Kada grožis naikina asmenybę?

Žinomas prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras yra pasakęs ,,Nė vienas žmogus, įsimylėjęs save,
nemyli kitų.‘‘ Mano manymu, mes visi turime rūpintis savimi bet kokiu atveju. Bet perdėta
savimeilė naikina asmenybę. Susireikšminęs žmogus, kuris atstumia kitus dėl to, kad jie neverti
būti su juo, vadinamas narcizu. ,,Narcistinio tipo asmenybė - mažas žmogus, įkalintas
didžiuliame, išpūstame burbule. ‚,Tokio tipo asmenybę galima pažinti iš perdėto savivertės
nuolatinio savęs garbinimo.‘‘
Senovės Graikijos civilizacija neretai vadiname legendų ir mitų didingu palikimu. Kone kasdien
galime išgirsti iš mitų atėjusius posakius, literatūrinius meno kūrinius. ,,Narcizas‘‘ vienas iš
garsiausių Antikos laikų mitų. Narcizas, vandenų dievybių sūnus, buvo nepaprasto dailumo
jaunuolis, kuris mylėjo tik save, gėrėjosi savimi, atstūmė daugybės nimfų meilę... Jis vis žiūrėjo į
savo nuostabų atvaizdą šaltinio vandenyje ir nebegalėjo nuo jo atitraukti akių. Galop Narcizas
sumenko, sunyko ir mirė. O ten kur į žalią žolę nusviro jo galva, išaugo balta kvapni gėlė –
narcizas. Jau Antikos laikais visi žinojo, kad grožis nėra vienintelis svarbus dalykas. Mes negalime
rūpintis tik savo grožiu. Už jį yra svarbesnių vertybių. Jos nenaikina tavęs, bet padeda tau augti
ir mylėti kitus. Taigi, pabandysiu paanalizuoti Oskaro Vaildo romano ,,Doriano Grėjaus
portretas‘‘ pagrindinio veikėjo Doriano paveikslą, atsižvelgti, kiek sąsajų Dorianas turi su
Narcizu, išsiaiškinti, kada grožis naikina asmenybę.
Oskaro Vaildo romanas ,,Dorino Grėjaus portretas‘‘ parašytas trečiuoju asmeniu, bet galima
suvokti jį kaip pagrindinio herojaus Doriano išpažintį. Šį kūrinį išskiria tai, jog nagrinėjamas
žmogaus prigimtis. Iš pradžių romane susipažįstame su Dorianu, kaip su gražu jaunuolio
objektu, kurį dailininkas Bezilis Holvordas mato kitais. Jis tapo Doriano portretą, žavisi išskirtiniu
jaunuolio grožiu. Studijoje yra ir Bezilio draugas lordas Henris Votonas, kuris tampa Doriano
draugu. Dailininkas Bezilis ir Henris Votonas kiekvienas savaip padeda Dorianui suvokti save kaip
asmenybę. Dorianas net neabejoja, kad turi teisę į malonumus dėl savo išskirtinio grožio ir
jaunystės. Kai Bezilis baigia portretą, Dorianas išsako troškimą, ,,...beprotišką norą, kad pats
liktų, jaunas, o portretas sentų, kad jo paties grožis nenyktų, o jo aistrų ir nuodėmių našta
prislėgtų veidą drobėje, kad kančių ir minčių raukšlės išvagotų nutapytą jo atvaizdą, o jis pats
išlaikytų ką tik prasiskleidusios jaunystės žiedus į grožį‘‘. Po kiekvieno nuopuolio vis dažniau
Grėjus bjaurisi savo paveikslu, gėrisi savo grožiu ir vis labiau pūna jo siela. Kažkada Dorianui
buvo malonu žiūrėti kaip portretas keičiasi, sensta, o pats lieka jaunas, gražus. Dabar jis trukdo
užmigti, gyventi, baiminosi, kad kas nepamatytų. ,,Portretas buvo nelygų sąžinė.‘‘ Dorianas
peiliu, kuriuo nužudė Bezilį,...perrėžė ir dailininko kūrinį, ir viską, ką jis reiškė. Nužudys praeitį, o
kai jos nebebus, jis pasidarys laisvas.‘‘ Doriano grožis sunaikino jo žmogiškąsias vertybes ir
pražudė jį. Grožis sunaikino pagrindinį romano veikėją Dorianą. Sunaikino jo asmenybę, pavertė
nusikaltėliu, egoistu.
Taigi graikų mitinio personažo Narcizo ir Doriano grožis sunaikino jų žmogiškąsias vertybes,
pražudė juos pačius. Per didelė savimeilė ir savęs garbinimas gali tave sunaikinti. Dėlto verta
puoselėti vidinį groži, o ne įšorinį.