Lisa Kleypas - Lietaus Šešėlio Kelias 2.dalis 2020

Versta iš: Lisa Kleypas,
Rainshadow Road,
St. Martin's Press, 2012
Copyright © Lisa Kleypas, 2012
Iš anglų kalbos vertė

Kristina Lukoševičė
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma
ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais
(internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo.
Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
© Kristina Lukoševičė,
vertimas iš anglų kalbos, 2020
©Jurgita Vodčicaitė,
knygos dizainas, 2020
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
ISSN 2335*7126 © „Svajonių knygos", 2020
ISBN 978-609-03-0626-0
Skiriu Jennifer Enderlin,
dėkodama už įžvalgumą, kantrybę ir padrąsinimą.
Tu - dovana, kurios niekada nelaikysiu savaime
suprantama duotybe.
Visada tave mylėsiu.
L. K.
Padėka
Kaip visada, esu be galo dėkinga daugybei žmonių, pa

dėjusių širdyje glūdėjusias mintis paversti spausdintais
žodžiais, ypač - nuostabiajam agentui Melui Bergeriui ir
redaktorei Jennifer Enderlin, nusipelniusiems visų man
žinomų giriamųjų būdvardžių. Didžiulę padėką siunčiu
brangiausiems draugams iš „St. Martin's Press" leidyklos:
Metthew'ui Shearui, Sally Richardson, Lisai Senz, Johnui
Murphy'ui, Nancy Trypuc, Sarah Goldstein, Sarai Goodman,
Johnui Karle'ui, Olgai Grlic, Jessicai Preeg, Mattui Baldacci,
Anne Marie Tallberg, Brianui Helleriui ir visai pardavimo
komandai.
Nebūčiau apsiėjusi ir be įspūdingą darbą nuveikusių
žmonių draugystės. Man padėjo Cindy Blewett iš „Truly
Texan" internetinės amatininkų svetainės, Sheila Clover ir
Michaelis Milleris (reklaminių klipų kūrėjai iš „Circle of
Seven Productions"), Kim Castillo iš „Author's Best Friend"
reklamos agentūros. Nepaprastai džiaugiuosi galėjusi pasi
naudoti tokių profesionalų pagalba.
7
Dėkoju mielosioms draugėms rašytojoms: Christinai Dodd,
Teresai Medeiros, Eloisai James, Connie Brockway ir Emily
March, padedančioms man dvasiškai, kūrybiškai, profesiškai
ir visaip kitaip.
Likimas mane apdovanojo proga susidraugauti su keletu
pačių mieliausių, pačių šauniausių planetos žmonių: Cristi
Swayze, Richu ir Amy Kittingeriais, Tonia Boze, Sue Carlson,
Ellyn Ginsburg ir Lynda Lehner.
Dėkoju Iretai ir Harrellui Ellisams už palaikymą, meilę ir
puikius patarimus.
Ypatingos padėkos nusipelno mano vyras Gregas - išti
kimasis didvyris ir numylėtasis asmeninis fotografas - ir du
nuostabūs vaikai, džiuginantys mane kiekvieną dieną.
8
1
Kai Liusė Marin sulaukė septynerių, nutiko trys dalykai:

susirgo mažoji sesutė Elisė, Liusė parengė pirmąjį gamtos
mokslų mugės projektą ir sužinojo, kad stebuklų esama. Tiks
liau tariant, suprato pati gebanti kurti stebuklus. Visam liku
siam gyvenimui Liusė įsidėmėjo, kad įprastus ir nepaprastus
dalykus skiria tik vienas žingsnis, vienas atodūsis, vienas šir
dies dūžis.
Deja, tokios žinios nesuteikė nei drąsos, nei ryžto. Tik ne
Liusei. Ji tapo atsargi. Uždara. Juk prisipažinęs apie magiškas
galias, kurių negali valdyti, prisipažintum esąs kitoks. Net
septynmečiui aišku: niekas nenorėtų peržengti ribos, skirian
čios normaliuosius nuo „kitokių". Visi nori pritapti. Deja, kad
ir kaip stengtumeisi išsaugoti paslaptį, pakanka vien žinoti
apie ją, kad išsiskirtum iš kitų.
Ji taip ir nesuprato, kodėl stebuklai nutinka, kokia įvykių
seka paskatino pirmąjį magijos proveržį. Nusprendė, kad
viskas prasidėjo tą rytą, kai Elisė pabudo sustingusiu kaklu,
karščiuojanti ir išberta ryškiai raudonais taškeliais. Vos tik
9
Lisa Kleypas
išvydusi dukterį, mama riktelėjo tėvui, kad šis nedelsdamas

skambintų gydytojui.
Sąmyšio namuose išgąsdinta Liusė vienais naktiniais marš
kinukais sėdėjo ant virtuvės kėdės, o jos širdelė tvaskėjo lyg
pašėlusi. Tėtis taip niršiai tėškė telefono ragelį, kad tas net
iššoko iš plastikinio lizdo.
- Susirask batukus, Liuse. Paskubėk, - įprastai ramus
tėčio balsas užlūžo tariant paskutinį žodį, o veidas mirtinai
išblyško.
- Kas atsitiko?
- Mudu su mama vežame Elisę į ligoninę.
- Ar aš važiuosiu kartu?
- Šiandien pabūsi su ponia Gaisler.
Vos išgirdusi apie kaimynę, pratrūkdavusią šaukti kaskart,
kai tik dviračiu važinėjanti mergaitė atsidurdavo šalia jos pie
velės, Liusė pasipriešino:
- Nenoriu. Ji baisi.
- Ne dabar, Liuse, - tėvas apdovanojo dukterį tokiu
žvilgsniu, kad žodžiai užstrigo jai gerklėje.
Jie nuskubėjo prie automobilio. Mama apglėbė Elisę lyg
kūdikį ir įsitaisė ant užpakalinės sėdynės. Sesuo taip šiurpiai
aimanavo, kad Liusė užsikimšo ausis. Priglaudusi kojas prie
bjauriai lipnios dirbtine oda aptrauktos sėdynės ji susirangė
į kiek įmanoma mažesnį kamuolėlį. Palikę Liusę prie ponios
Gaisler namo, tėvai nurūko neįtikėtinu greičiu. Ant įvažos ke
liuko liko tik juodos miniveno padangų žymės.
Kol ponia Gaisler aiškinoLiusei, esąjosnamuosenevalianieko
liesti, moters veidas raukšlėjosi lyg apsauginės žaliuzės. Kai
mynės namas buvo kimšte prikimštas senų daiktų. Ore tvyrojo
malonus suplėkusių senų knygų ir citrininio baldų poliravimo
10
Lietaus Šešėlio kelias
skysčio kvapas. Buvo tylu lyg bažnyčioje, jokių televizoriaus

garsų, jokios muzikos, jokių balsų ar skambančio telefono.
Liusė tyliai lyg pelytė kiūtojo ant brokatu apmuštos sofos ir
stebeilijosi į atsargiai ant stalelio išdėliotą stiklinį arbatos ser
vizą. Tokio stiklo Liusė kaip gyva nebuvo regėjusi. Kiekvienas
puodelis ir lėkštelė žaižaravo įvairiausiomis spalvomis, stiklą
puošė gausybė auksaspalvių spiralių ir gėlių. Pastebėjusi, kad
žvelgiant iš skirtingų kampų atspalviai kinta, Liusė lyg pake
rėta suklupo ant grindų ir kraipė galvelę į vieną ir kitą pusę.
Ponia Gaisler sustojo tarpduryje ir trumpai nusijuokė. Mo
ters juokas priminė vandeniu užpiltų ledukų traškesį.
- Tai - meninis stiklas, - tarė ji. - Pagamintas Čekoslovaki
joje. Šį servizą mūsų šeima saugo jau šimtą metų.
- Kaip jame atsidūrė vaivorykštė? - prislopinusi balselį
paklausė Liusė.
- Į išlydytą stiklą stiklapūčiai įliejo metalo ir spalvų.
Liusė apstulbo.
- Kaip lydomas stiklas?
Bet ponia Gaisler jau buvo pavargusi nuo šnekų.
- Vaikai užduoda pernelyg daug klausimų, - pareiškė ji ir
sugrįžo į virtuvę.
Netrukus Liusė sužinojo, kas susargdino jos penkiametę

sesutę. Tą bjaurastį vadino meningitu. Tai reiškė, kad Elisė
namo sugrįš paliegusi ir išvargusi. Liusė privalės gražiai elgtis
ir ja rūpintis, nejaukti namų. Tai taip pat reiškė, kad ji negalės
ginčytis su Elise ar kaip nors kitaip ją liūdinti. „Ne dabar", - be
paliovos kartojo tėvai.
Atėjo ilga, rami, niūri vasara, be įprastų žaidimų su kitais
vaikais, išvykų su palapinėmis, negrabiai suręstų limonado
Lisa Kleypas
kioskelių. Elisės liga tarytum pavertė ją visa ko centru, aplink

kurį, lyg nestabilios planetos savo orbitose, nerimastingai
sukosi kiti šeimos nariai. Prabėgus kelioms savaitėms, kai
sesuo grįžo iš ligoninės, jos kambaryje susikaupė daugybė
naujų žaisliukų ir knygų. Elisei leisdavo bėgioti aplink stalą
per pietus, niekada nevertė sakyti „ačiū" ar „prašau". Net su-
kimšusi didžiausią torto gabalą ar atsigulusi miegoti vėliau
už kitus vaikus, Elisė nesijautė patenkinta. Visko pertekusiai
mergaitei sąvoka „per daug" negaliojo.
Marinai gyveno Siatle, Balardo rajone, kuriame kadaise
įsikūrė lašišas žvejoję ir konservų fabrikuose plušėję skandi
navai. Balardas augo ir plėtėsi, skandinavų jame sumažėjo, bet
kitados čia gyvenę žmonės visame mieste paliko savo pėdsakų.
Liusės mama gamino pagal protėvių iš Skandinavijos paliktus
receptus... „gravlaksą" - cukrumi ir krapais pagardintą sūdytą
lašišą... keptus kiaulienos suktinukus su imbieru ir džiovin
tomis slyvomis... „krumkeikus" - kardamonu kvepiančius,
medinio šaukšto rankena į tobulus kūgelius susuktus vaflius.
Liusė mėgo padėti mamai virtuvėje - ypač todėl, kad Elisė
visai nesidomėjo maisto gamyba ir nė artyn nosies nekišdavo.
Vasarą pakeitė vėsus ruduo, mokykloje prasidėjo pamokos,
bet padėtis namuose nėmaž nepakito. Elisė vėl jautėsi puikiai,
tačiau šeima, regis, tebesilaikė mergaitei sergant susikurtų tai
syklių. „Neliūdink sesers. Duok jai, ko prašo." Kai Liusė pamė
gino skųstis, mama atrėžė dar niekada anksčiau negirdėtu tonu:
„Kaip tau ne gėda pavydėti, Liuse. Tavo sesuo vos nemirė.
Ji siaubingai kentėjo. Tau nepaprastai pasisekė, kad nepatyrei
to, ką teko išgyventi Elisei."
Liusę dar ilgai persekiojo cikliškai, lyg užsitęsusi karštinė,
atsinaujinanti kaltė. Prieš išgirsdama tokius atžarius motinos
12
žodžius, ji nežinojo, kaip įvardyti tą įkyrų jausmą - tarsi kas

viduje virpintų smuiko stygas, - bet dabar suprato. Tai pa
vydas. Nors neišmanė, kaip šio jausmo atsikratyti, suvokė:
prabilti apie jį šiukštu nevalia.
Tomis dienomis Liusei neliko nieko kito, tik laukti, kol
gyvenimas sugrįš į senas vėžes. Bet niekas nepasikeitė. Nors
mama tikino mylinti dukteris vienodai, tik skirtingai pa
rodanti joms savo meilę, Liusė nesiliovė galvojusi, kad tas
būdas, kuriuo mama myli Elisę, kur kas geresnis.
Liusė dievino mamą. Lietingomis dienomis ši visada pra
simanydavo įdomiausių užsiėmimų ir neprieštaraudavo, jei
dukteriai šaudavo į galvą jos drabužinėje išsimatuoti dra
bužius ir aukštakulnius batelius. Deja, dabar mamos žais
mingumas išblėso, jį užgožė kažkoks paslaptingas liūdesys.
Kartais, įbėgusi į kambarį, Liusė aptikdavo mamą užsigalvo
jusią, įsistebeilijusią kažin kur į sieną.
Retkarčiais, anksti ryte, Liusė ant pirštų galiukų įtipendavo
į tėvų miegamąjį, įsiropšdavo į lovą šalia mamos ir abi su
siglaudusios po jaukiais patalais šildydavo jos ledines basas
pėdutes. Sumojęs, kad lovoje įsitaisė ir Liusė, tėtis suirzdavo,
burbtelėdavo, esą ji turinti grįžti į savo kambarį.
„Dar trupučiuką, - sumurmėdavo mama, tvirtai apkabi
nusi dukterį. - Man patinka tokia dienos pradžia/'
Liusė dar labiau prie jos priglusdavo.
Tačiau, jei Liusė mamą kuo nors nuvildavo, sulaukdavo
nelabai malonių pasekmių. Jei namus pasiekdavo mokytojų
pastabos, kad Liusė plepėjo per pamokas, gavo prastą įver
tinimą už matematikos kontrolinį arba atmestinai pasirengė
pianino pamokai, mama užsirūstindavo, kietai suspaus
davo lūpas. Liusė niekaip neįstengė suprasti: kodėl ji privalo
13
Lisa Kleypas
nusipelnyti tai, ką Elisė gauna be jokių pastangų? Išsikapsčiusi

iš vos tragiškai nepasibaigusios ligos, Elisė augo išpaikinta ir
neklusni. Elgėsi bjauriai, pertraukinėdavo pokalbius, per va
karienę žaisdavo su maistu, lupdavo daiktus iš kitų žmonių
rankų, bet niekas į tai nekreipė dėmesio.
Vieną vakarą Marinai susiruošė pavakarieniauti restorane.
Dukterims prižiūrėti pakvietė auklę, tačiau Elisė taip sriūbavo
ir klykė, jog galiausiai tėvai atšaukė staliuko rezervaciją ir pa
siliko namie, kad tik ją nuramintų. Užsisakė picą ir, tebevilkė-
dami puošniaisiais drabužiais, vakarieniavo virtuvėje. Žėrėjo
mamos papuošalai, jų atspindėtos šviesos blyksniai išmargino
virtuvės lubas.
Elisė čiupo picos gabalą ir nudrožė į svetainę žiūrėti ani
macinių filmukų. Liusė paėmė savo lėkštę ir patraukė paskui
seserį.
„Liuse, - sustabdė ją mama. - Nevalia pakilti nuo stalo, jei
nebaigei valgyti."
„Bet Elisė valgo svetainėje."
„Ji maža ir dar nieko nesupranta."
Netikėtai į pokalbį įsiterpė Liusės tėtis:
„Elisė vos dvejais metais jaunesnė už Liusę. Ir, kiek pa
menu, Liusei niekada neleisdavome vaikštinėti per vaka
rienę."
„Elisė iki šiol nepriaugo svorio, kurio neteko sirgdama me
ningitu, - šiurkščiai atšovė motina. - Liuse, grįžk prie stalo."
Nuo tokios neteisybės Liusės gerklę lyg kas spaustuvais
suveržė. Nešina savo lėkšte ji kaip įmanydama lėčiau slinko
prie stalo, vildamasi, kad tėtis ją apgins. Tačiau jis tik pakraipė
galvą ir nebeištarė nė žodžio.
14
„Skanumėlis, - linksmai pasakė mama, atsikandusi picos ir

nutaisiusi tokią išraišką, lyg ką tik būtų paragavusi rečiausio
gardėsio. - Kaip tik tai, ko šiandien ir reikėjo. Išties, visai ne
norėjau į tą restoraną. Namuose valgyti kur kas jaukiau."
Liusės tėtis nieko neatsakė. Skrupulingai sukramtęs picos
gabalėlį, nunešė lėkštę į plautuvę ir nuėjo ieškoti savo mobi
liojo telefono.
- Mokytoja liepė tau perduoti šitą, - Liusė ištiesė mamai

popieriaus lapelį.
- Ne dabar, Liuse. Ruošiu valgyti, - Čerisė Marin peiliu
ant lentelės smulkino saliero stiebą, kruopščiai dalijo jį pusa
pvaliais gabalėliais. Pamačiusi, kad Liusė kantriai lūkuriuoja,
motina žvilgtelėjo į mergaitę ir atsiduso. - Pati pasakyk man,
kas tai, mieloji.
- Nurodymai dėl antrokų mokslo mugės. Turime tris sa
vaites projektui parengti.
Supjausčiusi salierą, Liusės mama padėjo peilį ir paėmė
popieriaus lapą. Perskaičiusi raštelį suraukė antakius.
- Tas projektas atims daug laiko. Ar visi mokiniai privalo
dalyvauti?
Liusė linktelėjo.
Mama pakraipė galvą.
- Jei tik tie mokytojai žinotų, kiek laiko sugaišta tėvai atlik
dami tokias užduotis.
- Mamyte, tau nieko nereikės daryti. Visą darbą atliksiu
aš pati.
- Juk kas nors turės palydėti tave į rankdarbių parduotuvę,
nupirkti sulankstomą lentą pristatymui ir kitas priemones.
15
Lisa Kleypas
Negana to, reikės prižiūrėti tavo eksperimentus ir padėti pa

siruošti pristatymui žodžiu.
Į virtuvę įėjo tėtis - kaip visada pavargęs po ilgos darbo
dienos. Filipas Marinas skaitė astronomijos paskaitas Kali
fornijos universitete, dirbo konsultantu NASA centre ir buvo
taip užsiėmęs, kad dažnai pamanydavo į namus užsukęs tik
paviešėti. Net ir laiku sugrįžęs vakarienės, dažniausiai visą
vakarą prakalbėdavo su kolegomis telefonu, o žmona ir dvi
jo dukterys valgydavo vienos. Jis nežinojo mergaičių draugių
vardų, mokytojų, futbolo trenerių pavardžių, nekvaršino sau
galvos jų dienotvarkių smulkmenomis. Todėl išgirdusi mo
tinos žodžius Liusė nepaprastai nustebo.
- Liusei reikia tavo pagalbos rengiant mokslinį projektą.
Aš ką tik pasižadėjau padėti Elisės darželio auklėtojai. Turiu
begalę kitų rūpesčių, - mama pakišo Liusės tėvui raštelį ir
nusisukusi subėrė susmulkintą salierą į ant viryklės stovintį
sriubos puodą.
- Gerasis Dieve, - tėvas susiraukė ir perbėgo akimis la
pelį. - Neturiu tam laiko.
- Teks atrasti, - atkirto Liusės mama.
- Gal paprašyti kurio nors studento pagalbos? - susimąstė
Marinas. - Pridėčiau papildomą balą už užklasinę veiklą.
Motinos veidą iškreipė pikta grimasa, švelnių lūpų kam
pučiai įsitempė.
- Filipai. Mintis numesti savą vaiką koledžo studentui...
- Aš tik pajuokavau, - paskubomis patikino tėvas, nors
Liusė suabejojo dėl jo ketinimų.
- Vadinasi, sutinki imtis šio projekto su Liuse?
- Regis, pasirinkimo neturiu.
16
- Tai padės jums sustiprinti ryšį.

Filipas nuolankiai dirstelėjo į dukterį.
- Ar mums reikia sustiprinti ryšį?
- Taip, tėveli.
- Gerai, tebūnie. Ar jau nusprendei, kokį eksperimentą no
rėsi atlikti?
- Parengsiu pranešimą, - atsakė Liusė. - Apie stiklą.
- O gal parenkime projektą apie kosmosą? Pastatytume
saulės sistemos modelį arba aprašytume, kaip atsiranda
žvaigždės...
- Ne, tėveli. Rašysiu apie stiklą.
- Kodėl?
- Taip reikia.
Stiklas užbūrė Liusę. Kasryt pusryčiaudama ji gėrėjosi
šviesos prisodrinta stikline su sultimis. Kaip žaviai joje te
liūskuoja ryškiaspalvis skystis, kaip lengvai stiklas perduoda
karštį, šaltį, virpesius!
Tėtis nusivedė ją į biblioteką. Ten išrinkęs kelias suaugu

siesiems skirtas knygas apie stiklą ir stikladirbystę, paaiškino
Liusei, kad vaikiškose knygelėse reikiamos informacijos jie ne
rasią. Mergaitė sužinojo, kad medžiagos, kuriose molekulės
sulipdytos lyg plytos rietuvėje, yra nepermatomos. Bet kai
medžiagą sudaro laisvai judančios molekulės - kaip vande
nyje, išlydytame cukruje ar stikle, - pro jų tarpelius įsiskverbia
šviesa.
- Pasakyk man, Liuse, - paklausė tėtis, kai juodu klijavo
diagramą ant sulankstomos lentos, - stiklas yra skystis ar kie
tasis kūnas?
- Tai skystis, kuriam būdingos ir kietojo kūno savybės.
17
Lisa Kleypas
- Tu tikra šaunuolė. Kaip manai, gal užaugusi tapsi moks

lininke kaip ir aš?
Liusė papurtė galvą.
- Ir kuo gi tu norėtum būti?
- Stiklo menininke.
Liusė svajojo apie galimybę kurti daiktus iš stiklo. Naktimis
ji sapnuodavo žėrinčią, pro ledinukų spalvos langus lūžtančią
šviesą... sūkuriuojantį ir įvairiausius egzotiškų jūrų būtybių,
paukščių ir gėlių pavidalus įgaunantį stiklą.
Tėvas suglumo.
- Vos vienas kitas žmogus išgyvena kurdamas meną. Tik
labai garsūs menininkai užsidirba pakankamai.
- Vadinasi aš būsiu garsi menininkė, - linksmai nusprendė
mergaitė ir ėmė spalvinti raides lentoje.
Savaitgalį tėtis nusivežė Liusę į vietines stikladirbių dirb
tuves. Rausvabarzdis vyrukas supažindino juos su savo
amatu. Liusė stovėjo prie krosnies, priėjusi taip arti, kiek tik
leido tėvas, ir spoksojo lyg užkerėta. Aukštoje temperatūroje
išlydęs smėlį, barzdočius įsmeigė į lydinį ilgą metalinį strypą
ir susuko skystą stiklą į švytintį raudoną gumulą. Oras prisi
pildė karšto metalo, prakaito, smilkstančių šlapių laikraščių
(stikladirbiai jais liesdavo rankomis formuojamus stiklo ga
minius), rašalo ir pelenų kvapų.
Sulig kiekviena stiklo porcija oranžinis, liepsnojantis ka
muolys vis augo, stiklapūtys jį vis vartė ir kaitino. Užliejo mė
lyno frito* sluoksnį, įbėrė keramikos miltelių ir raičiodamas
kamuolį ant plieninio stalo išskirstė spalvas.
Liusė žiūrėjo išputusi akis. Troško viską sužinoti apie šį
paslaptingą procesą, išmokti visų įmanomų stiklo pjaustymo,
* Stiklo milteliai, naudojami glazūrų gamybai. (Čia ir toliau - vert. pastabos.)
18
lydymo, dažymo ir formavimo būdų. Jokios kitos žinios jai

nebeatrodė tokios reikalingos, tokios svarbios.
Dirbtuvių parduotuvėje tėvas jai nupirko pūsto stiklo figū
rėlę - tviskančiomis vaivorykštėmis išmargintą oro balioną,
pakabintą žalvarinės vielos stovelyje. Tai buvo pati geriausia
Liusės vaikystės diena.
Prabėgo keletas dienų. Vieną vakarą Liusė grįžo namo po

futbolo treniruotės. Ankstyvos sutemos jau buvo nudažiusios
dangų tamsiai violetine spalva. Perregimas debesų šydas pri
minė vaškinį slyvų apnašą. Sportinėmis kojinėmis aptemp
tomis, į plastikines blauzdų apsaugas įspraustomis ir lyg
pagaliai pastirusiomis kojomis Liusė nuklibinkščiavo į savo
kambarį. Ten degė naktinė lempelė. Šalia jos kažką pasičiu
pusi stypsojo Elisė.
Liusė nuvėrė ją rūsčiu žvilgsniu. Jau ne sykį draudė seseriai
nekviestai lįsti į jos kambarį. Deja, atrodė, kad draudimas tik
pavertė Liusės miegamąjį mėgstamiausia Elisės vieta. Jau ne
sykį lėlės ir minkšti žaisliukai buvo atsidūrę neįprastose vie
tose, todėl ji įtarė, kad sesuo ir anksčiau buvo čia prasmukusi.
Išgirdusi Liusės aiktelėjimą, Elisė krūptelėjo, atsigręžė, pa
leido rankose laikytą daiktą. Išsigandusios triukšmo abi mer
gaitės atšoko. Elisės veidelis kaltai išraudo.
Liusė bukai dėbsojo į medines grindis nuklojusias žaiža
ruojančias šukes. Sudužo tėčio dovana, stiklinis oro balionas.
- Kodėl tu čia?! - negalėdama patikėti tuo, kas nutiko, nir-
šiai užriko ji. - Čia mano kambarys! Šis daiktas buvo mano.
Nešdinkis!
Tarp stiklo šukių sustingusi Elisė apsipylė ašaromis.
Sunerimusi dėl triukšmo į kambarį įpuolė mama.
19
Lisa Kleypas
- Elise! - ji metėsi prie dukters ir pakėlusi mergaitę nuo

grindų nunešė toliau nuo duženų. - Mažyle, ar susižeidei?
Kas nutiko?
- Liusė mane išgąsdino! - kūkčiojo Elisė.
- Ji sudaužė mano stiklinę figūrėlę, - tūžmingai atrėžė
Liusė. - Nekviesta įsibrovė į mano kambarį ir ją sudaužė.
Motina laikė Elisę, glostė jai plaukus.
- Svarbiausia, kad nė viena nesusižeidėte.
- Svarbiausia yra tai, kad ji sudaužė mano daiktą!
Nusivylusi mama irzliai dėbtelėjo į Liusę.
- Ji tik smalsavo. Tas daiktas sudužo netyčia, Liuse.
Liusė rūsčiai dėbtelėjo į seserį.
- Nekenčiu tavęs. Darsyk pamėginsi čia ateiti - nusuksiu
tau galvą.
Toks grasinimas pakurstė dar vieną Elisės ašarų laviną, o
motinos veidas apniuko.
- Gana, Liuse. Tikėjausi, kad elgsiesi gražiai su taip sunkiai
sirgusią seserimi.
- Ji jau pasveiko, - atkirto Liusė, bet žodžius užgožė garsūs
Elisės sriūbavimai.
- Turiu pasirūpinti Elise, - pasakė motina, - paskui su-
šluosiu šitas duženas. Neliesk šukių, jos aštrios lyg skustuvas.
Dėl Dievo meilės, Liuse, nupirksiu tau kitą suvenyrą.
- Jis nebebus toks pat, - paniurusi burbtelėjo Liusė, bet se
serimi nešina mama jau buvo išskubėjusi iš kambario.
Liusė suklupo prie šukių. Jos tviskėjo lyg ant medinių
grindų ištiškę vaivorykštiniai muilo burbulai. Susigūžusi į
kamuoliuką, mergaitė šniurkščiojo ir žiūrėjo į sudužusią figū
rėlę, žvelgė tol, kol viskas akyse susiliejo. Atrodė, kad širdelėje
nebetelpančios emocijos: įniršis, sielvartas, karštas kankinantis
beviltiškas meilės ilgesys tuoj prasiverš pro odą ir pasklis ore.
20
Ūmai blausioje lempos šviesos dėmėje ėmė busti mažutės

liepsnelės. Nurijusi ašaras Liusė apglėbė save rankomis ir su
drebėjusi visu kūnu giliai įkvėpė. Sumirksėjusi išvydo, kad
nuo žemės pakilusios ugnelės skrieja aplink ją. Ji apstulbo,
pirštais pasitrynė akis, įsižiūrėjo į besisukančias, šokančias
kibirkštėles. Galiausiai suprato, ką regi.
Jonvabaliai.
Tik jai skirta magija.
Kiekviena stiklo šukelė pavirto gyva kibirkštėle. Šokančių
jonvabalių procesija neskubriai nuskriejo prie praviro lango
ir išnyko naktyje.
Po kelių minučių sugrįžusi mama rado Liusę sėdinčią ant
lovos krašto ir žiūrinčią pro langą.
- Kas nutiko šukėms? - nustebo mama.
- Dingo, - išsiblaškiusi tarstelėjo Liusė.
Tai buvo jos paslaptis, jos magija. Liusė nenumanė, iš kur
atklydo tos kibirkštėlės, bet suprato, kad jos ras tinkamas an
geles ir įžiebs ten gyvybę, panašiai kaip ir šaligatvių plyšiuose
pražystančios gėlės.
- Juk liepiau neliesti šukių. Galėjai susižeisti pirštus.
- Atsiprašau, mamyte.
Liusė pasisiekė ant naktinio stalelio gulinčią knygą. Atsi
vertė ją kur papuola ir įsistebeilijo nieko nematančiu žvilgsniu.
Išgirdo mamos atodūsį.
- Liuse, turėtum būti kantresnė su mažąja sesute.
- Žinau.
- Ji dar nesustiprėjo po patirtų išgyvenimų.
Liusė tebespoksojo į atverstą knygą ir atkakliai tylėjo. Ga
liausiai motina išėjo iš kambario.
Per vakarienę tvyrojo įtampa, tylą drumstė tik Elisės tauš
kėjimas. Pavalgiusi Liusė padėjo sutvarkyti stalą. Mergaitės
21
Lisa Kleypas
galvoje dūzgė mintys. Matyt, jos jausmai buvo tokie stiprūs,

kad net gebėjo suteikti stiklui naują formą. Liusė vis suko
galvą: ar tik stiklas nemėginęs jai ko nors pasakyti?
Ji nuėjo į tėvo namų kabinetą. Tėtis kalbėjo telefonu. Liusė
žinojo: jis nemėgsta būti trukdomas, kai dirba, bet žūtbūt tu
rėjo šio to paklausti.
- Tėveli, - nedrąsiai ištarė ji.
Mergaitė pastebėjo, kaip įsitempė tėvo pečiai, suprato jį su
erzinusi. Vis dėlto padėjęs ragelį tėtis atsiliepė švelniu balsu.
- Ką, Liuse?
- Ką reiškia pamatyti jonvabalį?
- Vargu ar Vašingtono valstijoje išvysi kokį jonvabalį. Taip
toli šiaurėje jie negyvena.
- Bet ką jie reiškia?
- Kalbi apie simbolinę reikšmę? - Jis akimirką susimąstė. -
Dieną jonvabalis - nepastebimas vabzdys. Nepažinusi jo tik
riausiai nuspręstum, kad jis niekuo neypatingas. Tačiau naktį
jonvabalis sužimba savo paties šviesa. Tamsa pažadina nuos
tabiausią jo savybę. - Pamatęs susižavėjimo kupiną Liusės
veidelį, tėvas nusišypsojo. - Nepaprastas paprastos būtybės
talentas, tiesa?
Nuo tos dienos stebuklai aplankydavo Liusę kaskart, kai
jai to labiausiai reikėdavo. Ir kartais - kai to mažiausiai norė
davosi.
22
2
„Man nelengva pasitikėti žmonėmis", - jų pažinties pra

džioje Kevinui prisipažino Liusė.
Tąsyk jis suspaudė ją glėbyje ir sušnibždėjo:
„Bet manimi pasitiki, tiesa?"
Pragyvenusi su Kevinu Pirsonu dvejus metus Liusė vis dar
negalėjo patikėti savo sėkme. Šis vyras įkūnijo visas jos sva
jones, suprato, kokios svarbios gali būti smulkmenos - tarkim,
priešais jųdviejų namą pasodindavo mėgstamiausių Liusės
gėlių ar vidury dienos paskambindavo be jokios rimtos prie
žasties. Kevinas mėgo bendrauti ir dažnai išsitempdavo Liusę
iš jos studijos į kokį vakarėlį ar vakarieniauti su draugais.
Liusės aistra darbui pakenkė ankstesniems jos santykiams.
Ji kūrė mozaikas, šviestuvus ir net nedidelius baldus, tačiau
užvis labiausiai mėgo dėlioti langų vitražus. Anksčiau Liusei
neteko sutikti žmogaus, kuriuo būtų susižavėjusi bent perpus
tiek smarkiai, kiek mėgo darbą. Taigi, ji buvo talentinga me
nininkė, bet nevykusi draugė. Kevinas šias nuostatas pakeitė.
Išmokė Liusę jautrumo, pasitikėjimo, kartu jie patyrė tokių
23
Lisa Kleypas
akimirkų, kai jai atrodydavo, kad nėra pasaulyje artimesnio

žmogaus už Keviną. Tačiau net ir tada tarp jų likdavo men
kutė, bet neįveikiama praraja, kliudanti vienas kitam išpažinti
pačias slapčiausias paslaptis.
Pro pusiau pravirą pertvarkyto garažo langą padvelkė vėsus
balandžio vėjelis. Liusės meno dirbtuvės buvo sausakimšos
įvairiausių jos darbo reikmenų: čia stovėjo montažinis stalas
su įmontuota šviesdėže, litavimo stotelė, rėmai stiklo lakštams
laikyti, stiklo lydymo krosnis. Lauke pakabinta ryški mozaikinė
iškaba vaizdavo dangaus fone ant senovinių sūpuoklių besisu
pančią moterį. Po paveikslėliu švietė paauksuotomis raidėmis
išraitytas pavadinimas: „Sparnuotosios sūpynės/'
Iš netoliese esančio Fraidei Harboro atsklido energingai be
siriejančių kirų čerškesys, sugaudė artėjantis keltas. Nors San
Vono sala priklausė Vašingtono valstijai, čia pasijusdavai lyg
atsidūręs kitame pasaulyje. Nuo drėgmės ją saugojo Olimpo
kalnai, todėl net ir tomis dienomis, kai Siatlas kentė pilkumą
ir purkšną, salą glostė saulės spinduliai. Visą vešliais kėnių
ir pušų miškais nusagstytą salą juosė paplūdimiai. Pavasarį
ir rudenį horizontą dažnai perplėšdavo vandens čiurkšlės -
orkų būriai vaikydavosi lašišų guotus.
Prieš prilipindama stiklo gabalėlius prie plonyčiu skiedinio
sluoksniu padengto stalviršio Liusė rūpestingai dėliojo ir per
dėliojo mozaikos piešinį. Mozaikai ji pasirinko jūros nuglu
dintus stikliukus, porceliano šukes, Murano stiklo gabalėlius,
margaspalvius „millefiori"* karoliukus. Viską suklijuos aplink
stikle išraitytus ornamentus. Ji kūrė gimtadienio dovaną Ke-
vinui - spiralėmis dekoruotą stalelį. Kartą pamatęs šį Liusės
eskizą Kevinas nepaprastai susižavėjo.
* Mozaikinis gėlių raštais išmargintas stiklas.
24
Liusė taip įniko į darbą, kad pietūs jai visai iš galvos išga
ravo. Jau kaip reikiant įdienojus, į duris pabeldė ir vidun įėjo
Kevinas.
- Labas, - Liusė plačiai nusišypsojo ir slėpdama savo kū
rinį ant mozaikos švystelėjo audinio skiautę. - Ką čia veiki?
Gal nori pakviesti kur nors suvalgyti po sumuštinį? Mirštu
iš bado.
Tačiau Kevinas nieko neatsakė. Veide nekrustelėjo nė rau-
menėlis, o akys vengė Liusės žvilgsnio.
- Mums reikia pasikalbėti, - ištarė jis.
- Apie ką?
Kevinas trūksmingai atsiduso.
- Man taip netinka.
Liusė apmirė: Kevino veido išraiška nežadėjo nieko gero.
- Kas... kas tau netinka?
- Mes. Mūsų santykiai.
Staiga plūstelėjusi panika pribloškė, užblokavo visas
mintis. Tik po kelių akimirkų Liusė atitoko.
- Tu čia niekuo dėta, - ėmė aiškinti Kevinas. - Noriu pa
sakyti, tu nuostabi. Viliuosi, patikėsi manimi. Bet pastaruoju
metu man šito nebeužteko. Ne, „neužteko" - netinkamas
žodis. Veikiau jaučiu, kad man tavęs per daug. Visa tai nebe
telpa manyje, jaučiuosi tarsi perpildytas. Ar ką nors supranti?
Apstulbusios Liusės žvilgsnis įsmigo į ant darbastalio iš
barstytas stiklo šukes. Jeigu ji sutelks dėmesį į ką nors kita, bet
ką, tik ne į Keviną, gal jis liausis kalbėjęs?
- ...privalau būti ypač sąžiningas, kad galiausiai nepa
sirodyčiau besąs niekšas. Nė vienas žmogus neturėtų elgtis
niekšiškai. Tiesiog tai nepaprastai vargina, Liuse. Nelengva
nuolatos tau įrodinėti, kad ir man šitie santykiai labai svarbūs.
25
Lisa Kleypas
Jeigu bent minutėlei atsidurtum mano vietoje, suprastum,

kodėl noriu bent kiek pailsėti nuo viso šito. Nuo mūsų.
- Juk tu ne pailsėti nori, - Liusė sugraibė stiklo rėžtuką,
pamirkė jo galiuką alyvoje. - Tu mane palieki.
Ši mintis tiesiog netilpo galvoje. Net išgirdusi savo pačios
žodžius, Liusė neįstengė jais patikėti. Bemaž nesusigaudy-
dama, ką veikia, pridėjo kampainį ir nubrėžė stikle liniją.
- Matai, kaip tik apie tai ir kalbu. Tos gaidelės tavo balse.
Suprantu, ką galvoji. Visada būgštavai, kad tave paliksiu, ir
štai dabar, kai taip nutiko, manai neklydusi nuo pat pradžių.
Bet viskas ne taip, - Kevinas nutilo, sužiuro, kaip ji specia
liomis stiklui laužti skirtomis replėmis suima atrėžtą gabalą.
Užteko vieno patyrusių rankų spustelėjimo ir stiklas dailiai
atsiskyrė nuo pažymėtos linijos. - Kartoju, tai ne tavo kaltė.
Bet noriu pridurti, kad ir aš dėl šito nekaltas.
Liusė neapsakomai atsargiai paguldė stiklo gabalą ir reples
ant stalo. Pasijuto, tarsi kristų, nors sėdėjo nejudėdama. Ar ji
visiška kvaiša, jei šitaip apstulbo? Kokie ženklai prasprūdo jai
pro akis? Kodėl buvo tokia akla?
- Sakei, kad myli mane, - ištarė Liusė ir net susigūžė nuo
nepaprastai liūdnai suskambusių žodžių garso.
- Iš tiesų mylėjau tave. Tebemyliu. Štai kodėl man taip ne
lengva. Skaudu ne mažiau nei tau. Tikiuosi, suprasi.
- Ar yra kita mergina?
- Jei ir būtų, ji niekaip nesusijusi su mano sprendimu pail
sėti nuo mūsų santykių.
Kai vėl prabilo, jos balsas skambėjo šiurkščiai lyg atplaišos
kraštas.
- Kalbi apie mūsų santykių pertrauką taip, lyg praneštum
išeinąs parnešti kavos ir riestainių. Bet tai ne pertrauka. Tu
išeini visam laikui.
26
- Žinojau, kad pasiusi. Žinojau, kad atsidursime beviltiš

koje padėtyje.
- O ko gi dar tikėjaisi?
- Atsiprašau. Atsiprašau. Kiek kartų turėčiau tai pakartoti?
Labiau apgailestauti jau nebegalėčiau. Stengiausi kaip įmany
damas ir labai apgailestauju, kad tau šito nepakako. Ne, tu nie
kada šito nesakei, bet aš visada žinojau. Nes kad ir ko ėmiausi,
taip ir nenumaldžiau tavo nepatiklumo. Galop turėjau pri
pažinti: nesu sukurtas tokiems santykiams. Visai nelinksma
įžvalga, patikėk manimi. Jei tau palengvės, žinok: jaučiuosi
sumautai. - Sutikęs nenuovokų Liusės žvilgsnį, Kevinas atsi
duso. - Paklausyk, yra šis tas, ką turėtum išgirsti iš manęs, o
ne iš ko nors kito. Supratęs, kad mūsų santykius ištiko krizė,
norėjau su kuo nors pasikalbėti. Kreipiausi į... draugę. Kuo
daugiau laiko mudu praleidome kartu, tuo artimesni tapome.
Nė vienas šito tyčia nesiekėme. Taip tiesiog nutiko.
- Susitikinėjai su kita? Dar nė nepranešęs man, kad nori
skirtis?
- Emociškai jau buvau tave palikęs. Tik nespėjau apie tai
pasakyti. Suprantu, derėjo elgtis kitaip. Bet esmė ta, kad atėjo
metas pasukti kita, nauja kryptimi. Taip bus geriausia mums
abiem. Vis dėlto šią situaciją visiems - ir man - apsunkina tai,
kad mergina, su kuria dabar susitikinėju yra... tavo artimas
žmogus.
- Artimas žmogus? Nori pasakyti, susitikinėji su mano
drauge?
- Tiesą pasakius... tai Elisė.
Liusės oda pašiurpo. Turbūt panašiai jaučiasi per stebuklą
bedugnėn nenugarmėjęs žmogus, kurio kūne tebešniokščia
adrenalinas. Ji neteko amo.
27
Lisa Kleypas
- Jai, kaip ir man, nė nedingtelėjo, kad įvykiai gali pakrypti

tokia linkme, - pasakė Kevinas.
Liusė sumirksėjo, nurijo seiles.
- Kokia linkme? Tu... susitikinėji su mano seserimi? Myli ją?
- Neplanavau šito.
- Miegojai su ja?
Kevinas susigėdęs tylėjo. Tokio atsakymo pakako.
- Nešdinkis, - paliepė ji.
- Gerai. Bet juk nekaltinsi jos dėl...
- Nešdinkis, nešdinkis!
Liusė prisiklausė užtektinai. Dar nežinojo, ką darys toliau,
bet nėmaž neabejojo: Kevino čia matyti nebenori.
Jis nužingsniavo prie studijos durų.
- Pasikalbėsime vėliau, kai viską gerai apmąstysi. Noriu,
kad liktume draugai. Ir štai dar kas, Liuse... Elisė netrukus ke
tina čia įsikraustyti. Todėl tau reikėtų pasidairyti kitos vietos.
Liusė tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi. Kevinui iš
ėjus, ji dar kelias minutes sėdėjo tyloje, stengdamasi atsitokėti
nuo sukrėtimo.
Karčiai nusistebėjo savo reakcija. Juk niekas nepasikeitė.
Elisė visada gaudavo, ko užsigeidusi, ėmė viską, ko jai pri
reikdavo, nė akimirką nesusimąstydavo apie pasekmes. Visi
Marinų šeimos nariai, ir pati Elisė, svarbiausia visada laikė
jaunėlę. Liusė būtų galėjusi tiesiog imti ir nekęsti sesers - jei
ne ta retsykiais Elisę užplūstanti melancholija, kuri darė ją pa
žeidžiamą ir kaip aidas atkartojo tylų jų motinos liūdesį. Liusė
vis susizgribdavo besirūpinanti seserimi: joms išėjus pavaka
rieniauti, apmokėdavo sąskaitą, skolindavo Elisei pinigų, nors
skolų ši niekada negrąžindavo, leisdavo panešioti drabužius
ir batus, nors daugiau jų nebepamatydavo.
28
Elisė buvo protinga, aiškiai reikšdavo mintis, deja, tik var

gais negalais pabaigdavo bet kokią pradėtą užduotį. Darbuose
ilgai neužsibūdavo, planų neįgyvendindavo, santykius nu
traukdavo anksčiau, nei šie kur nors nuvesdavo. Sukurdavo
žaviausios būtybės - charizmatiškos, seksualios linksmuolės
įspūdį, bet neilgai trukus - veikiausiai neištvėrusi paprasto,
kasdienio, santykius sutvirtinančio bendravimo - vienas
draugystes skubėdavo keisti kitomis.
Pastaruosius pusantrų metų Elisė dirbo scenaristo padė
jėja - rašė scenarijų daugiaserijinei, dienomis rodomai muilo
operai. Taip ilgai ji dar nebuvo ištvėrusi jokiame kitame darbe.
Liusės sesuo gyveno Siatle, kartkartėmis apsilankydavo Niu
jorke - ten susitikdavo su pagrindiniais serialo scenaristais ir
aptardavo siužetinę filmo liniją. Liusė supažindino ją su Ke-
vinu, jie keliskart buvo išėję kartu pasižmonėti, bet Elisė nu
davė visiškai nesidominti sesers vaikinu. Naivuolė Liusė nė
neįtarė, kad be jokių skrupulų jos daiktus besiskolinanti sesuo
vieną dieną pasigvieš ir vaikiną.
Kaip prasidėjo Elisės ir Kevino draugystė? Kas žengė
pirmą žingsnį? Nejaugi Liusė buvo tokia vargšelė, tokia pa
sigailėjimo verta būtybė, kad galiausiai Kevinas nebeištvėrė?
Kevinas tvirtino esąs nekaltas, vadinasi, kalta ji? Kas nors juk
turi būti kaltas.
Ji kietai sumerkė akis, stengdamasi sulaikyti karštas, lauk
besiveržiančias ašaras.
Kaip pavadinti tokio stipraus skausmo priežastį? Kur dėti
staiga beverčiais tapusius prisiminimus, jausmus, siekius?
Drebančiomis kojomis Liusė nusverdėjo prie laukujų durų.
Netoli jų atremtas į sieną stovėjo vintažinis trijų pavarų dvi
ratis. Turkio spalvos senuko „Schwinn" vairą puošė gėlėtas
29
Lisa Kleypas
krepšelis. Stvėrusi šalia durų pakabintą šalmą ji išsistūmė dvi

ratį į lauką.
Vėsią pavasario popietę gaubė rūkas, didžiųjų pocūgių vir
šūnės smigo į lengvučius lyg muilo putos debesis. Po Liusės
marškinėliais įsisuko šaltas drėgnas vėjelis, nuogų rankų oda
pašiurpo. Ji važiavo nesirinkdama krypties, be jokio tikslo, kol
galop ėmė mausti kojas, o krūtinę sugėlė. Pasiekusi pakelės
aikštelę, atpažino taką, vedantį prie įlankos vakarinėje salos
dalyje. Stumdamasi dviratį Liusė patraukė nelygiu takeliu ir
atsidūrė prie stačių, vėjų nugairintų, kalkakmedžio intarpais
išmargintų raudonojo bazalto uolų. Paplūdimyje krankliai ir
kirai knebinėjo atoslūgio paliktus gardėsius.
Tikrieji salos gyventojai - pakrančių sališai kadaise gau-
dyklėmis žvejojo lašišas, rinko moliuskus ir austres. Jie tikėjo,
kad sąsiauryje gausiai randamas maistas - jaunos moters, ka
daise ištekėjusios už vandenyno, dovana. Vieną dieną mer
gina plaukiojusi vandenyne, o šis pavirtęs dailiu jaunikaičiu
ir ją pamilęs. Vos tik merginos tėvas nenoriai palaiminęs jų
santuoką, ji kartu su mylimuoju visiems laikams pradingusi
vandenyno gelmėse. Nuo tų laikų dėkinga jūra nešykšti gė
rybių. Liusė visada mėgo šią legendą, ją žavėjo mintis apie
nepaprastą, visa apimančią meilę, tokią stiprią, kad norisi į
ją nerti stačia galva, bet ką dėl jos paaukoti. Deja, romantika
būdinga tik menui, literatūrai ir muzikai. Tikrame gyvenime
tokios meilės nė su žiburiu nebūtum radęs.
Bent jau ne Liusės gyvenime.
Atlenkusi dviračio paspyrį, Liusė nusivožė šalmą ir patraukė
į kiek žemiau besidriekiantį paplūdimį. Žemė čia buvo akme
nuota, kauburiuota, pilko smėlio lopinėlius nuklojo krantan iš
plukdyti medgaliai. Ji ėjo dėdama koją už kojos, svarstydama,
30
ką gi daryti toliau. Kevinas panoro, kad Liusė išsikraustytų. Per

vieną popietę ji neteko namų, vaikino ir sesers.
Besitvenkiantys debesys leidosi žemyn ir temdė blėstan
čius saulės spindulius. Tolumoje audros debesis jau laistė
vandenyną lietumi, jo šuorai plaikstėsi tarsi tinklinio audinio
užuolaidos. Virš vandens nuskriejo varnas, juodų jo sparnų
galiukai styrojo lyg plunksnuoti pirštai. Oro srautą pasikinkęs
paukštis leidosi nunešamas į krantą. Audra slinko artyn. Ver
tėtų pasidairyti pastogės. Bėda ta, kad Liusė nė nenumanė,
kur galėtų pasislėpti.
Tarp druskingo rūko apgaubtų akmenų blykstelėjo kažin
kas žalias. Pasilenkusi Liusė paėmė radinį. Iš laivų į jūrą iš
mestus butelius bangos sudaužydavo, duženas atplukdydavo
į krantą, o čia, smėlio be paliovos šlifuojamos, šukės virsdavo
matinio stiklo karoliukais.
Delne sugniaužusi jūros stiklo gabalėlį, ji vėl pažvelgė į
grublėta paklode pakrantę apklojusį vandenį. Vandenynas
nusidažė tamsiai violetine - apgailestavimų, apmaudo ir juo
džiausios vienatvės - spalva. Skaudžiausia tokios apgavystės,
kokią patyrė Liusė, pasekmė - prarastas pasitikėjimas savimi.
Kartą apsirikęs jau niekada niekuo iki galo nebepasitikėsi.
Liusės kumštis užkaito lyg apraizgytas ugnies liežuviais.
Delną kažkas sukuteno ir ji nevalingai atlenkė pirštus. Jūros
stikliuko nebebuvo. Jo vietoje ant delno tupėjo drugelis ir
taisėsi vaivorykštės spalvomis tviskančius sparnus. Vos se
kundėlę užsibuvęs vabzdys virptelėjo ir pakilo. Blykstelėjęs
nežemišku mėliu drugelis nupleveno ieškoti prieglobsčio.
Liusės lūpos išlinko į niūrią šypseną.
Nė vienai gyvai būtybei ji nebuvo prisipažinusi, ką geba
kurti iš stiklo. Kartais, kai užplūsdavo stiprios emocijos, už
tekdavo tik prisiliesti prie stiklo ir šis atgydavo, virsdavo
31
Lisa Kleypas
kokiu nors padarėliu ar bent jau nepaprastai tikroviška iliu

zija. Padarėliai visada būdavo maži, iliuzijos trukdavo vos
akimirksnį. Liusė bergždžiai stengėsi suprasti, kaip ir kodėl
tai nutinka, kol galiausiai perskaitė Einšteino žodžius: galima
gyventi tikint, kad stebuklų nebūna, arba žvelgti į pasaulį taip,
lyg jis visas būtų stebuklas. Tada ji suprato: nesvarbu, kaip
pavadins savo talentą - molekulinės fizikos fenomenu ar ma
gija - abu pavadinimai bus teisingi; šiaip ar taip, žodžiai čia
apskritai bereikšmiai.
Vos tik drugelis išnyko, nelinksma Liusės šypsena išblėso.
Drugelis simbolizuoja susitaikymą su naujo gyvenimo
etapo neišvengiamybe. Viltį, neblėstantį tikėjimą pastovumu,
kai viskas aplinkui kinta.
„Tik ne šįkart", - pamanė Liusė, pykdama dėl savo gebė
jimo, jo primestos atskirties.
Akies krašteliu ji pastebėjo palei vandenį drimblinantį bul
dogą. Jį atlydėjusio tamsiaplaukio nepažįstamojo žvilgsnis bu
driai sekė Liusę.
Vien jį išvydusi mergina pasijuto nesmagiai. Augalotas to
žmogaus kūnas bylojo, kad duonai jis užsidirba plušėdamas
lauke. Netikėtai sukirbėjo mintis, kad tam vyrui pažįstamos
ir aštresnės gyvenimo briaunos. Įprastą dieną Liusė, ko gero,
būtų reagavusi visai kitaip, bet dabar neapsidžiaugė perspek
tyva pasilikti su nepažįstamuoju tuščiame paplūdimyje.
Ji pasuko prie atgal į kelią vedančio tako. Žvilgtelėjusi per
petį suprato, kad vyras seka iš paskos. Sudirgę nervai pasiuntė
kojoms komandą „visu greičiu pirmyn". Bet vos tik Liusė
spėjo paspartinti žingsnį, sportbačio nosis užkliuvo už vėjo
išskaptuoto bazalto luito. Netekusi pusiausvyros ji plojosi ant
žemės. Didžiausias smūgis teko rankoms.
32
Išmušta iš vėžių Liusė stengėsi atsitokėti. Kol šiaip ne taip

atsistojo ant kojų, tamsiaplaukis spėjo ją prisivyti. Gaudy
dama orą ji atsigręžė, bet veidą apdrikusios susivėlusių rudų
plaukų sruogos trukdė aiškiai matyti.
- Būkite atsargesnė, gerai? - atžariai mestelėjo nepažįsta
masis.
Liusė nusibraukė nuo akių plaukus ir įdėmiai jį nužvelgė.
Įdegusiame veide spindėjo gyvos melsvai žalios akys. Vyras
buvo seksualus, įspūdingai patrauklių, šiurkščių bruožų.
Nors atrodė ne vyresnis nei trisdešimties, jo veidą jau spėjo
paženklinti subrendusio, savimi pasirūpinti pratusio žmo
gaus bruožai.
- Jūs mane sekėte, - atrėžė Liusė.
- Tikrai ne. Taip jau nutiko, kad šis takelis vienintelis veda
į kelią, o aš norėčiau atsidurti prie savo pikapo dar prieš už-
griūnant audrai. Taigi, jei neprieštaraujate, pasijudinkite arba
leiskite praeiti.
Liusė žingtelėjo į šoną ir sardoniškai mostelėjo.
- Nedrįstu jums trukdyti.
Nepažįstamojo žvilgsnis nuslydo Liusės plaštaka. Delnu
srūvantis kraujas kaupėsi pirštų linkiuose - krisdama ji pa
taikė ant akmens ir prakirto odą. Vyras susiraukė.
- Automobilyje turiu pirmosios pagalbos vaistinėlę.
- Nieko baisaus, - patikino Liusė, nors žaizda bjauriai
tvinkčiojo. Varvantį kraują ji nusivalė į džinsus. - Man viskas
gerai.
- Prispauskite žaizdą kitos rankos pirštais, - patarė tam
siaplaukis ir nužvelgęs Liusę suspaudė lūpas. - Palydėsiu jus.
- Kodėl?
- Dėl viso pikto, jei vėl pargriūtumėte.
- Nesiruošiu daugiau griūti.
33
Lisa Klcypas
- Takelis status. Be to, kiek spėjau pastebėti, nelabai tvirtai

laikotės ant kojų.
Liusė nepatikliai susijuokė.
- Jūs pats... Aš... Aš jūsų nė nepažįstu.
- Šėmas Nolanas. Gyvenu prie Netikrosios įlankos, - jo
žodžius nutraukė grėsmingas dundesys. - Verčiau paskubė
kime.
- Jums derėtų pasimokyti bendrauti su žmonėmis, - burb
telėjo Liusė, bet neprieštaravo, kai Šernas ėmė kopti šalia jos
netolygiu taku.
- Renfildai, neatsilik, - jis paskubino buldogą.
Dusulingai šnarpšdamas ir švokšdamas šunėkas vilkosi iš
paskos.
- Ar nuolat gyvenate saloje? - pasidomėjo Liusė.
- Taip. Gimiau čia ir užaugau. O jūs?
- Gyvenu čia jau kelerius metus, bet greičiausiai teks iš
vykti, - niūriai pridūrė ji.
- Naujas darbas?
- Ne, - paprastai Liusė nemėgo pasakotis apie asmenį gy
venimą, bet kažkoks beatodairiškas impulsas timptelėjo už
liežuvio: - Mane ką tik paliko vaikinas.
Šernas skubriai į ją pašnairavo.
- Šiandien?
- Prieš gerą valandą.
- Gal dar ne viskas baigta? Gal tiesiog susipykote?
- Viskas baigta, - patikino Liusė. - Jis mane apgaudinėjo.
- Tada tetraukia į visas keturias puses!
- Nemėginsite jo teisinti? - ciniškai paklausė Liusė.
- Kodėl turėčiau teisinti tokį elgesį?
- Jis vyras, o vyrai, matyt, negali būti ištikimi. Taip jau jūs
sukurti, toks jūsų biologinis imperatyvas.
34
- To dar trūko. Tikras vyras neapgaudinėja. Užsigeidęs išeiti

pas kitą, privalai nutraukti esamus santykius. Jokių išimčių.
Jie žingsniavo taku. Sunkūs lietaus lašai vis smarkiau bar
beno į žemę.
- Beveik atėjome, - pasakė Šernas. - Ar jūsų ranka tebe-
kraujuoja?
Liusė atsargiai atleido pirštus ir dirstelėjo į kruviną įpjovą.
- Jau nebe taip smarkiai.
- Jei greitai nesiliaus, veikiausiai prireiks ir vienos kitos
siūlės.
Išgirdusi šiuos žodžius Liusė kluptelėjo. Šernas čiupo ją už
alkūnės.
- Jums nėra siuvę žaizdų? - nusistebėjo jis, pamatęs išba
lusį jos veidą.
- Ne. Ir dabar mielai apsieičiau be siūlių. Kenčiu nuo tri-
panofobijos.
- Kas gi tai? Adatų baimė?
- Aha. Manote, kad tai kvaila, tiesa?
Šernas papurtė galvą, lūpose šmėkštelėjo menkutė šypse
nėlė.
- Mano fobija baisesnė.
- Kokia ji?
- Tai labai slapta informacija.
- Bijote vorų? - ėmė spėlioti Liusė. - Aukščio? Klounų?
Vyro veide nušvito plati akinanti šypsena.
- Nieko panašaus.
Jie priėjo posūkį. Šernas patraukė ranką nuo Liusės alkūnės.
Nudrožęs prie šilto ir šalto mačiusio mėlyno pikapo, atidarė
dureles ir ėmė raustis viduje. Buldogas taip pat nudramblojo
prie automobilio. Atsitūpęs atgręžė į šeimininką raukšlėmis ir
odos klostėmis išvagotą snukelį ir ėmė stebėti aplinką.
35
Lisa Kleypas
Liusė lūkuriavo netoliese ir patyliukais žvilgčiojo į Šerną.

Panešioti išblukę medvilniniai marškinėliai dengė stiprų
liekną liemenį, džinsai mažumėlę slydo nuo klubų. Įprastas
šių kraštų vyrų - stiprių ir nepalaužiamų - įvaizdis. Kadaise
šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno pakrantėje kūrėsi tyrinė
tojai, pirmieji kolonistai ir kareiviai. Jie niekada tiksliai neži
nodavo, kada sulauks maisto produktus atplukdančio laivo.
Vyrai mito tuo, ką gebėdavo pasiimti iš vandenyno ir kalnų.
Tik ypatingas tvirtybės ir humoro derinys padėdavo jiems iš
tverti badą, šaltį, ligas, priešų antpuolius ir kone mirtino nuo
bodulio kupinas dienas. Anų laikų salos gyventojų - žmonių,
kurie, į antrą planą nustūmę visuomenės normas, svarbiau
siais laikė gamtos įstatymus, - palikuonys tebeturėjo ir savo
protėvių bruožų.
- Privalote pasakyti, - neatlyžo Liusė. - Nevalia kaip
niekur nieko užsiminti apie baimę, baisesnę net ir už maniškę,
o paskui imti ir palikti nežinioje.
Šernas ištraukė baltą plastikinę raudonu kryželiu pažen
klintą dėžutę. Iš vaistinėlės išėmęs antiseptinę servetėlę, dan
timis įplėšė maišelį.
- Duokite man ranką, - paprašė.
Kiek padvejojusi Liusė pakluso. Šernas švelniai spustelėjo
jai plaštaką. Nervais plūstelėjo elektriniai impulsai, privertę
aštriai pajusti pernelyg arti atsidūrusio vyriško kūno karštį ir
jėgą. Ji pažvelgė į ryškiai mėlynas akis ir susigriebė netekusi
amo. Kai kurie vyrai yra apdovanoti šia ypatinga galia; už
tenka vos akimirką užsimiršti, ir žemė jau sprūsta iš po kojų.
- Šiek tiek peršės, - perspėjo jis ir švelniai perbraukė
žaizdą.
Antiseptikas nudegino kaip ugnis. Pro sukąstus Liusės
dantis su švilpesiu išsiveržė atodūsis.
36
Tyliai kęsdama ji spėliojo, kodėl kažkoks nepažįstamasis

panoro ja pasirūpinti. Liusė įsistebeilijo į prie jos rankos pa
linkusią galvą, į tankių, neįtikėtinai sodraus rudo atspalvio
(galėjai bemaž palaikyti juos juodais) plaukų sruogas.
- Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, laikotės visai
neblogai, - Liusės ausis pasiekė Šerno murmesys.
- Kalbate apie mano ranką ar skyrybas?
- Skyrybas. Dauguma moterų dabar verktų pasikūkčio-
damos.
- Aš dar neatsigavau nuo sukrėtimo. Netrukus paplūsiu
ašaromis ir visiems pažįstamiems išsiuntinėsiu tūžmingas
žinutes. Vėliau apims nenumaldomas noras be atvangos ap
tarinėti šiuos santykius, o galiausiai manęs pradės vengti visi
draugai, - Liusė susizgribo tauškianti niekus, bet neįstengė
liautis. - Galų gale trumpai nusirėšiu plaukus, nors tokia šu
kuosena manęs anaiptol nepapuoš, ir prisipirksiu brangių ba
telių, kurių niekada taip ir neapsiausiu.
- Vaikinai žaizdas gydosi kur kas paprasčiau, - nusprendė
Šernas. - Mes tiesiog prisigeriame alaus, keletą dienų nesisku-
tame barzdos ir nusiperkame kokį nors prietaisą.
- Ką nors panašaus į... skrudintuvą?
- Ne, kokį nors daug triukšmo keliantį daiktą. Lapų pūs-
tuvą ar grandininį pjūklą. Labai veiksminga priemonė.
Liusė nevalingai šyptelėjo.
Jai reikia keliauti namo ir apmąstyti gyvenimą, kuris, vos
prasidėjus rytui, jau spėjo smarkiai pasikeisti. Kaipgi ji dabar
sugrįš į kartu su Kevinu kurtus namus? Jau nebegalės prisėsti
prie virtuvės stalo klibančia koja, kurią abu su Kevinu begalę
kartų mėgino taisyti, ir klausytis vintažinio laikrodžio tiksė
jimo. Tą laikrodį, juodą katę su švytuojančia uodega, Kevinas
37
Lisa Kleypas
padovanojo Liusei dvidešimt penktojo gimtadienio proga.

Virtuvinius reikmenis: peilių, šakučių ir šaukštų iš skirtingų
komplektų maišalynę, jie susipirko įvairiausiose sendaikčių
parduotuvėse. Džiūgaudavo aptikę kokį naują lobį - kaip
antai, „Karaliaus Eduardo" kolekcijos ornamentais margintą
šakutę ar „Pavasario valso" šaukštą dailiai išlenktu koteliu.
Dabar kiekvienas mažmožis tame name jai primins apie dar
vienus nesusiklosčiusius santykius. Kaipgi ji prisivers pa
žvelgti į tuos nelemtus daiktus?
Šernas ant žaizdos užlipdė pleistrą.
- Manau, galite nesijaudinti dėl siūlių, - nuramino. - Be
veik nebekraujuoja, - jis sulaikė ją už rankos sekundėlę ilgiau,
nei derėjo. - Kuo jūs vardu?
Liusė papurtė galvą, lūpose tebežaidė šypsenėlė.
- Pirmiausia pasakykite, kokia jūsų fobija.
Šernas pakėlė akis. Jau spėjęs įsismarkauti lietus žvilgančių
lašelių skiaute užklojo jo odą, tankios sruogos apsunko, pa
tamsėjo ir išdriko.
- Žemės riešutų sviestas, - murmtelėjo jis.
- Kodėl? - suglumo Liusė. - Ar esate jam alergiškas?
Šernas papurtė galvą.
- Bijau, kad sviestas prilips prie gomurio.
Ji mestelėjo jam skeptišką žvilgsnį.
- Ar tokia fobija tikrai yra?
- Kuo tikriausiai.
Šernas pakreipė galvą ir įsmeigė į ją tas stulbinančias akis.
„Laukia vardo", - susizgribo ji.
- Liusė.
- Liuse, - jo balse suskambo naujos švelnios gaidelės. - Gal
norėtumėte kur nors prisėsti ir pasišnekučiuoti? Išgerti kavos?
38
Ją pribloškė staiga plūstelėjusi bemaž nenugalima pagunda

priimti kvietimą. Bet, suprantama, jei dabar kur nors nueitų
su šiuo aukštu patraukliu nepažįstamuoju, vakaras baigtųsi
jos sriūbavimais ir skundais dėl apgailėtino asmeninio gyve
nimo. Atsidėkodama Šernui už jo gerumą, bent jau nuo tokios
lemties jį apsaugos.
- Dėkoju, bet išties turiu važiuoti, - ištarė apimta nevilties
ir visiškai sugniužusi.
- Gal pavėžėti jus namo? Dviratį įdėčiau į pikapo bagažinę.
Liusei sugniaužė gerklę. Ji papurtė galvą ir nusisuko.
- Aš gyvenu Lietaus Šešėlio kelio gale, - jai už nugaros
pasakė Šernas. - Vynuogyne, šalia Netikrosios įlankos. Užsu
kite į svečius, atkimšiu butelį vyno. Pasikalbėsime apie ką tik
panorėsite, - jis nutilo. - Kada tik panorėsite.
Liusė niūriai šyptelėjo per petį.
- Ačiū. Negaliu viso šito užkarti ant jūsų pečių.
Ji nudrožė prie dviračio, pakėlė paspyrį ir permetė koją.
- Kodėl?
- Tas ką tik mane palikęs vaikinas... iš pradžių elgėsi visai
kaip jūs. Buvo žavus ir mielas. Visi vyrai iš pradžių elgiasi taip
pat. Ir pasibaigia viskas vienodai. Daugiau nebenoriu to kęsti.
Ji nuvažiavo tolyn per lietų, padangos įrėžė vėžes suminkš
tėjusioje žemėje. Nors Liusė žinojo, kad Šernas ją stebi, neleido
sau atsigręžti.
39
3
Kol Sernas važiavo Netikrosios įlankos link vedančiu Vest-

saido keliu, anglų buldogas snukeliu bakštino uždarytą langą.
- Nė nesvajok, - pasakė jam Šėmas. - Nenoriu, kad pri
lytų į automobilį. O ir tu pats tiek daug sveri, kad kaipmat
išdribtum lauk.
Renfildas atsitūpė savo vietoje ir grėsmingai dėbtelėjo į
šeimininką.
- Jei tavo nosis nebūtų pusiau pradingusi galvoje, padėtum
man ją surasti. Kokia dabar iš tavęs nauda?
Viena ranka laikydamas vairą, kitą ranką Šernas ištiesė prie
šunėko ir švelniai pakasė jam galvą.
Mintys vis sukosi apie ką tik sutiktą moterį, liūdną, pris
lėgtą jos žvilgsnį, nuostabius tamsius plaukus. Žvelgdamas į
tas žalias lyg vandenynas akis manė nyrąs į mėnesieną. Ne
žinojo, ką apie ją galvoti, suprato tik viena: nori ir vėl ją pa
matyti.
Lietus dar labiau įsismarkavo. Šernas paleido lango va
lytuvus švytuoti sparčiau. Pavasaris pasitaikė lietingas, o tai
40
reiškė, jog reikės akylai stebėti, kad į vynuogyną neįsimestų

miltligė. Visa laimė, kad nuo įlankos nepaliaujamai pučia
švelnūs vėjai. Atsižvelgęs į vyraujančių vėjų kryptį, savo vy
nuogienojus Šernas susodino taip, kad tarpueiliuose judantys
oro srautai augalus džiovintų kuo veiksmingiau.
Vynuogių auginimas - ištisas mokslas ir menas, o tokiems
kaip Šernas - bemaž religija. Vynuogininkyste jis susidomėjo
sulaukęs dešimties. Perskaitė apie tai visas knygas, kokias tik
įstengė gauti, darbavosi vaismedžių medelynuose, praktika
vosi San Vono ir Lopezo salų vynuogynuose.
Vašingtono universitete įgijęs vynuogininkystės specia
listo diplomą, Šernas Nolanas įsidarbino vynininko padėjėju
ir kone apsigyveno vienos Kalifornijos vyninės rūsyje. Galiau
siai, sukrapštęs beveik viską, ką turėjo, nusipirko penkiolika
akrų žemės prie Netikrosios įlankos San Vono saloje. Penkis
akrus apsodino „Syrah" ir „Riesling" rūšių vynuogienojais,
šen ten įkišo ir kelis kaprizingųjų „Pinot Noir" daigelius.
Kol Lietaus Šešėlio vynuogynas išsikeros ir ims brandinti
derlių, Šernui reikėjo įsigyti žaliavų. Kada nors jis įkurs vy
ninę, kurioje apdoros savo paties vynuogyne užaugintas vy
nuoges. Vis dėlto Šernas Nolanas gana realiai vertino savo
planus ir suprato, kad daugelis svajonių įgyvendinamos tik
darant vieną kitą kompromisą.
Jis rado statinėmis vyną parduodančius tiekėjus, vyninę,
kuri apsiėmė jo vyną išpilstyti į butelius. Sukūręs penkias rau
donojo ir dvi baltojo vyno rūšis ėmė jas pardavinėti mažme
nininkams ir restoranams. Beveik visus savo vynus pavadino
su jūra susijusiais vardais: „Trys burės", „Liuką uždaryti", „Po
kiliu". Verslas davė kuklias, bet stabilias pajamas ir žadėjo ne
blogą ateitį.
41
Lisa Kleypas
„Šitas vynuogynas sukraus man gražaus pinigėlio", - ti

kino jis vyresnįjį brolį Marką.
„Gaila, kad dėl gražaus pinigėlio turėjai įklimpti į negra
žias skolas", - pašiepdavo šis.
Šernas sustabdė automobilį prie didelio karalienės Vik
torijos laikų ūkininko namo, atitekusio jam kartu su žemės
valda. Toje vietoje tebesklandė ankstesnės didybės dvasia; ga
lėjai nesunkiai įsivaizduoti, kokio puikaus šio namo kadaise
būta. Prieš gerą šimtmetį jį pasistatė laivo dailidė, išpuošė ve
randomis, balkonėliais, erkeriniais langais.
Deja, vienas po kito besikeičiantys savininkai ir nuomi
ninkai per keletą dešimtmečių šią vietą suniokojo. Panūdę
didesnių erdvių, kai kuriuose kambariuose jie išvertė vidines
sienas, kitus padalijo plonomis medžio drožlių plokščių per
tvaromis. Vandentiekio ir elektros sistemas išvedžiojo kaip
papuola, prastai jas prižiūrėjo. Namui pamažu smengant,
grindys išsiklaipė ir pakrypo. Vitražinius langus pakeitė
paprasti aliuminio rėmuose įtaisyti stiklai. Žuvies žvynus
primenančias malksnas ir dekoratyvines gembes uždengė
plastikinės dailylentės.
Nors ir virtęs visiška griuvena, namas traukė akį ir žavėjo.
Apleisti kampai ir išklerę laiptai slėpė nežinomas paslaptis.
Visos sienos buvo gerte prisigėrusios prisiminimų.
Padedamas brolių Marko ir Alekso, Šernas sutvirtino pa
grindines namo konstrukcijas, išvalė ir pertvarkė keletą kam
barių, šen bei ten išlygino grindis. Deja, remonto darbams galo
nesimatė. Tačiau vieta buvo ypatinga. Šernas juto esąs reika
lingas šiam namui.
Nustebo supratęs, kad ir Aleksą užplūdo panašūs jausmai.
„Koks dailus senučiukas, - gėrėjosi brolis, kai Šernas pir
mąsyk jam aprodė savo būstą. Gyvenamųjų namų statybos
42
versle besisukantis Aleksas puikiai nusimanė apie visas bėdas,

iškylančias statant ir rekonstruojant namą. - Teks velniškai
daug paplušėti. Bet namas to vertas."
„Kiek man teks pakloti pinigų norint paversti šį namą pa
doriai atrodančiu būstu? - pasiteiravo Šernas. - Derėtų jį kaip
reikiant sutvirtinti - kol dar bemiegant nesugriuvo."
Išgirdęs tokį klausimą, Aleksas linksmai blykstelėjo akimis.
„Visą savaitę unitazo bakelyje skandink šimto dolerių
vertės banknotus - kaip tik tiek jų ir prireiks visoms remonto
išlaidoms padengti."
Šernas broliu nepatikėjo, įsigijo šį žemės plotą ir ėmė dar
buotis. Aleksas, atsivežęs visą statybininkų komandą, padėjo
jam susidoroti su sunkiausiomis užduotimis, tarkim, pasirū
pino pakeisti atramines priekinės verandos sijas ir sutvirtinti
sulūžusias gegnes.
„Ne dėl tavęs stengiuosi, - atkirto Aleksas, sulaukęs Šerno
padėkos. - Darau tai dėl Holes."
Prieš metus, lietingą balandžio vakarą, jų vienintelė sesuo
Viktorija žuvo automobilio avarijoje. Siatle liko jos šešiametė
dukrelė. Viktorija niekam nė žodeliu nebuvo užsiminusi apie
mergaitės tėvą, todėl ji liko visiška našlaitė. Artimiausi Holės
giminaičiai buvo jos dėdės: Markas, Šernas ir Aleksas.
Holės globėju tapo Markas, o šis paprašė Šerno jam padėti.
„Nežinau, ar kas iš to išeis, - pasakė Šernas Markui. - Nė
netuokiu, kaip pradėti kurti šeimą."
„Manai, aš žinau? Mus užaugino tie patys tėvai, pameni?"
„Mudviem nevalia imtis tokios atsakomybės - auginti
vaiką, Markai. Ar nutuoki, kaip paprastai galima sugadinti
kito žmogaus gyvenimą? Ypač mažos mergytės gyvenimą."
„Užsičiaupk, Šernai", - suirzo Markas.
43
Lisa Kleypas
„Ką darysime per tėvų susirinkimus? Vesiesi ją į vyrų tua

letą? Kaip susidorosime su tokiais iššūkiais?"
„Ką nors sugalvosiu. Tik leisk mudviem čia pagyventi."
„O mano seksualinis gyvenimas?"
Markas piktai paskersakiavo į brolį.
„Nejaugi tai šiuo metu tau svarbiausia, Šernai?"
„Aš - lėkštas žmogus. Gali mane smerkti."
Bet galiausiai Šernas, suprantama, sutiko. Jautėsi privaląs
padėti Markui, atsidūrusiam neįtikėtinai keblioje padėtyje,
nors to nei prašė, nei tikėjosi. Ir dar svarbiau, Šėmas jautėsi sko
lingas Viktorijai. Jis artimai nebendravo su seserimi, nepalaikė
jos sunkią minutę, tad bent jau pasirūpins našlaite jos dukrele.
Tačiau Šernas nė sapnuoti nesapnavo, kaip neįtikėtinai
lengvai Hole užkariaus jo širdį. Si meilė buvo kažkaip susijusi
su piešiniais ir makaronų karoliais, kuriuos mergaitė nešė jam
iš mokyklos. Ir Viktorijos bruožų atspindžiais dukterėčios vei
delyje, suraukta nosyte, žvilgsniu, įbestu į iš ledų pagaliukų
klijuojamą dėžutę ar knygą apie kalbančius žvėrelius. Vaikas
gyvenimą pakeičia greičiau, nei spėji susivokti. Pakeičia įpro
čius ir požiūrį. Pakeičia tai, dėl ko jaudinaisi ir ko vyleisi.
Ir priverčia daryti kvailiausius dalykus, tarkim, priglausti
niekam nereikalingą bjaurų buldogą, kurį vargina egzema ir
klubų sąnarių displazija.
- Štai ir atvažiavom, drauguži, - Šernas iškėlė Renfildą iš
automobilio ir atsargiai patupdė ant žemės, o pats patraukė
prie namo verandos.
Šuo nudrimblino paskui šeimininką.
Ant nudrengtos pintos kėdės sėdėjoAleksas ir gurkšnojo alų.
- Ali, - nerūpestingai tarstelėjo Šernas, nenuleisdamas
akių nuo Renfildo. Šunėkas kabarojosi specialiai jampastatyta
44
rampa. Buldogas ir laiptai - beveik nesuderinama. - Ką tu

čia veiki?
Aleksas mūvėjo nutrintus džinsus, vilkėjo dievai žino kokių
laikų megztinį. Drabužiai nė per nago juodymą nepriminė jam
įprastos verslininko aprangos. Neskustą veidą niaukė šešėlis,
išduodantis, kad šis žmogus svaigiuosius gėrimus gurkšnoja
jau visą popietę.
Šerno sprandas nemaloniai pašiurpo. Jis prisiminė, kaip
dažnai jųdviejų tėvų akis aptraukdavo tokia pat migla. Galėjai
pamanyti, kad jie gėrė kitokios rūšies alkoholį nei visi kiti. Gė
rimai, kuriais pasivaišinę žmonės tapdavo linksmi, drąsūs ir
seksualūs, Alaną ir Džesiką Nolanus paversdavo pabaisomis.
Aleksui nebūdinga tiek prisigerti, bet išgėrus atsiskleis
davo tikrai ne pačios geriausios jo savybės. Jis tapdavo žmo
gumi, nuo kurio, jei ne juos siejanti giminystė, Šernas būtų
mielai bėgęs kuo toliau.
- Pasiėmiau laisvą pusdienį, - paaiškino brolis ir, pridėjęs
butelį prie lūpų, ištuštino paskutinius lašelius.
Aleksas skyrėsi su žmona. Ketverius metus pragyveno su
moterimi, su kuria santuokos saitais susisaistė anksčiau, nei
spėjo kaip reikiant pažinti. Darsė lyg koks į balzos medį dan
timis įsikibęs bebras skuteliais sutaršė jų vedybinę sutartį, o
dabar išsijuosusi ardė taip sunkiai sustyguotą Alekso gyve
nimą.
- Ar susitikai su teisininku? - paklausė Šernas.
- Vakar.
- Kaip sekėsi?
- Darsei lieka namas ir didžioji dalis turto. Dabar teisi
ninkai derasi dėl mano kepenų.
- Apgailestauju. Vyliausi, kad viskas susitvarkys.
45
Lisa Kleypas
Reikia pripažinti, Sernas šiek tiek melavo. Nuo pirmosios

pažinties dienos jis negalėjo pakęsti Darsės, kuri gyveno dėl
vienintelio tikslo - būti trofėjine žmona. Būtų galėjęs kad ir iš
savo vynuogyno susilažinti, jog brolis neabejotinai iškeistas į
turtingesnį vyrelį.
- Jau vesdamas ją žinojau, kad santuoka ilgai netruks, -
burbtelėjo Aleksas.
- Tad kurių galų tuokeisi?
- Dėl mokestinių lengvatų, - Aleksas šyptelėjęs nužvelgė
Renfildą, galva baksnojantį jam koją, pasilenkęs pakasė bul
dogui nugarą. - Esmė ta, - brolis vėl atsigręžė į Šerną, - kad
mes - Nolanai. Mūsų santuokoms nelemta gyvuoti ilgiau nei
kambariniam augalui.
- Aš niekada nevesiu, - pareiškė Šernas.
- Protingas sprendimas, - pagyrė brolis.
- Protas čia niekuo dėtas. Tiesiog jaučiuosi kur kas geriau,
jei susitikinėdamas su moterimi žinau galėsiąs bet kada nuo
jos pabėgti.
Tą akimirką abu užuodė pro atvirus langus atplevenusį
degėsių kvapą.
- Kokia čia velniava? - susirūpino Šernas.
- Markas gamina, - paaiškino Aleksas.
Atsilapojo laukujės durys ir laukan išrūko Hole. Pamačiusi
Šerną mergaitė tyliai suspigo. Dėdė nusikvatojo ir glėbyje su
spaudė prie jo pripuolusią dukterėčią. Jiedviem vakare susi
tikus, Hole visada elgdavosi taip, lyg būtų nemačiusi Šerno
ištisas savaites.
- Dėde Šernai!
- Labas, meduoliuk, - Šernas garsiai pakštelėjo jai į skruos
tą. - Kaip sekėsi mokykloje?
46
- Panelė Dankan šiandien mus mokė prancūzų kalbos. Aš

jai pasakiau, kad jau kelis žodžius moku.
- Kokius?
- Rouge, blanc, see ir doux*. Panelė Dankan paklausė, kur
išmokau tokių žodžių, o aš paaiškinau, kad mano dėdė - vyn-
darys. Tada ji prisipažino nežinanti, kaip prancūziškai būtų
„vyndarys". Mudvi ieškojome žodyne, bet nieko neradome.
- Todėl, kad tokio žodžio nėra.
Mergaitė išpūtė akis.
- Kodėl nėra?
- Artimiausias pagal reikšmę žodis yra vigneron, jis reiškia
„vynuogių augintoją". Prancūzai mano, esą vynas - gamtos,
o ne vynuogyną prižiūrinčio žmogaus pagamintas produktas.
Hole nosyte palietė Šernui nosį.
- Kai pradėsi gaminti vyną iš savo užaugintų vynuogių, ar
pavadinsi kokią nors rūšį mano vardu?
- Būtinai. Tavo bendravardis vynas bus baltasis ar raudo
nasis?
- Rausvasis, - ryžtingai pareiškė Hole.
Šernas apsimetė išsigandęs.
- Aš negaminu rausvojo vyno!
- Rausvasis ir su burbuliukais, - išvydusi dėdės veido iš
raišką Hole sukikeno, bet laikėsi savo.
Ji išsirangė iš Šerno glėbio ir pritūpė prie artyn atbidze-
nusio Renfildo.
- Ką Markas ruošia vakarienei? - pasiteiravo Šernas.
- Nežinau, - atsakė Hole kasydama Renfildui sprandą, -
viskas sudegė.
* Raudonas, baltas, sausas, saldus (pranc.).
47
Lisa Kleypas
- Šiandien „Šefo turgelyje" - penktadieniniai takai su žu

vies įdaru, - prisiminė Šėmas. - Gal nubėk ir paklausk Marko,
ar jis nenorėtų pavakarieniauti kur nors mieste?
Hole pasiuntė Aleksui viltingą žvilgsnį.
- Ar ir tu eisi?
Aleksas papurtė galvą.
- Aš nealkanas.
Mergaitė susirūpino.
- Ar tu vis dar skiriesi?
- Vis dar, - patikino dėdė.
- O kai viskas pasibaigs, tu ir vėl susituoksi?
- Nebent pamirščiau, ką išgyvenau ankstesnėje santuokoje.
- Neklausyk dėdės Alekso paistalų, - skubiai įsiterpė
Šernas. - Santuoka yra nuostabus dalykas, - jis iš paskutiniųjų
pasistengė, kad šis teiginys nuskambėtų nuoširdžiai.
- Santuoka - tarsi dėžutė razinų, gauta per Heloviną/ -
burbtelėjo Aleksas. - Kai kurie žmonės mėgina tave įtikinti,
esą tai skaniausi gardėsiai, bet atidaręs dėžutę randi tik ra
zinas.
- Aš mėgstu razinas, - pareiškė Hole.
Šernas jai nusišypsojo.
- Ir aš.
- Ar žinojai, kad jei vynuogės labai labai ilgai prabūna po
sofa, jos virsta razinomis?
Šerno šypsena išblėso, jis suraukė antakius.
- Ir kaip tu apie tai sužinojai, Hole?
Mergaitė akimirksnį sudvejojo.
- Nesvarbu, - sučiulbėjo ji ir dingo name, o Renfildas nu-
lapsėjo jai iš paskos.
48
Šėmas tebesiraukydamas nužvelgė brolį.

