilandsijomis, kurios tįso nuo viršum pirkelės šakas svarinančio
ąžuolo. Nebe tokia suklypusi, bet neišsiskirianti iš pelkių audinio.
Kaja ir toliau miegodavo verandoje, visada, išskyrus nebent pačias
šalčiausias žiemos naktis. Bet dabar - jau lovoje.

248
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Vieną rytą Šoklys papasakojo Kajai, kad į jų kraštus atvyksta

statybų vykdytojai, pasiryžę įgyvendinti didingus planus nusausinti
„žliugsinčias klampynes“ ir pristatyti čia viešbučių. Per pastaruosius
metus Kajai tai šen, tai ten tekdavo pamatyti didžiulius mechaniz­
mus, kurie vos per savaitę išguldydavo ištisus ąžuolynus ir išrausdavo
kanalus pelkėms nusausinti. Užbaigę darbus, žlegėdavo kitur, paskui
save palikę troškulio ir sukietėjusio grunto pėdsaką. Reikia manyti,
įsibrovėliai nebuvo skaitę Aldo Leopoldo knygos.
Amanda Hamilton viename savo eilėraštyje tai išsakė labai aiškiai:

Vaikystė vaikystėn
Petys petin
Siela sielon
Augome mes kaip viena.
Sparnas po sparno,
Lapas po lapo
Tu pasitraukei iš šio pasaulio,
Vaikas gyvena, o tavęs nebėra,
Gamta laukine, drauguže gera.

Kaja nežinojo, ar žemė, kurioje gyveno, išties kada nors priklau­

sė jos šeimai, ar jie tiesiog įsikūrė valstybinėje žemėje ir tiek, kaip
ir dauguma pelkių gyventojų per keturis šimtmečius. Ieškodama
bent menkiausių užuominų, kur galėtų būti mama, Kaja per dauge­
lį metų perskaitė kiekvieną pirkelėje aptiktą popiergalį, bet niekad
nerado nieko panašaus į žemės nuosavybės liudijimą.
Tą dieną, vos grįžusi iš Šoklio, ji suvyniojo į skepetą senąją šeimos
Bibliją ir nusinešė į Barkli Kouvą, į apygardos valdytojo būstinę.
Valdytojas - žilaplaukis žmogelis labai plačia kakta ir labai siaurais

249
 Delia Owens

pečiais - išsitraukė milžinišką, oda aptrauktą tomą su įrašais, kelis

žemėlapius ir nuotraukas iš oro, šiuos paklojo ant stalo. Braukdama
žemėlapį pirštu Kaja parodė savo lagūną ir apibrėžė apytikrę terito­
riją, kur, kaip manė, galėtų būti jos valdos. Apygardos valdytojas pa­
sitikrino koordinates, tada atsidarė seną medinę spintelę, prikimštą
dokumentų, ir ėmėsi ieškoti nuosavybės akto.
- Ogi štai, - tarė galiausiai. - Vietovės nuotraukos ir išmatavimai
yra, sklypą 1897-aisiais nupirkęs ponas Napiras Klarkas.
- Tai mano senelis, —pasakė Kaja. Pervertė kelis plonyčius Šei­
mos Biblijos lapus - taip, įrašams skirtame skirsnyje tarp kitų gi­
musiųjų ir mirusiųjų, buvo įrašytas ir Napiras Merfis Klarkas. Toks
didingas vardas. Toks pat, kaip ir jos brolio. Kaja pasakė valdininkui,
kad jos tėtė miręs - tikriausiai taip ir buvo.
- Sklypas niekad nebuvęs parduotas. Tad ką, panele ilgakase, ma-
nyč, pačiai ta žemė ir priklauso. Tik va ką baiminuosi pačiai pasa­
kyti: mokesčių nesumokėtų prisikaupę ilgiausiai, panele Klark, o va
kad žemę norėsi sau pasilaikyti, ir tuos mokesčius turėsi sumokėti. Iš
tiesų tai va kaip įstatymas reikalauja, panele: jei kas ir visai svetimas
ateina, sumoka visus įsiskolintus mokesčius, tada tam žemė ir perei­
na, net jeigu jis neturi nuosavybės įsigijimo akto.
- Kiek?
Kaja nebuvo atsidariusi banko sąskaitos, tad visus po namo re­
monto jai likusius pinigus, gal tris tūkstančius dolerių grynaisiais,
turėjo su savimi kuprinėje. Bet mokesčiai nemokėti gal keturiasde­
šimt metų, vadinasi, įsiskolinimas gali siekti nežinia kiek tūkstančių.
- Na tai, dabar paimkim ir pažiūrėkim. Sklypas priskirtas „dyk­
viečių“ katygorijai, o tas turėtų reikšti, kad mokestis už didžiumą
tų metų buvęs koki penki doleriai. Nagi pažiūrom, čia paskaičiuoti
man teks.
Jis nuėjo prie gremėzdiškų skaičiuotuvų, subaksnojo skai­
čius. Po kiekvieno vis trūktelėdavo sverto rankeną, ir mašinos

250
 Ten, kur gieda vėžiai

viduriuose kažkas sugurgdavo, lyg ji visus skaičius būtų iš tikrųjų

plakusi draugėn.
- Na, atrodo viso labo bus gal astuoni šimtai dolerių - ir žemė
tavo, imkis sau ir turėkis.
Iš apygardos valdytojo kontoros Kaja išėjo su visiškai teisėtu nuo­
savybės dokumentu, išrašytu jos vardu. Jai atiteko trys šimtai akrų
vešlių pelkių ir žaižaruojančių lagūnų, ąžuolynų ir ilgas Siaurės Ka­
rolinos pajūrio paplūdimio ruožas. „Dykviečių katygorija. Murkšli-
na klampynė.“
Su vakaro prietema įplaukusi į savo lagūną, Kaja šnektelėjo su
garniu.
- Na štai, tvarka. Tupėk sau, ta vietelė dabar tavo.

* * *

Kitą dieną Kaja pašto dėžutėje rado Teito laišką. Atrodė keis­
ta, kažkaip labai oficialu, mat iki šiol jis žinutes jai palikdavo tik
plunksnomis ant rąsto. Teitas dėkojo jai už kvietimą užsukti knygos
ir žadėjo atplaukti tą pat pavakarę.
Nešina vienu iš šešių autorinių naujosios knygos egzempliorių,
kuriuos buvo atsiuntę leidėjai, Kaja nuėjo laukti ant senojo skaity­
mo rąsto. Po kokių dvidešimties minučių išgirdo kanalu atpukšint
Teito valtį ir atsistojo. Jam išnirus iš po vandentakį gožiančios au­
galijos, abu vienas kitam nusišypsojo ir pamojo. Abu kiek susivaržę,
atsargūs. Kai pastarąjį kartą jis buvo čia atplaukęs, ji pasitiko jį svai­
dydama akmenis į veidą.
Pririšęs valtį, Teitas žengė artyn.
- Kaja, tavo knyga nuostabi.
Jis vos vos palinko į priekį, lyg norėdamas ją apkabinti, bet su­
rembėjusi širdies luoba privertė ją atšlyti.
Tad ji tik padavė jam knygą.

251
 Delia Owens

- Prašom, Teitai. Čia tau.

- Ačiū, Kaja, - padėkojo jis. Atsivertė knygą, ėmė sklaidyti. Nė
už ką nebūtų šito prisipažinęs, bet knygą jis jau buvo nusipirkęs Si
Oukso knygyne, jau spėjo pasigėrėti kiekvienu puslapiu. - Iki šiol
dar niekas nieko panašaus nebuvo išleidęs. Neabejoju, kad tau tai -
dar tik pradžia.
Ji tik palenkė galvą ir vos vos šyptelėjo.
Paskui Teitas atsivertė titulinį puslapį, pažvelgė į jį ir tarė:
- Pamiršai ją man užrašyti. Norėčiau tavo knygos su autografu.
Prašau.
Ji staigiai kilstelėjo galvą. Nebuvo nė pagalvojusi apie tai. Kokius
žodžius ji galėtų užrašyti Teitui?
Iš džinsų kišenės jis išsitraukė rašiklį, padavė jai.
Kaja paėmė ir kelias sekundes pamąsčiusi užrašė:

Plunksnų vaikinui

Ačiū tau

Pelkių mergaitė

Teitas perskaitė įrašą, tada nusigręžė, apžvelgė pelkes, nes negalė­

jo jos apkabinti. Galiausiai paėmė jos ranką, suspaudė.
- Ačiū, Kaja.
- Tik tavo dėka, Teitai, - atsakė ji ir pagalvojo: juk viskas tik tavo
dėka. Jos širdis prisipildė ilgesio ir tuoj pat prisidengė skydu.
Jis pastovėjo dar valandėlę, bet nesulaukęs, kad ji dar ką nors
sakytų, apsisuko eiti. Vis dėlto įlipęs į valtį dar tarė:
- Kaja, kai pamatysi mane kur nors pelkėse, prašau, nepulk į
žoles slėptis kaip pabaidyta paukštė. Šūktelėk man, mudu galėtume
ką nors patyrinėti drauge. Sutarta?

252
 Ten, kur gieda vėžiai

- Gerai.
- Ačiū dar kartą už knygą.
- Sudie, Teitai.
Ji žvelgė jam pavymui, kol jis pradingo brūzgynuose, o tada tarė
pati sau:
-Juk galėjau pasikviesti jį arbatos. Nieko baisaus nebūtų atsitikę.
Galėčiau būti jam draugė. - Paskui, apimta retai ją užplūstančio pa­
sididžiavimo, pagalvojo apie savo knygą. - Galėčiau būti jo kolegė.

* * *

Teitui išplaukus, Kaja palaukė kokią valandą, tada sėdo į valtį

pati ir nubirbė į Šoklio prieplauką, į kuprinę įsidėjusi dar vieną kny­
gos egzempliorių. Iš tolo pamatė jį, atsišliejusį į savo aptriušusios
krautuvėlės sieną. Jis atsistojo, pamojo jai, bet ji tuo pačiu neatsakė.
Supratęs, kad šįsyk kažkas kitaip nei visada, jis tylėdamas laukė, kol
ji pririš valtį. Ji prisiartino, paėmė jį už rankos, padėjo jam ant delno
knygą. Iš pradžių jis nesuprato, bet ji bakstelėjo pirštu į savo vardą
knygos viršelyje. Ir tarė:
- Dabar man viskas gerai, Šokly. Labai tau ačiū ir padėkok Mei-
belei - už viską, ką dėl manęs nuveikėte.
Jis įsistebeilijo į ją. Kitais laikais, kitoje vietoje senas juodaodis
vyriškis ir jauna baltoji moteris būtų apsikabinę. Bet ne ten, ne tada.
Ji uždėjo delną jam ant plaštakos, paskui apsisuko ir nuburzgė sau.
Iki šiol dar niekad nebuvo mačiusi Šoklio netekusio žado. Ir toliau
pirkdavo pas jį degalus ir produktus, bet labdaros iš jų nebepriim­
davo. Ir kaskart, artėdama prie Šoklio prieplaukos, Kaja krautuvėlės
langelyje matydavo atremtą savo knygą, kad kristų į akis visiems.
Taip, kaip didžiuodamasis savo vaiko knygą visiems rodytų tėvas.

253
 32.

Alibi

1969

r T^ amsūs žemi debesys skubinosi viršum plieninės jūros Barkli

JL Kouvo pusėn. Pirmiausia smogė vėjas, sudrebino langus,
bloškė bangas su tokia jėga, kad jos užliejo krantinę. Prieplaukoje
pririštos valtys šokčiojo svaidomos it žaislinės, vyrai su geltonais
neperšlampamais apsiaustais graibstė tai vieną virvės galą, tai kitą,
tvirtino mazgus, kad būtų saugiau. Kaimą skalbiančio įkypo lie­
taus marška slėpė viską, pilkumoje retsykiais sušmėžuodavo ne­
bent vienas kitas geltonas pavidalas.
Vėjo kauksmas smelkėsi pro langą vidun, šerifui teko pakelti balsą:
- Na kaip, Džo, turi ką pasakyti?
- O kaipgi. Išsiaiškinau, kur panelė Klark tvirtins buvusi tą nak­
tį, kai žuvo Čeisas.
- Ką? Tau pagaliau pavyko ją pristverti?
- Gal juokauji? Ji slidesnė už suknistą ungurį! Išgaruoja akimoju,
vos spėju prisiartinti. Tad šįryt nuvažiavau į prieplauką pas Šoklį,
maniau, paklausiu, gal žino, kada ji turėtų pasirodyti. Kaip ir visi
kiti, ji kur buvus, kur nebuvus vis užsuka pas jį degalų, tad va ir
pagalvojau sau: ne anksčiau, tai vėliau, vis tiek ji man pasipainios.
Nepatikėsi, ką išgirdau.

254
 Ten, kur gieda vėžiai

- Nagi, rėžk.
- Net du patikimi šaltiniai tvirtina, kad tą naktį ji buvo išvykusi.
- Ką? Kas jau šitaip tvirtina? Ji niekad niekur neišvyksta, o jei
kada ir sumanytų išvykti, iš kur kam nors apie tai žinoti?
- Atmeni tokį Teitą Vokerį? Dabar jau daktaras Vokeris. Dirba
naujojoje ekologijos laboratorijoje.
-Taip, pažįstu jį. Jo tėvas - austrių gaudytojas. Škiperis Vokeris.
- Tad štai, Teitas tvirtina artimai pažinojęs Kają - jis vadina ją
Kaja, - kai jie dar buvo gerokai jaunesni.
- O, šit kaip?
- Na ne, ne taip. Jie buvo dar visai vaikai. Rodos, jis išmokė ją
skaityti.
- Pats tau ir pasisakė?
-Taigi. Sutikau jį ten, pas Šoklį. Kaip tik bandžiau Šoklį iškvosti,
kada ir kur galėčiau užduoti Pelkių Dukrai kelis klausimus. O jis
atsakė, kad pasirodyti ji galinti bet kurią minutę, bet jis niekad ne­
žinąs kada.
- Šoklys visada su ja sutardavo. Nemanau, kad iš jo ką išpeštum.
- Na, tai aš ir paklausiau jo, gal netyčia žinąs, ką ji veikė Čeiso
žūties naktį. O jis ir sako man išties žinąs, mat ji užsukusi pas jį dar
kitą dieną po Čeiso mirties, iš pat ryto. Kaip tik Šoklys ir pranešęs jai
apie nelaimę. Pasak jo, ji buvusi Grinvilyje, praleidusi ten dvi naktis,
taip pat ir tą, kai žuvo Čeisas.
- Grinvilyje?
- Šitaip jis sakė. O tada įsiterpė Teitas, kuris visą laiką stoviniavo
netoliese, ir patvirtino: taip, ji buvusi Grinvilyje. Jis dar paaiškinęs
jai, kaip nusipirkti autobuso bilietą.
- Tai bent naujiena, - įvertino šerifas Džeksonas. - Ir atsitik tu
man: abu stovi sau ten drauge ir abu pasakoja tą pačią istoriją, kaip
patogu. O kas ją nešė į tą Grinvilį?

255
 Delia Owens

- Teitas sakė, kad turėjusi reikalų su leidėjais. Na, juk žinai, ji

parašiusi vieną knygą apie kriaukleles ir kitą - apie paukščius, tad
štai leidėjai kvietę ją susitikti ir apmokėję visas išlaidas.
- Sunku įsivaizduoti, kad žmonės iš prašmatnios leidyklos įsino­
rėtų susitikti su ja. Na, bet šitai neturėtų būti sunku patikrinti. O ką
ten Teitas sakė apie jos mokymą skaityti?
- Paklausiau, kaip jie susipažino. Pasakė dažnai žvejodavęs netoli
jos namų, o kai paaiškėjo, kad ji nemoka skaityti, nutarė išmokyti.
- Hmm. Štai kaip?
Džo tarė:
- Šiaip ar taip, tai viską keičia. Ji turi alibi. Solidų. Sakyčiau,
išvyka į Grinvilį - gana tvirtas alibi.
- Taigi. Bent iš pirmo žvilgsnio. Zinai, kas sakoma apie ypač
patogius tvirtus alibi. O štai mes turime aną austrių gaudytoją, kuris
liudija matęs ją plaukiant tiesiog ugniagesių bokšto link ir kaip tik
tą naktį, kai Čeisas nuo jo nukrito.
- Jis galėjo ir apsirikti. Buvo tamsu. Mėnulis patekėjo tik antrą
nakties. Galbūt ji buvo Grinvilyje, o jis matė ką nors kitą, plaukiantį
labai panašia valtimi.
- Na, kaip jau sakiau, tąją buvusią ar nebuvusią kelionę į Grinvilį
labai jau lengva patikrinti.
Audra jau rimo, vėjas dar aimanavo, bet liūtis maišo, virto dulks­
na. Vis dėlto abu įstatymo sergėtojai patingėjo žingsniuoti į užkan­
dinę, paprašė pasiuntinuko pristatyti jiems išsinešti skirtų vištienos
virtinukų, pupelių su sviestu, indą troškintų moliūgų traiškinio,
nendrių sirupo ir sklindžių.

* * *

Iškart po pietų į šerifo duris kažkas pabeldė. Panelė Pansė Prais

jas atsidarė pati, žengė vidun. Džo ir Edas atsistojo. Turbaną prime­
nanti jos skrybėlaitė tviskėjo ryškiu rausvumu.

256
 Ten, kur gieda vėžiai

- Laba diena, panele Panse, - sulinkčiojo abu.

- Gera diena, Edai, Džo. Gal galėčiau prisėsti? Ilgai negaišinsiu.
Manau, turiu svarbios informacijos, susijusios su byla.
- Taip, taip, žinoma. Prašom sėstis.
Abu vyrai irgi tuoj vėl susėdo, vos panelė Pansė įsitaisė ant kėdės
lyg stamboka višta, šen ten pasikaišė plunksnas, rankinę pasidėjo ant
kelių it vertingą kiaušinį. Šerifas neįstengė atsispirti pagundai:
- Ir kokia gi byla tai būtų, panele Panse?
- O, dėl Dievo meilės, Edai. Juk puikiai žinai, kokia byla. Kas
nužudė Čeisą Endriusą. Ta byla.
- Mes dar nežinome, ar jis tikrai buvo nužudytas, panele Panse.
Aišku? Nagi, tai kokių žinių atnešat?
- Kaip jums žinoma, aš dirbu „Kresss“, - ji niekad nenužemin­
davo savo darbo vietos pridurdama „...Five and Dime“ krautuvėlė­
je“. Tai tarusi palūkėjo, kol šerifas patvirtins linktelėdamas galva,
nors, kur ji dirba, jie visi puikiai žinojo dar nuo tų laikų, kai šeri­
fas, būdamas vaikiščias, pirkdavo ten žaislinius kareivėlius. Paskui
tęsė: - Rodosi man, kad Pelkių Dukra - jūsų įtariamoji. Tiesa?
- O kas jums taip sakė?
- O, daugybė žmonių laikosi tokios nuomonės, bet Pate Lav -
pagrindinis žinių šaltinis.
- Suprantu.
-Taigi, aš pati ir dar keletas „Kresss“ darbuotojų matėme Pelkių
Dukrą lipant į autobusą, o paskui, kitą dieną, - ir išlipant. Taigi tą
naktį, kai žuvo Čeisas, ji buvo išvažiavusi. Galiu jums pasakyti tiks­
lias datas ir laiką.
- Tikrai? - Džo ir Edas susižvalgė. - Ir kokios gi tos datos bei
laikas?
Panelė Pansė atsisėdo tiesiau.
-Ji išvažiavo autobusu spalio 28-ąją, 14.30. Grįžo 30-ąją, 13.16.
- Sakėt, ją matė ir kiti?

257
 Delia Owens

-Taip. Jeigu norit, galiu pasiūlyti ją mačiusiųjų sąrašą.

- Nebūtinai. Jei mums reikės oficialių liudijimų, patys ateisim į
„Five and Dime“ krautuvėlę. Labai jums ačiū, panele Panse.
Šerifas atsistojo, tad pakilti teko ir panelei Pansei, ir Džo.
Ji pajudėjo durų pusėn.
- Na, dėkoju, kad skyrėte man laiko. Kaip patys sakote, jeigu
prireiktų, žinot, kur mane rasti.
Jie atsisveikino.
Džo klestelėjo atgal ant kėdės.
- Tataigi. Pasitvirtina, ką sakė Teitas ir Šoklys. Ji tą naktį buvo
Grinvilyje ar bent jau įsėdo čia į autobusą ir kažkur išvažiavo.
Šerifas išpūtė gilų atodūsį.
- Taip jau atrodytų. Vis dėlto, manau, tas, kas sėdo į autobusą
dieną ir išvažiavo į Grinvilį, vakare galėjo parvažiuoti atgal. Nuveikti
savo darbelius. Tada naktiniu autobusu vėl grįžti į Grinvilį. Nė lapė
nesulotų.
- Na, gal ir taip. Nors, mano galva, turėtų suktis kaip vijurkas.
- Gal subėgiotum parnešti autobusų tvarkaraščio? Pažiūrėtume,
kada tiksliai jie važiuoja. Ar įmanoma per vieną naktį suvažinėti iš
Grinvilio čionai ir atgal.
Džo nespėjus išeiti, Edas vėl prašneko:
- Gali būti ir taip, kad ji norėjo būti pamatyta vidury baltos
dienos įlipanti į autobusą ir paskui iš jo išlipanti. Kai pagalvoji, no­
rėdama užsitikrinti alibi, ji ir tikrai turėjo nuveikti ką nors labai ne­
įprasto. Jei pasakytų, kad Čeiso žūties naktį, kaip ir kiekvieną kitą
naktį, viena pati miegojo savo pirkelėje, anoks tai būtų ir alibi. Išvis
joks. Tad sukurpia planą - tokį, kad ją pamatytų daugybė žmonių.
Tik pamanykit, susikurti tvirtą alibi visiems tiems žmonėms Pagrin­
dinėje gatvėje prieš nosis... Genialu.
- Na, taip, nebloga mintis. Šiaip ar taip, mums jau nebereikės
slampinėti ausis ištempus ir žaisti seklių. Galim ramiai kiurksoti čia,

258
 Ten, kur gieda vėžiai

kavą gurkšnoti, o miestelio damutės tegul sau šiūrinėja čionai pa­

čios, nešiodamos žinias. Einu, parūpinsiu tuos tvarkaraščius.
Džo grįžo po penkiolikos minučių.
- Ką gi, tavo tiesa, - tarė. - Štai, pažiūrėk. Puikiausiai galima per
vieną naktį atvažiuoti iš Grinvilio į Barkli Kouvą ir grįžti į Grinvilį.
Netgi visai lengva.
- Į valias laiko tarp dviejų autobusų nustumti ką nors nuo ugnia­
gesių bokšto. Sakyčiau, jau galime prašyti orderio.

259
 33.

Randas

1968

ieną 1968-ųjų žiemos rytą Kaja sėdėjo virtuvėje prie stalo,

V liedama ant popieriaus oranžinę ir rausvą akvarelę, steng­
damasi išgauti apvalainą grybo formą. Knygą apie jūrų paukščius
jau buvo užbaigusi ir dabar kūrė grybų vadovą. Buvo numačiusi
ir dar vieną —apie peteliškes ir naktinius drugius.
Sename, įdaužtame puode ant malkomis kūrenamos krosnies
kunkuliavo kininės pupuolės su raudonaisiais svogūnais ir sūdytu
kumpiu. Kajai krosnis vis dar tebebuvo mielesnė už naująją viryklę.
Ypač žiemą. Silpno lietučio lašai barbeno melodiją į skardinį stogą.
Ir staiga nuo keliuko pusės atsklido nelaukti garsai: sunkiai gremž-
damas padangomis smėlį artėjo automobilis. Variklio kriokimas ne­
trukus užgožė stogo giesmę. Pajutusi kylant paniką, Kaja prišoko
prie lango. Pažliugusiomis provėžomis pirkelės link krapštėsi raudo­
nas pikapas.
Pirmoji mintis pastūmėjo Kają bėgti, bet automobilis jau stojo
priešais verandą. Prigludusi prie palangės, kad nesimatytų pačios,
ji stebėjo, kaip atsidaro pikapo durelės, išlipa vyriškis pilkšvai žalia
kariška uniforma. Išlipęs taip ir liko stovėti prie atlapotų durelių,
žvilgsniu klajodamas po mišką, žvelgdamas į takutį, vedantį prie

260
 Ten, kur gieda vėžiai

lagūnos. Galiausiai jis atsargiai uždarė automobilio dureles, proteki­

ne atskubėjo per lietų prie verandos durų ir pabeldė.
Kaja patyliukais išsiplūdo. Vyriškis tikriausiai pasiklydo, turbūt
pasiklaustų kelio ir važiuotų sau, bet ji nenorėjo su juo kalbėtis. Ga­
lėtų tūnoti pasislėpusi virtuvėje ir viltis, kad jis netrukus išsinešdins.
Bet jis nesitraukė, ji išgirdo ir jo balsą:
- Ei! Čia yra kas nors? Ei ei!
Suirzusi, bet jusdama kirbant smalsumą, Kaja nupėdino per
naujais baldais apstatytą svetainę į verandą. Aukštas, tamsiaplaukis
nepažįstamasis stovėjo ant viršutinio laiptelio, jau atvėręs tinklines
duris - vos per penkias pėdas nuo jos. Jo uniforma buvo tokia su­
diržusi, kad, atrodė, liktų stovėti stačia net be ją vilkinčio žmogaus,
tarsi tik ji ir laikytų jį nesubyrėjusį. Munduro krūtinė - nusagstyta
įvairiaspalviais keturkampiais medaliais. Vis dėlto labiausiai krito į
akis dantytas randas, rėžiantis veidą perpus nuo kairiosios ausies iki
viršutinės lūpos. Kaja aiktelėjo.
Per akimirką ji buvo nublokšta į seną Velykų Sekmadienį, maž­
daug pusmetis iki tos dienos, kai mama išėjo visiems laikams. Gie-
dodamos senovinę giesmę „Rock ofAges“, abi su mama susikibusios
už parankių ėjo per svetainę į virtuvę pasiimti kiaušinių, kuriuos
vakarykščiai abi buvo išdažiusios ryškiomis spalvomis. Kiti vaikai
buvo išėję žvejoti, tad jos su mama turėjo į valias laiko išslapstyti
kiaušinius ir pašauti vištą bei sklindžius į krosnį. Broliai ir seserys
buvo jau gerokai per daug suaugę ieškoti paslėptų gardėsių, bet visi
vis tiek šmižinės šen ir ten, apsimetinės nieko nerandantys ir galiau­
siai kvatodami kels į viršų aptiktus lobius.
Mama ir Kaja kaip tik ėjo iš virtuvės su kraitelėmis, pilnomis
kiaušinių bei šokoladinių zuikučių iš „Five and Dime“, kai iš kori­
doriaus įžengė tėtė.
Akimoju nuplėšęs Kajai nuo galvos velykinę kepuraitę, mosuo­
damas ja ore tėtė užsipuolė mamą:

261
 Delia Owens

- O kur pagriebei pinigo šitiems prašmatnams, a? Skrybėlaitės,

a? Blizgūs odiniai bateliai? Ir da margiai kiaušiai? Ir da zuikiai? Nugi
sakyk. Iš kur? A?
- Liaukis, Džeikai, prašau, nutilk. Juk Velykos, juk tai vaikams.
Jis stipriai pastūmė mamą atbulą.
- Šliudravot buvai, gatves zulint, vat iš kur. Tai šitaip sugraibai
pinigo, taip? Sakyk, tuojau pat!
Sugriebęs mamą už alkūnių, kaip reikiant krestelėjo, rodėsi,
suliulėjo visas jos veidas, tik akys liko nejudrios, plačiai išplėstos.
Kiaušiniai pabiro iš kraitelės, it virpančios pastelinių spalvų dėmės
nusirito grindimis į visas puses.
- Tėtyte, prašau, nereikia! - suspigo Kaja ir apsipylė ašaromis.
Jis pakėlė ranką ir šėrė Kajai per skruostą.
- Nutilk, tu, verksne mažvaike! Ir mesk nuo savęs tą kvailą suk­
nią ir blizgančius batus. Su tokiais tik šliudros sau švytruoja!
Susigriebusi už skruosto ji tūptelėjo ant grindų, dar bandė vytis
mamos rankomis išpieštus kiaušinius.
- Su tavim kalbu, motera! A tai iš kur pinigas?
Pasičiupęs kampe stovėjusį geležinį žarsteklį jis žengė prie mamos.
Kaja suklykė iš visų plaučių ir sugriebė tėtei už rankos, o jis at­
sivedėjęs kirto žarstekliu mamai per krūtinę. Patiško kraujas, rau­
donais žirneliais išmargindamas gėlėtąją vasarinę suknelę. Ir tą pat
akimirksnį koridoriuje šmėkštelėjo kažkas didelis, Kaja spėjo pakelti
akis ir pamatyti Džodį: jis puolė tėtę iš užnugario, ant grindų dre­
bėsi abu. Brolis įsibruko tarp mamos ir tėtės, rėkdamas Kajai ir ma­
mai bėgti - jos taip ir padarė. Tačiau prieš nusigręždama Kaja dar
suskubo pamatyti, kaip tėtė užsimoja žarstekliu ir kerta Džodžiui
per veidą, kaip krypteli brolio žandikaulis, pakliokia kraujas. Toji
scena dabar jai blyksniu iškilo prieš akis ir vėl pradingo. Brolis, griū­
vantis ant grindų. Susmukęs paslikas tarp sodriai raudonų ir rausvų
kiaušinių bei zuikučių. Juodvi su mama, skutančios per sabalpalmių

262
 Ten, kur gieda vėžiai

sąžalynus, neriančios slėptis į tankmę. Mama iškruvinta suknele, vis

kartojanti, kad viskas gerai, kad kiaušiniai nebus sudužę, kad jos vis
dar galėsiančios iškepti vištą. Kaja nesuprato, kodėl jos lindi pasislė­
pusios, nė kiek neabejojo, kad brolis miršta, kad jam reikia pagalbos,
bet buvo tokia persigandusi ir neįstengė nė krustelėti. Ilgai jos taip
tūnojo, o ir paskui, parslinkusios atgal, pirmiausia vogčia apsižvalgė
pro pirkelės langus, kad įsitikintų, jog tėtės ten tikrai nebėra.
Džodis gulėjo be amo kraujo klane, ir Kaja įsisriūbavo pama­
niusi, kad jis negyvas. Bet mama jį atgaivino, perkraustė ant sofos ir
siuvimo adata bei siūlu sudaigstė skruostą. Kai viskas nutyko, Kaja
pasigriebė ant grindų numestą kepuraitę, nuskuodė per mišką ir pa­
siekusi pakrantę iš visų jėgų tėškė į šakotųjų ratainyčių tankmę.
O dabar pažvelgė verandoje stovinčiam nepažįstamajam į akis ir
ištarė:
- Džodi.
Jis nusišypsojo, randas susigarankščiavo. Ir atsakė:
- Kaja, vyliausi rasiąs tave čia.
Jiedu įsistebeilijo į kits kitą, ir vienas, ir kitas bandė įžvelgti an­
trąjį gerokai vyresnėse akyse. Džodis negalėjo žinoti visus tuos metus
ir buvęs čia, drauge su ja, daugybę kartų rodęs jai kelią per pelkes,
pasakojęs begalę dalykų apie garnius ir jonvabalius. Labiau už visus
kitus Kaja troško dar kada nors išvysti mamą arba Džodį. Jos širdis
nutrynė randą jam nuo veido, ištirpdė su ta diena susijusį skausmą.
Nenuostabu, kad atmintis nugramzdino tą sceną, nėra ko stebėtis,
kad išėjo mama. Žarstekliu perkirsta krūtine. Kaja ir vėl išvydo krau­
ją tose gerokai nuskalbtose, išblukusiose gėlėtos suknelės dėmelėse.
Džodis norėjo ją apkabinti, apglėbti abiem rankomis, prispausti
prie krūtinės, bet, vos jam žingtelėjus jos pusėn, ji susidrovėjusi že­
mai panarino galvą ir atšlijo. Tad jis tiesiog įėjo į verandą ir sustojo.
- Eikš, užeik, - pakvietė ji ir nusivedė į nedidelę svetainę, pri­
kimštą jos surinktų pavyzdžių.

263
 Delia Owens

- O... - tarstelėjo jis. - Vadinasi, tiesa. Mačiau tavo knygą, Kaja.

Nebuvau visai tikras, kad autorė - tu, bet dabar matau, kad tu.
Neįtikėtina.
Jis vaikščiojo po kambarį apžiūrinėdamas jos rinkinius, taip pat
ir naujus baldus, nužvelgė koridorių ir miegamąjį jo gale. Ne šniukš­
tinėti norėdamas, tiesiog gerte gėrė viską į save.
- Gal nori kavos, arbatos? - pasiūlė Kaja. Nenumanė, ar jis at­
važiavo tik į svečius, ar ketina apsistoti čia ilgam. Ko jam išvis čia
prireikė po šitiekos metų?
- Kavos tikrai neatsisakyčiau. Ačiū.
Virtuvėje jis atpažino senąją malkomis kūrenamą krosnį, riog­
sančią šalia naujosios dujinės viryklės ir naujo šaldytuvo. Delnais
perbraukė senąjį virtuvės stalą, kuris tebebuvo, koks buvęs. Apsi­
laupiusiais dažais, su visa jame įrašyta istorija. Kaja įpylė į puodelius
kavos, jiedu susėdo.
- Tai tu dabar kareivis.
- Dvi misijos Vietname. Dar kelis mėnesius tarnausiu armijo­
je. Jie buvo man geri. Apmokėjo mokslus. Džordžijos technologijos
institute įgijau inžinieriaus mechaniko specialybę. Tad atsidėkoda­
mas dar iškart neišeinu į atsargą.
Džordžija ne taip jau toli, jis galėjo apsilankyti ir anksčiau. Bet
jis čia dabar.
- Jūs visi išėjot - pasakė Kaja. - Tėtė kurį laiką dar laikėsi, bet
paskui išėjo ir jis. Nežinau kur, nežinau, ar dar gyvas.
- O tu visą laiką ir gyvenai čia viena?
- Taip.
- Kaja, žinau, kad neturėjau palikti tavęs su tuo siaubūnu. Man
taip maudė širdį, daugelį metų jaučiausi siaubingai. Buvau bailys,
mulkis ir bailys. Tie prakeikti medaliai nieko nereiškia, - jis del­
nu brūkštelėjo sau krūtinę. - Palikau tave, mažą mergaitę, išgyventi
raiste vieną su pamišėliu. Nesitikiu, kad man kada nors atleisi.

264
 Ten, kur gieda vėžiai

- Džodi, viskas visai ne taip. Juk pats buvai dar vaikas. Ką tu

galėjai padaryti?
- Galėjau grįžti, kai buvau šiek tiek vyresnis. Iš pat pradžių tik
stengiausi išgyventi iki kitos dienos Atlantos užkaboriuose. - Jis
vyptelėjo. - Iškeliavau iš čia su septyniasdešimt penkiais centais ki­
šenėje. Pavogiau juos iš tėtės virtuvėje paliktų pinigų, pasiėmiau,
nors ir žinojau, kad tu jų pritruksi. Verčiausi visokiais atsitiktiniais
darbeliais, kol galiausiai mane užverbavo į armiją. Po apmokymų
metė tiesiai į karą. Kai sugrįžau namo, buvo praėję jau tiek daug
laiko, maniau, tavęs seniai čia nebėra, pati pasprukusi. Dėl to ir ne­
rašiau. Turbūt dėl to ir sutikau vykti į dar vieną misiją - bausdamas
pats save. To ir buvau nusipelnęs už tai, kad tave apleidau. O paskui,
prieš porą mėnesių, ką tik baigęs institutą, pamačiau parduodamą
tavo knygą. Katrina Danielė Klark. Man širdis plyšo ir tuo pat metu
sukūlvirsčiavo iš džiaugsmo. Privalėjau tave susirasti, pamaniau:
pradėsiu nuo čia ir kaip nors surasiu siūlo galą.
- Na štai, ir suradai, - ji nusišypsojo - pirmą kartą. Brolio akys
buvo tokios pat, kaip kadaise. Gyvenimo gairinami veidai keičiasi,
bet akys lieka langas, pro kurį gali pažvelgti į tai, kas buvo, ir Kaja
pro jas įžiūrėjo brolį.
- Džodi, kaip gaila, juk visai be reikalo taip nuogąstavai. Aš nie­
kada tavęs nekaltinau, kad palikai mane. Ne mūsų juk kaltė, patys
buvome aukos.
Jis nusišypsojo.
- Ačiū, Kaja.
Pajutę tvenkiantis ašaras abu nusigręžė.
Ji sudvejojo, bet vis dėlto ryžosi pasakyti:
- Gal tuo bus sunku patikėti, bet tėtė kurį laiką buvo man geras.
Mažiau gerdavo, išmokė mane žvejoti, mes dažnai išplaukdavome
valtimi, išmaišėme visas pelkes. Bet paskui, žinoma, ir vėl užgėrė,
paliko mane suktis kaip išmanau pati.

265
 Delia Owens

Džodis linktelėjo.
- Taip, keletą kartų ir aš esu matęs jį tokį, bet paskui visada vėl
užmindavo ant kamščio. Kartą man prasitarė, kad tai susiję su kaž­
kuo, ką jis patyrė per karą. Aš pats buvau kare, prisižiūrėjau tokių
dalykų, nuo kurių ir tikrai gali įjunkti į butelį. Bet joks vyras neturė­
tų savo bėdų iškrauti ant žmonos, ant savo paties vaikų kailio.
- O kaip mama ir visi kiti, gal ką nors žinai? - paklausė Kaja. -
Gal sulaukei iš jų kokių žinių? Kur jie atsidūrė?
- Ničnieko nežinau apie Merfą, Mendę ar Misę. Neatpažinčiau
jų, net jei prasilenktume gatvėje. Bet dabar jau, manau, visi bus iš­
siblaškę pavėjui. O mama... na, iš tiesų tai dar viena priežastis, dėl
kurios norėjau susirasti tave. Apie ją yra šiokių tokių žinių.
- Yra žinių? Kokių? Sakyk? - Šiurpas perbėgo Kajai rankomis iki
pat pirštų galiukų.
- Kaja, tos žinios liūdnos. Pats sužinojau tik praėjusią savaitę.
Mama mirė prieš dvejus metus.
Kaja susirietė dvilinka, susiėmė rankomis galvą. Iš galugerklio
išsprūdo dusli aimana. Džodis pabandė ją apkabinti, bet ji atšlijo.
Džodis kalbėjo toliau:
- Mama turėjo seserį, Rozmari, kuri, mamai mirus, ir bandė
mūsų ieškoti per Raudonąjį Kryžių. Nerado. Bet prieš porą mėnesių
jie per armiją vis dėlto surado mane ir suvedė su Rozmari.
Kaja kimiai sugergždė:
- Mama mirė prieš dvejus metus, visą tą laiką lig tol buvo gyva.
O aš visus tuos metus laukiau jos pareinant takučiu. - Ji atsistojo,
įsikibo į kriauklę. - Kodėl ji negrįžo? Kodėl niekas man nepranešė,
kur ji? O dabar jau per vėlu.
Džodis priėjo prie jos, ir pagaliau apglėbė abiem rankomis, nors
ji ir bandė išsprūsti.
- Man labai gaila, Kaja. Eikš, sėskis. Papasakosiu tau, ką girdėjau
iš Rozmari.

266
 Ten, kur gieda vėžiai

Jis palūkėjo, kol ji atsisės, tada prašneko vėl:

- Mama buvo visiškai palūžusi, kai paliko mus ir iškeliavo į Nau­
jąjį Orleaną - ji ten užaugo. Buvo pasiligojusi ne tik fiziškai, bet ir
dvasiškai. Aš miglotai prisimenu Naująjį Orleaną. Kai iš ten išvyko­
me, buvau kokių penkerių. Atmintyje išliko erdvus namas, dideli
langai, žvelgiantys į sodą. Bet kai tik atsikraustėme čionai, tėtė nebe-
leisdavo mums kalbėtis nei apie Naująjį Orleaną, nei apie senelius,
nei apie dar ką nors iš tų laikų. Taip po truputį viskas ir išsitrynė.
Kaja linktelėjo.
- Aš nieko nežinojau.
Džodis kalbėjo toliau:
- Rozmari sakė, kad jų tėvai iš pat pradžių labai priešinosi ma­
mos santuokai su tėte, bet mama iškeliavo su vyru į Šiaurės Karoliną
visiškai tuščiomis kišenėmis. Šiek tiek vėliau mama parašė Rozmari,
šį tą papasakojo apie savo padėtį, kad gyvena pelkių trobelėje su gir­
tuokliu, kuris muša ją ir vaikus. O paskui, po kelerių metų, mama
pasirodė ant slenksčio. Avėjo tuos pačius krokodilo odos imitacijos
aukštakulnius, kuriuos taip brangino. Nežinia kiek dienų nesimau-
džiusi, nesišukavusi.
Ištisus mėnesius mama praleido nebyli, neištarė nė žodžio. Tū­
nojo savo senajame kambaryje tėvų namuose, badmiriavo. Žinoma,
buvo ne kartą mėginta šauktis gydytojų, bet nė vienas nesugebėjo
padėti. Mamos tėvas kreipėsi į Barkli Kouvo šerifą, bandė išsiaiš­
kinti, ar mamos vaikams viskas gerai. Iš šerifo kabineto sulaukė tik
tokio atsakymo: jie nebandą nė kišti nosies žiūrėti, ką savo pelkėse
veikia jų gyventojai.
Kaja protarpiais šliurpštelėdavo nosimi.
- Galų gale, praslinkus beveik metams, mamą ištiko isterijos
priepuolis, ji pasisakė Rozmari prisiminusi, kad paliko vaikus. Roz­
mari padėjo jai parašyti tėtei laišką, kuriame paklausė, ar galėtų atva­
žiuoti pasiimti mūsų gyventi į Naująjį Orleaną. Jis atrašė, kad jeigu

267
 Delia Owens

ji pasirodytų ar bent pamėgintų susisiekti su kuriuo nors iš mūsų, jis

sudaužytų mus taip, kad pati nebeatpažintų. Mama žinojo, kad jis
gali taip ir padaryti.
Tas laiškas mėlyname voke. Mama norėjo ją pasiimti, juos visus.
Mama norėjo ją pamatyti. Deja, laiško išdava buvo visai kitokia, nei
tikėtasi. Mamos žodžiai įdūkino tėtę, jis ir vėl stvėrėsi butelio. Ga­
liausiai Kaja prarado ir jį. Ji neprasitarė Džodžiui tebesauganti laiško
pelenus mažyčiame indelyje.
- Rozmari pasakojo, kad mama taip niekad su niekuo ir nesu­
sidraugavo, niekad nepietaudavo su kitais šeimos nariais, su niekuo
nebendraudavo. Neleido sau jokio gyvenimo džiaugsmo, jokių ma­
lonumų. Ilgainiui pradėjo kalbėti šiek tiek daugiau, bet visos jos
šnekos būdavo tik apie vaikus. Rozmari tvirtino, kad mama visą gy­
venimą mus mylėjo, bet buvo amžiams įstrigusi kažkokioje kraupio­
je pusiaukelėje: manė, kad sulauksite žiaurios skriaudos, jei grįšianti,
ir kad būsite apleisti, jei negrįšianti. Ne norėdama pasilinksminti ji
mus paliko ir ne dėl kokio trumpalaikio romano, ją išginė beproty­
bė, mama išėjo pati nelabai suvokdama, ką daro.
Kaja paklausė:
- Nuo ko ji mirė?
- Ją pakirto leukemija. Rozmari mano, tikriausiai buvo išgydo­
ma, bet mama atsisakė gydytis. Po truputį vis labiau ir labiau silpo,
ir prieš dvejus metus užgeso. Rozmari sakė, kad mirė ji taip pat, kaip
ir gyveno. Tamsoje, tyloje.
Džodis ir Kaja kurį laiką sėdėjo tylėdami. Kaja prisiminė Golvė-
jaus Kinelo eilėraštį, kurį mama buvo pasibraukusi savo rinkinyje:

Kai baigėsi, prisipažįstu, man palengvėjo:

Gaila tik to noro
Įkvėpti daugiau gyvybės.
...Sudie.

