Turinys

Socialinės gerovės institucinė samprata..........................................................................................................................2

Socialinės gerovės apimtys..............................................................................................................................................4
SG funkcijos ir vaidmenys................................................................................................................................................5
Socialinė politika, socialinės paslaugos ir socialinis darbas.............................................................................................7
SG raida Anglijoje............................................................................................................................................................9
  (Barker, 1996) ,,Viena iš idėjų, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir darbo galimybes, priimtinu
saugumu nuo skurdo ir užpuolimo, gerina sąžiningumą ir įvertinimą, grindžiamą asmeninėmis
individualių savybių pastangomis ir yra ekonomiškai produktyvi ir stabili. Ši socialinės gerovės idėja
yra pagrįsta prielaida, kad žmonių visuomenė gali būti suorganizuota ir valdoma taip, kad sukurtų ir
aprūpintų visus šiais dalykais ir kadangi yra įmanoma tai padaryti, visuomenė turi moralinę pareigą
tai įgyvendinti”. Tai yra dešiniųjų ideologijų socialinės gerovės supratimas.

 Soc. veiksmo teorijų erdvė formavosi pagal utilitarizmo (etinės teorijos, teigiančios, kad priemonės,
įskaitant valstybę, yra vertingos tiek, kiek padeda pasiekti pageidaujamus tikslus) idėjas.
SG atsiranda mainų procese, kai vieno gerovė gali būti padidinta nepabloginant kitiems. Tačiau
remtis tik pasekmių analize negalima dėl šių 4 priežasčių:

1. Remiasi labdara, geranoriškumu pagerinant reikalų būklę, bet ne patį agentą;

2. Gerbūvis dažniausiai yra susijęs su asmeniniu pasirinkimu, tad turi būti užtikrinta individo
autonomija pasirinkimams.

3. Manipuliavimas pasirinkimais ignoruojamas, socialiniai procesai reikalauja autonomiškų

pretenzijų ir tų pretenzijų teisingo sutvarkymo;

4. Utilitarizmas negali kurti gerovės, išskyrus individualių gerbūvių apibrėžimą. (Sen 1984,
Williams, 1985)

 Poreikiais pagrįstas požiūris turi tam tikrą „moralinį svorį“ - išteklių paskirstymą ne rinkos
principais. Poreikiai tampa pagrindu teisėms į gėrybes, kurios yra svarbiau nei rinkoje dalyvaujančių
perteklinis apsirūpinimas.

 Poreikis yra objektyvi sąlyga, todėl kartais ekspertas gali geriau įvertinti nei pats subjektas, tačiau tas
kelia labai daug debatų, nes yra grėsmė dėl paternalizmo (perdėtos valstybės globos) ir nurodinėjimo.
Kai svarstomas poreikių klausimas, tuomet gerovė pirmiausiai suprantama kaip išteklių
paskirstymas.

 Tačiau keliant gerovės pretenzijų kūrimo prasmės klausimą, galima teigti, kad gerovė susideda iš
trijų dalių: identiteto, išteklių ir santykių, ypač globojančių santykių.

Socialinės gerovės institucinė samprata

R. L., Barker socialinio darbo žodyne nurodoma, kad 1. ,,SG sistema yra nacionalinė programų, pašalpų ir
paslaugų sistema, kuri padeda patenkinti žmonių socialinius, ekonominius, išsilavinimo ir sveikatos
poreikius, kurie yra svarbiausi visuomenės aprūpinimui”.

Socialinės gerovės apibūdinimas turi daug skirtingų aspektų ir būdų, pvz.

