Beprotybės Istorija Ir Genealogija: M. Foucault Ir G. Deleuze'As

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS
UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS IR FILOSOFIJOS KATEDRA
Rima Taurinskaitė
BEPROTYBĖS ISTORIJA IR GENEALOGIJA:

M. FOUCAULT IR G. DELEUZE’AS
Magistro darbas
(Šiuolaikinė filosofinė antropologija)
Vadovas:
Prof. Jūratė Rubavičienė
Vilnius, 2018
LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS
UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS
EDUKOLOGIJOS IR FILOSOFIJOS KATEDRA
TVIRTINU
Edukologijos ir filosofijos katedros vedėjas

doc. dr. L. Jašinauskas
2018-05-
BEPROTYBĖS ISTORIJA IR GENEALOGIJA:

M. FOUCAULT IR G. DELEUZE’AS
Magistro darbas
Studijų programa: šiuolaikinė filosofinė antropologija
Recenzentas
LEU UMF
2018-
Vadovas
LEU UMF Prof. Jūratė Ruabvičienė
2018-05-
Atliko
LEU UMF, Šiuolaikinės filosofinės stud. Rima Taurinskaitė
antropologijos 2018-05-25
Vilnius, 2018
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO
TEMA „BEPROTYBĖS ISTORIJA IR GENEALOGIJA: M. FOUCAULT IR G.
DELEUZE’AS“
SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteiktas diplominis darbas:

Atliktas savarankiškai ir niekur nebuvo pateiktas ankstesniais ar šiais metais.
1. Nebuvo naudotas kitame Institute / Fakultete / Universitete Lietuvoje ar užsienyje.
2. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe.
3. Pateikia visą naudotos literatūros sąrašą.
Rima Taurinskaitė
Tvirtinu .......................................................
(parašas)
Turinys
ĮVADAS 4
I. Foucault ir beprotybės istorija 9

1.1 Beprotybės vaidmuo 9
1.2 Beprotybė: Viduramžiai ir Renesansas 13
1.3 Beprotybė klasikiniame amžiuje 16
1.4 Beprotnamio gimimas 19
2. Deleuze & Guattari beprotybės interpretacija 21

2.1 Šizofrenija ir šizoanalizė 21
2.2 Beprotybės ir kūrybos santykis 25
2.3 Guattari ir La Borde 28
3.2 Foucault ir Deleuze: panašūs ir skirtingi požiūriai į beprotybę 33
IŠVADOS 38
Literatūra: 41
Santrauka 44
Summary 45
ĮVADAS
Tyrimo problema. Kaip beprotybę supranta ir kaip apibūdina jos istoriją Deleuze ir Foucault? Iš ko
kildinama beprotybės samprata? Ką apie beprotybę atskleidžia šie filosofai? Kokio sąsajos tarp jų
požiūrių bei kokius skirtingus aspektus jie atskleidžia? Jau atlikti tyrimai kalba apie šių filosofų plėtotą
beprotybės temą, tačiau daugiausia per sąsajas su kitomis svarbiomis sąvokomis (kalba, galios
konceptu ir t.t…). Taip pat neteko rasti nuodugnaus šių dviejų filosofų lyginimo, remiantis konkrečiai
šia juos siejančia tema.
Darbo tikslas ir uždaviniai. Šio magistrinio darbo tikslas eksplikuoti kaip Foucault ir Deleuze’as
interpretuoja beprotybės sąvoką ir jos kilmę. Šiame darbe bus apžvelgiamos abiejų filosofų įžvalgos ir
pateikiami jų požiūrių panašumai ir skirtumai. Taip pat bus pateikiamas ne klinikinis požiūris į
beprotybę, bet šių filosofų unikalus bandymas į tai pažvelgti nešališkai.
Darbo uždaviniai:
1. Pateikti ir išplėtoti abiejų filosofų požiūrį į beprotybės istoriją ir kilmę, remiantis šaltiniais ir
argumentuojant.
2. Palyginti Foucault ir Deleuze’o beprotybės interpretacijas, išsamiai aptarti jų bendras sąsajas ir
skirtumus.
Darbo struktūra. Pirmojoje darbo dalyje aptariama ir plėtojama Foucault analizuojama beprotybės
istorija. Tai siekiama padaryti remiantis pirminiais ir antriniais kritiniais šaltiniais. Kiekviename
poskyryje analizuojamas skirtingas Foucault aprašomas istorinis periodas, kaip keitėsi ir kas sąlygojo
beprotybės suvokimo pokyčius.
Antrojoje dalyje plėtojama Deleuze’o ir Guattari prieiga prie beprotybės problemos.
Aptariamas šizoanalizės projektas, šizofrenijos kūrybinis potencialas ir praktinis šių idėjų
įgyvendinimas La Borde klinikoje.
Trečioji darbo dalis skirta palyginti Foucault ir Deleuze’o požiūrius ir beprotybės analizės
būdus, atskleidžiant jų bendrus tikslus ir skirtingas vizijas. Pradedama nuo bendrų idėjų palyginimo,
tačiau pabrėžiama kaip jos siejasi būtent su beprotybės tema.
Tyrimo metodai. Magistro darbe naudojamas metodas – lyginamasis ir interpretacinis, remiantis