- Aleksai, būk geras, padaryk man paslaugą. Nereikšk
savo nuomonės apie santuokinį gyvenimą Holei girdint. No
rėčiau, kad jos iliuzijos neišsisklaidytų bent iki aštuonerių.
- Žinoma, - Aleksas pastatė tuščią alaus butelį ant ve
randos turėklo ir atsistojo. - Bet, tavim dėtas, taip pat gerai
pagalvočiau, ką kalbėti. Puti jai arabus, juk santuoka - jau pa
senusi institucija. Gali būti, kad pasaulyje nėra tau tinkamos
antros pusės, o jei ir sutiktum tokį žmogų, niekas negali pa
žadėti, kad jausmai bus abipusiai. Jei augindamas Holę ją įti
kinėsi, kad pasaulis - stebuklinė pasaka, išleidęs mergaitę į
tikrą gyvenimą, pasmerksi patirti ne vieną skaudžią pamoką.
Šernas žiūrėjo, kaip brolis drožia prie žvirgždėtame keliuke
pastatyto BMW.
- Kvaišelis, - švelniai tarstelėjo automobiliui nuriedėjus
tolyn.
Atsirėmęs į tvirtą verandos koloną, jis dirstelėjo į užda
rytas laukujės duris ir žvilgsniu nuklydo į už namo plytin
čius laukus, kuriuose kadaise žydėjusius obelų sodus pakeitė
jaunų vynuogienojų eilės.
Šernas negalėjo nepritarti brolio nuomonei apie santuoką.
Nolanams vedybos - žlugęs reikalas. Kad ir kokia genetinė
kombinacija lėmė ilgalaikius santykius, Nolanai tokių genų
nepaveldėjo, gal tik vyresnėliui Markui kiek labiau pasisekė.
Šiaip ar taip, Šernas žinojo: nesėkmingo šeiminio gyvenimo
rizika smarkiai viršija galimą naudą. Jis nuoširdžiai žavėjosi
moterimis, mėgavosi jų draugija ir praleisdavo velniškai daug
nuostabių valandų jų lovose. Bėda ta, kad moterys linkusios
seksą sieti su jausmais, o tai visada sugadina santykius. Ir
49
Lisa Kleypas
netgi tos draugės, kurios dievagojosi pritariančios Semo norui

palaikyti paprastą, nesudėtingą ryšį, galiausiai pareikšdavo
norinčios rimtesnių įsipareigojimų. Supratusios, kad Šernas
negali duoti to, ko jos nori, moterys jį palikdavo ir traukdavo
savais keliais. Taip elgėsi ir jis pats.
Laimė, dar nė viena moteris neapsuko Šernui galvos
taip, kad jis būtų panoręs atsisakyti net ir savo laisvės. O jei
taip kada nors nutiktų, jis kuo aiškiausiai žinojo, ką darytų:
skuostų šalin lyg akis išdegęs.
50
4
Lietus įsismarkavo, tad Liusė patraukė ten, kur pasukdavo

visada, kai nežinodavo, kur daugiau eiti. Jos draugėms Džas-
tinai ir Zojai Hofman priklausė vos už kelių minučių kelio nuo
Fraidei Harboro keltų terminalo ir uosto esantis viešbutis, siū
lantis nakvynę ir pusryčius. „Dailininko pastoge" pavadintas
viešbutukas veikė pertvarkytame dideliame senoviniame
name erdviomis terasomis ir panoraminiais langais, atsive
riančiais į buką tolumoje stūksančio Beikerio kalno viršūnę.
Nors Džastina ir Zoja buvo pusseserės, viena nuo kitos
skyrėsi kaip diena ir naktis. Džastina buvo liekna, atletiško
kūno sudėjimo, nenustygo vietoje ir nuolat bandė savo gali
mybes: kiek dar pajėgs nuvažiuoti dviračiu, kaip toli nubėgs
ar nuplauks. Net kai sėdėdavo ramiai, atrodė, kad jos siela ne
paliauja judėjusi. Džastina nemokėjo maivytis ir apgaudinėti,
o per gyvenimą keliavo taip džiugiai ir ryžtingai nusiteikusi,
kad kai kuriuos toks jos požiūris net šiek tiek erzino. Susidū
rusi su problema, Džastina išsyk puldavo ją spręsti, dažnai nė
gerai neapsvarsčiusi padarinių.
51
Lisa Kleypas
Zoja, priešingai, savo sprendimus pasverdavo itin skru

pulingai, kaip ir patiekalų ingredientus. Labiausiai ji mėgo
slampinėti po turgelius ar maisto produktų krautuvėles; ten
rinkdavosi pačius gražiausius ekologiškai užaugintus vaisius
ir daržoves, pirkdavo stiklainėlius su uogienėmis, levandų me
dumi, puodynėles su šviežiu salos pieninėse sumuštu sviestu.
Nors buvo baigusi kulinarijos studijas, dažniausiai pasikliau
davo intuityviais pojūčiais. Zoja mėgo skaityti knygas kietais
viršeliais, žiūrėjo klasikinius filmus, o laiškus teberašė ranka.
Ji kolekcionavo vintažines sages - apsagstė jomis miegama
jame pastatytą senutėlį siuvėjos manekeną.
Kai Zoja ištekėjo, o po metų išsiskyrė, Džastina ją įkalbėjo
padėti tvarkytis viešbutyje. Iki tol Zoja darbavosi restoranuose
ir kepyklose ir, nors kartkartėmis pasvajodavo apie nuosavą
kavinukę, visiškai netroško įsitraukti į vadovavimo ir buhal
terijos tvarkymo reikalus. Darbas su Džastina pasirodė besąs
idealus sprendimas.
„Man patinka rūpintis verslu, - kartą Liusei prisipažino
Džastina. - Nesibodžiu valymo darbų, net santechnikos darbų
galėčiau imtis, bet maisto neruoščiau, net jei spręstųsi mano
pačios mirties ar gyvybės klausimas. OZoja - tikra namų fėja."
Ir tai buvo tiesa. Zoja mėgo sukiotis virtuvėje, kur, žiū, viens
du, jau traukė iš orkaitės bananinius pyragaičius, puoštus
sniego baltumo maskarponės sūriu, ar cinamonu pagardintą,
metalinėje keptuvėje keptą kavos pyragą traškia rudojo cu
kraus plutele. Popietėmis į viešbučio svetainę Zoja nunešdavo
padėklus su kava ir saldumynais. Ant daugiaaukščių padėklų
pūpsodavo moliūginiai grietininiu sūriu pertepti sausainė
liai, lyg prespapjė apsunkę šokoladinio pyrago gabalėliai ir
52
vaisiniai pyragaičiai su žvilgančiais, cukraus sirupu glazūruo

tais vaisiais.
Kokie tik vaikinai nekviesdavo Zojos į pasimatymus! Deja,
gerbėjai likdavo nieko nepešę, nes ji vis dar mėgino atsigauti
po nesėkmingos santuokos. Didžiuliam Zojos nusivylimui,
paaiškėjo, kad tik ją vieną pribloškė vyro Kriso prisipaži
nimas, esą jis - gėjus.
„Visi tai žinojo, - anuomet tiesiai šviesiai pareiškė jai Džas-
tina. - Dar prieš judviem susituokiant mėginau tave perspėti,
bet tu neklausei."
„Krisas neatrodė panašus į gėjų!"
„O ką pasakysi apie jo perdėtą susižavėjimą Sara Džesika
Parker?"
„Ir įprastos orientacijos vyrams patinka Sara Džesika
Parker", - teisino vaikiną Zoja.
„Tiesa, bet ar daug vyrų purškiasi jos kurtais „Dawn" kve
palais vietoj skutimosi losjono?"
„Jie kvepėjo citrusiniais vaisiais", - paaiškino Zoja.
„Ar prisimeni tą kartą, kai jis nusivežė tave slidinėti į As-
peną?"
„Ir normalūs vyrai slidinėja Aspene."
„Tą savaitę, kai ten susirenka gėjai?" - neatlyžo Džastina.
Čia Zoja turėjo pripažinti, kad pusseserė veikiausiai nekly-
dusi - tai buvęs ženklas.
„O dar, prisimeni, Krisas vis kartodavo, esą „kiekvienas
turime ir homoseksualumo bruožų"?"
„Maniau, jis tik filosofuoja."
„Jis homoseksualus, Zoja. Nejau manai, kad normalus
vyras taip kalbėtų?"
53
Lisa Kleypas
Nelaimė, Zojos tėvas buvo kategoriškai nusiteikęs prieš

skyrybas - kad ir kokia būtų buvusi jų priežastis. Jis užsispyręs
aiškino, neva viską galima išspręsti, tereikia pasikonsultuoti
su specialistu, netgi patarinėjo Liusei labiau pasistengti dėl
Kriso dėmesio. Buvusio vyro šeima taip pat kaltino Zoją; jie
tvirtino, jog iki santuokos Krisas su gėjais neturėjęs nieko
bendro. Pati Zoja Kriso dėl jo orientacijos nesmerkė, įsižeidė
tik dėl to, kad šis pavertė ją nieko neįtariančia savo seksualinio
pažinimo auka.
„Tai taip žemina, - kartą paatviravo Liusei Zoja, - būti pa
liktai dėl kito vyro. Jautiesi tarsi apvylusi visą moteriškąją gi
minę. Tarsi aš buvau toji, pasiuntusi jį į kitą komandą/'
Dabar Liusė mąstė, jog neištikimybę patyręs žmogus
dažnai jaučia gėdą dėl to, kad liko apgautas. Nors tai netei
singa, kažkodėl niekaip nepavyksta atsikratyti minties, kad
taip nutiko dėl tavo paties trūkumų.
- Kas nutiko? - Džastina susiraukė vos atidariusi užpaka
lines duris. Ji, kaip įprastai, mūvėjo džinsus, vilkėjo sportinį
nertinį, plaukai švysčiojo surišti į uodegėlę. - Atrodai siau
bingai. Nagi, eime į virtuvę.
- Aš šlaput šlaputėlė, - pasakė Liusė. - Grindis pripė
duosiu.
- Nusiauk batus ir einam.
- Atleisk. Man derėjo paskambinti, - Liusė ištraukė pėdas
iš purvu aplipusių sportbačių.
- Jokios bėdos, mes neužsiėmusios.
Liusė nusekė paskui draugę į didelę šiltą virtuvę. Sienas
puošė linksmi, vyšnių kekėmis išmarginti apmušalai, ore
sklandė gardūs miltų, lydyto sviesto, skysto šokolado kvapai.
Auksaspalves garbanas susukusi į mazgą ant pakaušio, Zoja
54
iš orkaitės traukė skardą su pyragėliais. Ji atrodė lyg mergina

iš vintažinio žurnalo viršelio: patrauklių kūno formų, lieknu
liemeniu, orkaitės kaitros nurausvintais skruostais.
Zoja nusišypsojo.
- Liuse, gal norėtum pabūti degustatore? Kaip tik išban
džiau naują šokoladinių pyragaičių su rikota receptą.
Liusė nebyliai papurtė galvą. Kažkodėl atsidūrusi jaukioje
virtuvės šilumoje ji pasijuto dar prasčiau. Gerklę nuvėrė aštrus
liūdesio dieglys ir Liusė, mėgindama bent kiek numalšinti
skausmą, priglaudė ranką prie kaklo.
Sunerimusi Džastina įbedė į ją akis.
- Kas nutiko, Liuse?
- Šis tas labai blogo, - išspaudė ji. - Siaubingas dalykas.
- Judu su Kevinu susipykote?
- Ne, - sudrebėjo Liusė. - Jis mane metė.
Ją akimirksniu pasodino ant kėdės prie stalo. Zoja viešniai
ištiesė pluoštelį nosinaičių. Kol Liusė šluostė šlapius plaukus
ir šnirpštė nosį, Džastina pripylė stiklą viskio. Kai Liusė
gurkštelėjo švelnaus skonio, bet deginančio skysčio, Džastina
šliūkštelėjo gėrimo ir į kitą taurę.
- Dėl Dievo meilės, Džastina, ji nė pirmos taurės neiš
gėrė, - papriekaištavo Zoja.
- Šita ne Liusei, o man.
Zoja nusišypsojo, pakraipė galvą ir, atnešusi pyragėlių pri
krautą lėkštę, prisėdo priešais Liusę.
- Suvalgyk vieną, - patarė. - Kažin ar yra tokia bėda, ku
rios neišspręstų šiltas pyragaitis.
- Ne, dėkoju, nė kąsnio nepraryčiau.
- Šokoladinis, - tarė Zoja, tarsi tai kepiniui suteiktų gydo
mosios galios.
55
Lisa Kleypas
Trūksmingai atsidususi Liusė paėmė pyragaitį ir perlaužė

pusiau. Iš vidaus pakilęs drėgnas garas sušildė jai pirštus.
- Taigi, kas nutiko? - pasiteiravo Džastina, suleidusi dantis
į pyragaitį.
- Kevinas mane apgaudinėjo, - dusliai sumurmėjo Liusė. -
Ką tik man apie tai papasakojo.
- Tas šunsnukis, - apstulbo Zoja. - Tas glitus šliužas, tas...
tas...
- Subingalvis. Manau, kaip tik šito žodžio ieškai, - įsiterpė
Džastina.
- Norėčiau pasakyti, kad esu nustebinta, - tarė Zoja, - bet
man visada atrodė, kad Kevinas - vienas tų į neištikimybę
linkusių vyrų.
- Kodėl taip kalbi? - parūpo Džastinai.
- Na, pirmiausia, akys.
- Tik todėl, kad jis gerai atrodo... - prasižiojo Džastina, bet
Zoja ją nutraukė.
- Ne, ne tai turėjau galvoje. Noriu pasakyti, jis akių nenu
leidžia nuo moterų. Dažnai pagaudavau jį spoksantį man į
krūtinę.
- Visi žiūri į tavo krūtinę, Zoja. Žmonių žvilgsniai nejučia
ten nukrypsta.
Zoja apsimetė nenugirdusi pusseserės ir tęsė:
- Kevinas nėra sukurtas ilgalaikiams santykiams. Primena
vieną tų, paskui automobilius skuodžiančių šunų. Šunims ne
reikia automobilio. Jiems patinka gaudynės.
- Ir su kuo jis tave apgavo? - paklausė Džastina Liusės.
- Su mano seserimi Elise.
Pusseserės tarsi susitarusios išpūtė akis.
56
- Neįtikėtina, - tarė Zoja. - Esi įsitikinusi, kad Kevinas tau

pasakė tiesą?
- Kurių galų jam meluoti? - paklausė Džastina.
Zoja pažvelgė į Liusę susirūpinusi.
- Gal paskambink Elisei ir pasiklausk, ar tai tiesa?
- O jei ji patvirtins, kad tiesa? - liūdnai išlemeno Liusė.
- Tada išdrožk viską, ką apie ją manai. Pasakyk, kad ji -
superkekšė ir nusipelnė per amžius degti pragare.
Liusė pakėlė taurę su viskiu ir ištuštino iki dugno.
- Nekenčiu konfliktų.
- Leisk, aš paskambinsiu, - pasisiūlė Džastina. - Aš die
vinu konfliktus.
- Ką tu šįvakar veiksi? - švelniai pasiteiravo Zoja. - Ar turi
kur prisiglausti?
- Nežinau. Turbūt neturiu. Kevinas nori, kad kuo greičiau
dingčiau iš namų. Pas jį atsikrausto Elisė.
Džastina vos neužspringo.
- Ji atvažiuoja iš Siatlo? Į tavo namus? Dieve brangiausias,
tai šlykštu.
Liusė atsikando pyragėlio. Rikotos sūrio švelnumas tobulai
derėjo su tamsaus šokolado kartumu.
- Turėsiu išvykti iš salos, - pareiškė ji. - Nenoriu jų sutikti
kiekviename žingsnyje.
- Tavim dėta, - atsiliepė Džastina, - niekur nevažiuočiau.
Likčiau čia ir priversčiau juos jausti pragarišką kaltę. Kiek
vienai progai pasitaikius painiočiausi po akimis.
- Čia tavo draugai, - pridūrė Zoja. - Pasilik su mumis.
Tavęs laukia visas pagalbos ir palaikymo būrys.
- Manęs?
57
Lisa Kleypas
- Žinoma, tavęs. Kodėl stebiesi?

- Daugumą draugų šioje saloje susiradau tik Kevino dėka.
Net ir jus. O jei dabar visi puls palaikyti jį?
- Gal keletas ir stos Kevino pusėn, - pasvarstė Džastina, -
bet tu turi mus, galimybę gauti mūsų neįkainojamų patarimų
ir gyvenamąją vietą, kurioje gali pasilikti tiek, kiek tik pano
rėsi.
- Ar jūsų viešbutyje yra laisvų kambarių?
- Tik vienas, - atsakė Zoja. - Tas kambarys visada laisvas, -
pusseserė nuvėrė Džastiną niūriu žvilgsniu.
- Ir koks gi tas kambarys? - parūpo Liusei.
- Edvardo Munko kambarys, - kiek drovokai atsakė Džas
tina.
- Dailininko, nutapiusio „Šauksmą"? - pasitikslino Liusė.
- Jis nutapė ne tik „Šauksmą", - pasakė Džastina. - Gerai
jau, taip, kambaryje pakabinau būtent to paveikslo reproduk
ciją, nes jis pats garsiausias, bet ten yra ir keletas kitų, visai
mielų paveikslėlių, tarkim, „Mergaitės ant tilto".
- Nesvarbu, - atkirto Zoja. - Kiekvienas, atsidūręs tame
kambaryje, pastebi tik „Šauksmą". Kaip ir sakiau, žmonės ne
nori prieš miegą žiūrėti į tokį paveikslą.
- Aš noriu, - pareiškė Liusė. - Tobulas kambarys ką tik
paliktai moteriai.
Džastina meiliai dirstelėjo į draugę.
- Gali ten gyventi tiek, kiek tik širdis geidžia.
- Okai ji išsikraustys, - įsiterpė Zoja, - kambaryje pakabin
sime kito dailininko darbų.
Džastina susiraukė.
- Ką esi numačiusi?
- Pikasą, - ryžtingai paskelbė Zoja.
58
- Munkąs tave trikdo, bet triakes moteris kvadratinėmis

krūtimis tapęs žmogus atrodo visai priimtinas?
- Visi, norintys apsistoti mūsų viešbutėlyje, teiraujasi apie
Pikaso kambarį. Pavargau jiems aiškinti, kad tokio kambario
neturime.
Džastina atsiduso ir vėl nukreipė dėmesį į Liusę.
- Kai suvalgysi pyragaitį, pavėžėsiu tave iki namų ir pa
dėsiu susikrauti daiktus.
- Mes galime susidurti su Kevinu, - pasakė Liusė liūdnu
balsu.
- Džastina viliasi, kad kaip tik taip ir nutiks, - patikino
draugę Zoja.
Džastina nuožmiai išsišiepė.
-Tikiuosi, kad tuo metu, kai su juo susitiksime, vairuosiu
automobilį.
Keletą dienų pragyvenusi „Dailininko pastogėje", Liusė

galiausiai sukaupė drąsą ir paskambino seseriai. Neįtikėtina
padėtis. Daugelį metų Liusė pataikavo Elisei, davė jai viską,
ko tik ši užsigeisdavo, ko tik jai prireikdavo. Ir kuo viskas bai
gėsi? Nejaugi sesuo išties manė turinti teisę nusivilioti Liusės
vaikiną ir nė nesusimąstė apie padarinius?
Laikydama rankoje telefoną Liusė atsisėdo ant lovos.
Munko kambarys buvo jaukus ir šiltas, rusvai raudona spalva
išdažytos sienos tobulai derėjo prie baltutėlių apvadų ir spal
votais geometriniais raštais išmargintos patalynės. Ir muzie
jinės kokybės paveikslų, kaip antai „Mergaitės ant tilto" ir
„Vasaros naktis Asgardstrande", reprodukcijos džiugino akį.
Tik tas košmariškasis „Šauksmas" sielvarto perkreipta burna
ir kone apčiuopiama kančia gadino ūpą. Užtekdavo vos sykį
59
Lisa Kleypas
dirstelėti į tą paveikslą ir jau nebeįstengdavai sutelkti minčių

į nieką kita.
Spustelėjusi greitojo rinkimo mygtuką Liusė įsistebeilijo į
prasižiojusią, ausis rankomis užspaudusią figūrą, virš jos nu
sidriekusį kruviną dangų, apačioje dunksančius tamsiai mė
lynus fjordus. Ji kuo aiškiausiai suvokė, ką jaučia tas žmogus.
Kai Elisė atsiliepė, Liusės skrandis bemaž apsivertė.
- Klausau? - atsargiai tarė sesuo.
- Tai aš, - Liusė tyliai įkvėpė. - Ar Kevinas su tavimi?
- Taip.
Stojo tyla.
Tyla buvo kitokia nei toji, apgaubdavusi jas anksčiau.
Dabar ji buvo sprangi, ledinė. Liusė daug kartų repetavo įvai
rius pokalbio variantus, bet dabar, išties pradėjusi pokalbį,
nebegalėjo ištarti nė žodžio.
Elisė prakalbo pirmoji.
- Nežinau, ką turėčiau pasakyti.
Liusę užplūdo pyktis, ji įsikibo jo lyg skęstantis gelbėjimosi
rato. „Ką turėtų pasakyti?"
- Gali paaiškinti, kodėl taip pasielgei, - tarė ji.
- Taip tiesiog nutiko. Neįstengėme pasipriešinti.
- Gal ir neįstengei suturėti savo jausmų, - atsakė Liusė, -
bet galėjai kontroliuoti veiksmus.
- Taip. Žinau, ką ketini pasakyti. Žinau, kad atsiprašinėti
beprasmiška, bet vis tiek - atsiprašau.
- Elise, kiekvieną sykį, kai manęs atsiprašydavai, aš atsa
kydavau: viskas gerai. Bet šįkart nieko gero čia nėra. Niekada
nebus. Kiek ilgai visa tai tęsiasi?
- Turi galvoje, kiek ilgai mudu susitikinėjame ar...
- Mylitės. Kada pirmąkart pasimylėjote?
60
- Prieš keletą mėnesių. Per Kalėdas.

- Per...
Liusei užėmė kvapą. Kambaryje staiga tapo per tvanku. Ji
sužiopčiojo lyg iš vandens ištraukta žuvis.
- Mes retai susitikdavome, - skubiai pridūrė Elisė. - Buvo
nelengva ištaikyti progą...
- Ir vogčiomis dirbti savo juodus darbelius?
- Mudviem su Kevinu nederėjo taip elgtis. Bet aš nieko iš
tavęs neatėmiau, Liuse. Judu susvetimėjote. Buvo aišku kaip
dieną, kad tarp jūsų ne viskas gerai klojasi.
- Man nebuvo aišku. Mudu draugavome dvejus metus.
Kartu gyvenome. Dar praėjusią savaitę mylėjomės. Taigi,
mano akimis, santykiai klostėsi sukruštai gerai.
Aštrus žodis ištrūko netyčia. Liusė nebuvo iš tų žmonių,
kurie plūstasi nė nesusimąstę. Bet šią akimirką susikeikusi
pasijuto kur kas geriau. Tas žodis tiko šiuo atveju. Negana to,
sesuo nuščiuvo ir taip išsidavė maniusi, kad Liusė ir Kevinas
kartu nebemiega.
- Kaip manai, kas dabar bus? - paklausė Liusė. - Ar turė
čiau tau atleisti, pamiršti savo buvusius santykius su Kevinu
ir susitikusi su jumis dviem lyg niekur nieko šnekučiuotis prie
šeimos pietų stalo?
- Suprantu, tam prireiks šiek tiek laiko.
- Laiko neprireiks. Tamneužteks nė viso pasaulio laiko. Tu
ne tik sudaužei man širdį, Elise. Tu išardei mūsų šeimą. O kas
dabar? Ar dėl šito buvo verta nuvilioti mano vaikiną?
- Mudu su Kevinu mylime vienas kitą.
- Kevinas myli tik save. Jis apgavo mane, tad nejaugi ne-
susimąstei, kad šitaip gali pasielgti ir su tavimi? Nejau manai,
kad iš šitaip prasidėjusių santykių gali išeiti kas nors gero?
61
Lisa Kleypas
- Mudviejų santykiai kitokie nei jūsų.

- Kodėl taip manai?
- Nesuprantu, ko klausi.
- Klausiu, koks skirtumas? Kodėl tu, o ne aš?
- Kevinui reikia žmogaus, su kuriuo jis galėtų būti savimi.
Tu tokia tobula, Liuse. Prie tavo keliamų reikalavimų niekas
neįstengs prisitaikyti. Suprantama, išskyrus tave pačią.
- Niekada nesakiau, kad esu tobula, - netvirtu balsu atsakė
Liusė.
- Ir nereikėjo sakyti. Tu tiesiog tokia esi.
- Nejau mėgini apkaltinti mane dėl to, ką iškrėtei pati?
- Mes kartais pasišaipydavome iš tavo manijos viską kon
troliuoti, - negailestingai kirto sesuo. - Kevinas pasakojo, kad
tiesiog pašėldavai išvydusi ant grindų numestą jo kojinę. Esi
taip įnikusi kontroliuoti visus ir viską, kad nebepastebi, kas
vyksta tau palei nosį. Nesu kalta, kad Kevinas dabar geidžia
manęs. Priešingai nei tu, aš jo neatstumiu. Jei nepasikeisi, vai
kinai ir toliau tave paliks.
- Šįkart būčiau ir be tavo pagalbos apsiėjusi, - drebančiu
balsu išrėžė Liusė ir baigė pokalbį seseriai dar nespėjus nieko
atsakyti.
62
5
Galvoje dūzgiančios mintys apie išsiskyrimą nepaprastai

išvargina. Vienas po kito atmintyje iškylantys įvykiai ir po
kalbiai iš naujo peržvelgiami, kruopščiai išnagrinėjami, įverti
nami. Užuominos dėliojamos lyg iš skalbimo mašinos išimtos
kojinės. Galiausiai imi stebėtis ne tuo, kad išsiskyrėte, bet tuo,
kad pražiopsojai įspėjamuosius ženklus.
- Daugelis žmonių neranda laiko įdėmiau apsižvalgyti,
suvokti, kad kai kas vyksta, - samprotavo Džastina. - Mes
esame pernelyg panirę į kasdienybę, stengiamės neužmiršti
apsilankyti pas odontologą, nepavėluoti į darbą, laiku išvalyti
akvariumą, kol jame neįsiveisė pelekų puvinys.
- Galvoje netelpa, kaip lengvai Kevinas mane apmovė, -
atsiliepė Liusė. - Maniau puikiai jį pažįstanti, pasirodo, nepa
žinojau nė per nago juodymą.
- Tai vienas išdavystės veiksnių. Žmonės negalės tavęs
įskaudinti, kol nusipelnys tavo pasitikėjimą.
- Kažin ar jis siekė mane įskaudinti, - suabejojo Liusė. -
Tiesiog vieną dieną Kevino jausmai ėmė ir pasikeitė, o aš ne
pastebėjau. Galbūt jis paprasčiausiai įsimylėjo Elisę.
63
Lisa Kleypas
- Abejoju, - nesutiko Džastina. - Manau, Kevinas pasinau

dojo Elise, kad nutrauktų santykius su tavimi, o dabar įklimpo
kaip muselė į išrūgas.
- Net jei tai ir tiesa, turiu suprasti, kodėl jo meilė išblėso.
- Dabar tau reikia naujo vaikino.
- Skelbiu pertrauką nuo bet kokių santykių. Privalau išsi
aiškinti, kodėl nuolatos užlipu ant to paties grėblio.
Draugė nė klausyti nenorėjo.
- Pažįstu begalę šaunių vyrukų, galiu ir tave su vienu kitu
supažindinti.
Džastina sukosi kone visų Fraidei Harboro klubų ar grupių
veikloje. Ji dalyvaudavo labdaringuose „Linksmuosiuose ma
ratonuose", rinkdavo skurstantiems atiduodamus daiktus,
organizuodavo moterų savigynos kursus. Nors dauguma
Džastinos romantinių pažinčių trukdavo neilgiau nei patikra
oro uoste, su tais vaikinais ji ir toliau palaikydavo draugiškus
santykius.
- Suprantama, - mąsliai tarė Džastina, - teks truputį nu
leisti kartelę.
- Toji kartelė ir taip nėra aukštai užkelta, - nesutiko
Liusė. - Man tereikia vyro, gebančio savimi pasirūpinti, bet
ne narcizo... Dirbančio, bet neapsėsto savo darbo, pasitikinčio
savimi, bet ne arogantiško... tokio, kuris įžengęs į ketvirtą de
šimtį jau nebegyvena kartu su tėvais, o pasikvietęs į vietinį res
toraną, nesitiki, kad po pirmo romantiško pasimatymo šoksiu
į jo lovą. Argi tai perdėm aukšti reikalavimai?
- Taip, - atsakė Džastina. - Pamiršusi šį išsamų vertybių
sąrašą, veikiausiai susirastum visai padorų vyruką. Tokį kaip
Dueinas.
64
Dueinas buvo Džastinos vaikinas - odiniais drabužiais vil

kintis, aštuoniasdešimt pirmųjų „Harley - Davidson Shovel-
head" motociklu lakstantis baikeris.
- Ar sakiau, kad turiu šiokio tokio darbelio „Devintame
danguje"? - prisiminė Liusė.
Ji kalbėjo apie baikerių bažnyčią, kurioje lankėsi ir Dueinas.
- Ne, apie tai neužsiminei.
- Jie paprašė sukurti vitražą galinėje bažnyčios sienoje
esančiam didžiajam langui. Atsižvelgiau ir į parapijiečių pa
geidavimus. Horizontaliąją kryžiaus dalį sudėliosiu iš stili
zuotų motociklo vairo motyvų.
- Kietai, - įvertino Džastina. - Negaliu patikėti, kad jų ki
šenė leido tave pasamdyti.
- Neleido, - prisipažino Liusė ir nusišypsojo. - Bet tokiems
mieliems vyrukams atsakyti neįstengiau. Taigi susitarėme dėl
mainų. Sukursiu vitražą, o jei kada nors ateityje man prireiks
pagalbos, paskambinsiu jiems.
Iš namo, kuriame gyveno kartu su Kevinu, persikrausčiusi
į „Dailininko pastogę", Liusė keletą dienų bemaž neišlindo iš
studijos. Ji sugrįždavo į kambarį viešbutyje, numigdavo ten
kelias valandas ir dar neišaušus vėl traukdavo į dirbtuves. Bai
kerių bažnyčios vitražui įgaunant formą, Liusė jautė ypatingą,
didesnį nei įprastai įkvėpimą dirbti.
Bažnyčia glaudėsi kadaise buvusio kino teatro pastate.
Namas buvo nedidelis, užkaltais langais, jį puošė tik prie
kinės sienos viduryje, ekrano vietoje, pakabintas vitražinis
paveikslas. Visas pastatas tebuvo kokių šešių metrų pločio, o
viduje, abiejose tako pusėse rikiavosi šešiaviečių suolų eilės.
„Siekiame dangaus, - pasakė jai pastorius, - nes į pragarą
mūsų niekas nepriims."
65
Lisa Kleypas
Vos išgirdusi jo žodžius, Liusė kaipmat sumetė, kaip at

rodys būsimas paveikslas.
Kurdama vitražą ji pasitelkė klasikinį metodą: stiklo fra
gmentus sujungė lydyto švino juostelėmis, taip pat išbandė
šiuolaikinę techniką: ant platesnio stiklinio pagrindo suklijavo
keletą sulydytų ryškiaspalvio stiklo plokštelių. Tokie intarpai
suteikė langui papildomo gylio ir apimties įspūdį. Sudėjusi
visą kompoziciją, Liusė užglaistė tarpelius tarp švino ir stiklo
ir galiausiai sutvirtino vitražą metaliniais strypais.
Antrą valandą nakties darbas buvo baigtas. Ji žingtelėjo
atatupsta ir nužvelgė ant darbastalio gulintį kūrinį. Kūnu nu
vilnijo pasitenkinimo virpulys - vitražas pavyko kaip tik toks,
kokį jį ir įsivaizdavo: pagarbus, gražus ir mažumėlę keistokas.
Toks, kaip ir toje bažnyčioje besimeldžiantys baikeriai.
Buvo gera kurti, nukreipti mintis nuo savo rūpesčių. „Sti
klas, - pamanė Liusė, pirštų galiukais lytėdama švytinčią pus-
skaidrę plokštę, - dar niekada nėra manęs nuvylęs/'
Liusė vis delsė skambinti tėvams, nenorėjo jiems pasakoti

apie skyrybas su Kevinu. Reikėjo laiko apmąstyti, kas nutiko,
nuspręsti, ką daryti toliau, be to, ji neabejojo, jog Elisė jau bus
su tėvais pasikalbėjusi ir nušvietusi padėtį iš savos varpinės.
Neverta švaistyti emocijų ir jėgų beprasmei kovai. Tėvai stos
Elisės pusėn, o iš Liusės bus tikimasi, kad ji įlįs į kamputį ir
tylės kaip nebylė.
Marinai persikraustė gyventi į daugiabutį arčiau Kalifor
nijos technologijos instituto, kuriame Filipas skaitė po kelias
paskaitas perdien. Kartą per du tris mėnesius jie atskrisdavo
į Siatlą, aplankydavo abi dukteris, susitikdavo su draugais
ir bendradarbiais. Pastarąjį kartą atvykę į svečius, tėvai labai
66
supyko sužinoję, kad visą gimtadienio proga išrašyto dosnaus

čekio sumą Liusė išleido naujam Kevino vandens motociklui.
„Tikėjausi, kad nusipirksi ką nors sau, kokį mielą daiktelį, -
švelniai pabarė Liusę mama, kai jos liko vienos. - Suremon
tuosi ir perdažysi automobilį. Tikėjausi, kad pinigus išleisi
naudingai."
„Kevino laimė man tik į naudą."
„O kaip greitai, kai gavai čekį, jis užsiminė norįs to moto
ciklo?"
Suirzusi dėl tokio klausimo, Liusė nerūpestingai atsakė:
„Ak, apie motociklą jis nė žodeliu neprasitarė. Man pačiai
šovė tokia mintis."
Tai, žinoma, buvo netiesa ir mama ja nepatikėjo. Tačiau po
to pokalbio Liusė sunerimo: suprato, kad jos vaikinas tėvams
ne prie širdies. Dabar ji spėliojo, kaip tėvai reaguos sužinoję,
kad Kevinas metė vieną jų dukterį dėl kitos. Šiaip ar taip, jų
gimdytojai veikiausiai ras būdą, kaip susitaikyti su tokia pa
dėtimi - jei tik Elisė bus laiminga.
Vis dėlto iš Pasadenos paskambinusi mama reagavo visai
kitaip, nei Liusė tikėjosi.
- Ką tik kalbėjausi su Elise. Ji papasakojo, kas nutiko. Gal
voje netelpa.
- Ir aš iš pradžių negalėjau patikėti, - atsakė Liusė. - Tik
kai Kevinas paprašė išsikraustyti, supratau, kad tai tiesa.
- Ar buvo kokių nors ženklų? Ar nujautei, kad tokia pa
baiga artėja?
- Ne, ničnieko nenutuokiau.
- Pasak Elisės, judu su Kevinu turėjote bėdų.
- Akivaizdu, - tarė Liusė, - kad tos bėdos vardas - Elisė.
67
Lisa Kleypas
- Pasakiau Elisei, kad mudu su tėčiu esame nepaprastai ja

nusivylę ir tokio elgesio netoleruosime. Jos pačios labui.
- Tikrai? - akimirką patylėjusi pasitikslino Liusė.
- Kodėl taip nustebai?
Suglumusi Liusė nusijuokė.
- Mama, neatsimenu, ar per visą mielą gyvenimą esu gir
dėjusi tave ar tėtį, sakančius, kad nusivylėte Elise. Maniau, pa
prašysite manęs susitaikyti su jų draugyste ir nebesikankinti.
- Su tuo žmogumi pragyvenai dvejus metus. Neįsivaiz
duoju, kaip galėtum tiesiog imti ir „nebesikankinti", - stojo
ilga tyla. - Nesuprantu, kodėl įsikalei į galvą, neva mudu su
tavo tėvu pritarsime Elisės poelgiui.
Jos motinos balse suskambo tokia nuoširdi nuostaba, kad
Liusė nebesusiturėjo:
- Tu visada pritardavai Elisės poelgiams - ir blogiems, ir
geriems, - tarė Liusė ir skeptiškai nusijuokė.
Mama kurį laiką tylėjo.
- Pripažįstu, pernelyg lepinau tavo seserį, - galiausiai iš
tarė. - Jai visada reikėjo daugiau pagalbos nei tau, Liuse. Ji
nepaveldėjo gabumų, kurių turi tu. O po meningito taip ir
neatsigavo. Kentė nuotaikų svyravimus ir depresiją...
- ...kuriuos veikiausiai išprovokavo tas pats perdėtas le
pinimas.
- Liuse, - priekaištingai nutraukė ją mama.
- Ir aš dėl to kalta, - nusprendė Liusė. - Pataikavau sese
riai kaip ir visi kiti. Visi elgėmės su ja lyg su bejėgiu vaiku.
Neatmetu ir tikimybės, kad jai teko grumtis su ilgalaikėmis
meningito pasekmėmis. Tiesiog... jai derėtų imti ir pačiai pa
sirūpinti savo gyvenimu.
68
- Gal norėtum paviešėti pas mus, Kalifornijoje? Ištruktum

keletui dienelių. Mudu su tėčiu nupirktume bilietą.
Liusė nusišypsojo. Mama akivaizdžiai stengėsi pakeisti
pokalbio temą.
- Ačiū, tai labai miela. Tačiau jūsų namuose tik sėdėčiau
dyka ir niūročiau. Verčiau jau liksiu čia ir dirbsiu išsijuosusi.
- Gal tau ko nors reikia?
- Ne, man nieko netrūksta. Stumiu dieną po dienos. Tik
nenorėčiau netyčia kur nors susidurti su Kevinu ir Elise. Kažin
ar sugebėsiu susitvardyti.
- Viliuosi, kad Kevinui užteks padorumo važinėti pas Elisę
į Siatlą, o į salą jos nesikvies.
Apstulbusi Liusė tik sumirksėjo.
- Jie abu gyvens čia, mama.
- Ką nori pasakyti?
- Nejaugi Elise tau nepasakojo? Ji kraustosi pas Keviną.
- Ne, ji... - mama pristigo žodžių. - Viešpatie švenčiausias.
Į tą patį namą, kuriame judu gyvenote?
- Taip.
- O ką Elise ketina daryti su butu Siatle?
- Nenutuokiu, - sausai atkirto Liusė. - Gal man išnuomos.
- Liuse, tai nelabai juokinga.
- Atsiprašau. Tiesiog... Elisė nuspyrė mane šalin lyg nu
dėvėtų batų porą. O baisiausia tai, kad, regis, ji nejaučia nė
kruopelytės kaltės. Tiesą pasakius, manau, ji jaučiasi turinti
teisę pasigviešti mano vaikiną. Tartum privalėčiau jį atiduoti,
tik todėl, kad dabar Kevino užsigeidė ji.
- Tai aš kalta. Aš ją taip išauklėjau...
- Liaukis, - Liusė pertraukė mamą aštresniu, nei ketino
tonu. Ji sunkiai atsiduso ir vėl prabilo švelniau: - Bent kartą,
69
Lisa Kleypas
mama, pagalvok: gal dėl kai kurių poelgių kalta ji pati? Nejau
negalime tiesiai šviesiai pripažinti, jog Elisė pasielgė netin
kamai, o ne ieškoti begalės ją pateisinančių priežasčių? Kie
kvieną sykį, įsivaizdavusi ją miegančią mano name, mano
lovoje, su mano vaikinu, pamanau, kad ji - neišpasakytai kalta.
- Suprantama, dar ne metas apie tai kalbėti... Bet, Liuse, ji,
šiaip ar taip, yra tavo sesuo. Tikiuosi, kad kai vieną dieną Elisė
ateis pas tave nuoširdžiai apgailestaudama dėl savo poelgio,
tu jai atleisi. Juk šeima yra šeima.
- Tiesa, dabar tikrai ne metas apie tai kalbėti. Klausyk,
mama, man... reikia eiti.
Liusė suprato, kad mama stengiasi padėti. Bet tokie pokal
biai joms retai kada nusisekdavo. Jiedvi galėjo plepėti pavir
šutiniškomis temomis, bet vos tik pokalbis pasisukdavo apie
rimtesnius dalykus, mama, regis, pajusdavo pareigą nurodyti
jai, kaip mąstyti ir ką jausti. Todėl širdį Liusė mieliau atver
davo draugėms, o ne patiems artimiausiems žmonėms.
- Manai, jog nesuprantu, kaip tu jautiesi, - tarė mama. -
Bet aš suprantu.
- Supranti? - belaukdama motinos atsakymo Liusė
žvilgsniu nukrypo į Munko paveikslą „Gyvenimo šokis".
Drobė vaizdavo keletą vasaros naktį šokančių porų. Dvi mo
terys stovėjo atokiau. Stovinčioji kairėje vilkėjo baltai, atrodė
nekalta ir kupina vilties. Dešinėje sustingo juodais drabužiais
apsirengusi moteris. Jos pastiręs kūnas bylojo apie neišsipil
džiusios meilės kartėlį.
- Kadaise, kai dar nebuvau ištekėjusi, - prašneko mama, -
susitikinėjau su vienu žmogumi. Galvą buvau dėl jo pame
tusi. Vieną gražią dieną jis ėmė ir pranešė įsimylėjęs mano
geriausią draugę.
70
Motina dar niekada šitaip neatviravo. Netekusi žado Liusė

tvirčiau suspaudė telefoną.
- Buvo skaudu neišpasakytai. Mane ištiko... turbūt galima
tai pavadinti emocine krize. Niekada nepamiršiu to jausmo,
kai tįsai lovoje ir neturi jėgų atsikelti. Širdį užgula toks sun
kumas, kad nė krustelėti neįstengi.
- Apgailestauju, - švelniai atsiliepė Liusė. - Galvoje ne
telpa, kad tau teko išgyventi tokią patirtį. Turbūt buvo labai
baisu.
- Sunkiausia buvo tai, kad vienu metu netekau ir vaikino,
ir geriausios draugės. Manau, abu gailėjosi mane įskaudinę,
bet vienas kitą taip mylėjo, kad nieko aplink nebematė. Juodu
susituokė. Vėliau buvusi draugė paprašė atleisti ir aš pasakiau
jai atleidžianti.
- Bet ar iš tiesų atleidai? - nesusiturėjo Liusė.
Mama karčiai nusijuokė.
- Ištariau reikiamus žodžius. Tiek įstengiau. Vėliau džiau
giausi, kad nors žodžiams užteko jėgų, nes prabėgus metams
po jų vestuvių draugę pakirto Lu Gerigo liga*.
- O kas nutiko tam vyrui? Ar vėliau bendravote?
- Galima ir taip pasakyti, - atsakė mama tyliu, bejausmiu
balsu. - Galiausiai aš už jo ištekėjau, susilaukiau dviejų duk
terų.
Susivokusi Liusė išplėtė akis. Jai nė į galvą nedingtelėjo,
kad tėvas jau kartą buvo vedęs. Kad mylėjo ir neteko kitos
moters. Ar dėl to jis toks uždaras? Kiek gi paslapčių saugo jų
šeimos istorija, kiek jų slypi tėvų širdyse?
* Šoninė amiotrofinė sklerozė (dar vadinama ja susirgusio JAV beisbolo

legendos Lu Gerigo vardu) yra degeneracinė, motorinius neuronus pažei
džianti, neišgydoma liga.
71
Lisa Kleypas
- Kodėl dabar apie tai pasakoji? - išspaudė Liusė.

- Ištekėjau už Filipo, nes jį tebemylėjau - nors ir žinojau,
kad jis tuo pačiu neatsakys. Jis sugrįžo pas mane, sielvartau
jantis ir vienišas, trokštantis kito žmogaus artumo. Bet tai ne
buvo meilė.
- Tėtis tave myli, - paprieštaravo Liusė.
- Savaip. Susituokę nugyvenome gražų gyvenimą. Bet visą
laiką persekiojo mintis, kad man skirtas tik antraplanės moters
vaidmuo. Nenorėčiau, kad tai patirtum. Linkiu sutikti vyrą,
kuriam taptum viso gyvenimo šviesa.
- Kažin ar toks iš viso yra.
- Yra. Ir dar štai kas, Liuse: net jei kartą ištarei „taip" ne
tam žmogui, tikiuosi, tai nepaskatins tavęs ištarti „ne" tikrajai
meilei.
72
6
Po dviejų „Dailininko pastogėje" praleistų mėnesių Liusės

apžiūrimų būstų sąrašas gerokai sutrumpėjo, bet ir likę
variantai nedžiugino. Vienas namas stovėjo kažkokioje Dievo
užmirštoje skylėje, kito nuoma kainavo per brangiai, trečio
buto niūrumas varė į neviltį, ir taip be galo. Apsispręsti reikėjo
kuo greičiau, nors Džastina ir Zoja įkalbinėjo Liusę neskubėti.
Su Hofmanų merginomis ji gyveno kaip meškos ausyje.
Jų draugija lyg veiksmingiausias priešnuodis vaikė vis už
plūstančią išsiskyrimo sukeltą melancholiją. Kaskart, vos tik
pajutusi atslenkant niūrumą ar vienatvę, Liusė nusileisdavo
į virtuvę padėti Zojai arba išsiruošdavo pabėgioti kartu su
Džastina. Salia neišsenkančia energija trykštančios nutrūkt
galvės pokštininkės Džastinos liūdėti nebuvo kada.
- Nužiūrėjau vieną vaikiną, kaip tik jums, - vieną popietę
paskelbė Džastina.
Visa trijulė plušėjo ruošdamos viešbutį kasmėnesiniam
tyliojo skaitymo vakarėliui. Idėja gimė Zojai. Žmonės ga
lėjo atsinešti savo knygų arba skaitinius išsirinkti viešbučio
73
Lisa Kleypas
bibliotekoje. Vakarėlio svečiai įsitaisydavo pirmo aukšto

svetainėje ant minkštų sofų ar krėslų ir gurkšnodami vyną,
kramsnodami sūrį tyliai sau skaitydavo. Pirmąsyk išgirdusi
tokią mintį, Džastina tik nusišaipė:
„Ir kam gi šautų galvon eiti skaityti kitur, kai tai kuo pui
kiausiai galima daryti namuose?"
Vis dėlto, atkakliai Zojos įkalbinėjama, sutiko pamėginti.
Rezultatas viršijo visus lūkesčius: net blogu oru prie viešbučio
durų nusidriekdavo ilgiausios eilės.
- Pasiūlyčiau jį tau, Liuse, - tarė Džastina, - bet Zoja vieni-
šiauja ilgiau. Čia kaip skubios pagalbos skyriuje - pirmenybė
teikiama sunkiausiems ligoniams.
- Man nereikia jokios pagalbos, - papurtė galvą Zoja, dė
dama padėklą su sūriu ant didžiulio antikvarinio svetainės
bufeto. - Ateis metas ir pati su kuo nors susipažinsiu. Kodėl
neleidi įvykiams tekėti sava vaga?
- Tekėdami sava vaga tie įvykiai rutuliojasi pernelyg
ilgai, - atkirto Džastina. - O tu privalai išlįsti į žmones. Jau
pastebiu negerų ženklų.
- Kokių? - parūpo Zojai.
- Pirmiausia, tu pernelyg daug dėmesio skiri Baironui. Jis
be galo išlepintas.
Didžiumą laisvo laiko Zoja praleisdavo niurkydama savo
persų veislės katiną. Jis turėjo raudonmedžio plokštelėmis
išdailintą kraiko dėžutę, netikrais brangakmeniais puoštų
antkaklių kolekciją ir mėlyno aksomo guolį. Baironas buvo
reguliariai maudomas ir šukuojamas, o specialiai jam sukurtą
ėdalą šniaukštė iš porcelianinių dubenėlių.
- Tas katinas gyvena geriau už mane, - tęsė Džastina.
74
- Jo papuošalai neabejotinai gražesni, - įterpė trigrašį

Liusė.
Zoja susiraukė.
- Kad ir kaip būtų, visada mieliau rinksiuosi katino, o ne
vyro draugiją.
Džastina sviedė jai sardonišką žvilgsnį.
- Ar kada nors susitikinėjai su vaikinu, kosėjančiu plaukų
kamuoliukais?
- Ne. Užtat Baironas, skirtingai nei bet kuris vyras, laiku
pasirodo prie vakarienės stalo ir niekada nepriekaištauja dėl
mano pasivaikščiojimų po parduotuves.
- Nors ir jauti silpnybę kastratams, - toliau kalbėjo Džas
tina, - manau, puikiai sutartum su Šernu. Tau patinka gaminti,
jis - vyndarys... Kaip tik toks, kokio reikia.
Zoja įtariai paskersakiavo į pusseserę.
- Ar kalbi apie Šerną Nolaną, tą apkiautusį moksliuką iš
pradinės mokyklos?
Išgirdusi vardą Liusė vos nepaleido rankose laikytos knygų
stirtos. Kone apgraibomis suvertė storus tomelius ant kavos
stalelio priešais gėlėmis išmargintą sofą.
- Nebuvo jis toks blogas, - paprieštaravo Džastina.
- Tik nereikia. Šernas visur slampinėdavo su tuo Rubiko
kubu. Lyg žiedą glostinėjantis Golumas.
Džastina prapliupo juokais.
- Dieve, ir aš tai atsimenu.
- Buvo toks liesas, stipresniam vėjui papūtus turėdavome
jį prilaikyti. Nejaugi jis iš tiesų išaugo į patrauklų vaikiną?
- Šernas išaugo į karštą vaikiną, - daugiaprasmiškai tars
telėjo Džastina.
75
Lisa Kleypas
- Tavo akimis žiūrint, - atkirto Zoja. - Mūsų skoniai ski

riasi.
Džastina suglumo.
- O ką manai apie Dueiną? Ar jis tau atrodo patrauklus?
Zoja nesmagiai patraukė apvaliais petukais.
- Sunku pasakyti. Jis visas užsimaskavęs.
- Ką turi galvoje?
- Per tas ketaus keptuvės dydžio žandenas vos įžiūriu jo
veidą. O kur dar tatuiruotės...
- Tik trys, - užstojo Dueiną Džastina.
- Ir kitokių puošmenų jamnestinga, - toliau kalbėjo Zoja. -
Tokią knygą perskaitytum tik su elektronine skaitykle.
- Na, man tatuiruotės patinka. Bet gali lengviau atsikvėpti:
pas Šerną jų nė su žiburiu nerastum. Ir jokių auskarų. - Pa
mačiusi besižiojančių Zoją, Džastina pridūrė: - Ir žandenų jis
neturi. Galėsiu nufotografuoti, - irzliai purkštelėjo.
- Džastina teisi, - patikino Zoją Liusė. - Teko jį sutikti. Iš
ties karštas vyrukas.
Į ją susmigo draugių žvilgsniai.
- Buvai susitikusi su Šernu ir nė žodeliu apie tai neužsi
minei? - apstulbo Džastina.
- Mačiau jį vos kartą ir labai trumpai. Nė nenutuokiau, kad
ir jūs Šerną pažįstate.
- Mudu su Šernu draugaujame nuo neatmenamų laikų.
- Kodėl jis nė sykio nėra čia užsukęs? - parūpo Zojai.
- Pastaruosius kelerius metus, kai tik užveisė savo vynuo
gyną, pluša lyg pakvaišęs. Samdo keletą darbininkų, bet ir
pats nudirba begalę darbų. - Džastinos dėmesys vėl nukrypo
prie Liusės: - Papasakok, kaip susipažinote.
76
Lietaus Šešėl io kelias
- Važinėjausi dviračiu ir... - kalbėdama Liusė ant bufeto ri

kiavo vyno taures, - stabtelėjau minutėlei. Persimetėme keliais
žodžiais. Nieko ypatingo.
- Džastina, o kodėl tu pati nesusitikinėji su Šernu? - pa
klausė Zoja.
- Susitikinėjau mokydamasi vidurinėje, kai tavo šeima
išsikraustė į Everetą. Trumpas vasaros romanas. Prasidėjo
mokslo metai ir meilė išgaravo. Nuo tada mudu su Šernu sieja
tik draugystė, - Džastina nutilo. - Bėda ta, kad Šernas nenori
ilgalaikių įsipareigojimų. Nenori rimtų santykių. Laisvas kaip
paukštis. Neslepia savo nenoro tuoktis, - dar viena strateginė
pauzė. - Galite kad ir Denisės Rosman pasiklausti.
Liusė prisiminė girdėjusi tą vardą. Stulbinanti šviesia
plaukė televizijos žurnalistė, neseniai išrinkta patraukliausia
ir seksualiausia Siatlo žinių korespondente.
- Šernas susitikinėjo su ja?
- Taip, ji turi vasarnamį netoli Roš Harboro. Kone visus
metus juodu su Šernu puikiai sutarė. Denisė dėl jo iš proto
kraustėsi. Deja, rimtai įsipareigoti Šernas nepanoro ir ji galiau
siai nuleido rankas. Paskui buvo Lora Delfranča.
- Kas ji tokia? - susidomėjo Zoja.
- Agentūros „Ramiojo vandenyno pakrantės kapitalas"
vadovė... Ši agentūra remia verslą pradedančias aukštųjų
technologijų ir švarios energijos gamybos įmones. Stilinga, pi
niginga moteris, bet net ir jai nepavyko nusitempti Šerno prie
altoriaus.
- Galvoje netelpa, kad tokios moterys bėgioja paskui Šerną
Nolaną, - atsiliepė Zoja. - Juk reikia susitaikyti su begale jo
keistenybių.
77
Lisa Kleypas
- Norėčiau apginti apkiautusių moksliukų garbę, - pa

sakė Džastina. - Lovoje jie neįtikėtini. Yra apdovanoti lakia
fantazija, todėl ir kūrybingumo jiems nestinga. Negana to, jie
mėgsta žaisti su visokiais daikčiukais.
Abi jos klausytojos prapliupo juokais. Džastina merginoms
padavė po taurę vyno.
- Štai. Kad ir ką kalbėtumėte apie Šerną, jo vynas - fantas
tiškas.
- Šis vynas - Šerno? - paklausė Liusė pateliūskavusi so
driai raudono rūšinio vyno sklidiną taurę.
- Pavadintas „Po kiliu", - informavo Džastina. - Širazo ir
kabernė derinys.
Liusė gurkštelėjo. Vynas pasirodė besąs nepaprastai
švelnus, stipraus, bet sykiu ir aksominio vaisių aromato, su
kavos prieskoniu.
- Geras, - nusprendė ji. - Jau vien dėl nemokamo vyno
būtų verta vaikščioti su juo į pasimatymus.
- Ar davei Šernui savo telefono numerį? - sukluso Džas
tina.
- Buvo prabėgusios vos kelios valandos nuo išsiskyrimo
su Kevinu.
- Ne bėda. Dabar aš galiu suorganizuoti tavo susitikimą su
Šernu. Jei tik Zoja neprieštarauja.
- Nė truputėlio, - nedvejodama pareiškė Zoja. - Manęs šis
pasiūlymas nedomina.
Džastina piktdžiugiškai sukikeno.
- Tu prarasi, Liusė atras.
- Ir manęs šis pasiūlymas nedomina, - tarė Liusė. - Vos
du mėnesiai prabėgo nuo išsiskyrimo su Kevinu. Naujas
78
draugystes derėtų megzti tik kai prabėga lygiai pusė anks

tesnių santykių laiko... Man prireiks metų.
- Ne visiems galioja tokia taisyklė, - paprieštaravo Džas-
tina. - Tavo atveju reikia išlaukti po mėnesį už kiekvienus
kartu su Kevinu pragyventus metus.
- Manau, visos tos taisyklės juokingos, - įsiterpė Zoja. -
Liuse, įsiklausyk, ką tau sako intuicija. Kai ateis tinkamas
metas - širdimi pajusi.
- Jei kalbėsime apie vyrus, mano instinktai niekam tikę, -
atsakė Liusė. - Primena anądien skaitytą straipsnį apie suma
žėjusią jonvabalių populiaciją. Viena jų nykimą paskatinusių
priežasčių yra dirbtinis apšvietimas. Jonvabaliai nebepastebi
savo partnerių signalų, nes pasiklysta tarp terasų šviesų, ga
tvės žibintų, šviečiančių iškabų...
- Vargšeliai, - pasakė Zoja.
- Iš tiesų, - sutiko Liusė. - Pamanai suradęs tobulą par
tnerį, leki artyn kaip įmanydamas greičiau, o tada paaiškėja,
kad tai „Bic" žiebtuvėlis. Antrąsyk to nebeištverčiau.
Džastina nužvelgė Zoją ir Liusę, lėtai pakraipė galvą.
- Gyvenimas - puota, deja, judvi kenčiate nuo lėtinio virš
kinimo sutrikimo.
Padėjusi draugėms pasiruošti skaitymo vakarėliui, Liusė

sugrįžo į savo kambarį. Įsitaisė ant lovos lotoso poza ir at
sivertusi nešiojamąjį kompiuterį patikrino elektroninį paštą.
Aptiko buvusio profesoriaus ir vadovo mokslų daktaro Alano
Spelmano laišką. Jį neseniai paskyrė visame pasaulyje garsaus
Niujorko Mičelio menų centro menų ir pramonės reikalų ko
ordinatoriumi.
79
Lisa Kleypas
Mieloji Huse,
ardarprisimeni tą„reziduojančių menininkų"programą,apiekurią
užsiminiau per ankstesnį mūsų pokalbį? Ji suteiktų galimybę ištisus
metus darbuotis kartu su menininkais iš visopasaulio, ovisas išlaidas
apmokėtų organizatorius. Tobulai ten pritaptum. Manau, esi apdova
nota unikaliu gebėjimu kurdama panaudoti stiklo iliuziją, o daugelis
šiuolaikinių menininkų šios stiklosazn/bės neįvertina. Laimėjusi stipen
dijągalėtum eksperimentuoti su tokiais kūrybos būdais, kurie įprasti
nėmis sąlygomis sunkiai prieinami, ogal ir visai nepasiekiami.
Pranešk, jei nuspręsi išmėginti laimę. Prisegu paraiškos anketą.
Jau užtariau už tave žodelį, dabar visi laikysime kumščius.
Su geriausiais linkėjimais
Alanas Spelmanas
Vos kartą gyvenime pasitaikanti proga - metai Niujorke,

galimybė mokytis ir eksperimentuoti su stiklu.
Spragtelėjusi ant elektroninio laiško pabaigoje esančios
nuorodos, Liusė permetė akimis paraiškos reikalavimus:
vieno puslapio paraiškos anketa, motyvacinis laiškas ir dvi
dešimt skaitmeninių darbų nuotraukų. Vieną kankinamai vi
liojančią akimirką ji leido sau įsisvajoti.
Nauja vieta... nauja pradžia.
Tačiau tikimybė, kad ją išsirinks iš daugybės kandidatų,
buvo tokia menkutė, jog Liusė net nusistebėjo, kodėl apskritai
suka dėl to galvą.
„Kas aš tokia, kad tikėčiausi laimėti?" - paklausė ji savęs.
Bet staiga dingtelėjo ir kita mintis... „Kas aš tokia, kad ne
galėčiau bent pamėginti?"
80
7
„Mudviem reikia pasikalbėti, Liuse, - iš atsakiklio sus

kambo motinos balsas. - Skambtelėk, kai ištaikysi minutę be
pašalinių ausų. Paskambink nedelsdama. Tai labai svarbu."
Nepaisydama primygtinio motinos raginimo, Liusė taip ir
neprisiruošė jai paskambinti. Nė per nago juodymą neabejojo:
žinutė kažkaip susijusi su Elise, oji troško bent vieną dieną ne
galvoti ir nekalbėti apie jaunėlę seserį. Todėl visą popietę pra
leido pakuodama naujausius savo dirbinius ir išvežiodama
juos po Fraidei Harboro parduotuvėles.
- Nuostabu, - aiktelėjo Suzana Seburg, parduotuvės va
dovė ir Liusės draugė, akimis apmetusi stiklo mozaikas.
Liusė sukūrė moteriškų batelių kolekciją: čia galėjai išvysti
kurpaičių, aukštakulnių basučių, storapadžių batelių ir net
sportbačių porą. Visi pagaminti iš stiklo, keramikos, kristalų
ir karoliukų.
- Ak, taip ir norisi juos apsiauti! Zinai, netrukus kas nors
užeis ir nusipirks visą rinkinį. Pastaruoju metu tavo darbus
išgraibsto iškart, vos tik išdėlioju juos ant lentynų.
81
Lisa Kleypas
- Smagu girdėti, - atsakė Liusė.