P. Nelson,
R. Titmus (1958),
Murray (1984),
Romanyshyn (1974) <- nagrinėdami socialinių mokslų ir socialinės gerovės santykį, pateikia net 4 šio
termino apibrėžimus:
2. SG kaip institucijos supratimas. Kaip teigia Frienlander, ,,SG institucija yra - socialinių paslaugų ir
institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir
asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems atskleisti jų sugebėjimus ir pagerintų jų
gyvenimo kokybę atsižvelgiant į šeimų ir bendruomenės poreikius”.
Herbert Bisno - ,,SG - socialinė institucija, kurios tiesioginė pagrindinė veikla yra susijusi aprūpinant ir
pagerinant emocinį, intelektualinį, fizinį ir visuomeninį žmogaus funkcionavimo aspektus”. SG
suformuoti santykių modeliai kartu su socialinių tarnybų organizuota sistema, yra neatskiriama SG sistemos
dalis.
3. Socialinio darbo mokyklos. Kai kurie JAV universitetai vis dar turi SG mokyklų pavadinimus. Toks
atitikmuo buvo ir VDU Socialinės rūpybos profesinių studijų centro, ruošiančio socialinius darbuotojus,
pavadinimas. Čia lietuviškas žodis ,,rūpyba” yra “welfare - gerovės” atitikmuo. Dabar ši mokykla yra
įtraukta į universiteto struktūrą ir pavadinta Socialinio darbo katedra, Socialinių mokslų fakultete.
4. Darbo vietos, pareigų ar soc. apsaugos srityje dirbančių asmenų (neturi profesinio pasiruošimo)
pavadinimas. Daugelyje šalių šie darbuotojai vadinami socialinio aprūpinimo, SG ar soc. rūpybos
darbuotojais, atskiriant juos nuo socialinio darbo profesionalų. Tokios taisyklės galioja Estijoje, Australijoje,
JAV ir kitose šalyse.

 Lietuvos teisiniai aktai išskiria globos ir rūpybos (ir gerovės) sąvokas, tačiau nepaaiškina, kuo jos
skiriasi. Iš teisinių dokumentų galima daryti apibendrinimus, kad rūpyba suteikia daugiau laisvių ir
atsakomybių asmeniui negu globa. Taisyklių ar nurodymų, kurią sąvoka vartoti, nėra!

 Frank Perice atkreipė dėmesį į funkcinės perspektyvos svarbą SG apibūdinime tam, kad būtų
galima apimti ir latentines (neišreikštas, paslėptas), dažnai disfunkcines SG sistemos funkcijas.
Naudojant SG kaip institucijos sąvoką, galima analizuoti ar gerovės sistema kuria gerovę ar
besinaudodama kitų institucijų, pvz. šeimų gerove, siekia kitokių tikslų.

 Šiuo metu vyksta labai ryškūs ekonomikos globalizacijos, valstybių vyriausybių vaidmenų,
socialinės gerovės sistemų, bei socialinių darbuotojų funkcijų pokyčiai visame pasaulyje.

 Mūsų šalyje vyksta revoliuciniai pokyčiai nuo gamybos į aptarnavimo, paslaugų sferos išvystymą,
atsiranda naujos profesijos skirtos paslaugų teikimui, pvz. socialiniai darbuotojai. SG institucija
Lietuvoje po perėjimo į kapitalistinę neoliberalizmo santvarką reikalauja ypatingo dėmesio, žinių ir
supratimo, kad galėtų atlikti esminį vaidmenį, kuriant visuomenės sutelktumą.

 Su bendru kainų kilimu brangsta SG sektorius.

PROFESIONALIŲ SOC. DARBUOTOJŲ SKAIČIAUS AUGIMAS = SG KAIP INSTITUCIJOS

AUGIMAS

 1995 m. Lietuvoje buvo paruošta mažiau negu 100 profesionalių socialinių darbuotojų, o šiuo metu
jis viršija 6000 profesionalų dirbančiųjų.

 SG kaip institucijos augimas ar nykimas, programų ir paslaugų poreikis gali būti planuojamas ir
prognozuojamas. Tą gana gerai sugeba daugelis senųjų ES valstybių.

 Aiškiai matomas spartus SG institucijos augimas reikalauja naujų metodų. Čia jau nepakanka
aprašomojo, istorinio ar kito vienašališko metodo.

 Kad aprašytume SG ,,meta instituciją‘‘galime skirti į atskiras grupes pagal tam tikras sferas, pvz.: 

paslaugos šeimoms,
paslaugos vaikams,
paslaugos sveikatos apsaugos sistemoje,
paslaugos psichiatrinėse ligoninėse,
pataisomosios - korekcinės paslaugos,
paslaugos pagyvenusiems
seniems žmonėms ir kt.

Galima skirstyti pagal paslaugų tipus: 

 o advokatavimo,
o gynybos ir teisinės paslaugos,
o laisvalaikio, reabilitacijos,
o pagalbos namuose paslaugos,
o bendruomenės, gyvenviečių centrai ir grupinės paslaugos
o šeimos planavimas,
o įdarbinimo ir apmokymo,
o dalyvavimo paslaugos
o pagalbos socialinės tarnybos ir kt.

