UNIVERSITETŲ ATSIRADIMAS

VIDURAMŽIAIS

Darbą atliko: 11_2 kl mokinys Dominykas pruskus

 TURINYS

ĮVADAS......................................................................................................................................................3
UNIVERSITETAI VIDURAMŽIAIS.........................................................................................................4
IŠVADOS.................................................................................................................................................11
LITERATŪRA..........................................................................................................................................12
 ĮVADAS

Nuo Romos imperijos žlugimo Centrinėje, Vakarinėje ir Pietų Europoje prasidėjo naujas
istorinis laikotarpis, vadinamas viduramžiais. Po Romos imperijos žlugimo Europa skilo į mažas
valstybes – kunigaikštystes bei hercogystes, Karolio Didžiojo laikais įsitvirtino feodalizmas. XI
a. prasidėjęs prekybos pakilimas buvo tiesiogiai susijęs su miestų atgijimu: gerokai padaugėjo
gyventojų, įvyko revoliucija žemės ūkyje. Visa tai parengė ekonominį bei socialinį pagrindą
mokykloms bei universitetams atsirasti. 

Universitetas (lot. K. Universitatis - visuma) tai aukštoji mokykla, rengianti aukštos

kvalifikacijos specialistus. Universitetų užduotis viduramžiais buvo rengti specialistus, kurie
galėtų užimti valstybines ar bažnytines pareigas, verstis gydytojo ar teisininko praktika. Miestai,
kuriuose įsisteigė universitetai, smarkiai išsiplėtė.
 UNIVERSITETAI VIDURAMŽIAIS

Viduramžiais gimė viena iš svarbiausių Vakarų pasaulio mokslo institucijų –

universitetai. Jų misija buvo skleisti rašto kultūrą, kuri iki to meto buvo sukoncentruota
vienuolynuose. Gavę taip vadinamųjų septynių laisvųjų menų pradmenis (lot. artes liberales),
jaunuoliai galėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą universitete. Septynis laisvuosius menus sudarė trys
pagrindiniai (lot. trivium): gramatika (skaitymas ir rašymas), retorika (viešas kalbėjimas) ir
logika (kartais tiesiog vadinama filosofija arba dialektika). Keturis likusiuosius laisvuosius
menus sudarė aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija. Toliau laisvųjų menų įgūdžiai ir
žinios buvo gilinamos universitete. Šalia šių disciplinų buvo taip pat studijuojama teologija,
teisė, gamtos filosofija ir medicina.

Bažnyčiai reikėjo vis daugiau ir vis geriau išsilavinusių Dievo žodžio skelbėjų ir
aiškintojų — teologų. Pasaulietinei valdžiai vis labiau stigo rašto žmonių. Štai kodėl bažnyčia
susirūpino ir dėl pasauliečių švietimo. Kuo labiau vienijosi popiežių vadovaujami Vakarai, tuo
gyvesni darėsi dvasiniai ryšiai tarp tautų. Idėjų kaita skatino visapusiškiau tyrinėti tai, kas
paveldėta. Naujų įžvalgų suteikė Kryžiaus žygių praplėstas pasaulėvaizdis. Pagrindinis
mokslinio darbo krūvis iš vienuolynų persikėlė į besikuriančius universitetus.

Pirmieji universitetai išsivystė iš katedrų, kapitulų ir vienuolynų mokyklų — iš

vadinamų generalinių studijų, kurios pradžioje tarnaudavo specifiniams tų įstaigų reikalams, o
ilgainiui tapdavo visiems prieinamos. Jų populiarumas priklausė nuo jų magistrų populiarumo.
Magistrus arba daktarus paruošdavo universitetai, kurie pradėjo kurtis Bažnyčios globoje jau XI
a. Universitetai padėjo suvienyti bažnyčią ir valstybės tikslus, formavo naują pasaulėžiūrą.
Steigti universitetus teisę turėjo popiežius, o po jo – imperatorius. Karaliai universitetus steigti
galėjo tik savam krašte, bet visuotinį pripažinimą jie gaudavo tik gave popiežiaus patvirtinimą.
Pirmieji atsirado XI-XII a. (Bolonijos universitetas – 1088 m., Paryžiaus – XII a. viduryje),
katedrų ar vienuolynų mokyklų pagrindu. Tame pačiame XII a. šios mokslo įstaigos gavo ir
pasaulietinės valdžios pripažinimą bei leidimą savivaldai. Viduramžių universitetai turėjo keturis
fakultetus: menų, teologijos, medicinos ir teisės.
 Apie 1200 m. Paryžiuje prie veikusių trijų augštesniųjų mokyklų išsivystė universitetas,
kuris labiausiai pagarsėjo teologijos ir filosofijos mokslais. Didelį įnašą jam davė domininkonų ir
pranciškonų ordinai, į universitetą inkorporavę savo generalines studijas. Čia išaugo bei dėstė ir
jų garsieji magistrai: domininkonų — Albertas didysis ir Tomas Akvinietis, o pranciškonų —
Aleksandras Halietis, šv. Bonaventūra, Jonas Duns Skotas ir kiti.