pirminiais šaltinais ir kritine literatūra.
4
Tyrimo šaltiniai. Pagrindiniai darbe naudojami šaltiniai – Foucault ir Deleuze’o originalai bei kritiniai
straipsniai lietuvių ir anglų kalbomis. Jie nurodyti literatūros sąraše. Pagrindiniai oiginalūs veikalai,
kuriais remiamasi – M. Foucault „Beprotybė ir civilizacija: beprotybės istorija proto amžiuje”
(Madness and Civilization: A History of Insanity in the Age of Reason), G. Deleuze’o, F. Guatarri
„Anti-Edipas: kapitalizmas ir šizofrenija” (Anti Oedipus: Capitalism and Schisophrenia). Kritinės
literatūros pagrindiniai šaltiniai: S. Mostauskio „Beprotybės kartografija”, A. Žukauskaitės „Gilles’io
Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofija: daugialypumo logika”. Taip pat pasiremta
Problemos ištirtumas Lietuvoje. Gausu darbų apie Deleuze’ą bei Foucault, tačiau būtent beprotybės
istorijos ir genealogijos tema tyrinėta nedaug. Lietuvos Edukologijos Universiteto filosofijos
magistrantės Kristinos Karvelytės magistro darbas tema „Beprotybės interpretacija Gilles Deleuze’o
filosofijoje” išsamiai nagrinėja beprotybės motyvą Deleuze’o mąstyme. Šiame darbe autorė išsikelia
klausimus: „Kaip įmanomas kvailumas filosofiniame diskurse? Kur baigiasi mąstymas ir prasideda
beprotybė? Ar apskritai yra riba tarp vieno ir kito?”1 Autorė pastebi, jog „Deleuze‘o atsakymai į šiuos
klausimus orginalūs ir provokuojantys naujai peržvelgti ne tik filosofinę tradiciją, bet ir
psichoanalizę.”2 Atskiruose šio darbo skyriuose analizuojami skirtingi tyrimo objektai. Pirmajame
aptariama aukštumų filosofija ir maniakinė depresija. Aukštumų filosofija tapatinama su tapsmo
pajungimu būčiai bei idealizmu. Pasak autorės, šiai filosofijai Deleuze’as prisikira maniakinės
depresijos ligą. Toliau darbe pereinama prie šizofrenijos ir šizoanalizės projekto, kurį Deleuze’as, anot
autorės, sieja su „kūno be organų” konceptu. Analizuojama ir pasyvi šizofrenijos forma susieta su
kalbos tema bei gelme. Autorė darbe atskleidžia, jog „Deleuze’as parodo, kad beprotybės problema
turėtų būti įtraukta į mąstymo įvaizdį, tuo pat metu jį transformuodama.”3 Darbe aptariami trys
Deleuze’o atksleisti mąstymo būdai, kurie susieti su skirtingomis diagnozėmis. Taip, pasak autorės,
Deleuze’as atskleidžia kaip beprotybė įsilieja į mąstymą ir griauna jo veinareikšmiškai racionalų,
įprastą įvaizdį.
Dar vienas darbas, tiriantis beprotybės temą Deleuze’o filosofijoje – Šiaulių Universiteto
literatūrologijos studijų magistro darbas, parašytas Janinos Norvaišienės. Jo tema „Šizofreniškojo
diskurso variantai: nuo modernizmo iki postmodernizmo „. Šiame darbe apsiribojama Deleuze’o
šizofreniško diskurso tema. Autorė darbe atskleidžia, jog šizofreniškas diskursas yra glaudžiai susijęs
su beprotybės kontekstu ir menine kūryba, kurioje beprotybė atsiskleidžia ne kaip medicininė, bet
socialinė ir meno kritikos kategorija. Taip pat nurodoma kaip šizomanipuliacija sugriauna
konvencinius meno stereotipus, ir kaip šizoanalizė gali būti pasitelkiama analizuojant literatūros
1 Karvelytė K. (2005)., Beprotybės interpretacija Gilles Deleuze’o filosofijoje, magistro darbas, LEU.
2 Ten pat. P. 6
3 Ten pat. P. 7.
5
kūrinius. Darbo tikslu numatoma ištirti ryškiausius šizofreniško diskurso ypatumus skirtingais
periodais ir palyginti šio diskurso skirtingas išraiškas, todėl aprašomi skirtingi literatūros kūriniai,
kurie jas atspindi. Autorė pabrėžia, kad „Šizofreniškas diskursas atskleidžia keistus ir įdomius
žmogaus sąmonės sluoksnius. <...> Toks diskursas balansuoja riboje tarp tiesos ir melo, rimtumo ir
juoko.”4 Darbe tiriami šizofreniškojo diskurso variantai, jam būdinga tematika ir raiška bei jo kalbos
ypatybės. Tuo remiantis darbe nagrinėjama proza. Diskurso analizė darbe išskiriama į neurozinę ir
psichozinę ir pastebima kaip jie atsiskleidžia literatūroje. Pabrėžiama, jog šizofreniškasis diskursas nuo
pastarųjų skiriasi tuo, jog yra „beasmenio subjekto diskursas”.5 Jis apibūdinamas kaip „klaidinantis
pasakojimas, taisyklių laužymas formuoja šizofreniškumo braižu pažymėtą diskursą, kuriame nėra
vientisos siužeto linijos: ji šakojasi ir atskiri tekstų fragmentai yra atsiję nuo visumos.” 6 Autorė
nurodo, jog šizofrenijos terminas yra tik aprašomasis, o ne diagnostinis, pamini, kad pagrindinis
dėmesys darbe buvo koncentruotas diskurso tematikos, struktūros ir kalbos ypatybėms atskleisti.
Apie Foucault ir beprotybės genealogiją šiek tiek kalbama ir Lietuvos Edukologijos
Universiteto šiuolaikinės filosofinės antropologijos studijų magistro darbe „Galios samprata Michel’io
Foucault filosofijoje”, parašytame Jono Gusevičiaus. Autorius apibūdina Foucault veikalą „Beprotybė
ir civilizacija: Beprotybės istorija klasikiniame amžiuje” kaip bandymą atsekti beprotybės ištakas,
istorinę požiūrio į beprotybę kaitą. Darbe išsamiai aprašomos Foucault įžvalgos, nagrinėjamos
skirtingos jo apibūdinamos epochos, pradedant, nuo raupsuotųjų atskirties, klasikinio amžiaus ir
prieinant prie kliniko gimimo ir Foucault vadinamo „medicinio požiūrio” į beprotybę. Beprotybė
autoriui čia aktuali per sąsajas su galios samprata Foucault filosofijoje. J. Gusevičius tegia, jog
„Beprotybė, kaip oponuojanti sveikam protui ir nušalinta nuo dialogo galimybės, praradusi teisę į savo
tiesą yra galios manifestacijos viena iš ašių, nuo XVII amžiaus iki šių dienų.”7 Pirmiausia
atskleidžiamos Foucault įžvalgos apie beprotybės suvokimą Viduramžių epochoje, kuomet beprotis,
pasak Foucault, pakeičia raupsuotąjį atskirties prasme. Beprotybė siejama su blogiu. Vėliau toks
požiūris pašalinamas, tačiau beprotybė netenka savo „paslapties” ir mistiškumo ir tampa suvokiama
labiau kaip sapnas. Tai, kaip mini autorius, pašalina dialogo galimybę. Klasikinis periodas siejamas su
galutiniu beprotybės atskyrimu. „Klasikiniame amžiuje (Pradžia XVII a.) beprotybė galutinai
nutildoma ir persikelia iš kvailų laivo į ligoninę.”8 Beprotybė tampa izoliacija nuo visos visuomenės.
Dar nėra medicininio požiūrio, todėl „ligoninė” čia turėtų būti sietina vien su izoliacija. Toliau darbe J.
Gusevičius aptaria Foucault pastebimą psichiatrinio požiūrio į beprotybę radimąsi. Darbo autorius
pabrėžia, jog Foucault beprotybės klausimą reintegruoja ir nagrinėdamas kitas temas, prie jo nuolat
4 Norvaišienė J. (2008), Šizofreniškojo diskurso variantai: nuo modernizmo iki postmodernizmo, magistro
darbas, ŠU. P. 51
5 Ten pat. P. 49
6 Ten pat. P. 49
7 Gusevičius J., (2015), Galios samprata Michel’io Foucault filosofijoje, magistro darbas, LEU. P. 25
8 Foucault M., (1972), Histoire de la folie à l'âge classique: Folie et déraison. Paris: Gallimard. P. 63
6
grįžtama. Beprotybės tema atskleidžiama kaip galios centras. J. Gusevičius, aprašant Foucault
interpretuojamą psichiatrinės ligoninės atsiradimą ir iš to kylančią psichoanalizę, pastebi, kad „Pats
mūsų aptariamo laikotarpio galios centras yra beprotybė, kuri aplink save sukuria nemažą žinojimo
korpusą ir išties painų santykių tinklą, ir galų gale, o tai svarbiausia, beprotybė tiesiogiai siejasi su
galia ir jos reiškimosi būdu, būdingu aptariamam laikmečiui – izoliacija.”9 Taigi, šiame darbe Foucault
beprotybės istorija atskleidžiama per sąsają su galia.
Stanislovas Mostauskis savo straipsnyje „Foucault: apie istorijos atstumtą beprotybę” siekia
atskleisti Foucault beprotybės konceptą ir išanalizuoti šiuolaikino žmogaus tipo genezę. „Glaustai
aptariami filosofo sukurtos „istorijos ontologijos“ apmatai, siekiama pateikti vieną iš galimų atsakymų
į klausimą, kokios bendriausios prielaidos lėmė šiuolaikinio žmogaus tipą. Įrodinėjama iškelta
hipotezė, kad konkretus antropologinis tipas, vadinamas Vakarų žmogumi, gali būti nusakomas per
santykį su turiniais, kurių atmetimas ir sukūrė prielaidas tam tipui atsirasti.”10 Siekiant straipsnyje
atskleisti kas, pasak Foucault, lėmė šiuolaikinio žmogaus tipo susiformavimą, iškeliami klausimai: ką
vadiname atmetamais turiniais, kas yra tą atmetimą įgyvendinantis gestas ir kaip suprantamas istorinis
kontekstas, kuriame tas gestas realizuojamas? Nurodoma, kaip Foucault pabrėžia kaip sveikasis tam
tikra prasme steigiasi per bepročio buvimą ir jo atmetimą. Straipsnio autorius teigia, jog Foucault siūlo
„Į beprotybę žvelgti iš savotiškos „istorijos ontologijos“ perspektyvos, kuri kažkokiu būdu sugebėtų
įveikti istorinio (o tai reiškia – protingo) diskurso vienpusiškumą.”11 Vėlgi atskleidžiamos beprotybės
ir galios sąsajos. Ši skirtis tarp proto ir ne-proto apibūdinama kaip įtvirtinanti vienos iš pusių vergystę
kitai. Beprotybė ir protas atsiriboja vienas nuo kito ir to pasekoje nebeįmanomas dialogas. „Istorijoje
kiekvienu dabarties momentu vykdomas skyrimo gestas, kuris realizuoja pasirinkimą tarp to, kas
priimtina ir ko atsisakoma.”12 Straipsnyje autorius labiausiai išryškina šį skirties aspektą tarp bepročio
ir sveikojo, kuris lemia šiuolaikinio žmogaus tipo susiformavimą, besisteigiantį per šią galios
dinamiką. Išskiriamas pozityvus ir negatyvus steigimasis: „Foucault atskiria „dialektinį“ istorinės
raidos suvokimą, pagrįstą save plėtojančiomis „pozityviomis“ jėgomis, nuo istorijos, kuri plėtojasi
atsiskirdama nuo to, kas nėra istorija, nuo to, kas neegzistuoja pozityviai, bet turi galią tokį
pozityvumą steigti.”13 Taip pat išskiriama Foucault mintis, jog „Vakarų istorija aprėpia ne tik regimus
jos pėdsakus, bet ir visa tai, ką ji savyje ištrynė, nukeldama į anapus – savotišką istorinę pasąmonę.”14
Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas ties Foucault filosofijos įžvalgumu, iškeliant į paviršių tai, kas
buvo paslėpta, atmesta ir nutylima. Beprotybė atskleidžiama kaip tas nematomas užribis, o Vakarų
žmogaus sąmonė kaip neigianti, atmetanti ir atsiribojanti. Išskiriama ir apibendrinama Foucault
9 Gusevičius J., (2015), Galios samprata Michel’io Foucault filosofijoje, magistro darbas, LEU. P. 25
10 Mostauskis S., (2009), Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę, Logos, Spalis-Gruodis Nr. 61. P. 54
12 Ten pat. P. 56
14 Ten pat. P. 63
7
nuostata, jog atskirti – tai būti. Mostauskis savo darbą užbaigia pabrėždamas, kad atmetimo judesys
būtinai yra tam tikra konkreti priklausomybės forma.15 „Per ją represuojantis gestas patenka
priklausomybėn nuo represuojamų turinių. Tokiame kontekste tampa akivaizdi beprotybės „funkcija“:
per savęs atstūmimą leisti būti istorijai bei ją atspindinčiai galiai – „sveiku protu“ besivadovaujančiam
individui. Iš čia plaukia principinė išvada, kad tokiu būdu beprotybė gali tapti istorijos ir joje
karaliaujančio „protingo žmogaus“ būties sąlyga.”16 Labai svarbi – ir Stasio Mostauskio „Beprotybės
kartografija”, kurioje išsamiai aptariami ir Foucault, ir Deleuze. Šiame darbe bus remiamasi šiuo
veikalu.
Dar vienas Kristinos Karvelytės straipsnis „Kalbančio subjekto išnykimas M. Foucault
filosofijoje” aptaria ir lygina Deleuze’o ir Foucault. Straipsnyje vyrauja kalbos tema, kurią bandoma
atskleisti, pasitelkiant Deleuze’o ir Foucault sąvokas. Pabrėžiama, jog skirtis abiems filosofams yra
esminė ontologinė sąlyga, bet kokios tapatypės pagrindas. Aptariama kaip Foucault darbuose
atsiskleidžia sveikojo ir patologiškojo priešprieša, viena iš jos išraiškų ir yra siejama su beprotybės
problema. „Galia steigti kyla iš mąstymo susilietimo su nemąstymu, jo dialogo su déraison. Vadinasi,
„anapus“ gali būti aptinkamas ir pačioje istorijoje, kuri yra pozityvi ir struktūruota, tačiau savyje
visąlaik slepia nepermatomumo dimensiją.”17
15
Mostauskis S., (2009), Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę, Logos, Spalis-Gruodis Nr. 61., P. 66
17 Karvelytė K., (1991), Kalbančio subjekto išnykimas M. Foucault filosofijoje, Problemos, VU. P. 71
8
I. Foucault ir beprotybės istorija
1.1 Beprotybės vaidmuo
Foucault savo filosofijoje atskleidžia tai, kaip Vakarų žmogaus tipas iš dalies apibrėžė save
atmesdamas tam tikrus turinius. Foucault iš naujo perklausia šiuolaikinį mokslą (psichologiją,
socialinius mokslus, taip pat biologiją). Mokslas, kalbantis apie žmogų, užsimoja iškelti universalias
tiesas apie žmogaus prigimtį, tačiau Foucault atkreipia dėmesį į tai, kad šie užmojai dažnai tėra tik
etinių ar politinių įsipareigojimų tam tikrai visuomenei išraiškos. Šiuo požiūriu, Foucault imasi kritinės
filosofijos, siekdamas griauti tokius vienareikšmiškus ar absoliutinančius teiginius nurodydamas, kaip
jie didele dalimi yra tam tikrų istorijos jėgų pasekmė, o ne mokslo metodo grįstos tiesos. Daug tokių
tariamai universalių tiesų yra susijusios su tuo, kas yra atmetama. Todėl Foucault atrodo svarbu grįžti
prie tokių reiškinių ir atrasti jų istorinę raidą.
Vienas iš tokių turinių tai visa, kas galėtų būti sutalpinama į beprotybės sąvoką. Beprotybė tai,
kas priešinga protui. Čia tiktų paminėti Stasio Mostauskio „Beprotybės kartografijoje” išskirtą
beprotybės sampratą: „Įrašykime į autoriaus apibūdinimą beprotybės terminą. Beprotybė – tai minėta
sąmonės ir pasąmonės raizgalynė, tai joje gimstanti mintis, atvira tik sau; beprotybė – tai ta pozityviai
neapčiuopiama erdvė, kur mintis tarpsta kaip ontologinis niekis, „ankstesnis” už bet kokį skirstymą į
protingą ir neprotingą. Foucault požiūris radikalus: kol mintis neturi atitikmens pozityviai
egzistuojančiame pasaulyje, tol ji niekuo nesiskiria nuo beprotybės; ir tik išgirstas žodis, regimas
gestas ar kiti fiksuoti minties „tęsiniai” gali būti skirstomi į protingus ir neprotingus. Minties šuolis į
pozityvų pasaulį – tai atsidavimas dalijimo gestui, gimimas per tokį gestą. Ką nori pasakyti Foucault?
Kad vidujybės pavidalu žmogus privalomai beprotis ir protingas „tuo pat metu”; ir tik savo išorine
„kalba” jis priverstas spręsti: būti protingas ar likti beprotis.” 18 Tačiau tuo pačiu Foucault supriešina
ne-protą ir protą, taip atskleisdamas kaip šios priešybės steigia viena kitą. Vakarų žmogaus tipas, anot
jo, protą iškelia kaip normą, vertybę, o visa kita, kas lieka už to ir domina Foucault. Jis pastebi, jog per
tokį „atstumtųjų” reiškinių tyrimą, puikiai atsiskleidžia ir įprasti, priimtini reiškiniai. Todėl jį domina
žmogaus seksualumo istorija, bausmės ir nusikaltimo sąvokos bei beprotybė. Šie tabu reiškiniai jam
nurodo potencialą geriau suprasti žmonijos raidą, bei esamos situacijos priežastis. „Kiekviena kultūra,
mano Foucault, turi tam tikrus pamatinius kodus, kurie lemia jos suvokimo schemas, jos mainus, jos
18 Mostauskis S.,(2011) Beprotybės kartografija, Šiauliai: Kronta. P. 179
9
išraiškos formas, vertybes, praktikų hierarchijas. Ši tvarka nustato tą empirinį lauką, kuriame gali
orientuotis kiekvienas atskiras žmogus. Foucault iškėlė hipotezę, kad po šiais matomais, spontaniškai
susiklosčiusiais kultūrų kodais egzistuoja dar neišreikštos tvarkos elementai – naujos tvarkos
galimybė. Foucault įžvelgia kultūros galimybę išsilaisvinti iš savo įprasto lingvistinio suvokimo tinklo
ir pritaikyti naujas kalbos galimybes. Kiekvienoje kultūroje, teigia Foucault, yra tarpinė zona tarp
tvarką nustatančių kodų ir apmąstymų apie tvarką.”19 Kuo beprotybė domina Foucault, puikiai
atskleidžiama Stasio Mostauskio straipsnyje „Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę”. Foucault
renkasi tirti atstumtus turinius ir kaip teigia Mostauskis, Foucault požiūriu „Kalbėti apie atstumiamus
turinius reiškia kalbėti apie tokią visumą, kuri gali būti nusakyta ne-proto terminu. Taigi mes kalbame
apie tokį antropologinį tipą arba tiesiog tokį žmogaus tipą, kuris nusakomas fundamentalia proto ir
neproto (arba tą patį reiškiančios ne-beprotybės ir beprotybės) perskyra.”20 Kaip šiame straipsnyje
pastebi Mostauskis, „Vakarų žmogus save apibrėžė tokiu fundamentaliu atribojimo gestu, kuris atskyrė
jį nuo Kito – visų atstumiamų turinių „talpyklos“.”21 Foucault mano, jog norint apibrėžti, būtina kažką
atmesti ir atstumti už to apibrėžimo ribų, todėl ir yra svarbu kalbėti apie atmestus reiškinius.
Mostaukis taip pat pastebi, jog „tokiame kontekste turime dvi beprotybės figūras: beprotybę
kaip pozityvaus būties registro negatyvą ir / arba to negatyvo vizualizaciją istorijos / proto valdžios
erdvėje. Tai, ką „protingas mąstymas“ atstumia kaip nepriimtinus ir tuo pačiu pamirštamus turinius –
bei tų turinių įakivaizdinimą psichinės ligos paslaptyje. Istorijos organizuojamas pasaulis – tai proto
viešpatija, kurioje beprotybei skiriami tik periferiniai anomalijos / „inkliuzo“ vaidmenys.” 22 Foucault
ir domina ši periferija ir jos atsiradimas istorijoje. „Peržengti klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos
paradigmų nužymėtas ribas ir kartu atverti naujas kūrybiško mąstymo erdves Foucault reiškia:
įsisąmoninti to mąstymo prielaidas analizuojant jų istorinį kintamumą. Visa tai prancūzų mąstytojas
daro vardan grandiozinio projekto – atskleisti šiuolaikinio Vakarų žmogaus ir pamatinių jo mąstymo
nuostatų genezę.”23 Skirdamas dėmesį beprotybei, Foucault tuo pačiu gali prisiliesti ir prie to, kas yra
laikoma protu, tuo, kas yra oponuojančioje beprotybei pusėje.
Tačiau tokia skirtis, anot Foucault, neegzistavo amžinai. Kadaise šiuos priešingus polius, pasak
jo, jungė vienovė. Todėl Foucault domina ir pats atsiskyrimo momentas, istorinis taškas, kuomet ir
užsimezgė ši priešprieša. „Kalbėdamas apie jų netapatumą Foucault siūlo išgirsti apie „buvusį“ jų
vieningumą ir apie tą vieningumą suskaldžiusį skyrimo / atmetimo gestą.”24 Foucault įsitikinimu, „Mes
privalome sugrįžti, istoriškai, į tą nulinį tašką beprotybės kelyje, kuriame beprotybė yra
nediferencijuota patirtis, dar nepadalyta pačio dalijimosi patirtis. Mes privalome apibūdinti, nuo pat jos
19 Baranova J. (2007), Nietzsche ir postmodernizmas, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. P. 187
20Mostauskis S., (2009). Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę, Logos, Spalis-Gruodis Nr. 61. P. 55
21 Mostauskis S. ( 2011), Beprotybės kartografija, Šiauliai: Kronta. P. 172
22 Mostauskis S., (2009). Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę, Logos, Spalis-Gruodis Nr. 61. P. 61
23 Ten pat. P. 65
24 Ten pat. P.66
10
trajektorijos pradžios, tą „kitą formą”, kuri perkelia Protą ir Beprotybę į vieną ar kitą pusę nuo
veiksmo, kai dalykai krypsta į išorę, kurčią bet kokiems mainams, tarsi vienas kitam jie būtų mirę. Tai
be abejonės nepatogi sritis. Tam, kad ją patyrinėtume, mes privalome išsižadėti absoliučių tiesų, ir
niekuomet sau neleisti būti vedamiems to, ką mes žinome apie beprotybę.25 Todėl Foucault, svarbu
pradėti, nuo to momento, kol tokia atskirtis dar neegzistavo, kai „dar nėra to žmogaus, kurį esame
pratę matyti aprašomą konkrečiame istorijos erdvėlaikyje”26. Foucault siūlo pažvelgti į beprotybę
giliau nei vien pasitelkiant medicinos mokslo požiūrį. Jį domina galimybė pažvelgti į beprotį ir jame
tam tikra prasme atpažinti protą. Atpažinti tą ne-proto atmetimo momentą, kuris leidžia steigtis protui.
Čia Foucault, kaip minėta, siekia išvengti išankstinių nuostatų, medicininio požiūrio į tai, kas atitinka
normą, o kas – ne. Klinikinis, medicininis požiūris beprotybę stebi iš aukšto, ji tampa tik tyrimo ir
stebėjimo objektu. Foucault labiau domina beprotybės suvokimo susiformavimo sąlyga. Siūloma į
beprotybės reiškinį pažvelgti kuo objektyviau, tam tikra prasme, „meta-žvilgsniu” matyti ir savą
situaciją bei poziciją. Tokį nešališką efektą Foucault pasiekia tyrinėdamas istorijos raidą bei
beprotybės sampratos kaitą.
Foucault stengiasi suvokti kas kaip ir kodėl, tapo tapatu Protui ir Beprotybei. „Tik tuomet, mes
galime nustatyti sritį, kurioje beprotybės žmogus ir proto žmogus, tolstantys vienas nuo kito, vis dar
nėra atskirti; ir užsimezganti bei labai neapdirbta kalba, užbėganti už akių mokslo kalbai, pradeda jų
prarajos dialogą, trumpalaikiu būdu liudydama, kad jie vis dar kalba vienas su kitu. Čia beprotybė ir
ne-beprotybė, protas ir ne-protas neatskiriamai susiję: neatskiriami nuo momento, kol jie dar
neegzistuoja, ir egzistuoja vienas kitam, per santykį vienas su kitu, per mainus, kurie juos atskiria.
Giedrame psichinių ligų pasaulyje, šiuolaikinis žmogus nebekomunikuoja su bepročiu: viena vertus,
proto žmogus deleguoja gydytoją į beprotybę, tokiu būdu, autorizuodamas santykį tik per abstrakčią
ligos universaliją; antra vertus, beprotis komunikuoja su visuomene tik per tiek pat abstrakčios
priežasties tarpininką, kuris yra tvarka, fizinis ir moralinis suvaržymas, anoniminis grupės spaudimas,
konformizmo reikalavimai.”27 Šis atotrūkis neleidžia grįžti prie pačios atskirties ištakų. Į beprotybę
žvelgiama iš išaukštintos proto pozicijos. Foucault pastebi, jog „Mūsų epochoje, beprotybės patirtis
išlieka tylinti šalia šalto mokslo, kuris žinodamas per daug apie beprotybę, ją pamiršta.”28
“Jis buvo matęs beprotybę iš labai arti. Tačiau Foucault niekada jos negydė. Tik tyrė, išlikdamas
tarpinėje padėtyje tarp ligonių ir personalo. Jis išlaikė distanciją su medicina ir susiformavo beprotybės
kaip unikalios, su niekuo nepalyginamos patirties konceptą. Palaipsniui, paties Focault žodžiais tariant,
25 Foucault M. (1961) Madness and Civilization: A History of Insanity in the Age of Reason, New York: Vintage
Books. P. x.
26 Mostauskis S., (2009). Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę, Logos, Spalis-Gruodis Nr. 61. P. 55
Books. P. x.
28 Ten pat. P. xii.
11
ši asmeninė patirtis įgijo istorinės kritikos ir struktūrinės analizės formą (366).”29 Atsiradus
moksliniam požiūriui į beprotybę, išlaikant mediko distanciją su pacientu, galima būtų teigti, jog
„Vienas žmogus istorijoje tampa kurčias kitam. Jis nutildo kitą.”30
Foucault pateikia tai, kas išstumiama į užribį kaip tam tikrą būtinybę, jis atskleidžia šių
atstumtų turinių svarbą. Pastebėdamas tai, kad beprotybė yra būtina sąlyga „protingo” žmogaus
buvimui taip jis suteikia šiam, mūsų iš aukšto matomam, reiškiniui tam tikrą aktualumą ir svarbą. Kaip
savo straipsnyje pastebi Mostauskis,“Todėl atribojimo / neigimo pastanga (neproto atstūmimas) kartu
yra ir inicijuojantis pozityvios būties steigimo judesys. Foucault siūlomą modelį, perfrazuojant
filosofijos štampus, galima apibendrinti taip: atskirti – vadinasi, būti. Tai reiškia, kad atmetimo judesys
būtinai yra tam tikra konkreti priklausomybės forma. Per ją represuojantis gestas patenka
priklausomybėn nuo represuojamų turinių. Tokiame kontekste tampa akivaizdi beprotybės „funkcija“:
per savęs atstūmimą leisti būti istorijai bei ją atspindinčiai galiai – „sveiku protu“ besivadovaujančiam
individui. Iš čia plaukia principinė išvada, kad tokiu būdu beprotybė gali tapti istorijos ir joje
karaliaujančio „protingo žmogaus“ būties sąlyga.”31
Taip pat Foucault pastebi ir įdomų paradoksą, jog tam tikra prasme „nužeminti” ar atstumiami
reiškiniai, įprasmindami priimtinus ir aukštinamus reiškinius, tampa labai svarbūs ir sąlygoja tokių
normų įsitvirtinimą. Foucault cituoja Pascal’io mintį, teigiant, jog „žmonės yra tokie išprotėję, kad
nebuvimas išprotėjusiu prilygsta kitai beprotybės formai”. Kaip pastebi J. Baranova, „<...>Tam tikra
prasme ji (minėta mintis - aut. past.) atstato sergančiųjų orumą ir garbę <...>”32 Foucault, galima teigti,
savotiškai užima beprotybės gynybos poziciją, skatindamas į šį reiškinį pažvelgti nešališku žvilgsniu.
Tam tikra prasme protas tampa priklausomas nuo beprotybės, nes be šiuos priešingos sąlygos jis
netektų savo esmės. „Ir pagaliau ši priešprieša istoriją nusako kaip Protą ir Beprotybę – dvi atskiras
bei viena kitai svetimas teritorijas. Žmogus save aptinka susitapatindamas tik su viena iš jų. Tačiau
aptikdamas save kaip protingą jis kartu aptinka „turįs“ valdžią beprotybės atžvilgiu. Bet koks
beprotybę tiriąs mokslas grindžiamas tokios valdžios prielaida. Ši samprata nebando minėtų teritorijų
apibūdinti kaip tokių – ji kalba apie istoriją kaip valdžios santykių diskursą, kuris per proto ir ne-proto
skirtį įtvirtino vienos „pusės“ viešpatystę ir tuo pačiu „pavergė“ kitą pusę.”33
„Kaip įmanomas beprotybės dialogas su sveikumu? Kas šio dialogo iniciatorius – „aš”kaip
pirmasis asmuo: sveikasis ar ligonis? Ligonis turbūt todėl ir tampa ligoniu, kad jis nebeįstengia būti
savo paties gyvenimo autoriumi, juo labiau užmegzti socialinio santykio. Dialogo iniciatorius visada
yra sveikasis žmogus. Foucault nemano, kad dialogas iš principo nėra galimas.”34
29 Eribon D., (1991), Michel Foucault, France: Flamarion. P. 64.

