Kalbos politika. Lietuvių kalbos politikos matmenys.

Kalbos politika
➢Apima tam tikrų valstybinių institucijų veiklą, siekiant reguliuoti,
tvarkyti vienos ar kelių kalbų vartoseną tam tikrame politiniame vienete
(valstybėje, regione ir pan.).
➢Termino kalbos / kalbų politika apibrėžtis:
➢ Šalies ar regiono vidaus politikos dalis, apimanti vyriausybių, politinių partijų, socialinių
grupių ar pan. veiklą, susijusią su kalbų, vartojamų tam tikroje teritorijoje, funkcijų
nustatymu, ryšių tarp kalbų ir visuomenės reguliavimu, valstybės priimamus
sprendimus dėl kalbos (kalbų) statuso, vartosenos, vartojimo sričių ir tų kalbų
vartotojų teisių (apibrėžimas pateikiamas Lingvodidaktikos terminų žodyne).
➢ Idėjų, įstatymų, reglamentų, taisyklių ir praktinės veiklos visuma, skirta
valstybės numatytiems kalbos ir jos vartojimo pokyčiams pasiekti ar išlaikyti
status quo (apibrėžimas pateikiamas Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 m. gairių
projekte).
➢Kalbos politikos pobūdį lemia įvairūs socialiniai, istoriniai, politiniai
veiksniai, darantys įtaką bendruomenės kalbos ideologijai ir vertybinėms
nuostatoms kalbų atžvilgiu.

Kalbos politikos rūšys

➢ Atviroji kalbos politika– atvirai pripažįstama ir deklaruojama; teisės aktuose aiškiai
nustatomos tam tikrų arba visų kalbinių grupių teisės vartoti savo kalbas visose srityse, kur
yra
realus jų poreikis.
➢ Pvz., įgyvendinama Lietuvoje. Lietuvių kalba yra nustatyta valstybinė kalba, t. y. šalies
vidaus oficialiojo ir viešojo bendravimo kalba, kurios išskirtinis statusas įteisintas valstybės
įstatymuose – LR Konstitucijoje ir LR valstybinės kalbos įstatyme.
➢ Užmaskuotoji kalbos politika– kai jokios kalbos neminimos jokiame teisės akte; kalba
numanoma, nuspėjama iš toje visuomenėje susiklosčiusių socialinių normų,
nuostatų, tradicijų.
➢ Pvz., įgyvendinama JAV. Teisės aktais nėra nustatytos valstybinės kalbos, tačiau de facto
oficiali šalies kalba– anglų.
➢ Tiek atviroji, tiek uždaroji kalbos politika dar gali būti:
➢ Skatinamoji kalbos politika– skatinanti vienos kurios ar kelių kalbų vartoseną tam
tikrose srityse, suteikianti šioms kalboms palaikyti reikiamus išteklius.
➢ Tolerantiškoji kalbos politika– toleruojanti tam tikros kalbos / kalbų ar kalbos
atmainų vartoseną, bet neskirianti joms išteklių.
➢ Mišrioji kalbos politika– kai skatinamoji politika toleruoja mažumų kalbas, tačiau joms
remti skiriama mažai viešųjų išteklių arba visai neskiriama.

Kalbos planavimas
➢ Kalbos planavimas– kalbos politikos įgyvendinimo priemonė, apimanti sąmoningą veiklą
ar pastangas keisti kurios nors kalbos bendruomenės kalbinį elgesį.
➢ Kalbos planavimas– išankstinio plano sudarymas numatant, kokias kalbos funkcijas
plėtoti, diegti naujų ir kokių atsisakyti, kokius nustatyti tarpusavio santykius tarp jau
vartojamų
ar dar siekiamų vartoti kalbų, kokių pakitimų daryti kalbos raiškoje, kaip organizuoti kalbos
ar
kalbų mokymą ir mokymąsi (apibrėžimas pateikiamas Valstybinės kalbos politikos 2023–
2030
m. gairių projekte). Kalbos planavimą sudaro:
➢ Kalbos korpuso (sistemos) planavimas.
➢ Kalbos statuso planavimas.
➢ Kalbos prestižo (kalbos įvaizdžio) planavimas– palankių psichologinių nuostatų,
būtinų siekiant ilgalaikės kalbos planavimo sėkmės, kūrimas.
➢ Kalbos mokymo planavimas– būdų, kaip palengvinti ar padaryti patrauklesnį kalbos
mokymą, paieška, reglamentavimas ir įgyvendinimas.

Kalbos korpuso planavimas

➢Kalbos korpusas (kalbos sistema)– kalbos sandaros elementų ir jų
tarpusavio santykių visuma, kintanti arba keičiama priklausomai nuo
kalbos raidos, visuomenės pokyčių ar numatant kalbai naujų funkcijų.
➢Kalbos korpuso planavimas– poveikio viešajam kalbos vartojimui
reguliavimas, numatant sprendimus dėl gramatikos, žodyno, tarties,
rašybos ir skyrybos standartizavimo, t. y. jų normų parinkimo
(norminimo) ir kodifikavimo (įteisinimo).
➢Lietuvoje norminimo ir kodifikacijos klausimus sprendžia,
norminamuosius bendrinės kalbos veikalus vertina ir tvirtina Valstybinė
lietuvių kalbos komisija.

Kalbos statuso planavimas

➢ Kalbos statuso planavimu siekiama pakeisti vienos kurios kalbos ar kalbos atmainos
vartoseną
ir funkcijas tam tikroje bendruomenėje. Pvz., nustatoma, kuri kalba laikoma valstybine
(oficialia) kalba, kurios kalbos atmainos pagrindu kuriama bendrinė kalba.
➢ Kalbos statuso planavimas– poveikio kalbos vartojimo būdui siekis, orientuotas į
kalbos funkcijų reglamentavimą visuomenėje, įstatymais apibrėžiant kalbos
oficialumą ir nustatant jo įgyvendinimo eigą. Apima kalbos vartojimo teisinius pagrindus,
kalbines teises, santykių tarp įvairių kalbų nustatymą.
➢ Pagal atliekamas funkcijas ir teisinį reglamentavimą viena kuri ar kelios kalbos gali turėti:
➢ Oficialios arba valstybinės kalbos statusą.
➢ Oficialios regiono kalbos statusą.
➢ Nacionalinės (tautinės) kalbos statusą.

Kalbos statuso planavimas. Lietuvių kalba

➢Lietuvių kalba valstybine buvo pripažinta 1922, 1928, 1938 m. Lietuvos
Konstitucijose.
➢1992 m. priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje
teigiama, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba– lietuvių kalba.
➢1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos
įstatymas, kuris nustato valstybinės lietuvių kalbos vartojimą viešajame
gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už įstatymo
pažeidimus. Įstatymas nereglamentuoja Lietuvos gyventojų
neoficialaus bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų,
priklausančių tautinėms bendrijoms, renginių kalbos.