VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS

BIOLOGIJOS KATEDRA

A grupės dalykas

Gyvybės chemija
Referatas

„Vėžinės ląstelės transformacija ir jos eiga“

Atliko: GMF Biotechnologijų programos

I kurso studentė Vestina Kačinskaitė

Tikrino: Vida Mildažienė

KAUNAS, 2021
 Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………….1

1. Vėžio ligos istorija ir tipai…………………………………………………………………….2

1.1. Vėžio ligos istorija ir termino atsiradimas……………………………………….………
2
1.2. Vėžinių ligų tipai…………………………………………………………………………
2

2. Vėžinės ląstelės ir jų transformacija…………………………………………………………..3

2.1. Skirtumai tarp sveikos ir vėžinės
ląstelės………………………………………………...3
2.2. Ląstelės ir audinio kitimas vystantis vėžiui………………………………………………
4

3. Vėžio požymiai ir išsivystymo priežastys……………………………………………………..5

3.1. Vėžio požymiai
žmogui…………………………………………………………………..5
3.2. Veiksniai, lemiantys vėžio
išsivystymą…………………………………………………..5

4. Vėžio gydymo būdai bei tyrimai………………………………………………………………6

4.1. Vėžio gydymo
būdai……………………………………………………………………...6
4.2. Vėžio tyrimų
atradimai…………………………………………………………………...7

Išvados………………………………………………………………………………………………...8

Šaltiniai………………………………………………………………………………………………..9
 Įvadas

Vėžys – tai genetinė ląstelių liga, o tiksliau, net apie 100 ligų, kurias sukelia vėžinė ląstelė, bendras
pavadinimas. Šias onkologines ligas sukelia viena pakitusi ląstelė, kurios transformacija ir mutacijos
lemia medžiagų apykaitos, morfologijos bei fiziologijos pokyčius. Nors vėžys atrastas net 3000m. pr.
Kr., tačiau tai vis dar aktuali liga šiandieną. Mokslo sritis yra smarkiai pažengusi ir diagnozuoti vėžį
šiais laikais yra lengviau, tačiau vaistų ar gydymo, kuris 100% užtikrintų ligonio pasveikimą, deja,
nėra. Vėžys turi kelias klasifikacijas, nes supiktybėjusių ląstelių būna įvairiuose audiniuose. Dėl
piktybinių ląstelių dauginimosi atsiranda navikai, jie skirstomi į gerybinius ir piktybinius auglius.
Gerybiniai augliai auga lėčiau nei piktybiniai, nearto šalia esančių sveikų audinių ir neplinta į kitus
organus, tuo tarpu piktybinės ląstelės geba atsiskirti nuo naviko ir įvykdyti invaziją į kitus audinius.
Vėžys turi keturias stadijas, kurios priklauso nuo to, kokio dydžio yra išsivystęs navikas, kiek jų iš viso
yra bei kurioje vietoje, bet, pavyzdžiui, kraujo vėžio atveju augliai nesiformuoja. Taigi, kiekvienas
vėžio tipas paveikia skirtingai. Visame pasaulyje kasmet šią diagnozę išgirsta virš 10mln. žmonių,
Lietuvoje paskutiniais tyrimais per metus užfiksuota apie 18tūkst. sergančiųjų. Onkologinėmis ligomis
serga ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, o pakitusios ląstelės sutrikdo organizmo funkcionavimą ir netgi
gali nulemti mirtį. Tačiau užsikrėsti vėžiu neįmanoma, o nustačius diagnozę anksti, vėžys šiais laikais
nebūtinai yra mirties nuosprendis.
 (Janina Didžiapetrienė, „Vėžio biologija“, 2013, 11psl.)

