Own. .Netobulumo - dovanos.2014.LT

Brenė Brown
NETOBULUMO
DOVANOS
Nebegalvokite apie tai, kokie privalote būti,

bet pamilkite save tokius, kokie esate
KAIP GYVENTI IŠ VISOS ŠIRDIES
I knyga
UDK 159.923
Br291
Spaustuvė UAB „Balto Print“

Žurnalas „Tapati“
©2010 by Brenė Brown. Ali rights reserved. Published in 2010.

First published in the United States by Hazelden Foundation.
©Brenė Brown, 2010. Visos teisės ginamos.

Pirmą kartą išleido „Hazelden Foundation“
Jungtinėse Amerikos Valstijose 2010 m.
©Leidimas lietuvių kalba, „Abigailė“ Všį, 2014

©Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis, 2014
ISBN 978-609-8153-00-2
Skirta Stivui, Elen ir Čarliui
Myliu jus visa širdimi
Turinys
Pratarmė............................................................................................... 9
Padėka................................................................................................. 18
Įžanga.................................................................................................. 19
Gyvenimas iš visos širdies
Drąsa, užuojauta ir artumas -

netobulumo dovanos......................................................................... 27
Tyrinėjant meilės, bendrystės

ir priimtinumo galią..........................................................................48
Kliūtys................................................................................................. 58
PIRMASIS KELRODIS........................................................................................ 82
Autentiškumas
Pamirškite, ką mano kiti
ANTRASIS KELRODIS........................................................................................90
Užuojauta sau
Atsisakykite perfekcionizmo
TREČIASIS KELRODIS.................................................................................... 100

Psichologinis atsparumas
Atsisakykite bejėgiškumo ir
liaukitės slopinę savojausmus
KETVIRTASIS KELRODIS............................................................................... 117

Dėkingumas ir džiaugsmas
Pamirškite stygių ir nebijokite tamsos
PENKTASIS KELRODIS................................................................................... 128
Intuicija ir tikėjimas
Nesivaikykite tikrumo
ŠEŠTASIS KELRODIS........................................................................................136
Kūrybingumo ugdymas
Liaukitės lyginę save su kitais
SEPTINTASIS KELRODIS................................................................................ 143

Žaidimas ir poilsis
Atsisakykite išsekimo kaip sėkmės rodiklio
ir produktyvumo kaip savigarbos šaltinio
AŠTUNTASIS KELRODIS................................................................................. 151

Ramybė ir vidinė tyla
Atsisakykite nerimo kaip gyvenimo stiliaus
DEVINTASIS KELRODIS................................................................................. 159

Prasmingas darbas
Liaukitės nepasitikėję savimi ir
pamirškite kitų žmonių lūkesčius
DEŠIMTASIS KELRODIS................................................................................. 167

Juokas, daina ir šokis
Nebūkite pernelyg rimti ir
norintys visada valdyti padėtį
Baigiamosios mintys...............................................................178
Apie tyrimo procesą............................................................... 180

Pratarmė
Pripažinti savo klaidas ir šio proceso metu

mylėti save yra drąsiausias dalykas,
kokį mes kada nors padarysime
artą pastebėjus elgesio modelį neįmanoma jo išmesti iš gal

vos. Patikėkite, esu tai mėginusi. Kai ta pati tiesa nesiliauja
kartotis, sunku apsimesti, jog tai tik atsitiktinumas. Pavyzdžiui,
kad ir kaip atkakliai stengčiausi save įtikinti, kad man pakanka
šešių valandų miego, jeigu neišmiegu bent aštuonių valandų, mane
apima nerimas, nekantrumas ir stiprus potraukis prie kaloringo
maisto. Tai elgesio modelis. Taip pat esu baisiai linkusi atidėlioti.
Prieš sėsdama rašyti, aš visada pertvarkau visus namus ir iššvaistau
gausybę laiko bei pinigų, pirkdama biuro reikmenis ir sudardė
dama sistemas. Ir taip kiekvieną mielą kartą.
Viena iš priežasčių, kodėl neįmanoma užmiršti elgesio modelių,
yra ta, kad mūsų protas sukurtas jų ieškoti ir priskirti jiems kokią
nors prasmę. Žmonės yra prasmės ieškanti rūšis. Laimei ar nelaimei,
mano protas kaip tik yra puikiai įgudęs tai daryti. Aš daug metų to
mokiausi, o dabar iš to užsidirbu pragyvenimui.
NETOBULUM O DOVANOS
Būdama tyrėja, aš stebiu žmonių elgesį, kad galėčiau nustatyti

ir įvardyti subtilius ryšius, santykius bei elgesio modelius, pade
dančius mums įprasminti savo mintis, elgesį ir jausmus.
Man patinka tai, ką darau. Elgesio modelių paieška yra nuos
tabus užsiėmimas, ir, tiesą sakant, per visą savo profesinę veiklą
mano mėginimai užmiršti tam tikrus polinkius griežtai apsiribojo
asmeniniu gyvenimu ir tomis žeminančiomis silpnybėmis, kurias
taip mėgau neigti. Viskas pasikeitė 2006 m. lapkritį, kai mane
tiesiog apstulbino vieno tyrimo, jį ir pateikiu šioje knygoje, re
zultatai. Pirmą kartą per savo karjerą aš be galo troškau pamiršti
savo pačios tyrimą.
Iki tos akimirkos visą savo profesinę veiklą skyriau nemalo
nioms emocijoms - gėdai, baimei ir pažeidžiamumui - tirti. Esu
paskelbusi mokslinių straipsnių apie gėdą, sudariusi psichologams
ir priklausomybių specialistams skirtą mokymo programą apie
psichologinį atsparumą gėdai (angį. shame resilience) ir parašiusi
apie tai knygą „I thought it wasjust me“(„Maniau, kad tai būdinga
tik man“).1
* Resilience (psichologinis atsparumas, rezilencija) - psichologinė sąvoka, reiškianti

dinamišką pozityvaus prisitaikymo procesą esant reikšmingai nepalankioms
aplinkybėms. Kitaip tariant, tai gebėjimas susidoroti su krizėmis ir panaudoti jas
asmens raidai.
i Brown B., Connections: A 12-Session Psychoeducational Shame-Resilience Curri-
culum (Center City, MN: Hazelden, 1009); Brown B., I Thought It IVasJustMe
(būt it isn’t): Telling the Truth About Perfectionism, Inadeąuacy, and Power (New
York: Penguin / Gotham Books, 1007); Brown B., „Shame Resilience Theory“in
Contemporary Human Behavior Theory: A Crittcal Perspectivefor Sočiai IVork, rev.
ed., ed. Susan P. Robbins, Pranab Chatterjee, and Edward R. Canda (Boston: Allyn
and Bacon, 1007); Brown B., „Shame Resilience Theory: A Grounded Theory
Study on Women and Shame“ in Families in Society 87, no. 1(1006): p. 43-51.
Pratarmė
Visoje šalyje rinkdama tūkstančius įvairiausių žmonių - vyrų
ir moterų, kurių amžius svyruoja nuo aštuoniolikos iki aštuonias
dešimt septynerių metų - gyvenimo istorijų, susidūriau su naujais
elgesio modeliais, apie kuriuos panorau sužinoti daugiau. Žinoma,
mes visi kovojame su gėda ir baime, kad nesame pakankamai geri.
Tiesa ir tai, jog daugelis iš mūsų bijo, kad kiti pamatys ir pažins
mūsų tikrąjį „aš“. Tačiau visoje šioje surinktos informacijos gausy
bėje vis pasitaikydavo istorijų apie žmones, gyvenančius nuostabų
ir įkvepiantį gyvenimą.
Aš išgirdau pasakojimų apie galią, kurios įgyjama pripažinus
savąjį netobulumą ir pažeidžiamumą. Aš sužinojau, kad džiaugs
mas neatsiejamas nuo dėkingumo, taip pat apie tai, kad tokie,
regis, savaime suprantami dalykai, kaip poilsis ir žaidimas, yra
gyvybiškai būtini mūsų sveikatai - kaip ir maistas bei mankšta.
Šie tyrimų dalyviai pasitikėjo savimi, o apie autentiškumą, meilę
ir bendrystę kalbėjo taip, kaip iki šiol niekada nebuvau girdėjusi.
Kartą panorau sujungti visas šias istorijas į visumą, tad čiupau
vieną iš tyrimo sąsiuvinių ir žymikliu užrašiau pirmuosius į galvą
šovusius žodžius: „Iš visos širdies“ (angį. Wholehearted). Nors dar
nebuvau tikra, ką jie reiškia, žinojau, kad šios istorijos yra apie
žmones, kurie gyvena ir myli iš visos širdies.
Man kilo daug klausimų apie Gyvenimą iš visos širdies. Kas
šiems žmonėms brangu? Kaip jie pasiekė tokį psichologinį atspa
rumą? Kokie pagrindiniai jų rūpesčiai ir kaip jie sprendėjuos? Ar
įmanoma pradėti gyventi iš visos širdies? Kaip galime išsiugdyti
tai, ko mums reikia? Kas mums kliudo tai pasiekti?
Kai ėmiau analizuoti šias istorijas ir ieškoti jose pasikarto
jančių elgesio modelių, supratau, kad šiuos galima suskirstyti į
dvi kategorijas. Iš pradžių pirmąją kategoriją paprastumo dėlei
NETOBULUM O DOVANOS
pavadinau „Daryti“, o antrąją - „Nedaryti“. Stulpelyje „Daryti“

kartojosi žodžiai: visavertiškumas, poilsis, žaidimas, pasitikėji
mas, tikėjimas, intuicija, viltis, autentiškumas, meilė, bendrystė,
džiaugsmas, dėkingumas ir kūrybingumas. Stulpelis „Nedaryti“
buvo kupinas tokių žodžių, kaip perfekcionizmas, jausmų slopi
nimas, tikrumas, išsekimas, savarankiškumas, rimtumas, prisitai
kymas, kritiškumas, stoka.
Išsižiojusi atsitraukiau nuo sąrašų ir pamėginau susivokti. Jau
čiausi nemaloniai nustebinta, lyg sužinojusi, kad mano trokštamas
daiktas yra gerokai per brangus. Prisimenu, jog tik sumurmėjau:
„Ne, ne, ne. Kaipgi šitaip gali būti?“
Nors šiuos sąrašus sudariau pati, buvau sukrėsta juos per
skaičiusi. Mat užrašinėdama tyrimų duomenis paprastai visiškai
atsiduodu tyrinėjimui, užmiršdama visa kita. Visas mano dėmesys
būna sutelktas į tikslų išgirstų istorijų užrašymą. Aš negalvoju, kaip
pati kalbėčiau, aš galvoju tik apie tai, kaip kalba tyrimo dalyviai.
Aš nesvarstau, ką ta ar ana patirtis reikštų man, tik mėginu išsi
aiškinti, ką ji reiškia papasakojusiam asmeniui.
Aš sėdėjau ant raudonos kėdės prie savo pusryčių stalo ir ilgai
spoksojau j šiuos du sąrašus. Mano akys klaidžiojo jais iš viršaus
į apačią ir iš kairės į dešinę. Prisimenu, jog kažkurią akimirką
sėdėjau su ašaromis akyse, ranka prisidengusi burną, tarsi ką tik
išgirdusi blogą naujieną.
Tiesą sakant, tai ir buvo bloga naujiena. Aš tikėjausi suži
noti, jog iš visos širdies gyvenantys žmonės visiškai nesiskiria
nuo manęs ir daro tuos pačius dalykus, kaip ir aš: sunkiai dirba,
vadovaujasi taisyklėmis, stengiasi viską daryti teisingai ir iki galo,
nuolat mėgina geriau save pažinti, auklėja vaikus tiksliai pagal
knygas ir 1.1.
Pratarmė
Ištisą dešimtmetį tyrinėjusi tokius sudėtingus dalykus kaip
gėda, aš iš tiesų maniau esanti verta patvirtinimo, jog „gyvenu
teisingai“.
Bet štai kokią karčią pamoką išmokau tą dieną (o nuo to
laiko - ir kiekvieną mielą dieną):
tai, kiek mes save pažįstame ir suprantame, yra be galo
svarbu. Tačiau norint gyventi iš visos širdies kur kas svar
besnis kitas dalykas - mylėti save.
Pažinimas turi didžiulę reikšmę, bet tik tuomet, kai steng
damiesi save suprasti elgiamės su savimi maloniai ir švelniai.
Gyventi iš visos širdies reiškia tiek pripažinti savąjį trapumą ir
pažeidžiamumą, tiek siekti pažinimo ir galios.
O galbūt skaudžiausia tos dienos pamoka pritrenkė mane taip,
jog užėmė kvapą: faktai aiškiai bylojo, kad negalime savo vaikams
duoti to, ko neturime patys. Tai, kiek esame pažengę siekdami
gyventi ir mylėti iš visos širdies, daug labiau padeda sėkmingai
auklėti, nei visa tai, ką sužinome iš vadovėlių.
Ši pažanga lygiai tiek pat priklauso ir nuo proto, ir nuo širdies
pastangų. Taip sėdėdama aną niūrią lapkričio dieną supratau, jog
iki šiol buvau apleidusi savo širdį.
Galiausiai atsistojau, čiupau nuo stalo žymiklį, nubrėžiau liniją
po sąrašu „Nedaryti“ ir po ja užrašiau žodį „aš“. Šis sąrašas, regis,
puikiai atspindėjo visus mano vargus.
Sunėrusi rankas ant krūtinės, susmukau į kėdę ir pagalvojau:
„Tiesiog nuostabu. Mano gyvenimas visiškai atitinka tą sumautą
sąrašą.“
Paskui aš dvidešimt minučių vaikščiojau pirmyn atgal po
namus, mėgindama užmiršti ar paneigti visa, kas tik ką prieš
NETOBULUM O DOVANOS
mane atsiskleidė, bet negalėjau išstumti iš galvos tų žodžių. Kelio

atgal nebebuvo, todėl padariau tai, kas man tą akimirką atrodė
geriausia: visus tuos lapus tvarkingai sulanksčiau į mažus ketur
kampius ir sukišau į plastikinę dėžutę. Ši puikiai tilpo po mano
lova, šalia dovanų pakavimo popieriaus. Dėžutės neatidariau iki
pat 2008 m. kovo.
Po to susiradau iš tiesų gerą psichoterapeutą ir pradėjau rim
tą dvasinį darbą su savimi, trukusį ištisus metus ir visam laikui
pakeitusį mano gyvenimą. Mano psichoterapeute Diana ir aš vis
dar juokiamės, prisiminusios mano pirmąjį apsilankymą. Diana,
pati savo ruožtu konsultuojanti daugelį psichoterapeutų, pradėjo
įprastu klausimu: „Na, kuo gi skundžiatės?“ Aš išsitraukiau sąrašą
„Daryti“ ir dalykiškai tariau: „Man reikia išsiugdyti kai kurias
šio sąrašo savybes. Jei žinote kokių nors specialių priemonių ar
metodų, būtų labai pravartu. Nėra jokio reikalo kapstytis giliai.
Nenoriu jokių vaikystės prisiminimų ar panašių nesąmonių.“
Tai buvo ilgi metai. Savo tinklaraštyje 2007 m. su meile vadi
nu „dvasinio žlugimo nubudimo metais“. Man tai pasirodė kaip
klasikinė asmenybės krizė, bet Dianai tai buvo panašu į dvasinį
nubudimą. Manau, mes abi buvome teisios. Tiesą sakant, imu
abejoti, ar įmanoma viena be kito.
Žinoma, neatsitiktinai ši atomazga įvyko 2006-ųjų lapkritį.
Aplinkybės buvo palankios krizei: kaip tik buvau pradėjusi laikytis
dietos be miltų ir cukraus, todėl mano jautrumas buvo padidėjęs, ar
tėjo mano gimtadienis (man tai visada būna apmąstymų metas), bu
vau pervargusi nuo darbo ir stovėjauprie amžiaus vidurio slenksčio.
Tai, kas vyksta sulaukus vidutinio amžiaus, žmonės gali pavadin
ti „krize“, bet tai nėra krizė. Tai persiorientavimas - metas, kai jauti
žūtbūtinę trauką gyventi tokį gyvenimą, kokio nori, o ne tokį, kokio
Pratarmė
iš tavęs „reikalauja“ kiti. Tai laikas, kai visata kviečia tave užmiršti
kokia, tavo manymu, privalai būti, ir pamilti save tokią, kokia esi.
Be abejo, žmogaus amžiaus vidurys yra vienas didžiųjų per
siorientavimo tarpsnių, tačiau mūsų gyvenime pasitaiko ir kitų
lemtingų momentų, pavyzdžiui:
• vedybos;
• skyrybos;
• vaikų gimimas;
• grįžimas į darbą;
• persikraustymas į kitą vietą;
• namų ištuštėjimas suaugus vaikams;
• išėjimas į pensiją;
• artimųjų netektis arba trauma;
• sekinantis ar nekenčiamas darbas.
Pasaulis nuolat stengiasi mus pažadinti. Deja, mes linkę per

nelyg greitai nuspausti žadintuvo mygtuką.
Kaip paaiškėjo, darbas, kurį turėjau atlikti su savimi, buvo
bjaurus ir nuodugnus. Aš atkakliai yriausi į priekį, kol vieną dieną,
svyrant iš nuovargio ir purvui dar kapsint nuo mano kelioninių
batų, supratau: „O, Dieve! Aš jaučiuosi visai kitaip. Aš jaučiuosi
linksma ir gyva. Nors dar bijau, bet jaučiuosi tikrai drąsi. Kažkas
pasikeitė - jaučiu tai savo viduje.“
Aš buvau sveikesnė ir jaučiau didesnį džiaugsmą ir dėkingu
mą nei kada nors. Aš jaučiausi ramesnė ir emociškai pastovesnė.
Mano gyvenime labai sumažėjo nerimo ir baimės. Aš vėl ėmiau
kurti, užmezgiau naują ryšį su savo šeima ir draugais, o svarbiau
sia - pirmą kartą gyvenime savo kailyje pasijutau tikrai patogiai.
NETOBULUM O DOVANOS
Išmokau daugiau rūpintis, kaip jaučiuosi, o ne „ką apie mane

gali pagalvoti kiti“. Aš brėžiausi naujas ribas ir ėmiau atsisakyti
poreikio visiems patikti, viską atlikti ir ištobulinti. Pradėjau sakyti
„ne“, užuot sakiusi „taip“ (ir vėliau jautusi apmaudą bei pyktį).
Ėmiau sakyti: „Žinoma!“, užuot sakiusi: „Skamba viliojančiai,
bet turiu daug darbo“ arba „Aš pagalvosiu apie tai, kai būsiu...
(plonesnė / ne taip užsiėmusi / labiau pasirengusi ir 1.1.)“.
Kartu su Diana ieškodama kelio į nuoširdumą perskaičiau
apie keturiasdešimt knygų, įskaitant visas, kokias tik galėjau gau
ti, biografijas apie dvasinį nubudimą. Jos nepaprastai daug man
padėjo, bet aš vis dar ieškojau tokios knygos, kuri mane įkvėptų,
apšviestų ir patikimai vadovautų mano dvasinei kelionei.
Vieną dieną, spoksant į aukštą knygų krūvą, grėsmingai pūp
sančią ant naktinio stalelio, mano protą lygžaibas persmelkė mintis:
„Noriu apie visa tai parašyti biografinę knygą.“Aš papasakosiu istori
ją, kaip ciniška, pasipūtusi mokslininkė tapo stereotipiška moterimi,
kokias ji nuo pat savo pilnametystės mėgo pašiepti. Aš prisipažinsiu,
kaip tapau senstelėjusia, sveikstančia, savo sveikata besirūpinančia,
kūrybinga, sentimentalia dvasingumo ieškotoja, kuri leidžia dienas
mąstydama apie tokius dalykus, kaip malonė, meilė, dėkingumas,
kūrybingumas, autentiškumas, ir yra laimingesnė, nei kada nors
galėjo įsivaizduoti. Aš tai pavadinsiu Gyvenimu iš visos širdies.
Prisimenu, jog dar pagalvojau: „Prieš imdamasi biografijos,
turiu panaudoti šio tyrimo duomenis, kad parašyčiau vadovą apie
Gyvenimą iš visos širdies.“ Iki 2008-ųjų vidurio tris didžiules dėžes
jau buvau pripildžiusi sąsiuvinių, žurnalų ir krūva informacijos.
Taip pat praleidau daugybę valandų tirdama naujus žmones.
Turėjau viską, ko man reikia, įskaitant karštą troškimą parašyti
knygą, kurią jūs laikote savo rankose.
Pratarmė
Tą lemtingą lapkričio dieną, kai prieš mano akis pasirodė anas
sąrašas ir privertė suvokti, jog negyvenu ir nemyliu iš visos šir
dies, aš dar nebuvau iki galo įtikinta. Neužteko išvysti sąrašą, kad
visiškai juo patikėčiau. Turėjau smarkiai pasistengti ir sąmoningai
apsispręsti patikėti... patikėti savimi ir galimybe gyventi kitokį gy
venimą. Daugybė klausimų, ašarų, o vėliau, jau patikėjus, begalė
laimingų akimirkų padėjo man suprasti, jog tai tiesa.
Dabar suprantu, kodėl pripažinti savo klaidas ir mylėti save
šio proceso metu yra drąsiausias dalykas, kokį mes kada nors
padarysime.
Dabar suvokiu, kad stengtis gyventi iš visos širdies nereiškia
mėginti pasiekti kelionės tikslą. Tai tarsi sekti paskui žvaigždę
danguje. Mes niekada jos nepasiekiame, bet esame tikri, jog ei
name teisinga kryptimi.
Dabar matau, kad tokios dovanos kaip drąsa, užuojauta ir
tarpusavio ryšys veikia mus tik tada, kai jas laviname - ir ne bet
kada, o kiekvieną dieną.
Dabar suprantu, kad ugdymo ir apsivalymo darbas, kurį apra
šiau dešimtyje kelrodžių, nėra joks „atliktinų užduočių sąrašas“.
Tai nėra kažkas, ką mes įvykdome arba pasiekiame ir tuomet
išbraukiame iš savo sąrašo. Tai viso gyvenimo darbas. Tai sielos
darbas.
Mano atveju tikėjimas virto supratimu. Tik pirmiau patikėjusi
pajėgiau suprasti, kaip galime iš tikrųjų pakeisti save, savo šeimas
ir bendruomenes. Tiesiog turime rasti drąsos gyventi ir mylėti iš
visos širdies. Man garbė leistis į šią kelionę kartu su jumis!
Padėka
Mano didžiausios padėkos nusipelno:
Patricia Broat, Karen Casey, Karen Chernyaev, Kate Croteau, April

Dahl, Ronda Dearing, Sid Farrar, Margarita Flores, Karen Holmes,
Charles Kiley, Polly Koch, Shawn Ostrowski, Cole Schweikhardt,
Joanie Shoemaker, Davė Spohn, Diana Storms, Ashley Thill, Sue
Thill, Alison Vandenberg, Yolanda Villarreal, Jo-Lynne Worley,
mano artimi draugai, šeima ir bendraminčių grupė „Lovebombers“.
ĮŽA NGA
yventi iš visos širdies reiškia žengti į gyvenimą suvokiant

G savo visavertiškumą. Tai reiškia ugdyti drąsą, užuojautą ir
tarpusavio ryšį. Tai kiekvieną rytą keltis su mintimi: „Nesvar
bu, kiek darbų šiandien atliksiu ir kiek liks nepadaryta, man to
pakaks.“ Tai eiti miegoti galvojant: „Taip, aš esu netobulas, -a,
pažeidžiamas, -a, o kartais ir išsigandęs, -usi, bet tai nekeičia
fakto, jog aš taip pat esu drąsus, -i ir vertas, -a meilės bei artumo.“
Kelionė
Gyvenimas iš visos širdies nėra vienkartinis pasirinkimas. Tai

procesas. Tiesą sakant, manau, jog tai visą gyvenimą trunkanti
kelionė. Mano tikslas - padėti suprasti, kurie iš begalės mūsų
sprendimų ugdo nuoširdumą, ir pasidalyti tuo, ko išmokau
iš daugybės žmonių, atsidavusių Gyvenimui ir meilei iš visos
širdies.
NETOBULUM O DOVANOS
Prieš leidžiantis į bet kurią kelionę - įskaitant šią - svarbu

aptarti, ką turime pasiimti su savimi. Ko reikia, kad būtų galima
gyventi ir mylėti jaučiant savo vertę? Kaip susitaikoma su savo
netobulumu? Kaip išsiugdyti tai, ko mums reikia, ir atsisakyti to,
kas mums kliudo žengti į priekį? Atsakymas į visus šiuos klausi
mus yra drąsa, užuojauta ir tarpusavio ryšys - priemonės, kurių
mums prireiks šioje kelionėje.
Nenustebsiu, jei pagalvosite: „Puiku. Man tiesiog reikia tapti
superherojumi ir kovoti su perfekcionizmu.“ Drąsa, užuojauta ir
tarpusavio ryšys atrodo kaip didingi, tolimi idealai. Tačiau iš
tikrųjų tai yra kasdieniai praktiški įpročiai, ir jei tik pakankamai
juos ugdysime, jie taps nepaprastomis mūsų gyvenimo dovano
mis. Gera žinia yra ta, kad kaip tik mūsų silpnybės ir verčia mus
griebtis šių nuostabių priemonių. O kadangi esame žmogiškos ir
nuostabiai netobulos būtybės, mums tenka jas naudoti kiekvieną
dieną. Šitaip drąsa, užuojauta ir artumas tampa dovanomis, ne
tobulumo dovanomis.
Trumpai nusakysiu, ką rasite tolesniuose puslapiuose. Pirma
jame skyriuje paaiškinsiu, ką esu sužinojusi apie drąsą, užuojautą
bei tarpusavio ryšį ir kodėl būtent šios priemonės padeda ugdyti
savivertę.
Šiek tiek susipažinę su priemonėmis, kuriomis naudosimės
keliaudami, kitame skyriuje pereisime prie dalyko esmės: meilės,
bendrystės ir visavertiškumo. Aš pamėginsiu atsakyti į kai ku
riuos pačius sunkiausius klausimus, kokie yra pasitaikę per visą
mano profesinę veiklą: kas yra meilė? Ar galime išduoti žmogų,
kurį mylime? Kodėl nuolatinis mūsų poreikis prisitaikyti kenkia
tikrai bendrystei? Ar galime mums artimus žmones, pavyzdžiui,
savo sutuoktinius ir vaikus, mylėti labiau nei save? Kaip apibrėžti,
kas yra visavertiškumas, ir kodėl mes bet kokia kaina jo siekiame,
užuot juo patikėję?
Mes susiduriame su kliūtimis kiekvienoje kelionėje, ir ši
kelionė nėra išimtis. Kitame skyriuje patyrinėsime, kokios, mano
supratimu, yra didžiausios kliūtys, trukdančios gyventi ir mylėti
iš visos širdies, ir kaip galime susikurti veiksmingų priemonių,
padėsiančių peržengti šias kliūtis ir išsiugdyti psichologinį at
sparumą.
Galiausiai panagrinėsime dešimt kelrodžių Gyvenimo iš vi
sos širdies link, dešimt kasdienių gairių, rodančių mūsų kelionės
kryptį. Kiekvienam kelrodžiui paskyriau po vieną skyrių, juos
iliustravau įkvepiančiomis istorijomis, apibrėžimais, citatomis
ir įvairiomis mintimis, padėsiančiomis laisvai apsispręsti, kaip
norime gyventi ir mylėti.
Apibrėžimai
Šioje knygoje apstu tokių daugiaprasmių žodžių kaip meilė, ben

drystė, autentiškumas. Mano nuomone, labai svarbu apibrėžti
tuos kasdienius miglotus žodžius, kuriais mes dažnai svaidomės,
tačiau retai paaiškiname. Be to, aš manau, kad geri apibrėžimai
turi būti patogūs ir praktiški. Aš pamėginau apibrėžti tuos žo
džius taip, kad galėtume lengviau iššifruoti sąvoką ir išnagrinėti
jos sudedamąsias dalis. Jei pažvelgsime giliau į šiuos mielus nu
valkiotus žodžius ir patyrinėsime kasdienius veiksmus ir patirtis,
sudarančius Gyvenimo iš visos širdies sielą, pamatysime, kaip
žmonės supranta sąvokas, lemiančias jų poelgius, įsitikinimus
ir emocijas.
NETOBULUM O DOVANOS
Pavyzdžiui, kai tyrimo dalyviai kalbėdavo apie tokias sąvokas

kaip meilė, aš stengdavausi rasti tokį apibrėžimą, kuris atitiktų jų
patirtį. Kartais man tekdavo kurti naujus apibrėžimus (tai aš ir
padariau žodžiui „meilė“ bei daugeliui kitų sąvokų). O kartais,
panaršiusi po specialiąją literatūrą, rasdavau tokių apibrėžimų,
kurie tiksliai išreiškia dalyvių patirties esmę. Puikus pavyzdys yra
sąvoka „žaidimas“. Žaidimas yra esminė Gyvenimo iš visos širdies
dalis, ir, tyrinėdama šią temą, radau nuostabų dr. Stiuarto Brauno
(Stuart Brown) veikalą2. Taigi, užuot kūrusi naują „žaidimo“ api
brėžimą, aš remiuosi šio autoriaus darbu, nes jis tiksliai atspindi
tai, ką sužinojau tyrimo metu.
Suprantu, kad apibrėžimai įžiebia ginčus ir nesutarimus, bet
aš į tai žiūriu teigiamai. Manau, daug geriau ginčytis apie mums
svarbių žodžių reikšmę, nei visiškai apie juos nediskutuoti. Mums
reikia rasti bendrą kalbą, kuri padėtų suprasti, kaip gyventi iš
visos širdies.
Rezervai
2008-ųjų pradžioje, kai mano tinklaraštis dar buvo visiškai naujas,

aš įkėliau žinutę apie tai, kaip sulaužiau savo „rezervinį“ mygtuką.
Juk žinote, kas yra „rezervinis“ mygtukas, tiesa? Tai mygtukas,
kurį paspaudžiate, kai būnate pernelyg pavargę, kad dar kartą
atsikeltumėte vidury nakties arba į skalbimo mašiną įgrūstumėte
dar vieną krūvą nešvarių skalbinių, arba suspėtumėte į dar vieną
2 Brown S., Vaughan C., Play: Hou> It Shapes the Brain, Opens the Imagination,
and Invigorates the Soul, New York: Penguin Group, 2009.
lėktuvą, arba dar kam nors paskambintumėte, arba kam nors
patiktumėte, ką nors atliktumėte ar patobulintumėte, kaip pa
prastai esate įpratę, net jei tiesiog norite pasiųsti visus po velnių
ir pasislėpti po antklode.
Rezervinis mygtukas yra slaptas mūsų gebėjimas užbaigti
reikalą iki galo, kai esame pervargę ar užversti darbais, kai turime
pernelyg daug ką padaryti ir pernelyg mažai laiko pasirūpinti
savimi.
Savo tinklaraščio žinutėje paaiškinau, kaip nusprendžiau
netaisyti savo „rezervinio“ mygtuko. Pasižadėjau sau, kad kai
jausiuosi emociškai, fiziškai ir dvasiškai pervargusi, verčiau
stengsiuosi sulėtinti tempą, užuot pasitikėjusi savo senaisiais
rezervais, kuriuos galima apibūdinti trimis žodžiais: dirbti, už
baigti, iškentėti.
Kurį laiką tai veikė, bet ilgainiui aš pasiilgau savo mygtuko.
Man trūko ko nors, kuo galėčiau pasiremti būdama išsekusi ir
prislėgta. Man reikėjo priemonės, kuri man padėtų surasti išeitį
iš keblios padėties. Taigi aš grįžau prie savo tyrimo, norėdama
išsiaiškinti, ar galėčiau rasti naują būdą spręsti problemas, būdą,
kuris labiau atitiktų Gyvenimą iš visos širdies. Galbūt egzistuoja
geresnis būdas, nei tiesiog viską iškęsti.
Ir štai ką supratau: žmonės, gyvenantys iš visos širdies, taip
pat stengiasi. Tik jie tai daro kitaip. Kai būna pavargę ar apkrauti
rūpesčiais, jie:•
• pasveria savo mintis ir veiksmus melsdamiesi,

medituodami arba tiesiog nusistatydami savo tikslus;
• ieško, kas juos įkvėptų priimti naujus, kitokius
sprendimus;
NETOBULUM O DOVANOS
• imasi veiksmų.
Nuo tada, kai tai atradau, problemas ėmiau spręsti kitaip
ir sulaukiau gana puikių rezultatų. Vienas pavyzdys: neseniai
buvau pasimetusi interneto rūke. Užuot dirbusi, tiesiog pasinė
riau į virtualią miglą, beprasmiškai naršydama po „Facebook“
ir žaisdama kompiuteriu. Tai nebuvo nei poilsis, nei produktyvi
veikla - tiesiog milžiniškas laiko ir energijos švaistymas.
Taigi aš pamėginau naują taktiką - apsvarstyti, ieškoti įkvė
pimo ir veikti. Tariau sau: „Jeigu tau reikia atgauti jėgas ir jeigu
naršydama tinkle iš tiesų patiri malonumą ir pailsi, tuomet pir
myn! Jeigu ne, pagalvok, kas tau padėtų atsipalaiduoti. Paieškok
to, kas tave įkvėptų, o ne išsekintų. Tuomet kelkis ir veik.“ Aš
užverčiau savo nešiojamąjį kompiuterį, sukalbėjau trumpą mal
dą, kad priminčiau, jog turiu būti gailestinga sau, ir pažiūrėjau
filmą, kurį buvau parsisiuntusi iš „Netflix“* ir kuris jau mėnesį
gulėjo ant mano stalo. Tai buvo kaip tik tai, ko man reikėjo.
Aš nepasinaudojau senu būdu sukaupti jėgas. Aš never-
čiau savęs imtis darbo ar daryti ką nors naudinga. Vietoj to
aš pamaldžiai, apgalvotai ir dėmesingai padariau tai, kas man
grąžino jėgas.
Kiekvienas kelrodis turi problemų sprendimo skyrelį,
kuris padės mums rasti būdą protingai bei kūrybingai priimti
sprendimus ir juos vykdyti. Aš pasidalijau savo asmeniniu
metodu spręsti problemas ir raginu jus rasti savo. Šis naujas
kelias daug veiksmingesnis nei ankstesnis metodas, reikalau
jantis įtempti jėgas.*
* „Netflix“ - didžiausia Amerikos DVD filmų nuomos įmonė.

Kokį indėlį šia knyga tikiuosi įnešti
Šioje knygoje daug dėmesio skiriama tokiems svarbiems klau

simams, kaip užuojauta sau, susitaikymas ir dėkingumas. Aš ne
pirmoji rašau šiomis temomis ir, žinoma, nesu nei gabiausia tyrėja,
nei talentingiausią rašytoja. Tačiau aš pirmoji pamėginau paaiš
kinti, kaip šie dalykai, atskirai ir kartu, padeda ugdyti Gyvenimą
iš visos širdies. Ir galbūt dar svarbiau yra tai, kad aš neabejotinai
esu pirmoji, nagrinėjanti šiuos klausimus požiūriu žmogaus, kuris
daugelį metų tyrė gėdą ir baimę.
Neįmanoma suskaičiuoti, kiek daug kartų norėjau mesti
savo tyrimus. Be galo sunku visą savo profesinę veiklą skirti
jautrių temų studijavimui. Keletą kartų tiesiogine prasme iškė
liau rankas ir tariau: „Viskas, baigiu. Tai pernelyg sunku. Yra
tiek daug įdomių dalykų, kuriuos galima studijuoti. Noriu visa
tai mesti!“ Aš nesirinkau tirti gėdos ir baimės - pats tyrimas
mane pasirinko.
Dabar suprantu, kodėl. Profesiniu ir asmeniniu atžvilgiu man
to reikėjo tam, kad pasirengčiau parašyti šį darbą apie Gyveni
mą iš visos širdies. Galime kalbėti apie drąsą, meilę ir užuojautą
tol, kol imsime skambėti kaip sveikinimo atvirukas, tačiau jei
nepanorėsime sąžiningai aptarti, kas mums kliudo šiuos daly
kus įgyvendinti kasdieniame gyvenime, niekada nepasikeisime.
Niekada niekada.
Drąsa yra gražus žodis, bet mes turime pakalbėti apie tai,
kaip ji reikalauja nekreipti dėmesio į žmonių nuomonę, o tai
daugeliui iš mūsų yra baisu. Mes visi trokštame būti atjautus,
bet ar norime išgirsti, kodėl mokėjimas nusistatyti ribas ir tarti
„ne“ yra būtina užuojautos dalis? Ar nebijome sakyti „ne“, net
N ETOBULUM O DOVANOS
jei taip nuviliame kitus? Bendrystė neatsiejama nuo Gyvenimo

iš visos širdies, bet pirmiausia privalome susitaikyti su savimi -
kodėl tai taip sunku?
Prieš sėsdama rašyti, visada savęs klausiu: „Kodėl šią knygą
verta rašyti? Kokį indėlį tikiuosi įnešti?“ Ironiška, bet manau, jog
svarbiausias indėlis, kurį galiu įnešti į nuolatines diskusijas apie
meilę, bendrystę ir visavertiškumą, kyla iš mano, kaip gėdos tyri
nėtojos, patirties.
Aš pradėjau šį darbą gerai suprasdama, kaip gėda, tarsi mūsų
galvoje sėdinti papūga ar piktas gnomas, verčia mus jaustis men
kais ir išsigandusiais, ir tai leidžia man padaryti kai ką daugiau, nei
tiesiog pateikti gražiai skambančias idėjas. Dėl šios patirties galiu
pasidalyti veiksmingais būdais, kaip keisti savo gyvenimą. Jei no
rime žinoti, kodėl mums visiems baisu atskleisti savo tikrąjį „aš“,
turime suprasti gėdos ir baimės galią. Jei nepasipriešinsime tam
nepatenkintam vidiniam balsui, nuolat mums sakančiam: „Dar
negerai“ir „Kas, po galais, manai esanti?“, negalėsime žengti į priekį.
Ojeigu tomis beviltiškomis ir bejėgiškomis praeities akimirko
mis, kai buvau iki ausų paskendusi gėdos tyrimuose, būčiau žinojusi
tai, ką žinau dabar! Jei galėčiau grįžti atgal ir pašnibždėti sau į ausį,
pasakyčiau sau tą patį, ką sakau jums, pradedantiems šią kelionę:
pripažinti savo gyvenimo klaidas gali būti sunku, bet toli
gražu ne taip nepakeliama, kaip visą gyvenimą nuo jų
bėgti. Pripažinti, jog esame pažeidžiami, rizikinga, bet toli
gražu ne taip pavojinga, nei atsisakyti meilės, artumo ir
džiaugsmo - dalykų, kurie daro mus itin pažeidžiamus. Tik
išdrįsę tirti tamsą, atrasime begalinę šviesos galią.
Drąsa, užuojauta ir artumas -
netobulumo dovanos
asdien lavindami drąsą, užuojautą ir artumą - štai kaip ug

dome savivertę. Svarbiausias žodis čia yra „lavinti“. Teologė
Meri Deili (Mary Daly) rašo: „Drąsa yra habitus, įprotis, dorybė. Ją
jūs įgyjate drąsiais poelgiais. Tai tas pats, kaip išmokstame plaukti
plaukdami. Jūs išmokstate drąsos drįsdami.“ Tai pasakytina ir
apie užuojautą bei artumą. Mes puoselėjame užuojautą būdami
gailestingi sau ir kitiems, o artumą patiriame tada, kai stengiamės
bendrauti ir megzti tarpusavio ryšį.
Prieš apibrėždama šias sąvokas ir aptardama jų poveikį, no
rėčiau parodyti, kaip jos veikia kartu realiame gyvenime - kaip
įpročiai. Tai asmeninė istorija apie drąsą užmegzti ryšį, apie užuo
jautą, kylančią iš pasakymo „ir aš esu tai patyrusi“, apie artumą,
ugdantį mūsų visavertiškumą.
Žudanti gėdos audra
Ne per seniausiai vienos didelės valstybinės pradinės mokyklos

direktorė ir mokytojų bei tėvų tarybos pirmininkas pakvietė
mane paskaityti grupei tėvų paskaitą apie ryšį tarp psichologinio
NETOBULUM O DOVANOS
atsparumo ir asmeninių ribų. Kaip tik tuo metu rinkau duomenis

apie Gyvenimu iš visos širdies pagrįstą auklėjimą ir mokyklas,
todėl entuziastingai priėmiau kvietimą. Aš nė nenutuokiau, į ką
veliuosi.
Vos įžengusi į mokyklos auditoriją, iš karto pajutau keistą
atmosferą, sklindančią iš susirinkusių tėvų. Jie atrodė kažko su
nerimę. Paklausiau direktorės, ką tai reiškia, bet ji tik gūžtelėjo
pečiais ir nuėjo šalin. Mokytojų ir tėvų tarybos pirmininkas taip
pat nieko keisto čia neįžvelgė. Aš nusprendžiau, kad kalti mano
nervai, ir pamėginau nekreipti į tai dėmesio.
Sėdėjau pirmojoje eilėje, kai direktorė mane pristatė. Tokiais
momentais visada pasijuntu nesmagiai. Kas nors vardija mano
pasiekimus, o aš slapta mėginu sutramdyti pykinimą ir įkalbinė-
ju save nepabėgti. Tačiau tokio pristatymo dar niekada nebuvau
patyrusi.
Direktorė kalbėjo maždaug tokius dalykus: „Gal jums nepa
tiks tai, ką šiandien išgirsite, bet mes visi privalome tai išklausyti
mūsų vaikų labui. Daktarė Braun atėjo čia tam, kad pakeistų mūsų
mokyklą ir gyvenimą! Ji ketina mus pataisyti, nesvarbu, patinka
mums tai ar ne!“
Ji tęsė tuo pačiu rėksmingu, agresyviu tonu ir atrodė, lyg būtų
ant kažko įniršusi. Jaučiausi taip, tarsi būčiau pristatoma per ame
rikietiškų imtynių (WWE) čempionato finalą. Trūko tik muzikos
ir keleto prožektorių.
Kai mąstau apie tai dabar, suprantu, jog man reikėjo užlipti
ant pakylos ir tarti: „Man iš tiesų labai nesmagu. Džiaugiuosi čia
būdama, bet atėjau čia jokiu būdu ne tam, kad ką nors pataisyčiau.
Taip pat nenoriu, jog manytumėte, kad ketinu per valandą pakeisti
jūsų mokyklą. Kas čia vyksta?“
Drąsa, užuojauta ir artumas - netobulumo dovanos
Tačiau aš to nepadariau. Vietoj to ėmiau kalbėti savo įprasti
ne pažeidžiama „žinote, aš esu tyrėja, bet kartu ir su sunkumais
susidurianti motina“ maniera. Ką gi, burtai buvo mesti. Kalbant
darėsi aišku, kad šie tėvai nėra linkę manęs klausytis. Maža to,
kiekvieną minutę mačiau vis daugiau į mane nukreiptų rūsčių
žvilgsnių.
Priekinėje eilėje sėdėjo vienas vyras, sukryžiavęs rankas ant
krūtinės ir taip stipriai sukandęs dantis, jog aiškiai matėsi ant jo
kaklo iššokusios venos. Kas tris ar keturias minutes jis pasimuisty-
davo kėdėje, pavartydavo akis ir garsiai atsidusdavo - taip garsiai,
kaip dar niekada nebuvau girdėjusi ką nors tai darant. Vargu ar
tai net galima pavadinti atodūsiu, man tai labiau panėšėjo į garsų
„Hm!“ Jo elgesys buvo toks nemandagus, jog aiškiai piktino šalia
sėdinčius žmones. Dėl nepaaiškinamų priežasčių tėvai vis dar buvo
manimi nepatenkinti, bet tas vyras visiems mums darė paskaitą
nepakeliamą.
Būdama patyrusi dėstytoja ir grupės vadovė, žinau, kaip rei
kia elgtis tokiose situacijose, ir paprastai nepasimetu. Jei kas nors
jums trukdo vesti paskaitą, jūs iš tiesų turite tik du pasirinkimus:
nekreipti dėmesio arba padaryti pertrauką ir jos metu asmeniškai
pakalbėti su tuo žmogumi apie jo blogą elgesį. Tačiau mane šis
keistas vakaras taip išmušė iš vėžių, jog aš pasielgiau blogiausiai,
kaip tik įmanoma - pamėginau padaryti tam vyrui įspūdį.
Aš ėmiau kalbėti garsiau ir energingiau. Pateikiau bauginančią
tyrimų statistiką, kuri priverstų sunerimti bet kurį tėvą. Iškeičiau
savąjį autentiškumą į seną, nuvalkiotą „geriaupaklausykit manęs,
kitaip jūsų vaikai bus išmesti iš trečios klasės ir taps valkatomis,
narkomanais ir aštrių pojūčių mėgėjais“.
Jokios reakcijos. Absoliučiai jokios.
NETOBULUM O DOVANOS
Nesulaukiau nei pritariamo linktelėjimo, nei silpnos šypsenos

