Professional Documents
Culture Documents
Laurent Gounelle - Diena Kai Išmokau Gyventi
Laurent Gounelle - Diena Kai Išmokau Gyventi
Laurent Gounelle
Le jour où j’ai appris à vivre
Kero, Paris, 2014
© Kero, 2014
© Viršelio nuotrauka, Christophe
Dessaigne / „Trevillion Images“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Lina
Perkauskytė, 2016
© Leidykla „Alma littera“, 2016
Penktadienį Džonatanas
staiga susiprotėjo, kad turės
prižiūrėti Kloję, tad savaitgalį
negalės nuvykti pas čigonę.
Negali būti nė kalbos, kad
vestųsi dukrą kartu... Ir vis
dėlto jis nepajėgia ilgiau laukti.
Jam būtina ją pamatyti, su ja
pasikalbėti. Jis neturi drąsos
kankintis dar vieną savaitę.
Galiausiai jis griebė telefoną.
– Andžela, tai aš, Džonatanas.
Kitame laido gale buvo tylu.
– Alio? – tarė jis.
– Klausau, Džonatanai...
– Aš turiu... šiokį tokį
rūpestį... Aš...
– Leisk, atspėsiu: šį savaitgalį
tu užsiėmęs?
– Ne, bet... Na, taip...
– Eik tiesiai prie reikalo,
Džonatanai. Turiu darbo.
Manęs laukia gėlės...
– Aš tik norėčiau sekmadienį
Kloję parvežti anksčiau nei
sutarta.
Tyla. Kitame laido gale
pasigirdo atodūsis.
Džonatanas nieko nebeprašė.
1
Germano vardas prancūzų k.
atitinka Žermeną (vert. past.).
6
– O gal norėtum
pasivaikščioti?
– Pasivaikščioti?
– Taip, čia visur daug takelių.
Niekas jais nebevaikštinėja, bet,
žinai, ten labai gražu.
Ten išties buvo labai gražu, ir
Džonatanas stebėdamasis, lyg
matytų pirmą kartą, žvalgėsi po
vietoves, kurias visą savaitę
naršė Triumph kabrioletu.
Lekiant dideliu greičiu, pojūčiai
aštresni, tačiau jausmai
skurdesni.
Augalija buvo įspūdinga, vešli
ir kvapni. Šlaitai vietomis buvo
apaugę ryškiai žaliais krūmais,
o pro krūmokšnius ir tankius
sąžalynus kartais sušmėžuodavo
laukinės orchidėjos. Kitur
stiebėsi spygliuočiai, metantys
vėsų šešėlį. Arčiau vandenyno
kilo sekvojos bėgančių metų
išskaptuotais rusvais kamienais.
Džonatano pasivaikščiojimus
lydėjo visokiausių paukščių
balsai, o vieną popietę jis net
išvydo kondorą, didingai
sklandantį danguje.
Vietovės buvo kalvotos:
smagiai nusileidus nuo vieno
kalnelio, tekdavo sunkiai
pūškuoti į kitą – ir taip be
perstojo. Tačiau užkopus ant
kalvos atsiverdavo vis kitoks
vaizdas, o kai kurių tarpeklių
tolumoje tyvuliavo vandenynas.
Kraštovaizdis nuolat mainėsi,
ir Džonatanas nesiliovė juo
žavėjęsis. Sunkiai užkopus ant
kalvos, ta pati panorama atrodė
kur kas didingesnė nei
paprasčiausiai užvažiavus
automobiliu. Gal užplūsdavo
išdidumas dėl atlikto žygdarbio?
O gal gamta savo grožį
atskleisdavo tik tiems, kurie už
jį sumokėdavo tinkamą kainą?
Nors Džonatanas mėgavosi
pilnatvės pojūčiu, vieną dieną
patyrė ir šiokį tokį sukrėtimą:
išsiruošęs į ilgą pasivaikščiojimą
pamatė, kad jo mobilusis
telefonas... neprisijungęs prie
tinklo! Iš pradžių tas neaiškus
jausmas, kad nutrūko kažin koks
ryšys, kad jo niekas nebesieja su
kitais, trikdė ir net kėlė nerimą,
todėl Džonatanas ant kiekvienos
kalvos vis išsitraukdavo telefoną
ir beviltiškai tiesdavo jį į dangų,
lyg stengdamasis gauti žinutę iš
visatos. Tarytum Mozė, iškėlęs
savo lazdą. Veltui.
Iš pradžių Džonatanas jautėsi
vienišas, atskirtas nuo pasaulio,
bet galiausiai suprato, kad
niekada nebuvo taip stipriai
susietas. Tik nebe su
žiniasklaida, kuri jam
atrinkdavo pačias blogiausias
pasaulio naujienas, ir ne su
žinutėmis ar elektroniniais
laiškais, kuriuos pažįstami jam
siųsdavo bet kuriuo paros metu,
norėdami priminti apie save ir
sau patiems įrodyti, kad kiti jų
dar nepamiršo. Ne, Džonatanas
jautė visai ką kita, ir tas
jausmas buvo visiškai naujas: jis
buvo susietas su savimi pačiu,
su savo kūnu, jausmais, vidiniu
pasauliu, ir sykiu – kad ir kaip
būtų keista – su Žeme, visais
augalais ir gyvūnais. Jis
žingsniavo, ir sulig kiekviena
valanda toji tauri ugnis –
anksčiau neįsižiebusi arba taip
ilgai vos smilkusi, kad jis apie ją
pamiršo, – jo širdyje liepsnojo
vis kaitriau.
Džonatano džiaugsmas
kasdien vis augo. Kadaise jį
kamavęs kartėlis ir slogi
nuotaika visiškai išnyko.
Pasivaikščiojimai jį pamažu
pripildė iki tol nepažinto
dėkingumo. Dėkingumo pasaulio
grožiui, gyvenimui, kuris
pagaliau suteikė džiaugsmo ir
ramybės, apie kuriuos anksčiau
nė nenutuokė. Jis buvo įpratęs
niurzgėti dėl visų savo gyvenimo
sunkumų, o dabar troško
dėkoti – nė pats nežinodamas
kam. Norėjo pasiųsti padėką į
visatą, kaip kai kurie meta
butelius į jūrą. Padėką už tai,
kad yra gyvas, kad kvėpuoja,
mato, jaučia, girdi. Čigonių
pranašystės jam neberūpėjo.
Šią akimirką jis buvo gyvas, ir
tik tai buvo svarbu.
Teta Mardžė apie tai turėjo
savo nuomonę ir vieną vakarą
sode ją išdėstė. Juodu sėdėjo
dailiuose pintuose foteliuose su
minkštomis pagalvėlėmis.
Mardžė kaip įprastai buvo
paruošusi garuojantį
arbatinuką, į kurį buvo
įvarvinusi šaukštelį medaus ir
šliukštelėjusi... degtinės.
– Gamta mums grąžina tai, ką
iš mūsų atėmė visuomenė.
– Ką būtent?
– Mūsų pilnatvę.
– Ėėė... gal galėtum
paaiškinti?
– Mums būdinga pilnatvė ir
būdami gamtoje tai jaučiame
visa širdimi. O visuomenė mums
sukuria stygių. Ji sugeba mus
įtikinti, kad iki visiškos laimės
mums kažko trūksta. Ji draudžia
mums būti patenkintiems tuo, ką
turime ir kas esame. Be
perstojo mus tikina, kad ko nors
stokojame.
Džonatano širdyje tetos
žodžiai sukėlė ypatingą atgarsį.
Jos minima pilnatvė išties buvo
kaip tik tai, ką jis pajuto
būdamas gamtoje. Ta būsena
neturėjo nieko bendra su
nuoboduliu ir nusivylimu, kurie
užplūdo baigiantis pirmajai
malonumų kupinai savaitei. Šia
mintimi Džonatanas pasidalijo
su Mardže.
– O, tai visai kas kita! –
pašaipiai nusišypsojo ji. – Tą
savaitę tu pasidavei nuodėmei!
– Įžūloka man už tai
priekaištauti: ant stalo stovi
degtinės butelis, pati turėjai tris
vyrus...
Ji nusikvatojo:
– Mielas sūnėne, aš niekada
nesakiau, kad daryti nuodėmes
yra blogai!
– Tada nebesuprantu tavęs...
– Jei mokėtum aramėjų kalbą,
suprastum...
– Kaip negerai: mokykloje
mokiausi prancūzų ir ispanų.
Mardžė nusišypsojo ir į
puodelius vėl pripylė arbatos.
– Mūsų dvasininkai iš tikrųjų
ilgai stengėsi mums įvaryti
kaltės jausmą, tarsi nuodėmė
būtų siaubingas moralinis
nusižengimas... O viskas tik dėl
paprasčiausios vertimo
klaidos...
– Vertimo klaidos?
– Taip, originalus žodis, kurį
vartojo Jėzus ir kuris buvo
išverstas kaip „nuodėmė“, –
khtahayn. Jis veikiau reiškia
„klaidą“ – kai tai, ką darai,
neatitinka tikslo. Lygiai taip pat
kalbėdamas apie tai, kas
negerai, Jėzus vartojo žodį
bisha, kuris greičiau reiškia
„netinkamas“. Žodžiu, darydami
nuodėmes žmonės nebūtinai
kuria blogį, bet veikiau
apsirinka ir tolsta nuo tikslo.
– Nuo tikslo?.. Nuo kokio
tikslo?
– O, tai pats svarbiausias
klausimas... – tarė Mardžė, į
puodelius pildama arbatos. –
Krikščionys, žydai ir
musulmonai tau, ko gero,
atsakys „rasti Dievą“, budistai –
„pasiekti nušvitimą“, hinduistai –
„pasiekti išsilaisvinimą“, o kiti –
„rasti laimę“... Bet iš esmės tai
turbūt beveik tas pats. Kaip
rašoma Indijos Vedose: „Tiesa
viena, bet daug vardų, kuriais ją
vadina išminčiai.“
– Rasti laimę... – mąsliai
pakartojo Džonatanas.
Jis gurkštelėjo arbatos. Ši
buvo maloniai šilta ir kvapni.
Pamažu temo. Tolumoje
vandenyno paviršiuje
atsispindėjo paskutiniai dienos
gaisai, nudažę dangų rausvais ir
oranžiniais atspalviais.
Neįprastai nuščiuvęs sodas
dvelkė ramybe. Rodės, net
paukščiai tylomis gėrisi šios
akimirkos grožiu.
– Vadinasi, sakai, kad savaitę
dykinėdamas ėjau ne ta linkme
ir tolau nuo tikslo, taip?
– Taip. Ir pats tai pajutai.
Beje, tai gali pajusti visi: mus
traukia lengvai pasiekiami
malonumai, tačiau, kad ir kas tai
būtų – mėgavimasis maistu,
kūniški džiaugsmai ar tiesiog
vakaras priešais televizorių
perjunginėjant kanalus, – tai
patyrę jaučiamės kiek nusivylę,
sutinki? Net susierziname, kad
tas malonumas nesuteikė mums
tikro pasitenkinimo. Visiems jau
yra tekę tai pajusti. XVII
amžiuje tai puikiai aprašė
Spinoza.
– Jeigu tai aprašė Spinoza...
– Vėlgi – čia nėra nieko bloga,
tik taip nerasi, ko ieškai, – ko
mes visi daugiau ar mažiau
sąmoningai ieškome.
Susimąstęs Džonatanas keletą
akimirkų tylėjo.
– Ir... kaip tu tai
paaiškintum? – galiausiai
pratarė.
Mardžė įkvėpė.
– Tą malonumų kupiną savaitę
tu išoriniame pasaulyje ieškojai,
kas tam tikra prasme galėtų tau
suteikti laimės, tiesa?
Restoranuose, naktiniuose
klubuose, parduotuvėse, dar kur
nors.
– Taip.
– Matai, tu niekada nerasi
laimės išoriniame pasaulyje.
Gali visą gyvenimą vaikytis
pačių įvairiausių dalykų, bet
jeigu ieškai ne ten, kur reikia,
liksi nieko nepešęs. Čia tas pats,
kas ieškoti Nefertitės kapo
Amerikoje.
– Hm...
– Ir kuo daugiau išorinių
malonumų patirsi, tuo labiau
įpratinsi savo smegenis gręžtis į
išorinį pasaulį ir kaip tik ten
ieškoti pasitenkinimo šaltinių. Iš
tikrųjų mūsų smegenys bet
kuriomis aplinkybėmis mus
skatina daryti tai, kas, jų
manymu, mums geriausia. Bėda
ta, kad priimdamos sprendimus
jos remiasi ankstesne mūsų
patirtimi. Jei tavo smegenys
pažins daugiausia išorinius
pasitenkinimo šaltinius, jos vis
labiau tave stums į išorinį
pasaulį.
Džonatanas pritariamai
linktelėjo.
– Turbūt kaip tik dėl to
dvasininkai ilgai ragino
tikinčiuosius atsisakyti
malonumų.
– Taip, nors kartais tai mums
įvarydavo kaltės jausmą. Taip
laimės irgi nepasieksi... Verčiau
džiaugtis malonumais, kuriuos
sau leidi patirti! Jeigu jau
neatsispiri pagundai, geriau ja
mėgautis!
Džonatanas susimąstęs
nusišypsojo.
– Bėda ta, kad tie malonumai
mane traukia, – tarė jis. –
Kalbant išties sąžiningai, dirbu
ir dėl jų. Kad galėčiau sumokėti
už tai, ką maga patirti. Kad
patenkinčiau kai kuriuos savo
troškimus.
