LISA

KLEYPAS
Ledi Sofijos
meilužis Cs —^

Romanas

svajonių knygos

Vilnius
2017
 Versta iš: Lisa Kleypas,
Lady Sophia's Lover,
Avon Books, an imprint of
HarperCollins Publishers, 2002
© Lisa Kleypas, 2002

Iš anglų kalbos vertė

Emilija Grigulaitė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

© Emilija Grigulaitė,
vertimas iš anglų kalbos, 2017
© Ramona Balytė, knygos dizainas, 2017
© Malgorzata Maj / arcangel-images.com,
ISSN 2335-7126 viršelio nuotrauka
ISBN 978-609-03-0194-4 © „Svajonių knygos", 2017
 Skiriu redaktorei Lucijai Marco

Dėkoju Tau už pamokymus, draugystę ir neišsenkantį entu­

ziazmą mums dirbant drauge, aš to niekada nelaikiau savaime
suprantamu dalyku.
Kartais mums smarkiai pasiseka, kai tinkamu metu su­
tinkame tinkamą žmogų... Tada, kai aš stovėjau sudėtingoje gy­
venimo kryžkelėje, tai buvai Tu.
Tik tokia talentinga redaktorė kaip Tu galėjo padėti man pa­
sirinkti teisingą kryptį, o svarbiausia - neišklysti iš kelio. Esu
labai laiminga Tave turėdama.
Su dėkingumu ir meile
L. K.
 t/' N
».
i i

Jau pernelyg ilgai jis nesimylėjo su moterimi.

Seras Rosas Kenonas niekaip kitaip negalėjo paaiškinti savo
reakcijos į Sofiją Sidni... Jis taip susijaudino, kad, norėdamas nu­
slėpti išdavikišką erekciją, buvo priverstas skubiai atsisėsti prie
stalo. Priblokštas jis įdėmiai žvelgė į moterį ir negalėjo suprasti,
kodėl vos čia pasirodžiusi ji įžiebė jam tokį karštą geismą. Iki
jos dar jokiai moteriai nepavyko užklupti jo taip netikėtai.
Žinoma, ši būtybė medaus atspalvio plaukais ir mėlynomis
akimis buvo žavinga, tačiau ji turėjo dar kai ką, kas pranoko
išorinį grožį: po gležnumo kauke slypėjo aistringa prigimtis.
Rosą, kaip visus vyrus, labiau jaudino tai, kas slepiama, negu
tai, kas prikišamai demonstruojama. O Sofija Sidni neabejotinai
turėjo ką slėpti.
Slopindamas geismą Rosas tylomis spoksojo į subraižytą
raudonmedžib stalo paviršių, kol karštis atslūgo. Pagaliau

7
 LISA KLEYPAS

pakėlė akis ir sutiko jos neperprantamą žvilgsnį, bet nieko

nesakė, jis seniai žinojo, kad tylėjimas - galingas ginklas. Tyla
žmones trikdo... paprastai jie stengiasi ją užpildyti, o tai da­
rydami atsiskleidžia.
Tačiau Sofija nepuolė nervingai čiauškėti, kaip tokiomis aplin­
kybėmis darytų dauguma moterų. Ji budriai žvelgė į jį ir tylėjo.
Akivaizdžiai buvo pasiryžusi laukti, kol Rosas prabils pirmas.
- Panele Sidni, - galiausiai tarė jis, - mano sekretorius
pranešė, kad jūs neatskleidėte jam savo apsilankymo priežasčių.
- Jeigu būčiau atskleidusi, jis nebūtų manęs pas jus įleidęs.
Atėjau perskaičiusi skelbimą dėl darbo.
Per darbo metus Rosas tiek daug matė ir patyrė, kad jį nuste­
binti buvo sunku. Bet žinia, jog ši moteris norėtų dirbti čia, jį ap­
stulbino. Veikiausiai ši gražuolė visai nenutuokia, koks tai darbas.
- Man reikia padėjėjo, panele Sidni. Žmogaus, galinčio dirbti
raštininku ir buhalteriu. Darbas Lenktojoje gatvėje - ne mo­
terims.
- Skelbime nenurodyta, kad šiam darbui ieškote vyro, - at­
kreipė jo dėmesį mergina. - Aš moku skaityti, rašyti, tvarkyti
namų ūkį, vesti buhalterines knygas. Kodėl turėčiau netikti
šioms pareigoms?
Pagarbiame jos balse suskambėjo iššūkio gaidelė. Sužavėtas
ir kiek sutrikęs Rosas susimąstė: gal juodu jau buvo kada nors
susitikę? Ne... jis tikrai ją prisimintų. Vis dėlto mergina jam
atrodė keistai pažįstama.
- Kiek jums metų? - pasiteiravo jis. - Dvidešimt dveji? Dvi­
dešimt treji?
- Man dvidešimt aštuoneri, sere.

8
 - Tikrai? - Rosas negalėjo patikėti. Iš išvaizdos ji neatrodė
pasiekusi amžių, kai mergina jau laikoma senmerge.
- Taip, tikrai. - Pralinksmėjusi panelė Sidni pasilenkė per
stalą ir padėjo rankas priešais Rosą. - Matote? Iš moters rankų
galima spręsti apie jos amžių.
Rosas pažvelgė į nedideles rankas, ištiestas be jokios tuš­
tybės. Jos buvo ne mergaitės, o darbščios moters, nevengiančios
sunkaus darbo. Švarutėlės, tačiau nagai nukirpti kone iki pat
gyvuonies. Ant pirštų likę baltų randelių nuo peilio, įdrėskimų
pėdsakų ir pusmėnulio formos žymė nuo karštos keptuvės arba
puodo.
Sofijai sėdantis į savo vietą šviesa sumirguliavo jos rusvuose
plaukuose.
- Ir jūs atrodote ne taip, kaip aš maniau, - prisipažino ji.
Rosas pašaipiai išrietė antakį.
- Nejaugi?
- Tikėjausi išvysti apkūnų pagyvenusį džentelmeną su peruku
ir pypke.
Jos žodžiai privertė Rosą nusijuokti keistu dusliu juoku ir tik
dabar jis suprato, kaip seniai nesijuokė. Kažkodėl nesusilaikė
nepaklausęs:
- Ar apgailestaujate, kad yra ne taip?
- Ne, - tyliai prisipažino mergina. - Nė kiek neapgailestauju.
Oras kabinete žaibiškai įkaito. Rosui knietėjo sužinoti, ar jis
jai patrauklus. Netrukus jam sukaks keturiasdešimt, neatrodo
jaunesnis. Sunkus darbas ir bemiegės naktys įrėžė pėdsaką
veide, o spartus gyvenimo tempas neleido priaugti svorio.
Rosas nėmaž nepriminė ramaus šeiminio gyvenimo išlepintų jo

9
 LISA KLEYPAS

amžiaus vyrų. Žinoma, jie neklaidžioja naktimis po Londoną,

netiria žmogžudysčių ir apiplėšimų, nesilanko kalėjimuose, ne­
slopina riaušių... Ne taip kaip jis.
Rosas pastebėjo, kad Sofija įdėmiai nužvelgė spartietiškai
įrengtą jo kabinetą. Viena siena buvo nukabinėta žemėlapiais,
prie kitos stovėjo knygų spintos. Patalpą puošė vienintelis pa­
veikslas: tarp uolų čiurlena upeliukas, už jo tolumoje dunkso
miškingos kalvos. Kai nutikdavo kokia nelaimė arba darbe su­
sikaupdavo daug įtampos, ramus tamsokas peizažas padėdavo
jam nusiraminti.
- Ar turite rekomendacinį laišką, panele Sidni? - šiurkštokai
atnaujino pokalbį Rosas.
Mergina papurtė galvą.
- Deja, ankstesnis darbdavys man neduos rekomendacijos.
- Kodėl?
Dabar ji smarkiai sutriko, skruostus užliejo raudonis.
- Daug metų aš dirbau pas tolimą pusseserę. Kai mirė mano
tėvai, ji leido man apsigyventi savo namuose, nors nebuvo tur­
tinga. Atsidėkodama už jos gerą širdį aš dirbau viską, ką reikėjo.
Atrodo, pusseserė Emestina buvo manimi patenkinta, kol... -
žodžiai įstrigo Sofijai gerklėje, kaktą išpylė prakaito lašeliai.
Rosas jau dešimt metų dirbo Lenktojoje gatvėje vyriausiuoju
magistratu, buvo į valias prisiklausęs istorijų apie baisias ne­
laimes, skriaudas ir žmonių kančias. Nors širdis nesurambėjo,
jis išmoko išlaikyti emocinį atstumą ir nesileisdavo sugrau­
dinamas tų, kurie ko nors iš jo norėdavo. Tačiau matydamas
Sofiją tokią susikrimtusią Rosas pajuto didžiulį norą ją pa­
guosti, paimti ant rankų ir nuraminti. „Velniai griebtų", - piktai

10
 Ledi Sofijos
meilužis >

nusikeikė jis mintyse, mėgindamas suvaldyti nepageidaujamo

globėjiškumo antplūdį.
- Tęskite, panele Sidni, - paragino Rosas.
Mergina linktelėjo ir giliai įkvėpė.
- Aš labai blogai pasielgiau. Į-įsitaisiau meilužį. Jis man
buvo pirmas... viešėjo dideliame dvare netoli mūsų kaimo... Su­
tikau jį išėjusi pasivaikščioti. Manęs dar niekada niekas nebuvo
taip merginęs. Aš jį įsimylėjau ir mes... - ji nutilo ir nusuko
žvilgsnį, nebegalėdama žiūrėti Rosui į akis. - Tas vyras žadėjo
mane vesti, o aš, kvailelė, patikėjau. Kai jam atsibodau, jis ne­
dvejodamas mane paliko. Žinoma, dabar aš suprantu, kaip
buvo kvaila tikėtis, kad tokią padėtį užimantis vyras galėtų imti
į žmonas tokią kaip aš.
- Ar jis aristokratas? - paklausė Kenonas.
Ji spoksojo į kelių kontūrus per sijoną.
- Ne visai. Jis buvo... yra jauniausias didiko sūnus.
- Kokia pavardė?
- Nenorėčiau jos minėti, sere. Visa tai dabar jau praeityje.
Užteks pasakyti, kad pusseserė iš dvaro šeimininkės sužinojo
apie mano meilės ryšį, negana to, paaiškėjo, jog tas vyras vedęs.
Neverta nė aiškinti, koks kilo triukšmas, ir pusseserė Ernestina
liepė man apleisti jos namus. - Sofija nervingai susiglostė sijoną
ant kelių. - Suprantu, tai įrodymas, kad aš nedorovingo būdo.
Bet patikėkite, nesu linkusi... flirtuoti. Jeigu galėtumėte nekal­
tinti manęs dėl praeities...
- Panele Sidni, - pertraukė ją Rosas. Tada palaukė, kol ji
suėmė save į rankas ir vėl pakėlė į jį akis. - Būčiau veidmainis,
jeigu dėl to jus pasmerkčiau. Mes visi darome klaidų.
 LISA KLEYPAS

- Tik ne jūs.
Tai išgirdęs Rosas kreivai šyptelėjo.
- Aš juo labiau.
Jos mėlynos akys neramiai sublizgo.
- Kokios tos klaidos?
Klausimas Rosą pralinksmino. Jam patiko merginos drąsa ir
slepiamas pažeidžiamumas.
- Jums nebūtina apie jas žinoti, panele Sidni.
Jos lūpose iš lėto sušvito šypsena.
- Tada aš lieku prie savo nuomonės, kad esate neklystantis.
Tokia šypsena moteris gali šypsotis tik aistringai pasimy­
lėjusi. Reta dailiosios lyties atstovė pasižymi tokiu pastangų ne­
reikalaujančiu jausmingumu, tokia natūralia šiluma - tuo, kas
vyrą priverčia pasijusti rinktiniu eržilu veislinių žirgų ūkyje.
Priblokštas Rosas sutelkė dėmesį į stalo paviršių. Deja, tai ne­
išblaškė sukrečiančių vaizdinių, užplūdusių jo sąmonę. Rosas
troško pasiguldyti Sofiją ant raudonmedžio stalviršio ir išrengti
nuogai. Išbučiuoti jai krūtis, pilvą, šlaunis... praskleisti garba­
nėles tarp kojų, priglusti burna prie švelnių sūrokų klosčių, o
tada laižyti ir čiulpti, kol ji sušuks iš palaimos. Kai ji bus jau pa­
sirengusi, jis atsisegs kelnes, panirs giliai į ją ir tol judės pirmyn
atgal, kol numaldys siautulingą savo geismą. Paskui...
Suirzęs, kad praranda savitvardą, Rosas ėmė barbenti pirštais
į stalą. Jis stengėsi prisiminti, apie ką juodu kalbėjosi.
- Prieš imdamiesi narplioti mano praeitį, - tarė jis, - dar pa­
sidairykime po jūsų. Pasakykite, ar po savo nesantuokinio ryšio
likote su kūdikiu?
- Ne, sere.

12
 Ledi Sofijos
m e ilu žis

- Jums pasisekė.
- Taip, sere.
- Ar šropšyras - jūsų gimtinė?
- Ne, sere. Mudu su jaunesniuoju broliu esame gimę miestelyje
prie Sevemo*, - Sofija nutilo, jos veidu perbėgo šešėlis, ir Rosas su­
prato, kad merginos praeityje slypi daug skaudžių prisiminimų. -
Tėvai nuskendo apsivertus valčiai ir mes likome našlaičiai. Ėjau tik
tryliktus metus. Tėtis buvo vikontas, tačiau žemių mes valdėme
nedaug, o dar mažiau turėjome išteklių joms išlaikyti. Neatsirado
giminaičių, kurie galėtų ar norėtų pasirūpinti nuskurdusiais naš­
laičiais. Keletas kaimynų paeiliui mus prižiūrėjo, bet... - ji vėl
nutilo, paskui prabilo apgalvodama kiekvieną žodį: - Mudu su
Džonu buvome tikri padaužos. Lakstydavome po kaimą krėsdami
išdaigas, kol vieną kartą įkliuvome kažką nugvelbę kepykloje.
Tada aš atsidūriau pas pusseserę Emestiną.
- Kas nutiko jūsų broliui?
Sofijos žvilgsnis apniuko, ji įsitempė.
- Džonas jau miręs. Titulas dingo, o šeimos žemės liko be
savininko, nes nebėra nė vieno vyriškos lyties paveldėtojo.
Pats patyręs daug sielvarto, Rosas buvo neabejingas ir kitų
skausmui. Jis iškart suprato: kad ir kas atsitiko Sofijos broliui,
tai paliko gilią žaizdą jos širdyje.
- Užjaučiu dėl brolio, - tyliai tarė jis.
Ji sėdėjo suakmenėjusi, atrodė, jo nė negirdi.
Juodu ilgokai tylėjo, pagaliau Rosas prabilo kimiu balsu:
- Jeigu jūsų tėvas buvo vikontas, į jus galima kreiptis „ledi
Sofija".
* Ilgiausia upė Britų salose (čia ir toliau - vertėjos pastabos).

13
 U SA KI..EYPAS

Tai išgirdusi mergina karčiai Šyptelėjo.

- Veikiausiai galima. Bet atrodyčiau labai pretenzinga, jei
reikalaučiau vadinti taip pagarbiai, nemanote? Tos dienos,
kai buvau ledi Sofija, jau praeityje. Dabar trokštu vienintelio
dalyko: susirasti tinkamą darbą, tada galbūt pavyktų pradėti
naują gyvenimą.
Rosas atidžiai žvelgė į ją.
- Tiesą sakant, panele Sidni, aš negaliu savo padėjėja įdarbinti
moters. Be kitų darbų, jūs privalėtumėte pagal sąrašus tikrinti
į kalėjimą Naujųjų Vartų gatvėje ir iš jo vežamus nusikaltėlius,
rinkti Lenktosios gatvės policijos būrio pareigūnų ataskaitas, už­
rašyti įvairiausio plauko niekšų, kasdien užsukančių į šį pastatą,
parodymus. Toks darbas žeistų jautrią moters prigimtį.
- Aš nieko prieš, - šaltakraujiškai patikino mergina. - Kaip
sakiau, neturiu šeimos ir nebesu nekalta. Nesu jauna, man ne­
reikia saugoti savo reputacijos nei paisyti visuomeninės pa­
dėties keliamų reikalavimų. Daugybė moterų dirba ligoninėse,
kalėjimuose ir prieglaudose, susiduria su beviltiškais nelaimė­
liais ir nepataisomais nusikaltėliais. Jos kažkaip išgyvena - iš­
gyvensiu ir aš.
-Jūs negalite būti mano padėjėja, - kategoriškai pareiškė
Rosas. O kai Sofija norėjo prieštarauti, jis nutildė ją rankos
mostu. - Tačiau ką tik išėjo į pensiją mano namų šeimininkė,
mielai priimčiau jus į jos vietą. Šios pareigos jums tiktų labiau.
- Aš galėčiau pasirūpinti ir namų ūkiu, - nusileido Sofija. -
Suderinčiau su jūsų padėjėjos pareigomis.
- Siūlotės dirbti už du? - kiek pašaipiai pasiteiravo Rosas. -
Nemanote, jog vienam žmogui gali būti per sunku?

14
 - Kalbama, kad jūs dirbate už šešis, - atšovė Sofija. - Jeigu
tai tiesa, aš tikrai pajėgsiu dirbti už du.
- Aš nesiūlau jums dvejų pareigų. Siūlau vienas... namų šei­
mininkės.
Keista, jo įsakmus balsas privertė Sofiją nusišypsoti. Jos
akyse sužibo iššūkis, tačiau tai buvo draugiška provokacija,
atrodo, ji suprato, kad Rosas neleis jai išeiti.
- Labai ačiū, ne, - atsakė ji. - Aš noriu gauti tai, ko prašau,
arba nereikia nieko.
Roso veidas sustingo, tokios jo išraiškos bijodavo net šilto ir
šalto matę pavaldiniai.
- Panele Sidni, iš visko matyti, kad jūs nesuvokiate, su ko­
kiais pavojais tektų susidurti. Patraukliai moteriai nedera suki­
nėtis tarp nusikaltėlių, kurių elgesio neįmanoma prognozuoti.
Sofijos, rodės, neveikia jokie bauginimai.
- Aš dirbčiau apsupta daugiau nei šimto teisėsaugos pa­
reigūnų: konsteblių, raitųjų patrulių ir viso būrio policininkų.
Esu įsitikinusi, kad darbe būčiau saugesnė nei apsipirkinėdama
Karaliaus gatvėje.
- Panele Sidni...
- Sere Rosai, - nutraukė jį Sofija ir atsistojusi įsirėmė delnais
į stalą. Drabužis aukštu kaklu nieko neatskleidė jai pasilenkus
į priekį. Tačiau jeigu ji būtų vilkėjusi suknelę gilia iškirpte, jos
krūtys būtų jam pateiktos it du sultingi obuoliai ant lėkštės.
Nepakeliamai susijaudinęs nuo tokios minties Rosas prisivertė
žiūrėti Sofijai į veidą. Šypsena kilstelėjo jos lūpų kampučius. -
Jūs nieko neprarasite, jeigu leisite man pamėginti, - neatlyžo
ji. - Duokite mėnesį ir aš įrodysiu, ko esu verta.

15
 LISA KLEYPAS

Rosas nenuleido nuo jos akių. Sofijos pastangos jį sužavėti jam

pasirodė mažumėlę suvaidintos. Ji bandė jį paveikti siekdama
tikslo... ir jai sekėsi. Bet kodėl, dėl Dievo meilės, ši mergina taip
veržiasi dirbti su juo? Rosas nusprendė negalįs leisti jai išeiti, kol
neišsiaiškino jos elgesio motyvų.
- Jeigu nesugebėsiu jums įtikti, - pridūrė Sofija, - galėsite
nusisamdyti ką nors kitą.
Rosas buvo laikomas praktišku žmogumi. Pasisamdęs šią
moterį jis pasielgtų neapdairiai. Netgi kvailai. Ir puikiai žinojo,
kokią išvadą padarys kiti jo įstaigos darbuotojai. Jie nuspręs,
kad jis nusamdė panelę Sidni dėl jos moteriško žavesio. Ne­
smagu pripažinti, bet tai būtų tiesa. Jau seniai jokia moteris
netraukė Roso taip smarkiai. Jis troško, kad Sofija, tokia graži
ir protinga, liktų čia, rūpėjo išsiaiškinti, ar ir jis bent truputį ją
domina. Roso protas dvejojo, ar verta priimti tokį sprendimą,
tačiau mintis temdė seksualinis potraukis, jam nepavyko jo nu­
slopinti.
Ir pirmą kartą dirbdamas magistratu jis leido geismui įveikti
protą.
Suraukęs antakius Rosas čiupo pirmą po ranka pasitaikiusią
dokumentų šūsnį ir ištiesė Sofijai.
- Ar žinote, kas yra „Hue and Cry"?
Ji paėmė netvarkingą pluoštą popierių.
- Man regis, tai savaitinis policijos naujienų leidinys.
Rosas linktelėjo.
- Jame pateikiamas sąrašas teisėsaugos ieškomų nusikaltėlių,
apibūdinama jų išvaizda, paskelbiama, kuo jie kaltinami. Tai
viena iš veiksmingiausių mūsų darbo priemonių, ypač ieškant

16
nusikaltėlių mano jurisdikcijoje esančiose grafystėse. Popie­
riuose, kuriuos laikote rankose, yra Anglijos miestų merų ir ma­
gistratų pranešimai.
Sofija permetė akimis keletą įrašų ir garsiai perskaitė:
- „Arturas Klevenas: kalvis, maždaug metro aštuoniasdešimt
ūgio, tamsiais garbanotais plaukais, didele nosimi, kalba mote­
rišku balsu, kaltinamas sukčiavimu Čičesteryje... Merė Tompson,
dar vadinama Gembe arba Gudruole: aukšta liesa mergina ly­
giais šviesiais plaukais, kaltinama užpuolimu ir žmogžudyste
Vulverhamptone..."
- Tuos pranešimus reikia surinkti ir išleisti kiekvieną sa­
vaitę, - griežtai tarė Rosas. - Nuobodus užsiėmimas, o aš turiu
ir daugiau neatidėliotinų darbų. Taigi nuo šiol tai bus jūsų
pareiga. - Jis mostelėjo į kampe stovintį staliuką, apkrautą kny­
gomis, aplankais ir įvairiausiais popieriais. - Galite dirbti čia.
Turėsime dalytis šiuo kabinetu, atskiro jums, deja, negaliu pa­
siūlyti. Bet aš vis tiek dažniausiai būnu išėjęs tirti nusikaltimų.
- Vadinasi, jūs priimate mane į darbą, - patenkinta tarė
Sofija. - Dėkoju, sere Rosai.
Jis metė į ją pašaipų žvilgsnį.
- Jeigu pamatysiu, kad esate netinkama šiam darbui, išklau­
sysite mano sprendimą neprieštaraudama.
- Taip, sere.
- Dar vienas dalykas. Aš nereikalausiu, kad kiekvieną rytą
tikrintumėte kalėjimo furgoną. Šį darbą pavesiu Vikeriui.
- Tačiau jūs sakėte, jog tai įeina įjūsų padėjėjo pareigas, tad aš...
- Ar jūs ginčijatės su manimi, panele Sidni?
Mergina iškart užsičiaupė.

17
 LISA KLEYPAS

- Ne, sere Rosai.

Jis linktelėjo galvą.
- „Hue and Cry" reikia parengti iki antros valandos. Kai
baigsite, nueikite į Lenktosios gatvės ketvirtą namą ir susi­
raskite Ernestą, tamsiaplaukį vaikinuką. Pasakykite, kur yra
jūsų daiktai, tegul nueina ir parneša, kai atiduos „Hue and Cry"
spaustuvininkui.
- Nėra jokio reikalo versti jo nešioti mano daiktus, - paprieš­
taravo Sofija. - Radusi laiko aš pati nueisiu į nakvynės namus.
-Jūs nevaikščiosite viena po Londoną. Nuo dabar esate
mano globoje. Kai norėsite kur nors išeiti, jus lydės Ernestas
arba kuris nors iš policininkų.
Sofijai tai nepatiko - Rosas pastebėjo apmaudą jos akyse.
Tačiau mergina nesiginčijo. Ir Rosas dalykiškai tęsė:
- Per likusį laiką apžiūrėkite tarnybines patalpas ir mano
gyvenamąjį namą. Vėliau, kai mano kolegos susirinks į posėdį,
aš jus pristatysiu jiems.
- Ar būsiu supažindinta ir su Lenktosios gatvės policijos
būrio pareigūnais?
- Abejoju, kad ilgai pavyks jų išvengti, - santūriai pareiškė
Rosas.
Pagalvojęs, kaip tie vyrai reaguos į magistrato padėjėją moterį,
jis kietai sučiaupė lūpas. Toptelėjo mintis, ar tik ne dėl jų Sofija
veržėsi čia įsidarbinti. Anglijos moterys dėl jų kraustosi iš galvos.
Jų vaizduotę kursto menkaverčiai romanai, kuriuose polici­
ninkai vaizduojami kaip didvyriai. Galimas daiktas, kad ir
Sofija trokšta sužavėti kurį nors iš jų. Jei taip, jai nebus sunku.
Lenktosios gatvės policininkai - aistringi vyrai, be to, visi,

18
 ledi Sofijos
meilužis

išskyrus vieną, nevedę.

- Beje, aš netoleruosiu tarnybinio romano Lenktojoje gatvėje, -
perspėjo jis. - Policininkai, konstebliai, raštininkai... jums drau­
džiama su jais prasidėti. Žinoma, aš neprieštarausiu, jeigu pano­
rėsite užmegzti santykius su kuo nors ir šalies.
- O kaip jūs? - tyliai paklausė Sofija, išgąsdindama Rosą ši­
tokiu klausimu. - Ar ir su jumis draudžiama?
Priblokštas, kankinamas geismo Rosas svarstė, kokį žaidimą
ši moteris žaidžia.
- Savaime aišku, - atsakė jis beaistriu veidu.
Ji šyptelėjo ir nuėjo prie popieriais apkrauto stalelio.
Greičiaunei per valandą Sofija išrūšiavo pranešimus ir perrašė
tokia aiškia, dailia rašysena, kad bet kuris spaustuvininkas liktų
patenkintas. Ji dirbo ramiai, taupiais judesiais, Rosas būtų pa­
miršęs, jog apskritai dar kas nors yra kabinete, jei ne ore tvy­
rantis aromatas. Jis Rosą jaudino, buvo neįmanoma nekreipti
dėmesio. Giliai įkvėpęs Rosas mėgino atpažinti kvapus. Juto
arbatos ir vanilės dvelksmą, sumišusį su moters odos kvapu.
Vogčiomis metė žvilgsnį į subtilų Sofijos profilį, pasigrožėjo
šviesos žaismu plaukuose. Matė nedidukę ausį, ryškų smakrą,
švelnų nosies linkį, blakstienas, metančias ant skruosto ilgus
šešėlius.
Sofija kruopščiai rašė palinkusi prie lapo. Rosas įsivaizdavo,
kaip jos darbščios rankos paliečia jo kūną... kažin, jos šiltos ar
vėsios? Kokios būtų Sofijos glamonės: neryžtingos ar drąsios?
Iš išvaizdos ji atrodo gležna, santūri, tačiau nesunku nujausti
joje slypinčią viliokę... Vyras galėtų ją išlaisvinti, jei tik sugebėtų
ganėtinai giliai prasiskverbti.

19
 LISA KLEYPAS

Nuo tokių minčių kraujas ėmė sparčiau tekėti gyslomis.

Rosas pasmerkė save, kam leidosi taip paveikiamas Sofijos.
Nepatenkintas geismas, rodės, sunkiasi per odos poras ir pri­
pildo kabinetą. Kaip keista, kad pastarieji lytinio susilaikymo
mėnesiai, netgi metai nebuvo labai sunkūs - iki dabar. Staiga
geismas tapo nebepakeliamas, jis troško moters kūno, įsi­
vaizdavo, kaip švelni makštis apgniaužia jo varpą, o jos jaus­
mingos lūpos atsako į bučinius...
Kai Roso geismas pasiekė aukščiausią ribą, Sofija priėjo prie
stalo ir padavė jam prirašytus lapus.
- Ar taip norėjote, kad padaryčiau? - pasiteiravo ji.
Rosas permetė akimis lapus nelabai matydamas, kas ten pa­
rašyta. Linktelėjęs greitomis grąžino juos Sofijai.
- Tada paduosiu juos Ernestui, - pareiškė ši ir šlamindama
sijonais išėjo iš kabineto.
Durys tyliai dunkstelėjusios užsidarė ir Rosą apgaubė taip
trokštama vienuma. Su palengvėjimu atsidusęs jis priėjo prie
krėslo, kuriame ką tik sėdėjo Sofija, ir perbraukė pirštais per
atkaltę, per porankius. Pirmykščio potraukio skatinamas jis
ieškojo bent menkiausio pėdsako šilumos, galbūt užsilikusios
nuo jos rankų. Giliai įtraukė į plaučius oro su lengvu jos kvepalų
dvelksmu.
„Taip, susilaikymas užtruko per ilgai", - vyriškai susijau­
dinęs mąstė Rosas.
Nors ir dažnai kamuojamas kūno geidulių, Rosas iš pa­
garbos moterims nesinaudojo prostitučių paslaugomis. Sėdė­
damas magistrato kėdėje jis gerai susipažino su šios profesijos
atstovių gyvenimo užkulisiais ir nenorėjo jų išnaudoti. Dar

20
daugiau, žengęs tokį žingsnį jis suteptų tai, kas jiedviem su
žmona kadaise buvo šventa.
Rosas svarstė galimybę vesti antrą kartą, tik kol kas nesutiko
jam į žmonas tinkamos moters. Policijos magistrato žmona
privalo būti stipri ir savarankiška. Ji turi lengvai įsilieti į vi­
suomenės sluoksnį, kuriam priklauso jo šeima, ir į niūrų Lenk­
tosios gatvės gyvenimą. O svarbiausia - jai teks tenkintis jo
draugyste, ne meile. Jis daugiau neleis sau vėl pamilti taip, kaip
mylėjo Eleonorą. Praradimo skausmas buvo žiaurus, jai mirus
jam plyšo širdis.
Jis tik troško, kad kūno reikmių būtų galima atsikratyti taip
lengvai, kaip atsikratė poreikio mylėti.

Dešimtmečius Lenktosios gatvės ketvirtuoju numeriu pažy­

mėtame name buvo gyvenamosios patalpos, policijos būstinė ir
teismas. Tačiau prieš dešimt metų serą Rosą Kenoną paskyrus
vyriausiuoju magistratu, jo įgaliojimai ir jurisdikcijos ribos iš­
siplėtė, todėl teko įsigyti ir gretimą pastatą. Dabar Lenktosios
gatvės ketvirtame numeryje buvo sero Roso gyvenamasis
būstas, o trečiame tilpo darbo kabinetai, kelios teismo salės, raš­
tinės, rūsyje - areštinė, kurioje buvo laikomi ir kvočiami suimti
nusikaltėliai.
Ieškodama pasiuntinuko Sofija greitai susipažino su sero
Roso gyvenamojo namo kambarių išplanavimu. Ernestą ji rado
pusrūsyje, tarnų virtuvėje: jis sėdėjo prie medinio stalo ir valgė
duoną su sūriu. Sofijai prisistačius, juodaplaukis ištįsęs pa­
auglys susidrovėjęs skausmingai nuraudo. Kai Sofija padavė
jam „Hue and" Cry" rankraštį ir paprašė iš nakvynės namų

21
 LISA KIEYPAS

netoliese atnešti jos daiktus, berniūkštis nėrė iš virtuvės lyg ter­

jeras paskui žiurkę.
Apsidžiaugusi, kad liko viena, Sofija įėjo į sausąjį podėlį.
Jame ant skalūno lentynų, be kitų produktų, buvo gabalas
sūrio, puodynėlė sviesto, ąsotis pieno ir šiek tiek šaltos mėsos.
Nedidelėje patalpoje buvo tamsu ir tylu, tik iš drėgnojo podėlio
šalimais buvo girdėti vienodai lašantis vanduo. Staiga įveikta
susikaupusios įtampos Sofija ėmė drebėti ir garsiai kaukšėti
dantimis. Apsipylusi karštomis ašaromis ji tvirtai prisispaudė
rankovę prie sopančių akių.
Gerasis Dieve, kaipji nekenčiajo.
Sofijai prireikė visų kūno ir dvasios pastangų, kad ištvertų
tame užgriozdintame kabinete su seru Rosu ir atrodytų rami,
nors kraujas virė iš neapykantos. Ji puikiai užmaskavo pasi­
bjaurėjimą, galbūt net privertė jį geisti jos. Roso akyse ji matė
blykstelint susižavėjimą, jam nepavyko nuslėpti. Tai gerai,
kaip tik to ji ir siekė. Užuot nužudžiusi, Sofija troško padaryti
serui Rosui Kenonui ką nors daug blogiau. Ketino jį visiškai su­
žlugdyti, priversti kentėti, kol jis ims šauktis mirties. Atrodo,
pats likimas pritaria jos sumanymui.
Tą akimirką, kai „Times" perskaitė skelbimą, kad magistrato
biuras Lenktojoje gatvėje priims į darbą magistrato padėjėją,
Sofijos galvoje nušvito planas. Ji gaus tą darbą, o drauge ir pri­
ėjimą prie bylų ir protokolų. Galų gale ji suras tai, ko jai reikia,
kad sugriautų sero Roso reputaciją ir priverstų atsistatydinti.
Apie Lenktosios gatvės policijos būrio darbelius sklandė įvai­
riausių gandų: žmonės skundėsi neteisėtomis kratomis, šiurkščiu
elgesiu, bauginimais, kąjau kalbėti apie piktnaudžiavimąsuteiktais

22
įgaliojimais. Visi žinojo, kad serui Rosui ir jo „vyrams" (jis taip
vadino savo pavaldinius) jokie įstatymai negalioja. Tadjeigu ir taip
įtari visuomenė gaus patikimų įrodymų apie nederamą Lenk­
tosios gatvės policininkų elgesį, jų dievas seras Rosas Kenonas
bus sužlugdytas. Sofija atskleis šią šutvę demaskuojančią infor­
maciją ir prisidės prie jos nuosmukio.
Tačiau to buvo negana. Sofija norėjo smogti dar stipriau, dar
skaudžiau. Ji ketino suvilioti vadinamąjį Lenktosios gatvės vie­
nuolį, priversti jį ją įsimylėti. O tada sutrypti į dulkes.
Karštos ašaros išseko, Sofija įsirėmė kakta į vėsų skalūno len­
tynos kraštą ir trūksmingai atsiduso. Stiprybės teikė vienintelė
mintis: seras Rosas sumokės už tai, kad atėmė iš jos vienintelį ją
mylintį žmogų. Brolį Džoną, kurio palaikai palaidoti bendrame
kape, drauge su vagimis ir žmogžudžiais.
Atgavusi savitvardą Sofija susimąstė, ką spėjo sužinoti apie
serą Rosą. Jis visai ne toks, kaip ji įsivaizdavo. Tikėjosi pamatyti
pasipūtusį stambaus sudėjimo vyriškį nukarusiu pagurkliu,
tuščiagarbį ir sugedusį iki kaulų smegenų. Tik jau ne patrauklų.
Kad ir kaip nemalonu pripažinti, seras Rosas buvo dailus.
Vyras pačiame jėgų žydėjime, aukštas ir stambus, gal kiek lie­
sokas. Griežto, netgi rūstaus veido, kuriame po tiesiais juodais
antakiais švietė keistos akys - Sofijai tokių dar nebuvo tekę
matyti. Šviesiai pilkos ir tokios ryškios, kad atrodė, jog jų rai­
nelėse įkalinta žaibo energija. Seras Rosas turėjo tai, kas ją
nervino: po abejinga jo išvaizda kunkuliavo emocijos. Darbe jis
jautėsi patogiai: šis vyras galėjo priimti sprendimus ir toliau gy­
venti nepaisydamas jų padarinių.

23
 U SA KLEYPAS

Išgirdusi, kad kažkas pro duris iš gatvės įėjo į virtuvę, Sofija

išėjo iš podėlio. Išvydo liesą tamsiaplaukę maždaug savo metų
moterį išgedusiais dantimis. Tačiau šypsena buvo nuoširdi,
moteris atrodė valyva ir sveika, ryšėjo švarią sulaidytą prikyštę.
Susivokusi, kad tai greičiausiai virėja, Sofija jai draugiškai nu­
sišypsojo.
- Labas, - droviai tarė moteris ir nerangiai toptelėjo. - Kuo
galiu jums padėti, panele?
- Aš esu panelė Sidni, naujoji sero Roso padėjėja.
- Padėjėja, - pakartojo sutrikusi tarnaitė. - Bet juk jūs ne
vyras.
- Tikrai ne, - ramiai patvirtino Sofija ir apsidairė po virtuvę.
- Aš esu virėja, mano vardas Eliza, - prisistatė moteris spok­
sodama į ją išplėstomis akimis. - Yra dar viena tarnaitė, Liusė,
ir pasiuntinukas...
- Ernestas? Taip, aš su juo jau susipažinau.
Dienos šviesa pro suveriamuosius pusrūsio langus apšvietė
virtuvę, nedidelę, bet patogiai įrengtą patalpą plytelėmis išklo­
tomis grindimis. Palei sieną dunksojo mūrinė krosnis ketaus
viršumi ir atrama iš akmenų. Ant tokios krosnies buvo galima
vienu metu užkaisti keturis ar penkis puodus. Į sieną horizon­
taliai įmontuota metalinė cilindro formos krosnelė, durelės
įstatytos lygiai sulig mūru. Naujoviška konstrukcija taip dailiai
atrodė, kad Sofija nesulaikė susižavėjimo šūksnio.
- Ak, čia šeimininkauti veikiausiai tikras malonumas!
Eliza padarė grimasą.
- Aš moku paruošti paprastus patiekalus, mama išmokė.
Man patinka eiti į turgų apsipirkti, tvarkyti namus. Tačiau stovėti

24
prie puodų ir keptuvių nemėgstu... niekada nebūnu savo darbu
patenkinta.
- Galbūt aš galėsiu padėti, - tarė Sofija. - Aš mėgstu ruošti
maistą.
Tai išgirdusi Eliza nušvito.
- Būtų puiku, panele!
Sofija apžiūrėjo spintelėje sukrautus puodus, keptuves, ąsočius
ir kitus rykus. Ant kablių kabančios pajuodusios varinės skardos
prašyte prašėsi nušveičiamos. Ir kiti daiktai reikalavo dėmesio.
Nešvarūs skudurėliai, naudojami gaminant pudingą arba dre­
bučius, gulėjo sumesti ant spintelės, juos reikėjo atmirkyti ir iš­
skalbti. Rėčiai taip pat buvo purvini, dvokas kilo iš kanalizacijos
angos kriauklėje, ją reikėjo gerai iššveisti {bėrus didelę saują sodos.
- Mes visi valgome virtuvėje... šeimininkas, tarnai, taip pat
ir konstebliai, - tarė Eliza mostelėjusi į stalą, kuris užėmė didelę
dalį virtuvės. - Šiuose namuose tinkamo valgomojo išvis nėra.
Seras Rosas valgo čia arba savo kabinete.
Sofija pažvelgė į lentyną, ant kurios buvo sudėti prieskoniai,
arbata ir maišelis su kavamedžio vaisiais.
- Ar seras Rosas geras šeimininkas? - dėdamasi abejinga pa­
siteiravo ji.
- O taip, panele, - iškart atsakė tarnaitė. - Nors kartais el­
giasi keistokai.
- Kaip?
- Seras Rosas gali dienų dienas dirbti žmoniškai nepavaigęs.
Kartais jis net miega prie darbo stalo, užuot atsigulęs į lovą ir
gerai pailsėjęs.
- Kodėl jis tiek daug dirba?

25
 LISA KLRYPAS

- To nežino niekas, tikriausiai nė pats seras Rosas. Kalbama,

kad prieš žmonos mirtį jis buvo kitoks. Ji mirė gimdydama, nuo
tada seras Rosas... - Eliza nutilo ieškodama tinkamo žodžio.
- Užsisklendė?
- Taip, užsisklendė ir tapo abejingas. Jis neleidžia sau jokių
silpnybių ir nesidomi niekuo daugiau, tik darbu.
- Tikriausiai kada nors jis ves antrą kartą.
Eliza patraukė pečiais ir nusišypsojo.
- Taigi, daugybė gražuolių norėtų už jo ištekėti! Jos ateina
pas jį j kabinetą ir siūlo savo pagalbą arba skundžiasi, kad jas
apvogė, ir panašiai. Tačiau visiems aišku, jog tos damos sten­
giasi atkreipti į save jo dėmesį. Kuo mažiau susidomėjimo seras
Rosas rodo, tuo atkakliau jos jo siekia.
- Serą Rosą kartais vadina Lenktosios gatvės vienuoliu, - su­
murmėjo Sofija. - Ar tai reiškia, kad jis niekada...
Ji nutilo, jos skruostai nuraudo.
- Tik jis pats žino, kaip yra iš tikrųjų, - susimąsčiusi tarė
Eliza. - Būtų gaila, ar ne? Toks geras sveikas vyras, o jokios
naudos... - Tarnaitė išsišiepė parodydama kreivus dantis ir pa­
merkė akį Sofijai. - Esu įsitikinusi, vieną gražią dieną pasirodys
tinkama moteris ir sugebės jį sugundyti.
„Taip, - su pasitenkinimu pagalvojo Sofija, - aš ir esu ta mo­
teris, aš sudrumsiu vienuolišką sero Roso gyvenimą. Iš pradžių
pelnysiu jo pasitikėjimą, gal net priversiu mane įsimylėti... o
tada jį sunaikinsiu."

Naujienos Lenktojoje gatvėje sklinda greitai, tad Rosas visai

nenustebo, kai, Sofijai išėjus, po penkiolikos minučių pasigirdo

26
beldimas į duris. Į kabinetą įėjo vienas iš jo padėjėjų, magis­
tratas seras Grantas Morganas.
- Labas rytas, Kenonai, - pasisveikino jis linksmai žiburiuo­
damas akimis.
Niekas neabejojo, kad neseniai vedęs Morganas mėgaujasi
santuokiniu gyvenimu. Kiti pareigūnai jam pavydėjo ir drau­
giškai šaipėsi iš anksčiau tokio stojiško Morgano, dabar ne­
slepiančio karštos meilės mažutei savo žmonai vario spalvos
plaukais.
Beveik dviejų metrų ūgio Grantas Morganas buvo vienin­
telis vyras, į kurį norėdamas pažvelgti Rosas fizine prasme tu­
rėdavo užversti galvą. Našlaitis, kadaise dirbęs Kovent Gardene
pas žuvų pardavėją, vos sulaukęs aštuoniolikos Morganas įsi­
darbino pėsčiuoju patruliu ir sparčiai kilo tarnyboje, kol Rosas jį
pastebėjo ir pakvietė prisidėti prie rinktinio Lenktosios gatvės
policijos būrio. Neseniai Morganas buvo paskirtas magistratu,
Roso pavaduotoju. Morganas buvo geras vyras, patikimas ir
protingas, vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, kuriais Rosas
pasitikėjo.
Prisitraukęs prie stalo lankytojams skirtą krėslą Morganas
nuleido savo gigantišką kūną ant odinės sėdynės. Jis mąsliai
pažvelgė į Rosą.
- Pamačiau prabėgomis panelę Sidni, - tarė jis. - Vikeris
man sakė, kad ji - naujoji jūsų padėjėja. Aš, žinoma, pareiškiau,
jog jis klysta.
- Kodėl?
- Todėl, kad tokiamdarbui samdyti moterį būtų labai neprak­
tiška. Negana to, samdyti tokią dailią moterį darbui Lenktojoje

27
 LISA KLEYPAS

gatvėje būtų velniškai kvaila. Kadangi man neteko pastebėti jus

esant nepraktišką arba kvailą, pasakiau Vikeriui, jog jis klysta.
- Jis teisus, - burbtelėjo Rosas.
Palinkęs į šoną Morganas pasirėmė pirštais smakrą ir įsmeigė
į vyriausiąjį magistratą mąslų žvilgsnį.
- Vadinasi, ji bus raštininkė ir archyvare? Užrašys paro­
dymus, duodamus plėšikų, žmogžudžių, kekšių ir...
- Taip, - nukirto Rosas.
Vešlūs Morgano antakiai pakilo kone iki kaktos vidurio.
- Akivaizdu, kad kiekvienas čia užsukęs vyras - ne išimtis ir
policininkai - puls prie panelės Sidni it širšės prie medaus. Aki­
vaizdu, jog ji negalės dirbti. Panelė Sidni yra gyva bėda, jūs pats
tai suprantate. - Morganas patylėjo, paskui abejingai pridūrė: -
Man tik įdomu, kodėl jūs nusprendėte priimti ją į darbą.
- Ne jūsų reikalas. Panelė Sidni yra mano darbuotoja. Sam­
dysiu, ką noriu, o vyrai verčiau lai palieka ją ramybėje, antraip
turės reikalų su manimi.
Rosui nepatiko mąslus Morgano žvilgsnis.
- Atsiprašau, - tyliai tarė šis. - Regis, jums šis klausimas itin
opus.
- Nė kiek, velniai griebtų!
- Galiu prisiekti, kad pirmą kartą girdžiu jus keikiantis, Ke-
nonai, - erzinamai šypsodamasis pareiškė Morganas.
Rosas per vėlai suprato Morgano linksmumo šaltinį. Pa­
prastai beaistris vyriausiojo magistrato išorinis kiautas įtrūko.
Nekantriai barbendamas pirštais į stalą jis stengėsi užgniaužti
susierzinimą.

28
 ledi Sofijos
meilužis

Morganas su neblėstančia šypsena stebėjo viršininko vidinę

kovą. Aišku, nesusivaldė nepridūręs:
- Ką gi, dėl vieno dalyko niekas nesiginčys... Ji tikrai gra­
žesnė raštininkė už Vikerį.
Rosas pervėrė jį grėsmingu žvilgsniu.
- Morganai, kai kitą kartą rašysiu darbo skelbimą, pasirū­
pinsiu nurodyti, kad ieškau didžiadantės senės, gal tada jums
įtiksiu. O dabar verčiau pasikalbėkime apie ką nors kita... tarkim,
darbo reikalus?
- Būtinai, - sutiko Morganas. - Tiesą sakant, atėjau su nau­
jausiomis žiniomis apie Niką Džentrį.
Tai išgirdęs Rosas prisimerkė. Nusikaltėlių, kuriuos vyriau­
siasis magistratas troško sučiupti, nuteisti ir pakarti, sąraše
Džentris neabejotinai buvo pirmas. Roso nuomone, jis įkūnijo
visą žmonijos bjaurastį.
Naudodamasis įstatymu, pagal kurį kiekvienam piliečiui,
sulaikiusiam plėšiką, vagį arba pasprukusį kalinį, turėjo būti
mokamas atlygis, Nikas Džentris su savo vyrais Londone įsteigė
biurą ir pasiskelbė, kad jie yra privatūs nusikaltėlių gaudytojai.
Sučiupęs pakelės plėšiką Džentris gaudavo ne tik nustatytą
atlygį, jam atitekdavo ir to nenaudėlio arklys, ginklai, pinigai.
Jeigu jis surasdavo pagrobtus daiktus, pelnydavo atlygį ir dar
tam tikrą procentą nuo grąžinto turto vertės. Džentris ir jo vyrai
ne visada sugebėdavo surinkti prieš kokį nors nusikaltėlį pa­
kankamai įkalčių, tada juos sufabrikuodavo arba išsigalvodavo.
Be to, į nusikalstamą veiką jie įtraukdavo daug jaunuolių vien
tam, kad vėliau galėtų juos suimti ir gauti atlygį.
Nusikaltėlių pasaulyje į Džentrį buvo žiūrima su baime ir

29
 LISA KLUYPAS

susižavėjimu, ten jis neginčytinai buvo karalius. Jo biure lankėsi

garsiausi Anglijos piktadariai. Džentris garsėjo įvairiausiomis
nedorybėmis, tarp jų buvo ir sukčiavimas, papirkinėjimas, va­
gystės, netgi žmogžudystės. O labiausiai siutino, kad dauguma
Londono gyventojų laikė jį savotišku geradariu. Kai apsivilkęs
puikiais drabužiais Džentris jodinėdavo ant didelio juodo žirgo
Londono gatvėmis ir skersgatviais, jis atrodydavo šauniai. Ber­
niukai svajojo užaugę būti panašūs į Džentrį. O moterys, tiek
kilmingos, tiek prasčiokės, žavėjosi jo intriguojančia išvaizda.
- Norėčiau pamatyti tą šunsnukį kartuvėse, - subambėjo
Rosas. - Kas girdėti apie jį?
- Gavome pranešimą, kad Džentris surengė trijų savo vyrų
pabėgimą iš Naujųjų Vartų gatvės kalėjimo. Raštininkas jau
užrašė dviejų liudininkų parodymus.
Rosas nuščiuvo it plėšrūnas, užuodęs trokštamo grobio kvapą.
- Pristatykite Džentrį čia apklausai, - paliepė jis. - Ir greičiau,
kol jis dar nenuėjo į pogrindį.
Morganas linktelėjo žinodamas, kad užuodęs pavojų Džen­
tris veikiausiai nuspręs pasislėpti, o tada jį surasti jau bus neį­
manoma.
- Tikriausiai pats norėsite jį apklausti?
Rosas linktelėjo. Kitu atveju tokį reikalą jis patikėtų su­
tvarkyti Morganui, bet tik ne dabar. Nikas Džentris buvo asme­
ninis Roso priešininkas, vyriausiasis magistratas įdėjo velniškai
daug pastangų, kad pričiuptų tą suktą „nusikaltėlių gaudytoją".
- Gerai, sere. - Morganas visu didžiuliu savo kūnu pakilo
iš krėslo. - Liepsiu surasti Džentrį ir uždaryti į areštinę. Tuč­
tuojau pasiųsiu Sejerį ir Gi. - Jis patylėjo, šypsena sušvelnino

30
 Ledi Sofijos
meilužiaCS *

griežtus veido bruožus. - Žinoma, jeigu jie pajėgs atitraukti įsi­

mylėjusius žvilgsnius nuo jūsų naujosios padėjėjos.
Rosas vos susivaldė šiurkščiai neatrėžęs, paprastai ramus,
jis įsiplieskė nuo minties, kad prie Sofijos Sidni priekabiauja jo
paties vyrai.
- Padarykite man paslaugą, Morganai, - pro dantis iškošė
jis. - Praneškite darbuotojams, jog jeigu kuris nors iš policijos
būrio pareigūnų arba pėsčiųjų ar raitųjų patrulių pamėgins lįsti
prie panelės Sidni, tai tikrai to pasigailės.
- Klausau, sere.
Morganas pasisuko eiti, tačiau Rosas dar spėjo pamatyti jo
lūpose Šypsenos šešėlį.
- Kas čia taip juokinga?
- Tik pamaniau, sere, jog jums gali tekti gailėtis, kad pasi-
samdėte ne didžiadantę senę, - mandagiu balsu paaiškino Mor­
ganas.

Vakarienei pavalgiusi pašildyto avienos troškinio Sofija nuėjo

į jai paskirtą kambarį antrame aukšte ir išsikrovė daiktus. Kam­
barys buvo mažas, kukliai apstatytas. Tačiau jis atrodė švarus,
o lova - patogi, be to, Sofiją pradžiugino dar vienas dalykas.
Jos langas žvelgė į Lenktosios gatvės trečiu numeriu pažymėto
namo vakarinę pusę ir ji galėjo stebėti, kas vyksta Kenono
kabinete. Lempa apšvietė jo tamsiaplaukę galvą ir išryškino
griežtą profilį, kai jis grįžtelėjo į knygų spintas. Buvo jau vėlu,
laikas baigti darbą. Tokiu metu jis jau turėtų mėgautis gardžia
vakariene, užuot tenkinęsis neskaniu avienos troškiniu, per pa­
siuntinuką jam perduotu Elizos.

