Jungtinė Karalystė ir Airija-Britų salų valstybės. Šis salynas didžiausias Europoje.

Jį sudaro
Didžiosios Britanijos ir Airijos salos bei keli tūkstančiai mažesnių aplinkinių salelių. Jungtinę
Karalystę dažnai vadina Didžiąja Britanija, bet tai nėra tikslu, nes be Didžiosios Britanijos jai
priklauso ir Airijos salos dalis. Pilnas šios šalies pavadinimas - Jungtinė Didžiosios
Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė. Didesnėje Airijos salos dalyje (80% ploto) įsikūrusi
Airijos Respublika. Salų susidarymas ir paviršius Britų salos žemyninės kilmės. Per paskutinį
apledėjimą visų jūrų vandens lygis buvo gerokai žemesnis, o dabartinės Britų salos jungėsi su
žemynu. Ištirpus ledynui, vandens lygis pakilo. Maždaug prieš 6 tūkst. metų salas nuo
žemyninės Europos atskyrė sekli Šiaurės jūra ir La Manšos sąsiauris. Geologiniu požiūriu
Britų salos yra viena iš seniausių sausumos sričių Europoje. Kalnai čia iškilo kaledoninėje
kalnodaroje maždaug prieš 420 mln. metų. Kartu su Skandinavijos kalnais jie sudaro bendrą
sistemą ir yra seniausi Europoje. Per milijonus metų salų paviršius kilo, leidosi, jį smarkiai
pakeitė ledynai. Britanijos salõs reljefas gerokai skiriasi. Šiaurėje, viduryje ir vakaruose iškilę
neaukšti kalnai, kuriuos britai vadina Highlands. Miškų čia mažai, vyrauja pievos, ganyklos,
pelkės, ežerai. Šis nedaug žmonių veiklos paveiktas kraštovaizdis vilioja turistus. Aukščiausi
kalnai yra Škotijoje. Čia stūkso aukščiausia Britų salų viršūnė - Ben Nevis (1343 m). Salos
viduryje driekiasi neaukšti, smarkiai sudūlėję Peninų kalnai. Miškai čia seniai iškirsti, vyrauja
ganyklos ir pelkés. Peninuose, kaip ir kituose kalnuose, ganoma daug avių,
kurios tapo sudedamąja kraštovaizdžio dalimi.
Pietinėje ir rytinéje salos dalyje plyti kalvotosios lygumos bei žemumos, kurias britai vadina
Lowlands. Ištisus metus čia žaliuoja žolė, daug dirbamųjų laukų, Pietiné salos dalis dél
ypatingo kraštovaizdžio dažnai vadinama žaliąja Ánglija, Pievas, ganyklas ir dirbamuosius
laukus skiria gyvatvorės arba medžių eilés, Pavieniai dideli medžiai daro kraštovaizdį panašų
į parką. Salos rytuose daugiausia auginama javų, dėl to ši dalis neretai vadinama geltonąja
Ánglija. Airijos salõs paviršius primena lékštę. Igaubtą vidurinę dalį sudaro kalvotos lygumos,
o pakraščiais išilgai krantų driekiasi neaukšti kalnai. Vakariniai salos krantai skardžiais
leidžiasi į jūrą.
Britų salų klimatą lemia šiltoji Šiaurės Atlanto srovė ir vyraujantys vakarų vėjai. Nė viena salų
vietovė nėra nutolusi nuo jūros daugiau nei 120 km, todėl visur vyrauja júrinis klimatas.
Žiemos čia palyginti šiltos, žemumose ir kalvotose lygumose iškritęs sniegas
tuojau ištirpsta. Vasarą nuo jūros pučia šaltokas vėjas, todėl vyrauja vėsoki orai.
Visais metų laikais iškrinta nemažai kritulių. Airijos ir Britanijos salõs vakarinėje dalyje
drėgnas oro mases sulaiko kalnai, todėl vakariniuose jų šlaituose kritulių gerokai daugiau nei
rytiniuose (4 pav.). Britanijos salojè pastebimi ryškūs klimato skirtumai.
Antai Škòtijos šiaurėje vyrauja gana atšiaurus klimatas, augalija skurdi. Britanijos salõs pietų
pakrantėje ištisus metus šilta, o kai kuriose vietose auga atvežti šiltųjų
kraštų augalai, pavyzdžiui, palmės. Palankus klimatas čia vilioja poilsiauti britus.
Dėl drėgno klimato salose gana daug upių, iš kurių nemažai visus metus vandeningų.
Garsiausia Britanijos salõs upé - Temzė. Ji neilga, bet žemupyje plati ir gili, todėl iki Londono
gali atplaukti net dideli jūrų laivai. Britų salose daug ežerų, ypač Škotijoje. Jų, pailgų ir gilių,
gausiausia kalnų slėniuose. Legendomis apie gyvenančią priešistorinę būtybę apipintas.