- Tavo naujausi darbai tokie žavūs.., tokie... ypatingi. Ke
letas klientų norėtų šį bei tą pas tave užsisakyti.
- Puikumėlis. Mielai padirbėčiau.
- Išties gera, kai yra ką veikti, - Suzana pastatė stalinę
lempą ir metė Liusei užjaučiamą žvilgsnį. - Darbas veikiausiai
padeda atitraukti mintis nuo pastarųjų įvykių. - Pastebėjusi,
kad Liusė tik mirkčioja nieko nesuprasdama, moteris paaiš
kino: - Su Kevinu Pirsonu ir tavo seserimi.
Liusė įbedė akis į mobiliojo telefono kalendorių.
- Kalbi apie tai, kad juodu apsigyveno kartu?
- Apie tai. Ir apie jų vestuves.
- Vestuves? - tyliai cyptelėjo Liusė.
Jai pasidingojo, kad grindys po kojomis pasidengė ledu.
Kad ir į kurią pusę pasuktų, greičiausiai paslys ir šleptelės
ant žemės.
Suzanos veidas persimainė.
- Nežinojai? Velnias. Atleisk, Liuse, nė už ką nebūčiau no
rėjusi pirma tau apie tai pranešti.
- Jie susižadėjo? - neįstengė patikėti Liusė.
Kaip Elisei pavyko įkalbėti Keviną ryžtis tokiamžingsniui?
„Nesu nusistatęs prieš santuoką, - kadaise tikino jis Liusę, -
vieną dieną tikrai žengsiu prie altoriaus. Bet nenoriu ten pulti
stačia galva. Sutikęs savo išrinktąją, norėčiau su ja susisaistyti
ilgalaikiais ryšiais. Bet kuo gi tai skiriasi nuo santuokos?"
„Tai kitas santykių lygis", - tądien paaiškino jam Liusė.
„Galbūt. O gal tik kieno nors nustatyta taisyklė? Nejau iš
tiesų privalome į tai veltis?"
Panašu, kad kaip tik dabar jis į tai ir įsivėlė. Dėl Elisės. Ar
tai reiškia, kad Kevinas ne juokais ją įsimylėjo?
82
Iš tikrųjų Liusės negraužė pavydas. Kevinas buvo jai ne

ištikimas, veikiausiai ir toliau žais tuos pačius žaidimus. Bet
naujienos privertė susimąstyti: kas gi jai negerai? Matyt, Elisė
teisi: Liusė - kontrolės maniakė. Turbūt atbaidytų kiekvieną
ją pamilti išdrįsusį kvailį.
- Atleisk, - darsyk atsiprašė Suzana. - Tavo sesuo kartu
su vestuvių planuotoja apvažiavo visą salą. Dairosi tinkamos
vietos.
Telefoną laikanti ranka sudrebėjo. Liusė įbruko aparatą į
krepšį ir išspaudė grimasą primenančią šypseną.
- Na, - tarė ji, - bent jau žinau, ką norėjo pasakyti šįryt
žinutę atsakiklyje palikusi mama.
- Tu išbalusi kaip vaiduoklis. Eime į galinį kambarėlį -
turiu gaiviųjų gėrimų, galiu užkaisti kavos...
- Ne. Dėkoju, Suzana, bet, manau, šiandien man veiklos
jau pakaks.
Emocijų maišalynė ėmė kristalizuotis sluoksniais. Atsi
skyrė liūdesys, nuostaba, pyktis.
- Gal galėčiau kuo nors padėti?
Išgirdusi Suzanos balsą Liusė išsyk papurtė galvą.
- Jaučiuosi gerai, iš tiesų, jaučiuosi gerai, - ji pasitaisė per
petį permestą krepšio dirželį ir pasuko prie laukujų parduo
tuvės durų, bet, išgirdusi vėl prašnekusią draugę, stabtelėjo.
- Mažai tepažįstu Keviną ir nieko nežinau apie tavo seserį.
Bet tai, ką spėjau pamatyti ir išgirsti... leidžia manyti, kad jie
verti vienas kito. Ir tai tikrai ne komplimentas.
Liusės pirštai palytėjo durų stiklą. Vėsus, glotnus paviršius
akimirką numaldė jos nerimą.
- Nieko baisaus, - vos pastebimai šyptelėjo ji Suzanai. -
Gyvenimas tęsiasi.
83
Lisa Kleypas
Priėjusi automobilį Liusė įsitaisė prie vairo ir įkišo raktą

į degimo spynelę. Pasuko. Nieko. Ji nepatikliai nusijuokė.
„Nieko sau pokštas!" - tarstelėjo ir vėl pajudino raktą. Spragt,
spragt, spragt. Variklis dirbti nepanoro. Žibintai degė, vadinasi,
akumuliatorius niekuo dėtas.
Iki viešbučio gana netoli, pareis ir pėsčiomis. Bet mintis
apie būsimus ginčus su mechanikais ir smarkiai per kišenę
kirsiančias remonto darbų sąskaitas perpildė taurę. Liusė nu-
narino galvą ant vairo. Tokiais reikalais visada pasirūpindavo
Kevinas. „Papildomi pranašumai", - pašmaikštaudavo jis, pa
keitęs variklio tepalus ir valytuvų gumeles.
„Be abejonės, didžiausia vienišos moters gyvenimo blo
gybė, - niūriai mintijo Liusė, - yra ta, kad pačiai tenka rūpintis
automobiliu."
Dabar ji mielai išgertų, trūktelėtų kokio stipraus skausmą
malšinančio skysčio.
Išlipusi iš jokių gyvybės ženklų nerodančio automobilio,
Liusė nudrožė į netoli uosto įsikūrusį barą. Čia įsitaisę žmonės
stebėdavo laivus, į keltą skubančius ir iš jo išlipančius kelei
vius. Kitados, devynioliktame amžiuje, baro vietoje veikė
salūnas, linksminęs į Britų Kolumbiją prie Freizerio upės trau
kiančius aukso karštinės apimtus vyrus. Ilgainiui aukso ieško
tojus pakeitė kareiviai, pirmieji kolonistai ir Hadsono įlankos
kompanijos darbuotojai. Bėgo dešimtmečiai ir galiausiai ši
vieta virto gerą vardą užsitarnavusiu senu baru.
Iš Liusės krepšio pasipylė melodingos trelės. Skambėjo
mobilusis. Karštligiškai pasiraususi tarp įvairų daiktų: lūpų
blizgio, kramtomosios gumos pakelio, smulkių monetų, ji var
gais negalais išžvejojo telefoną. Skambino Džastina.
- Labas, - slopiu balsu atsiliepė Liusė.
- Kur esi? - be jokių įžangų paklausė draugė.
84
- Vaikštinėju mieste.
- Man ką tik skambino Suzana Seburg. Negaliu patikėti.
- Ir aš negaliu, - atsakė Liusė. - Kevinas netrukus bus
mano svainis.
- Suzana labai graužiasi, kad pirmoji išpyškino tau tokias
naujienas.
- Ji nekalta. Anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau sužinojusi.
Ryte radau mamos žinutę - turbūt norėjo pasikalbėti apie su
žadėtuves.
- Ar gerai jautiesi?
- Ne. Bet tuoj išgersiu ir atsigausiu. Jei nori, gali palaikyti
man draugiją.
- Grįžk namo, suplaksiu tau „Margaritą".
- Ačiū, - padėkojo Liusė, - bet viešbutyje pernelyg tylu.
Noriu pasėdėti bare, tarp žmonių. Tarp daugybės triukš
mingų, savo bėdas skandinančių žmonių.
- Gerai, - neprieštaravo Džastina, - tad kur...
Telefonas supypsėjo ir ryšys nutrūko. Liusė žvilgtelėjo į
mažutėlį ekraną. Jame raudonai mirksėjo baterijos ženklelis.
Baterija išsikrovė.
- Kitaip ir negalėjo būti, - burbtelėjo Liusė.
Įmetusi nenaudingą telefoną atgal krepšin, ji žengė į blau
siai apšviestą baro patalpą. Čia tvyrojo visiems seniems pasta
tams būdingas salstelėjęs, suplėkęs, slogus kvapas.
Ankstyvą vakarą bare dar nešurmuliavo nuolatiniai po
darbo užsukantys lankytojai. Liusė nužingsniavo prie baro,
įsitaisė tamsiausiame kampe ir permetusi akimis gėrimų są
rašą, išsirinko „Citrinų gurkšnį". Šį kokteilį, paruoštą iš deg
tinės, citrinų sulčių ir apelsinų likerio, patiekdavo taurėje
cukruotu krašteliu. Gėrimas maloniai atšaldė gerklę.
85
Lisa Kleypas
- Lyg ledkalnio bučinys, tiesa? - nusišypsojo šviesiaplaukė

padavėja Martė.
Liusė ištuštino taurę, linktelėjo ir pastūmė ją šalin.
- Dar vieną, - paprašė.
- Ar ne per greitai? Gal norėtumėte užkąsti? Kukurūzų
traškučių ar chalapos paprikų kąsnelių?
- Ne. Norėčiau tik dar vieno kokteilio.
Martė įtariai nužvelgė Liusę.
- Viliuosi, paskui neketinate sėsti prie vairo?
Liusė karčiai nusijuokė.
- Neišdegs. Mano automobilis ką tik sugedo.
- Bjauri dienelė pasitaikė, ar ne?
- Ištisi metai, - atsakė Liusė.
Antro kokteilio padavėja ruošti neskubėjo, todėl Liusė pa
sisuko ant baro kėdės ir pasižvalgė į kitus lankytojus. Vieni
kiurksojo prie baro kitapus Liusės, kiti sėdėjo prie stalų. Prie
vieno stalo susibūręs šešetas baikerių maukė alų ir triukš
mingai bendravo.
Liusė per vėlai susigriebė, kad visi tie vyrukai - baikerių
bažnyčios lankytojai. Tarp jų sėdėjo ir Džastinos vaikinas Du-
einas. Žvilgsnio nusukti nespėjo: Dueinas ją pamatė ir pamojęs
iš kito salės galo pakvietė prisijungti prie būrelio.
Liusė papurtė galvą, mostelėjo jamatsakydama ir nusisuko.
Tačiau stambus geraširdis baikeris nerangiai prižirgliojo
prie baro ir bičiuliškai pliaukštelėjo ranka jai tarp menčių.
- Liuse muse, - tarė jis, - kaip sekasi?
- Štai, užsukau išgerti, - silpnai šyptelėjo Liusė. - Kaip tu
laikaisi, Dueinai?
- Nėra kuo skųstis. Eikš, pasėdėk kartu su manimi ir vai
kinais. Mes visi iš „Devinto dangaus".
86
- Ačiū, Dueinai. Malonu, kad kvieti. Bet šią akimirką man

verkiant reikia pabūti vienai.
- Kas atsitiko? - Pamatęs, kad Liusė nesiryžta atsakyti,
pridūrė: - Kad ir kas neduotų ramybės, mes viskuo pasirū
pinsime, pameni?
Liusė įdėmiai nužvelgė platų, žandenose kone paskendusį
veidą ir nuoširdžiai nusišypsojo.
- Ne, nepamiršau. Jūs, vaikinai, esate mano angelai sargai.
- Taigi, klok apie bėdą.
- Jos dvi, - atsakė Liusė. - Pirma, mano automobilis išleido
paskutinį kvapą. Arba paniro į komą.
- Akumuliatorius?
- Vargu. Nežinau.
- Šitą bėdą sutvarkysime, - pažadėjo Dueinas. - Kokia an
troji?
- Jaučiuosi taip, lyg mano širdis būtų į šipulius subyrėjusi.
Telieka susemti ją į laikraštį ir išmesti šiukšlių dėžėn.
Baikeris metė jai užjaučiamą žvilgsnį.
- Džastina pasakojo apie tavo buvusįjį. Jei norėtum, mes su
vaikinais mielai iškarštume jam kailį.
Liusei pavyko tyliai sukikenti.
- Nenorėčiau kurstyti jūsų mirtinai nuodėmei.
- Oi, mes nuolatos nusidedame, - linksmai atsakė Dueinas. -
Todėl ir nusprendėme įsikurti bažnyčią. Manyčiau, tavo buvu
siajamnepakenktų dorybingas spyris į sėdynę. - Išsišiepęs nuo
žandenos iki žandenos, jis pacitavo Bibliją: „Taip darydamas
krausi žarijas jam ant galvos, ir Viešpats atlygins tau."
- Man užteks ir to, kad suremontuosite automobilį, - pa
tikino Liusė.
Dueino raginama ji pasakojo, kur palikusi mašiną, ir ga
liausiai padavė jam raktelius.
87
Lisa Kleypas
- Po dienelės kitos pristatysime automobilį į „Dailininko

pastogę", - pažadėjo motociklininkas. - Bus kaip naujas, ga
lėsi sėsti ir važiuoti.
- Ačiū, Dueinai. Nė apsakyti negaliu, kokia esu jums dė
kinga.
- Ar tikrai nenori prie mūsų prisidėti?
- Dėkoju, bet išties mieliau pabūčiau viena.
- Gerai. Bet mes su vaikinais nenuleisime nuo tavęs akių, -
Dueinas mostelėjo į kampą, kur jau rinkosi nedidelė muzikantų
grupelė. - Netrukus čia nė uodas neturės kur snapo įkišti.
- Kodėl? - sukluso Liusė.
- Švęsime „Kiaulės karo" dieną.
Ji išplėtė akis.
- Šiandien?
- Birželio penkioliktąją, kaip ir kasmet, - Dueinas paplekš
nojo jai per petį ir sugrįžo prie draugų stalelio.
- Metas iš čia dingti, - murmtelėjo sau panosėje Liusė, pa
kėlė taurę su antru kokteiliu ir gurkštelėjo.
Ji tikrai nenusiteikusi „Kiaulės karo" šventės linksmybėms.
Šios šventės tradicijos kilo dar 1859-aisiais, kai britų val
domai Hadsono įlankos bendrovei priklausanti kiaulė nu
klydo į amerikiečio ūkininko Lymano Katlerio bulvių lauką.
Pamatęs, kad didelė kiaulė knisa jo lauką ir šlamščia derlių,
ūkininkas gyvūną nušovė. Šis atsitikimas įžiebė trylika metų
trukusį amerikiečių ir britų karą. Abi šalys saloje įkūrė karo
stovyklas. Karą galų gale užbaigė trečiųjų teismas, o sala
atiteko amerikiečiams. Nors amerikiečių ir britų karinės pa
jėgos konfrontavo ne vienus metus, vienintele šio konflikto
auka buvo kiaulė. Po bemaž pusantro šimto metų „Kiaulės
karo" pradžią imta minėti ant grotelių pačirškintais kiaulienos
88
kepsniais, muzika ir alaus upėmis - tokiomis plačiomis, kad

tilptų ir visa aukštastiebių burlaivių flotilė.
Kol Liusė išgurkšnojo savo gėrimą, suskambo muzikantų
dainos, ant baro atsirado lėkštės už dyką dalijamų kiaulienos
šonkaulių, o šurmuliuojančioje sausakimšoje salėje neliko
vietos nė obuoliui nukristi. Ji mostelėjo ir paprašė sąskaitos,
padavėja linktelėjo.
- Gal galėčiau užsakyti tau dar vieną kokteilį? - paklausė
ant gretimos kėdės įsitaisęs vyras.
- Ačiū, bet man jau užteks, - atsakė Liusė.
- O gal šitų? - jis stumtelėjo lėkštę su kiaulienos šonkau
liukais.
- Nesu alkana.
- Jie už dyką, - neatlyžo kaimynas.
Rūsčiai nudelbusi įkyruolį, Liusė atpažino, kad jis - vienas
Kevino samdomų kraštovaizdžio specialistų, tik vardo ne
įstengė prisiminti. Regis, Polas. Stiklinis žvilgsnis ir gaižus
burnos kvapas išdavė, kad vyriokas šventę pradėjo gerokai
anksčiau.
- Oi, - suglumo jis, taip pat pažinęs Liusę. - Tu Pirsono
mergina.
- Jau nebe, - atkirto ši.
- Tiesa, tu - ta senoji.
- Senoji? - plyktelėjo Liusė.
- Turėjau galvoje, senoji mergina... ee... išgerk alaus. Aš
vaišinu, - jis čiupo didelį, ant padėklo prie baro stovėjusį plas
tikinį bokalą.
- Dėkoju, nenoriu, - Liusė atšlijo, kad per kraštus besilais
tantis gėrimas neaptaškytų.
- Už alų nereikia mokėti. Paimk.
89
Lisa Kleypas
- Aš nenoriu alaus, - ji atstūmė primygtinai brukamą bo

kalą, tačiau kaip tik tą akimirką kažkas iš besigrūdančios mi
nios atsitrenkė vaikinui į ranką.
Tarsi sulėtintame kadre prie jos priskriejo sklidinas bokalas
ir šliūkštelėjo alus. Liusė nustėrusi aiktelėjo - ledinis skystis
nutvilkė krūtinę, prasisunkė už liemenėlės.
Per bežadę akimirką žmonės susigaudę, kas nutiko, ir į
Liusę nukrypo daugybė žvilgsnių: vieni kupini užuojautos,
kiti - šalti, persmelkti pasidygėjimo. Be abejonės, ne vienas
pamanė, kad alumi Liusė apsipylė pati.
Pažeminta ir įniršusi Liusė timpčiojo kiaurai permirkusią
ir prie kūno limpančią palaidinę.
Padavėja kaipmat atkišo popierinių rankšluosčių ritinėlį.
Liusė puolė sausinti drabužį.
Per tą laiką prie jos prasibrovė ir Dueinas su bičiuliais
baikeriais. Didžiulė Dueino plaštaka sugriebė Polą už apyka
klės - nedaug trūko ir vyrukas būtų pakibęs virš žemės.
- Ar tu išvertei alų ant mūsų Liusės? - sugriaudėjo bai-
keris. - Sumokėsi už tai, tešlagalvi.
- Prašau apsieti be muštynių! - skubiai pareikalavo padavėja.
- Aš nieko nepadariau, - išmikčiojo Polas. - Ji siekė alaus,
o bokalas išslydo man iš rankų.
- Aš nesiekiau jokio alaus, - pasipiktino Liusė.
Kažkas prasiyrė pro minią, švelniai palietė Liusei nugarą. Ji
įsitempė ir atsigręžė, jau žiojosi tą žmogų išplūsti, tik žodžiai
sustingo gerklėje: į ją žvelgė melsvai žalios akys.
Šernas Nolanas.
Kodėl tarp visų ją, tokią apgailėtiną, matančių žmonių, bū
tinai turėjo pasimaišyti ir Šernas Nolanas?
- Liuse, - tyliai tarė jis, apsižvalgęs ir įvertinęs padėtį. - Ar
kas nors jus nuskriaudė?
90
Aštrus lyg peilio ašmenys žvilgsnis susmigo į besigūžiantį

Polą.
- Ne, - burbtelėjo Liusė ir rankomis prisidengė krūtinę. Li
pnus ir šlapias palaidinės audinys tapo beveik permatomas. -
Tik permirkau. Ir sušalau.
- Leiskite man jus iš čia išsivesti, - Šernas paėmė nuo baro
rankinę, padavė Liusei ir žvilgtelėjęs jai virš galvos paklausė: -
Kiek ji skolinga, Marte?
- Baras vaišina, - atsakė padavėja.
- Dėkoju, - Šernas žvilgtelėjo į baikerius. - Nesuluošink to
vaikio, Dueinai. Jis pernelyg nusitašęs, kad susigaudytų, kas
vyksta.
- Nieku gyvu, - atsiliepė Dueinas. - Tik švystelėsiu jį į
prieplauką. Gal kelissyk pamurkdysiu. Sukelsiu jam lengvutę
hipotermiją, tik tiek.
- Aš blogai jaučiuosi, - suinkštė Polas.
Liusei jo beveik pagailo.
- Palik jį ramybėje, Dueinai.
- Pagalvosiu apie tai, - pamatęs, kad Šernas ruošiasi pa
lydėti Liusę pro minią, Dueinas prisimerkė. - Nolanai, elkis
gražiai, antraip tave ištiks toks pat likimas.
Šernas sardoniškai nusišypsojo.
- Ir kas gi paskyrė tave Liusės globėju?
- Ji Džastinos draugė, - atsakė Dueinas. - Todėl jei drįsi
pasielgti netinkamai, būsiu priverstas iškaršti tau kailį.
- Tu negalėtum iškaršti man kailio, - atsiliepė Šernas ir iš
sišiepęs pridūrė: - O štai Džastina...
Jis nulydėjo pro minią besiiriančią Liusę.
Atsidūrusi ant šaligatvio ji stabtelėjo, atsigręžė į Šerną. Jis
atrodė toks pat gyvybingas ir gražus kaip ir anąkart.
91
Lisa Kleypas
- Galite grįžti vidun, - išpoškino Liusė. - Man pagalbos

nereikia.
- Jau ruošiausi eiti namo. Pernelyg daug žmonių susirinko.
- O kodėl ten atsidūrėte?
- Užsukau išgerti kartu su broliu Aleksu. Šiandien galų gale
baigėsi jo skyrybų procesas. Bet vos tik brolis sužinojo, kad čia
rengiamas „Kiaulės karo" vakarėlis, iškart spruko lauk.
- Ir man derėjo taip pasielgti, - švelnus vėjelis nuslydo per
mirkusia Liusės palaidine. - Brr, - sudrebėjo ji, - reikia grįžti
namo ir persirengti.
- O kur gyvenate?
- „Dailininko pastogėje".
- Džastinos Hofman viešbutyje. Palydėsiu jus.
- Ačiū, bet pareisiu ir pati. Netoli.
- Taip atrodydama per Fraidei Harborą žingsniuoti nega
lite. Šalimais esanti suvenyrų krautuvėlė dar dirba. Leiskite,
nupirksiu jums marškinėlius.
- Pati galiu nusipirkti, - atrėžė Liusė.
Susizgribo besielgianti nedėkingai ir šiurkščiai, bet jautėsi
pernelyg nelaiminga, kad dar ir dėl šito suktų galvą. Ji nu-
drožė į parduotuvę, o Šernas nusekė iš paskos.
- Gerasis Dieve, - aiktelėjo už prekystalio stovinti pagyve
nusi moteris melsvai pilkais plaukais. - Kas gi mums nutiko?
- Vienas girtas asilas išvertė ant manęs bokalą alaus, - pa
aiškino Liusė.
- Ovarge, - moteris pastebėjo už jos stovintį vyrą ir jau gie
dresniu veidu užkalbino: - Šernai Nolanai, čia ne tavo darbas?
- Juk jūs mane pažįstate, ponia Ohehir, - papriekaištavo
šyptelėjęs Šernas. - Aš savo gėrimų iš rankų nepaleidžiu. Gal
92
čia yra koks kampelis, kur mano bičiulė galėtų persirengti

naujais marškinėliais?
- Parduotuvės gale, - moteris mostelėjo į duris sau už nu
garos. Užjaučiamai nusišypsojo Liusei. - Kokių marškinėlių
norėtum, mieloji?
- Kuo paprastesnių.
- Aš ką nors surasiu, - pasakė Šernas Liusei. - Kodėl gi
jums nenusiprausus, kol aš žvalgysiuosi?
Liusė sudvejojo, bet linktelėjo.
- Tik neišrinkite nieko įžūlaus, - paprašė. - Jokių kaukolių,
kvailų posakių ar nešvankybių.
- Mane skaudina jūsų nepasitikėjimas, - tarstelėjo Šernas.
- Pernelyg menkai jus pažįstu, kad pasitikėčiau.
- Pasiklauskite ponios Ohehir, - Šernas nužingsniavo prie
pardavėjos, įsirėmė rankomis į prekystalį ir pasilenkė lyg są
mokslininkas. - Nagi, pasakykite jai, koks aš geras. Angelas.
Saulės spindulėlis.
- Jis - vilkas ėriuko kailyje, - pasakė Liusei senoji ponia.
- Ponia Ohehir norėjo pasakyti, - paaiškino Šernas Liusei, -
kad aš - ėriukas vilko kailyje.
Liusė suturėjo šypseną. Nuotaika ėmė taisytis. Mažutė mo-
terytė mestelėjo reikšmingą žvilgsnį ir lėtai papurtė galvą.
- Esu tikra, ponia pasakė tai, ką ir norėjo pasakyti.
Liusė nužingsniavo į spintos dydžio vonios kambarėlį, nu
sitraukė šlapią palaidinę ir švystelėjo į šiukšlių dėžę. Ten pat
atsidūrė ir permirkusi sena liemenėlė išsitampiusia gumele,
nubrizgusiomis petnešėlėmis. Ji išsitraukė pluoštą popierinių
rankšluosčių, paleido karštą vandenį ir ėmė šluostyti rankas,
krūtinę.
- Ir kaip jums pavyko įsitaisyti baikerių palydą? - kitapus
durų suskambo Šerno balsas.
93
Lisa Kleypas
- Jų bažnyčiai sukūriau vitražą. Dabar jie tarsi... na, spėju,

jie priglaudė mane po savo sparneliu.
- Tuo jūs ir užsiimate? Esate stiklo menininkė?
- Taip.
- Kaip įdomu.
- Kartais išties įdomu, - Liusė šiukšliadėžėn įmetė gumulą
šlapių popierinių rankšluosčių.
- Radau marškinėlius. Ar galėčiau perduoti?
Liusė žingtelėjo prie durų ir užlindusi už jų atvėrė vos per
kelis centimetrus. Šernas įkišo ranką su tamsiai rudais marš
kinėliais. Uždariusi duris ji įdėmiai nužvelgė drabužį. Marški
nėlių priekį puošė rausva cheminių simbolių diagrama.
- Kas tai?
- Teobromino molekulė, - pro uždaras duris prasiskverbė
Šerno balsas.
- Kas yra teobrominas? - nenuovokiai paklausė ji.
- Šokolade esantis cheminis elementas. Sukelia laimės po
jūtį. Ar paieškoti ko nors kito?
Kad ir kokia bjauri buvo diena, marškinėliai Liusę pra
linksmino.
- Ne, pasiliksiu šituos. Mėgstu šokoladą.
Minkštas tamprus trikotažas maloniai apgludo drėgną lie
menį. Liusė atidarė duris ir žengė iš vonios kambario.
Šalia lūkuriuojančio Šerno žvilgsnis perbėgo ja nuo galvos
iki kojų.
- Šauniai atrodote.
- Atrodau lyg kokia kvanka, - atsakė Liusė. - Dvokiu kaip
alaus darykla. Ir nesegiu liemenėlės.
- Mano svajonių moteris.
Iš paskutiniųjų tramdydama šypseną Liusė nuėjo prie pre
kystalio.
94
- Kiek jie kainuoja? - pasiteiravo.

Ponia Ohehir mostelėjo į Semą.
- Jis jau sumokėjo.
- Tarkime, kad tai gimtadienio dovana, - išvydęs Liusės
veido išraišką, paskubėjo įsiterpti Šernas. - Kada jūsų gimta
dienis?
- Lapkritį.
- Labai ankstyva gimtadienio dovana.
- Dėkoju, bet aš negaliu...
- Dovanoju besąlygiškai, - Šernas nutilo. - Na, gal yra
viena sąlyga.
- Kokia gi?
- Galėtumėte pasakyti man ir savo pavardę.
- Liusė Martin.
Jis ištiesė ranką. Akimirką padvejojusi Liusė ištiesė ir
savąją. Jo delnas buvo šiltas, pirštai kiek sudiržę nuo nuos
paudų. Darbininko ranka. Liusės oda plūstelėjo karštis, ji, lyg
nusiplikiusi, kaipmat atitraukė plaštaką.
- Leiskite palydėti jus iki namų, - pasiūlė Šernas.
- Turėtumėte susirasti brolį ir pabūti su juo. Jei šiandien
jis galų gale išsituokė, veikiausiai dabar ne juokais kremtasi.
- Ir ryt jis bus susikrimtęs. Tada ir pasimatysime.
- Pasakyk Aleksui, kad be tos moters jis gyvens kur kas
geriau, - įsiterpė tylomis už prekystalio jų besiklausiusi ponia
Ohehir. - Patark kitąsyk rinktis mielą čionykštę mergaitę.
- Spėju, šiais laikais visos mielos salos merginos jau nėra
pirštu penimos, - atsakė Šernas, lydėdamas Liusę iš parduo
tuvės. - Klausykite, - tarė jis, kai jie atsidūrė lauke, - nenoriu
pasirodyti esąs įkyruolis, bet privalau įsitikinti, kad namo grį
šite saugiai. Jei norite, galiu sekti jus iš tolėliau.
95
Lisa Kleypas
- Kokiu atstumu? - sukluso ji.

- Vidutiniu draudimo prisiartinti atstumu, maždaug per
šimtą metrų.
Liusė nevalingai nusikvatojo.
- Nebūtina. Galite eiti kartu.
Šernas paklusniai prisitaikė prie jos eisenos.
Jiedviembežingsniuojant „Dailininko pastogės" link, Liusė
pastebėjo pirmuosius įspūdingo saulėlydžio ženklus: dangų
užliejo rausva ir oranžinė glazūra, o debesų pakraštėliai su
spindo auksu. Jei ne susiklosčiusios aplinkybės, toks vaizdas
būtų paglostęs Liusei širdį.
- Taigi, kokį etapą dabar išgyvenate? - pasiteiravo Šernas.
- Etapą? A, turite galvoje mano laikotarpį po išsiskyrimo.
Turbūt šiuo metu priartėjau prie pirmojo pabaigos.
- Graudulingos Saros Maklaklan dainos ir tūžmingos ži
nutės.
- Taip.
- Tik nesikirpkite plaukų, - patarė jis.
-Ką?
- Antras etapas. Šukuosena ir nauji bateliai. Nekeiskite šu
kuosenos, jūsų plaukai labai gražūs.
- Dėkoju, - Liusė droviai užbruko už ausies ilgą tamsių
plaukų sruogą. - Tiesą pasakius, šukuosena - tai jau trečias
etapas.
Jie stabtelėjo prie gatvės kampo, palaukė, kol užsidegs
žalia šviesoforo šviesa.
- Taip jau nutiko, - atkreipė dėmesį Šernas, - kad šią aki
mirką mudu atsidūrėme priešais vyno barą, kuriame galima
paragauti gardžiausiai visoje Ramiojo vandenyno šiaurės va
karų pakrantėje paruoštos auksinės skumbrės. Ką pasakytu
mėte, jei užsuktume pavakarieniauti?
96
Liusė žvilgtelėjo pro baro langą. Ten žvakių šviesoje sėdėjo

žmonės ir, regis, nuostabiai leido laiką. Ji atsigręžė į Semą.
Vyras varstė ją įdėmiu žvilgsniu. Jo nerūpestingame veide
kažin kas slypėjo, lyg šviesotamsos technika nutapytame pa
veiksle. Prancūzai tokią techniką pavadino clair-obscur. Šviesa
ir šešėliai. Regis, Šernas Nolanas - kur kas paslaptingesnis, nei
jį pavaizdavo Džastina.
- Ačiū, - padėkojo ji, - bet tai niekur nenuves.
- Niekur ir neturi nuvesti, - atsiliepė Šernas. - Mes tik pa
vakarieniausime. - Pamatęs, kad ji dvejoja, pridūrė: - Jei at
sisakysite, vakarienei valgysiu pusgaminį, pasišildytą namie
mikrobangų krosnelėje. Ar žinodama, kad maitinuosi pusga
miniais, galėsite toliau sau ramiai gyventi?
- Taip.
- Tai reiškia, vakarieniausite kartu su manimi?
- Tai reiškia, kad ir žinodama, jog maitinatės pusgami
niais, gyvensiu kuo ramiausiai.
- Beširdė, - švelniai papriekaištavo jai Šernas, bet gyvy
bingų akių gelmėse žybtelėjo juoko kibirkštėlės.
Jie žingsniavo toliau.
- Kaip ilgai ketinate gyventi „Dailininko pastogėje"? - pa
klausė Šernas.
- Viliuosi netrukus išsikraustyti. Dairausi buto, - Liusė
ironiškai prunkštelėjo. - Deja, būstai, kuriuos išgalėčiau nuo
motis, toli gražu ne tokie patrauklūs kaip tie, kuriuose apsi
gyventi neleidžia kišenė.
- O koks gi turėtų būti jūsų svajonių būstas?
- Man tereikia buto su vienu miegamuoju. Ramios, bet ne
nuo pasaulio atskirtos vietos. Džiaugčiausi regėdama vande
nyną. Šiuo metu gyvenu pas Džastiną, - ji pritilo. - Atrodo,
turime bendrą bičiulę.
97
Lisa Kleypas
- Džastina sakė, kad mudu draugai?

- Argi ne?
- Nelygu, ko ji apie mane pripasakojo.
- Pasak jos, esate šaunus vaikinas ir mums derėtų susiti
kinėti.
- Tada mudu su Džastina draugai.
- Dar ji mano, kad būtumėte tobulas laikinas vaikinas.
Mėgstate pasilinksminti ir vengiate įsipareigojimų.
- O ką jūs atsakėte?
- Pasakiau, kad manęs nedominate. Pavargau nuo kvailų
savo klaidų.
- Santykiai su manimi būtų labai protinga klaida, - pati
kino ją Šernas.
Liusė nusijuokė.
- Kodėl gi?
- Aš niekada nepavyduliauju, nežarstau pažadų, kuriuos
galų gale vis tiek sulaužyčiau. Draugaudama su manimi gau
tumėte tai, ką matote.
- Nebloga reklama, - sutiko Liusė, - bet, šiaip ar taip,
manęs šis pasiūlymas nedomina.
- Į paslaugų paketą įtrauktas ir nemokamas bandomasis
laikotarpis, - viliojo Šernas.
Liusė nusišypsojo ir papurtė galvą.
Jie priėjo „Dailininko pastogę" ir stabtelėjo prie paradinių
laiptelių.
Liusė atsigręžė į Šerną ir tarė:
- Dėkoju už naujus marškinėlius. Ir už pagalbą išsikrapš-
tant iš baro. Jūsų dėka... prasta diena baigėsi maloniai.
- Visada prašom, - Šernas nutilo. - Turiu vieną mintį dėl
buto. Mano brolis Markas su Hole persikraustė gyventi pas
98
mane, o savo būstą nuomoja. Daugiabutyje, ant vandenyno

kranto.
- Kas yra Hole?
- Mano dukterėčia. Jai septyneri. Pernai mirė mūsų sesuo
Viktorija, o Markas tapo jos dukters globėju. Aš jam šiek tiek
padedu.
Tokios netikėtos žinios nustebinta, Liusė įdėmiai nužvelgė
Šerną.
- Padedate auginti mažylę? - pasitikslino ji.
Šernas tik linktelėjo.
- Ir leidote jiems apsigyventi savo name, - Liusės žodžiai
nuskambėjo kaip teiginys.
Šernas nesmagiai patraukė pečiais.
- Namas didžiulis, - vyro veide atsirado neperprantama
išraiška, balsas tapo perdėm atsainus. - Taigi, dėl to buto...
anksčiau ten gyvenęs nuomininkas išsikraustė, ir, kiek gir
dėjau, Markas tebeieško naujo gyventojo. Galiu pasidomėti.
Gal norėtumėte butą apžiūrėti?
- Aš... galbūt, - Liusė susizgribo tapusi pernelyg atsargi.
Butą pakrantėje rasti nelengva, tikrai vertėtų į jį dirstelėti. -
Esu tikra, mano kišenė to nepakels. Kiek jūsų brolis prašo už
nuomą?
- Sužinosiu ir pranešiu, - Šernas išsitraukė mobilųjį tele
foną ir viltingai į ją sužiuro. - Koks jūsų telefono numeris?
Liusei sudvejojus, jis išsišiepė.
- Prisiekiu, neįkyrėsiu. Garbingai susitaikau su pralaimė
jimu.
Liusė neįstengė atsispirti nerūpestingo geraširdžio links
muolio Šerno žavesiui. Padiktavo jam savo telefono numerį,
dirstelėjo į melsvai žalias akis ir susigriebė, kad lūpos pačios
99
Lisa Kleypas
linksta į šypseną. Kaip gaila, kad ji negali atsipalaiduoti ir bent

mažumėlę su juo pasilinksminti.
Šiaip ar taip, tapo atsargesnė. Ji pavargo norėti, tikėtis ir
prarasti. Vėliau, keliems mėnesiams, tikriausiai metams, pra
bėgus, vėl panūs žmogiško artumo, vėl surizikuos užmegzti
kokius nors santykius. Tik ne dabar. Ir ne su šiuo vyru, kuris
linkęs tik į labai paviršutinišką ryšį.
- Ačiū, - padėkojo Liusė, stebėdama, kaip Šernas kiša mo
bilųjį į užpakalinę kišenę. Nerangiai, dalykiškai ištiesė ranką
ir tarė: - Nekantriai lauksiu žinutės dėl nuomojamo buto.
Šernas rimtai paspaudė jai ranką, bet akyse blykčiojo juoko
kibirkštėlės.
Buvo nepaprastai gera pajusti jo delno šilumą, saugiai
plaštaką apsivijusius pirštus. Jau taip seniai niekas jos nelietė,
niekas nelaikė už rankos. Net ir gėdingo raudonio išpilta nuo
galvos iki kojų pirštų galiukų, Liusė užtempė tą akimirksnį
kiek ilgiau, nei derėjo.
Nutaisęs neperprantamą veidą, Šernas atidžiai ją nužiūrėjo.
Tebelaikydamas už rankos prisitraukė arčiau ir palenkė galvą.
- Dėl to bandomojo laikotarpio... - sumurmėjo.
Liusė nebeįstengė suvaldyti minčių, širdis pašėlo daužytis.
Ji aklai įsistebeilijo į šaltame nakties mėlyje tirpstantį saulė
lydį. Netekusi amo suvokė, kad Šernas glaudžia ją prie peties
ir raminamai glosto nugarą. Jų kūnai lietėsi, nuo tvirto Šerno
kūno šilumos Liusei pakirto kelius.
Kai jo ranka palytėjo skruostą, o lūpos palinko arčiau, ji
buvo tokia apsvaigusi, kad nė necyptelėjo. Jis švelniai pakvietė
bučinio, o Liusė nevalingai pravėrė lūpas. Nelemti instinktai
nugalėjo sveiką protą.
Apžavėta bučinio trumputę akimirką Liusė susigriebė, kad
neturi ką prarasti. „Beprotybė", - pamanė ji, bet Šerno liežuvis
100
jau susirado jos liežuvį, o aukštyn slystelėjusi jos ranka spus-

čiojo jam sprandą. Pojūčiai plūdo pramaišiui su širdies dū
žiais.
Bučinį nutraukė Šėmas. Laikė Liusę glėbyje, kol ji atitoko.
Suglumusi ir bejėgė ji galų gale atsiplėšė nuo Šerno ir puolė
prie laiptų.
- Netrukus tau paskambinsiu, - išgirdo jį sakant.
Liusė stabtelėjo, pažvelgė per petį.
- Ne itin vykusi mintis, - tyliai ištarė.
Abu suprato, kad ji kalba ne apie butą.
- Niekas tavęs neskubina, - atsakė Šernas. - Spręsti tau,
Liuse.
Ji piktai prunkštelėjo.
- Jei prireikia žmogų įtikinėti, esą sprendžia jis pats, tai
reiškia, kad iš tikrųjų tas žmogus ničnieko nesprendžia, - pa
reiškė ir nė negrįžtelėjusi užlėkė laiptais.
101
8
- Kam skubėti? - nustebo Kevinas, Elisei prašnekus apie

vestuves. - Juk ką tik įsikraustei.
Elisė nuvėrė jį įdėmiu, rūsčiu žvilgsniu.
- O kiek gi laiko, tavo galva, turėtų praeiti?
- Laiko? - sumišęs pakartojo jis.
- Pusmetis? Metai? Amžinai nelauksiu, Kevinai. Daugelis
tavo bendraamžių jau sukūrė šeimas. Kurgi bėda? Juk tikinai
mane mylįs.
- Myliu, bet...
- Ką dar norėtum apie mane sužinoti? Kas tave stabdo?
Jei manai, kad mūsų santykiai nesiklosto, išeisiu nė nemirk
telėjusi.
- Niekada to nesakiau.
Elisė buvo nusiteikusi čiupti jautį už ragų. Jos ryžtą kurstė
ir neseniai prarastas scenaristo padėjėjos darbas. Agentas pa
skambino vos baigęs pokalbį su „Širdis težino" vyriausiuoju
scenaristu. Serialą nuspręsta nutraukti. Reitingai tokie prasti,
kad net paskutinių sezono serijų filmuoti nebeverta. Jų vietoje
102
jau įterptos kelios televizijos viktorinos. Platintojas pamėgins

serialą įsiūlyti kabelinės televizijos kanalams, bet kol kas Elisei
teks susiveržti diržą ir gyventi iš skurdžių santaupų.
Vestuvės su Kevinu išspręstų tris problemas. Pirma, san
tuoka atvertų jai būsimo vyro piniginę, negana to, tai įrodytų
Liusei, kad būtent Elisę Kevinas myli karščiausiai. Tada ir tė
vams neliktų nieko kito, kaip tik susitaikyti su jų ryšiu. Jiedvi
su mama pradėtų planuoti vestuves, visas negandas užgožtų
džiugus jaudulys. Šeima vėl susivienytų, o Liusei tektų su
tramdyti įžeistą savimeilę ir liautis tūžti.
Vos tik ant pirštelio sužibo sužadėtuvių žiedas su briliantu,
triumfuojanti Elisė puolė skambinti tėvams. Deja, nepaprastai
nustebo vietoj sveikinimų sulaukusi aštrių priekaištų.
„Ar jau išsirinkote datą?" - pasiteiravo mama.
„Dar ne. Pamaniau, mudvi viską aptarsime ir..."
„Prašau nevelti manęs į savo planus, - atkirto motina. -
Mudu su tėčiu atvyksime į vestuves, jei šito nori. Bet šventę
renk ir apmokėk pati."
„Ką? Tuokiasi jūsų duktė, o jūs net vestuvių neketinate iš
kelti?"
„Jei mūsų šeimoje viskas klostytųsi darniai, vestuvėmis
pasirūpintume su dideliu džiugesiu. Bet taip jau nutiko, kad
savo laimę nusprendei kurti ant sesers nelaimės pamatų.
Nenorime užgauti jos jausmų, todėl negalime paremti tavo
santykių su Kevinu. Tai taip pat reiškia, kad ir kasmėnesinės
finansinės paramos tau nebeteiksime."
„Galėtum pamanyti, kad manęs išsižadate! - sušuko įniršio
apimta Elisė. - Tai taip neteisinga, negaliu patikėti tuo, ką gir
džiu!"
„Savo rankomis sukūrei mus visus įskaudinusią situaciją,
Elise. Nuskriaudei ir save pačią. Tiek daug patirčių laukia...
103
Lisa Kleypas
šventės, gimtadieniai, ligos... patirtys, kurias turėtume iš

gyventi kartu su visa šeima. Bet kol nesusitaikysi su Liuse,
šeimos neturėsi."
Netverdama įtūžiu Elisė perpasakojo šį pokalbį Kevinui.
Jis tik truktelėjo pečiais ir pareiškė, kad jiedviem, matyt, teksią
atidėti vestuves.
- Ir laukti, kol Liusė atsigaus po jūsų skyrybų? Ji tyčia ku
kuos viena kokius penkiasdešimt metų, kad tik man atkeršytų.
- Negali priversti jos vėl vaikščioti į pasimatymus, - tars
telėjo Kevinas.
Elisė giliai susimąstė.
- Jei tik Liusė susirastų naują vaikiną ir liautųsi vaidinusi
auką, tėvams nieko kito neliktų, tik pripažinti, kad jų dukters
gyvenimas tęsiasi. Reikalai imtų klostytis taip, kaip dera, ir jie
iškeltų man vestuves.
- O kurgi rasi tą naują vaikiną?
- Pažįsti daug salos gyventojų. Ką galėtum rekomenduoti?
Kevinas apstulbęs sužiuro į sužadėtinę.
- Tai jau nebenormalu, Elise. Neketinu supiršti savo buvu
sios merginos su vienu iš savo draugužių.
- Nereikia draugų. Pakaktų paprasto, padoriai atrodančio
ir jai patiksiančio vaikino.
- Net jei ir prisiminčiau kokį tinkamą kandidatą, kaip
tu... - pamatęs ryžtingą Elisės žvilgsnį, Kevinas nutilo. - Ne
žinau. Gal tiktų Nolanai? Girdėjau, Aleksas skiriasi.
- Jokių išsiskyrusių vyrukų. Liusė ant tokio kabliuko ne
užkibs.
- Vidurinėlis Šernas - viengungis. Turi vynuogyną.
- Tobula. Kaip juos suvesime?
- Nori, kad pats juos supažindinčiau?
104
- Ne, mums geriau nesirodyti. Liusė už jokius pinigus

neitų į pasimatymą su mūsų išrinktu žmogumi.
Kevinas pasvarstė, kaip galėtų supažindinti du žmones ir
neišsiduoti tą pažintį inicijavęs.
- Elise, ar mums tikrai reikia...
- Taip.
- Šernas skolingas man paslaugą, - prisiminė Kevinas. -
Prieš kelerius metus šiek tiek paplušėjau jo vynuogyne ir
nieko už tai nepaprašiau.
- Gerai. Primink jam apie skolą. Tegul Šernas Nolanas ima
rėžti sparną aplink Liusę.
Lieknutė Hole sėdėjo aukštai įsitaisiusi ant vynuogynu žir-

gliojančio Šerno pečių ir kikeno.
- Aš aukšta! - šaukė ji. - Tik pažvelkite į mane!
Lengva it pienės pūkelis mergaičiukė smulkutėmis ranky
tėmis apkabino dėdei galvą.
- Juk liepiau po pusryčių nusiplauti rankas, - sududeno
Šernas.
- Iš kur žinai, kad jų neploviau?
- Tavo piršteliai limpa prie mano plaukų.
Viršum jo galvos vėl suskardeno vaikiškas juokas. Šernas
su Hole kepė blynelių suvožtinius su paskrudintais zefyrais -
pagal pačių susikurtą receptą. Jei Markas būtų namie, apie
tokį skanumyną jie būtų galėję tik pasvajoti. Bet Markas liko
nakvoti pas sužadėtinę Mėgę, o jam nesant, Šernas džiugiai
atleisdavo vadeles.
Tvirčiau suėmęs Holę už kulkšnių, jis pasisveikino su vy
nuogyno darbininkais. Šie bruzdėjo prie traktoriaus - tvirtino
didžiulę apsauginio tinklo ritę. Pro vynuogienojus prava
žiavęs traktorius išsyk uždengs keturias ar penkias eiles.
105
Lisa Kleypas
Holes rankutės tebesispaudė Šernui prie kaktos ir kone už

dengė akis.
- Kiek man sumokėsi už pagalbą šį rytą?
Šernas nusijuokė. Jį džiugino šio mielo nešulio svoris ant
pečių, saldainiais kvepiantis alsavimas, neišsenkanti, kunku
liuojanti energija. Prieš Holei įsiveržiant į jo gyvenimą, Šernui
atrodė, kad mažos mergytės - tai rožinę ir violetinę spalvą
dievinančios, dėl blizgančių klijų, minkštų žaisliukų ir fėjų
galvas pametusios nežemiškos būtybės.
Vadovaudamiesi lyčių lygybės principais, viengungiai
dėdės išmokė Holę žvejoti, mėtyti kamuolį ir kalti vinis. Ta
čiau mergaitiška meilė kaspinėliams, visokiems mažmožiams
ir pūkuotiems daikčiukams pasirodė besanti neįveikiama. Ir
šiandien Hole užsimaukšlino mėgstamiausią rausvą beisbolo
kepuraitę, papuoštą priekyje išsiuvinėta diadema.
Neseniai Šernas mergaitei nupirko keletą naujų drabužėlių,
o išaugtuosius sudėjo į labdaros parduotuvei skirtą maišą.
Staiga jam toptelėjo, kad praeities rūdys pamažėle graužia
Holės prisiminimus apie mamą. Drabužius, senus žaislus,
net žodžius ir įpročius lėtai, bet neišvengiamai keitė nauji.
Todėl kai kuriuos daiktelius Šernas sudėjo į dėžutę ir paslėpė
palėpėje. Ėmė užrašinėti savo prisiminimus apie seserį Vikę,
mielas ir juokingas istorijas. Vieną dieną pasidalys jomis su
Hole.
Kartkartėmis Šernas gailėdavosi nebegalįs pasišnekučiuoti
su seserimi apie jos dukrelę, papasakoti, kokia nepaprastai
miela ir protinga auga jos Hole. Papasakoti, kaip mergaitė
keičiasi pati ir keičia pasaulį aplink save. Nūnai Šernas daug
ką suprato, permąstę dalykus, kurie, seseriai gyvai esant, jam
nė į galvą nebūtų atėję: kokia nelengva vienišos motinos dalia,
106
kaip sudėtinga išeiti iš namų, prireikus atlikti kokias nors už

duotis. Juk kur nors susiruošus kartu su Hole, vien jos batų
tenka ieškoti mažiausiai penkiolika minučių.
Tačiau augindamas vaiką sulauki ir netikėtų džiugaus at
pildo valandėlių. Jam teko mokyti Holę užsirišti batų raište
lius. Anksčiau mergaitė avėjo lipukais užsegamą avalynę, ir
kai sykį jie nupirko raišteliais užrišamų batų porą, Hole neiš
manė, ką su jais daryti. Šernas nusprendė: atėjo metas šešerių
sulaukusią dukterėčią supažindinti su raištelių mokslu. Pa
rodė, kaip sulenkti raištelius į triušio ausytes primenančias
kilpeles, o paskui sumegzti mazgą.
Šernas nė nesapnavo, kad, stebint surauktą susikaupusios,
raištelius narpliojančios Holės kaktą, jį užplūs toks jausmas.
Veikiausiai taip jaučiasi visi tėvai. Tetrenkia jį perkūnas, jei
apsimestų, kad žiūrėdamas į batelius mėginančią užsirišti ma
žylę nepajuto besitvenkiančių ašarų. O, kad būtų galėjęs apie
tai papasakoti Vikei! Ir apie tai, kaip graužiasi tiek mažai ben
dravęs su seserimi ir jos dukrele, kol tai dar buvo įmanoma.
Tačiau taip elgėsi visi Nolanai.
Sportiniai Holės bateliai su šviečiančiais padais švelniai
bumbsėjo jam į krūtinę.
- Kiek man sumokėsi? - neatlyžo mergaitė.
- Šiandien mudu darbuosimės už dyką, - pranešė dukte
rėčiai Šernas.
- Neteisėta versti vaikus dirbti be jokio atlygio.
- Hole, Hole... nejaugi ketini mane įduoti už mažulytį
vaikų darbo įstatymo pažeidimą?
- Aha, - linksmai sučiauškėjo mergaitė.
- Ar dolerio užteks?
107
Lisa Kleypas
- Penkių.
- O ką pasakysi apie vieną dolerį ir popietinę išvyką į
Fraidei Harborą? Nupirksiu ledų.
- Sutarta!
Ankstyvą sekmadienio rytą vynuogynas dar priminė
tylią sidabrinės miglos apgaubtą salelę. Deja, šią nuotaiką
sudrumstė suburzgęs ir tingiai tarp vynuogienojų eilių nurė
pliojęs traktorius.
- Kodėl virš vynuogienojų reikia ištempti tinklą? - parūpo
Holei.
- Kad paukščiai nenulestų uogų.
- Kodėl anksčiau apsiėjome be tinklo?
- Anksčiau vynuogės tik mezgėsi, iš žiedų virto uogomis.
Dabar prasidėjo versaison laikotarpis.
- O ką tai reiškia?
- Uogos didėja, kaupia cukrų, salsta ir bręsta. Visai kaip aš.
Jie stabtelėjo, Šernas atsargiai nuleido Holę ant žemės.
- Kodėl šią stadiją vadiname versaison, užuot tiesiai šviesiai
sakę „vynuogių nokimas"? - nenurimo Hole.
- Todėl, kad prancūzai pirmieji sugalvojo šį pavadinimą.
Ir gerai, nes jų žodžiai skamba kur kas gražiau.
Visą vynuogyną tinklu aptrauks per dvi tris dienas; tinklas
ne tik apsaugos derlių nuo sparnuotų vagišių, bet ir netrukdys
darbininkams genėjimo žirklėmis nuskabyti nesubrendusias
kekes.
Tinklui nugulus pirmas vynuogių eiles, Šernas vėl užsikėlė
dukterėčią ant pečių. Vienas darbininkas parodė mergaitei,
kaip trumpučiu mediniu strypeliu į tinklo kraštus įneriamas
špagatas.
108
Plonytės Holės rankutės mitriai dygsniavo tinklo gabalus.

Rausva kepuraitė žėrėjo ryto saulėje. Nužvelgusi savo triūsą
darbštuolėlė pareiškė:
- Sakytum, dangų siuvu.
Šernas išsišiepė.
Kai atėjo pietų metas, darbininkai susėdo atsipūsti, o Šernas

nusiuntė Holę namo nusiprausti. Pats sau vienasjis vaikštinėjopo
vynuogyną, klausėsi lapų šnaresio, retkarčiais sustodavo, pirštais
palytėdavo vynuogienojo stiebą ar šakeles. Juto, kaip augaluose
pulsuoja gyvybė, iš šaknų į šakas sruvena syvai, lapai geria saulės
spindulius, vynuogės sirpsta ir sunksta nuo saldumo.
Vos tik Šerno ranka stabtelėdavo prie vynuogienojo vir
šūnės, lapai kaipmat atsigręždavo jo pusėn.
Šerno sodininko talentas atsiskleidė dar vaikystėje, kai jis
ėmė darbuotis kaimynų sode.
Fredas ir Merė Harbisonai, pagyvenusių bevaikių žmonių
pora, gyveno netoli Nolanų namų. Kartą dešimtmetis Šernas
žaidė su bumerangu, gimtadienio dovana, ir netyčia nulak-
dino žaislą į kaimynų svetainės langą.
Laukan iššlubčiojo Fredas. Rūsčiame negražiame aukšto
ir sulinkusio lyg oregoninio ąžuolo kamienas senuko veide
švytėjo įgimtas gerumas.
„Niekur nebėk", - sustabdė jis pasipustyti padus besiruo
šiantį berniuką.
Šernas pasiliko varstydamas Fredą atsargiu, bet susidomė
jusiu žvilgsniu.
„Atgausi žaislą, - pranešė jam kaimynas, - kai vietoj at
lygio už išdaužtą stiklą šiek tiek padirbėsi. Pradėsi nuo sodo,
kuriame, ponios Harbison manymu, reikia išravėti piktžoles."
109
Lisa Kleypas
Sernas išsyk pamėgo Merę. Mažutė, apvalutė moterėlė

buvo tikra aukšto ir prakaulaus vyro priešingybė. Ji parodė
berniukui, kurie besikalantys žali daigeliai yra piktžolės,
kurie - gėlės, ir Šernas kibo į darbą.
Suklupęs ant kelių, jis traukė piktžoles, kasė duobutes
svogūnėliams ir sėjinukams ir juto suprantąs augalų kalbą,
jų nebylius prašymus. Nė neatsiklausęs iš Harbisonų įrankių
sandėliuko pasiėmė nedidelį kastuvą ir persodino raktažoles
į saulėtesnę vietą, vėliau, Merės paprašytas, visame sode pri
sodino pentinių ir puošniųjų baltagalvių daigelių.
Kiekvieną mielą dieną, net ir atgavęs savo bumerangą,
Šernas po pamokų skubėdavo pas Harbisonus. Namų darbus
jis atlikdavo prie kaimynų virtuvinio stalo, o Merė jo visuomet
laukdavo su stikline šalto pieno ir sūrių sausainėliais. Merė
davė berniukui paskaityti savo knygų apie sodininkystę, o
vėliau klusniai klausė jo patarimų dėl dirvai reikalingų trąšų.
Jie bėrė dumblių ir sėklų miltelius, trintus kiaušinių lukštus,
kalkes ir dolomitmilčius, net parduotuvėje atlikusias žuvų
galvas. Šerno pastangos nenuėjo perniek; sodas apsipylė vešlia
žaluma ir ryškiaspalviais žiedais. Net pro šalį važiuodavę
žmonės sustodavo pasigėrėti šia grožybe.
„Kad tave kur, Šernai, - džiaugsmingai aikčiojo Merė, o
jos geraširdis raukšlėtas veidas, kurį taip mylėjo berniukas,
nušvisdavo šypsena. - Tu turi talentą!"
Tačiau Šernas žinojo: talentas čia niekuo dėtas. Kažkaip
juodu su sodu prisitaikė vienas prie kito. Berniukas netikėtai
suprato (kaip ir kai kurie kiti žmonės), kad visas pasaulis -
protingas ir gyvas organizmas. Jis instinktyviai juto, kokias
sėklas sodinti mėnuliui dylant, kokias - pilnėjant. Niekieno
nepatariamas žinojo, kiek drėgmės ir saulės reikia gėlėms, kuo
110
patręšti dirvą, kaip muiluotu vandeniu atsikratyti grybelių,

kaip prisodinus serenčių apsiginti nuo amarų.
Sodo gale, už namo, Šernas Merei įveisė nedidelį daržą. Čia
gausiai derėjo spalvotos daržovės, vešėjo įvairiausios pries
koninės žolelės. Jis intuityviai suprato, kad moliūgai mėgsta
augti kartu su agurkais, pupelės mielai draugauja su salierais,
bet nemėgsta svogūnų, o žiedinis kopūstas nieku gyvu negali
atsidurti šalia pomidorų. Kol berniukas rūpinosi augalais, jo
negėlė bitės, aplink nezyzė įkyrios musės, o medžiai, regis,
tiesdavo šakas, kad tik suteiktų jam pavėsį.
Kaip tik Merė ir padrąsino Šerną svajoti apie nuosavą vy
nuogyną.
„Vynas - ne alkoholis, - pasakė jam senutė. - Vynas - tai
gyvenimas ir meilė/'
Paniręs į prisiminimus Šernas nužingsniavo į vynuogyno
kampą, kuriame augo ypatingas vynmedis. Didelis, gum
buotas, gyvas medis nesipuikavo nė vienu žiedeliu, nė viena
uoga, teturėjo kelis kietai susispaudusius pumpurėlius. Kad
ir kaip Šernas stengėsi, dar neatrado būdo, kaip priversti
užsispyrėlį suvešėti. Vynuogienojas stirksojo nebylus, užsi
sklendęs, neišdavė, ko jam reikėtų... buvo sau, ir tiek.
Nuošaliai išsikerojusį, sulaukėjusį vynmedį Šernas aptiko,
kai nusipirkęs Lietaus Šešėlio vynuogyną apžiūrinėjo nau
jąsias valdas. Augalas priminė vienos seniausių veislių vyn
medį, tikrąjį vynmedį, kitados atkeliavusį į Naująjį Pasaulį
kartu su kolonistais... bet to negalėjo būti. Tikruosius vynme
džius sunaikino nežinomi vabzdžiai, ligos ir netinkamos oro
sąlygos. Prancūzai sukryžmino svetimšalį su vietiniais vyn
medžiais ir sukūrė hibridines, šaknų ligoms atsparias vynuo
gienojų veisles. Gal šis augalas - senųjų mišrūnų palikuonis?
Lisa Kleypas
Vis dėlto šis vynuogyno gyventojas nepriminė jokio kada nors

Semo matyto ar knygose aprašyto vynmedžio. Niekas nega
lėjo įvardyti šio augalo, net ekspertas, kuriam Šernas nusiuntė
nuotraukas ir mėginius, nuleido rankas.
- Kaipgi tau padėti? - sumurmėjo Šernas, švelniai ranka
braukdamas per didelius plačius lapus. - Kur slypi tavo pa
slaptis?
įprastai jis pajusdavo dirva ir šaknimis srūvančią energiją,
sugaudavo ženklus, pranešančius, ko augalui reikia: tempera
tūros, drėgmės, šviesos pokyčių ar trąšų. Tačiau šis vynuogie
nojas liko nebylus, pasiligojęs, abejingas Šernui.
Išėjęs iš vynuogyno, Šernas pasuko namo, į virtuvę. Rei
kėjo ruošti pietus. Iš šaldytuvo jis ištraukė ąsotį pieno, gaba
lėlį sūrio. Įpusėjęs tepti sumuštinius su sūriu, išgirdo durų
skambutį.
Į svečius užsuko jau kelerius metus nematytas Kevinas Pir-
sonas. Jie nedraugavo, bet toje pačioje saloje užaugusių vai
kinų keliai kartkartėmis susikirsdavo. Patrauklusis Kevinas
niekada nesiskundė populiarumo stoka, aktyviai sportavo
ir subrendęs anksčiau nei kiti bendraamžiai mėgavosi gra
žiausių merginų dėmesiu.
Šernas, priešingai, išstypo lyg šparaginė pupelė ir nuo
latos vaikščiojo įbedęs nosį į naujausią žurnalo „Populia
rusis mokslas" numerį arba į kokį nors Tolkieno romaną.
Vidurinis iš trijų brolių, tėvo nemylimas keistuolis berniukas,
mėgo tyrinėti Netikrosios įlankos potvynio paliktose balutėse
knibždančius dvigeldžius moliuskus, krevetes ir daugešeres
kirmėles. Šernas taip pat sportavo, bet jokio džiaugsmo kaip
brolis Markas nejautė ir nesiveržė taip entuziastingai laimėti
kaip Aleksas.
112
Ryškiausias prisiminimas apie Keviną Pirsoną Šerno gal

voje išliko dar iš mokyklos laikų. Sykį besimokydami septin
toje klasėje juodu atsidūrė vienoje komandoje - turėjo kartu
parengti projektą medicinine arba moksline tema. Jiems rei
kėjo pasikalbėti su vietiniu vaistininku, parengti pristatymą,
parašyti rašinį apie farmakologijos istoriją. Kevinas tingėjo ir
vis atidėliojo darbus, todėl galų gale Šernui teko viską atlikti
pačiam. Komandinį projektą mokytojas įvertino aukščiausiu
balu. Kevinas nė nemirktelėjęs prisiėmė nuopelnus sau. Šernas
papriekaištavo, esą nesąžininga pasiimti atlygį už neatliktą
darbą, tačiau Kevinas perliejo jį niekinamu žvilgsniu.
„Tėtis man uždraudė pas tave lankytis. Sakė, kad tavo
tėvai - alkoholikai."
Tai buvo nenuneigiama, nenuginčijama tiesa.
„Galėjai pakviesti į savo namus, - niūriai tarstelėjo Šernas. -
Bent pristatymo plakatą būtume kartu nupiešę."
„Argi nesupratai? Niekas nebūtų tau leidęs nė slenksčio
peržengti. Nė vienas tėvas nenori, kad jo vaikai draugautų su
Nolanais."
Šernas ir pats neįstengė sugalvoti bent menkiausios dings
ties, kodėl kiti norėtų draugauti su Nolanais. Jo tėvai, Džesika
ir Alanas, daugybę metų kovojo be taisyklių, nepaisė jokių
padorumo normų, staugė vienas ant kito matant vaikams, kai
mynams, pašaliečiams. Jie nesidrovėdami pliauškė apie savo
finansinę būklę, lovos reikalus, atskleisdavo asmeniškiausias
paslaptis. Kibo vienas kitam į gerkles lyg hienos ir naikino
patys save. Matydami tokį gyvenimą Nolanų vaikai suprato
viena: patys nuo šeiminių įsipareigojimų bėgsią kuo toliau.
Neilgai trukus, kai juodu su Kevinu pristatė neva koman
dinį gamtos mokslų projektą, likus vos kelioms dienoms iki
113
Lisa Kleypas
tryliktojo Semo gimtadienio, apsivertė į jūrą išplaukusio tėvo

valtis. Tėvas nuskendo. Šeima pakriko, niekam neberūpėjo,
kada vaikai valgo, kada miega, nebeliko jokių taisyklių. Kai
prabėgus penkeriems metams po vyro žūties Džesika Nolan
mirtinai prasigėrė, niekas tuo nesistebėjo. Ir niekas nekaltino
Nolanų vaikų, kad šie, nors ir gedėdami motinos, jai išėjus
anapilin lengviau atsikvėpė. Niekas jiems nebeskambino vi
dury nakties, nebereikalavo parsivežti girtutėlės, bare besi
draikančios motinos. Nutilo pašalinių pastabos ir žeminantys
juokeliai, pasibaigė lyg perkūnas iš giedro dangaus užgriū-
davę nemalonumai.
Kai po kelerių metų Šernas nusipirko žemės sklypą prie
Netikrosios įlankos ir rengėsi jame užveisti vynuogyną, su
prato be sunkiosios žemės ūkio technikos neapsieisiąs. Pasi
dairęs, kur galėtų tokią išsinuomoti, sužinojo, kad Kevinas
pradėjo nuosavą verslą. Jie kartu išgėrė keletą bokalų alaus,
šnektelėjo, apsikeitė vienu kitu juokeliu, net mokyklos laikus
prisiminė. Gal tų prisiminimų paskatintas Kevinas Semo vy
nuogyne padirbėjo už gerokai mažesnę kainą.
Nė per nago juodymą nenutuokdamas, kokie vėjai dabar
atpūtė Keviną prie jo durų, Šernas paspaudė jam ranką.
- Pirsonai. Senokai nesimatėme.
- Sveikas, Nolanai.
Vyrai perliejo vienas kitą skubriais vertinamais žvilgsniais.
Šernas mintyse nusistebėjo, kad Kevinas Pirsonas, berniukas,
kurio tėvai netikėlio Nolano nė artyn slenksčio neprisileis
davo, dabar pats atvyko į jo namus. Buvęs mokyklos kiemo
chuliganas nebegalėjo nuskriausti nelaimėlio Semo ar pasi
tyčioti dėl žemesnės socialinės padėties. Dabar juodu lygūs.
Visais atžvilgiais.
114
Susikišęs rankas į rusvai žalsvų kelnių kišenes, Kevinas

žengė vidun ir nustebęs apsižvalgė po prieškambarį.
- Neblogai tvarkaisi.
- Nėra kada nuobodžiauti, - draugiškai atsiliepė Šėmas.
- Girdėjau, judu su Marku priglaudėte dukterėčią, - Ke
vinas neryžtingai nutilo. - Apgailestauju dėl Vikės. Šauni
buvo panelė.
„Nors ir ji buvo Nolan", - mintyse pridūrė Šernas, bet gar
siai teištarė:
- Mudu su Hole ketinome pietauti. Gal nori palaikyti drau-
gij^
- Dėkoju, ne, negaliu ilgai užsibūti.
- Tai gal pasikalbėkime virtuvėje, kol baigsiu ruošti su
muštinius?
- Žinoma, - Kevinas nusekė paskui Šerną. - Atėjau papra
šyti paslaugos, - tarė jis, - nors gali būti, kad vėliau už tai dar
ir padėkosi.
Šernas iš spintelės išsitraukė keptuvę, pakaitino ją ant viry
klės, šliūkštelėjo aliejaus. Senokai supratęs, kad viengungiška
picų ir alaus dieta Holės neužaugins, išmoko gaminti. Tiesa,
dar buvo kur stengtis, bet įgytų pagrindinių žinių jau pakako,
kad šeimynėlė nemirtų badu.
- Tad kuo gi galėčiau padėti? - paklausė pildamas pomi
dorų sriubą į mikrobangų krosnelės dubenį.
- Prieš keletą mėnesių išsiskyriau su mergina. Šios sky
rybos sukėlė šiokių tokių netikėtų keblumų.
- Ji tave persekioja, ar ką?
- Ne, nieko panašaus. Tiesą pasakius, ji išvis niekur nosies
nebekiša.
Karštoje keptuvėje tyliai sučirškėjo sumuštiniai.
115
Lisa Kleypas
- Išgyvenus skyrybas, taip elgtis visai normalu.

- Taip. Bet gyvenimas tęsiasi. Štai ir nusprendžiau pasi
žvalgyti žmogaus, su kuriuo ji galėtų susitikti, smagiai pra
leisti laiką. Nugirdau, kad kaip tik tu šiuo metu esi laisvas...
tiesa?
Kai Šernas susivokė kur link suka Kevinas, jo akys išsiplėtė
iš nuostabos.
- Manęs tavo trupiniai nedomina, - nusijuokė jis. - Gali
neabejoti: padėkos už tai nesulauksi.
- Ne taip mane supratai, - patikino Kevinas. - Ji nuostabi.
Karšta. Na, tiesą pasakius, ne itin karšta, bet daili ir miela.
Neįtikėtinai miela.
- Jei mergina tokia tobula, kodėl ją palikai?
- Na, supranti... aš lyg ir įsimylėjau jos jaunesniąją seserį.
Šernas įsistebeilijo į Keviną.
- Drauguži, širdžiai neįsakysi.
- Tiesa. Bet tavo toksiškų atliekų man nereikia.
- Toksiškų atliekų? - nesuprato Kevinas.
- Patyrusi tokių išgyvenimų kiekviena moteris susiduria
su rimtomis bėdomis. Dabar ji, ko gero, spinduliuoja radia
cija, - Šernas mitriai apvertė sumuštinius.
- Ji jaučiasi kuo puikiausiai. Jau yra pasirengusi naujiems
santykiams. Tik pati to dar nežino.
- Kodėl gi neleidus merginai pačiai susigaudyti, pasiren
gusi ji ar dar ne? Kodėl taip atkakliai ieškai jai naujo draugo?
- Visa tai sukėlė sumaištį šeimoje. Aš ką tik pasipiršau
Elisei.
- Jaunėlei seseriai? Sveikinu.
- Ačiū. Deja... Elisės tėvai įsiuto. Jie nė cento neduos ves
tuvėms, nė piršto nepajudins dėl jų organizavimo, niekuo
116
neprisidės prie visos šitos nesąmonės. O Elisė trokšta sutai

kyti šeimą. Bet vestuvinės giesmės mums suskambės tik tada,
kai vyresnėlė pamirš mane ir ims susitikinėti su kitu vaikinu.
- Linkiu kuo didžiausios sėkmės.
- Nolanai, esi man skolingas.
Šernas susiraukė, dubenį su sriuba padėjo į mikrobangų
krosnelę, nustatė laikmatį.
- Kad tave kur, - burbtelėjo jis. - Taip ir žinojau, kad ge
ruoju tai nesibaigs.
- Visą purviną, sunkų darbą atlikau tau kone už dyką. Ką
jau kalbėti apie pagalbą persodinant tą laukinį vynmedį.
Jis sakė tiesą. Nepersodintas vynmedis būtų sunaikintas
tiesiant naują kelią. Užtruko, kol augalas buvo pervežtas, rei
kėjo neįtikėtino kruopštumo. Kevinas ne tik padėjo Šernui su
tuo susidoroti, bet ir paprašė tik menkučio atlygio.
Ką gi, jis teisus. Šernas skolingas Kevinui.
- Kiek ilgai turėsiu su ja susitikinėti? - atžariai paklausė.
- Tik keletą kartų. Vienąsyk nueisite kur nors išgerti, ki
tąsyk kartu pavakarieniausite, ir viskas.
Šernas perkėlė garuojančius sumuštinius ant lėkščių, Holės
porciją supjaustė į keturis dailius trikampėlius.
- Gerai, bet įsidėmėk: pakviesiu tą moterį į pasimatymą,
jei ji išvis sutiks su manimi kur nors eiti - ir mes atsiskaitę,
Pirsonai. Daugiau jokių paslaugų. Sutarta?
- Sutarta, - bemat atsakė Kevinas.
- Kaip ketini mus supažindinti?
- Matai, toks reikalas... - Kevinas sumišo. - Teks pačiam
sugalvoti, kaip su ja susitikti. Jeigu ji sužinos, kad prikišau
nagus - už jokius pinigus nesutiks niekur eiti.
Priblokštas Šernas įsmeigė į jį akis.
117
Lisa Kleypas
- Vadinasi, nori, kad aš pats susirasčiau tavo įskaudintą,

vyrų nekenčiančių buvusią merginą ir įkalbėčiau ją nueiti su
manimi į pasimatymą?
- Aha, panašiai.
- Pamiršk. Verčiau sumokėsiu už sunkų tavo triūsą.
- Man nereikia tavo pinigų. Reikia, kad pralinksmintum
mano buvusiąją. Vienąsyk nusivestum į barą, kitą - pavai
šintum vakariene.
- Jaučiuosi lyg koks kuilys, - paniuro Šernas.
- Neprašau versti jos į lovą. Tiesą pasakius...
- Kas yra „kuilys", dėdule Šernai? - sučiauškėjo virtuvėn
įžengusi Hole.
Ji atitipeno prie dėdės ir šypsodamasi rankutėmis apsivijo
jam liemenį.
- Kiaulys, - skubiai pataisė mergytę dėdė ir pasuko jos
kepuraitės snapelį ant pakaušio. - Kai žmogus daug dirba
lauke, jis suprakaituoja ir ima smirdėti kaip mėšlina kiaulė.
Bet niekamnesakyk šito žodžio, antraip dėdulė Markas užsius
man burną.
Mergaitė pasistiebė ir Šernas klusniai pasilenkė prie jos
galvelės.
- Kas jis toks? - sušnibždėjo dukterėčia.
- Senas mano draugas, - atsakė Šernas.
Padavė jai lėkštę su sumuštiniu, pasodino prie stalo ir ėmė
pilstyti sriubą.
- Ar turi jos nuotrauką? - paklausė pašnairavęs į Keviną.
Kevinas iš užpakalinės kišenės išsitraukė telefoną ir, ieš
kodamas reikalingos nuotraukos, pirštu nuslinko per ekraną.
- Štai. Atsiųsiu tau į mobilųjį.
118
Šėmas paėmė telefoną, pažvelgė į nuotrauką. Pažinęs mo

terį neteko amo.
- Ji menininkė, - išgirdo Keviną sakant. - Liusė Marin.
Dabar gyvena „Dailininko pastogėje", mieste turi nuosavą
studiją. Kuria vitražus... langus, lempų gaubtus, mozaikas...
dailutė, tiesa?
Labai įdomi padėtis, švelniai tariant. Šernas suabejojo: gal
turėtų prisipažinti pažįstąs Liusę, vakar palydėjęs ją iki „Dai
lininko pastogės"? Vis dėlto nusprendė tai pasilaikyti sau.
Spengiančioje tyloje suskambo Holės balselis:
- Dėde Šernai, kur mano sriuba?
- Štai, prašom, meduoliuk, - Šernas pastatė priešais mer
gaitę dubenėlį, už apykaklės užkišo popierinį rankšluostį.
Tada vėl atsigręžė į Keviną.
- Tai ar imsiesi šio reikalo? - paklausė šis.
- Taip, sutinku, - Šernas atsainiai mostelėjo durų pusėn. -
Palydėsiu tave.
- Jei tau patiko Liusė, - tarė Kevinas, - turėtum pamatyti
jos seserį. Jaunesnė ir karštesnė, - pabrėžė, tarsi tikindamas
save, esą nustvėrė gardžiausią kąsnelį.
- Puiku, - atsakė Šernas. - Man tinka.
- Gerai, - atrodė, kad, užuot nusiraminęs, Kevinas dar
labiau susirūpino. - Turiu pasakyti, nesitikėjau, kad taip pa
prastai sutiksi.
- Jokio vargo. Bet aš kai ko nesuprantu.
- Nagi?
- Kokia yra tikroji judviejų su Liuse skyrybų priežastis?
Tik nedumk man akių, esą panorai jaunesnės ar karštesnės
pupytės. Šiai moteriai nėra ko prikišti. Tai kas gi nutiko?
119
Lisa Kleypas
Kevinas atrodė suglumęs. Tokią išraišką kartais nutaiso ant

lygaus šaligatvio suklupę ir nematomos kliūties besidairantys
žmonės.
- Tiesiog ėmiau ir susizgribau viską apie ją žinąs... tapo
nuobodu. Atėjo metas traukti tolyn. - Pastebėjęs silpnutę
Šerno šypsenėlę, pridūrė: - Kas gi čia tokio juokingo?
- Ne, ne, visai nejuokinga.
Šernas neketino aiškinti, kad nusišypsojo nesmagiai sau
prisipažinęs, jog su moterimis pats elgiasi ne ką geriau nei
Kevinas. Iki šių dienų jam taip ir nepasisekė užmegzti ilga
laikių santykių, tiesą pasakius, tokių jis nė nenorėjo.
- Kaip sužinosiu, ar tau pavyko? - susirūpino koridoriumi
palydėtas ir prie pravirų laukujų durų stabtelėjęs Kevinas.
- Kaip nors sužinosi, - Šernas nematė reikalo jam pasakoti,
kad pats dar šįvakar paskambins Liusei.
- Norėčiau žinoti kuo anksčiau. Parašyk, kai kur nors kartu
išeisite.
Petimi atsirėmęs į durų staktą, Šernas metė Kevinui pa
šaipų žvilgsnį.
- Jokių žinučių, jokių elektroninių laiškų, jokių pristatymo
skaidrių. Išsivesiu tavo buvusiąją pasižmonėti, Pirsonai. Bet
tai, kas nutiks vėliau, bus tik mano reikalas.
120
9
Ryte patikrinusi balso paštą Liusė išklausė dar vakare

Semo Nolano paliktą žinutę.
„Butas neišnuomotas. Pro jo langus atsiveria neįtikėtinas
vaizdas į uostą. Namas stovi vos už kelių minučių kelio nuo
„Dailininko pastogės". Paskambink, jei norėsi apsižvalgyti."
Tik per pietus Liusė sukaupė visą drąsą ir paskambino
Šernui. Ji visada ryžtingai siekdavo tikslų. Deja, išsiskyrusi su
Kevinu ėmė dvejoti dėl daugelio anksčiau abejonių nekėlusių
dalykų... ypač nebepasitikėjo savimi.
Per pastaruosius dvejus metus ji visa galva paniro į jųdviejų
su Kevinu santykius. Atitolo nuo draugų, savo nuomonę ir
troškimus nustūmė į antrą planą. Kas žino, gal šią netektį ji
mėgino kompensuoti ūdydama ir kontroliuodama Keviną?
Liusė nebeišmanė, kur rasti teisingą kelią, kaip susigrąžinti
pačią save. Bet kai kas buvo aišku kaip dieną: susitikinėdama
su Šernu Nolanu tik tuščiai gaištų laiką. Bet koks bandymas
užmegzti rimtus santykius baigtųsi aklaviete.
„Nejaugi visi santykiai privalo būti rimti?" - praėjusį va
karą išklausiusi Liusę, nusistebėjo Džasmina.
121
Lisa Kleypas
„Kurių galų veltui vargintis?"

„Sį tą išmanau apie niekur nevedančius santykius. Kas
svarbiau: kelionės tikslas ar pati kelionė?"
„Žinau, turėčiau pasirinkti kelionę, - niūriai burbtelėjo
Liusė. - Bet kaip tik šiuo metu jaučiuosi subrendusi siekti tikslo."
Džastina nusijuokė.
„Įsivaizduok, kad Šernas - viena tų neįtikėtinai smagių,
kelionėje pasitaikančių pramogų."
Liusė į ją skeptiškai paskersakiavo.
„Tarkim, didžiausias pasaulyje virvelių kamuolys arba
Karhendžas*?
Nors klausimas nuskambėjo sarkastiškai, Džastina tebe-
tryško entuziazmu.
„Būtent! Galėtume jį prilyginti vienam tų keliaujančių
atrakcionų parkų su amerikietiškaisiais kalneliais."
„Nekenčiu amerikietiškųjų kalnelių, - atkirto Liusė. -
Įsėdęs į vagonėlį tikiesi kur nors nuvažiuoti, bet galiausiai
atsiduri toje pačioje vietoje, iš kurios pajudėjai. Ką jau kalbėti
apie apkvaitusią galvą ir šleikštulį."
Liusės pakviestas, Šernas popiet užsuko į studiją. Mūvėjo

nutrintus džinsus, vilkėjo juodus polo marškinėlius, o tamsiai
įdegusiame veide žibėjo stulbinamos turkio spalvos akys. Liusė
atidarė jam duris ir staiga pajuto, kad skrandis susigniaužė.
- Graži vietelė, - apsidairė Šernas.
- Kadaise čia buvo garažas, bet vėliau šeimininkas pa
talpas pertvarkė, - paaiškino Liusė.
Ji parodė svečiui litavimo ir šviesos stalus, vieną ant kitos
sukrautus jau pagamintus langų vitražus. Kai kurios lentynos
* Nebraskos valstijoje esanti tiksli Stounhendžo kopija, sukurta iš 39 klasi
kinių amerikietiškų automobilių.
122
linko nuo skardinių su hidroizoliacinėmis medžiagomis,

kreidos milteliais, kitose rikiavosi tvarkingai išdėlioti įrankiai
ir teptukai. Vis dėlto didžiausią studijos dalį užėmė iki pat
lubų iškilę vertikalūs rėmai stiklui laikyti.
- Kolekcionuoju kiekvieną stiklo gabalėlį - kokį tik pavyksta
rasti, - pasakė Liusė. - Kartais pasitaiko ir labai seno stiklo, tokį
panaudočiau, jei prireiktų restauruoti senovinius vitražus.
- Kas čia? - Šernas nužingsniavo prie nuostabaus melsvai
žalio, sidabriškai padūmavusio stiklo. - Labai gražu.
Liusė priėjo arčiau, perbraukė stiklo lakštą pirštais.
- Oi, šį galėčiau pavadinti metų laimikiu. Jį ketino panau
doti kažkokioje viešoje meno instaliacijoje Takomos mieste,
bet projekto organizatoriai nesulaukė finansinės paramos ir
visas šis nenusakomo grožio stiklas atsidūrė vieno vyruko
daržinėje. Ten ir pragulėjo daugiau nei dvidešimt metų. Vė
liau žmonės panoro stiklo atsikratyti, o bendras draugas man
apie tai pranešė. Lobį įsigijau kone už dyką.
- Ką ketini su juo nuveikti? - klausydamasis entuzias
tingos Liusės kalbos Šernas nusišypsojo.
- Dar nežinau. Sukursiu ką nors ypatinga. Tik pažvelk,
kaip stikle blykčioja spalvos - visais įmanomais mėlynais ir
žaliais atspalviais. - Nespėjusi sugalvoti nieko geriau, ji ėmė
ir išpoškino: - Kaip tavo akys.
Šerno antakiai pakilo.
- Aš neflirtuoju, - suskubo paaiškinti Liusė.
- Per vėlu. Žodis - ne žvirblis. - Šernas nupėdino prie
kampe pastatytos didžiulės elektrinės krosnies. - Nieko sau
orkaitė. Kiek ji gali įkaisti?
- Iki aštuonių šimtų penkiolikos laipsnių. Naudoju ją sti
klui suminkštinti arba tekstūruoti. Kartais formose sulydau
skirtingo stiklo gabalėlius.
123
Lisa Kleypas
- Bet stiklui pūsti netinka?