31
 LISA KLEYPAS

Sofija persirengė naktiniais marškiniais ir grįžusi prie lango

pamatė, kaip Kenonas pasitrynė delnais veidą ir vėl palinko
prie stalo. Ji prisiminė, ką Eliza ir Liusė papasakojo apie vyriau­
siąjį magistratą. Kaip ir visos liežuvauti mėgstančios tarnaitės,
jos pateikė Sofijai daug naujos informacijos.
Paaiškėjo, kad sero Roso šalininkai, kurių jis turėjo tikrai
daug, garbino jį už gailiaširdiškumą, o priešininkai (jų taip pat
netrūko) smerkė už griežtumą. Kenonas, vienas iš galingiausių
magistratų Anglijoje, buvo netgi neoficialus vyriausybės pa­
tarėjas. Jis mokė savo pavaldinius naujų, pažangesnių darbo
metodų, diegė į praktiką mokslo naujoves ir pasiekė puikių
rezultatų; tai kėlė visuomenės susižavėjimą, o kartais ir nepa­
sitikėjimą. Sofiją pralinksmino Elizos ir Liusės pastangos pa­
aiškinti, kaip policininkai kartais atskleidžia nusikaltimą ap­
žiūrėję dantis, plaukus, kulkas ir žaizdas. Jai tai atrodė visiška
nesąmonė, bet sero Roso darbo metodai veikiausiai išnarplioja
paslaptis, surizgusias it Gordijaus mazgas.
Sero Roso tarnai ir pavaldiniai didžiai gerbė savo šeimininką
ir viršininką. Sofija priėjo prie nerimą keliančios išvados, kad
vyriausiasis magistratas nėra toks blogas, kaip ji manė. Tačiau
tai nepakeitė jos apsisprendimo atkeršyti už Džono mirtį. Tiesą
sakant, veikiausiai besąlygiška Kenono ištikimybė principams
ir privedė prie tragedijos, pareikalavusios jos brolio gyvybės. Be
abejo, seras Rosas gyvena aklai laikydamasis įstatymų, principus
jis iškelia virš užuojautos, o įstatymus - virš gailestingumo.
Tokios mintys pakurstė Sofijos pyktį. Kas toks tas seras
Rosas, kad spręstų, kam gyventi, o kam mirti? Kodėl jis

32
 Ledi Sofijos

paskirtas teisti kitus? Nejaugi pats yra toks neklystantis, toks

išmintingas ir be dėmelės? Veikiausiai jis taip ir mano apie save,
pasipūtęs šunsnukis.
Tačiau prisiminusi jo atlaidumą šįryt, kai ji papasakojo
apie savo trumpalaikį meilės ryšį, Sofija suglumo. Dauguma
žmonių ją būtų pasmerkę kaip paleistuvę ir patikinę, kad išva­
rydama ją iš namų pusseserė pasielgė teisingai ir Sofija gavo, ko
nusipelnė. Ji manė, jog seras Rosas ją pasmerks. Tačiau jis buvo
malonus ir supratingas, netgi prisipažino per gyvenimą ir pats
padaręs klaidų.
Sunerimusi Sofija praskleidė nušiurusią muslino užuolaidą,
kad geriau matytų kabineto vidų.
Tarsi pajutęs Sofijos žvilgsnį seras Rosas pasisuko ir įsmeigė
akis tiesiai į ją. Nors kambaryje nedegė nei lempa, nei žvakė,
užteko mėnulio šviesos. Jis matė, kad ji vilki tik plonus nakti­
nukus.
Seras Rosas buvo džentelmenas, tad iškart turėjo nusisukti.
Bet jis įdėmiai žvelgė į ją tarsi alkanas vilkas į triušiuką, nu­
klydus; per toli nuo triušidės. Visas Sofijos kūnas degte degė
iš gėdos, tačiau ji liko stovėti prie lango, leido jam gerai ją ap­
žiūrėti. Ir tylomis skaičiavo sekundes: viena... dvi... trys... Tada
neskubėdama žengė atatupsta ir užtraukusi užuolaidą pakėlė
rankas prie liepsnojančių skruostų. Turėtų jaustis patenkinta
dėl jo susidomėjimo, kaip ji atrodo su naktiniais marškiniais.
Bet jautėsi siaubingai nesmagiai, kone išsigando... tarsi jos su­
manymas suvilioti ir sunaikinti šį vyrą galėtų baigtis jos pačios
nuopuoliu.

33
 Dieną Rosas pradėjo kaip visada: spėriai nusiprausęs apsi­
rengė įprastais drabužiais - tamsiu švarku ir pilkomis kelnėmis.
Paprastu mazgu užsirišęs juodo šilko kaklaskarę, tol šukavosi
plaukus, kol jie visi tvarkingai sugulė į savo vietą. Greitosiomis
dirstelėjęs į veidrodį prie prausyklės pamatė, kad paakiai pa­
juodę daug labiau nei paprastai. Praėjusią naktį jis blogai
miegojo. Visą laiką galvojo apie Sofiją, o kūnas nerimo žinant,
jog ji ilsisi vos už kelių kambarių nuo jo.
Buvo neįmanoma pamiršti akimirkos, kai pamatė ją sto­
vinčią prie lango: ilgi plaukai krito bangomis, naktiniai marš­
kiniai vaiduokliškai bolavo mėnesienoje. Tas vaizdas Rosą vi­
siškai užvaldė, kraujas ėmė šniokšti gyslomis įsivaizdavus, kaip
atrodo moters kūnas po plonyčiais marškiniais.
Suraukęs antakius Rosas pažadėjo sau daugiau naktimis

34
 Ledi Sofijos
meilužis O '" - '

negalvoti apie Sofiją. Jis apie ją nebesvajos ir tikrai nesidairys į

langą. Nuo šiol vėl dirbs kaip įpratęs.
Kupinas niūraus ryžto Rosas nusileido laiptais į virtuvę pa­
siimti pirmojo puodelio kavos, ketindamas jį neštis į savo ka­
binetą. Pasimėgavęs kava išsiruoš į kasdienį pasivaikščiojimą
po Kovent Gardeną ir aplinkines gatves, norėdamas lyg gydy­
tojas pajusti mylimo paciento pulsą. Kad ir kokie išsamūs būtų
pavaldinių pranešimai, Rosas mėgdavo pats pamatyti ir išgirsti,
kas vyksta mieste.
Bundančios dienos garsai Lenktojoje gatvėje Rosui teikdavo
didelį malonumą. Vos prašvitus per Kovent Gardeną nuai­
dėdavo Sv. Pauliaus bažnyčios varpų garsai, jie pasiekdavo dar
snaudžiančias Lenktosios gatvės krautuvėles, įstaigas ir gyve­
namuosius namus. Ėmus dardėti turgaus vežimams, būdavo
atveriamos namų langinės, atitraukiamos užuolaidos, prie tų
garsų prisidėdavo savo prekes siūlančių keksiukų išnešiotojų
ir laikraščių pardavėjų balsai. Septintą valandą nuo kepyklos
padvelkdavo šilta duona ir bandelėmis, o aštuntą pro atvertas
kavinių duris vidun plūstelėdavo nuolatiniai klientai. Prieš de­
vynias palei magistratų teismą Lenktojoje gatvėje jau būriuo­
davosi interesantai, laukiantys, kada raštininkai ir valdininkai
juos įsileis. Dešimtą valandą budintysis magistratas - šiandien
buvo Morgano eilė - užims savo vietą teismo salėje.
„Viskas taip, kaip ir turi būti", - patenkintas mąstė Rosas.
Įėjęs į virtuvę Rosas prie nušveisto stalo išvydo sėdintį Er­
nestą. Berniūkštis godžiai šlemštė kažką iš lėkštės, tarsi būtų
kelis mėnesius negavęs padoraus maisto. Sofija stovėjo pa­
linkusi šalia virėjos ir turbūt rodė šiai, kaip ruošti pusryčius.

35
 LISA KLEYPAS

- Apverskite štai taip, - mokė Sofija mikliai vartydama kep­

tuvėje blynelius. Virtuvėje gardžiai kvepėjo skrudintu kumpiu,
kava ir lydytu sviestu.
Sofija atrodė pailsėjusi ir trykštanti sveikata, jos dailią figūrą
paryškino balta prikyštė, kurią buvo užsijuosusi ant tamsiai
pilkos suknelės. Žvilgantys plaukai susukti ant pakaušio į
kuodą ir perrišti mėlynu kaspinu. Pamačius tarpduryje stovintį
Rosą, ryškiai mėlynos Sofijos akys linksmai nušvito, mergina
atrodė tokia žavinga, kad jam skausmas pervėrė paslėpsnius.
- Labas rytas, sere Rosai, - prabilo Sofija. - Ar pusryčiausite?
- Ne, dėkui, - automatiškai atsakė jis. - Norėčiau tik puo­
delio kavos. Aš niekada... - Rosas nutilo virėjai padėjus ant
stalo lėkštę. Ši buvo prikrauta karštų blynų su gervuogių uo­
giene. Rosas dievino gervuoges.
- Tik vieną arba du, - paragino Sofija.
Kasdieniai ritualai Rosui kažkodėl pasidarė nebe tokie
svarbūs. Gal jis ir galėtų surasti laiko papusryčiauti. Penkios
minutės iš esmės nepaveiks jo dienotvarkės.
Kai Rosas atsipeikėjo, jis jau sėdėjo prie stalo priešais lėkštę,
prikrautą blynų, skrudinto kumpio gabalėlių, virtų kiaušinių.
Sofija pripylė puodelį karštos juodos kavos ir dar kartą jam nu­
sišypsojusi vėl atsistojo prie keptuvės šalia Elizos. Rosas pakėlė
šakutę ir įsispoksojo tarsi nežinodamas, ką su ja daryti.
- Jie labai skanūs, - patikino Ernestas ir taip godžiai prisi­
kimšo bumą, kad atrodė, jog tuoj uždus.
Rosas nurijo kąsnį blyno su uogiene ir užsigėrė karšta kava.
Valgydamas jautėsi neįprastai patenkintas. Gerasis Dieve, kaip
ilgai jis mito vien bjauriu Elizos viralu.

36
 Ledi Sofijos
meilužisC? >

Per kelias minutes Rosas ištuštino jam padėtą lėkštę. Sofija

vis prieidavo įpilti dar kavos, pasiūlydavo kumpio. Virtuvės
šiluma ir pirmyn atgal vaikščiojančios Sofijos vaizdas nejučia
pripildė jo krūtinę švelnumo. Padėjęs Šakutę Rosas atsistojo ir
rimtai pažvelgė į naująją darbuotoją.
- Turiu eiti. Dėkoju už pusryčius, panele Sidni.
Jo rankose atsirado dar vienas puodelis kavos, tamsiai mė­
lynos Sofijos akys įsmigo į Rosą.
- Ar jūs visą dieną praleisite savo kabinete, sere?
Neatitraukdamas susižavėjusio žvilgsnio nuo garbanėlės
jai ant kaktos Rosas papurtė galvą. Nuo karščio stovint prie
krosnies merginos skruostai žėrėjo raudoniu. Jis troško ją pabu­
čiuoti, palaižyti, jos paragauti.
- Beveik visą rytą būsiu išėjęs, - atsakė jis gergždžiančiu
balsu. - Vadovauju vienam tyrimui... Raselo aikštėje vakar
vakare buvo įvykdyta žmogžudystė.
- Būkite atsargus.
Jau labai seniai niekas jam nesakė šių žodžių. Rosas subarė
save, kam leidžiasi taip lengvai išmušamas iš vėžių... bet nieko
negalėjo padaryti, jis nesugebėjo išvengti aksominių pasiten­
kinimo bangų, užliejusių krūtinę. Todėl tik linktelėjo ir metęs į
ją budrų žvilgsnį išėjo.

Pirmą dienos pusę Sofija praleido prie juosmenį siekiančios

krūvos dokumentų, užrašų ir korespondencijos, sukrautos sero
Roso kabineto kampe. Viską išrūšiavusi ji nusprendė pasinaudoti
proga ir apžiūrėti archyvą, netvarkingą dulkėtą patalpą. Prireiks
kelių dienų, gal netgi savaičių, kol tinkamai sutvarkys į stalčius

37
 U SA K L F. Y P A S

sugrūstus dokumentus. Darbuodamasi Sofija permąstę, ką jau

buvo spėjusi išgirsti iš tarnų, raštininkų ir pareigūnų. Regis,
vyriausiasis magistratas pasižymi antžmogiška savitvarda, jis
nesikeikia, nešaukia ant pavaldinių ir negirtuokliauja. Užtenka
jam ramiu balsu duoti nurodymus ir visiems pagarbią baimę
keliantys policininkai neprieštaraudami paklūsta. Darbuotojai
serą Rosą dievina, tačiau mėgsta pasišaipyti iš ramaus, at­
sargaus jo būdo.
Sofija nėmaž netikėjo jo demonstruojama ramybe. Po aske­
tiška sero Roso išvaizda ji jautė slypint geležine valia tramdomą
jausmingumą, kurį išlaisvinus sunku numatyti pasekmes. Turint
omenyje tvirtą jo būdą, į intymius santykius jis nežiūri atsainiai.
Jie pernelyg svarbūs, nes reti; partnerė turi jam labai daug
reikšti, kad su ja permiegotų. Norėdama suvilioti serą Rosą,
pirmiausia Sofija turi pažadinti jo jausmus. Tačiau ar įmanoma
priversti šitokį vyrą įsimylėti? Sofija spėjo, kad jis neatsilaikytų
prieš moters švelnumą, to jam aiškiai trūksta. Šiaip ar taip, jis
nėra silpnas žemės padaras. Seras Rosas - vyras, labai daug rei­
kalaujantis iš savęs. O vyrui, užsikrovusiam ant pečių sunkią
atsakomybės naštą, turėti šalia savęs žmogų, pasirūpinantį jo
poreikiais, veikiausiai būtų didelė paguoda.
Grįžusi į sero Roso kabinetą Sofija susirado skudurą ir
ėmė šveisti palangę. Staiga gatvėje kiek tolėliau ji išvydo savo
minčių objektą: seras Rosas stovėjo už pastatą juosiančios me­
talinės tvoros, prie vartų. Jis kalbėjosi su jo laukusia moterimi.
Galvą ir pečius ši buvo apsigaubusi dideliu rudu šaliku ir
Sofija prisiminė mačiusi, kaip tądien kiek anksčiau ponas Vi-
keris ją pavarė. Moteriškė norėjo pasimatyti su seru Rosu, bet

38
tarnautojas pasiūlė jai ateiti rytoj, neva vyriausiasis magistratas
turįs daug neatidėliotinų darbų.
Tačiau seras Rosas atvėrė vartus ir įsivedė moterį į Lenk­
tosios gatvės trečiu numeriu pažymėto namo kiemą. Sofiją su­
jaudino jo dėmesys moteriai, kuri akivaizdžiai priklausė daug
žemesniam visuomenės sluoksniui. Ji buvo skurdžiai apsi­
rengusi, atrodė išsekusi, vis dėlto vyriausiasis magistratas man­
dagiai tarsi hercogienei padavė jai ranką.
Serui Rosui su moterimi įėjus į kabinetą Sofija pastebėjo tarp
jo tamsių antakių įsirėžusią raukšlelę.
- Laba diena, panele Sidni, - ramiai pasisveikino jis ves­
damas lankytoją prie kėdės. Vidutinio amžiaus moteris buvo
liesa, iš pažiūros labai išsekusi, užverktomis akimis. - Tai panelė
Trimer, kaip supratau, Vikeris iš ryto liepė jai pasišalinti.
- Man regis, ponas Vikeris nerimavo, kad jūsų darbotvarkė
šiandien jau perkrauta, - tyliai paaiškino Sofija.
- Esant būtinybei visada galima surasti laiko. - Seras Rosas
pusiausėda atsirėmė į savo stalą ir susinėrė rankas ant krūtinės.
Jis prabilo švelniu drąsinančiu balsu, Sofija dar nebuvo girdėjusi
jo šitaip kalbant: - Sakėte, kad baiminatės dėl sesers saugumo,
panele Trimer. Prašau pasakyti, kas verčia jus taip nerimauti.
Purtoma drebulio moteris tvirtai suspaudė šaliko galus ir
slopiu balsu atsakė:
- Mano jaunesnioji sesuo Marta yra ištekėjusi už pono Dže-
remio Faulerio.
J nutilo užvaldyta emocijų.
- Kuo dirba ponas Fauleris? - paragino tęsti Rosas.

39
 LISA KLEYPAS

- jis vaistininkas. Jie gyvena virš vaistinės Šv. Jokūbo turguje.

Ponas Fauleris ir Marta nesutaria... - ji vėl nutilo ir dar tvirčiau
sugniaužė į kumštį nerto šaliko galus. - Prieš mėnesį Marta
kažką padarė, tai užsiutino jos vyrą. Nuo tada aš nemačiau
sesers.
- Ji dingo iš namų?
- Ne, sere... Ponas Fauleris užrakino Martą kambaryje ir
neišleidžia. Ji laikoma ten jau beveik keturias savaites. Niekas
negali įeiti į namus su ja pasimatyti... Man atrodo, ji serga, mal­
davau poną Faulerį ją išleisti, tačiau jis nieko nenori girdėti,
įsikalė į galvą, kad turi ją nubausti.
- Už ką? - tyliai pasiteiravo seras Rosas.
Išsekusius moters skruostus išmušė raudonos gėdos dėmės.
- Įtariu, jog Marta susidėjo su kitu vyru. Suprantu, ji labai
blogai pasielgė. Bet mano sesuo širdyje yra geras žmogus, nea­
bejoju, kad gailisi dėl savo poelgio ir trokšta pono Faulerio at­
leidimo. - Panelė Trimer apsiašarojo ir nusibraukė akis šaliku. -
Niekas nenori padėti man išlaisvinti vargšės Martos, sako, tai
vyro ir žmonos reikalas. Ponas Fauleris tvirtina, jog taip elgiasi
iš didelės meilės Martai, nes ji siaubingai jį įskaudino. Niekas,
net kiti Trimeriai nepriekaištauja jam dėl tokio elgesio.
Sero Roso žvilgsnis buvo kietas ir šaltas.
- Aš nesuprantu, kas tai per meilė, verčianti vyrus smur­
tauti prieš savo žmonas. Mano nuomone, jeigu vyras tikrai myli
moterį, jis niekada tyčia jos neįskaudins, kad ir kokia siaubinga
būtų išdavystė. - Jis nužvelgė nevilties apimtą moterį sušvelnė-
jusiu žvilgsniu. - Tučtuojau pasiųsiu pas Faulerius policininką,
panele Trimer.

40
 - Ak, sere, - virpančiu balsu sulemeno moteriškė ir apsipylė
palengvėjimo ašaromis. - Dėkoju ir būkite tūkstantį kartų pa­
laimintas.
Seras Rosas pasisuko į Sofiją.
- Gal žinote, kurie iš vyrų šiandien laisvi, panele Sidni?
- Ponas Sejeris ir ponas Rutvenas, - tyliai tarė Sofija apsi­
džiaugusi, kad jis ketina išlaisvinti įkalintą Martą. Nebūtų nu­
stebusi, jeigu būtų atsisakęs padėti, nes vyravo nuomonė, jog
sutuoktinis turi teisę daryti ką nori su savo žmona.
- Pakvieski te Rutveną.
Sofija akimirksniu pakluso. Netrukus ji sugrįžo su ponu
Rutvenu, stambiu tamsiaplaukiu griežto veido ir karingo būdo
vyru, policijos būrio pareigūnu. Jis buvo išgarsėjęs pomėgiu pa­
mojuoti kumščiais, todėl mažai kas išdrįsdavo jį erzinti. Deja,
Rutveno protas netiko tiriamojo darbo subtilybėms, todėl seras
Rosas pavesdavo jam užduotis, kurioms spręsti reikėdavo ne
tiek smegenų, kiek raumenų.
- Eikite su panele Trimer į Šv. Jokūbo turgų, - ramiai paliepė
policininkui seras Rosas. - Ji nuves jus į butą virš Faulerio vais­
tinės, ten jau beveik mėnesį kalinama jos sesuo. Pasistenkite ją
išlaisvinti, tačiau turėkite omenyje, kad galite susidurti su jos
vyro pasipriešinimu.
Susivokęs, jog yra siunčiamas įsikišti į šeiminį konfliktą, po­
licininkas suraukė antakius.
- Sere, aš jau ruošiausi eiti į Tothilo banką... ten apiplėšimas
ir aš...
- Suspėsite ir vėliau užsidirbti komisinių, - pertraukė jį seras
Rosas. - Ši užduotis svarbesnė.

41
 LISA KLEYPAS

- Klausau, sere, - burbtelėjo aiškiai susierzinęs policininkas

ir pasisuko eiti.
- Rutvenai, - tyliai kreipėsi į jį vyriausiasis magistratas, - o
jeigu jūsų seserį kas nors laikytų užrakintą visą mėnesį?
Apsvarstęs klausimą policininkas susigėdo.
- Aš tuoj pat įvykdysiu jūsų pavedimą, sere Rosai.
- Puiku, - burbtelėjo Kenonas. - Ir dar vienas dalykas, Rut­
venai: kai išlaisvinsite ponią Fauler, aš norėsiu apklausti jos su­
tuoktinį.
- Ar pristatyti jį į areštinę, sere?
- Ne, nugabenkite į Naujųjų Vartų gatvės kalėjimą. Tegul
pabūna ten ir apmąsto savo poelgį, kol surasiu laiko su juo pa­
sišnekėti.
Policininkui išlydėjus panelę Trimer iš kabineto, Sofija priėjo
prie sero Roso ir susimąsčiusi pažvelgė į jį. Jis ir toliau pu-
siausėda rėmėsi į stalo kraštą, jųdviejų veidai buvo beveik tame
pačiame lygyje. Seras Rosas atrodė susirūpinęs, abipus lūpų iš­
ryškėjo gilios raukšlės. Sofija buvo girdėjusi, kad vyriausiasis
magistratas labai jautrus moterų ir vaikų nelaimėms, tačiau toks
ryžtingas jo įsikišimas į šeiminį konfliktą ją nustebino. Žmona
pagal įstatymus buvo vyro nuosavybė, su ja jis galėjo daryti,
kas šaus į galvą, tik ne nužudyti.
- Jūs labai malonus, - tarė ji.
Sero Roso veidas išliko susirūpinęs.
- Aš norėčiau priversti Faulerį kentėti taip, kaip kentėjo jo
žmona. Tačiau galiu laikyti jį kalėjime tik tris paras... to gerokai
per mažai.
Sofija jam visiškai pritarė, bet velnias timptelėjo už liežuvio.

42
 - Daug kas pasakytų, kad už neištikimybę ponia Fauler nu­
sipelnė tokios bausmės, - pareiškė ji.
- Kad ir ką moteris padarytų, vyras neturi teisės keršyti jai
šitokiu būdu.
- O kaip jūs pasielgtumėte, jeigu žmona jus išduotų?
Buvo matyti, kad šitokio klausimo seras Rosas nesitikėjo.
Per akimirką Sofija padarė pokalbį labai asmenišką. Jis kurį
laiką įdėmiai žvelgė į naująją darbuotoją, jo pečių raumenys po
švarku įsitempė.
- Nežinau, - prisipažino jis. - Mano žmona buvo ne iš tų
moterų, kurios pasiduoda tokioms pagundoms. Dėl to man
neteko sukti galvos.
- O jeigu vestumėte dar kartą? - neatlyžo Sofija, atrėmusi
sidabriškai pilkų jo akių žvilgsnį. - Ar nesijaudintumėte dėl
žmonos ištikimybės?
-Ne.
- Kodėl?
- Todėl, kad praleidusi naktį su manimi ji nebeturėtų nei
laiko, nei noro ieškoti kito vyro draugijos.
Tai išgirdus keistas maudulys sugniaužė Sofijai pilvo apačią.
Tai buvo ne kas kita, o stiprus seksualinis potraukis. Ir pa­
tvirtino visas jos spėliones. Seras Rosas nieko nedaro iš dalies.
Nespėjusi susivaldyti Sofija įsivaizdavo, kaip jie guli intymiai
apsiviję vienas kitą, kaip jo burna godžiai pripuola jai prie
krūties, o rankos švelniai glamonėja kūną. Jos skruostai užsi­
plieskė iš gėdos.
- Atleiskite man, - tyliai tarė seras Rosas. - Neturėčiau
kalbėti taip atvirai.

43
 LISA KLEYPAS

Sofija vėl apstulbo... jai dar neteko patirti, kad vyras leistų
sau nusižeminti ir atsiprašyti pavaldinio, juo labiau moters.
- Tai aš kalta, - šiaip taip išspaudė ji. - Neturėjau užduoti
tokio asmeniško klausimo. Pati nesuprantu, kodėl taip atsitiko.
- Nejaugi? - jo žvilgsnis vėl paskendo Sofijos akyse ir jai
užėmė kvapą.
Sofijanorėjo atskleisti daugiaujobūdobruožųir širdies troškimų.
Žinoma, tik dėl to, kad jai būtų lengviau pasiekti tikslą. Visa savo
esybe ji ieškojo atsakymo, kaip priversti jį įsimylėti. Deja, darėsi
vis sunkiau nekreipti dėmesio į stiprėjančią trauką prie vyro, kurį
ketino sužlugdyti. O ji norėjo būti šalta ir abejinga, kai pagaliau
atsidurs su juo lovoje. Tačiau jis turėjo išties jaudinančių savybių:
buvo supratingas, užjautė silpnas ir pažeidžiamas būtybes, o po
išoriniu jo savitvardos kiautu slypėjo aistra.
Kai širdis nenoromis ėmė linkti prie Roso, Sofija staiga pri­
siminė mirusį brolį ir neapykanta suliepsnojo su nauja jėga. Ji
privalo atkeršyti už Džoną, kitaip brolio gyvenimas liks be­
prasmis. Pamiršdama praeitį išduotų artimiausią žmogų, o to
ji negali padaryti.
Akimirką dvejojusi Sofija atsargiai prisipažino:
- Jūs man žadinate smalsumą. Vengiate šnekėti apie save ir
savo praeitį.
- Mažai kas iš mano praeities gali jus sudominti, - patikino
seras Rosas. - Esu paprastas žmogus iš paprastos šeimos.
Jo žodžiai slėpė apgaulingą kuklumą. Šiaip ar taip, seras
Rosas - daug gyvenime pasiekęs ir dideliais gebėjimais apdova­
notas žmogus. Juk negalėtų paneigti savo laimėjimų, įžvalgaus
proto ir nepriekaištingos reputacijos. Kita vertus, Sofija suprato,

44
 Ledi UOS
mctiuiisL

kodėl jis nelaiko savęs pranašesniu už kitus. Seras Rosas kelia

sau tokius aukštus reikalavimus, kad paprastam mirtingajam
jie nepasiekiami.
- Esate ne toks kaip kiti, - tyliai tarė Sofija. - Jūs ypatingas.
Nebuvo abejonių, kad seras Rosas dažnai atakuojamas su­
sidomėjusių moterų. Jis - dailus turtingas našlys, svarbi visuo­
meninio ir politinio gyvenimo figūra, tikriausiai pats geidžia-
miausias vyras Londone. Tačiau tiesūs Sofijos žodžiai kažkodėl
išmušė vyriausiąjį magistratą iš pusiausvyros. Jis metė į ją su­
trikusį žvilgsnį nesugalvodamas, ką atsakyti.
Stojo slegianti tyla.
- Pažiūrėsiu, kaip vakarienė, - pagaliau prabilo Sofija steng­
damasi kalbėti nerūpestingai. - Valgysite virtuvėje ar čia?
Seras Rosas nuleido akis.
- Liepkite atnešti čia. Šiąnakt dar reikia daug ką nuveikti.
- Turėtumėte eiti miegoti, - priminė Sofija. - Jūs per daug
dirbate.
Seras Rosas paėmė laišką ir sulaužė antspaudą.
- Labanakt, panele Sidni, - sumurmėjo jis įsmeigęs žvilgsnį
į lapą.
Sofija išėjo iš kabineto ir suraukusi antakius nužingsniavo
koridoriumi. Kas jai darbo, jeigu seras Rosas atsisako taip jam
reikalingo poilsio? Tegul sau dirba, kol mirtinai persidirbs. Jai
nesvarbu, jeigu susigadins sveikatą tas užsispyręs jautis! Prisi­
minusi pajuodusius jo paakius Sofija dar labiau susierzino. Su­
sivokė, kad jos nerimas dėl sero Roso kažkaip nedera su keršto
troškimu. Bet juk neįmanoma sugundyti nuo darbų išsekusio ir
pusbadžiu gyvenančio vyro.
***

45
 LISA KLEYPAS

Tomis dienomis, kai Rosas dalyvaudavo teismo posėdžiuose,

Sofija per pertrauką atnešdavo jam pietus į kabinetą. Kol jis val­
gydavo prie savo stalo, ji sutvarkydavo išmėtytus dokumentus,
nušluostydavo nuo lentynų dulkes ir nunešdavo ataskaitas į ar­
chyvą. Tačiau vyriausiasis magistratas nebuvo linkęs reguliariai
maitintis, valgymą laikė nepageidaujama pertrauka darbe.
Kai Rosas pirmą kartą atsisakė pietų pareiškęs Sofijai, kad
valgiui neturi laiko, ji pasiūlė pavalgyti Vikeriui, tuo metu ruo­
šiančiam policininkų ataskaitų suvestinę.
„Vikeris taip pat užsiėmęs, - griežtai tarė Rosas. - Galite iš­
nešti padėklą atgal į virtuvę."
„Žinoma, sere, - nė kieknesutrikusi atsakė Sofija. - Gal vėliau..."
„Aš jau praalkau, - įsiterpė raštininkas viltingai dėbsodamas į
uždengtas lėkštes. Stambus vyras apetitu nesiskundė ir nenorėjo
praleisti progos pavalgyti. - Gardžiai kvepia, panele Sidni... Ar
galiu paklausti, kas čia?"
„Dešrelės su mairūnais ir bulvėmis. Ir žalieji žirneliai su
padažu."
Užuodęs nuo padėklo sklindantį malonų kvapą Rosas atgavo
apetitą. Pastaruoju metu Sofija daug laiko praleisdavo virtuvėje
ir išmokė virėją ruošti gardžių patiekalų. Kurį laiką stebėjusi, ką
Rosas mėgsta, o ko nemėgsta, Sofija išsiaiškino, kad jam labai
patinka gausiai prieskoniais pagardintas maistas, be to, jis buvo
nepataisomas smaližius. Šiomis dienomis vyriausiasis magis­
tratas kapituliavo prieš apelsinų apkepą traškia plutele, prieš
slyvų pyragą su melasa ir razinomis ir prieš tešloje apkeptus
cukruotus obuolius. Nieko keista, jog ėmė priaugti svorio.
Įkritę jo skruostai papilnėjo, o drabužiai jau nebekabėjo kaip

46
ant kaliausės... tai, be abejo, džiugino sero Roso motiną, kuriai
sūnaus liesumas visada kėlė nerimą.
Vikeris užsimerkė ir giliai įkvėpė.
„Žalieji žirneliai su padažu... Mano mama taip ruošdavo. Pa­
sakykite, panele Sidni, ar įbėrėte į padažą žiupsnelį muskatų?"
„Na taip..." - prabilo Sofija.
„Paduokite jam tą padėklą, - suurzgė Rosas. - Akivaizdu,
kad kitaip neturėsiu nė minutės ramybės."
Paėmęs iš Sofijos pietų padėklą Vikeris su pasitenkinimu
išlankstė servetėlę. Ir jai išeinant šūktelėjo išsišiepęs iki ausų:
„Nuoširdžiai dėkoju, panele Sidni!"
Pasirašinėdamas kratos orderius Rosas suirzęs klausėsi, kaip
Vikeris garsiai čepsi ir dūsauja mėgaudamasis maistu.
„Ar būtina kelti tiek daug triukšmo?" - piktai dėbtelėjęs į jį
galiausiai paklausė Rosas.
Vikeris susikišo į bumą dar vieną kupiną šaukštą žirnelių.
„Atsiprašau, sere. Tačiau Šis maistas tiktų ir karaliaus stalui.
Kai kitą kartą atsisakysite pietų, mielai už jus suvalgysiu."
„Kito karto nebus", - mintyse prisiekė Rosas siaubingai su­
sierzinęs, kad kažkas kitas mėgaujasi jam skirtu maistu. Nuo
tada pietūs kabinete tapo kone šventomis apeigomis ir niekas
nedrįsdavo jam trukdyti.
Sofijos ranką Rosas netmkus pajuto ir asmeniškesnėse smulk­
menose. Ji pasirūpindavo, kad vanduo ąsotyje rytiniam skuti­
muisi visada būtų karštas, o į skutimosi muilą įpylė šlakelį gli­
cerino barzdos šeriams suminkštinti. Pastebėjusi, jog jo batams
reikia skirti daugiau dėmesio, Sofija pati paruošė juodo tepalo ir
dažnai paragindavo Ernestą išblizginti sero Roso avalynę.

47
 LISA KLEYPAS

Violą rytą susigriebęs, kad iš komodos stalčiaus dingo dauguma

jo kaklaskarių, Rosas vienais marškiniais nusileido į virtuvę.
Sofija sėdėjo prie stalo ir kažką rašė į knygelę. Pamačiusi jį be
švarko ir liemenės nužvelgė nuo galvos iki kojų greitu ver­
tinamu žvilgsniu. Nuo tokio atsargaus moteriško susidomėjimo
Rosas kone pamiršo, ko atėjo į virtuvę.
„Panele Sidni..." - kimiai prabilo jis.
„Jūsų kaklaskarės, - susivokė ji ir spragtelėjo laibais pirštais
prisiminusi, kad išėmė jas iš Roso komodos. - Vakar išskalbiau
ir sulaidžiau, bet pamiršau padėti į vietą. Tuoj paprašysiu
Liusės nunešti."
„Dėkoju", - tarė Rosas negalėdamas atitraukti žvilgsnio nuo
auksaspalvės garbanos, išsipešusios Sofijai iš kuodo. Jį užvaldė
noras ištiesti ranką ir užsivynioti tą neklusnią sruogą sau ant
piršto.
„Noriu iš anksto jums pasakyti, sere, kad kai kurių savo ka­
klaskarių jau neberasite."
„Neberasiu?" - perklausė jis suraukęs antakius.
„Pardaviau jas skudurininkui. - Sofijos lūpose nušvito aki­
plėšiška šypsena, ji tęsė, mintyse ragindama jį prieštarauti: -
Kai kurios iš jų buvo apspurusios ir nudėvėtos. Tokias aukštas
pareigas einančiam žmogui nedera ryšėti skarmalų. Turėsite
įsigyti naujų."
„Šit kaip. - Sudomintas jos įžūlumo Rosas pasilenkė ir uždėjo
ranką ant Sofijos kėdės atkaltės. Nors jis nė neprisilietė prie jos,
mergina jautėsi užspeista į kampą. - Ką gi, panele Sidni, ka­
dangi jūs pasistengėte atsikratyti mano kaklaskarių, manau,
turėtumėte man jų ir parūpinti, šiandien po pietų Ernestas

48
 Ledi Sofijos
m e ilu žis

palydės jus į Bondo gatvę, galėsite nupirkti keletą, tegul įrašo

į mano sąskaitą. Pasitikiu jūsų skoniu, tad išrinkti leisiu jums."
Sofija atlošė galvą ir sutiko Roso žvilgsnį, jos akys džiugiai
žibėjo.
„Su malonumu, sere."
Rosas žvelgė į užverstą Sofijos veidą ir atrodė labai sutrikęs.
Jau seniai niekas per daug nekreipė dėmesio į tokias kasdie­
niškas smulkmenas kaip jo kaklaskarės ar vandens skutimuisi
temperatūra. Giliai širdyje jam tai patiko... Rosas palengva
darėsi priklausomas nuo tokio Sofijos dėmesingumo, tiesą
sakant, labiau būdingo žmonoms. Kaip paprastai, ko nors nesu­
pratęs, Rosas ėmė ieškoti galimų tokio Sofijos elgesio motyvų.
Mažai tikėtina, kad jai nei iš šio, nei iš to kilo noras jį lepinti.
Vešlios Sofijos blakstienos nusileido ir ji dar kartą pažvelgė
jam į nuogą kaklą, kurio nedengė viršuje prasegti marškiniai.
Nuo Roso artumo jos kvėpavimas mažumėlę pagreitėjo. Jam
kilo noras pakišti delną Sofijai po sprandu, prilaikyti galvą ir
pasilenkus priglusti prie lūpų. Tačiau Rosas jau seniai taip ne­
sielgė su moterimi ir nebuvo tikras, kad toks jo dėmesys jai pa­
tiktų.
„Panele Sidni, - sumurmėjo jis skęsdamas mėlynų jos akių
gelmėje, - kai kitą kartą nuspręsite išmesti ką nors iš mano dra­
bužių, geriau iš anksto įspėkite. - Rosas pasilenkė vos truputį
arčiau, jo lūpas suvirpino šelmiškas šypsnys. - Jausčiausi ne­
smagiai priverstas ateiti čia be kelnių."

DideliamRoso apmaudui, jis buvo ne vienintelis vyras Lenk­

tojoje gatvėje, nepajėgiantis atsispirti Sofijos žavesio kerams.

49
 LISA KLEYPAS

Kaip Morganas ir sakė, policininkai it pakvaišę vilkai zujo ap­

linkui stengdamiesi patraukti jos dėmesį. Prieš pateikdami jam
ataskaitas kiekvieną rytą devintą valandą, vyrai prie virtuvės
durų lūkuriuodavo pusryčių likučių. Jie flirtuodavo ir pokš­
taudavo su Sofija, regzdavo pagražintas istorijas apie savo žyg­
darbius.
Supratę, kad naujoji vyriausiojo magistrato padėjėja nesibodi
gydyti jų kūno sopulių, vyrai prisigalvodavo skausmų, kuriuos
ji pasirūpindavo numaldyti. Sužinojęs, kad vos per savaitę
Sofija bent trims policininkams sutvarstė plaukuotas kulkšnis,
dviem uždėjo karštus kompresus, o vienam apvyniojo peršinčią
gerklę, Rosas pratrūko.
- Perduokite tiems nevėkšloms, - piktai paliepė jis Vi-
keriui, - kad jeigu jie ir toliau bus tokie griuvenos, susižalo­
jusius siųsiu pas chirurgą! Nuo šiol aš draudžiu panelei Sidni
juos gydyti, ar aišku?
- Taip, sere, - atsakė Vikeris neslėpdamas nuostabos. - Dar
niekada nemačiau jūsų taip susinervinusio, sere Rosai.
- Aš nesinervinu!
- Jūs šaukiate ir keikiatės, - atkreipė vyriausiojo magistrato
dėmesį raštininkas. - Jeigu nesinervinate, tai kaip tai pavadinti?
Rosas mėgino išnirti iš jį gaubiančios raudonos miglos. Su­
kaupęs jėgas šiaip taip suvaldė balso toną.
- Aš pakėliau balsą tik dėl didesnio aiškumo, - išspaudė
jis pro dantis. - Mano nuomone, policininkams nedera prasi­
manyti ligų, sužeidimų ir prašyti panelės Sidni juos gydyti. Ji ir
taip turi daug darbo... neleisiu, kad ją vargintų šutvė rujojančių
pusgalvių mano pavaldinių.

50
 Ledi Sofijos
meilužis C s ~— *

- Taip, sere, - pritarė Vikeris nusisukdamas, tačiau Rosas

dar spėjo pamatyti jo veide supratingą šypsenėlę.
Kai žinia apie dailutę vyriausiojo magistrato padėjėją pa­
siekė ir Lenktosios gatvės patrulius, Sofiją vėl apspito smal­
suoliai. Ji gydė juos taip pat draugiškai mandagiai kaip ir po­
licininkus. Rosas jautė, kad ji rūpestingai saugo savo širdį. Po
tokios žiaurios mylimojo išdavystės kitam vyrui bus velniškai
sunku pelnyti jos pasitikėjimą.
Rosą vis labiau domino Sofiją suvedžiojęs ir pametęs vyriškis.
Kaip jis atrodo ir kuo ją sužavėjo? Galų gale Rosas nebeištvėrė ir
paklausė Elizos, gal Sofija pasipasakojo jai apie buvusį mylimąjį.
Sofija išeiginę dieną lydima Ernesto buvo išėjusi į Bondo gatvę.
Lenktojoje gatvėje be jos atrodė keistai tuščia ir nors diena buvo
tik įpusėjusi, Rosas susigriebė nekantriai žvilgčiojantis į laikrodį.
Išgirdusi klausimą virėja supratingai nusišypsojo.
- Jeigu Sofija ir pasakė ką nors apie jį, sere, tai kaip paslaptį.
Be to, prieš mėnesį jūs išdrožėte pamokslą dėl mano pomėgio
apkalbėti kitus, todėl aš daviau įžadą pasitaisyti.
Rosas įsmeigė į tarnaitę rimtą žvilgsnį.
- Eliza, kodėl dabar, kai aš pagaliau susidomėjau mergina,
apie kurią turite ką pasakyti, jūs staiga nusprendėte pasitaisyti?
Virėja nusijuokė atidengdama kreivus dantis.
- Atskleisiu, ką ji papasakojo man apie jį... jeigu jūs pasa­
kysite, kodėl to klausiate.
Roso veidas išliko beaistris.
- Aš tiesiog iš mandagumo rūpinuosi panelės Sidni gerove.
Eliza nepatikliai prunkštelėjo.
- Aš pasakysiu, sere, tačiau turite neišsiduoti, kad žinote,

51
 LISA KLEYI'AS

nes man gali blogai baigtis. Jo vardas Entonis. Panelė Sofija

minėjo, jog jis jaunas ir gražus, šviesiais plaukais. Matote, jai
patinka šviesiaplaukiai.
Tai išgirdęs Rosas lengvai suraukė kaktą.
- Tęskite.
- Jie susipažino, kai panelė Sofija buvo išėjusi pasivaikščioti,
o jis jojo per mišką. Ponas Entonis ją sužavėjo... deklamuodamas
eilėraščius ir panašiai.
Rosas nepatenkintas suniurzgė. Jis įsivaizdavo Sofiją kito
vyro glėbyje... šviesiaplaukio, deklamuojančio poeziją... buvo
prilipę vienas prie kito it drėgni lapai.
- Visa bėda, kad jis pamiršo pasakyti, jog yra vedęs.
- Taip. Tas šunsnukis pasinaudojo ja ir paliko... nepasi-
vargino pasakyti jai apie žmoną. Panelė Sofija tikina daugiau
niekada nieko nepamilsianti.
- Na jau, vieną dieną ji ims ir ištekės, - pašaipiai metė
Rosas. - Tai tik laiko klausimas.
- Taip, panelė Sofija tikriausiai ištekės, - nesiginčijo Eliza. -
Aš sakiau, kad ji daugiau nebeįsimylės.
Rosas atsainiai gūžtelėjo pečiais.
- Jeigu jau reikia tuoktis, geriau tai daryti ne iš meilės.
- Ir panelė Sofija yra tokios nuomonės. - Eliza nužingsniavo
prie durų, tada stabtelėjo ir kiek per daug nuoširdžiai pridūrė: -
Kokie judu abu protingi!
Sukikenusi virėja nėrė pro duris lydima pikto Roso žvilgsnio.

Dvi savaites stropiai darbavęsi Lenktosios gatvės policijos

būrio pareigūnai Sejeris ir Gi pagaliau sučiupo Niką Džentrį,

52
 Ledi Soį UOS
meilužis L

garsų Londono nusikaltėlių pasaulio šulą. Salonuose ir smuk­

lėse buvo gyvai aptarinėjama žinia, kad jis nuvežtas į Lenktąją
gatvę apklausti. Ten Džentris iškart atsidūrė areštinėje - tos
vietos Sofijai nebuvo leista apžiūrėti. Savaime aišku, kad jai
knietėjo dirstelėti į draudžiamą patalpą .rūsyje, tačiau seras
Rosas nesileido į kalbas ir griežtai uždraudė prie jos artintis.
Žiniai apie Niko Džentrio areštą pasklidus po Londono lūš­
nynus, priešais Lenktosios gatvės namą, pažymėtą trečiuoju
numeriu, susirinko didelė minia: žmonės užkimšo kelią truk­
dydami vežimų ir karietų eismui. Džentrio įtaka buvo apraiz-
giusi miestą, prasismelkusi į visus jo kampelius. Jis vadino save
nusikaltėlių gaudytoju, bet iš tikrųjų pats skatino nusikals­
tamumą Londone. Džentris vadovavo nelegaliai veikiančioms
gaujoms, nurodydavo, kada ir kaip įvykdyti nusikaltimą, kurio
be jo įsikišimo niekas nebūtų ėmęsis. Jam buvo pavaldūs ki­
šenvagiai, plėšikai, prostitutės ir žmogžudžiai, Džentris teikė
jiems įvairiopą pagalbą, nuo vogtų daiktų realizavimo iki prie­
globsčio suteikimo kalėjimo vengiantiems sunkiems nusikaltė­
liams.
Sofija tikėjosi nors akies krašteliu dirstelėti į pagarsėjusį
piktadarį, tačiau šis į Lenktąją gatvę buvo atvežtas naktį. Seras
Rosas nė minutei nuo jo nesitraukė, buvo nusiteikęs ilgai ap­
klausai.
- Seras Rosas gali laikyti Džentrį areštinėje tik tris paras, -
tyliai pranešė Sofijai Ernestas. - Jis iš visų jėgų stengsis pri­
versti Džentrį prisipažinti, kad padėjo tiems vyrams pabėgti iš
Naujųjų Vartų kalėjimo, bet Džentris nepalūš.
- Kalbi taijj, tarsi žavėtumeisi Džentriu, - tarė Sofija.

53
 U SA KLEYPAS

Berniūkštis kurį laiką sėdėjo susimąstęs, nuraudęs dėl jam

skiriamo dėmesio.
- Na... Nikas Džentris ne toks jau blogas. Kartais jis padeda
žmonėms... duoda jiems darbo ir pinigų...
- Kokio darbo? - ramiai paklausė Sofija. - Veikiausiai kokio
nors nelegalaus.
Ernestas nesmagiai pasimuistė.
- Be to, jis gaudo vagis ir plėšikus, kaip ir policininkai.
- Seras Rosas sako, - tyliai tarė Sofija, - kad ponas Džentris
skatina žmones nusikalsti, o paskui juos už tai suima. Kitaip
tariant, šitokiu būdu jis siekia sau naudos, argi ne?
Ernestas metė į ją kaltą žvilgsnį ir nusišypsojo.
- O taip, Džentris turi trūkumų, panele Sidni, bet vis tiek
visi jį mėgsta. Nemoku paaiškinti kodėl, kad jūs suprastumėte.
Tačiau Sofija suprato. Kartais vyras atrodo toks žavus, jog
žmonės linkę nematyti jo nuodėmių. Regis, Nikas Džentris
sugebėjo susikurti aristokrato, pirklio, o drauge ir kišenvagio
įvaizdį... taip jis pakerėjo visą Londoną. Varžymasis su seru
Rosu tik sustiprino intrigą.
Seras Rosas visą dieną nesirodė iš areštinės, tik siuntinėjo
Ernestą tai vandens, tai kokios nors bylos iš archyvo. Sejeris ir
Gi, Džentrį sulaikę pareigūnai, taip pat dalyvavo apklausoje,
tačiau jie retkarčiais išlįsdavo iš rūsio trumpai pailsėti ir įkvėpti
šviežio oro.
Degdama iš smalsumo Sofija patraukė prie Edžio Sejerio,
stovinčio akmenimis grįstame kieme prie namo, pažymėto ke­
tvirtu numeriu. Iš minios netoliese sklido pikti šūksniai ir reika­
lavimai paleisti Niką Džentrį. Sofija džiaugėsi, kad abu namus

54
 Ledi Sofijos
meilužis Cy~ ^

juosianti tvora sulaiko protestuotojus, tačiau bijojo, jog kam

nors gali šauti mintis ją perlipti.
Sejeris stovėjo atkišęs platų veidą vėsiam pavasario vėjui ir
giliai kvėpavo. Nors oras buvo prisotintas pažįstamo Londono
gatvių tvaiko, kuriame dominavo mėšlo ir akmens dulkių dvokas,
lauke vis tiek buvo maloniau negu areštinėje. Išgirdęs Sofiją at­
kaukšint per akmenis Sejeris pasisuko ir nusišypsojo, jo rudos
akys linksmai sužibo. Tai buvo aukštas šaunus jaunas vyras, ne­
praleidžiantis progos paflirtuoti su kiekviena sutikta moterimi,
kad ir kokio amžiaus, išvaizdos ir šeiminės padėties ši būtų.
- O, panelė Sidni... kaip tik apie tokią draugiją aš svajojau.
Be abejo, atėjote čia į pasimatymą su manimi. Gal pagaliau at-
skleisite man savo jausmus?
- Būtinai, - ramiai patvirtino Sofija jau perkandusi, kad ben­
draujant su policininkais reikia nusileisti iki jų lygio. - Galų
gale mane pavergė romantiška Lenktosios gatvės atmosfera.
Kada paskirsite man slaptą pasimatymą, pone Sejeri?
Jaunuolis nusišypsojo.
- Deja, turiu jus nuvilti, mano gražuole. Kenonas man davė
tik penkias minutes atsipūsti... mudviem tiek neužteks. Be
to, romantiškas pasimatymas ant kietų akmenų man ne prie
širdies. Bet per daug nenusiminkite.
Sofija susinėrė rankas ir švelniai šypsodamasi žvelgė į Sejerį.
- Kaip reikalai areštinėje, pone Sejeri?
Policininkas atsiduso ir alsiai nuleido pečius.
- Kol kas Kenonui ne kažin ką pavyko iš Džentrio išpešti.
Tai panašu į mėginimą virtuviniu peiliu nupjauti ąžuolą. Bet

55
 LISA KLEYPAS

Kenonas nenuleidžia rankų. - Jis pasitrynė delnais veidą ir su­

dejavo. - Atrodo, man jau laikas grįžti į rūsį.
- Sėkmės, - užjaučiamai palinkėjo Sofija ir stebėjo, kaip Se-
jeris žingsniuoja per kiemą link areštinės durų.
Popietę pakeitė vakaras, minia Lenktojoje gatvėje ėmė šė­
lioti pikčiau. įsižiūrėjusi pro langą Sofija pamatė, kad kai kurie
protestuotojai turi vėzdus, gatvėje liepsnojo laužai, sukurti
iš sulaužytų senų baldų. Iš „Rudojo lokio" smuklės, esančios
priešais Lenktosios gatvės policijos būrio būstinę, protestuo­
tojai buvo atsinešę gėrimų ir visi atvirai girtuokliavo. Sofijos
siaubui, arčiausiai stovinčių namų langai jau buvo išdaužyti,
vyrai vėzdais ir kumščiais tvatino į duris, užremtas iš vidaus.
Sutemus buriuotis nebeliko prasmės. Pasirodė Ernestas ir
perdavė Sofijai, kad tarnams liepta likti namuose. Policininkai
stengiasi išsklaidyti minią. Jeigu jiems nepavyks, į pagalbą bus
kviečiama kariuomenė.
- Nereikia jaudintis, - išblyškusi kaip mirtis tyliai tarė Eliza. -
Policininkai numalšins riaušes. Jie puikūs, drąsūs vyrai... ir mus
apsaugos.
- Kur seras Rosas? - paklausė Ernesto Sofija, stengdamasi
išlikti rami, nors netilstantys minios riksmai veikė jai nervus.
- Vis dar areštinėje su Džentriu, - atsiliepė Ernestas. - Jis
sako, jei reikės, pats nušaus Džentrį, bet neleis miniai jo išlais­
vinti.
Berniukas vėl išbėgo į kitą pastatą, o Sofija grįžo prie lango.
Ji krūptelėjo, kai į jų namą pasipylė buteliai ir akmenys.
- Tai beprotybė! - sušuko ji. - Ar seras Rosas žino, kaip pa­
blogėjo reikalai? Jau greitai tie žmonės viską sulygins su žeme!

56
 Trys moterys sudrebėjo, kai akmuo pataikė į langą ir ant
grindų pažiro šukės.
- O Dieve! - riktelėjo Eliza.
- Apsaugok mus, Viešpatie! - suspiegė Liusė iš baimės iš­
vertusi akis. - Ką mums daryti?
- Pasitraukite nuo lango, - paliepė Sofija. - O aš einu į areštinę.
Triukšmas lauke buvo kurtinamas, dūmai graužė akis ir
gniaužė kvapą. Dar niekam iš riaušininkų nepavyko perlipti
metalinės tvoros, tačiau Sofija išvydo per minią nešamas ko­
pėčias. Pasikėlusi sijonus ji perbėgo per kiemą ir atplėšė areš­
tinės duris.
Laiptai leidosi į tamsą. Sofija atsargiai lipo į apačią bijodama
paslysti ant slidžių akmenų. Sienos buvo aptrauktos pelėsiais,
ore tvyrojo rūgštus tvaikas, veikiausiai nuo šlapimo. Pasigirdo
vyriški balsai, tarp jų ir sero Roso. Artindamasi link dulsvos
šviesos apačioje Sofija aptiko siaurą koridorių, vedantį į rūsį.
Mirganti lempos šviesa išryškino trijų kamerų grotas ir metė
juostuotą šešėlį ant purvinų grindų. Tolimajame areštinės gale,
po grotuota anga stovėjo stalas su kėdėmis. Į vidų skverbėsi
nepaliaujamas minios riaumojimas.
Sofija išvydo du policininkus, serą Rosą ir gražiai apsi­
rengusį vyrą, kuris stovėjo įžūliai atsišliejęs netoli angos. Jis
buvo vienu petimi nerūpestingai atsirėmęs į sieną, rankas su­
sikišęs į apsiausto kišenes. Sofijai toptelėjo, kad tai veikiausiai
Nikas Džentris. Tačiau ji nespėjo įsižiūrėti jam į veidą, nes seras
Rosas pasisuko ir keliais dideliais žingsniais prišoko prie jos.
- Ką jūs čia darote? - jo balse nuskambėjusios žiaurios gai­
delės privertėpSofiją sudrebėti.