31 Mostauskis S., (2009). Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę, Logos, Spalis-Gruodis Nr. 61. P. 64.
33 Mostauskis S., (2009). Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę, Logos, Spalis-Gruodis Nr. 61. P. 64.
12
1.2 Beprotybė: Viduramžiai ir Renesansas
Foucault pradeda savo beprotybės tyrimą, nuo anot jo, užsimezgančios atstumtųjų kategorijos,
kuri atsiranda kartu su raupsuotaisiais. Nors jie neturi tiesioginio ryšio su bepročiais, Foucault mano,
jog su laiku bepročiai stojo į raupsuotųjų vietą. Beprotybė tarsi užima šių ligonių vaidmenį
Viduramžių pabaigoje. Raupsuotieji suformavo tam tikrą atstumtųjų įvaizdį, kuris įgavo tam tikrą
simbolinę reikšmę visuomenėje. „Kas, be abejonės, išliko ilgiau nei raupsai, ir tęsėsi, kai lazaretai35 jau
buvo tušti metų metais, buvo savybės ir įvaizdžiai, priskirti prie raupsuotojo figūros kaip ir jo
atskyrimo prasmė; socialinė šios įkyrios ir bauginančios figūros svarba, kuri nebuvo išstumta, pirmiau
jos neįrašant į šventąjį ratą. Jei raupsuotasis buvo išstumtas iš pasaulio, kaip iš Bažnyčios matomos
bendruomenės, jo egzistencija vis dar buvo nuolatinė Dievo manifestacija, nes ji buvo ir Jo pykčio, ir
Jo malonės ženklas <...>”36 Taip beprotis tampa vienu iš tų išskirtinų žmonių, kurie įgauna
raupsuotiesiems būdingą atstumtojo vaidmenį. Šis vaidmuo įgavęs ir teigiamą, ir neigiamą prasmes.
Tai „<...> ir šventasis ir atstumtasis.”37 Šis istorinis periodas lėmė atskirties susiformavimą, o pastaroji
pačiais įvairiausiai būdais kartojasi pasireikšdama skirtingais pavidalais ir toliau, ką pastebi ir
atskleidžia Foucault. „Raupsai išnyko, raupsuotasis išnyko, galbūt tik beveik, iš atminties, tačiau išliko
šios struktūros. Dažnai, tose pačios vietose, keistai panašios atskirties formulės vėl buvo pakartojamos
po dviejų ar trijų šimtų metų. Valkataujantys prasčiokai, nusikaltėliai ar „sujaukti protai” užimdavo
vaidmenį, kurį kadaise atliko raupsuotasis, ir mes galime pamatyti, jog iš šios atskirties buvo tikimąsi
išganymo jiems ir taip pat tiems, kurie juos atstūmė. Su visiškai kita prasme, visiškai kitoje kultūroje,
šios formos išliko – iš esmės ta didžioji griežto padalijimo forma, kuri yra socialinė atskirtis, tačiau tuo
pačiu – dvasinė reintegracija.38 Ši padalijimo formos pradžia įsipainioja į daugelį Foucault aptariamų
struktūrų ir konceptų. Ji sietina ne tik su beprotybės, bet ir su kalėjimo, galios motyvais. Vėlgi, galima
grįžti prie to, kaip būtent ši atskirtis, pasak Focault, leidžia steigtis tam tikriems naujiems turiniams.
XV a. Pabaiga atneša naują simbolį – kvailių laivą. Kvailių laivas atsirado tuomet, kai išnyko
raupai. Beprotybė virsta jų pakaitalu. Bepročiai kėlė nerimą, o fantastiniai beprotybės vaizdiniai buvo
asocijuojami su tamsiomis paslaptimis ir apokaliptinėmis vizijomis. Bepročių buvo atsikratoma juos
išvarant iš miestų, nes tuomet dar neegzistavo jokios vietos ar įstaigos, kur jie būtų perkeliami. Miestai
35 Raupsuotųjų kolonija, leprozoriumas (iš lot. leprosus 'raupsuotasis') – sergančiųjų raupsais karantino vieta.
Raupsuotųjų kolonijos išpopuliarėjo viduramžiais, dažniausiai jas prižiūrėdavo vienuoliai. Krikščionių prižiūrimos
kolonijos dar kartais vadinamos lazaretais, pagal biblinį veikėją Lozorių;
36Foucault M. (1961) Madness and Civilization: A History of Insanity in the Age of Reason, New York: Vintage
Books. P. 6
Books. P. 7
13
traukė bepročius ir jie buvo linkę atvykti į juos. Jų išvarymas buvo vienas labiausiai paplitusių žmonių
trėmimo formų. Už to slypėjo simbolinė reikšmė. Foucault domina kaip atsirado bepročių išvarymas
būtent į kvailių laivus. Jo manymu, ties Viduramžių pabaiga beprotį imta asocijuoti su pavojumi. Nors
Foucault ir supina mitus, alegorijas ir istoriją, „Beprotybės ir Civilizacijos” įžangoje Jose Barchilion’as
aprašo kvailių laivą kaip svarbų simbolį ir taiklią Foucault įžvalgą. Nors nebuvo rasta jokių įrodymų,
jog kvailių laivai iš tikrųjų egzistavo ir manoma, kad jie tebuvo meninis įvaizdis, jis kalba apie juos
kaip apie realius: „Renesanso žmonės išrado žavų, tačiau siaubingą būdą susidorojimo su išprotėjusiais
gyventojais būdą: jie buvo patalpinami į laivą ir patikimi jūreiviams, nes beprotybė, vanduo ir jūra,
kaip tuomet visi „žinojo”, turėjo giminigumą. Taigi, „Kvailių laivas” kirto jūrą ir Europos kanalus su
savo komišku ir apgailėtinu sielų kroviniu. Kai kurie iš jų rado malonumą ar net pasveikimą
kintančioje aplinkoje, nublokštoje izoliacijoje; kol kiti dar labiau nutolo, paūmėjo ar mirė vieni ir be
savo šeimų. Miestai ir kaimai, atsikratę savųjų, dabar galėjo mėgautis jaudinančia atrakcija, kuomet
laivai, kupini svetimšalių bepročių prisišvartuodavo jų uostuose.”39 Kvailių laivo motyvas, anot
Foucault, ėmęs vyrauti XV a. mene, nurodo beprotybės naują simbolinę reikšmę. „Visomis prasmėmis,
beprotybė palieka gilų įspūdį žmogui. Fantastiniai įvaizdžiai, kuriuos ji sukelia nėra trumpalaikiai
pasirodymai, kurie greit išnyksta iš dalykų paviršiaus. Dėl keisto paradokso, tai, kas gimė iš
keisčiausių kliedesių jau buvo paslėpta, kaip paslaptis, kaip nepasiekiama tiesa, žemės gelmėse. Kai
žmogus išskleidžia savavališką savo beprotybės prigimtį, jis susiduria su tamsos būtinybe pasaulyje,
gyvulį, kuris lankosi jo košmaruose <...>”40 Bepročio padėtis kvailių laive Foucault atrodo išskirtinė.
„Įkalintas laive, iš kurio nėra jokios vilties pabėgti, beprotis atsiduria upėje su jos tūkstančiu rankų,
jūroje su jos tūkstančiu kelių, ir susiduria su didžiausiu neužtikrintumu viskuo išorėje. Jis yra kalinys
to, kas yra laisviausias, atviriausias kelias – tvirtai suvaržytas prie begalinių kryžkelių. Jis yra Keleivis
par excellence: tai yra, kelionės kalinys. O žemė, į kurią jis atvykęs yra nežinoma – kaip ir, jam
atvykus, ir šalis, iš kurios jis kilęs. Jis turi savo tiesą ir savo tėvynę tik nevaisingoje platybėje tarp
dviejų šalių, kurios negali jam priklausyti.”41 Šis paradoksas iš dalies beprotybę leidžia interpretuoti
kaip tam tikrą žinojimą. Foucault teigia, jog „<...> nėra abejonės, jog beprotybė turi kažką bendro su
neįprastais žinojimo būdais.”42 Beprotybė, pasak jo, atskleidžia kitokį žvilgsnio pobūdį. „Jeigu
protingas žmogus apie pasaulį mąsto fragmentiškai – kvailys regi jo visumą. Jis tiesiogiai susisiejęs su
jo visuma. Ką savyje slepia ši kvailių išmintis? Foucault sako, kad tai yra uždrausta išmintis. Jos dėka
regima ir Velnio viešpatystė, ir pasaulio pabaiga. Kvailių laivas plaukia tarsi rojuje. Jo keleiviai tarsi
jau nebežino kančių ir nepatenkintų troškimų įtampos. Tačiau nesugrįžo, pastebi, Foucault į nekaltybę.
Books. P. VI.
40 Ten pat. P. (23)
41 Ten pat. P. 11
42 Ten pat. P. 25
14
Jų klaidinanti laimė esanti tarsi Antrikristo triumfas. Pasaulio pabaiga jau nebetoli.””43 Taip beprotybė
susisieja su apokaliptiniais įvaizdžiais ir mirties tema. Beprotis atspindi tokį patį nerimą kaip ir mirties
nuojauta. „Tačiau ką bendra turi beprotybė su mirtimi? Foucault palygina beprotybę ir mirtį.
Beprotybėje mirties naikinantis pobūdis praranda savo visagalybę, nes sunaikinimas jau įvyko.
Bepročio pasaulį smelkia tuštybė, beprasmiai žodžiai. „Galva, kuri taps skeletu, jau yra tuščia.
Beprotybė yra jau esanti (deja-la) mirtis.”(372) Kai juokiasi beprotis, teigia Foucault, jis jau juokiasi
mirties juoku.”44 Ši tuštuma ir destruktyvumas panašūs ne tik į vieno žmogaus mirtį, bet ir į pasaulio
susinaikinimą – apokalipsę. „Mirties temos pakeitimas beprotybės tema, Foucault manymu, nereiškia
radikalaus lūžio. Tai sukimasis ratu, jaučiant tą patį nerimą. Jo šaltinis – ta pati egzistencinė nebūtis.
Tačiau beprotybėje nebūtis nebėra išorinis ir galutinai užbrėžtas taškas. Ji patiriama iš vidaus kaip
nuolat trunkanti ir pastovi egzistencijos forma. Jeigu anksčiau buvo manoma, kad laiko ir pasaulio
pabaiga turėsianti atskleisti žmogui jo beprotybę, nes jis nepakankamai tam ruošėsi, įsivyravus
beprotybės simbolikai būtent beprotybė ir parodo, jog galutinė katastrofa nebetoli. Būtent žmogaus
beprotybė sukelianti ir padaranti neišvengiamą pasaulio pabaigos artėjimą.”45 Beprotybė Renesanso
amžiuje, pasak Foucault, turi savitą prasmę, ypatingą vaidmenį. Kaip pastebi J. Baranova „Nietzsche ir
postmodernizmas”, Foucault „<...> pastebi, kad iki XV a. Antrosios pusės ir netgi šiek tiek vėliau
kultūrinėje vaizduotėje vyravo mirties įvaizdis. Žmogaus pabaiga ir laiko pabaiga buvo interpretuojami
kaip maro ir karo įvaizdžiai. Tai buvo bekūnė grėsmė. Jie simbolizavo tvarką, kurios niekas negalėjo
išvengti. <...> Tačiau paskutiniaisiais amžiaus metais „beprotybės parodija pakeičia mirtį ir jos
didingumą.<...>” Šią beprotybės ironiją Foucault interpretuoja kaip išankstinę mirties baimės įveiką.
Mirties baimė artėjančios absoliučios ribos akivaizdoje pavirsta vidine nesibaigiančia ironija.
Išjuokdamas beprotybę, žmogus, jo manymu, pajuokia ir mirtį. Atnaujindamas šią pašaipą nuolat
kuriamo komiško kasdienio spektaklio metu, jis ją prisijaukina, jai suteikia kasdienišką įprastą
formą.”46 „Mirties temos pakeitimas beprotybės tema, Foucault manymu, nereiškia radikalaus lūžio.
Tai sukimasis ratu, jaučiant tą patį nerimą. Jo šaltinis – ta pati egzistencinė nebūtis. Tačiau beprotybėje
nebūtis nebėra išorinis ir galutinai užsibrėžtas taškas. Ji patiriama iš vidaus kaip nuolat trunkanti ir
pastovi egzistencijos forma. Jeigu anksčiau buvo manoma, kad laiko ir pasaulio pabaiga turėsianti
atskleisti žmogui jo beprotybę, nes jis nepakankamai tam ruošėsi, įsivyravus beprotybės simbolikai
būtent beprotybė ir parodo, jog galutinė katastrofa nebetoli. Būtent žmogaus beprotybė sukelianti
neišvengiamą pasaulio pabaigos artėjimą.”47
44 Baranova J. (2007), Nietzsche ir postmodernizmas, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. P.
192
45 Ten pat. P. 192
46 Ten pat. P. 192
47 Ten pat. P.. P. 193
15
1.3 Beprotybė klasikiniame amžiuje
Kaip manė Foucault, „Istorijoje kiekvienu dabarties momentu daromas skyrimo gestas –
gestas, kuris realizuoja pasirinkimą tarp to, kas priimtina ir ko atsisakoma.”48. Remiantis jo istorine
analize, galima būtų sakyti, jog būtent Klasikinis Amžius ir tapo šia lemtinga perskyra beprotybės
fenomeno atžvilgiu.
Būtent šiuo Foucault tiriamu laikotarpiu, valstybės Europoje įgavo vis didesnę valdžią savo
piliečių atžvilgiu. Beprotybė imta sieti su kitomis socialinio nuokrypio formomis. Požiūrį į pastarąsias
didele dalimi lėmė jų sąsajos su darbu ir gebėjimu pasitarnauti valstybei. „Klasikinis amžius naudojo
įkalinimą dviprasmiu būdu, jis vaidino dvigubą vaidmenį: vėl panaudoti nedarbą, ar bent jau pašalinti
matomiausią jo poveikį visuomenei ir kontroliuoti kainas, kai atrodė, jog jos turėtų per daug pakilti;
<...> Jei jie panaudodavo nedirbančiuosius, tai buvo tam, kad nuslėpti jų skurdą ir išvengti socialinio ir
politinio susijaudinimo pasekmių. <...> Vertinant pagal jų funkcionalią vertę, įkalinimo namų
sukūrimas galėtų būti laikomas nesėkme.”49 Foucault nuomone požiūris į bepročius pernelyg nesiskyrė
nuo kitų socialinių atstumtųjų ar nukrypusiųjų nuo normų, tokių kaip nusikaltėliai ar nedirbantieji.
„Tarp darbo ir bedarbystės Klasikinio amžiaus pasaulyje egzistavo demarkacinė linija, kuri pakeitė
raupsų atskirtį.”50 Čia dar nėra įvykęs esminis lūžis, kuris beprotybę „išranda” kaip psichinę ligą.51 Vis
labiau ryškėjant valstybės galiai piliečių atžvilgiu ima steigtis įkalinimo įstaigos ir policijos institucija.
Foucault šį reiškinį mato kaip siekį valdyti ir apibrėžti visuomenės narius. Ekonomine prasme mažiau
naudingi piliečiai kėlė problemas tuo, jog nenorėjo atlikti kokios nors funkcijos darbo prasme.
Poltininės sąlygos Foucault manymu lėmė tai, kad sveikas protas, adekvatumas tapo nuoroda į tai, kiek
asmuo galėjo teikti ekonominio produktyvumo visuomenei. Tie, kurie negebėjo atlikti šios funkcijos
tampa tam tikra našta visuomenei ir yra izoliuojami. Negalintys dirbti žmonės nebebuvo kur nors
išsiunčiami, bet buvo apribojami, pavergiami. Jie gyveno visuomenės sąskaita, tačiau už tai turėjo
atsilyginti savo individualia laisve. Ligonis, beprotis, ar kitaip „nepilnavertis” žmogus yra išlaikomas,
maitinamas, tačiau privalo susitaikyti su fiziniu ir moraliniu apribojimu. Įkalinimas taip pat įgavo ir
dar vieną naują prasmę. „Jis tapo ne tik negalinčių dirbti izoliavimu, bet ir darbo suteikimu
įkalintiesiems, taip siekiant juos priversti pasitarnauti visų labui.” Tokio sveikųjų ir bepročių fizinio
atskyrimo pasekmė buvo ta, jog, anot Foucault, jie tapo prieinamu tyrimo objektu medikams. Juos tapo
48 Mostauskis S. ( 2011), Beprotybės kartografija, Šiauliai: Kronta. P. 167.
Books. P. 54
Ten pat. P. 57
16
patogu studijuoti kaip objektus ir tai paskatino ieškoti būdų juos gydyti. Taip Klasikinėje epochoje
beprotybė nutildoma ir atskiriama. Didele dalimi prie to prisideda ir moralinės nuostatos, kylančios iš
Krikščionybės. Ne-protas tampa moraliniu blogiu. Čia beprotis yra priešprieša gamtos tvarkai ir už jos
slypinčiam protui. Atsirandantis racionalumo aukštinimas beprotybę vis labiau ima stumti į šalį kartu
su nusikaltimais. „Keistu jėgos panaudojimu, klasikinis amžius nutildė beprotybę, kurios balsus buvo
išlaisvinęs, ir jos jėgą suvaldęs Renesansas.”52
Tačiau visa, kas laikoma „ne-protu” buvo slepiama kaip blogis, tačiau beprotybė čia tampa
išimtimi. Ją stengiamasi parodyti ir demonstruoti. Čia dar nesiranda požiūris, jog beprotybę reikėtų
gydyti ar transformuoti, ji dar sietina su gyvuliškumu ir siekiama ją disciplinuoti ar elgtis su ja
žiauriais būdais. Randasi kruopščiai planuoti būdai bausti ir apdovanoti, siekiant priversti juos pakeisti
savo pasirinkimus.53 Įkalinimo įstaigos slėpė nusikaltėlius, tačiau bandė atkreipti kuo daugiau dėmesio
į bepročius. Renesanse tam tikra prasme beprotybė taip pat atliko savotišką „spektaklio” funkciją,
tačiau jų situacija šiuo periodu buvo kitokia. Jų nebebuvo galima pamatyti visur, į juos galima buvo
pažvelgti tik kaip į kalinius. Beprotis tampa labiau sietinu su gyvuliu nei žmogumi. Čia visuomenės
požiūris jau pradeda demonstruoti ryškų skirtumą tarp bepročių ir kitų visuomenei kažkuo
„prasikaltusių” ar „nukrypusių” piliečių. Čia jau galima pastebėti tai, apie ką Foucault kalba
aptardamas panoptikumą. Tai pasyvi stebimojo pozicija bei stebinčiojo galia jo atžvilgiu. Foucault
pastebi tai, kad stebėjimas yra vienas kontrolės būdų, tai atsiskleidžia ir vėlesnėje jo kūryboje. Prieš tai
buvusi kasdienybės dalis, sutinkama įvairiausiose situacijose, dabar tampa matoma tik kaip atribota,
tam tikrose sąlygose sutinkama anomalija. Kadangi gyvulys ir žmogus supriešinami, beprotis tampa
nepavaldus žmogiškosioms normoms ir tampa kažkuo, ką derėtų sutramdyti ir pažaboti. Foucault
požiūriu, gyvuliškumas buvo suvokiamas kaip priešybė protui, kas lėmė jo suvokimą kaip priešybę
protingai gamtos tvarkai. Taip bepročio kitoniškumas ir lemia šį atmetimą, įvyksiantį atskyrimo gestą.
Tačiau galima sakyti, jog Foucault nedaro apibrendrinimų apie tai, ką žmonės mąstė ar darė
skirtingose šalyse, jis bando sukonstruoti bendrą būdingo mąstymo apibrėžimą, kuri glūdėjo už esamo
plataus ir skirtingo įsitikinimų ir papročių spektro. „Pasak Foucault, beprotybė, kaip ir visos
neprotingumo atmainos, buvo pirmiausiai atmestos, nes jos pažeidė Klasikinio periodo darbo moralę.
Bepročiai, būdami nedarbingi, kėlė grėsmę buržuazinei visuomenei, kurioje darbas buvo centrinė
vertybė. Be to, Foucault, manė, jog neprotingumo kategorijoje, bepročiai išsiskyrė savo gyvuliškumu,
o tai pastatė juos į radikalią priešpriešą žmogiškojo proto sričiai. Porteris mano, jog abu teiginiai
abejotini angliškos patirties kontekste.”54 Iki tol, dėka religijos dominavimo, daugelis „nusižengimų” ir
Books. P. 38
53 Khalfa J. (2009) Introduction.In Foucault M. History of Madness. New York: Routledge. P. xiiv–xxv
54
Gutting G. (2003), The Cambridge Companion to Foucault: Second Edition, Cambridge: Cambridge
Univeristy Press P. 55
17
neprotingumo apraiškų buvo vertinamos kaip blogio jėgų įtaka. Klasikiniu laikotarpiu tai jau tapo
tiesiog asmenine iliuzija, kuri kelia grėsmę socialinei tvarkai. Tokie išskirtinumai tampa vertinami kaip
asmeninė atsakomybė, o ne koks nors nevaldomas reiškinys. Beprotybė tampa palaido ir netinkamo
gyvenimo pasekme.55 Iki tol, beprotybė buvo sietina su religine jos forma, kuri buvo aukštinama.
Klasikiniu periodu, tikėjimas nebebuvo priešpriešoje su protu ir intelektu, todėl beprotybė galutinai
neteko savo teigiamos interpretacijos. Bepročiai atsiduria visiškame žmonijos dugne ir tampa laikomi
labiausiai nutolusiais nuo tiesos. Tačiau, tuo pačiu, beprotybė tampa ne tik ydingo gyvenimo pasekme,
bet ir gyvuliškumo apraiška. Foucault remiasi pagrindine nuostata apie Klasikinę beprotybę – jog ji
buvo asimiliuota į platesnę neprotingumo kategoriją.
Dar vienas aspektas, kurį Foucault sieja su Klasikinio amžiaus samprata, tai jos sąsaja su aistra.
Beprotybė gimstanti iš aistros tampa aistros varžymu ir kūno bei proto vienovės panaikinimu. Kūnas
tampa atskirtas nuo mąstymo. Aistra, taip atskirianti kūną ir protą, tampa neracionalia galia, kuri
sukelia beprotybę ir kliedesius. Dėl šio aistros aspekto beprotybė tapatinama su gyvuliškumu, bet tuo
pačiu laikoma priešinga gamtos tvarkai dėl proto ir kūno perskyros. Šis neįprastas ir neracionalus
judesys tampa kliedesiais. „Renesanse beprotybė buvo demonstruojama visur ir maišėsi su kiekviena
patirtimi savo įvaizdžiais ir pavojais. Klasikiniu laikotarpiu, beprotybė buvo rodoma, bet anapus grotų;
jei ji buvo matoma, tai tik per atstumą, stebint protui, kuris nebejautė jokio ryšio su ja ir nesiruošė eiti į
kompromisą su ja supanašėjant. Beprotybė tapo daiktu, kurį galima stebėti – nebe viduje esanti
pabaisa, o gyvūnas su keistais mechanizmais, gyvuliškumas, kurį žmogus jau seniai turėtų būti
užgniaužęs.”56 Buvo manoma, jog joje dominuoja žudikiški ir plėšrūniški instinktai.
Beprotybė tebuvo viena iš daugelio pasireiškiančių „ne-proto” formų šalia gyvuliškumo,
nusikaltimų. Klasikinio laikotarpio kontekste, „Beprotybė prasideda, kai žmogaus santykis su tiesa yra
sutrikdytas ar aptemęs.”57 Tačiau šis sutrikdymas nebuvo niekaip sprendžiamas, neegzistavo jokia
gydanti prieiga, sprendimas apsiribojo izoliacija. „Klasikiniu periodu beprasmiška atskirti fizinę
terapiją nuo psichologinių gydymo būdų, dėl paprasčiausios priežasties, jog psichologija
neegzistavo.”58 Tačiau, įvykus šiai proto ir ne-proto perskyrai, atribojus beprotybę į moralinę
instituciją ji pamažu ėmė tapti vien liga, tik mįsle neturinčia už savęs jokios tiesos. Būtent čia atsirado
psichologija. Kadangi, klasikiniu laikotarpiu, nedarbingumas, tingumas, ydos, ir beprotybė buvo
supinamos į vienodą kaltę kartu su ne-protu. Bepročiai pakliuvo į didyjį skurdo ir nedarbo įkalinimą,
55 Gutting G. (2003), The Cambridge Companion to Foucault: Second Edition, Cambridge: Cambridge
Univeristy Press P. 55
Books. P. 70
57 Ten pat. P. 104
58 Ten pat. P. 197
18
bet viskas buvo skelbiama kaip nusikaltimas ir nuosmukio esmė. Dabar beprotybė priklausė socialinei
nesėkmei, kuri atsirado be jos kaip priežasties, modelio ir ribos.59
1.4 Beprotnamio gimimas
Įkalinimo namų poreikis išnyko aštuonioliktame amžiuje, kaip teigia Foucault. Žmonės
nebežinojo ką daryti su beprotybės paliestaisiais. Atsirado poreikis atskirti nusikaltėlius ir bepročius. Iš
vienos pusės, reikėjo nuo jų apsaugoti visuomenę ir tuo pačiu atrasti būdus juos gydyti ir kaip su jais
elgtis. Visuomenės struktūrai keičiantis, tapo neaišku kokią vietą joje užima beprotis. Atsiradę
požiūrio pokyčiai ir reformos siekė tokius žmones gydyti, tačiau tam neegzistavo jokia tinkama vieta.
Visuomenė neteko nusistovėjusios savo tvarkos, todėl bepročio vaidmuo joje taip pat turėjo keistis.
Įkalinimas tapo nebeaktualus ir nebenaudingas. Išsivystė tai, ką Foucault vadina „Didžiąja Baime” –
tai buvo baimė, jog represuotieji sugrįš. Neturintys darbo buvo sugrąžinti į darbo rinką, įkalinimo
namai ištuštinti. Tik kaliniai buvo atskirti į kalėjimus bei bepročiai į beprotnamius. Pasak Foucault, šis
pokytis nebuvo susijęs su humanizmu ar atjauta atskirtiesiems. Tai buvo naujos politinės nuostatos
atspindys – ji siekė įkalinimą padaryti veiksmingesniu kovojant su ne protu. Todėl bepročiai visgi
nebuvo išlaisvinti, o tiesiog patalpinti į pasikeitusias institucijas. Nauji taikomi metodai laikė lygiai
tokią pačią galią kaip ir anksčiau, tiesiog galėjo labiau save teisinti siekiu papildyti mokslinį pažinimą
ar prisidengti humanistiniais idealais. „Beprotnamis kaip teisinė instancija nepripažino kito. Ji teisė
iškart ir be galimybės apeliuoti. Ji turėjo savo instrumentus bausti, ir naudojosi jais savo nuožiūra.
Senasis įkalinimas iš esmės buvo praktikuojamas už įprastų teisinių normų, bet jis imitavo nusikaltėlių
bausmes, naudojosi tais pačiais kalėjimais, tais pačiais požemiais, tuo pačiu fiziniu brutalumu.”60 Toks
bepročių „išlaisvinimas” tiesiog įgyvendino naujus kankinimo ir represavimo būdus. „Buvo siekiama
nes sustabdyti įkalinimo namų, o neutralizuoti juos kaip potencialią naujo blogio priežastį. Buvo
siekiama juos perorganizuoti ir tuo pačiu juos apvalyti.”61 Su bepročiu nebebuvo elgiamasi kaip su
gyvuliu, tačiau atsirado jį smerkianti ir teisianti moralinė valdžia, kuri į jį žvelgė iš aukšto. „Viskas
buvo organizuojama taip, kad beprotis atpažintų save teisiančiame pasaulyje, kuriame jis apsuptas iš
visų pusių; jis privalo žinoti, jog yra stebimas, teisiamas ir smerkiamas.”62 Su bepročiu imtasi elgtis
tarsi su vaiku, į kurį buvo žvelgiama iš šaltos racionalios proto pozicijos. „Ne protas vėl buvo buvo
Books. P. 259
Books. P. 266
61 Ten pat. P. 206
62 Ten pat. P. 267
19
matomas, tačiau jis tapo pažymėtu ligos stigma, kas pridėjo jam dar daugiau bauginančios galios.”63
Tokia moraliai pateisinama galios sistema beprotį pavertė stebėjimo objektu. Ligonis neteko bet
kokios teisės į savo balsą ir taip buvo nutildytas. Kaltės sužadinimu ir stebėjimu siekiama sugrąžinti
normalią elgseną ligoniui. Tai sudarė sąlygas atsirasti šiuolaikiniam psichiatrijos požiūriui. Foucault
domina tokios galios formos atsiradimas, kuris slepia savo žiaurumą už humanistinių idealų ar
mokslinio pažinimo siekio. Beprotnamio tikslas buvo pateikiamas kaip pozityvi jėga, siekianti suprasti
beprotybę ir ją išgydyti. Foucalt imasi analizuoti beprotnamio vystymąsi, remdamasis Phillippe’o
Pinel’io ir Samuel’io Tuke’o taikytais gydymo būdais. Foucault pastebi, kaip beprotis tampa nuolatinio
stebėjimo ir analizavimo objektu. Stebėjimas leidžia kontroliuoti ligonį, nes jis jaučiasi nuolat
vertinamas ir teisiamas. „Mokslas apie psichinius sutrikimus, kuris vystėsi beprotnamyje, visuomet yra
tik dėka stebėjimo ir klasifikavimo.”64 Kol kas dar nebuvo mėginama megzti kokį nors dialogą su
ligoniu, Foucault analizuoją beprotnamį tik kaip nelygų santykį tarp gydytojo ir bepročio. Beprotybė
yra mįslinga jiems abiems. Gydytojas turi didžiulę galią būtent dėl to, jog beprotis turi besąlygiškai juo
pasitikėti be jokio paaiškinimo.
Anot Foucault, Pinel’is ir Tuke’as (du jo aptariamų beprotnamių valdytojai) puikiai
manipuliavo pacientais bei pagamino ne mokslinę prieigą, o asmenybę, kuri sėmėsi savo galias iš
mokslo, juo prisidengdama ar rasdama jame pateisinimą. Šios galios daugiau rėmėsi moraline ar
socialine tvarka, naudojosi bepročio mažumos statusu.65 Sėkmingas gydymas tebuvo sėkmingas
bandymas įtikinti ligonį, kad jis nori dirbti ir jausti kaltę dėl savo sutrikimo.
Išsamiai analizuodamas istorinius faktus Foucault nurodo kaip beprotybės samprata pasikeitė,
ir iš dieviškumo apraiškos tapo yda arba apgaule.
63 63 Foucault M. (1961) Madness and Civilization: A History of Insanity in the Age of Reason, New York:
Vintage Books. P. 205
64 64 Ten pat. P. 250
65 Ten pat. P. 251
20
2. Deleuze & Guattari beprotybės interpretacija
2.1 Šizofrenija ir šizoanalizė
Taip pat kaip ir Foucault, Deleuze’as pro akis nepraleidžia sąsajų tarp beprotybės ir galios
struktūrų. Foucault, tirdamas bepročio vaidmens visuomenėje kaitą pastebi kaip jų padėtis kinta
priklausomai nuo stipresniųjų visuomenės dalių. Deleuze savo veikale „Anti-Edipas” taip pat
atskleidžia kaip kapitalizmas žaidžia su geismo pojūčiu ir kaip psichologinė represija yra glaudžiai
susijusi su socialine priespauda. Geismo represavimas prasideda būtent nuo Freud’o Edipo modelio.
„Edipas – tai familijinis kalėjimas, pritaikantis subjektą kapitalizmo kontrolės reikmėms. Todėl
kapitalizmas suinteresuotas psichoanalizės veikla, nors pastaroji ne gydo neurotikus, bet juos
„gamina”.66 Deleuze kritikuoja ir perinterpretuoja žmogaus raidos sampratą, kurią suformulavo
Freud’as. Šiuo atveju Deleuze ir Guattari į geismą nežvelgia negatyviai. Geismas tampa produktyvumo
priežastimi, ir šis geismo produktyvumas Deleuze’ui ir Guattari užima Freud’o pasąmonės vietą.
Geismas leidžia produkuoti tikrovę, visuomenės santykius. Geismas yra mašina, o geismo objektas
tampa dar viena mašina. Šių mašinų susijungimas ir virsta tuo, ką Deleuze ir Guattari apibrėžia kaip
geismo produktyvumą. „Kapitalizmo sąlygomis galime stebėti dvejopą procesą: geismas yra nuolatos
produkuojamas, jis veikia socialinį produkavimą ir sudaro tikrovės pamatą; kita vertus, geismas yra
represuojamas paties socialinio produkavimo, nes būtent geismas yra tai, kas gali sugriauti ištisus
socialinius sektorius.”67 Deleuze į beprotybę pažvelgia kaip į tam tikrą „langą” leidžianti pažvelgti į
tai, kas yra užspausta, represuota.
Deleuze požiūriu socialinė produkcija yra geismo produkcija, priklausoma nuo nulemtų sąlygų.
Jis mano, kad socialinė sritis yra nuolat turtinama geismo; kad ji yra istoriškai nulemtas geismo
produktas; ir kad, libido nereikalingas joks taprininkavimas ar sublimavimas ar transformacija, tam,
kad produktyvios galios ir produktyvūs santykiai būtų investuoti.68 „Deleuze’as ir Guattari
psichoanalitiniam interpretavimo procesui priešpriešina antipsichiatrinę eksperimentavimo programą.
Psichoanalizė – tai teorija, kuri, pasitelkdama interpretaciją, pagal paskirus simptomus siekia atkurti
paciento įsivaizduojamos arba simbolinės tapatybės vientisumą, prarastą reikšmės lauką. Šizoanalizė