268
 Ten, kur gieda vėžiai

Džodis atsistojo.
- Eik šen, Kaja. Noriu kai ką tau parodyti.
Jis išsivedė ją laukan, prie savo pikapo, įlipo į kėbulą. Atsargiai
pakėlė brezento skiautę, atvožė didelę kartoninę dėžę ir iš jos vieną
po kito ėmė traukti nesupakuotas aliejiniais dažais tapytas drobes.
Sustatė jas, atremdamas į bortus. Viename paveiksle buvo pavaiz­
duotos trys mergaitės - Kaja ir jos seserys, - tupinčios lagūnos
pakrantėje, stebinčios laumžirgius. Kitame - Džodis su broliu, lai­
kantis ant virvelės suvertas žuvis.
- Pasiėmiau paveikslus dėl viso pikto, jei rasčiau tave čia. Man
juos atsiuntė Rozmari. Sakė, kad metai iš metų, dieną ir naktį,
mama tapydavo mus.
Vienoje drobėje buvo pavaizduoti visi penki vaikai, tarytum žvel­
giantys į dailininkę. Kaja įsistebeilijo broliams ir seserims į akis, šie
savo ruožtu žiūrėjo į ją.
Ji vos girdimai paklausė:
- Kuris yra kuris?
-Ką?
- Niekad neturėjome jokių nuotraukų. Aš jų nepažįstu. Kuris
yra kuris?
- A... - jam užgniaužė žadą. Atsikvėpęs ėmė vardyti: - Na, štai
šita - Misė, vyriausia. Čia Merfas. Mendė. Šitas gražuoliukas, žino­
ma, aš. O čia tu.
Jis palūkėjo, leisdamas jai atsižiūrėti. Paskui tarė:
- O tu pažiūrėk į šitą.
Aliejiniais dažais tapyta drobė buvo akinančiai spalvinga: žalios
žolės ir laukinių gėlių sūkuryje tupėjo du nedideli vaikiukai. Mer­
gaitė - visai mažiukė, gal trejų, jos lygūs juodi plaukai žiro ant pečių.
Šiek tiek augesnis berniukas auksinėmis garbanomis rodė jai drugelį
monarchą, nutūpusį ant saulutės žiedo, išskleidusį sparnus. Berniu­
ko delnas gulėjo ant mergaitės dilbio.

269
 Delia Owens

- Manau, kad tai Teitas Vokeris, - tarė Džodis. - Ir tu.

- Man rodos, tavo tiesa. Panašu į jį. Kodėl mama sumanė tapyti
Teitą?
-Jis dažnai pas mus lankydavosi, mudu žvejodavome kartu. Am­
žiais rodydavo tau visokius vabzdžius ir kitokius gyvius.
- Kodėl aš visiškai to neprisimenu?
- Buvai dar visai mažiukė. Vieną popietę, kai Teitas atplaukė į
mūsų lagūną, tėtė buvo jau gerokai prisisriuobęs ir vis dar gurkšnojo
iš savo gertuvės. Tu braidžiojai palei krantą, o tėtė neva prižiūrė­
jo tave, kad ko nenutiktų. Staiga, be jokios priežasties, tėtė stvėrė
tave už alkūnių ir krestelėjo, taip stipriai, kad tau loštelėjo galva.
O paskui bloškė tave į dumblyną ir prapliupo kvatotis. Teitas šoko
iš valties ir nuskuodė prie jo. Buvo vos kokių septynerių ar aštuo-
nerių, bet ėmė rėkti tėtei liautis. Aišku, tėtė jam užvožė ir paleido
gerklę, kad nešdintųsi iš jo žemės ir niekad čia kojos nebekeltų arba
nušausiąs. Tuo metu mes visi jau buvom spėję sulėkti žiūrėti, kas
dedasi. Nepaisydamas siautėjančio, rėkaujančio tėtės, Teitas pakėlė
tave, padavė mamai. Įsitikino, kad tu saugi, tik tada išplaukė sau.
Po to mudu su juo kartais dar žvejodavome kartu, bet pas mus jis
daugiau niekada nesilankė.
Nesilankė iki pat tos dienos, kai aš pirmą kartą išplaukiau valtimi
į pelkes ir paklydau, o jis parlydėjo mane namo, pagalvojo Kaja. Ji
įsižiūrėjo į piešinį, tokį taikų ir spalvingą. Nežinia kaip, bet aptemęs
mamos protas įstengė netgi iš beprotybės išlukštenti grožį. Bet kas
pažiūrėjęs į tuos paveikslus pamanytų, kad juose įamžinta pati lai­
mingiausia šeima, gyvenanti pajūryje, žaidžianti saulės atokaitoje.
Džodis ir Kaja ilgai sėdėjo ant pikapo borto ir tylomis apžiūri­
nėjo paveikslus.
Paskui Džodis pasakė:
- Mama buvo izoliuota ir vieniša. O tokiomis aplinkybėmis
žmonės elgiasi kitaip.

270
 Ten, kur gieda vėžiai

Kajai išsprūdo slopi aimana.

- Prašau, tik nepasakok man apie izoliaciją. Nėra reikalo man sa­
kyti, kaip ji pakeičia žmogų. Aš patyriau ją savo kailiu. Aš pati - įsi­
kūnijusi izoliacija, - kuždėjo Kaja kiek suirzusi. - Atleidžiu mamai
už tai, kad išėjo. Bet negaliu suprasti, kodėl negrįžo, kodėl ji mane
apleido. Tikriausiai jau pats nebeprisimeni, bet po to, kai ji išėjo, pa­
pasakojai man, kad lapė kartais pameta savo lapiukus, jei tenka ba­
dauti ar susiklosto kokios kitokios ekstremalios aplinkybės. Lapiukai
nugaišta - tikriausiai šiaip ar taip nugaištų, su mama ar be mamos, -
užtat pati lapė išgyvena ir aplinkybėms pagerėjus vėl atsiveda lapiukų,
kai jau gali sėkmingai naują vadą užauginti.
Po to aš daug skaičiau apie tai. Gamtoje, ten, kur gieda vėžiai,
toks iš pirmo žvilgsnio negailestingas elgesys iš tiesų tik užtikrina,
kad lapė per gyvenimą atsivestų daugiau lapiukų, ir taip jos genai,
dėl vienos sunkmečiu paliktos lapiukų vados, perduodami naujai
kartai. Ir dar kitai, ir dar kitai. Panašiai nutinka ir žmonėms. Kai ku­
rie elgesio pavyzdžiai dabar mums pasirodytų siaubingai šiurkštūs,
bet jie užtikrino ankstyvojo žmogaus išlikimą toje nežinia kokioje
klampynėje, kurioje anuomet jis gyveno. Jeigu ne toks žmonių elge­
sys anuomet, dabar mūsų išvis nebūtų. Ankstyvieji instinktai iki šiol
glūdi išsaugoti mūsų genuose ir pasireiškia susiklosčius tam tikroms
aplinkybėms. Mumyse išlikusi ta dalis, atkeliavusi iš praamžių glū­
dumos, būtina, kad išgyventume. Ta dalimi mes iki šiol tebesame tie
patys, kas buvome kadaise, neatmenamais laikais.
Galbūt kokios nors primityvios paskatos - kokie nors senoviniai
genai, kurių apraiškos mums jau nebebūdingos, paakino mamą pa­
likti mus, nebeištverus nuolatinio streso, siaubo ir visiškai realaus
pavojaus gyvenant su tėte. Bet tai vis tiek neteisinga, ji turėjo ap­
sispręsti pasilikti. Bet žinojimas, kad tokie palinkimai yra įspausti
pačioje mūsų biologinėje prigimtyje, gali padėti atleisti net ir ne­
tikusiai motinai. Tuo būtų galima paaiškinti, kodėl ji išėjo. Bet vis

271
 Delia Owens

tiek nesuprantu, kodėl negrįžo. Kodėl net neparašė man. Juk galėjo
rašyti laišką po laiško, metai iš metų, kol galiausiai vienas vis tiek
būtų mane pasiekęs.
- Man rodos, kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti, galima tik
atleisti arba ne. Aš atsakymo nežinau. Gal jo nė būt nėra. Apgailes­
tauju, kad man teko atnešti šią blogą žinią tau.
- Didžiąją gyvenimo dalį aš neturėjau jokios šeimos, jokių žinių
apie savo artimuosius. O dabar per kelias minutes atradau brolį ir
praradau mamą.
- Man taip gaila, Kaja.
- Be reikalo. Iš tiesų mamos aš netekau prieš daugelį metų, o tu
štai sugrįžai, Džodi. Negaliu nė apsakyti, kaip karštai troškau dar
kada nors tave išvysti. Si diena - viena laimingiausių mano gyveni­
me, o drauge - ir viena liūdniausių.
Ji palietė jam ranką pirštų galiukais, o jis jau spėjo gana ją per­
prasti, kad suvoktų, kaip tai reta.
Jiedu grįžo atgal į pirkelę, Džodis dairėsi, apžiūrinėjo naujus
daiktus, šviežiai dažytas sienas, meistro rankomis sukaltas spinteles.
- O kaipgi tu verteisi, Kaja? Kol dar nebuvai išleidusi knygos?
Kur gaudavai pinigų, maisto?
- Et, ilga istorija, ir neįdomi. Dažniausiai parduodavau Šokliui
surinktus moliuskus ir austres, rūkytas žuvis.
Džodis staiga atmetė galvą ir garsiai nusijuokė.
- Šoklys! Daugybę metų jo nė neprisimindavau. Jis vis dar čia?
Kaja nusijuokė.
- Šoklys buvo mano geriausias draugas, daugelį metų - vienin­
telis draugas. Vienintelis mano šeimos narys, jei neskaičiuosim kirų.
Džodis surimtėjo.
- Nejaugi su niekuo nedraugavai mokykloje?
- Mokyklą aš lankiau iš viso tik vieną dieną, - ji sukrizeno. - Kiti
mokiniai juokėsi iš manęs, tai daugiau ir nebėjau. Ištisas savaites teko

272
 Ten, kur gieda vėžiai

nertis iš kailio, kad pergudraučiau pareigūnus, ieškančius mokyklos

nelankančių vaikų. Bet pasinaudojau visais tais dalykais, kurių mane
išmokei tu, tad nebuvo labai sunku.
Džodis apstulbo.
- Tai kaip tu išmokai skaityti? Kaip sugebėjai parašyti knygą?
- Tiesą sakant, skaityti mane išmokė Teitas Vokeris.
- Kada nors dar mataisi su juo?
- Retsykiais. - Ji atsistojo, nusisuko į krosnį. - Dar kavos?
Džodis jautė virtuvėje tvyrantį vienišą gyvenimą. Jį liudijo vos pora
svogūnų galvučių daržovių kraitėje, viena lėkštė ant džiovyklos, kuku­
rūzų duonos luistas, kruopščiai suvyniotas į skepetą, kaip veikiausiai
suvyniotų senolė našlė.
- Jau prisigėriau į valias, ačiū. Gal mudu galėtume paplaukioti po
pelkes?
- Žinoma. Nepatikėsi: nors ir įsigijau naują motorą, bet valtis - vis
dar ta pati, senoji.
Pro sudriskusius debesis prasismelkė saulė, skaistūs spinduliai šildė
žiemos dieną. Kaja plukdė valtį siaurais kanalais, veidrodinėmis estua-
rijomis, o Džodis net šūktelėdavo išvydęs kokią kerplėšą - lygiai tokią
pat, kokią prisiminė, ar bebrų užtvanką, lygiai toje pat vietoje kaip
ir anksčiau. Abu prapliupo juoktis išplaukę į lagūną, kurioje kadaise
mama, Kaja ir jos seserys su visa valtimi įstrigo dumblinoje seklumoje.
Sugrįžus į pirkelę Kaja sudėjo užkandos iškylai, ir abu patraukė
valgyti į paplūdimį, pas kirus.
- Buvau dar visai maža, kai visi išsivaikščiojo, - tarė Kaja. - Papa­
sakok man apie kitus.
Džodis papasakojo jai apie vyresnėlį brolį Merfą, kuris nešiodavo
Kają po miškus, pasisodinęs ant pečių.
- Tu vis juokdavaisi ir juokdavaisi. Jis tursendavo ristele, sukda­
vo ratus, o tu sėdėdavai ten, aukštai. Vieną kartą tiek įsijuokei, kad
prišlapinai kelnes tiesiai jam ant sprando.

273
 Delia Owens

- Oi, ne! Negali būti! - suprunkštė Kaja atsilošdama.

- Kaip tik taip ir buvo. Jis tik suspiegė, bet nesustojo, nurisnojo
tiesiai prie lagūnos, brido tol, kol visas paniro po vandeniu, o tu te­
besėdėjai jam ant pečių. Mes visi žiūrėjome: mama, Misė, Mendė ir
aš - ir raitėmės iš juoko, kol pasipylė ašaros. Mamai iš to juoko net
teko klestelėti ant žemės.
Kajos vaizduotė piešė istorijoms iliustracijas. Šeimos nuoplaišos
ir šukelės, kurių ji nemanė kada nors turėsianti.
Džodis kalbėjo toliau:
- O maitinti kirus pirmoji pradėjo Misė.
- Ką? Tikrai? Maniau, kad pradėjau pati, jau po to, kai visi buvo
išėję.
- Ne, ji maitindavo kirus kiekvieną dieną, kai tik sugebėdavo ką
nors jiems nusukti. Buvo sugalvojusi visiems vardus. Vieną vadino
Raudonuoju Dičkiu, tą tai tikrai prisimenu. Dėl tos raudonos dė­
melės ant snapo.
- Paukštis, aišku, ne tas pats - Raudonieji Dičkiai keičiasi iš kar­
tos į kartą. Bet štai, žiūrėk, antai tas, kairėje - šiandieninis Raudo­
nasis Dičkis.
Ji bandė atmintyje prisišaukti seserį, padovanojusią jai kirus, bet
matė tik veidą iš paveikslo. Ir tai buvo daugiau, nei ji turėjo anksčiau.
Kaja žinojo, kad raudona dėmelė ant sidabrinio kiro snapo -
anaiptol ne vien puošmena. Tik tada, kai jaunikliai kirai snapeliais
kapteli tą dėmelę, tėvai įbruka jiems parneštą maistą. Jei dėmelė dėl
kokių nors priežasčių būtų neįžiūrima ir mažyliai jos nekaptelėtų,
suaugusieji paukščiukų nešertų ir šie neišgyventų. Net gamtoje tė­
vystė laikosi ant plonesnio siūlelio, nei gali pamanyti.
Valandėlę jie sėdėjo tylėdami, paskui Kaja tarė:
- Apie visa tai aš ne kažin ką teprisimenu.
- Ir gerai, tau pasisekė. Ir neprisimink.
Jie dar ilgai sėdėjo tylėdami. Neprisimindami.

274
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Kaja pagamino pietietišką vakarienę, kokią būtų paruošusi

mama: kininių pupuolių su raudonaisiais svogūnais, kepto kumpio,
kukurūzinės duonos ir lenktasėklių pupelių, virtų su sviestu ir pie­
nu. Tešloje įkeptų gervuogių su tiršta grietinėle ir šlakeliu burbono -
šio atvežė Džodis. Jiems bevalgant, jis pasisakė, kad mielai paviešėtų
kelias dienas, jei ji neprieštarausianti, o ji atsakė, kad galįs likti čia
tiek, kiek panorėsiąs.
- Tai dabar šita žemė tavo, Kaja. Nusipelnei. O mano garnizonas
kol kas dar dislokuotas Fort Beninge, ilgai užsibūti negaliu. Paskui
turėčiau gauti darbą Atlantoje, tad galėsime palaikyti ryšį. Norėčiau
matytis su tavim kuo dažniau, kaskart, kai tik pavyks ištrūkti ir at­
lėkti čionai. To visada ir tetroškau: žinoti, kad tau viskas gerai.
- Būtų puiku, Džodi. Prašau, visada ir atvažiuok, kai tik galėsi.
Kitą vakarą, kai jiedu sėdėjo pakrantėje, atkišę bangoms kutenti
basų kojų pirštus, Kaja čiauškėjo nesustodama, o tai jai buvo labai
jau neįprasta. Teitas, rodėsi, išnyra kiekviename jos pasakojimo vin­
gyje. Buvo taip, kad jis parlydėjo ją namo, kai ji, dar visai mergai­
čiukė, paklydo pelkėse. Buvo pirmas Teito jai perskaitytas eilėraštis.
Ji pasakojo apie plunksnų žaidimą, apie tai, kaip Teitas išmokė ją
skaityti, pasakė, kad dabar jis mokslininkas, dirba naujojoje labora­
torijoje. Jis buvo jos pirmoji meilė, bet pametė ją išvykęs studijuoti į
universitetą, paliko bergždžiai laukti lagūnos pakrantėje. Tad viskas
baigėsi.
- Kada tai buvo? - paklausė Džodis.
- Manau, prieš kokius septynerius metus. Iškart po to, kai jis
pradėjo studijuoti Čapel Hile.
- O po to dar kada nors jį matei?
- Jis buvo čionai atplaukęs, atsiprašė, sakė, kad vis dar mane
tebemyli. Tai jis pasiūlė sudėti mano darbus į knygą ir pamėginti

275
 Delia Owens

išleisti. Smagu retkarčiais susitikti jį pelkėse, bet daugiau su juo ne-

prasidėsiu. Juo negalima pasitikėti.
- Kaja, praėjo septyneri metai! Jis buvo dar vaikiščias, pirmą kar­
tą išvykęs iš namų, aplink sukiojosi šimtai dailių panelių! Jeigu jis
grįžo ir atsiprašė, jei sako, kad tebemyli tave, gal tau vertėtų būti šiek
tik atlaidesnei.
- Dauguma vyrų keliauja nuo vienos moters prie kitos. Tie, nie­
ko vertieji, staiposi aplinkui, vilioja netikrais blizgučiais. Tikriausiai
kaip tik šitaip mama ir susiviliojo tokiu vyru kaip tėtė. Teitas - ne
vienintelis vaikinas, kuris mane paliko. Čeisas Endriusas netgi šne­
kėjo, kas bus, kai susituoksim, o paskui vedė kitą. Man net nepasa­
kė, perskaičiau žinutę laikraštyje.
- Labai liūdna tai girdėti. Man tikrai labai gaila, Kaja, bet ne tik
vaikinai būna neištikimi. Mane patį bent kelis kartus apvyniojo apie
pirštą, apmulkino, pametė, nuo manęs pabėgo. Tenka pripažinti:
net iš didelės meilės dažnai nieko neišeina. Ir vis dėlto, netgi tada,
kai nudegi nagus, meilė susieja tave su kitais, o galiausiai vien tai ir
turi - ryšius su kitais. Tu tik pažvelk į mus: dabar mes turime vienas
kitą, o jeigu aš susilauksiu vaikų ir tu susilauksi vaikų, tik pagalvok,
juk tai jau visai nauja sąsajų grandinė. Ir tęsiasi ji vis toliau. Kaja,
jeigu tu myli Teitą, surizikuok.
Kaja prisiminė mamos piešinį - nutapytus save ir Teitą vaikys­
tėje, sukišusius galvas, apsuptus margaspalvių gėlių ir drugelių. Vis
dėlto mama gal ir paliko jai žinią.

* * *

Trečią Džodžio viešnagės rytą jie iškraustė mamos piešinius - vi­

sus, išskyrus vieną, kurį Džodis pasiliko sau, - ir keletą pakabino ant
sienų. Pirkelė staiga prisipildė visai kitokios šviesos, tarytum sienose
būtų atsivėrę daugiau langų. Kaja atsitraukė, įsižiūrėjo į juos - tikras

276
 Ten, kur gieda vėžiai

stebuklas vėl matyti čia pakabintus mamos paveikslus. Ištrauktus iš

ugnies.
Paskui Kaja palydėjo Džodį iki jo pikapo, įdėjo specialiai kelio­
nei suruoštą lauknešėlį su pietumis. Abu žvilgsniais klajojo keliuku,
tarp medžių kamienų, žiūrėjo bet kur, tik ne vienas į kitą.
Galiausiai Džodis tarė:
- Verčiau jau važiuosiu. Bet čia mano adresas ir telefono numeris.
Jis ištiesė jai popieriaus skiautę. Kajai užgniaužė kvapą. Kaire
ranka įsikibusi automobilio borto, kad nesusverdėtų, dešine paėmė
lapelį. Toks visiškai paprastas dalykas: brolio adresas, užrašytas ant
popiergalio. Toks pribloškiantis dalykas: šeimos narys, kurį ji išties
gali rasti. Numeris, kurį gali surinkti telefonu, - ir brolis atsilieptų
kitame laido gale. Ji vos neužspringo, o jis apglėbęs prisitraukė ją
prie savęs, ir pagaliau, po gyvenimo trukmės amžinybės, Kaja sugle­
bo prigludusi jam prie krūtinės ir pravirko.
- Aš jau nebetikėjau, kad dar kada nors tave pamatysiu. Maniau,
tu pradingai visiems laikams.
- Aš niekada nebepradingsiu, pažadu. Jeigu teks kraustytis, tuo­
jau atsiųsiu naująjį adresą. Jei tik kada tau manęs prireiktų, nevejo-
dama rašyk, skambink, aišku?
- Rašysiu. Skambinsiu. O tu vėl atvažiuok į svečius, kai tik galėsi.
- Kaja, susirask Teitą. Jis geras vyras.
Kol įveikė keliuko ruožą iki posūkio į kelią, Džodis mojavo, iš­
kišęs ranką pro atvirą pikapo kangą, o Kaja lydėjo jį žvilgsniu, vienu
metu ir verkdama, ir juokdamasi. O paskui, kai jis pasuko į kelią,
Kaja vis dar matydavo sušmėžuojant raudoną pikapą miško proper­
šose, ten pat, kur vis šmėkštelėdavo tolstanti balta skara. Bet iš pika­
po jai mojo ilga ranka - tol, kol jis visai pradingo iš akių.

277
 34.

Pirkelės krata

1969

ą gi, jos ir vėl čia nėra, - tarė Džo, vis dar belsdamas j Kajos
K tinklinių durų rėmą. Edas stovėjo ant lentinių, plytomis
paramstytų laiptelių ir prispaudęs rieškučias prie tinklelio mėgino
įžiūrėti ką nors viduje. Milžiniškos ąžuolo šakos, tirštai apaugusios
kedeninių tilandsijų garbanomis, klojo šešėlius ant vėjų nugairintų
pirkelės sienų ir smailaus stogo. Vėlyvą lapkričio rytą virš galvos šen
ten švietė tik pilki ūkanoto dangaus lopiniai.
- Aišku, kad jos čia nėra. Ir nesvarbu, juk turime kratos orderį. Eik
vidun ir tiek, galvą guldau - neužrakinta.
Atidaręs duris Džo kyštelėjo galvą vidun ir suriko:
- Ar yra kas namie? Čia šerifas!
Suėję į pirkelę abu vyrai priblokšti įsistebeilijo į lentynas, priglau­
dusias Kajos žvėryną.
- Edai, tik pažiūrėk. Ir čia, ir antai tame kambaryje tas pat, ir kori­
doriuje. Išties atrodo, kad mergelė visai nusprūdusi nuo koto. Trenkta
kaip triakė žiurkė.
- Gal, bet vis dėlto atrodo, kad ji - tikra pelkių specialistė. Juk
žinai apie jos išleistas knygas. Tad kibkim į darbą. Štai ko turime ieško­
ti. - Šerifas ėmėsi balsu skaityti neilgą sąrašą. - Kokio nors drabužio iš

278
 Ten, kur gieda vėžiai

raudonos vilnos, kurios gijos galėtų atitikti siūlelius, aptiktus ant Čeiso
striukės. Dienoraščio, kalendoriaus, užrašų - ko nors, kur galimai už­
fiksuota, kur jos būta: vieta, laikas. Pakabučio su kriauklele. Naktinio
autobuso bilietų šaknelių. Ir nesujaukim visų tujos dalykėlių. Nėra rei­
kalo. Juk galimpasižvalgyti po jais ir aplink juos, kamvisa tai suniokoti?
- Taigi, ir aš taip sakau. Beveik kaip kokia šventykla čia. Įspūdinga,
taigi, bet kūnas pagaugais eina, tas irgi tiesa.
- Pavargti teks, niekur nedingsi, - pripažino šerifas, atsargiai dirs­
čiodamas už virtine išrikiuotų paukščių lizdų. - Aš pradėsiu ten,
miegamajame.
Vyrai darbavosi tyliai, ieškodami įkalčių rausėsi po stalčiuose sudė­
tus drabužius, šniukštinėjo spintelių kertes, kilnojo stiklainius su gyva­
čių išnaromis bei ryklių dantimis.
Po kokių dešimties minučių Džo šūktelėjo:
- Eikš, pažiūrėk!
Edui išnirus į verandą, Džo paklausė:
- Žinojai, kad paukščių patelės turi tik vieną kiaušidę?
- Ką čia paistai?
- Pažiūrėk, štai piešiniai ir aprašas, parodyta, kad paukščių patelės
turi tik vieną kiaušidę.
- Kad tave griausmas, Džo, juk ne į biologijos pamoką atsibastėm.
Daryk, ką darai.
- Nagi luktelėk valandėlę! Žiūrėk. Štai povo plunksna, patino.
O tekstas šalia skelbia, kad per ištisus amžius patinai užsiaugindavo
vis stambesnes ir stambesnes plunksnas patelėms vilioti, kol plunksnos
tapo tokios didelės ir sunkios, kad paukštis nebeįstengia pakilti nuo
žemės. Nebegali skraidyti.
- Baigei? Neužmiršk, turime darbo.
- Juk tai labai įdomu.
Edas išplumpino pro duris.
- Gal kibtum vėl į darbą, kad tave.

279
 Delia Owens

* * *

Dar po dešimties minučių Džo vėl šūktelėjo. Išlindęs iš nedidelio

miegamojo, žingsniuodamas svetainės pusėn Edas pareiškė:
- Nagi, leisk man atspėti. Radai triakės pelės iškamšą.
Atsakymo nesulaukė. Bet, vos įžengė į kambarį, Džo atkišo jam
raudoną vilnonę kepurę.
- Kur tu ją radai?
- Nagi štai čia, pakabintą ant vieno iš visos virtinės kabliukų,
tarp paltų, kitų kepurių ir viso kito gero.
- Taip atvirai kabojo ir tiek?
- Na taip, štai čia, kaip ir sakiau.
Edas iš kišenės išsitraukė plastikinį maišelį su keliais raudonais
siūleliais, paimtais nuo Čeiso džinsinės striukės, kurią anas vilkėjo
žūties naktį, pridėjo prie kepurės.
- Atrodo visiškai tokie pat. Sutampa spalva ir siūlo storumas, -
pasakė Džo, abiem vyrams įdėmiai apžiūrėjus ir kepurę, ir įkaltį.
- Taigi. Ir vienas, ir kitas siūlas ne visai raudonas - su pūkuota
rusva gijele, susukta su raudonomis.
- Tai bent, ar tik nebūsim radę, ko reikėjo?
- Kepurę, savaime aišku, reikės siųsti į laboratoriją. Bet jeigu pa­
aiškės, kad gijos tikrai sutampa, mergelę išsikviesime apklausti. Kišk
tą kepurę į įkalčių maišą, užrašyk duomenis.
Keturias valandas krėtę pirkelę, galiausiai vyrai susitiko virtuvėje.
Pasirąžęs Edas tarė:
- Manyčiau, jei čia dar būtų ką rasti, jau būtume ir radę. O jeigu
kas, visada galėsim grįžti. Baigiam.
Manevruodamas automobilį giliomis provėžomis išartu keliu at­
gal į miestą, Džo tarė:
- Lyg ir reikėtų manyti, kad, jei ji tikrai padariusi nusikaltimą,
būtų kur nors paslėpusi raudonąją kepurę. Ne pakabinusi atvirai
prie kitų drabužių lyg niekur nieko.

280
 Ten, kur gieda vėžiai

- Tikriausiai nė nenutuokia, kad kepurės siūlelių galėjo prikib­

ti prie jo striukės apykaklės. Ir tikriausiai nežino, kad laboratorija
gali tiksliai nustatyti, ar tie siūleliai sutampa. Iš kur jai žinoti tokius
dalykus.
- Na, šito gal ir nežino. Bet visokių kitokių žinių jai nestinga,
galvą guldau. Tie povų patinai, besistaipantys prieš pateles, taip uo­
liai besivaržantys dėl sekso, kad nė nebegali skraidyti... Pats gerai
nesuprantu, ką visa tai reiškia, bet kažką juk turėtų reikšti.

281
 35.

Kompasas

1969

ieną 1969-ųjų liepos popietę, praėjus daugiau nei septy­

V niems mėnesiams po Džodžio apsilankymo, į Kajos pašto
dėžutę įkrito Katrinos Danielės Klark „Rytų pakrantės paukš­
čiai“ - jos antroji nepaprasto grožio, detalėmis stulbinanti kny­
ga. Kaja pirštais perbraukė akį traukiantį aplanką, kuriam buvo
panaudotas sidabrinį kirą vaizduojantis jos paveikslas. Šyptelėjo
ir tarė:
- Nagi, Raudonasis Dički, atsidūrei ant viršelio!
Nešina naująja knyga, Kaja tyliai nužingsniavo į nedidelę lauky­
mę ąžuolų paunksnėje netoli pirkelės, čia ėmė dairytis grybų. Pa­
stebėjusi pulkelį ryškiai geltonų šungrybių, pasuko prie jų, drėgna
miško paklotė vėsino pėdas. Ir staiga vidur žingsnio Kaja sustojo.
Ant senojo plunksnų kelmo išvydo nedidelę raudoną ir baltą pieno
pakuotę, visai tokią pat, kaip kadaise, jau taip seniai. Pačiai sau ne­
tikėtai ji garsiai nusijuokė.
Pakuotėje, susuktas į vyniojamąjį popierių, buvo senas karei­
viškas kompasas žalvariniame dėkle, patamsėjusiame nuo amžiaus.
Jį išvydusi Kaja giliai įkvėpė. Iki šiol kompaso jai neprireikdavo,
pasaulio šalys atrodydavo savaime suprantamos. Bet ūkanotomis

282
 Ten, kur gieda vėžiai

dienomis, saulei neišlindus iš po debesų marškos, kompasas padėtų

jai susigaudyti.
Buvo pridėtas ir laiškelis, išlanksčiusi ji perskaitė:
Brangioji Koja, sis kompasas buvo mano senelio, dar Pirmojopasau­
linio karo laikų. Senelispadovanojojį man, kai buvau dar visai mažasy
bet taip niekadjuo ir nepasinaudojau. Pamaniau, gal tau labiau pra­
verstų. Myliu, Teitas. P.S. Džiaugiuosi, kadgaliperskaityti šitą laiškutį!
Kaja dar sykį perskaitė žodžius brangioji ir myliu. Teitas. Auksa­
plaukis berniukas valtyje, rodantis jai kelią namo prieš pat audrą,
smaigstantis į sutrešusį strampą plunksnas jai dovanų, mokantis ją
skaityti, švelnus paauglys, lydintis per pirmąjį moteriškumo ciklą,
žadinantis pirmuosius moters geidulius, jaunas mokslininkas, skati­
nantis ją išleisti knygas.
Nors ir padovanojo jam knygą apie kriaukleles, Kaja, pamačiusi
jį pelkėse, ir toliau slėpdavosi sąžalynuose, nusiirdavo šalin nepa­
stebėta. Apgaulingi jonvabalių signalai buvo visa, ką ji išmanė apie
meilę.
Net Džodis tikino, kad ji turėtų duoti Teitui antrą progą. Bet
kaskart, vos pagalvojus apie jį, vos jį išvydus, širdis persirisdavo nuo
senosios meilės iki netekties sielvarto. Pati mielai būtų sulaikiusi ją
ar vienoje, ar kitoje pusėje.
Dar po kelių dienų ji plaukė per estuarijas apsigobusi ankstyvo
ryto ūkanomis, o kompasas gulėjo kuprinėje, nors jai vargu ar galėjo
jo prireikti. Kaja taikėsi į miškingą smėlio liežuvį, iškištą tolokai į
jūrą, vildamasi aptikti ten retų laukinių žolynų, bet, pati to beveik
nejusdama, žvilgsniu skvarbė vandentakius, bene išvysianti kur nors
Teito valtį.
To ryto rūko būta atkaklaus, jis nenorėjo sklaidytis, sūkuriuo­
jantys jo ūseliai vijosi apie kerplėšas ir šiekštus, žemai svyrančias
šakas. Oras buvo labai tykus, net paukščiai, ir tie tylomis pasitiko
Kają, plaukiančią kanalu. Staiga netoliese nuaidėjo kauksi kaukst

283
 Delia Owens

kaukst- lėtai judantis irklas subildėjo į planšyrą ir tuojau pat miglos

pilkume išryškėjo vaiduokliškas valties pavidalas.
Blausiame prietėmyje susiliejusios spalvos paliestos šviesos įgi­
jo formą, išryškėjo apybrėžos. Auksiniai plaukai, sprūstantys iš po
raudonos kepurės. Tarsi išniręs iš sapno, Teitas stovėjo savo seno­
sios žvejų valties gale, vienu irklu stumdamasis kanalu pirmyn. Kaja
išjungė variklį ir nusiyrusį atgal į tankmę stebėjo jį praplaukiantį.
Visada - atgal į tankmę stebėti jo praplaukiančio.
Saulei leidžiantis, jau gerokai aprimusi, jusdama, kaip širdis pla­
ka savo vietoje, Kaja stovėdama paplūdimy padeklamavo:

Saulėlydis ne toks jau paprastas dalykas.

Šviesa vakarė lūžta, atsispindi
Bet netikra jinai.
Apyvakaris apgaulus
Klaidina,
Nuslepia melus.

Prieblandos apgaulė
Mums nė motais.
Regime tik įstabias spalvas,
Matydami žarą
Net nenutuokiame
Kad saulė
Jau nusileidusi.

Saulėlydis toks apgaulus,

Jis slepia tiesą ir melus.

A. H.

284
 36.

Užspeisti lapę

1969

io įėjo vidun pro atviras šerifo kabineto duris.

D - O štai ir ataskaita.
- Nagi, pasižiūrim.
Abu vyrai skubriu žvilgsniu perbėgo viską ir sustojo ties paskuti­
niu puslapiu. Edas tarė:
- Taigi. Sutampa, visiškai. Siūleliai iš jos kepurės buvo prikibę
prie Čeiso striukės, kai jis jau gulėjo negyvas. - Šerifas pliaukštelėjo
ataskaitos lapais sau per riešą, tada kalbėjo toliau: - Nagi, pažiūrė­
kim, ką turim. Pirma: austrių gaudytojas paliudys matęs panelę Klark
plaukiančią bokšto link prieš pat mirtiną Čeiso krytį. Jo liudijimą
patvirtins bendradarbis. Antra: pasak Patės Lav, padovanojo Čeisui
pakabutį su kriauklele ir jo žūties naktį pakabutis dingo. Trečia: jos
kepurės siūleliai ant jo striukės. Ketvirta - motyvas: įskaudinta mote­
ris. Ir dar alibi, kurį galime paneigti. Viso šito turėtų pakakti.
- Praverstų geresnis motyvas, - suabejojo Džo. - Jei buvo suviliota
ir pamesta, skamba nelabai rimtai.
-Juk tyrimo mes dar anaiptol nebaigėme, tiesiog turime pakanka­
mai įkalčių atvesdinti ją į apklausą. Galbūt jų netgi pakanka pateikti
kaltinimą. Žiūrėsim, kaip viskas klostysis, kai pristatysim ją čionai.

285
 Delia Owens

- O čia ir bėda, ar ne? Kaip pristatysi ją čionai? Per šitiek metų ji

išsprūsdavo visiems, kas tik bandė ją gaudyti. Pareigūnai, ieškantys
mokyklos nelankančių vaikų, gyventojų surašinėtojai... na, kas tik
nori, pats žinai - niekas nesugebėjo jos pristverti, ji apmulkindavo
visus. Mus - taip pat. Grūdamės ten, vaikomės ją po pelkių žoles ir
liekame kvailiai per visą pilvą.
- Šito aš nesibaiminu. Jei niekas kitas nesugebėjo jos sugauti, tai
dar nereiškia, kad pasistengę nesugautume mes. Bet tai nebūtų pats
išmintingiausias sprendimas. Sakyčiau, paspęskime jai spąstus.
- O taip, žinoma, - atsiliepė padėjėjas. - Apie spąstus aš šį tą
išmanau. Tik štai kai pabandai spąstais sugauti lapę, tavo spąstai taip
ir lieka po lapais. Ir netikėtumo veiksnio jau nepasitelksi. Braižiojo-
mės apie jos duris tiek, kad pakaktų rudajam lokiui pabaidyti. Ką
pasakytum apie šunis? Tai jau būtų garantija.
Šerifas kelias sekundes patylėjo.
- Na, nežinau. Gal aš jau senstu ir skystėju, gal jau virtęs solidaus
penkiasdešimt vienų metų amžiaus minkštakūniu. Bet vaikytis mo­
terį, kurią norime apklausti, su medžiokliniais šunimis man neatro­
do teisinga. Jei reikia sugauti pabėgusį nusikaltėlį, kokį bjaurybę, jau
nuteistą už nusikaltimą, tada - taip. Bet ji, kaip ir visi kiti, nekalta
tol, kol teisme neįrodyta jos kaltė, o aš sunkiai įsivaizduoju save,
pjudantį šunimis įtariamąjį, juo labiau - moterį. Gal tai ir tikrai
kraštutinė priemonė, bet kol kas dar jos griebtis mums nereikia.
- Gerai jau. Kokie tie spąstai?
- O tai mums ir reikia sumąstyti.

* * *

Gruodžio penkioliktąją, Edui ir Džo tariantis, kaip būtų galima

pristatyti Kają į nuovadą, kažkas pabeldė į duris. Už matinio stiklo
ryškėjo augaloto vyriškio apybrėžos.

286
 Ten, kur gieda vėžiai

- Užeikit! - šūktelėjo šerifas.

Vyriškiui (spūdinus vidun, Edas kreipėsi į jį:
- Nagi, sveikas, Rodni. Kuo galėtume tau padėti?
Rodnis Hornas, buvęs mechanikas, dabar - jau pensininkas, die­
nas dažniausiai leisdavo žvejodamas su bičiuliu Deniu Smitu. Mies­
telio gyventojai pažinojo jį kaip tykų, santūrų žmogų, visada vilkintį
kombinezoną su petnešomis. Niekada nepraleidžiantį mišių, bet net
ir jose - su tuo pačiu kombinezonu, tiesa, eidamas į bažnyčią jis ap­
sivilkdavo ir švarius, žmonos Elzės standžiai, iki gurgždesio iškrak­
molytus ir išlygintus marškinius.
Rodnis nusiėmė nuo galvos fetrinę skrybėlę, sugniaužęs abiem
rankomis ja prisidengė pilvą. Edas pasiūlė jam sėstis, bet Rodnis
papurtė galvą.
- Ilgai netruksiu, - tarė. - Tik vienas toks dalykėlis, gali būti
susijęs su tuo Čeiso Endriuso reikalu.
- Na, ir ką mums papasakosi?
- Taigis, dabar jau ir laiko bus bent kiek praėję. Mudu su Deniu
išplaukėm pažvejoti, šitų metų rugpjūčio trisdešimtą dieną, ir šį bei
tą pamatėm Kiparisų įlankos pakrantėj. Pamaniau, jum gal pasiro­
dys įdomu.
- Pasakok, - paragino šerifas. - Tik, Rodni, prašyčiau atsisėsti.
Jeigu sėdėtum, visi patogiau jaustumėmės.
Rodnis pagaliau klestelėjo ant jam pasiūlytos kėdės, o paskui ko­
kias penkias minutes dėstė jiems savo istoriją. Jam išėjus, Edas ir
Džo susižvalgė.
Džo tarė:
- Na, štai ir rimtesnis motyvas.
- Taigi, stveriam ją ir tempiam čionai.

287
 37.

Pilkieji rykliai

1969

ikus kelioms dienoms iki Kalėdų, ankstyvą rytą, dargi anks­

L čiau nei paprastai, Kaja lėtai ir tyliai pūškavo Šoklio prie­
plaukos link. Kai šerifas arba jo padėjėjas pradėjo šniukštinėti po
jos teritoriją, mėgindami pričiupti ją namuose - Kaja jų nesėk­
mingas pastangas stebėdavo iš sabalpalmių tankmės, - degalų ir
maisto produktų ji išsiruošdavo su pirmąja brėkšma, kai sutikti
galėjai nebent į jūrą išplaukusius žvejus. Žemi debesys skriejo vir­
šum pasišiaušusios jūros, o rytų pusėje, ties horizontu, grėsmin­
gai siūbavo kietai it rimbas susivijęs škvalas. Kaja žinojo turinti
apsisukti pas Šoklį sparčiai ir suskubti grįžti namo anksčiau, nei
viesulas smogs visu smarkumu. Iš kokio ketvirčio mylios nuoto­
lio įžiūrėjo Šoklio prieplauką, tarytum plūduriuojančią tirštame
rūke. Kaja dar labiau sumažino greitį ir apsidairė, mėgindama
pritvinkusioje tykumoje įžvelgti, ar netoliese esama kitų valčių.
Galiausiai, likus gal keturiasdešimčiai jardų, Kaja pro miglas pa­
matė ir Šoklio, sėdinčio senojoje kėdėje, atsišliejusio į sieną, siluetą.
Ji pamojo. Jis - ne. Neatsistojo. Vos vos papurtė galvą, toks judesio
kuždesys. Kaja paleido degalų padavimo svertą.
Dar sykį pamojo. Šoklys įsistebeilijo į ją. Nesujudėjo.

288
 Ten, kur gieda vėžiai

Staigiu judesiu trūktelėjusi svertą Kaja apgręžė valtį ir šoko atgal,

atviros jūros link. Bet iš rūko jau niro gerokai didesnė valtis, jos pas­
kuigalyje stovėjo šerifas. Tuoj pasirodė ir dar dvi, pirmajai iš kraštų.
Jas visas baigė prisivyti škvalas.
Mygdama iš motoro viską, kas įmanoma, Kaja bandė išsprūs­
ti pro plyšelį tarp artėjančių valčių lyg pro adatos skylutę, bangos
putojo, rėžiamos jos laivelio. Ji norėjo pranerti jiems po nosimis
ir plaukti pelkių link, bet suvokė nespėsianti: šerifas jau per arti,
pasivys.
Jūra jau nevilnijo simetriškomis bangomis, vandenys kaip pa­
kliuvo blaškėsi į visas puses. Dar labiau įsišėlo, kai juos kraštu už­
kliudė audra. Po akimirkos debesys prakiuro, pasipylė liūtis. Kaja
iškart permirko iki siūlo galo, ilgų plaukų sruogos prilipo prie veido.
Ji pasuko valtį tiesiai prieš vėją, kad neapsiverstų, bet vanduo tuojau
grėsmingai užliejo pirmagalį.
Net ir žinodama, kad jų valtys greitesnės, Kaja stačia galva nėrė
pirmyn į besiblaškantį vėją. Galbūt šitame kunkuliuojančiame virale
dar pavyktų atitrūkti, o gal verčiau nerti į jūrą ir mėginti išplaukti
plaukte. Mintyse sukosi variantas, kaip geriausia iššokti iš valties,
toks būdas pasprukti atrodė labiausiai tikėtinas. Taip arti kranto kur
nors čia pat atrastų priekrantės srovę ar atgalinį srautą, kurie po van­
deniu ją blokštų pirmyn daug greičiau, nei, persekiotojų nuomone,
ji įstengtų plaukti. Retsykiais iškišdama galvą iš vandens įkvėpti, ji
tikriausiai sėkmingai pasiektų sausumą, tada patyliukais nuslinktų į
pakrantės brūzgynus.
Jų valčių motorai už nugaros kriokė stelbdami net audros šniokš­
timą. Ir vis artėjo. Nejaugi reikės imti ir paprasčiausiai sustoti? Iki
šiol ji dar nė karto nepasidavė. Šokti iš valties reikėtų dabar pat. Bet
staiga jie it pilki rykliai sušmėžavo iš visų pusių, jau visai arti. Viena
valtis čiūžtelėjo jai skersai kelią, ir Kajos valtis pirmagaliu rėžėsi į
jos šoną. Smūgio jėga bloškė Kają atatupstą, trūktelėdama kaklą.

289
 Delia Owens

Ištiesęs ranką šerifas sugriebė jos valtį už planšyro, visi kiti blaškėsi
kilvateriuose, mėtomi į visas puses. Du vyrai persiropštė pas ją, šeri­
fo padėjėjas prašneko:
- Panele Katrina Klark, jūs suimta už pono Čeiso Endriuso nu­
žudymą. Turite teisę tylėti...
Toliau ji nebegirdėjo. Pabaigos niekada niekas neišgirsta.

290
 38.

Sekmadienio teisingumas

1970

ajos blakstienos suplazdėjo ir vokai tuojau pat užsispaudė,

K -sergėdami akis nuo skaisčios šviesos, plūstančios iš lempų
palubėj ir pro aukštus, lubas siekiančius langus. Ištisus du mė­
nesius ji gyveno prietemoje, o dabar, vėl pramerkusi akis, išvy­
do blausų pelkių kraštelį lauke. Plačiašakius ąžuolus, globiančius
krūmokšnių dydžio paparčius ir virgininius bugienius. Ji bandė
dar akimirką ilgiau laikytis žvilgsniu įsikibusi gyvybingos žalu­
mos, bet tvirtos rankos nuvedė ją prie ilgo stalo, apstatyto kėdė­
mis, ant vienos kurių jau sėdėjo jos advokatas Tomas Miltonas.
Priekyje surakintomis rankomis, ji buvo priversta taip ir laikyti
jas nepatogia maldininko poza. Mūvinti plačias juodas kelnes,
apsivilkusi paprastą baltą palaidinę, plaukus susipynusi į vieną
kasą, svyrančią ant nugaros tarp menčių, ji nė negrįžtelėjo, nė ne­
dirstelėjo į žiūrovus. Vis dėlto jautė tvoskiantį nuo jų karštį, gir­
dėjo ūžesį žmonių, susigrūdusių į teismo salę paspoksoti, kaip ji
bus teisiama už žmogžudystę. Jautė, kaip susibūrusieji perkreipę
pečius, ištempę kaklus stengiasi įžiūrėti ją bent akies kraštu. Pa­
matyti surakintą antrankiais. Nuo sumišusiu prakaito, senų rūka­
lų, pigaus odekolono kvapų ją tik dar labiau kamavo šleikštulys.