ar ko nors panašaus. Man tik pavyko įsiutinti kitus du šimtus
penkiasdešimt jau ir taip nepatenkintų tėvų. Tai buvo katastrofa.
Mėginimai patraukti į savo pusę tokius žmones, kaip anas vyras,
visada būna klaida, nes tai reiškia atsisakyti savo autentiškumo dėl
žmonių pritarimo. Tuomet nustoji tikėti savąja verte ir imi dėl jos
žūtbūtinai kovoti. Dieve mano, kaip aš dėl jos tą dieną kovojau!
Vos baigusi paskaitą, tą pačią sekundę čiupau savo daiktus ir
kone bėgte nulėkiau prie savo mašinos. Išvažiuojant iš stovėjimo
aikštelės mano skruostai degė. Jaučiausi be galo maža, o širdis
pašėlusiai daužėsi. Norėjau užčiaupti vidinį balsą, sakantį, jog
elgiausi kvailai, bet negalėjau liautis apie tai galvojusi. Virš mano
galvos telkėsi gėdos audra.
Kai mane ima čaižyti gėdos vėjai, aš nebesugebu pažvelgti į
situaciją objektyviai arba prisiminti apie save ką nors gera. Taigi
aš stačiai pasidaviau netikusiai saviplakai: „Dieve, kokia aš idiote.
Ir kam aš tai dariau?“
Didžiausia dovana, kurią gavau dirbdama šį darbą (turiu omenyje
tyrimus ir darbą su savimi), yra tai, kad galiu atpažinti gėdą, vos tik
ji mane apima. Pirma, aš gerai pažįstu fizinius gėdos simptomus -
tai išsausėjusi burna, sulėtėjęs laikas, susiaurėjęs akiratis, degantys
skruostai ir besidaužanti širdis. Antra, žinau, kad vis iš naujo besi
sukantis sulėtintas kadras mano galvoje reiškia įspėjamąjį ženklą.
Taip pat žinau, kad geriausia, ką galime padaryti tokiu mo
mentu, atrodytų, visiškai prieštarauja sveikamprotui - mes turime
lavinti drąsą ir su kuo nors pasikalbėti. Privalome pripažinti savo
klaidas ir papasakoti apie jas kam nors, kas yra nusipelnęs jas
išgirsti, kam nors, iš ko mes tikimės sulaukti užuojautos. Mums
reikia drąsos, užuojautos ir artumo - ir KUO GREIČIAU.
Gėda nemėgsta būti atskleidžiama kitiems. Ji nemėgsta, kai
apgaubiame ją žodžiais, ji negali išgyventi, kai ja pasidalijame.
Pavojingiausia, ką galime padaryti išgyvendami gėdą, yra nie
kam nepasakoti, kas mums nutiko, ir užsisklęsti. Kai slepiame
savo klaidas, gėda ima metastazuoti. Prisimenu, jog garsiai sau
tariau: „Man reikia su kuo nors pasikalbėti. DABAR PAT! Būk
drąsi, Brene.“
Bet štai kas sunkiausia ieškant užuojautos ir artumo: mes
negalime paskambinti bet kam. Tai nėra taip paprasta. Turiu
daug gerų draugų, bet yra tik saujelė žmonių, kuriais galiu pa
sikliauti, jog jie parodys man užuojautą, kai pakliūsiu į tamsią
gėdos belangę.
Jei atskleisime savo gėdos istoriją netinkamam asmeniui, jo
žodžiai gali tapti dar vienomis skraidančiomis stiklo šukėmis jau ir
taip pavojingoje audroje. Tokioje situacijoje mums reikia patikimo
žmogaus - ko nors panašaus į tvirtą, stipriai į žemę įaugusį medį.
Mes aiškiai norėtume vengti:•
• Draugų, kurie išklauso mūsų istoriją ir iš tikrųjų

išgyvena mūsų gėdą, kurie aikčioja ir supranta siau
bingą mūsų situaciją, bet paskui nutyla ir tuomet
mes turime juos guosti.
• Draugų, iš kurių sulaukiame daugiau gailesčio („Man
taip tavęs gaila“) nei supratimo („Aš tave suprantu ir
užjaučiu, nes man pačiam taip yra buvę“). Jei norite,
kad gėdos ciklonas pasidarytų mirtinai pavojingas,
tereikia jį pamaitinti tokiomis frazėmis kaip „O tu
vargšele“ arba neįtikėtinai pasyvia ir agresyvia pie
tietiška gailesčio versija „Dieve mano!“
• Draugų, kuriems esame jų savivertės ir autentiškumo

ramstis. Tokie draugai negali mums padėti, nes yra
pernelyg nusivylę mūsų netobulumu. Mes sugriovėme
jų idealą.
• Draugų, kurie dėl mūsų silpnumo pasijunta taip ne
smagiai, kad ima mus barti: „Kaip galėjai leisti taip
nutikti? Ką sau galvojai?“ Arba ima ieškoti kaltų: „Kas
tas vyrukas? Tuoj mes jam iškaršime kailį.“
• Draugų, kurie stengiasi mus pralinksminti ir, patys
jausdamiesi nemaloniai, atsisako pripažinti, kad mes
iš tikrųjų galime pasielgti kvailai ir siaubingai: „Tu
perdedi. Viskas nebuvo taip blogai. Juk tu uola. Juk
tu tobulybė. Visi tave myli.“
• Draugų, kurie painioja „artumą“ su galimybe mus
pralenkti: „Tai niekis. Paklausyk, kaip man kartą yra
nutikę!“
Žinoma, mes visi galime tapti „tokiais draugais“ - ypač jei

kas papasakoja istoriją, suvirpinančią mūsų pačių gėdos stygą.
Mes visi esame žmogiški, netobuli ir pažeidžiami. Sunku parodyti
užuojautą, jeigu patys grumiamės dėl savo autentiškumo arbajeigu
mūsų savivertė būna praradusi pagrindą.
Jeigu ieškome užuojautos, mums reikia žmogaus, kuris yra ir
tvirtas, ir pakankamai lankstus, o svarbiausia - kuris myli mus ir
tuomet, kai mums sekasi, ir tuomet, kai pakliūvame į bėdą. Mes
turime pagerbti savo sunkumus, atskleisdami juos tiems, kas yra
nusipelnę juos išgirsti. Jei norime sulaukti užuojautos, turime
pasikalbėti su tinkamu žmogumi, tinkamu laiku ir apie tinkamą
problemą.
Aš paskambinau savo seseriai. Tik po savo 2007-ųjų dvasinio
žlugimo nubudimo, ištikus gėdos audrai, pradėjau kreiptis į savo
seseris ar brolį pagalbos. Esu ketvertais metais vyresnė už savo
brolį ir aštuoneriais - už seseris (jos dvynukės). Iki 2007 m. laikiau
save labiau subrendusia, tobula (t. y. tvirtų įsitikinimų, geresne ir
kritiška) seserimi.
Ešlė (Ashley) buvo nuostabi. Ji išklausė mane ir parodė be
galinę užuojautą. Ji turėjo pakankamai drąsos prisiminti savo
pačios sunkumus ir kartu nebijojo prarasti savivertę, kad galėtų iš
tikrųjų įsijausti į tai, ką aš išgyvenau. Ji kalbėjo be galo nuoširdžiai
ir empatiškai: „Eina sau! Tai iš tiesų nemalonu. Esu tai patyrusi.
Nekenčiu šiojausmo.“ Galbūt tai nebuvo tai, ką kiti norėtų išgirsti,
bet man tai tiko geriausiai.
Ešlė neprarado pagrindo po kojomis ir nebuvo nunešta
audros, kurią sukėlė mano išgyvenimas. Nebuvo ji ir tokia griež
ta, kad imtų mane teisti ir kaltinti. Ji nemėgino manęs guosti ar
kelti man nuotaiką, ji tiesiog mane išklausė ir išdrįso pasidalyti
su manimi kai kuriomis savo žaizdomis.
Aš jaučiausi ir visiškai atvira, ir visiškai mylima bei pripažinta
(o tai man ir reiškia užuojautą). Patikėkite manimi, gėda ir baimė
negali pakęsti tokio tvirto ryšio tarp dviejų žmonių. Kaip tik todėl
drąsa, užuojauta ir artumas yra būtinos priemonės mūsų kelionei
į Gyvenimą iš visos širdies. Vienu žodžiu, mano pasiryžimas leisti
artimam žmogui išvysti mane netobulą sustiprino mūsų santykius,
ir jie yra artimi iki šiol. Štai kodėl drąsą, užuojautą ir artumą galiu
vadinti netobulumo dovanomis. Jei sutinkame būti netobuli ir
tikri, šios dovanos nuolat mums padeda.
Trumpai papasakosiu šios istorijos tęsinį. Praėjus savaitei po
imtynių finalo (t. y. paskaitos mokinių tėvams), sužinojau, kad ta
NETOBULUM O DOVANOS
mokykla susidūrė su pernelyg didelio tėvų aktyvumo problema -

šie dalyvaudavo pamokose ir kišdavosi į vaikų mokymą bei klasės
valdymą. Nieko man nepasakę, mokyklos direktorė ir mokytojų
bei tėvų tarybos pirmininkas pareikalavo, kad tėvai dalyvautų
mano paskaitoje. Jie pranešė gimdytojams, jog ketinu jiems pa
aiškinti, kodėl jie turi liautis kišęsi į mokyklos gyvenimą. Kitaip
tariant, mane pakvietė kaip įkyrių tėvų tramdytoją. O tai negerai.
Gal aš ir nesu sėdėjimo klasėje pamokų metu entuziastė, bet nesu
ir samdoma tėvų auklėtoja. Ironiškiausia tai, kad aš visiškai nieko
nežinojau apie šią problemą, todėl paskaitos metu jos nė karto
nepaminėjau.
Prisimindami šią istoriją, pažvelkime atidžiau į kiekvieną iš šių
trijų Gyvenimo iš visos širdies komponentų ir kaip jie veikia kartu.
Drąsa
Drąsa yra labai svarbi mano gyvenime. Atrodo, kad aš arba mel
džiu jos, arba jaučiu dėkingumą šiek tiekjos įgijusi, arba branginu
ją kituose žmonėse, arba ją studijuoju. Nemanau, kad dėl to esu
išskirtinė. Kiekvienas nori būti drąsus.
Daug kartų pasikalbėjusi su tyrimo dalyviais apiejų gyvenimą
lemiančias tiesas, jų stiprybes ir silpnybes, supratau, kad drąsa yra
viena svarbiausių savybių, kurios būdingos visiems iš visos širdies
gyvenantiems žmonėms. Tačiau ne bet kokia drąsa - aš suvokiau,
kad gyvenant iš visos širdies reikia paprastos, kasdieniškos drąsos.
Tuojau paaiškinsiu, ką turiu galvoje.
Žodžio „drąsa“ (angį. courage) šaknis kilusi iš lotyniško
žodžio „cor“, reiškiančio širdį. Viena iš pačių ankstyviausių
žodžio „drąsa“ formų reiškė visai ką kita nei dabar. Drąsa iš
pradžių reiškė gebėjimą „išsakyti viską atvirai, išlieti visą savo
širdį“. Ilgainiui ši reikšmė pakito, ir šiandien drąsa labiau aso
cijuojasi su heroizmu. Heroizmas yra svarbus dalykas, ir mums,
žinoma, reikia didvyrių, bet aš manau, kad mes užmiršome,
jog drąsa - tai atvirai ir nuoširdžiai pasakyti kitiems, kas mes
esame, ką jaučiame ir ką gero ar blogo išgyvename. Heroizmas
dažnai siejamas su rizikavimu savo gyvybe, kasdienė drąsa - su
rizikavimu savo pažeidžiamumu. Šiandieniniam pasauliui tai
gana neįprasta.3
Jei atkreiptume dėmesį, pastebėtume drąsą kasdien. Mes išvys
tame ją, kai kas nors kreipiasi į mus pagalbos, kaip ašjos prašiau Ešli.
Aš pastebiują savo paskaitose, kai koks nors studentas pakelia ranką
ir pasako: „Atleiskite, bet aš pamečiaujūsų mintį. Nieko nesuprantu,
apie ką jūs kalbate.“ Ar suvokiate, kaip neįtikėtinai drąsu yra ištarti
„aš nežinau“, kai būnate įsitikinę, jog kiti viską puikiai supranta?
Be abejo, pradirbusi dėstytoja dvylika metų žinau, kad jeigu vienas
žmogus išdrįsta pasakyti „aš pasimečiau“, tikrai atsiras apie dešimt
kitų studentų, besijaučiančių taip pat. Galbūt jie nerizikuos, bet
jiems tikrai į naudą vieno iš jų drąsumas.
Mačiau drąsą savo dukteryje Elen {Eilėn), kai ji pusę vienuoli
kos vakaro paskambino man iš draugės, pas kurią buvo susitarusi
nakvoti, ir paklausė:
- Mama, ar negalėtum atvažiuoti manęs pasiimti?
Kai atvažiavau, ji įsėdo į mašiną ir tarė:
- Atleisk. Man tiesiog neužteko drąsos pasilikti. Aš ėmiau
} Nežinau, kas pirmą kartą pavartojo sąvoką „kasdienė drąsa“, bet aš ją aptikau
tyrėjos Eni Rodžers (Annie Rogers) straipsnyje apie moteris ir merginas.
NETOBULUM O DOVANOS
ilgėtis namų. Man buvo taip sunku. Visi jau miegojo, ir aš turėjau
belstis į Libi mamos miegamąjį ir ją prikelti.
Kai privažiavome prie namų, aš išlipau iš mašinos ir nuėjau
prie galinių durelių. Pravėrusi jas, atsisėdau ant galinės sėdynės
šalia Elen ir tariau:
- Elen, paprašyti to, ko tau reikia, yra vienas drąsiausių dalykų,
kokius tik galėtum padaryti. Vaikystėje esu iškentusi keletą ne
malonių nakvynių svetimuose namuose, nes nedrįsau pasiprašyti
namo. Aš didžiuojuosi tavimi.
Kitą rytą per pusryčius Elen pasakė:
- Svarsčiau apie tai, ką man vakar sakei. Ar galiu vėl būti drąsi
ir paprašyti dar kai ko?
Aš nusišypsojau.
- Kitą savaitgalį mergaitės vėl rengia vakarėlį su nakvyne. Ar
negalėtum ir šį kartą atvažiuoti manęs pasiimti vakare?
Štai čia yra drąsa - tokia, kokią mums visiems reikėtų dažniau
rodyti.
Taip pat regiu drąsą savyje, kai rizikuoju tapti pažeidžiama
ir nusivylusi. Daugelį metų, kai labai trokšdavau, jog kas nors
įvyktų - pavyzdžiui, kad būčiau pakviesta kalbėti ypatingoje
konferencijoje, pristatyme ar radijo laidoje - dėdavausi, jog
man tai ne itin svarbu. Jei draugė ar kolegė manęs paklausdavo:
„Ar džiaugiesi, kad galėsi dalyvauti šiame televizijos interviu?“,
aš tik patraukdavau pečiais ir tardavau: „Nežinau. Nemanau,
kad čia bus kas nors ypatingo.“ Žinoma, iš tikrųjų aš slapta
melsdavausi, kad šis interviu įvyktų.
Tik per pastaruosius keletą metų supratau, kad stengdamiesi
sumenkinti mums įdomius dalykus nesumažiname skausmojiems
neįvykus, bet sumažiname džiaugsmą jiems įvykus. Be to, tai daro
mus vienišesnius. Jei sumenkinate kokio nors dalyko svarbą, grei
čiausiai draugai jums nepaskambins ir nepasakys: „Apgailestauju,
bet nieko iš to neišėjo. Žinojau, kad tau tai buvo labai svarbu.“
Dabar, paklausta apie kokią nors mane labai dominančią po
tencialią galimybę, aš paprastai stengiuosi lavinti drąsą ir sakau:
„Mane labai sužavėjo ši galimybė. Žinoma, stengiuosi būti realistė,
bet iš tiesų labai tikiuosi, kad tai įvyks.“ Jei vis dėlto tas reikalas
neišdega, galiu bent paskambinti gerai draugei ir pasiguosti: „Pri
simeni tą renginį, apie kurį tau pasakojau. Jis neįvyks, ir man dėl
to labai liūdna.“
Neseniai savo sūnaus Čarlio (Charlie) darželyje mačiau kitą
kasdienės drąsos pavyzdį. Tėvai buvo pakviesti dalyvauti vaikų
surengtame šventiniame koncerte. Manau, įsivaizduojate, kaip tai
vyksta: dvidešimt penki vaikai dainuoja daugiau nei penkiasde
šimčiai salėje susėdusių tėvų, senelių, brolių ir seserų - daugelis
iš jų su vaizdo kameromis rankose. Tėvai laiko iškėlę kameras
į viršų ir bet kaip fotografuoja, labiau rūpindamiesi tuo, kad jų
vaikai pamatytų, jog jie atėjo į renginį laiku.
Tą dieną, be viso to sambrūzdžio, viena trejų metų mergai
tė, dar visai neseniai pradėjusi lankyti darželį, viso pasirodymo
metu praverkė, nes tarp žiūrovų nematė savo mamos. Pasirodo,
jos mama užstrigo spūstyje ir pavėlavo į koncertą. Kai ji galų gale
atvyko, aš kaip tik atsisveikindama su Čarliu buvau pritūpusi
netoli salės durų. Iš šios taktiškai palankios vietos mačiau, kaip
mergaitės mama įsiveržė pro duris ir iš karto ėmė dairytis, ieško
dama dukters. Aš jau rengiausi stotis ir parodyti jai ranka į kitą
salės galą, kur auklėtoja laikė jos mergaitę už rankos, kai viena
motina, praeidama pro mus, smerkiančiai pažvelgė į tą vargšę
susirūpinusią mamą ir su pasipiktinimu papurtė galvą.
NETOBULUM O DOVANOS
Aš atsistojau, giliai įkvėpiau ir pamėginau atvesti į protą

tą savo sielos dalį, kuri norėjo pasivyti aną akis vartančią, „už
kitas geresnę“ mamą ir iškaršti jos punktualų užpakalį. Tačiau
kaip tik tą akimirką prie apsiverkusios moters priėjo kitos dvi
mamos ir nusišypsojo. Viena iš jų padėjo ranką nelaimingajai
ant peties ir tarė:
- Mums visoms yra taip nutikę. Aš pati praleidau praeitą
koncertą. Ir visai ne dėl to, kad pavėlavau, o paprasčiausiai buvau
visiškai jį užmiršusi.
Mačiau, kaip vargšės moters veidas sušvelnėjo ir ji nusibraukė
ašarą. Antroji motina tarė:
- Mano sūnus vienintelis neturėjo pižamos per Pižamų dieną*.
Jis vis dar man primena, kad tai buvo pati bjauriausia diena jo
gyvenime. Viskas bus gerai. Visiems žmonėms taip būna.
Tuo tarpu pavėlavusioji mama nusigavo į salės galą, kur
auklėtoja vis dar guodė jos dukrelę. Moteris atrodė rami. Esu
tikra, jog tai įvyko pačiu laiku, nes mergaitė šoko prie jos vos ją
pamačiusi. Mamos, kurios priėjo ir pasidalijo istorijomis apie
savo netobulumą ir silpnumą, pasielgė drąsiai. Jos rado laiko
sustoti ir pasakyti: „Štai mano istorija. Tu ne viena.“ Jos nepri
valėjo to daryti. Jos lengvai galėjo prisijungti prie „tobulų“ tėvų
parado ir pražygiuoti pro šalį.
Kaip matyti iš šių pavyzdžių, drąsa turi neįtikėtiną poveikį.
Kiekvieną kartą, kai nusprendžiame elgtis drąsiai, visi aplink mus
tampa truputį geresni, o pasaulis - puikesnis. Juk mūsų pasaulis
galėtų būti šiek tiek malonesnis ir puikesnis.
* Pižamų diena (angį. Pajamaday) - JAVdarželiuose ir mokyklose paplitusi šventė,

kai vaikai visą dieną praleidžia su pižamomis. Dažniausiai švenčiama gegužės i d.
Užuojauta
Rengdamasi rašyti savo knygą apie gėdą, perskaičiau apie užuo

jautą viską, ką tik buvo galima rasti. Galiausiai radau kūrinį,
kurio mintys nuostabiai atitinka tyrimo metu išgirstas istorijas.
Tai Amerikos budistų vienuolės Pemos Šiodžion (Pema Chodron)
knyga „The Places That Scare You“ („Vietos, kurios jus gąsdina“).
Joje autorė rašo: „Lavindamiesi rodyti užuojautą, galime tikėtis
patirti baimę, jog būsime įskaudinti. Lavinant užuojautą reikia
drąsos. Taip pat turime mokytis atsipalaiduoti ir leisti sau ramiai
judėti link to, kas mus gąsdina.“4
Šiodžion apibrėžimas man patinka tuo, kadji atvirai kalba apie
skausmą, kurį galima patirti lavinant užuojautą. Jei atidžiai patyri
nėsime žodžio „užuojauta“ (angį. compassion) kilmę, kaip tai pa
darėme su žodžiu „drąsa“, suprasime, kodėl užuojauta nėra pirmoji
mūsų reakcija į kančią. Žodis „compassion“ kilęs iš lotynų kalbos
žodžių „pati“ ir „cum“, reiškiančių „kentėti drauge“. Nemanau, kad
užuojauta yra standartinė žmonių reakcija. Manau, kad pirmoji
mūsų reakcija į skausmą - savo ar kieno nors kito - yra savigyna.
Mes ginamės ieškodami, ką galėtume apkaltinti. Kartais mes sau-
gomės griebdamiesi kritikos arba nedelsiant puldami taisyti padėtį.
Šiodžion atkreipia dėmesį į mūsų polinkį gintis mokydama,
kad turime sąžiningai, bet ir atlaidžiai sau prisipažinti, kada ir kaip
atsitveriame nuo kitų skausmo: „Lavindami užuojautą mes turime
remtis visa savo patirtimi - ne tik kentėjimais ir empatija, bet ir
žiaurumu bei baime. Taip turėtų būti. Užuojauta nėra ryšys tarp
4 Chodron P., ThePlaces That Scare You: A Guide to Fearlessness in Dijficult Times,
Boston: Shambhala Publications, 2.001.
40 N ETOBULUM O DOVANOS
gydytojo ir sužeistojo. Tai santykis tarp lygių. Tik gerai pažinda

mi savo pačių tamsą galėsime dalyvauti kitų tamsoje. Užuojauta
tampa tikra, kai pripažįstame mūsų bendrą žmogišką prigimtį.“5
Tąkart Ešli sutiko kartu su manimi išgyventi mano tamsą.
Ji nesistengė man padėti ar mane pralinksminti, ji tiesiog buvo
kartu - kaip lygi man - laikydama mano ranką, kol aš vargau su
savo jausmais.
Ribos ir užuojauta
Viena didžiausių (ir mažiausiai aptariamų) kliūčių lavinti užuo

jautą yra baimė nusistatyti ribas ir laikyti žmones atsakingais.
Žinau, tai skamba keistai, bet manau, kad supratusi ryšį tarp ribų,
atsakomybės, palankumo ir užuojautos aš tapau geresnė. Prieš
savo dvasinį atgimimą aš buvau mielesnė, tiksliau sakant, širdyje
buvau kritiška, įžeidi ir pikta, bet išoriškai - maloni. Šiandien aš,
manau, esu iš tiesų labiau užjaučianti, ne tokia kritiška ir įžeidi
ir daug rimčiau žiūriu į ribas. Neįsivaizduoju, kaip tai atrodo
išoriškai, bet viduje dėl to jaučiuosi daug geriau.
Prieš savo tyrimą apie kiekvieną iš šių savybių žinojau ne
mažai, bet nesupratau, kaip jos gali derėti kartu. Pokalbių metu
suvokiau, kad tikrai pasiaukojantys, užjaučiantys žmonės labiau
siai iš visų tyrimo dalyvių moka nusistatyti ribas. Užjaučiantys
žmonės - tai ribas turintys žmonės. Aš buvau priblokšta.
Štai ką supratau: užuojautos esmė yra kitų pripažinimas. Kuo
labiau pripažįstame save ir kitus, tuo gailestingesni tampame.
5 Ten pat.
Tačiau sunku pripažinti žmones, kai jie mus skaudina, mumis
naudojasi ar su mumis nesiskaito. Šis tyrimas mane pamokė, kad
jei iš tiesų norime lavinti užuojautą, turime pradėti brėžtis ribas
ir laikyti žmones atsakingais už savo elgesį.
Gyvename kaltinimo kultūroje - mes nuolat norime žinoti,
kieno tai kaltė ir kaip jie už tai užmokės. Savo asmeniniame,
visuomeniniame ir politiniame gyvenime mes daug šūkaujame
ir rodome į kitus pirštais, bet retai laikome žmones atsakingais.
O kaipgi galėtume? Mes taip pavargę nuo skambių šūkių, jog
nebeturime jėgų nustatyti prasmingas pasekmes ir priversti kitus
jas patirti. Aš manau, kad, pradedant Vašingtonu ir Volstrytu ir
baigiant mūsų mokyklomis ir namais, dėl šios nuostatos (visus
kaltinti, o paskui būti pernelyg pavargusiems ir užsiėmusiems, kad
nuosekliai priverstume kitus prisiimti atsakomybę) mes rodome
tiek daug teisuoliško pykčio ir tiek mažai užuojautos.
Ar nebūtų geriau, jei būtume malonesni ir kartu tvirtesni?
Kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jeigu jame būtų mažiau pykčio,
o daugiau atsakomybės? Kaip atrodytų mūsų profesinė veikla ir
šeiminis gyvenimas, jei mažiau kaltintume kitus ir rodytume
didesnę pagarbą kitų riboms?
Neseniai skaičiau paskaitą vienos bendrovės vadovams, šie
mėgino atlikti sunkią savo įmonės reorganizaciją. Vienas iš pro
jekto vadovų man prisipažino, kad, išgirdęs mane kalbant apie
gėdos jausmo, kaip valdymo įrankio, naudojimo pavojus, jis labai
sunerimo, nes ne kartą buvo viešai gėdinęs savo komandos narius.
Jis pasakė man, kad kai būna susierzinęs, išsirenka tam tikrus
darbuotojus ir kritikuoja jų darbą per komandos susirinkimus.
- Mane taip ima apmaudas, - skundėsi jis. - Turiu du tokius
darbuotojus, kurie visiškai manęs neklauso. Aš išaiškinu jiems
NETOBULUM O DOVANOS
kiekvieną projekto smulkmeną, kol įsitikinu, jogjie viską supranta,

bet apsisukę jie vis tiek daro savo. Nė nebežinau, ko imtis. Tokiais
momentais jaučiuosi užspeistas į kampą ir įniršęs, todėl pažeminu
juos kolegų akivaizdoje.
Kai jo paklausiau, kaip jis šiuos du darbuotojus priverčia
atsakyti už projekto instrukcijų nesilaikymą, jis tarė:
- Ką turite galvoje sakydama „atsakyti“?
Aš paaiškinau:
- Kai įsitikinate, jog jie supranta jūsų lūkesčius ir projekto
tikslus, ar paaiškinate, kokios jų laukia pasekmės, jeigu jie nesi
laikys plano ar neįvykdys tikslų?
- Aš jiems nekalbu apie pasekmes, - tarė vadovas. - Jie ir taip
žino, kad privalo laikytis instrukcijų.
Tuomet pateikiau jam pavyzdį:
- Gerai. Kas būtų, jei jiems pasakytumėte, kad jeigu jie dar
kartą nesilaikys nurodymų, jūs raštiškai juos įspėsite, o jeigu tai
tęsis toliau, išmesite juos iš darbo?
Jis tik papurtė galvą:
- O, ne. Tai jau gana rimta. Tektų turėti reikalų su žmonėmis
iš Personalo skyriaus. Kiltų didelių sunkumų.
Nusibrėžti ribas ir priversti žmones atsakyti už savo poel
gius yra daug sunkiau nei juos tiesiog apkaltinti ir sugėdinti.
Tačiau šis kelias daug veiksmingesnis. Kaltinimas ir gėdinimas
neverčiant prisiimti atsakomybės kenkia poroms, šeimoms,
organizacijoms ir bendruomenėms. Pirma, kaltindami ir gė
dindami mes nukreipiame dėmesį nuo svarstomo poelgio į
mūsų pačių elgesį. Kai anas vadovas kaltindavo ir gėdindavo
savo darbuotojus jų kolegų akivaizdoje, visų akys būdavo nu
kreiptos ne į juos, o į jį.
Be to, jeigu nebūsime nuoseklūs įgyvendindami atitinkamas
pasekmes, žmonės įpras nekreipti dėmesio į mūsų reikalavimus -
net jei šie skambės kaip grasinimai ar ultimatumai. Jeigu liepsime
savo vaikams nemėtyti drabužių ant grindų ir jie žinos, kad vie
nintelė nepaklusnumo pasekmė bus kelios minutės barimo, jie
visiškai teisingai pamanys, kad mums iš tiesų tai nėra taip svarbu.
Mums sunku suvokti, kaip galime būti gailestingi ir draugiški
ir kartu reikalauti, kad žmonės atsakytų už savo poelgius. Tai įma
noma ir, tiesą sakant, tai geriausias būdas lavinti užuojautą ir drau
giškumą. Mes galime pasipriešinti blogam elgesiui, galime atleisti
darbuotoją, galime neigiamai įvertinti studentą ar sudrausminti
vaiką jo neplūsdami ir nežemindami. Svarbiausia atskirti žmogų
nuo jo poelgių - kreipti jo dėmesį į tai, kaip jis elgiasi, o ne į tai,
koks jis yra (daugiau apie tai pakalbėsiu kitame skyriuje). Taip pat
svarbu, kad ryžtumės iškęsti sunkumus, kylančius mėginant derinti
užuojautą ir ribas. Turime vengti save įtikinėti, jog ko nors neken
čiame ar kas nors yra nusipelnęs jaustis blogai, vien tam, kad patys
jaustumės geriau versdami žmones atsakyti už savo poelgius. Taip
mes tik prisidarysime bėdų. Jeigu įsikalbame nemėgstą kokio nors
žmogaus, kad jaustumės geriau versdami jį prisiimti atsakomybę
už savo elgesį, mes pasirengiame žaisti gėdos ir kaltinimo žaidimą.
Kai nenusistatome ribų ir nereikalaujame iš kitų atsakomybės,
jaučiamės išnaudojami ir skriaudžiami. Štai kodėl kartais užsipuo-
lame kitus asmeniškai, o tai daug žalingiau nei kritikuoti elgesį
ar sprendimus. Savo pačių labui privalome suprasti, kad imdami
kitus gėdinti ir kaltinti ar pasiduodami teisuoliškam pykčiui ri
zikuojame savo santykiais ir gerove. Taip pat neįmanoma lavinti
užuojautos jaučiant apmaudą. Norėdami puoselėti draugiškumą
ir užuojautą, turime išsiugdyti ribas ir atsakomybę.
NETOBULUM O DOVANOS
Artumas
Artumą aš apibrėžiu kaip energiją, egzistuojančią tarp žmonių,

kai jie jaučiasi matomi, girdimi ir vertinami; kai jie gali duoti ir
gauti nesulaukdami pasmerkimo; kai jie iš šių santykių semiasi
stiprybės irjėgų.
Ešli ir aš pasijutome labai artimos po ano skambučio. Aš ži
nau, kad buvau pamatyta, išgirsta ir įvertinta. Nors ir baiminausi,
sugebėjau paprašyti paramos ir pagalbos. Po to mes abi jautėmės
sustiprintos ir patenkintos. Beje, praėjus kelioms savaitėms po
mūsų pokalbio Ešli pasakė:
- Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad paskambinai man
aną dieną. Man be galo palengvėjo sužinojus, jog nesu vienintelė,
kuri taip elgiasi. Taip pat man džiugu žinoti, kad galiu tau padėti
ir kad manimi pasitiki.
Artumas gimdo artumą.
Iš tiesų mes esame sukurti palaikyti santykius. Tai slypi mūsų
prigimtyje. Nuo pat gimimo mums reikia artumo, kad galėtume emo
ciškai, fiziškai, dvasiškai ir intelektualiai augti. Dar prieš dešimtmetį
idėja, jog mes „sukurti palaikyti santykius“, galėjo pasirodyti kaip
sentimentali ar būdinga tik „Naujojo amžiaus“ judėjimui. Šiandien
yra žinoma, kad artumo poreikis yra daugiau neijausmas ar nuojauta.
Tai faktas, patvirtintas mokslo, tiksliau sakant, neurologijos.
Savo knygoje „Sodai Intelligence: The NewScience of Human
Relationships“ („Socialinis intelektas: naujas mokslas apie žmogiš
kuosius santykius“) Denielis Goulmanas (Dantei Goleman) aiški
na, kaip naujausi biologijos ir neurologijos duomenys patvirtina,
kad mes esame sukurti artumui ir kad mūsų tarpusavio santykiai
lemia mūsų biologinę prigimtį ir patirtį.
Goulmanas rašo: „Net kasdieniškiausi susidūrimai su kitais
žmonėmis veikia mūsų smegenis kaip reguliatoriai, parengdami
kelią emocijoms - teigiamoms ir neigiamoms. Kuo tampriau
esame su kuo nors emociškai susiję, tuo stipresnis būna abipusis
poveikis.“6Nors galbūt tai nėra netikėta, nuostabu, kad artumas,
kurį išgyvename bendraudami su kitais žmonėmis, lemia mūsų
smegenų vystymąsi ir veiklą.
Dėl mūsų visų įgimto artumo poreikio susvetimėjimas sukelia
tikras ir pavojingas pasekmes. Kartais mes tik manome, jogpalaikome
su žmonėmis artimus santykius. Pavyzdžiui, informacinės technolo
gijos šiandien tapo tam tikra santykių iliuzija, verčiančia mus tikėti,
jog esame kitiems artimi, kai iš tiesų tokie nesame - bent jau taip,
kaip turėtume būti. Mūsų dėl technologijų pamišusiame pasaulyje
komunikabilumas painiojamas su artumo jausmu. Tai, kad esame
prisijungę prie socialinių tinklų, dar nereiškia, jog jaučiamės pama
tyti ir išgirsti. Tiesą sakant, perdėtas komunikabilumas gali reikšti,
kad daugiau laiko praleidžiame socialiniame tinkle „Facebook“, nei
akis į akį bendraudami su artimais žmonėmis. Negaliu suskaičiuoti,
kiek kartų restorane esu mačiusi, kaip tėvai sėdi įsikniaubę į savo
išmaniuosius telefonus, o jų vaikai rašinėja trumpąsias žinutes arba
žaidžia žaidimus telefonuose. Kokia tada prasmė vakarieniauti kartu?
Svarstydami apie tai, kas yra artumas ir kaip lengva supainioti
technologijas su tarpusavio santykiais, turime pagalvoti ir apie tai,
kaip atsikratyti savarankiškumo mito. Viena didžiausių artumo
kliūčių yra svarba, kurią mūsų kultūra priskiria „savarankiškam
veikimui“. Kažkodėl mes sėkmę ėmėme prilyginti gebėjimui
6 Goleman D., Sočiai Intelligence: The New Science ofHuman Relationships, New
York: Random House / Bantam Dell, 1006.
NETOBULUM O DOVANOS
apsieiti be kitų žmonių. Daugelis iš mūsų mielai ištiestų pagalbos

ranką, bet labai nenoriai patys prašytų pagalbos, kai jos reikia.
Mes tarsi suskirstėme pasaulį į tuos, kurie „teikia pagalbą“, ir tuos,
kuriems „reikia pagalbos“. Tačiau iš tikrųjų mes esame ir tie, ir tie.
Bendraudama su iš visos širdies gyvenančiais žmonėmis, labai
daug sužinojau apie pagalbos teikimą ir priėmimą, bet svarbiausia
yra tai:
Kol neišmoksime priimti atvira širdimi, nesugebėsime ir
duoti tikrai atvira širdimi. Jei kreivai žvelgsime į siūlomą
pagalbą, sąmoningai ar nesąmoningai imsime klaidingai
vertinti ir teikiamą pagalbą.
Ilgus metus didžiavausi būdama savo šeimos pagalbininkė.
Mielai padėdavau jiems išgyventi krizę, paskolindavau pinigų
ar duodavau gerą patarimą. Aš visada mėgdavau padėti kitiems,
bet niekada neskambindavau savo broliui ar seserims prašydama
jų pagalbos, ypač užpuolus gėdos priepuoliui. Tuo metu būčiau
karštai neigusi, jog mano kilniaširdiška pagalba yra nenuoširdi.
Tačiau dabar aš suprantu, kaip mano savivertė buvo pagrįsta ge
bėjimu apsieiti be kitų pagalbos ir jos siūlymu kitiems.
Dvasinio lūžio metu man reikėjo pagalbos. Man reikėjo pa
ramos, palaikymo ir patarimo. Dėkui Dievui! Po to, kai kreipiausi
pagalbos į artimuosius, mūsų šeimos santykiai visiškai pasikeitė.
Man buvo leista suklysti ir būti netobulai, o jie galėjo su manimi
pasidalyti savo stiprybe ir neįtikėtina išmintimi. Jei artumas yra
energija, cirkuliuojanti tarp žmonių, turime prisiminti, kad ši
cirkuliacija turi vykti abiem kryptimis.
Kelionė į Gyvenimą iš visos širdies nėra mažiausio pasiprie
šinimo kelias. Tai sąmoningumo ir pasirinkimų žygis. Ir, kalbant
atvirai, tai tam tikra prasme kontrkultūrinis gyvenimo būdas.
Pasiryžimas atverti savo širdį, išgyventi kitų skausmą ir palaikyti
tikrus artimus santykius šiame susvetimėjusiame pasaulyje - šito
neįmanoma daryti pusėtinai ar abejingai.
Lavinti drąsą, užuojautą ir artumą reiškia pažvelgti į pasaulį bei
aplinkinius žmones ir tarti jiems: „Aš su jumis visa savo širdimi.“
Tyrinėjant meilės, bendrystės ir
priimtinumo galią
Meilė yra pats svarbiausias dalykas mūsų gyvenime.

Dėl šios aistros mes pasiryžę kovoti ar mirti, ir vis dėlto
nenoriai susimąstome apie jos vardus.
Be lankstaus žodyno mes negalime apie ją
net kalbėti ar tiesiogiai mąstyti.
- Diane Ackerman -
eilė ir bendrystė yra esminiai žmonių išgyvenimai. Kal

bėdamasi su tiriamaisiais supratau, kad žmones, giliai
išgyvenančius meilę ir bendrumą, nuo šių jausmų nepatiriančių
žmonių skiria vienas dalykas - tikėjimas savo verte. Skamba pa
prastai ir kartu sudėtingai: jei norime visiškai išgyventi meilę ir
bendrumą, privalome tikėti, jog esame jų verti.
Kai pamirštame, ką apie mus mano kiti, ir susitaikome su
savo gyvenimu, patiriame visavertiškumą - jausmą, jog mums
užtenka to, kas esame, ir kad esame verti meilės bei artumo. Jei
visą savo gyvenimą praleidžiame mėgindami atsiriboti nuo tų jo
pusių, kurios nesiderina su tuo, kokie, mūsų manymu, turėtume
būti, mes išsižadame savęs ir beviltiškai vaikomės visavertiškumo,
nuolat stengdamiesi viską atlikti, visiems įtikti, viską ištobulinti ir
Tyrinėjant meilės, bendrystės ir priimtinumo galią 49
visiems įrodyti, ko esame verti. Mūsų visavertiškumojausmas - tas
be galo svarbus bruožas, atveriantis duris į meilę ir artumą - slypi
mumyse.
Didžiausias iššūkis mums visiems yra patikėti, jog esame
visaverčiai dabar, šią minutę. Žmogaus vertumas nepriklauso
nuo išankstinių sąlygų. Daugelis iš mūsų sąmoningai susikūrė
arba nesąmoningai perėmė daugybę išankstinių visavertiškumo
sąlygų:
• Aš būsiu visavertė, kai numesiu dešimt kilogramų.

• Aš būsiu visavertė, jeigu pastosiu.
• Aš būsiu visavertė, jeigu visiškai nebevartosiu alkoholio.
• Aš būsiuvisavertė, jeigu visi manys, kad esu gera motina.
• Aš būsiu visavertė, kai galėsiu užsidirbti pragyvenimui
parduodama savo kūrinius.
• Aš būsiu visavertė, jeigu pajėgsiuišsaugoti savo santuoką.
• Aš būsiu visavertė, kai susirasiu vyrą.
• Aš būsiu visavertė, kai tėvai galiausiai man pritars.
• Aš būsiu visavertė, jeigu jis man paskambins ir paskirs
pasimatymą.
• Aš būsiu visavertė, kai sugebėsiu viską atlikti, ir dar
taip, kad atrodytų, jog nė nesistengiu.
Štai kur gyvenimo iš visos širdies esmė: mes esame visaver