– Taip, numanau. Kaip ir
dauguma mūsų. O kadangi tai
nesuteikia mums visiškos
laimės, vos patenkinę vieną
troškimą, puolame geisti ko
nors nauja, apie ką anksčiau nė
negalvojome. Ir galiausiai
imame nuolatos vaikytis vieno
malonumo po kito.
– Gal ir taip.
Mardžė gurkštelėjo arbatos.
– Šį reiškinį puikiai suprato
budistai. Jie mano, kad mūsų
troškimai – viena iš mūsų kančių
priežasčių.
– Išsilaisvinti iš troškimų...
– Taip.
– Aha. Teoriją suprantu, bet
nesu tikras, kad sugebėčiau
įgyvendinti šią idėją praktiškai.
– Kodėl gi?
– Man atrodo, kad kaip tik
troškimai man suteikia jėgų
gyventi.
– Suteikia jėgų gyventi?
– Žinoma. Jei nieko
nebetrokšiu, nežinau, kas mane
įkvėps gyventi. Juk tai vis dėlto
varomoji jėga, tiesa? Kaip tik
tai, kad trokštu įvairių dalykų,
man suteikia energijos kovoti.
Jei sugebėčiau, kaip tu sakai,
išsilaisvinti iš troškimų,
atsivertų... tarsi didelė tuštuma.
Matai, kai įsivaizduoju save
tokį – ramų, nieko neveikiantį,
nes nieko nebenoriu, tokia
būsena man atrodo... ne itin
džiugi, juk taip? Šiek tiek
slegianti.
Mardžė nusišypsojo.
– O mielasis, taip kalbi todėl,
kad mūsų visuomenė tau davė
pajusti tik trumpalaikių
malonumų, kurie patiriami
tenkinant troškimus; ji
nesuteikė tau progos išgyventi
tikrojo džiaugsmo – to, kuris
kyla iš vidaus.
– Gal ir taip...
– Kai tėvai norėdavo tave
nudžiuginti, ką jie darydavo?
– Na... Nežinau,
padovanodavo kokią nors
dovaną...
– Kokią dovaną?
– Kaip suprasti?
– Kaip jie ją pasirinkdavo?
– Nežinau... Spėju, mėgindavo
išsiaiškinti, kokio žaislo noriu.
Mardžė supratingai palingavo
galva.
– Taip. Kokio žaislo nori... O
ką jie tau duodavo per
gimtadienį?
– Žinoma, dovaną.
– O per Kalėdas?
– Na, taip – dovanų.
Mardžė palinko į priekį ir vėl
įpylė arbatos.
– Matai, bėda ta, kad tavo
tėvai nuoširdžiai troško suteikti
tau džiaugsmo ir, spėju, tu tai
jutai. Jie veikiausiai norėjo, kad
būtum laimingas.
– Be abejo.
– Jie nesuvokė šitaip mokantys
tave, kad tapti laimingam galima
tik ką nors gaunant iš išorės ir
tenkinant savo troškimus.
– Suprantu...
– Bet tai visiška netiesa. Kuo
dažniau pasitenkinimo ieškosi
išoriniame pasaulyje, tuo
stipriau jausi, kad kažko stokoji.
Kuo labiau pataikausi savo
troškimams, tuo mažiau būsi
patenkintas.
Džonatanas lėtai linktelėjo.
– Matai, tai tapo kultūriniu
dalyku, – toliau kalbėjo
Mardžė. – Tai jau mūsų savastis.
Mes pasidarėme nuo to
priklausomi. Galiausiai nutinka
tai, apie ką pasakojai prieš porą
minučių: kaip sakei, troškimai
tau suteikia jėgų gyventi. Ar
suvoki? Matai, kaip smarkiai
mes nuo jų priklausomi? O
paskui dėl jų plėšomės darbe,
nenutuokdami, kad mums
nereikia viso to, ko vaikomės...
Džonatanas susimąstęs žvelgė
į tolį. Vandens paviršiumi lėtai
slydo burlaivis.
– Ką gi, visa tai labai gerai,
tačiau kaip man kovoti su savo
troškimais? Nieko negaliu
padaryti, jeigu jie užplūsta...
– Su savo troškimais jokiu
būdu nereikia kovoti!
– Nieko nebesuprantu.
– Jei kovoji su savo troškimais,
vadinasi, viena tavo dalis ko
nors nori, o kita – su tuo noru
kovoja.
– Teisingai.
– Tai tarsi tavo vidinė kova...
su savimi pačiu.
– Galima ir taip pasakyti.
– Tai štai, iš to nieko neišeis!
Beje, kaip tik dėl to dažniausiai
nepavyksta laikytis dietos.
Supranti, kovojant pačiam su
savimi, viena nekelia abejonių –
kuris nors iš mūsų pralaimės!
Džonatanas nustebęs
pažvelgė į tetą.
– Tai ką daryti?
Mardžė papurtė galvą.
– Tiesą sakant, nemanau, kad
galima pašalinti mūsų
pasąmonėje įsišaknijusius
dalykus, kad ir kas tai būtų –
troškimai ar kas nors kita. Jei
kartkartėmis nepaprastai
užsigeidi pyragaičių ar bulvių
traškučių, pamėgink, kad
gudrus, pašalinti tą troškimą.
Linkiu sėkmės!
– Nė nesakyk...
– Iš mūsų nieko negalima
pašalinti. Galima tik pridėti.
– Pridėti?
– Taip, pridėti dalykų, kurie
stipresni už mūsų troškimus,
kurie juos pranoks ir suteiks
mums dvasinio peno, apšvies
mus taip, kad juos užmiršime.
Paprasčiausiai užmiršime. Tada
mūsų troškimai patys išgaruos.
Tiesiog išnyks.
– Ir... kokie gi tie dalykai?
– Tokie, kurie leidžia mums
išreikšti, kas esame iš tikrųjų ir
kam esame sukurti. Tie dalykai
mums teikia pasitenkinimo,
džiaugsmo, kylančio iš pačių
mūsų sielos gelmių.
Keletą akimirkų Džonatanas
tylėdamas žvelgė į Mardžę.
– Ir... kaip man tai surasti?
Mardžė palinko prie jo ir lyg
atskleisdama paslaptį
sukuždėjo:
– Ieškok viduje.
Džonatanas nenuleido nuo jos
akių, o pašnibždėti žodžiai
aidėjo jo širdies gelmėse. Jis
giliai įkvėpė. Laikas, atrodo,
sustojo, o nuščiuvusiame sode
net ir augalai sulaikė
kvėpavimą.
– O kad galėtum tai daryti, –
tarė Mardžė, – turi skirti erdvės
ir laiko vien tik sau. Leisti
dalykams iškilti iš gelmių... Turi
išmokti suprasti žinutes, kurias
tau siunčia širdis ir kūnas...
Mardžės žodžiai, rodos,
sklandė švelniame vakaro ore
po žibančiomis žvaigždėmis. Ji
šypsojosi, o jos gražios akys
spindėjo, apsuptos daugybės
dailių raukšlelių, vagojančių
turiningo, patirčių kupino
gyvenimo paženklintą veidą.
– Nesu tikras, kad gaunu
tokias, kaip tu sakai, žinutes,
bet ir nemanau, kad jas
slopinu...
– Mūsų laikais, patys to
nesuvokdami, mes visi daugiau
ar mažiau tai darome.
Džonatanas neatrodė visiškai
įtikintas.
– Ar kartais jautiesi
pavargęs? – paklausė Mardžė.
– Kaip ir visi.
– Kai esame pavargę, kūnas
reikalauja poilsio, o smegenys –
miego. O ką mes jiems
duodame? Puodelį kavos!
Džonatanas lėtai linktelėjo,
prisimindamas, ką maukdavo
darbe, kad nepristigtų jėgų...
– Ar kartais jautiesi
prislėgtas? – pasiteiravo
Mardžė.
Džonatanas atsiduso.
– Taip, žinoma, pasitaiko.
– Ir ką tokiu atveju darai?
– Ką darau? Na... nežinau... O
ką?
– Prisimink paskutinį kartą,
kai tai nutiko.
– Paskutinį kartą... Gerai, tai
buvo...
– Tai ne mano reikalas. Tik
pasakyk, ką darei, kai pasijutai
prislėgtas?
– Labai paprasta: sušveičiau
keturis šokolado gabaliukus!
Ėėė... ne... aštuonis.
– Ir pasijutai geriau?
– Nelabai, tačiau tuo metu tai
man suteikė bent kiek
malonumo. Vis šis tas.
– O ką darei paskui?
– Manau, įsijungiau
televizorių.
– Matai, visąlaik toks pat
elgesio modelis. Vidines
problemas stengiamės išspręsti
išoriniais dalykais: šokoladu –
tai išorinio pasaulio teikiamas
malonumas, ir televizoriumi –
tai irgi iš išorės plūstantis
informacijos bei emocijų
srautas.
– Ar tai rimta, daktare?
Mardžė sukikeno:
– Kaip sakė netoliese gyvenęs
Paulius Vaclavikas, beviltiška,
bet ne rimta!
– Nuraminai...
– Na, tai turbūt geriau nei ryti
tabletes, nors ir vaistai atitinka
tą patį modelį! Beje, esu tikra,
kad susirgęs tu pirmiausia...
Džonatanas atsakė
apsimestinai liūdnu tonu:
– Išgeriu vaistų.
Mardžė nusijuokė ir vėl
įsipylė arbatos.
– Patikėk, daugumos mūsų
sunkumų sprendimas slypi
viduje.
– Suprantu.
– Tai viena didžiųjų mūsų
laikmečio iliuzijų. Mes vis
mažiau klausome savo širdies.
Beje, kartais net nelabai
suprantame, ko norime iš
gyvenimo. Be to, kasdienybėje
esame linkę prarasti tikrąjį
save, nes stengiamės atitikti ne
savo, o visuomenės primestas
normas.
– Normas?
– Taip, normas arba
taisykles – vadink, kaip nori.
Elgesio, nuomonės ir ypač
skonio taisykles. Kartais man
atrodo, kad mėgstame ne tai, ką
mums tyliai sufleruoja širdis, o
tai, ką esame verčiami mėgti. Ar
tikrai patys išsirenkame savo
drabužius, telefonus, gėrimus ar
filmus, kuriuos žiūrime?
– Taip, bet, žinai, mūsų laikais
tai neišvengiama. Mes visi
glaudžiai susiję vieni su kitais,
todėl vieni kitiems darome
įtaką. Čia nieko bloga.
– Ne, žinoma, čia nieko bloga.
Bet jeigu jau prakalbome apie
tarpusavio sąsajas, vis dėlto
reikia būti pakankamai
susijusiam ir su savimi pačiu,
kad išties gyventum savo
gyvenimą, o ne kitų.
Džonatanas prisiminė savo
ilgus pasivaikščiojimus po Big
Suro gamtą ir tą labai stiprų, iki
tol niekados nepatirtą jausmą –
kad jis tikrai yra savimi.
– Kad išties gyventum savo
gyvenimą, – toliau kalbėjo
Mardžė, – būtina klausytis, kas
sklinda iš pačių tavo širdies
gelmių. Girdėti, ką tau kužda
siela. O mūsų siela – tarsi
angelas, šnabždantis tokiu
švelniu, tyliu balseliu, kad reikia
įtempti ausis. Negi ją išgirsi per
nesiliaujantį šurmulį? Negi
kreipsi į ją dėmesį, kai tavo
protas nuolat užimtas šimtais
išorinių dalykų?
– Gal ne šimtais...
– Pagalvok apie visą tą
informaciją, kuri mums be
perstojo kemšama, apie visus
tuos dirgiklius.
– Leisk, atspėsiu: dabar tu
pasmerksi televiziją, internetą,
socialinius tinklus, vaizdo
žaidimus, elektroninius laiškus
mobiliajame telefone,
trumpąsias žinutes...
– Aš nieko nesmerkiu, visi tie
dalykai labai naudingi, jei tik esi
pakankamai budrus ir neįkliūni į
spąstus. Ar žinai, kodėl
tampame nuo jų priklausomi?
– Ne.
– Nes jie sužadina jausmus.
Matai, kai tave užplūsta
emocijos, jauti, kad gyveni.
Todėl jų norisi kaskart vis
daugiau. Kaip tik dėl to žmonės
nuolat prisijungę prie visų tų
socialinių tinklų. Vos tik
gauname kokią žinutę,
pajuntame emociją. Mums
pranešama apie kokią nors
grėsmę? Emocija. Kas nors apie
mane galvoja? Emocija. Šalį
nusiaubė audra? Emocija.
Vėlgi – čia nieko bloga, tačiau
būdami be paliovos įsitraukę į
tai, kas ateina iš išorės,
prarandame ryšį su savimi
pačiu. Kuo labiau mus jaudina
išoriniai dalykai, tuo menkiau
sugebame jausmus sužadinti iš
vidaus savo pačių mintimis,
veiksmais ir išgyvenimais.
Tarytum gyventume
amerikietiškais kalneliais
skriejančio traukinio vagonėlyje,
mėtomi jame visą dieną, ir
nežinotume, nei kas tą traukinį
vairuoja, nei kur jis mus veža.
Susimąstęs Džonatanas lėtai
linktelėjo.
– Žinai, – kalbėjo Mardžė, –
sėklai nelengva sudygti žemėje,
kurią alina išvešėjusi augalija.
