Kultūros paveldo objektai Radviliškio rajone

2-OJI PAPILDYTA LAIDA

2019
 Knyga sudaryta ir iliustruota remiantis savaitraštyje „Radviliškio naujienos“
2015–2016 m. spausdintu Aušros Mikšienės ir Vytauto Simelio paruoštu straipsnių
ciklu „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, taip pat Radviliškio
rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus bei Radviliškio viešosios
bibliotekos archyvų medžiaga.

Išleido Radviliškio viešoji biblioteka. Tai – jos 2017 m. įgyvendinto projekto

„Kultūros paveldas Radviliškio rajone“ rezultatas. Šio projekto partneris –
Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyrius.

Knygos leidyba paremta pagal patvirtintą Grožinės literatūros ir kitų Radviliškio

rajono savivaldybei reikšmingų leidinių leidybos projektų dalinio finansavimo
Radviliškio rajono savivaldybės biudžeto lėšomis tvarką ir 2017 m. Paveldosaugos
darbų programą. Vykdant 2019 m. Paveldosaugos darbų programą, buvo papildyta
knyga, kurios leidybą finansavo Radviliškio rajono savivaldybė.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-609-455-454-4

C Radviliškio viešoji biblioteka, 2017

„Tai, kas atrodė esą nuo mūsų nutolę,
išnykę, mirę, prisikelia atmintyje ir gyvena toliau.“
Antanas Maceina
 Vertybės, kurias turime išsaugoti

Laikas – nesibaigianti virtinė įvykių, reiškinių, vardų, pokyčių. Vieni

pamažėl tolsta užmarštin, kiti užima jų vietą. Amžina ir nesustabdoma tėkmė.
Tačiau atmintis pajėgi per ją tiesti tiltus ir jais susigrąžinti vertingiausius
praeities ženklus, kad juos išsaugotų dabarčiai ir ateičiai.
Tų iškalbingų ženklų slenkantys šimtmečiai Radviliškio rajonui
nepašykštėjo: išliko piliakalnių, pilkapynų, dvarų, malūnų, istorinių vietų ir su
jomis susijusių reikšmingų įvykių, iškilių asmenybių atminimas. Svari viso to
dalis įtraukta į Kultūros vertybių registrą, yra saugoma valstybės. Šia knyga ir
norėta skaitytoją koncentruotai supažindinti su tuo neįkainojamu praeities
turtu, kad galėtų įsitikinti, pagrįstai didžiuotis, kokių neįkainojamų vertybių
turime, ką privalome išsaugoti savo palikuonims.
Projektas iš projekto – taip atsirado šios knygos idėja. Viskas prasidėjo nuo
savaitraščio „Radviliškio naujienos“ įgyvendinto 2015–2016 metų kultūros,
šviečiamosios veiklos projekto „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė
Radviliškio rajone“, kurį dalinai finansavo Spaudos, radijo ir televizijos
rėmimo fondas. To leidinio korespondentė Aušra Mikšienė kartu su Radviliškio
rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėju
Vytautu Simeliu aplankė kone visus į Kultūros paveldo departamento registrą
įtrauktus rajono objektus – senąsias kaimų kapines, koplyčias, koplytstulpius,
dvarus, mauzoliejus, bažnyčias ir kita. Savaitraštyje spausdintas ciklas
išsamių, iliustruotų publikacijų apie tai, sulaukęs susidomėjimo ir įvertinimų.
Jau tada, pasak Aušros Mikšienės ir Vytauto Simelio, pagalvota: o jei
medžiagą, sukauptą to projekto metu, suglausti į krūvą ir, atitinkamai
pritaikius, išleisti knygos pavidalu?
Ketinimas neblėso ir ilgainiui rado bendraminčių. Radviliškio viešajai
bibliotekai kraštotyrinė, kultūrinė-šviečiamoji veikla yra viena iš svarbiausių.
Be to, čia jau turima sėkmingos leidybinės veiklos patirties. Tad mintis apie
artimos sferos naują knygą atrodė patraukli, įgyvendinama, svarbiausia –
reikalinga skaitytojams, nes tomis temomis bibliotekoje jie domisi, pageidauja
tokios literatūros, duomenų. Taigi Viešoji biblioteka 2017 metais parengė
knygos apie rajono kultūros paveldo objektus leidybos projektą ir sulaukė
paramos pagal patvirtintą Grožinės literatūros ir kitų Radviliškio rajono
savivaldybei reikšmingų leidinių leidybos projektų dalinio finansavimo
Radviliškio rajono savivaldybės biudžeto lėšomis tvarką. Projekto partneriu
tapo Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyrius. „Radviliškio naujienų“
ankstesniame projekte sukaupta medžiaga, nuotraukos, paties Savivaldybės
skyriaus fondai dabar buvo geranoriškai atverti naujajai knygai parengti, už
tai esame nuoširdžiausiai dėkingi.
Taigi šios knygos tekstai parengti, remiantis 2015–2016 m. savaitraštyje
„Radviliškio naujienos“ publikuotu korespondentės Aušros Mikšienės
straipsnių ciklu apie rajono kultūros paveldo objektus, pritaikant tas
publikacijas knygos specifikai – sutrumpinant, labiau koncentruojant esmę,
papildant ir panašiai. Taip pat naudotasi Savivaldybės Paveldosaugos ir
turizmo skyriaus, Viešosios bibliotekos turima medžiaga, spaudos leidiniais.
Rajone išleista vienkartinis žurnalas, nemažai lankstinukų, bukletų,
plakatų, yra daug virtualios medžiagos apie čionykštes lankytinas vietas,
vertingus paminklus. Šių objektų visumą apimančios knygos dar neturėjome –
ją dabar ir išlydime pas Jus.
Tai anaiptol nėra rajono kultūros paveldo studija, gili analizė ar
profesionalus objektų įvertinimas. Gal mūsų pirmasis bandymas kitus
paskatins kokybiškesnei knygai – toks tęstinis darbas būtų ir prasmingas, ir
naudingas mūsų kraštui. O kol kas į šio pirmojo leidinio puslapius įdedame
savo viltį, kad skaitytojai bus atlaidūs, jei ne viskas aprėpta ir ne viskas
pasakyta, jei pasitaikytų netikslumų, neatitikimų, berengiant knygą, spėjusių
kiek pasikeisti duomenų. Kaip ir minėta, šįkart labiau siekta pristatyti visus
tuos objektus vienoje vietoje, kad skaitytojams būtų patogiau, lengviau ir
greičiau apie juos sužinoti, kitiems – tuo susidomėti, o visiems – labiau pajusti
mūsų kultūros paveldo savitumą, reikšmę, gerą pasididžiavimą juo ir pareigą
tai išsaugoti laiko tėkmėje.

Kadangi knyga „Iškalbingi praeities ženklai. Kultūros paveldo objektai

Radviliškio rajone“ buvo labai populiari, 2019 metais nutarta ją papildyti ir
išleisti pakartotinai.

Knygos leidėjai
 Values Which We Have to Save
There are many valuable cultural objects of history in Radviliškis district - mounds,
barrows, manors, mills, ancient burial grounds, monuments and others. Many of them,
which are recorded in the register of the Department of Cultural Heritage under the
Ministry of Culture of the Republic of Lithuania, are protected by the state. To
preserve these past values, pass them on for the future is all human duty.
The weekly "Radviliškio naujienos", with the help of the Radviliškis district
municipality Monument and Tourism department, implemented the project
"Importance and Meaning of Cultural Heritage in Radviliškis District" in 2015-2016,
partly funded by the National Press, Radio and Television Support Foundation. The
weekly printed the cycle of publications by Aušra Mikšiene on most of the cultural
heritage objects of the district. This book is based on these publications, as well as the
archive of the municipality Heritage and Tourism department and the funds of the
Radviliskis public library.
The book "Expressive signs of the past" is an informative acquaintance with the
oldest legacy of Radviliškis region residents – mounds, barrows, mythological
objects. It also contains materials about the Jews' and other old cemeteries. It is
described the Burbiškis manor and park, which has become the pride of today, the
Kleboniškiai countryside farmstead, the manors of Baisogala, Raudondvaris,
Grinkiškis, Maldžiūnai, Radviloniai, Pakiršinys which have interesting histories in
Radviliškis district, and the only urban area is the town of Šeduva. A separate place is
for churches, bell towers, chapel - mausoleums, chapels and chapel chairs. Among the
described objects it is the Šeduva wool-combing workshop, the Grinkiškis and
Šaukotas creamery, the Kleboniškiai, Radviliškis windmills, the ice-houses of the
manors, the greenhouses of flowers, distilleries, the Baisogala and Radviliškis railway
station buildings. The pages of the history of the country are evidenced by the
reflections of the homesteads of Lithuanian partisan signalmen Mikniai and Sajai,
places of mass murder of Jews, monuments and statues. The Šiaulės region is gaining
more and more interest because of the abundance and attraction of the sightseeing
places. The emblem of Emilija Brajinskienė's cultural heritage, which has become the
symbol of Šeduva, has been described, as well as the annual cycling trips organized in
the area to the objects of the region's cultural heritage, reflecting the memories of
Aušra Mikšienė and Vytautas Simelis about trips to the area's attractions.
The book captures and preserves, restores, present objects, and those who are
already vanishing or left alone in photographs and memories, about which little
knowledge is found. This was the purpose of this publication - to commemorate all the
most valuable signs of the culture of the past, to boost the pride of these values and
preserve them for future generations. At the same time, the publication makes it easier
for the reader to find concentrated material in one place and make it more convenient to
use it.
The book - the result of the 2017 project "Radviliškis District Cultural Heritage
Objects" by the Radviliškis district municipality public library. The project partner is
the Department of Monuments and Tourism of the municipality of the district. The
publication is based on an approved procedure according to which partial financing of
publications of fiction and other publishing projects important for the Radviliškis
district municipality from Radviliskis district municipality budget is possible.
TURINYS
Values which we have to save.......................................................................... 9

ARCHEOLOGIJOS PAVELDO OBJEKTAI

Piliakalniai.............................................................................................13
Pilkapynai.................................................................................................23
Šeduvos žydų senosios kapinės..................................................................26
Žydų senosios kapinės............................................................................... 31
Senosios kapinės..................................................................................... 34

MITOLOGIJOS PAVELDO OBJEKTAI

Mitologiniai akmenys, šaltiniai..................................................................41

STATINIŲ KOMPLEKSAI
Kleboniškių kaimo sodyba.........................................................................47
Baisogalos dvaras......................................................................................52
Burbiškio dvaras........................................................................................57
Grinkiškio dvaras...................................................................................... 63
Maldžiūnų dvaras...................................................................................... 67
Radvilonių dvaras......................................................................................71
Raudondvario dvaras.................................................................................76
Pakiršinio dvaras.......................................................................................81
Dvarų parkai..............................................................................................85
Nykstantys dvarai......................................................................................91
Baisogalos geležinkelio stoties kompleksas...............................................97
Radviliškio geležinkelio stoties statinių kompleksas...............................102

STATINIAI
Dvarų ledainės.................................................................................109
Dvarų oranžerijos....................................................................................113
Šeduvos vilnų karšykla............................................................................ 117
Bažnyčios................................................................................................... 121
Varpinės..................................................................................................... 128
Koplyčios-mauzoliejai.............................................................................. 134
Koplytstulpiai............................................................................................ 141
Koplytėlės................................................................................................. 145
Pieninės.................................................................................................... 148
Spirito varyklos..........................................................................................151
Vėjo malūnai...........................................................................................154

ĮVYKIŲ VIETOS
Lietuvos partizanų ryšininkų Miknių sodyba..............................................161
Lietuvos partizanų ryšininkų Sajų sodyba...................................................166
Žydų masinių žudynių vietos ir kapai..........................................................170

URBANISTIKOS PAVELDO OBJEKTAI

Šeduvos miestas..........................................................................................177

MONUMENTAI, PAMINKLAI
Kultūros vertybių registre įrašyti paminklai............................................... 183
Partizanų kapas.......................................................................................... 189
Šiaulės kraštas.............................................................................................192
Šeduvos baba apie kultūros paveldą.......................................................... 197
Dviračių žygiai į rajono kultūros paveldo objektus.................................. 201
Paminklai Vytautui Didžiajam .................................................................. 203
Radviliškio rajono vietos, susijusios su partizaniniu judėjimu 1945–1954
metais......................................................................................................... 208
Senosios Radviliškio rajono kaimų kapinės................................................ 209
Pažinties su rajono kultūros paveldu prisiminimai.................................... 210
Naudoti šaltiniai..................................................................................... 212
Nuotraukų autoriai.......................................................................................213
Paaiškinimai............................................................................................... 214
 Piliakalniai
Žinynai nurodo, kad piliakalnis – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, kad tai
– pilies kalnas. Piliakalniais suprantami ir ankstyvieji, kurie panašūs į paprastas kal-
vas, ir vėlyvieji, kurie, kaip gynybiniai dariniai, sutvirtinti grioviais bei pylimais.
Pavadinimas paprastai kildinamas nuo žodžio „pilti“ (kita versija – nuo žodžio
„pilis“). Dažnai šalia pilies būdavo senovės gyvenvietė, kartais dar ir įtvirtintas
priešpilis.
Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e., Lietuvoje – žalvario amžiuje, ypač
paplito geležies amžiuje. Oficialiais duomenimis, Lietuvos teritorijoje tyrinėta tik apie
dešimtadalį piliakalnių, kurių iš viso priskaičiuojama apie 950. Specialistai nurodo:
kad kalva ar aukštuma būtų pripažinta piliakalniu, turi būti matomi gynybiniai
įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, padaryti statesni šlaitai, pilies kiemas ir kt.),
svarbus ir kultūrinis sluoksnis (namų apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių
gyvenimo likučiai), paliudijimai.
Tolimą praeitį menančius piliakalnius gaubia įvairiausios legendos, padavimai,
todėl tos vietovės visada ypač domino ir traukė žmones. Kad užtikrinus apsaugą,
Lietuvoje draudžiama kasinėti piliakalnius ir senkapius 50 m spinduliu aplink juos.
Radviliškio krašte piliakalniai – seniausias išlikęs čionykščių gyventojų palikimas.
Šių labai svarbių, reikšmingų ir įdomių istorijos, kultūros paveldo objektų amžius
siekia I–II tūkstantmečius prieš mūsų erą. Tai buvo natūralios kalvos, kurių viršūnėse
gyveno nedidelės žmonių bendruomenės. Vėlesniais laikotarpiais ten pradėti statyti
gynybiniai įtvirtinimai – medinės pilys, jų papėdėse kūrėsi gyvenvietės – papiliai.
Ilgainiui piliakalnių pilys neteko savo reikšmės, buvo apleistos, ėmė nykti.
Radviliškio rajone yra septyni į Kultūros vertybių registrą įrašyti piliakalniai. Jų
statusas: šeši – saugomi valstybės, vienas – registrinio lygio. Kiekvieno istorija –
savita ir iškalbinga.

Nuo automobilių sustojimo aikštelės iki Diauderių (Baisogalos)

piliakalnio įrengta atrakcijų – buomų, suolelių, stalelių

13
 Diauderių (Baisogalos) piliakalnis yra Baisogalos seniūnijoje, Diauderių kaime,
Serbentynės (Kiršino) upelio kairiajame krante dunksančioje aukštumoje.
Datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia. Jo aikštelė yra trapecijos
formos, pailga, šiauriniame krašte supiltas 2 m aukščio, 15 m pločio pylimas, kurio
šlaitas nusileidžia į 8 m pločio griovį. Pietiniame ir vakariniame šonuose pylimas kiek
mažesnis. Šlaitai statūs, 10 m aukščio. Piliakalnis apaugęs pušimis ir pavieniais
lapuočiais.
Turimais duomenimis, piliakalnio aikštelė buvo didesnė, pietiniame jos krašte
driekėsi pylimas, bet jis, kasant žvyrą, sunaikintas dar iki Pirmojo pasaulinio karo.
1903 m. šią vietą tyrinėjo Lenkijos pedagogas, sociologas, etnologas,
antropologas, archeologas Liudvikas Kšivickis (Ludvik Krzywicki), o 1962 m.
žvalgomuosius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas.

Į Kudinų (Kalnų) piliakalnį, arba Šiaulės kalną, įrengti patogūs laiptai

Kudinų (Kalnų) piliakalnis, arba Šiaulės kalnas, yra Šiaulėnų seniūnijoje,
Kudinų kaime, neseniai pastatyto apylinkių apžvalgos bokšto kaimynystėje. Tai – iš I
tūkstantmečio–II tūkstanmečio pradžios išlikęs piliakalnis, įrengtas atskiroje kalvoje.
Netoli jo dunkso Varpinės ir Kartuvių kalnai. Dirvonuojančio piliakalnio aikštelė
apvali, 25 m skersmens, jos centre stovi kryžius, pakraštyje supiltas 10 m pločio
pylimas, vienoje pusėje yra 6 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 12–18 m aukščio, juose
auga pavieniai medžiai.
Papėdėje buvo įkurta gyvenvietė, kuri taip pat yra Kultūros vertybių registre.
Piliakalnį 1903 m. tyrinėjo jau minėtas archeologas Liudvikas Kšivickis, 1967 m. –
Lietuvos istorijos institutas.
Anot sakytinių ar įvairiuose šaltiniuose išlikusių užrašytų pasakojimų, senovėje
čia stovėjusi garsi pilis, kuri turėjusi ir savo miestą, bažnyčią, varpinę, bet vėjas smėliu
viską užnešęs. Esą ir dabar kartais ten galima išgirsti iš po žemių ataidinčius varpus.

14
Dvarininkas Jonas Šemeta neva pasamdęs darbininkus ir liepęs bažnyčią atkasti,
darbas jau buvęs kone įpusėtas, pro bažnyčios durų rakto skylutę jau ir kunigas,
žmonėms sakantis pamokslą, matęsis, bet Šemetą į krūvą ėmęs traukti mėšlungis, tad
paliepęs nebekasti... Viena iš garsiojo Saulės mūšio vietos versijų siejama taip pat su
šiuo piliakalniu. Legenda byloja, kad būtent čia netikėlių atėjūnų kariuomenė
prasmegusi prasivėrusioje žemėje. Panašiai porinama ir iš Kudinų kaimo kilusios
žinomos knygnešės, daraktorės Marcelės Jurgauskaitės užrašytame padavime apie
Šiaulės kalną.
Yra duomenų, kad kryžius ant šio kalno pastatytas dvarininko Jono Šemetos
įsakymu 1858 m., kai buvo ruošiamasi čia sutikti vyskupą Motiejų Valančių. Tokio
iškilaus dvasininko parodytą dėmesį šiai vietovei bandoma sieti su nuomone, kad ant
piliakalnio vykdavo pagoniško Saulės kulto ritualai. Iš tenykščių vietų (Sidarių
kaimo) kilusio žymaus kraštiečio, garsaus kraštotyrininko Balio Buračo užrašytuose
žmonių pasakojimuose minima, kad apsilankęs vyskupas susirinkusiesiems rodęs
ugnies ir alkų vietas.

Pakalniškių (Kleboniškių) piliakalnis, arba

Kleboniškių kalnas

Pakalniškių (Kleboniškių) piliakalnis, arba Kleboniškių kalnas, yra

Pakalniškių seniūnijoje, Kleboniškių kaime. Šis kultūros paveldo objektas dunkso
atskiroje kalvoje ir datuojamas I tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Jo aikštelė
netaisyklingo trikampio formos, 25 m ilgio, 15 m pločio. Apaugęs pušimis. Šlaitai
statūs, 6–8 m. aukščio.
Aikštelę tyrinėjo archeologas Bronius Dakanis. 1986 m. ištirtas bendras 0,3 kv. m
plotas kraštuose, rasta akmenų grindinių, degėsių bei lipdyta šukė. 1996 m.
žvalgomuosius archeologinius tyrimus čia atliko Bronius Dakanis, Zenonas
Baubonis, biolokacinius – Egidijus Prascevičius. Rasta pastatų liekanų. Manoma, kad

15
ant piliakalnio stovėjo įtvirtinta senovės lietuvių šventykla. Piliakalnyje ištirtas
bendras 5 kv. m plotas, aptikta akmenų grindinių. Tyrinėta ir piliakalnio papėdė,
nustatyta, kad ten buvo 0,2 ha ploto gyvenvietė. Rasta 30 cm storio kultūrinis
sluoksnis, lygios keramikos, molio tinko.
Kaip ir kiti, šis archeologijos objektas apgaubtas įvairiais pasakojimais. Pasak jų,
ant piliakalnio ar šalia jo nutikdavo keisčiausių dalykų. Pavyzdžiui, vienas žmogus
vėlai važiavęs namo. Kai privažiavęs prie Kleboniškių kalno, tarsi būtų įstrigęs:
važiavęs, važiavęs, bet vis namų nepasiekęs. Išaušus pamatęs, kad ne priekin judėjęs,
o vien ratu sukęs ir sukęs su savo vežimu. Kas kitas, jei ne nelabasis, taip vedžiojęs ir
klaidinęs?..

Pašakarnio piliakalnio, arba Pilės, artimiausiu

laiku laukia tvarkymo darbai

Pašakarnio piliakalnis, arba Pilė, stūkso Šaukoto seniūnijoje, Pašakarnio kaime,

prie to paties pavadinimo dvarvietės. Pastaroji įeina į Tytuvėnų regioninį parką.
Pašakarnio dvaras buvo žinomas jau XVI a. Paskutinis jos gyventojas ir buvęs
savininkas Jonas Norvilas mirė 1997 m. Norvilai Pašakarnio dvarą pirko XX a.
pradžioje. Dabar jų palikuonys gyvena Lietuvoje, JAV, Ukrainoje. Dvarvietė garsėjo
apie 1860 m. pastatytu dideliu mediniu pastatu, bet po Jono Norvilo mirties jis
nebeišliko.
Prie dvarvietės esantis piliakalnis buvo vadinamas ir Pile: viena versija – dėl to,
kad ten kažkada stovėjusi pilis, kita – kad taip pavadintas dėl tenykščiame dvare
buvusio minėto didelio pastato, kuris aplinkiniams įsiminė XIX a. Piliakalnio statusas
dabar – registrinis.

16
Raginėnų piliakalnis, arba Raganų kalnas, išliko toks, koks buvo gilioje senovėje

Raginėnų piliakalnis, arba Raganų kalnas. Jis išlikęs Pakalniškių seniūnijoje,

Raginėnų kaime, Daugyvenės upės kairiajame krante, ir laikomas vienu
įspūdingiausių šiaurės vidurio Lietuvoje. Datuojamas I tūkstantmečiu–II
tūkstantmečio pradžia.
Piliakalnio šlaitai statūs, 9 m aukščio, aikštelė keturkampė, pailga, 200 kv. m.
Papėdėje buvo senovės gyvenvietė. Tyrinėjant ją 1996 m. (archeologas Bronius
Dakanis), aptiktas 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su grublėtos, lygios ir žiestos
keramikos, kitais radiniais.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio, kurio teritorijoje ir yra
Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas, direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus
nuomone, objektas traukia savo paslaptingumu. Kaip jis sakė savaitraščiui
„Radviliškio naujienos“, piliakalnis įdomus ne vien dėl to, kad jo gelmėse glūdi dar
neatrasti praeities ženklai, bet ir kad tebėra gyvos su juo susijusios legendos,
padavimai: „Nemažai jų žinojo vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai, prieš
keliasdešimt metų daug jų pasakojimų užrašė kraštotyrininkai. Kai kurios užrašytos
legendos saugomos Valstybinės archeologijos komisijos archyve.“
Porinama, kad sykį viena moteriškė atėjusi į gretimus laukus dirbti, kartu
atsinešusi savo vaikelį. Paguldžiusi jį pakalnėje, visą dieną plušėjusi ir taip pavargusi,
kad vakare net savo kūdikėlį pamiršusi, viena namo grįžusi. Atsiminusi tuoj atgal
lėkusi ir radusi savo mažylį ramiai miegantį, gražiausiais, brangiausiais rūbais
aprengtą, papuošalais išdabintą. Neiškentusi ir paskui apie visa tai kaimynei
išpasakojusi. O tą pavydas apėmęs – sulaukusi vakaro, ir ji savo vaikelį prie kalno
nunešusi, palikusi, kad būtų ne mažiau apdovanotas. Kai rytą atėjusi pasiimti,
neradusi nei dovanų, nei gyvo vaikelio – tas vargšelis buvęs uždusintas. Mat kaime
laumės raganos gyvenusios, kurios pačios spręsdavusios, ką apdovanoti, ir šiukštu
būdavę bandyti jas apgauti ar jų negerbti...

17
 Išlikę ir padavimų, vietinių gyventojų pasakojimų apie tai, kad esą šiame kalne
prasmegęs dvaras, kurį mėginta atkasti, bet nesėkmingai, kad kalnas prakeiktas, dar ir
dabar ne vienas galįs ten išgirsti įvairiausių paslaptingų garsų. Pasakojama, kad tose
vietose esą užkastas aukso altorius, kitokie turtai, bet niekas jų negalįs rasti. Raganų
kalnu piliakalnis pavadintas dėl to, kad čia į puotas susirinkdavusios viso krašto
raganos...
Liudvikas Kšivickis rašė, kad piliakalnyje gyvenusios deivės ir giedodavusios. Kai
žmonės susiruošę kalną kasti, jos ėmusios graudžiai raudoti ir verkdamos
pasitraukusios į netolimą girelę. O viena, vyriausioji, prakeikusi kasėjus ir šie apakę.
Esą todėl ir medžiai ten neaugantys, nes kalnas užkeiktas...
Žinomas kraštotyrininkas, etnografas, fotografas Balys Buračas 1935 m. yra
užrašęs tokį pasakojimą: „Kai prie Raginėnų piliakalnio kasė smėlį, Venclovas ant
„makaulės“ rado lenciūgiuką... Jis gyveno šalia pušyno, savo žemėje rasdavo labai
daug akmeninių kirvukų.“
Aplinkai išskirtinumo suteikia ir tai, kad netoli šio piliakalnio yra Raginėnų
pilkapynai. Pilkapiai datuojami II–V a. Jie tyrinėti 1829, 1909–1910 m. (archeologai
Frederikas Diubua de Montperė (Frederic Dubois de Montpereux), Ivanas Abramovas
(Ivan Abramov), dr. Jonas Basanavičius), su tuo siejamas ir buvęs paplitęs „Raginėnų
kultūros“ terminas.
Laikui bėgant, daug kas neatpažįstamai pasikeičia, bet Raginėnų piliakalniui tai
nėra pernelyg būdinga. Anot „Radviliškio naujienų“ korespondentės sukauptos
medžiagos, gal tik pavadinimas tėra didesnis skirtumas. Daugyvenės kultūros istorijos
muziejaus-draustinio vadovas E. Prascevičius prisimena: „Raginėnai buvo vadinti
Gabogala. Prie Daugyvenės esantis kaimas Gimbogala taip vadinamas iki šiol, o
Pakalniškiai jau kelis šimtmečius turi naują vardą – seniau jie buvo vadinami
Pravogala. Pavadinimai kito, nes nyko tokio tipo galūnės.“
Vaitiekūnų piliakalnis, vadinamas Pilimi, Grinkiškio seniūnijoje, Vaitiekūnų
kaime, Šušvės dešiniajame krante, santakoje su Vingrio upeliu, datuojamas
I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.

Grinkiškio seniūnijos ir Vaitiekūnų kaimo bendruomenės

iniciatyva ant Vaitiekūnų piliakalnio, vadinamo
Pilimi, buvo atstatytas kryžius

18
 Jo aikštelė trikampė, 36 m ilgio, 17 m pločio. Pylimo aukštis – 4,5 m. plotis – 25 m,
jo išorinis šlaitas leidžiasi į griovį. Piliakalnio šlaitai statūs, 11 m aukščio.
Archeologas Algimantas Merkevičius 1977–1978 m. tyrinėjo šio piliakalnio
aikštelę. Buvo aptiktas minėto istorinio laikotarpio dviejų horizontų kultūrinis
sluoksnis, kurio storis – iki 2,4 m. Rasta lygios keramikos, gyvulių kaulų, stulpaviečių,
medinių pastatų liekanų, geležinių peilių, žalvarinė segė, kita. Nustatyta, kad pylimas
piltas mažiausiai du kartus.
Kaip patvirtina Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus medžiaga, netoli
nuo piliakalnio, gyventojų vadinamame Raudonkalnyje, atsitiktinai nuo seno būdavo
aptinkama ankstyvųjų amžių radinių – per laiką apardyto senkapio įrodymų. 1940 m.
Vaitiekūnų kapinyną tyrinėjo Kauno karo muziejaus archeologas Pranas Baleniūnas,
1978 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas. Nustatyta, kad ten buvo
laidojama I–V a., kad jau tada Pilies gyventojai palaikė ryšius net su Romos imperija,
plėtė ir stiprino savo gyvenvietę.
Išliko legendų, kad čia stovėjusi pilis, ją užpuolę gausūs priešai. Jėgos buvusios
nelygios, pilis sugriauta, daug gynėjų žuvę. Likę gyvieji juos laidoję ir supylę didelį
kapą. Taip atsiradęs piliakalnis, kuris dėl žmonių stebėjimosi – vai-tiek-kūnų!– davė
pradžią ir Vaitiekūnų pavadinimui. Gyvavo ir kita versija: esą tai švedų kareivių
kepurėmis supiltas kapas; darbavęsi tiek daug kūnų, kad žmonės labai stebėjęsi ir
vietovę ėmę vadinti Vaitiekūnais (vai-tiek-kūnų!).
Velžių piliakalnis su priešpiliu iškilęs Šeduvos seniūnijoje, Velžių kaime,
Arimaičių ežero pietiniame krante. Datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio
pradžia.

Velžių piliakalnyje su priešpiliu tyrinėjant aptikta lipdytos ir ankstyvosios žiestos keramikos,

kitų radinių, pačioje aikštelėje – pastatų vietų, priešpilyje – židinio liekanų

19
 Piliakalnio aikštelė apvali, jos skersmuo – 25 m. Šiauriniame ir rytiniame
kraštuose driekiasi 15 m pločio pylimas. Rytinis 4¬5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 20 m
pločio griovį. Piliakalnio šlaitai statūs, 8 m aukščio.
Piliakalnio aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę retomis pušimis. Priešpilio vieta taip
pat apaugusi retomis pušimis. Jo pylimas centrinėje dalyje nukastas, griovys užpiltas,
darant kelią, einantį į įrengtą pliažą bei dviaukštį „Žirnelio“ pastatą.
Pasakojimai, kurie būdavo perduodami iš kartos į kartą, mini, kad čia gyvenę
milžinai arba kad čia buvusi pilis, bažnyčia, kuri prasmegusi žemėn, bet ji kartais ir
dabar dar girdima atskambančiais varpais. Neva ne kartą bandyta kasti piliakalnį,
ieškant ten turtų, tačiau veltui. Vienas toks kasėjas įsitikinęs nelabųjų veikimu: kiek
kasęs, tiek viskas atgal vis užgriuvę, todėl baisiausiai persigandęs ir viską metęs...
Padavimų, bylojimų apie šį piliakalnį yra užrašęs, vietovės grožį, jos senovę
užfiksavęs ir etnografas, fotografas Balys Buračas.
1969 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus ištyrė piliakalnio aikštelę. Kai buvo padarytas
pylimo pjūvis, paaiškėjo, kad piliakalnis supiltas per 3 kartus. Pylimo sluoksnių storis
siekė 2,8 m. Pylimo papėdėje buvo 12 m pločio, 1,6 m gylio griovys. Tai, kad
piliakalnis turėjo priešpilį, patvirtina jo unikalumą.
Tyrinėjant taip pat buvo aptikta lipdytos ir ankstyvosios žiestos keramikos, kitų
radinių, pačioje aikštelėje – pastatų vietų, priešpilyje – židinio liekanų. Nustatyta, kad
aikštelės pakraščiuose buvo medinė siena, iš jos išliko akmenų juosta su apdegusio
molio tinko gabalais.

Dabar Ramulėnų piliakalnio, arba Ramylos, vietoje – vandens pilna žvyrduobė

Ramulėnų piliakalnis, arba Ramyla, yra Radviliškio seniūnijoje, Vantainių

kaime. Tiksliau – buvo. Šis atskiroje kalvoje įrengtas, I tūkstantmečiu datuojamas
praeities objektas sunaikintas XX a. septintajame dešimtmetyje. Dabar čia likusi
žvyrduobė, kurios vandenyje vasarą maudomasi, prie kurios atvykstama pailsėti,
pasibūti gamtoje.

20
 Anksčiau piliakalnį dalinai juosė pelkė, dalinai – sausesni laukai. Jo aikštelė buvo
60–70 m ilgio, 20–25 m pločio. Statūs šlaitai siekė daugiau kaip 8 m aukštį. Kažkada,
pasak istorikų, čia stovėjusios medinės pilys.
1968 m. žvalgomuosius tyrimus piliakalnyje atliko Lietuvos istorijos institutas.
1994 m. archeologas Romas Jarockis tyrinėjo 90 kv. m šlaito. Rado lipdytos
keramikos, žalvarinės apyrankės dalį, trintuvą. Akivaizdu, kad vieta neabejotinai
reikšminga kultūros istorijai ir neatsitiktinai buvo įtraukta į Nekilnojamųjų vertybių
sąrašą.
Paveldosaugininkų tvirtinimu, tai, kad piliakalnis sunaikintas – tiesiog
nusikaltimas ne tik krašto, bet ir visai Lietuvos istorijai, deja, kaltininkai
nebeatsekami. Tai – akivaizdus pavyzdys, kuo gali baigtis trumparegiškas, abejingas,
nenuovokus požiūris į paveldą ir į pareigą jį išsaugoti ateičiai.
Nuo 2017 metų piliakalniui panaikinta teisinė apsauga.
Piliakalniams, kaip ir kitiems reikšmingiems kultūros paveldo objektams,
Radviliškio rajone skiriama nemažai dėmesio. Jį stiprino ir 2017-ieji, kurie Lietuvos
Respublikos Seimo buvo paskelbti Piliakalnių metais. Šias vietas stengiamasi
tinkamai paženklinti, jose įrengti lankytojams patogų priėjimą ir privažiavimą,
automobilių stovėjimo vietas, rūpinamasi informacijos apie juos sklaida.

Įrengti kelio ženklai parodo kelią iki

piliakalnių. Prie visų rajono piliakalnių
stovi juos įamžinę akmenys su
informaciniais įrašais

Prie piliakalnių
pastatyti nauji ženklai

Įrengti kelio ženklai parodo kelią iki piliakalnių, prie visų tų objektų stovi juos
įamžinę akmenys su informaciniais įrašais. Prieš porą metų tvarkymo darbų sulaukė
Diauderių piliakalnis. Ten padaryta kelio į jį rodyklė. Kadangi nuo automobilių
stovėjimo aikštelės iki šio objekto žmonėms tenka pėsčiomis eiti apie pusantro
kilometro, nutarta jų žygį paįvairinti, įrengiant atrakcijų – buomų, suolelių, stalelių.
Taip Radviliškio rajono savivaldybės ir Baisogalos seniūnijos pastangomis ši kelionė
lankytojams tapo kur kas patrauklesnė, ypač vaikams, jaunimui.

21
 Sutvarkytas gana vaizdingose apylinkėse esantis Kudinų piliakalnis. Dabar nuo
apžvalgos bokšto į jį apie 800 m vingiuoja gražus takelis. Nupjovus storus, apnykusius
medžius, nebepuošusius piliakalnio, iš tos medienos padaryti laiptai, turėklai, tad
užkopti į viršų dabar ir patogu, ir saugu, be to, lipant nebeardomi kalno šlaitai.
Lankytojų dėmesiui čia įrengtas informacinis stendas.
Nei žiemą, nei vasarą susidomėjimo nestokoja Raginėnų piliakalnis, kiti šio
archeologijos komplekso objektai. Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis
šią unikalią vietą prižiūri, tvarko, gražina ir populiarina kaip išskirtinę krašto vertybę.
Netgi sunaikinto Ramulėnų piliakalnio vieta nėra pamiršta: ji pažymėta lauko
rieduliu su piliakalnio pavadinimo užrašu, kad čia apsilankę žmonės žinotų buvusį
piliakalnį, kurio viršūnėje stovėjusios medinės pilys, kur gyvenę ar nuo priešų gynęsi
anuometiniai žmonės.
Iš kitų rajone esančių piliakalnių sudėtingiausia situacija yra Pašakarnio. Jis kol
kas tebėra apaugęs krūmais, medžiais, yra nuošaliau nuo pagrindinių kelių, nedaug ir
informacijos apie tos vietovės praeitį.
Nors šiame veiklos bare, jo sklaidoje nuveikta nemažai, dar daug ir sumanymų.
„Žinome, kad mūsų rajone – septyni piliakalniai. Tačiau niekas negalėtų šiandien
garantuoti, kad tėra tiek. Amžiams slenkant, pasimiršo daugelio tokių vietų kilmė, net
pavadinimai, kai kurios įgavo naujus vardus. Ir atvirkščiai – atsirado vietovių,
išoriškai panašių į piliakalnius, bet netyrinėtų, todėl neturinčių tokio patvirtinimo.
Taigi visai įmanoma, kad ir mūsų krašte dar yra neatrastų piliakalnių, pilkapių ar kitų
įdomių, svarbių archeologinių objektų, laukiančių akylaus dėmesio. Štai todėl,
skatinami paskelbtų Piliakalnių metų, sumanėme rajone ilgalaikę akciją „Atrask
piliakalnį“. Kviečiame mokyklas, kaimų ir kitas bendruomenes įsijungti į piliakalnių
paieškas. Taip sukauptume vertingos informacijos, kuri įgalintų pagrįstai įtarti, kad
pas mus yra tyrimo vertų vietovių. Mūsų skyrius tada kreiptųsi pagalbos į archeologus.
Su kai kuriais jų jau esame aptarę galimą bendradarbiavimą šia linkme ir gavę
patikinimą, kad tokiais atvejais jie imtųsi tyrinėjimų. Kas žino, gal mūsų visų dar
laukia labai įdomūs atradimai, svarbūs ir nūdienai, ir ateičiai?“ – pasakoja
Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.

2017 m. minint Valstybės

(Lietuvos karaliaus
Mindaugo karūnavimo)
dieną ant Raginėnų
piliakalnio susiburta
giedoti „Tautišką giesmę“

22
 Pilkapynai
Iššifruoti žodį „pilkapis“ nesunku: tai – „pilkas kapas“. „Tai yra toks laidojimo
būdas, kuris Lietuvoje buvo populiaresnis II–IV amžiuose, dar ir šiek tiek vėliau.
Tuomet kūnas būdavo padedamas ant žemės paviršiaus ir virš jo supilamas kapas.
Jeigu tų piltų kapų yra ne vienas, o keli ar keliasdešimt, ta vieta vadinama pilkapynu.
Jų būna labai įvairaus dydžio – iki šešių ar dešimt metrų, o teritorija būdavo
apjuosiama akmenų žiedu. Tai – šventa vieta. Tiesa, per daugelį metų kai kurių
pilkapynų neliko – apaugę medžiais, neprieinami. Savininkai, ūkininkai, kurie aplink
turi dirbamų žemių, tų vietų neliečia, todėl viskas apžėlė“, – apie unikalius paveldo
objektus savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentei Aušrai Mikšienei
aiškino Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.
Kultūros paveldo registro duomenimis, saugomų pilkapynų rajone yra devyni. Iš
visų jų ypač išsiskiria Raginėnų pilkapynas, kuriame priskaičiuojama 80–90 pilkapių
vienoje vietoje.
Visgi pradėkime ne nuo jo, o nuo tų pilkapynų, apie kuriuos beatsekama visai
mažai duomenų. Vienas iš tokių – valstybės saugomas Lenartuvos pilkapynas,
esantis Lenartuvos kaime, Šaukoto seniūnijoje. Ir „Radviliškio naujienų“
korespondentei Aušrai Mikšienei apie jį pavyko tik tiek sužinoti, kiek nurodoma
kultūros vertybių registre: „10 žemių sampilų, nuo 10–12 metrų iki 14–15 metrų
skersmens ir nuo 0,2–0,3 metro iki 0,4–0,6 metro aukščio. Pilkapyne išsiskiria 2
pilkapių grupės. Pirmąją sudaro 6, antrąją – 4 pilkapiai. Šias pilkapių grupes skiria iki
30 centimetrų aukščio pakiluma, apaugusi medžiais. Be to, antrojoje pilkapių grupėje
pilkapiai tarpusavyje jungiasi.“
Taip pat yra fiksuojami Augmėnų pilkapynas (Augmėnų kaime, Baisogalos
seniūnijoje), Mažuolių pilkapynas, vadinamas Milžinkapiu (Mažuolių kaime,
Šiaulėnų seniūnijoje), Kleboniškių-Pakalniškių pilkapynas. (Pakalniškių
seniūnijoje), kur priskaičiuojama vienuolika II–III m. e. a. pilkapių, Liaudiškių
pilkapynas (Liaudiškių kaime, Baisogalos seniūnijoje) bei Šiaulaičių pilkapynas,
vadinamas Kapmilžiais (Šiaulaičių kaime, Šiaulėnų seniūnijoje).
Kalbant apie pilkapius ir pilkapynus, Radviliškio rajonas plačiai garsėja jau
paminėtu unikaliuoju Raginėnų archeologijos kompleksu. Jį sudaro piliakalniai,
mitologiniai akmenys, gyvenvietės, senkapiai ir pilkapynai.

Radviliškio rajone yra išskirtinis Raginėnų Pilkapynai būdavo apjuosiami

pilkapynas, kuriame – apie 90 pilkapių akmenų tvorele
vienoje vietoje
23
 Istorikas Petras Juknevičius rašė: „Didžiausia pilkapių grupė yra pušyne, netoli
Daugyvenės ir Dubulio (pasak padavimo, šiame upelyje laumės kasas velėdavusios)
santakos – vienas didžiausių Lietuvoje pilkapynų: būta apie 90 pilkapių. Jais 1829
metais susidomėjo prancūzų keliautojas, archeologas, etnografas Frederikas Diubua
de Montperė, tuo metu apsistojęs Pakruojo dvare ir mokęs barono Roppo vaikus. Jis
kasinėjo 4 pilkapius su degintais ir griautiniais kapais. Rastą nesudegusią kaukolę
tyrinėtojas pasiuntė Milano muziejui. Vėliau F. Diubua de Montperė tapo Neušatelio
universiteto profesoriumi. Būtent jo dėka Raginėnų vardas tapo žinomas Europoje.“
Kaip rašo P. Juknevičius, tai neliko be atgarsio Rusijoje. 1909–1910 metais rusų
archeologas Ivanas Abramovas Raginėnų pušyne tyrinėjo 33 pilkapius: „Radiniai
pateko į Valstybinį Ermitažą Sankt Peterburge. 1910 metais keturis pilkapius kasinėjo
mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius.“
Apibendrindamas tyrimų rezultatus, istorikas nurodo, kad Raginėnų pušyne
esančiame pilkapyne aptikta žmonių griaučių ir IV–VII amžių radinių. „Šiaurės
Lietuvoje pilkapių kultūra buvo išplitusi I–V a., VIII–IX a. ji būdinga Rytų Lietuvai.
Raginėnai – lyg savotiška sala. Tyrinėjimų medžiaga davė pagrindą rusų archeologui
Aleksandrui Spycinui paleisti į mokslinę apyvartą „Raginėnų kultūros“ vardą. Didelis
šios kultūros šalininkas buvo ir žymusis mūsų archeologas Petras Tarasenka“, – teigia
Petras Juknevičius.
Istoriniai faktai patvirtina, kad „Raginėnų kultūros“ terminas, kurį minėtas
autorius pristatė savo darbe, archeologijos moksle vyravo iki XX a. šeštojo
dešimtmečio pabaigos. Vėliau jo buvo atsisakyta motyvuojant tuo, kad tai nėra
išskirtinė kultūra. Visgi istorikas P. Juknevičius drįsta abejoti, ar nepaskubėta: „Dabar
pušyne yra apie 80 pilkapių, kurių sampilų skersmuo 6–10 metrų, o aukštis – iki 1,5
metro.“
Itin įdomi ir antroji pilkapių grupė, buvusi į pietus nuo Raginėnų piliakalnio,
pietinėje Rinkakalnio dalyje. Kaip nurodo minėtas istorikas, 1829 metais tyrinėtojas
F. Diubua de Montperė čia kasinėjo du, o 1909 metais I. Abramovas – tris pilkapius. „J.
Basanavičius teigė 1910 metais perkasęs visus pilkapius. Šie pilkapiai datuojami
II–IV a. Išlikę tik jų fragmentai. Kadangi pilkapių sampilai sunaikinti, išlikę 6–8
metrų skersmens, iš didelių akmenų sukrauti vainikai. Manoma, kad dėl pilkapių
akmenų vainikų (rinkių) galėjo kilti šios kalvos pavadinimas. Nors patikimesnė
versija, kad Rinkakalnis kilęs iš žodžio „rinktis“, – aiškina P. Juknevičius.
Daugelis pilkapynų šiandien išlikę
tik žemėlapiuose

Už šių medžių stūkso Šiaulaičių pilkapynas,

vadinamas Kapmilžiais

24
 Jis aptaria ir Kapupio upelio dešiniajame krante, prie Raginėnų ir Pakalniškių
kaimo ribos, likusius tris pilkapių fragmentus. Teigiama, kad, vieną iš jų 1996 metais
tyrė archeologai Zenonas Baubonis ir Bronius Dakanis: „Pilkapiai yra priešais
buvusią Urbaičių sodybą. Todėl neatmestina tikimybė, kad juos kasinėjo ir J.
Basanavičius, nes minėjo, kad jam yra talkinę gimnazistai Urbaičiai. Raginėnų kaimas
į vienkiemius skirstėsi 1910 m. Tuo laiku Kapupio kairiajame krante įsikūrė Urbaičiai.
Upelio pavadinimas irgi sietinas su čia buvusiais laidojimo paminklais. Tiesa, dabar
labiau siejamas su kairiajame krante, prie santakos su Daugyvene, esančiomis
senosiomis kaimo kapinėmis.“ Pasak istoriko, tai, kad tokiame mažame plote tiek
daug archeologinių paminklų, rodo – Raginėnų apylinkės buvo tankiai
apgyvendintos.
Kaip savo straipsniuose rašo Aušra Mikšienė, piliakalniai, pilkapiai, šventi kalnai,
akmenys, medžiai ir šaltiniai visada traukė žmonių dėmesį. Apie juos buvo ir išliko
įvairiausių pasakojimų, legendų, padavimų, sakmių, kuriuose susipina istorinė tiesa,
pateikėjo laikų realijos ir aplinkos vertinimai, mitologiniai vaizdiniai bei fantazija.
„Puikus tokios daugiasluoksnės žodinės tradicijos pavyzdys yra apie daugelį
pilkapių – priešistorinių laidojimo vietų – sekami padavimai. Paprastai juose
išsaugoma atmintis apie pilkapius kaip senovės laikų kapus, bet jie siejami su
XVII–XIX a. įvykiais – kovomis su švedais arba prancūzais. Be to, pasakojimai
dažnai papildomi fantastiniais, tačiau seną mitologinį pagrindą turinčiais užkeiktų
turtų, auksinės karietos ir kitais vaizdiniais. Padavimai laikytini ne vien tautosakos
kūriniais, bet ir reikšmingu archeologinių paminklų pažinimo šaltiniu. Archeologijai
žodinė tradicija yra nepaprastai svarbi, deja, Lietuvoje tyrimai šioje srityje tebėra
retenybė. Didelės reikšmės tokio pobūdžio tyrimams turi XVIII a. antrojoje
pusėje–XX a. pradžioje užrašyti padavimai bei sakmės apie archeologijos paminklus.
Ne mažiau vertingi per XX a. archeologines ekspedicijas archeologų girdėti
pasakojimai – tai, ką pateikėjai pasakojo išvydę patį kasinėjimų procesą ir
archeologinius radinius“, – teigia Lietuvos istorijos instituto atstovas Laurynas Kurila
ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovas
Vykintas Vaitkevičius.
Amžių tėkmėje laidojimo būdai, vietos, su tuo susijusios apeigos, papročiai ir kita
visur smarkiai kito, tačiau ir šiandien nebyliai liudija labai nutolusią ir vis
tebetolstančią krašto praeitį.

Augmėnų pilkapyno vieta

Lenartuvos pilkapyno vieta

25
 Šeduvos žydų senosios kapinės
Žydų kapinės, esančios Šeduvos mieste – reikšmingas kultūros paveldo objektas,
nuolat primenantis tos tautybės žmonių paliktą indėlį krašto istorijoje. Juk XIX a.
daugiau nei pusė Šeduvos gyventojų buvo žydai. Jie dominavo pagrindinėse ūkio
veiklos srityse.
Šeduvos miestelis, įsikūręs Lietuvos centrinėje dalyje, pirmą kartą rašytiniuose
šaltiniuose paminėtas XV a. Manoma, kad tuo pačiu laiku čia apsigyveno ir pirmosios
žydų šeimos. 1449 m. Šeduvoje gimė ir tris dešimtmečius gyveno garsus rabinas Mošė
HaGolė.
Su Šeduva glaudžius ryšius palaikančio Šeduvos žydų memorialinio fondo
atstovai apie savo bendrapiliečių gyvenimo Šeduvoje pradžią turi kiek kitokią
nuomonę. „Visgi Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII amžiaus
pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi miesto statusą, Magdeburgo teises ir savivaldą,
sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste stabiliai augo. 1880 metų surašymo
duomenimis, Šeduvoje gyveno 2386 žydai ir sudarė apie 63 procentus visų miesto
gyventojų. Pragyvenimui žydai užsidirbdavo iš įvairių amatų, smulkios prekybos bei
žemdirbystės, visuomeninis gyvenimas tuo laiku sukosi apie sinagogą, bendruomenės
dvasinius vadovus bei XIX amžiaus pabaigoje rabino Josifo Leibos Blocho įkurtą
ješyvą“, – teigė šio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis, bendravęs su savaitraščio
„Radviliškio naujienos“ korespondente Aušra Mikšiene.

Šeduvos žydų
memorialinio fondo
direktorius Jonas H. Dovydaitis
džiaugiasi, kad Šeduva
skiria daug dėmesio
čia gyvenusiems žydams

Pasak jo, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Šeduvą nusiaubė gaisras, dar labiau
apsunkinęs karo užkluptų gyventojų padėtį: „Žydų skaičius, ryškiai sumažėjęs dėl
carinės Rusijos imperijos valdžios politikos bei karo padarinių, niekada negrįžo į
prieškarinį lygį. 1920 metais išrinkta Šeduvos žydų bendruomenės taryba ėmėsi
gaivinti žydų socialinį ir ekonominį gyvenimą bei iki savo galių netekimo 1925
metais, pasikeitus šalies įstatymams, stengėsi kuruoti visas miestelio žydų gyvenimo
sritis.“

26
 Tarpukaryje Šeduvos žydų ūkinis gyvenimas koncentravosi prekybos, amatų,
lengvosios pramonės bei žemdirbystės sferose. Žydų gydytojai, dantistė, vaistininkė,
fotografai, kirpėjai, duonkepiai bei kiti savo srities profesionalai teikė paslaugas visai
miestelio visuomenei, o žydų liaudies banko durys buvo atviros visiems klientams,
nepaisant jų tautybės.
Miestelio žydų jaunimas būrėsi į jų pasaulėžiūrai artimiausias draugijas bei
organizacijas, todėl miestelyje veikė daugelio žydiškų švietimo, kultūrinių, religinių
bei sporto organizacijų padaliniai, pradedant „Tarbut“ švietimo draugija ir baigiant
„Makabi“ sporto klubu. Kultūrinį gyvenimą paįvairindavo gastroliuojančių trupių
spektakliai ar atvežamų kino filmų peržiūros.
Šeduvos žydų memorialinio fondo surinktais istoriniais duomenimis, ekonominė
krizė Lietuvoje bei augančios lituanizacijos tendencijos paskatino gausesnę žydų
emigraciją iš šalies provincijos. Nemažai Šeduvos žydų ketvirtajame dešimtmetyje
iškeliavo iš savo gimtojo štetlo ir patraukė JAV, Pietų Afrikos bei Palestinos kryptimis.
Gyvenimo kokybė, anot Jono H. Dovydaičio, radikaliai pablogėjo po pirmosios
sovietų okupacijos 1940 metų vasarą, kai naujos valdžios įsakymu buvo uždarytos
žydiškos organizacijos bei mokyklos, nacionalizuotas verslas ir turtas: „Vokiečiai
užėmė Šeduvą 1941 metų birželio 25 dieną. Jau liepos pradžioje miestelio gyventojai
žydai buvo prievarta iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą,
getu tapusius sovietinius barakus, aptvertus spygliuotos vielos tvora ir saugomus
vietinių nacių kolaborantų. 1941 metų rugpjūčio 25 dieną buvo brutaliai nutraukta
kelis šimtmečius trukusi Šeduvos žydų istorija, sušaudant 664 šeduvių kaimynus
žydus Liaudiškių miške.“
Šeduvos žydų memorialinis fondas įsteigtas išsaugoti čionykščių žydų atminimą,
tai jis nuosekliai ir daro. Fondo steigėjas – Sergejus Kanovičius.
„Kodėl būtent Šeduvos žydų? Šeduvos, nes sponsoriaus tėvai yra taip vadinami
litvakai ir yra gimę Šeduvoje. Sponsorius nenori viešintis ir pageidauja gerus darbus
daryti kaip ir pridera kukliam žmogui – tyliai“, – savaitraščio „Radviliškio naujienos“
korespondentei aiškino Jonas H. Dovydaitis.

Taip atrodė senosios žydų kapinės,

dar tik planuojant jas sutvarkyti

27
Jau visiškai atstatytos ir sutvarkytos Šeduvos žydų senosios kapinės
O darbų nuveikta jau nemažai: galutinai atstatytos ir sutvarkytos Šeduvos žydų
senosios kapinės – išpjauti ten augę medžiai bei brūzgynai, sutvarkyta kapinių velėna,
užsėta nauja žolė, kurią dabar galima be vargo pjauti ir deramai prižiūrėti. Atlikta
kapinių inventorizacija – visas 1,3 hektaro plotas suskirstytas 25 kvadratinių metrų
kvadratais, kiekvienas juose esantis objektas nufotografuotas ir identifikuotas. Fondo
pastangomis išleista 600 puslapių inventorizacinė knyga, sukurta unikali
kompiuterinė programa, galinti pagal vardą ar kitą raktinį žodį lietuvių, anglų, jidiš
kalbomis rasti antkapio vietą kapinėse ir parodyti jo nuotrauką. Sutvarkyti antkapiai –
jie sutvirtinti ir nuplauti, atstatyti sugriuvę sarkofagai. Parengtas ir projektas, kuriame
pažymėtas kiekvienas antkapis – gulėję antkapiai atstatyti 90 laipsnių kampu, kiti,
pasvirę, palikti tokioje pozicijoje, tik papildomai sutvirtinti.
„Kai atvykome pirmąkart apžiūrėti kapinių, jos buvo tokios apleistos, kad matėsi
vien pavieniai pasvirę antkapiai, kurių kultūros pavelde buvo užregistruota tik 650
vienetų. Po kapinių sutvarkymo radome apie 1350 antkapių ir akmeninių objektų, iš
kurių apie 1000 buvo galima nustatyti kaip antkapius. Deja, perskaityti ant antkapių
užrašytus mirusių žmonių duomenis galėjome tik ant 400 antkapių. Sutvarkėme
kapinių tvorą, kur galėjome, palikome ir restauravome senąją, kur buvo neišlikusi,
pastatėme naują. Meistrai, statydami tvorą, dirbo rankiniu būdu, senąja technologija,
kokią naudojo jų seneliai ir proseneliai. Ją statę meistrai mus užtikrino – tvora stovės
dar šimtą metų. Nustatėme įdomų faktą – dabartinių katalikiškų Šeduvos kapinių tvora
yra pastatyta lygiai tokiu pačiu principu ir lygiai iš tokių pat akmenų kaip ir žydų – gali
būti, kad ją kažkada statė tie patys meistrai“, – pasakojo Šeduvos žydų memorialinio
fondo direktorius.
Fondo istorikai nuolat atlieka istorinę Šeduvos žydų studiją. Randama įvairių su
Šeduvos istorija susijusių faktų bei eksponatų, kurie turi išliekamąją vertę. Jonas H.
Dovydaitis teigia, kad fondo istorikai, atlikdami šią studiją ir ieškodami informacijos

28
 kuriamai ekspozicijai, tyrinėjo Lietuvos bei užsienio archyvus, bibliotekų fondus,
muziejuose saugomus eksponatus: Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos
centrinį valstybės archyvą, Lietuvos ypatingąjį archyvą, valstybinį Vilniaus Gaono
žydų muziejaus eksponatus.
„Užsienyje didžiausi informacijos saugotojai yra YIVO institutas ir Jungtinių
Valstijų holokausto memorialinis muziejus JAV, Izraelyje – Yad Vashem, Lietuvos
žydų Izraelyje asociacija, Geto kovotojų muziejus. Šiuose archyvuose ir muziejuose
saugomi įvairaus pobūdžio dokumentai, pasakojantys apie kultūrinę, politinę,
švietimo, religinę Šeduvos žydų bendruomenės veiklą XIX–XX amžiuose. Kita grupė
radinių – tai nuotraukos, jų turime nemažą kolekciją: daugiausiai šeimos nuotraukos,
kuriomis su istorikais pasidalijo visame pasaulyje išsibarstę žmonės, savo kilmę
siejantys su Šeduva – kurių tėvai, seneliai ar net proseneliai gyveno Šeduvoje, tačiau
išvyko iš jos dėl ekonominių, socialinių ar politinių priežasčių“, – vertingus radinius
apibūdino Jonas H. Dovydaitis.
Anot jo, saugant Šeduvoje žydų atminimą, siekiama puoselėti ne vien senąsias
žydų kapines: „Šeduvos žydai yra palaidoti ne tik kapinėse, bet ir guli išžudyti trijose
skirtingose vietose Šeduvos apylinkėse, tad buvo priimtas sprendimas įamžinti ir jų
atminimą, juolab kad sovietinių laikų paminklai atrodė apgailėtinai.“

Šeduvoje, tvarkant kapines,

ne kartą lankėsi žydai, neabejingi
šios vietovės puoselėjimui

Šioje vietoje iškils

Šeduvos žydų muziejus

Fondas nedelsė: buvo sudaryta komisija, paskelbtas konkursas naujiems

memorialams, kurie įamžintų žudynių vietas. Konkursą laimėjo garsus skulptorius
Romualdas Kvintas. Jo trys monumentalūs darbai ir prasmingi jų pavadinimai jau
žymi šias tragiškas vietas: Liaudiškių, Pakutenių miškuose –„Durys“, „Spindulys-
Žvaigždė“ bei „Šviesos Žvaigždės Buveinė“. Kaip aiškina fondo vadovas, per

29
Liaudiškių mišką sutvarkytas kelias, padarytos sustojimo bei apsisukimo vietos ties
memorialais, o prie Pakutenių memorialo naujai įrengta lengvųjų automobilių bei
autobusų sustojimo aikštelė.
Romualdas Kvintas, pateikdamas komisijai savo darbus, pateikė keturis variantus,
iš kurių vienas – nedidelės liūdnos mergaitės skulptūra. Kadangi, pasak Jono H.
Dovydaičio, ji netiko pastatyti žudynių vietose, o visiems padarė didelį įspūdį savo
meniškumu ir įtaigumu, buvo nutarta skulptūrą pastatyti Šeduvos mieste: „Ilgai buvo
ieškota vietos, kurioje ji galėtų tikti ir, bendradarbiaujant su Šeduvos seniūnu Justinu
Praniu bei buvusiu Radviliškio rajono meru Dariumi Braziu, tokia vieta atrasta – prie
bendruomenės namų. Atitinkamai buvo sutvarkytas bendruomenės namų fasadas bei
skverelis prie jo, kur stovinti „Mergaitė“ dabar atrodo tarsi čia stovėtų nuo pat žydų
įsikūrimo Šeduvoje dienos.“
Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovai šiame krašte numatę ir toliau
nestabdyti savo veiklos. Numatoma čia įkurti Žydų muziejų. Radviliškio rajono
savivaldybės tarybos politikai pritarė, kad minėtas fondas savo lėšomis pastatytų
Šeduvos žydų muziejaus pastatą ir jam skyrė 47 arų sklypą šalia žydų kapinių.
„Tvarkant kapines ir žudynių vietas vis galvojome, ką dar galėtume padaryti,
įamžinant čia gyvenusių žydų atminimą ir duodant naudos dabar gyvenantiems
vietiniams žmonėms. Ir kilo mintis pastatyti muziejų. Ir pastatyti jį čia, ne kur nors
Vilniuje, bet būtent Šeduvoje, autentiškoje aplinkoje, kurioje kažkada gyveno mūsų
bendrapiliečiai žydai. Darbinis muziejaus pavadinimas – „Prarasto štetlo muziejus“.
Štetlas – tai mažas žydų miestelis su savo gyventojais ir gyvensena, su savo tvarka ir
šventėmis. Ir per tokį štetlo įvaizdį parodyti pražuvusį gyvenimą, kuris buvo
praktiškai toks pat visoje Lietuvoje – ir Užpaliuose Aukštaitijoje, ir Seirijuose
Dzūkijoje“, – apie sumanytąjį muziejų pasakoja fondo direktorius.
Anot jo, muziejaus architektūrą bei dizainą kuria tarptautinės architektūros firmos
iš Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų, tačiau darbo nestokos ir Lietuvos
specialistai: „Mūsų planai ambicingi – pastatyti vieną moderniausių muziejų
Lietuvoje, kad ekskursijos važiuotų ne tik iš Lietuvos ir Šeduvą garsintų ne vien
Šeduvos malūnas. Siekiame, kad turistai, apžiūrėję unikalų ne tik Lietuvos, bet visos
Europos mastu muziejų ir visas naujai sutvarkytas skaudžios praeities vietas, savo
įspūdžius aptartų malūne, prie pietų stalo, kur mūsų ir malūno savininkų bendromis
pastangomis galėtų paragauti seniai užmirštų litvakiškų žydiškų patiekalų iš atskiro
istorinio meniu. Turistų srautai – tai ir galimybės vietiniams meistrams parodyti savo
meistrystę.“
Fondo vadovas sako, kad nuolat galvojama apie visus dabar Šeduvoje gyvenančius
žmones: „Ką galima jiems būtų padovanoti, kad dovana visiems būtų naudinga ir
reikalinga? Ir vieną pavasario rytą kilo mintis Šeduvos miestui padovanoti greitosios
pagalbos automobilį bei medicininiams tyrimams reikalingos įrangos. Galime
pasigirti, jog tokios komplektacijos greitosios pagalbos automobilio su gyvybės
palaikymo įranga vienu kartu dar niekas Lietuvoje nėra įsigijęs.“
Fondas taip pat finansuoja Sauliaus Beržinio režisuojamą ir filmuojamą
dokumentinį filmą apie praeitį „Suakmenėjęs laikas“.
Kaip atvirauja Jonas H. Dovydaitis, „investuota daugiau nei trys milijonai eurų.
Ir tai dar ne pabaiga“.