čiai dabar. Ne tada, jeigu... Ne tuomet, kai... Mes esame verti mei
lės ir bendrumo dabar. Tiesiog šią minutę. Tokie, kokie esame.
Be to, jog turime užmiršti visus „kai“ ir „jeigu“, kitas svarbus
aspektas susitaikant su savimi ir siekiant visavertiškumo yra
stengtis geriau suprasti meilę ir bendrystę. Keista, mes despera
NETOBULUM O DOVANOS
tiškai ieškome meilės ir bendrumo, bet retai kalbame apie tai, kas
šie dalykai yra ir kuo jie pasireiškia. Nagi išsiaiškinkime.
Kaip apibrėžti meilę ir bendrystę
Daugelį metų vengiau savo tyrime vartoti žodį „meilė“, nes ne
žinojau, kaip jį nusakyti, ir nebuvau tikra, ar išsiversiu su popu
liariu apibrėžimu: „Baikite, juk patys suprantate, kas yra meilė!“
Taip pat negalėjau pasiremti citatomis ar dainų žodžiais, kad ir
kaip jie mane įkvėptų ar bylotų tiesą. Kaip mokslinė tyrėja, nesu
išmokyta taip elgtis.
Kad ir kaip ieškome ir trokštame meilės, retai susimąstome,
ką ji reiškia. Pagalvokite apie tai. Galbūt kasdien sakote: „Myliu
tave“, bet kada paskutinį kartą rimtai su kuo nors kalbėjotės apie
meilės reikšmę? Šia prasme meilė yra tarsi veidrodinis gėdos
atspindys. Mes jokiu būdu nenorėtume patirti gėdos ir vengiame
apie ją kalbėti. Vis dėlto vienintelis būdas atsikratyti gėdos - apie
ją pasikalbėti. Galbūt mes bijome tokių temų kaip meilė ir gėda.
Daugelis iš mūsų mėgsta saugumą, tikrumą ir aiškumą. O gėda
ir meilė susijusios su pažeidžiamumu ir švelnumu.
Bendrumas yra kita neatskiriama žmogiškosios patirties tema,
apie kurią retai kalbame.
Dauguma žmonių sąvokas „prisitaikymas“ ir „bendrystė“
vartoja kaip sinonimus, ir, kaip daugelis jūsų, aš puikiai moku
prisitaikyti. Mes gerai žinome, kaip siekti aplinkinių palankumo
ir pripažinimo. Mes žinome, kaip apsirengti, apie ką kalbėti, kaip
padaryti žmones patenkintus, ko neminėti - vienu žodžiu, kas
dieniame gyvenime mes mokame elgtis kaip chameleonai.
Tyrinėjant meilės, bendrystės ir priimtinumo galią
Viena didžiausių staigmenų, su kuriomis susidūriau ano tyri
mo metu, buvo suvokimas, kad prisitaikymas ir bendrumas nėra
tas pats dalykas. Maža to, prisitaikymas, tiesą sakant, netgi kliudo
bendrumui. Prisitaikyti reiškia įvertinti esamą situaciją ir tapti
tokiam, koks turi būti, kad tave pripažintų. Antra vertus, siekiant
bendrumo nereikia keistis - reikia būti savimi.
Prieš pasidalydama su jums savo apibrėžimais, norėčiau pa
teikti tris įžvalgas, kurias būčiau linkusi vadinti tiesomis:
Meilė ir bendrystė visada bus šiek tiek neaiškūs dalykai.
Nors artumas ir tarpusavio ryšys yra svarbiausia mūsų gyvenimo
dalis, mes paprasčiausiai negalime tiksliai jų išmatuoti. Santykius
išreiškiančių sąvokų neįmanoma perkelti į klausimų ir atsakymų
lapą. Santykis ir ryšys gimsta kažkur tarp žmonių, neapibrėžto
je erdvėje, kurios niekada negalėsime gerai pažinti ir suprasti.
Kiekvienas, rizikuojantis paaiškinti, kas yra meilė ir bendrystė,
daugių daugiausia mėgina atsakyti į neatsakomą klausimą. Tai
galioja ir man.
Meilė neatsiejama nuo bendrystės. Dar vienas didžiulis ne
tikėtumas, kurį atskleidė mano tyrimas, buvo tam tikrų sąvokų
vartojimas kartu. Aš negaliu atskirti meilės nuo bendrystės, nes,
kalbėdami apie vieną, žmonės visada paminėdavo ir antrą. Tas pats
pasakytina ir apie džiaugsmą bei dėkingumą (apie tai bus kalbama
kituose skyriuose). Jeigu kokie nors jausmai ir išgyvenimai būna
taip tampriai susiję žmonių pasakojimuose, jog jie nemini vieno
be kito, vadinasi, tai ne atsitiktinis persipynimas, o sąmoninga
sąsaja. Meilė neatsiejama nuo bendrystės.
Dėl trečiosios įžvalgos esu visiškai tikra. Išklausiusi tūkstan
čius gyvenimo istorijų, norėčiau ją pavadinti faktu: visi žmonės -
moterys, vyrai, vaikai - jaučia nenumaldomą poreikį giliai
NETOBULUM O DOVANOS
išgyventi meilę ir bendrumą. Mes esame biologiškai, kognity-

viškai, fiziškai ir dvasiškai užprogramuoti mylėti, būti mylimi
ir kam nors priklausyti. Kai šis poreikis nepatenkinamas, mes
nebefunkcionuojame taip, kaip turėtume. Mes nebeištveriame.
Mes palūžtame. Mes sustingstame. Mes išgyvename skausmą. Mes
imame skaudinti kitus. Mes susergame. Žinoma, liga, sąstingis ir
skausmas turi ir kitų priežasčių, tačiau meilės ir bendrystės trū
kumas visada sukels daug kančių.
Man prireikė trejų metų, kad nušlifuočiau šiuos apibrėžimus
ir išvadas, pasiremdama dešimtimis interviu. Štai jie:
Meilė
Mes ugdome meilę atskleisdami kitiems savopažeidžiamiau-
sias ir stipriausias savybes ir tausodami iš šios dovanos ky
lantį dvasinį ryšįpasitikėjimu, pagarba, gerumu iršvelnumu.
Meilė nėra tai, ką mes duodame ar gauname. Tai dalykas,
kurį mes puoselėjame ir auginame; ryšys, kuris gali būti
stiprinamas tarp dviejų žmonių tik tada, kai jis egzistuoja
kiekvieno išjų širdyje - mes sugebame mylėti kitus tik taip,
kaip mylime save pačius.
Gėda, priekaištai, nepagarba, išdavystė iršaltumaspažeidžia
šaknis, iš kurių auga meilė. Meilėgalipakelti šias traumas tik
tada, kaijos ištinka retai ir būnapripažįstamos bei gydomos.
Bendrystė
Bendrystė yra įgimtas žmogaus troškimas priklausyti kam
nors didesniam už save. Kadangi šis noras yra instinktyvus,
mes dažnai mėginame jį patenkinti siekdami pripažinimo.
Deja, šis yra tik tuščias bendrystės pakaitalas, o dažnai ir
kliūtisjam. Kadangi tikroji bendrystė pasiekiama tik tada,
kai mes pasauliui pateikiame savo autentišką, netobulą
„aš“, mūsų bendrumo su kitaisjausmas niekada negali būti
stipresnis nei mūsų pačių susitaikymas su savimi.
Viena iš priežasčių, kodėl tiek daug laiko užtrukau išrutulio

dama šiuos apibrėžimus, yra ta, jog aš dažnai nenoriu, kad jie būtų
teisingi. Būtų kitaip, jei tirčiau paukščių mėšlą ar vazoninių gėlių
substratą, bet ši tema yra asmeniška ir dažnai skausminga. Kartais,
vartydama tyrimo užrašus ir mėgindama sukurti tokio pobūdžio
apibrėžimus, aš apsiverkdavau. Nenorėjau, kad mano meilės sau
laipsnis nustatytų ribas, kaip stipriai turėčiau mylėti savo vaikus
ar vyrą. Kodėl? Nes mylėti juos ir susitaikyti su jų silpnybėmis
yra daug lengviau nei šią meilės ir gerumo šviesą nukreipti į save.
Jei pažvelgsime į meilės apibrėžimą ir pritaikysime jį meilei
sau, pamatysime, kad jis gana tikslus. Mylėti save reiškia mokytis
savimi pasitikėti, elgtis su savimi pagarbiai, būti sau maloniems ir
švelniems. Tai sunki užduotis, turint galvoje, kokie griežti daugelis
iš mūsų esame sau. Žinau, jog galiu kalbėtis su savimi taip, kaip
man niekada nešautų į galvą kalbėtis su kitais žmonėmis. Kas iš
mūsų dažnai nepagalvoja: „Dieve, aš tokia kvaila“ arba „Na aš
ir idiote“. Jeigu mylimą žmogų pavadinti kvailu ar idiotu būtų
nesuderinama su meile, taip ir panašus kreipimasis į save stipriai
pakenktų mūsų meilei sau.
Atkreipkite dėmesį, kad apibrėždama bendrumą aš vartoju
terminus „įgimtas“ ir „instinktyvus“. Esu įsitikinusi, kad bendrumo
troškimas slypi jau mūsų genuose ir greičiausiai yra susijęs su pir
mykščiu išgyvenimo instinktu. Žinant, kaip sunku ugdyti pakantumą
sau mūsų perfekcionistinėje visuomenėje ir kaip bendrumo siekis
NETOBULUM O DOVANOS
yra užprogramuotas mūsų prigimtyje, nenuostabu, kad visą savo

gyvenimą praleidžiame stengdamiesi prisitaikyti ir būti pripažinti.
Jukdaug lengviau tarti: „Aš būsiu tokia, kokios iš manęs tikitės,
kad tik jausčiausi jūsų dalimi.“ Pradedant paskalomis ir baigiant
gaujomis, mes darysime viską, kas reikalinga norint pritapti, jeigu
tikėsime, kad tai patenkins mūsų bendrumo poreikį. Tačiau tai jo
nepatenkina. Mes galime išgyventi bendrumą tik tada, kai atsklei
džiame savo tikrąjį „aš“ ir esame priimami už tai, kokie esame.
Meilės ir gerumo išreiškimas veiksmais
Kiekvienas, kas ima galvoti apie meilę kaip apie veiksmą,

o ne jausmą, ir visuomet stengiasi būtent šia prasme
vartoti šį žodį, savaime prisiima atsakomybę.
- Bell Hooks7-
Nors aš daug prisikamavau - ir kaip žmogus, ir kaip

specialistė - mėgindama rasti meilės ir bendrystės apibrėžimą,
turiu pripažinti, kad jis iš pagrindų pakeitė tai, kaip aš gyvenu ir
auginu savo vaikus. Kai būnu pavargusi ar įsitempusi, galiu tapti
irzli ir pikta - ypač savo vyro Stivo (Steve) atžvilgiu. Tačiau jei iš
tiesų myliu Stivą (o aš, Dievas mato, tikrai jį myliu), mano kasdie
nis elgesys yra taip pat, jei ne labiau, svarbus nei kasdien ištariami
žodžiai: „Aš tave myliu“. Jei nerodome meilės žmonėms, kuriuos
7 Hooks, B., Ali About Love: NewVisions, NewYork: HarperCollins Publishers, 2.001.
Tyrinėjant meilės, bendrystės ir priimtinumo galią
tvirtiname mylį, daug ko netenkame. Gyvendami nenuosekliai
be galo išvargstame.
Tai privertė mane pagalvoti ir apie svarbų skirtumą tarp meilės
reiškimo žodžiais ir darbais. Neseniai dalyvavau viename radijo
interviu apie tarp įžymybių plintančią neištikimybę, ir laidos
vedėja manęs paklausė:
- Ar galėtumėte mylėdama kokį nors žmogų jį apgaudinėti
arba blogai su juo elgtis?
Aš ilgam susimąsčiau ir tuomet daviau geriausią, kokį galėjau,
atsakymą, pagrįstą savo darbu:
- Nežinau, ar galėčiau ką nors mylėdama jį išduoti arba elgtis
su juo žiauriai, bet tikrai žinau, kad jeigu ką nors išduodate ar ne
draugiškai su juo elgiatės, jūs neugdote meilės. Kalbant apie save,
man neužtenka, kad kas nors nuolat man kalbėtų apie savo meilę.
Man reikia tokio žmogaus, kuris kasdien rodytų tą meilę veiksmais.
Šie apibrėžimai man ne tik padėjo suprasti, kokia turi būti
meilė, bet ir privertė pripažinti, kad meilės ir pakantos sau ugdy
mas nėra nereikšmingas užsiėmimas. Tai nėra dalykas, į kurį mes
galime užmesti akį turėdami laisvo laiko. Tai yra neatidėliotina
užduotis.
Ar galime mylėti kitus labiau nei save?
Meilės ir pakantos sau idėja man pasirodė - ir vis dar atrodo -

revoliucinga. 2009-ųjų pradžioje savo tinklaraščio skaitytojų pa
klausiau, ką jie mano apie meilės sau svarbą ir teiginį, jog negalime
mylėti kitų labiau nei savęs. Ir ką gi, komentarų skiltyje kilo gana
emocinga diskusija.
NETOBULUM O DOVANOS
Keletas lankytojų karštai nesutiko su mintimi, jog meilė sau

yra būtina sąlyga, kad galėtume mylėti kitus. Kiti įrodinėjo, jog
mylėdami kitus galime iš tikrųjų išmokti labiau mylėti save. O kai
kurie skaitytojai paliko tik tokias žinutes: „Ačiū, kad sugadinote
man dieną. Visiškai nenoriu apie tai mąstyti.“
Vis dėlto sulaukiau dviejų komentarų, kurie labai paprastais
žodžiais nusakė šios problemos sudėtingumą. Norėčiau juos pa
cituoti ir jums. Džastin Valentin (Justin Valentin), psichiatrijos
specialistė, rašytoja ir fotografė, parašė:
„Savo vaikų dėka aš išmokau iš tiesų mylėti besąlygiškai,

būti gailestinga tada, kai pati jaučiuosi siaubingai, ir duoti
daug daugiau nei imti. Žiūrėdama į vieną iš savo dukterų,
kuri panaši į mane, matau save pačią kaip mažą mergaitę.
Tai primena man, jog būčiau mielesnė manyje gyvenančiai
mažai mergaitei, kad mylėčiau ir priimčiau ją kaip savo
dukterį. Ne kas kita, o meilė savo dukterims verčia mane
stengtis būti geresniu žmogumi ir labiau save mylėti bei pa
kęsti. Nepaisant to, mylėti savo dukteris yra daug lengviau...
Galbūt bus lengviau tai suprasti žvelgiant kitu aspektu:
nemažai mano pacientų yra su narkotikų priklausomybe
kovojančios motinos. Jos myli savo vaikus labiau nei save.
Jos griauna savo gyvenimą, nekenčia savęs ir dažnai nepa
gydomai sužaloja savo kūną. Jos teigia nekenčiančios savęs,
bet mylinčios savo vaikus. Jos mano, kadjų vaikai yra verti
meilės, ojos - ne. Žvelgiant paviršutiniškai, galime sutikti,
jog kai kurios iš jų myli savo vaikus labiau nei save. Tačiau
argi meilė savo vaikams reiškia tik tai, kad jų nenuodijame
taip, kaip nuodijame save? Galbūt viskas yra taip, kaip su
pasyviu rūkymu? Pradžioje buvo manyta, kad tai nepavo
jinga ir kad rūkydami kenkiame tik sau. Tačiau vėliau pa
aiškėjo, kad pasyvus rūkymas gali būti labai pražūtingas.“
Renė Kob (Renae Cobb), dieną - praktikuojanti gydytoja, o

naktį - slapta rašytoja, kartais papildanti mano tinklaraštį, parašė:
„Žinoma, mūsų mylimi žmonės įkvepia mus pakilti iki

meilės ir užuojautos viršūnių, kurių mes šiaip niekada
nepasiektume, bet tam, kad į jas įkoptume, dažnai turime
nusileisti į savo širdies gelmes, kur slypi šviesa ir tamsa,
gėris ir blogis, meilė ir neapykanta. Turime suvokti save
pačius, kad galėtume labiau mylėti kitus. Todėl manau,
kad klausimas yra ne „arba..., arba...“, o „ir..., ir...“ Mes
mylime kitus karštai, galbūt karščiau nei manome mylį
save, bet ši karšta meilė turi nuvesti mus į mūsų pačių
širdį, kad galėtume išmokti būti gailestingi sau.“
Aš sutinku su Džastin ir Rene. Norint mylėti ir priimti save

tokius, kokie esame, reikia nepaprastos drąsos. Visuomenėje, kuri
sako: „Apie save galvok paskiausiai“, meilė ir pakanta sau skamba
beveik revoliucingai.
Jei norime dalyvauti šioje revoliucijoje, turime suprasti meilės
ir bendrystės anatomiją. Turime suvokti, kada ir kodėl kovojame
dėl visavertiškumo, užuot pareiškę į jį savo teisę. Galiausiai turime
suprasti, kas mums trukdo tai padaryti. Kiekvienoje kelionėje mes
susiduriame su kliūtimis; ne išimtis ir ši kelionė. Kitame skyriuje
patyrinėsime, kokios, mano supratimu, yra didžiausios kliūtys,
trukdančios gyventi ir mylėti iš visos širdies.
Kliūtys
ane 2008 m. pakvietė pasakyti kalbą labai ypatingame

renginyje pavadinimu „UP Experience“*. Man iš tiesų
patinka šį renginį organizuojanti pora, todėl, daug nesvarstydama,
entuziastingai sutikau dalyvauti.
Ką gi, manau, jūs žinote, kad tokie dalykai visada skamba
gražiai, kol jų pradžia dar toli ir nepaaiškėja visos smulkmenos.
Taip atsitiko ir šiuo atveju.
Aš priėmiau kvietimą 2008-ųjų pabaigoje ir nebegalvojau
apie jį iki 2009 m., kai „UP Experience“ interneto svetainėje buvo
paskelbtas pranešėjų sąrašas. Pasakysiu tik tiek, kad šiame sąraše
figūravo itin iškilios ir autoritetingos asmenybės. O šalia jų mano
pavardė. Renginio reklamoje buvo parašyta: „16 pačių įdomiausių
ir įtakingiausių mąstytojų pasaulyje. Diena, nepaprastai praplė-
sianti jūsų akiratį!“
Mano širdis nusirito į kulnis. Negalėjau nė įsivaizduoti, kaip
reikės dalytis scena su Robertu Balardu (Robert Ballard, garsus
archeologas ir okeanografas, radęs nuskendusį „Titaniką“), Gavinu
Njusomu (Gavin Newsom, San Fransisko meras), Nilu Taisonu
(Neil deGrasse Tysoti, astrofizikas, „NOVA scienceNOW“ televizi
jos laidos vedėjas ir Heideno planetariumo Niujorke direktorius)
* UP Experience (Uniąue Perspectivesfrom Uniąue People) - Hjustone, Teksase,
kasmet vykstantis vienadienis renginys, kuriame zo min. trukmės kalbas sako
pasižymėję kūrėjai ir mąstytojai.
Kliūtys 59
ir Deividu Plufu (David Plouffe, genijus, organizavęs Obamos
rinkimų kampaniją). Ir tai tik keturi iš penkiolikos.
Be to, kad jaučiausi visiška apsišaukėlė, mane labai išgąsdino
renginio pobūdis. Jis turėjo vykti remiantis TED* (www.ted.com)
konferencijų pavyzdžiu, t. y. kiekvienas pranešėjas gauna tik
dvidešimt minučių, kad pasidalytų savo novatoriškiausiomis
idėjomis su vadinamąja vadovų auditorija - publika, kurią dau
giausia sudaro įmonių prezidentai, IT skyrių vadovai, vykdomieji
ir finansų direktoriai, mokantys po 1000 dolerių už vienos dienos
renginį.
Išvydusi pranešėjų sąrašą, tuoj pat paskambinau savo draugei
Džen Lemen (Jen Lemen) ir perskaičiau jai visas pavardes. Po
paskutinės pavardės giliai įkvėpiau ir tariau:
- Nesu tokia tikra dėl viso šito.
Nors mes kalbėjomės telefonu ir mus skyrė keletas tūkstančių
mylių, aš tarsi išvydau, kaip ji papurtė galvą:
- Padėk savo liniuotę, Brene.
- Ką turi galvoje? - pasišiaušiau aš.
Džen tarė:
- Aš juk tave pažįstu. Tu jau dabar mąstai, kaip padaryti, kad
tavo dvidešimties minučių paskaita atrodytų labai „moksliška“ ir
„sudėtinga“.
Aš vis dar nesupratau.
- Na... taip. Žinoma, aš ketinu kalbėti kaip mokslo tyrinėtoja.
Ar girdėjai pranešėjų sąrašą? Jie... jie... yra subrendę.
Džen sukikeno.
* TED (Technology, Entertainment, Design) - populiari konferencijų serija, kasmet
vykstanti JAVirJungtinėje Karalystėje. Jose pranešimus skaito žymiausi pasaulio
politikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai.
NETOBULUM O DOVANOS
- Gal nori patikrinti jų amžių?

Aš tylėjau ir negalėjau pratarti nė žodžio.
Džen paaiškino:
- Štai kas. Taip, tu esi tyrėja, bet tavo stiprybė glūdi ne prote, ji
kyla iš širdies. Viskas bus gerai, jei darysi tai, ką moki geriausiai -
pasakoti istorijas. Būk natūrali. Būk nuoširdi.
Padėjusi ragelį, aš pakėliau akis ir pagalvojau: „Pasakoti
istorijas. Gal juokauji? Galbūt man dar surengti mažą lėlių
spektaklį?“
Paprastai man reikia dienos ar dviejų, kad sukurčiau kalbą.
Aš niekada nekalbu iš užrašų, bet dažniausiai parengiu vaizdinę
prezentaciją ir susidarau planą, ką noriu pasakyti. Tačiau ne šį
kartą. Sukurti lėlių spektaklį būtų buvę kur kas lengviau. Keletą
savaičių jaučiausi lyg paralyžiuota, galva buvo visiškai tuščia. Kad
ir ko stvėriausi, niekas negelbėjo.
Vieną vakarą, likus dviem savaitėms iki renginio, Stivas pa
klausė:
- Kaip sekasi kurti kalbą UP konferencijai?
Aš apsipyliau ašaromis.
- Absoliučiai nesiseka. Neturiu nė menkiausios idėjos. Ne
galiu to imtis. Ko gero, reikės pameluoti, jog pakliuvau į avariją
ar ką nors panašaus.
Stivas prisėdo šalia manęs ir paėmė už rankos.
- Kas yra? Tai nepanašu į tave. Dar nesu matęs, kad koks nors
renginys taip išmuštų tave iš vėžių. Juk tu nuolat tai darai.
Aš užsidengiau veidą rankomis ir sumurmėjau:
- Jaučiuosi kaip suparalyžiuota. Tiesiog negaliu užmiršti vieno
siaubingo išgyvenimo, kurį patyriau prieš keletą metų.
- Kokio išgyvenimo? - nustebo Stivas.
Kliūtys 61
- Aš niekada tau apie jį nepasakojau, - paaiškinau. Jis palinko
prie manęs ir laukė.
- Prieš penkerius metus turėjau sakyti kalbą ir patyriau tokią
nesėkmę, kokios nei prieš tai, nei po to nesu patyrusi. Tai buvo
visiškas fiasko, ir aš labai bijau, kad šitaip atsitiks vėl.
Stivas negalėjo patikėti, kad niekada jam nepasakojau apie šį
skaudų nutikimą:
- Kas, po velnių, ten nutiko? Kodėl man apie tai nepasakojai?
Aš pašokau nuo stalo ir tariau:
- Nenoriu apie tai kalbėti. Nuo to bus tik blogiau.
Jis čiupo mano ranką ir vėl pasodino mane prie stalo. Jo žvilgs
nis sakė: „Aš visą gyvenimą laukiau, kad galėčiau tavo metodą
pritaikyti tau pačiai.“
- Argi neturime kalbėtis apie nemalonius dalykus? Argi tu
pati nesakai, kad kalbėjimasis visada padeda?
Buvau pernelyg pavargusi, kad priešinčiausi, todėl papasako
jau jam aną istoriją.
Prieš penkerius metus, kai buvo išleista mano pirmoji knyga,
mane pakvietė pasakyti kalbą per moterų labdaringus priešpiečius.
Aš labai apsidžiaugiau, nes, kaip ir dėl „UP Experience“, pamaniau,
kad pagaliau teks kalbėti „normaliai“ publikai - ne terapeutams
ar akademikams, o normaliems verslo žmonėms. Tiesą sakant, šis
renginys buvo pirmoji mano kalba normaliai auditorijai.
Į prabangų užmiesčio klubą, kuriame turėjo vykti renginys,
atvažiavau anksti ir prisistačiau už jį atsakingai moteriai. Ji ilgai,
regis, visą amžinybę, varstė mane tiriančiu žvilgsniu ir tik po to
pasisveikino trumpais, kapotais sakiniais:
- Sveiki! Jūs neatrodote kaip tyrėja. Aš jus pristatysiu. Man
reikia jūsų gyvenimo aprašymo.
NETOBULUM O DOVANOS
Tai buvo labai netikėtas „malonu su jumis susipažinti“

variantas, bet tiek to. Aš padaviau jai savo gyvenimo aprašymą,
ir tai buvo pabaigos pradžia.
Moteris apie trisdešimt sekundžių atidžiai jį skaitė, tuomet išsi
žiojo, pakėlė akis ir, spoksodama į mane pro akiniųviršų, piktai tarė:
- Čia parašyta, kad jūs tyrinėjate gėdą. Ar tai tiesa?
Ūmais pasijutau kaip dešimtmetė mergaitė mokyklos direk
toriaus kabinete. Nunėrusi galvą sušnibždėjau:
- Taip, ponia. Aš esu gėdos tyrėja.
Sučiaupusi lūpas ji išpoškino:
- Ar. Jūs. Studijuojate. Dar. Ką nors?
Negalėjau pratarti nė žodžio.
- Ar. Studijuojate? - griežtai pakartojo ji.
- Taip. Aš taip pat tiriu baimę ir pažeidžiamumą.
Ji garsiai aiktelėjo:
- Man sakė, jog jūs atliekate tyrimą, kaip tapti linksmesniems
ir rasti daugiau artumo bei prasmės savo gyvenime.
„Aha... supratau. Ji ničnieko apie mane nežino. Turbūtjai mane
pristatęs asmuo nepaminėjo mano darbo pobūdžio. Dabar viskas
pasidarė aišku. “
Aš pamėginau jai paaiškinti:
- Tiesą sakant, aš nestudijuoju, „kaip“ tapti linksmesniems
ir rasti daugiau prasmės savo gyvenime. Tiesiog esu gerai susipa
žinusi su šiomis temomis, nes tiriu dalykus, kurie trukdo patirti
džiaugsmą, prasmę ir artumą.
Nė neatsakiusi, griežtoji moteris išėjo iš kambario, palikdama
mane vieną.
Kokia likimo ironija - gėdos tyrėja pati įbrido į „aš nepakan
kamai šauni“ balą.
Kliūtys 63
Po kelių minučių ji grįžo, įbedė akis kažkur virš mano pa
kaušio ir tarė:
- Štai kaip viskas vyks: pirma, jūs nekalbėsite apie jokias kliū
tis. Jūs kalbėsite apie teigiamus dalykus. Kaip tik tai ir nori girdėti
žmonės. Jiems reikia praktinių patarimų. Antra, neminėkite žodžio
„gėda“. Žmonės juk valgys. Trečia, žmonės nori jaustis patogiai ir
linksmai. Štai ir viskas. Jūsų kalba turi būti linksma ir raminanti.
Aš stovėjau visiškai pritrenkta. Po kelių sekundžių ji paklausė:
- Gerai? - ir nelaukusi, kol ką nors pasakysiu, už mane atsa
kė: - Skamba neblogai.
Tuomet, išeidama iš kambario, ji dar kartą atsisuko ir tarė:
- Lengvai ir linksmai. Žmonės mėgsta lengvas ir linksmas
paskaitas.
Ir, norėdama įsitikinti, jog man tikrai aišku, ji plačiai išskleidė
pirštus ir padarė ore platų mostą, parodydama, ką reiškia „lengvai
ir linksmai“ (įsivaizduokite Margaret Tečer (Margaret Thatcher),
mėgdžiojančią Bobą Fosį* (Bob Fosse).
Paskui aš keturiasdešimt minučių stovėjau prieš šią moterišką
auditoriją, visiškai paralyžiuota ir skirtingais žodžiais kartodama
tas pačias banalias tiesas: „Džiaugtis yra nuostabu. Būti laimin
goms yra taip puiku. Mes visos privalome būti linksmos. Ir turėti
prasmę. Nes juk tai velniškai šaunu.“
Klausydamos mano tauškalų, moterys tik šypsojosi, linkčiojo
galvas ir valgė savo vištieną. Tai buvo katastrofa.
Man baigus pasakoti savo istoriją, Stivas surauktu veidu pa
purtė galvą. Mano vyras nėra didelis viešų kalbų mėgėjas, todėl,
* Bobas Fosis (Bob Fosse, 1917-1987) - garsus amerikiečių aktorius, šokėjas, cho
reografas ir režisierius.
NETOBULUM O DOVANOS
manau, klausydamasis mano pasakojimo, jis mėgino užgniaužti

savo paties nerimą.
Keista, bet išsipasakojus man vis dėlto pasidarė ramiau. Tiesą
sakant, tą pačią sekundę, kai baigiau Stivui pasakoti savo istoriją,
pasijutau kitaip. Pagaliau mano galvoje nušvito. Mano darbas, aš
pati, tie dešimt tyrinėjimo metų - viskas buvo skirta „dalykams,
kurie mums kliudo“. Mano pagrindinis dėmesys niekada nebuvo
nukreiptas į patarimus, nes per dešimt metų nemačiau nė vieno
atvejo, kad praktiniai patarimai neaptariant kliūčių turėtų kokį
nors poveikį.
Šios istorijos atskleidimas artimam žmogui nuostabiu būdu
man padėjo suvokti save kaip tyrėją ir susidaryti savo nuomonę.
Aš pažvelgiau į Stivą ir nusišypsojau:
- Aš nedaliju instrukcijų.
Pirmą kartą per penkerius metus aš supratau, kad ana užmies
čio klubo vadovė nė neketino statyti mane į nepatogią padėtį ar
žlugdyti mano paskaitos. Jei taip būtų buvę, jos juokingi kriterijai
nebūtų manęs taip pribloškę. Jos reikalavimai tiesiog atspindėjo
mūsų kultūros baimes. Mes nenorime jaustis nepatogiai. Mes
trokštame trumpo ir paprasto instrukcijų sąrašo, kaip pasiekti
laimę.
Tačiau aš neatitinku tokių kriterijų. Ir niekada neatitikau.
Prašau, nesupraskite manęs klaidingai. Aš mielai praleisčiau ne
malonius dalykus, bet šitaip nieko nebus. Be sunkaus darbo mes
nepasikeisime, nesubręsime ir nežengsime pirmyn. Jeigu iš tiesų
norime gyventi džiaugsmingą, prasmingą ir kupiną meilės gyve
nimą, privalome kalbėti apie dalykus, kurie tam kliudo.
Kol nepripažinau ir neišpasakojau šios istorijos, aš profesiniu
atžvilgiu jaučiausi nevisavertė dėl to, kad „trumpų patarimų“ ir
Kliūtys 65
„penkių paprastų žingsnių“ negaliu pateikti. Dabar, kai jau susi
taikiau su savimi dėl šio incidento, suprantu, kad, tik suvokiant
tamsą, mano šviesos ieškojimas įgauna kontekstą ir prasmę.
Džiaugiuosi pranešdama, kad „UP Experience“ praėjo gerai.
Tiesą sakant, vietoj mokslinio pranešimo aš papasakojau klau
sytojams istoriją apie aną „lengvą ir linksmą“ paskaitą. Tai buvo
rizikingas žingsnis, bet pamaniau, kad netgi įmonių vadovams
rūpi jaustis visavertiškiems. Praėjus keletui savaičių po renginio
jo organizatorė paskambino man ir tarė:
- Sveikinu! Sulaukėme vertinimų, ir jūsų kalba atsidūrė an
troje vietoje tarp labiausiai patikusių dienos kalbų. Turint galvoje
jūsų tyrimų objektą, tai iš tiesų gana netikėta.
Štai išvada:
Jei norime gyventi ir mylėti visa širdimi ir žengti į pa

saulį jausdami savo visavertiškumą, turime kalbėtis
apie mums kliudančius dalykus - ypač gėdą, baimę ir
pažeidžiamumą.
Jungo* pasekėjų rate gėda dažnai apibūdinama kaip sielos

pelkynas. Aš nesiūlau bristi į raistą ir statytis ten palapinę. Esu tai
dariusi ir galiu pasakyti, kad sielos pelkynas yra tokia vieta, kurią
būtina aplankyti, bet jūs nenorėtumėte ten gyventi.
Aš siūlau išmokti ją perbristi. Turime suvokti, kad stovėti ant
kranto ir drebėti dėl to, kas nutiks, jei atvirai papasakosime apie
savo baimes, yra daug skausmingiau nei čiupti patikimo draugo
* Carl Gustav Jung (187S-1961) - garsus psichiatras, analitinės psichologijos

pradininkas.
NETOBULUM O DOVANOS
ranką ir pereiti pelkę. O svarbiausia - privalome suprasti, kodėl

nuolatinės pastangos išsilaikyti ant kojų jaučiant po savimi liu
lančią žemę ir ilgesingai žvelgiant į kitą pelkės krantą, kur mūsų
laukia visavertiškumas, yra daug sunkesnis darbas nei klampoji
mas per raistą.
Patarimai yra viliojantis kelio sutrumpinimas, ir aš suprantu
kodėl. Kam bristi per pelkę, jeigu ją paprasčiausiai galima apeiti?
Bet štai klausimas: kodėl patarimai tokie viliojantys, jei, tiesą
sakant, mes jau žinome, kaip pasiekti tą ar aną, ir vis dėlto stovi
me toje pačioje vietoje, ilgėdamiesi daugiau džiaugsmo, artumo
ir prasmės?
Turbūt daugelis, skaitančių šią knygą, žino, kaip sveikai mai
tintis. Galiu jums pasakyti, kiek „Svorio stebėtojų“* taškų turi
kiekvienas produktas maisto parduotuvėje. Galiu mintinai išpoš-
kinti Pietų paplūdimio dietos** pirmojo etapo patiekalų sąrašą ir
jų glikeminį indeksą, tarsi tai būtų ištikimybės Amerikos vėliavai
priesaika. Mes visi žinome, kaip sveikai maitintis.
Mes taip pat žinome, kaip protingai leisti pinigus. Žinome, kaip
patenkinti savo emocinius poreikius. Mes visa tai žinome, bet...
Esame LABIAUSIAI nutukusi, persisunkusi vaistais,

kenčianti nuo priklausomybių ir prasiskolinusi
amerikiečių karta.
* „Svoriostebėtojai“(angį. Weight watcher,sJ- visame pasaulyje populiarūs sveikatos

klubai, moksliškai padedantys numesti svorio.
** Pietų paplūdimio dietą Majamyje sukūrė daktaras Arturas Agatstonas (Arthur
Agatston). Joje ypač akcentuojamas gerųjų angliavandenių ir gerųjų riebalų
vartojimas.
Kliūtys 67
Kodėl? Kodėl, turėdami geresnę prieigą prie informacijos,
daugiau knygų ir labiau išsivysčiusį mokslą, mes kamuojamės
labiau nei kada nors anksčiau?
Nes mes nekalbame apie kliūtis, trukdančias mums daryti
tai, ką žinome esant geriausia mums, mūsų vaikams, šeimoms,
įmonėms ir bendruomenėms.
Aš galiu žinoti viską, ką įmanoma žinoti apie sveiką mitybą,
bet jei pasitaikys viena iš tokių dienų, kai Elen reikia pagalbos
ruošiant kokį nors projektą, kai Čarlis nori anksčiau grįžti namo
iš mokyklos, kai reikia suspėti laiku parašyti darbą, kai Naciona
linio saugumo departamentas padidina grėsmės lygį, kai mūsų
kiemo žolė baigia nudžiūti, kai nebeįtelpu į savo džinsus, kai šalies
ekonomika ima trauktis, kai nežmoniškai sulėtėja internetas, kai
baigiasi maišeliai mūsų šuns išmatoms, - pamirškite tai! Viskas,
ko tuomet tetrokštu, - užgniaužti kankinantį nerimą moliūgų
keksiukais, bulvių traškučiais ir šokoladu.
Mes nekalbame apie tai, kas verčia mus kimšti, kol susirg-
sime, ir plušti, kol išseksime; kodėl taip trokštame užsimiršti ir
atsipalaiduoti; kodėl mus kankina toks nerimas ir abejonės, jog
nepajėgiame daryti to, kas, kaip žinome, mums geriausia. Mes
nekalbame apie visavertiškumo vaikymąsi, tapusį tokia svarbia
mūsų gyvenimo dalimi, jog net nepastebime, kad sukamės ratu.
Žinoma, kai kurie rūpesčiai - kad ir pasitaikius tokiai dienai,
kaip neseniai aprašiau - yra įprasta kasdienio gyvenimo dalis, bet
būna dienų, kai juos sukelia mano pačios sau primesti lūkesčiai.
Tarkime, aš noriu, kad Elen projektas būtų pritrenkiamas. Noriu
pasirūpinti Čarliu negalvodama apie savo pačios darbotvarkę.
Noriu parodyti visam pasauliui, kaip puikiai sugebu derinti karjerą
su šeimos gyvenimu. Noriu, kad mūsų veja atrodytų nuostabiai.
NETOBULUM O DOVANOS
Noriu, kad žmonės matytų, kaip dedame savo šuns išmatas į natū
raliai suyrančius maišelius, ir galvotų: „Viešpatie! Kokie pavyzdingi
piliečiai.“ Būna dienų, kai pajėgiu sutramdyti norą visiems būti
viskuo, tačiau būna ir dienų, kai jis visiškai mane užvaldo.
Kaip jau sakiau ankstesniame skyriuje, kai iš visų jėgų sten
giamės patikėti savo verte, imame jos vaikytis. Visavertiškumo
vaikymasis turi savo garso takelį, ir tiems, kurie yra mano amžiaus
ar vyresni, tai nėra populiarus 70-ųjų šlageris „Pasiausk“ (Van
McCoy „Do the Hustle“). Tai mūsų galvoje skambančių gėdos
balsų kakofonija - balsų, kurie skatina mus jaustis nevisaverčiais,
siųsdami mums tokias žinutes:
• Ką žmonės apie mane pagalvos?

• Tu dar negali iš tikrųjų savęs mylėti. Tu dar nesi
pakankamai... gražus, -i / plonas, -a / klestintis, -i /
turtingas, -a / talentingas, -a / laimingas, -a / sumanus,
-i / moteriška / vyriškas / produktyvus, -i / mielas, -a
/ stiprus, -i / tvirtas, -a / rūpestingas, -a / populiarus,
-i / kūrybingas, -a / mėgstamas, -a / gerbiamas, -a /
dosnus, -i ir 1.1.
• Šito niekas neturi sužinoti.
• Aš apsimesiu, kad viskas gerai.
• Aš galiu prisitaikyti, jeigu prireiks.
• Kas tu toks, -ia, kad bruktum pasauliui savo mintis /
kūrybą / idėjas / įsitikinimus / knygas?
• Pasirūpinti jais daug svarbiau, nei pasirūpinti savimi.
Gėda yra stiprus jausmas, kuris užplūsta mus netikėtai ir

priverčia mus jaustis menkais, nevisaverčiais ir nepakankamai
Kliūtys 69
gerais. Jei norime išsiugdyti psichologinį atsparumą gėdai - ge
bėjimą ją atpažinti ir iškęsti nepamirštant savo vertės ir auten
tiškumo, turime pakalbėti apie tai, kodėl ji mus apima.
Atviri pokalbiai apie gėdą gali pakeisti tai, kaip mes gyvena
me, mylime, auklėjame vaikus, dirbame ir puoselėjame santykius.
Esu gavusi daugiau nei tūkstantį paprastų ir elektroninių laiškų iš
„Maniau, kad tai būdinga tik man“ (mano knygos apie psicholo
ginį atsparumą gėdai) skaitytojų, ir visi jie sako tą patį: „Negaliu
patikėti, kaip kalbėjimas apie gėdą pakeitė mano gyvenimą!“ (Ir
aš pažadu, kad net jei kalbėsite apie gėdą prie pietų stalo, viskas
bus gerai.)
Įvadas į atsparumą gėdai
Štai pirmieji trys dalykai, kuriuos turite žinoti apie gėdą:
1. Mes visi ją patiriame. Gėda būdinga visiems, tai viena

primityviausių žmogaus emocijų. Tie, kurie nepatiria
gėdos, iš tikrųjų nesugeba įsijausti į kitus ir užmegzti
žmogiškų santykių.
2. Mes visi bijome kalbėti apie gėdą.
3. Kuo mažiau kalbame apie gėdą, tuo labiau ji užvaldo
mūsų gyvenimą.
Iš esmės gėda yra baimė būti nemylimiems - tai visiška prie

šingybė atvirumui ir visavertiškumui. Gėdos apibrėžimas, kurį
sudariau remdamasi savo tyrimu, yra toks:
Gėda yra labai skausmingas jausmas ar išgyvenimas, kurį
NETOBULUM O DOVANOS
patiriame manydami, jog esame menkaverčiai ir todėl

neverti meilės bei artumo.8
Gėda neleidžia mums jaustis visaverčiams, įtikindama mus,

kad jeigu pasipasakosime apie save, žmonės ims blogai apie mus
galvoti. Gėda susijusi su baime. Mes bijome, kad žmonės mūsų
nebemėgs, sužinoję tiesą apie tai, kas mes esame, iš kur esame
kilę, kuo tikime, kokių turime bėdų ir - patikėsite ar ne - kokie
būname nuostabūs, kai jaučiamės pakylėti (kartais būna ne ką
lengviau pripažinti savo stiprybes nei silpnybes).
Žmonės dažnai nori tikėti, kad gėdą patiria tik tie, kurie yra
išgyvenę kokių nors sunkių psichologinių traumų, bet tai nėra
tiesa. Gėdą patiriame visi. Ir nors atrodo, kad gėda slypi toli
miausiuose mūsų širdies kampeliuose, iš tiesų jį užkrečia visas
mums pažįstamas sritis, įskaitant mūsų išvaizdą, įvaizdį, šeimą,
vaikų auklėjimą, finansus, darbą, sveikatą, priklausomybes, seksą,
senėjimą ir religiją. Jausti gėdą reiškia būti žmogumi.
Ne kiekvienam lengva išpažinti savo silpnybes, o jeigu mes
dar itin stengėmės, kad išoriškai viskas atrodytų „kuo puikiausiai“,
tuomet pasakydami tiesą rizikuojame daug ką prarasti. Štai kodėl
gėda mėgsta perfekcionistus - juos taip lengva priversti tylėti.
Maža to, jog savo istorijomis bijome kitus nuvilti ar atstumti,
mes dar ir baiminamės, kad jeigu papasakosime kitiems apie savo
nesėkmes, tų prisiminimų svoris mus sutraiškys. Mes jaučiame
tikrą baimę, kad koks nors išgyvenimas mus išduos ar apibūdins
kaip žmogų, nors tai yra tiktai maža mūsų patirties dalis.
8 Brown B., I Thought It Was Just Me (būt it isn’t): Telling the Truth About
Perfectionism, Inadeąuacy, and Power, New York: Penguin / Gotham Books, 2007.
Kliūtys 71
Savo knygoje „Maniau, kad tai tik man būdinga“ užrašiau
daug tokių istorijų, bet vieną iš jų dabar ypač norėčiau paminėti.
Viena moteris sutelkė drąsą ir prisipažino savo kaimynei esanti
sveikstanti alkoholikė, tačiau sulaukė kitokios reakcijos, nei tikė
josi. Kaimynė tik tepasakė:
- Nebesu tikra, ar norėčiau, kad mano vaikai kada nors dar
žaistų prie jūsų namų.
Ana drąsi moteris man pasakojo, kad sutramdžiusi baimę ji
atsakė:
- Bet jie čia žaidžiajau dvejus metus, o aš nebegeriu dvidešimt
metų. Aš netapau kitokia, nei buvau prieš dešimt minučių. Kodėl
jūs pasikeitėte?
Jei gėda yra visiems būdinga baimė būti nevertam meilės bei
artumo ir jeigu visi žmonės jaučia nenumaldomą ir įgimtą poreikį
patirti meilę bei artumą, nesunku suprasti, kodėl gėda dažnai
vadinama „vyraujančia emocija“. Net jei gėdos ir nejaučiame, ji
gali mus kaustyti - tam, kad užsisklęstume savyje, pakanka bijoti
būti palaikytiems menkaverčiais.
Kita vertus, jeigu visi žmonės kada nors išgyvena gėdą, gera
naujiena yra ta, kad visi galime išsiugdyti atsparumą jai. Atspa
rumas gėdai yra gebėjimas ją atpažinti, konstruktyviai ją iškęsti
neatsisakant savo vertės ir autentiškumo ir galiausiai - pasiremiant
šia patirtimi išsiugdyti daugiau drąsos, užuojautos ir artumo.
Pirmas dalykas, kurį turime suprasti apie atsparumą gėdai - kuo
mažiau kalbėsime apie gėdą, tuo stipriau ją jausime.
Kad gėda taptų nebevaldoma, reikia trijų dalykų: slaptu
mo, tylėjimo ir kritikos. Jeigu mūsų gyvenime įvyksta kas nors
gėdinga ir mes šį nutikimą užrakiname savo širdyje, gėda ima
augti ir pūliuoti. Ji ima mus naikinti. Mums reikia pasidalyti savo
išgyvenimais. Gėdą pagimdo santykiai tarp žmonių, ją išgydo taip

pat santykiai tarp žmonių. Jeigu galime rasti žmogų, nusipelniusį
išgirsti mūsų istoriją, privalome jam papasakoti ją. Gėda praranda
savo galią, kai ją atskleidžiame. Taigi mes turime kam nors išsakyti
savo istoriją, kad atsikratytume gėdos, o tam, kad išsakytume savo
istoriją, turime išsiugdyti atsparumą gėdai.
Po dešimties metų tyrinėjimo pastebėjau, kad žmonėms, kurie
yra itin atsparūs gėdai, būdingi šie keturi dalykai:
1. Jie supranta, kas yra gėda, ir atpažįsta, kokios užuomi

nos ir lūkesčiai sukelia jiems gėdos jausmą.
2. Jie ugdo kritinį mąstymą, blaiviai pasverdami tas
užuominas ir lūkesčius, kurie mums teigia, kad būti
netobuliems reiškia būti menkaverčiams.
3. Jie neužsisklendžia savyje ir pasidalija savo išgyveni
mais su žmonėmis, kuriais pasitiki.
4. Jie kalba apie gėdą, t. y. jie nebijo minėti žodžio „gėda“,
jie pasako, kaip jaučiasi, ir prašo pagalbos.
Prisiminusi savo tiriamuosius, kurie kalbėjo apie pakeičiančią

išsikalbėjimo galią - žmones, kurie pripažįsta ir atskleidžia kitiems
savo išgyvenimus - suprantu, kad jie yra atsparūs ir gėdai.
Kadangi visavertiškumas ir atsparumas gėdai taip priklauso
nuo atvirumo, noriu jums papasakoti vieną iš savo istorijų apie
atsparumą gėdai. Bet prieš tai norėčiau atsakyti į du dažniausiai
užduodamus klausimus apie gėdą. Manau, tai padės jums geriau
suprasti šią sunkią temą.
Kuo skiriasi gėda ir kaltė? Dauguma gėdos tyrinėtojų ir
psichologų sutaria, kad skirtumas tarp gėdos ir kaltės jausmo
Kliūtys 73
geriausiai suprantamas kaip skirtumas tarp „aš esu blogas, -a“ ir
„aš pasielgiau blogai“.
Kaltė - aš pasielgiau blogai.