Neso ežeras primena plačią upę ir yra 39 km ilgio. Didžiausias (340 km²) Britų salų ežeras -
Nėjus Šiaurės Airijoje. Šiaurės vakarų Anglijoje gausu nedidelių ežerų. Šis įstabaus gamtos
grožio ežerų kraštas (Lake District) paskelbtas nacionaliniu parku.
Airija. Tokį šalies padalinimą lėmė istorinė praeitis ir tautiniai skirtumai. Jungtinę Karalystę
sudaro keturios dalys: Anglija, Skotija, Velsas ir Šiaurė. Britų tautos Britų salose gyvena kelios
tautos. Seniausiai čia atsikraustė keltų gentys britai ir galai. Ilgą laiką jie buvo pagrindiniai šių
salų gyventojai. VI a. į Bridauguma salose gyvenančių britų susimaišė su germanais. Tik Velso
bei Skotanijos salą pradėjo keltis germanų gentys-anglai ir saksai. Per šimtus metų
tijos kalnų gyventojai, atrėmę svetimtaučių puolimus, išlaikė daugiausia savitumo. Airija tais
laikais nepatyrė anglų ir saksų prievartos. Dabar Jungtinėje Karalystėje gyvena trys
pagrindinės tautos-anglai, škotai ir velsiečiai, o Airijos saloje - airiai ir vadinamieji britų airiai
(kitados čia persikraustę anglai ir škotai). Pastarieji sudaro 2/3 Šiaurės Airijos gyventojų
ir, kitaip nei airiai-katalikai, yra protestantai. Ne tik anglų, bet ir kitų britų
tautų pagrindinė kalba yra anglų. Tik nedidelė dalis airių, Škotijos bei Velso gyventojų
tebešneka keltų kalbomis (9 pav.). Imigrantai Jungtinėje Karalystėje
Nuo 1945 m. į Jungtinę Karalystę pradėjo keltis daug imigrantų iš buvusių
Britanijos kolonijų. Palikti gimtinę žmones vertė skurdas, kariniai konflik-
tai. Kurį laiką imigrantų skaičius nebuvo ribojamas, todėl dabar šalyje gyve-na keli milijonai
atvykėlių iš Indijos, Pakistano, kitų Azijos ir Afrikos šalių. Štai Lòndone šnekama beveik 200
skirtingų kalbų, net trečdalis sostinės gyventojų - imigrantų šeimos. Nuo 1981 m. imigracijos
tvarka sugriežtinta, bet Europos Sąjungos piliečiams taikoma daug lengvatų.
Airijos gyventojų pokyčiai Airija yra vienintelė Europos valstybė, kurios gyventojų skaičius
per pastaruosius du šimtus metų sumažėjo. XIX a. pradžioje šalyje gyveno 6,5 mln.
žmonių, o dabar tik 4 mln. Tai daug kuo susiję su tragedija, kuri ištiko Airiją
XIX a. viduryje, kai neužderėjo bulvės svarbiausias airių maistas. Tada badu mirė 1 mln.
žmonių, o daugelis išgyvenusiųjų troško kuo greičiau palikti šalį ir persikelti gyventi į gretimą
Didžiąją Britaniją arba už Atlanto. Dabar net 30 mln. Jungtinių Valstijų gyventojų tvirtina, kad
turi airiškų šaknų. Pastaruosius 10 metų gyventojų skaičius Airijoje sparčiai auga.
Gimstamumo ir natūraliojo gyventojų prieaugio rodikliai aukščiausi Europos Sąjungoje, o
imigrantų skaičiumi šalis pirmauja Europoje. Kadangi Airija padarė didžiulę ekonominę
pažangą, o žmonių gyvenimo kokybė kaip stipriausiose valstybėse, į tėvynę grįžta kitados
išvykę airiai. Daug žmonių į šalį atvyksta padirbėti. Tarp tokių - nemažai lietuvių. Airija-
vienatautė valstybė. Beveik visi jos gyventojai yra airiai, o gimtąją airių kalbą vartoja tik
penktadalis. Dauguma kalba angliškai, nes anglų viešpatavimo šioje šalyje laikais airių kalba
mokyklose buvo uždrausta. Dabar šalies vyriausybe labai rūpinasi atgaivinti gimtąją kalbą.
Jungtinės Karalystės pramonė praeityje ir dabar. Daugiau kaip prieš 200 metų Anglijoje
prasidėjo permainos, kurios labai pakeitė žmonių gyvenimą. Nauji išradimai, produkcijos
gamybos pokyčiai sukėlė pramonės pérversmą. Ilgą laiką Didžioji Britanija buvo viena
galingiausių ir pažangiausių pramonės šalių pasaulyje. Tačiau prieš 30-50
metų šalis patyrė didelę ekonomikos krizę. Ją sukėlė tradicinių ūkio šakų - tekstilės, anglių
gavybos ir metalurgijos (plieno lydimo)-nuosmukis. Pramonės įmonės techniškai ir
morališkai paseno, nes naudojo daug žaliavų, energijos, darbo jėgos, todėl gatava produkcija
pasidarė per brangi. Dėl krizės buvo uždaryta daug gamyklų, žmonės neteko darbo.