Reikia šiek tiek erdvės, kad
šviesa mus pasiektų.
Džonatano žvilgsnis klaidžiojo
po sodą. Virš vandenyno kilo
mėnuo, sodas skendėjo įstabioje
prieblandoje. Tarsi žvelgtum į
nespalvotą atviruką.
Mardžė vėl prabilo:
– Jei neturime laiko klausytis
savo sielos, priimti tai, kas kyla
iš mūsų širdies gelmių, tuomet
nevisiškai save pažįstame. O kai
savęs nepažįstame...
Ji nutilo ir ramiai atsikando
imbierinio sausainio.
– Kas?
– Kai savęs nepažįstame,
leidžiame iliuzijoms valdyti savo
gyvenimą.
Džonatanas pakėlė į ją akis.
– Iliuzijoms?
– Taip, mes visi turime iliuzijų
apie gyvenimą, kurios mus
stumia viena ar kita kryptimi.
Širdies gilumoje mūsų sąmonė
žino, kad tai nėra tikrovė ir kad
žengiame klaidingu keliu. Bet jei
neklausome savo širdies,
leidžiame iliuzijoms apdumti
mums akis ir iš mūsų atimti
tikrąją laisvę. Galime tapti savo
iliuzijų vergais...
– Ne visai suprantu.
Mardžė nugėrė keletą
gurkšnių arbatos.
– Turėčiau pateikti
pavyzdžių... Štai, paimkime
mano vyrus, pavyzdžiui.
– Teisybė, turėjai jų ne
vieną...
– Kai myli, neskaičiuoji! Mano
pirmasis vyras buvo
charizmatiškas žmogus ir mėgo
valdžią. Jis laikėsi iliuzijos, kad
žmonės neverti pasitikėjimo ir
kad jam būtina viskam
vadovauti ir viską tikrinti. Kad ir
kaip klostydavosi reikalai, jis lyg
apsėstas stengdavosi
kontroliuoti padėtį ir ypač...
aplinkinius žmones! Tačiau
gyvenimas mūsų vaizduotės
įkvėptą nerimą paverčia
tikrove. Visko bijantys žmonės
užsitraukia kančią, tie, kurie
baiminasi blogai pasirodyti,
patiria nesėkmę, o tiems, kurie
bijo būti atstumti, galiausiai tai
ir nutinka. Kas dėl pasitikėjimo
stokos nori viską kontroliuoti,
nekontroliuoja nieko:
kontroliuosi savo žmoną – ji tave
apgaus. Kontroliuosi savo
vaikus – jie ims maištauti.
Kontroliuosi savo tautą – ji
sukels revoliuciją.
– Todėl jį ir palikai?
– Jis nenorėjo, kad vykčiau į
ekspedicijas Egipte. Tarsi
būčiau galėjusi įsimylėti
mumiją...
Marždė pamirkė sausainį į
arbatą ir pasigardžiuodama jo
atsikando.
– O tavo antrasis vyras?
– Jis buvo visai kitoks. Laikėsi
iliuzijos, kad yra protingesnis už
visus. Todėl į kitus žvelgė šiek
tiek iš aukšto. Klausydavosi jų
truputį atsiribojęs, lyg
bjaurėdamasis jų
pasakojamomis nesąmonėmis. O
apie jo panieką atvirai
reiškiamiems jausmams aš nė
nešnekėsiu... Jis tik šaltai
įterpdavo vieną kitą žodį,
norėdamas parodyti pašnekovui,
kad šis kalba ne itin racionaliai.
Nereikia nė sakyti, kad
praradome daug draugų...
– Bet kodėl sakai, kad jo
protingumas buvo iliuzija?
– Iliuzija buvo jo įsitikinimas,
kad jis protingesnis už kitus. Jei
veikia vien tik tavo intelektas,
dar nereiškia, kad esi
protingesnis.
– Veikia vien tik intelektas?
– Taip. Neskaitysiu tau
biologijos paskaitos, bet,
kalbant paprastai, turime trejas
smegenis...
– Andžela abejojo, ar aš išvis
turiu smegenis, o pasirodo –
turiu trejas!
– Tiksliau, mūsų smegenys turi
tris sluoksnius, ir kiekvienas jų
vieniems išsivystęs daugiau,
kitiems – mažiau. Turime
archajiškas smegenis, kurias
prieš keturis šimtus milijonų
metų – taigi gerokai iki
atsirandant priešistoriniam
žmogui – paveldėjome iš savo
reptilinių protėvių. Kaip tik
šiame smegenų sluoksnyje kyla
primityvūs kovos refleksai:
siekiame išlikti, giname savo
teritoriją, būname agresyvūs.
Kai kurių žmonių archajiškos
smegenys išsivysčiusios labiau
nei kitų: tokiems lengva aktyviai
veikti ir reaguoti. Paprastai jie
mėgsta valdžią, pinigus, seksą...
– Mūsų politikai!
Mardžė nusikvatojo.
– O kiti sluoksniai? – paklausė
Džonatanas.
– Dėl limbinės sistemos
jaučiame savo bei kitų emocijas
ir galime ugdyti gebėjimą
bendrauti. Ji išsivystė atsiradus
pirmiesiems žinduoliams: šie
turėjo rūpintis savo mažyliais,
nesugebančiais išgyventi be
suaugusiųjų pagalbos. Ir
galiausiai – naujoji žievė, kurioje
glūdi visa, ką galima vadinti
intelektu: loginis mąstymas,
gebėjimas kurti sąvokas ir taip
toliau.
– Suprantu...
– Gyvenime geriausia pasiekti
visų trejų smegenų
pusiausvyrą, – tuomet nesunku
ir veikti, ir jausti, ir abstrakčiai
mąstyti.
– Vadinasi, tavo antrasis vyras
turėjo gerai išsivysčiusią naująją
smegenų žievę...
– Galima sakyti ir taip. Tačiau,
kaip minėjau, protingumas – tai
ne vien intelektas. Protingas
žmogus vienodai naudojasi
visais smegenų sluoksniais. O
emocinėje sferoje mano vyrui
sekėsi prastai. Jis nepažino
savęs ir nesuprasdavo kitų. Jis
niekada neklausydavo savo
širdies, troškimų, nesuvokdavo
savo jausmų. O ką ir kalbėti
apie manuosius...
– Ar po skyrybų jūs ir toliau
bendravote?
– Sužinojau, kad galiausiai jis
susirgo Alzheimerio liga.
Blogiau ir būti negali – jis visada
manė, kad jo protas veikia
nepriekaištingai...
– Vargšelis...
– Jis labai greitai užmiršo, kad
serga...
Mardžė gurkštelėjo arbatos.
– O mano trečiasis vyras buvo
dar kitoks. Jis laimę siejo su
savo statusu. Tai turbūt pati
didžiausia iliuzija... Iš pradžių
aš juo žavėjausi: jo asmenybė
darė įspūdį. Bet vieną dieną
supratau, kad jis vaikosi visko,
kas gali pagerinti jo įvaizdį ir
daryti jį svarbiu žmogumi. Nuo
titulų, automobilio markės ir
namo išvaizdos iki elegantiškų
drabužių ar į pokalbį įterpiamų
šmaikščių pastabėlių. Jis
rūpestingai atsirinkdavo net ir
su kuo bendrauti, – kad tik jo
paties vertė padidėtų. Jis nieko
nedarė iš širdies, viską diktavo
poreikis būti pripažintam.
Manau, galiausiai jis ėmė daryti
įspūdį ir pats sau, nors vis tiek
nesijautė laimingas: pripažinimo
vaikėsi vis labiau, tarsi niekaip
negalėdamas prilygti
trokštamam įvaizdžiui. Turbūt
siekė jaustis saugus,
kompensuoti puikiai slepiamą
savigarbos stoką... Kai panorau
pakeisti profesiją ir tapti
biologe, jis iš visų jėgų bandė
man sukliudyti: būti vedusiam
archeologę – aukšta klasė. O
biologė niekam neįdomi.
Džonatanas nesusilaikęs
nusijuokė.
– Jis mirė partrenktas
automobilio, – abejingai
tarstelėjo Mardžė.
– Koks siaubas!
– Visai ne! Priešingai!
– Kaip gali taip sakyti?
– Jį suvažinėjo rolsroisas, kai
jis įkaušęs ėjo iš pobūvio pilyje.
Jam tai – svajonių mirtis!
Įsivaizduok, jeigu jį būtų
partrenkęs koks mopedas
priemiestyje...
– Mardže...
– Jo testamentas buvo
įvykdytas kuo tiksliausiai:
įspūdingos laidotuvės, kuriose
dalyvavo visa vietinė grietinėlė,
Mocarto Requiem su orkestru
ir keliais chorais ir kapas,
didingesnis už paties Ronaldo
Reigano. Visi buvo priblokšti. Aš
ne per labiausiai. Supranti,
palyginti su Tutanchamonu, jis
vis dėlto buvo smulki žuvelė...
10
***
Sureguliavęs ryškumą,
Rajanas nukreipė objektyvą į
Garį. Įsitaisęs sename nuo
saulės kiek pageltusiame
plastikiniame krėsle, šis
suraukęs antakius atplėšinėjo
laiškus. Netoliese vaikai spardė
kamuolį.
Rajanas kantriai laukė.
Gūžtelėjimo pečiais vis nebuvo.
Staiga Garis loštelėjo ir kiek
prisimerkęs įsispoksojo sau į
ranką. Rajanas priartino vaizdą.
Gariui nuo piršto varvėjo
keletas kraujo lašų.
Liurbis. Įsipjauti atplėšiant
voką!
– Baikit tas savo nesąmones! –
riktelėjo Garis vaikams.
Rajanas tučtuojau ėmė
filmuoti plačiu kampu. Po galais,
neatkreipė dėmesio į
vaikigalius: šie ką tik įsviedė
kamuolį į gėlyną.
– Jūs kvailiai, ar ką? – šaukė iš
pykčio išraudęs Garis. – Kiek
kartų jums sakiau neliesti gėlių!
Protas kaip ožkų!
Akivaizdžiai sutrikę vaikai
keletą akimirkų stovėjo lyg
įbesti, tada paėmė kamuolį ir
grįžo į namą. Garis papurtė
galvą, paskui išlankstė laišką ir
ėmė čiulpti įpjautą pirštą.
Rajanas vėl priartino vaizdą.
Garis skaitė suraukęs antakius,
sukiodamas stambią galvą.
Stebėdamas jį pro kamerą,
Rajanas nesulaikė šypsenos.
O paskui – pagaliau! – taip
ilgai lauktas gūžtelėjimas
pečiais.
Rajanas piktdžiugiškai
sukikeno. Šiandien jis tikrai
turės ką paskelbti tinklaraštyje.
***
***
Big Suras.
Žaliuojančios kalvos. Vėjo
ūžavimas krūmuose. Aukštos
sekvojos rusvais kamienais ir
tamsiais spygliais. Sakingų
spygliuočių aromatas. Trumpam
atsiveriantis vandenyno
vaizdas...
Džonatanas žingsniavo jau
daugiau nei valandą. Išėjęs iš
instituto pajuto gamtos
šauksmą. Negalėjo grįžti namo,
lyg nieko nebūtų nutikę. Turėjo
pasivaikščioti – vienas – ir
susivokti.
Vaikščiojant laikas teka
lėčiau. Gyvendami kultūroje,
kurioje reikia viską gauti ir į
viską reaguoti tuojau pat,
nebemokame nieko patirti
dabartyje. Vaikščiodami vėl
pajuntame gamtos, pasaulio,
visatos tempą. Gyvenimo ritmą.
Vėl užmezgame ryšį su savimi.
Oras šią gražią popietę buvo
švelnus, ir Džonatanas jautėsi
gerai, pakylėtai. Jį vėl užliejo
dėkingumo jausmas, kuris buvo
užplūdęs per ankstesnius
pasivaikščiojimus. Jautėsi
dėkingas gyvenimui, pasaulio
grožiui, vėjo dvelksmui ir
šviesai – tokiai nuostabiai, kai
saulė leidžiasi lėtai lyg
atlikdama reveransą.
Jo seni rūpesčiai jam atrodė
toli toli, kaip ir jo ankstesni
neišsipildę troškimai, jausmas,
kad kažko trūksta,
nepasitenkinimas. Šiandien
svarbus tik pojūtis, kad jis
gyvas. Kiek dar gyvens, nežinia,
tačiau kol kas jis vis dar gyvas ir
jaučiasi be galo už tai dėkingas.
Danguje pasirodė kondoras.
Džonatanas ilgai akimis sekė jo
tylų skrydį, kol paukštis dingo už
kalvų.
Visi žmonės susiję.
Ši mintis be perstojo sukosi jo
galvoje. Mes visi skirtingi, sakė
operatorė, bet kažkas mus
sieja. Nematomas, bet tikrai
egzistuojantis ryšys, kurį
apčiuopti galima tik jo ieškant,
siekiant jį atskleisti ir
sužadinti...
Po eksperimento Džonatanas
pasiliko šnektelėti su
mokslininke. Ji papasakojo, kad
moterys gali patirti ir kitokią
fiziologinę mus siejančios
sąsajos raišką. Kai moterys
gyvena kartu, pavyzdžiui,
bendruomenėje, po kelių
mėnesių suvienodėja jų
menstruacijų ciklas: mėnesinės
joms prasideda lygiai tuo pačiu
metu.
Virš tarpeklio vėl pasirodė
kondoras ir nusklendė
vandenyno link.