30
 Žydų senosios kapinės
Be Šeduvos žydų kapinių, kaip labiausiai puoselėjamo tokio pobūdžio objekto
rajone, į Kultūros vertybių registrą dar yra įtraukta ir nemažai kitų, esančių šiame
krašte. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis mini
tokias vietas rajone: „Šeduvos miesto seniūnijoje (Pakutenių miške) yra saugomi
Šeduvos žydų žudynių vieta ir kapas, Šeduvos žydų senosios kapinės, Baisogalos
seniūnijoje – dvi Šeduvos žydų žudynių vietos ir kapai, taip pat yra Baisogalos žydų
senosios kapinės, Radviliškio miesto seniūnijoje – Radviliškio žydų senosios kapinės,
žydų žudynių vieta ir kapas, Grinkiškio seniūnijoje – Grinkiškio žydų senosios
kapinės, Šiaulėnuose – Šiaulėnų žydų senosios kapinės. Kai kurios prižiūrimos labiau
ir yra tiesiog pavyzdinės, o apie kitų vietą byloja tik pakrypę antkapiai.“
Pastebėtina, kad visos žydų amžinojo poilsio vietos yra aukščiausio statuso –
saugomos valstybės.

Baisogalos žydų senosios kapinės

Akivaizdu, kad šiandien tarp labiausiai dėmesio reikalaujančių kapinių –

Baisogalos žydų kapinės. Pasak V. Simelio, darant Baisogalos miestelio užtvanką,
buvo apsemta žemesnioji tenykščių žydų kapinių dalis. Dabar dalis kapinių yra po
vandeniu, o kita dalis – saloje: „Tai – neįprasta situacija, parodanti, kad 1977 metais,
įrengiant Kiršino tvenkinį, ne apie viską pagalvota.“
Oficialiais duomenimis, Baisogalos žydų kapinėse yra vos dvidešimt lauko
akmenų, betoninių antkapinių paminklų su įrašais hebrajų rašmenimis. Didžioji jų
dalis nugriuvę ar susmegę į žemę. Dar ir šiandien šios kapinės neaptvertos, o kapinių
dalis saloje netyrinėta.
Grinkiškio žydų senosios kapinės yra Grinkiškio miestelio (Grinkiškio
seniūnija) šiaurinėje dalyje, ant kairiojo Šušvės upės kranto, 250 metrų į vakarus nuo

31
kelio Raseiniai–Baisogala. Užimamas šių kapinių plotas siekia 0,39 hektaro.
Manoma, kad kapinės buvo kur kas didesnės – pokario metais iš tos teritorijos buvo
kasamas žvyras statyboms ir dalis kapinių sunaikinta. Kitoje kapinių pusėje
žvyrduobės buvo apsodintos pušaitėmis.
Kaip minima istoriniuose šaltiniuose, Lietuvoje per nacių okupaciją 1941 metais
valdžios nurodymu sušaudyta 200 Grinkiškio miestelio žydų. „Daugiausia žydų namų
Grinkiškio miestelyje buvo Tilto gatvėje. Miestelyje, netoli Šušvės upės, stovėjo žydų
maldos namai – škala. Į žydų kapines vedė siaura gatvelė netoli upės. Šis kelelis nuo
miestelio buvo atitvertas aukšta lentų tvora. 1944 metais sudegė žydų sinagoga, kaip ir
beveik visas Grinkiškio miestelis“, – pasakojo seniūnijos seniūnė Giedrė Bložienė
minėto kultūros, šviečiamosios veiklos projekto įgyvendintojams.

Grinkiškio žydų senosios kapinės aptvertos nauja tvora

Kaip aiškinama, kapinėse stovi 121 antkapis, yra paminklinė lenta. Kultūros
paveldo departamento duomenimis, visi Grinkiškio žydų kapinių antkapiai yra iškalti
iš granito – priekinėje pusėje užrašai hebrajų kalba, priešinga dalis kai kurių visai
neapdorota. Paminklų storis svyruoja nuo 6 iki 21 centimetro, aukštis – nuo 75
centimetrų iki 1 metro. Šiose kapinėse nebelaidojama nuo 1942 metų.
Iki 2015 metų šios kapinės buvo aptvertos vielos su betoniniais stulpeliais tvora.
Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus iniciatyva, Radviliškio rajono
tarybos sprendimu 2015 metais buvo skirta lėšų naujai Grinkiškio žydų kapinių tvorai
įsigyti ir sumontuoti, tad šiandien šią žydų poilsio vietą juosia nauja, tvarkinga tvora.
Radviliškio žydų kapinės yra Radviliškio mieste, Dariaus ir Girėno gatvėje.
Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis tikina, kad
dėl jų būta nemažai problemų. Didžiausia ta, kad žydų kapinių teritorijoje stovėjo
gyvenamasis namas ir patekti į kapines buvo galima tik pro vartus, kurie buvo
privačioje žemėje: „Ir mums patiems, ir atvykusiesiems aplankyti žydų kapinių buvo
keblumų į jas patekti. Savininkai negyveno nuolat, lakstė palaidas šuo, o vartai būdavo

32
užrakinti. Todėl prieš metus kapinių teritoriją nuspręsta atskirti nuo privačios žemės.
Užtvėrėme metalo tinklo tvorą, kad riba būtų aiški. Padarėme atskirus vartus ir
šiandien yra galimybė niekieno netrukdomiems aplankyti žydų kapines Radviliškyje.

Radviliškio
žydų senosios
kapinės

Radviliškio žydų kapinėse nėra daug išlikusių antkapių, tačiau, kai kuriais
duomenimis, čia buvo laidojami net Šiaulių žydai. Kultūros paveldo departamento
medžiaga liudija, kad šiose kapinėse yra išlikę įvairūs mažosios kraštovaizdžio
architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – 72 rausvo ir pilko granito,
lauko akmens, betoniniai antkapiniai paminklai su įrašais hebrajų rašmenimis. Yra ir
nugriuvusių ar susmegusių į žemę antkapinių paminklų.
Šiaulėnų žydų kapinės atokiau nuo paties Šiaulėnų miestelio užima nemažą
teritoriją, tačiau jų būklė kelia nerimą, kaip ir esančios Baisogaloje. Jose
tesuskaičiuojama keturiasdešimt apgriuvusių paminklų, kapinės neaptvertos,
nesutvarkytos. Abejas minimas kapines, kaip ir visas kitas, prižiūri seniūnijos – dukart
per metus nušienauja, surenka šiukšles.
V. Simelis pabrėžia, kad Šeduvos žydų kapinės yra pavyzdys, kaip reikėtų tvarkyti
tokias vietas. Anot jo, dėl galimybės sutvarkyti ir kitas senąsias žydų kapines rajone
bandyta kalbėti su Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovais.

Šiaulėnų žydų senosios

kapinės reikalauja
priežiūros

33
 Senosios kapinės
Saviti nekilnojamojo turto objektai rajone – senosios kapinės, kurias prižiūri
čionykštės seniūnijos.
Dar 2007 metais buvo suskaičiuota, kad rajone – 110 neveikiančių kapinių. Kiek
vėliau, 2013-aisiais, Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyrius pradėjo ieškoti
senųjų nebeveikiančių kapinių ir jas žymėti. Kartu su seniūnijų darbuotojais buvo
patikslinti jų sąrašai, bendrauta su vietos gyventojais, kurie padėjo išsiaiškinti tas
laidojimo vietas, surastosios pradėtos tvarkyti. Pagaminti ir pastatyti 104
informaciniai stendai, kuriuose įrašyti kapinių pavadinimai, nurodyti statusas, elgesio
kapinėse taisyklės, prižiūrinčių asmenų kontaktai. 2015 metais užregistruota jau 116
neveikiančių kapinių ir dar 8 riboto laidojimo.
Kapinės savivaldybės teritorijoje pasiskirsčiusios labai nevienodai: vienose
seniūnijose jų yra vos vienerios ar dvejos, kitose – dešimtys. Skirtingi ir kapinių
dydžiai. Yra tokių, kur jų vietą žymi tik krūmais apaugęs žemės lopinėlis ar palinkęs
medis, o aplink driekiasi dirbama žemė. Kelerias kapines galima rasti vien
dokumentuose – jose nėra nei paminklėlio, nei jokios kitos žymės, o toje vietoje, kur
planuose pažymėtos kapinės, iš tikrųjų plyti vien laukas ar arimas.

Ne visas kapines
žymi kryžiai. Kai kur
likęs tik plynas laukas
Atlikti darbai, kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo
skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, yra tik pradžia ateities veiklos ir pastangų išsaugoti
dvasinį bei materialųjį kultūros paveldą – neveikiančias kapines. Juolab kad tam
ragina ir laikas: nyksta kaimai, keičiasi sąlygos, dyla prisiminimai, žmonių palikti
pėdsakai, senąsias kapines vis labiau užkloja užmarštis.
„Kapinės yra daugiau negu specialios paskirties žemės sklypas. Jos suvokiamos
kaip su kitu pasauliu susijusi erdvė, jos turi sakralų matmenį, yra dvasinės kultūros
paveldo dalis. Kapinių elementai – antkapiai, kryžiai, koplyčios, tvorelės ir kita – yra
materialusis kultūros paveldas“, – akcentuoja V. Simelis.
Didžiąją Lietuvos senųjų kapinių dalį sudaro katalikų kapinės, bet yra išlikusių ir
valstybės saugomų kitų religijų kapinių: žydų, evangelikų-liuteronų, evangelikų-

34
reformatų, stačiatikių, sentikių, musulmonų, totorių, karaimų. Įvairovės nestinga ir
Radviliškio rajone – čia užregistruotos ketverios Antrojo pasaulinio karo karių
kapinės, penkerios – žydų, po vienerias – liuteronų ir Pirmojo pasaulinio karo karių
kapines. Visos likusios – katalikų kapinaitės. Tik 11 iš 124 senųjų kapinių yra įtrauktos
į Kultūros vertybių registrą.
Anot V. Simelio, kapinėms suteikiamas neveikiančių, riboto laidojimo arba
veikiančių kapinių statusas. Neveikiančioms kapinėms priskiriamos tos, kuriose
negali būti naujų palaidojimų dėl to, kad jos neatitinka nustatytų visuomenės sveikatos
saugos, kultūros paveldo apsaugos ar aplinkosaugos reikalavimų. Bendras senųjų
kapinių ir žinomų ar tyrimais nustatytų laidojimo vietų skaičius gerokai didesnis negu
rodo statistika.
Tarp išskirtinių senųjų kapinių yra Nirtaičių kapinaitės, kurias dar ir šiandien
puošia vertingi paminklai bei kryžiai. Pasakojama, kad XIX amžiaus pabaigoje žemes
čia karučiu suvežė ir supylė valstietis Juozas Gedminas – savamokslis liaudies
menininkas, antkapinius paminklus dirbinęs nuo 1836 iki 1885 metų.

Vienas iš išlikusių Nirtaičių kapinių paminklų skirtas liaudies menininko,

kapinių įkūrėjo Juozo Gedmino tėvams

Juozas Gedminas buvo vienas iš originaliausių ano šimtmečio lietuvių liaudies

akmeninių memorialinių paminklų meistrų. Jis gimė dabartiniame Radviliškio rajone,
Šiaulėnų apylinkėje, Nirtaičių kaime, valstiečių šeimoje. Užsidirbdavo statydamas
trobas, paskui atsidavė kalimui iš akmens. Kadangi savo kūriniams rinkdavosi
akmenis, savo forma primenančius kokį gyvį ar daiktą, riedulius parsinešdavo net iš
gana tolimų vietovių. J. Gedminas savo dirbiniuose labiausiai mėgo vaizduoti
aguonas ir grybus, kurie jam asocijavosi su amžinuoju gyvybės virsmu. Tyrinėtojų
nuomone, tai, kad šis gražiadarbis pasirinko kurti ne pavienius paminklus, o jų
ansamblį, taip pat naudoti gausūs puošybos elementai rodo baroko meno įtaką jam.
Tačiau meistro kūryba – liaudiška, paprasta, nors kartu labai originali. Ją vertino
Lietuvos dailės draugija, darbais grožėjosi tai išmanantys aplinkiniai žmonės.

35
 Nirtaičių kapinaitės – didžiausias šio liaudies menininko palikimas. Memorialinis
ansamblis yra elipsės formos, stovi ant nedidelio dirbtinio paaukštinimo. Ant
akmeninių vartelių pritvirtintas metalinis kryžius, o varteliuose iškaltas užrašas
„SZWENTA BROMA AMŽINA TĖWINEI MŪSŲ“. Šiose kapinaitėse Juozui
Gedminui buvo svarbiausi trys paminklai: vienas, skirtas jo tėvams, kitas – 1890 m.
datai pažymėti, kuri, matyt, buvo labai svarbi skulptoriui, o dar kitą jis pasistatė sau.
Menotyrininkai teigia, kad iki Pirmojo pasaulinio karo tose kapinaitėse buvo tokia
tvarka, kokią paliko šis kūrėjas, ten priskaičiuota per 100 įvairaus dydžio dirbinių.
Dabar iš jų, ypač iš smulkių, beliko maža dalis, o ir visos kapinaitės jau netekusios
pirminio vaizdo. Kai kurie šio unikalaus skulptoriaus darbai saugomi Lietuvos
muziejuose.
Savitos ir vadinamos Piepalių kaimo kapinės greta kelio Šeduva–Baisogala, visai
netoli pastarojo miestelio. Čia amžinojo poilsio atgulę Pirmojo pasaulinio karo kariai,
kovoję šiose apylinkėse. Pasak V. Simelio, toks ir yra išskirtinis šių kapinių bruožas,
kad jose išreikšta vienoda pagarba visiems, nepriklausomai nuo tautybės – ir rusams,
ir vokiečiams kariams.

Piepalių kaimo kapinėse, prie kelio

Šeduva–Baisogala, atgulė ir rusų, ir vokiečių kariai
Daugeliui gyventojui gerai žinomos Radviliškio katalikų parapijos kapinės,
paprastai vadinamos Radviliškio senosiomis kapinėmis. Jos yra Maironio gatvėje,
netoli miesto centro, ir turtingos iškilių radviliškiečių senbuvių kapų, senų paminklų,
vertingų įrašų juose. Prie vartų kapinėse pasitinka 1930 metais iš lauko riedulių
sumūrytas didingas paminklas Lietuvos kariams savanoriams, 1919 metais ties
Radviliškiu kovose su bermontininkais žuvusiems jauniems kraštiečiams didvyriams
Gracijonui Sakalauskui ir Jonui Jaraminui. Tarp daugybės kauburėlių kapinėse yra
kitų laisvės kovotojų, Radviliškyje dirbusių kunigų, žymių visuomenės veikėjų kapų.
Surinkęs įvairios medžiagos, pačiu seniausiu paminklu šiose kapinėse
kraštotyrininkas Evaldas Tamulionis įvardija skirtąjį kunigaikščiui Dominykui
Giedraičiui – jam jau net 200 metų! Atitinkamomis progomis organizuojamos eisenos

36
į šias kapines, nuskardena salvės, pagerbiamas šviesus išėjusiųjų atminimas. Tose
kapinėse nebelaidojama (veikia naujosios kapinės), tačiau jos prižiūrimos ir tebėra
tarsi sustojusio laiko oazė aplink šurmuliuojančio miesto kasdienybėje.

Radviliškio miesto
senųjų kapinių
pagrindiniai vartai

Senosiose rusų kapinėse Radviliškyje galima aptikti ne tik daugelį rusiškų, bet ir
lenkų ar lietuvių pavardžių, iškaltų antkapiuose. Spėjama, kad rusų tautybės žmonės
čia atvyko dar tiesiant geležinkelį, nes tuo metu buvo kviesta itin daug šios srities
specialistų.
V. Simelio teigimu, seniau beveik kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites. Taip
buvo ir Radviliškio rajone. Šiandien iš jų išlikę nedaugelis, o ir likimas jų skirtingas.
Kiek įmanoma, jos tvarkomos, pažymimos, išpjaunami krūmai, menkaverčiai
medžiai. Tokia gyvųjų pareiga.

Beinoravos senosiose
kapinėse palaidoti,
kaip spėjama,
vietos dvaro palikuonys

37
 Valstybės saugomos Radviliškio rajono senosios kapinės:

Mankiškių kapinyno ir senųjų kapinių komplekso senosios kapinės (Mankiškių

k., Radviliškio sen., Radviliškio r. sav.);
Paežerių kaimo senosios kapinės (Paežerių k., Šeduvos miesto sen., Radviliškio r.
sav.);
Radviliškio miesto žydų senosios kapinės (Dariaus ir Girėno g., Radviliškis,
Radviliškio miesto sen., Radviliškio r. sav.);
Šeduvos žydų senosios kapinės (Šeduvos sen., Pakalniškių sen., Radviliškio r.
sav.);
Baisogalos žydų senosios kapinės (Baisogala, Baisogalos sen., Radviliškio r. sav.);
Grinkiškio žydų senosios kapinės (Grinkiškis, Grinkiškio sen., Radviliškio r. sav.);
Šiaulėnų žydų senosios kapinės (Šiaulėnai, Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav.);
Kapinės (Kėdainių g., Šeduva, Šeduvos miesto sen., Radviliškio r. sav.);
Kapinės (Radviliškis, Radviliškio miesto sen., Radviliškio r. sav.);
Kapinės (Baisogala, Baisogalos sen., Radviliškio r. sav.);
Kapinės (Šiaulėnai, Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav.).

Senosios kapinės nepamirštos ir šiandien – lapkričio 1-ąją

čia visuomet uždegamos žvakelės

38
39
 Mitologiniai akmenys, šaltiniai
Tyrinėtojai nurodo, kad mitologija yra bendruomeninės kultūros išraiška,
savotiškas kultūrinis tekstas, neatsiejamas nuo mitų. Tam tikrų jos apraiškų yra ir
Radviliškio rajone. Paprastai šie objektai nestokoja lankytojų dėmesio, traukia savo
paslaptimis, kurių laikas taip ir neištrina.
Sakoma, kad Prūdytės šaltinis
atsirado iš ašarų nuskriaustos kaimo
mergaitės, vėliau virtusios akmeniu,
kuris buvo pavadintas jos vardu

Velnio akmenyje vieni

įžvelgia didelį kanopos įspaudą,
o kiti – ir dar vieną, mažesnį
Prūdytės šaltinis ir Prūdytės bei Velnio akmenys. Šie kultūros paveldo objektai
yra Verdulių kaime, Radviliškio seniūnijoje. Šaltinis ir akmenys 1999 metų sausio
mėnesį buvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą, saugomi valstybės. Kaip pripažįsta ir
paminklosaugininkai, šie rajono paveldo objektai, veikiami laiko ir gamtos, dabar
atrodo gerokai apnykę.
Išlikusios informacijos apie juos nėra daug. Gyva tik su tuo susijusi legenda.
Pasakojama, kad šaltinis – tai ašaros kaimo mergaitės, kurią nuskriaudę ponaičiai ir
kuri paskui iš to sielvarto pavirtusi akmeniu.
Rasti šaltinį ir akmenį nėra visai paprasta. Reikia už pamiškėje rymančios sodybos
eiti takeliu gilyn į mišką. Ten, kaip patvirtina ir savaitraščio „Radviliškio naujienos“
korespondentė Aušra Mikšienė, kartu su Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėju
Vytautu Simeliu ieškojusi šių objektų, atsiveria reginys, kažin ar nors kiek panašus į
vaizduotės iš anksto suklostomą tokio slėpiningo objekto viziją: samanomis apaugęs
nedidukas akmuo, šiaudais ir lapais užterštas vandens plotelis, labiau primenantis
balą... Nenuostabu, kad šie objektai gyventojų jau gerokai primiršti.
Tačiau tame pačiame kaime alma dar vienas šaltinis, kurį žino ne tik tenykščiai, bet
ir radviliškiečiai ar kitų aplinkinių vietovių žmonės. Tai – Verdenė, viliojanti iš žemės
trykštančiu skaidriu vandeniu, kvepiančia gaiva.
Nuo to šaltinio pavadinimo kildinamas ir kaimo pavadinimas – Verduliai.
Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis pasakoja iš
gyventojų girdėjęs, kad šaltiniu naudojamasi taip seniai, jog niekas nebežino, kas

41
iškirto takelį žemyn, kas pagilino, akmenimis apdėjo srovės praplatėjimo vietą: „Iš šių
šaltinių pasisemti vandens atskuba ir gretimų vietovių gyventojai. Anksčiau prie
Verdenės net eilės nusidriekdavo.“

Prie Verdenės galima ir

atsikvėpti, atsigaivinti

Nuo seno šaltiniai būdavo gerbiami, prie jų įrengdavo šventvietes, jiems

priskirdavo visokių savybių, galių. Ne išimtis ir Verdenė. Net ir dabar daugelis jo
vandenį laiko ypatingu. Kai kas mano, kad šis vanduo kur kas geresnis ir skanesnis nei
šulinio, nuo jo indai neapsineša kalkėmis, nenusistovi drumzlės. Vietiniai gyventojai
tvirtina, kad Verdenė ne sykį gelbėjo nuo sausros ar nusekus šuliniams, kad iš šio
vandens ir arbata, ir kava daug skanesnės, kad apskritai tas vanduo sveikesnis negu
bėgantis iš čiaupo, jis esą netgi gydo.
Projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ įgyvendinusio
savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė Aušra Mikšienė išryškino dar
vieną įdomią detalę: Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojai
patikino radę paliudijimų, jog praėjusio amžiaus pradžioje Verdulių dvare buvo alaus
bravoras, kuriam vandenį naudodavo tik iš šaltinių.
Verduliuose žinoma 11 šaltinių. Pasak minėto muziejaus-draustinio direktoriaus E.
Prascevičiaus, čionykščiame dvare visi jie jungėsi į vieną sistemą. Suvedimo vietoje
buvo tvenkinys, prie jo – vandens malūnas, kurio pamatai, kaip ir paties dvaro, išliko
iki šiol.
Lietuvos gamtininko Almanto Kulbio aiškinimu, senovėje manyta, jog šaltiniai
trykšta todėl, kad po žeme teka upės, vandenynų ir jūrų tęsiniai, o visa žemė plaukioja

42
ant giliai pasislėpusio vandenyno, vietomis ištrykštančio į paviršių. Tik vėliau
sužinota, kad požeminis vandens sluoksnis iš tiesų yra, bet ne lietus ir jūros jį sukūrė, o
šaltinių aptikta net jūrų ir vandenynų dugne.
Kaip apibrėžia Vytautas Juodkazis, pirmojo lietuviško enciklopedinio
hidrogeologijos terminų žodyno autorius, šaltinis – tai požeminio vandens sutelkta
savaiminė ištaka į žemės paviršių arba po vandeniu. Įdomūs praeities objektai yra ir
mitologiniai akmenys.

Valatkonių akmuo, vadinamas

Angelo akmeniu, ir tame pačiame
kaime esantis Velnio akmuo
apipinti legendomis

Kultūros vertybių registre, be minėto Prūdytės ir Velnio akmenų, esančių Verdulių

kaime, įrašyti dar keturi mitologiniai akmenys. Valatkonių miške lankomi Angelo ir
Velnio akmenys. Daukonių kaimo laukuose galima apžiūrėti akmenį, vadinamą
Ramytės aukuru. Vertingas Kleboniškių akmuo su dubenėliais, gulintis
tenykščiuose laukuose. Pasak Raginėnų vietovę tyrinėjusio gamtos mokslų daktaro
Liberto Klimkos, akmenyje iškaltos duobutės buvo skirtos aukoti ir siejamos su
senovės baltų laumių kultu.

Valatkonių miške
pastatytos rodyklės,
nurodančios, kur yra
Angelo ir Velnio
akmenys

43
 Kai kurie iš tų akmenų, kaip ir Prūdytės, apipinti padavimais ir legendomis. Aušra
Mikšienė „Radviliškio naujienose“ priminė, kad, pavyzdžiui, apie Valatkonių Velnio
akmenį padavimų yra užrašiusi Bronislava Kerbelytė: „Pasak senų žmonių, kažkada
velnias žeme vilko didžiulį akmenį ir juo norėjo užversti Baisogalos bažnyčios duris,
bet nespėjo įgyvendinti savo piktų kėslų, nes pragydo gaidys. Iki šiol nuo to vilkimo
išlikęs gilus griovys, pats akmuo skilo pusiau nuo nelabojo pritvirtintos grandinės, o
ant riedulio paviršiaus atsirado įdubimų, esą velnio kojų įspaustų.“
Apie Velnio akmenį taip porinama: ponas tiek turėjęs nuodėmių, kad, jam mirus,
nelabasis net nebegalėjęs nuo žemės atsiplėšti su tokia sunkia numirėlio dvasia.
Pasispyręs nuo pasitaikiusio akmens ir palikęs jame savo pėdą. Ją primenanti ir dabar
akmenyje išlikusi įduba.
Tokie akmenys su įdubimais, panašiais į žmogaus ar gyvūnų pėdsakus, žinomi
beveik visuose žemynuose – Europoje ir Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje. Akmens
tyrinėtojų duomenimis, paprastai tų pėdsakų gylis – keli centimetrai. Kartais jų
kontūrai atrodo neryškūs, o kartais tokie aiškūs, kad net matyti menkiausios pėdos
įdubos. Dažniausiai akmenyje randamas vienas pėdsakas, bet yra tokių riedulių, kurie
paženklinti dviem ar net trimis kojos ar letenos atspaudais.

Daukonių kaimo
laukuose galima
apžiūrėti akmenį,
vadinamą Ramytės
aukuru

Vertingas Kleboniškių
akmuo su dubenėliais

44
45
 Kleboniškių kaimo sodyba
Kleboniškių kaimo sodyba yra netoli Burbiškio, Pakalniškių seniūnijoje. Šiam
statinių kompleksui Kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė regioninį
reikšmingumo lygmenį. Sodyba – Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-
draustinio dalis, jo skyrius.
Tai – unikalus Šiaurės Lietuvos kultūros paveldo objektas. Į jį jau daugelį metų
traukia norintieji atsidurti senajame kaime, pajausti anuometinę jo žmonių gyvenseną,
pasigrožėti kraštovaizdžiu, dalyvauti savituose renginiuose. Čia atvyksta pavieniai
turistai ir jų grupės, įsiamžinti fotosesijose atvažiuoja vestuves ar krikštynas
švenčiančios šeimos. Per metus Kleboniškių kaimo sodyboje apsilanko apie 18
tūkstančių žmonių.
Kleboniškių kaime –
saviti senieji statiniai

Turistus pasitinka
vėjo malūnas – puikus
kelrodis tiems,
kurie muziejuje
lankosi pirmą kartą
Sodyboje gausu įvairiausių įdomybių. Kleboniškiuose gali pamatyti senųjų
pastatų, retų eksponatų – apie 1870 m. pagamintą anglišką garo variklį ar 1926 m.
amerikietišką traktorių, kitų nesuskaičiuojamų buities daiktų, darbo įrankių, senosios
dailės grožybių, kolekcijų. Lankytojus iš tolo pasitinka išlikęs vėjo malūnas – dar
vienas praeities liudytojas.
Į šį unikalų muziejų po atviru dangumi yra perkelti XIX–XX a. pradžios kaimų
pastatai: gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės. Šalia išlikusių dar gyvenamų
pastatų atkuriamos buvusios kaimo sodybos. Išsaugota vidaus ir aplinkos autentika
sukuria ypatingą aurą, kuri ilgam nepasimiršta ir traukia sugrįžti dar ne kartą.

47
 Į Kultūros vertybių registrą įtraukta sodyba turi savo netrumpą istoriją. Sodyba
priklausė ūkininkų Vyčų šeimai. Išskirsčius Kleboniškių kaimą, dalis sodybų išsikėlė į
vienkiemius, todėl likusiai senojoje vietoje Vyčų sodybai rėžių ribos nebevaržė
išdėstyti pastatus. Buvo pakeistos tvarto, klėties ir daržinės vietos.
Kleboniškių kaimas pradėtas kurti XVI a. viduryje, po 1554–1555 m. Šeduvos
krašte įvykdytos Valakų reformos. Tuo metu Šeduvos klebonui buvo atmatuotas 25
valakų dydžio žemės sklypas Daugyvenės upės dešiniajame krante. Klebono žemėje
vėliau ir ėmė kurtis kaimas, kuris, manoma, todėl ir buvo pavadintas Kleboniškiais.
Klebono nuosavybe kaimas išbuvo iki XIX a. vidurio. 1820 m. šią valdą sudarė
Kleboniškių, Veliakiemių bei Vaižgų kaimai, iš viso 56 žemės valakai (apie 1193 ha).
Po 1831 m. sukilimo žemė iš klebono buvo atimta, kaimo gyventojai priskirti
valstybinių valstiečių kategorijai.
1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimo gyventojų ūkiai sustiprėjo, iškilo daug naujų
pastatų sodybose. XX a. pradžioje Kleboniškiuose buvo 14 sodybų. 1926 m. kaimas
pradėtas skirstyti į vienkiemius. Išskirsčius kaimą, senoje kaimavietėje liko trys
sodybos, o bendras tenykščių žemių plotas sudarė 338 ha.
XIX a. pradžioje kaimo žemėje, prie kelio į Šeduvą, buvo pastatyta akmenų mūro
karčema su didele ir erdvia stadala, kuri priklausė Raudondvario dvarui. 1875–1891
m. dokumentuose minima dar viena Kleboniškių karčema, stovėjusi pačiame kaime,
prie Panevėžio kelio. Ji buvo medinė ir priklausė Vaižgų valstybiniam dvarui.
1884 m. kaime pastatytas vėjo malūnas. Greta išaugo ir dvi sodybėlės –
malūnininko bei kampininko. Taip susiformavusi atskira kaimo dalis buvo pavadinta
Šilais.
1921 m. senoje Kleboniškių karčemoje buvo įkurta Pakalniškių pradžios mokykla.
1929 m. kaimas priskirtas naujai sudarytai Dambavos parapijai. Kaime buvo du
mediniai koplytstulpiai – vienas kelių sankryžoje, prie malūno, kitas – Grigaliūno
sodyboje, prie kaimo gatvės. 1933 m. pastatytas naujas Daugyvenės tiltas. Pušyne
esančioje kalvelėje yra senosios kaimo kapinės.
Kaime gimė kunigai Antanas Grigaliūnas, Mykolas Grigaliūnas, Feliksas
Zenkevičius, malūnininkas Pranciškus Zenkevičius.

Kleboniškių kaimo sodyboje sukaupta daug buities ir technikos eksponatų

48
 1989 m. rajono paveldosaugininko Egidijaus Prascevičiaus iniciatyva kaime
pradėta kurti kaimo buities ekspozicija. Kaip prisimena Savivaldybės Paveldosaugos
ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, „nieko nelaukiant buvo imtasi darbų.
Stengtasi atkurti pastatus būtent tose vietose, kuriose jie stovėjo, kai kaimas egzistavo.
Kaimo buities muziejaus pastatai, kuriuose įrengtos įvairios ekspozicijos, padeda
lankytojams sugrįžti į praeitį, į tėvų, senelių ir prosenelių kaimą. Čia rodomi senieji
kaimo rakandai, baldai, namų apyvokos reikmenys, žemės ūkio padargai bei technika.
Eksponuojamos muštokių, oblių, bezmėnų, svarstyklių, važelių, motorų bei linų šukų
kolekcijos“.
Dabar kaime-muziejuje yra 28 pastatai. Trys sodybos su dešimčia pastatų – privati
kaimo gyventojų nuosavybė, kiti 18 pastatų priklauso muziejui.
Kuriant ekspozicijas, šešis senuosius kaimo pastatus muziejus suremontavo, 11
atkėlė iš aplinkinių ir tolimesnių vietų. Atkeltieji iškilo buvusiųjų vietoje, siekiant
atkurti ankstesnįjį gatvinį kaimą, užstatymo struktūrą bei apželdinimą. Kaime dabar
taip pat yra koplytėlė, du koplytstulpiai, du kryžiai, šeši šuliniai. Sodybos aptvertos
įvairiomis tvoromis. Išskirtinė vertybė – vėjo malūnas. Jis sutvarkytas, turi visą
malimo įrangą, kurios veikimas gali būti pademonstruotas lankytojams.

Restauruoto Kleboniškių
kaimo sodybos
gyvenamojo namo
viename gale yra
ekspozicija, o kitame –
darbo patalpos

Kaimas-muziejus toks – vienintelis šalyje. Viskas jame grįsta autentika.

Pavyzdžiui, stogai dengti nendrėmis, nes tokių aukštų kviečių, kokius seniau
augindavo ūkininkai, nebėra. Anot Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus
vedėjo V. Simelio, „Latvijoje žiemą pjovėme nendres ir klojome stogus. Ir visur čia
darbo įdėta labai daug. Užtat turime ypatingą kompleksą – natūralų, originalų XVI
amžiaus pradžios kaimą, o ne dirbtinę oazę. Po vieną sodybą yra visur pribarstyta, o
čia – visas kaimas! Tai išskirtinis objektas Lietuvoje“.
Kleboniškių kaimas – puikus viešosios turizmo infrastruktūros plėtros bei vietinio
ir atvykstančiojo turizmo augimo Radviliškio rajone pavyzdys. Šios sodybos
įtraukimas į Kultūros vertybių registrą, apibrėžtos teritorijos ribos bei suteikta teisinė
apsauga išlaiko nepakitusią privačioje nuosavybėje esančių sodybų užstatymo
struktūrą, statinių architektūrą, o kartu ir bendrą senojo kaimo vaizdą. Lankytojų

49
atsiliepimai patvirtina, kad čia jie pasijaučia lyg būtų šimtmečiu sugrįžę į praeitį.
Juolab kai unikalioje sodyboje taip jaukiai viskas sutvarkyta, patraukliai ir įdomiai
pateikta.
Tam, kad istorija čia išliktų byloti ir save priminti, kad būtų sukurtos tinkamos
sąlygos lankytojams ir darbuotojams, investuotas ne vienas milijonas Europos
Sąjungos struktūrinių fondų, šalies ir rajono lėšų. Jų sukaupti įgalino parodyta
iniciatyva, žmonių ir atitinkamų institucijų paveldo reikšmės suvokimas. Gražiai
pasidarbuota ir paskleidžiant žinią apie tokius krašto kultūros istorijos objektus, kad
žmonės žinotų, susidomėtų, juos pamatytų. Prie to prisidėjo ir minėtas savaitraščio
„Radviliškio naujienos“ parengtas bei Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo
skyriui padedant įgyvendintas projektas.
Šiandieninė Kleboniškių kaimo sodyba – lyg atpildas už visų triūsą ir pastangas ją
tokią turėti.
Kleboniškių kaimo buities ekspozicija:
senasis Daugyvenės tiltas. Statytas 1933 m.;
Žemųjų Levikainių kaimo koplytėlė. Pastatyta apie 1930 m. Perdirbta 1968 m.
meistro J. Mickaus. Perkelta į muziejų 1994 m. Yra trys autentiškos skulptūros;
Šileikonių kaimo klėtis. Statyta 1885 m. Viena patalpa su aruodais ir įrengta
pastoge. Perkelta ir restauruota 1991–1992 m. Eksponuojamos muštokių, pundulių,
siekų kolekcijos ir kiti buities rakandai;
Šileikonių kaimo gryčia. Statyta apie 1880–1890 m. Aštuonios patalpos:
gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis, kamara, kamarėlė ir kaminas.
Perkelta ir restauruota 1991–1992 m. Eksponuojami XIX a. pabaigos–XX a. pradžios
ūkininkų buities daiktai: baldai ir kiti namų apyvokos reikmenys;
Šileikonių kaimo koplytstulpis. Statytas XIX a. antrojoje pusėje. Restauruotas ir
perkeltas į muziejų 1994–1995 m. Yra dvi autentiškos skulptūros;
Žilaičių kaimo kalvė. Statyta apie 1918 m. Dvi patalpos: kalvė ir dirbtuvėlė.
Perkelta ir restauruota 1991–1992 m. Eksponuojami kalvės įrengimai ir įrankiai, oblių
kolekcija ir medžio apdirbimo įrankiai;
Medikonių kaimo klėtis. Statyta XIX a. pirmojoje pusėje. Viena patalpa su
aruodais. 1993–1994 m. restauruota. Eksponuojama bezmėnų kolekcija;
Arimaičių kaimo gryčia. Statyta 1885 m. Penkios patalpos: priesienis, kamara,
gryčia, seklyčia ir kambarėlis (bakava). Perkelta ir restauruota 2002–2004 m.
Eksponuojami ūkininkų buities daiktai ir baldai;
Voronių kaimo klėtis. Statyta 1885 m. Dvi patalpos: grūdinė ir kraitinė. Perkelta ir
restauruota 2002–2004 m.;
Kubiliūnų kaimo klėtis. Statyta XIX a. antrojoje pusėje. Viena patalpa.
1990–1991 m. perkelta ir restauruota. Eksponuojami baldai, ąsočių kolekcija;
Stačiūnų kaimo gryčia, dūminė. Statyta XIX a. viduryje. Trys patalpos:
priesienis, gryčia, seklyčia. Įrengta XIX a. pabaigos ūkininkų buities ekspozicija.
1994–1996 m. perkelta ir restauruota. Kaime yra kryžius, perkeltas iš Stačiūnų kaimo
kartu su gryčia;
Kleboniškių kaimo gryčia. Statyta XIX a. antrojoje pusėje. Septynios patalpos:
gonkelis, priesienis, gryčia, seklyčia, kambarėlis, kamara ir kaminas. Suremontuota
1998 m. Įrengtos muziejaus darbuotojų tarnybinės patalpos ir buities ekspozicija.
Kieme yra kryžius, pastatytas 1886 m.;

50
 Pyplių kaimo klėtis. Statyta 1860 m. Viena patalpa. Perkelta ir restauruota 1997
m. Eksponuojami įvairūs buities rakandai;
Kleboniškių kaimo rūsys. Statytas apie 1939 m. Suremontuotas 1993 m.;
Kleboniškių kaimo daržinė. Statyta apie 1939 m. Viena patalpa. Suremontuota
1992 m. Eksponuojamos svarstyklių, važelių kolekcijos bei įvairus kitas ūkio
inventorius, 1926 m. pagamintas traktorius „Deering“;
Kleboniškių kaimo klojimas. Statytas XIX a. pradžioje. Perstatytas apie 1930 m.
Buvo trys patalpos: prieklojimis, klojimas ir jauja. Jauja ir prieklojimis nugriauti apie
1950 m. Klojimas suremontuotas 1993–1996 m. Eksponuojama vidaus degimo
variklių (motorų) kolekcija bei įvairi žemės ūkio technika;
Toleikiškių kaimo klojimas. Statytas XIX a. pabaigoje. Keturios patalpos:
klojimas, jauja, peludė, ratinė. Perkeltas ir restauruotas 1994–1997 m. Rodomi
klojimo teatrų spektakliai.
Mankiškių kaimo pirtis. Statyta apie 1920 m. Dvi patalpos: priepirtis ir pirtis.
Perkelta ir restauruota 1990–1992 m.;
Kleboniškių kaimo kapinaitės. Palaidoti kaimo gyventojai: malūnininkas
Pranciškus Zenkevičius, ūkininkas Jonas Montvila ir kiti. Gražiai sutvarkytos;
Kleboniškių piliakalnis. 1996 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko B.
Dakanis, Z. Baubonis, biolokacinius – E. Prascevičius. Rasta pastatų liekanų.
Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo įtvirtinta senovės lietuvių šventykla;
Kleboniškių-Pakalniškių pilkapynas. Priskaičiuojama vienuolika II–III m. e. a.
pilkapių.
Kleboniškių kaimo vėjo malūnas. Statytas 1884 m. Trijų aukštų, kepurinis.
Vienas iš ilgiausiai veikusių vėjo malūnų.

2015 m. Kleboniškių kaimas pripažintas vietove, geriausiai

atspindinčia Aukštaitijos kraštovaizdžio savitumą

51
 Baisogalos dvaras
Tai – vienas iš žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje. Yra to paties
pavadinimo miestelyje, Baisogalos seniūnijoje. Jis statytas XVIII–XIX a. Turi
klasicizmo bei istorizmo architektūros stilių atspindžių. Iki šių dienų yra išlikę 19
dvaro sodybą formuojančių elementų, įdomiausi tarp jų – centriniai dvaro rūmai,
arklidės, ratinė, virtuvė ir sandėlis.

Vos tik įžengus į Baisogalos dvaro teritoriją, pasitinka didingi rūmai

Rūmus supa 12 hektarų parkas, įkurtas XIX a. Jame – nemažai egzotinių veislių
medžių, išlikusios senų liepų ir kaštonų alėjos, vienos iš jų gale – dekoratyvūs dvaro
vartai. Parke yra tvenkinių.
Dvaro kompleksas, iš kurio technikos istorijai svarbūs išlikę architektūriniai
pastatai – vėjo malūnas, spirito varykla ir kalvė, 1997 metais įrašytas į Kultūros
vertybių registrą. Aušra Mikšienė nurodo, kad malūnas vertingas kaip praeities
specifinės gamybinės paskirties objektas, be to, tai vienas iš gražiausių mūrinių vėjo
malūnų Lietuvoje.
Spirito varyklos pastatas reikšmingas savo tūriu ir vieta sodybos ūkinės gamybinės
zonos kompozicijoje, o kalvėje ir šiandien būtų galima atkurti, demonstruoti kalvystės
meną. Tiesa, malūnas, kalvė ir spirito varykla pagal pirminę savo paskirtį
nenaudojami. Šiuo metu malūnas neeksploatuojamas, o buvusi spirito varykla bei
kalvė naudojami kaip sandėliai.
Nepaisant to, dvaras bei jo teritorija traukia vietinius gyventojus ir svečius. Čia
susitinka įsimylėjėliai, čia, poilsio valandėlę renkasi motinos su vaikais, laiką ramiai
leidžia garbaus amžiaus baisogaliečiai, čia vyksta šventės, festivaliai, kiti įvairūs
renginiai, tarp kurių – ir respublikiniai ar net tarptautiniai. Kaip teigia baisogaliečiai,
dvaras įaugęs į jų širdis – džiugina čionykštis grožis, jaukumas, norisi pasivaikščioti
tilteliais, pasėdėti prieš didingą dvaro pastatą, pabūti vienumoje ar su draugais,
pažįstamais.

52
 Senajame Baisogalos dvare

Baisogalos dvaras formavosi trimis etapais. Pirmasis aprėpia 1796–1830 m.

Tuomet buvo suformuota centrinė sodybos dalis (rūmai, arklidė su ratine, svirnas su
virtuve, pagrindinis kelių tinklas). Antrasis etapas – 1830–1896 m. Tada sodybos
teritorija išplėsta, užveistas parkas, praplėsti rūmai, pastatyta ledainė, kumetynas, vėjo
malūnas, formuotas ūkinis gamybinis sektorius. Trečiajame etape 1896–1912 m.
toliau plėsta gyvenamoji reprezentacinė zona.
Baisogalos dvaras buvo vienas iš didžiausių vidurio Lietuvoje. 1830 m. jį įsigijo
Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras. 1820–1840 m. vyko didieji rūmų
pertvarkymai. Tam reikiamas statybines medžiagas tiekė viename iš netoliese esančių
Komarų dvarų įrengta plytinė ir kalkinė. Rūmai, parkas, kiti statiniai ir vėliau buvo
nuolat tobulinami.
Mirus Juozapui Komarui, dvaras atiteko sūnui Vladislovui. Kitaip nei tėvas, jis
apsigyveno dvare ir netrukus ūkis tapo vienu iš didžiausių pavyzdinių ūkių Vidurio
Lietuvoje. Buvo sutvarkyti dirbami laukai, įvestas drenažas, įrengtas kumetynas,
pastatyta ledainė, vėjo malūnas, akį traukė parkas.
Po Vladislovo mirties 1896 m. dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat
Vladislovas. Įgijęs išsilavinimą Vokietijoje, jis įvedė daug modernių ūkininkavimo
naujovių, ūkis buvo pavyzdinis, jame lankydavosi ekskursijos. Šio savininko valdymo
metu įrengta ir spirito varykla, kuri tarpukariu buvo tarp pačių didžiausių Lietuvoje.
Kaip Aušrai Mikšienei pasakojo Baisogalos istorinio-kultūrinio paveldo kaupimo ir
išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė, kraštotyrininkė Regina Vaitkevičienė, V.
Komaras savo miškų eksploatacijai nuo geležinkelio stoties į Kauno pusę buvo
pasistatęs gerą lentpjūvę: „Už jos buvo Komaro miškų girininkijos pasoda ir sodyba.
Kai 1918 metais buvo įkurta valdiška Baisogalos girininkija, Komaro įkurta pasoda
tapo jos būstine, o 1931 metais įsteigus miškų urėdiją – jos būstine.“
1922 m. vykdant Lietuvos žemės reformą, Baisogalos dvarui, kaip ir daugumai
kitų Lietuvoje, palikta tik 80 hektarų žemės. Tačiau, atsižvelgus į pažangų Komaro
ūkininkavimą, taikyta išimtis. Kaip pavyzdiniam dvarui buvo prijungtos apylinkių
žemės ir dvaras su 1010,39 ha žemės tapo vienu iš didžiausių Lietuvoje.

53
 1940-aisiais atėjus sovietų valdžiai, dvaras nacionalizuotas, jame įkurdintas
tarybinis ūkis. Vladislovą Komarą ištrėmė į Sibirą – Karlagą Karagandos srityje. Ten
jis 1941 m. mirė.
Per Antrąjį pasaulinį karą Baisogalos dvaro rūmų patalpose veikė karo ligoninė.
Karui pasibaigus – Baisogalos mokykla. 1948 m. ten įkurta Gyvulininkystės bandymų
stotis ir eksperimentinis ūkis, vėliau – iš Vilniaus atkeltas Lietuvos gyvulininkystės ir
veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Ratinėje-žirgyne įrengtas vaikų darželis,
paskui – instituto bibliotekos knygų saugykla.
Rūmai tokie, kokie yra dabar, tapo tik po restauracijos. Trejus metus trukusiam šio
kultūros paveldo objekto restauravimui Kultūros paveldo departamentas prie
Kultūros ministerijos skyrė beveik 870 tūkstančių eurų. Restauravimo metu atlikti
stogo dangos darbai, sutvarkyti jo medinių konstrukcijų elementai, pastato lietaus
vandens nuvedimo sistema, įrengta aktyvinė žaibosauga ir lietvamzdžių šildymo
sistema. Nuo kaminų, karnizų, kupolo posparnių ir fasado pašalintas suiręs, atšokęs ir
pažeistas tinkas. Restauruotas mūras, atstatant autentiškus profilius, tinką, sutvirtinant
plyšius skiediniais.
Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis pasakoja, kad pagal išlikusius autentiškus
fragmentus renovacijos metu taip pat restauruoti sunykę fasadų dekoro elementai –
piliastrai, sandrikai, modiljonai. Langai ir durys buvo gaminamos bei restauruojamos
taip pat pagal išlikusius autentiškus fragmentus, išsaugant jų stilių, medžiagos tipą,
langų padalijimą. Sutvarkyti ir šoniniai lauko laiptai, atstatytos laiptų pakopos,
sienučių ir stulpelių profiliai, restauruotos balkono, terasos ketaus tvorelės. Remiantis
Vilniaus apskrities archyvo projektine dokumentacija, nudažyti fasadai.

Baisogalos dvaro ansamblis yra vienas iš žymiausių

architektūros paminklų Lietuvoje

Baisogalos dvaro ansamblis – vienas iš geriausiai išsilaikiusių dvarų Lietuvoje. Jau

daugelį metų juo rūpinasi 1952 m. čia įkurtas Lietuvos gyvulininkystės institutas,
pratęsdamas dvaro paskutinio savininko Vladislovo Komaro ūkininkavimo tradicijas

54
bei pavyzdinio ūkio statusą. Čia atliekami ilgalaikiai moksliniai tyrimai, susiję su
gyvulių veislių gerinimu, selekcijos ir veisimo metodų tobulinimu, senųjų veislių
genofondo išsaugojimu, gyvūnų mitybos, šėrimo bei pašarų gamybos ir paruošimo
problemomis. Mokslinė veikla puikiai dera su kūrybine ir menine-kultūrine. Dvaro
rūmuose rengiamos konferencijos, poezijos šventės, parodos, koncertai, vyksta
Pažaislio ir Tytuvėnų muzikos festivalių renginiai, kita.

Baisogalos dvaro rūmuose mokslinė veikla derinama su kultūrine

„Aš manau, kad Baisogalos gyvulininkystės instituto dvaras turi didelę reikšmę ne
tik kaip rajono kultūros paveldo objektas. Jo išliekamoji vertė šiandien labai
prasminga ir visos šalies mastu, nes tokių dvarų, kurie būtų pritaikyti ne tik turistų
vizitams, bet ir mokslinei tiriamajai bei administracinei veiklai, nėra daug“, – sako
Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis.

1952 m. dvare įkurtas ir iki šiol veikia

Lietuvos gyvulininkystės institutas

55
 Žinoma, nesustabdomai skubantis laikas ir iš šio dvaro pasiėmė tam tikrą duoklę.
Visgi daug kas išliko arba atkurta. Kaip rašo Aušra Mikšienė, istorijos šaltiniai mena,
kad iki Pirmojo pasaulinio karo ant dvaro rūmų rotondos kupolo stovėjo garsiojo
Mikelandželo skulptūros kopija. Dabar stogą puošia tik žibintas. Rūmų vidus
puikavosi prabangiu savitumu ir turtingais interjerais. Vertingiausia dalis –
dekoratyvinė medžio drožyba – tebėra ir dabar. Tai gėlių ornamentu drožinėti platūs
laiptai su puošnia arka, antrojo aukšto sienų ąžuoliniai paneliai, įvairiais raštais puošti
kambarių parketai. Be to, išliko nemažai freskų, gipsatūrų, glazūruotų koklinių
krosnių, marmuro palangių. Visas kilnojamasis turtas 1915 m. buvo išgabentas į
Smolenską.
Šiuo metu dvaro rūmai gerai prižiūrimi, nuolat remontuojami. Po truputį tvarkomi
ir kiti dvaro statiniai. Baisogaliečiai didžiuojasi, kad pavyzdiniu buvęs Baisogalos
dvaras toks yra ir dabar.

Parko vartai – vienas iš dvaro

sodybą formuojančių elementų

Išskirtinis dvaro teritorijoje

esantis pastatas – šulinys su antstatu

Baisogalos dvaro
kompleksas – valstybės
saugomas kultūros
paveldo objektas

56
 Burbiškio dvaras
Burbiškio dvaras yra to paties pavadinimo kaime, Pakalniškių seniūnijoje. Tai
išskirtinė vieta, kurią, kaip savotišką šio krašto vizitinę kortelę, jau įsidėmėję ne vien
Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio turistai, kiti svečiai. Čia išsaugotas senasis parkas
su originaliais paminklais, tilteliais, salelėmis, atstatyti autentiški pastatai, užveistas
didžiulis tulpynas, gėlynai. Viskas sukuria įspūdingą, istorija dvelkiančia erdvę ir
palieka nepamirštamų įspūdžių.

Burbiškio dvaras – vienas iš reikšmingiausių Radviliškio rajono kultūros paveldo objektų

Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII amžių – tada jis
atiteko Andrejui Drobišui. 1692 m. iš pastarojo dvarą nupirko Konstantas Drobišas.
Tuo metu Burbiškio dvaras buvo smulki bajoriškos žemės valda.
XVIII a. dvarą valdė dvarininkai Tovianskiai. Dvaro sodybą sudarė mediniai
pastatai: rūmas, oficina, arklidė, tvartas, svirnai bei klojimai. XVIII a. viduryje dvarą
įsigijo dvarininkai Straševičiai. Jie suremontavo ir išplėtė gyvenamąjį rūmą, pastatė
naujų pastatų, pradėjo kasti tvenkinius.
1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe. Šiai šeimai valdant, dvaras
išaugo: buvo išplėsta visa sodyba, pastatyti neogotikiniai dvaro rūmai, kiti nauji
pastatai, pradėtas formuoti dvaro parkas.
1903 m. po tėvo Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis.
Naujasis valdytojas jaunystėje mokėsi Rygoje, studijavo agronomiją Leipcige. Dar
mokydamasis M. Baženskis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno
kūriniais. Baigęs mokslus Vokietijoje, sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi tvarkyti ūkį. Jo
valdymo laikais dvaras ypač išaugo. Mykolas Baženskis įkūrė didelį parką, iškasė
tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė tilteliais, išpuošė garsaus tuometinio

57
 skulptoriaus Kazimiero Ulianskio sukurtais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir
poeto Adomo Mickevičiaus paminklais, taip pat Švč. Mergelės Marijos skulptūra,
kurie Burbiškyje stebėtinai išsilaikė per visas laiko permainas iki pat mūsų dienų.
Baženskių dvare burdavosi tuometinė šviesuomenė, lankėsi P. Vileišis, J.
Basanavičius, Maironis, čia vykdavo literatūriniai, muzikiniai, kiti renginiai, turėta
didelė, vertinga biblioteka.
1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, grėsmė
iškilo ir Baženskiams, tad jie iš dvaro buvo priversti pasitraukti į Vakarus ir apsistojo
Lenkijoje. Dalį dvare buvusių vertybių šeima išvežė pas pažįstamus, likusios rūmuose
karo metu išgrobstytos. Dvaras ir parkas buvo niokojami, pasmerkti pražūčiai.

Sovietmečiu kiaulide paverstos patalpos šiandien restauruotos ir

to meto jų paskirtį primena tik kiaulės galvos imitacija virš durų
Pokario metais ten buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Ilgainiui parkas užžėlė
krūmais, menkaverčiais medžiais. Be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko
neprižiūrimi takai. Rūmų salių koklinės krosnys išgriautos, salės performuotos į
butus. Nugriauta dalis dvaro sodybos pastatų: pirtis, svečių korpusas, keturių aukštų
bokštas, karietinė, gulbių namelis, oranžerija, guvernantės namas, sunaikinti Fauno ir
Nimfos skulptūros, Liūtų tiltas. Gyvenamajame sodybos sektoriuje išliko tik centrinė
buvusių rūmų dalis, vaikų namas, ledainė, virtuvė. Ūkiniame sektoriuje – du akmenų
mūro tvartai ir akmenų mūro svirnas, sodininko namas, mūrinė oranžerijos dalis,
balandinė.