Paskutiniais dešimtmečiais Jungtinės Karalystės ekonomikoje įvyko esminių permainų.
Pradėjus eksploatuoti naftos ir gamtinių dujų telkinius Šiaurės jūros dugne, modernizavus
nenašias pramonės įmones, krizė buvo įveikta. Šalis grižo į ekonomiškai stipriausių šalių
gretas. Dabar pagal BVP ją Europoje lenkia tik Vokietija. Anksčiau Jungtinės Karalystės
ekonomikos pagrindą sudaré tekstilės ir mašinų pramonė. Mūsų laikais šalyje didžiu-
lis vaidmuo tenka elektronikos, naftos perdirbimo, chemijos pramonės šakoms. Pagal naftos
gavybą ji kartu su Norvègija pirmauja Europoje. Šalis visiškai apsirūpina energijos šaltiniais,
dalį jų eksportuoja. Jungtinėje Karalystėje gerai išplėtota aukštųjų technològijų pramonė. Jos
įmonėse gaminama aukščiausio lygio produkcija: kompiuteriai, vaistai, lėktuvai,
kosminė įranga.
Pakilus pramonės lygiui, pasikeitė ir daugelio pramonės miestų vaizdas. Anksčiau daugelis jų
(pvz., Mančesteris, Liverpulis) skendėjo dūmuose, namai buvo aprūkę, trūko švaros ir
tvarkos. Neliko aplinką smarkiai teršiančių gamyklų, atsirado daugybė naujų, modernių.
Tokiuose miestuose labai išsiplėtė paslaugų sfera. Centrinėse miestų dalyse įsikūrė daug
įvairių parduotuvių, kavinių, pramogų centrų.
Prancūzijà – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Labai patogi šios šalies
geografinė padėtis. Ją lemia ne tik vandenyno ir jūrų artumas, bet ir tai, kad ši šalis ribojasi
su ekonomiškai stipriomis valstybėmis. Prancūzijos šiaurės vakaruose toli į jūrą įsiterpia
Bretanės pusiasalis. Jo šiaurę skalauja Lamanšo sąsiaurio vandenys. Viduržemio
jūroje šiai šaliai priklauso Korsikos sala. Kontrastingas paviršius Prancūzijos paviršius
ypatingas tuo, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiausi kalnai driekiasi paribiais. Jie
labai įvairūs. Vieni seni ir žemi, kiti - jauni ir aukšti. Senus kalnus (Vogėzus, Jurą) ir kai kurias
aukštumas (Bretanės) sudaro kietos kristalinės uolienos jauni Alpių ir Pirėnų kalnai. Alpèės
iškilusios Prancūzijos pietryčiuose. Kalnyno pakraščiai sudaryti iš minkštų nuo- sėdinių
(klinčių, dolomito), o aukščiausi kalnagūbriai - iš kietų kristalinių uolienų (granito). Pietinėje
šalies dalyje didelį plotą apima Centrinis masyvas. Lygumos Prancūzijoje apima beveik pusę
šalies teritori- jos: šiaurėje-Paryžiaus baseinas, šiaurės vakaruose-Luaros žemuma, o
pietvakariuose - Akvitanijos baseinas. Išilgail Biskajos įlankos driekiasi Landai. Anksčiau čia
telkšojo neįžengiamos pelkės. Jos buvo nusausintos ir apsodintos pušimis. Šios srities
pasididžiavimas - smėlio kopos, kurios tęsiasi siauru pakrantės ruožu ir primena mūsų Kuršių
nerijos kopas. Landuose jos aukštesnės nei Lietuvojè, vienal iškilusi net 114 m ir yra
aukščiausia Europoje. Prancūzijoje ilgą laiką buvo išgaunama daug įvairių naudingųjų
iškasenų: geležies ir urano rūdos, akmens anglių, sidabro, boksito (aliuminio rūdos).
Svarbiausi telkiniai išseko, todėl dabar dauguma pramonei reikalingų naudingųjų iškasenų
importuojama.
Centrinis masyvas
Šie neaukšti kalnai apima didžiulę Prancūzijos teritoriją. Plotu ji didesnė už
Lietuvą. Centrinio masyvo pagrindą sudaro senosios kristalinės uolienos, o kai
kur į paviršių iškyla vulkaninių. Iš kalnų išteka daug upių, todėl Centrinis masy-
vas dažnai vadinamas Prancūzijos vandens saugykla. Kai kurių upių slėniai labai
gilūs, siauri ir primena kanjonus. Daugelyje vietų per juos nutiesti tiltai.
Kalnų pasididžiavimas - užgesusių ugnikalnių kūgiai ir gausybė kraterių.