57
 U SA KLEYPAS

Nors patalpoje buvo vėsu, seras Rosas nevilkėjo švarko ir lie­

menės, pro aptemptus lininius marškinius ryškėjo pečių ir rankų
raumenys. Kelios sagos viršuje prasegtos, buvo matyti kraštelis
tankių krūtinplaukių. Sunerimusi Sofija įsmeigė žvilgsnį jam į
veidą, kuris atrodė įsitempęs ir piktas, akys rūsčiai žibėjo.
- Juk perspėjau, kad neitumėte čia, - suurzgė seras Rosas.
Nors nešaukė, jo balsas drebėjo iš pykčio.
- Atsiprašau, bet privalau kai ką jums pasakyti...
- Kai aš liepiu jums ko nors nedaryti, privalote paklusti, kad ir
kas nutiktų. Ar supratote?
- Taip, mano valdove, - pašaipiai atrėžė Sofija, įtampa ir ne­
rimas įžiebė joje pyktį. - Tačiau pamaniau turinti pranešti, jog
įniršusi minia tuoj užims jūsų namus. Policininkai nebepajėgia
ilgiau sulaikyti riaušininkų. Jie daužo langus. Jeigu tučtuojau
nepasiųsite ko nors pakviesti į pagalbą kareivių, abu namai bus
supleškinti iki pamatų.
- Sejeri, - kreipėsi Rosas į policininką, - eikite viršun apsi­
dairyti. Jeigu padėtis grėsminga, paprašykite atsiųsti raitininkų
būrį. - Jis vėl pasisuko į Sofiją. - O jūs... lipkite į viršų ir ne­
kiškite nosies į lauką, kol pasakysiu, ką daryti toliau.
Įžeista tokio atšiauraus jo kalbėjimo Sofija linktelėjo ir skubiai
pasišalino.

Merginai išėjus iš areštinės, Nikas Džentris atsisuko nuo

grotuotos angos, kurią jau buvo spėjęs apžiūrėti.
- Daili paukštytė, - pareiškė jis, aiškiai turėdamas omenyje
Sofiją. - Ji tau dūdą šveičia, ar ne, Kenonai? Aš ją perimsiu, kai
tau atsibos.

58
 Rosas puikiai suprato gatvės žargoną ir žinojo, ką reiškia
„dūdą šveisti". Tai neturėjo nieko bendra su muzikos instru­
mentu, tik su lovos malonumais. Suimtųjų patyčios Rosui pa­
prastai pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Tačiau dabar
jis pirmą kartą neteko savitvardos. Užuominos, kad Sofija ne
kas kita, kaip prostitutė, pakako jo rūstybei įžiebti.
- Užčiaupk srėbtuvę, - suurzgė Rosas, - arba aš tau padėsiu
užsičiaupti.
Patenkintas, kad pavyko įgelti, Džentris išsišiepė.
- Visą dieną tu stengeisi priversti mane kalbėti, o dabar liepi
užsičiaupti.
Nikas Džentris buvo dailiai apsirengęs ir stebėtinai jaunas
vyras. Dar ir gražus: tamsiaplaukis, mėlynakis, linksmas. Tiesa,
tartis ne visai džentelmeno, bet daug labiau ištobulinta nei iš-
prususio koknio*. Jį galima lengvai supainioti su jaunu dabita iš
aukštuomenės, plevėsa, vienu iš tų, kurie, laukdami palikimo,
leidžia laiką lošdami ir lakstydami paskui sijonus. Vis dėlto
kažkas Džentrio veide išdavė, kad jis - gatvinis padaras... gal
šaltukas akyse, bereikšmė šypsena. Nikas Džentris jau seniai
suprato: gyvenimas yra nuožmi kova už būvį. Jis buvo nusi­
teikęs laimėti ir žaidė žaidimą be taisyklių. Ištikimybė, sąžinin­
gumas, gailestis... šito jis nepripažino. Rosui buvo keista, kad
žmonės aktyviai palaiko tokį šunsnukį kaip Džentris.
Tarsi perpratęs Roso mintis Džentris pasiuntė jam kreivą
šypsnį.

* Koknis ~ loncionietis, kilęs iš žemiausių sluoksnių.

59
 U SA KLEYPAS

- Turėsi vargo šįvakar, Kenonai. Pasiklausyk, kas dedasi lauke...

Tie žmonės čia viską sulygins su žeme, jeigu manęs nepaleisi.
- Tu iš čia neišeisi dar dvi dienas, - patikino jį Rosas. -
Trūnysi areštinėje tiek, kiek leidžia įstatymai. Todėl įsitaisyk
patogiai.
- Šitoj subinėj? - rūgščiu veidu paklausė Džentris. - Ne­
pažadu.

60
 Išėjusi iš areštinės ir pamačiusi, kad minia įsisiautėjo, Sofija
išsigando. Vyrai lipo per tvorą, krito ant žemės, kaip Žiurkės
bėgo link namo. Būrys konsteblių ir raitųjų patrulių stengėsi
išvaikyti riaušininkus, tačiau jų pastangos davė mažai naudos.
Ieškodama, kur pasislėpti, Sofija įpuolė pro duris į tarny­
bines patalpas, bet ir čia buvo ne geriau. Kabinetuose ir kori­
doriuose grūdosi žmonės, sienos drebėjo nuo piktų riksmų.
Labiausiai įsišėlusius protestuotojus policininkai surakinę ant­
rankiais sukišo į laikinojo sulaikymo kambarius.
Vienas iš teismo raštininkų, ponas Vikeris, grumdėsi tarp
žmonių ir karštligiškai mėgino suregistruoti į naktinio bu­
dėjimo žurnalą suimtuosius. Pastebėjęs Sofiją jis kažką jai rik­
telėjo, tačiau per kurtinamą triukšmą ji neišgirdo. Regis, liepė
jai eiti iš čia, dar rankos mostu paragino negaišti.
Nusprendusi taip ir padaryti Sofija pasisuko, bet pro duris

61
 LISA KLEYPAS

plūstelėjo dar daugiau žmonių. Nustumta į šoną ji iš visų jėgų

stengėsi išsilaikyti ant kojų, kad nepargriūtų ir nebūtų negyvai
sutrypta. Vestibiulyje buvo tvanku ir triukšminga, ore tvyrojo
stiprus alkoholio ir nešvarių kūnų dvokas. Prispaustą prie
sienos Sofiją stumdė ir trankė alkūnėmis, niuksėjo pečiais, jos
galva daužėsi į sieną.
Nepasiduodama panikai Sofija dairėsi aplinkui akimis ieš­
kodama teismo raštininko, bet jo niekur nebuvo matyti.
- Pone Vikeri! - sušuko Sofija, tačiau jos balsas paskendo
minios klegesyje. - Pone Vikeri!
Vyrai ėmė grabinėti jai apie suknelės korsažą, šiurkščios
rankos siekė krūtų. Suknelė drykstelėjo per pečius, baltos odos
vaizdas, rodės, įkvėpė prievartautojus. Sofija stūmė nuo savęs
negailestingas rankas, bet ją taip spaudė prie sienos, kad ėmė
trūkti kvapo. Kažkas sučiupo jai už plaukų ir trūktelėjo, iš
skausmo Sofijos akys priplūdo ašarų.
- Ei, tu! - piktai riktelėjo policininkas, irdamasis prie jos per
grūstį. - Patrauk nuo jos rankas, prakeiktas gyvuly!
Nusigręžusi nuo savo kankintojų Sofija prigludo skruostu
prie sienos. Ji gaudė orą tarsi smaugiama, jautėsi niekinama.
Nuo spaudimo atrodė, kad tuoj sulūš šonkauliai. Svaigo galva,
mintys pakriko.
- Atsitraukit nuo manęs, - sužiopčiojo Sofija. - Liaukitės,
liaukitės, liaukitės...
Ūmai spaudimas atlėgo, ji išgirdo, kaip vyrai šalia jos su­
kriokė iš skausmo. Apstulbusi Sofija pasisuko ir išvydo didžiulį
tamsų siluetą iriantis per susigrūdusių kūnų jūrą. Tai buvo seras
Rosas, jo pilkos akys žvelgė tiesiai į Sofiją. Veido išraiška labai

62
 Ledi Sofijos
meilužis Cs"~ )

keista: pro bereikšmę kaukę smelkėsi įtūžis. Rosas šiurkščiai

stumdė į šalį žmones, nekreipdamas dėmesio, kad ne vienas jų
liko su mėlynėmis ar sugurinta nosimi.
Prasibrovęs iki Sofijos Rosas apglėbė ją, padarydamas saugų
tarpą tarp savo kūno ir sienos. Ji prigludo prie Roso ir su paleng­
vėjimu atsiduso, nesąmoningai priimdama globą. Jis vis dar
nevilkėjo švarko, plono balto lino marškiniai buvo prisigėrę jo
kūno šilumos ir kvapo. Spausdamasi prie plačios Roso krūtinės
Sofija girdėjo griausmingą jo balsą, kai stengdamasis perrėkti
klegesį aiškino maištininkams, kad ne tik Nikas Džentris liks
areštinėje, bet ir visi kiti, išdrįsę įžengti į valstybinės įstaigos
tarnybines patalpas bus suimti ir atsidurs Naujųjų Vartų ka­
lėjime. Jo žodžiai iškart padarė įspūdį. Arčiausiai durų esantys
įsibrovėliai ėmė sparčiai veržtis lauk: niekas nenorėjo papulti į
garsiąją „zoną".
- Džensenai, Volkeri, Gi, - kreipėsi į policininkus seras Rosas, -
nuveskite suimtuosius į rūsį ir užrakinkite. Flegstadai, iš­
kvieskite dar būrį raitųjų patrulių miniai išvaikyti. Vikeri,
sąrašą užbaigsite vėliau. Dabar eikite į lauką ir kaip įmany­
damas garsiau pacituokite Visuomenės tvarkos ir rimties ap­
saugos įstatymą.
- Sere, aš neprisimenu jo žodis žodin, - susirūpinęs prisi­
pažino teismo raštininkas.
- Ką nors sugalvokit, - suurzgė vyriausiasis magistratas.
Regis, toks pasiūlymas pralinksmino protestuotojus ir, per
koridorių nusirito juoko banga. Policininkai ėmė stumti vyrus į
lauką, spūstis atlėgo.
Pajutusi, kąd kažkas grabinėja apie sijoną, Sofija suvirpėjo. Ji

63
 LISA KLEYPAS

prisispaudė dar arčiau prie sero Roso ir apsikabino jį per liekną

liemenį. Jai nespėjus nė prasižioti, jis suprato, kas atsitiko.
- Tu! - suurzgė seras Rosas ant vyro Sofijai už nugaros. -
Dar kartą paliesi šią moterį ir liksi be rankos... ir dar be kai ko.
Orą sudrebino dar vienas juoko pliūpsnis.
Įsitaisiusi saugiame sero Roso glėbyje Sofija nusistebėjo,
kaip jam pavyksta šitaip suvaldyti žmones. Buvo kilusi siau­
binga sumaištis, o Rosas mažiau nei per minutę įvedė tvarką.
Nugaros raumenys sujudėjo, kai jis prisitraukė Sofiją dar arčiau
savęs, tarp kojų, į savo kūno priedangą.
Sofija stovėjo priglaudusi skruostą Rosui prie krūtinės ir
klausėsi vienodo greito jo širdies ritmo. Šnerves užpildė gaivus
skutimosi muilo ir kavos dvelksmas su sūroku prakaito pries­
koniu. Tankūs jo krūtinplaukiai pakuteno skruostą. Entonio
krūtinė buvo neapžėlusi. Kažin, koks jausmas glaustis prie
tokių vyriškų gaurų? Nurijusi seiles Sofija pažvelgė į per dieną
šeriais apžėlusį Roso smakrą ir pasmakrę. Didelis jo delnas il­
sėjosi jai ant nugaros per patį vidurį ir Sofija pagalvojo, kaip
jaustųsi, jeigu jis suimtų jai krūtį, apglėbtų ilgais pirštais ir imtų
glamonėti nykščiu spenelį...
„O Viešpatie, - paklaikusi iš siaubo pagalvojo Sofija, - man
negalima taip galvoti, negalima..." Tačiau jos kūną užvaldė
keistas saldus maudulys, kvėpavimas padažnėjo. Sofija iš visų
jėgų tramdė troškimą apkabinti jį už kaklo ir pasistiebus įsi­
siurbti į lūpas.
- Viskas gerai, - išgirdo ji Rosą šnabždant jai prie ausies. -
Nebijokite.
Jis apsiriko, pamanė, jog ji dreba iš baimės. Dieve, jau geriau

64
 Ledi Sofijos
meilužis C7 1

tegul jis laiko ją bailia kvaiša, negu išsiaiškina tiesą. Jausdamasi

siaubingai Sofija pamėgino nusiraminti. Ji apsilaižė perdžiū­
vusias lūpas ir prabilo nepakeldama akių.
- Džiaugiuosi, kad pagaliau nusprendėte ko nors griebtis, -
gana įžūliai pareiškė ji. - Ilgokai laukėte. -
Rosas išleido kažkokį garsą, kuris galėjo reikšti susierzinimą
arba linksmumą.
- Buvau užsiėmęs su Džentriu.
- Maniau, jog mane sutraiškys, - virpančiu balsu prisipažino
Sofija. Ir apstulbo, kai Rosas prisispaudė ją dar arčiau savęs.
- Dabar jūs saugi, - sumurmėjo jis. - Niekas jūsų nenu­
skriaus.
Matydama, kad seras Rosas nusiteikęs ją guosti, Sofija nu­
sprendė pasinaudoti auksine proga ir dar labiau pakurstyti jo
globėjiškumą. Ji jau gana gerai pažinojo šį vyrą ir buvo tikra:
jis neatsispirs nuskriaustos merginos vilionėms. Širdyje Sofija
jautėsi bjauriai, bet ir toliau glaudėsi prie jo lyg iš baimės.
- Aš šaukiau poną Vikerį, tačiau jis manęs negirdėjo, - tyčia
graudžiai pasiskundė ji.
Rosas raminamai kažką sumurmėjo ir paglostė jai nugarą.
Sofija stengėsi nekreipti į tai dėmesio, bet šiluma klastinga
banga užliejo kūną. Ji užsimerkė, toptelėjo mintis, ar ilgai iš­
tvers jo lėtą glamonę. Krūtys išbrinko, speneliai sukietėjo.
Seras Rosas švelniai užkišo jai už ausies garbaną. Pirštų
galais brūkštelėjo per odą ir šiluma raibuliuodama pasklido po
ją visą.
- Ar spūstyje jus sužalojo, Sofija?
- Na... truputį apdaužė.

65
 LISA KLEYPAS

Apsimetusi, kad iš nuovargio nebepastovi, ji apsikabino jį

už kaklo ir susinėrė pirštus. Jo kūno artumas vertė Sofijąjaustis
saugesnę. Ji troško taip stovėti amžinai. Tada prisiminė, jog jis -
jos priešas... bet dabar tai buvo nesvarbu.
Seras Rosas greitomis permetė žvilgsniu tuštėjantį vesti­
biulį. Tada pasilenkė ir pakėlė Sofiją ant rankų, ši aiktelėjo iš
netikėtumo.
- Ak, sere Rosai, tai nebūtina. Aš galiu eiti, aš...
Nekreipdamas dėmesio į jos prieštaravimus, seras Rosas
nunešė Sofiją per vestibiulį. Moteriai, įpratusiai pasirūpinti
savimi, buvo nelengva vaidinti bejėgę panelę. Tačiau būtina
norint pasiekti užsibrėžtą tikslą. Nuraudusi Sofija įsikirto nagais
į plačius jo pečius. Laimei, policininkai ir antrankiais surakinti
riaušininkai buvo per daug užsiėmę savo reikalais ir nekreipė
dėmesio į serą Rosą, kol šis pernešė Sofiją per vestibiulį ir įveikė
laiptų maršą.
Kai pasiekė savo kabinetą, jis pastatė ją ant kojų.
- Ar gerai jaučiatės?
Sofija linktelėjo, jos širdis beprotiškai daužėsi.
- Aš noriu su jumis pasikalbėti, - tyliai tarė seras Rosas. -
Kai kiek anksčiau įėjote į areštinę, pataikėte itin netinkamu
metu, nes vykdžiau apklausą ir...
- Atsiprašau.
- Leiskite baigti. - Staiga jis nusišypsojo. - Nepažįstu kito
žmogaus, kuris būtų taip linkęs mane pertraukti.
Sofijai pavyko neprasižioti ir sero Roso šypsena dar pa­
platėjo.
- Apklausti Džentrį - menkas malonumas. Visą popietę aš

66
 Ledi Soj VOS
meilužis C

buvau bjauriai nusiteikęs, o pamatęs jus rūsyje nebeišlaikiau. Aš

retai pratrūkstu, apgailestauju, jog tai įvyko jūsų akivaizdoje.
Sofijai buvo keista, kad aukštas pareigas einantis žmogus
atsiprašo dėl tokios smulkmenos. Kažkodėl susierzinusi ji ap­
silaižė lūpas ir paklausė:
- Kodėl jums buvo taip svarbu, kad aš ten neičiau?
Rosas atsargiai suėmė jai ant pečių užkritusią šviesių plaukų
sruogą. Patrynė ją ilgais pirštais it gėlės žiedlapius, norėdamas,
kad jie paskleistų aromatą.
- Tada, kai priėmiau į darbą, aš pasižadėjau, jog stengsiuosi
jus apsaugoti. Yra dalykų, kurių moteris neturi matyti. Toje
areštinėje pabuvojo keletas pačių didžiausių niekšų pasaulyje.
- Tokių kaip Nikas Džentris?
Seras Rosas susiraukė.
- Taip. Blogai, kad jus mato kasdien čia užsukantys pras­
čiokai. Bet prie tokių kaip Džentris aš neleisiu jums net prisi­
artinti.
- Aš ne vaikas, kurį reikia saugoti. Esu dvidešimt aštuonerių
metų moteris.
šie Sofijos žodžiai kažkodėl pralinksmino serą Rosą.
- Kad ir kiek jums metų, norėčiau apsaugoti jūsų nekaltybę.
- Bet aš nebesu nekalta. Juk žinote tai, aš jums papasakojau
apie savo praeitį.
Jis paleido jos plaukus ir suėmė pirštais skruostus.
- Jūs esate nekalta, Sofija. Jau pačią pirmą dieną sakiau, jog
neturėtumėte čia dirbti. Jums reikia ištekėti, tada vyras jumis
rūpintųsi.
- Aš niekada netekėsiu.

67
 LISA KLEYPAS

Didelei Sofijos nuostabai, seras Rosas nepasišaipė, nenusi­

juokė.
- Netekėsite? Kodėl? Ar todėl, kad nusivylėte meile? Ilgainiui
tai pasimirs.
- Tikrai? - suabejojo Sofija. Ne Entonis privertė ją skeptiškai
žiūrėti į meilę. Abejonių jai kilo dėl savęs pačios.
- Yra daugybė patikimų vyrų, - rimtai tarė seras Rosas. -
Dorų ir gerbiančių moteris. Kada nors jūs tokį sutiksite ir už jo
ištekėsite.
Sofija metė j jį koketišką žvilgsnį pro primerktas blakstienas.
- Jeigu aš išeisiu iš Lenktosios gatvės, kas pasirūpins jumis?
Šiurkštus juokas išsiveržė serui Rosui iš krūtinės, jis nuleido
rankas. Bet nenusuko įdėmaus žvilgsnio jai nuo veido ir Sofija
įsitempė.
- Jūs negalite visą likusį gyvenimą tarnauti senam niurzgai
magistratui iš Lenktosios gatvės, - tarė jis.
Sofiją pralinksmino sero Roso apie save pasakyti žodžiai.
Tačiau ji nepuolė jų neigti, tik atsitraukė ir kritiškai nužvelgė
jo kabinetą.
- Čia reikia sutvarkyti.
Seras Rosas papurtė galvą.
- Jau vėlu. Suspėsite tai padaryti rytoj.
- Gerai. Eisiu miegoti... jeigu ir jūs eisite.
Jos pasiūlymas, regis, suerzino serą Rosą.
- Ne, aš dar turiu daug darbo. Labanakt, panele Sidni.
Sofija suprato, kad turi paklusti nesileisdama į jokius sam­
protavimus. Tačiau pajuodę paakiai ir gilios raukšlės abipus

68
lūpų išdavė, koks jis pavargęs. Dėl Dievo meilės, kodėl šis vyras
taip alina save?
- Man nereikia miegoti ilgiau negu jums, sere. Jeigu jūs gul-
sitės vėlai, galiu ir aš. Turiu darbo per akis.
Seras Rosas rūsčiai suraukė antakius.
- Eikite miegoti, panele Sidni.
Sofija nė nekrustelėjo.
- Neisiu, jeigu jūs neisite.
- Jums neturėtų rūpėti, kada aš eisiu gulti, - atžariai metė
seras Rosas, - nebent pasiūlysite miegoti drauge.
Jis aiškiai siekė ją įbauginti ir priversti užsičiaupti.
Sofijai šovė nutrūktgalviška mintis - tokia drąsi, kad ji pri­
kando liežuvį bijodama prasitarti. Tada susimąstė. O kodėl ne?
Jau laikas parodyti, jog jis domina ją kaip vyras... laikas žengti
dar vieną žingsnį į priekį.
- Gerai, - tarė Sofija. - Jeigu tik taip galima priversti jus pa­
ilsėti... tebūnie.
Tamsus jo veidas neišdavė minčių. Stojusi tyla bylojo, kaip jį
pribloškė Sofijos atsakymas. „Gerasis Dieve, - apimta panikos
mąstė mergina, - aš tikrai taip pasakiau." Ji neįsivaizdavo,
kokia bus sero Roso reakcija. Džentelmenas, pagarsėjęs vie­
nuolišku gyvenimu, turėtų atmesti jos pasiūlymą. Tačiau jo
veido išraiška buvo keista... sidabriškai pilkos akys sužibo... tai
sužadino viltį, jog jis gali ir sutikti. O jeigu taip, ji turės tesėti
žodį ir su juo permiegoti. Ši mintis sukrėtė Sofiją iki pat širdies
gelmių. Ji tam ruošėsi, ji to siekė, o dabar kažkodėl išsigando.
Išsigando supratusi, kaip jo geidžia.
Seras Rosas lėtai artinosi prie jos, Sofija žengė atatupsta

69
 LISA KLEYPAS

vieną žingsnį, antrą, tol, kol pagaliau atsišliejo nugara į duris»

Įdėmiai žvelgdamas į nuraudusį veidą jis įsirėmė delnais jai
abipus galvos.
- Mano miegamajame ar jūsų? - paklausė jis tyliai.
Veikiausiai seras Rosas manė, kad ji atsisakys, pradės mik­
čioti, pabėgs.
Sofija kietai sugniaužė kumščius.
- Kur norite, - atrėmė ji.
Jis atlošė galvą ir stebėjo ją glamonėdamas žvilgsniu.
- Mano lova didesnė.
- A... - tepajėgė išspausti Sofija. Jos širdis it paklaikusi daužėsi
į šonkaulius, plaučiams trūko oro.
Rosas žvelgė taip, tarsi jos mintys ir jausmai jam būtų kaip
ant delno.
- Bet jeigu atsigulsime kartu, - sukuždėjo jis, - abejoju, ar
labai pailsėsime.
- Turbūt n-ne, - sumikčiojo Sofija.
- Todėl, man regis, bus geriau, jeigu nekeisime įpročių.
- Nekeisime...
- Jūs eisite į savo lovą, o aš į savo.
Užplūdęs palengvėjimas pakirto kojas, tačiau jis buvo at­
mieštas nusivylimu.
- Ar pažadate nesėdėti iki paryčių? - paklausė Sofija.
Jis nusišypsojo iš tokio jos užsispyrimo.
- Gerasis Dieve, jūs nepataisoma. AŠjūsų neįveiksiu. Įsivaiz­
duoju, kokios būtų pasekmės, jeigu jums nepaklusčiau. - Seras
Rosas atsitraukė ir pravėrė duris. - Turiu dar vieną reikalą,
panele Sidni.

70
 Ledi Sojiios
meilužis CT *

Sofija pažvelgė į jį.

- Kokį?
Jis ištiesė ranką ir suėmė jai už sprando. Tada pasilenkė.
Sofija stovėjo įsitempusi, iš išgąsčio sulaikiusi kvapą, bijodama
net krustelėti. Rosas lietė ją tik lūpomis .ir vienu delnu, o ji
jautėsi tokia bejėgė, tarsi prikaustyta prie jo geležinėmis gran­
dinėmis.
Sofija neturėjo laiko tam pasiruošti... stovėjo beginklė, pri­
blokšta ir neįstengianti išlikti abejinga. Iš pradžių Roso lūpos
buvo švelnios ir atsargios, tarsi būtų bijojęs suteikti jai skausmo.
Paskui paragino Sofiją duoti jam daugiau, aistringiau prigludo
jai prie lūpų. Jo burnos skonis buvo ypatingas, su kavos pries­
koniu ir veikė it narkotikai. Liežuvis slystelėjo jai pro dantis
ir ėmė tyrinėti. Ragavo jos burną, braukė per slidžią skruostų
odą iš vidaus. Entonis niekada jos šitaip nebučiavo, nekurstė
geismo it ugnies prakurais. Apstulbinta Roso gebėjimų Sofija
apsvaigusi pasviro į priekį ir apsikabino jam kaklą.
Ak, jeigu jis tvirtai ją apglėbtų, jeigu priglaustų visu kūnu
prie savęs... Tačiau Rosas lietė ją tik viena ranka ir bučiavo
su tramdomu goduliu. Jausdama puikiai valdomą galingą jo
geismą Sofija instinktyviai siekė jį išlaisvinti. Jos rankos pakilo
Rosui prie veido, ėmė glostyti šeriais apžėlusius jo skruostus,
smakrą.
Rosas tyliai sudejavo. Staiga jis sugriebė ją už pečių ir at­
stūmė, nekreipdamas dėmesio į nepatenkintą inkštimą. Skaus­
minga nuostaba žybtelėjo Sofijos akyse, kai jųdviejų žvilgsniai
susitiko. Tylą trikdė tik sunkus abiejų alsavimas. Joks vyras
niekada šitaip nežiūrėjo į Sofiją, Rosas ryte rijo ją akimis, tarsi

71
 LISA KLEYPAS

būtų norėjęs užvaldyti kiekvieną jos kūno lopinėlį, kiekvieną

jos sielos blyksnį. Sofiją pribloškė jos atsako jėga, aistros gelmė.
Seras Rosas be šypsenos įdėmiai žvelgė į ją.
- Labanakt, Sofija.
Ji sumurmėjo atsisveikinimą ir smuko pro duris iš kabineto,
žengė sparčiu žingsniu, kone bėgo. Grįžtant į Lenktosios gatvės
ketvirtą namą jai svaigo galva, jautėsi siaubingai sutrikusi. Lyg
per miglas pastebėjo, kad minia skirstosi ir triukšmas aprimęs.
Raitieji patruliai priešais pastatą ragino protestuotojus spėriai
pasišalinti.
Įėjusi į sero Roso gyvenamąjį namą Sofija pamatė, kad Eliza
su Liuse jau spėjo sušluoti stiklo duženas ir bando užtaisyti iš­
daužtą langą klijuote.
- Panele Sofija! - aiktelėjo Eliza pamačiusi jos suplėšytą suknelę
ir suveltus plaukus. - Kas atsitiko? Ar kuris nors iš tų bjaurybių
riaušininkų buvo jus pačiupęs?
- Ne, - sutrikusi atsakė Sofija. - Tarnybinėse patalpose įvyko
susistumdymas, bet seras Rosas greitai padarė tvarką.
Pamačiusi kampe šluotą Sofija iškart nuėjo prie jos, tačiau
tarnaitės ją sustabdė ir liepė eiti pailsėti. Nenoromis paklususi
mergina užsidegė žvakę, kad turėtų kuo pasišviesti kelią iki
miegamojo.
Kopiant laiptais Sofijos kojos buvo it švininės. Įėjusi į savo
kambarį ji rūpestingai uždarė duris ir pastatė varinę žvakidę
ant stalelio prie lovos.
Užplūdo prisiminimai... šviesios linksmos sero Roso akys,
kaip jam kvėpuojant kilnojasi krūtinė, karštos jo lūpos, begalinį
malonumą teikiantis bučinys...

72
 Ledi Sofijos
meitužisCy~— J

Entonis didžiavosi savo patirtimi su moterimis, manė esąs

puikus meilužis, tačiau dabar Sofija suprato, kad tai buvo
tuščios pagyros. Per kelias minutes seras Rosas ją nepaprastai
sujaudino (Entoniui ji niekada šito nejautė) ir leido jai tikėtis
dar daugiau. Sofiją baugino mintis, jog tada, kai juodu pagaliau
atsidurs lovoje, ji jau nebesugebės išlikti abejinga. Supykusi ir
nusivylusi Sofija apgailestavo, kad seras Rosas nėra storas pasi­
pūtęs kvailys, kaip ji tikėjosi. Tokį, koks jis yra iš tikrųjų, jai gali
būti sunku suvilioti ir pamesti, yra pavojus ir pačiai nudegti
nagus.
Nuliūdusi Sofija persivilko naktiniais marškiniais, išsišukavo
plaukus ir šaltu vandeniu nusiprausė veidą. Jos kūnas dar buvo
įjautrintas, nervų galūnėlės klykte klykė reikalaudamos sero
Roso rankų ir lūpų glamonių. Atsidususi Sofija nusinešė žvakę
prie lango ir atitraukė užuolaidėlę. Trečiu numeriu pažymėtas
namas Lenktojoje gatvėje jau skendėjo tamsoje, tik sero Roso
kabinete degė lempa. Jis sėdėjo prie stalo, Sofija matė jo galvos
kontūrus.
„Dar dirba", - pasakė ji sau staiga pyktelėjusi. Nejaugi seras
Rosas ketina nesilaikyti jai duoto pažado?
Tarsi pajutęs jos žvilgsnį seras Rosas atsistojo, pasirąžė ir pa­
žiūrėjo pro langą. Per atstumą nebuvo matyti jo veido išraiškos.
Po akimirkos jis teatrališkai nusilenkė jai, užgesino lempą ant
stalo ir išėjo iš tamsaus kabineto.

73
 Niko Džentrio apklausa vyko tris dienas, Rosas spaudė jį
šiurkščiai ir negailestingai, toks metodas paprastai padėdavo
išgauti prisipažinimą net iš labiausiai užkietėjusių nusikaltėlių.
Tačiau Džentris buvo kitos kategorijos žmogus nei tie, su ku­
riais Rosui tekdavo susidurti. Atrodė it iš geležies nulietas, bet
drauge ir keistai atsipalaidavęs, kaip vyras, kuriam nėra ko
bijoti, kuris neturi ką prarasti. Rosas tuščiai bandė išsiaiškinti,
kas Džentriui svarbu, kokių jis turi silpnybių. Valandų valandas
be pertraukos traukė informaciją apie vadinamąją „nusikaltėlių
paiešką", apie jo praeitį, ryšius su įvairiomis Londono nusikal­
tėlių gaujomis, tačiau rezultatai buvo apgailėtinai menki.
Kadangi visas Londonas žinojo, kad Džentris laikomas
areštinėje Lenktojoje gatvėje, ton pusėn krypo gyventojų akys
ir Rosas nedrįso laikyti nusikaltėlių karaliaus uždaryto nė mi­
nutės ilgiau, nei leidžiama pagal įstatymą: tris paras. Rosas

74
 Ledi Sowbs
meilužis Cs^—1

davė nurodymą paleisti Džentrį trečios dienos ankstų rytą,

prieš pat prašvintant, ir taip užkirsti kelią pergalingoms mani­
festacijoms, kurias veikiausiai sukeltų jaunojo nusikaltėlio rė­
mėjai, kasdien susirenkantys palaikyti savo dievaičio.
Slėpdamas susierzinimą Rosas nutaisė abejingą veidą ir ne­
stabtelėjęs papusryčiauti nužingsniavo į savo kabinetą. Jis ne­
norėjo valgyti nei sėdėti šiltoje virtuvėje ir mėgautis smulkiais
Sofijos patarnavimais. Nekantravo įsitaisyti prie darbo stalo ir
pasinerti į šūsnį dokumentų.
Šiandien buvo Granto Morgano eilė vykdyti teismo magistrato
pareigas Lenktojoje gatvėje ir Rosą tai labai džiugino. Jis nebuvo
nusiteikęs nagrinėti bylų, klausytis parodymų, užduoti klausimų
kaltiesiems ir nekaltiesiems. Norėjo vienas tūnoti savo kabinete.
Kaip buvo įpratęs, prieš eidamas į teismą Morganas užsuko
pas Rosą kelias minutes šnektelėti. Rosas apsidžiaugė jį pa­
matęs, Morganas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, prita­
riančių jo pasiryžimui sutramdyti Niką Džentrį. Morganas
prieš pusmetį buvo paaukštintas iš policininko į magistratus
ir per tą laiką visiškai pateisino Roso pasitikėjimą. Dirbdamas
Lenktosios gatvės policijos būrio pareigūnu Morganas išgarsėjo
ne tik ūmiu būdu, impulsyvumu, bet ir sumanumu, drąsa. Kai
kurie skeptikai perspėjo Rosą, kad Morganas neturi magistratui
reikalingų savybių. „Negalima taip greitai priimti sprendimo,
neįvertinus visų aplinkybių", - ne kartą bandė tramdyti jį Rosas.
„Aš pasikliauju nuojauta", - atremdavo Morganas.
„Nuojauta - geras dalykas, - pritardavo Rosas, - tačiau
būtina atsižvelgti į faktus ir patikrinti visas prielaidas. Nuojauta
negalima besąlygiškai pasikliauti."

75
 LISA KLt YI 'AS

„Net ir jūsų?" - pasigirsdavo taiklus klausimas.

„Net ir mano."
Morganas greitai subrendo ir tapo rūpestingu, lanksčiu
žmogumi. Kaip magistratas gal kiek griežtesnis nei Rosas,
tačiau iš paskutiniųjų stengėsi būti teisingas. Kada nors, kai nu­
spręs atsistatydinti, Rosas nedvejodamas užleis Morganui savo
kabinetą... ir patikės vadovauti Lenktosios gatvės policijos būrio
vyrams. Tačiau tai bus dar negreitai. Rosas neskubėjo trauktis.
Vyrams šnektelėjus pasigirdo tylus beldimas į duris.
- Prašom, - pakvietė Rosas.
Nešina ąsočiu garuojančios kavos į kabinetą įėjo Sofija.
Rosas mėgino numalšinti pasitenkinimą, kurį staiga pajuto
ją pamatęs. Laibą figūrą ji buvo apsitempusi pilka suknele ir
apsiaustu ilgomis rankovėmis, rūpestingai užsagstytu iki pat
kaklo. Tamsiai mėlyna apsiausto spalva išryškino Sofijos akis
ir jos spindėjo it safyrai. Skrybėlaitė beveik visai slėpė auk­
saspalvius žvilgančius plaukus: ji nenorėjo atkreipti į save dė­
mesio.
Po to bučinio užvakar vakare Rosas ir Sofija be žodžių su­
sitarė vengti vienas kito. Visų pirma, Rosas turėjo sutelkti
dėmesį į svarbiausią darbą: Džentrio apklausą. Antra, tas įvykis
Sofiją akivaizdžiai išmušė iš pusiausvyros. Ji iki šiol vengė jo
žvilgsnio, o kitą rytą Rosas pastebėjo, kad jai dreba rankos
nešant į stalą pusryčius.
Vis dėlto neatrodė, jog Sofijai nepatiko bučiuotis. Greičiau
atvirkščiai. Ji su įkarščiu atsakė į jo bučinį... Jam buvo labai
malonu. Ir jaudino. Rosą gerokai nustebino jos drovumas ir

76
 Ledi Sonios
meilužis Cs '—*

nepatyrimas. Jos mylimasis tikriausiai nemėgo bučiuotis arba

buvo neįgudęs, nes Sofiją dar daug ko reikėtų išmokyti. Šiaip
ar taip, ji vis tiek buvo pati patraukliausia iš visų jo pažinotų
moterų.
- Labas rytas, - pasisveikino Sofija, budrus jos žvilgsnis pir­
miausia nukrypo į Morganą, paskui sustojo prie Roso. Ji pripylė
kavos į tuščią jo puodelį ant stalo. - Pamaniau, gal norėsite
šviežios kavos, tai atnešiau prieš išeidama.
- Kur eisite? - pasidomėjo Rosas ir susierzino prisiminęs,
kad jai išeiginė.
- Ruošiuosi į turgų, nes Eliza negali. Šįryt lipdama laiptais ji
suklupo ir susižalojo kelį. Man regis, nieko rimto, bet kurį laiką
jai negalima varginti kojos.
- Kas dar eis į turgų su jumis?
- Niekas, sere.
- O kur Liusė?
- Ji išvažiavo į kaimą aplankyti šeimos, - priminė Rosui
Sofija. - Išvyko vakar iš ryto.
Rosas puikiai pažinojo Kovent Gardeno turgų: ten knibždėte
knibždėjo kišenvagių ir plėšikų, dykaduonių aktoriūkščių ir
netašytų gašlūnų. Tokiai moteriai kaip Sofija nesaugu eiti ten
vienai, juo labiau kad ir miesto ji dar gerai nepažįsta. Nuo
minties, jog ją ten gali užpulti, išprievartauti arba apiplėšti,
Rosui sustojo širdis.
- Viena ten neisite, - kategoriškai pareiškė jis. - Visokie
stuobriai ir palaidūnai iškart ims kibti prie jūsų.
- Eliza dažnai eina viena ir nesiskundžia.
- Nenoriu apie Elizą kalbėti negražiai, todėl apie ją nieko

77
 LISA KLEYPAS

nesakysiu. Bet jūs neisite viena į Kovent Gardeną. Palydės kuris

nors iš policininkų.
- Jie išėję, - įsiterpė Morganas, atitraukęs susidomėjusį žvilgsnį
nuo Sofijos ir įrėmęs į Rosą.
- Nejaugi visi? - vis labiau irzdamas paklausė Rosas.
- Taip. Flegstadą jūs išsiuntėte į Anglijos banką... laikas pa­
siimti atlygį už ketvirtį, Rutvenas tiria vagystę su įsilaužimu,
Gi...
- O kur Ernestas?
Morganas tik numojo ranka.
- Ernestas išnešė spaustuvininkui naujausią „Hue and Cry"
rankraštį.
Rosas vėl pažvelgė į Sofiją.
- Palauksite, kol grįš Ernestas, jis palydės jus į turgų.
- Tas vaikis iki priešpiečių negrįš, - pasipiktino Sofija. -
Negaliu laukti taip ilgai... tada visos geriausios prekės bus iš­
pirktos. Tiesą sakant, jau ir dabar prekystaliai bus pustuščiai.
- Man labai gaila, - pareiškė Rosas visai neapgailestau­
damas. - Nes viena jūs vis tiek neisite. Tai mano paskutinis
žodis šiuo klausimu.
Sofija pasilenkė virš stalo. Pirmą kartą per pastarąsias dvi
dienas ji pažvelgė Rosui į akis. Nuo iššūkio, žybtelėjusio Sofijos
žvilgsnyje, jam krūtinę užliejo maloni šiluma.
- Sere Rosai, kai mes pirmą kartą susitikome, aš abejojau, ar
jūs turite ydų. Dabar matau, kad turite.
- Ką jūs sakote? - jis kilstelėjo antakį. - Kokios gi jos?
- Jūs esate arogantiškas ir kvailai užsispyręs.
Morganas prunkštelėjo.

78
 - Tai jums prireikė viso mėnesio, kol tai supratote, panele
Sidni?
- Aš nesu arogantiškas, - atrėmė Rosas. - Tiesiog žinau, kas
geriau kitiems.
Sofija nusijuokė ir kurį laiką mąsliai žvelgė į jį netardama nė
žodžio. Pakerėtas tarp jos žavių antakių įsirėžusios raukšlelės
Rosas laukė, ką ji darys toliau. Ūmai Sofijos veidas nušvito, tarsi
ji būtų radusi išeitį.
- Gerai, sere Rosai, aš neisiu į turgų viena. Eisiu su tuo, kuris
šiuo metu vienintelis gali mane lydėti. Su jumis. Po dešimties
minučių susitiksime prie laukųjų durų.
Sofija nėrė iš kabineto, o Rosas netekęs žado išlydėjo ją
žvilgsniu. Ir apmaudžiai atsiduso. Ši moteris suraitė jį kaip šiltą
vilną, padarė tai meistriškai. Kita vertus, jau seniai niekas nė
nebandė jam nurodinėti, ką jau kalbėti apie tokių bandymų
sėkmingą baigtį... Keista, tačiau Sofijos akiplėšiškumas jam kaž­
kodėl patiko.
Kai durys saugiai užsivėrė Sofijai už nugaros, Morganas pa­
sisuko į Rosą. Gudriose akyse slypėjo įtarimas.
- Ko taip žiūrite? - burbtelėjo Rosas.
- Pirmą kartą mačiau jus šitaip barantis.
- Aš nesibariau. Mes paprasčiausiai kalbėjomės.
- Barėtės, - nenusileido Morganas. - Ir tą barnį galima su­
prasti kaip flirtavimą.
Rosas susiraukė.
- Aš kalbėjausi su ja apie saugumą, Morganai, o tai neturi
nieko bendra su flirtu.

79
 LISA KLEYPAS

Morganas kreivai šyptelėjo.

- Jums geriau žinoti, sere.
Rosas lėtai pakėlė puodelį ir vienu gurkšniu nugėrė pusę.
Tada atsistojo, apsivilko apsiaustą.
Morganas nustebęs spoksojo į jį.
- Kur susiruošėte, Kenonai?
Rosas pastūmė jam per stalą pluoštą dokumentų.
- Į turgų, kur daugiau. Peržiūrėkite šiuos popierius už mane,
gerai?
- Bet... bet... - Morganas nerado žodžių, Rosas pirmą kartą
matė jį tokį. - Aš turiu pasiruošti teismo posėdžiui!
- Iki jo dar penkiolika minučių, - pabrėžė vyriausiasis ma­
gistratas. - Dėl Dievo meilės, kiek laiko jums reikia?
Sulaikęs šypseną jis išėjo iš kabineto, jautėsi keistai nerūpes­
tingas.

Sofija retkarčiais lydėdavo Elizą į Kovent Gardeno turgų ir

pažinojo garsiąją aikštę, kurioje iš dviejų pusių driekėsi dengto
turgaus plotai. Čia buvo prekiaujama gražiausiomis gėlėmis,
šviežiausiais vaisiais ir daržovėmis, čia kirtosi didikų, vagių,
artistų, rašytojų ir prostitučių keliai. Visuomenės sluoksnių at­
stovų skirtumai Kovent Gardene išblukdavo, čia linksmoje kar-
navališkoje aplinkoje buvo perkama ir parduodama.
Šiandien po aikštę bastėsi gatvės artistų trupė: pora žong­
lierių, akrobatas klouno veidu, netgi kardų rijikas. Sofija apimta
siaubo stebėjo, kaip vyras susikiša kardą į gerklę, o paskui
mikliai ištraukia. Ji sudrebėjo įsitikinusi, kad jis tuoj kris ne­
gyvas nuo vidinių sužalojimų. Tačiau artistas tik nusišypsojo,

80
 Ledi Sojiįos
meilužis C_s '—

nusilenkė jai ir mikliai atkišo skrybėlę, o seras Rosas įmetė į ją.

keletą monetų.
- Ir kaip jis tai padaro? - paklausė Sofija vyriausiojo magis­
trato.
Žvelgdamas jai į akis, išpūstas iš nuostabos, Rosas išsišiepė.
- Kardų rijikai dažniausiai iš pradžių praryja vamzdelį,
kuris atstoja kardo makštį.
- Fui, - Sofija nusipurtė ir paėmusi jį už rankos nusitempė prie
vaisių prekystalių. - Paskubėkime... jei dar neišpirko obuolių,
labai nustebsiu.
Sofijai einant nuo vieno prekystalio prie kito, seras Rosas
paklusniai sekė iš paskos. Jis nesikišo jai derantis dėl kainos ar
renkantis geresnės kokybės vaisius, tik kantriai stebėjo iš šalies.
Turgaus krepšį, kurį Sofija prikrovė vaisių ir daržovių, įdėjo dar
gabalą sūrio ir į rudą popierių susuktą gražuolį otą, Rosas nešė
be menkiausių pastangų.
Kai žmonės turguje susigriebė, kad tarp jų yra pats vyriau­
siasis magistratas iš Lenktosios gatvės, prastakalbė pagyvėjo,
balsai pagarsėjo ir virto linksma kakofonija. Ir prekeiviai, ir
pirkėjai labai gerbė serą Rosą, kalbino jį, tiesė rankas norėdami
bent švarko rankovę paliesti. Atrodė, visi pažįsta jį asmeniškai
arba apsimeta pažįstantys ir ėmė brukti Sofijai į rankas smulkias
dovanėles - kas obuolį, kas suvyniotą silkę ar šalavijo šakelę.
- Sere Rosai... čia jums paragauti! - aidėjo balsai.
Pagaliau Sofija paklausė jo, kodėl tie žmonės taip elgiasi.
- Taip jie atsidėkoja už paslaugas.
- Jūs jiems visiems pagelbėjote? - apstulbo Sofija.
- Daugeliui, - prisipažino Rosas.

81
 LISA KLEYPAS

- Kaip?
Jis gūžtelėjo plačiais pečiais.
- Kai kurių iš šių žmonių sūnūs arba sūnėnai buvo susipykę
su įstatymais... Ką nors pavogę, įsivėlę į muštynes ar panašiai.
Už tokius nusikaltimus vaikai paprastai gauna lazdų, atsiduria
kartuvėse arba kalėjime, o iš kalėjimo išeina dar labiau sugedę.
Aš laikausi nuomonės, kad tuos berniukus geriau įtaisyti į
karinį arba prekybinį laivyną, išmokyti patarnauti karininkams.
- Taip suteikiate jiems progą pradėti naują gyvenimą, - su­
sivokė Sofija. - Koks nuostabus sumanymas.
- Kol kas jis pasiteisino, - atsainiai tarė Rosas ir skubiai pa­
keitė temą: - Dirstelėkime į rūkytas žuvis... Ar jūs mokate pa­
ruošti kedžerį*?
- Aišku, kad moku, - patikino Sofija. - Tačiau jūs nebaigėte
pasakoti man apie savo gerus darbus.
- Aš nieko labai pagirtino nepadariau. Tik pasitelkiau sveiką
protą. Juk akivaizdu: eibes krečiantis berniūkštis, atsidūręs
kalėjime tarp užkietėjusių nusikaltėlių, užuot pasitaisęs, dar
labiau suges. Ir nors įstatymai vienodai vertina suaugusiųjų ir
paauglių nusikaltimus, vis dėlto reikėtų atsižvelgti į pastarųjų
jautrų gyvenimo tarpsnį.
Apimta aklo įniršio Sofija nusisuko ir apsimetė, kad apžiū­
rinėja prekystalius. Nuo tramdomo pykčio ir ašarų jai darėsi
bloga. Vadinasi, jis rado būdą nebesiųsti berniukų į kalėjimą...
nebeatiduoda jų kankinti kalėjimo senbuviams. „Per vėlu, velniai
griebtų", - mąstė ji plėšoma neapykantos. Jeigu seras Rosas
savo išvadas būtų padaręs anksčiau, jos brolis dabar būtų
* Ryžių salotos su rūkyta žuvimi ir prieskoniais.

82
gyvas. Sofijai kilo noras klykti, bjauriai jį išplūsti dėl tokios ne­
teisybės. Ji troško, kad Džonas būtų šalia, troško ištrinti iš pra­
eities visus tuos siaubingus išmėginimus kalėjime, privedusius
jį prie mirties. Bet Džono nebėra. Ji liko viena. Ir dėl to kaltas
seras Rosas.
Nusukusi į šalį pykčio perkreiptą veidą Sofija nuėjo prie gėlių
vežimėlio, prikrauto įvairiausių žiedų: rausvų nakvišų, viole­
tinių lelijų, mėlynų pentinių, gležnų baltų kamelijų. Įtraukusi į
plaučius gėlių aromato ji prisivertė atsipalaiduoti. Seras Rosas
gaus, ko nusipelnė. Ji pati tuo pasirūpins.
- Pasakykite man, - prabilo Sofija pasilenkusi prie kvapnių
gėlių, - kaip atsitiko, kad garsios šeimos atstovas nusprendė
tapti magistratu.
Sero Roso žvilgsnis nuslydo jos profiliu.
- Tėvas reikalavo, kad mokyčiausi ir įgyčiau profesiją, užuot
tuščiai švaistęs savo gyvenimą. Norėdamas jam įtikti studijavau
teisę. Jau buvau įpusėjęs studijas, kai tėvas žuvo medžioklėje
per nelaimingą atsitikimą. Man teko mesti studijas ir pasirū­
pinti šeima. Tačiau ir toliau domėjausi teise. Paaiškėjo, kad
reikia daug ką pertvarkyti teisėsaugos ir teisėtvarkos srityje.
Pagaliau ėmiausi darbo Didžiosios Molboro gatvės magistratų
teisme, o netrukus sulaukiau pasiūlymo pereiti į magistratų
teismą Lenktojoje gatvėje ir vadovauti elitiniam policijos būriui.
Kitapus gėlių vežimėlio stovinti sena moteris su šypsena
raukšlėtame veide žvelgė į Sofiją.
- Labas rytas, meilute, - pasisveikino moteriškė, ištiesusi So­
fijai puokštelę našlaičių, tada kreipėsi į serą Rosą: - Kokia daili
kekšytė. Turėsite vargo su tokia bobike.

83
 LISA KLEYPAS

Sofija užsikišo gėles už skrybėlaitės krašto ir ėmė grabinėti

prie juosmens kabančioje piniginėje, norėdama sumokėti už jas
sudžiūvėlei senutei.
Seras Rosas sulaikė Sofiją palietęs delnu jai ranką, išsiėmė iš
kišenės kelias monetas ir padavė prekeivei.
- Prašau išrinkti gražią rožę, - paprašė jis. - Rausvą.
- Tuoj pat, sere Rosai.
Senutė plačiai nusišypsojo atidengdama išgedusius pagel­
tusius dantis ir padavė jam nuostabią, ne visai prasiskleidusią
rožę, ant jos žiedlapių dar žvilgėjo ryto rasa.
Sustingusi Sofija paėmė sero Roso jai ištiestą gėlę ir pakėlė
prie nosies.
- Kokia graži, - tarė ji nenatūraliu balsu. - Dėkoju.
Jiedviem pasukus atgal, Sofija atsargiai žengė per išdaužytą
grindinį. Pajutusi, kad seras Rosas prilaikydamas suėmė jai už
žasto, ji turėjo susitvardyti, kad jo neatstumtų.
- Kodėl ta moteris pavadino mane kekše? - paklausė Sofija
nežinodama, kaip reaguoti į tokį įžeidimą.
Seras Rosas šyptelėjo.
- Gatvės žargonu tai pagyrimas. Prasčiokai nesuteikia šiam
žodžiui neigiamos prasmės.
- Šit kaip. Ji dar kai ką pasakė... apie vargą ir bobikę...
- Kokniai boba vadina žmoną.
- A... - Sofija ėjo nudūrusi žvilgsnį į žemę. - Tie kokniai labai
įdomiai šneka, tiesa? - suburbėjo ji, stengdamasi užpildyti tarp
jųdviejų stojusią tylą. - Beveik kaip užsienio kalba, tikrai. Turiu
prisipažinti, kad nesuprantu nė pusės to, ką išgirstu turguje.
- Dėl to jums tik geriau, - abejingu balsu tarė seras Rosas.

84
 Kai juodu grįžo namo, virtuvėje jau laukė droviai šypso­
damasi Eliza.
- Dėkoju, panele Sofija. Atsiprašau, kad pati negalėjau nueiti
į turgų-
- Viskas gerai, - ramiai patikino ją Sofija. - Jūs turite ilsinti
koją, kad greičiau sugytų.
Pamačiusi Sofijai už nugaros ją parlydėjusį serą Rosą Eliza
išplėtė akis.
- Ak, sere... jūs toks malonus! Atsiprašau, kad pridariau
šitiek rūpesčių!
- Man nesunku, - atsakė jis.
Smalsus virėjos žvilgsnis įsmigo į rausvą rožę Sofijos rankoje.
Virėja nieko nepasakė, tačiau jos akys sublizgo. Paėmusi nuo
krepšio viršaus kelis pirkinius ji nušlubčiojo į drėgnąjį podėlį.
- Ar viską nupirkote pyragui su kmynais, panele Sofija? - pa­
klausė ji grįžtelėjusi per petį. - Kmynų, miltų, raudonųjų serbentų?
- Taip, - atsakė Sofija podėlyje dingusiai virėjai, - tik ne rau­
donųjų...
Staiga ji nutilo atsidūrusi sero Roso glėbyje. Jis prigludo jai
prie lūpų tokiu švelniu ir geidulingu bučiniu, kad Sofija ne­
pajėgė atsispirti. Apstulbusi pamėgino vėl įžiebti savyje nea­
pykantą, prisiminti praeities nuoskaudas, tačiau jo lūpos buvo
tokios šiltos ir malonios... Sofijos mintys pakriko. Rausva rožė
iškrito iš sustingusių pirštų. Ji palinko prie sero Roso ir įsikabino
į tvirtus pečius tuščiai stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Jo
liežuvis tyrinėjo jos burną... neapsakomai maloniai... intymiai.
Staigiai įkvėpusi Sofija pasidavė, atkragino galvą ir visa savo
esybe susitelkė į šią aistros akimirką.