- Šiamprocesui reikėtų masyvios, nuolat kaitinamos kros
nies. Kadaise teko išmėginti ir stiklo pūtimo techniką, bet tai
ne man. Man labiau patinka kurti langų vitražus.
- Kodėl?
- Darydama vitražus galiu sukurti meną iš šviesos, paro
dyti pasaulį tokį, kokį jį regiu savo akimis, suteikti jausmams
pavidalą.
Šernas linktelėjo į ant darbastalio pastatytas garso kolo
nėles.
- Dirbdama klausaisi muzikos?
- Dažniausiai. Jei tenka atlikti ypatingo kruopštumo reika
laujančius stiklo pjaustymo darbus, muziką nutildau. Bet kitu
metu skamba nuotaiką atitinkančios melodijos.
Šernas tyrinėjo toliau, apžiūrinėjo spalvoto stiklo lazdelių
ir strypelių kupinus indus.
- Kada pirmąsyk susidomėjai stiklu?
- Antroje klasėje. Tėtis nusivežė mane į stiklapūčių dirb
tuves. Nuo tos dienos ši aistra manęs nebepaleidžia. Ilgėliau
pabuvus be darbo ima kankinti ilgesys. Darbas su stiklu - tarsi
meditacija, padeda susidėlioti mintis ir išlaikyti pusiausvyrą.
Šernas priėjo prie jos darbastalio, nužvelgė būsimo vitražo
eskizą.
- Kaip manai, stiklas panašesnis į vyrą ar į moterį?
Liusė apstulbusi nusijuokė. Dar niekada negirdėjo tokio
klausimo. Prieš atsakydama kruopščiai jį apmąstė. Stiklo ne
valia varžyti, reikia su juo draugauti, o ne kontroliuoti, apsieiti
švelniai ir sykiu tvirtai.
- Stiklui būdingos moteriškos savybės, - nusprendė ji. - O
ką pasakysi apie vyną? Kokių savybių jis turi daugiau?
124
- Prancūzų kalboje vin yra vyriškos giminės. Bet man at

rodo, kad tai priklauso nuo vyno rūšies. Žinoma, - Šernas
plačiai nusišypsojo, - pasigirsta priekaištų dėl seksistinės vyn-
darių kalbos, nes šardonė dėl savo lengvumo ir subtilumo lai
komas moterišku vynu, o sodrusis kabernė - vyrišku. Kartais
atrodo, kad kitaip vyno savybių ir neįstengtum nusakyti.
Šernas vėl nudelbė akis į eskizą.
- Ar nesunku atiduoti kūrinius į kitas rankas?
- Man apskritai nelengva ką nors atiduoti, - ironiškai nu
sijuokė Liusė. - Bet stengiuosi įveikti šį trūkumą.
Galiausiai jie išėjo iš dirbtuvių ir Fraidei Harboro gatvėmis
patraukė prie daugiabučio. Senamadiškos ledainės ir kavinės
spraudėsi tarp prabanga tviskančių dailės galerijų ir naujausių
mados tendencijų besivaikančių restoranų. Kartkartėmis su-
gaudžianti artėjančio kelto sirena neišblaškė drėgmės pritvin
kusios popietės tingulio. Ore sklandantys stiprūs skrudinamų
jūrų gėrybių ir kremo nuo saulės aromatai nustelbė jūros ir
laivų kuro kvapus.
Daugiabutis pasirodė besąs Vakarų gatvėje iškilęs daugia-
funkcis pastatas. Tiesiai nuo jo laipteliais besileidžiąs pėsčiųjų
takas vedė į Krantinės gatvę. Dailų šiuolaikinį namą puošė ant
stogo įrengta terasa ir panoraminiai langai. Įžengusi į butą
Liusė nė nesistengė nuslėpti nuostabos. Natūraliu medžiu,
dangaus ir žemės spalvomis dekoruotuose kambariuose sto
vėjo keletas šiuolaikinių baldų.
- Ką manai? - pasiteiravo Šernas, stebėdamas pro visus
didžiojo kambario langus besižvalgančią Liusę.
- Nuostabus butas, - ilgesingai ištarė ji. - Bet, net ir labai
norėdama, neišgalėsiu jo nuomotis.
- Iš kur žinai? Juk mudu dar nešnekėjome apie kainą.
125
Lisa Kleypas
- Šis būstas kur kas geresnis už tuos, kuriuose man teko

gyventi. O šiuo metu ir anie butai man būtų per brangūs.
- Markas nekantrauja išnuomoti butą. Deja, ši vieta ne vi
siems patinka.
- Kam gali netikti tokia vieta?
- Žmonėms, nemėgstantiems laiptų. Žmonėms, norintiems
daugiau privatumo, nei šie langai gali suteikti.
- Mano galva, šis butas tobulas.
- Vadinasi, susitarsime.
- Ką tai reiškia? - staiga sunerimo Liusė.
- Tai reiškia, kad pasirūpinsiu, jog nuomos kaina būtų tau
pagal kišenę.
- Nenoriu likti skolinga.
- Ir nebūsi.
- Dar ir kaip būsiu, jei priimsiu tokias dovanas. Ypač - fi
nansines dovanas.
Šernas susiraukė.
- Manai, vėliau užsimanysiu tavimi pasinaudoti?
Jis žengė arčiau, o Liusė instinktyviai pasitraukė atatupsta,
kol galiausiai nugara atsirėmė į granito stalviršį.
- Manai, kad vieną dieną, - toliau kalbėjo Šernas, - išdygsiu
tarpdury užsimaukšlinęs juodą skrybėlę ir raitydamas ūsus
mainais už nuomą pareikalausiu sekso paslaugų?
- Aišku, kad taip nemanau, - Liusė nejaukiai pasimuistė,
nes Šernas atsistojo priešais ją, abiem rankomis įsirėmęs į stal
viršį. - Tai tik... man labai neįprasta padėtis.
Šernas žengė dar arčiau, kone visai prisispaudė prie Liusės.
Atsistojo taip arti, kad ji susigriebė bespoksanti į glotnų įde
gusį kaklą.
126
- Liuse, - prakalbo jis. - Elgiesi taip, tarsi mėginčiau prie

varta tave kur nors nusitempti. Tu klysti. Jei kada nuspręsi,
kad norėtum ko nors daugiau nei paprasta draugystė, apsi
džiaugsiu lyg geležėlę radęs. Bet šiuo metu būsiu dėkingas,
jei nelyginsi manęs su tokiais šikniais kaip Kevinas Pirsonas.
Netekusi amo Liusė tik suklapsėjo akimis. Įkvėpė oro,
paskui jo prisireikė dar daugiau, kvėpsnis sekė kvėpsnį lyg
vienas paskui kitą virstantys domino kauliukai.
- Iš kur., iš kur tu žinai jo vardą?
- Vakar Kevinas atėjo į mano vynuogyną ir paprašė pa
slaugos. Kalbėjome apie tave.
- Jis... apie mane... ar tu pažįsti Keviną?
- Kur nepažinosiu. Septintoje klasėje dariau už jį namų
darbus. Antraip būtų patykojęs manęs mokyklos automobilių
aikštelėje ir kaip reikiant prikūlęs.
- Aš... Ką jis tau papasakojo? Ko norėjo?
- Sakė ketinąs vesti tavo seserį. Taip pat papasakojo, kad
jūsų tėvai nesiruošia vestuvėms skirti nė cento, nebent Elisė
susitaikytų su tavimi.
- O, šios istorijos dalies dar negirdėjau. Elisė turbūt plaukus
nuo galvos raunasi. Daugybę metų tėvai šelpė ją pinigais.
Šernas atšlijo, nužingsniavo prie aukštos kėdės ir nerūpes
tingai ant jos klestelėjo.
- Akivaizdu, kad Kevinas ir Elisė surezgė planą, kaip tave
su kuo nors supiršti. Sumanė rasti gerbėją, kuris taip apsuktų
tau galvą, kad, paveikta endorfinų šėlsmo, į jų santuoką išvis
nebekreiptum dėmesio.
- O tu ir turėtum būti tas gerbėjas? - nepatikliai paklausė
Liusė. - Ponas Endorfinas?
- Galima ir taip pasakyti.
127
Lisa Kleypas
Liusė pasijuto tarsi susipainiojusi sunkioje dusinančioje

įtūžio paklodėje.
- Ir ką man dabar daryti?
Šėmas tingiai truktelėjo pečiais.
- Ką tik nori.
- Net jei norėčiau su tavimi susitikinėti, dabar tai išties
neįmanoma. Jie kikens man už nugaros ir džiūgaus lengvai
apmovę.
- Bet iš tikrųjų paskutinė juoksiesi tu, - tarė Šernas.
- Nusispjaut man į tai. Mieliau apskritai nesivelčiau į jų
intrigas.
- Ką gi, - atsiliepė Šernas. - Pasakysiu jiems, kad nesutikai
su manimi pasimatyti, atseit nesu tavo skonio. Bet nesistebėk,
jei jie ir toliau mėgins tau ką nors įsiūlyti.
Liusė pratrūko juoktis.
- Negaliu patikėti. Tai absurdiškiausias dalykas, kokį...
Kodėl jie negali tiesiog imti ir palikti manęs ramybėje?
- Matyt, - spėjo Šernas, - jūsų tėvai pritars Elisės vestu
vėms ir vėl atvers dukteriai savo pinigines tik tada, kai ji iš
pildys vieną sąlygą.
- Kokia gi ta sąlyga?
- Tavo laimė.
- Viešpatie švenčiausias! - suirzusi šūktelėjo Liusė. - Mano
šeimynėlė - visiški kvankos.
- Patikėk manimi, iki Nolanų jiems dar toli.
Liusė jo beveik negirdėjo.
- Dabar jiems parūpo mano laimė? - apmaudžiai prabilo
ji. - Kadaise tėvai turėjo tūkstančius progų mane palaikyti,
bet nė piršto nepajudino, o štai dabar, kaip perkūnas iš giedro
dangaus, ima ir užsigeidžia, kad būčiau laiminga? Teeina jie
velniop! Ir tu eik velniop.
128
- Ei, nešaudyk į pasiuntinį,

- Ak, tiesa, - Liusė rūsčiai dėbtelėjo į Semą. - Tu ne pro
blema. Tu problemos sprendimas. Tu- universalinė endorfinų
parduotuvė. Ką gi, aš pasirengusi. Duok.
Šernas sumirksėjo.
- Ką tau duoti?
- Endorfinų. Jei visi taip trokšta, kad būčiau laiminga, aš
mielai tuo pasinaudosiu. Suleisk man dozę pačių geriausių,
aukščiausios klasės nuotaiką keliančių endorfinų.
- Gal verčiau pirmiausia papietaukime? - nepatikliai į ją
paskersakiavo Šernas.
- Ne, - Liusei jau kone dūmai iš ausų rūko, - imkime ir
padarykime tai. Kur čia miegamasis?
Šernas, regis, nebežinojo verkti ar juoktis.
- Jei panorėtum sekso iš keršto, su didžiausiu džiaugsmu
tau padėčiau. Bet gal iš pradžių pasakyk, kas šią akimirką iš
tikrųjų tave siutina?
- Visi. Ir aš pati.
- Na, pasimylėjusi su manimi, rūpesčiųneatsikratysi, - Šernas
pritilo. - Gal tik man palengvinsi dalią. Bet mano bėdos su šituo
reikalu nesusijusios, - jis žengė prie Liusės, suėmė už pečių ir
švelniai papurtė. - Giliai įkvėpk. Nagi. Iškvėpk savo pyktį.
Liusė pakluso. Įkvėpė kartą, kitą, kvėpavo tol, kol išsi
sklaidė akis aptraukusi raudona migla. Ji bejėgiškai nusvarino
pečius.
- Eime, papietausime, - dar kartą pasiūlė Šernas. - Išger
sime butelį vyno, pasišnekučiuosime. Jeigu po pietų vis dar
geisi mano endorfinų, pažiūrėsime, kuo galiu padėti.
129
10
Jie išėjo iš buto, kirto Krantinės gatvę ir patraukė į „Spi

ningą" - visų mėgstamą jūrų gėrybių restoraną. Šiltą vasaros
popietę visame Fraidei Harbore nebūtum radęs geresnės
vietos papietauti nei restorano lauko terasa, žvelgianti į Šo
salos pusę. Šernas užsakė butelį baltojo vyno ir šonine apvy
niotų, ant grotelių paskrudintų jūros šukučių, patiekiamų su
kukurūzų pagardų. Švelnios, burnoje tirpstančios šukutės to
bulai derėjo su surstelėjusia šonine ir saldžiais, šiek tiek dūmu
kvepiančiais kukurūzais.
Nerūpestingo Šerno žavesio nuraminta Liusė gurkšnojo
šaltą šardonė ir pamažu atsipalaidavo. Papasakojo jam apie
Elisės vaikystę, meningitą ir ilgam jų šeimą iš vėžių išmušu
sias ligos pasekmes.
- Nuolat pavydėjau Elisei, - prisipažino Liusė, - bet galiau
siai supratau, kad pavydas beprasmis. Ji užaugo tikėdama,
kad gaus viską, ko tik užsigeis, o dabar šis įsitikinimas nuodija
jai gyvenimą. Sesuo niekada neužbaigia to, ką pradeda. Nu
manau, jog mama jau gailisi ją šitaip išpaikinusi, bet šaukštai
po pietų. Elisė nebepasikeis.
130
- Keistis niekada nevėlu.

- Susipažinęs su Elise taip nebekalbėtum. Savanaudiš
kumas jai į kaulus įaugęs. Dievaži, nesuprantu, kuo ji pa
traukė Keviną.
Šerno žvilgsnį temdė platūs akiniai nuo saulės.
- O kuo tave sužavėjo Kevinas? - paklausė jis.
Liusė mąsliai prikando apatinę lūpą.
- Draugystės pradžioje jis buvo labai rūpestingas, - galiau
siai prabilo. - Švelnus. Patikimas.
- O lovoje?
Nukaitusi Liusė greitosiomis apsižvalgė, ar niekas nenu
girdo jo klausimo.
- Kuo čia dėti lovos reikalai?
Šernas vos pastebimai truktelėjo pečiais.
- Seksas - tarsi kanarėlė šachtoje. - Pamatęs, kad Liusė
žvelgia suglumusi, paaiškino: - Kalnakasiai į požemius neš
davosi narvelius su kanarėlėmis. Jei šachtoje imdavo kauptis
nuodingų anglies dioksido dujų, kanarėlė krisdavo negyva, o
žmonės spėdavo išsigelbėti. Taigi... kaip jums sekėsi lovoje?
- Nenoriu apie tai kalbėti, - perdėtai rimtai pareiškė Liusė.
Šernas kiek pašaipiai šyptelėjo.
- Nesvarbu. Atsakymą ir taip žinau.
Ji išpūtė akis.
- Kevinas tau papasakojo apie mūsų seksualinį gyvenimą?
Šernas prisimerkė, pamėgino prisiminti:
- Kažką sakė apie kepimo aliejų, automobilio užvedimo
laidus, nardymo kaukę...
- Mes mylėdavomės visiškai normaliai, - piktai sušnabždėjo
jau sodriai nuraudusi Liusė. - Tai buvo įprastų įprasčiausias,
nuobodus, klasikinis seksas.
131
Lisa Kleypas
- Toks būtų buvęs mano antras spėjimas, - niūriai pasakė

Šernas.
Liusė susiraukė.
- Jei ketini per visus pietus iš manęs šaipytis...
- Aš nesišaipau. Tik erzinu. Tai skirtingi dalykai.
- Nemėgstu, kai mane erzina.
- Gerai, - tarė Šernas jau švelnesniu balsu. - Daugiau taip
nedarysiu.
Kol padavėja užsirašė jų užsakymus, Liusė atsargiai, bet
smalsiai dirsčiojo į Šerną. Jis tartum prieštarų ryšulys... pagar
sėjęs mergišius, kuris, atrodo, daugiau laiko kapstosi savo vy
nuogyne, nei vaikosi moteris... lengvabūdis, bet atsakomybe
už vaiką besidalijantis vyras.
- Keista, kad mudu anksčiau nesusitikome, - pasakė ji. -
Juo labiau kad abu pažįstame Džastiną.
- Įsigijęs vynuogyną retai kada beišeinu pasižmonėti. Ten
darbo netrūksta, ypač daug plušėti teko pačioje pradžioje.
Tokių reikalų dėl savaitgalinių linksmybių neatidėsi. Negana
to, pastaraisiais metais ir Holei prireikė viso įmanomo mu
dviejų su Marku dėmesio.
- Daug ką dėl jos paaukojote, tiesa?
- Tai ne auka. Hole - geriausia, kas man kada nors gyve
nime yra nutikę. Vaikai grąžina kur kas daugiau nei jiems
duodi. - Šernas susimąstė. - Be to, šis susitarimas padėjo man
suartėti su broliu.
- Anksčiau artimai nebendravote?
- Bet pastaraisiais metais mudu vienas kitą geriau paži
nome. Galėjome pasikliauti tik vienas kitu. Supratau, kad tas
vyrukas man patinka.
132
- Man atrodo, - neryžtingai prašneko Liusė, - kad judu

užaugote... nelaimingoje šeimoje. Ar aš teisi?
- Šeimos apskritai nebuvo. Gal žvelgiant iš šalies ir būtų
galėję pasirodyti, kad esame saistomi kažkokių saitų, vis dėlto
šeima mus galėjai pavadinti tiek pat, kiek mėsinės šaldiklyje
kabančias skerdenas - karvių banda.
- Apgailestauju, - tyliai tarstelėjo Liusė. - Ar jūsų tėvai tu
rėjo bėdų?
Šernas tylėjo taip ilgai, kad ji pamanė atsakymo išvis nebe
sulauksianti.
- Kiekvienas kaimas turi po savo girtuoklį, - galiausiai pra
bilo jis. - Mano tėvų atveju, bendruomenė gavo du už vieno
kainą, - jo lūpos ironiškai kryptelėjo. - Alkoholikų porelė, koja
kojon traukianti pragaran.
- Ar kuris nors iš jų bent pamėgino ieškoti pagalbos?
- Net jei vienas ir būtų panoręs gydytis - kai namie laukia
kitas alkoholikas, ilgai blaivus neišbūsi.
Pokalbis darėsi atsargesnis, pamažu tikrindami leistinas
ribas, jie artėjo prie pavojingos teritorijos.
- Ar tėvai visada taip gyveno? - parūpo Liusei.
- Kiek pamenu, visada. Vos sulaukę pilnametystės vienas
paskui kitą sprukome iš tų namų. TikAleksas pasiliko. Odabar...
- Jis alkoholikas?
- Nežinau, kada polinkis išgerti virsta alkoholizmu. Bet
jeigu jis dar neperžengė tos ribos, tai netruks tai padaryti.
„Nieko keisto, kad Šernas bijo įsipareigojimų", - pamanė
Liusė. Nieko keisto, kad jis vengia santykių, nebetelpančių į
fizinio artumo rėmus. Šeimai sugriauti pakanka ir vieno gir
taujančio tėvo. Vaikams tenka būdrauti dieną naktį, kęsti ne
siliaujantį psichologinį ir fizinį smurtą. Bet kai girtauja abu
133
Lisa Kleypas
gimdytojai... nebelieka kur saugiai pasislėpti, niekuo nebegali

pasitikėti.
- Ar panūdęs verstis vyndaryste, niekada nesusimąstei
apie tėvų bėdas? - paklausė ji.
- Nė akimirką. Tiesa, mano tėvai buvo alkoholikai, bet tai
nereiškia, kad dėl to negaliu mėgti vyno. Be to, aš ne tiek vyn-
darys, kiek vynuogių augintojas. Ūkininkas.
Liusė mintyse sukikeno. Atsipalaidavęs, seksualus, veidą
aviatoriaus stiliaus akiniais pridengęs Šernas ūkininko tikrai
nepriminė.
- Kuo tave žavi vynuogininkystė?
- Joje sumišęs mokslas, sunkus darbas ir... žiupsnelis ma
gijos.
- Magijos, - pakartojo į Šerną įsistebeilijusi Liusė.
- Be abejonės. Vynininkas gali auginti tos pačios rūšies
vynuoges tame pačiame žemės lopinėlyje, bet kasmet jos su-
noksta vis kitokios. Uogų skonis gali papasakoti apie dirvos
sudėtį, kiek dienų švietė saulė, ar nešaltas naktį pūtė vėjas,
ar dažnai lijo lietūs. Šią unikalią vietos ir sezono ypatybių vi
sumą prancūzai vadina terroir*.
Pokalbį neilgam pertraukė padavėja, atnešusi užsakytus
patiekalus ir pripildžiusi ištuštėjusias vandens stiklines. Ne-
skubriai pietaudama Liusė susivokė atsipalaidavusi ir besi
džiaugianti šiuo susitikimu labiau, nei būtų galėjusi pamanyti.
Šernas skyrė jai visą dėmesį, o tai nepaprastai glostė užgautą
savimeilę. Jis kalbėjo protingai, nevengė saviironijos ir skleidė
tokį žavesį, kad Liusė jau buvo bepasiduodanti apgaulingo
saugumo jausmo vilionėms.
* Dirva, žemė (pranc.).
134
Tačiau šiukštu nevalia pamiršti, kad Šėmas - toks vyras,

kuris, suradęs tavo šarvuose silpną vietą, prasmuks vidun,
pasiims viską, ko jam reikia, ir įtikins, esą ir pati šito norėjai.
Jis apsuks tau galvą, prisižais iki soties, o tada nė negrįžtelėjęs
nudroš užkariauti kitų žemių. Ir nebus kuo skųstis - juk jis
neapsimetinėjo esąs kitoks, nei yra.
Galop padavėja atnešė sąskaitą. Šernas sulaikė rankinės
siekiančios Liusės ranką.
- Nė negalvok, - paprieštaravo jis ir padavė padavėjai kre
dito kortelę.
- Draugai moka kiekvienas už save, - pyktelėjo Liusė.
- Tai menkutė kaina už nepaprastai malonią draugiją.
- Ačiū, - nuoširdžiai padėkojo ji. - Nuostabiai praleidau
laiką. Tiesą pasakius, esu tokios puikios nuotaikos, kad kažin
ar kas įstengtų ją sugadinti.
- Neprisišnekėk, - Šernas pabeldė į stalą.
Liusė nusijuokė.
- Ar tu prietaringas?
- Žinoma, juk aš čionykštis. Augau apsuptas prietarų.
- Kokių? - pagyvėjo Liusė.
- Tarkim, norų akmenys pietiniame paplūdimyje. Esi apie
juos girdėjusi, tiesa? Negirdėjai? Žmonės jų nuolatos ieško.
Apvalūs baltomis juostelėmis išmarginti akmenukai. Tokį
radęs, sugalvoji norą ir meti akmenėlį į jūrą.
- Ir tu taip esi daręs?
- Kartą, gal du.
- Ar tavo norai išsipildė?
- Dar ne. Bet norams terminai negalioja.
- Aš nesu prietaringa, - pasakė Liusė. - Bet tikiu magija.
- Ir aš tikiu. Toji magija vadinama mokslu.
- Aš tikiu tikrais stebuklais, - nepasidavė Liusė.
135
Lisa Kleypas
- Pavyzdžiui?
Nespėjusi atsakyti Liusė akies krašteliu pamatė lauko te-
rason įžengusią porelę ir visas kraujas ištekėjo jai iš veido.
- Šūdas, - sušnibždėjo ji. Nuostabiosios būsenos kerai ėmė
sparčiai sklaidytis. Apėmė silpnumas. - Buvai teisus. Prisišne
kėjau.
Pasekęs jos žvilgsnį, Šernas pastebėjo Keviną ir Elisę. Susi
raukė, palietė glebią Liusės ranką.
- Pažiūrėk į mane, Liuse.
Ji vargais negalais pasisuko į Šerną, vangiai šyptelėjo.
- Jų išvengti nepavyks, tiesa?
- Ne, - jis tvirtai, raminamai spustelėjo jai pirštus. - Nėra
ko bijoti.
- Aš nebijau. Tik dar nesu pasirengusi su jais susitikti.
- Ką darysi?
Apimta nevilties Liusė įsmeigė į Šerną akis. Staiga jai šovė
mintis.
- Pabučiuok mane, - išpyškino.
Iš nuostabos Šernas tik sumirksėjo.
- Tiesiog čia?
- Taip.
- Kokio bučinio norėtum?
- Ką turi galvoje? Paprasto bučinio.
- Draugiško ar romantiško? Mudu tariamai susitikinėjame,
o gal...
- Ak, dėl Dievo meilės, - aiktelėjo Liusė ir truktelėjo jo
galvą prie savęs.
136
11
Sernas bemat pakluso, pajutęs prie sprando prigludusią

gležną Liusės ranką. Užburtas dygaus šios moters pažeidžia
mumo, šypsenų, kurios taip ir nepasiekė akių, jis geidė Liusės
per visus pietus. Vis prisimindavo, kaip švytėjo Liusės veidas
jai pasakojant apie darbą, kaip nejučia, meiliai lyg mylimąjį ji
glostė stiklo lakštą.
Šernas troško nusivesti Liusę į lovą ir nepaleisti, kol glamo
nėmis išsklaidys jos baimes ir įtampą, kol pasisotinęs kūnas
suglebs jo glėbyje. Neatsispyręs pagundai jos paragauti, smar
kiau prisispaudė lūpomis, liežuvio galiuku palytėjo jai lie
žuvį. Glotnus švelnumas akimoju įaudrino, užliejo tūžmingu
karščiu. Lieknas, bet stiprus Liusės kūnas prie jo neprigludo.
Šernas troško įveikti tą silpnutį pasipriešinimą, troško pri
spausti ją prie savęs taip, kad tarp jų neliktų nė menkiausio
tarpelio. Susigriebęs, kad šis viešas meilės demonstravimas
tuoj taps nevaldomas - bent jau jis nebesusilaikys, - Šernas
nutraukė bučinį ir kilstelėjęs galvą įsižiūrėjo į apsvaigusias ža
lias Liusės akis. Blyškią it porcelianas odą nudažė raudonis.
137
Lisa Kleypas
Karštomis bangomis sklindantis alsavimas lytėjo Šerno lūpas,

erzino jo pojūčius.
Liusė pašnairavo į šalį.
- Jie mus matė, - sušnibždėjo.
Tebeskendintis svajose apie Liusę ir apie tai, ką norėtų su
ja nuveikti, Šernas staiga užsiplieskė pykčiu. Jis visai netroško
aiškintis su ta bukapročių porele, nenorėjo su jais kalbėtis,
geidė tik kuo greičiau pasiguldyti savo moterį į lovą.
Nugara perbėgo nerimo šiurpulys. Savo moterį?.. Dar nie
kada gyvenime Šernui nebuvo toptelėjusi tokia mintis. Savinin
kiškumo jausmas jam nebūdingas. Niekada nejautė poreikio
užvaldyti tą vienintelę, pareikšti į ją teises. Niekada ir nepajus.
Tai kas, po velnių, dabar jam šovė į galvą?
Jis apsivijo ranka Liusę per pečius ir atsigręžęs išvydo
bemaž komiškus nustėrusių Kevino ir Elisės veidus.
- Nolanai, - išspaudė Kevinas.
Į Liusę pažvelgti jam nebeužteko drąsos.
- Pirsonai.
- Šernas Nolanas, - nejaukiai ėmėsi pažindinti Kevinas, - o
čia mano... draugė Elisė.
Liusės sesuo ištiesė laibą ranką, Šernas ją spustelėjo. Su
barškėjo sutarškėjo begalė apyrankių. Elisė pasirodė esanti
smulkutė kaip ir Liusė, tokiais pat vešliais rudais plaukais.
Tačiau netvirtai ant kamštinių storapadžių stypčiojanti mer
gina buvo liesa lyg degtukas ir prakauli, skruostikauliai ky
šojo lyg tilto turėklai. Akivaizdžiai persistengusi su makiažu,
ji priminė blizgančiais akių šešėliais išsiterliojusį meškėną.
Šernas manė, kad Liusės sesuo jamnepatiksianti, bet pajuto jai
menkutę simpatiją. Elisė atrodė tarsi į kraštutinumus linkęs,
perdėtai savo nesaugumą užmaskuoti besistengiantis ir šitaip
tik dar labiau išsiduodantis žmogus.
138
- Aš jo sužadėtinė, - šaižiu balsu pranešė Elisė.

- Sveikinu, - ištarė Liusė.
Ji iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti šalta ir bejausmė, bet
juto, kad veide lyg ant delno atsispindi vienas kitą keičiantys
pyktis, silpnumas ir nuoskauda.
Elisė dėbtelėjo į seserį.
- Nežinojau, kaip tau pranešti.
- Mama man viską papasakojo, - atsakė Liusė. - Ar jau
numatėte datą?
- Ketiname susituokti vasaros pabaigoje.
Šernas sumetė, kad pats metas baigti pokalbį. Laikas skirs
tytis, kol nepažiro plunksnos.
- Sėkmės, - greitomis palinkėjo jis ir timptelėjo Liusę. -
Mums reikia eiti.
- Skanių pietų, - monotoniškai pridūrė Liusė.
Šernas paėmė ją už rankos ir išsivedė iš restorano. Liusė
žvelgė keistai, tarytum kažkur mintyse nutolusi. Atrodė, kad
paleista viena ji taip ir nuklejotų balažin kur, nuriedėtų lyg
automobilių aikštelėje paliktas pirkinių vežimėlis.
Jie kirto gatvę, pasuko Liusės studijos pusėn.
- Kodėl aš taip pasakiau? - staiga paklausė ji.
-Ką?
- Kodėl palinkėjau jiems skanių pietų? Visai to nenorėjau.
Viliuosi, jie pasiutusiai negardžiai papietaus. Tikiuosi, kad pa
springs savo kąsniais.
- Patikėk manimi, - ramiai atsakė Šernas, - niekas ir nepa
manė, kad tavo linkėjimai nuoširdūs.
- Elisė sulysusi. Nelaiminga. Ką tu apie ją manai?
- Manau, kad ji ir šimtosios tavo dalies neverta, - Šernas
stumtelėjo Liusę toliau nuo šaligatvio krašto, o pats ėmė žings
niuoti palei gatvę.
139
Lisa Kleypas
- Tai kodėl Kevinas... - ji nutilo ir irzliai papurtė galvą.

Šėmas ne išsyk atsakė. Ne todėl, kad turėjo pamąstyti - prie
žastį jau žinojo. Būdamas šalia Liusės, jautėsi velniškai keistai,
kartkartėmis jį vis užplūsdavo nesuprantamo švelnumo, prie
lankumo, dievai žino, kokių jausmų bangos... Šernas nenu
tuokė, kas dedasi, bet toji būsena jam visai nepatiko.
- Kevinas išėjo pas tavo seserį, nes jaučiasi pranašesnis už
ją, - paaiškino.
- Iš kur žinai?
- Jis - vienas tų vyrų, kurie renkasi bejėges moteris. Padėtį
turi valdyti jis. Tavimi susižavėjo dėl akivaizdžių priežasčių,
bet to neužteko ilgalaikiams santykiams palaikyti.
Liusė linktelėjo tarsi sulaukusi jau seniai galvoje besisu
kančių minčių patvirtinimo.
- Bet kuriems galams toji skuba dėl vestuvių? Mama sakė,
kad Elisė neseniai prarado darbą. Gali būti, jog sesuo nebeiš
mano, ką daugiau veikti. Bet tai nepaaiškina, kodėl Kevinas
sutiko su šia užgaida.
- Ar priimtum jį atgal?
- Niekada, - balse suskambo nevilties gaidelės. - Maniau,
Kevinas laimingas su manimi, o pasirodė, iki laimės buvo toli.
Tokios žinios savimeilės nepaglosto.
Ties gatvės kampu Šernas stabtelėjo, atgręžė Liusę į save.
Labiau už viską pasaulyje būtų norėjęs sugrįžti į butą ir pa
rodyti jai, kaip gydoma sužeista savimeilė. Žvelgdamas į tą
mielą veidą susizgribo, kad dar niekada anksčiau nėra patyręs
tokios traukos... stiprėjančios sulig kiekviena kartu praleista
sekunde.
Bet kaipgi skaudžiai jis sužeistų Liusę, kai viskas baig
tųsi? Šernas mintyse pats iš savęs pasišaipė, nes sumojo, kad,
140
geisdamas ją suvilioti, tuo pačiu metu trokšta ir apsaugoti nuo

paties savęs.
Vos pastebimai šyptelėjęs pakėlė ranką, paglostė švelnų
Liusės skruostą.
- J gyvenimą žiūri rimtai, tiesa?
Liusė suraukė antakius.
- O kaipgi dar turėčiau į jį žiūrėti?
Šernas plačiai nusišypsojo. Abiem rankomis apglėbęs jai
veidą, švelniai jį kilstelėjo ir neskubriai švelniai pabučiavo.
Prisilietimas, kad ir koks trumputis, įaudrino jį greičiau ir in
tensyviau, nei tikėjosi. Jis atlošė galvą ir pasistengė suturėti
alsavimą, užgniaužti besitvenkiantį geismo maudulį.
- Jei kada užsigeisi nerimtų, niekur nenuvesiančių fizinių
santykių, - pasakė jis, - tikiuosi, kreipsiesi į mane.
Jie tylomis nužingsniavo prie Liusės dirbtuvių.
Ant slenksčio Liusė stabtelėjo.
- Mielai išsinuomočiau tą butą, Šernai, - atsargiai tarste
lėjo. - Jei tik vėliau dėl to nekils keblumų.
- Nekils, - pažadėjo Šernas, ką tik suvokęs: kad ir kaip
geidžia romantiškų santykių su Liuse, geruoju toks romanas
nesibaigtų. Todėl tik draugiškai nusišypsojo ir trumpai, pla
toniškai ją apkabino. - Pasikalbėsiu su Marku ir tau paskam
binsiu.
- Gerai, - Liusė žengė atatupsta, nedrąsiai šyptelėjo. - Ačiū
už pietus. O dar labiau už pagalbą ištveriant pirmąją akistatą
su Kevinu ir Elise.
- Aš čia niekuo dėtas, - atsakė Šernas. - Ir pati būtum kuo
puikiausiai susidorojusi.
- Žinau. Bet su tavimi buvo lengviau.
- Na ir gerai, - nusišypsojo jis ir nuėjo.
141
Lisa Kleypas
- Kreiva, - paskelbė Hole, ryte įžengusi į virtuvę.

Šėmas į dubenėlį pylė pusryčių dribsnius. Pakėlė akis.
- Kas kreiva?
Hole atgręžė jam nugarą. Kiek anksčiau mergaitė paprašė
Šerno surišti jai dvi uodegėles. Tokiai šukuosenai, pradedant
nuo nepriekaištingai tiesios skyrimo linijos, reikėjo ypa
tingo kruopštumo. Uodegėlių negalėjai surišti per žemai, per
aukštai, per laisvai ar per standžiai. Įprastai Holės plaukais
pasirūpindavo Markas, nes jis kažkaip įgudo sušukuoti duk
terėčią kaip tik taip, kaip jai patiko. Tačiau Markas nakvojo
Megės namuose ir neįprastai ilgai užsibuvo ten ryte.
Šernas apžiūrėjo Holės pakaušį.
- Skyrimas tiesus kaip katino uodega.
Hole nuvėrė jį piktoku žvilgsniu.
- Kačių uodegos nėra tiesios!
- Tiesios, jei ištempi, - paaiškino dėdė ir švelniai timpte
lėjo vieną plaukų uodegėlę. Padėjo priešais Holę dubenėlį su
sausais pusryčiais. - Jei mėginsiu peršukuoti, pavėluosi į mo
kyklą.
Mergaitė sunkiai atsiduso.
- Matyt, visą dieną teks vaikščioti štai šitaip, - ji pakreipė
galvą, kad uodegėlės atsidurtų viename lygyje.
Šernas nusijuokė ir vos nepaspringo kava.
- Jei neužgaiši pusryčiaudama, gal dar spėsime pataisyti.
- Ką pataisyti? - suskambo virtuvėn įžengusio Marko
balsas. Jis priėjo prie Holės ir suklupo prie jos kėdės. - Labas
rytas, širdele.
Dukterėčia rankutėmis apsivijo jam kaklą.
- Labas rytas, dėde Markai, - ji pakštelėjo Markui į
skruostą, glustelėjo prie peties ir išsišiepė. - Ar tu pataisysi
mano šukuoseną?
142
Markas užjaučiamai ją nužvelgė.

- Semo uodegėlės ir vėl kreivos? Tuoj jomis pasirūpinsiu.
Dabar paskubėk valgyti dribsnius, kol jie dar traškūs.
- Kaip sekasi? - paklausė Šernas. Markas ištuštino kava-
virę ir išvalė filtrą. - Ar viskas gerai?
Brolis linktelėjo, nors atrodė išvargęs ir sunerimęs.
- Vakar smagiai pavakarieniavome su Mege. Viskas gerai,
tiesiog susipainiojome berinkdami datą, - jis nutilo, suraukė
antakius. - Mėginome apsispręsti dėl vestuvių. Ko gero, teks
jas šiek tiek paskubinti. Vėliau tau daugiau papasakosiu.
- Kodėl tokia skuba? - parūpo Šernui. - Sužadėtuvės, regis,
galiojimo termino neturi?
Markas pripildė kavavirę vandens ir mestelėjo broliui per
spėjamą žvilgsnį.
- Tiesą pasakius, vertėtų šiek tiek paskubėti.
- Nesuprantu. Kodėl... - staiga Šernui galvoje nušvito. Jis
išpūtė akis. - Ar tik mes nekalbame apie devynių mėnesių
terminą? - atsargiai tarstelėjo.
Ir sulaukė vos pastebimo linktelėjimo.
- Ar Megė turės vaikelį? - paklausė Hole pilna dribsnių
burna.
Markas nusisuko, patyliukais nusikeikė, o Šernas nuvėrė
Holę nuostabos kupinu žvilgsniu.
- Kaip tu supratai, apie ką kalbu?
- Aš žiūriu „Discovery" laidas.
- Ačiū, brolau, - suurzgė Markas.
Šernas išsišiepė ir, suspaudęs jį meškos glėbyje, paplekš
nojo per nugarą.
- Sveikinu.
Hole stryktelėjo nuo kėdės ir padūko šokinėti.
143
Lisa Kleypas
- Ar aš galėsiu rūpintis lėliuku? Gal galėsiu sugalvoti

vardą? Ar kūdikėlio gimimo dieną galėsiu neiti į mokyklą?
Kada jis gims?
- Taip, taip, taip, mes dar nežinome, - atsakė Markas. - Šir
dele, ar kaip nors įmanoma šią žinią išlaikyti paslaptyje? Megė
dar nenori niekam apie tai pasakoti.
- Aišku! - linksmai šūktelėjo Hole. - Aš moku saugoti pa
slaptis.
Markas ir Šernas liūdnai susižvalgė. Dienai baigiantis šią
paslaptį žinos visa pradinė mokykla.
Nuvežęs Holę į mokyklą, Markas grįžo namo ir Šerną
rado besidarbuojantį svetainėje. Brolis tamsaus riešutmedžio
spalva dažė neseniai lentelėmis dekoruotas sienas. Nepaisant
atlapotų langų, stiprus dažų kvapas kone iš kojų vertė.
- Daugiau nė žingsnio, nebent norėtum apsvaigti, - per
spėjo jį Šernas.
- Jegu jau taip, nedelsdamas prie tavęs prisidėsiu.
- Nieko sau naujienėlė, ką? - šyptelėjo Šernas, kai Markas
įžengė į kambarį. - Šeimos pagausėjimo judu dar neplanavote,
tiesa?
- Ne, - Markas atsiduso, atsisėdo šalia brolio ir pasiėmė
teptuką.
- Kad jas kur galas šitas lenteles, - pasiskundė Šernas, -
tiek terlionės, kol nudažai visus griovelius. Taigi, kaip rea
gavai į tokią Megės žinią?
- Savaime suprantama, šimtu ir dar dešimtimi procentų
teigiamai. Pasakiau, kad tai geriausia naujiena mano gyve
nime, pakartojau ją mylįs ir patikinau, jog viskas bus gerai.
- Tai kas tau kelia nerimą? - nesuprato Šernas.
- Vos į kelnes iš baimės nepridėjau.
Šernas tyliai sukikeno.
144
- Man regis, normali reakcija.

- Labiausiai nerimauju dėl Holės. Nenoriu, kad mergaitė
pasijustų nustumta į šalį. Ketinau šiek tiek laiko pabūti tik su
ja, tikėjausi, kad mudu su Mege galėsime visą dėmesį skirti
vien Holei.
- Manau, Holei kaip tik šito ir nereikia, - paprieštaravo
Šernas. - Noriu pasakyti, po perkūnėliais, Markai, mudu abu -
kartais dar ir Aleksas - ištisus metus rūpinomės tik ja. Vargšė
mergaičiukė veikiausiai mielai pailsėtų nuo suaugusiųjų.
Gimęs kūdikėlis palaikys jai draugiją. Hole tik džiaugsis.
- Sakai? - Marko akyse šmėkštelėjo abejonė.
- Kodėl gi ji turėtų nesidžiaugti? Mamytė, tėvelis ir ma
žylis broliukas arba sesutė - tobula šeima.
Markas kurį laiką tylėdamas dažė lenteles. Tik po kelių mi
nučių pasiryžo garsiai prabilti apie tai, kas jam išties nedavė
ramybės:
- Visa širdimi viliuosi, kad sugebėsiu būti jiems geras
tėvas, Šernai.
Šernas suprato brolį. Užaugę nedarnioje šeimoje juodu nė
nenutuokė, kaip derėtų elgtis. Nematė tinkamų pavyzdžių,
nesukaupė jokių prisiminimų ir patarimų, kuriais prireikus
galėtų pasinaudoti. Norėjosi tikrumo, kad savo gyvenime ne
pakartosi vieno ar kito gimdytojo klaidų. Bet niekada nega
lėjai būti tikras. Beliko tikėtis, kad jei elgsies priešingai, nei
elgėsi tėvai, galbūt viskas susiklostys kuo puikiausiai.
- Tujau esi geras tėvas, - atsakė Šernas.
- Nesu tam pasirengęs. Siaubingai bijau, kad imsiu ir pa
leisiu iš rankų vadžias.
- Dėl vadžių nesuk galvos. Bus kur kas blogiau, jei iš rankų
paleisi kūdikį.
Markas susiraukė.
145
Lisa Kleypas
- Mėginu tau pasakyti, kad nesu toks kietas, kaip kitiems

atrodo.
- Niekada tuo neabejojau, - pareiškė Šėmas ir išsišiepė pa
matęs brolio veido išraišką. Paskui surimtėjo ir pridūrė: - Tu,
aš ir Aleksas esame nevykėliai jau vien dėl to, kad gimėme
Nolanų šeimoje. Bet kaip tik tau, mano manymu, gali nusi
šypsoti didžiausia sėkmė. Nesunkiai įsivaizduoju tave būsiant
normaliu, geru tėvu. Deja, mudviem su Aleksu tokia tėvystės
galimybė prilygtų stebuklui ar dar velnias žino kam.
- Man labiau nuskilo nei judviem su Aleksu, - patylėjęs
pripažino Markas. - Santuokos pradžioje ir motina, ir tėvas
dar gyveno gana neblogai. Tik gimus Aleksui, jie visiškai pra
sigėrė. Todėl man pasisekė pagyventi... na, ne visai pavyzdi
nėje šeimoje, bet tuo metu tai buvo normaliausias gyvenimas,
kokį Nolanams kada nors pavyko susikurti. Judu ir tokio jau
nematėte.
- Aš turėjau Harbisonus, - paprieštaravo Šernas.
Marko teptukas sustingo dažų skardinėje.
- Buvau juos pamiršęs.
- Jeigu ne jie, - pasakė Šernas, - būčiau nusiritęs tiek žemai,
kaip ir Aleksas, gal dar žemiau. Fredas savų vaikų neturėjo,
bet apie auklėjimą nusimanė kur kas daugiau nei mūsų tėvas.
Bet grįžtant prie mūsų temos... tu kuo puikiausiai susidorosi.
- Iš kur žinai?
- Pameni pirmąsias Holes dienas mūsų namuose? Dešimtą
valandą vakaro ji tiesiog sienomis imdavo lipti. Teko išklau
syti vaikų gydytojo paskaitą apie tai, kas yra „pervargimas".
- Aha, prisimenu. O kaip tai susiję su manimi?
- Tada mes ničnieko nenutuokėme apie vaikų auginimą,
net elementariausių žinių neturėjome. Vis dėlto Holei pui
kiai sekasi. Geriau susitvarkyti ir nebūtum galėjęs. Vadinasi,
146
atėjus metui suprasi, ką daryti. Kiek žinau, taip elgiasi dau

guma tėvų. Ojei dvejosi, kokį sprendimą pasirinkti, pasirink
tą, kuris kilo iš meilės. Juk meilė - visa ko pagrindas, tiesa?
Tavo gyvenime netrukus atsiras dar viena mylima būtybė.
- Viešpatie, apsiuostęs dažų garų, tapai neįtikėtinai senti
mentalus, - pareiškė Markas jau giedresniu veidu. - Ačiū, -
nusišypsojo jis.
- Nėra už ką.
- Taigi, kad jau daliji tokius patarimus... ar tik pats neketini
kada nors persigalvoti?
- Ir susituokti? Už jokius pinigus. Pernelyg myliu moteris,
kad kurią nors jų pasmerkčiau tokioms kančioms. Nesu su
kurtas santuokai, visai kaip ir Aleksas.
- Beje... gal neseniai matei Aleksą?
-- Prieš keletą dienų, - atsakė Šernas. - Susitikome tik ke
lioms minutėms.
- Kaip jis laikosi?
- Pervargęs.
Marko veide šmėkštelėjo niūri šypsena.
- Pastaruoju metu, kada tik Aleksą besusitikčiau, jis visada
pusgirtis.
- Spėju, tai vienintelis jamžinomas būdas ištverti dabartinį
gyvenimą, - Šernas nutilo. - Dabar jam striuka su pinigais.
Darsė paskutinius marškinius nuplėšė.
- Taip jam bukagalviui ir reikia, derėjo pamąstyti prieš ve
dant ją prie altoriaus.
- Tiesa.
Keletą minučių broliai dažė tylėdami.
- Ar mes galime ką nors padaryti? - galiausiai paklausė
Markas.
- Laukti, kol jis pasieks dugną.
147
Lisa Kleypas
- O jei nespės to dugno pasiekti? Abu mūsų tėvai išėjo

anksčiau.
Nebegalėdamas tverti dažų kvapo, Šernas skardinę užvožė
dangteliu ir nužingsniavo prie praviro lango. Kelissyk giliai
įkvėpė šviežio, gaivinančio oro.
- Turbūt vertėtų pamėginti kaip nors įsikišti, - pasvarstė jis.
- Jei pavyktų bent keliskart jam įkrėsti į kailį, įsikišti verta.
Šernas žvilgtelėjo per petį, šyptelėjo, paskui įsižiūrėjo į vy
nuogyną - iki pat horizonto nusidriekusį žalumos skliautą.
- Aleksui tai nepadės, - išgirdo save sakant.
Oras kvepėjo vynuogienojų ūgliais, saulės įkaitintomis
stogo malksnomis, prisirpusiomis gervuogėmis, sūriu žu
vingos Netikrosios įlankos vandeniu.
Pastaraisiais metais pačiomis prasčiausiomis akimirkomis
Aleksas atvažiuodavo čia, darbuodavosi prie namo ar tiesiog
sėdėdavo verandoje. Kartais Šernui pavykdavo jį įkalbėti
pasivaikščioti po vynuogyną ar nusileisti į paplūdimį. Ta
čiau Šernas jautė, kad jaunėlis brolis nė nepastebi jį supančio
grožio... keliauja per gyvenimą lyg apkvaitęs.
Iš visų Nolanų vaikų Aleksui pasisekė mažiausiai. Bėgant
metams jų tėvai grimzdo į vis didesnį abejingumą, kol galiau
siai visai apleido jauniausiąjį sūnų. Dabar, prabėgus daugeliui
metų nuo Džesikos ir Alano mirties, Aleksas priminė skęstantį
žmogų - galėjai matyti, kad jis kapstosi vos iškilęs virš van
dens. Nedaug kuo galėjai padėti. Užtektų pernelyg priartėti
prie skęstančiojo - ir nelaimėlis, desperatiškai gelbėdamasis,
sugriebtų, įsikibtų ir nusitemptų tave kartu. Be to, Šernas abe
jojo, ar įstengtų dabar ką nors išgelbėti - šią akimirką nebuvo
tikras, ar sugebėtų išsigelbėti pats.
148
Liusė ryte pabudo apkvaitusi ir suglumusi. Visą naktį ka

mavosi sapnuodama sūdžius, besirangančius, iš malonumo
persikreipusius kūnus... sapnavo ir ją pačią užgulusį maloniai
sunkų vyro kūną. Susigėdo ir suirzo supratusi, kad sapnavo
Šerną. Gal tai ir geras ženklas - šiaip ar taip, tai rodo, kad Ke-
vinas liko praeityje. Kita vertus, visiška kvailystė. Santykiai su
Šernu baigtųsi niekur nenuvedę.
Liusė nusprendė, kad jai nepakenktų mankšta ir grynas oras.
Ji išėjoiš viešbučio ir nužingsniavo į savo studiją, tada išsistūmė
iš jos dviratį. Nepamiršo ir šalmo. Diena išaušo graži: švietė
saulė, dvelkė lengvas vėjelis - pats tas oras nuvykti į vietinį
levandų ūkį, nusipirkti rankų darbo muilo ir vonios aliejaus.
Ji lėtai riedėjo Roš Harboro keliu. Nors šiame kelyje vyko
intensyviausias salos eismas, pakelėje įrengtas dviratininkams
skirtas platus ruožas garantavo saugią kelionę ir galimybę
grožėtis žaviausiais vaizdais: sodais, ganyklomis, tvenkiniais,
tankiu mišku. Malonūs pasikartojantys judesiai leido Liusei
pamažu susidėlioti mintis.
Ji susimąstė apie vakar užplūdusius jausmus, kai susitiko
su Kevinu ir Elise. Nudžiugo suvokusi, kad nieko Kevinui
nebejaučia. Tikroji problema, neišsenkančio liūdesio šaltinis
buvo jos santykiai su Elise. Liusė suprato, kad dėl savo pa
čios gerovės turėtų kažkaip pasistengti ir atleisti seseriai.
Kitaip išdavystės skausmas persekios ją lyg „artesni nei at
rodo" objektai užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. O jei Elisė
neparodys nė menkiausio apgailestavimo? Kaip gali atleisti
žmogui, kuris nė nemano gailėtis to, ką padaręs?
Išgirdusi atburzgiantį automobilį Liusė pasitraukė kuo
arčiau krašto, palikdama vairuotojui daugiau vietos. Bet jau
po kelių sekundžių sumojo, kad automobilis ūžia čia pat už
149
Lisa Kleypas
nugaros - jis lėkė pernelyg dideliu greičiu. Dirstelėjusi per petį

pamatė, kad į laivą panašus sedanas išklydo iš eismo juostos ir
lekia jos link. Dar spėjo pajusti automobilio sukeltą vėjo gūsį,
o kitą akimirksnį šis įsirėžė į jos dviračio galą. Tada vaizdas
išsklido į visas puses tarsi atvirukai iš apversto stendo. Liusė
atsidūrė ore, pakibo ten aukštyn kojomis; akyse sumišo dan
gaus, miško, asfalto ir metalo fragmentai. Paskui šviesos
greičiu priartėjo žemė.
Atsimerkusi Liusė pirmiausia pagalvojo, kad štai, išaušo
rytas, metas keltis. Deja, dryksojo ne lovoje, o pievelėje tarp
siūruojančių žolių. Virš jos lenkėsi du nepažįstamieji, vyras ir
moteris.
- Nejudinkjos, - perspėjo mobilųjį telefoną prie ausies pri
spaudusi moteris.
- Tik norėjau nuimti šalmą, - paaiškino vyras.
- Kažin ar galima tai daryti. Gal ji susižeidė stuburą ar pa
tyrė kokią nors traumą.
Liusė sujudėjo ir vyras nužvelgė ją susirūpinęs.
- Atsargiai, neskubėkite. Kuo jūs vardu?
- Liusė, - žioptelėjo ji ir pamėgino sugrabalioti smakrąjuo
siantį šalmo dirželį.
- Leiskite, padėsiu jums nusiimti šalmą.
- Helai, juk sakiau... - papriekaištavo moteris.
“ Manau, nepakenksime. Ji judina rankas ir kojas, - vyras
atsegė Liusės šalmą ir nutraukė nuo galvos. - Ne, dar nesisės-
kite. Jums gerokai kliuvo.
Liusė gulėjo nejudėdama. Pamėgino susivokti, ką skauda.
Maudė nubrozdintą dešinįjį šoną, bukai skaudėjo petį, siau
bingai gėlė galvą. Vis dėlto smarkiausiai nukentėjo dešinė koja
ir pėda, atrodė, kad galūnė degte dega.
150
Prie jos pasilenkė moteris.

- Greitoji pagalba jau važiuoja. Gal galėčiau kam nors pa
skambinti?
Liusė nesudėjo danties ant danties. Kuo labiau ji stengėsi
suturėti drebulį, tuo smarkiau ją purtė. Krėtė šaltis, kūnu
žliaugė ledinis prakaitas. Nosį užgulė druska ir metalu tren
kiančių dulkių, kraujo kvapas.
- Ramiai, ramiai, - pasakė vyras trumpais kvėptelėjimais
orą gaudančiai Liusei. - Vyzdžiai išsiplėtę.
- Ji patyrė šoką, - iš labai toli lyg radijo trukdžių iškrai
pytas atskriejo moters balsas.
Liusė prisiminė vardą. Džastina. Pastangos sudėlioti garsus
į žodį prilygo bandymui surankioti lapus vėtrai siaučiant. Pro
lūpas prasiveržė neaiškus gargaliavimas. Ar jie suprato vardą?
- Gerai, - raminamai atsiliepė vyras. - Nesistenkite kalbėti.
Pasigirdo daugiau garsų, kelkraštyje sustojo daugiau au
tomobilių, sumirgėjo švieselės, raudonai sublizgo greitosios
pagalbos autobusiukas. Balsai. Klausimai. Miglotas svetimų,
jos kūną liečiančių rankų pojūtis, deguonies kaukė ant nosies
ir burnos, kateterio adatos dūris. Paskui viskas aptemo, pašėlo
suktis ir nusinešė Liusę į niekur.
151
12
Liusė pamažu atgavo sąmonę, tai priminė dėlionę. Tik

sudėjusi detalę prie detalės ji pamažu susigaudę, kas nutiko.
Latekso, pleistrų, izopropilo alkoholio kvapai. Balsai, grin
dimis dardančių vežimėlių ar neštuvų ratų triukšmas, skam
bantis telefonas, tolygiai pypsintis monitorius, fiksuojantis
gyvybines paciento funkcijas. Liusė suglumusi suvokė, kad
kalba kaip kino aktorė nevykusiai dubliuotame kino filme - iš
burnos sklindantys garsai nesutapo su lūpų judesiais.
Ji vilkėjo plonus medvilninius ligoninės marškinius, nors
neprisiminė, kada jais persirengė. Iš plaštakos kyšojo pleistru
pritvirtintas kateteris. Kaskart, kai į jos mažą, užuolaidomis
atitvertą skubios pagalbos skyriaus palatą įeidavo slaugė ar
slaugytojos padėjėja, prie lubų pritaisyti bėgeliai suskrebė-
davo lyg metaliniame dubenyje šluotele plakant kiaušinius.
Dešinė koja ir kulkšnis tįsojo sutvirtinta įtvaru. Atklydo mi
gloti prisiminimai apie kojos apžiūrą ir rentgenogramą. Nors
Liusė suprato, kad yra tikras laimės kūdikis, kad galėjo baigtis
kur kas blogiau, liūdesys ją užklojo it dusinanti antklodė. Ji
152
pasuko galvą ant šono ir pagalvė sutraškėjo lyg plastikinė.

Skruostu nutekėjusi ašara susigėrė į užvalkalą.
- Paimkite, - slaugė ištiesė nosinaitę. - Po nelaimingų atsi
tikimų tokia būsena visai normali, - patikino ji, kai Liusė ėmė
šluostytis akis. - Dar keletą dienų graudinsitės.
- Dėkoju, - Liusė sugniaužė nosinaitę delne. - Gal galėtu
mėte pasakyti, kas nutiko mano kojai?
- Gydytojas šią akimirką nagrinėja rentgeno nuotraukas.
Netrukus užsuks su jumis pasikalbėti. - Geraširdė moteris
nusišypsojo. - Šiuo metu turite lankytoją, - ji truktelėjo užuo
laidą ir kažką pamačiusi sustingo lyg įbesta. - Oi! Turėjote
laukti aname kambaryje.
- Privalau tučtuojau ją pamatyti, - greitakalbe sutarškėjo
Džastina.
Liusė silpnai šyptelėjo.
Džastina įsiveržė lyg gaivus vėjelis ir sušvytavusi tamsių
plaukų uodegėle atnešė gyvasties į šaltą, sterilią ligoninės pa
latą. Draugę išvydusi Liusė nebesuturėjo peršuliu akis užgu
lusių palengvėjimo ašarų.
- Liuse... širdele... - Džastina žengė arčiau, atsargiai išpai
niojo į kilpą susisukusį lašelinės vamzdelį. - Ak, Viešpatėliau,
bijau tave paliesti. Ar labai blogai? Kas nors lūžo?
- Netrukus ateis gydytojas, - Liusė siekė Džastinos
rankos. - Važiavau dviračiu, mane nubloškė automobilis, - žo
džiai virste virto iš burnos. - Automobilis čiužinėjo lyg girto
vairuojamas, regis, ten sėdėjo moteris. Nesuprantu, kodėl ji
nesustojo. Nežinau, kur mano dviratis, kur kuprinė ir tele
fonas...
- Nurimk, - Džastina spustelėjo draugei ranką. - Ne gir
tuoklis vairavo tą automobilį. Prie vairo sėdėjo senutė. Ji
153
Lisa Kleypas
pamanė užkliudžiusi šaką, bet šiek tiek nuvažiavusi sustojo

ir grįžo. Supratusi, kas nutiko, be galo susisielojo. Pora, kuri
tavimi pasirūpino, baiminosi, kad moterį gali ištikti infarktas.
- Vargšelė, - sumurmėjo Liusė.
- Tavo kuprinė ir telefonas čia. Dviratis virto metalo laužu.
- Vintažinis „Schwinn", - gedulingai ištarė Liusė. - Paga
mintas septintame dešimtmetyje. Visos dalys originalios.
- Dviratį galima pakeisti. Tavęs - ne.
- Kaip miela, kad užsukai, - pasakė Liusė. - Žinau, kokia
esi užsiėmusi.
- Tu gal juokauji? Negali būti svarbesnių dalykų už tave ir
Zoją. Ji taip pat norėjo ateiti, bet kam nors reikėjo likti viešbu
tyje, - Džastina nutilo. - Kol dar nepamiršau, Dueinas prašė
tau perduoti, kad jie išsiaiškino tavo automobilio gedimą. Tai
susiję su cilindro kompresija.
- O ką tai reiškia?
- Įsiurbimo vožtuvo, stūmoklio žiedų arba cilindro gal
vutės tarpiklio defektai... Dueinas nuveš automobilį į dirbtuves
ir pasirūpins, kad gedimai būtų pašalinti. Neįsivaizduoju,
kiek tai užtruks.
Pavargusi, išmušta iš vėžių Liusė tik papurtė galvą.
- Šiaip ar taip, su tokia sumaitota koja vairuoti vis tiek ne
galėčiau.
- Visas legionas baikerių laukia nesulaukia, kada galės
tave pavėžėti, kad ir kur užsigeistum, - Džastina nutilo. - Jei
tik nesi nusiteikusi prieš keliones „Harley" motociklu, - pri
dūrė.
Liusė išspaudė menkutę šypseną.
Įėjo gydytojas, juodaplaukis vyras pavargusiomis akimis
ir malonia šypsena.
154
- Esu gydytojas Naganas, - prisistatė jis ir žengė arčiau

Liusės lovos. - Ar prisimenate mane?
- Miglotai, - droviai prisipažino Liusė. - Paprašėte paliesti
sau nosį. Ir norėjote sužinoti mano antrąjį vardą.
- Tai diagnostiniai klausimai. Patyrėte lengvą smegenų
sukrėtimą, todėl keletą dienų turėsite pagulėti. Šiaip ar taip,
rentgenograma parodė, kad lovos režimas bėdų nesukels.
- Kalbate apie mano koją? Ar ji lūžusi?
Gydytojas Naganas papurtė galvą.
- Ak, gerai, - atsiduso Liusė.
- Atvirai kalbant, atviras lūžis būtų buvęs geriau. Kaulų
lūžiai gyja kur kas greičiau nei patempti raiščiai.
- Tad štai kas man atsitiko? Patyriau raiščio traumą?
- Trijų raiščių. Negana to, skilo šeivikaulis - mažiausias iš
dviejų jūsų blauzdos kaulų. Nereikia nė sakyti: tris artimiau
sias dienas ant kojų atsistoti negalėsite.
- Net iš kambario į kambarį pereiti nevalia?
- Teisingai. Kojos išvis negalima varginti. Laikykite ją pa
keltą, dėkite ledo kompresus. Išleisdamas jus namo, surašysiu
keletą išsamių nurodymų. Po trijų dienų sugrįžkite, uždėsime
longetę, duosime ramentus.
- Kiek ilgai reikės nešioti longetę?
- Mažiausiai tris mėnesius.
- Dieve, - Liusė užsimerkė.
- Ar yra kokių kitų traumų? - išgirdo ji klausiant Džastiną.
- Esama nudrėskimų, sumušimų, nieko baisaus. Svar
biausia stebėti, ar nepasireikš šalutinis smegenų sukrėtimo
poveikis... nepradės skaudėti galvą, pykinti, nesutriks mąs
tymas... tokiu atveju jai reikėtų nedelsiant grįžti į ligoninę.
- Supratau, - atsakė Džastina.
155
Lisa Kleypas
Kai gydytojas išėjo, Liusė atmerkė akis. Džastina trynė

kaktą, rodės, stengdamasi išlyginti suglamžytą popieriaus
skiautę.
- Vaje, - su nerimu prisiminė Liusė. - Judviem su Zoja ir
taip reikalų iki kaklo, tiesa?
Pastarąsias keletą dienų jos karštligiškai ruošėsi grandiozi
niam vestuvių pobūviui, kuris turėjo vykti ateinantį savaitgalį.
- Blogesnio laiko užsikarti tau ant sprando ir negalėjau
surasti.
- Juk taip nutiko ne dėl tavo kaltės, - atsakė Džastina. -
Ir šiaip, kažin ar įmanoma po automobilio ratais papulti tin
kamu laiku.
- Turiu pagalvoti, ką daryti... kur eiti...
- Nesijaudink, - ryžtingai pareiškė Džastina. - Nuo šios
akimirkos visas jėgas skirk sveikti. Tau negalima jaudintis. Aš
ką nors sugalvosiu.
- Labai atsiprašau, - šniurkštelėjo Liusė. - Aš tikra rakštis
užpakaly.
- Užsičiaupk, - atrėžė Džastina, ištraukė švarią popierinę
nosinaitę ir tarsi vaikui nuvalė nosį. - Draugės - lyg prilaiko
mosios liemenėlės. Neleisime viena kitai suglebti, tiesa?
Liusė linktelėjo.
Džastina atsistojo, šyptelėjo.
- Laukiamajame šen bei ten paskambinėsiu. Niekur ne
išeik.
Sulaukęs Džastinos skambučio Šernas nebeįstengė atsikra

tyti bjauraus nerimo.
„Tuoj būsiu", - teištarė ir per penkiolika minučių atsidūrė
prie klinikos.
156
Septynmyliais žingsniais įdrožęs į pastatą laukiamajame

rado Džastiną.
- Šernai, - jos veide šmėkštelėjo šypsena. - Ačiū, kad atva
žiavai. Sumauta padėtis.
- Kaip laikosi Liusė? - trumpai paklausė jis.
- Lengvas smegenų sukrėtimas, nubrozdinimai ir įbrė
žimai, sumaitota koja. Patempti raiščiai ir skilęs kaulas.
- Po perkūnais, - švelniai nusikeikė Šernas. - Kaip tai at
sitiko?
Susijaudinusi Džastina ėmė berti žodžius, o jis tylėdamas
klausėsi.
- ...taigi, keletą dienų ji išvis negalės judėti, - baigė pasa
koti Džastina. - Nors Liusė daug nesveria, mudvi su Zoja ant
rankų jos nepanešiosime.
- Aš padėsiu, - kaipmat pasisiūlė Šernas.
Džastina giliai atsiduso.
- Ačiū Dievui. Tu nuostabus. Žinojau, kad tavo namuose
vietos per akis, o mudviejų su Zoja šį savaitgalį laukia praga
riškos vestuvės. Nė sekundėlės laisvos neturėsime, niekaip ne...
- Pala, - atžariai pertraukė ją Šernas, - aš negaliu vežtis
Liusės į savo namus.
Džastina įsisprendė rankomis į klubus ir metė jam suirzusį
žvilgsnį.
- Ką tik pasisiūlei padėti.
- Būtent, padėtu Ji negali gyventi su manimi.
- Kodėl ne?
Šerną užplūdo toks stiprus noras paprieštarauti, kad net
žadą užėmė. Nė viena moteris nėra likusi pas jį nakvoti. Jis
ypač nenorėjo, kad jo namuose apsigyventų Liusė. Tik ne
157
Lisa Kleypas
sužalota Liusė, kuri neapsieitų be jo pagalbos. Nuo įtampos

net oda išrasojo.
- Kodėl kas nors kitas negali ja pasirūpinti? - šiurkščiai
paklausė jis. - Kur Liusės tėvai?
- Jie gyvena Pasadenoje.
- Nejau ji neturi kitų draugų?
- Turi, bet ne šioje saloje. Po skyrybų jai likome tik mudvi
su Zoja. Kiti buvę bendri draugai nepanoro pykdyti Kevino.
Kokia tikroji bėda, Šernai? - perdėtai ramiai pasiteiravo Džas-
tina.
- Aš jos beveik nepažįstu, - toliau išsisukinėjo Šernas.
- Tau ji patinka. Vos spėjau paskambinti, ir tu atlėkei čia
kaip žaibas.
- Nepakankamai gerai pažįstu Liusę, kad galėčiau guldyti
ir kelti ją iš lovos, nešioti į vonios kambarį, keisti tvarsčius ir
visa kita.
- Kada tapai toks drovus? Nagi, Šernai. Per gyvenimą pa
žinai daugybę moterų. Nieko naujo nebepamatysi.
- Esmė ne ta, - Šernas susikišo pirštus į plaukus ir leidosi
žingsniais matuoti tuščią laukiamąjį.
Neįstengs paaiškinti, kaip smarkiai rizikuotų sutikęs taip
intymiai rūpintis Liuse. Neišdrįs prisipažinti, kaip smarkiai
trokšta ją globoti. Kažin ar atsidūręs šalia Liusės pajėgtų tvar
dytis. Galiausiai pasiguldytų ją į lovą, pasinaudotų jos sil
pnumu, įskaudintų.
Jis liovėsi žingsniavęs ir rūsčiai nužvelgė Džastiną.
- Klausyk, - iškošė pro sukąstus dantis. - Nenoriu su ja
suartėti. Nenoriu, kad ji nuo manęs priklausytų.
Džastina prisimerkė ir žybtelėjo žudančiu žvilgsniu.
- Ar tu išties toks trenktas, Šernai?
158
- O kaipgi, - atšovė jis. - Juk niekada neapsimetinėjau esąs

normalus.
Džastina paniekinamai sušnarpštė.
- Zinai ką? Atleisk, kad paprašiau tavo pagalbos. Suklydau.
Jai nusigręžus, Šernas susiraukė.
- Ką ketini daryti?
- Nesuk galvos. Tai jau nebe tavo rūpestis.
- Kam skambini? - neatlyžo jis.
- Dueinui. Jis su savo bičiuliais pasirūpins Liuse.
Šernui atvipo žandikaulis.
- Ketini patikėti sužeistą moterį baikerių šutvei?
- Jie geri vyrukai. Turi nuosavą bažnyčią.
Nuo įtūžio kone užviręs kraujas siūbtelėjo Šernui į veidą.
- Nuosava bažnyčia nereiškia, kad esi geras vyrukas. Taip
tik mokesčių išvengi.
- Nerėk ant manęs.
- Aš nerėkiu.
- Šnabždesiu to nepavadinčiau, Šernai, - Džastina pakėlė
telefoną ir patapšnojo mažą ekranėlį.
- Ne, - suurzgė jis.
- Kas „ne"?
Šernas giliai įkvėpė. Pasiutusiai troško trenkti kumščiu į
sieną.
- Aš... - jis nutilo, garsiai atsikrenkštė, perliejo Džastiną
rūsčiu žvilgsniu. - Pasiimsiu ją.
- Į savo namus? - pasitikslino Džastina.
- Taip, - patvirtino jis sukandęs dantis.
- Gerai. Dėkoju. Dieve brangiausias, kiek dramatizmo, -
pakraipė galvą Džastina, nužingsniavusi prie pardavimo au
tomato suspaudė keletą mygtukų ir nusipirko kavos.
159
Lisa Kleypas
Kai pro užuolaidas išniro Semas Nolanas, Liusė suglumusi

suklapsėjo akimis.
- Ką tu čia veiki? - vos girdimu balsu paklausė.
- Man paskambino Džastina.
- Jai nederėjo to daryti. Atleisk.
Šerno žvilgsnis slydo merginos kūnu, nepraleido nė men
kiausios smulkmenos.
- Ar tau skauda? - paklausė jis tyliu kimiu balsu.
- Nėra labai blogai, - Liusė mostelėjo į lašelinės maišelį. -
Man lašina kažkokių narkotinių ar dievai žino kokių vaistų.
Mano rankoje styro adata, - irzliai pridūrė.
- Netrukus tave iš čia ištrauksime.
Ji įsižiūrėjo į Šerno marškinėlius - tamsiai mėlyname fone
nupieštas pavidalas baltais kontūrais priminė senovinę tele
fono būdelę.
- Ką reiškia ši telefono būdelė?
- Čia policijos būdelė. Iš filmo „Daktaras Kas". - Maty
damas, kad Liusė nieko nesuprato, paaiškino: - Laiku keliau
jantis erdvėlaivis.
Jos lūpose šmėkštelėjo šypsena.
- Pokštininkas, - mestelėjo ji ir išsišnirpštė nosį.
Priėjęs arčiau Semas palietė jai klubą, pačiupinėjo poliure
tano tvarstį, pataisė įtvare įspraustą koją dengiančią ligoninės
antklodę. Jo prisilietimai atrodė keistai savininkiški. Suglu
musi Liusė sekė jį akimis, mėgindama susigaudyti, kas gi nu
tiko. Semas elgėsi tarsi žmogus, besiruošiąs atlikti nemalonią
pareigą.
- Tu atrodai piktas, - pasakė ji.
- Netiesa.
- Tavo žandikaulių raumenys įsitempę.
160
- Mano žandikauliai tokie kaip visada.

- Tavo akys rūsčiai žiba.
- Matyt, dėl ligoninės lempų.
- Kažkas dedasi, - neatlyžo Liusė.
Šėmas paėmė šaltą it ledas jos ranką ir, stengdamasis neiš
judinti prie piršto prisegto pulso matuoklio, nykščiu švelniai
paglostė krumplius.
- Šiomis dienomis tau prireiks pagalbos. Viena nesusitvar
kysi. - Kiek patylėjęs pridūrė: - Todėl vežuosi tave į Lietaus
Šešėlio vynuogyną.
Liusė išplėtė akis, patraukė ranką.
- Ne. Aš... ne, aš nevažiuosiu su tavimi. Todėl tau ir pa
skambino Džastina? Dieve. Niekur su tavimi nevažiuosiu.
Šernas liko ramus, bet nepermaldaujamas.
- Kurgi ketini keliauti, Liuse? Į viešbutį? Užsidarysi kam
baryje vienui viena ir tūnosi ten be niekieno pagalbos? Net jei
Džastina su Zoja ir nesiruoštų didžiajam šio savaitgalio ren
giniui, jos kaip reikiant nusiplūktų tąsydamos tave laiptais
aukštyn žemyn.
Liusė priglaudė prie kaktos lipnų nuo prakaito delną. Bjau
riai įsisopo galva.
- Aš... paskambinsiu tėvams.
- Jie už pusantro tūkstančio kilometrų.
Be galo sunerimusi, be galo pavargusi ji pajuto, kad gerklę
ima veržti nauja ašarų banga. Išsigandusi, kad visai neteks
savitvardos, Liusė užsidengė akis ranka ir beviltiškai sušnabž
dėjo:
- Tu pernelyg užsiėmęs. Vynuogynas...
- Darbininkai susitvarkys ir be manęs.
- Ką pasakys tavo brolis ir Hole?
161
Lisa Kleypas
- Jie neprieštaraus. Namas didelis.