Seisminiai procesai šioje teritorijoje prasidėjo maždaug prieš 50 mln. metų, for-
muojantis Alpėms. Dėl poslinkių Žemės plutoje Centriniame masyve susidarė
daug lūžių, kuriais iš gelmių į paviršių kilo magma. Ilgainiui lavà ir pelenai su-
kūrė ugnikalnius. Jungdamiesi jie suformavo įspūdingo vulkaninių kalnų virti-
nes. Kai kurie ugnikalniai paskutinį kartą veržėsi prieš 6 tūkst. metų. Nors visi
jie užgesę, gelmėse laikosi labai aukšta temperatūra. Tai liudija daugelyje vietų
iš Žemės trykštančios karštosios versmės bei mineraliniai šaltiniai. Tokiose vie-
tose įkurta gydomųjų kurortų, kurie privilioja daug poilsiautojų.
Prancūzijos ilgiausios upės yra Luara ir Rona. Jos nepanašios. Luara yra ilgiausia, o Rona
vandeningiausia. Luarà išteka iš Centrinio masyvo, toliau vandenis plukdo per lygumas. Ronà
išteka iš Alpių ledynų ir per Ženevos ežerą patenka į Prancūzijos teritoriją. Kadangi Luara
teka lygumomis, jos mityboje vyrauja lietaus vanduo. Ronos svarbiausias mitybos šaltinis -
ledynų ir sniego tirpsmo vanduo. Skiriasi ir šių upių žiotys. Rona žiotyse sudaro deltą, yra
laivuojama ir jungia pramoninį Liono rajoną su jūra. Luara žiotyse sudaro estuăriją ir
laivuojama tik žemupyje. Jos slėnyje esančios pilys privilioja daugybę įvairių šalių turistų.
Beveik visi didžiausi Prancūzijos uostai (Havras, Nantas, Bordo) yra išsidėstę prie svarbiausių
upių estuarijų. Išimtis netoli Ronos deltos esantis Marselis. Pagal krovinių apy-
vartą jis yra vienas iš didžiausių Europos uostų.
Dauguma Prancūzijos gyventojų kalba prancūziškai ir vadina save prancūzais. Bet kai
kuriuose šios šalies regionuose (Bretanėje, Elzase, Korsikoje) šnekama vietos kalba. Antai
Bretanės pusiasalio gyventojų bretonų kalba giminiška airių kalbai, o šiaurės rytuose
gyvenantys elzasiečiai šneka panašiai kaip vokiečiai.
Prancūzijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, mažas gimstamumas. Kad šalyje nemažėtų
gyventojų ir nepritrūktų darbo jėgos, priimta įstatymų, kurie leidžia atvykti ir gyventi šioje
šalyje. Per kelis dešimtmečius imigravo daug žmonių iš Italijos, Ispanijos, Portugalijos.
Atvykėliai iš buvusių Prancūzijos kolonijų Afrikoje (Alžyro, Maròko, Kameruno,
Kòngo) paprastai kuriasi didžiuosiuose miestuose ir puikiai moka prancūzų kalbą.
Dabar šalyje yra apie 4 mln. arabų ir juodaodžių. Daugelis jų gimė Prancūzijoje, todėl laiko
save tokiais pat piliečiais kaip ir prancūzai. Šios gyventojų grupės gyvenimo lygis žemesnis
negu šalies vidurkis. Priemiesčiuose, kur įsikūrę išeiviai iš Afrikos, labai didelis
nusikalstamumas.
Pramonė - ūkio pagrindas Ekonomiškai Prancūzijà yra viena iš stipriausių pasaulio
valstybių. Joje pagaminta pramonės produkcija turi gerą vardą visame pasaulyje.
Prancūziškų automobilių, padangų, kosmetikos, maisto produktų, madingų drabužių, kitų
gaminių galima įsigyti ir Lietuvoje. Skirtingą produkciją gaminančios įmonės šalyje iš-
dėstytos ne atsitiktinai, o tam tikra tvarka. Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių, kurios
vadinamos pramonės išdėstymo veiksniais: geras kelių tinklas, arti žaliavų ištekliai,
kvalifikuota darbo jėga, netoli gausu vartotojų. Dauguma regionų turi savo specializaciją, t.
y. gamina tam tikrą produkciją.
Didžiausias pramonės regionas yra Paryžius ir jo apylinkės (Île-de-France). Čia gyvena labai
daug žmonių, arti mokslo centrai, puikus kelių tinklas. Sostinės regione gaminama įvairi
produkcija: automobiliai, elektronika, elektros prekės. Paryžius pagrįstai laikomas
svarbiausiu madų miestu. Pasaulinę šlovę pelnė čia gaminama par-
fumerija ir kosmetika. Liono ir Sen Etjeno miestų sritis nuo seno yra prancūziškų tekstilės
gaminių centras. Dauguma jos įmonių dabar naudoja ne natūralias medžiagas, o perdirba
chemijos pramonėje pagamintą sintetinį pluoštą. Prancūzijà plėtoja daug modernių
pramonės šakų. Aukštųjų technologijų įmonių apstu ne tik Paryžiuje. Ypač daug jų kuriama
šalies vakaruose ir pietuose: plačiame ruože nuo Nanto per Bordò ir Tulūzą iki Marselio. Čia
gaminami kompiuteriai, programinė įranga, surenkami europiniai lėktuvai AIRBUS.