58
 Gyvenamajame dvaro sodybos
sektoriuje išliko centrinė buvusių
rūmų dalis, vaikų namas,
ledainė, virtuvė

Pradėjus atkurti dvarą,

išvalyti visi
teritorijoje buvę
tvenkiniai

Tačiau po 40 metų, 1981-aisiais, Burbiškis vėl pradėjo keltis. Iniciatyvos atkurti

dvarą ir parką ėmęsis rajono paminklosaugininkas Egidijus Prascevičius sulaukė kitų
pritarimo, pagalbos. Buvo rengiamos savanoriškos talkos, ieškota rėmėjų, lėšų. Nuo
1990 metų dvaras buvo tvarkomas tik iš Radviliškio rajono biudžeto. Vietoje
rodomam entuziazmui, pastangoms neliko abejingos ir šalies institucijos, pavieniai jų
atsakingi atstovai, kurių pagalbos vis prašyta. Taip palaipsniui dvare įsibėgėjo darbai:
nyko keroję brūzgynai, išvalyti tvenkiniai, sutvarkyti takai, tilteliai, rasta galimybių
atstatyti dvaro pastatus.
1991 m. įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras
tapo vienu jo skyriumi. Dvare imtasi dar didesnių darbų. Užmegzti ryšiai su Mykolo
Baženskio sūnumi Adomu Baženskiu, gyvenusiu Lenkijoje, Gniezne. Jis padėjo
išsaugotomis senojo dvaro nuotraukomis, kita medžiaga, savo prisiminimais,
konsultacijomis, atvykimais į Burbiškį ir gyvu domėjimusi jam didžiulį pasitenkinimą
kėlusiais dvaro atkūrimo darbais. Šis dabar jau šviesaus atminimo Burbiškio dvaro
paveldėtojas jį 1992 m. padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei, kad dvaro
ansamblis būtų naudojamas kultūros poreikiams. „Pats vienas viską čia sutvarkyti
neturėjau galimybių, todėl pasiryžau man tėvo paliktą dvarą padovanoti Radviliškio

59
rajonui. Gaila nebuvo, svarbiausia atrodė, kad jis nenunyktų, kad žmonės juo galėtų
džiaugtis ir naudotis“, – tada sakė jis.

Dvaro pastatai
atkurti, išanalizavus
senąsias dvaro
fotografijas

Kol tik leido sveikata, jėgos, geradaris lankydavosi dvare su šeima, dalyvaudavo
renginiuose ir vis nepaliaudamas džiaugėsi naujam gyvenimui prisikėlusia savo
gimtine. „Padalijau save perpus: gyvenu Gniezne, o vis ilgiuosi Burbiškio“, –
pasakodavo čia lankydamasis. Netgi jo priešmirtinė valia buvo amžinojo poilsio
atgulti gimtinėje. Urna su Adomo Baženskio palaikais 2008-aisiais nuleista į kapą
šalia Burbiškio esančios Dambavos bažnyčios šventoriuje, kur XIX a. viduryje
palaidoti A. Baženskio proproseneliai.
Baigus svarbius Burbiškio dvaro renovavimo darbus, kurių sėkmę svariai įgalino
Europos Sąjungos lėšomis įgyvendintas projektas, Burbiškio dvaras pasikeitė
neatpažįstamai: atnaujintas buvęs svirnas, balandinė, sodininko namas ir ūkinis

60
pastatas. Rekonstruotos centrinių rūmų mansardos, bokštas, tvartas, arklidės,
oranžerija ir kita. Atkurtas autentiškas dvaro parkas: želdiniai, parko tilteliai bei
lieptai, keliai, mažosios architektūros elementai, vartai, aptverta, sutvarkyta teritorija.

Atkurto Burbiškio dvaro vidiniame kieme

61
 Kaip „Radviliškio naujienų“ publikacijose rašo Aušra Mikšienė, Daugyvenės
kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius tikina, kad
Burbiškio dvaras tapo tikru žmonių traukos centru, kad jis dabar pritaikytas turizmo
reikmėms, kultūros renginiams. Dvare nuo 2000 metų rengiama jau tarptautine tapusi
Tulpių žydėjimo šventė, sutraukianti dešimtis tūkstančių dalyvių iš įvairiausių
vietovių, čia vyksta mokslinės konferencijos bei seminarai, muzikos, literatūros, kiti
renginiai. Kaupiamos įvairių gėlių kolekcijos, tarp kurių yra daugiau kaip 400 rūšių
tulpių.
Iš Dambavos kaimo kilusi šiaulietė Laima Savickienė minėtų straipsnių ciklo
autorei pasakojo mėgstanti vis sugrįžti į Burbiškį: „Šiandien matant, kaip pasikeitė
dvaras, džiaugiasi širdis. Čia mus visuomet pasitinka nepriekaištinga švara, idealiai
sutvarkyta aplinka. Kaip galima nenorėti sugrįžti? Čia kasmet ne tik grožiuosi
besikeičiančia aplinka, nuveiktais darbais, bet ir mėgaujuosi neapsakoma ramybe. Tik
čia galima pajusti tikrąją anuometinę dvasią, o ir nuobodžiauti čia netenka – kol
išvaikščioju visus takelius, lieptelius, apžiūriu salas, skulptūras ir ekspoziciją dvare,
laikas išties neprailgsta.“
Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto
Simelio apibūdinimu, Burbiškio dvaras – paveldo vertybė, kuri atspindi
architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, kartu ir dvarų kultūros tradicijas. Atkurtas ir
rūpestingai puoselėjamas ateities kartoms, dvaras malonina kiekvieno lankytojo širdį
ir yra šio krašto pasididžiavimas.

Lankytojai dvare gali pajusti tikrąją istorijos dvasią

62
 Grinkiškio dvaras
Grinkiškio dvaras yra to paties pavadinimo miestelio centre, Grinkiškio
seniūnijoje. Teigiama, kad jis iš Radviliškio rajono savivaldybei priklausančių dvarų
šiandien yra problematiškiausias. „Labiausiai tvarkos ir remonto prašosi Grinkiškio
dvaro rūmai, kurie yra jau pavojingos būklės. Jei kas ten bandytų patekti, gali ištikti
net nelaimė. Visgi turime vilties, kad šį pastatą pavyks sutvarkyti, juolab kad jis yra
įtraukas į 36 Lietuvos dvaro rūmų, turinčių prioritetą būti atstatyti, sąrašą“, – tikina
Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.
Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras taip pat pripažįsta, kad Grinkiškio
dvaras smarkiai apleistas, griūvantis. Tokią situaciją greitino ir kai kurie lankytojai,
nevengę čia laužą susikurti, šiukšlių primėtyti.
Grinkiškio dvaras
statytas XVIII a., vėliau
daug kartų perstatytas ir keistas

Paveldosaugos ir turizmo
skyriaus vedėjas
Vytautas Simelis su Grinkiškio seniūne
Giedre Bložiene aptaria dvaro
atstatymo galimybes
Šie pastatai statyti XVIII amžiuje, XIX ir XX amžiuose perstatyti bei keisti. Rūmai
– masyvaus stačiakampio formos, pietinėje pusėje turėję keletą priestatų. Deja,
šiandien juose viskas papuvę, išbyrėję... Visgi dar išlikę įdomių detalių (sienų
apdailos, išorės apkalimo kalvio darbo vinimis, perdangų bei stogo konstrukcijų),
bylojančių apie gana seną dvaro rūmų praeitį. Grinkiškio dvare ilgainiui įsikūrė
kolūkio kontora, biblioteka, netgi sovietinės represinės struktūros, toje teritorijoje
palaidotas ne vienas partizanas, kovojęs už šalies laisvę. Tarybiniais metais čia
sandėliuota tai, kas buvo nereikalinga ūkiui.
Grinkiškis senuosiuose raštuose minimas nuo XV a., o Grinkiškio dvaras ir
miestelis pirmą kartą paminėti 1554 m. Kaip pagal istorinę medžiagą rašo tenykščiai
kraštotyrininkai Eugenija Mockaitienė, Justina Armonaitė, pedagogai Audra ir

63
Klemas Indrėkai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais miestelis priklausė
Žemaičių vyskupystei. Bemaž penkis šimtmečius jis buvo Mondvid-Bialozorų
giminės nuosavybė. Geografiniame 1882 m. žinyne teigiama, kad 1554 m. Mikalojus
Loveika įsūnijo giminaitį Joną Bialozorą ir užrašė Sarvų (dabartinį Grinkiškio) dvarą.
Po metų šią nuosavybę patvirtino karalius Zigmantas Augustas. 1613 m. Grinkiškio
miestelis pažymėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje – „Grijnkisloi“.
Kai dvaro valda perėjo Bialozorų giminei, bene labiausiai pasižymėjo jos atstovas
Kristupas Bialozoras. Pasakojama, kad XVII a. pradžioje jis iškovojęs ne vieną
pergalę prieš Lietuvą puolusius švedus, daug jų paėmęs į nelaisvę ir net atgabenęs į
savo gimtąjį Grinkiškį. K. Bialozoras kaip padėkos Dievui ženklą Grinkiškyje pastatė
bažnyčią, kuri vėlesniais laikais buvo perstatyta.
Grinkiškio dvaras, paskutinei Bialozorų atžalai Aleksandrai ištekėjus už Jono
Ramanausko-Rimvydo, atiteko lietuviui. Dvare prasidėjo ekonominiai, kultūriniai
pokyčiai.
Dvarui priklausė gana daug žemių, tačiau rūmai buvo kuklūs, mediniai. Link jų ir
dabar veda klevų alėja. Prie baigiančių griūti rūmų tebeošia mišriojo stiliaus dvaro
parkas, įkurtas XIX a. viduryje.
1940 m. nacionalizuojant dvarą, atlikta dvaro pastatų inventorizacija.
Dokumentuose nurodyta, kad tuo metu buvo 15 pastatų.

Šiame dvaro pastate sovietmečiu netilo riksmai

ir aimanos – čia buvo kankinami ir žudomi partizanai
Dvarininko name 1944–1953 m. veikė NKVD-MVD-MGB Grinkiškio valsčiaus
poskyris, o svirno pusrūsyje buvo įrengta poskyrio areštinė. Grinkiškio apylinkėse
žuvusių partizanų, tardymo metu dvaro pastatuose nužudytų suimtųjų palaikai buvo
niekinami šalia šių pastatų, o vėliau užkasami dvaro teritorijoje, už tvenkinių, arba
įmetami į pačius tvenkinius. Tai paliudija vietinių gyventojų prisiminimai.
Vėliau dvarininko name įsikūrė kolūkio kontora, kultūros namų salė, gyveno
žmonės. Šiuo metu pastatai nenaudojami.

64
 Aušra Mikšienė „Radviliškio naujienose“ atkreipia dėmesį ir į Grinkiškio dvaro
sodybos fragmentų Lietuvos partizanų kapus, kurie yra įtraukti į Kultūros paveldo
objektų sąrašą. Spėjama, kad tarp daugiau kaip dvidešimties palaidotų partizanų yra
Prano Arbašausko, Petro Banio, Vacio Butkaus-Šnabo, Kurmio, Jeronimo Čepo,
Stasio Čiupkausko, Alfonso Gudaičio, Boleslovo Gudaičio, Broniaus Gudaičio, Petro
Gudaičio, Antano Kairio, Povilo Litvino ir Jono Maziliausko palaikai. Tikėtina, kad
buvo atpažinti Aleksandro Mingilo-Kęstučio, Juozo Mingilo-Vilko, Aukštuolio
palaikai. Gali būti, kad čia buvo palaidoti ir Elena Petrauskienė, Anupras Petrauskas,
Stanislovas (Stasys) Petrauskas, Bronius Petrėtis, Jonas Petrėtis, Vladas Petrėtis,
Edvardas Pilipauskas, Pranas Staliorius, Monika Mingilaitė.
Žudikai savo aukų – partizanų – palaikus sudegindavo, žiemą sumesdavo į
tvenkinių eketes, užkasdavo už tvenkinio.

Sakoma, kad
šiame tvenkinyje
aptikta daug
partizanų
palaikų

Skausmo, arba Raudų,

kalnelyje pagerbiamas
sušaudytųjų atminimas

1960–1965 m., valant dvaro tvenkinius, surasta daug partizanų kūnų kaulų,
daugiausia – antrajame tvenkinyje. Tais pačiais metais (kitais duomenimis – 1980-
aisiais), valant dvaro svirno pusrūsį, surasti dviejų partizanų kūnai: anot atsiminimų, –
brolių Aleksandro Mingilo-Kęstučio ir Juozo Mingilo-Vilko, Aukštuolio, o valant
buvusią dvaro kiaulidę, – matyt, partizanės Monikos Mingilaitės-Gražinos, Tavutės,
palaikai. Visus tuos palaikus gyventojai paslapčia palaidodavo kalnelyje, vėliau
Sąjūdžio dalyvių grinkiškiečių pavadintame Skausmo kalneliu.

65
 Kapinaitėse atgulė
ir partizanai,
ir jų šeimų nariai

Dvaro teritorijoje esančios

kapinaitės visuomet primins
skaudžią krašto istoriją

Remiantis liudytojų teiginiais, Grinkiškio dvaro sodyboje iš viso gali būti per 80
partizanų, rezistentų palaikų. Dvaro sodybos fragmentų teritorijos ribų plane šiandien
yra pažymėtos dar kelios daugiau kaip 60 partizanų palaikų vietos.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dėl Grinkiškio krašto
partizanų atlieka specialiuosius istorinius, archyvinius tyrimus, todėl duomenys, be
abejo, dar bus papildomi ir tikslinami.
Oficialiame šio centro dokumente „Dėl žinybinės Grinkiškio dvaro komplekso
priklausomybės ir sovietų represinių struktūrų Grinkiškio mst. 1944–1953 m.“
nurodoma, kad ten, kitų dar vadinamame Rimvydo dvare, liaudies gynėjų ir valsčiaus
milicininkų būstinė buvo 1949 m. kovo mėn.: „Tai, jog dvaro pastatuose buvo stribų
būstinė, atsiminimuose mini Rudžių kaimo gyventojas J. G. Jis pasakojo, kad tris
dienas buvo kalinamas dvare: buvusiame bulvių rūsyje po svirnu. Toje pačioje
publikacijoje „Raudonoji šmėkla“ yra buvusio Grinkiškio miestelio gyventojo V. Č.
pasakojimas apie jo suėmimą ir kalinimą Bialozaro dvaro rūsyje. Tuo metu ten buvo
įsikūręs „garnizonas“ (sovietų kariuomenės įgula). Jam savaitę nedavė maisto ir
kankino įvairiais būdais.“
Archyvinių duomenų apie tai, kada dvaro kompleksas iš represinių struktūrų žinios
perėjo kitoms žinyboms, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
nerado. Nustatyta, kad iki 1989 m. dvaro pastatai ir sodybos teritorija naudota ūkinėms
reikmėms: čia veikė tarybinio ūkio kontora, pastatytas vaikų darželis, vandens bokštas
ir kiti pastatai.

66
 Maldžiūnų dvaras
Radviliškio rajono Pakalniškių seniūnijoje esanti Maldžiūnų dvaro sodyba –
valstybės saugomas paveldo objektas. Čia išlikę ne tik rūmai, kumetynas, svirnas, bet
ir tvartas, kalvė, namas bei parkas. Pastarasis, kaip ir dvaras, įkurtas XIX amžiuje. Jis –
mišriojo stiliaus, užima kiek daugiau nei du hektarus. Parką puošia liepų alėja, rytinėje
jo dalyje tyvuliuoja nemažas tvenkinys. Parke ir šiandien tebežaliuoja daug senų,
plačiai išsikerojusių ąžuolų.
Išlikęs įdomaus
architektūrinio sprendimo
Maldžiūnų dvaro svirnas

Dvaro parkas – mišriojo

stiliaus, užimantis kiek
daugiau nei du hektarus

Šis dvaras priklausė fon Roppų (Ropp) giminei. Kaip rašoma knygoje „Alksniupių
kraštas. Istorijos fragmentai. 1554–2008 m.“ (Kaunas, 2009), pagal Valakų reformos
dokumentus XVI a. viduryje teritorija, kurioje dabar stovi Maldžiūnų dvaras, buvo
Žybartų vaitijoje gyvenusių bajorų Andrejaus ir Stanislovo Markutavičių nuosavybė.
Taip pat nurodoma, kad pagal pirmąjį surastą šaltinį tuo metu šis dvaras, turintis 347
dešimtines žemės, priklausė Konstantinui Danilovui Kučinui: „Inventoriuje rašoma,
kad 107 dešimtinės žemės tiesiogiai priklauso dvarui, o 240 dešimtinių skirta aštuonių
valstiečių kiemų naudojimui, kad dvaro pavaldume yra 75 baudžiauninkai, 4 dvaro
tarnai ir 15 laisvų žmonių.“
Yra duomenų, kad 1860 m. balandį Maldžiūnų dvarą iš minėto K. Kučino nupirko
Pakruojo dvaro savininkas baronas Teodoras Roppas ir prijungė jį prie sūnaus
Vilhelmo valdomo Radvilonių dvaro žemių, taip sudarydamas 3527 dešimtines žemės
turintį ūkinį vienetą.

67
 1901 m. mirus V. Fridrichui Karlui Roppui, tų pačių metų gruodį palikuonys
Friedrichas, Johannas ir Anna dalijosi palikimą. Būtent tuo pagrindu Vilhelmo sūnus
Karlas Friedrichas Teodoras Aleksandras Roppas gavo Radvilonių dvarą, Amalijos,
Kreivakiškio ir besikūrusį Karoliniškio palivarkus, Johannas Leo Ferdinandas
Roppas – Maldžiūnų dvarą su kaimu ir Miškadvario palivarku, o Anna Amalija Ropp –
žemės sklypą ir mūrinius namus Mintaujoje, Latvijoje.
Įdomios ir Maldžiūnų dvaro remonto aplinkybės – po Annos Amalijos Ropp
nusižudymo 1910 m., dalijantis jos palikimą, Birjagalos dvare gyvenęs Johannas
Roppas gavo nemažą pinigų sumą, kurią panaudojo tam, kad senų, prastų Maldžiūnų
dvaro rūmų vietoje imtųsi naujų statybos.
1978 m. balandį, kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, Maldžiūnų dvaras – vienas
iš Radvilonių tarybinio ūkio skyrių – buvo perduotas Darbo Raudonosios Vėliavos
ordino „Draugo“ kolektyviniam ūkiui.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pasikeitus žemės nuosavybės bei ūkio
valdymo principams, iš viso to nekilnojamojo turto, kuris buvo išlikęs Maldžiūnų
dvaro komplekse, žemės ūkio bendrovės „Draugas“ nuosavybe liko tik ūkiniai
pastatai ir rūmai. Ilgainiui vieni iš jų susidėvėjo, kiti, tarp jų ir rūmai, tapo
nebereikalingi. Jų priežiūra ir apsauga tuometiniam ūkiui pasidarė nuostolinga.
Būtent dėl šios priežasties nuspręsta juos parduoti.
Pagrindinius rūmus 2004 m. įsigijęs ir juos dukrai perleidęs savininkas puoselėja
viltį, kad ateityje ši vieta bus sutvarkyta ir traukianti lankytojus. Kitų pastatų situacija
miglota ir neraminanti. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas
Vytautas Simelis apgailestauja: „Gaila, kad aštuoni dvaro vienetai priklauso
skirtingiems savininkams. Kai kurie iš tų objektų prastos būklės. Juose laikomi
padargai ir kita. Jeigu būtų viskas vienose rankose, dvarą atkurti būtų paprasčiau.“

Maldžiūnų dvaro rūmus tikimasi prikelti naujam gyvenimui

68
 Pagal oficialią pirkimo-pardavimo sutartį buvusius dvaro rūmus (gyvenamąjį
namą, kurio bendras plotas 903,95 kv. m) įsigijęs radviliškietis savininkas sakosi jau
seniai svajojęs apie kaimo turizmą ir galimybę atkurti šį protėvių turtą. O pastarasis
yra ypatingas: nedaug rajone tokių dvarų, kurių pagrindiniai rūmai pasižymi
originaliu architektūriniu sprendimu.
Anot Aušros Mikšienės, pravėrus rūmų duris, nustebina išlikusios autentiškos
detalės: židiniai, senos medinės grindys, durų staktos, lubų apdaila, įspūdingos erdvės,
įdomios pakylos su siauromis durelėmis ir milžiniška palėpė, kurioje – apvalūs langai
su vaizdu į nuostabų parką, lenkti kaminai, susiglaudžiantys į vieną didžiulį kaminą.
Kvapą gniaužia ir autentiškas rūsys – jo palubėse vis dar styro nuo senų laikų likę
kabliai. Savininko nuomone, jie įtaisyti tikriausiai ne baudžiauninkams kankinti, o
lempoms, vadinamoms liktarnoms, kabinti. Apsilankius tokiame rūsyje, lengva
įsivaizduoti jame sukrautas vyno statines. „Tokią viziją ir aš turiu“, – sako rūmus
prikelti ketinantis savininkas.
Pasak jo, kiek neįprasta, kad rūmuose, juos įsigijus, buvo daug tualetų. Kolūkio
laikais pastate buvo apgyvendinami studentai, atvykę darbuotis laukuose. Matyt, čia
jais taip buvo pasirūpinta. Šiandien visa tai jau panaikinta, sutvarkyta.
Autentiškas kablys, kaip spėjama,
skirtas senovinėms lempoms
rūsyje pakabinti

Iš senų laikų išlikusi

detalė

Rūmų aplinka
dvelkia istorija

69
 Gana problematiškos būklės rūmus įsigijęs naujasis šeimininkas juos ne tik išvalė,
bet ir pasirūpino stogu, kad pastatas būtų užkonservuotas. Darbus laikinai pristabdė
problemos dėl žemės sklypo. Įveikus tas problemas, iškilo naujos: savininkui buvo
suteikta tik 50 arų parko teritorijos. „Kai visa žemė aplink laisva ir parką reikia
prižiūrėti, mums „atkirpo“ tik tiek. Su tokiu plotu ir vėl negalime vykdyti projektų
europinėms lėšoms gauti. Apmaudu, kad valstybė nesugeba duoti išsinuomoti ar
išsipirkti esamas laisvas žemes, supančias rūmus“, – aiškino šeimininkas.
Pagaliau po ilgų derybų sutarta dėl visos aplink rūmus esančios žemės nuomos: iš
savo lėšų bus nuomojama apie 6–7 ha (parkas, miškas, pakraščiai).
Kai pagaliau pavyko to pasiekti, drąsiau dėliojami ateities planai: „Čia turėtų būti
kažkas panašaus, kaip Radviliškio rajono Burbiškio dvaras, kuriame atgimsta istorija
ir kultūra. Gal kažkas sugalvos kokių kultūros renginių ciklą, etnografinių ar
edukacinių pamokų. Juk vyksta ir kaimo šventės. Kodėl jų negalėtų būti čia? Planuose
– ir vestuvių puotų priėmimas, daug kas“, – mintija pastato savininkas.

Niokotojai dvare padarė

nemažai žalos, pavyzdžiui,
buvo išdaužytas
autentiškas židinys

Užsandarinti langai ir
durys nebeleidžia bet kam
patekti į pastato vidų

Džiaugiamasi, kad į pastatą nebepatenka visokie niokotojai. Pasak savininko, po jų

apsilankymų tekdavo daug tvarkytis – jie ir aplinką, ir pastatą niokodavo. Dabar, kai
durys ir langai sandarūs, į vidų patekti jiems nebepavyksta. Gaila tik, kad padaryta ir
didesnės žalos – vadinamųjų lobių ieškotojai išdaužė autentišką židinį rūmų salėje...
„Matydamas pagrindinių dvaro rūmų savininko entuziazmą, tikiu, kad Maldžiūnų
dvaras kelsis ir mus visus dar daug kuo nudžiugins“, – tikisi V. Simelis.

70
 Radvilonių dvaras
Radvilonių dvarą Pakalniškių seniūnijoje atrasti nesunku. Iš Alksniupių
Radvilonių gatve tereikia pasukti į to paties pavadinimo kaimą, kuriame ir stovi šis
dvaras, iki 1939-ųjų priklausęs garsiajai fon Roppų giminei. Kalbama, kad didikų
Roppų sielos dvare klaidžiojančios ir šiandien. Taip tikina pati Radvilonių dvaro
šeimininkė Irena Jačionienė, paslaptingų nutikimų noriai papasakojanti ir gausiems
dvaro lankytojams: „Mane aplanko ankstesnieji dvaro savininkai – fon Roppų
giminės atstovai. Kartais jaučiuosi lyg sapne – jie man pasakoja dvaro istoriją,
gyvenimo čia užkulisius. Netgi žinau vietą, kurioje paskutines savo gyvenimo dienas
leido šios giminės senolis...“

Kalbama, kad didikų

Roppų sielos dvare klaidžioja ir šiandien

Anot Aušros Mikšienės, ar viskas – tiesa, žino tik pati pasakotoja, tačiau tai dvarui
suteikia išskirtinumo. Daugelis, išgirdę apie vaiduoklius, neįprastus tos moters
psichologinius sugebėjimus, veržiasi ten apsilankyti.
Radvilonių dvaro sodyba – valstybės saugoma paveldo vertybė. Sodybai 1989 m.
spalio 18 d. aktu nustatytos architektūros ansamblio teritorijos ir saugomo gamtinio
landšafto zonos ribos, dar po kelerių metų suteiktas kultūros paminklo statusas.

71
 Radvilonių dvaro istorija, kiek siekia rašytinės žinios, nuo 1789 m. susijusi su
vokiečių kilmės baronų fon Roppų gimine. Šio dvaro žemės dabartinėje Alksniupių
apylinkėje buvo Šeduvos seniūnijos, o vėliau – Šeduvos grafystės valdose. Roppų
giminė iki pat XIX a. vidurio šiame regione valdė daugelį dvarų.
1822 m. Kauno gubernijos žemvaldžių abėcėliniame sąraše yra įrašas, kad Teodoro
Roppo sūnus Vilhelmas Roppas Radvilonių dvarą, kurio valdos apėmė 2344
dešimtines miško, 1387 dešimtines dirbamos ir 42 dešimtines nenaudingos žemės,
įsigijo pagal pirkimo sutartį 1861 m. ir 1882 m. dvare jau gyveno. Nors tame sąraše
nenurodoma, iš ko Vilhelmas Roppas tą dvarą pirko, bet yra žinoma, jog jį įsigijo iš
brolio Ottono Roppo, Raudondvario (Šeduvos) dvaro savininko.
„1901 metais Vilhelmui Friedrichui Karlui Roppui mirus, tų pačių metų gruodžio 1
dieną įvyko oficialus jo palikimo pasidalijimas tarp palikuonių Friedricho, Johano ir
Annos. To pasidalijimo sutarties pagrindu Vilhelmo sūnus Karl Friedrich Theodor
Alexander Ropp gavo Radvilonių dvarą, Amalijos, Kreivakiškio ir besikuriantį
Karoliniškio palivarkus, kurių užimamų žemių plotas tada sudarė apie 3000
dešimtinių (apie 3450 ha)“, – rašoma knygoje „Alksniupių kraštas. Istorijos
fragmentai. 1554–2008 m.“ (Kaunas, 2009). Duomenys liudija, kad 1904 m.
paveldėtojas mirė, o dvarą neilgam perėmė jo sūnus Alfredas Heinrichas Vilhelmas
Emilius Roppas. Tačiau ir jis 1919 m. pasimirė. Po kelerių metų dvaras teismo
nutarimu atiteko pastarojo sūnui Ventui Achimui Maksui Friedrichui Roppui.
Dvaro ekonomikai ir ūkiniams darbams po Alfredo Roppo mirties kaip ir seniau
vadovavo jo samdomas ūkvedys. Žemę dirbdavo ir kitus ūkinius darbus atlikdavo
dvare gyvenę kumečiai bei samdomi darbininkai.
Medinė ažūrinė veranda
vis dar laukia restauracijos

Radvilonių dvaro klasicistiniai rūmai galėjo būti pastatyti XVIII a.

pabaigoje–XIX a. pradžioje

72
 Savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentės Aušros Mikšienės tekstuose
apibūdinami šio dvaro statiniai. Jų ansamblį seniau sudarė rūmai ir daugiau kaip 15
sodybos pastatų. Išlikę klasikiniai rūmai, statyti XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje,
oficina, gyvenamasis namas, arklidė, ledainė, tvartas, daržinė, klojimas, koplytėlė bei
apžvalgos kalva. Dabar geriausiai atrodo rūmų pastatas, kiti yra apgailėtinos būklės.
Sodyboje yra ir ne dvaro gyvavimo laikais iškilusių pastatų – pieninė, tvartas, ūkinis
pastatas, vandentiekio bokštas.

Dvaro oficinos likučiai

Sunyko tenykštės kapinės. Anot Radvilonių kaimo gyventojos Valerijos

Vaišvilaitės-Vaicekauskienės prisiminimų, praeityje nuo rūmų iki kapinių driekėsi
platus, alyvomis apsodintas takas, kapinėse stovėjo gotiško stiliaus, iš raudonų plytų ir
skaldytų lauko akmenų sumūryta koplyčia. Dabar kapinaitės apleistos ir nuniokotos.
Tvoros nelikę, matomos vos septynios kapavietės, nors vietiniai gyventojai yra
tvirtinę, kad jų buvo daugiau. Istorinių dokumentų duomenimis, Radvilonių dvaro
kapinėse palaidoti buvusios Roppų giminės nariai.

73
 Dvaras ir vėlesniais laikais ne kartą keitė šeimininkus. Po Antrojo pasaulinio karo
jame įsikūrė „Draugo“ kolūkis. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, niekas iš
Vento Roppo palikuonių į nuniokotą Radvilonių dvarą grįžti nepanoro, teisių į žemes
nepareiškė, tad visa jiems priklausiusi žemė buvo paimta į valstybinį žemės fondą,
vėliau dvaro sodybos pastatai ir jų grupės išparduoti skirtingiems savininkams. Tarp jų
yra pagrindinį dvaro pastatą su oficina įsigijusi minėta savininkė, kuri čia pati
apsigyveno ir ėmėsi rūmų pastato restauravimo, aplinkos tvarkymo darbų.
Bet ne visų Radvilonių dvare išlikusių objektų likimas vienodas. Štai savivaldybei
priklausantis gyvenamasis namas stovi užkaltais langais bei durimis. Kaip sako
Savivaldybės atstovai, šį savo turtą ji ketina parduoti. Kitų pastatų savininkai skirtingi.
Rūmų ir greta esančios oficinos savininkė I. Jačionienė tai sau padovanojo asmeninio
jubiliejaus proga. Rajone ne vienas dvarą įsigijęs savininkas kartais pamiršta juo
rūpintis, bet šis atvejis – kitoks, savininkė pati čia apsigyveno. Tad jau ir tuo
Radvilonių dvaro rūmai – išskirtiniai.

Radvilonių dvaro gyvenamasis namas

Anot Aušros Mikšienės, rūmuose dėmesį patraukia išlikusios autentiškos detalės:

židiniai, senos medinės grindys, durų staktos, lubų apdaila. Įdomu apžiūrėti
įspūdingas erdves, nišas, milžinišką palėpę su apvaliais langais į parką, trimis
milžiniškais kaminais. Antrajame rūmų aukšte – didžiulė salė. Čia darbai vyksta ir
šiandien. Kitose patalpose nestinga įvairiausių daiktų: knygų, indų, senovinių baldų.
Pastate iš viso – 26 kambariai. Iš jų jau įrengta svetainė, virtuvė ir vonios kambarys su
atidengta raudonų plytų asla, keli gyvenamieji bei svečių kambariai.

74
 „Kai pirmą kartą pamatėme dvarą, viskas buvo aplūžę, apgriuvę, dvare ir aplinkui
– šiukšlių kalnai. Visko buvo – ir baimės, ir ašarų, tačiau atsiraitojome rankoves ir
kibome į darbą... Ir pervargdavau, ir viską mesti norėjosi, bet atvažiuodavo žmonės,
pasidžiaugdavo, kaip čia gražu, ir vėl tarsi sustabdydavo“, – korespondentei pasakojo
šeimininkė.
Naujoji dvaro šeimininkė
dvaro atstatymą pradėjo
nuo langų ir stogo sutvarkymo

Pagrindinio pastato pirmojo

aukšto virtuvėje atidengtos
originalios grindys

Dvaras privačiomis pastangomis prikeliamas naujam gyvenimui. Kada rajone kur

kas dažnesnė kalba apie tai, kaip nusipirkę tokį paveldo objektą savininkai neretai
pamiršta juo tinkamai pasirūpinti, Radvilonių atvejis – graži išimtis.
Ant rūmų svetainės
sienos – dvaro
šeimininkės dukters
tapyta freska

Dvaro aprašymuose minima,

kad jį supo gražus parkas,
o ant kalvelės stovėjo pavėsinė

75
 Raudondvario dvaras
Kaip rašo korespondentė Aušra Mikšienė, turtingą istoriją turi Raudondvario
dvaro sodyba, tačiau kalba apie šį rajono kultūros paveldo objektą visai ne optimistinė.
Raudondvario dvaras yra to paties pavadinimo jaukioje gyvenvietėje, netoli
Šeduvos, prie Panevėžio ir Šiaulių kelio, Pakalniškių seniūnijoje. Tai – architektūros
ansamblis, vertingas romantizmo epochos paminklas. Tačiau, kaip bebūtų gaila, jis
šiandien griūva. Išdaužyti langai, nuterliotos sienos, vidun bevirstąs stogas,
šiukšlynas viduje – toks vaizdas atsiveria smalsuoliams, panorusiems aplankyti
pagrindinį šio dvaro rūmų pastatą. Visą dvaro kompleksą, į kurį įeina ne tik apgriuvę
rūmai, bet ir oficina, arklidė, svirnas, vandens malūnas, tvartas bei parkas, vietos
valdžios atstovai bei rajono gyventojai vadina skauduliu. Nenuostabu – kai tūkstančiai
lankytojų traukia apžiūrėti bemaž pašonėje esantį Burbiškio dvarą ar ištaigingus
Baisogalos dvaro rūmus, Raudondvario dvaras iškyla gan liūdnu kontrastu. Dėl jo
apmaudžiai pečiais trūkčioja ir seniūnijos, ir rajono vadovai: išeities čia kol kas
nematyti, apmaudu, kad toks vertingas paveldo objektas, įtrauktas į valstybės
saugomų sąrašą, paliktas likimo valiai.
Griūvantis pagrindinis
Raudondvario dvaro
pastatas

Pažvelgus pro
išdaužtą rūmų
langą, viduje galima
išvysti tokį vaizdą

76
 Problemų priežastimi įvardijama tai, kad dvaro pastatai pateko į privačias rankas.
Dvarą, įtrauktą į Kultūros vertybių registrą, tiksliau – pagrindinius dvaro rūmus,
nusipirko šiaulietis verslininkas. Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus
vedėjo V. Simelio teigimu, naujasis savininkas netesėjo pažadų tvarkyti ir prižiūrėti
dvarą, todėl priminti tenka teismuose: „Jau kurį laiką neužveriamos teismo durys.
Verslininkas nevykdo nurodymų sandarinti langus ir duris, kad į vidų nepatektų
įvairūs asmenys, ir uždengti nors laikiną stogą, kad lietus ir sniegas neardytų sienų bei
konstrukcijų.“
Panašiai dėl dabartinio savininko mintija Pakalniškių seniūnas Kęstutis Ulinskas:
„Negaliu su juo susisiekti ir nebeturiu jokių kontaktų. Apmaudžiausia, kad nors mes ir
tvarkome dvaro parką, puikiai prižiūrime gyvenvietės aplinką, niekada negalėsime
triumfuoti gražiausiai tvarkomų gyvenviečių konkurse. Šis dvaro kompleksas,
bauginantis daugelį atvykstančiųjų ir pačius vietinius gyventojus, niekada neleis to
padaryti.“
Teismuose savininkas tikina neturintis pinigų prižiūrėti dvarą, todėl šis pamažu
virsta griuvėsiais. Seniūnas pasirūpino, kad į rūmų vidų, kur seniau vykdavo šokiai,
nebepatektų lėbaujantis jaunimėlis – durys užkaltos, tačiau išdaužyti langai vis dar
atviri, o už jų – pats tikriausias šiukšlynas.
Nors paminklosaugininkai dvaro pastatų būklę buvo įvertinę patenkinamai, dabar
labiau panašu, kad Raudondvario dvaras yra jau kritinės būklės ir toliau merdi.
Reikiamo savininkų dėmesio nesulaukia nė vienas iš pastatų. Itin graudžiai atrodo
svirnas. Jo viduje – šiukšlynas, o stogas, dar prieš penkerius metus atrodęs neprastai,
dabar jau visai griūva į vidų.

Svirno stogas giūva vidun

Visi dvaro pastatai priklauso skirtingiems savininkams, tačiau kiekvienam
problematiška deramai pasirūpinti nuosavybe. Štai vandens malūnas, kurį būtų galima
renovuoti ir įsteigti viešbutį ar kavinę, kol kas neliečiamas, nes greta prišlietas dar

77
 sovietmečiu statytas priestatas, o registre tai užfiksuota kaip vienas kultūros paveldo
objekto pastatas. Taigi atrodo, kad dvaro išlikimui trukdo ne tik savininkų
neveiklumas, bet ir įstatymų spragos...

Šiame pastate seniau buvo dvaro vandens malūnas

O kad geriau suprastume, ką prarandame, žvilgterėkime į istoriją. Raudondvario
gyvenvietės, dvaro praeitis neatsiejama nuo šalia esančio Šeduvos miesto. Kaip
rašoma oficialiuose šaltiniuose, Šeduva buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras,
vėliau tapęs privačia valda. 1792 m. paskutinis Šeduvos seniūnijos valdytojas
Stanislovas Poniatovskis su Šeduvos miestiečiais pasirašė sutartį, pagal kurią
miestiečiai mokėjo dvarui 3579 auksinų činšo mokestį.
1798 m. iš S. Poniatovskio dvarą ir žemes nupirko baronas Teodoras fon Roppas.
Jis nepripažino Šeduvos miesto gyventojų teisės ir pareikalavo, kad miesto gyventojai
dvare eitų lažą. Miestiečiai nusprendė ginti savo teises teisme. Po ilgo bylinėjimosi
Upytės pavieto žemės teisme ir Vyriausiajame teisme byla pateko į Rusijos valstybės
senatą.
1812 m. buvo priimtas sprendimas pripažinti anksčiau Šeduvos miestui suteiktas
privilegijas. Pralošęs bylą baronas T. fon Roppas, negalėdamas pakęsti miesto
kaimynystės, Šeduvoje buvusio kunigaikščių dvaro pastatus nugriovė. Naująjį dvarą
jis pastatė maždaug už poros kilometrų nuo miestelio, prie Daugyvenės upės, ir
pavadino Raudondvariu. Dvaras dar kurį laiką buvo vadinamas Šeduvos dvaru, o
1837 m., valdant Aleksandrui Roppui, jau pramintas Raudondvariu. Tiesa, kelis
dešimtmečius jis buvo vadinamas dviem vardais: „Šadov“ ir „Červonyj dvor“. Dar
1934 m. tuometis dvaro savininkas Julius Roppas, prašydamas Vidaus reikalų

78
ministerijos dvarą vadinti ne Raudondvariu, o Šeduva, nes jis painiojamas su Kauno
apskrityje esančiu Raudondvariu, nurodė, kad taip dvarą pavadinę lenkai apie
1862 m., o tas vardas buvęs išverstas į lietuvių kalbą. Gavusi prašymą, Vidaus reikalų
ministerija dvarą pavadino Šeduvėlės kaimu, o Raudondvario vardą panaikino. Tačiau
naujasis vardas neprigijo, žmonės ir toliau dvarą vadino Raudondvariu ar Šeduvos
dvaru.

Raudondvario
dvarą įkūrė
baronas
Teodoras fon Roppas
Kaip liudija istorijos šaltiniai, 1859 m. dvare buvo spirito varykla ir malūnas.
1882 m. dvarui priklausė 1329 dešimtinės dirbamos ir 145 dešimtinės netinkamos
dirbti žemės bei 3035 dešimtinės miško. 1923-aisiais Raudondvaryje buvo 20 ūkinių
kiemų ir 140 gyventojų. Tačiau jau 1937 m. dvaro savininkas Aleksandras Roppas
Raudondvario dvare panaikino keturis kaimus, nugriovė namus ir ūkio pastatus, o
pačius gyventojus pavertė samdiniais. Tikėtina, kad pastariesiems apgyvendinti tuo
metu buvo pastatyti nauji kumetynai.
1926 m. vykdant dvarų parceliaciją, Raudondvario savininkui Bruno Roppui buvo
palikta 80 ha žemės, 5 ha malūno tvenkinio ir 100 ha miško. Tačiau 1940-aisiais,
nacionalizuojant dvarus, Juliui ir Adelheidai Roppams priklausė 299,78 ha žemės.
Pasak Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus E.
Prascevičiaus, į Raudondvario dvarą iš taip pat Roppams priklausiusio Pakruojo dvaro
apie 1859-uosius metus buvo perkelta reta ir labai vertinga dailės kūrinių kolekcija:
„Meno kūriniai buvo kaupiami nuo pat 1801-ųjų. Teodoras fon Roppas buvo surinkęs
labai vertingų tapybos, grafikos, skulptūros darbų, tarp jų – net garsiojo Renesanso
laikų italų tapytojo Ticiano darbų. Šiame dvare taip pat buvo kaupiamas ir saugomas
šeimos archyvas. Per Antrąjį pasaulinį karą dvaras buvo nacionalizuotas, o meno
vertybes sunaikino sovietų armija.“
1959 m. dvaro pastatai buvo perduoti mokslo reikmėms, įkurtas žemės ūkio
technikumas, vėliau perorganizuotas į Šeduvos tarybinį ūkį-technikumą, o Lietuvai
atgavus nepriklausomybę, čia įsikūrė aukštesnioji žemės ūkio mokykla. Dvaro
pastatuose atsirado vietos kultūros centrui ir bibliotekai, žirgynui, nedideliam
viešbučiui bei restoranui. Dabar ten veikia Radviliškio technologijų ir verslo mokymo
centro Šeduvos technologijų ir verslo mokymo skyrius.

79
 Buvęs
Raudondvario
dvaro tvartas

Oficinoje buvo
įsikūrusi vietos
parduotuvėlė

Arklidė – vienas iš
šiandien geriausiai
atrodančių dvaro
pastatų

80
 Pakiršinio dvaras
Baisogalos seniūnijoje, Pakiršinio kaime, kairiajame Kiršino upės krante, rymo
Pakiršinio dvaras. Jis išsaugotas ir puoselėjamas pakiršiniečių pastangomis – čia
veikia Radviliškio rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centras.

Nuo 2011 m.,

rekonstravus
pastatą, čia įsikūrė
Etninės kultūros
ir amatų centras
Anot Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo
Vytauto Simelio, iš europinių lėšų įgyvendinus rekonstrukcijos projektą, sutvarkyta
rūmų pastato išorė, rekonstruotos šildymo ir vėdinimo sistemos, atnaujintas
vandentiekis, nuotekų sistema, elektros instaliacija, atlikti vidaus apdailos darbai.
Pasikeitė ir buvusio dvaro aplinka: nutiesti pėsčiųjų takai, įrengta mažosios
architektūros elementų, sutvarkyta šalia dvaro pastato esančio tvenkinio pakrantė,
pastatytas tiltas. Įrengtas pėsčiųjų takų bei kultūros namų pastato apšvietimas,
automobilių stovėjimo aikštelė, atnaujintas privažiuojamasis kelias prie pastato.

Naujam gyvenimui prikeltas Pakiršinio dvaras – jau

pamėgtas rajono kampelis
81
 Kaip surinkta istorine medžiaga tvirtina radviliškietis kraštotyrininkas Evaldas
Tamulionis, Pakiršinio dvaro ansamblis kurtas XVIII a. viduryje–XX a. pradžioje ir
yra susijęs su garsia Kerbedžių gimine. Išsami dvaro istorija žinoma nuo XIX a.
pradžios. Aišku, kad Danieliaus Kerbedžio duktė Kazimiera 1817 m. ištekėjo už
Juozapo Ososkos, atvykusio iš Gudijos. Pastarasis kurį laiką šeimininkavo šiame
dvare. 1860-aisiais Pakiršinį paveldėjo Antano Kerbedžio brolio Valerijono sūnus,
garsus inžinierius Stanislovas Kerbedis. Pastarojo darbai ir gabumai buvo labai
vertinami ano meto Rusijoje. Jis buvo daugelio mokslo įstaigų bei draugijų narys, caro
vyriausybė jį apdovanojo 7 ordinais, jo garbei nukalti 2 medaliai.
Pasak E. Tamulionio, 1889 m. išleistame Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše
fiksuota, kad jis čia 1882 m. valdė 172 dešimtines dirbamos, 17 dešimtinių
nedirbamos žemės ir 146 dešimtines miško. Tas pats šaltinis patikslina, kad dvaro
savininkas gyvena Sankt Peterburge, o Pakiršinyje yra valdytojas (juo buvo giminaitis
Maksimiljonas Kerbedis). Po Stanislovo Kerbedžio mirties Pakiršinio dvaras perėjo į
jo sūnaus Mykolo rankas.
Istoriniai faktai liudija, kad 1905 m. Pakiršinyje vyko darbininkų streikai. 1923 m.
dvare buvo 1 ūkinis kiemas su 114 gyventojų. Dvaras išparceliuotas, kumetyne įsikūrė
pradžios mokykla. Savininkams buvo palikta tik nustatyta žemės norma, Kerbedžiai
savo dalį pardavė. Dvaro centrą su statiniais nupirko Stefanija ir Tadas Radvilavičiai.
Jie, 1940 m. vykdant nacionalizaciją, minimi kaip paskutiniai Pakiršinio dvaro
savininkai, turėję 82,55 ha žemės.
Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Melioracijos statybos valdyba, šalia
išaugo melioratorių gyvenvietė. 1959 m. Pakiršinyje gyveno 156, 1970 m. – 513,
1986 m. – 964 gyventojai.
Dabar iš buvusio dvaro sodybos likę 10 pastatų ar jų fragmentų. Vertingiausiais
laikomi rūmai, arklidės, kumetynas. Dvaro rūmai – moderno architektūros stiliaus,
pastatyti XX a. pradžioje. Originalus tūrinis sprendimas, dekoras, architektūra – visa
tai rodo, kad pastatą projektavo gabus, naujoves taikęs architektas. Rekonstruojant
rūmus, išlaikytas pirminis tūris ir fasadai. Kadangi pastatas pritaikytas naujoms
reikmėms, jame atsirado pakitimų – naujos pertvaros, scena ir kita. Į rūmų architektūrą
panašūs ir kai kurie arklidės bei kumetyno bruožai; gali būti, kad tai to paties
projektuotojo darbas. Dabar tik fragmentai likę ir iš dvaro parko.
Pakiršinio dvaras po rekonstrukcijos atvėrė duris ir pakvietė lankytojus į čia veikti
pradėjusį Radviliškio rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centrą. Ten
sėkmingai plėtojama edukacinė-kultūrinė veikla. Šis centras yra užsibrėžęs tikslą
išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas, papročius, senuosius amatus.
Centras į savo veiklą įtraukia įvairaus amžiaus rajono gyventojus ir skatina imtis
įvairių amatų, kurie įprasmina kasdienybę, skatina verslumą ne vien Pakiršinyje,
aplinkiniuose kaimuose ar miesteliuose, bet ir visame rajone.
Pasak centro atstovų, dvaras ilgai buvo apleistas. Vėliau jame gyveno žmonės,
veikė kultūros namai. Įsteigus Etninės kultūros ir amatų centrą, čia įsikūrė medžio
drožybos, keramikos, rankdarbių būreliai, vyksta jų pamokos, organizuojamos darbų
parodos, vykdomos edukacinės programos, kviečia įvairios šventės, plenerai, kiti
renginiai, užsiėmimai. Visa tai paremta lietuvių kultūros tradicijomis, savitumu,
siekiu atspindėti Radviliškio krašto tautodailės raidą, kolekcionuoti tautodailininkų
kūrinius, rūpintis senųjų kaimo tradicijų sklaida ir populiarinimu, ugdyti bendrąją
visuomenės kultūrą. Taip stengiamasi užtikrinti galimybę visiems visuomenės

82
nariams giliau pažinti savąją kultūrą, jos reiškinių įvairovę, garantuoti etninės
kultūros paveldo išsaugojimą.

Dvare įsikūrusiame
Etninės kultūros ir
amatų centre veikia
įvairūs būreliai,
organizuojama daug
parodų, renginių

Pakiršinio dvaro
rūmų salėje

Kaip rašo Aušra Mikšienė, dabar senajame dvare siekiama visapusiškai

supažindinti su senąja mūsų tautos kultūra ir papročiais kuo daugiau Radviliškio
krašto bei apskrities žmonių, ypač vaikų bei jaunimo. Dažnai į čionykščius
užsiėmimus atvyksta Baisogalos vidurinės mokyklos bei Šeduvos gimnazijos
pradinių klasių moksleiviai. Centrą aplankė daug kitų rajono gyventojų, turistai iš
įvairių šalies vietovių, iš Latvijos, Švedijos, Australijos.
Atvykusieji į Pakiršinio Etninės kultūros ir amatų centrą supažindinami ne tik su
tradicijomis, bet ir su dvaro istorija, čia išlikusiomis senosios architektūros detalėmis
ir legenda apie vaiduoklį. Juokaujama, kad ne vienas su tuo vaiduokliu ir
susidraugauja. Išvažiuojantieji teigia, jog tik tenykščio vaiduoklio dėka jiems
pavyksta pagaminti keramikos ar kitų nuostabių kūrinių...
Lietuvos dvarų duomenų bazėje nurodoma, kad Pakiršinio dvarui priklauso ne tik
dvaro laikų pastatai (oficina, gyvenamieji namai, kumetyno kiaulidė, arklidės,
klojimas, kumetynas ir kiti), bet ir kitokių laikotarpių statiniai – gyvenamieji namai,
vaikų darželis, sporto salė, administracinis pastatas bei dirbtuvės. Daugelis pastatų
turi privačius šeimininkus ir yra neraminančios būklės.
Artimiausiu metu ketinama rekonstruoti netoli pagrindinių rūmų esantį pastatą.
Tikimasi, kad vėliau savo eilės sulauks ir kiti dvaro pastatai. Gera pradžia grindžia,
sutvirtina tokią viltį.

83
Artimiausiu metu ketinama rekonstruoti netoli pagrindinių
Pakiršinio dvaro rūmų esantį pastatą

Daugelis dvaro pastatų – privačiose rankose

84
 Dvarų parkai
Paveldosaugininkų teigimu, dvarai neatsiejami nuo parkų: pastaruosius savininkai
stengėsi įkurti, išplėsti, tvarkyti kuo gražiau ir originaliau. Vieni tai darė savo jėgomis,
kiti – kviesdamiesi specialistus. Nenuostabu, kad kai kurie parkai tapo savotiškais
kūriniais, turėjo ir sodus.
Dvarų parkams būdingos įvažiavimo alėjos, kurios tęsėsi iki pagrindinių dvaro
rūmų. „Visuomet buvo apgalvojama takų schema, o kai kuriuose – ir kanalai. Jei
nebuvo natūralaus upelio ar tvenkinio, dvaro gyventojai valtimis plaukiodavo
dirbtinai sukurtais vandens telkiniais“, – žiniomis dalijasi Savivaldybės
Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.
Anot jo, dabartinis išlikusių parkų vaizdas pasikeitęs, tačiau šie objektai nepraradę
savo vertės bei reikšmingumo. Į Kultūros vertybių registrą įtraukti Beinoravos,
Burbiškio, Diktariškių, Maldžiūnų, Raudondvario dvarų parkai bei paminklo statusą
turintis Baisogalos dvaro parkas.

Baisogalos dvaro parke įrengti jaukūs suoleliai

Baisogalos parkas išsiskiria iš visų rajono parkų, įtrauktų į kultūros paveldo

objektų sąrašą – jis turi paminklo statusą. Kaip nurodo Lietuvos kraštovaizdžio
architektas, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, tai – vėlyvojo klasicizmo dvaro
ansamblio parkas, sukurtas prieš pusantro šimto metų Komarų giminės iniciatyva.
Kompleksiniu vertinimu tai – vienas didžiausių ir žymiausių parkų. Jis yra mišraus
planavimo, čia išlaikyta tradicija – takai, vanduo, klombos ir augalų įvairovė. Už
rūmų pasitinka peizažinis vaizdas, kur suformuoti didysis ir mažasis pasivaikščiojimo
lankai, tačiau takų tinklas detaliai dar netyrinėtas.

85
 Parke vertingas ne tik kraštovaizdis, bet ir retas želdynas. Vyrauja paprastieji
uosiai, kelių rūšių klevai, eglės, mažalapės liepos, taip pat yra trapiųjų gluosnių,
kalninių guobų, paprastųjų ąžuolų, vakarinių tujų. Tarp retesnių medžių – kedrinės
pušys, europiniai maumedžiai, galingos lajos ąžuolas, kiti. 1972 metais čia buvo
suskaičiuotos net 57 medžių ir 48 krūmų rūšys, tačiau tvarkant parką didelė dalis šių
augalų išnyko.
Parką, padedant Baisogalos seniūnijai, prižiūri tenykštis Gyvulininkystės
institutas. Parkas gyvas – jame vyksta įvairiausi vietos, rajono, šalies, net tarptautiniai
renginiai, mėgsta lankytis patys baisogaliečiai, taip pat atvykstantys pavieniai turistai
bei ekskursijos. Juolab kai ten pat – gražūs, puoselėjami dvaro rūmai, įdomia istorija
traukiantys kiti šio komplekso statiniai.
Beinoravos dvaro parkas yra Beinoravos kaime (Sidabravo seniūnija). Anot
parkotyrininko K. Labanausko, jis yra dvilypis: pirmoji plano dalis – Čapskių, vėliau
Mamerto Malinskio nupirkto ir jo palikuonių dvaro, bei naujoji, XX a. antrojoje pusėje
išplėtota kraštovaizdžio architekto Antano Tauro. Abi jas jungia 70 m ilgio liepų alėja.
Vėliau, privatizuojant, parkas buvo suskaidytas, struktūros ypatumų nepaisyta.

Beinoravos dvaro parko ateitis – neaiški

Parkas yra geometrinio kompozicinio tipo, susideda iš kelių dalių: parterio,

centrinės dalies, periferinės dalies palei tvenkinį, periferinės dalies į vakarus, abipus
rūmų ir už jų. Registre, vardijant vertingąsias parko savybes, nurodoma, kad parteris
užima vakarinę centrinio parko dalį, esančią priešais rūmų pastatą. Jis iš visų pusių
apribotas perimetru apsodintų medžių eilėmis. Centrinė parterio dalis apželdinta
plokštuminiais želdiniais: gazonais, gėlynais, klombomis, išsidėsčiusiais išilgai
centrinės ašies. Parterio gilumoje išsiskiria pavieniai stambūs medžiai: klevai, liepos,
kaštonai.

86
 Kraštovaizdžio architektas Antanas Taura, XX a. antrojoje pusėje išplėtojęs
naująją šio parko dalį, jį labai vertino. Deja, 2010 m. šis objektas kritikų viešai jau
buvo priskiriamas prie tokių, kurie nebeturi erdvinės struktūros ir darosi panašus į
nekaip prižiūrimą mišką.
Burbiškio dvaro parkas to paties pavadinimo kaime (Pakalniškių seniūnija)
žinomas ne tik rajone, bet ir už jo. Parkas tūkstančius žmonių kasmet sukviečia į
tradicinę Tulpių žydėjimo šventę-festivalį. Apie parką rašiusios Aušros Mikšienės
pastebėjimu, čia neretai atvažiuoja ir vestuvių svitos, ir krikštynas ar kitas asmenines
progas švenčiančios šeimos. Visus lankytojus senasis parkas visada sutinka
nepriekaištingai išpuoselėtas.

Burbiškio dvaro parke atkurta altana

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus

Prascevičius vaizdžiai aiškina apie šio parko savitumą: „Tai yra tikras meno kūrinys...
Čia žmonės siekdavo pailsėti. Burbiškio parkas yra vienas iš tokių pavyzdžių, koks
turi būti parkas. Galima gėrėtis tvenkinių sistema. Čia yra net penkiolika salų.
Netrūksta įlankų, pusiasalių, atkurtos altanos. Tai – peizažinio parko elementai.
Bendras takų ir kelių ilgis parke siekia net penkis kilometrus. Norint viską išvaikščioti,
būtent tiek reikėtų nukeliauti.“

87
 Parkas, pasak jo, išsiskiria ir mažąja architektūra: „Čia stovi Vytauto didžiojo
paminklas, poeto Adomo Mickevičiaus, Švč. Mergelės Marijos, Liūtų tilto figūros. Jų
buvo ir daugiau, jos dar neatstatytos, tačiau jau parengti projektai.“
Burbiškio parke buvo sodinamos įvairiausios iš užsienio atkeliavusių krūmų,
medžių, gėlių, gyvatvorių rūšys. Dvaro savininkas Mykolas Baženskis labai mėgo
paukščius, ypač namines pelėdas, lakštingalas. „Jei kas norėdavo įsidarbinti dvare
metams ar ilgesniam laikui, o dvaro savininkas sužinodavo, kad darbininkas augina
katę, toks žmogus darbo negaudavo“, – pasakoja E. Prascevičius. Jo teigimu, dvaro
savininkas kačių tiesiog negalėjo pakęsti, nes šios skriaudė taip jo mylimus paukščius.
Lakštingalų giesmės rytais buvo vieni iš maloniausių garsų šeimininko ausiai.
Kaip ryškėja iš čia sukauptos dvaro istorinės medžiagos, M. Baženskis, kurdamas
dvaro parką, samdė geriausius specialistus. Nuo XVII a. parkas jau minimas
dokumentuose, tačiau archeologai mano, kad jis gali būti kurtas jau XV–XVI a. XIX a.
parkas buvo nedidelis, su vienu tvenkiniu, klasicizmo stiliaus, forma priminė
taisyklingus stačiakampius. Ši dalis prie vartų išlikusi ir šiandien.
Dvarą paveldėjęs M. Baženskis, būdamas dar labai jaunas, pradėjo kurti ir
pertvarkyti dvaro centrą. Būtent jis, anot E. Prascevičiaus, pasistengė, kad dvaro
parkas virstų tokiu, kokį mato lankytojai šiomis dienomis: „Jis sukūrė romantizmo
dvasią. Iškasė tvenkinius, pastatė tiltelius, altanas. Labai mėgo alyvas, tad tokių
krūmų netrūko. Juos užsakydavo Odesoje, Rotės medelyne.“
Parkas dabar nestokoja lankytojų: vaikštinėja, apžiūri skulptūras, prisėda
įspūdingoje, neseniai atkurtoje altanoje, grožisi tvenkinių ramybe, ilsisi salelėse.
Pasak dažno, čia pasisemia tiek grožio ir atgaivos, kad paskui ilgam užtenka.
Diktariškių dvaro parkas yra to paties pavadinimo kaime, Šaukoto seniūnijoje.
Specialistų teigimu, jis laikomas tipingu klasikiniu, mažai deformuotu buvusių didikų
Šemetų XIX a. rūmų ansamblio peizažiniu parku. Tačiau laikas čia viską smarkiai

Diktariškių dvaro parkas reikalauja priežiūros

88
 aptrynė, likusi vien karkasinė struktūra – ąžuolų ir europinių maumedžių senmedžiai į
šiaurę nuo rūmų, centrinė eglių alėja bei įvairių lapuočių alėjų atkarpos. Kai paskutinis
valdęs Juozas Šemeta už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Rusiją, dvaras
buvo konfiskuotas. Nuo tada dvaro sodybos, kartu ir parko šeimininkai keitė vienas
kitą, o vertingas objektas susilaukdavo tik laikinos, palaikomosios priežiūros. Dabar,
kaip jau rašyta šioje knygoje, tas saugomas objektas yra privatizuotas. Lankytojus
pasitinka vis dar įspūdinga senų medžių alėja, besitęsianti net kilometrą, krūmokšniais
ir žolėmis apaugusi aplinka, liūdnoko vaizdo rūmai. Visgi neatmetama, kad šį dvarą
bei jo parką ateityje pavyks atkurti.
Maldžiūnų dvaro parkas (Maldžiūnų kaimas, Pakalniškių seniūnija), kaip ir
tenykštis dvaras, įkurtas XIX a. Parkas yra mišriojo stiliaus, užima kiek daugiau negu
du hektarus. Pažymėtina, kad atskiruose šaltiniuose akivaizdūs to ploto nuorodų
svyravimai: nuo 2,1 ha iki 3,5 ha, o tarpžinybinės parkų inventorinimo komisijos
fiksuota net 11,6 ha su Roppams priklausiusiais 7 statiniais.