Liusė pamažėle susivokė, kad Šernas padės jai praustis, val
gyti, rengtis - rūpinsis tokiais intymiais dalykėliais, kuriuos
ji drovėtųsi patikėti net ir gerai pažįstamam žmogui. Regis, ir
jam ši padėtis didelės laimės nesuteikė.
- Turi būti ir kita išeitis, - Liusė ėmė karštligiškai mąstyti.
Ji kvėptelėjo kartą, kitą, bet susigniaužusiems plaučiams
oro nepakako.
- Kad tave kur, tik nepulk į paniką, - ant jos krūtinės nu
sileidusi Šerno ranka ėmė lėtai sukti ratus. Nuo tokio familia
raus elgesio Liusė net aiktelėjo.
- Tu neturi teisės... - drebančiu balsu prabilo ji.
- Ateinančias keletą dienų, - pranešė Šernas, o blakstienos
pridengė jo žvilgsnį, - turėsi įprasti prie mano prisilietimų.
Ranka ir toliau suko ratus, kol galiausiai Liusė bejėgiškai
nutilo. Savo siaubui užsikosėjo ir sukūkčiojo. Užsimerkė.
- Turėsi leisti tavimi pasirūpinti, - išgirdo ji Šerno balsą. -
Neeikvokjėgų ginčams. Aišku kaip dieną - vežuosi tave namo.
162
13
Ankstyvą vakarą Sernas įsuko savo pikapą į Lietaus Še

šėlio kelią ir nuriedėjo privačiu keliuku. Ligoninėje jis pasirašė
visus Liusės išleidimo dokumentus, susirinko pluoštą gydy
tojo nurodymų ir receptų ir mitriai, lyg koks slaugytojos pa
dėjėjas, išstūmė vežimėlį į lauką. Čia jų laukė erzinamai gerai
nusiteikusi Džastina.
„Ką gi, jaunuoliai, - sučiulbo ji, - viskas pavyks kuo pui
kiausiai. Šernai, lieku tau skolinga. Liuse, tau patiks Šerno
namas - įspūdinga vieta. Galvą guldau, kada nors visi prisi
minsime šiandieną ir... Ką tu pasakei, Šernai?"
„Pasakiau „eik velniop, Džastina", - burbtelėjo jis, kel
damas Liusę iš vežimėlio.
Nė kiek nesutrikusi Džastina nusekė paskui Šerną. Šis nu
nešė Liusę į pikapą.
„Sudėjau būtiniausius reikmenis, Liuse. Rytoj Zoja arba aš
pati atvešime tau daugiau daiktų."
„Ačiū."
Liusė apsivijo rankomis Šernąper pečius, ojisją pakėlė stul
binamai lengvai. Po delnais įsitempė tvirti vyriški raumenys.
163
Lisa Kleypas
Oda kvepėjo malonia druskos, vandenyno oro, sodo augalų

ir lapų gaiva.
Šėmas pasodino Liusę į pikapą, pritaikė sėdynės atlošą,
prisegė saugos diržą. Rankos judėjo tiksliai, greitai, santūriai,
o akys įdėmiai ją tyrinėjo. Liusė niūriai spėliojo, ką gi Šernui
pasakė Džastina, kaip įtikino pasiimti ją į savo namus. „Jis ne
nori šito daryti", - ligoninėje šnipštelėjo ji draugei, o Džastina
atsakė: - „Nori. Tik šiek tiek nervinasi."
Tačiau Liusei Šernas nepasirodė nervingas. Jis atrodė su
irzęs. Iki vynuogyno jie riedėjo tylėdami. Nors pikapo va
žiuoklės pakabai tikrai nebūtum galėjęs nieko prikišti, kelyje
pasitaikęs nelygumas privertė susiraukti. Liusę kamavo nuo
vargis ir skausmas. Dar niekada jai neteko šitaip užsikarti kam
nors ant sprando.
Galiausiai jie įsuko į keliuką, vingiuojantį prie karalienės
Viktorijos laikų namo - išpuošto frontonais, baliustradomis,
centriniu kupolu ir turėklais aptverta apžvalgos aikštele. Tin
giai besileidžianti saulė baltas sienas nuspalvino rausvais ir
oranžiniais vaisinių ledų atspalviais. Palei namo pamatus
vešliai kerojo raudonų rožių krūmai, kur ne kur baltavo hor
tenzijų žiedai. Netoliese stūksanti tvirtai suręsta pilka daržinė
gręžėsi į po sklypą pabirusių vynuogienojų, lyg per pertrauką
išdykėliškai išbėgusių mokinukų, eiles.
Liusė apstulbusi žvelgė į atsivėrusį reginį. San Vono sala
gerokai skyrėsi nuo žemyno, o ši vieta jai pasirodė esąs uni
kalus pasaulis pačioje saloje. Namas atlapotais langais laukė
jūros vėjų, mėnesienos, paklydusių dvasių. Regis, laukė jos.
Šernas sustabdė automobilį priešais namą ir nuvėrė Liusę
supratingu žvilgsniu.
- Taip, - ištarėjis, tarsi atsakydamas į nebylųjos klausimą, -
tą patį pajutau ir aš, pirmąsyk išvydęs šią vietą. - Šernas išlipo
164
iš pikapo, atėjo prie Liusės durelių, atsegė saugos diržą. - Ap

sikabink mane per kaklą, - pasakė.
Liusė neryžtingai pakluso. Šėmas ją pakėlė, atsargiai,
stengdamasis neužgauti sutvarstytos kojos. Vos atsidūrusi jo
glėbyje Liusė pajuto dar nepažintą, gluminantį, kažin kur vi
duje sukilusį norą paklusti. Galva sunkiai nusviro ant peties,
Liusė pamėgino ją vėl pakelti.
- Viskas gerai, - sumurmėjo Šernas, - viskas gerai.
Ji susigriebė, kad kūną purto drebulys.
Jie užkilo paradiniais laipteliais, į erdvią dengtą verandą
šviesiai mėlynomis lubomis.
- Vaiduoklių mėlis, - paaiškino Šernas, pastebėjęs aukštyn
nukreiptą Liusės žvilgsnį. - Stengėmės parinkti spalvą, kuo
artimesnę buvusiai. Daugelis šių apylinkių gyventojų dažy
davo verandų lubas mėlynai. Vieni kalba, esą tikėtasi, kad
tokia spalvą pamatę paukščiai ir vabzdžiai pamanys, jog tai
dangus. Bet kiti žmonės tikina, kad tikroji mėlynos spalvos
paskirtis - atbaidyti vaiduoklius.
Pabirę žodžiai išdavė Liusei, kad Džastina neklydo: Šernas
išties mažumėlę nervinosi. Tokia neįprasta padėtis glumino
juos abu.
- Ar tavo namiškiai žino apie mano viešnagę? - pasiteiravoji.
Šernas linktelėjo.
- Paskambinau jiems iš klinikos.
Atsidarė lauko durys ir veranda čiūžtelėjo ilgas šviesos sta
čiakampis. Tamsiaplaukis vyras prilaikė duris, laukan išleido
šviesiaplaukę mergytę ir buldogą. Nepažįstamasis atrodė kiek
vyresnis, augalotesnis, bet labai panašus į Šerną. Tie patys
šiurkščiai patrauklūs bruožai, tokia pat akinanti šypsena.
- Sveika atvykusi į Lietaus Šešėlio vynuogyną, - pasvei
kino jis Liusę. - Aš Markas.
165
Lisa Kleypas
- Atleiskite už rūpesčius, aš...

- Jokių bėdų, - nerūpestingai atsakė Markas ir nukreipė
žvilgsnį į Semą. - Kuo galiu padėti?
- Krepšys liko automobilyje.
- Paimsiu, - Markas praslinko jiems pro šoną.
- Mielieji, leiskite praeiti, - paprašė Šernas mergaitės ir
šuns. Šie skubiai pasitraukė. - Nešiu Liusę į antrą aukštą.
Liusė atsidūrė vestibiulyje tamsiomis grindimis, virš galvos
buvo aukštos kesoninės lubos. Kremine spalva dažytas sienas
puošė įrėminti botaniniai piešiniai.
- Megė ruošia vakarienę, - pranešė iš paskos atitipenusi
Hole. - Vištienos sriuba, mielinės bandelės ir bananinis pu
dingas desertui. Tikras pudingas, ne iš dėžutės.
- Taip ir žinojau. Marko patiekalai taip gardžiai nekvepia, -
atsakė Šernas.
- Mudvi su Mege pakeitėme tavo patalynę. Ji sakė, kad aš
gera pagalbininkė.
- Tikra šaunuolė. Eik, nusiprausk prieš vakarienę.
- Ar galiu pasikalbėti su Liuse?
- Vėliau, meduoliuk. Liusė pavargusi.
- Labas, Hole, - sumurmėjo Liusė Šernui virš peties.
Mergaitė jai plačiai išsišiepė.
- Dėdė Šernas niekada nieko nėra pasikvietęs čia nakvoti.
Tu pirmoji!
- Ačiū, Hole, - nešdamas Liusę plačiais raudonmedžio
laiptais sau po nosimi burbtelėjo Šernas.
Juokas sukuteno Liusei gerklę.
- Atsiprašau. Žinau, kad Džastina privertė tave šito imtis. Aš...
- Džastina nepriverstų manęs imtis to, ko pats nenoriu.
Liusė nusvarino galvą jam ant peties. Nebeturėjo jėgų nė
pažvelgti į jį.
166
- Tu nenori, kad aš čia būčiau, - tarė.

- Aš nenoriu komplikacijų, - apdairiai parinko žodžius
Šėmas. - Kaip ir tu.
Kai juodu pasiekė laiptų aikštelę, Liusės dėmesį patraukė
didžiulis, į pagrindinį įvažos keliuką atsiveriantis langas. Stul
binantis vitražas - belapis medis tarp šakų glaudė oranžinį
žiemos mėnulį.
Tačiau užteko Liusei sumirksėti ir spalvotas paveikslas
dingo. Ji tematė pliką, skaidraus stiklo langą.
- Palauk. Kas tai?
Šernas atsigręžė pažiūrėti, apie ką ji kalba.
- Langas?
- Ten buvo vitražas, - apstulbusi pasakė Liusė.
- Gal kada ir buvo.
- Ne, jis buvo dabar. Medis ir mėnulis.
- Kad ir koks tas langas buvo, jį seniausiai išdaužė. Vienu
metu kažkas mėgino namą padalyti į butus, - Šernas nunešė
Liusę tolyn nuo lango. - Būtum mačiusi, kaip ši vieta atrodė.
Kai kuriuose kambariuose buvo patiesti gauruoti kilimai. Iš
vertę atramines sienas gyventojai jas pakeitė plonytėmis me
džio plokščių pertvaromis. Mano brolis atsivežė čia visą savo
komandą ir sienas atstatė, sumontavo atramines sijas. Dabar
trobelė - tvirta kaip uola.
- Namas gražus. Tarsi iš pasakos. Regis, esu čia buvusi,
o gal sapnavau šią vietą, - iš nuovargio Liusės galvoje ėmė
painiotis mintys.
Jie atsidūrė ilgame stačiakampiame miegamajame, at
gręžtame į įlankos pusę. Sienos čia buvo apkaltos plačiomis
dailylentėmis, kampe stovėjo židinys. Gausybė langų vė
rėsi į žėrinčią mėlyną Netikrosios įlankos plynę. Pro juos,
167
Lisa Kleypas
pridengtus apsauginiais tinkleliais ir plačiai atlapotus, vidun

plūdo gaivus oras.
- Štai ir atėjome, - Šėmas paguldė ją ant didžiulės lovos su
iš jūržolių nupintu galvūgaliu ir iškart apdairiai atklota skiau
tinių antklode.
- Čia tavo kambarys? Tavo lova?
- Taip.
Liusė pamėgino atsisėsti.
- Šernai, ne...
- Gulėk ramiai, - paliepė jis. - Aš rimtai, Liuse. Pati sau
pakenksi. Miegosi čia. Aš įsitaisysiu ant sulankstomos lovos
kitame kambaryje.
- Neketinu išmesti tavęs iš tavo kambario. Pati pamiegosiu
ant sulankstomos lovos.
- Miegosi ten, kur tave paguldžiau, - pareiškė Šernas ir
užklojo Liusę mėlynais langeliais išmarginta antklode.
Priglaudęs abi rankas Liusei prie pečių įsmeigė į ją įdėmų
žvilgsnį. Gal prie to prisidėjo languose suspindusi saulėlydžio
žara, bet Liusei pasirodė, kad Šerno veidas sušvelnėjo. Jis pasi
lenkė, už ausies užkišo išdrikusią plaukų sruogelę.
- Ar ištversi neužmigusi, kol atnešiu sriubos?
- Tada ilsėkis. Šiek tiek vėliau įkišiu nosį pažiūrėti, kaip
laikaisi.
Jam išėjus, Liusė gulėjo nejudėdama. Kambaryje buvo tylu
ir vėsu, kažkur tolumoje ritmingai teškeno bangos. Pro sienas
ir grindis skverbėsi malonūs, prislopinti garsai: kažkas kal
bėjo, retkarčiais nusijuokdavo, tarškėjo puodai, indai, stalo
įrankiai. Šeimyniški namų garsai sklandė ore ir liūliavo tarsi
lopšinė.
168
Šėmas stabtelėjo antro aukšto laiptų aikštelėje ir įsižiū

rėjo pro langą. Mėnuo sušvito saulei dar nenusileidus, pa
kibo rausvai violetiniame danguje lyg didžiulis balto aukso
rutulys. Mokslininkai tikino, esą tokio didumo mėnulis per
vasaros saulėgrįžą tėra optinė apgaulė, o tikslaus atstumo
iki šviesulio žmogaus akis be pagalbinių prietaisų niekaip
neįvertintų. Bet kai kurios iliuzijos atrodė tikresnės nei pati
realybė.
Kartą Šernas skaitė apie senovės Kinijoje gyvenusį poetą.
Jis nuskendo pamėginęs apkabinti mėnulio atspindį. Žmogus
sėdėjęs prie Jangdzės upės ir gėręs ryžių vyną. Per didelis iš
gerto vyno kiekis veikiausiai ir lėmė negarbingą poeto mirtį.
Bet, Dievas mato, kartais prieš savo paties valią užsigeidi
kokio nors nepasiekiamo daikto ar žmogaus. Troškimų negali
pasirinkti, bet, tiesą sakant, ir nenori rinktis. Taip fatališkai
žmones veikia mėnulis.
Liusė gulėjo lovoje, trapi lyg sumaigyta orchidėja. Šernui
norėjosi likti koridoriuje, atsisėsti ant grindų prie jos kam
bario durų, atsišlieti į sieną ir laukti ženklo, pranešiančio, kad
Liusei reikia pagalbos. Tačiau jis prisivertė nulipti apačion.
Čia dantyse įsikandęs nebereikalingą kojinę dūko Renfildas,
Hole kuitėsi prie stalo, Markas telefonu tarėsi dėl vizito pas
odontologą.
Šernas pasuko į virtuvę, kurioje prie didelio medinio stalo
įsitaisiusi Megė dubenėlyje plakė grietinėlę.
Mėgę Konroj būtum veikiau pavadinęs simpatiška nei
gražuole. Ji tryško tokia energija, kad net palaikydavai šią
moterį aukštesne, nei ji iš tiesų buvo. Tik atsistojęs šalia su
sizgribdavai, kad Megė vos siekia metrą penkiasdešimt
penkis centimetrus. „Mano ūgis - metras penkiasdešimt
169
Lisa Kleypas
šeši", - užsispyrusi tvirtino ji, tarsi tas centimetras būtų galėjęs

ką nors smarkiai pakeisti.
Kitados Markas susitikinėdavo tik su trofėjinėmis gra
žuolėmis, tokiomis, į kurias gražu pažiūrėti, bet nėra apie ką
pasikalbėti. Ačiūdie, kad tuo metu, kai Markas galų gale su
brendo rimtiems santykiams, jo gyvenime atsirado Megė. Si
nepataisoma optimistė atnešė į jų šeimą kaip tik tai, ko jiems
labiausiai stigo.
Šernas tylėdamas paėmė iš Megės šluotelę su dubenėliu ir
įniko plakti.
- Ačiū, - padėkojo ji, purtydama sustingusią plaštaką.
- Kodėl nenaudoji plakiklio?
- Markas tau nepasakė? - Megė žaviai suraukė veidelį ir
kaltai nunarino galvą. - Praėjusią savaitę sudeginau plakiklio
variklį. Pažadu, nupirksiu kitą.
- Nesuk dėl to galvos, - tebeplakdamas grietinėlę nura
mino ją Šernas. - Prie virtuvės katastrofų mes pratę. Tik daž
niausiai bėdų pridirbame mudu su Marku. Kaip tau pavyko
sudeginti tą variklį?
- Mėginau paruošti visagrūdžių kvietinių miltų tešlą picai,
ji pernelyg sutirštėjo, tapo labai kieta, paskui pasklido svilėsių
kvapas ir iš plakiklio parūko dūmai.
Šernas nusišypsojo, kilstelėjęs šluotelę patikrino, ar plakta
grietinėlė standi.
- Mege, brangioji, picos namie niekas nekepa. Picą val
gome, kai nenorime gaminti patys.
- Norėjau paruošti sveikesnį patiekalą.
- Pica neturi būti sveikas patiekalas. Tai tiesiog pica, - jis
įteikė Megei dubenį.
170
Megė apsuko dubenį maistine plėvele, padėjo į kreminės

spalvos durelėmis užmaskuotą (kad derėtų prie kitų virtuvės
baldų) „Sub Zero'' šaldytuvą ir, nužingsniavusi prie viryklės,
puode pamaišė sriubą.
- Kaip laikosi tavo draugė? - pasiteiravo ji. - Liusė, ar ne?
- Taip. Jai viskas bus gerai.
Megė supratingai paskersakiavo į Šerną.
- O kaip tu laikais?
- Kuo puikiausiai, - pernelyg greitai atsakė jis.
Megė ėmė pilstyti garuojančią sriubą į dubenėlius.
- Ar ir jai paruošti padėklą su vakariene?
- Ne, Liusė jau kietai miega, - Šernas išsitraukė jau at
kimštą butelį vyno ir prisipylė taurę.
- Taigi, atsivežei čia Liusę sveikti, - tarė Megė. - Ir ketini ją
slaugyti. Ji turbūt ypatinga moteris.
- Nieko ypatingo, - Šernas iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti
atsainų toną. - Mes tik draugai.
- Tik draugai?
- Aha.
- Ar yra vilties, kad jūsų santykiai rutuliosis toliau?
- Ne, - ir vėl perdėm skubiai atsakė Šernas, o pamatęs
supratingą Megės šypsenėlę susiraukė. - Mano santykių mo
delis jai nepriimtinas.
- O koks gi tas modelis? Seksas su atsitiktinai sutiktomis
gražuolėmis be jokių įsipareigojimų?
- Būtent.
- Jei sutiksi tau tinkančią moterį, galbūt panorėsi ir kiek
ilgesnio ryšio.
- Jokių ilgalaikių ryšių.
171
Lisa Kleypas
Jis padengė stalą ir patraukė ieškoti Marko ir Holės. Ke

tino pranešti, kad vakarienė paruošta. Pamatęs juos svetainėje,
stabtelėjo plačiame tarpduryje, kuris atsirado išgriovus nerei
kalingą sieną ir taip sukūrus didesnės erdvės įspūdį.
Markas su Hole sėdėjo ant laivą primenančios vintažinės
sofos. Baldą aptiko Megė ir įkalbėjo Marką jį nusipirkti. Nu
drengta, kandžių apgraužta sofa iš pradžių atrodė šiurpiai.
Bet kai jie nušveitė ir nulakavo drožinėtas raudonmedžio
dalis, iš kelių pilkšvai žalio brokato rietimų pasiuvo naujus
apmušalus, baldas suspindo paslaptingu didingumu ir kuo
puikiausiai pritapo jų namuose.
Hole tingiai tabalavo kojomis, o Markas rašė priminimus
ant kavos stalelio ištiestame šeimos kalendoriuje.
- ...o kai dantų gydytojas tavęs paklaus, kaip dažnai nau
doji dantų siūlą, - prašneko Markas, - ką jam atsakysi?
- Paklausiu: „Kokį siūlą?" - sukikeno Hole. Markas žnyb-
telėjo jai į šoną ir pakštelėjo viršugalvin.
Nebe pirmą sykį Šerną apstulbino tėviškas Marko švel
numas. Kitados niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad Markui
tiktų toks vaidmuo... bet vos tik jų gyvenime pasirodė Hole,
brolis pasikeitė šviesos greičiu.
Markas palinkęs kažką brūkštelėjo kalendoriuje.
- Ar Megė užsakė šokių pamokoms reikalingus baleto ba
telius?
- Nežinau.
- Gerai, aš jos paklausiu.
- Dėde Markai?
- Mhm?
- Tas kūdikis bus mano pusbrolis, tiesa?
172
Rašiklis liovėsi judėjęs. Markas atsargiai padėjo jį ant stalo

ir pažiūrėjo į rimtą mergaitės veidelį.
- Teoriškai - taip. Bet aš viliuosi... - jis nutilo, apgalvojo
žodžius. - Viliuosi, kad tas kūdikis tau bus kaip sesutė ar bro
liukas. Juk augsite kartu.
- Kai kurie vaikai klasėje mano, kad tu esi mano tėtis. Tu
netgi atrodai kaip tėtis.
Šernas jau buvo besižiojąs prabilti, bet kaipmat užsičiaupė.
Nebūtų drįsęs pertraukti tokios akimirkos. Liko stovėti ant
slenksčio kaip prikaltas - suprato, kad vyksta kai kas labai
svarbaus.
Marko veidas išliko ramus.
- Ką tu atsakai draugams, kai jie paklausia, ar aš tavo tėtis?
- Leidžiu jiems taip manyti, - Hole nutilo. - Ar negalima?
Markas papurtė galvą.
- Aišku, kad galima, - atsiliepė jis kimiu balsu.
- Ar gimus vaikeliui turėsiu ir toliau vadinti tave dėde
Marku?
Markas pasilenkė, suėmė Holę už rankos, neįprastai mažos,
palyginti su didžiule jo plaštaka, ir suspaudė ją tarp delnų.
- Gali vadinti mane, kaip tik panorėsi, Hole.
Mergaitė pasilenkė arčiau, atrėmė galvelę jam į ranką.
- Noriu vadinti tave tėčiu. Noriu, kad būtum mano tėtis.
Markas neteko amo. Nesitikėjo šito, neleisdavo sau apie tai
nė pagalvoti. Nurijęs gerklę užspaudusį gumulą, jis priglaudė
kaktą prie blyškių lyg mėnesiena mergaitės plaukų.
- Man labai patiktų. Aš... taip.
Pasisodinęs Holę ant kelių, apglėbė ją ir negrabiai glosty
damas plaukus kažką nesuprantamai murmėjo, vis kartojo tris
žodžius.
173
Lisa Kleypas
Šernui sugniaužė gerklę. Jis buvo pašalinis akimirkos ste

bėtojas ir sykiu juto pats prie to prisidėjęs.
- Tu mane sutraiškysi, - po ilgos minutės suskambo prislo
pintas Holes balselis.
Marko rankos atsileido ir mergaitė išsirangė jam iš glėbio.
Į kambarį atpėdino Renfildas. Jo nasruose kabėjo suglam
žyta popierinė nosinaitė.
- Renfildai, - subarė Hole, - negalima šito ėsti.
Šuo, nudžiugęs, kad pavyko atkreipti mergaitės dėmesį,
iškurnėjo iš kambario. Nosinės iš nasrų nepaleido.
- Atimsiu iš jo tą daiktą, - pasakė Hole. Ji stabtelėjo, pa
sitrynė su Marku nosimis. - Tėti, - tarstelėjo ir išdykėliškai
nusišypsojusi nuskuodė paskui buldogą.
Šernas dar niekada nematė tokio suglumusio brolio. Jam
žengus į kambarį, Markas trumpai kimiai atsiduso, pirštais
pasitrynė akis.
Pamatęs Šerną, jis sumirksėjo ir netvirtu balsu tarė:
- Šernai...
- Aš girdėjau, - švelniai pertraukė jį brolis ir nusišypsojo. -
Šaunumėlis, Markai. Hole teisi. Tu iš tikrųjų panašus į tėtį.
174
14
Į miegamąjį įsklendė balsai.

- ...noriu, kad Liusė naudotųsi mano rožiniu vonios kam
bariu, - užsispyrė Hole. - Jis gražesnis nei tavo.
- Sutinku, - atskriejo Šerno atsakymas. - Bet Liusei reikia
dušo kabinos. Jai nepavyks nei įlipti, nei išlipti iš tavo vonios.
- Bet mano vonios kambarį ji vis tiek apžiūrės? Ir mano
miegamąjį?
- Būtinai, vėliau galėsi surengti jai ekskursiją po visą namą.
Dabar užsimauk kojines. Pavėluosi į mokyklą.
Liusė įkvėpė vos juntamo pagalvės kvapo. Dvelkė lapais,
gaiviu lietumi, šviežiai supjauta kedro mediena, dvelkė Šernu.
Kvapas buvo toks malonus, kad ji be jokios gėdos panardino
veidą į šiltus pagalvės pūkus.
Liusė miglotai prisiminė vidury nakties pabudusi nuo
skausmo. Tarsi šešėlis atslinko Šernas, davė jai vaistų, stiklinę
su vandeniu, ranka apsivijęs per nugarą prilaikė, kol ji nurijo
tabletes. Kitą kartą pakirdusi ir tarsi per rūką pajutusi, kad
Šernas keičia koją šaldančias gelio pagalvėles, Liusė pasakė,
175
Lisa Kleypas
jog jis neprivaląs apie ją šokinėti, turįs ir pats pailsėti. „Ša ša, -
murmtelėjo jis, taisydamas antklodę. - Viskas gerai."
Rytui išaušus Liusė gulėjo ramiai ir klausėsi: prislopintais
balsais kalbėjosi pusryčiaujantys žmonės, skambėjo telefonas,
kažkas bruzdėjo visame name ieškodamas pradingusio namų
darbų segtuvo ir tėvų sutikimo dėl iškylos. Galiausiai keliuku
tolyn nuburzgė automobilis.
Ant laiptų pasigirdę žingsniai priartėjo, kažkas pabeldė į
duris. Galvą įkišo Šernas.
- Kaip laikaisi?
Rytinis, dar prikimęs baritonas paglostė Liusei ausį lyg
gražiausia muzika.
- Šiek tiek gelia koją.
- Turbūt smarkiai gelia, - padėklu su pusryčiais nešinas
Šernas įžengė į kambarį. Jis tebemūvėjo flanelines pižamos
kelnes, vilkėjo baltus marškinėlius, atrodė netvarkingas ir
toks seksualus, kad Liusė kaipmat nuraudo. - Laikas gerti dar
vieną tabletę, bet pirma derėtų užkąsti. Ką manai apie kiaušinį
ir skrebutį?
- Nuostabu.
- Paskui galėsi nusiprausti po dušu.
Liusė nuraudo dar ryškiau, pulsas pašėlo. Ji siaubingai
troško išsimaudyti, bet aiškiai suprato, kad atsidūrusi tokioje
padėtyje be pagalbos neapsieis.
- Ir kaipgi aš su tokia užduotimi susitvarkysiu? - išlemeno.
Šernas padėjo padėklą ant lovos, pagelbėjo Liusei atsisėsti.
Už nugaros užkišo dar vieną pagalvę ir prabilo kaip niekur
nieko:
- Dušo kabinoje yra plastikinis suolelis. Ten atsisėdusi ga
lėsi apsilieti čiurkšle iš rankinio dušo.
176
Padėsiu tau įeiti į kabiną ir iš jos išeiti, bet su visu kitu

susidorosi ir pati.
- Ačiū, - lengviau atsiduso Liusė. - Gal ir pavyks. - Ji
paėmė plonai sviestu apteptą skrebutį, užsitepė džemo. -
Kodėl tu naudojiesi rankiniu dušu?
Šernas kilstelėjo vieną antakį.
- O kuo jis blogas?
- Ne, visai neblogas. Tiesiog tokį daiktą labiau rastum seno
žmogaus, o ne tavo amžiaus vyro namuose.
- Turiu sunkiai pasiekiamų vietelių, - kuo rimčiausiai pa
aiškino Šernas. Pastebėjęs į šypseną išlinkusias Liusės lūpas,
pridūrė: - Be to, ten mes prausiame Renfildą.
Kol ji valgė, Šernas vonios kambaryje nusiskuto barzdą.
Grįžo užsitempęs nutrintus džinsus ir marškinėlius, skelbian
čius, kad „Sriodingerio katė yra gyva".
- Ką tai reiškia? - susidomėjo Liusė, perskaičiusi užrašą.
- Tai kvantinės mechanikos pavyzdys, - Šernas ant grindų
padėjo maišelį su reikmenimis ir nuo Liusės kelių nukėlė pa
dėklą. - Šriodingeris buvo mokslininkas. Norėdamas pade
monstruoti, kaip stebėjimas paveikia rezultatą, jis sugalvojo
pavyzdį apie katę, patupdytą į dėžę su radioaktyviąja me
džiaga ir nuodų balionėliu.
- Kas nutiko katei?
- Ar myli kates?
- Taip.
- Tada verčiau neprašyk, kad toliau pasakočiau apie tą te
oremą.
Liusė vyptelėjo.
- Nejau neturi marškinėlių su optimistiškesniais užrašais?
177
Lisa Kleypas
- Šis - vienas tų optimistinių, - patikino Šėmas. - Tik ne

galiu paaiškinti kodėl, nes imsi verkšlenti dėl katės.
Liusė prajuko. Tačiau kai Šernas priėjo prie lovos, ištiesė
ranką prie antklodės, ji nuščiuvo ir susigūžė, o širdis pašėlo
daužytis.
Šernas kaipmat nuleido ranką.
Nutaisęs ramutėlį veidą jis įdėmiai nužvelgė Liusę,
žvilgsniu stabtelėjo prie kietai sunertų rankų.
- Prieš imdamiesi reikalų, - tyliai ištarė, - atsikratykime
šiame kambaryje dunksančio dramblio.
- Kuris iš mudviejų esame dramblys? - sukluso Liusė.
- Nė vienas. Dramblys yra faktas, kad perkūniškai nejauku
lydėti į dušą moterį, su kuria dar nesi mylėjęsis.
- Neketinu su tavimi mylėtis tik todėl, kad lengviau nusi-
gaučiau iki dušo, - pareiškė Liusė.
Šernas išsišiepė.
- Nepriimk to asmeniškai, bet geltonais ančiukais išmar
gintas ligoninės drabužis, tvarsčiai ir mėlynės geidulių ne
žadina. Negana to, vartoji narkotinius analgetikus, vadinasi,
negali aiškiai suvokti savo veiksmų. Visa tai reiškia, kad nėra
nė menkiausios tikimybės, jog imsiu prie tavęs priekabiauti, -
jis nutilo. - Ar jautiesi geriau?
- Taip, bet... - Liusės skruostai vėl užsiliepsnojo. - Padė
damas man veikiausiai prisižiūrėsi į valias.
Jo veidas išliko rimtas, bet lūpų kampučiai virptelėjo nuo
šypsenos.
- Ryšiuosi surizikuoti.
Liusė sunkiai atsiduso.
- Regis, pasirinkimo neturiu, - ji nubloškė antklodę ir pa
mėgino atsisėsti.
178
Šėmas bemat prie jos pripuolė, ranka prilaikė už nugaros.

- Ne, leisk man tuo pasirūpinti. Jei neatsipalaiduosi, tau
skaudės. Padėsiu atsistoti iš lovos. Tik atsisėsk ir nuleisk
kojas... taip, štai šitaip, - jis akimirką sulaikė kvapą: Liusė
prispaudė naktinių marškinių kraštelį ir šis, jai sėdantis, su-
siraitojo kone iki klubų. - Gerai, - prašneko vėl ėmęs kvė
puoti. - Įtvaro nenuimsime. Slaugytoja patarė prieš einant į
dušą koją apsukti polietileno plėvele, taip apsaugosime ją nuo
drėgmės.
Iš maišelio jis išsitraukė didelį skaidrios nelipnios plėvelės
ritinį, pritvirtintą ant metalinės rankenėlės.
Liusė kantriai laukė, kol Šernas apvynios blauzdą. Jo
rankos judėjo mikliai ir atsargiai, bet retkarčiais keliu ar
blauzda brūkštelėję pirštai pasiųsdavo šiurpuliukus per visą
kūną. Ji vogčiomis pasilenkė prie nunarintos Šerno galvos, gė
rėjosi tankiais tamsiais plaukais, uodė nuo sprando dvelkiantį
vasarišką saulėkaitos ir nupjautos žolės kvapą.
Kai Šernas galų gale nusprendė, jog koja apvyturiuota taip,
kaip reikia, tebeklūpėdamas pakėlė akis.
- Ar gerai jautiesi? Nespaudžia?
- Tobulai, - Liusės žvilgsnį patraukė pasikeitusi jo veido
spalva, o skruostikauliais nusidriekusių raudonų dėmių ne
nuslėpė nė raudonmedžio tamsumo įdegis. Ir kvėpavo jis ne
tolygiai. - Sakei, kad nežadinu tau jokių geidulių.
Šernas nutaisė atgailaujančio nusidėjėlio veido išraišką.
- Atleisk. Bet nieko smagesnio už tavo kojos vyniojimą į
pakavimo plėvelę nesu patyręs nuo koledžo laikų.
Jis atsistojo, pastatė Liusę ant kojų. Nevalingai glustelėjusi
prie Šerno, ji pajuto vėl įsišėlstant pulsą: paaiškėjo, kad jos
slaugytojas spėjo lengvai susijaudinti.
179
Lisa Kleypas
- Gal tau reikėtų... nusiraminti? - subtiliai paklausė Liusė.

Šėmas nutaisė gailų veidą - akyse tebežybčiojo linksmos
kibirkštėlės - ir papurtė galvą.
- Sutarkime, kad tai bus įprasta mano būsena, kai tu prau-
siesi po dušu. Nebijok, vis tiek neketinu prie tavęs kabinėtis.
- Aš nebijau. Tiesiog nenorėčiau, kad mane nešdamas pa
leistum iš rankų.
- Seksualinis susijaudinimas fizinių jėgų neatima, - pasakė
Šernas. - Tiesa, smegenų veiklą sutrikdo. Bet duše didelių pro
tinių gebėjimų nereikia.
Liusė nedrąsiai šyptelėjo, įsikibo į tvirtus pečius ir leidosi
nunešama į vonios kambarį.
- Esi puikios formos.
- Tai dėl vynuogyno. Ekologinė žemdirbystė reikalauja ne
mažų pastangų - užuot naudoję pesticidus, žemę įdirbame ir
purename rankomis. Jokių sporto klubų nebereikia.
Jis ir vėl nervinosi, žodžius berte bėrė. Liusei tai pasirodė
įdomu. Nuo pat jųdviejų pažinties pradžios Šernas elgėsi itin
santūriai. Liusė beveik neabejojo, kad ir tokioje situacijoje
Šernas išliks perdėm savimi pasitikintis, tačiau pasirodė, kad
priverstinis jųdviejų intymumas jį smarkiai išmušė iš vėžių.
Švariame, tvarkingame dramblio kaulo spalvos plyte
lėmis dekoruotame vonios kambaryje kabėjo raudonmedžio
spintelės, virš laisvai pastatomo praustuvo su kojele buvo
pakabintas didelis įrėmintas veidrodis. Pasodinęs Liusę ant
plastikinės dušo kabinos sėdynės, Šernas parodė, kaip nau
dotis vandens srovės valdymo rankenėlėmis.
- Kai tik iš čia dingsiu, - pasakė jis, įteikęs jai rankinį
dušą, - išmesk chalatą ir naktinius marškinius iš kabinos ir
paleisk bėgti vandenį. Prauskis, kiek tik nori. Lauksiu tavęs
180
kitapus durų. Jei kils kokių keblumų ar ko nors prireiks, tik

šūktelėk.
- Ačiū.
Po avarijos skaudėjo visą kūną, todėl Liusei teko kaip rei
kiant pasiraukyti ir paaimanuoti, kol rangydamasi ant suolelio
šiaip ne taip išsinėrė iš drabužių ir švystelėjo juos iš kabinos.
Ji įjungė ir susireguliavo šiltą srovę, nukreipė vandenį į save.
- Oi, - aiktelėjo pajutusi sudilgčiojant žaizdelių ir nubroz
dinimų vietose. - Oi, oi...
- Kaip sekasi? - pro duris atsklido Šerno balsas.
- Gelia ir sykiu malonu.
- Reikia pagalbos?
- Ne, dėkui.
Vargais negalais išsimuilinusi ir nusipraususi putas Liusė
suprato, kad galvos neįstengs išsitrinkti.
- Šernai! - sutrikusi šūktelėjo.
-Ką?
- Tiesą pasakius, man reikia pagalbos.
- Kokios?
- Plaukai. Negaliu jų išsitrinkti pati. Gal ateitum?
Stojo ilga pauzė.
- Tikrai nepajėgsi susitvarkyti pati?
- Ne. Nė šampūno buteliuko nepasiekiu, o dešinę ranką
gelia. Nelengva viena ranka išsiplauti galvą, - bekalbėdama
Liusė užsuko vandenį ir brinktelėjo dušo galvutę ant grindų.
Dejuodama iš skausmo, apsijuosę rankšluosčiu.
- Gerai, - išgirdo jį sakant. - Aš ateinu.
Į vonios kambarį įėjęs Šernas priminė žmogų, pakviestą
atlikti visuomeninės pareigos prisiekusiųjų teisme. Žengęs
į pravirą kabiną jis pakėlė dušo galvutę, kiek pasikrapštęs
181
Lisa Kleypas
nustatė srovės stiprumą ir temperatūrą. Liusė negalėjo nepa

stebėti, kad jis ir vėl alsuoja tankiau.
- Kabinoje aidi taip, lyg čia būtų užėjęs Dartas Veideris.
- Nieko negaliu padaryti, - irzliai atšovė Šernas. - Tu sėdi
čia visa rausvutėlė ir įkaitusi...
- Atsiprašau, - Liusė metė jam gailų žvilgsnį. - Viliuosi,
kad ši įprasta tavo būsena nesukelia skausmingų pojūčių.
- Šiuo metu - ne, - Šerno ranka nuslydo jos pakaušiu, at
sargiai prilaikė galvą. Kai Liusė pažvelgė į jo melsvai žalias
akis, jis patikslino: - Skauda tik tada, kai nieko negali dėl to
padaryti.
Galvą liečiančios rankos ir kimiai švelnus balsas kažin kur
giliai Liusės pilve pažadino malonų sūkurį.
- Tu su manimi flirtuoji, - pareiškė ji.
- Atsiimu savo žodžius, - bemat sureagavo Šernas.
- Per vėlu, - Liusė nusišypsojo, užmerkė akis ir leido jam
trinkti plaukus.
Šernas išmuilino galvą šampūnu, stipriais pirštais įniko
masažuoti odą. Liusė jautėsi kaip rojuje. Jis neskubėjo, sau
gojo, kad vanduo ar šampūno putos nepatektų į akis. Drėgnas
oras prisipildė rozmarinų ir mėtų aromato... Liusė sumojo jau
anksčiau uodusi šį Šerno kvapą. Ji giliai įkvėpė, atlošė galvą
ir atsipalaidavo.
Galiausiai Šernas išjungė vandenį, pakabino dušo galvutę
ant sienoje įmontuoto laikiklio. Liusė viena ranka nuspaudė
plaukus, akimis nuklydo sudrėkusiais, vandens dėmėmis
nutaškytais drabužiais, permirkusiomis džinsų klešnių apa
čiomis.
- Dėl manęs kiaurai peršlapai, - kaltai tarė.
182
Šėmas įsispoksojo į ją, žvilgsnis stabtelėjo prie šlapio, že-

mokai krūtimis nuslydusio rankšluosčio.
- Išgyvensiu.
- Nebeturiu ko apsirengti.
Jis tebespoksojo į Liusę.
- Man labai gaila.
- Gal galėčiau pasiskolinti kokį tavo drabužį? - nesu
laukusi atsakymo, Liusė pamojavo ranka jam prieš veidą. -
Šernai. Sugrįžk iš tamsiosios pusės.
Šernas sumirkčiojo, sustiklėjęs neperprantamas žvilgsnis
dingo.
- Gal pasirausęs ir rasiu švarius marškinėlius.
Jo padedama Liusė susisuko plaukus į turbaną. Kol siū
buodama ant vienos kojos prie praustuvo valėsi dantis, Šernas
švelniai prilaikė ją už klubų. Paskui nunešė į lovą, padavė
marškinėlius ir taktiškai nusigręžęs palaukė, kol Liusė apsi
rengė. Sunkus turbanas nuslydo jai nuo galvos, ėmė tempti
plaukus. Liusė nusitraukė rankšluostį, pirštais pašukavo su
sivėlusias sruogas.
- Kas tai? - susidomėjo marškinėlių priekį išmarginusiais
kvadratėliais ir raidėmis.
- Periodinė elementų lentelė, - Šernas pritūpė ir ėmė vy
nioti plėvelę nuo įtvaro.
- A, puikumėlis. Būtų labai nesmagu kur nors išėjus neži
noti, kokiu simboliu žymimas rodis.
- Rh, - pranešė Šernas, mažutėlėmis žirklutėmis čekšė-
damas per šlapią plėvelę.
Liusė nusišypsojo.
- Iš kur žinai?
183
Lisa Kleypas
- Rodžio simboliu pažymėta tavo kairioji krūtis. - Neberei

kalingą plėvelę numetęs ant grindų, Šernas apžiūrėjo įtvarą. -
Jei nori, galiu nunešti tave žemyn. Pakeistum aplinką. Turime
didelę sofą, plokščiaekranį televizorių. Renfildas palaikytų tau
draugiją.
Liusė pažvelgė į Šerno plaukuose įsidūkusius saulės zuiku
čius ir susizgribo, kad ją užplūdęs jausmas peržengia dėkin
gumo ar paprasto fizinio potraukio ribas. Pulsas sutvinksėjo
iškart keliose vietose. Ji staiga užsigeidė neįmanomų dalykų,
pajuto bemaž primygtinį poreikį.
- Dėkoju, - ištarė. - Kad rūpiniesi manimi.
- Jokių problemų.
Liusė lėtai ištiesė rankas Šernui prie galvos, įsirausė pirš
tais į viliojantį sruogų tankumyną. Buvo neišpasakytai gera jį
liesti. Liusė panūdo ištyrinėti jį visą, pažinti kiekvieną kūno
lopinėlį.
Manė, kad Šernas paprieštaraus, bet jis tik nuščiuvo, nu-
narino galvą. Slysdama ranka stangriu jo kaklu, pajuto, jog
Šernas sulaikė kvapą.
- Tai ir yra problema, - švelniai tarė Liusė. - Argi ne?
Tada Šernas pakėlė galvą, įsitempęs pažvelgė į ją pusiau
blakstienomis pridengtomis nežemiško mėlio akimis. Nieko
nepasakė, bet žodžių ir nereikėjo. Tiesa susitvenkė jų žvilgs
niuose, pakibo tarp jų kūnų, skverbėsi į plaučius su kiekvienu
įkvėptu oro gurkšniu.
Akivaizdi problema. Visiškai nesusijusi su įtvarais, tvars
čiais ir slauga.
Šernas papurtė galvą tarsi mėgindamas ją praskaidrinti,
siekė antklodės.
- Paliksiu tave kelias minutes pailsėti, kol pats...
184
Liusė nė nesusimąsčiusi apsivijo ranka Semą per kaklą,

lūpomis glustelėjo prie burnos. Elgėsi kvailai, beatodairiškai,
bet jai tai neberūpėjo. Uždelsęs vos pusę sekundės, jis tyliai
sudejavo ir įsisiurbė Liusei į lūpas.
Šėmas ir anksčiau ją bučiavo, bet šis bučinys buvo kitoks.
Sapnas atmerktomis akimis, kūliavirstis ore be apsauginio
tinklo. Jos akys nebematė už langų tyvuliuojančio mėlyno
vandenyno, baltos saulės. Šerno rankos prilaikydamos apsivijo
liemenį, o lūpos slysčiojo jos lūpomis, slopino tylius, gerkle
kylančius garsus. Liusė suglebo, prigludo jam prie krūtinės,
bet ir tokio artumo buvo negana. Atsiplėšęs nuo lūpų, Šernas
išbučiavo Liusei kaklą, liežuviu ir dantų krašteliais prasiskynė
kelią iki peties.
- Nenoriu tavęs įskaudinti, - sušnibždėjo jis, prigludęs jai
prie odos. - Liuse, aš ne...
Liusė aklai ieškojo jo burnos, praviromis lūpomis čiuopė
glotniai nuskustą skruostą, kol galiausiai Šernas sudrebėjo ir
vėl ją pabučiavo. Atkakliau, šiurkščiau, giliau. Liusė virpan
čiomis rankomis įsikibo jam į marškinėlius.
Šerno ranka įslydo pro jos drabužio kraštą, įkaitusią odą
palytėjo vėsūs sudiržę pirštai. Laisvu audiniu pridengtas
krūtis sumaudė, sustandėjo prisilietimo išsiilgę speneliai.
Liusė sugriebė Semą už rankos, ragindama kilstelėjo aukštyn.
- Prašau...
- Ne. Dieve, Liuse...
Jis tyliai nusikeikė, timptelėjo marškinėlius žemyn. Vargais
negalais nuo jos atsiplėšęs, pasitrynė delnais veidą, tartum
ką tik nubudęs iš gilaus miego. Liusė vėl tiesė į jį rankas, bet
Šernas instinktyviai stvėrė ją už riešų ir laikė tarsi surakinęs
antrankiais.
185
Lisa Kleypas
Sunkiai rydamas seiles jis nusisuko.

- Daryk ką nors, - sumurmėjo. - Kitaip aš...
Suvokusi, kad Šernas tvardosi iš paskutiniųjų, Liusė išplėtė
akis.
- Ką... ką nori, kad padaryčiau?
- Nepamaišytų nukreipti dėmesį, - galiausiai atgavęs amą
kreivai šyptelėjo jis.
Liusė dirstelėjo į jos marškinėlių priekį papuošusią ele
mentų lentelę.
- Kur yra stiklas? - paklausė mėgindama perskaityti ap
verstas cheminius elementus žyminčias raides.
- Lentelėje jo nėra. Stiklas - sudėtinė medžiaga. Jame dau
giausia kvarco, kuris yra... velnias, negaliu aiškiai mąstyti.
Silicio dioksidas - Si02. Čia... - Šernas palietė silicio simbolį,
kuris pasirodė besąs aukštai dešinėje jos krūtinės pusėje. - Ir
čia, - nykščio pagalvėle brūkštelėjo per deguonies kvadratėlį,
labai netoli krūties spenelio.
- Stikle yra ir kalcinuotos sodos, - priminė ji.
- Ko gero, tai... - Šernas nutilo, pasistengė susikaupti. - Na
trio karbonatas - Na2CQ3, - jis apžiūrėjo Liusės marškinėlius ir
papurtė galvą. - Negaliu tau parodyti natrio karbonato. Per
nelyg pavojinga teritorija.
- O kalcio oksidą parodytum?
Šerno žvilgsnis ištyrinėjo lentelę, susirado simbolius. Jis vėl
papurtė galvą.
- Per penkias sekundes atsidurtum ant nugaros.
Abu krūptelėjo: nuaidėjo šaižus metalinis Viktorijos laikų
stiliaus skambučio su pasukama rankenėle garsas.
Sudejavęs Šernas lėtai pasitraukė nuo lovos.
186
- Sakydamas, kad neketinu prie tavęs kabinėtis... - jis ati

darė duris ir sustojęs ant slenksčio keliskart giliai įkvėpė. -
Tikėjausi, kad susitarimo laikysimės abu. Nuo šios akimirkos
jokių rankų. Ar supratai?
- Taip, bet kaipgi man padėsi, jei...
- Kalbu ne apie savo rankas, - patikslino Šernas. - Apie
tavąsias.
Kol Šernas nubildėjo laiptais žemyn, skambutis suskardėjo

dar kelissyk. Kūnu šniokščiantis karštis ir geismas trukdė aiš
kiai mąstyti. Jis geidė Liusės, troško lėtai ją užvaldyti, judėti
joje žiūrėdamas į akis, tęsti tai kelias valandas.
Kol atsidūrė prie laukujų durų, karštis atslūgo, protas nu-
skaidrėjo. Priešais jį stypsojo brolis Aleksas. Dar piktesnis, dar
labiau sulysęs nei įprastai. Prakaulų kūną dengė dukslūs dra
bužiai. Akivaizdu, po skyrybų brolis tikrai nesužydėjo.
- Kodėl užrakinai tas suknistas duris? - griežtai paklausė
Aleksas.
- Labas, Ali, - trumpai atsakė Šernas. - Ir man smagu tave
matyti. Kurgi tas raktas, kurį tau daviau?
- Liko prisegtas prie kitos raktų grandinėlės. Juk žinojai,
kad šįryt ateisiu - jei nori, kad už dyką remontuočiau tavo
namą, bent jau duris palik atrakintas.
- Turėjau ir kitokių reikalų nei tik laukti, kol pasirodysi.
Vintažine metaline įrankių dėže nešinas Aleksas prasi
brovė jam pro šoną. Kaip visada, nudrožė tiesiai į virtuvę,
o ten tuoj įsipils puodelį kone verdančios juodos kavos, be
jokių ceremonijų ją išmauks ir patrauks į šįkart remontuojamą
namo kampą. Jis ir toliau primygtinai atsisakė imti pinigus
už savo triūsą, nors šitaip pasidarbavęs kituose namuose jau
187
Lisa Kleypas
būtų susikrovęs turtus. Aleksas vadovavo daugiabučius sta

tančiai bendrovei, bet karjerą pradėjo nuo dailidės amato. Su
prato turįs auksines rankas.
Daugybę valandų Aleksas praleido gremždamas sienas,
glaistydamas tinke atsivėrusius plyšius, restauruodamas
medines ir metalines apdailos detales, taisydamas grindis.
Kartais perdarydavo Marko ar Šerno jau atliktus darbus, nes
nuspręsdavo, jog rezultatas netenkina aukštų jo standartų.
Kitiems dviem Nolanams toks brolio užsidegimas švaistyti
energiją šiam namui liko neįmenama mįslė.
„Matyt, tai jam padeda atsipalaiduoti", - kartą spėjo
Markas.
„Tegul tik ir toliau tai daro, - atsakė Šernas. - Dirbdamas
jis negeria. Galbūt tik dėl šito namo jo kepenys dar kurį laiką
išliks nevirtusios drebučiais."
Nūnai, žvelgdamas į prieškambariu kulniuojantį jaunylį
brolį, Šernas pamanė, kad įtampa ir alkoholis jau spėjo įspausti
savo ženklus. Buvusios Alekso žmonos niekaip nebūtum pa
vadinęs šeimyniška moterimi, bet Darsė bent jau išsireikalau
davo keliskart per savaitę nusivesti ją į restoraną. Įdomu, kada
Aleksas paskutinįsyk sočiai pavalgė?
- Ali, gal prieš pradėdamas dirbti suvalgytum kelis keptus
kiaušinius?
- Nesu alkanas. Noriu tik kavos.
- Gerai, - Šernas nusekė jam iš paskos. - Beje... būčiau dė
kingas, jei šiandien dirbtum kiek tyliau. Čia apsistojo mano
draugė, jai reikia ramybės.
- Pasiūlyk jai pagirias gydytis kur nors kitur. Aš šiandien
nusiteikęs pjaustyti.
188
- Vėliau papjaustysi, - atsiliepė Šėmas. - Jokių pagirių ji

nekenčia. Vakar pateko į avariją.
Aleksui nespėjus atsakyti, vėl kažkas paskambino į duris.
- Turbūt kuri nors jos draugė, - murmtelėjo Šernas. - Pa
sistenk nesielgti kaip stuobrys, Aleksai.
Brolis nuvėrė jį iškalbingu žvilgsniu ir nupėdino į virtuvę.
Palingavęs galvą Šernas sugrįžo prie durų. Lankytoja pa
sirodė besanti nedidukė patrauklių formų blondinė, vilkinti
kapriais ir ties liemeniu surištais berankoviais susagstomais
marškiniais, įsispyrusi į plokščiapadžius batelius. Krūtininga,
didelėmis mėlynomis akimis, smakrą siekiančiomis šviesiomis
garbanėlėmis, panaši į senų filmų žvaigždutę, o gal ir Basbio
Berklio* šokėją.
- Aš Zoja Hofman, - linksmai prisistatė nepažįstamoji. -
Atnešiau keletą Liusės daiktų. Ar nesutrukdysiu? Galiu už
sukti ir vėliau...
- Atėjote pačiu laiku, - nusišypsojo jai Šernas. - Užeikite.
Zoja laikė didelę skardą su keksiukais, nuo kepinių sklido
šiltas saldus aromatas. Vos spėjusi žengti vidun, mergina už
kliuvo už slenksčio ir Šernas instinktyviai ją prilaikė.
- Esu visiška negrėbša, - linksmai tarė Zoja.
Blyškiai gelsva plaukų sruogelė nudryko jai ant akies.
- Dėkui Dievui, kad tik vos kluptelėjote, - atsakė Šernas. -
Būtų buvę labai nemalonu rinktis, ką gelbėti - jus ar keksiukus.
Ji įteikė jam skardą su kepiniais ir nusekė iš paskos į vir
tuvę.
- Kaip jaučiasi Liusė?
* Busby Berkeley (1895-1976) - JAV kino filmų režisierius ir miuziklų
choreografas.
189
Lisa Kleypas
- Geriau, nei tikėjausi. Ramiai išmiegojo naktį, bet

skausmas niekur nedingo. Ji tebevartoja analgetinius vaistus.
- Jūs toks geras, kad sutikote pasirūpinti Liuse. Mudvi su
Džastina esame jums dėkingos.
Atrodė, kad pribloškiamai seksualios figūros savininkė
instinktyviai atsiprašinėja dėl savo išvaizdos: ji ėjo nuleidusi
pečius, kiek palinkusi į priekį. Įspūdingu grožiu apdovanota
Zoja elgėsi gluminamai droviai. „Gal grožis ir yra bėda, - pa
manė Šernas, - kaip ir iki gyvo kaulo įgrisę rankų nevaldantys
netikšos gerbėjai."
Juodu įžengė į erdvią virtuvę. Kremo spalvos plytelėmis
apdailintoje nišoje stovėjo emaliuota viryklė, kabėjo spintelės
stiklinėmis durelėmis, grindis dengė juodojo riešutmedžio
lentelės. Žavėdamasi Zoja žvilgsniu nuklydo aukštomis, si
jomis dekoruotomis lubomis, stabtelėjo prie didžiulės kai
miško stiliaus muilo akmens plautuvės. Tačiau išvydusi į
juos nuo kavos aparato atsigręžusį Aleksą ji tik išplėtė akis
ir nutaisė neperprantamą veido išraišką. „Įdomu, - parūpo
Šernui, - ką viešnia pagalvos apie Aleksą, juk šis atrodo lyg
pagirių kamuojamas Šėtonas."
- Labas, - prislopintu balsu pasisveikino Zoja, kai Šernas
supažindino ją su broliu.
Aleksas tik niūriai linktelėjo. Nė vienas neištiesė rankos.
Zoja atsisuko į Šerną.
- Gal kartais turite tortinę? Išdėliočiau keksiukus.
- Rasite vienoje tų spintelių netoli šaldytuvo. Aleksai, gal
jai padėtum, kol pats užlipsiu viršun ir atnešiu Liusę? - Šernas
dirstelėjo į Zoją. - Pasiteirausiu, ko ji norėtų: įsitaisyti čia, sve
tainėje, ar pasišnekučiuoti su jumis savo kambaryje.
- Žinoma, - atsakė Zoja ir pasuko prie spintelių.
190
Aleksas nudrožė paskui Šerną.

- Turiu ką veikti. Nėra kada pliaukšti su Bete Bup.
Įsitempę Zojos pečiai išdavė, kad Alekso replika pasiekė
ir jos ausis.
- Ali, - tyliai tarė Šėmas. - Eik ir padėk jai rasti tą nelemtą
lėkštę.
Skaidraus stiklo gaubtu pridengtą tortinę Zoja aptiko vie

noje iš spintelių, tačiau neįstengė jos pasiekti. Susiraukusi
nuvėrė indą piktu žvilgsniu, nusibraukė įkyriai ant akies krin
tančią garbanėlę. Pajuto besiartinantį Aleksą; nugara išsyk nu
vilnijo karščio ir šalčio virpuliai.
- Tortinė ana ten, - parodė ji ir pasitraukė į šoną.
Šerno brolis be jokio vargo nukėlė indą su gaubtu, padėjo
ant granitinio stalviršio. Aukštas, bet prakaulus vyras, regis,
ištisas savaites sotaus kąsnio burnoje neturėjo. Atšiauri veido
išraiška neužgožė mergišiui būdingo grožio. Galbūt tame
veide atsispindėjo visai ne atšiaurumas, o kartėlis. Daugeliui
moterų Alekso veidas būtų pasirodęs labai patrauklus, bet
Zoją jis glumino.
Tiesą pasakius, Zoją trikdė kone visi vyrai.
Ji manė, kad atlikęs užduotį Aleksas išeis iš virtuvės. Nuo
širdžiai to tikėjosi. Deja, jis tik ranka pasirėmė į stalviršį ir liko
stypsoti kur stypsojęs. Brangaus laikrodžio ciferblate sublyk
čiojo pro daugiarėmius langus krintantys saulės spinduliai.
Stengdamasi nekreipti į jį dėmesio, Zoja pastatė indą šalia
skardos su keksiukais. Atsargiai išėmė kepinius ir sudėliojo
ant lėkštės. Plūstelėjo saldaus, burnoje tirpstančių karštų
uogų, baltojo cukraus, sviestinių trupinių aromato gūsis. Zoja
išgirdo Aleksą giliai įkvepiant, kartą, kitą.
191
Lisa Kleypas
Metusi į jį atsargų žvilgsnį, ji pastebėjo gyvybingas melsvai

žalias akis juosiančius tamsius paakių pusmėnulius.
- Galite eiti, - pasakė Zoja. - Neprivalote čia likti ir plepėti.
Aleksas nė neketino atsiprašyti už ankstesnį šiurkštumą.
- Ko pridėjote į šituos? - balsas suskambo įtariai, kalti
namai.
Zoja taip suglumo, kad vos įstengė išlementi:
- Mėlynių. Jei norite, paimkite vieną.
Jis papurtė galvą ir siekė savo kavos puodelio.
Zojai pro akis neprasprūdo rankos drebulys, porceliano
puodelyje suteliūskavęs tamsus skystis. Ji kaipmat nuleido
žvilgsnį. Kas priverčia žmogaus ranką šitaip virpėti? Emocinė
būklė? Piktnaudžiavimas alkoholiu? Kažkodėl dėl šito įspū
dingos išvaizdos vyro silpnumo ji susijaudino smarkiau, nei
būtų sureagavusi į mažiau patrauklaus žmogaus bėdas.
Kad ir kaip bjauriai elgėsi Aleksas, viršų paėmė gailestinga
Zojos prigimtis. Ji niekada nepraeidavo pro verkiantį vaiką,
sužeistą gyvūną, vienišą ar alkaną žmogų. Visada stengda
vosi kuo nors padėti. Ypač rūpinosi alkanaisiais, nes užvis
labiausiai Zoja mėgo maitinti žmones. Ji džiaugdavosi regė
dama laime spinduliuojančius žmonių, pasisotinusių gardžiu,
maistingu, su meile paruoštu valgiu, veidus.
Netarusi nė žodžio Zoja padėjo keksiuką ant rankose puo
delį tebelaikančio Alekso lėkštelės. Nė nedirstelėjusi į jį toliau
dėliojo gardėsius į tortinę. Beveik tikėjosi, kad keksiukas su
grįš atgal, o jos pusėn atskries kokia žeminanti replika, tačiau
vyras tylėjo.
Akies krašteliu ji pamatė, kad Aleksas keksiuką paėmė ir
kažką suurzgęs - veikiausiai atsisveikino - išėjo.
192
Aleksas išėjo į verandą, palikęs neuždarytas laukujės duris.

Delne laikė sviestu permirkusiame pergamentiniame popierė
lyje įsuptą, trupiniais apibarstytą keksiuką.
Sudribęs į pintą kėdę paminkštinta sėdyne, apglėbė kepinį
taip, tarsi kas nors kėsintųsi jį atimti.
Pastaruoju metu Aleksas patyrė maitinimosi sunkumų.
Dingo apetitas, joks maistas neatrodė skanus, o kai prisivers-
davo atsikąsti ir sužiaumoti bent kąsnį, šis užstrigdavo staiga
susigniaužusioje gerklėje. Jis jautė nuolatinį šaltį, beviltiškai
geidė tik alkoholio teikiamos šilumos, kaskart išgerdavo dau
giau, nei organizmas įstengė pakelti. Skyrybų procesui pasi
baigus, daugybė moterų būtų mielai pasisiūliusios jį paguosti,
bet nė viena jų Alekso nedomino.
Jis susimąstė apie virtuvėje sutiktą mažąją blondinę, kone
komiškai gražią, didžiulėmis akimis, tobulu Kupidono lanku
išlinkusiomis lūpomis... skrupulingai susagstytais drabužiais
pridengusią geidulį kurstančias, amerikietiškus kalnelius pri
menančias linijas. Visai ne jo skonio moteris.
Vos tik jis atsikando keksiuko, seiles spaudžiančio rūgš
tumo ir saldumo derinys bemaž atėmė žadą. Kepinys pasirodė
esąs drėgnas kaip pyragas, bet sykiu ir purus lyg biskvitas.
Jis valgė lėtai, visa esybe paniręs į pojūčius. Pirmą kartą po
daugybės mėnesių pagaliau gardžiavosi maistu, pajuto tikrą
skonį.
Skrupulingai, kąsnelis po kąsnelio suvalgęs visą gar
dėsį, pajuto kūną užplūstantį palengvėjimą. Veide išsilygino
įtampos raukšlės. Galvą būtų galėjęs guldyti, kad Zoja į kek
siukus ko nors primaišė, kokių nors draudžiamų ingredi-
entų, bet jam tai nė velnio nerūpėjo. Apėmė toks lengvumas,
193
Lisa Kleypas
gerumas... tarsi po sunkios dienos panirtum į šiltą vonią. Net

rankos liovėsi drebėjusios.
Aleksas akimirką pasėdėjo nejudėdamas, patyrinėjo pojūtį,
vildamasis, kad šis dar kurį laiką neišsisklaidys. Vėl įėjęs į
namą, pakėlė savo įrankių dėžę ir tyliai it katinas nuslinko
laiptais į palėpę. Troško išsaugoti tą gerą jausmą, niekam ne
leisti jo išblaškyti.
Lipdamas sutiko Šerną. Brolis nešė chalatu apsisiautusią
jauną liekną brunetę didelėmis žaliomis akimis. Viena jos koja
buvo įsprausta į griozdišką įtvarą.
- Aleksai, - nesustodamas tarstelėjo Šernas, - čia Liusė.
- Labas, - burbtelėjo jis, ir nė nesulėtinęs žingsnių nudrožė
į trečiame aukšte esančią palėpę.
- Ar tau čia patogu? - paklausė Zoja, kai Šernas paliko

jiedvi pasišnekučiuoti.
Liusė nusišypsojo.
- Tikrai patogu. Kaip matai... - ji mostelėjo į gigantišką
žaliu aksomu aptrauktą sofą, ledo pagalvėles, kuriomis Šernas
apdėliojo koją, kreminės spalvos apklotą, kuriuo ji buvo ap
kamšyta, ir šalia pastatytą stiklinę vandens. - Manimi kuo
puikiausiai rūpinasi.
- Šernas atrodo mielas, - Zoja žybtelėjo akimis. - Džastina
nemelavo. Man regis, tu jam patinki.
- Šernui patinka moterys, - Liusė kreivai nusiviepė. - Ir
tiesa, jis šaunus vaikinas, - ji nutilo, paskui droviai pridūrė: -
Galėtum su juo susitikinėti.
- Aš? - Zoja papurtė galvą ir mąsliai nužvelgė draugę. -
Tarp jūsų kas nors vyksta?
194
- Niekas nevyksta. Ir nevyks. Šėmas labai sąžiningas, Zoja,

jis leido aiškiai suprasti niekada nesusisaistysiąs ilgalaikiais
santykiais. Siaubingai norisi pasiduoti pagundai ir tiesiog
pasilinksminti, bet... - Liusė neryžtingai nutilo, prislopino
balsą. - Jis pats pavojingiausias širdžių ėdikas, Zoja, - su
šnibždėjo. - Toks patrauklus, kad norom nenorom imi ir pa
tiki galėsianti jį pakeisti. O po to, ką man teko patirti... Dabar
neužtektų jėgų dar vienai nuoskaudai ištverti.
- Suprantu, - Zoja šiltai, užjaučiamai nusišypsojo. - Manau,
mąstai labai protingai, Liuse. Kartais atsisakyti trokštamo da
lyko yra geriausia, ką gali dėl savęs padaryti.
195
15
Atsisveikinusi su Zoja, Liusė patogiai įsitaisė ant sofos pa

siėmusi mobilųjį telefoną ir elektroninę skaityklę. Prieš išei
damas į vynuogyną pas savo darbininkus, Šernas pakeitė koją
šaldančias ledo pagalvėles ir atnešė stiklinę šalto vandens. Jo
darbininkai išsijuosę karpė saulės šviesą nokstančioms kekėms
užstojančius vynuogienojų lapus ir kastuvais pureno žemę.
- Vynuogyne užtruksiu maždaug keturiasdešimt penkias
minutes, gal valandą, - perspėjo Šernas. - Telefoną pasiėmiau.
Paskambink, jei ko prireiks.
- Man viskas bus gerai, - atsakė Liusė ir vyptelėjusi pri
dūrė: - Turiu paskambinti mamai ir pranešti, kas nutiko. Teks
ne juokais pasistengti, kad ją įtikinčiau, jog nėra jokio reikalo
lėkti pas mane į svečius.
- Mielai ją čia priimsime.
- Dėkoju, pasiūlymas labai malonus. Bet išties mažų ma
žiausiai trokštu, kad aplink mane tupinėtų mama.
- Kvietimo neatsiimu, - Šernas pasilenkęs paglostė prie
Liusės tupintį Renfildą. - Saugok ją, - paprašė.
196
Šunėkas dėbtelėjo į jį rimtomis akimis.

- Jis puikus draugas, - pasakė Liusė. - Labai ramus.
- Buldogai retai kada loja, - paaiškino Šernas ir tylomis
mestelėjo Renfildui priekaištingą žvilgsnį. - Bet dažnai bezda.
Tokią pastabą Renfildas išklausė nutaisęs itin orią išraišką.
Prajukusi Liusė pakasė raukšlėtą šuns galvą, o Šernas išėjo į
lauką.
Nors dar kaip reikiant neįdienojo, oras jau kaito, ploną
debesų šydą svilino saulės spinduliai. Abejose namo pusėse
atverti, tinkleliais pridengti langai laukė vidun užklystančių
vandenyno vėjų.
Liusė patogiau įsitaisė ir žvilgsniu paklaidžiojo po dailiai
suremontuotą kambarį, apžvelgė žvilgančias juodojo riešutme
džio grindis, iš kreminių, pilkšvai žalių ir gintarinės spalvos
gijų išaustą persišką kilimą, kruopščiai atkurtus lubų lipdinius.
Pasiėmusi mobilųjį telefoną surinko tėvų namų numerį.
Atsiliepė mama.
Kad ir kaip Liusė stengėsi pagražinti jai nutikusią istoriją,
mama nuspėjo tikrąją padėtį ir iškart paniro į perdėto jaudulio
būseną.
- Lekiu pas tave. Atskrisiu artimiausiu reisu.
- Mama, ne. Tu niekuo nepadėsi.
- Nesvarbu. Noriu tave pamatyti.
- Nereikia. Manimi puikiai rūpinasi, gyvenu labai patogiai ir...
- Kas tavimi rūpinasi? Džastina?
- Na, dabar aš svečiuojuosi pas... draugą.
- Pas ką?
- Jis vardu Šernas Nolanas.
Mama priblokšta nutilo, paskui tarė:
- Niekada apie jį neužsiminei. Ar seniai jį pažįsti?
197
Lisa Kleypas
- Nelabai, bet...
- Gyveni jo bute?
- Ne. Šėmas turi namą.
- Ar jis vedęs?
Liusė atitraukė telefoną nuo ausies ir apstulbusi įsmeigė į
jį akis. Vėl prisidėjusi telefoną arčiau lūpų, atsakė:
- Aišku, nevedęs. Nesusitikinėju su svetimais vaikinais ar
vedusiais vyrais, - nesusiturėjusi pridūrė: - Painioji mane su
kita dukterimi.
- Liuse, - motinos balse suskambo švelnus priekaištas. -
Mudu su tėčiu ketinome kitą savaitę aplankyti Elisę. Pakeisiu
lėktuvo bilietus ir atskrisime anksčiau.
- Neverta. Tiesą sakant, norėčiau, kad jūs ne...
- Noriu susipažinti su tuo žmogumi. Šernu.
Išgirdusi motinos žodžius, Liusė vos suturėjo juoką.
- Jis nepaprastai geras vyrukas. Tiesiog tavo svajonių žentas.
- Viskas taip rimta?
- Ne... Dieve, ne... Mudu nė nesusitikinėjame. Tik norėjau
pasakyti, kad jis - toks vaikinas, su kokiu visada troškai mane
supažindinti. Jis turi vynuogyną, augina ten ekologiškas vy
nuoges, gamina vyną, rūpinasi našlaite dukterėčia.
Kalbėdama Liusė įsižiūrėjo pro šalia sofos esantį langą.
Tarp kastuvais besidarbuojančių vyrų ji akimis susirado au
galotą Šerno figūrą. Kai kurie dienos karščio nebeištverę dar
bininkai jau buvo nusivilkę marškinius. Šernas remontavo
benzininį kultivatorių, krapštinėjo starterio laidą. Stabtelėjęs
dilbiu nusibraukė prakaituotą kaktą.
- Ar jis išsiskyręs? - neatlyžo motina.
- Niekada nebuvo vedęs.
- Pernelyg tobulas. Ar turi kokių nors trūkumų?
198
- Vengia įsipareigojimų.
- Oi, visi vyrai taip elgiasi, kol atveri jiems akis.
- Įprasta įsipareigojimų baimė čia niekuo dėta. Šernas pats
pasirinko tokį gyvenimo būdą.
- Ar jo tėvai dar gyvi?
- Abu jau kitame pasaulyje.
- Puikumėlis, nereikės dalytis šventiniais vizitais.
- Mama!
- Pajuokavau, - skubriai pasiteisino mama.
- Abejoju, - atsakė Liusė.
Jiedviem šnekantis ją dažnai apnikdavo jausmas, kad abi
kalba apie skirtingus dalykus. Mažų mažiausiai pusė jos pa
sakojimo veikiausiai taip ir liko neišgirsta. Liusė niekaip neati
traukė žvilgsnio nuo Šerno: šis dabar spusčiojo kultivatoriaus
degalų pompą, mėgindamas į variklį pripumpuoti benzino.
- Žinai, mama, panašu, kad tas vyras tau rūpi labiau nei
mano žaizdos.
- Papasakok, kaip jis atrodo. Ar želdina barzdą? Aukštas
ar žemas? Kiek jam metų?
-Jis..
Liusė neteko žado: Šernas nusitraukė marškinėlius, nusi
šluostė jais veidą ir sprandą ir švystelėjo ant žemės. Ji išvydo
pribloškiamai dailų kūną - liekną, aukštą ir raumeningą, kad
ir kur pažvelgtum.
- Kas nutiko? - atsklido motinos balsas. - Ar viskas gerai?
- Viskas kuo puikiausiai, - išlemeno Liusė, neatplėšdama
akių nuo įdegusios Šerno nugaros.
Kaskart jam pasilenkus ir truktelėjus starterio rankenėlę,
nugaroje suvilnydavo raumenys. Supratęs, kad bergždžiai
stengiasi, Šernas paleido rankeną ir kreipėsi į vieną darbininką.
199
Lisa Kleypas
Stovėjo atsipalaidavęs, rankomis įsisprendęs į džinsais ap

temptus lieknus klubus.
- Atleisk, pamečiau mintį. Vis dar geriu skausmą malši
nančius vaistus.
- Mes kalbėjome apie Šerną, - priminė mama.
- Oi. Taip. Jis... be barzdos. Šiek tiek pametęs galvą dėl
mokslų.
Okūnas kaip graikų dievo.
- Regis, jis - puikus buvusiojo pakaitalas.
- Kalbi apie Keviną, savo busimąjį žentą?
Mama piktai krenkštelėjo.
- Dar pamatysime. Tai viena iš priežasčių, paskatinusių
mane aplankyti Elisę. Kirba nuojauta, kad sprendimas dėl
vestuvių nėra toks kirviu nukirstas, kaip teigia ji pati.
- Kodėl...
Liusės žodžius nutraukė keistas, nenatūralus skalijimas. Ji
šiek tiek pasikėlė sofoje ir apsižvalgė po kambarį. Renfildo nė
kvapo. Sužvango metalas - tarsi kas būtų žemėn nušveitęs
puodą ar kiaurasamtį, garsą palydėjo inkštimas ir pratisas
stūgsmas.
- Vaje. Mama, turiu baigti. Atrodo, šuo kažkur įstrigo.
- Vėliau paskambink. Pokalbio dar nebaigėme.
- Gerai. Viso.
Liusė skubriai surinko Šerno numerį, ištempusi kaklą pa
mėgino pasižvalgyti Renfildo. Šuo staugė lyg skerdžiamas.
- Liuse, - atsiliepė Šernas.
- Kažkas nutiko Renfildui. Jis staugia. Šuo veikiausiai vir
tuvėje, bet nesu tuo tikra.
- Tučtuojau grįžtu.
Tą minutę, per kurią Šernas atskuodė iki namų, Liusė bai
siai kankinosi dėl savo neįgalumo. Pašaukusi Renfildą vardu,
200
išgirdo tik inkštimą, bildesį, šnarpštimą ir stūgsmą. Garsai ar

tėjo, ir galiausiai šunėkas įvirto į svetainę.
Vienas Dievas žino, kaip buldogui pavyko įgrūsti galvą į
surūdijusį cilindrą. Veltui Renfildas stengėsi iš jo išsilaisvinti.
Šuo atrodė toks paklaikęs, toks nelaimingas, kad Liusė nusi
metė ledo pagalvėles ir ėmė sukti galvą, kaip ji pati, neprimin
dama sutvarstytos kojos, galėtų pasiekti gyvūną.
- Nė negalvok keltis nuo sofos, - suriko svetainėn įsiveržęs
Šernas.
Jo balse sumišo irzulys ir juokas.
- Renfildai, kaip, po galais, tu sugebėjai įlįsti į šitą daiktą?
- Kas tai? - susidomėjo Liusė.
- Sodo šildytuvo įdėklas, - Šernas suklupo ant grindų,
sugriebė besimuistantį ir inkščiantį šunį. - Ramiai, berniuk,
ramiai. Sėsk. Sėsk, - jis prispaudė kresną, besirangantį kū
nelį prie žemės ir ėmė atsargiai nuo jo galvos traukti metalinį
vamzdį.
- Kas yra sodo šildytuvas?
- Tokiuose šildytuvuose žmonės degindavo žibalą ir taip
apsaugodavo vaismedžius šalnoms užklupus.
Suodžiai ir nešvarumai dar labiau išryškino Renfildo snu
kelio klostes ir raukšles. Nepaprastai susijaudinęs ir dėkingas
šuo metėsi prie Šerno.
- Ramiai, berniuk. Nurimk, - Šernas švelniai kasė ir glostė
augintinį. - Matyt, jis kažkaip išlindo pro užpakalines duris.
Kieme kūpso visokiausio šlamšto krūva, dar nespėjome jo iš
vežti. Toje vietoje Renfildui bėdų iki valiai.
Liusė įstengė tik linktelėti. Ji kaip apkerėta stebeilijosi į be-
marškinį Šerną, prakaitu žvilgančius, glotnius, saulės nuru
dintus raumenis.
201
Lisa Kleypas
- Išmaudysiu šunį lauke, - nusprendė jis, nužvelgęs suo

džiais aplipusį Renfildą. - Jei būtų buvusi mano valia, būčiau
išsirinkęs auksaspalvį retriverį arba labradorą... naudingą šunį,
kuris vaikytų iš mano vynuogyno kenkėjus.
- Ar Renfildas - ne tavo šuo?
- Kad jį kur, ne. Megė išgelbėjo buldogą iš prieglaudos ir
bandė kam nors įsiūlyti. O Markas dėl jos taip pametė galvą,
kad net užsimanė pasiimti Renfildą.
- Kaip miela.
Šernas užvertė akis.
- Apsiėmęs jį globoti Markas pasielgė kaip visiškas mulkis.
Sis šuo nemoka jokių triukų. Kai išeiname pasivaikščioti, vos
velkasi. Sąskaitų už veterinaro paslaugas suma jau turbūt pri
lygsta valstybės skolai. Namuose Renfildas lyg tyčia išsidrebia
ten, kur gresia didžiausias pavojus užkliūti, - niurnėjo Šernas,
tačiau tuo pat metu švelniai kutinėjo šuns kailį, glostė nugarą,
kasė sprandą. Buldogas užmerkė akis ir palaimingai dūsavo. -
Eime, kvaišeli. Grįžkime į užpakalinį kiemą, - jis pakėlė sodo
šildytuvo įdėklą ir atsistojo. Dirstelėjo į Liusę. - Ar pabūsi
viena, kol jį nuprausiu?
Liusė sunkiai atplėšė akis nuo pusnuogio vyro ir įsijungė
elektroninę skaityklę.
- Taip, turiu viską, ko reikia.
- Ką skaitai?
- Tomo Džefersono biografiją.
- Man patinka Džefersonas. Jis rimtai skatino vynuoginin-
kystės plėtrą.
- Ar Džefersonas turėjo vynuogyną?
- Taip, Montisele. Bet mieliau eksperimentavo, nei ver
tėsi vynuogininkyste. Mėgino išauginti europietiškąsias
202
rūšis - tikruosius vynmedžius. Iš tokių vynmedžių subran

dintų uogų Prancūzijos ar Italijos vyndariai gamino gar
džiausius vynus. Deja, tikrajam vynmedžiui išgyventi kliudė
Naujojo Pasaulio klimatas, ligos ir kenkėjai.
Akivaizdu, Šernas - savo darbą mėgstantis žmogus. Kad jį
perprastum, pagalvojo Liusė, reikėtų pažinti ir Šerno darbą, su
žinoti, kodėl toji veikla jam tokia svarbi, kokius iššūkius kelia.
- Mielai pasivaikščiočiau su tavimi po vynuogyną, - liū
dnai tarė ji. - Žvelgiant nuo sofos jis atrodo labai gražus.
- Rytoj išsivešiu tave į lauką. Parodysiu šį tą ypatingo.
-Ką gi?
- Paslaptingą vynmedį.
Suglumusi Liusė tik šyptelėjo.
- Kodėl jis paslaptingas?
- Radau jį šiame sklype prieš kelerius metus, jis augo kaip
tik toje vietoje, kurioje buvo ruošiamasi tiesti naują kelią. Per
sodinti tokio dydžio ir amžiaus augalą - gana didelis iššūkis,
todėl paprašiau Kevino pagalbos. Medžių persodinimo tech
nika iškasėme kiek įmanydami daugiau šaknų rutulio ir per
kėlėme vynmedį į vynuogyną. Persodinimą augalas ištvėrė,
bet dar ir šiandien jį gydau.
- Kokios rūšies vynuoges jis nokina?
- Čia pati įdomiausia dalis. Kreipiausi į Vašingtono uni
versitete dirbantį pažįstamą mokslininką, bet kad ir kaip jis
stengėsi, vynmedžio rūšies neatpažino. Keletą pavyzdžių
ir nuotraukų išsiuntėme Vašingtono ir Kalifornijos ampelo-
grafams. Paaiškėjo, kad tokio vynmedžio kataloguose nėra.
Labiausiai tikėtina, kad aptikau laukinį hibridą, atsiradusį
įvykus natūraliam kryžminiam apdulkinimui.
- Ar tai retas reiškinys?
203
Lisa Kleypas
- Labai retas.
- Ar iš to vynmedžio uogų būtų galima pagaminti gerą
vyną?
- Turbūt ne, - atsakė Šernas ir nusijuokė.
- Kodėl tiek su juo vargsti?
- Todėl, kad niekada negali žinoti. Vynuogės gali neįtikė
tinai pakeisti vyno savybes. Atskleisti šio regiono savitumą
labiau nei kas kitas. Tiesiog turi...
Šernas nutilo ieškodamas tinkamos frazės.
- Turi patikėti likimu, - švelniai užbaigė Liusė.
Šernas įsmeigė į ją akis.
- Taip.
Liusė puikiai jį suprato. Kartais gyvenime tenka rizikuoti,
nors tikėtina, kad toks žingsnis vėliau gali baigtis nesėkme.
Kitaip be paliovos persekios mintys apie tai, ko nepadarei...
apie takus, kuriais nežengei, apie patirtis, kurių neišgyvenai.
Pasirūpinęs Renfildu, Šernas sugrįžo į vynuogyną. Padir

bėjęs ten valandą, parėjo namo patikrinti, kaip laikosi Liusė.
Ji miegojo ant sofos. Šernas stabtelėjo tarpduryje, žvilgsniu
lėtai nuklydo jos kūnu. Liusę gamta apdovanojo ypatingais
bruožais, subtiliu, kone mitišku grožiu. Ji lyg nužengusi iš
paveikslo... mieganti Antiopė arba Ofelija. Tamsių plaukų
sruogos tarsi kaspinai išdrikę ant šviesiai žalio aksomo, oda
blyški lyg naktį žydinčios lelijos žiedas. Ir daugybė aplink sū
kuriuojančių saulės nutviekstų dulkių krislelių.
Šernas žavėjosi Liusės stiprybe ir jos silpnumu. Troško
įminti jos mįsles, išgirsti tas paslaptis, kurias moterys patiki
tik savo mylimiesiems. Šis noras mažų mažiausiai kėlė ne
rimą. Anksčiau tokios mintys jo niekada neaplankydavo. Bet
204
jis paliks Liusę ramybėje, net jei tam prireiktų sukaupti pasku
tinius padorumo likučius.
Liusė sukrutėjo, nusižiovavo. Atmerkė akis ir akimirksnį
suglumusi stebeilijosi į Šerną. Sunkios blakstienos pritemdė
mieguistos žalumos gelmes.
- Sapnavau sapną, - apsnūdusi pasakė ji.
Šernas žengė arčiau, neatsispyręs pagundai suėmė pirštais
plaukų sruogelę.
- Ką sapnavai?
- Buvau čia. Kažkas mane vedžiojo po šį namą... tokį, koks
jis buvo kitados.
- Ar vaikštinėjai su manimi?
- Ne. Buvau su nepažįstamu žmogumi.
Šernas švelniai šyptelėjo, paleido sruogelę.
- Kažin ar man smagu girdėti, jog vaikštai po mano namus
su kitu vaikinu.
- Jis čia gyveno prieš daugelį metų. Vilkėjo... senamadiš
kais drabužiais.
- Ar ką nors pasakė?
- Ne. Bet surengė išsamią ekskursiją. Namas atrodė ki
taip. Tamsesnis. Baldai senoviniai, visos sienos dekoruotos
įmantriais apmušalais. Šio kambario tapetai buvo išmarginti
žaliomis juostelėmis. Net ir lubos išklijuotos apmušalais, o
kampus puošė kvadratėliuose tupintys paukščiai.
Šernas įsitempė, įsmeigė į Liusę akis. Ji niekaip negalėjo
žinoti, kad nulupę bjaurias plokštes, juodu su Aleksu iš tiesų
aptiko originalias lubas, išklijuotas kaip tik tokiais tapetais,
apie kokius ir pasakojo Liusė.
- Ką jis dar parodė?
- Užlipome į trečio aukšto palėpę nuožulniomis lubomis
ir stoglangiais. Ten kitados žaisdavo vaikai. O antro aukšto
205
Lisa Kleypas
laiptų aikštelės langą puošė vitražas... prisimeni, vakar apie

jį pasakojau?
- Medis ir mėnulis.
- Taip, - Liusė pažvelgė rimtomis akimis. - Jis ten buvo.
Toks pat, kokį mačiau vakar. Belapis medis, nuogomis šakomis
apglėbęs mėnulį. Labai gražus vitražas, nors tokiame name jo
išvysti nesitikėtum. Bet čiajis kažkaip derėjo. Šernai... - ji rauky-
damasi atsisėdo. - Gal galėčiau gauti pieštuką ir popieriaus lapą?
- Žinoma, - atsakė Šernas ir padėjo jai įsitaisyti patogiau. -
Neskubėk.
- Noriu nupiešti vitražo eskizą, kol dar neišbluko iš at
minties.
- Paieškosiu, - Šernas nuėjo prie spintelės, kurioje jie laikė
Holės piešimo reikmenis. Ištraukė keletą pieštukų ir spiralinį
piešimo popieriaus bloknotą. - Ar tiks?
Liusė linktelėjo ir nekantriai siekė daiktų.
Prie eskizo ji plušėjo gerą pusvalandį. Kai Šernas atnešė
padėklą su pietumis, Liusė parodė jam piešinį.
- Dar nebaigiau, - paaiškino. - Bet mačiau kažką panašaus
į tai.
Paveikslas atrodė stulbinamai. Medžio kamienas ir šakos
buvo apraizgę popieriaus lapą lyg juodi nėriniai, o pačioje vir
šūnėje kybojo mėnulis.
- Medį išlietum iš švino? - paklausė Šernas tyrinėdamas
eskizą.
Liusė linktelėjo.
Šernas pamėgino įsivaizduoti tokį vitražą, įtaisytą para
dinėje namo pusėje. Nugara perbėgo šiurpulys. Vitražas turi
ten atsidurti, nėra ko nė svarstyti. Kitaip namas niekada neat
rodys užbaigtas.
206
- Kiek kainuotų, - lėtai ištarė jis, - pagaminti tokį langą?