Svarbiausias Prancūzijos aviacijos bei kosminės pramonės centras yra Tulūza. Produkcijos
gamyba glaudžiai susijusi su moksliniais tyrimais. Šalyje elektros energiją gamina vandens,
šiluminės bei branduolinės elektrinės. Prancūzijà neturi didesnių naftos ir gamtinių dujų
telkinių, bet ilgai garsėjo urano rūdos gavyba. Ši rūda yra svarbiausias branduolinių
elektrinių kuras. Dabar šalyje veikia daugiau kaip 20 tokių elektrinių, Jose pagaminama apie
tris ketvirtadalius visos elektros energijos.
Stiprus ir įvairus žemės ūkis Pieno produktai, rūkyti mėsos gaminiai, vaisiai ir vynas bei
daugelis kitų prancūziškų maisto produktų plačiai žinomi ir vertinami už šios šalies ribų.
Prancūzijos žemės ūkio produkcija tvirtai pirmauja Europoje. Žemės ūkis labai našus.
Prieš 50 metų šioje ūkio šakoje dirbo 6 mln. žemdirbių, o dabar tik 1,3 mln. Nepaisant to,
produkcijos pagaminama daugiau nei anksčiau. Kadangi šalies teritorija didelė, kiekvienas
regionas turi savo specializaciją (10 pav.). Ji daugiausia priklauso nuo dirvožemių derlingumo
ir klimato. Bretanėje ir Normandijoje dėl palankaus klimato daržovės laukuose auginamos
ištisus metus, plėtojama produktyvi gyvulininkystė. Trečdalį šalies pieno ir didžiąją dalį sūrių
tiekia Normandija. Šis kraštas juokais dažnai vadinamas. Prancūzijos pieno ferma. Šalyje
gaminama apie 300 rūšių sūrių. Ypatingas šios srities gaminys yra sìdras – svaigusis obuolių
gėrimas. Kadangi vynuogėms čia nepakanka šilumos, ūkininkai vyną nuo seno gamino iš
obuolių.
Didžiųjų upių - Ronos, Garonos ir Luaros - slėniuose vyrauja švelnus klimatas, kuris labai
tinka vynuogėms auginti. Bordo apylinkėse ir Burgundijoje vasarą ne taip
karšta kaip prie Viduržemio jūros. Toks klimatas ypač palankus raudonosioms vynuogėms
auginti, iš kurių gaminamas garsus vynas (11 pav.).
Prancūzai ypač daug užaugina javų: ne tik patys apsirūpina, bet ir eksportuoja. Grūdų
aruodu laikoma šiaurinė ir vidurinė dalis, kur yra derlingiausi šalies dirvožemiai. Ūkiai čia
labai dideli-neretai 200 ha ir daugiau, naudojama ypač moderni technika. Daugiausia
auginama javų ir cukrinių runkelių. Šalies pietryčiuose, kur vyrauja šiltas klimatas, auginami
apelsinai, citrinos, alyvuogės, figos. Vasarą čia labai karšta, iškrinta mažai kritulių, todėl
būtina drėkinti dirvas.
Prancūzijoje nuo seno puoselėjamos ir svetur labai vertinamos vyno gamybos
tradicijos. Šalyje pagaminama beveik ketvirtadalis viso pasaulio vyno, kuriam sunaudojama
didžioji išaugintų vynuogių dalis. Prancūzijos vynas vadinamas pagal
vietovę, kurioje gaminamas. Pasaulinę šlovę pelnė ir geriausiu pasaulyje laikomas
Bordo (Bordeaux) bei Burgundijos vynas. Šioje šalyje pradėtas gaminti šampānas.
Šampanės srityje per metus pagaminama 200 mln. šio gėrimo butelių! Iš Konjako
(Cognac) miesto apylinkių kilo garsus spiritinis gėrimas konjakas.
Olándija yra nedidelė valstybė prie Šiaurės jūros. Plotu ji pusantro karto
mažesnė už Lietuvą, o gyventojų beveik šešis kartus daugiau. Olándijoje labai tankiai
gyvenama. Vidutinis gyventojų tankumas - per 400 žm./km² yra didžiausias Europoje.
Olandijoje gausu miestų. Daugiausia šalies vakaruose. Miestiečių dalis sudaro 82%
gyventojų. Tai vienas aukščiausių rodiklių Europoje. Daugelyje Olandijos miestų gatvės yra
prieš kelis šimtus metų įrengti kanalai. Daugiausia jų šalies sostinėje Amsterdame.
Šalis žemiau jūros lygio Olandai savo šalį vadina Nederland (žemumų kraštas). Šis vietovardis
taikliai apibūdina Olandijos paviršių, nes apie 30% teritorijos yra žemiau jūros lygio (2 pav.).