Maldžiūnų dvaro parkas rudenį

Kai kurie parkotyrininkai yra ypač išryškinę šio parko paprastuosius, daugiau kaip
200 metų senumo, per vieno metro skersmens ąžuolus, taip pat pietiniu parko
pakraščiu besidriekusią 200 m ilgio liepų alėją. Ji išlikusi ir šiandien, taip pat keroja
daug plačiašakių ąžuolų, o rytinėje dalyje tyvuliuoja nemažas tvenkinys.

89
 Raudondvario dvaro parko pagrindinė aikštė
Raudondvario dvaro parkas yra Pakalniškių seniūnijos Raudondvario
seniūnijos centre. Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis
pasakoja, kad seniau ši vieta atrodė kitaip nei šiandien: parko centrinės dalies schema
pakeista ir pritaikyta kitoms reikmėms. Tačiau ir dabar čia mėgsta pasivaikščioti,
poilsio valandėlę praleisti įvairaus amžiaus vietos gyventojai bei atvykstantieji. Nors
dvaras nyksta, parką rūpestingai prižiūri Pakalniškių seniūnija ir vietos mokykla. Čia
buvo išpjauti seni, grėsmę kėlę medžiai, o jų vietoje pasodinti nauji.
1997 m. į Kultūros vertybių registrą įtrauktas Raudondvario parkas turi nemažai
vertingų savybių. Jis išsidėstęs kompaktiškame plote ir užima rytų bei šiaurės rytų
sodybos teritorijos dalį. Rytinę parko dalį nuo šiaurės rytų pusės skiria įvažiavimo
alėja bei dvaro pastatų grupės.
Pietinėje dvaro teritorijos dalyje esanti tvenkinio sala Salikalnis su joje esančiais
želdynais – taip pat neatsiejama parko struktūros dalis, žemės pylimu sujungta su
sausumoje esančiomis želdynų struktūromis. Priešais centrinių rūmų šiaurės vakarų
pusės fasadą yra atvira parterio erdvė, tačiau autentiška jos planinė struktūra ir
želdynai neišlikę.
Raudondvario dvaro sodybos parkas yra peizažinio parko kompozicijos tipo,
turintis kai kurių geometrinio planavimo bruožų. Šiaurės rytų parko teritorijos dalyje
esanti kalva apaugusi aukštų lapuočių medžių tankme, iš dviejų pusių juosiama
Daugyvenės upelio ir jo intako. Parko kalvos papėdėje esančioje pievoje ir dauboje
pavieniai medžiai, jų grupės išsidėstę gerokai rečiau, laisviau.
Rytinė parko riba baigiasi ties pakabinamu „beždžionių“ tiltu per Daugyvenės
upelį. Centrinėje-parterinėje ir rytinėje parko dalyse sutelkti seniausi bei vertingiausi
parko medžiai, krūmokšniai. Želdiniai išsidėstę nedidelėmis, plastiškomis grupėmis ir
pavieniui. Tankiau apželdintos tvenkinio pakrantės, Salikalnio salos pakraščiai. Visą
šią teritoriją dengia veja, išraižyta sudėtingų vingiuotų takų tinklu.
Knygoje jau rašyta apie šio dvaro statinių apgailėtiną šiandieninę būklę. Nerimu
spaudoje dalijosi A. Taura: „Jeigu jau dėl pastatų problematiška, juoba netolygus
dėmesys parko vertybėms, kurios čia labai savitos, reikalauja kruopštaus ištyrimo.“

90
 Nykstantys dvarai
Iš viso Radviliškio rajone yra 23 dvarai ir sodybos, įtraukti į Kultūros vertybių
registrą. Daugelyje jų išlikę įvairiausi mediniai ar mūriniai pastatai. Kai kurie, kaip jau
minėti Burbiškio ar Baisogalos dvarai, ir šiandien išpuoselėti, juose verda gyvenimas,
žydi gėlės, atvyksta lankytojai. Kelios dvarų sodybos sulaukė atkuriamųjų darbų
pradžios arba bent iniciatyvos ir vilties jas prikelti. Tačiau nemažai tokių, kuriuos jau
nugula laiko dulkės: jie nuniokoti, neprižiūrimi, griūvantys arba jau sulyginti su žeme.

Buvęs Beinoravos dvaro ponų namas – liaudiškojo klasicizmo stiliaus statinys

Radviliškio rajono pakraštyje, Sidabravo seniūnijoje, į šiaurės vakarus nuo

Beinoravos kaimo, dunkso Beinoravos dvaro sodyba. Jos pagrindinis pastatas –
romantinio stiliaus rūmai, pastatyti 1845 m. Sodyba – tai mediniai rūmai su 3 ha parku,
ledaine, oficina, svirnu, arklide, keliais tvartais ir kumetynu. Rūmai – dviejų aukštų su
ornamentika, mediniais balkonais priekiniame bei galiniame fasaduose ir mūrytais
kaminais. Pasak rajono dvarus neseniai apkeliavusios ir spaudoje aprašiusios Aušros
Mikšienės, dabar lankytojui ši sodyba atsiveria apleista aplinka, krūmokšniais, aukšta
žole. Dvaro teritorijoje ir šiandien gyvena šeimos.
Pokariu šio dvaro ansamblis buvo grubiai pritaikytas tarybinio ūkio poreikiams,
statyti nauji pastatai, ignoruojant senuosius statinius ir želdinius. Šiandien šie
gremėzdiški pastatai visiškai užgožę dvaro dvasią – išdaužyti langai, kalnai šiukšlių ir
įvairiausių senų rakandų...
Istorija byloja, kad seniau Beinoravos dvaras buvo visai kitoks. Dvaro sodyba
pradėjo formuotis XVIII a. pabaigoje, kai šios žemės atiteko grafams Čapskiams.

91
Tuomet suformuotas parkas, iškilo ūkiniai ir gyvenamieji pastatai. 1855 m. Čapskis
dvarą su 86 baudžiauninkų šeimomis pardavė Mamertui Malinskiui. Kelios tos šeimos
dvarą valdė iki pat nacionalizacijos 1940 m.
Po Antrojo pasaulinio karo dvare, kaip minėta, įsikūrė tarybinis ūkis. Tuo metu
buvusioje dvarvietėje suformuotas antras – naujas – parkas, kurio projektą parengė
architektas A. Tauras.
Buvęs ponų namas – medinis, statytas gal dar Čapskių, ne kartą Malinskių
remontuotas. Jis yra liaudiškojo klasicizmo stiliaus. Centrinės durys, langai papuošti
drožiniais. Pietiniame fasade – dengta veranda su drožinėta vadinamąja baliustrada.
Interjerai, deja, iš dvaro laikų neišliko, gal tik keli elementai – laiptinės turėklai,
keraminiais lipdiniais papuošta krosnis.
Beinoravos dvaro malūnai, rūkyklos, ledainės, bravorai, kalvės ir spirito varyklos
buvo mūrijami iš lauko riedulių, apdailinami plytų mūru ir tinkuotais apvadais, taip
pat dekoratyviniais įvairių stilių elementais, artimais tuometinei dvarų architektūrai,
liaudiškojo romantizmo stilistikai.
Beinoravos parkas, kaip teigia dvarų tyrinėtojai, – vienas iš turtingiausių šalyje
savo retų egzotinių medžių kolekcija, nes čia, nedideliame 3 hektarų plote, auga apie
pusšimtis tokių rūšių, kaip sibirinis kėnis, kedrinė pušis, Menzieso pocūgės, taškuotoji
gudobelė, mandžiūriniai riešutmedžiai, vakarinės tujos, raudonlapis platanalapis
klevas, karpytalapis karpotasis beržas, margalapė baltoji sedula. Deja, ši kolekcija
apleista ir, atrodo, palikta likimo valiai.
Specialistai neabejoja, kad Beinoravos parką būtina kuo skubiau sutvarkyti ir
paskelbti respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Kitaip kai kuriems vietiniams
gyventojams šis turtingas parkas ir toliau bus tik paprastas „miškelis“, kuriame sąžinė
leidžia ir šiukšlę, ir nuorūką abejingai numesti...
Diktariškių dvaro rūmus, esančius Šaukoto seniūnijoje, daug kas laiko
gražiausiu tokiu objektu rajone. Masyvios kolonos, įspūdingas mūrinis pastatas.
Tačiau ir šie rūmai, kurie yra privatizuoti, palaipsniui nyksta, vis belaukdami didesnio
dėmesio.

Diktariškių dvaro centriniai rūmai

92
 Užsukus į atokiame kampelyje dunksantį dvarą, pasitinka ilga, net kilometrą
besitęsianti senų medžių alėja, kurią sutvarkė Šaukoto seniūnija. Buvo pašalinti seni,
supuvę medžiai, savaime priaugę krūmai. Toliau, kaip rašo Aušra Mikšienė, vaizdas
nelabai malonus akiai: aplinka apleista, apaugusi krūmokšniais, aukšta žole.
Apskritai dvaras dar neatrodo apgailėtinai, paveldosaugininkai tebesitiki, kad jis
bus prikeltas. Bet kol kas, anot Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus
vedėjo Vytauto Simelio, nerimas pagrįstas, nes dabartinė jo savininkė gyvena Kaune ir
šiai savo nuosavybei beveik neskiria dėmesio. Nors bandyta apsaugoti rūmus nuo
piktadarių, įėjimas į rūsį jau išlaužtas, pro išgriautas duris galima lengvai patekti į vidų
anaiptol ne vien gerais tikslais...
Kaip teigia istoriniai šaltiniai, šį dvarą kelis šimtmečius valdė Šemetos, o išlikę
dvaro rūmai priskiriami Pranciškaus sūnui Tadeušui Šemetai, kuris kartu su Anele
Koščicaite-Šemetiene susilaukė šešių sūnų. 1820 m., kai Tadeušas buvo paskirtas
Šiaulių pavieto bajorų maršalka, dvaro rūmai tapo kultūros centru. Sukilimui
pralaimėjus, dvaras turėjo būti konfiskuotas, tačiau liko Šemetoms. Mirus Tadeušui, o
sūnui Pranciškui emigravus į Prancūziją, dvarą valdė kitas sūnus Juozapas Šemeta,
paskutinis Šiaulių pavieto bajorų maršalka. Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė
ūkį, išplėtė parką. Po 1863 m. sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o dvaras
konfiskuotas. Nors vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro nebeatgavo. Po 1865 m.
dvaro šeimininkai dažnai keitėsi. Fiksuota, kad apie 1881 m. dvaras priklausė
Neiroudui, o prieš Antrąjį pasaulinį karą – Šiaulių savivaldybei.
Taigi istorija ir pačių rūmų grožis verti būti atkurti.
Visiškas liūdnas Palonų dvaro, stūksojusio Radviliškio rajono Baisogalos
seniūnijoje, likimas. Dvaro sodybą ilgą laiką sudarė vienaaukštis medinis ponų
namas, medinis kumetynas, svirnas ir keturkampė ledainė.

Palonų dvaras, pripažintas avarinės būklės

objektu, jau sulygintas su žeme

93
 Teigiama, kad Palonų vardas žinotas jau XIV a., o tenykštis dvaras pirmą kartą
paminėtas 1582 m. To meto dokumentuose užfiksuota, kad Lietuvos-Lenkijos karalius
Žygimantas Senasis dalijo tėvoniją žymiems asmenims, kartu – ir Palonus. Palonietės
kraštotyrininkės Ona Gedžienė, Vitalija Kaupienė, kaupiančios medžiagą apie savąjį
kaimą, primena: daugiau žinių apie Palonus išliko iš XVIII a. Tuo metu juos valdė
Rinšelevskių giminė, po to – Jonas Velička. Paskui šis dvaras buvo „perskeltas“: iš
rytinės dalies sudarytas Dišlių dvaras ir Beržytės vienkiemis. Dvaro savininkai
keitėsi. Baigiantis XVIII a., atsikėlė Piskorskiai, čia gyvenę iki Antrojo pasaulinio
karo. Sovietmečiu pastatas atiteko Palonų pagrindinei mokyklai, paskui jame įkurti
socialiniai būstai, tačiau, išsikėlus gyventojams, dvaras buvo apleistas. Ilgą laiką jis
rūpėjo vien vagišiams – panašu, kad jie pastatų detalėmis šildėsi namus.
Ilgą laiką čia dar buvo išlikusių menkų autentiškų detalių fragmentų: salės lubų,
sienų ir langų apdailos elementų. Ne mažiau įdomios ir vertingos atrodė namo
konstrukcijos bei statybos technologija. Vidinės namo sienos buvo sumūrytos iš
nedegto molio plytų, dailiai suleisti rąstai. Palonų dvaras dar 2010-ųjų rugpjūtį buvo
pripažintas avarinės būklės, o prieš kelerius metus panaikinus teisinę apsaugą,
padarius architektūrinius fotogrametrinius apmatavimus, nuverstas.
Šiaulėnų seniūnijoje yra Šiaulėnų dvaras. Deja, pagrindinis jo pastatas griūva. Šį
liūdną vaizdą dar labiau sustiprina kaimynystėje įsikūręs danų kapitalo
kiaulininkystės kompleksas, kiek toliau – medienos perdirbimo cechas.

Šiaulėnų dvaro griuvėsiai

Anot Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, šiam dvarui

apsauga nėra paskelbta nei valstybiniu, nei regioniniu lygiais, nors į Nekilnojamųjų
vertybių registrą jis įrašytas. Keliolika pastarųjų metų dvaras priklauso privatiems
asmenims: 90 procentų valdo Kultūrinių iniciatyvų centras, likusius 10 – privatus
asmuo.

94
 Dvaras pirmą kartą buvo paminėtas 1492 m., kai priklausė Žemaitijos seniūnams
Kęsgailoms. XV–XVI a. sandūroje dvarą paveldėjo Butrimaičiai, iš jų valda perėjo
Šemetoms, kuriems priklausė ir jau minėtas Diktariškių dvaras. Pasak istorijos
šaltinių, 1619 m. Žemaitijos vėliavininkas Jurgis Šemeta Šiaulėnus perleido tuo metu
Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui, vėliau tapusiam Žemaitijos seniūnu. Po J.
Valavičiaus mirties 1636 m. tas dvaras vėl grįžo Šemetoms. Nėra žinoma, kuris iš
Šemetų pastatė originalius dvaro rūmus, arkadine galerija sujungtus su oficina.
Manoma, kad toje galerijoje buvo oranžerija. Be rūmų oranžerijos-oficinos junginio,
dar yra išlikę svirnas, koplytstulpis, kalvės griuvenos. Manoma, kad rūmus galėjo
projektuoti iš Prūsijos atvykęs architektas Voleris.
Kaip rašoma istoriniuose dokumentuose, tikėtina, kad dvaro rūmai pastatyti XIX a.
viduryje. Gali būti, kad Šiaulėnų dvarą statė ir jį valdė Jonas Šemeta, apie kurį
žmonėse iki šiol sklinda įvairūs pasakojimai. Jis neva turėjo apie 2200 baudžiauninkų.
Jeigu kuris prasikalsdavo, ponas tuoj liepdavo nuplakti. Tačiau vos baudžiauninkas po
pirmųjų smūgių imdavo rėkti, ponas bausmę tuoj sustabdydavo. Pasakojama, kad
baudžiauninkai tuo naudodavosi, o savo poną jie vadindavo geruoju seneliu.
Tokių objektų, taigi ir Šiaulėnų dvaro, istorija besidomintis kraštotyrininkas
Evaldas Tamulionis tikina: „Įvairiais laikotarpiais rūmų pastatas buvo atstatomas,
restauruojamas arba rekonstruojamas ir, matyt, visą laiką stovėjo toje pačioje vietoje –
Mediniuose Šiaulėnuose, prie Šušvės upės, arba tvenkinio.“ Minima, kad nuo XX a.
pradžios Šiaulėnų dvaro rūmuose gyveno Jonas ir Janina Landsbergiai. Be statinių,
dvare buvo sodas, priešais rūmus turėta graži gėlių klomba su skulptūra. Kiemas buvo
grįstas akmenimis. Dvaro sodybos grindinio, kaip ir daug ko jame, neišliko... Ar ir visa
šio objekto istorija pamažėl dings laike kartu su rūmų griuvėsiais?..
Savivaldybei priklauso Vileikių dvaras Sidabravo seniūnijoje. „Tačiau medinis
ponų namas su medžio drožiniais papuoštu fasadu, ledainės ir klojimo griuvėsiais
mums neprieinamas. Mat aplink esanti žemė buvo atiduota šeimininkui, todėl prieiti
prie šio dvaro labai sunku“, – aiškina Savivaldybės atstovai.

Vileikių
dvaro rūmų
veranda
95
 Kol kas dauguma rajone esančių dvarų sodybų tyliai liudija savo įdomią, vertingą
istoriją, po truputį nykdamos ir laiko nešamos užmarštin. Tačiau viltis, kad reikalai
bent kai kur keisis, gyva. Ją drąsina nors dar nedažni, bet akivaizdūs naujam
gyvenimui prikeliamų rajono dvarų pavyzdžiai.

Radviliškio rajono savivaldybėje registruoti dvarai:

Amalijos dvaras, Pakalniškių seniūnija;
Baisogalos dvaras, Baisogalos seniūnija;
Beinoravos dvaras, Sidabravo seniūnija;
Birželių dvaras, Sidabravo seniūnija;
Burbiškio dvaras, Pakalniškių seniūnija;
Dauboraičių palivarko sodybos fragmentai, Sidabravo seniūnija;
Diktariškių dvaras, Šaukoto seniūnija;
Gražionių dvaras, Aukštelkų seniūnija;
Grinkiškio dvaras, Grinkiškio seniūnija;
Kurklių dvaras, Šeduvos seniūnija;
Maldžiūnų dvaras, Pakalniškių seniūnija;
Pakiršinio dvaras, Baisogalos seniūnija;
Palonų dvaras (sulygintas su žeme), Baisogalos seniūnija;
Pašakarnėlio dvaras, Šaukoto seniūnija;
Pašušvio dvaras, Šiaulėnų seniūnija;
Polekėlės dvaras, Tyrulių seniūnija;
Radvilonių dvaras, Pakalniškių seniūnija;
Ramulėnų dvaras, Radviliškio seniūnija;
Raudondvario dvaras, Pakalniškių seniūnija;
Šaukoto dvaras, Šaukoto seniūnija;
Šiaulėnų dvaras, Šiaulėnų seniūnija;
Viktorinės dvaras, Grinkiškio seniūnija;
Vileikių dvaras, Sidabravo seniūnija.

Amalijos dvaras
šaukiasi gerų meistro rankų

Viktorinės dvaras – tai

statinių liekanos, kurias
supa ne dvaro
laikotarpio statiniai

96
 Baisogalos geležinkelio stoties kompleksas
Baisogalos geležinkelio stoties statinių kompleksą sudaro geležinkelio stotis,
vandentiekio bokštas ir rampa. Kompleksas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių
registrą įrašytas 2006-aisiais – metais vėliau negu vieno iš stambiausių ir seniausių
Lietuvoje Radviliškio geležinkelio mazgo.
Istorijos šaltiniai nurodo, kad 1871 m. rugsėjo 4 d. atidarius Kauno–Liepojos
geležinkelio liniją, šiame krašte buvo pastatyta stotis, kuri gavo pavadinimą nuo
Baisogalos bažnytkaimio, buvusio už kelių kilometrų. Visai netrukus netoli stoties
susikūrė naujas miestelis, tarsi antroji Baisogala, dabar vadinama Baisogalos
priestočiu.

Baisogalos
geležinkelio
stotis

Kaip „Radviliškio naujienoms“ yra sakiusi Baisogalos istorinio-kultūrinio

paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė Regina Vaitkevičienė, jei
gimei ir užaugai Baisogalos priestotyje, savo gyvenimo jau niekada neįsivaizduosi be
lokomotyvų gaudesio, be saulės užlietų geležinkelio bėgių ir rampos prie dviaukštės
geležinkelio stoties. „Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse čia, priestotyje, jau buvo
apie trisdešimt namų, kelios krautuvės, lentpjūvė. Antroji Baisogala nuo savo
vyresniosios sesės – pirmosios Baisogalos – yra įsikūrusi visai netoli – tiesia jai ranką
pro buvusį nedidelį Fermos kaimutį, kuriame Nepriklausomos Lietuvos laikais
gyveno apie dvidešimt šeimų. Sovietmečiu šioje vietoje buvo įkurta valstybinė
veislininkystės stotis“, – pasakojo kraštotyrininkė.
„Dar metai kiti ir dvi seserys baisogalės: vyresnė su jaunesne, galės viena kitai
ranką paduoti. Tada baisogaliai nuties gražų kelią, jį lygiu asfaltu išklos, o puošnūs
troleibusai juos supdami į stotį ir atgal važiuos“, – taip 1952–1954 metais parašytoje
rankraštinėje knygoje „Baisogalos parapijos istorija“ savo svajones nusakė šviesaus
atminimo kanauninkas Bronislovas Vaišnora.

97
 Deja, pasak R. Vaitkevičienės, tos viltys taip ir neišsipildė – iki šių dienų abi
Baisogalas tebeskiria tas pats slėnelis, tik, nutiesus asfaltą, jis tapo nebegilus: „Žiemą
čia nuvalomas sniegas, todėl priestočio gyventojams nebetenka skęsti sniego pusnyse,
įveikiant atstumą iki miestelio. Bet nei puošnūs troleibusai, nei autobusai priestotiškių
nevežioja.“

Stoties vandens bokštas

vandenį pumpavo
iš Kiršino upelio

Anot kraštotyrininkės, bėgant metams, antroji Baisogala jau kitokia – baigia

išmirti senoji karta, o ją keičia iš svetur atvykstantys žmonės, kuriems priestotis – tik
gyvenamoji vieta: „Naujakuriai – be praeities, be sielon įaugusios istorijos. Tik tie,
kurie čia gimė ir augo, saugo ir puoselėja brangius prisiminimus.“
R. Vaitkevičienė – viena iš tokių. Kaip ji pati teigia, yra trečios kartos baisogalietė,
tad apie kiekvieną šio krašto kampelį gali pasakoti valandų valandas. Aktyvi moteris
neslepia apmaudo, kad Baisogalos geležinkelio stotis dabar prarado savo svarbą ir
gyvybę: „Manau, stotis tam ir reikalinga, kad važiuotų keleiviniai, prekiniai
traukiniai, tačiau keleivių vežimas šiandien yra absoliučiai katastrofiškos būklės.
Dukart per savaitę važiuoja tik vienas traukinys Kaunas–Šiauliai. O blogiausia, kad jis
vyksta itin nepatogiu laiku. Žodžiu, nuvykęs kitur, nieko nebegali suspėti nuveikti,
tuomet jau reikia ieškoti nakvynės.“

98
 Apžvelgdama tuščią stoties laukiamąjį, R. Vaitkevičienė su nostalgija pasakoja,
kad seniau čia būdavo sausakimša. Studentų prisirinkdavo tiek, kad traukinyje
tekdavo stovėti ir ant vienos kojos. Kraštotyrininkę atlydėjęs jos vyras, bendruomenės
„Imantai“ pirmininkas Rimantas Vaitkevičius prisimena: kartais tarpduryje tekdavo
įsprausti degtukų dėžutę, jog dėl daugybės keleivių netrūktų šviežio oro: „Mašinistas
tuomet įpykęs per garsiakalbį reikalaudavo uždaryti duris...“
Daugiau nei pusšimtį metų antrajame geležinkelio stoties aukšte gyvena Valerija
Bespalovienė. Bespalovų šeima į Baisogalą gyventi ir dirbti atvyko dar 1956 metais,
nuo tada ir pasiliko pačiame stoties pastate. Moteris dar prisimena anuomet priestotį
buvus nykų ir purviną. Tuomet Baisogaloje, net ir geležinkelyje, dar nebuvo elektros
(elektrifikuotas tik 1957–1958 m.). Valerijos vyras iš pradžių stotyje dirbo budėtoju.
Viršininku tuo laiku buvo Aleksas Čepas, vėliau – Vilius Miežinis, tada atėjo eilė ir G.
Bespalovui.
Ten apsilankiusi ir įspūdžiais pasidalijusi Aušra Mikšienė teigė, kad tam, jog
patektum į svečius pas šią senbuvę, tereikia įeiti pro šonines geležinkelio stoties duris
ir palypėti išskirtiniais ornamentais puoštais geležiniais laiptais. V. Bespalovienė,
atvėrusi neįprastoje vietoje įrengto buto duris, kviečia užeiti vidun ir pasakoja, kad
šiandien traukinių nebegirdi – tik pro šalį važiuojančių mašinų keliamą triukšmą:
„Istorija, kaip čia atsidūriau, – labai paprasta. Vyras dirbo geležinkelio stoties
viršininku, jam priklausė tarnybinis butas, o ir aš čia daugiau nei dvidešimt metų
dirbau geležinkelio parduotuvėje iki pat jos uždarymo. Vyras pasimirė, o aš likau.
Pripratau prie šios vietos...“
Ilgus metus gyvybės stotyje netrūko. Geležinkelininkams stotyje buvo įrengti
vienas didelis darbininkų, tuomet vadintas kazarme, du kelio sargo ir vienas
pagerintas namai. Šiuos namus šildė trylika krosnių, tarnautojai naudojosi ir pirtimi,
prie gyvenamųjų namų stovėjusiais dviem mediniais tvarteliais.
Viršininkų čia būta ne vieno. Lietuvos geležinkelių istoriją tyrinėjęs žurnalistas,
redaktorius Liubomiras Viktoras Žeimantas, domėjęsis ir Baisogalos geležinkelio
stoties 1871–1940 metų istorija, yra surinkęs duomenų apie buvusius jos vadovus:
„1913 m. stotyje dirbo viršininkas, 3 jo padėjėjai, 5 iešmininkai ir 1 sargas. Stoties
viršininkai: nuo 1886 m. – Vladislavas Zaremba, nuo 1891 m. – Alberftas Bitneras,
nuo 1893 m. – Sergejus Solovjovas, nuo 1894 m. – Semionas Liakmundas, nuo
1898 m. – Antanas Stankevičius, nuo 1901 m. – Aleksandras Jemeljanovas, nuo 1902
m. – Konstantinas Jesanlovas, nuo 1906 m. – Zenonas Savickis, nuo 1907 m. – Josifas
Žvinklevičius, nuo 1911 m. – Ivanas Čebotaris. Iš žandarų komentarų žinome, kad
1913 m. birželio 19 d. stočiai vadovavo Aleksandras Pozdnejevas. Iš Kauno
gubernijos metinės knygos aiškėja, kad nuo 1914 m. iki kaizerinės okupacijos stočiai
vadovavo Jakovas Zankovičius. Stotyje dirbo viršininko padėjėjas, keli iešmininkai,
sargai.“
Baisogalos stoties pirmojo lietuviško viršininko, o ir kitų L. V. Žeimantui nustatyti
nepavyko. Žinoma tik tai, kad 1922 metų gegužę jai vadovavo Jokūbas Sprindis,
sulaukęs 46,67 auksino nuobaudos už laiku nepateiktą mėnesio ataskaitą.
1926 metų pradžioje stočiai vadovavo vieną papeikimą, keturis perspėjimus ir
septynis „patėmijimus“ turėjęs Jonas Ilgūnas. Vėliau stoties viršininkais dar buvo
Vincas Grabauskas, Vosylius Pimenovas, Vladas Skmokas ir Viktoras Majauskas.
1915 m., kai Baisogalą užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė, rusai,
pasitraukdami iš stoties, susprogdino nemažai tiltų ir į vidines Rusijos gubernijas
deportavo geležinkelių personalą.
99
 „Vokiečių kariškiai vietiniais geležinkelininkais per daug nesidomėjo,
geležinkeliuose tvarkėsi jų specialūs geležinkelininkų kariniai daliniai, bet ir šie
specialūs daliniai Rusijoje eksploatuoti riedmenų negalėjo, nes tinkamų plačiajai
vėžei riedmenų mažai teturėjo, todėl kurį laiką Baisogalos stotis stovėjo apmirusi.
Atgijo ji, kai kariškiai 1916 metų vasario 25 dieną sutvarkė išgriautus
Kaišiadorių–Šiaulių kelio tiltus, susiaurino kelio vėžę. Pertvarkius kelią iki
Kaišiadorių, įrengus papildomas pralankas, Šiaulių–Kėdainių vienvėžis kelias galėjo
praleisti per parą iki 24 traukinių porų. Karinės vadovybės šitas paskaičiuotas
traukinių kiekis netenkino, todėl armijos karo geležinkelių viršininkas dar 1915 metų
gruodžio 29 dieną įsako linijoje Šiauliai–Kaišiadorys pakloti antrus bėgius. 1917 metų
gruodžio 15 dieną antrojo kelio tiesimas buvo baigtas, ir nuo tada kelio paros traukinių
pralaidumas pakilo iki 72 traukinių porų“, – rašo L. V. Žeimantas.
1919-ųjų liepą Lietuvos geležinkeliai iš vokiečių kariuomenės perėmė Baisogalos
geležinkelio stotį. Pasitikti pirmąjį lietuvišką traukinį susirinko galybė apylinkių
gyventojų. Tiesa, jiems teko nusivilti, nes traukiniu atvykę oficialūs besikuriančios
Lietuvos geležinkelių administracijos atstovai nemokėjo valstybinės lietuvių kalbos.
Lietuvių perimta stotis buvo stipriai nuniokota, neveikė vandentiekis, todėl
geležinkelininkams teko gerokai paplušėti. Tik 1924 m. baigtas kapitalinis stoties
keleivių namo remontas. Dar po trejų metų laikraštyje „Sąsieka“ rašant apie
Baisogalos stotį, įvertinimas nebuvo pats geriausias: „Prie pačios stoties yra apie 30
namų su 8 krautuvėmis ir lentpjūve, kuri silpnai veikia. Stoties namas pastatytas 30 m.
atgal, dviejų aukštų. Pirmame aukšte yra stoties patalpos, antrame aukšte gyvena
stoties viršininkas ir traukinių kontrolierius. Kiti stoties tarnautojai (1 stoties
viršininko padėjėjas ir 4 iešmininkai) gyvena flygeliuose kartu su keliais kelių
tarnybos tarnautojais. Stoties budėtojo patalpos labai ankštos. Stotyje yra bufetas,
kuris labai menką apyvartą turi. Baisogalos stotis yra IV klasės ir komerciniu atžvilgiu
veikia gerai. 1926 m. metinė apyvarta buvo 124 357 Lt, o šiais 1927 m. per 7 mėnesius
apyvarta pasiekė 94 088 Lt. Tokiu būdu galima laukti, kad šiais metais apyvarta,
palyginti su 1926 m., padidės iki 50 %. Stoties vagonų apyvartą daugiausia sudaro
miško medžiaga (apie 1500 vagonų per metus). Be to, dar iš stoties išsiunčiama apie 50
vagonų javų (daugiausia iš Komaro ir Jagmino dvarų) ir kasdien 25 bidonai pieno
(Kaunan ir į Kėdainius). Į stotį daugiausiai ateina vagonai su trąšomis (per metus apie
40 vagonų). Keleivių iš Baisogalos stoties važiuoja nedaug, nes stoties rajone yra
daugiausia dideli miškai. Šiaip vieta prie stoties būtų gera ir sveika vasarotojams, bet,
deja, Baisogalos stotis yra per toli nuo didžiųjų miestų.“
Komercinės žinios iš 1919–1935 m. geležinkelių darbuotės apyskaitų ir
1936–1937 m. metraščių pateikia tikslius to meto veiklos skaičius, pavyzdžiui,
atvykstančių ir išvykstančių keleivių nuosmukio: 1921–1933 m. šie skaičiai siekė
daugiau nei 10 tūkstančių, o 1934 m. atvykusiųjų buvo tik 8 927, išvykusiųjų – 9 964.
Panaši situacija tęsėsi ir kitais metais, kai į Baisogalos stotį per metus atvyko tik 9 868,
o išvyko – 9 837 žmonės. Tiesa, vėliau situacija kiek pagerėjo: 1936–1937 m. šie
rodikliai ir vėl perkopė 10 tūkstančių keleivių ribą. Bendros stoties pajamos tais metais
siekė šimtatūkstantines sumas (1934 m. – 144 255,60 Lt, 1935 m. – 126 953,00 Lt).
R. Vaitkevičienė, aktyviai renkanti Baisogalos krašto istoriją, pasakoja, kad
dvarininkas Vladislovas Komaras, gyvenęs Baisogalos dvare, taip pat naudojosi
geležinkelio teikiamais patogumais. Taip iš jo ūkio nuolat būdavo išvežami javai, taip
atkeliaudavo prekės specialiai jo reikmėms: „Jo vairuotojas kasryt atvažiuodavo į

100
geležinkelio stotį pasiimti traukiniu iš Kauno atsiunčiamų 100 gramų sviesto. O ponia
Komarienė su dukterimis traukiniu vykdavo į Kauną, kur apsistodavo savo
prabangiame bute ir dalyvaudavo kultūriniame miesto gyvenime. Dvarininkaitės
automobiliu arba karieta parveždavo į dvarą traukiniais atvykdavusius svečius ir juos
vėl išlydėdavo į stotį.“
Pasak Reginos ir Rimanto Vaitkevičių, istorinę reikšmę turi ir čia tebestovinti
nuožulni rampa, dar vadinama pakhauzu. Nepriklausomos Lietuvos laikais antrojoje
Baisogaloje veikė paštas, viešoji skaitykla, vilnų karšykla, dvi krautuvės, užkandinė
su gėrimais, gana didelis žemės ūkio gaminių paruošų punktas. „Paskui čia dažnai
atvažiuodavo kolūkinės gurguolės: vasarą – su pašarais, rudenį – su grūdais, cukriniais
runkeliais ir panašiai. Traukiniais visa tai išveždavo, o pargabendavo žemės ūkiui
trąšų, mašinų, cukrinių runkelių išspaudų ir kitko. Geležinkeliais atvežamas prekes
sukraudavo būtent ant šios, šiandien dar tebestovinčios rampos“, – pasakojo
Vaitkevičiai.
Deja, šiandien saugomo Baisogalos stoties statinių komplekso aktyvus,
šurmulingas gyvenimas – jau praeitis, užsilikusi tik dokumentuose ir senbuvių
prisiminimuose.

Išlikusi Baisogalos geležinkelio stoties rampa

101
 Radviliškio geležinkelio stoties statinių
kompleksas
Radviliškis neatsiejamas nuo geležinkelio. Šio miesto geležinkelio mazgas po
Vilniaus yra didžiausias Lietuvoje, iš čia kontroliuojamas tranzitinis judėjimas visoje
Šiaurės Lietuvoje.

Radviliškio geležinkelio stotis per savo metus matė daug ir džiaugsmo, ir skausmo ašarų

Vaizdingame posakyje, kad geležinkelis sukūrė šį miestą, yra nemažai tiesos.

Radviliškio ekonominio ir kultūrinio gyvenimo formavimuisi didelės įtakos turėjo
XIX a. pro jį nutiestas geležinkelis, čia įsteigtas geležinkelio mazgas. Nuo tada vietovė
pradėjo smarkiai augti, garsėti. Daug žmonių, šeimų dinastijų dirbo geležinkelyje. Tai
buvo laikoma ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir tam tikra garbe, pasididžiavimu.
Juokaujama, kad Radviliškyje tiek geležinkelininkų, kiek jame gyventojų. Mat tie,
kurie nors jame ir nedirbo, vis tiek vienaip ar kitaip su juo siejosi. Ir šiais laikais,
įvertinant čionykščio geležinkelio istoriją, svarbą, reikšmę, miestas neretai pagarbiai
vadinamas šalies geležinkelininkų sostine. Faktai liudija, kad beveik pusantro šimto
metų stūksanti Radviliškio geležinkelio stotis tūkstančiams šio krašto žmonių visais
laikais buvo didžiojo kelio pradžia, o tragiškaisiais tremties metais – atsisveikinimo su
Tėvyne vieta.

Radviliškio geležinkelio
mazgas yra vienas
iš stambiausių
ir seniausių Lietuvoje
102
 Radviliškio geležinkelio mazgo raida atspindi ilgą ir sudėtingą visos Lietuvos
geležinkelio istoriją. Štai keli jos faktai. Rusijos imperijos vyriausybė 1869 m. įsteigė
Liepojos geležinkelio bendrovę bei patvirtino Liepojos geležinkelio projektą.
Statybos darbai pradėti 1870 m. Geležinkelis buvo tiesiamas nuo Kaišiadorių per
Jonavą, Kėdainius, Radviliškį, Šiaulius, Kuršėnus, Mažeikius, Priekulę iki Liepojos.
Jis reguliariai pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 11 d. 1872 m. pradėta tiesti trečioji
geležinkelio linija 1874 m. sujungė Lentvarį su Romnais (Ukraina). 1876 m. birželio 1
d. abu geležinkeliai sujungti ir sukurtas jungtinis Liepojos–Romnų geležinkelis. 1873
m. nutiestas Daugpilio–Radviliškio geležinkelis.
Radviliškio geležinkelio stotis pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. Statinio autorius
nežinomas (Šiaulių–Radviliškio ruožo statybos vadovas buvo inžinierius V.
Kriukovskis). 1870 m. pastatytas Radviliškio lokomotyvų depas. Taip palaipsniui
geležinkelis tapo neatsiejama Radviliškio miesto įvaizdžio dalis.
Ir šiandien Radviliškyje yra vieni iš svarbiausių bei didžiausių bendrovės
„Lietuvos geležinkeliai“ objektų – Radviliškio lokomotyvų depas ir Radviliškio
prekinių vagonų depas.
Čionykštė geležinkelio stotis ir jos statiniai išlaikė per beveik pusantro šimto metų
susiklosčiusį autentišką išplanavimą, funkcijas, įvairių laikotarpių techniką bei
įrangą, tad nenuostabu, kad stoties kompleksas, kurį sudaro geležinkelio stotis, ūkinis
pastatas, lokomotyvų depas ir vandentiekio bokštas, 2005 metais įrašytas į Lietuvos
Respublikos kultūros vertybių registrą.
Profesionalus gidas Albertas Vitartas besidomintiesiems pasakoja, kad viso to
šiandien galėjome ir nematyti: „1944 metais atsitraukdama vokiečių kariuomenė
užminavo stotį, depą, vandens bokštą ir kitus statinius, patį geležinkelį. Tik mašinisto
Romualdo Petkevičiaus drąsa ir pasiaukojimas išgelbėjo Radviliškį. Jis, rizikuodamas
gyvybe, išsuko sprogdiklius, nukirpo laidus, taip išgelbėdamas nuo žūties visa tai, ką
dabar galima išvysti.“
Geležinkelio stotis pastatyta 1870-aisiais. Jos paskirtis buvo reguliuoti traukinių
eismą, aptarnauti keleivius. Čia įsikūrė įvairios geležinkelio tarnybos, buvo butai
viršininkui ir keliems kitiems tarnautojams. Įrengtos trys keleivių salės skirtingų
klasių keleiviams. „Šiandien turime tik vieną laukiamąją salę, tad tikriausiai visi
esame aukščiausios klasės keleiviai“, – juokauja minėtas radviliškietis gidas A.
Vitartas.
Stotis – tai ne tik šis pastatas, bet ir visas kompleksas kitų, taip pat kelių, inžinerinių
įrenginių. Stotis per parą gali praleisti 163 traukinius, jos ilgis – apie 9 kilometrus.
2009 m. Radviliškio stotis reorganizuota į Radviliškio regiono stočių skyrių, kuriam
šiandien priklauso 25 stotys.
Savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė A. Mikšienė akcentuoja, kad
dabar stoties laukiamajame pasitinka visą sieną puošianti freska. Išskirtinė ne tik savo
dydžiu, bet ir tuo, kad joje, kaip teigiama, visi gali pamatyti save: jauną, pagyvenusį,
atvykstantį ir išvykstantį keleivį, sutinkantį ar išlydintį mielą žmogų. Freską 1988 m.
nutapė radviliškietis menininkas A. Vaicekauskas, o 2008 m. ji buvo nufilmuota
amerikiečių režisieriaus Brado Andersono vaidybiniame filme „Transsibiro
ekspresas“, arba „Transsiberija“, kuriame vaidino ir lietuvių aktoriai Larisa
Kalpokaitė bei Radviliškio kraštiečiu pripažįstamas Mindaugas Capas.
Kultūros paveldo objektų registre nurodyta, kad vertingi geležinkelio stoties
elementai ir dalys – tūrinė erdvinė kompozicija, stogo forma bei konstrukcija, dangos

103
medžiagos tipas, stogo elementai, aukštų išplanavimas, konstrukcijos bei fasadų
architektūrinis sprendimas. Vertė – istorinė, techninė, architektūrinė ir kraštovaizdinė.
Dar vienas šio komplekso pastatas – jau paminėtas Radviliškio garvežių
(lokomotyvų) depas. Pasak istorinių duomenų, kai jis kūrėsi, Radviliškis buvo mažas
miestelis su 485 gyventojais. Jame buvo medinė bažnyčia, dviejų lovų ligoninė, pašto
stotis, nedidelė liaudies mokykla, valsčiaus valdyba. Ilgainiui depas augo ir dabar yra
vienas didžiausių šiame geležinkelyje. Kartu plėtėsi ir miestas.

Išliko akmenų ir raudonų plytų mūro kapitalinės

Radviliškio lokomotyvų depo sienos

Paveldosaugininkų aiškinimu, pirmasis Radviliškio lokomotyvų depo pastatas –

mūrinis, raudonų plytų, jo pamatai akmeniniai, stogas sutvirtintas medžio sijomis.
Matomos autentiškos išlikusios akmenų ir raudonų plytų mūro kapitalinės sienos.
Depas rekonstruotas 1960 ir 1965 m., pristatant priestatus. Pastatas paaukštintas,
pakeliant stogą ir įrengiant antrą eilę langų. Medinės stogo konstrukcijos pakeistos
geležinėmis, priestatuose yra gelžbetoninės santvaros.
Pirmieji šeši prekiniai garvežiai, pagaminti Paryžiuje, į Radviliškį atgabenti 1870-
ųjų liepą. Per dvidešimt metų Radviliškio garvežių parkas išsiplėtė – jį jau sudarė 10
keleivinių ir daugiau kaip 40 prekinių garvežių. Radviliškio garvežių depas tapo
didžiausiu visame tuometiniame Liepojos geležinkelyje. Iki 1913 m. jis jau turėjo 67
garvežius.
Gyvėjant geležinkelio magistralei, plečiantis garvežių depui ir stočiai, gausėjo ir
geležinkelininkų, bet pastarųjų gyvenimas negerėjo. Garvežių depe bei geležinkelio
stotyje darbo diena trukdavo nuo 12 iki 17 valandų, uždarbis buvo labai mažas.
Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad tarpukario Lietuvos geležinkeliai atitiko tada
buvusius Europos standartus. Plieno keliais iš Radviliškio važiavo 36 keleiviniai, 107
prekiniai ir 15 manevrinių garvežių, daugiau negu 4 tūkstančiai vagonų.
Nuo 1990-ųjų sumažėjo per Radviliškį važiuojančių traukinių. Pirmieji šalies
nepriklausomų geležinkelių darbo metai nelengvi buvo ir Radviliškio lokomotyvų
depui, tačiau, laikui bėgant, reikalai keitėsi. Labai geri depui buvo 2005-ieji: vežtas

104
rekordinis kiekis krovinių, ryškiai pagerinti visi depo kokybiniai ir kiekybiniai
geležinkelių transporto rodikliai.
Kompleksui priklauso ir plytų mūro vandentiekio bokštas, pastatytas pagal tipinį
projektą 1933 metais. Pasakojama, kad jis suręstas ant medinių pamatų – ąžuolinių.
„Tai – vienas iš nedaugelio išlikusių tarpukario laikotarpio statybos vandentiekio
bokštų Lietuvoje. Jo reikšmė tuo metu buvo itin didelė, nes garvežiai buvo varomi
garais, tad kiekvienam reikėjo prisileisti vandens, o šio bokšto paskirtis buvo būtent
tokia“, – statinio svarbą apibūdina Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas
Vytautas Simelis.
Vandentiekio bokštas – apskrito plano, dviejų aukštų. Antrojo aukšto dalis
praplatinta. Į jį veda metalinių konstrukcijų su medinėmis pakopomis laiptai, antrojo
aukšto praplatintoje patalpoje įmontuotas metalinis vandens rezervuaras, aplinkui –
apėjimas.

Vandentiekio bokštas pastatytas ant medinių pamatų

105
 Dar vienas komplekso objektas – ūkinis pastatas arba vandens užvirinimo patalpa.
XX a. pradžioje geležinkelio mazguose buvo statomi pastatėliai, kuriuose virintas ir
laikytas vanduo keleiviams. Tokį galima pamatyti ir Radviliškio geležinkelio stotyje.
Tai – vienas iš nedaugelio išlikusių tos paskirties statinių Lietuvos geležinkeliuose.
Kultūros vertybių registre nurodoma, kad vertingi šio pastatėlio interjeras,
konstrukcijos (pamatai, perdangos, mūro sienos), fasadų architektūrinis sprendimas,
jų kompozicija, tūrinės detalės ir skritulio formos langų angos. Statinys renovuotas
2003–2004 metais ir kartu su visu statinių kompleksu puošia ne tik geležinkelio stotį,
bet ir visą Radviliškio miestą.

Ūkinis pastatas – vienas iš nedaugelio išlikusių tokios

paskirties statinių Lietuvos geležinkeliuose

106
 STATINIAI

107
 Dvarų ledainės
Tai statiniai, seniau turėję gana didelės reikšmės dvaruose. Rajone išlikę trys tokie
objektai, o jų būklė, anot Aušros Mikšienės, labai skirtinga: viename net renginiai
vyksta, kitame sukrautos malkos, ant dar vieno durų kabo spyna.
Kokia apskritai buvo ledainių paskirtis? Kaip rašoma įvairiuose viešuose
šaltiniuose, Lietuvoje turtingų miestiečių namuose ir kai kuriuose dvaruose buvusios
ledainės, kaip atskiri pastatai maisto produktams laikyti, istoriniuose šaltiniuose
minimos jau nuo XVIII amžiaus vidurio, o gal buvo ir dar seniau. XIX šimtmetyje jų
turėjo daugelis dvarų sodybų, vienuolynų.
Dažniausiai ledaines statydavo iš akmenų arba plytų, kartais – medines, vieno
aukšto, kartais – dviaukštes, su rūsiu.
Storo mūro, kai kada dvigubo medinio rentinio ledainės rūsys vedė į žemę, lubos
buvo gerai izoliuojamos spaliais, samanomis, eglišakėmis. Kai kurias ledaines
įrengdavo gyvenamųjų namų rūsiuose, po svirnais ar kitais pastatais. Galbūt todėl
tokių atskirų pastatų, kokie yra išlikę Radviliškio rajono Baisogalos, Beinoravos ir
Burbiškio dvarų kompleksuose, yra nedaug.
Mūryti atskirus pastatus galėjo tik turtingi dvarininkai. Valstiečių ledainės būdavo
kaupo pavidalo arba įrengtos pavėsingose vietose tam tikslui iškastose duobėse. Jų
dugnas išklotas žagarais, šiaudais arba su plyšėtomis grindimis, su grįstais grioveliais
tirpstančio ledo vandeniui nutekėti, dengtos lentomis, užklotos šiaudais, eglišakėmis,
durpėmis, velėna.

Ledainė Baisogalos dvare

Vienas iš savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentės aprašytų objektų –

Baisogalos ledainė klasicizmo ir istorizmo architektūros stilių atspindžių turinčiame
Baisogalos dvaro ansamblyje. Šios ledainės pastatas pagal pirminę savo paskirtį
nenaudojamas. Net ir patekti vidun nėra kaip – ant durų kabo spyna.

109
 Nacionalinio reikšmingumo romantinio stiliaus pastatas Baisogaloje pagal
Kultūros vertybių registro duomenis yra kvadrato plano, vieno aukšto su pastoge ir
rūsiu. XX amžiaus pabaigoje, pritaikant pastatą ūkio reikmėms, buvo sunaikintas
rūsio cilindrinis skliautas, užmūrytos ledų padavimo į rūsį angos, smailiaarkėse nišose
įrengti papildomi langai, įrengtos vidaus pertvaros.

Baisogalos dvaro
ledainė turėjo
ir rūsį

Šiuo metu dvaro rūmai prižiūrėti, remontuojami. Po truputį tvarkomi ir kiti dvaro
statiniai. Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis didžiuojasi, kad pavyzdiniu buvęs
Baisogalos dvaras toks yra ir dabar. Taigi tikimasi, kad ateityje bus prikelta ir
čionykštė ledainė.

Seniausia
Radviliškio
rajono ledainė
yra Beinoravos
dvaro teritorijoje

Beinoravos dvaro sodybos ledainė Sidabravo seniūnijoje, Beinoravos kaime, –

seniausia rajone. Jos aplinka šiandien nekelia susižavėjimo: krūmokšniai, tarybinio
ūkio laikais dvare iškilę pastatai išdaužytais langais, primėtyta šiukšlių, įvairių senų
rakandų, tačiau teritorijoje gyvena šeimos.

110
 Vienas iš dvaro dabartinių gyventojų Artūras Pupelis apsilankiusiai
korespondentei Aušrai Mikšienei pasakojo nedaug težinąs apie čia buvusį dvarą, o
apie ledainę visai negirdėjęs. Jis dabar būtent tuo statiniu naudojasi kaip garažu, ten
laiko ir malkas, ūkio padargus.
Valstybės saugomas šios ledainės pastatas Kultūros vertybių registre
apibūdinamas taip: „Pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano. Pastato struktūra –
bazilikinė, koncentruota, su aiškiai išreikšta paties tūrio dalimi. Stogas – keturšlaitis,
piramidės formos. Planinės struktūros tipas – salinis, pastato planą sudaro vienalytė
patalpa su tiesioginiu įėjimu į ją.“
Patraukliausiai iš tokių kultūros paveldo objektų rajone dabar atrodo senojo
Burbiškio dvaro ledainė. Šiandien tai – išpuoselėtas kampelis, kaip ir visas šis
dvaras, jo parkas. Ledainėje galima surengti netgi šventę ar kitokį renginį, priimti
svečius. „Kai dvare sovietmečiu buvo įsikūręs valstybinis ūkis, ledainė pavirto tvartu.
Kiaulių fermos darbininkai čia laikė vištas, kiaules ir kitus naminius gyvulius,
paukščius. Kai gyventojai buvo iškelti, 1996 metais mes ledainę restauravome.
Pakeitėme ištrupėjusias plytas, sumūrijome tai, kas buvo nugriauta, – dalį mūro
atkūrėme, bokštelius atstatėme. Taip pat pakeista stogo konstrukcija, jo danga, lubų
perdengimo sijos, įvesta elektra. Šiandien ledainė yra naudojama kaip renginių salė.

Nors Burbiškio dvaro ledainė iš pirmo žvilgsnio primena

koplyčią, su ja šis pastatas neturi jokių sąsajų

111
Čia kiekvienas panorėjęs gali surengti asmeninę šventę, kitus susibūrimus“, –
savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ yra sakęs Daugyvenės kultūros istorijos
muziejaus-draustinio, kuriam priklauso Burbiškio dvaras, direktorius Egidijus
Prascevičius.
Ne vienas Burbiškio dvaro lankytojas, kurių čia nestokojama jokiu metų laiku,
sako, kad dėmesį patraukianti tenykštė ledainė iš tolo primena koplytėlę. E.
Prascevičius tokias asociacijas išsklaido: „Tai – būdingas neogotikos stilius. Ledainė
pastatyta apie 1909 metus. Išlaikytas stilius, ir tiek. Koplytėlės dvarui nereikėjo, nes
vos už kilometro buvo ir šiandien tebėra Dambavos bažnyčia. Įdomu, kad tuo metu,
kai statė ledainę, prie bažnyčios Dambavoje buvo pastatyta ir zakristija, o ponas
Baženskis parėmė jos statybą.“
Burbiškio ledainės architektūra gana patraukli. Statinys yra iš akmenų ir raudono
molio plytų. E. Prascevičius pasakoja, jog tais laikais, kai ledainė dar atliko tikrąją
savo paskirtį, dvaro darbininkai žiemą tvenkinyje išpjaudavo ledo blokų ir jais
išklodavo ledainės grindis: „Kai lauke būdavo labai šalta, ledainės duris atverdavo, o
ledus užpildavo vandeniu. Plyšiuose vanduo sušaldavo ir taip susidarydavo ištisa ledo
danga. Tuomet laukdavo kitas darbas – privežti pjuvenų arba durpių ir užkloti tam
tikro storio sluoksnį. To reikėdavo, kad ledas neištirptų. Nors šiandien ir atrodo keista,
jis ir laikydavosi ne tik žiemą, bet ir visus metus iki kito šaltojo sezono. Čia būdavo
laikomi dvaro maisto produktai – mėsa, pienas, daržovės ir panašiai.“

Burbiškio ledainės architektūra – labai patraukli

Kai kurie šaltiniai nurodo, kad ledaines turėjo ir Šiaulėnų dvaras (išliko
griuvėsiai). Remdamasis turima medžiaga, kraštotyrininkas E. Tamulionis teigia, kad
ji stovėjo prie Šušvės upės šlaito, už jos buvo dvaro kiaulių tvartas. Tačiau daugiau ir
išsamesnių duomenų apie ją, kaip ir apie Diktariškių ar kitų rajono dvarų ledaines, jų
vertę, neaptikta.

112
 Dvarų oranžerijos
Šis rajone esantis nekilnojamasis kultūros paveldas išsiskiria savo... kvapais ir
spalvomis. Kalba sukasi apie oranžerijas – pastatus gėlėms ar kitiems augalams
auginti.
Į Kultūros paveldo objektų registrą įtrauktos rajone esančios Burbiškio,
Baisogalos, Šiaulėnų dvarų oranžerijos. Deja, šiandien jų būklė skirtinga.

Baisogalos dvaro oranžerija jau seniai prarado savo paskirtį

Baisogalos dvaro oranžerija. Apie šį objektą rašiusi Aušra Mikšienė tikina:

apsilankius Baisogalos dvare, neįmanoma nepastebėti nuošaliau stovinčio įspūdingo
pastato. Seniau jame buvo auginamos gėlės, o šiandien ten sukrauti įvairiausi
rakandai. Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas
Vytautas Simelis neslepia apmaudo, kad toks gražus pastatas, dar senesnis nei
Burbiškio oranžerija, paverstas sandėliu: „Yra planų gauti fondų paramos ir ją
atstatyti, tačiau ar tai pavyks – dar nežinia.“
Baisogalos dvaro oranžerijos vėlyvojo klasicizmo pastatas yra nacionalinio
reikšmingumo lygio. Jo vertingosios savybės Kultūros vertybių registre taip
apibūdinamos: „Tūris – kompaktinis, stačiakampio plano su dviaukšte centrine
dalimi. Stogo forma – pagrindinio tūrio ir centrinės dalies valminė. Dangos medžiaga
ar jos tipas – lygios skardos lakštų dangos tipas. Kiti stogo elementai – tinkuoto plytų
mūro keturkampio skerspjūvio stulpelių, dekoruotų metalinėmis agavų vazomis tipas.
Šiaurės vakarų ir pietryčių galų betoninių baliustradų, centrinėje dalyje – metalinės
tvorelės tarp stogo stulpelių tipas. Elementai atkurti 1985 metais. Būklė – bloga ar
patenkinama. Centrinės dalies metalinės ornamentuotos tvorelės su vėjarode ir įrašu
„1909“ tipas. Fasadų architektūrinio sprendimo visumos būklė patenkinama.“

113
Burbiškio dvaro oranžerija šiandien atrodo lygiai taip, kaip ir prieš daugelį metų

Burbiškio dvaro oranžerija. Įsivaizduoti Burbiškio dvaro grožį ir romantiką be

žiedų tiesiog neįmanoma. Visa tai ilgaamžėje istorijoje užveisė, plėtė, įvairino
tenykščiai savininkai, o dabar rūpestingai ir nuosekliai puoselėja Daugyvenės
kultūros istorijos muziejus-draustinis, vadovaujamas E. Prascevičiaus. Kasmet
daugybę lankytojų čia sutraukia pražystantys nuostabiausi gėlynai. Užtenka vien
paminėti plačiai išpopuliarėjusią tradicinę Tulpių žydėjimo šventę – unikalų renginį
unikalioje tulpių jūroje. Bet ir kitais metų laikais čia akis džiugina nemažai žiedų –
šaltuoju periodu jie pasitinka dvaro rūmų verandoje, kitose patalpose.
Pasak E. Prascevičiaus, kitaip ir negali būti: Burbiškio dvaro parkas – savotiškas
meno kūrinys, kuriame būtina ir augalija, ir gyvūnija.