Gėda = aš esu blogas, -a.
Gėda kyla dėl to, kokie esame, o kaltė - dėl mūsų elgesio. Mes
jaučiamės kalti, kai palyginame tai, ką padarėme ar nepadarėme,
su tuo, kokie norėtume būti. Tai nemalonus, bet naudingas jaus
mas. Atsiprašyti dėl savo veiksmų, atsilyginti už juos kitiems ar
pakeisti savo elgesį, kuris mums nepatinka, dažniausiai skatina
kaltė. Kaltė turi panašią galią kaip ir gėda, tikjos poveikis dažniau
siai yra naudingas, o gėdos - žalingas. Kai žmonės kitų atsiprašo,
atsilygina už savo veiksmus arba pakeičia savo elgesį geresniu, jie
dažniausiai tai daro skatinami kaltės, o ne gėdos. Tiesą sakant,
tyrimas man parodė, kad gėda sunaikina tą mūsų dalį, kuri tiki,
jog galime keistis į gera.9
Argi gėda nepriverčia mūsų susiimti? Kaip ir daugelis kitų
specialistų, aš priėjau išvadą, kad gėda daug labiau skatina žalingą
elgesį, nei nuo jo apsaugo. Nes, kartoju, žmogui įgimta trokšti
jaustis vertam meilės ir artumo. Išgyvendami gėdą, jaučiamės
atskirti ir nevisaverčiai. Tuomet daug labiau tikėtina, kad, paveikti
gėdos arba jos baimės, palinksime į žalingus įpročius arba imsime
kaltinti ir gėdyti kitus. Iš tikrųjų gėdos jausmas labai susijęs su
smurtu, agresija, depresija, įvairiomis priklausomybėmis, valgymo
sutrikimais ir priekabiavimu.
9 Išsamiausiąšiuolaikinės tiriamosios literatūros apie gėdąapžvalgąpateikiaJune Price

Tangney, Ronda L. Dearing, Skaute and Gaili, New York: Guilford Press, zooz.
NETOBULUM O DOVANOS
Vaikai, dažniau jaučiantys gėdą (aš esu blogas) nei kaltę (aš
pasielgiau blogai), labai kenčia dėl menkavertiškumo ir savinea-
pykantos. Gėdos jausmo pabrėžimas auklėjant vaikus moko, kad
jie iš esmės nėra verti meilės.
Gėdos tyrėja, pasigydyk pati!
Kad ir kiek daug žinotumėte apie gėdą, ji gali jus užklupti

netikėtai. (Patikėkite manimi, kalbu remdamasi savo pačios
patirtimi.) Jūs galite degti iš gėdos nė nežinodami, kas vyksta
ir kodėl. Gera žinia yra tai, kad, pakankamai pasitreniravus,
atsparumas gėdai taip pat gali suveikti nesąmoningai. Istorija,
kurią papasakosiu, ne tik atskleidžia klastingą gėdos prigimtį,
bet ir pabrėžia kalbėjimosi apie gėdą ir dalijimosi savo išgyve
nimais svarbą.
2009 m. mano tinklaraštis buvo keletą mėnesių reklamuoja
mas kaip pavyzdinis pagrindiniame svetainės paslaugas teikian
čios įmonės puslapyje. Tai buvo tikrai šaunu, nes mano svetainę
peržiūrėjo daugybė žmonių, kurie šiaip neieškotų tinklaraščio
apie autentiškumą ir drąsą. Kartą gavau elektroninį laišką iš
vienos moters, ji labai gyrė mano svetainės dizainą. Aš pajutau
pasididžiavimą ir dėkingumą... kol neperskaičiau šios laiško vietos:
„Man iš tiesų patinka jūsų tinklaraštis. Jis labai kūrybiškai

sukurtas, lengvai skaitomas. Vienintelė išimtis - jūsų ir
jūsų draugės teatre nuotrauka. Dievaži! Aš niekada ne
dėčiau į tinklaraštį blogos nuotraukos, bet galbūt dėl to,
kad aš pati fotografė...“
Kliūtys 75
Negalėjau patikėti savo akimis. Nuotrauka, apie kurią ji kal
bėjo, buvo mano ir mano geros draugės Lauros fotografija, kurią
aš padariau, kai mes sėdėjome tamsiame kino teatre, laukdamos
filmo „Seksas ir miestas“ (Sex and the City) pradžios. Kaip tik
buvo šio filmo premjera, mes iš nekantrumo šiek tiekjaudinomės
ir kvailiojome, todėl aš išsitraukiau savo fotoaparatą ir nufotogra
favau mus abi.
Mane labai supykdė, sutrikdė ir pritrenkė šios moters atsilie
pimas apie mano nuotrauką, bet aš skaičiau toliau. Ji uždavė daug
klausimų apie tinklaraščio dizainą ir užbaigė laišką paaiškindama,
jog dirba su daugybe „nieko neišmanančių“ tėvų ir ketina juos
supažindinti su manuoju auklėjimo metodu. Na ir kas! Aš buvau
tokia įsiutusi.
Ėmiau nervingai vaikščioti pirmyn ir atgal po virtuvę, tuomet
sėdau prie kompiuterio ir išpoškinau atsakymą.
Pirmajame laiško variante buvo tokia eilutė: „Dievaži! Aš
niekada negėdinčiau žmogaus dėl kažkokios nuotraukos,
bet galbūt dėl to, kad aš pati esu gėdos tyrėja...“
Antrajame variante buvo toks sakinys: „Radau internete
jūsų pačios fotografiją. Jeigu jus taip trikdo blogos nuo
traukos, jūsų vietoje aš gerai pagalvočiau, ar dėti savo
pačios nuotrauką.“
Trečiajame variante buvo tokia pastaba: „Jeigu jau siun
čiate kam nors bjaurų laišką, galėtumėte bent pasitikrinti
rašybą. „Jieyr“ nereiškia „jie yra“.
Taip, tai buvo žema ir šlykštu. Bet man buvo vis tiek. Kita
vertus, aš savo laiško neišsiunčiau. Kažkuri mano kūno dalis mane
sustabdė. Dar kartą perskaičiusi savo kandžius laiškus, aš giliai
įkvėpiau ir puoliau į miegamąjį. Ten apsiaviau bėgimo batelius,
NETOBULUM O DOVANOS
užsimaukšlinau beisbolo kepuraitę ir išbėgau į gatvę. Man reikėjo

žūtbūt ištrūkti iš namų ir išlieti keistą energiją, cirkuliuojančią
mano gyslomis.
Nužingsniavusi apie mylią, paskambinau savo draugei Laurai,
tai pačiai, kuri kartu su manimi pateko į aną nuotrauką kino teatre.
Kai papasakojau apie gautą laišką, ji aiktelėjo:
- Tu nejuokauji?
- Ne. Aš visai rimtai. Nori išgirsti tris mano atsakymus? Aš
vis dar neapsisprendžiu, kurį iš jų nusiųsti.
Iš atminties pakartojau jai savo „žudančius“ laiškus, ir ji aik
telėjo dar kartą.
- Brene. Tie laiškai tikrai drąsūs. Aš nesugebėčiau tokių pa
rašyti. Aš tiesiog jausčiausi įskaudinta ir apsiverkčiau.
Mudvi su Laura dažnai pasikalbame rimtomis temomis. Mes
visada randame abiem tinkamą ritmą - galime čiauškėti nesusto
damos, galime ir supratingai patylėti. Paprastai mes analizuojame
viena kitą ir sakome tokius dalykus kaip: „Gerai, patylėk truputį...
Aš mąstau...“ arba „Ar suprantamai pasakiau?“, arba „Ne, ne.
Palauk, man jau ateina į galvą...“
Tą mūsų pokalbio akimirką aš tariau:
- Laura, nebesakyk daugiau nieko. Turiu pagalvoti apie tai,
ką tik ką pasakei.
Keletą minučių jos ragelyje girdėjosi tik mano sunkus kvėpa
vimas. Galiausiai tariau:
- Tu jaustumeisi įskaudinta ir apsiverktum?
Laura nenoriai atsakė:
- Taip, o ką?
- Na... - neryžtingai pradėjau aš, - tiesiog manau, kad jeigu
aš įsiskaudinčiau ir pravirkčiau, tai būtų drąsus žingsnis.
Kliūtys 77
- Ką turi galvoje? - nustebo Laura.
Pamėginau jai paaiškinti, kaip tik galėjau.
- Supranti, atsiliepti nemandagiai ir bjauriai būtų mano
pirmoji reakcija. Man nereikia drąsos, kad į pažeminimą at
sakyčiau pažeminimu. Galėčiau akimirksniu pasinaudoti savo
supergaliomis ką nors sugėdinti. O leistis įskaudinamai - tai
jau kitas reikalas. Manau, kad tai, kas tau atrodo natūralu, man
būtų drąsu.
Mes šiek tiek apie tai pakalbėjome ir nusprendėme, kad
drąsa Laurai reikštų pripažinti nuoskaudą ir nuo jos nebėgti, o
man - pripažinti nuoskaudą ir neatsakyti įžeidimu. Mes taip pat
sutikome, kad žiaurus elgesys niekada nebūna drąsus - paprastai
tai lengvas, daug pastangų nereikalaujantis žingsnis, ypač šiuo
laikinėje kultūroje.
Nuėjus dar apie mylią, Laura paklausė:
- Gerai, jeigu jau išsiaiškinome, ką reikia daryti patyrus pa
žeminimą, kaip, tavo manymu, būtų drąsiausia pasielgti su anuo
laišku?
Aš stengiausi sulaikyti ašaras:
- Turėčiau leisti sau pajusti nuoskaudą. Išsiverkti. Papasakoti
viską tau. Išmesti tai iš galvos. Ištrinti laišką. Nė neatsakius.
Laura patylėjo minutėlę, tuomet sušuko:
- O Viešpatie! Juk tai atsparumas gėdai, tiesa? Tu lavini drąsą.
Aš sutrikau, tarsi pirmą kartą išgirdusi šį žodį:
- Ką? Ką turi omenyje?
Laura kantriai ėmė aiškinti:
- Atsparumas gėdai. Juk tu prisimeni savo knygą - tą mėlyną?
Keturi atsparumo elementai: įvardyk tai; kalbėk apie tai; pripažink
savo silpnybes; išsakyk jas. Juk visa tai tavo knygoje.
NETOBULUM O DOVANOS
Mes abi ėmėmejuoktis. Aš pagalvojau: „Povelnių! Juktai veikia.“

Po savaitės man teko skaityti paskaitą septyniasdešimčiai stu
dentų, kurie lankė mano kursą apie gėdą ir empatiją. Man kalbant
apie keturis atsparumo gėdai elementus vienas iš studentų pakėlė
ranką ir paprašė pateikti pavyzdį. Nusprendžiau papasakotijiems aną
„Dievaži!“istoriją. Tai puikus pavyzdys, kaip gėda gali mus užvaldyti
visiškai nesąmoningai ir kaip svarbu ją įvardyti ir apieją papasakoti.
Taigi pradžioje papasakojau jiems apie savo tinklaraštį ir
naują pomėgį - fotografiją. Prisipažinau, kad jaučiausi šiek tiek
neryžtingai įkeldama savo nuotraukas į internetą, o gavusi aną
kritišką laišką pasijutau sugėdyta ir pažeminta.
Kai papasakojau jiems apie savo stiprų norą atsakyti įžeidimu,
kai kurie studentai užsidengė veidą rankomis, o kiti nukreipė akis į
šalį. Esu tikra, kai kuriuos nuvylė mano netaktiškumas. Kiti atrodė
tiesiog pasibaisėję.
Vienas studentas pakėlė ranką ir paklausė:
- Ar galiu užduoti asmenišką klausimą?
Kadangi kaip tik dalijausi su jais labai asmeniška ir gėdinga
istorija, pamaniau, kad blogiau nebus. Deja, aš klydau.
Jis drąsiai tarė:
- Jūs sakote, kad jus įskaudino jūsų fotografijos kritika, bet ar iš
tiesųtai tikroji priežastis? Ar gėdajus apėmė dėl to, kadjus sukritikavo
dėl blogos nuotraukos, ar dėl to, kad leidote sau būti atvirai ir pažei
džiamai, užuot užsisklendusi ir pasirinkusi saugumą, ir štai - nudegė
te? Ar priežastis ne ta, kad atsivėrėte žmonėms ir buvote įskaudinta?
Mano burna išdžiūvo. Nugarą išpylė šaltas prakaitas. Aš pasi
tryniau kaktą ir pažvelgiau sutrikusiems studentams tiesiai į akis.
- Negaliu tuo patikėti! Būtent tai ir atsitiko. Aš nesupratau to iki
pat šios minutės, bet kaip tik tai ir nutiko. Būtent tai tiksliai ir nutiko.
Kliūtys 79
Aš padariau kvailoką nuotrauką kino teatre - paprastai šito nedarau,
bet buvau su artima drauge ir mes pasijutome kaip lengvabūdėsjau
nos merginos. Įdėjau nuotrauką į internetą, nes buvau susijaudinusi
ir pamaniau, jog taip smagiau. Tuomet mane sukritikavo.
Keletas studentų rūsčiai pažvelgė į savo drąsųjį kolegą tarsi
sakydami: „Sveikinu. Tu ją traumavai.“ Tačiau aš nesijaučiau
traumuota. Ar nutverta už rankos. Ar demaskuota. Aš jaučiausi
išlaisvinta. Istorija, su kuria turėjau susitaikyti, kad galėčiau pasi
justi visavertė, buvo ne pasakojimas apie naujai iškeptą fotografę,
kenčiančią dėl kritikos. Tai istorija apie gana rimtą asmenybę,
kuri kartą pasielgė smagiai, spontaniškai, lengvabūdiškai ir neto
bulai - vienu žodžiu, tapo pažeidžiama, bet tuoj pat gavo smūgį
į paširdžius.
Atsparumas gėdai dažnai tapatus vis gilėjančiam suprati
mui. Ką man suteikė anas išgyvenimas? Ką man šnibždėjo į ausį
mano galvoje tūnantys gnomai? Mes ne tik privalome pripažinti
savo klaidas nenustodami savęs mylėti, bet ir turime suvokti, kur
klydome iš tikrųjų. Taip pat turime išmokti apsiginti nuo gėdos,
jeigu norime išsiugdyti visavertiškumą.
Kaip atrodo gėda?
Kalbėdama apie tai, kaip apsiginti nuo gėdos, aš visada su didžiau

sia pagarba miniu Veleslio (Wellesley) koledžo Stoun (Stone) vardo
moterų tyrimo centro atliktą darbą. Dr. Linda Hartling, buvusi
kultūros ir santykių teoretikė Stoun tyrimo centre, o dabar - Žmo
gaus orumo ir pažeminimo studijų vadovė, aprašydama skirtin
gas atsiribojimo strategijas, kurių griebiamasi kovojant su gėda,
NETOBULUM O DOVANOS
remiasi velionės Karen Horni (Horney) tyrimu apie tris elgesio

modelius: atsitraukimą, prisiartinimą ir puolimą.
Pasak dr. Hartling, tam, kad nugalėtų gėdos jausmą, kai kurie
iš mūsų atsitraukia - užsisklęsdami, slėpdamiesi, nutildami, tap
dami paslaptingi; kiti prisiartina - siekdami nuraminti ir įtikti; o
treti puola - mėgindami įgyti galią kitiems, elgdamiesi agresyviai ir
naudodami kitų gėdinimą kaip priešnuodį prieš savo pačių gėdos
jausmą (pavyzdžiui, siuntinėdami niekšiškus laiškus).
Daugelis mūsų naudojasi visais trimis būdais, priklausomai
nuo laiko, žmonių ar priežasties. Tačiau bet kuri iš šių strategijų
atitolina mus nuo nuoširdumo. Gėda reiškia baimę, kitų kaltinimą
ir susvetimėjimą. Nuoširdumas reiškia visavertiškumą ir susitaiky
mą su savo silpnybėmis, suteikiančiomis mums drąsos, užuojautos
ir artumo. Jei norime gyventi visavertį gyvenimą, nekankinami
nuolatinės baimės, jog esame nevisaverčiai, turime pripažinti savo
trūkumus. Taip pat turime išmokti reaguoti į gėdą taip, kad jos dar
labiau nepagilintume. Vienas iš būdų - suprasti, kada mus apima
gėda, kad galėtume tikslingai į ją reaguoti.
Gėda yra „viso kontakto“ emocija. Žmonės, kurie yra itin at
sparūs gėdai, žino, kada ji apima juos. Lengviausias būdas atpažinti
gėdą - lavintis pastebėti fizinius gėdos simptomus. Kaipjau minėjau
skyriuje apie drąsą, užuojautą ir artumą, aš žinau, kada mane apima
gėdos jausmas - kai sielą užplūsta šilta menkavertiškumo banga,
širdis ima daužytis, veidas užsidega raudoniu, burna išdžiūsta,
pažastyse ima peršėti, o laikas sulėtėja. Kad galėtume sąmoningai
reaguoti į gėdą, svarbu žinoti asmeninius simptomus.
Kai mus apima gėdosjausmas, mes kurį laikąbūname nepajėgūs
normaliai bendrauti su žmonėmis. Privalome emociškai vėl atsistoti
ant kojų prieš ką nors darydami, sakydami, parašydami ar išsiųsda
Kliūtys 81
mi, nes vėliau dėl to gailėsimės. Žinau, kad man reikia nuo dešimties
iki penkiolikos minučių, kad suimčiau save į rankas, ir kad aš tikrai
apsižliumbsiu prieš vėl pasirengdama su kuo nors bendrauti. Taip
pat man reikia pasimelsti. Suprasti tai yra tokia didžiulė dovana!
Jeigu norite sustiprinti savo atsparumą gėdai ir nuoširdumą,
pradėkite nuo šių klausimų. Tai, kaip įjuos atsakysite, gali pakeisti
jūsų gyvenimą:
1. Kuo tampate, kai gėda įspraudžia jus į kampą?

2. Kaip nuo jos ginatės?
3. Su kuo pasikalbate stengdamiesi nugalėti norą
atsitraukti arba užsisklęsti, arba pulti?
4. Koks jūsų elgesys būtų pats drąsiausias, kai jaučiatės
menki ir įskaudinti?
Mūsų gyvenimo istorija skirta ne visiems. Išgirsti ją yra privi

legija, ir prieš ja su kuo nors pasidalydami turime visada savęs pa
klausti: „Kas yra nusipelnęs išgirsti mano istoriją?“Jeigu pažįstame
vieną ar du artimus žmones, kurie gali pabūti su mumis, atidžiai
ir bešališkai išklausyti mūsų nesėkmių istorijas ir mylėti mus dėl
mūsų stiprybių ir silpnybių, mes esame neįtikėtinai laimingi.
Mums nereikia, kad visi mus mylėtų, būtų mums artimi ir pa
sirengę išklausyti. Mums tereikia bent vieno tokio žmogaus. Jeigu
mūsų gyvenime yra toks žmogus arba nedidelė žmonių grupė,
geriausias būdas pripažinti šį ryšį - pripažinti savo visavertiškumą.
Jeigu siekiame meile, artumu ir nuoširdumu pagrįstų santykių, tu
rime visada pradėti nuo to paties: aš esu visavertis, -ė.
P IR M A S IS K E L R O D IS
Autentiškumas
Pamirškite, ką mano kiti
Žmonės dažnai mėgina gyventi atbulai: jie stengiasi

įsigyti daugiau daiktų ar pinigų, kad galėtų dažniau
daryti tai, ką nori, ir taptų laimingesni. Tačiau iš tikrųjų
gyvenime turi būti priešingai. Pirmiausia turite būti tas,
kas esate, tuomet daryti tai, kų iš tiesų privalote daryti,
ir turėsite tai, ko norite.
- Margaret Young -
ries pradėdama savo tyrimą, visada maniau, kad žmonės

būna arba autentiški, arba neautentiški. Autentiškumas
man reiškė savybę, kurią arba turi, arba ne. Ko gero, daugelis iš
mūsų šį terminą vartoja būtent tokia prasme: „Ji labai autentiš
kas žmogus“. Tačiau labiau įsigilinusi į savo tyrimą ir pradėjusi
darbą su pačia savimi, supratau, kad, kaip ir daugelis geidžiamų
charakterio ypatybių, autentiškumas nėra tai, ką mes turime arba
Autentiškumas
neturime. Tai yra įprotis - sąmoningas pasirinkimas, kaip mes
norime gyventi.
Autentiškumas yra mūsų kasdienių sprendimų visuma. Jis
reiškia pasiryžimą būti atviriems ir tikriems, pasiryžimą būti
nuoširdiems, pasiryžimą neslėpti savojo „aš“.
Kai kurie žmonės sąmoningai stengiasi visada būti autentiški,
kai kurie žmonės to nedaro, o likusi dauguma (tokie kaip aš) vieną
dieną būna autentiški, kitą - nelabai. Patikėkite manimi, nors aš
kai ką nusimanau apie autentiškumą ir visomis jėgomis jo siekiu,
užplūdus abejonėms ar gėdai galiu išduoti visus savo principus ir
tapti tokia, kokios tik jums prireiks.
Mintis, jog galime rinktis būti autentiški arba ne, nuteikia
mus ir optimistiškai, ir pesimistiškai. Mes jaučiame džiaugsmą,
nes vertiname tikrumą ir natūralumą. Daugeliui iš mūsų patinka
šilti, paprasti, atviri žmonės ir mes trokštame būti tokie patys.
Mes jaučiame neviltį, nes, netgi daug nemąstydami, daugelis
iš mūsų suprantame, kad elgtis autentiškai visuomenėje, kuri
diktuoja mums viską - pradedant tuo, koks turi būti mūsų svo
ris, ir baigiant tuo, kaip turi atrodyti mūsų namai, - yra be galo
sunkus žingsnis.
Atsižvelgdama į užduoties sudėtingumą - būti autentiškiems
visuomenėje, reikalaujančioje iš mūsų prisitaikyti ir įtikti, - nu
sprendžiau pasinaudoti savo tyrimu ir sukurti autentiškumo
apibrėžimą, kuriuo galėčiau naudotis kaip kriterijumi. Kokia yra
autentiškumo anatomija? Kokios dalys sudaro autentišką „aš“?
Štai ką aš išsiaiškinau:
Autentiškumas yra kasdienėspastangos pamiršti, kokie ma

nome privalantys būti, ir pamilti save tokius, kokie esame.
NETOBULUM O DOVANOS
Apsispręsti būti autentiškiems - tai:

• lavinti drąsą būti netobuliems, brėžtis ribas ir leisti sau
būti pažeidžiamiems;
• rodyti užuojautą, kylančią iš žinojimo, jog visi turime
stiprybių ir silpnybių;
• ugdyti artumą ir bendrystės jausmą, bet tai įmanoma
tik tada, kai tikime, jog esame priimtini.
Autentiškumas reikalauja gyventi ir mylėti iš visos šir
dies - netgi tada, kai būna sunku, kai kovojame su gėda
ir baime, jog esame nepakankamai geri, o ypač tada, kai
mūsų džiaugsmas būna toks didelis, kad bijome sau leisti
jį pajusti.
Rūpestingai ugdydami autentiškumų ir visomis jėgomis
stengdamiesi suprasti save - štai kaip leidžiame mūsų
gyvenime atsirasti malonei, džiaugsmui ir dėkingumui.
Galbūt pastebėjote, kad apibrėžime persipina temos, kurias ap

rašysiu skyriuose apie dešimt kelrodžių. Tai kartosis visoje knygoje,
nes visi kelrodžiai yra tarpusavyje susiję. Mano tikslas - aptarti juos
ir skyrium, ir drauge. Noriu, kad išsiaiškintume, kaip kiekvienas išjų
veikia atskirai ir kaipjie derinasi tarpusavyje. Likusioje knygos dalyje
tyrinėsime tokias sąvokas kaip „tobulumas“, kad suprastume, kodėl
jos tokios svarbios ir kas dažniausiai kliudo gyventi iš visos širdies.
Būti autentiškiems nėra lengvas sprendimas. E. E. Kamings
(Cummings) rašo: „Būti niekuo kitu, tik savimi, pasaulyje, kuris
nuolat stengiasi paversti jus bet kuo, tik ne savimi, reiškia kovoti
pačią sunkiausią, kokią tik įmanoma, kovą ir niekada nesiliauti
kovojus.“ „Išlikti natūraliems“ yra viena drąsiausių kovų, kokias
mums kada nors teks kovoti.
Autentiškumas
Kai nusprendžiame būti ištikimi sau, aplinkiniai paprastai
stengiasi suprasti, kaip ir kodėl mes keičiamės. Išvydę pokyčius,
mūsų sutuoktiniai ir vaikai gali išsigąsti ir sutrikti. Draugai ir gimi
naičiai gali sunerimti, kaip mūsų autentiškumo ugdymas paveiks
juos ir mūsų santykius su jais. Kai kuriuos mūsų elgesys įkvėps,
kiti pamanys, kad mes keičiamės pernelyg stipriai - galbūt nuo
jų tolstame arba verčiame juos jaustis nemaloniai.
Tiesą sakant, iššūkį nusistovėjusiems santykiams meta ne
tiek autentiškumo aktas, kiek jo drąsumas. Daugelis iš mūsų
bijo, kad juos kas pavadins savimylomis ar egocentrikais. Mes
nenorime, kad mūsų autentiškumas būtų laikomas egoistišku
arba narcizišku. Kai pradėjau sąmoningai ugdyti autentiškumą
ir visavertiškumą, kiekvieną dieną jaučiausi tarsi bėgčiau pro
mane talžančių gnomų rikiuotę. Jų balsai kartais būdavo itin
garsūs ir negailestingi:
• O kas, jei manau, kad esu priimtina, bet kiti taip

nemano?
• O kas, jei leisiu kitiems pamatyti ir pažinti mano
netobulą „aš“ ir niekam nepatiks tai, ką jie išvys?
• O kas, jei mano draugams / šeimai / bendradarbiams
labiau patinka mano „tobulasis aš“... na, žinote, tas,
kuris viskuo ir visais pasirūpina?
Kartais, kai pasipriešiname sistemai, ji duoda mums atkirtį.

Tai gali pasireikšti įvairiai - nuo akių vartymo ir apkalbų iki san
tykių nutraukimo ir izoliacijos. Tyrinėdama autentiškumą ir gėdą
supratau, kad moterys labiausiai bijo atvirumo. Štai kaip tyrimo
dalyvės apibūdino savo pastangas būti autentiškoms:
NETOBULUM O DOVANOS
• Neversk žmonių pasijusti nejaukiai, bet būk atvira.

• Nė vieno nenuliūdink ir neįžeisk niekieno jausmų, bet
sakyk, ką manai.
• Atrodyk kompetentinga ir išsilavinusi, bet ne visažinė.
• Nesakyk nieko nepopuliaraus ar kontroversiško, bet
turėk drąsos nesutikti su minia.
Taip pat supratau, kad žmonės patiria sunkumų, kai jų nuo

monė, jausmai ir įsitikinimai neatitinka su jų lytimi susijusių
visuomenės lūkesčių. Pavyzdžiui, ištyrus, kokios savybės paprastai
siejamos su „moteriškumu“, paaiškėja, kad svarbiausia moterims
būti lieknoms, gražioms ir kuklioms.10Tai reiškia, kad jei mote
rys nori visiškai apsidrausti nuo gėdos, jos turi stengtis būti kuo
plonesnės, tylesnės ir patrauklesnės.
Ieškodami požymių, siejamų su vyriškumu, tyrinėtojai nu
statė, kad svarbiausiomis laikomos šios vyro savybės: emocinis
susitvardymas, atsidavimas darbui, gebėjimas valdyti moteris ir
aukštos visuomeninės padėties siekis.11Tai reiškia, kad jei vyrai
nori apsidrausti nuo gėdos, jie privalo liautis jausti, pradėti už
dirbti pinigus ir atsisakyti visų prasmingų santykių.
Esmė ta, kad autentiškumas ne visada yra saugiausias paši
10 MahalikJ. R., Morray E. B., Coonerty-Femiano A., Ludlow L. H., Slattery S. M.,
Smiler A., „Development of the Conformity to Feminine Norms Inventory“in:
Sex Rolesį2, no. 7-8 (1005), p. 417-35.
11 MahalikJ. R., Talmadge W. T., Locke B. D., Scott R. RJ., „Using the Conformi
ty to Masculine Norms Inventory to Work with Men in a Clinical Setting” in:
Journal of Clinical Psychology 61, no. 6 (1005), p. 661-74; Mahalik J. R., Locke
B. D., Ludlow L. H., Diemer M. A., Scott R. RJ., Gottfried M., Freitas G., „De
velopment of the Conformity to Masculine Norms Inventory”in: Psychology of
Men andMasculinity 4, no. 1(2.003), P- 3—2.5.
Autentiškumas
rinkimas. Kartais apsispręsti būti tikriems, užuot buvus mėgs
tamiems, reiškia didžiulę riziką. Tai reiškia palikti savo įprastą
patogią aplinką. Ir patikėkite manimi, kuri ne kartą yra tai dariu
si, vaikštant po nepažįstamą teritoriją nesunku gauti per galvą.
Lengva užsipulti ar sukritikuoti žmogų tada, kai jis ryžtasi rizi
kingampoelgiui - išsako nepopuliarią nuomonę, pristato pasauliui
naują kūrinį arba mėgina padaryti tai, ko dar nėra visiškai įvaldęs.
Žiaurus elgesys yra pigus, lengvas ir pernelyg paplitęs. Be to, jis yra
bailus, ypač kai užsipuolate ar kritikuojate anonimiškai - šiuolaiki
nės technologijos leidžia tai daryti vis didesniam skaičiui žmonių.
Stengiantis būti autentiškiems ir drąsiems svarbu atsiminti,
kad žiaurumas visada žeidžia, net jei kritika yra neteisinga. Jeigu
judėsime prieš srovę ir atskleisime pasauliui save ir savo kūrinius, kai
kurie žmonės pajus grėsmę ir užsipuls mūsų skaudžiausias vietas -
mūsų išvaizdą, patrauklumą, netgi tai, kaip auklėjame savo vaikus.
Problema ta, kad jeigu visiškai nesirūpiname tuo, ką apie
mus mano kiti žmonės, ir esame atsparūs įžeidimams, vadinasi,
nesugebame užmegzti ir artimų santykių. Drąsa - tai atskleisti
savo silpnąsias vietas, o ne būti atspariems kritikai. Išlikti pažei
džiamiems rizikinga, bet mes turime tam ryžtis, jeigu norime
patirti artumą.
Jeigu jūs tokie kaip aš, autentiškumo ugdymas jums gali pa
sirodyti bauginantis dalykas - juk atskleisti pasauliui savo tikrąjį
„aš“ rizikinga. Tačiau aš manau, kad slėpti nuo pasaulio save ir savo
gabumus yra dar rizikingiau. Mūsų neišreikštos mintys, nuomonės
ir laimėjimai paprastai niekur nedingsta. Greičiausiai jie grauš
ir naikins mūsų visavertiškumą. Manau, mes turėtume gimti su
įspėjamosiomis etiketėmis kaip ant cigarečių pakelių:„Atsargiai!
Jeigu atsisakysite savo autentiškumo dėl saugumo, galite patirti šias
NETOBULUM O DOVANOS
neigiamaspasekmes: nerimą, depresiją, valgymo sutrikimus, įvairias

priklausomybes, pyktį, kaltę, apmaudą ir nepaaiškinamą sielvartą.“
Aukoti tai, kas esame, dėl to, ką apie mus manys kiti žmonės,
tiesiog neverta. Tiesa, ugdydami autentiškumą galime sukelti šiek
tiekskausmo aplinkiniams, bet galiausiai ištikimybė sauyra geriausia
dovana, kokią tik galime padovanoti mūsų mylimiems žmonėms.
Kai lioviausi stengtis visiems būti viskuo, galėjau skirti daugiau laiko,
dėmesio, meilės ir artumo savo artimiesiems. Galbūt mano auten
tiškumo ugdymas kelia sunkumų Stivui ir vaikams - labiausiai dėl
to, kad tam reikia laiko, jėgų ir dėmesio. Tačiau tiesa ta, kad Stivas,
Elen ir Čarlis yra įtraukti į tą pačią kovą. Mes visi esame įtraukti.
Problemų sprendimas
Tapkite sąmoningi: kai tik atsiduriu pažeidžiamoje situa

cijoje, aš apmąstau savo ketinimus, kartodama sau: „Nesitrauk.
Nesipūsk. Būk tvirta ir laikykis savo.“ Manau, laikymasis savo
įsitikinimų turi kai ką giliai dvasingo. Ši trumpa mantra primena
man, jog neturiu tapti maža, kad kiti žmonės pasijustų patogiai,
ir neturiu mesti ginklų, kad apsaugočiau save.
Ieškokite įkvėpimo: mane įkvepia kiekvienas, kas dalijasi su

pasauliu savo darbu ir nuomone. Drąsa yra užkrečiama. Mano
draugė Keterin Senter (Katherine Center) sako: „Turi drąsiai žvelgti
į savo gyvenimą, kad kiti taip pat drąsiai žvelgtų į savo.“12
12 Katherine Center tinklaraštis, 2010 m. sausio 28 d. vaizdo įrašas „Defining a

Movement“, http://www.katherinecenter.com/defining-a-movement/.
Autentiškumas
Imkitės veiksmų: rengdamasi atsidurti situacijoje, kurio
je jausiuosi pažeidžiama, aš stengiuosi autentiškumą padaryti
svarbiausiu tikslu. Jeigu mano tikslas būna autentiškumas ir aš jo
laikausi, niekada to nesigailiu. Tiesa, galiu patirti nuoskaudą, bet
retai jaučiu gėdą. O kai imu siekti pripažinimo bei palankumo
ir jų nepasiekiu, mane apima gėdos jausmas: „Aš nepakankamai
gera.“ Jeigu mano tikslas būna autentiškumas ir žmonėms tai ne
patinka, aš vis dar jaučiuosi puikiai. Ojeigu mano tikslas - patikti
žmonėms ir aš jiems nepatinku, pakliūvu į bėdą. Taigi aš imuosi
veiksmų teikdama pirmenybę autentiškumui.
O kaip jus sprendžiate problemas?

A N TR A SIS KELRODIS
Užuojauta sau
Atsisakykite perfekcionizmo
Vienas dalykas yra iš tiesų sunkus, bet kartu ir

nuostabus - tai liautis būti tobulai ir imtis užduoties
tapti pačia savimi.
- Anna Quindlen13-
iena maloniausių mano darbo dalių yra gauti paprastų ir

V elektroninių laiškų iš savo skaitytojų. 2009 m. pradžioje
gavau tūkstantąjį elektroninį laišką iš knygos „Maniau, kad tai
būdinga tik man“ skaitytojo. Norėdama tai atšvęsti, nusprendžiau
savo tinklaraštyje surengti aštuonias savaites truksiantį knygos
skaitymą balsu. Įrašo pavadinimas - „Shame.Less Joy.Full“.
Iš esmės šis knygos skaitymas virto tam tikru internetiniu
13 Quindlen A., „Anna Quindlen’s Commencement Speech“, http://www.mtholyoke.

edu/offices/comm/oped/Quindlen.shtmh Quindlen A., Being Perfect, New York:
Random House, 1005.
Užuojauta sau
knygų klubu. Per savaitę perskaitydavome vieną skyrių, kartu
pateikdavau pranešimų, garso įrašų, diskusijų ir kūrybiškų me
ninių užduočių. Dabar šis knygos įrašas yra mano tinklaraštyje,
ir žmonės vis dar juo naudojasi - skaityti knygą kartu su draugu
ar grupe žmonių yra nepalyginamai veiksmingiau.
Prieš įkeldama pirmąjį knygos įrašą, gavau elektroninį laišką,
kuriame buvo rašoma: „Man patinka knygos skaitymo balsu idėja.
Nemanau, kad turiu problemų dėl gėdos, bet jei ką nors panašaus
darysite apie perfekcionizmą, aš pirma stoju į eilę.“ Laiško pabai
goje buvo trumpas post scriptum: „Gėda ir perfekcionizmas juk
nėra susiję, ar ne?“
Aš atrašiau jai, paaiškindama gėdos ir perfekcionizmo ryšį:
jeigu žmogus pasiduoda perfekcionizmui, jo širdyje visada slypi
ir gėda. Tiesą sakant, gėda yra perfekcionizmo šaltinis.
Man patiko jos atsakymas: „Galbūt jūs norėtumėte apie tai pa
kalbėti prieš pradedant knygos skaitymą? Mano draugai ir aš žinome,
jogturime problemų dėl perfekcionizmo, bet mes nejaučiame gėdos.“
„Mes nejaučiame gėdos.“Nepatikėsite, kiek kartų esu tai gir
dėjusi. Žinau, „gėda“yra bauginantis žodis. Problema ta, kad nors
mes ir nejaučiame gėdos, ji mus veikia. O vienas iš būdų, kuriais
ji įsėlina į mūsų gyvenimą, yra perfekcionizmas.
Kaip sveikstanti perfekcionistė, siekianti būti patenkinta tuo,
ką turi, aš manau, jog bus labai naudinga sugriauti kai kuriuos mi
tus apie perfekcionizmą. Šitaip lengviau sukursime jo apibrėžimą,
tiksliai nusakantį, kas tai yra ir kaip tai mus veikia.•
• Perfekcionizmo nereikia painioti su pastangomis viską

daryti kuogeriausiai. Perfekcionizmas nėra sveikas laimė
jimų ir sėkmės troškimas. Perfekcionizmas yra tikėjimas,
NETOBULUM O DOVANOS
kadjeigu mes gyvensime, atrodysime ir elgsimės tobulai,

galėsime sumažinti ar net išvengti kančios, kurią sukelia
priekaištai, kritika ir gėda. Tai apsauginis kiautas. Perfek-
cionizmas yra dvidešimt tonų sveriantis kiautas, kurį mes
tampome su savimi, tikėdami, kad jis mus apsaugos, o iš
tiesų jis tik kliudo mums pabėgti.
• Perfekcionizmas nėra savęs tobulinimas. Savo esme
perfekcionizmas reiškia siekį pelnyti kitų palankumą ir
pripažinimą. Daugelis perfekcionistų vaikystėje būdavo
giriami už įvairius pasiekimus (geruspažymius, gerąelgesį,
taisykliųlaikymąsi, įtikimą žmonėms, išvaizdą, sportinius
laimėjimus). Šitaip mes pamažu priimame šį pavojingą
ir žalingą požiūrį: aš esu tai, ką nuveikiu ir kaip gerai tai
atlieku. Įtikti, atlikti, ištobulinti. Sveikastobulumo siekisyra
nukreiptas į save: „Kaipgaliupatobulėti?“Perfekcionizmas
yra nukreiptas į kitus: „Kąjie pagalvos?“
Būtina suvokti skirtumą tarp perfekcionizmo ir sveiko tobu

lumo siekio, kad galėtume mesti šalin apsauginį kiautą ir pradėti
gyventi savo gyvenimą. Tyrimai rodo, kad perfekcionizmas kliudo
pasiekti sėkmę. Tiesą sakant, dažniausiai tai baigiasi depresija,
nerimu, priklausomybėmis ir gyvenimo paralyžiumi14. Gyvenimo
14 Scott J., „The Effect of Perfectionism and Unconditional Self-Acceptance on

Depression“Journal ofRational-Emotive and Cognitive-Behavior Therapy 23, no. 1
(2007), p. 35-64; Bardone-Cone A. M., SturmK., Lawson M. A., Robinson D. P.,
Smith R., „Perfectionism across Stages of Recovery fromEating Disorders”,Inter
nationalJournal ofEating Disorders 43, no. 2 (2010), p. 139-48; Hyunjoo Park,
Heppner P., Dong-gwi Lee, „Maladaptive Coping and Self-Esteem as Mediators
between Perfectionism and Psychological Distress”, Personality and Individual
Užuojauta sau
paralyžius neleidžia pasinaudoti visomis tomis galimybėmis, ku
rias mes praleidžiame, pernelyg bijodami atskleisti pasauliui tai,
kas gali būti netobula. Jis neleidžia įgyvendinti visų tų svajonių,
kurių mes nesiekiame, baimindamiesi patirti nesėkmę, padaryti
klaidą ar nuvilti kitus. Baisu rizikuoti, kai esate perfekcionistai,
nes tuomet rizikuojate savo saviverte.
Kurdama perfekcionizmo apibrėžimą, aš įtraukiau į jį tris savo
įžvalgas (nes juk žinote, kaip mėgstu žodžiais įvardyti visas savo
problemas ir pastangas). Apibrėžimas išėjo ilgas, bet jis nepapras
tai man padėjo. Be to, tai „labiausiai pageidaujamas“ apibrėžimas
mano tinklaraštyje.
• Perfekcionizmas yra pražūtinga ir įtraukianti pasaulė

žiūra, kurios pagrindinė mintis: „Jei aš atrodysiu, gyven
siu ir elgsiuosi tobulai, galėsiu išvengti arba sumažinti
gėdos, priekaištų ir kritikos keliamą skausmą.“
• Perfekcionizmasyra pražūtingas paprasčiausiai todėl, kad
niekas nėra tobulas. Tobulumasyra nepasiekiamas tikslas.
Be to, perfekcionizmas labiau susijęs su kitų nuomone - mes
norime būti laikomi tobulais. Tačiau tai irgi nepasiekiama -
neįmanoma kontroliuoti kitų žmonių nuomonės, kad irkiek
laiko ir energijos iššvaistytame mėgindami tai padaryti.
• Perfekcionizmasyra įtraukiantis, nes, neišvengiamaipatir
dami gėdų, priekaištus ir kritikų, dažnai imame manyti, jog
tai dėl to, kad nebuvome pakankamai tobuli. Taigi, užuot
suabejoję ydinga perfekcionizmo logika, mes dar labiau
stengiamės gyventi, atrodyti ir viskų daryti „teisingai“.
Differences 48, no. 4 (March 2.010), p. 46 9 -7 4 .

NETOBULUM O DOVANOS
• Jausti gėdą, priekaištus bei kritiką (ir bijoti šių jausmą)

yra žmogiška. Perfekcionizmas padidina šansus, jog iš
tiesų patirsime šias skausmingas emocijas, ir dažnai pa
skatina kaltinti save: „Tai mano kaltė. Aš taip jaučiuosi,
nes nesu pakankamai geras, -a.“
Norėdami įveikti perfekcionizmą, turime pripažinti, mums

visiems būdinga patirti gėdą, priekaištus, kritiką; taip pat turime
lavinti atsparumą gėdai ir ugdyti užuojautą sau. Būdami mielesni
bei gailestingesni sau ir atsparesni gėdai, tampame pajėgūs susitai
kyti su savo trūkumais. O susitaikę su trūkumais rasime tikrąsias
dovanas: drąsą, užuojautą ir artumą.
Remdamasi savo tyrimu, nemanau, kad vieni žmonės yra
perfekcionistai, o kiti - ne. Manau, perfekcionizmas daugiau ar
mažiau būdingas visiems. Vieniems jis gali pasireikšti tada, kai jie
pasijunta itin pažeidžiami. Kitiems jis būna neįveikiamas, lėtinis,
sekinantis - panašus į priklausomybę.
Aš jau pradėjau kovoti su perfekcionizmu, vienu metu mėginu
nugalėti kokią nors vieną jo apraišką. Tai darydama aš galiausiai
supratau skirtumą tarp perfekcionizmo ir sveiko tobulybės sie
kio. Ištirti savo baimes ir pakeisti vidinį dialogą yra du svarbiausi
žingsniai nugalint perfekcionizmą.
Štai mano pavyzdys:
Kaip ir dauguma moterų, ašjaudinuosi dėl savo išvaizdos,

nepakankamai pasitikiu savimi ir dažnai valgau vadovau
damasi ne protu, o emocijomis. Tačiau yra skirtumas tarp
perfekcionistinių dietų ir sveikų tikslų.
Perfekcionistės vidinis dialogas: „Ach, nebeįtelpu į
Užuojauta sau
jokius drabužius. Esu stora ir bjauri. Man gėda dėl savo
išvaizdos. Privalau tapti kitokia nei dabar, kad būčiau
verta meilės ir artumo.“
Sveikai mąstančios moters vidinis dialogas: „Aš noriu
sulieknėti dėl savęs. Noriu jaustis geriau ir būti sveikesnė.
Svarstyklės nesprendžia, ar aš verta meilės ir artumo.
Jei tikiu, kad esu verta meilės ir pagarbos dabar, mano
gyvenime atsiras drąsos, užuojautos ir artumo. Aš noriu
tai suvokti dėl savęs. Aš galiu tai padaryti.“
Šios permainos vaisiai pakeitė mano gyvenimą. Perfekcioniz-

mas nevedė į sėkmę. Jis vedė prie riešutų sviesto.
Beje, man teko keletą kartų pasiremti savo senuoju principu:
„Vaidink tol, kol tapsi tuo, ką vaidini“. Aš žiūriu į tai kaip į neto
bulumo lavinimą. Pavyzdžiui, kartą, kaip tik tobulinant minėtą
perfekcionizmo apibrėžimą, į svečius užsuko keletas šeimos drau
gų. Mano dukra Elen (tuomet jai buvo devyneri) sušuko:
- Mama, atėjo Donas ir Džiulė!
Mūsų namai buvo apversti aukštyn kojomis, ir iš dukters balso
supratau, kad ji galvoja: „O ne! Mama tuoj išeis iš proto.“
- Sekundėlę, - pasakiau skubėdama persirengti.
Elen įbėgo į mano kambarį ir tarė:
- Ar man padėti tau surinkti daiktus?
- Ne, - atsakiau, - aš tik persirengsiu. Džiaugiuosi, kad jie už
ėjo. Koks mielas netikėtumas! Koks skirtumas, kaip atrodo namai!
Tuomet atsidaviau Romumo maldai.
Taigi jeigu norime gyventi ir mylėti iš visos širdies, ką turime
daryti, kad polinkis j perfekcionizmą nesužlugdytų mūsų pastan
gų? Kalbėdamasi su žmonėmis, kurie žvelgia į pasaulį jausdamiesi
NETOBULUM O DOVANOS
autentiški ir visavertiški, supratau, kadjų nuostata dėl perfekcionizmo

yra labai panaši. Regis, visijie savogyvenimevadovaujasi šūkiu: „Mes
darome geriausia, ką sugebame.“ Jų drąsa, užuojauta ir tarpusavio
santykiai atrodė pagrįsti jų požiūriu į save. Nežinojau, koks tas
požiūris, bet spėjau, kad jam būdingi keli bruožai. Taip buvo, kol
neaptikau dr. Kristin Nef {Neff) mokslinio darbo apie užuojautą sau.
Patyrinėkime, ką reiškia užuojauta sau ir kodėl ji tokia svarbi ugdant
autentiškumą ir susitaikant su savuoju netobulumu.
Užuojauta sau
Akimirka užuojautos sau gali pakeisti visą jūsų dieną.

