Audinių inžinerijos sritis ir istorija

Nuo pat pradžių žmonės troško geresnio gyvenimo sau, artimiesiems ir visai žmonijai. Žmonės
visada ieškojo būdų pagerinti savo aplinką ir sveikatą. Traumos, ligos ir įgimtos anomalijos visada
buvo žmogaus patirties dalis. Jei būtų įmanoma išgydyti pažeistą kūną, gyvenimas galėtų tęstis, tarsi
tragedija niekada nebūtų įsikišusi. Šis noras pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas per mitus ir
magija, kaip Graikijos legendoje "Prometėjas" ir jo amžina kepenų regeneracija.
Tobulėjant mokslui atsirado ir naujas pasaulio supratimas. Biologijos paslaptys buvo atskleistos
moksliniu supratimus apie ligas ir traumas. Prarastas galūnių, dantų ir kitų kūno dalių funkcijas pradėta
atstatinėti naudojantis dirbtiniais protezais, implantais. Taip pat buvo sukurta koncepcija, kaip vieną
audinį naudoti, kaip pakaitalą kitam.
Jau XVI a. Gaspare Tagliacozzi savo knygoje “Decusorum Chirurgia per Insitionem”
aprašė nosies rekontrukcijos metodą panaudojant žasto odos atvartą. Ši operacija vadinama “Itališkuoju
metodu” ir vis dar kartais atliekama, kei nepadeda kitos, naujesnės technologijos.
Devynioliktame amžiuje suvokus sterilumo svarbą ir atsiradus anestezei, chirurgija perėjo į kitą
lygmenį ir buvo pradėta kurti įvairiausios naujos technologijos ir metodikos. Iš pradžių chirurginiai
metodai apsiribojo pažeistų audinių pašalinimu. Nebuvo kreipiamas dėmesys į žalingus psichologinius
aspektus, pašalinus galūnes ar paleidus namo su randų nuklotu veidu. Tačiau tobulėjant medicinai
atsirado ir kosmetinės operacijos.
Dabar visa rekonstrukcinės chirurgijos sritis koncentruojasi į prarastų kūno dalių funkcijų
atkūrimą. Atsiradus suvokimui apie imunines organizmo reakcijas ir molekulinius mechnizmus tapo
įmanoma persodinti audinius ir organus iš vieno individo kitam, kas buvo dar vienas gyvybiškai
svarbus ir revoliucinis atradimas.
Tam tikra prasme, transplantacija gali būti laikoma labiausiai kraštutine rekonstrukcinės
chirurgijos forma. Kaip ir bet kurios sėkmingos naujovės atveju atsiranda ir naujų problemų. Perkėlus
audinius iš vienos vietos į kitą, arba autotransplantaciją, atsiranda nenormalios audinio sąveikos.
Pavyzdžiui, šlapimo nukreipimas į gaubtinę žarną gali sukelti mirtiną gaubtinės žarnos vėžį po 20-30
metų. Stemplės vamzdeliai padaryti iš odos gali sukelti odos navikus po 30 metų. Žarnyno naudojimas
šlapimo takų pakeitimui gali sukelti rimtus randėjimus ir kamščius bėgant laikui.
Transplantacija iš vieno asmens į kitą, nors ir labai sėkminga, yra sunki ir turi daug apribojimų.
Svarbiausia problema yra galimybė gauti pakankamai audinių ir organų visiems pacientams kuriems jų
reikia. Pavyzdžiui 2012 m. Transplanto laukimo sąrašuose buvo 115 940 žmonių vien JAV. Daugelis
šių žmonių mire taip ir nesulaukę reikiamo organo. Taip pat yra daug problemų su imunine sistema,
kuri sukelia lėtinį atmetimą ir sunaikinimą laikui bėgant. Sukurtas imuninės sistemos imbalansas dėl
imunosupresijos gali sukelti naujus navikų formavimosi atvejus. Dėl šių apribojimų atsirado poreikis
priimti naujus sprendimus, reikalingus audiniams gauti.
Būtent šiame kontekste atsirado audinių inžinerija. Iš esmės naujas ir funkcionalus gyvas
audinys yra pagaminamas naudojant gyvas ląsteles, kurios paprastai yra susietos vienu kitu būdu su
matrica ar karkasu, skirtu tikslingam audinio vystymuisi.

Kamieninės ląstelės, jų šaltiniai ir bioetika

Vienas iš daugiausiai dėmesio pastaraisiais metais susilaukusių mokslo atradimų be jokios
abejonės yra  kamieninių ląstelių tyrimai. Kamieninėmis ląstelėmis pagrįsta terapija laikoma naujos
medicinos srities -  regeneracinės medicinos  pagrindu [1]. Siekiama  rasti būdus kaip įgalinti patį
organizmą atsinaujinti,  atstatyti pažeistus audinius bei organus taip išvengiant cheminių vaistų ar
chirurginės intervencijos naudojimo.
Kamieninės ląstelės – nespecializuotos ląstelės, iš kurių  atsiranda visos kitos organizmo
ląstelės. 
Priklausomai  nuo kamieninių ląstelių  plastiškumo, t.y. nuo to, į kiek ląstelių tipų jos gali
diferencijuotis,  šios ląstelės skirstomos į totipotentines, pluripotentines, multipotentines bei 
unipotentines [2].
Totipotentinės kamieninės ląstelės yra išskirtinės, kadangi iš jų gali išsivystyti visas organizmas.
Šios ląstelės sudaro zigotą. Zigota – tai diploidinė ląstelė susidaranti apvaisinimo metu susijungus
dviem lytinėms ląstelėms. Zigotai dalijantis ir augant ląstelių skaičiui  totipotentinės  ląstelės ima
specializuotis į pluripotentines ląsteles.