85
 LISA KLEYPAS

Per beprotišką širdies plakimą Sofija vos išgirdo iš podėlio

atsklidusį Elizos balsą:
- Nenupirkote raudonųjų serbentų? Tai kuo mes papuošime
pyragą?
Seras Rosas paleido Sofijos bumą, jos lūpos liko drėgnos
ir minkštos nuo bučinio. Tačiau veido jis neatitraukė ir Sofija
pasijuto skęstanti sidabriškai pilkų jo akių gelmėje. Jis pakėlė
ranką jai prie veido, apglėbė delnu skruostą ir perbraukė
nykščiu lūpų kamputį.
- Užtai radome geltonųjų serbentų...
Vos Sofijai ištarus šiuos žodžius, seras Rosas vėl ją pabu­
čiavo aistringai tyrinėdamas bumą, jaudindamas liežuviu. So­
fijos pirštai apgraibomis nuslydo jam prie sprando, slystelėjo po
vešliais juodais plaukais. Užgriuvusi pojūčių lavina privertė jos
širdį dar labiau pagreitinti tempą. Naudodamasis visiška So­
fijos kapituliacija Rosas pagilino bučinį, siekdamas dar didesnio
malonumo. Jai pakirto kojas, bet jis laikė ją apkabinęs ir nė ne­
ketino atsitraukti jai nuo lūpų.
- Geltonųjų serbentų? - lyg per miglas atsklido Elizos
balsas. - Na, skonis bus ne toks, bet vis geriau nei nieko.
Seras Rosas paleido Sofiją iš glėbio ir prilaikydamas suėmė
delnais už liemens. Ji apsvaigusi spoksojo į jį, o jis tik šyptelėjo
ir išėjo iš virtuvės, prieš pat Elizai pasirodant iš podėlio.
- Panele Sofija, kur yra indas su cukraus pudra? Maniau,
kad nunešiau jį į podėlį, tačiau... - Eliza nutilo ir apsidairė po
virtuvę. - O kur seras Rosas?
- Jis... - Sofija pasilenkė pakelti nuo grindų rožės. - Jis išėjo.

86
 Jos širdis skausmingai daužėsi krūtinėje. Sofija troško bu­
činių, troško nekenčiamo vyro glamonių. Ji veidmainė, pa­
leistuvė.
Kvailė.

- Panele Sidni, - tarė Ernestas įnešęs į virtuvę kažkokį paketą,

suvyniotą į popierių, - vienas vyras prieš kokias dešimt minučių
štai ką paliko, liepė perduoti jums.
Sofija sėdėjo prie stalo ir gėrė priešpiečio arbatą. Šūkte­
lėjusi iš nuostabos ji paėmė paketą. Keista, ji nieko nepirko ir
neužsakė namų ūkio reikmėms. O tolima pusseserė, pas kurią
kurį laiką gyveno mirus tėvams, tikrai nesiųstų jai dovanos.
- Įdomu, kas čia yra, - pusbalsiu tarė Sofija apžiūrinėdama
paketą. Ant rudo popieriaus buvo tik jos vardas, pavardė ir
Lenktosios gatvės adresas; apie siuntėją - nieko. - Ar perdavė
laiškelį? - paklausė ji Ernesto ir paėmusi peilį ruošėsi perpjauti
šiurkščią virvutę, kuria buvo surištas paketas.
Ernestas papurtė galvą.
- Gal įdėtas viduje. Ar galiu išpakuoti siuntinį už jus, panele?
Ta virvutė atrodo labai tvirta. Peilis gali slystelėti, įsipjausite į
pirštą. Leiskite, aš jums padėsiu.
Pažvelgusi į nekantraujantį berniuką Sofija nusišypsojo.
- Ačiū, Ernestai, tu labai malonus. Bet, jei neklystu, seras
Grantas liepė tau parnešti iš vaistinės buteliuką jo užsakyto
rašalo.
- Taip, liepė. - Ernestas sunkiai atsiduso, tarsi jau būtų
spėjęs mirtinai nusikamuoti nuo darbų. - Geriau parnešiu, kol
seras Grantas negrįžo iš teismo.

87
 USA KLEYPAS

Dar plačiau nusišypsojusi Sofija atsisveikino su juo. Vėl nu­

kreipusi dėmesį į paslaptingąjį paketą ji mikliai perrėžė vir­
veles ir nuvyniojo popierių. Į plonytį baltą audinį buvo susukta
kažkas švelnaus ir šiugždančio. Sofija išvyniojo.
Jai užėmė kvapą išvydus suknelę... ne kuklią, praktišką,
kokias ji nešiojo, o šilkinę, papuoštą nėriniais. Tinkamą vilkėti
pokylyje. Bet kodėl kažkas sugalvojo atsiųsti jai šitokį drabužį?
Čiupinėjant suknelę ir ieškant laiško Sofijai drebėjo rankos.
Tačiau siuntėjas užmiršo arba tyčia nepridėjo jokio raštelio. Ji
išpurtė suknelę ir sutrikusi žvelgė į ją. Drabužis atrodė kažkur
matytas, tai kėlė nerimą ir žadino giliausiuose jos atminties už­
kaboriuose nugulusius prisiminimus...
Taip, tokia buvo mamos suknelė! Vaikystėje Sofija mėgdavo
matuotis mamos drabužius ir batelius, apsikarsčiusi jos bran­
genybėmis ji valandų valandas žaisdavo princesę. Sofijai la­
biausiai patiko nenusakomos spalvos suknelė: mirguliuojantis
šilkas vienaip apšviestas atrodydavo švelniai violetinis, kitaip -
sidabriškas. Ši suknelė taip pat buvo tokios spalvos, su tokia pat
gilia iškirpte ir pūstomis rankovėmis, papuošta subtiliais baltais
nėriniais. Tačiau tai buvo ne jos mamos suknelė, tik panaši į
ją, pasiūta pagal naujausią madą - pažemintu liemeniu, labiau
pūstais sijonais.
Be galo susirūpinusi Sofija suvyniojo suknelę atgal į popierių
ir surišo virvele. Kas ir kodėl atsiuntė jai šitokią dovaną? Ar tik
dėl keisto atsitiktinumo ši suknelė panaši į mamos?
Nieko negalvodama ji pasiėmė paketą, išėjo iš virtuvės ir pa­
traukė pas žmogų, kuriuo labiausiai pasitikėjo. Vėliau jai pačiai

88
bus keista, kodėl net nesusimąsčiusi nuėjo pas serą Rosą, nors
jau daug metų pasikliovė tik savimi. Tai buvo joje įvykusių di­
delių pokyčių ženklas ir vertė susimąstyti.
Sero Roso kabineto durys buvo uždarytos, viduje skambėjo
balsai. Sofija nusiminė, bet nedrįso eiti į vidų.
Tuo metu pro šalį ėjo ponas Vikeris.
- Labas rytas, panele Sidni, - pasisveikino teismo raštininkas. -
Nemanau, kad seras Rosas dabar turės laiko peržiūrėti raštiškus
parodymus.
- Man... man reikia pasikalbėti su juo asmenišku reikalu, -
paaiškino Sofija tvirtai spausdama ryšulį prie krūtinės. - Bet
matau, jog jis užsiėmęs, ir visai nenoriu jo trukdyti.
Ponas Vikeris suraukė antakius ir mąsliai pažvelgė į ją.
- Panele Sidni, seras Rosas aiškiai davė suprasti: jeigu jums
kas nors kelia rūpesčių, jis nori nedelsiant apie tai sužinoti.
- Aš palauksiu, - apsisprendė Sofija. - Tai smulkmena. Su­
grįšiu vėliau, kai seras Rosas bus laisvas. Ne ne, pone Vikeri,
prašau nebelsti.
Tačiau raštininkas ryžtingai pastukseno į duris.
Sofijos nuostabai, durys iškart atsivėrė ir ji pamatė serą Rosą,
išlydantį lankytoją iš kabineto. Žilaplaukis džentelmenas buvo
neaukšto ūgio, tačiau vis tiek atrodė įspūdingai su prabangiais
drabužiais, prašmatni baltutėlė kaklaskarė buvo užrišta ant nė­
riniais puoštų marškinių. Tamsios džentelmeno akys susmigo į
Sofiją, tada jis pasisuko ir kreivai Šyptelėjo serui Rosui.
- Dabar jau supratau, Kenonai, kodėl jūs taip skubėjote už­
baigti pokalbį. Be abejo, šios žavios būtybės draugija jums daug
malonesnė nei mano.

89
 LISA KI EYPAS

Sero Roso lūpų kampučiai krustelėjo, bet jis nepuolė prieš­

tarauti.
- Geros dienos, lorde Litltonai. AŠ įsigilinsiu į jūsų parengtą
įstatymo projektą. Bet per daug nesitikėkite, kad pakeisiu nuo­
monę.
- Man reikia jūsų paramos, Kenonai, - tyliu reikšmingu
balsu tarė džentelmenas. - Jeigu jos sulauksiu, turėsite nau­
dingą draugą.
- Dėl to aš nė kiek neabejoju.
Juodu mandagiai nusilenkė vienas kitam ir lordas Litltonas
pasišalino, brangių odinių batų padais taukšėdamas per nubrū­
žintas medines grindis.
Seras Rosas spindinčiomis akimis pažvelgė į Sofiją.
- Įeikite, - pakvietė jis. Šiltas jo delnas raginamai spustelėjo
Sofijai nugarą. Ji atsisėdo į nurodytą krėslą tiesi it styga, o Rosas
įsitaisė savo vietoje prie raudonmedžio stalo.
- Litltonas, - pakartojo Sofija ką tik išėjusio džentelmeno pa­
vardę. - Tai juk kitas Litltonas, ne karo ministras?
- Tas pats.
- O ne, - staiga susijaudino mergina. - Tikiuosi, aš jums ne-
sutrukdžiau. Ak, su malonumu užmuščiau poną Vikerį.
Tai išgirdęs seras Rosas sukrizeno.
- Jūs nieko nesutrukdėte. Litltonas galėjo išeiti jau prieš pusę
valandos, taigi jūs pasirodėte kaip tik laiku. O dabar pasakykite
man, kodėl atėjote. Spėju, tai susiję su paketu jums ant kelių.
- Pirmiausia leiskite atsiprašyti, kad jus trukdau. Aš...
- Sofija, - pertraukė seras Rosas įdėmiai žvelgdamas jai į
veidą, - jums aš visada laisvas. Visada.

90
 Ledi Sofijos
meilužisCy^

Sofija nepajėgė atitraukti nuo jo akių. Juodu supantis oras,

rodės, įsielektrino ir prisipildė aistros - taip būna stojus apgau­
lingai ramybei prieš vasarvidžio audrą. Nerangiai pasilenkusi į
priekį mergina padėjo paketą ant stalo.
- Neseniai man jį perdavė Ernestas. Sakė, kad atnešė kažkoks
vyras ir paliko nepasakęs, kas siuntėjas.
Seras Rosas nužvelgė adresą ant rudo popieriaus. Tada išvy­
niojo ir spartietiškoje kabineto aplinkoje sužvilgo blyškus suk­
nelės violetas. Vyriausiojo magistrato veidas išliko ramus, tik
vienas antakis šoktelėjo į viršų apžiūrinėjant dailų drabužį.
- Aš nežinau, kas galėjo atsiųsti šią suknelę, - nerimastingai
tarė Sofija. - Be to, yra keistas sutapimas.
Ir ji papasakojo apie šio drabužio ir sidabriškai violetinio ats­
palvio jos mamos suknelės panašumą.
Kai mergina baigė pasakoti, seras Rosas, visą laiką įdėmiai
klausęsis, atsilošė krėsle ir kurį laiką susimąstęs žvelgė į ją; So­
fijai jo žvilgsnis nepatiko.
- Panele Sidni... ar ši suknelė gali būti jūsų ankstesnio my­
limojo dovana?
Toks jo klausimas Sofiją nustebino, bet kartu ir prajuokino.
- O ne, jis net nenutuokia, kad aš dirbu čia. Kita vertus, kam
jam dovanoti man ką nors?
Seras Rosas kažką neaiškiai sumurmėjo ir suspaudė žvil­
gančio violetinio šilko saują. Nuo vaizdo, kaip ilgi jo pirštai
liečia subtilų audinį, Sofiją užplūdo jaudulys. Primerkęs vešlias
juodas blakstienas jis tyrinėjo suknelę: siūles, palankus, nė­
rinius.

91
 U SA KLEYPAS

- Tai brangus drabužis, - tarė jis. - Puikiai pasiūtas iš aukš­

čiausios kokybės audinio. Tačiau viduje nėra siuvėjo kortelės,
o tai neįprasta. Drįstu spėti, kad žmogus, atsiuntęs šią dovaną,
nenorėjo palikti pėdsako apie modistę, kuri veikiausiai at­
skleistų siuntėjo arba siuntėjos tapatybę.
- Vadinasi, neįmanoma išsiaiškinti, kas ją atsiuntė?
Seras Rosas pakėlė akis nuo suknelės.
- Aš pavesiu kuriam nors iš policininkų apklausti Ernestą
ir apsilankyti pas siuvėjas, kurios būtų galėjusios pasiūti šitokį
drabužėlį. Audinys neįprastas... tai palengvins užduotį.
- Dėkoju, - šypsodamasi tarė Sofija, tačiau kitas jo klausimas
braukte nubraukė šypseną nuo veido.
- Sofija, gal pastaruoju metu jūs susipažinote su vyriškiu,
kuris galėjo jumis susidomėti? Gal su kuo nors flirtavote arba
kalbėjotės turguje, gal...
- Ne! - Sofija nesuprato, kodėl šie klausimai ją taip suerzino,
tačiau jos skruostai užsiliepsnojo. - Patikėkite, sere Rosai, aš
neskatinčiau šitaip jokio džentelmeno... tai yra... - ji sutrikusi
nutilo persmelkta minties, kad vieną vyrą ji vis dėlto paskatino...
ne ką kitą, o patį serą Rosą.
- Viskas gerai, Sofija, - tyliai tarė jis. - Aš jūsų nekaltinčiau,
net jei taip būtų. Jūs galite elgtis kaip tinkama.
- Aš neturiu garbintojo ir nesistengiau susirasti, - susijau­
dinusi išbėrė Sofija. - To, ką man teko patirti, tikrai nenorėčiau
pakartoti.
Sero Roso žvilgsnis įgavo vilkiško budrumo.
- Ar todėl, kad jis jus paliko? Ar kad jo glėbyje jūs nepatyrėte
malonumo?

92
 Sofija išsigando, kad jis klausia tokių intymių dalykų, jos
veidai dar labiau įraudo.
- Nemanau, jog tai turi ką nors bendra su klausimu, kas at­
siuntė suknelę.
- Neturi, - sutiko seras Rosas. - Bet man smalsu.
- Ką gi, aš nepatenkinsiu jūsų smalsumo! - Sofija stengėsi
atgauti savitvardą. - Ar jau galiu eiti, sere? Turiu daug darbo,
juo labiau kad Eliza nesveika. Liusė dirba išsijuosusi.
- Galite, - burbtelėjo seras Rosas. - Pavesiu Sejeriui ištirti šį
reikalą ir pranešiu jums, kaip sekasi.
- Dėkoju. - Sofija atsistojo ir nuėjo prie durų, o jis nusekė iš
paskos. Ištiesė ranką prie rankenos, tačiau sustingo, kai ji tarė
nepakeldama akių: - Man... man nebuvo malonu jo glėbyje. - Ji
sutelkė dėmesį į sunkias ąžuolines duris. - Tačiau dėl to vei­
kiausiai buvau kalta aš, o ne jis.
Sofija pajuto karštą kvėpavimą į plaukus, seras Rosas pa­
lietė lūpomis jai pakaušį. Nuo jo artumo ją užliejo skausmingas
geismas. Sugraibiusi durų rankeną ji neatsigręždama išėjo iš
kabineto.

Rosas uždarė duris, grįžo prie savo stalo ir atsisėdęs įsirėmė

rankomis į apkrautą stalviršį. Sunkiai atsiduso. Geismas, kurį
jis taip ilgai tramdė geležinės valios jėga, kaip reikiant įsišėlo.
Visi jo norai, kūno poreikiai, jo aistringa prigimtis krypo viena
kryptimi. Į Sofiją. Jis nebeįstengė būti su ja tame pačiame kam­
baryje ir jos neliesti.
Užmerkęs akis Rosas gėrė į save įprastus kabineto kvapus.
Didžiąją dalį laiko per pastaruosius penkerius metus jis praleido

93
 LISA KLEYPAS

tarp šių sienų, apsuptas žemėlapių, knygų ir dokumentų. Iš­

eidavo vykdyti tyrimo arba kitais darbo reikalais, bet visada
sugrįždavo čia, į kambarį, įstatymų vykdymo priežiūros centrą
Londone. Ūmai jis nustebo pagalvojęs, jog taip ilgai buvo visa
galva pasinėręs į darbą.
Puošni šviesiai violetinės spalvos suknelė mirgėjo ant stalo.
Rosas įsivaizdavo, kaip su ja atrodytų Sofija... spalva puikiai
tiktų prie jos mėlynų akių ir tamsaus medaus spalvos plaukų.
Kas atsiuntė jai šią suknelę? Rosą draskė pavydas ir žiaurus sa­
vininkiškumas, o tai stulbino. Jis troško turėti išskirtinę teisę ap­
rūpinti Sofiją viskuo, ko jai reikia, tuo, kas jai teiktų malonumo.
Sunkiai dūsaudamas Rosas mėgino perprasti krūtinėje siau­
tėjančius jausmus: džiaugsmą, sumišusį su nenoru. Jis buvo pri­
siekęs daugiau niekada neįsimylėti. Dar nepamiršo, kaip siau­
binga karštai mylėti moterį, nerimauti dėl jos saugumo, trokšti
jai laimės labiau negu sau ir jos netekti. Reikia ką nors daryti,
kad tai nebepasikartotų, patenkinti beribį potraukį, tačiau ne­
patikėti Sofijai savo širdies.

94
 y

Pavakare, kai seras Rosas turėjo būti išėjęs atlikti tyrimo,

Sofija paprašė Liusės padėti jai perversti jo lovos čiužinį ir per­
vilkti patalynę.
- Mielai padėčiau, panele, - tarė Liusė ir apgailestaujamai
nusišypsojo, - bet nelabai galiu. Po pietų šveičiau varinius
puodus, rankos iki šiol kraujuoja.
- Kas? Rankos? Parodyk. - Pamačiusi vargšės tarnaitės rankas,
iki kraujo suskirdusias nuo šveičiamosios smėlio ir rūgšties pastos,
Sofija aiktelėjo. - Ak, Liuse, kodėl anksčiau nesakei? - švelniai
subarė ir pasodinusi merginą prie virtuvės stalo nuėjo į podėlį.
Atsinešusi kelis butelius įpylė į dubenėlį glicerino, šeivamedžio
žiedų nuoviro ir aliejaus, išplakė šakute. - Pamirkyk rankas pus­
valandį šiame tirpale ir per naktį miegok su pirštinaitėmis.
- Neturiu, panele.
- Neturi pirštinių? - Sofija pagalvojo apie savo pirštines, tą

95
 LISA KLEYPAS

vienintelę turimą porą, ir susiraukė nenorėdama jų netekti. Bet

dar kartą pažvelgusi į žaizdotas tarnaitės rankas susigėdo. -
Nueik į mano kambarį, - paliepė ji, - ir pasiimk manąsias iš
krepšelio po staliuku prie lovos.
Liusė susirūpinusi žvelgė į ją.
- Bet aš negaliu sugadinti jūsų pirštinaičių, panele.
- Ak, tavo rankos svarbiau už kažkokias kvailas pirštines.
- O kaip bus su sero Roso čiužiniu?
- Nesuk sau galvos dėl to čiužinio. Aš viena jį perversiu.
- Bus labai sunku be pagalbos...
- Tu sėdėk ir mirkyk rankas, - subarė Sofija stengdamasi
kalbėti griežtai. - Jeigu jomis nepasirūpinsi, rytoj iš tavęs nebus
jokios naudos.
Liusė su dėkingumu nusišypsojo.
- Nepalaikykite nepagarba, panele Sidni, bet... jūs miela.
Labai miela.
Sofija tik numojo ranka ir išskubėjo į sero Roso miegamąjį, kad
spėtų sutvarkyti prieš šiam sugrįžtant. Padėjusi ant kėdės glėbį
švarios patalynės ji įdėmiai apsižvalgė. Kambarys buvo iššluotas,
dulkės nuvalytos, tereikėjo perversti čiužinį, pervilkti patalynę ir
surinkus nunešti skalbti vakarykščius sero Roso drabužius.
Kambarys tiko serui Rosui. Puikūs raudonmedžio baldai
buvo apmušti tamsiai žaliu brokatu, ant langų kabėjo tokios
pat portjeros. Vieną sieną puošė senoviškas pablukęs gobe­
lenas. Ant kitos buvo pakabinti įrėminti raižiniai, karikatūriškai
vaizduojantys serą Rosą kaip didžiulį Olimpo dievą, it vaikus
sūpuojantį ant kelių politikus ir valstybės veikėjus. Viena ranka
jis tampė už virvelių marionetes, labai panašias į Lenktosios

96
 Ledi Sofijos
meilužis

gatvės policininkus nuo pinigų išsipūtusiomis kišenėmis. Aki­

vaizdu, kad karikatūrose buvo šaipomasi iš milžiniškos galios
ir įtakos, kuria naudojosi seras Rosas ir jo pavaldiniai.
Sofija suprato, kas teikė peno dailininko įkvėpimui. Dauguma
anglų nenorėjo nė girdėti apie stiprią, gerai organizuotą policiją
ir tvirtino, kad toks teisėsaugos modelis nekonstitucinis ir pavo­
jingas. Senoji sistema, kai dirbti parapijų konstebliais vieniems
metams būdavo paskiriami tokiam darbui visai nepasirengę
vyrai, gyventojams buvo arčiau širdies. Deja, parapijų kons­
tebliams nesisekė suvaldyti plėšikų, prievartautojų ir sukčių,
knibždėte knibždančių daug gyventojų turinčiame Londone.
Tačiau parlamentas atsisakė įteisinti Lenktosios gatvės poli­
cijos būrį, tad seras Rosas ir jo vyrai dirbo savarankiškai, ne­
varžomi statutinių ir teritorinių apribojimų, bet jų galia buvo
kiek perdėta. Vyrai besąlygiškai klausė sero Roso, kuris išties
tapo daug įtakingesnis, nei buvo tikėtasi.
Pirmą kartą išvydusi karikatūras Sofija nusistebėjo, kodėl
seras Rosas nusprendė pasikabinti jas savo miegamajame. Bet
ilgainiui susivokė, kad taip jis primena sau, jog kiekvienas jo
sprendimas ir poelgis visuomenės bus vertinamas itin kritiškai,
todėl privalo elgtis nepriekaištingai.
Nustūmusi tokias mintis į šalį Sofija nuėmė patalynę nuo di­
džiulės lovos. Buvo sunku be pagalbos perversti čiužinį, tačiau
šniokšdama ir pūškuodama ji pagaliau įstūmė jį atgal į vietą.
Sofija didžiavosi savo gebėjimu pakloti lovą: ji mokėjo taip
lygiai ištempti paklodę, kad nebūtum radęs nė menkiausios
raukšlelės. Užtiesusi lovatiesę ir papurenusi pagalves Sofija nu­
kreipė dėmesį į drabužius ant kėdės. Juodą šilkinę kaklaskarę
ji persimetė per ranka, tada pakėlė baltus lininius marškinius.

97
 U S A KLEYPAS

Malonus žemiškas dvelksmas pasiekė Sofijos šnerves, plonas

lininis audinys buvo prisigėręs sero Roso odos kvapo. Ji smalsiai
prisikišo marškinius prie veido, įtraukė prakaito ir skutimosi muilo
kvapo su brandaus sveiko vyro odos poskoniu. Sofija niekada
nemanė, kad vyriškas kvapas gali būti toks malonus. Nors tikėjo
mylinti Entonį, į tokius dalykus kaip jo kvapas neatkreipė dė­
mesio. Nusivylusi savimi Sofija nusprendė, jog apie Entonį ji viską
prasimanė, išsigalvojo savo jausmus jam, įsimylėjo ne tikrą vyrą,
o savo vaizduotės kūrinį. Ji troško būti pakerėta pasakų princo,
Entonis mielai vaidino tokį vaidmenį, kol jambuvo naudinga.
Atsidarė durys.
Sofija sutrikusi numetė marškinius ir kaltai nuraudo. Išsi­
gando pamačiusi įeinant serą Rosą juodu apsiaustu ir juodomis
kelnėmis. Pasijuto pažeminta. Ak, tik to ir trūko, kad jis už­
kluptų ją su pasimėgavimu uostančią jo marškinius!
Tačiau vyriausiajam magistratui būdingas budrumas, regis,
buvo jį apleidęs. Tiesą sakant, atrodė kiek išsiblaškęs ir Sofija
suprato: jis nepastebėjo, ką ji daro. Apstulbusi pamanė, gal jis
girtas. Tai buvo sunkiai tikėtina, bet kaip kitaip paaiškinti ne­
tvirtą jo eiseną.
- Anksti sugrįžote iš tyrimo Long Akre, - prabilo Sofija. - Aš
kaip tik tvarkiau jūsų kambarį.
Seras Rosas papurtė galvą, lyg būtų norėjęs praskaidrinti
mintis, ir priėjo prie merginos.
Sofija žengtelėjo atatupsta ir atsirėmusi į bufetą įsmeigė į jį
nerimo kupiną žvilgsnį.
- Gal jūs sergate, sere?
Jis ištiesė rankas ir įsirėmė į bufetą abipus Sofijos. Veidas buvo

98
siaubingai išblyškęs ir sudarė stulbinamą kontrastą plaukams,
antakiams ir blakstienoms.
- Mūsų ieškomą vyrą aptikome pasislėpusį Rožių gatvės
name, - tarė vyriausiasis magistratas. - Jis užsilipo ant stogo...
ir nušoko ant kito namo, Sejeris nespėjo sulaikyti. Tada ir aš
įsikišau... negalėjau leisti nusikaltėliui pasprukti.
- Jūs vijotės tą žmogų stogais? - apimta siaubo paklausė
Sofija. - Bet juk tai pavojinga! Jus galėjo sužeisti.
- Tiesą sakant... - seras Rosas droviai nusišypsojo ir susvir-
duliavo praradęs pusiausvyrą, - kai aš pasivijau tą vyrą, jis iš­
sitraukė pistoletą.
- Į jus šovė? - Sofija paklaikusi nužvelgė juodą jo apsiaustą. -
Ar sužeidė? Gerasis Dieve... - Ji perbraukė delnais jam per
krūtinę ir kairėje pusėje apčiuopė vėsią slidžią dėmę. Ir burnos
jai išsiveržė slopus riksmas pamačius savo kruviną delną.
- Tai tik įdrėskimas.
- Ar kam nors pasakėte, kad jus sužeidė? - griežtai paklausė
Sofija stumdama jį link lovos. - Ar liepėte iškviesti gydytoją?
- Apsieisiu ir be jo, - irzliai pareiškė seras Rosas. - Juk
sakiau: tai tik įbrėžimas...
Jis sudejavo, kai Sofija nusmaukė jam nuo pečių apsiaustą.
- Gulkitės! - Pamačiusi, kad kairė pusė marškinių permirkusi
krauju, Sofija išsigando. Atsagstė sagas, atitraukė drabužį jam
nuo peties ir aiktelėjo išvydusi kraujuojančią šautinę žaizdą. -
Čia ne įdrėskimas, o skylė! Tik nejudėkite! Kodėl, po perkūnais,
niekam nepasakėte?
- Sužeidimas visai menkas, - suniurzgė seras Rosas.
Sofija čiupo marškinius, kuriuos ketino nešti skalbti, ir tvirtai

99
 LISA KLEYPAS

prispaudė prie kraujuojančios žaizdos. Seras Rosas garsiai iš­

kvėpė pro sukąstus dantis.
- Koks jūs užsispyręs, - subarė Sofija ir nubraukė jam nuo
kaktos drėgną plaukų sruogą. - Kad ir ką manote jūs ir jūsų
pavaldiniai, nesate nesužeidžiamas! Laikykite marškinius pri­
spaudęs prie žaizdos, o aš liepsiu pakviesti gydytoją.
- Tegul suranda Jakobą Linlį, - burbtelėjo seras Rosas. -
Tokiu metu jis paprastai būna kitapus gatvės, „Pas Tomą".
- Kavinėje?
Seras Rosas linktelėjo ir užsimerkė.
- Ernestas jį suras.
Sofija išpuolė pro duris šaukdamasi pagalbos. Tarnai susi­
rinko greičiau nei per minutę, žinia, kad seras Rosas sužeistas,
pribloškė juos it perkūnas iš giedro dangaus.
Lenktosios gatvės ketvirtu numeriu pažymėto namo tarnai,
išgirdę, ko reikia, skubiai puolė vykdyti nurodymų. Ernestas
išbėgo ieškoti gydytojo, Eliza nuėjo atnešti švarių skudurėlių ir
lovos skalbinių, o Liusė nubėgo į kaimyninį namą pranešti serui
Grantui, kas atsitiko.
Sugrįžusi į sero Roso miegamąjį ir pamačiusi, kad jis guli ne­
krutėdamas, Sofija labai išsigando, jos širdis it pašėlusi daužėsi
krūtinėje. Labai atsargiai ji nukėlė jo rankas nuo kruvinų marš­
kinių, pakeitė juos švariu skudurėliu. Skausmingai sudejavęs
seras Rosas praplėšė akis.
- Jau daug metų nebuvau pašautas, - tyliai išspaudė jis. -
Pamiršau tą velnišką skausmą.
Susirūpinusi Sofija nežinojo, ko griebtis.
- Tikiu, kad skauda, - karštai pareiškė ji. - Gal tai bus jums
pamoka, jog nereikia lakstyti stogais! Kurių galų taip darėte?

100
 Ledi Sofijos
m eilid is L s ^

Seras Rosas prisimerkęs pažvelgė į ją.

- Įtariamasis kažkodėl nenorėjo nusileisti ant žemės, kad
lengviau galėčiau jį suimti.
- Maniau, jog nusikaltėlius vaikytis - policininkų darbas, -
kandžiai metė Sofija. - O jūsų pareiga - ne lįsti į pavojų, o pa­
sakyti jiems, ką reikia daryti.
- Ne visada aplinkybės klostosi taip, kaip norėčiau.
Nuslopinusi dar vieną kandų priekaištą Sofija pasilenkė prie
jo norėdama atsagstyti rankogalius.
- Nuvilksiu marškinius. Kaip manote, ar jums pavyks iš­
traukti ranką iš rankovės, ar geriau atsinešti žirkles?
Užuot atsakęs, seras Rosas ištiesė ranką ir Sofija timptelėjo
suėmusi už rankogalio. Iš pradžių nuvilko marškinius nuo svei­
kosios pusės, atidengdama tankiai apžėlusią krūtinę. Seras Rosas
buvo raumeningesnis, negu ji manė: krūtinė ir pečiai ištreniruoti,
diafragmą vagojo kietų raumenų mazgai. Sofija pirmą kartą matė
tokį įspūdingą vyro kūną. Pasilenkusi prie sero Roso mergina
jautė, kaip dilgsi įraudę skruostai. Ji pakišo ranką jampo sprandu.
- Aš jus kilstelėsiu ir nuvilksiu marškinius nuo nugaros, -
tarė ji.
- Galiu ir pats pasikelti, - sušvokštė seras Rosas. Nuo skausmo
padūmavusios sidabriškos jo akys žvelgė tiesiai jai į akis, sprando
raumenys įsitempė.
- Leiskite man tai padaryti, - neatlyžo Sofija, - kitaip imsite
kraujuoti dar smarkiau.
Ji iš lėto pakėlė jo galvą ir ištraukė marškinius iš po nugaros.
Seras Rosas alsavo jai į skruostą.
- Kai įsivaizduodavau jus savo lovoje, - sumurmėjo jis, -
vaizdas būdavo visai kitoks.

101
 LISA KLEYPAS

Iš nuostabos juokas įstrigo Sofijai gerklėje.

- Apsimesiu, kad to negirdėjau, nes jūs neabejotinai kliedite
netekęs daug kraujo.
Visa laimė, jog pasirodė Eliza su dideliu ąsočiu karšto vandens
ir nemenku pluoštu švarių sulankstytų skudurų. Kol moterys
plovė kraują nuo krūtinės ir kaklo, seras Rosas bambėjo, tačiau
nesipriešino.
- Atrodo, kulka liko įstrigusi jo petyje, - dalykiškai pareiškė
Eliza, kai nuėmusi nuo žaizdos kraujuotą gniužulą uždėjo
gabalą švaraus audinio. - Gaila, nes daktaras Linlis turės ją
išimti. Tačiau žaizda nėra arti širdies.
Sofija pasilenkė per serą Rosą ir pataisė pagalvę jam po
galva. Kulka lengvai galėjo perverti jam širdį, jeigu nusikaltėlis
būtų buvęs geresnis šaulys. Ją apėmė baimė, krūtinę prislėgė
sunkumas - tokia reakcija nustebino pačią Sofiją.
- Viskas bus gerai, - tarsi perskaitęs jos mintis kimiu balsu
bandė raminti seras Rosas. - Po dienos kitos vėl pakilsiu ant kojų.
- O ne, net negalvokite, - atšovė Sofija. - Gulėsite, kol vi­
siškai pasveiksite... kad ir ką turėčiau padaryti norėdama jus
išlaikyti lovoje.
Seksualinį savo žodžių atspalvį Sofija suvokė tik pamačiusi
pašaipiai žybtelint sero Roso akis. Ji grėsmingai dėbtelėjo į jį
priversdama neprasižioti, tačiau jo lūpų kampučiai linksmai
suvirpėjo. O Elizai staiga parūpo tvarkingai sudėti į krūvelę
švarius skudurėlius.
Kambaryje stojusią nejaukią tylą ūmai pertraukė pasirodęs
daktaras Jakobas Linlis. Tai buvo lieknas ir gražus, šypsenų ne-
Šykštintis vyras žvilgančiais šviesiais plaukais. Sofija jau buvo

102
apie jį girdėjusi - Linlį dažnai kviesdavo į Lenktąją gatvę, pri­
reikus mediko pagalbos arba nuomonės. Tačiau akis į akį su
daktaru Linliu ji susidūrė pirmą kartą.
- Kenonai, - tarė gydytojas dėdamas ant kėdės prie lovos
simkų odinį lagaminėlį, - regis, šįvakar patyrėte nuotykių. - Jis
iškart pasisuko į serą Rosą ir įdėmiai apžiūrėjo žaizdą. - Hmm.
Kapsulė su sprogstamąja medžiaga; sprendžiant iš parako
dulkių apie žaizdą, šauta iš gana arti. Kaip tai nutiko?
Seras Rosas truputį susiraukė.
- Padėjau vyrams persekioti įtariamąjį žmogžudyste.
- Jis persekiojo tą niekšą namų stogais, - neištvėrusi pridūrė
Sofija.
Gydytojas pasisuko į ją. Šviesiai rudos jo akys žvelgė drau­
giškai.
- Sakote, namų stogais? Ką gi, nuo šiol serui Rosui būtų
geriau vaikščioti žeme, tiesa?
Sofija ryžtingai linktelėjo.
Vis dar šypsodamasis daktaras Linlis mandagiai linktelėjo jai.
- Spėju, kad jūs esate panelė Sidni, sero Roso padėjėja. Aš
apie jus jau daug girdėjau. Prisipažįstu, buvau įsitikinęs, kad
Lenktosios gatvės policijos būrio pareigūnai gerokai perdeda.
Bet dabar matau, jog jie savo nuomonę išsakė itin santūriai.
Sofijai nespėjus nieko pasakyti, iš lovos pasigirdo gižus sero
Roso balsas:
- Ar jūs ruošiatės visą vakarą plepėti, Linli, ar vis dėlto iš-
krapštysite tą kulką?
Pamerkęs Sofijai akį gydytojas surimtėjo.
- Man reikia didelio ąsočio labai karšto vandens, gabalo gero

103
 U SA KLEYPAS

muilo, puodynėlės medaus, stiklo brendžio. Aišku, ir daugiau

šviesos.
Sofija iškart nubėgo atnešti reikalaujamų daiktų, o Eliza pa­
sirūpino žvakėmis ir lempomis.
Kai Sofija sugrįžo iš virtuvės, sero Roso miegamajame jau
buvo šviesu kaip dieną. Ji padėjo ąsotį, muilą, medų ir brendį
ant prausyklės. Priėjusi prie lovos pamatė, kad gydytojas vel­
tinio gabalu rūpestingai šluosto sidabrinius instrumentus.
Pamatęs jos smalsų žvilgsnį Linlis nusišypsojo.
- Paprastai žaizda neužpūliuoja ir nepradeda gesti, jeigu
laikomasi švaros, nors niekas negali paaiškinti, kodėl taip yra.
Taigi stengiuosi, kad mano rankos ir medicininiai instrumentai
būtų kuo švaresni.
- O kam reikia medaus?
- Jis yra puikus tepalas žaizdoms, skatina gijimą. Be to,
neleidžia tvarsliavai pridžiūti prie žaizdos, būna lengviau ją
perrišti.
- O kam brendis?
- Paprašiau jo, nes jaučiuosi ištroškęs, - linksmai atsakė jis
ir nurijo gerą gurkšnį stipraus gėrimo. - O dabar, panele Sidni,
aš nusiplausiu rankas ir imsiuosi ieškoti kulkos... nemaloni pro­
cedūra ir seras Rosas keiksis kaip jūrininkas. Jeigu jūsų silpnas
skrandis, patarčiau palaukti kitame kambaryje.
- Nesilpnas, - iškart atsakė Sofija. - Norėčiau pasilikti.
- Labai gerai. - Linlis paėmė ilgą ploną zondą ir pasidėjo ant
lovos krašto. - Pasistenkite nejudėti, - ramiai perspėjo jis serą
Rosą. - Jeigu negalėsiu gerai apžiūrėti, paprašysiu pakviesti
serą Grantą, kad palaikytų prispaudęs prie lovos...

104
 Ledi Sofijos
meilužis C T ^

- Aš nejudėsiu, - susierzinęs pažadėjo Rosas.

Gydytojo prašymu Sofija pakėlė lempą jam virš peties. Užuot
stebėjusi, kaip mikliai dirba daktaro Linlio pirštai, ji žvelgė į įsi­
tempusį Roso veidą. Tai, kad jis kenčia skausmą, rodė tik kart­
kartėmis sujudantys skruostų raumenys arba staiga sulaikytas
kvėpavimas, kai zondas smuktelėdavo giliau į žaizdą. Pagaliau
įrankis užkliuvo už kulkos, įstrigusios prie kaulo.
-Štai ir ji, - tyliai tarė Linlis nuo prakaito žvilgančiu veidu. -
Gaila, kad esate toks tvirtas vyras, Kenonai. Būtų geriau, jei nu-
alptumėte prieš man pradedant krapštyti lauk šį daikčiuką.
- Aš nealpstu, - sumurmėjo Rosas. Jo žvilgsnis ieškojo So­
fijos veido ir ji padrąsinamai nusišypsojo jam žiūrėdama į
skausmo aptemdytas akis.
- Panele Sidni, - tyliai kreipėsi Linlis, - palaikykite zondą
taip, kaip jis dabar yra, nekeisdama kampo.
- Žinoma, sere, - sutiko Sofija ir iškart suėmė zondą, o gydy­
tojas pakėlė dailų, į pincetą panašų instrumentą.
- Tvirtos rankos, - susižavėjęs pagyrė ją gydytojas turė­
damas omenyje, kaip ji laiko zondą. Tada ėmė mikliai traukti
lauk kulką. - Be to, nepriekaištinga savitvarda. Jeigu jums,
panele Sidni, kada nors atsibos dirbti Lenktojoje gatvėje, aš
mielai priimsiu jus savo padėjėja.
Sofija nespėjo atsakyti, įsiterpė seras Rosas.
- Ne, - suurzgė jis, - ji mano.
Tai taręs vyriausiasis magistratas neteko sąmonės, nakties
juodumo blakstienos it vėduoklės nusileido jam ant blyškių
skruostų.

105
 /'
f

«f
/
/

Ištraukus serui Rosui iš peties švininę kulką vėl prasidėjo

gausus kraujavimas. Stebėdama, kaip daktaras Linlis pri­
spaudžia prie žaizdos švarios tvarsliavos tamponą, Sofija pri­
kando lūpą. Tylus sero Roso urzgimas: „Ji mano", rodės, liko
kabėti ore. Sofija pamėgino nevykusiai paaiškinti, ką jis norėjo
pasakyti:
- Labai malonu, kad seras Rosas taip vertina mano darbą.
- Kenonas ne tai turėjo galvoje, panele Sidni, - ramiai tarė
daktaras Linlis, sutelkęs dėmesį į savo darbą. - Patikėkite, aš
labai gerai supratau, ką jis norėjo pasakyti.
Sutvarstęs serui Rosui petį gydytojas pažvelgė pirma į Sofiją,
tada į Elizą, kuri rinko nešvarius skudurus ketindama išskalbti.
- Kas slaugys serą Rosą?
Abi moterys tylėdamos susižvalgė. Desperatiškai tram­
dydama troškimą pasirūpinti sužeistuoju Sofija prikando lūpą.

106
Krūtinę užliejęs švelnumas jai kėlė nerimą. Pasibjaurėjimas,
kurį anksčiau jautė serui Rosui, vis labiau slopo. Jai nebe­
sisekė kurstyti savo neapykantos, o tai varė į neviltį. „Atleisk,
Džonai, - liūdnai mąstė ji, - kad tave apvilsiu. Turėčiau elgtis
kitaip." Sofija ryžosi kol kas atidėti keršto planą. Neturėjo kito
pasirinkimo. Vėliau viską gerai apgalvos ir apsispręs, ką jai
daryti toliau.
- Aš juo pasirūpinsiu, - pareiškė Sofija. - Pasakykite, ką
reikės daryti, daktare Linli.
Šis mielai paaiškino:
- Perrišti žaizdą būtina dukart per dieną. Uždėkite tvars­
liavos ant žaizdos taip, kaip tai padariau aš. Jeigu pasirodys
pūlių arba pajusite blogą kvapą, jeigu petys paraus arba patins,
kvieskite mane. Be to, iškart man praneškite, jei plotas apie
žaizdą taptų karštesnis, palyginti su visu kūnu, - jis nutilo
ir nusišypsojo serui Rosui, kuris tuo metu pasimuistė ir su­
mirksėjo. - Maitinkite įprastu ligonių maistu: duokite jautienos
sultinio, pieniškų skrebučių, kiaušinių... tik, dėl Dievo meilės,
apribokite kavą, kad jis galėtų pailsėti. - Vis dar šypsoda­
masis Linlis pasilenkė ir uždėjo ranką serui Rosui ant sveikojo
peties. - Šįvakar aš jau padariau savo darbą, mielas drauge, bet
po dienos ar dviejų sugrįšiu dar pakankinti. O dabar pranešiu
serui Grantui, kad jam leidžiama jus aplankyti. Man regis, jis
nekantriai to laukia pirmame aukšte.
Gydytojas išėjo iš kambario žengdamas tokiam aukštam
vyrui neįprastai tyliai.
- Koks malonus džentelmenas, - atsiduso Sofija.
- Taip, - pritarė Eliza ir sukikeno. - Daktaras Linlis taip pat

107
 LISA KLEYPAS

nevedęs. Daug dailių Londono damų pageidauja jo paslaugų,

ir profesinių, ir asmeninių. Kuri sugebės jį prisivilioti, bus lai­
minga moteris.
- Kąturėjai omenyje kalbėdama apie „asmenines paslaugas"? -
sutrikusi paklausė Sofija. - Turbūt ne...
- O taip, - mąsliai patvirtino virėja. - Kalbama, kad daktaras
Linlis puikiai perpratęs ne tik medicinos, bet ir lovos paslaptis...
- Eliza, - irzliai nutraukė ją seras Rosas, - jeigu jau taip norite
dalytis gašliomis paskalomis, malonėkite daryti tai kitame kam­
baryje, kad aŠnebūčiau priverstas klausytis. - Jis piktai dėbtelėjo
į jas abi, žvilgsnis užkliuvo už Sofijos. - Esu įsitikinęs, jog dvi
jaunos moterys gali rasti ir kitų temų nei lovos paslaptys.
Linksmos Sofijos akys nukrypo į Elizą.
- Seras Rosas visiškai teisus, - tarė ji. - Nedera taip žemai
nusmukti ir liežuvauti sunkaus ligonio akivaizdoje. - Ji patylėjo
ir šelmiškai pridūrė: - Pokalbį apie daktarą Linlį galėsime už­
baigti virtuvėje.

Kai peties skausmas kiek aprimo ir virto mauduliu, Rosas

leidosi Sofijos nurengiamas. Jis iš paskutiniųjų stengėsi padaryti
tai pats, tačiau greitai neteko jėgų. Kai užvilkusi per galvą balto
lino naktinius marškinius Sofija mėgino įkišti į rankovę su­
žeistąją ranką, jis jau buvo suirzęs ir visai nusikamavęs.
- Dėkoju, - burbtelėjo ir skausmingai sudejavo atsirėmęs į
pagalves.
Sofija pataisė antklodę, užklojo iki pusės krūtinės. Tada pa­
žvelgė į Rosą, jos akys buvo sklidinos nerimo ir dar kažkokių
nesuprantamų emocijų.

108
 Ledi Sofijos
meilužis

- Seras Grantas laukia už durų. Ar pakviesti jį dabar, ar pa­

sakyti, kad ateitų vėliau.
- Tegul įeina, - sunkiai atsidusęs tarė Rosas. Jis nenorėjo šne­
kėtis nei su Morganu, nei su kuo kitu. Troško tylos ir ramybės
su Sofija, gailiaširdiškai sėdinčia prie lovos.
Sofija jau buvo betiesianti į jį ranką, tačiau sudvejojo. Nebe
pirmą kartą Rosas pajuto jos vidinę kovą, artumo siekimą ir
kartu pasibjaurėjimą, tarsi ji būtų nusiteikusi neleisti sau to, ko
neapsakomai trokšta. Pagaliau ji nubraukė vėsiais pirštais jam
nuo kaktos plaukus.
- Nekalbėkite ilgai su juo, - sumurmėjo mergina. - Jums
reikia ilsėtis. Aš greitai grįšiu, atnešiu vakarienę.
- Nesu alkanas.
Sofija išėjo nuleidusi jo žodžius negirdomis ir Rosas liūdnai
nusišypsojo: žinojo, kad ji nenurims, kol jis nors truputį už­
valgys.
Seras Grantas Morganas įėjo į miegamąjį palenkęs galvą, kad
netrinktelėtų į viršutinę durų staktą. Nužvelgė Rosą, žvilgsnis
užkliuvo už sutvarstyto peties.
- Kaip jaučiatės? - tyliai pasiteiravo atsisėdęs ant kėdės prie
lovos.
- Geriau negali būti, - patikino Rosas. - Ta žaizda - grynas
juokas. Rytoj, vėliausiai poryt vėl būsiu darbe.
Morganas šiurkščiai nusijuokė.
- Po perkūnais, Kenonai, norėčiau žinoti, ką pasakytumėte,
jeigu šįvakar aš būčiau taip kvailai rizikavęs.
- Jeigu nebūčiau padėjęs vyrams, Batleris būtų pasprukęs.

109
 LJSA KLEYPAS

- Kurgi ne, - pašaipiai metė Morganas. - Sejeris papasakojo,

kad vaizdelis buvo įspūdingas. Pasak jo, jūs kaip pasiutęs ka­
tinas užsiropštėte ant stogo ir vydamasis Batlerį nušokote ant
kito pastato. Tarp namų buvo pusantro metro tarpas, jeigu bū­
tumėte paslydęs - būtumėte gavęs galą. O ir Batleriui iššovus
nesustojote, vijotės, kol jį sučiupote, niekas nesuprato, jog esate
sužeistas. Sejeris liaupsina jus kaip didvyrį, - iš Morgano balso
galėjai suprasti, kad jis tokiai nuomonei nepritaria.
- Aš nepaslydau ir nenukritau nuo stogo, - priminė jam
Rosas. - Viskas baigėsi gerai. Ir palikime šį reikalą ramybėje.
- Palikti ramybėje? - Morganas kol kas puikiai valdėsi,
tačiau veido nuoraudis išdavė pasipiktinimą. - Kokią jūs turite
teisę šitaip rizikuoti savo gyvybe? Ar suprantate, koks likimas
lauktų Lenktosios gatvės policijos būrio, jeigu šįvakar būtumėte
žuvęs? Tikriausiai nereikia priminti apie žmones, kurie su ma­
lonumu pasinaudotų jūsų mirtimi ir iš policijos būrio liktų tik
prisiminimai, o Londono gyventojų saugumas būtų patikėtas
tokiems „nusikaltėlių gaudytojams" kaip Nikas Džentris.
- Jūs neleistumėte, kad taip nutiktų.
- Aš nieko negalėčiau padaryti, - atrėmė Morganas. - Ne­
turiu tiek gebėjimų, žinių ir politinės įtakos kaip jūs... Bent kol
kas neturiu. Jums mirus iškiltų pavojus viskam, dėl ko dirbote,
dėl ko stengėtės... ir šitaip rizikavote dėl moters, velniai griebtų...
- Ką jūs pasakėte? - pareikalavo paaiškinti Rosas. - Manote,
kad ant stogo aš užsiropščiau dėl moters?
- Dėl panelės Sidni, - Morganas įsmeigė į jį ryžtingą žvilgsnį. -
Nuo tada, kai priėmėte ją į darbą, jūs labai pasikeitėte, o šio

110
vakaro įvykiai tai tik patvirtina. Neapsimesiu, kad suprantu, kas
dedasi jūsų galvoje...
- Dėkoju, - niūriai burbtelėjo Rosas.
- ...tačiau man aišku, jog turite sunkumų. Spėju, kad jie kyla
iš jūsų susidomėjimo panele Sidni. - Įsitempęs Morgano veidas
kiek atsipalaidavo, jis pažvelgė į Rosą nuovokiu žvilgsniu. -
Jeigu labai reikia, galite ją turėti, - tyliai tęsė jis. - Dievas mato,
ji neprieštarautų. Tai akivaizdu visiems.
Rosas susimąstė ir nieko neatsakė. Jis nebuvo linkęs ana­
lizuoti kitų žmonių minčių ir jausmų labiau nei savo. Todėl
nemaloniai nustebo suvokęs, kad Morganas teisus. Toks pra­
muštgalviškas elgesys - iš nevilties ir geismo, gal dar prisidėjo
ir kaltė. Atrodė, žmona mirė jau seniai, skausmas, kurį jis puo­
selėjo penkerius metus, galiausiai atlėgo. Pastaruoju metu pa­
sitaikydavo, jog net kelias dienas Rosas neprisimindavo Eleo­
noros, nors nuoširdžiai ją mylėjo. Nuo tada, kai jo gyvenime
atsirado Sofija, prisiminimai apie velionę žmoną nutolo ir api­
bluko. Rosas jau nebeprisiminė, ar jis ir jos geidė taip aistringai,
kaip geidžia Sofijos. Žinoma, nedera lyginti šių dviejų moterų,
tačiau jis nepajėgė tam atsispirti. Eleonora buvo smulkutė, iš­
blyškusi, gležna... o Sofija trykšta grožiu ir moteriška energija.
Rosas pasuko galvą į Grantą Morganą.
- Mano domėjimasis panele Sidni - grynai asmeninis rei­
kalas, - kategoriškai pareiškė jis. - O dėl savo neapgalvoto po­
elgio šįvakar štai ką pasakysiu: ateityje žadu elgtis santūriau,
apsiriboti protine veikla.
- Ir palikite nusikaltėlius gaudyti policininkams, kaip pa­
dariau aš, - griežtai tarė Morganas.

ill
 LISA KLEYPAS

- Būtinai. Tačiau vienu klausimu su jumis nesutinku: aš nesu

nepamainomas. Jau ne už kalnų tas metas, kai jūs pats drąsiai
galėsite prisimatuoti mano švarką.
Morganas staiga nusišypsojo ir nužvelgė save.
- Veikiausiai jūs teisus. Visa bėda, kad mano švarkui surasti
tinkamą vyruką gali būti nelengva.
Pasigirdo tylus beldimas, pro duris nedrąsiai įėjo Sofija. Ji
atrodė išsitaršiusi ir gundanti, palaidi plaukai krito ant pečių.
Rankose laikė nedidelį padėklą su uždengtu dubenėliu ir sti­
klinę kažkokio skysčio, greičiausiai miežių nuoviro. Rosas buvo
labai nusilpęs, tačiau jai pasirodžius jis pralinksmėjo.
Sofija maloniai nusišypsojo Morganui.
- Labas vakaras, sere Grantai. Jeigu norėtumėte užkąsti, mielai
atneščiau dar vieną padėklą.
- Dėkoju, nereikia, - mandagiai atsakė šis. - Grįšiu namo,
pas žmoną, ji manęs laukia.
Palinkėjęs jiems labos nakties Morganas susiruošė eiti. Prie
durų stabtelėjo ir per Sofijos galvą pažvelgė į Rosą.
-Apsvarstykite, ką jums sakiau, - reikšmingai tarė.