1
1. Vėžio ligos istorija ir tipai

1.1. Vėžio ligos istorija ir termino atsiradimas

Vėžys atrastas dar Senovės Egipto laikais, seniausi rasti įrodymai – augliai mumijų kaulų fosilijose,
taip pat ir rašytiniai šaltiniai papiruse, kur buvo rašoma, jog liga nepagydoma. Žodžio „vėžys“
atsiradimo pradžia buvo graikų gydytojo Hipokrato (Hippocrates), vadinamo „medicinos tėvu“. Jis
pirmas panaudojo terminus „carcinus“ ir „carcinoma“. Graikų kalba tai reiškia krabą, greičiausiai todėl,
kad ligos plitimo forma jį primena. Vėliau, romėnų gydytojas Kelsas (Celsus) išvertė graikiškąjį
terminą į „vėžį“, taip pat reiškiantį krabą lotyniškai. Kitas, taip pat gydytojas Graikijoje, Galenas
(Galen) sugalvojo žodį „oncos“, reikšiantį tinimą, apibūdinti augliams. Dabar vėžinių ligų specialistai
vadinasi onkologais, o mokslas – onkologija.

1.2. Vėžinių ligų tipai

 Karcinomos – tai plačiausiai paplitęs vėžio variantas, sudarantis net 90%. Tai epitelinių ląstelių
vėžys, o šio vėžio atvejai vadinami karcinomis. Tokį pavadinimą turi krūties, kasos, storosios
žarnos, prostatos ir plaučių vėžys.
  Blastoma – tai vėžys, būdingas vaikams, kuris paveikia nesubrendusių ląstelių pirmtakus ar
gemalo audinius.
 Sorkomos – tai jungiamojo audinio ląstelių vėžio formos. Šis vėžys daro įtaką jungiamajam
audiniui, raumenims, kaulams, kremzlėms ir t.t.
 Leukemijos ir limfomos – tai 8% atvejų sudarantis kraujo ląstelių vėžys, priskiriamas
skystiesiems augliams. Leukemija atsiranda mutavus kraujodaros sistemos ląstelėms, o
limfomas lemia imuninės sistemos ląstelių išsigimimai.
 Pirminių lytynių ląstelių – tai vėžys, paveikiantis pliuripotentinių kiaušidžių arba sėklidžių
ląsteles.

2
2. Vėžinės ląstelės ir jų transformacija

Kiekvieno organo ląstelės skiriasi savo funkcijomis bei išvaizda, bet jų dalijimosi procesas panašus.
Organizmas valdo šį procesą, tačiau kartais besidalindamos ląstelės mutuoja ir ima nekontroliuojamai
daugintis. Taip atsiranda navikas – pakitusių ląstelių darinys.

2.1. Skirtumai tarp sveikos ir vėžinės ląstelės

Pakitusios ląstelės nuo sveikųjų skiriasi savo išsivystimu – jos yra ne visiškai diferencijuotos ir
nesubrendusios. Piktybinės ląstelės veikia autokrininiu augimo skatinimo principu ir taip pačios skatina
greitą savo dalijimąsi, tuo tarpu normalių ląstelių dauginasi kontroliuojant organizmui. Būtent tai lemia
palankias sąlygas atsirasti mutacijoms ir auglių atsiradimui. Tokiais atvejais dauginimosi kontrolės
taškų mechanizmai nebeveikia, todėl jų augimas tampa nevaldomu. Taip pat vėžinėms ląstelėms
būdingas atsparumas apoptozei, skirtingai nuo kitų ląstelių. Apoptozės procesas genetiškai destruktuoja
ląsteles, kurios organizmui yra pavojingos. Tačiau mutavusios ląstelės dėl sutrikdytų procesų tampa
atsparios tiek apoptozei, tiek chemoterapijai bei radioterapijai. Sveikų ląstelių dalijimąsi riboja vis
trumpėjantys choromosomų galai, tačiau vėžinių ląstelių chromosomas replikacijos metu ilgina
fermentas telomerazė. Normalioms ląstelėms būdingas dalijimosi slopinimas sąveika ir jos nustoja
dalintis, kai susidaro ištisinis monosluoksnis, o jei kai kurios ląstelės yra pašalintos, kitos ima dalintis
tol, kol vėl užpildo tą tarpą. Ląstelių daugimuisi reikalingas baltyminiai augimo veiksniai, išskiriami
kitų ląstelių, tačiau piktybinės jį pasigamina pačios. Joms slopinimas sąveika neveikia, nes vėžinės
ląstelės ima lipti viena ant kitos, taip sudarydamos ląstelių krūvas. Pagrindinė to priežastis, kad
piktybinės ląstelės neturi E-kadherino, kurio reikia, kad vyktų slopinimas sąveika.