Iš  pluripotentinių ląstelių jau gali išsivystyti bet koks organizmo audinys, tačiau iš jų jau
nebegali atsirasti visas organizmas.
Multipotentines ląstelės gali diferencijuotis į siaurą specializuotų ląstelių spektrą.  Pavyzdžiui,
iš homopoetinių (kraujo) kamieninių ląstelių atsiranda skirtingi kraujo ląstelių tipai, o  iš
mezenchiminių (kaulų) kamieninių ląstelių atsiranda kaulinio, kremzlinio bei riebalinio audinio
ląstelės.
Unipotentinės kamieninės ląstelės diferencijuoja tik į vieno tipo ląsteles, kurios slypi
konkrečiame audinyje ir padeda atstatyti jo pažeidimus. Tokių ląstelių pavyzdys- odos ląstelės.
Pasitelkiant šias ląsteles tikimasi įveikti neurodegeratyvines Alzheimerio, Huntingtono  bei 
Parkinsono ligas. Taip pat pašalinti insulto padarinius , padėti akių ligomis sergantiems pacientams ,
išgydyti diabetą , išsėtinę  sklerozę, cerebrinį paralyžių, nevaisingumą, net AIDS. Naudodami
kamieninės ląsteles laboratorijoje mokslininkai tikisi išauginti atskirtus organus – širdį, kepenis,
inkstus, plaučius, kurie bus panaudoti transplantacijoms ir taip padės išspręsti itin skaudžią organų
trūkumo problemą. Tokio pobūdžio procedūros jau yra pavykę - išauginti ir sėkmingai persodinti
trachėjos audiniai. Be to, iš kamieninių  ląstelių  tokiu pat   būdu tikimasi pavyksiant  gauti ir kraują.
Nepaisant to,  kad kamieninių ląstelių tyrimai ypatingai daug vilčių teikianti medicinos sritis, tuo pat
metu jie yra ir  itin  aštrių diskusijų, į kurias įsitraukia mokslininkai, bioetikai, teisininkai, filosofai,
įvairių religijų atstovai, objektas. Tačiau kalbant šioje srityje egzistuojančius nesutarimus būtina
atkreipti dėmesį  į tai, kad  skiriama keletas kamieninių ląstelių tipų  ir su kiekvienu jų yra susijusi
savita etinė problematika.
Embrioninės kamieninės ląstelės
Embrioninės kamieninės ląstelės išskiriamos iš ankstyvojoje vystymosi stadijoje esančių (5-7
dienų amžiaus) embrionų. Embrioninės kamieninės ląstelės pasižymi gebėjimu   dalintis neribotą  laiką 
bei  virsti bet kuria organizmo ląstele. Jos – pluripotentinės. Pelių bei kitų žinduolių embrioninių
ląstelių tyrimai prasidėjo dar septintajame dešimtmetyje, tačiau  apie žmogaus embrioninių ląstelių
išskyrimą pirmą kartą pranešta 1998 metais, praėjus 17 metų  po to, kai pavyko išskirti pelių
embrionines ląsteles. Pirmasis žmogaus embrionines kamienines ląsteles iš  pagalbinio apvaisinimo
metu likusių embrionų išskyrė J.Thomsonas iš Wisconsino universiteto.
Nuslūgus pirmajai entuziazmo susijusio su naujųjų  ,,stebuklingų“ embrioninių kamieninių
ląstelių atradimu bangai, atkreiptas dėmesys į šių  ląstelių šaltinį – embrionus bei tai, kad ląstelių
gavimo procedūros metu jie žūva. Nuo to laiko visuomenė susiskirstė į dvi  stovyklas: remiančią
tolimesnius embrioninių kamieninių ląstelių tyrimus bei teigiančią, jog embrionų sunaikinimas yra
neišvengiama auka tam, kad galėtų gyventi kiti. Taip pat kitą, prilyginančią  embrionų sunaikinimą,
siekiant iš jų išskirti kamienines ląsteles, gyvybės instrumentalizavimui ir laikančią  šį elgesį nederamu.
Šiuo atveju galima kalbėti apie utilitaristinę ir deontologinę etiką.
Kadangi  embrionu laikoma žmogaus vystymosi stadija nuo apvaisinimo momento iki aštuntos
nėštumo savaitės, neretai žmonės  mano, jog embrioninės kamieninės ląstelės yra išskiriamos iš
abortuotų vaisių. Dėl šios priežasties embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai atmetami kaip moraliai
nepriimtina veikla. Iš tiesų embrionai tyrimams yra gaunami tik apvaisinimo mėgintuvėlyje būdu (IVF)
(nors  šis embrionų gavimo būdas taip pat kelia nemažai diskusijų). Kitaip tariant, embrioninės
kamieninės ląstelės yra painiojamos su vaisiaus kamieninėmis ląstelėmis.
Embriono stadija baigiasi praėjus aštuonioms savaitėms po apvaisinimo.  Trijų mėnesių vaisius
jau turi susiformavusias visų organų užuomazgas. Jis  vystosi labai greitai, todėl daug kamieninių
ląstelių yra visame jo kūnelyje. Iš 5 – 9 savaičių vaisiaus  gautos kamieninės ląstelės laikomos tokiomis
pat pluripotentinėmis kaip embrioninės. Vaisiaus kamieninės ląstelės išskirtos tais pačiais metais kaip
embrioninės – 1998 metais John Hopkins universiteto mokslininko D.Gearharto. Tačiau, kadangi 
vaisiaus kamieninės ląstelės išskiriamos iš abortuotų arba persileidimo metu netektų vaisių, jų ryšys su
abortu tokio pobūdžio ląstelių temą savaime paverčia itin jautria. Situaciją apsunkina tai, kad  pasitaiko
nuogąstavimų, jog didelis susidomėjimas kamieninėmis ląstelėmis gali paskatinti kriminalinių abortų
praktikos atsiradimą, kai abortas daromas specialiai siekiant užsidirbti.