Peties skausmas trukdė Rosui ilsėtis. Jis dažnai prabusdavo

ir svarstydavo, gal vertėtų išgerti opijaus sirupo, palikto jam
ant naktinio stalelio. Tačiau iškart nugindavo šią mintį, nemėgo
būsenos, kai galvoje - baisi maišalynė. Tada užsisvajodavo apie
Sofiją, miegančią už kelių kambarių nuo jo, prisigalvodavo
įvairiausių priežasčių, kaip prisišaukti ją prie savo lovos. Rosui
buvo nuobodu, nepatogu ir jis geidė jos. Susilaikė nepašaukęs
Sofijos tik todėl, kad suprato: ir jai reikia atgauti jėgas.

112
 Kai į miestą atsėlino aušra ir pilkšva šviesa įspindo pro pusiau
atitrauktas užuolaidas, Rosas apsidžiaugė išgirdęs jaukų namų
šurmulį. Sofija tyliai nutipeno į mansardą pažadinti mažame
kambarėlyje miegančio Ernesto... tarnaitės atsinešė anglių ir jau
kūrė krosnis... Eliza nušlubčiojo į virtuvę.
Pagaliau Sofija pasirodė Roso miegamajame nusipraususi ir
švytinti, plaukus susipynusi į storą kasą ir susisukusi į kuodą
ant sprando. Atsineštą padėklą ji pasidėjo ant stalelio ir priėjo
prie lovos.
- Labas rytas, - pasisveikino Sofija ir priglaudė delną Rosui
prie kaktos, paskui prie šiurkščiais šeriais apžėlusios pa­
smakrės. - Jūs truputį karščiuojate, - pranešė ji. - Iš pradžių
perrišiu žaizdą, o tada liepsiu tarnaitėms paruošti vėsią vonią.
Daktaras Linlis sakė, kad jus galima maudyti, tik nesušlapinti
tvarsčio.
- Ar padėsite man nusiprausti? - paklausė Rosas ir pasi­
grožėjo staiga nuraudusiu jos veidu.
- Į mano, kaip slaugytojos, pareigas tai neįeina, - santūriai
atsakė Sofija, tačiau jos lūpų kampučiai linksmai krustelėjo. -
Jeigu jums reikia pagalbos, padės Ernestas. - Ji įdėmiai žvelgė
į jį, neslėpdama susižavėjimo. - Pirmą kartą matau jus nesi-
skutusį.
Rosas pasitrynė šiurkštų smakrą.
- Iš ryto aš būnu panašus į ežį.
Sofija kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į jį.
- Tiesą sakant, atrodote šauniai. Primenate piratą.
Rosas stebėjo Sofiją, kol ši atitraukė užuolaidas įleisdama
daugiau šviesos, įpylė į praustuvę karšto vandens ir rūpestingai

113
 U SA KLEYPAS

nusiplovė rankas. Nors mergina stengėsi elgtis kasdieniškai,

buvo matyti, kad nėra pratusi būti viena su vyru jo miega­
majame. Vengdama Roso žvilgsnio ji grįžo prie lovos ir pasidėjo
tvarsliavą po ranka.
- Sofija, - sumurmėjo Rosas, - jeigu jums nesmagu...
- Ne, - nuoširdžiai pertraukė ji, - aš noriu jums padėti.
Rosas nepajėgė nuslopinti pašaipios šypsenos.
- Jūs raudonuojate.
Raudonis išliko, tačiau Sofijos skruostuose atsirado linksmos
duobutės, ji nuvožė puodynėlės dangtį ir užvarvino gintarinio
medaus ant fetrinio audinio skiautės.
- Jumis dėta, sere Rosai, aš neerzinčiau žmogaus, kuris ruo­
šiasi jus gydyti.
Rosas paklusniai nutilo, o Sofija ištiesė rankas ir ėmė segioti
jo naktinius marškinius. Kuo didesnis jo plaukuotos krūtinės
plotas atsiskleidė jai prieš akis, tuo skaisčiau švietė Sofijos
skruostai. Ji darbavosi rūpestingai, pirštais grabinėdama sagas.
Rosas girdėjo kvailai pasunkėjusį savo alsavimą. Mėgino su­
tramdyti plaučius, kurie švokštė kaip dumplės, tačiau širdis
vis tiek daužėsi pašėlusiu ritmu. Jis neprisiminė, kada pas­
tarąjį kartą jį nurengė moteris. Tai buvo neapsakomai jaudi­
nanti patirtis: tyliame kambaryje Sofija stovi pasilenkusi prie
jo, iš įstangos suraukusi antakius. Ore tvyro medaus kvapas,
sumišęs su gaiviu moterišku Sofijos aromatu.
Atsegusi paskutinę iš kaulo išdrožtą sagą Sofija nusmaukė
marškinius Rosui nuo sutvarstyto peties. Žvilgtelėjo į jo plačią
krūtinę, bet veidas liko bereikšmis. Rosui toptelėjo, gal jai labiau
patiktų vyras glotnia krūtine. Jos meilužis buvo šviesiaplaukis

114
 ledi Sofijos
mei!uiis<Zy'

ir deklamuodavo poeziją... o jis tamsus kaip šėtonas ir, velniai

griebtų, neprisimena nė vienos eilėraščio eilutės. Rosas ne­
smagiai pasimuistė, atmosfera įkaito, atrodė, tuoj pradės ki­
birkščiuoti. Užklotas dengė apatinę jo kūno dalį, bet nuo erek­
cijos vis tiek iškilo ryškus guzas, Sofija iškart jį pastebėtų, jei tik
pažvelgtų reikiama kryptimi.
Rosas išgirdo, kaip pagreitėjo Sofijos kvėpavimas, kai ji pa­
silenkė arčiau jo ieškodama užkišto tvarsčio galo. To jau buvo
per daug... švelni kvepianti moteris, lova, jis pusnuogis... Protą
užgožė stiprus vyriškas geismas. Poreikis paimti, pasisavinti,
užvaldyti buvo už viską galingesnis. Suurzgęs žemu balsu
Rosas sugriebė Sofiją už liemens ir pargriovė ant lovos.
Sofija sužiopčiojo, kai jis pasisuko ant šono ir prispaudė ją
prie čiužinio.
- Ak... sere Rosai, ką... - jos rankos pakilo jam prie krūtinės
plazdendamos kaip išsigandusio paukščio sparnai. Sofija troško
jį atstumti, tačiau bijojo paliesti sužeistą petį. - A-aš nenoriu su­
kelti jums skausmo...
- Tai nejudėkite, - dusliai paliepė jis ir nulenkė galvą.
Jis pripuolė jai prie lūpų ir godžiai įsisiurbė, kad geriau pa­
justų skonį. Iš pradžių Sofija gulėjo tarsi suparalyžiuota. Rosas
mėgavosi jos burnos karščiu, pakreipė galvą ir bučinys tapo
drėgnas, aistringas. Sofija sudejavo atsiduodama magiškiems
pojūčiams, bučiavo jį taip, tarsi būtų norėjusi praryti.
Platūs sijonai trukdė, Rosas nekantriai trūktelėjo juos į viršų
ir įspraudė koją Sofijai tarp šlaunų. Jis jautė jos pirštus sau ant
krūtinės, jie glostė tankius krūtinplaukius apčiuopdami po jais
slypinčius raumenis.,,

115
 LISA KLEYPAS

Tokia paprasta glamonė, o malonumas prilygo kone ago­

nijai. Rosas atsiplėšė Sofijai nuo lūpų ir apibėrė bučiniais kaklą,
pradėjęs nuo lomelės po ausimi judėjo link raktikaulio ir kaklo
duobutės. Sofija išsirietė po juo, jos akys buvo užmerktos, veidas
įraudęs.
- K-kas nors įeis...
- Niekas neįeis, - patikino ją Rosas svaigindamas Sofijąbuči­
niais, o jo pirštai mikliai darbavosi su suknelės sagomis. - Jeigu
kas nors artinsis, išgirsiu grindų girgždėjimą.
Sofija gulėjo sunkiai alsuodama, o Rosas praskleidė jos
suknelę ir atrišo marškinių raištelius. Didelis jo delnas, slyste­
lėjęs pro plyšį po plono muslino sluoksniu, aptiko neapsakomo
švelnumo odą ir putlią krūtį. Jis tol suko nykščiu jautrią vir­
šūnėlę, kol ši išsišovė virsdama rožiniu pumpurėliu.
Sofija įsikniaubė jam į kaklą, karštas jos alsavimas glostė odą.
- Rosai...
Iš lūpų išsprūdęs jo vardas Rosą dar labiau uždegė. Jis pa­
silenkė Sofijai prie krūties. Liežuvio galu nubrėžė drėgną ratą
palei kraštą, kur rožinis spenelis ribojasi su blyškia oda. Mažas
pumpurėlis patamsėjo, sutvirtėjo, visas Sofijos kūnas įsitempė.
Rosas neskubėdamas ėmė laižyti pačią viršūnėlę, versdamas
Sofiją kilti link jo.
- Prašau... - Sofija sunėrė rankas jam už galvos ragindama
pasilenkti. - Rosai, prašau...
- Ar nori dar?
- Taip. O taip...
Ji suinkštė, kai Rosas pasilenkė ir įtraukė spenelį į bumą. Jis
čiulpė, švelniai krimsčiojo jį dantimis, o pirštais glamonėjo kitą

116
 . / )
Ledi oofįjos
meilužis i. 7'~ '

krūtį. Sofija įsivėlė jam į plaukus, sugniaužusi vėl prisitraukė

Roso veidą prie savojo. Ji bučiavo jį su tokia aistra, tarsi visame
pasaulyje juodu būtų likę dviese. Jos rankos klaidžiojo jam
nugara tyrinėdamos plokštumas ir iškilius raumenis.
- Sofija, - per jėgą išspaudė Rosas, - kiek daug vienatvės
metų aš laukiau tavęs.
Ji žvelgė į jį pasimiglojusiomis akimis - ūmai vyzdžiai iš­
siplėtė pajutus, kad Rosas traukia į viršų jos plačius sijonus.
Jis apčiuopė Sofijos kelį, ankštą keliaraištį, prilaikantį kojinę,
muslino kelnaičių kraštą. Jo delnas nuslydo aukštyn ir aptiko
kauburėlį tarp šlaunų. Po muslinu šiugždėjo garbanėlės, Rosas
švelniai spustelėjo jas ir nukeliavo prie pilvo. Susiradęs kel­
naičių raištelius juos atlaisvino ir ranka šmurkštelėjo vidun.
Šnibždėdamas jai prie odos raminamus žodžius jis nukeliavo
pirštais prie sudrėkusio trikampio tarp kojų.
- Kaip tai nuostabu, Sofija, kaip gera... kokia tu miela. At­
siverk man. O taip...
Rosas atsargiai praskleidė pabrinkusias jos lyties klostes ir
perbraukė tarp jų pirštu. Sofija sudrebėjo ir jo ranka sustingo.
- Nebijok, aš tavęs neįskaudinsiu. Leisk man tęsti.
Jis ilgai ją bučiavo, o kai Sofija vėl atsipalaidavo, jo pirštai vėl
sugrįžo jai tarp kojų. Mergina daugiau nebesipriešino. Apibėręs
bučinukais jai lūpas Rosas nukeliavo prie ausies ir sugriebė
dantimis švelnų lezgelį.
- Aš noriu mylėtis su tavimi, - sumurmėjo jis.
Sofija įsikniaubė veidu Rosui į kaklą, o jis nepaliovė ir toliau
ranka ją glamonėti.
- Žinau, - tarė,ji ir paplūdo ašaromis.

117
 LISA KLEYPAS

Toks staigus emocijų proveržis apstulbino Rosą. Pamanęs,

kad tai iš baimės, jog ir šįkart viskas gali baigtis kaip su jos pir­
muoju meilužiu, Rosas ją apkabino ir išbučiavo sūrius ašarotus
skruostus. Ir prabilo emocijų persmelktu šaižiu balsu:
- Neverk. Ar nori dar palaukti? Viskas gerai, Sofija.
Ji prigludo prie Roso su stebėtina jėga, nedviprasmiškai
spausdamasi visu kūnu.
- Nenoriu laukti. Pamylėk mane dabar. Dabar.
šviesios garbanėlės nekantriai trynėsi jam į ranką vis labiau
jaudindamos ir Rosas nesulaikė aistringos dejonės. Jis įslydo
pirštu pro jos kūno angą, niro gilyn ir jį apgniaužė paburkę
vidiniai jos lyties raumenys. Sofija sukūkčiojo ir pasimuistė,
o tada apibėrė jam kaklą karštais drėgnais bučiniais. Rosas iš­
traukė pirštą iš švelnių klosčių tarp kojų nelaisvės, tačiau Sofija
nepatenkinta riktelėjo verždamasi prie jo.
- Nurimk, - sukuždėjo Rosas. - Būk kantri, mieloji.
- Prašau, - suinkštė Sofija. - Aš noriu tavęs. Prašau.
Kol Rosas įsitaisė virš jos, jo varpa sunkiai judėjo. Įrėmęs jos
galvutę tarp vešlių garbanėlių, širdžiai beprotiškai daužantis
krūtinėje, jis ėmė stumtis į vidų.
- Apkabink mane, - kimiai paliepė Rosas.
Staiga jis išgirdo tylius garsus, išdavikišką koridoriaus grindų
girgždėjimą, pranešantį, kad kažkas eina link jo miegamojo.
Rosą apėmė žiaurus troškimas užmušti tą žmogų, kad ir
kas jis būtų. Tiek metų laukęs pagaliau surado savo moterį,
partnerę, dabar ji kaip tik gulėjo jo lovoje. Jis nebuvo nusiteikęs
leisti, kad kas nors jiems sutrukdytų. Rosas pasivertė ant šono

118
 Ledi SoĮ
m

ir petį it durklu pervėrė skausmas. Tai išėjo į naudą, atitraukė jo

dėmesį nuo kankinamo tvinkčiojimo slėpsnose.
Sofija desperatiškai įsikabino į Rosą.
- Nesustok, nesustok, ne...
Rosas prisitraukė ją ir prispaudė lūpas prie kaktos. Kai jau
pajėgė kalbėti, jo balsas buvo pritvinkęs nevilties:
- Sofija, kažkas ateina. Durys atrakintos. Jeigu nenori, kad
tave užtiktų mano lovoje, turi išlipti iš jos.
Prireikė kelių sekundžių, kol Sofija suprato, ką jis sako. O
supratusi mirtinai išblyško. Ir ėmė ropštis lauk painiodamas!
tarp patalų ir savo suglamžytų sijonų.
Truktelėjęs užklotą ant savęs Rosas pasivertė ant pilvo. Pa­
galvė sugėrė jo piktą urzgimą. Nesėkmingai tramdydamas
geismą jis girdėjo, kaip Sofija taisosi drabužius. Tada ji pribėgo
prie prausyklės ir pernelyg energingai ėmė plautis rankas, tarsi
ruošdamasi perrišti jam žaizdą.
Pasigirdo guvus beldimas į duris ir vidun įėjo linksmai nu­
siteikęs Ernestas. Berniukas nepajuto kambaryje tvyrančios
įtampos.
- Labas rytas, sere Rosai! Eliza liepė man pasakyti, kad ne­
trukus atvažiuos jūsų motina. Liokajus ką tik perdavė nuo jos
žinutę.
- Puiku, - išspaudė Rosas pro sukąstus dantis. - Ačiū, Er­
nestai.
- Nėra už ką, sere.
Pasiuntinukas nėrė lauk iš kambario palikdamas iki galo ati­
darytas duris.
Pakėlęs galvą Rosas pažvelgė į Sofiją, ši stovėjo nusigręžusi

119
 LISA KLEYPAS

ir nė neketino atsisukti. Kai pagaliau ji liovėsi rankomis pliuš­

kenti vandenį, prabilo spoksodama į praustuvę:
- Supratau, kad bus geriau, jeigu žaizdą perrišiu, kai nusi-
prausite vonioje. Per Ernestą atsiųsiu pusryčius, o Liusė prineš
vandens į sėdimąją vonią.
- Sofija, - švelniai tarė Rosas, - prieik prie manęs.
Tačiau ji nepaisė jo prašymo ir išskubėjo, metusi per petį ausį
rėžiančiu balsu:
- Aš greitai grįšiu...
Skausmingai nusivylęs Rosas nepajėgė sulaikyti iš krūtinės
besiveržiančio liūdno juoko.
- Ką gi, eik, - tarė jis ir vėl pasidėjo galvą ant pagalvės. - Ne­
galėsi visą laiką manęs šalintis.

Įbėgusi į savo kambarį Sofija užtrenkė duris, širdis skaus­

mingai daužėsi krūtinėje.
- O Dieve, - sušnibždėjo. Tada apsvaigusi priėjo prie ne­
didelio stačiakampio veidrodžio ant tualetinio staliuko. Jos
plaukai buvo suvelti, lūpos paburkusios. Kaklas iš šono nubroz­
dintas. Smalsiai palietusi nubrozdinimą Sofija susivokė: tai sero
Roso per naktį atžėlusių barzdos šerių pėdsakas. Kaip keista,
kad jos odoje liko vyro bučinių žymė, akivaizdus ženklas, kaip
aistringai jis geidžia jos.
Atsirėmusi dilbiais į stalelio viršų Sofija užmerkė akis ir
sunkiai atsiduso. Ji dar niekada nesijautė tokia nukankinta,
kūnas degė nuo nepatenkinto geismo, o širdį skaudėjo suvokus,
kad ji - silpnavalė išdavikė. Vos Rosui ėmus bučiuoti, nieko ne­
galvodama pasidavė. Taip, ir anksčiau ji ketino tapti sero Roso

120
 Ledi Sofijos
meilužis Cy

meiluže, bet jos keršto troškimas nuslopo. Sofija nebenorėjo nu­

bausti šio vyro, kad ir kaip jis būtų to nusipelnęs. Atvirkščiai, ji
troško jį mylėti, atsiduoti jam kūnu ir siela... bet taip pražudytų
ne jį, o save pačią.

Rosui papusryčiavus ir išsimaudžius vonioje, Sofija vėl

užlipo laiptais į jo miegamąjį. Jis gulėjo lovoje ir nekantravo,
pirštais maigydamas švarią patalynę. Sofija nustebo pama­
čiusi jį drėgną ir nusiskutusį, nuo kaktos nušukuotais plaukais;
sniego baltumo pagalvės fone Roso veidas atrodė įdegęs saulėje.
Melsvai pilki naktiniai marškiniai išryškino akis: jos priminė si­
dabrinę mėnesieną.
Jis rimtai pažvelgė į Sofiją.
- Nežinau, ar ilgai tai ištversiu, - sumurmėjo jis.
Iš pradžių Sofija pamanė, kad Rosas turi omenyje tarp jų
buvusį intymumą, ir skaisčiai nuraudo. Paskui susivokė, jog jį
nervina priverstinis voliojimasis pataluose.
- Jums bus į naudą dar truputį pailsėti, - tarė ji. - Per mažai
laiko praleidžiate lovoje.
- Jūs galėtumėte tai ištaisyti.
- Turėjau omenyje miegą, - Sofija nervingai nusijuokė. - Sere
Rosai, jeigu jūs ir toliau mane trikdysite, būsiu priversta pa­
tikėti Elizai perrišti jums žaizdą.
- Ne, nedarykite to, - paprašė jis ir šyptelėjo. - Būsiu gerutis.
Rosas laikėsi žodžio ir nė nekrustelėjo, kol ji keitė jam tvarstį.
Išvydusi, kad žaizda paraudusi ir patinusi, Sofija susiraukė.
Visa laimė, jog neužpūliavo. Ji palietė Rosui kaktą: ši buvo
drėgna ir karšta.

121
 U SA KLEYPAS

- Jūs truputį karščiuojate. Kaip jaučiatės?

- Noriu keltis iš lovos ir imtis darbo.
Sofija papurtė galvą.
- Liksite čia, iki gausite daktaro Linlio leidimą. O kol kas,
man regis, turėtumėte apriboti lankytojų srautą, kad per daug
jūsų nenuvargintų.
- Gerai, - Rosas kreivai šyptelėjo. - Tai bus puikus pasiteisi­
nimas atsikratyti giminaičių, kad nesėdėtų prie mano lovos nuo
ryto iki vakaro.
- Gal reikėtų juos pavaišinti?
- Dėl Dievo meilės, nereikia. Tai juos tik ilgiau užlaikytų.
- Taip, sere.
Sofija nežiūrėjo į Rosą, tačiau jautė įdėmų jo žvilgsnį.
- Kas yra, Sofija? - tyliai paklausė jis.
Ji prisivertė nutaisyti linksmą šypseną.
- Nieko!
- Dėl to, kas neseniai atsitiko...
Dideliam Sofijos palengvėjimui, jo kalbą nutraukė žingsniai
ir gyvi balsai koridoriuje. Tarpduryje pasirodė Eliza.
- Sere Rosai, atvyko ponia Kenon ir ponas Matjus, - pranešė ji.
- Mielasis!
Pro Elizą šiugždėdama šilkais .praplaukė aukšta, liekna ži­
laplaukė moteris ir nuskubėjo prie lovos. Vilkėjo ji smaragdų
žalumo suknelę, kambaryje pasklido egzotiškas kvepalų aro­
matas. Dama ištiesė ranką ir paglostė Rosui skruostą, jai ant
pirštų sublykčiojo žiedai su brangakmeniais. Pasitraukusi į
kampą Sofija susidomėjusi stebėjo ponią Kateriną Kenon. Roso

122
 Ledi Sofijos
meilužis Cs~-^

motina nebuvo išskirtinė gražuolė, tačiau itin stilinga ir šalta­

kraujiška, tad bendras vaizdas gniaužė kvapą.
Rosas kažką sušnibždėjo motinai, ši nusijuokė ir atsisėdo ant
lovos krašto.
- Mielas vaike, maniau, kad rasiu tave išblyškusį ir nusika­
mavusį, - gyvai tarė ji. - Bet taip puikiai atrodančio aš tavęs jau
seniai nemačiau. Tik pamanyk, tu priaugai svorio... mažiausiai
penkis kilogramus! Tau tinka.
- Už tai gali padėkoti panelei Sidni, - pareiškė Rosas ir žvilgsniu
susirado Sofiją. - Prieikite... noriu pristatyti jus savo mamai.
Sofija liko stovėti kampe, tik padarė pagarbų reveransą ir
droviai nusišypsojo Katerinai.
- Sveiki, ponia Kenon.
Roso motina nužvelgė ją įdėmiu draugišku žvilgsniu.
- Kokia žavi jauna moteris, - kilstelėjusi antakį tarė ji Rosui. -
Sakyčiau, per graži dirbti Lenktojoje gatvėje.
- Tikrai, - pasigirdo pašaipus balsas iš tarpdurio. - Įdomu,
ką mano vienuolis brolelis galvojo samdydamas tokią dailutę
padėjėją?
Jaunesnysis Roso brolis Matjus stovėjo atsainia poza, su­
lenkęs koją, petimi atsirėmęs į durų staktą. Negalėjai nepa­
stebėti išorinio brolių panašumo - tamsaus gymio, aukšto ūgio,
tvirto sudėjimo. Tik Matjaus veido bruožai buvo švelnesni,
nosis mažesnė, smakras aptakesnis. Kai kurios moterys vei­
kiausiai tvirtintų, kad Matjus iš jųdviejų gražesnis, nes buvo iš­
laikęs vaikiškumo, o tai teikė papildomo žavesio. Tačiau Sofija
nusprendė, kad jis - nebrandus vyriausio brolio atspindys.

123
 U SA KLEYPAS

Rosas buvo tikras vyras: elegantiškas, gyvenimo užgrūdintas,

griežtas. O Matjus - blyški jo kopija.
Dirstelėjusi į pasipūtusį akiplėšą tarpduryje Sofija tik vos
linktelėjo galvą.
- Sveiki, pone Kenonai, - sumurmėjo ji.
Rosas susiraukė ir pamojo broliui.
- Liaukis spoksojęs, Matjau, ir eikš vidun. Kur tavo žmona?
- Vargšė Joną persišaldė ir nenorėjo tavęs užkrėsti, - įsiterpė
motina. - Ji siunčia tau linkėjimų, tikisi, kad greitai pasitaisysi.
Apėjusi kambarį palei sieną Sofija dar kartą padarė reve­
ransą.
- Paliksiu jus vienus, - tyliai tarė ji. - Prašau mane pakviesti,
jeigu ko nors prireiks, sere Rosai.

Sofijai pasišalinus, Rosas mąsliai pažvelgė į brolį. Jam ne­

patiko, kaip Matjus apie ją kalbėjo ir kokiomis akimis į ją žvelgė.
Susierzinęs pagalvojo, ar brolis kada nors liausis į kiekvieną su­
tiktą moterį žiūrėti kaip į galimą laimikį.
Matjaus žmona Joną buvo žavinga jauna moteris, tačiau jis
aiškiai neatsisakė pomėgio lakstyti paskui sijonus. Ar jis neiš­
tikimas žmonai, galėjai tik spėlioti. Jeigu jį kas nors ir prilaikė,
kad neklaidžiotų klystkeliais, tai žinojimas, jog Rosas į jo neiš­
tikimybę nenumotų ranka. Rosas tvarkė šeimos finansinius rei­
kalus ir rūpinosi jaunėlio brolio šeimos gerove. Gavęs įrodymų
apie Matjaus neištikimybę, Rosas nedvejodamas sudrausmintų
jį visomis įmanomomis priemonėmis, o pirmiausia apkarpytų
išlaidas.
- Ar seniai ji čia dirba? - pasidomėjo Matjus.

124
 Ledi Sofijos
mcitulisCS' — ^

- Maždaug du mėnesius.
- Nemanai, kad tau nederėjo samdytis šios moters? Juk su­
pranti, kąkalbės žmonės... Kadji teikia tau ir kitokias paslaugas...
- Matjau, visai nebūtina laidytis tokiomis užuominomis, -
sutrikusi papriekaištavo motina.
Matjus patenkintas išsišiepė.
- Mama, yra dalykų, kuriuos vyras supranta vos pažvelgęs
į moterį. Akivaizdu, kad po padoria panelės Sidni išvaizda sle­
piasi vulgari šliundra.
Rosui buvo sunku suvaldyti pyktį. Jis stipriai sugniaužė už­
kloto kraštą.
- Tau visada sunkiai sekėsi perprasti žmones, Matjau. Pa­
tarčiau laikyti liežuvį už dantų... ir nepamiršti, jog esi vedęs
vyras.
Matjus nepatikliai dėbtelėjo į brolį.
- Ką, velniai griebtų, tu nori tuo pasakyti?
- Noriu pasakyti, kad mano padėjėja, regis, tave labai su­
domino.
- Nė kiek! - pasipiktino Matjus. - Aš tik pasakiau...
- Liaukitės abu, tučtuojau! - pertraukė jį Katerina ir ner­
vingai nusijuokė. - Amžini jūsų ginčai mane varo į neviltį.
Rosas metė į brolį aštrų žvilgsnį.
- Aš neleisiu Matjui įžeidinėti mano šeimynykščių.
Brolis piktai dėbtelėjo į jį.
- Pasakyk, kas sieja tave su panele Sidni, kad taip narsiai
puoli jos ginti?
Nespėjus Rosui atsakyti, Katerina piktai prunkštelėjo.

125
 LISA KLEYPAS

- Matjau, kaip matau, tu tyčia stengiesi įsiutinti Rosą! Jo

santykiai su panele Sidni - ne mūsų reikalas. O dabar palauk
manęs už durų, leisk mums kelias minutes ramiai pasišnekėti.
- Su malonumu, - šiurkščiai metė Matįus. - Aš vis tiek ne­
galiu ilgai išbūti ligonio kambaryje.
Kai tik jis išėjo į koridorių, Katerina pasilenkė prie sūnaus.
- Na, Rosai, tai kas judu sieja su panele Sidni?
Rosas nusikvatojo.
- Tu ką tik sakei, kad tai ne jūsų reikalas!
- Na taip, žinoma, tačiau aš juk esu tavo mama ir turiu teisę
žinoti, ar tu kuo nors susidomėjai.
Rosas nusišypsojo matydamas nekantrų motinos smalsumą.
- Aš nieko nesakysiu.
- Rosai, - priekaištingai tarė Katerina. Tada pabalino akis
ir nusišypsojo. - Žinai, pirmą kartą po daugelio metų išgirdau
tave juokiantis. Jau maniau, kad nebemoki. Bet iš tikrųjų, mie­
lasis... Kodėl tarnaitė? Juk galėtum išsirinkti bet kurios Anglijos
aristokratų šeimos turtingą paveldėtoją.
Rosas pažvelgė motinai tiesiai į akis, jis žinojo, jog vesti savo
tarnaitę laikoma pasibaisėtinu aukštuomenės normų nepaisymu.
Nesantuokiniai meilės ryšiai su tarnaitėmis toleruojami, tačiau
džentelmenai nesituokia su moterimis iš prastuomenės. Rosui
tai nė velnio nerūpėjo. Daug metų dirbdamas teisėsaugos srityje
jis susidūrė su įvairiausiais žmonėmis, nuo karališkosios šeimos
narių iki visiškų skurdžių, ir įsitikino, kad aukštuomenės kla­
sinis sąmoningumas - gryna veidmainystė. Didikai kartais
įvykdo niekšingų nusikaltimų, o benamiai pasielgia garbingai.

126
 - Panelė Sidni yra vikonto duktė, - pasakė motinai Rosas. -
Nors man tas pats, jos tėvas galėtų būti ir skudurininkas.
Motina padarė grimasą.
- Bijau, jog dirbdamas Lenktojoje gatvėje tapai pernelyg de­
mokratiškas. - Akivaizdu, kad tai buvo ne komplimentas. - Vis
dėlto... vikonto duktė? Žinoma, galėjo būti ir blogiau.
- Tu tik spėlioji, mama, - ramiai tarė Rosas. - Aš nesakiau,
kad ketinu ją vesti.
- Bet juk ketini, - neatlyžo Katerina ir išdidžiai pridūrė: -
Motina tokius dalykus jaučia. O dabar pasakyk man, kaip jauna,
tikėtinai kilminga moteris nusprendė ieškotis darbo Lenktojoje
gatvėje?
Rosas pašaipiai išrietė antakius.
- Ar tu nesiruoši manęs paklausti apie sužeidimą?
- Prisiekiu, tau teks gydytis dar vieną žaizdą, jeigu nepapa­
sakosi daugiau apie panelę Sidni!

127
 r~ \

1
v

Roso motinai ir broliui išvykus, Sofija dar keletą valandų

neužėjo į ligonio kambarį. Rosas nekantravo negalėdamas su­
prasti, kokie darbai jai pasirodė svarbesni už jį. Per Liusę Sofija
atsiuntė jam padėklą su vakariene, perdavė vaistų ir šį bei tą
paskaityti, kad prasiblaškytų. Tačiau valgyti Rosas nenorėjo,
neturėjo apetito, be to, ėmė skaudėti galvą. Jau ir saulė nu­
sileido, kambarį užliejo prieblanda, o jis blaškėsi ir vartėsi
lovoje tvankiame kambaryje. Jam buvo nuobodu, ėmė siutas,
skaudėjo visą kūną, ypač petį. O užvis blogiausia, kad jautėsi
apleistas, atskirtas nuo visų. Niekam pasaulyje nerūpėjo prie
lovos prikaustytas ligonis. Rosas nerangiai išsinėrė iš nak­
tinių marškinių, gulėjo užsiklojęs iki juosmens ir putojo iš ap­
maudo.
Kai pagaliau aštuntą valandą pasirodė Sofija, Rosas drybsojo
ant pilvo, piktas ir išsekęs.

128
 Ledi Sofijos
meilužis C? — ^

- Sere Rosai? - Sofija padidino lempos liepsnelę. - Ar jūs

miegate? Atėjau perrišti žaizdos.
- Ne, nemiegu, - burbtelėjo jis. - Man karšta, skauda petį, be
to, jau atsibodo gulėti šioje prakeiktoje lovoje.
Ji pasilenkė ir pridėjo delną Rosui prie keiktos.
- Dar karščiuojate. O dabar leiskite jus atversti ant nugaros.
Nieko keista, kad skauda petį, juk gulite jį prispaudęs.
Grakščiomis, bet stipriomis rankomis Sofija padėjo jam pasi­
kelti. Piktai urgzdamas Rosas apsivertė, užklotas nuslydo jam
iki klubų. Pakišusi ranką po sprandu Sofija priglaudė jam prie
lūpų stiklinę ir Rosas nurijo kelis didelius gurkšnius Šalto sal­
dinto miežių nuoviro. Gaivus Sofijos kvapas prasismelkė per
tvarkų kambario orą.
- Kas uždarė langus? - paklausė ji.
- Mama. Ji sako, kad karščiuojant negalima gulėti prie atviro
lango.
- Nemanau, kad nakties oras jums pakenks.
Sofija atidarė langą ir įleido gaivaus vėjelio.
Atsirėmęs į pagalves Rosas mėgavosi iš lauko plūstančia vėsa.
- Nesimatėme visą dieną, - ūmai tarė jis. Tada užsitraukė
užklotą iki krūtinės. Kažin ar ji suprato, kad jis lovoje guli
nuogas? - Ką veikei?
- Mes su merginomis išvalėme virtuvėje krosnį, sutepėme
juodu tepalu geležines dalis, paskui skalbėme, lopėme, adėme.
Po pietų mudvi su Eliza virėme serbentų uogienę.
- Rytoj virtuvėje tegul darbuojasi Eliza. Tu pabūsi su ma­
nimi.

129
 LISA KLEYPAS

- Žinoma, sere, - sumurmėjo Sofija šypsodamasi dėl jo griežto

tono. - Jeigu norėjote mano draugijos, reikėjo tik pakviesti.
Kol Sofija perrišo žaizdą, Rosas raukėsi, tačiau tylėjo. Skausmą
malšino romus Sofijos veidas, tamsios blakstienos, užstojančios
mėlynas akis, kai ji susikaupusi dirbo savo darbą. Prisiminus
aistringą jos atsaką į jo glamones Rosą užliejo džiugesys. Nors
kupina baimių, Sofija būtų leidusi jam ją pamylėti. Dabar jos
nespaus, jam reikia sustiprėti. Bet tada... o, tada...
Užrišusi tvarstį Sofija pamerkė skudurėlį į dubenį su vandeniu.
- Nėra jokių pūliavimo ženklų, - tarė ji gręždama skudurą. -
Man atrodo, kad žaizda puikiai gyja. Karštis veikiausiai tuoj
nukris, tada pasijusite geriau.
Vėsiu skuduru ji perbraukė per įkaitusį Roso veidą, nu­
šluostė kaktą. Drungnas vėjelis nuo lango glostė drėgną odą ir
Rosas suvirpėjo iš malonumo.
- Šalta? - švelniu balsu pasiteiravo Sofija.
Rosas papurtė galvą, tačiau neatsimerkė.
- Ne, - sušnibždėjo jis. - Nesustok. Man taip gera.
Sofija vėl sudrėkino skudurėlį. Vėsai glostant kaklą ir krūtinę
Rosas tyliai atsiduso. Kada pastarąjį kartą kas nors šitaip juo
rūpinosi? Rosas neprisiminė. Apimtas dėkingumo jis klausėsi
smagaus Sofijos niūniavimo.
- Ar moki šios dainos žodžius? - mieguistai paklausė jis.
- Ne visus.
- Padainuok.
- Mano balsas nėra ypatingas, - spyriojosi Sofija. - Jeigu ti­
kitės, kad bus gražu, labai nusivilsite.

130
 Ledi Sofijos
m eilužč.iy'—1

Rosas sugriebė laibus jos pirštus sau ant krūtinės.

- Tu manęs niekada nenuvilsi.
Sofija ilgai tylėjo, jos pirštai ramiai gulėjo Roso saujoje. Pa­
galiau ji uždainavo melodingu raminamai tyliu balsu:

„Kai surasiu savo tikrąją meilę ir džiaugsmą,

Maloniai pasveikinsiu jį dieną ir naktį;
Tada varpeliai skambės,
Tada būgneliai dundės
Sveikindami mano tikrąją meilę..."

Sofija nutilo ir Rosas atsimerkęs pamatė jos liūdną veidą,

tarsi ji apgailėtų savo sudaužytą širdį. Pavydas ir nerimas įsi­
rangę į krūtinę, Rosas stengėsi sugalvoti, kaip atitraukti ją nuo
graudulingų prisiminimų.
- Tu teisi, - tarė jis. - Tavo balsas nėra ypatingas. - Pamatęs,
kad ji nutaisė grėsmingą veidą, Rosas nusišypsojo ir pridūrė: -
Tačiau man jis labai patinka.
Sofija priglaudė jam prie kaktos drėgną skudurėlį.
- Dabar jūsų eilė mane pralinksminti, - išdykėliškai tarė ji. -
Galite pradėti.
- Aš nesugebu dainuoti.
- Hmm. Aš ir nesitikėjau, kad sugebate, kai jūsų toks balsas.
- O kuo blogas mano balsas?
- Jis gergždžiantis. Neverta tikėtis, kad uždainuosite auk­
siniu baritonu. - Pamačiusi Roso nepasitenkinimą Sofija
tyliai nusijuokė. Tadą pakišo ranką jam po galva ir kilstelėjusi

131
 LISA KLEYPAS

priglaudė prie lūpų stiklinę su miežių nuoviru. - štai, gurkšte­

lėkite dar truputį.
Rosas išsiviepė, tačiau nurijo gurkšnį glitaus skystimo.
- Jau seniai negėriau miežių nuoviro, - prisipažino jis.
- Eliza sakė, kad jūs niekada nesergate. - Sofija padėjo sti­
klinę į šalį. - Tiesą sakant, policininkai stebisi, jog jus sužeidė.
Atrodo, jie įsitikinę: kulkos turi atšokti nuo jūsų kaip lietaus
lašai nuo akmens.
Rosas liūdnai nusišypsojo.
- Niekada nesakiau, kad esu antžmogis.
- Tačiau jie jus tokiu laiko. - Sofija įdėmiai žvelgė į jį. - Be
žmogiškųjų poreikių ir silpnybių. Nesužeidžiamu.
Juodu tylėjo žiūrėdami vienas kitam į akis ir Rosas staiga
susivokė, jog taip ji uždavė jam klausimą.
- Aš toks nesu, - pagaliau tarė jis. - Turiu poreikių. Ir silpnybių.
Sofija nuleido akis į užklotą ir rūpestingai ištiesino raukšlę.
- Tačiau jūs joms nepasiduodate.
Rosas sugriebė jos pirštus ir suspaudęs perbraukė nykščiu
per trumpai nukirptus nagus.
- Ką tu nori sužinoti, Sofija?
Jos blakstienos pakilo.
- Kodėl nevedėte po žmonos mirties? Juk praėjo daug laiko.
O jūs dar palyginti jaunas.
- Palyginti? - pakartojo Rosas suraukęs antakius.
Sofija nusišypsojo.
- Pasakykite, kodėl jus vadina Lenktosios gatvės vienuoliu,
nors lengvai galėtumėte susirasti tinkamą moterį ir vesti?

132
 Ledi Sofijos
mcituzis<~y' !

- Nenorėjau vesti antrą kartą. Man buvo gerai ir vienam.

- Ar mylėjote savo žmoną? - pasiteiravo Sofija.
- Eleonorą buvo lengva mylėti. - Rosas pamėgino prisiminti,
kaip jo žmona atrodė, jos subtilų išblyškusį veidą, šviesius šil­
kinius plaukus. Tačiau atrodė, kad pažinojo ją kitame gyvenime.
Nustebo supratęs, jog galvoja apie ją kaip apie bekūnę būtybę. -
Ji buvo daili... protinga... labai miela. Niekada su niekuo ne­
kalbėdavo šiurkščiai. - Jis nusišypsojo užlietas prisiminimų. -
Eleonora nemėgo keikūnų. Jai teko gerokai paplušėti, kol at­
pratino mane nuo įpročio keiktis.
- Tikriausiai ji buvo ypatinga moteris.
- Taip, - sutiko Rosas. - Tačiau fiziškai labai silpna... ne­
įprastai gležna. Tiesą sakant, Eleonoros tėvai nenorėjo, kad ji
ištekėtų.
- Nenorėjo? Kodėl?
- Eleonora buvo silpnos sveikatos. Vieną rudens popietę iš­
sivežiau ją į parką pasivažinėti, ji persišaldė ir visą savaitę pra­
leido lovoje. IŠ prigimties ji buvo gležna. Eleonoros tėvai ne­
rimavo, jog ją vargins santuokinio gyvenimo prievolės, kad ir
kaip aš rūpinčiausi savo žmona. Bijojo, jog nėštumas gali ją pra­
žudyti. - Rosas patylėjo ir tęsė kaltės persmelktu balsu: - Man
pavyko juos įtikinti, kad sugebėsiu apsaugoti Eleonorą ir jai
nieko bloga nenutiks. - Rosas nepažvelgė į Sofiją, kai ji apvertė
skudurėlį vėsiąja puse jam ant kaktos. - Beveik ketverius metus
mudu buvome laimingi. Eleonora nepastojo ir mes manėme,
jog ji nevaisinga. Tiesą sakant, man tai teikė palengvėjimo.
- Jūs nenorėjote turėti vaikų?

133
 LISA KLEYPAS

- Man tai nerūpėjo. Norėjau vienintelio dalyko: kad

Eleonora būtų sveika. Tačiau vieną dieną ji man pasisakė esanti
nėščia. Labai dėl to džiaugėsi. Sakė dar niekada nesijautusi taip
puikiai. Aš patikėjau, jog jai ir kūdikiui viskas bus gerai.
Rosas nutilo, skausmas užgniaužė jam gerklę. Kalbėti apie
Eleonorą, nuplėšti uždangą nuo asmeninio gyvenimo buvo ne­
pakeliamai sunku. Tačiau jis nenorėjo savo praeities slėpti nuo
Sofijos.
- Kas atsitiko? - sušnibždėjo mergina.
Rosui atrodė, kad kažkas atsivėrė galvoje. Geležinė savi­
tvarda apleido ir jis ėmė pasakoti apie tai, ko dar niekam nebuvo
atskleidęs... atrodė neįmanoma ką nors slėpti nuo Sofijos.
- Kai Eleonorai prasidėjo gimdymo skausmai, aš supratau,
jog kažkas negerai. Eleonora negalėjo ištverti skausmo. Ji labai
nusilpo, nebepajėgė stangintis. Gimdymas truko dvidešimt
keturias valandas, o kitą dieną... Viešpatie, tai buvo praga­
riškas košmaras. Iškviečiau dar kelis gydytojus, jie susiginčijo,
ką daryti su mano žmona. Ji kentėjo siaubingus skausmus...
maldavo manęs jai padėti. Aš turėjau ką nors daryti. Turėjau. -
Rosas susivokė, kad laiko kietai suspaudęs kumščius, tik tada,
kai Sofija švelniai patrynė juos delnais, padėdama atpalai­
duoti raumenis. - Dėl vieno dalyko gydytojai sutarė: kūdikis
per didelis. Privalėjau rinktis... Žinoma, liepiau jiems gelbėti
Eleonorą... tačiau tai reiškė, jog turės... - jis nutilo sulaikęs
kvapą. Nepakako jėgų pasakyti, ką jie tada padarė. Ir žodžių
pritrūko. - Buvo daug kraujo. Eleonora klykė, maldavo juos
sustabdyti. Ji norėjo numirti, kad tik kūdikis gyventų, bet aš

134
 Ledi Sofijos
meilužis C ' ^

negalėjau leisti jai išeiti. Ir taip jie abu... - Rosas nutilo ir pa­
mėgino išlyginti trūksmingą kvėpavimą.
Sofija sėdėjo sustingusi, neištarė nė garso. Rosui toptelėjo,
jog jis per daug atviras ir ji juo pasibjaurėjo. Veikiausiai pa­
kraupo iš siaubo.
- Aš padariau klaidą, pasirinkau neteisingai, - tyliai tarė
jis. - Todėl jie abu mirė.
Kambario vėsa, kuria jis neseniai mėgavosi, dabar privertė
Rosą sudrebėti. Jis jautėsi sustingęs, ligotas, sušalęs.
Nuėmusi vėsų skudurėlį nuo kaktos Sofija paglostė Rosui
veidą.
- Jūs dėl to nekaltas, - tarė ji. - Aišku, ir pats tai žinote.
Ji tikrai nieko nesuprato. Rosas dar kartą pamėgino atskleisti
jai savo savanaudiškumo gelmes:
- Aš neturėjau vesti Eleonoros. Jeigu būčiau palikęs ją ra­
mybėje, ji ir dabar būtų gyva.
- Na, tai dar neaišku. Net jei ir taip, koks būtų buvęs jos gy­
venimas visus tuos metus? Gyventų it kalėjime, atskirta nuo
pasaulio, nepatenkinta, nemylima. - Sofija užtraukė apklotą
Rosui aukščiau ant krūtinės ir nuėjo paimti vilnonės antklodės
nuo viršutinės spintos lentynos. Šiltai jį apklosčiusi vėl įsi­
taisė savo vietoje prie lovos. - Jūs nevertėte Eleonoros tekėti.
Esu įsitikinusi: ji žinojo, kuo rizikuoja. Tačiau Eleonorai atrodė
verta rizikuoti, o per jūsų santuokos metus ji jautėsi laiminga ir
mylima. Gyveno taip, kaip troško. Ir tikrai nenorėtų, kad kaltin­
tumėte save už tai, kas atsitiko.
- Gal ji manęs ir nekaltintų, - šiurkščiai metė Rosas. - Bet
žinau: dėl to kaltas tik aš.

135
 LISA KLEYPAS

- Suprantama, kaipgi kitaip, - nusišaipė Sofija. - Atrodo,

jaučiatės esąs visagalis, visa, kas gera ir kas bloga, priklauso
nuo jūsų. Kaip sunku jums turėtų būti susitaikyti, kad kai kurie
dalykai pasaulyje vyksta savaime, jų neįmanoma paveikti.
Švelni Sofijos pašaipa keistai ramino. Žvelgiant jai į akis
Rosą užplūdo palengvėjimas. Jam tai nepatiko, tačiau negalėjo
atsikratyti šio jausmo.
- Galų gale, jūs juk tik vyras, - pridūrė Sofija. - Ne kokia
nors dieviška būtybė.
Tik vyras.
Aišku, jis tai žinojo. Bet iki pat dabar gerai nesuprato, kokių
milžiniškų pastangų reikėjo stengiantis įrodyti, kad yra prie­
šingai. Jis darė viską, kas žmogui įmanoma, ir beveik įtikino
kitus esąs nepažeidžiamas. Dirbant tokį darbą kaip jo tai neiš­
vengiama. Žmonės norėjo Lenktosios gatvės magistratų teismo
vyriausiąjį magistratą laikyti visagaliu, jiems buvo patogu
galvoti, kad tada, kai jie naktį ilsisi savo lovose, jis be atvangos
triūsia saugodamas jų ramų miegą. Todėl Rosas daugybę metų
gyveno užsisklendęs. Niekas jo gerai nepažinojo ir nesuprato. Ir
štai dabar pirmą kartą gyvenime jis sutiko žmogų, nežiūrintį į jį
su pagarbia baime. Sofija laiko jį tokiu pat vyru kaip kiti.
Sofija atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį: sutvarkė prau­
simosi reikmenis ant prausyklės, surinko išmėtytus rankš­
luosčius, skudurėlius ir sulanksčiusi sudėjo į krūvelę. Rosas
įdėmiai stebėjo ją it grobuonis ir mąstė, ką darys su ja atgavęs
jėgas. Aišku, ji neįtarė, kur link pakrypo jo mintys, nes nebūtų
buvusi tokia rami.
 - Koks siaubingas ligonis! - šūktelėjo Sofija pamačiusi, kad
Rosas jau atsikėlęs ir apsirengęs. - Daktaras Linlis sakė, kad tu­
rėtumėte dar bent vieną dieną praleisti lovoje.
- Jis ne viską žino, - atšovė Rosas aūdamasis batus.
- Jūs taip pat! - Suirzusi ir sunerimusi ji stebėjo, kaip Rosas
prieina prie komodos ir išsiima iš viršutinio stalčiaus ka­
klaskarę. - Ką ruošiatės daryti?
- Kokiai valandai nueisiu į darbą.
- Net neabejoju, kad dirbsite visą dieną!
Per tas keturias dienas, kai Rosą pašovė, darėsi vis sunkiau
išlaikyti jį lovoje. Žaizda gijo, jis atgavo jėgas ir veržėsi vėl pa­
sinerti į pasiutėlišką darbo tempą. Norėdama apraminti Sofija
atnešė jam iŠ kabineto kelias šūsnis dokumentų; gulėdamas
lovoje arba įsitaisęs krėsle prie židinio jis diktavo, o ji jo mintis
užrašė ant popieriaus. Ji tiekė jam maistą ir valandų valandas

137
 U S A KLEYPAS

garsiai skaitė. Rosui prisnūdus, Sofija dažnai jį stebėdavo įsidė­

mėdama kiekvieną miego sušvelninto veido bruožą, ant kaktos
užkritusią garbaną, atsipalaidavusią burnos liniją.
Sofijai jau buvo pažįstamas Roso kvapas, ji žinojo, kaip juda
gerklė jam geriant kavą, kokie kieti jo raumenys, kuriuos liečia
perrišdama žaizdą. Koks šiurkštus būna jo neskustas veidas.
Kaip jis staiga užgniaužia juoką, tarsi būtų neįpratęs leisti tokių
garsų. Kaip jo plaukai krinta netvarkingomis bangomis, kol
dar būna nesusišukavęs iš ryto. Kaip jis nustebina ją bučiniais,
kai ji pasilenkia paimti padėklo arba pataisyti jam už nugaros
pagalvių... aistringais saldžiais nuvogtais bučiniais, kuriais api­
beria čiupęs ją į glėbį.
Užuot Rosą atstūmusi, ji noriai pasiduodavo.
Sofijos gėdai, ji pradėjo sapnuoti nepadorius sapnus. Vieną
naktį sapnavo, kad nuoga įsiropščia pas Rosą į lovą ir priglunda
prie jo visu kūnu. O atsibudusi pamatė, jog patalynė drėgna
nuo prakaito, jos širdis daužėsi kaip pašėlusi, o vietelę tarp kojų
net gėlė iš susijaudinimo. Pirmą kartą gyvenime ji palietė pirštu
tvinkčiojantį pumpurėlį ir spustelėjo. Užplūdo neapsakomas
malonumas, ji įsivaizdavo, kad ją liečia Rosas: čiulpia apžiojęs
spenelį, o pirštais mikliai darbuojasi jai tarp šlaunų. Apimta
kaltės ir gėdos ji nesiliovė savęs glamonėjusi, ir kuo ilgiau tai
darė, tuo labiau stiprėjo malonumas, kol galiausiai ją užliejo
karščio banga, o iš lūpų išsiveržė virpanti aimana.
Sofija apsivertė ant pilvo ir gulėjo apsvaigusi ir sutrikusi.
Karštis atslūgo, kūnas maloniai apsunko, o galvoje sukosi mintis,
kaip rytoj ji išdrįs pažvelgti Rosui į akis. Iki šiol ji dar nebuvo pa­
tyrusi tokio stipraus fizinio potraukio, tai kėlė jai nerimą.