Visi žmonės susiję.
Iki šiol Džonatanas jautėsi
kone vienui vienas pasaulyje –
tegalėjo tik plėšytis iš visų jėgų,
stengdamasis išsikapstyti.
Plėšytis... plėšytis ir kovoti.
Ką tik patirtas eksperimentas
jam atskleidė kai ką didingo,
esminio, verčiančio į viską
pažvelgti kitaip – ir į varžymąsi
su Maiklu, ir į dviprasmiškus
santykius su klientais, kuriems
jis bruka nereikalingas
paslaugas, ir į konfliktiškus
santykius su Andžela... Visas
ligšiolinis jo gyvenimas buvo
pagrįstas klaida, neteisingu
požiūriu į gyvenimą. Dabar jis
suvokė tiesą, kuri aidėjo pačiose
sielos gelmėse.
Kadangi mes visi susiję,
kovodami su kitais, kovojame su
savimi pačiu.
14
Dzingt!
Skambtelėjo sudaužiamos
krištolo taurės. Kavinės terasa
skendėjo saulės šviesoje.
– Į sveikatą! – plačiai
šypsodamasis palinkėjo
Džonatanas.
– Į sveikatą, – sumurmėjo
Maiklas ir Andžela.
Maiklas atrodė
nepatenkintas. Jo veidas
persimainė, kai Džonatanas
pranešė: ne, nors jis ir parvyko į
San Fransiską, kol kas dar
neketina grįžti į darbą.
– Gerai atrodai, – Andželos
balse suskambo pavydo
gaidelė. – Nebeprisimenu, koks
kvailys pareiškė: „Darbas –
sveikata.“
Pastarąsias dvi dienas
Džonatanas jautėsi pakylėtas.
Pokalbiai su Mardže jį įkvėpė,
grąžino troškimą gyventi. Dabar
į pasaulį jis žvelgė kitaip, o
gyvenimas atrodė lyg
paslaptingas, nepakartojamas,
nepaprastas nuotykis. Žinoma,
Džonatanas nežinojo, kiek truks
tokia būsena, tačiau džiaugėsi
kiekviena stebuklinga akimirka.
Vos tik jo akys sutikdavo kito
žmogaus žvilgsnį arba
užkliūdavo už kokios gėlės,
žaliuojančio augalo ar paukščio,
jam norėjosi šypsotis.
– Atrodo, tau jau geriau, –
priekaištingai tarė Maiklas.
– Taip, jaučiuosi gerai.
Maiklas nugėrė gurkšnelį.
– Nuo tada, kai išvykai,
bendrovės augimas smarkiai
sulėtėjo, – pareiškė jis.
Džonatanas šypsodamasis
žiūrėjo į partnerius. Jo žvilgsnis
klaidžiojo nuo Maiklo prie
Andželos. Jų veido bruožai,
išraiška, akys, menkiausi
nuotaikos pokyčiai bylojo apie
juos pačius, apie jų gyvenimą,
baimes ir viltis. Stebėdamas jų
bruožus, Džonatanas matė
vaikus, kuriais kadaise buvo šie
suaugę žmonės, vaikus, kurie
gyveno, subrendo, patobulėjo,
bet vis tiek yra Maiklo ir
Andželos dalis. Taip žvelgdamas
į partnerius, Džonatanas jiems
jautė švelnumą. Suvokė, kad
retai turėjo progą iš tikrųjų štai
šitaip į juos žiūrėti. Mūsų
žvilgsnis dažnai slysta
žmonėmis, nepastebėdamas
smulkmenų, nekreipdamas į juos
dėmesio.
– Smagu jus matyti, –
džiaugsmingai tarė Džonatanas.
Maiklas ir Andžela šnairomis
žvilgtelėjo į jį. Pirmasis tylą
nutraukė Maiklas:
– Kada ketini grįžti į darbą?
Bet svajingai nusiteikęs
Džonatanas nekreipė į jį
dėmesio.
– Gyvenimas yra...
Maiklas ir Andžela akies
krašteliu stebėjo Džonataną,
laukdami, kol jis užbaigs sakinį.
– ...gražus. Gyvenimas yra
gražus.
Andžela atsikando ridikėlio.
– Ar tau kyla ir kitų gilių
minčių kaip ši?
– Gyvenimas gražus, o mes to
nesuvokiame. Pažvelk į ridikėlį,
kurį valgai. Argi tai ne
stebuklas? Ne, bet... tu išties į jį
pažvelk... Jis vertas, kad prieš jį
sukrimsdami pasigėrėtume jo
grožiu, kad... padėkotume jam
už tai, kad dovanoja mums save.
Partneriai spoksojo į jį su
keista, nenusakoma veido
išraiška. Džonatanas giliai
įkvėpė ir bejėgiškai gūžtelėjo
pečiais, rodydamas, kad
nepajėgia perteikti savo jausmų.
– Aš tik manau, kad...
gyvenimas fantastiškas ir, kad ir
ką sakytų žmonės, kad ir kokia
krizė būtų, gyvename
nuostabiais laikais.
– Taip šneki todėl, kad tau
dabar atostogos, – tarė Andžela.
– Ne, tik pagalvokite, kai į
viską pažvelgi iš šalies – vien
tai, kad galime va šitaip sėdėti,
kur norime, ir pasirinkti, ką
valgyti, juk tai neįtikėtina, argi
ne taip?
– Kas tau darosi?
– Ne, bet... jei pažvelgsime į
žmonijos istoriją, galimybė
gyventi taikioje šalyje, laisvai
judėti, valgyti, ką nori ir ką
išsirenki tiesiog spragtelėjęs
pirštais, – tai išskirtinis dalykas!
Mums tai atrodo savaime
suprantama, bet iš tikrųjų tai
neįtikėtina prabanga!
Maiklas ir Andžela nustojo
kramtę. Jie susirūpinę spoksojo į
Džonataną.
– Šįryt maudydamasis po
dušu, – toliau dėstė
Džonatanas, – tariau sau, kad
pakanka atsukti čiaupą, ir bėga
vanduo! Suprantate? Tai irgi
neįtikėtina! Atsuku čiaupą, ir
turiu vandens. Noriu šalto?
Bėga šaltas. Noriu karšto? Ir
ant manęs teka karštas vanduo.
Ar bent kiek suvokiate? O jei
pernelyg tamsu, paspaudžiu
mygtuką, ir įsižiebia šviesa!
– Prieš tai reikėtų nusausinti
rankas, – mestelėjo Maiklas.
– Ar galite patikėti? Trumpas
spustelėjimas pirštu, ir užsidega
šviesa! Turėtume džiūgauti
kiekvieną kartą! Man šalta –
paspaudžiu kitą mygtuką, ir
mano namas šyla. Kai
susimąstai, tiesiog netelpa
galvoje, tiesa?
Abu partneriai įdėmiai į jį
žiūrėjo: Maiklas – suraukęs
antakius, Andžela – išplėtusi
akis.
– Ko apsirūkei? – paklausė
Maiklas.
– Ir aš norėčiau žinoti, –
pavydžiu balsu pritarė Andžela.
Džonatanas nusišypsojo,
nugėrė keletą gurkšnelių ir
tylėdamas ėmė valgyti
daržoves.
– Pažvelkite! – staiga tarė jis.
Maiklas ir Andžela palinko
prie žalių daržovių, kurios buvo
patiektos su sūrio padažu kaip
užkandis. Džonatanas laikė
brokolio žiedynėlį.
– Apžiūrėkite iš arčiau.
– Ką? – paklausė Andžela. –
Kirminas?
– Pažvelkite į šį stebuklą.
Kiekvienas žiedynėlis išsišakoja
į mažesnius lygiai tokius pat
žiedynėlius, o žiūrint iš arti
matyti, kad šiuos sudaro dar
mažesni tokios pat formos
žiedynėliai. Brokolis – tai
fraktalas. Kiekviena dalis panaši
į visumą. Tai primena mintį, kad
kiekvienas mūsų sukurtas pagal
visos žmonijos atvaizdą arba
kad visa visata telpa saujoje
žemės.
– Nuostabu, – niūriai
burbtelėjo Andžela.
– Kai valgome, gyvybė minta
gyvybe. Galiausiai gyvybėje
slypi gyvybė.
Maiklas suraukė antakius.
Andžela prisimerkė.
– Beje, sužinojau neįtikėtiną
dalyką, – toliau kalbėjo
Džonatanas. – Mūsų žarnyne
gyvena milijardai bakterijų ir...
– Mes – vaikščiojantys
septiniai rezervuarai, –
mestelėjo Maiklas.
Andžela išsiviepė.
– Ir žinote ką? – toliau aiškino
Džonatanas. – Kaip tik jos
gamina laimės hormoną
serotoniną. Neįtikėtina, ką?
Gerai jaučiamės kaip tik dėl
bakterijų!
Andžela atsiduso.
– Ką nori pasakyti? Kad iš
tikrųjų mus laimingus daro tie,
nuo kurių mus verčia vemti?
Pamirkiusi ridikėlį į padažą, ji
pridūrė:
– Gal išties turėjau pasikviesti
anytą gyventi kartu su mumis...
18
6 : 3; 6 : 2; 5 : 3.
Ostino eilė paduoti
kamuoliuką šviesiaplaukiam
švedui. Dar vienas geimas, ir jis
laimės mačą, užsitikrins vietą
aštuntfinalyje. Ostinas tris
kartus pamušinėjo kamuoliuką į
žemę, pažvelgė į teniso kortą,
paskui vėl padaužė tris kartus.
Išmetė kamuoliuką į orą, plačiai
užsimojo ir... pajuto ūmų
skausmą petyje.
Jis paleido kamuoliuką, šis
nukrito ant žemės. Susirūpinęs
kaire ranka pasitrynė petį,
spustelėjo, mėgindamas
suprasti, kodėl jį nudiegė, bet
skausmas buvo dingęs. Lėtai į
visus puses pajudino petį,
lengvai pamasažavo. Ne, nieko.
Turbūt neteisingai kryptelėjo
ranką, ir tiek.
Vėl paėmė kamuoliuką. Trys
smūgiai į žemę, trumpas
žvilgsnis į kortą, vėl trys
smūgiai. Kamuoliukui išlėkus į
orą, užsimojo ir stipriai trenkė.
Petį pervėrė skausmas.
Ostinas sustingo ir nė
nebandė atmušti atskriejančio
kamuoliuko.
0 : 15, tarė teisėjas. Publika
ėmė ploti.
Tiek to. Reikia saugoti petį –
pralaimės šį geimą, o prieš
pradėdamas naują paprašys
gydytojo pagalbos.
Šįkart Ostinas padavė
kamuoliuką trumpuoju smūgiu,
kaip senais gerais laikais
kartais darydavo Maiklas
Čangas. Priešininkas to visiškai
nesitikėjo ir sugebėjo atmušti
tik paskutinę akimirką, – jam
teko bėgti beveik iki pat tinklo.
Ostinas atliko žvakę ir pelnė
tašką.
15 A, tarė teisėjas.
Tačiau kiti trumpieji smūgiai
švedo nebenustebino. Jam
neprireikė nė penkių minučių
geimui laimėti.
Plojimai, pasigirdę Ostinui
žingsniuojant prie savo kėdės,
jam priminė, kad net ir
gimtojoje šalyje žiūrovai jo
nepalaiko. Kadangi žurnalistai
nuolat jį vaizduodavo kaip
nejautrų žmogų, publika nuo jo
nusigręžė. Prie jo pripuolė
gydytojas ir pradėjo klausyti
stetoskopu. Diagnozės ilgai
laukti neteko: ūmus antdyglinio
raumens tendinitas. Gydytojas
nedelsdamas iš krepšio
išsitraukė šaldomojo purškalo
flakoną ir apipurškė skaudamą
petį. Ostinas pajuto, kaip ledinės
dujos sklinda jo oda,
padengdamos ją baltu šerkšnu.
– Įtempk ranką, – paprašė
gydytojas. – Kaip jautiesi?
– Šiaip sau.
Trijų minučių pertrauka jau
beveik baigėsi. Reikia žaisti
toliau. Bet kaip? Ostinas
negalėjo patikėti, susitaikyti su
tuo, kas vyksta. Negali būti, kad
jo svajonė taip kvailai žlugs. Jo
gyvenimo turnyras, jo rekordas,
legendinė pergalė... Viskas
šuniui ant uodegos dėl
tendinito... Negali būti, jis
turbūt sapnuoja. Dabar naktis,
ir jis sapnuoja. Pasakykite man,
kad tai sapnas...
– Laikas.
Reikia sukaupti jėgas ir kovoti
iki galo, kaip visuomet
darydavo. Nepasiduoti. Laikytis
iš paskutiniųjų. Juk jis puikiai tai
sugeba.
Ostinas nuėjo į korto galą.
Švedas rengėsi paduoti
kamuoliuką. Jo laikysena buvo
nežymiai pasikeitusi: to turbūt
nepastebėjo nė vienas žiūrovas,
tačiau Ostinas tai įžvelgė jo
akyse ir judesiuose. Permaina
buvo subtili, bet esminė: švedas
patikėjo savo pergale. Tai buvo
justi, matyti. Ir Ostinas žinojo,
ką tai reiškia. Dauguma
tenisininkų vien nuo minties, kad
teks susigrumti su žaidėju,
vienuolika mėnesių iš eilės
nepralaimėjusiu nė vieno mačo,
imdavo nerimauti ar bent jau
mažiau pasitikėti savo jėgomis.