Nesutarimai dėl embrioninių kamieninių ląstelių tyrimų pirmiausia kyla dėl to, kad skirtingų
pasaulėžiūrų žmonės ne vienodai atsako į klausimą ,,Koks yra embriono moralinis statusas?“ 
Embriono moralinio statuso problema yra itin susijusi su  tuo, nuo kokio momento  užsimezgusiai
gyvybei yra priskiriama  moralinė vertė.
Embriono moralinis statusas  gali būti suprantamas kaip:
1) Embriono moralinis statusas yra lygus  suaugusio žmogaus statusui, todėl jį privaloma gerbti ir
saugoti. Embriono sunaikinimas išgaunant ląsteles – nepateisinamas. Žmogaus gyvybė yra vertinga bet
kurioje vystymosi stadijoje.
2) Gradualistinis požiūris:  embriono statusas kinta jam vystantis. Embriono statusas neprilygsta vaikų
ar suaugusiųjų moraliniam statusui. Embrionas  tėra ,,ląstelių kamuolėlis“ – paprasčiausi kūno audiniai.
Embrionui trūksta pagrindinių žmogiškumo savybių: sugebėjimo mąstyti, jausti. Iki 14 dienų po
apvaisinimo jis negali būti laikomas individu, nes dar egzistuoja galimybė išsivystyti dvyniams. Tačiau
embrionas tuo pat metu nusipelno specialios pagarbos, kadangi jis yra ,,potencialiai žmogus“.
Šioji ,,speciali pagarba“ dažniausiai suprantama, kaip draudimas kurti embrionus išskirtinai  tyrimų
tikslams. Tokia procedūra laikoma žeminanti žmogaus orumą  bei  sudaiktinanti žmogaus gyvybę.
3) Embriono moralinis statusas priklauso  nuo to, kur embrionas yra. Embriono esančio moters įsčiose
statusas pranoksta statusą embriono pradėto IVF būdu ir esančio mėgintuvėlyje. Mėgintuvėlyje esantis
embrionas neturi sąlygų virsti žmogiška būtybe.
Įvairiose religijose embriono supratimas taip pat skiriasi. Momentas, nuo kurio embrionas laikomas
turinčiu tam tikrą moralinį statusą, paprastai yra siejamas su sielos įėjimo į kūną akimirka.
Romos katalikų teigimu, siela gaunama nuo apvaisinimo. Iš to plaukia įsitikinimas, jog visose žmogaus
gyvenimo stadijose jam priklauso vienoda pagarba. Ji negali būti laipsniuojama priklausomai nuo
skirtingo organizmo vystimosi etapo.  Todėl negalima sunaikinti embriono tik tam, kad naudos gautų
kiti, t.y. visiškai atmetama  utilitaristinė pozicija. Gyvenimas laikomas Dievo dovana ir niekas neturi
teisės atimti galimybės gyventi. Embrionų naudojimas medicininiuose tyrimuose laikomas žeminančiu
žmogaus orumą. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad krikščionių katalikų bažnyčia pasisako tik
prieš embrioninių kamieninių ląstelių tyrimus, bet palaiko ir įvairiai būdais skatina suaugusių
kamieninių ląstelių bei iPS tyrimus, pavyzdžiui, rengdama įvairias konferencijas.
Judaizme skiriami du pagrindiniai požiūriai į embriono statusą. Remiantis pirmuoju jų,  žmogiškoji
gyvybė prasideda keturiasdešimt dienų po apvaisinimo. Tačiau net ir peržengus šią vystymosi ribą
vaisius  nelaikomas turintis tokias pat  teises kaip jau gimęs kūdikis. Pagal kitą, griežtesnę poziciją,
keturiasdešimties dienų amžiaus vaisiui jau suteikiamas suaugusio žmogaus moralinis statusas. Todėl 
nuo šios akimirkos draudžiamas ir abortas. Tačiau abiem atvejais embrioninių kamieninių ląstelių
tyrimai leidžiami, nes iki keturiasdešimties dienų žydų teisėje vaisius vis dar neturi  visaverčio
moralinio status.
Musulmonai  taip pat kaip ir žydai  leidžia  embrioninių kamieninių ląstelių tyrimus, kadangi, remiantis
Koranu, sielą įeina į kūną, kai vaisius  yra 120 dienų amžiaus. Kituose tekstuose ši riba nustatoma
anksčiau – praėjus 40 dienų po apvaisinimo. Tačiau abiem atvejais nurodomu laikotarpiu embriono
stadija jau būna pasibaigusi. Nuosaikus požiūris į embrioninių kamieninių ląstelių tyrimus grindžiamas
ir tuo, kad islamo religija skatina ieškoti naujų vaistų, gydymo būdų galinčių padėti žmonėms.  Naujų
vaistų paieška laikoma religine pareiga (fard kifaya). Žinoma, religinės bendruomenės viduje šiuo
klausimu egzistuoja tam tikrų nesutarimų, bet  nepaisant to musulmoniškos šalys, pavyzdžiui, Iranas
sėkmingai vykdo embrioninių kamieninių ląstelių tyrimus.