3
2.2. Ląstelės ir audinio kitimas vystantis vėžiui

Vėžio vystymosi procesas vadinamas kancerogeneze. Šis

procesas yra daugiapakopis, nors anksčiau vyravo teorijos, jog yra
trys vėžio vystymosi etapai: iniciacija, promocija ir progresija. Daugiapakopio proceso metu
pažeidžiami skirtingi vininės kontrolės mechanizmai. Kad ląstelė taptų vėžine, turi būti pažeisti jos
reguliaciniai genai. Normalių ląstelių virsmui į vėžines būdingi trijų tipų virsmai: nemirtingumas,
transformacija ir metastazės. Kiekvienas vėžio tipas turi specialų genų rinkinį, priklausomai nuo jį
sukėlusių veiksnių bei organizmo ypatybių. Naujausiai tyrimai teigia, jog pirmiausia mutacija pažeidžia
geną „sargą“, kontroliuojantį ląstelių dauginimąsi. Šio geno pažeidimas inicijuoja ląstelės pakitimą. Kai
ląstelės mutuoja, ji nenustoja keistis ir vyksta daugiau mutacijų. Piktybinėse ląstelėse ima toliau kauptis
naujos genetinės ir epigenetinės pažaidos, kurios dar labiau skatina nevaldomą ląstelių dalijimąsi. Taip
susiformuoja piktybinis navikas, kurio raidą lemia taip pat genų pažaidos. Mutavusios ląstelės kaupia
genetines pažaidas ir taip gali toliau dalytis. Į kitus organus vėžys išplinta per kraujagyslių sistemą,
todėl piktybinės ląstelės pačios gamina baltymus, skatinančius kraujagyslių augimą ir plečiančius
kapiliarų tinklą. Kraujagyslių plitimas vadinamas angiogenezė, o baltymo kiekio didėjimas atsiranda
dėl amplifikacijos mutacija. Atsiskyrusios nuo piktybinio naviko ir patekusios į kitus organus, vėžinės
ląstelės klonuojasi, o ši invazija pavadinta metastaze. Vėžinėms ląstelėms taip pat būdingas pakitęs
kariotipas, nenormali chromosomų sudėtis.
 4
3. Vėžio požymiai ir išsivystymo priežastys

3.1. Vėžio požymiai žmogui

Vėžys yra klastinga liga, nes pirmieji simptomai pasijaučia gana vėlai. Dažnai žmonės
nepastebi jokių pakitimų ir nieko neskauda, o kai vėžys jau paveikia sveikatą, neretai būna jau
sunki vėžio stadija. Visgi tam tikrus simptomus galima pastebėti ir nedelsiant apsilankius pas
specialistus diagnozuoti ligą. Pavyzdžiui, krūtų vėžys sukelia krūties audinio pokyčius, todėl
moterys turėtų atkreipti dėmesį į bet kokius pasikeitimus: pakitusią formą ar dydį, nebūdingą
jautrumą ar paraudimus ir t.t. Taip pat į neįprastus pokyčius turėtų atkreipti ir vyrai, pavyzdžiui,
prostatos vėžio atveju būdingas šlapinimo nelaikymas, skausmas ar kraujo atsiradimas per
lytinius santykius ar šlapinantis. Visgi savo sveikatą reikėtų tikrintis reguliariai.

3.2. Veiksniai, lemiantys vėžio išsivystymą

Vėžį sukelia genų mutacijos ir tam tikrų genų aktyvinimas – tokie genai vadinami
onkogenais. Ląstelių pakitimus taip pat sukelia kitų genų inaktyvinimas, kurie vadinasi vėžio
surpresorių genais. Veiksniai, sukeliantys mutacijas, pavadinti mutagenais, o vėžį –
 karcinogenais. Tačiau kai kurie mutagenai yra ir karcinogenai. Pastaruoju laikoma jonizuojanti
spinduliuotė, pavyzdžiui, rentgeno ir saulės spinduliai; tam tikros cheminės medžiagos, tokios
kaip cigarečių dūmai, aplinkos tarša ir maisto chemikalai. Vėžio išsivystymą taip pat gali lemti
infekcijos, tam tikri virusai, bakterijos ir parazitai. Taip yra dėl to, kad kai kurie virusai
tiesiogiai pažeidžia genus, kurie kontroliuoja ląstelių dauginimąsi. Tokie virusai gali išvystyti
savo genus esamoje ląstelėje ir taip skatinti jų dalijimąsi. Infekcijos gali paveikti organizmo
imuninę sistemą, kuri apsaugo kūną nuo tam tikrų vėžio tipų. Tačiau infekcijos nereiškia, kad
būtinai išsivystys vėžys, dažniausiai tam daro įtaką ir kiti faktoriai. Tam tikrose šalyse
egzistuoja parazitinės kirmėlės, kurios taip pat skatina vėžio atsiradimą. Dažnai vėžinės ligos
laikomos paveldimomis, tačiau yra ne visai taip: „Individai paveldi ne navikus, o mutavusius
genus, kurie lemia piktybinių ląstelių transformaciją.“ (Janina Didžiapetrienė, 2013)