SG sistemoje gali būti išskiriami labai platūs posistemiai:

 Teisingumo
 Ugdymo, mokymo
 Sveikatos
 Urbanizuotų šeimų
Kamerman ir Kahn socialinės rūpybos sistemą skirsto į 5 pagr. programų gr.:
 aprūpinimo pajamomis
 sveikatos,
 mokymo,
 butų - gyvenamojo ploto
 įdarbinimo.
Galiausiai tarp visų šių sistemų gali būti daug kombinacijų. Visi šie skirstymai tai vis yra bandymai aprašyti,
apibrėžti SG.

 Kitoks yra istorinis požiūris, kuris apima visą SG kompleksiškumą, kuris pats sau susikuria ribas
kiekvienam SG standartui, arba apsiriboja tik vienu kuriuo nors istoriniu laikotarpiu, amžiumi. Net
istorinė analizė gali būti nukreipta tik į vieną socialinę problemą arba programą, tokią kaip “Karas su
skurdu” arba “Šeimos pagalbos planas”.

 Kartais yra madinga analizuoti SG skiriant daugiausia dėmesio skurdui, politikai, planavimui ar
ugdymui, specialioms socialinėms paslaugoms. Čia taip pat yra nacionalinės ir tarpnacionalinės
erdvės.

 Kiekvienas iš šių požiūrių į SG sudaro dalį bendro požiūrio ir kiekvienas naudingai papildo kitus.

Socialinės gerovės apimtys

 Sunku pervertinti SG institucijos dydį ir svarbą moderniame pasaulyje. Daugelyje JAV valstijų tai
sudaro nuo 1/3 iki 1/2 visų metinių biudžeto išlaidų. Tai ne tiek dėl neturtingųjų skaičiaus, bet ir dėl
paslaugų kainų, naujų programų.

 1998 m. Lietuvos respublikos biudžete paskyrimai socialinėms reikmėms sudarė apie 30 procentų
visų išlaidų. Naujausia informacija apie jos apimtis, išreikštas pinigine forma, galima rasti valstybių
biudžetų BVP ir BNP paskirstymo metinėse ataskaitose.
 Socialinės gerovės instituciją analizuoja ir ji pati naudojasi daugelio mokslų rezultatais. Artimiausi
mokslai yra: sociologija, psichologija, socialinio darbo teorija, politologija, edukologija, ekonomika,
teisė, kultūrinė antropologija, medicina ir kt.

 Socialinės gerovės institucijoje darbuojasi įvairių krypčių specialistai, skirtingai atsiliepdami į

žmonių poreikius ir bendrai kurdami SG: tai psichiatrai, psichologai, medicinos seserys, advokatai,
laisvalaikio specialistai, mokytojai, gydytojai, teologai ir socialiniai darbuotojai.
  Daugumoje socialinių programų dirba socialiniai darbuotojai, tačiau jų apibūdinimas gali būti labai
įvairus. Pvz. JAV ilgą laiką profesionaliems socialiniams darbuotojams buvo priskiriami tik
socialinio darbo magistro laipsnį turintys specialistai, o kartais tik socialinio darbo magistrai, esantys
Socialinių darbuotojų asociacijos nariais.

 Pradėjus masiškai socialinio darbo bakalauro studijas, palaipsniui jie buvo pripažinti socialinio darbo
specialistais. Daugelis tarnybų šiai veiklai samdėsi kitų sričių specialistus, arba visai neturinčius
jokio aukštojo išsilavinimo, tačiau juos vadino socialiniais darbuotojais. Tai labai atitinka mūsų
dienų situaciją Lietuvoje.

 Kitose šalyse taip pat, socialinės rūpybos funkcijas gali atlikti žmonės, paruošti kitose profesijose,
pvz. Vengrijoje - med.seserys, Vokietijoje - pedagogai.

 Taigi, platus paraprofesionalų dalyvavimas SG veikloje sukelia didelę sumaištį apibūdinant patį
terminą. Lietuvoje yra labai didelė sumaištis, todėl, kad visi namų pagalbininkai imti vadinti
socialiniais darbuotojais, kiti socialiniais pedagogais, o dar kiti, turintys ir socialinio darbo magistro
išsilavinimą, yra valstybės tarnautojai. Šiuo metu į šią sritį ateina socialinių santykių konsultantai –
supervizoriai, ir kt.