Nevienareikšmiški kamieninių ląstelių tyrimų vertinimai atsispindi ir skirtingų valstybių
teisinėse sistemose. Embrioninių ląstelių tyrimai yra griežtai reglamentuojami. Lietuva priskiriama
šalims, kuriose ši tyrimų sritis itin  ribojama. Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme nurodoma, kad su
embrionais galima atlikti tik klinikinius stebėjimus, t.y., ne invazinius tyrimus. Jokie kiti tyrimai su
žmogaus embrionais nėra leidžiami. Taip pat draudžiamas specialus embrionų kūrimas tyrimų tikslams
bei embrionų įvežimas  bei išvežimas į/iš Lietuvos teritoriją/teritorijos.
Embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai taip pat yra visiškai uždrausti Airijoje, Austrijoje,
Lenkijoje, o Vokietijoje ir Italijoje tyrimus leidžiama atlikti tik su tomis ląstelių linijomis, kurios buvo
išskirtos iki tam tikros datos. Vokietijos atveju, tai -  2007 metų  gegužės 1 d. Daugelyje šalių tyrimai
leidžiami tik su IVF metu  nepanaudotais embrionais, pvz., JAV, Suomijoje, Prancūzijoje, Graikijoje,
Vengrijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje. Embrioninių kamieninių ląstelių atžvilgiu liberalią politiką taiko,
t.y., leidžia naudoti likusius po IVF ir  specialiai sukurtuosius embrionus Švedija, Belgija, Jungtinė
Karalystė, Ispanija, Japonija, P. Korėja.
Tačiau net ir tais atvejais, kai tyrimai su embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis yra leidžiami,
brėžiama griežta moralinio pobūdžio skirtis tarp likusių po IVF bei specialiai sukurtų embrionų
naudojimo tyrimuose. Pirmasis kamieninių ląstelių gavimo būdas yra vertinamas palankiau negu
antras, kuris laikomas ypatingai nehumanišku bei instrumentiškai traktuojančiu gyvybę. Kamieninių
ląstelių tyrimo tikslams embrionai kuriami tik tam, kad paaugtų iki būtino ląstelių skaičiaus, o tada iš jų
būtų  išskirtos kamieninės ląstelės. Pastebima, kad, jeigu embrioninės kamieninės ląstelės taps plačiai
taikomos gydyme, embrionų reiks vis daugiau. Tokiu atveju specialus embrionų kūrimas reikš
savitų ,,embrionų fermų“ atsiradimą.
Tuo pat metu atkreipiamas dėmesys į tai, kad po IVF procedūrų likusių nepanaudotų embrionų tolesnis
likimas yra didžiulė  problema. Ją galima spręsti keturiais būdais: a) Embrionus ir toliau saugoti, nors
pora ir neketina susilaukti daugiau palikuonių; b) Atiduoti  juos  kitoms nevaisingoms
poroms ,,įvaikinti“; c) Paaukoti juos kamieninių ląstelių tyrimams; d) Nebesudaryti tinkamų išlikimo
sąlygų ir leisti jiems žūti.
Pirmasis variantas dažniausiai  pasirenkamas porų, kurios negali apsispręsti, ką  toliau daryti su
likusiais embrionais.
Itin mažai šeimų ryžtasi likusių nepanaudotų embrionų problemą spręsti atiduodami  juos kitai
pastoti bandančiai porai. Daugeliui žmonių  sunku susitaikyti su mintimi, jog kažkas kitas augins jų
biologinį vaiką. Nustatyta, kad poros yra žymiai labiau linkę paaukoti embrionus tyrimams, negu
atiduoti juos kitai porai. Manoma, jog  geriau embrionus paaukoti  ir taip prisidėti prie mokslo raidos
bei pagelbėti sergantiesiems, negu  jų  paprasčiausiai atsikratyti. Teigiama, kad  tyrimams paaukotų
embrionų skaičius metams bėgant nuosekliai didėja. Tačiau JAV veikia judėjimas, kuris skatina
įsivaikinti po IVF likusius embrionus. Tokie vaikai vadinami ,,kūdikiais snaigėmis“ (,,snowflake
babies“). Šią likutinių embrionų įvaikinimo praktiką būdamas JAV prezidentu ypač rėmė G.Bush.
Panašaus pobūdžio moralinė skirtis įvedama tarp jau egzistuojančių bei naujų kamieninių
ląstelių linijų. Kadangi jau nebegalima išgelbėti šių linijų išskyrimo metu sunaikintų embrionų, jų
naudojimui neprieštaraujama. Šiuo argumentu rėmėsi JAV prezidento G.Busho administracija 2001 m.
priimdama nutarimą, kuriuo leidžiama tyrimuose naudoti tik iki 2001 m. išskirtas kamieninių ląstelių
linijas. 2009 m. B.Obama šį įstatymą sušvelnino leisdamas tyrimuose pasitelkti ir po IVF likusius
embrionus.
Embrioninės kamieninės ląstelės turi ypatingai didelį terapinį potencialą, tačiau kol kas šiomis
ląstelėmis pagrįstas gydymas tebėra ikiklinikinėje tyrimų stadijoje.  Tik 2010 metais Amerikos
korporacijai Geron leista pradėti pirmuosius legalius bandymus skirtus žmonių kenčiančių nuo stuburo
pažeidimų gydymui. Tai – pirmosios fazės tyrimai, kurių metu siekiama nustatyti gydymo saugumą.