138
 Ledi Sofijos

Sofija Rosui jautė ne tik stiprų kūnišką geismą, bet ir sim­

patiją. Ją žavėjo jo būdo keistybės. Susidūręs su nemalonia už­
duotimi jis nemėgindavo jos išvengti, atvirkščiai, imdavosi su
dviguba energija. Pareiga jam buvo svarbesnė už viską. Jeigu
dėl savo pavaldinių gerovės jam būtų liepę nešioti ašutinę,
Rosas, be abejo, taip ir būtų padaręs.
Jai kėlė juoką, kad Rosas, nors nemeluodavo, tiesą mėgdavo
pateikti jam palankioje šviesoje. Tarkim, jeigu pasitaikydavo pa­
kelti balsą, paskui tvirtindavo ne šaukęs, o kalbėjęs išraiškingai.
Neigė esąs užsispyręs, tikino tiesiog turintis tvirtą nuomonę.
Ir ne valdingas jis, o ryžtingas. Iš tokių jo kalbų Sofija atvirai
juokėsi, jai buvo smagu matyti, kad tai jį trikdo, Rosas neži­
nodavo, kaip į jos pašaipas reaguoti. Jis buvo ne iš tų žmonių,
kuriuos kiti drįstų erzinti, tačiau jos pasišaipymai jam, regis,
slapčiomis patiko.
Jiedviem kalbantis tyliais vakarais Sofija papasakojo Rosui
savo vaikystės prisiminimų nuotrupų: kaip jausdavosi, kai tėtis
ateidavo pabučiuoti jos prieš miegą ir jo ūsai pakutendavo jai
veidą... kaip visa šeima iškylaudavo... kokias pasakas mama jai
skaitydavo. Kaip kartą ji su jaunesniu broliu įpylė vandens į
mamos veido pudrą ir žaidė su ta košele, o už tai buvo nubausti
ir be vakarienės nuvaryti miegoti.
Sofija stengėsi per daug neatvirauti, bet Rosas kažkaip mokėjo
išpešti iš jos ir daugiau prisiminimų. Nespėjusi nė gerai susivokti
ji jau pasakojo jam apie tuos mėnesius po tėvų mirties, kai juodu
su Džonu siautėjo po kaimą.
„Mes buvome tikri nevidonai, - prisipažino Sofija. Ji sė­
dėjo ant kėdės prie lovos susikėlusi kojas ir apsivijusi jas

139
 LISA KLEYPAS

rankomis. - Krėtėme bjaurias išdaigas, lindome į parduotuves

ir namus, vogėme..."
Ji pasitrynė kaktą stengdamasi nuslopinti tvinksintį skausmą.
„Ką vogėte?"
„Dažniausiai imdavome maistą. Mes visą laiką jautėmės
alkani. Šeimos, linkusios mums padėti, pačios buvo netur­
tingos. O kai mudviejų elgesys tapo nebepakenčiamas, jie nuo
mūsų nusigręžė. - Sofija dar stipriau apglėbė kelius. - Aš dėl to
kalta. Džonas buvo mažas ir nieko nesuprato, mano elgesys ne­
dovanotinas. Turėjau jį pamokyti gerai elgtis, juo pasirūpinti..."
„Tu pati buvai dar vaikas, - Rosas kalbėjo rūpestingai rink­
damas žodžius, tarsi suprasdamas, kokia sunki kaltės našta
slegia jai pečius. - Tai ne tavo kaltė."
Sofija liūdnai nusišypsojo, aiškiai nepritardama tokiai jo
nuomonei.
„Sofija, kas nutiko, kad Džonas mirė?" - tyliai pasiteiravo Rosas.
Ji įsitempė, atrodė, jog stengiasi atsispirti pagundai papa­
sakoti jam tiesą. Tylus Švelnus Roso balsas prašė rakto nuo
jos sielos. Bet jeigu duos Rosui tai, ko prašo, jis paniekins ją,
nubaus, ji bus neverta nė sudilusio skatiko.
Užuot atsakiusi, Sofija nusijuokė nelygiu juoku ir atsipra­
šiusi išėjo iš kambario.

Rosas išsitraukė iš viršutinio komodos stalčiaus tamsią

šilkinę kaklaskarę, o Sofija buvo priversta sugrįžti į tikrovę. Tai,
kad jis savavališkai nusprendė keltis iš ligos patalo, merginą su­
erzino ir suteikė energijos.

140
 - Jūs pervargsite ir apalpsite, - perspėjo ji. - Nesitikėkite, kad
aš užjausiu. Turėtumėte labiau paisyti gydytojo nurodymo ilsėtis!
Atsistojęs priešais veidrodį ir iš įstangos suraukęs antakius
Rosas rišosi kaklaskarę.
- Aš nesiruošiu alpti, - ramiai pareiškė jis. - Privalau išeiti
iŠšio kambario, antraip išprotėsiu. - Sidabriškos jo akys sutiko
jos žvilgsnį veidrodyje. - Tu galėtum priversti mane vėl grįžti į
lovą, bet nemanau, kad dabar esi tam pasirengusi.
Droviai nuraudusi Sofija iškart nusuko žvilgsnį. Kokie artimi
juodu tapo, jei Rosas atvirai prisipažįsta jos geidžiantis.
- Jums reikia bent jau papusryčiauti, - tarė ji. - Einu į virtuvę,
pažiūrėsiu, ar Eliza išvirė kavos.
- Ačiū, - padėkojo Rosas ir šyptelėjęs mikliai baigė rištis ka­
klaskarę.
Vėliau tą rytą Sofija raštinėje tvarkė dokumentus, o Rosas
savo kabinete kalbėjosi su interesantais. Dėdama popierius į
tvarkingą šūsnį Sofija liūdnai atsiduso. Jau pirmą darbo Lenk­
tojoje gatvėje mėnesį ji ėmė rinkti informaciją, kuri, jos manymu,
galėjo pakenkti vyriausiajam magistratui ir jo pavaldiniams.
Daugiausia tai buvo smulkios policininkų ir konsteblių klaidos,
nuo procedūrinių riktu iki blogai surinktų įkalčių. Rosas už
tokius prasižengimus buvo linkęs savo vyrus drausminti asme­
niškai, nes viešajai įstaigai mažiausiai reikėjo viešo skandalo,
galinčio ją sužlugdyti.
Sofija suprato, kad norint pakenkti Rosui ir jo policijos
būriui reikia daug daugiau informacijos. Deja, per pastarąsias
tris savaites ji nė kiek nepasistūmėjo link tikslo. Nors ir labai
save smerkė, siekti keršto jai neleido širdis. Sofija nebenorėjo

141
 LISA KLEYPAS

pakenkti Rosui. Niekino save, tačiau nepajėgė prisiversti iš­

duoti jo pasitikėjimą. Kad ir stengėsi vengti Roso, jis vis labiau
jai rūpėjo. Tai reiškė, kad už jos vargšo brolio mirtį nebus atsi­
teista ir trumpas jo gyvenimas liks beprasmis.
Ji paniurusi sklaidė bylą, kai staiga pasirodė Ernestas.
- Panele Sidni, seras Rosas jus kviečia.
Sunerimusi Sofija pažvelgė į pasiuntinuką.
- Kokiu reikalu?
- Aš nežinau, panele.
- Kur yra seras Rosas? Ar jis gerai jaučiasi?
- Jis savo kabinete, panele, - pasakė berniukas ir nuskubėjo
vykdyti kitų nurodymų.
Baimė sugniaužė Sofijai paširdžius pagalvojus, kad jam
bloga. Gal už ko nors užkliuvo ir žaizda vėl ėmė kraujuoti arba
pakilo temperatūra, o gal pervargo... Ji bėgte leidosi į jo ka­
binetą, nekreipdama dėmesio į sunerimusius teismo advokatų
ir raštininkų veidus skuodė pro juos siauru koridoriumi.
Vyriausiojo magistrato kabineto durys buvo atvertos. Sofija
greitu žingsniu peržengė per slenkstį. Rosas sėdėjo prie savo
darbo stalo, atrodė išblyškęs ir kiek pavargęs, jis iškart pakėlė
akis į Sofiją.
- Sofiją, kas...
- Aš žinojau, kad jums dar per anksti imtis darbo! - sušuko ji
priėjusi arčiau. Ir impulsyviai priglaudė delną jam prie kaktos,
tada suėmė skruostus. - Jūs karščiuojate? Kas atsitiko? Ar
žaizda vėl ėmė kraujuoti? O gal...
- Sofija, - pertraukė ją Rosas ir uždėjo jai ant rankų didžiules
plaštakas. Jo lūpose nušvito raminama šypsena. - Man viskas
gerai. Nėra dėl ko nerimauti.

142
 Ledi Sofijos
meilužisC

Ji iš arti įdėmiai žvelgė į jį norėdama įsitikinti, kad tai tiesa.

- Tai kodėl mane kvietėte? - sutrikusi paklausė.
Rosas nukreipė žvilgsnį į kažką jai už nugaros. Apimta
siaubo Sofija susivokė, kad jie ne vieni. Pasisukusi išvydo serą
Grantą sėdintį dideliame lankytojų krėsle. Jis žiūrėjo į juodu
su nepatikliu susidomėjimu. Sofija greitai nuleido rankas prie
šonų ir iš nevilties užsimerkė.
- Atsiprašau, - sumurmėjo ji visa širdimi trokšdama tapti ne­
matoma. -Aš... aš peržengiau ribas, sere Rosai. Labai atsiprašau.
Jis nusišypsojo matydamas jos sutrikimą ir kreipėsi į serą
Grantą:
- Morganai, man reikia su panele Sidni kai ką aptarti.
- Akivaizdu, - abejingai tarė Morganas. Jis pakilo iš krėslo
ir linktelėjo sužaibavęs žaliomis akimis. Durys užsivėrė jam už
nugaros.
Sofija užsidengė delnais nuraudus} veidą.
- Ak, ką jis dabar apie mane galvoja? - prasiskverbė jos
balsas pro sustingusius pirštus.
Rosas apėjo aplink stalą ir sustojo priešais ją.
- Nė kiek neabejoju, jog jis laiko tave malonia ir rūpestinga
moterimi.
- Atsiprašau, - pakartojo Sofija, - aš nepastebėjau sero
Granto. Nebūčiau taip puolusi prie jūsų, nebūčiau... Tai todėl,
kad įpratau...
- Mane liesti?
Sofija susigūžė iš nesmagumo.
- Aš pradėjau elgtis su jumis per daug familiariai. Dabar, kai
jau pasveikote, reikia grįžti prie ankstesnių įpročių.

143
 LISA KLEYPAS

- Tikiuosi, tu to nepadarysi, - tyliai tarė Rosas. - Man pa­

tinka tavo familiarumas, Sofija. - Jis norėjo Sofiją apkabinti,
tačiau ji skubiai žengė atatupsta.
- Kodėl kvietėte mane? - nežiūrėdama į Rosą paklausė ji pri­
slopintu balsu.
Jis ilgokai tylėjo prieš atsakydamas.
- Ką tik gavau žinią nuo motinos, ji tikina, kad jos namus
ištiko siaubinga krizė.
- Tikiuosi, niekas nesusirgo?
- Bijau, jog tas reikalas daug rimtesnis už ligą, - pašaipiai
tarė Rosas. - Tai susiję su pokyliu, kurį mano motina rengia se­
nelio gimtadienio proga.
Sofija apstulbusi spoksojo Rosui į veidą.
- Pasirodo, staiga ištekėjo motinos namų šeimininkė ponia
Bridžvel. Ji susitikinėjo su kariuomenės seržantu. Sužinojęs,
kad pulkas netrukus bus perkeltas į Airiją, seržantas jai pasi­
piršo. Suprantama, ponia Bridžvel nori lydėti savo vyrą į naują
paskyrimo vietą. Mano šeima linki jai sėkmės, tik bėda, kad ji iš­
vyksta įpusėjus senelio devyniasdešimtojo gimtadienio šventės
parengiamiesiems darbams.
- O varge. Kada tas pokylis?
- Maždaug po savaitės.
- O varge, - pakartojo Sofija prisiminusi, kad tada, kai dirbo
dideliame dvare Šropšyro grafystėje, tokie renginiai būdavo
skrupulingai suplanuojami, o planai nepriekaištingai įgyven­
dinami. Maistas, gėlės, svečių apgyvendinimas... darbo siau­
bingai daug. Sofija pajuto užuojautą tarnams, iš kurių bus rei­
kalaujama, kad pokylis praeitų sklandžiai.

144
 Ledi Sofijos
meilužisLs

- Kas padės poniai Kenon surengti iškilmes?

- Tu, - susiraukęs burbtelėjo Rosas. - Ji pageidauja tavęs.
Prie durų jau laukia šeimos karieta. Jeigu nori, gali nedelsdama
vykti į Berkšyrą.
- Aš? - apstulbo Sofija. - Manau, jūsų motina turėtų ką nors
kitą pasisamdyti į ponios Bridžvel vietą!
- Motina neketina to daryti. Ji prašo tavo pagalbos.
- Aš negaliu! Norėjau pasakyti, kad neturiu tokio darbo pa­
tirties.
- Tau puikiai sekasi vadovauti mano tarnams.
- Trims tarnams, - susijaudinusi priminė jam Sofija. - O
ponia Kenon jų turi daugybę.
- Apie penkiasdešimt, - mestelėjo Rosas tyčia nerūpestingai,
tarsi tai būtų nereikšminga smulkmena.
- Penkiasdešimt! Aš negaliu vadovauti penkiasdešimčiai tarnų!
Neabejoju, kad pavyktų surasti tinkamesnį už mane žmogų.
- Jeigu ponios Bridžvel sprendimas išvykti nebūtų buvęs
toks skubotas, veikiausiai į jos vietą jie būtų ką nors suradę.
Deja, dabar jau nieko neįmanoma pakeisti ir mano motina deda
į tave didžiausias viltis.
- Ką gi, man jos gaila, - nuoširdžiai tarė Sofija.
Ūmai Rosas nusijuokė.
- Tai juk tik pokylis, Sofija. Jeigu jis praeis gerai, net nea­
bejoju, kad visus nuopelnus prisiims mano motina. O jei nepa­
siseks, sakysime, jog taip nutiko dėl skuboto ponios Bridžvel
išvykimo. Tau nėra ko nerimauti.
- O kaip jūs? Kas pasirūpins jumis ir prižiūrės namus, kol
manęs nebus?

145
 LISA KLEYPAS

Rosas ištiesė ranką ir palietė pirštais baltą tamsiai mėlynos

jos suknelės apykaklę, krumpliais brūkštelėjo per jautrią pa­
smakrės odą.
- Atrodo, turėsiu išsiversti be tavęs, - jo balsas nuskambėjo
tyliai, intymiai. - Jaučiu, kad ta savaitė man prailgs.
Stovėdama šalia Roso Sofija užuodė stiproką jo skutimosi
muilo kvapą, lengvą kavos dvelksmą iš burnos.
- Ar ten bus visa jūsų šeima? - pasiteiravo ji. - Brolis su
žmona taip pat?
Sofijai aiškiai buvo nemaloni mintis, jog ji atsidurs po vienu
stogu su Matjumi.
- Abejoju. Matjus ir Joną labiau vertina miestiško gyvenimo
malonumus... kaime jiems per daug ramu. Tikiuosi, kad jie pa­
lauks iki savaitgalio ir atvyks drauge su kitais svečiais.
Sofija kurį laiką mąstė. Ko gero, jai nepavyks mandagiai at­
sisakyti Roso motinos pasiūlymo. Prislėgta minčių apie jos lau­
kiančią darbų naštą mergina sunkiai atsiduso.
- Važiuosiu, - tarė ji trumpai ir aiškiai. - Padarysiu viską,
kas mano jėgoms, kad jūsų senelio gimtadienio pokylis būtų
šaunus.
- Dėkoju.
Roso delnas slystelėjo jai ant sprando, pirštai apčiuopė į
kuodą susuktą kasą. Aptikęs kelias išsipešusias garbanas ėmė
žaisti su jomis.
Sofija trūksmingai atsiduso.
- Eisiu susikrauti daiktų.
Jis nykščiu iš lėto nubrėžė ratą jai ant kaklo iš šono.
- Nejaugi atsisveikindama manęs nepabučiuosi?

146
 Ledi Sofijos
meilužis

Ji apsilaižė perdžiūvusias lūpas.

- Nemanau, kad turėtume... tai daryti. Mums nedera taip
elgtis. Mudu laikinai išsiskiriame, tad galėsime bendrauti taip
kaip anksčiau, kai...
- Ar tau nepatinka bučiuotis su manimi?
Rosas ėmė vynioti ant piršto išsilaisvinusiąjos plaukų sruogą.
- Tai nesvarbu, - išgirdo Sofija save atsakant. - Aš kalbu apie
tai, kad neturėtume to daryti.
Jos akys valiūkiškai sužibo.
- Kodėl?
- Todėl, kad... aš manau... - Sofija sukaupė visą drąsą ir iŠ-
poškino: - Aš negaliu užmegzti romano su jumis.
- Aš to neprašiau. Noriu tik...
Sofija impulsyviai užspaudė delnu jam bumą. Ji nežinojo,
ką Rosas ketina pasakyti, tačiau nenorėjo išgirsti. Kad ir kokie
būtų jo ketinimai, jai jie pražūtingi.
- Nieko nesakykite, - paprašė ji. - Išsiskirkime savaitei. Tu­
rėsite laiko viską apgalvoti, esu tikra, kad jūsų jausmai pasikeis.
Rosas lyžtelėjo jai tarpupirštį ir Sofija skubiai atitraukė ranką.
- Tu taip manai? - paklausė jis ir palenkė galvą.
Jo lūpos, drėgnos ir šiltos, trumpam palietė jai bumą ir Sofiją
užliejo neapsakomas malonumas. Tada jis liežuvio galu pagla­
monėjo jai apatinę lūpą, galutinai ištirpindamas merginos pasi­
priešinimą. Ji aiktelėjo ir įsitempė, kai Rosas prisispaudė ją prie
savęs, viena ranka sugriebęs už sėdmenų. Visai pametusi galvą
Sofija apsivijo rankomis jam kaklą ir godžiai įsisiurbė į lūpas.
Ji buvo bejėgė paneigti tarp jųdviejų įsiplieskusį geismą, kurį

147
 U SA K L HY PA S

Rosas tik kurstė. Jis dar labiau pagilino bučinį, liežuviu įsmuko
jai tarp dantų, pagaliau ji suglebo jo rankose, bejėgiškai sken-
dėdama malonumo jūroje.
Staiga Rosas ją paleido. Apsvaigusi Sofija palietė pirštais pa­
purusias drėgnas lūpas.
Rosas atrodė išdidus ir velniškai patenkintas savimi.
- Sudie, Sofija, - tarė jis kimiu balsu. - Pasimatysime po sa­
vaitės.

Kenonų atsiųsta transporto priemonė buvo daug praban­

gesnė už visas, kuriomis Sofijai buvo tekę keliauti: su dideliais
langais, aksominėmis pagalvėlėmis, tamsiai žalias lakuotas jos
paviršius išpuoštas raitytais auksinių lapų ornamentais, vidus
išmuštas blizgia ruda oda. Karieta gerai suteptomis spyruo­
klėmis smagiai dardėjo keturiasdešimties kilometrų keliu iš
Londono į Berkšyrą.
Nors mintis, kad turės suorganizuoti savaitgalio pokylį, So­
fijai kėlė siaubą, ji nekantravo pamatyti dvarą, kuriame Rosas
praleido vaikystę. Berkšyro grafystės apylinkės buvo tokios,
kaip jis ir pasakojo: su plačiomis ganyklomis, vešliomis gi­
raitėmis, su mažais miesteliais ir tiltais, nutiestais per Kenetą
ir Temzę. Ore tvyrojo šviežiai suartos dirvos, upės ir žolynų
kvapų mišinys.
Iš pagrindinio kelio karieta įsuko į siauresnį, ratai šokinėjo
važiuojant senu nelygiu grindiniu. Pasiekus Silverhilą vaizdas
tapo dar malonesnis akiai: pievose žolę rupšnojo riebios
avys, žaliame fone ryškėjo seno stiliaus karkasinės trobelės.
Kelias driekėsi pro gyvatvores ir senutėlius vartus, apaugusius

148
 Ledi Sofijos
meilužisCs"— J

gebenėmis ir vijoklinėmis rožėmis. Miestelio pakraštyje karieta

privažiavo ilgą privačią alėją ir pro mūrinius vartus jie įriedėjo
į Kenonų dvarą, kuris, Roso žodžiais tariant, užėmė šešių šimtų
hektarų plotą.
Sofiją stulbino apylinkių grožis: ąžuolų ir bukmedžių gi­
raitės, po romiu mėlynu dangumi spindintis dirbtinis ežeras.
Pagaliau jai prieš akis iškilo karaliaus Jokūbo I laikų rūmų kon­
tūrai, jų stogo linija iš bokštų ir frontonų. Šlifuotų plytų pastatas
atrodė taip didingai, kad nerimas skausmingai suspaudė Sofijai
paširdžius.
- OViešpatie, - sušnibždėjo mergina. Priešais milžinišką pa­
grindinį įėjimą į Silverhilo dvaro rūmus stūksojo kone penkis
metrus siekianti gyvatvorė, o nuo jos vedė takas, supamas
terasų, apsodintų raktažolėmis ir rododendrų krūmais. Di­
džiulių platanų eilė žymėjo taką į oranžeriją pačiame jo gale.
Sofija niekada net nesapnavo, kad Kenonų dvaras gali būti toks
įspūdingas.
Ūmai jai galvon šovė vienu metu dvi mintys. Pirma: kodėl
toks turtingas žmogus kaip Rosas pasirinko spartietišką gy­
venimą Londono Lenktojoje gatvėje? Antra: kaip jai išgyventi
tas septynias dienas? Juk aišku kaip dieną, kad ji visiškai ne­
tinka darbui, kurio dirbti čia atvyko. Ji nėra pratusi vadovauti
visam pulkui tarnų. Jie negerbs jos. Ir neklausys nurodymų.
Sofija susiėmė rankomis už pilvo, jai darėsi bloga.
Karieta sustojo prie paradinių durų. Liokajus padėjo išblyš­
kusiai, tačiau ryžtingai Sofijai išlipti iš karietos ir nuvedė prie
durų. Tada jis kelis kartus pabeldė pirštinėta ranka ir ąžuolinės
durys gerai suteptais vyriais be garso atsivėrė.

149
 LISA K. L BY PA S

Akmens plokštėmis išklotas vestibiulis buvo milžiniškas,

su didžiuliais pagrindiniais laiptais, kurie antro aukšto laiptų
aikštelėje dalijosi į dvi dalis: viena vedė į rytinį, kita į vakarinį
rūmų sparną. Sienas dengė gigantiški gobelenai, išausti iš abri-
kosinių, tamsaus aukso ir melsvos spalvų siūlų. Sofija nustebo
pamačiusi, kad vestibiulį iš abiejų pusių supa svetainės. Kairėje
jos buvo įrengtos vyrišku stiliumi, apstatytos paprastais tam­
siais baldais, čia vyravo mėlyni atspalviai, o dešinėje - neabe­
jotinai moteriškai: sienos išmuštos persikų spalvos šilku, baldai
grakštesni, paauksuoti.
Vyresnysis liokajus palydėjo Sofiją į persikų spalvos sve­
tainę, kurioje jos jau laukė Roso motina.
Ponia Katerina Kenon buvo aukšta elegantiška moteris,
ji vilkėjo paprastą dieninę suknelę, nuo kaktos nušukuotus
plaukus buvo prisismeigusi šukutėmis su žaižaruojančiais
ametistais. Jos veidas buvo prakaulus, o akys malonios.
- Panele Sidni! - šūktelėjoji eidama artyn. - Sveikinu atvykusią
į Silverhilą. Dėkoju, kad gelbstite mane nuo baisios nelaimės.
- Tikiuosi, jog galėsiu būti jums bent truputį naudinga, -
tarė Sofija, kai vyresnioji moteris paėmė jai už rankų ir drau­
giškai spustelėjo. - Bet, kaip jau sakiau serui Rosui, šioje srityje
nesu labai patyrusi...
- Ak, aš labai jumis pasitikiu, panele Sidni! Jūs man darote
sumanios jaunos moters įspūdį.
- Taip, bet...
- Dabar viena iš kambarinių palydės jus į jūsų kambarį, kad
galėtumėte atsigaivinti po ilgos kelionės karieta. Paskui mes ap­
eisime namus, aš pristatysiu jus tarnams.

150
 Kambarinė nuvedė Sofiją į nedidelį, tačiau gana patogų
kambarėlį, kuriame anksčiau gyveno buvusi Silverhilo dvaro
rūmų namų šeimininkė. Sofija pasikeitė baltą savo tamsios suk­
nelės apykaklę Švaria, pasitaisė sijonus, nusipurtė nuo jų dulkes
ir šaltu vandeniu nusiprausė veidą. Grįždama į apatinį aukštą
ji grožėjosi subtiliu nerviūrų* ir dažytų plokščių lubų piešiniu,
skulptūrų galerijomis, begaline eile langų, pro kuriuos vėrėsi
nuostabūs vaizdai į parką.
Drauge su Katerina Kenon Sofija leidosi apžiūrėti namus
ir stengėsi įsidėti į galvą kiekvieną smulkmeną. Ją šiek tiek
glumino Roso motinos elgesys, ši dama buvojai dėmesingesnė,
nei tarnaitė galėtų tikėtis. Jodviem vaikščiojant, ponia Kenon
pasakojo Sofijai apie Rosą... kad vaikystėje jis mėgo krėsti iš­
daigas vyresniajam liokajui ir vežioti draugus sodininko karu­
čiais.
- Atrodo, seras Rosas ne visada buvo toks rimtas ir ofi­
cialus, - tarė Sofija.
- Dėl Dievo, ne! Toks jis tapo tik po žmonos mirties. - Ponios
Kenon nuotaika staiga pasikeitė, jos veidas įgavo švelnaus ap­
gailestavimo išraišką. - Kokia tragedija. Tai sukrėtė mus visus.
- Taip, - tyliai pritarė Sofija. - Seras Rosas man papasakojo.
- Papasakojo? - Katerina sustojo viduryje didžiulio prii­
mamojo, kurio sienos buvo išklijuotos prancūziškais baltos ir
aukso spalvų tapetais. Ji įdėmiai pažvelgė į Sofiją.
Mergina sutrikusi atlaikė jos žvilgsnį, pamanė, gal ką nors
ne taip pasakė.

* Nerviūra - dekoratyvinis architektūros elementas, išsikišusi profiliuota skliau­

to briauna.

151
 LISA KLEYPAS

- Šit kaip, - šyptelėjusi sumurmėjo ponia Kenon, - neži­

nojau, kad mano sūnus kam nors bent žodžiu prasitaria apie
Eleonorą. Jis labai uždaro būdo.
Pajutusi, jog ponia Kenon veikiausiai pasidarė klaidingą
išvadą, Sofija pamėgino ištaisyti padėtį:
- Seras Rosas karščiuodamas prakalbo apie kai kuriuos da­
lykus iš savo praeities. Tik todėl, kad sirgo ir buvo labai nusilpęs...
- Ne, mieloji, - švelniai paprieštaravo Katerina, - mano
sūnus akivaizdžiai jumis pasitiki ir vertina jūsų draugiją. - Ji
patylėjo ir mįslingai pridūrė: - Palaiminsiu moterį, kuri sugebės
atitraukti mano sūnų nuo to šlykštaus gyvenimo Lenktojoje
gatvėje.
- Jums nepatinka, kad jis dirba vyriausiuoju magistratu,
ponia Kenon?
Jos leidosi eiti toliau per priėmimo kambarį ir Roso motina
atsakė:
- Mano sūnus dešimt metų atitarnavo visuomenei, jampuikiai
sekėsi. Žinoma, aš juo didžiuojuosi. Tačiau jaučiu, jog atėjo metas
Rosui sutelkti dėmesį į kitus dalykus. Jis turi vesti, jam reikia
vaikų. Ak, įsivaizduoju, kad Rosas sudaro šalto žmogaus įspūdį,
bet, patikėkite, jo poreikiai tokie kaip visų vyrų. Jis nori būti my­
limas. Ir turėti savo šeimą.
- O ne, jis visai nėra šaltas žmogus. Vaikai būtų laimingi tu­
rėdami tokį tėvą. Esu įsitikinusi, kad ir kaip sutuoktinis seras
Rosas būtų... - Sofija staiga nutilo susigriebusi, kad tarška kaip
papūga.
- Taip, - šypsodamasi pritarė jai Katerina, - Eleonorai jis
buvo puikus vyras. Esu įsitikinusi, kai jis ves, naujoji žmona

152
 Ledi Sofijos

neturės ko jam prikišti. - Pastebėjusi, kaip nejaukiai jaučiasi

Sofija, ji greitai pakeitė temą: - Gal eikime į oficialų valgomąjį?
Šalia jo yra pagalbinė patalpa... patogu, kai per ilgą vakarienę
reikia išlaikyti patiekalus neatvėsusius.

Dienomis Sofija būdavo tokia užsiėmusi, kad neturėdavo

laiko nė pagalvoti apie Rosą. Tačiau ramiomis vakaro valan­
domis ją kamuodavo ilgesys ir vienatvė. Pasinėrusi į neviltį ji
pati sau pripažino įsimylėjusi vyrą, kurį taip troško sužlugdyti.
Jos širdis ją nugalėjo. Nebeliko nieko kito, kaip atsisakyti keršto
planų. Ji Roso nesuvedžios... ir nešvęs niekingos pergalės. Kai
tik galės, išeis iš darbo Lenktojoje gatvėje ir pasistengs susi­
tvarkyti savo gyvenimą.
Priėmusi naują sprendimą Sofija jautėsi išsekusi, tačiau ap­
rimusi, ir vangiai sutelkė dėmesį į artėjančio pokylio ruošą.
Vedę svečiai užims dvidešimt penkis kambarius pagrindi­
niame pastate, o viengungiai įsikurs miegamuosiuose netoli
esančiame sargo namelyje. Šeštadienio vakarą į kaukių balių
sugužės daug šeimų iš Vindzoro, Redingo ir aplinkinių miestų,
taigi svečių skaičius išaugs iki trijų šimtų penkiasdešimt.
Deja, iš ankstesnės namų šeimininkės ponios Bridžvel pa­
liktų užrašų ir planų naudos buvo mažai. Kreivai šyptelėjusi
Sofija nusprendė, kad išsiblaškiusiai poniai Bridžvel labiau
rūpėjo meilės reikalai negu artėjantis pokylis. Sofija perskaičiavo
porceliano indus ir stalo įrankius, patikrino bufetinę, vyno rūsį,
maisto podėlius, staltiesių atsargas. Pasitarusi su virėja ir ponia
Kenon pasižymėjo pasiūlymus valgiaraščiui ir kokie indai tiktų
kokiam patiekalui. Paskui susitiko su vyresniuoju liokajumi ir

153
 LISA KLEYPAS

vyriausiuoju daržininku, nėrėsi iš kailio ieškodama, kur pa­

samdyti papildomą būrį kambarinių. Išsikvietusi iš miestelio
mėsininką, bakalėjininką ir pienininką Sofija jiems pateikė po­
kyliui reikalingų maisto produktų raštiškus užsakymus.
Įpusėjusi darbus Sofija susipažino su ponu Robertu Kenonu,
senu džentelmenu, kurio devyniasdešimtasis gimtadienis
ir sukėlė šitokį šurmulį. Roso motina mėgino iš anksto pa­
rengti Sofiją susitikimui su tiesmuko būdo senoliu. „Susitikusi
su mano šešuru nesutrikite dėl jo ne itin subtilių manierų.
Senatvėje jis tapo pernelyg stačiokiškas. Kad ir ką sakytų, ne­
sileiskite išmušama iš pusiausvyros. Mano šešuras - šaunus
žmogus, tik mažumėlę stokoja takto."
Grįždama iš ledrūsio, esančio atokiau nuo pagrindinio pastato,
Sofija pamatė senuką, sėdintį rožyne po stogine. Šalia stovėjo
stalelis su užkandžiais. Jo krėslas buvo su pakoja ir Sofija pri­
siminė ponią Kenon sakius, kad šešurą dažnai kamuoja po­
dagros priepuoliai.
- Ei, panele, - įsakmiai prabilo senukas, - ateik čia! Aš tavęs
dar nepažįstu.
Sofija priėjo.
- Labas rytas, pone Kenonai, - pasisveikino ji ir pagarbiai
padarė reveransą.
Ponas Kenonas buvo dailus vyras su kupeta žilų plaukų,
aštrių bruožų veido ir plieno atspalvio akimis.
- Turbūt tu ta pati mergina, apie kurią pasakojo mano marti.
Ta, iš Lenktosios gatvės.
- Taip, sere. Labai tikiuosi, kad man pavyks jūsų gimta­
dienio šventę padaryti...

154
 Ledi Sofifos
meilužis

- Taip, taip, - nekantriai nutraukė jis ir numojo ranka paro­

dydamas, jog tas renginys - tikra kvailystė. - Marti pasinaudos
kiekviena proga, kad tik galėtų iškelti pokylį. O dabar geriau
papasakok, kaip klostosi tavo ir mano vaikaičio reikalai.
Taip netikėtai užklupta Sofija spoksojo į jį net prasižiojusi iš
nuostabos.
- Atsiprašau, sere, bet aš nesupratau jūsų klausimo, - ne­
tvirtai tarė ji.
- Katerina minėjo, kad Rosas domisi tavimi... o tai jau gerai.
Noriu sulaukti mūsų giminės tęsėjo, nes Rosas ir jo brolis - pa­
skutiniai vyriškos lyties atstovai. Ar Rosas jau apsisprendė?
Priblokšta Sofija nesugebėjo iškart atsakyti. Dėl Dievo
meilės, apie ką jis čia kalba?
- Pone Kenonai, jūs klystate! Aš... aš neketinu... ir seras
Rosas ne... - Sofija nutilo nežinodama, ką jam pasakyti.
Senolis žvelgė į ją nepatikliai šypsodamasis.
- Katerina sakė, kad tavo pavardė Sidni, - tarė jis. - Aš gana
gerai pažinojau tavo senelį Frederiką.
Netikėta žinia vėl apstulbino Sofiją.
- Tikrai? Judu su mano seneliu buvote draugai?
- Netvirtinu, jog draugai, - suirzo seniokas. - Tik pasakiau,
kad jį pažinojau. Tiesą sakant, mudu nesutarėme, nes abu
buvome įsimylėję tą pačią merginą. Panelę Sofiją Džeinę Lorens.
- Mano senelę, - šiaip taip išspaudė Sofija ir papurtė galvą iš
nuostabos dėl netikėtai išaiškėjusios šeimos paslapties. - Mane
pavadino Sofija jos garbei.
- Ji buvo miela, rafinuota moteris. Tu panaši į ją, tik ne tokių
puikių manierų. Stokoji jos karališko didingumo.

155
 LISA KLEYPAS

Sofija staiga nusišypsojo.

- Sunku būti didingai, kai esi tarnaitė, sere.
Senasis Kenonas neatitraukė nuo Sofijos akių, jo raukšlėtas
veidas sušvelnėjo.
- Tu šypsaisi taip kaip ji. Sofijos Džeinės anūkė - tarnaitė!
Sidniams atėjo sunkūs laikai, ką? Jau geriau tavo senelė būtų
ištekėjusi už manęs.
- O kodėl neištekėjo?
Jis mostelėjo į krėslą šalia savęs.
- Sėskis ir aš tau papasakosiu.
Sofija metė nerimastingą žvilgsnį į pagrindinį rūmų pastatą
ir pagalvojo, kiek daug darbų jos dar laukia.
Senukas nepatenkintas prunkštelėjo.
- Tavo darbai palauks, panelyte. Galų gale, pokylis rengiamas
mano garbei, o aš štai sėdžiu čia, niekam nereikalingas. Noriu
kelias minutes praleisti tavo draugijoje... ar to prašyti per daug?
Mergina iškart atsisėdo.
Kenonas atsilošė krėsle.
- Tavo senelė Sofija Džeinė buvo tikra gražuolė, kitos tokios
daugiau nesutikau. Jos šeima nebuvo labai turtinga, tačiau kil­
mingo kraujo, tėvai norėjo, kad vienturtė dukra sėkmingai iš­
tekėtų. Kai Sofija buvo pristatyta aukštuomenei, nusprendžiau
laimėti jos ranką. Tai, jog ji neatsineš didelio kraičio, buvo ne
kliūtis, Kenonai pinigų nestokojo. Tačiau nespėjau įtikinti Lo-
rensų, kad leistų mums susižadėti, nes jai pasipiršo tavo senelis
lordas Sidnis. Aš negalėjau varžytis su juo, titulas turi žavesio.
Kenonų pavardė garbinga, bet aš nesu peras. Taigi Sofija Džeinė
atiteko lordui Sidniui.

156
 - O kurį iš jūsų mano senelė mylėjo? - paklausė Sofija su­
žavėta ką tik atskleistos savo šeimos paslapties.
- Nesu tikras, - susimąstęs atsakė Kenonas, nustebindamas
ją. - Gal nė vieno iš mūsų. Tačiau spėju, jog ilgainiui Sofija
Džeinė turėjo apgailestauti dėl tokio savo pasirinkimo. Lordas
Sidnis atrodė gana malonus žmogus, bet ne per daug supra­
tingas. Aš būčiau jai labiau tikęs.
- Taigi, kuklumo įsikūnijimas, - staiga nusijuokusi tarė Sofija.
Jos įžūlumas Kenonui, regis, patiko.
- Pasakyk, vaike, ar tavo seneliai buvo patenkinti savo san­
tuoka?
- Manau, kad taip, - lėtai ištarė Sofija. - Tačiau nepamenu,
jog dažnai būčiau mačiusi juodu drauge. Regis, jie gyveno
kiekvienas savo gyvenimą. - Ji nutilo ir paniro į prisiminimus.
Žvelgiant į praeitį neatrodė, kad seneliai būtų puoselėję vienas
kitam šilčiausius jausmus. - Laimei, jūs pamilote kitą moterį, -
pareiškė Sofija, stengdamasi šiai istorijai suteikti laimingą pa­
baigą.
- Ne, nepamilau, -neišsisukinėdamas prisipažino Kenonas. -
Savo žmona aš žavėjausi, bet mano širdis visada priklausė Sofijai
Džeinei. - Ūmai jo akys sužibo. - Ir dabar myliu, nors ji jau seniai
mirusi.
Sofiją užplūdo liūdesys. Be abejo, seras Rosas tą patį jaučia
savo velionei žmonai Eleonorai.
Tik tada, kai Robertas Kenonas piktai suprunkštė, Sofija su­
prato šiuos žodžius ištarusi garsiai.
- Tai gležnai gėlelei? Aš niekada nesupratau, kuo ji traukia
mano vaikaitį. Eleonora buvo žavi mergina, bet mano vaikaičiui

157
 LISA KL BY PAS

reikia gyvybingos moters, galinčios pagimdyti jam stiprių sūnų. -

Jis nužvelgė Sofiją vertinamu žvilgsniu. - Atrodo, tu tam tiktum.
Išsigandusi, kad pokalbis pakrypo pavojinga linkme, Sofija
skubiai atsistojo.
- Ką gi, pone Kenonai, man buvo labai malonu su jumis su­
sipažinti. Bet jei tučtuojau nesiimsiu darbo, bijau net pagalvoti,
kaip tai paveiks jūsų pokylį, - tarė ji ir koketiškai pridūrė: -
Labai apgailestauju, tačiau man moka ne už plepėjimą su iš­
vaizdžiais džentelmenais, o už darbą.
Buvo matyti, kad Kenonas stengiasi nutaisyti rūstų veidą,
bet neišlaikė ir sukikeno.
- Senelė tavimi didžiuotųsi, - pareiškė jis. - Nedaug moterų
sugeba pasakyti vyrui „ne" ir drauge paglostyti jo tuštybę.
Sofija padarė reveransą.
- Linkiu jums geros dienos, sere. Tačiau privalau dar kartą
pasakyti, kad dėl sero Roso jūs klystate. Neverta nė kalbėti, jog
jis gali man pasipiršti, be to, aš nesutikčiau.
- Mes dar pažiūrėsime, - Sofijai nuėjus sumurmėjo senolis ir
pakėlė stiklinę limonado.

158
 Pažvelgusi į užrašų knygelę Sofija pasitrynė pavargusias
akis. Buvo penktadienio rytas, netrukus ims rinktis svečiai.
Jų tarnai jau suvažiavo su dėžėmis ir lagaminais, kad šeimi­
ninkams atvykus viskas būtų paruošta. Sofija sėdėjo prie di­
džiulio medinio stalo distiliavimo patalpoje šalia virtuvės.
Kadaise čia buvo ruošiami vaistai šeimynai, o dabar laikomos
džiovintos vaistažolės, marcipanai, pyragai ir konservai.
- Taigi, Lote, - tarė Sofija vyriausiajai kambarinei, kurios
pareiga buvo perduoti nurodymus kitoms, - aš pateikiau tvar­
karaštį, kuriame nurodyta, kada ir kaip reikia išvalyti kam­
barius kiekvieną rytą svečiams atsikėlus.
- Taip, panele.
- Įsidėmėkite: kai eisite į viengungių miegamuosius sargo
namelyje, neleiskite tarnaičių po vieną. Jos privalo dirbti po­
romis.

159
 LISA KLEYPAS

- Kodėl, panele?
- Todėl, kad kuriam nors iš tų nevedusių vyrų gali sukilti,
kaip man kartą buvo paaiškinta, „ankstyvo ryto geismas". Tada
vyrai būna linkę pasinaudoti tarnaitėmis, nepageidaujamai su­
artėti arba pasielgti net blogiau. Tokių dalykų, man regis, nepa­
sitaikytų, jeigu merginos dirbtų po kelias.
- Taip, panele.
- Dalis svečių atvyks jau šįryt, todėl lošimų kambaryje
būtina padėti keletą naujų kortų malkų. Manau, vienas kitas
džentelmenas gali užsigeisti pažvejoti... gal galėtumėte pa­
prašyti Hordlo, kad paviljone prie ežero pastatytų keletą stalų
su kėdėmis ir patiektų vyno?
- Panele Sidni... - prabilo Lotė, tačiau pažvelgusi Sofijai už
nugaros sukikeno. - Vaje! - Ji užsispaudė delnu burną steng­
damasi susivaldyti.
- Kas atsitiko? - paklausė Sofija. Ji pasisuko ant kėdės ir
iškart pašoko tarpduryje išvydusi aukštą sero Roso figūrą.
Širdis ėmė pasiutusiai daužytis. Rosas atrodė vyriškas ir stul­
binamai dailus su tamsiai mėlynu švarku ir gelsvai rudomis
kelnėmis.
- Einu pasikalbėti su ponu Hordlu, - pareiškė vyriausioji
kambarinė ir vis dar krizendama išskubėjo iš kambario.
Žvelgdama į linksmas pilkas Roso akis Sofija apsilaižė
lūpas. Jis tikrai neseniai atvažiavo į Silverhilo dvaro rūmus...
veikiausiai iškart patraukė jos ieškoti. Juodu visą savaitę ne­
simatė, tai dar labiau sustiprino Sofijos jausmus, ji vos susilaikė
nepuolusi prie Roso.

160
 Ledi Sofijos
m eilu žis C 7 '- >

- Labas rytas, sere Rosai, - sušnibždėjo ji. - Jūs... puikiai at­

rodote.
Rosas priėjo ir pakėlė ranką jai prie veido. Pirštais paglostė
skruostą.
- Tu dar gražesnė, nei įsivaizdavau, - tyliai tarė jis. - Kaip
tau sekasi, Sofija?
- Neblogai, - šiaip taip išspaudė Sofija.
- Mano mama apie tave gerai atsiliepia. Ji labai patenkinta
tavimi.
- Dėkoju, sere, - Sofija nuleido akis bijodama, kad jose jis
gali įžvelgti neapsakomą ilgesį. Jausdamasi siaubingai ji atsi­
traukė ir apsivijo save rankomis. - Gal kas nors paaiškėjo apie
suknelę? - paklausė tikėdamasi atgauti savitvardą.
Rosas iškart suprato, jog Sofija turi omenyje šviesiai violetinę
pokylių suknelę.
- Dar ne. Spręsdamas pagal modelį ir audinį Sejeris su­
siaurino paiešką iki trijų siuvėjų. Grįžęs į Londoną ketinu as­
meniškai jas apklausti.
- Dėkoju, - Sofija šyptelėjo. - Būsiu skolinga. Turėsite iš­
skaityti iš mano atlyginimo arba...
- Sofija, - pertraukė ją įsižeidęs Rosas, - man nereikia jokio
atlygio. Mano pareiga rūpintis tavimi ir kitais darbuotojais.
šie žodžiai Sofiją galutinai pražudė.
- Turiu grįžti prie darbo, - rimtai tarė ji. - Bet gal jūs ko nors
norėtumėte, sere Rosai? Limonado arba kavos?
- Tik tavęs.
Nuo jo tylaus prisipažinimo Sofijai sulinko kojos. Tačiau
kalbėti ji stengėsi ramiai. Tarsi burna nebūtų perdžiūvusi iš

161
 LISA KLEYPAS

ilgesio. Tarsi kūnas netvinkčiotų iš geismo. Ji paskubėjo nu­

kreipti pokalbį kita linkme:
- Kaip petys, sere?
- Puikiai gyja. Gal norėtum dirstelėti?
Roso ranka pakilo prie kaklaskarės, tarsi jis norėtų tučtuojau
nusirengti ir parodyti jai žaizdą. Sofija metė į jį išgąstingą
žvilgsnį ir iš žiburiuojančių akių suprato, kad Rosas ją erzina.
Bet jeigu ji nori užgesinti tarp jųdviejų įsiplieskusią aistrą,
privalo padaryti tai dabar.
- Sere Rosai, dabar, kai jūs vėl sveikas, o aš turėjau keletą
dienų apsvarstyti mūsų... mūsų...
- Santykius? - paslaugiai padėjo jai Rosas.
- Taip. Aš priėmiau sprendimą.
- Kokį?
- Būtų... neišmintinga mums užmegzti intymų ryšį. Esu
patenkinta galėdama jums tarnauti, man nieko daugiau ir ne­
reikia. - Ji kiek patylėjo ir užbaigė kalbą: - Nuo šiol nenoriu
girdėti iš jūsų jokių pasiūlymų.
Rosas kurį laiką žvelgė į ją dulsvomis pilkomis akimis. Pa­
galiau prabilo tyliu balsu:
- Apie tai pasikalbėsime vėliau. Po savaitgalio. Tada ir su­
rasime bendrą kalbą.
Trūksmingai kvėpuodama Sofija nusisuko ir ėmė tvarkyti
artimiausią lentyną. Pirštais apčiuopė ryšulį džiovintų vaista­
žolių ir ėmė trupinti jų sausus lapelius.
- Aš nepakeisiu nuomonės.
- O aš manau, kad pakeisi, - švelniai tarė Rosas ir išėjo.
**•*

162
 Didikai, politikai ir pramonininkai pasklido po bendrus
rūmų kambarius ir po parką. Būreliai moterų žaidė kortomis,
liežuvavo su rankdarbiais arba žurnalais rankose, vaikštinėjo
tvarkingais žvyruotais takeliais. Džentelmenai laiką leido prie
biliardo stalų, skaitė laikraščius bibliotekoje arba traukė į pa­
viljoną prie ežero. Buvo karšta birželio diena, švelnus vėjelis
negelbėjo nuo negailestingai kepinančios saulės.
O rūmų užkulisiuose darbavosi tarnai: jie valė, šveitė, ruošė
maistą, laidė ir vėdino daug pakaitų drabužių, kurių prireiks
kasdien rengiamiems pokyliams. Tvankioje virtuvėje oras buvo
prisisunkęs maisto kvapų, krosnyse kepė duona, kepsnių pri­
žiūrėtojai vartė virš ugnies ant iešmų pamautus paukščius,
jautienos gabalus, didžiulius kiaulienos kumpius. Virėjo pri­
žiūrimos virtuvės darbininkės išdarinėtas putpeles kimšo vy­
nuogių lapais, kumpiu ir movė ant iešmų. Putpelės buvo skirtos
pavakariams, svečių alkiui numalšinti, kol dešimtą valandą bus
patiekta vakarienė.
Patenkinta, kad darbai vyksta sklandžiai, Sofija priėjo prie di­
delio lango pagrindinių laiptų viršutinėje aikštelėje ir pažvelgė
į svečius, vaikščiojančius pakopomis nusidriekusia veja. Rosą ji
pastebėjo iškart. Tamsus jo siluetas aiškiai išsiskyrė iš visų. Nors
ir neprislėgtas žymaus žmogaus autoriteto naštos, seras Rosas
buvo gyva legenda ir žmonės į jį žiūrėjo su pagarbia baime.
Matant, kaip apie jį sukasi nervingo jaudulio apimtos mo­
terys, kaip šnekina jį, šypsosi ir siunčia koketiškus žvilgsnius,
Sofiją nusmelkė pavydas. Atrodo, gandai apie vienuolišką
Roso gyvenimo būdą neatvėsino moterų entuziazmo, greičiau
atvirkščiai - dar labiau jį kurstė. Sofija buvo įsitikinusi: daugybė

163
 LISA KLEYPAS

čia susirinkusių moterų, nepriklausomai nuo amžiaus ir kitų

aplinkybių, norėtų pasigirti, jog joms pavyko atkreipti į save
nepasiekiamojo našlio dėmesį.
Sofiją iš susimąstymo pažadino žingsniai ant marmurinių
laiptų. Atsigręžusi nuo lango ji pamatė du liokajus: įraudę iš
įstangos juodu tempė milžiniško dydžio lagaminą. Iš paskos
lipo Matjus Kenonas su liekna labai gražia šviesiaplauke. Jie
pastebėjo Sofiją tik pasiekę viršutinę laiptų aikštelę.
- Laba diena, pone Kenonai, - pasisveikino Sofija ir padarė
reveransą.
Matjus nužvelgė ją neslėpdamas nuostabos. Supratusi, kad
jis neinformuotas, jog ji bus čia, Sofija liko patenkinta. Kita
vertus, tarnų reikalai jo veikiausiai nedomina.
- Ką jūs čia veikiate? - šiurkščiai paklausė Matjus.
Sofija stovėjo nuolankiai nuleidusi akis.
- Buvau pakviesta padėti poniai Kenon surengti pokylį, kai
ankstesnė šeimininkė netikėtai išvyko.
Jaunoji šviesiaplaukė metė žvilgsnį į Matjų.
- Kas ji tokia?
Jis abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Mano brolio tarnaitė. Eime, Joną, mums nedera stoviniuoti
laiptų aikštelėje.
Sofija nusekė porelę susidomėjusiu žvilgsniu. Matjaus žmona
buvo tipiška anglų gražuolė: blyškios odos auksaplaukė žydromis
akimis, mažos raudonos jos lūpos priminė rožės pumpurą. Joną
atrodė šalta ir susikaupusi, panaši į amžiną paniurėlę. Sofija pajuto
jai gailestį. Santuoka su tokiu plevėsa kaip Matjus turėtų būti
sunkus išbandymas.

164
 Ledi Sofijos
meilužis c y ^

Daug vėliau tą vakarą svečiai susirinko valgomajame su mil­

žinišku marmuro židiniu. Didžiulės akmeninės arkos rėmino
eilę prerafaelitų* stiliaus vitražinių langų, kurie blykčiojo žvakių
šviesoje. Sofija stengėsi svečiams per daug nesirodyti, tik kart­
kartėmis persimesdavo vienu kitu žodžiu su liokajais, tiekian­
čiais svečiams vakarienę iš astuonių patiekalų, tarp kurių buvo
troškintos jautienos, saulažuvės, keptos kiškienos ir žąsienos,
fazanų dešrelių. Po vienas kitą sekusių pagrindinių patiekalų
atėjo eilė įvairiausiems drebučiams, pyragams ir ledams.
Po vakarienės liokajai nukraustė stalus ir švariais sidabriniais
peiliais nukrapštė nuo staltiesių visus trupinius. Damos nuėjo
į svetainę kavos. Dauguma džentelmenų liko valgomajame vy­
riškai pasišnekėti ir išgerti portveino, keletas patraukė į biliardo
kambarį parūkyti. Pabuvę atskirai po pusvalandžio visi susi­
rinko į svetainę arbatos ir pramogų.
Stengdamasi neatkreipti į save dėmesio Sofija įėjo į svetainę
ir pažvelgė į Kateriną Kenon, norėdama įsitikinti, ar ši paten­
kinta. Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Katerina nusišypsojo ir
pamojo Sofijai ją kviesdama.
Sofija iškart priėjo.
- Kuo galiu padėti, ponia Kenon.
- Sofija, svečiai nori žaisti „Žmogžudystę".
- Atsiprašau, ponia? - sutriko Sofija.
Pamačiusi jos veido išraišką Katerina nusijuokė.
- „Žmogžudystė" dabar labai madinga... nejaugi nieko ne­
girdėjote apie šį žaidimą? Žaidėjai iš vazos išsitraukia po po­
pierėlį su užrašu, kokį vaidmenį turi atlikti. Ant vieno užrašyta
* Prerafaelitai - XIX a. vidurio Anglijos menininkų ir estetų grupė.