 Žvelgiant Europos Sąjungos socialinės teisės aspektu dauguma SG profesijų yra priskiriama
harmonizuotoms arba valstybių reguliuojamoms profesijoms, nes valstybės narės prisiima
atsakomybę už socialinės gerovės institucijos profesionalų atliekamą vaidmenį bei paslaugų kokybę.

SG funkcijos ir vaidmenys
Skelbiamos:
 Padėti žmonėms efektyviau funkcionuoti.
 Padėti žmonėms pasiekti jų gyvenimo tikslus.
 Apsaugoti individus nuo socialinio griuvimo.
 Pastiprinti kitas socialines institucijas.
Latentinės (nematomos, slaptos):
 Žmonių, ypač neturtingų ir mažumų, elgesio kontrolė, padarant juos priklausomus nuo paslaugų,
kurios yra teikiamos minimaliame lygyje
 Kapitalistinės ekonominės sistemos aprūpinimas, minimaliai kišantis į laisvos rinkos funkcionavimą
 Profesijų autonomiškumo išlaikymas, apribojant paslaugų gavėjų galimus pasirinkimus ir galią.
Socialinės gerovės vaidmenys. Aukščiau išvardintų funkcijų deriniai, susieti su tam tikrais ištekliais,
sukuria tam tikrus SG institucijos vaidmenis. Išskiriami trys SG institucijos vaidmenys:

1. SENIAUSIAS - PIRMOSIOS PAGALBOS VAIDMUO. Šis vaidmuo yra vadinamas liekaninis 

socialinė parama turėtų būti suteikiama tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų
socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos.

Tai apibrėžia, kad finansinė ir kitokia pagalba turi būti trumpalaikė, kol individas ar šeima vėl tampa
sugebantis pasirūpinti savimi.
Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus
įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Norint
gauti socialinę pašalpą, turi įrodyti kad visa šeima ir kiekvienas jos narys esate nevykėliai (vargšai). Su
šiuo požiūriu asocijuojasi požiūris į tai, kad priežastys dėl individo ar šeimos nefunkcionalumo yra
jo/jos asmeninis blogas funkcionavimas.
Po šia liekanine nuomone įprastai yra įtvirtinama stigma (gėdos, skausmo ženklas), kuri paliečia
paramos gavėjus. Šios stigmos paplitimą mes galime išsiaiškinti paklausiant “Ar jūs kada nors
anksčiau jautėte nenorą kreiptis į konsultaciją dėl asmeninių ar emocinių situacijų?, Ar jūs patyrėte tai
dėl to, nes jaudinotės, ką gali kiti pagalvoti apie jus?” Beveik kiekvienas jums atsakys “taip”. Ir
atsisakymo kreiptis pagalbos arba priimti paslaugas priežastis dažnai yra ta “liekanos” stigmos
ženklas.
 2. VISUOMENINIŲ POKYČIŲ PASEKMIŲ SUŠVELNINIMU ATSKIRAM INDIVIDUI ARBA
TIESIOG NAUJŲ VISUOMENINIŲ POREIKIŲ TENKINIMU. Tai yra institucinis gerovės
vaidmuo. Jis reiškia, kad socialinės paramos ir kitos gerovės programos turi būti priimtinos kaip
teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams būti lygiaverčiais
visuomenės nariais. Naudojantis šia nuomone, visi paslaugų gavėjai priimami kaip nusipelnę gauti
šias paslaugas ir manoma, kad individo sunkumai nėra tik jo asmeninė problema, dėl to negali būti jo
kontroliuojami, pvz.: bedarbystė, išsilavinimas. Šiuo atveju priežasčių ieškoma visuomenėje,
aplinkoje ir pastangos yra dedamos tobulinant visuomenines institucijas, kurios daro įtaką individo
funkcijoms. Šios programos nesukuria stigmos, jos integruoja visuomenę. Pvz. bendrojo lavinimo
mokyklos, vaikų darželiai, profesinė kvalifikaciją.