Pasak E. Prascevičiaus,
Burbiškio dvaro parkas –
savotiškas meno kūrinys

114
 Kai ilgą laiką merdėjusį Burbiškio dvarą ir parką ėmė kardinaliai keisti Europos
Sąjungos lėšomis įgyvendintas objekto atkūrimo projektas, vienas iš atstatomų
pastatų buvo oranžerija. „Buvo likęs tik priekinis jos fasadas. Burbiškio oranžerija
pastatyta XX amžiaus pradžioje, kai Mykolas Baženskis, iš tėvo paveldėjęs dvarą,
ėmėsi jį pertvarkyti. Ši oranžerija ypatinga tuo, kad yra vėlyvojo istorizmo stiliaus su
neogotikos elementais“, – „Radviliškio naujienų“ korespondentei Aušrai Mikšienei
aiškino E. Prascevičius.
Dvaro savininkai, žinodami, kad yra pirmieji planuojamųjų ištremti į Sibirą
sąrašuose, pasitraukė pas gimines į Lenkiją, likus vos keliems mėnesiams iki karo.
Vėliau Burbiškio dvare buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje tarybinis ūkis, tad pastatai
neteko savo paskirties. Kaip pasakoja E. Prascevičius, sunyko ir oranžerija, kurioje iki
tol savininkai puoselėjo augalus: „Žmonės čia laikė malkas, įvairius rakandus, o
vėliau ji visiškai sugriuvo, buvo užpilta šiukšlėmis ir žemėmis. Laimė, europinės lėšos
leido atkurti dvaro pastatus, o kartu – ir oranžeriją. Likučiai buvo konservuoti,
atstatyta stiklinė dalis, tad šiandien oranžerija atrodo lygiai taip, kaip ir seniau.“
Burbiškio dvaras garsėja savo tulpynu: čia dabar auginama apie 400 įvairiausių
rūšių tulpių. Muziejaus draustinio vadovas pasakoja, kad ir M. Baženskio valdymo
laikais šioje oranžerijoje augintos ankstyvosios tulpės: „Buvo stengiamasi, kad jos
kuo anksčiau pražystų, o vėliau jas pernešdavo į dvaro rūmus, puošdavo jomis stalus.
Kitu laiku čia netrūkdavo kambarinių gėlių, o pavasarį būdavo daiginamos daržovės.“
Kaip ir seniau, Burbiškio dvaro oranžerija puikiai atlieka savo paskirtį – lankytojai
vasarą gali grožėtis įvairiausiais augalais, kurie žiemą, kaip jau minėta, perkeliami į
rūmų pastatus. Dvaro metais tuo užsiimdavo visa brigada, kuriai vadovavo pagal
etatinę struktūrą samdytas sodininkas. Visai greta oranžerijos buvo jo gyvenamasis
namas, kuriame šiandien taip pat įkurtas poilsio kampelis darbininkams.

Šiame name gyveno sodininkas, puoselėjęs Burbiškio dvaro parko

ir oranžerijos augalus

115
 „Darbininkų netrūko. Buvo ūkvedys ar agronomas, kambarinė, virėja,
mechanikas, vyriausiasis arklininkas. Sodininkas įprastai vadovavo visiems darbams,
augino gėles, prižiūrėjo parką, gėlių klombas. Mano žiniomis, paskutinis sodininkas,
darbavęsis Burbiškio dvare, buvo Korizna“, – pasakoja E. Prascevičius.
Jau anksčiau knygoje rašyta, kad Burbiškio dvaro parkas labiausiai išpuoselėtas
Mykolo Baženskio pastangomis. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio
direktorius šypsodamasis dėsto: išleisti didžiuliai pinigai tam, kad būtų galima
pasipuikuoti. „Carinės Rusijos valiuta čia išleisti tūkstančiai... Parkas, gėlės ir
išpuoselėta aplinka pristatė patį dvarą, tad visi stengėsi kuo gražiau tvarkytis,
konkuruoti tarpusavyje,“ – teigia jis.
Įvairiausiems fondams padedant, atkuriamame dvare jau nuveikta tikrai daug,
tačiau apibendrindamas E. Prascevičius sako, kad liko ir nepadarytų darbų: „Parengti
projektai, todėl tikimės, kad vieną dieną dvaras atrodys visiškai toks, kokį matė jo
gyventojai ir svečiai dvaro gyvavimo laikais.“
Šiaulėnų dvaro oranžerija gerokai skiriasi nuo abiejų aptartųjų. „Burbiškyje ar
Baisogaloje oranžerijos – atskiri pastatai, o Šiaulėnų dvare ji – lanko formos, jungianti
du korpusus“, – skirtumus aiškina paveldosaugininkas Vytautas Simelis.

Šiaulėnų dvaro oranžerija šiandien yra kiaurai perpučiama vėjo

Anot jo, apmaudu dabar žiūrėti į griūvantį Šiaulėnų dvaro pastatą ir apverktinos
būklės oranžeriją. Pastaroji, prieš daugelį metų puoselėta ir dvaro gyventojų akis
džiuginusi, pro savo langus atverianti nuostabų vaizdą į Šiaulėnų bažnyčią ir
gyvenvietę, šiandien kiaurai vėjo perpučiama. Sienos – apgriuvusios, o viduje
prikrauta padangų, priversta šiukšlių.
Radviliškietis kraštotyrininkas E. Tamulionis yra aptikęs įdomių duomenų:
„Oranžerijoje, arba galerijoje, augintos gražios didelės gėlės. Joje buvo venecijietiški
stikliniai langai (dabar užkalti lentomis).“
Ši oranžerija, kaip spėjama, yra projektuota to paties architekto, kuris sukūrė ir
nuostabiąją Kauno Raudondvario dvaro oranžeriją. Tačiau Šiaulėnų oranžerijos
situacija yra apgailėtina. „Objektas – privačiose rankose, nėra informacijos apie tai,
kad būtų rengiamasi kažko imtis. Įtakos turi ir greta esanti lentpjūvė bei nemalonius
kvapus skleidžianti kiaulidė. Tad įsivaizduoti, kad čia bus įkurtas motelis, senelių
namai ar pokylių salė, begalinai sunku“, – atvirauja Savivaldybės Paveldosaugos ir
turizmo skyriaus vadėjas Vytautas Simelis.

116
 Šeduvos vilnų karšykla
Šeduvos vilnų karšykla – ypatingas Radviliškio krašto kultūros paveldo objektas.
Ji veikė dar prezidento Antano Smetonos laikais.
Iš įvairių šaltinių apie pirmąjį Šeduvos karšyklos-verpyklos savininką žinoma tik
tiek, kad jis buvo žydas. Manoma, kad būtent jis prieš daugiau nei šimtą metų iš
Anglijos parsigabeno vilnų karšimo ir verpimo mašinas.

Šeduvos vilnų karšyklos pastatas yra saugomas valstybės

Sovietmečiu nacionalizavus šią įmonę, joje dirbdavo vos keturi ar penki žmonės,
kurie per mėnesį pagamindavo iki 400 kilogramų milo. Iš jo Radviliškio, Šiaulių ir
Panevėžio rajonų gyventojai siūdavosi drabužius.
Iš suvelto milo paprastai būdavo siuvami šilti viršutiniai drabužiai: apsiaustai,
kostiumai, kostiumėliai, paltai ir švarkai, o iš nevelto milo galėjai pasiūti nebent kokį
apsiaustėlį piemeniui. Šis audinys buvo itin populiarus karo bei pokario metais, kada
kaimo žmonės sunkiai galėdavo įsigyti pirktinių medžiagų, todėl vilnų karšykla
Šeduvai atrodė tikras turtas.
Aušra Mikšienė apie tai rašė: „Dar 2008 metais vilnų karšyklos siūlų lenkėja
dirbusi šeduvė Valerija Grybauskienė pasakojo, kad darbas buvo nelengvas, o
užmokestis siekė vos keliolika rublių per mėnesį. Jos prisiminimu, darbas eidavosi
sparčiai – reikėdavo tik spėti suktis, kai mašinos veikė dideliu greičiu.“ Taigi dirbti
karšykloje sugebėdavo ne kiekvienas.
1960 metais, kai senąjį statinį Šeduvoje, kitapus Panevėžio gatvės, suniokojo
gaisras, karšykla perkelta į buvusius teismo rūmus. Čia ji veikė iki 1997-ųjų.

117
 Šeduvos atstovai tikina, kad šį verslą šiandien labai norima atgaivinti, nes prie
miesto puoselėjama avininkystė, o ir tokių įrenginių Lietuvoje jau beveik neišlikę.
Buvęs ilgametis Šeduvos miesto seniūnas Kostas Dočkus yra pasakojęs, kad buvusios
karšyklos mašinos – veikiančios, dabar tiesiog atjungtos: „Jas truputį patvarkius,
renovavus pastatą, visa tai būtų galima demonstruoti, galbūt įrengti muziejų.“
Nors tuometinio seniūno idėją tikėtasi įgyvendinti iki 2010 metų, to padaryti
nepavyko. Pirminiais skaičiavimais, muziejinės karšyklos atgaivinimas šiandien
siektų kone 300 tūkstančius eurų.
Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis
įsitikinęs, kad čia būtų galima organizuoti įvairias edukacines programas: „Viena
karšykla yra Pasvalio rajone, tačiau ten naudojama vandens energija. Mūsų karšyklos
principas kitoks – naudojama elektra. Tai suteiktų daug pažintinių žinių tiek jaunajai,
tiek ir vyresniajai kartoms. Buvo pateikta paraiška Kultūros paveldo departamentui.
Skirta lėšų tvarkybos darbų projektui.“
Svarbu ne tik prikelti karšyklos įrenginius, bet ir tinkamai sutvarkyti pastatą.
Šiandien Lietuvoje išlikę vilnų karšėjai teigia, kad tam, jog siūlai būtų kokybiški, vilną
karšti, knatuoti ir verpti reikia tik tuomet, kai patalpos oro temperatūra siekia ne
mažiau kaip 18 laipsnių šilumos. Vadinasi, norint prikelti karšyklą, reikia galvoti ir
apie tinkamą pastato apšildymą.

Pusrūsis po
karšykla
Nenaudojami, apleisti pastatai neretai tampa ilgapirščių ir niekdarių traukos
centru. Panašus likimas ištiko ir Šeduvos vilnų karšyklą. Prieš kelerius metus ji buvo
apvogta. Vos tik sužinoję nemalonią naujieną, atsakingi asmenys apžiūrėjo
technologinę įrangą ir nustatė, kad nuo trijų karšimo mašinų pagrobta keturiolika
metalinių karšimo volų, vienas elektros variklis bei aštuoniasdešimt siūlų
prispaudimo cilindrėlių. Padaryta daugiau kaip 3700 eurų žalos.
Šeduvos miesto seniūnija dėl vagystės kreipėsi į Radviliškio rajono policijos
komisariatą, kuris pradėjo ikiteisminį tyrimą. Deja, vis dar nenustatyti asmenys,
nuniokoję valstybės saugomą kultūros paveldo objektą.
Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis Šeduvos vilnų
karšyklą vadina vienu iš unikalesnių tenykščių objektų. Mat Šeduvos miesto centras
yra urbanistinė teritorija, turinti ir kitų į Kultūros vertybių registrą įrašytų objektų.
Karšykla su savo technologine įranga – irgi toks. Jis vertingas, nes retas, be to,
įrengimai yra veikiantys, todėl jų darbo procesas gali būti atkurtas.

118
 Ilgą laiką karšykla buvo tik Radviliškio rajono savivaldybės rankose, tačiau vėliau
jos taryba nusprendė karšyklos pastatą patikėjimo teise perleisti Šeduvos kultūros ir
amatų centrui. Kartu su 1940 metų statybos beveik 250 kvadratinių metrų karšyklos
pastatu šiam centrui perduotas ir tų pačių metų statybos 74 kvadratinių metrų sandėlis
bei įrenginiai: dvi mašinos vilnai karšti, mašina knatams bei dar vienas įrenginys
verpti. Pastatas šiuo metu minimaliai aptvarkytas.
Taip šiandien
atrodo karšimo
patalpa

Erdvi, tačiau
neatidėliotino remonto
reikalaujanti
verpimo patalpa
Kalbėdama apie Šeduvos vilnų karšyklos-verpyklos pastatą, Šeduvos kultūros ir
amatų centro direktorė Natalija Borgerdt savaitraščio „Radviliškio naujienos“
korespondentei Aušrai Mikšienei sakė, kad šiame pastate galvojama įkurti edukacinę
zoną, kurioje būtų pristatomi senoviniai amatai, tarp jų – ir vilnos verpimas bei
karšimas. Deja, tam trūksta lėšų: „Pastato mechanizmus jau apžiūrėjo specialistai, jų
teigimu, dingę ar išardyti prietaisai gali būti atstatyti, tačiau brangiausiai kainuotų dar
veikiančių mechanizmų detalės, kurios yra susidėvėjusios. Šiuo metu mes pastatą
prižiūrime, bet jame jokios veiklos neorganizuojame. Tam reikia pinigų. Nors ir
galima dalyvauti projektuose, tačiau prisidėti prie jų Šeduvos kultūros ir amatų centras
neturi lėšų.“
Netoli Šeduvos, Pavartyčiuose, plėtojama avininkystė. Gal tai ateityje susisies su
šio miesto senąja vilnų karšykla, su atgimsiančia tradicija. Juk virtuali erdvė pilna
specialistų patarimų, pamokymų ir tiesų, kiek daug privalumų, vertingų savybių turi
vilna ir jos gaminiai.

119
 Vilnos kedenimo įrenginys

Šiomis svarstyklėmis
būdavo sveriama vilna

120
 Bažnyčios
Radviliškio rajone yra 18 bažnyčių: 15 – katalikų, dvi – sentikių, 1 – evangelikų
liuteronų. Šie sakraliniai architektūros paminklai yra labai įvairūs: mūriniai, mediniai,
didesni ir mažesni. Kai kurie itin gražūs, pavyzdžiui, Šeduvos, Grinkiškio, Baisogalos
bažnyčios. Jaukios ir mažesnės bažnytėlės – Dambavos, Kurų, kitos.
Į Kultūros vertybių registrą įtrauktos Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo, Pašušvio
Visų Šventųjų, Šaukoto Švč. Trejybės, Dambavos Dievo Apvaizdos ir tokį pat titulą
turinti Dapšionių bažnyčios.

Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčia

Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčia yra Dambavos kaime, Pakalniškių

seniūnijoje. Pirmąją ją čia 1804 m. pastatė dvarininkai Goštautai, tačiau 1822-aisiais
maldos namai sudegė. Tie patys dvarininkai 1825 m. pastatė dabartinę.
Skirtingos nuomonės, kas buvo pirmasis Dambavos parapijos kunigas. Vienuose
šaltiniuose nurodyta, kad Michailas (Mikalojus) Goštautas, kituose – kanauninkas
Martynas Straševičius.
Panevėžio vyskupijos duomenimis, 1804 m. vyskupo Giedraičio vizitacijos metu
Dambavoje buvo koplyčia, prie kurios gyveno senas kanauninkas Martynas
Straševičius. Ten pat nurodoma, kad kunigas J. Godliakas (kitur – Godliauskas) 1808
m. Dambavoje pastatė špitolę. Pagal kitus šaltinius tai padaręs kunigas Mikalojus
Goštautas.

121
 Pasak Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo
Vytauto Simelio, tai – nedidelis, jaukus, kaimo žmonių lankomas sakralinis statinys:
„Ypač sužavėjo vienos moters pastangos išsaugoti savo kaimo atminimą ir šio krašto
gyventojų darbus, prisiminimus. Ji kruopščiai rinko visą medžiagą ir sudėjo į mažą
muziejų šventoriuje. Tad kiekvienas, aplankęs bažnyčią ar greta esančias kapinaites,
mielai užsuka ir į muziejų.“ Vedėjo nuomone, reikėtų išsaugoti šį muziejų ir skirti jam
dalį klebonijos pastato, kad toks sukauptas kultūros turtas nenyktų ir nesunyktų.
Dambavos bažnyčios šventoriuje, be kitų, palaidoti netoliese esančio Burbiškio
dvaro paveldėtojo Adomo Baženskio, kuris šį dvarą padovanojo krašto kultūrai,
palaikai.
Dapšionių Dievo Apvaizdos bažnyčia yra to paties pavadinimo kaime, Sidabravo
seniūnijoje. 1829 m. dvarininkas Vincas Pereščakas pastatė dabartinę akmenų mūro
bažnyčią.

Dapšionių Dievo Apvaizdos bažnyčia

Teigiama, kad nuo 1905-ųjų kunigai atvykdavo pamaldų laikyti kas antrą ar trečią
sekmadienį, o jau 1934-aisiais buvo paskirtas nuolatinis kunigas Martynas Venclova.
Jis suremontavo bažnyčią, pastatė parapijos salę, sutvarkė ūkinius trobesius,
vargonus.
Bažnyčia – klasicistinė, stačiakampio plano su bokšteliu ant stogo, penkiasiene
apside. Turi tris medinius altorius.

122
 Bažnyčioje vyksta kasmetiniai Dievo Apvaizdos atlaidai, čia į šv. Mišias renkasi
aplinkiniai gyventojai. Prieš kelerius metus ją remontuojant sulaukta geranoriškų
talkų, tarp kitų – ir jaunimo.
Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia yra Grinkiškio seniūnijos Pašušvio miestelyje,
kuris rašytiniuose šaltiniuose pradėtas minėti jau XIV a. antrojoje pusėje. Sakoma,
kad tai – viena iš seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Tyrinėtojai pastebi, kad jos
įsikūrimą legenda sieja su pilimi, kurios didvyriška gynyba nuo kryžiuočių,
panaudojant gamtines sąlygas, davusi gyvenvietei ir Pašušvio vardą.

Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia

123
 „1553 metais Pašušvyje pastatyta pirmoji bažnyčia ir įsteigta parapija. Bažnyčią
pastatė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valdovo maršalka Mikalojus
Šimkevičius. Tai buvo nedidelė šventovė, dabartinė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies
koplyčia bažnyčios dešinėje pusėje“, – „Radviliškio naujienų“ projekto vykdytojams
pasakojo Grinkiškio ir Pašušvio parapijų klebonas Juozapas Vaicekauskas, kuris yra iš
Šiaulių, o šiame krašte klebonauja jau keturias dešimtis metų.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1589 m. bažnyčia ir jos turtas atiteko evangelikams
reformatams, kuriuos globojo Sofija Vnučkienė. Ji 1584-aisiais mokyklai ir
pamokslininkui išlaikyti paskyrė 17 valakų žemės. Bažnyčią po bylinėjimųsi pavyko
atgauti tik 1665 m.
Mokslo istorikas Libertas Klimka teigia, kad dabartinė mūrinė Visų Šventųjų
bažnyčia statyta 1793–1798 m. Įsteigta viena, o vėliau ir antroji altarijos. Bažnyčia
turi liaudiškai traktuotų baroko ir neoklasicizmo stiliaus bruožų, o jų darna suteikia
didingumo ir emocionalumo. „Būtent tuo, taip pat interjero ypatybėmis Pašušvio
bažnyčia yra vienas įdomiausių Žemaitijos sakralinių statinių. Neabejotinai tai sietina
su tuo, kad bažnyčia radosi kaip turtingų didikų fundacija“, – aiškina L. Klimka.
Kaip korespondentei A. Mikšienei pasakojo klebonas J. Vaicekauskas, Pašušvio
bažnyčia vertinga ir krašto istorijos, ir architektūros požiūriais: „Iki šių dienų
išsaugotas senosios bažnyčios fasadas, išlikusios centrinės ir šoninės durų angos. Virš
prieangio buvo įtaisyta vieta vargonams, o už altoriaus, rūsyje, įrengta zakristija.
Altoriaus kairėje pusėje buvo aikštelė pamokslui sakyti, į kurią vedė siauri laipteliai.
Po pirmąja bažnyčia esančiuose rūsiuose, kaip spėjama, buvo palaidoti žymesni
žmonės, tarp kurių – ir pats bažnyčios statytojas. 1821 metais dabartinė koplyčia dar
turėjo duris, skiriančias ją nuo didžiosios navos, ir geležines grotas šoniniuose
įėjimuose. Vėliau visa tai buvo panaikinta.“
Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis teigia: „1971
metais Pašušvio bažnyčia buvo įtraukta į saugomų vertybių sąrašą. Ji yra netgi
priskiriama prie Lietuvos krikšto 600 metų liudininkių. Bažnyčia, kaip ir minėjo
klebonas, buvo pristatyta, perstatyta, tačiau bendras vaizdas sudaro kryžiaus formą.
Tai nėra išskirtinumas, tačiau įdomus faktas. Fasado nepuošia ornamentai, bet dėmesį
verta atkreipti į medines duris, tris langus ir dvi nišas su statulėlėmis. Taip pat čia yra
vertingų dailės kūrinių, saugomi kryžiai, kurie nukelti nuo bažnyčios stogo. Toks
objektas rajone yra neabejotinai reikšmingas. Kasmet rengiame dviračių žygius,
aplankant kultūros paveldo objektus, tad nebus aplenktos ir bažnyčios.“
Klebono J. Vaicekausko nuomone, šiandien Pašušvio bažnyčia, palyginus su
senąja, atrodo lyg suvargusi, neturtinga našlaitė: „Atkūrus šalies nepriklausomybę,
pasidarė šviesiau, tačiau parapijoje nemažai žmonių girtauja, neturi darbo. Sugrąžintą
kleboniją patys pašušviečiai išardė ir išvogė. Nuolat Pašušvyje gyvenančio kunigo
parapija šiandien nebeišlaikytų...“
Visgi Pašušvio bažnyčia tebestovi, o sekmadieniais matant vaikus, giedančius
bažnyčioje, besimeldžiančias jaunas šeimas ir pagyvenusius parapijiečius, anot
klebono, šviečia viltis.
Bažnyčios šventoriuje stovi paminklas kunigui, klebonui Matui Miežiniui už
nuopelnus čionykštei parapijai ir visam mūsų tautiniam atgimimui bei kultūrai.
Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčia stovi Šaukoto miestelyje, prie
Sikivos–Grinkiškio kelio. Ji, pastatyta iki 1863 m., 1863 m. buvo perstatyta. Būtent
tada kunigas Simonas Jakavičius už tai, kad perskaitė sukilėlių atsišaukimą, ištremtas

124
Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčia iš tolo pastebima ir
neįprasta žydra spalva

septyneriems metams į Tobolską, o iš jo atimtas dvasininko titulas. Prie bažnyčios

buvo prieglauda, iki 1863 m. veikė parapinė mokykla, o apie 1922-uosius įsteigta
parapija.
Bažnyčia iš tolo šviečia neįprasta spalva. „Šios žydros spalvos labai nemėgsta
parapijiečiai. Bet tokios buvo spalvos, gal žmonių skonis dabar kitoks“, – apie šį
valstybės saugomą objektą sakė klebonas Jonas Bagdonas.
Pasak jo, parapijiečių per šv. Mišias čia nestinga, ypač per šventes. „Problema ta,
kad žiemą čia šalta. Pro plyšį įskrenda ir paukščiukas, signalizacija ima veikti. Taip ir
vyksta mūsų remontai. Kadangi pastatas įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, mes patys
net vinies negalime įkalti“, – pasakojo klebonas.
Kaip rašyta „Radviliškio naujienose“, bažnyčia vis dar restauruojama ir
remontuojama. Prieš kelerius metus baigti cokolio, fasado, stogo, langų, durų ir išorės
sienų restauravimo bei kiti darbai, apsaugoti maldos namus nuo tolesnio irimo dabar
siekiama ir viduje, juolab kad to neatidėliotinai šaukėsi interjero dekoras.
Klebonas J. Bagdonas dirba Šiaulėnų ir Šaukoto parapijose. Jis juokauja, kad vis
atsiunčiamas į tas parapijas, kuriose reikia restauruoti Dievo namus: „Perėmiau
statybos darbus iš buvusio klebono. Viskas vyksta lėtai. Deja, paskubinti nieko
negalime, nes restauratoriai dirba taip, kaip jiems priklauso. Iš viso darbai čia vyksta
jau šeštus metus...“
Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčioje prireikė restauruoti dviejų laikotarpių sieninę

125
 tapybą. Vieni siužetai sukurti XX a. pradžioje ir nutapyti aliejiniais dažais ant drobinių
juostų. Dekorą kūrė vietiniai meistrai, veikiami liaudies meno tradicijų, tačiau
jaučiama ir didelė barokinės stilistikos įtaka. Po šiais drobiniais apmušalais
presbiterijoje ir ant šoninių bažnyčios sienų atidengtas senasis polichrominis dekoras,
siekiantis XIX a. vidurį ar antrąją jo pusę. Jis yra kelių spalvų, istorizmo stilistikos.
Restauratorių tikslas – maksimaliai išsaugoti ir atskleisti sienų tapybos
autentiškumą. Jie tvirtina autentiškos tapybos dažų sluoksnį, valo nuo jo dulkes ir
nešvarumus, šalina pelėsį, atstatomos ir tinko netektys. Retušuojama sunykusi
autorinė tapyba, apsauginės medžiagos, kuriomis padengiamos sienos, padės
išsaugoti dekorą.
Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčia, esanti Šeduvos mieste –
renesansinio stiliaus, turinčio baroko bruožų, statinys. Vertinga ir visa jos sakralinė
architektūra bei vargonai.

Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje atliekami tvarkybos darbai

Paveldo objektų apibūdinimuose nurodoma, kad ši bažnyčia yra kryžminio plano,

su pusapskrite apside, žemomis zakristijomis, dviem bokštais. Jie aukšti, su
kampuotais šalmais ir bokšteliais. Pagrindinio fasado portalas – su suplota arka,
trikampiu frontonu, balkonėliu. Langai padaryti daugiausia pusapskrite arka, su
apvadais. Vidus – halinis, trijų navų. Bažnyčioje yra penki barokiniai ir neobarokiniai
mūriniai altoriai.
Kaskart per šv. Mišias nuostabiais garsais tikinčiųjų širdis paliečiantys vargonai
restauruoti 2008 m. Viršutinė jų dalis – su dviem aukštais bokšteliais šonuose,
kampuotai išlenktu priekiu ir žemesniu viduriu, aštriu priekiu. Laukeliai – su lenktais
karnizais. Sparnai yra akanto lapų voliutiniai drožiniai. Bokštelių atramas puošia
drožtos angelų galvutės ir lauro lapų girliandos. Ant šoninių bokštelių įkomponuotos
angelų išskleistais sparnais skulptūros.
Manoma, kad Šeduvoje pirmoji medinė bažnyčia pastatyta ir parapija įkurta
1512 m.: „1529 metais bažnyčiai dovanoti trys nenaudojami žemės sklypai, vėliau

126
fundacija padidinta. Matyt, tais metais pastatyta antroji bažnyčia, įsteigta parapinė
mokykla. O dabartinę mūrinę bažnyčią 1640–1649 metais pastatė Upytės vaivada
Jeronimas Valavičius – tas pats, kuris statė ir Šiaulių katedrą.“
Istoriniai faktai liudija, kad bažnyčia degė net du kartus. Klebono Povilo Šlučkos
pastangomis ji 1905 m. buvo padidinta – iš šonų pristatytos dvi navos.
Ši bažnyčia – vienas seniausių ir vertingiausių sakralinės architektūros kūrinių
Lietuvoje. Nenuostabu, kad ji apipinta mitais, legendomis. Aušra Mikšienė rašo, kad
prieš kelerius metus šioje parapijoje pradėjęs dirbti klebonas Virginijus Kazaitis yra
girdėjęs, kad po bažnyčia driekiasi labirintai, leidę žmonėms tiesiai iš jos patekti į
kapines, tačiau iš tiesų jokių požeminių perėjų ar slaptų kelių ten nėra: „Po altoriumi
yra penkių kvadratinių metrų ertmė, nežinia, kam skirta. Gal susidėti vyną, skirtą
Mišioms. Visa kita – žmonių pasakojimai, kuriuos tikrai galima vadinti mitais“, –
klebono išvados.
Tokių intriguojančių legendų miesto svečiams papasakoja ir gidė N. Borgerdt.
Pavyzdžiui, apie tai, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šeduvoje gyvenęs kalvis, kuris
iškalęs visas metalines bažnyčios puošmenas. Iš jų svarbiausi buvę du trijų metrų
aukščio kryžiai: „Juos kalvis kėlęs ant bokštelių, o užkėlęs bei pritvirtinęs paslydęs ir
ėmęs sliuogti nuo stogo. Užsikabinti nebuvę už ko, bet staiga jo ilgas milo paltas
užkliuvęs už kažkokio strypo ir kalvis pakibęs tarp žemės ir dangaus.“ Pasak gidės,
kalviui „apmirusios visos blusos“ ir jis jau ėmęs skaičiuoti, kiek gyvenime yra padaręs
nuodėmių, bet iš langelio išlindęs zakristijonas; pamatęs, kokioje padėtyje atsidūręs
kalvis, puolęs gelbėti ir įtraukęs nelaimėlį į vidų. Kalvis vėliau neva gyvenęs Šeduvoje
ir sulaukęs 103-ejų metų. „Ir dar pasakojama, – tęsia gidė, – kad, būdamas jau šimto
metų, išsipuošęs ir jojęs ant arklio pirštis į kitą kaimą. Tad žmonės kalba, kad kalvį
tikrai globojęs Dievas, jis anąkart niekaip negalėjęs nukristi nuo bažnyčios stogo arba
labai jau atgailavęs, kabėdamas ant kablio. Kad ir koks pašėlęs buvęs, bet už gražius
kalvio darbus Dievas jį globojęs...“
Šeduvos bažnyčioje dirbo kunigas, arkivyskupas, tikėjimo gynėjas ir kankinys,
politinis kalinys Teofilius Matulionis, kuris 2017 metais paskelbtas Palaimintuoju. Jis
mirė Šeduvoje, sulaukęs 89-erių. Šis iškilus žmogus visą savo gyvenimą gynė
Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, aktyviai dalyvavo pasipriešinimo SSRS okupaciniam
režimui veikloje, raštu protestavo prieš kunigų areštus, reikalavo leisti dėstyti tikybą
mokyklose, buvo griežtas kunigų drausmės klausimais. Klebonas V. Kazaitis
įsitikinęs, kad būtent dėl šios garsios pavardės į Šeduvą užsuka ir daug piligrimų.
Pasak jo, atvykstančių maldininkų nestokota jau tada, kai buvo ruošiama T.
Matulionio beatifikacijos byla, kuria rūpinosi Kaišiadorių vyskupija su ordinaru
priešakyje, nes Teofilius Matulionis ten palaidotas. Dabar, kai Palaimintuoju jis jau
yra, Šeduvos bažnyčia, anot klebono, matyt, bus dar garsiau žinoma: juk Teofilius
Matulionis čia dirbo, gyveno, čia ir mirė.
Bažnyčios durys vis būna plačiai atvertos. 2014 metų birželio 18-ąją Šeduvos
parapijoje dirbti pradėjęs klebonas V. Kazaitis tikina, kad sulaukiama ir pasimelsti
norinčių ar sielos ramybės ieškančių rajono gyventojų, ir turistų, kuriuos didūs
bažnyčios bokštai vilioja iš tolo. Važiuojant ir nuo Kauno, ir nuo Panevėžio, bažnyčia
yra puikiai matoma, tad koks autobusas, pilnas žmonių, jau ir besukąs jos link.
Klebonas tikino, kad, pradėjęs čia dirbti, rado liūdnoką situaciją, tačiau imtasi
remonto darbų, parapijiečiai paaukojo lėšų, kurių prireikė nemažai, ir šiandien visi
gali grožėtis rezultatu – gražiai sutvarkytais šiais maldos namais.

127
 Varpinės
Skambinimas varpais – sena tradicija. Varpai – tai pranašo balsas, kviečiantis
klausytis Aukščiausiojo žinios, kiekvieną pasitinkantis ir palydintis. Dar gilioje
senovėje varpai kviesdavo maldai, palydėdavo iškeliaujančiuosius anapilin, jų
skambesys įspėdavo apie pavojų, svarbų įvykį, šaukdavo susiburti.
Mokslo istorikas, gamtos mokslų daktaras, profesorius Libertas Klimka teigia:
„Viduramžiais liaudyje plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos,
nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, nukreipia audras ir kitas
gamtos stichijas. Apie tai byloja ir įrašai kai kuriuose varpuose.“
Anot jo, apskritai, varpo ir skambinimo juo sampratą visais laikais formavo
istorinio meto pasaulėžiūra. „Prūsijoje drausta varpais skambinti audros metu.
Istoriografiniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais.
Tautosakos kūriniuose, legendose ir padavimuose varpo garsai ataidi iš paslaptingų
miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Taip sureikšminus
bažnytinius varpus, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami,
puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš Šv. Rašto, šventųjų globėjų
atvaizdais... Tad varpai, sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių
aspektus, yra vertingi kultūros paveldo objektai“, – teigia profesorius.
Priklausomai nuo to, kiek ir kokių varpų būdavo bažnyčiose, atitinkamai žiniai
skambėdavo skirtingi varpai, skirtingos jų melodijos ar ritmai. Nors dabar
naudojamasi tobulesnėmis susižinojimo priemonėmis, tačiau varpai tradiciškai
tebeaidi įvairiausiomis progomis, tarsi pakylėja virš kasdienybės pilkumos.

Radviliškio varpinės senasis varpas

128
 „Turbūt nėra nė vienos bažnyčios, kurioje nebūtų varpo. Pradžioje tie varpai
būdavo nedideli, pakabinti virš pagrindinio įėjimo durų. Vėliau jie kito, tad iškilo
būtinybė apsaugoti juos nuo gamtinių sąlygų. Taip atsirado pastogės, pastatėliai, skirti
varpams kabinti. Varpinių, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą, rajone yra keturios.
Tačiau manau, kad ir daugiau varpinių turėtų būtų saugomos“, – aiškina Savivaldybės
Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.
Jis, apžvelgdamas krašto varpinių istoriją, primena, kad senovėje tai būdavo
paprastas stogelis, iškeltas ant stulpo. Tik vėliau, varpams didėjant ir stengiantis juos
apsaugoti, pradėti statyti tam skirti statiniai.
Varpinė ir bažnyčia – ne vienas objektas. Varpinės dažniausiai būdavo statomos
truputį nuošaliau nuo bažnyčių. Net ir perstatant bažnyčias, jos išlikdavo savo vietoje.

Dapšionių Dievo Apvaizdos bažnyčios varpinė

Dapšionių varpinė – tarp keturių valstybės saugomų rajono varpinių išsiskiriantis

kultūros paveldo objektas, kuris yra to paties pavadinimo kaime. Paprastai varpinė –
atskiras objektas, o čia įėjimas į bažnyčios teritoriją yra kartu ir praėjimas pro varpinę.
Ši varpinė įrengta virš įėjimo. Tai netradicinis tokios paskirties pastato statybos
sprendimas.
Kita šios varpinės ypatybė – ji yra mūrinė. Kaip žinoma, daugelis tokių statinių –
mediniai. Yra ir kai kurių kitų jos vertę sudarančių detalių, aspektų.

129
 Liaudies architektūros formų medinė Radviliškio varpinė

Radviliškio miesto centre, šalia Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios, stovi
architektūrinis paminklas – Radviliškio varpinė. Ji – medinė, liaudies architektūros
formų, penkių tarpsnių, aukšta, statyta 1876 metais. Apatinis varpinės bokštas yra
mūrinis, žemesnis už kitus, su durimis, langais ir piliastrais. Viršutinieji tarpsniai turi
po langą su trikampėmis arkomis kiekvienoje sienelėje. Varpinės penktasis aukštas
yra be sienų, lyg galerija su ornamentuotais stulpais ir baliustrada.
Senasis čionykštis varpas per buvusį gaisrą liko smarkiai apgadintas. Visgi jis
išsaugotas ir tolimą praeitį praeiviams primena prie įėjimo į bažnyčią. Nuo 2014 metų
parapijiečius džiugina naujų net trijų varpų skambesys. Jie įrengti bokšte virš įėjimo į
bažnyčią. Ne varpinėje todėl, kad jos konstrukcijos, kaip nustatė specialistai, tokio
didelio svorio nebūtų išlaikiusios, o esminiai pakeitimai joje, kaip kultūros paveldo

130
objekte, nebuvo galimi. Varpai iš vario, alavo ir bronzos lydinio pagaminti Lenkijoje,
brolių Kruševskių varpų liejykloje, tiesiai iš ten ir atgabenti. Bendras jų svoris – 950
kg. Didžiausias, 500 kg sveriantis varpas pavadintas Švč. Mergelės Marijos Gimimo
vardu. Gailestingumo popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II titulas suteiktas varpui,
sveriančiam 300 kg, o 150 kg varpui – Lietuvos jaunimo globėjo Šv. Kazimiero.
Šis parapijos išlauktas naujų varpų projektas Radviliškyje sutelktomis visų
geradarių pastangomis įgyvendintas, klebonaujant kunigui Gintui Sakavičiui.
O senoji varpinė tebestovi prie bažnyčios ir pirmoji pasitinka kiekvieną, įžengusį į
šventorių. Jos istorija glaudžiai siejasi su ilgaamže bažnyčios praeitimi. Radviliškio
Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia skaičiuoja šimtmečius. 1596-aisiais pirmą
kartą paminėta kartu su parapine mokykla, po keliasdešimties metų atnaujinta.
Tuomet įkūrus parapiją, joje kunigavęs K. Ausėnas gavo sklypą mokyklai ir klebonijai
statyti bei prieglaudai kurti. 1769 m. pastatyta medinė bažnyčia buvo konsekruota po
dvidešimt metų.
1868 m. bažnyčia sudegė, o 1870 m. klebono Juozapo Bortkevičiaus rūpesčiu
atstatyta. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčią ištiko dar viena nelaimė – ji vėl sudegė,
1945-aisiais nuspręsta ją įrengti mūriniame vokiečių belaisvių statytame pastate.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, monsinjoro Lionginio Vaičiuliono
pastangomis Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia rekonstruota,
tačiau tikinčiuosius į pamaldas kvietęs varpas per varpinės gaisrą sudužo. Žmonės
atliko kone žygdarbį, surinkdami aukų šimtametei varpinei atstatyti.
Tiesa, dėl senosios varpinės gaisro yra įvairių versijų. Kai kas kalba, kad į ją ne
žaibas trenkęs, o ji esą padegta tyčia, nes sovietmečiu ši varpinė neva trukdžiusi
kultūros namų statybai.
„Susižinojęs, kad Radviliškio vykdomasis komitetas nori statyti kultūros rūmus
šalia bažnyčios, ant senosios sudegusios bažnyčios pamatų, parašiau protestą, kad
negalima šalia bažnyčios statyti kultūros rūmų. Buvo atsakyta, kad tik planuojama, o
ne statoma, ir be klebono sutikimo bei parašo nebus statoma. Tačiau praėjus dviem
savaitėms pradėjo pjauti šimtametes liepas ir ruoštis statybai“, – prieš dešimtį metų
prisiminimais dalijosi buvęs klebonas monsinjoras Lionginas Vaičiulionis.
Jo teigimu, 1984 metų vasara įsiminė ilgam: „Praėjus savaitei funkcionieriai
sudegino Radviliškio bažnyčios varpinę, kuriai tais metais sukako 100 metų. Buvo
paskleistos kalbos, kad žaibas sudegino, tačiau išsiaiškinom, jog lietus ir žaibai buvo
saulėlydžio metu, o varpinė užsidegė antrą valandą nakties, kada nebuvo nei debesų,
nei žaibų“, – rašo buvęs klebonas.
Anot jo prisiminimų, paprašius leidimo varpinei atstatyti, buvo pareikšta: „Jeigu
pasirašote, kad neprieštaraujate kultūros rūmų statybai, tai leisime atstatyti, nors
varpinė ir priklauso Kultūros ministerijai, nes yra architektūrinis paminklas.“ Tada
klebonui teko sutikti su kultūros rūmų statyba, nes, kaip jis pats teigė, buvo prestižas
atstatyti šimtametę varpinę.
Taip sovietmečiu buvo gautas leidimas varpinei atstatyti. Vėliau, kai kažkas iš
kunigų kardinolui pasakė, kad klebonas Lionginas, pastatęs vieną bažnyčią
Radviliškyje, gali pastatyti dar vieną Kaune, jis sulaukė paskyrimo į Kauno miestą.
Dar ir dabar parapijiečiai tebesijaučia dėkingi L. Vaičiulioniui ir pagarbiai mini jo
nuopelnus Radviliškio bažnyčiai bei parapijai.
Pašušvio varpinė yra Pašušvio miestelyje, šalia tenykštės bažnyčios. Kaip savo
atitinkamose studijose nurodo mokslo istorikas L. Klimka, jau 1748 m. prie medinės

131
Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčios varpinė

Pašušvio bažnyčios buvo atskira medinė varpinė su varpu. 1792 m. bažnyčios

dokumentuose minimi du dideli vardiniai varpai ir šeši maži varpeliai. 1802 m.
Žemaitijos vyskupijos vizitacijos akte aprašyta naujai pastatyta Pašušvio bažnyčia ir
trijų aukštų mūrinė varpinė šventoriuje su keturiais varpais antrajame aukšte ir
laikrodžiu – trečiajame. „Labai retas dalykas, jog nedideliame bažnytkaimyje būtų
bokšto laikrodis!“ – pastebi profesorius. Vėlesniuose bažnytiniuose dokumentuose
yra žinių, kad varpinė statyta klebono Dionizo Straševičiaus rūpesčiu. Jo lėšomis
įrengtas ir laikrodis. Varpinėje tada buvo trys varpai.
Pašušvio varpinė turi dar vieną įdomybę – tarškynę. Ji naudota skelbti šv. Mišių
pradžią tuo laikotarpiu, kai neskambėdavo varpai. Gaila, bet įspūdingų matmenų jos
balana jau nulūžusi.
Pašušvio bažnyčioje iš užfiksuotųjų istoriniuose aktuose varpų likęs tik vienas.
Kitus pakeitė du plieniniai ir vienas bronzinis su ornamento juosta ir lotynišku įrašu.
Pastarajame gerai matyti išliejimo data – „1690“. Varpas pritvirtintas prie medinio
buomo. Archyviniuose dokumentuose, kaip nurodo profesorius L. Klimka, šis varpas
neminimas, tad gali būti, kad jis gautas kaip kompensacija už tuos, kurie buvo prarasti
karų metu.
Plieninių Pašušvio varpinės varpų vertė – jų įrašai. Pavyzdžiui, didžiuosiuose, kaip
akcentuoja L. Klimka, tie įrašai primena brolių kunigo Mato ir Baltramiejaus Miežinių
nuopelnus parapijai, savaip byloja apie kovą už lietuvišką raštiją. Didesnysis
bronzinis varpas pasižymi įspūdinga senumu jo liejybos data, barokiniu ornamentu.
Apskritai tai – dailės, istorijos ir technologijos paminklai.

132
 Šaukoto Švč. Trejybės
bažnyčios pastatų
komplekso varpinės
būklė apverktina
Šaukoto varpinė stovi Šaukoto miestelyje ir yra sudedamoji tenykštės Švč.
Trejybės bažnyčios pastatų komplekso dalis. Jos būklė yra gerokai prastesnė negu
Radviliškio varpinės. Jau ir virš įėjimo į šį valstybės saugomą regioninės reikšmės
objektą atsivėrusi kiaurymė. Anot klebono Jono Bagdono, statinys griūva. „Kadangi
kultūros paveldo objektas, negalime taip paprastai imti ir suremontuoti“, –
„Radviliškio naujienų“ korespondentei Aušrai Mikšienei bėdojo kunigas.
Varpinės viduje vaizdas dar niūresnis – netvarka, šiukšlės. Tik varpas tebeskamba.
Kaip rašė A. Mikšienė, akivaizdu, kad varpinei būtinas skubus remontas,
sutvarkymas, jog neprarastume vertingųjų jos savybių.
O pastarąsias Kultūros paveldo departamentas nurodo tokias: „Tūris – vientisas,
nuožulniai siaurėjantis į viršų, 2 a. su pastoge; stogo forma – keturšlaitės piramidės;
stogo danga – gontų dangos tipas; kiti stogo elementai – medinės profiliuotos smailės
tipas. Aukštų išplanavimas – vienos kvadratinės patalpos su įėjimu iš vakarų pusės.
Fasadų apdaila ir puošyba – fasadų vertikalaus apkalimo medinėmis lentomis su lentų
antdėklais tipas (XX a. II p. varpinės apatinė dalis buvo apkalta skardos lakštais,
viršutinė dalis – medinių lentelių ažūriniu apkalu; būklė bloga); pastatą perimetru
juosiančio medinio pastogės karnizo tipas; metalinis ornamentuotas kryžius
restauruotas apie 1978 m., būklė bloga. Konstrukcijos – pamatas su lauko akmenų
mūro cokoliu; medinė karkasinė sienų konstrukcija; medinė gegninė stogo
konstrukcija; medinės perdangos tipas; varpų pakabinimo medinės konstrukcijos.
Funkcinė įranga – medinių laiptų-kopėčių, vedančių į II a. tipas; stalių ir kitų
medžiagų gaminiai – medinių vienvėrių vertikaliai sukaltų lentų akustinių angų
langinių su metaliniais apkaustais tipas; medinių vienvėrių dvisluoksnių lauko durų V
fasade su išoriniu dekoratyviniu sluoksniu, sukaltu „eglute“, su metaliniais apkaustais
tipas.“

133
 Koplyčios-mauzoliejai
Šių objektų visur nėra išlikę daug, jie gan savotiški, dažniausiai memorialiniai,
bylojantys apie istoriją, jos ryškesnes asmenybes, šeimas bei gimines. Kartu šie
kultūros paminklai skatina susimąstyti apie būties trapumą, laikinumą, prasmę.
Radviliškio rajone tėra trys tokio pobūdžio, bet šiandienine savo būkle visiškai
skirtingi objektai: Baisogalos mauzoliejus, Šiaulėnų miestelio kapinių Šemetų
koplyčia bei Polekėlės Daujotų koplyčia.
Koplyčios-mauzoliejai, anot paveldosaugininkų, – išskirtiniai pastatai, kuriuose
įrengta ir laidojimo vieta. Ten yra rūsiai su kriptomis, kuriose anksčiau stovėjo karstai.

Baisogalos bažnyčios Komarų šeimos laidojimo rūsio antkapinės

lentos, skirtos bažnyčios fundatoriui ir jo žmonoms

Baisogalos mauzoliejus yra Baisogaloje, po tenykštės Švč. Trejybės bažnyčia.

Patys baisogaliečiai ilgai nė nenumanė, kad tokį turi, kad ten amžinojo poilsio atgulę
gana žinomos, turtingos bet niekada titulo neturėjusios giminės palikuonys.
Paveldosaugininkai tvirtina, kad toks objektas rajone – vienintelis. Jį iš koplyčių
mauzoliejų išskiria tai, kad po šia bažnyčia įrengtas rūsys atrodo visiškai kitaip nei
kitur.
Šios bažnyčios galinėje pusėje esančios durys veda į Komarų šeimos laidojimo rūsį
ir dabar yra visiems plačiai atvertos. „Seniau niekas nežinojome, kad toks mauzoliejus
išvis egzistuoja. Tik apie 1980 metus išgirdau tai iš vieno klebono. Seniau čia buvo
laikomi keli rakandai. Nors patalpa ir nebuvo paversta visišku sandėliu, čia šventos
auros tikrai nebuvo“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pasakojo baisogalietė
pedagogė, kraštotyrininkė Regina Vaitkevičienė.
Ji džiaugėsi, kad Baisogalos parapijos klebonas Tomas Janavičius tokią situaciją
pakeitė. Klebono iniciatyva prieš Vladislovo Komaro gimimo jubiliejinę šventę

134
mauzoliejus buvo prikeltas: perklotos plytelės, įrengta vandens kanalizacija. Šiandien
ten nuolat dega žvakės, pamerkiamos gėlės, žmonės, kada tik panorėję, gali pagerbti
Komarų giminės atminimą.
O išsaugoti jų atminimą, pagarbą jiems yra už ką. Komarai Baisogalos ir visos
Lietuvos praeityje paliko ryškų istorinį, ekonominį, kultūrinį pėdsaką. Dvaro sodybos
ansamblis, pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia tai akivaizdžiai liudija kartu su kitais
nepamirštamais faktais. Pavyzdingas ūkininkas ir gabus agronomas V. Komaras,
naudodamas pažangius agronomijos mokslo metodus, diegdamas naujoves, savo
dvarą Baisogaloje pavertė reprezentaciniu ūkiu. Jo iniciatyva buvo įkurtas Kauno
gubernijos Žemės ūkio tyrimų skyrius su tyrimų stotimi ir pavyzdiniu ūkiu. Iki
Pirmojo pasaulinio karo Baisogalos bandymų stotis buvo pagrindinis Lietuvos žemės
ūkio bandymų planavimo, kontrolės ir koordinavimo centras. Čia 1911 m. pradėtas
augalų selekcijos darbas. Stotyje ir penkiuose jos bandymų punktuose buvo atliekami
žemės ūkio augalų veislių palyginimo, tręšimo ir naujų augalų auginimo bandymai.
Veikė net dvi laboratorijos: fitopatologijos ir chemijos.
Komaro dvaras svariai padėdavo krašto poreikiams. Pagal sutartį su Lietuvos
žemės ūkio akademija V. Komaras sudarė sąlygas studentams atlikti gamybinę
mokymo praktiką jo valdomame ūkyje, ten lankydavosi ekskursijos.
V. Komaras mokėsi Vokietijoje ekonomikos ir agronomijos, todėl naujovės jam
nebuvo svetimos. Jis, vienas iš pirmųjų Lietuvoje, pradėjo laukus tręšti gyvulių kaulų
trąšomis, net buvo įsirengęs kaulų deginimo fabrikėlį. Komaro dvare veikusi spirito
varykla buvo viena iš didžiausių Lietuvoje. Pirmosios Respublikos (1918–1940 m.)
laikotarpiu jis ūkyje augino bulves ir iš jų gamino spiritą valstybės monopoliui. Prieš
Pirmąjį pasaulinį karą nudrenavo dvaro laukus ir pagerino pievas. Baisogalos dvaro
šeimininkui rūpėjo ir žmonių švietimas: jis paskyrė patalpas parapijos mokyklai, jas
atnaujino ir mokėjo mokytojui atlyginimą.
Sovietų Sąjungai 1940 m. aneksavus Lietuvą, V. Komaras nepasitraukė į užsienį.
Jis tikėjosi toliau tęsti agronomo veiklą ir teprašė nedidelių patalpų šeimai, tačiau
buvo areštuotas, kurį laiką kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau ištremtas
į Pietų Sibirą, kuriame 1941 m. mirė.
Apie Komarų giminės tris kartas, gyvenusias Baisogaloje, miestelio istorinio-
kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė R. Vaitkevičienė
jau daugelį metų renka medžiagą. Anot jos, jau seniai rūpėjo grąžinti moralinę skolą
Komarams, su kuriais siejama miestelio antrojo ekonominio pakilimo banga.
Sumanyta tai padaryti renginiu, tik reikėjo tam rasti tinkamą progą – svarbią tos
giminės datos sukaktį. Kadangi, pasak R. Vaitkevičienės, šaltiniuose nurodomi
skirtingi paskutiniojo dvaro savininko Vladislovo Komaro gimimo metai, rūpėjo
išsiaiškinti tikslią šią datą, nes 2014-ieji galėjo būti jubiliejiniai metai.
Leidus Baisogalos parapijos klebonui Tomui Janavičiui, entuziastė kartu su
bendraminte Ina Stuoge ne vieną valandą praleido bažnyčios zakristijoje, ieškodamos
XIX a. foliantuose V. Komaro gimimo ir krikšto datų. Taip išsiaiškinta, kad V.
Komaras gimęs 1879 m. spalio 26 d., tad buvo nuspręsta Baisogaloje surengti
jubiliejinę šventę 2014-ųjų spalio 25-ąją, V. Komaro 135-osios gimimo dienos
išvakarėse.
Toji šventė buvo įsimintina: Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio aukotos šv.
Mišios už visą Komarų dinastiją, į bažnyčią vieno iš Komaro palikuonių iškilmingai
įnešta šios giminės vėliava su herbu, šventoriuje pašventintas koplytstulpis

135
Vladislovui. Jį išdrožė ir priešais Komarų giminės mauzoliejų pastatė baisogalietis
medžio drožėjas Edvardas Bielokopitovas. Koplytstulpyje išdrožti žodžiai:
„Komarams dėkingi baisogaliai“.
Dabar Baisogalos bažnyčios presbiterijos dešinėje pusėje, ant sienos, yra patraukli
neorenesansinių-neoklasicistinių formų balto marmuro paminklinė lenta. Ji skirta
šventėje pagerbtam bažnyčios fundatoriui Vladislovui Komarui. Presbiterijos kairėje
– gražių, elegantiškų neobarokinių-neogotikinių formų Komarų šeimos ložė. Virš jos
– giminės herbas „Komar“ bei pažymėti bažnyčios pastatymo metai. Spėjama, kad
ložė tikriausiai sukurta dar esant gyvam Vladislovui Komarui, o paminklinę lentą
užsakė fundatoriaus sūnus taip pat Vladislovas.
Mūrinė dabartinė Švč. Trejybės Baisogalos bažnyčia pastatyta 1882 m., nugriovus
senąją medinę, statytą 1782 m. Žinoma, kad vidaus reikalų ministras 1877 m. leido
Baisogalos dvaro savininkui Vladislovui Komarui statyti naują, 28 653 rublių
sąmatinės vertės bažnyčią.
Kaip nurodo tyrinėtojai, paminklinė ir antkapinė lentos bei šeimos ložė sudaro
gražią, įdomią ir darnią visumą, kokia retai kur sutinkama.
Mauzoliejus po dabartinės bažnyčios presbiterija ilgam palieka įspūdžių. Ant balto
marmuro plokščių esantys aukso spalvos lenkiški užrašai žymi Komarų šeimos
mirusiuosius. Laidojimo rūsio viduryje – paties fundatoriaus Vladislovo Komaro
antkapinė lenta. Nuo jos į dešinę – pirmajai žmonai Kotrynai Zajačkovskytei skirta
lenta. Jos palaikai iš šventoriaus į naujosios bažnyčios mauzoliejinį rūsį perkelti 1885
m., prabėgus dvylikai metų nuo jos mirties. „Su pirmąja žmona jis susilaukė dviejų
vaikų. Deja, vienas iš jų, Zigmantas, nesulaukęs nė metukų, mirė 1846 metais. Jis
buvo palaidotas senosios Baisogalos bažnyčios šventoriuje. Dabar tai – vieta priešais
kleboniją. Dar ir šiandien yra išlikęs jam skirtas paminklas. Kodėl berniuko palaikų
niekas neperkėlė, nežinia. Dukra Jadvyga užaugo, ištekėjo už grafo Henriko Zabielos
ir išsikėlė į Kėdainių rajoną, kuriame ir palaidota“, – tai vis iš R. Vaitkevičienės
pasakojimo.
Mirus Kotrynai Komarienei, 1875 m. Vladislovas Komaras vedė antrą kartą. Su
Ona Končaite, kuriai skirtą antkapinę lentą galima šiandien pamatyti į kairę nuo
fundatoriaus Vladislovo Komaro antkapinės lentos, susilaukė trijų dukterų ir trijų
sūnų.
„Vienos merginos žūtis labai sukrėtė tėvą. Ji, čiaužydama rogutėmis ant vieno iš
tvenkinių, susitrenkė inkstus. Merginą vežiojo po visą Europą, tačiau niekas negalėjo
išgydyti. Tėvas buvo pareiškęs, kad jei įvyks stebuklas ir dukra pasveiks, jis pastatys
auksinę jos skulptūrą. Deja, mergina, sulaukusi dvidešimties, mirė. Ji atgulė taip pat
mauzoliejuje po Baisogalos bažnyčia“, – istoriją toliau aiškino Regina Vaitkevičienė.
Pasak jos, kitų vaikų likimas – ne toks skaudus. Sūnus Merardas Krokuvoje
susituokė su Marija ir Gelgaudiškio dvare sukūrė šeimą. Duktė Marija ištekėjo už
Guršno dvaro savininko Kazimiero Lipskio Vakarų Prūsijoje. Duktė Kotryna šeimą
sukūrė su Konstantinu iš Raguvėlės dvaro. Apie sūnų Juozapą žinoma tai, kad jis gimė
1884 m., tačiau mirties data dar neišaiškinta.
Po tėvo mirties 1896 m. Baisogalą paveldėjo vyresnysis sūnus Vladislovas, gimęs
1879 m., nors antkapinėje lentoje nurodyti 1885-ieji. Vėliau vedė Lenkijos
kunigaikštytę Rožę Voronieckytę. Jis mirė 1941 m. Sibiro lageryje, o žmona – 1962-
aisiais, pasitraukusi į Lenkiją. Jų antkapinė lenta šiandien tai primena. Anot R.
Vaitkevičienės, šis kapas – tik menamas, nes palaikai taip ir nebuvo perkelti. Tiesa, čia

136
atgulė jų dukra Jagula, Pirmojo pasaulinio karo metais gimusi Kaukaze ir dėl
nežinomos priežasties mirusi vos šešerių metų.