291
 Delia Owens

Nejaukus kosčiojimas salėje nutrūko, bet klegesys vėl pratrūko jai

artėjant prie kėdės - Kajai visi tie garsai ataidėjo tarytum iš tolo,
ji ne kažin ką girdėjo per viską gožiantį trūksmingą savo pačios
alsavimą. Įbedusi žvilgsnį į grindis - pušinių lentų, nusvidintas
iki blizgesio, - ji palūkėjo, kol bus nuimti antrankiai, tada sun­
kiai klestelėjo ant kėdės. Buvo 1970-ųjų vasario dvidešimt penkta
diena, 9 valandos 30 minučių.
Tomas palinko arčiau jos ir sukuždėjo, kad viskas bus gerai. Ji
nieko neatsakė, bet įsisiurbė žvilgsniu jam į akis, ieškodama nuo­
širdumo, ko nors, į ką galėtų įsikibti. Tikėti juo netikėjo, bet pirmą
kartą gyvenime jai teko visą atsakomybę už save perleisti į kito žmo­
gaus rankas. Septyniasdešimt vienų metų, dar visai tiesus, nesusmu­
kęs, vešlių baltų plaukų peruką ir senamadišką drobinį kostiumą
jis, tegul visai netyčia, nešiojo pakiliai, kaip ir derėjo stereotipiniam
provincijos valstybininkui. Judėjo jis atsargiai, kalbėjo tykiai, žo­
džius tardamas pro malonią šypseną, niekad nenykstančią nuo lūpų.
Teisėjas Simsas panelei Klark buvo paskyręs jauną advokatą, ka­
dangi ji nesiėmė jokių veiksmų susirasti advokatą pati, bet apie tai
išgirdęs Tomas Miltonas grįžo iš pensijos ir pareiškė nemokamai ją
ginsiąs pats. Kaip ir visi kiti, buvo girdėjęs įvairių šnekų apie Pel­
kių Dukrą, per daugelį metų protarpiais net pamatydavo ją, drauge
su srove grakščiai slystančią vandentakiais ar protekine skubančią iš
maisto produktų krautuvėlės - visai kaip meškėnas, sprunkantis iš
atliekų konteinerio.
Prieš du mėnesius, kai pirmą kartą nuėjo aplankyti Kajos ka­
lėjime, buvo palydėtas į mažą tamsų kambarėlį, kur rado ją, sė­
dinčią prie stalo. Ji nė nepažvelgė į jį. Tomas prisistatė, pasisakė
būsiąs jos gynėjas, bet ji nepakėlė akių, nepratarė nė žodžio. Jį apė­
mė nenumaldomas noras ištiesti ranką, patapšnoti jai plaštaką, bet
kažkas - gal tiesi jos laikysena, gal tuščias panarintų akių žvilgsnis -
suveikė kaip skydas, sergstintis ją nuo prisilietimo. Kraipydamas

292
 Ten, kur gieda vėžiai

galvą, ieškodamas patogiausio kampo pažvelgti jai į akis, advokatas

ėmėsi aiškinti teismo proceso tvarką ir ko reikėtų tikėtis, paskui pats
uždavė keletą klausimų. Ji nė į vieną neatsakė, nekrustelėjo, taip ir
nepažvelgė į jį. Tik vedama iš kambarėlio pakreipė galvą, dirstelėjo
pro mažą langelį, už kurio buvo matyti dangus. Virš miestelio uosto
rykavo jūrų paukščiai, ir Kaja, rodėsi, stebi jų šūksnius.
Atėjęs kitą kartą Tomas iš rudo popierinio maišelio ištraukė bliz­
gančią didelio formato knygą ir pastūmė Kajai. „Rečiausios pasaulio
kriauklelės“ - taip vadinosi knyga, kupina natūralaus dydžio alieji­
niais dažais tapytų kriauklelių, rastų atokiausiose Žemės pakrantėse.
Vos vos prasižiojusi Kaja lėtai vertė lapus, protarpiais sulinkčioda-
ma. Tomas jos neskubino. Paskui vėl bandė kalbinti, ir šįsyk ji jau
pažvelgė jam į akis. Kantriai, nemygdamas, jis paaiškino jai, kas
paprastai vyksta teisme, netgi nubraižė teismo salės planą: prisie­
kusiųjų atitvarą, teisėjo suolą, vietas, kur reikėsią sėdėti prokurorui,
advokatui ir jai pačiai. Dar nubrėžė kelias figūrėles iš pagaliukų: po­
sėdžių sekretoriaus, teisėjo, protokolininko, paaiškino kiekvieno iš
jų vaidmenį.
Paskui, kaip ir per pirmąjį susitikimą, mėgino išdėstyti surinktus
jai nepalankius įkalčius, išklausinėti, ką veikusi aną naktį, kai žuvo
Ceisas, bet ji sulig pirmosiomis paminėtomis smulkmenomis tuojau
pat vėl nulindo į savo kiaukutą. Vėliau, kai Tomas atsistojo eiti, ji
per stalą pastūmė knygą atgal jam, bet jis pasakė:
- Ne, ne, knygą atnešiau tau. Ji tavo.
Kaja tik prikando lūpą ir sumirksėjo.

★ * *

O dabar, pirmą kartą atsidūrus teismo salėje, Tomas pasisten­

gė nukreipti jos dėmesį nuo sambrūzdžio už nugaros rodydamas
atskiras detales piešinėlyje. Tik bergždžios buvo jo pastangos. Be

293
 Delia Owens

penkiolikos vienuoliktą galerija jau buvo pilnutėlė, miestelio gy­

ventojai sausakimšai užtūpę suolus, visi pakeltais balsais dalijosi
žiniomis apie įkalčius, apie mirties nuosprendį. Nedideliame bal­
kone salės gale buvo dar dvidešimt vietų, ir nors nesimatė jokios tai
skelbiančios iškabos, visi suprato: tos vietos skirtos spalvotiesiems,
kurie neturėjo teisės sėstis niekur kitur. Vis dėlto šįsyk net ir balkone
grūdosi daugiausia baltųjų, tik vienas kitas juodaodis, mat tiek įta­
riamoji, tiek auka, abu buvo baltieji. Beveik pačiame priekyje, tam-
tyč jiems atitvertose vietose, sėdėjo Atlanta Constitution ir Raleigh
Herald korespondentai. Tie, kuriems neliko vietų atsisėsti, susigrū­
do galiniame pasienyje ir abipus aukštų langų. Laukė nenustygda-
mi, sukiodamiesi, dalydamiesi paskalomis. Pelkių Dukra teisiama
už nužudymą - dar įdomiau būti tiesiog nebegali. Teismo katinas,
vardu Sekmadienio Teisingumas, - juoda nugara, baltu snukučiu
su juodais apvadais apie žalias akis - pasirąžė saulėkaitos klanelyje,
išsiliejusiame ant plačios palangės. Katinas jau daugelį metų buvo
nuolatinis teismo salės įnamis, ir vietą čia pelnė sąžiningu darbu:
rūsyje išnaikino žiurkes, o pačioje teismo salėje - peles.
Kadangi Barkli Kouvas buvo pirma gyvenvietė, įsikūrusi šiame
pelkėtame, siautėjančių stichijų Šiaurės Karolinos pakrantės ruože,
dar Jungtinės Karalystės kolonijinė valdžia paskelbė jį apygardos
centru ir 1754-aisiais pastatė pirmąjį teismo rūmų pastatą. Ir net
vėliau, nors kiti miesteliai, pavyzdžiui, tokie kaip Si Ouksas, išaugo
didesni ir buvo geriau išvystyti, oficiali apygardos valdžia taip ir liko
Barkli Kouve.
Į senąjį teismo rūmų pastatą 1912-aisiais trenkė žaibas ir medi­
nės konstrukcijos supleškėjo beveik iki pamatų. Kitais metais toje
pat aikštėje Pagrindinės gatvės gale atstatyti teismo rūmai jau buvo
mūrinis dviaukštis pastatas su dvylikos pėdų aukščio granito ap­
daila įtvirtintais langais. Iki septintojo dešimtmečio jį spėjo apkėsti
iš pelkių atsėlinusios laukinės žolės ir sabalpalmės, netgi švendrai.

294
 Ten, kur gieda vėžiai

Pavasarį teritoriją užliejo lelijomis springstanti lagūna, per daugelį

metų ji spėjo apgraužti ir šaligatvį.
Užtat teismo salė, suprojektuota kuo panašesnė į pirmtakę, buvo
įspūdinga. Teisėjo pakyla iš tamsaus raudonmedžio su spalvinga di­
džiojo valstybės antspaudo inkrustacija stūksojo po iškabintomis
vėliavomis, tarp jų - ir Konfederacijos. Prisiekusiųjų ložės priekinė
sienelė irgi buvo iš raudonmedžio, su kedro apdaila, o langų eilė
vienoje sienoje rėmino jūrą.
Į salę susirinkus teismo pareigūnams, Tomas, rodydamas figūrė­
les piešinyje, ėmėsi aiškinti Kajai, kas jie tokie.
- Šitas - posėdžių sekretorius Henkas Džounsas, - parodė sa­
lės priekin žingsniuojantį liesą, išstypusį šešiasdešimtmetį vyrą. Jo
plaukų linija buvo atsitraukusi už ausų, tad galva atrodė lyg tamtyč
praplikusi lygiai per pusę. Jis vilkėjo pilką uniformą, buvo susijuo­
sęs plačiu diržu, ant kurio buvo pakabintas radijo ryšio siųstuvas,
žibintuvėlis, įspūdingas raktų ryšulys ir šešiašūvis „Koltas“ makštyse.
Ponas Džounsas pakeltu balsu kreipėsi į minią:
- Atleiskite, bičiuliai, bet priešgaisrines taisykles žinot visi. Kas
neturit sėdimos vietos, tiems teks išeiti.
- O tai - panelė Henrieta Džouns, posėdžių sekretoriaus duktė,
protokolininkė, - parodė Tomas jauną moterį, tokią pat aukštą, per­
karusią kaip ir jos tėvas. Tylomis įėjusi į salę ji atsisėdo prie rašomojo
staliuko netoli teisėjo pakylos. Prokuroras, ponas Erikas Časteinas,
jau sėdintis savo vietoje, traukė iš portfelio lapelius su užrašais. Eri­
kas buvo augalotas vyras, plačios krūtinės, beveik šešių pėdų ūgio
rudaplaukis, visada vilkintis mėlyną kostiumą, prie jo pasirišęs pla­
tų ryškiaspalvį kaklaraištį, pirktą „Sears, Roebuck“ parduotuvėje
Ašvilyje.
Vėl prabilo posėdžių sekretorius Džounsas:
- Visiems atsistot! Teismo procesas prasideda. Posėdžiui pirmi­
ninkauja gerbiamasis teisėjas Haroldas Simsas.

295
 Delia Owens

Akimoju stojo tyla. Salės durys atsivėrė, įžengė teisėjas Simsas,

galvos linktelėjimu leido visiems sėstis, o prokurorą ir advokatą pasi­
kvietė prieiti. Stambių kaulų vyras, apskritaveidis, su narsiai želdina­
momis visai pražilusiomis žandenomis, jis gyveno Si Oukse, bet jau
devynerius metus pirmininkaudavo teismo posėdžiams Barkli Kou-
ve. Visuotine nuomone, Simsas buvo dalykiškas, santūrus, nepame­
tantis galvos ir sąžiningas teisėjas. Jo balsas griaudėjo per visą salę.
- Pone Miltonai, jūsų prašymas perkelti teismo procesą į kitą
apygardą, remiantis prielaida, kad panelė Klark nesulauks teisingo
teismo dėl vietinės bendruomenės išankstinės neigiamos nuomonės
į ją, atmestas. Sutinku, kad jos gyvenimo aplinkybės gana neįprastos
ir kad tam tikra neigiama išankstinė nuomonė galėjo susiformuoti,
bet neturiu jokių įrodymų, kad išankstinio nusistatymo poveikis jai
būtų buvęs didesnis nei daugumai mažuose šios šalies miesteliuose
teisiamų žmonių. Beje, ir dideliuose miestuose - taip pat. Taigi, po­
sėdį tęsime čia ir dabar.
Visa salė pritariamai sulinksėjo, prokuroras ir advokatas grįžo į
savo vietas.
Teisėjas kalbėjo toliau:
- Katrina Daniele Klark iš Barklio apygardos Siaurės Karolinos
valstijoje, jūs kaltinama pirmojo laipsnio žmogžudyste, nužudymo
auka - Čeisas Lorensas Endriusas, gyvenęs Barkli Kouve. Pirmojo
laipsnio žmogžudyste vadiname tyčinį, iš anksto apgalvotą nužudy­
mą, o tokiais atvejais valstybės kaltintojas turi teisę reikalauti mirties
bausmės. Prokuroras jau paskelbė, kad, jei būsite pripažinta kalta,
taip ir darys.
Per salę nusirito murmesys.
Tomas nepastebimai pasislinko vos vos arčiau Kajos, ir ji neban­
dė vengti tos mažos paguodos.
- Dabar pradėsime prisiekusiųjų atranką, - teisėjas Simsas nu­
žvelgė dviejose pirmosiose eilėse susigrūdusius kandidatus. Jam

296
 Ten, kur gieda vėžiai

skaitant taisyklių ir sąlygų sąrašą, Sekmadienio Teisingumas driuok-

telėjo nuo savo palangės, dunkstelėjo žemėn ir tuo pačiu grakščiu ju­
desiu užšoko ant teisėjo pakylos. Kalbėdamas toliau teisėjas Simsas
lyg nejučia ėmė glostyti katinui galvą.
- Bylose, kuriose nuteistajam gresia mirties bausmė, Siaurės Ka­
rolinos valstijos įstatymas leidžia atleisti prisiekusįjį nuo pareigų, jei
šio įsitikinimai prieštarauja mirties bausmei. Prašyčiau pakelti ranką
tuos, kurie nesutiktų arba dėl kokių nors priežasčių negalėtų sutikti
su siūloma mirties bausme, jei įtariamoji būtų pripažinta kalta.
Nepakilo nė viena ranka.
„Mirties bausmė“, - tiek teišgirdo Kaja.
Teisėjas kalbėjo toliau:
- Įstatymas numato dar vieną aplinkybę atleisti asmenį nuo pri­
siekusiojo pareigos: jei jūs dabar arba anksčiau buvote artimais ry­
šiais susiję su panele Klark arba ponu Endriusu ir tai trukdytų jums
objektyviai vertinti bylos duomenis. Jei manote, kad tai gali būti
pritaikyta jums, prašyčiau iškart man pranešti.
Ranką pakėlė antrosios eilės viduryje įsitaisiusi ponia Selė Kal-
peper. Prisistatė. Žilus plaukus buvo sušukavusi atgal, suveržusi į
mažytį kuodelį. Jos skrybėlaitė, kostiumėlis, bateliai - viskas buvo
tos pačios blausiai rudos spalvos.
- Klausau, Sele, sakykit, kokias kliūtis {žvelgiat, - paragino
teisėjas.
- Kaip jums žinoma, aš beveik dvidešimt penkerius metus buvau
Barklio apygardos socialinė darbuotoja, atsakinga už vaikus, nelan­
kančius mokyklos. Vienas tokių vaikų buvo panelė Klark, taigi, tu­
rėjau su ja reikalų, ar veikiau bandžiau turėti.
Kajai būtų tekę atsigręžti, kad pamatytų ponią Kalpeper ar bet
kurį kitą iš sėdinčiųjų pagrindinėje galerijoje, o ji, savaime aiš­
ku, nesigręžiojo. Bet aiškiai prisiminė pastarąjį kartą, kai vyriškis
su fetrine skrybėle bandė gaudyti bėglę, o ponia Kalpeper laukė

297
 Delia Owens

automobilyje. Kaja kaip įmanydama pasistengė palengvinti dėdu­

lei užduotį, triukšmingai dūmė per šabakštynus, leisdama suprasti,
kur yra, o paskui patyliukais apsisuko ir pasislėpė krūmuose visai
prie pat automobilio. O Skrybėliuočius taip ir nudundėjo priešinga
kryptimi, paplūdimio link.
Susirietusi krūmuose, Kaja pajudino bugienio šakelę, ši brūkš­
telėjo automobilio dureles, ir ponia Kalpeper pažvelgė pro lan­
gą - tiesiai Kajai į akis. Mergaitei tuomet pasirodė, kad mokyklos
nelankančius vaikus gaudanti socialinė darbuotoja vos vos šyptelėjo.
Šiaip ar taip, nė nebandė išduoti jos sugrįžusiam Skrybėliuočiui, ku­
ris, sodriai plūsdamasis, sėdo į automobilį ir nutrinksėjo keliuku -
visiems laikams.
Dabar ponia Kalpeper tarė teisėjui:
-Taigi, kadangi turėjau su ja reikalų, aš nežinau, ar mane reikėtų
atleisti nuo prisiekusiojo pareigos.
Teisėjas Simsas atsakė:
- Ačiū, Sele. Taigi, kai kuriems iš jūsų, reikia manyti, teko su­
sidurti su panele Klark: parduotuvėje ar kokiu nors oficialiu pre­
tekstu, kaip štai poniai Kalpeper, kuri buvo socialinė darbuotoja.
Klausimas toks: kaip manote, ar sugebėsite išklausyti liudijimų ir
nutarti, ar ji kalta, ar ne, remdamiesi vien tik pateiktais įrodymais,
nepaisydami jokių praeities įvykių ar jausmų?
-Taip, pone, esu tikra, kad sugebėsiu. Gerbiamasis teisėjau.
- Ačiū, Sele, galite likti.
Pusę dvyliktos septynios moterys ir penki vyrai jau sėdėjo pri­
siekusiųjų ložėje. Ten Kaja jau galėjo juos matyti ir vogčia dirsčiojo
į veidus. Daugumą atpažino iš matymo, bet pavardžių žinojo tik
vieną kitą. Ponia Kalpeper sėdėjo per patį vidurį, Kają jos buvimas
šiek tiek guodė. Bet šalia jos sėdėjo Tereza Vait, šviesiaplaukė me­
todistų pastoriaus žmona, kuri prieš daugybę metų išpuolė iš batų
parduotuvės atitraukti savo dukters nuo Kajos, kuri stoviniavo ant

298
 Ten, kur gieda vėžiai

šaligatvio laukdama tėtės, ką tik papietavusi su juo užkandinėje -

pirmą ir paskutinį kartą. Ponia Vait, andai aiškinusi dukrelei, kad
Kaja nešvari, dabar sėdėjo tarp prisiekusiųjų.
Teisėjas Simsas paskelbė pietų pertrauką iki pirmos. Iš užkan­
dinės turėjo būti pristatyta tuno, vištienos salotų ir sumuštinių su
kumpiu prisiekusiesiems - valgyti jiems jau teks pasitarimų kam­
baryje. Kad nė viena iš dviejų miestelio maitinimo įstaigų neliktų
nuskriausta, kas antrą dieną prisiekusiųjų maistu turėjo rūpintis
„Dog-Gone“ aludė, šie pažadėjo dešrainių, aštraus troškinio su pipi­
rais ir krevetėmis įdarytų bandelių. Sis tas visada tekdavo ir katinui.
Sekmadienio Teisingumui labiausiai patiko bandelės su krevetėmis.

299
 39.

Čeisas, atsitiktinai

1969

ytinis rūkas jau sklaidėsi, kai Kaja vieną rugpjūčio dieną

R plaukė į atokų pusiasalį, vietinių vadinamą Kiparisų prie­
plauka, - ten sykį buvo mačiusi retų šungrybių. Rugpjūtis gry­
bams - jau vėlyvas metas, bet Kiparisų prieplaukoje buvo vėsu
ir drėgna, tad Kaja vylėsi, kad gali ir vėl pavykti rasti retųjų šun­
grybių. Buvo praslinkęs daugiau nei mėnuo po anos dienos, kai
Teitas paliko jai ant plunksnų kelmo kompasą, ir nors protarpiais
ji pastebėdavo Teitą pelkėse, taip ir nesiryžo priplaukti padėkoti
už dovaną. Pačiu kompasu irgi nė karto nepasinaudojo, nors jis
visąlaik saugiai gulėjo vienoje iš daugybės kuprinės kišenių.
Samanų gijomis apkibę medžiai globė krantą, žemai nusvirusios
šakos atstojo urvo skliautą. Kaja ir plaukė tuo urvu, dairydamasi
tankmėse nedidelių oranžinių grybukų laibais koteliais. Ir paga­
liau pamatė - narsiai švytėdami oranžinėmis kepurėlėmis, šungry­
biai stiebėsi iš visų pusių apspitę seną kerplėšą. Kaja ištraukė valtį į
krantą, atsisėdo sukryžiavusi kojas prie pat vandens ir ėmėsi piešti
grybus.
Staiga miško paklotėje sugurgždėjo žingsniai, tuojau pat atsklido
ir balsas:

300
 Ten, kur gieda vėžiai

- Nagi nagi, tik pažiūrėkit, kas čia! Manoji Pelkių Dukra!

Kaja apsisuko, tuo pačiu judesiu pašokdama ant kojų. Ir atsidūrė
akis į akį su Čeisu.
- Labas, Kaja, - tarė jis.
Ji apsižvalgė. Kaip jis čia atsidūrė? Ji negirdėjo valties motoro
pupsėjimo. Čeisas perprato jos klausimą.
- Žvejojau. Pastebėjau tave praplaukiant, tai ir išlipau antai ten,
kitoje pusiasalio pusėje.
- Prašau, tiesiog eik sau, - ištarė ji, paskubomis grūsdama pieši­
mo sąsiuvinį ir pieštukus į kuprinę.
Bet jis delnu palietė jai ranką.
- Nagi, Kaja. Atleisk. Apgailestauju, kad viskas išėjo šitaip, - jis
palinko arčiau, iš burnos tvokstelėjo pusryčių burbono kvapas.
- Neliesk manęs!
- Na jau, na jau. Juk sakiau: man labai gaila. Bet ir pati puikiai
žinojai, kad mes negalim tuoktis. Niekad nebūtum galėjusi gyventi
šalia miesto. Bet tu man visada rūpėjai, aš niekad tavęs neapleidau.
- Neapleidai? Ką dar šitai reiškia? Palik mane ramybėj, - pasibru­
kusi kuprinę po pažastimi, Kaja buvo bedrožianti valties link, bet jis
tvirtai sugriebė už alkūnės.
- Kaja, kitos tokios kaip tu nėra ir nebus, niekad. O tu juk mane
myli, aš žinau.
Ji išplėšė ranką iš jo gniaužtų.
- Labai klysti! Nežinau, ar išvis kada nors tave mylėjau. Bet tu
pats šnekėjai apie santuoką, ką, jau užmiršai? Šnekėjai, kaip pastatysi
namus mums abiem. Ir ką? Laikraštyje aptinku žinutę apie tavo su­
žieduotuves su kita! Kodėl tu taip padarei? Kodėl, Čeisai?
- Atsipeikėk, Kaja. Tai buvo neįmanoma. Jau tada pati žinojai,
kad nieko mums neišeitų. Bet viskas mums buvo gerai taip, kaip
buvo, kas tau nepatiko? Tiesiog susigrąžinkim, ką tada turėjom.
Sugriebęs už pečių jis prisitraukė ją artyn.

301
 Delia Owens

- Paleisk mane!
Persikreipusi ji bandė išsprūsti, bet jis įsikibo abiem rankomis,
pirštais skaudžiai mygdamas jai pečius. Prisikišęs prie jos veido, įsi­
siurbė į lūpas. Ji staigiai kilstelėjo rankas, nubloškė jo šalin. Šiek tiek
atlošė galvą ir sušnypštė:
- Nedrįsk.
- Štai kur mano lūšiukė! Dar labiau pašėlusi nei anksčiau!
Sugriebęs už pečių jis viena koja apsivijo jos kelius ir trūktelėjo,
stumdamas ją žemėn. Ji griuvo, pakaušiu atsitrenkė į purvyną.
- Žinau, kad nori manęs, - gašliai nusivaipė jis.
- Ne! Liaukis! —suklykė ji. Parklupęs jis įrėmė kelį jai į pilvą, jai
net kvapą užgniaužė, ir atsisegęs nusileido džinsus.
Ji bandė keltis, stumdama jį abiem delnais. Ir staiga jis dešiniu
kumščiu vožė jai į veidą. Galvoje šleikščiai pokštelėjo. Ji visu kūnu
aukštielninka drebėsi ant žemės. Viskas visai kaip tada, kai tėtė smo­
gė mamai. Kelias sekundes svilinantis skausmas nustelbė visas min­
tis, o paskui ji suskato sukiotis ir rangytis, mėgindama išsikapanoti
iš po jo, bet jis buvo per stiprus. Viena ranka sugniaužęs jos abi
iškėlė jai virš galvos, antrąja trūktelėjo jos šortų užtrauktuką, nu­
smaukė kelnaites. Ji spardėsi iš visų jėgų ir klykė, bet nebuvo kam
išgirsti. Kulnais trankydama žemę mėgino išsivaduoti. Sugriebęs už
juosmens, jis apvertė ją kniūbsčią. Įmurkdė degantį veidą į purvyną.
Tada kyštelėjo ranką jai papilvėn ir pats atsiklaupęs jai už nugaros
trūktelėjo jos dubenį savo šlaunimis aukštyn.
- Šįkart jau nesitikėk, kad tave paleisiu. Nori ar nenori, tu - mano.
Nežinia koks pirmykštis instinktas įliejo jai jėgų, bet staiga at­
sispyrusi į žemę keliais ir delnais ji stojo piestu ir tuo pat metu
atsivedėjusi rėžė alkūne jam į pasmakrę. Jo galva loštelėjo, o ji, pa­
sinaudojusi proga, kaip pašėlusi suskato tvatyti jį kumščiais, kol ne­
tekęs pusiausvyros jis atbulas tėškėsi į dumblą. O tada, prisitaikiusi,
spyrė jam į kiaušus, taikliai ir stipriai.

302
 Ten, kur gieda vėžiai

Jis dvilinkas virto ant šono ir susigriebęs už tarpukojo ėmė raity­

tis. Dėl viso pikto ji dar spyrė jam į nugarą - tiksliai žinojo, kur yra
inkstai. Spyrė kelis kartus. Iš visos sveikatos.
Galiausiai trūktelėjo aukštyn šortus, griebė kuprinę ir nuskuodė
į valtį. Sugriebusi motoro užvedimo virvę atsisuko: remdamasis į
žemę delnais jis aimanuodamas kėlėsi ant kelių. Ji pratrūko plūs­
tis, nesiliovė, kol driokstelėjo variklis. Neabejodama, kad bet kurią
akimirką jis gali šokti jos vytis, staigiai patraukė vairalazdę ir visu
greičiu nušvilpė tolyn nuo kranto - Čeisas kaip tik stojosi. Dre­
bančiomis rankomis ji užsisegė šortus, viena ranka tvirtai įsikibo,
kad nesvirduliuotų. Paklaikusiomis akimis apžvelgė jūrą ir pamatė
netoliese dar vieną bangų sūpuojamą valtį, du vyrai joje akis išpūtę
stebeilijo į ją.

303
 40.

Kiparisų prieplauka

1970

o pietų teisėjas Simsas paklausė prokuroro:

P - Erikai, jūs pasiruošę kviesti pirmąjį savo liudytoją?
- Pasiruošę, gerbiamasis teisėjau.
Žmogžudysčių bylose pirmuoju kaltinimo liudytoju Erikas papras­
tai kviesdavo koronerį, kadangi jo liudijimas supažindindavo su me­
džiaginiais įkalčiais, tokiais kaip žmogžudystės įrankis, mirties data ir
laikas, nusikaltimo vietos nuotraukos - visa tai neišvengiamai padary­
davo neišdildomą įspūdį prisiekusiesiems. Bet šiuo atveju žmogžudys­
tės įrankio išvis nebuvo, nei pirštų atspaudų, nei pėdsakų. Tad Erikas
nusprendė pradėti nuo motyvo.
- Gerbiamasis teisėjau, valstybės kaltintojas kviečia poną Rodnį
Horną.
Visa salė žiūrėjo, kaip Rodnis užlipa į liudytojų tribūną ir prisie­
kia sakyti tiktai tiesą. Kaja atpažino veidą, nors buvo mačiusi jį vos
kelias sekundes. Ir tuojau nusigręžė. Buvęs mechanikas, vienas iš jų,
tos padermės, kurie ištisas dienas žvejoja, medžioja arba pliekia pokerį
„Pelkių Ginėjoje“. Šnabę į save talpina kaip statinė lietaus vandenį.
Šiandien, kaip ir visada, jis vilkėjo džinsinį kombinezoną su petne­
šomis ir švarius languotus marškinius, tiek iškrakmolytus, kad apy­
kaklė styrojo it rikiuotėje. Žvejo kepurę gniaužė kairėje rankoje, nes

304
 Ten, kur gieda vėžiai

dešinioji buvo reikalinga laisva duodant priesaiką. Paskui atsisėdo ant

liudytojų suoliuko, kepurę pasidėjo ant vieno kelio.
Erikas nerūpestingai žingtelėjo liudytojų tribūnos pusėn.
- Laba diena, Rodni.,.
- Labukas, Erikai.
-Tad štai, Rodni. Man regis, 1969-ųjų rugpjūčio 30-osios rytą tu
kartu su draugu žvejojai netoli Kiparisų prieplaukos. Tiesa?
- Taip, tas visiška tiesa. Mudu su Deniu buvom išplaukę pažvejoti.
Buvom ten jau apyaušriu.
- Patvirtink protokolui: su draugu Deniu Smitu?
- Taip, mudu abu su Deniu.
- Gerai. O dabar norėčiau, kad teismui papasakotum, ką tą rytą
matei.
- Na, kaip jau sakiau, nuplaukėm ten su brėkšma, o tuo metu,
manrods, buvo jau gal kokia vienuolikta, jau kuris laikas nieko nebu­
vom kandę, tai ruošėmės vyniot meškeres ir plaukti sau, bet tada išgir­
dom triukšmą, sklido iš ten, iš už medžių, kur pusiasalyje. Iš miško.
- O koks tai buvo triukšmas?
- Na, balsai. Sakyč, tokie kaip ir prislopę iš pradžių, paskui - gar­
sesni. Vyro ir moters. Jų pačių nematėm, tik girdėjom balsus, lyg ir
niovėsi jie ten.
- O kas nutiko paskui?
- Taigi, paskui moteris kad padūko rėkti, tai mes ir paplaukėm
arčiau. Pažiūrėt, ar nebus papuolus į kokią bėdą.
- Ir ką pamatėt?
- Na, tuo metu, kai priartėjom, pamatėm, kaip ta moteris, stovė­
dama šalia vyro, spiria jam tiesiai į... - Rodnis pažvelgė į teisėją.
Teisėjas Simsas paragino:
- Kur ji jam spyrė? Gali pasakyti.
- Spyrė jam tiesiai į kiaušus ir jis nuvirto ant šono, visas dejuoda­
mas ir aimanuodamas. Tada ji spyrė jam į nugarą, dar ir dar. Pasiu­
tusi kaip mulas bitę perkandęs.

305
 Delia Owens

- Gal atpažinai tą moterį? Ar ji šiandien yra teismo salėje?

-Taip, ją atpažinom, ir dar kaip. Taigi va štai ji, ten, kaltinamoji.
Ta, kurią žmonės vadina Pelkių Dukra.
Teisėjas Simsas palinko šiek tiek arčiau liudytojo.
- Pone Hornai, kaltinamosios pavardė yra panelė Klark. Prašau
niekaip kitaip jos nevadinti.
- Na taip, gerai. Tai va ta, kur matėme, buvo panelė Klark.
Erikas klausinėjo toliau:
- O jūs atpažinote tą vyrą, kurį ji spardė?
- Na, tai kad iš karto jo nesužiūrėjom, jis ten rangėsi ir raitėsi ant
žemės. Bet paskui, po kelių minučių, kai atsistojo, pamatėm, kad tai
Čeisas Endriusas, dar prieš keletą metų buvęs komandos įžaidėjas.
- O kas buvo paskui?
- Ji klupinėdama nulėkė prie savo valties, na, buvo beveik išsi­
rengusi. Šortai kadaravo ties čiurnom, kelnikės - ties keliais. Ji ban­
dė vienu metu ir bėgti, ir užsitempti kelnes. Ir vis nenustodama jam
kažką rėkė. Vis dar tempdama kelnes įsigriovė į valtį ir nušvilpė, net
parūko. Lėkdama pro mus pažiūrėjo man tiesiai į akis. Va kodėl nė
kiek neabejoju, kas ji tokia.
- Sakei, kad bėgdama prie valties ji visą laiką šaukė. Gal
girdėjai - ką?
- Na taip, gi visai nebetoli buvom, girdėjau kuo aiškiausiai.
- Prašyčiau pasakyti teismui, kokius žodžius girdėjai ją šaukiant.
- Taigi ji spiegė: „Palik mane ramybėj, šikniau tu! Dar kiši prie
manęs nagus - užmušiu!“
Teismo salė sušurmuliavo, murmesys niekaip nenorėjo nurimti.
Teisėjas Simsas kaukštelėjo plaktuku.
- Pakaks! Šito užtenka.
Erikas kreipėsi į savo liudytoją:
- Kol kas tiek, ačiū, Rodni. Daugiau klausimų neturiu. Perlei-
džiu liudytoją gynybai.

306
 Ten, kur gieda vėžiai

Tomas prasibrovė pro Eriką, prisiartino prie liudytojo tribūnos.

-Tad štai, Rodni, tu paliudijai, kad iš pat pradžių, kai tik išgirdot
tuos lyg ir slopius, bet vis dėlto garsius balsus, nematėte, kas vyksta
tarp panelės Klark ir pono Endriuso. Tiesa?
- Teisingai. Mes jų nematėm, kol nepriplaukėm kiek arčiau.
- Ir dar sakei, kad moteris, kurią vėliau paliudijai buvus panelę
Klark, garsiai rėkė, lyg būtų pakliuvusi j bėdą. Teisingai?
-Aha.
- Nematei, kad jie būtų bučiavęsi ar kokių kitokių seksualinių
veiksmų tarp dviejų suaugusių ir neprieštaraujančių žmonių apraiš­
kų. Girdėjai moterį rėkiant, lyg ją būtų užpuolę, lyg būtų pakliuvusi
į bėdą. Ar ne?
- Na taip.
- Tad ar negali būti, kad panelė Klark, spardydama poną En-
driusą, iš tiesų gynėsi - moteris, viena miške, nuo labai stipraus,
sportiško vyro? Zaidusio amerikietišką futbolą įžaidėjo pozicijoje?
Vyro, kuris ją užpuolė?
- Ta-aip, manau, gali būti.
- Daugiau klausimų neturiu.
- Ar kaltintojas dar norės perimti liudytoją?
- Taip, gerbiamasis teisėjau, - atsakė Erikas, stovėdamas prie
prokuroro stalo.
- Taigi, Rodni, neatsižvelgus į tai, ar tam tikri veiksmai tarp jų
vyko abipusiu sutarimu ar ne, kaip manai, ar galėtume tvirtinti, kad
įtariamoji, panelė Klark, buvo nepaprastai įtūžusi ant žuvusiojo Čei-
so Endriuso?
- Tai jau, dar ir kaip labai įtūžusi.
- Tiek įtūžusi, kad užrėktų, esą jei dar kišiąs nagus prie jos - už-
mušianti. Teisingai?
- Taigi, na juk šitaip ir buvo.
- Daugiau klausimų neturiu, gerbiamasis teisėjau.

307
 41.

Nedidukė banda

1969

ankomis maigydama vairalazdę, Kaja vis gręžiojosi atgal,

R ar valtimi iš Kiparisų prieplaukos jos neatsiveja Čeisas.
Visu greičiu ji įburzgė į savo lagūną, klupinėdama, tinstančiais
keliais nubėgo į pirkelę, {puolusi į virtuvę susmuko ant grin­
dų ir apsipylė ašaromis. Pirštų galiukais čiuopė užtinusią akį,
spjaudė į burną patekusias smiltis. Ir tuojau vėl įsiklausė, ar
neišgirs jo artėjant.
Ji spėjo pamatyti pakabutį su kriauklele. Čeisas jo taip ir nenusi­
ėmė. Kaip šitaip gali būti?
„Tu - mano“, - pasakė jis. Dėl tų spyrių jis bus piktas kaip vel­
nias. Ir būtinai atsibastys už juos atsiteisti. Galbūt šiandien pat.
O gal palauks nakties.
Kaja niekam negalėjo apie tai pasisakyti. Šoklys primygtinai rei­
kalautų pranešti šerifui, bet prireikus rinktis, kuo tikėti: Pelkių Duk­
ra ar Čeisu Endriusu, įstatymas niekad nepasirinks jos. Kaja dorai
nežinojo, ką pamatė du žvejai valtyje, bet nė kiek neabejojo, kad jos
jie negins. Sakys, esą pati prisiprašiusi, juk bent keletą metų glam-
žydavosi su juo, kol tas dar nebuvo jos pametęs. Elgėsi, kaip damai
tikrai nedera. Kaip tikra paleistuvė, štai ką jie pasakys.

308
 Ten, kur gieda vėžiai

Lauke stūgavo nuo jūros atūžiantis vėjas, ir Kaja sunerimo per

jo kauksmą neišgirsianti valties motoro pukšėjimo. Tad lėtai, ne­
rangiai, kęsdama varstantį skausmą, prisikrovė kuprinę sklindžių,
sūrio bei riešutų ir žemai nuleidusi galvą, kad bent kiek apsisau­
gotų nuo pašėlusios vėtros, nuskubėjo spartinomis apaugusiomis
kanalų pakrantėmis į skaitymo lūšną. Kelionė pėsčiomis truko ge­
ras keturiasdešimt penkias minutes, sulig kiekvienu įtartinu garsu
jos pastiręs, maudulių kamuojamas kūnas visas sukrūpčiodavo,
galva kryptelėdavo į šalį, žvilgsnis nerimastingai smigdavo į žoles.
Galų gale į jos akiratį įslinko senasis rąstinis namelis, prasmegęs
aukštose žolėse, susigūžęs ant pat upokšnio kranto. Čia vėjas jau
taip nebesiblaškė. Minkštos žolės lankoje buvo beveik tyku. Kaja
niekad nebuvo Čeisui prasitarusi apie savo slėptuvę, bet jis galėjo
nutuokti. Kaja nenumanė, ką jis iš tiesų žino.
Žiurkių išmatų tvaikas čia buvo visai išsivadėjęs. Įsidarbinęs
ekologijos laboratorijoje, Teitas drauge su Škiperiu sutvarkė senąją
lūšną, kad jis, užtrukęs ekspedicijose, galėtų prireikus čia perna­
kvoti. Jie sutvirtino sienas ir ištiesino stogą, atgabeno būtiniau­
sių baldų: nedidelę lovą, kurią užklojo languota vilnone lovatiese,
krosnelę valgiui gaminti, stalą ir kėdę. Puodus ir keptuves sukabi­
no ant gegnių. O ant sulankstomo staliuko stovėjo plastiko lakštu
apdengtas čia visai lyg ir nederantis daiktas - mikroskopas. Kam­
pe, senoje metalinėje spintelėje, buvo sukrautos maisto atsargos:
skardinės su troškintomis pupelėmis ir sardinėmis. Nieko, kas pri­
viliotų lokius.
Tačiau viduje Kaja jautėsi it spąstuose, nes ten nebūtų išgirdu­
si Čeiso artėjant, tad įsitaisė ant upokšnio kranto, dešine akimi
nužiūrėjo žolėtą pažliugusią žemę. Kairė akis buvo visai užputusi.
Kiek tolėliau pasroviui palei upelį vaikštinėjo penkios elnių pa­
telės, jos skabė lapus nekreipdamos jokio dėmesio į Kają. Jei taip
ji galėtų prie jų prisijungti, jei galėtų tapti viena iš jų draugijos.

309
 Delia Owens

Kaja žinojo, kad viena elnė vis dėlto nėra tokia svarbi, jog ją pra­
radusi banda liktų nevisavertė, užtat nevisavertė liktų toji elnė be
savo bandos. Viena jų pakėlė galvą, nukreipė tamsių akių žvilgsnį
į medžių tankmę šiaurės pusėje, tada treptelėjo dešine priekine
kanopa, paskui - kaire. Sužiuro ir kitos, nerimastingai subliuvo.
Kaja sveikąja akimi tuojau suskato dairytis miško ženklų, liudi­
jančių artėjant Čeisą ar kokį kitą grobuonį. Bet visur buvo tyku
ramu. Galbūt elnes išgąsdino vėjo šuoras. Jos liovėsi trepčioti, vi­
sos drauge pamažu atsitraukė į aukštą žolę, palikdamos Kają vieną
ir sunerimusią.
Ji dar sykį apžvelgė lanką, ar kur nekrebžda koks įsibrovėlis, bet
ausylai klausydamasi ir akylai dairydamasi išeikvojo paskutinius
energijos likučius, tad grįžo į trobelę. Išsikrapštė iš kuprinės ga­
balą sušmižusio sūrio. Sudribusi ant grindų kramtė negalvodama,
čiupinėdama sutinusį skruostą. Jos veidas, rankos ir kojos buvo
visi suraižyti, aplipę kruvinu smėliu. Nubrozdinti keliai pulsavo
skausmu. Kaja sukūkčiojo grumdamasi su gėda, apkramtyto sūrio
trupinių čiurkšlė staiga šovė iš burnos.
Taigi, pati prisiprašė. Susidėjo su vyru be jokios palydos ar prie­
žiūros. Natūralus gamtos šauksmas nuviliojo ją, netekėjusią, į pigų
motelį, bet jos poreikis taip ir liko nepatenkintas. Seksas po blyk­
sinčios neoninės iškabos atšvaitais, paženklintas tik kraujo dėme
ant paklodės, tarsi sužeisto gyvūno pėdsaku.
Ceisas apie tai tikriausiai gyrėsi visiems iš eilės. Nenuostabu,
kad žmonės jos vengia, ji niekam tikusi, šlykšti.
Kai dangumi greitai skriejančių debesų properšoje kyštelėjo
mėnulio pjautuvas, Kaja pro mažą langelį ėmė dairytis žmogaus
pavidalo: tykojančio, sėlinančio. Galiausiai įsiropštė į Teito lovą
ir užmigo po jo antklode. Miegojo dažnai pabusdama, įsiklausy­
dama, ar nepasigirs žingsniai, paskui vėl užsitraukdama minkštą
audeklą ant veido.

310
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Pusryčiams - dar sauja trupančio sūrio. Veidas dabar jau buvo

nudažytas tamsesniais, žaliais ir purpuriniais tonais, akis užtinusi
kaip virtas kiaušinis, kaklas kaip sudaužytas. Viršutinė lūpa grotes­
kiškai perkreipta. Visai kaip mama - virtusi pabaisa, bijanti grįžti
namo. Staiga Kaja labai aiškiai suvokė, ką teko ištverti mamai, kodėl
ji išėjo.
- Mama, mama, - sukuždėjo ji. - Aš suprantu. Pagaliau supran­
tu, kodėl buvai priversta išeiti ir nebegalėjai grįžti. Atleisk, aš neži­
nojau, aš niekuo negalėjau tau padėti.
Kaja susigūžė ir apsiverkė. Bet ūmai kilstelėjo galvą ir tarė:
- Aš niekad negyvensiu šitaip - nuolat svarstydama, kada ir iš
kurios pusės kumštis kris kitą kartą.
Tą popietę ji patraukė namo, bet, nors buvo alkana, o atsargos
seko, pas Šoklį neplaukė. Ten ją galėjo pamatyti Čeisas. Be to, ji
nenorėjo, kad kas nors išvystų sudaužytą jos veidą. Ypač - Šoklys.
Užkramčiusi sužiedėjusios duonos su rūkyta žuvim, Kaja atsisė­
do ant savo lovos verandoje krašto, užsižiūrėjo pro tinklelį laukan.
Ir kaip tik tada visai netoli savo veido pamatė vabzdžio maldininko
patelę, rėpliojančią šaka. Nariuotomis čiumpamosiomis priekinėmis
kojelėmis vabzdys raškė nuo šakos naktinius drugius ir čia pat juos
dorojo, nepaisydamas vis dar plazdančių sparnų, kyšančių iš žabtų.
Netoliese pasirodė ir vabzdžio maldininko patinas; aukštai iškėlęs
galvą, išdidus jis ėmė merginti patelę. Ši, rodos, susidomėjo, sumo­
savo ūseliais it rykštėmis. Kaja nenumanė, šiurkščiai ar švelniai pati­
nas ją apglėbė, bet, kol jis baksnojo dauginimosi organu šen ir ten,
siekdamas apvaisinti kiaušinėlius, patelė perkreipė ilgą grakštų kak­
lą, atsigręžė ir nukando patinui galvą. Tik šis buvo taip įnikęs krušti
patelę, kad nė nepastebėjo. Linguodamas begalviu kaklu tęsė savo
darbą, o patelė čiaumojo jo krūtinę, paskui - ir sparnus. Galiausiai

311
 Delia Owens

iš jos nasrų liko kyšoti paskutinė priekinė koja, o begalvė, beširdė

apatinė kūno dalis triūsė toliau, nė ritmas nesutriko.
Jonvabalių patelės prisišaukia svetimus patinus siųsdamos klai­
dinančius signalus ir suėda. Vabzdžių maldininkų patelės sudoroja
savo pačių partnerius. Vabzdžių moterys, pagalvojo Kaja, žino, kaip
elgtis su savo meilužiais.
Po kelių dienų ji vėl pradėjo plaukioti į pelkes, tyrinėdavo užka­
borius, kurių, kaip vylėsi, Čeisas negalėjo žinoti, bet visąlaik būdavo
budri ir nervinga, o tai trukdė piešti. Viena jos akis tebebuvo siau­
ras plyšelis vis dar neatlėgusio tynio kaugėje, šleikščios kraujosruvos
spalvos išplito per pusę veido. Vis dar maudė visą kūną. Užtekdavo
spygtelėti burundukui, ir ji tuoj pat atsigręždavo, įdėmiai įsiklausy­
davo, ką krankia varnos - klausydavosi senosios, dar bežodės kalbos
iš tų laikų, kai bendravimas buvo paprastas ir aiškus. Kad ir kur
atsidūrusi, mintyse visada stengdavosi numatyti atsitraukimo kelius.