3. RAIDOS (DEVELOPMENT) ARBA PLĖTROS programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų

žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus
tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet didina, kuria gerovę. Skirtumus tarp
šių vaidmenų labai gerai atspindi vaikų gerovės programų pavyzdžiai. Jei palygintume tokias
programas, kaip socialiai remtinų vaikų nemokamą maitinimą mokyklose, vaikų darželių arba
dieninės priežiūros programas ir vaikų priežiūros grupes dideliuose prekybos centruose.

VISUS ŠIUOS VAIDMENIS SOCIALINĖS GEROVĖS INSTITUCIJA SUKURIA PASINAUDODAMA

PROGRAMOMIS. PROGRAMOS GALI BŪTI FINANSINĖS, MATERIALIŲ GĖRYBIŲ
PASKIRSTYMO IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ!!!
Finansinės programos - vienaip ar kitaip paskirsto pinigus. Pagal išteklių šaltinį dar gali būti skirstomos:
a) Draudiminio tipo programos. Kai lėšos paskirstomos iš socialinio draudimo ir kitų draudiminių fondų;
b) Šelpimo programos. Dažniausiai paskirstomos valstybės biudžetų lėšos;
c) Kompensacijos, gali būti valstybės biudžeto arba draudiminių fondų lėšos.
d) Mokesčių perskirstymo programos ( transferai).
Materialių gėrybių programos. Kai suteikiamos konkrečios materialinės gėrybės, atitinkančios asmens
poreikius. Šios programos gali būti skirstomos į:
a) Draudimo tipo programos.
b) Šelpimo programos.
c) Valstybinių butų programos.
e) Aprūpinimo maistu programos.
Socialinių paslaugų programos. Tai yra organizuota veikla, kurios tikslas yra padėti rasti pusiausvyrą tarp
asmens ir aplinkos. Jos gali būti labai įvairiai skirstomos.