Taip pat pradėti  tyrimai skirti  geltonosios dėmės degeneracijos gydymo embrioninėmis kamieninėmis
ląstelėmis galimybėms įvertinti. Mokslininkai pripažįsta, kad viena  didžiausių problemų yra didelė
gydymo embrioninėmis ląstelėmis metu galinčių kilti komplikacijų tikimybė. Suleidus ląstelių į
organizmą  visų pirma gresia imuninė transplanto atmetimo reakcija,  kamieninės ląstelės  žmogaus
organizme  linkusios paskatinti auglių (teratomų) formavimąsi.
Embrioninių kamieninių ląstelių tyrimų kontekste taip pat svarbios su teisingumu bei resursų skirstymu
susijusios problemos. Svarstoma, kam bus prieinamas šis naujasis gydymas, kuris žada būsiantis labai
brangus. Ar nenutiks taip, kad juo galės naudotis tik išrinktieji? Kyla klausimas, ar etiškai pateisinama
investuoti didžiulius pinigus į gydymą, kuris kol kas tėra teorinis, kai šimtai žmonių šiuo metu negali
sau leisti pasinaudoti jau patikrintais gydymo būdais.
Kadangi  embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai yra problemiški tiek moraliniu, tiek technologiniu
atžvilgiu, vis daugiau dėmesio skiriama suaugusių kamieninių ląstelių pritaikymo gydyme potencialui
tirti.
Suaugusiųjų kamieninės ląstelės
Suaugusiųjų kamieninės ląstelės aptinkamos  įvairiuose žmogaus organizmo audiniuose bei organuose:
kaulų čiulpuose, odoje, plaukuose, riebaliniame kūno sluoksnyje, smegenyse, kepenyse, širdyje, o taip
pat išskiriamos iš virkštelėje esančio kraujo, vaisiaus vandenų, placentos, virškinamojo trakto, net
dantų bei plaukų. Šios ląstelės plastiškumu neprilygsta embrioninėms – jos yra labiau specializuotos,
t.y. iš jų galima gauti tik keletą ląstelių tipų. Šios ląstelės kitaip negu embrioninės yra ne
pluripotentinės, bet multipotentines. Tačiau suaugusiųjų kamieninės ląstelės taip pat pasižymi
puikiomis regeneracinėmis  savybėmis.
Kamieninių ląstelių dėka davus kraujo, po kurio laiko atsistato įprastas  jo kiekis, nuolatos atsinaujina
oda, gyja žaizdos.  Kraujo kamieninių ląstelių  savybės leukemijos gydyme – persodinant kaulų čiulpus
naudojamos jau 50 metų.  Be to, suaugusių kamienines ląstelių potencialas gydant akių pažeidimus ar
širdies ligas taip pat didelis. Šiuo metu vis labiau populiarėja ,,virkštelių bankai“, kuriuose galima
išsaugoti gimusio vaiko virkštelės kraują su jame slypinčiomis kamieninėmis ląstelėmis, kurios,
tikimasi, ateityje, kamieninių ląstelių tyrimams pažengus į priekį, vaikui padės apsisaugoti, o, galbūt,
išsigydyti nemažai ligų. Kitaip tariant, tai – savitas ,,biologinis draudimas“.
Nepavykstant išspręsti  su embrioninių  kamieninių   ląstelių tyrimais susijusių problemų  suaugusiųjų
kamieninės ląstelės, atrodytų, yra geriausia išeitis iš  etiškai prieštaringų  situacijų. Suaugusiųjų
kamieninių ląstelių išskyrimo iš žmogaus organizmo metu niekas nenukenčia, todėl jos kartais taip ir
vadinamos - ,,etiškos“ ląstelės. Nors suaugusiųjų kamieninių ląstelių  pritaikymo gydymui sritys
siauresnės, o gauti didesnį jų kiekį laboratorijos sąlygomis gana sudėtinga, bet vis daugiau dėmesio 
skiriama būtent šių kamieninių ląstelių tipo tyrimams, taip siekiant išvengti etiškai kontraversiškų
situacijų, kuriose atsiduriama  dirbant su embrioninėmis. Embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai
susilaukia labai daug visuomenės, politikų, įvairių religinių grupių dėmesio. Be to, jiems sunku gauti
finansavimą. Todėl mokslininkai ima daugiau orientuotis į suaugusiųjų kamieninių ląstelių tyrimus, kur
jų darbo niekas nevaržys. Esama ir kitos išeities: siekiantys ir toliau dirbti embrioninių kamieninių
ląstelių tyrimo srityje dažnai  savo veiklą perkelia į tokias  valstybes kaip Singapūras, Izraelis, Japonija,
Anglija, Švedija,  Saudo Arabija, P. Korėja, Indija, Kinija, Belgija – ten, kur šio ląstelių tipo tyrimams
sudarytos  palankios  sąlygos. Tačiau pripažįstama, kad kol kas svarbu tirti tiek embrionines, tiek
suaugusiųjų kamienines ląsteles, kadangi nei pirmo, nei antro tipo ląstelių potencialas dar nėra visiškai
atskleistas.
iPS (indukuotos pliuripotentinės ląstelės)
Neabejotinai didžiausias pastarųjų metų kamieninių ląstelių tyrimų srityje padarytas atradimas yra iPS -
indukuotos pluripotentinės ląstelės (induced pluripotent stem cell). Apie šių ląstelių išgavimą beveik
tuo pat metu pranešė du vienas nuo kito nepriklausomi tyrėjai. 2006 metais Kyoto universitete,
Japonijoje Sh.Yamanaka‘os vadovaujamai mokslininkų grupei pirmiesiems pavyko ,,perprogramuoti“
suaugusio žmogaus somatines ląsteles įterpiant į jas specialius genus virusų pagalba, kad jos įgautų
embrioninėms kamieninėms ląstelėms būdingų savybių. Netrukus po to ,,Science“ žurnale straipsnį
apie iPS publikavo J.Thomson iš Wisconsino-Madisono universiteto.