312
 42.

Kamera

1970

ro mažytį Kajos kameros langelį vidun smelkėsi drumzlinos

P šviesos pluoštai. Kaja stebėjo šviesoje šokančias dulkelytes,
kurios tylomis visos sukosi viena kryptimi, lyg sekdamos paskui
kokį užsisvajojusį vadovą. Pasiekusios šešėlio kraštą, dulkelytes iš­
nykdavo. Be saulės jos buvo niekas.
Kaja prisitraukė medinę dėžę, atstojančią jai stalą, tiesiai po lan­
geliu, kurį nuo grindų skyrė geros septynios pėdos. Apsivilkusi pilką
kombinezoną su užrašu ant nugaros APYGARDOS AREŠTANTASy
ji užsiropštė ant dėžės ir užsižiūrėjo į jūrą, šiek tiek įmatomą pro sto­
rą stiklą ir grotas. Baltos keteros putojo, spjaudėsi purslais, o žemai
virš bangų skrido pulkelis pelikanų, pakreipę galvas jie dairėsi žuvų.
Ištempusi kaklą, dešinėje pusėje ji netgi įžiūrėjo tankiais medžiais
apaugusį pelkių pakraštį. Anądien matė, kaip danguje pakibo erelis
ir tuojau nėrė stverti žuvies.
Apygardos kalėjimą sudarė šešios kameros, dvylikos pėdų il­
gio, dvylikos pėdų pločio, įrengtos vienaaukščiame cemento blo­
kų pastate miesto pakraštyje, už šerifo nuovados. Kameros buvo
išrikiuotos viena eile išilgai visą pastatą, tad sulaikytieji vienas
kito nematė. Trys patalpos sienos buvo drėgni cemento blokai,

313
 Delia Owens

ketvirtoji, įskaitant ir užrakintas duris, - vien iš grotų. Kiekvienoje

kameroje buvo medinė lova su gumuliuotu čiužiniu, plunksni­
ne pagalve, paklode ir pilka vilnone antklode, kriauklė, medinė
dėžė, atstojanti stalą, ir tualetas. Viršum kriauklės vietoj veidro­
džio —įrėmintas Jėzaus atvaizdas, padovanotas moterų baptisčių
organizacijos. Kaja - pirmoji areštantė moteris per daugelį metų,
neminint tų, kurios čia atsidurdavo vienai nakčiai, —susilaukė ir
šiokios tokios nuolaidos: galimybės užsitraukti kriauklę ir tualetą
pilko plastiko užuolaida.
Du mėnesius iki teismo ji buvo laikoma uždaryta areštinėje be
galimybės būti paleistai už užstatą - tokią teisę prarado mėgin­
dama valtimi sprukti nuo šerifo. Kartais Kaja susimąstydavo, kas
pirmas žodį „narvas“ pakeitė žodžiu „kamera“. Tikriausiai kuriais
nors laikais būta aplinkybių, kai žmonijai prireikė tokios permai­
nos. Jos rankomis virvėjo raudoni nukasyti ruožai. Plūstant bega­
linėms minučių virtinėms, Kaja sėdėdavo ant lovos, apžiūrinėdavo
plaukų sruogas, pašiodavo kaip plunksnas. Visai kaip kirai.
Stovėdama ant dėžės, perkreipusi kaklą, kad matytų pelkių
kraštelį, ji prisiminė Amandos Hamilton eilėraštį:

Sužeistas kiras Brandono paplūdimyje

Padangėje tu šokai, siela o sparnuota,

Ir gąsdinai šaižiu riksmu tu aušrą ūkanotą.
Tu jūrai iššūkį metei, laivus lydėjai,
Paskui tave man pargrąžino vėjai.

Tau lūžo sparnas, jį tempei kaip naštą,

Pakrantės smėlyje išbrėžei blankų raštą.
Kai plunksnos lūžta, nesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?

314
 Ten, kur gieda vėžiai

Nesužinosiu jau, kur išnykai, prapuolei,

Bet raštas smėlyje matyti iki šiolei.
Kai sužeista širdis, nebesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?

Nors suimtieji vienas kito ir negalėjo matyti, dar du areštinės įna­

miai - du vyrai, įkurdinti pačiame kamerų eilės gale, - beveik ištisas
dienas ir vakarus maldavo liežuviais. Abu jie sėdo už tą patį: turėjo
atlikti trisdešimties parų bausmę už „Dog-Gone“ aludėje sukeltas
muštynes, pasibaigusias sudaužytais aludės veidrodžiais ir keliais lū­
žusiais kaulais, - konfliktas kilęs rungiantis, kam pavyks toliausiai
nuspjauti. Daugiausia tiedu drybsodavo lovose savo gretimose ka­
merose ir gerklodavo vienas kitam. Balsai aidėjo lyg iš tuščių metali­
nių statinių. Mėgstamiausia jų erzelio tema buvo lankytojų atneštos
paskalos apie Kajos bylą. Ypač jie mėgo aptarinėti mirties bausmės
tikimybę. Apygardoje jau dvidešimt metų niekas nebuvo nuteistas
mirties bausme, o moteris - ir išvis niekad.
Kaja girdėjo kiekvieną jų žodį. Pati mirtis ne itin jai rūpėjo, tiki­
mybe užbaigti šitą šešėliuotą gyvenimą jos niekas negalėjo įbauginti.
Užtat apie patį mirties nuo kažkieno kito rankos procesą, apie supla­
nuotą ir pagal grafiką įvykdytą nužudymą galvoti buvo taip baisu,
kad gniaužė kvapą.
Miegas jos vengė, gūžinėjo, rodos, čia pat, pakraščiais, o paskui
driuoktelėdavo į šalį. Sąmonė staiga imdavo smegti į gilų miego šu­
linį - palaimos akimirksnis, bet kūną nukrėtęs drebulys tuoj pat ją
iš ten išplėšdavo.
Ji nulipo nuo dėžės, atsisėdo ant lovos, keliais pasirėmusi smakrą.
Čia ji buvo atvesta po teismo, vadinasi, dabar gali būti kokios šešios.
Praslinko vos valanda. O gal netgi nė tiek.

315
 43.

Mikroskopas

1969

ugsėjo pradžioje - po Čeiso užpuolimo buvo praėjusi kiek

R daugiau nei savaitė - Kaja žingsniavo savo paplūdimiu.
Smarkaujantis vėjas kėslavo išplėšti jai iš rankų laišką, tad ji laikė
jį prispaustą prie krūtinės. Leidėjas pakvietė ją susitikti Grinvi-
lyje: parašė suprantąs, kad mieste ji pasirodanti nedažnai, bet
patikino norįs susitikti, o leidykla apmokėsianti visas kelionės
išlaidas.
Diena buvo giedra ir karšta, tad Kaja nutarė išplaukti į pelkes.
Siauros estuarijos žiotyse ji išniro iš aukšta žole užžėlusio posūkio ir
staiga pamatė Teitą. Tupėdamas ant plačios smėlio juostos, jis sėmė
vandens pavyzdžius į mažyčius stiklinius mėgintuvėlius. Jo didelis
motorlaivis su įrengta laboratorija sūpavosi netoliese: pririštas prie
strampo nuplūduriavo iki kanalo ir jį užtvėrė. Kaja užgulė vairalaz­
dę. Jos veido tynis buvo kiek atlėgęs, bet akį vis dar supo bjaurios
žalios ir violetinės dėmės. Kaja puolė į paniką. Negalėjo leisti Teitui
pamatyti sumušto veido, tad pabandė kuo skubiau apsukti valtį.
Bet jis pakėlė galvą ir pamojo.
- Plauk čionai, Kaja! - šūktelėjo. - Noriu parodyt tau savo nau­
jąjį mikroskopą.

316
 Ten, kur gieda vėžiai

Mikroskopas buvo toks pat veiksmingas burtažodis, kaip ir so­

cialinės darbuotojos kadaise paminėtas pyragėlis su vištiena. Kaja
pristabdė valtį, bet neatsakė.
- Eikš gi! Pamatysi, kaip jis išdidina vaizdą - nepatikėsi savo aki­
mis! Matyti net amebų pseudopodijos!
Kaja kaip gyva nebuvo mačiusi amebos, ką ir kalbėti apie jų kūno
dalis. Be to, regint Teitą, ją ir vėl užliejo ramybė, apėmė santarvės
jausmas. Nusprendusi, kad kaip nors pavyks laikyti atgręžus į jį
sveikąją veido pusę ir nuslėpti mėlynę, ji užčiuožė ant sausumos ir
nubrido per seklumą prie jo laivo. Mūvėjo nukirptus džinsus, vil­
kėjo baltus marškinėlius, plaukai plaikstėsi palaidi. Stovėdamas ant
viršutinės laivagalio kopėčių pakopos, Teitas ištiesė jai ranką ir ji,
pakreipusi galvą į šoną, sugriebė jo pirštus.
Šviesiai rusvos spalvos jo kreiseris susiliejo su pelkių fonu. Kaja
dar niekad nebuvo mačiusi tokios grožybės: tikmedžio denis, žalva­
rinis vairaratis.
- Nagi eikš čionai, - pakvietė Teitas lipdamas žemyn, į kaju­
tę. Kaja nužvelgė kapitono stalą, virtuvėlę, įrengtą prašmatniau nei
jos pačios, gyvenamąją zoną, pertvarkytą į tikrą laivo laboratoriją:
čia buvo bent keletas mikroskopų, rikiavosi virtinės mėgintuvėlių.
Buvo ir dar kažkokios dūzgiančios, žybčiojančios įrangos.
Teitas pasikrapštė su pačiu didžiausiu mikroskopu, tiksliai į vietą
stumtelėjo objektinį stiklelį.
- Na štai, palūkėk minutę.
Ant objektinio stiklelio nuvarvino lašą pelkių vandens, ant vir­
šaus uždėjo kitą stiklelį, suderino okuliarą. Tada išsitiesė.
- Dabar žiūrėk.
Kaja pasilenkė atsargiai, tarsi bučiuoti kūdikio. Mikroskopo
žiburėlis atsispindėjo tamsiuose jos vyzdžiuose. Ji nejučia aštriai
įkvėpė: į jos regėjimo lauką įplaukė tikras Užgavėnių karnavalas,
virtuliuodami sukosi persirengėliai. Neįtikėtinomis šukuosenomis

317
 Delia Owens

pasipuošę stulbinantys kūnai, tokie godūs gyvybės, išdaigaujantys

taip, lyg būtų susibūrę cirko palapinėje, o ne viename vandens laše.
Kaja prispaudė delną prie krūtinės.
- Nė nenutuokiau, kad jų tiek daug, kad jie tokie gražūs, - ištarė
neatitraukdama akies nuo okuliaro.
Jis įvardijo jai kai kurias retesnes rūšis, paskui atsitraukęs įsižiūrė­
jo į ją. Jijaučia gyvybėspulsą, pagalvojo, nesjokiepasaliniai sluoksniai
neskiriajos nuoplanetos.
Jis parodė jai ir daugiau stiklelių.
Ji sukuždėjo:
-Tarytum niekad nebūčiau mačiusi žvaigždžių... o dabar staiga
pamačiusi.
- Gal norėtum kavos? - paklausė jis negarsiai.
Ji kilstelėjo galvą.
- Ne, ne, ačiū.
Ji atšlijo nuo mikroskopo, pasislinko virtuvėlės pusėn. Judėjo ne­
rangiai, saugodamasi neatsukti Teitui rudais ir žaliais lopiniais tvies-
kiančios akies.
Teitui nuolatinis Kajos budrumas buvo įprastas, bet ji šalinosi jo
labiau nei bet kada, elgėsi išties keistai. Galvą nuolat laikė pakreipusi
nei šiokiu, nei tokiu kampu.
- Nagi, Kaja. Tik puodelį kavos.
Jis jau buvo virtuvėlėje, jau pylė vandenį į aparatą, iš šio netru­
kus ėmė kapsėti stipri kava. Kaja stovėjo prie viršun į denį vedančių
kopėčių, Teitas padavė jai puodelį, mostelėjo lipti aukštyn. Pasiūlė
sėstis ant pagalvėlėmis paminkštinto suolo, bet ji liko stovėti laiva-
galyje. Tarsi katė, nenuleidžianti akių nuo kelio atsitraukti. Švytinti
balto smėlio juosta vingiu driekėsi tolyn nuo jų, kol pradingo po
tankiais ąžuolais.
- Kaja... - ištarė Teitas ir užsikirto, nes ji grįžtelėjo ir jis pamatė
blunkančią mėlynę ant skruosto. - Kas atsitiko tavo veidui?

318
 Ten, kur gieda vėžiai

Jis priėjo artyn, ištiesė ranką, norėdamas paliesti skruostą. Ji nusisuko.

- Nieko. Vidury nakties dėjausi į duris.
Tai tardama, staigiai kilstelėjo ranką prie veido, ir Teitas suprato:
netiesa. Kažkas jai smogė. Čeisas? Nejaugi ji vis dar susitikinėja su
juo, nors jis dabar vedęs? Teitas sujudino apatinį žandikaulį, bemaž
sugriežė dantimis. Kaja pastatė puodelį, lyg jau susiruošusi eiti sau.
Teitas prisivertė neprarasti savitvardos.
- Pradėjai naują knygą?
- Tą, apie grybus, jau beveik baigiau. Spalio pabaigoje mano lei­
dėjas atvažiuoja į Grinvilį, nori ten susitikti. Bet aš dar abejoju, ar
važiuosiu.
- Manau, važiuok. Būtų visai neprošal su juo susitikti. Iš Barkli
Kouvo į Grinvilį autobusas važiuoja kasdien, yra ir naktinis. Kelionė
neilga. Trunka gal valandą dvidešimt minučių, maždaug tiek.
- Aš net nežinau, kur nusipirkti bilietą.
- Vairuotojas viską žinos. Tau tik reikia ateiti į autobuso stote­
lę Pagrindinėje gatvėje, vairuotojas viską paaiškins, ką daryti toliau.
Man rodos, Šoklys savo krautuvėlėje turi prisismeigęs prie sienos
tvarkaraštį.
Jis jau žiojosi pridurti, kad pats tuo autobusu yra važiavęs daugybę
kartų į Čapel Hilą ir atgal, bet tuojau persigalvojo: verčiau jai nepri­
minti tų dienų, to bergždžio laukimo paplūdimyje liepos mėnesį.
Valandėlę abu tylomis gurkšnojo kavą, klausėsi poros vanagų, kly­
kaujančių aukštos debesų sienos papėdėje.
Teitas norėjo pasiūlyti jai dar kavos, bet dvejojo, numanė, kad ji
tuo pasinaudos kaip pretekstu eiti sau. Tad verčiau ėmėsi klausinėti
apie jos grybų knygą, pats papasakojo apie savo tyrinėjamus pirmuo­
nis. Griebėsi bet kokio jauko jai dar sulaikyti.
Popietės šviesa blėso, smarkėjo vėsus vėjas. Vėl pastačiusi puodelį
Kaja tarė:
- Man jau metas.

319
 Delia Owens

- Pagalvojau, gal vertėtų atsikimšti butelį vyno. Norėtum?

- Ne, ačiū.
- Palauk dar sekundę, dar neik, - paprašė Teitas ir nuskubėjo že­
myn, į virtuvėlę. Grįžo su krepšiu duonos ir sklindžių likučių. - Gal
perduotum nuo manęs linkėjimų kirams?
- Ačiū, - padėkojo ji ir nulipo kopėčiomis žemyn.
Jis šūktelėjo jai, einančiai į savo valtį, pavymui:
- Kaja, oras gerokai vėsta, gal norėtum švarkelio ar dar ko?
- Ne, man nieko nereikia.
- Štai, bent mano kepurę paimk.
Jis mestelėjo jai savo raudonąją slidininko kepurę. Ji sugavo ir sviedė
atgal. Jis metė dar kartą, toliau, ir ji, pabėgėjusi smėlio juosta, vienu ju­
desiu žemai pasilenkė ir pastvėrė kepurę nuo žemės. Juokdamasi įšoko
į valtį, užvedė motorą ir plaukdama pro Teito motorlaivį vėl švystelėjo
kepurę jam. Jis išsišiepė, ji sukrizeno. Paskui abu liovėsi juoktis, tiktai
žiūrėjo vienas į kitą, svaidydami kepurę pirmyn atgal, kol Kajos valtis
dingo už posūkio. Kaja klestelėjo valties gale, abiem rankomis užsiden­
gė burną.
- Ne, - ištarė balsu. - Negaliu leistis ir vėl jo prijaukinama. Antrą
kartą manęs šitaip nebeįskaudinsi.
Teitas tebestovėjo savo katerio laivagalyje. Įsivaizduodamas kažką
jai smogiant ir gniauždamas kumščius.
Kaja plaukė į pietus beveik pačiu pakraščiu, tik vos vos atokiau nuo
dūžtančių pakrantės bangų. Plaukdama tokiu maršrutu turėjo pra­
plaukti savo paplūdimį, tik tada sukti į kanalą, vedantį į pelkių labi­
rintą, ir juo nusigauti iki pirkelės. Paprastai paplūdimyje nesustodavo,
pirmiausia klaidžiais vandentakiais nusigaudavo iki savo lagūnos, o į
pajūrį nueidavo jau iš namų.
Bet šįsykją praplaukiančią pastebėjo kirai ir pulku apniko valtį. Rau­
donasis Dičkis nutūpė pirmagalyje kinksėdamas galva. Kaja nusijuokė.
- Gerai jau, gerai, jūs laimėjot.

320
 Ten, kur gieda vėžiai

Ji pasuko į mūšą, ištraukė valtį į krantą už tankaus aukštų pajūri­

nių avižų sąžalyno ir stovėdama prie pat vandens ėmėsi mėtyti kirams
Teito įdėtuosius maisto gurvuolius.
Saulė skleidė vandens paviršiuje auksinius ir rausvus atšvaitus, o
Kaja sėdėjo smėlyje, iš visų pusių apsiausta kirų. Ir staiga išgiro urz­
giant valties motorą. Tuoj pat pamatė ir pačią valtį - Čeiso valtį su
pavaža - skriejančią jos kanalo link. Jos valties, paslėptos aukštos pa­
jūrinėse avižose, jis negalėjo pastebėti, užtat ji pati sėdėjo paplūdimyje
be jokios priedangos. Kaja tučtuojau išsitiesė aukštielninka, pasuko
galvą į šoną, kad nepaleistų jo iš akių. Čeisas stovėjo prie vairalazdės,
vėjas blaškė plaukus, veido išraiška buvo bjauri. Bet jos pusėn jis nė
nedirstelėjo, pasuko į kanalą ir nuplaukė pirkelės link.
Vos jam pradingus iš akių, Kaja atsisėdo. Jeigu nebūtų išlipusi į
krantą čia, pas kirus, Čeisas būtų užklupęs ją namuose. Iš tėtės pavyz­
džio Kaja ne sykį buvo patyrusi: šitiems vyrams jų smūgis turi būti
paskutinis. Kaja paliko Čeisą kepurnėtis purvyne. Du seniokai žvejai
valtyje tikriausiai matė, kaip ji jį prilupo. Tad dabar, kaip pasakytų
tėtė, Kają reikėjo gerai pamokyti.
Įsitikinęs, kad pirkelėje jos nėra, Čeisas nedelsdamas spūdins jos
ieškoti čionai, į paplūdimį. Kaja strimgalviais puolė į valtį, užkūrė mo­
torą ir nuplaukė atgal, ten, kur buvo sutikusi Teitą. Bet ji nenorėjo
pasisakyti Teitui, ką Čeisas jai padarė, gėda nustelbė sveiką protą. Ji
sumažino greitį, galiausiai liko sūpuotis bangose, kol pradingo saulė.
Reikėjo pasislėpti ir palaukti, kol Čeisas išsinešdins. Jeigu nepamaty-
sianti jo išplaukiančio, nežinosianti, kada jau saugu grįžti namo.
Ji įsuko į kanalą svilinama baimės, kad jis bet kurią akimirką gali
atgrumėti jos link. Vos pukšinčiu motoru, kad išgirstų artėjant jį, Kaja
įšliaužė į užžėlusį užutekį, pridengtą krūmokšnių ir virš vandens svy­
rančių medžių šakų. Rankomis skirdama brūzgynus, atbula prasibrovė
kuo toliau į tankmę, kol ją patikimai užklojo bent keli lapų sluoksniai
ir tirštėjančios vakaro sutemos.

321
 Delia Owens

Trūksmingai alsuodama klausėsi ištempusi ausis. Galų gale vakaro

tykumą perskrodė jo motoro riaumojimas. Jam artėjant Kaja susigūžė
staiga sunerimusi, kad jos valties pirmagalis gali kyšoti iš lapijos. Triukš­
mas buvo jau visai čia pat, dar kelios sekundės - ir Čeiso valtis prašvilpė
pro šalį. Kaja dar kokį pusvalandį tūnojo tankmėje, kol kaip reikiant
sutemo, tada vien žvaigždėms šviečiant jai kelią parsikapstė namo.
Suglobusi patalus ji nuėjo į paplūdimį pas kirus. Šie nekreipė į ją
dėmesio, išskleidę sparnus kutinėjosi lyg niekur nieko, o paskui tūpė
į smėlį miegoti lyg kokie plunksnuoti akmenys. Klausydamasi jų girg-
čiojimo, žiūrėdama, kaip ruošiasi snausti pasikišę galvą po sparnu, Kaja
susirangė kaip įmanydama arčiau jų. Bet netgi apsupta jų ramaus ul-
besio ir plunksnų šnarėjimo, negalėjo užmigti. Neramiai vartėsi nuo
vieno šono ant kito, atsisėsdavo kaskart, kai tik vėjas sušiugždėdavo
apsimesdamas žingsniais.
Apyaušrio bangos šniokšdamos dužo į krantą, skruostus tvilkantis
vėjas blaškė purslus. Kaja atsisėdo tarp paukščių, kurie vaikštinėjo šen ir
ten, rąžėsi ir kasėsi. Raudonasis Dičkis - išpūtęs akis, perkreipęs kaklą -
atrodė, rado pasparnėj kažką ypač įdomaus; kitu atveju Kają jo triūsas
būtų prajuokinęs. Bet paukščiai jos nedžiugino.
Ji priėjo prie pat vandens. Čeisas šitaip visko tikrai nepaliks. Būti
izoliuotai - vienas dalykas, gyventi nuolatinėje baimėje - jau visai
kas kita.
Ji įsivaizdavo žingsnis po žingsnio brendanti vis giliau į putojančią
jūrą, grimztanti į tykumą po bangomis: plaukų sruogos lieka draikytis
iš paskos lyg juodos akvarelės tiškalai blyškiai žydroje jūroje, jos rankos
su ilgais pirštais, vandens nešamos, lėtai kyla skaisčiai spindinčio pa­
viršiaus link. Svajos apie išsilaisvinimą, tegul ir per mirtį, visada kelia
į šviesą. Kadaruojantis, tvaskantis ramybės prizas, visai čia pat, beveik
pasiekiamas, bet tik beveik, kol pagaliau jos kūnas nugrimzta į dugną ir
nusėda drumzlinoje tyloje. Saugus.
Tik kas nusprendžia, kadjau metas mirti?

322
 44.

Kameros draugas

1970

aja stovėjo vidury kameros. Štai šitaip, ji kalėjime. Jei tie,

K kuriuos ji mylėjo, įskaitant Džodį ir Teitą, nebūtų jos aplei­
dę, ji nebūtų čia atsidūrusi. Tik pamėgink į ką nors šlietis, ir liksi
pakirptais sparnais.
Iki arešto ji retsykiais dar šen ten pastebėdavo šmėkštelint takelį
grįžti pas Teitą, pajusdavo prasiveriant širdį, pajusdavo meilę, tebe­
rusenančią po pat paviršiumi. Tačiau kai Teitas bent kelissyk buvo
atėjęs jos aplankyti į kalėjimą, ji kaskart atsisakydavo su juo matytis.
Pati gerai nežinojo, kodėl kalėjimas dar stipriau užtrenkė širdį. Ko­
dėl ji nepriėmė paguodos, kurią Teitas galėjo jai įkalintai pasiūlyti.
Tarytum dabar, būdama labiau pažeidžiama nei bet kada, ji tuo nau­
dotųsi kaip pretekstu dar labiau nepasikliauti kitais. Siūbuodama
pačioje nepatikimiausioje savo gyvenimo vietoje, ji kabinosi į vie­
nintelį jai žinomą tinklą - save.
Įkišus ją už grotų be galimybės išeiti už užstatą, kaip niekad aiš­
kiai atsiskleidė jos vienišumas. Šerifas jai pasakė, kad galinti kam
nors paskambinti, ir šis pasiūlymas tiesmukai priminė: skambinti
ji neturi kam. Visam pasaulyje ji žinojo vieną vienintelį telefono
numerį - Džodžio, o negi dabar imsi ir skambinsi broliui pasisakyti,

323
 Delia Owens

kad esi suimta ir įtariama žmogžudyste? Negi po tokios daugybės

metų užgriozdinsi jam ant galvos savo bėdas? Ne menkesnis stabdys
tikriausiai buvo ir gėda.
Visi jie paliko ją: kad pati išgyventų, kad pati apsigintų. Tad štai
ji ir dabar - viena pati.
Ji dar kartą atskleidė Tomo Miltono padovanotąją nuostabiąją
kriauklelių knygą - taip branginamo leidinio ji dar niekad nebuvo
turėjusi. Tiesa, ant grindų buvo sukrauta šiokia tokia krūvelė bi­
ologijos tekstų - pasak prižiūrėtojo, juos atnešęs Teitas, bet Kajai
nesisekė suvaldyti žodžių. Sakiniai nuklajodavo į kelias skirtingas
puses vienu metu, apsisukę grįždavo į pradžią. Tyrinėti kriauklelių
paveikslus buvo paprasčiau.
Pigiomis plytelėmis išklotame koridoriuje sutaukšėjo žingsniai ir
netrukus priešais duris išdygo Džeikobas - nedidukas juodaodis vy­
rukas, dirbantis kalėjimo prižiūrėtoju. Rankose laikė didelį paketą,
suvyniotą į rudą popierių.
- Apgailestauju tamstą trikdyti, panele Klark, bet pas tamstą lan­
kytojas. Tamstai dera dabar eiti su manim.
- Kas ten toks?
-Tai ten tamstos advokatas, ponas Miltonas. - Sužvangėjo meta­
las į metalą - Džeikobas atrakino duris, padavė jai paketą. - O šitas
čia tai nuo Šoklio.
Ji padėjo paketą ant lovos ir nusekė koridoriumi paskui Džeiko-
bą. Sis nuvedė ją į mažytį kambarėlį, dar mažesnį net už jos kamerą.
Tomas Miltonas, vos jai įžengus, pakilo nuo kėdės. Kaja linktelėjo
jam ir pažvelgė pro langą, kur danguje pūtėsi milžiniškas kamuolinis
debesis rausvai paspalvintais skruostais.
- Labas vakaras, Kaja.
- Pone Miltonai.
- Kaja, prašyčiau vadinti mane tiesiog Tomu. O kas nutiko tavo
rankai? Pati susižalojai?

324
 Ten, kur gieda vėžiai

Ji trūktelėjo ranką, pamėgino pridengti raudonus nukasytus

ruožus.
- Manau, tai tik uodų įkandžiai.
- Pasikalbėsiu apie tai su šerifu. Tavo... kambaryje neturėtų būti
uodų.
Panarinusi galvą ji atsakė:
- Ne, prašau, nereikia. Nieko tokio. Vabzdžiai man netrukdo.
- Gerai, žinoma, nedarysiu nieko, ko tu nenori. Kaja, atėjau pasi­
kalbėti apie galimus variantus.
- Kokius variantus?
-Tuojau viską paaiškinsiu. Šiuo metu labai sunku nuspėti, į kurią
pusę linksta prisiekusieji. Valstybės kaltintojo argumentai rimti. Jo­
kiu būdu netvirtinu, kad jie neišklibinami, bet tenka prisiminti, kaip
šio miestelio žmonės laikosi įsikibę išankstinių nuomonių, taigi būk
pasiruošusi: laimėti mums nebus lengva. Bet yra dar vienas variantas:
susitarimas dėl kaltės pripažinimo. Ar žinai, apie ką kalbu?
- Ne visai.
- Savo pareiškime tu tvirtinai, kad esi nekalta dėl pirmojo laipsnio
žmogžudystės. Taigi, ant kortos pastatyta labai daug: jei mes pralai­
mime, tau gresia įkalinimas iki gyvos galvos arba, kaip žinai, jie ban­
dys siekti mirties bausmės. Bet yra ir kitas variantas. Gali prisipažinti
kalta dėl menkesnio nusikaltimo, tarkime, netyčinės žmogžudystės.
Jeigu norėtum galėtum pasakyti, pavyzdžiui: taip, tą naktį tikrai bu­
vai bokšte, tikrai susitikai ten su Ceisu, judu susiginčijote ir kivirčo
įkarštyje įvyko kraupi nelaimė - jis netyčia žingtelėjo atatupstas tiesiai
į grotelėmis nepridengtą angą. Tokiu atveju teismas galbūt pasibaigtų
tuojau pat, nebereikėtų kęsti viso šito vyksmo, o dėl nuosprendžio su
prokuroru galėtume tartis. Kadangi iki šiol niekada dėl nieko nebuvai
apkaltinta, tikriausiai nuteistų tave dešimčiai metų kalėjimo, taigi, į
laisvę galėtum išeiti po kokių šešerių. Suprantu, kaip kraupiai skam­
ba, bet vis geriau už visą gyvenimą kalėjime arba už tą kitą.

325
 Delia Owens

- Ne, aš nieko panašaus nesakysiu, jokios kaltės nepripažinsiu.

Aš nesėsiu į kalėjimą.
- Kaja, suprantu, bet prašyčiau neskubėti ir gerai pagalvoti. Juk
nenorėtum viso gyvenimo praleisti kalėjime. Nenorėtum ir... to kito.
Kaja vėl pažvelgė pro langą.
- Man nieko nereikia apgalvoti. Aš nesėdėsiu kalėjime.
- Ką gi, galutinai apsispręsti kol kas dar nebūtina. Dar turime
šiek tiek laiko. Žiūrėsim, kaip viskas eisis. O kol aš dar čia, galbūt
norėtum dar ką nors aptarti?
- Prašau, ištraukit mane iš čia. Vienu būdu... ar kitu.
- Padarysiu viską, kas mano galioje, kad tave iš čia ištraukčiau,
Kaja. Bet tu pati nepasiduok. Ir būk gera, padėk man. Pavyzdžiui,
kaip jau minėjau, reikėtų užmegzti ryšį, galėtum bent retsykiais pa­
žvelgti į prisiekusiuosius.
Bet Kaja jau apsisuko eiti atgal.

* * *

Džeikobas parvedė ją į kamerą, ir ji paėmė Šoklio siųstąjį pake­

tą - sargybinis jį buvo praplėšęs, paskui kaip papuolė vėl užlipinęs.
Kaja atplėšė atsargiai, nesugadindama vyniojamojo popieriaus. Vi­
duje rado krepšelį, jame - kelis mažyčius dažų indelius, teptuką,
pluoštą popieriaus ir popierinį maišelį su Meibelės kukurūzinėmis
bandelėmis. Krepšelio dugnas buvo išklotas pušų spygliais ir ąžuolo
lapais, įdėtos kelios kriauklelės, pluoštas švendrų. Kaja giliai įkvėpė.
Prikando lūpą. Šoklys. Meibelė.
Saulė jau buvo nusileidusi, dulkelyčių šokis šviesos pluošte
pasibaigęs.
Vėliau Džeikobas atėjo paimti jos vakarienės padėklo.
- Sakau tamstai, panele Klark, visai ne kažin ką čia suvalgei. Ogi
visai gardus tas žlėgtainis, gardžiau nė nebūna.

326
 Ten, kur gieda vėžiai

Ji vos vos jam šyptelėjo, o paskui klausėsi tolyn koridoriumi

šliumpsinčių jo žingsnių. Palūkėjo, kol išgirs storų metalinių durų
trinktelėjimą - lyg kokį gūdų baigiamąjį akordą.
O tada koridoriuje ant grindų kažkas sušmėžavo, visai čia pat, už
grotų. Kajos žvilgsnis kryptelėjo ten link. Prie pat jos kameros durų
tupėjo Sekmadienio Teisingumas ir savo žalioms akimis žvelgė tiesiai
į jos tamsias.
Kajai suspurdėjo širdis. Kelias savaites ji pratūnojo uždaryta čia
vienui viena, o štai dabar tas gyvuliukas gali imti ir įsmukti pro gro­
tas vidun lyg koks burtininkas. Pabūti su ja. Sekmadienio Teisingu­
mas nutraukė akių kontaktą, pažvelgė koridoriumi tolyn, ten link,
kur du susirėkaujantys vyrai buvo įsitraukę į pokalbį. Kaja pabūgo,
kad katinas ją paliks ir nucimpins pas juos. Bet ne: vėl pažvelgė į ją,
deramai pasimarkstė leisdamas suprasti, kaip jam viskas nusibodo, ir
be didesnio vargo praslydo tarp grotų virbų. Vidun.
Kaja lėtai iškvėpė. Ir sukuždėjo:
- Pasilik... prašau.
Neskubėdamas katinas apsiuostė po kamerą, ištyrinėjo drėgnas
cementines sienas, išorėje kyšančius vamzdžius, kriauklę, visąlaik
pabrėžtinai nekreipdamas jokio dėmesio į kalinę. Labiausiai jį
sudomino nežymus įtrūkis sienoje. Kaja tai suprato, nes katinas
mintis reiškė uodegos mostais. Ekskursiją jis baigė ties jos lova.
O tada lyg niekur nieko driuoktelėjo jai į sterblę ir ėmė suktis,
mėgindamas patogiau susirangyti, baltomis letenėlėmis minkštai
tapšnodamas jai šlaunis. Kaja sėdėjo sustabarėjusi, šiek tiek pa­
kėlusi alkūnes, kad netrukdytų jam patogintis. Galiausiai katinas
įsitaisė - lyg čia buvęs, tarsi būtų kiekvieną naktį miegojęs jai ant
kelių. Pasižiūrėjo į ją. Kaja švelniai paglostė jam galvą, pakasė ka­
klą. Katinas užmurkė, garsas paplūdo it srovė. Kaja užsimerkė, mė­
gaudamasi tokiu lengvai įgytu palankumu. Postovis viso gyvenimo
trukmės ilgesio sraute.

327
 Delia Owens

Baimindamasi net krustelėti ji sėdėjo pastirusi, kol nutirpo

koja, tada vos vos pakeitė padėtį, kad atsipalaiduotų raumenys.
Sekmadienio Teisingumas neatsimerkdamas nuslydo jai nuo ke­
lių ir susirangė prie šono. Kaja atsigulė šalia su visais drabužiais,
susirietė į vieną jaukų kamuolį su katinu. Žiūrėjo į jį miegantį,
kol pati pasekė jo pavyzdžiu. Ir šįsyk tai nebuvo krytis iki miegus
išblaškančio krestelėjimo, ji pagaliau nugrimzdo į ramybę, tvyran­
čią tuštumoje.
Naktį ji kartą pramerkė akis ir išvydo jį miegantį aukštielninką,
priekines letenėles ištempusį į vieną pusę, užpakalines - į kitą. O kai
pabudo kitą kartą, auštant, katino nebebuvo. Pajuto, kaip laukan
bando veržtis galugerklyje užsklęsta aimana.
Vėliau prie jos kameros išdygo Džeikobas: viena ranka laikė pa­
dėklą su pusryčiais, kita rakino duris.
- Atnešiau tamstai avižinių dribsnių, panele Klark.
Kaja paėmė padėklą ir pasakė:
- Džeikobai, tas juodais ir baltais lopiniais dėmėtas katinas, kuris
vis snūduriuoja teismo salėje. Šiąnakt jis buvo čia.
- O, labai kuo labiausiai atsiprašau. Tai Sekmadienio Teisingu­
mas. Kartais jis įsmunka čion su manim, o aš kai apsikrovęs nešu va­
karienės padėklus, tai nė nepastebiu. Taip ir uždarau jį čia su jumis
visais. - Jis maloningai nepasakė „užrakinu“.
- Ne, kaip tik gerai. Man patiko būti kartu su juo. Prašau... gal
galėtum įleisti jį čionai, kai pamatysi kada po vakarienės? Ar bet
kuriuo kitu metu.
Jis švelniai pažiūrėjo į ją.
- Aišku, kad galėčiau. Aš taip ir padarysiu, panele Klark, būtinai
taip ir padarysiu. Man tas yra visai aišku, kokia gera draugija jis gali
būti.
-Ačiū, Džeikobai.
Tą vakarą Džeikobas vėl atėjo su vakarienės padėklu.

328
 Ten, kur gieda vėžiai

- O štai dabar ir tamstai valgis, panele Klark. Kepta vištiena su

pupelėmis ir pagardų iš užkandinės. Tai va dabar ir tikiuosi, kad šį
pat vakarą ką nors ir suvalgysi.
Kaja atsistojo, apžvelgė grindis jam apie kojas. Paėmė iš jo
padėklą.
- Ačiū, Džeikobai. O katino nematei?
- Ne-a. Visai nė matyt nemačiau. Bet akis atkreipęs žiūrėsiu.
Kaja linktelėjo. Atsisėdusi ant lovos - daugiau ir nebuvo kur sės­
tis - įsistebeilijo į lėkštę. Čia, kalėjime, maitintis jai teko geriau nei
bet kada per visą gyvenimą. Ji paknaibė vištieną, pastumdė lėkštėje
pupelių garnyrą. Kai atsirado maisto, skrandis nebenorėjo jo priimti.
Staiga ji išgirdo spynoje pasisukant raktą, virstelint sunkias me­
talines duris.
Ir tuojau pat - Džeikobo balsą koridoriaus gale:
- Smuk sau dabar šion, ponaiti Sekmadienio Teisingume.
Sulaikiusi kvapą Kaja įbedė žvilgsnį į grindis anapus kameros
durų. Vos po kelių sekundžių į jos regėjimo lauką įcimpino Sekma­
dienio Teisingumas. Juodi apvadai apie akis tuo pat metu atrodė ir
labai ryškūs, ir pablukę. Šįsyk nė nestabtelėjęs, nesudvejojęs kati­
nas pralindo pro grotas, prisiartino prie Kajos. Ji padėjo lėkštę ant
grindų. Katinas nedelsdamas suskato vaišintis vištiena, kulšį tuoj pat
išsitempė ant grindų, galiausiai išlaižė padažą. Pupelių nelietė. Kaja
stebėjo jį su šypsena, paskui servetėle iššluostė dėmę ant grindų.
Katinas driuoktelėjo ant lovos, ir saldus miegas apglėbė juos abu.

* * *

Kitą dieną prie jos durų pasirodęs Džeikobas pranešė:

- Panele Klark, pas tamstą lankytojas, tik jau kitas.
- Kas toks?
- Ir vėl ponas Teitas. Dabar jau bus keli kartai kaip buvo atė­
jęs, panele Klark, arba ką norint vis atneša, arba prašo su tamsta

329
 Delia Owens

pasimatyti. Ar šiandien neisi su juo susitikti, panele Klark? Šešta­

dienis, anei teismas dirba, per visą ištisą dieną veikt čionai nėra ką.
- Gerai, einu, Džeikobai.
Džeikobas nuvedė ją į tą patį nykų kambarėlį, kur ji buvo susi­
tikusi su Tomu Miltonu. Vos jai įžengus pro duris, Teitas skubiai
atsistojo, priėjo artyn. Vos pastebimai šyptelėjo, bet akys išdavė, kaip
jam liūdna matyti ją čia.
- Kaja, gerai atrodai. Aš taip nerimavau. Ačiū, kad sutikai pasi­
matyti. Sėskis.
Jiedu susėdo prie stalo vienas priešais kitą, o Džeikobas, likęs
stovėti kampe, pabrėžtinai įdėmiai įniko į laikraštį.
- Labas, Teitai. Labai ačiū už knygas, - ji elgėsi ramiai, nors širdis
trupėjo į druzgus.
- Ką dar galėčiau tau padaryti?
- Galbūt galėtum pašerti kirus, jei kada nuplauksi mano pusėn?
Teitas nusišypsjo.
- O taip, aš juos pašeriu. Kas antrą dieną ar panašiai, - jis pa­
sirūpino, kad nuskambėtų nerūpestingai, bet iš tikrųjų kirų šerti
važiuodavo ar plaukdavo su kiekviena aušra ir kiekvienu saulėlydžiu.
- Ačiū.
- Aš buvau teismo salėje, Kaja, sėdėjau tiesiai tau už nugaros.
Kadangi nė karto neatsigręžei, taip ir nesupratau, ar žinai. Bet aš
būsiu ten kiekvieną dieną.
Ji žiūrėjo pro langą.
- Tomas Miltonas tikrai puikus, Kaja. Turbūt geriausias advoka­
tas šioje valstijos dalyje. Jis būtinai ištrauks tave iš čia. Tu tik laikykis.
Vėl nesulaukęs jokio atsako jis kalbėjo toliau:
- O kai tik tu iš čia ištruksi, mudu ir vėl plauksime tyrinėti lagū­
nų, kaip anais laikais.
- Teitai, prašau. Privalai mane užmiršti.
- Aš tavęs niekada neužmiršau ir niekad neužmiršiu, Kaja.

330
 Ten, kur gieda vėžiai

- Juk žinai, kad aš kitokia. Aš neprisitaikau prie kitų žmonių, aš

netinku. Nesugebu įsilieti į tavo pasaulį. Prašau, pasistenk suprasti,
aš bijau dar sykį mėginti būti kam nors artima. Aš negaliu.
- Nekaltinu tavęs dėl to, Kaja, bet...
- Teitai, paklausyk. Daugybę metų aš troškau būti su žmonėmis.
Iš tiesų tikėjau, kad kas nors liks su manim visam laikui, kad turėsiu
draugų, turėsiu šeimą. Kad priklausysiu kokiai nors grupei. Bet visi
mane apleido, kartu neliko nė vienas. Nei tu, nei kas nors iš mano
šeimos narių. Ir pagaliau aš išmokau su visu tuo galynėtis, išmo­
kau apsiginti. Bet kalbėti apie tai dabar negaliu. Dėkinga, kad atėjai
čionai manęs aplankyti, tikrai. Gal kada nors mes ir galėsime būti
draugai, bet galvoti, kas bus - negaliu. Tik ne čia.
- Aišku. Aš suprantu. Tikrai suprantu.
Valandėlę patylėjęs jis dar pasakė:
- Stambieji raguočiai jau kelia triukšmą.
Ji linktelėjo, beveik nusišypsojo.
- Ak, tiesa, ir dar. Vakar, kai buvau prie tavo namų - nepatikėsi:
tiesiog ant priedurio laiptelių nutūpė Kuperio vanagas.
Galų gale ji ir tikrai nusišypsojo, pagalvojusi apie Kūpą. Vienas iš
daugybės jos asmeninių prisiminimų.
- Taip, tikiu.
Po dešimties minučių Džeikobas paskelbė, kad pasimatymo
laikas baigėsi ir Teitui metas eiti. Kaja dar sykį padėkojo jam už
apsilankymą.
- Aš ir toliau maitinsiu kirus, Kaja. Ir atnešiu tau knygų.
Ji palingavo galvą ir nusekė paskui Džeikobą.

331
 45.