Socialinė politika, socialinės paslaugos ir socialinis darbas

1. Socialinė politika - sprendimų priėmimo procesas ir to proceso pasekmės.

Irving Weissman pažymi, kad politika yra ,,socialinių sprendimų priėmimo praktika, kurios metu
apibrėžiama, formuluojama ir įgyvendinama veiklos kryptis” ir to ,,proceso produktas”( įstatymai,
nutarimai, programos ir kt.).
2. Socialinės paslaugos. Alfred Kahn apibrėžia socialines paslaugas, pasiremdamas užduotimis, kurias
paslaugos turėtų įgyvendinti. Tai yra:
a) Stiprinti ir atstatyti šeimos ir individų funkcionavimą.
b) Sukurti naujas socializacijos, raidos ir pagalbos institucines formas, t. y. atlikti vaidmenis, kurie anksčiau
buvo šeimos vaidmenys, bet daugiau jau nėra branduolinės ar išplėstinės šeimos vaidmenys.
c) Sukurti naujų veiklų, esminiai svarbių individams, šeimoms ir grupėms kompleksiškoje urbanizuotoje
visuomenėje, kurios buvo nežinomos agrarinėse visuomenėse, institucines formas.
Kitais žodžiais tariant, socialinės paslaugos nepakeičia ir nebando pataisyti šiandieninę šeimą ar ankstesnes
socialines struktūras. Jos yra nauji atsakymai į naujus poreikius.
3. Socialinis darbas - profesinis užsiėmimas. Jis atliekamas daugiausiai socialinėse paslaugose, ar kitose
socialinės gerovės institucijos programose. Socialinės paslaugos yra tai, ką jis sukuria kartu su kitais
asmenimis, grupėmis, bendruomenėmis, organizacijomis, profesionalais ir savanoriais. Socialiniai
darbuotojai yra pagrindinė profesinė grupė SG kūrimo arenoje. Dažnai naudojamas ,,socialinio darbuotojo”
terminas taikomas visai ne socialiniams darbuotojams. Europoje šiuo metu pradėta vartoti dar viena
sąvoka ,,socialinės profesijos‘‘, apibūdinanti daugelį profesionalų, besirūpinančių asmens ir visuomenės SG.
Antikinė Kinija
Kelias, kurį siūlė kinų filosofas Mencius, reikalų
valstybė: ,,Jei eilinis žmogus yra kviečiamas atlikti
bet kokias paslaugas, jis eina ir tai atlieka”.
,,Valstybės atsakomybė už žmonių gerovę, tam, kad
didintų “gėrį” visais laikais, ne tik katastrofų
metu‘‘
Nuo IV a. pr. Kr. kinų filosofai išreiškia
Konfucijaus žmogiškąjį idealą ir pataria, kad
valdovai privalo kreipti dėmesį į žmonių gerovę.
,,Žmonės turi gyvenimiškų poreikių pirmiau negu iš
jų galima tikėtis būti geriems”.
Kaip ir Maslow, pateikia poreikių hierarchiją,
kuriuos reikia patenkinti, kad būtų galima pasiekti
aukštesnių poreikių. Jis pataria Karaliui vengti
ekstravagancijos teismuose ir atidaryti parkus ir
kitas valstybės žemes žmonėms, kad galėtų rinkti
medieną ir žoles. Jis taip pat ragino valstybinių
fondų panaudojimą senų žmonių globai, vargšams
ir našlaičiams ir viešai pagalbai gamtinių katastrofų
metu.
Babilonas
VIII a. pr. Kr. išvystė monarchinę politinę sistemą
ir jai pavaldžias grupes, organizuotas į lenus
(feodalo dvarus).
Žemdirbiai dirbo laukuose, padėdami savo
valdininkams, kurių žemei buvo priskirti, pavaldūs
jiems. Žemdirbiams buvo paskirtas žemės sklypas
jų pačių asmeniniam vartojimui, o kitas - feodalo
dvarui.
VI a. per. Kr. įvedami mokesčiai, remiantis turimu
žemės dydžiu.
Feodalo atsakomybė pamaitinti, aprūpinti namu ir
drabužiais pereina į pačių valstiečių priklausomybę.
Valstiečių priklausomybės pasikeitimas nuo
pavaldumo statuso ir didesnės laisvės jiems
suteikimo atleido žemvaldžius nuo daugelio jų
tiesioginių atsakomybių.
Valstiečiai tada privalėjo rūpintis patys savo
pragyvenimu. Skurdas ar turtas tapo jų pačių
atsakomybe.
Nuo I a. pr. Kr. gamtinių katastrofų, tokių kaip
potvyniai ar badmečiai, metu vyriausybė,
remdamasi tradicine pagalbos politika, ėmėsi 3
priemonių:
1) Atidaromos valstybinės saugyklos. Javai
nemokamai paskirstomi tiems, kurie
negalėjo susimokėti ir parduodami tiems,
kurie galėjo nupirkti. Turtingieji kviečiami
duoti ar paskolinti gūdus iš asmeninių
saugyklų. Dovanos iš Imperatoriaus iždo
buvo siunčiamos vargšų darbo
organizavimui.
2) Karaliaus dvaro įgaliotiniai buvo siunčiami
raginti javų sėją naujam derliui.
3) Vargšai buvo perkeliami nuo nuniokotų
sričių į naujas žemes.
Iširus feodaliniams santykiams, valstiečiai buvo
išlaisvinti nuo priklausomybės dvarininkui, bet
patys privalėjo rūpintis pragyvenimu.
Valstybė galėjo ir privalėjo įsikišti, kai žmonės
negalėjo patys savimi pasirūpinti. Perkėlimas iš
vienos gyvenamosios vietos į kitą vietą atliekamas
iš valstybės lėšų. Tai yra ankstyvosios valstybinės
migracijos programos. Tokia valstybės atsakomybė,
katastrofų atvejų yra išlikusi iki mūsų dienų.
Valstiečiai naudojosi žeme kaip savo nuosavybe
arba kaip nuomininkai. Kai jie prisiėmė laisvesnį
būvį, tada jie privalėjo prisiimti ir katastrofų