165
 LISA KLEYPAS

„žudikas", ant kito - „tyrėjas", o visi kiti yra galimos aukos. Na­
muose turi būti tamsu, žaidėjai eina slėptis. „Žudikas" vaikšto
ir ieško aukų, o „tyrėjas" mėgina atskleisti, kas yra „žudikas".
- Panašu į slėpynes.
- Teisingai! Taigi, Sofija, pasiimkite vieną ar dvi tarnaites
ir užgesinkite šviesas. Perspėkite tarnus, kad nesimaišytų žai­
dėjams po kojomis.
- Žinoma, ponia Kenon. Gal galėčiau paklausti, kurias rūmų
vietas reikia užtemdyti?
Viena iš Katerinos bičiulių, vidutinio amžiaus moteris su ele­
gantiška raudonojo aukso atspalvio plaukų kupeta, iš aukšto
pareiškė:
- Be abejo, visą pastatą! Žaidimas bus ne toks jaudinantis, jei
negalėsime slėptis visur.
Nekreipdama į ją dėmesio Sofija pasilenkė prie Katerinos ir
sušnibždėjo:
- Ponia Kenon, norėčiau pasiūlyti virtuvę palikti apšviestą,
nes indų plovėjos šįvakar turi labai daug darbo.
Žalios Katerinos akys linksmai žibėjo.
- Išmintingas pasiūlymas, Sofija. Virtuvėje palikite šviesas.
O dabar prašyčiau paskubėti, man atrodo, svečiai nekantrauja
pradėti žaidimą.
- Taip, ponia.
Nueidama Sofija išgirdo išdidžiąją damą sakant Katerinai:
- Man nepatinka jos manieros, Kete. Sakyčiau, ji per daug
pasipūtusi. Manau, tarnaitei taip elgtis nedera.
Supratusi, kad yra peikiama, Sofija sužaibavo akimis.
- Jūsų nuomonės niekas neklausia, - tyliai sušnibždėjo

166
 Ledi Sofijos
meilužis C s"-*

mergina. Tačiau nepajėgė atsikratyti karčių minčių, jog jei li­

kimas būtų buvęs gailestingesnis, šįvakar ji būtų šio pokylio
viešnia, ne tarnaitė. Sofija buvo gimusi kilmingoje Šeimoje ir
aukštuomenės žmonių pretenzingumas ją erzino. Tiesą sakant,
ji netgi aukštesnės kilmės už Kenonus, tik dabar tai buvo ne­
svarbu.
Liepusi tarnaitėms užgesinti šviesas Sofija užlipo laiptais,
norėdama užgesinti lempas viename iš antro aukšto poilsio
kambarių. Pro langą krito mėnesiena ir ji priėjo užtraukti por­
tjeros.
Į kambarį kažkas įėjo. Sofija sustingo užlieta mėnulio šviesos
ir atsigręžė. Iš pirmo žvilgsnio blausus vyriškio siluetas jai pa­
sirodė panašus į Roso ir jai širdis suvirpėjo iš jaudulio. Tačiau
išgirdus balsą Sofijos džiugesys išblėso.
- Tu tikrai gudri katė, - su panieka pareiškė Matjus Ke-
nonas. - Įsliūkinai į mano brolio gyvenimą, o dabar ir į mūsų
šeimos namus. Tikriausiai esi baisiai patenkinta savimi.
Sofija stengėsi kalbėti ramiai, nors ir buvo apimta pykčio.
Kokią teisę jis turi atsekti paskui ir ją užgaulioti?
- Nesuprantu, ką norite tuo pasakyti, pone Kenonai. Ti­
kiuosi, kad jūsų motina manimi patenkinta.
Matjus nusijuokė gomuriniu juoku.
- Esu tuo tikras. Mano brolį, be abejo, jūs taip pat visiškai
patenkinate.
- Sere? - apsimetusi, kad nesuprato užuominos, Sofija pa­
traukė prie durų. - Prašyčiau atleisti...
Tačiau Matjus užstojo jai kelią. Jo veidą iškreipė pagiežinga
šypsena.

167
 LISA KL EYPAS

- Rosas turėjo būti lengvas grobis, - pareiškė jis. - Šitiek

metų gyvenęs kaip vienuolis jis tikriausiai puolė prie tavęs it
išbadėjęs šuo prie kaulo.
- Jūs klystate, - trumpai tarė Sofija. - Prašyčiau mane pra­
leisti, pone Kenonai.
- O dabar tu jau tvirtai laikai jį savo rankose, - pašaipiai tęsė
Matjus. - Bent jau mums taip atrodo. Motina netgi tvirtina... tiek
to, nesvarbu. Nesureikšminsiu jos kvailų spėlionių ir apie jas
nekalbėsiu. Tačiau vieną dalyką įsikalk į galvą, godi paleistuve:
tu jokiu būdu netapsi mūsų šeimos nare.
Sofija priėjo arčiau, tamsoje jo pakeltų rankų pirštai priminė
plėšrūno nagus.
- Niekada apie tai nė nepagalvojau, - tarė Sofija. - Man
regis, jūs per daug išgėrėte, sere.
Kategoriški jos žodžiai Matjų kiek apramino.
- Jeigu nepuoselėsi iliuzijų tapti mūsų šeimos nare, aš ty­
lėsiu. Tiesą sakant... - jis žvelgė į ją mąsliu žvilgsniu, papūtęs
lūpas. - Tau greitai atsibos mano brolio dėmesys, o gal jau ir at­
sibodo... Rosas pernelyg Šventas, kad galėtų pajusti tikrą aistrą.
Kertu lažybų, jog visai neįdomu gultis į lovą su nuoboda vals­
tybės pareigūnu. Kodėl tau nepamėginus paragauti tikro vyro
glamonių ir taip paįvairinti savo patirtį?
- Kaip suprantu, jūs kalbate apie save? - kandžiai pasi­
teiravo Sofija.
Matjus išskėtė rankas ir patenkintas išsiviepė.
- Priešingai nei mano dorybingasis brolelis, aš moku pama­
loninti moterį. - Nusijuokęs gerkliniu juoku jis pašnibždomis
patikino: - Galiu priversti tave jaustis taip, kaip tu nė nesvajojai.

168
O jeigu mane patenkinsi, apipilsiu dovanomis, kokių visos mo­
terys trokšta. Gyvensi daug geriau negu dabar. Ką manai?
- Jūs man šlykštus.
- Nejaugi? - keliais dideliais žingsniais Matjus prišoko prie
Sofijos ir skaudžiai sugriebė už plaukų, ant sprando susuktų į
kuodą. - Tai kodėl virpi? Susijaudinai, ką? - sumurmėjo jis ir
įsisiurbė jai į lūpas.
Bandydama jį atstumti Sofija sumykė iš pasibjaurėjimo.
Juodu kurį laiką grūmėsi, paskui kažkas įėjo į kambarį ir Matjus
sustingo. Apimta siaubo Sofija atpažino pasirodžiusį vyriškį: tai
buvo Rosas. Kambario prietemoje jo akys plėšrūniškai švytėjo.
Roso žvilgsnis įsmigo į Matjų, paskui nukrypo į Sofiją.
- Ką judu čia veikiate? - šiurkščiai paklausė jis.
- Ieškojau vietos pasislėpti, - išpoškino Matjus, staigiai pa­
leidęs Sofiją. - Nelaimei, tavo brangioji panelė Sidni atkreipė į
mane dėmesį. Taip ir maniau; kad ji niekinga ištvirkėlė. Linkiu
gerai pasismaginti, - metė jis ir išėjo palikęs praviras duris.
Sustingusi iš siaubo Sofija žvelgė į didžiulę tamsią Roso
figūrą. Įtemptą tylą trikdė tik po namus pasklidusių ir patikimos
vietos pasislėpti ieškančių žaidėjų žingsniai ir krizenimas.
- Kas atsitiko? - tyliai paklausė Rosas.
Ji jau žiojosi sakyti tiesą, bet staiga toptelėjo išganinga mintis.
Matjus Kenonas ką tik suteikė jai puikią dingstį nutraukti san­
tykius su Rosu. Sklandžiai. Visiškai. Jeigu Rosas patikės, kad ji
mėgino suvilioti jo brolį, daugiau ja nebesidomės. Paleis ir nė
jos pusėn nebepažvelgs. Taip bus lengviau, negu stengtis jam
viską išaiškinti, prisipažinti planavus jį sužlugdyti, matyti, kaip
skausmas perkreipia Roso veidą suvokus, kad jis pasiuntė jos

169
 LJ SA KLEYPAS

brolį į mirtį. Gal bus geriau priversti jį manyti, jog jis niekada
jos iki galo neperprato, jog ji neverta jo meilės ir pasitikėjimo. Ir
kad jam bus tik geriau jos atsikračius.
Sukaupusi visas jėgas Sofija pasistengė išlaikyti ramų balsą.
- Jūsų brolis juk ką tik pasakė.
- Tu mėginai jį suvilioti? - nepatikliai paklausė Rosas.
- Taip.
- Nė velnio! - jis sugriebė ją panašiai kaip pirma brolis: viena
ranka už sprando, kita įsitvėrė už suknelės iš nugaros pusės. -
Kas čia vyksta? Aš neketinu žaisti žaidimų ir neleisiu, kad tu
man pūstum miglą į akis.
Sofija nusuko veidą bejėgiškai susmukusi jo glėbyje.
- Paleiskite mane. Visai nesvarbu, kuo jūs tikite, o kuo ne.
Dalykas tas, kad man jūs nereikalingas! Patraukite nuo manęs
rankas!
Ji įsirėmė į raumeningus jo pečius ir ūmai susigriebė, jog
spaudžia tą vietą, kur yra žaizda. Rosas suurzgė iš skausmo,
tačiau Sofijos nepaleido. Vynu dvelkiantis jo burnos kvapas
degino ją it karštas garas.
- Kas nors gali čia įeiti, - sužiopčiojo Sofija.
Rosui, regis, tai mažiausiai rūpėjo. Jis atlošė jai galvą ati­
dengdamas ilgą baltą kaklą. Kai jųdviejų kūnai susiglaudė,
Sofija net per kelis sijono sluoksnius pajuto jo sujaudintą lytį.
Rosas palaižė jai lūpas, paskui įsisiurbė į jas įžūliu geidulingu
bučiniu. Sofiją užliejo neapsakomas malonumas. Ji suinkštė ir
bejėgiškai pasimuistė.
Rosas apglėbė jai krūtį per ankštą korsažą.

170
 Ledi Sofijos

- Tau nepavyks manęs apgauti, - sumurmėjo jis Sofijai į

ausį. - Per daug gerai tave pažįstu. Pasakyk tiesą, Sofija.
Apimta nevilties, visiškai sutrikusi Sofija atsirėmė į Rosą.
Ji nebebuvo nei savo žodžių, nei veiksmų šeimininkė. Sukilę
jausmai nuskalavo sielą ir ji liko švari lyg smėlėtas paplūdimys.
- Negaliu, - virpančiu balsu tarė Sofija. - Tiesa jus priverstų
manęs nekęsti, o aš to neištverčiau.
- Nekęsti? - kimiubalsu perklausė Rosas. - Viešpatiebrangus,
kaip tu galėjai taip pagalvoti? Sofija...
Pamatęs ašarų priplūdusias jos akis Rosas nutilo ir skaus­
mingai atsikvėpė. Staiga jis vėl pripuolė Sofijai prie lūpų ir ėmė
grabinėti drabužius, tarsi būtų norėjęs nuplėšti tuos juodu ski­
riančius audinio sluoksnius. Ji pasidavė jo lūpoms ir rankoms
mėgaudamasi pojūčiais, mintys nugrimzdo nuolankumo eks­
tazėje. Rosas įsitraukė jos liežuvį į burną ir žaidė šilkine jo
apačia. Netekusi pusiausvyros Sofija tvirčiau apsikabino jam
kaklą. Rosas buvo vienintelis tvirtas objektas nepatvariame ir
nepatikimame pasaulyje. Ūmai Sofija nugara pajuto kilimu iš­
klotas grindis ir susivokė, ką jis ketina daryti.
- O ne, - sušnibždėjo ji, tačiau Rosas vėl užčiaupė ją saldžiu
svaiginamu bučiniu ir įsitaisė viršum jos.
Jis užsmaukė Sofijos sijono priekį iki pat juosmens ir nu­
smaukė kelnaites. Pajutusi Roso ranką ant kojos, virš tampriai
suveržto keliaraiščio, Sofija pasimuistė. Jis perbraukė pirštu per
blyškią karštą odą ir nukeliavo aukštyn, prie garbanėlių tri­
kampio.
Kažkur name suspigo moteris apsimetusi, kad išsigando ją
aptikusio „žudiko". Tai sukėlė slopų kitų žaidėjų juoką.

171
 LISA KLEYPAS

- Mus kas nors užeis, - blaškydamasi po Rosu išspaudė

Sofija. - Ne, negalima...
Jo pirštai įslydo jai tarp šlaunų, nykštys susirado jautrų pum­
purėlį, spustelėjo ir ėmė sukti ratu. Sofija dūsavo drebėdama
visu kūnu; jo miklūs pirštai nėrė giliau, o lūpos godžiai, su des­
peratišku įniršiu, bučiavo jai lūpas.
- Mes negalim, - suaimanavo Sofija. - Ne čia...
Pasiguldęs jos galvą ant sulenktos rankos Rosas vėl nutildė ją
bučiniu. Jis atitraukė pirštus ir Sofija juto, kaip praskleidė savo
kelnių antuką. Tada užgulė ją ir keliais praskėtė šlaunis. Sofija
tankiai šnopavo pasukusi veidą į pūpsantį jo žasto raumenį,
kūnas buvo nekantriai įsitempęs.
Didelis Roso delnas palindo jai po sėdmenimis.
- Atsipalaiduok, - sušnibždėjo jis. - Ar būsiu švelnus. At­
siverk man. Štai taip... taip...
Ir ėmė iš lėto slysti į ją, ištempdamas ir užpildydamas savimi,
užliedamas neįtikėtinais pojūčiais.
Koridoriuje pasigirdo skubūs žingsniai... nuskambėjo linksmas
juokas... svečiai ieškojo naujos vietos pasislėpti.
Juos tuoj užklups. Apimta panikos Sofija veržėsi iš po Roso,
stengėsi ištrūkti. Rosas kilstelėjo, sunki jo varpa išniro iš drėgno
jos karščio. Sunkiai dūsuodamas jis prispaudė jos riešus prie
kilimo.
- Ša! - iškvėpė jis Sofijai į ausį.
- Gal pamėginsime čia? - paklausė moteriškas balsas už
durų.
- Ne, - atsakė jai vyriškas balsas. - Per daug arti. Paėjėkime
dar koridoriumi...

172
 Jų žingsniai nutolo ir tą pačią akimirką, kai Rosas paleido
riešus, Sofija nusirito toliau nuo jo. Svirduliuodama ji pakilo
ant kojų ir karštligiškai ėmė taisytis drabužius. Jos skruostai
liepsnojo, kai pasilenkusi užsimovė kelnaites ir užsirišo ties
juosmeniu tabaluojančius raištelius. Kojos drebėjo iš nervų ir
baimės. Nuo nepatenkinto geismo gėlė visą kūną. Ji dar nebuvo
patyrusi tokios traukos, nenumalšinamos liepsnos, deginančios
su iš proto varančiu nuožmumu.
Užsisegęs kelnes Rosas priėjo prie Sofijos iš už nugaros.
Švelniai suėmė pirštais už pečių ir ji krūptelėjo. Sofija troško
sugriebti jam už rankų, užsidėti delnus ant krūtų ir maldauti
suteikti taip trokštamą palengvėjimą. Tačiau to nepadarė, stovėjo
sustingusi kaip statula, o jis pasitrynė nosimi į suveltus jos
plaukus.
- Akivaizdu, kad jau seniai to nedariau, - pašaipos sklidinu
balsu tarė Rosas. - Turėjau pasirinkti tinkamesnį laiką.
- Mes neturėjome nueiti taip toli, - išspaudė Sofija pro pa­
purtusias lūpas. - V-visa laimė, kad negalėjome užbaigti.
Jis tvirčiau spustelėjo jai pečius.
- Dėl Dievo meilės, aš ketinu netrukus užbaigti. Ateisiu
vėliau į tavo kambarį.
- Ne, - iškart paprieštaravo Sofija. - Mano duris rasite užra­
kintas. Ir daugiau nenoriu apie tai kalbėti. Padarysiu viską, kad
tai nepasikartotų.
- Sofija, - sumurmėjo Rosas, - yra tik vienas dalykas, ga­
lintis atgrasinti mane nuo tavo lovos... turėtum pasakyti, jog
manęs nenori.
Rosas kantriai laukė, o Sofija niekaip neįstengė ištarti šių

173
 LISA KLEYPAS

žodžių, jai atrodė, kad tuoj sprogs širdis. Vos tik prasižiodavo,
skausmas užspausdavo gerklę, o pečiai drebėjo po jo tvirtais
delnais.
- Prašau, - pagaliau sušnibždėjo ji, nors pati nežinojo, ko
prašo.
Jo delnas slystelėjo raktikauliu ir sustojo prie krūtinės, toje
vietoje, kur per suknelės audinį buvo gerai jaučiami Sofijos
širdies tvinksniai.
- Netrukus mes viską išsiaiškinsime, - tyliai pažadėjo Rosas. -
Tau nėra ko bijoti, Sofija.
Ji staigiai atšlijo nuo jo.
- Yra, - ištarė kimiu balsu eidama iš kambario. - Tik jūs to
dar nežinote.

174
 Įpuolusi į savo kambarį Sofija pamėgino atgauti pirmykštę
išvaizdą. Ji nusiprausė šaltu vandeniu ir tol trynė veidą, kol šis
įraudo. Tada išsišukavo plaukus, susisuko juos į kietą kuodą ir
grįžo prie darbų, apsvaigusi ir sutrikusi.
„Žmogžudystės" žaidimas greitai buvo nutrauktas, svečiai
pramogavo žaisdami spėlionę: jiems būdavo parodoma klasi­
kinės statulos imitacija. Kiekviena jų sukeldavo griausmingą
juoką. Neragavusi meno istorijos mokslo Sofija nesuprato,
kodėl svečiams šis žaidimas toks juokingas. Išsiblaškiusi ji davė
nurodymą liokajams nukraustyti arbatos stalus: nunešti indus
ir portveino taures. Indų plovykla buvo pilna tarnaičių, plau­
nančių stalo įrankius, krištolą ir lėkštes. Visa laimė, kad tarnai
buvo labai užsiėmę ir nepastebėjo, jog Sofija atrodo lyg nesava.
Antrą valandą nakties dauguma svečių ėmė skirstytis ir
patraukė į savo kambarius, kuriuose jų laukė kamerdineriai

175
 LISA KLEYPAS

ir kambarinės, pasiruošę padėti jiems persirengti nakčiai. Iš­

vargusi Sofija patikrino, kaip išvalyti bendrieji kambariai, ir
pagyrė tarnus už gerą darbą. Pagaliau ji patraukė į savo kambarį
nešdamasi rankoje alavinį žibintą, kurio forma priminė puodelį
su skylutėmis. Nors iš pažiūros Sofija atrodė rami, jos ranka
drebėjo ir žibinto metami šviesos taškeliai ant sienos judėjo tarsi
jonvabaliai.
Grįžusi į kambarį Sofija uždarė duris ir padėjo žibintą kampe
ant paprasto kaimiško stalelio. Tik dabar, užsidariusi savo mie­
gamajame, ji galėjo leisti sau atsipalaiduoti. Atsirėmusi į stalelį
mergina nuleido galvą ir trūksmingai atsiduso. Pro ašaras
žvelgdama į žibintą ji prisiminė saldžiai intymias akimirkas
Roso glėbyje.
- Rosai, - sukuždėjo ji, - kaip man tave palikti?
- Aš niekada neleisiu tau manęs palikti, - pasigirdo balsas
iš tamsos.
Ji staigiai atsisuko, klyksmas įstrigo gerklėje. Neryški ala­
vinio žibinto šviesa apšvietė kampuotus Roso veido kontūrus.
Jis tyliai drybsojo ant siauros jos lovos ir Sofija jo nepastebėjo
įėjusi į kambarį.
- Tu mirtinai mane išgąsdinai! - šūktelėjo ji.
Jis šyptelėjo ir pakilo nuo lovos.
- Atsiprašau, - sumurmėjo priėjęs prie jos. Ir pirštų galais
perbraukė jai per ašarotus skruostus. - Kam tos kalbos, kad
mane paliksi? Aš nenorėjau tavęs nuskriausti. Dar buvo per
anksti... neturėjau taip su tavimi suartėti.
Šie Roso žodžiai vėl pravirkdė Sofiją.
- Tai ne dėl to.

176
 Ledi Sofijos
meilužis C s ~ !

Jis ištiesė rankas jai prie pakaušio ir išleido plaukus, smeig­

tukai pabiro ant grindų.
- O dėl ko? Tu gali man pasakoti viską. - Rosas perbraukė
Sofijai per galvą ir paskleidė plaukus, šie vilnimis pasklido ant
pečių. - Turi tai įsisąmoninti. Papasakok ir aš viską sutvarkysiu.
Tai išgirdusi Sofija troško pulti prie Roso ir garsiai raudoti.
Tačiau ji susitvardė ir nusuko žvilgsnį.
- Yra dalykų, kurių neįmanoma sutvarkyti, - išspaudė ji pro
sustingusias lūpas.
- Kokie jie?
Sofija nusibraukė delnu ašaras ir sukando dantis, kad jie
neimtų kalenti.
- Neliesk manęs, - sušnibždėjo.
Rosas nekreipė dėmesio į prašymą, apkabino ją viena ranka
ir prisitraukė prie plačios krūtinės.
- Juk žinai, koks aš užsispyręs, Sofija. - Apkabinimas buvo
švelnus, tačiau Sofija suprato, kad jai nepavyks išsivaduoti.
Rosui kalbant jo lūpos lengvai lietė jai kaktą: - Anksčiau ar
vėliau aš išpešiu iš tavęs tiesą. Nešvaistykime laiko, geriau pa­
pasakok viską dabar.
Apimta nevilties Sofija mąstė, kad Rosas nesiliaus, kol gaus
jį dominančius atsakymus, jeigu ji nesugebės jo sustabdyti.
- Prašau išeiti iš mano kambario, - ryžtingai tarė ji. - Arba
aš pradėsiu šaukti ir visiems pasakysiu, kad tu nori mane iš­
prievartauti.
- Pirmyn! - Rosas laukė ramus ir atsipalaidavęs, o Sofija
drebėjo nuo įtampos. Jo lūpas suvirpino arogantiška šypsenėlė. -
Dabar turėtum suprasti, jogbeprasmiška stengtis mane apgauti.

177
 LISA KLEYPAS

- Prakeikimas, - sušnibždėjo ji.

- Man regis, tu nori pasipasakoti. - Jis pasitrynė nosimi jai į
viršugalvį. - Jau tada, kai pirmą kartą atėjai pas mane į kabinetą
Lenktojoje gatvėje, supratau, kad turi paslapčių. Laikas jas at­
skleisti, Sofija. O tada nebebus ko bijoti.
Suleidusi nagus į kietus jo raumenis Sofija trūksmingai at­
siduso. Pagaliau atėjo metas prisipažinti. Ji viską papasakos
Rosui ir pamatys, kuo tai baigsis. Skausminga rauda išsiveržė
jai iš krūtinės... sužlugusio keršto ir beviltiškos meilės aimanos.
- Nereikia, - sumurmėjo Rosas raminamai glausdamas ją
prie savęs. - Neverk, Sofija. Mieloji. Viskas gerai.
Tokio švelnumo Sofija nepajėgė atlaikyti. Išsiveržusi iš Roso
glėbio ji nusvirduliavo prie lovos. Atsisėdusi kilstelėjo ranką
duodama ženklą jam nesiartinti. Tas gestas, nors ir bejėgiškas,
Rosą sulaikė. Jis stovėjo prieblandoje, dideliu kūnu užstodamas
alavinio žibinto šviesą.
-Aš negalėsiu kalbėti, jeigu tu mane liesi, - kimiai tarė
Sofija. - Lik ten.
Rosas pakluso, stovėjo ir tylėjo.
- Tu žinai, kaip mes gyvenome po tėvų mirties, - sušnibždėjo
ji smaugiama liūdesio. - Mudu su Džonu sučiupo vagiliaujant.
Tada mane priglaudė pusseserė Emestina.
- Taip.
- Džonas nenorėjo pas ją gyventi. Pabėgo į Londoną. Jis
toliau... vogė ir blogai elgėsi... - Sofija užsimerkė, tačiau ašaros
plūdo iš po užmerktų blakstienų. - Susidėjo su kišenvagių gauja.
Galų gale jis buvo suimtas ir apkaltintas smulkiu vagiliavimu. -
Ji nusibraukė delnais ašarotą veidą ir patraukė nosimi.

178
 Ledi Sofijos

- Paimk, - sumurmėjo Rosas ir Sofija akies krašteliu išvydo,

kad jis tiesia jai nosinę. Iš niūraus veido galėjai suprasti, kaip
jam sunku matyti ją tokią nelaimingą ir negalėti jos paliesti.
Paėmusi nosinę Sofija nusišluostė ašaras ir išsipūtė nosį.
Tada nuvargusiu balsu tęsė pasakojimą:
- Džonas atsidūrė teisme ir magistratas nuteisė jį metus
kalėti laive-kalėjime. Kai sužinojau, kas atsitiko mano broliui,
nusprendžiau važiuoti į Londoną, susirasti tą magistratą ir mal­
dauti jį palengvinti griežtą bausmę. Bet kai pasiekiau Londoną,
Džonas jau buvo atsidūręs tame plaukiojančiame kalėjime.
Sofijos kūnas keistai sustingo, tapo lengviau kalbėti. Atrodė,
tarsi ji staiga būtų atsiskyrusi nuo savo kūno ir stebėtų prieš
akis vykstantį spektaklį.
- Aš kelis mėnesius kankinausi, visą laiką galvojau apie
brolį, įsivaizdavau, kaip jis kenčia. Gyvenau ne dramblio kaulo
bokšte ir žinojau, kokių dalykų nutinka tokiuose kalėjimuose.
Bet kad ir kas Džonui ten nutiktų, aš pažadėjau sau juo pasirū­
pinti, užgydyti kūno ir sielos žaizdas. Jei tik jis išgyvens.
Stojo ilga skausminga tyla.
- Bet neišgyveno, - pagaliau tarė Rosas.
Sofija papurtė galvą.
- Cholera. Laivus-kalėjimus dažnai nusiaubia viena ar kita
liga... Buvo tik laiko klausimas, kada Džonas susirgs. Jis nepa­
sveiko. Ir buvo palaidotas netoli laivo bendrame kape be ant­
kapio ar paminklinės lentos. Sužinojusi apie tai aš... labai pa­
sikeičiau. Džono mirtis atpalaidavo visas mano emocijas, visas
mintis ir troškimus. Metų metus aš gyvenau degdama neapy­
kanta.

179
 LISA KLEYPAS

-Kam?
Sofija pažvelgė į Rosą negalėdama patikėti, kad jis dar ne­
suprato.
- Žmogui, pasiuntusiam jį į tą kalėjimą. Magistratui, kuris
nepasigailėjo našlaičio: nuteisė jį ir pasiuntė į mirtį.
Roso veidas apniuko, tik primerktos akys žvilgėjo.
- Kuo vardu magistratas? - griežtai paklausė jis įtemptu
balsu, išduodančiu, kad jaučia, koks bus atsakymas.
Sofiją kaustęs sąstingis atlėgo, dabar ji buvo it atvira žaizda.
- Tai buvai tu, Rosai, - sušnibždėjo ji. - Tu pasiuntei Džoną
į laivą-kalėjimą.
Rosas išliko išoriškai ramus, tačiau Sofija pajuto siaubingą
savo žodžių poveikį jam, didžiulį dvasinį sukrėtimą. Suprato,
kad jis karštligiškai rausiasi po praeitį stengdamasis prisiminti
vieną iš tūkstančių jo nagrinėtų bylų.
Visa kita, ką Sofija laikė užspaudusi savyje, išvarvėjo iš jos
it nuodai.
- Aš troškau tau atkeršyti, - tęsė ji abejingu balsu. - Buvau
įsitikinusi: jeigu man pavyks pas tave įsidarbinti, rasiu būdą
tau pakenkti. Iš pradžių kaupiau įvairių bylų išrašus, ieškojau
to, kas galėtų sukompromituoti tave ir tavo vyrus. Tačiau tai
buvo dar ne viskas. Aš norėjau žiauriai tave įskaudinti... Su­
trypti tavo sielą, kaip buvo sutrypta manoji. Nusprendžiau pri­
versti tave įsimylėti, o tada sudaužyti tavo širdį į šipulius, kad
niekada nepajėgtum jų surinkti. Bet viskas susiklostė kitaip... -
Sofija apmaudžiai nusijuokė. - Neapykanta kažkur pradingo.
Mano planas žlugo.

180
 Ledi Sofijos
m e ilu žis C T ^

Ji nutilo ir sėdėjo užmerkusi akis, nenorėdama matyti Roso

veido. Laukė jo paniekos, pykčio, dar blogiau - atstūmimo. Tyla
apgaubė juos savo marška. Nusižeminusi ir skaudama širdimi
Sofija laukė lemtingo likimo smūgio. Tylai užsitęsus pasijuto
v
it sapne. Šmėstelėjo mintis, gal Rosas tiesiog išeis ir paliks ją
skendėti neviltyje.
Sofija negirdėjo, kada Rosas prisiartino, tik staiga pajuto jį
šalia savęs: jis uždėjo rankas jai ant pečių, pirštų galai atsidūrė
prie gerklės. Galėtų lengvai ją pasmaugti. Sofija beveik norėjo,
jog Rosas taip ir padarytų. Jai buvo vis tiek, kad tik atsikratytų
tos juodos tuštumos... Romi ir bejėgė ji nurijo gerklėje įstrigusį
gumulą.
- Sofija, - prabilo Rosas bereikšmiu balsu, - ar tu vis dar
trokšti keršto?
Oras įstrigo jai gerklėje.
-Ne.
Roso pirštai ėmė judėti: paglamonėjo jai kaklą iš šonų,
paskui iš priekio, žadindami pojūčius. Sofija bejėgiškai atlošė
galvą ir įrėmusi ją į raumeningą Roso pilvą atsiduso nuo jėgų
teikiančių jo glamonių. Jautėsi kaip marionetė, atgyjanti nuo jo
rankų judesių.
- Kada persigalvojai? - vėl paklausė jis.
Dėl Dievo meilės, dabar ji negalės nieko nuo Roso nuslėpti.
Jis išnarstys ją po kaulelį ir paliks. Sofija nusprendė tylėti, tačiau
Roso pirštų glamonės traukte traukė žodžius jai iš gerklės.
- Tada, kai tave sužeidė, - užsikirsdama prisipažino ji. - No­
rėjau tau padėti... troškau, kad daugiau niekas tau nepadarytų
nieko bloga. Juo labiau aš.

181
 LISA KLEYPAS

Sofija sunkiai šnopavo ir vos įstengė kalbėti. Gailiai suinkštė

iš krūtinės gilumos, kai šilti Roso pirštai įslydo po suknelės
korsažu. Jis suėmė delnu jai krūtį ir švelniai glamonėjo spenelį,
kol jis išsišovė virtęs stangriu pumpuru. Atrodė, kad Rosas ją
glamonėja ne siekdamas sujaudinti, o tik atkurti intymumą,
kuris juodu siejo prieš kelias valandas. Sofiją išmušė karštis, ji
dar labiau atsišliejo į Rosą, visai netekusi jėgų.
Rosas atsisėdo ant lovos ir atgręžė Sofiją veidu į save. Pa­
kėlusi akis ji pamatė tarsi nuo fizinio skausmo įsitempusias jo
lūpas.
- Aš nežinau, kas kadaise atsitiko, - dusliai tarė jis. - Nepri­
simenu tavo brolio. Tačiau pažadu viską išsiaiškinti. Jeigu pa­
aiškės, kad tu pagrįstai mane kaltini, prisiimsiu kaltę. - Jis nepa­
liovė glamonėti jai krūties, tarsi jam būtų nepakeliamai sunku
jos neliesti. - O kol kas noriu paprašyti tavęs vieno dalyko. Pa­
silik su manimi, kol išsiaiškinsiu tiesą. Ar padarysi tai, Sofija?
Ji linktelėjo galvą.
Rosas nubraukė Sofijai nuo skruostų drėgnas garbanas. Tada
pasilenkė ir prigludo jai prie lūpų tvirtu karštu bučiniu. Be­
protiškai daužantis širdžiai Sofija stengėsi surankioti padrikas
mintis.
- Bet juk aš tave apgavau, - trūksmingai ištarė ji. - Tu negali
manęs norėti.
- Kas verčia galvoti, kad aš geriau už tave galiu kontroliuoti
savo geismą? - sumurmėjo Rosas. Jis priglaudė Sofiją prie savo
tvirtos krūtinės ir ji suvirpėjo, užlieta palengvėjimo bangos.
Dabar Rosas jau žino tiesą, tačiau jos neatstūmė. Jai buvo sunku
iki galo tai įsisąmoninti. Sofija įsikniaubė veidu jam į švarką ir

182
 Ledi Sofijos
meilužis

užuodė silpną tabako kvapą, kurio audinys buvo prisigėręs bi­

liardo kambaryje.
Jis švelniai laikė ją glėbyje.
- Tau bus nelengva atsikratyti jausmų, kuriuos puoselėjai
visus tuos metus.
- Jų nebėra, - tarė Sofija ir atsidususi pasidėjo galvą Rosui
ant peties. - Aš troškau atkeršyti mano pačios susikurtai bū­
tybei. Tu visai ne toks, kaip aš maniau.
- Apkūnus pagyvenęs džentelmenas su peruku ir pypke, -
tarė jis, prisiminęs, ką Sofija sakė pirmą jų pažinties dieną.
Sofija blankiai nusišypsojo.
- Tu suardei visus mano planus ir privertei tave pamėgti.
Jos prisipažinimas, regis, nesuteikė Rosui jokio malonumo.
- O jeigu paaiškės, kad tikrai aš pasiunčiau tavo brolį į
mirtį? - paklausė Rosas žvelgdamas į Sofiją nerimastingu
žvilgsniu. - Prieš dešimt metų tapęs teisėju aš neturėjau pa­
tirties. Kurį laiką ėmiau pavyzdį iš magistratų, dirbusių prieš
mane. Maniau, bus geriau laikytis jų nustatytos tvarkos. Tik
vėliau ėmiau labiau pasikliauti savimi ir vadovauti teismui
savo nuožiūra. Esu tikras, jog pirmomis darbo dienomis su
kaltinamaisiais elgiausi pernelyg griežtai. - Jo krūtinė sujudėjo
nuo sunkaus atodūsio. - Vis dėlto man sunku įsivaizduoti, kad
paprastą kišenvagį būčiau galėjęs įkalinti laive-kalėjime.
Sofija bejėgiškai tylėjo.
Rosas švelniai perbraukė pirštų galais jai per grakščiai iš­
lenktus antakius.
- Aš niekada neleidau sau gailėtis, jog negaliu pakeisti pra­
eities. Tai tuščias reikalas, galintis išvesti žmogų iš proto. Bet

183
 LISA KLEYPAS

dabar mano gyvenimas pakibo ant plauko dėl klaidos, kurią

galbūt kadaise padariau. - Rosas pasirėmė alkūne ir iš viršaus
pažvelgė į Sofiją, tamsių plaukų sruoga užkrito jam ant kaktos. -
Kaip galiu prašyti, kad atleistum už brolio mirtį? To, kas įvyko,
aš niekaip negaliu atitaisyti. Tačiau mintis, jog tave prarasiu,
man nepakeliama.
- Aš jau atleidau tau, - sukuždėjo Sofija. - Žinau, koks žmogus
esi. Tu baudi save daug griežčiau, nei galėtų nubausti kiti. Be to,
kaip aš galėčiau neatleisti tau, kai tu taip kilniaširdiškai atleidai
man?
Liūdnai šypsodamasis Rosas papurtė galvą.
- Kad ir kokie iš pradžių buvo tavo ketinimai, tu nieko bloga
nepadarei, tik rūpinaisi manimi.
- Stengiausi priversti tave įsimylėti, - tarė Sofija. - O tada
turėjau sudaužyti tau širdį.
- Na, įsimylėti aš nieko prieš, - ramiai prisipažino Rosas. -
Bet širdies netekti nenorėčiau.
Sofijos lūpas suvirpino lengvas šypsnys. Ji apsikabino jį ir
įsikniaubė į kaklą.
- Ir aš to nenorėčiau.
Rosas švelniai pabučiavo Sofiją, atrodo, tarp jų įsiplieskusią
aistrą tik sustiprino suvokimas, kad jųdviejų kelias laimės link
bus nelengvas. Jis pareikalaus atlaidumo, kompromisų ir aklo
pasitikėjimo. Sofija bandė pagilinti bučinį, bet Rosas atsitraukė
ir suėmė fankomis jai galvą.
- Šiąnakt^riepasiliksiu, - tyliai tarė jis, nykščiais masažuo­
damas smilkinius. - Nenoriu, jog būtų galima apgailestauti, kai
mudu pagaliau pasimylėsime.

184
 Ledi Sofijos
meilužis C7 )

- Aš dėl nieko neapgailestausiu, - nuoširdžiai patikino

Sofija. - Dabar jau žinau, kad nesulauksiu iš tavęs priekaištų
dėl to, ką mėginau padaryti. To aš bijojau labiausiai. Pasilik su
manimi.
Rosas papurtė galvą.
- Ne, pirmiausia turiu išsiaiškinti, kaip mirė tavo brolis. Kai
turėsime visus faktus, tada nuspręsime, ką daryti toliau.
Sofija pasuko galvą ir pabučiavo jam į šiltą delną.
- Pamylėk mane. Priversk pamiršti gyvenimą iki tavęs.
- O Dieve, - Rosas paleido jąir skausmingai sudejavęs pašoko
nuo lovos lyg nuo kankinimų suolo. - Kad tu žinotum, kaip aš
tavęs geidžiu. Neapsunkink visko dar labiau.
Ji suprato, kad turėtų pritarti Rosui, tačiau neišlaikė ir bea­
todairiškai pasiūlė:
- Atsigulk su manimi. Jeigu nenori, mes nesimylėsime. Tik
palaikyk mane truputį apkabinęs.
Suurzgęs iš nevilties Rosas patraukė prie durų.
- Aš žinau, kuo tai baigtųsi. Po penkių minučių tu jau gu­
lėtum ant nugaros užverstais sijonais.
Nuo šiurkščių jo žodžių Sofijai saldžiai nudiegė papilvę.
- Rosai...
- Užsirakink, - burbtelėjo jis ir atidaręs duris žengė per
slenkstį, nė nedirstelėjęs atgal.

Išmiegojęs iki priešpiečių Matjus nusprendė dieną praleisti

lošdamas kortomis paviljone prie ežero. Tačiau nespėjęs išeiti
pro prancūziško stiliaus duris į užpakalinį rūmų kiemą įkliuvo
Rosui.

185
 LISA KLEYPAS

- Labas, Matjau, - maloniai pasisveikino Rosas ir uždėjo

delną broliui ant peties. Kai šis pamėgino išsilaisvinti, Roso
gniaužtai tapo geležiniai. - Pagaliau atsikėlei. Gal nueisi su
manimi į kabinetą? Staiga panorau tavo draugijos.
Matjus nepatikliai spoksojo į jį.
- Gal vėliau, broli. Turiu užimti draugus. Esu įsitikinęs, kad
nepagirtum manęs už nemandagų elgesį.
Nuo Roso šypsenos Matjui pašiurpo sprandas.
- Jie valandėlę apsieis ir be tavęs. - Šaltas jo žvilgsnis nu­
krypo į tris jaunus vyrus broliui už nugaros. - Nesitrukdykite,
džentelmenai. Mano brolis prisidės prie jūsų vėliau.
Įsitempęs nepatenkintą Matjų atgal į vidų Rosas nusivedė jį
koridoriumi į šeimos kabinetą.
- Kas, velniai griebtų, čia dedasi? - piktai paklausė Matjus,
stengdamasis išsilaisvinti iš Roso gniaužtų. - Prakeikimas, pa­
leisk... tu suplėšysi mano švarką!
- Štai čia, - tarė Rosas ir įstūmęs jį į kabinetą uždarė ąžuo­
lines duris, kad niekas jiems netrukdytų.
Susierzinęs Matjus demonstratyviai pasitaisė švarko atlapus
ir rankoves.
Rosas apsidairė po kabinetą, kuris buvo likęs toks, kaip ir
prie tėvo. Jaukus vyriškas kambarys buvo nedidelis, apstatytas
ąžuolinėmis knygų spintomis. Palei tris langus stovėjo stalas nu­
leidžiamais šonais ir rašomasis krėslas*. Prisiminęs, kaip dažnai
matydavo vyresnįjį Kenoną čia sėdintį ir rašantį laiškus arba
įnikusį į sąskaitų knygas, Rosas paniuro. Jis negalėjo atsikratyti

* Krėslas su iš šono pritaisyta nedidele lenta knygai arba popieriaus lapui pasidėti.

186
 Ledi Sofijos
mciluiisCT

jausmo, kad išdavė tėvo atminimą leidęs broliui užaugti tokiu

sugedusiu ir savanaudišku žmogumi.
Matjus susiraukė.
- Tužiūri į mane kaip į kišenvagį, kurį ketini uždaryti Naujųjų
Vartų kalėjime.
- Naujųjų Vartų kalėjimas - maloni vietelė, palyginti su ta, į
kurią norėčiau tave išsiųsti.
Išgirdęs Roso balse tramdomą įniršį Matjus sunkiai atsiduso.
- Gerai, atsiprašau už vakar vakarą... Tikriausiai panelė Sidni
apsimetė esanti dorovinga auka ir pateikė tau savo versiją. Pri­
sipažįstu, buvau kiek įkaušęs. Mano draugas Hatfildas atkimšo
butelį velniškai gero brendžio, šis trenkė man į galvą.
Apsimetęs, kad jam į viską nusispjauti, Matjus nuėjo prie ge­
rokai aptriušusio gaublio kambario kampe ir tingiai jį pasuko.
- Tai dar ne viskas, Matjau. Aš išties ketinu aptarti vaka­
rykštį tavo elgesį, bet pirmiausia reikia sutvarkyti kitą reikalą.
Matjus atrodė nustebęs.
- Ką turi omenyje?
- Šįryt buvau susitikęs su ponu Taneriu.
- O kas tas Taneris?
Rosas piktai papurtė galvą.
- Mūsų dvaro prižiūrėtojas. Žmogus, kuris rūpinasi juo pas­
taruosius dešimt metų.
- Ir šįryt tu jau spėjai su juo susitikti? Gerasis Dieve, ar tu
kada nors ilsiesi? Aš mažiausiai trokštu kalbėtis apie tokias
smulkmenas...
- Tai nėra smulkmena, - griežtai nutraukė jį Rosas. - Ir ne­
susiję su ūkio reikalais. Pasirodo, vienas iš mūsų nuomininkų

187
 LISA KLEYPAS

kreipėsi į Tanerį su skundu, kad jo netekėjusi duktė jau keli mė­

nesiai nėščia.
Matjus įsitempė.
- O kuo aš dėtas, jei kaimo merga užsiaugino pilvą?
- Jos šeima tvirtina, jog tu vaiko tėvas, - Rosas įdėmiai žvelgė
į brolį. Pamatęs kaltę pilkai žaliose Matjaus akyse jis neišlaikęs
nusikeikė. - Pavardė Ran. Tai ar tu suvedžiojai tą merginą?
Matjus niūriai išsiviepė.
- Niekas nieko nesuvedžiojo. Tai buvo abipusė aistra. Ji manęs
norėjo, aš ją patenkinau, ir abiem buvo gerai.
- Abiem buvo gerai? - skeptiškai pakartojo Rosas. - Taneris
sako, kad tai mergaitei dar nėra nė šešiolikos. Velniai griebtų,
Matjau, tu atėmei iš jos nekaltybę, užtaisei vaiką... ir buvai ne­
ištikimas Jonai!
Matjus visai nesusigėdo.
- Visi taip daro. Galėčiau išvardyti daugybę vyrų, kurie ieško
malonumų iš šalies. Pasitaiko, kad gimsta ir nesantuokinių vaikų...
bet tai jau ne vyro rūpestis.
Kunkuliuojantį pykčiu Rosą pribloškė brolio beširdiškumas.
Matjus pasielgė taip kaip Sofijos meilužis: pasinaudojo mergina
ir ją pametė.
- Dieve mano, - sumurmėjo jis, - ką man su tavimi daryti?
Nejaugi visai neturi sąžinės? Nei atsakomybės jausmo?
- Sąžinė ir atsakomybė atiteko tau, brolau. - Matjus taip
pasuko gaublį, kad šis vos nenušoko nuo ašies. - Man visada
tave rodė kaip dorybingumo pavyzdį. Seras Rosas, tobulas
vyras. Niekas negalėtų gyventi pagal tavo nustatytas taisykles,
tegul prasmegsiu skradžiai, jeigu aš bent pabandysiu. Žinai,

188
visai nepavydžiu tau tokio neįdomaus ir liūdno gyvenimo.
Priešingai nei tu, aš esu aistringas... turiu vyriškų poreikių... ir
tenkinsiu juos iki paskutinio atodūsio!
- Kodėl tau netenkinus jų su savo žmona? - kandžiai pasi­
teiravo Rosas.
Matjus pabalino akis.
- Joną man įgriso praėjus mėnesiui po vestuvių. Nereikia
norėti, kad vyras iki savo dienų galo gulėtų su ta pačia mo­
terimi. Juk sakoma: įvairovė yra gyvenimo druska.
Rosui knietėjo išdrožti jam gerą pamokslą. Tačiau iš užsis­
pyrėliškai atkišto Matjaus smakro buvo aišku, jog iš to nebus
jokios naudos. Broliui niekada nerūpėjo jo elgesio pasekmės.
- O kokia įvairove jau pasimėgavai? - pasidomėjo Rosas ir
matydamas, kad Matjus nesupranta, patikslino klausimą: -
Kiek dar moterų suvedžiojai, be šitos mergaitės?
- Tiksliai nežinau... devynias, gal dešimt, - patenkintas savimi
atsakė Matjus.
- Noriu gauti jų pavardžių sąrašą.
- Kuriems galams?
- Išsiaiškinsiu, kiek dar turi nesantuokinių vaikų. Privalėsi
juos aprūpinti ir išmokslinti.
Brolis piktai atsiduso.
- Aš neturiu pinigų... nebent padidintum man išmoką.
- Matjau, - grėsmingai iškošė pro dantis Rosas.
Matjus šaipydamasis iškėlė rankas.
- Gerai, aš pasiduodu. Apieškok apylinkes ir surask mano
nesantuokinius vaikus. Atimk iš manęs paskutinius pinigus. O
dabar gal jau galiu eiti pas draugus?

189
 LISA K L F. Y PA S

- Ne. Noriu dar kai ką tau pasakyti. Nuo šiol aš rūpinsiuosi,

kad baigtum tuščiai švaistyti savo gyvenimą. Daugiau tu ne-
besėdėsi per dienas klube ir negersi, neloši ir nelakstysi paskui
moteris. Nuėjęs į savo mėgstamiausias vietas pamatysi, kad ten
esi nepageidaujamas. Niekur nieko nebegausi skolon, nes aš
pasirūpinsiu paskleisti žinią, jog daugiau nebepadengsiu tavo
skolų.
- Tu to nepadarysi! - pratrūko Matjus.
- Dar ir kaip padarysiu, - patikino jį Rosas. - Nuo šiol pi­
nigus tau teks užsidirbti.
- Užsidirbti? - perklausė Matjus, tarsi pirmą kartą gyvenime
išgirdęs šį žodį. - O ką aš darysiu? Juk neturiu profesijos... esu
džentelmenas!
- Aš tau ką nors surasiu, - grėsmingai pažadėjo Rosas. -
Ketinu išmokyti tave atsakingumo, Matjau, kad ir kaip būtų
sunku.
- Jeigu tėvas būtų gyvas, tu taip nesielgtum!
- Jeigu tėvas būtų gyvas, jis jau seniai būtų padaręs tave
žmogumi, - patikino brolį Rosas. - Deja, ir aš turiu prisiimti
dalį kaltės. Buvau taip įsitraukęs į darbus Lenktojoje gatvėje,
kad nekreipiau dėmesio, ką tu veiki. Nuo šiol bus kitaip.
Paleidęs keiksmažodžių tiradą Matjus priėjo prie spintelės
ir išsitraukė taurę ir grafiną. Įsipylė brendžio, išmaukė kaip
vaistus ir vėl prisipylė. Stiprus gėrimas suteikė drąsos. Kelis
kartus giliai atsidusęs jis piktai dėbtelėjo į nepermaldaujamą
brolio veidą.
- Ar pasakysi Jonai?

190
 Ledi Sofijos
meilužisC y ^

- Ne. Bei jeigu ji kada nors ateis pas mane ir paklaus, ar esi
jai ištikimas, aš nemeluosiu.
- Tada gerai. Mano žmona niekada to neklaus... ji nenori
žinoti tiesos.
- Tepadeda jai Dievas, - burbtelėjo Rosas.
Nugurkęs dar vieną gurkšnį brendžio Matjus pateliūskavo
gėrimą taurėje ir liūdnai atsiduso.
- Ar jau viskas?
- Ne, - atsakė Rosas, - turime aptarti dar vieną reikalą...
tavo elgesį su panele Sidni.
- Juk jau atsiprašiau. Nieko daugiau negaliu padaryti...
nebent nori, kad persipjaučiau gerklę?
- Tai nebūtina. Tik noriu pabrėžti, jog nuo šiol privalai elgtis
su ja pagarbiai.
- Kaip su tarnaite, brolau.
- Ji jau neilgai bus tarnaitė.
Matjus susidomėjęs kilstelėjo antakį.
- Žadi ją atleisti?
Rosas metė į jį reikšmingą žvilgsnį.
- Žadu ją vesti. Jeigu ji sutiks.
Brolis spoksojo į jį visiškai sutrikęs.
- šventoji Dievo Motina, - išspaudė jis gergždžiančiu balsu
ir nusvirduliavo prie artimiausio krėslo. Sunkiai sudribęs į jį
įsmeigė akis į Rosą. - Rimtai? Bet tai beprotybė. Tu būsi pa­
juokos objektas. Kenonas veda tarnaitę! Pagalvok apie šeimą ir
susirask kitą. Juk ji tik moteris... šimtai kitų su malonumu už
tavęs ištekėtų.
Rosui teko susiimti, kad nesuknežintų broliui nosies. Todėl

191
 LISA KLEYPAS

tik įsirėmė rankomis į stalą ir užsimerkė. Paskui įsmeigė į Matjų

juodu įniršiu liepsnojantį žvilgsnį.
- Po visų tų metų, kuriuos nugyvenau vienas, tu siūlai man
atsisakyti moters, šalia kurios jaučiuosi gyvas?
Matjus įsitvėrė jo žodžių.
- Mano tokia nuomonė. Taip ilgai gyvenus vienuolišką gy­
venimą galima ir išprotėti. Bet kuri moteris atrodys gražuolė.
Patikėk manimi, ši būtybė neverta tavo meilės. Ji lėkšta, stokoja
elegancijos ir neturi šeimos. Pasilaikyk ją kaip meilužę, jeigu
jau taip žaviesi. Nevesk jos, paklausyk mano patarimo, nes ši
moteris tau greitai atsibos, o tada pasijusi it grandinėmis su­
kaustytas.
Ūmai Roso pyktis atlėgo. Dabar broliui jis jautė tik užuo­
jautą. Matjus niekada neras tikrosios meilės ir tenkinsis apgailė­
tinais jos pakaitalais. Taip ir nugyvens gyvenimą nepatenkintas,
nežinodamas, kaip užpildyti tuštumą širdyje. Puldinės prie ne­
tikrų malonumų ir mėgins įtikinti save, kad yra laimingas.
- Nesistengsiu pakeisti tavo nuomonės apie Sofiją, - ramiai
tarė Rosas. - Bet jei išgirsiu iš tavęs bent vieną kritišką ar nepa­
garbų žodį apie ją, aš tave iškastruosiu. Pasimėgaudamas.

192
 Šeštadienį prieš pokylį svečiams buvo išdalytos balto arba
juodo šilko kaukės. Bet dauguma dėvėjo savo atsivežtas - tikrus
meno kūrinius, sukurtus būtent šiai progai. Sofijąakino jų margu­
mynas, plunksnų ir brangenybių gausa, siuvinėtos ir tapytos de­
talės. Svečiai zujo ir drąsiai flirtavo vieni su kitais, mėgaudamiesi
anonimiškumu, kurio teikė karnavaliniai kostiumai. Vidurnaktį
visi nusiims kaukes, tada jiems bus patiekta prašmatni vakarienė.
Dirstelėjusi pro tarpdurį į nuostabų reginį salėje Sofija paten­
kinta nusišypsojo: svečiai šoko iškilmingą menuetą - gracingai
lenkėsi ir darė reveransą. Damos vilkėjo madingas ryškių spalvų
suknias; džentelmenai atrodė įspūdingai su juodais kostiumais
ir baltais marškiniais. Sietynų šviesos magiška šviesa gaubė šo­
kėjus ir atsimušė į šviežiai išvaškuotas ir išblizgintas grindis.
Ore tvyrojo stiprus gėlių ir kvepalų aromatas, kurį kiek blaškė iš
oranžerijos ir prieškambarių dvelkiantis lengvas skersvėjis.