Raudonoji kepurė

1970

irmadienio po Teito apsilankymo rytą posėdžių sekretoriaus

P vedama į teismo salę, Kaja, kaip ir anksčiau, suko akis į šalį
nuo žiūrovų, žvelgė pro langą, į šešėliuotus medžius lauke. Bet
netikėtai išgirdo pažįstamą garsą, gal slopų krenkštelėjimą, ir pa­
suko galvą. Pačioje pirmoje žiūrovų eilėje šalia Teito sėdėjo Šoklys
ir Meibelė, ši - pasipuošusi ta pačia skrybėlaite, su kuria eidavo į
bažnyčią, nusagstyta šilkinėmis rožėmis. Susirinkusieji buvo su-
bruzdę, kai jiedu drauge su Teitu įžengė į salę ir atsisėdo apačioje,
„baltųjų zonoje“. Tačiau kai posėdžių sekretorius informavo apie
padėtį teisėją Simsą, dar neišėjusį iš savo kabineto, teisėjas liepė
viešai paskelbti, kad jo teismo salėje kiekvienas, nesvarbu, kokios
odos spalvos ar kokio tikėjimo būtų, galįs sėdėti kur tik panorė­
jęs, o jei kam nors tai nepatinka, patiems valia eiti lauk. Iš tiesų jis
netgi pasirūpinsiąs, kad kaip tik taip jie ir padarytų.
Išvydusi Šoklį ir Meibelę, Kaja pajuto lašelį stiprybės, gunktelė­
jusi jos nugara vos vos išsitiesė.
Kitas valstybės kaltintojo kviečiamas liudytojas buvo korone­
ris daktaras Stiuardas Kounas - akiniuotas vyriškis labai trumpai
pakirptais žilstelėjusiais plaukais. Akiniai jam nuolat nuslysdavo
per arti nosies galo, tad buvo įgijęs įprotį vis kilstelėti galvą, kad

332
 Ten, kur gieda vėžiai

sėkmingai pažvelgtų pro stiklus. Kol jis atsakinėjo į Eriko klausi­

mus, Kajos mintys nuklydo pas kirus. Per visus tuos ilgus mėnesius
kalėjime jai maudė širdį dėl jų, bet, pasirodo, Teitas nuolat juos
šerdavo. Kirai nebuvo apleisti. Ji pagalvojo apie Raudonąjį Dičkį,
kuris buvo įjunkęs krypuoti tiesiai per jos kojų pirštus, kol ji žerda­
vo trupinius.
Koroneris vėl krestelėjo galvą, pasitaisydamas akinius ant nosies,
ir tas judesys bloškė Kają atgal į teismo salę.
- Taigi, reziumuojant, jūs liudijate, kad Čeisą Endriusą mirtis
ištiko 1969 metų spalio mėnesį, naktį iš 29-osios į 30-ąją tarp vi­
durnakčio ir antros valandos nakties. Mirties priežastis - sunkūs
galvos ir stuburo sužalojimai, patirti nukritus pro atkeltas groteles
nuo ugniagesių bokšto, kurio aukštis nuo žemės - šešiasdešimt trys
pėdos. Krisdamas jis pakaušiu trenkėsi į siją - šią prielaidą patvirtina
nuo sijos surinkti plaukų bei kraujo pavyzdžiai. Ar jūsų, kaip eksper­
to, nuomone visi šie teiginiai yra teisingi?
- Taip.
- Tad štai, daktare Kounai, kyla klausimas, kodėl protingas ir
geros fizinės formos jaunas vyras, toks kaip Čeisas Endriusas, galėjo
žengti į tuščią ertmę ir nukristi? Tam, kad atmestume vieną prie­
laidą, atsakykit: gal jo kraujyje aptikta alkoholio ar kokių nors kitų
medžiagų, galėjusių paveikti jo gebėjimą orientuotis tikrovėje?
- Ne, nieko panašaus neaptikta.
- Anksčiau čia demonstruoti įkalčiai mums parodo, kad Čeisas
Endriusas į siją atsitrenkė pakaušiu, o ne kakta. - Erikas atsistojo
priešais prisiekusiuosius ir žengė didelį žingsnį. - Štai - kai žengiu
pirmyn, mano galva atsiduria šiek tiek labiau priekyje nei visas kū­
nas. Jeigu priešais žiojėtų atvira anga, į kurią įsmuktų mano koja, dėl
inercijos ir galvos masės visas kūnas pasvirtų dar šiek tiek į priekį.
Teisingai? Taigi, jei Čeisas Endriusas būtų žengęs į priekį, būtų tren-
kęsis į siją kakta, ne pakaušiu. Daktare Kounai, ar nebūtų teisinga

333
 Delia Owens

manyti, kad turimi duomenys perša išvadą, jog Čeisas į atvirą angą
įsmuko žengęs atbulas?
- Taip, pagal turimus duomenis tokia išvada būtų teisinga.
- Vadinasi, galime daryti ir dar vieną išvadą: jei Čeisas Endriusas
stovėtų nugara į atvirą angą ir būtų kieno nors pastumtas, jis kristų
aukštielninkas, ne kniūbsčias? - Tomui nespėjus prasižioti priešta­
rauti, Erikas paskubomis išbėrė: - Jokiu būdu neprašau jūsų pateikti
galutinės išvados, kad remdamasis duomenimis galite tvirtinti, esą
Čeisas nukrito pastumtas atbulas. Aš tiktai aiškiai parodau, kad, jei
kas nors būtų pastūmęs Čeisą atbulą į atvirą angą, žaizda jo galvoje
nuo smūgio į siją ir būtų kaip tik tokia, kokią radome. Teisingai?
- Taip.
- Gerai. Daktare Kounai, kai jūs spalio trisdešimtąją klinikoje
apžiūrinėjote velionį Čeisą Endriusą, ar jis buvo pasikabinęs po kak­
lu pakabutį su kriauklele?
-Ne.
Stengdamasi pažaboti kylantį šleikštulį, Kaja nukreipė žvilgsnį į
Sekmadienio Teisingumą, kuris lyg niekur nieko prausėsi ant palan­
gės. Išsirietęs neįtikėtina poza, vieną ištiestą koją atkišęs tiesiai į vir­
šų, katinas uoliai laižėsi uodegos galiuko vidinę pusę. Buvo visiškai
susitelkęs į maudynes ir, atrodė, iš tiesų jomis mėgaujasi.
Po kelių minučių kaltintojas klausė:
- Ar tiesa, kad žūties naktį Čeisas Endriusas vilkėjo džinsinę
striukę?
- Taip, tas tiesa.
- Pasak oficialios jūsų ataskaitos, daktare Kounai, ant jo striukės
jūs aptikote raudonos vilnos siūlelių, teisingai? Siūlelių, kurie tikrai
nebuvo nė iš vieno kito jo vilkėto drabužio?
- Taip.
Erikas pakėlė permatomą plastikinį maišelį su keliomis raudonos
vilnos gijomis.

334
 Ten, kur gieda vėžiai

- Ar tai tie patys siūleliai, kurie buvo rasti ant Čeiso Endriuso
striukės?
- Taip.
Erikas paėmė nuo stalo didesnį maišelį.
- Ar tiesa, kad raudoni siūleliai, rasti ant Čeiso Endriuso striukės,
visiškai sutampa su siūlais, iš kurių numegzta ši kepurė?
Jis padavė maišelį liudytojui.
- Taip. Šie pavyzdžiai iš maišelio su mano paties pasirašyta etikete, ir
galiu tvirtinti: siūleliai nuo striukės ir iš kepurės tiksliai sutampa.
- Kur buvo rasta ši kepurė?
- Šerifas rado šią kepurę panelės Klark gyvenamojoje vietoje.
Ši informacija iki šiol nebuvo paviešinta, per žiūrovų eilės nusirito
murmesys.
- Ar esama kokių nors įrodymų, kad šią kepurę ji kada nors nešiojo?
- Taip. Kepurėje aptikta panelės Klark plaukų.
Stebėdama teismo salėje įsitaisiusį Sekmadienio Teisingumą, Kaja
pagalvojo, kad jos šeima niekad nelaikė jokio gyvūno. Nei šuns, nei
katės, nė vieno. Vienintelis padaras, kurį beveik galėjai laikyti įnamiu,
buvo skunkų patelė - grakštus, lipšnus, įžūlus gyvūnėlis, įsikūręs po
pirkele. Mama praminė ją Šanel.
Po keleto beveik taiklių čiurkšlių ir grybšnių visi pasijuto pakanka­
mai gerai pažįstami ir Šanel tapo labai mandagi, savo kvapniąją amuni­
ciją pliurkštelėdavo tik tada, kai vaikai per daug įsišėldavo. Ji ateidavo
ir išeidavo kada panorėjusi, kartais šmurkštelėdavo beveik pro pat kojas
tam, kuris tuo metu lipdavo plytomis paramstytais lentiniais laipteliais.
Kiekvieną pavasarį skunke išsivesdavo jauniklius medžioklėn į ąžuo­
lynus ir upokšnių pakrantes. Mažyliai tursendavo jai iš paskos vis susi­
durdami, ropšdamiesi vieni per kitus, toks juodų ir baltų dėmiųjukinys.
Tėtė, savaime aišku, nuolatos bausdavosi jos atsikratyti, tačiau Džo-
dis, demonstruodamas brandą, gerokai pranokstančią tėvo, visiškai rim­
tu veidu atrėždavo: „Juk tuoj pat įsiveistų kita, o aš visada maniau, kad

335
 Delia Owens

pažįstama skunke - geriau už nepažįstamą.“ Pagalvojusi apie Džodį Kaja

nusišypsojo. Ir tuoj pat susigriebė.
- Taigi, daktare Kounai, Čeisas Endriusas savo žūties naktį krito
nuo bokšto, atbulas įsmukęs į atvirą angą, kurios grotelės buvo atkel­
tos - kūno padėtis leidžia spėti, kad jis galėjo būti pastumtas, - o ant
jo striukės rasti siūleliai pateko ten nuo raudonos kepurės, vėliau aptik­
tos panelės Klark namuose. Kepurėje rasta pačios panelės Klark plaukų.
Viskas teisingai?
- Taip.
- Ačiū, daktare Kounai. Daugiau klausimų jums neturiu.
Tomas Miltonas užmetė akį į Kają, ši žiūrėjo į dangų. Salė bemaž
fiziškai sviro kaltintojo pusėn, lyg būtų pakrypusios grindys. Ne į naudą
buvo ir tai, kad Kaja sėdėjo pastirusi, atsiribojusi, tiesiog iškalta iš ledo.
Advokatas atmetė žilus plaukus nuo kaktos ir prisiartino prie koronerio
tęsti kryžminės apklausos.
- Labas rytas, daktare Kounai.
- Labas rytas.
- Daktare Kounai, jūs liudijote, kad žaizda Čeiso Endriuso pakau­
šyje atitinka tokią, kokią jis patirtų krisdamas atbulas į atvirą angą. Ar
ne tiesa, kad jeigu jis būtų žengęs atbulas pats ir netyčia pataikęs į angą,
sužalojimo pobūdis - smūgis pakaušiu į siją - būtų lygiai toks pat?
- Taip.
- Ar ant jo krūtinės arba rankų aptikote kokių nors kraujosruvų,
kurios liudytų, kad jis buvo paliestas ir stumtas?
- Ne. Savaime aišku, po tokio kryčio visas jo kūnas buvo nusėtas
mėlynių. Daugiausia - nugaros zonoje ir užpakalinėje kojų pusėje. Vis
dėlto tokių, kuriomis remiantis būtų galima neabejotinai tvirtinti, kad į
jį buvo įremtos rankos, kad jį kažkas stūmė - nerasta.
- Iš tikrųjų argi ne tiesa, kad išvis nesama jokių įkalčių, leidžiančių
daryti prielaidą, jog Čeisas Endriusas į angą buvo pastumtas?
- Tiesa. Iš man žinomų įkalčių nė vienas neperša prielaidos, kad Čei­
sas Endriusas buvo pastumtas.

336
 Ten, kur gieda vėžiai

- Taigi, daktare Kounai, per jūsų profesionalią apžiūrą ant Čeiso

Endriuso kūno neaptikta jokių įrodymų, kad tai buvo žmogžudystė, o
ne nelaimingas atsitikimas?
- Jokių.
Tomas palūkėjo valandėlę, leisdamas prisiekusiesiems sugromu-
liuoti atsakymą, tada vėl prašneko:
- O dabar pasikalbėkime apie tuos raudonos vilnos siūlelius, aptik­
tus ant Čeiso striukės. Ar esama kokio nors būdo nustatyti, kiek laiko
jie išbuvo prikibę prie striukės?
- Ne. Galime pasakyti, iš kur tie siūleliai atsirado, bet ne kada.
- Kitais žodžiais tariant, siūleliai galėjo būti prikibę prie striukės ir
visus metus, netgi ketverius metus?
- Tas teisybė.
- Net jeigu striukė buvo skalbiama?
- Taip.
- Vadinasi, nėra jokių įrodymų kad siūleliai ant Čeiso striukės pa­
teko būtent jo žūties naktį?
-Ne.
- Kai kurių liudytojų tvirtinimu, kaltinamoji pažinojo Čeisą En-
driusą ketverius metus iki jo mirties. Vadinasi, remdamiesi jūsų žo­
džiais, galime tvirtinti, kad per tuos ketverius metus kepurės siūlelių
ant striukės galėjo atsirasti bet kada, kai jie buvo susitikę abu vilkėda­
mi atitinkamą drabužį?
- Iš to, ką man teko matyti, - taip.
- Vadinasi, raudonieji siūleliai dar anaiptol neįrodo, kad panelė
Klark buvo su Čeisu Endriusu jo žūties naktį. O gal esama kokių nors
kitų įkalčių, kurie leistų daryti išvadą, kad panelė Klark tą naktį buvo
prisiartinusi prie Čeiso Endriuso? Pavyzdžiui, jos odos skivytų ant jo
kūno, tarkime, panagėse? Jos pirštų atspaudų ant jo striukės sagų ar
spraustukų? Jos plaukų ant jo kūno ar drabužių?
-Ne.

337
 Delia Owens

- Vadinasi, kadangi raudonieji siūleliai galėjo būti prikibę prie jo

striukės net ir ketverius metus, nėra išvis jokių įkalčių tvirtinti, kad pane­
lė Klark buvo prisiartinusi prie Čeiso Endriuso jo žūties naktį?
- Remdamasis savo tyrimų duomenimis galiu patvirtinti, kad tai tiesa.
- Ačiū. Daugiau klausimų neturiu.
Teisėjas Simsas paskelbė ankstyvą pietų pertrauką.
Tomas švelniai palietė Kajai alkūnę ir sukuždėjo, kad kryžminė ap­
klausa praėjo neblogai. Ji vos vos linktelėjo. Žmonės aplink juos stojosi,
rąžėsi. Beveik visi delsė išeiti, visiems knietėjo pamatyti, kaip Kaja sura­
kintomis rankomis bus išvesta iš salės.
Kai parvedusio ją į kamerą Džeikobo žingsniai nutolo koridoriumi,
Kaja sunkiai klestelėjo ant lovos. Uždarydami į areštinę, neštis į kamerą
kuprinės jai neleido, užtat leido persidėti kelis daiktus į rudą popieri­
nį maišelį ir pasiimti jį. Kaja pasirausė maišelyje, išsitraukė popieriaus
skiautę su Džodžio telefono numeriu ir adresu. Nuo pat pirmosios ne­
laisvės dienos ji beveik kasdien išsitraukdavo tą lapelį ir pagalvodavo, ar
nevertėtų paskambinti broliui, paprašyti, kad atvažiuotų pabūti su ja.
Neabejojo, kad jis tuojau ir atlėktų, o Džeikobas patikino, jog ji turi
teisę pasinaudoti telefonu ir jam paskambinti. Bet ji taip ir neskambino.
Kaip reikėtų išspausti tokius žodžius: Prašau, atvažiuok, aškalėjime, mane
kaltina žmogžudyste.
Ji padėjo kruopščiai sulankstytą popieriuką atgal į maišelį ir dabar
išsiėmė Teito padovanotąjį Pirmojo pasaulinio karo laikų kompasą. Ste­
bėjo siūbuojančią rodyklėlę, palūkėjo, kol ji nurims nukrypusi tiesiai į
šiaurę. Tada prispaudė kompasą prie širdies. Kur kitur žmogui gali dar
labiau prireikti kompaso?
O paskui kuždomis tarė Emilės Dikinson žodžius:

Širdis jau iškuopta

Ir Meilė nukišta šalin
Nebeprireiks jos mums
Lig pat Amžinasties.

338
 46.

Pasaulio karalius

1969
v
velnios saulės glostomi rugsėjo jūra ir dangus tviskėjo blu­
Š kia žydruma, o Kaja savo mažyte valtele pukšėjo pas Šoklį
sužinoti autobusų tvarkaraščio. Mintis apie kelionę autobusu su
nepažįstamais žmonėmis į nepažįstamą miestą ją baugino, bet ji
norėjo susipažinti su savo redaktoriumi Robertu Fosteriu. Per
tuos daugiau nei dvejus metus jie nemažai susirašinėjo, apsikeitė
ne tik daugybe trumpų laiškelių, bet ir keliais ilgais laiškais, daž­
niausiai aptardavo redakcinius jos tekstų bei piešinių suderinimus
ir pakeitimus, bet tas susirašinėjimas, nors dažniausiai vykdavo
biologiniais terminais, kartais nuklysdavo į poetiškus aprašus, vie­
na ir kita susiliejo, virto tvirtu juos sujungusiu, iš kalbos nuaustu
saitu. Kajai magėjo akis į akį susitikti tą kitame pašto gale esantį
žmogų, kuris žinojo, kaip šviesos spindulį suskaido mikroskopi­
nės kolibrio plunksnų prizmės, šitaip sukurdamos besimainančių
auksinės ir raudonos spalvų žaižaravimą paukščiuko kakle. Ir ku­
ris mokėjo išsakyti tai žodžiais, tokiais pat pribloškiančiais kaip ir
tos spalvos.
Vos išlipusią į prieplauką, ją pasveikino Šoklys, paklausė, ar jai
reikia degalų.

339
 Delia Owens

- Ne, ačiū, šįkart nereikia. Ko man reikia, tai nusirašyti autobusų

tvarkaraštį. Juk turi?
- O tai kaipgi. Anava, prismeigtas prie sienos į kairę nuo durų.
Rašykis sau į sveikatą.
Jai išnirus iš krautuvėlės su tvarkaraščiu, Šoklys paklausė:
- Ar būsi kur kelionėn išsiruošus, panele Kaja?
- Galbūt. Mano leidėjas atvažiuoja į Grinvilį, kvietė susitikti. Bet
aš dar nenusprendžiau.
- Nagis taip, šaunu tas baisiausiai būtų. Tolis toliausias lig ten,
bet tau visai neprošal būtų pakeliam.
Kaja apsisuko lipti į valtį, bet Šoklys pasilenkė ir įsisiurbė į ją jau
įdėmesniu žvilgsniu.
- Panele Kaja, o kas tau akiai nutiko ir veideliui? Rodosi, lyg
mušti būtum gavus, panele Kaja.
Ji skubomis nusigręžė. Mėlynė nuo Čeiso smūgio buvo jau dau­
giau nei mėnesio senumo, tiktai pablukusi gelzgana dėmė apie akį -
Kaja manė, kad niekas nė nepastebės.
- Ne, visai netyčia tamsoje rėžiausi į duris...
- Tik jau dabar neporink man pasakėlių, panele Kaja. Nagi ne
vakar aš gimęs, ką sau manai. Kas tave šitaip išgražino?
Ji stypsojo it liežuvį prarijusi.
- Ar tai ponas Čeisas bus šitaip tau padaręs? Juk žinai, kad man
viską gali pasakyti. Iš tikrųjų va šitaip ir stovėsi čia patol, pakol man
pasisakysi.
- Taip, Čeisas, - Kaja pati negalėjo patikėti, kad šie žodžiai iš­
sprūdo jai iš burnos. Niekad nemanė, kad vis dėlto yra žmogus,
kuriam galėtų pasisakyti tokius dalykus. Ji nusigręžė, mėgindama
tramdyti ašaras.
Visas Šoklio veidas apsiniaukė. Kelias sekundes jis tylėjo. Paskui
paklausė:
- Ką dar jis padarė?

340
 Ten, kur gieda vėžiai

- Nieko, prisiekiu. Jis bandė, Šokly, bet aš nepasidaviau.

- Tą vyrutį reikėtų gerai nuplakti botagu, tada išguiti, kad jo nė
kojos nebebūtų šitam miestely.
- Šokly, prašau. Nevalia niekam apie tai prasitarti. Juk žinai, kad
negali pasakyti šerifui ar dar kam nors. Tada jie nutemptų mane į
šerifo nuovadą ir priverstų gaujai vyrų pasakoti, kas atsitiko. Šito aš
neištverčiau, - Kaja užsidengė veidą delnais.
- Nagi, juk ką nors tai reikia daryti. Negal leisti, kad jis vaikšti­
nėtų sau ir tokius dalykus dirbtų, o paskui lakstytų patenkintas tuo
savo prašmatniu laivu. Atsirado pasaulio karalius.
- Šokly, juk pats žinai, kas būtų. Visi jie stotų jo pusėn. Sakytų,
aš pati drumsčiu vandenis. Siekiu išpešti pinigų iš jo tėvų ar dar ko
nors. Pats pagalvok, kas būtų, jei kuri nors mergaitė iš Spalvotųjų
miestelio apkaltintų Čeisą užpuolimu ir bandymu išprievartauti. Juk
jie nieko nedarytų. Ničnieko, - Kaja kalbėjo vis spigiau. - Pati mer­
gaitė įklimptų į rimtą bėdą. Laikraštis nežinia ko prirašytų. Žmonės
ją apkaltintų kekšiaujant. Tai va, lygiai tas pat būtų ir man, ir pats
žinai. Prašau prižadėti, kad niekam nė žodžiu neprasitarsi! - Galų
gale ji sukūkčiojo.
- Teisybė tas tavo, panele Kaja. Žinau, teisybė. Bet tau nereikia
nuogąstauti, kad aš ko pridirbsiu, kas dar labiau viską pablogintų.
Bet kaip tau dabar žinoti, kada jis užsimanys atsėlinti ir vėl? Kai tu
ten vis vienui viena, be nieko?
- Aš visada pati apsigindavau, tik šį vieną kartą užsižiopsojau,
tiesiog neišgirdau jo atplaukiant. Nieko man nebeatsitiks, Šokly. Jei­
gu vis dėlto važiuosiu į Grinvilį, grįžusi galbūt nuspręsiu kurį laiką
pagyventi skaitymo lūšnoje. Man atrodo, Čeisas apie ją nežino.
- Na, tai tada gerai. Bet aš noriu, kad čionai dažnėliau atplauk­
tum ir man vis duotum žinot, kaip viskas klojasi. Juk bet kada gali
atsikraustyt pagyvent su mudviem su Meibele, juk žinai.
- Ačiū tau, Šokly. Žinau.

341
 Delia Owens

- Kada važiuoji ten į tą Grinvilį?

- Dar nežinau. Leidėjas laiške užsiminė apie spalio pabaigą. Aš
dar nieko nesusitariau, dar nė neatsakiau, ar priimu kvietimą.
Dabar ji žinojo: niekur važiuoti ji negali, nebent sumušimo žy­
mės visiškai išnyktų.
- Tai va prisistatai čionai ir kad žinočiau, kada išvažiuoji tenai,
ir vėl prisistatai, kad žinočiau: grįžai. Girdi mane? Jei tu išvažiavus,
man privalu žinoti. Kitaip jeigu nepamatau tavęs kokią dieną ar dvi,
pats keliauju ten pas tave pasižiūrėt. O kad prireiktų, atsivedu ir visą
būrį.
- Taip ir padarysiu. Ačiū, Šokly.

342
 47.

Ekspertas

1970

rokuroras Erikas Časteinas išklausinėjo šerifą apie du ber­

P niukus, spalio trisdešimtosios rytą ugniagesių bokšto pa­
pėdėje radusius Čeiso Endriuso lavoną, apie gydytojo apžiūros
duomenis, apie pirminį tyrimą.
Paskui Erikas tęsė apklausą:
- Šerife, prašom mums pasakyti, kas pakišo jums mintį, kad Čei-
sas Endriusas veikiausiai ne atsitiktinai nukrito nuo bokšto? Dėl ko­
kių priežasčių įtarėte, kad galėjo būti įvykdytas nusikaltimas?
- Na, visų pirma, atkreipiau dėmesį, kad aplink Čeiso kūną nėra
jokių pėdsakų - netgi jo paties. Išskyrus, žinoma, jį radusių ber­
niukų pėdas. Tad ir pamaniau, kad pėdsakus kas nors sunaikino,
siekdamas nuslėpti nusikaltimą.
- Ar ne tiesa, šerife, kad įvykio vietoje nebuvo ir jokių pirštų
atspaudų? Nebuvo ir jokių automobilio vėžių?
- Taip, tai tiesa. Laboratorijos ataskaitoje tvirtinama, kad jokių
šviežių pirštų atspaudų bokšte nebuvo. Net ant grotelių, kurias kaž­
kas juk turėjo atkelti. Mudu su padėjėju kruopščiai apžiūrėjome vie­
tovę ieškodami automobilio vėžių, bet neradome ir jų. Visa tai perša
prielaidą, kad įkalčius kažkas sunaikino tyčia.

343
 Delia Owens

- Vadinasi, kai laboratoriniais tyrimais buvo tiksliai nustatyta,

kad ant Čeiso tą naktį vilkėtų drabužių buvo aptikta raudonų vilno­
nių siūlelių iš panelės Klark kepurės, jūs...
- Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau, - įsikišo Tomas. - Tyčinis
mėginimas nukreipti liudytoją. Be to, šiame teisme jau nustatyta,
kad raudoni siūleliai nuo panelės Klark drabužių galėjo patekti ant
pono Endriuso drabužių ir gerokai anksčiau negu naktį iš spalio dvi­
dešimt devintos į trisdešimtą.
- Prieštaravimą palaikau! - sugriaudėjo teisėjas.
- Daugiau klausimų nebus. Perleidžiu liudytoją jums.
Erikas iš anksto žinojo, kad šerifo kaltinimo liudijimas bus silp­
nokas: ką iš tiesų gali išpešti neturėdamas žmogžudystės įrankio,
jokių pirštų atspaudų, jokių įmintų pėdų ar ratų vėžių? Vis dėlto
svarumo jame tarsi ir buvo pakankamai įtikinti prisiekusiuosius, kad
kažkas nužudė Čeisą Endriusą, o įvertinus raudonuosius siūlelius tas
kažkas galėjo būti panelė Klark.
Tomas Miltonas prisiartino prie liudytojo tribūnos.
- Šerife, ar jūs, o gal kas nors kitas kvietėte ekspertą paieško­
ti įmintų pėdsakų - arba kokių nors požymių, kad pėdsakai buvo
užtrinti?
-To nereikėjo. Ekspertas esu aš. Įmintų pėdsakų tyrimas - oficia­
li mano išsilavinimo dalis. Kito eksperto man neprireikė.
- Supratau. Vadinasi, radote kokių nors požymių, kad žemėje
įspausti pėdsakai buvo naikinami? Turiu galvoj, pavyzdžiui, radote
šluotos ar šakų, kuriomis lygintos pėdos, paliktų žymių? Galbūt kur
nors sudžiūvęs dumblas buvo užklotas šviežesnių dumblo sluoksniu?
Turite kokių nors įkalčių, galbūt nuotraukų, liudijančių buvus tokią
veiklą?
- Ne. Esu čia tam, kad paliudyčiau kaip ekspertas, kad po bokštu
nebuvo išvis jokių pėdsakų - išskyrus mūsų pačių ir kūną aptikusių
berniukų. Vadinasi, kažkas turėjo juos panaikinti.

344
 Ten, kur gieda vėžiai

- Aišku. Bet, šerife, ar tai nėra žinoma pelkių savybė: sulig jūros
potvyniais ir atoslūgiais gruntinis pelkių vanduo irgi kyla ir leidžia­
si, kartais netgi gerokai toliau potvynio ribos? Vandeniui nuslūgus
ištisi plotai virsta sausuma, o paskui, po kelių valandų, vanduo vėl
pakyla. Daugelyje vietų pakilus vandeniui dirva įmirksta ir bet kokie
joje buvę ženklai, pavyzdžiui, įmintos pėdos, išnyksta. Lieka švarus
lapas. Argi visa tai nėra tiesa?
- Na taigi... taip, gali būti ir taip. Bet nesama jokių požymių, kad
kaip tik taip ir būtų atsitikę.
- Štai čia turiu nakties iš spalio dvidešimt devintosios į trisdešim­
tąją potvynių ir atoslūgių grafiką. Pažiūrėkite pats, šerife Džekso­
nai: labiausiai nuslūgęs vanduo buvo apie vidurnaktį. Vadinasi, tuo
metu, kai Čeisas atvyko prie bokšto ir ėjo prie laiptelių, jis pėdsakus
pažliugusioje dirvoje įmynė. Paskui prasidėjo potvynis, gruntiniai
vandenys pakilo ir nuskalavo jo pėdsakus. Dėl šios priežasties jūs ir
berniukai įmynėte gilius pėdsakus, dėl tos pačios priežasties Čeiso
pėdsakų nebeliko. Ar nesutinkate, kad šitaip galėjo būti?
Kaja vos vos linktelėjo - pirma jos reakcija į kokį nors liudijimą
nuo pat teismo pradžios. Ji buvo daugybę kartų savo akimis mačiusi,
kaip pelkių vandenys praryja vakarykščią istoriją: elnių pėdsakus pa­
lei upokšnį, rusvosios lūšies pėdas šalia elniuko gaišenos - lyg nebūta.
Šerifas atsakė:
- Nesu matęs, kad pakilę gruntiniai vandenys šitaip visiškai su­
naikintų tokias ženklias žymes kaip pėdų įspaudai, tad atsakymas:
nežinau.
- Bet, šerife, juk, kaip pats pripažinote, jūs - ekspertas, apmo­
kytas tirti pėdsakus. O dabar tvirtinate nežinąs, ar toks anaiptol ne
retas reiškinys pasireiškė aną naktį, ar ne.
- Ką gi, nebūtų labai sunku įrodyti vienaip ar kitaip, tiesa? Už­
tektų nuvykti ten per atoslūgį, pripėduoti, o paskui, po kito potvy­
nio, pažiūrėti, ar pėdsakai nuplauti.

345
 Delia Owens

- Sutinku, iš tikrųjų būtų visai nesunku įrodyti vienaip ar kitaip,

bet kodėl tuomet nebuvo taip ir padaryta? Mes čia, teisme, o jūs ne­
turite jokio įrodymo, ničnieko, kas leistų įtarti, kad prie bokšto būta
asmens, kuris mėgino panaikinti pėdsakus ir šitaip nuslėpti nusikal­
timą. Kur kas labiau tikėtina, kad ateidamas Ceisas Endriusas išties
įmynė pėdsakus po bokštu, o paskui pakilę gruntiniai vandenys juos
nuplovė. O jeigu kartu su juo buvo ir draugų, jei visi pramogavo
kopdami į bokštą, vandenys taip pat sėkmingai išnaikino jų visų
pėdsakus. Tokiomis net labai tikėtinomis aplinkybėmis nebelieka
jokio pagrindo manyti, kad išvis įvykdytas nusikaltimas. Ar ne tiesa,
šerife?
Edo akys lakstė į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę, tarsi atsakymas
būtų buvęs užrašytas ant kurios nors sienos. Žiūrovai subruzdo ant
savo suoliukų.
- Šerife?.. - paragino Tomas.
- Mano profesionalia nuomone, labai menkai tikėtina, kad
įprastas gruntinio vandens kilimo ir slūgimo ciklas šiuo atveju taip
nušluotų pėdsakus, kad jie visiškai pradingtų. Vis dėlto, kadangi ne­
aptikta jokių bandymo ką nors nuslėpti požymių, pėdsakų nebuvi­
mas pats savaime neįrodo, kad įvykdytas nusikaltimas, Bet...
-Ačiū. - Tomas atsigręžė į prisiekusiuosius ir pakartojo šerifo žo­
džius: - „...pėdsakų nebuvimas pats savaime neįrodo, kad įvykdytas
nusikaltimas.“ Nagi, einame toliau, šerife. Ką galėtumėte pasakyti
apie ugniagesių bokšto aikštelės groteles, kurios buvo atkeltos, taigi,
anga palikta atvira? Ieškojote ant jų panelės Klark pirštų atspaudų?
- Žinoma.
- Ar jūs radote panelės Klark pirštų atspaudų ant grotelių ar kur
kitur bokšte?
- Ne. Bet, kadangi neradome ir jokių kitų pirštų atspaudų...
Teisėjas palinko arčiau jo nuo savo pakylos.
- Tiktai atsakinėk tiksliai į klausimus, Edai.

346
 Ten, kur gieda vėžiai

- Ką pasakysite apie plaukus? Juodi panelės Klark plaukai ilgi -

jei ji užlipo laiptais į pačią bokšto viršūnę, jei darbavosi aikštelėje,
atkėlė groteles ir panašiai, manyčiau, bent keli plaukai būtinai turėjo
kur nors prikibti. Ar radote bokšte jos plaukų?
- Ne, - šerifo kakta jau spindėjo.
- Koroneris paliudijo, jog apžiūrėjęs Čeiso kūną nerado jokių
įkalčių, kurie leistų įtarti, kad panelė Klark tą naktį išvis buvo prie
jo prisiartinusi. Na taip, buvo tie siūleliai, bet jie galėjo prikibti bet
kada per pastaruosius ketverius metus. O dabar jūs mums sakote,
kad nėra visiškai jokių įkalčių, kurie leistų įtarti panelę Klark tą nak­
tį išvis buvus bokšte. Ar pastarasis teiginys teisingas?
- Taip.
- Vadinasi, nėra jokių įkalčių, kurie leistų įtarti panelę Klark bu­
vus ugniagesių bokšte tą naktį, kai Čeisas Endriusas nukrito nuo jo
ir užsimušė. Teisingai?
- Juk taip aš ir sakiau.
- Vadinasi, atsakymas: taip.
- Taip, taip, atsakymas: taip.
- Šerife, ar ne tiesa, kad tos grotelės bokšto viršuje lieka atkeltos
gana dažnai? Kad vaikai lipa ten pramogauti, atkelia jas ir palieka
nenuleistas?
- Na taip, yra buvę, kad grotelės likdavo nenuleistos. Bet, kaip
jau sakiau anksčiau, paprastai atkeliamos tos, tiesiai virš laiptų, pro
kurias reikia įlipti. Ne kitos.
- Bet argi ne tiesa, kad grotelės virš laiptų, o retkarčiais ir kitos,
paliekamos nenuleistos taip dažnai ir, kaip manoma, kelia tokį rimtą
pavojų, kad jūsų biuras išsiuntė rašytinį prašymą Jungtinių Valstijų
miškų tarnybai su prašymu pagerinti padėtį? - Tomas ištiesė šerifui
dokumentą. - Ar tai yra oficialus prašymas Miškų tarnybai, išsiųstas
praėjusių metų liepos aštuonioliktąją?
Šerifas užmetė akį į popieriaus lapą.

347
 Delia Owens

- Taip ir yra.
- Kas rasė šį prašymą?
- Pats parašiau.
- Vadinasi, likus vos trims mėnesiams iki tragiškos Čeiso En-
driuso žūties nukritus nuo ugniagesių bokšto pro atvirą, grotelėmis
nepridengtą angą, jūs išsiuntėte raštą Miškų tarnybai, prašydamas
uždaryti bokštą arba įtvirtinti groteles, kad niekas nesusižalotų. Vis­
kas teisingai?
- Teisingai.
- Šerife, prašyčiau perskaityti teismo dalyviams paskutinį šio do­
kumento, kurį parašėte Miškų tarnybai, sakinį. Tik paskutinį sakinį,
štai čia.
Jis padavė popieriaus lapą šerifui, rodydamas paskutinę eilutę.
Šerifas garsiai perskaitė:
- Esu priverstas pakartoti: tos grotelės yra labai pavojingos ir, jei
nebus imtasi kokių nors veiksmų, anksčiau ar vėliau neišvengsime
rimtos traumos ar net žūties.
- Daugiau klausimų neturiu.

348
 48.

Kelionė

1969

spalio dvidešimt aštuntąją Kaja, kaip pažadė-

19<39:ųjų
y y jusi,;atplaukė iki Šoklio krautuvėlės atsisveikinti, o
paskui nudūzgė į miestelio prieplauką, kur žvejai ir austrių gaudy­
tojai visada pertraukdavo darbą paspoksoti į ją. Nekreipdama į juos
dėmesio, Kaja pririšo valtį ir pasiėmusi nublukusį kartoninį laga­
miną - seną, dar mamos, išsitraukė jį iš spintos gelmių - nudrožė
į Pagrindinę gatvę. Rankinės neturėjo, užtat nešėsi senąją kuprinę,
prikimštą knygų ir sklindžių su kumpiu. Buvo įsidėjusi ir nedidelę
sumą grynųjų pinigų, o didžiąją dalį honorarų įdėjusi į skardinę ir
užkasusi netoli lagūnos. Šįsyk ji atrodė visai normaliai: segėjo rudą
sijoną iš „Sears, Roebuck“ katalogo, vilkėjo baltą palaidinę, buvo
apsiavusi žemakulnius batelius. Artimiausių krautuvėlių savininkai
triūsinėjo aplinkui, aptarnavo pirkėjus, šlavė šaligatvį prie durų -
ir visi lyg vienas stebeilijo į ją.
Kaja sustojo po autobuso stotelės ženklu laukti. Galiausiai priva­
žiavo „Traihvays“ bendrovės autobusas ir sustojo sužvigdęs stabdžius,
užstodamas vandenyną. Niekas neišlipo, o Kaja nuėjo į priekį, nusi­
pirko iš vairuotojo bilietą į Grinvilį. Paklausė, kokiomis dienomis ir
valandomis autobusas važiuoja atgal, ir vairuotojas padavė jai lapelį su

349
 Delia Owens

atspausdintu tvarkaraščiu, įkėlė jos lagaminą. Stipriai gniauždama ku­

prinę, Kaja įlipo. Nespėjus jai nė susimąstyti apie tai, autobusas, kuris
jai atrodė tokio ilgio kaip visas miestelis, išriedėjo iš Barkli Kouvo.
Po dviejų dienų 13.16 Kaja išlipo iš „Trailways“ autobuso, va­
žiuojančio priešinga kryptimi, iš Grinvilio. Šįsyk gatvėje šurmuliavo
netgi dar daugiau miestelio gyventojų, ir visi kuždėdamiesi spok­
sojo, kaip ji atmeta per petį ilgus plaukus, kaip ima iš vairuotojo
lagaminą. Perėjusi per gatvę Kaja pasuko į prieplauką, įlipo į valtį
ir nudūzgė tiesiai namo. Norėjo stabtelėti Šoklio prieplaukoje, kaip
žadėjusi, ir pranešti, kad grįžo, bet pamatė bent kelias kitas valtis,
išsirikiavusias laukti degalų, tad nutarė atplauksianti kitą dieną. Be
to, nesustojusi greičiau parsirasianti pas kirus.
Tad kitą dieną, spalio trisdešimt pirmąją, atplaukusi Kaja šūkte­
lėjo Šokliui, ir šis išlindo iš savo krautuvėlės.
- Labas, Šokly. Tiesiog norėjau tau pranešti, kad jau namie. Va­
kar grįžau.
Tylėdamas jis pėdino jos pusėn.
Vos Kajai užkėlus koją ant prieplaukos, prašneko:
- Panele Kaja, aš...
Ji pakreipė galvą.
- Kas yra? Kas atsitiko?
Jis stovėjo ir žiūrėjo į ją.
- Kaja, ar jau girdėjai žinią apie Ceisą?
- Ne. Kokią žinią?
Jis palingavo galvą.
- Čeiso Endriuso nebėra. Žuvo kaip sykis tą naktį, kai buvai
išvažiavusi ten, į Grinvilį.
- Ką? - Šoklys ir Kaja taip ir įsisiurbė į kits kitą akimis.
- Vakar iš ryto surado jį va ten prie to senojo gaisrų bokšto su...
na, jie taip sako, su nusuktu sprandu ir dar perskelta kaukole. Mano,
kritęs nuo pačio viršaus.

350
 Ten, kur gieda vėžiai

Kaja taip ir nesusičiaupė.

Šoklys dar pridūrė:
- Visas miestelis sujudęs sukrutęs. Vieni žmoneliai moja, su­
prask, nelaimė, bet žodis sklinda, kad šerifas tuo suabejojęs. Čeiso
mama visai sudirgusi, sako, kažkas bus prikišęs nagus. Jukinys jau
toks, kad nė neklausk.
Kaja paklausė:
- O kodėl jie mano, kad kažkas galėjęs prikišti nagus?..
- Vienas iš tų ten kur yra grotelės ant pačio bokšto viršaus, tai
va, tos grotelės buvo atkeltos, skylė plačiausia žiojėjo. O jis įsmuko
ir krito žemyn kaip akmuo. Jiems tai atrodo įtartina. Vieni kai kurie
sako, tos ten grotelės visą laiką pasilieka atkeltos, nes vaikiai ten vis
ropščiasi dūkti, tai ponas Čeisas galėjęs visai netyčia įsmukti. Bet kiti
kai kurie šūkauja, kad žmogžudystė.
Kaja nutylėjo, tad Šoklys pasakojo toliau:
- Viena priežastis tai va tokia: surastas jau negyvėlis ponas Čeisas
nebeturėjo tokio pakabučio su kriauklele, kurį jau kažin kiek metų
nešiojo kiekvieną dieną ir nenusiimdavo, o jo žmona sako, kad buvo
užsikabinęs ir tą patį vakarą, kai išėjo iš namų pas savo gimdytojus
vakarienės. Nešiojo visai visada, taip ji sako.
Paminėjus pakabutį, Kajai išdžiūvo burna.
- O dar tiedu jaunikaičiai, tiedu, kurie atrado Čeisą. Tai va, jie
girdėjo, kaip šerifas sako, kad jokių išvis pėdų toje vietoj. Anei vie­
nos kojos pėdsako neįspausta. Lyg kažkas tyčiomis būtų nukrapštęs
visus įkalčius. Tai va tiedu jaunikliai dabar po visą miestelį apie tai
skalija.
Šoklys pasakė Kajai, kada bus laidotuvės, nors ir žinojo, kad Kaja
jose nepasirodys. Tai bent būtų spektaklis siuvėjėlėms ir Biblijos stu­
dijų grupių narėms. Savaime aišku, spėlionės ir paskalos Kajos ne­
aplenks. Dėkavoju Viešpačiui, kadjo žūties metuji buvo Grinvilyje, o
kad ne, jai visipleperzos šitą irprikabintų, pagalvojo Šoklys.

351
 Delia Owens

Kaja linktelėjo Šokliui ir nupukšėjo namo. Stovėdama ant pa­

žliugusio lagūnos kranto, kuždomis padeklamavo vieną iš Amandos
Hamilton eilėraščių:

Nenuvertink
širdies,
Ji gali iškrėsti
Protu nesuvokiamų eibių.
Įsakymus širdžiai diktuoja jausmai.
Antraip kaip paaiškintum
Mano pasirinktą kelią,
Savo pasirinktą
Ilgą kelią šiuo tarpekliu?

352
 49.

Maskuotė

1970

uvo prisaikdintas dar vienas liudytojas: vyriškis žilais garba­

B notais trumpai kirptais plaukais, vilkintis mėlyną, iki bliz­
gesio nučiurintą pigų kostiumą - jis prisistatė esąs ponas Laris
Praisas, vairuotojas, vežiojantis žmones „Trailways“ vežėjų bend­
rovės autobusais įvairiais šios Šiaurės Karolinos dalies maršrutais.
Eriko klausinėjamas, ponas Praisas patvirtino, kad norint visai
įmanoma per vieną naktį suvažinėti autobusu iš Grinvilio į Barkli
Kouvą ir atgal. Dar pasisakė pats vairavęs autobusą, važiuojantį
iš Grinvilio Barkli Kouvo kryptimi Čeiso žūties naktį. Paliudijo,
kad nė vienas iš keleivių nebuvo panašus į panelę Klark.
Erikas tarė:
- Taigi, pone Praisai, šerifui per apklausą jūs sakėte, kad auto­
busu važiavo vienas liesas keleivis, kuris iš tiesų galėjo būti aukšta
moteris, persirengusi vyru. Teisingai? Prašyčiau apibūdinti tą keleivį.
- Na taip, teisingai. Jaunas vyras, baltasis. Manyčiau, gal penkių
pėdų dešimties colių ūgio ar panašiai, o jo kelnės kadaravo kaip pa­
klodės ant tvoros mieto. Buvo su tokia dideliausia kepure, mėlyna.
Sėdėjo panarinęs galvą, į nieką nesižvalgė.
- Dabar, kai jau esate matęs panelę Klark, kaip jums atrodo:
ar įmanoma, kad tasai liesas vyras autobuse iš tikrųjų buvo vyru

353
 Delia Owens

persirengusi panelė Klark? Kaip manote, ji galėjo paslėpti ilgus savo

plaukus po ta kepure?
- Taip, manau kad taip.
Erikas paprašė teisėjo leidimo nurodyti Kajai atsistoti. Ji pakluso, ša­
lia sėdėjęs Tomas Miltonas irgi pakilo.
- Galite vėl sėstis, panele Klark, - tarė Erikas ir vėl kreipėsi į liudyto­
ją: - Ar galėtumėte tvirtinti, kad jaunuolis autobuse buvo tokio pat ūgio
ir kūno sudėjimo kaip ir panelė Klark?
- Sakyčiau, abu visai vienodi, - atsakė ponas Praisas.
- Taigi, viską apsvarstęs galbūt galėtumėte tvirtinti, kad yra tikėtina,
jog liesas vyriškis, praėjusių metų spalio dvidešimt devintosios vakarą
23.50 išvažiavęs autobusu iš Grinvilio į Barkli Kouvą, iš tiesų buvo įta­
riamoji panelė Klark?
- Taip, manau, net labai galėjo taip būti.
- Ačiū, pone Praisai. Daugiau klausimų neturiu. Perleidžiu liudytoją
gynybai.
Atsistojęs priešais liudytojų tribūną Tomas geras penkias minutes
klausinėjo poną Praisą, paskui susumavo:
-Taigi, štai ką jūs mums paliudijote. Viena, autobuse, 1969-ųjų spa­
lio dvidešimt devintosios naktį važiavusiame iš Grinvilio į Barkli Kou­
vą, nebuvo moters, panašios į mano ginamąją. Antra, autobusu važiavo
aukštas liesas vyras, ir tuo metu, nors matėte jo veidą iš visai arti, ne­
pagalvojote, kad tai galėtų būti vyru apsimetanti moteris. Trečia, pati
mintis apie persirengėlį jums atėjo į galvą tik tada, kai ją pakišo šerifas.
Liudytojui nespėjus prasižioti, Tomas kalbėjo toliau:
- Pone Praisai, sakykite, ar liesasis vyras važiavo 23.50 autobusu ti­
krai spalio dvidešimt devintąją? Ar jūs užsirašote, kokie keleiviai kada
važiuoja? Ar negalėjo tasai vyras važiuoti diena anksčiau ar diena vėliau?
Jūs šimtu procentų įsitikinęs, kad tai buvo spalio dvidešimt devintoji?
- Na, suprantu, kur link jūs sukate. Kai šerifas bandė padėti man at­
gaivinti atmintį, atrodė, kad liesasis vyras tikrai važiavo kaip tik tuo auto­
busu. Bet dabar manau, kad šimto procentų garantijos negalėčiau duoti.