5
4. Vėžio gydymo būdai bei tyrimai

4.1. Vėžio gydymo būdai

 Chirurgija  Genų terapija

 Radioterapija  Fotodinaminė terapija
 Chemoterapija  Hiperterminė terapija
 Hormonų terapija  Imunoterapija

Chemoterapija ir radioterapija veikia tokiu principu, kad sukeltų pažaidas vėžinių ląstelių DNR. Toks
būdas padeda veikti apoptozės ir nekrozės procesams, dėl kurių turėtų žūti piktybinės ląstelės.
Dažniausiai taikomi kombinaciniai gydymo būdai. Hipertemija gydo aukštos temperatūros būdu, nes
naviko ląstelės nepakelia aukštos temperatūros. Šis metodas stiprina chemoterapijos bei spindulinės
terapijos poveikį ir derinant šiuos du gydymo būdus galima mažinti vaistų ar švitinimo dozes. Tačiau
vėžio gydymas turi ir šalutinių poveikių: jie yra destruktyvūs, pažeidžia normalius audinius bei sukelia
medžiagų apykaitos pokyčius. Taip yra todėl, kad, pavyzdžiui, chemoterapija veikia visame žmogaus
kūne. Chemoterapijos tikslas – sulėtinti ligos progresą ir pasiekti remisiją, jos metu naudojami vaistai
stabdantys vėžinių ląstelių augimą ir jas naikinantys. Priešvėžiniai vaistai slopina vėžinių ląstelių
sintezę DNR arba sukelia mutacijas. Tačiau tie vaistai patenka ir į sveikąsias ląsteles ir taip sukelia
tokius šalutinius poveikius kaip plaukų slinkimas ir mažakraujystė. Efektyviausia gydymo priemonė
yra operacinis auglio pašalinimas, bet geriausiai šis būdas veikia ankstyvose vėžio stadijose, kol
navikai nėra išplitę į kitus organizmo organus. Genų terapijos pagalba įvedami naviką slopinantys
genai, tačiau kol kas tai netinka kovojant su kietaisiais augliais. Hormonų terapija sumažina šansą, jog
vėžys sugrįš, stabdo ir lėtina jo plitimą. Taip pat slopina simptomus žmonėms, kuriems negali būti
atlikta operacija ar radioterapija.