67 Žukauskaitė A.(2011), Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofija: daugialypumo logika. Vilnius: Baltos
lankos. P. 75
68 Deleuze G, Guatarri F. (2000) Anti Oedipus: Capitalism and Schisophrenia. Mineapolis: University of
Minnesota Press. P. 30
21
veikia priešingai: ji tyrinėja reiškinius ne pagal tai, ką jie reiškia, t. y. ne siekdama atkurti prarastą
reikšmę, bet klausdama, kaip jie funkcionuoja, kokius afektus produkuoja.”69
“Kitaip tariant, kapitalizmo sąlygomis galime stebėti dvejopą procesą: geismas yra nuolatos
produkuojama, jis veikia socialinį produkavimą ir sudaro tikrovės pamatą; kita vertus, geismas yra
represuojamas paties socialinio produkavimo, nes būtent geismas yra tai, kas gali sugriauti ištisus
socialinius sektorius.”70
Jį domina beprotybė, o šiuo atveju beprotybė kaip šizofrenija, ne kaip individualus
išgyvenimas, bet kaip tam tikra nuoroda į objektyvią būtį. „Deleuze nesidomi šizofrenija kaip
individualia patologija. <...> Deleuze šizofrenijoje pirmiausia regi ne specifinę anomaliją, bet
struktūrinį pokytį, smukimą iš vienos, „sąmoningo subjekto” pozicijos į kitą, kurioje sąmoningo
subjekto negali būti iš principo – ar gali būti tik labai ribotais pavidalais.”71 Kaip pastebi S. Mostauskis
„Beprotybės kartografijoje”, Deleuze’o požiūriu „Beprotybė nėra individualus ir subjektyvus procesas,
nors empiriškai fiksuojamas pirmiausia individo elgsenoje, ir ši elgsena subjektyviai nuspalvinta;
beprotis – tai subjektyviai apibrėžtas objektyvumas. Kitaip tariant, tai savotiškas „langas į būtį”; būtent
todėl jo pozicija apibrėžiama kaip autentiška būties požiūriu. „Normalaus” subjekto pozicijas toks
požiūris nusako kaip nepakankamas ar neautentiškas <...>.”72 Šiuo atveju, kaip objektyvių būties
procesų atspindys Deleuze labiausiai domina būtent šizofrenikas. Šizofrenikas Deleuze reiškia patį
gryniausią kapitalizmo atstovą.73 Jis yra kapitalizmo produktas. Kapitalizmas, anot Deleuze, „gamina”
šizofrenikus, tačiau tuo pat metu bando juos represuoti. „Taigi, socialiniu požiūriu Deleuze šizofreniko
samprata neabejotinai prieštaringa: viena vertus, šizofrenikas heroizuojamas – kaip gryniausias
kapitalizmo atstovas ir kaip savotiška geismo mašinerijos atodanga, kuri tiksliausiai apibūdina patį
kapitalizmą; kita vertus, jis represuojamas kaip svarbiausia kapitalizmo grėsmė.”74
Visų pirma, reikėtų peržvelgti Deleuze šizofrenijos sampratą. Libido sąvoką jis tapatina su
geismo gamyba. Deleuze’o kontekste geismo sąvoka įgauna pozityvų atspalvį. Anot jo, geismas
pasižymi begaliniu produktyvumu. Geismas – tai mašina, gaminantį daugybę kitų mašinų. Šiuo
begaliniu geismo produkavimu ir remiasi kapitalizmas. Būtent deseksualizuotas libido transformuojasi
į statišką minties paviršių. Čia atsiranda metafizinis paviršius. „Taigi, deseksualizuotą energiją galime
pavadinti fizinio paviršiaus projektavimu į metafizinį paviršių.”75 Šizofrenikas – bandymas sugrįžti
prie šių paviršių- fizinio ir metafizinio- vienovės. Deleuze ir Guattari atmeta Freud’o požiūrį į
69 Žukauskaitė A. (2009) Postfenomenologinė kūno samprata: G. Deleuze’as, F. Guattari ir R. Castelluci.