354
 Ten, kur gieda vėžiai

- Ir dar, pone Praisai, argi nebuvo taip, kad autobusas tą naktį

smarkiai vėlavo? Tiksliau sakant, vėlavo dvidešimt penkias minutes ir
į Barkli Kouvą atvažiavo tik 01.40. Teisingai?
- Taip. - Ponas Praisas dirstelėjo į Eriką. - Aš tiktai stengiuosi pa­
dėti, kad viskas būtų teisingai.
Tomas jį nuramino:
- Jūs iš tiesų labai padėjot, pone Praisai. Labai jums ačiū. Daugiau
klausimų neturiu.

* * *

Erikas iškvietė kitą kaltinimo liudytoją - autobuso, išvažiavusio

spalio trisdešimtosios paryčiais 02.30 iš Barkli Kouvo į Grinvilį, vai­
ruotoją poną Džoną Kingą. Jis paliudijo, kad įtariamosios panelės
Klark autobuse nebuvo, bet važiavusi kita, gerokai vyresnė moteris,
„...aukšta kaip ir panelė Klark, trumpomis žilomis garbanomis, at­
rodė lyg susidėjusi ilgalaikę šukuoseną kirpykloje.“
- Pone Kingai, pažvelkite į įtariamąją ir pasakykite, kaip manote:
ar gali būti, kad jei panelė Klark mėgintų apsimesti vyresne dama,
atrodytų labai panaši į aną moterį autobuse?
- Na, iš tikrųjų sunku įsivaizduoti. Galbūt.
- Vadinasi, gali būti?
- Manau, taip.
Sulaukęs savo eilės kryžminėje apklausoje, Tomas pareiškė:
- Byloje, kurioje teisiama už žmogžudystę, žodis manau nepri­
imtinas. Ar jūs matėte mano ginamąją panelę Klark autobuse, ku­
ris 1969-ųjų spalio trisdešimtąją 02.30 išvažiavo iš Barkli Kouvo į
Grinvilį?
- Ne, nemačiau.
- Ar tą naktį iš Barkli Kouvo į Grinvilį važiavo koks nors kitas
autobusas?
-Ne.

355
 50.

Piešinių knyga

1970

itą dieną atvesta įteismo salę, Kaja pažvelgė į Teitą, Šoklį ir

K Meibelę, ir jai užgniaužė kvapą: greta jų išvydo žmogų su
uniforma ir vos pastebima šypsena randuotame veide. Džodis. Ji
trupučiuką linktelėjo sukdama galvą, kaip jis galėjo sužinoti apie
teismą. Galbūt iš Atlantos laikraščio. Susigėdusi ji panarino galvą.
Erikas atsistojo.
- Gerbiamasis teisėjau, jei teismas neprieštarauja, valstybės kal­
tintojas kviečia liudyti ponią Sem Endrius.
Visa salė sutartinai atsidūsėjo, lydėdami akimis Patę Lav, šird­
gėlos palaužtą motiną, einančią liudytojų tribūnos link. Stebėdama
moterį, kuri, kaip vylėsi, turėjo vieną dieną tapti jos anyta, Kaja
tik dabar suvokė, kaip absurdiška buvo net pagalvoti apie tai. Net­
gi šitokiomis niūriomis aplinkybėmis Pate Lav, šiugždanti prašma­
tniausiais juodais šilkais, atrodė ypač susirūpinusi savo išore bei
svarba. Atsisėdusi tvarkingai pasidėjo blizgančią rankinę ant kelių,
jos tamsūs plaukai buvo susukti į tobulą kuodelį, pridengtą kaip tik
tiek, tiek reikia, pakreipta skrybėlaite su juodu tinkleliu, dramatiškai
temdančiu akis. Niekad, niekad nebūtų ji savo marčia pripažinusi
basakojės pelkių gyventojos.

356
 Ten, kur gieda vėžiai

- Ponia Endrius, suprantu, kaip jums tai sunku, tad pasistengsiu

kaip įmanoma trumpiau. Ar tiesa, kad jūsų sūnus Čeisas Endriusas
nešiojo pakabutį - žaliaminės odos dirželį su kriauklele?
- Taip, tas tiesa.
- Kada jis nešiodavo tą pakabutį? Kokiomis progomis, ar dažnai?
- Visą laiką. Išvis niekad nenusiimdavo. Pastaruosius ketverius me­
tus nesyk nesu jo mačiusi be to pakabučio.
Erikas poniai Endrius padavė oda apvilktą žurnalo dydžio knygą.
- Gal galėtumėte pasakyti teismui, kokia čia knyga?
Kaja įbedė žvilgsnį į grindis, sukrutino lūpas, stengdamasi pažaboti
įtūžį dėl tokio šiurkštaus įsiveržimo į jos asmeninę erdvę, o prokuroras
pakėlė knygą, parodė visiems. Jos piešinių knyga, kurią ji padovanojo
Čeisui dar pažinties pradžioje. Bemaž visą gyvenimą iš jos buvo at­
imtas džiaugsmas kam nors ką nors dovanoti - šitokią netektį netgi
nedaugelis suprastų. Kruopščiai dirbusi bent kelias dienas ir naktis, ji
suvyniojo baigtą piešinių knygą į rudą popierių, išpuošė nuostabaus
žalumo paparčiais ir dailiausiomis baltomis snieginių žąsų plunksno­
mis. Ištiesė ją Čeisui, vos išlipusiam iš valties į jos lagūnos krantą.
- Kas čia?
- Tiesiog kai kas tau nuo manęs, - atsakė ji ir nusišypsojo.
Piešiniais papasakota juodviejų drauge praleisto laiko istorija. Pir­
mas piešinys - tušu: jie abu sėdi pusiaugula, atsirėmę į jūros nuska­
lautą rąstą. Čeisas groja lūpine armonikėle. Kajos ranka pabarstyti
užrašai: pajūrinių avižų ir kriauklelių lotyniški pavadinimai. Paskui -
išsiliejusiais akvarelės potėpiais pavaizduota Čeiso valtis, plūduriuo­
janti mėnesienoje. Toliau - smalsūs delfinai, sukantys ratus apie valtį,
o padangėje kartu su debesimis plaukia žodžiai: „Mykolai, irkluok į
krantą“. Dar viename - ji pati, sūkuriuojanti tarp sidabrinių kirų sida­
briniame paplūdimyje.
Čeisas neatsistebėdamas vertė vieną lapą po kito. Kai kuriuos
piešinius vos vos bestelėjo pirštų galais, kai kurie jį prajuokino, bet
daugiausia jis tik žiūrėjo tylėdamas, linkčiodamas.

357
 Delia Owens

- Niekada neturėjau nieko panašaus, - tarė jis ir palinko arčiau jos

apkabinti. - Ačiū, Kaja.
Po to jie ilgai sėdėjo smėlyje apsigaubę apklotu, kalbėdamiesi, susi­
kibę už rankų.
Kaja ir dabar prisiminė, kaip daužėsi jos širdis iš malonumo ką nors
dovanoti. Nė į galvą neatėjo, kad jos piešinių knygą galėtų pamatyti kas
svetimas. Ir jau jokiu būdu - kad ji galėtų tapti įkalčiu byloje, kurioje ji
teisiama už žmogžudystę.
Ji nė nepažvelgė į Patę Lav, kai ši prabilo atsakydama į Eriko klausimą.
- Tai piešinių rinkinys, panelės Klark darbai, skirti Čeisui. Tai buvo
jos dovana jam.
Pate Lav prisiminė, kaip kartą tvarkydama Čeiso kambarį rado pieši­
nių knygą po albumų stirta. Reikia manyti, paslėptą nuo jos. Ji prisėdo
ant Čeiso lovos, atvertė storą viršelį. O ten - piešinys tušu, su visomis
smulkmenomis: jos sūnus drybso atsišliejęs į pliauską kartu su ta mer­
ga. Pelkių Dukra. Jos sūnus - su šiukšle. Jai užgniaužė kvapą. O kas, jei
žmonės sužinos?]\ susverdėjo, iš pradžių persmelkė šaltis, paskui išmušė
prakaitas.
- Ponia Endrius, gal malonėtumėt papasakoti, ką matote šiame įta­
riamosios panelės Klark piešinyje?
- Piešinyje pavaizduoti Čeisas ir panelė Klark ugniagesių bokšto
viršūnėje.
Per salę nusirito murmesys.
- O kas dar pavaizduota? Kas vyksta?
- Štai čia... tarp jų rankų... ji duoda jam pakabutį su kriauklele.
Ir jis niekadjo nebenusiėmė, galvojo Pate Lav. O as tikėjau, kadjis
pasisako man viską. Maniau, mane su sūnumi sieja glaudesnis ryšys nei
bet kurią kitą motiną. Štai kuo stengiausi saveįtikinti. Bet iš tikrųjų nieko
nežinojau.
- Vadinasi, dėl to, kad jis pats jums pasisakė, ir dėl to, kad pamatėte
piešinius šioje knygoje, jūs žinojote, kad jūsų sūnus susitikinėja su pa­
nele Klark, taip pat žinojote, kad ji padovanojo jam pakabutį?

358
 Ten, kur gieda vėžiai

- Taip.
- Spalio dvidešimt devintąją atėjęs pas jus vakarienės Čeisas buvo
su pakabučiu?
- Taip, iš mūsų namų jis išėjo tik po vienuoliktos ir buvo su
pakabučiu.
- O kitą dieną, kai nuėjote į kliniką atpažinti Čeiso, ar jis tebetu­
rėjo pakabutį?
- Ne, pakabučio ant jo kaklo nebebuvo.
- Galbūt žinote kokią priežastį, dėl kurios kas nors iš jo draugų
ar koks kitas asmuo, neminint panelės Klark, galėtų panorėti nuimti
pakabutį?
-Ne.
- Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau! - iš vietos paskubomis šūkte­
lėjo Tomas. - Nuogirdos. Liudytoja skatinama spėlioti. Juk ji negali
pasakyti, ką kiti žmonės galvoja.
- Prieštaravimą palaikau. Prisiekusieji, privalote neatsižvelgti į pas­
tarąjį klausimą ir atsakymą į jį, - įspėjo teisėjas. Tada visai kaip žąsinas
ištempė kaklą, palenkė galvą arčiau prokuroro ir tarė: - Žiūrėk, kur
rioglini, Erikai. Nagi, po šimts! Lyg pats nežinotum.
Erikui teisėjo žodžiai buvo nė motais, lyg niekur nieko jis kalbėjo
toliau:
-Taigi, pačios įtariamosios piešiniai mums įrodo, kad panelė Klark
mažiausiai vieną kartą buvo užkopusi į ugniagesių bokštą su Čeisu,
taip pat žinome, kad ji padovanojo jam pakabutį su kriauklele. Po to
jis tą pakabutį nešiojo iki pat mirties. Tada pakabutis dingo. Viskas
teisingai?
- Taip.
- Dėkoju. Daugiau klausimų neturiu. Liudytoją perleidžiu
gynybai.
- Klausimų neturiu, - tarė Tomas.

359
 51.

Dylantis mėnulis

1970

F eismo salės kalba, savaime aišku, nebuvo tokia poetiška kaip

JL pelkių kalba. Vis dėlto esminiuose dalykuose Kaja įžvelgė tam
tikrų panašumų. Teisėjas, akivaizdžiai alfa patinas, dėl savo pozici­
jos buvo užtikrintas, tad jo laikysena - imponuojanti, bet drauge
jis atsipalaidavęs, nesmaugiamas nuolatinės grėsmės, visai kaip koks
šernas savo teritorijoje. Tomas Miltonas irgi spinduliavo pasitikėji­
mu savimi, savo aukšto rango suvokimu - tai liudijo jo laisvi jude­
siai, nesukaustyta poza. Stiprus bandos elnias, kurio galios niekas
nebando ginčyti. O štai prokuroro visuomeninė padėtis buvo pa­
remta plačiais, ryškiais kaklaraiščiais ir švarku paplatintais pečiais.
Savo svarumą jis išreikšdavo skėsčiodamas rankomis arba pakelda­
mas balsą. Menkesniam patinui tenka šaukti, kad į jį atkreiptų dė­
mesį. O posėdžių sekretorius buvo tipiškas žemiausio rango patino
pavyzdys, jam savo poziciją teko ramstyti diržu, apkarstytu žvilgan­
čiu pistoletu, žvangančiu raktų ryšuliu ir gremėzdišku radijo ryšio
siųstuvu. Vyraujančios hierarchijos užtikrina bendruomenių stabilu­
mą gamtoje, o kartais - ir ne tik gamtoje, pagalvojo Kaja.
Prokuroras, pasirišęs sodriai raudoną kaklaraištį, tvirtai žengė į
priekį ir išsikvietė kitą kaltinimo liudytoją, Halą Milerį - liesą kaip
kartis dvidešimt aštuonerių metų vyrą išsitaršiusiais rudais plaukais.

360
 Ten, kur gieda vėžiai

- Pone Mileri, prašyčiau mums pasakyti, kur jūs buvote ir ką ma­

tėte 1969-ųjų naktį iš spalio dvidešimt devintosios į trisdešimtąją,
maždaug 01.45?
- Mudu su Alenu Hantu abu buvome Timo O’Nilo austrių gau­
dytojų įgulos nariai, tą naktį vėlai plaukėme namo į Barkli Kouvą ir
matėme ją, panelę Klark, valtyje maždaug per mylią nuo kranto, į
rytus nuo įlankos, plaukiančią šiaurės-šiaurės vakarų kryptimi.
- O plaukdama tokia kryptimi ji atsidurtų - kur?
- Toks kursas veda nosies tiesumu į įlankėlę prie pat ugniagesių
bokšto.
Teisėjas Simsas taip vožtelėjo plaktuku, kad smūgio aidas gerą
minutę blaškėsi po salę.
- Nejaugi ji negalėjo plaukti kur nors kitur?
- Na taip, turbūt, manau, galėjo... bet toje pusėje nieko nėra, tik
mylių mylios pelkėtų miškų. Kiek man žinoma, niekur ten nenu­
plauksi, tik į ugniagesių bokštą.
Damos gedulingomis vėduoklėmis bandė sklaidyti orą kaistan­
čioje, nerimstančioje patalpoje. Sekmadienio Teisingumas, snūdu­
riavęs ant palangės, nuslydo žemėn ir nutapsėjo prie Kajos. Nuo
pat teismo pradžios katinas pirmą kartą pasitrynė jai į koją, paskui
driuoktelėjo ant kelių ir susirangė. Erikas užsikirto ir pažvelgė į tei­
sėją, matyt, svarstydamas, ar nereikėtų pareikšti protesto dėl šitaip
atvirai reiškiamo šališkumo, bet, regis, nutarė, kad tokiam atvejui
nėra teisinio precedento.
- O kodėl jūs taip tvirtai įsitikinęs, kad tai buvo būtent panelė
Klark?
- O, mes visi atpažįstam jos valtį. Ji viena pati plaukioja ta valti­
mi šen ir ten jau nežinia kiek metų.
- Ai valties žibintai buvo uždegti?
- Ne, jokių žibintų. Jei nebūtume laiku pastebėję, dar būtume
ir įsirėžę į ją.

361
 Delia Owens

- Argi nėra draudžiama sutemus plaukioti be šviesų?

- Na taip, ji turėjo įsijungti žibintus. Bet neįsijungė.
- Vadinasi, tą naktį, kai Čeisas Endriusas žuvo nukritęs nuo bokšto,
panelė Klark plaukė kaip tik bokšto kryptimi vos kelios minutės prieš
nustatytą žuvusiojo mirties laiką. Viskas teisingai?
- Taip, mes kaip tik tai ir matėme.
Erikas atsisėdo.
Dabar prie liudytojo priėjo Tomas.
- Labas rytas, pone Mileri.
- Labas rytas.
- Pone Mileri, kiek laiko jūs dirbate Timo O’Nilo austrių gaudytojų
laive?
-Jau treji metai įgulos narys.
- Prašyčiau pasakyti, kokiu metu naktį iš spalio dvidešimt devintosios
į trisdešimtąją patekėjo mėnulis?
- Buvo delčia, o kai užtekėjo, buvome jau prisišvartavę Barkli Kouve.
Tad, sakyčiau, šiek tiek po antros nakties.
- Supratau. Vadinasi, kai pamatėte nedidelę motorinę valtį, tą naktį
praplaukusią netoli Barkli Kouvo, tuo metu mėnulis nebuvo patekėjęs.
Reikia manyti, buvo labai tamsu.
- Taigi. Buvo tamsu. Žvaigždės švietė, bet ne kažin kiek, buvo tikrai
tamsu.
- Prašyčiau, gal pasakytumėt teismui, ką panelė Klark vilkėjo tą naktį,
kai praplaukė pro jūsų laivą?
- Na ne, mes tikrai nebuvome taip arti, kad įžiūrėtume, ką ji vilki.
- O, tikrai? Nebuvote taip arti, kad įžiūrėtumėte jos drabužius? - tai
sakydamasTomas žiūrėjo į prisiekusiuosius. - Tai koks atstumas jus skyrė?
- Sakyčiau, geri šešiasdešimt jardų, ne mąžiau.
- Šešiasdešimt jardų, - Tomas vėl pažvelgė į prisiekusiuosius. - Tolo­
ka, norint tiksliai atpažinti nedidelę valtį tamsoje. Sakykite, pone Mileri,
kokie ženklai, kokie žmogaus valtyje išvaizdos bruožai leidžia jums ne­
abejotinai tvirtinti, kad tai buvo panelė Klark?

362
 Ten, kur gieda vėžiai

- Na, kaip jau sakiau, daugmaž kiekvienas šitame mieste pažįsta jos
valtį, žino, kaip ji atrodo iš arti ir iš toli. Žinome, kokia valties forma,
kaip atrodo ji pati, sėdinti gale - aukšta ir liesa. Toks va pavidalas ir
ne kitoks.
- Toks ir ne kitoks. Vadinasi, bet koks panašaus kūno sudėjimo
žmogus, bet koks aukštas ir liesas asmuo, plaukiantis tokios rūšies val­
timi būtų atrodęs visai kaip panelė Klark. Tiesa?
- Na taip, tikriausiai kas nors kitas galėjo atrodyti visai kaip ji, bet
mes gerai pažįstame čionykštes valtis ir jų savininkus, patys juk visą
laiką jūroje.
- Pone Mileri, norėčiau jums priminti: tai žmogžudystės byla. Dar
rimčiau nė negali būti, o tokiais atvejais nevalia įsileisti nė šešėlio abe­
jonės. Negalime remtis vien kūno sudėjimu ar pavidalu, matytu iš še­
šiasdešimties jardų nuotolio tamsoje. Tad prašyčiau: ar galite pareikšti
teismui, kad esate visiškai tikras, jog asmuo, kurį 1969-ųjų naktį iš
spalio dvidešimt devintosios į trisdešimtąją matėte plaukiantį valtimi,
buvo panelė Klark?
- Na, ne. Visiškai tikras būti negaliu. Niekad ir nesakiau, kad esu
visiškai tikras, jog tai buvo ji. Vis dėlto aš...
- Daugiau klausimų jums neturiu, pone Mileri, tai viskas. Ačiū.
Teisėjas Simsas paklausė:
-Ar norėsi dar perimti liudytoją, Erikai?
Erikas nepakildamas iš vietos paklausė:
- Halai, tu liudijai, kad mažiausiai trejus metus nuolat matydavai
ir atpažindavai panelę Klark, plaukiančią valtimi. Sakyk, ar buvo kada
taip, kad iš tolo pamatęs valtį būtum pamanęs, kad ja plaukia panelė
Klark, bet priplaukęs arčiau įsitikinęs, kad suklydai ir tai visai ne pa­
nelė Klark? Ar bent vieną kartą taip atsitiko?
- Ne, niekad.
- Nė karto per trejus metus?
- Nė karto per trejus metus.
- Gerbiamasis teisėjau, valstybės kaltintojas apklausą baigė.

363
 52.

Motelis „Three Mountains“

1970

eisėjas Simsas įžengė į teismo salę ir linktelėjo gynybos stalo

T pusėn.
- Pone Miltonai, jūs pasiruošęs kviesti pirmąjį gynybos liudytoją?
- Pasiruošęs, gerbiamasis teisėjau.
- Kvieskite.
Kai liudytoja buvo prisaikdinta ir atsisėdo, Tomas paprašė:
- Malonėkite pasisakyti vardą ir pavardę, ir ką veikiate Barkli
Kouve.
Kaja kilstelėjo galvą - tik trumpam, kad suskubtų pamatyti ma­
žaūgę senučiukę, žili jos plaukai, sudėti į tvarkingą ilgalaikę šukuo­
seną, švytėjo violetiniu atspalviu. Ta pat moteriškė, prieš daugybę
metų kamantinėdavusi, kodėl Kaja ateina pirkti maisto produktų
viena. Gal dabar ji buvo dar labiau susitraukusi, dar mažesnė, o gar­
banos - dar standesnės, bet šiaip jau atrodė nuostabiai nepasikeitusi.
Ponia Singeltari atrodydavo landi ir valdinga, bet tą žiemą, pirmąją
po mamos išėjimo, davė Kajai tinklinę Kalėdų dovanų kojinaitę su
mėlynu švilpuku viduje. Tai ir buvo visos Kajos Kalėdos.
- Aš - Sara Singeltari, „Piggly Wiggly“ parduotuvės Barkli Kou­
ve pardavėja.

364
 Ten, kur gieda vėžiai

- Sara, ar tiesa, kad iš savo vietos prie kasos „Piggly Wiggly“ par­
duotuvėje jūs matote „Trailways“ autobuso stotelę?
- Taip, stotelė matyti visai aiškiai.
- Ar praėjusių metų spalio dvidešimt aštuntąją jūs matėte mano
ginamąją, panelę Katriną Klark, laukiančią stotelėje 14.30 valandos
autobuso?
- Taip, mačiau panelę Klark ten stovinčią.
Tai tarusi Sara dirstelėjo į Kają ir prisiminė tą mažą basakoję
mergaitę, daugelį metų ateidavusią į parduotuvę. Niekas niekad apie
tai nesužinos, bet, kol Kaja dar nemokėjo skaičiuoti, Sara jai atiduo­
davo šiek tiek per daug grąžos, paskui tą sumą kasoje padengdavo iš
savo kišenės. Žinoma, Kaja stambiais pinigais niekad nemokėdavo,
tad Sara prisidėdavo kokiu varioku, penkių ar dešimties centų mo­
neta, bet ir tas pinigėlis vaikui tikriausiai praversdavo.
- Kiek laiko ji laukė? Ir ar jūs matėte ją iš tiesų įlipant į 14.30
autobusą?
- Man atrodo, ji laukė gal dešimt minučių. Visi matėme, kaip ji
perka bilietą iš vairuotojo, paduoda jam lagaminą, įlipa į autobusą.
Paskui autobusas nuvažiavo, o ji tikrai buvo jame.
- Man regis, jūs matėte ją ir grįžtančią po dviejų dienų, spalio
trisdešimtąją. Ji išlipo iš autobuso 13.16. Ar tai tiesa?
- Taip, po dviejų dienų, buvo šiek tiek daugiau nei ketvirtis po
pirmos. Autobusui sustojus pakėliau galvą ir kaip tik pamačiau pa­
nelę Klark išlipančią. Dar parodžiau ją kitoms ponioms prie kasos.
- O ką ji tada darė?
- Nuėjo į prieplauką, įlipo į valtį ir nuplaukė pietų pusėn.
- Dėkoju, Sara. Tuo ir užbaigsime.
Teisėjas Simsas paklausė:
- Turi liudytojai klausimų, Erikai?
- Ne, gerbiamasis teisėjau, šiai liudytojai jokių klausimų neturiu.
Tiesą sakant, iš liudytojų sąrašo matyt, kad gynyba ketina kviesti

365
 Delia Owens

kelis miestelio gyventojus paliudyti, jog panelė Klark įlipo į „Trail-

ways“ autobusą ir iš jo išlipo kaip tik tomis dienomis ir valandomis,
kokias nurodė ponia Singeltari. Šių liudijimų valstybės kaltintojas
neneigia. Iš tikrųjų, jei panelė Klark važiavo tais autobusais tomis
dienomis ir valandomis, tai nė kiek neprieštarauja kitai byloje su­
rinktai medžiagai. Taigi, jei teismas neprieštarauja, manome, kad
nėra jokio reikalo išklausyti ir kitus liudijimus ta pačia tema.
- Gerai. Ponia Singeltari, jūs galite eiti. Ką pasakysite jūs, pone
Miltonai? Jei valstybės kaltintojas pripažįsta faktą, kad panelė Klark
tikrai įlipo į 14.30 autobusą 1969-ųjų spalio dvidešimt aštuntąją ir
1969-ųjų spalio trisdešimtąją 13.16 iš autobuso išlipo, ar jums vis
tiek reikia kviesti kitus liudytojus tai pačiai informacijai patvirtinti?
- Ne, gerbiamasis teisėjau.
Nors veidas liko visai ramus, tylomis Tomas išsiplūdo. Kajos
alibi - patvirtinta informacija, kad Čeiso žūties metu tikrai buvo
išvykusi - buvo vienas stipriausių jo gynybos svertų. Bet Erikas sė­
kmingai sumenkino tą alibi jį paprasčiausiai pripažindamas, netgi
pareikšdamas, kad nėra reikalo liudyti, jog Kaja atitinkamomis die­
nomis važiavusi į Grinvilį ir atgal. Jam toks alibi visai netrukdė, mat
Valstybės kaltintojas laikėsi nuomonės, kad Kaja į Barkli Kouvą su­
grįžo naktį, tada ir įvykdė žmogžudystę. Tokį pavojų Tomas numa­
tė, bet, jo nuomone, prisiekusiesiems turėjo būti lemiamai svarbu
išklausyti liudytojus, įsivaizduoti Kają vidur baltos dienos išvažiuo­
jančią iš miestelio ir grįžtančią tik jau po įvykio. O dabar jie manys,
kad jos alibi toks nereikšmingas, jog nė patvirtinti nereikia.
- Bus atsižvelgta. Prašome tęsti ir kviesti kitą gynybos liudytoją.
Apkūnus, pliktelėjęs ponas Lengas Ferlou, kurio užsagstytas švar­
kas vos sutalpino pūpsantį pilvą, prisistatė esąs Grinvilio motelio
„Three Mountains“ savininkas ir paliudijo, kad panelė Klark tikrai
buvo apsistojusi motelyje 1969-ųjų spalio dvidešimt aštuntąją-tris-
dešimtąją dienomis.

366
 Ten, kur gieda vėžiai

Kajai buvo atkaru klausytis to žmogelio riebaluotais plaukais;

manė, kad jau niekad nebeteks su juo susidurti, bet še tau, dabar jis
kalba apie ją, tarsi jos pačios čia nė būt nebūtų. Papasakojo, kaip pa­
lydėjo ją į motelio kambarį, bet užmiršo paminėti, kad užsibuvo per
ilgai. Vis rasdavo priežasčių dar pabūti, kol ji galiausiai pati atidarė
duris ir šitaip beveik tiesmukai išgrūdo jį lauk. Kai Tomas paklausė,
kaip jis galįs taip užtikrintai tvirtinti, kada panelė Klark išėjusi iš
motelio ar parėjusi, žmogėnas sukriuksėjo ir pareiškė, esą ji - iš tų
moterų, kokias vyrai pastebi. Ir dar pridūrė, kokia ji buvusi keista,
nemokėjusi naudotis telefonu, atėjusi iš stoties pėsčia su kartoniniu
lagaminu ir atsivežusi savą lauknešėlį su vakariene.
- Pone Ferlou, kitą naktį - iš spalio dvidešimt devintosios į tris­
dešimtąją, tą pačią, kai žuvo Čeisas Endriusas, - jūs per naktį dirbo­
te registratūroje. Tiesa?
- Taip.
- Po to, kai panelė Klark, pavakarieniavusi su savo leidėju, de­
šimtą valandą vakaro grįžo į savo kambarį, ar matėte ją dar kur nors
išeinant? Bet kuriuo metu vėlyvą spalio dvidešimt devintosios vakarą
arba spalio trisdešimtosios paryčiais, ar matėte ją kur nors išeinančią
arba iš kur nors grįžtančią?
- Ne. Buvau darbo vietoje visą naktį ir nemačiau, kad būtų iškė­
lusi koją iš kambario. Kaip jau sakiau, jos numeris - tiesiai priešais
registratūrą, tad jeigu būtų kur ėjusi, būčiau matęs.
- Ačiū, pone Ferlou, tai viskas. Perduodu liudytoją kaltintojui.
Po dar kelių kryžminės apklausos minučių Erikas tęsė:
- Taigi, pone Ferlou, dabar mes žinome, kad jūs dukart buvote
apleidęs registratūrą ir ėjote į savo butą pasinaudoti tualetu, užsi­
sakėte picą, mokėjote ją atvežusiam pasiuntinukui, keturi svečiai
įsiregistravo, du išsiregistravo, negana viso šito, užpildėte savo sąs­
kaitybos knygą. Drįsčiau manyti, kad per visą tą sumaištį panelė
Klark netgi ne vieną kartą galėjo nutaikyti progą tyliai išsėlinti iš

367
 Delia Owens

kambario ir greitai pereiti gatvę, o jūs tikrai nebūtumėt jos pamatęs.

Ar nesutiktumėt, kad tai netgi labai įmanoma?
- Na, tikriausiai įmanoma. Bet aš nieko nemačiau. Nė vieno kar­
to nemačiau, kad tą naktį ji būtų kur išėjusi iš kambario - štai ką
jums sakau.
- Suprantu, ką sakote, pone Ferlou. O štai aš sakau: visai įmano­
ma, kad panelė Klark išėjo iš kambario, nuėjo į stotį, sėdo į autobu­
są, nuvažiavo į Barkli Kouvą, nužudė Čeisą Endriusą ir grįžo į savo
kambarį, o jūs nepastebėjote jos, nes tuo metu dirbote savo darbą.
Daugiau klausimų neturiu.

* * *

Po pietų pertraukos, kai visi jau buvo įsitaisę savo vietose, atsisė­
dęs ir teisėjas, į teismo salę įžengė Škiperis. Grįžtelėjęs Teitas išvydo
tėvą, vis dar su kombinezonu ir geltonais žvejo batais, žingsniuojantį
praėjimu tarp eilių. Iki šiol Škiperis į teismą neidavo, nes buvo užsi­
vertęs darbais - pats taip aiškinosi, bet iš tikrųjų jį smarkiai glumino
šitoks sūnaus prisirišimas prie panelės Klark. Atrodė, kad Teitui taip
ir neįsižiebė jausmai jokiai kitai merginai, ir net dabar, būdamas jau
suaugęs, tikras savo srities profesionalas, jis vis dar tebemylėjo tą
keistą, paslaptingą moterį. Moterį, dabar teisiamą už žmogžudystę.
Tačiau tą popietę, stovėdamas savo laivo denyje tarp ištrauktų,
dar nesutvarkytų tinklų, Škiperis nejučia sunkiai atsiduso. Suėmė
gėda, net veidas iškaito nuo staiga siūbtelėjusio suvokimo, kad jis
pats, kaip ir kai kurie paiki kaimiečiai, savaime laiko Kają nieko
verta vien dėl to, kad ji užaugo pelkėse. Prisiminė, koks išdidus buvo
Teitas, kai rodė jam pirmąją Kajos knygą apie kriaukleles. Prisiminė,
koks pats buvo priblokštas jos tiek mokslinės, tiek meninės meist­
rystės. Škiperis buvo nusipirkęs po egzempliorių kiekvienos jos kny­
gos, bet Teitui apie tai neužsiminė. Kokia nesąmonė.

368
 Ten, kur gieda vėžiai

Jis taip didžiavosi savo sūnumi, džiaugėsi, kad šis visada žinojo,
ko trokšta ir kaip to pasiekti. Ką gi, ir Kaja padarė tą pat - tik turė­
dama nepalyginamai menkesnes galimybes.
Tad kodėl dabar jis ne ten, kur yra reikalingas Teitui? Kas pasau­
lyje gali būti svarbiau nei palaikyti sūnų? Jis paleido iš rankų tinklą
kristi prie kojų, paliko valtį siūbuoti šalia prieplaukos, o pats nudrožė
tiesiai į teismo rūmus.
Jam atėjus iki pirmos eilės, Džodis, Šoklys ir Meibelė atsistojo,
kad jis galėtų prasibrauti iki Teito ir atsisėsti šalia. Tėvas ir sūnus
linktelėjo vienas kitam, Teito akyse ėmė tvenktis ašaros.
Tomas Miltonas palūkėjo, kol Škiperis atsisės ir salėje įsiviešpa­
taus visiška tyla, tada tarė:
- Gerbiamasis teisėjau, gynyba kviečia Robertą Fosterį.
Robertas Fosteris, vilkintis tvido švarką ir rusvai žalsvas kelnes,
su kaklaraiščiu, buvo vidutinio ūgio patrauklus, gerų akių vyriškis,
želdino dailiai pakirptą barzdelę. Tomas paprašė jo prisistatyti, pasi­
sakyti, kuo dirbantis.
-Aš - Robertas Fosteris, esu „Harrison Morris Publishing“leidyklos,
įsikūrusios Bostone, Masačūsetso valstijoje, vyriausiasis redaktorius.
Kaja, prispaudusi delną prie kaktos, stebeilijo į grindis. Jos leidė­
jas buvo vienintelis iš jai pažįstamų žmonių, nelaikantis jos Pelkių
Dukra, ją gerbiantis ir netgi, rodos, šiek tiek priblokštas jos žinių bei
talento. O štai dabar jis - teismo salėje, mato ją sėdinčią kaltinamojo
vietoje. Teisiamą už žmogžudystę.
- Jūs - panelės Katrinos Klark knygų leidėjas?
-Taip, mes leidžiame jos knygas. Ji - labai talentinga gamtininke,
menininkė ir rašytoja. Viena mūsų mylimiausių autorių.
- Ar galite patvirtinti, kad 1969-ųjų spalio dvidešimt aštuntą­
ją buvote atvažiavęs į Grinvilį Šiaurės Karolinos valstijoje ir kad
buvote susitikęs su panele Klark abi dienas: dvidešimt devintąją ir
trisdešimtąją?

369
 Delia Owens

- Taip ir buvo. Turėjau dalyvauti ten nedidelėje konferencijoje,

žinojau, kad turėsiu šiek tiek laisvo laiko, nors ir ne tiek, kad spė­
čiau pats aplankyti panelę Klark. Tad pakviečiau ją susitikti su manim
Grinvilyje.
- Gal galėtumėte nurodyti tikslų laiką, kada parvežėte ją į motelį
praėjusių metų spalio dvidešimt devintosios vakarą?
- Po susitikimo mes kartu pavakarieniavome viešbutyje, tada aš
parvežiau Kają į jos motelį, buvo 21.55.
Kaja prisiminė, kaip stovėjo restorano salės tarpduryje ir žiūrėjo
į visus tuos staliukus, nutviekstus degančių žvakių po švelnią šviesą
skleidžiančiais sietynais. Į aukštas vyno taures ant baltų staltiesių. Į
stilingai pasipuošusius, negarsiai besišnekučiuojančius restorano sve­
čius - ji pati segėjo paprasčiausią sijoną, vilkėjo palaidinę. Jiedu su
Robertu vakarienei valgė Šiaurės Karolinos upėtakį su migdolų plute­
le, laukinių ryžių, špinatų su baltu padažu ir mielinių bandelių. Kaja
jautėsi visai jaukiai, nes Robertas be įtampos palaikė pokalbį, laikyda­
masis jai artimų gamtos temų.
Dabar, visa tai prisimindama, ji negalėjo atsistebėti, kaip tada
viską sėkmingai ištvėrė. Vis dėlto restoranas su visu savo tvaskesiu
didybe nė iš tolo negalėjo prilygti jų įsimintiniausiai iškylai. Kajai
buvo penkiolika; vieną rytą, dar apyaušriu, atplaukęs Teitas susupo ją
į apklotą ir abu nuplaukė vandentakių labirintu tolyn nuo jūros, kol
pasiekė mišką, kuriame Kaja dar nebuvo buvusi. Paskui žygiavo kokią
mylią pėsti iki pažliugusios pievos, kur iš dumblo skverbėsi šviežia
žolė. Ten Teitas paklojo patiesalą po paparčiais, didumo sulig skėčiais.
- O dabar laukiam, - pareiškė Teitas. Įpylė iš termoso karštos ar­
batos, pasiūlė Kajai paragauti „meškėno pautų“ - kepinio iš sklindžių
tešlos, dešrelių ir aštraus čederio sūrio. Pats ta proga ir buvo iškepęs.
Netgi dabar, šaltoje teismo salės aplinkoje, ji tebejautė jo peties, lie­
čiančio po apklotu jos petį, šilumą, kai abu kramsnojo ir gurkšnojo
iškylos pusryčius.

370
 Ten, kur gieda vėžiai

Laukti neteko labai ilgai. Praėjo vos valandėlė, ir iš šiaurės pusės

atsklido erzelynė, garsumu nenusileidžianti kanonados griausmui.
- Štai ir jos, - tarstelėjo Teitas.
Horizonte pasirodė plonytis juodas debesis, artėdamas prie jų jis
siūbtelėjo aukštyn į dangų. Klegesys vis stiprėjo, vis garsėjo, o de­
besis sparčiai užpildė visą padangę, neliko nė menkiausio mėlyno
lopinėlio. Pasaulį uždengė šimtai tūkstančių snieginių žąsų: plasno­
jančių sparnais, gagenančių, sklendžiančių. Urduliuojanti paukščių
masė suko ratus, rikiavosi tūpti. Gal pusė milijono baltų sparnų iš­
siskleidė it vienas, žemyn nukaro poros rausvai oranžinių kojų, ir
paukščių pūga pasiekė žemę. Visiška, aklina baltuma: kas tik buvo
apačioje, arčiau ar toliau, pranyko. Po vieną, po dešimtį, po šimtą
žąsys tūpė vos per kelis jardus nuo Kajos ir Teito, sėdinčių po pa­
parčių stogu. Dangus išsnigo viską ir ištuštėjo, visą pažliugusią pievą
nuklojo pūkuotos pusnys.
Net pati prašmatniausia restorano salė negalėjo su šituo lygintis,
o „meškėno pautai“ buvo sultingesni ir kvapesni už viso pasaulio
upėtakius su migdolų plutele.
- Matėte, kaip panelė Klark įėjo į savo kambarį?
- Žinoma. Pats atidariau jai duris, įsitikinau, kad ji saugi viduje,
tada nuvažiavau sau.
- Ar matėte panelę Klark kitą dieną?
- Buvome sutarę kartu papusryčiauti, tad paėmiau ją iš motelio
07.30. Pavalgėme „Stack ‘Em High“ blyninėje. Parvežiau ją į motelį
09.00. Ir po to daugiau jos nebemačiau - iki šiandien. - Jis dirstelėjo
į Kają, bet ji sėdėjo nudelbusi akis į stalą.
- Ačiū, pone Fosteri, daugiau klausimų neturiu.
Erikas atsistojo ir paklausė:
- Pone Fosteri, štai ko negaliu suprasti: jūs pats apsigyvenote
viešbutyje „Piedmont“, tai yra geriausiame viešbutyje mieste, bet
panelei Klark - tokiai talentingai, vienai, kaip pats sakėte, jūsų

371
 Delia Owens

mylimiausių autorių - leidykla sutiko apmokėti viešnagę tik visiškai

paprastame motelyje „Three Mountains“?
- Na, mes, savaime aišku, siūlėme, netgi rekomendavome panelei
Klark apsistoti viešbutyje „Piedmont“, bet ji primygtinai pageidavo
nakvoti motelyje.
- O, nejaugi? Ji žinojo netgi motelio pavadinimą? Ar ji konkre­
čiai prašė apgyvendinti ją motelyje „Three Mountains“?
- Taip, laiške ji užsiminė, kad norėtų apsistoti būtent „Three
Mountains“.
- Gal paaiškino kodėl?
- Ne, aš nežinau kodėl.
- Ką gi, aš numanau, kaip galima būtų paaiškinti. Štai čia - tu­
ristinis Grinvilio miesto planas. - Erikas mosuodamas žemėlapiu
žengė prie liudytojų tribūnos. - Pone Fosteri, kaip matote, viešbu­
tis „Piedmont“ - keturių žvaigždučių viešbutis, kuriame apsistoti
siūlėte panelei Klark —yra miesto centre. O štai motelis „Three
Mountains“ —258-ajame greitkelyje, visai netoli „Traihvays“ auto­
busų stoties. Iš tiesų, jei patyrinėtumėte miesto planą taip kruopš­
čiai, kaip tyrinėjau aš, įsitikintumėt, kad „Three Mountais“ yra
arčiausiai autobusų stoties įsikūręs motelis.
- Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau! - šūktelėjo Tomas. - Po­
nas Fosteris nėra kvalifikuotas vertinti, kaip išsidėstęs Grinvilio
miestas.
- Ponas Fosteris - ne, bet miesto planas - taip. Suprantu, kur
link suki, Erikai, ir tai leidžiu. Tęsk.
- Pone Fosteri, jeigu kas nors planuotų vidury nakties kuo sku­
biau atsidurti autobusų stotyje, būtų visai logiška manyti, kad toks
asmuo verčiau rinktųsi apsistoti motelyje „Three Mountais“, o ne
viešbutyje „Piedmont“. Ypač jei ketintų eiti iki stoties pėsčiomis.
Man iš jūsų tereikia patvirtinimo, kad panelė Klark prašė apgy­
vendinti ją ne „Piedmont“, o konkrečiai „Three Mountains“.

372
 Ten, kur gieda vėžiai

- Kaip jau sakiau, ji prašė apgyvendinti ją būtent „Three

Mountains“.
- Daugiau klausimų neturiu.
- Norėsit dar perimti liudytoją? - paklausė teisėjas Simsas.
- Taip, gerbiamasis teisėjau, —patvirtino Tomas. - Pone Fosteri,
kiek laiko jūs jau dirbate su panele Klark?
- Trejus metus.
- Ir nors iki apsilankymo Grinvilyje praėjusių metų spalį niekad
nebuvote susitikę akis į akį, ar galėtumėte tvirtinti, kad per tuos
trejus metus spėjote gana artimai panelę Klark pažinti iš laiškų? O
jeigu taip, kaip ją apibūdintumėte?
- Taip, tikrai spėjau ją pažinti. Ji man atrodo drovi ir švelni. La­
biausiai mėgsta leisti laiką viena laukinėje gamtoje, man teko šiek
tiek pavargti, kol įtikinau atvažiuoti į Grinvilį. Be jokios abejonės ji
vengtų masinių žmonių susibūrimų vietų.
- Pavyzdžiui, tokių, kaip didelis viešbutis „Piedmont“, kur žmo­
nių iš tiesų daug?
- Taip.
- Kaip jums atrodo, pone Fosteri, ar tikrai turėtų stebinti, jei
panelė Klark - kuri mėgsta leisti laiką viena - vietoj didelio, šurmu­
liuojančio viešbučio miesto centre verčiau rinktųsi mažą, gana atokų
motelį? Argi toks pasirinkimas neatitiktų jos būdo?
- Sakyčiau, neturėtų stebinti, tai visiškai atitiktų jos būdą.
- Negana to, argi ne logiška manyti, kad panelė Klark, kuri nėra
susipažinusi su viešuoju transportu ir žinojo, kad turės pėsčiomis, ir
dar su lagaminu, eiti iš autobusų stoties bei atgal, dėl šios priežasties
ir rinktųsi viešbutį ar motelį, esantį arčiausiai stoties?
- Taip.
- Ačiū. Tuo ir užbaigsime.
Pasitraukęs iš liudytojų tribūnos, Robertas Fosteris nuėjo atsisėsti
prie Teito, Škiperio, Džodžio, Šoklio ir Meibelės - Kajai už nugaros.