Tokių akimirkų virtinė gali pakeisti visą jūsų gyvenimą.
- Christopher K. Germer15-
Dr. Kristin Nefyra Ostino (Austin) universiteto Teksase tyrėja

ir profesorė. Jivadovauja Užuojautos sau tyrimų laboratorijai, nagri
nėjančiai, kaip mes ugdome ir laviname užuojautą sau. Pasak Nef,
užuojauta sau susideda iš trijų elementų: gerumo sau, bendražmo-
giškumo ir dėmesingumo.16Štai sutrumpinti jų apibrėžimai:
• Gerumas sau - tai malonus ir supratingas elgesys su

savimi, ypač tada, kai kenčiame, patiriame nesėkmę ar
15 Germer C. K., The Mindful Path to Self-Compassion: Freeing Yourselffrom Des-
tructive Thoughts andEmotions, New York: Guilford Press, 1009.
16 Neff K. D., „Self-Compassion: An Alternative Conceptualization of a Healthy
Attitude Toward Oneself” SėlįandIdentity 1 (zooį), p. 85-101.
Užuojauta sau
jaučiamės nevisavertiški. Priešingas elgesys būtų savo
skausmo nepaisyti ar plakti save savikritika.
• Bendražmogiškumas - tai pripažinimas, kad kan
čios ir asmeninio nevisavertiškumo jausmai būdingi
visiems žmonėms, t. y. mes visi turime tai iškęsti, o ne
tik „aš“ viena.
• Atidumas - ramus požiūris į neigiamas emocijas, kai
jausmai nei užslopinami, nei perdėtai išreiškiami. Ne
galime tuo pačiu metu nepaisyti savo skausmo ir dėl
jo užjausti save. Be to, norėdami būti atidūs privalome
pernelyg nesitapatinti su savo mintimis ir jausmais,
kitaip mus užvaldys neigiamos emocijos.
Vienas iš daugelio dalykų, kurie man patinka dr. Nef veika

le, yra atidumo apibrėžimas. Daugelis iš mūsų mano, kad būti
atidiems reiškia nevengti skausmingų emocijų. Jos apibrėžimas
primena, kad būti atidiems reiškia ir pernelyg nesitapatinti su savo
jausmais ir jų neperdėti. Manau, tai puikus sprendimas tiems, ku
rie turi bėdų dėl perfekcionizmo. Pateiksiujums „tobulą“pavyzdį.
Neseniai parašiau vienai autorei ir paprašiau leidimo pacituoti
jos darbą šioje knygoje. Kad jai būtų lengviau apsispręsti, laiške
parašiau tikslią citatą, kurią norėjau įdėti į knygą. Ji maloniai suti
ko, bet įspėjo mane nedėti citatos iš savo laiško, nes joje klaidingai
parašiau jos vardą.
Mane apėmė visiškas perfekcionizmo paralyžius: „O, mano
Dieve! Aš klausiu jos, ar galiu ją pacituoti, ir klaidingai parašau
jos vardą. Ji pamanys, kad aš visiška vėpla. Kodėl aš tokia nerū
pestinga?“ Tai nebuvo gėdos priepuolis - toli gražu ne, bet mano
reakcijoje tikrai nebuvo užuojautos sau. Manęs vos „neužvaldė
NETOBULUM O DOVANOS
neigiamos emocijos“. Laimei, šalia manęs ant stalo kaip tik gulėjo
šio skyrelio juodraštis. Aš pažvelgiau į jį ir nusišypsojau. „Būk
maloni sau, Brene. Tai juk smulkmena.“
Šis pavyzdys rodo, kaip mano perfekcionizmas ir užuojautos
sau trūkumas gali lengvai priversti kaltinti save. Dėl vienos mažy
tės klaidos aš vadinau save aplaidžia vėpla. Maža to, kai gaunu iš
ko nors elektroninį laišką ir jame būna klaidų, aš linkstu padaryti
skubotas išvadas. Dar pavojingiau, jei Elen ateina pas mane ir sako:
„Aš tik ką išsiunčiau mokytojai elektroninį laišką, bet netyčia su
klaidomis parašiau jos pavardę.“ Tokiu atveju galiu sušukti: „Ką?
Tai nepriimtina!“ arba galiu ramiai tarti: „Man irgi yra taip nutikę.
Visi esame padarę klaidų.“
Perfekcionizmas netarpsta tuštumoje. Jis paveikia visus mūsų
artimuosius. Mes perduodame jį savo vaikams, užkrečiame juo
savo darbovietę keldami neįmanomus lūkesčius ir dusiname juo
savo draugus bei giminaičius. Laimei, užuojauta sklinda taip pat
greitai. Būdami gailestingi sau, mes sutelkiame užuojautos atsargas
ir galime jomis pasidalyti su kitais. Stebėdami mus, vaikai mokosi,
kaip būti gailestingiems sau, o mūsų draugai ir pažįstami būdami
su mumis jaučiasi laisvi lavinti autentiškumą ir artumą.
Tapkite sąmoningi. Dr. Nef sukurtos užuojautos sau svarstyklės17

man itin padėjo įvertinti užuojautos sau laipsnį. Tai trumpas tes
17 NeffK. D., „The Development and Validation of a Scale to Measure Self-Com-

passion”, SėlįandIdentity 1 (1003), p. 113-50.
Užuojauta sau
tas, leidžiantis įvertinti užuojautos sau elementus (gerumą sau,
bendražmogiškumą bei atidumą) ir kliūtis jai pasiekti (savikritiką,
atsiribojimą nuo kitų ir perdėtą susitapatinimą su savojausmais).
Šios svarstyklės padėjo suprasti, kad man gana neblogai sekasi
ugdyti bendražmogiškumą ir atidumą, bet turėčiau daugiau
dėmesio skirti gerumui sau. Užuojautos sau svarstykles ir kitą
nuostabią informaciją galite rasti dr. Nef interneto svetainėje:
www.self-compassion.org.
Ieškokite įkvėpimo. Daugelis iš mūsų stengiasi gyventi au

tentišką gyvenimą. Giliai širdyje mes norime nusiplėšti kaukę ir
būti tikri bei netobuli. Kai pradedu norėti viską kontroliuoti ir
atlikti tobulai, prisimenu vieną eilutę iš Leonardo Koeno (Leonard
Cohen) dainos „Anthem“. Ji skamba taip: „Visur galime rasti plyšį.
Štai kaip pas mus patenka šviesa.“* Kiek daug iš mūsų blaškosi,
glaistydami visus plyšius ir stengdamiesi, kad viskas atrodytų kuo
puikiausiai! Ši dainos eilutė padeda man prisiminti plyšių (suvers
tų namų, netobulo rankraščio ir pernelyg ankštų džinsų) grožį. Ji
primena, kad būdami netobuli nesame nevisavertiški. Tai primi
nimas, kad mes visi esame tokie patys. Netobuli, bet tokie patys.
Imkitės veiksmų. Kartais naudinga atsikėlus ryte sau tarti:

„Šiandien aš stengsiuosi patikėti, kad man pakanka būti tokiai,
kokia esu.“
O kaip jūs sprendžiate problemas?
* „There is a crack in everything. Thats how the light gets in.“

TR EČ IA SIS KELRODIS
Psichologinis atsparumas
Atsisakykite bejėgiškumo ir
liaukitės slopinę savo jausmus
Ji niekada negalėdavo grįžti atgal, kad pagražintų kai

kurias smulkmenas. Ji tegalėdavo judėti pirmyn ir
stengdavosi ištobulinti pačių visumų.
- Terri St. Cloud -
sichologinis atsparumas - gebėjimas susidoroti su sunkumais

imtas tyrinėti praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio
pradžioje ir nuo to laiko sulaukia vis didesnio mokslininkų dė
mesio. Šiame streso ir krizių apimtame pasaulyje visi, pradedant
psichologais, psichiatrais, socialiniais darbuotojais ir baigiant
dvasininkais bei nusikalstamumo tyrinėtojais, nori žinoti, kaip ir
kodėl ištikus sunkumams vieni žmonės greičiau atsigauna nei kiti.
Mes norime suprasti, kodėl kai kurie žmonės, susidūrę su stresu
bei traumomis, sugeba jiems atsispirti ir toliau gyventi normalų
gyvenimą, o kiti neatsilaiko ir suklumpa.
Psichologinis atsparumas 101
Rinkdama ir analizuodama tyrimo duomenis, pastebėjau, kad
daugelio mano apklaustų žmonių pasakojimai susiję su psichologi
niu atsparumu. Man teko girdėti istorijų apie žmones, gyvenusius
Gyvenimą iš visos širdies nepaisant juos užklupusių nesėkmių.
Aš sužinojau apie gebėjimą išlikti rūpestingiems ir autentiškiems
didžiulio streso ir nerimo akimirkomis, taip pat girdėjau žmones pa
sakojant, kaipjie pajėgė pasinaudoti sukrėtimais siekdami tobulėti.
Man nebuvo sunku visose šiose istorijose įžvelgti psichologi
nio atsparumo temą, nes kai mokiausi universitete, susidomėjimas
atsparumu akademiniuose sluoksniuose buvo pasiekęs viršūnę.
Pastebėjau, kad tų žmonių pasakojimuose persipindavo vadina
mieji „gynybiniai veiksniai“ - mūsų poelgiai, savybės ir įpročiai,
suteikiantys mums gyvybingumo.
Kokios yra psichologinio atsparumo ypatybės?
Remdamiesi šiuolaikiniais tyrimais, galime išskirti penkias ben

driausias psichologiškai atsparių žmonių savybes:
1. Jie yra išradingi ir geba spręsti problemas.

2. Jie labiau linkę ieškoti pagalbos.
3. Jie tiki esantys pajėgūs imtis to, kas padėtų jiems
susidoroti su savo jausmais.
4. Jie palaiko ryšius su kokiomis nors paramos grupėmis.
5. Jie turi artimų žmonių - šeimą ar gerų draugų.18
18 LutharS. S., Ciccheni D., BeckerB., „TheConstruct ofResilience: A Critical Evaluation
andGuidelines fbrFutureWork”,ChildDevelapment 71, no. 3(2000), p. 543-62; Luthar
S., Cicchetri D., „TheConstruct ofResilience: Implications forIntervendons andSočiai
102 NETOBULUM O DOVANOS
Žinoma, galbūt kiti tyrėjai išskirtų daugiau savybių, bet šios

yra pačios svarbiausios.
Išpradžių maniau, jogtyrimo metupastebėti elgesiomodeliai leis
man padaryti paprastą išvadą, būtent - kad psichologinis atsparumas,
kaipir kiti kelrodžiai, yra esminė Gyvenimo išvisos širdies dalis. Tačiau
tose istorijose slypėjo kai kas daugiau, negu išgirdau pradžioje. Jose
buvopasakojama ne tikapiepsichologinį atsparumą, bet ir apiedvasią.
Pasak mano apklaustų žmonių, tikrasis jų „gynybinių veiks
nių“ (dalykų, suteikiančių jiems gyvybingumą) pagrindas yra jų
dvasingumas. Sakydama „dvasingumas“, turiu galvoje ne religiją
ar teologiją, o nuoširdų ir gilų tikėjimą. Štai kaip aš apibrėžiu
dvasingumą remdamasi daugybe interviu:
Dvasingumas - tai tikėjimas ir suvokimas, jog mus visus

sieja didesnė už mus galia ir kad šis tarpusavio ryšys (su
šia galia ir vienų su kitais) pagrįstas meile bei užuojauta.
Dvasingumo ugdymas suteikia mūsų gyvenimui perspek
tyvos, prasmingumo ir tikslingumo.
Absoliučiai visuose pokalbiuose dvasingumas - tikėjimas artu

mu, didesne už save jėga ir meile bei užuojauta grįstais tarpusavio
ryšiais - pasirodė kaip psichologinio atsparumo dalis. Daugelis
žmonių kalbėjo apie Dievą, bet ne visi. Vieni retkarčiais lankydavosi
Policies”,Devdopment and Psycbopathology i i ( iooo), p. 857-85; Agaibi C. E., Wilson

J. P., „Trauma, PTSD, and Resilience: A Reviewof the Literature”, Trauma, Violence,
andAbuse 6, no. } (1005), p. 195-116; Ong A. D., Bergeman C. S., Bisconti T. L., Wal-
lace K. A., „Psychological Resilience, Positive Emotions, and Successful Adaptation
to Stress in Later Life”,Journal ofPersonality and Sočiai Psycbology 91, no. 4 (1006),
p. 730- 49-
bažnyčioje, kiti ne. Vieni melsdavosi sėdėdami su meškere prie ežero,
kiti - bažnyčioje, šventykloje, mečetėje ar namuose. Vieni priešiškai
žiūrėjo j organizuotą religiją, kiti buvo pamaldūs kokios nors religinės
organizacijos nariai. Vienintelis jiems visiems bendras dalykas buvo
dvasingumas, kaip psichologinio atsparumo pagrindas.
Remiantis šiuo pagrindu man paaiškėjo kitos trys psicholo
giniam atsparumui būtinos savybės:
1. Vilties ugdymas.
2. Kritinio mąstymo lavinimas.
3. Atsisakymas slopinti ir švelninti pažeidžiamumo,
nepatogumo ir skausmo jausmą.
Patyrinėkime jas skyrium ir išsiaiškinkime, kaip jos susijusios

su psichologiniu atsparumu ir dvasingumu.
Viltis ir bejėgiškumas
Remdamasi savo tyrimais, negaliu įsivaizduoti kitų dviejų žodžių,

kurie būtų taip klaidingai suprantami, kaip „viltis“ ir „galia“. Vos
supratusi, kad viltis yra svarbi Gyvenimo iš visos širdies dalis, aš
ėmiau ieškoti medžiagos ir radau C. R. Snaiderio (Snyder), anksčiau
dirbusio Lorenso (Lawrence) universiteto Kanzase tyrėju, darbą.19
Kaip ir dauguma žmonių, aš viltį visada laikydavau emoci
ja - šiltu, optimistišku, džiaugsmingu jausmu. Pasirodo, klydau.
19 Snyder C. R., Psychology ofHope: You Can Get Therefrom Here, New York: Free
Press, 2.00}; „Hope Theory: Rainbows in the Mind”, Psychological Inąuiry i},
no. 4 (2.002.), p. 2.49-75.
NETOBULUM O DOVANOS
Buvau pritrenkta sužinojusi, kad viltis nėra emocija. Tai mąs

tymo būdas, tam tikras pažinimo procesas. Jausmai yra pagalbinis
elementas, bet viltis iš esmės yra mąstymo procesas, kurį, pasak
Snaiderio, sudaro vadinamoji trilogija: tikslas, kelias ir galia. Pa
prastai tariant, apie viltį galime kalbėti tada, kai
• sugebame nusistatyti realistiškus tikslus (žinau, kur
noriu eiti);
• suprantame, kaipjuos pasiekti, kartu išlikdami pakanka
mai lankstūs ir gebantys pasirinkti alternatyvias priemo
nes (žinau, kaip ten nuvykti; atkakliai laikysiuosi kelio, o
patyręs, -usi nesėkmęją ištversiu ir pamėginsiu iš naujo);
• tikime savimi (aš tai galiu!).
Taigi viltis yra tikslų nusistatymas, atkaklus bei ištvermingas

jų siekimas ir tikėjimas savo gebėjimais.
Ir jeigu jums tai ne naujiena, štai dar viena žinia: viltį gali
ma išsiugdyti. Snaideris teigia, kad vilties ir į tikslą orientuoto
mąstymo mes galime išmokti bendraudami su kitais žmonėmis.
Vaikai dažniausiai išmoksta vilties iš savo tėvų. Snaideris sako,
jog, norint išmokti vilties, vaikų ir tėvų santykiai turi pasižymėti
ribomis, pastovumu ir parama. Man asmeniškai be galo palen
gvėjo sužinojus, kad galiu išmokyti savo vaikus vilties. Tai nėra
atsitiktinumo reikalas. Tai sąmoningas pasirinkimas.
Papildydama Snaiderio teiginius noriu pasakyti, jog savotyrimo
metu pastebėjau, kad tie dalyviai, kurie apibūdina save kaip opti
mistus, labai vertina atkaklumą ir sunkų darbą. Naujas populiarus
požiūris, kad viskas turi būti pasiekiama maloniai, greitai ir lengvai,
nesiderina su viltingu mąstymu. Tai sukelia mums tik neviltį. Susi
dūrę su sunkia, nemažai laiko ir pastangų reikalaujančia užduotimi,
mes imame galvoti: „Juktai turėtų būti lengvai įvykdoma! Ko gero,
neverta dėl to tiek stengtis“arba „Maniau, kad viskas bus daug len
gviau ir greičiau. Turbūt aš tiesiog nesugebu to atlikti“. Viltis turėtų
sakyti ką kita: „Tai sunku, bet aš galiu tai padaryti.“
Kita vertus, tie iš mūsų, kurie linkę manyti, jog visa, kas ver
tinga, pasiekiama tik prakaitu ir skausmu (tai ypač pasakytina apie
mane), turėtų atminti, kad požiūris „viskas turi būti nemalonu,
negreita ir sunku“taip pat kenkia vilčiai, kaip ir požiūris „viskas turi
būti malonu, greita ir lengva“. Turint galvoje mano sugebėjimus at
kakliai siekti užsibrėžto tikslo - aš tol jį persekioju, kol jis nenusivaro
nuo kojų ir nepasiduoda, - gailėjausi tai sužinojusi. Iki šio tyrimo
visada maniau, kad jeigu dėl kurio nors dalyko nereikia išlieti daug
prakaito, kraujo ir ašarų, vadinasi, jo neverta siekti. Aš vėl klydau.
Mes ugdome viltingą nuostatą, kai suprantame, jog kai ku
riems dalykams pasiekti reikia daug pastangų, laiko ir kantrybės.
Tačiau turime suvokti ir tai, kad jeigu ką nors pasiekiame malo
niai, lengvai ir greitai, tai dar nereiškia, jog šis tikslas buvo nieko
vertas. Jei norime ugdyti optimizmą, turime būti ir lankstūs, ir
ištvermingi. Ne kiekvienas tikslas pasiekiamas taip pat. Nesėkmių
pakentimas, ryžtingumas ir tikėjimas savimi yra vilties esmė.
Kaipkoledžo profesorė ir tyrėja, aš nemažai laiko praleidžiu ben
draudama sumokytojais ir mokyklos valdytojais. Pastaruosius dvejus
metus mane apima vis didesnis nerimas, jog mes auginame vaikus,
kurie nesugeba pakelti nesėkmių, betjaučiasi įviskąturį teisę. Tai visai
kas kita nei galia. Teisė reiškia: „Aš to nusipelniau, nes to noriu“, o
galia: „Aš žinau, kad galiutai padaryti“. Nesėkmės baimė, nepagrįstos
teisės ir dideli lūkesčiai veda tik į neviltį ir abejones savimi.
Neviltis yra pavojinga, nes ji sukelia bejėgiškumojausmą. Kaip
ir apie „viltį“, apie galią galvojame neigiamai. Taip nėra. Geriausiai
NETOBULUM O DOVANOS
galią yra apibrėžęs Martinas Liuteris Kingas (Luther King Jr.). Jis
galią nusakė kaip gebėjimą keisti. Jei abejojame, ar mums reikia
galios, pagalvokime apie tai: „Kaip jautiesi tikėdamas, jog negali
nieko pakeisti savo gyvenime?“
Bejėgiškumas yra pavojingas. Daugeliui iš mūsų negalėji
mas ko nors pakeisti sukelia neviltį. Mums reikia psichologinio
atsparumo, vilties ir dvasingumo, kad galėtume atsilaikyti prieš
abejones ir baimę. Jei norime gyventi ir mylėti iš visos širdies,
privalome tikėti, jog galime keistis.
Kritinio mąstymo lavinimas
Lavinti kritinį mąstymą reiškia pastebėti tas idėjas ir lūkesčius, kurie

sužadina mums nevisavertiškumojausmą, ir patikrinti, arjie atitinka
tikrovę. Nuo tos akimirkos, kai pabundame, iki to laiko, kai naktį
užmerkiame akis, esame bombarduojami žinutėmis ir lūkesčiais dėl
kiekvieno mūsų gyvenimo aspekto. Visa šiuolaikinė kultūra - prade
dant žurnalų ir televizijos reklamomis, baigiant filmais ir muzika -
tiksliai mums nurodo, ką turime mėgti, kiekturime sverti, kaip dažnai
turime mylėtis, kaip privalome auklėti vaikus, kaip turime puošti na
mus ir kokią mašiną privalome vairuoti. Šito neįmanoma išvengti, ir,
manau, nė vienas nėra nuo to apsaugotas. Mėginti neišgirsti masinės
kultūros ir žiniasklaidos siunčiamų žinučiųyra tas pats, kaip sulaikyti
kvėpavimą norint išvengti užteršto oro. Tai tiesiog neįmanoma.
Mes iš prigimties tikime tuo, ką matome savo akimis. Tai tampa
gana pavojinga gyvenant rūpestingai cenzūruotame, gėrybių perpil
dytame ir „Photoshop“programa pagražintame pasaulyje. Jei norime
ugdyti psichologinį atsparumą ir liautislyginęsavokasdienį gyvenimą
suišgalvotomis istorijomis žurnaluose ir ekrane, turime žinoti, kaippa
tikrinti tai, ką regime. Turime sau užduoti ir atsakyti į šiuos klausimus:
1. Ar tai, ką matau, yra tikra? Ar šie vaizdai perteikia realų
ar svajonių gyvenimą?
2. Ar šie vaizdai atspindi sveiką Gyvenimą iš visos širdies?
O gal jie mano gyvenimą, kūną, šeimą ir santykius
paverčia objektais ir prekėmis?
3. Kas turi naudos iš to, kad aš regiu šiuos vaizdus ir imu
gėdytis savęs? Užuomina: tai visada susiję su pinigais
ir (arba) valdžia.
Kritinio mąstymo ugdymas būtinas ne tik bendram psicholo

giniam atsparumui, jis, tiesą sakant, sudaro vieną iš keturių pagrin
dinių atsparumo gėdai dalių. Gėda veikia kaip fotoaparato optinio
priartinimo objektyvas. Kaijaučiame gėdą, mūsų objektyvas padidina
mastelį kiektikįmanoma, ir mes regime tiksavonetobulą „aš“,vienišą
ir kenčiantį. Tada mes galvojame: „Ar aš vienintelė turiu antsvorio?
Ar mano vienintelės vaikai yra netvarkingi, triukšmadariai ir neklau
žados? Ar aš vienintelė nesimyliu 4,3 karto per savaitę (su modeliu iš
„Calvin Klein“ reklamų)? Man kažkas negerai. Aš vieniša.“
Tačiaukai pasukame objektyvą ir sumažiname mastelį, pamato
me visiškai kitąvaizdą. Išvystame žmones, kovojančius su tais pačiais
sunkumais. Tada, užuot bėdoję: „Ašvienintelė“, mes sušunkame: „Ne
galiu patikėti! Tu taip pat? Vadinasi, aš normali?“Vos tik pradedame
matyti visą vaizdą, galime demaskuoti gėdą sukeliančius signalus,
žinutes ir lūkesčius, teigiančius, jog esame nevisaverčiai.
Man, kaip dėstytojai ir gėdos tyrėjai, nepaprastai daug įžvalgumo
ir išminties suteikė Žan Kilborn (Jean Kilbourne) ir Džeksono Kaco
(Jackson Katz) darbai. Kilborn ir Kacas tiria reklamos vaizdinių ryšį
NETOBULUM O DOVANOS
su aktualiomis visuomenės problemomis: nusikalstamumu, seksu

aliniu vaikų išnaudojimu, pornografija ir cenzūra, maskulinizmu
ir vienatve, paauglių nėštumu, priklausomybėmis ir valgymo su
trikimais. Kilbom rašo: „Reklama yra 200 milijardų dolerių pelno
per metus nešantis verslas. Kiekvieną iš mūsų veikia daugiau nei
3000 reklaminių vaizdų per dieną. Nepaisant to, dauguma žmonių
kažkodėl mano, jogjų neveikia reklama. Iš tiesų reklaminiai vaizdai
siūlo mums ne tik prekes. Jie perša mums vertybes, idėjas, požiūrį į
sėkmę ir vertę, meilę ir seksualumą, populiarumą ir normalumą. Jie
sako mums, kokie esame ir kokie turime būti. Kartais jie reklamuoja
žalingus įpročius.“20Primygtinai rekomenduoju pažiūrėti Kilbom
ir Kaco dokumentinius filmus, jie pakeitė mano požiūrį į pasaulį
ir save (paskutiniai jų filmai: Jean Kilbourne, „Killing Us Softly 4“;
Katz „ToughGuise: Violence, Media, and the Crisis in Masculinity“).
Kaipjau minėjau, ugdydami dvasingumą suteikiame savo gyve
nimui perspektyvą, prasmę ir tikslą. Jeigu leisime masinei kultūrai
mums įteigti, kad esame nevisaverčiai, kad nepakankamai uždirbame
ar nepakankamai turime, mūsų dvasingumas labai nukentės. Štai ko
dėl manau, jog kritinis mąstymas ir dvasingumas yra glaudžiai susiję.
Jausmų slopinimas ir švelninimas
Nemažai mano tyrimo dalyvių jautėsi menkaverčiai. Kai kalbė

davome apie tai, kaip jie susidoroja su neigiamomis emocijomis
(gėda, sielvartu, baime, neviltimi, nusivylimu ir liūdesiu), daž
20 Kilbourne J., „Lecture Series: What Are Advertisers Really Selling Us?” http://
jeankilboume. com/?page_id=12.
niausiai išgirsdavau pasakojimą apie poreikį slopinti ir švelninti
jausmus, keliančius nepatogumą ir skausmą. Pokalbių dalyviai
prisipažindavo, kad tokiais atvejais griebdavosi to, kas numalšintų
jų jausmus ir padėtų išvengti skausmo. Kai kurie asmenys aiškiai
suvokė, kad jų elgesys turi slopinamąjį poveikį, kiti, regis, šio ryšio
nematydavo. Antra vertus, kalbėdamasi su dalyviais, kuriuos pa
vadinčiau „gyvenančiais iš visos širdies“, nuolatos girdėdavau apie
pastangas „išgyventi visus jausmus, saugotis slopinamąjį poveikį
turinčių veiksmų ir iškęsti nemalonias emocijas“.
Žinojau, kad tai nepaprastai svarbus atradimas, todėl atlikau
dar keletą šimtų interviu, mėgindama geriau suprasti jausmų
slopinimo pasekmes ir jo ryšį su įvairiomis priklausomybėmis.
Štai ką sužinojau:
1. Daugelis iš mūsų sąmoningai arba nesąmoningai imasi

veiksmų, padedančių nuslopinti ir sušvelninti skausmą,
nerimą ir pažeidžiamumo jausmą.
2. Priklausomybė gali būti apibūdinama kaip lėtinis ir
neįveikiamas potraukis slopinti jausmus.
3. Mes negalime pasirinktinai malšinti jausmų. Slopindami
neigiamas emocijas mes kartu slopiname ir teigiamas
emocijas.
Pačios stipriausios emocijos turi labai „aštrius dyglius“, kaip

adatos smaigalys. Kai jos mums „įgelia“, mes jaučiame nemalonu
mą ar net skausmą. Šių pojūčių nuojauta („Mes žinome, kad tai
artinasi“) ar baimė gali sukelti mums nepakeliamą pažeidžiamu
mo jausmą. Pirmoji daugelio mūsų reakcija į šių dyglių keliamą
skausmą yra ne iškentėti nemalonius jausmus, o jų išvengti. Taigi
NETOBULUM O DOVANOS
mes juos slopiname ir švelniname, griebdamiesi to, kas greičiausiai

suteikia palengvėjimą. Mes stengiamės save nuskausminti begale
dalykų: alkoholiu, narkotikais, maistu, seksu, santykiais, pinigais,
darbu, rūpesčiais, lošimu, užimtumu, meilės romanais, netvarka,
vaikščiojimu po parduotuves, planavimu, perfekcionizmu, nuo
latine kaita, internetu ir 1.1.
Prieš pradėdama šį tyrimą maniau, kad siekis slopinti ir švel
ninti jausmus būdingas tik priklausomybėms. Dabar aš tuo nebe
tikiu. Dabar manau, kad kiekvienas yra linkęs slopinti ir švelninti
savo jausmus, o priklausomybės atsiranda tada, kai šis polinkis
tampa neįveikiamas ir nuolatinis. Mano tyrimo dalyviai, kuriuos
aš apibūdinčiau kaip žmones, gyvenančius iš visos širdies, nebuvo
apsaugoti nuo šio polinkio. Esminis skirtumas, regis, buvo tas,
kad jie suprato jausmų slopinimo pavojų ir buvo išlavinę gebėjimą
iškęsti neigiamas emocijas.
Be abejo, aš tikiu, jog genetika ir neurobiologija gali būti le
miamas veiksnys priklausomybėms atsirasti, tačiau kartu manau,
jog daugybė nuo žalingų įpročių kenčiančių žmonių stengiasi
įveikti polinkį slopinti savo jausmus, nes supranta, kad jų pri
klausomybę sukėlė ne liga ar genetika, o būtent neigiamų emocijų
vengimas. Ne kiekvieno priklausomybė turi tas pačias šaknis.
Prieš pradėdama savo tyrimą, buvau gerai susipažinusi su
žalingais įpročiais. Jeigu skaitėte mano knygą „Maniau, kad tai
būdinga tik man“ arba jei skaitote mano tinklaraštį, turbūt žinote,
kad negeriu jau beveik penkiolika metų. Visada atvirai dalijuosi
savo patirtimi, bet apie tai nesu daug rašiusi, nes kol nepradėjau
savo naujo tyrimo apie Gyvenimą iš visos širdies, nelabai supratau
savo buvusios priklausomybės nuo alkoholio.
Dabar aš suprantu.
Mane visada trikdė tai, kad aš niekada nesijausdavau visiškai
sava anoniminių alkoholikų bendruomenėje. Blaivybė ir Dvylikos
žingsnių programa yra labai efektyvūs ir nepaprastai svarbūs prin
cipai mano gyvenime, bet ne viskas blaivybės judėjime man tinka.
Pavyzdžiui, milijonai žmonių už savo gyvybę turi būti dėkingi
galiai, kurią suteikia žodžiai: „Sveiki, mano vardas toks ir toks, aš
esu alkoholikas, -ė.“ Tačiau man asmeniškai tai niekada nebuvo
sava. Nors aš ir esu dėkinga šiai bendruomenei ir pripažįstu, kad
ji pakeitė mano gyvenimą, vis dėlto tardama tuos žodžius visada
jausdavau keistą silpnumą ir nenuoširdumą.
Dažnai spėliodavau, ar tik nesijaučiu ten svetima todėl, kad
vienu metu mečiau tiek daug žalingų įpročių. Mano pirmoji „glo
bėja“ negalėjo nuspręsti, į kokius susitikimus man vaikščioti, ir
apstulbo sužinojusi „labai svarbius“ mano motyvus (aš norėjau
mesti gerti, nes troškau geriau pažinti save, bet tam nuolat kliu
dė mano pašėlusios vakarėlių merginos įvaizdis). Vieną vakarą,
mums kartu vakarieniaujant, jį pažvelgė į mane ir tarė:
- Jūs turite visą lėkštę įvairių priklausomybių - visko po tru
putį. Dėl visa ko jums reikėtų tiesiog mesti ir gerti, ir rūkyti, ir val
gymu slopinti neigiamas emocijas, ir kištis į savo šeimos reikalus.
Prisimenu, jog dėbtelėjau į ją, mečiau savo šakutę ant stalo
ir pasakiau:
- Na, žinote, tai tiesiog nuostabu! Tikiuosi, kad rasiu laisvo
laiko visiems tiems susitikimams.
Aš taip ir neradau susitikimo, kuris man būtų tikęs. Mečiau
gerti ir rūkyti tą pačią dieną, kai gavau magistro diplomą, o dau
gybė susitikimų, kuriuose lankiausi, padėjo man tik išeiti Dvylikos
žingsnių programą ir išlikti blaiviai metus.
Dabar aš žinau, kodėl.
NETOBULUM O DOVANOS
Didžiąją dalį gyvenimo praleidau mėgindama pabėgti nuo pa

žeidžiamumo ir netikrumo jausmo. Vaikystėje neįgijau nei įgūdžių,
nei emocinės patirties, reikalingų nemalonioms emocijoms iškęsti,
todėl laikui bėgant tapau priklausoma nuo jausmus malšinančio
elgesio. Tačiau susitikimai tokiems žmonėms nėra rengiami. Trum
pai paeksperimentavusi, supratau, kad šitoks mano žalingų įpročių
apibūdinimas ne visada dalyviams kelia gerą įspūdį.
Mano jaunystės naktiniai klubai, šaltas alus ir „Marlboro
Lights“cigaretės buvo ne vieninteliai dalykai, kuriems nejausdavau
saiko. Tai buvo ir bananų keksas, ir bulvių traškučiai su sūrio pada
žu, ir susirašinėjimas internetu, ir darbas, ir nuolatinis užimtumas,
ir nepaliaujamas rūpinimasis, ir planavimas, ir perfekcionizmas,
ir visa kita, kas galėdavo užslopinti tuos kankinančius ir nerimą
keliančius pažeidžiamumo jausmus.
Keletas mano draugių, sužinojusios apie mano priklausomybę
nuojausmus slopinančiųdalykų, sunerimo dėl savopačiųįpročių: „Aš
kiekvienąvakarąišgeriuporą tauriųvyno - ar tai blogai?“„Kaijaučiuo
si įsitempusi arbaprislėgta, visada einupasivaikščioti po parduotuves.“
„Aš nenustygstu vietoje, jei nuolat kur nors nebėgu ir nesu užimta.“
Po daugelio metų mokslinių tyrimų aš įsitikinau, kad mes visi
esame linkę malšinti ir švelninti savo jausmus. Svarbiausia tai, ar
valgymas / gėrimas / išlaidavimas / lošimas / pastangos gelbėti
pasaulį / nuolatinis liežuvavimas / perfekcionizmas / šešiasde
šimties valandų darbo savaitė nekenkia mūsų autentiškumui? Ar
tai nekliudo mums nusibrėžti ribas, būti nuoširdiems ir jaustis
visaverčiams? Ar tai netrukdo mums palaikyti artimus santykius
ir nesijaudinti dėl kitų žmonių nuomonės? Ar šiais įpročiais ne
mėginame pasislėpti arba pabėgti nuo gyvenimo tikrovės?
Kai pamėginau suprasti savo elgesį ir jausmus žvelgdama į
juos pro pažeidžiamumo, o ne tik pro priklausomybės akinius,
mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Be to, tai sustiprino mano
pasiryžimą laikytis blaivybės, saikingumo, sveiko gyvenimo būdo
ir dvasingumo. Dabar galiu nedvejodama pasakyti: „Sveiki! Mano
vardas Brene. Šiandien aš jaučiu didžiulį norą nuslopinti savo
pažeidžiamumo ir netikrumo jausmą obuolių pyragėliu, alaus
bokalu, cigarete ir septyniomis valandomis „Facebook“. Tai ištarti
būtų nemalonu, bet nuoširdų.
Malšindami neigiamus jausmus

mes nuslopiname ir teigiamus
Kitas netikėtas atradimas, kurį padariau tyrimo metu, buvo supra

timas, kad nėra tokio dalyko, kaip selektyvus jausmų slopinimas.
Mes išgyvename pačias įvairiausias emocijas, todėl malšindami
neigiamus jausmus mes nuslopiname ir teigiamus. Mėgindama
sušvelninti skausmą ir pažeidžiamumą, aš nesąmoningai pri
slopindavau ir malonius jausmus, pavyzdžiui, džiaugsmą. Kiek
atsimenu, jokia tyrimų išvada nėra taip pakeitusi mano kasdienio
gyvenimo. Dabar aš galiu išgyventi džiaugsmą, net jeigu dėl to
jaučiuosi trapi ir pažeidžiama. Tiesą sakant, aš ir noriu jaustis
trapi bei pažeidžiama.
Džiaugsmas yra toks pat dygus ir aštrus kaip ir bet kuri nei
giama emocija. Karštai ką nors mylėti, visa širdimi kuo nors tikėti,
sveikinti kiekvieną prabėgančią akimirką arba rinktis gyvenimo
būdą, nesuteikiantį jokių garantijų, - tai rizikingi žingsniai, susiję
su pažeidžiamumu ar net skausmu. Jei nebesugebame iškęsti
nemalonių jausmų, prarandame ir džiaugsmą. Tiesą sakant,
NETOBULUM O DOVANOS
priklausomybių tyrimai rodo, kad intensyvūs teigiami išgyvenimai

lygiai taip pat gali paskatinti žmogų grįžti prie žalingų įpročių,
kaip ir skausmingos emocijos.21
Negalime sudaryti visų „blogų“emocijų sąrašo ir tarti: „Dabar
slopinsiu šiuos jausmus“, o tada sudaryti teigiamų emocijų sąrašą ir
tarti: „Ošiuos pasistengsiu visiškai išgyventi.“ Galite įsivaizduoti, į
kokį uždarą ratą tai veda: jeigu nepatiriu daug džiaugsmo, neturiu
iš ko pasisemti stiprybės susidūrusi su sunkumais. Kadangi dėl
to jie tampa dar skausmingesni, aš griebiuosi slopinimo. O kai
slopinu, nebepatiriu džiaugsmo ir 1.1.
Apie džiaugsmą daugiau pakalbėsime kitame skyriuje.
Dabar tenoriu pasakyti, jog kai į mano gyvenimą grįžo aštrūs
spygliai, aš ėmiau suprasti, kad pripažindami ir iškęsdami
pažeidžiamumo keliamą nemalonumą mes mokomės gyventi
su džiaugsmu, dėkingumu ir malone. Taip pat sužinojau, kad
norint tam ryžtis reikia ugdyti dvasingumą ir psichologinį
atsparumą.
Patį sunkiausią dalyką iš tų, kuriuos siūlau šiame skyriuje,
išreiškia man dažnai užduodamas (ypač mano kolegų akademi
niame pasaulyje) klausimas: ar dvasingumas yra būtinas psicho
loginio atsparumo komponentas? Atsakymas yra „taip“.
Nevilties, baimės, kaltės, skausmo, nerimo, pažeidžiamumo ir
i i Connors G. J., Maisto S. A., Zywiak W. H., „Malė and Female Alcoholics Attri-
butions Regarding the Onset and Termination o f Relapses and the Maintenance
o f Abstinence”,JournalofSubstance Abuse io, no. i (1998), p. 27-41; Marlatt G. A.,
Donovan D. M., Relapse Prevention: Maintenance Strategies in the Treatment of
Addictive Behaviors, rnd ed., N ew York: Guilford Press, 2007; Miller N. S., Gold
M. S., „Dissociation o f ‘Conscious Desire’ (Craving) from and Relapse in Alcohol
and Cocaine T>tptnAcncc\AnnalsofClinicalPsychology 6, no. 2 (1994), p. 99-106.
susvetimėjimo jausmai žlugdo psichologinį atsparumą. Vienintelis
išgyvenimas, kuris atrodo pakankamai visapusiškas ir stiprus, kad
galėtų atsverti visas šias emocijas, yra tikėjimas, jog tai būdinga
mums visiems ir kad kažkas didesnio už mus gali suteikti mūsų
gyvenimui meilės ir užuojautos.
Antra vertus, nepastebėjau, kad kuri nors viena dvasingumo
samprata būtų labiau susijusi su psichologiniu atsparumu nei
kitos. Tai neturi nieko bendra su denominacijomis ar dogmo
mis. Išgyti padeda ir atsparumą ugdo dvasingas gyvenimas. Man
dvasingumas reiškia užmegzti ryšį su Dievu, ir aš tai dažniausiai
darau būdama gamtoje, bendraudama su kitais ir klausydamasi
muzikos. Kiekvienas turime rasti tokį dvasingumo apibrėžimą,
kuris mus įkvėptų.
Ar kovotume su sunkumais, ar mėgintumėme išgyventi trau
mą, ar stengtumės įveikti stresą ir nerimą - turint tikslą, prasmę
ir perspektyvą savo gyvenime lengviau ugdyti supratimą ir žengti
pirmyn. Neturint tikslo, prasmės ir perspektyvos lengva prarasti
viltį, imti slopinti savo emocijas arba pasiduoti aplinkybių spau
dimui. Susidūrę su sunkumais mes jaučiamės nusilpę, bejėgiai ir
pasimetę. Dvasingumo šerdis yra žmonių tarpusavio ryšys. Jeigu
tikime šiuo nepertraukiamu ryšiu, nebesijaučiame vieniši.
Tapkite sąmoningi. Viena gera mano draugė dalyvaudama Dvy

likos žingsnių programos susitikime gavo nuostabią, pasiryžimui
atnaujinti skirtą atmintinę. Man ji be galo patinka! Ji vadinasi
AMSKNG
NETOBULUM O DOVANOS
Ar šiandien aš susilaikiau nuo Alkoholio? (Arba nuo kitų

žalingų dalykų? Man šis punktas atrodo sunkesnis, kai kalbama
apie maistą, darbą ir kompiuterį.)
Ar šiandien aš Mankštinausi?
Ką šiandien padariau dėl Savęs?
Ką šiandien padariau dėl Kitų?
Ar šiandien nepasilikau širdyje Neišsakytų jausmų?
Kas man šiandien nutiko Gero?
Ieškokite įkvėpimo. Mane įkvepia ši rašytojos ir tyrėjos

Elizabet Kiubler Ros (Elisabeth Ktibler-Ross) citata: „Žmonės yra
kaip vitražiniai langai. Šviečiant saulei jie mirga ir raibuliuoja, bet
nusileidus tamsai jų grožį atskleidžia tik vidinė šviesa.“ Aš tikrai
tikiu, kad šviesa, kurią mačiau psichologiškai atsparių žmonių šir
dyse, buvo jų dvasingumas. Man patinka „degimo iš vidaus“ idėja.
Imkitės veiksmų. Aš mėgstu kasdien medituoti ir melstis.

Kartais man geriausia priemonė imtis veiksmų yra tyli malda.

KETV IRTA SIS KELRODIS
Dėkingumas ir džiaugsmas
Pamirškite stygių ir nebijokite tamsos
nksčiau minėjau, jog buvau nustebusi matydama, kaip iš

A mano tyrimo kylančios idėjos tarsi poruojasi arba jungiasi į
grupes. Šios „idėjų grupės“ daug ką pakeitė mano mąstyme, ypač
požiūrį į savo gyvenimą ir kasdienius sprendimus.
Puikus to pavyzdys - glaudus meilės ir bendrystės ryšys.
Dabar aš suprantu, kad norėdama patirti tikrą bendrumo jausmą
turiu atskleisti savo tikrąjį „aš“, o tai man pavyks tik tada, kai la
vinsiu meilę sau. Ilgą laiką maniau, kad viskas turi būti atvirkščiai:
kad aš privalau iš visų jėgų stengtis prisitaikyti, tuomet jausiuosi
pripažinta ir labiau patiksiu sau. (Vienparašiusi kompiuteryje šiuos
žodžius ir prisiminusi, kiek daug metų praleidau taip elgdamasi,
pajutau nuovargį. Nenuostabu, jog taip ilgai buvau pavargusi!)
Šis tyrimas ne tik įvairiais būdais paskatino mane pergalvoti,
kaip noriu gyventi ir mylėti, bet ir atskleidė man ryšį tarp mano
išgyvenimų ir sprendimų. Vienas didžiausių pokyčių mano gy
venime įvyko tada, kai supratau džiaugsmo ir dėkingumo ryšį.
Visada maniau, kad linksmi žmonės natūraliai jaučia dėkingumą.
Ir kodėl gi neturėtų jausti? Juk jie turi viską, už ką turėtų būti
NETOBULUM O DOVANOS
dėkingi. Bet praleidusi daugybę valandų rinkdama istorijas apie

džiaugsmą ir dėkingumą pastebėjau tris ryškias tendencijas:
• Visi be išimties mano apklausti asmenys, kurie teigė

gyveną džiaugsmingą gyvenimą arba siejo save kaip
linksmus žmones, aktyviai ugdė dėkingumą ir savo
džiaugsmą priskyrė būtent su šia praktika.
• Ir džiaugsmą, ir dėkingumą jie apibūdino kaip dvasinę
veiklą, susijusią su tikėjimu visų žmonių tarpusavio
ryšiu ir aukštesne už mus jėga.
• Dalyviai nesunkiai nurodė skirtumą tarp laimės ir
džiaugsmo. Laimę jie apibūdino kaip nuo aplinkybių
priklausomą žmogišką emociją, o džiaugsmą - kaip dva
sinį santykį su pasauliu, pagrįstą dėkingumo ugdymu.
Dėkingumas
Tyrinėjant dėkingumą man į akis nuolat krisdavo vienas žodis -

praktika. Nesakau, kad kitas tyrėjas mano vietoje būtų taip pat
nustebęs, bet man, kuri iki šiol manė, kad žinios daug svarbes
nės už praktiką, šis žodis pasirodė kaip signalas imtis veiksmų.
Tiesą sakant, nesuklysiu teigdama, jog mano 2007-ųjų dvasinį
žlugimą nubudimą paskatino tai, kad buvau priversta pripažinti
praktikos svarbą.
Ilgą laiką sutikau su nuomone, jog reikia turėti „dėkingumo
nuostatą“. Tačiau vėliau supratau, kad nuostata tėra orientacija
arba mąstymo būdas ir kad „turėti nuostatą“ dar nereiškia ją
rodyti savo elgesiu.
Dėkingumas ir džiaugsmas 119
Pavyzdžiui, būtų galima pagrįstai teigti, jog turiu „jogai bū
dingą nuostatą“. Idealai ir įsitikinimai, kuriais vadovaujuosi savo
gyvenime, atitinka idealus ir įsitikinimus, kuriuos sieju su joga.
Aš taip pat vertinu sąmoningumą, kvėpavimą ir kūno, proto bei
dvasios ryšį. Aš netgi turiu jogos pratimų reikmenis. Bet užtikrinu
jus, jeigu paprašysite manęs atsistoti ant jogos kilimėlio ir atlikti
kokią nors pozą ant galvos, mano nuostata ir reikmenys pasirodys
neverti nė sudilusio skatiko. Iki šiol nė karto nesu dariusi jogos
pratimų. Tiesa, per tą laiką, kai ši knyga atsidurs jūsų rankose,
ketinu tai pakeisti, bet kol kas niekada nepaverčiau savo nuostatos
veiksmais. Ten, kur ji labiausiai praverstų - ant kilimėlio, mano
„jogai būdinga nuostata“ neduoda jokios naudos.
Taigi kuo pasireiškia dėkingumo praktika? Mano kalbinti žmo
nės minėjo dėkingumo žurnalus, kasdienes dėkingumo meditacijas
arba maldas, piešinius ar lipdinius, vaizduojančius dėkingumą, netgi
įprotį sustoti minutėlei įtemptą, sunkią dieną ir garsiai sau pasakyti:
„Aš dėkingas, -a už tai ir tai...“ Iš visos širdies gyvenantys žmonės
kalbėdami apie dėkingumą vartoja daugybę žodžių.
Atrodo, kad dėkingumas be praktikos šiek tiek panašus į
tikėjimą be darbų - jis yra negyvas.
Kas yra džiaugsmas?
Mano nuomone, džiaugsmas pranoksta laimę. Laimė yra

tam tikra retkarčiais mus apimanti nuotaika. Ji aplanko
mus tada, kai mums pasiseka. O džiaugsmas yra šviesa,
pripildanti mus vilties, tikėjimo ir meilės.
- Adela Rogers St. Johns -