Antikos Egiptas
Yra užrašyta, kad XII a. prieš Kristų, Egipte
žlungant ekonomikai, grupė valstybinių darbų
atlikėjų skundėsi:
,,Mes esame alkani jau 18 dienų šį mėnesį. Mes čia
atėjome dėl alkio ir troškulio, mes neturime rūbų,
mes neturime tepalo, mes neturime žuvies, mes
neturime daržovių. Siųski žodį Faraonui, mūsų
gerajam ponui ir parašyki viziriui, mūsų
vyriausiajam, kad gyvenimo priemonės mums būtų
parūpintos”.
Antikinė Graikija ir Roma
Pagal Platoną, elgetos turėjo būti išsiųsti iš miestų.
Elgetos, kaip manoma, Graikijoje, buvo tinginiai ir
nenorintys dirbti, bet ne neturintys galimybių.
Aristotelis „Respublikoje“ aiškino, kaip pašalinti
labdaros poreikį, sukuriant dalį žemės visiškai
valstybinę, kuri apmokėtų bendro maisto ruošimo
išlaidas. Kai kurie pasirinkimai buvo siūlomi
vargšams ir bežemiams. Jie galėjo eiti į naujas
kolonijas, galėjo tapti samdiniais, galėjo naudoti
kontracepciją ar abortus, ar esant dideliam skurdui
griebtis kūdikių sunaikinimo politikos.
pasekmes: potvynius, sausras, augalų ligas ir
kenkėjų antplūdžius.
Katastrofų metu šventykla rūpinosi visais.
Valstiečiams tapus laisvesniems privalėjo skolintis
iš šventyklos su nauda jai ir taip daugelis valstiečių
tapo giliai prasiskolinę šventyklai. To pasekmė
buvo paskolų įšaldymas, kurį atliko keletas karalių.
Dėl grūdų derliaus svarbumo, valstybė per karaliaus
supirkėjus skyrė specialų dėmesį planavimui,
produkcijai ir paskirstymui.
Grūdai buvo saugomi du sezonus ir turėjo pakakti
tiems, kurie dirbo viešuosiuose darbuose, kanalų ir
užtvankų priežiūroje, akmenskaldžiams ir kitiems
piramidžių, antkapių ir šventyklų statytojams.
Vienas lordas sakė: “kai Aukštutinis Egiptas buvo
blogoje situacijoje, aš uždariau savo sienas. Sienos
buvo uždarytos, taigi buvo galima derlių ir kitus
išteklius naudoti vietinių gyventojų poreikių
patenkinimui”. Čia mes matome ankstyvąją
gyvenimo registravimo įstatymų versiją, kuri
ekstremaliu atveju nuveja alkanus žmones šalin. Tai
rodo vietinių ir nacionalinių politinių interesų
skilimo pradžią. Čia taip pat aprašoma, kas atsitiko
žmonėms, kai centrinė valdžia susilpnėjo ir
išsiskyrė. Anarchijos būsenoje, žmonės maitinosi
žole, gėrė vandenį ir vogė iš kiaulių ėdalą”. Didelis
ir Mažas sakė: “Aš tikiuosi, kad mirsiu”.
Įsigali pauperizmas – siekis sumažinti elgetų
skaičių, o ne skurdą. Kaip neremti nedirbančių
žmonių, skirstymas į paramos ,,nusipelniusius‘‘ ir
jos ,,nevertus‘‘ žmones.
Romėnai privalėjo rūpintis svetimšalių svetingu
priėmimu, tik tuo atveju, kai svetimšaliai buvo to
paties socialinio statuso, kaip ir šeimininkas.
Buvo patronų sistemos, kuriose kiekvienas jautėsi
susietas su kažkuo labiau turtingu ir aukštesniu.
Patronai skirstė maistą ir pinigus tiems, kurie buvo
sujungti patronažinėje sistemoje. Antrojo
šimtmečio ,po Kristaus, metu yra manoma, kad apie
pusę Romos gyventojų gyveno iš valstybės
labdaros.
Kai asmuo tapdavo žemės savininku, jis privalėjo ją
pilnai arba dalinai patikėti didelio žemvaldžio
kontrolei, iškeičiant į apsaugą, kuri buvo
proporcinga derliui.
Vėlesniame Romos amžiuje mokesčių dydis
priklausė nuo dirbančių vergų ir jų varžovų. Nuo IV
a. žmonės buvo tiesiogiai susieti su žemės
nuosavybe. Tokius ryšius lengviau buvo sudaryti
Graikijos žemėse, kur paveldėjimas buvo kaip
institucija. Tai žemvaldžiams panaikino
susirūpinimą darbo jėga. Sistema palaipsniui perėjo
į Vakarų Europos egzistavimą, bet ši institucija
nebuvo taip lengvai paleidžiama iš rankų, kaip
Rytuose. Ši sistema, kuri pririšo žmones prie
 žemės, buvo labai svarbi vėlyvesniam istoriniam
vystymuisi ir mūsų požiūriams. Gerovės filosofijai
ji buvo lemiama.
Yra svarbu paminėti, kad Konstantinas Rytuose
palengvino moterų, vaikų, prasiskolinusių ūkininkų,
kalinių ir vergų poziciją. Kai Vakarų Romos
Imperija žlugo, Rytų Bizantija išliko ir iki tryliktojo
amžiaus Konstantinopolis buvo labiausiai klestinti
vieta Europoje.