Žvelgdamas į varžovą
aikštelėje, Ostinas iš jo akių
matydavo, kad žaidėjas nėra
visiškai tikras dėl savo pergalės,
o jis pats nė akimirkos ja
neabejodavo.
Kitoje korto pusėje berniukas
jo priešininkui numetė du
kamuoliukus.
Pirmą kartą per daugelį metų
padėtis gali pasikeisti. Ostinas
baiminosi, kad skausmas gali vėl
grįžti ir jam sukliudyti. O ta
baimė ir silpna dvejonė, pamažu
besiskverbianti į protą, gali
pridaryti rimtų nemalonumų.
Ostinas iš patirties puikiai
žinojo: jeigu vienas tenisininkas
pasitiki savimi, o kitas – abejoja,
mačo galima ir nebežaisti: jo
pabaiga iš anksto aiški.
Tą akimirką vienas žiūrovas
pamėgino riktelėti, bet tik
kimiai sugargaliavo. Pasigirdo
aplinkinių juokas, ir Ostinas
trumpam pasukęs galvą
žvilgtelėjo į tribūnas, –
paprastai jis to niekada
nedarydavo, nes būdavo labai
susikaupęs. Visiškai netikėtai
išvydo žurnalistę, kuri paskutinį
kartą ėmė iš jo interviu ir
vadino jį šaltu bei abejingu
žmogumi. Tai, ką įžvelgė jos
akyse, Ostiną labai užgavo:
žurnalistė šypsojosi. Ji šypsojosi
matydama, kad jis negaluoja.
Moteris, apkaltinusi jį
nejautrumu, dabar džiūgauja dėl
to, kad... jam skauda.
Tokia neteisybė Ostiną
sukrėtė ir įžeidė. Jį užplūdo
pyktis. Aklas, galingas įsiūtis,
užliejęs visą jo kūną, pripildė
plaučius oro ir įžiebė troškimą
atsirevanšuoti. Jis pajuto, kaip
rankos raumenys įsitempia, jėgų
padvigubėja, o jį patį apima
įkarštis.
Ostinas įsmeigė akis į
priešininką ir iš jo akių suprato,
kad šis pastebėjo permainą.
Pastebėjo ir žino.
Žino, kad nebeturi nė
menkiausios galimybės laimėti.
23
Labas, Džonatanai,
rašau tau šį laiškelį, nes
noriu pasakyti, kad
galvojau apie mūsų
paskutinį pokalbį kavinės
terasoje. Žinai, kad esu
atviras, ir kalbėsiu tiesiai:
mano manymu, akivaizdu,
kad grįžti į darbą tu nenori.
Tu man pasirodei puikios
formos, optimistiškas, geros
nuotaikos, kur kas geriau
nusiteikęs nei tuomet, kai
dirbai bendrovėje. Galbūt ši
profesija išties ne tau, ir
būtų geriau, kad dirbtum
ką nors kita.
Tai išspręstų ir problemą
su Andžela. Pripažink, ne
itin normalu ir toliau
kasdien matytis.
Jei su manimi sutinki,
geriau veikti iškart nei
stengtis išlaikyti padėtį,
kuri niekam nemaloni.
Tad štai: jau buvau
užsiminęs, kad nupirkčiau
tavo akcijas. Tiesiog
mestelėjau tokį pasiūlymą,
o dabar, manau, geriau tau
parašyti ir aiškiai išdėstyti,
kokias sąlygas siūlau.
Pasidomėjau:
atsižvelgiant į mūsų
apyvartą, maržą, pelną ir
dar nestabilią bendrovės
padėtį, jos vertė neviršija
450 000 dolerių. Tau
priklauso trečdalis akcijų.
Taigi siūlau tau 150 000
dolerių, – tai visai nemenka
sumelė. Tokie pinigai bet
kur nesimėto.
Man atrodo, kad tai
geriausia išeitis mums
visiems, ypač tau ir
Andželai.
Na štai, pagalvok ir kuo
greičiau man atsakyk. Šiek
tiek užtruks, kol advokatas
paruoš visus popierius.
Ciao bello,
Maiklas
***
Skusdamasis Džonatanas
žvalgėsi pro atidarytą vonios
kambario langą. Priešais sode
šūkaudami žaidė Gario vaikai.
Po kiek laiko išėjo jų tėvas.
– Kokias čia nesąmones vėl
išdarinėjate? – riktelėjo jis.
– Bet, tėti... mes nieko
nedarome, mes tik žaidžiame!
Eikš, pažiūrėk, kaip mums
išeina!
– Jums ką, galvoj negerai?
Manot, neturiu ką daugiau
veikti? Jūs man žiūrėkit! Kad
daugiau nebegirdėčiau, ar
aišku?
Vaikai liūdnai linktelėjo. Garis
grįžo į kepyklėlę, nė
nepastebėjęs jų nusiminimo.
Vien jau mamos mirtis jiems
buvo žiaurus smūgis. O turint
tokį tėvą, neverta tikėtis bent
kiek švelnumo...
Džonatanas pagalvojo apie
Kloję, paskui apie Andželą.
Maiklas nuo pat pradžių buvo
teisus. Nenormalu ir toliau
matytis. Jam jau seniai reikėjo
atversti naują puslapį, susirasti
naują darbą. Taip būtų lengviau
užmiršęs Andželą ir pradėjęs
naują gyvenimą. Tačiau jis žino:
neverta apgailestauti dėl
praeities. Toks jau gyvenimas –
kupinas klaidų, ir tos klaidos, ko
gero, reikalingos, turbūt jos vis
tiek mus ko nors išmoko. Reikia
priimti. Mardžės filosofija
pagaliau tampa vis
suprantamesnė... Sugebėjimas
priimti – tai gyvenimo menas.
Žinoma, gaila mesti darbą
kaip tik tuomet, kai šis vėl įgijo
prasmę, bet ir šiuo atveju reikia
pasitikėti gyvenimu. Jis pernelyg
trumpas, kad verkšlentum dėl
nusivylimų, – Džonatanas tai
supranta geriau nei kas nors
kitas. Gyvenimas – tai nuolatinis
judėjimas, viskas be perstojo
keičiasi, ir priešindamasis
permainoms tik užsitrauksi
nelaimę. Kaip tik pasitikėjimas
gyvenimu leidžia žengti pirmyn,
vėl pakilti ir galų gale vertinti
tai, kas nutiko. Jis nežino, ką
darys toliau, bet dar turi laiko:
popierizmas truks daugelį
savaičių. Džonatanas nusprendė
tęsti savo misiją iki paskutinės
dienos ir kiek įmanoma
išsaugoti tą įkvėpimą, kurį
pastaruoju metu jautė
dirbdamas taip, kaip jam atrodė
geriausia.
Gario kepyklėlėje nusipirkęs
porą keksiukų, Džonatanas
įsitaisė kavinės terasoje ir
pasigardžiuodamas juos
suvalgė, užgerdamas dideliu
puodeliu arbatos. Jis skersomis
žiūrėjo viduje ant sienos kabantį
televizorių: viena psichologė
aiškino, kad kartais žmonės
kenčia dėl savo tolimų protėvių
emocinio šaltumo, nors šių
niekada nė nepažinojo. Kai
vaikui labai stinga švelnumo ir
jis jaučiasi nemylimas,
nesąmoningai saugodamasis jis
gali atsiriboti nuo savo paties
jausmų. Džonatanas nejučia
prisiminė Garį. O suaugęs,
kalbėjo psichologė, jis pats
greičiausiai bus itin šaltas su
savo vaikais. Dėl to kentėti gali
net kelios kartos...
– Pakaks tų paistalų! –
suniurzgė prie baro stovintis
klientas. – Gal gali perjungti
kanalą?
Barmenas spustelėjo pultelį, ir
ekrane pasirodė ryžtingas
Ostino Fišerio veidas.
Džonatanas nusišypsojo, išvydęs
savo buvusį dievaitį: šis jam
priminė, kaip anksčiau jis
varžėsi su Maiklu. Jis niekada
nebus toks geras pardavėjas
kaip Maiklas, – dabar tuo
neabejoja. Ir tai nieko baisaus,
nes jis jau žino, kad tai ne jo
misija.
Po kelių minučių Džonatanas
terasoje pastebėjo senučiuką,
kuris atrodė labai prislėgtas.
Keletą akimirkų jį stebėjo, o
tada nežymiai pamojo
padavėjai.
28
***
***
Spintelėje – nė vienos
šokolado plytelės.
Kai Andžela gyveno su
Džonatanu, jis rūpinosi, kad jos
šokolado atsargos neišsektų.
Kartais jis mėgdavo pajuokauti:
sakydavo, kad šokoladas
baigėsi, o kai ji patikėjusi
imdavo panikuoti, lyg koks
burtininkas ištraukdavo gerai
paslėptą plytelę ir prapliupdavo
juoktis matydamas, kaip jai
palengvėjo.
Džonatanas... Prisiminus
paskutinį jų susitikimą, jos
nuotaika subjuro. Užklupta iš
netyčių ji turbūt pasielgė
netinkamai – tiesiog pabėgo.
Žinoma, nebuvo pasirengusi
išgirsti to, ką jis sakė, tačiau
jam vis dėlto užteko drąsos
žengti tokį žingsnį. Ji jautėsi
nedėkinga, neteisi.
Andžela nervingai atidarė
gretimą spintelę – o gal vis
dėlto?
Nieko.
Ji prikando lūpą. Kiek
patrypčiojusi virtuvėje,
karštligiškai puolė varstyti kitų
spintelių. Tikrai ras, ką
užkrimsti, kas numalšins
šokolado troškimą. Kokį
saldumyną, ką nors, bet ką...
Nieko.
Gerai, nėra ko nervintis, šiaip
ar taip, ji be šokolado neištvers,
gerai tai žino. Andžela kyštelėjo
galvą į Klojės kambarį ir
palaukė, kol akys pripras prie
tamsos. Dukra prasižiojusi
saldžiai miegojo, rankose
suspaudusi savo pliušinį paršelį.
Kokia ji miela. Andžela atsargiai
uždarė duris, paėmė rankinuką,
raktus, ant pirštų galų ištykino
iš buto ir tyliai užrakino duris.
Jei paskubės, apsisuks per
penkias minutes, – dukrytei
nieko nenutiks.
Naktis buvo švelni ir šilta.
Andžela paspartino žingsnį
prospekto link. Nuo netoliese
esančio Doloreso parko sklido
švelnus medžių aromatas.
Mašinų gaudesys dabar priminė
tik tolimą ūžesį. Ant kampo
buvo įsikūrusi vienam indui
priklausanti kulinarijos
parduotuvė, ji dirbo iki
vidurnakčio. Priėjusi
parduotuvę, Andžela buvo
bežengianti vidun, tik staiga jos
dėmesį patraukė BMW
automobilis, skersai sustojęs
priešais Fenzy restorano
patarnautoją, statantį klientų
automobilius. Iš jo išlipo jauna
moteris dvimetrinėmis kojomis,
dėvinti nepaprastai trumpą
suknelę ir avinti batelius
aukštais plonais kulnais.
Apstulbusi Andžela atpažino
auklę, kurią nuogomis krūtimis
užklupo namie su Džonatanu.
Dabar džinsus ir sportbačius
buvo pakeitusi juoda vakarinė
suknelė.
Andželą vėl nusmelkė toks pat
skausmas, koks užplūdo
anąkart, – tarsi nuodai, kurie
akimirksniu pasklinda po visą
kūną, širdį, galvą ir
negailestingai sukausto. Paskui
užliejo nuostaba: kaip auklė gali
turėti BMW?
Nepajėgdama pajudėti iš
vietos, Andžela matė, kaip
mergina užtikrintai
nužingsniavo prie patarnautojo
ir nė nežvilgtelėjusi numetė jam
raktelius, o tada pasuko prie
vyro, kuris lūkuriavo prie
restorano keistai į ją
žiūrėdamas. Jis buvo mažiausiai
trigubai už ją vyresnis.
– Samanta? – paklausė jis
dvejodamas.
Atsakydama ji pakštelėjo jam į
lūpas. Trumpai šnektelėję, juodu
įžengė į restoraną.
Andžela pajuto, kaip ją užlieja
pasibjaurėjimas ir pyktis. Maža
to, kad Džonatanas ją išdavė, –
jis ją apgavo su iškviečiama
prostitute!
29
Laukdamas tramvajaus,
Džonatanas spaudė puokštelę
gėlių. Jis ir nekantravo, ir
baiminosi. Buvo įsitaisęs geroje
vietoje – ant suoliuko netoli
kavinės terasos, vos už kelių
metrų nuo stotelės.
Popietė ėjo į pabaigą, darbo
diena jau buvo pasibaigusi.
Džonatanas jautėsi patenkintas:
peržiūrėjo keletą sutarčių,
vaisingai pabendravo su
klientais, sudarė naujų sutarčių,
labiau atitinkančių jų poreikius.
Tokia veikla jam patinka.
Šnerves kuteno gėlių
aromatas, tarsi miesto centre,
tarp zujančių automobilių, būtų
viešpatavusi gamta. Švelni
besileidžiančios saulės šviesa
atsispindėjo nuo vienas po kito
lekiančių geltonų taksi.
Tolumoje pasirodė tramvajus.
Džonatanas pasikartojo savo
planą: pasirinkti septintą iš
tramvajaus išlipsiantį žmogų.