Tikslią tavo susapnuoto vitražo kopiją?
- Sukurčiau jį už dyką, - nė nesudvejojo Liusė. - Juk šitaip
manimi rūpiniesi...
Šėmas ryžtingai papurtė galvą.
- Prisieis nemažai padirbėti. Piešinys labai įmantrus. Kiek
įprastai prašai už tokį kūrinį?
- Kaina priklauso nuo stiklo rūšies, detalių skaičiaus, jų
formos, paauksavimo... panašių dalykų. O kur dar vitražo
montavimas į stiklo paketą, hidroizoliacija.
- Paskaičiuok apytikslę sumą.
Liusė vyptelėjo.
- Maždaug trys tūkstančiai dolerių. Galėčiau kai kur pagu
drauti, dėl to kaina šiek tiek sumažėtų.
- Jokių gudrybių. Šį vitražą reikia sukurti tokį, koks jis ir
turi būti, - Šernas pasilenkė, užkišo popierinę servetėlę Liusei
už apykaklės. - O ką pasakytum apie tokį pasiūlymą: nesku
bėdama kuri vitražą, o mes tau sumažiname buto Fraidei Har-
bore nuomos kainą? Abiem šalims naudingas sandoris.
Liusė dvejojo. Šernas šyptelėjo.
- Juk vis vien sutiksi, - pasakė. - Zinai, kad tą langą reikia
atkurti. Ir tik tu gali tai padaryti.
207
16
Kitas dvi dienas Šėmas Liusei rodė tik draugišką dėmesį.

Kalbėdamasis vengė asmeninių temų, o prisilietęs reaguo
davo kiek įmanoma abejingiau. Supratusi, kad Šėmas nutarė
laikytis nuo jos per saugų atstumą, Liusė ir pati stengėsi jam
padėti.
Šernas akivaizdžiai mėgavosi darbu vynuogyne, rankomis
pureno žemę, negailėdamas jėgų kantriai rūpinosi savo vy
nuogienojais. Išklausiusi jo pasakojimą apie vynuogių augi
nimo procesus, Liusė ėmė geriau suprasti terroir ypatumus,
tinkamo dirvožemio lopinėlio parinkimo tam tikroms vy
nuogių rūšims, svarbą. Esama nemenko skirtumo, aiškino
Šėmas, tarp pramoniniu būdu sunokintų ir nuoširdaus ben
dravimo su žeme, „tu - man, aš - tau" principu užaugintų
vynuogių.
Gyvendama kartu su Nolanais Liusė matė, kad šią trijulę
saisto artimi, meile grįsti šeiminiai santykiai. Jie šauniai su
sidėliojo savo dienotvarkes, paisė mitybos ir miego režimų.
Buvo akivaizdu, kad daugiausia dėmesio dėdės skiria Holės
208
gerovei. Nors tėvą Holei atstojo Markas, Šėmas mergaitės

širdyje taip pat buvo išsikovojęs savo vietą. Kiekvieną dieną,
grįžusi iš mokyklos, ji neužsičiaupdama čiauškėdavo apie
pamokas ir draugus, aptardavo tai, kas būdavo nutikę per
pertraukas, išvardijusi savo draugų priešpiečių dėžučių tu
rinį mėgindavo įtikinti dėdę ir jai įdėti kokį nesveiką užkandį.
Holės rūpestėlių besiklausančio Šerno kantrybė linksmino
Liusę ir sykiu gniaužė širdį.
Klausydamasi mergaitės šnekų apie dėdę, Liusė suprato,
kad Šernas savotišką jų šeimynėlę užkrėtė nuotykių dvasia.
Hole papasakojo drauge su Šernu tyrinėjusi po atoslūgio Ne
tikrojoje įlankoje susitvenkusias balutes, baidare plaukusi į
vakarinę salos dalį stebėti orkų. Kaip tik Šernui kilo mintis su
ręsti tvirtovę iš Džeksono paplūdimyje rastų krantan išpluk
dytų medgalių. Visi trys pasivadino piratų vardais: Kapitonu
Skorbutu, Bedančiu Makpurviu ir Parakine Gerte, ir susikūrę
laužą skrudino dešreles.
Grįžusi iš mokyklos Hole su Liuse svetainėje žiūrėjo tele
vizorių. Šernas viršuje tvarkė nuo palėpės remonto likusias
šiukšles. Liusė įsitaisė ant žaliosios sofos, koją iškėlė šiek tiek
aukščiau. Abi kramsnojo avižinius sausainius, gurkšnojo
obuolių sultis.
- Sis stiklas ypatingas, - pasakė Liusė, pakėlusi nedidelę
senovinę rubino spalvos stiklinaitę. - Tokią spalvą galima iš
gauti tik įmaišius aukso chlorido.
- Kodėl stiklinės sienelės grublėtos? - parūpo Holei.
- Tokį reljefą vadina batsiuvio raštu, nes jis panašus į vinių,
kuriomis kadaise sutvirtindavo batus, galvutes, - Liusė nusi
šypsojo pamačiusi, kad mergaitė susidomėjo. - Ar žinai, kaip
209
Lisa Kleypas
atpažinti rankų darbo stiklinę? Reikia dugne paieškoti stikla-

pūčio vamzdelio paliktos žymės. Jei nieko neįžiūri, vadinasi,
stiklo dirbinys pagamintas fabrike.
- Ar tu apie stiklą žinai viską? - nusistebėjo Hole, o Liusė
nusijuokė.
- Žinau nemažai, bet vis dar mokausi naujų dalykų.
- Ar galėčiau pamatyti, kaip ką nors gamini iš stiklo?
- Žinoma. Kai pasveiksiu, galėsi užsukti į mano dirbtuves.
Ką nors sukursime kartu. Gal mažutę saulės gaudyklę.
- Taip, taip, noriu tokią pasidaryti! - džiugiai sušuko mer
gaitė.
- Galime pradėti dabar pat - pirmiausia reikia nusipiešti
eskizą. Ar turi kreidelių ir popieriaus?
Hole skriste nuskriejo prie savo spintelės, išsitraukė pie
šimo priemones, parskuodė pas Liusę.
- Ar galiu nupiešti, ką tik noriu?
- Kas tik šaus į galvą. Galbūt vėliau, kai pasitikrinsime, ar
visas detales pavyks išpjauti tinkamos formos ir dydžio, pie
šinį teks kiek supaprastinti... bet dabar duok valią vaizduotei.
Hole suklupo prie kavos stalelio, pasidėjo piešimo blo
knotą. Atsargiai nustūmė į šalį stiklinį indą su jame užveistu
mažyčiu augalų sodeliu - čia augo samanos, apskritalapės pe-
lėjos, miniatiūrinės orchidėjos.
- Ar visada norėjai būti stiklo menininke? - paklausė ji
rinkdamasi kreideles.
- Profesiją pasirinkau sulaukusi tavo metų, - Liusė švelniai
pasuko Holės kepurės snapelį, kad šis netrukdytų mergaitei
matyti. - Kuo tu norėtum būti užaugusi?
- Balerina arba zoologijos sodo prižiūrėtoja.
210
Liusė stebėjo prie piešinio susikaupusią, mažomis ranku

tėmis kreideles spaudžiančią Holę ir pajuto užplūstantį džiu
gesį. Kaip natūraliai vaikai išreiškia save per meną! Liusei
dingtelėjo, kad savo studijoje ji galėtų vesti kūrybinius užsi
ėmimus vaikams, atskleisti jiems stiklo meno paslaptis. Ge
resnio būdo pagerbti savo amatą ir nerastum. Iš pradžių ji
pasikviestų tik keletą mokinių, pažiūrėtų, kaip sekasi.
Užsigalvojusi, į svajones panirusi Liusė nykščiu brūkščiojo
per tuščios stiklinės kauburėlius. Staiga pirštai užkaito, sti
klinė ėmė keisti formą. Persigandusi Liusė ištiesė ranką, no
rėjo stiklinę padėti, bet ši po akimirksnio dingo. Per kambarį
garsiai nuzvimbė nuo delno purptelėjusi mažutė būtybė.
Hole sucypė ir užšoko ant lovos. Liusė susiraukė iš
skausmo.
- Kas tai?
Apstulbusi Liusė apsivijo mergaitę rankomis.
- Viskas gerai, širdele, tai tik... kolibris.
Dar niekada šie stebuklai nevyko kitiems matant. Ką gi ji
pasakys Holei? Stengdamasis ištrūkti į laisvę mažulytis rau
donas paukštelis plakėsi į uždarytus langus, smulkučiu kū
neliu ir snapu garsiai stukseno į stiklą.
Sukandusi dantis Liusė šiaip ne taip įsikibo į lango rėmą ir
pamėgino stumtelėti jį į viršų.
- Hole, gal gali man padėti?
Abi įsiręžusios stūmė rėmą, bet šis nė nekrustelėjo. Kolibris
nuplasnojo nuo vienos sienos prie kitos, vėl atsitrenkė į stiklą.
- Pakviesiu dėdę Šerną! - suriko Hole.
- Palauk... Hole...
Bet mažylė jau buvo dingusi.
211
Lisa Kleypas
Išgirdęs iš pirmo aukšto atsklidusį riksmą, Šernas paleido

rankose laikytą maišą su šiukšlėmis. Šaukė Hole. Šerno klausa
jau buvo prisitaikiusi taip, kad jis kaipmat suprasdavo, ką
reiškia Holes šūksniai: džiugesį, baimę ar pyktį. „Sakytum,
išmokau delfinų kalbą", - kartą pasakė jis Markui.
Šis klyksmas skambėjo baimingai. Ar kas nors nutiko
Liusei? Šernas puolė prie laiptų, nušokavo išsyk per dvi tris
pakopas.
- Dėde Šernai! - šaukė Hole. Nervingai ant pirštų galiukų
trypčiojanti dukterėčia pasitiko jį laiptų papėdėje. - Ateik,
padėk mums!
- Kas atsitiko? Ar tau viskas gerai? Ar Liusė...
Nuskubėjęs į svetainę, Šernas pajuto pro ausį prazvim
biant kažkokį padarą, panašų į golfo kamuoliuko dydžio bitę.
Vos susiturėjo nenutėškęs jo ranka. Ir visa laimė, nes kai tas
padaras įsispraudė į kamputį prie lubų ir pašėlo daužytis į
sieną, Šernas suprato, kad ten kolibris. Paukštelis silpnai
cypsėjo ir taip greitai plakė sparnais, kad šie susiliejo į vieną
dėmę.
Ant sofos persikreipusi Liusė grūmėsi su langu.
- Liaukis, - išpyškino Šernas ir pasiekė ją trimis žings
niais. - Užsigausi.
- Jis vis daužosi į langus ir sienas, - uždususi atsiliepė
Liusė. - O aš negaliu atidaryti šito kvailo daikto...
- Dėl drėgmės lango rėmas išbrinko, - Šernas pastūmė
langą aukštyn padarydamas angą kolibriui išskristi.
Tačiau mažutėlis paukštelis blaškėsi, siuvo po kambarį
ir daužėsi į sieną. Šernas svarstė, kaip nukreipti kolibrį prie
lango ir apsaugoti jį, kad nesusižeistų sparnelių. Jei paukštis
ir toliau taip šėls, nugaiš iš baimės arba išsekimo.
212
- Duok man savo kepuraitę, Hole, - paprašė jis ir nutraukė

rožinį dukterėčios galvos apdangalą.
Priėjęs prie kambario kampe spurdančio kolibrio, Šernas
pridengė jį kepuraite ir netrukus pajuto, kad paukštis įpuolė
į drobinį krepšelį.
Hole tyliai aiktelėjo.
Šernas atsargiai apglėbė kolibrį pirštais ir nuėjo prie pra
viro lango.
- Ar jis numirė? - sunerimusi Hole užsiropštė ant sofos
prie Liusės.
- Tik ilsisi, - sušnibždėjo.
Jis ištiesė į rieškutes sudėtus delnus virš palangės. Visi trys
žiūrėjo ir laukė. Kolibis pamažu atsigavo. Paukščiuko širdelė,
ne didesnė už saulėgrąžos sėklytę, suplakė negirdima greita ir
trapia melodija. Jis purptelėjo Šernui iš rankų ir dingo vynuo
gyne.
- Kaipgi paukštis atsidūrė name? - Šerno žvilgsnis lakstė
nuo Holės prie Liusės. - Ar kas nors paliko atviras duris?
Jo dėmesį patraukė apsimestinai abejingas Liusės veidas.
- Ne, - susijaudinusi atsiliepė Hole. - Liusė jį padarė!
- Ką ji padarė? - neatlyžo Šernas.
Jam pro akis neprasprūdo ir tai, kad Liusė staiga išblyško.
- Padarė jį iš sulčių stiklinės! - sušuko mergaitė. - Laikė
rankoje stiklinę, o ji pavirto paukščiu. Tiesa, Liuse?
- Aš... - ieškodama žodžių sužiopčiojo susijaudinusi Liusė. -
Aš ir pati nelabai suprantu, kas atsitiko, - galiausiai išlemenoji.
- Paukštis išskrido iš tavo rankos, - padėjo jai Hole. - Ir
tavo sulčių stiklinės nebėra, - mergaitė pačiupo savo stiklinę,
kyštelėjo Liusei. - Gal tau ir vėl pavyktų?
213
Lisa Kleypas
Liusė susigūžė.
- Ačiū, ne, aš... Pasilaikyk stiklinę sau, Hole.
Jos sodriai išraudusiame veide atsispindėjo nerimas ir tokia
kaltė, kad Šernui dingtelėjo beprotiška mintis.
„Aš tikiu magija", - kartą pasakė jam Liusė.
Dabar jis suprato kodėl.
Ir visai nesvarbu, kad tai prieštaravo sveikam protui. Paties
Šerno patirtis jį išmokė: tiesą dažnai sunku logiškai paaiškinti.
Įsistebeilijęs į Liusę, jis mėgino išpainioti emocijų ir minčių
raizgalynę. Visą suaugusio žmogaus gyvenimą savo jausmus
Šernas laikė sudėliojęs taip, kaip kiti žmonės laiko peilius sto-
velyje - paslėptais ašmenimis. Bet Liusė šią tvarką vertė nie
kais.
Jis dar niekam nebuvo prasitaręs apie savo gebėjimus. Ne
pasitaikė proga. Tačiau neįtikėtinai susiklosčiusių įvykių vir
tinė padėjo pamatus ryšiui su kitu žmogumi. Su Liuse.
- Neblogas triukas, - tyliai tarė jis, o Liusė dar smarkiau
išblyško ir nusuko nuo jo akis.
- Bet tai ne triukas! - paprieštaravo Hole - Tai iš tikrųjų
nutiko!
- Kartais, - pasakė dukterėčiai Šernas, - realūs dalykai at
rodo stebuklingi, o stebuklai - tikri.
- Taip, bet...
- Hole, būk gera, atnešk Liusės buteliuką vaistų nuo vir
tuvės stalo. Ir vandens.
- Gerai, - Hole stryktelėjo nuo sofos.
Liusė susiraukė. Skausmas ir savigrauža jau spėjojos veide
palikti žymę. Pastarųjų kelių minučių įtampa atėmė pasku
tines jėgas.
214
- Per kelias minutes pakeisiu ledo pagalvėles, - patikino

Šėmas.
Ji linktelėjo, sudrebėjo iš skausmo ir nerimo.
- Dėkoju.
Šernas pritūpė šalia sofos. Nieko neklausė, tik tyliai pary
mojo. Netaręs nė žodžio paėmė Liusę už rankos, atvertė delną
ir glostė blyškius pirštus, kol šie palinko lyg žiedlapiai.
Liusės veidas liko išbalęs, tik skruostikaulius ir nosies tiltelį
nutvieskė ryškus raudonis.
- Kad ir ką Hole pasakė, - išspaudė ji, - viskas ne taip,
kaip...
- Aš suprantu, - nutraukė ją Šernas.
- Taip, bet aš nenorėčiau, kad pamanytum...
- Liuse. Pažvelk į mane, - Šernas palaukė, kol ji pakėlė
akis. - Aš suprantu.
Ji suglumusi tik palingavo galva.
Šernas troško viską paaiškinti. Pats sunkiai tikėdamas tuo,
ką daro, ištiesė laisvąją ranką prie kavos stalelio, pakėlė ją virš
augalų terariumo. Kaprizingosios miniatiūrinės orchidėjos jau
buvo pradėjusios vysti ir ruduoti. Vos tik Šerno delnas atsi
dūrė virš stiklinio indo, gėlės ir apskritalapės pelėjos ūmai
styptelėjo aukštyn, žiedlapiai atgavo kreminį baltumą, žalu
mynai atgijo.
Nuščiuvusios, priblokštos Liusės žvilgsnis nuo terariumo
pakilo prie Šerno veido. Jos akyse švietė nuostaba, sublizgo
neišlietos ašaros, o kaklą išmušė raudonis. Pirštai tvirčiau įsi
kibo į jo ranką.
- Nuo dešimties metų, - atsakė Šernas į nebylų klausimą.
Jis jautėsi tarsi apsinuoginęs, širdis nejaukiai daužėsi. Ką
tik pasidalijo labai asmeniška, labai brangia paslaptimi ir
215
Lisa Kleypas
sunerimo suvokęs, kad nesigaili taip pasielgęs. Vargu ar ne

nugalimo troškimo priartėti prie Liusės genamas susiturės
nepadaręs ar nepasakęs dar daugiau.
- Man buvo septyneri, - sušnibždėjo Liusė, o jos lūpose
šmėkštelėjo nedrąsi šypsenėlė. - Stiklo šukelės pavirto jonva
baliais.
Susižavėjęs Šernas įsmeigė į ją akis.
- Negali šito valdyti?
Ji papurtė galvą.
- Štai ir vaistai, - linksmai sučiauškėjo į kambarį sugrįžusi
Hole.
Mergaitė atnešė buteliuką gydytojo išrašytų vaistų ir di
delį plastikinį puodelį vandens.
- Ačiū, - sumurmėjo Liusė. Nurijusi tabletę ji atsikrenkštė
ir atsargiai tarė: - Hole, kaip manai, gal galėtume niekam
nepasakoti apie tai, kaip kambaryje atsirado kolibris?..
- Oi, aš ir taip žinau, kad niekam nevalia prasitarti, - pa
tikino ją mergaitė. - Daugelis žmonių stebuklais netiki, -
ji liūdnai palingavo galva, tarsi sakydama „tuo blogiau
jiems".
- Kodėl kolibris? - paklausė Šernas Liusės.
Liusė sunkiai rinko žodžius, atrodė, negali apsiprasti su
netikėtai atsivėrusia galimybe prabilti apie tai, ko niekada
nedrįso įvardyti balsu.
- Nesu tikra, - galop atsakė ji. - Gal jis reiškia „nestovėk
vietoje"? „Judėk pirmyn"?
- Pakrančių sališai sako, kad kolibriai atskrenda skausmo
ir sielvarto akimirkomis.
- Kodėl?
216
Šėmas paėmė iš Liusės vaistų buteliuką, užsuko dangtelį

ir ramiai atsakė:
- Pasak sališų, kolibris reiškia, kad gyvenimas netrukus
pagerės.
- Hole, tu - tikra pirate verslininkė, - tą vakarą pasakė

Šernas, tiesdamas kikenančiai dukterėčiai pluoštą „Mono
polio" banknotų. - Žmonės, aš pasiduodu.
Per vakarienę prisikirtę lazanijos ir salotų, visas ketvertas -
Šernas, Liusė, Markas ir Hole - įsitaisė svetainėje ir kibo į stalo
žaidimus. Jie bendravo laisvai ir linksmai, tartum nieko neį
prasto ir nebūtų nutikę.
- Jei tik pasitaiko proga, reikia pirkti geležinkelį, - pamokė
Hole.
- Dabar tu man pasiaiškink, - Šernas smerkiamu žvilgsniu
perliejo sofos kamputyje susirangiusią Liusę. - Paskyręs tave
bankininke, tikėjausi, kad būsi gailestingesnė.
- Atleisk, - išsišiepė Liusė. - Privalau žaisti pagal taisykles.
Piniginiuose reikaluose valdo skaičiai.
- Ir tai rodo, kad tu ničnieko nenutuoki apie bankinin
kystę, - tarstelėjo Šernas.
- Mes dar nebaigėme, - paprieštaravo Hole, pamačiusi,
kad Markas renka nuo žaidimo lentos figūrėles. - Dar ne visus
nugalėjau.
- Laikas miegoti.
Hole sunkiai atsiduso.
- Kai užaugsiu, niekada neisiu miegoti.
- Kad ir kaip ironiškai tai nuskambės, - pasakė Šernas, -
bet užaugusi tu tik ir svajosi apie galimybę pamiegoti.
217
Lisa Kleypas
- Mes viską čia sutvarkysime, - nusišypsojo Markui

Liusė. - Jei nori, gali nuvesti Holę viršun.
Mergaitė pasilenkė prie Semo, pakutenusi blakstienomis
skruostą apdovanojo dėdę drugelio bučiniu, paskui abu pa
sitrynė nosimis.
Kai Markas ir Hole užlipo laiptais, Liusė ir Šernas sudėliojo
žaidimo figūrėles, surūšiavo skirtingų spalvų popierinius pi
nigus.
- Kokia ji meilutė, - tarė Liusė.
- Mums pasisekė, - atsakė Šernas. - Vikė ją puikiai išau
klėjo.
- Kaip ir judu su Marku. Išsyk matyti, kad mergaitė lai
minga, kad ja šauniai rūpinamasi, - Liusė apvyniojo banknotų
pluoštą gumele ir ištiesė Šernui.
Šernas uždarė žaidimo dėžutę ir lėtai, draugiškai nusišyp
sojo.
- Gal norėtum vyno?
- Neatsisakyčiau.
- Pasimėgaukime juo lauke. Šviečia braškinis mėnulis.
- Braškinis mėnulis? Kodėl jis taip vadinamas?
- Birželio pilnatis. Laikas skinti sunokusias braškes. Ma
niau, tėvas bus tau apie jį papasakojęs.
- Augdama prisiklausiau įvairiausių mokslinių terminų,
bet linksmų istorijų negirdėjau, - Liusė vyptelėjo ir pridūrė: -
Siaubingai nusiminiau, kai tėvas pranešė, esą žvaigždžių
dulkės - tik kosmoso šiukšlės. Iki tol tikėjau, kad ir jos žiba
lyg fėjų blizgučiai.
Per kelias minutes Šernas ją išnešė į paradinę verandą,
įtaisė pintoje kėdėje, o koją pakėlė ant otomanės. Įteikęs jai
218
taurę uogomis ir vos juntamu dūmu kvepiančio vyno, Šernas

klestelėjo į šalia pastatytą kėdę. Naktis buvo giedra, niekas
nekliudė žvalgytis į tamsias begalines erdves tarp žvaigždžių.
- Man patinka, - pasakė Liusė, pastebėjusi, kad Šernas
vyną supilstė į senoviškus uogienės stiklainėlius. - Pamenu,
nuvykusi aplankyti senelių irgi iš tokių gerdavau.
- Prisiminęs nesenus įvykius, - atsiliepė Šernas, - gerųjų
mūsų indų tau patikėti neišdrįsau.
Pamatęs jos veido išraišką, jis nusišypsojo.
Nusukusi nuo Šerno žvilgsnį, Liusė pastebėjo, kad viena
jos įtvaro juostelė užlipinta kreivai. Ji nerangiai pasilenkė jos
pataisyti.
Netaręs nė žodžio, Šernas jai padėjo.
- Ačiū, - padėkojo Liusė. - Kartais aš perdėtai trokštu
tvarkos.
- Žinau. Tu taip pat pasistengi, kad kojinės siūlė atsidurtų
tiksliai ties kojų pirštų galiukais. Ir nemėgsti valgyti pirštais.
Liusė droviai į jį dirstelėjo.
- Argi taip aiškiai matyti, kad kenčiu nuo obsesinio kom-
pulsinio sutrikimo?
- Nelabai.
- Bet taip ir yra. Toks mano elgesys varydavo Keviną į ne
viltį.
- Aš esu labai pakantus ritualiniam elgesiui, - pasakė
Šernas. - Tiesą sakant, tai evoliucijos padovanotas prana
šumas. Tarkim, šuns įprotis keliskart apsisukti guolyje, prieš
įsitaisant miegoti, yra paveldėtas iš protėvių. Šie tikrindavo, ar
migyje nesusirangiusi gyvatė ir kiti pavojingi padarai.
Liusė nusijuokė.
219
Lisa Kleypas
- Neįsivaizduoju, kokios naudos galėtų atnešti mano ritu

alinis elgesys - jis tik erzina kitus.
- Jei jis tau padėjo atsikratyti Kevino, - tarė Šernas, - saky
čiau, jog akivaizdesnės naudos ir būti negalėtų.
Šėmas atsilošė kėdėje, mąsliai ją nužvelgė.
- Ar jis žino? - galiausiai paklausė.
Supratusi, apie ką kalba Šernas, Liusė papurtė galvą.
- Niekas nežino.
- Tik aš ir Hole.
- Nenorėjau, kad taip nutiktų jai matant, - pasakė Liusė. -
Atsiprašau.
- Nieko baisaus.
- Kartais, kai užplūsta labai stiprūs jausmai ir netoliese yra
stiklas... - jos balsas užlūžo, pečiai nerangiai truktelėjo.
- Šį virsmą išprovokuoja emocijos, - Šerno žodžiai nu
skambėjo labiau kaip teiginys nei klausimas.
- Taip. Žvelgiau į paveikslėlį spalvinančią Holę ir susimąs
čiau, kad galėčiau vesti meno pamokas vaikams. Ši mintis ma
nyje pažadino neįtikėtiną... viltį. Pasijutau laiminga.
- Žinoma. Nieko negali būti geriau, kaip dalytis savo ais
tringu pomėgiu su kitais.
Tą popietę kažkas tarp jų pasikeitė. Liusei buvo gera, ji jau
tėsi saugi ir kaip įmanydama stengėsi šiais jausmais pasimė
gauti. Leidusi jiems dominuoti, Liusė pažvelgė į Šerną.
- Ar emocijos prisideda prie tavo veiklos? Turiu galvoje
tavo gebėjimus.
- Tai panašiau į energiją. Labai subtilius energijos srautus.
Išvykus iš salos, gebėjimas dingsta. Apsigyvenęs Kalifornijoje
beveik patikėjau viską tik įsivaizdavęs. Tačiau vos sugrįžau
namo, pajutau ir vėl turįs šią galią, tik jau kur kas stipresnę.
220
- Kiek ilgai gyvenai Kalifornijoje?

- Kelerius metus. Dirbau vyndario padėjėju.
- Ar gyvenai ten vienas? Noriu pasakyti... ar su kuo nors
susitikinėjai?
- Kurį laiką draugavau su vynuogyno savininko dukte
rimi. Ji buvo graži, protinga, žavėjosi vynuogininkyste kaip ir
aš, - į prisiminimus panirusio Šerno balsas suskambo tyliai ir
mąsliai. - Ji norėjo susižadėti. Mintis apie santuoką su ta mer
gina gana smarkiai viliojo. Mylėjau jos šeimą, vynuogyną...
Būtų buvę taip paprasta ją vesti.
- Tai kodėl nevedei?
- Nenorėjau ja pasinaudoti. Be to, žinojau, kad mūsų san
tuoka pasmerkta žlugti.
- Kodėl buvai toks tikras? Kaip galėjai žinoti nė nepamė
ginęs?
- Supratau tai tą pačią akimirką, kai mudu prašnekome
apie ilgalaikius santykius. Ji tikino, esą, jei tik ryšimės, nuskri-
sime į Las Vegasą ir susituoksime, viskas būsią gerai. Bet man
toks planas atrodė panašus į pasiūlymą orkaitėn švystelėti po
pierinių rankšluosčių ritinį ir glajaus indelį, tikintis, kad vėliau
iš ten ištrauksi šokoladinį pyragą.
Liusė nesusiturėjusi nusijuokė.
- Vadinasi, ji nebuvo tau skirtoji. Bet tai nereiškia, kad ne
gali susituokti su kita moterimi ir laimingai gyventi.
- Naudos ir rizikos santykis visada krypsta santuokos ne
naudai.
- Nes augdamas matei tik blogiausius meilės bruožus.
- Taip.
- Vis dėlto, jei tikėtume visatos pusiausvyros principu,
kažkas šiame pasaulyje pažįsta ir šviesiąją meilės pusę.
221
Lisa Kleypas
Susimąstęs Sernas paėmė stiklainėlį uogienės, nerūpes

tingai kilstelėjo.
- Už šviesiąją meilės pusę! Kad ir kokia ji būtų.
Kai jie susidaužė stiklainėliais ir gurkštelėjo vyno, Liusė
susimąstė, kad daugybė moterų Šerno nuomonę apie san
tuoką palaikytų iššūkiu ir mėgintų jo įsitikinimus pakeisti. Ji
niekada taip kvailai nepasielgs. Nors ir nepritaria Šerno nuos
tatoms, gerbs jo požiūrį.
Ankstesnė patirtis Liusę išmokė, kad pamilusi vyrą turi
priimti jį tokį, koks yra, suprasti, kad jei ir gebėsi pakeisti
vieną kitą žmogaus įprotį ar kaklaraištį, niekada nepertvar
kysi jo prigimties. O jei pasiseks, galbūt sutiksi žmogų, kuris
taip pat elgsis ir su tavimi.
„Tai, - pamanė ji, - ir yra geriausia meilės pusė."
222
17
- Šiandien priešpiet, - pro vonios kambario duris atskriejo

Semo balsas, - tavęs laukia susitikimas su gydytoju. Jeigu jis
nuspręs, kad koja gyja tinkamai, gausi longetę ir ramentus.
- Mielai vėl susigrąžinčiau judėjimo džiaugsmą, - nuošir
džiai atsakė karšto vandens čiurkšle apsiliejusi Liusė. - Esu
tikra, ir tu lengviau atsikvėpsi, kai nebereikės manęs visur
nešioti.
- Tu teisi. Nesuprantu, ką sau maniau nusprendęs, kad
smagiai pasilinksminsiu po namus nešiodamas pusnuogę,
plastiku apvyniotą moterį.
Liusė nusišypsojo, išjungė vandens srovę. Nusitraukusi
nuo galvos Holės paskolintą „Heilo Kitty" dušo kepuraitę ap
sijuosę rankšluosčiu.
- Gali ateiti.
Šernas įžengė į drėgną vonios kambarį ir priėjo jai padėti.
Elgėsi įprastai ir santūriai... bet visą rytą vengė jos žvilgsnio.
Praėjusį vakarą juodu užsisėdėjo verandoje iki vėlumos,
išgurkšnojo visą butelį vyno. Deja, šiandien Šernas buvo
223
Lisa Kleypas
tylus, susikaustęs. Ko gero, pavargo kasdien tenkindamas jos

kaprizus. Liusė pasiryžo: kad ir ką šiandien pasakys gydy
tojas, ji išsireikalaus ramentų. Tris dienas prasėdėjo Šernui ant
sprando. Gana.
Ji sugniaužė rankšluostį ir stovėjo siūbuodama ant vienos
pėdos. Šernas atsargiai apsivijo ranka Liusę per pakinklius,
pakėlė ją ir nunešė į miegamąjį. Pasodino ant čiužinio krašto,
išsitraukė nedideles žirkles ir sučekšėjo prie plastiku apvytu
riuotos, nuo lovos nuleistos kojos.
- Tiek daug dėl manęs padarei, - tyliai tarė Liusė. - Vi
liuosi, kada nors galėsiu...
- Viskas gerai.
- Tik noriu tau pasakyti, kaip labai aš...
- Aš žinau. Esi man dėkinga. Neprivalome apie tai kalbėtis
kaskart, kai parnešu tave iš to sumauto dušo.
Išgirdusi tokį atžarų atsakymą Liusė tik suklapsėjo akimis
ir pasakė:
- Atleisk, nesusiprotėjau, kad įprastas mandagumas tave
suerzins.
- Joks čia įprastas mandagumas, - Šernas nukirpo pasku
tinį plėvelės ruoželį, - kai sėdi visa drėgna, pusnuogė ir klapsi
angeliuko Kupio* akimis. Verčiau pasilaikyk tas padėkas sau.
- Kodėl tu toks jautrus? Ar kamuoja pagirios?
Šernas nudelbė ją sardonišku žvilgsniu.
- Nuo dviejų taurių vyno pagirios manęs nekamuoja.
- Tave erzina prievolė tupinėti apie mane, tiesa? Kiek
vienas suirztų. Atleisk. Bet netrukus aš iš čia dingsiu ir...
* Keivpies (angį.) - dvidešimto amžiaus pirmame dešimtmetyje JAVišpopulia-

rėjusios, vėliau kolekcinėmis tapusios didžiaakių putlučių angeliukų figūrėlės.
224
- Liuse, - Šernas, regis, sukaupė paskutinius kantrybės

lašus, - neatsiprašinėk. Nesistenk nieko aiškintis. Tiesiog...
užsičiaupk bent keletui minučių.
- Bet aš... - pamačiusi jo veidą, Liusė nutilo. - Gerai, tyliu.
Nuėmęs nuo kojos plėvelę ir pamatęs prie kelio išplitusią
kraujosruvą, Šernas apmirė. Pirštais palytėjo tamsios dėmės
kraštelį. Prisilietimas buvo neįtikėtinai švelnus, bemaž ne
juntamas, galva nulenkta, todėl Liusė nematė Šerno veido iš
raiškos. Bet jo rankos nuslydo čiužiniu palei jos klubus, pirštai
įsirausė į patalus. Šerno kūnu perbėgo smarkus drebulys,
geismas niekais vertė tvardymąsi.
Liusė nedrįso nė prasižioti. Ji įsistebeilijo Šernui į viršu
galvį, plačius pečius. Ausyse aidėjo jos pačios širdies dūžiai.
Šernas galvą palenkė dar žemiau, tamsiomis plaukų sruo
gomis nuslydo saulės atspindžiai. Kraujosruvą palytėjusios
lūpos buvo švelnios ir karštos. Liusė krūptelėjo iš nuostabos.
Lūpos nepasitraukė, jos kilo aukščiau, vidine šlaunies puse.
Šerno pirštai įsitempė, sugniaužė antklodę. Liusei užėmė kvapą:
jis palinko dar žemiau, tarp kojų, užgulė ją maloniu sunkuliu.
Dar vienas bučinys nutūpė aukštėliau, prie itin plonos ir
jautrios odos lopinėlio. Drėgnu rankšluosčiu apsuptas Liusės
kūnas kaito ir šalo, pojūčiai plūste plūdo. Šerno rankos lėtai
truktelėjo rankšluosčio kraštelį, baltas kilpinis audinys atsi-
raizgė ir atsiknojo. Šernas pakilo dar aukščiau, delnai nuslydo
jos klubais ir pilvu, o lūpos nužymėjo kankinamų pojūčių ta
kelį. Liusė aiktelėjo ir lyg pakirsta išsitiesė ant nugaros. Kojos
ir rankos suglebo. Šernas atklojo rankšluostį, lauk išpleveno
karštas gaivios Liusės odos aromatas.
Sumišusi, nuo jaudulio apkvaitusi Liusė nusuko degantį
veidą į šoną, užmerkė akis ir nieko daugiau nebejuto, tik stiprų
225
Lisa Kleypas
jo prisilietimų pažadintą malonumą. Ji geidė Šerno taip smar

kiai, kad jau dėl nieko nebesuko galvos. Šernas ją glamonėjo,
rankomis ir burna įviliojo į gilią, saldaus geidulio upę. Nieko
panašaus ji dar nebuvo patyrusi: malonumas šniokštė lyg
skysta ugnis ir, regis, tirpdė jos kaulus. Nykščiai glostė inty
miausias vietas, praskleidė drėgnos odos raukšleles. Pajutusi
karštą alsavimą, prie jos prigludusias ir prasivėrusias lūpas,
Liusė suvaitojo. Palietęs ją liežuviu, švelniai timptelėjęs odą,
Šernas įniko lyžčioti tolygiu kankinamai maloniu ritmu. Ga
liausiai Liusės kūnas sutrūkčiojo, rankos ėmė grybščioti orą.
Sulig kiekvienu švelniu liežuvio pliaukštelėjimu, sulig kiek
viena išraityta spirale, ji rietėsi arčiau Šerno, pojūčiai kaito,
artėjo pliūpsnio akimirka.
Karščio bangas perskrodė metalinis durų skambučio čirš
kesys. Liusė apmirė, kiekvienas jos kūno nervas priešinosi
įsiveržusiam garsui. Šernas nesiliovė bučiavęs ir glostęs, pa
niręs į beprotiško geidulio akimirką, jis nė neišgirdo skam
bučio. Bet šis ir vėl sučirškė. Liusė aiktelėjo, stumtelėjo Šerno
galvą.
Dusliai nusikeikęs Šernas nuo jos atsiplėšė. Sugraibaliojęs
rankšluostį užklojo juo Liusę. Pusiausėda palinkęs prie čiu
žinio, virpėdamas visu kūnu, jis tankiai, godžiai gaudė kvapą.
- Turbūt kas nors iš mano darbininkų, - išgirdo Liusė jo
murmesį.
- Gal gali...
-Ne.
Jis atsikėlė nuo lovos, nudrožė į vonią. Sušniokštė vanduo.
Kai Šernas vėl išdygo tarpdury, Liusė jau buvo spėjusi palįsti
po antklode. Suakmenėjusiu veidu, sukandęs dantis jis iškošė:
- Grįšiu po minutės.
226
Liusė prikando lūpą.

- Tūžti dėl to, ką pradėjai, ar dėl to, kad nebaigei to, ką
pradėjai? - paklausė.
Šėmas pasiuntė jai mąslų žvilgsnį.
- Dėl abiejų, - atsakė ir išėjo iš kambario.
Lipdamas laiptais Šernas suprato, kad negailestinga įau

drinto kūno gėla - niekis, palyginti su svilinančiais jausmais:
pykčiu, irzuliu, aštriu jauduliu. Jis buvo taip arti, velniškai
nedaug tetrūko ir būtų pasimylėjęs su Liuse. Žinojo, kad taip
elgtis nevalia, bet nebesuko dėl to galvos. Kodėl Liusė jo ne
sustabdė? Jei nebūtų susivaldęs, suėmęs savęs į rankas, būtų
padaręs siaubingą klaidą.
Pasiekęs laukujės duris, Šernas jas atidarė ir prieš save iš
vydo Liusės seserį Elisę. Jis nepatikliai susiraukė ir vieną ilgą
akimirką leido sau įsivaizduoti, kaip išveja tą moterį iš savo
verandos.
Svyrinėdama ant nepatogių aukštakulnių, Elisė pervėrė jį
atšiauriu žvilgsniu. Siaurame veidelyje ryškiai išsiskyrė vio
letiniu blizgančiu akių pieštuku storai apvestos didžiulės ir
rusvos lyg riešutai akys. Lūpos kruopščiai apibrėžtos, nu
teptos ryškiai rožinės spalvos lūpų dažais. Net ir geriausią
dieną jos vizitas būtų Šerną suerzinęs, o dabar, ištrauktas iš
Liusės lovos, kūnui tebereikalaujant grįžti ir užbaigti, ką pra
dėjo, jis suprato neįstengsiąs išspausti nė kelių paprastų, man
dagių žodelyčių.
- Mes nesidžiaugiame be perspėjimo užgriuvusiais sve
čiais, - sviedė jis.
- Atėjau aplankyti sesers.
- Ji laikosi kuo puikiausiai.
227
Lisa Kleypas
- Pati norėčiau tuo įsitikinti.

- Ji ilsisi, - Šėmas viena ranka įsirėmė į durų staktą ir už
tvėrė Elisei kelią.
- Neišeisiu, kol praneši Liusei, kad esu čia, - pareiškė
viešnia.
- Liusė patyrė smegenų sukrėtimą, - pranešė Šernas ir ne
menka saviironijos doze persmelktu balsu pridūrė: - Dabar jai
pakenktų net ir menkiausia įtampa.
Elisės lūpos virto brūkšniu.
- Manai, galėčiau jai pakenkti?
- Tu jau pakenkei, - ramiai atsakė Šernas. - Ir kvailiui
aišku, kad, sumetusi skudurus su buvusiu Liusės vaikinu, iš
jos artimųjų sąrašo iškritai.
- Neturi teisės smerkti nei manęs, nei mano asmeninių pa
sirinkimų.
Tiesa. Tačiau, įvertinęs faktą, kad kaip tik Elisės romanas su
Kevinu sukėlė grandininę reakciją, pasibaigusią Liusės slauga
Šerno namuose, jis pamanė galįs dar šį tą pridurti.
- Tol, kol Liusė gyvens po mano stogu, - pareiškė, - esu už
ją atsakingas. Ir nemanau, kad tavo asmeniniai pasirinkimai
išeis jai į naudą.
- Niekur neisiu, kol su ja nepasikalbėsiu, - Elisė sušneko
garsiau. - Liuse?! - riktelėjo ji į prieškambario gilumą. - Ar
mane girdi?! Liuse!
- Man nusispjaut, gali kad ir visą dieną kniaukti šitoj ve
randoj... - išgirdęs viršuje šūktelint Liusę, Šernas nutilo. Nu-
vėręs Elisę grėsliu žvilgsniu, paliepė: - Lik čia.
- Gal galėčiau palaukti viduje? - išdrįso pasiteirauti Elisė.
- Ne, - atrėžė Šernas ir užtrenkė duris Elisei prieš nosį.
228
Kol Šėmas grįžo į miegamąjį, Liusė spėjo užsitempti rusvai

žalsvus šortus ir marškinėlius. Besiklausydama apačioje ki
lusio šurmulio ji susigaudę, kad prie durų be jokio įspėjimo
išdygo Elisė, o Šernas tuo visai neapsidžiaugė.
Vis dar apkvaitusi nuo jaudulio, Liusė nebeišmanė, ką ir
galvoti apie tai, kas ką tik tarp jų nutiko. Labiausiai suglumo
dėl savo kūno reakcijos į Šerno veiksmus, dėl kraują užviri
nusio, visas mintis užgožusio malonumo.
Pamačiusi Šerną pajuto, kaip į skruostus siūbteli pašėlęs
raudonis. Jo žvilgsnis nuslydo Liusės kūnu, tarp antakių įsi
rėžė raukšlelė.
- Iš kur gavai šituos drabužius? - paklausė Šernas. - Pa
likau juos ant komodos.
- Kojos neprimyniau, - pasiteisino Liusė. - Iki komodos tik
žingsnis, nušokavau ir...
- Po perkūnais, Liuse. Jei šita koja dar sykį palies grindis,
aš... - jis nutilo užsigalvojęs apie galimas bausmes.
- Nusiusi mane miegoti be vakarienės? - rimtu balsu pa
siūlė Liusė. - Atimsi mobilųjį?
- O ką pasakytum apie seną gerą pliaukštelėjimą per sė
dynę?
Spėjusi pastebėti jo akyse šmėkštelėjusį nerimą, Liusė su
siprotėjo, ką slepia Šerno irzulys. Išdrįso vos pastebimai šyp
telėti.
- Hole man pasakojo, kad tu netiki fizinių bausmių veiks
mingumu.
Šernas įsmeigė į ją akis. Pečius kaustanti įtampa atlėgo,
raukšlelės aplink lūpas sušvelnėjo.
- Dėl tavęs padaryčiau išimtį.
Liusė tebesišypsojo.
229
Lisa Kleypas
- Tu ir vėl su manimi flirtuoji.

- Ne, aš...
Nekantriai sučirškė durų skambutis.
- Dieve, - murmtelėjo Šernas.
- Turbūt reikėtų su ja pasimatyti, - apgailestaujamai ištarė
Liusė. - Ar nuneštum mane žemyn?
- Kodėl nori į tai veltis?
- Negaliu amžinai jos vengti. O poryt ir mama atskrenda.
Ji labai apsidžiaugtų sužinojusi, kad dukterys bent jau kalbėtis
pradėjo.
- Pernelyg greitai.
- Ir aš taip manau, - prisipažino Liusė. - Bet sesuo jau čia,
todėl reikėtų imti ir nieko nelaukus viską išsiaiškinti.
Sudvejojęs Šernas pakėlė ją ant rankų.
Jo prisilietimas supurtė Liusę lyg elektrošokas. Ji pamėgino
nuslėpti savo reakciją, visas mintis sutelkė į tolygų alsavimą.
Tačiau, įsikibusi Šernui į pečius, pastebėjo ties marškinėliais
išraudusią kaklo odą ir suprato, kad sukrėsta anaiptol ne ji
viena.
- Ačiū, - padėkojo, kai Šernas pasisuko šonu ir išėjo pro
duris. - Žinau, kad mieliau tiesiog išspirtum ją lauk.
- Gal dar išspirsiu, - Šernas patraukė prie laiptų. - Nenu-
leisiu nuo tavęs akių. Vienas nerimą keliantis ženklas, ir sesytė
dings.
Liusė susiraukė.
- Nenorėčiau, kad šmėkšotum šalia, kol mudvi kalbėsimės.
- Nešmėkšosiu. Bet sukiosiuosi netoliese dėl viso pikto, jei
tau prireiktų pagalbos.
- Neprireiks.
- Liuse, ar tu nutuoki, kas yra smegenų sukrėtimas?
230
- Taip.
Tarsi nė nenugirdęs atsakymo Šėmas kalbėjo toliau:
- Kai labai smarkiai sutrenkiama galva, smegenys tėškiasi
į kaukolės sieneles. Žūva begalė neuronų. Dėl smegenų su
krėtimo gali sutrikti miegas, prasidėti depresija, pablogėti
atmintis, o papildoma įtampa šiuos pašalinius poveikius tik
sustiprina, - jis nutilo ir irzliai pridūrė: - Seksas taip pat.
- Ar tai sakė gydytojas?
- Ir pats žinau.
- Nemanau, kad seksas pakenktų mano sukrėstai galvai, -
susimąstė Liusė. - Nebent mudu tai darytume aukštyn ko
jomis arba ant batuto.
Ji stengėsi pajuokauti, bet Šernas, regis, nebuvo nusiteikęs
pokštams.
- Mes nesimylėsime jokiomis pozomis, - karštai atrėžė jis.
Kai Liusė įsitaisė ant sofos pakelta koja, nuo kilimėlio
kambario kampe pakilo Renfildas. Nutaisęs išsiviepusio pik
čiurnos išraišką buldogas atkerėplino artyn. Liusė pasilenkė
jo paglostyti, o Šernas nuėjo pakviesti Elisės. Jis be jokių cere
monijų palydėjo viešnią į svetainę.
Keistas dalykas, bet Liusei, kuri gulėjo iškėlusi sutvarstytą,
į įtvarą įspraustą koją, pasirodė, jog Elisė jaučiasi kur kas pras
čiau nei ji. Ryškus makiažas, veidą kaustanti įtampa, judesius
varžantys dešimties centimetrų aukščio kulniukai - viskas tik
sustiprino skausmingo nesaugumo įspūdį.
- Labas, - pasisveikino Elisė.
- Labas, - Liusė išspaudė blankią šypseną. - Įsitaisyk pa
togiai.
Ji žiūrėjo, kaip Elisė atsargiai sėdasi ant artimiausios kėdės
kraštelio, ir staiga jai dingtelėjo, kad kambaryje susitelkė visa
231
Lisa Kleypas
jų istorija. Jokie kiti santykiai per visą Liusės gyvenimą tiek

neišmušdavo jos iš vėžių, kiek konkurencija, pavydu, kalte,
apmaudu persunktas ryšys su Elise. Seserys nuolat grūmėsi
dėl riboto tėvų dėmesio. Nors Liusė vylėsi, kad jiedviem už
augus padėtis pagerės, regis, ji tapo dar prastesnė nei kada
nors anksčiau.
Pastebėjusi, kad sesuo įsispoksojo į šunį, Liusė tarė:
- Čia Renfildas.
Buldogas kriuktelėjo ir pakėlė akis į Liusę. Pro atsikišusį
apatinį žandikaulį nudryko seilė.
- Ar jis kuo nors serga? - pasibjaurėjo Elisė.
- Būtų paprasčiau atsakyti, kuo jis neserga, - atsakė Šernas
ir linktelėjo Liusei. - Turi dešimt minučių. Paskui tavo sesuo
keliaus namo. Privalai ilsėtis.
- Gerai, - atsainiai šyptelėjo Liusė.
Iš kambario išeinantį Šerną Elisė nulydėjo įsižeidusio žmo
gaus žvilgsniu.
- Kodėl jis toks nemandagus?
- Stengiasi manimi rūpintis, - tyliai atsakė Liusė.
- Ką jam apie mane papasakojai?
- Beveik nieko.
- Esu tikra, papasakojai, kaip Kevinas tave paliko ir ko,
tavo manymu, ėmiausi aš, kad...
- Tiesą sakant, šiuose namuose apie tave kalbame mažiau
siai, - atrėžė Liusė aštriau, nei tikėjosi.
Elisė užsičiaupė ir vėl nutaisė įžeisto žmogaus veido iš
raišką.
Stojo trapi tyla. Galiausiai Liusė paklausė:
- Ar mama paprašė mane aplankyti?
232
- Ne. Pati sugalvojau. Tu man teberūpi, Liuse. Ne visada

elgiuosi taip, kaip norėtum, bet esu tavo sesuo.
Liusė prikando dygią pastabą. Susigriebusi, kad įsitempė
nuo galvos iki pat kojų pirštų galiukų, pasistengė atsipalai
duoti. Nugarą keliskart nuvėrė skausmas.
Kurių galų Elisė čia atsivilko? Liusė norėjo tikėti, kad se
serį atginė nerimas dėl jos. Gal jas tebesieja nuoširdaus sese
riško ryšio gijos? Bet, akivaizdu, kraujo ryšio jų santykiams
atkurti nepakaks. Derėjo pripažinti negailestingą tiesą: jei ne
seseriški saitai, su tokiu žmogumi kaip Elisė Liusė nenorėtų
turėti nieko bendro.
- Kaip sekasi judviem su Kevinu? - paklausė Liusė. - Te-
besirengiate vestuvėms?
- Taip. Rytoj atskrenda mama su tėčiu, pasikalbėsime apie
vestuvių planus.
- Vadinasi, jie apmokės šventę?
- Turbūt.
- Taip ir galvojau, - nesusiturėjusi niūriai burbtelėjo Liusė.
Kad ir ką tėvai kalbėtų, jie niekada nepareikalaus, kad Elisė
atsakytų už savo veiksmus.
- Manai, neturėtų to daryti? - sukluso Elisė.
- O tu manai, kad turėtų? - pertarė ją Liusė.
- Aišku, turėtų. Esu jų duktė, - Elisė nuvėrė ją šaltomis
akimis. - Kai ką turi suprasti, Liuse. Nei aš, nei Kevinas ne-
troškome tavęs įskaudinti. Tu čia išvis niekuo dėta. Tu buvai
tiesiog...
- Atsitiktinė auka?
- Turbūt galima ir taip pasakyti.
- Abiemnė į galvą neatėjo susimąstyti apie ką nors kita nei
tik apie tai, kaip patenkinti savo įgeidžius.
233
Lisa Kleypas
- Na, tokia jau ta meilė, - be lašo kaltės atsakė Elisė.

- Nejaugi? - Liusė įsirausė giliau į sofos kampą, apglėbė
save rankomis. - Ar niekada nepamanei, kad tuo metu, kai Ke-
vinas nusprendė nutraukti santykius su manimi, tu pasirodei
besanti lengviausia išeitis?
- Ne, - atrėžė Elisė. - Man užteko egoizmo pamanyti, jog
galbūt jis išties mane pamilo ir, kad ir kaip neįtikinama tai
galėtų pasirodyti, kai kas išties pasirinko mane, o ne tave.
Liusė pakėlė ranką, stengdamasi suturėti pykčio protrūkį.
Tvenkėsi audros debesys ir ji suprato šioje kovoje grumtis
neįstengsianti. Jau vien įtampos, kilusios būnant šalia Elisės,
užteko, kad įsisopėtų galva. Skausmas veržė visą kaktą.
- Nebesikapstykime praeityje. Geriau pamėginkime išsi
aiškinti, kaip gyvensime toliau.
- Ką tu nori aiškintis? Aš išteku. Mes gyvename toliau. Ir
tu gyvenk.
- Viskas mažumėlę sudėtingiau, - atsakė Liusė. - Gyve
nimas - ne muilo opera, kurioje veikėjai patogiai pamiršta
praeitį ir viskas išsisprendžia lyg burtų lazdele pamojus.
Pamačiusi, kaip įsitempė Elisė, ji per vėlai prisiminė, kad
serialo „Širdis težino'' scenarijaus sesuo neberašo.
- Atleisk, - burbtelėjo. - Nenorėjau tau šito priminti.
- Aišku, - gaižiai atsiliepė Elisė.
Akimirką abi tylėjo.
- Ar ieškai naujo darbo? - išdrįso paklausti Liusė.
- Tai mano reikalas. Tau nėra ko rūpintis.
- Aš ir nesirūpinu, tik... - Liusė suirzusi iškvėpė. - Pokalbis
su tavimi - lyg pasivaikščiojimas po minų lauką.
- Ne vien aš dėl to kalta. Kuo aš dėta, jei Kevinas panoro
manęs labiau nei tavęs. Vis tiek ketino tave palikti. Kaipgi tu
rėjau elgtis? Tenorėjau būti laiminga.
234
Nejau Elisė iš tikrųjų nenutuokia, kaip pavojinga kurti

laimę ant kito nelaimės pamatų? Ar ji turi kitų tikslų? Ironiška,
bet šiuo metu Liusės sesuo atrodė mažiausiai patenkinta nei
kada nors anksčiau. Bėda ta, kad laimė nėra tikslas, kurį gali
pasiekti. Laimė - tai procesas. O šiuo metu Elisės pasirinktas
kelias, kuriuo ji žygiuoja stvarstydama visus įmanomus ma
lonumus, nepaisydama sąžinės priekaištų ir elgdamasi, kaip
patinka... tiesiu taikymu nuves ją į nesėkmę.
Tačiau Liusė teištarė:
- Ir aš noriu, kad būtum laiminga.
Elisė nepatikliai šnarpštelėjo. Liusė jos už tai nekaltino, ži
nojo, kad sesuo nė nesuprato, ką ji turėjo galvoje.
Židinio laikrodis atskaičiavo geras trisdešimt sekundžių,
kol Elisė vėl prašneko.
- Noriu pakviesti tave į vestuves. Tavo reikalas, ateisi ar
ne. Ir tau spręsti, kokie toliau bus mūsų santykiai. Norėčiau,
kad gyvenimas vėl sugrįžtų į normalias vėžes. Apgailestauju
dėl visko, kas tau nutiko, bet nesijaučiu kalta nė per nago
juodymą, todėl neketinu praleisti likusio gyvenimo atgailau
dama.
„Štai dėl ko atėjo Elisė", - susiprotėjo Liusė.
Sesuo atsistojo.
- Man metas. Beje, mama ir tėtis nori susipažinti su Šernu.
Ketina rytoj pasikviesti judu į restoraną arba patys atsiveš
vaišių.
-- O, puiku, - pavargusiu balsu atsakė Liusė. - Šernui pa
tiks. - Ji atrėmė galvą į sofą ir paklausė: - Ar norėtum, kad
Šernas tave išlydėtų? Šūktelsiu jam.
- Nesivargink, - atsakė Elisė ir garsiai nutaukšėjo medi
nėmis grindimis.
235
Lisa Kleypas
Keletą minučių Liusė gulėjo nejudėdama ir tyli. Pamažu

susivokė, kad šalia nutaisęs neperprantamą veidą stovi Šernas.
- Kiek nugirdai? - niūriai paklausė ji.
- Pakankamai, kad suprasčiau, kokia ji savimyla kalė.
- Ji nelaiminga, - sumurmėjo Liusė.
- Gavo, ko norėjo.
- Visada gauna. Bet laimės jai tai neatneša, - Liusė atsiduso,
pasitrynė sopantį sprandą. - Rytoj atvažiuoja mano tėvai.
- Girdėjau.
- Neprivalai kartu su mumis vakarieniauti. Jie patys mane
kur nors nusiveš, o tu pagaliau turėsi bent šiek tiek ramybės.
- Noriu vakarieniauti kartu su tavimi.
- Yra ir dar šis tas. Galvą guldau, jie spaus mane susitai
kyti su Elise, norės, kad dalyvaučiau tose vestuvėse. Jei da
lyvausiu - jausiuosi siaubingai. Jei nenueisiu - pasirodysiu
besanti pavydi, rukšna sesuo. Mūsų šeimoje visi lygūs. Tik ne
Elise. Ji visada laimi.
- Tai amžinai netruks, - atsakė Šernas. - Vestuvės su Pir-
sonu - toli gražu ne pergalė. Ta santuoka išsyk pasmerkta.
- Sutinku, - Liusė priglaudė galvą prie sofos atlošo, įdė
miai nužvelgė Šerną. Liūdnai šyptelėjo. - Man reikia padir
bėti su stiklu. Tai vienintelis dalykas, kuris padės atsikratyti
minčių apie Elisę, Keviną ir tėvus.
- Kuo galėčiau padėti? - tyliai paklausė Šernas.
Liusė susizgribo bežiūrinti į melsvai žalias akis ir mąstanti,
kad jos kruopščiai surikiuotų planų ir vilčių lentynoje Šernas
Nolanas visiškai nedera. Jis - nenumatyta komplikacija.
Bet nors pats pripažino savo ydas, Šernas buvo nuoširdus,
rūpestingas žmogus. Dievas mato, tokių vyrų savo gyvenime
236
ji nedaug tesutiko. Bėda, kad palaikant santykius su tokiu

žmogumi kaip Šernas žodis „amžinai" netinka. Jis kuo aiš
kiausiai leido tai suprasti.
Galbūt, užuot sutelkusi mintis į tai, ko negaus, Liusė galėtų
išbandyti tai, ką jis siūlo. Ji niekada nepatyrė santykių, grįstų
vien draugyste ir malonumais, nesusaistytų jokiais jausmais.
Ar galėtų tam ryžtis? Ką iš to gautų?
Progą pasijusti gyvai, pamiršti praeitį. Galimybę prieš žen
giant į kitą gyvenimo etapą patirti gryną, niekuo neatmieštą
džiugesį.
Apsisprendusi Liusė ryžtingai įbedė į Šerną akis. Jis pa
klausė, kuo galėtų padėti. Ji turi atsakymą.
- Pasimylėk su manimi, - pasakė.
237
18
Sernas įsistebeilijo į ją lyg stabo ištiktas ir taip ilgai nenu

leido akių, kad Liusė net pyktelėjo,
- Atrodai lyg ką tik prarijęs Renfildo tabletę nuo kirminų, -
tarė ji.
Šėmas nusuko žvilgsnį, persibraukė pirštais plaukus, pa
šiaušė kelias tamsiai rudas sruogas ir leidosi nerimastingai
žingsniuoti po kambarį.
- Ne pati geriausia diena tokiems juokeliams.
- Apie šunų vaistus?
- Apie seksą, - tarsi keiksmažodį išspjovė Šernas.
- Aš nejuokauju.
- Mes negalime mylėtis.
- Kodėl?
- Žinai, kodėl.
- Tos priežastys dabar nesvarbios, - nuoširdžiai patikino
Liusė. - Aš viską apmąsčiau ir... būk geras, liaukis zujęs. Gal
prisėstum šalia?
238
Šernas atsargiai priėjo, klestelėjo ant kavos stalelio. Dilbiais

atsirėmė į išskėstus kelius ir pažvelgė jai tiesiai į akis.
- Žinau tavo taisykles, - toliau kalbėjo Liusė. - Jokių įsipa
reigojimų. Jokio pavydo. Jokios ateities. Pasidalysime tik kūno
skysčiais, bet ne jausmais.
- Aha, - išspaudė Šernas. - Taisyklės kaip tik tokios. Bet
nieko panašaus mudu nedarysime.
Liusė susiraukė.
- Neseniai tikinai, kad mielai pasimylėtum su manimi iš
keršto.
- Nė neketinau to daryti. Tu ne iš tų moterų, kurioms už
tektų draugiško sekso.
- Esu kaip tik tokia.
- Nė velnio nesi, Liuse, - Šernas pašoko ir vėl pašėlo žings
niuoti. - Iš pradžių tvirtintum, kad įprastas seksas tau kuo
puikiausiai tinka. Bet tai ilgai netruktų.
- Ojei pažadėčiau nesitikėti nieko rimto?
- Vis tiek tikėtumeisi.
- Kodėl esi toks įsitikinęs?
- Todėl, kad mano santykių modelis pasiteisina tik tada,
kai susitinka du vienodai paviršutiniški žmonės. Esu paviršu
tiniškų santykių profesionalas. Bet tu viską išderintum.
- Šernai, jei kalbame apie santykius, mane lydi vien ne
sėkmės. Patikėk, nėra pasaulyje vyro, be kurio negalėčiau
gyventi, įskaitant ir tave. Tačiau šį rytą ten viršuje... tokio
nuostabaus jausmo jau seniai nebuvau patyrusi. Jei jau nu
sprendžiau išbandyti tavo santykių modelį, nesuprantu, kodėl
tai tave trikdo?
Šernas sustojo vidury kambario. Įsispoksojo į ją sumišęs ir
suirzęs, akivaizdžiai išeikvojęs visus argumentus.
239
Lisa Kleypas
- Ne, - galiausiai nukirto.

Liusė kilstelėjo antakius.
- Besąlygiškas „ne" ar „ne, bet pagalvosiu apie tai"?
- Ne, už jokius pinigus.
- Bet rytoj pavakarieniausi su manimi ir mano tėvais?
- Taip, tai galiu.
Suglumusi Liusė tik palingavo galvą.
- Vakarieniausi su mano tėvais, bet pasimylėti su manimi
negali?
- Man gi reikia valgyti, - atsakė jis.
- Kai vaikštai pasiramsčiuodamas ramentais, laiptus

įveikti padeda viena paprasta taisyklė, - vėliau tądien pasa
kojo Šernas, atsistojęs Liusei už nugaros prie paradinės ve
randos laiptelių. - Viršun su gerąja, žemyn su sužeistąja. Kai
lipi į viršų, visada priekin statyk sveiką koją. Kai lipi žemyn,
remkis ramentais ir atkišk skaudančią.
Jie ką tik sugrįžo iš gydytojo kabineto, ten Liusei uždėjo
longetę. Niekada ramentais nesinaudojusi Liusė suprato, kad
juos prisijaukinti seksis kur kas sunkiau, nei tikėjosi.
- Stenkis visai nesiremti dešine koja, - patarė Šernas, ste
bėdamas, kaip ji klibikščiuoja takeliu. - Tiesiog švystelėk ją į
priekį ir šokuok kairiąja.
- Iš kur taip gerai nusimanai apie tokius dalykus? - pūkš-
dama nuo pastangų paklausė Liusė.
- Būdamas šešiolikos susilaužiau koją. Sportinė trauma.
- Futbolas?
- Paukščių stebėjimas.
Liusė sukikeno.
- Paukščių stebėjimas nėra sportas.
240
- Sėdėjau sesių metrų aukščio pocūgėje ir mėginau įžiū

rėti ilgasnapę alkutę. Šie nykstančios rūšies paukščiai gyvena
senuose miškuose. Suprantama, lipau be jokios virvės. Paste
bėjau alkutės jauniklį ir taip susijaudinau, kad paslydau ir nu
garmėjau žemyn, o krisdamas dar suskaičiavau visas pakeliui
pasitaikiusias šakas.
- Vargšelis, - atsiliepė Liusė. - Bet, galvą guldau, manei,
kad reginys buvo to vertas.
- Žinoma, - Šernas žiūrėjo, kaip ji šokčioja ant ramentų. -
Nunešiu tave iki durų. Vėliau pasipraktikuosi.
- Ne, pati įveiksiu laiptus. Taip gera vėl judėti savaran
kiškai. Rytoj galėsiu užsukti ir į savo studiją.
- Rytoj arba poryt, - atsakė Šernas. - Nepersistenk, antraip
vėl sužalosi koją.
Liusė pašaipiai šyptelėjo. Šerno nuotaikos sunkiai per
prantamos. Išgirdęs Liusės pasiūlymą, jis vėl ėmė elgtis kaip
santūriai ir draugiškai. Tačiau kai kas pasikeitė. Kartkartėmis

Liusė pastebėdavo Šerno mestą mąslų, intymų žvilgsnį ir nuo
jauta jai kuždėjo, kad vyras galvoja apie tai, kas nutiko - ar vos
nenutiko - ryte. Galvoja apie jos pareiškimą, esą jai puikiai
tiks ir jokiais įsipareigojimais nesuvaržytas ryšys. Liusė buvo
tikra: Šernas šito trokšta, nors jos pažadais ir nepatikėjo.
Kol nusigavo iki namo, Liusė apsipylė prakaitu ir išeikvojo
paskutines jėgas, bet jautėsi laiminga. Ji nusekė paskui Šerną į
virtuvę. Čia užkandžiavo iš mokyklos grįžusi Hole, o Markas
sėdėjo ant grindų su Renfildu.
- Jau vaikštai, - Markas žvilgtelėjo į Liusę ir šyptelėjo. -
Sveikinu.
241
Lisa Kleypas
- Ačiū, - nusijuokė ji. - Gera ir vėl judėti.

- Liuse! - pripuolusi Hole susižavėjo ramentais. - Jie
šaunūs! Ar galiu ir aš pabandyti?
- Jie netinka žaisti, širdele, - Šėmas pasilenkęs pabučiavo
dukterėčią.
Jis padėjo Liusei užsiropšti ant kėdės prie medinio stalo,
ramentus atrėmė šalia. Žvilgtelėjo į Marką, kuris apsimovęs
storas sodininko pirštines laikė Renfildą prispaudęs prie
grindų ir mėgino jį pražiodyti.
- Ką darai tam šuniui?
- Bandau sugirdyti trečią tabletę nuo epilepsijos.
- Jam reikia tik vienos.
- Norėjau pasakyti, tai jau trečias bandymas, - Markas
nuvėrė užsispyrėlį buldogą rūsčiu žvilgsniu. - Pirmąją jis su
kramtė ir iščiaudėjo man į veidą. Antrąsyk pražiodžiau jį de
sertiniu šaukšteliu ir įkišau tabletę gerklėn. Tabletę jis išpjovė,
o šaukštelį prarijo.
- Iš tikrųjų, šaukštelio jis neprarijo, - įsiterpė Hole. - Iško-
sėjo, jam dar nespėjus nuslysti į pilvą.
Šernas palingavo galva, nuėjo prie šaldytuvo ir ištiesė
Markui sūrio gabalėlį.
- Paslėpk tabletę čia.
- Renfildas netoleruoja laktozės, - priminė Markas. - Jam
ima kauptis dujos.
- Pasitikėk manimi, - atsiliepė Šernas. - Niekas nė nepa
stebės.
Nutaisęs skeptišką žvilgsnį, Markas kyštelėjo tabletę į sūrį
ir pasiūlė jį Renfildui.
Buldogas nugurgė kąsnį ir iškėblino iš virtuvės.
242
- Žinai ką? - Hole pritūpė prie Liusės ir susidomėjusi ėmė

apžiūrinėti jos longetę. - Po dviejų mėnesių bus tėčio ir Megės
vestuvės. Kartu važiuosime į medaus mėnesio kelionę!
- Pagaliau apsisprendėte dėl datos? - paklausė Šernas.
- Išsirinkome rugpjūčio vidurį, - Markas nuėjo prie plau
tuvės nusiplauti rankų. - Megė nori susituokti kelte.
- Juokauji, - apstulbo Šernas.
- Ne-a, - brolis nusišluostė rankas. Atsigręžęs paaiškino
Liusei: - Mūsų romantiškoje istorijoje reikšmingas vaidmuo
teko Vašingtono valstijos keltų sistemai. Megė buvo priversta
atsisėsti šalia manęs ir galiausiai tai moteriai neliko nieko kito,
kaip tik pasiduoti mano žavesio kerams.
- Kelionės veikiausiai būta netrumpos, - įsiterpė Šernas
ir išsisuko nuo Marko suvaidinto niukso. Juokdamasis pri
dūrė: - Sunku patikėti, kad jie leis organizuoti vestuvių cere
moniją tokiame laiviūkštyje.
- Tikėk netikėk, bet ne mes vieni taip tuokiamės. Šiaip ar
taip, ceremonija vyks ne plaukiojančiame kelte - Junjono ežere
plūduriuoja nebenaudojamas senovinis laivas. Iš tos vietos at
siveria nuostabus vaizdas į miestą ir Kosmoso adatą*.
- Kaip romantiška, - atsiduso Liusė.
- Aš būsiu vyriausioji pamergė, - pranešė Hole, - o dėdė
Šernas - vyriausiasis pabrolys.
- Tikrai? - nustebo šis.
- Kas gi dar žinotų tiek sveikinimo kalbai tinkamų isto
rijų? - išsišiepė Markas. - Ar būsi mano vyriausiasis pabrolys,
Šernai? Po visko, ką mudu drauge patyrėme, nė negalvoju
apie kitus kandidatus. Tiesą sakant, tu man jau beveik patinki.
* 184 m. aukščio ir 42 m. pločio bokštas, vienas žinomiausių JAV šiaurės
vakarų regiono simbolių.
243
Lisa Kleypas
- Aš sutiksiu, - atsakė Sernas. - Bet tik tuo atveju, jei išsi-

kraustydamas pasiimsi ir šunį.
- Sutarta, - broliai trumpai apsikabino ir paplekšnojo
vienas kitam per nugarą.
Vakare Markas su Hole išsiruošė pasiimti Megės iš darbo.
Ketino nusivežti ją pavakarieniauti.
- Pasilinksminkite, - mestelėjo Markas, kai juodu su Hole,
susikibę rankomis, jau ėjo pro duris. - Mūsų nelaukite, grį
šime vėlai.
- Vakarėėėlis! - prieš uždarydama duris dar šūktelėjo
Hole.
Liusė ir Šernas liko vieni du. Susimąstęs Šernas įsižiūrėjo
į kelią, kuriuo nuvažiavo brolis. Paskui nukreipė žvilgsnį į
Liusę ir kažkas jo veide pasikeitė. Tyla įsielektrino.
Liusė pasiliko sėdėti prie virtuvės stalo ir kaip niekur nieko
paklausė:
- Ką valgysime vakarienei?
- Kepsnį su bulvėmis ir salotomis.
- Puiku. Leisk tau padėti. Gal galėčiau supjaustyti dar
žoves salotoms?
Šernas atnešė pjaustymo lentelę, šefo peilį, daržovių ir ža
lėsių. Kol Liusė smulkino agurkus ir geltonas saldžiąsias pa
prikas, Šernas atkimšo butelį vyno, pripylė dvi taures.
- Gersime ne iš uogienės stiklainėlių? - Liusė apsimestinai
ilgesingai nužvelgė jai ištiestą krištolinę taurę, sklidiną tam
saus spindinčio kabernė.
- Tik ne šį vyną, - jis susidaužė su Liuse taurėmis ir tarė: -
Už Marką ir Mėgę.
- Kaip manai, ar Aleksas neįsižeis, sužinojęs, kad tu būsi
vyriausiasis pabrolys? - parūpo Liusei.
244
- Nė truputėlio. Jie mažai bendrauja.