Pasak kunigo, pranciškono ir istoriko Viktoro Gidžiūno, XIV a. universitetų tinklas

plėtėsi vis plačiau ir plačiau. Tada buvo įkurti Prahos (1347), Vienos (1363), Krokuvos (1364),
Pešto (1367), Erfurto (1379) universitetai. XV amž. dar prisidėjo Leipcigo (1409), Louvaino
(1423), skandinavų ir kiti mažiau žymūs universitetai. Kiekvieno pirmųjų universitetų pradžia
buvo surišta daugiau ar mažiau su vieno dalyko dėstymu. Salerno universitetas pasižymėjo
medicina, Paryžiaus teologija, Bolonijos teise, bet ilgainiui atsirasdavo ir kiti fakultetai:
medicinos, teologijos, filosofijos ir kitų šakų. Iki XII a. pabaigos Bolonijos pirmavimas teisės
studijose buvo plačiai pripažintas. Universitetas atsirado teisės studentų terpėje, daugelis jų buvo
ir užsieniečiai, ir pasauliečiai, kuriems gyvybiškai buvo reikalinga apsauga. Laipsniškai ir
spontaniškai atsirado studentų korporacijos su išrinktais tarybų nariais ir joms vadovavusiais
rektoriais. Sunerimusi dėl kylančios šių grupių jėgos, Bolonijos miestiečių bendruomenė
paskelbė jų organizaciją esnat neteisėtą, teigdami, kad studentai nėra nepriklausoma grupė, o tik
teisės profesorių mokiniai. Studentai atsimokėjo streikų serija ir migracija į gretimą Paduvą. Tik
popiežiaus įkalbinėjimų dėka, palaikančiam studentus, ir gresiant prekybos smukimui, 1245 m.
bendruomenė apskritai nusprendė esant pagrindą organizuoti gildiją ir iš dalies pripažino
studentų teisę susisieti priesaika ir rinkti rektorių.

Priešingai negu Bolonijoje, Paryžiuje universiteto formavimo beveik tuo pat metu ėmėsi
ir dėstytojai. Šį skirtumą lėmė tai, kad Pryžiuje tiek dėstytojų, tiek studentų dauguma buvo
dvasininkai. Nuo pat pradžių ir studentai, ir dėstytojai naudojosi esminėmis apsaugos teisėmis,
kylančiomis iš jų bažnytinio statuso. Nuolatinės įplaukos iš bažnytinių beneficijų, labiau
paplitusios tarp dėstytojų, taip pat buvo žinomos ir studentams. Kai kuriais atvejais dėstytojai
reguliariai rinkdavo mokesčius iš studentų, tačiau daugelis žymesniųjų nepriklausė nuo
bažnyčios. O be to, dėstytojai Paryžiuje buvo dar daugiau įvairiataučiai negu Bolonijoje, tad
jiems, svetimšaliams, labiau ir paramos reikėjo. Menų profesorių ir studentų skaičius toli
pranoko kitų disciplinų atstovus. Kadangi menų studentai buvo jaunesni negu to meto Bolonijos
teisės studentai, ir jų dėstytojų buvo daugiau, Paryžiaus universitetas įsikūrė kaip dėstytojų
bendruomenė. Studentai savo teises įgijo tik per sąjungą su profesūra.

IŠVADOS

1. Pirmieji universitetai pradėjo kurtis dar Viduramžiais, kai bažnyčiai atsirado poreikis vis
daugiau ir vis geriau išsilavinusių Dievo žodžio skelbėjų ir aiškintojų — teologų.
Pirmuoju universitetu laikomas Bolonijos universitetas, įsteigtas 1088. Universitetai
padėjo suvienyti bažnyčią ir valstybės tikslus, formavo naują pasaulėžiūrą. Viduramžių
universitetai turėjo keturis fakultetus: menų, teologijos, medicinos ir teisės, o dėstomoji
kalba buvo lotynų. Kiekvieno viduramžių studento tikslas buvo siekti mokytojo vardo.
2. Pirmieji universitetai neturėjo materialinių valdų, todėl jie užsitvirtino vietą valdžioje
(valdininkai, siekdami, kad paskaitos vyktų jų miestų valdose, atsižvelgdavo į visus
mokslininkų reikalavimus). Viduramžių pabaigoje kultūra, gebėjimas viešai kalbėti,
argumentuoti, rašyti buvo būtinybė sėkmingai politinei ir verslo karjerai, tad universitetai
tam skyrė ypatingą dėmesį.
 LITERATŪRA

1. https://ktu.edu/news/filosofas-n-cepulis-apie-universitetu-raida-dabarti-ir-ateiti-sienos-tarp-
humanitaru-ir-technologu-turi-griuti/

2.http://www.aidai.eu/index.php?
view=article&catid=227%3A196202&id=3261%3Ami&option=com_content&Itemid=262

3. http://www.technologijos.lt/n/mokslas/istorija_ir_archeologija/S-19605/straipsnis/Audringas-
viduramziu-Anglijos-universitetu-gyvenimas

Kelių internetinių puslapių nėra, nes užmirsau kaip jie vadinos ir nebesuradau.