Septintą. Jam buvo smalsu, kas
tai bus... O jeigu vyras? Tai
pagalvojęs Džonatanas
nusišypsojo. Ar jis išdrįs įteikti
puokštę vyrui? O jei susidurs su
kokiu smarkuoliu, kuris vožtelės
kumščiu tiesiai į veidą? Vienas
pats sėdėdamas ant suolo,
Džonatanas prunkštelėjo iš
juoko, ir kažkoks praeivis
neramiai į jį žvilgtelėjo.
Raudonas tramvajus
dundėdamas priartėjo, netrukus
sucypė bėgius liečiantys
metaliniai stabdžiai ir
skambtelėjo sustojimą
skelbiantis varpelis. Džonatanas
pajuto, kaip iš jaudulio šokteli
širdis.
Durys atsidarė ir beveik vienu
metu išlipo keletas žmonių.
Džonatanas atidžiai į juos
žiūrėjo. Drauge su jauna
moterimi išlipo paauglys, o
paskui jį – aukštas pareigas
einantis vyras. Trys. Senučiukas
ir mergaitė, greičiausiai
mokinė: keturi, penki. Šeši –
sena žilaplaukė moteris,
besiramsčiuojanti juoda lazda
ir... daugiau nė vieno žmogaus.
Džonatanas laukė, įsmeigęs akis
į tramvajaus duris. Šios jau buvo
beužsidarančios, tik staiga
laipteliais skubiai nulipo ir
išbėgo moteris. Vidutinio
amžiaus, paprastos išvaizdos, ji
niekuo neišsiskyrė iš kitų.
Žengė gana sparčiai, lyg iš
darbo būtų skubėjusi namo.
Susimąsčiusi, kiek suraukusi
antakius, ji, regis, tebegalvojo
apie dienos reikalus.
Džonatanas atsistojo, palaukė,
kol ji prieis, tada žengė žingsnį į
šalį, užtverdamas jai kelią, ir
atkišo puokštę. Moteris
krūptelėjo ir vos neatšoko atgal.
– Čia jums, – plačiai
šypsodamasis tarė Džonatanas.
Ir įbruko jai į rankas gėles.
Džonatanas išvydo, kaip moters
veide skleidžiasi nuostaba, ir
nieko nelaukdamas išnyko namo
skubančių praeivių minioje.
***
***
Džonatanas pastūmė Gario
kepyklėlės duris. Jį bematant
apgaubė karštų keksiukų
kvapas. Kitame kepyklėlės gale
už gelsva šviesa nutvieksto
prekystalio kiurksojo kaip
visuomet prastai nusiteikęs
Garis. Džonatanas nežinojo, ką
išgyveno pardavėjas, kad tapo
tokiu žmogumi. Gal patyrė
daugybę skaudžių smūgių ir
nebesugeba jausti jokių šviesių
jausmų? Gal daug kartų buvo
apgautas ir išduotas, todėl
nebetiki žmonių nuoširdumu?
– Laba diena! – šypsodamasis
pasisveikino Džonatanas. – Kaip
šiandien laikotės?
– Laba, – sumurmėjo Garis.
– Norėčiau vieno keksiuko su
razinomis. Išsinešti.
Garis paėmė vieną keksiuką ir
suvyniojo.
– Jūsų keksiukai labai skanūs.
Tikrai – bravo, jūs puikus
kepėjas.
Suraukęs vešlius juodus
antakius, Garis nepakeldamas
galvos dirstelėjo į jį iš padilbų.
– Vienas doleris trisdešimt
penki.
Vis dar šypsodamasis
Džonatanas padėjo pinigus ant
prekystalio. Garis juos paėmė
netardamas nė žodžio.
– Viso labo, geros jums
dienos! – džiugiai atsisveikino
Džonatanas, bet jokio atsakymo
nesulaukė.
Jis išėjo iš kepyklėlės. Kiek
gerų išgyvenimų reikia šiam
žmogui, kad jis pradėtų į pasaulį
žvelgti kitaip? Džonatanui kilo
viena mintis. Jis nuėjo į savo
kliento pakistaniečio ūkinių
prekių parduotuvę ir nusipirko
baltą popierinę staltiesę. Grįžęs
namo, čiupo telefoną ir
paskambino Gariui.
– Laba diena, – truputį
pakeitęs balsą tarė jis. –
Norėčiau pateikti užsakymą. Po
pusvalandžio man reikia
penkiasdešimties keksiukų su
razinomis.
– Penkiasdešimties keksiukų?
– Taip.
– Bet jūs tikrai juos imsite,
taip? Nebus problemų? Nes per
dieną penkiasdešimties
keksiukų aš neparduodu.
– Žinoma, galite manimi
pasitikėti.
Tyla.
– Pasakykit savo vardą.
Akimirką pasvarstęs,
Džonatanas atsakė:
– Robinsas. Po pusvalandžio.
Į kišenę įsikišęs sulenkiamą
peilį ir flomasterį, Džonatanas
pasiėmė žibintuvėlį ir nulipo į
rūsį. Ten buvo tamsu ir drėgna,
trenkė pelėsiais. Pasirausęs
tarp senų dulkėtų rakandų, rado
ko ieškojęs, – porą senų medinių
stovų. Dar pastvėrė nedidelę
plokštę ir išėjo.
Keletą minučių pasisukiojęs
netoli Gario kepyklėlės,
Džonatanas pastebėjo riedlente
besivažinėjantį berniuką.
– Ei, vyruti, ar nori per tris
minutes uždirbti du dolerius?
Vaikas nusišypsojo.
– Žiūrint, ką reikės daryti. Ką
nors sunkaus?
– Visai ne: užeisi į šitą
parduotuvę, pasakysi, kad atėjai
paimti Robinso užsakymo, ir
pardavėjui paduosi šį banknotą.
Išeisi, atiduosi man maišelį, ir
du doleriai – tavo! Vieni niekai,
tiesa?
Berniukas papurtė galvą:
– Dviejų dolerių per mažai...
– Juokauji? Du doleriai per tris
minutes, – per valandą būtų
keturiasdešimt dolerių! Tiek
uždirba vadovai, vyruti!
– Trys doleriai.
– Bet... juk darbelis labai
paprastas, net nepavargsi!
– Tai ko tada pats nedarai?
– Na...
– Trys doleriai.
Džonatanas prapliupo juoktis:
– O tu gyvenime nepražūsi!
Po poros minučių Džonatanas
jau dėliojo į keturias dalis
supjaustytus keksiukus ant
staltiese apdengto savadarbio
staliuko, pastatyto greta Gario
kepyklėlės vitrinos. Garis tikrai
jo nematys: tas žmogelis
niekada nekiša nosies į gatvę.
Išsitraukęs storą rausvą
flomasterį, Džonatanas ant
baltos staltiesės nupiešė didelę
širdelę, o jos viduje kaip
mokėdamas gražiau užrašė:
„Vaišina Garis“.
30
***
Sekmadienis. Rajanas
nervingai žvilgtelėjo pro juodas
užuolaidas. Terasoje vien
turistai. Jo tinklaraščio herojus
savaitgaliais čia pasirodydavo
retai.
Atidaręs kokakolos skardinę,
Rajanas skubiai prikišo ją prie
lūpų. Jam patiko gerti
pirmosiomis sekundėmis, kai
šnerves kutena sproginėjančių
burbuliukų purslai. Jis
siurbtelėjo keletą gaivių
gurkšnių.
Tinklaraščio populiarumas vis
auga, – šito jis niekada
nesitikėjo. Na, bent jau ne
tokios sėkmės. Dabar nuolatinių
sekėjų tūkstančiai, ir jų skaičius
kasdien didėja. Štai kuo geras
internetas: pradėti sunku, bet
jei įsivažiuoji, toliau einasi kaip
iš pypkės. Žinia ima plisti iš lūpų
į lūpas. Norėdami pralinksminti
draugus, žmonės persiunčia
nuorodą visiems, įtrauktiems į jų
adresatų sąrašą. Jei draugams
patinka, jie daro tą patį, –
tuomet peržiūrų skaičiaus
kreivė šauna aukštyn ir greitai
gali tapti eksponentine. Daili
kreivė – tokios labai mėgstamos
inžinierių mokyklose.
Rajanas užsidėjo ausines ir
ėmė klausytis, kas kalbama prie
kiekvieno stalo.
Nėra nieko nuobodžiau už
turistų pokalbius. Deja, jokių
kvailysčių, tik nuobodūs
plepalai. Nė kiek nejuokinga.
Nusivylęs Rajanas nupėdino į
miegamąjį ir žvilgtelėjo pro
langą. Tolumoje pastebėjęs
Džonataną, skubiai įjungė į jo
sodą nukreiptą kamerą. Išsyk
suprato, kad kažkas vyksta:
Džonatanas keistai dairėsi
aplinkui. Labai nenatūralus
elgesys. Tuo geriau. Rajanas
patikrino ryškumą, garsą ir
sureguliavo kadravimą.
Džonatanas įlindo į sodo pašiūrę
ir netrukus išstūmė žoliapjovę.
Po velnių. Gaila.
Vis dėlto, skatinamas kažin
kokios nuojautos, Rajanas ir
toliau filmavo. Pėdindamas į
sodo gilumą, Džonatanas vėl
keletą kartų apsidairė. Apsukęs
žoliapjovę, jis praskleidė
krūmus, kurie sudarė gyvatvorę,
skiriančią jo ir kaimyno sodus. O
tas kaimynas – ne kas kitas kaip
buvęs tinklaraščio herojus
Garis. Džonatanas vargais
negalais prasibrovė į Gario
sodą.
***
Jei kiekvienas mūsų suvoktų,
kokia didelė jo vertė, pasikeistų
visas pasaulis. Tačiau gyvename
visuomenėje, kurioje nepriimta
žmonėms sakyti, ką gero apie
juos galvojame. Labai varžomės
ir nedrįstame to atskleisti:
kiekvienas teigiamą nuomonę
tyliai pasilaiko sau – tarsi
sėklas, kurios sudžiūva
pamirštos kišenėje, nors buvo
galima jas pasėti ir patikėti
vėjui, žemei ir lietui. Galbūt
kaip tik dėl to žmonės neįpratę
girdėti šiltų žodžių, ir sunku
kam nors pasakyti nuoširdų
komplimentą: būsite neteisingai
suprastas arba apkaltintas
klastingais ketinimais. O jeigu
jums netikėtai pasiseks ir
žmogus jūsų nuoširdumu
nesuabejos, tuomet jis visomis
išgalėmis stengsis sumenkinti
giriamą savybę: po jo kuklumu
slypi drovėjimasis priimti tokią
neįprastą dovaną.
Džonatanas šią problemą
sprendė itin veiksmingai:
pasakydavo komplimentą ir
dingdavo. Tik palaukdavo, kol
išvys nuostabą,
besiskleidžiančią šypseną ar
nušvintančias akis, ir
pranykdavo, padovanojęs laimės
spindulėlį. Jam tai teikė daug
džiaugsmo ir jis labai mėgo taip
elgtis.
Kadangi savo „aukų“
Džonatanas nepažinojo, dažnai
sukdavo galvą, kokį
komplimentą pasakyti. Tačiau
nuolat lankydamasis kavinės
terasoje išlavino nuojautą ir
išmoko į ją įsiklausyti. Iš tiesų
labai smagu stebėti
nepažįstamą žmogų ir mėginti
atspėti, kokios jo gerosios
savybės, – tiesiog taip,
intuityviai. Žiūri į jį keletą
akimirkų ir stengiesi pajusti,
koks jo gyvenimo būdas,
vertybės, dorybės, stipriosios
pusės. Tai visiškai subjektyvu,
nėmaž neracionalu ir nė kiek
nepagrįsta. O paskui sugalvoji,
kaip tą žmogų užkalbinti, ir
dažniausiai su džiaugsmu
įsitikini, kad buvai teisus.
Tačiau tą dieną jo patirtis
menkai tegelbėjo: užkalbintas
septintas iš tramvajaus išlipęs
keleivis pasirodė esąs žaliūkas,
išvaizda panašus į naktinių
klubų apsaugininką.
– Laba diena, – šypsodamasis
tarė Džonatanas. – Norėčiau
jums pasakyti...
Vyras piktai jį nužvelgė.
Atrodė, dar kiek – ir ims skalyti.
Džonatanui net kvapą
užtraukė, – staiga dingo jo
gebėjimas įžvelgti kokią nors
gerą pašnekovo savybę.
– Tik norėjau pasakyti...
Ėėė... jums pasakyti...
Greičiau, gerą savybę, bet
kokią... Nagi, ką gero gali turėti
šitas tipas?..
– Ką?! – agresyviai paklausė
šis.
Jis žvelgė vis pikčiau, ir
Džonataną tai tik dar labiau
trikdė. Paprasčiausia būtų
mestelėti kokį nors banalų
komplimentą, tačiau jis buvo sau
prisiekęs visuomet kalbėti
nuoširdžiai.
– Ko jums iš manęs reikia? –
vyro balsas skambėjo vis
primygtiniau.
Jis žengė žingsnį artyn.
– Tiesą sakant, aš... nieko! Aš
nieko nenoriu jums pasakyti.
Ničnieko.
Kiek paspoksojęs vyriškis
nukėblino, niūriai žvilgčiodamas
į Džonataną.
Laimė, vėliau likimas
Džonatanui buvo palankus. Kitą
kartą iš tramvajaus išlipo plačiai
besišypsanti senučiukė, ir
Džonatanas išsyk įžvelgė
daugybę puikių jos savybių.