- Ar dėl to kaltas amžiaus skirtumas?
- Gal ir amžius daro savo. Bet jų santykius labiau nulėmė
charakterių ypatybės. Markas - tikras vyresnėlis brolis. Dėl
ko nors susirūpinęs, tampa valdingas, ima nurodinėti, o tai
išveda Aleksą iš kantrybės.
- Ką sakai, kai juodu susiginčija?
- Turi galvoje, tais atvejais, kai nebėgu slėptis? - paklausė
Šernas. - Tikinu Marką, kad broliojis nepakeis, gerti neuždraus.
Tai paties Alekso reikalas. O Aleksui pažadu, kad vieną dieną
imsiu ir nutempsiu jį už pakarpos į reabilitacijos kliniką. Ne ten,
kur garsenybės mėgaujasi sveikatinimo procedūromis. Grasinu
įkišti jį į elektrine tvora apjuostą įstaigą, kurioje teks gyventi su
šiurpinančiu kambario draugu ir pačiam valyti išvietę.
- Ar taip gali nutikti? Ar kada nors pavyks įtikinti Aleksą...
kreiptis pagalbos?
- Greičiausiai Aleksas išliks gana veiksnus, kad išsisuktų
nuo tokios būtinybės. - Šernas įsmeigė akis į taurės gilumą,
pateliūskavo sodriai raudoną skystį. - Niekada nepripažins
tūžtąs ant viso pasaulio dėl to, kad užaugome tokioje nenor
malioje šeimoje.
- Bet tu, regis, tokių jausmų nepuoselėji? - tyliai paklausė
Liusė. - Nekaltini viso pasaulio?
Šernas patraukė pečiais, jo žvilgsnis nutolo.
- Man teko šiek tiek lengvesnė dalia. Kaimynystėje, už
kelių namų gyveno senyva porelė. Jie mane išgelbėjo. Savų
vaikų tie žmonės neturėjo, todėl aš nuolat sukiodavausi jų na
muose, - prisiminęs anuos laikus Šernas šyptelėjo. - Fredas
leisdavo man išardyti seną žadintuvą ir vėl jį surinkti, parodė,
245
Lisa Kleypas
kaip pakeisti virtuvės plautuvės vamzdžius. Merė buvo mo

kytoja. Ji davė man knygų, kartkartėmis padėdavo ruošti
namų darbus.
- Ar bent vienas dar gyvas?
- Ne, abu jau aname pasaulyje. Merė paliko man pinigų
pirmam įnašui už šį namą ir žemę. Jai patiko mintis apie vy
nuogyną. Trilitriniame stiklainyje ji gamindavo gervuogių
vyną. Siaubingai saldus gėralas, - Šerno akys apsiblausė nuo
prisiminimų ir jis nutilo.
Liusė susigriebė, kad jis mėgina užmegzti su ja ryšį, papa
sakoti apie save, nors tai ir nelengva. Šernas neatsiprašinėjo,
nesiteisino dėl to, koks yra, bet giliai širdyje troško, kad ji
suprastų, ką jaučia žlugdančių tėvų santykių kartėlį patyręs
žmogus.
- Buvo mano dvyliktasis gimtadienis, - vėl prašneko
Šernas, - po pamokų grįžau namo. Vikė buvo kažkur išėjusi
su Aleksu, Markas dingęs. Mama nusitašiusi gulėjo ant sofos.
Tėvas kažką maukė tiesiai iš butelio. Atėjus pietų metui, pasi
jutau alkanas, bet maisto namie nebuvo. Ėmiau ieškoti tėvo.
Galiausiai radau jį sėdintį automobilyje ant įvažos keliuko, jis
rėkalojo kažkokias nesąmones apie savižudybę. Todėl nuėjau
pas Fredą ir Merę, prabuvau ten geras tris dienas.
- Turbūt jie tau labai daug reiškė.
- Jie išgelbėjo man gyvybę.
- Ar kada nors jiems tai sakei?
- Ne. Jie ir taip žinojo. - Sugrįžęs dabartin, Šernas įsmeigė
į Liusę nepatiklų žvilgsnį. Ji suprato, jog Šernas papasakojo
daugiau, nei ketino. Pats nesusigaudė, kodėl taip pasielgė, ir
dabar gailėjosi. - Tuoj grįšiu, - tarstelėjo jis ir išėjo sudėlioti
kepsnių ant užpakaliniame kieme stovinčios lauko kepsninės.
246
Kol kepsniai čirškėjo ant kepsninės, o orkaitėje skrudo

raudonosios bulvės, Liusė papasakojo Šernui apie savo tėvus,
apie neseniai nugirstą faktą, kad, prieš susituokdamas su jos
mama, tėvas jau sykį buvo vedęs.
- Ar ketini jo apie tai paklausti?
- Netveriu smalsumu, - prisipažino Liusė, - bet nesu tikra,
ar norėčiau išgirsti atsakymus. Žinau, jis myli mamą, tačiau
nenoriu išgirsti, kad būta ir moters, kurią jis mylėjo labiau, - ji
pirštais perbraukė suraižytą stalo paviršių. - Tėtis visada buvo
santūrus, laikėsi nuo mūsų atokiau. Manau, pirmoji žmona
užėmė dalelę jo širdies, kurios, tai moteriai mirus, tėtis taip
ir neįstengė niekam atverti. Veikiausiai netektis pakeitė tėvą
visiems laikams, bet mano mama vis tiek troško su juo būti.
- Turėtų būti nelengva varžytis su prisiminimuose gyve
nančiu žmogumi, - tarė Šernas.
- Taip. Vargšė mama, - vyptelėjo Liusė. - Apgailestauju,
kad tau teks su jais susitikti. Tai nesąžininga. Kiauras dienas
tūpčioji aplink mane, negana to, dar prisieis iškentėti ir tėvų
vizitą.
- Jokių bėdų.
- Tėtis tau tikriausiai patiks. Jis laido įvairius fizikų juoke
lius, kurių niekas kitas nesupranta.
- Pavyzdžiui?
- Tarkim: „Kodėl višta eina per kelią? Nes rimties būsenos
višta stengiasi išlikti rimties būsenos, o tolyginio tiesiaeigio
judėjimo būsenos vištos stengiasi eiti per kelią."*- Šernui nu
sikvatojus, Liusė pavartė akis. - Taip ir žinojau, kad tau patiks.
Kaip manai, kur galėtume pavakarieniauti?
* Užuomina į pirmąjį Niutono dėsnį.
247
Lisa Kleypas
- „Antienos sriuboje", - pasiūlė Sernas.

Vynuogienojais apraizgyta užeiga buvo viena geriausių
maitinimo įstaigų visoje saloje. Čia galėjai paragauti vietinių
produktų, restorano darže užaugintų daržovių ir šviežiai
sugautų jūrų gėrybių. Fojė puošė mįslingai besišypsančio
Groučo Markso* portretas.
- Man patinka ta vieta, - sutiko Liusė, - bet kartą ten jau
lankėmės kartu su Kevinu.
- O ką tai keičia?
Liusė patraukė pečiais. Nė pati gerai nesuprato, kodėl apie
tai užsiminė.
Šernas ramiai pažvelgė į ją.
- Man nesvarbu, ar jie lygins mane su Kevinu.
Liusė pasijuto beraustanti.
- Apie tai nė nepagalvojau, - irzliai atrėžė.
Pripylęs į jų taures daugiau vyno, Šernas pakėlė savąją ir
pasakė:
- Laikas sunaikina visus niekšus.
Atpažinusi Groučo Markso posakį. Liusė nusišypsojo.
- Už tai ir išgersiu, - pasakė ji ir kilstelėjo taurę.
Vakarieniaudami juodu šnekučiavosi apie filmus. Paaiš
kėjo, kad abu mėgsta nespalvotą kiną. Kai Liusė prisipažino
nemačiusi „Filadelfijos istorijos" su Keriu Grantu ir Ketrina
Hepburn, Sernas ėmė tikinti, kad tą filmą pažiūrėti ji tiesiog
privalanti.
- Tai klasikinė ekscentriška komedija. Jos nepamačiusi ne
gali tvirtinti mėgstanti senus filmus.
* Julius Henry Marx (1890-1977 m.) - amerikiečių komikas, aktorius, filmų
ir televizijos žvaigždė.
248
- Gaila, kad negalime šįvakar jos pažiūrėti, - tarė Liusė.

- Kodėl negalėtume?
- Ar turi šio filmo vaizdo diską?
- Ne, bet filmą galiu atsisiųsti.
- Juk tai užtruks amžinybę.
Šernas atrodė labai savimi patenkintas.
- Manasis atsisiuntimų spartintuvas sukuria vienalaikes
sąsajas su daugeliu serverių ir taip smarkiai pagreitina duo
menų perdavimą. Užtruks penkias minutes, ne daugiau.
- Paprastai tau puikiai pavyksta sutramdyti vidinį moks
liuką, - Liusė neslėpė nuostabos. - Tačiau kartais jis ima ir
pasirodo it perkūnas iš giedro dangaus.
Pavakarieniavę abu įsitaisė svetainėje ir įsijungė filmą.
Liusę kaipmat įtraukė istorija apie įžeidžią, bejausmę pavel
dėtoją, galantišką buvusį sutuoktinį ir cinišką korespondentą,
kurį vaidino Džimis Stiuartas. Dialoguose nestigo subtilių,
nenuspėjamų juokelių, taikliai parinktų pauzių ir reakcijų.
Žiūrėdama į ekrane mirgančius nespalvotus vaizdus, Liusė
atsišliejo į Šerną. Beveik tikėjosi, kad jis pasitrauks. Laisva va
karo atmosfera, nedrąsios išpažintys kūrė intymumo, kurio
Šernas veikiausiai nenorėtų skatinti, pojūtį. Bet jis tik apglėbė
Liusę ranka, leido jos galvai priglusti prie savo peties. Mėgau
damasi tvirto kūno šiluma, saugumą žadančios rankos svoriu,
Liusė atsiduso. Šerno artumas įžiebė rusenančią kibirkštį.
Buvo labai sunku netiesti prie jo rankų, neliesti.
- Tu nežiūri filmo, - pastebėjo Šernas.
- Tu irgi.
- Apie ką galvoji?
Tyloje pleveno filmo dialogas - lengvas it šampano puta.
249
Lisa Kleypas
„Juk tai visai ne meilė, tiesa?"

„Ne, ne, anaiptol."
„Dabar toks netinkamas metas įsimylėti."
„Siaubingai netinkamas."
- Mąsčiau, - prabilo Liusė, - kad dar niekada neišmėginau
santykių be jokių pažadų. Man patinka toji taisyklė. Juk jei
nėra pažado, negali jo ir sulaužyti.
- Galioja dar viena taisyklė, apie kurią tau nepapasa
kojau, - Šerno balsas prislopo, alsavimas suvirpino plaukus
ant jos viršugalvio.
- Kokia ji?
- Žinok, kada sustoti. Kai vienas pasako, kad metas san
tykius nutraukti, kitas sutinka. Jokių ginčų, jokių diskusijų.
Liusė nutilo. Šernas sujudėjo, ojos skrandis, regis, šoktelėjo
aukštyn.
Jis atsigręžė į ją, galvos kontūrai sušmėžavo mirgančių še
šėlių fone. Žemas Šerno balsas užgožė prislopintą balsų šur
mulį, sklindantį iš ekrano jam už nugaros.
- Iš visų žmonių, kurių nenorėčiau įskaudinti, Liuse... tu
esi sąrašo viršuje.
- Man regis, esi pirmas vyras, kuriam tai rūpi, - Liusė iš
drįso paliesti Šernui veidą, švelniai apčiuopė skruosto linijas.
Pirštų galiukais pajuto krustelint raumenis, smarkiai sutvink
sėjusį pulsą. - Pamėginkime, - sušnibždėjo ji. - Neįskaudinsi
manęs, Šernai. Aš tau neleisiu.
Šernas lėtai siekė nuotolinio valdymo pultelio, nerangiai
sugraibęs mygtuką išjungė garsą. Nebylus šviesos ir šešėlių
filmas tęsėsi. Susiradęs jos lūpas, ilgame, nesuvaržytame buči
nyje savąjį karštį Šernas keitė į jos kaitrą, savąjį skonį dovanojo
250
mainais už josios. Ranka aklai slysčiojo Liusės sprandu. Jau

dulys susitvenkė į gilų ir bevardį pojūtį, lėta banga nuvilnijo
nuo kojų pirštų galiukų iki viršugalvio. Geismas virto visa
apimančiu troškuliu, rodės, Liusė būtų viską atidavusi, kad
tik jį numalšintų.
Suėmęs kilpinio audinio marškinėlių kraštą, Šernas truk
telėjo drabužį aukštyn ir apnuogino jos odą. Pirštais brūkš
telėjęs per tamprias liemenėlės petnešėles, nusmaukė jas nuo
pečių, nuklydo prie sąsagėlės nugaroje. Pajutusi prie mažu
lyčių kabliukų besiknebinėjančius pirštus, Liusė suvirpėjo
visu kūnu. Švystelėjęs liemenėlę šalin, Šernas delnais prigludo
prie krūtinės ląstos, slystelėjęs aukštyn apglėbė nuogas krūtis.
Palinkęs virš Liusės siaubingai lėtai apžiojo spenelį, grybšte
lėjo, lyžtelėjo. Liusė sukando dantis ir vos susiturėjo nepuolusi
maldauti pamylėti ją tuoj pat.
Sudejavusi, geisdama pajusti jo odą šalia savosios, ji su
griebė Šerno nugarą apgludusius marškinėlius, pamėgino juos
nutraukti. Šernas stabtelėjo, nusivilko drabužį ir švelniai pa
guldė Liusę ant sofos. Sužeista koja liko pakelta, kita laisvai
tabalavo palei kraštą.
Šernas palinko artyn, šiurkščiais, geidulingais ir saldžiais
bučiniais užspaudė jai burną. Staiga sužėravusioje ugnyje ji
neteko nuovokos, nebesivaldė. Atsakė jam, leidosi sugaunama
lyg krintanti, užsiliepsnojusi žvaigždė.
Tarsi pro miglą išgirdo Šerną murmant, kad jiems derėtų
stabtelėti, pasirūpinti apsauga. Išžiopčiojusi keletą žodžių,
Liusė leido suprasti, kad to daryti nebūtina, ji gerianti ciklą
reguliuojančias tabletes. Tada jis pasakė nunešiąs ją į viršų,
nes pirmas jųdviejų kartas neturėtų būti ant sofos. Bet jie
251
Lisa Kleypas
tebesibučiavo, nepertraukiamai, godžiai, ir Sernas, siektelėjęs

žemiau, atsegė jos šortus. Nutempė juos nuo klubų, kartu nu
traukdamas ir kelnaites, numalšindamas jos kūno karštį vė
saus oro gūsiu.
Geismas Liusei pakirto kojas, ji troško Šerno prisilietimų,
bučinių, bet ko, tačiau kelnaitės ir šortai užsikabino už longetės
ir jis stabtelėjo, ketindamas drabužius atraizgyti.
- Palik juos, - dusliai sušvokštė ji, - nesustok.
Šernas tebesistengė išpainioti tarp longetės dirželių įstri
gusius apatinius, bet sulaukė rūstaus, karščio išpiltos Liusės
žvilgsnio.
- Šėmai...
Jis dusliai susijuokė iš Liusės nekantrumo ir sugrįžo prie
jos, delnu nuslydo prie sprando. Prigludęs lūpomis prie
burnos, leidosi tyrinėti, godžiai lyžčiojo, timptelėjo viršutinę
lūpą, čiulptelėjo apatinę.
- Ar šito nori? - paklausė ranka įslydęs tarp virpančių
šlaunų.
Erzindamas praskleidė maudžiantį jos kūną, mylavo švel
niais, tolygiais apskritimais, kol ji visiškai sudrėko. Liusė
atlošė galvą, tada jis išbučiavo kaklą ir, karštu alsavimu nu
tvilkęs odą, įsiskverbė į ją pirštais.
Liusė rangėsi, kilsčiojo dubenį, bet judesius varžė longetėje
suspausta koja. Šernas švelniai murmėjo, esąji turinti gulėti ra
miai, pats viską padarysiąs, jai nevalia persitempti... bet Liusė
atkakliai siekė malonumo.
Gaudydama orą, beviltiškai, nebyliai melsdama daugiau,
ji prisitraukė Šerną prie savęs, ėmė rankomis graibščioti tvirtą
raumeningą nugarą. Jo oda buvo tokia glotni, tokia stangri ir
252
švelni, o peties linkis toks viliojantis, kad nesusiturėjusi švel

niai suleido priekinius dantis į kietus raumenis, paliko meilės
žymę ir privertė jį sudrebėti.
Slystelėjęs ranka tarp jų kūnų, Šernas ėmė apgraibomis se-
giotis džinsus. Liusė negalėjo nė krustelėti, jai neliko nieko
kito, tik bejėgiškai laukti. Kai lėtu, stipriu stūmiu Šernas įsi
skverbė, raumenys įsitempė, atsipalaidavo, vėl įsitempė. Jis
įsiskverbė giliau. Liusei iš burnos išsiveržė nesuprantami
garsai. To, ko ji geidė, to, kas su ja dėjosi, nebūtum nusakęs jo
kiais žodžiais. Šerno ranka nuklydo prie krūties, drėgni pirštų
galiukai švelniai sužnybę sukietėjusį spenelį.
Pro širdies dundesį prasiskverbęs šnabždesys prašė pri
imti, prašė įsileisti. Įsitempusi, dar tvirčiau prie jo prisispau
dusi, Liusė pajuto ranką priglundant prie užpakalio, kilstelint
ją aukščiau. Šernas vėl stumtelėjo. Karšto slidaus kūno trintis
privertė ją skausmingai surikti.
Šernas sustingo, sužiuro šešėliuose skendinčiomis neže
miško mėlio akimis.
- Ar užgavau tave? - sušnibždėjo.
- Ne. Ne... - kunkuliuojančio geismo užlieta Liusė sugriebė
jį už klubų, ragindama truktelėjo arčiau savęs. - Nesustok.
Šernas ėmė judėti lėtu ritmu, versdamas ją muistytis ir
riestis tarsi ant kankinimų suolo.
Tyliai maldaudama ji kilsčiojo klubus, bet Šernas ir toliau
judėjo negailestingai lėtai. Įtampa kilo spirale, raumenys
gniaužėsi sulig kiekvienu saldžiai maloniu įsiveržimu. Šernas
skverbėsi giliau, o ji kiekvienąsyk suvaitodavo. Visko buvo
per daug: ir stambus, prie jos prigludęs kūnas, ir spenelius
erzinantys jo krūtinės plaukeliai, ir stipri ranka, kilsčiojanti
253
Lisa Kleypas
jos klubus sulig kiekvienu apskaičiuotu stūmiu. Malonumas

peraugo į ekstazę. Lūpomis nutildęs Liusės dejones, Šernas
paniro dar giliau ir leido jos virpančiam kūnui nudirbti savo
darbą, ištuštinti jį.
Kelias akimirkas juodu tik gulėjo sunkiai alsuodami, neį
stengė nei pajudėti, nei žodžio ištarti.
Apsivijusi rankomis Šerną per kaklą, Liusė išbučiavo jam
skruostą, smakrą, lūpų kampučius.
- Šernai, - tarė ji mieguistu, malonumo persunktu balsu. -
Ačiū.
- Taip, - priblokštas atsiliepė jis.
- Buvo nuostabu.
- Taip.
Prigludusi jam prie ausies, Liusė pridūrė:
- Ir, dėl šventos ramybės... Aš tavęs nemyliu.
Krūtinę suvirpinęs tylus it krebždesys juokas patikino
Liusę, kad ji pasakė kaip tik tai, ką ir reikėjo. Šernas pasilenkė,
pabučiavo besišypsančias jos lūpas.
- Ir aš tavęs nemyliu.
Kai Šernas vėl įstengė pajudėti, jis surinko išdraikytus dra

bužius ir užnešė Liusę į viršų. Abu įsitaisė didelėje lovoje, o
pokalbį, tarsi šaltais pelenais užpiltas žarijas, paliko ateičiai.
Šernas juto nesmagų jaudulį, sakytum kūnas žinojo su
klydęs, nors smegenys tikino, kad jokios klaidos nėra. Liusė -
suaugusi, už savo sprendimus atsakanti moteris. Jis nemelavo,
neapsimetinėjo esąs kitoks, nei yra. Atrodo, ji džiaugiasi tokia
padėtimi, o ir jis, dievaži, dar niekada nesijautė toks paten
kintas, toks pasisotinęs.
254
Gal čia ir slypi bėda? Buvo pernelyg gera. Buvo kitaip.

Reikės permąstyti, kodėl šitaip nutiko būtent su Liuse. Vėliau.
Prietemoje jos kontūrai atrodė neryškūs, lyg pusšešėliuose
skendintis paveikslas. Pro langą įspindusios mėnesienos nu
tviekstas kūnas švelniai žėrėjo lyg stebuklingos pasakų bū
tybės oda. Šernas žiūrėjo į ją žavėdamasis, perbraukė ranka
klubą, nuslydo šonu.
- Kuo viskas baigiasi? - sušnibždėjo ji.
- Kas baigiasi?
- Filmas. Už kurio vaikino išteka Ketrina Hepburn?
- Neketinu tau nieko atskleisti.
- Man patinka žinoti siužetą.
Šernas žaidė jos plaukais, leido tamsioms šilkinėms sruo
goms srūti tarp pirštų.
- O ką tu pati manai?
- Manau, ji lieka su Džimiu Stiuartu.
- Kodėl?
- Na, kadaise ji jau buvo susituokusi su Keriu Grantu ir
išsiskyrė. Todėl jų santykiai pasmerkti.
Liusės proziškumas Šerną pralinksmino.
- Tik paklausykit, koks cinizmas.
- Antra santuoka su tuo pačiu žmogumi - žlugęs reikalas.
Tarkim, Liza Teilor ir Ričardas Bertonas. Arba Melanė Grifit ir
Donas Džonsonas. Ir kas jau kas, bet tikrai ne tu gali vadinti
mane cinike - tu gi netiki net ir pirmos santuokos sėkme.
- Pasitaiko ir sėkmingų atvejų, - Šernas tebesklaidė jai
plaukus. - Bet kur kas romantiškiau nesituokti.
Liusė pasikėlė ant alkūnės, pažiūrėjo į jį.
- Kodėl taip manai?
255
Lisa Kleypas
- Nesusituokę žmonės kartu praleidžia tik gerąsias aki

mirkas. Patiria tik geriausią santykių dalį. O kai jie pašlyja,
ryšį nutraukia ir gyvena toliau. Jokių bjaurių prisiminimų,
jokių širdį draskančių skyrybų.
Liusė tyliai mąstė.
- Tavo samprotavimai turi spragų.
- Kokių?
- Nežinau. Dar neišsiaiškinau.
Šernas nusišypsojo ir prisitraukė ją po savimi. Palinkęs
virš krūties, palaižė sustandėjusį spenelį, patrynė drėgną vie
telę nykščiu. Oda po jo pirštais priminė neįtikėtinai švelnų
blyškiaspalvį šilką. Jį pakerėjo minkštas, stangrus, glotnus jos
kūnas, o iš gėlių, medvilnės, erotiškų druskos ir muskuso natų
sumišęs aromatas užvirino kraują. Šernas lėtai ja skonėjosi,
lūpomis slinko žemyn, juto, kaip virpa jo liečiamos galūnės.
Liusės rankos įniko glostyti Šernui plaukus, sprandą, vėsūs
pirštai akimirksniu įaudrino. Moteriškas kvapas atvedė jį į
gilesnę, dar labiau gundančią vietą. Susijaudinusi Liusė aik
telėjo ir praskyrė kojas.
Įsikniaubęs į minkštumą tarp šlaunų, Šernas lyžčiojo įkai
tusį šilką, kvaito nuo audrinančio jos skonio, o Liusė tyliai de
javo. Jis žaidė su ja, glostė, švelniai čiulpčiojo, kol galiausiai
Liusė kuktelėjo ir prisitraukė jį prie savęs. Gaudydamas kie
kvieną virptelėjimą, kiekvieną impulsą Šernas nardino Liusę į
pojūčius, kol galop ji atsipalaidavo ir nurimo.
Pakilęs užklojo ją savo kūnu ir paniro į drėgnos gelmės
saldybę, skverbėsi lėtai ir mėgavosi ja. Liusės nagai brūkščiojo
nugara, švelniai grybščiodami siuntė kūnu elektrinius virpe
sius, skatino jį skverbtis dar smarkiau, dar giliau. Netikėtai
256
siūbtelėjo didžiulis palengvėjimas ir užliejo jį visą, pasklido

kiekviename kūno centimetre, nuo galvos odos iki pėdų.
Kai viskas baigėsi, kvapo netekęs, priblokštas Šernas
griuvo ant šono. Liusė susirangė šalia. Jis užmerkė akis, pasi
stengė kvėpuoti tolygiai. Galūnės atrodė lyg švino pripiltos. Ir
anksčiau pažinęs malonumą, dar niekada nepatyrė jo tokio in
tensyvaus, tokio didžiulio. Apgaubė nuovargis, nebesinorėjo
nieko kito, tik miegoti. Štai šitaip... savoje lovoje... šalia Liusės.
Bet paskutinė mintis privertė akis plačiai atsimerkti.
Jis dar niekada nemiegojo su moterimi pasimylėjęs - štai
kodėl mieliau tai darydavo jų namuose. Kur kas lengviau iš
važiuoti. Kitados pasitaikė ir tokių naktų, kai Šernas sodinosi
nepatenkintas moteris į automobilį ir vežė jas namo. Mintis
apie visą kartu su moterimi praleistą naktį kėlė panikai artimą
pasibjaurėjimą.
Prisivertęs išlipti iš lovos, jis nuėjo nusiprausti po dušu.
Apsivilkęs chalatą prie lovos atsinešė karštame vandenyje
sudrėkintą rankšluostį ir pasirūpinęs Liuse užtraukė jai ant
pečių antklodę.
- Pasimatysime ryte, - sumurmėjo pakštelėjęs į lūpas.
- Kur eini?
- Į savo sulankstomą lovą.
- Pasilik su manimi, - Liusė gundomai atvertė antklodės
kraštelį.
- Užgausiu tavo koją... užgriūsiu ant jos ar šiaip...
- Gal juokauji? - jos lūpas iškreipė mieguista šypsenėlė. - Ši
longetė nesunaikinama. Gali nors ir savo pikapu pervažiuoti.
Sunerimęs dėl savo paties noro sugrįžti pas ją į lovą, Šernas
akimirką patylėjo.
257
Lisa Kleypas
- Mėgstu miegoti vienas.

- Ak, - Liusė nutaisė nerūpestingą balsą. - Niekada ne
miegi su moterimi.
-Ne.
- Tada jokių bėdų.
- Gerai, - atsikrenkštė Šernas, pasijutęs niekam tikusiu
storžieviu. - Juk supranti, kad čia nieko asmeniško, tiesa?
Ore supleveno švelnus juokas.
- Labanaktis, Šernai. Man buvo labai gera. Ačiū.
Šernui dingtelėjo, kad jis pirmąsyk girdi padėką už seksą.
- Visada prašom.
Ir, apniktas jau anksčiau patirto nesmagumo, išėjo iš kam
bario.
Kažkas jo viduje pasikeitė, bet, tepadeda jam Dievas, jis
tikrai nenori sužinoti, kas.
258
19
Sernas, suprantama, kaipmat apžavėjo Liusės mamą. Tėtis

iš pradžių reagavo santūriau. Vėliau, jiems vakarieniaujant
„Anties sriuboje", Šernas pasiteiravo apie robotizuotą kos
moso zondą, kurį konstruojant dalyvavo ir Filipas Marinas.
Sumojęs, kad po žavia Šerno išore slepiasi dėl technologijų
pamišęs moksliukas, paprastai uždaras Liusės tėtis netrukus
įsitarškėjo kaip šarka.
- ...taigi, mes tikėjomės sužinosią, - kalbėjo jis, - kad ko
metas sudaro žvaigždžių dulkės ir ledas, susiformavęs esant
absoliutaus nulio temperatūrai, Saulės sistemos pakrašty, - Fi
lipas nutilo. - Jei nesi girdėjęs šio termino, absoliutus nulis yra...
- Žemiausias bet kokios termodinaminės temperatūros
skalės taškas, - užbaigė Šernas.
- Teisingai, - Liusės tėtis apdovanojo jį plačiausia šyp
sena. - Mūsų prielaidos nepasitvirtino, paaiškėjo, kad kietoji
kometos materijos dalis susidarė Saulės sistemoje, esant itin
aukštai temperatūrai. Vadinasi, kometas suformuoja ekstre
malus karštis ir ledas.
259
Lisa Kleypas
- Įspūdinga, - nuoširdžiai tarė Sernas.

Vyrai kalbėjosi toliau, o Liusės mama pasilenkė prie duk
ters.
- Jis neįtikėtinas, - sukuždėjo. - Labai patrauklus ir žavus,
net ir tavo tėvui patiko. Privalai laikytis jo įsikibusi, širdele.
- Nėra čia ko laikytis, - pašnibždomis atsakė jai Liusė. -
Jau sakiau, Šernas - prisiekęs viengungis.
- Gali tą požiūrį pakeisti, - mama aiškiai mėgavosi iš
šūkiu. - Tokiamvyrui nevalia likti vienišam. Tai nusikaltimas.
- Nesirengiu kankinti tobulai žavaus vyro bandydama jį
pakeisti.
- Liuse, - atsklido nekantrus motinos šnibždesys, - kaip
manai, koks yra santuokos tikslas?
Po vakarienės visi nuvyko į Lietaus Šešėlio vynuogyną iš
gerti kavos. Šios viešnagės jie neplanavo, tačiau išgirdusi apie
vynuogyną ir renovuotą Viktorijos laikų namą, Liusės mama
spirte užsispyrė jį pamatyti. Markas ir Hole buvo visam sa
vaitgaliui išvykę su Mege pas jos tėvus į Belingamą. Šernas
paslaugiai pasisiūlė aprodyti Čerisei namą.
- Liksiu virtuvėje ir paruošiu kavos, - pasakė Liusė. -
Mama, nesumanyk Šerno iškamantinėti.
Mama išplėtė nuostabos kupinas akis.
- Niekada nesu nieko kamantinėjusi.
- Turėtumėte žinoti, kad atsakau tik į iš anksto suderintus
klausimus, - atsiliepė Šernas. - Bet jums, Čerise, būsiu kiek
atlaidesnis.
Liusės mama sukikeno.
- Padėsiu Liusei ruošti kavą, - nusprendė tėtis. - Namo
remonto temomis esu niekam tikęs pašnekovas - neatskirčiau
pergolės nuo frontono.
260
Kavamalėje sumalusi puodelį kavos pupelių, Liusė supylė

reikiamą kiekį į aparatą. Tėtis pripildė ąsotį vandens iš čiaupo.
- Tai ką manai apie Šerną? - pasiteiravo Liusė.
- Man jis patinka. Šaunus vyras. Sveikas, savarankiškas,
juokėsi iš anekdoto apie Heinzenbergą. Niekaip nesuprantu,
kodėl tokią galvą turintis žmogus švaisto savo gebėjimus vy
nuogyne.
- Tai joks švaistymas.
- Tūkstančiai žmonių visame pasaulyje užsiima vynda
ryste. Kokia prasmė kurti naujus vynus, kai šitiek jau paga
minta?
- Tai tas pats, kaip pasakyti, jog nebeverta kurti meno - juk
tiek šedevrų turime.
- Nei menas, nei vynas nepadeda žmonijai tiek, kiek
mokslas.
- Šernas su tavimi pasiginčytų, - Liusė pažvelgė į tėvą.
Jis supylė vandenį į kavavirės talpą. Įjungtas aparatas
spragtelėjo, karštas vanduo suburbuliavo ir ėmė sunktis per
kavą.
- Kur kas svarbesnis klausimas, - tarė tėvas, - ką tu pati
apie jį manai.
- Ir man Šernas patinka. Bet nėra nė menkiausios vilties,
kad mūsų draugystė peraugs į rimtus santykius. Ateities pla
nuose vienas kitam vietos nesame numatę.
Tėvas patraukė pečiais.
- Jei tau smagu būti su tuo žmogumi, niekas nekliudo tie
siog pasidžiaugti jo draugija.
Abu nutilo, kurį laiką tik klausėsi ramaus kavavirės bur
buliavimo.
- Rytoj susitiksite su Elise ir Kevinu? - paklausė Liusė.
261
Lisa Kleypas
Tėtis linktelėjo, nelinksmai nusišypsojo.

- Pati supranti, ta santuoka, jei jie išvis susituoks, bus tiek
tvirta, kiek sniego gniūžtė pragare.
- Negali būti visiškai įsitikinęs, - suabejojo Liusė, nors
mintyse tėvui pritarė. - Žmonės dažnai nustebina.
- Tikra tiesa, - sutiko tėtis. - Vis dėlto, sulaukęs tokio am-
žiaus, stebiuosi vis rečiau. Kur yra kavos puodeliai?
Kartu pavarstę spintelių duris, jie rado puodelius.
- Mudu su tavo mama neseniai pasikalbėjome, - tarstelėjo
Filipas ir priblokšdamas Liusę pridūrė: - Kaip suprantu, ji tau
jau papasakojo, kad kartą buvau vedęs.
- Taip, - išlemeno Liusė. - Buvo gana netikėta.
- Visas šis sąmyšis su tavimi, Elise ir Kevinu paviršiun
iškėlė keletą temų, kurių mudu su tavo mama ilgokai sten
gėmės vengti.
- Ar tai blogai? - nedrąsiai pasidomėjo Liusė.
- Nežinau. Niekada nemaniau, kad santykiuose privalu
aptarinėti kiekvieną smulkmenėlę. Yra bėdų, kurių jokiais
pokalbiais neišspręsi.
- Spėju, tos bėdos susiję su... ja? - kažkodėl žodžiai „pir
moji žmona" atrodė pernelyg aštrūs.
- Taip. Myliu tavo mamą. Niekada nelyginau jos su kitomis.
Ana santuoka buvo... - stojo pauzė, tėvo balse suskambo dar
niekada jai negirdėtos slogaus ilgesio gaidelės. - Buvo ypa
tinga.
- Kuo ji vardu? - tyliai paklausė Liusė.
Tėvo lūpos prasiskyrė tarsi norėdamos atsakyti, bet jis tik
papurtė galvą ir neištarė nė žodžio.
„Kokia gi moteris ji buvo, - nusistebėjo Liusė, - kad net ir
keliems dešimtmečiams po jos mirties prabėgus, tėvas vis dar
neįstengia ištarti vardo?"
262
- Tai be galo stiprios emocijos... - po kurio laiko sumur

mėjo tėvas tarsi pats sau. - Jausmas, kai susitinka du vienas
kitam tobulai tinkantys žmonės ir susilieja į vieną visumą. Tai
buvo... nepaprasta.
- Taigi, nieko nesigaili, - nusprendė Liusė.
- Ne, gailiuosi, - tėvas įsmeigė į ją nuo ašarų sublizgusias
akis. Kimiu balsu pridūrė: - Geriau jau nebūčiau to pažinęs.
Bet gal tik aš taip manau. Galbūt kiti žmonės bet ką atiduotų,
kad tik patirtų bent kelias tokio ryšio akimirkas, - jis nusisuko
ir ėmė pilstyti kavą.
Tokio nepaprastai reto emocijų proveržio priblokšta Liusė
nuklibinkščiavo prie stalčiaus su šaukšteliais. Būtų mielai ap
kabinusi tėvą, tačiau šalto mandagumo šarvas, po kuriuo jis
slėpėsi, visuomet atbaidydavo bet kokias švelnumo apraiškas.
Dabar ji pagaliau suprato, kad tėvo santūrumas, neišsen
kanti savitvarda anaiptol nereiškia jo sielos ramybės.
Kai Marinai sugrįžo į Kaliforniją, Liusei paskambinusi

mama papasakojo, kad jų susitikimas su Elise ir Kevinu praėjo
taip, kaip ir buvo tikėtasi. Pasak Čerisės, porelė sėdėjo suniu
rusi, Kevinas laikėsi neįprastai tyliai.
- Bet man pasirodė, - kalbėjo mama, - jog juodu užsispyrė
eiti iki galo, kad ir kas nutiktų. Manau, Keviną spaudžia
tėvai - atrodo, jie ryžtingai nusiteikę sūnų apvesdinti.
Liusė liūdnai nusišypsojo. Kevino tėvai, pagyvenę žmonės,
kitados išlepino sūnų, o dabar nerimavo dėl jo nebrandos ir
egocentrizmo. Deja, svarstyti, ką galėjo padaryti kitaip, jau
buvo per vėlu. Veikiausiai jie manė, kad vedybos išeis Kevinui
į naudą, privers jį suaugti.
- Kartu pavakarieniavome, - pasakojo Čerisė, - ir visi sten
gėsi elgtis nepriekaištingai.
263
Lisa Kleypas
- Net ir tėtis? - vyptelėjo Liusė.

- Net ir tėtis. Buvo tik viena nejauki akimirka - kai Kevinas
pasiteiravo apie tave.
- Apie mane? - Liusei netikėtai nudiegė pilvą. - Visiems
girdint?
- Taip. Norėjo sužinoti, kaip sveiksta tavo koja, kaip jau
tiesi tu pati, o paskui pasidomėjo, kas judu sieja su Šernu.
- Dieve brangiausias. Galvą guldau, Elisė tuo metu troško
jį nudėti.
- Kevinas pasirinko labai netinkamą laiką to klausti, - su
tiko mama.
- Ką jam papasakojai?
- Tiesą - kad puikiai atrodai, esi laiminga ir artimai susi
draugavai su Šernu. Ir kad aš dėl to nepaprastai džiaugiuosi.
- Mama. Juk jau sakiau, kodėl tarp mudviejų su Šernu
negali rutuliotis jokie rimti santykiai. Todėl, būk gera, neįsi
svajok apie tai, kas neįmanoma.
- Negali neįmanomu vadinti to, - erzinamai džiugiai pa
reiškė mama, - ką jau darai.
Prabėgus dviem dienoms po tėvų viešnagės, Liusė persi

kraustė į butą Fraidei Harbore. Jos nuostabai, Šernas prieš
taravo, tikino, esą jai dar per anksti išvykti iš Lietaus Šešėlio
vynuogyno, reikia daugiau laiko pailsėti ir pasveikti.
„Be to, - pridūrė jis, - nemanau, kad jau perpratai ramentų
naudojimo subtilybes."
„Kuo geriausiai perpratau, - patikino Liusė. - Net visokių
gudrybių išmokau. Pamatytummano improvizuotus judesius!"
„Visi tie laiptai. Šaligatviai. Ir vairuoti dar negali. Kaip ke
tini nusipirkti maisto?"
264
„Turiuilgą sąrašą „Devinto dangaus" parapijiečiųnumerių."

„Nenoriu, kad trainiotumeisi su baikerių šutve."
„Neketinu niekur su jais trainiotis, - prajuko Liusė. - Jie tik
kartkartėmis išties man pagalbos ranką."
Buvo akivaizdu, kad Šernas dar mielai pasiginčytų, bet jis
tik burbtelėjo:
„Tavo reikalas."
Liusė valiūkiškai išsišiepė.
„Nesijaudink, - atsakė. - Leisiu ir tau retsykiais užbėgti
greituko."
Šernas rūsčiai dėbtelėjo į ją.
„Nuostabu. Kaip tik dėl šito labiausiai ir nerimavau."
Nors Liusė gana smarkiai apgailestavo palikdama Lietaus
Šešėlio vynuogyną, juto, jog taip bus geriau jiems abiem. Dar
kelios dienos tokio artumo ir, galėjai nė neabejoti, Šernui pra
sidėtų klaustrofobijos priepuoliai. Osvarbiausia, Liusė be galo
džiaugėsi, galėsianti vėl sugrįžti į savo studiją.
Beviltiškai ilgėjosi stiklo, kone girdėjo, kaip darbas ją
kviečia.
Pirmą rytą, sugrįžusi į „Sparnuotąsias sūpynes", Liusė
degte degė kūrybiniu įkarščiu. Ji ėmėsi eskizo - tikro dydžio
vitražo su medžiu piešinio. Škicuodama rankomis ir pasitel
kusi kompiuterines programas, ji pasižymėjo pjovimo linijas,
sunumeravo dalis pagal spalvas. Ištobulinusi eskizą ketino
išsispausdinti tris jo kopijas: vieną pasilikti kaip pavyzdį, kitą
sukarpyti žirklėmis, ant trečiojo dėlioti vitražą. Vėliau pra
sidės kruopštus stiklo raižymo ir pjaustymo etapas, detalių
koregavimo ir šlifavimo darbai.
Per pietus į studiją užsukęs Šernas rado Liusę, tebesidar
buojančią prie piešinio. Jis atnešė du baltus, džiuginamai išsi
pūtusius popierinius „Šefo turgelio" maišelius.
265
Lisa Kleypas
- Sumuštiniai, - pranešė.
- Nelaukiau tavęs, - aiktelėjo Liusė ir plačiai, viliūgiškai
nusišypsojo. - Niekaip negali nuo manęs atsitraukti.
Šernas dirstelėjo į stalą nuklojusius eskizus.
- Ar vertėjo katino dienas su manimi iškeisti į visa tai?
Liusė nusijuokė.
- Gera, kai apie tave tupinėja dieną naktį... bet ir prie darbo
sugrįžti labai smagu.
Palikęs maišelius ant darbastalio Šernas priėjo prie piešinio.
- Gražu, - pasakė įdėmiai įsižiūrėjęs.
- Bus pribloškiamai gražu, - patikino Liusė. - Nė neįsivaiz
duoji, kiek galimybių suteikia stiklas.
Šerno lūpų kampučiai kryptelėjo.
- Pažįstu tave, todėl nusiteiksiu viskam. - Dar minutę pa
tyrinėjęs piešinį pridūrė: - Atvežiau įkurtuvių dovaną. Pama
niau, veikiausiai norėsi ją laikyti čia.
- Nereikėjo jokios dovanos.
- Kurį laiką ja naudotis negalėsi.
- Kur ji?
- Sėdėk ramiai. Atvešiu.
Jis išėjo laukan, o Liusė sėdėjo viltingai išsišiepusi ir laukė.
Kai Šernas į studiją įstūmė dviratį, ji išpūtė akis. Ant vairo
pūpsojo didžiulis kaspinas.
- Negaliu patikėti. Ak, Šernai. Tu pats mieliausias, mieliau
sias... - ji nutilo ir sukrykštusi iš džiaugsmo nužvelgė fantas
tiškai atrodantį vintažinį, restauruotą dviratį - sodriai žalią,
su baltais it sniegas purvasaugiais.
- 1954-ųjų moteriškas „Schwinn Hornet", - paskelbė
Sernas, pristūmęs dovaną arčiau.
Liusė perbraukė pirštais žvilgia patina padengtą metalą,
storų juodų padangų sieneles, baltą odinę sėdynę.
266
- Jis tobulas, - ištarė ir su nuostaba susizgribo, kad balsas

kimsta, o akis aptraukė migla.
Tokią dovaną galėjo padovanoti tik ją suprantantis, ją per
pratęs žmogus. Ir tai reiškė, kad Šernas iš tikrųjų nėra jai abe
jingas, nori jis šito ar ne. Nustebo suvokusi, kad tokie Šerno
jausmai jai be galo svarbūs, supratusi, kaip smarkiai trokšta
jam rūpėti pati.
- Ačiū. Aš... - Liusė atsistojo, apsivijo Šerną rankomis ir
įsikniaubė veidu jam į petį.
- Menkniekis, - Šernas nesmagiai patapšnojo jai nugarą. -
Nėra čia ko graudintis.
Pajutusi, kaip jis įsitempė, supratusi to priežastį, Liusė dus
liai pasakė:
- Dviratis neįtikėtinai dailus ir turbūt pati mieliausia do
vana, kokią kada esu gavusi, - ji prisivertė nusijuokti ir pakė
lusi galvą pakštelėjo Šernui į skruostą. - Atsipalaiduok. Aš vis
tiek tavęs nemyliu.
- Dėkui Dievui, - akivaizdžiai nurimęs Šernas išsišiepė.
Kitus du mėnesius Liusė darbavosi išsijuosusi. Dažnai,

prisidengęs dingstimi patikrinti, kaip ji laikosi, užsukdavo
Šernas. Paprastai tokie vizitai baigdavosi jųdviejų vakariene,
o šią dažniausiai palydėdavo romantiškos interliudijos Liusės
bute. Vis dėlto Šernas nei reikalavo sekso, nei tikėjosi jo kaip
savaime suprantamo dalyko. Atrodė, kad jamsmagu su ja šne
kučiuotis, tiesiog būti kartu, nesvarbu, toks susitikimas baig
davosi lovoje ar ne. Vieną popietę į Liusės studiją jis atvežė
Holę ir, Liusės padedama, mergaitė sukūrė paprastutę saulės
gaudyklę iš stiklo ir vario folijos. Kitądien visi trys apsilankė
skulptūrų parke, kuriame Šerną netrukus apsupo mažiausiai
267
Lisa Kleypas
pustuzinis vaikų. Visi leipo juokais, nes Šernas įtraukė juos į

statulų mėgdžiojimo žaidimą.
Liusę toks Šerno elgesys mažumėlę suglumino. Taip at
kakliai emocinio prieraišumo vengiantis vyras elgėsi kaip
artumo išsiilgęs žmogus. Šnekučiuodamiesi jie dažnai nuklys
davo į asmenines teritorijas, dalydavosi mintimis ir vaikystės
prisiminimais. Liusė rankiojo Nolanų biografijos fragmentus
ir vis labiau užjautė Šerną. Užaugę alkoholikų vaikai dažnai
vengia stiprių jausmų. Bando atsiriboti, saugosi, kad niekas
jų nenuskriaustų, nemanipuliuotų ar, užvis blogiausia, nepa
liktų. Todėl intymumas tampa pačiu pavojingiausiu, bet kokia
kaina vengtinu dalyku. Vis dėlto Šernas artėjo prie Liusės, nė
pats to nesuprasdamas pamažu mokėsi ja pasitikėti.
„Esi kitoks, nei manaisi esąs", - troško jam pasakyti Liusė.
Visai įmanoma, kad vieną dieną Šernas pagaliau pasieks ribą,
kurią peržengęs gebės mylėti ir būti mylimas. Kita vertus,
tokio reikšmingo pokyčio, tokios savivokos gali tekti ilgokai
palaukti. Gal net ir visą gyvenimą. O gal taip niekada nenu
tiks. Visas viltis į Šerną sudėjusi moteris neabejotinai liks su
daužyta širdimi.
Tik sau Liusė prisipažino balansuojanti prie labai pavo
jingos ribos - ta moterimi gali tapti ji. Būtų taip lengva leisti
sau įsimylėti. Liusė sunkiai atsispyrė Šerno traukai, jautėsi be
galo laiminga būdama kartu su juo, todėl suprato, kad jų san
tykių laikas sparčiai senka. Jei išsiskyrimą pernelyg užvilkins,
liks ne juokais įskaudinta. Tiesą sakant, kentės kur kas labiau
nei išsiskyrusi su Kevinu.
Tačiau kol kas ji dar pasimėgaus kiekviena minute. Pavog
tomis akimirkomis, persunktomis saldžiai kartaus suvokimo,
kad laimė - efemeriška lyg mėnesiena.
268
Nors Liusė tiesiogiai su Elise nebendravo, apie pasiruo

šimą vestuvėms jai nuolat pasakojo mama. Ceremonija turėjo
vykti vakarinėje salos dalyje, Ros Harboro Svč. Mergelės Ma
rijos Keliautojų globėjos koplyčioje - į uostą atsigręžusioje
šimtametėje baltoje koplytėlėje ant vandenyno kranto. Pobūvį
jie rengs istorinio krantinės restorano „Makmilinas" kieme.
Liusę žeidė mintis, kad su Kevinu šaltai besielgianti mama
vis entuziastingiau kalbėjo apie pačias vestuves. Atrodė, kad
ir vėl Elisė iš balos išlips sausa.
Gavusi kvietimą Liusė paliko jį virtuvėje atokiame kampe.
Vos žvilgtelėjusi į tą voką pajusdavo pyktį ir kartėlį.
Vakarienės užsukęs Šernas kaipmat pastebėjo neatplėštą
laišką.
- Kas čia?
Liusė vyptelėjo.
- Kvietimas į vestuves.
- Ar voko neatplėši?
- Viliuosi, kad jei vaikščiosiu aplink jį ratais ir dėsiuosi ne
matanti, laiškas ims ir išgaruos kaip nebuvęs, - ji palinko virš
plautuvės ir įniko kiaurasamtyje skalauti salotų lapus.
Šernas priėjo, uždėjo rankas jai ant klubų ir prisitraukė.
Jis kantriai laukė, tiesiog ramiai stovėjo už nugaros. Palenkęs
galvą lūpomis brūkštelėjo ausies krašteliu.
Liusė užsuko vandens čiaupą, nusišluostė rankas į šalimais
gulintį rankšluostėlį.
- Nežinau, ar įstengsiu ten nueiti, - ištarė rūškanu balsu. -
Nenoriu eiti. Bet privalau. Pasirinkimo nėra.
Šernas atgręžė ją į save, rankomis pasirėmė į stalviršį.
- Manai, bus skaudu žiūrėti į Elisę, stovinčią prie altoriaus
su Kevinu?
269
Lisa Kleypas
- Šiek tiek. Bet ne dėl Kevino. Tebejaučiu nuoskaudą dėl

sesers poelgio. Tebetūžtu dėl jos išdavystės, dėl jųdviejų melo,
deja, tėvai vėl elgiasi kaip seniau ir viską apmoka, o tai reiškia,
kad Elisė niekada nepasikeis, niekada nepasimokys...
- Kvėpuok, - priminė Šernas.
Liusė giliai įkvėpė, garsiai iškvėpė.
- Kad ir kaip nenoriu dalyvauti tose vestuvėse, per jas
namie sėdėti irgi negaliu. Atrodys, kad tebemyliu Keviną, te-
bepavyduliauju ar panašiai.
- Gal norėtum, kad kur nors tave išsivežčiau? - pasiūlė
Šernas.
Ji suglumusi suraukė kaktą.
- Turi galvoje... jų tuoktuvių dieną?
- Nusivešiu tave į mažutį kurortą Meksikoje. Tįsodama
ant balto paplūdimio smėlio, gurkšnodama mochitus neturėsi
kada graužtis dėl jų vestuvių.
Liusė išplėtė akis.
- Padarytum tai dėl manęs?
Šernas nusišypsojo.
- Ir aš iš to išpeščiau naudos. Pirma, pamatyčiau tave, vil
kinčią maudymosi kostiumėliu. Pasakyk, kur norėtum nuva
žiuoti. Į Kabosą? Bachą? Gal į Belizą ar Kosta Riką...
- Šernai, - Liusė nerimastingai pastukseno jam į krūtinę. -
Ačiū. Nepaprastai vertinu šį tavo pasiūlymą. Bet jokie mochitai
nenuskandins fakto, kad sesuo tuokiasi. Teks dalyvauti vestu
vėse. Nesitikiu, kad... - neišdrįsusi paprašyti Liusė nutilo.
- Tu sutikai mane lydėti į Marko ir Megės vestuves, - at
sakė Šernas. - Aš, suprantama, palydėsiu tave į sesers šventę.
- Ačiū.
- Nėra už ką.
270
- Ne... išties, - nuoširdžiai pasakė ji. - Žinodama, kad būsi

su manimi, jau dabar jaučiuosi geriau, - ji tučtuojau pasigai
lėjo išsprūdusių žodžių, išsigando atskleidusi pernelyg daug.
Bet kokia užuomina apie tai, kad Šernas jai reikalingas, kad
jau tapo emociškai nuo jo priklausoma, galėjo atbaidyti jį.
Tačiau Šernas tik apglėbė jai galvą delnais ir pabučiavo.
Nugara nuslydęs delnas prigludo žemai ant klubų, stumtelėjo
arčiau savęs. Pajutusi, koks jis įsiaudrinęs, Liusė išplėtė akis.
Šernasjau pernelyg gerai ją pažinojo, žinojojautriausias jos vie
teles, mokėjo sujaudinti. Bučiavo, kol akys užsimerkė, apsunkęs
kūnas prisišliejo prie jo, o širdis pašėlo daužytis. Tai buvo lėti,
deginantys, jėgas atimantys, pojūčius dovanojantys bučiniai.
Liusė nusuko veidą, įkvėpė.
- Viršun, - tepasakė.
Ir Šernas pakėlė ją ant rankų.
Savaitgalį Markas ir Megė susituokė nebeplaukiojančiame

Siatlo kelte. Diena pasitaikė šilta ir graži, Junjono ežero van
denys tviskėjo safyro mėliu, o tuoktuvių ceremoniją gaubė
ramybė. Nebuvo jokio nerimo, abejonių, įtampos ar sąmyšio.
Nuotakos ir jaunikio veidai spindėjo begaline meile.
Megė atrodė labai dailiai. Ji vilkėjo kelius siekiančią, priglu
dusią suknelę Vformos iškirpte, pasiūtą iš grublėto dramblio
kaulo spalvos šilko, subtiliai permatomu kreminiu šifonu de
koruotomis petnešėlėmis. Neįmantrią aukštai sukeltų plaukų
šukuoseną puošė baltų rožių puokštelė. Hole vilkėjo panašią
kreminės spalvos suknytę pūstu tūlio pasijoniu. Kai Markas
ir Megė atsistojo priešais taikos teisėją duoti santuokos įžadų,
Liusė susigraudino, pamačiusi, kad jie pasikvietė ir Holę. Pa
bučiavęs nuotaką, Markas pasilenkė pabučiuoti ir mergaitės.
271
Lisa Kleypas
Kelte laukė įspūdingos vaišės: gausybė vaisių, ryškias

palvių salotų su ryžiais ir makaronais, šviežių Ramiojo van
denyno gėrybių, nuo sūrio, šoninės ir salotų apsunkusių
bandelių, driekėsi pyragaičių ir daržovių suktinukų eilės.
Tradicinio vestuvinio torto vietoje stūksojo mažučių ant stovo
sudėliotų pyragėlių bokštas. Džiazo kvartetas grojo Džordžo
Geršvino dainą „Viliokė".
- Kaip gaila, kad šios vestuvės įvyko anksčiau nei Elisės, -
tarstelėjo Liusė Šernui.
- Kodėl?
- Čia visi tokie laimingi, o Markas su Mege akivaizdžiai
įsimylėję vienas kitą. Palyginti su šia diena, Elisės vestuvės
atrodys dar bjauresnės.
Šernas nusijuokė ir ištiesė jai taurę šampano. Pasipuošęs
tamsios spalvos kostiumu, užsirišęs derantį kaklaraištį, jis at
rodė stulbinamai gražus, nors buvo matyti, kad vilkėdamas
tuos drabužius jaučiasi nejaukiai - kaip formalios aprangos
suvaržymų nemėgstantis žmogus.
- Pasiūlymas sprukti į Meksiką tebegalioja, - priminė.
- Negundyk.
Kai svečiai susėdo prisikrovę lėkštes gėrybių, Šernas žengė
į priekį. Markas stovėjo apsikabinęs Mėgę ir Holę.
- Jei ne viešasis transportas, - pradėjo kalbą Šernas, - mano
brolis šiandien nesituoktų. Juodu su Mege vienas kitą pamilo
keltu plaukdami iš Belingamo į Anakortesą... ši istorija pri
mena seną posakį, teigiantį, kad gyvenimas - tai kelionė. Kai
kuriems žmonėms krypties pojūtis įgimtas. Nors ir nepažįs
tamos šalies vidury palikti, jie ras kelią namo. Mano brolis ne
toks, - Šernas nutilo, nes keletas svečių susijuokė, o vyresnysis
brolis jį pervėrė apsimestinai grėsliu žvilgsniu. - Taigi, tai,
kad Markas per kažkokį stebuklą atsidūrė ten, kur ir reikėjo,
272
maloniai nustebino mus visus, įskaitant ir patį Marką. - Mi

nioje pasigirdo garsesnis juokas. - Balažin kaip įveikęs visas
užtvaras, aplinkkelius ir vienkryptes gatves, Markas atrado
kelią pas Mėgę, - Šernas pakėlė taurę. - Už bendrą Marko ir
Megės kelionę. Ir už Holę, mylimą labiau nei bet kuri kita mer
gaitė visame pasaulyje.
Svečiai pašėlo ploti ir šūkčioti, o muzikantai užgrojo lėtą,
romantiškos dainos „Nuskraidink mane į Mėnulį" melodiją.
Markas apglėbė Mėgę ir juodu ėmė suktis šokių aikštelėje.
- Puiki kalba, - šnipštelėjo Liusė Šernui.
- Ačiū, - nusišypsojo jis. - Niekur neik. Tuoj grįšiu.
Tuščią šampano taurę atidavęs pro šalį einančiai padavėjai,
Šernas nužingsniavo prie Holės ir nusivedė į šokių aikštelę. Jis
sukinėjo dukterėčią, šokdino pasistatęs sau ant pėdų, paskui
pakėlęs suspaudė glėbyje ir apsuko lėtą ratą.
Liusė sekė juos mąsliu žvilgsniu. Ramybės jai nedavė ves
tuvių rytą atėjęs kadaise jai dėsčiusio profesoriaus Alano Spel-
mano elektroninis laiškas. Ji niekam neužsiminė apie laišką, o
vietoj džiugaus jaudulio juto nerimą ir abejones.
Alanas parašė, kad metinę „reziduojančio menininko"
stipendiją Mičelio Menų centro komisija nusprendė paskirti
jai. Audringai pasveikinęs savo buvusią studentę, profesorius
informavo, kad jai tereikės pasirašyti sutikimą dėl skiriamos
stipendijos terminų ir sąlygų. Paskui jie padarys oficialų pra
nešimą spaudai.
„Nepaprastai džiaugiuosi, - rašė jis. - Tu ir Mičelio menų
centras tobulai tinkate vienas kitam."
Liusę ši frazė pralinksmino. Išgyvenus tiek nevykusių san
tykių su vyrais, galų gale paaiškėjo, kad labiausiai jai tinka...
Menų centras. Jos laukia metai Niujorke. Liusė išgarsės visoje
šalyje. Darbuosis kartu su kitais menininkais, eksperimentuos
273
Lisa Kleypas
su naujomis technikomis, kartkartėmis dalyvaus viešuose

Menų centro stiklo dirbtuvių kūrybiniuose pasirodymuose.
Metams baigiantis surengs asmeninę parodą. Tai buvo Liusės
išsvajota galimybė. Ir niekas jai netrukdė.
Išskyrus Šerną.
Ji nieko nežadėjo. Jis - taip pat. Buvo susitarę, kad bet
kuris jų gali nutraukti santykius ir keliauti tolyn nė neatsi
gręždamas. Tokie pasiūlymai kaip šis iš Mičelio Menų centro
nesimėto, antra proga gali ir nepasitaikyti. Liusė žinojo, jog
Šernas nieku gyvu nenorėtų, kad ji šitaip dėl jo aukotųsi.
Tad kodėl užplūdo tokia melancholija?
Nes ji norėtų praleisti dar daugiau laiko su Šernu. Nes jų
ryšys, tegul ir suvaržytas apribojimų, jai labai svarbus.
Pernelyg svarbus.
Liusės mintys sugrįžo į dabartį: Megės tėvas pareiškė norįs
pašokti su dukterimi, o Markas įsiterpė į Holės ir Šerno šokį.
Graži, ilgesinga muzika į šokių aikštelę atviliojo dar keletą
porų.
Šernas grįžo prie Liusės ir tylomis ištiesė ranką.
- Aš negaliu šokti, - juokdamasi paprieštaravo Liusė ir
mostelėjo į longetėje įspraustą koją.
Jo lūpos lėtai išlinko į šypseną.
- Mes apsimesime.
Ji leidosi apglėbiama. Kvėpė Šerno kvapą, malonų įdegu
sios vyro odos ir kedro aromatą, sumišusį su plono vilnonio
audinio, iškrakmolytos medvilnės dvelksmu. Kadangi šokti
Liusė negalėjo, juodu tik suglaudė galvas ir siūbavo į šalis.
Jos jausmai įsišėlo, ilgesys sumišo su vos kirbančia panika.
Liusė žinojo: palikusi Šerną veikiausiai niekada pas jį negrįš.
Siaubingai kankinsis, matydama jį su kitomis moterimis,
274
žvelgdama, kaip išsiskiria jų keliai... prisimindama jų meilės

vasarą. Retas ir nuostabus, fizinio artumo ribas peržengiantis
ryšys buvo ranka pasiekiamas, deja, jų vidinės užtvaros pasi
rodė besančios neįveikiamos. Jie gyveno kas sau, taip ir neat-
sivėrę tikrajam, Liusės taip trokštamam intymumui. Vis dėlto
artimesnio ryšio jai veikiausiai nelemta patirti.
„Geriau jau nebūčiau to pažinęs", - anądien pasakė tėvas.
Gerasis Dieve, ji, ko gero, jau ėmė suprasti, apie ką jis kalbėjo.
- Kas atsitiko? - sušnibždėjo Šernas.
Liusė pasistengė šyptelėti.
- Nieko.
Bet Šerno apgauti nepavyko.
- Kas tau neduoda ramybės?
- Truputį... gelia koją, - pamelavo ji.
Šernas tik tvirčiau suspaudė Liusę glėbyje.
- Eime, kur nors pasėdėsime, - pasiūlė ir išvedė ją iš šokių
aikštelės.
Kitą rytą Liusė pabudo vėliau nei įprastai. Pro miegamojo

langus sruvo saulės spinduliai. Ji išsitempė visu kūnu, virp
telėjusi pasirąžė ir nusižiovavusi apsivertė ant kito šono. Iš
nuostabos suklapsėjo akimis: šalia miegojo Šernas.
Mintyse panaršiusi po praėjusį vakarą, prisiminė grįžusi su
Šernu namo. Buvo smagiai įkaušusi, nes šiek tiek padaugino
šampano. Šernas ją nurengė, paguldė į lovą ir tyliai sukikeno
iš Liusės pastangų jį sugundyti.
„Jau vėlu, Liuse. Metas miegoti."
„Tu manęs nori, - tyliai suokė ji. - Nori. Aš žinau."
Atlaisvinusi šilkinio kaklaraiščio mazgą, Liusė timptelėjo
Šerną arčiau savęs. Aistringai bučiuodama ištraukė kaklaraištį
iš po marškinių apykaklės ir pergalingai įteikė savininkui.
275
Lisa Kleypas
„Padaryk ką nors nepadoraus, - pareikalavo. - Surišk mane

šituo. Metu tau iššūkį, - ji apsivijo jį sveikąja koja. - Nebent esi
pernelyg pavargęs."
„Greičiau jau numirsiu, nei būsiu pernelyg pavargęs tokiai
veiklai", - tarė Šernas ir iki vėlyvos nakties neleidojai atsikvėpti.
Akivaizdu, toji maloni veikla ir miego poreikis privertė
Šerną sulaužyti taisyklę niekada nelikti su moterimi pernakt.
Liusė žvilgsniu nuklydo ilgomis stipriomis rankomis,
glotnia plačių pečių ir nugaros oda, gundomai sutaršytais
plaukais. Miegodamas jis atrodė jaunesnis, raukšlelės aplink
burną išsilygino, o tankių blakstienų pusmėnuliai vos paste
bimai virpčiojo nuo sapnų. Pastebėjusi menkutę, tarp antakių
įsirėžusią raukšlelę, Liusė nesusiturėjo ir švelniai išlygino ją
piršto galiuku.
Šernas pabudo sutrikęs ir apsnūdęs, atsiduso.
- Liuse, - ištarė kimiu nuo miego balsu, instinktyviai iš
tiesęs rankas prisitraukė ją arčiau.
Liusė susirangė šalia, įsikniaubė į švelnius krūtinės
plaukus.
Bet jau kitą akimirksnį pajuto jį išgąstingai krūptelint.
- Kas... kur... - Šernas staigiai pakėlė galvą ir, susigaudęs,
kur esąs, sulaikė kvapą. - Vaje, - sumurmėjo ir šoko iš lovos,
lyg toji būtų užsiliepsnojusi.
- Kas atsitiko? - paklausė tokios jo reakcijos priblokšta
Liusė.
Šernas išplėtė nesuvaidinto siaubo kupinas akis.
- Šiąnakt negrįžau namo. Miegojau čia.
- Nieko baisaus. Renfildas šunų viešbutyje. Hole su Marku
ir Mege. Nėra dėl ko nerimauti.
Tačiau Šernas jau stvarstė išmėtytus drabužius.
276
- Kodėl leidai man užmigti?