SG raida Anglijoje
 Vėlesnė istorija taip pat aprašo daug labdaros veiksmų, kuriuos atliko valdovai arba vyriausybės. Beje,
absoliutinių valdovų dienomis, ir ypač, kai karaliai valdė su dieviška teise, labdara buvo kaip nuodėmių
atleidimas valdovui (dažnai, galbūt, mirties patale).

 Tokiu atveju tam tikra pagalbos rūšis buvo duodama, valdovo giminėms, jo tarnams, jo karo vadams arba
bažnyčiai. Tokių veiksmų pagrindas buvo tai, kad valdovui nereikia politinės paramos, ar net leidimo
valdyti. Kol nėra kito valdovo, per visuomeninius neramumus, labdaros tikslas buvo patraukti
nuliūdusius. Tai buvo daugiau paprotys negu revoliucija - mažas politinis motyvas socialinei rūpybai. Ši
situacija pasikeitė, kai didikai pasirašė Karaliaus Jono Didžiąją Chartiją 1215 m., sudarydami tam
tikrą valdovo priklausomybę nuo keleto jo subjektų.

 Bažnyčios ir valstybės atskyrimo procesas stipriai pasisuko Anglijoje nuo Henriko VIII-ojo vienuolynų
konfiskavimo 1536 - 1539 m. Valstybė turėjo tikslą įkurti naują religiją, o ne padaryti perversmą
senojoje religijoje.
 1531 m., valdant Henrikui VIII-ajam, Anglija pirmą kartą prisiėmė atsakomybę už ekonominę sumaištį.
1531 m. valstybės atsakomybės pasireiškimas – elgetų statuso ir socialinės rūpybos teisė buvo paskelbta
kaip Parlamento veikla. Po penkerių metų teisė elgetauti buvo pakeista vyriausybės asmeninių piliečių
lėšų skirtų vargšų poreikiams stimuliavimu ir apsauga. Šie įstatymai buvo išplėsti valdant Elizabetai I-
ajai, ir pilnu kompleksu pasirodė 1601 m. - kaip Elizabetos vargšų įstatymas. Šio įstatymo pasiekimas
buvo tas, kad geresnė visuomenė daugiau nepriklauso nuo Dievo, bet nuo žmonių.

 Tai buvo labai svarbūs įstatymai. Jie tebeturi įtaką šių dienų socialinei rūpybai Europoje ir JAV.

 ,,Užsitarnavę vargšai“, kurie negali savimi pasirūpinti, ,,neužsitarnavę vargšai“ - kurie turi poreikių dėl
savo asmeninio elgesio. Šis skirtumas vienu metu buvo pagrįstas palyginant žmogaus fizines galimybes
dirbti su sveiku vargšu žmogumi, kuris nedirba, nors turėtų ir galėtų dirbti. Šios sistemos pašalinis efektas
buvo išorinė parama, kuri buvo skiriama žmonėms, gyvenantiems už Darbo namų ir vidinė parama -
skiriama Darbo namų, prieglaudų, ir kitų institucijų gyventojams.

 Pragyvento laiko ilgio tam tikroje teritorijoje reikalavimai taip pat yra šio įstatymo rezultatas.

 Giminių atsakomybė taip pat kyla iš Vargšų įstatymo. Nuo 1854 m. vis plėtėsi valstybės atsakomybė iki
1882 m. Austrijoje priimto socialinio draudimo įstatymų, ar 1889m. Bismarko socialinio draudimo,
apimančio sveikatos draudimą, nelaimingų atsitikimų draudimą ir senatvės draudimą.
 Socialinė apsauga išplito Europoje ir 1942 m. Beveridžo Pranešimu Britanijoje prasidėjo Gerovės
valstybės įstatymai.