***
***
Džonatanas skutosi, vis
žvilgčiodamas į Gario sodą.
Kepėjas rėkė ant savo vargšų
vaikų, nors neatrodė, kad šie
būtų pridirbę ką nors bloga.
Ieškodamas skutimosi
mašinėlės įkroviklio,
Džonatanas aptiko dažus,
kuriais anksčiau slėpė
pirmuosius žilus plaukus.
Šyptelėjęs buteliuką išmetė į
nedidelę vonios kambario
šiukšlinę. Vos tik paėmė
įkroviklį, nuaidėjo stipriai
spaudžiamas durų skambutis.
Skubiai nulipęs siaurais dažytais
mediniais laiptais, Džonatanas
atidarė duris. Už jų stovėjo
kostiumuotas vyras su
kaklaraiščiu. Džonatanui po
nosimi jis pakišo metalinę
kortelę su savo nuotrauka.
– Džeimsas Gordonas, teismo
antstolis.
Ir padavė laišką.
– Tai oficialus Kalifornijos
banko pranešimas. Kaip
matysite, turite dvi savaites
kredito perviršiui grąžinti,
antraip man teks inventorizuoti
jūsų turtą.
Džonatanas neteko žado.
– Prašom pasirašyti čia, –
antstolis atkišo gavimo raštą ir
tušinuką.
***
***
Reimondui lyg akmeniu
prislėgė širdį. Jo neįleido „Pas
Stelą“. Laisvų vietų nėra. Ir
barmenas išdrįso tai pasakyti
jam – senbuviui, kuris beveik
keturiasdešimt metų trynė baro
kėdes! Šitaip jį įžeidė pirmą
kartą. Nuo pažeminimo degė
veidas, iš įsiūčio visas drebėjo.
Norėjosi verkti.
Iki širdies gelmių įsižeidęs
Reimondas nukiūtino į tolimesnį,
teniso komplekso pakraštyje
įsikūrusį barą. Elito atstovai į
tokį nė kojos nekeltų.
Reimondui atrodė, kad krepšyje
tempia ne savo kamerą, o dviejų
tonų akmenį. Pastūmęs duris,
žengė vidun ir nenusiėmęs
akinių nuo saulės įsitaisė prie
baro.
– Bud alaus.
Gėrė tol, kol alkoholis pamažu
ištirpdė jo gėdą. Tada giliai
atsiduso ir šiek tiek
atsipalaidavo. Pagaliau atsisuko
ir apžvelgė salę. Ir sustingo kaip
įbestas.
Vorenas, Ostino treneris,
pietavo kartu su pagrindinio jo
priešininko Džeko Volšo rėmėju.
Volšas – vienintelis, galintis iš
Ostino paveržti nugalėtojo
titulą. Jo pikčiausias priešas.
Reimondas negalėjo patikėti
savo akimis. Tai ne mano
reikalas, bet čia kažkas ne taip.
Turbūt neatsitiktinai tuodu
atslinko į šį barą: buvo tikri, kad
čia nieko nesutiks. Ką gi...
Dabar viskas aišku.
Vorenas papirktas.
34
– Maiklai?
– Taip.
– Tai aš, Andžela. Nelauk
manęs, į kavinę neateisiu. Ir į
darbą šiandien neisiu.
– Tu sergi?
– Ne...
Tyla.
– Nėra nuotaikos dirbti.
Nėra nuotaikos. Ką gi...
– Na, tai... iki rytojaus.
Vėl tyla.
– Nežinau. Tiesą sakant...
manau, ne.
– Ką tai reiškia?
– Noriu šiek tiek stabtelėti...
Aš... Aš tau pranešiu, kada
grįšiu.
Maiklas padėjo ragelį. Nėra
nuotaikos, nėra nuotaikos...
Kurgi ne, ji irgi dings visam
mėnesiui, o grįžusi pradės
eksperimentuoti su naujais
darbo metodais, ir tada
pajamos nukris 20 procentų! Po
velnių, ir kam aš susidėjau su
tais dviem nevykėliais? Ir
neatrodo, kad man pavyks tais
tinginiais atsikratyti... Kas gi
norėtų pirkti trečdalį
skęstančios bendrovės akcijų?
Tik ne Džonas Deilas. Po šimts,
kai pagalvoju – buvau per
plaukelį nuo sėkmės. Mėšlas!
Į kabinetą įžengė asistentė.
– Atrodai blogai nusiteikęs, –
tarė ji.
Maiklas pakėlė akis.
– Tikiuosi, neateini man
pasakyti, kad nori šiek tiek
stabtelėti?
– Kaip suprasti?
– Na, ar nenori pasiimti
mėnesio atostogų, kad galėtum
įsiklausyti į savo nuotaikas,
apmąstyti, kokia tavo darbo
prasmė, arba pasikasyti ausį
užpakaline letena?
– Ką tu čia šneki?
– Gera mergaitė. Tai ko
atėjai?
– Nieko, tik atnešiau iš
buhalterijos paskutinio mėnesio
ataskaitą.
– Jūs visi susimokėte man
sugadinti nuotaiką, ar ką?
Asistentė gūžtelėjo pečiais ir
išėjo. Maiklas atsivertė
ataskaitą. Bendros pajamos:
+ 3 %. Kas čia per nesąmonė?
Jis susirado Džonatano veiklą
analizuojančius puslapius.
Vidutinės pajamos iš vieno
kliento: – 19 %. Segmento
pajamos: + 17 %. Maiklas
griebė telefoną.
– Džonatanai, tai aš. Sakyk,
gal praeitą mėnesį sudarei
stambią sutartį?
– Ne.
– Tavo bendros pajamos auga,
nors pajamos iš kliento ir toliau
mažėja. Kas čia darosi?
– Bendros pajamos auga?
– Taip.
– Susiradau naujų klientų,
smulkių. Turbūt dėl to.
– O jie tau iš dangaus krinta,
ar ką?
– Jie sakosi girdėję apie mane
iš pažįstamų. Turbūt sulaukiau
gerų atsiliepimų.
Maiklas padėjo ragelį.
Daugiau nei 3 procentai per
mėnesį – to jau seniai nėra
buvę. Susimąstęs jis ilgai
sėdėjo, paskui piktai trenkė per
stalą. Po velnių, nereikėjo man
sutikti, kai Džonatanas pasiūlė
nebeparduoti savo akcijų!
***
„Neatremtas padavimas!“
„Geimas, setas ir mačas.“
Ostinas užsimerkė. Jis finale.
Ilgi plojimai, bet ne pernelyg
džiaugsmingi. Aišku, jie norėjo,
kad nugalėtų gražuolis ispanas.
Šiaip ar taip, kai po dviejų dienų
laimėsiu turnyrą, įeisiu į teniso
istoriją. Nori jie to ar ne. Tada
jie nebegalės manęs niekinti.
Jeigu jau nemyli, tai bent gerbs,
kaip gerbiami didvyriai. Taip ir
bus.
Priėjęs prie tinklo, Ostinas
paspaudė ranką varžovui,
paskui teisėjui ir nužingsniavo į
drabužinę. Akinamą šviesą
pakeitė prieblanda, tarsi būtų
įžengęs į tamsų tunelį, paskui
vėl įsižiebė šviesa – spigino
prožektoriai, o artyn bėgo
žurnalistai.
Atsakęs į keletą klausimų,
Ostinas nuėjo į savo ložę –
nejaukų nevėdintą kambarį
baltomis sienomis su dviem
kėdėmis, sofa ir žurnaliniu
staliuku, ant kurio stovėjo
pintinėlė vaisių ir keli vandens
buteliukai. Ant stalo prie sienos
buvo sukrautos gerbėjų
padovanotos gėlių puokštės.
– Šaunuolis, – tarė Vorenas. –
Palieku tave kelioms minutėms,
atsigaivink, o paskui aptarsim.
Ir dingo gretimame
kambaryje.
Ostinas atsisėdo, ir visa
įtampa nuslūgo. Staiga jį
užplūdo nuovargis. Gurkštelėjęs
vandens, nusišluostė veidą
minkštu levandomis kvepiančiu
rankšluosčiu ir užsimerkė. Jis
jaučia – laimės finalą. To nori ir
gaus.
Kai Ostinas atsimerkė,
priešais jį stovėjo keistas tipas –
apie šešiasdešimties metų vyras
raustelėjusiu veidu. Jis kažką
neaiškiai murmėjo. Turbūt koks
mikrofoninės gervės
operatorius, kuriam pavyko
prasmukti į jo ložę nepaisant
draudimų.
– Laba diena, – tarė vyras. –
Dvejojau, ar pas jus užeiti, bet
pagalvojau, kad privalau
pasakyti, kas man guli ant
širdies.
– Kas jūs? – nekantriai
paklausė Ostinas.
Jis neturi nė menkiausio noro
klausytis, kas kiekvienam
nepažįstamajam guli ant širdies.
– Aš operatorius... Jau daug
metų jus filmuoju...
Vyras atrodė kone įsižeidęs,
kad jo neatpažino. Kartais
žmonės išties būna keisti.
– Ko norite?
Slėpdamas sutrikimą, vyriškis
trypčiojo nuo vienos kojos ant
kitos lyg pas mokyklos
direktorių iškviestas mokinukas.
– Na, tai ne mano reikalas...
Manau, kad nuo jūsų slepiami...
rimti dalykai.
Ostinas suraukė antakius.
– Apie ką jūs kalbate?
Vyriškis ir toliau muistėsi.
– Na... jūsų treneris... Manau,
kad jis kenkia jums už nugaros.
– Ką turite omenyje?
– Kažin ar Džeko Volšo
rėmėjas jam nesumokėjo, kad
kaišiotų jums pagalius į ratus.
Ostinas keletą akimirkų į jį
stebeilijosi. Šis tipas atrodo
kvailas, bet nuoširdus.
– Jūsų kaltinimai rimti. Kuo
remdamasis tvirtinate tokius
dalykus?
Vyras kiek atsitraukė ir dar
labiau išraudo.
– Aš nieko neišsigalvoju... Tik
sakau, ką mačiau, ir viskas. Ir
sakau linkėdamas jums gero,
man pačiam iš to jokios
naudos...
– Ką tokio jūs matėte?
– Anądien jūsų treneris
pietavo kartu su Džeko rėmėju.
– Tai nedraudžiama.
– Taip, bet tai ne viskas!
Anksčiau man teko matyti, kaip
jis piktai nuginė žurnalistę, kuri
norėjo apie jus tarti keletą šiltų
žodžių, ji jūsų gerbėja...
Ostinas sustingo.
– Be to, – toliau bėrė
operatorius, – girdėjau, kaip jis
kalbėjosi su kitu žurnalistu –
taip tikrai tik priešų galima
įsigyti. Prisiekiu, jis dirba ne
jums! Tai ne mano reikalas, bet
tik jis kaltas, kad žurnalistai
jūsų nemėgsta...
Ostinas apstulbęs klausėsi. O
jeigu tas tipas sako tiesą?
– Ką gi, tuoj išsiaiškinsim.
Vorenai?
Vyras išplėtė akis ir ėmė
trauktis, purtydamas galvą ir vis
labiau rausdamas.
– Ne, bet... Nekvieskite jo...
Tai ne mano reikalas...
– Vorenai!
Operatorius apsigręžė.
– Pasilikite!
Jis atsisuko, visas drebantis ir
išraudęs.
Į kambarį įžengė Vorenas
prasikaltusiu veidu. Velniai
rautų, jį išvydęs pagalvojo
Ostinas. Tas tipas sakė tiesą.
Prieš prabildamas Ostinas
ilgai žvelgė treneriui į akis.
Širdies gilumoje norėjo kuo
ilgiau atidėti tą akimirką, kai
viskas galbūt negrįžtamai
pasikeis.
– Ką gali atsakyti šiam ponui?
Vorenas stovėjo kaip įbestas
ir niūriai žiūrėjo į jį.
– Nieko, – šaltai atšovė, nė
nežvilgtelėjęs į savo skundiką.
Ostinas neteko žado. Jo
nepriekaištingai sutvarkytas,
puikiai sustyguotas pasaulis ėmė
griūti. Vyko kažkas
nesuprantama. Jis negalėjo
atplėšti akių nuo trenerio, o šis
ramiai atlaikė jo žvilgsnį.
– Galite eiti, – galiausiai tarė
operatoriui.
Šiam antrąkart kartoti
nereikėjo. Ložėje stojo slogi
tyla.
– Gal turėtum man
pasiaiškinti? – po kiek laiko
pratarė Ostinas.
Vorenas ramiai papurtė galvą.
– Mano užduotis – vesti tave į
pergalę. Visa kita – mano
reikalas.
Susiraukęs Ostinas lėtai
linktelėjo, o tada staiga
pratrūko:
– Ką tik sužinojau, kad dirbi
Volšui, ir tai ne mano reikalas?
– Volšui aš nedirbu. Jo
rėmėjas – senas mano draugas.
– O tos kalbos apie
žurnalistus, kuriuos tu nuteiki
prieš mane, – kas čia per
nesąmonės?
– Vienintelė užduotis, kurią
man skyrei, – vesti tave į
pergalę.
– Bet... žurnalistai... Juk žinai,
kaip mane skaudina jų elgesys,
aš...
– Tokios užduoties tu man
neskyrei.
– Tai ne priežastis...
– Viską, ką darau, darau
siekdamas vieno vienintelio
tikslo – tavo pergalės.
– Bet...