373
 Delia Owens

* * *

Tą popietę Tomas vėl išsikvietė šerifą, šįsyk - kaip gynybos

liudytoją.
Iš Tomo sąrašo Kaja žinojo, kad liudytojų liko nebedaug, ir nuo
tos minties ją ėmė pykinti. Po to laukė baigiamosios kalbos ir ga­
liausiai - verdiktas. Kol ją palaikė virtinė liudytojų, Kaja galėjo viltis
išteisinimo, blogiausiu atveju —kad apkaltinamasis nuosprendis dar
bus šiek tiek atidėtas. Jeigu teismo procesas vyktų be galo, ištarmė
niekad nebūtų paskelbta. Ji stengėsi paleisti mintis klajoti kur nors
kitur, kad ir po snieginėmis žąsimis užpustytas pievas, kaip darė nuo
pat teismo pradžios, bet dabar į galvą lindo tik kalėjimo vaizdiniai,
grotos, drėgnos cementinės sienos. Protarpiais į tokius reginius įsi­
brukdavo ir elektros kėdė. Daugybė dirželių.
Staiga ją ėmė dusinti, ji pajuto nebeįstengsianti išsėdėti čia nė
minutės, galva pasidarė per sunki nulaikyti. Ji vos vos paglebo, nu­
leido veidą į rieškučias, ir Tomo dėmesys nukrypo nuo šerifo į ją. Jis
tuoj pat atskubėjo prie jos.
- Gerbiamasis teisėjau, prašau trumpos pertraukėlės. Panelei
Klark reikia atokvėpio.
- Sutinku. Teismas skelbia penkiolikos minučių pertrauką.
Tomas padėjo jai atsistoti ir nusitempė pro šonines salės duris
į nedidelį pasitarimų kambarį, ten ji sudribo ant kėdės. Advokatas
atsisėdo šalia ir paklausė:
- Kas yra? Kaja, kas negerai?
Ji užsidengė veidą rankomis.
- Kaip gali šito klausti? Negi ne savaime aišku? Kaip kas nors
išvis gali šitai ištverti? Man bloga, aš per daug pavargusi ten sėdėti.
Nejaugi būtina? Nejaugi teismas negali vykti toliau be manęs?
Dabar ji nieko kito netroško, jautė, kad nieko kito nė nepajėgtų,
tik grįžti į kamerą ir susirangyti lovoje su Sekmadienio Teisingumu.

374
 Ten, kur gieda vėžiai

- Ne, deja ne. Tokioje byloje kaip ši, kur nuosprendis gali būti
itin griežtas, įstatymas reikalauja, kad dalyvautum.
- O kas, jei aš negaliu? Jei atsisakyčiau? Juk nieko baisiau jie ne­
begali man padaryti, tik įmesti į kalėjimą.
- Kaja, toks įstatymas. Tavo dalyvavimas privalomas, be to, šiaip
ar taip geriau, jei būtum ten. Kaltinamąjį, kurio teismo salėje nėra,
prisiekusiesiems lengviau pasmerkti. Bet, Kaja, ilgai tai nebetruks.
- Bet man tai nė kiek nepadeda, negi nesupranti! Tai, kas laukia
paskui, tik dar blogiau.
- Šito mes kol kas nežinome. Neužmiršk, jei viskas susiklostys ne
mūsų naudai, dar galėsime pateikti apeliaciją.
Kaja nebeatsakė. Nuo minties apie apeliaciją tik dar smarkiau
supykino: toks pat priverstinis žygis per teismo sales, tik jau kitas,
kur nors kitur, toli nuo pelkių. Galbūt dideliuose miestuose. Be kirų
danguje. Tomas pasišalino, netrukus grįžo nešinas stikline saldžios
šaltos arbatos ir paketėliu sūdytų žemės riešutų. Kaja gurkštelėjo ar­
batos, riešutų atsisakė. Dar po kelių minučių į duris pabeldė posė­
džių sekretorius ir nusivedė juos atgal į teismo salę. Kajos sąmonė tai
praskaidrėdavo, tai vėl apsiblausdavo, tikrovė, vos išryškėjusi, čia pat
vėl blėsdavo, ji suvokė tik atskiras liudijimų atplaišas.
- Šerife Džeksonai, - kalbėjo Tomas, - valstybės kaltintojas tvir­
tina, esą panelė Klark vėlyvą naktį išsėlino iš savo kambario ir nuėjo
iš motelio „Three Mountains” į autobusų stotį - o tai mažiausiai
dvidešimties minučių kelias. Tada ji sėdo į naktinį autobusą, išva­
žiuojantį 23.50 iš Grinvilio į Barkli Kouvą, bet autobusas vėlavo,
vadinasi, Barkli Kouve ji galėjo išlipti ne anksčiau kaip 01.40. Jie
tvirtina, kad iš Barkli Kouvo autobuso stotelės ji nuėjo į miestelio
prieplauką - trys-keturios minutės, - tada valtimi nuplaukė į įlan­
kėlę netoli ugniagesių bokšto - mažiausiai dvidešimt minučių, - nu­
ėjo iki bokšto, dar aštuonios minutės, aklinoje tamsoje užkopė į patį
viršų - sakykime, keturios ar penkios minutės, ne mažiau. Atkėlė

375
 Delia Owens

groteles - tam sugaišo kelias sekundes, sulaukė Čeiso - kiek laiko

laukė, pasakyti negalime net apytiksliai, o paskui viskas tas pat dar
kartą, tik atvirkščia tvarka.
Taigi, susumavus, visiems šiems veiksmams atlikti jai reikėjo
vienos valandos septynių minučių, ne mažiau, neužmirškit, kad
dar nepriskaičiavome, kiek laiko ji neva laukė Čeiso. Tik štai atgal
į Grinvilį važiuojantis naktinis autobusas, į kurį ji būtinai turėjo
suspėti, išvažiavo praėjus vos penkiasdešimčiai minučių nuo ta­
riamo jos atvykimo. Taigi, paprasčiausias faktas: jai niekaip nebū­
tų pakakę laiko įvykdyti šį tariamą nusikaltimą. Ar visa tai tiesa,
šerife?
- Laiko jai turėjo būti striuka, tas tiesa. Bet iš valties į bokštą ir
atgal ji galėjo bėgti bėgte, galėjo nuvogti minutę tai šen, tai ten.
- Minutės šen, minutės ten jai nebūtų pakakę. Būtų reikėję dar
dvidešimties minučių. Mažų mažiausiai. Kaip ji galėjo sutaupyti
dvidešimt minučių?
- Na, galbūt ji vis dėlto nė nelipo į valtį. Gal iš autobuso stotelės
Pagrindinėje gatvėje nuėjo ar nubėgo žvyrkeliu iki pat bokšto. Būtų
gerokai greičiau, nei plaukti jūra.
Erikas Časteinas, nepakildamas iš savo vietos, niršiu žvilgsniu
nutvilkė šerifą. Jis jau buvo įtikinęs prisiekusiuosius, kad laiko Kajai
buvo į valias įvykdyti nusikaltimą ir grįžti į autobusą. Nereikėjo nė
kažin kiek įtikinėti. Negana to, jie juk turėjo svarbų liudytoją - aus­
trių gaudytojų laivo įgulos narį, - kuris tvirtino matęs panelę Klark,
plaukiančią bokšto pusėn valtimi.
- Ar turite kokių nors įrodymų, kad panelė Klark tikrai ėjo sau­
suma iki bokšto, šerife?
- Ne. Bet tai būtų visai pagrįstas spėjimas.
- Pagrįstas spėjimas!-Tomas atsisuko į prisiekusiuosius. - Laikas
pagrįstiems spėjimams buvo anksčiau - prieš suimant panelę Klark,
prieš įkišant ją dviem mėnesiams į areštinę. O štai faktas yra toks: jūs

376
 Ten, kur gieda vėžiai

negalite įrodyti, kad ji ėjo iki bokšto sausuma, o nuplaukti iki ten
jūra jai nebūtų pakakę laiko. Daugiau klausimų neturiu.
Tęsti kryžminės apklausos priešais šerifą stojo Erikas.
- Šerife, tiesa ar ne, kad jūroje netoli Barkli Kouvo nuolat gausu
povandeninių srovių, priekrantės srovių, grįžtamųjų srautų ir pana­
šių reiškinių, kurie gali daryti gana ženklią įtaką valties greičiui?
- Taip, tas tiesa. Visi vietiniai gyventojai tai žino.
- Taigi, kas nors, žinantis, kaip pasikinkyti tokią povandeninę
srovę, iš uosto galėjo labai greitai nuplaukti iki bokšto. Tokiu atveju
galėtume pagrįstai tarti, kad kelionė pirmyn atgal truko dvidešimt
minučių trumpiau. Ar tai tiesa?
Erikas irzo, kad pačiam teko pasitelkti dar vieną spėjimą, bet jam
būtinai reikėjo tikėtinos prielaidos, kurią prisiekusieji galėtų pasi­
gauti, o tada juos liktų tik trūktelėti reikiama kryptimi.
- Taip, tas tiesa.
- Ačiū.
Vos Erikui nusigręžus, perimti liudytojo vėl stojo Tomas.
- Šerife, prašyčiau atsakyti taip arba ne: ar turite kokių nors kon­
krečių įrodymų, kad naktį iš spalio dvidešimt devintosios į trisde­
šimtąją buvo pastebimas koks nors reiškinys, toks kaip povandeninė
srovė, grįžtamasis srautas ar stiprus vėjas, kurie būtų galėję ženkliai
sutrumpinti laiką, būtiną valčiai nuplaukti iš Barkli Kouvo uosto
iki ugniagesių bokšto, arba ar turite kokių nors konkrečių įrodymų,
kad panelė Klark nuėjo iki bokšto sausuma?
- Ne, bet esu tikras, kad...
- Šerife, visiškai nesvarbu, ar jūs dėl ko nors tikras, ar ne. Ar tu­
rite kokių nors konkrečių įrodymų, kad 1969-ųjų spalio dvidešimt
devintosios naktį plūdo stiprus povandeninis grįžtamasis srautas?
- Ne, neturiu.

377
 53.

Trūkstamoji grandis

1970

itą rytą Tomui bebuvo likęs vos vienas liudytojas. Jo pasku-

K . tinis koziris.
Jis iškvietė Timą O’Nilą, austrių gaudytoją ir nuosavo laivo sa­
vininką, Barkli Kouvo vandenyse laimikį traukiančio jau trisdešimt
aštuonerius metus. Timas, jau beveik šešiasdešimt penkerių, buvo
aukštas, apkūnus vyras, vešliais tamsrudžiais, dar tik vos vos pasida­
bravusiais plaukais ir tokia pat vešlia, bet jau visai pražilusia barzda.
Tarp miestelio gyventojų jis buvo žinomas kaip tykus ir rimtas, sąži­
ningas ir malonus, visada atidarantis duris damoms. Tiesiog tobulas
paskutinis liudytojas.
- Timai, ar tiesa, kad praėjusių metų spalio trisdešimtosios pa­
ryčiais, maždaug nuo 01.45 iki 02.00 jūsų vedamas laivas plaukė į
Barkli Kouvo uostą?
- Taip.
- Du vyrai iš jūsų įgulos: ponas Halas Mileris, liudijęs šiame teis­
me, ir ponas Alenas Hantas, davęs raštišką parodymą su priesaika -
abu tvirtino matę panelę Klark savo motorine valtimi plaukiančią
pro uostą šiaurės pusėn maždaug minėtuoju laiko tarpsniu. Ar jums
jų pareiškimai žinomi?

378
 Ten, kur gieda vėžiai

- Taip.
- Ar jūs tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje irgi matėte tą pačią
motorinę valtį, kurią matė ponai Mileris ir Hantas?
- Taip, mačiau.
- Ar jūs sutinkate su jų teigimu, kad ta valtis, kurią matėte plau­
kiančią šiaurės kryptimi, iš tiesų buvo panelės Klark ir kad pati pa­
nelė Klark ja plaukė?
- Ne, nesutinku.
- Kodėl ne?
- Buvo labai tamsu. Tuo metu mėnulis dar nebuvo patekėjęs.
O valtis - per toli, kad būtų galima garantuotai pasakyti, kieno ji.
Aš pažįstu visus, šiose apylinkėse plaukiojančius tokiomis valtimis,
daugybę kartų esu matęs plaukiant ir panelę Klark - ir iškart atpa­
žinęs, kad tai ji. Bet aną naktį buvo per tamsu atpažinti tiek pačią
valtį, tiek kas ja plaukia.
- Ačiū, Timai. Daugiau klausimų neturiu.
Erikas priėjo prie pat liudytojų tribūnos.
- Timai, net jeigu negalite garantuotai pasakyti, kokia buvo val­
tis ir kas ja plaukė, vis dėlto ar patvirtinsite, kad laivelis, maždaug
tokio pat dydžio ir modelio kaip panelės Klark, plaukė Barkli Kouvo
ugniagesių bokšto kryptimi maždaug 01.45 nakties tą pačią nak­
tį, kai maždaug tuo pačiu metu nukritęs nuo bokšto žuvo Ceisas
Endriusas?
- Taip, galiu patvirtinti, kad valtis buvo panašaus dydžio ir mo­
delio į panelės Klark.
- Labai jums ačiū.
Vėl sulaukęs savo eilės, Tomas atsistojo ir paklausė iš vietos:
- Timai, dėl visiško aiškumo: jūs liudijote, kad daugybę kartų
esate matęs ir atpažinęs panelę Klark, plaukiančią savo valtimi, bet tą
naktį neįžiūrėjote jokių konkrečių detalių, kurios jums leistų tvirtin­
ti, kad valtininkas tikrai buvo panelė Klark, o valtis - jos. Teisingai?

379
 Delia Owens

- Teisingai.
- Gal dar galėtumėt mums pasakyti: ar šiame regione vandenimis
plaukioja daug tokio dydžio ir modelio valčių kaip panelės Klark?
- O, taip, jos valtis - dažniausiai pasitaikančio modelio. Tokių
valčių kaip jos šiuose vandenyse plaukioja daugybė.
- Vadinasi, jūsų matytasis valtininkas galėjo būti bet koks kitas
žmogus, plaukiantis panašaus modelio valtimi?
- Be jokios abejonės.
- Ačiū. Gerbiamasis teisėjau, gynyba apklausą baigė.
Teisėjas Simsas tarė:
- Skelbiu dvidešimties minučių pertrauką. Teismo dalyviai, ga­
lite eiti.

* * ★

Baigiamajai kalbai sakyti Erikas pasirišo dryžuotą kaklaraištį pla­

čiomis aukso ir vyšninės spalvų juostomis. Galerijoje visi pritilę, su
lūkesčiu stebėjo, kaip jis artinasi prie prisiekusiųjų, sustoja prie bar­
jero, įdėmiai pažvelgia į akis visiems iš eilės.
- Ponios ir ponai prisiekusieji, jūs esate išdidaus, nepaprasto
miestelio bendruomenės nariai. Praėjusiais metais jums teko išgy­
venti vieno iš jūsų sūnų netektį. Jaunas vyras, spindinti žvaigždė,
nušvietusi jūsų krašto padangę, jis tikėjosi ilgai ir laimingai gyventi
su savo gražuole...
Kaja beveik negirdėjo, ką jis iš naujo pasakoja, kaip ji nužudė
Čeisą Endriusą. Sėdėjo alkūnėmis atsirėmusi į stalą, paslėpusi veidą
delnuose, nugirstama tik pabirus jo prakalbos trupinius.
- ...du gerai žinomi šios bendruomenės vyrai matė panelę Klark
ir Čeisą miške... girdėjo jos išrėktus žodžius: Aš tave užmušiu!.. ...rau­
dona vilnonė kepurė, kurios siūleliai rasti ant jo džinsinės striukės...
Kas kitas galėjo panorėti nuimti tą pakabutį..... kaip žinote, srovės
ir vėjas gali smarkiai padidinti greitį...

380
 Ten, kur gieda vėžiai

- Jos gyvenimo būdas nepalieka abejonių, kad ji net labai sugeba

plaukioti valtimi naktį ar visiškoje tamsoje užkopti į bokštą. Visos
smulkmenos gula į savo vietas, tiksliai, kaip laikrodžio mechanizme.
Kiekvienas jos žingsnis aną naktį visiškai aiškus. Jūs galite ir privalo­
te nuspręsti, kad įtariamoji yra kalta dėl pirmojo laipsnio žmogžu­
dystės. Dėkoju, kad vykdote savo pareigą.

* * *

Teisėjas Simsas linktelėjo Tomui, ir šis prisiartino prie prisieku­

siųjų ložės.
- Ponios ir ponai prisiekusieji, aš pats užaugęs Barkli Kouve.
Kai dar buvau šiek tiek jaunesnis, ir man teko į valias prisiklausyti
neįtikėtinų pasakojimų apie Pelkių Dukrą. Taip, metas ištraukti
visa tai į dienos šviesą. Mes vadinome ją Pelkių Dukra. Daugelis
taip tebevadina iki šiol. Buvo tokių, kurie kuždėjosi, neva ji -
pusiau žmogus, pusiau vilkė, kitiems ji buvo trūkstamoji grandis
tarp beždžionės ir žmogaus. Šnekėta, kad jos akys švyti tamsoje.
Nors iš tikrųjų ji buvo tik apleistas vaikas, maža mergaitė, mė­
ginanti viena pati išgyventi pelkėse, alkana ir sušalusi. Ir mes jai
nepadėjome. Išskyrus jos bene vienintelį draugą, Šoklį, niekas iš
mūsų bažnyčių ar kitų bendruomenių grupių nepasiūlė jai mais­
to ar drabužių. Verčiau klijavome jai bjaurias etiketes ir ją atstū­
mėme, nes manėme, kad ji kitokia. Bet, ponios ir ponai, ar mes
nepanorome įsileisti panelės Klark dėl to, kad ji buvo kitokia, ar
ji tapo kitokia dėl to, kad nepanorome jos įsileisti? Jei būtume
priėmę ją kaip saviškę, manau, šiandien ji ir būtų mūsiškė. Jei
būtume pamaitinę ją ir aprengę, jei būtume ją mylėję, pasikvietę
į savo bažnyčias ir savo namus, nebūtume ir iš anksto nusiteikę
prieš ją. Ir šiandien, neabejoju, ji nesėdėtų čia, kaltinama pada­
riusi nusikaltimą.

381
 Delia Owens

Sunki pareiga teisti šią drovią, visų atstumtą jauną moterį už­
griuvo jūsų pečius, bet sprendimą jūs privalote grįsti šioje byloje
ir šioje teismo salėje pateiktais faktais, ne gandais, ne pastaruosius
dvidešimt ketverius metus puoselėtais jausmais.
- Ir kokie gi yra tie tvirti, nepajudinami faktai?.. - Kaip ir tada,
kai baigiamąją kalbą sakė prokuroras, Kajos smegenys išsijungė, jas
pasiekdavo tik atskiros nuotrupos. - ...valstybės kaltintojas netgi
nesugebėjo įrodyti, kad šitas įvykis - tikrai žmogžudystė, o ne tra­
gedija pasibaigęs nelaimingas atsitikimas. Nužudymo įrankio nėra,
ant kūno nepastebėta jokių žymių, kad būtų stumtas, jokių įvykio
liudininkų, jokių pirštų atspaudų...
Vienas iš svarbiausių, įrodytų faktų yra tas, kad panelė Klark turi
tvirtą alibi. Žinome, kad Čeiso žūties naktį ji buvo Grinvilyje... jo­
kių įrodymų, kad ji, persirengusi vyru, būtų važiavusi į Barkli Kou-
vą... Iš tiesų valstybės kaltintojas nesugebėjo įrodyti, kad ji aną naktį
išvis buvo Barkli Kouve, kad ji keliavo prie bokšto. Darsyk kartoju:
nėra nė vieno, nė menkiausio tvirto įkalčio, kuris įrodytų, kad pa­
nelė Klark buvo ugniagesių bokšte, buvo Barkli Kouve ar nužudė
Čeisą Endriusą.
- ...o kapitonas, ponas O’Nilas, jau trisdešimt aštuoneri metai
plaukiojantis savo laiku gaudyti austrių, paliudijo, kad garantuotai
atpažinti valtį buvo per tamsu...
- ...siūleliai ant jo striukės galėjo atsirasti bet kada per ketverius
metus... Tokie tatai yra nenuginčijami faktai...
- Nė vienas iš kaltinimo liudytojų nebuvo visai tikras, ką matė.
Nė vienas vienintelis. Užtat visi - visi - gynybos liudytojai gali ga­
rantuoti šimtu procentų...
Tomas valandėlę patylėjo, žiūrėdamas į prisiekusiuosius. Paskui
vėl prašneko:
- Daugumą jūsų aš išties gerai pažįstu ir žinau, kad sugebėsite
atsiriboti nuo bet kokių išankstinių neigiamų nuostatų apie panelę

382
 Ten, kur gieda vėžiai

Klark, nors iki šiol jų gal ir turėjote. Nors mokyklą ji lankė vos vieną
dieną - nes kiti vaikai iš jos šaipėsi, - vis dėlto sugebėjo išsimoks­
linti pati, tapo žinoma gamtininke ir knygų autore. Mes vadinome
ją Pelkių Dukra, o dabar mokslinės institucijos pripažįsta ją Pelkių
eksperte.
Tikiu, kad jums pavyks nepaisyti jokių paskalų ir pramanų. Ti­
kiu, kad sprendimą priimsite remdamiesi šiame teisme girdėtais fak­
tais, o ne melagingais gandais, kurių prisiklausėte per daugelį metų.
Jau laikas Pelkių Dukrai sulaukti iš mūsų teisingumo.

383
 54.

Ir atvirkščiai

1970

ostelėjęs į nevienodas mažo pasitarimų kambarėlio kė­

M des, Tomas pakvietė juos prisėsti: Teitą, Džodį, Škiperį
ir Robertą Fosterį. Visi įsitaisė apie stačiakampį stalą, išmargintą
rudais apskritimais, likusiais nuo kavos puodelių. Apsilaupiu­
sios tinkuotos sienos buvo išdažytos dviem spalvomis: viršutinė
pusė - ryškia, žaliosios citrinos atspalvio, apatinė - tamsiai žalia.
Tvyrojo paplėkęs drėgmės kvapas —tiek sienų, tiek ir pelkių.
- Galite laukti čia, - tarė Tomas uždaręs paskui save duris. - Ko­
ridoriuje priešais konsultanto kabinetą yra kavos aparatas, bet juo
naudotis nesiūlyčiau net labiausiai įdiržusiai gerklei. Užkandinėje
galima gauti visai neblogos kavos. Taigi, dabar jau po vienuoliktos.
Šiek tiek vėliau pagalvosim ir apie pietus.
Teitas priėjo prie lango, kryžmai užkalto baltomis grotomis, tarsi
grėstų pavojus, kad čia laukiantieji paskelbiant nuosprendį gali pa­
bėgti. Jis paklausė Tomo:
- Kur jie nuvedė Kają? Atgal į kamerą? Ar ji būtinai turi laukti
ten viena?
- Taip, ji savo kameroje. Kaip tik pas ją dabar ir eisiu.
- Kaip manote, ar prisiekusieji tarsis ilgai? - paklausė Robertas.

384
 Ten, kur gieda vėžiai

- Neįmanoma įspėti. Kai manai, kad ilgai negaišuos, jie už­

trunka bent kelias dienas. Ir atvirkščiai. Dauguma jų tikriausiai jau
apsisprendę - ir jų sprendimas Kajai nepalankus. Jei bent keli prisie­
kusieji dar abejoja ir pamėgins įtikinti kitus, kad kaltė nėra galutinai
įrodyta, tuomet mes turime šansą.
Visi tylomis sulinkčiojo, žodis galutinai slėgė prie žemės. Tary­
tum kaltė jau būtų įrodyta, tik dar ne absoliučiai.
- Na štai, - vėl prašneko Tomas. - Einu, aplankysiu Kają, tada
kimbu į darbą. Turiu paruošti prašymą apeliacijai ir netgi prašymą
skelbti teismą neteisėtu dėl procesinių reikalavimų nesilaikymo, nes
nebuvo paisyta prisiekusiųjų išankstinių nuostatų. Prašyčiau turėti
galvoj, kad net jeigu ji bus pripažinta kalta, tai dar ne pabaiga. Jokiu
būdu. O dabar aš protarpiais vis užsuksiu ir, jei tik bus kokių naujie­
nų, tučtuojau jums pranešiu.
- Ačiū, - padėkojo Teitas ir pridūrė: - Prašyčiau pasakyti Kajai,
kad mes čia ir, jeigu ji norėtų, pasėdėtume su ja.
Jis neatlyžo, nors Kaja pastarąsias kelias dienas nepageidavo ma­
tytis su niekuo, išskyrus Tomą, o ir pastaruosius du mėnesius - be­
veik su niekuo.
- Žinoma. Būtinai jai pasakysiu.
Tomas pasišalino.
Šoklys su Meibele verdikto turėjo laukti už durų, sabalpal-
mių ir šakotųjų ratainyčių apkėstoje aikštėje, kartu su dar keliais
juodaodžiais. Vos spėjo pasitiesti ant žemės languotas įvairiaspal­
ves staltieses ir pradėjo iš popierinių maišelių traukti sklindžius
bei dešreles, staiga prakiuręs dangus privertė stverti visą mantą į
glėbį ir bėgti glaustis nuo lietaus po „Sing Oil“ stogine. Ponas
Leinas suriko jiems nelįsti vidun - jie tai žinojo jau gerą šimt­
metį - ir nesipainioti po kojomis klientams. Kai kurie baltieji
susigrūdo į užkandinę ar į „Dog-Gone“ kavos, kiti būriavosi gat­
vėje po spalvingais skėčiais. Vaikai džiaugsmingai taškėsi akimoju

385
 Delia Owens

susitvenkusiose balutėse, ir triauškė „Cracker Jack“ užkandžius,

tikėdamiesi sulaukti procesijos.

* * *

Praleidusi vienumoje milijonus minučių, Kaja manė žinanti vis­

ką, kas yra vienatvė. Gyvenimas, žvelgiant į seną virtuvės stalą, į tuš­
čią miegamąjį, į begalybėn nusidriekiančias pievų ir jūros plynes. Nė
gyvos dvasios šalia, su kuo galėtum pasidalinti džiaugsmu suradusi
plunksną ar pabaigusi akvarelę. Poezijos skaitymas kirams.
Bet po to, kai gaudžiai žvangtelėjo Džeikobo uždaromų durų
grotos, kai jis pats nutolo koridoriumi ir galiausiai trinktelėjo sun­
kios durys šio gale, įsiviešpatavo šalta tyla. Kai esi teisiama už žmog­
žudystę, ištarmės laukimas panardina į visai kitokios rūšies vienatvę.
Klausimas, ar jai lemta gyventi, ar mirti, nė neišniro į paviršių, jį
užgožė didesnė baimė - daugybės vienumos metų be pelkių. Be kirų
ir be jūros, tamsiame bežvaigždžiame užkaboryje.
Kiti du įnamiai, erzinę ją šnekomis, jau buvo paleisti. Kaja be­
veik ilgėjosi nenutrūkstamo jų balbatavimo, tegul ir tokio žmonių
artumo, nesvarbu, kokio menko. Dabar ji liko vienintelė šito ilgo
spynų ir grotų tunelio gyventoja.
Ji žinojo, kaip priešiškai jos atžvilgiu nusiteikę miestelio žmonės,
kokie stiprūs jų išankstiniai įsitikinimai, žinojo ir tai, kad greitai
priimtas sprendimas reikštų, jog svarstyta neilgai, o tai savo ruožtu
reikštų garantuotą apkaltinamąjį nuosprendį. Šitai lyg mėšlungiškas
žandikaulio sukandimas, dingtelėjo jai. Rėžiantis, kankinantis pa­
smerktojo gyvenimas.
Kaja pagalvojo, kad reikėtų prisistumti dėžę prie sienos po lan­
gu ir pasižvalgyti viršum pelkių sklandančių plėšriųjų paukščių. Bet
taip ir liko sėdėti. Tyloje.

386
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Po dviejų valandų, pirmą dienos, Tomas pravėrė duris į kambarį,

kuriame laukė Teitas, Džodis, Škiperis ir Robertas Fosteris.
- Yra šiokių tokių žinių, - tarė.
- Ką? - Teitas staigiai kilstelėjo galvą. - Negali būti, kad jau
verdiktas!
- Ne, ne. Dar ne verdiktas. Vis dėlto manau, kad žinia gera.
Prisiekusieji paprašė teismo leidimo peržiūrėti autobusų vairuotojų
parodymus. O tai mažų mažiausiai reiškia, kad jie vis dėlto svarsto,
užuot iškart priėmę sprendimą be ilgesnių apmąstymų. Autobusų
vairuotojai - itin svarbūs liudytojai, ir jie abu, žinoma, tvirtino esą
visiškai tikri, kad Kajos jų vairuojamuose autobusuose nebuvo, o dėl
maskuotės nei vienas, nei kitas nieko tikro pasakyti negalėjo. Kartais
prisiekusiesiems būna svarbu pamatyti juodu ant balto užrašytą liu­
dijimą, tada jis jiems atrodo svariau. Na, pagyvensim - pamatysim,
bet vis šiokia tokia vilties kibirkštėlė.
- Neprašai ir kibirkštėlė, - atsakė Džodis.
- Klausykit, jau pietų metas. Kodėl jums nenuėjus į užkandinę
pavalgyti? Jei kas atsitiktų, tuoj pat jus pasikviesčiau.
- Nemanau, kad mums vertėtų ten eiti, - paprieštaravo Teitas. -
Visi ten susirinkusieji tik ir postringaus, kad ji tikrai kalta.
- Suprantu. Pasiųsiu raštininką, kad parneštų mėsainių. Kaip
manot?
- Gerai, ačiū, - atsakė Škiperis ir ištraukė iš piniginės pluoštelį
dolerių.

* * *

Penkiolika minučių po antros vėl atėjo Tomas pranešti jiems, kad

prisiekusieji prašę pateikti jiems koronerio ataskaitą.

387
 Delia Owens

- Nežinau, ar mums tai į gera, ar ne, - prisipažino jis.

- Šūdas! - nesusilaikė nekeiktelėjęs Teitas. - Kaip žmonės sugeba
tokius dalykus ištverti?
- Pasistenkite atsipalaiduoti, tai gali trukti ir kelias dienas. Prane­
šiu jums visas naujienas.
Apniukęs, be šypsenos Tomas dar kartą pravėrė duris ketvirtą
valandą.
- Ką gi, ponai, prisiekusieji jau priėmė sprendimą. Teisėjas įsakė
visiems grįžti į teismo salę.
Teitas atsistojo.
- Ką tai reiškia? Labai jau greitai.
- Raminkis, Teitai, - Džodis palietė jam alkūnę. - Eime.
Išėję į koridorių jie įsiliejo į srautą miestelio gyventojų, kurie pe­
tys petin grūdosi iš lauko. Kartu su jais vidun plūdo drėgmė, prisi­
sunkusi cigarečių dūmų, šlapių plaukų, sulytų drabužių kvapų.
Nepraėjo nė dvi minutės, o teismo salė jau buvo sausakimša.
Daugeliui nebeužteko vietų atsisėsti, tie grūdosi koridoriuje ir ant
laiptų. 16.30 posėdžių sekretorius atvedė Kają, palydėjo iki jos vie­
tos. Šįsyk, pirmą kartą, prilaikė ją už parankės, atrodė, kad nepri­
laikoma ji išties susmuktų. Nė akimirkai neatitraukė žvilgsnio nuo
grindų. Teitas stebėjo kiekvieną jos veido raumenėlio virptelėjimą.
Pykino širdį, jam prireikė pastangų tiesiog kvėpuoti.
Įėjo panelė Džouns, protokoluotoja, atsisėdo į savo vietą. O
paskui lyg koks laidotuvininkų choras rimtais, iškilmingais veidais
į savo ložę suėjo prisiekusieji. Ponia Kalpeper mestelėjo žvilgsnį į
Kają. Visi kiti žiūrėjo tiesiai į priekį. Tomas stengėsi ką nors išskaity­
ti jų veiduose. Galerijoje stojo kurti tyla: nei kokio krenkštelėjimo,
nei kojų šiūravimo.
- Visiems atsistot!
Atsidarė teisėjo Simso durys, jis įžengė į salę, užlipo ant savo
pakylos.

388
 Ten, kur gieda vėžiai

- Prašom sėstis. Pone prisiekusiųjų seniūne, ar tiesa, kad prisie­

kusieji jau priėmė verdiktą?
Pirmoje eilėje atsistojo ponas Tomlinsonas, tykus vyriškis, „Bus­
ter Brown£t batų parduotuvės savininkas.
- Taip, gerbiamasis teisėjau, verdiktas jau priimtas.
Teisėjas Simsas pažvelgė į Kają.
- Kaltinamąją prašyčiau atsistoti išklausyti verdikto.
Tomas palietė Kajai alkūnę, kilstelėjo ją aukštyn. Teitas sugniau­
žė turėklą kaip įmanydamas arčiau Kajos. Šoklys paėmė Meibelę už
rankos ir nebepaleido.
Niekas iš susirinkusiųjų salėje iki šiol dar nebuvo patyręs tokio
masinio širdžių spurdėjimo, taip visuotinai gniaužiamo kvapo. Akys
lakstė į šalis, delnai prakaitavo. Halas Mileris iš austrių gaudytojų
įgulos kaip įmanydamas rakė smegenis ieškodamas kokio nors pa­
tvirtinimo, kad aną naktį matytoji valtis tikrai buvo panelės Klark.
O kas, jeigu jis vis dėlto suklydo? Dauguma susirinkusiųjų spoksojo
akis įbedę, tik ne į Kajos pakaušį, o į grindis ar sieną. Atrodė, visas
kaimas, ne Kaja, laukia ištarmės ir tik nedaugelis iš tiesų jautė tą
piktdžiugos malonumą, kurį vylėsi šiomis aplinkybėmis patirsią.
Prisiekusiųjų seniūnas ponas Tomlinsonas padavė popierėlį posė­
džių sekretoriui, šis perdavė teisėjui. Teisėjas išlankstė lapelį, perskaitė,
jo veide nebuvo jokios išraiškos. Posėdžių sekretorius vėl paėmė popie­
rių iš teisėjo Simso ir dabar perdavė panelei Džouns, protokoluotojai.
- Gal kas nors pagaliau perskaitytų? - neišlaikė Teitas.
Panelė Džouns atsistojo, atsisuko į Kają, vėl išlankstė raštelį ir
garsiai perskaitė:
- Mes, prisiekusieji, priėjome išvados, kad panelė Katrina Danie­
lė Klark nekalta dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės nužudant poną
Čeisą Endriusą.
Kajai sulinko keliai, ji klestelėjo ant suolo. Jai iš paskos - ir
Tomas.

389
 Delia Owens

Teitas suklapsėjo blakstienomis. Džodis su švilpesiu įkvėpė.

Meibelė sukūkčiojo. Žiūrovai galerijoje suakmenėjo. Matyt, jie
kažką ne taip suprato, kitaip tiesiog negali būti. „Ar ji pasakė -
nekalta?“ Kuždesių srutas sparčiai sodrėjo ir garsėjo, virto piktų
klausimų pliūpsniais. Ponas Leinas garsiai suriko:
- Kažkas čia ne taip!
Teisėjas vožtelėjo plaktuku į stalą.
- Tylos! Panele Klark, prisiekusieji nustatė, kad jūs nekalta dėl
nusikaltimo, kurį buvote kaltinama įvykdžiusi. Jūs laisva ir galite
eiti, Valstybės vardu atsiprašau jūsų už tuos du mėnesius, kuriuos
turėjote praleisti kalėjime. Prisiekusieji, dėkojame jums už skirtą
laiką ir atliktą pareigą bendruomenei. Teismo sesiją skelbiu baigtą.
Nedidelis pulkelis žmonių susispietė apie Čeiso tėvus. Pate Lav
pravirko. Sara Singeltari stovėjo apniukusiu veidu kaip ir visi kiti,
bet savo pačios nuostabai pajuto, koks didžiulis akmuo nusirito
nuo krūtinės. Panelė Pansė vylėsi, kad niekas nepastebėjo, kaip
atsipalaidavo jos apatinis žandikaulis. Vieniša ašara keliavo ponios
Kalpeper skruostu, paskui ponia Kalpeper nejučia šyptelėjo: na
štai, jos mažoji pelkių pabėgėlė iš pamokų ir vėl sugebėjo išsprūsti.
Salės gale būriavosi keletas vyrų su kombinezonais.
-Tie prisiekusieji dar turės mums pasiaiškinti!
- Gal Erikas galėtų užginčyti sprendimą, paskelbti, kad teis­
mas vyko nesilaikant protokolinių reikalavimų, ir pakartoti viską
iš naujo?
- Ne. Jau užmiršai? Teisti dukart už tą pačią žmogžudystę —ne­
valia. Ji laisva. Išsisuko nė nekepštelėta.
- Tai šerifas viską Erikui sudirbo. Nesugebėjo pats nuosekliai
laikytis savo pasakojimo. Tik ko prisigalvoja, ir lept. Pagrįstas spė­
jimas šioks, pagrįstas spėjimas anoks.
- Meknojo lyg apsiuostęs ko ar kurį galą.

390
 Ten, kur gieda vėžiai

Bet ir šis niurneklių būrelis greitai iškriko, dauguma išspūdino

laukan šnekėdamiesi apie suvėlintus darbus ir apie tai, kaip atvėsę
po lietaus.
Džodis ir Teitas, išpuolę pro medinius vartelius, nuskubėjo prie
gynybos stalo. Iš paskos atėję Škiperis, Šoklys, Meibelė ir Robertas
apsupo Kają iš visų pusių. Nė vienas jos nelietė, tik stovėjo visai arti,
o ji tebesėdėjo nekrustelėdama.
Prašneko Džodis:
- Kaja, jau gali grįžti namo. Gal norėtum, kad parvežčiau?
- Taip, prašyčiau.
Kaja atsistojo, padėkojo Robertui, kad atvažiavo šitokį kelią iš
pat Bostono. Jis nusišypsojo.
- Tiesiog užmirškit visą šitą siaubingą nesąmonę ir vėl kibkit į
savo nuostabius darbus.
Ji palietė ranką Šokliui, o Meibelė apkabinusi panardino ją savo
krūtinės pagalvėse. Kaja atsisuko į Teitą.
- Ačiū tau už viską, ką man atnešei čionai.
Ji atsigręžė į Tomą ir staiga pritrūko žodžių. Tad jis tik tvirtai ją
apkabino. Paskui pažvelgė į Škiperį. Niekad nebuvo jam pristatyta,
bet iš akių atpažino, kas jis toks. Linktelėjo jam, tylomis dėkoda­
ma, ir jis gerokai ją nustebino: uždėjo delną ant peties ir švelniai
spustelėjo.
Galiausiai drauge su Džodžiu nusekė paskui posėdžių sekretorių
prie durų, eidama pro palangę ištiesė ranką, palietė Sekmadienio
Teisingumui uodegą. Katinas demonstratyviai ją ignoravo, ir Kają
nejučia sužavėjo toks tobulas apsimetimas, kad nereikia jam jokių
atsisveikinimų.
Kai atsilapojo laukujės durys, Kaja visu veidu pajuto jūros kvėpsnį.

391
 55.

Žolės žiedai

1970

žodžio pikapas, išsukęs iš pagrindinio kelio, jau dardėjo

D duobėtu pelkių keliuku, o Džodis vis švelniai kalbino Kają,
tikino, kad viskas bus gerai, kad jai tiktai prireiks šiek tiek lai­
ko. Kajos žvilgsnis klajojo po šmėžuojančius už lango švendrus,
pušis, vandens telkinėlius, kliudė stypsančius baltuosius garnius.
Perkreipusi kaklą ji valandėlę stebėjo upokšniu besiiriančių bebrų
porelę. Kaip migruojančiai žuvėdrai, įveikusiai dešimt tūkstančių
mylių iki gimtosios pakrantės, ir jai galvoje pulsavo ilgesys bei lū­
kestis, viltis tuojau išvysti namus; ji beveik nė negirdėjo Džodžio
plepėjimo. Būtų norėjusi, kad jis užsičiauptų ir įsiklausytų į jame
pačiame glūdinčius laukinius tyrus. Tada tikriausiai suprastų.
Pikapas įveikė paskutinį keliuko vingį, ir Kajai užgniaužė kvapą-
prieš akis išniro senoji pirkelė, kantriai laukianti ąžuolų papėdėje.
Viršum aprūdijusio stogo siūravo vėjelio švelniai šiaušiamos kedeni-
nės tilandsijos, lagūną klojančiuose šešėliuose ant vienos kojos stirk­
sojo garnys. Vos Džodžiui sustabdžius pikapą, Kaja iššoko ir tekina
puolė į pirkelę, palietė lovą, stalą, krosnelę. Iš anksto žinodamas, ko
ji norės, Džodis ant stalo buvo palikęs kraitę duonos kriaukšlių. Pa­
jutusi nežinia iš kur atplūdusį naują energijos pliūpsnį, Kaja stvėrė

392
 Ten, kur gieda vėžiai

kraitę ir tekina nubėgo į pajūrį. Skruostais upeliais pasruvo ašaros,

kai iš visų pusių prie jos sulėkė kirai. Raudonasis Dičkis nutūpė į
smėlį ir kinkčiodamas galvą ėmė vaikštinėti šen ir ten.
Susmukusią ant kelių, apsiaustą klegančių paukščių siautulio, ją
ėmė krėsti drebulys.
- Žmonių aš niekada nieko neprašiau. Galbūt dabar jie paliks
mane ramybėj.
Džodis nunešė vidun negausius jos daiktus, senajame arbatinyje
užplikė arbatos. Atsisėdo prie stalo laukti. Pagaliau išgirdo atsive­
riant verandos duris. Vos įžengusi į virtuvę Kaja tarė:
- O, tu dar čia.
Žinoma, jis tebebuvo čia - prieduryje stovintis jo pikapas tiesiog
badė akis.
- Prašau, gal prisėstum valandėlę? - tarė Džodis. - Norėčiau
pasikalbėti.
Ji nesėdo.
- Viskas man gerai, Džodi. Tikrai.
- Ar tai reiškia, kad norėtum, jog važiuočiau sau? Kaja, tu ištisus
du mėnesius buvai vienui viena uždaryta toje kameroje, manei, kad
visas miestelis nusiteikęs prieš tave. Neprisileisdavai nieko, beveik
jokių lankytojų. Aš visa tai suprantu, patikėk, suprantu, bet nema­
nau, kad dabar man reikėtų važiuoti ir palikti tave vieną. Norėčiau
paviešėti čia pas tave kelias dienas. Neprieštarautum?
- Vienui viena aš gyvenau beveik visą gyvenimą, ne du mėnesius!
Ir aš nemaniau, kad visas miestelis nusiteikęs prieš mane. Aš tikrai
žinojau, kad taip ir yra.
- Kaja, neleisk, kad visas šitas siaubas nugintų tave dar toliau
nuo žmonių. Nuo šitokių išgyvenimų bet kam gali siela surem­
bėti, bet ar nemanai, kad tai galėtų būti ir nauja pradžia? Galbūt
tau palankus verdiktas buvo jų būdas pasakyti, kad jie priims tave
į savo draugiją?