Athena, Nr. 5. [žiūrėta 2018 04 23] prieiga per internetą: http://lkti.lt/athena/pdf/5/5.III.D.160-176.pdf
lankos. P. 75
72 Ten pat. P. 244
73 Ten pat. P. 243.
74 Ten pat. P. 243
22
šizofreniją ir siekia į ją pažvelgti kitaip: „Mes privalome savęs neapgaudinėti: Freud’ui nepatinka
šizofrenikai. Jam nepatinka jų pasipriešinimas edipizavimui, jis linkęs su jais elgtis daugiau ar mažiau
kaip su gyvuliais. Jis sako, jog jie painioja žodžius su daiktais. Jie apatiški, narcisistiški, atitrūkę nuo
realybės, nesugebantys pasiekti perkėlimo; jie primena filosofus – „nepageidaujamas panašumas.”76 Jis
šizofreniją linkęs interpretuoti kitaip nei tai bando padaryti psichoanalizė. Psichoanalizės atveju,
šizofrenija siejama su ego ir motinos, tėvo ir vaiko figūromis. Šizoanalizė interpretuoja šizofreniką
kaip nesusiejantį savęs su ego ir nuolat kaitaliojantį vaidmenis. Jo identifikacijos kintančios,
nestabilios ir dinamiškos. Šizofrenija Deleuze’ui yra tam tikras raidos etapas, tačiau jo nedomina tas,
kuris šio etapo neišaugo. „Deleuze neigia perspektyvą, kuri šizofreniją regi kaip izoliuotą, autistinės
subjekto aprėpties reiškinį; jam šizofrenija yra universalių, objektyvių procesų proveržis subjekto
lygmeniu.”77 Jį domina šizofreniko įvairiapusiškumas ir gebėjimas išeiti iš primesto modelio, svarbu
tampa tai, kaip per šizofreniką geba pasireikšti pats geismas. „Sveiko ir ligoto subjekto skirtis atspindi,
anot Deleuze, struktūrinių to paties individo pozicijų netapatumą. Trumpai tariant, šizofrenikas nėra
patologija, būdinga maždaug vienam iš šimto „sveikų subjektų”; šizofrenikas – tai pozicija, iš kurios
išaugo visas šimtas subjektų ir potencialiai visas šimtas gali ten „sugrįžti”.78 Deleuze domina
šizofrenikas, kuris sugebėjo sugrįžti į savo praeitą raidos etapą. Bet tai nėra tas šizofrenikas, kuris
visiškai netenka savęs. Kaip „Mašininėje Pasąmonėje” pabrėžia Guattari, aptardamas šizoanalizę „Mes
čia nesiekiame sugrįžti į vaikystės, beprotybės ar archajiškos visuomenės primityvizmą.”79 Jį dominas
tas, kuris sugeba išlaikyti tam tikrą nuotolį su savo beprotybe. „Liga visada pažeidžia asmenybę, bet
anaiptol ne visada išplėtoja jos kūrybingumą.”80 Deleuze’ui svarbi beprotybė, kuri siejasi su
produktyvumu, gebėjimu kurti. „<...> būti sveikam – nėra nesirgti; būti sveikam – tai užimti poziciją,
kuri neleidžia pilnai susitapatinti su „liga”.”81 Toks šizofrenikas nepriklausomas nuo nusistovėjusių
taisyklių, suvaržančių normų, tačiau gebantis išlikti kūrybiškas, o ne visiškai ištirpstantis savo ligoje.
Suartėdamas su gelme, šizofrenikas išsilaisvina „nuo socialinių, etinių ar kitų „išorinių” imperatyvų,
bet išsaugo tiek subjekto autonomijos, kad išsilaisvinimas padėtų kaip kūrybingumo prielaida.”82
Šizofrenija išvengia priespaudos, ji „<...> reiškia tokį geismo produkavimo būdą, kuris išvengia
socialinės represijos <...>83 Todėl Deleuze mano, jog šizofrenikas yra objektyvus: „<...> objektyvumas
čia – tai gebėjimas naudotis tokia perspektyva, kuri leidžia civilizaciją matyti tarsi iš išorės; arba, dar
Minnesota Press. P. 25
78 Ten pat. P. 224
79 Guatari F. (2011)The machinic unconscious: essays in Schysoanalysis, Los Angeles: Semiotexe. P. 112
81 Ten pat. P. 225.
lankos. P. 76
23
tiksliau – iš vidaus, per tą plyšį, kurį civilizacijos kūne atveria šizofreniška ar jai gimininga patirtis.”84
To nereikėtų tapatinti su psichiatrijos požiūriu, tai paliečia gelmę, kurioje atsiskleidžia geismo varoma
mašina. Objektyvi tikrovė, pasak Deleuze ir yra geismo gamybos procesai.
“Jei geismas represuojamas , tai ne dėl to, kad tai geismas motinai ar tėvo mirties geismas…
<...> Geismas represuojamas todėl, kad kiekviena geismo pozicija, nesvarbu, kokios apimties, yra
pajėgi kvestionuoti nustatytą visuomenės tvarką. Negalime teigti, kad geismas yra asocialus:
priešingai. Tačiau jis yra ekspolozyvus; nėra tokios geismo mašinos, kuri būtų sukurta prieš tai
nesugriovus ištisų socialinių sektorių. Nors kai kurie revoliucionieriai mano kitaip, geismas yra
revoliucingas iš prigimties…”85 Deleuze ir Guattari itin išplečia geismo ar libido sąvoką. Ji nėra
susieta tik su lytiškumu, bet tampa viską persmelkiančia varomąja jėga. o tuo tarpu „Šizofrenikas yra
asmuo, kuris dėl vieno ar kitos priežasties yra pagautas geismo tėkmės, keliančios grėsmę socialinei
tvarkai, net jeigu tai vyksta artimiausios aplinkos lygmenyje.”86 Čia beprotis atlieka svarbų tam tikro
maištininko vaidmenį. Šizofrenikas tarsi tapatus maištininkui ir kūrėjui. Pasak Mostauskio, Deleuze’as
sieja menininko, revoliucionieriaus ir šizofreniko pavadinimus. Jis mano, jog juos sieja maištingumas,
bei polinkis į pokytį ir atsinaujinimą.87 Deleuze’as teigia, jog „Šizofrenikas nėra revoliucionierius,
tačiau šizofreniškas procesas <...> yra potencialas revoliucijai.”88 Todėl jis mano, jog reikalingas tam
tikras būdas pažvelgti į šizofreniją be išankstinių nuostatų ir atrasti joje tai, kas gali daug atskleisti apie
patį kapitalizmą. Tačiau tuo pačiu, jis teigia, jog „Būtų didelė klaida teigti, jog kapitalizmo srautas ir
šizofreniškas srautas yra identiški, už bendriausios temos, iškoduojant geismo srautus. <..> Mes
matėme, jog šizofrenijos ir kapitalizmo santykis peržengė gyvenimo, aplinkos, ideologijos ir kitus
būdus; ir, kad turėtume jį tirti pačiu giliausiu lygmeniu vienos ir tos pačios ekonomijos, vienos ir tos
pačios gamybos procese.”89 Šizofrenija egzistuoja kartu su kapitalizmu, ir išvengia neurozės, kurią jai
primeta represyvi visuomenė. „ <...> šizoanalitikas, kaip ir revoliucionierius, veikiau turi leistis
pagriebiamas šizofrenijos tėkmės, nei paklusti oidipinėms socialinėms represijoms. Šizoanalitiko, kaip
ir revoliucionieriaus ar menininko, užduotis yra laužyti primetamus barjerus, kodus, peržengti uždarų
teritorijų ribas.”90 Taip atsiranda teigiama paskata atrasti kaip veikia, formuojasi ir kokios yra geismo
mašinos, atmetant išankstines nuostatas.

Minnesota Press. P. xxiii.
86 Guattari F. (1984), Molecular Revolution: Psychiatry and Politics. London: Penguin Books. P. 260
Minnesota Press. P. 341.

Ten pat. P. 245.
90 Žukauskaitė A. (2011) Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofija: daugialypumo logika. Vilnius: Baltos
lankos. P. 77.
24
2.2 Beprotybės ir kūrybos santykis
Deleuze domina ne tik beprotybės padėtis visuomenėje, tačiau ir tai, kokį potencialą ji turi. Jis
žino, jog beprotybė yra užribyje, tačiau tai netrukdo jam pastebėti kaip ji gali būti vaisinga ir susieja ją
su kūrybiniu potencialu menininkui, filosofui. „Plėtodamas psichoanalitines idėjas, Deleuze tyrinėja
šizofreniškas, paranojines psichinės veiklos apraiškas, įvairius pasąmonės, kūrybinės veiklos aspektus,
beprotybę, haliucinacijas, fantazmus. Jį, kaip ir Foucault, labai domina psichinės anomalijos,
skirtingos beprotybės apraiškos, kurias jis sieja su galingų geismų ir pasąmonės polėkių, fantazmų
sublimacija. Aukščiausią pasąmonės polėkių raiškos sinteze Deleuze tampa menininkas.”91
Deleuze’as ir Guattari savo paskutiniame kartu patašytame veikale Kas yra filosofija? (Qu‘est –
ce que la philosophie?, 1991) teigia, jog filosofija pirmiausia yra kūryba – savokų kūryba. Kaip savo
disertacijoje teigia L. Junutytė: „<...>toks filosofijos apibrėžimas tiesiogiai seka iš autorinės Deleuze‘o
ir Guattari filosofijos. Tai, ką rašo filosofas, visuomet yra vienaip ar kitaip susiję su tuo, kaip jis
suvokia filosofijos prigimtį bei jos uždavinius. Jo koncepcija visuomet implikuoja šią sampratą,
kadangi nėra universalaus atsakymo, kas yra filosofija. Kiekvienas mąstytojas pateikia savo originalų
požiūrį.”92
Visas veikalas „Kas yra filosofija?” skirtas aptarti kaip filosofija reiškiasi kaip kūryba. Būtent
kūryba filosofiją sieja su menu, nes tai tiek meno tiek filosofijos išeitis taškas, tuo šios abi mąstymo
formos yra unikalios. Deleuze’o ir Guatari kūriniuose filosofija ir menas tarsi eina koja kojon, yra
nagrinėjami kaip lygiaverčiai fenomenai, o taip pat tai matyti ir jiems rašant apie šizofreniją bei
kūrybą. Čia filosofai kalba tiek apie rašytojus, tiek apie filosofus, neišskirdami vienų ar kitų. Pasak
Deleuze’o ir Gautari: „Filosofija ir šizofrenija visada buvo susijusios viena su kita.” 93 Veikale jie
išskiria keletą šizofrenijos galimybių. Vienu atveju šizofrenikas yra konceptuali persona, intensyviai
gyvenanti mąstytojo viduje ir verčianti jį mąstyti, o kitu atveju šizofrenikas yra psichosocialinis tipas,
kuris represuoja individą atimdamas jo mąstymą. Kartais abu atvejai galimi kartu, sujungti tarsi įvykis,
kuris buvo per intensyvus atspindėti išgyventą sąlygą, kuri buvo pernelyg nepakeliama. Taip
šizofrenija veikia tiek filosofijoje tiek mene per šių sričių atstovus. Deleuze’as ir Guatari rašo: „Yra
dinamiškos savybės: jei juda į priekį, laipioja, krenta, tai yra konceptualios personos dinamiškumas,
tuomet šokinėja kaip Kierkegaardas, šoka kaip Nietzsche, ir nardo kaip Melvillis yra kiti filosofiniai
atletai nepaverčiami vienas kitu.” Čia pasitelkiama ir daugiau pavyzdžių: „Deleuze’as ir Guattari
primena daugybę keistų ir netgi juokingų filosofų gyvenimų epizodų, kaip, pavyzdžiui, Diogeno
užsidarymą statinėje, Spinozos pomėgį stebėti vorų kautynes ir kt. Tačiau šie epizodai, pasak
91 Andrijauskas A.(2010) Neklasikinės ir postmoderinistinės filosofijos metamorfozės, Vilnius: Vilniaus Aukciono

biblioteka. P. 535.
92 Junutytė L. (2010) Gilles‘is Deleuze‘as: filosofijos samprata. Daktaro disertacija Vilnius: VU. P. 134
93 G. Deleuze, Guattari F. (2003) What is Fhilosophy?. New York: Columbia University Press. P. 70
25
mąstytojų, yra neatsiejama filosofų egzistencijos dalis. Patys filosofai tampa patys sau kažkuo
netikėtu<...>”94 Tapsmo konceptas itin svarbus Deleuze’o koncepcijoje, ypatingai kalbant apie
įvairiausią kūrybą. Pasak filosofo, menininkai kuria tapdami kažkuo kitu. Deleuze’o daugiausia
aptariami tapsmas-moterimi, tapsmas-gyvūnu, tapsmas-nesuvokiamu. Šie tapsmai keičia vienas kitą
tiek filosofinėje, tiek meninėje kūryboje: „tapsmas Deleuze’ui yra transformacijos procesas, kuris
nevyksta pagal aiškias instrukcijas. Filosofui svarbiausia, ką kūnas gali gaminti, kaip kūnas jungiasi su
kitais kūnais, kokias ypatybes įgauna, kokias transformacijas patiria.”95 Šizofrenija atveria visiškai
naujas transformacijos galimybes, priartina mus prie nepažintos patirties. „<...> šizofreniko kūrinyje
užkoduota informacija praneša ne apie autoriaus ligą ir net ne apie ligą kaip tokią – bet apie gelminius
jį subrandinusios civilizacijos procesus.”96 Žvelgiant į tokį kūrinį galima pamatyti nepažintą priėjimą
prie tikrovės ir daug suprasti apie visuomenę, kurioje jis radosi.
Kaip pastebima S. Mostauskio „Beprotybės kartografijoje”, „Būtent šia prasme menininkai yra
civilizacijos simptomatologai: modeliai (meno kūriniai), kurie grupuoja simptomus”, kalba apie naujas
civilizacijos „ligas” – arba tiesiog naujus civilizacijos veidus. Pastarieji – ne tik egzotiškas veidrodis,
kuriame civilizacija gali pažvelgti į save, tai veidrodis, kuris leidžia civilizacijai atsinaujinti. Šia
prasme kūryba yra būties prieaugis, kuris operuoja minėtos atodangos duomenimis. Šiuo požiūriu
Deleuze nuostatos įveikia tradicinę būties atodangos ir būties prieaugio koncepcijų priešpriešą.”97
Kadangi, kaip S. Mostauskis pastebi, Deleuze žvelgia į beprotybę kaip į kūrybos sąlygą, čia galima
įžvelgti sąsają su Foucault pastebėjimu, kaip civilizacija apsibrėžia per atmestuosius turinius. Kūrybos
atveju, vėlgi beprotybė tampa tam tikra tiesos atskleidėja. Ji atskleidžia tiesą apie už istorijos slypinčią
gelmę, iš kurios radosi pačios istorinės sąlygos. Vėlgi galima įžvelgti steigimo momentą, kuomet
beprotybė ir protas steigia vienas kitą. Kaip Foucault pastebi, jog atmesti turiniai mums gali sufleruoti
kas yra laikoma „protu”, taip, Deleuze’o pastebėjimu, galima beprotybėje įžvelgti kontekstą, kuriame
ji gimė. Beprotybė vėlgi geba daug pasakyti apie tai, kas slypi už jos ribų. „Ten, kur yra genijus, yra
kažkas, kas nebepriklauso jokiai krypčiai, jokiai epochai; įvyksta prasiveržimas – menas tampa
procesu be tikslo, jis realizuojasi tiesiog kaip toks” (Deleuze, 1990, p. 105). Ką ši citata mums pasako?
Pirmiausia tai, kad menas kaip prasiveržimas įmanomas tik tuo atveju, jei iki tol buvo kas nors, kas jį
sulaikė.”98 Čia vėl galima būtų pastebėti ir Focault įžvelgtą santykį tarp to, kas atmetama, ir to, kas
priimama. „Genialumas kaip antihistoriškumas, be abejo, nereiškia, kad genijaus kūryba neužima
konkrečios vietos istorijoje kaip empirinis faktas. Jis reiškia, kad svarbiausi to kūrinio „turiniai” išauga
ne iš istoriškai konkrečių sąlygų (kurios nusako subjekto veiklos erdvę), bet iš istorijos anapus kaip
94 Junutytė L. (2010) Gilles‘is Deleuze‘as: filosofijos samprata. Daktaro disertacija. Vilnius: VU. P. 157
95 Ramšaitė Ž. (2016) Tapsmo gyvūnu konceptas Gilles Deleuze'o filosofijoje. Magistro darbas. Vilnius: LEU,
2016. P. 7
97 Ten pat. P. 229
26
matmens iki subjekto. Pastarąjį kitaip dar vadinome gelminiais arba objektyviais procesais.”99 Meninė
pastanga neturi turėti kokio nors tikslo, ji turi būti objektyvi: „Istoriškai fiksuotomis formomis ji
pradeda atstovauti procesams, kurie istorijai nepriklauso ir kaip tokie nepaklūsta istorinių dėsningumų
logikai.” 100
Deleuze’as ir Guattari siekia atrasti naują metodą pažvelgti į beprotybę, atsisakant Edipiško
modelio. „Tiriant subjekto problemą, už kadro esančiam reaktyviam ir reakcingam žmogui, Anti-
Edipas suformuoja neabejotinai diagnostinę (“Kas sudaro mūsų beprotybę šiandien?”) ir taip pat giliai
gydančią prieigą. Ji bando mus išgydyti nuo pačio vaisto. Deleuze’as ir Guattari šią savo prieigą
vadina „šizoanalize”, kurią jie visais atžvilgiais supriešina su psichoanalize. Kai pastaroji viską lygina
su neuroze ir kastracija, šizoanalizė pradeda nuo šizofreniko, jo nuosmukių ir proveržių. Jie tvirtina,
jog „šizofrenikas, išėjęs pasivaikščioti yra geresnis modelis nei neurotikas, gulintis ant analitiko
kušetės. Prieš Edipišką ir edipizuotas teritorizacijas (Šeimą, Bažnyčią, Mokyklą, Tautą, Partiją), ir
ypatingai individo teritorija, Anti-Edipas siekia atrasti deteritorizuotas geismo tėkmes, tėkmes, kurios
buvo redukuotos į Edipiškuosius kodus ir neurotizuotas teritorijas, geismo mašinos, kurios apeina
tokius kodus kaip pabėgimo ,vedančio kur nors kitur, linijos. <...> Deleuze ir Guattari siekia
suformuoti materialistiškai ir ekspermentiškai paremtą „nuosmukių” ir „prasiveržimų”, kurie
charakterizuoja psichiatrų apibrėžtą šizofreniką, analizę.”101 Galima supriešinti psichoanalitinį požiūrį
su šizoanalizės prieiga, tuo kad pastaroji nemano, jog libido reikia „deseksualizuoti” ar sublimuoti,
tam, kad galima būtų nukreipti geismą į produktyvios visuomenės egzistavimą. Šizoanalizė siekia
atskleisti tai, kaip geismas geba transformuotis į tai, ką būtų galima apibūdinti kaip represuojantį patį
save. Deleuze ir Guattari požiūriu tokiu būdu formuojasi „kapitalistinis neurotikas”. Į tai galima
pažiūrėti taip pat kaip į socialinės aplinkos sąlygotą beprotybės formą, kurią atskleidžia geismo
destruktyvi transformacija. Deleuze ir Guattari susilaukė kritikos. Pcihoanalitikas Joel’is Kovel’is
kritikuoja juos teigdamas, jog jis metė puikų iššūkį mistifikuotam ir išaukštinam šeimos modeliui,
tačiau, jo nuomone, jie tai padarė per pernelyg nihilistišką prieigą. Jis teigia, jog „Pasinėrimas į jų
sukurtą „šizokultūros pasaulį” ir geismo mašinas yra pakankama priežastis žmogui trokšti saugios
beprotybės branduolinėje šeimoje.”102 Šizofrenikas, kita vertus, tampa tokio modelio maištininku,
beprotybė čia atsiskleidžia kaip priešprieša nusistovėjusiam ir represyviam modeliui, kuris dominuoja.
Šizofrenikas atmeta stabilios savivokos galimybę ir yra susiskaldęs. Remiantis požiūriu, jog geismas
yra pozityvus ir produktyvus procesas, gaminantis realybę, galima teigti, jog šizofrenija, kaip iš bendro
visuomenės konteksto iškrentanti išimtis, anomalija ir beprotybė yra kitokia prieigia prie realybės.