Liūdnas likimas šiandien ištikęs Polekėlės Daujotų koplyčią-mauzoliejų

Daujotų giminės koplyčia-mauzoliejus yra Polekėlės kaime, Tyrulių seniūnijoje.
Šis vertingu laikomas ir saugomas kultūros paveldo objektas dunkso nedidelio
tenykščio parko pakraštyje, prie gyvenvietės pagrindinės gatvės, netoli Polekėlės
bažnyčios. Čia ekskursijos nevažiuoja, o ir žiūrėti nelabai yra į ką. 1893 m. pastatyta,
1975-aisiais iš dalies rekonstruota, 1993 m. įtraukta į Kultūros vertybių registrą
koplyčia būtiniausiai šaukiasi rekonstrukcijos.
Kaip teigia Aušra Mikšienė, grafičiu išpieštos sienos, apirę ornamentai, niūrus
apleisto pastato vaizdas... Tas pats ir viduje, kur tamsu, šiukšlina. Mediniai sukti
laiptai veda į rūsį, o ten, kur kriptos, atsiveria netikėtas reginys – sumūrytas židinys.
Pasirodo, sovietmečiu vienas iš partinių veikėjų buvo sumanęs kaimui įrengti smuklę
(kiti teigia – šašlykinę). Pasak Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo
V. Simelio, 1972–1973 m. iš mauzoliejaus rūsio buvo išnešti karstai ir perlaidoti
Polekėlės kapinėse. Tiksliai žinoma tik tai, kad viename iš karstų buvo dvaro
savininkės Ievos Daujotaitės brolio Jono Daujoto palaikai.
Kai kurie pasakotojai tikina, kad buvę ir daugiau karstų, kad ten buvę palaidoti
partizanai iš Pumpučių giminės. „Pusrūsio kampe organizatorius buvo liepęs sumūryti
net pagrindą barui, židinį, tačiau paveldosaugininkai tada uždraudė taip niekinti kapą.
Laimė, šis nevykęs projektas ir liko neįgyvendintas. Neįsivaizduojama, kaip tokioje
mažoje erdvėje ir dar tokios paskirties pastate, kur kažkada gulėjo Daujotų giminės
palaikai, būtų galima įrengti užeigą. Protu nesuvokiama...“ – stebisi V. Simelis.
Nors mauzoliejinė dvarininkų Daujotų giminės koplyčia šiandien ir atrodo itin
liūdnai, neįmanoma nepastebėti įspūdingų ją puošiančių ornamentų. Specialistai,
apibūdinantys statinio vertę, nurodo, kad jis – klasicizmo stiliaus, kompaktinis,
stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge ir laidojimo rūsiu. Pastato priekyje išlikę
trijų pakopų granito laiptai. Durys – metalinės dvivėrės, su kaltiniais ornamentais ir

137
kalvio darbo apkaustais. Fasado viršuje pritvirtinta marmuro lenta su įgilintų raidžių
įrašu lenkų kalba – „Grób rodziny Dowiatów, virš durų angos statybos data – „1893“.
Sienos – tašytų lauko akmenų, pamatas – su tašyto granito cokoliu. Stogo forma –
dvišlaitė, kiti stogo elementai – kvadrato plano akroterijai pastato kampuose ir
frontono viršuje. Pagrindinė patalpa – vienanavė, su įėjimu vakarų pusėje ir
stačiakampe anga į laidojimo rūsį grindyse. Galinėje koplyčios sienoje yra pusapskritė
niša. Rytinės sienos kampuose išmūryti ir nutinkuoti du stačiakampio skerspjūvio
stulpai.
Lubų, sienų apdaila – profiliuotas apvadas sienų viršuje, profiliuoti tinkuoto plytų
mūro nišos apvadai su trauka. Priekiniame fasade imituojamas portikas: dvi apskrito
skerspjūvio plytų mūro kolonos su kaneliūromis ir šoniniai stačiakampio skerspjūvio
stulpai, remiantys antablementą su reljefiškai ornamentuotu frizu ir karnizu, užbaigtą
trikampiu frontonu. Čia įtaisytas dekoruotas Daujotų giminės herbas su kartušu ir
augalinio motyvo ornamentais.
Ne visi papuošimai išliko. Naujosios bažnyčios šventoriuje guli keturios mūrinės
ornamento dalys nuo koplyčios stogo ir laukia, kada galės vėl grįžti į ankstesniąją savo
vietą.
Istoriniai duomenys tvirtina, kad pirmoji bažnyčia Polekėlėje atsirado XVIII a.
pabaigoje ir pastatyta būtent dvarininkų Daujotų. Tam Jurgis Daujotas 1791 m.
dovanojo 10 tūkstančių auksinų ir 2 margus žemės. Daujotų giminei įamžinti
statytojas bažnyčią pavadino savo dvaro – Daujotavos – vardu. 1930 m. Polekėlėje
buvo įsteigta parapija. Pirmojo klebono Oželio, čia klebonavusio 35-erius metus,
iniciatyva bažnyčia suremontuota, apdengta skarda, tačiau 1939 m. kovo 2 d. ji
sudegė, liko tik medinė varpinė, kuri tebėra ir dabar. Pradėta statyti mūrinė bažnyčia
iki Antrojo pasaulinio karo neužbaigta. Dabartinė Polekėlės Švenčiausiosios
Mergelės Marijos Širdies bažnyčia baigta statyti 1977 m.

Šemetų koplyčia-mauzoliejus. Pastatytas 1850 m.

Diktariškių dvaro savininko Juozapo Šemetos lėšomis

Šemetų giminės koplyčia-mauzoliejus stūkso Šiaulėnų miestelio kapinaitėse.

Kiekvieną pasitinkantis stendas informuoja, kad romantizmo epochos neorenesanso

138
stiliaus Šemetų koplyčia-mauzoliejus pastatytas 1850 m. Diktariškių dvaro savininko
Juozapo Šemetos lėšomis. Čia amžinojo poilsio atgulė Šemetų giminės atstovai.
Seniau Šemetos buvo laidojami šalia medinės bažnyčios pastatytų koplytėlių
rūsiuose, tačiau, iškilus koplyčiai, palaikai perkelti į ją.
Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis pasakoja,
kad iš 24 nišų karstams buvo užpildytos 19, iš kurių 11 – žinomi palaidoti asmenys.
Iki 2011 m. atliktos restauracijos koplyčia buvo labai prastos būklės. 2009 m.
parengtas objekto sutvarkymo projektas, pagal kurį ir buvo atlikta restauracija, viduje
įrengta Šiaulėnų kapinių senųjų kryžių ekspozicija.
Koplyčią-mauzoliejų puošia herbas. Kaip aiškina V. Simelis, šį skiriamąjį ženklą
turėjo ir Šemetos: „Jame vaizduojama gulbė heraldikoje paprastai reiškia grožį,
grakštumą, šviesą ir meilę bei dažniausiai siejama su poetais, muzikantais. Liūtas
simbolizuoja drąsą, stiprybę, narsą, siejamas su karyba. Mėlyna spalva – tiesą ir
lojalumą“.

Herbas – valstybės, luomo, miesto ar giminės

skiriamasis ženklas. Tokį turėjo ir Šemetos

Koplyčios-mauzoliejaus viduje – šviesa, ypatinga ramybė, švara, šventumo

pojūtis. Tokį įspūdį sudaro ir čia eksponuojami kryžiai, nušveistos senosios
originalios durys su apverstų fakelų ornamentais, simbolizuojančiais anapusinę
šviesą.
Koplyčios centre, grindyse, – sunkios medinės durys, pro kurias būdavo leidžiami
karstai. Greta jų, irgi grindyse, – dar vienerios durys, pravertos, statūs laiptai, vedantys
žemyn. Galima patekti ir į rūsį, kuriame stovėjo karstai. Šiandien jų ten nebėra: po
restauracijos kriptos išvalytos, išnešti buvę išdraskyti karstai, o nišos užmūrytos.

139
 Kaip primena Aušra Mikšienė, nors šiandien Šemetų koplyčios vaizdas
nepriekaištingas, ji yra patyrusi ir nuostolių. Antai prieš penkerius metus tame
pačiame Šiaulėnų miestelyje, kur stovi ir ši koplyčia, buvo rasti prieš pusšimtį metų
dingę kapinių koplyčios piliastrai – dvi altoriaus dekoratyvinės kolonos. Paaiškėjo,
kad jos tiek laiko gulėjo vienoje sodyboje, pastate, kuriame buvo auginamos kiaulės.
Vertingas koplyčios detales rado šiaulietis Stasys Bagdonas, gimęs bei augęs
Šiaulėnuose ir po tėvų mirties dažnai su šeima aplankantis savo vaikystės namus. Per
vieną tokį apsilankymą jis pakalbėjo su seniūnu ir sužinojo, kad niekaip nepavyksta
atrasti restauruojamos koplyčios-mauzoliejaus dekoratyvinių kolonų, specialistų
vadinamų piliastrais. Kraštietis ilgokai suko galvą dėl to, ką išgirdo. Ilgainiui
prisiminė, kad vaikystės metais tėvų namuose matęs kažką, kas galėtų tilpti į
koplyčios altoriaus vertikalias angas. Apieškojęs ūkinį pastatą, šiaulietis jame aptiko
marmurinę koloną, kuri neabejotinai buvo viena iš ieškomųjų. Piliastras atrodė gerai
išsilaikęs: neapdaužytas, nepakeitęs spalvos. Rasta ir šio dekoratyvinio architektūros
elemento viršutinė dalis – kapitelis. Radinius S. Bagdonas perdavė seniūnijai, o tėvų
sodyboje ėmė ieškoti antrosios kolonos. Ir tos paieškos davė vaisių: prisiminęs, kad
mama sykį svarstė, ką, įrenginėjant kiaulių gardą, būtų galima panaudoti vietoj plytų,
kurių tuo metu trūko, jis išardė tvarto medines grindis ir atrado antrąjį ieškinį.
Koplyčios altoriaus dekoratyvinė kolona, suskaldyta į penkias dalis, buvo vietoje
plytų sudėta po vandens vamzdžiais, kad juos prilaikytų. Iš visų rastųjų dalių atgimė
antrasis piliastras, dabar puošiantis koplyčią.

Šiuos dekoratyvinius elementus – piliastrus – rado šiaulietis Stasys Bagdonas,

gimęs bei augęs Šiaulėnuose ir po tėvų mirties dažnai
su šeima aplankantis savo vaikystės namus

140
 Koplytstulpiai
Ilgaamžė ir unikali Lietuvos kryždirbystė 2001 metais įtraukta į UNESCO
Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Viena iš mažosios
sakralinės architektūros išraiškų – koplytstulpiai, priklausantys koplytėlių tipui ir dar
vadinami skėtinėmis koplytėlėmis.
Kaip teigia tokiais Radviliškio rajono paminklais besidomintis šeduvis istorikas
Gintautas Pabilionis, šiame krašte pasitaikydavo dekoratyvūs ir saviti koplytstulpių
tipai, būdingi tik Šiaurės Lietuvai. Jų konstrukciją sudarė aukštas stiebas, remiantis
keturšlaitį, kryžminės formos stogelį, papuoštą profiliuota smaile ir metaliniu
kryželiu. Po stogeliu būdavo atvira koplytėlė, atitverta dailaus ažūro sienelėmis arba
profiliuotais skydeliais. Centrinėje dalyje kabodavo Nukryžiuotasis, o jo nišose –
įvairios šventųjų figūrėlės. Kai kuriose apylinkėse pasitaikydavo ir keliapakopiai
koplytstulpiai su masyviais, iš kelių koplytėlių sudarytais tūriais.
Žinoma, laikas keitė šiuos žmogaus rankų kūrinius, tačiau išliko jų vertė, grožis,
originalumas.
Mūsų rajone esantys koplytstulpiai mena gana senus laikus. Pati jų atsiradimo idėja
– gyvenvietei ar tam tikrai teritorijai kažkuo svarbi data, proga.
Kultūros vertybių registre įrašytas koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu,
esantis Šileikonių kaime, Pakalniškių seniūnijoje. Tame pačiame kaime yra ir dar
vienas koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu bei koplytstulpis su Kristaus,
nešančio kryžių, skulptūra. Vienas koplytstulpis registruotas Mažaičių kaime,
Aukštelkų seniūnijoje. Jis – su Nukryžiuotojo skulptūra. Toje pačioje seniūnijoje
rymo dar ir kitas toks statinys, tik jau Aukštelkų kaime. Registre taip pat įrašyti:
koplytstulpis Maironio gatvėje, Baisogaloje (Baisogalos seniūnija), du, stovintys
Sidabravo seniūnijoje, Sidabrave (koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu ir su
Marijos Maloningosios statula), bei koplystulpis Šiaulėnų seniūnijoje,
Šiaulėnuose.

Aukštelkų seniūnijos Mažaičių kaime

Pakalniškių seniūnijoje koplytstulpis pastatytas 1990 m.
esantys koplytsulpiai Jame išskobtas užrašas
mena šimtmečius „Dieve, padėk atgimti Lietuvai“
141
 Prie šių sakralinių kultūros paveldo objektų galima pamatyti padėtų ar pasodintų
gėlių, prie jų kartais susiburia aplinkinių vietų žmonės jų bendruomenėms, kaimams
reikšmingomis ar kitomis svarbiomis progomis. Tiesa, kaip pastebi Savivaldybės
Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, daugelis iš devynių
nekilnojamųjų Kultūros vertybių registre užfiksuotų tokių rajono objektų yra
mediniai, tad, laikui bėgant, trūnija, pamažėl nyksta.
Anot specialistų, koplytstulpiai turi nemažai įvairių atmainų. Dėl formų įvairovės
juos klasifikuoti yra sunku, tačiau pagal viršuje esančios koplytėlės architektūrinę
formą ir elementų bruožus galima nustatyti tam tikrus šių paminklų tipus: keturšonės,
tik iš priekio atviros; keturšonės, atviros iš trijų ar keturių šonų; šešiašonės ir
aštuoniašonės, atviros iš priekio arba iš visų pusių; apvalios, iš vienos pusės atviros
koplytėlės. Dažniausiai jos ornamentuotos kiaurapjūviais, reljefiniais, kontūrinio
raižymo ornamentais.
Koplytstulpis dažniausiai būna
maždaug trijų–keturių metrų
aukščio stiebas, kurio viršūnėje
pritvirtinta keturkampė su
medinėmis skulptūrėlėmis
koplytėlė, užsibaigianti kryželiu

Baisogaloje esantis
koplytstulpis – išskirtinis
dėl mūrinio pagrindo

Patyrę koplytstulpių drožėjai sako, kad mediniai koplytstulpiai dekoratyvūs,

lengvų proporcijų, o mūriniai – kur kas masyvesni, lakoniškų formų, mažai dekoruoti,
kai kada turi baroko, klasicizmo, neogotikos bruožų. Medinių koplytstulpių ne tik
Radviliškio rajone, bet ir visoje šalyje yra daugiau negu mūrinių – Lietuvai nuo
seniausių laikų būdinga medinė architektūra; tai lėmė dideli medienos ištekliai ir
senos statybos tradicijos.

142
 Be koplytstulpių, kryždirbystei priskiriami kryžiai, stogastulpiai, koplytėlės,
krikštai. Jie atspindi to laikotarpio ir jo kultūros savitumą, vertybes, tradicijas, įkūnija
kūrybos ir gamtos darną. Kiekvienas praeities kryždirbys turėjo ir šiais kūriniais
išsakė savo meninį stilių, simbolių, tradicijų suvokimą bei požiūrį į jį supantį pasaulį.
Lygiai kaip ir dabar šio amato meistrai. Kaip, remdamasis įvairiais šaltiniais, nurodo
istorikas G. Pabilionis, tarp žymiausių Radviliškio krašto buvusių kryždirbių,

Koplytstulpio viršūnę
puošiančioje
koplytėlėje – religinės
statulėlės

Senovėje lietuviai
nevengė statyti
koplytstulpių kapinėse

143
stogastulpių meistrų minėtini šie: apie Šiaulėnus dirbęs Bernotas, šeduvis Ignas
Bieliauskas, Sidarių kaime gyvenę Balys ir Jonas Buračai, šiaulėniškis Juozas
Dzidaveckis, Juozapas Gedminas iš Nirtaičių kaimo, Klasa iš Daujočių kaimo, Vincas
Svirskis, gyvenęs Kėdainių apskrityje, Jonas Valys iš Nemaniūnų kaimo taip pat
šiandieniniai meistrai baisogalietis Edvardas Bielokopitovas, Edvardas Kurnickas iš
Alksniupių kaimo, radviliškietis Stanislovas Špukas, dabar Šiaulėnuose gyvenantis
tautodailininkas Eugenijus Arbušauskas ir kiti.
Norintiems iš arčiau pažvelgti į įvairaus tipo koplytstulpius, patariama apsilankyti
Kleboniškių kaimo sodybos muziejuje, kur sukaupta didžiulė jų kolekcija. Ją
Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis
vertina kaip puikią galimybę pamatyti istorijai reikšmingus objektus: „Visiems
puikiai žinoma, kad puoselėta ir unikaliai kurta tradicija per savo istoriją patyrė ir
carinės valdžios nemalonę, ir sovietmečio buldozerinį naikinimą, tačiau išliko gyva,
giliai įaugusi žmonių atmintyje kaip tiesos ir laisvės siekis. Ir šiandien šalia namų bei
pakelėse visoje Lietuvoje vis dygsta nauji kryžiai – simbolinis tautos atminties ir
tikėjimo ženklas.“
Jo nuomone, tai objektai, turintys tąsą: ir tuo, kad nauji koplytstulpiai dabar gan
neretai statomi įvairių švenčių, datų progomis ar vietovėms įamžinti (diskutuotina, ar
tai visada tikslinga, ar verta perkopijuoti šį istorinį paveldą), ir tuo, kad dar daug ko
apie šiuos kultūros objektus ir apie su jais susijusią mūsų istoriją nežinome. Tai
paliudija vienas įdomus atvejis, apie kurį savaitraščio „Radviliškio naujienos“
korespondentei Aušrai Mikšienei papasakojo baisogalietė Elena Šveistienė.
Nuo seniausių laikų Baisogalos miestelio gale, prie Kiršino, stovi vienišas,
grakštus koplytstulpis. Net ir seniausieji baisogaliečiai nežinojo, kas, kada ir dėl ko jį
čia sumūrijo. Sąjūdžio laikais šį apleistą, jau aptrupėjusį paminklą suremontavo LPS
Baisogalos iniciatyvinės grupės nariai, šalia sodino ąžuoliukus.
Tačiau remontuojantieji apie jo kilmę nieko nebuvo girdėję. Vieni kalbėjo, kad gal
sumūrytas Kristaus garbei, kiti – kad pagerbiant 1831,1863 metų sukilimų aukas.
Šio statinio kilmę nelabai seniai išaiškino dabar jau šviesaus atminimo kraštietis
profesorius Vladas Žukas. Jis, remdamasis baisogaliečio knygnešio Juozo Zaukos ir
kitų rašytiniais šaltiniais bei savo tyrimais, nustatė ir knygoje „Baisogala“ (Vilnius,
2009) paskelbė vienišojo koplytstulpio karališkąją kilmę. Profesorius rašė, kad
koplytstulpį pastatė karalius Vladislovas II, tai yra Jogaila, krikščionybės įvedimui
Lietuvoje 1414 metais atminti. V. Žukas taip pat nurodė, kad žemaičių krikštas
aprašytas ir tam įvykiui skirto koplytstulpio vaizdas buvo paskelbtas lenkiškame
laikraštyje „Besiada Literacka“ 1886 m. bei 1905 m. vasario mėnesio „Lietuvių
laikraštyje“. Dar paminėta, kad anksčiau prie koplytstulpio buvo pritvirtinta metalinė
lenta su įrašais, bet, apie 1874 m. jai nukritus, ši lenta sulaužyta ir moterys ją
panaudojo krosniadangtėms. Baisogalos dvarininkas Vladislovas Komaras 1901
metais šį koplytstulpį restauravo, bet jokio įrašo apie jį nepaliko.
2013 m. tyliai praėjo šio balto, gražaus koplytstulpio 600 metų sukaktis, nes tada
dar nežinota tikroji jo istorija. Atrodo, atėjo laikas nudengti koplytstulpio paslapties
šydą ir atminimo lentoje paskelbti apie jo garbingą karališkąją kilmę. Koplytstulpis
pergyveno nemažai laiko permainų, gamtos stichijų, bet Apvaizdos dėka tebepuošia
Baisogalą ir yra visame krašte vienintelis toks gražus, senas istorinis paminklas.
O kiek tokių įdomių ir iškalbingų istorijų dar laukia būti atrastos...

144
 Koplytėlės
Su koplytstulpiais artimai susijusios koplytėlės: būtent jos puošia pirmųjų
viršūnes. Koplytėlės – neatsiejama Radviliškio rajono peizažo dalis, nors dabar čia jų
niekas nebestato. Vertingiausi šie paminklai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas
Vytautas Simelis koplytėles vadina atminties objektais ir primena, kad jos buvo
statomos laukuose, miškuose, prie upių, kapinaitėse bei asmeninėse erdvėse. „Tai –
minimalizuoti pastatėliai, kuriuose buvo talpinami šventųjų atvaizdai. Koplytėlės –
nesudėtingos architektūrinės formos statiniai, kurie konstrukcijos, formos ir vietos
atžvilgiais yra skirstomi į dvi pagrindines grupes: koplytėles, stovinčias ant žemės, ir
koplytėles, pritvirtintas ant medžių. Džiugu, kad rajone galima rasti abiejų tipų
pavyzdžių.“
Šeduvis istorikas Gintautas Pabilionis koplytėlių paskirtį apibūdina kaip išraišką
vilties, kad jos užtikrins Dievo pagalbą aplinkiniams žmonėms, saugos juos nuo
piktųjų jėgų, klajojančių dvasių, primins mirusiuosius, o keliautojams bus iš tolo
matomi orientyrai. Tyrinėtojai teigia, kad paprotys statyti koplytėles paprastai susijęs
su tam tikrais apžadais mirusio šeimos nario vėlei ar kaip padėkos išreiškimas už
laukams teikiamą derlių. Mūrinėmis koplytėlėmis būdavo pažymimi jubiliejiniai
metai, ryškūs istoriniai įvykiai. Daug tokių koplytėlių mūryta XIX a. pabaigoje–XX a.
pradžioje. Paprastai koplytėlės būdavo įstiklinamos, jose patalpinamos šventųjų
figūrėlės, o virš stogelio – ornamentuotas kryželis. Kaip liudija toks statinys netoli
Bebrujų, žinomi papročiai puošti koplytėles iš medžio lapų ir žolynų nupintais
vainikais.
Taigi koplytėlėse jungėsi ir derėjo architektūra, skulptūra, taikomoji dailė. Šie
kūriniai atspindėjo kaimo žmogaus pasaulėžiūrą, dvasinius poreikius, artimo meilę,
krikščioniško gyvenimo vertybes. Dailės istorija liudija, kad koplytėlės, kabinamos ar
prikalamos prie medžių, dažniausiai yra ne aukštesnės kaip pusė metro.
Šių statinių rajone nėra labai daug. Iš jų tik penkios įtrauktos į Kultūros vertybių
registrą.

Senovėje žmonės tikėjo,

kad koplytėlė namo
kieme šeimai atneš
Dievo palaimą

145
 Aukštelkų koplytėlė. Ant galingo ąžuolo Aukštelkų seniūnijoje, Aukštelkų kaime,
kabanti koplytėlė su Nazariečio skulptūra traukia daugelio praeivių akis. Į saugomų
kultūros objektų gretas ji įrašyta 1993 metų kovą ir turi registrinį statusą. Tenykščiai
gyventojai teigia, kad šioje vietoje jie ne tik pasisemia ramybės, bet ir meldžia Dievo
palaimos, todėl džiaugiasi, kad tokia kaime yra.
Aukštelkuose yra dar viena koplytėlė, įtraukta į registrą. Ji – individualaus namo
kiemo kampe, matoma ta pačia Taikos gatve pavažiavus kiek tolėliau. Ši koplytėlė,
ilgą laiką čia stovėjusi ir vietinių laikyta šventu kampeliu, buvo išniekinta. Kaip
aiškina rajono paminklosaugos atstovai, tai buvo ilgapirščių darbas – dar 2001 metais
jie iš koplytėlės pavogė nišoje stovėjusią skulptūrą „Kristus, nešantis kryžių“, todėl
dabar jos viduje tėra medinis kryžius. Teigiama, kad buvo apvogta ir dar viena
koplytėlė, bet iki šiol nerandama, kas tai padarė.
Kultūros paveldo departamentas nurodo, kad vertingosios šios koplytėlės savybės
– tai geros formos tūris (kvadratinio plano koplytėlė ant kvadratinio plano laiptuoto
dvipakopio postamento), dvišlaitė stogo forma, gili arkinė niša koplytėlės šiauriniame
fasade, sienų angos, tinko tipo fasadų apdaila ir puošyba, plytų mūro sienos, stalių ir
kiti gaminiai, medinio įstiklinto atidaromo langelio medžiagos.

Trys iš penkių rajone esančių koplytėlių, įtrauktų į saugomų

vertybių sąrašą, pritvirtintos prie medžių

Dar trys Kultūros paveldo departamento dėmesio sulaukusios koplytėlės

išsidėsčiusios skirtinguose rajono kampeliuose. Dvi iš jų kabo pritvirtintos prie
medžių: koplytėlė su Nukryžiuotojo skulptūra yra Birietiškių kaime, Šiaulėnų
seniūnijoje, kita su Šv. Juozapo skulptūra – Vabalių kaime, Sidabravo seniūnijoje.
Bene labiausiai išsiskirianti koplytėlė su Pietos skulptūra yra Šaukoto seniūnijos
Daužnagių kaime. Pastaroji, pastatyta 1934 metais, pernai buvo sutvarkyta

146
Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus iniciatyva ir dabar šviečia iš
tolo rožine spalva nudažytu pagrindu bei melsvomis sienomis.
Daužnagių koplytėlė
su Pietos skulptūra –
viena iš ryškiausių
rajone

Aukštelkų seniūnijoje esanti

koplytėlė išsiskiria
savo grožiu. Tikimasi,
kad ji bus įtraukta į Kultūros
paveldo objektų sąrašą

V. Simelio nuomone, per mažai rajono koplytėlių įtraukta į Nekilnojamųjų rajono

kultūros paveldo objektų sąrašą: „Aš jų žinau kur kas daugiau. Manau, kad ateityje
visas reikės inventorizuoti, peržiūrėti ir, tikiu, šis sąrašas kiek pailgės, bus papildytas
kitomis originaliomis koplytėlėmis.“ Kartu džiaugiamasi, kad kai kuriuos tuos
paveldo objektus, laiko paveiktus, pavyksta atgaivinti: kaip minėta, sutvarkyta
Daužnagių koplytėlė, tokios pagalbos sulaukė ir esančioji Bebrujų kaime, kiek
anksčiau – Aukštelkuose. Gera, kad šie kultūros paveldo objektai traukia ne tik
vyresnės kartos vietinių gyventojų, bet ir jaunimo dėmesį.

147
 Pieninės
Į Kultūros vertybių registrą įtrauktos dvi Radviliškio rajone esančios pieninės: jau
nebenaudojama ir paskirtį praradusi Šaukoto pieninė bei dar „kvėpuojanti“ Grinkiškio
pieninė.
Savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas
Simelis tikina, kad abu šie objektai – gana reikšmingi: „Vienokio ar kitokio dydžio
pieninės tuomet buvo beveik visuose kaimuose, tačiau išlikusių iki šių dienų yra
nedaug. Situacija mūsų krašte pasikeitė, bankrutavus Radviliškio sviesto gamyklai,
tad dabar Šaukoto pieninę galime apžiūrėti tik iš lauko, o Grinkiškio pieninė, nors ir
dirba, nebėra tokia, kokia buvo seniau.“

Grinkiškio pieninė miestelyje įsteigta 1931 m.

Grinkiškio pieninė yra to paties pavadinimo miestelyje, Grinkiškio seniūnijoje.

Apie ją taip pat yra rašiusi Aušra Mikšienė, kuri ten lankėsi kartu su Savivaldybės
Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėju Vytautu Simeliu. Anot jų, šis miestelio
Lauko gatvės antrasis namas vietiniams gyventojams žinomas nuo seno. Čia įkurta

148
pieninė dar tarpukariu visoje Lietuvoje buvo pavyzdinė. Ji įsteigta 1931 m. valsčiaus
ūkininkų ir dvarininkų iniciatyva, kooperacijos pagrindais. Kaip rašoma knygoje
„Grinkiškio kraštas“ (Radviliškis, 2011), pieninės įrengimus – pasterizatorių,
separatorių, muštuvą – suko lokomobiliai: „Buvo įsigytas 1931 m. Taline pagamintas
„Franz Krull“ garo katilas, kuris 1940 m. pakeistas tos pačios firmos 1939 m.
pagamintu 10 atm. K-19784 garo katilu.“
Garo katilą aptarnavęs mašinistas Kostas Staniulis prisimena: „Apie 7 val.
paruošus lokomobilį darbui, jo švilpukas garsiai signalizuodavo, kad jau galima vežti
pieną. Lokomobilis buvo kūrenamas malkomis, o pieninei įsigijus Kubiliūnų
durpyną, kurui buvo naudojamos durpės.“
Ten apsilankiusiems minėtiems rajono atstovams Jadvyga Reklienė pasakojo, kad
Grinkiškio pieninėje pieną atšaldydavo žiemą paruoštu ledu, kurį Šušvės upėje
pjaudavo specialiais pjūklais pusės ar net metro dydžio gabalais. Tuomet ledus
surinkdavo į eketę įleistomis medinėmis kopėčiomis ir rogėmis gabendavo į pieninės
kiemą: „Ledus laikydavo apipiltus spaliais ar pjuvenomis. Vasarą ledus dėdavo į
vonias pienui atšaldyti, o švarus vanduo buvo tiekiamas iš pieninės kieme išgręžto 75
metrų gylio šulinio.“
Pieno surinkimo punktai tuomet buvo Pašušvyje, Auksučių kaime (pas Boleslovą
Barkauską), Vaitiekūnuose (Vytauto Slinkšio namuose), kitur. Iš šių punktų grietinė
būdavo vežama į Grinkiškio pieninę, kurioje vasarą gaminti ir valgomieji ledai.
Lauko ir Krakių gatvių sankryžoje pastatyta Grinkiškio pieninė, kaip rašoma
istorikės O. Stasiukaitienės 1995 metais užpildytame kultūros vertybių dosjė,
pagrindiniu fasadu atgręžta į Lauko gatvę: „Sklypas turi nemažą nuolydį pietvakarių
kryptimi. Teritorija užima 0,55 hektaro.“
Nurodyti ir toje teritorijoje esantys keturi kiti atskiri ūkiniai pastatai: garažas, du
sandėliai ir rūsys. Vidus apibūdintas taip: „Pirmame aukšte yra technologinės patalpos
(skirtinguose lygiuose), antrame aukšte – pagalbinės patalpos. Priėmimo kambaryje
grindys išklotos ketinėmis plytelėmis. Pagrindiniame fasade, tarp pirmojo ir antrojo
aukštų, yra reljefas su statybos metais – „1931“. Dosjė nurodoma ir technologinė
įranga: rezervuarai, du separatoriai bei pasterizatorius.
Pieninė, anot vietos gyventojos Dalios Krapikienės, ilgą laiką priklausė
Radviliškio valstybinei pieninei, vėliau – bendrovei „Radviliškio pienas“.
Bankrutavus Radviliškio sviesto gamyklai, Grinkiškio pieninę įsigijo verslininkai,
panorę išsaugoti istorinę, technologinę ir architektūrinę jos vertę. Tačiau ir jų rankose
miestelio pieninė buvo neilgai. Šiandien tai – vienos Rokiškio bendrovės pieno
surinkimo punktas.
D. Krapikienė – viena iš dabar likusių Grinkiškio pieninės darbuotojų. „Dirbu čia
jau keturiasdešimt metų. Tačiau skaudu ir liūdna matyti tai, kas šiandien beliko.
Seniau čia plušėjo 37 žmonės, per dieną surinkdavo daugiau nei 100 tonų pieno, buvo
gaminami sūriai, mušamas sviestas, o dabar čia dirbame tik trys moterys: aš esu
technologė, punkto vedėja Lina Jasinienė ir valytoja Julija Motečienė. Darbo laikas,
priklausomai nuo pieno surinkimo, trunka nuo septintos valandos ryto iki
vidurdienio“, – savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pasakojo ji.
Pasak moters, Grinkiškio pieninė lyg ir išlaikė savo paskirtį – kasdien surenka apie
18 tonų pieno, tačiau visoje šalyje įsivyravusios pieno ūkio problemos trumpina ir jos
dienas, nepasikeitus situacijai, gali būti taip pat uždaryta: „Jeigu neliks karvių, kam ta
pieninė bus reikalinga?“

149
Istorinę ir techninę vertę turinti Šaukoto miestelio
pieninė jau senokai uždaryta

Šaukoto pieninė buvo viena iš pirmųjų Nepriklausomoje Lietuvoje. Šaukoto

seniūnijoje, Šaukote, išlikęs kultūros paveldo objektas turi istorinę ir techninę vertę.
1921 m. pieninė buvo pastatyta rytinėje miestelio dalyje, į pietus nuo kelio
Radviliškis–Grinkiškis. Ilgą laiką ji priklausė Radviliškio valstybinei pieninei, vėliau
– Radviliškio sviesto įmonei, kuri paskui bankrutavo.
Dar 1996 m. istorikė O. Stasiukaitienė kultūros vertybių dosjė nurodė, kad 1953 m.
prie medinio pastato pristatytas mūrinis priestatas. Jame buvo pieno priėmimo
skyrius, laboratorija, sviesto mušimo patalpa, katilinė ir sandėliai. Senoji įranga
neišliko – vėliau aptikti įrenginiai buvo pastatyti jau sovietmečiu.
Tiek ir tėra duomenų apie šį saugomą praeities paminklą. Čia seniau plėtotą veiklą
šiandien liudija tik 0,26 ha plote likę tušti pastatai. Pieninė jau senokai uždaryta. Ji,
kaip ir Grinkiškio pieninė, dabar yra privačiose rankose.
Aušra Mikšienė pastebi, kad abi pieninės savo istorijoje išgyveno tuos sunkumus,
problemas ir pakilimus, kurie buvo būdingi visam tuometiniam Lietuvos pieno ūkiui.
Apie pienininkystę tada buvo daug kalbama, rašoma spaudoje. Šiems klausimams
nušviesti leistas netgi žurnalas „Pieno ir Gyvulių ūkis“. Jo, pavyzdžiui, 1931 m. nr.
2–4 rašyta apie krizę, jos padarinius Lietuvoje. Leidinyje taip pat stengtasi išmokyti
ūkininkus taisyklingai melžti karves, pienininkus – kaip išgauti kokybišką, mažiau
išlaidų reikalaujantį produktą, jie skatinti būti gerais, kuo sąžiningiausiais
specialistais, be to, žmonėmis, sugebančiais tinkamai reikštis bendruomenėje.
Prieškario metais, kai Šaukoto ir Grinkiškio pieninės skaičiavo jau nebe pirmus
darbo metus, visoje šalyje pienininkystės darbuotojų reikalai ir uždaviniai buvo
panašūs.

150
 Spirito varyklos
Saviti rajone kultūros paveldo objektai – išlikusios spirito varyklos. Jos jau
apleistos, tačiau savo laiku tarnavo dvarininkams. Tokių saugomų praeities objektų
yra Baisogalos ir Diktariškių dvarų teritorijose.

Vladislovui Komarui
valdant Baisogalos
dvarą, ten įrengta
spirito varykla
tarpukariu buvo viena
iš didžiausių
Lietuvoje
Baisogalos dvaro spirito varykla. Jos pastatas dabar reikšmingas savo tūriu ir
vieta dvaro sodybos ūkinės-gamybinės zonos kompozicijoje.
Objekto istoriją atspindi visos šalies tuometinė situacija. Savaitraštis „Radviliškio
naujienos“, įgyvendindamas savo projektą ir cituodamas bei pasiremdamas Lietuvos
integraliąja muziejų informacine sistema, rašė, kad vidutiniame Lietuvos miestelyje
tarpukariu buvo priskaičiuojama nuo keliolikos iki keliasdešimties parduotuvių: „Čia
mirgėdavo iškabos su užrašais, nusakančiais pagrindinį parduotuvės profilį: gėrimų,
mėsos, smulkių prekių, manufaktūros, tabako ir papirosų, geležies prekių ir panašiai.
Tačiau daugeliu atveju, ypač mažesniuosiuose miesteliuose, parduotuvės nebuvo
labai specializuotos ir jose galėdavai įsigyti pačių įvairiausių dalykų – nuo adatos,
degtukų iki silkės ar dviračio. Iškaboje, kuri būdavo virš įėjimo į prekybos įstaigą,
reikėdavo nurodyti parduotuvės pavadinimą ir savininko pavardę. Prekyba buvo
reglamentuojama valstybės įstatymais arba savivaldybių nutarimais.“
Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos valdžia labai daug dėmesio skyrė
ūkiui atkurti. Alkoholio gamybos ir prekybos politika tuomet turėjo garantuoti dideles
ir greitas biudžeto pajamas.
Tame pačiame šaltinyje primenama, kad 1923 m. Lietuvoje buvo įvestas
valstybinis degtinės monopolis, galiojęs iki sovietinės okupacijos 1940-aisiais:
„Alkoholio prekybą griežtai reguliavo tiek centrinės valdžios leisti įstatymai,
taisyklės, tiek savivaldybių tarybų leidžiami įstatymai. Mažmeninė prekyba alkoholiu
buvo leidžiama trijų kategorijų prekybos įmonėse: valstybinėse alkoholinių gėrimų
parduotuvėse, alinėse ir traktieriuose. Buvo skirstoma į prekybą išsinešti (išsineštinai)
ir išgerti vietoje (išgertinai).“

151
 Valstybinę degtinės parduotuvę žmonės tada dažniausiai vadindavo monopoliu
arba monopolka. Yra duomenų, kad parduotuvėse pardavinėjo degtinę, spiritą ir
denatūruotą spiritą, tačiau gerti parduotuvėse ar prie jų nebuvo galima – čia nusipirktą
butelį reikėjo išsinešti. Kaip ir dabar, anuomet drausta parduoti alkoholį asmenims iki
18 metų arba išgėrusiems, taip pat skolon.
„2–3 dešimtmečiuose labai skatinta antialkoholinė reklama – parduotuvėse ir
traktieriuose reikalauta turėti tiek periodinių, tiek neperiodinių blaivybės draugijų
leidinių, taip pat ir plakatų; parduotuvės languose ar kitose vietose drausta eksponuoti
butelius, iškabose drausti alkoholinių gėrimų piešiniai ir kitokia reklama. Langai
turėjo būti su užuolaidėlėmis, – skelbia Lietuvos integrali muziejų informacinė
sistema. – Parduodami degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamštmedžio
kamščiais. Kamščius bei dalį kakliuko padengdavo raudonos arba rudos spalvos
smalka ir užklijuodavo banderoles. Užklijuojamoje etiketės pusėje buvo uždedamas
valstybinio monopolio sandėlio antspaudas su data. Pardavinėjama buvo etiketėse
nurodyta kaina. Tuščią butelį (su nesugadinta etikete) monopolyje buvo galima
priduoti atgal,“ – iš Aušros Mikšienės „Radviliškio naujienose“ pateiktų duomenų.
Valstybinis degtinės monopolis konkrečiai siejasi ir su mūsų krašto dvarų istorija.
Mat tuo laikotarpiu, kai Baisogalos dvarą valdė Vladislovas Komaras, čia ir buvo
įrengta spirito varykla, kuri tarpukariu tapo viena didžiausių Lietuvoje.
Po Vladislovo Komaro mirties 1896 m. dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat
Vladislovas. Įgijęs išsilavinimą Vokietijoje, jis, kaip pavyzdingas ūkininkas ir gabus
agronomas, sumaniai naudodamas pažangius mokslo metodus, savo dvarą pavertė
pavyzdiniu, reprezentaciniu ūkiu visoje Kėdainių apskrityje. Jo valdymo metu ir
įrengta spirito varykla.
Baisogalos kraštotyrininkės Reginos Vaitkevičienės žiniomis, „Komaro ūkyje
buvo dirbama traktoriais ir kita technika. Netoli dvaro stovėjo spirito varykla, kuri
buvo viena iš didžiausių Lietuvoje. Kalbama, kad tarpukariu dvarą norėta
išparceliuoti, bet Komarui pavyko susitarti su vyriausybe, pažadėjus auginti bulves ir
iš jų varyti spiritą valstybės monopoliui.“
Genovaitė Žukauskienė, tyrinėjusi moderniosios technikos plitimą ir senuosius
amatus Baisogalos valsčiuje XX a. pirmojoje pusėje, surinko duomenų, kad spirito
gamybai Baisogalos dvare vadovavo Gerulevičius ar Gerulaitis. Salyklą ruošė, mieles
darė Adomas Bogušas, o raugą po dvi ar tris tonas pakaitomis gamino Medartas
Pranevičius ir Steponavičius.
„Spiritas buvo gaminamas iš bulvių. Bulvių plovykloje dirbo Jurgis Zinkevičius.
Krosnį kūreno Budrikas. Vanduo buvo atvestas iš artezinio šulinio. Buvo sumontuotas
spirito varymo aparatas“, – rašoma G. Žukauskienės straipsnyje (monografija
„Baisogala“, Vilnius, 2014).
Šios autorės teigimu, po spirito gamybos likusios „brogos“ neišmesdavo, o
sušerdavo karvėms. Taip Komaras atgaivindavo ir atšerdavo karves, kurias specialiai
pirkdavo kiek silpnesnes, o vėliau, kai jos jau atsigaudavo, parduodavo.
Spiritą, kaip aiškina G. Žukauskienė, supilstydavo į 200 ir 300 litrų talpos
nerūdijančio metalo statines ir išveždavo į Panevėžį: „Vienu metu važiuodavo po
dešimt vežimų (žiemą rogių), sukinkytų po du arklius. Viename vežime veždavo po
dvi statines.“
Spirito varymas iš bulvių buvo sunkus ir sudėtingas procesas. Tai patvirtina
šiandieniniai spirto varytojai. Pasak jų, jau seniai atsisakyta spiritą gaminti iš bulvių,

152
nes „su jomis daug terlionės ir išeiga daug prastesnė“. Dabar tik Lenkijoje yra likusi
viena gamykla, kuri tęsia spirito gamybą iš bulvių, tačiau geriausia pasaulyje etilo
alkoholio gamybos žaliava šiandien laikomi rugiai.
Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, Baisogalos dvarą ištiko toks pat likimas kaip
ir visus Lietuvos stambius ūkius: V. Komaras buvo areštuotas ir ištremtas į Pietų Sibiro
Barnaulo sritį, kurioje ir mirė. Dvarininko šeima spėjo pasitraukti į Kauną, o vėliau
Rožė Komarienė su dukra Marija, padedamos giminių, emigravo į Lenkiją. Vėliau
buvusio dvaro rūmais ir jų žemėmis naudojosi jau kiti šeimininkai, čia buvo įsikūręs
tarybinis ūkis, dar vėliau – paskirti nacių administratoriai.
Kazys Bronius Strolys, tyrinėjęs savivaldą okupuotame krašte, yra rašęs, jog
vokiečių okupacinės valdžios atstovų Baisogaloje nebuvo: „Tuos trejus metus čia
tvarkėsi viršaitis su savo pavaldiniais. Tiesa, iš pradžių Komaro dvarui vadovavo iš
fronto atsiųstas „šlubas vokietis“ Albertas, bet vėliau darbus ūkyje rikiavo vietiniai
valdytojai. Gyvulių bandos buvo išlikę, čia veikė, kaip ir prieš karą, spirito gamykla,
kasdien pagamindama apie 500 litrų spirito, joje dirbo 4 darbininkai. 1944 metų vasarą
vokiečiams pasitraukus, kurį laiką gaminamą spiritą išsidalydavo vietiniai gyventojai
ir jo buvo pripildytos visos talpyklos.“ Tai patvirtina ir J. Pilvinsko prisiminimai: jis,
dirbdamas spirito varykloje, sau parsigabenęs apie pusę tonos spirito.
Po karo didžiąją dvaro rūmų dalį užėmė Baisogalos progimnazija, vėliau –
vidurinė mokykla, dar vėliau buvo atkeltas Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos
mokslinio tyrimo institutas, kuris ten tebėra ir dabar.
Šiandien spirito varykla Baisogalos dvaro teritorijoje atrodo graudžiai:
apgriuvusios ir aptriušusios sienos, išdaužyti ir neužkalti langai, pro kuriuos viduje
matyti šiukšlynas, įvairios nuolaužos. Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis tikina
norįs, kad atsirastų lėšų renovuoti tą pastatą, juolab kad visas čionykščio dvaro
kompleksas tvarkomas ir vis gražėja.
Duomenų apie Diktariškių dvaro spirito varyklą beveik nerasta. Žinoma tik, kad
šis Šaukoto seniūnijoje esantis valstybės saugomas objektas turi aukščiausią statusą, o
į Kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktas 1997 m.

Iš Diktariškių dvaro teritorijoje veikusios spirito varyklos dabar likę tik tiek

153
 Vėjo malūnai
Kova su vėjo malūnais – taip sakoma apie kokį nors beviltišką, sunkiai įrodomą ar
apginamą reikalą, nuostatą. Kaip Migelio Servanteso Don Kichoto laikais... Iš tikrųjų
vėjo malūnai istorijoje buvo vienas iš ypač svarbių žmogaus išradimų, įgalinęs jį vėjo
jėga palengvinti įvairius savo darbus.
Radviliškio rajono kultūros paveldui reikšmingi du tokie objektai.

Europinėmis
lėšomis
atnaujintas
Kleboniškių
kaimo vėjo
malūnas

Kleboniškių kaimo vėjo malūnas su technologine įranga. Jis rymo Daugyvenės

upės kairiajame krante, ant kalvelės, šalia kelio Pakalniškiai–Rozalimas. Malūnas
1971 m. įrašytas į vietinės reikšmės paminklų sąrašą, o 1997 m. – į Lietuvos
Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą.
Malūno lankytojams papasakojama, kad jis pastatytas 1884 metais. Meistras
Šiaulinskis statinį rentė olandiško tipo – medinį, aštuoniakampį, su lauko akmenų
pamatais. Iki Antrojo pasaulinio karo malūno girnos malė aplinkinių kaimų ūkininkų
grūdus, o nuo 1946-ųjų, kai pradėti kurti kolūkiai, valdžia malūną atėmė ir čia malė
savo derlių. 1975 metais pastačius elektros variklį, malūno sparnai nustojo suktis,
pastatas stovėjo apleistas. Porą kartų jį bandyta atgaivinti, tačiau akmeninės girnos vėl
malti pradėjo tik 1998-aisiais ir tai darė iki 2006-ųjų.

154
 Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus
Prascevičius aiškino: praūžė viesulas, audra, nulaužė vieną sparną, paskui aplaužė
kitą, ir malūnas liko be sparnų. Imtasi rekonstrukcijos, kuriai iš europinių fondų buvo
skirta 300 tūkstančių eurų. Pakeistos supuvusios vidaus konstrukcijos, naujai apkalta
statinio išorė, uždėta rekonstruota malūno kepurė, pagaminti sparnai. Teko remontuoti
ir pačius grūdų malimo mechanizmus – keisti krumpliaračius, taisyti girnas. Po
rekonstrukcijos malūno kepurė pasukama grąžulu, sparninio veleno galva išlieta iš
ketaus. Trijuose malūno aukštuose išdėstyti mechanizmai: sparninis velenas su
didžiuoju krumpliaračiu, statvolis su viršutiniu mažu ir apatiniu dideliu
krumpliaračiais, girnapusių iškėlimo „žirklės“ ir kita.
Viskas vyko taip. 1989 metais, pradėjus kurti Daugyvenės kultūros istorijos
muziejų-draustinį, kilo sumanymas malūną įjungti į Kleboniškių kaimo buities
ekspoziciją: jį suremontuoti ir eksponuoti su autentiškais veikiančiais mechanizmais.
Buvusio malūnininko našlė Monika Zenkevičienė tam pritarė, pageidavo, kad
malūną perimtų muziejus, toliau remontuotų, tvarkytų ir prižiūrėtų.
1996 m. Daugyvenės muziejus įsigijo du 12 m ilgio ąžuolų kamienus bei kitos
reikiamos medienos ir pradėjo restauruoti malūną. Į darbą buvo pakviestas Paežerių
malūno savininkas Petras Liepa, kuris noriai sutiko malūną suremontuoti, padaryti
sparnus ir jį paleisti. Jis padarė naujus ąžuolinius posparnius, „brūžtikius“, pagamino
sparnus, tvarkė girnas, remontavo krumpliaračius, sutrūkinėjusius krumplius keitė
naujais, sutvarkė maišų pakėlimo mechanizmą ir kitus įrengimus. Sudėtingi buvo
sparnų montavimo darbai, juos teko atlikti dideliame aukštyje. Meistrui talkino E.
Oginskis ir S. Rakšnys.
1998 m. sausio mėnesio pabaigoje, dalyvaujant M. Zenkevičienei, meistrui P.
Liepai, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojams ir gausiam
žurnalistų būriui, Kleboniškių malūnas atgijo, ėmė mojuoti sparnais. Tų pačių metų
kovo pabaigoje buvo sumaltas ir pirmasis maišas grūdų.
Kaip apie šį objektą rašė A. Mikšienė, užsukti į malūną tikrai įdomu, nes pasijauti it
tikro malūnininko darbo vietoje. Pirmame aukšte įrengti aulai miltams į maišus
suberti, volo didysis krumpliaratis, girnų ašys, pasienyje pastatytas piklius. Ant jo
užrašyta data – „1884“. Antrajame malūno aukšte įrengtos dvejos girnos su kubilais ir
bertuvėmis grūdams: prastiems miltams malti ir pikliavotiems.
Trečiajame aukšte – maišų keltuvas ir dėžės grūdams suberti. Maišai iš pirmojo
aukšto į trečiąjį pakeliami grandine, pritvirtinta prie maišų keltuvo. Malūno sparnai
dideli, platūs ir ilgi, beveik siekia žemę, pritvirtinti prie ąžuolinių „brūžtikių“, kurie
kryžmais perkišti per sparninio veleno galvą. Malūno kepurėje įrengtas mechanizmų
stabdys. Stabdant malūną, stabdys užgula sparninio veleno krumpliaratį ir malūnas
sustoja. Prieš pradedant malti, malūno kepurė pasukama prieš vėją, naudojant
„ožiuką“ (specialų įrenginį su voleliu), per kurį perkišta kartis. Užkabinus „ožiuką“
ant ąžuolinio stulpelio, nuo volelio einanti grandinė kabinama prie malūno grąžulo
uodegos. Sukant „ožiuko“ volelį, grandinė įsitempia, traukdama grąžulo uodegą, ir
taip kepurė pasisuka. Aplink malūną į žemę įkasti aštuoni ąžuoliniai stulpeliai
„ožiukui“ užkabinti. Pasukus sparnus prieš vėją, ant jų kabinamos drobinės burės,
nukeliamas stabdys ir malūno sparnai pradeda suktis, išjudindami girnas. Maišai iš
vežimo sukraunami pirmajame aukšte, čia ant jų užneriama grandinė. Pakėlimo
mechanizmui sukantis, vyniojama grandinė, kuri ir užtraukia maišus į trečiąjį aukštą.
Grūdai supilami į dėžes, iš jų patenka į bertuves virš girnų jau antrame aukšte.

155
Malūnininkas iš bertuvės pamažu, nedidele srove leidžia grūdus į girnas ir malūnas
pradeda malti.
Visą šį procesą, iš anksto susitarus, įmanoma pamatyti ne tik čia rengiamų
edukacinių programų dalyviams, bet ir visiems malūno lankytojams –
pademonstruojamas grūdų malimo procesas, atskleidžiami malūno veikimo principai.
Malūnas sulaukia daugybės lankytojų, tarp kurių yra buvę šalies vadovaujančių
institucijų atstovai, paveldosaugininkai, muziejininkai, svečiai iš užsienio, pavieniai
turistai ir jų grupės, kiti. Veikiančio malūno muziejinė paskirtis leidžia lankytojams
geriau pažinti šį unikalų technikos paminklą.

Istoriją liudijantis
Radviliškio
malūnas

Radviliškio vėjo malūnas. Jo likimas visiškai kitoks. Šis malūnas stovi miesto
pakraštyje, tiksliau – Vaidulių kaime. Anot įvairių pasakojimų, jis žymi labai
reikšmingo istorijos įvykio – Lietuvos kariuomenės lemtingųjų kautynių su
bermontininkais 1919 metais – vietą. Ten neseniai buvo surengta įspūdinga šio
istorinio mūšio rekonstrukcija.
Tiesa, vis dar nėra įrodyta, tad nuomonės nesutampa, ar Lietuvai pergalingos
kautynės iš tikrųjų įvyko būtent prie šio malūno. Savivaldybės Paveldosaugos ir
turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis sako, kad, nežiūrint to, malūnas „tapo šio mūšio
simboliu. Mūšis nevyko ribotame plote, o aplink visą Radviliškį, tad nemanau, jog
blogai, kad tai įvardijama kaip kovų su bermontininkais vieta“.

156
 Radviliškio vėjo malūnas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą
įrašytas 1993 metais. Įrašai nurodo, kad objektas pasižymi vertingomis
architektūrinėmis, inžinerinėmis, istorinėmis bei kraštovaizdžio savybėmis. Tai –
aštuoniakampio plano, keturių aukštų su aštuoniakampe kupolo formos kepure
statinys. Neišlikęs medinis apeigos tiltelis, tad būklė įvertinama tik patenkinamai.
XIX a. pabaigoje statytas malūnas pasižymi vertingomis stačiakampėmis langelių
angomis fasaduose, arkinėmis durų angomis, lauko akmenų mūro netinkuota pirmojo
aukšto siena bei dar daugeliu kitų aspektų, tačiau viską negailestingai ardo laikas.
Malūnas, kaip mato daugelis krašto gyventojų bei svečių, po truputį griūva. Jo durys
užrakintos, pro plyšius viduje matyti netvarka. Savivaldybės atstovai tikina, kad ir
stogas jau kiauras, bet, panorus praeities paminklą tvarkyti, susidurta su rimta
problema.
Paaiškėjo, kad malūnas šiandien turi du savininkus – vienas jau iškeliavęs anapilin,
jo artimieji teisių į paveldėtą nuosavybę nepareiškę. Kitas buvo surastas, tačiau lėšų
remontui jis neturi. V. Simelio aiškinimu, bandyta tartis, kad malūną padovanotų
Radviliškio rajono savivaldybei, tada, vykdant įvairius projektus, būtų galima jį
atstatyti, pritaisyti ir nulūžusius sparnus. Tačiau tai – dar tik pradžia ilgo kelio, kuris
laukia priešakyje. Kol kas Radviliškio rajono savivaldybė, prižiūrinti rajone esančius
kultūros paveldo objektus, čia jaučiasi bejėgė. „Šiandien tiesiog tegalime žiūrėti, kaip
griūva ir akyse nyksta kraštui svarbus objektas“, – pripažįsta V. Simelis.
Kultūros vertybių registre yra įrašyti Alksniupių, Paežerių, Giedraičių,
Baltosios kaimų, Baisogalos dvaro vėjo malūnai.

Alksniupių kaimo vėjo malūnas

157
Baisogalos dvaro vėjo malūnas Giedraičių vėjo malūnas

Baltosios kaimo malūnas

158
 ĮVYKIŲ VIETOS

159
 Lietuvos partizanų ryšininkų Miknių sodyba
Šis Kultūros paveldo objektas Grinkiškio seniūnijos Minaičių kaime kartais
vadinamas antraisiais šalies Parlamento rūmais, antrąja ar istorine sostine. Kalbama
apie tenykštę Miknių-Petrėčių sodybą, kur gyveno šviesaus atminimo Stanislovas ir
Antanina Mikniai su dukterimis Terese, Mikalina, Julijona ir kur dabar šeimininkauja
pastaroji – Julijona Mikniūtė-Petrėtienė.
Radviliškio rajono
Grinkiškio seniūnijos
Minaičių kaimo
Miknių-Petrėčių
sodyba – itin
reikšminga vieta
šalies istorijai

Jau tradicija tapo čia kasmet rengti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimus.
Sodyboje vyksta ir kitų renginių, ją lanko turistai, žygeiviai, kariai, moksleiviai, joje
įsimintini susitikimai, istorijos pamokos. Sodyboje lankėsi Lietuvos, Latvijos ir
Estijos prezidentai, kiti garbūs svečiai.
Partizanų ryšininkų Miknių sodyboje iškastame bunkeryje 1949 metais gyveno
aštuonių Lietuvos partizanų apygardų vadai ir rašė istorinę Deklaraciją. Joje buvo
išsakytas noras atkurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą. Šis dokumentas kartu
su kitais įteisino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Tam tikslui pasiekti dėtos didžiulės
partizanų, ryšininkų pastangos, paaukota daug gyvybių. Deklaraciją 1999 m. Lietuvos
Respublikos Seimas pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės
aktą.
Kultūros vertybių registre taip apibūdinama šio objekto reikšmė: „1949 m. vasario
10–22 d. partizanų ryšininkų Miknių sodyboje vyko Lietuvos partizanų sričių ir
apygardų atstovų suvažiavimas. Suvažiavime priimti dokumentai sudarė teisinį ir
politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują
pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo
pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę
teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.“
Nepriklausomos Lietuvos, deja, nesulaukė nė vienas partizanas iš tų, kurie Miknių
sodyboje pasirašė Deklaraciją. Tylos minute čia kasmet pagerbiami žuvusieji: Bronius
Liesis-Naktis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras
Bartkus-Žadgaila, Leonardas Grigonis-Užpalis, Vytautas Gužas-Kardas bei suimti ir

161
sušaudyti Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Jonas Žemaitis-Vytautas. Iškilmingų
minėjimų metu padėjus gėlių prie atminimo memorialo, nuaidi ir trijų šūvių salvės –
Lietuvos valstybei, Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei bei signatarams.
Sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė-Petrėtienė koresopondentei Aušrai
Mikšienei pasakojo anuos įvykius menanti taip aiškiai, lyg jie būtų nutikę vakar:
„Praėjo jau tiek metų, o atrodo, lyg viskas buvo neseniai. Aš jau nuo dešimties metų
žinojau, kas yra enkavėdistai ir kas yra stribai, partizanai, kuriuos vadindavo
miškiniais. Būdavo, ateina naktį, liepia uždaryti šunis ir šviesą prigesinti.
Pasikalbėdavo su tėvais, pabendraudavo. Ir taip tęsėsi iki pat 1948 metų. O tais metais,
spalio mėnesį, atėjo šeši vyrai – du vietiniai ir kiti tik iš matymo žinomi. Pradėjo
prašyti, kad leistų tėvai bunkerį išsikasti, nes žiemą sunku miškuose išsilaikyti. Tėtis
leido. Per tris naktis šeši vyrai ir išsikasė. Kasė naktimis, dieną miegodavo ant šieno,
žemes išveždavo anksti rytą tėtis, pasikinkęs arklį. Jas išpylęs apardavo, kad raudono
molio nepastebėtų kaimynai. Bunkeris buvo nedidelis, šešių kvadratinių metrų, bet
tvirtai įrengtas, net 70 centimetrų storio žemių sluoksniu užpiltos lubos, kad, virbalu
badant, nebūtų aptikta slaptavietė. Jie mums pasakė, kad gyvensime ir nieko
neįsileisime, išeisime ir pareisime, čia mūsų reikalai bus. Taip ir gyveno per žiemą.
Sausio pabaigoje jie išėjo, kaip patys sakė, su svarbiais reikalais. O vasario pradžioje
grįžo su vadais. Liesis ir Grigonis buvo mums žinomi, o kiti nepažįstami, ginkluoti,
uniformuoti.“

Istorinės sodybos šeimininkė

Julijona Mikniūtė-Petrėtienė
ir Radviliškio rajono
savivaldybės Paveldosaugos
ir turizmo skyriaus
vedėjas Vytautas Simelis

Moteris puikiai pamena tą naktį. Tėvai buvo išvykę į vestuves, o namuose likusios
tik ji ir vyriausioji sesuo. Išgirdo sutartinį beldimą į sutartą vietą – triskart į langą – ir
sesuo drąsiai atvėrė duris. „Sesuo labai išsigando, kai pamatė nepažįstamus vyrus.
Tačiau Grigonis liepė atidaryti bunkerį, nes parsivedė svečių. Rytą, kai atsikėlė, ji
jiems ir valgyt paruošė. Kai grįžo tėvai, papriekaištavo Grigoniui, kad parsivedė
nepažįstamų žmonių, nors žadėjo nieko neįsileisti. Baiminomės, kad ir juos išduos, ir
mūsų šeimą pražudys. Tačiau jis nuramino, kad tie vyrai – visos Lietuvos partizanų
vadai ir rengs posėdį. Jie buvo susitarę rinktis Balandiškyje, tačiau ten nebuvo
bunkerio. Suėmė vieną ryšininkę, o jie baiminosi, kad gali išduoti, tad atvyko pas mus,
kur, kaip jiems atrodė, buvo kur kas saugiau.“
Vasario 16-ąją šalies apygardų partizanų vadai pasikvietė ir Julijonos Mikniūtės-
Petrėtienės tėtį, kad dalyvautų susirinkime: „Tėvukui paskyrė apdovanojimą už

162
pasiaukojimą ir globą, nes mūsų likimas, jei kas susektų, būtų toks pat kaip jų. Jie
sugiedojo himną, pasirašė Deklaraciją ir dar savaitę tvarkė dokumentus. Tie buvo
surišti pundeliais ir sudėti į bidoną, kuris užkastas mūsų sodyboje. Ir išsiskirstė visi...
Tais pačiais metais, rugpjūčio 13-ąją, vyko kautynės už 7 kilometrų, žuvo mums
pažįstami partizanai...“
Kaip rajono spaudoje rašė grinkiškiečiai kraštotyrininkai Audra ir Klemas
Indrėkai, bendravę su J. Mikniūte-Petrėtiene, suvažiavimo dokumentai su visu bidonu
buvo užkasti prie šulinio svirties. Vėliau L. Grigonis-Užpalis liepė juos perdėti į kitą
vietą, kad būtų sausiau. Tėvas tai padarė su kita dukterimi Terese, bet ši paskui pamiršo
tikslią vietą. Dėl to dokumentai rasti tik 2004 metais, kai buvo statomas priestatas prie
namo pietinio galo. Pirmiausia rado užlakuotą butelį su dokumentais, giliau – ir
bidoną. Nieko šeimininkai neatidarė, o pranešė Auksutei Ramanauskaitei-
Skokauskienei (partizano Vanago dukrai), kuri atvažiavo, atidarė ir dokumentus
išsivežė. Paketai buvo stebėtinai gerai išsilaikę.