 iPS atradimas sukėlė kone euforiją, nes manyta atradus būdą kaip gauti embrioninių kamieninių
ląstelių savybėmis pasižyminčias ląsteles  nenaudojant embrionų.  Naujosios ląstelės kaip ir
embrioninės ląstelės gali  virsti bet kokia organizmo ląstele. iPS atsiradimas etinio pobūdžio
diskusijoms susijusioms su embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis suteikė naują kryptį, kadangi jų
dėka išvengiama etiškai prieštaringų situacijų kylančių dėl embriono sunaikinimo. Be to, naujoji
metodika leidžia apeiti dėl jų riboto plastiškumo atsirandančius suaugusiųjų kamieninių ląstelių
trūkumus. iPS galima gauti pasitelkiant nesunkiai iš įvairių šaltinių išskiriamas suaugusiųjų 
kamienines ląsteles. Pavyzdžiui, tam puikiai tinka odos bei riebalų ląstelės.
 iPS  pritaikymo galimybės yra išties didžiulės. Visų pirma, šių ląstelių pagalba būtų išspręsta nemažai
eksperimentų su žmonėmis metu kylančių problemų. iPS galėtų būti naudojamos kaip eksperimentų su
žmonėmis ir, ypatingai, gyvūnais pakaitalas, kuris leistų daugiau sužinoti apie ligas, jų raidą.
Pavyzdžiui, iš Alzheimerio ar Parkinsono liga sergančio žmogaus paėmus šiek tiek odos ląstelių ir
pavertus jas nervinėmis ląstelėmis mėgintuvėlyje nebijant pakenkti tyrimo dalyviams galima daryti
rizikingus eksperimentus su įvairiais vaistais, atlikti jų toksiškumo tyrimus. Be to,  kadangi ši
technologija leidžia gauti žmogui genetiškai identiškas ląsteles, būtų išvengta imuninio atmetimo
reakcijos ir atsirastų galimybė surasti  patį tinkamiausią gydymą kiekvienam konkrečiam žmogui, o tai
savo ruožtu itin paskatintų personalizuotos medicinos plėtojimąsi.
Tačiau atlikus išsamesnius tyrimus išryškėjo ir nemažai iPS trūkumų. Didžiausia problema susijusi su 
naujojo tipo, genetiškai pakeistomis ląstelėmis yra vėžio rizika. iPS sukuriamos naudojant genetines
modifikacijas, dėl to žmonių gydyme jas naudoti kol kas pavojinga. Mokslininkai stengiasi rasti būdą,
kaip gauti iPS nenaudojant genetinių modifikacijų. Pasiekimai šioje srityje nuteikia optimistiškai, nes
jau yra pavykę perprogramuoti somatines ląsteles  be c-Myc retroviruso, kuris ir skatina
kancerogeninius procesus.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, nors iPS yra panašios į embrionines ląsteles, bet tai nereiškia, kad jas
galima įvardinti embrioninių kamieninių ląstelių analogu. Tam, kad būtų geriau susipažinta su iPS
ypatybėmis būtina ir toliau tirti embrionines kamienines ląsteles. Tik tokiu būdu galima nustatyti, kiek
šie du ląstelių tipai tarpusavyje iš tiesų yra panašūs. Tad, bent jau kurį laiką, embrioninių kamieninių
ląstelių naudojimo išvengti niekaip nepavyks. Be to, nors iPS suteikia galimybę  išvesti pacientui
genetiškai identiškas kamienines ląsteles ir taip pasirinkti tinkamiausią gydymo būdą  kiekvienam 
ligoniui, bet  vargu, ar ši galimybė greitu laiku bus pritaikyta praktiškai - ir visai ne dėl techninių, o dėl
finansinių priežasčių.  Ieškoti vaistų idealiai tinkančių vienam konkrečiam žmogui  labai brangu.

Analoginiai kamieninių ląstelių gavimo būdai

-Embrioninių kamieninių ląstelių gavimas iš IVF netinkamų embrionų
Siūloma tyrimams naudoti embrionus, kurie turi defektų ir negali būti panaudoti dirbtiniam
apvaisinimui. Tačiau etiniu šios procedūros pateisinamumu  labai abejojama, kadangi embriono
sunaikinimo išvengti šiuo atveju vis tiek nepavyksta. 
-Embrioninių kamieninių ląstelių gavimas nesunaikinant embriono 
Dar vienas galimas embrioninių kamieninių ląstelių išskyrimo būdas – embrionų biopsija (Blastomere
Cell Extraction). Prieš implantuojant embrionus į gimdą jie tiriami dėl genetinių  defektų. Iš embriono
išskiriama viena ląstelė ir testuojama, o pats embrionas gali vystytis toliau. Pasitelkus šį embrioninių
kamieninių ląstelių gavimo metodą paimtajai ląstelei leidžiama pasidalinti. Tada viena ląstelė
panaudojama  genetinių defektų tyrimams, o iš kitos  gaunamos embrioninės kamieninės ląstelės. Tokiu
būdu gautos ląstelės visų pirma naudingos pačiam vaikui. Ateičiai galima išsaugoti genetiškai jam
idealiai tinkančių ląstelių ir išspręsti  imuninio atmetimo problemą. Tačiau nėra žinoma, koks šios
procedūros poveikis vaiko sveikatai gali pasireikšti ateityje. Todėl vargu, ar tokie eksperimentai gali
būti laikomi etiškai priimtinais.