NETOBULUM O DOVANOS
Tyrimas leido man suprasti, kad laimė ir džiaugsmas yra

skirtingi išgyvenimai. Pokalbių metu žmonės dažnai sakydavo:
„Būti dėkingam ir linksmam dar nereiškia visą laiką būti lai
mingam.“ Aš daug kartų mėgindavau įsigilinti į tokius teiginius,
klausdama jų: „Kaip įmanoma būti dėkingiems ir linksmiems,
bet nejausti laimės?“ Visi atsakymai būdavo panašūs: laimė
priklauso nuo aplinkybių, o džiaugsmas - nuo nusistatymo ir
dėkingumo.
Tai pat supratau, kad nei džiaugsmas, nei laimė nėra pastovios
emocijos. Nė vienas žmogus nesijaučia visą laiką laimingas arba
linksmas. Abu išgyvenimai ateina ir praeina. Laimė yra susiju
si su išorinėmis situacijomis ir įvykiais, ji užplūsta ir atslūgsta
priklausomai nuo aplinkybių. Džiaugsmas, regis, nuolat gyvena
mūsų širdyje, maitinamas dvasingumo ir dėkingumo. Tačiau
tikras džiaugsmo išgyvenimas - tas stiprus gilaus dvasinio ryšio
ir malonumo jausmas - užplūsta mus taip, kad gali sužeisti.
Pastebėjusi šiuos skirtumus, ėmiau domėtis, ką apie džiaugsmą
ir laimę yra parašę kiti tyrėjai. Įdomus dalykas - labiausiai mano
atradimus atitinkantį paaiškinimą radau teologinėje knygoje.
En Robertson (Anne Robertson), metodistų pastorė, rašytoja
ir Masačiusetso Biblijos draugijos vykdomoji direktorė, paaiškina,
kodėl pirminė graikiškų žodžių, reiškiančių džiaugsmą ir laimę,
prasmė yra tokia svarbi šiandien. Ji nurodo, kad graikiškas žodis
„paKapioc;“ (makarios - laimingas) reikšdavo turtingųjų laisvę
nuo kasdienių vargų ir rūpesčių arba žmogų, gavusį kokio nors
turto - pinigų ar sveikatos. Robertson lygina jį su kitu graikišku
žodžiu „xaipoaūvų“(chairosiunė - džiaugsmas). Senovės graikai šį
žodį apibūdindavo kaip „aukščiausią būtį“ arba „gerą sielos nuo
taiką“. Robertson rašo: „Senovės graikai manė, kad „xaipocūvų“
būdingas tik Dievui, o žmogus jį įgyja tik kartu su dorybe ir
išmintimi. Tai nėra pradedančiojo dorybė, ji pasiekiama pačioje
doro gyvenimo viršūnėje. Šio žodžio antonimas yra ne „liūdesys“,
o „baimė“.22
Mums reikia ir laimės, ir džiaugsmo. Manau, jog svarbu
suprasti, kas mus daro laimingus, ir to siekti. Tiesą sakant, aš
esu didelė Gretchen Rubin knygos „The Happiness Project“
(„Laimės projektas“) ir Talo Ben Šaharo (Tai Ben-Shahar) knygos
„Happier“ („Laimingesnis“) gerbėja. Tačiau mes turime ne tik
siekti laimės savo gyvenime, bet ir ugdyti įpročius, suteikiančius
džiaugsmo, ypač dėkingumo. Norėčiau patirti daugiau laimės
savo gyvenime, bet taip pat noriu gyventi dėkingai ir džiaugsmin
gai. Kad tai pasiektume, manau, turime pažvelgti į dalykus, kurie
kliudo dėkingumui ir džiaugsmui, o tam tikra prasme - ir laimei.
Stygius ir tamsos baimė
Tą dieną, kai pirmą kartą pamėginau rašyti apie tai, kas kliudo
dėkingumui ir džiaugsmui, sėdėjau ant sofos svetainėje. Šalia
gulėjo mano nešiojamasis kompiuteris, rankose laikiau užrašus
su tyrimo pastabomis. Jaučiausi pavargusi ir, užuot rašiusi, ištisą
valandą spoksojau į žybsinčią kalėdinę girliandą, kabančią virš
įėjimo į valgomąjį. Labai mėgstu šias mažas ryškias, blykčiojančias
lemputes. Mano nuomone, jos daro pasaulį gražesnį, todėl laikau
jas namuose ištisus metus.
2.2 Robertson A., „Joy or Happiness?” St. John s United Methodist Church, www.
stjohnsdover.org/'ęęadvį.html.
NETOBULUM O DOVANOS
Šitaip sėdėjau gana ilgai, vartydama istorijas ir žiūrėdama į

žybsinčią girliandą, kol galų gale išsitraukiau rašiklį ir užrašiau
šias eilutes:
Elektrinė lempučių girlianda yra puiki džiaugsmo metafo

ra. Džiaugsmas nėra pastovi emocija. Jis užplūsta mus tam
tikromis akimirkomis - dažniausiai paprastomis, kasdie
nėmis akimirkomis. Kartais mes nepatiriame džiaugsmo
protrūkių, nespernelyg uoliai vaikomės ypatingų gyvenimo
momentų. O kitąkart mes per daug bijome tamsos, todėl
nedrįstame džiaugtis šviesa.
Džiaugsmingas gyvenimas tikrai nepanašus į šviesos pro
žektorių. Tai ilgainiui taptų nepakeliama.
Tikiu, kad džiaugsmingas gyvenimas susideda iš džiaugs
mingų momentų, suvertų į girliandą viltimi, dėkingumu,
įkvėpimu ir tikėjimu.
Tie, kas skaito mano tinklaraštį, atpažins šias eilutes kaip

mantrą, kurią naudoju savo penktadieniniuose dėkingumo
įrašuose ir kurią paverčiau maža emblema (TGIF - trust,
gratitude, inspiration, faith ). Viena iš mano dėkingumo ug
dymo praktikos dalių yra kassavaitiniai įrašai apie tai, kuo
aš viliuosi, už ką esu dėkinga, kas mane įkvepia ir kaip lavinu
savo tikėjimą. Man nepaprastai įdomu skaityti lankytojų
komentarus.
Džiaugsmas ir dėkingumas gali būti labai žeidžiantys ir in
tensyvūs išgyvenimai. O žmonės yra nerimastingos būtybės, ir
daugelis iš mūsų sunkiai pakelia skausmą. Mūsų nerimas ir baimė
gali pasireikšti džiaugsmo stygiumi. Mes galvojame:
• Aš neleisiu sau jausti šio džiaugsmo, nes žinau, kad
jis netruks ilgai.
• Jeigu prisipažinsiu, kaip esu dėkingas, -a, prišauksiu
nelaimę.
• Jau geriau nesidžiaugsiu, kad netektų liūdėti.
Tamsos baimė
Visada buvau linkusi jaudintis ir nerimauti, bet gimus vaikams

suderinti dėkingumą, džiaugsmą ir nerimą tapo itin sunku. Baimė,
kad mano vaikams atsitiks kas nors baisaus, daugelį metų neleido
man visiškai atsiduoti džiaugsmui ir dėkingumui. Kaskart, kai tik
mano širdis imdavo džiaugtis vaikais ir suminkštėdavo iš meilės
jiems, aš įsivaizduodavau atsitinkant ką nors siaubingo. Įsivaiz
duodavau, jog viską prarandu akimirksniu.
Pradžioje maniau, kad mano galvai kažkas negerai. Ar aš vie
nintelis taip besielgiantis žmogus pasaulyje? Kai su savo psichologės
pagalba ėmiau tai tyrinėti, supratau, kad nuostata „per daug gerai, kad
būtų tiesa“siejosi sumano baime, nerimu ir pažeidžiamumojausmu.
Žinodama, kad tai gana visuotinės emocijos, išdrįsau papa
sakoti apie savo patirtį penkiems šimtams tėvų, susirinkusių į
vieną iš mano paskaitų apie auklėjimą. Pateikiau jiems pavyzdį,
kaip stoviu prie miegančios dukters, žvelgiu į ją ir jaučiu begalinį
dėkingumą, bet greitai mano dėkingumą ir džiaugsmą išvaiko
mintys, kad jai nutinka kas nors baisaus.
Salėje tapo taip tylu, jogbuvo galima girdėti, kaip musė skrenda.
Pagalvojau: „Viešpatie, aš išprotėjau, ir jie visi dabar žiūri į mane taip,
tarsi galvotų: „Na ir keistuolė! Kaipdabar mums iš čianepastebėtiems
NETOBULUM O DOVANOS
išsmukti?“ Tuomet viena moteris salės gale ėmė verkti. Ne šniurkš-

čioti, o garsiai kūkčioti. Paskui kažkas priekyje sušuko: „O, Dieve!
Kodėl mes taip elgiamės? Ką tai reiškia?“ Auditorija akimirksniu
smarkiai pagyvėjo. Kaip ir spėjau, aš buvau ne vienintelė tokia.
Daugelis iš mūsų yra patyrę, kaip, jaučiant artėjančią džiaugs
mo bangą, mus staiga apima silpnumas ir baimė. Kol neišmoksime
susitaikyti su pažeidžiamumu ir paversti jį dėkingumu, stiprius
meilės jausmus dažnai lydės praradimo baimė. Jei reikėtų apiben
drinti tai, ką sužinojau apie baimę ir džiaugsmą, pasakyčiau štai ką:
Tamsa ne užgožia šviesą, oją išryškina. Mūsą džiaugsmą
užtemdo tamsos baimė.
Stygius
Gyvename neramiais ir baugiais laikais, todėl nuolat jaučiame

stygių. Mes bijome prarasti tai, ką mylime labiausiai, ir mums labai
nepatinka, kad neturime jokių saugumo garantijų. Mes manome,
kad jeigu nebūsime dėkingi ir nejausime džiaugsmo, mums ne
taip skaudės. Mes manome, kad jeigu atsisakydami vaizduotės
išvengsime pažeidžiamumo jausmo, mažiau kentėsime. Mes
klystame. Yra tik viena garantija: jeigu neugdome dėkingumo
ir neleidžiame sau patirti džiaugsmo, netenkame dviejų dalykų,
kurie mus sustiprintų sunkią akimirką.
Čia kalbėjau apie netikrumą ir saugumo trūkumą. Tačiau
mes galime jausti ir kitokio pobūdžio stygių. Mano draugė Lin
Tvist (Lynne Twist) yra parašiusi nuostabią knygą pavadinimu
„The Soul of Money“ („Pinigų siela“). Šioje knygoje Lin griauna
pinigų stygiaus mitą. Ji rašo:
„Man, ir daugeliui iš mūsų, pirmoji mintis nubudus
būna: „Man trūksta miego“, o antroji: „Man stinga lai
ko“. Nesvarbu, teisinga ji ar ne, ši mintis apie stygių kyla
spontaniškai, nespėjus jos patikrinti ir ištirti. Daugelį savo
gyvenimo dienų praleidžiame klausydamiesi, aiškindami,
skųsdamiesi ar nerimaudami dėl to, ko mums nepakanka.
Mums nepakanka mankštos. Mums nepakanka darbo,
nepakanka pajamų, nepakanka galios, nepakanka gam
tos, nepakanka savaitgalių ir, žinoma, mums niekada
nepakanka pinigų.
Mes nepakankamai liekni, nepakankamai sumanūs, nepa
kankamai gražūs, sveiki, išsilavinę, klestintys ar turtingi.
Dar prieš atsisėsdami lovoje, dar prieš padėdami kojas
ant grindų, mes jau jaučiamės nevisaverčiai, atsilikę,
pralaimėję, stokojantys. O vakare atsigulus į patalą mūsų
galvoje kirba mintys, ko mes šiandien nepasiekėme ar
nepadarėme. Mes einame miegoti apsunkę nuo tokių
minčių ir pabundame jausdami stygių. Tai, kas prasideda
kaip įprastas įtempto ar net sunkaus gyvenimo sukeltas
reiškinys, išauga į didžiulį nepasitenkinimą gyvenimu.“23
Perskaičiusi šias eilutes supratau, kodėl mes, amerikiečiai,

trokštame daugiau džiaugsmo - nes mums taip stinga dėkingumo.
Lin sako, kad, norėdami išspręsti stygiaus problemą, turime ne
vaikytis gausybės, o keisti savo nuostatą:
„Mes visi kiekvienoje situacijoje turime galimybę atsi-
23 Twist L., The Soul ofMoney: Transforming Your Relationship with Money and
Life, New York: W. W. Norton and Company, 2003, p. 44.
traukti ir atsisakyti stygiaus nuostatos. Išmetę iš galvos

mintis apie stoką, atrasime nuostabią tiesą apie pakan
kamumą. Pakankamumu aš nelaikau tam tikro kokių
nors dalykų kiekio. Pakankamumas nėra kažkas daugiau
už skurdą ir mažiau už perteklių. „Pakanka“ nereiškia
„beveik gana“ arba „daugiau nei gana“. Pakankamumas
apskritai nėra kiekis ar suma. Tai potyris, mūsų sukuria
mas kontekstas, pareiškimas sau ir žinojimas, kad visko
turime pakankamai ir patys esame priimtini.
Pakankamumas slypi kiekviename iš mūsų, ir mes galime
jį iššaukti.
Tai suvokimas, atida, sąmoningas pasirinkimas, kaip
vertinsime aplinkybes.“24
Be to, stygiaus jausmas prišaukia gėdos gnomus. Anksčiau,

tyrinėdama gėdą, o ir vėlesnio tyrimo metu supratau, kiek daug
iš mūsų yra patikėję idėja, kad džiaugsmo mums gali suteikti tik
tai, kas neįprasta. Knygoje „Maniau, kad tai būdinga tik man“
rašiau: „Atrodo, jog žmonių darbus (o kartais ir visą jų gyveni
mą) vertiname pagal viešą jų pripažinimą. Kitaip tariant, jų vertę
tapatiname su šlove ir turtu. Mūsų visuomenėje pernelyg lengvai
nuvertinami kuklūs, paprasti, sunkiai dirbantys žmonės. Gana
dažnai žodis „paprastas“mums asocijuojasi su žodžiu „nuobodus“
arba dar blogiau - „beprasmis“.25
Manau, jog daugiausiai apie paprastumo vertę išmokau ap-
24 Ten pat, p. 75.
25 Brown B., I Thought It Was Just Me (būt it isnt): Telling the Truth About Per-
fectionism, Inadequacy, andPoįver, New York: Penguin / Gotham Books, 2007,
p. 204-205.
klausdama žmones, kurie buvo patyrę kokią nors siaubingą ne
tektį: vaiko mirtį, smurtą, genocidą ar traumą. Patys brangiausi jų
atsiminimai susidėjo iš paprastų, kasdienių momentų. Jie tenorėjo
rasti pakankamai laiko padėkoti už tuos momentus ir jų teikiamą
džiaugsmą. Rašytoja ir dvasinė vadovė Merian Viljamson (Ma-
rianne Williamson) yra pasakiusi: „Džiaugsmas yra tai, kas mus
apima, kai leidžiame sau pripažinti, kaip viskas yra gera.“
Tapkite sąmoningi. Kai mane užplūsta baimė ir stygiaus jausmas,

mėginu džiaugtis irjaustis tinkama, pripažindama savobaimę, o tada
paversdama ją dėkingumu. Tuomet sau garsiai pasakau: „Jaučiuosi
pažeidžiama, bet tai nieko tokio. Esu labai dėkinga už tą ir aną...“ Šis
įprotis nepaprastai padidino mano gebėjimą džiaugtis.
Ieškokite įkvėpimo. Mane taip įkvepia nedidelės džiaugsmo

porcijos, užplūstančios mane tokiais kasdieniais momentais, kaip
einant su vaikais namo iš mokyklos, šokinėjant ant batuto ar
pietaujant su šeima. Supratimas, kad iš tokių akimirkų ir susideda
tikras gyvenimas, pakeitė mano požiūrį į darbą, šeimą ir sėkmę.
Imkitės veiksmų. Pradedant paeiliui sakoma dėkingumo

malda prieš pietus ir baigiant įvairiais kūrybiškais sumanymais,
pavyzdžiui, specialiu indu padėkos užrašams laikyti - Gyvenimo
iš visos širdies ugdymas pamažu tampa visos mūsų šeimos reikalu.

PEN K TA SIS KELRODIS
Intuicija ir tikėjimas
Nesivaikykite tikrumo
isa, kas buvo susiję su šio tyrimo procesu, paveikė mane

taip, kaip aš neįsivaizdavau. Ypač tai pasakytina apie tokius
dalykus, kaip tikėjimas, intuicija ir dvasingumas. Kai pirmą kartą
supratau, jog intuicijos ir tikėjimo svarba yra pagrindinės Gyve
nimo iš visos širdies ypatybės, truputį susiraukiau. Vėl pasijutau
taip, tarsi kas nors pultų mano senus draugus - logiką ir protą.
Prisimenu, kaip tariau Stivui:
- Na, dabar atėjo intuicijos ir tikėjimo eilė! Ar gali tuo patikėti?
- Stebiuosi, jog tu tuo stebiesi, - atsakė jis. - Juk tu nuolatos
remiesi tikėjimu ir nuojauta.
Jo pastebėjimas man buvo labai netikėtas. Aš prisėdau šalia
jo ir tariau:
- Taip, žinau, jog esu ganėtinai jausminga ir patikli, bet ne
manau, jog turiu intuiciją. Perskaityk žodyne jos apibrėžimą: „In
tuicija - tai tiesioginis tiesos ar fakto suvokimas, nepriklausomas
nuo jokio mąstymo proceso.“
Stivas tyliai nusijuokė:
Intuicija ir tikėjimas 129
- Na, galbūt apibrėžimas neatitinka to, ką sužinojai iš
savo tyrimo. Tau teks sukurti naują apibrėžimą. Juk tau tai ne
pirmas kartas.
Aš praleidau metus tyrinėdama intuiciją ir tikėjimą. Apklau
siau daug žmonių ir pririnkau begalę istorijų, kad galėčiau geriau
suprasti, ką reiškia ugdyti intuiciją ir tikėjimą. Mane nustebino
tai, ką sužinojau.
Intuicija
Intuicija nėra nepriklausoma nuo jokio mąstymo proceso. Iš

tikrųjų psichologai mano, kad intuicija yra nepaprastai spartus
pasąmoninis asocijavimo* procesas - tarsi proto dėlionė.26Mums
stebint išorinį pasaulį, mūsų smegenys sukuria vaizdinį, paskui
peržiūri savo turimus duomenis ir palygina gautą vaizdinį su jau
esamais prisiminimais, žiniomis ir patirtimi. Vos tik jos sudaro
„atitikimų“ eilę, įgyjame su tuo vaizdiniu susijusią nuojautą.
Kartais mūsų intuicija ir nuojauta pasako mums, ką turime
žinoti, o kartais ji nukreipia mus tam tikrų faktų ir išvadų link.
Pasirodo, intuicija gali būti tylus vidinis balsas, bet šis balsas ne
apsiriboja viena žinia. Kartais mūsų nuojauta šnibžda: „Sek savo
instinktais“, o kitąkart ji mums šaukia: „Turi tai patikrinti, nes
mums nepakanka informacijos!“
* Asociacija - sąryšis tarp atskirų sąmonės vaizdinių arba procesų.
26 Myers D. G., Intuition: Its Poįvers and Perils, New Haven, CT: Yale University
Press, 1002; Gigerenzer G., Gut Feelings: The lntelligence of the Unconscious,
London: Penguin Books, 2008.
NETOBULUM O DOVANOS
Tyrimo metu supratau, kad mūsų vidinį balsą nutildo noras

būti viskuo tikriems. Daugelis žmonių pasijunta nejaukiai susidūrę
su nežinia. Mes taip mėgstame tikrumą ir garantijas, jog nekrei
piame dėmesio į mūsų smegenų asocijavimo proceso išvadas.
Pavyzdžiui, užuot atsižvelgę į stiprią vidinę nuojautą, mes išsi
gąstame ir ieškome, kas galėtų mums suteikti kokio nors tikrumo.
Tuomet kreipiamės į kitus klausdami:
• „Ką jūs apie tai manote?“

• „Ar turėčiau tai daryti?“
• „Ar manote, jog tai gera mintis, ar kad vėliau dėl to
gailėsiuosi?“
• „Ką jūs darytumėte mano vietoje?“
Tipiškas atsakymas į tokius klausimus būna: „Nežinau, ką

turėtumėte daryti. Ką šnabžda jūsų nuojauta?“
Štai kur esmė: ką šnabžda jūsų nuojauta?
Paprastai mes purtome galvą ir sakome: „Nežinau“, ta
čiau teisingas atsakymas turėtų būti: „Neturiu nė menkiausio
supratimo, ką šnabžda mano nuojauta. Mes jau daug metų
nesikalbėjome.“
Dažniausiai mes puolame klausinėti žmonių dėl to, kad ne
pasitikime savo žiniomis. Jos mums atrodo pernelyg netvirtos.
Mes ieškome garantijų ir žmonių, kuriems galėtume suversti dalį
atsakomybės reikalui neišdegus. Aš puikiausiai visa tai žinau.
Esu profesionali klausinėtoja - kartais man be galo sunku veikti
savarankiškai. Kai turiu padaryti sunkų sprendimą ir jaučiuosi
praradusį ryšį su savo nuojauta, imu teirautis visų, kurie pasitaiko
aplinkui. Ironiška, bet nuo to laiko, kai ėmiausi šio tyrimo, kylan
tis noras klausinėti tapo man pavojaus signalu - tai ženklas, kad
jaučiuosi pažeidžiama darydama tam tikrą sprendimą.
Kaip jau minėjau anksčiau, jeigu išmokstame pasitikėti savo
intuicija, ji gali mums netgi pasakyti, kad mes ko nors nežinome
ir todėl mums reikia daugiau duomenų. Kitas pavyzdys, kaip
tikrumo poreikis kliudo veikti mūsų intuicijai - kai mes neatsi
žvelgiame į vidinio balso įspėjimus stabtelėti, surinkti daugiau
informacijos arba patikrinti, ar mūsų lūkesčiai atitinka tikrovę:
• „Aš tiesiog tai padarysiu. Man nebesvarbu.“

• „Pavargau apie tai galvoti. Tai kelia pernelyg didelę
įtampą.“
• „Geriau padarysiu tai tuoj pat, negu dar lauksiu nors
vieną sekundėlę.“
• „Negaliu pakęsti nežinios.“
Jeigu skubotai darome svarbius sprendimus, priežastis gali

būti ta, kad nenorime sužinoti atsakymų, kurie paaiškėtų tinkamai
viską apsvarsčius. Širdyje mes jaučiame, kad, sužinoję daugiau
faktų, būsime priversti rinktis kitą kelią, o ne tą, kurio manome
trokštą.
Visada sau sakau: „Jeigu nedrįsti ko nors apskaičiuoti ar
parašyti, geriau to nedaryk.“ Jeigu jaučiame didžiulį norą kuo
greičiau ką nors nuspręsti, turėtume savęs paklausti, ar papras
čiausiai nenorime išvengti pažeidžiamumo jausmo, kuris kiltų,
jeigu dar palauktume ir viską gerai apsvarstytume, ieškodami
protingo sprendimo.
Taigi, kaip matote, intuicija ne visada reiškia, kad radome at
sakymus savo viduje. Kartais, kai kreipiamės į savo vidinę išmintį,
NETOBULUM O DOVANOS
ji mums pasako, kad neturime pakankamai informacijos spren

dimui padaryti ir todėl privalome tirti toliau. Štai kokį intuicijos
apibrėžimą sukūriau remdamasi savo tyrimu:
Intuicija nėra koks nors vienas pažinimo būdas - tai mūsų

gebėjimas pripažinti tam tikrų netikrumų ir pasirengimas
pasitikėti įvairiais pažinimo būdais, įskaitant nuojautų,
patirtį, tikėjimų ir protų.
Tikėjimas
Pamažu priėjau išvadą, kad tikėjimas ir protas savaime neprieš

tarauja. Tai mūsų žmogiškas tikrumo poreikis, troškimas „būti
teisiems“ juos sukiršino ir pavertė nesutaikomais priešais. Mes
prisiverčiame rinktis ir ginti vieną pasaulio suvokimo būdą kito
sąskaita.
Suprantu, kad tikėjimas ir protas gali susiremti ir sukelti ne
malonią įtampą - ši įtampa veikia mano gyvenimą, aš ją jaučiu
tiesiog intuityviai. Tačiau tyrimas privertė mane suprasti, kad
daugiausia konfliktų ir nerimo kelia nežinomybės baimė ir baimė
suklysti. Mums reikia ir tikėjimo, ir proto, kad suteiktume gyve
nimui prasmę šiame neapibrėžtame pasaulyje.
Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų girdėjau žodžius „turėti tikė
jimą“ ir „mano tikėjimas“ kalbėdamasi su žmonėmis, dalyvaujan
čiais kelionėje į Gyvenimą iš visos širdies. Pradžioje maniau, kad
tikėjimas reiškia maždaug: „Viskas turi savo priežastį ir prasmę“.
Asmeniškai man ši idėja kėlė sunkumų, nes aš nelinkusi nelaimes
aiškinti vartodama Dievo, tikėjimo ar dvasingumo sąvokas. Kai
žmonės sako: „Viskam yra priežastis“, atrodo, lyg jie norėtų tikė
jimą pakeisti tikrumu.
Vis dėlto iš pokalbių greitai supratau, kad šiems žmonėms
tikėjimas reiškia ką kita. Štai kaip aš apibrėžiu tikėjimą remdamasi
savo tyrimo duomenimis:
Tikėjimas yra paslaptinga sritis, iš kurios mes semiamės

drąsos tikėti tuo, ko neregime, ir stiprybės atsisakyti neti
krumo baimės.
Taip pat sužinojau, kad ne visi mokslininkai kovoja su tikė

jimu ir ne visi tikintieji visiškai susitaiko su netikrumu. Daugelis
fundamentalizmo ir ekstremizmo formų tikrumą iškelia virš
tikėjimo.
Man patinka šie teologo Ričardo Roro (Richard Rohr)
žodžiai: „Mano draugai mokslininkai išgalvojo tokių dalykų,
kaip netikrumo principai ir juodosios skylės. Jie nori gyventi
remdamiesi sukurtomis hipotezėmis ir teorijomis. Kita vertus,
daugelis tikinčiųjų reikalauja atsakymų, kurie visada būtų tei
singi. Mes mėgstame diskusijų pabaigą, problemų sprendimus
ir aiškumą ir kartu manome, jog esame „tikėjimo žmonės“. Kaip
keista, kad pats žodis „tikėjimas“ ėmė reikšti kai ką visiškai
priešinga. 11
Tikėjimas būtinas, jeigu nusprendžiame gyventi ir mylėti visa
širdimi pasaulyje, kuriame daugelis iš mūsų, prieš rizikuodami27
27 Rohr R., „Utterly Humbled by Mystery“, National Public Radio “This I

Believe” series (2006-12-18), http://www.npr.org/templates/story/story.
php ?story!d=6631954.
NETOBULUM O DOVANOS
tapti pažeidžiami ir būti įskaudinti, norime kokių nors saugumo

garantijų. Norint pasakyti: „Ketinu visa savo širdimi atsiduoti
gyvenimui“, reikia tikėti tuo, kas neregima.
Tapkite sąmoningi. Atsisakyti tikrumo yra vienas didžiausių

iššūkių mano gyvenime. Susidūrus su nežinia, manyje netgi kyla
fizinė reakcija - nerimas, baimė ir pažeidžiamumo jausmas kartu
sudėjus. Tuomet man reikia ramybės ir tylos. Turint galvoje mano
vaikus ir intensyvų gyvenimą, tai reiškia, jog kartais turiu pasi
slėpti garaže arba pasivažinėti savo mašina po rajoną. Kad ir ko
tai pareikalautų, tokiais atvejais privalau rasti būdą pabūti tyloje
ir išgirsti savo vidinį balsą.
Ieškokite įkvėpimo. Mano tikėjimo ir dvasinio gyvenimo

susigrąžinimo procesas nebuvo lengvas (tai prisidėjo prie mano
2007-ųjų dvasinio žlugimo nubudimo). Viena citata tiesiogine
žodžio prasme atvėrė mano širdį. Ji iš En Lemat (Anne Lamott)
knygos: „Tikėjimo priešingybė yra ne abejonė, o tikrumas.“28Jos
raštai apie tikėjimą ir malonę mane įkvepia.29Mane taip pat įkvė
pė ir išgelbėjo Sju Monk Kid (Sue Monk Kidd) „When the Heart
28 Lamott A., Plan B: Further Thoughts on Faith, New York: Penguin Group, Ri-
verhead Books, 2006, p. 256-57.
29 Lamott A., Bird by Bird: Some Instructions on Writing and Life, New York:
Random House, Anchor Books, 1995; Grace (Eventually): Thoughts on Faith,
New York: Penguin Group, Riverhead Books, 2008.
Waits“30(„Kai širdis laukia“) ir Pemos Šiodžion (Pema Chodron)
„Comfortable with Uncertainty“31(„Patenkinta netikrumu“). Esu
joms už tai labai dėkinga. Galiausiai man be galo patinka citata iš
Paulo Koeljo (Coelho) knygos „The Alchemist“ („Alchemikas“):
„... nuojautos - tai trumpi sąmonės panirimai į bendrąją gyvenimo
tėkmę, kurioje susiliejusios visų žmonių istorijos; taigi mes galime
viską žinoti todėl, kad viskas yra įrašyta.“32
Imkitės veiksmų. Kai pasijuntu iš tiesų išsigandusi ar netikra,

man tučtuojau reikia ko nors, kas nuramintų mano tikrumo troš
kimą. Man tai pavyksta padaryti Romumo malda: „Dieve, suteik
man romumo susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti
tai, ką pakeisti galiu, ir išminties, kad visa tai atskirčiau. Amen!“
30 Kidd S. M., JYhen the Heart Waits: SpiritualDirectionforLifes SacredQuestion$,

New York: HarperCollins, HarpcrOne, 1006.
31 Chodron P., Comfortable with Uncertainty: 108 Teachings on Cultivating Fear-
lessnessand Compassion, Boston, MA: Shambhala Publications, 2008.
32 Coelho P., The Alchemist, New York: HarperCollins, 2006. Citatos vertimas -
Rūtos Knizikevičiūtės („Alchemikas“, Vaga, 2010).
ŠEŠTASIS KELRODIS
Kūrybingumo ugdymas
Liaukitės lyginę save su kitais
ai kurie maloniausi mano vaikystės prisiminimai, susiję su

kūryba, beveik visi jie iš to meto, kai mes gyvenome Nau
jajame Orleane, nuostabiame raudonai tinkuotame dviaukščiame
name, per keletą kvartalų nuo Tiuleino universiteto (Tulane uni-
versity). Prisimenu, kaip mudvi su mama praleisdavome ištisas
valandas, spalvindamos vėžlių ir sraigių formos medinius raktų
pakabučius ir darydamos papuošalus iš apvalių blizgučių, juos
paskui nešiodavau su draugėmis.
Iki šiol gyvai matau, kaip mama su savodraugėmis, mūvėdamos
į apačią platėjančias kelnes, grįžta namo iš turgelio Prancūzų kvartale
ir gamina mėsa įdarytus aguročius bei kitus skanius patiekalus. Man
taip patikdavo jai talkinti virtuvėje, kad vieną sekmadienio popietę
tėvai leido man ruošti maistąvienai. Jiepasakė, kad galiu daryti viską,
ką noriu, naudodama tokius ingredientus, kokius noriu. Aš iškepiau
avižinių sausainių su razinomis. Tik vietoj cinamono pridėjau virtų
vėžių prieskonių. Visi namai smirdėjo keletą dienų.
Mano mama taip pat mėgo siūti. Ji pasiūdavo tos pačios spal
vos tiesaus kirpimo suknelių sau ir man (taip pat mano lėlei, ji irgi
Kūrybingumo ugdymas 137
turėjo savo mažytę suknelę). Man taip keista, kad visi tie su kūryba
susiję prisiminimai atrodo tokie gyvi ir ryškūs - regis, galėčiau
juos paliesti ir užuosti. Be to, jie tokie kupini švelnumo ir prasmės.
Deja, mano prisiminimai apie kūrybą baigiasi apie aštun
tuosius devintuosius mano gyvenimo metus. Tiesą sakant, ne
atsimenu nė vieno atvejo, kad ką nors būčiau kūrusi po penktos
klasės. Tuo metu mes kaip tik iš savo mažyčio namuko istoriniame
Naujojo Orleano rajone (Garden district) persikraustėme į didžiulį
namą plačiai išsidriekusiame Hjustono priemiestyje. Atrodė, jog
viskas pasikeitė. Naujajame Orleane visos sienos mūsų namuose
buvo nukabinėtos mamos, giminaičių ar mūsų, vaikų, sukurtais
piešiniais. Virš kiekvienų langų kabojo namuose siūtos užuolai
dos. Galbūt taip buvo dėl nepritekliaus, bet man ir užuolaidos, ir
piešiniai atrodė gražūs.
Hjustone viskas buvo kitaip. Prisimenu, kaip užėjau į vienus
mūsų naujųjų kaimynų namus ir pamaniau, kad jų svetainė atrodo
kaip prašmatnaus viešbučio vestibiulis. Kaip šiandien atsimenu,
jog pagalvojau: „Tarsi „Howard Johnson“ arba „Holiday Inn“vieš
bučiuose.“ Ten kabojo ilgos sunkios portjeros, stovėjo didžiulės
sofos su priderintais krėslais ir blizgantys stikliniai stalai. Ant
spintų buvo užkelti plastikiniai augalai su kabančiomis vynuogė
mis, o stalus puošė vazonai su džiovintomis gėlėmis. Keista, bet
visų kaimynų prieangiai atrodė maždaug taip pat.
Nors namai tame rajone savo prašmatnumu nelabai kuo
skyrėsi vieni nuo kitų, mokykloje viskas buvo kitaip. Naujajame
Orleane aš lankiau katalikišką mokyklą, joje visi buvo apsirengę
tokiomis pat uniformomis, kalbėjo tas pačias maldas ir, bent jau
daugeliu atvejų, elgėsi panašiai. Hjustone ėmiau lankyti valstybinę
mokyklą, o tai reiškė - jokių uniformų. Toje naujoje mokykloje
NETOBULUM O DOVANOS
buvo vertinami gražūs drabužiai - ne gražūs namų darbo drabu

žiai, o iš brangios parduotuvės.
Naujajame Orleane mano tėtis dieną dirbdavo, o naktį stu
dijuodavo teisę Lojolos universitete (Loyola university). Mūsų
gyvenimą ten visada gaubė laisva ir linksma atmosfera. Atsikėlus
į Hjustoną, jis kas rytą užsidėdavo kostiumą ir kartu su kitais kai
mynystėje gyvenančiais tėvais važiuodavo į naftos ir dujų įmonę.
Daug kas pasikeitė, ir tas persikraustymas daugeliu atžvilgių mūsų
šeimai reiškė esminę permainą. Mano tėvai pasuko „karjeros ir
gėrybių kaupimo“keliu, o kūrybiškumas užleido vietą tam slogiam
prisitaikymo ir rungtyniavimo deriniui, taip pat žinomam kaip
lyginimasis su kitais.
Lyginimasis yra ne kas kita, kaip prisitaikymas ir lenktyniavi
mas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad prisitaikymas ir rungtyniavi
mas nesiderina tarpusavyje, bet iš tiesų taip nėra. Lygindami save
su kitais, mes norime žinoti, kas yra geriausias iš tam tikros pana
šių asmenų ar dalykų grupės. Žinoma, mes galime savo auklėjimo
metodus lyginti su tų tėvų, kurie laikosi visiškai skirtingų vertybių
ar tradicijų, metodais, bet labiausiai mes mėgstame lygintis su
savo kaimynais, mūsų vaikų futbolo komandos ar klasės tėvais.
Mes nelyginame savo namų su namais kitame miesto gale - mes
lyginame savo kiemą su kaimyno kiemu. Lygindamiesi norime
būti geriausi arba turėti daugiausiai iš savo grupės.
Noras lygintis tampa pritrenkiamu „pritapk ir išsiskirk“ pa
radoksu. Jis liepia ne ugdyti visavertiškumą, bendrumą ir auten
tiškumą, o tapti kaip kiti, tik geresniems.
Lengva suprasti, kodėl sunku rasti laiko tokiems svarbiems daly
kams, kaipkūrybingumas, dėkingumas, džiaugsmas ir autentiškumas,
kai tiek daug energijos iššvaistome prisitaikydami ir lenktyniaudami.
Dabar suprantu, kodėl mano gera draugė Laura Viljams visada sako:
„Lyginimasis su kitais yra laimės vagis.“ Negaliu suskaičiuoti, kiek
daug kartų jausdavausi patenkinta savimi, savo gyvenimu ir šeima,
ir tada per sekundę šis pasitenkinimas dingdavo, nes aš sąmoningai
ar nesąmoningai imdavau lygintis su kitais žmonėmis.
Grįžtant prie mano istorijos, kuo vyresnė dariausi, tuo men
kiau vertinau kūrybingumą ir tuo mažiau laiko praleisdavau ką
nors kurdama. Kai žmonės klausdavo manęs, ar neužsiimu kokia
nors kūryba ar menu, pasitenkindavau standartiniu atsakymu:
„Nesu linkusi į meną“, o širdyje iš tiesų galvodavau: „Kamšvaistyti
laiką piešiniams, iškarpų albumams ir nuotraukoms, kai reikia
tiek daug pasiekti ir atlikti?“
Sulaukus keturiasdešimties ir pradėjus šį tyrimą, mano abe
jingumas kūryba virto panieka. Nesu tikra, ar tuometinius savo
jausmus kūrybai galėčiau apibūdinti kaip neigiamus stereotipus,
gėdą keliančius akstinus arba jų kombinaciją, tačiau buvau nu
siritusi iki to, kad apie kuriančiuosius meną dėl meno galvojau
geriausiu atveju kaip apie nuolaidžiaujančius savo įgeidžiams, o
blogiausiu - kaip apie kuoktelėjusius.
Be abejo, būdama specialistė, aš žinau, kad kuo priešiškiau ir
nepatikliau žvelgiame į kokį nors dalyką, tuo labiau mums reikia
ištirti tokios savo reakcijos priežastis. Pažvelgusi atgal naujomis
akimis, manau, kad būtų pernelyg skausminga ir sudėtinga na
grinėti, kaip labai man trūko šios gyvenimo dalies.
Niekada nesitikėjau, jog susidursiu su kuo nors, kas galėtų
man iš galvos išmušti mano neigiamą požiūrį į kūrybą. Tuomet
pasitaikė šis tyrimas...
Leiskite man apibendrinti tai, ką sužinojau apie kūrybingumą
tyrinėdama Gyvenimo ir meilės iš visos širdies pasaulį:
1. Posakis „nesu linkusi į meną“ yra klaidingas. Žmonės

neskirstomi į kūrybingus ir nekūrybingus. Tiesiog vieni
naudojasi savo kūrybingumu, kiti ne. Nenaudojamas
kūrybingumas niekur šiaip sau nedingsta. Jis tūno
mumyse, kol mes jį išreiškiame, numariname savo
aplaidumu arba uždusiname apmaudu ir baime.
2. Vienintelis nepakartojamas indėlis, kokį kada nors
įnešime į šį pasaulį, gims iš mūsų kūrybingumo.
3. Jei norime įprasminti savo gyvenimą, turime ką nors
kurti. Ruoškite valgį, rašykite, pieškite, braižykite, tapy
kite, darykite iškarpas, nuotraukas, koliažus, megzkite,
sutaisykite variklį, skaptuokite, šokite, dekoruokite,
vaidinkite, dainuokite - viskas tinka. Kol ką nors ku
riame, tol teikiame prasmę savo gyvenimui.
Praėjus lygiai vienam mėnesiui nuo tada, kai pradėjau rinkti

duomenis apie kūrybingumą, užsirašiau į moliūgų spalvinimo
kursus. Ne, aš nejuokauju. Nuėjau ten su savo mama ir Elen, ir tai
buvo viena nuostabiausių dienų mano gyvenime.
Pirmą kartą po keleto dešimtmečių aš pradėjau kurti - ir ne
besustojau. Netgi ėmiausi fotografijos. Gali nuskambėti banaliai,
bet pasaulis man nebeatrodo toks pat kaip anksčiau. Tiesiog visur
pradėjau matyti grožį arba jo galimybę: savo kieme, sendaikčių
parduotuvėje, sename žurnale - visur.
Man ir mano šeimai tai buvo tikras emocinis pokytis. Abu
mano vaikai mėgsta meną, ir mes dažnai kartu ką nors gamina
me. Mudu su Stivu esame didžiuliai „Mac“ kompiuterių gerbėjai,
mėgstantys kartu kurti filmus. Praėjusį mėnesį Elen pasakė mums
norinti tapti arba virėja, arba „gyvenimo menininke“ kaip mus
abi įkvepianti draugė Eli Edvards (Ali Edwards). Šiuo metu Čarlis
mėgsta piešti ir norėtų turėti snarglių parduotuvę (tai gana kūry
binga ir versli idėja).
Taip pat supratau, kad didžiulė dalis to, ką darau, yra kū
rybinis darbas. Rašytojas Viljamas Plameris (William Plomer)
kūrybingumą apibūdino kaip „galią susieti tai, kas iš pažiūros yra
nesusiję“. Mano darbas ir yra sąsajų kūrimas, taigi mano mąstymo
transformacija apėmė ir savojo kūrybingumo pripažinimą bei
deramą įvertinimą.
Atsisakymas lygintis su kitais nėra vienadienė užduotis, kurią
mes atliekame ir užmirštame. Daugeliui iš mūsų jai reikia skirti
nuolatinio dėmesio. Juk taip lengva nukreipti akis nuo savojo
kelio ir domėtis, ką daro kiti - ar jie mus lenkia, ar atsilieka nuo
mūsų. Kūrybingumas, ta mūsų originalumo išraiška, padeda
mums prisiminti, kad tai, ką įnešame į pasaulį, yra visiškai savita
ir negali būti su niekuo sulyginama. O nustojus lyginti tokios są
vokos kaip „priekyje“, „užpakalyje“, „geriausias“ ar „blogiausias“
praranda savo prasmę.
Tapkite sąmoningi. Jeigu į kūrybingumą žvelgsime kaip į

prabangą ar dalyką, kuriuo galime užsiimti tik turėdami laisvo
laiko, niekada jo neugdysime. Kiekvieną savaitę aš skiriu laiko
nuotraukų darymui ir apdorojimui, filmų kūrimui ir įvairių
meninių kūrinių gaminimui kartu su savo vaikais. Jeigu kūry
bai skiriu pakankamai dėmesio, viskas mano gyvenime klojasi
geriau.
Ieškokite įkvėpimo. Niekas manęs taip neįkvepia, kaip drau

gystė su bendraminčių grupe „Lovebombers“, kurią sudaro meni
ninkai, rašytojai ir fotografai. Aš juos aptikau internete ir kasmet
sujais praleidžiu vieną ilgą savaitgalį. Mano nuomone, nepaprastai
svarbu rasti bendruomenę panašiai mąstančių žmonių, turinčių
tokį pat požiūrį į kūrybą, ir jai priklausyti.
Imkitės veiksmų. Užsirašykite į kokius nors meninius kursus.

Išdrįskite būti pažeidžiami, nepatyrę ir netobuli ir imkite lankyti
kūrybines pamokėles. Jeigu jums reikia lankstesnio grafiko, yra
daugybė nuostabių kursų internete. Išmėginkite tai, kas jus gąs
dina ar apie ką svajojote. Niekada nežinai, kur gali rasti įkvėpimą
kurti.

