Pirmiausia meilė ne visada būna laiminga.

Kitaip sakant žmogus ,kuris myli save arba kitus ne visada būna
laimingas. Meilė yra įvairi kai tu myli tik save arba kai meilė yra abipusė. Dažnai kai meilė yra tik sau jinai
būna nelaiminga. Mąstant apie nelaiminga meile kyla aliuzija į Viljamo Šekspyro drama ,, Romeo ir
Džuljeta‘‘ ji yra apie dviejų įsimylėjusių paauglių nelaiminga meilę. Romeo sutiko Džuljeta ir jie įsimylėjo
vienas kitą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Bet dėl tėvu užsispirimo jie negalėjo būti kartu. Džuljetos
tėvas ieškojo savo dukrai tinkamiausią jaunikį. Džuljetai tai nepatiko ir ji išgėrė gėrima, kurio turėjo
atrodyti kaip mirusi kad nereikėtų tekėti už tėvo išrinkto jaunikio, bet Romeo apie tai nežinojo. Romeo
sužinodamas, kad Džuljeta mirė, išgėrė nuodus ir mirė. Geras pavyzdys galėtų būti graikų mitas apie
Narciza. Šiame mite pasakoja apie Narcizą ,kuris buvo dievo Kefiso ir nimfos Liriopės sūnus. Jisai buvo
negailestingai nubaustas meilės deivės. Karta pavasarį medžiodamas Narcizas prieėjo prie upokšnio
atsigerti šalto vandens. Vanduo buvo tyras ir skaidrus. Kaip veidrodyje atsispindėjo pakrantės
krūmokšniai. Jisai pasilenkė prie upokšnio, atsiremė rankomis į žemę ir pamatė save visu savo grožiu.
Narcizas žvelgia į savo atvaizdą ir jį apima karšta meilė. Jisai atsilenkia prie upokšnio ir bučiuoja savo
skaidrų atvaizdį. Narcizas galvoja ar jis ne bus tik pamiles pats saves. Jisai susipranta ,kad vos pražydęs,
nuvys ir nužengs į niūriąją šešėlių karalystę. Netanka Narcizas jėgų, blykšta ir jaučia besiartinančią mirtį.
Byra jo ašaros į upokšnio vandenį. Jisai nuo tos begalinės meileis sau visai nusilpo ir numirė. Taigi meilė
ne visada būna laiminga ir abipusė.