Šimtus metų šalies gyventojai kovoja su grėsmingais jūros potvyniais ir iš krantų
išsiliejančiomis upėmis. Praėjusiame amžiuje per vieną stiprią audrą jūros vanduo užtvindė
160 000 ha žemės, žuvo 1800 žmonių. Siekdami apsiginti nuo tokių gamtos stichijų, olandai
nuo seno statė pýlimus. Grimztant sausumai, juos aukštino, tvirtino. Antai 1200 m. pylimai
buvo tik 2 m aukščio, o dabar kai kurie siekia net 12 metrų. Ypač didelį pylimų statybos
projektą olandai įgyvendino 1958-1985 m.: pylimų sistema atitvėrė Reino, Maso ir Šeldės
žemupyje šių upių žiotis nuo Šiaurės jūros. Laivams į upių uostus įplaukti įrengti šliuzai,
specialūs vartai.
Per šimtus metų olandai išmoko pylimais ne tik apsaugoti savo žemes nuo jūros potvynių,
bet ir dalį jūros paversti sausuma. Nusausintos žemės vadinamos pòlderiais. Tai lyg
šachmatų lenta, kurioje įrengta gausybė kanalų ir griovių (1 pav.). Į juos subėgantis lietaus
arba upių vanduo siurbliais pakeliamas į aukštesnius kanalus ir nuteka į jūrą. Seniau čia
statydavo vėjo malūnus. Jie ir grūdus malé, ir vandenį pumpavo. Daug tokių malūnų išliko.
Šimtmečius kanalais ne tik nutekėdavo vanduo, bet jais vyko ir laivyba, Iki šiol daugelyje
miestų yra išlikę kanalų. Nusausintuose ir sutvirtintuose polderiuose įrengiami dirbamieji
laukai, šiltnamiai, statomos gyvenvietės, gamyklos, tiesiamos transporto magistralés,
kuriami poilsio ir pramogų parkai.
Olándijos žemėlapyje aiškiai matyti didelis vandens telkinys (2 pav.). Kitados jo vietoje buvo
nedidelis gėlas ežeras, kurį supo labai derlingos žemės. Prieš 700 metų per ypač stiprų
potvynį jūros vanduo plūstelėjo giliai į sausumą ir užliejo didžiulę teritoriją. Susidarė
druskinga jūros įlanka. XX a. pradžioje imtasi nusausinti šią įlanką. Iš pradžių buvo supiltas 30
km ilgio pylimas, kuris atitvėrė įlanką nuo jūros (3 pav.). Susidarė didelis gėlo vandens ežeras
Eiselis. Nuo 1937 m. jis po truputį sausinamas. Sausuma jau paversta 165 tūkst. ha jo ploto.
Buvusios įlankos vietoje suformuoti keturi dideli polderiai. Žemė juose labai derlinga, todėl
ypač tinka daržovėms, gėlėms auginti.
Didžioji dalis gėlių, kurias perkame rudenį, žiemą ir pavasarį, į Lietuvą patenka ne iš šiltųjų
kraštų, o iš Olandijos šiltnamių. Pirkdami daržoves, irgi retai atkreipiame dėmesį, kad
pomidorai, agurkai ar paprikos atvežtos iš šios šalies. Šiltnamių úkis Olándijoje - sena
tradicija, kuriai ne mažiau kaip 100 metų. Daugiausia šiltnamių yra vakarinėje šalies dalyje,
kur tūkstančiai stiklinių stogų driekiasi kiek akys užmato (6 pav.). Tai būdingo Olandijos
kraštovaizdžio dalis. Šiltnamiuose įdiegta kompiuterinė technika net ir žiemą sukuria idellias
sąlygas. Palaikant reikiamą temperatūrą ir tinkamą apšvietimą, tolygiai drėkinant ir tręšiant,
tiekiant šviežią orą, daržovės ir gėlės auga sparčiau nei atviruose laukuose. Šiais laikais
auginama ne natūraliame, o dirbtiniame dirvožemyje arba apskritai be jo. Taip augalai
apsaugomi nuo kenkėjų. Vanduo ir maistingosios medžiagos purškiamos iš vamzdelių ant
kiekvieno augalo šaknų tam tikrais laiko tarpais. Olandijos šiltnamių ūkis labai intensyvùs.
Šiltnamiuose dirba vos 1,5% šalies gyventojų, o užauginta produkcija ne tik patenkina šalies
poreikius, bet ir gausiai eksportuojama. Net trys ketvirtadaliai daržovių iškeliauja į kitas ša-
lis. Olándija neretai vadinama didžiausiu pasaulio gėlynu, nes šalis išaugina
daugiausia gėlių pasaulyje. Kasdien jų parduodama iki 20 milijonų!