Staiga Ostinas suprato. Jis
suprato, ir tas suvokimas jį taip
sukrėtė, kad pasijuto, lyg būtų
gavęs antausį. Užgniaužęs
kvapą jis įdėmiai žvelgė į savo
trenerį. Jautė, kaip kraujas
muša jam į smilkinius, o kūnu
srūva prakaitas.
Paskui griebė krepšį, išbėgo iš
drabužinės ir sėdo į jo laukiantį
limuziną.
36
***
Nėra.
Garis pervertė keliolika vokų,
kuriuos ką tik ištraukė iš pašto
dėžutės. Smėlio spalvos vokelio
tarp jų nebuvo. Bet juk tikrai
pastebėjo jį laiškanešio
rankose. Išvydus net širdį
nusmelkė.
Garis vėl atidarė pašto dėžutę
ir įkišo ranką į siaurą plyšį. Ne
visada pravartu turėti stambias
rankas. Jis pagrabinėjo po
šaltos metalinės dėžutės vidų ir
staiga apčiuopė vokelį. Šis buvo
užstrigęs ties plyšiu po užlenktu
metalo lakštu, lyg būtų
nenorėjęs patekti adresatui į
rankas. Traukdamas voką,
Garis nusibrozdino ranką. Tas
laiškas priešinasi iš
paskutiniųjų. Įkišo jį į nedidelę
laiškų krūvelę, kurią tvirtai
spaudė kaire ranka, ir nė
nežvilgtelėjęs į pusryčiaujančius
vaikus perėjo per parduotuvę.
Išėjo į kiemą nė neišsiviręs
kavos – sulaužė savo įpročius –
ir įsitaisė plastikiniame krėsle.
Gariui buvo baisu. Jau turėjo
priprasti prie keistų dalykų,
kurių vis nutinka jo gyvenime.
Tačiau plėšiant voką jo rankos
drebėjo.
***
***
Po pusvalandžio Džonatanas ir
Andžela nuėjo į kavinės terasą
papietauti. Dar iš tolo pamatė
keistą žmonių sambūrį. Jiems
prisiartinus, kažkas staiga
riktelėjo: „Tai jis!“, ir visi
atsigręžė į Džonataną. Šis
apstulbęs sustingo, o prie jo
puolė būrelis žurnalistų ir
operatorių, laikančių kameras ir
mikrofonines gerves.
***
Santarvėje su kitais ir su
savimi pačiu.
Šie Džonatano žodžiai
leitmotyvu skambėjo visuose
interviu. Rajanas vis dar
negalėjo atsistebėti, kad jo auka
taip sudomino žiniasklaidą. Jis
skubiai ištrynė savo tinklaraštį,
bet iš to nebuvo jokios naudos.
Pernelyg ilgai uždelsė, ir
skrupulais nepasižymintys
internautai spėjo pavogti jo
vaizdo įrašus, – dabar juos buvo
galima rasti YouTube ir
gausybėje kitų svetainių. Tą
Džonatano frazę pasigavo daug
žmonių.
Prislėgtas, sugniaužta širdimi
Rajanas ištrynė tinklaraštį iš
Mineapolio serverių ir
kruopščiai panaikino savo
pėdsakus internete. Tai buvo
saugumo ir gyvybės klausimas.
Kaip negerai. Dabar jautėsi lyg
apiplėštas, netekęs vienintelio
džiaugsmo šaltinio.
Nuobodžiavo it koks politikas,
paliovęs regzti intrigas.
Visą įrangą paliko ten, kur ji
stovėjo, ir nebelietė jos, tarsi
ten būtų aptverta ir
užantspauduota nusikaltimo
vieta. Nebeveikiančios kameros
ant trikojų atrodė lyg milžiniškų
vabzdžių iškamšos.
Dabar Rajanas žiūrėjo
televizorių – ko gero, kaip ir visi
mulkiai, kuriuos jis filmavo.
Reikia sugalvoti ką nors nauja,
antraip jis ir pats taps į juos
panašus.
***
Tą dieną rūkas ilgai
nesisklaidė, tarsi saulė būtų
nusprendusi visą dieną
tinginiauti. Skambtelėjo
varpelis, ir tramvajus sustojo.
Džonatanas išlipo. Drėgmės
pritvinkusiame ore tvyrojo
silpnas vandenyno kvapas.
Džonatanas ėmė žingsniuoti
prospektu. Nors vasaros
atostogos jau baigėsi, mieste vis
tiek vaikštinėjo daugybė turistų,
besidžiaugiančių gražiu rudeniu.
Džonataną aplenkė tramvajus,
tyliai lekiantis šturmuoti kalvos.
Advokatas, kuris turėjo
patikslinti akcijų pardavimo
detales, buvo įsikūręs už keleto
šimtų metrų. Jeigu susitikimas
baigsis anksti, jis paskambins
Andželai. Galbūt ji galės
prisidėti ir juodu kur nors šiame
rajone išgers po taurę.
Džonatanas ramiai žingsniavo,
tik staiga kraujas jam sustingo
gyslose ir jis sustojo lyg įbestas:
priešais, vos už kelių metrų,
sėdėjo mirtį išbūrusi čigonė. Ta
jaunesnioji, kurios jam
nebepavyko vėl sutikti.
Užmerktomis akimis, atsirėmusi
į vieną iš prospekto pakraštyje
augančių medžių, ji, regis,
snaudė. Sutrikdytas užplūdusių
emocijų, Džonatanas priblokštas
stovėjo ir žiūrėjo į ją. Paskui
susigriebė ir tyliai priėjo. Ji
turbūt pajuto, kad kažkas stovi
šalia, nes netrukus atsimerkė.
Nepašoko iš vietos, nebandė
pabėgti kaip praeitą kartą.
Priešingai – toliau sau sėdėjo
atsirėmusi į medį ir žvelgė į
Džonataną, netardama nė
žodžio. Galiausiai Džonatanas
nutraukė tylą:
– Praeitą kartą visur tavęs
ieškojau...
Ji nieko neatsakė, tik toliau
žiūrėjo į jį didelėmis tamsiomis
akimis.
– Norėjau pasikalbėti...
sužinoti daugiau.
Tyla.
– Galiausiai sutikau tavo
seserį... Ji man patvirtino... tavo
pranašystę.
Jaunoji čigonė nė
nemirktelėjo. Ji žvelgė rimtai,
bet Džonatanui pasirodė, kad
jos tamsiose akyse blykstelėjo
užuojautos kibirkštėlė.
Šaligatviu pro šalį skubėjo
žmonės, prospektu zujo
automobiliai, kartais
Džonatanui pro nugarą tyliai
prašvilpdavo tramvajus. Tačiau
visas tas bruzdesys atrodė toli,
kažkur kitur, tarytum juodu su
čigone būtų buvę savotiškame
nuo pasaulio atskirtame
burbule.
– Ar nori man ką nors
pasakyti? – galiausiai paklausė
Džonatanas, nė pats
nežinodamas, ko tikisi.
Čigonė ir toliau žvelgė į jį
tylėdama. Paskui prabilo, o jos
balse, regis, tebeaidėjo kadaise
ištartas nuosprendis:
– Paklausk savo tetos.
40
Mačbolas.
Ostinas greitai nusišluostė
kakta tekantį prakaitą, kol šis
dar nespėjo pasiekti akių.
Laikykis. Tu laimėsi.
Stadione tvyrojo įtampa
nelyginant danguje prieš audrą,
kai jis būna toks sausas, kad,
rodos, aplink tave tuojau ims
šokinėti kibirkštėlės. Prieš
kiekvieną padavimą žiūrovai
tribūnose kosčiojo, lyg
mėgindami išsklaidyti jaudulį.
Netrukus bus keturios
valandos, kaip Ostinas žaidžia
korte kepinant saulei ir nėmaž
neatrodo pavargęs. Per
rungtynes jis niekuomet
nejaučia nuovargio. Visa savo
esybe siekia laimėti ir jaučia tik
viena – nenumaldomą pergalės
troškimą.
Finalas pasirodė sunkesnis,
nei Ostinas tikėjosi.
Nepaprastai įtemptas. Volšas
laimėjo du setus, jis irgi, ir
penktajame sete, abiem
laimėjus po šešis geimus, buvo
lygiosios. Prasidėjo lemiamas
geimas. Ostinas pirmavo 6 : 5,
bet paduoti kamuoliuką turėjo
Volšas. Jeigu jam nepavyks,
Ostinas laimės mačą, turnyrą ir
įžengs į teniso istoriją. O jei
Volšas laimės du taškus iš eilės,
taurė atiteks jam. Per savo
karjerą Ostinas dar niekada
nebuvo patekęs į tokią rizikingą
padėtį, kai viskas turi paaiškėti
pačią paskutinę akimirką, – tarsi
keturias valandas žaidėjai būtų
kovoję perniek.
Volšas išmetė kamuoliuką į
orą ir iš visų jėgų smūgiavo.
– Tinklas! – suriko teisėjas.
– Klaida! – šūktelėjo jis, kai
kamuoliukas nukrito šiapus
tinklo.
Puiku.
Paėmęs naują kamuoliuką,
Volšas keletą kartų pamušinėjo
jį į žemę. Jo veidą trumpam
iškreipė nervinis tikas. Ostinas
pajuto, kad taškas bus jo. Volšas
išmetė kamuoliuką ir smūgiavo –
ne taip stipriai kaip praeitą
kartą.
– Klaida! – sustaugė teisėjas. –
Geimas, setas ir mačas, Ostinas
Fišeris!
Milžiniškame stadione suošė
plojimai, ir toliau viskas vyko
labai greitai. Perlipę užtvaras, į
kortą ėmė plūsti žmonės. Volšas
priėjo prie tinklo, norėdamas
pasveikinti savo priešininką. Bet
Ostinas stovėjo sustingęs. Jis nė
nekrustelėjo. Nes žinojo.
Ostinas žinojo, kad Volšas
klaidos nepadarė. Jo išmestas
kamuoliukas nusileido ant
linijos, ant išorinio linijos krašto.
Visiškai geras smūgis. Niekas to
nepastebėjo. Ko gero, tik jis
vienas ir matė. Tačiau jis žino.
Ir dabar jam iškilo siaubinga
dilema. Nieko nesakyti ir įžengti
į istoriją – tapti iškiliausiu visų
laikų čempionu. Arba pasakyti
tiesą ir vėl rizikuoti savo
pergale. Ir nuspręsti reikia
dabar, tučtuojau.
Turnyro darbuotojai jau
rengėsi statyti pakylą. Visi
žiūrėjo į jį stebėdamiesi, ko jis
stovi lyg įbestas. Ostino galvoje
pašėlusiai skriejo vaizdai ir
mintys.
– Ne! – staiga riktelėjo jis.
Stadionas išsyk nuščiuvo.
Žiūrovai visi lyg vienas sustingo,
tarytum Dievas būtų nuspaudęs
pauzės mygtuką. Ostinas priėjo
prie teisėjo. Šis žiūrėjo į jį
apstulbęs, kaip ir dvidešimt du
tūkstančiai žado netekusių
žiūrovų.
– Volšo smūgis buvo geras.
Stadionu nuvilnijo murmesys.
Teisėjas nusprendė peržiūrėti
vaizdo įrašą. Murmėjimas
darėsi vis garsesnis ir virto
tikru šurmuliu. Minia ūžė ir ošė,
kol teisėjas paėmė mikrofoną:
– Žaidimas tęsiamas. Kol kas
Ostinas Fišeris ir Džekas Volšas
sužaidė lygiosiomis, abu turi po
šešis taškus. Lemiamas
penktojo seto geimas.
Žiūrovų tribūnose nuvilnijo
nuostaba, o Ostinas grįžo į savo
vietą korto gale. Jį užplūdo
neįprastas jausmas – jis
didžiavosi savimi, tačiau kitaip
nei visuomet. Žiūrovai ošte ošė,
ir teisėjui teko juos raminti.
Galų gale stojo tyla. Spengianti
tyla.
Ostinas pasirengė paduoti
kamuoliuką. Keletas žiūrovų
suriko. Jis išmetė kamuoliuką ir
smūgiavo. Po maždaug
trisdešimties sekundžių jo
varžovas laimėjo tašką.
– Volšas pirmauja 7 : 6, – iš
garsiakalbių nuaidėjo metalinis
balsas.
Ostinas susikaupė. Volšas
smūgiavo neįtikėtinai stipriai ir
laimėjo tašką: Ostinas net
nepalietė kamuoliuko.
Viskas baigta.
Skelbiamą žinią apie savo
priešininko pergalę Ostinas
sutiko labai ramiai – nė krislelio
širdgėlos, kurią anksčiau
jausdavo po pralaimėjimo. Jis
pasveikino varžovą, paskui
teisėją. Vėliau viskas vyko
sklandžiai, ir po kelių minučių jis
jau stovėjo ant pakylos. Jautėsi
ramus. Nors ir negavo patirti
saldaus adrenalino antplūdžio ir
nuostabaus visagalybės jausmo,
apimdavusio po pergalės,
suvokė, kad jo širdies gelmėse
gimsta naujas, tikras, intensyvus
išgyvenimas – savo tikrosios
vertės pajautimas.
Aidint garsiems plojimams,
Džekas Volšas pergalingai iškėlė
taurę. Ostinas, atsiimdamas
antrosios vietos prizą, pirmą
kartą per savo karjerą išvydo,
kaip žiūrovai stojasi ir jį
sveikina.
41
***