SEPTIN TA SIS KELRODIS
Žaidimas ir poilsis
Atsisakykite išsekimo kaip sėkmės rodiklio ir
produktyvumo kaip savigarbos šaltinio
albėdamasi su tyrimo dalyviais, kartais pasijusdavau taip,

tarsi būčiau iš kitos planetos - kaip svetimšalė, mėginanti
perprasti papročius ir tradicijas žmonių, kurių gyvenimas, regis,
neįtikėtinai skiriasi nuo manojo. Pasitaikydavo nesmagių akimir
kų, kai stengdavausi suvokti, ką jie, Gyvenantieji iš visos širdies,
daro ir kodėl jie tai daro. Kartais jų elgesio principai būdavo tokie
svetimi mano pasaulėžiūrai, kad net nerasdavau žodžių jiems
apibūdinti. Taip atsitiko ir šį kartą.
Prisimenu, kaip vienai savo kolegei pasakiau:
- Tie iš visos širdies gyvenantys žmonės dažnai gaudo vėjus.
Ji nusijuokė ir paklausė:
- Gaudo vėjus? Kaip?
- Nežinau, - trūktelėjau pečiais. - Jie smagiai leidžia laiką
ir... nežinau, kaip tai pavadinti. Jie tiesiog kvailioja ir linksminasi.
Mano kolegė atrodė sutrikusi:
- Kaip linksminasi? Užsiima mėgstamais dalykais? Kuria?
Sportuoja?
NETOBULUM O DOVANOS
- Kažkas panašaus, bet ne taip sistemingai. Ko gero, man

reikės kiek ilgiau pasukti galvą.
Dabar, prisiminusi šį pokalbį, nesuprantu, kaip nesuvokiau
to, ką mačiau. Ar aš buvau taip atitolusi nuo šio principo, kad
negalėjau jo atpažinti?
Juk tai žaidimasl Vienas iš būtinų Gyvenimo iš visos širdies
komponentų yra žaidimas!
Aš suvokiau tai stebėdama savo vaikus. Jų elgesys žaidžiant
atspindėdavo tai, ką apibūdindavo mano kalbinti vyrai ir moterys.
Tie žmonės žaidžia.
Žaidimo sampratos tyrimo pradžia buvo sunki. Greitai
sužinojau, kad neverta ieškoti informacijos įvedus į „Google“
„suaugusiųjų žaidimai“ („Adult play“). Man teko taip sparčiai
uždarinėti iššokančius pornografinius puslapius, tarsi žaisčiau
„Whac-A-Mole“*.
Šiaip taip atsigavus po šios naršymo katastrofos, man pa
sisekė susidurti su dr. Stiuarto Brauno (Stuart Brown) darbais.
Dr. Braunas yra psichiatras, klinikinis tyrėjas ir Nacionalinio
žaidimo instituto (National Institute for Play) įkūrėjas. Jis taip
pat yra nuostabios knygos „Play: How It Shapes the Brain, Opens
the Imagination, and Invigorates the Soul“33(„Žaidimas: kaip jis
formuoja smegenis, atveria vaizduotę ir pagyvina sielą“) autorius.
Remdamasis savo paties tyrimu, taip pat naujausiais biologi
jos, psichologijos ir neurologijos atradimais, dr. Braunas teigia,
* Whac-A-Mole - žaidimas, kurio metu reikia kuo greičiau guminiu vėzdu sugrūsti
iš žaidimo aparato skylučių išlendančius plastikinius kurmius.
33 Brown S., Vaughan C., Play: How It Shapes the Brain, Opens the Imagination,
and Invigorates the Soul, New York: Penguin Group, 2009.
Žaidimas ir poilsis 145
kad žaidimas formuoja mūsų protą, padeda ugdyti empatiją, moko
vadovauti sudėtingoms socialinėms grupėms ir ugdo kūrybingu
mą bei novatoriškumą.
Galbūt stebitės, kodėl šiame kelrodyje žaidimą ir poilsį pami
nėjau kartu. Priežastis ta, kad, paskaitinėjusi naujausius tyrimus
apie žaidimo svarbą, supratau, jog žaidimas yra toks pat svarbus
mūsų sveikatai bei darbui, kaip ir poilsis.
Taigi, jei jūs panašūs į mane, galbūt norite žinoti, kas yra
žaidimas. Braunas išskiria septynias žaidimo savybes. Viena iš jų -
žaidimas iš pažiūros yra betikslis. Tai reiškia, kad mes žaidžiame
dėl paties žaidimo, dėl to, kad tai smagu ir mums norisi žaisti.
Ką gi, štai čia prasideda mano, kaip gėdos tyrėjos, darbas.
Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje mūsų savivertė priklauso nuo
pajamų ir kurioje savo visavertiškumą grindžiame produktyvu
mu, retas žmogus leidžia laiką užsiimdamas betiksle veikla. Tiesą
sakant, daugeliui iš mūsų tai asocijuojasi su dar vienu nerimo
priepuoliu.
Mes turime tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, kad mintis
užsiimti kuo nors, kas nėra susiję su mūsų privalomų darbų sąrašu,
kelia mums stresą. Mes įtikiname save, jog žaidimas yra brangaus
laiko švaistymas. Mes netgi sugebame įsikalbėti, kad miegas yra
siaubingas laiko eikvojimas.
Privalome „varyti iki galo“! Nesvarbu, ar mūsų darbas yra
vadovauti didžiulei įmonei, ar auginti vaikus, ar kurti meną, ar
užbaigti aukštąją mokyklą - turime triūsti be atvangos. Nėra laiko
žaidimams!
Tačiau Braunas teigia, kad žaidimas nėra laisvai pasirenka
mas dalykas. Jis rašo: „Žaidimo priešingybė yra ne darbas, o de
presija“ ir paaiškina: „Paisydami savo biologiškai užprogramuoto
NETOBULUM O DOVANOS
poreikio žaisti galime visiškai pakeisti savo darbinę veiklą. Tai

gali grąžinti mūsų darbui įdomumą ir neįprastumą. Žaidimas
padeda mums susidoroti su sunkumais, daro mus visapusiškus,
skatina įvaldyti savo amatą. Jis yra būtinas kūrybiniam procesui.
O svarbiausia - tikras žaidimas, kylantis iš mūsų vidinio porei
kio ir troškimų, yra vienintelis būdas savo darbe rasti ilgalaikį
džiaugsmą ir pasitenkinimą. Galų gale be žaidimo mūsų darbas
taps neefektyvus.“34
Mane nustebino panašumas tarp biologinio poreikio žaisti
ir mūsų kūno poreikio ilsėtis (pastarasis poreikis taip pat iškilo
kaip viena svarbiausių Gyvenimo iš visos širdies temų). Atrodo,
kad norėdami gyventi ir mylėti iš visos širdies turime paisyti savo
kūno poreikio atsinaujinti. Kai ėmiau tyrinėti tokias temas, kaip
poilsis, miegas ir „miego skola“ (besikaupianti tada, kai nuolat ne-
išsimiegame), negalėjau patikėti, kokių pasekmių galime sulaukti
pakankamai nepailsėję.
Remiantis Ligų prevencijos centro išvadomis, nepakanka
mas miegas susijęs su daugybe lėtinių ligų ir būsenų, pavyzdžiui:
diabetu, širdies ligomis, nutukimu ir depresija.35Be to, paaiškėjo,
kad vairavimas jaučiant mieguistumą gali būti toks pat pavojingas
(ir išvengiamas), kaip ir vairavimas išgėrus ar apkvaitus. Vis dėlto
daugelis iš mūsų vis dar mano, kad pervargimas yra produktyvaus
darbo simbolis, o miegas - prabanga. To pasekmė - mes esame
labai pavargę. Pavojingai pavargę.
34 Ten pat.
35 „Sleep and Sleep Disorders: A Public Health Challenge“, www.cdc.gov/sleep/;
McKnight-Eily L. R., „Perceived Insufficient Ręst or Sleep - Four States“, 2006,
„MMWR (Morbidity and Mortality Weekly Report)“ 57, No. 8 (February 29,
2008), p. 200-203, www.cdc.gov/mmwr/preview/mmwrhtml/mm5708a2.htm.
Tie patys gnomai, kurie mums sako, jog esame pernelyg už
siėmę, kad žaistume ir leistume laiką linksmindamiesi, šnibžda:
• „Padirbk dar vieną valandėlę. Galėsi išsimiegoti

savaitgalį.“
• „Pokaičio gula tik tinginiai.“
• „Nagi, pasispausk labiau. Tu gali tai padaryti.“
Bet tiesa ta, kad mes negalime visko padaryti. Mes esame
pervargusių ir persitempusių suaugusiųjų, auginančių pernelyg
užimtus vaikus, tauta. Savo laisvą laiką leidžiame desperatiškai
ieškodami džiaugsmo ir prasmės savo gyvenime. Mes manome,
kad pasiekimai ir materialinės gėrybės suteiks mums džiaugsmo
ir prasmės, bet galbūt kaip tik šis laimės vaikymasis ir yra kaltas,
kad pervargstame, bijodami sulėtinti tempą.
Jeigu norime gyventi iš visos širdies, turime skirti dėmesio
miegui ir žaidimui, atsisakyti išsekimo kaip sėkmės rodiklio ir
produktyvumo kaip savigarbos šaltinio.
Pasiryžti skirti laiko poilsiui ir žaidimui geriausiu atveju yra
kontrakultūrinis veiksmas. Sprendimas atsisakyti išsekimo ir
produktyvumo kaip garbės ženklų man ir Stivui buvo visiškai
suprantamas, tačiau imti iš tiesų gyventi iš visos širdies buvo tikras
išbandymas visai mano šeimai.
2008 m. mudu su Stivu susėdome ir sudarėme praktinį sąrašą
dalykų, kurie sutvirtintų mūsų šeimą. Iš esmės mes mėginome
atsakyti į klausimą: „Kaip turi atrodyti mūsų šeiminis gyvenimas,
kad viskas būtų gerai?“ Tarp atsakymų buvo miegas, mankšta,
sveikas maistas, valgio ruošimas namuose, laisvas nuo darbo
laikas, savaitgalinės išvykos, bažnyčios lankymas, užsiėmimai su
NETOBULUM O DOVANOS
vaikais, jausmas, jog kontroliuojame savo pinigus, prasmingas ir

saikingas darbas, laikas, skirtas pomėgiui, giminėms, artimiems
draugams, ir laikas, skirtas tiesiog atsipalaidavimui. Tai buvo (ir
tebėra) mūsų „džiaugsmo ir prasmės ingredientai“.
Tuomet pažvelgėme į savo svajonių sąrašą, kurį pradėjome
pildyti prieš keletą metų (mes vis dar jį pildome). Viskas šiame
sąraše buvo susiję arba su pasiekimais, arba su pirkiniais - namas
su daugiau miegamųjų, kelionė šen, kelionė ten, didesnė alga, pro
fesinės kvalifikacijos kėlimas ir 1.1. Tam reikėjo daugiau pajamų
ir daugiau išlaidų.
Palyginę savo svajonių sąrašą su „džiaugsmo ir prasmės“ sąra
šu supratome, kad paprasčiausiai atsisakę dalykų, kuriuos norime
pasiekti ar įsigyti, mes iš tikrųjų realizuotume savo svajonę - ne
stengdamiesi jos sulaukti ateityje, o gyvendami laimingai dabar.
Dalykai, dėl kurių plušome, nieko nereiškė mūsų gyvenimo pil
natvei.
Įgyvendinti mūsų „džiaugsmo ir prasmės“ sąrašą nebuvo
lengva. Būna dienų, kai viskas atrodo teisinga, bet būna ir dienų,
kai imu svarstyti, kaip būtų nuostabu, jeigu turėtume didesnį
svečių kambarį ar erdvesnę virtuvę arba jeigu sulaukčiau kvietimo
pasakyti kalbą toje konferencijoje, arba parašyčiau straipsnį į aną
populiarų žurnalą.
Netgi Elen teko kai ką savo gyvenime pakeisti. Praėjusiais
metais pasakėme jai, jog ketiname apriboti jos užklasinę veiklą
ir ji turės pasilikti tik keletą iš įvairių sportinių bei popamokinių
užsiėmimų, įskaitant skaučių būrelį. Pradžioje sulaukėme šiokio
tokio pasipriešinimo. Ji teigė esanti mažiau užimta nei dauguma
jos draugių. Tai buvo tiesa. Daugelis jos mokyklos draugių ir
draugų kiekvieną semestrą lanko po du ar tris sporto būrelius,
neskaitant muzikos, užsienio kalbų ir meno užsiėmimų. Tie vaikai
keliasi 6 valandą ryto ir eina miegoti 10 valandą vakaro.
Mes paaiškinome, kad užsiėmimų „apkarpymas“yra platesnio
šeimos plano dalis. Pasakiau, kad nusprendžiau dėstymui uni
versitete skirti perpus mažiau laiko, o jos tėtis dirbs tik keturias
dienas per savaitę. Ji pažvelgė į mus taip, lyg tikėtųsi išgirsti blogų
naujienų.
- Ar kas nors blogai? - paklausė ji.
Paaiškinome jai, kad norime daugiau laisvo laiko. Daugiau
laiko linksmintis ir atsipalaiduoti. Kai prisiekėme, jog nesergame,
ji pralinksmėjo ir sušuko:
- Ar tai reiškia, kad daugiau laiko galėsime žiūrėti televizorių?
- Ne, - atsakiau aš. - Daugiau laiko galėsime žaisti drauge.
Tavo tėtis ir aš mėgstame savo darbą, bet kartais jis būna per daug
sunkus. Aš nemažai keliauju ir turiu daug ką spėti atlikti laiku, o
tavo tėtis privalo būti visada pasirengęs iškvietimui. Tau taip pat
tenka daug vargti mokykloje. Mes norime užtikrinti, kad rasime
laisvo laiko pabūti visiems kartu.
Nors visa tai gali skambėti gražiai, tačiau šis eksperimentas
man, kaip motinai, buvo baisus. O kas, jei aš klystu? Kas, jei svarbiau
yra būti užimtai ir pavargusiai? Kas, jei ji negalės mokytis patinkan
čiame universitete vien todėl, kad negroja violončele, nekalba man
darinų ar prancūzų kalbomis ir nėra įvaldžiusi šešių sporto šakų?
Na ir kas, kad mes normalūs, ramūs ir laimingi? Ar tai svarbu?
Manau, kad vienintelis atsakymas yra „taip“, jeigu tai svarbu
mums. Jeigu mums svarbu tai, kas mums rūpi, žaidimas ir poilsis
yra svarbūs. Ojeigu mums svarbu tai, ką kiti žmonės mano, šneka
ar vertina, turime grįžti prie pervargimo ir darbo dėl rezultatų.
Šiandien aš renkuosi žaidimą ir poilsį.
NETOBULUM O DOVANOS
Tapkite sąmoningi. Vienas geriausių dalykų, kuriuos esame kada

nors padarę savo šeimoje, yra „džiaugsmo ir prasmės ingredientų“
sąrašas. Raginu jus prisėsti ir surašyti konkrečias sąlygas, kurio
mis jūsų gyvenimas teka gera vaga. Tuomet sulyginkite šį sąrašą
su atliktinų darbų ir siektinų dalykų sąrašu. Greičiausiai be galo
nustebsite.
Ieškokite įkvėpimo. Mane įkvepia Stiuarto Brauno veikalai

apie žaidimą ir Danielo Pinko knyga „A Whole New Mind“36
(„Visiškai naujas protas“). Jei norite daugiau sužinoti apie žaidimo
ir poilsio svarbą, perskaitykite šias knygas.
Imkitės veiksmų. Šiandien pasakykite „ne“. Pasipriešinkite

sistemai. Išbraukite ką nors iš atliktinų darbų sąrašo ir įtraukite
pogulio miegą.
56 Pink D. H., A Whole New Mind: Why Right-Brainers Will Rule the Future,
Penguin Group, Riverhead Books, 1006.
AŠTU N TA SIS KELRODIS
Ramybė ir vidinė tyla

Atsisakykite nerimo kaip gyvenimo stiliaus
risimenate, kaip pasakojau, kad pirmą kartą susidūrusi su

P netikėtomis savo tyrimo išvadomis nudrožiau tiesiai pas psi-
choterapeutę? Žinojau, kad mano gyvenimas prarado pusiausvyrą,
ir troškau įgyti tų savybių, apie kurias sužinojau savo mokslinio
darbo metu. Taip pat norėjau išsiaiškinti, kodėl kiekvieną kartą, kai
būdavau labai sunerimusi ir įsitempusi, man užeidavo svaigimo
priepuoliai. Tokiais momentais man pasidarydavo tamsu akyse ir
visas kambarys imdavo suktis aplinkui. Keletą kartų buvau netgi
apalpusi.
Šie svaigimo priepuoliai man buvo naujas dalykas, bet neri
mas - anaiptol. Prieš pradėdama mokytis gyventi iš visos širdies,
aš visada pajėgdavau vienu metu susidoroti su skirtingomis už
duotimis, šeiminėmis pareigomis ir nepaliaujama akademinio
gyvenimo įtampa. Daugeliu atvejų nerimas buvo neatskiriamas
mano gyvenimo palydovas.
Tačiau kai ėmiau geriau pažinti Gyvenimą iš visos širdies,
mano kūnas tarsi pasakė: „Aš padėsiu tau pamilti šį naują
gyvenimo būdą, nebeleisdamas tau nepaisyti nerimo.“ Nuo šiol,

kai tik pasiduodavau nerimui, turėdavau tuoj pat atsisėsti, kad
nesusmukčiau ant žemės.
Prisimenu, kaip Dianai, savo psichoterapeutei, pasakiau:
- Nebegaliu taip toliau gyventi. Iš tiesų nebegaliu.
Ji atsakė:
- Žinau. Suprantu tave. Kaip manai, ko tau reikia?
Aš sekundėlę pagalvojau ir tariau:
- Man reikia rasti būdą, kaip išsilaikyti ant kojų, kai imu
nerimauti.
Ji tylėdama palinksėjo galva ir laukė, kaip paprastai daro psi
choterapeutai. Aš nieko daugiau nebesakiau, bet ji vis dar tylėjo
ir laukė. Laukti teko ilgai.
Galiausiai man galvoje nušvito:
„O, supratau. Aš nebegaliu gyventi būtent šitaip. Nebegaliu
gyventi nuolat jausdama didžiulį nerimą. Man nereikia rasti
būdo, kaip išsilaikyti nerimaujant, - man reikia rasti būdą, kaip
nerimauti mažiau.
Pasirodo, tylėjimas gali būti labai veiksmingas. Gal jis ir ne
malonus, bet veiksmingas.
Kurdama planą, kaip mažiau nerimauti, pasinaudojau savo
tyrimo duomenimis. Žmonės, kuriuos kalbinau, buvo ne tiek laisvi
nuo nerimo ar nelinkę nerimauti, kiek sąmoningai jo vengiantys. Jie
gyveno tokį gyvenimą, kuriame nerimas yra tikrovė, o ne gyvenimo
stilius. Tai jiems pavyko puoselėjant ramybę bei tylą ir šiuos įpročius
paverčiant gyvenimo norma.
Atrodytų, jog ramybė ir vidinė tyla yra tas pats, bet aš sužino
jau, kad tai skirtingi dalykai ir kad mums reikia abiejų.
Ramybė ir vidinė tyla 153
Ramybė
Ramybę aš apibūdinu kaip būseną, kurioje mes tampame dė

mesingi, imame objektyviai matyti tikrovę ir suvaldome savo
emocines reakcijas. Ramiais žmonėmis vadinu tokius, kurie
išlaiko objektyvų mąstymą sudėtingose situacijose ir išgyvena
jausmus nepasiduodami tokioms stiprioms emocijoms, kaip
baimė ir pyktis.
Kai laukiausi Elen, kažkas man davė nedidelę knygelę pava
dinimu „Baby Love: A Tradition of Calm Parenting“ („Kūdikio
meilė: ramaus vaikų auginimo tradicija“). Knygelės autorė - Mod
Brit (Maud Bryt)37. Rašytojos motina, močiutė ir prosenelė buvo
pribuvėjos Olandijoje, todėl knygoje remiamasi jų išmintimi. Aš
vis dar regiu save, sėdinčią naujutėlaičiame supamajame fotelyje,
vieną ranką pasidėjusią ant išsipūtusio pilvo, o kitoje laikančią tą
knygą. Prisimenu, kaip mąsčiau: „Tai mano tikslas. Aš noriu būti
rami motina.“
Stebėtina, bet aš tapau gana ramia motina. Ne todėl, kad tai
man natūralu, o todėl, kad aš daug lavinuosi. Labai daug. Be to,
neįtikėtinai sektiną pavyzdį rodo mano vyras Stivas. Stebėdama
jį supratau, kaip svarbu išlaikyti blaivų mąstymą ir ramybę sudė
tingose situacijose.
Aš stengiuosi būti lėta reaguoti ir greita pagalvoti: „Ar turime
pakankamai informacijos, kad galėtume ką nors nuspręsti ar šitaip
sureaguoti?“ Taip pat mėginu visada atsiminti poveikį, kurį ramy
bė daro neramiam žmogui ar situacijai. Paniška reakcija sukelia
daugiau išgąsčio ir baimės. Psichologė ir rašytoja Heriet Lerner
yj Bryt M., Baby Love: A Tradition ofCalm Parenting, New York: Dell, 1998.
NETOBULUM O DOVANOS
(Harriet Lerner) sako: „Nerimas yra be galo užkrečiantis, bet lygiai

taip pat užkrečianti yra ir ramybė.“38Kyla klausimas: ar norime
savo nerimu užkrėsti kitus žmones, ar ramybe išgydyti save ir kitus?
Jei norime kitus gydyti ramybe, privalome ją lavinti patys. Čia
svarbūs ir mažiausi dalykai. Pavyzdžiui, prieš į ką nors jautriai
reaguodami, galime suskaičiuoti iki dešimties arba tarti sau: „Nesu
tikra. Turiu apie tai daugiau pagalvoti.“ Kitas veiksmingas būdas -
nustatyti, kokios emocijos dažniausiai sukelia mūsų reakciją, ir
lavintis ramiai į jas atsiliepti.
Prieš keletą metų per televiziją rodydavo vieną įdomią sociali
nę reklamą, kurioje vyras su žmona šaukia vienas ant kito ir tranko
durimis. Jie rėkė tokius dalykus kaip: „Aš nekenčiu tavęs!“, „Ne
sikišk ne į savo reikalus!“ ir „Nenoriu su tavimi kalbėtis!“ Stebint
reklamą būdavo sunku suprasti, kodėl jie taip staugia vienas ant
kito, trenkę durimis išbėga ir sugrįžę vėl pradeda iš naujo. Tačiau
po dvidešimties sekundžių rėkimo ir trankymosi pora susikimba
rankomis ir nutolsta. Eidamas vyras sako žmonai: „Manau, jog
mes pasirengę.“ Tuomet pasigirsta diktoriaus balsas: „Pasikalbė
kite su savo vaikais apie narkotikus. Tai nebus lengva, bet galbūt
tai išgelbės jų gyvybę.“
Ši reklama yra puikus ramybės lavinimo pavyzdys. Jei savo
tėvuose nematėme ramybės pavyzdžio ir jos nelavinome vaikys
tėje, vargu ar tai bus mūsų pirmoji reakcija į neraminančias arba
emociškai kritines situacijas.
Asmeniškai man geriausia pradėti nuo kvėpavimo. Gilus
38 Lerner H., TheDanceofConnection: How to Talk to Someone IVhen Youre Mad,

Hurt, Scared, Frustrated, Insulted, Betrayed, or Desperate, New York: HarperCol-
lins, 2001.
įkvėpimas prieš sureaguojant sumažina įtampą ir iš karto ima
skleisti ramybę. Kartais aš pagalvoju: „Jaučiu, kad einu iš proto!
Bet ar turiu pakankamai informacijos, kad taip jaudinčiausi? Ar
jaudinimasis čia padės?“ Atsakymas visada būna „ne“.
Tyla
Tylos sąvoka ne tokia paini, kaip ramybės, tačiau ją, bent jau man,
daug sunkiau įgyvendinti praktiškai.
Negaliu apsakyti, kiek kartų nenorėdavau nė girdėti, kaip
žmonės vidinę tylą apibūdina kaip neatsiejamą kelionės į Gyve
nimą iš visos širdies dalį. Ar tai būtų malda, ar meditacija, ar re
guliarios pertraukėlės, skirtos ramiam apmąstymui ar pabuvimui
vienumoje, - būtinybė nuraminti savo kūną ir protą, jų manymu,
yra puiki priemonė išvengti nerimo ir streso.
Esu tikra, jog mano priešinimasis šiai idėjai kyla iš to, kad vien
mintis apie meditaciją kelia man nerimą. Kai pamėginu medituoti,
pasijuntu kaip pozuotoja. Visą meditacijos laiką praleidžiu galvoda
ma, kaip liautis galvojus: „Gerai, dabar aš apie nieką negalvoju. Apie
nieką negalvoju. Pienas, vystyklai, skalbimo milteliai... Stop! Gerai,
apie nieką negalvoju. Negalvoju. O, Viešpatie. Kada visa tai baigsis?“
Nors ir nenoriu to pripažinti, tiesa ta, kad vidinė tyla man
visada keldavo nerimą. Mano siauru įsivaizdavimu, tylėti reiškė
sėdėti sukryžiuotomis kojomis ant grindų, sutelkus dėmesį į tą
sunkiai pagaunamą nieką. Tačiau rinkdama ir analizuodama vis
naujas istorijas supratau, kad mano ankstesnis įsivaizdavimas
buvo klaidingas. Štai kaip apibrėžiau vidinę tylą remdamasi tyrimo
duomenimis:
NETOBULUM O DOVANOS
Vidinė tyla nėra dėmesio sutelkimas į nieką; tai greičiau

emociškai tuščios, rūpesčių nepripildytos erdvės sukūrimas
ir leidimas sau jausti, mąstyti, klausti ir svajoti.
Kai tik liausimės įsivaizdavę, kaip turėtų atrodyti vidinis

tylėjimas, ir rasime būdą atlaisvinti savo prote šiek tiek erdvės,
lengviau galėsime atverti širdį ir nugalėti kitą kliūtį vidinės tylos
link - baimę. Kartais tai gali būti didžiulė, siaubinga baimė.
Jeigu valandėlei stabtelėsime, norėdami susikurti savo prote
emociškai ramios erdvės, mūsų gyvenimo tiesa galės mus prisivyti.
Mat mes įsikalbame sau, kad jeigu visada būsime kuo nors užimti
ir niekada nesustosime, paspruksime nuo gyvenimo tikrovės. Štai
kodėl tiesa, jog kartais jaučiamės tokie pavargę, išsigandę, sutrikę
ir užsivertę, niekaip negali mūsų pavyti. Ironiška, kad tai, kas mus
vargina, mėgina kuo toliau atitrūkti nuo paties nuovargio jausmo.
Tokiajau yra nerimo ypatybė - nepaliaujamai misti pačiu savimi.
Dažnai sakau, kad jeigu būtų pradėti rengti Dvylikos žingsnių su
sitikimai darboholikams, reikėtų išnuomoti visą futbolo stadioną.
Kita kliūtis pasiekti vidinę tylą ir ramybę yra vaikystėje susi
darytas šių savybių vaizdinys. Nuo pat mažų dienų mums skiepi
jamas prieštaringas ir trikdantis požiūris į ramybės ir tylos vertę.
Tėvai ir mokytojai šaukia: „Raminkitės!“ arba „Tylėkite!“, užuot
savo pavyzdžiu rodę, kaip reikia elgtis. Tad, užuot tapusi įpročiu,
kurį norėtume ugdyti, ramybė kelia mums nuolatinį nerimą, o
mintis apie tylą priverčia krūptelėti.
Šiame be galo sudėtingame ir neramiame pasaulyje mums rei
kia daugiau laiko, kad įprastume daryti ir siekti mažiau. Iš pradžių
gali būti sunku puoselėti ramybę ir vidinę tylą, ypač prisimenant,
kaip stipriai mūsų gyvenimą veikia stresas ir nerimas. Tačiau kai
labiau įprantame tai daryti, nerimas nuslūgsta, ir mūsų protas
ima aiškiai matyti, ką darome, kur link keliaujame ir kas mums
suteikia tikrąją prasmę.
Tapkite sąmoningi. Mano gydymasis nuo nerimo apėmė ne tik

daugiau tylos ir ramybės, bet ir daugiau fizinės mankštos bei
mažiau kofeino. Pažįstu daugybę žmonių, kurie vakarais geria
migdomuosius, o dieną maukia kavą, kad išliktų budrūs. Ramy
bė ir vidinė tyla yra veiksmingi vaistai nuo bendrosios nemigos
ir energijos trūkumo. Vis labiau didindama kasdienes ramybės
ir tylos dozes, sujungtas su vaikščiojimu lauke bei plaukiojimu,
ir mažindama kofeino vartojimą, savo gyvenime pasiekiau tikrų
stebuklų.
Ieškokite įkvėpimo. Mane įkvėpė ir perkeitė tai, ką sužinojau

iš Heriet Lerner knygos „The Dance of Connection“ („Artumo
šokis“). Dr. Lerner teigia, kad žmonės skirtingai kovoja su nerimu.
Vieni į jį reaguoja persidirbdami, kiti - sulėtėdami. Pirmieji linkę
dalyti patarimus, gelbėti, perimti vadovavimą, kontroliuoti ir kištis
į kitų žmonių reikalus, užuot susimąstę apie save. Antrieji, susi
dūrę su stresu, linkę sumažinti savo darbingumą. Jie ima prašyti
kitų pagalbos ir dažnai tampa šeimos kalbų, rūpesčių ar nerimo
objektu. Dažnai jie pelno „neatsakingo žmogaus“, „probleminio
vaiko“ ar „silpnos asmenybės“ vardą. Dr. Lerner paaiškina, kad
tokį elgesį suprantant ne kaip įgimtą charakterio savybę, o kaip
struktūrinę reakciją į nerimą, mums tampa lengviau patikėti, jog
NETOBULUM O DOVANOS
galime pasikeisti. Linkusieji persidirbti (tokie kaip aš) turėtų su

sitaikyti su savo silpnybėmis nerimo akivaizdoje, o silpnieji turėtų
labiau ugdyti savo stipriąsias savybes ir profesinius įgūdžius.
Imkitės veiksmų. Išmėginkite įvairias tylos ir ramybės for

mas. Turime rasti tai, kas mums tinka. Kalbant atvirai, niekada
širdyje nejaučiu didesnės ramybės ir tvarkos nei tada, kai išeinu
viena pasivaikščioti. Galbūt tuomet ir nejaučiu vidinės tylos griež
tąja prasme, bet labai atsiveriu emociškai.

DEV IN TA SIS KELRODIS
Prasmingas darbas
Liaukitės nepasitikėję savimi ir
pamirškite kitų žmonių lūkesčius
kyriuje apie kūrybingumą rašiau, kad didžioji mano darbo

S dalis yra ryšių ieškojimas. Iš tiesų mano darbo esmė - rasti
ir įvardyti subtilias ir dažniausiai žodžiais neišreikštas sąsajas tarp
mūsų minčių, jausmų ir elgesio. Kartais šie ryšiai lengvai pastebimi
ir yra savo vietoje, o kartais juos sunku būna užčiuopti ir bet kokie
mėginimai susieti tam tikrus dalykus įneša dar daugiau painiavos. Iš
pradžių darbas prie šio kelrodžio taip pat buvo vienas iš tokių painių
mėginimų, bet laikui bėgant pastebėjau keletą stulbinamų sąsajų.
Jau pačioje tyrimo pradžioje paaiškėjo, kad Gyvenimas iš visos
širdies apima ir tai, ką mano apklausti žmonės vadina prasmingu
darbu. Kiti teigė turį pašaukimą. O dar kiti paprasčiausiai sakė, kadjų
dabartinis darbas suteikiajiems didžiulį pasitenkinimą ir tikslą. Viskas
atrodė gana paprasta, išskyrus šį nemalonų žodžių sąrašą, kuris pasi
rodė esąs svarbus ir kažkaip susijęs su prasmingo darbo paieškomis:•
• Gabumai ir talentai
• Dvasingumas
NETOBULUM O DOVANOS
• Užsidirbimas pragyvenimui
• Atsidavimas
• Kitų lūkesčiai
• Nepasitikėjimas savimi
Sakau „nemalonus“, nes prireikė daug laiko, kol išsiaiškinau,

kaip šie žodžiai siejasi tarpusavyje. Pavargusioji mano pusė no
rėjo užmiršti šias „papildomas“ sąvokas, panašiai kaip Stivas, kai,
surinkus kokį nors IKEA baldą, jam lieka bent du tuzinai nepa
naudotų varžtų. Norėjau atsitraukti, sukratyti juos ir tarti: „Bus
ir taip gerai! Čia turbūt atsarginės dalys.“
Vis dėlto kažkas man neleido to padaryti. Taigi vėl išardžiau
prasmingo darbo sampratą, apklausiau dar keletą dalyvių, radau
sąsajas ir rekonstravau šį kelrodį. Štai kas paaiškėjo:•
• Mes visi turime kokių nors gabumų ir talentų. Kai juos

laviname ir dalijamės jais su pasauliu, mūsų gyvenimas
įgauna prasmę ir tikslą.
• Švaistydami savo gabumus tampame nelaimingi. Pasi
rodo, nenaudoti talentų, kuriuos esame gavę, nėra taip
nekenksminga ar tiktai „gaila“- mes mokame už tai savo
emocine ir fizine gerove. Jei nepasitelkiame savo gabumų
prasmingam darbui atlikti, imame kentėti. Tuomet jau
čiame susvetimėjimą, liūdesį, tuštumą, neviltį, apmaudą,
gėdą, nusivylimą, baimę ir netgi sielvartą.
• Daugelis iš mūsų, ieškodami dvasinio ryšio, per daug
laiko praleidžia žvelgdami į dangų ir stebėdamiesi, kodėl
Dievas gyvena taip toli. Dievas gyvena mumyse, o ne virš
mūsų. Dalijimasis savogabumais ir talentais su pasauliu
Prasmingas darbas 161
yra pats veiksmingiausias būdas užmegzti ryšį su Dievu.
• Kartais tam, kad savo gabumus ir talentus panaudotume
prasmingam tikslui, reikia begalinioatsidavimo, nes daugeliu
atvejų iš prasmingo darbo sunku pragyventi. Kai kuriems
žmonėms pavyksta viską suderinti: jie naudoja savogabu
mus ir talentus dirbdami darbą, kuris maitina ir jų sielas,
ir šeimas. Vis dėlto daugumai tai tėra papildoma veikla.
• Niekas negali apibrėžti, koks darbas yra mums pras
mingas. Mūsų kultūrinė aplinka negali pasakyti, ar tai
darbas ne namuose, ar vaikų auginimas, ar advokatūra,
ar mokytojavimas, ar piešimas. Kaip ir mūsų gabumai
bei talentai, prasmė yra savita kiekvienam iš mūsų.
Nepasitikėjimas savimi ir kitų lūkesčiai
Prasmingo darbo paieškoms gali sutrukdyti mūsų mažieji gnomai.

Jie ima tyčiotis iš mūsų gabumų ir talentų:
• „Tarkime, visi turi kokių nors ypatingų gabumų ir

talentų... išskyrus tave. Galbūt todėl jų dar neatradai.“
• „Ką gi, ši sritis tau sekasi, bet tai dar nereiškia, jog turi
tam dovaną. Šis gebėjimas nepakankamai svarbus ir
reikšmingas, kad jį būtų galima pavadinti tikru talentu.“
Nepasitikėjimas savimi kliudo mums atrasti savo gabumus ir

dalytis jais su pasauliu. Be to, lavindami savo dovanas ir dalyda
miesi jomis mes ugdome dvasingumą ir užmezgame ryšį su Dievu,
o nepasitikėdami savimi leidžiame baimei pakirsti mūsų tikėjimą.
NETOBULUM O DOVANOS
Gnomai dažnai naudojasi perfekcionizmokovos šūkiu „Tupriva

lai!“, verčiančiu mus prisitaikyti, įtikti kitiems ir įrodinėti savo vertę:
• „Privalai rūpintis pinigais, o ne prasme.“

• „Privalai suaugti ir tapti... Visi į tave deda viltis.“
• „Privalai nekęsti savo darbo. Juk toks yra darbo api
brėžimas.“
• „Jeigu esi drąsus, -i, privalai mesti savo darbą ir sekti
savo svajonę. Nesirūpink pinigais!“
• „Privalai pasirinkti: arba dirbti mėgstamą darbą, arba
dirbti darbą, padedantį išlaikyti mylimus žmones.“
Norėdami nugalėti nepasitikėjimą savimi ir atsispirti gnomų

„Tu privalai!“ šūkiui, turime pripažinti jų siunčiamas žinias. Kas
kelia mums baimę? Kas yra mūsų „Tu privalai!“ sąraše? Kas taip
sako? Kodėl?
Gnomai yra kaip vienerių metų vaikai. Kuo labiaujų nepaisysi,
tuo garsiau jie verks. Paprastai geriausia pripažinti jų siunčiamas
žinias. Užsirašykite jas. Žinau, tai skamba paradoksaliai, bet
pripažindami ir užsirašydami savųjų gnomų siunčiamas žinutes
nesuteiksite joms daugiau galios. Taipjūs suteiksite daugiau galios
sau. Jūs įgysite galimybę tarti: „Aš suprantu. Žinau, jog tai kelia
man baimę, bet vis tiek tai darysiu.“
Malonu susipažinti. Kuo jūs užsiimate?
Kita kliūtis dirbti prasmingą darbą yra pastangos apibrėžti, kas

mes esame ir kuo užsiimame sąžiningai užsidirbdami duoną.
Pasaulyje, kuriame itin vertinamas darbas, dažniausias klausimas,
kurį užduodame kitiems ir kurio sulaukiame patys, yra: „Kuo jūs
užsiimate?“ Aš visada krūptelėdavau, kai manęs kas nors šito pa
klausdavo. Imdavau baimintis, kad mano atsakymas nuskambės
kaip lengvai suprantama citata arba, atvirkščiai, be galo sutrikdys
pašnekovus.
Dabar mano atsakymas į klausimą „Kuo jūs užsiimate?“ yra:
„O ar turite pakankamai laiko?“
Daugelis iš mūsų į šį klausimą galėtų pateikti labai sudėtin
gą atsakymą. Pavyzdžiui, aš esu mama, žmona, tyrėja, rašytoja,
istorijų pasakotoja, sesuo, draugė, duktė ir dėstytoja. Visi šie da
lykai sudaro tai, kas aš esu, todėl niekada nežinau, kaip atsakyti
į šį klausimą. Ir, kalbant atvirai, aš pavargau stengtis, kad mano
atsakymą suprastų manęs klausiantis asmuo.
2009 m. susipažinau su Mersi Alboher (Marei Alboher), rašy
toja, oratore ir korepetitore. Aš tyčia paminėjau keletą profesijų,
nes ji yra parašiusi knygą „One Person/Multiple Careers: A New
Model for Work/Life Success“39(„Vienas žmogus / kelios profesi
jos: naujas darbo / gyvenimo sėkmės modelis“).
Alboher apklausė šimtus žmonių, vienu metu užsiimančių
keletu veiklų, ir sužinojo, kad lygiagrečios profesijos - tyrėja
/ istorijų pasakotoja arba menininkas / nekilnojamojo turto
agentas - įtraukia ir išreiškia tuos polinkius, talentus ir pomė
gius, kurių negali apimti viena profesija. Mersi knygoje apstu
istorijų apie žmones, kurie susirado prasmingą darbą atsisakę
savo gyvenimą apriboti viena veikla. Tarp daugelio pavyzdžių
39 Alboher M., One Person/Multiple Careers: A New Modelfor Work/Life Success,

New York: Business Plūs, 2007.
NETOBULUM O DOVANOS
yra žvejys / dokumentinių filmų kūrėjas, vadovavimo konsul

tantas / karikatūristas, teisininkas / virėjas, rabinas / estrados
komikas, chirurgas / dramaturgas, banko darbuotojas / reperis,
psichoterapeutas / smuikų dirbėjas.
Norėjau paminėti teigiamą lygiagrečių profesijų poveikį, nes
tinklaraščių, meno ir literatūros pasaulyje sutikau nemažai žmo
nių, kurie bijo prisipažinti turį antrą profesiją. Pavyzdžiui, neseniai
vienoje konferencijoje apie socialinius tinklus sutikau moterį, kuri
yra finansininkė / juvelyrė. Man buvo įdomu su ja susipažinti,
nes internetu iš jos buvau nusipirkusi porą nuostabių auskarų.
Kai paklausiau, kiek metų ji užsiima juvelyrika, ji paraudo ir tarė:
- Deja. Aš dirbu auditore. Nesu tikra juvelyrė.
Pagalvojau: „Šią akimirką segiu jūsų auskarus, o ne skaičia
vimo mašinėlę.“ Tuomet parodžiau pirštu į savo ausis ir tariau:
- Žinoma, jūs esate juvelyrė.
Tačiau ji tik nusišypsojo ir pasakė:
- Aš ne kažinkiekišto uždirbu. Užsiimutuo, nes man tai patinka.
Kad ir kaip absurdiškai tai nuskambėjo, aš ją supratau. Pati
nemėgstu vadintis rašytoja, nes jaučiu neturinti tam teisės. Aš
nepakankamai rašau. Jei norime atsikratyti nepasitikėjimo sa
vimi, turime patikėti, jog esame tinkami ir primtini, ir užmiršti
tai, kas, pasaulio manymu, mes privalome būti ir kuo save pri
valome vadinti.
Kiekvieną semestrą savo magistrantams cituoju vieną teologo
Hovardo Turmano (Howard Thurman) pasakymą. Ši citata yra vie
na mano mėgstamiausių, tačiau dabar, supratus prasmingo darbo
svarbą, ji įgavo naują reikšmę: „Neklauskite, ko reikia pasauliui.
Klauskite, kas jus daro gyvus, ir darykite tai. Pasauliui labiausiai
reikia gyvų žmonių.“
Tapkite sąmoningi. Gali prireikti šiek tiek laiko norint išsiaiškinti,

ką mums reiškia prasmingas darbas. Galiausiai aš susidariau aiškų
vaizdą ir užrašiau savo kriterijus žodžiui „prasmingas“. Bent jau
šiuo metu aš norėčiau, kad mano darbas būtų įkvepiantis, priver
čiantis mąstyti ir kūrybiškas. Pasitelkiu šiuos kriterijus spręsdama,
ką noriu daryti, kam noriu atsiduoti ir kaip noriu leisti savo laiką.
Ieškokite įkvėpimo. Primygtinai rekomenduoju perskaityti Mer-

si Alboher knygą „One Person/Multiple Careers“. Joje daug praktinių
patarimų, kaip suderinti skirtingas profesijas. Malkolmo Gledvelo
(Malcolm Glcuhvell) darbai taip pat yra nuolatinis mano įkvėpimo šal
tinis. Savoknygoje „Outliers“ („Atsilikėliai“) Gledvelas siūlo naudoti
tris prasmingo darbo kriterijus - sudėtingumą, autonomiškumą ir
ryšį tarp pastangų ir atlygio. Jis sako, kad šiuos kriterijus dažniausiai
atitinka kūrybiškas darbas.40Juos visiškai atliepia ir tai, ką išvisos šir
dies gyvenantys žmonės turi galvoje kalbėdami apie prasmingą dar
bą. Galiausiai manau, jog kiekvienas turėtų perskaityti Paulo Koeljo
„Alchemiką“ - aš stengiuosi šią knygą iš naujo perskaityti bent kartą
per metus. Ji nepaprastai padeda išvysti sąsajas tarp mūsų gabumų,
dvasingumo ir darbo (užsiimant viena arba keliomis profesijomis) ir
parodo, kaip jų vienybė suteikia prasmės mūsų gyvenimui.
Imkitės veiksmų. Susidarykite jus įkvepiančių darbų sąrašą.

Nebūkite praktiški. Negalvokite apie uždarbį. Galvokite apie tai,
40 Gladwell M., Outliers: The Story ofSuccess, New York: Hachette Book Group,
Little, Brown and Company, 1008.
ką mėgstate daryti. Niekas nesako, kad turite mesti dabartinį savo

darbą ir užsiimti prasminga veikla. Taip pat niekas nesako, kad
dabartinis jūsų darbas nėra prasmingas - galbūt jūs tiesiog apie
tai niekada nepagalvojote. Kokia yra jūsų ideali profesijų kombi
nacija? Kuo norite tapti suaugę? Kas jums suteikia prasmės?

DEŠIM TA SIS KELRODIS
Juokas, daina ir šokis

Nebūkite pernelyg rimti
ir norintys visada valdyti padėtį
Šok taip, lyg niekas tavęs nestebėtų. Dainuok taip,

lyg niekas tavęs neklausytų. Mylėk taip,
lyg niekas tavęs nebūtų įskaudinęs, ir gyvenk taip,
lyg tai būtų rojus žemėje.
- M ark Twain -
er visą žmonijos istoriją juokas, dainos ir šokiai buvo prie

monės išreikšti save, pasidalyti savo istorijomis ir jausmais,
švęsti, gedėti ir stiprinti bendruomenę. Nors daugelis žmonių
pasakytų, kad gyvenimas be juoko, muzikos ir šokio būtų nepa
keliamas, nesunku šiuos žmogiškojo gyvenimo reiškinius laikyti
įprastais ir savaime suprantamais dalykais.
Juokas, daina ir šokis yra taip įaugę į mūsų kasdienį gyvenimą,
jog galime lengvai pamiršti, kaip vertiname žmones, galinčius mus
prajuokinti, dainas, priverčiančias mus atsidaryti mašinos langą ir
NETOBULUM O DOVANOS
visa gerkle joms pritarti, ir visišką laisvę, kurią jaučiame „šokdami

taip, lyg niekas mūsų nestebėtų“.
Savo knygoje „Dancing in the Streets: A History of Collective
Joy“ („Šokis gatvėse: kolektyvinio džiaugsmo istorija“) socialinė
kritikė Barbara Erenraich (Ehrenreich) remdamasi istorija ir an
tropologija pagrindžia svarbą atsiduoti vadinamajai „kolektyvinei
ekstazei“. Erenraich daro išvadą, kad mes „iš prigimties esame
socialios būtybės, beveik instinktyviai jaučiančios poreikį dalytis
savo džiaugsmu.“41 Esu visiškai įsitikinusi, kad ji teisi. Taip pat
man patinka kolektyvinės ekstazės idėja - ypač šiandien, kai at
rodo, tarsi mes visi būtume įstrigę kolektyvinėje baimės ir nerimo
būsenoje.
Peržiūrėdama tyrimo duomenis, uždaviau sau du klausimus:
1. Kodėl juokas, daina ir šokis mums tokie svarbūs?