Vokietijà užima didelę vidurio Europos dalį, todėl jos geografinė padėtis labai patogi. Šalis
yra tarsi magistralinių kelių tarp skirtingų Europos regionų (Šiaurės-Pietų; Vakarų Rytų)
,,kryžkelėje“. Vokietijos krantus skalauja Baltijos ir Šiaurės jūros, todėl ,,jūrų vartai“
Vokietijai atveria dar platesnį langą į Europą bei pasaulį. Naujuose žemėlapiuose matome
vieną Vokietiją, tačiau nelabai seniai Vokietijos buvo dvi. Pralaimėjusi Antrąjį pasaulinį karą
šalis buvo padalyta į keturias zonas: JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų
Sąjungos. 1949 m. JAV, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai priklausančiose zonose buvo įkurta
Vokietijos Federacinė Respublika (VFR), o Sovietų Sąjungos zonoje - Vokietijos Demokratinė
Respùblika (VDR). Daugiau nei 40 metų vokiečių tautą skyrė siena. Abi Vokietijos
dalys susijungė tik 1990 m. spalio 3 d.
Pagal gyventojų skaičių Vokietijà-didžiausia Europos valstybė po Rusijos. Joje gyvena
daugiau kaip 83 mln. žmonių, daugumą sudaro vokiečiai. Vidutinis gyventojų tankumas yra
labai didelis (230 žm./km²). Imigrantų yra apie 7 mln., daugiausia - turkų (apie 2 mln.), taip
pat yra atvykusių iš rytų ir pietų Europos: lenkų, rusų, italų, graikų, serbų, kroatų. Dažniausiai
žemos kvalifikacijos imigrantai įsidarbina nepopuliariose tarp vietinių gyventojų darbo
vietose - statybose, metalurgijos įmonėse, monotoniškose konvejerinėse įmonėse, tvarko
miestų gatves, patalpas, plauna mašinas ir pan. Gyventojų skaičius Vokietijoje auga tik dėl
imigracijos. Vietos gyventojų vokiečių pastebimai mažėja. Kelis paskutiniuosius metus
gimstamumo rodikliai šalyje (8,2-8,3/1000 gyv.) buvo vieni iš blogiausių pasaulyje.
Miestai
Šalis labai urbanizuota. Miestuose gyvena apie 90% žmonių. Vokietijai būdingi miestų
susitelkimai - aglomerãcijos. Jas sudaro stambūs miestai, susilieję su gretimais miestais ir
miesteliais (1 pav.). Vien didžiausioje Europos Reino ir Rūro aglomeracijoje telkiasi daugiau
kaip 10 mln. žmonių! Labai didelę aglomeraciją sudaro teritorija aplink Frankfurtą prie
Maino. Daug aglomeracijose gyvenančių žmonių kasdien dideliais atstumais važi-
nėja į darbą arba mokslus.
Gamtinės sąlygos
Vokietijà iš šiaurės į pietus tęsiasi apie 900 km. Tolstant nuo jūros, kyla paviršius, keičiasi
kraštovaizdis. Šiaurės Vokietijoje plyti žemumos, vidurio Vokietijoje - vidutinkalniai, o pietų
Vokietijà - kalnų ir plynaukščių kraštas.
Šiaurės Vokietijos žemuma
Šiaurinėje Vokietijos dalyje plačia juosta driekiasi Vokietijos žemuma. Jos paviršius susidarė
per paskutinį apledėjimą iš ledyno suneštų sąnašų. Tose vietose, kur ledynas buvo sustojęs
ilgesnį laiką, susikrovė aukštumos, čia gausu Vidutinkalniai Alpių prieškalnės
Alpės ežerų. Dėl šių gamtos ypatumų šiaurės Vokietijos kraštovaizdis panašus į Lietuvos
aukštumas. Nuo seno šioje Vokietijos dalyje verčiamasi žemės ūkiu. Žemė čia gerai įdirbama
ir kruopščiai naudojama. Žemės ūkiui buvę netinkami plotai sukultūrinti ir paversti ariamais
laukais bei ganyklomis. Miškų šioje šalies dalyje nedaug, vyrauja pušynai.
Vidutinkalniai
Šie neaukšti kalnai apima plotą nuo Vokietijos žemumos iki Alpių prieškalnių. Kitaip negu
šalies šiaurėje, lygumų čia beveik nėra. Keliolika šioje juostoje esančių kalnų masyvų
susidarė paleozojaus eroje -per hercininę kalnodarą. Šiauriausi Vokietijoje ir visoje
vidutinkalnių juostoje yra Harco kalnai. Jų vardu pavadinta kalnodara. Kalnai stipriai
sudūlėję, nes per milijonus metų lietus, sniego tirpsmo vandenys išplovė plačius slėnius,
nugludino viršūnes. Nė viena iš jų neiškyla iki 2 km aukščio. Šioje šalies dalyje daug miškų,
todėl kai kurie kalnai net ir pavadinti atsižvelgus į miškų gausą, pavyzdžiui, Švarcvaldas
(Juodasis miškas), Tiuringijos miškas. Vokietijos vidutinkalniuose randama svarbių
naudingųjų iškasenų: rusvųjų ir akmens anglių, geležies ir kitų rūdų, akmens ir kalio druskos.
Pavyzdžiui, Rūdiniuose kalnuose seniau buvo kasamos sidabro, švino, kitų metalų rūdos.