100 Ten pat. P. 230
Minnesota Press. P. xvii.

102 Kovel, Joel (1991). History and Spirit: An Inquiry into the Philosophy of Liberation. Boston: Beacon Press. P.
255.
27
Deleuze ir Guattari kritikuoja represyvius mechanizmus ir siekia atskleisti revoliucingą geismo
išlaisvinimą. „Anti – Edipas susilaukė nemažai dėmesio, tačiau, nepaisant to, nepadarė įtakos
psichiatriniams metodams bei psichoanalizei. „Guattari puikiai žinojo, jog „Anti-Edipas” niekuomet
nepasiekė tos psichoanalitikų publikos, kuriai buvo taikytas, nepaisant nušvietimo spaudoje. Buvo
naivu tikėtis, jog knyga pakeis praktiką.”103 Guattari teigė, jog „Psichoanalizė išliko nepaveiki. Tai
visiškai normalu – pamėginkite paprašyti mėsininko liautis pardavinėti mėsą dėl teorinių priežasčių.
Ar tapti vegetarais! Žmonės nuolat sudaro paklausą, Ir jie teisūs reikalaudami aukštos kainos, nes tai
veikia. Kaip vaistai. Tuo pačiu tai išlaiko socialinį prestižą. Anti-Edipas beveik nesukėlė atsiliepimų.”
104
Svarbu paminėti, jog, kaip rašo J. Baranova: „Deleuze’as neieško <...> kūryboje neurozės ar
psichozės ženklų, kurie atskleistų jų talento paslaptį ir taptų jų kūrinius aiškinančiu šifru. Deleuze’as
apverčia santykį tarp autoriaus, ligos ir psichoanalitiko. Psichoanalizė aiškina autoriaus kūrybingumą
remdamasi jo neuroze, t.y. liga. Deleuze’as, atvirkščiai, suteikia autoriams galią diagnozuoti ir gydyti.
Masochas kaip autorius, kaip rašytojas diagnozavo iškrypimą, kuris senas kaip pasaulis, ir suteikė jam
savo vardą.”105
2.3 Guattari ir La Borde
Deleuze’o ir Guattari konceptai neliko vien teorinėje plotmėje. La Borde klinika buvo gyvas
pavyzdys, kaip buvo bandomos praktiškai įgyvendinti jų idėjos. Ši klinika savo veikla ir sistema puikiai
atspindėjo požiūrį, besipriešinantį dominuojančiai terapinei prieigai bei edipiškajam modeliui. Guattari
buvo praktikuojantis psichoanalitikas ir dirbo La Borde klinikoje, kurią įkūrė Jean’as Oury. Oury buvo
įtakotas Lacan’o, pastarasis taip pat buvo vienas pirmųjų Guattari mokinių. Nepaisant šių sąsajų, La Borde
klinikoje vykdomos grupės terapijos pasižymėjo visai kitokia prieiga nei Lacan’o samprata. Šioje klinikoje
buvo vadovaujamasi nuostata, jog būtina vengti hierarchinio požiūrio į pacientus. Pacientas atsiduria ne
žemiau gydytojo, o veikiau gydytojas ir pacientas užsiima bendra veikla, sukuriamas interaktyvi grupės
dinamika. Stengiamasi atsisakyti galios santykio. Ši terapijos prieiga leidžia išeiti iš visuomenėje
nusistovėjusių vaidmenų ir dinamikos. Galima būtų teigti, jog tokia terapija išgydo būtent tai, kuo
susergama visuomenėje dėl esamo hierarchinio santykio. Kaip aprašoma Francois Dosse’o, klinika
vadovavosi trimis pagrindiniais principais. Vadovai La Borde klinikoje buvo apsaugoti demokratinio
centrizmo, tai buvo pirmasis jos veikimo principas. Nepaisant to, klinikoje egzistavo specifinė sistema,
103 Dosse Francois (2009), Gilles Deleuze, Felix Guattari: Biographie croisee. P. 215.
104 Félix Guattari, in Stéphane Nadaud, Écrits pour l’Anti- Oedipe (Paris: Lignes/Leo Scheer, 2005), 98.
Translated as The Anti- Oedipus Papers, trans. Kélina Gotman (New York: Semiotexte, 2006).
105 Baranova J. (2006), Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto Alba. P. 85.
28
įgalinantį neįprastą lygiavertiškumą. „Pagrindinė perspektyva – skatinti tokį žmogišką santykį, kuriame
iškart automatiškai nenustatomos rolės ar stereotipai, bet atveriamas fundamentalus metafizinio tipo
santykis, kuris atskleidžia pačias radikaliausias ir elementariausias beprotybės ar neurozės atskirtis.”106
Guattari, kaip ir Deleuze, domina santykis tarp galios, socialinės tvarkos bei geismo, ypač per
sąsajas su „Edipo kompleksu” bei šeimos mechanizmu. Pasak Guattari, kaip jau minėta, šeimos branduolys
sąlygoja psichologinę represiją. Dėl šios priežasties vaikas išmoksta užspausti savo geismus ir šiuo būdu
toks žmogus tampa pažeidžiamas socialinei priespaudai. Dėka šio mechanizmo, Guattari požiūriu žmonės
elgiasi prieštaringai – „veikia prieš savo klasės interesus – susivienija dėl idealų ir interesų, prieš kuriuos
savo objektyvioje situacijoje turėtų telktis į kovą.”107 Taigi, siekiant išsilaisvinti iš šio modelio ir atrasti
naujų prieigos būdų, labai svarbus antrasis principas. Jis atspindėjo komunistinės utopijos idėjas ir rėmėsi
tuo, jog atsisakoma bet kokio rolių nusistovėjimo klinikoje. La Borde klinikos gydymo metodams buvo
būdingas „<...> Erdvių pralaidumas, laisvė judėti, vaidmenų ir profesinių kvalifikacijų kritika, institucijų
plastiškumas ir terapinės visuomenės būtinybė ligoniams”108 Tačiau, nepaisant hierarchijos atsisakymo,
klinikoje nebuvo pamiršta tai, kad ligoniai reikalauja gydymo. „Atsisakant tradicinio psichinių sutrikimų
turinčių žmonių izoliavimo, La Borde pasitelkė ikiklinikinę prieigą, sumaišančią pacientus su jų
patologijomis su normaliais žmonėmis – tačiau nepamirštant, kad psichiškai nesveikiems pacientams
reikalingas gydymas.” 109
Tokiu būdu klinikoje sukuriamas lygiavertis santykis, nepamirštant kad
beprotybės apimtas žmogus reikalauja savito bendravimo būdo, gydymo. Ligoniai tokioje klinikoje valdė
pačios klinikos administracines pareigas ar prisiėmė kasdienius darbus, reikalingus jos veiklai palaikyti.
Pareigos nuolat rotuojamos, dėl šios kaitos pacientai yra lygiaverčiai proceso dalyviai. Trečiasis principas –
anti-biurokratinis. Visų atsakomybės, skiriamos užduotys ir atlygiai – panašūs. Šie principai buvo La
Borde klinikos veiklos pagrindas, išskleidžiantis persipynusius Deleuze ir Guattari konceptus ir įgalinantis
juos atsiskleisti gyvame pavyzdyje.
Guattari požiūriu beprotybės šaknys didele dalimi slypėjo jos atstūmime, jos vienatvėje. Su tuo kovoti jam
atrodė tinkamiausia pasitelkiant socializacija, kuri neakcentuoja asmenybės, jos defektų, praeities ir
savimonės. Tai ne pokalbis akis į akį kartu su terapeutu, kuris tave teisia iš galios pozicijų, o bandymas
socializuoti, sugrąžinti žmogui gebėjimą būti su kitais, bendradarbiauti. „Pirmasis pozityvus uždavinys
susideda atrandant subjekte geismo mašinų prigimtį, jų formavimąsi ir funkcionavimą, nepriklausomai nuo
jokių interpretacijų. Kokios yra tavo geismo mašinos, ką tu į jas įneši, kokios yra jos išeigos, kaip jos
106 Guattari, F. (1955). „Sur les rapports infirmiers-medecins", in Psychanalyse et transversalite (Paris: Maspero,
1972), P. 11.
Minnesota Press. P. -
108 Dosse, F. (2010)., Gilles Deleuze and Felix Guattari: Intersecting Lives, Columbia University Press. P. 56.
109 Ten pat. P. 40.
29
veikia, kokios yra tavo nežmogiškos lytys?”110 Kiekvienas yra to paties daugialypumo dalis; visi vedami to
paties geismo ir susiliejantys į bendrą įvairialypį procesą. Svarbus aspektas, kurį galima būtų sieti su La
Borde klinikos gyvenimu, tai – kūno be organų sąvoka.“ <...> galima teigti, kad „kūnas be organų” siekia
atsikratyti bet kokios apibrėžtos tapatybės (organizmo, reikšmės, subjektyvumo) tam, kad nuolatos keistųsi
ir sklistų vis naujomis formomis bei naujomis teritorijomis.” Pati La Borde klinika lygiai taip pat
funkcionavo šio neapibrėžtumo ir nuolatinio kitimo pagrindu, kas panaikina subjektyvumą, stagnatiškumą.
Guattari teigė, jog tol, kol žmonės yra įstrigę savyje, tol jie mato tik save. 111 Toks požiūris visiškai
kontrastuoja su tradiciniu psichoanalitiniu bandymu žmogų dar labiau internalizuoti, gręžtis į savo vidų
psichoterapeuto akistatoje. Šiuo atveju, Guattari požiūriu, daug geriau „prarasti save”, tarsi „ištirpti”. „Jei
psichoanalizė ragina: „Sustok, vėl atrask save”, turėtume sakyti: „Eikime toliau, dar neradome savo „kūno
be organų”, dar nepakankamai save išardėme.”112 Čia vėl atspindimas pozityvus požiūris į geismą,
suteikiama laisvė jam reikštis savo kūrybingiausiais pavidalais. „Geismas produkuoja libidinės energijos
ratą, kuris ir vadinamas geismo mašina.”113 Geismo mašina iš atskirų elementų ir tėkmių suformuoja „kūną
be organų”. La Borde klinikos veikimo principai skatina išeiti iš savo uždrumo, subjektyvumo. „Kūnas be
organų yra sugebėjimas derinti dvi ar daugiau perspektyvų – būtina išsaugoti subjektyvumo likučius, kūną
ir t.t., niekada neįleidžiant šaknų – nomadiškumo principas, kurio ištakas lengvai randame Nietszche’ės
filosofijoje. Aš ir ne-Aš čia nesiskiria, viskas yra imanentiška, tačiau kartu skirtis išsaugoma, Aš privalu
išsaugoti tam, kad būtų kažkas, kas nėra Aš, Simuliacijai reikalingas simuliuojantis subjektas.”114 Klinikoje
tarsi egzistuoj atskiros grupės, tačiau jos nuolat sąveikauja tarpusavyje.
“Kitaip tariant, geismas pereina per tas pačias fazes, kaip ir produkavimo porcesas: produkavimo, įrašymo,
vartojimo. Geismo produkavimo galutinis taškas yra intesyvumas, kuriuo geismas vartoja pats save.
Šizofrenijos patirtis arba meno kūriniai geriausiai parodo šiuos intensyvumų kiekius išgryninta forma.
Tokiu būdu trijų fazių teorija tarsi atkartoja lakanišką triadą: geismo mašinos yra socialinės mašinos arba
tikrovė; šios mašinos formuoja įsivaizduojamą „kūno be organų” paviršių; šis paviršius akumuliuoja tam
tikrą perteklių, intesyvumą, sukuria simbolinį geismo perteklių , kuris įgalina nuolatinį geismo
vartojimą.”115 La Borde klinikos gyvenimas atspindi tokią geismo mašinos dinamiką. „ <...> geismo
mašina funkcionuoja ir kaip vidinė socialumo riba: ji kuria socialinius ryšius ir kartu paneigia bet kokią
socialinės tvarkos galimybę.”116
110 Guattari, F. (1996). The Guattari Reader. [žiūrėta 2018 m. balandžio 25 d.]. Prieiga per internetą:
https://monoskop.org/images/4/4b/Genosko_Gary_ed_The_Guattari_Reader.pdfhttps://monoskop.org/images/4/
4b/Genosko_Gary_ed_The_Guattari_Reader.pdf.
111 Dosse, F. (2010)., Gilles Deleuze and Felix Guattari: Intersecting Lives, Columbia University Press, p. 61.
112 Žukauskaitė A. (2011) Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofija: daugialypumo logika. Vilnius: Baltos
lankos. P. 113.
113 Žukauskaitė, A. (2004). Anamorfozės: Nepamatinės filosofijos problemos. „Versus Aureus”, p. 111.
114 Karvelytė, K. (2009). Kaip tapti kūnu be organų? Deleuze’o / Guattari, Castanedos ir Huxley instrukcijos
Postmodernizmo fenomeno interpretacijos (sud. Andrijauskas A., Versus Aureus, 2009). P. 288.
115 Ten pat. P. 111
116 Ten pat. P. 113
30
Čia galima pereiti ir prie transversalumo idėjos apraiškų La Borde klinikoje. „Tam tikras transversalumo
laipsnis leidžia pradėti analitinį išėjimo iš savęs procesą ir būtiną pokytį susidūrus su grupe.” 117 La Borde
klinika tapo šių idėjų žaismo lauku. Siekiant apibrėžti pačią transversalumo savoką, tikslinga pradėti nuo
pačio jos atsiradimo. „Transversalumo terminą Guattari pasiskolina iš matematikos: linija, kertanti vieną ar
daugiau paralelinių linijų, vadinama skersine, arba transveraliąja; transversalumas taip pat nurodo būdą,
kuriuo viena erdvę susikerta su kita.”118 Guattari tokį patį principą mato ne vien geometrijoje, bet,
aptariamu atveju, ir tarpžmogiškame santykyje. Transversalumo idėja buvo La Borde klinikos siekiamybė.
„Psichoanalizėje transversalumas reiškia tokį socialinės sąveikos būdą, kai tarp skirtingų institucijos
lygmenų sukuriama optimali komunikacija.”119 Tokia terpė įgalina geismo mašiną, kūrybinį potencialą ir
maksimalų produktyvumą pozityviąja prasme. Iš pažiūros tokia chaotiška erdvė, Guattari požiūriu, turėjo
atverti naują galimybę vaisingam beprotybės socializavimui. „Transversalumą Guattari suvokia kaip
psichiatrijos institucijų kritiką, kai pačioje institucijoje prasideda chaotiškas transversalumo vyksmas. <...>
Guattari transversalumo sampratą sieja ne su psichiatrijos institucijomis, bet su kūrybiniais procesais, su
meno kūrinio galia kirsti visus atskyrimus bei apribojimus ir tiesiogiai susilieti su ekonomine, socialine ir
politine sferomis. Šią skirtingų sferų sąsają Guattari vadina ekologiniu mąstymu, turėdamas galvoje ne tiek
gamtos išsaugojimą, kiek tam tikrą estetinio jausmo galios ir filosofinio, mokslinio mąstymo bei politinio
veiksmo bendrumą.”120 Transversalumo tikslas buvo sunaikinti dvilypes struktūrines priešpriešas ir padėti
išjudinti mašiną. Jis prieštarauja ne tik vertikaliai hierarchinei sistemai, tačiau veikia ir horizontaliai – per
suskirstytas grupes, kuriose pacientai, kaip minėta, savo veiklą organizuoja patys. Sulyginami atskiri
sektoriai, nenustatant tarpusavio santykių tarp jų. Vis dėlto, pati netikėčiausia transversalumo ypatybė tai
lygiavertis ir besimainantis santykis tarp paciento ir gydytojo. Tokia aplinka La Borde klinikoje tampa tarsi
atskira maža visuomene, kuri leidžia ligoniams realizuoti revoliucingą savo potencialą. Tokią atsiveriančią
galimybę vėlgi būtų galima sieti su beprotybe kaip kūrybos sąlyga, pozityvia jėga. Čia atsiskleidžia
Deleuze ir Guattari požiūris, jog šizofrenija yra savita, ištrūkstanti iš standartų patirtis, kuri suteikia naują
prieigos prie realybės būdą. Transversalumu besiremianti terapija atsisakė skirstymo į rūšis bei vertinimo,
ji vystėsi į atskirą mažą visuomenę, nepaisančią šabloninio santykio. Guattari veikla išliko harmonijoje su
jo idėjomis bei postmodernistine perspektyva. „Klasikinei filosofijai būdingas požiūris į struktūrą kaip į
teorinį diskursą organizuojančią šerdį, o postmodernistinis simbolis – šakniastiebis yra laisvo ir kūrybingo
mąstymo bei laisvos elgesio strategijos simbolis. Jis yra priešprieša uždaroms, užsisklendusioms savyje,
dogmiškoms struktūroms, nes spontaniškai auga, keičiasi, varijuoja, plečiasi, siekia aprėpti naujas erdves.
117 Dosse, F. (2010)., Gilles Deleuze and Felix Guattari: Intersecting Lives, Columbia University Press, P. 61
118 Žukauskaitė, A. (2011). Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofija: daugialypumo logika. „Baltos lankos”,
P. 222
119 Ten pat. P. 222
120 Ten pat. P. 220
31
Svarbiausi rizomos bruožai – astruktūriškumas, procesualumas, neprogramuotumas <...>”121 La Borde
klinikos veikla išliko ištikima šioms idėjoms.
121Andrijauskas A.(2010) Neklasikinės ir postmoderinistinės filosofijos metamorfozės, Vilnius: Vilniaus Aukciono

biblioteka. P. 548.
32
3.2 Foucault ir Deleuze: panašūs ir skirtingi požiūriai į beprotybę
Foucault teigė, jog Deleuze’as išvystė galios klausimą, tyrinėdamas jį per nelygybės ir kovos
prizmę. Šis Deleuze’o filosofijos aspektas, anot Foucault, jam padarė esminę įtaką. Deleuze’as ir
Foucault susieja bendras tikslas „kalbėti už kitus” (parler pour les autres). Deleuze’as ir Guattari
kalba apie tai, jog dažnai toks poreikis kyla iš gėdos jausmo, kurį sukelia svetimas kentėjimas. Būtent
tokia jaučiama gėda verčia pradėti „kalbėti už kitą”. Galima sakyti, jog ir Deleuze’as ir Foucault,
skatinami savo susidomėjimo galios temai, gręžiasi į „atstumtuosius”, kalba už tuos, kurie bandomi
nutildyti. „Kartu Deleuze’o ir Guattari įžvalgos padeda tarsi naujomis akimis išvysti pačiai politinei
globalaus pasaulio sąrangai būdingą galios santykių subtilumą ir tuo pat metu nužmoginantį
brutalumą, leisdamos kūrybingai konstruoti teorines dabartinės politinės tikrovės alternatyvas.” 122 Taip
filosofija įgauna tam tikrą misiją atstovauti ir prašnekinti tylinčiąją visuomenės dalį. „Pasak prancūzų
mąstytojų, filosofijos tikslas – ne galutinės tiesos paieškos, o naujų gyvenimo galimybių kūrimas.
Svarbiau už tiesą yra pats filosofijos sukeliamas poveikis.”123 Svarbu, jog filosofijos poveikis įkvėptų
patiriamą gėdos jausmą virsti tikslingu bandymu „prakalbinti”, taptų motyvu padrąsinančiu
demaskuoti tokią represiją.
Galima pastebėti, jog Deleuze’as nepraleidžia pro akis tų pačių negatyvių sąlygų kaip ir
Foucault. „Nors Deleuze’as neatsižvelgia į istorines sąlygas tiek reikšmingai, tiek atkakliai, kaip
Foucault; tiek, kiek jo etika susijusi su problematizavimu, ji taip pat turi reaguoti į istoriją ir tai, kaip
istorija suformavo dabartį. Net jei istoriją laikytume „negatyvių sąlygų rinkiniu”, tos negatyvios
sąlygos yra tai, ko atžvilgiu save formuojame. Jei Deleuze ‘as vengia kalbėti apie istoriją taip yra dėl
dažno statiško jos kaip faktų sekos pateikimo, labiau kaip esama padėtis nei ją sąlygoję įvykiai; istorija
labiau yra atsakymas į klausimą „kas nutiko?” nei atsakas, problemizuojantis praeities įvykius. Šiuo
atžvilgiu, Foucault prieiga prie istorijos yra Deleuze’iška savo dėmesio sutelkimu į sąlygotus
įvykius.”124 Vienas iš tai išryškinančių aspektų yra tai, jog Guattari praktika La Borde klinikoje savo
veikimo principus rėmė būtent integracija, vienybės atkūrimu. Atsisakant hierarchinio požiūrio bei
atmetimo judesio, matome, jog praktikoje atsižvelgiama į tą patį principą, kurį išryškina Foucault.
Beprotybė įgauna statusą per savo vienatvę ir izoliaciją, ką pastebi ir Focault ir Deleuze’as nepaisant
niuansų skirtumų.
Ir Deleuze, ir Foucault savo filosofines pažiūras siejo su politiniu ir socialiniu aktyvizmu. Nuo
pat pradžių juos siejo pagarba vienas kito darbams, juos ilgą laiką siejo bičiulystė, tačiau pamažu jų
122 Kardelis N. (Daugialypumo logika arba kaip įmanomas mąstymas tarp filosofijos ir nefilosofios. In Athena,
nr.7.P.
123 Karvelytė, K. (2009). Kaip tapti kūnu be organų? Deleuze’o / Guattari, Castanedos ir Huxley instrukcijos
124 Gilson C. E. (2014) Ethics and the ontology of freedom: problematization and responsiveness in Foucault
and Deleuze. Foucault studies, nr. 17. P. 3