2. Ar jie išsiskiria kokiu nors bendru perkeitimo poveikiu?
Tai sudėtingi klausimai, nes juoktis, dainuoti ir šokti mes užsi

norime ne tikjausdami džiaugsmą, bet ir išgyvendami vienišumą,
liūdesį, entuziazmą, meilę, sielvartą, baimę, gėdą, pasitikėjimą,
tikrumą, abejonę, drąsą, širdgėlą ir ekstazę (tai toli gražu dar ne
visos emocijos). Esu įsitikinusi, jog kiekvienai žmogiškai emocijai
yra sukurta kokia nors daina, šokis ar pokštas.
Keletą metų analizavusi tyrimo duomenis sužinojau štai ką:
Juokas, daina ir šokis sukuria emocinį bei dvasinį ryšį. Jie
41 Ehrenreich B., Dancing in the Streets: A History of Collective Joy, New York:
Metropolitan Books, aoo6.
Juokas, daina ir šokis 169
primena mums tai, kas labai svarbu ieškant paguodos,
įkvėpimo, pagydymo arba švenčiant - kad mes esame
ne vieni.
Ironiška, bet daugiausia apie juoką sužinojau per tuos aš

tuonerius metus, kai tyriau gėdos jausmą. Juokas būtinas norint
išsiugdyti psichologinį atsparumą gėdai. Savo knygoje „Maniau,
kad tai būdinga tik man“ juoką, padedantį mums išgyti, vadinu
išmaniu (angį. knowing) juoku. Juokas yra dvasinė bendravimo
forma, kai be žodžių galime vienas kitam pasakyti: „Aš tavęs
klausau ir suprantu.“
Tikras juokas nėra šaipymasis iš savęs ar kitų. Tai nėra ir tas
skausmingas juokas, už kurio mes kartais mėginame pasislėpti.
Išmanus juokas išreiškia paguodą ir artumą, kuriuos mes patiria
me dalydamiesi vieni su kitais savo išgyvenimais - mes juokiamės
ne iš kitų, o kartu su kitais.
Vieno mano mėgstamiausių juoko apibrėžimų autorė yra
rašytoja En Lemat (Anne Lamott). Kartą išgirdau ją sakant:
„Juokas yra džiaugsmu kunkuliuojanti ir trykštanti šventumo
forma.“ Amen!
Dainavimas
Mano gyvenimas turi garso takelį: tai ir garso kasetės, kurias

mano tėvai leisdavo visai šeimai kur nors keliaujant mūsų
didžiuliu automobiliu, ir 70-ųjų vinilinės plokštelės, ir devin-
tojo-dešimtojo dešimtmečių estrados rinkiniai, ir galiausiai
„iTunes“ muzikos sąrašai mano naujajame kompiuteryje. Šio
NETOBULUM O DOVANOS
takelio dainos kaip niekas kitas geba grąžinti mane į praeitį ir

pabudinti įvairiausias emocijas.
Suprantu, kad ne visi jaučia muzikai tokią pat aistrą, tačiau
ji visus be išimties veikia emociškai - kartais mums to nė nesu
vokiant. Pavyzdžiui, neseniai žiūrėjau vieno filmo pirminę, t. y.
režisieriaus, versiją. Vieną dramatišką sceną peržiūrėjau du kar
tus, pradžioje su muzika, o vėliau be jos. Negalėjau patikėti, koks
didžiulis tarp jų skirtumas.
Žiūrėdama pirmą kartą, nė neatkreipiau dėmesio, jog groja
muzika. Tiesiog nekantraudama laukiau veiksmo atomazgos ir
vyliausi, kad veiksmas baigsis taip, kaip trokštu. Kai šią sceną
žiūrėjau be muzikos, ji man pasirodė negyva. Aš nejaučiau jokio
susijaudinimo. Be muzikos filmas atrodė labiau dokumentinis, o
ne romantinis.
Ar tai būtų bažnytinė giesmė, ar valstybės himnas, ar univer
siteto komandos daina, ar radijo šlageris, ar gerai parinktas filmo
garso takelis, muzika ištiesia pagalbos ranką ir padeda mums
užmegzti ryšį - tai, be ko mes negalime gyventi.
Šokis
Savo šeimos dvasinę sveikatą vertinu pagal tai, kaip dažnai mes
šokame virtuvėje. Rimtai. Čarlio mėgstamiausia šokių daina yra
„Kung Fu Fighting“, o Elen mėgsta hiphopo atlikėjo „Vanilla Ice“
hitą „Ice Ice Baby“. Mudu su Stivu irgi nenusileidžiame - kil
nojame kojas pagal senus šlagerius: „The Twist“ arba „The Ma-
carena“. Ne, mes nesame snobai, mums tiesiog patinka muzika
ir šokiai. Mūsų virtuvė nėra didelė, taigi kai visi keturi imame
vienomis kojinėmis po ją slidinėti, tai tampa panašiau į chaosą
roko koncerte nei į šokių vakarą. Kyla didžiulė netvarka, bet
mums visada būna smagu.
Gana greitai supratau, jog daugelis žmonių vengia šokti. Gal
būt, isteriškai juokdamiesi, mes pasijuntame šiek tiek nesivaldą
ir kai kada drovimės dainuoti visu balsu. Tačiau jokia saviraiškos
forma nepriverčia mūsų pasijusti tokių pažeidžiamų kaip šokis.
Mes šį pažeidžiamumą jaučiame visu savo kūnu. Vienintelis pana
šaus stiprumo pažeidžiamumo jausmas, kokį pajėgiu įsivaizduoti,
apima tada, kai būname nuogi, ir, manau, man nereikia sakyti,
kokie pažeidžiami jaučiamės išsirengę.
Daugelis žmonių neišdrįsta viešai rodytis pažeidžiami, taigi
jie šoka namuose arba tik prie tų žmonių, kuriems nori patikti.
Kitiems pažeidžiamumo jausmas yra toks nepakeliamas, kad jie
nešoka visai. Kartą viena moteris man prisipažino: „Kartais, kai
per televiziją rodo šokius arba groja gražią muziką, aš nejučiomis
imu trepenti koja. Pastebėjusi tai, labai susidroviu, nes iš tiesų
visiškai nejaučiu ritmo.“
Be abejo, vieni žmonės yra labiau muzikalūs ar koordinuoti
nei kiti, tačiau imu tikėti, kad šokis įrašytas mūsų genuose. Turiu
galvoje ne kokius nors ypatingus pilvo, gatvės grupinius šokius
ar dalyvavimą šou laidoje „Šok su žvaigžde“, bet stiprų potraukį
išgyventi ritmą ir judesį. Šį polinkį judėti pagal ritmą galite lengvai
pastebėti vaikuose. Kol neišmokome vaikų kreipti dėmesio į tai,
kaip jie atrodo aplinkiniams ir ką apie juos mano kiti žmonės, jie
šoka. Jie šoka netgi nuogi. Galbūt ne visada grakščiai ar ritmingai,
bet visada su džiaugsmu ir malonumu.
Rašytoja Meri Džou Patni (Mary Jo Putney) sako: „Tai, ką
mėgstame vaikystėje, išlieka širdyje visada.“ Jeigu tai tiesa, - o
aš tikiu, kad taip ir yra, - tuomet šokis visada lieka mūsų šir
dyse, net jei mūsų galva rūpinasi tik tuo, ką apie mus pagalvos
kiti žmonės.
Rimtumas ir padėties valdymas
Vienintelė tikra valiuta šiame bankrutavusiame

pasaulyje yra tai, kuo pasidalijate su kitais
būdami nerimti.
- Citata iš film o „Per žin g sn į nuo šlovės“ (2000) -
Linksmas skambus juokas, dainavimas, kiek plaučiai neša,

šokimas, lyg niekas nestebėtų - visa tai, be abejo, yra gerai
mūsų sielai. Bet, kaip jau minėjau, tai verčia mus pasijusti
pažeidžiamus. Juoką, dainą ir šokį lydi daugybė gėdą sukelian
čių signalų. Tai baimė būti palaikytiems nerangiais, paikais,
kvailais, žioplais, nerimtais, pakvaišusiais ir nesubrendusiais.
Daugeliui iš mūsų tai gana gąsdinanti perspektyva. Gnomai
nesnaudžia, stengdamiesi, kad saviraiška užleistų vietą savi
saugai ir drovumui:
• „Ką pagalvos žmonės?“

• „Visi juk žiūri - raminkis!“
• „Atrodai juokingai! Tvardykis!“
Mano kalbintos moterys dažniausiai minėjo baimę būti palai

kytoms „pernelyg triukšmingomis“ ir „nevaldomomis“. Negaliu
net suskaičiuoti, kiek kartų girdėjau skausmingas istorijas, kai,
atmetusios apdairumą, moterys sulaukdavo tik globėjiškų įspėji
mų: „Ššš... nusiramink.“
Dauguma vyrų sakė biją pasirodyti „nevaldantys padėties“.
Vienas vyriškis man prisipažino: „Moterys sako, kad turėtume
būti labiau atsipalaidavę ir linksmesni. Tačiau ar būsime joms
labai patrauklūs, kai šokių salėje išsitiesime ant grindų ir pasi
rodysime visiški žiopliai kitų vyrų (arba dar blogiau - savo mer
ginos draugų) akivaizdoje? Daug paprasčiau laikytis nuošaliai ir
elgtis taip, tarsi visiškai nesidomėtume šokiais - net jei iš tiesų
norėtume pašokti.“
Žmonės įvairiais būdais siekia išsaugoti visavertiškumą šioje
srityje, tačiau labiausiai juos nutildo ir nuramina noras atrodyti
„šaltakraujiškiems“ ir „valdantiems padėtį“. Noras būti „šalta
kraujiškiems“ nereiškia noro būti Fonziu* - greičiau tai troškimas
sumažinti savo pažeidžiamumą, kad išvengtume pavojaus būti
išjuokti ir pašiepti.
Mes siekiame visavertiškumo, savo jausmus ir elgesį įspraus-
dami į šaltakraujiškumo marškinius ir dėdamiesi viską supran
tančiais ar „geresniais už kitus“. Būti „padėties šeimininkams“
dažnai reiškia ne tiek norą valdyti situaciją, kiek poreikį valdyti
aplinkinių suvokimą. Mes norime valdyti kitų žmonių nuomonę
apie mus, kad galėtume jaustis pakankamai gerai.
Išaugau šeimoje, kurioje rimtumas ir prisitaikymas buvo labai
vertinami. Dabar turiu nuolat stengtis leisti sau būti pažeidžiamai
ir autentiškai. Suaugusi galėjau juoktis, dainuoti ir šokti, bet tik
Fonzis (The Fonz) - amerikiečių serialo „Laimingos dienos“ (Happy days)

(1974-1984) personažas, pasižymėjęs šaunumu ir blaiviu mąstymu.
NETOBULUM O DOVANOS
tol, kol nepasijusdavau kvaila, pakvaišusi ar nerangi. Daugelį metų

tai man keldavo gėdą.
Savo 2007-ųjų dvasinio žlugimo nubudimo metu supratau,
kiek esu praradusi dėdamasi rimta. Suvokiau, kad viena iš prie
žasčių, kodėl bijau išmėginti naujus dalykus (tokius kaip joga ar
hiphopo užsiėmimai mano sporto klube), yra mano baimė pasi
rodyti pakvaišusiai ir nerangiai.
Esu išeikvojusi daug laiko ir jėgų kovodama su tuo. Tai lėtas
procesas. Aš drįstu būti paika ir nerangi tik šalia žmonių, kuriais
pasitikiu, bet manau, jog ir tai yra gerai. Taip pat stengiuosi šios
baimės neperduoti savo vaikams. O tai nesunku padaryti, jeigu
užmiršime piktuosius gėdos gnomus. Štai pavyzdys:
Praėjusiais metais turėjau užlėkti į „Nordstromą“*nusipirkti
šiek tiek kosmetikos. Mane buvo apėmusi viena iš tų „niekas man
netinka ir jaučiuosi kaip ragana“ nuotaikų, taigi užsivilkau savo
apsmukusius treningus, persirišau nešvarius plaukus ir tariau Elen:
„Mes tik trumpam užbėgsime ir važiuosime toliau.“
Pakeliui į prekybos centrą Elen prisiminė, kad bagažinėje guli
senelės nupirkti batai, ir paklausė, ar negalėtume vaikščiodamos
po parduotuvę iškeisti juos į didesnio dydžio. Nusipirkusios kos
metikos, mes pakilome į antrą aukštą, kur buvo įsikūręs vaikų batų
skyrius. Vos tik išlipome iš lifto, pamačiau tris iš koto verčiančias
moteris, vaikščiojančias batų parduotuvėje. Gracingai atmesdamos
savo ilgus (švarius) plaukus ant siaurų, tiesių pečių, jos stypčiojo
ant ilgakulnių smailėjančiais galais ir stebėjo savo ne mažiau ža
vingas dukteris, besimatuojančias sportbačius.
* Nordstrom - JAVparduotuvių tinklas, prekiaujantis madingais drabužiais, kos

metika, bižuterija ir kvepalais.
Tuo metu, kai iš visųjėgų stengiausi nepasimesti ir nesilyginti
su tomis gražuolėmis, sutelkdama visą dėmesį į batų lentyną, akies
krašteliu pastebėjau kažkokį keistą, nenatūralų judesį. Tai buvo
Elen. Gretimame vaikų skyriuje grojo popmuzika, ir Elen, mano
visiškai savimi pasitikinti aštuonmetė dukrelė, šoko. Tiksliau
tariant, ji mėgdžiojo robotą.
Tą akimirką, kai ji pažvelgė į mane ir suprato, jog ją stebiu,
pamačiau, kaip į ją taip pat nukrypo gražiųjų mamų ir jų dailiųjų
dukterų žvilgsniai. Mamos, regis, sutriko, o dukterys aiškiai ren
gėsi padaryti ar pasakyti ką nors žeminančio. Elen sustingo. Vis
dar palinkusi į priekį ir iškėlusi rankas kaip robotas, ji žvelgė į
mane taip, tarsi klaustų: „Ką man daryti, mama?“
Anksčiau tokioje situacijoje būčiau metusi į ją nepatenkintą
žvilgsnį, bylojantį: „Viešpatie! Elen, elkis rimtai.“ Iš esmės mano
pirmoji reakcija būtų buvusi gelbėtis pačiai išduodant Elen.
Ačiū Dievui, taip nepadariau. Gal mano įsitraukimas į tyrimą,
gal už baimę garsesnis motinos instinktas, gal gryniausia Dievo
malonė, o gal visų jų derinys man tarė: „Rinkis, Elen! Būk jos
pusėje!“
Pažvelgiau į pasipiktinusias motinas, paskui į Elen. Tuomet
sukaupiau visą savo drąsą, nusišypsojau ir tariau: „Pridėk kaliausės
judesius.“ Aš pakėliau ranką, sulenkiau ją, leisdama dilbiui laisvai
tabaluoti žemyn, ir trenkiau per delną taip, kad jis apsisuktų per
alkūnę. Elen nusišypsojo. Mes stovėjome batų parduotuvės vidury
ir treniravomės kaliausės judesį, kol baigėsi daina. Nežinau, kaip
praeiviai reagavo į mūsų muzikinį pasirodymą, nes neatitraukiau
akių nuo Elen.
„Išdavystė“ yra svarbus žodis studijuojant šį kelrodį. Dėda
miesi šaltakraujiški ir „valdantys padėtį“, užuot leidę sau aistringai,
NETOBULUM O DOVANOS
paikai, nuoširdžiai ir jausmingai išlieti savo širdį, išduodame save.

O kai nuolat išduodame save, galime tikėtis taip pasielgsią ir su
savo artimais žmonėmis.
Jei neleidžiame sau pasijusti laisvai, vargu ar toleruosime
kitų elgesio laisvę. Mes juos žeminsime, šaipysimės iš jų elge
sio, kartais netgi gėdinsime - sąmoningai arba nesąmoningai.
Bet kuriuo atveju mūsų siunčiama žinia bus: „Viešpatie! Elkis
rimtai.“
Hopių genties indėnai turi priežodį: „Matyti mus šokančius
reiškia girdėti mūsų širdis kalbant.“ Žinau, kiek daug drąsos reikia
leisti kitiems išgirsti savo širdį, bet gyvenimas per daug brangus,
kad švaistytume jį dėdamiesi esą be galo rimti ir šaltakraujiški,
užuot juokęsi, šokę ir dainavę.
Tapkite sąmoningi. Jeigu tikime, kad juokas, daina ir šokis yra

būtini mūsų dvasinei sveikatai, ar pasirūpiname skirti jiems laiko?
Vienas iš įpročių, kuriuos įvedėme savo namuose, yra įsijungti
muziką tvarkant virtuvę po vakarienės. Mes šokame ir dainuoja
me, o tai sukelia daug smagaus juoko.
Ieškokite įkvėpimo. Mėgstu kurti „teminius muzikos sąra

šus“ - dainų rinkinius, kurių klausausi būdama tam tikros nuo
taikos. Turiu tokius sąrašus kaip „Dievas mano „iPode“ ir „Bėgiok
iš visos širdies“. Mano mėgstamiausias rinkinys yra „Autentiškoji
aš“ - klausydamasi jo labiausiai jaučiuosi savimi.
Imkitės veiksmų. Išdrįskite elgtis pakvaišusiai. Kasdien šokite
bent po penkias minutes. Prisirašykite į diską dainų, pagal kurias
galite garsiai dainuoti mašinoje. Pažiūrėkite tą kvailą „YouTube“
filmuką, kaskart priverčiantį jus juoktis.

Baigiamosios mintys
Manau, daugelis iš mūsų gana įtariai žiūri į visokias savipagalbos

knygiūkštes, ir tai yra gerai. Pernelyg daug knygų dalija pažadus,
kurių negali išpildyti, ir tvirtina, kad keistis yra lengva, nors iš ti
krųjų taip nėra. Tiesa ta, kad reikšmingas pokytis yra procesas. Jis
gali būti nemalonus ir dažnai pavojingas, ypač tuomet, kai norime
susitaikyti su savo trūkumais, ugdyti autentiškumą ir, pažvelgę
pasauliui tiesiai į akis, tarti: „Aš esu tinkamas ir primtinas, - a.“
Kad ir kaip bijotume keistis, klausimas, kurį galiausiai turime
sau užduoti, yra šis: kas pavojingiau - atsisakyti to, ką apie mus
mano kiti, ar to, kaip ašjaučiuosi, kuo tikiu ir kas esu?
Gyventi išvisos širdies reiškia žengti į gyvenimą suvokiant savo
visavertiškumą. Tai reiškia ugdyti drąsą, užuojautą ir tarpusavio ryšį.
Tai kas rytą keltis su mintimi: „Nesvarbu, kiek darbą šiandien atlik
siu, ir kiek liks nepadaryta, man topakaks.“Tai eiti miegoti galvojant:
„Taip, aš esu netobula, pažeidžiama, o kartais ir išsigandusi, bet tai
nekeičiafakto, jog aš taip pat esu drąsi ir verta meilės bei artumo.“
Dabar aš suprantu, kodėl netobulumo dovanos yra drąsa, užuo
jauta ir artumas, nes pagalvojusi apie savo gyvenimą dar prieš šį tyri
mą prisimenu, jog dažnai jausdavau baimę, kritiškumą ir vienatvę -
šių dovanų priešingybę. Aš klausdavau savęs: „Okas, jei nepajėgsiu
šitiekvisko patempti? Kodėl kiti nesistengia labiau ir negyvena taip,
kaip iš jų tikiuosi? Ką pagalvos žmonės, jei man nepasiseks arba pa
siduosiu? Kada galėsiu liautis įrodinėjusi, ko esu verta?“
Baigiamosios mintys 179
Prarasti save man atrodė daug pavojingiau, nei leisti žmonėms
išvysti mano tikrąjį „aš“. Jau praėjo beveik ketveri metai nuo tos
2006-ųjų dienos, kai mano pačios tyrimas apvertė mano gyvenimą
aukštyn kojomis. Tai buvo patys geriausi metai mano gyvenime,
ir aš tikrai nieko nekeisčiau. Mano dvasinis žlugimas nubudimas
buvo sunkus, bet galbūt todėl, kad esu užsispyrusi. Tikriausiai
visata šitaip atkreipė į save mano dėmesį.
Kad ir kurioje jūsų artimiausio knygyno lentynoje ši knyga
bus padėta, nemanau, kad ji yra apie savipagalbą. Ašją laikau kvie
timu prisijungti prie nuoširdumo revoliucijos - tylaus, ramaus,
masinio judėjimo, prasidedančio kiekvienam iš mūsų tariant:
„Mano istorija reikšminga, nes aš reikšmingas, -a“;judėjimo, į kurį
įsitraukę galėsime išeiti į gatves su savo netvarkingu, netobulu,
nežabotu, įtemptu, nuostabiu, širdį veriančiu, malonės kupinu
ir džiaugsmingu gyvenimu; judėjimo, stiprinamo laisvės, kuri
gimsta tada, kai liaujamės apsimetinėti, jog viskas yra gerai, kai iš
tiesų taip nėra; šauksmo, pasigirstančio iš mūsų lūpų, kai randame
drąsos švęsti tas be galo džiaugsmingas akimirkas, net jeigu esame
save įtikinę, kad mėgautis laime reiškia šauktis nelaimės.
Galbūt revoliucija skamba šiek tiek dramatiškai, tačiau šiame
pasaulyje rinktis autentiškumą ir visavertiškumą yra tikras pasi
priešinimo veiksmas. Ryžtis gyventi ir mylėti iš visos širdies yra
nepaklusnumo aktas. Jūs sutrikdysite, supykinsite ir įbauginsite
daug žmonių - įskaitant save. Vieną akimirką jūs melsitės, kad
pokytis liautųsi, o kitą - kad jis niekada nesustotų. Jūs stebėsitės,
kaip galite tuo pat metu jaustis tokie drąsūs ir tokie išsigandę.
Bent jau aš taip dažniausiai jaučiuosi - drąsi, išsigandusi ir labai
labai gyva.
Apie tyrimo procesą
Sensacijų ieškotojams ir metodikų mėgėjams
rieš keletą metų prie manęs po vienos paskaitos priėjo jauna

P moteris ir tarė:
- Tikiuosi, nepalaikysite manęs keista ar nemandagia, bet jūs
neatrodote kaip tyrėja.
Ji daugiau nieko nepasakė, tik stovėjo sutrikusi ir laukė.
Aš nusišypsojau ir paklausiau:
- Ką turite galvoje?
- Atrodote tokia normali, - atsakė ji.
Aš nusijuokiau:
- Na, išvaizda gali būti apgaulinga. Aš tokia nenormali.
Viskas baigėsi tuo, kad mes šauniai pasikalbėjome. Ji buvo
vieniša motina, studijuojanti psichologiją ir kaip tik bebaigianti
paskutinį kursą. Ji labai mėgo tyrimams skirtus užsiėmimus, bet
jos dėstytojas nepatarė jai sukti tyrėjos keliu. Mes pasikalbėjome
apie darbą, motinystę ir kaip turėtų atrodyti tyrėjai. Pasirodė, kad
man trūksta pelės, ilgo balto laboratorinio chalato ir Y chromo
somos. Ji man pasakė:
- Įsivaizduodavau pagyvenusius vyrus baltais chalatais, tirian
čius laboratorijose bandomąsias peles, o ne kelių vaikų motiną,
studijuojančią jausmus.
Kelias, nuvedęs mane į tyrėjos profesiją, toli gražu nebuvo
Apie tyrimo procesą 181
tiesus ir siauras. Ironiška, bet galbūt tai ir yra priežastis, kodėl
ėmiau studijuoti žmonių elgesį bei jausmus ir šiuo darbu užsi
dirbti pragyvenimui. Daugelį metų aš tai įstodavau į koledžą,
tai vėl išeidavau. Pertraukų metu dirbau padavėja ir barmene,
autostopu važinėjau po Europą, žaidžiau tenisą... na, suprantate,
ką turiu galvoje. Su socialiniu darbu susipažinau baigdama trečią
dešimtmetį ir supratau, kad tai mano sritis. Dvejus metus lankiau
kursus keliuose žemesniuosiuose koledžuose, kad pasikeičiau
savo akademinį balą ir įstočiau į universitetą, kuriame dėstomas
socialinis darbas. Būtent tuose žemesniuosiuose koledžuose aš
pajutau potraukį mokyti ir rašyti.
Nepaisant visų tų nenuoseklaus mokymosi metų, aš, būdama
dvidešimt devynerių, su pagyrimu baigiau Teksaso universitetą
Ostine ir gavau socialinio darbo bakalauro diplomą. Nieko ne
laukdama padaviau prašymą į magistrantūros studijas Hjustono
universitete. Įstojau, daug mokiausi, kol jas baigiau, ir buvau
priimta į doktorantūros studijas.
Doktorantūroje susipažinau su kokybiniu tyrimu. Skirtingai
nuo kiekybinio tyrimo, pagrįsto testais ir statistika, kurie padeda
nuspėti ir kontroliuoti įvairius socialinius reiškinius, kokybinis
tyrimas reiškia elgesio modelių ir tendencijų, geriau padedančių
suprasti nagrinėjamą reiškinį, paiešką. Abi metodikos vienodai
svarbios, tačiau labai skirtingos.
Aš naudoju ypatingą kokybinių tyrimų metodą, vadinamą
Grindžiamąja teorija42 (Grounded Theory). Man pasisekė, kad
42.1. Glaser B. G., Strauss A. L., The Discovery of Grounded Theory: Strategiesfor
jįicalitative Research, Hawthorne, NY: Aldine Transaction, 1967; Glaser B. G.,
IheoreticalSensitivity: Advances in the Methodology ofGrounded Theory, Mill Val-
ley, CA: Sociology Press, 1978; Glaser B. G., Basics ofGrounded Theory Analysis:
mokiausi pas Barnį Glazerį (Barney Glaser), vieną iš dviejų socio

logų, sukūrusių metodą septintajame dešimtmetyje. Dr. Glazeris
atvykdavo iš Kalifornijos, kad kaip metodologas galėtų dalyvauti
mano disertacijos vertinimo komisijoje.
Pagrindinis Grindžiamosios teorijos principas liepia pradėti
tyrimą remiantis kuo mažiau išankstinių idėjų ir prielaidų, kad
būtų galima susidaryti teoriją, pagrįstą proceso metu surinkta
informacija. Pavyzdžiui, pradėjusi tai, ką vėliau pavadinau Gy
venimo iš visos širdies tyrimu, turėjau tik du klausimus: kokia
yra žmonių tarpusavio ryšių struktūra ir kaip ji funkcionuoja?
Išnagrinėjusi geriausias ir blogiausias žmonijos savybes sužinojau,
kad nėra nieko svarbiau, kaip tarpusavio santykiai, ir panorau
nuodugniau pasiaiškinti, kaip mes užmezgame prasmingus ryšius.
Rinkdama informaciją atsakymui į šiuos klausimus, susidū
riau su gėda - emocija, ardančia santykius. Nusprendžiau pada
ryti nedidelį lankstą, kad geriau suprasčiau gėdą ir, savo ruožtu,
santykius. Tuo metu mano klausimas buvo: kas yra gėda ir kaip
ji veikia mūsų gyvenimą?
Nedidelis lankstas virto aštuoneriais metais (teko daug ko
išmokti). Remdamasi tuo, ką sužinojau, uždaviau naujų klausimų:
žmonės, kurie buvo susitaikę su savo silpnybėmis bei netobulu
mais ir išsiugdę gana stiprų atsparumą gėdai, atrodė vertinantys
Emergence vs. Forcing, Mill Valley, CA: Sociology Press, 1991; Glaser B. G., Doing
Grounded Theory: Issues andDiscussions, Mill Valley, CA: Sociology Press, 1998;
Glaser B. G., The Grounded Theory Perspective: Conceptualization Contrasted uiith
Description, Mill Valley, CA: Sociology Press, zooi; Glaser B. G., The Grounded
Theory Perspective II: Description s Remodeling of Grounded Theory, Mill Valley,
CA: Sociology Press, 1003; Glaser B. G., The Grounded Theory Perspective III:
Theoretical Coding, Mill Valley, CA: Sociology Press, 2.005.
Apie tyrimo procesą 183
tam tikrą gyvenimo būdą. Kas tai per gyvenimo būdas ir kaip jie
ugdė tai, ko jiems reikia? Šie klausimai tapo pagrindu nustatant,
ko daugumai žmonių reikia norint gyventi visa širdimi.
Savo duomenis gaunu ne iš anketų ar apklausų. Aš kalbuosi
su žmonėmis ir renku istorijas, vesdama vadinamuosius lauko
užrašus. Per pastaruosius dešimt metų esu surinkusi daugiau nei
dešimt tūkstančių istorijų. Esu ėmusi formalų tyrimo interviu
beveik iš tūkstančio vyrų ir moterų - individualiai ir teminėse
grupėse. Žmonės savo istorijas man papasakojo laiškais, elektroni
niu paštu, per mano tinklaraštį ir vedamus kursus. Kai kurie netgi
atsiuntė savo kūrinių ar dienoraščių kopijų. Taip pat susipažinau
su daugybe psichikos sveikatos specialistų, kurie pasidalijo su
manimi savo klinikinių tyrimų medžiaga.
Baigusi imti interviu, analizuoju istorijas, ieškodama pasikar
tojančių elgesio modelių ir temų. Remdamasi gautais duomenimis
galiu kurti teoriją. Šifruodama informaciją (analizuodama istori
jas) aš stengiuosi elgtis tik kaip tyrėja, t. y. visą dėmesį sutelkiu į tai,
ką išgirdau pokalbių metu. Tuomet negalvoju, kaip apibūdinčiau
tą ar aną dalyką, tik kaip jį apibūdino mano tiriamieji. Negalvoju,
ką tas ar anas išgyvenimas reikštų man, tik ką jis reiškė rftan apie
jį papasakojusiam asmeniui.
Pradėjusi nagrinėti problemą nesakau: „Turiu surinkti pa
kankamai įrodymų, kad mano žinios teisingos.“ Grindžiamosios
teorijos metodas verčia mane pamiršti savo interesus ir vertybes,
kad galėčiau susitelkti ties mano kalbintų žmonių rūpesčiais,
interesais ir idėjomis.
Informacijos šifravimo darbas yra sunkus ir varginantis.
Paprastai mano vyras Stivas su vaikais išvažiuoja iš miesto, kai aš
paskęstu į lyginimą, analizavimą ir pastabų rašymą. Jis sako, kad
NETOBULUM O DOVANOS
tokiais momentais būti su manimi jam šiek tiek nejauku, nes tuo
met aš, apie kažką galvodama ir murmėdama, vaikštinėju pirmyn
atgal po namus su šūsnimi geltonų aplankų rankose. Tačiau mane
šis procesas labai traukia.
Labiausiai man Grindžiamoji teorija patinka (ir nepatinka)
tuo, kad tyrimas niekada nebūna visiškai baigtas. Teorija, kurią
sukuriate remdamiesi turima informacija, būna gera tik tol, kol
padeda paaiškinti naujus duomenis. Tai reiškia, kad kiekvieną
kartą, kai išgirstate naują istoriją ar gaunate naujos informacijos,
turite ja patikrinti savo išrutuliotą teoriją: ar ji veikia? Ar ji skamba
teisingai? Ar ji prasmingai paaiškina šią naują informaciją?
Jei skaitote mano tinklaraštį arba esate lankęsi mano pas
kaitose, turbūt pastebėjote, kad mano teorijos kinta ir vystosi. Iš
pagarbos žmonėms, pasidalijusiems su manimi savo istorijomis,
turiu stengtis tiksliai suprasti jų prasmę. Tai sunkus iššūkis, bet
aš nuoširdžiai mėgstu tai, ką darau.
Jei iš tiesų susidomėjote Grindžiamąja teorija arbajeigu norite
daugiau sužinoti apie mano tyrimų metodus, apsilankykite mano
tinklaraštyje www.brenebrown.com. Ten esu įdėjusi nuorodų į
mokslinius straipsnius apie psichologinį atsparumą gėdai ir Gy
venimą iš visos širdies.
Žurnalas nuoširdumo išsiilgusiai moteriai.
Tu turi daugiau, nei gali

Aukoji save kasdien.
Puoselėji savo grožį.
Atspindi savo kūrėją.
Tiki Dievo pagalba.
Ieškai tiesos ir prasmės.
A R TARP D A U G Y B Ė S Ž U R N A L Ų M O T E R IM S SU R A D A I TOKĮ,
KURIS G U O S T Ų , SK A T IN T Ų TAVE AU GTI IR M Y LĖTI,
P A D Ė T Ų PAM ATYTI GROŽĮ IR P R A S M Ę K A SD IE N Y B Ė JE ?
Ie šk o k ite ž u r n a lo „T apati“ „ L ietu v o s sp a u d a “, „ K au n o sp a u d a “ k io sk u o s e .

P ren u m era ta „ L ietu v o s p a što “ sk y r iu o se arba in te r n e tu w w w .tap ati.lt
r
John ir Stasi Eldredge
ŽAVINGOJI:
ATSKLEIDŽIANT MOTERS
SIELOS GROŽJ
Kodėl mažos mergaitės mėgsta dėvėti pūstus sijonėlius? Kodėl jos svajoja,
kad vieną dieną jų princas ateis ir kartu jie patirs nuostabų nuotykį?
Dėl to, kad tokią širdį Dievas davė kiekvienai moteriai. Tokį vaidmenį jai
skyrė suvaidinti - būti žaviai ir gražiai būtybei, kurios gyvenimas pakeis
pasaulį.
Kodėl moterys apleidžia savo troškimus užaugusios?
Anselm Grun
LABAS, SENATVE
Kas gi nori pasenti? Dažnai apmąstymai apie senatvę nustumiami šalin.
Anzelmas Griunas skatina skaitytojus sąmoningai patyrinėti savo senė
jimą. Senėjimui suteikus dvasingumo šis amžiaus tarpsnis taps brandos
ir dvasinio tobulėjimo laikotarpiu bei atvers naujas gyvenimo gelmes.
„Žmogus sensta savaime. Tačiau, ar senatvė bus laiminga, priklauso nuo jo
paties. Tinkamai pasenti yra didis menas.“
Šioje knygoje benediktinų vienuolis įtaigiai aprašo senatvės keliamus
iššūkius - priėmimą, paleidimą, susilaikymą.
Max Lucado
TU ESI YPATINGAS
Makso Lukado (Max Lucado) knygelė „Tu esi ypatingas“ - labai graži ale
gorinė pasaka, primenanti, kad Dievui esame brangūs tokie, kokie esame.
Tik leisdami laiką su savo Kūrėju, galime pamatyti save Jo akimis. Šią tiesą
turi išgirsti ir vaikai, ir jų tėvai: Dievas nenustoja mūsų mylėti, nors turime
trūkumų ir darome klaidų.
Tai pasaulinis bestseleris, išleistas kelių milijonų tiražu ir pirmą kartą spaus
dinamas lietuviškai.
John ir Stasi Eldredge

MEILĖ IR KARAS
eilė Kaip ir anksčiau (knygose „Žavingoji“ bei „Laukinis Širdyje“), taip ir
šįkart, autoriai stebina savo gebėjimu atidengti žaizdas ir asmenines
Karas paslaptis kitų žmonių labui. Tuomet nėra ko stebėtis, kad Dievas visa tai
taip išradingai panaudoja. Ši knyga stulbina savo atviru nuogumu ir san
tuokinės realijos piešinio tikslumu. Tai nėra dar viena knyga apie tobulą
santuoką, dažnai pasitaikantis 10 žingsnių ar taisyklių rinkinukas, tačiau
JOHN' i r STASĮ realus bei taiklus mūsų - susituokusių - kovų bei išgyvenimų aprašymas.
ELDREDGE O svarbiausia, kad ją skaitant po truputį grįžta viltis, jog tavo santuoka
gali būti graži ir vertinga.
John Eldredge
LAUKINIS ŠIRDYJE: ■
ATSKLEIDŽIANT VYRO LAUKINI?.
SIELOS PASLAPTĮ
Johnas Eldredge’as tiki, jog to, kas iš tiesų glūdi vyro širdyje, visiškai
nepaisoma. „Galiausiai, manau, daugelis vyrų patiki, kad Dievas į žemę
juos paleido tam, kad jie būtų geri berniukai“, - knygoje „Laukinis šir
dyje“ rašo Eldredge’as. „Mums sakoma, kad vyrų problema ta, jog jie
nesugeba laikytis pažadų, nemoka būti dvasiniais vedliais, bendrauti su
l>ip.DYJe
■ m e oriai
,,.-5 r ' - , r-
m
k.t
savo žmona ar auginti vaikų. Tačiau ar vaikystėje kada nors svajojote
užaugę tapti maloniu vyruku?“ ■'
John Eldredge
VYRO KELIONĖ
Nėra rizikingesnio užmojo kaip „tapimo vyru" reikalas, tas kelias
pilnas pavojų, klastų ir nesėkmių. Tai Didysis išbandymas, vykstantis
kiekvieno vyro gyvenime, ir kiekvienas vyras, jaunas ir senas, yra šios
kelionės dalyvis, nors tik nedaugelis sėkmingai pasiekia tikslą. Mūsų
pavojinga kelionė tapo dar sunkesne, nes gyvename metu, kai maža
krypties. Metu, kai maža tėvų, galinčių parodyti kelią. Mums, vyrams,
desperatiškai reikia ne daugiau taisyklių, ne dar vieno principų sąrašo,
ne formulių, bet patikimo tako, išminto šimtmečiais anksčiau už mus
gyvenusių vyrų.
Richard ir Linda Eyre

DUOK PINIGŲ! Kai vaikai viską nori gauti veltui
Knygoje nagrinėjama šio laikotarpio problema. Vaikai pasidarė
ypatingai sunkiai suvaldomi. Būdus, kaip padėti vaikams ugdyti atsa
komybę ir atsikratyti noro naudotis nepelnytomis teisėmis, autoriai
surado dirbdami su tūkstančiais tėvų visame pasaulyje. Visos idėjos
yra pagrįstos realia patirtimi. Knyga „Duok pinigų“ tapo NewYork
Times bestseleriu Nr. 1.
Oswald Chambers
VISKAS JO ŠLOVEI
Oswad Chambers (1874-1917) - škotų kilmės dvasininkas ir mo
kytojas. )o mokymai apie gyvenimą bei tikėjimą išliko iki šių dienų.
„Viskas Jo šlovei" („My Utmost for Your Highest") vis dar yra viena
perkamiausių dvasinių apmąstymų knygų. Lietuvoje ji išleidžiama
pirmą kartą.
Osvvald Chambers kartais šokiruoja skaitytoją savo aštriu protu bei
gyva išraiška. Labai dažnai jo humoras ir minties taiklumas grąžina
skaitytojui sveiką nuovoką.
Dr. Henry Cloud ir Dr. John Townsend
„Ribos. Kada sakyti „taip“, kaip sakyti „ne“,

kad patys tvarkytumėte savo gyvenimą“
Jei norite gyventi sveikai ir harmoningai, privalote išsiaiškinti savo

ribas. Ribos - tai asmeninės atsakomybės linijos, kurios apibrėžia,
kas mes esame ir kas ne. Ribos įtakoja visas gyvenimo sritis: fizinės
ribos padeda mums nustatyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali
mus liesti, protinės ribos suteikia mums laisvę turėti savo mintis ir
nuomonę, emocinės ribos padeda mums suvaldyti savo emocijas
ir atsiriboti nuo žalingų ir manipuliatyvių kitų asmenų emocijų,
dvasinės ribos padeda mums atskirti Dievo valią nuo mūsų pa
čių valios ir atnaujinti pagarbą savo Kūrėjui. Žmonės dažnai taip
stengiasi būti mylinčiais ir nesavanaudžiais, kad užmiršta savo
pačių ribas ir ribotumą. Susidūrę su ribų stoka savo gyvenime,
jie klausia:
• Ar galiu nustatyti ribas ir likti mylinčiu žmogumi?
• Kokios ribos yra teisingos?
• Ar mano ribos negali nuliūdinti arba įskaudinti kitų žmonių?
Dr. Henry Cloud ir Dr. John Tovvnsend
KADPATYSTVARKYTUMĖTE
SAVOGYVENIMĄ
• Kaip atsakyti asmeniui, kuris prašo mano laiko, meilės,

energijos ar pinigų?
• Kodėl jaučiu kaltę, kai bandau nustatyti ribas?
Dr. Henry Cloud ir Dr. John Townsend pateikia atsakymus į

šiuos ir kitus sunkius klausimus ir parodo, kaip nustatyti sveikas
ribas santykiuose su tėvais, sutuoktiniu, vaikais, draugais, ben
dradarbiais ir net pačiu savimi.
Joyce Meyer
„Žodžio galioje mirtis ir gyvenimas“
Žodžiai yra svarbūs. Dievas žodžiu sukūrė Visatą. Nors mūsų

žodžiai toli gražu ne tokie galingi, jie irgi turi savyje galios,
nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Žodžiais konstruo
jame savo tikrovę ir savo tapatybę: „Ką žmogus mąsto apie
save savo širdyje, toks jis ir yra“. Žodžiu drąsiname ir lai
miname, lygiai taip pat žodžiu galime prakeikti ir užmušti.
Todėl jei norime, kad Dievo Dvasia galėtų laisvai veikti mūsų gy
venime, turime pasistengti, kad mūsų žodžiais nešama jėga būtų
gera. Apaštalas Jokūbas sakė, kad „liežuvis yra ugnis ir nedorybės
visuma“,jis „suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą“. Reikės
daug išminties ir pastangų jam suvaldyti.
Viliamės, kad šioje kelionėje jums padės Joyce Meyer patarimai

ir įžvalgos.
Kai kurios šios knygos temos:

• Kaip suvaldyti liežuvį
• Kada kalbėti ir kada ne
• Kalbame tikėjimą, ne baimę
• Skundų ėduonis
• Ar tikrai būtinai turi pasakyti
savo nuomonę?
Joyce Meyer
Žodžio
galioje
mirtis ir
gyvenimas
UDK 159.923
Br291
Netobulumo dovanos / Brenė Brown. - Vilnius, 2014. 192 p.
ISBN 978-609-8153-00-2
Redagavo Birutė Achranovičienė

Koregavo Rūta Bagdonienė
Leidėjas Vš.Į. „Abigailė“, S. Žukausko g. 39, Vilnius

Spaustuvė UAB „Balto Print“
Dr. B renė B row n yra H ju ston o u n iversiteto,
so c ia lin ių m o k slų fakulteto dėstytoja,
m o k slin ių darbų vadovė. P astaruosius
dvylika m e tų ji nagrinėja p a žeid žia m u m o ,
d rą so s, savivertės ir g ė d o s tem as.
N a g rin ėd a m a p a žeid žia m u m o ir em p atijos
sąveikas au torė ragina ž m o n e s gyv en ti
n ea p sim etin ėja n t, n esisten g ia n t vaidinti
g e re sn iu s. Jos n ovatoriški tyrim ai buvo
tran sliu ojam i PBS, N PR , C N N ir p u b lik u oti
„The W a sh in g to n P o st“ ir „The N e w York
T im e s“. Jos kalbų, paskelb tų T E D .com
pu slapyje, k lau sėsi daugiau n ei 8 m ln.
ž m o n ių . Dr. B ren ė B row n yra b e stsele rių
„D idi drąsa“ (išleista lietu vių kalba), „Aš
m an iau , taip b ū na tik m an “ ( „I T h ou gh t
It W as Just M e “) ir kt. autorė. Knyga
„ N e to b u lu m o d o v a n o s“ 2 0 1 0 m . atsidū rė
p irm o je v ieto je „The N e w York T im e s“
geriau siai p a rd u od am ų knygų sąraše ir iki
šio l skina pardavim ų rekordus.
B renė g y v en a H ju ston e su vyru Stivu ir
d v ie m vaik ais Elen ir Čarliu.

Own. .Netobulumo - dovanos.2014.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Own. .Netobulumo - dovanos.2014.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Brenė Brown

Nebegalvokite apie tai, kokie privalote būti,

KAIP GYVENTI IŠ VISOS ŠIRDIES

Spaustuvė UAB „Balto Print“

©2010 by Brenė Brown. Ali rights reserved. Published in 2010.

©Brenė Brown, 2010. Visos teisės ginamos.

©Leidimas lietuvių kalba, „Abigailė“ Všį, 2014

Drąsa, užuojauta ir artumas -

Tyrinėjant meilės, bendrystės

TREČIASIS KELRODIS.................................................................................... 100

KETVIRTASIS KELRODIS............................................................................... 117

SEPTINTASIS KELRODIS................................................................................ 143

AŠTUNTASIS KELRODIS................................................................................. 151

DEVINTASIS KELRODIS................................................................................. 159

DEŠIMTASIS KELRODIS................................................................................. 167

Apie tyrimo procesą............................................................... 180

Pripažinti savo klaidas ir šio proceso metu

artą pastebėjus elgesio modelį neįmanoma jo išmesti iš gal­

Būdama tyrėja, aš stebiu žmonių elgesį, kad galėčiau nustatyti

* Resilience (psichologinis atsparumas, rezilencija) - psichologinė sąvoka, reiškianti

pavadinau „Daryti“, o antrąją - „Nedaryti“. Stulpelyje „Daryti“

mane atsiskleidė, bet negalėjau išstumti iš galvos tų žodžių. Kelio

Pasaulis nuolat stengiasi mus pažadinti. Deja, mes linkę per­

Išmokau daugiau rūpintis, kaip jaučiuosi, o ne „ką apie mane

Mano didžiausios padėkos nusipelno:

Patricia Broat, Karen Casey, Karen Chernyaev, Kate Croteau, April

Gyvenimas iš visos širdies

yventi iš visos širdies reiškia žengti į gyvenimą suvokiant

Gyvenimas iš visos širdies nėra vienkartinis pasirinkimas. Tai

Prieš leidžiantis į bet kurią kelionę - įskaitant šią - svarbu

Šioje knygoje apstu tokių daugiaprasmių žodžių kaip meilė, ben­

Pavyzdžiui, kai tyrimo dalyviai kalbėdavo apie tokias sąvokas

2008-ųjų pradžioje, kai mano tinklaraštis dar buvo visiškai naujas,

• pasveria savo mintis ir veiksmus melsdamiesi,

* „Netflix“ - didžiausia Amerikos DVD filmų nuomos įmonė.

Šioje knygoje daug dėmesio skiriama tokiems svarbiems klau­

jei taip nuviliame kitus? Bendrystė neatsiejama nuo Gyvenimo

asdien lavindami drąsą, užuojautą ir artumą - štai kaip ug­

Žudanti gėdos audra

Ne per seniausiai vienos didelės valstybinės pradinės mokyklos

atsparumo ir asmeninių ribų. Kaip tik tuo metu rinkau duomenis

Nesulaukiau nei pritariamo linktelėjimo, nei silpnos šypsenos

• Draugų, kurie išklauso mūsų istoriją ir iš tikrųjų

• Draugų, kuriems esame jų savivertės ir autentiškumo

Žinoma, mes visi galime tapti „tokiais draugais“ - ypač jei

mokykla susidūrė su pernelyg didelio tėvų aktyvumo problema -

Aš atsistojau, giliai įkvėpiau ir pamėginau atvesti į protą

* Pižamų diena (angį. Pajamaday) - JAVdarželiuose ir mokyklose paplitusi šventė,

Rengdamasi rašyti savo knygą apie gėdą, perskaičiau apie užuo­

gydytojo ir sužeistojo. Tai santykis tarp lygių. Tik gerai pažinda­

Viena didžiausių (ir mažiausiai aptariamų) kliūčių lavinti užuo­

kiekvieną projekto smulkmeną, kol įsitikinu, jogjie viską supranta,

Artumą aš apibrėžiu kaip energiją, egzistuojančią tarp žmonių,

apsieiti be kitų žmonių. Daugelis iš mūsų mielai ištiestų pagalbos

Meilė yra pats svarbiausias dalykas mūsų gyvenime.

eilė ir bendrystė yra esminiai žmonių išgyvenimai. Kal­

• Aš būsiu visavertė, kai numesiu dešimt kilogramų.

Štai kur gyvenimo iš visos širdies esmė: mes esame visaver­

Kaip apibrėžti meilę ir bendrystę

išgyventi meilę ir bendrumą. Mes esame biologiškai, kognity-

Viena iš priežasčių, kodėl tiek daug laiko užtrukau išrutulio­

yra užprogramuotas mūsų prigimtyje, nenuostabu, kad visą savo

Meilės ir gerumo išreiškimas veiksmais

artą pastebėjus elgesio modelį neįmanoma jo išmesti iš gal

Pasaulis nuolat stengiasi mus pažadinti. Deja, mes linkę per

Šioje knygoje apstu tokių daugiaprasmių žodžių kaip meilė, ben

Šioje knygoje daug dėmesio skiriama tokiems svarbiems klau

asdien lavindami drąsą, užuojautą ir artumą - štai kaip ug

Rengdamasi rašyti savo knygą apie gėdą, perskaičiau apie užuo

gydytojo ir sužeistojo. Tai santykis tarp lygių. Tik gerai pažinda

Viena didžiausių (ir mažiausiai aptariamų) kliūčių lavinti užuo

eilė ir bendrystė yra esminiai žmonių išgyvenimai. Kal

Štai kur gyvenimo iš visos širdies esmė: mes esame visaver

Viena iš priežasčių, kodėl tiek daug laiko užtrukau išrutulio

Jei norime gyventi ir mylėti visa širdimi ir žengti į pa

Iš esmės gėda yra baimė būti nemylimiems - tai visiška prie

1. Jie supranta, kas yra gėda, ir atpažįsta, kokios užuomi

Kalbėdama apie tai, kaip apsiginti nuo gėdos, aš visada su didžiau

Mūsų gyvenimo istorija skirta ne visiems. Išgirsti ją yra privi

Autentiškumas yra kasdienėspastangos pamiršti, kokie ma

Galbūt pastebėjote, kad apibrėžime persipina temos, kurias ap

Taip pat supratau, kad žmonės patiria sunkumų, kai jų nuo

Tapkite sąmoningi: kai tik atsiduriu pažeidžiamoje situa

Būtina suvokti skirtumą tarp perfekcionizmo ir sveiko tobu

• Perfekcionizmas yra pražūtinga ir įtraukianti pasaulė