Ekonominė pasaka apie Raudonkepuraitę

Kažkada, labai seniai, senelė nuėjo į DnB NORD banką paskolos pasiimti.
- Laba diena. Ko norėsite?- pasiteiravo bankininkas.
- Paskolos įkurti IĮ,- atsakė senelė.
- Kiek Jūs norėsite pasiimti pinigų?
- Nu, 5000 būtų neblogai...- atsakė droviai senelė.
- Kuo Jūsų įmonė užsiims?
- Dešrų gaminimu.
- Ar Jums užteks pinigų paskolai grąžinti ir pragyventi po išmokos?
- Taip.
- O gal norėtumėt pasiimti paskolą eurais?- teiravosi bankininkas.
- Ne.
- O gal norėtumėt kreditinės kortelės?- neatlyžo bankininkas.
- Ne,- jau rimčiau atsakė senelė.
- O gal norėtumėt debetinės kortelės?- toliau įtaigiai klausinėjo bankininkas.
- Ne.- Senelę jau pradėjo erzinti bankininkas.
- O gal norėtumėt sudaryt elektroninės bankininkystės sutartį?
- Nu, ne!!!
- O tai gal vis dėl to norėtumėt „Lietuvos geležinkelių“ akcijų įsigyti?
- Nu nieko aš daugiau nenoriu! Galiu jau savo paskolą gauti?!- visiškai supyko senelė.
- Štai pasirašykit čia, čia ir čia. Ir štai jūsų pinigai.
Senelė pasirašo, pasiima ir pikta išeina iš bankininko kabineto.
- Viso gero!- lipšniu balseliu atsisveikino bankininkas, bet senelė jau buvo užtrenkusi duris.
Įkūrė senelė IĮ „Dešruva“. Gamino, gamino, dirbo, dirbo, bet pelno - jokio. Įmonė bankrutavo, o
skola už laiku neužmokėtą paskolos dalį vis augo, kol ji tapo tokia didelė, jog nebeužteko visos įmonės ir
asmeninio turto.
Kartą mama pasakė Raudonkepuraitei.
- Nu ką, Raudonkepuraite, eik pas senelę, nuneši pinigų, padėsi jai. Tik žiūrėk, niekur nuo kelio
nenuklysk!
- Gerai, gerai. Iki mama,- atsakė Raudonkepuraitė
Ir patraukė Raudonkepuraitė per mišką pas senelę. Beeinant prie jos prisikabino antstolis Vilkas ir
visokiais būdais bandė išvilioti iš Raudonkepuraitės pinigus.
- Raudonkepuraite, juk žinai, kad tavo senelė turi skolų. Atiduok pinigus!
- Neduosiu! Tik močiutei atiduosiu, piktai atsakė Raudonkepuraitė.
Vilkas, matydamas, jog pinigų išpešt nepavyks, sugalvojo suktybę ir tarė Raudonkepuraitei:
- Žiū, ten už kelių metrų pinigų sodelis. Nueik ir pasirink pinigų. Senelei dar duosi.
Ir Raudonkepuraitė patikėjusi nuėjo į pinigų sodelį. O vilkas tuo tarpu pas senelę nuėjo. Ten nuėjęs
vilkas pasibarškino.
- Kas ten?- paklausė senelė.
- Antstoliai,- rimtu balsu atsakė vilkas.
- Eik lauk!- šūktelėjo senelė
- Ak tu šitaip! Pinigų nenori atiduoti?!
Supykęs vilkas įsilaužė pro duris, prarijo senelę ir laukė Raudonkepuraitės, kad iš jos galėtų
pasiimti pinigus už skolą ir tuo pačiu dar pasisotintų.
Raudonkepuraitė atėjo ir mandagiai pasibarškino į duris.
 - Kas ten?- plonu balseliu paklausė vilkas.
- Aš,- atsakė Raudonkepuraitė.
- Įeik.
Raudonkepuraitė įėjo į senelės namus ir dairosi aplinkui.
- Senele, kodel tavo piniginė tuščia ant stalo voliojasi?
Persirengęs senelės drabužiais vilkas atsakė.
- Kad daugiau pinigų tu įdėtum!
Tada vilkas pagrobė Raudonkepuraitės pinigus ir ją pačią prarijo.
Bet pro šalį ėjo peraugusių vilkų medžiotojai ir pamatę vilką sušuko:
- Ve, koks didelis vilkas! Reik nušaut!
Jau medžiotojai buvo bešauną, tik vilkas sušuko:
- Aš antstolis!!!
Atitinkamos tarnybos išgelbėjo Raudonkepuraitę su senele iš vilko pilvo. Už netinkamą elgesį
darbo metu ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, vilkas buvo pasodintas į kalėjimą, pinigai iš jo buvo
atimti ir atiduoti senelei. Senelė atidavė pinigus bankui bei ilgai ir laimingai gyveno.
Pabaiga.