Skaistė Šareikaitė 9b

Ar meilė tėra iliuzija?

Meilė nėra tik iliuzija, jeigu ji yra tikra, stipri ir nesuvaidinta. Jei žmogus myli kitą žmogų iš tikrųjų, tokį, koks jis yra,
nesistengia jo keisti ir priima jį su visais trūkumais ar teigiamomis savybėmis, nekreipdamas dėmesio į, pavyzdžiui, jo
išvaizdą ar padėtį visuomenėje, iliuzijoms vietos nelieka. Galbūt kai kuriems žmonėms meilė gali pasirodyti tik iliuzija,
jeigu jie patys dar nėra patyrę tikrosios meilės, yra mylėję ne patį žmogų, o tik galvoje susikurtą to žmogaus idealą, pro
pirštus praleisdami tikrąsias žmogaus savybes, pasiduodami pirmajam jausmui, impulsui ir susižavėjimui, kuris ne visada
reiškia ar išauga į tikrus jausmus. Šią temą nagrinėja Oskaras Vaildas romane ,,Doriano Grėjaus portretas‘‘. Jaunas,
nepaprasto grožio vaikinas Dorianas beprotiškai įsimyli teatre vaidinančią aktorę Sibilę Vein. Dorianas susižavi
nepaprasta merginos vaidyba, jos kuriamais vaidmenimis, pasakoja apie jos talentą savo draugams Beziliui ir lordui
Henriui. „Hari, aš iš tikrųjų ją myliu. Ji man viskas. Kiekvieną vakarą einu žiūrėti, kaip ji vaidina.” Dorianas Sibilę įsimyli dėl
jos talento ir tikisi, kad padarys ją pasaulinio garso aktore. Sibilė iš tikrųjų įsimyli Dorianą, vadina jį Pasakų Princu ir
nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo. Ji myli jį tyrai ir sąžiningai. Jie susižieduoja. Dorianas, apsvaigęs iš laimės,
nekantrauja Beziliui ir Henriui parodyti savo talentingą sužadėtinę, bet tame lemtingame spektaklyje, kurio pažiūrėti
ateina trys draugai, mergina labai prastai suvaidina Džuljetą. Dorianas lieka labai nusivylęs, apsijuokęs prieš draugus. Jis
pyksta ant Sibilės ir ją palieka. Jo susikurtų iliuzijų pasaulis sudūžta. „Jis laikė ją didele menininke ir pamilo, manydamas,
kad ji tokia. O jinai jį apvylė. Pasirodė esanti lėkšta ir nieko neverta.” Sibilė teisinasi, kad negali suvaidinti scenoje mylinti
kitą žmogų, nes nori tą jausmą tausoti tik Dorianui. „- Dorianai, Dorianai! - sušuko ji. - Kol tavęs nepažinojau, vaidyba
buvo vienintelė realybė mano gyvenime. Gyvenau tiktai scenoje. Galvojau, kad ten viskas tikra.” Sibilė nepakelia tokio
skausmo, kurį sukelia ją palikdamas Dorianas, ir tą patį vakarą nusižudo grimo kambaryje. Po išsiskyrimo Dorianas savo
portrete, kuris sensta už jį ir atspindi visas vaikino nuodėmes, pastebi šlykščią, raudoną kraujo dėmę. Supratęs, kaip
šlykščiai pasielgė su Sibile, rašo atsiprašymo laišką jai tikėdamasis, kad ji dar gali tapti jo žmona, tačiau tik vėliau sužino,
kad ji nebegyva. Tik po šio įvykio Dorianas supranta mylėjęs Sibilę, tačiau lordas Henris, visais būdais nusiteikęs prieš
santuoką, tikina, kad jam nėra dėl ko nerimauti ir nukreipia jaunuolį nesąžiningais, netikrais, tik fizinių malonumų
vedamais keliais. Doriano ir Sibilės meilė nebuvo tik iliuzija. Sibilė mylėjo Dorianą iš tikrųjų ir visą laiką. Vaikinas iš pradžių
įsimylėjo įsivaizduojamą merginos talentą, jos kuriamus vaidmenis, bet vėliau pats pripažįsta, kad mylėjo Sibilę, tačiau
nemokėjo to daryti. Galbūt prie to prisidėjo Hario įtaka, niekinanti moteris ir santuoką, skatinanti gyventi vien tik
malonumais. „Gera būtų, jei galėčiau mylėti, – kalbėjo Dorianas Henriui, ir jo balse skambėjo begalinis liūdesys. – Tapau
pats sau našta. Noriu pabėgti, pasitraukti, užsimiršti.“ Taigi, tikra ir tyra meilė nėra tik iliuzija. Tai yra nepaaiškinamas ir
stiprus jausmas, kurį yra sunku suvaidinti ar įsivaizduoti.