- Pati užmigau, - pasiteisino Liusė. - Šiaip ar taip, nebū
čiau tavęs žadinusi - vos kojas pavilkai, o aš neprieštarauju,
kad miegotum mano lovoje, todėl...
- Aš prieštarauju, - tvirtai atrėžė Šernas. - Aš taip nesielgiu.
Nepasilieku iki ryto.
- Gal tu vampyras? Nieko neatsitiko, Šernai. Tai ničnieko
nereiškia.
Tačiau jis nebesiklausė. Nešinas drabužiais nudrožė į dušą,
o po minutės Liusė išgirdo šniokščiant vandenį.
„...o paskui jis tiesiog ėmė ir išlėkė, - vėliau tą rytą Džas-

tinai ir Zojai pasakojo Liusė, - kaip nuplikytas. Nė žodžio iš
eidamas neištarė. Bala žino, gal įsiuto ar mirtinai persigando,
o gal ir tas, ir anas. Turbūt viskas vienu metu/'
Šernui išėjus, Liusė išsiruošė aplankyti draugių. Visos trys
įsitaisė virtuvėje su kavos puodeliais. Ne vieną Liusę kamavo
bėdos. Įprastai džiugiai nusiteikusios Zojos nuotaiką temdė
rūpestis dėl pasiligojusios močiutės. Džastina ką tik išsiskyrė
su Dueinu ir nors stengėsi parodyti, esą jai vis vien, buvo ma
tyti, kad skyrybas draugė išgyvena skausmingai.
Liusei pasiteiravus apie jų santykių atšalimo priežastis,
Džastina nuo tiesaus atsakymo išsisuko.
- Aš... ee... netyčia jį išgąsdinau, - teatsakė.
- Kaip? Dareisi nėštumo testą, ar ką?
- Dieve, ne, - nekantriai mostelėjo ranka Džastina. - Ne
noriu kalbėti apie savo bėdas. Tavosios kur kas įdomesnės.
Papasakojusi merginoms apie Šerno elgesį, Liusė pasirėmė
smakrą ranka ir susiraukusi paklausė:
- Kurių galų reikėtų mirtinai persigąsti praleidus naktį sve
timoje lovoje? Kodėl Šernas nepatiria jokių bėdų mylėdamasis
277
Lisa Kleypas
su manimi, bet tikrąja to žodžio prasme permiegojęs kartu vos

negauna širdies smūgio?
- Pamąstykime, kas yra lova, - pasakė Džastina. - Tai vieta,
kurioje miegi ir esi pažeidžiamiausias. Bejėgis. Nesąmoningas.
Vadinasi, kai du tapę itin pažeidžiami žmonės miega vienoje
lovoje, jie vienas kitam parodo didžiulį pasitikėjimą. Tai kitoks
artumas nei seksas - bet toks pat stiprus.
- O Šernas artumo vengia kaip ugnies, - Liusė nurijo dygų
gumulą. - Jam tai pernelyg pavojinga. Jų šeimos vaikus ne
sykį įskaudino tie, kurie turėjo mylėti labiausiai.
Džastina linktelėjo.
- Tėvai mus išmoko santykių pagrindų. Parodo, kokie jie
turėtų būti. Tas nuostatas vėliau pakeisti gana nelengva.
- Gal reikėtų pasikalbėti su Šernu, - pasiūlė Zoja, paglos-
čiusi įsitempusios Liusės ranką. - Kartais atvirai pasišneku
čiavus...
- Ne. Pažadėjau sau nemėginti jo pakeisti ar išgydyti. Šerno
bėdos - jo paties reikalas. O aš esu atsakinga už savąsias.
Džastina ištiesė popierinę nosinaitę ir Liusė susigriebė, kad
jos skruostais ritasi ašaros.
Šniurkščiodama, dūsaudama ji išsišnirpštė nosį ir papasa
kojo draugėms apie laimėtą Menų centro stipendiją.
- Priimsi šį pasiūlymą, tiesa? - pasitikslino Džastina.
- Taip. Dalyvausiu Elisės vestuvėse ir po kelių dienų iš
vyksiu.
- Kada pasakysi Šernui?
- Paskutinę minutę. Noriu kiek įmanydama ilgiau pasimė
gauti mums dar likusiu laiku. Išgirdęs šią žinią Šernas tikins,
kad turėčiau važiuoti, žadės manęs ilgėtis... bet iš tiesų pajus
neįtikėtiną palengvėjimą. Juk ir jis jaučia tą mūsų santykius
278
keičiantį... virsmą. Mudu vis labiau susisaistome. Reikia tai

nutraukti, kol nenužengėme pernelyg toli.
- Kodėl? - tyliai paklausė Zoja.
- Abu žinome, kad Šernas mane įskaudins. Niekada neiš
tars „aš tave myliu", niekam neatiduos savos širdies, - ji vėl
išsipūtė nosį. - Tai labai sunkus paskutinis žingsnis. Veda ten,
kur Šernas nė neketina eiti.
- Atleisk, Liuse, - murmtelėjo Džastina. - Jei tik būčiau
žinojusi, kad draugystė su Šernu tave įskaudins, niekada ne
būčiau skatinusi su juo prasidėti. Maniau, tau tiesiog neprošal
pasilinksminti.
- Aš pasilinksminau, - nuoširdžiai patikino ją Liusė šluos
tydamasi akis.
- Matyti, - atsakė Džastina ir Liusė sukikeno pro ašaras.
Tos pačios dienos popietę studijoje besidarbuojančios
Liusės mintis pertraukė beldimas į duris. Padėjusi rėžtukus, ji
tvirčiau susiveržė į uodegėlę surištus plaukus ir nuėjo pasitikti
lankytojo.
Tarpduryje stovėjo Šernas, jo rankose puikavosi iš įvai
riausių gėlių: oranžinių rožių, geltonų lelijų, rožinių astrų ir
gerberų sudėta puokštė.
Liusės žvilgsnis nuklydo neperprantamu Šerno veidu, su
stojo prie ryškiaspalvės puokštės.
- Atsiprašymo gėlės? - paklausė stengdamasi suturėti šyp
seną.
- Ir atsiprašymo saldainiai, - atsakė jis, tiesdamas sta
čiakampę žvilgaus popieriaus dėžutę, apsunkusią nuo ma
žiausiai kilogramo aukščiausios kokybės saldainių. - Kartu
su nuoširdžiu apgailestavimu. - Jos žvilgsnio padrąsintas
Šernas tęsė: - Nesi kalta, kad užmigau šalia tavęs. Gerai viską
279
Lisa Kleypas
apgalvojęs supratau, kad ta patirtis man visai nepakenkė. Iš

tiesų, džiaugiuosi, kad taip nutiko, nes kitaip niekada nebū
čiau sužinojęs, kaip žaviai tu atrodai rytais.
Liusė nusijuokė, pasijuto raustanti.
- Tu nuostabiai atsiprašinėji, Šėmai.
- Ar galėčiau pakviesti tave vakarienės?
- Mielai pavakarieniaučiau su tavimi, bet...
-Bet?
- Šiek tiek pamąsčiau. Galbūt bent keletą dienų mudu ga
lėtume bendrauti kaip draugai, be jokio sekso?
- Žinoma, - Šernas nuvėrė ją tiriamu žvilgsniu. - Ar galė
čiau paklausti, kodėl?
Liusė nuėjo prie stalo, padėjo saldainius ir gėles.
- Noriu apmąstyti kai kuriuos dalykus. Man reikia šiek tiek
asmeninės erdvės. Suprasiu, jei persigalvosi dėl vakarienės.
- Ne, dėl vakarienės nepersigalvojau, - kažkodėl suirzo
Šernas. - Man... - jis nutilo ieškodamas tinkamų žodžių, -
tavęs reikia ne vien dėl sekso.
Liusė sugrįžo prie jo, šiltai, nuoširdžiai nusišypsojo ir tuo,
regis, suglumino Šerną.
- Ačiū.
Abu stovėjo vienas priešais kitą, bet nesilietė. Liusė nu
jautė, kad abu grumiasi su trikdančia priešprieša: atrodė, kad
kažkas tarp jų negerai, bet sykiu - kaip tik taip, kaip turi būti.
Nuo Šerno žvilgsnio šiurpo sprandas. Jo veidas išliko
griežtas, tik skruosto raumuo virpčiojo. Svarstydama, kaip ga
lėtų nutraukti spengiančią tylą, Liusė ėmė nesmagiai trypčioti.
- Noriu tave apkabinti, - tyliai tarstelėjo Šernas.
Išmušta iš vėžių, jausdama, kaip švelniai raustelėjusius
skruostus užlieja sodrus raudonis, Liusė nervingai sukikeno.
Bet Šernas nesišypsojo.
280
Jie buvo mylėjęsi intymiausiomis pozomis, vienas kito

akivaizdoje ne sykį apsirengė ir nusirengė... bet tą akimirką
pabūgo paprasčiausio apkabinimo. Liusė žengė artyn. Lėtai,
tarsi bijodamas, kad staigus judesys gali ją nubaidyti, Šernas
rankomis apsivijo Liusę per liemenį. Jie artėjo vienas prie kito
atsargiais žingsneliais, linkiai glaudėsi prie iškilimų, kojos
prie kojų, o jos galva susirado įprastą vietą jam ant peties.
Visiškai atsipalaidavusi Liusė juto kiekvienu atodūsiu,
mintimi, širdies dūžiu prisitaikanti prie Šerno, juto juos su
jungusius saitus. Jei meilė galėjo atsiskleisti fiziškai susijungus
kūnams - ne mylintis, bet per kitokį, tiek pat tikrą ir visa api
mantį veiksmą, tai kaip tik tai ir nutiko. Čia. Dabar.
Stovėdama su Šernu ji prarado laiko nuovoką. Tiesą sa
kant, atrodė, kad jie kartu pabėgo iš savojo laiko, užsimiršo
glausdamiesi vienas prie kito, pasiklydo šioje paslaptingoje
substancijoje, kurią abu sukūrė. Galiausiai Šernas atšlijo ir
murmtelėjo užsuksiąs vakare. Liusė linktelėjo ir įsikibo durų
rėmo, kad nepargriūtų. Šernas išėjo neatsigrįžęs ir perdėtai
lėtai nužingsniavo takeliu - kaip ne itin tvirtai ant kojų besi
laikantis žmogus.
Paskambinusi Alanui Spelmanui Liusė pranešė priimanti

Menų centro stipendiją, bet paprašė oficialų pranešimą atidėti
iki rugpjūčio pabaigos. Iki to laiko įvyks Elisės ir Kevino ves
tuvės, o ji spės pabaigti visus suplanuotus darbus.
Kiekvieną dieną kelias valandas Liusė skirdavo Lietaus
Šešėlio vynuogyno namo vitražui. Šiam sudėtingam kūri
niui prireikė visų jos įgūdžių ir daug pastangų. Liusė iš pa
skutiniųjų stengėsi kiekvieną detalę įtaisyti taip, kaip reikia.
Pjaustydama stiklo fragmentus, dėliodama juos į vaizdinę
281
Lisa Kieypas
poemą, suliejo ten ir savo jausmus Šernui. Vitražas švytėjo na

tūraliomis žemės, medžių, dangaus ir mėnesienos spalvomis,
sulydytas, sluoksniuotas stiklas suteikė jam trimatės erdvės
įspūdį.
Išpjausčiusi stiklą, žnyplėmis ir plokščiareplėmis Liusė iš
tiesino švino juostelę. Atsargiai įspraudė stiklą į juostelių grio
velius, o tada nukarpė jas pagal vitražo kontūrus. Sujungusi
vidinius fragmentus, paveikslą ketino apjuosti pusapvaliu
švino strypu. Vėliau siūles lituos, cementu apsaugos nuo drė
gmės.
Lango vitražui pamažu įgaunant formą, Liusė atkreipė dė
mesį į stiklo švytėjimą, keistą, ne lydomo metalo skleidžiamą
šilumą. Vieną vakarą ji jau ketino uždaryti studijos duris, bet
nejučia dirstelėjo į darbastalį, ant kurio gulėjo neužbaigtas
langas. Stiklas žioravo vidine ugnimi.
Nuo tos nakties, kai Šernas liko miegoti jos bute, juodu pa
laikė tik platoniškus santykius. Platoniškus, bet ne aseksua
lius. Šernas iš kailio nėrėsi, mėgindamas ją sugundyti, nuo jo
bučinių linko kojos, o aistringos glamonės abu paskandindavo
karštose nepatenkinto geidulio bangose. Tačiau Liusė bijojo,
kad pasimylėjusi su Šernu neišvengiamai prisipažins, kaip
smarkiai jį myli. Tie žodžiai kone visą laiką sukosi jos gal
voje, laikėsi ant lūpų ir beviltiškai laukė, kada bus ištarti. Tik
savisaugos instinktai suteikė jėgų atsispirti Šernui. Iš pradžių
nuolankiai susitaikydavęs su atstūmimu, Šernas tvardėsi vis
sunkiau.
- Kada? - paklausė jis, kai jie vėl pasiglamonėjo.
Karštas jo alsavimas tvilkė lūpas, o akys žioravo pavojingu
karščiu.
282
- Nežinau, - silpnu balseliu išlemeno Liusė, virpėdama

nuo nugara ir klubais slystančių rankų prisilietimo. - Tada,
kai vėl savimi pasitikėsiu.
- Leisk man tave pamylėti, - sušnibždėjo Šernas, pri
glaudęs kaktą prie josios. - Leisk mylėti tave visą naktį. Noriu
vėl nubusti šalia tavęs. Tik pasakyk, ko tau reikia, Liuse, ir aš
tai padarysiu.
„Mylėti/' Tokių žodžių jis dar niekada nebuvo ištaręs. Jie
žnyplėmis suspaudė Liusei širdį. Meilė Šernui prilygo ago
nijai - jis geidė ypatingo artumo, bet pernelyg priartėti bijojo.
Kadangi tai, ko Liusė troško labiausiai - Šerno meilės, buvo
neįmanoma, ji ir vėl jį atstūmė.
Liusė užbaigė vitražą likus dviem dienoms iki Elisės ves

tuvių. Ėmė rinktis kitur gyvenantys svečiai, vieni įsikūrė Roš
Harboro kurorto vasarnamiuose, kiti apsistojo „De Haro"
viešbutyje. Ryte atvykę Liusės tėvai visą dieną praleido su
Elise ir vestuvių planuotoja. Rytoj Liusė su jais papietaus, bet
šįvakar jos laukė vakarienė su Šernu. Per ją ir praneš išvyks
tanti iš Fraidei Harboro.
Mintis nutraukė beldimas į studijos duris.
- Užeikite! - šūktelėjo Liusė. - Neužrakinta!
Jos nuostabai, lankytojas buvo Kevinas.
Buvęs vaikinas drovokai šyptelėjo.
- Liuse. Ar turi keletą minučių?
Liusės širdis smuktelėjo. Ji vylėsi, kad Kevinas užsuko ne
panūdęs susitaikyti, prisiminti bendrą praeitį ir užglaistyti
visus nesutarimus - kad tik niekas netemdytų jo vestuvių su
Elise dienos. To visai nereikėjo. Ačiūdie, Liusė Kevinui jau
283
Lisa Kleypas
nieko nebejautė. Kas buvo - pražuvo. Ko jau ko, bet praeities

autopsijos dabar ji trokšta mažiausiai.
- Keletą minučių rasiu, - atsargiai atsakė ji, - bet esu ganė
tinai užsiėmusi. Spėju, vestuvių reikalai ir tau nuobodžiauti
neleidžia.
- Iš tikrųjų, jaunikiui nelabai yra ką veikti. Tereikia tam
tikru laiku pasirodyti ten, kur jos paliepia.
Gražus kaip visada Kevinas šiandien atrodė kažin kaip
keistai. Suglumęs, žvelgė tuščiu žvilgsniu - taip žvelgia ant ša
ligatvio suklupęs ir nematomos kliūties besidairantis žmogus.
Jis žengė artyn, o Liusė susigriebė popieriaus lapais beklos-
tanti medžio vitražą. Norėjo apsaugoti jį nuo Kevino akių. Ji
pasitraukė tolėliau ir atsišliejo į darbastalio kraštą.
- Nebenešioji longetės, - pastebėjo Kevinas. - Kaip gyja
koja?
- Kuo puikiausiai, - nerūpestingai atsakė Liusė. - Turiu tik
mažumėlę ją pasaugoti. Vengti didelių apkrovų.
Kevinas priėjo pernelyg arti, bet ji neketino trauktis.
Liusė tyrinėjo jį įdėmiu žvilgsniu ir stebėjosi: kaip galėjo
taip nutikti, kad kadaise toks artimas vyras virto visiškai
svetimu žmogumi? Kitados nėmaž neabejojo jį mylinti... tie
jausmai buvo puiki tikros meilės kopija. Juk esama ir į tikrą
sias labai panašių šilkinių rožių, o cirkonio žėrėjimas niekuo
nenusileidžia deimantų spindesiui. Bet jų meilė tebuvo pa
rodija. Visi tie meilūs žodžiai ir jaukūs ritualai slėpė giliai
glūdinčią tuštumą. Liusė vylėsi, kad Keviną su Elise susiejo
gilesnis, nuoširdesnis ryšys. Vargu ar taip ir buvo.
- Kaip jautiesi? - paklausė pajutusi jam gailestį.
Išgirdęs jos balsą, Kevinas nusvarino pečius, giliai atsiduso.
284
- Tarsi įsuktas viesulo. Gėlių spalvų rinkimasis, padėkos

dovanos su vardiniais kaspinėliais, fotografas, vaizdo opera
torius ir kitos nesąmonės... viskas kur kas sudėtingiau ir be-
protiškiau, nei turėtų būti. Noriu pasakyti: juk tai tik vestuvės.
Liusė išspaudė šypseną.
- Netrukus viskas baigsis. Tada galėsi lengviau atsikvėpti.
Kevinas leidosi žingsniuoti po studiją. Šią vietą puikiai
pažinojo, bendro gyvenimo metais lankėsi čia begalę kartų.
Netgi padėjo Liusei sumontuoti vertikaliuosius stovus sti
klui laikyti. Bet dabar jam įsiveržus į dirbtuves Liusė pasijuto
nejaukiai. Kevinui čia vietos nebebuvo. Jis nebeturėjo jokios
teisės šitaip žirglioti po jos darbo vietą.
- Keisčiausia, - tarė Kevinas apžiūrinėdamas lentynoje
sustatytus, jau pagamintus lempų gaubtus, - kad kuo labiau
artėja vestuvės, tuo dažniau susimąstau apie tai, kas nutiko
tarp mudviejų.
Liusė suklapsėjo akimis.
- Kalbi apie... save ir mane?
- Taip.
- Tu mane apgaudinėjai.
- Žinau. Bet noriu susigaudyti, kodėl.
- Tai nebesvarbu. Viskas baigta. Poryt - tavo tuoktuvės.
- Manau, jei būtum man suteikusi truputį daugiau er
dvės, - toliau kalbėjo Kevinas, - niekada nebūčiau išėjęs pas
Elisę. Ko gero, santykius su ja užmezgiau tik norėdamas pa
rodyti, kad man reikia daugiau erdvės.
Liusė išplėtė akis.
- Kevinai, tikrai nenoriu šito aptarinėti.
Jis vėl sugrįžo prie stalo, priėjo dar arčiau.
285
Lisa Kleypas
- Atrodė, kad mudviem kažko trūksta, - pasakė, - maniau

tą trūkstamą dalį rasiąs pas Elisę. Bet vėliau supratau... kad
būdamas su tavimi turėjau viską. Tik nemačiau.
- Gana, - nukirto Liusė. - Aš rimtai, Kevinai. Si kalba be
prasmė.
- Maniau, kad mudu pernelyg susitupėjome, gyvenimas
darėsi nuobodus. Užsigeidžiau daugiau jaudulio. Pasielgiau
kaip bukaprotis, Liuse. Buvau laimingas su tavimi ir tos laimės
atsisakiau. Ilgiuosi to, ką mudu turėjome. Aš...
- Gal tu pakvaišai? - griežtai paklausė Liusė. - Ketini per
sigalvoti dėl vestuvių? Dabar, kai viskas jau suplanuota ir iš
kitų miestų renkasi svečiai?
- Nemyliu Elisės tiek, kad ją vesčiau. Tai klaida.
- Tu jai pasižadėjai. Negali trauktis! Gal patiri sadistinį
jaudulį priversdamas moteris tave įsimylėti, o paskui palik
damas?
- Mane įstūmė į šią balą, niekas nepaklausė, ko aš norė
čiau. Argi man nevalia pačiamnuspręsti, ko reikia, kad būčiau
laimingas?
- Dieve mano, Kevinai. Labai panašius žodžius kadaise
man pasakė ir Elisė. „Tenorėjau būti laiminga/' Abu manote,
kad laimė - daiktas, bėgate paskui ją lyg naujo gražaus žaislo
užsigeidę vaikai. Nebūsite laimingi, kol, užuot ieškoję būdų
pamaloninti save, neišmoksite pasirūpinti kitais. Išeik, Ke
vinai. Esi pasižadėjęs Elisei, turi su tuo susitaikyti. Prisiimk
bent kiek atsakomybės. Tada galėsi pamėginti tapti laimingas.
Suraukti Kevino antakiai išdavė, kad Liusės patarimas jam
pasirodė perdėm įžūlus.
- Kada tapai suknista žinove? - jo balse suskambo nema
lonios, šiurkščios gaidelės. - Ar susidėjusi su tuo prasčioku
286
apsimetėliu Semu Nolanu? Padugnių alkoholikų užaugintas

ponas Vyno Ekspertas savo dienas baigs ten pat, kur ir jie.
- Išeik. Tučtuojau, - Liusė apėjo darbastalį ir taip atsiskyrė
juo nuo Kevino.
Savigailai peraugus į įtūžį vyras metėsi nuo vieno kraštu
tinumo prie kito.
- Aš jį įkalbėjau su tavimi susitikinėti. Viskas buvo supla
nuota, Liuse... Aš tuo pasirūpinau. Šernas buvo man skolingas.
Parodžiau tavo nuotrauką telefone ir paprašiau pakviesti į pa
simatymą. Idėja šovė Elisei, - Kevinas išsišiepė tarsi pasakęs
makabrišką juokelį. - Norėjome, kad liautumeisi vaidinusi
auką. Tikėjomės, kad vos tik imsi su kuo nors susitikinėti ir
vėl pradėsi gyventi, tavo tėvai mums nebetrukdys.
- Ar šito ir atėjai papasakoti? - Liusė pakraipė galvą. - Aš
viską žinau, Kevinai. Šernas man viską papasakojo iš pat pra
džių, -ji pasilenkė prie stalo ir pirštais palietė raminamai vėsų
stiklą.
- Bet kodėl tu...
- Nesvarbu. Jei nori sukiršinti mane su Semu, veltui sten
giesi. Iškart po vestuvių išvyksiu iš salos. Skrisiu į Niujorką.
Kevinas išpūtė akis.
- Kodėl?
- Laimėjau meno stipendiją. Pradėsiu naują gyvenimą.
Kai Kevinas suvirškino naujienas, jo akys sužėrėjo nuo jau
dulio, veidas išraudo.
- Važiuosiu su tavimi.
Liusė įsmeigė į jį nuostabos kupiną žvilgsnį.
- Manęs čia niekas nelaiko, - dėstė Kevinas. - Perkelsiu
verslą - landšafto priežiūros paslaugas galiu teikti bet kurioje
vietoje. Dieve, Liuse, tai išeitis! Žinau, įskaudinau tave, žinau,
287
Lisa Kleypas
kad susimoviau, bet viską atpirksiu. Prisiekiu, Kartu pradė

sime naują gyvenimą, o visą šitą šūdą paliksime čia.
- Tu netekai proto, - Kevino elgesio priblokšta, Liusė vos
įstengė prabilti. - Tu... Kevinai, tu ruošiesi tuoktis su mano
seserimi...
- Nemyliu jos. Myliu tave. Niekada nesilioviau tavęs my
lėjęs. Žinau, kad ir tu jauti tą patį, juk nedaug laiko tepraėjo.
Mudviembuvo taip gera kartu. Priminsiu tau tuos laikus, tu...
Žengęs prie Liusės, Kevinas stvėrė ją už rankų.
- Kevinai, liaukis!
- Aš miegojau su Elise, tu miegojai su Šernu, taigi lygiosios.
Viską paliksime praeityje. Liuse, paklausyk...
- Pasitrauk.
Apimta įniršio Liusė neįtikėtinai ryškiai išvydo juos su
pantį stiklą: lakštus, šukes, karoliukus, plyteles ir miltelius.
Tą sekundės dalį ji staiga suprato, jog valios galia paverstų
stiklą kuo tik panorėjusi. Galvoje iškilo atvaizdas ir Liusė su
sitelkė į jį.
Šaižiai alsuodamas Kevinas spaudėsi arčiau.
- Tai aš, Liuse. Aš. Noriu tave susigrąžinti. Noriu...
Staiga jis dusliai nusikeikė ir paleido Liusę.
Orą perskrodė kraują stingdantis kliegsmas. Mažas tamsus
padarėlis šovė Kevinui prie galvos ir pašėlo sklandyti aplink.
Šikšnosparnis.
- Po perkūnais... - Kevinas iškėlė rankas ir mosikuodamas
ėmė gintis nuo agresyviai plasnojančio padaro. - Iš kur šitas
čia atsirado?
Liusė dirstelėjo į litavimo stalą. Ant jo krutėjo ir lankstėsi
du kampiniai vitražo fragmentai - dar neprilituoti juodo ob
sidiano gabalėliai.
288
- Pirmyn, - tarė ji.

Nuo stalo kaipmat purptelėjo šikšnosparnių porelė ir taip
pat nusitaikė į Keviną.
Trys šikšnosparniai raižė orą rantytais sparnais ir nardė po
studiją, kol nuginė Keviną prie durų. Klupinėdamas ir plūsda-
masis jis išskubėjo lauk. Du šikšnosparniai išskrido įkandin.
Trečiasis metėsi į kambario kampą ir šleptelėjęs ant grindų
ėmė kepurnėtis ant cementinio paviršiaus.
Giliai įkvėpusi Liusė žengė prie lango ir jį atidarė. Žemai
pakibusi saulė jau grimzdo į sutemas, oras apsunko nuo susi
tvenkusio dienos karščio.
- Ačiū, - ištarė ji atsitraukusi atokiau. - Skrisk.
Po akimirkos šikšnosparnis pakilo, šmurkštelėjo pro atvirą
langą ir dingo dangaus platybėje.
289
20
- Netrukus turėsi išeiti, - pasakė Šėmas ir pritūpęs dirs

telėjo po siauručiais, iš antro aukšto į centrinį namo bokštą
kylančiais laiptais.
Aleksas nugremžė ir išvalė visus išklerusių laiptų plyšius,
o dabar išsijuosęs kalė pleištus į pakopų ir popakopių kraštus.
Kai baigs darbą, laiptai išlaikys ir dramblį.
- Kodėl gi? - brolis liovėsi stuksenęs.
- Liusė ateis vakarienės.
- Duok man dešimt minučių ir bus baigta.
- Gerai.
Šernas susiraukęs įdėmiai nužiūrėjo brolį, susimąstė, ką
galėtų jam pasakyti, kuo padėti.
Pastarosiomis dienomis Aleksas elgėsi keistai, slampinėjo
aplink lyg nervingas katinas. Šernas su Marku vylėsi, kad sky
rybų pabaiga atneš jaunėliui bent šiokį tokį palengvėjimą, ta
čiau jis tik ritosi žemyn. Sulyso, perkaro, paakiuose lyg gedulo
vainikai pakibo juodi ratilai. Vis dėlto ypatingais genais apdo
vanotas Aleksas, net prakaulus ir išsekęs, atrodė stulbinamai
290
gražus. Marko vestuvių pobūvyje jis stovėjo kampe ir gėrė, o

moterys vis tiek lipo prie jo lyg musės prie medaus.
- Ali, - tarstelėjo Šernas, - tu neįnikai į blogus dalykėlius, ką?
Taukšėjimas vėl nutilo.
- Nevartoju narkotikų, jei klausi apie tai.
- Siaubingai atrodai.
- Jaučiuosi puikiai. Dar niekad nesijaučiau taip gerai.
Šernas skeptiškai nužvelgė brolį.
- Smagu girdėti.
Sučirškė durų skambutis ir Šernas nulipo pažiūrėti, kas
atvyko.
Nustebo pamatęs ankstėliau atėjusią Liusę. Jamišsyk ding
telėjo, kad nutiko kas nors blogo - Liusė atrodė tartum kažką
palaidojusi.
- Liuse?
Šernas instinktyviai ištiesė rankas, bet Liusė atšlijo. Nusi
suko.
Sumišęs jis įsmeigė į ją įtarų žvilgsnį.
Liusės lūpos buvo sausos, atpleišėjusios, tarsi nukram
tytos. Ji išspaudė šypseną.
- Turiu tau kai ką pasakyti. Prašau nepertraukti, antraip
man nepavyks šito padaryti. Iš tikrųjų, naujienos puikios.
Šerną taip išblaškė apsimestinis, akivaizdžią kančią pri
dengęs Liusės džiugesys, kad jis vargiai suprato, ką ji kalba.
Kažką apie menininkų stipendiją, meno programą... Menų
centrą Niujorke. Mičelio menų centrą. Ji ketino sutikti. Presti
žinė stipendija - galimybė, kurios Liusė laukė visą gyvenimą.
Programa truks metus. J salą ji veikiausiai nebegrįš.
Paskui Liusė nutilo ir žiūrėdama į Šerną laukė atsakymo.
Šernas ieškojo žodžių.
- Šaunios naujienos, - išmikčiojo. - Sveikinu.
291
Lisa Kleypas
Liusė linktelėjo, vis dar šypsodamasi, nors šypsena atrodė

lyg smeigtukais prie veido prisegta. Šernas žengė priekin, ap
kabino ją. Liusė nesipriešino, bet jos raumenys liko įtempti ir
sustingę tartum šaltos marmurinės statulos.
- Negaliu atsisakyti, - per petį sumurmėjo Liusė. - Tokia
proga...
- Taip, - Šernas paleido ją iš glėbio. - Negali jos praleisti.
Nieku gyvu.
Jis tebespoksojo į ją, stengėsi suvokti faktą, kad Liusė jį
palieka. Liusė išvažiuoja. Toji frazė užliejo stinguliu ir abejin
gumu. Veikiausiai tai palengvėjimas.
Taip. Dabar pats metas. Jų santykiai darėsi vis keblesni. Vi
sada geriausia užbaigti tada, kai reikalai dar klostosi puikiai.
- Jei tau reikia pagalbos dėl daiktų saugojimo... - pradėjo jis.
- Ne, susitvarkysiu pati, - Liusės akys sudrėko, nors lūpos
tebesišypsojo. - Bus geriau, jei daugiau nesimatysime ir nesi
kalbėsime, - pribloškė ji Šerną. - Noriu nutraukti visus saitus.
- Elisės vestuvės...
- Abejoju, ar jos įvyks. Tai Elisei išeis tik į gera. Net ir
vienas kitą išties mylintys žmonės susituokę patiria išmėgi
nimų. Nemanau, kad juodu su Kevinu turėjo bent menkiausią
galimybę. Nemanau... - ji nutilo, trūksmingai įkvėpė.
Žiūrėdamas į nuo ašarų žibančias Liusės akis, Šernas pajuto
gniuždantį nepažįstamą jausmą, bjauriausią per visą suaugu
siojo gyvenimą patirtą pojūtį. Aštresnį už baimę, skausmin-
gesnį už sielvartą, tuštesnį už vienišumą. Taip veikiausiai
jautiesi ledo durklo perverta krūtine.
- Aš tavęs nemyliu, - virpančiomis lūpomis šyptelėjo
Liusė. Nesulaukusi atsakymo paprašė: - Pasakyk, kad jauti
tą patį.
292
Įprastas jųdviejų ritualas. Prieš prašnekdamas Šėmas atsi

krenkštė.
- Ir aš tavęs nemyliu.
Liusė vis dar šypsojosi. Patenkinta linktelėjo.
- Ištesėjau pažadą. Įskaudintų nėra. Sudie, Šernai, - ji nusi
gręžė ir atsargiai, saugodama dešinę koją, nulipo paradiniais
laipteliais.
Šernas stovėjo verandoje ir apniktas panikos ir piktos nuos
tabos žiūrėjo į nuvažiuojančią Liusę.
Kas, po galais, ką tik nutiko?
Jis lėtai grįžo į namą. Aleksas sėdėjo pagrindinių laiptų
apačioje, glostė prie kojų susirangiusį Renfildą.
- Kas dedasi? - paklausė brolis.
Šernas prisėdo šalia ir viską papasakojo. Atrodė, kad jo pa
ties balsas sklinda kažkur iš išorės.
- Neišmanau, ką dabar daryti, - niūriai burbtelėjo jis.
- Pamiršk ją ir gyvenk toliau, - proziškai patarė Aleksas. -
Juk taip visada elgiesi, tiesa?
- Aha. Bet dar niekada šitaip nesijaučiau, - Šernas nepa
liaudamas brūkščiojo pirštais per plaukus, kol galiausiai su
šiaušė juos kuokštais. Jautėsi prastai, kilo šleikštulys - tarsi
venomis būtų pasklidę nuodai. Gėlė kiekvieną raumenėlį. -
Gal kokia liga kabinasi.
- Gal tau reikėtų išgerti.
- Jei dabar pradėsiu, - šiurkščiai atsakė Šernas, - galiu ne
besustoti. Todėl būk toks geras ir daugiau šito nesiūlyk.
Stojo trumpa tyla.
- Jei jau esi sumautos nuotaikos, - įsidrąsino Aleksas, -
noriu tau kai ką pasakyti.
- Ką? - suirzo Šernas.
293
Lisa Kleypas
- Kitą savaitę norėčiau atsikraustyti pas tave.

-Ką? - brolis reagavo jau visai kitaip.
- Tik keletui mėnesių. Pinigų beveik nebeturiu, o namas
pagal susitarimą atitenka Darsei. Ji nori, kad išsinešdinčiau.
Bando jį parduoti.
- Viešpatie, - sumurmėjo Šernas. - Vos spėjau atsikratyti
Marko.
Aleksas metė jam nerimą keliantį žvilgsnį.
- Turiu čia pagyventi, Šernai. Ilgai neužsibūsiu. Negaliu
paaiškinti kodėl. - Jis sudvejojo ir ištarė žodį, kurį per visą
gyvenimą buvo pasakęs vos keliskart: - Prašau.
Šernas linktelėjo. Nugara perbėgo šiurpulys: kaip tik tokį
žvilgsnį, juodus it vidurnaktis vyzdžius, plačiai atmerktose
akyse atsispindintį prarastos sielos niūresį jis kitados matė
tėvo veide. Prieš pat jo mirtį.
Liusė neįstengė užmigti, todėl visą naktį prasidarbavo

studijoje ir beveik užbaigė vitražinį langą. Ji nepastebėjo,
kaip vieną valandą keitė kita, atkreipė dėmesį tik į šviesėjantį
dangų, ankstyvą rytą bundančio Fraidei Harboro bruzdesį.
Tviskantis vitražas su medžiu ramiai gulėjo ant darbo stalo,
bet, kaskart palytėjusi jį pirštų galiukais, Liusė pajusdavo iš
stiklo sklindančią subtilią energiją.
Leisgyvė, bet vis dar ryžtingai nusiteikusi, ji paržingsniavo
į savo butą ir ilgai stovėjo po dušo srove. Elisės vestuvių išva
karės. Šįvakar vyks vestuvių repeticijos vakarėlis. Įdomu, ar
Kevinas pasikalbėjo su Elise? Nutraukė santykius, o gal apie
abejones nė neužsiminė?
Liusė buvo pernelyg pavargusi, kad kvaršintų dėl jų
galvą. Susuko šlapius plaukus į turbaną, užsitempė patogias,
294
nutrintas flanelines kelnes, ploną tampraus audinio beran

kovę palaidinę ir susirangė lovoje.
Jau pradėjusi grimzti į miegus išgirdo skambutį.
Sugraibiusi telefoną atsiliepė:
- Klausau?
- Liuse, - virpančiu balsu prašneko mama. - Ar tebemiegi?
Tikėjausi, kad Elisė su tavimi.
- Kodėl ji turėtų būti su manimi? - Liusė nusižiovavo, pa
sitrynė peršinčias akis.
- Niekas nežino, kur ji. Šiek tiek anksčiau ji man paskam
bino. Kevinas pabėgo.
- Pabėgo, - bukai pakartojo Liusė.
- Išskrido šįryt, pirmuoju reisu. Tas šiknius pasikeitė lėk
tuvo bilietus, kuriuos jiems nupirkome medaus mėnesio ke
lionei - pats vienas išdūmė į Vest Palmą. Elisę ištiko isterija.
Namuose jos nėra, telefonu neatsiliepia. Nežinau, kur ji, nė
nenutuokiu, kur ieškoti. Kai kurie svečiai jau atvažiavo, kiti
susirinks šiandien. Per vėlu atsisakyti gėlių ar maisto. Tas nu
susęs niekšelis - kurių galų laukė iki paskutinės minutės? Bet
svarbiausia yra Elisė. Nenoriu, kad ji iškrėstų ką nors... dra
matiško.
Liusė skausmingai atsisėdo ir išsikapanojo iš lovos.
- Aš ją surasiu.
- Gal norėtum, kad tėtis tau padėtų? Jis savam kailyje ne
tveria.
- Ne, ne... pati susitvarkysiu. Ką nors sužinojusi paskam
binsiu.
Baigusi pokalbį, Liusė susirišo plaukus į uodegą, apsirengė
džinsus ir marškinėlius. Pasikrapštinėjusi prie kavavirės, galų
gale pasiruošė puodelį juodo it rašalas skysčio. Gėrimas pa
sirodė besąs pernelyg stiprus - ji netinkamai apskaičiavo
295
Lisa Kleypas
kavos kiekį. Juodulio nepraskiedė net ir nemenkas grietinėlės

šliūkšnis. Liusė susiraukė ir nugurkė kavą kaip vaistus.
Paėmė telefoną, surinko Elisės numerį ir ruošėsi palikti
balso žinutę. Krūptelėjo išgirdusi sesers balsą.
- Labas.
Liusė sužiopčiojo, vienu metu troško prašnekti apie dešimt
skirtingų dalykų. Galiausiai tik trumpai paklausė:
- Kur tu?
- Makmilino mauzoliejuje, - kimiai atsakė Elisė.
- Lik ten.
- Nieko neatsivesk.
- Neatsivesiu. Tik lik ten.
- Gerai.
- Pažadėk.
- Pažadu.
„Vakaro žara" vadinamas mauzoliejus, viena gražiausių

vietų saloje, dunksojo miške, šiaurinėje Roš Harboro da
lyje. Klestinčios kalkių ir cemento gamybos įmonės įkūrėjas
Džonas Makmilinas pats sukūrė masonišką, simboliais api
pintą monumentą. Aukštos kolonos supo akmeninį stalą ir
septynias akmenines kėdes. Viena iš kolonų, stovinti prie
tuščios aštuntosios kėdės, buvo sąmoningai neužbaigta. Čio
nykščiai pasakojo, esą po vidurnakčio prie to stalo susėda iš
netoliese esančių kapų pakilusios dvasios.
Liusės nelaimei, mišku iki „Vakaro žaros" vinguriuojantis
takelis driekėsi beveik kilometrą. Ji ėjo atsargiai, vildamasi,
kad nepakenks ką tik sugijusioms sausgyslėms. Praėjusi kapi
naites, nusagstytas daugybe tvorelėmis apjuostų paminklinių
akmenų, išvydo ir mauzoliejų.
296
Džinsais ir ilgarankoviais marškinėliais apsivilkusi Elisė

sėdėjo ant įvijų laiptų. Sterblėje glaudė balto puraus audinio -
tūlio ar šifono - gumulą.
Liusė nenorėjo gailėti sesers. Tačiau Elisė buvo nutaisiusi
tokį graudų veidelį, kad atrodė lyg dvylikametė mergaitė.
Prišlubčiojusi arčiau - koją jau ėmė mausti - Liusė pri
sėdo šalia Elisės ant vėsių akmeninių laiptų. Miške tvyrojo
ramybė, bet tyla nė nekvepėjo - šnarėjo medžių lapai, čirškė
maži paukšteliai, plazdėjo sparnai, dūzgė vabzdžiai.
- Kas čia? - po kurio laiko paklausė ji, žvilgtelėjusi į Elisės
kelius apklojusią baltą medžiagą.
- Nuometas, - sesuo parodė prie tūlio pritaisytą perlais
nusagstytą lankelį.
- Gražus.
Elisė sušniurkščiojo, atsigręžė į Liusę ir abiem rankomis lyg
maža mergytė įsikibo į jos marškinių rankovę.
- Kevinas manęs nemyli, - sušnibždėjo.
- Jis nieko nemyli, - Liusė apglėbė seserį ranka.
- Manai, taip man ir reikia, - pasigirdo skausmingas
šnabždesys.
-Ne.
- Nekenti manęs.
- Ne, - Liusė pasisuko, prisiglaudė kakta seseriai prie
kaktos.
- Aš susimoviau.
- Išgyvensi.
- Nesuprantu, kodėl taip pasielgiau, kodėl į tai įsivėliau.
Man nederėjo atimti jo iš tavęs.
- Neatėmei. Jei Kevinas išties būtų buvęs mano, niekas ne
būtų jo nuo manęs nuviliojęs.
- Man taip gaila. S... siaubingai apgailestauju.
297
Lisa Kleypas
- Viskas gerai.
Elisė ilgai tylėjo, jos ašaros merkė Liusės rankovę.
- Aš nieko negalėjau daryti pati. Mama ir tėtis... jie nieko
neleido daryti. Jaučiausi bevertė. Niekam tikusi.
- Kalbi apie vaikystę?
Sesuo linktelėjo.
- Paskui pripratau, kad visi viską atlieka už mane. Jei susi
durdavau su kokiais nors sunkumais, darbą mesdavau ir kas
nors jį visada užbaigdavo.
Liusė suprato, kad kaskart suskubę į pagalbą jie praneš
davo Elisei, jog pati ji to padaryti nesugebės.
- Visada tau pavydėjau, - tęsė Elisė, - nes galėjai daryti
ką tik užsigeisdavai. Tu nieko nebijai. Tau nereikia niekieno
pagalbos.
- Elise, - tarė Liusė, - ir tau nereikia mamos ar tėčio lei
dimo gyventi savo gyvenimą. Atrask, ką nori veikti, ir ryž
tingai to siek. Gali pradėti nuo rytojaus.
- Ir vėl drėbsiuosi veidu į purvą, - nykiai burbtelėjo sesuo.
- Taip. O parkritusi pati atsikelsi ir pati atsistosi ant kojų.
Be niekieno pagalbos... štai tada ir suprasi galinti savimi pa
sirūpinti.
- Eik tu sau! - atsakė Elisė, o Liusė nusišypsojo ir apkabino
seserį.
298
21
Kiekvienas salos gyventojas - ir Šerno vynuogyno darbi

ninkai -buvo girdėjęs apie atšauktas Kevino ir Elisės vestuves
ir to įvykio pasekmes. Visi apie tai kalbėjo. Šėmas klausėsi
paskalų tik vildamasis bent šį tą nugirsti apie Liusę. Deja, jos
vardą retai kas minėjo. Jis girdėjo, kad Marinai neatsitraukė,
surengė planuotąjį vestuvių repeticijos vakarėlį, neatšaukė ir
vestuvinio pobūvio. Grojo muzika, buvo maisto ir gėrimų.
Šerno ausis taip pat pasiekė ir žinia, kad Marinai svarsto ga
limybę prisiteisti iš Kevino bent dalį visų išlaidų, įskaitant
pinigus už lėktuvo bilietą, kuriuo pasinaudojęs tariamas jau
nikis pasidovanojo sau atostogas.
Po paskutinio Liusės apsilankymo prabėgo trys dienos. Ką
tik iš medaus mėnesio kelionės grįžę Markas, Megė ir Hole,
padedami Šerno ir Alekso, kraustėsi į naujus namus - per
tvarkytą ūkininko namą su trimis miegamaisiais ir šalimais
plytinčiu tvenkiniu.
Nebeištvėręs Šernas paskambino Liusei ir palikęs trumpą
balso žinutę, pasiteiravo, gal juodu galėtų pasikalbėti. Atsa
kymo nesulaukė.
299
Lisa Kleypas
Jis nebežinojo, ko griebtis. Nebegalėjo nei valgyti, nei mie

goti. Stengdamasis Liusės neprisiminti kamavosi labiau nei
apie ją galvodamas.
Susiklosčiusią padėtį juodu pagaliau aptarė su Marku.
- Tas Mičelio menų centro reikalas atrodo įspūdingai.
- Perkūniškai prestižiškai.
- Taigi, neprašysi jos persigalvoti.
- Ne. Niekada neprašyčiau iš Liusės tokios aukos. Iš tikrųjų
džiaugiuosi, kad ji išvažiuos. Taip bus geriau mums abiem.
Markas metė jam ironišką žvilgsnį.
- Ir kuo konkrečiai tau padės šitas išvykimas?
- Aš nesusisaistau įsipareigojimais.
- Kodėl?
- Nes negaliu, - atšovė Šernas. - Nesu toks kaip tu.
- Esi kaip tik toks, bukaproti. Pasiutusiai bijai išgyventi tą
patį, ką patyrėme augdami. Manai, man buvo lengva pripa
žinti, kad įsimylėjau Mėgę? Pasipiršti jai?
-Ne.
- Tiesą sakant, buvo visai nesunku, - šyptelėjo Markas, pa
matęs suglumusio Šerno veidą. - Kai sutinki tau skirtą žmogų,
net ir pati kebliausia užduotis virsta lengvai įveikiama. Ir aš
grūmiausi su tomis pačiomis bėdomis. Nolanams nelemta jų
išvengti. Bet štai ką pasakysiu: nieku gyvu nebūčiau paleidęs
Megės, tik ne tol, kol prisipažinau ją mylįs. O kai prisipa
žinau... neliko nieko kito, tik sulaikyti kvapą ir šokti.
Prabėgus maždaug aštuoniasdešimt penkioms su puse

valandos nuo tos akimirkos, kai Šernas paskutinįsyk matė
Liusę (ne, jis tikrai neskaičiavo) į Lietaus Šešėlio vynuogyną
atvežė siuntinį. Keletas vyrukų atsargiai iš pikapo iškėlė didelį
300
plokščią daiktą ir užnešė priekinės verandos laipteliais. Šėmas

grįžo iš vynuogyno ir pasiekęs namą dar spėjo pastebėti nu
važiuojančius kurjerius. Prieškambaryje stovėjo Aleksas ir ste-
beilijosi į pusiau išpakuotą siuntą.
Į medžio vitražą.
- Ar yra koks nors raštelis? - parūpo Šernui.
- Ne-a.
- Gal kurjeriai ką nors pasakė?
- Tik kad bus velniškai sunku jį įmontuoti, - Aleksas pri
tūpė ir įsižiūrėjo į langą. - Tik pažiūrėk. Tikėjausi ko nors gė
lėto, primenančio karalienės Viktorijos laikus. Nieko panašaus
į šitą.
Langas atrodė tvirtas, ryškus ir dailus, natūralių spalvų
sluoksniai sulydyti iš įvairiausių tekstūrų stiklo. Medžio ka
mienas ir šakos buvo išlietos iš švino ir įstatytos į vitražą. Tokį
kūrinį Šernas regėjo pirmąsyk. Atrodė, kad mėnuo žėri savo
paties šviesa.
Aleksas atsistojo, išsitraukė mobilųjį telefoną.
- Pasikviesiu keletą vyrukų, įstiklinsime langą. Šiandien,
jei pavyks.
- Nežinau, - tarstelėjo Šernas.
- Ko nežinai?
- Ar noriu jį įstatyti.
Aleksas nepakančiai susiraukė.
- Nekalbėk nesąmonių. Vitražas turi būti šiame name. Jis
reikalingas šiai vietai. Kitados čia būta labai panašaus lango.
Šernas jį mąsliai nužvelgė.
- Iš kur tu apie tai žinai?
Alekso veidas tapo neperprantamas.
301
Lisa Kleypas
- Tik noriu pasakyti, kad vitražas atrodo skirtas šiai

vietai. - Brolis paėjėjo šalin, surinko telefono numerį. - Pasi
rūpinsiu juo.
Liusė nė kiek nenukrypo nuo matmenų, todėl Aleksas ir

jo darbininkai be vargo įmontavo vitražinį langą į originalų
rėmą ir užsandarino kraštus skaidraus silikono užpildu. Vė
lyvą popietę darbas buvo beveik baigtas. Po dvidešimt keturių
valandų, kai silikonas sutvirtės, jie apdailins langą medžio ap
vadais.
„Ką tik įstatėme langą, - parašė Šernas Liusei. - Turėtum
pamatyti/'
Jokio atsakymo.
Paprastai Šernas keldavosi sunkiai, bet šįryt akys pačios

atsimerkė. Jis staigiai atsisėdo. Jautėsi suirzęs, neramus, regis,
savame kailyje nenustygo. Nukėblinęs į vonios kambarį nu
siskuto, išsimaudė po dušu. Kaip ir kasdien, dirstelėjo į vei
drodį ir pamatė įsitempusį, kartėlio kupiną, jam nebūdingą,
bet keistai pažįstamą žvilgsnį. Paskui prisiminė: šitaip įprastai
žvelgia Aleksas.
Jis užsitempė džinsus ir marškinėlius, patraukė į virtuvę
kavos ir pusryčių, tačiau eidamas dirstelėjo į vitražą ir apmirė.
Langas buvo pasikeitęs. Stiklinis dangus sužėrėjo raus
vais ir geltonais saulėtekio atspalviais, tamsios šakos apsi
pylė vešlių lapų žaluma. Santūrūs tonai sušvito linksmomis
spalvomis. Reginys buvo malonus Šerno akiai, glostė lyg mu
zika, skverbėsi į sielą ir žadino giliausiai pasislėpusius ins
tinktus. Sis langas kerėjo ne tik grožiu. Jis įkūnijo tiesą, kurios
Šernas nebegalėjo neigti. Tiesą, suardžiusią visas jo užtvaras
302
ir palikusią jį bemirksintį - lyg ką tik būtų išžengęs iš tamsaus

kambario į šviesą.
Šernas lėtai išėjo į lauką, į tykų vynuogyną. Norėjo su
prasti, kokį stebuklą jam sukūrė Liusė. Oras kvepėjo auga
lais, vandenyno druska. Paaštrėję Šerno pojūčiai kuždėjo, kad
vynuogienojai tapo žalesni, dirva derlingesnė. Jam bežiūrint
dangus sutvisko tokiu mėliu, kad net sugėlė ašarotas akis,
teko prisimerkti. Žemė atrodė lyg dailininko vaizduotės ide
alizuotas paveikslas, tačiau reginys buvo tikras, po šį meno
kūrinį galėjai vaikščioti, liesti jį ir ragauti.
Kažkas vynuogyne dėjosi... bežade gamtos ar magiškų jėgų
kalba sutelkti vynuogienojai giedojo himną gyvenimui.
Šernas lyg sapne nuklejojo prie persodinto, niekieno ne
atpažinto vynmedžio. Dar nė nepalietęs, pajuto gaudžiančią,
kamienu ir ūgliais srūvančią, gyvenimui žadinančią energiją.
Pajuto, kaip giliai į žemę įsiraizgė šaknys, įtvirtino augalą
taip, kad jau niekas nebeįstengtų pajudinti. Perbraukęs ran
komis lapus, išgirdo jų kuždesį, savo oda pajuto vynmedžio
paslaptis. Nusiskynęs tamsiai mėlyną vynuogę, Šernas įsidėjo
ją į burną ir sukando. Sodraus ir visaverčio skonio banga slys
telėjo karčiai malonių praeities prisiminimų paviršiumi ir nu
sirito į tamsias, jam dar nesuvokiamų slėpinių gelmes.
Išgirdęs artėjančio automobilio gausmą, Šernas atsisuko.
Keliuku riedėjo Alekso BMW. Brolis niekada nepasirodydavo
taip anksti. Sulėtinęs greitį Aleksas nuleido langą.
- Gal pavėžėti? - pasiūlė.
Šernas jautėsi, lyg būtų paniręs į transą. Jis papurtė galvą,
mostelėjo broliui važiuoti. Negalėjo paaiškinti, kas atsitiko,
nenorėjo nė ieškoti žodžių... Aleksas netruks ir pats viską pa
matyti.
303
Lisa Kleypas
Grįžęs namo rado Aleksą antro aukšto laiptų aikštelėje.

Užlipęs pamatė, kad brolis neatplėšia žvilgsnio nuo vi
tražo. Nuostabos jo veide neišvydo. Aleksas pasaulį vertino
intuityviomis, aiškiai suformuluotomis sąvokomis, o dabar
žvelgė įsitempęs ir suglumęs. Jam reikėjo paaiškinimo, tačiau
tokio paprasčiausiai nebuvo. Šerno versijos Aleksas nebūtų
supratęs.
- Ką jam padarei? - paklausė jis.
- Nieko.
- Kaip...
- Nežinau.
Broliai įsižiūrėjo į vitražą. Šernui išėjus pasivaikščioti, sti
klas nesiliovė keitęsis... Tamsių pelenų spalvos mėnulis dingo,
saulės spindulių apkvaitintas stiklinis dangus nusidažė auksu
ir mėliu. Lapai dar gausiau suvešėjo, lyg smaragdiniai purslai
aptaškė ir beveik paslėpė šakas.
- Ką tai reiškia? - balsu nusistebėjo Aleksas.
„Suteikiu jausmams pavidalą", - kartą pasakė Liusė, kal
bėdama apie savo vitražus.
Taip, dingtelėjo Šernui, atrodo įkūnyta meilė. Visos jos
dalys. Vynuogynas, namas, langas, vynmedis.
Tai, ką jis suvokė, buvo taip paprasta, kad daugelis žmonių
būtų to tiesiog nepaisę, užgožę kitomis, įmantresnėmis min
timis. Suprasti galėjo tik gebėjimą stebėtis išsaugoję žmonės.
Meilė - svarbiausia paslaptis... meilė augino vynuogienojus,
užpildė erdves tarp žvaigždžių, gydė žemę jam po kojomis.
Visai nesvarbu, pripažinai jos galią ar ne. Neįmanoma sustab
dyti Žemės sukimosi, sulaikyti vandenyno potvynių, įveikti
Mėnulio traukos. Neįmanoma sustabdyti lietaus, šešėliu pri
dengti Saulę. O žmogaus širdies jėga nė kiek ne menkesnė.
304
Jis visąlaik gyveno apsuptas praeities kalėjimo grotų ir nė

nepamąstė turįs užtektinai galios, kad iš tos vienutės išeitų. Jis
ne tik išgyveno tėvų nuodėmių pasekmes, bet savo noru tam
pėsi ir tų nuodėmių naštą. Tačiau kodėl gi turėtų visą likusį
gyvenimą praleisti slegiamas baimių, nuoskaudų ir paslapčių,
kai gali jas tiesiog paleisti? Jis gali išsilaisvinti ir siekti to, ko
trokšta karščiausiai. Liusės. Mylėtų ją beprotiška, džiugia, be
ribe meile.
Tereikia sulaikyti kvapą ir šokti.
Netaręs broliui nė žodžio, Šernas nubildėjo laiptais ir stvėrė
pikapo raktelius.
Butas ir Liusės studija atrodė grėsmingai tylūs ir tamsūs -

lyg ilgam apleistos patalpos.
Šerno krūtinėje susirangė šaltis, pašiurpo sprandas. į mies
telį jį atgynusi skuba nevilties mazgu suveržė širdį.
Liusė negalėjo išvykti. Dar per anksti.
Šernas impulsyviai nuskubėjo į „Dailininko pastogę", pas
Džastiną. Vos įžengusį į viešbutį, jį apgaubė raminantys pus
ryčių, karštų miltuotų sausainių, pyragaičių, obels malkų
dūme rūkytos šoninės, kiaušinienės kvapai.
Džastiną rado valgomajame, ji nešė stirtą nešvarių lėkščių
ir stalo įrankių. Jį pamačiusi moteris nusišypsojo.
- Labas, Šernai.
- Gal galėtume minutėlę šnektelėti?
- Žinoma, - Džastina nunešė indus į virtuvę ir sugrįžusi
prisėdo su juo registratūros kampelyje. - Kaip sekasi?
Šernas nekantriai papurtė galvą.
- Ieškau Liusės. Neradau jos nei bute, nei studijoje. Pama
niau, gal tu žinosi, kur ji.
305
Lisa Kleypas
- Ji išvyko į Niujorką, - atsakė Džastina.

- Dar per anksti, - trumpai nukirto Šėmas. - Liusės skrydis
tik rytoj.
- Žinau, bet paskambino profesorius, pakvietė atvykti į
susitikimą ir kažkokį didelį pobūvį...
- Kada ji išvažiavo?
- Kaip tik nuvežiau ją į oro uostą. Skrydis aštuntą valandą.
Šernas išsitraukė telefoną, dirstelėjo į laikrodį. Be dešimties
minučių aštuonios.
- Ačiū.
- Šernai, jau per vėlu...
Jai dar nespėjus užbaigti sakinio, Šerno viešbutyje nebe
buvo.
Įšokęs į pikapą, jis nuskriejo oro uosto link ir pakeliui su
rinko Liusės telefono numerį. Atsiliepė atsakiklis. Šernas plūs-
damasis sustabdė automobilį šalikelėje ir parašė žinutę.
neišvažiuok
Vėl sugrįžęs į kelią, iki galo nuspaudė greičio pedalą, o

galvoje be paliovos sukosi žodžiai.
„Neišvažiuok. Neišvažiuok/'
Rojaus Franklino oro uostas, taip pavadintas jo įkūrėjo, An

trojo pasaulinio karo lakūno, naikintuvo piloto, garbei, buvo
vakarinėje Fraidei Harboro dalyje. Reguliariaisiais ir užsako
maisiais reisais skraidantys lėktuvai pakildavo nuo vienintelio
kilimo tako. Dėl įvairių priežasčių laukti priverstus keleivius
ir juos išlydinčius ar pasitinkančius žmones galėjai sutikti
306
Ernio kavinėje - mėlyna spalva išdažytoje užeigėlėje šalia ae

rodromo.
Šernas pastatė automobilį prie terminalo ir septinmyliais
žingsniais nudrožė į kavinę. Tačiau, dar nespėjęs žengti pro
duris, išgirdo ore riaumojant „Cessna" turbininį variklį. Pri
sidengęs akis delnu, įsižiūrėjo į sparčiai kylantį ir Siatlo kryp
timi tolstantį, geltona ir balta spalvomis išmargintą devynvietį
lėktuvą.
Liusė išskrido.
Žiūrėdamas į tolyn nuo jo Liusę skraidinantį lėktuvą,
Šernas juto didesnę gėlą, nei būtų galėjęs įsivaizduoti. Skau
dėjo taip, kad jis tetroško įsisprausti į kokį tamsų kampą, ne
begalvoti, nebekalbėti, nebejudėti.
Nusigavęs iki terminalo, atsirėmė į sieną šalia įėjimo į pas
tatą. Stengėsi sutelkti mintis, sugalvoti, ką darys toliau. Akis
peršėjo. Akimirką užsimerkęs leido ašaroms numalšinti degi
nantį skausmą.
Terminalo durys atsivėrė, sudardėjo lagamino ratukai. Ap-
siblaususiomis akimis Šernas išvydo lieknos moters siluetą.
Širdis apmirė. Jis kvėpte iškvėpė jos vardą.
Liusė atsigręžė.
Akimirką Šernui pasirodė, kad toji moteris - tik vaizduotės
vaisius, gimęs iš begalinio troškimo ją pamatyti. Atrodė, kad
per pastarąsias keletą minučių jis nugyveno kelis šimtmečius.
Pasiekęs Liusę trimis žingsniais, Šernas stvėrė ją į glėbį, taip
smarkiai, kad abu net apsisuko vietoje. Liusei nespėjus pra
bilti, užčiaupė jos burną savąja, siurbė į save kiekvieną žodį,
kiekvieną atodūsį, kol lagaminas išslydo jai iš pirštų ir tarkš
telėjo ant šaligatvio.
307
Lisa Klcypas
Išsiilgusios Liusės lūpos spaudėsi prie jo lūpų, rankos apsi

vijo kaklą. Ji prigludo prie Semo, lyg būtų jam sukurta, nepa
prastai artima ir vis dar atsiskyrusi. Šernas troško įsitraukti ją
vidun, į save, paversti juos viena esybe. Bučiavo godžiai, nir-
šiai, kol galiausiai Liusė aiktelėjo ir nusuko veidą. Jos pirštai
prigludo jam prie sprando, glostė ir ramino.
Šernas apglėbė jos veidą virpančiais delnais. Liusės
skruostai karštligiškai degė, suglumusios akys apsiblausė.
- Kodėl tu ne lėktuve? - kimiai paklausė jis.
Liusė sumirksėjo.
- Tu... tu man parašei.
- Ir to užteko? - dusliai nusistebėjo Šernas. - Išlipai iš lėk
tuvo dėl vieno žodžio?
Ji pažvelgė į jį kaip dar niekas niekada nebuvo žiūrėjęs,
nepaprasto švelnumo sklidinomis akimis.
- Tai buvo pats svarbiausias žodis.
- Aš tave myliu, - ištarė Šernas ir prigludo jai prie burnos,
bet bučinį nutraukė, nes būtinai turėjo pakartoti: - Aš tave
myliu.
Drebantys Liusės pirštai palytėjo jam lūpas, švelniai jas
paglostė.
- Ar esi tuo tikras? Iš kur žinai, kad šie jausmai kilo ne iš
geismo?
- Iš geismo... geidžiu tavo minčių, tavo sielos, tavo akių
spalvos ir odos kvapo. Noriu miegoti tavo lovoje. Noriu tave
pirmą išvysti ryte ir matyti prieš užmigdamas. Myliu tave
taip, kaip niekada nemaniau ką nors mylėsiąs.
Jos akys patvino ašaromis.
- Ir aš tave myliu, Šernai. Nenorėjau tavęs palikti, bet...
308
- Palauk. Leisk man pasakyti... Aš tavęs palauksiu. Neturiu

kito pasirinkimo. Galiu laukti amžinai. Neatsisakyk Niujorko.
Dėl mūsų ryšio padarysiu viską, kas įmanoma. Tarpmiestiniai
skambučiai, internetiniai pokalbiai ar dar kas nors. Trokštu,
kad tavo svajonė išsipildytų. Nenoriu, kad jos atsisakytum ar
dėl manęs pasirinktum nevisavertį gyvenimą.
Liusė nusišypsojo pro ašaras.
- Betgi tu - mano svajonės dalis.
Šernas apsivijo ją rankomis, prisiglaudė skruostu prie
plaukų.
- Nebesvarbu, kur tu būsi, - sumurmėjo. - Kad ir kas nu
tiktų, mudu liksime kartu. Dvinarės žvaigždės skrieja tolimose
orbitose, bet gravitacinis centras neleidžia joms atsiskirti.
Įsikniaubusi jam į marškinius, Liusė dusliai sukikeno.
- Moksliuko meilės šnekos.
- Teks priprasti, - perspėjo ją Šernas ir, nuvogęs aistringą
bučinį, žvilgtelėjo į terminalą. - Nori pakeisti skrydį?
Liusė ryžtingai papurtė galvą.
- Liksiu saloje. Atsisakysiu meno stipendijos. Stiklo meną
galiu kurti ir čia.
- Ne, negali. Keliausi į Niujorką ir tapsi tokia menininke,
kokia ir esi gimusi būti. Oaš išleisiu daugybę pinigų lėktuvo bi
lietams, nes skraidysiu pas tave taip dažnai, kaip tik įstengsiu.
Metams prabėgus, tu grįši namo ir ištekėsi už manęs.
Liusė išpūtė akis.
- Ištekėsiu už tavęs, - vos girdimai pakartojo.
- Oficialios piršlybos įvyks vėliau, - pasakė Šernas. - Tik
norėjau pranešti apie garbingus savo ketinimus.
- Bet... tu netiki santuoka.
309
Lisa Kleypas
- Persigalvojau. Išsiaiškinau savo mąstymo spragas. Kai-

bėjau, esą romantiškiau nesituokti, nes tada galima džiaugtis
tik gražiausiomis santykių akimirkomis. Bet aš klydau. Ryšys
įgyja prasmę tik tada, kai kartu nugyvenamos ir blogos dienos.
Ir varge, ir džiaugsme.
Liusė prisitraukė jo galvą dar vieno bučinio. Sis bučinys
kalbėjo apie meilę ir atsidavimą... apie vyną, žvaigždes ir ste
buklus... apie pabudimą saugiame mylimojo glėbyje, rytui
sklendžiant erelių takais, saulei narpliojant virš Netikrosios
įlankos nusidriekusius sidabrinius kaspinus.
- Apie Niujorką pasikalbėsime vėliau, - pasakė Liusė, jų
dviejų lūpoms atsiskyrus. - Vis dar nežinau, ar ten vyksiu.
Netgi nesu tikra, ar man to reikia. Meną galima kurti bet kur, -
ji žybtelėjo akimis tarsi prisiminusi kažką paslaptingo. - Bet
šią akimirką... gal nusivežtum mane į Lietaus Šešėlio vynuo-
gyną?
Atsakydamas Šernas pakėlė jos lagaminą ir apsivijęs ranka
liemenį nusivedė prie pikapo.
- Kažkas nutiko langui, kurį man sukūrei, - kiek patylėjęs
tarė. - Vynuogynas keičiasi. Viskas keičiasi.
Visai nenustebusi Liusė nusišypsojo.
- Papasakok.
- Turi tai savo akimis pamatyti.
Ir jis nusivežė ją namo, pirmuoju iš daugelio kelių, kuriuos
jie kartu nukeliaus.
310
Epilogas
Net ir kolibrio širdis nebūtų sutvaskėjusi greičiau nei

Liusės, kai taksi automobilis įsuko į Netikrosios įlankos kelią
ir nuriedėjo Lietaus Šešėlio vynuogyno link.
Pastaraisiais metais ji begalę kartų keliavo iš Niujorko į
Fraidei Harborą ir atgalios ir tiek pat dažnai ją lankė Šernas.
Tačiau ši kelionė, priešingai nei kitos, nesibaigs atsisveiki
nimu.
Į salą Liusė grįžo dviem dienomis anksčiau, nei ketino. Po
vienų skyrium praleistų metų be Šerno ji nebegalėjo tverti nė
minutės ilgiau.
Jie virtuoziškai perprato santykių per atstumą subtilybes.
Gyveno pagal kalendorių, planavo skambučius ir skrydžius.
Siuntinėjo atvirukus, rašė žinutes, elektroninius laiškus, ben
dravo skaipu. „Kaip manai, ar ir gyvai susitikę tiek kalbė
simės?" - kartą paklausė Liusė ir sulaukė itin geidulingo „Ne".
Jei esama tokio dalyko kaip bendri pokyčiai gyvenant
atskirai, Liusė manė, kad kaip tik tai jiedviem ir nutiko. Pa
stangos, kurių prireikė santykiams per atstumą išsaugoti,
311
Lisa Kleypas
padėjo jai suvokti, jog pernelyg daug žmonių su mylimaisiais

praleistą laiką vertina kaip savaime suprantamą duotybę. Sa
vąsias itin brangias minutes jiems teko užsidirbti.
Dalyvaudama Mičelio menų centro „reziduojančių meni
ninkų" programoje, Liusė kartu su kitais menininkais kūrė
konceptualius darbus. Tapė stiklą emale - dažais, gautais
sumaišius grūstą stiklą ir pigmentus, skirtingas medžiagas
sluoksniavo su stiklo fragmentais. Daugiausia dėmesio ji,
suprantama, skyrė vitražiniams langams. Rinkosi natūra
lius motyvus ir eksperimentavo spalvomis, pasitelkė šviesą
ir refrakciją. Pasak gerbiamo meno kritiko, Liusės vitražai -
„šviesos apreiškimas, džiuginančiomis spalvomis ir apčiuo
piama energija alsuojantys stiklo paveikslai". Baigiantis
programos laikui, Liusė gavo užsakymų kurti vitražus viešie
siems pastatams ir bažnyčioms, netgi sulaukė prašymo kurti
scenos dekoracijas ir kostiumus Siatlo baleto teatrui.
Tuo metu Šerno vynuogynas taip suvešėjo, kad planuotą

dviejų tonų iš akro derlių pasiekė mažiausiai metais anksčiau,
nei tikėtasi. Uogų kokybė, tikino Šernas, veikiausiai būsianti
dar geresnė, nei jis vylėsi. Vasarai įsibėgėjus, Lietaus Šešėlio
vynuogynas paruoš pirmąją vietoje supilstyto vyno partiją.
- Graži vieta, - tarė taksi vairuotojas, kai juodu įsuko į
Lietaus Šešėlio kelią ir priartėjo prie oranžiniais ir auksiniais
atspalviais užlieto vynuogyno.
- Iš tiesų, graži, - murmtelėjo Liusė.
Ji gėrė į save atsivėrusį reginį: saulėlydžio gaisų nutviekstą
namą, nuauksintus frontonus ir baliustradas, gausiai žiedais
apsipylusius rožių krūmus ir baltąsias hortenzijas, vynuogių
kekėmis aptekusių vynmedžių eiles. Pro automobilio langus
312
plūdo maloniai gaivus oras, nuo vandenyno dvelkiantys vėjai

sklandė tarp sveikų jaunų vynuogienojų.
Iš oro uosto Liusę galėjo parvežti Džastina ar Zoja, tačiau
ji nenorėjo gaišti laiko plepėdama - troško kaip įmanydama
greičiau pamatyti Šerną.
Žinoma, saviironiškai šyptelėjo Liusė, Šernas jos nelaukia,
todėl jo gali nė nebūti namie. Tačiau vos tik taksi automobilis
privažiavo prie namo, ji pamatė pažįstamą Šerno, grįžtančio iš
vynuogyno su keletu darbininkų, figūrą. Išvydęs taksi vyras
apmirė, o Liusės lūpos išlinko į šypseną.
Vos taksi sustojo, Šernas atskubėjęs atplėšė dureles. Ne
spėjus Liusei nė žodžio tarti, ištraukė ją iš automobilio. Pra
kaituotas nuo lauko darbų, tvoskiantis testosteronu ir vyrišku
karščiu, įsisiurbė jai į lūpas. Atrodė, kad per pastarąsias kelias
savaites užsiaugino gerą kilogramą papildomų raumenų, o
tamsiai įdegusiame veide kontrastingai žėrėjo gyvos melsvai
žalios akys.
- Tu ankstyva, - tarė Šernas bučiuodamas jai skruostus,
smakrą ir nosies galiuką.
- Tu braižaisi, - dusliai nusijuokė Liusė, delnu prigludusi
prie šeriais apaugusio veido.
- Ruošiausi dėl tavęs nusiskusti, - patikino Šernas.
- Padėsiu tau nusiprausti, - styptelėjusi ant pirštų galiukų,
jam į ausį sukuždėjo Liusė. - Pasirūpinsiu ir sunkiai pasiekia
momis vietelėmis.
Šernas paleido ją iš glėbio tik tiek, kiek užtruko sumokėti
taksi vairuotojui. Per kitas kelias minutes atsisveikino su iš
sišiepusiais darbininkais ir prigrasė jiems nesirodyti iki kitos
dienos popietės.
313
Lisa Kleypas
Nunešęs Liusės lagaminą į namą, Šernas paėmė ją už

rankos ir nusivedė laiptais.
- Ar dviem dienomis anksčiau sugrįžai dėl kokios nors
ypatingos priežasties?
- Darbus baigiau ir daiktus susipakavau kiek greičiau, nei
tikėjausi. O kai paskambinau į oro linijas ir paprašiau pakeisti
skrydį, už keitimą jie nepaėmė nė cento - pasakiau, kad tai
itin skubus atvejis.
- Kodėl skubus?
- Pasakiau, kad mano vaikinas ketina pasipiršti iškart, kai
tik atsidursiu Fraidei Harbore.
- Tai nėra skubus atvejis, - tarė Šernas.
- Skubus atvejis yra neatidėliotinų veiksmų reikalaujanti
padėtis, - paaiškino Liusė.
Šernas stabtelėjo antro aukšto laiptų aikštelėje ir vėl ją pa
bučiavo.
- Tai ar imsiesi veiksmų? - neatlyžo Liusė.
- Ar piršiuosi? - prie jos lūpų prigludusios lūpos išlinko į
šypseną. - Tik nusiprausęs po dušu.
Liusė nubudo ankstyvą rytą. Jos galva ilsėjosi ant kieto rau
meningo peties, nosį kuteno švelnūs krūtinės plaukeliai. Kūnu
lėtai nuklydusių Šerno rankų liečiama oda pašiurpo.
- Liuse, - sušnibždėjo jis, - kažin ar galėsiu vėl tave pa
leisti. Turėsi vežtis mane kartu.
- Aš nebeišvyksiu, - sukuždėjo ji atsakydama. Jos delnas
nuslydo ant Šerno krūtinės, sustingo per vidurį, o nuo ryto
šviesoje sužėrėjusio sužadėtuvių žiedo ant sienos pašėlo šokti
linksmos kibirkštėlės. - Čia mano namai.
314
Prigludusi prie Šerno, delnu pajutusi stipriai ir ramiai pla

kančią širdį, Liusė susimąstė, kad jie - pora tolimų žvaigždžių,
kurias į tą pačią orbitą atskraidino jėgos, stipresnės už sėkmę,
likimą ar net meilę. Nerado žodžių šiam jausmui nusakyti...
bet mielai būtų jį įvardijusi.
Kol Liusė gulėjo apimta palaimos, mintydama apie bevar
džius stebuklus, netoliese esančio lango stiklai lėtai atsiskyrė
nuo medinių rėmelių, užrietė kraštelius ir sušvito ryškiai mė
lynai.
Ir jei tą ankstyvą valandą koks nors praeivis būtų dirste
lėjęs įlankos pusėn, į baltą karalienės Viktorijos laikų namą,
stovintį Lietaus Šešėlio kelio gale, danguje virš jo būtų išvydęs
pulką šokančių drugelių.
315
LISA KLEYPAS (Liza Kleipas) -
keturiasdešimties istorinių ir šiuolaikinių meilės
romanų, išverstų į dvidešimt pasaulio kalbų, autorė.
1985 m. ji tapo grožio konkurso „Mis Masačūsetsas"
nugalėtoja, dalyvavo konkurse „Mis Amerika".
Būdama dvidešimt vienų Lisa baigė politikos mokslus
Velslio koledže ir išleido savo pirmąjį romaną.
Jos knygos netrukus pateko į „New York Times",
„USA Today" ir „Publishers Weekly" skelbiamų
perkamiausių knygų sąrašus.
2002 m. Lisa Kleypas apdovanota prestižiniu
„Romance Writers of America" asociacijos RITAprizu.
Auksinė statulėlė, pavadinta pirmosios asociacijos
prezidentės Ritos Clay Estrados vardu, simbolizuoja
meilės romanų rašytojo meistriškumą.
JAUSMŲ KLASIKA
KLEYPAS
Penktadienio1
uostas 1
NETIKĖTA
KALĖDŲ
DOVANA
Nauja „The New York Times“ bestselerių autorės Lisos Kleypas
šiuolaikinė knygų serija prasideda magiškiausiu metų laiku nutikusia
istorija. Tai knygų serija apie tikrąsias vertybes - joje susipynę jausmų
vingiai privers ir nusišypsoti, ir ašarą nubraukti. Tai istorijos apie
tikrosios laimės paieškas.
MAŽA MERGAITĖ ILGISI ŠEIMOS.

Vieną lietaus merkiamą naktį šešiametė Hole netenka mylimiausio žmogaus - mamos
Viktorijos. Nuo tos akimirkos ji nebeištaria nė žodžio.
VIENIŠAM VYRUI REIKIA ŽMONOS.

Marko Nolano gyvenime nėra vietos šešiametei mergaitei. Tačiau netrukus jis supranta
padarysiąs viską, kad dukterėčia Hole vėl būtų laiminga. „Tik tavimi galiu pasikliauti, -
perskaito Markas sesers laiške. - Pamilk ją. Visa kita susiklostys savaime.“
KARTAIS PRIREIKIATIK ŽIUPSNELIO MAGIJOS...

Per vienus metus netekusi vyro, Megė Konroj nebedrįsta tikėti meile, tačiau nėmaž
neabejoja vaizduotės magija. Todėl apsigyvenusi mažame miestelyje įkuria žaislų krautuvėlę.
Kartą ten sutinka Holę Nolan ir supranta: mažajai mergytei žūtbūt reikia stebuklo.
...IR SVAJONĖS IŠSIPILDO.

Trys vienišos širdys. Trys kryžkelėje stabtelėję gyvenimai. Trys žmonės, kurie netruks
suprasti, kad Kalėdos - tai metas, kai visa tampa įmanoma, o svajonės randa kelią namo...
JAUSMŲ KLASIKA
LISA KLEYPAS
New York Times populiariosios rašytojos šiuolaikinių
meilės romanų serija apie turtinguosius Trevisus. Nuolat
besikeičiančių įvykių ir aistrų virtinėje atsiskleidžia spalvingi
personažai. Tai meilės ir atsidavimo kupina šeimos istorija.
„Svajingas ir romantiškas.
„Rudų akių paslaptis"-
tiesiog žavingas romanas
ir jį būtina perskaityti
RTBook Reviews
Li Pirk pigiau
y
| | ^ | | | www.svajoniuknygos.lt
LISA KLEYPAS
RAVENEUAI
K i 1mi n g ų j ų a i s t r o s
Londono visuomenėjepasirodo
temperamentingieji Raveneliai...
Arpavyksjiems išsaugoti savo valdas ir turtus?
Q Pirk pigiau j
www.svajoniuknygos.lt j
Išleido UAB „Svajonių knygos"
Verkių g. 30-3, 08221 Vilnius
Tel. +370 5 212 2794
EI. paštas info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 1700 egz.
Spausdino spaustuvė
ScandB k
Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai
Tel. +370 4 642 0300

Lisa Kleypas - Lietaus Šešėlio Kelias 2.dalis 2020

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Lisa Kleypas - Lietaus Šešėlio Kelias 2.dalis 2020

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Versta iš: Lisa Kleypas,

Iš anglų kalbos vertė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Kaip visada, esu be galo dėkinga daugybei žmonių, pa­

Kai Liusė Marin sulaukė septynerių, nutiko trys dalykai:

išvydusi dukterį, mama riktelėjo tėvui, kad šis nedelsdamas

skysčio kvapas. Buvo tylu lyg bažnyčioje, jokių televizoriaus

Netrukus Liusė sužinojo, kas susargdino jos penkiametę

kioskelių. Elisės liga tarytum pavertė ją visa ko centru, aplink

žodžius, ji nežinojo, kaip įvardyti tą įkyrų jausmą - tarsi kas

nusipelnyti tai, ką Elisė gauna be jokių pastangų? Išsikapsčiusi

„Skanumėlis, - linksmai pasakė mama, atsikandusi picos ir

- Mokytoja liepė tau perduoti šitą, - Liusė ištiesė mamai

Negana to, reikės prižiūrėti tavo eksperimentus ir padėti pa­

- Tai padės jums sustiprinti ryšį.

Tėtis nusivedė ją į biblioteką. Ten išrinkęs kelias suaugu­

- Tu tikra šaunuolė. Kaip manai, gal užaugusi tapsi moks­

* Stiklo milteliai, naudojami glazūrų gamybai. (Čia ir toliau - vert. pastabos.)

lydymo, dažymo ir formavimo būdų. Jokios kitos žinios jai

Prabėgo keletas dienų. Vieną vakarą Liusė grįžo namo po

- Elise! - ji metėsi prie dukters ir pakėlusi mergaitę nuo

Ūmai blausioje lempos šviesos dėmėje ėmė busti mažutės

galvoje dūzgė mintys. Matyt, jos jausmai buvo tokie stiprūs,

„Man nelengva pasitikėti žmonėmis", - jų pažinties pra­

akimirkų, kai jai atrodydavo, kad nėra pasaulyje artimesnio

* Mozaikinis gėlių raštais išmargintas stiklas.

Jeigu bent minutėlei atsidurtum mano vietoje, suprastum,

- Žinojau, kad pasiusi. Žinojau, kad atsidursime beviltiš­

- Jai, kaip ir man, nė nedingtelėjo, kad įvykiai gali pakrypti

Elisė buvo protinga, aiškiai reikšdavo mintis, deja, tik var­

krepšelis. Stvėrusi šalia durų pakabintą šalmą ji išsistūmė dvi­

ką gi daryti toliau. Kevinas panoro, kad Liusė išsikraustytų. Per

kokiu nors padarėliu ar bent jau nepaprastai tikroviška iliu­

Išmušta iš vėžių Liusė stengėsi atsitokėti. Kol šiaip ne taip

- Takelis status. Be to, kiek spėjau pastebėti, nelabai tvirtai

- To dar trūko. Tikras vyras neapgaudinėja. Užsigeidęs išeiti

Liusė lūkuriavo netoliese ir patyliukais žvilgčiojo į Šerną.

Tyliai kęsdama ji spėliojo, kodėl kažkoks nepažįstamasis

padovanojo Liusei dvidešimt penktojo gimtadienio proga.

Ją pribloškė staiga plūstelėjusi bemaž nenugalima pagunda

Kol Sernas važiavo Netikrosios įlankos link vedančiu Vest-

reiškė, jog reikės akylai stebėti, kad į vynuogyną neįsimestų

„Šitas vynuogynas sukraus man gražaus pinigėlio", - ti­

versle besisukantis Aleksas puikiai nusimanė apie visas bėdas,

„Ką darysime per tėvų susirinkimus? Vesiesi ją į vyrų tua­

rampa. Buldogas ir laiptai - beveik nesuderinama. - Ką tu

Reikia pripažinti, Sernas šiek tiek melavo. Nuo pirmosios

- Panelė Dankan šiandien mus mokė prancūzų kalbos. Aš

- Šiandien „Šefo turgelyje" - penktadieniniai takai su žu­

Šėmas tebesiraukydamas nužvelgė brolį.

netgi tos draugės, kurios dievagojosi pritariančios Semo norui

Lietus įsismarkavo, tad Liusė patraukė ten, kur pasukdavo

Zoja, priešingai, savo sprendimus pasverdavo itin skru­

vaisiniai pyragaičiai su žvilgančiais, cukraus sirupu glazūruo­

Nelaimė, Zojos tėvas buvo kategoriškai nusiteikęs prieš

iš orkaitės traukė skardą su pyragėliais. Ji atrodė lyg mergina

Trūksmingai atsidususi Liusė paėmė pyragaitį ir perlaužė

- Neįtikėtina, - tarė Zoja. - Esi įsitikinusi, kad Kevinas tau

- Žinoma, tavęs. Kodėl stebiesi?

- Munkąs tave trikdo, bet triakes moteris kvadratinėmis

Keletą dienų pragyvenusi „Dailininko pastogėje", Liusė

dirstelėti į tą paveikslą ir jau nebeįstengdavai sutelkti minčių

Kaip visada, esu be galo dėkinga daugybei žmonių, pa

Negana to, reikės prižiūrėti tavo eksperimentus ir padėti pa

Tėtis nusivedė ją į biblioteką. Ten išrinkęs kelias suaugu

- Tu tikra šaunuolė. Kaip manai, gal užaugusi tapsi moks

„Man nelengva pasitikėti žmonėmis", - jų pažinties pra

- Žinojau, kad pasiusi. Žinojau, kad atsidursime beviltiš

Elisė buvo protinga, aiškiai reikšdavo mintis, deja, tik var

krepšelis. Stvėrusi šalia durų pakabintą šalmą ji išsistūmė dvi

kokiu nors padarėliu ar bent jau nepaprastai tikroviška iliu

„Šitas vynuogynas sukraus man gražaus pinigėlio", - ti

„Ką darysime per tėvų susirinkimus? Vesiesi ją į vyrų tua

- Šiandien „Šefo turgelyje" - penktadieniniai takai su žu

Zoja, priešingai, savo sprendimus pasverdavo itin skru

vaisiniai pyragaičiai su žvilgančiais, cukraus sirupu glazūruo

- Abejoju, - nesutiko Džastina. - Manau, Kevinas pasinau

Dueinas buvo Džastinos vaikinas - odiniais drabužiais vil

Vos išgirdusi jo žodžius, Liusė kaipmat sumetė, kaip at

- Tavo akimis žiūrint, - atkirto Zoja. - Mūsų skoniai ski

- Važinėjausi dviračiu ir... - kalbėdama Liusė ant bufeto ri

- Norėčiau apginti apkiautusių moksliukų garbę, - pa

draugystes derėtų megzti tik kai prabėga lygiai pusė anks

„Mudviem reikia pasikalbėti, Liuse, - iš atsakiklio sus

Iš tikrųjų Liusės negraužė pavydas. Kevinas buvo jai ne

- Aš nenoriu alaus, - ji atstūmė primygtinai brukamą bo

šventės, gimtadieniai, ligos... patirtys, kurias turėtume iš

Holes rankutės tebesispaudė Šernui prie kaktos ir kone už

kaip sudėtinga išeiti iš namų, prireikus atlikti kokias nors už

Ryškiausias prisiminimas apie Keviną Pirsoną Šerno gal

neprisidės prie visos šitos nesąmonės. O Elisė trokšta sutai

Šėmas paėmė telefoną, pažvelgė į nuotrauką. Pažinęs mo

- Prancūzų kalboje vin yra vyriškos giminės. Bet man at

- Liuse, - prakalbo jis. - Elgiesi taip, tarsi mėginčiau prie