Nors telkiniai jau seniai išseko, tačiau pavadinimas „rūdiniai“ išliko. Vokietijos vakaruose
iškilę Reino skalūniniai kalnai, per kuriuos vingiuoja ir dalija šiuos kalnus į dvi dalis.
Alpės ir jų prieškalnės Pietų Vokietijà-kalnų ir plynaukčių kraštas. Bavarijos plynaukštė tar-
si laiptų pakopa pietų kryptimi kyla aukštyn. Per paskutinį apledėjimą nemažą teritoriją
dengė nuo Alpių nuslinkę ledynai. Jiems ištirpus, susidaré kalvotas, ežeringas kraštovaizdis. Į
pietus nuo Bavarijos plynaukštės prasideda Alpés. Vokietijai priklauso tik siauras jų ruoželis,
bet kai kurios kalnų viršūnės pakyla į beveik 3 km aukštį. Vokietijos Alpės-mažiausiai
žmogaus paveikta gamtos sritis šalyje. Čia daug poilsiaviečių ir kurortų.
Stiprios pramonės šalis Ekonominiu atžvilgiu Vokietijà-labai svarbi Europos šalis. Pra-
monės apimtimi ji ne tik pirmauja žemyne, bet ir yra viena iš galingiausių šalių pasaulyje. Ji
atsilieka tik nuo JAV, Kinijos ir Japonijos, todėl šios šalys yra nuolatinės Vokietijos
konkurentės. Tačiau pagal produkcijos eksportą jai neprilygsta jokia kita pasaulio šalis.
Pramonės įmonėse dirba 31% šalies darbuotojų. Vokietijai ypač svarbi mašinų gamyba,
elektronikos ir elektrotechnikos pramonė. Įvairias įmones valdo didelės bendrovės. Turbūt
ne kartą teko girdėti ,,Siemens", AEG, ,,Bosch" ir kitų firmų pavadinimus, ku-
rių elektronikos, elektrotechnikos ir kiti gaminiai labai vertinami pasaulyje.
Sparčiai plėtojamos ir kitos pramonės šakos. Ypač stipri chemijos pramonė. Šiai šakai
priklauso tokios garsios bendrovės kaip BASF (didžiausia chemijos bendrovė pasaulyje),
,,Bayern“, „Henkel Gruop". Chemijos pramonės įmonės gamina vaistus, sintetinį
pluoštą, plastikus, dažus, trąšas ir kitus gaminius. Kadangi sparti chemijos pramonės plėtotė
kelia pavojų aplinkai, šalies vyriausybė imasi ryžtingų priemonių gamtos taršai mažinti.
Vidiniai ekonominiai skirtumai Vokietiją sudaro 16 savarankiškų kraštų (žemių). Didžiausia
pagal plotą yra Bavarija, o pagal gyventojų skaičių-Šiaurės Reinas-Vestfalija. Penkiose Rytų
Vokietijos žemėse ekonominiai rodikliai ir gyvenimo lygis gerokai žemesni ekonomika. Jos
neigiamos pasekmės bus jaučiamos dar ilgai. Vokietijos vynei kitose žemėse, nes čia iki 1990
m. veikė neefektyvi planinė komandinė riausybė šioms žemėms skiria daug investicijų, todėl
jų atsilikimas nuo karų žemių palaipsniui mažėja. Šiandien ekonomiškai stipriausios yra
Hesenas ir pietų Vokietijos žemės (Baden-Viurtembergas ir Bavarija). Heseno žemėje esantis
Frankfurtas prie. Maino yra Europos Sąjungos finansų sostinė, čia įsikūrę daugybė bankų.
nas. 9 Rūras-tarp praeities ir dabarties Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje išsidėstęs vienas iš
didžiausių Europoje Reino-Rūro pramoninis rajonas. Prieš 200 metų dauguma dabartinių
šios srities miestų buvo kaimai arba maži miestukai, supami dirbamųjų laukų ir miškų.
Išradus plieno lydymą, kuriam reikia anglių ir geležies rūdos, Rūro sritis ėmė sparčiai
keistis. Netrukus čia ėmė kurtis pramonės įmonės, iš plieno gaminančios įvairią
produkciją. Augančiai pramonei reikėjo vis daugiau darbuotojų, žmonėms-gyvenamojo
būsto. Taip miestai po truputį plėtėsi ir galiausiai susiliejo į didžiulį miestų
junginį- aglomeraciją. Dabar joje telkiasi per 10 mln. žmonių. Mažėjant anglių gavybai,
kasyklas imta uždarinėti. Baiminantis, kad dėl to daug žmonių gali likti be darbo, Rūro srityje
imtasi nemažų pertvarkymų. Senosios įmonės uždaromos, didžiuliai karjerai rekultivuojami.
Jų vietoje imta kurti modernias pramonės įmones, visoje srityje atsirado daug poilsio ir
pramogų parkų. Kitados neišvaizdi, labai užteršta pramonės sritis per kelis dešimtmečius
tapo patraukli ir dirbti, ir gyventi.