Šiame bidone buvo

paslėpti ir sodyboje
užkasti partizanų
vadų suvažiavimo
1949 m. dokumentai
Bunkeris išliko iki 1953 metų, bet po 1952-ųjų jame niekas nebegyveno. Teresės
Mikniūtės atsiminimuose teigiama, kad paskutinis bunkerį paliko partizanas
Mingilas. 1953 m. sodybos šeimininkas rado įlūžusį bunkerio kraštą. Privežęs
akmenų, jį užvertė, paskui vieta buvo išlyginta.
Tėvas Stanislovas Miknius buvo suimtas 1954 metų vasarį, išvežtas į Šiaulius. Ten
jį tardė, bet nebemušė, tik gąsdino. Klausinėjo apie bunkerį, partizanus, dokumentus.
Dėl bunkerio teko prisipažinti, o apie dokumentus nieko nepasakė. Jei Stalinas dar
būtų gyvas, represijų tikrai nebūtų išvengęs – taip drąsiam minaitiškiui tada ir pasakė
kvotėjai.
J. Mikniūtė-Petrėtienė pasakoja, kad tik po daugelio metų suprato, kokią auką tėvai
sudėjo ir į kokį pavojų įtraukė savo šeimą: „Aš dabar labai didžiuojuosi savo tėvais,
kurie taip aukojosi dėl Lietuvos. Buvau paauglė, tačiau tėvai nelaikė mums paslapčių.
Aš buvau namuose pagrindinė sargybinė. Reikėdavo ruošti maistą ir sergėti, kad
kaimynas užėjęs nepamatytų, kam tas maistas ruošiamas. Skalbiau, o rūbus, slėpėme.
Džiovinome naktį palėpėse, prie krosnies, kad kas neužeitų ir nepamatytų tiek daug
vyriškų rūbų. Nors ir tuomet, būdama paauglė, suvokiau viską, tik dabar, sulaukusi
tėvų metų, suprantu, kaip jiems reikėjo jaudintis. Ir dėl vaikų, ir dėl visos šeimos...
Labai gera, kad nenuėjo veltui partizanų numintas takelis, kad čia – lankoma vieta ir

163
visi prisimena anų dienų prasmę. Tos dienos, naktys ir šiandien mano atmintyje
siaubingos. Juk niekada nežinojome, kas gali užklupti ar užeiti. Gyvenome su
nuolatine neapsakoma baime ir įtampa. Laimė, išdavystės mus aplenkė... O mūsų
šeima visa tai laikė gilioje paslaptyje. Kai buvo iškastas bunkeris, prisiekėme ir mes, ir
jie, kad neišduosime vieni kitų. Net giminės ir patys artimiausieji nežinojo, ką darome
ir kas vyksta mūsų kieme.“
„Gera man širdyje, kad galiu visiems pasakoti šią istoriją“, – žiūrėdama į tėvų
nuotrauką su ašaromis akyse Aušrai Mikšienei pasakojo Julijona Mikniūtė-Petrėtienė.
Jos teigimu, tik 1995 metais buvo pripažinta, kad čia pasirašyta Deklaracija: „Pas mus
dokumentai buvo dar neatrasti, tačiau surado kitus dokumentus, kuriuos vadai išsinešė
ir paslėpė savo apygardose. Tuomet prie gyvenamojo namo buvo prikalta informacinė
lenta, kieme pasodintas ąžuoliukas. Nuo tų metų čia pradėti rengti ir Vasario 16-osios
minėjimai.“

1949 m. įvykius įamžinęs memorialas Minaičiuose,

Miknių sodyboje
Vėliau nuspręsta atkurti visa, kaip buvę. 2003-aisiais pastatyti paminkliniai
akmenys partizanų vadams, paskui iškilo dabar stovintis didingas paminklas. 2010
metų gegužės 3-iąją darbo ėmėsi archeologai, kurie, padedant sodybos šeimininkei,
netruko atkasti užpiltus bunkerio pamatus. Ūkinis pastatas buvo perkeltas į kitą vietą.

164
 Dabar istorinis statinys atkurtas: kiek pakeistas buvęs svirnas, o po grindimis –
bunkeris. Įėjęs čia pasijunti lyg patekęs į praeitį – erdvė kupina iš muziejaus atvežtų
rūbų, indų, smulkmenų, sukuriančių autentišką dvasią. Pastate daug fotografijų,
padėkų sodybos šeimininkams už istorinius nuopelnus, už tai, kad leido kasti bunkerį,
dokumentų, kitų eksponatų. Išskirtinai gera ir įdomu, kad visa tai aprodyti ir apie viską
gyvai papasakoti gali pati tų įvykių liudininkė – toje sodyboje tebegyvenanti, ordinu
„Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanota Julijona Mikniūtė-Petrėtienė.
„Atiduok Tėvynei,
ką privalai“, – taip
pavadinta svirno ekspozicija

Po svirno grindimis
atkurtoje bunkerio
erdvėje – iš muziejaus
atvežti rūbai, indai,
kiti eksponatai,
sukuriantys autentišką
dvasią

Ekspozicijoje – ir
šios istorinės vietos
kasinėjimų akimirkos

165
 Lietuvos partizanų ryšininkų Sajų sodyba
Kovos už laisvę – vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės istorijos ir lietuvių
atminties epizodų. Su jomis susijusi partizanų rėmėjų Sajų sodyba Balandiškyje,
Grinkiškio seniūnijoje. Jos istorija dažniausiai pateikiama kartu su Miknių sodybos,
esančios netolimuose Minaičiuose.

Teigiama, kad Sajų sodyba – itin reikšminga ne tik šiam kraštui,

bet ir visos šalies istorijai
Ši nuošali ir kukli sodyba neturi oficialaus adreso, tačiau žinoma kaip Sajų sodyba.
Vardą ji gavo nuo šeimininkų – Sajų – pavardės. Pirmasis šeimininkas Stanislovas
Sajus Balandiškyje įsikūrė 1924 metais. Toji žemė jam atiteko kaip valstybės dovana
už dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose. Savo amžių čia nugyveno
Stanislovas, jo žmona Elžbieta, dukra Genovaitė. Pastarajai mirus, 1994 m. sodyba
buvo apleista. Jos būta neturtingos ir nedidelės: stovėjo medinis gyvenamasis namas,
ūkinis pastatas, šulinys, keli kiti nedideli statiniai, buvo sodas.
Anot Aušros Mikšienės, šiandien likę dar mažiau – tik gyvenamojo namo
griuvėsiai ir sodas. Ko gero, viskas taip ir toliau būtų dūlėję, nepastebimai išnykę kaip
šimtai kitų Lietuvos kaimo sodybų. Bet vienas praeities įvykis neleido visiškai
užmiršti šios sodybos. Pasak įvykių liudininko Viktoro Šniuolio-Vitvyčio
prisiminimų, ką patvirtina ir kai kurie tyrimai, Sajų namų belangėje kamaraitėje buvo
paruošti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimo dokumentai.
LLKS tapo svarbiausia pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, apėmusi
visos Lietuvos teritoriją. Tai iš esmės Lietuvos valstybingumo istorijai reiškia tą patį,
ką ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimas. Tad manoma, kad Sajų sodyba mūsų
atminčiai yra tiek pat svarbi, kiek ir Vilniaus sporto rūmai, kuriuose 1988 metais įvyko
LPS steigiamasis suvažiavimas.
Skelbiama, kad jau nuo 1946 metų laisvės kovotojai į šią sodybą užsukdavo
pailsėti ir pasistiprinti.
Po 1949 m. vasario mėn. partizanų ryšininkų Miknių sodyboje įvykusio partizanų

166
vadų suvažiavimo Sajų sodyboje (daržinėje įrengtame bunkeryje) veikė LLKS
Visuomeninės dalies štabas, leistas LLKS periodinis leidinys – laikraštis „Prie
rymančio rūpintojėlio“.
Sajų sodybos bunkeryje ne kartą lankėsi, žiemojo ar sužeisti gydėsi partizanai. Ne
veltui sodybos šeimininkė Elžbieta Sajienė amžininkų vadinta partizanų motina.
Vadinasi, Sajų sodyba Balandiškyje galėtų būti vadinama Lietuvos savanorio sodyba,
Lietuvos partizanų ryšininkų sodyba ir dar drąsiau – Lietuvos valstybingumo ir laisvės
centru.
Laisvės židinys Sajų sodyboje gyvavo iki 1952 metų. Tų metų rudenį buvo
susektas bunkeris, o sodybos šeimininkai suimti.
Tačiau šį istorinį objektą dabar gaubia ne tik skirtingi pasakojimai, bet ir aršios
diskusijos.
Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis
pasakoja: „Apie Lietuvos partizanų kovas liudija daugiau nei trys šimtai vietų ir
statinių, įtrauktų į oficialų šalies Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Vienas iš tokių objektų ir yra vieta Balandiškio kaime.“
Registro dokumentuose taip pat nurodoma, kad Sajų sodybos gyvenamosios
trobos kamaraitėje, daržinėje, 1949-ųjų rudenį iškastoje slėptuvėje-bunkeryje nuo tų
metų spalio iki 1950 metų sausio veikė LLKS Visuomeninė dalis (štabas) ir buvo
leidžiama vyriausiosios vadovybės spauda, rengiamas ir spausdinamas jau paminėtas
Prisikėlimo apygardos laikraštis „Prie rymančio rūpintojėlio“, o Sajų šeima
visokeriopai rėmė, globojo jų sodyboje apsistojusius partizanus. Anot Lietuvos
istorikų, Sajų sodyba ypatinga ir tuo, jog simbolizuoja pozityviąją, viltingąją laisvės
kovų pusę, kai dauguma saugomų laisvės kovų vietų mena tragiškus tos epochos
įvykius.
Kaip minėta, šios sodybos praeitis glaudžiai siejasi su vos už keturių kilometrų,
Minaičių kaime, esančia Miknių sodyba – abi jungia tas pats partizaninis judėjimas ir
šalies istorijai itin reikšmingo dokumento pasirašymas.
„Yra įvairių pamąstymų. Galbūt istorinė Deklaracija turėjo būti pasirašyta ne
Minaičiuose, o būtent Sajų sodyboje. Manoma, kad šios minties buvo atsisakyta dėl
baimės būti susektiems, todėl partizanų vadai susibūrė netoliese, Minaičiuose. Pagal
kitą versiją Sajų sodyboje vyko tik dokumentų parengiamieji darbai, prieš pasirašant
Deklaraciją Miknių sodyboje. Dar viena nuomonė – kad būtent Sajų sodyboje buvo
susirinkę visi partizanų vadai, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro išvados nurodo, kad to pagal chronologiją lyg ir negalėjo būti“, – aiškina
V. Simelis.
Dėl Sajų sodybos skiriasi nuomonės, netyla aršios diskusijos. Kaip savo
straipsniuose primena A. Mikšienė, 2013 metų kovo mėnesį Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) išplatino raštą „Dėl istorinių faktų
iškraipymo“, kuriame teigiama, kad viešojoje erdvėje ne kartą buvo paskleista
informacija esą Balandiškio kaimo Sajų sodyboje 1949 metų vasarį vyko visos
kovojančios Lietuvos partizanų suvažiavimas bei buvo įkurtas Lietuvos Laisvės
Kovos Sąjūdis. Tokia informacija įvardyta kaip „istorinių faktų iškraipymas“ ir
konstatuota, kad nerasta jokių archyvinių duomenų apie galimą Sajų sodybos
Balandiškio kaime vaidmenį 1949 metų LLKS suvažiavime. Vėliau LGGRTC
darbuotojai ne kartą viešai pareiškė, kad šią, anot jų, klaidingą informaciją skleidžia
žiniasklaida bei moksliniai akademiniai leidiniai.

167
 Tuo itin pasipiktino visuomenininkai. Štai skulptoriaus Gintauto Lukošaičio rašte
rašoma: „Tendencingai nutylima, kad pats LGGRTC iki 2013 metų kovo mėnesio
viešojoje erdvėje palaikė ir skleidė prielaidą, kad Sajų sodyboje galėjo susirinkti
būsimi LLKS signatarai; taip pat LGGRTC specialistų klaidingais nelaikyti ir
nekvestionuoti buvusio partizano Viktoro Šniuolio liudijimai (dabar šie liudijimai
LGGRTC staiga pradėti traktuoti kaip klaidingi, o jais besiremiantys kaip klaidingos
informacijos skleidėjai).“ Rašte taip pat patikinama, kad partizanų ryšininkų Sajų
sodybos Balandiškyje išsaugojimo visuomeninės iniciatyvinės grupės atstovai ir
toliau kryptingai rūpinsis šios sodybos išsaugojimu bei atgaivinimu, paverčiant ją
Lietuvos laisvės kovų atminties centru, kad tikimasi valdžios bei savivaldos institucijų
konstruktyvaus bendradarbiavimo ir paramos, taip pat primenama, jog Sajų sodyba
yra valstybės saugomas, nacionalinę reikšmę turintis kultūros paveldo objektas.
Apie nesutarimus tuo klausimu liudija ir kitas dokumentas – prieš kelerius metus
Radviliškyje paskelbta rezoliucija, kurioje rašoma, kad diskusijos dėl Lietuvos
partizanų ryšininkų Sajų sodybos namo išsaugojimo ir pritaikymo dalyviai,
atstovaujantys Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Lietuvos nacionaliniam komitetui,
Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros
ministerijos, Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių universitetams, Panevėžio žygeivių klubui
bei kitoms visuomeninėms organizacijoms, išklausė dr. Vykinto Vaitkevičiaus, Aistės
Čepulytės pranešimą „Iš Balandiškio istorijos arba Sajų sodybos vertė“, dr. Salvijaus
Kulevičiaus pranešimą „Lietuvos laisvės kovų atminties centras: idėja ir koncepcija“,
daugelio diskusijos dalyvių pasisakymus ir bendru sutarimu nusprendė, kad reikia
atlikti reikalingus, būtinus sodybos namo restauravimo projektui tyrimus, taip pat
kreiptis į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos ir prašyti skirti
lėšų Sajų sodybos namo restauravimo projektui parengti. Rezoliucijoje skelbiama,
kad projekte būtina numatyti sodybos namo atkūrimą tradicinės medinės
architektūros būdais ir priemonėmis, išsaugant kuo daugiau autentiškų namo dalių bei
elementų, siekti, kad būtų atkurti visi sodybos elementai – šulinys, ūkinis pastatas,
jame 1949–1952 metais veikęs Vyriausiosios vadavietės bunkeris, kurio vieta yra
įrašyta į Kultūros vertybių registrą, bei sodas. Atsižvelgiant į sodybos, kaip
nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objekto, istorinę vertę ir
visuomenės rodomą susirūpinimą dėl jos išsaugojimo, rekomenduota visapusiškai
remti sodyboje vykdomus tyrimus, organizuoti talkas ir pakviesti jose dalyvauti
Lietuvos kultūros paveldo ekspertus, o atkuriant Kultūros vertybių registre nesančias
dalis – kultūros ir istorijos žinovus, visus geros valios žmones.
Išsamesniems tyrimams kelią nutiesė Radviliškio rajono savivaldybė, 2009 metais
išpirkusi Sajų sodybą iš tuometinių šeimininkų. Tačiau, apsilankius tame Lietuvos
istorijai reikšmingame objekte, vaizdas nedžiugina: sienos paramstytos, o langai
užkalti.
V. Simelis pasakoja, kad ilgą laiką dėl įvairių priežasčių Sajų sodybai nebuvo
užtikrinta derama apsauga – daržinė-tvartas sugriuvo, o gyvenamasis namas palengva
virto griuvėsiais. Būklė kiek pagerėjo tik 2010 metais, kai visuomenės iniciatyva už
paaukotas lėšas gyvenamasis namas buvo uždengtas stogine. Bet ji buvo tokia
nepatvari, kad tą patį darbą vėliau teko pakartoti ir naujajai sodybos šeimininkei –
Radviliškio rajono savivaldybei. 2012 metų pavasarį priimtas sprendimas sodybą
atkurti, tačiau kol kas rimtų veiksmų nesiimta. „Tiesa, galvojant, kad būtų galima

168
atkurti sodybą, vertėtų nepamiršti ir to, kas jos laukia vėliau – ar verta atkurti Sajų
sodybą, investuoti savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento lėšas, kai vos už
keturių kilometrų gyvuoja naujam gyvenimui prikelta Miknių sodyba, kasmet Vasario
16-ąją suburianti galybę svečių?“ – svarsto Radviliškio rajono savivaldybės
Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas.
Nors panašių dvejonių nestinga, siekiant paspartinti prasidėjusį sodybos
atgaivinimo procesą, jau yra įgyvendinamas projektas „Laisvės kovų atmintis: Sajų
sodybos Balandiškyje aktualizavimas ir atgaivinimas“. Pagrindinė veikla –
akademinio jaunimo stovykla-seminaras.
Kaip rašo Aušra Mikšienė, atrodo, kad tos stovyklos dalyviams ši vieta – itin
reikšminga. Štai Šarūnė Sederavičiūtė iš Vilniaus universiteto sakėsi, kad Sajų sodyba
jai visada turės didelę sentimentalią vertę, susijusią su prisiminimais iš šios stovyklos:
„Tačiau, nuolat galvojant apie Sajų šeimą bei rezistencinį judėjimą, išsikristalizavo ir
gilesnė simbolinė prasmė – Balandiškis įsitvirtino kaip šviesiosios partizaninio
laikotarpio pusės ženklas, čia buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos vizija, o pati
vieta niekada nebuvo sulaistyta miško brolių krauju.“
Vienybės simboliu sodybą pavadino ir Agnė Stanislovaitytė iš Šiaulių universiteto:
„Į stovyklą susibūrė nemažai gražaus akademinio jaunimo, o tai rodo bendrumą ir
siekius, jog vis dėlto tai yra svarbu. Juk jaunimas kaip tik ir yra toji grandis, kuri
reikalinga paveldo puoselėjimui. Tai ir pilietiškumo, visuomeniškumo, bendrumo
pavyzdys, kad Sajų sodyba yra ne tik bendruomenės, bet ir visos Lietuvos reikalas. Ir
kad apskritai mūsų paveldas yra nusipelnęs, jog jį saugotų, kad būtų paliktas ateities
kartoms.“
Sajų sodyba
Balandiškyje
sulaukia ja
besidominčiųjų

Sajų sodyboje
atliekami
archeologiniai
kasinėjimai

169
 Žydų masinių žudynių vietos ir kapai
Kultūros vertybių registre yra keturios žydų masinio žudynių vietos ir kapai:
Radviliškio mieste, Liaudiškių ir Pakutenių miškuose.

Žydų masinių žudynių vieta Radviliškyje

1941 metų rugpjūčio mėnesį buvo nužudyta visa Šeduvos miestelio žydų
bendruomenė – beveik 700 žmonių, prieš tai dar mėnesį juos kankinus Pavartyčiuose
įkurtoje stovykloje.
Kaip primena Aušra Mikšienė, Šeduvos žydų tragediją analizavo Lietuvos
istorikas Arūnas Bubnys. Jis išsamiai ir vaizdžiai nupasakoja tų dienų, kai buvo
pradėti naikinti Šeduvos žydai, įvykius: „1941 m. liepos 22 d. į Šeduvą iš Panevėžio
atvažiavo du vokiečių karininkai. Vienas iš jų kalbėjo lietuviškai. Sukviestiems
policininkams ir baltaraiščiams jie pasakė griežtą antisemitinę kalbą ir įsakė miestelio
žydus suimti bei uždaryti specialioje stovykloje. Tą pačią dieną miestelio ir aplinkinių
kaimų žydai iš pradžių buvo sutelkti prie katalikų kapinių, o po to nuvaryti link
aerodromo (apie 2 km nuo Šeduvos) Pavartyčių kaime. Čia jie buvo sugrūsti
keturiuose aerodromo barakuose (kitur rašoma, kad angaruose) ir laikomi apie
mėnesį. Į barakus buvo sukimšta apie 700 žmonių. Buvo įrengti dviejų aukštų gultai,
tačiau visiems vietos vis tiek neužteko, dalis žmonių buvo priversti miegoti ant grindų.
Barakus saugojo vietiniai pagalbiniai policininkai. Žydų stovyklos komendantu buvo
Šeduvos gyventojas Kyga (pagal kitus šaltinius – Šeduvos gyventojas Stasys
Senulis).“
Istoriko teigimu, stovyklą reguliariai inspektuodavo vokiečių karininkai, o žydai
buvo varomi dirbti įvairius darbus: moterys – valyti miestelio gatvių, vyrai – dirbti
žemės darbų pas ūkininkus.

170
 Istoriniai faktai tvirtina, kad dar iki stovyklos likvidavimo buvo sušaudytos kelios
mažesnės žydų grupės po 25–30 žmonių. „1941 m. rugpjūčio 3 d. dešimt žydų vyrų
buvo nuvaryti Radviliškio keliu ir sušaudyti kalkių duobėse. 1941 m. rugpjūčio
viduryje netoli Kauleliškių kaimo buvo nužudyti 27 žydų vyrai, tarp jų ir rabinas
Modechajus Dovydas Henkinas. Čia taip pat buvo nužudyti ir 35 Raudondvario dvare
dirbę žydų vyrai“, – rašo istorikas A. Bubnys.
Tačiau kraupiausia diena, paženklinusi Šeduvos žydų istoriją nenuplaunamomis
kraujo dėmėmis, buvo rugpjūčio 25-oji. Tada brutaliai nutraukta kelis šimtmečius
trukusi Šeduvos žydų istorija, Laiudiškių miške sušaudant 664 šeduvių kaimynus
žydus. Toji data nurodoma daugelyje šaltinių, nors kai kur minima ir kita – rugpjūčio
26-oji.
Tą dieną Šeduvos policijos viršininkas V. Keiba, kaip teigia A. Bubnys, įsakė
visiems ūkininkams, pas kuriuos dirbo žydai, pristatyti juos į lagerį. Kai žydai buvo
pristatyti, jiems melagingai pranešta, jog jie bus perkelti darbams į Panevėžį. Į
netrukus pasirodžiusį sunkvežimį buvo susodinta apie 30 daugiausia jaunų žydų. Į
atvažiavusius vėliau – ir kitos žydų grupės, o su jais važiavo ir po keturis baltaraiščius,
turėjusius saugoti į mirtį vežamus žydus, kad pastarieji nesugalvotų pasprukti.
Oficialiais duomenimis, rugpjūčio 25–26 dienomis iš lagerio sušaudyti buvo
išvežti 664 žydai. „Laikinai buvo paliktos gyventi tik trys žydų šeimos: kojinių siuvėjo
Kuperio penkių asmenų šeima, gydytojo Paturskio dviejų asmenų šeima ir keturių
asmenų Sulamitos Nolienės šeima. Jos laikinai buvo paliktos gyventi Šeduvos
miestelėnų prašymu. Šeduvos kunigo prelato Mykolo Karoso patarimu, minėtos žydų
šeimos apsikrikštijo ir perėjo į katalikų tikėjimą. Tą dieną pasilikusias žydų šeimas vėl
suėmė policija. S. Nolienei pavyko pasislėpti pas kunigą prelatą M. Karosą ir taip
išsaugoti gyvybę. Jos vyras su vaikais, Kuperio ir Paturskio šeimos buvo išvežtos į
Panevėžį ir ten sušaudytos“, – pažymi A. Bubnys.
Kaip turimą medžiagą atpasakoja Aušra Mikšienė, Šeduvoje vėliau lankėsi vienas
iš tų šeimų palikuonių – iš Izraelio atvykęs architektūros profesorius Pinkus Nolis,
vaikystėje pakrikštytas Petriuku Palucku. Tąkart jis savo gyvenimo istoriją pasakojo
dėkodamas šeduviškiams Liudovikai ir Stanislavui Paluckams, kurie išgelbėjo jo ir jo
mamos gyvybes. Pasakojo kaip tas išgelbėtasis, kurio mama, nešiodama jį dar savo
įsčiose, pasislėpė pas kunigą M. Karosą: „Mano vardas yra Pinkus Nolis, gimiau per
Antrąjį pasaulinį karą Šimukonyse, kurie yra netoli Šeduvos. Žmonės mane taip pat
žino kaip Petriuką Palucką. Jaunystėje mano tėvas tarnavo Lietuvos armijoje, po to jis
vedė ir turėjo tris vaikus – du mano brolius, vienas gimė 1929 m., kitas – 1934 m., ir
mane. Mano tėvai gyveno privačiame name Šeduvos centre, jie turėjo tekstilės
parduotuvėlę ir iš tikrųjų gyveno gana pasiturinčiai. Jie turėjo gerą reputaciją ir kaip
prekybininkai, ir kaip tiesiog geri žmonės. Ir turėjo daugybę draugų. Po to, kai naciai
įsiveržė į Lietuvą, vietos kolaborantai pradėjo kontroliuoti miestelio gatves. Vieną
dieną jie atėjo į mūsų namus ir pasakė, kad vietos žydai yra perkeliami kitur. Mano
tėvas ir du mano broliai pasiliko namuose, o mano mama, kuri tuomet laukėsi manęs,
gavo leidimą nueiti susirinkti tam tikrų būtiniausių daiktų. Tačiau tuo metu ji
pasinaudojo proga ir nubėgo pas vietos kunigą Mykolą Karosą, kuris buvo geras
šeimos draugas. Šis kunigas pakrikštijo mūsų šeimą, mes tapome krikščionimis
Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kunigas Mykolas pasakė mano mamai, kad ji
negali grįžti į namus, nes jos šeima bus deportuota, o ji turi pasirūpinti savo ir dar
negimusio vaikelio gyvybe. Tai buvo paskutinis kartas, kai mano mama matė savo

171
vyrą ir du savo sūnus. Aš niekada neturėjau progos su jais susitikti, jie žuvo prieš tai,
kai aš gimiau.“
Istorikas A. Bubnys padeda įsivaizduoti visą lemtingosios žydų dienos Šeduvoje
įvykių seką. Jis aprašo, kaip mirčiai pasmerkti žydai sunkvežimiais buvo išvežti į
Liaudiškių mišką, esantį apie 10 kilometrų nuo Šeduvos, ir ten sušaudyti. Yra
liudijimų apie tai, kad prieš šaudymą baudėjų grupės vyresnysis Stasys Senulis vertė
dviejų vokiečių karininkų nurodymus žiauriai mušti tuos žydus, kurie nenorės eiti prie
duobių arba eis lėtai. Buvo griežtai įspėta apie žudynes pašaliniams neprasitarti, nes
kitaip bus sušaudoma.
„Už dalyvavimą žudynėse pažadėjo apdovanoti aukų daiktais. Žudynės prasidėjo
apie 9 val. ryto ir truko iki sutemų. Žydai buvo atvedami prie duobių, nurengiami iki
apatinių drabužių, po to suvaromi į duobę, suguldomi veidais į žemę ir sušaudomi.
Lėtai nusirengiantys ir einantys prie duobių žydai buvo žiauriai mušami lazdomis ir
bizūnais. Sušaudžius vieną žmonių grupę, jų lavonai buvo apkasami plonu žemių
sluoksniu, po to atvedama kita pasmerktųjų grupė ir sušaudoma tokiu pat būdu. Miške
aidėjo klaikūs šauksmai ir raudos“, – pasakoja A. Bubnys.
Žinoma, kad į šaudymo vietą žydus atvežė ir juos žudė vietiniai baltaraiščiai, o iš
viso žudynėse dalyvavo apie 30–40 Šeduvos policininkų ir baltaraiščių. Tragedijos
baisumą pabrėžia ir tas faktas, kad per žudynių pertraukas jie gėrė degtinę ir dainavo
dainas.
Istoriniais duomenimis, Šeduvos žydai Liaudiškių miške buvo žudomi dvi dienas –
pirmadienį visą dieną ir antradienį iki pietų. Pirmąją egzekucijos dieną buvo
sušaudyta apie 500 žydų, antrąją dieną žydai šaudyti kitoje duobėje, kuri buvo apie
500 metrų atstumu nuo pirmosios žudynių dienos vietos. A. Bubnys nurodo, kad
antrąją dieną daugiausia šaudė moteris ir vaikus.
Pagal J. Jagerio raportą 1941 m. rugpjūčio 25–26 dienomis iš viso buvo nužudyti
664 žmonės: 230 vyrų, 275 moterys ir 159 vaikai. Kaip nurodoma raporte, aukų
drabužius bei avalynę pasiėmė žydų budeliai ir nuvežė į Šeduvą, o keturias duobes su
lavonais užkasė čia atvaryti Šeduvos miestelio gyventojai. Dalis nužudytųjų žydų
turto buvo atgabenta į Šiaulių gatvėje esantį sandėlį arba Kėdainių gatvėje buvusį
Bencelio Blocho sandėlį, vėliau daiktai buvo pardavinėjami Šeduvos gyventojams.
Verta paminėti, kad dėl žydų turto tuomet buvo priimta įvairių valdžios įsakymų.
Štai 1941 metų gruodžio 9 dieną Panevėžio apygardos komisaras visiems apskričių
viršininkams ir Panevėžio miesto burmistrui išsiuntė raštą, kuriame rašoma: „Visi
atitenkantieji pinigai, pav., žydų pinigai, sumos, gautos parduodant žydų daiktus, taip
pat pinigai, gaunami parduodant konfiskuotas prekes, turi būti įmokami Lietuvos
Banke Panevėžy, Apygardos Komisaro sąskaiton.“
1944 metų rugsėjo 10 dieną speciali sovietų komisija atliko tyrimą Liaudiškių
miške. Oficialiais duomenimis, buvo atkasta duobė, pusantro metro gylyje rasti
sušaudytų ir nukankintų žmonių palaikai. Iš viso apžiūrėti apie 20 lavonų, tarp kurių
buvo ir 8–10 metų vaikų palaikai. Kraupu – beveik visų vaikų galvos buvo sudaužytos.
Komisija surado keturias įvairių dydžių duobes su lavonais, kuriose, pasak liudininkų
pasakojimų, buvo užkasta daugiau kaip 700 Šeduvos gyventojų kūnų.
Kai kurie budeliai sulaukė bausmės. Karo metu ir po jo sovietų saugumas suėmė ir
nuteisė keliolika buvusių Šeduvos pagalbinės policijos būrio narių. Kaip rašo istorikas
A. Bubnys, 1944 m. spalio 8 d. 5-osios gvardijos tankų armijos karo tribunolas
uždarame teismo posėdyje teisė septynis Šeduvos būrio narius už dalyvavimą žydų

172
žudynėse: „Karo tribunolas Feliksą Adomaitį, Karolį Žulpą, Joną Žulpą, Antaną
Pronckaitį ir Feliksą Švėgždą nuteisė mirties bausme (sušaudyti) ir turto
konfiskavimu, o Joną Pališaitį ir Igną Janušauską nuteisė kalėti lageriuose po 15 ir 20
metų bei turto konfiskavimu. Buvęs Šeduvos žydų stovyklos ūkvedžio pavaduotojas
Vytautas Kavardauskas (Kavarskas) Lietuvos SSR NKVD kariuomenės karo
tribunolo 1945 m. gegužės 24 d. buvo nuteistas mirties bausme su turto
konfiskavimu.“
Šeduvos žydų atminimas šiame krašte nuolat puoselėjamas – prižiūrimos kapinės,
kaupiama medžiaga apie jų gyvenimą ir likimą. Nuspręsta įamžinti jų atminimą
žudymo vietose ir šio darbo ėmėsi Šeduvos žydų memorialinis fondas. Buvo sudaryta
komisija, paskelbtas konkursas naujiems memorialams žudynių vietose. Jį laimėjo
skulptorius Romualdas Kvintas, kurio trys monumentalūs darbai įamžino šias
tragiškas vietas: „Durys“ ir „Spindulys-Žvaigždė“ – Liaudiškių miške bei „Šviesos
Žvaigždės Buveinė“ – Pakutenių miške.

Liaudiškių žudynių
vietoje šiandien stovi
Romualdo Kvinto
paminklas „Durys“

Liaudiškių miške
iškilo ir to paties
autoriaus sukurtas
paminklas
„Spindulys-Žvaigždė“

173
Romualdo Kvinto paminklas „Šviesos Žvaigždės Buveinė“ kraupią
istoriją primena Pakutenių miške

174
URBANISTIKOS
PAVELDO
OBJEKTAI

175
 Šeduvos miestas
Šeduvos miestas išsiskiria iš kitų rajono vietovių. Į Kultūros vertybių registrą
įrašyti ne tik pavieniai ten esantys objektai, bet ir valstybės saugoma urbanistinė
vietovė – Šeduvos istorinis centras.

Senojo miesto vieta – patvirtintina valstybės saugoma urbanistinė

teritorija, o pati Šeduva dar yra įtraukta į Kultūros paveldo
objektų sąrašą vietovė, tačiau ji – jau registrinio lygio

Pasak Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo V. Simelio,

džiaugsmas ir pasididžiavimas rajone turėti bent vieną urbanistinę teritoriją, tačiau tai
kartais sukelia ir tam tikrų nepatogumų: „Jeigu reikia kažką remontuoti, projektus
būtina derinti su atitinkamomis institucijomis. Jeigu atliekami kasinėjimai,
pavyzdžiui, neseniai tiestas vandentiekis, kanalizacija, greta turi stovėti archeologas.
Urbanistinėje teritorijoje apstu įvairių liekanų, tad viską reikia daryti pagal taisykles.“
Šeduva nuo seno puoselėja ir skleidžia įvairias kultūros sritis bei žanrus, etninę
kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką, pramoginę
veiklą, organizuoja profesionalaus meno sklaidą, vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų
laisvalaikio užimtumą. Neatsitiktina, kad miestas 2016 metais buvo paskelbtas
Lietuvos mažąja kultūros sostine. Gyventojų kultūrinius poreikius tenkina Šeduvos
kultūros ir amatų centras, biblioteka ir ilgą, įdomią savo istoriją turinčios Šeduvos
gimnazijos Antano Bukausko muziejus. Pastarajame, kaip pasakoja kraštotyrininkas
Vidmantas Vingelis, saugoma ir pristatoma tai, kas liko, pagrindinio miesto muziejaus
fondus iškėlus į Burbiškį: fotografijos, kasinėjimų radiniai, kiti svarbūs miesto
istorijos eksponatai.

177
 Iškelti pagrindinį miesto muziejų prireikė todėl, kad jo – Daugyvenės kultūros
istorijos muziejaus-draustinio Šeduvos kraštotyros skyriaus – pastato būklė pasidarė
nebetinkama eksploatuoti: nebeatitiko eksponatų apsaugos, priešgaisrinės saugos
reikalavimų, nebuvo šildymo, vėdinimo sistemos, sanitarinių mazgų, vandens,
apšvietimui būtinos elektros galios. Apie tokią pastato būklę 2009 metais buvo
informuota Radviliškio rajono savivaldybės taryba. Tuomet priimtas sprendimas
Šeduvos kraštotyros skyriaus fondus laikinai perkelti į Daugyvenės kultūros istorijos
muziejaus-draustinio saugyklas. Taigi Šeduvos kraštotyros skyriaus rinkiniai yra
prižiūrimi, saugomi, tvarkomi ir restauruojami, fondai nuolat papildomi, tačiau tiek
anksčiau surinkti, tiek naujai gauti eksponatai kol kas guli saugyklose ir lankytojams
uždari.
Kaip akcentuoja savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė Aušra
Mikšienė, Šeduvos istorija itin turtinga. Šeduva buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio
dvaras, vėliau tapęs privačia valda. 1792 m. paskutinis Šeduvos seniūnijos valdytojas
Stanislovas Poniatovskis su Šeduvos miestiečiais pasirašė sutartį, pagal kurią
miestiečiai mokėjo dvarui 3579 auksinų činšo mokestį.
Jau anksčiau minėta, kad 1798 m. iš S. Poniatovskio dvarą ir žemes nupirko
baronas Teodoras fon Roppas. Jis nepripažino Šeduvos miesto gyventojų teisės
mokėti mokestį ir pareikalavo, kad miesto gyventojai dvare eitų lažą. Miestiečiai
nusprendė ginti savo teises teisme. Po ilgo bylinėjimosi Upytės pavieto žemės teisme
ir Vyriausiajame teisme byla pateko į Rusijos valstybės senatą.
1812 m. buvo priimtas sprendimas pripažinti seniau Šeduvos miestui suteiktas
privilegijas. Pralošęs bylą, baronas T. fon Roppas, negalėdamas pakęsti miesto
kaimynystės, Šeduvoje buvusio kunigaikščių dvaro pastatus nugriovė. Naujojo dvaro
pastatus jis pastatė maždaug už poros kilometrų nuo miestelio, prie Daugyvenės upės.
Naujoje vietoje įkurtą dvarą pavadino Raudondvariu, nors rūmai dar kurį laiką buvo
vadinami Šeduvos dvaru.
Apie Šeduvą ir jos istoriją yra nemažai rašęs šeduvis kraštotyrininkas Antanas
Bukauskas, kuriam atminti jo vardu ir pavadintas Šeduvos gimnazijos muziejus. A.
Bukauskas teigė: „Pirmą kartą Šeduvos vardas (suvokietintas) užtinkamas 1378 m.
Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Vilhelmo von Frimerskeimo žygio metu
Šeduva pavadinta „Sandeniskes.“
XVI a. Šeduvą žmonės vadino Šiauduva (miestas įsikūręs prie Niauduvos upelio).
M. Valančius miesto pavadinimą rašė „Szaduwa“, XIX a. pab. vadinamas „gorod
Šaduva“. A. Vaičius 1905 m. „Vilniaus žiniose“ miestą vadina „Šėduva“, o P. Butkus
1908 m. – „Šeduva“.
Beveik pusantro šimto metų, iki pat 1950-ųjų, išskyrus neilgus laikotarpius,
Šeduva buvo valsčiaus centras.
Ko Šeduvoje nebėra? Į šį klausimą dar 1992 metais bandė atsakyti A. Bukauskas
savo leidinyje „Trumpa Šeduvos istorija“: „Jau devynioliktojo amžiaus pradžioje
buvo nugriauti mieste buvusio Šeduvos dvaro-pilies rūmai ir po storoku žemės
sluoksniu belikę tik pastato pamatai (Uržos sodyboje).
Antrojo pasaulinio karo metu sudegė beveik visa Pilies gatvė, tačiau išliko Pilies
gatvės, pirmojo ir antrojo Pilies Tako pavadinimai. Nebėra Šeduvos miesto centre „U“
raidės forma išsidėsčiusių namų, kartu su buvusia karčema sudarančių uždarą kiemą,
kuriame buvo laikomi vežimai su prekėmis ir arkliai. Šį kiemą supančiuose
nedideliuose namukuose buvo įsikūrusios smulkios parduotuvės ir dirbtuvėlės.“

178
 A. Bukausko surinktais duomenimis, dabartinė Laisvės aikštė, kurioje vyksta kone
kiekviena didesnė miesto šventė, seniau buvo vadinama Turgavietės aikšte, nes joje
vykdavo ketvirtadienio turgūs ir metinės mugės. Jau nebėra ir aikštės pakraštyje
stovėjusio paminklo bei vėliau jo vietoje pastatytos cerkvės. Per Pirmąjį pasaulinį karą
sudegė kitame aikštės pakraštyje stovėjusi rotušė. Tame sklype 1939-aisiais pastatyti
Šaulių namai, o po dar keturiasdešimties metų greta atsirado ir merijos pastatas.
Taip dabartinė
Laisvės aikštė atrodė
1917 m. Kairėje
matomi buvusios
XIX a. karčemos
pastatai

Nei arklidžių, nei karčemos,

nei prekeivių – tokia
šiandien centrinė
miesto aikštė

Šeduvos istorija byloja ir apie daugiau praradimų – po Antrojo pasaulinio karo

prabėgus keliems dešimtmečiams, buvo nugriautas Panevėžio gatvėje stovėjęs
Kagano garinis malūnas, vėliau – Kagano karšykla-verpykla, o 1960-aisiais – ir
paskutinė didžiulė žydų sinagoga. Kėdainių ir Vėriškių gatvių kampe, sename name,
buvo žydo Fleišo restoranas, buvusios Gurvičiaus kepyklos vietoje pastatytas
gyvenamasis namas, kuriame kelerius metus veikė kraštotyros muziejus. Nebėra ir
daugiau įdomių senųjų pastatų.
Kraštotyrininkas V. Vingelis pasakoja, kad pirmuoju Šeduvos gyvavimo
laikotarpiu miesto kalnelis, esantis dešiniajame Niauduvos krante, garsėjo kaip
miestelio centras. Apie jį nemažai rašė ir A. Bukauskas: „Čia stovėjo pirmosios
medinės bažnyčios, vėliau liuteronų maldos namai, čia gyveno pirmieji miestelėnai.
Cariniais laikais, miesto centrui esant kitoje vietoje, ant kalnelio buvo pastatytos
kartuvės. Šioje vietoje vykdavo nusikaltusių valdžiai šeduviečių egzekucijos, kurias
turėdavo stebėti žandarų suvaryti žmonės. Kalnelis ir į jį vedanti plati trumpa gatvelė
buvo praminti Kotiškiu („kotavoti“ – kankinti). Ypatingos svarbos „nusikaltėlis“ kaip
1863 metų sukilimo aktyvus dalyvis Albinas Verbliugevičius, buvo pakartas ne
Šeduvoje, o Šiauliuose.“
Nors Šeduvoje kalėjimo nebuvo, bet areštinės, seniau vadintos daboklėmis, buvo
net kelios. „Jos buvo atskiros vyrams ir moterims, tačiau bendros kriminaliniams

179
nusikaltėliams ir viešosios tvarkos pažeidėjams. Daboklės buvo nuomojamos miesto
gyventojų privačiuose namuose – Sinagogos, Kėdainių, Vytauto gatvėse“, – rašė
A. Bukauskas.
Nemažai žmonių Šeduva neteko 1941 metais ir vėlesnių deportavimų metu. Į
Sibirą pirmieji buvo išvežti mokytojas Ipolitas Ūdras, kapitonas Antanas Petrauskas ir
daug kitų. Dalis šeduviečių, kaip rašė A. Bukauskas, žuvo fronte arba rezistencinėje
kovoje, kiti – pokario kovose. Ryškų puslapį į šio miesto istoriją įrašė čia gyvenę ir
tragišką lemtį patyrę žydai.
Talpią ir iškalbią savo praeitį saugo dabartinė Šeduva. Ji įamžinta ir 2016 metais
„Versmės“ leidyklos išleistoje, kraštiečio rašytojo Jono Linkevičiaus sudarytoje
apimlioje monografijoje „Šeduva“. Mieste tęsiamos ir gimsta naujos prasmingos
tradicijos, pagerbiami iškilūs žmonės, aktyviai darbuojamasi visose šiandieninio
gyvenimo sferose. Tuo senoji, savitoji Šeduva, jos graži bendruomenė garsėja ne tik
rajone, bet žinoma ir visoje šalyje.

Vietinių gyventojų pasakojimu, visa

Šeduva buvo klota grindiniu,
o Vytauto gatvė vietomis – medžių
šakomis. Tokią dangą liudija ir 2009 m.
atlikti archeologiniai tyrimai.
Iki šiol grindinys, kaip viršutinė
kelio danga, išlikęs tik
Bažnyčios gatvėje

Magdeburgo teisių
suteikimas – svarbus ir
reikšmingas įvykis
Šeduvos istorijoje

180
 MONUMENTAI,
PAMINKLAI

181
181
 Kultūros vertybių registre įrašyti paminklai
Kiekvienas iš rajone esančių paminklų turi savą istoriją, savą likimą. Kaip aiškina
paminklosaugininkai, visi dešimt į Kultūros paveldo registrą įtraukti rajono paminklai
savaip reikšmingi, svarbūs. Tarp jų – skirti Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui,
Lietuvos savanoriams, kovojusiems ir žuvusiems kovose prieš bermontininkus,
paminklai asmenybėms, pavyzdžiui, Vytautui didžiajam, Adomui Mickevičiui, kiti.
Savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis pasakoja,
kad visi paminklai, kurie skirti šalies nepriklausomybei ar panašiai, sovietmečiu buvo
nugriauti, o atstatyti tik vėliau, juos suradus. Tokie stovi Užuožerių, Aukštelkų
kaimuose, Baisogaloje.
Rajono paminklus dabar prižiūri seniūnijos, kurių teritorijoje jie yra. Paprastai prie
jų žydi gėlės, įvairiomis progomis uždegamos žvakės, padedama vainikų.

Paminklo Lietuvos Paminklas Lietuvos

nepriklausomybės nepriklausomybės
dešimtmečiui, stovinčio dešimtmečiui, stūksantis
Aukštelkų kaime, Užuožerių kaime
Taikos gatvėje,
šiaurinio fasado
fragmentas

Paminklas Lietuvos
nepriklausomybės
dešimtmečiui
Kaulinių kaime

183
 Iš Kultūros vertybių sąraše registruotų rajono paminklų du yra saugomi valstybės.
Tai – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui ir poetui Adomui Mickevičiui.
Abu yra lankytojų visais metų laikais mėgstamame Burbiškio dvaro parke. Kaip jau
rašyta knygoje, pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Ilgainiui
parkas užžėlė krūmais, menkaverčiais medžiais. Be priežiūros palikti želdiniai
sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai, tačiau parkas išlaikė pagrindinę planinę
struktūrą, išliko nepažeista sudėtinga tvenkinių sistema, išliko ir Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Vytauto bei poeto Adomo Mickevičiaus paminklai.
Burbiškio dvaro sodyboje visų
akis džiugina negandas atlaikęs
Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Vytauto paminklas

Adomo Mickevičiaus
paminklas Burbiškio
dvaro sodyboje

Savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentės Aušros Mikšienės

įgyvendinto projekto publikacijose atspindėta šių paminklų istorija. Remiantis
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus E. Prascevičiaus
pasakojimu, rašyta, kad, gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis siekė
skulptūromis išpuošti savojo dvaro parką ir ieškojo tam gabaus menininko.
Susipažino su jaunu ir gabiu skulptoriumi Kazimieru Ulianskiu. kuris buvo mokęsis
skulptūros Lenkijoje, o baigęs mokslus, 1907 metais gyveno Panevėžyje ir kūrė
įvairius kūrinius bažnyčioms. Taip jau 1911 metais Burbiškio parko centrinėje dalyje

184
buvo pastatytas, o dar po metų iškilmingai atidengtas jo sukurtas Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Vytauto paminklas. Teigiama, kad tai buvo pirmasis Vytauto didžiojo
paminklas Lietuvoje ir gana drąsus žingsnis, išskirtinis įvykis. „Skulptūra realistiška,
atkartoja tuo metu Vilniaus katedroje buvusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto
portretą, – sakė muziejaus-draustinio vadovas. – Paminklo postamentas neobarokinis.
Didysis kunigaikštis pavaizduotas visu ūgiu, su šarvais ant krūtinės ir kalaviju prie
šono. Dešine ranka jis laiko skeptrą. Ant galvos – karūna su kryželiu. Skulptūra
nulipdyta iš betono, postamentas – akmenų ir plytų mūro. Paminklas beveik
nepažeistas išsilaikė nuo 1911 metų iki šių dienų. 1968 metais Kultūros ministerijos
lėšomis jis buvo iš dalies restauruotas. 1990 metais rajono paminklotvarkininkų
pastangomis restauruotas postamentas, o 1995 metais – ir skulptūra.“
Skulptorius K. Ulianskis sukūrė ir daugiau paminklų, skulptūrų. Tarpo jų – poeto
Adomo Mickevičiaus. Kaip tikino E. Prascevičius, dvaro savininkas M. Baženskis
dievino Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto A. Mickevičiaus poemas, kuriose
plačiai aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Jį ši garsaus poeto
kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos senove. Tad suprantama, kodėl toks
paminklas tais pačiais metais, kaip ir jau aptartasis, atsirado šiame parke.
Anot E. Prascevičiaus, „tai – pirmasis profesionalus poeto Adomo Mickevičiaus
paminklas Lietuvoje, susilaukęs atgarsio to meto spaudoje, kurioje jis buvo
apibūdinamas kaip talentingas ir drąsus kūrinys. Poeto skulptūra būdinga romantizmo
epochai, postamentas neobarokinis. Poetas pavaizduotas visu ūgiu, apimtas poetinio
įkvėpimo. Figūra dinamiška, tarsi spinduliuojanti vidinę energiją. Kuriant skulptūrą,
poeto veido bruožai kopijuoti nuo dailininko Vankavičiaus darbo portretų ir atitinka
Adomo Mickevičiaus laikmečio tradiciją“.
Ši skulptūra iškalta iš kalkakmenio, postamentas išmūrytas iš akmenų ir plytų,
nutinkuotas. Tiesa, ši skulptūra keletą kartų nukentėjo. Pirmąjį kartą – apie 1939
metus, perkeliant paminklą į kitą vietą. „Keliant skulptūra nukrito ant žemės ir suskilo.
Antrojo pasaulinio karo metu, per susišaudymą, buvo sutrupinta skulptūros galva.
1968 metais skulptūra restauruota Kultūros ministerijos lėšomis, tačiau nesėkmingai
– galva nebuvo panaši į originalą“, – pasakojo Daugyvenės kultūros istorijos
muziejaus-draustinio direktorius.
Jo žodžiais, 1989 metais rajono paminklotvarkininkai pradėjo paminklą
restauruoti, o 1990 metais restauruotas postamentas – atstatytos ištrupėjusios detalės,
pertinkuotas, išbetonuoti laiptai. 1991 metais skulptorius J. Jagėla padarė naują galvą,
atitinkančią originalą, 1995–1996 metais skulptūra apdorota chemikalais, restauruota.
Šalia paminklo atkurti gėlynai.
Tačiau anaiptol ne visiems paminklams, įrašytiems į Kultūros paveldo vertybių
sąrašą, likimas buvo palankus. Sovietmečio „buldozeriai“ siekė griauti visa, kas
priminė tautos istoriją, jos laisvės siekį. Baisogalos paminklas, skirtas žuvusiesiems
už Lietuvos nepriklausomybę, – akivaizdus to įrodymas.
Savaitraštis „Radviliškio naujienos“, pasiremdamas baisogalietės Elenos
Šveistienės prisiminimais, pateikė unikalią paminklo istoriją. Ši baisogalietė rašė, kad
Baisogalos paminklą sovietmečiu siekta sunaikinti pirmiausia: „Nuo paminklo
viršaus piktavalių rankomis buvo nuverstas kryžius, apgriautas pats paminklas, tačiau
jo, tvirtai sumūryto, visiškai nuversti nepajėgė.“
Toks apdaužytas ir apgriautas paminklas stovėjo keliolika metų, kol 1967 metais
buvo visiškai nugriautas. Anot E. Šveistienės, paminklui sunaikinti panaudota

185
Baisogalos melioracijos statybos valdybos technika. Paminklo dalių niekas
nesaugojo: vienas traktorininkas išvežė, o kitas buldozeriu užkasė šalia.
E. Šveistienės prisiminimai tvirtina, kad ir tada buvo bebaimių žmonių, kurie
stengėsi bent ką išsaugoti: „Vietos gyventojas Vytautas Linkevičius su nerimu stebėjo,
kaip barbarai naikina šį brangų paminklą. Vyras nusprendė išsaugoti sąvartynan
išvežtą akmenį su iškalta gynybos emblema – kardu bei kalaviju. Vieną naktį jis su
traktorininku Šarka užsirideno tą akmenį ant skardos lakšto, pritvirtino prie
traktoriaus ir parsigabeno į savo kiemą. Akmenį paguldė taip, kad nesimatytų iškaltų
ženklų. Apie šį įvykį abu traktorininkai tylėjo ir laukė tos valandos, kada bus vėl
galima tai parodyti.“
Įdomi detalė: už kelių šimtų metrų nuo nugriautojo vietos buvo rengiamasi statyti
kitą paminklą – žuvusiems tarybiniams kariams. „Naujojo paminklo – obelisko –
pamatams sutvirtinti atgabeno dalį buvusiojo paminklo detalių. Tarp pastarųjų buvo ir
plokštė su Vyčio kryžiumi. Statybos brigadininkui Vytautui Kraponavičiui sąžinė
neleido Vytį pakišti po tarybiniu obelisku“, – rašė E. Šveistienė.
Ir, anot prisiminimų autorės, vyras sugalvojo išeitį. Jis nupirko degtinės ir ja
gerokai pavaišino statybininkus. Kai šie užmigo, jis plokštę paslėpė žemėje. Dar dvi
plokštes paėmė tuometinis Gyvulininkystės instituto direktorius Leonas Tymukas ir
paslėpė instituto archyvo patalpoje. Tačiau viena plokštė su Gediminaičių stulpais
dingo. Dingo ir kryžius.
Pati Elena Šveistienė vėliau tapo svarbaus įvykio liudininke – paminklo
savanoriams atstatymo darbams sudarytos komisijos nare. Ji rašė: „Sąjūdžio
Baisogalos grupės vieno susirinkimo metu nutarėme atstatyti, kas sovietmečiu
sugriauta. O sugriauta iš išardyta buvo labai daug. Nutarta pirmiausia atstatyti
paminklą savanoriams, žuvusiems kovose su bermontininkais.“
Šioje istorijoje itin svarbi ne tik minima baisogalietė, bet ir kiti, sudarę specialiąją
komisiją. Paminklo atstatymo komisijos pirmininku buvo išrinktas Petras Kaščionis,
pavaduotoju – Jonas Ančerys, iždininku – Vytautas Damanauskas, nariais – Elena
Šveistienė ir Jonas Kutra. Komisijai, kaip byloja duomenys, darbo netrūko: teko
ieškoti architekto paminklui atkurti bei paminklo nuotraukų. Čia pagalbos ranką
ištiesė pulkininko Juozo Šarausko brolis kaunietis Martynas Šarauskas, pateikęs gerą
paminklo fasadinės pusės nuotrauką. Pagal ją architektė Asta Meškauskienė padarė
brėžinius, o paminklą sukūrė skulptorius Vytautas Čepas.
Po ilgų diskusijų ir pokalbių su Baisogalos gyventojais nuspręsta paminklą statyti
senojoje jo vietoje. Kadangi lėšų nebuvo, prie atstatymo prisidėjo vietos žmonės –
paaukojo, kas kiek galėjo, kad tik išsipildytų visų svajonė vėl matyti nugriautą
paminklą. Visų, prisidėjusių lėšomis, pavardės įamžintos – atstačius paminklo
pamatus, per iškilmingą jų peršventinimą įleista kapsulė su pinigų paaukojusių
žmonių sąrašo nuorašu. Užrašytos ir architekto, skulptoriaus pavardės.
Tose statybose nukentėjo Elenos ir Vytauto Tarvydų sūnus Paulius – jam buvo
sutraiškytas kairės rankos pirštas, kurio nei chirurginė, nei plastinė operacijos
nebepajėgė visiškai atstatyti.
Susirengus atstatyti paminklą Baisogaloje, pirmiausia buvo pradėtos rinkti
išvežiotos senojo paminklo dalys. Pasak E. Šveistienės, sunkiau sekėsi paimti laiptus,
nes šie buvo sukišti po tarybiniams kariams skirto obelisko pamatais: „Gavę karinio
komisariato sutikimą, juos pasiėmėme. Dauguma laiptų detalių pasirodė esančios
obelisko pakraščiuose ir nesucementuotos.“

186
 1989 m. Sąjūdžio
Baisogalos grupės
iniciatyva bei
miestelio gyventojų
aukomis buvo
atstatytas istorinis
paminklas
Kol žmonės rinko dalis, netoliese vis stoviniavo kažkoks vyriškis. E. Šveistienė ir
kiti spėjo, kad tai galėjo būti saugumietis, kuris stebėjo, kas išvežama. Oficialiais
duomenimis, buvo išimta ir išvežta 11 senojo paminklo laiptų detalių. Teko palikti tik
vieną, kuri buvo ties obelisko viduriu. Liko ir senoji įmūryta akmeninė plokštė, ant
kurios anksčiau buvo iškaltas užrašas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Moteris
neslepia apmaudo, kad obelisko statytojai šį užrašą sunaikino ir jo vietoje lietuvių bei
rusų kalbomis įrašė: „Amžina garbė žuvusiems didvyriams“.
Nelengvai sekėsi surasti V. Kraponavičiaus užkastą plokštę su Vyčio ženklu, nes
pats vyriškis po daugelio metų sunkiai begalėjo prisiminti, kur tai padaręs.
E. Šveistienė pasakojo, kad paminklas buvo atstatomas rudenį ir žiemą, tad prie
minusinės temperatūros cementas stingo per lėtai. Kad darbas nesustotų, iš
Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos pavyko gauti skysto stiklo, kurio įpylus į
cemento masę, ši sustangrėjo: „Taip net žiemos sąlygomis galima sujungti akmenis,
tad statybos vyko toliau.“
Dabar Baisogalos miestelio centre stovintis paminklas – autentiškas senajam. Jis
sumontuotas iš keturių kubo formos vienas ant kito sudėtų skirtingų dydžio blokų.
Apatinio kubo fasadinėje pusėje iškaltas užrašas „Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės“,
antroje pusėje – „Garbingiems didvyriams Tėvynės sūnums“, trečioje – „Iš praeities
tavo sūnūs te stiprybę semia“, ketvirtoje – „Kapuose ilsisi 15 karių, žuvusių kovose su
bermontininkais 1919 m.“

187
 Antrojo kubo fasadinėje šoninėje pusėje iškalta gynybos emblema – kardas ir
kalavijas, antroje – Baisogalos herbas ir paminklo pastatymo data, trečioje –
Gediminaičių stulpai, o ketvirtoje – Vytis, ant kurio – kryžius.
Paminklo atidengimo iškilmės visus Baisogalos gyventojus sukvietė 1989 metų
gruodžio 30 dieną. Garbė atidengti paminklą atiteko dviem baisogaliečiams, daug
prisidėjusiems prie atstatymo – Pranui Šveisčiui ir Baliui Žaliauskui.
Nuo tos dienos baisogaliečiai tautinių ir religinių švenčių metu buriasi prie šio
paminklo. Čia pagerbiami žuvusieji už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
Be paminklų Burbiškyje ir Baisogaloje, Radviliškio krašto žmonės turi dar
septynis, įtrauktus į Kultūros paveldo registrą. Tai: Palonų antkapinis paminklas su
Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra, Aukštelkų, Kaulinių bei Užuožerių kaimų
paminklai Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, Šiaulėnų antkapinis
paminklas, Radviliškio miesto senųjų kapinių paminklas Lietuvos kariuomenės
savanoriams, žuvusiems kovoje su bermontininkais, Grinkiškio paminklas
žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
Paminklas Radviliškio senosiose
kapinėse, skirtas Lietuvos
kariuomenės savanoriams,
žuvusiems kovose prieš
bermontininkus, atminti

Paminklas Grinkiškyje, skirtas

žuvusiesiems už Lietuvos
nepriklausomybę

188
 Partizanų kapas
Radviliškio naujosiose kapinėse yra tragišką likimą menantis ir apie skaudžią
šalies bei krašto istoriją bylojantis Lietuvos partizanų kapas. Jis 1993 metais įtrauktas į
Kultūros vertybių registrą ir yra nacionalinio lygmens.