393
 Delia Owens

- Daugumai žmonių neprireikia išteisinimo žmogžudystės bylo­

je, kad kiti juos priimtų į savo draugiją.
- Žinau, tas tiesa, ir tu tikrai turi daugybę priežasčių neapkęsti
žmonių. Aš tavęs nekaltinu, bet...
- Štai šito niekas niekad ir nesugeba suprasti! - ji pakėlė bal­
są. - Aš niekad nejaučiau žmonėms jokios neapykantos. Tai jie ma­
nęs neapkentė. Jie iš manęs juokėsi. Jie mane apleido. Jie prie manęs
kabinėjosi.//> mane puolė. Ką gi, tiesa, aš išmokau gyventi be jų. Be
tavęs! Be mamos! Be nieko!
Jis pabandė ją apkabinti, bet Kaja atšlijo.
- Džodi, galbūt dabar aš tiesiog pavargusi. Tiesą sakant, esu visai
išsekusi. Prašau... man reikia iš viso to išsikapanoti, turiu visa tai -
teismą, kalėjimą, mintis apie mirties bausmę - kaip nors įveikti, ir
turiu padaryti tai viena pati, nes vienai pačiai man ir tekdavo susi­
doroti visada ir su viskuo. Aš nemoku būti guodžiama. Aš per daug
pavargusi net šitam pokalbiui. Aš... - jos balsas nutrūko.
Atsakymo ji nebelaukė, išėjusi iš pirkelės patraukė į ąžuolyną.
Žinodamas, kaip tai beviltiška, Džodis nė nebandė sekti iš paskos.
Verčiau palauksiąs. Vos prieš dieną buvo aprūpinęs pirkelę maisto
atsargomis - jei Kaja būtų išteisinta, - tad dabar ėmėsi pjaustyti
daržoves jos mėgstamiausiam patiekalui: naminiam pyragui su viš­
tiena. Bet saulei leidžiantis jis sumojo, kad nebeištvers nė minutės
neleisdamas jai grįžti į pirkelę, tad paliko karštą, burbuliuojantį py­
ragą ant viryklės ir išėjo pro duris. Kaja buvo apėjusi didelį ratą iki
pajūrio ir, vos išgirdusi brolio mašiną lėtai tolstant keliuku, tekina
parbėgo namo.
Pagruzdusios tešlos kvapo prisisunkęs garas buvo užtvindęs pirkelę
iki lubų, bet Kaja vis dar nejautė alkio. Įsitaisė virtuvėje, išsitraukusi
dažus, susimąstė apie naują knygą - ji turėjo būti apie pelkių žoly­
nus. Žmonės retai kada atkreipia dėmesį į žolę, ją nebent šienauja,
trempia, nuodija. Kaja patrako makaluoti teptuku drobę, klodama

394
 Ten, kur gieda vėžiai

veikiau juodą, nei žalią foną. Jame ėmė ryškėti tamsios dėmės, galbūt
mirštančios lankos po audros ląstelėmis. Sunku buvo ir pasakyti.
Kaja panarino galvą ir sukūkčiojo.
- Kodėl aš dabar taip širstu? Kodėl dabar? Kodėl taip bjauriai
pasielgiau su Džodžiu?
Suglebusi ji nuslydo ant grindų it skudurinė lėlė. Susivijo į ka­
muoliuką vis dar verkdama, gailaudama, kad negali jaukiai susiran-
gyti kartu su tuo vieninteliu, kuris priimdavo ją tokią, kokia yra. Bet
katinas pasiliko kalėjime.
Vis labiau tirštėjant vakaro sutemoms, Kaja vėl nuėjo į paplū­
dimį, kur kirai kutinėjosi, ruošėsi nakčiai. Ji įbrido į purslojan-
čias pakrantės bangas, kojų pirštus kuteno atgal į jūrą garmančios
kriauklelių nuoskalos, krabų kiaukutų šukės. Kaja pasilenkė, pakėlė
dvi pelikano plunksnas, visai tokias pat kaip toji, kurią Teitas buvo
įdėjęs tarp lapų prie P raidės į žodyną - prieš daugelį metų Kajai
skirtą Kalėdų dovaną.
Kuždomis ji padeklamavo Amandos Hamilton eilėraštį:

Vėl atėjai,
Apakinai mane
Lyg saulė bangose sužaižaravusi.
Kai tik manausi laisvę vėl atgavusi
Lange mėnulis tavo veidą paišo.
Kaskart kai užmirštu tave
Širdis nuo tavo žvilgsnio vėl apkvaišus.
Todėl sakau iki
Kol vėl ateisi,
Kol pagaliau tavęs nepamatysiu.

Kitą rytą, dar apyaušriu, Kaja jau sėdėjo savo lovoje verandoje,
giliai, į pačią širdį kvėpdama sodrius pelkių kvapus. Kai pirmieji

395
 Delia Owens

brėkšmos atšvaitai prasismelkė į virtuvę, ji pasiruošė pusryčius: ku­

kurūzų košės, plaktos kiaušinienės, sklindžių - tokių pat traškių,
tirpte tirpstančių burnoje, kokie būdavo mamos. Sudorojo viską iki
paskutinio trupinio. O paskui, sulaukusi patekant saulės, sėdo į valtį
ir nupukšėjo per lagūną, vienos rankos pirštus įmerkusi į skaidrius,
gilius vandenis.
Teliūškuodama užžėlusį kanalą, ji kalbėjosi su vėžliais, su bal­
taisiais garniais. Paskui iškėlė rankas aukštai virš galvos. Pagaliau
namie.
- Visą dieną pildysiu kolekcijas, rinksiu, ką tik panorėjusi, - tarė
ji. O dar šiek tiek giliau kirbėjo mintis, kad galbūt pasiseks pama­
tyti Teitą. Galbūt jis dirbsiąs kur nors netoliese, ir ji visai netyčia su
juo susidursianti. O tada galėtų pasikviesti į svečius ir abu, susėdę
pirkelėje, pasivaišintų Džodžio iškeptu pyragu su vištiena.

* * *

Teitas buvo mažiau nei už mylios nuo jos; brisdamas sekliu van­
deniu, sėmė vandens pavyzdžius į mažyčius mėgintuvėlius. Po kiek­
vieno žingsnio, po kiekvieno mėgintuvėlio murktelėjimo, į šalis
pasklisdavo vos įžiūrimi raibulių ratilai. Teitas buvo nutaręs neatsi­
traukti toli nuo Kajos namų. Galbūt ji išplauksianti į pelkes ir jiedu
susitiksią. O net jeigu ir ne, buvo apsisprendęs tą pat vakarą aplanky­
ti ją pirkelėje. Nebuvo sugalvojęs, ką sakys, bet mintis įkrėsti jai šiek
tiek proto bučiniais atrodė ne tokia jau prasta.
Iš tolumos staiga atsklido niršus variklio kriokimas, kibesnis ir
nepalyginamai garsesnis už motorinės valties pukšėjimą, stelbiantis
visus prislopintus pelkių triukšmus. Teitas įsiklausė: griausmas artė­
jo, ir staiga į jo regėjimo lauką įskriejo gliseris, viena tų naujoviškų
plokščiadugnių, propeleriu varomų valčių - Teitas tokios iki šiol nė
akyse nebuvo matęs. Gliseris išdidžiai slydo vandens paviršiumi,

396
 Ten, kur gieda vėžiai

netgi viršum žolių, paskui save tėkšdamas įspūdingą purslų vėduo­

klę. Ir kriokdamas kaip dešimt sirenų.
Traiškydamas krūmokšnius ir žoles, gliseris pats skynėsi kelią per
pelkę, kol išplaukė į estuariją ir nuskriejo atvirais jos vandenimis. Jį
lydėjo nerimastingas pilkųjų ir didžiųjų baltųjų garnių kleketavi­
mas. Prie vairalazdės stovėjo trys vyrai, pastebėję Teitą, iškart pasuko
jo pusėn. Priartėjusius jis juos atpažino: šerifas Džeksonas, jo padė­
jėjas ir dar vienas.
Prašmatni jų valtis sumažino greitį, pirmagalis nusileido į van­
denį, ir dabar jie jau lėčiau stūmėsi pirmyn. Šerifas kažką suriko
Teitui, bet jis, net saujomis apglėbęs ausis ir palinkęs jų pusėn, per
propelerio grumėjimą nieko negirdėjo. Jie lėtai prislinko dar arčiau,
gliseris jau sūpavosi ant vandens visai prie pat Teito, valties sukeltos
bangelės skalavo jam šlaunis. Šerifas iš gliserio palinko prie jo ir už­
riko kiek gerklė nešė.
Kaja, plūduriavusi visai netoliese, irgi išgirdo nepažįstamą triukš­
mingą valtį, priartėjusi pamatė ir ją priplaukiant prie Teito. Atsi­
traukusi į brūzgynus matė, kaip jis klausosi, ką jam šaukia šerifas.
Pagaliau išgirdęs liko stovėti nekrustelėdamas, panarinęs galvą, pe­
čiai smuktelėjo lyg pasiduodant. Net iš nemenko nuotolio ji įžvelgė
neviltingą jo pozą. Šerifas dar kažką suriko, Teitas pagaliau ištiesė
ranką, leidosi šerifo padėjėjo įtempiamas į gliserį. Trečiasis vyras iš­
šoko į vandenį, nubrido iki Teito motorlaivio, įlipo į jį. Panarinęs
galvą, nuleidęs akis, Teitas stovėjo tarp dviejų uniformuotų vyrų.
Gliseris nedelsdamas apsisuko ir nuskriejo per pelkes atgal Barkli
Kouvo pusėn, trečiojo vyro valdomas Teito motorlaivis nusekė iš

Kaja stebeilijo jiems pavymui, kol abi valtys pradingo už įsi-

bridusio į vandenį jūrinių andrų sąžalyno smaigalio. Kodėl jie išsi­
vežė Teitą? Ar tai kaip nors susiję su Čeiso žūtimi? Ar dabar Teitas
suimtas?

397
 Delia Owens

Širdgėla draskė ją į gabalus. Rodos, jai prireikė viso gyvenimo,

kad pripažintų: ne kas kita, o tikimybė pamatyti Teitą, viltis išvysti
jį už upokšnio vingio ir stebėti iš kitapus tankaus nendryno, ir buvo
tas masalas, viliojęs ją kasdien plaukti į pelkes nuo pat anų laikų,
kai buvo septynmetė pyplė. Ji žinojo, kokios lagūnos jam labiausiai
patinka, kokiais vandentakiais jis išvingiuoja per klampiausius kū­
lynus. Visada sekiodavo jį, atsitraukusi saugiu nuotoliu. Šniukštinė­
davo, vagiliaudavo meilės trupinius. Niekad nesidalindavo meile. Jei
ką nors myli nuo kito estuarijos kranto, nerizikuoji likti įskaudinta.
Visus tuos metus, nors atkakliai jį atstumdavo, vien tik žinojimas,
kad jis laukia jos kažkur pelkynuose, palaikė jos gyvastį. O štai da­
bar, ko gero, jo ten nebebus.
Kaja dar valandėlę žvelgė ten link, kur nutolo keistos plokščiadu­
gnės valties triukšmas. Šoklys visada viską žino... žinos ir kur šerifas
nusivežė Teitą, ir ką ji dar galinti padaryti.
Trūktelėjusi virvę ji užvedė motorą ir pati nušvilpė per pelkes.

398
 56.

Naktikovas

1970

arkli Kouvo kapinės buvo išsibarsčiusios tamsiuose, kerotų

B ąžuolų apkėstuose tuneliuose. Nuo šakų ilgomis plazdančiomis
užuolaidomis sviro kedeninės tilandsijos, paversdamos senas kapa­
vietes atskiromis, urvus primenančiomis alkovomis: šeimos palaikai
šen, vienišiaus - ten, be jokios tvarkos. Gumburiuotų šaknų pirštai
buvo iškilnoję, išklaipę antkapius, permainę juos į bevardžius gunk­
telėjusius pavidalus. Mirtį ženklinantys akmenys, gyvybės stichijų
nugairinti, paversti apirusiais gūbriais. Iš tolumos ataidinti jūros ir
dangaus giesmė atrodė pernelyg skaidri šiai rimties teritorijai.
Vakar šitos kapinės knibždėjo kaimiečių, ropinėjančių it visur esan­
čios skruzdėlės, tarp jų buvo ir visi žvejai, visi krautuvininkai, susirin­
kę į paskutinę kelionę palydėti Škiperio. Žmonės spietėsi į nejaukios
tylos gumulus, kai pro šalį eidavo Teitas, kuris lyg apdujęs judėjo tarp
pažįstamų miestelio žmonių ir nepažįstamų giminaičių. Nuo pat tos
akimirkos, kai pelkėse jį suradęs šerifas pranešė, kad mirė tėvas, Tei­
tas paprasčiausiai ėjo ten, kur vedamas, darė tai, ką stumtelėtas: kie­
no nors delnas, paliečiantis nugarą, kieno nors alkūnė, bakstelinti į
šoną. Visa tai jam išsitrynė iš atminties, tad šiandien jis vėl patraukė
į kapines - atsisveikinti.

399
 Delia Owens

Per visus tuos mėnesius, kol mėgino jaukintis Kają, o paskui

stengėsi aplankyti ją kalėjime, Teitas beveik nerasdavo laiko pabūti
su Škiperiu. Ir dabar reikėjo kaip nors nusigremžti jį aplipusią kaltę
ir apgailestavimus. Jei nebūtų įsiklausęs vien tik į savo paties širdį,
gal būtų pastebėjęs, kad silpsta tėvo. Iki arešto tarsi ir pasireikšdavo
ženklų, kad Kaja gali sugrįžti: padovanojo jam savo pirmosios kny­
gos egzempliorių, užlipo į jo motorlaivį pasižiūrėti pro teleskopą,
juokėsi, svaidydamasi su juo kepure. Bet prasidėjus teismo procesui
užsisklendė labiau nei bet kada. Kalėjimas kiekvieną gali šitaip pa­
veikti, galvojo Teitas.
Netgi dabar, žingsniuodamas naujojo kapo link su ruda plastiko
dėžute rankose, Teitas susizgribo galvojąs apie Kają daugiau nei apie
tėtį ir tylomis keiktelėjo supykęs pats ant savęs. Priėjo šviežių žymių
išraižytą kauburį po ąžuolais, dar tolėliau jau tyvuliavo jūra. Tėvas
atgulė šalia motinos, sesers kapas buvo kitapus jos, visi trys apjuosti
neaukšta tvorele, sumūryta iš netašytų akmenų, skiedinys nusags­
tytas kriauklelėmis. Užtektinai vietos likę ir jam pačiam. Kažkodėl
visai nebuvo justi, kad tėtis čia.
- Reikėjo tave kremuoti kaip Šerną Makgi,* - ištarė Teitas beveik
šypsodamasis. Paskui užsižiūrėjo į vandenyną vildamasis, kad Škipe­
ris, nesvarbu, kur būtų atsidūręs, laivą ten turi. Raudoną.
Jis pastatė plastiko dėžutę - elementais maitinamą patefoną - ant
žemės prie kapo, uždėjo ant disko 78 sūkių plokštelę. Svirtelė sutir­
tėjo, tuojau murktelėjo žemyn, ir viršum medžių nuplaukė sidabri­
nis Milizos Korjus balsas. Teitas sėdėjo tarp motinos kapo ir gėlėmis
apkrauto kauburio. Keista, bet sodri šviežiai sujudinta žemė kvepėjo
labiau pradžia nei pabaiga.
Nuleidęs galvą Teitas prašneko, paprašė tėčio atleidimo už tai,
kad taip maža tebūdavo drauge su juo. Suprato, kad Škiperis jam
* Žr. 6 skyriuje.

400
 Ten, kur gieda vėžiai

atleido. Teitas prisiminė savo tėčio tikro vyro apibrėžimą: tas, kuris
gali verkti nesigėdydamas, kuris širdimi jaučia operą ir poeziją, kuris
padarys viską, kas būtina, kad apgintų moterį. Škiperis būtų supra­
tęs meilės sekiojimą po dumblynus. Teitas ilgokai taip sėdėjo, vieną
delną padėjęs ant motinos, kitą - ant tėvo.
Galiausiai jis dar vieną, paskutinį kartą palietė kapą, nužingsnia­
vo iki automobilio ir nuvažiavo į miesto uostą, kur jo laukė motor­
laivis. Tuojau pat ir grįšiąs prie darbo, pasinersiąs į besirangančių
gyvybės formų esatį. Prieplaukoje jį pasitiko keletas žvejų. Nesma­
giai stypsodamas jis priėmė jų užuojautą, išsakytą taip pat nesmagiai.
Nuleidęs galvą, pasiryžęs išplaukti anksčiau, nei spės prisiartin­
ti dar kas nors, Teitas užlipo ant galinio motorlaivio denio. Buvo
jau besėdąs prie vairaračio, bet ant sėdynės staiga pastebėjo blausiai
rusvą plunksną. Iškart atpažino: švelni naktikovo patelės krūtinės
plunksna. Tas ilgakojis paukštis - baugštus, tikras slapukas, gyvena
vienišas pelkių glūdumose. Ir štai - jo plunksna, gerokai per arti
jūros.
Jis apsidairė. Ne, čia, prie pat miesto, jos tikrai nebus. Jis pasuko
užvedimo raktelį, skrosdamas jūros bangas nuskriejo į pietus, paskui
įplaukė į pelkes.
Kanalais lėkė per greitai, braudamasis pro žemai svyrančias, valtį
plakančias šakas. Į krantą jaudriai plūstelėjo jį atlydėjusi kilvaterio
banga, kai jis staigiai sustabdė motorlaivį Kajos lagūnos pakrantėje
ir pririšo šalia jos valties. Iš pirkelės kamino vinguriavo dūmas ir
laisvas plaikstėsi ore.
- Kaja! - užriko Teitas. - Kaja!
Ji atidarė verandos duris, išėjo laukan, sustojo po ąžuolu. Jos dra­
bužiai - ilgas baltas sijonas ir blyškiai žydras megztinis - buvo spar­
nų spalvų, plaukai draikėsi ant pečių.
Jis palūkėjo, kol ji prieis artyn, tada sugriebė už pečių, prispaudė
prie krūtinės. Paskui atstūmė.

401
 Delia Owens

- Aš myliu tave, Kaja, tu tai žinai. Žinai labai seniai.

- Tu mane palikai kaip ir visi kiti, - atsakė ji.
- Daugiau niekad tavęs nebepaliksiu.
- Žinau, - tarė ji.
- Kaja, ar tu mane myli? Pati man niekad nesakei šių žodžių.
- Aš visada tave mylėjau. Net anuomet, kai dar buvau vaikas, net
tais laikais, kurių nebeprisimenu, mylėjau tave visada.
Ji panarino galvą.
- Pažiūrėk į mane, - švelniai paragino jis. Ji sudvejojo, vis dar
nudūrusi akis į žemę. - Kaja, noriu, kad žinotum: su vangstymusi ir
slapstymusi - baigta. Gali mylėti nebebijodama.
Ji pakėlė galvą, pažvelgė jam tiesiai į akis, o paskui nusivedė jį per
mišką į ąžuolyną, į plunksnų laukymę.

402
 57.

Jonvabalis

irmąją naktį jie nakvojo paplūdimyje, o kitą dieną jis atsikraus­

P tė gyventi pas ją į pirkelę. Vienas potvynis ir atoslūgis viskam
susipakuoti ir išsipakuoti. Taip, kaip daro smėlyje krutanti gyvastis.
Vėlyvą popietę jiems žingsniuojant palei potvynio liniją, jis paėmė
ją už rankos, pažvelgė į akis.
- Ar tekėsi už manęs, Kaja?
- Mes jau susituokę. Kaip žąsys, - atsakė ji.
- Gerai. Tuo aš galiu pasitenkinti.
Kas rytą jie keldavosi vos praaušus; Teitas jungdavo kavos aparatą,
o Kaja čirškindavo kukurūzų kepsnelius su įdaru senojoje geležinėje
mamos keptuvėje - pajuodusioje, išdaužytais kraštais - arba gruzdin­
davo kukurūzų košę su kiaušiniene, kol viršum lagūnos kyštelėdavo
tekančios saulės kraštas. Rūke išryškėdavo ant vienos kojos stypsantis
didysis baltasis garnys. Jie plaukiodavo po estuarijas, skindavosi ke­
lią sekliais vandentakiais, viguriuodavo siaurais upokšniais, rinkdavo
plunksnas ir amebas. Vakarais plūduriuodavo senojoje jos valtyje iki
saulėlydžio, o paskui plaukiodavo nuogi mėnesienoje arba mylėdavosi
vėsių paparčių guolyje.
Arčbaldo laboratorija pasiūlė Kajai darbą, bet ji atsisakė ir toliau
kūrė knygas. Jiedu su Teitu vėl pasisamdė visų galų meistrą, ir šis
už pirkelės surentė priestatą - iš neapdorotų rąstų, rankomis tašytų

403
 Delia Owens

statramsčių, dengtą skardiniu stogu, ten Kaja įsirengė laboratoriją

ir darbo kabinetą. Teitas parūpino jai mikroskopą, taip pat darbo
stalų, lentynų, spintelių patogiai susidėti pavyzdžiams. Neužmiršo
ir dėklų su instrumentais, darbo priemonių atsargų. Atnaujino jie
ir pirkelę, įsirengė naują miegamąjį ir vonią, erdvesnę svetainę. Kaja
primygtinai reikalavo, kad virtuvė liktų, kokia buvusi, o išorinės sie­
nos —nedažytos, tad jų būstas, nors jau veikiau tikras jaukus namu­
kas, ne susmukusi pirkelė, liko visų vėjų nugairintas, tikras.
Kartą Kaja iš Si Oukso paskambino Džodžiui ir pakvietė jį su
žmona Libe į svečius. Visi keturi plaukiojo po pelkes, šiek tiek žve­
jojo. Džodžiui ištraukus stambų karšį, Kaja šūktelėjo: „Tik pažiū­
rėk, tai bent dičkis užkibo! Kaip nuo čia iki Alabamos!“ Jie išsikepė
žuvį, išsičirškino kukurūzinės duonos rutuliukų, „riebių kaip žąsies
kiaušiai .
Kaja niekad gyvenime nė kojos nebekėlė į Barkli Kouvą, didžią­
ją laiko dalį abu su Teitu leido vieni pelkėse. Miestelio gyventojai
tik retsykiais pamatydavo ją tolumoje - išskydusį pavidalą, slystantį
per rūką, ir per daugelį metų jos paslaptingoji istorija virto legenda,
nuolat vis pasakojama užkandinėje prie sviestinių blynelių ir karštų
kiaulienos dešrelių. Spėlionės ir paskalos apie Čeiso Endriuso žūtį
taip ir nenutilo.
Laikui bėgant, dauguma sutiko su nuomone, kad šerifas išvis ne­
turėjo jos suimti. Šiaip ar taip, nebuvo jokių rimtų ją inkriminuo­
jančių įkalčių, nebuvo įrodymų, kad tikrai įvykdytas nusikaltimas.
Išties žiauru buvo šitaip pasielgti su droviu ir baikščių gamtos vaiku.
Protarpiais naujasis šerifas - Džeksonas taip ir nebuvo perrinktas -
atsiversdavo bylą, mėgindavo paieškoti kitų įtariamųjų, bet niekur
toli nenujudėdavo. Metams bėgant, ir pati byla apaugo legendomis.
Ir nors Kaja taip niekad galutinai ir neišgijo nuo visuotinės paniekos
bei įtarimų paliktų žaizdų, jos širdyje galiausiai įsitvirtino tykus pa­
sitenkinimas, beveik laimė.

404
 Ten, kur gieda vėžiai

* * *

Vieną popietę Kaja tysojo ant minkštos miško paklotės lagūnos

pakrantėje, laukdama sugrįžtant pavyzdžių rinkti išplaukusio Teito.
Giliai alsavo žinodama, kad jis visada tikrai grįš, kad pirmąsyk gy­
venime nereikia baimintis likti apleistai. Išgirdo kanalu artėjant so­
drų jo motorlaivio grumėjimą, pajuto po savimi vos vos virpčiojant
žemę. Pamačiusi iš tankmės išnyrant valtį ir patį Teitą, stovintį prie
vairaračio, atsisėdo, pamojo. Jis atsakė jai mostu, bet šypsenos veide
nebuvo. Kaja atsistojo.
Jis pririšo valtį paties suręstoje nedidelėje prieplaukoje ir prisiar­
tino prie Kajos, laukiančios jo ant kranto.
- Kaja, man taip gaila... Turiu liūdnų naujienų. Praeitą naktį nu­
mirė Šoklys, miegodamas.
Gėla persmelkė jai širdį. Visi, kurie lig šiol ją paliko, padarė tai
savo valia. Šitai - visai kas kita. Tarytum Kuperio erelis būtų nu­
skriejęs atgal į padangę. Kajos skruostais pasruvo ašaros, Teitas ją
apkabino.
Į Šoklio laidotuves susirinko beveik visas miestelis, ėjo ir Teitas.
Kaja - ne. Bet po laidotuvių patraukė į Šoklio ir Meibelės namus,
nunešė, tegul ir labai pavėluotai, stiklainį gervuogių uogienės.
Kaja stabtelėjo prie tvoros. Draugai ir giminaičiai būriavosi plūk­
tame kieme, iššluotame taip švariai, kad, rodos, nė dulkelės nerasi.
Vieni šnekučiavosi, kiti juokėsi dalindamiesi smagiais prisiminimais
apie Šoklį, dar kiti verkė. Kajai pravėrus vartelius, visi sužiuro į ją,
paskui prasiskyrė, atlaisvindami taką praeiti. Meibelė, stovėjusi ve­
randoje, atskubėjo prie jos. Abi stipriai apsikabino ir ėmė linguoti į
šalis, plūsdamos ašaromis.
- Viešpatėliau, juk mylėjo jis tave kaip tikrą savo dukterį, - pa­
sakė Meibelė.
- Žinau, - atsakė Kaja. - Ir jis man buvo tikras tėtė.

405
 Delia Owens

Vėliau Kaja nuėjo į paplūdimį atsisveikinti su Šokliu: taip, kaip

mokėjo, savais žodžiais, vienumoje.
Kol vaikštinėjo paplūdimiu prisimindama Šoklį, į galvą ėmė
skverbtis mintys apie motiną. Tarsi vėl būtų virtusi ana šešiamete
mergaite, Kaja ir vėl išvydo mamą, einančią keliuku su senaisiais dirb­
tinės aligatoriaus odos batais, bandančią išvengti gilių provėžų. Bet
šįkart mama jau sustojo takučio gale, atsisuko ir aukštai iškėlusi ranką
pamojo atsisveikindama. Nusišypsojo Kajai, pasuko į kelią ir dingo
miške. Ir šį kartą, pagaliau, viskas atrodė taip, kaip ir turėtų būti.
Ašaros nesitvenkė, nebuvo ko tramdyti, ir Kaja sukuždėjo:
—Sudie, mama.
Mintyse prašmėžavo ir kiti: tėtė, brolis, seserys. Bet iš šių subyrė­
jusios šeimos narių nebebuvo likę tiek, kad būtų su kuo atsisveikinti.
Šita širdgėla irgi po truputį ėmė tirpti, kai keliskart per metus
pas Teitą ir Kają atvažiuojantys Džodis ir Libė pradėjo lankytis su
vaikais, Merfu ir Mindė. Ir vėl pirkelė tarsi išsipūsdavo nuo susi-
būrusios apie senąją krosnelę šeimos, ragaujančios tokius pat kaip
mamos kukurūzinius paplotėlius su įdaru, plaktą kiaušinienę ir po­
midorų salotas. Tiktai dabar kartu su jais pirkelė prisipildydavo ir
juoko bei meilės.

* * *

Barkli Kouvas, metams bėgant, smarkiai pasikeitė. Žmogus, at­

vykęs iš Rolio, vietoj antrą šimtmetį skaičiuojančios pakrantėje pri­
lipusios Šoklio būdelės pastatė prašmatnią valčių prieplauką. Čia
po ryškiai mėlynomis stoginėmis galėjo švartuotis jachtos. Į Barkli
Kouvą užsukę buriuotojai, atplaukę pakrante iš šiaurės ar iš pietų,
mokėdavo po tris su pusę dolerio už puodelį espreso.
Pagrindinėje gatvėje pridygo lauko kavinukių su įvairiaspal­
viais skėčiais ir nedidelių meno galerijų. Ponia iš Niujorko atidarė

406
 Ten, kur gieda vėžiai

suvenyrų krautuvėlę, kurioje prekiavo viskuo, ko vietiniams nerei­

kėjo, bet kiekvienas turistas būtinai turėjo įsigyti. Beveik visur ga­
lėjai rasti specialų staliuką, skirtą Katrinos Danielės Klark knygoms
pasiūlyti - vietinė autorė, įvairiomis premijomis apdovanota biologė.
Kukurūzų košė valgiaraščiuose pasipuošė nauju - polentos su grybų
padažu - pavadinimu ir kainavo šešis dolerius. O vieną gražią die­
ną kelios moteriškės iš Ohajo įžengė į „Dog-Gone“ aludę nė nenu­
tuokdamos, kad yra pirmos moterys per visą istoriją, peržengusios
šį slenkstį, lyg niekur nieko užsisakė austrių su aštriais prieskoniais
popieriniuose laiveliuose ir alaus, kuris jau buvo pardavinėjamas
pilstomas. Dabar pro tas duris gali įeiti abiejų lyčių ir bet kokios
odos spalvos suaugę asmenys, bet langelis, iškirstas sienoje tamtyč
moterims, kad jos galėtų užsisakyti maisto iš gatvės, tebėra iki šiol.
Teitas tebedirbo laboratorijoje, Kaja išleido dar septynias knygas,
pelnė dar kelis apdovanojimus. Ir nors ne kartą buvo pagerbta, jai
netgi siūlytas Čapel Hilo Šiaurės Karolinos universiteto garbės dak­
taro vardas, atmetė visus kvietimus viešai skaityti paskaitas universi­
tetuose ar muziejuose.

* * *

Teitas su Kaja vylėsi šeimos pagausėjimo, bet vaiko kaip nebuvo,

taip nebuvo. Nusivylimas tik dar tvirčiau juos susaistė, reta buvo
dienų, kai jie praleisdavo bet kelias valandas atskirai.
Kartais Kaja išeidavo viena pasivaikščioti paplūdimiu ir žvelgda­
ma į saulėlydžio nuruožuotą dangų pajusdavo, kaip bangos plaka­
si jai į širdį. Pasilenkdavo, paliesdavo smėlį, išsitiesdavo, pakeldavo
rankas į debesis. Ir tada jausdavo saitus. Ne tokius, apie kokius ka­
daise kalbėjo mama ir Meibelė - Kaja niekad neturėjo artimų bi­
čiulių rato, ir ne tas sąsajas, apie kokias kalbėjo Džodis, nes niekad
neturėjo savo šeimos. Ji žinojo, kad daugelį metų trukęs izoliacijos

407
 Delia Owens

laikotarpis keitė jos elgesį, kol ji galiausiai tapo kitokia, ne tokia kaip
visi. Bet viena ji buvo ne dėl savo kaltės. Beveik viską, ką žinojo,
buvo išmokusi iš laukinės gamtos. Ne kas kitas, o gamta ugdė ją ir
puoselėjo, lavino ir gynė - šito ji nesulaukė iš nieko kito. Ir jei visas
pasekmes lėmė kitoks nei visų Kajos elgesys, jos irgi buvo esminės
gyvenimo šerdies apraiškos.
Teito atsidavimas ją galiausiai įtikino, kad žmogaus meilė yra šis
tas daugiau nei vien pelkių padarų keistos poravimosi varžytuvės,
bet gyvenimas išmokė ir to, kad senoviniai, išgyvenimą lemiantys
genai ne pačiais maloniausiais pavidalais vis dar atkakliai laikosi
žmogaus genetinio kodo spiralių vingiuose.
Kajai pakako tiesiog būti šios natūralios sekos dalimi - sekos,
tokios pat nekintamos kaip potvyniai ir atoslūgiai. Ji buvo kaip reta
kas susisaisčiusi su savo planeta ir jos gyvybe. Įsišaknijusi šios žemės
dirvoje. Gimusi iš šios motinos.

* * *

Sulaukusios šešiasdešimt ketverių Kajos ilgi juodi plaukai jau

buvo nubalę kaip pajūrio smėlis. Vieną dieną išplaukusi rinkti pavyz­
džių, vakare ji negrįžo namo, tad Teitas sėdo į savo valtį ir nuburzgė į
pelkes ieškoti. Jau slinko sutemos, kai jis, išniręs iš už vingio, pamatė
ją, plūduriuojančią valtyje lagūnoje, apsuptoje dangų remiančių pla­
tanų. Ji sėdėjo suglebusi pusiaugula, galvą atrėmusi į senąją kuprinę.
Teitas negarsiai šūktelėjo ją vardu, o jai nesujudėjus pašaukė garsiau,
užriko iš visų plaučių. Prisiyręs prie Kajos valties, nerangiai perlipo
į jos galą. Ištiesęs ilgas rankas sugriebė Kają už pečių, krestelėjo. Jos
galva tik dar labiau pasviro į šoną. Akys žiūrėjo, bet nematė.
- Kaja... Kaja... ne... Ne! - suriko Teitas.
Jos, vis dar jaunos ir tokios gražios, širdis tiesiog tykiai sustojo.
Ji išgyveno taip ilgai, kad sužinotų, jog grįžo baltagalviai jūriniai

408
 Ten, kur gieda vėžiai

ereliai —Kajai tai buvo pakankamai ilgai. Glausdamas ją glėby­

je Teitas raudodamas visu kūnu lingavo pirmyn atgal. Paskui
susupo Kają į antklodę ir pasodinęs senojoje valtyje nutempė
upokšnių ir estuarijų labirintu, paskutinį kartą praplukdė pro
didžiuosius baltuosius garnius, pro elnius.

Paslėpsiu mergę lajoj kipariso,

Užjutęs artimai alsuojant myrį.

Teitas išsirūpino specialų leidimą palaidoti Kają jos žemėje

po plačiašakiu ąžuolu, iš kur vėrėsi vaizdas į jūrą. Į laidotuves
susirinko visas miestelis. Kaja niekad nebūtų patikėjusi, kad ją
išlydės šitokios ilgos lėtai slenkančių gedėtojų eilės. Žinoma,
atvažiavo Džodis su šeima, atvyko ir visi Teito pusbroliai bei
pusseserės. Atsliūkino ir vienas kitas smalsuolis, bet dauguma
žmonių susirinko atiduoti paskutinės pagarbos tai, kuri suge­
bėjo šitiek metų vienui viena išgyventi laukiniuose tyruose. Kai
kurie dar prisiminė mažą mergaitę, apsivilkusią nubrizgusiu per
dideliu paltu, atplaukiančią į prieplauką, basą žingsniuojančią
į maisto produktų krautuvėlę pirkti kukurūzų kruopų. Buvo
ir tokių, kurie atvyko atsisveikinti su autore knygų, atvėrusių
jiems akis, kaip pelkės sujungia sausumą ir jūrą, kaip vieni ne­
gali be kitų apsieiti.
Teitas jau buvo spėjęs suvokti, kad jai prikibdyta pravardė
nebuvo žiaurumo apraiška. Nedaug esti tokių, kurios tampa le­
genda, tad tokį jis ir pasirinko įrašą antkapio akmenyje:

KATRINA DANIELĖ KLARK

KAJA
PELKIŲ DUKRA
1945-2009

409
 Delia Owens

Vakare po laidotuvių, kai visi pagaliau išsiskirstė, Teitas įžengė

į jos improvizuotą namų laboratoriją. Kajos kruopščiai etiketėmis
suženklinti pavyzdžiai, rinkti daugiau nei penkiasdešimt metų,
buvo tokia kolekcija, kuriai negalėjo prilygti jokia kita iš tos pa­
čios srities: nei eksponatų rinkimo trukme, nei išbaigtumu. Kaja
buvo prašiusi viską padovanoti Arčbaldo laboratorijai, ir Teitas
neabejojo kada nors jos norą patenkinsiąs, bet skirtis su rinkiniais
tuojau pat buvo tiesiog neįsivaizduojama.
Įėjęs į pirkelę —Kaja niekad nevadino jos kitaip —Teitas paju­
to jos kvėpsniais alsuojančias sienas, išgirdo grindis kuždant jos
žingsnius, ir dar taip aiškiai, kad nesusilaikęs šūktelėjo ją vardu.
O paskui atsišliejo į sieną ir pravirko. Paėmė senąją jos kuprinę,
prispaudė prie krūtinės.
Apygardos pareigūnai buvo prašę Teito paieškoti Kajos testa­
mento ir gimimo liudijimo. Teitas išrausė spintą senajame mie­
gamajame, kuris kadaise buvo jos tėvų, ir surado dėžes su jos
gyvenimu, nugrūstas pačiame dugne, beveik paslėptas po sulanks­
tytomis antklodėmis. Iškėlęs pastatė ant grindų, pats atsisėdo šalia.
Kaip įmanydamas atsargiau atidarė seną cigarų dėžutę, tą
pačią, kurioje prasidėjo visos kolekcijos. Dėžutė vis dar skleidė
salsvą tabako ir mažos mergaitės kvapą. Tarp keleto paukščių
plunksnų, vabzdžių sparnelių ir sėklų čia buvo mažytis stiklinis
indelis su jos mamos laiško pelenais ir buteliukas „Revlon“ nagų
lako, „Barely Pink“. Gyvenimo trupinėliai ir kauleliai. Jos upokš­
nio akmenukai.
Pačiame dugne gulėjo valdos nuosavybės dokumentai. Kaja
buvo išsirūpinusi, kad jos žemei būtų nustatytas servitutas, ir ši­
taip apsaugojusi nuo eksploatacijos. Bent jau šitas pelkių ruožas
visada liks laukiniu lopinėliu. Tačiau jokio testamento ar asme­
ninių dokumentų Teitas nerado. Per daug nė nenustebo: ji nie­
kad nebūtų pagalvojusi apie tokius dalykus. Teitas ketino jam dar

410
 Ten, kur gieda vėžiai

likusias dienas nugyventi jos būste: žinojo, kad kaip tik šito norė­
tų ji ir kad Džodis neprieštaraus.
Dienai krypstant vakarop, kai saulė jau niro už lagūnos, Teitas,
maišydamas kukurūzų košę kirams, nieko negalvodamas nejučia
dirstelėjo į grindis. Ir staiga nustebo, pakreipęs galvą įsižiūrėjo ati­
džiau: tik dabar pastebėjo, kad po senąja krosnele ir malkų krūva
šalia jos nepatiestas linoleumas. Kaja visada, net vasarą, čia sukrau­
davo aukštą malkų rietuvę, bet dabar kaugė buvo gerokai suma­
žėjusi ir Teitas įžiūrėjo rėžį grindlentėje. Nukraustė į šalį likusias
malkas ir faneroje po jomis aptiko įtaisytas dureles. Pritūpęs lėtai
atkėlė dangtį ir išvydo tarp sienojų įrengtą slėptuvę, o joje, be kitų
dalykų —seną sudulkėjusią kartoninę dėžę. Iškėlė ją, atvožė - dė­
žėje buvo mažesnė dėžutė ir bene kelios dešimtys manilinių vokų,
visi - paženklinti inicialais A.H. O iš vokų vieną po kito ėmė trauk­
ti šūsnis lapų su eilėraščiais —Amandos Hamilton, vietinės poetės,
skelbdavusios savo paprastus posmus regioniniuose žurnaluose, kū­
ryba. Teitui Hamilton poezija atrodė silpnoka, bet Kaja publikacijas
visada išsikirpdavo ir saugojo, o štai čia buvo visa šūsnis vokų su jos
posmais. Kai kuriuose lapuose - užbaigti eilėraščiai, bet daugumo­
je - tik juodraščiai, tai čia, tai ten išbrauktos visos eilutės, kai kur -
tik atskiri žodžiai, vietoj jų poetės ranka įrašyti kiti. Kojos rašysena.
Amanda Hamilton buvo Kaja. Kaja buvo poetė.
Teitas suraukė antakius, negalėdamas patikėti savo akimis.
Daugybę metų ji, reikia manyti, dėdavo eilėraščius į aprūdijusią
pašto dėžutę, iš ten jie keliaudavo į apylinkių redakcijas. Saugiai
prisidengusi slapyvardžiu. Galbūt toks buvo jos būdas atsiverti
plačiau, išreikšti jausmus ir dar kam nors, ne tik kirams. Erdvė, į
kurią ji galėjo išleisti savo žodžius.
Teitas perževlgė kelis eilėraščius, dauguma buvo apie gamtą
ar meilę. Rado vieną, tvarkingai įdėtą į atskirą voką. Išsitraukė ir
perskaitė:

411
 Delia Owens

Jonvabalis

Lengva buvo jį privilioti

Kaip jonvabalį žybsniais.
Bet tarsi jonvabalės žybsniai tie
Slapčia viliojo mirti.

Prisilietimas lemiamas,
Vos vos tik;
Lemtingas žingsnis, spąstai.
Jis krinta, krinta,
Nenuleisdamas nuo manęs akių
Kol išvysta aną pasaulį.

Matau, kaip keičiasi jo žvilgsnis.

Pirmiau klausimas,
Paskui atsakymas,
Ir... galas.

Ir pati meilė virsta

Kuo buvusi prieš prasidėdama.

A. H.

Vis dar suklupęs ant grindų, Teitas perskaitė eilėraštį dar kartą.
Prispaudė popieriaus lapą prie krūtinėje maskatuojančios širdies. Pa­
žvelgė pro langą norėdamas įsitikinti, kad niekas neateina takučiu.
Nieko ir nelaukė - kodėl kas nors turėtų ateiti? Bet dėl viso pikto.
O tada atvožė ir mažąją dėžutę, nors jau žinojo, ką joje ras. Dailiai
vatos patale padėtą pakabutį su kriauklele, tą patį, kurį iki pat mir­
ties nešiojo Čeisas.

412
 Ten, kur gieda vėžiai

Teitas ilgai sėdėjo virtuvėje prie stalo, mėgindamas visa tai ap­
žioti, įsivaizduodamas, kaip ji važiuoja naktiniais autobusais, kaip
pasikinko grįžtamąją srovę, iš anksto numačiusi, kad mėnulis nebus
užtekėjęs. Kaip tylutėliai šūkteli Čeisą tamsoje. Kaip stumteli jį at­
bulą. O paskui, tupėdama dumble, kilsteli nuo mirties apsunku­
sią jo galvą, nuneria pakabutį. Užtriną savo pėdsakus, nepalieka nė
ženklo.
Prismulkinęs skiedrų prakuroms, Teitas užkūrė ugnį senojoje
krosnyje ir vokas po voko sudegino visus eilėraščius. Galbūt nerei­
kėjo deginti jų visų, gal būtų pakakę sunaikinti tik tą vieną, bet jam
jaukėsi galvoje, jis neįstengė aiškiai mąstyti. Liepsnos šniokšdamos
šoko per gerą pėdą, apglėbusios senus pageltusius popierius, paskui
nuslopo, lapai ėmė smilkti. Teitas ištraukė dirželį iš kriauklelės sky­
lutės, įmetė į ugnį. Vėl užvožė angą grindyse.
Jau beveik visai sutemus nuėjo į pajūrį, sustojo ant aštraus ki­
limo, nuausto iš baltų moliuskų kiaukutų šukių, krabų nuoskalų.
Valandėlę žvelgė į Čeiso kriauklelę delne, paskui numetė ją į smėlį.
Ten ji tuojau ir išnyko, atsidūrusi tarp daugybės kitų, tokių pat.
Buvo prasidėjęs potvynis, atplūdusi banga lyžtelėjo Teitui kojas ir
atsitraukė, grąžindama šimtus kriauklelių vandenynui. Kaja buvo
šios žemės ir šių vandenų, tad dabar jie ją atsiima. Giliai palaidoja
jos paslaptis.
O tada atskrido kirai. Išvydę pakrantėje stovintį Teitą, ėmė sukti
ratus jam virš galvos. Vis šaukdami, šaukdami.
Užslinko naktis, ir Teitas patraukė atgal į pirkelę. Tačiau pasie­
kęs lagūnos krantą sustojo po aukštu dangaus skliautu, užsižiūrėjo į
šimtus jonvabalių, masinančių tolyn, į atokiausius pelkių kemsynus.
Į slėpiningus užkaborius, ten, kur gieda vėžiai.
 Padėkos

Mano broliui dvyniui Bobby Dykesui - didžiausias dėkui už protu neap­

rėpiamą drąsinimą ir palaikymą, ir taip visą gyvenimą. Dėkoju savo seseriai
Helen Cooper už tai, kad visada, kai reikdavo, būdavo šalia, savo broliui Lee
Dykesui už tai, kad manim tikėjo. Iš visos širdies dėkinga savo amžiniems
draugams ir artimiesiems, už besąlyginę paramą, skatinimą, juoką: Amandai
Walker Hall, Margaret Walker Weatherly, Barbarai Clark Copeland, Joanne
irTimui Cady, Monai Kim Brown, Bobui Ivey irJill Bowmam, Mary Dykes,
Dougui Kimui Brown, Kenui Eastwellui, Jesse Chastainui, Steve O’Neilui,
Andy Vannui, Napierui Murphy, Lindai Denton (taip pat ir už išvykas žirgais
bei slidėmis), Sabine Dahlmann, Gregui irAliciai Johnsonams.
Už tai, kad skaitė rankraštį ir už pastabas dėkoju: Joanne ir Timui Cady
(skaityta ne vieną kartą!), Jill Bowman, Bobui Ivey, Carolyn Testa, Dickui
Burgheimui, Helen Cooper, Peteriui Matsonui, Mary Dykes, Alexandrai Ful­
ler, Markui Owensui, Dickui Houstonui, Janet Gause, Jennifer Durbin, Joh-
nui O’Connorui ir Leslie Anne Keller.
Savo agentui Russellui Galenui dėkoju už supratimą bei meilę Kajai ir
jonvabaliams, už entuziastingą ryžtą, kad ši istorija būtų papasakota.
Ačiūjums, G. P. Putnams Sons, už tai, kad paskelbėte mano žodžius. Labai
dėkinga savo redaktorei Tarai Singh Carlson už padrąsinimą, už dailų redaga­
vimą, už mano romano viziją. Ačiū ir Helen Richard, taip pat iš Putnam, už
pagalbą kiekviename žingsnyje.
Ypatingas ačiū Hannah Cady už smagią pagalbą imantis žemiškesnių, tvir­
tesnio nusistatymo reikalaujančių romano kūrimo darbų—pavyzdžiui, pasiųs­
ti kai ką į laužą.

415
 Delia Owens
TEN, KUR GIEDA VĖŽIAI
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė

Eilėraščius vertė Vidas Morkūnas
Redaktorė Daiva Grikinienė
Korektorė Rūta Šližytė
Viršelio dizaineris Tadas Saučiulis

Tiražas 3000 egz.

BALTO leidybos namai
Vilniaus g. 9, LT-01102 Vilnius
www.balto.lt

Spausdino UAB BALTO print

Utenos g. 41 B, LT-08217 Vilnius