33
požiūriai ėmė vis labiau skirtis. Išryškinus esminius jų prielaidų kontrastus, galima atkreipti dėmesį ir į
skirtingą prieigą prie beprotybės temos. Pačioje ir Deleuze, ir Foucault siejo bendri tikslai, paremti
Nietzsche’ės idėjų plėtote. Nors vėliau jie abu atitolo nuo šio projekto, visų pirma abu rėmėsi būtent
juo. „<...> Foucault labiausiai atsidavė tikslui iš naujo apibrėžti sąlygas, dėl kurių individai galėtų save
išlaisvinti nuo vyraujančių galios santykių. <...> Deleuze’as, priešingai, gilinosi į kūrybos problemą
<...>”125 Jų perspektyvas labiausiai išskyrė galios, malonumo ir žinojimo suvokimas. Vienas iš jų
požiūrio taškus išskyrusių klausimų buvo „Kaip įtvirtinamos valdžios pinklės, kurios organizuoja ir
formuoja mūsų visuomenę ir patirtį; ir kaip įmanoma pašalinti save iš šių pinklių ar joms
pasipriešinti?”126 Jų skirtingose pozicijose, ieškant atsakymo į šią problemą, galima numatyti ir
skirtingą prieigą prie beprotybės sąvokos, jos kilmės. „Deleuze’o ir Guattari mąstymas – ar, tiksliau
tariant, savitą mąstymo galią turintis nemąstymas ar net antimąstymas – yra savaip logiškas, tačiau jam
nėra būdinga įprasta, tiesinė, vienalytė ir vienalypė logika, kuria pasižymi klasikinis mąstymas.” 127
Ir
Deleuze, ir Foucault atrodo, jog norint išanalizuoti beprotybės fenomeną, jos apibrėžimą, negalima
nepažvelgti į tai kaip ją įtakoja galios santykių mechanizmai. „Deleuze’as gali sutikti su Foucault
požiūriu, jog faktoriai, kurie formuoja mūsų socialinę santvarką yra pavaldūs organizuotai galios
strategijai. Tačiau, Deleuze’ui galios konceptas reiškia ribotą produktyvumą. Galia suteikia pokyčių
judėjimui stabilumą, kuris persmelkia visuomenę, bet negali sugeneruoti nieko naujo. Visuomenė ne
tiek formuoja griežtą galios struktūrą, kurioje įvairūs judesiai, laikomi kartu ir užspaudžiami galios
pinklių, persipina vienas su kitu: „Socialinė sfera nėra apibrėžta savo prieštaravimų.” 128. Čia galime
matyti skirtumą nuo Foucault nuostatos, jog steigiamasi per atmestus turinius, beprotybę apibrėžiant
per jos atstūmimą, „proto” ir ne „ne-proto” priešpriešą. „Socialinė sfera pirmiausiai turi būti
apibrėžiama pokyčių ir atsinaujinimo judėjimu, o ne pagal vyraujančius valdžios santykius ar šių
santykių sukeltą pasipriešinimą.”129 Deleuze požiūriu, filosofo pareiga kurti pagrindą galimam
atsinaujinimui, būti pokyčių įkvėpėju.
Svarbu ir tai, kad Foucault, kiek vėliau atitrūkęs nuo Deleuze’o atmetė kūrybinį mąstymą kaip
pagrindą. Foucault nuožiūra, svarbiausias tapo filosofijos praktiškumas ir gebėjimas išpildyti savo
užsibrėžtas reikmes. Iš pradžių juos vienijo požiūris, jog teorija yra įrankis, kuriam netampant
praktišku reikia išrasti naują; žiūronai, kurie pateikia naudingą ar nenaudingą vaizdą. Kaip pastebima
L. Junutytės straipsnyje, „Kai cituojama Michelio Foucault frazė: „Vieną dieną šis amžius bus žinomas
Deleuze’o vardu” (Foucault 1977: 160), svarbu ne jos patosas, o tai, ką turėjo omeny Foucault. Jo
125 Schönher: M. (2015) Deleuze, a Split with Foucault. In: Le foucaldien, 1/1 , DOI: 10.16995/lefou.8
126 Ten pat.
127 Kardelis N. (Daugialypumo logika arba kaip įmanomas mąstymas tarp filosofijos ir nefilosofios. In Athena,
nr.7.
128 Deleuze G. (1997) Desire and Pleasure. P. 127. [žiūrėta 2018 gegužės 16]. Prieiga per internetą:
http://www.artdes.monash.edu.au/globe/delfou.html
129Schönher: M. (2015) Deleuze, a Split with Foucault. In: Le foucaldien, 1/1 , DOI: 10.16995/lefou.8
34
manymu, Deleuze’as mąstymą vėl padarė galimą, įmanomą.”130 Deleuze’as siekė išvystyti kūrybinį
mąstymą filosofijoje, tačiau Foucault galų gale nepalaikė šio iškelto tikslo kaip pagrindo. „Deleuze’ui
filosofijos užduotis – panaudoti atnaujinimo judesius atsirandančius iš kūrybinių jėgų, siekiant kovoti
su judėjimais, kurie formuoja mūsų visuomenę ir mūsų individualią patirtį.”131 Anot jo, filosofas yra
kūrėjas, kuris subrandina užuomazgas, įkvepiančias rastis transformacijoms visuomenėje. Tai nėra tas
pats, kaip būti aktyvistu, filosofija jam yra idėjų kūrimas. „Deleuze tvirtino, jog filosofija turi išskirtinį
metodą, kurio negalima prilyginti mokslui ar menui. Kartu su savo ilgamečiu bendražygiu Félix’u
Guattari, Deleuze siūlė apgaulingai paprastą esminių filosofijos tikslų apibrėžimą: „sąvokų formavimo,
išradimo ir gaminimo menas”.132 Taigi, filosofija yra ta disciplina, kuri kuria sąvokas, o ne gamina
formules (kaip mokslas) ar kūrinius (meno).133 Deleuze’as neprieštarauja Foucault, jog visuomenės
veikimas yra sąlygojamas galios strategijų, tačiau galios konceptas neatskleidžia kūrybiškumo ir nėra
produktyvus. Galios mechanizmai leidžia stabilizuoti pokyčių judesius, bet negali sukurti nieko naujo.
Tačiau tai, anot Deleuze’o nereiškia, kad filosofas tampa maištininku ar turi kokią nors
ypatingą privilegiją keisti esamą santvarką. „Galios santykiai gali keistis, kai naujas kūrinys randa
koreliaciją su sociopolitine sfera esamoje istorinėje situacijoje. Atitinkamai intelektualo, ar labiau
menininko arba filosofo, užduotis nesusideda iš pasipriešinimo generavimo. Deleuze nuomone,
kiekvienas, kuris tiki, kad filosofas gali lengviau panaudoti valdžios mechanizmus sau pačiam,
daugiau nei bet kuris kitas asmuo, kad jis galėtų atimti galios veiksnumą, pasidavė iliuzijai. Deleuze
pabrėžia, kad kapitalizmas, valstybė ir religija, nuomonė ir žiniasklaida yra galios, tačiau filosofija
nėra viena jų.”134 Autentiškas mąstytojas Deleuze’ui yra neatsiejamas nuo kūrybos pagrindų, o
nomadinis mąstymas nukreiptas prieš klasikinės Vakarų estetikos dogmatizmą, realios patirties
ignoravimą, vidinės dvasios polėkio laisvę.”135 „Deleuze’o nuomone, tai, ką Foucault pamiršo įtraukti į
savo knygas, yra ne kas kita, o filosofija, kuri pasitelkiant savo kūrybingą mąstymą, atsigręžia prieš
istorinę situaciją, nustatant pradinius mūsų visuomenės ir patirties taškus.”136 Dėl to būtų galima teigti,
jog Deleuze’as kalbėdamas apie beprotybę nori į ją pažvelgti ne tik iš istorinės perspektyvos, bet ir
pamatyti kaip beprotybė tampa kūrybiniu potencialu. Pažvelgti ne vien į jos susiformavimą ir kilmę,
bet ir į jos gebėjimą būti produktyvia. Beprotybė tampa atvirumu kurti naujas, daugialypes idėjas.
„Išsigimus minčiai, anot Deleuze’o, filosofas-įstatymų leidėjas tampa filosofu-paklusėju ir metafiziku,
130 Junutytė L. (2010) Gilles’is Deleuze’as: filosofijos samprata. In Problemos, nr. 77. [žiūrėta 2018 gegužės 11
d.] Prieiga per internetą: http://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/1904/9121
131 Mathias Schönher: „Deleuze, a Split with Foucault", in: Le foucaldien, 1/1 (2015), DOI: 10.16995/lefou.8
132 Deleuze and Guattari (1994), Qu’est‐ce que la philosophie New York: Columbia University Press, P. 2.
133 Wendy, G. (2014). Foucault and Deleuze: Making a Difference with Nietzsche. Foucault Studies, No. 17,
April 2014, p. 99‐116. [žiūrėta 2018 m. gegužės 14 d.] Prieiga per internetą:
https://rauli.cbs.dk/index.php/foucault-studies/article/download/4255/4680.
134Schönher: M. (2015) Deleuze, a Split with Foucault. In: Le foucaldien, 1/1 , DOI: 10.16995/lefou.8
135 Asakavičiūtė, V. (2009). Nietzsche’ės idėjų interpretacija Deleuze’o filosofijoje. In A. Andrijauskas (red.).
Postmodernizmo fenomeno interpretacijos (pp. 107- 121).Vilnius: „Versus Aureus”.

35
jis nustoja būti poetu – tampa „viešu profesoriumi”. Dabartiniai filosofai – tai bendrai priimtų vertybių
saugotojai, jie neduoda jokios naudos gyvenimui. Filosofija tapo tik argumentų perrašymu, kurios dėka
filosofas įvertina gyvenimą, palyginus jį su savo galiomis išlaikyti, išgyventi sunkumus. Filosofija
siekia tiesos kaip kažko stabilaus, vienio tokiomis nuostatomis ji niekina gyvenimą <...>”137 Todėl
Deleuze gręžiasi į viską kas jam atrodo spontaniška, nauja ir dinamiška.
“Deleuze ir Guattari teigia gana ryžtingai: „Mums netrūksta komunikacijos, atvirkščiai, mes jos turime
per daug. Trūksta kūrybos."138
Kaip ir Foucault, Deleuze’as kalba apie tam tikrų turinių slopinimą, tam, kad galėtų rastis
galios struktūros, tačiau reiki pabrėžti, jog: „Disponavimas galia formuoja istorinę visuomenės būklę,
bet tam, kad tai galėtų vykti, Deleuze’o požiūriu, turi būti nuslopinami atnaujinantys judėjimai,
kylantys iš kūrybinių galių.”139 Būtent jų išlaisvinimas jį ir domina. Foucault su laiku šis požiūris ima
atrodyti pavojingas. „Foucalt požiūriu, įvairūs galios santykiai veikiantys visuomenę, negali būti
išgaunami iš valstybės dominuojančio aparato, nes pats valstybės aparatas yra įkvėptas organizacinės
valdžios strategijos.”140
Deleuze’ui ir Guattari dominuojantis tikslas – ne galutinės tiesos paieškos, o naujų gyvenimo
galimybių kūrimas. Svarbiau už tiesą yra pats filosofijos sukeliamas poveikis. „Deleuze’ui, kitaip nei
Foucault, egzistuoja intensyvumų laukas, kuris tikresnis nei politinė ar socialinė tapatybė, apibrėžiamų
kaip „iki-individualiniai ypatumai” [“pre-individual singularities] ir „neasmeninės individuacijos”
[“impersonal individuations”], kurie iš tikro yra kūrybingumo ir minties šaltinis. „Aš ir savastis” turi
būti nugalėti, tam, kad būtų padauginami toliau dalijantis<...>”. Deleuze’ą domina surasti naujus
realybės supratimo būdus. „Bendrą, vientisą, kitaip tariant, intersubjektyvų pasaulį padedantis formuoti
sąmonės vožtuvas atlieka represyvią funkciją, mat stiprina įsitikinimą, jog apkarpyta sąmonė bei trys
jos sukurti didieji sluoksniai: organizmas, reikšmė ir subjektyvumas – yra vieninteliai galimi pasaulio
suvokimo ir santykiavimo su juo būdai. Alternatyvūs pasauliai nurašomi į fantastikos, beprotybės,
sapno ar tiesiog nukrypimo laukus, šitaip ontologiškai sumenkinant jų statusą.”141 Deleuze’ui šie
pasauliai atrodo verti dėmesio, nes savyje slepia vitališkumą ir potencialą.
Ir Deleuze’as, ir Foucault įtakoti Nietzsche’ės koncentravosi į skirtingus jo filosofijos akcentus.
Foucault pasirinko genealogijos kelią, o Deleuze’as perėmė gyvybingumo, vitališkumo išsaugojimą
kaip pagrindinį uždavinį. „Nieztche’i „tiesa” yra šiek tiek daugiau nei „mobili metaforų, metonimijų,
antropomorfizmų armija”. <...> Deleuze’o transcendentinis empirizmas siekė pralenkti visas teksto
analizės formas, hermeneutiką ir semiotiką; pirminėje „Beprotybės istorijos” pratarmėje, Foucault
137 Asakavičiūtė, V. (2009). Nietzsche’ės idėjų interpretacija Deleuze’o filosofijoje. In A. Andrijauskas (red.).
Postmodernizmo fenomeno interpretacijos (pp. 107- 121).Vilnius: Versus Aureus.
138 G. Deleuze, F. Guattari (1991) What is Philosophy?, USA: Columbia University Press. P. 108.
141Karvelytė, K. (2009). Kaip tapti kūnu be organų? Deleuze’o / Guattari, Castanedos ir Huxley instrukcijos
36
nusikreipė į istorinį interpretacinį ar etnografinį metodą, pagrįstą Nietzsche. Tai vėliau paskatins visus
jo darbus, nepaisant terminijos ir kitų akivaizdžių staigių pokyčių.”142 Foucault domina „teksto
strategija virstanti įstatymu”, nusakant tam tikrą visuomenės struktūrą ir įtraukiančią individus į ją,
naudojant įvairius galios mechanizmus. Foucault vertino „Anti-Edipą” už tai, kad jis sutelkė dėmesį į
tai, kaip vienareikšmiškai priimamas Frud’as. Jo teorijos nekritiškas priėmimas neramino Foucault,
todėl jis vertino Deleuze’o užsibrėžtą tikslą tam suteikti atsvarą. Deleuze ir Guattari nuožiūra
psichoanalizė didelė dalimi buvo represuojanti, atiduodanti galią. Todėl jų projektas rėmėsi idėja, jog
kuo mažiau žmonių tiki Edipu, tuo jis pavojingesnis. Viena valdanti galia pakeičia kitą. Laikytasi
nuostatos, jog labai dažnai sunku pasakyti kas būtent turi galią, tačiau lengva matyti kas jos neturi.
Todėl Deleuze ir Guattari su „Anti-Edipu” demaskavo nematomą galią, kurią išryškino nutildyta
beprotybė, negalinti išskleisti savo kūrybinių galių.
Galima teigti, jog tai, kas išskyrė Foucault ir Deleuze’ą buvo praktiškumo ir kūrybiškumo
konfliktas. Foucault manė, jog filosofija turi atitikti tam tikrus poreikius, praktiškai išpildyti
užsibrėžtus tikslus. Šio požiūrio kontraste, Deleuze’o dėmesio centre išliko kūrybiškumas, kuris
Foucault atrodė rizikingas. Iš kūrybinių jėgų kylantys atnaujinimo judesiai griauna nusistovėjusius
visuomenės modelius ir įgalina pasipriešinimą jiems. Deleuze’as su laiku priima požiūrį, kuris
nesiremia istorine perspektyva. „Kitaip nei Foucault, jį tikrai labiau domina struktūros nei jų istorinis
kontekstas.”143 Tačiau jie abu sugebėjo pažvelgti į beprotybę nešališku, nauju ir netikėtu žvilgsniu, taip
ją išlaisvindami ir pateikdami iš naujos perspektyvos. Galima teigti, jog Foucault ir Deleuze’as
sugrąžino bepročiams orumą, sudrebindami nusistovėjusį, „savaime suprantamą” beprotybės
suvokimą. Galų gale, išsiskyrus jų prieigos būdams ir požiūriui į tinkamiausius tikslų įgyvendinimo
būdus jie išlaikė tą patį žvilgsnį, žiūrintį į beprotybę bei kitus atstumtus reiškinius užuojautos
žvilgsniu.
142Schönher: M. (2015) Deleuze, a Split with Foucault. In: Le foucaldien, 1/1 , DOI: 10.16995/lefou.8c. [žiūrėta
2018 balandžio 15 d.] Prieiga per internetą: https://rauli.cbs.dk/index.php/foucault-studies/article/view/4254/4679
143 Ten pat.