Radviliškio naujosiose kapinėse esantis Lietuvos partizanų kapas 1993 m.

įtrauktas į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros
ministerijos Kultūros vertybių sąrašą
Lietuvos partizanų kapas Radviliškio naujose kapinėse – pavyzdys tos vienybės,
kokia turėtų būti. Juk, pasak, rajono vadovų, tie žmonės, kurie žuvo ir buvo užkasti,
kurie į šulinius sumesti surištomis rankomis, žuvo dėl vieningos, laisvos Lietuvos.
Turime tai atsiminti, branginti ir saugoti.

Juodo granito plokštėse iškaltos 59 žuvusiųjų pavardės

Svarbiausios Lietuvos partizanų kapo vertybės – memorialinės ir istorinės. Juodo

granito plokštėse iškaltos 59 žuvusiųjų pavardės. 21 iš jų palaikai dabar ilsisi naujųjų
Radviliškio kapinių centre. „Dar viename karste – tik partizano nuotrauka. Palaikų
taip ir nepavyko rasti, artimieji žuvusįjį lanko čia...“ – tramdydama ašaras ir jaudulį,
„Radviliškio naujienoms“ pasakojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos
Radviliškio skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė.
Ji labai glaudžiai susijusi ne tik su palaikų perkėlimu į miesto kapines, bet ir su
skaudžia istorija. Pati buvusi tremtinė, tapusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių

189
 sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininke, darbų ėmėsi, įkvėpta partizanų likimo.
Moterį darbams paskatino faktas, jog Minaičių kaime įvyko garsusis partizanų
vadų suvažiavimas, o tuomet Radviliškyje apie tai dar niekas nežinojo: „1949 metais
vasario 2–22 dienomis Minaičių kaime buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų
suvažiavimas. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime
priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo
pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS, kaip visuotinio
organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos
tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Tuomet mane
suėmė pyktis, kad Vilniuje visi žino, o mes neviešiname tokio svarbaus istorijai
dalyko! Mano, kaip skyriaus pirmininkės, pirmoji veikla ir buvo pagerbti šią vietą.
Taip atsirado atminimo lenta ir trys paminklai. Šiandien rajone iš viso yra dvidešimt
aštuoni paminklai.“
Stovėdama prie vienos iš išniekinimo vietų, iš kurios buvo iškasti partizanų
palaikai, S. Janušonienė prisiminė: „Čia buvo pelkės ir čia buvo užkasti partizanai. Juk
stribai jų nelaidojo – užkasė bet kur ir nesuko sau galvos. Nebuvo nei karsto, nei jokios
įkapės. Sumetė kaip gyvulius ir užkasė...“

Šiandien partizanų išniekinimo vietas

mena paminkliniai akmenys

Stovėdama prie
vienos iš išniekinimo
vietų, iš kurios iškasti
partizanų palaikai,
Stasė Janušonienė
sunkiai tramdė
ašaras

Šiandien tose vietose stovi paminkliniai akmenys. Tiesa, Radviliškio rajono

savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad
galbūt jie pastatyti ne visiškai tiksliose vietose, iš kurių iškasti palaikai, tačiau tai
prasmės nė kiek nemenkina.
S. Janušonienė žino ne vieną tragišką partizanų istoriją, teigia, kad perlaidoti
nepavyko visų žinomų žuvusiųjų. Pavyzdžiui, anot jos, toje vietoje, kur buvo
Mečionių sodyba, dar apstu partizanų palaikų: „Buvo duobės bulvėms, į kurias
pirmiausia sumesti lavonai. Tačiau šiandien jos – po pastatais. Deja, niekas negali jų
pasiekti...“

190
 Radviliškio mieste ir jo prieigose partizanų palaikų paieškos prasidėjo 1990
metais. Pagal gyventojų parodymus jų buvo ieškota Kutiškių, Vingėliškio, Dargužių
kaimuose, Antaniškių parke, Mečionių sodyboje, kovos su bermontininkais lauko
ribose.
Savivaldybės atstovai teigia, kad perkastos didžiulės teritorijos, kol rasti 22
partizanų palaikai. Paieškose dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių, Šaulių sąjungų,
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nariai, padėjo ir įvairių įstaigų, organizacijų
vadovai, teisėtvarkos ir medicinos pareigūnai, religinės bendruomenės atstovai.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio archyve esantis aktas skelbia,
kad 1990 metais buvo surasti aštuonių partizanų palaikai: J. Jankausko, A. Adomaičio,
S. Kokštienės, F. Kokšto, A. Misiaus, L. Gilio, A. Poviliansko ir P. Stanislovaičio. Po
metų atkasti dar keturiolikos partizanų kūnai: V. Šniuolio, V. Bartkaus, J. Liumpos, J.
Prikockio, J. Juodeikos, J. Šereivos, P. Žiogo, V. Žiogo, S. Martišiūtės, B. Liesiaus, P.
Bartkaus, L. Caporkaus, V. Brazausko ir V. Svetiko.
Vertinant paieškas tuometine okupacine valiuta – rubliais, išlaidos buvo
milžiniškos. Vien paieškai skirti trys tūkstančiai, dar po du tūkstančius – kasimo
darbams ir transportui, perlaidojimas atsiėjo apie penkis tūkstančius rublių,
medicininės išlaidos – tūkstantį, o architektūros – net tris dešimtis tūkstančių rublių.
Visa tai padengti padėjo aukos. Vardan išskirtinai kilnaus reikalo jų atsirado.
1991 metų rugsėjo 29-ąją Radviliškio politinių kalinių tarybos narys Algimantas
Kamantauskas, partizanas, buvęs LLKS vyriausiosios vadovybės Visuomeninės
dalies viršininko adjutantas Viktoras Šniuolis-Vytenis bei parapijos klebonas
monsinjoras Antanas Bitvinskas Radviliškyje pasirašė palaikų perkėlimo ir paminklo
šventinimo aktą.
Pasak savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentės Aušros Mikšienės, jis
primena skaudžią istoriją. Akte rašoma: „1944 metais prasidėjo antroji bolševikinė
okupacija, tęsiamas tautos genocidas. Visa tauta pakilo į kovą, prasidėjo partizaninis
karas. 1947 metų balandžio mėnesį Žaliosios, Maironio, Kunigaikščio Žvelgaičio ir
Šiaulių rinktinių vadų suvažiavime, dalyvaujant Jūros srities atstovui Petrui Bartkui-
Žadgailai, įkurta Prisikėlimo apygarda. Jos vadu išrinktas Leonas Grigonis-Žvainys.
1949 metų vasario 2 dieną Prisikėlimo apygardos būstinėje vyko visos Lietuvos
partizanų vadų suvažiavimas, įkurta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS)
vyriausioji vadovybė. Prezidiumo pirmininku išrinktas kapitonas Jonas Žemaitis-
Vytautas. Už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę žuvo daug tautos dukrų ir sūnų.
Partizanų kūnai buvo išniekinami, sumetami į pelkes, šulinius, durpynus. Jų pradėtą
kovą tęsiame ir šiandien. Nekaltų žmonių pralietas kraujas atnešė Lietuvai laisvę.“
Aktas mini 1990 metų rugsėjo 29 dieną, kai žuvusių Radviliškio apylinkėse
palaikai perkelti į Radviliškio kapines. Lygiai po metų, dalyvaujant artimiesiems,
kovų draugams, kunigams bei miesto gyventojams, perlaidoti ir likę palaikai. Iškilmių
metu kunigas Antanas Bitvinskas pašventino kovų bendražygių pastatytą paminklą,
kurio projekto autorius – architektas Viktoras Kunickas.
Lietuvos partizanų kapas – ne vienintelis Radviliškio rajone, įtrauktas į Kultūros
vertybių registrą. Tame sąraše – dar devyni Lietuvos istorijai reikšmingi kapai:
Geležinkelių bataliono vyresniojo leitenanto Antano Bendoriaus, Lietuvos kario
Jono Čapo, 2-ojo inžinerijos bataliono jaunesniojo puskarininkio Juozo Matuko,
Lietuvos kario, Lietuvos karių, Geležinkelių bataliono karių Simo Paulausko ir
Grigaliaus Remeikos, vienas registre plačiau neaprašomas kapas.

191
 ŠIAULĖS KRAŠTAS
Šiaulės kraštas – lankytojų mėgstama, o vietos gyventojams savotišką
pasididžiavimą kelianti vietovė. Tos Šiaulėnų seniūnijos apylinkės turi įdomią istoriją,
gražų kraštovaizdį. Čia yra nemažai istorinių, kultūrinių praeities paminklų, saugomų
objektų, atgaivos ir aktyvaus poilsio vietų.
Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas Šiaulės kalnas stūkso visai netoli naujojo
Šaukoto apylinkėse pastatyto Šiaulės apžvalgos bokšto. Nuo jo atsiveria įspūdinga
panorama: galima matyti ne tik tenykštes apylinkes, bet ir Radviliškio miestą, netgi
Rėkyvą.

Naujasis Šiaulės
apžvalgos bokštas

Pastatyti stendai
su informacija
apie Šiaulės žemę
Pabuvus šiame 21 metro aukščio bokšte, greita ir patogu jaukiu takeliu, kuris
vingiuoja apie 860 metrų, patekti ir prie Kudinų piliakalnio. Vieta rūpestingai
sutvarkyta. Buvo nupjauti ten augi seni, praeiviams nebesaugūs ir nebeišvaizdūs
medžiai, taip atidengtas viso kalno grožis, o iš tos medienos padaryti laiptai. Yra
įrengti informaciniai stendai, suoleliai, aikštelė, pasirūpinta kitais lankytojų
poreikiais, padarytos dviračių trasos – septynių ir trijų kilometrų.

192
 Pats Šiaulės kalnas (Kudinų piliakalnis) – saugoma, iki šiol plačiau netyrinėta
archeologinė vertybė. Jis dažnai minimas įvairiuose pasakojimuose, padavimuose.
Kaip rašo Balys Buračas 1929 metų „Ekspedicijos užrašuose“, kartą jis lankėsi
Kalnų vienkemyje pas Jurgauskaitę, žymią šios apylinkės audėją, kuri, nežiūrint į 65
metus, menkoką sveikatą, turėjo šviesią atmintį. Ji papasakojo ne tik apie piliakalnį,
bet ir apie šalia esančius du istorinius kalnelius – Kartuvių bei Varpinės kalnus.
Jos seneliai pasakodavę, kad prieš labai daug metų ten, kur dabar stovi vienas prie
kito trys kalnai, buvęs didelis miestas ir tvirta pilis: „Tas miestas vadinosi Šiaulės
miestas, kaip ir dabar vadina pilies kalną Šiaulės kalnu. Ant mažesniojo apvaliojo
kalno, vadinamojo Varpnyčios kalno, stovėjusi varpnyčia. Greta esantis Kartuvių
kalnas buvęs taip vadinamas dėl to, kad ant jo buvę nusikaltusieji žmonės baudžiami.
Kaip senovėje buvo baudžiami, niekas nežino, bet baudžiavos vergijų laikais ant to
kalno buvo sena pušis, prie jos buvę žmonės kariami. Ant to kalno bausdavę
nusikaltusias raganas ir kitokius žmones, daugiausia – baudžiauninkus. Kasinėdami
rasdavę žmonių kaulų. Senovėje žmonės kažkuo nusikaltę, ir tas miestas su visais
žmonėmis ir ant kalno stovėjusiu miestu nugrimzdęs skradžiai žemės. Vienam geram
žmogui prisisapnavę, kad jis imtųsi atkasti nugrimzdusį miestą ir bažnyčią. Tas gerasis
žmogus ilgai kasęs tą kalną, bet ėmę ir pritraukę jam koją, todėl taip ir liko neatkastas
užkeiktasis Šiaulės miestas.“
Kiti pasakojimai liudija, kad žemaičių vyskupas Motiejus Valančius netgi buvo
atvykęs pašventinti užkeikto Šiaulės kalno ir tuomet pastatė ant piliakalnio geležinį
kryžių, kuris čia stūksto ir šiandien. Sakoma, kad tuomet vyskupas ragino žmones
mesti nedorus pagoniškus papročius ir liautis ant kalno kūrenus perkūno ugnis. „Nors
žmonės Valančių dideliai gerbę ir jo įsakymų vis klausydavę, daugelis net degtinę
metę gėrę, bet Joninėse ant kalno laužų nemetę kūrenti“, – rašė tautosakininkas Balys
Buračas apie Šiaulės kalną.

Pasakojama, kad žemaičių vyskupas Motiejus Valančius buvo atvykęs pašventinti

užkeikto Šiaulės kalno ir pastatė ten geležinį kryžių

193
 Pasak Aušros Mikšienės, dar kiti pasakoja, kad čia nebuvę jokio miesto. Štai A.
Tarvydas, rašydamas apie Šiaulės kalną, prisimena, kad jam senolis porinęs: „Seniau
ant to kalno, kurį dabar vadiname Šiaulės kalnu, buvo kūrenama šventa ugnelė. Ją
kurstė nekaltos mergelės. Jos buvo doros, šventos ir padariusios apžadus netekėti už
vyro. Kad kuri prasikalsdavo, ją sudegindavo ar pakardavo ten ant to kalno, kuris
dabar Kartuvių kalnu vadinamas. Ponai ir prasikaltusius jiems žmones ten kardavo.
Dar antai ir pati pušis, ant kurios kardavo, tebestovi.“
Tuo tarpu tyrinėtojas J. Vaičjurgis savo darbe „Šiaulės kalnas“ mini, kad kažkur
netoliese įvykęs ir garsusis Saulės mūšis, nes legenda byloja, kad prasivėrusi žemė
prarijo netikėlių kariuomenę: „Vietos senovinis pavadinimas Šiaulė, gal net Siaulė, o
ir tai, kad šioje vietoje stovėjusi stipri, plačiai turėjusi būti žinoma pilis, kartu su
miestu, kur buvo gausu kalvų ir pelkių, leidžia šią vietą sieti su istoriniuose
dokumentuose minimu vietos vardu – Soule, kur 1236 metais įvyko garsus Saulės
mūšis: kalavijuočiai tada niekieno nekliudomi įsiveržė į Žemaitiją ir prisiplėšę,
nepasiekę Saulės, pradėjo grįžti atgal, ir ten, prie upelio, pelkėtoje vietoje, juos
pasitikę žemaičiai smarkiai sumušė.“
Anot tyrinėtojų, upelių ir pelkių į šiaurę nuo šio Šiaulės piliakalnio yra nemažai –
Šušvė, Beržytė, Gulbinas, Šiaulupelis, Malštovė, Sulinkių pelnė ir daugelis kitų. Dar
toliau šiaurės vakaruose – Tyrulių pelkės.
„Vardas Šiauliai, su kuriuo iš tradicijos dabar daugiausia siejamas anas eiliuotosios
Livonijos kronikos vardas Soule, yra daugiskaitinis ir istoriniuose dokumentuose jis
perteikiamas su vokiečių kalbos galūne -en. Be to, ir pats Šiaulių miestas yra lygumose
prie ežerų, o kronikoje apie tai nekalbama. Nuo jų į šiaurę, kur galėjo vykti mūšis,
didesnės pelkės kaip ir baigiasi, vietos čia lygios, vienodai nepatogios tiek
besiginantiems, tiek ir puolantiems, o Šiaulėnų apylinkėse kalvelės pelkės galėjo būti
labai patogios pasaloj belaukiantiems ir gerai vietas pažįstantiems žemaičiams. Ši
vietovė lemiamu momentu jiems ir galėjo būti pagrindinio pasisekimo veiksnys. Be
to, ir pačiuose Šiaulėnuose tokio, tuo metu plačiau galėjusio būti žinomo piliakalnio,
tarsi ir nėra. Visa tai dokumentų vardą Soule ir leistų įtikinamiau sieti ne su Šiauliais, o
su Šiaulės kalno vardu prie Šiaulėnų“, – aiškina tyrinėtojas J. Vaičjurgis.
Versiją, kad Saulės mūšis galėjo vykti netoli Šiaulėnų, bando pagrįsti, netgi
kasinėjimus Ilguočių kaime inicijavo, ten aptiko įdomių radinių ir kraštietis istorikas
Tomas Baranauskas, archeologijos istorikas Gintautas Zabiela, rajono spaudoje tokią
hipotezę kėlė ir radviliškietis kraštotyrininkas, kariškis Alvydas Tamošiūnas. Kas
bepaaiškėtų šiuo klausimu ateityje, Šiaulės žemė dėl viso to tampa tik dar patrauklesnė
ir įdomesnė. Juolab kad čia išskiriama dešimt lankytinų objektų.
Be minėtų, laukia Šiaulėnų krašto muziejus, kuriame iš apylinkių surinkta įvairių
buities reikmenų, prietaisų, nuotraukų, istorinių užrašų, kitų eksponatų. Muziejus
įkurtas sename, 1929–1930 metais statytame name. Jo centrinėje dalyje išlikusi
autentiška virtuvė su duonkepe krosnimi bei kaminu, kuriame buvo rūkoma mėsa.
Kitas įdomus objektas – Šiaulėnų Šv. Onos bažnyčia. Pirmoji medinė ji buvo
pastatyta 1514 m., o dabartinė mūrinė – 1869-aisiais. Jos statybą rėmė dvarininkas
Jonas Šemeta, architektas buvo Fulgentas Rimgaila. Statyba truko net devynerius
metus.
Minėtina ir Viliošių miško pušis su koplytėle. Pasakojama, kad pirmoji koplytėlė
ten į medį įkelta XIX a. antrojoje pusėje, kai vietos gyventoja Anelė Vaicekauskienė,
pagailėjusi kertamo pušyno, išpirko vieną įspūdingą medį, taip jį išgelbėdama. Nuo to

194
laiko ji, jos vaikai bei provaikiai rūpinosi pušimi, jame vis pakeisdavo sudūlėjusias
koplytėles.
Šiaulėnų Šv. Onos
bažnyčia

Šiaulės kraštas su
dešimčia ten
lankomų objektų
vadinamas
naujuoju turistų
traukos
centru

Pasakojama, kad
vietos gyventoja
Anelė Vaicekauskienė
pagailėjo kertamo
pušyno, išpirko vieną
įspūdingą medį, nuo
tada ji ir jos vaikai,
provaikiai rūpinosi
šia pušimi ir
koplytėle joje

195
 Knygoje jau aptarta kai kurių kitų čionykščių objektų vertė: Šemetų koplyčios-
mauzoliejaus, pastatyto 1850 m. Diktariškių dvaro savininko Juozapo Šemetos
lėšomis, Šiaulėnų dvaro, tiesa, jau nykstančio, bet dar išlaikiusio svirną, koplytstulpį,
kalvės griuvėsių, Diktariškių dvaro, kurio rūmus 1820 metais pastatė Tadeušas
Šemeta ir kur, be pagrindinio pastato, dar išlikę tvartas, svirnas, spirito varyklos rąstų.
Tose vietovėse įdomus Daukšių akmuo, kurio paviršiuje suskaičiuojamos 33
žmogaus rankomis iškaltos duobutės. Tokie akmenys dažniausiai siejami su senuoju
lietuvių tikėjimu.
Vasarą čia atgaivina tyvuliuojantis Baublės tvenkinys, šalia kurio įrengta
poilsiavietė. Dviračių takai veda prie vienos gatvės seno gatvinio Stalmokų kaimo,
kuriame iš dvylikos sodybų likusios vos trys, bei prie akiai neįprasto karjero, kur
kasamas smėlis bei žvyras, yra kitų, kad ir mažiau reikšmingų, bet savaip įsimenančių
vietų..
Ir visa tai – savo istoriją turinčiose Šiaulėnų bei Šaukoto apylinkėse, vadinamame
Šiaulės krašte, kuris dabar vis labiau tampa turistų traukos centru.

Daukšių akmuo, kurio

paviršiuje suskaičiuojamos
33 žmogaus rankomis
iškaltos duobutės

Dviračių maršrute stabtelėjus

prie lankytino objekto, –
minimali informacija

Daug kur
įrengtos poilsio
vietos

196
 Šeduvos Baba apie kultūros paveldą
Rajone būtų sunku rasti energingesnį ar šviesesnę atmintį turintį garbaus amžiaus
žmogų už šeduvę Emiliją Brajinskienę, švelniai visų praminta Šeduvos Baba. Ir kur
tik jos nežino, kas jos nepažįsta... Ne tik savame rajone, bet ir aplinkiniuose, net
didmiesčiuose. Gimusi ir augusi Šeduvoje, ji lyg žirnius beria smulkiausias gimtinės
istorijos detales, įdomiausius pasakojimus apie kultūrą, iškilius žmones, įžymias
vietas, paminklus. O jau jos kalbos įdomumas apie savojo krašto tradicijas, senuosius
papročius, o senųjų dainų mokėjimas ir autentiškas atlikimas! Galėtum kažin kiek
klausytis, atmintin dėtis. Juolab kad viskas ir visada – tik pačios labai ryškiai išsaugota
šeduvių tarme. Taigi vien džiaugsmas ir pasigėrėjimas, jei tenka su ja kalbėtis ar ją
etnokultūros renginiuose matyti, iš daugelio jos įrašytų kompaktinių plokštelių,
neretai iš televizijos ekrano klausytis.

Šeduvos šviesuolė Emilija Brajinskienė-Šeduvos Baba (dešinėje)

ir korespondentė Aušra Mikšienė
Kaip tikina kita tenykštės kultūrinės veiklos entuziastė Izolina Stanulienė,
Šeduvos Baba gali ne tik apie daug ką įdomaus papasakoti, bet ir ji pati yra tikra
kultūros įdomybė. E. Brajinskienė 1942 metais baigė Šeduvos gimnaziją, vėliau trejus
metus mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto Geografijos fakultete, kone dvidešimt
metų ieškojo tokios specialybės, kuri leistų įgyvendinti norą kasdienybės darbais

197
prisidėti prie tautos šviesesnės ateities. 1972-aisiais pakviesta dirbti Šeduvos kultūros
namų direktore, ji jau turėjo darbo patirties Pakalniškių bibliotekoje.
„Dvejus metus ji dirbo Šiupylių septynmetėje, ketverius metus – Šeduvos
vidurinėje mokykloje mokytoja. Po to – visus aštuonerius metus kultūros namuose
Karelijos autonominėje respublikoje. Grįžo į Lietuvą, kai atėjo metas leisti vaikus į
lietuvišką mokyklą. Įsidarbino Pakalniškių bibliotekoje, ten gerai užsirekomendavo ir
buvo pakviesta vadovauti Šeduvos kultūros namams. Tose pareigose kartu su meno
vadovais Kostu Dočkumi, Joana Vasiliauskiene, Vidmantu Liukpetriu ir kitais
darbavosi keturiolika metų ir per juos pasireiškė kaip talentinga, plataus, įvairiapusio
profilio kultūros darbuotoja“, – pasakoja I. Stanulienė.
Daugelis dar šiandien pamena, kaip, vos tik pradėjusi darbą Šeduvos kultūros
namuose, E. Brajinskienė vaikščiojo po apylinkes, kur nespėjo pėsčiomis, dviratį
mynė – lankėsi pas senolius, kvietė dainuoti, šokti, kaupė kraštotyrinę medžiagą. Jos
užrašyti įvairios tematikos tekstai, surinkta medžiaga apie senuosius Šeduvos
vietovardžius, tikrus įvykius, apie Šeduvos miestą ir aplinkines vietoves, liaudies
mediciną, papročius, dainos, pasakos, porinimai paskleisti kitiems, įrašyti į
kompaktines plokšteles, tų įrašų yra Lietuvos radijuje ir televizijoje. Kai Baba subūrė
etnografinį ansamblį „Šeduva“ ir jam vadovavo, parengė originalias senąsias
„Šeduvių vestuves“, „Šeduvių Sekmines“, kurias nufilmavo ir parodė šalies televizija.
E. Brajinskienė savo laiku subūrė ir mažuosius šeduvius „Žvirbliukus“, juos taip pat
mokė senųjų žaidimų, dainelių, pratino prie etnokultūros tąsos.
Kultūrinė veikla, kaip sako I. Stanulienė, E. Brajinskienės vadovavimo metais
Šeduvoje suklestėjo. Tie metai buvo naujų jau iš anksčiau veikusių meno kolektyvų
atkūrimo ir stiprinimo, naujų meno mėgėjų kolektyvų susikūrimo laikotarpis,
atvykstančių profesionalių meno kolektyvų koncertų ir spektaklių, kino filmų gausos
metai. Ji net futbolą ir krepšinį Šeduvoje ėmė populiarinti, suorganizavo tenykščių
kultūros namų futbolo komandą „Vienybė“ (1973), buvo jos administratorė,
drąsintoja, guodėja, gynėja, tiesiog – siela.
Ir išėjusi vadovauti besikuriantiems Raudondvario kultūros namams, ji tęsė
Šeduvoje pradėtus darbus. O kai jau niekur nebedirbo, vis tiek pasiliko su kultūra: kaip
etnografinio ansamblio „Šeduva“ vadovė, paskui – kaip telkėja mažesnio šeduvių
ansamblio, kurio repeticijų vieta net savo namus pavertė. Ne tik repeticijų – tie
dainininkai ten ėmė rinktis kartu pagiedoti, prisiminimais dalytis, savo šventes švęsti.
E. Brajinskienė, kaip sakoma, mūru stoja už kultūrą, paveldą, teisybę. „Pasakysiu
garsiai: nebus paveldo, nebus ir Lietuvos“, – drožia, kai tik kalba pasisuka apie
paveldą, jo svarbą, objektų išsaugojimą. Anot jos, savo krašto istoriją privalo išmanyti
kiekvienas – ir čia gimęs, ir čia atsikėlęs gyventi, ir ne tik išmanyti – bet ir puoselėti,
saugoti, kad ateities žmonėms liktų, kas vertingiausia. „Štai, pažiūrėkit, mano viskas
užrašyta ir kruopščiai saugoma. Kiek pas mane užrašų ir nuotraukų!“ – rodė
korespondentei Aušrai Mikšienei savo pilnas spintas aplankų ir albumų – metų metais
rinktą, kauptą, pačios prisimintą ir užrašytą turtą.
Vardan tų reikalų, vardan teisybės, Baba dažnai ir valdžios vyrus „pakutavoti“
nesibijo. Kaip tie sako, jeigu Baba užsispiria, eina iki galo, kol pasiekia ar įrodo savo
teisybę.
Apie savojo miesto gatves, namus, žmones, įvykius ji žino labai daug. Antai gerai
prisimena, kad Šeduvos centrinėje aikštėje seniau vykdavo turgūs: „Kiekvienas
skubėdavo čia apsipirkti, pabendrauti. Įdomu tai, kad turgūs Šeduvoje vykdavo

198
ketvirtadieniais, o ypatingesnė diena – Saldaturgis. Tai – paskutinis ketvirtadienis
prieš Kalėdas ir Velykas. Čia būdavo pardavinėjamas medus, džiovinti obuoliai,
kriaušės, slyvos, aguonos, spanguolės, sviestas, varškė, kiaušiniai. Balaganuose –
saldainiai, rūkytos žuvelės ir kitokie maisto produktai, kurie reikalingi pasiruošti
šventėms. Būdavo ir Skaistaturgis arba Gličiurgis – bernų, mergų turgus pirmą
ketvirtadienį po kalėdinių švenčių. Iš ūkininkų parėję samdiniai turėdavo pinigų, o
ūkininkų vaikai tuo metu būdavo biednesni. Arbatinėje, kur susirinkdavo jaunimas,
ūkininkaičiai turėdavo užleisti vietas samdiniams, o tą mėnesį visi vadino Žiūros-
Čiupos mėnesiu, per kurį jaunimas rinkdavosi sau poras. O šiaip ketvirtadieniais
būdavo paprasti turgūs. Priveždavo daug javų, bulvių, sviesto, varškės, grietinės,
kiaušinių, paukščių, paruoštų kepti ar virti. Maistas buvo labai pigus. Kviečių
centneris kainavo 8 litus, cukraus kilogramas – 1 litą. Daug ko nebeprisimenu, tačiau
atminty liko vežimai su barankomis ir spalvoti balaganai, dar ratukai su marozinu.
Dabar tokių skanių ledų – marozinų – niekas nebepagamina. Net ir senatvėje tas skonis
burnoje išlikęs.“
Arba apie užvažiuojamuosius namus – buvusį pirklių prieglobstį: „Iš Kauno
Hanzos pirkliai važiuodavo Kėdainių gatve į Rygą. Aš dar atsimenu, kad buvau
panelė, o takelio į Baisogalą nebuvo ir važiuodavome Kėdainių gatve. Per tą gatvę visi
pirkliai atvykdavo, sustodavo užvažiuojamuosiuose namuose. Darė gi kasinėjimus –
rado buvusių arklidžių pamatus. Arklius pririšdavo, o patys – į namus. Ir
pabaliavodavo, ir pavalgydavo, ir pernakvodavo. Vėliau – į vežimus ir į Rygą. Manau,
kad tie namai turėtų būti išskirtinai pažymėti ir pagerbti. Jie turi istoriją kaip ir
malūnas, karšyklos namas bei daugelis kitų objektų.“
Knygoje jau rašyta apie Šeduvoje veikusią vilnų karšyklą. E. Brajinskienė
pasakojo apie dar ankstesnius tos vietos laikus: „Prisimenu, kad ten, kai mokiausi
mokykloje, buvo savivaldybė, o kieme stovėjo elektrinis motoras, tiekęs elektros
energiją. Langai būdavo išpuošti Smetonos ir kitų paveikslais. Būdavo skaitomos
šventinės paskaitos, grodavo gaisrinės orkestras. Vėliau, kai atėjo rusai, ten įkurti
teismo rūmai. Dirbau patarėja taryboje. Kai panaikino rajoną, teismo nebereikėjo,
tada tuščiame pastate sugalvojo įkurti karšyklą ir dirbo ji sėkmingai, žmonėms buvo
reikalinga – ir verpdavo, ir sukaršdavo vilną. Vėliau ir ją sunaikino. Liko tik istorija.“
Šeduvos Baba nenutyli dar vieno reikšmingo pastato – Šaulių namų, kuriuos
padėjo statyti jos pirmasis mokytojas Ipolitas Udras: „Jis jau iškeliavęs anapilin, bet
dar kalbėjomės apie juos. Jis pasakojo, kad vakarai ir švenčių minėjimai būdavo
rengiami Šeduvos „Saulės“ progimnazijos namuose, tačiau salė buvo maža, todėl
svajojo turėti savo Šaulių namus.“
Kaip ji prisiminė, buvo sudarytas namų statymo komitetas, kurio pirmininku
išrinktas Kazimieras Petrauskas – dimisijos kapitonas, Lietuvos kariuomenės
savanoris. Nutarta lėšas kaupti įvairiausiais būdais – rinktos aukos, rengtos loterijos,
prašyta subsidijų iš valdžios. Rodos, 1937 metais pradėtos vežti statybinės medžiagos.
Jos mokytojas, keli ūkininkai medieną veltui suvežė iš miško, o Šaulių namų projektą
dykai nubraižė inžinierius Brunius, kilęs iš Šeduvos valsčiaus.
Po įnirtingų darbų jau 1940 metais Šaulių namuose surengtas pirmasis vaidinimas,
tačiau 1940 metų birželio 15-osios naktį pradėjo riedėti Raudonosios armijos tankų
kolonos, artilerija, šarvuotos mašinos, kurios per Šeduvą važiavo net tris dienas.
„Prie Raudondvario lauke pristatė įvairaus dydžio artilerijos pabūklų, o miestelyje
apsigyveno karininkai ir nedidelis dalinys kareivių. Birželio mėnesio pabaigoje su

199
piešimo mokytoju užėjome į Šaulių namus. Ant sienų kabėjo dideli KPSS centro
komiteto narių portretai be rėmų, piešti ruda spalva. Nors dar leido čia surengti
vaidinimą 1941 metų sutikimui, vėliau namais nebesinaudojome, čia jau
šeimininkavo raudonarmiečiai“, – taip dar 1993 metų gruodį Šeduvos Babai yra
pasakojęs I. Udras.
Vėliau šeduviai su Baba priešakyje ėjo kryžiaus kelius, kad tie namai ir vėl atitektų
vietos šauliams.
E. Brajinskienė sakė nerimaujanti, kad jaunimas istorija domisi menkai, o ir
bendruomeniškumo ima stigti: „Seniau visi susirinkdavome. Kone šimtas moteryčių,
kaip dabar pamenu, baltomis skarelėmis susiburdavome į krūvą. Jaunimas nuolat
traukdavo dainas. Šiandien to nebėra, tačiau būtina kalbėti ir žinoti tai, kas leis mūsų
lietuvių tautą išsaugoti, kartu – ir kultūros paveldą.“ Užtat ji gyrė ir „Radviliškio
naujienų“ kartu su Savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriumi įgyvendintą
projektą krašto kultūros paveldo temomis, ir visų kitų pastangas, kurios įrodo, kad
praeities vertybės suprantamos ir bus saugomos.
Už neįkainojamus kultūros darbus, kraštotyrinę veiklą E. Brajinskienė įvertinta
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, Lietuvos Respublikos
kultūros ministerijos, daugeliu kitų apdovanojimų, jai suteikti Radviliškio rajono
Gerumo angelo, krašto Šviesuolės vardai. Etnokultūros puoselėtoja, jos vadovaujami
dainininkai kviečiami į įvairius kultūrinius renginius ne tik rajone, bet ir šalyje, net
užsienyje, į televizijos laidas, susitikimus su jaunimu, vaikais. Jos straipsniai
publikuojami žurnaluose ir įvairiuose respublikiniuose, rajono spaudos leidiniuose.
Šviesuolės etnokultūrinę veiklą, surinktas dainas, kitą vertingą medžiagą pristato
išleistos knygos „Tetirvins subilda“ (Šiauliai, 2006) ir „Šeduvos miestely aušrela auša.
Šeduvos krašto dainos“ su kompakatine plokštele (Vilnius, 2016).
O Šeduvos Baba iki pat šiol vis užsiėmusi, skubanti, reikalų ir sumanymų pilna
galva. Lyg spindintis Šeduvos kultūros simbolis.

200
 Dviračių žygiai į rajono kultūros paveldo
objektus
Jau šeštus metus Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos
proga Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo
skyriaus bei Radviliškio miesto kultūros centro pastangomis organizuojami dviejų
dienų dviračių žygiai po Radviliškio kraštą tapo gražia tradicija. Paprastai
nuvažiuojama apie 150 kilometrų.
Radviliškio rajono kultūros paveldas vis dar per menkai pažįstamas patiems
radviliškiečiams, juolab atvykstantiems svečiams. Todėl žygis kasmet kviečia
dalyvius iš visos Lietuvos aplankyti rajoną, sudaro galimybes susipažinti su garbinga
lietuvių tautos istorija ir išvysti gražiausius šio krašto kampelius.
Žygio globėjas ir organizatorius – Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos
ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis – supažindina su žygio taisyklėmis ir
paskelbia startą. Būtent jis sudėlioja žygio maršrutą, kad būtų galima pamatyti kuo
daugiau kultūros paveldo objektų. Maža to, pats mina dviračio pedalus, dalyviams
pasakoja įdomių faktų apie lankomas vietas, abi dienas atsakingai rūpinasi žygeiviais.
Kaip padėkos rašte rašė viena iš žygio dalyvių Sigita Damanskienė „per dvi žygio
dienas žygeiviai turėjo daug pamokų: savo šalies istorijos, sveikatinimo ir sporto,
vadybos (mokėmės vieningumo, komandinės darnos ir atsakomybės), saugaus eismo
kelyje (negalima rungtyniauti, varžytis kelyje, būtina laikytis tvarkos ir pan.), kalbos
etiketo, aplinkosaugos (palikti švarią sustojimo vietą) ir kita“.
Kiekvienam žygeiviui įteikiami žygio maršruto žemėlapis su aprašymu, ženklelis,
visus į kelionę originaliai išlydi ir sutinka Radviliškio miesto kultūros centro
darbuotojai. VĮ „Šiaulių regioniniai keliai“ saugaus eismo vyresnysis specialistas
Antanas Vaidonavičius dalyviams dovanoja ryškiaspalves liemenes, palinki, kad jie
būtų matomi kelyje.

Žygeiviai prieš startą Radviliškyje

201
 Žygio metu rengiamos viktorinos, kuriose yra klausimų apie Lietuvos istoriją,
kultūros paveldą.
Žygeivius sutinka, pavaišina sumuštiniais ir gaiviais gėrimais, pasirūpina poilsiu
kaimo bendruomenės. Intensyviausiuose kelio ruožuose juos atsakingai lydi Šiaulių
apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato
ekipažas.
Kiekvienas žygeivis paskatinamas – jam įteikiama padėka už tai, kad dalyvavo ir
sėkmingai įveikė dviračių žygį.
Dviračių žygis finansuojamas Radviliškio rajono savivaldybės nekilnojamojo
kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo programos lėšomis.
Jau įvyko šie dviračių žygiai ir parengti maršrutai:
Radviliškio rajono piliakalnių kelias;
Radviliškio rajono mitologinių akmenų kelias;
Radviliškio rajono vėjo malūnų kelias;
Radviliškio rajono dvarų kelias;
Radviliškio rajono bažnyčių kelias;
Istorinės atminties keliu;
Atraskime kultūros paveldą Radviliškio rajone;
Susipažinkime su Radviliškio rajono kultūros paveldu.

Kiekvienais metais paruošiama lankstinukų su dviračių žygio maršruto

žemėlapiu, trumpu kiekvieno lankomo kultūros paveldo objekto
aprašymu, ženkliukų su žygio logotipu, suvenyrų

202
 Paminklai Vytautui Didžiajam

Vytautas Didysis – Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1392 m. iki mirties. 1401 m.
Vilniaus–Radomo sutartimiVytautui oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo
kunigaikščio titulas bei teisė valdyti LDK.
Paminklas Vytautui Didžiajam Burbiškio dvare. Burbiškio dvaras yra to paties
pavadinimo kaime, Pakalniškių seniūnijoje. Tai išskirtinė vieta, kurią, kaip savotišką
šio krašto vizitinę kortelę, jau įsidėmėję ne vien Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio
turistai, kiti svečiai. Čia išsaugotas senasis parkas su originaliais paminklais, tilteliais,
salelėmis, atstatyti autentiški pastatai, užveistas didžiulis tulpynas, gėlynai. Viskas
sukuria įspūdingą, istorija dvelkiančia erdvę ir palieka nepamirštamų įspūdžių.
Vytauto Didžiojo skulptūra Burbiškio dvare iškilo 1912 metais ir yra pirmasis šiam
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui pastatytas paminklas. Skulptūros autorius –
Kazimieras Ulianskis.
Šiame dvare per visas laiko permainas iki pat mūsų dienų stebėtinai išsilaikė
skulptoriaus Kazimiero Ulianskio sukurti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, ir
poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, taip pat Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Paminklas Vytautui Didžiajam Burbiškio dvare

Užrašas ant paminklo Vytautui Didžiajam

Burbiškio dvare

203
 Paminklas Vytautui Didžiajam Radviliškio mieste. 1930 m. iškilmingai
paminėtos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-osios mirties
metinės. Antrojo inžinerijos bataliono karių iniciatyva Radviliškyje, kareivinių kieme
(Klaipėdos g.) pastatytas obeliskas Vytautui Didžiajam. Tai betono obeliskas ant
laiptuotos pakylos. Priekyje yra skydas su Vytauto ženklu ir įrašas: „1430–1930“.
Istorinės atminties naikinimo laikmetis neaplenkė ir šio paminklo. Išlikęs tik
apdaužytas paminklo obeliskas „Istorinės atminties“ klubo iniciatyva 1989 m.
restauruotas ir atstatytas. Pašventintas 1989 m. liepos 15 d., minint Žalgirio mūšio
579-ąsias metines. 2017 m. šis paminklas buvo restauruotas, sutvarkyta aplinka ir
objektas pristatytas visuomenei.

Geležinkelininkų kareivinės ir obeliskas Vytautui Didžiajam, prie jo –

fontanas ir kariai

2017 m. paminklas atnaujintas, sutvarkyta jo aplinka

204
 Paminklas Vytautui Didžiajam Vadaktuose. Šalyje minint Vytauto Didžiojo 500
metų mirties metines, Vadaktuose, šalia bažnyčios, 1930 m. spalio 27 d. iškilo
akmeninis, piramidės formos monumentas. Ant jo pritvirtintoje skydo formos granito
plokštėje įrašytos valstybinio himno eilutės: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybės
semia. Tegul meilė LIETUVOS dega mūsų širdyse.“ Paminklas nesugriautas išliko
per visą sovietmetį. Paminklo autorius ir statytojai nėra žinomi.

Paminklas Vytautui Didžiajam Vadaktuose

Užrašai ant paminklo Vytautui Didžiajam Vadaktuose

205
 Paminklas Vytautui Didžiajam Genių kaime. Paminklas pastatytas,
minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metines 1930 m. Ant jo – užrašas: „1930 m.
Vytautas Didysis 500 m. paminėti“. Šis paminklas nesugriautas stovėjo per visą
sovietmetį. Paminklo autorius ir statytojai nėra žinomi. Paminklas avarinės būklės.

Paminklas Vytautui Didžiajam Genių kaime

Užrašas ant paminklo Vytautui Didžiajam Genių kaime

206
 Stogastulpis Vytautui Didžiajam. 1992 m. spalio 16 d. Radviliškio miestas
minėjo savo 425 metų sukaktį. Ta proga čia kelias dienas vyko šventiniai renginiai,
tarp jų – paminklo Vytautui Didžiajam prie tuometinės Radviliškio krašto apsaugos
komendantūros atidarymo iškilmės. Stogastulpio autorius – E. Gaubas.

Stogastulpis Vytautui Didžiajam

Užrašas ant stogastulpio Vytautui Didžiajam

207
 Radviliškio rajono vietos, susijusios su
partizaniniu judėjimu 1945–1954 metais
Įgyvendinant Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus
projektą „Atiduok tėvynei, ką privalai” (jam gautas dalinis finansavimas Lietuvos
Respublikos Vyriausybės kanceliarijos paskelbtame istorinę atmintį puoselėjančių
projektų konkurse), buvo atliktas labai didelis darbas, tiriant ir pristatant visuomenei
Radviliškio rajono vietas, susijusias su partizaniniu judėjimu. 2018 m. rugsėjo–spalio
mėn. vyko tyrimas, kurio tikslas – Radviliškio rajone esančių atminimo ženklais
pažymėtų ar įpaveldintų partizaninio karo atminties vietų inventorizacija ir šių
objektų aprašų parengimas. Radviliškio rajono savivaldybės užsakymu tyrimą atliko
Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vyriausioji specialistė dr. Laura
Prascevičiūtė. Iš surinktos medžiagos išleistas informacinis leidinys „Radviliškio
rajono objektai, susiję su partizaniniu judėjimu 1944–1954 m.“ Taip pat išleistas
informacinis lankstinukas „Atiduok tėvynei, ką privalai“. Jame sudėta visa surinkta
informacija apie Radviliškio rajone esančias vietas, susijusias su partizaniniu
judėjimu 1944–1954 metais. Leidinio teksto ir nuotraukų autoriai – Laura
Prasevičiūtė ir Vytautas Simelis. Lankstinuke pateiktas žemėlapis su pažymėtomis
partizanų bunkerių, kapų, užkasimo bei žuvusių partizanų atminimo ženklų vietomis.

Remiantis informaciniu lankstinuku

„Atiduok tėvynei, ką privalai“ bei
Radviliškio rajono savivaldybės
Paveldosaugos ir turizmo skyriaus
informacija, Kauno kolegijos dėstytojai
Valdas ir Ilona Urbanavičiai, vykdydami
mokslo taikomąją konsultacinę veiklą
sukūrė interaktyvią aplikaciją „Partizaninio
karo atminties vietos Radviliškio rajone
1944–1954 m“.

Internetines aplikacijas ir nuorodas galima rasti Radviliškio rajono savivaldybės

internetiniame puslapyje www.radviliskis.lt Kultūros paveldo skyrelyje arba
paspaudus ant nuorodų žemiau.
Interaktyvi nuoroda:
https://kaunokolegija.maps.arcgis.com/apps/MapTour/index.html?appid=6fde9c
e4a766443c9c38357bd16d9fca
208
Senosios Radviliškio rajono kaimų kapinės

Dr. Laura Prascevičiūtė ir prof. dr. Rita Regina Trimonienė 2017 m. atliko senųjų
neveikiančių kaimo kapinių, esančių Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje,
tyrimus. Tyrimų medžiaga skelbiama 683 puslapių elektroninėje knygoje „Senosios
Radviliškio rajono kaimų kapinės. Mokslinis žinynas“. Tyrimai ir el. knyga finansuota
Lietuvos kultūros tarybos ir Radviliškio rajono savivaldybės lėšomis.
Žinyne pateikti 145 kapinių aprašymai. Kiekvienų kapinių aprašyme pateikiama
kapinių situacija ortofotografiniame žemėlapyje, preliminarios koordinatės. Tekste
kapinės trumpai apibūdinamos, aprašoma jų situacija, remiantis autorių tyrimais (jei
tokie atlikti), nurodomi trumpi faktai apie kaimo įkūrimo datą, žinomą jo pirmą
paminėjimą šaltiniuose, pateikiami įrašai iš mirties metrikų knygų, įdomesni
duomenys, kapinių įpaveldinimo raida, kiti žinomi faktai, susiję su tirtu objektu,
žemėlapiai, jei yra išlikę – kaimų planai, kapinių ir juose esančių elementų
fotofiksacija, antkapinių paminklų nuorašai, nuorodos į šaltinius.
Žinyne pateikti ir sovietmečiu sunaikintų kapinių, kurių preliminarias vietas
tyrimo metu pavyko lokalizuoti, aprašymai. Autorių nuomone, tai gali būti svarbu
ateities tyrimams ar dėl išnykusių kaimų įpaveldinimo aspektų. Tokios vietos gali tapti
ir čia gyvenusių bendruomenių atminties vietomis.
Autorės tikisi, kad šis žinynas bus naudingas paveldo specialistams, akademinei
visuomenei, vietos bendruomenėms, visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros
paveldu. Tikimasi, kad žinynas aktualizuos užmirštus paveldo objektus – senąsias
kapines – ir duos pradžią dar visapusiškesniems kaimo kapinių tyrimams ne tik
Radviliškio rajone, bet ir kituose Lietuvos regionuose.
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo
skyriaus vedėjo Vytauto Simelio vertinimu, atliktas labai didelis darbas, aprašant
senąsias rajono kaimų kapines, pateikiant įdomios informacijos apie kaimus, šalia
kurių yra kapinės. Surinkta medžiaga iš seniausių archyvų, saugomų Romos katalikų
bažnyčios XIX a. vidurio, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios mirties metrikų
atskleidžia laidojimo tradicijas, tvarką, mirčių registro problemas. Mokslinis žinynas
„Senosios Radviliškio rajono kaimų kapinės“ yra pagrindas, tikslinant kaimo kapinių
sąrašą, atliekant inventorizaciją.
Su el. knyga galima susipažinti Radviliškio rajono savivaldybės internetiniame
puslapyje www.radviliskis.lt Kultūros paveldo skyrelyje ir Radviliškio viešojoje
bibliotekoje.

209
 PAŽINTIES SU RAJONO KULTŪROS
PAVELDU PRISIMINIMAI

„Nors medžiagos apie kultūros paveldo objektus rinkimas tokio pobūdžio

publikacijoms daugeliui ir gali pasirodyti nuobodus ar visiškai niekuo neišsiskiriantis,
galiu drąsiai teigti, kad tose kelionėse po visą rajoną netrūko ir kuriozinių situacijų.
Viena tokių – išvyka prie Ramylos, dar kitaip vadinamo Ramulėnų, piliakalnio.
Tuos dvejus metus mane lydėjęs ir savo išmintimi dalijęsis Savivaldybės
Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas Vytautas Simelis iš pradžių tik prunkštelėjo
išgirdęs, kad būtinai noriu savo akimis
pamatyti šį piliakalnį. Tik vėliau supratau,
kodėl. Aš nė nenumaniau, kad piliakalnio
vietoje šiandien aptinkama tik žvyrduobė,
kurioje šiltuoju metų laiku noriai maudosi
jaunimas, nes šis piliakalnis, pasirodo, buvo
sunaikintas dvidešimtojo amžiaus
septintajame dešimtmetyje!
Tų situacijų buvo įvairiausių – kantriai ir
apsamanojusio akmens bei užžėlusio upelio
viduryje miško ieškota, ir per purvynus
klampota. Mane pačią labiausiai žavėjo
dvarų ir įvairiausių senų pastatų lankymai.
Nors neretai mus pasitikdavo išdaužyti
langai, nuterliotos sienos, sugriuvę stogai ir
šiukšlynai, su Paveldosaugos ir turizmo
s k y r i a u s v e d ė j u Vy t a u t u S i m e l i u
nedvejodami bandydavome patekti į vidų,
kuo daugiau pamatyti. Kartais tekdavo
kabarotis kolegai ir ant pečių, kad tik pavyktų fotoaparatu užfiksuoti kokį vidaus
lopinėlį ar aklinoje tamsoje šviestis telefonu, kad kokiame rūsyje sprandų
nenusisuktume.
Šiandien, kai rankose laikote šią knygą, man be galo smagu. Smagu, kad dvejų
metų darbas sugulė į šios knygos puslapius. Pati esu šiaulietė, tad neabejotinai galiu
teigti, kad šis projektas padėjo Radviliškio rajoną pamatyti kitomis akimis. Pažinti jį
taip, kaip greičiausiai pažįsta ne kiekvienas šiame krašte gimęs ar augęs. O domėtis
būtina! Juk tai – mūsų visų istorija, kurią atras ir būsimosios kartos.“

Savaitraščio „Radviliškio naujienos“ korespondentė Aušra Mikšienė

***

210
 ***

„Puikiai pamenu tą vėlyvą

rudens vakarą, kai netikėtai
sulaukiau korespondentės
Aušros Mikšienės skambučio
su pasiūlymu tapti projekto
„Kultūros paveldo svarba ir
reikšmė Radviliškio rajone“
konsultantu. Nors šios
žurnalistės tuomet nė
nepažinojau, nedvejodamas
sutikau, nes iki tol plačiau apie
rajono paveldosaugos
objektus žiniasklaidoje
būdavo sunku ir su žiburiu
atrasti.
Žinoma, kai pradėjome
darbą, buvo visko – ir juoko, ir
nerimo, ar bus apie ką kalbėti.
Pamenu, buvo tokia tema „Skrydis Radviliškio vėjo malūno sparnais“, o juk tas
malūnas – be sparnų! Kai projektas buvo tęsiamas antrus metus, temas rinkomės
kruopščiau – analizavome, ar bus ką parašyti, ar bus įdomių pašnekovų.
Jeigu kas ir pagalvojo, kad aprašyti paveldosaugos objektus – vieni niekai, tai tikrų
tikriausia netiesa. Dirbome daug ir aktyviai. Kiekvienam susitikimui su
korespondente tekdavo išsamiai pasirengti: surinkti informaciją, suderinti susitikimų
laiką su pašnekovais, padirbėti ir vairuotoju.
Nuvažiuota daugybė kilometrų, aplankyta begalė kultūros paveldo objektų rajone.
Džiaugėmės, kad publikacijos savaitraštyje „Radviliškio naujienos“ sulaukdavo
teigiamų atgarsių. Žmonės laukdavo, kada pasirodys naujas straipsnis, todėl labai
smagu, kad Radviliškio viešoji biblioteka pasiryžo įgyvendinti projektą ir tų
publikacijų pagrindu išleisti šią knygą. Neabejoju, kad čia įdomybių ras kiekvienas.“

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas

Vytautas Simelis

211
 NAUDOTI ŠALTINIAI

Laisvosios interneto enciklopedijos (Vikipedija) pavieniai duomenys.

Radviliškio kraštas, žurnalas. Radviliškis, 2005, 2006, 2007, 2008, 2011, 2013, 2016,
2017.
Radviliškio naujienos, savaitraštis. Radviliškis, 2015–2016 m.
Radviliškio savivaldybės Paminklosaugos ir turizmo skyriaus, Radviliškio viešosios
bibliotekos kraštotyros fondo bei Turizmo informacijos centro medžiaga.

212
 NUOTRAUKŲ AUTORIAI

AUŠRA MIKŠIENĖ

VYTAUTAS SIMELIS

GRETA SIMONAVIČIENĖ

213
 PAAIŠKINIMAI
Objektai skyrių ribose pateikiami abėcėlės tvarka, nepriklausomai nuo jų vertės,
dydžio, dabartinės būklės ar lankytojų domėjimosi

Skirtingą objektų aprašymų apimtį lėmė turimos medžiagos kiekis.

Sutrumpinimai:

a. – amžius;
cm – centimetras;
d. – diena;
g. – gatvė;
ha – hektaras;
k. – kaimas;
kv. m – kvadratinis metras;
LGGRTC – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras;
LLKS – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis;
LPS – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis;
m – metras;
m. – metai;
m. e. – mūsų eros;
pr. m. e. – prieš mūsų erą;
r. – rajonas;
sen. – seniūnija;
sav. – savivaldybė.

214
 Tai – pirmoji rajone išleista tokio pobūdžio knyga. Joje aprašomi į Lietuvos
Respublikos kultūros vertybių registrą įtraukti, valstybės saugomi objektai, esantys
Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje: atspindimi jų istorijos bruožai, vertė ir
reikšmė, dabartinė būklė, apsaugos problemos. Pateikiama su tuo susijusių tyrinėtojų,
vertintojų nuomonių, duomenų, gyventojų pasakojimų, išlikusių legendų, nuotraukų.
Knyga parengta, panaudojant savaitraščio „Radviliškio naujienos“ 2015–2016
metais įgyvendinto kultūros, šviečiamosios veiklos projekto „Kultūros paveldo
svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, kurį dalinai finansavo Spaudos, radijo ir
televizijos rėmimo fondas, taip pat Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir
turizmo skyriaus bei Savivaldybės viešosios bibliotekos fondų medžiagą.
Šį leidinį įgalino Radviliškio viešosios bibliotekos parengtas projektas „Kultūros
paveldas Radviliškio rajone“, kurį dalinai finansavo Radviliškio rajono savivaldybė.
Knyga siekta įamžinti rajono kultūros paveldo vertybes, plačiau supažindinti su jomis,
vienoje vietoje koncentruoti turimą medžiagą apie jas, kad skaitytojams būtų paranku
rasti ir ja naudotis.
Knyga atskleidžia Radviliškio krašto savitumą, skatina pasididžiavimą gimtine ir
norą prisidėti prie vertingų jos praeities ženklų išsaugojimo. Pažintinis leidinys
skiriamas visiems skaitytojams, besidomintiems kultūros istorijos, paveldo temomis.

Maketavo
Greta Simonavičienė

Redaktorė –
Gražina Dunauskienė

Santrauką į anglų kalbą vertė

Rima Tarbūnienė

Sudarė Radviliškio viešoji biblioteka

2019-07-26. Apimtis 13,5 apsk. sp.l.

Užs. Nr. 1696. Tiražas 500 egz.
Išleido ir spausdino UAB „Utenos Indra“
Maironio g. 12, LT-28143 Utena
www.indra.lt
Kaina sutartinė