-Hibridinių  embrionų  kūrimas  kamieninėms ląstelėms gauti
Vienas prieštaringiausių būdų embrioninėms kamieninėms ląstelėms gauti -  hibridinių embrionų
kūrimas. Tokio proceso metu paimama  pelės, karvės, kiaulės ar triušio kiaušialąstė, pašalinama jos
genetinė informacija ir į ją įterpiama žmogaus DNR. Elektros impulso pagalba ląstelė priverčiama
dalintis ir vėliau iš jos išskiriamos kamieninės ląstelės. Didžioji Britanija yra pirmoji valstybė 2007
metais po ilgų diskusijų   leidusi mokslininkams kurti hibridinius embrionus. Tačiau tokio pobūdžio
tyrimai gali būti atliekami tik laikantis griežtų taisyklių: draudžiama leisti tokiems hibridams vystytis 
ilgiau negu 14 dienų bei  įsodinti juos į moters gimdą.
Šis embrioninių kamieninių ląstelių būdas patogus tuo, kad išsprendžiama nuolatinio kiaušialąsčių
trūkumo tyrimams problema. Be to, iš embrionų, sukurtų naudojant gyvūnų kiaušialąstes su žmogaus,
kuris serga Alzheimerio ar kokia nors kita liga DNR,  išskirtos kamieninės ląstelės galėtų būti
panaudojamos tiriant ligos vystymosi eigą. Tačiau  pagrindinė šiuo atveju kylanti problema, kad
kalbama apie chimerų kūrimą – būtybių, kurios yra dviejų skirtingų rūšių mišinys. Todėl teigiama,  kad
tokia veikla yra ,,ėjimas prieš gamtą“ ir žemina žmogaus orumą [38].
- Altered Nuclear Transfer - ANT (pakeistojo branduolio perkėlimas)
Naudojantis ANT metodu dar iki apvaisinimo pašalinamas genas, kuris lemia placentos susiformavimą,
todėl užsimezgęs embrionas neturi jokių galimybių kada nors iš tiesų virsti kūdikiu. Būtent iš tokio
embriono išskiriamos kamieninės ląstelės. Kitaip tariant, specialiai sukuriamas defektą turintis
embrionas, o po to sunaikinamas išgaunant ląsteles. Todėl  šis ląstelių gavimo būdas kritikuojamas kaip
etiškai nepateisinamas [39].
-Partenogenezė
Partenogenezė – būdas, kurį pasitelkiant  embrioninės kamieninė ląstelės gaunamos iš neapvaisintos
kiaušialąstės. Kiaušialąstės  specialiais būdais priverčiamos dalintis in vitro ir iš jų išskiriamos
pliuripotentines ląstelės. Tačiau  šio metodo efektyvumas yra  itin mažas, o tai reiškia, kad 
beprasmiškai būtų sunaikinta didelis skaičius kiaušialąsčių [40]. Be to, tokiu būdu gautos ląstelės
imunologiškai būtų tinkamos tik kiaušialąsčių donorei. Šiuo atveju itin aktuali kiaušialąsčių donorystės 
problema.
Tyrimams reikalingų kiaušialąsčių gavimo būdai sukelia nemažai diskusijų. Kiaušialąstėms paimti
reikalinga operacija, kurios metu taikoma narkozė. Tam, kad jų būtų galima vienu metu paimti kuo
daugiau, moterys turi vartoti hormoninius preparatus. Visos šios procedūros gali sukelti rimtų sveikatos
sutrikimų. Be to, nesutariama ar dera mokėti už kiaušialąsčių donorystę. Nerimaujama, kad bus imta 
išnaudoti itin pažeidžiamas, žemesniesiems socialiniams sluoksniams priklausančias moteris, kurioms
kiaušialąsčių donorystė gali atrodyti kaip greitas ir lengvas būdas užsidirbti. Tačiau, jeigu tokia
procedūrą moterys siekdamos pakankamai nemažo atlygio ims daryti dažnai, dėl nuolatinio hormonų
vartojimo joms gresia vaisingumo problemos,  kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas ar net vėžys.
Todėl kyla tinkamo dydžio užmokesčio nustatymo problema. Svarbu, kad jis netaptų netinkama
paskata.
-  Somatic cell nuclear  transfer - SCNT ( terapinis klonavimas)
SCNT yra tas pats metodas, kurio pagalba pasaulį išvydo avelė Dolly. Pasitelkiant terapinį klonavimą
siekiama išvengti transplanto atmetimo reakcijos, kuri yra viena iš rimčiausių problemų kylančių
embrionines kamienines ląsteles suleidus į žmogaus organizmą. Pacientas būtų priverstas vartoti
imunosupresantus visą likusį gyvenimą. Todėl siekiama  klonavimo būdu sukurti genetiškai pacientui
identišką embrioną ir gydymui panaudoti būtent iš tokio embriono paimtas kamienines ląsteles. Tačiau,
nors  terapiniais klonavimas  yra daug žadantis problemos sprendimo būdas, bet, deja, iki šiol pavykęs
tik su gyvūnais. Prieš keletą metų kilo nemenkas skandalas paaiškėjus, kad  garsus P.Korėjos
mokslininkas Hwang Woo  Suk  melavo tvirtinęs, jog jam sėkmingai pavyko atlikti šią procedūrą [41].
Nepaisant to, kad  terapinis klonavimas padėtų išspręsti imuninio atmetimo problemas, bet sukeltų
nemažai etinių. Visų pirma,  klonas būtų kuriamas išskirtinai   kamieninių ląstelių gavimo tikslu. Antra,
terapiniam klonavimui taip pat reikia nemažai  neapvaisintų kiaušialąsčių. Todėl šiuo metu didžiausias
dėmesys skiriamas ne SCNT metodikos plėtojimui, bet iPS, nes pastarosios ląstelės leidžia pasiekti tų
pačių tikslų, kurių siekiama naudojantis SCNT, tačiau tuo pat metu išvengiant embriono sunaikinimo
[42].