6
4.2. Vėžio tyrimų atradimai

„Naujausi mokslinių tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad naviko augimą ir jo vėlesnį metastazavimą
iš esmės sąlygoja tam tikra navike esanti ląstelių subpopuliacija – navikinės kamieninės ląstelės.“
(Janina Didžiapetrienė, 2013). Kamieninės ląstelės geba save replikuoti ir formuoti specializuotų
ląstelių grupes. Kamieninių ląstelių tyrinėjimai ateityje turėtų padėti medicinoje gydant vėžį, tačiau kol
kas dar kyla begalė klausimų. Pasitelkiant nanomedicinos technologijas stengiamasi sukurti
diagnostinius metodus, kurie leistų diagnozuoti ligą kuo anksčiau, dar ląstelės lygmenyje. Taip pat
išrasti tokias technologijas, kurios gebėtų pernešti vaistus į ligos židinį. Regeneracinėje medicinoje
bandoma atrasti, kaip atkurti audinius ar organų funkcijas, bei kaip išauginti organus dirbtiniu būdu.
Nanotechnologijų pagalba yra kuriami vaistai, kurie keltų minimalius šalutinius poveikius. Šiandieną
yra gerokai daugiau kontroliuojamo atpalaidavimo sistemų, kurios perneša vaistus: „Tinkamai įdėjus
vaistą į kapsulę (nanokiautą, nanolukštą, nanosferą), jis gali būti nuneštas į reikiamą vietą,
atpalaiduotas kontroliuojamu būdu ir apsaugotas nuo suskilimo, o tai padidina vaisto veiksmingumą bei
šalutinį poveikį organizmui.“ (Janina Didžiapetrienė, 2013). Vienas didžiausių atradimų šiais laikais –
T ląstelės žmogaus kraujyje. Šios imuninės sistemos ląstelės geba atpažinti grėsmę organizme. „Tai
reiškia, kad galime nedrąsiai kalbėti apie universalų ir visiems veiksmingą gydymą, tai T ląstelės,
galinčios sunaikinti visų rūšių onkologines grėsmes.“ (Andrew Sewell, 2020). Tačiau derėtų mąstyti
kritiškai, nes kol kas šie tyrimai yra tik baziniai, realiame gydyme dar nepritaikomi ir šio metodo
efektyvumas nežinomas. Šiais laikais pagrindiniai vėžio gydymo būdai nebėra vieninteliai: „Greta
tradicinės chirurgijos vis dažniau taikomos mažai invazinės, pacientą tausojančios procedūros –
krioterapija, stereotaksinė radiochirurgija, kai navikas pašalinamas šalčiu ar jonizuojančiąja
spinduliuote.‫( “ׅ‬Sonata Jarmalaitė, 2021). Taip pat atrandami ir nauji vėžio genai. Laboratorijose
tyrinėjami netgi nuodai, ieškant naujų gydymo būdų: „Buvo nustatyta, kad medaus bičių išskiriami
nuodai yra „ypač stiprūs“. (Ciara Duffy, 2020). Nors tyrimai nustatė, jog bičių nuoduose esanti
medžiaga melitinas greitai naikina vėžines ląsteles, tačiau iki vaistų sukūrimo dar labai toli ir tam reikia
atlikti daugybę tyrimų.

7
Išvados

 Vėžys yra ligų grupės pavadinimas ir turi kelis skirtingus tipus.

 Pagrindinės vėžinių ląstelių ypatybės yra mutacijos, nekontroliuojamas dalijimasis ir
skverbimasis į kitus audinius.
 Piktybinės ląstelės pačios gaminasi baltymines medžiagas, reikalingas jų augimui.
 Pakitusios ląstelės neveikia dauginimosi slopinimas sąveika, jos dalijasi tol, kol ima formuoti
krūvas taip sudarydamos piktybinį naviką, o vėliau, jų nesustabdžius, vyksta invazija į kitus
audinius ir organus.
 Vėžinės ląstelės yra atsparios apoptozei ir kitiems destruktyviems organizmo būdams atsikratyti
piktybinių ląstelių, taip pat ir daugeliui dirbtinai sukurtų priemonių išgelbėti organizmą.
 Dabartinėje medicinoje yra įvairių gydymo būdų, taip pat ir technologijų diagnozuoti vėžį
ankstyvose stadijose, todėl būtina reguliariai tikrintis savo sveikatą.
 Medicinos specialistai bando atrasti būdų, kaip padėti žmonėms, diagnozuotiems vėžiu bei kaip
nustatyti vėžį kuo anksčiau.
 Vėžys gali išsivystyti bet kam, tačiau reikėtų vengti streso, tabako gaminių, tiesioginių saulės
spindulių, rinktis sveiką ir subalansuotą mitybą bei palaikyti aktyvų gyvenimo būdą.
 8

Šaltiniai

https://www.cancer.org/cancer/cancer-basics/history-of-cancer/what-is-cancer.html

http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/ESFproduktai/2013_mokomoji__Vezio_biologija.pdf

https://www.verywellhealth.com/what-are-cancer-cells-2248795

https://www.nature.com/scitable/topicpage/cell-division-and-cancer-14046590/

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK9963/

https://www.verywellhealth.com/what-are-cancer-cells-2248795#cancer-cells-vs-normal-cells
9