37
IŠVADOS
1. Pradedant analizuoti Foucault požiūrį į beprotybę, reikėtų pastebėti, jog jį labiausiai domina
atmesti, už visuomenės normų „išstumti fenomenai”. Foucault pastebi, jog tam, kad būtų
galima apibrėžti reiškinius bei sąvokas, tenka atmesti tam tikrus turinius. Dėl šios priežasties jis
imasi žmogaus seksualumo istorijos, bausmės ir nusikaltimo sąvokos temų. Šie tabu reiškiniai
jam nurodo potencialą geriau suprasti žmonijos raidą, bei esamos situacijos priežastis. Vienas
iš tokių atmestų turinių, suteikusių galimybę steigtis Vakarų žmogui – beprotybė. Žvelgiant į
Foucault beprotybės analizę, pirmiausia, galima pastebėti tai, jog jis remiasi idėja, kad
visuomenės priimtos tiesos atsiranda dėka tam tikrų sąlygų. Jis užsibrėžia iššūkį išanalizuoti
kokių istorinių sąlygų pasekmė yra beprotybės fenomenas.
2. Anot Foucault, perskyra tarp „proto” ir „ne-proto” egzistavo ne visuomet, todėl jis užsibrėžia
tikslą aptikti šio atsiskyrimo momentą istorijoje. Foucault užsibrėždamas tokį tikslą tam tikra
prasme suteikia balsą nutildytai beprotybei, įvardina kaip suvokdamas save kaip „protingą”
žmogus tuo pačiu steigia savo valdžią beprotybės atžvilgiu. Suvokiant šią valdžią, „sveikasis”
žmogus priima atsakomybę, jog jis turėtų būti dialogo iniciatorius.
3. Savo veikaluose Foucault analizuoja ir tai, kaip beprotybė interpretuojama Viduramžių bei
Renesanso sąlygomis. Pastebima, kad šiuo laikotarpiu beprotybė užima raupsuotųjų vaidmenį.
Laikui bėgant formuojasi atskirties užuomazgos, raupsuotojo įvaizdis perkeliamas ant kitų
išskirtinių visuomenės grupių, tačiau net ir išnykus raupsams beprotis atspindi tą patį įvaizdį,
palaiko tą pačią struktūrą. Taip pat aptariamas kvailių laivo įvaizdis, asociuotinas su
Apokaliptinėmis vizijomis. Pastebima kaip beprotybė kelia baimę, čia ji vis dar turi paslapties
atspalvį.
4. Pereinant prie klasikinio amžiaus, pasak Foucault, įvyksta esminis perskyros momentas
beprotybės atžvilgiu. Stiprėjant Valstybės valdžiai piliečių atžvilgiu, beprotybė sugrupuojama
kartu su nedarbu ir kitomis visuomenės ydomis. Beprotybė dar nėra išrasta kaip psichinė liga,
tačiau ją jau siekiama įkalinti. Ji jau suvokiama kaip našta visuomenėje, neteikianti jokios
produktyvios naudos. Dėl šios priežasties ji izoliuojama, ji nebetenka „spektaklio” statuso ir
imama interpretuoti kaip našta. Tai, anot Foucault nuklojo sąlygas rastis medicininiam
požiūriui. Beprotybė tampa prieinamu objektu mokslui.
5. Aštuonioliktajame amžiuje, pasak Foucault, randasi poreikis atskirti kalinius nuo bepročių ir tai
suteikia pagrindą beprotnamio gimimui ir užmojui gydyti, surasti tinkamą mokslinę prieigą.
Naujų institucijų steigimasis buvo paremtas ne humanistiniais idealais, o naujų galios
steigimosi būdu paieška. Tuo pačiu formuojasi santykis su beprotybe žvelgiant į ją iš
38
aukštesnės moralinės pozicijos. Tai sąlygoja galimybę ją teisti ir stebėti kaip objektą. Gimsta
psichiatrinė klinika, kurioje beprotybė galutinai nutildoma, beprotis išmokomas jausti kaltę.
6. Pereinant prie Deleuze’o ir Guattari beprotybės interpretacijos galima pastebėti, jog jie, kaip ir
Foucault, mato ją per galios santykių perspektyvą. Deleuze’as kritikuoja Freud’o sampratą ir
sieja jo požiūrį su represija. Deleuze’ui geismas – varomoji kūrybinė jėga. Anot jo, kapitalizmo
santvarkai aktualus psichoanalitinis požiūris, nes jis leidžia įgalinti socialinę priespaudą.
Geismas kapitalizmo sąlygomis formuoja realybę, tačiau tam tikru momentu yra
represuojamas, nes jis turi ir griaunamąjį potencialą. Deleuze’o kuriamas šizoanalizės projektas
siekia išsilaisvinti iš tokios represijos ir suteikti laisvę kūrybinėms galioms. Deleuze’o požiūriu
beprotybė leidžia pažvelgti į objektyvią būtį.
7. Deleuze’o požiūriu šizofrenija, būdama laisva nuo primestų imperatyvų, suteikia galimybę
pažiūrėti į realybę nešališku, nesuterštu žvilgsniu. Šizofrenikas įgauna revoliucionieriaus ir
maištininko vaidmenį. Šizoanalitiko vaidmuo – nepaklusti represijai, laužyti nusistovėjusius ir
vyraujančius kodus, normas, kurti naują suvokimą.
8. Šizofrenikas Deleuze’ui sietinas su kūrėjo įvaizdžiu, o šizofrenija ir filosofija apibrėžiamos
kaip susiję fenomenai. Menininkui, kūrėjui ar filosofui svarbus tapsmas, dinamiškumas,
gebėjimas transformuotis, o jo viduje esantis šizofrenikas įgalina jį tai įgyvendinti. Šizoanalizė
siekia išskleisti kūrybinį geismo pradą.
9. Deleuze ir Guattari idėjos įgavo praktinį pavidalą La Borde klinikoje. Joje buvo atsisakyta
hierarchinio santykio ir atskirties. Guattari beprotybės šaknis kildina iš atskirties ir vienatvės.
La Borde atsisakyta žvilgsnio į pacientą iš galios pozicijų, praktiškai išskleidžiamos „kūno be
organų”, transversalumo ir kiti Deleuze’o ir Guattari konceptai. Pacientas šioje klinikoje tampa
galimybe atskleisti naują prieigos prie realybės būdą.
10. Lyginant Foucault ir Deleuze’ą galima pastebėti kelias esmines juos jungiančias sąsajas.
Pirmiausia, tai siekis „kalbėti už kitus” (parler pour les autres), ypač tuos, kurie, anot jų, dėl
susidariusių sąlygų buvo „užtildyti” dėl galios mechanizmų įtakos. Taip pat svarbu paminėti
sąsajas per tai, kaip La Borde klinikoje buvo atsisakyta prieigos, kuri, anot Deleuze’o istoriškai
lėmė beprotybės išstūmimą. Nagrinėdamas beprotybės kilmę jis išskyrė veiksnius, kurie pastatė
šį reiškinį būtent į tokią atskirtą poziciją. La Borde klinikoje taikyta prieiga ir rėmėsi būtent
tokių veiksnių atsisakymu. Klinikoje netaikomas hierarchinis požiūris, beprotybė vėl
socializuojama. Taip ir Foucault, ir Deleuze’as su Guattari imasi tos pačios misijos –
reprezentuoti represuotą visuomenės dalį, šiuo atveju – beprotybę.
11. Nepaisant giminingų Deleuze’o ir Foucault prieigų prie beprotybės problemos, jų požiūriai tam
tikrais aspektais galiausiai išsiskiria. Foucault itin aktualu išrasti būdą kaip išsilaisvinti nuo
vyraujančių galios santykių, o Deleuze’as savo požiūriu išlieka prie kūrybinio projekto.
39
Deleuze’as prieina išvados, jog visuomenė turėtų būti apibrėžiama per atsinaujinimą ir
kūrybiškumą, o ne per galia paremtus santykius ar rezistenciją. Foucault galiausiai kaip
prioritetą renkasi praktiškumą, o ne kūrybiškumą. Galima būtų teigti, jog Deleuze’ui
svarbiausia naujų idėjų žaismas, o Foucault aktualiausia filosofijos gebėjimas išpildyti
užsibrėžtas reikmes. Apibendrinant galima teigti, jog Foucault žvilgsnis į beprotybę – istorinis,
o Deleuze’ą domina pati beprotybės struktūra bei jos potencialas.
40
Literatūra:
1. Andrijauskas A.(2010) Neklasikinės ir postmoderinistinės filosofijos metamorfozės, Vilnius:

Vilniaus Aukciono biblioteka.
2. Asakavičiūtė, V. (2009). Nietzsche’ės idėjų interpretacija Deleuze’o filosofijoje. In A. Andrijauskas
(red.). Postmodernizmo fenomeno interpretacijos (pp. 107- 121).Vilnius: Versus Aureus.
3. Baranova J. (2006), Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos, Tyto Alba
4. Baranova J., (2007) Nietzsche Ir Postmodernizmas. Vilnius: Vilniaus Pedagoginio Universiteto
Leidykla,.
5. Benvenuto B., (1993) Madness In Philosophy. Topoi. September, Volume 12, Issue 2, (Prieiga
Internete: Http://Link.Springer.Com/Article/10.1007%2fbf00821846?Li=True )
6. Deleuze and Guattari (1994), Qu’est‐ ce que la philosophie New York: Columbia University Press, P. 2
7. Deleuze G, Guatarri F. (2000) Anti Oedipus: Capitalism and Schisophrenia. Mineapolis: University
of Minnesota Press
8. Deleuze G. (1997) Desire and Pleasure. [žiūrėta 2018 gegužės 16]. Prieiga per internetą:
http://www.artdes.monash.edu.au/globe/delfou.html
9. Deleuze G., (2006), Two Regimes Of Madness: Texts And Interviews, Cambridge: Mit Semiotext(E).
10. Dosse, F. (2010)., Gilles Deleuze and Felix Guattari: Intersecting Lives, Columbia University
Press.
11. Eribon D., (1991), Michel Foucault, France: Flamarion
12. Felman Sh., (1975), Madness And Philosophy Or Literature's Reason, Yale French Studies No. 52,
Graphesis: Perspectives In Literature And Philosophy.
13. Foucault M. (1961) Madness and Civilization: A History of Insanity in the Age of Reason, New
York: Vintage Books
14. Foucault M. , (1972), „The Archaeology Of Knowledge And The Discourse On Language”,
Pantheon Books, New York.
15. Foucault M., (1972), Histoire de la folie à l'âge classique: Folie et déraison. Paris: Gallim
Foucault M., (1973), The Birth Of The Clinic: An Archaeology Of Medical Perception, Tavistock
Publications Limited. (Prieiga Internete:
Http://Monoskop.Org/Images/9/92/Foucault_Michel_The_Birth_Of_The_Clinic_1976.Pdf )
16. Foucault M., „Language, Counter-Memory, Practice– Selected Essays And Interviews” (Prieiga
Internete: Https://Books.Google.Lt/Books?Hl=Lt&Lr=&Id=Omrwm0-
Gsnmc&Oi=Fnd&Pg=Pa15&Dq=Related:Pvswpfuc_Kcxjm:Scholar.Google.Com/&Ots=-
N19h8xzgv&Sig=L-Ooglb3q0abdxpnegrokdevhhk&Redir_Esc=Y#V=Onepage&Q=Madness&Ffals
41
18. G. Deleuze, F. Guattari (1991) What is Philosophy?, USA: Columbia University Press
19. Gilson C. E. (2014) Ethics and the ontology of freedom: problematization and responsiveness in
Foucault and Deleuze. Foucault studies, nr. 17
20. Guattari F. (1984), Molecular Revolution: Psychiatry and Politics. London: Penguin Books
21. Guattari, F. (1955). Sur les rapports infirmiers-medecins, in Psychanalyse et transversalite (Paris:
Maspero, 1972)
22. Guattari, F. (1996). The Guattari Reader. [žiūrėta 2018 m. balandžio 25 d.]. Prieiga per internetą:
https://monoskop.org/images/4/4b/Genosko_Gary_ed_The_Guattari_Reader.pdf
23.Guatari F. (2011)The Machinic Unconscious: essays in Schysoanalysis, Los Angeles: Semiotexe.

P.
24. Gusevičius J., (2015), Galios samprata Michel’io Foucault filosofijoje, magistro darbas, LEU
25. Gutting G. (2003), The Cambridge Companion to Foucault: Second Edition, Cambridge:
Cambridge Univeristy Press
26. Guven F., (2000), „Madness And Death In Philosophy”, Social Impacts Of Sydney.
27. Herzogenrath B. (Sud.), (2012), Time And History In Deleuze And Serres, Continuum
International Publishing Group.
28. Junutytė L. (2010) Gilles‘is Deleuze‘as: filosofijos samprata. Daktaro disertacija Vilnius: VU
29. Kardelis N. (Daugialypumo logika arba kaip įmanomas mąstymas tarp filosofijos ir nefilosofios. In
Athena, nr.7
30. Karvelytė K. ( 2005)., Beprotybės interpretacija Gilles Deleuze’o filosofijoje, magistro darbas,
LEU.
31. Karvelytė K., (1991), Kalbančio subjekto išnykimas M. Foucault filosofijoje, Problemos, VU.
32. Karvelytė, K. (2009). Kaip tapti kūnu be organų? Deleuze’o / Guattari, Castanedos ir Huxley
instrukcijos Postmodernizmo fenomeno interpretacijos (sud. Andrijauskas A., Versus Aureus, 2009)
33. Khalfa J. (2009) Introduction.In Foucault M. History of Madness. New York: Routledge. P. xiiv–
xxv
34. Kovel, Joel (1991). History and Spirit: An Inquiry into the Philosophy of Liberation. Boston:
Beacon Press
36. Mostauskis S., (2009). Foucault apie istorijos atstumtą beprotybę, Logos, Spalis-Gruodis Nr. 61
37. Mostauskis S.,(2011) Beprotybės kartografija, Šiauliai: Kronta
38. Norvaišienė J. (2008), Šizofreniškojo diskurso variantai: nuo modernizmo iki postmodernizmo,
magistro darbas, ŠU
42
39. Philo Ch., (2012), „‘A Great Space Of Murmurings’: Madness, Romance And
Geography”University Of Glasgow, Uk. (Prieiga Internete:
Http://Phg.Sagepub.Com/Content/37/2/167.Full.Pdf+Html )
40. Ramšaitė Ž. (2016) Tapsmo gyvūnu konceptas Gilles Deleuze'o filosofijoje. Magistro darbas.
Vilnius: LEU, 2016
41. Rehmann J. Towards A Deconstruction Of Postmodernist Neo-Nietzscheanism” (Prieiga Internete:
Http://Ojs.Gc.Cuny.Edu/Index.Php/Situations/Article/Viewfile/176/200 )
42. Schönher: M. (2015) Deleuze, a Split with Foucault. In: Le foucaldien, 1/1 , DOI: 10.16995/lefou.8
43. Wendy, G. (2014). Foucault and Deleuze: Making a Difference with Nietzsche. Foucault 43
Studies, No. 17, April 2014
44.Žukauskaitė A. (2009) Postfenomenologinė kūno samprata: G. Deleuze’as, F. Guattari ir R.
Castelluci. Athena, Nr. 5.
45. Žukauskaitė A.(2011), Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofija: daugialypumo logika.
Vilnius: Baltos lankos.
46. Žukauskaitė, A. (2004). Anamorfozės: Nepamatinės filosofijos problemos. „Versus Aureus”
43
Santrauka
Šis magistro darbas aptaria Deleuze’ą ir Foucault siejančią bendrą temą – beprotybę, skirtingas
jų interpretacijas ir tikslus analizuojant jos sąvoką. Foucault pasirenka istorinės analizės būdą, jį
labiausiai domina kokiomis sąlygomis atsiranda beprotybės samprata tokia, kokia ji yra dabar; ir į
kokią poziciją pastatomas beprotis. Anot jo, Vakarų žmogus save apibrėžia atmesdamas įvairius
turinius, vieną iš jų – ne-protą. Pirmojoje darbo dalyje peržvelgiamas Foucault ėjimas per skirtingas
epochas ir eksplikuojama kaip, anot jo, kinta bepročio statusas visuomenėje. Remiamasi Foucault
literatūra bei S. Mostauskio „Beprotybės kartografija”, kitais antriniais šaltiniais. Sekančiame darbo
etape pereinama prie Deleuze’o ir Guattari šizofrenijos ir šizoanalizės konceptų, taip pat išskleidžiama
šizofrenijos ir kūrybos sąsajų galimybė. Aptariama šizofreniko kaip menininko ar filosofo tema.
Paskutiniame antros dalies poskyryje aptariama Guattari praktika La Borde klinikoje, nurodoma kaip
Deleuze ir Guattari idėjos buvo taikomos praktikoje. Nurodomi pagrindiniai klinikos veikimo
principai, kurie rėmėsi lygiavertiškumu, hierarchinio požiūrio atsisakymu, beprotybės socializavimu ir
integravimu. Peržvelgiama Deleuze’o ir Guattari idėjų, tokių kaip transversalumas, „kūno be organų”
sąvokos sklaida klinikos praktikoje. Trečiojoje darbo dalyje, glaustai palyginamos Foucault ir
Deleuze’o prieigos prie beprotybės temos, išryškinami juos siejantys aspektai, kaip jos susiejimas su
galios sąvoka, siekis prakalbinti nutildytus visuomenės reiškinius. Galiausiai išnagrinėjami jų požiūrio
skirtumai, jų filosofinis išsiskyrimas Deleuze’ui akcentuojant kūrybinį pradą, o Foucault siekiant idėjų
poveiko, išpildančio užsibrėžtus tikslus.
Raktiniai žodžiai: M. Foucault, G Deleuze‘as, beprotybė, klinika, šizofrenija, šizoanalizė, kūryba.
44
Summary
This master's thesis discusses the topic of madness that connects Foucault and Deleuze, their different
interpretations and goals while analysing it. Foucault chooses a hystorical analysis approach; he’s
mostly concerned in circumstances that makes the consept of madness the way it is understood today
and with the position of the madman. According to him, the Western man defines himself by rejecting
various contents; one of them is unreason. In the first part of the thesis Foucault’s passing thorugh
certain epoches is the main focus, as it explains hot the status of the madman is changing in society. It
is relied upon Foucault’s literature and Stasys Mostauskis’ „The Cartography of Madness”, other
secondary resources. In the next chapter the focus is shifted towards Deleuze’s and Guattari’s concepts
of schizophrenia and schizoanalysis; the possible connections between schizophrenia and creativity is
explained. The schizophrenic person is discussed an artist or a philosopher. In the last chapter of the
second section, Guattari’s practice in the clinic of La Borde is described in the context of Deleuze’s
and Guattari’s ideas put to practical use. The main principles of the clinic are developed, which were
based on equal treatment, the rejection of hierarchy, the integration and socializing of the mad. It goes
though some concepts of Deleuze and Guattari that were used in the clinic, such as transversality, body
without organs. In the third part of the thesis, it is looked though Foucault’s and Deleuze’s approach to
madness, the highlights are put on their shared similarities and on the way they connect it to the
concept of power, the way they want to give a voice to the repressed. Lastly, their differences are
explored, their philosophical separation while Deleuze puts emphasis on creative forces and Foucault
focuses on the efficiency of ideas to reach the wanted goals.
Key words: M. Foucault, G Deleuze, madness, clinic, schizophrenia, shizoanalysis, creativity.
45

Beprotybės Istorija Ir Genealogija: M. Foucault Ir G. Deleuze'As

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Beprotybės Istorija Ir Genealogija: M. Foucault Ir G. Deleuze'As

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS

BEPROTYBĖS ISTORIJA IR GENEALOGIJA:

Edukologijos ir filosofijos katedros vedėjas

BEPROTYBĖS ISTORIJA IR GENEALOGIJA:

Patvirtinu, kad įteiktas diplominis darbas:

I. Foucault ir beprotybės istorija 9

2. Deleuze & Guattari beprotybės interpretacija 21

3.2 Foucault ir Deleuze: panašūs ir skirtingi požiūriai į beprotybę 33

Tyrimo metodai. Magistro darbe naudojamas metodas – lyginamasis ir interpretacinis, remiantis

1.1 Beprotybės vaidmuo

29 Eribon D., (1991), Michel Foucault, France: Flamarion. P. 64.

1.4 Beprotnamio gimimas

2.1 Šizofrenija ir šizoanalizė

66 Mostauskis S. ( 2011), Beprotybės kartografija, Šiauliai: Kronta. P. 242.

69 Žukauskaitė A. (2009) Postfenomenologinė kūno samprata: G. Deleuze’as, F. Guattari ir R. Castelluci.

84 Mostauskis S. ( 2011), Beprotybės kartografija, Šiauliai: Kronta. P. 246.

Minnesota Press. P. 341.

91 Andrijauskas A.(2010) Neklasikinės ir postmoderinistinės filosofijos metamorfozės, Vilnius: Vilniaus Aukciono

99 Mostauskis S. ( 2011), Beprotybės kartografija, Šiauliai: Kronta. P. 230

Minnesota Press. P. xvii.

2.3 Guattari ir La Borde

121Andrijauskas A.(2010) Neklasikinės ir postmoderinistinės filosofijos metamorfozės, Vilnius: Vilniaus Aukciono

and Deleuze. Foucault studies, nr. 17. P. 3

Postmodernizmo fenomeno interpretacijos (pp. 107- 121).Vilnius: „Versus Aureus”.

143 Ten pat.

1. Andrijauskas A.(2010) Neklasikinės ir postmoderinistinės filosofijos metamorfozės, Vilnius:

23.Guatari F. (2011)The Machinic Unconscious: essays in Schysoanalysis, Los Angeles: Semiotexe.

Raktiniai žodžiai: M. Foucault, G Deleuze‘as, beprotybė, klinika, šizofrenija, šizoanalizė, kūryba.

Key words: M. Foucault, G Deleuze, madness, clinic, schizophrenia, shizoanalysis, creativity.

You might also like