Kamieninių ląstelių komercializavimas 
Nors kamieninių ląstelių naudojimas gydyme yra daug žadantis, bet tam, kad jis taptų saugus taikyti
žmonėms, turi būti atlikta dar nemažai tyrimų. Tačiau daug žmonių  net ir žinodami, ar bent jau
nujausdami  gydymą esant pradiniame etape vis tiek veržte veržiasi ji gauti [43]. Kamieninių ląstelių,
tiek embrioninių, tiek suaugusiųjų, potencialas milžiniškas – mokslininkai to neneigia, bet tuo pat metu
stengiasi numalšinti ir pernelyg didelį žmonių entuziazmą. Žodį ,,gydymas“ kalbant apie kamienines
ląsteles kol kas derėtų naudoti labai atsargiai. Tačiau nepaprastai tvirtas įtikėjimas kamieninių  ląstelių
galiomis sudaro puikias sąlygas  įvairioms apgavystėms. Ypač lengva manipuliuoti tais, kurie sunkiai
serga ir su  kamieninių ląstelių injekcija  sieja paskutines viltis išgyventi. Tokios veiklos apraiškų yra
pasitaikę ir Lietuvoje. Dar 2005 metais dėl šių priežasčių į teisėsaugos akiratį pateko
,,Embriotechnologijų centras“.
Viena iš  itin prieštaringų šio centro veiklų buvo pacientų siuntimas  gydymui kamieninėmis ląstelėmis
į Novosibirską. Tokia praktika yra pasaulyje itin populiarėjančios naujos verslo šakos ,,kamieninių
ląstelių turizmo“ pavyzdys. Žinoma, negalima tvirtinti, kad visose naujo tipo gydymą siūlančiose
klinikose klesti apgavystės, tačiau pacientai privalo išsiaiškinti visas įmanomas detales apie kliniką, į
kurią vyksta: pasidomėti iš kokių šaltinių gaunamos kamieninės ląstelės jiems bus suleistos, kokios
galimos komplikacijos ir, kas sumokėtų už tolimesnį gydymą, jeigu komplikacijų vis dėl to būtų.
Neatsargumas  kartais gali kainuoti itin brangiai. Ypatingai plačiai spaudoje nuskambėjo atvejis, kai po
kamieninių ląstelių (jam buvo suleistos vaisiaus kamieninių ląstelių) injekcijų kurso atlikto Maskvoje
trylikamečiui berniukui iš Izraelio smegenyse bei stubure susiformavo augliai [44]. Panašių atvejų būta
ir daugiau:  Tailande atlikto inkstų ligos gydymo kamieninėmis ląstelėmis mirė moteris [45].
Tačiau kamieninių ląstelių komercializavimas taip pat yra paplitęs ir grožio industrijoje. Kamieninės
ląstelės suvokiamos kaip jaunystės eleksyras. Paniškos baimės pasenti kankinama šiuolaikinė
visuomenė gali būti nesunkiai išnaudojama įvairias ,,stebuklingas“ kamieninių ląstelių terapijas
siūlančių šarlatanų. Pavyzdžiui, Rusijoje veikia ne viena grožio klinika, kurioje siūloma tokiu būdu
sustabdyti plikimą ar panaikinti raukšles [46]. Be to, iš kamieninių ląstelių išaugintą  riebalinį audinį
tikimasi panaudoti krūtų didinimo operacijose [47]. Šios technologijos įvaldymas suteiktų viltį ir 
krūties vėžių sergančioms moterims patyrusioms mastektomijos operaciją – kamieninės ląstelės
laikomos ir rekonstrukcinės chirurgijos ateitimi. Tokį kamieninių ląstelių savybių pritaikymo būdą
atrado japonas  Kotaro Yoshimura, kuris pirmas bandomąsias operacijas atliko  dar 2004 metais. Vis
dėlto, nors negalima paneigti, jog grožio specialistai į kamienines ląsteles taip pat deda dideles viltis,
bet, vėlgi, kol kas į tokio pobūdžio procedūras vis dar reikėtų žiūrėti atsargiai
Apibendrinimas
Apie kamienines ląsteles šiandien žinoma išties nemažai. Kaip parodė iPS atradimas, kiekvieną dieną
išsiaiškinama vis daugiau su žmogaus organizmu susijusių paslapčių. Tai leidžia tikėtis, kad po kurio
laiko kamieninėmis ląstelėmis pagrįsta  terapija taps įprasta bei plačiai paplitusia klinikinės praktikos
dalimi. Tam, kad tai virstų realybe, turi būti ir toliau atliekami įvairių kamieninių ląstelių tipų tyrimai. 
Tačiau tai tuo pat metu reiškia, kad  dar ilgai nepavyks išvengti būtinybės spręsti su šiais tyrimais
susijusias etines problemas. Gali nutikti taip, kad tokio pobūdžio problemų skaičius ne mažės, o tiktai
didės. Dėl kamieninių ląstelių tyrimų kylančios diskusijos nurodo į platesnį dėl spartaus naujų
biotechnologijų vystymosi atsiradusių problemų spektrą. Todėl visuomenė neišvengiamai turi aiškiai
apsibrėžti tikslus, kuriuos mokslo pagalba ji nori pasiekti, o taip pat atsakyti į klausimą, ar kilnaus
tikslo siekimas visuomet pateisina priemones, kuriomis šio tikslo siekiama.