193
 LISA KLEYPAS

Kambariai kitapus šokių salės taip pat buvo pilni svečių:

jie žaidė kortomis arba biliardą, gėrė šampaną ir vaišinosi
smulkiais skanėstais: austrių paštetu, omarų pyragėliais, romo
pyragu. Pagalvojusi apie artėjančią vakarienę Sofija nusprendė
grįžti į virtuvę ir patikrinti, ar viskas vyksta pagal planą. Ji at­
sargiai išsmuko į lauką ir nužingsniavo keliuku palei namą.
Oras buvo pavasariškai vėsus, Sofija su palengvėjimu atsiduso
ir užsivertė tamsios savo suknelės apykaklę.
Eidama pro atvirą oranžeriją, atskirtą kolonomis, mergina
nustebo pamačiusi joje senąjį Kenoną: įsitaisęs krėsle su ratukais
jis pro didžiulį langą stebėjo šokių salę. Netoliese lūkuriavo lio­
kajus, aiškiai nusamdytas rūpintis irzliu senuoju džentelmenu.
Neryžtingai šypsodamasi Sofija priėjo prie jo.
- Labas vakaras, pone Kenonai. Gal galiu paklausti, kodėl
sėdite vienas lauke?
- Viduje daug triukšmo, pilna žmonių, - atsakė senukas. -
Be to, vidurnaktį ims leisti fejerverkus, o iš čia geriausia juos
stebėti. - Jis įdėmiai nužvelgė ją. - Žinai, tu kartu su manimi
juos stebėsi. - Tada pasisuko į liokajų ir šiurkščiai paliepė: -
Atnešk šampano. Ir dvi taures.
- Sere, bijau, kad negalėsiu... - mėgino prieštarauti Sofija.
- Taip, aš žinau. Tu turi darbo. Bet šiandien mano gimta­
dienis, todėl turi manęs klausyti.
Kreivai šypsodamasi Sofija atsisėdo ant akmeninio suolo ne­
toliese.
- Mane atleis iš darbo, jeigu pamatys su jumis geriančią
šampaną ir stebinčią fejerverkus.
- Tada aš priimsiu tave dirbti mano palydove.

194
 Vis dar šypsodamasi ji susinėrė pirštus ant kelių.
- Ar jūs užsidėsite kaukę, sere?
- O kam man ta kaukė? Vis tiek aš nieko neapgausiu sėdė­
damas šiame keistame krėsle. - Pažvelgęs pro langą į šokėjus
Kenonas pašaipiai prunkštelėjo. - Aš nemėgau kaukių balių net
prieš keturiasdešimt metų, kai jie buvo labai madingi, o dabar
nemėgstu dar labiau.
- O aš norėčiau būti su kauke, - svajingai šypsodamasi tarė
Sofija. - Galėčiau daryti ir sakyti, ką noriu, niekas manęs neat­
pažintų.
Senasis džentelmenas perliejo ją žvilgsniu.
- Kodėl šitokį vakarą vilki paprastą suknelę? - staiga pa­
klausė jis.
- Man nebūtina rengtis gražios.
Kenonas vėl prunkštelėjo.
- Nesąmonė. Net ponia Bridžvel ypatingomis progomis ap­
sivilkdavo puikaus juodo atlaso suknią.
- Aš neturiu elegantiškesnių drabužių už šitą, sere.
- Kodėl? Ar mano vaikaitis tau per mažai moka?
Jųdviejų pokalbį nutraukė su šampanu grįžęs liokajus.
- O, puiku, - pradžiugo Kenonas. - Ar jis iš Reimso? Palik
butelį ir grįžk į vidų, gal ten būsi naudingas. Panelė Sidni pa­
laikys man draugiją.
Liokajus pagarbiai nusilenkė ir pasišalino. Sofija paėmė
pono Kenono ištiestą taurę šampano ir įsmeigė smalsų žvilgsnį
į gintaro spalvos gėrimą.
- Ar esi gėrusi šampano? - paklausė senukas.
- Vieną kartą, - prisipažino Sofija. - Kai gyvenau pas pusseserę

195
 LISA KLEYPAS

Šropšyre, kaimynė atidavė man nebaigtą gerti butelį. Bet šam­

panas jau buvo nusivadėjęs ir jo skonis mane nuvylė. Tikėjausi,
kad bus saldus.
- Prancūziškas šampanas... tau jis patiks. Matai, kaip burbu­
liukai kyla tiesiai į viršų? Tai rodo aukštą kokybę.
Sofija pakėlė taurę prie nosies ir mėgavosi pojūčiu, kaip
vėsūs burbuliukai sproginėdami kutena šnerves.
- Kodėl jis putoja? - išsiblaškiusi paklausė ji.
- Tai dėl dvigubos fermentacijos, - paaiškino jis ramiu mo­
notonišku balsu, primenančiu Roso. - Jis vadinamas „velnio
gėrimu", nes atidarant butelį kamštis iššauna.
Sofija atsargiai siurbtelėjo rūgštoko putojančio gėrimo ir su­
raukė nosį.
- Neskanu, - pareiškė ji ir senukas sukrizeno.
- Gurkštelėk dar truputį. Ilgainiui pajusi skonį.
Nors ir labai norėjo pasakyti, kad neturės progos priprasti
prie tokio gėrimo skonio, Sofija nutylėjo ir linktelėjusi galvą
nugėrė gurkšnelį.
- Man patinka šių taurių forma, - tarė ji, kai šampanas
nubėgo gomuriu.
- Tikrai? - senojo Kenono akys šelmiškai sužibo. - Toks
stilius vadinamas coupe. Sukurtas nusižiūrėjus į Marijos Antu-
anetės krūtis.
Sofija metė į jį priekaištingą žvilgsnį.
- Jūs nedorėlis, pone Kenonai, - tarė ji ir senukas paten­
kintas sukikeno.
Ūmai pasigirdo dar vienas balsas:

196
 - Marijos Antuanetės krūtys čia niekuo dėtos. Senelis bando
išmušti nepatyrusią merginą iš pusiausvyros.
Tai buvo Rosas, asketiškai dailus su juodu kostiumu, rankoje
laikė juodą kaukę. Jis taip žavingai ir lengvabūdiškai nusi­
šypsojo, kad Sofijai užgniaužė amą. Niekas šįvakar negalėjo jam
prilygti, nė vienas iš pokylyje esančių vyrų nepasižymėjo tokiu
elegancija atmieštu šiurkščiu vyriškumu.
Mėgindama nuslėpti savojausmus Sofija nurijo didelį gurkšnį
atšaldyto gėrimo ir užsikosėjo.
- Labas vakaras, sere Rosai, - apsiašarojusi kimiai išspaudė
ji. Tada nevikriai atsistojo ir apsižvalgė ieškodama, kur padėti
pusiau nugertą taurę.
- Na taip, - tęsė Rosas, - aš turėjau žinoti, kad tu būtinai
pamėginsi išvesti panelę Sidni iš doros kelio, seneli.
- Nemanau, kad butelis gero Reimso šampano gali pa­
kenkti, - puolė gintis senasis Kenonas. - Atvirkščiai, jis tik gerina
sveikatą! Prancūzai sako, kad šampanas - visapusiškas vaistas.
- Pirmą kartą girdžiu, kad tu pritari prancūzams, seneli. -
Roso akys linksmai sužibo, jis sugriebė Sofijai už riešo neleis­
damas nueiti. - Pasilik ir gerk šampaną, mieloji, - švelniai tarė
jis. - Dėl manęs, tai tu gali daryti, ką nori.
Jausdama į juos nukreiptą senojo Kenono dėmesį Sofija nu­
raudo ir truktelėjo ranką.
- Norėčiau grįžti prie savo darbo, sere.
Tačiau Rosas jos nepaleido, senelio akivaizdoje pakėlė ranką
prie lūpų ir pabučiavo į delną. Aiškiau atskleisti jųdviejų san­
tykius vargu ar buvo galima.
- Sere Rosai, - apstulbusi sušnibždėjo Sofija.

197
 USA KLEYPAS

Jis atiaikė jos žvilgsnį be žodžių leisdamas suprasti, kad ne­

ketina ilgiau slėpti, ką jaučia.
Netekusi drąsos Sofija padavė jam taurę.
- Turiu eiti, - tyliai tarė ji. - Prašau man atleisti.
Sofijai nuskubėjus, Rosas liko su seneliu ir taip įdėmiai
žvelgė jai į nugarą, kad ji turėjo jausti jo žvilgsnio karštį.
Atsigręžęs į senelį Rosas klausiamai kilstelėjo antakius.
-Na?
- Puikus pasirinkimas, - pagyrė senasis Kenonas ir paten­
kintas įsipylė dar šampano. - Ji maloni nepretenzinga mergina.
Visai kaip ir jos senelė. Ar tu jos jau paragavai?
Išgirdęs tokį tiesmuką klausimą Rosas nusišypsojo.
- Jei ir paragavau, tau nepasakysiu.
- Manau, kad paragavai, - nesiliovė senukas, žvelgdamas į
vaikaitį virš taurės krašto. - Ir jeigu ji tikrai tokia, kokia buvo jos
senelė, patyrei didžiulį malonumą.
- Senas lapinas. Tik nesakyk, kad tu su Sofija Džeme...
- O taip. - Prisiminimai tikriausiai buvo nuostabūs. Susi­
mąstęs jis sukiojo taurę, senais pirštais suėmęs už grakščios
kojelės. - Turėjau ryžtingiau dėl jos pakovoti. Niekam neleisk
įsiterpti tarp tavęs ir mylimos moters, berniuk.
Šypsena dingo Rosui iš veido.
- Neleisiu, - rimtai pažadėjo jis.

Žingsniuodama akmens ir marmuro plokštėmis išklotomis di­

džiojo vestibiulio grindimis Sofija pamatė iš nišos išnyrant tamsią
figūrą. Tai buvo vyras su juodo šilko kauke, apsirengęs vakariniu
kostiumu kaip ir kiti svečiai. Jis buvo jaunas, augalotas, plačiais

198
 Ledi Sofijos
meilužis (J/

pečiais ir lieknu liemeniu - atletiškas kaip dauguma Lenktosios

gatvės policijos būrio pareigūnų. Ką šis vyras veikia taip toli nuo
pokylių salės? Sofija neryžtingai stabtelėjo.
- Sere? Gal galiu jums padėti?
Jis atsakė ne iš karto. Pagaliau prisiartino ir sustojo truputį
atokiau. Iš už kaukės žvelgiančios akys buvo ryškiai mėlynos ir
įdėmios, hipnotizuojančios. Kai prabilo, kalbėjo tyliu dusliu balsu:
- Aš laukiau jūsų.
Sutrikusi Sofija pakreipė galvą ir įsispoksojo į jį. Kažkas
tame žmoguje privertė ją sunerimti, ji pajuto pavojų. Kaukė
dengė didžiąją dalį veido, tačiau negalėjo paslėpti išraiškingos
atsikišusios nosies ir putlių lūpų. Rudi plaukai buvo trumpai
pakirpti ir tvarkingai sušukuoti, oda kaip džentelmenui neį­
prastai įrudusi saulėje.
- Kuo galiujums padėti? - dar kartą atsargiai pasiteiravo Sofija.
- Kokia jūsų pavardė?
- Panelė Sidni, sere.
- Dirbate čia namų šeimininke?
- Laikinai, tik Šį savaitgalį. Aš dirbu pas serą Rosą magis­
tratų teisme Londone, Lenktojoje gatvėje.
- Lenktojoje gatvėje jums nesaugu, - kažkodėl susierzinęs
tarė vyriškis.
„Jis girtas", - pagalvojo Sofija ir ėmė trauktis atatupsta.
- Jūs netekėjusi? - paklausė jis lėtai eidamas prie jos.
- Taip, netekėjusi, - patvirtino Sofija.
- Kodėl tokia moteris kaip jūs liko netekėjusi?
Klausimas buvo keistas ir neįprastas. Išsigandusi Sofija nu­
sprendė, kad bus protingiausia sprukti.

199
 LISA KLEYPAS

- Jūs labai malonus, jog rūpinatės manimi, sere. Tačiau aš

dar turiu darbo. Prašyčiau man atleisti...
- Sofija, - sušnibždėjo nepažįstamasis, lyg ir su ilgesiu žvelg­
damas į ją.
Sofija sunerimo: iš kur jis žino jos vardą? Ji žiūrėjo į jį iš­
plėtusi akis, bet staiga dėmesį patraukė triukšmas. Pasigirdo
juokas ir džiugūs šūksmai, smagi muzika ir sproginėjančių fe­
jerverkų pliūpsniai. Ryškios šviesos nutvieskė dangų už lango.
Sofija suprato: jau vidurnaktis. Metas nusiimti kaukes. Išgirdusi
garsą ji pasuko galvą.
Nepažįstamasis prišoko prie jos iš už nugaros taip greitai ir
tyliai, kad Sofija tai pajuto tik tada, kai kažkoks šaltas daiktas
prigludo jai prie krūtinės ir aplink kaklą. Ji pakėlė ranką ir jį
pačiupinėjo, tada išgirdo sagtelės spragtelėjimą.
- Sudie, - dvelktelėjo šiltas oras Sofijai į ausį.
Kai ji atsisuko, vyriškis jau buvo dingęs.
Netekusi žado Sofija abiem rankomis apčiuopė ant krūtinės
brangiųjų akmenų ir tauriųjų metalų vėrinį. Bet kam nepažįs­
tamajam reikėjo tai daryti? Ji puolė bėgti atgal į lauką, sutrikusi
ir išsigandusi. Patraukė už vėrinio, ėmė ieškoti sagtelės, tačiau
niekaip nepajėgė nuo jo išsilaisvinti.
Vis labiau nerimaudama Sofija nuskubėjo į atvirą oranžeriją,
kurioje buvo palikusi Rosą ir jo senelį. Apie juos jau buvo susi­
rinkęs didelis būrys svečių, dar daugiau plaukė iš pokylių salės.
Fejerverkai kilo į dangų ir krito spalvingomis kekėmis, sufor­
muodami medžių ir gyvūnų figūras, ugnies lietus pliaupė žemyn
pro dūmų debesis. Reginys buvo chaotiškas, o garsas kurtinantis.
Sofija stovėjo susigūžusi prie namo sienos ir bergždžiai

200
stengėsi delnais uždengti papuošalą, žaižaruojantį aplink kaklą.
Rosas negalėjo nei pamatyti, nei išgirsti ją sugrįžtant, tačiau
pasuko galvą tarsi pajutęs esant netoliese. Išvydęs mirtinai iš­
blyškusį Sofijos veidą jis iškart sureagavo. Ėmė brautis pro
svečius nenuleisdamas nuo jos akių ir netrukus jau stovėjo
šalia. Tačiau per triukšmą juodu negalėjo susišnekėti.
Rosas atsargiai atitraukė vieną ranką jai nuo kaklo ir atidengė
deimantus. Juos pamatęs prisimerkė. Sofija bejėgiškai timptelėjo
sunkų vėrinį, bet jis nepasidavė. Staiga ji pajuto ant sprando
šiltus Roso pirštus. Sagtelė buvo atsegta ir sunkus aukso ir bran­
gakmenių vėrinys nuslydo Sofijai nuo kaklo. Įsidėjęs papuošalą į
kišenę Rosas paėmė Sofiją už rankos ir nusitempė į namą.
Jis sustojo tik jiems pasiekus žydrąją svetainę, prisišliejusią
prie didžiosios salės. Po pragariško triukšmo ir žaižaruojančių
fejerverkų čia tvyranti ramybė buvo beveik nereali.
- Kas atsitiko? - iškart paklausė Rosas uždaręs duris.
Sofija pamėgino jam paaiškinti.
- Ėjau į virtuvę ir mane sustabdė vyras. Jis buvo su kauke.
Sakė, kad ieško manęs. Esu įsitikinusi, jog anksčiau nebuvau jo
sutikusi, bet jis iš kažkur žinojo mano vardą.
Virpančiu balsu ji atkartojo keistą savo pokalbį su nepažįs­
tamuoju, papasakojo, kaip jis apstulbino ją užsegęs ant kaklo
deimantų vėrinį, o tada staigiai dingo.
Kol Sofija kalbėjo, Rosas švelniai braukė pirštais jai per kaklą,
tarsi stengdamasis nutrinti kito vyro prisilietimą.
- Kaip jis atrodė?
- Tamsiaplaukis ir mėlynakis. Aukštas, nors už tave že­
mesnis. Iš pradžių pamaniau, kad tai kuris nors iš tavo vyrų.

201
 U SA KLEYPAS

Atrodė tvirtai sudėtas ir judėjo panašiai kaip jie... norėjau pa­

sakyti, jog labai žvitrus, nors tvirto sudėjimo. Vilkėjo brangiais
drabužiais kaip visi svečiai... bet nemanau, kad jis vienas iš jų.
- Gal pastebėjai randų arba išskirtinių žymių?
Sofija papurtė galvą.
- Kiek mačiau, ne.
Rūškanu veidu Rosas išsitraukė vėrinį iš kišenės ir paskleidė
ant raudonmedžio stalo. Prigludusi Rosui prie šono Sofija
žvelgė į papuošalą su pagarbia baime. Jai dar neteko matyti
tokio pribloškiančio grožio. Žvilgantis vėrinys buvo supintas iš
deimantų žiedelių ir smaragdų lapų juostų.
- Ar jis tikras? - sušnibždėjo ji.
- Šie brangakmeniai ne iš molio nulipdyti, - vangiai atsakė
Rosas.
- Tikriausiai kainuoja siaubingus pinigus.
- Spėju, kokius tris ar keturis tūkstančius svarų, - Rosas
vertinamu žvilgsniu nužvelgė papuošalą. - Tavo gerbėjas arba
labai turtingas žmogus, arba miklių rankų vagis.
- Kodėl man taip nutiko? - tyliai paklausė Sofija. - Aš sten­
giausi nepatraukti dėmesio. Ko nepažįstamasis norėjo? Kodėl
jis taip pasielgė?
Išgirdęs Sofijos balse panikos gaidelę Rosas pasilenkė ir ra­
minamai pabučiavo jai į smilkinį.
- Ketinu tai išsiaiškinti. Nebijok... aš neleisiu, kad tau kas
nors nutiktų.
Užmerkusi akis Sofija įkvėpė pažįstamo kvapo, ją ramino
Roso pasitikėjimas savimi.
- Eime, - sumurmėjo jis, - aš palydėsiu tave iki virtuvės.

202
 - O ką darysi paskui?
- Pasiimsiu į pagalbą keletą naujokų policininkų, kad padėtų
apieškoti apylinkes, gal tas tavo nepažįstamasis dar slapstosi
kur nors netoliese. Nors abejoju, jog jis būtų toks kvailas. -
Rosas paėmė vėrinį ir įsidėjo atgal į kišenę. - Šitokie vėriniai
iš dangaus nekrinta... jis išskirtinis ir labai brangus. Man regis,
nebus sunku nustatyti, kam jis anksčiau priklausė. Tai verčia
daryti įdomią išvadą. Tavo gerbėjas nori, kad atskleistum jo ta­
patybę... antraip nebūtų įdavęs tau į rankas siūlo galo.
- Ar nemanai, kad tai jis atsiuntė man tą suknelę?
- Taip, manau.
Iš kietai sučiauptų Roso lūpų buvo galima suprasti, kad jis
nekantrauja leistis į paslaptingo nepažįstamojo paieškas. Tačiau
jis pažvelgė į įsitempusį Sofijos veidą ir ją apkabino. Kilste­
lėjęs stipriai prisispaudė prie krūtinės, jos kojų pirštai vos lietė
grindis. Tada atlošė Sofijos galvą ir aistringai įsisiurbė į lūpas.
Sofija nesipriešino jo tyliai atakai, pravėrė lūpas ir leido jam
jausmingai tyrinėti. Bučinys tapo reiklesnis, liežuvis darbavosi
lėtai, bet savininkiškai. Viena koja slystelėjo jai tarp šlaunų.
Visos logiškos jos mintys, visas nerimas ūmai virto pelenais.
Liko tik Rosas, jo burna ir rankos, primenančios jai apie svaigų
intymumą, kurį juodu patyrė praėjusią naktį. Sofijai pakirto
kojas, ji ėmė gaudyti orą, o neramios rankos kažko ieškojo jam
ant nugaros. Ją apėmė nenumaldomas troškimas nuplėšti dra­
bužius nuo jo, paskui nuo savęs, kad juodu liktų nuogi.
- Rosai, - suaimanavo Sofija, užvertus galvąjai gėlė sprandą,
o jis liežuviu piešė įmantrius ženklus jai ant gerklės.
Rosas pakėlė galvą ir su vyrišku pasitenkinimu nusišypsojo

203
 LISA KLEYPAS

pamatęs nuo geismo papurtusias jos lūpas ir pasimiglojusias

mėlynas akis.
- Tu esi mano, Sofija... ir aš neleisiu, kad tau kas nors atsi­
tiktų. Ar supratai?
Ji apsvaigusi linktelėjo ir Roso prilaikoma svirduliuodama
žengė iš kambario.

Kaip Rosas ir manė, paslaptingo nepažįstamojo Silverhilo

dvaro apylinkėse surasti nepavyko. Tačiau jis paliko pėdsakų,
jais sekant pastangas galų gale turėjo vainikuoti sėkmė. Rosas
nekantravo grįžti į Lenktąją gatvę ir imtis rimtų paieškų.
Mintis, kad kažkas sugalvojo taip nederamai lįsti prie Sofijos,
pažadino jo primityviausius instinktus. Jis nenurims, kol įvarys
tą šunsnukį į kampą, suims už gerklės ir privers prisipažinti.
Džiaugdamasis, jog pokylis rytoj baigsis, Rosas liepė savo
kamerdineriui sukrauti mantą, kad jie galėtų iš pat ryto išva­
žiuoti. Kol tarnas lankstė ir tvarkingai dėjo į lagaminą dra­
bužius, Rosas vaikščiojo po tamsius rūmus. Vis dėlto kai kur
dar pulsavo gyvenimas: porelė glebėsčiavosi tamsiame kampe,
biliardo kambaryje kažkas lošė kortomis, išsidrėbę krėsluose bi­
bliotekoje vyrai baigė rūkyti cigarus.
Sofija dabar tikriausiai jau savo kambaryje. Rosas troško eiti
pas ją. Dar niekada gyvenime jis nebuvo papuolęs į tokią ne­
malonią padėtį, kai įskaudinęs brangų žmogų suvoki negalįs
išpirkti savo kaltės ir ištaisyti klaidos. Mažų mažiausiai reikėtų
Džoną Sidnį prikelti iš kapo.
Tai, kad Sofijajam atleido, neteikė palengvėjimo. Jie abu visada
prisimins, ką jis kadaise padarė. Sunkiai atsidusęs Rosas ir toliau

204
 Ledi Sofijos
meilidisC7~~~^

be tikslo vaikščiojo po namus, apmąstydamas pastarųjų dvidešimt

keturių valandų įvykius. Jojausmeli Sofijai taip sustiprėjo, kad nu­
siraminti galėtų tikją turėdamas. Jamreikėjojos visamgyvenimui.
Jeigu Sofija priims pasiūlymą, jis pasistengs padaryti ją laimingą,
kad prisiminimai apie brolį netemdytų jųdviejų jausmų.
Rosas atsipeikėjo prie namų šeimininkės kambarėlio šalia
virtuvės, kuriame buvo apsistojusi Sofija. Du kartus jo ranka
buvo pakilusi pabelsti į duris, tačiau abu kartus nusileido jų
nepalietusi. Jis suprato turįs grįžti į savo miegamąjį ir pasitelkęs
kantrybę išsiaiškinti, kas kadaise nutiko Džonui Sidniui. Reikia
galvoti apie Sofiją, ne apie save. Tačiau jis troško jos taip beato­
dairiškai, kad dvejonės ir sąžinės balsas nieko nebereiškė. Dras­
komas pareigos ir aistros Rosas stovėjo prie kambarėlio durų
sugniaužęs kumščius, jo kūnas degė iš geismo.
Kai pagaliau sąžinė griežtai paliepė Rosui pasišalinti, pra­
sivėrė durys ir į jį pažvelgė mėlynos Sofijos akys vešliomis blaks­
tienomis. Ji vilkėjo paprastus naktinius marškinius, tvarkingai
užsagstytus iki pat kaklo. Rosas panoro iš lėto atsagstyti sagutes
ir liežuviu išglamonėti kiekvieną perlų spalvos odos lopinėlį.
- Ar žadi per naktį čia stovėti? - švelniai paklausė Sofija.
Įsirėmęs į durų staktą Rosas ryte rijo ją žvilgsniu. Geismas
darėsi nebepakeliamas, mintys susijaukė.
- Norėjau pažiūrėti, ar tau viskas gerai.
- Ne viskas, - patikino Sofija ir sugriebusi jį už liemenės
timptelėjo. - Aš jaučiuosi vieniša.
Sunkiai alsuodamas Rosas leidosi įtraukiamas į vidų. Už­
daręs duris jis pažvelgė į rimtą Sofijos veidą. Menkoje žvakės
šviesoje jos lūpos atrodė tamsiai raudonos, aksominės.

205
 LISA KLEYPAS

- Yra priežasčių, kurios verčia mus palaukti, - pradėjo jis

gergždžiančiu balsu, suteikdamas jai dar vieną galimybę atsi­
traukti. Tačiau kai ji pasistiebė ir tvirtai prigludo prie jo visu
laibu kūnu, kiti žodžiai įstrigo gerklėje.
- Bent kartą pamėgink pasielgti ne taip, kaip reikia, - su­
kuždėjo Sofija, švelniomis rankomis apsivijusi jam kaklą. Rosas
pajuto, kaip ji atsargiai krimstelėjo jam ausies lezgelį, ir iš­
girdo: - Išdrįsk.

Blankūs prisiminimai apie pirmąjį meilužį išsisklaidė kaip

dūmai, kai Sofiją prarijo Roso glamonių kurstomos aistros
liepsnos. Jis neskubėdamas nusirengė, paskui nurengė ją, darė
tai dažnai stabtelėdamas ir įsisiurbdamas jai į lūpas neskubriu
bučiniu. Sofija negalėjo suprasti, kaip vyras, galvotrūkčiais le­
kiantis per gyvenimą, gali mylėtis taip lėtai, tarsi laikas būtų
praradęs prasmę. Likusi nuoga Sofija su palengvėjimu atsiduso
ir prisiglaudė prie Roso. Jo oda buvo šilta ir švelni, tik krūtinė
apžėlusi tankiomis garbanėlėmis, jos kuteno jai krūtis. Ji jautė į
pilvą įremtą sutvirtėjusią jo lytį ir atsargiai palietė ją pirštais -
vis dar buvo meilės meno naujokė.
Varpa buvo išvagota kraujagyslių, šilkinė oda smaukėsi ant
kieto it geležis pagrindo. Neryžtingai jos suimtas į saują or­
ganas tarsi savaime krustelėjo. Sofijai užgniaužė kvapą.
-Oi.
Roso balsas buvo persmelktas geismo ir dar kažko, labai pri­
menančio juoką.
- Nebijok. - Jis nukreipė Sofijos pirštus prie varpos gal­
vutės. - Štai čia jautriausia vieta.

206
 Ledi Sofijos
meilužis

Ji braukė ir glamonėjo platų galiuką su plyšeliu per vidurį,

kol pajuto drėgmę. Nuo jos oda tapo slidi, Sofija kurį laiką
braukė pirštu galvutę, paskui ranka nuslydo žemyn, prie
vėsaus kapšelio po varpa.
Staiga Rosas sugriebė jai už riešo.
- Kol kas užteks, - tarė gergždžiančiu balsu.
- Kodėl?
- Todėl, kad tuoj prarasiu savitvardą.
- Aš to ir noriu, - atsakė Sofija, o jis nusijuokė žemu ger­
kliniu juoku.
- Padarysime taip, kaip noriu aš, - sumurmėjo Rosas, pakėlė
Sofiją ir nunešęs paguldė ant siauros lovos. - Esu nusiteikęs ne­
skubėti.
Rosas, kone dviejų metrų raumeningas milžinas, įsitaisė
šalia ir Sofija prisiglaudė prie jo drebėdama iš nekantrumo. Jis
paguldė ją ant nugaros ir pasilenkė iš viršaus, karštu kvapu
glostydamas krūtį. Ėmė braukyti liežuvio galu per spenelį, ji
sužiopčiojo ir įsitempė. Rosas krimstelėjo ir įtraukė į burną išsi­
šovusį pumpurėlį priversdamas ją muistytis po juo.
- Rosai, - maldaujamai ištarė ji.
- Mmm?
- Man reikia daugiau... daugiau...
Sofija pajuto, kaip jo ranka nusileido jai prie pilvo, ir kils­
telėjo klubus duodama suprasti, ko trokšta.
Pakėlęs galvą Rosas pažvelgė į ją nuo geismo žėrinčiomis
akimis ir apsidžiaugė pamatęs raudonio nutviekstą veidą. Jis
slystelėjo pirštais tarp garbanėlių, susirado tarp jos lyties klosčių

207
 LISA KLEYPAS

saldžiai maudžiantį pumpurėlį ir Sofija dėkingai atsiduso. Bet,

jos dideliam nusivylimui, jo prisilietimas buvo trumpalaikis.
- Ak, Rosai, nesustok... prašau...
- Aš noriu ko kito.
Jis leidosi žemyn, bučiniais nusėdamas visą jos kūną, ir pa­
galiau užsikėlė jos kojas ant pečių.
Sofija pajuto, kaip Roso lūpos nusileido ant vidinės jos
šlaunies pusės. Ūmai supratusi, ką jis ketina daryti, ji pasi­
muistė ir įsitaisė pusiausėda.
- Palauk, - sužiopčiojo ji suėmusi rankomis Rosui už galvos. -
Palauk. Ne čia.
Jis raminamai paglostė delnu jai koją.
- Ar tau niekada niekas taip nedarė?
- Aišku, kad ne... aš net neįsivaizdavau, jog galėtų... - Sofija
nutilo ir sutrikusi pažvelgė į Rosą. - Abejoju, ar Entonis ką nors
nutuokia apie tokius dalykus.
Juokas grumėdamas išsiveržė Rosui iš krūtinės ir jis pabu­
čiavo jai kelį.
- Jau pačią pirmą dieną tave pamatęs aš šito norėjau.
- Tikrai? - paklausė Sofija labai nustebusi.
- Taip, ten, savo kabinete. Norėjau pargriauti tave ant stalo
ir pakišti galvą po sijonais.
- Netiesa, - Sofija atsisakė patikėti, kad iš išvaizdos santūrus
vyras galėjo turėti šitokių minčių. - Atrodei labai oriai!
- Gal ir oriai, jeigu taip gali atrodyti vyras, kai jo daikčiukas
nebetelpa kelnėse.
- Išties? Bet kaip... - Sofija aiktelėjo, kai jis vėl palenkė galvą
jai tarp kojų. - Ak, Rosai, palauk...

208
 Ledi Sofijos
meilužis iSs *

- Po šios nakties, - pasigirdo tylus urzgimas, - tu nebeprisi­

minsi, koks buvo Entonis.
Sofija pajuto, kaip jis pirštais praskleidžia pabrinkusias jos
lyties klostes ir liežuviu paliečia jautrų spurgelį tarp jų. Alkūnės
nebeišlaikė, suaimanavusi ji krito ant lovos ir nematančiomis
akimis įsispoksojo į tamsą. OViešpatie, jis laižėją ilgais vingiuotais
lyžtelėjimais, versdamas jos kūną trūkčioti iš pašėlusio jaudulio.
Ji neįstengė sustabdyti savo judančių klubų, vis kėlė ir kėlė
juos į viršų. Rosas delnais slystelėjo jai po sėdmenimis ir ėmė rit­
mingai kilnoti, drauge laižydamas, baksnodamas, žaisdamas su
išbrinkusiu pumpurėliu. Kai jos pojūčiai susiliejo ir virto nebeiš­
tveriamu poreikiu, Rosas atitraukė galvą ir užgulė ją visu kūnu.
- ODieve, - suaimanavo Sofija palikta pusiaukelėje į viršūnę.
Prašau, prašau...
Jis įėjo į ją, nėrė iki pat gelmių. Sofija suriko, jos vidiniai
raumenys ėmė gniaužyti švelnų, bet negailestingą įsibrovėlį. Ji
buvo visiškai užpildyta, nebeįstengė priimti daugiau. Nors des­
peratiškai stengėsi, tai buvo neįmanoma.
Brūkštelėjęs lūpomis jai per lūpas Rosas sukuždėjo:
- Nurimk. Aš tavęs neįskaudinsiu. Atsipalaiduok, mieloji.
Jo ranka įslydo tarp jųdviejų kūnų, Sofija jautė, kaip jis
glosto ją, o drauge po truputį, lėtais postūmiais nyra gilyn, ne­
skubėdamas, labai atsargiai. Sulig menkiausiu jo varpos slyste-
lėjimu gilyn jai iš gerklės išsiverždavo aimana, Sofija prikando
lūpą stengdamasi susitvardyti. Pagaliau jis visas paskendo joje,
įslydo iki pat galo.
Tada ištraukė varpą beveik iki pat galvutės, vėl kankinamai
lėtai paniro į Sofiją, krūtinplaukiais perbraukė jai per krūtis,

209
 LISA K L EY PA S

pilvu palietė pilvą. Ji kėlė klubus jį pasitikdama ir taip juodu

judėjo lėtais neapsakomą malonumą teikiančiais judesiais, kol
Sofija ėmė pašėlusiai maldauti:
- Nebūk toks švelnus, nebūk... judėk greičiau... prašau...
Rosas prigludo jai prie lūpų godžiu bučiniu slopindamas
riksmus. Sofiją supurtė stiprus mėšlungis, jos vidiniai raumenys
ėmė energingai gniaužyti iki galo panirusią jo varpą, Rosas su­
dejavo ir suspaudęs jos klubus išsiliejo.
Kai Sofijos kūnas liovėsi trūkčioti iš pasitenkinimo, Rosas
suspaudė ją glėbyje ir vėl įsisiurbė į lūpas. Užpildyta, kaip tik
įmanoma, Sofija pajuto, kaip ją užliejo nauja pasitenkinimo
banga, ir dar kartą patyrusi orgazmą dejuodama pasimuistė.
Juodu ilgai gulėjo nejudėdami, pagaliau Rosas nusirito ant
šono, stengdamasis jos nesuspausti. Sofija patenkinta pasirąžė.
- Rosai... - mieguistai sušnibždėjo ji. - Noriu kai ką tau pa­
sakyti. Ko gero, tu nepatikėsi, bet tai tiesa.
-Kas?
- Aš nebūčiau galėjusi to padaryti.
- Sudaužyti man širdies? Taip, aš žinau.
- Žinai?
Jis paglostė jos išsidraikiusius plaukus, paskleidė juos sau
ant krūtinės.
- Tu ne tokio būdo, kad ką nors įskaudintum. Nebūtum pri-
sivertusi manęs apgauti.
Tvirtas Roso pasitikėjimas ja Sofiją apstulbino.
- Kaip gali būti toks tikras?
- Tave lengva perprasti. - Jis nerūpestingai žaidė su jos
ausies lezgeliu. - Aš jau kuris laikas žinau, jog tau rūpiu. Tačiau

210
 \xdi Sofijos
meilužis Cs ' — ^

tik vakar ryte, kai susitikome po savaitės išsiskyrimo, supratau,

kaip labai. Tavo veidas viską išdavė.
Sutrikusi, kad buvo demaskuota, Sofija atsisėdo ir palinko
prie jo, palaidos garbanos beveik dengė jai krūtis.
- Jeigujau esu tokia perregima, pasakyk, apie ką dabar galvoju.
Rosas kurį laikąžvelgė įją, pagaliaujo lūpas suvirpino šypsnys.
- Tu svarstai, kada aš vėl galėsiu tave pamylėti. - Sofijai dar
nespėjus atsakyti, jis užsitraukė ją ant savęs ir pasisodino nu­
leidęs jos kojas abipus klubų. Jos nuostabai, jo varpa sujudėjo ir
įsirėmė į jautrų tarpkojį. - Štai tau ir atsakymas, - sukuždėjo jis
ir palenkė žemyn jos galvą.

Išvarginta įtempto savaitgalio Sofija įsitaisė Rosui ant kelių

ir snaudė beveik visą laiką, kol karieta parvežė juos atgal į
Londoną. Žvelgdamas į miegančios moters veidą sau prie
peties Rosas stebėjosi staigiais savo gyvenimo pokyčiais. Jis
buvo taip pripratęs prie vienatvės, kad net pamiršo, kaip būna,
kai tau gyvybiškai reikia kito žmogaus. Dabar visi taip ilgai
tramdyti kūno ir sielos poreikiai ištrūko į laisvę ir pareikalavo
teisių. Rosui kėlė nerimą, kad Sofija turi jam tokią galią, tačiau
negalėjo nepripažinti: jis pats ją ir suteikė jai. Tepadeda jam
Dievas, kai ji tai supras. Vis dėlto jis nieko neketino slėpti.
Karietai dardant nelygiu keliu, Sofija šokčiojo jam ant kelių
keldama susijaudinimą ir kurstydama tuščias svajones. Švelniai
glausdamas Sofijos galvą sau prie krūtinės Rosas stebėjo, kaip
keičiasi jos veido išraiška: tarp tamsių antakių įsirėžė raukšlelė,
neramiai sutrūkčiojo lūpos. Jis paglostė jai veidą, raminamai su­
murmėjo ir susirūpinimo raukšlelė dingo. Nesusilaikęs Rosas

211
 USA KLEYPAS

suėmė delnu putlią Sofijos krūtį. Ji net per miegus sureagavo

ir tyliai kažką sumurmėjo. Tada žiovaudama pasirąžė, o jis
tvirčiau ją apkabino ir pabučiavo į kaktą.
- Atsiprašau, - tarė Rosas žvelgdamas jai į mieguistas akis. -
Nenorėjau tavęs pažadinti.
Sofija sumirksėjo.
- Ar jau parvažiavome?
- Vėliausiai po pusvalandžio būsime namie.
Jos žvilgsnis tapo budrus.
- Ką veiksi rytoj?
- Ketinu išsiaiškinti, ar tikrai aš nuteisiau tavo brolį ir iš­
siunčiau į laivą-kalėjimą.
Jos ranka slystelėjo Rosui po liemene ieškodama jo kūno ši­
lumos.
- Kad ir ką sužinosi, tai nesvarbu.
- Aišku, kad svarbu, - patikino kimiu balsu Rosas.
-Ne.
Sofija pasisuko į jį, apkabino už kaklo, jos liežuvis įslydo
jam į šiltą burną ir ėmė tyrinėti. Rosas atsilaikė kokias penkias
sekundes, tada tyliai sudejavo atsiliepdamas į jos švelnų raga­
navimą. Jųdviejų seilės susimaišė, bučinys pagilėjo.
- Sofija, - atsiplėšęs jai nuo lūpų tarė Rosas. Jis neištvėrė,
nors dabar buvo ne laikas ir ne vieta apie tai kalbėti: - Aš noriu
tave vesti.
Sofija sustingo, jos veidas buvo visai prie pat jo. To ji tikrai
nesitikėjo. Sumirksėjusi iš jaudulio apsilaižė viršutinę lūpą.
- Tokią aukštą padėtį užimantys džentelmenai neveda tar­
naičių.

212
 Ledi Sofijos
m e ilu žis C ' — ^

- Kartais veda.
- Taip, bet tokią klaidą padarę vyrai pasmerkia save pa­
juokai, o kartais netgi būna visuomenės atstumiami. Tu esi ži­
nomas žmogus... kritikai puls tave be pasigailėjimo!
- Nebesuskaičiuočiau, kiek kartų buvau viešai kritikuo­
jamas, - ramiai tarė Rosas. - Jau spėjau prie to priprasti. Kalbi
taip, tarsi būčiau karališkojo kraujo didikas, o aš viso labo esu
tik profesiją turintis žmogus.
- Profesiją turintis žmogus iš turtingos šeimos, kuri glau­
džiai susijusi su aristokratija.
- Ką gi, jeigu jau prakalbome, kas tokie esame, tai turiu pri­
minti, kad tu - vikonto duktė.
- Tačiau nebuvau auginama kaip didiko atžala. Tėvams
mirus aš nebeturėjau sąlygų lavintis. Nemoku jodinėti, šokti,
groti muzikos instrumentais. Nieko neišmanau apie etiketą ir
aukštuomenės manieras...
- Tai nesvarbu.
Ji nusijuokė aiškiai tuo nepatikėjusi.
- Gal tau ir nesvarbu, tik ne man!
- Tai išmoksi to, ko reikia.
Sofija sukiojo pirštais jo marškinių klostę.
- Negaliu už tavęs tekėti.
- Ar tai reiškia, kad nenori? - Rosas nubučiavo jai kaktą
palei plaukų liniją iki pat smilkinio.
- Tavo šeima nepritars mudviejų santuokai.
- Pritars, - jis pabučiavojai įkaklą. - Mama aiškiai leidosuprasti,
kad priims tave išskėstomis rankomis. Visi kiti giminaičiai - tetos,

213
 LISA KLEYEAS

dėdės, pusseserės ir pusbroliai - paseks jos pavyzdžiu. O senelis,

galima sakyti, pats pasiūlė tau pasipiršti.
- Negali būti! - apstulbusi šūktelėjo Sofija.
- Jis sakė, jog puikesnės panelės nesurasiu. Pasak jo, tu esi
derlinga dirva sėjai, ragino negaišuoti.
- Viešpatie brangus! - Sofija nežinojo, juoktis ar liūdėti. - Įsi­
vaizduoju, ką dar jis sakė.
- Papasakojo, kad visą gyvenimą mylėjo tavo senelę. Gailisi,
jog nepagrobė Sofijos Džeinės ir nepabėgo su ja. Gyvenimą nu­
gyveno dėl to apgailestaudamas. Saugok Dieve, kad ir man ne­
reikėtų gailėtis.
Dailų Sofijos veidą nušvietė svajinga išraiška.
- Aš pasiliksiu su tavimi, kol tu to norėsi. Turbūt protin­
giausia bus tapti tavo meiluže.
Rosas ryžtingai pakratė galvą.
- Man ne to reikia, Sofija. Aš ne iš tų vyrų, kurie įsitaiso
meilužę. O tu ne iš tų moterų, kurios būna laimingos gyven­
damos tokį gyvenimą. Nėra jokio reikalo mums susisaistyti to­
kiais gėdingais santykiais. Noriu, kad taptum mano žmona.
- Rosai, aš negaliu...
- Palauk, - sumurmėjo jis pajutęs, jog kiek perspaude. Turėjo
kantriai palūkėti tinkamesnės progos. - Dabar neatsakyk. Bet
apsvarstyk mano pasiūlymą.
- Man nieko nereikia svarstyti, - patikino jį Sofija. - Tikrai
nemanau...
Jis užspaudė lūpomis jai lūpas tokiu ilgu bučiniu, kad Sofija
galiausiai pamiršo, ką norėjo pasakyti.

214
 Išlipęs iš karietos Rosas iškart patraukė į Lenktosios gatvės
namą, pažymėtą trečiu numeriu. Tas tris dienas, kol buvo iš­
vykęs, jį pavadavo Morganas, tad vakarui apgaubus Londoną
jo kabinete ant stalo degė lempa. Rosui peržengus slenkstį,
Morganas pakėlė galvą nuo dokumentų ir su palengvėjimu at­
siduso.
- Dėkui Dievui, sugrįžote.
- Ar buvo taip blogai? - Rosas sustojo susikišęs rankas į ap­
siausto kišenes ir šyptelėjęs nužvelgė kolegą. - Gal nutiko kas
nors neįprasta?
- Ne, kasdienė rutina. - Morganas pasitrynė pirštais pavar­
gusias akis. - Atlikome dešimt kratų, sučiupome iš kalėjimo pa­
bėgusį kalinį ir tyrėme žmogžudystę toje vagių irštvoje Kovent
Gardeno rytinėje pusėje. Dar išsiaiškinome, kaip nuo Lanigano
pabėgo menkė.

215
 LISA KLEYPAS

-Kas?
Pavargusiame Morgano veide nušvito plati šypsena.
- Pasirodo, berniokas vardu Dikis Sloperis parduotuvėje
susižavėjo menke. Jis įsmeigė žuvelei į žiaunas kabliuką, kitą
valo galą prisirišo prie savo kelnių sagos ir išėjo iš krautuvėlės.
Žuvų pardavėjas, suprantama, išsigando pamatęs, kaip menkė
nušoko nuo prekystalio ir iščiuožė pro duris. Sučiuptas Dikis
prisiekinėjo esąs nekaltas, nes žuvis savo noru nusekusi jam iš
paskos.
Rosas suprunkštė iš juoko.
- Ar Laniganas iškels kaltinimą?
- Ne. Žuvis buvo jam sugrąžinta sveikutėlė, o Dikis perna­
kvojo mūsų areštinėje, Laniganui to pakako.
Rosas išsišiepęs žvelgė į Morganą.
- Ką gi, atrodo, pagaliau Lenktojoje gatvėje galite apsieiti ir
be manęs.
Magistratas metė į jį pašaipų žvilgsnį.
- Taip nekalbėsite pamatęs, kiek darbo susikaupė ant jūsų
stalo. Krūva siekia man iki krūtinės. Dirbau išsijuosęs, tačiau
nepajėgiau susidoroti. Kadangi jūs jau čia, aš eisiu namo. Esu
pavargęs ir alkanas, be to, kelias dienas nemiegojau su žmona.
Kitaip tariant, gyvenau taip kaip jūs, bet tokio gyvenimo daugiau
nė minutės neištverčiau.
- Palaukite, - surimtėjęs paprašė Rosas, - užėjau norėdamas
paprašyti asmeninės paslaugos.
Rosas to niekada nedarydavo. Gerokai sunerimęs Morganas
atsilošė krėsle.
- Žinoma, - nedvejodamas tarė jis.

216
 Ledi Sofijos
meilužis

Priėjęs prie pat stalo Rosas išsitraukė iš kišenės deimantų ir

smaragdų vėrinį ir atsargiai padėjo ant subraižyto stalviršio.
Net blausioje lempos šviesoje brangakmeniai nežemiškai sužibo.
Morganas apstulbęs pažvelgė į jį, paskui vėl įsmeigė akis į
vėrinį. Ir tyliai švilptelėjo.
- Jėzau Kristau! Iš kur šitas daikčiukas?
- Kaip tik tai ir reikia išsiaiškinti.
- Kodėl to nepavedus kuriam nors iš policininkų? Sejeris be
vargo susidorotų su tokia užduotimi.
- Ne taip greitai kaip jūs, - nenusileido Rosas. - Man reikia
atsakymo kuo greičiau.
Nors Morganas didesnę metų dalį praleido teismo salėje, jis
vis tiek buvo daug labiau patyręs ir sumanesnis už kitus Roso
vyrus. Niekas nepažinojo Londono geriau už Grantą Morganą,
Rosas neabejojo, kad jis padarys viską, kas įmanoma.
- Kaip vėrinys atsidūrė jūsų rankose? - pasiteiravo Grantas
ir Rosas išdėstė jam visas aplinkybes.
Grantas ilgokai žvelgė į jį mąsliu žvilgsniu.
- Panelė Sidni nenukentėjo?
- Jai niekobloga nenutiko, tačiaumergina, savaime suprantama,
nerimauja. Aš noriu kuo greičiau išsiaiškinti šį reikalą ir ap­
saugoti ją nuo nereikalingų nuogąstavimų.
- Žinoma. - Paėmęs plunksnakotį Morganas ėmė garsiai
barbenti į stalviršį, o tai nederėjo prie jo abejingo veido. - Ke-
nonai, - tyliai tarė jis, - tikiuosi, jūs pagalvojote, kad panelė
Sidni gali būti su kuo nors užmezgusi romaną. Tokias dovanas
paprastai dovanoja meilužiai.

217
 U SA KLEYPAS

Rosas papurtė galvą jam dar neištarus paskutinio žodžio.

- Ne, - kategoriškai pareiškė jis, - panelė Sidni neturi mei­
lužio.
- Kaip galite būti tikras?
Susierzinęs dėl tokio Morgano atkaklumo Rosas susiraukė.
- Galiu.
- A... - Grantui, regis, palengvėjo, jis padėjo plunksnakotį ir
susinėrė pirštus ant krūtinės. Tada įsmeigė į jį žvilgsnį, smalsų
ir linksmą. - Vadinasi, pagaliau permiegojote su ja.
Roso veidas tapo visiškai bereikšmis.
- Tai neturi nieko bendra su vėriniu.
- Neturi, - pritarė jam Morganas, aiškiai mėgaudamasis,
kad Rosas papuolė į keblią padėtį. - Vis dėlto šito jums gana
ilgai trūko, tiesa?
- Aš nesakiau, jog su ja permiegojau, - atrėžė Rosas. - Jaučiu
panelei Sidni didžiulę pagarbą. Be to, pasielgčiau nederamai, jei
pasinaudočiau pavaldine.
- Taip, sere. - Grantas patylėjo, paskui kuo nuoširdžiausiai
paklausė: - Tai... kokie įspūdžiai?
Rosas perliejo jį grėsmingu žvilgsniu ir Morganas išsišiepė.

Roso nusivylimui, kolegos perspėjimas apie dokumentais

užverstą stalą buvo nėmaž neperdėtas. Ataskaitos, bylos, ko­
respondencija, įvairiausi dokumentai buvo sukrauti vienas ant
kito į grėsmingą šūsnį, galinčią bet kurią akimirką nučiuožti
ant grindų. Įėjęs į savo kabinetą Rosas sunkiai atsiduso. Dar
visai neseniai išvydęs tiek darbo jis nieko nebūtų pagalvojęs.
O dabar atrodė absurdiška vienam žmogui tai įveikti. Prieš

218
 Ledi Sofijos
m dluïisC7~~^

metus jis priėmė pasiūlymą papildomai dirbti Esekso, Kento,

Hartfordšyro ir Sario grafysčių teisėju, nors jau turėjo įvairių
įsipareigojimų Vestminsteriui ir Midlseksui. Taigi Rosas tapo
didžiausius įgaliojimus turinčiu magistratu Anglijoje, išsiplė­
tusios įgaliojimų ribos jam teikė pasitenkinimo. Iki šiol. Dabar
apėmė noras nusikratyti bent dalies sunkios naštos ir rasti laiko
asmeniniam gyvenimui. Turėti žmoną, namus... o kada nors ir
vaikų.
Rosas nepažinojo žmogaus, kuris noriai perimtų jo pareigas
Lenktojoje gatvėje... net Grantas nesutiktų. Morganas ambi­
cingas ir atsidavęs darbui, tačiau neleistų, kad profesinė veikla
užgožtų šeimą. Bet jei darbo tiek, kad vienam nebeįmanoma su­
sitvarkyti, Rosui teks išplėsti šios įstaigos administraciją. Mažų
mažiausiai prireiks dar trijų teisėjų, o Lenktosios gatvės poli­
cijos būrį būtina papildyti bent šešiais pareigūnais. Negana to,
reikės atidaryti du arba tris magistratų biurus Vestminsteryje.
Įsivaizdavęs, kaip reaguos parlamentas, išgirdęs, jog jis prašo
papildomo finansavimo, Rosas niūriai šyptelėjo.
Ieškant rakto nuo kriminalinių dokumentų archyvo Roso
šypsena išblėso. Susiradęs jį paėjėjo koridoriumi, atsirakino
duris ir įėjęs užsidegė ant stalo lempą. Kambaryje tvyrojo
dulkių ir veleninio popieriaus kvapas, dulkelės tingiai plūdu­
riavo lempos šviesoje. Neilgai ieškojęs Rosas surado stalčių, ku­
riame greičiausiai buvo ir Džono Sidnio byla. Baimindamasis,
tačiau kupinas ryžto jis sklaidė dokumentų pluoštus, bet nerado
nieko, kas būtų susiję su kišenvagiu pavarde Sidnis.
Užstūmęs stalčių Rosas atidžiai patikrino kitas spinteles.
Matyt, Sidnio atvejis pernelyg nereikšmingas, kad būtų užvesta

219
 LISA KLEYPAS

atskira byla. Vis dėlto apie paauglį turi būti paminėta teismo
protokoluose. Rosas suraukė antakius ir priėjęs prie dar vienos
spintelės ryžtingai atitraukė stalčių.
- Aš ten jau peržiūrėjau, - jo paieškas pertraukė tylus balsas.
Pažvelgęs į tarpdurį Rosas išvydo grakščią Sofijos figūrą. Jai
einant artyn šviesa žaidė nuostabiais veido bruožais. Mergina
liūdnai nusišypsojo.
- Aš patikrinau šiame kambaryje visas spinteles, perverčiau
visas bylas, - sušnibždėjo ji. - Apie Džoną niekur net neužsi­
minta.
Rosą užplūdo kaltė, jis susirūpino, tačiau neišsidavė.
- Senesni nei dešimties metų teismo protokolai buvo per­
nešti į sandėlį palėpėje. Eisiu paieškoti ten.
- Nueisi vėliau, - švelniai tarė Sofija. - Rytoj galėsi paprašyti
poną Vikerį, kad surastų.
Supratęs, jog ji, kaip ir jis, visai nenori atskleisti informacijos
apie Džoną, Rosas priėjo ir apkabino Sofiją per liemenį. Jis prisi­
spaudė ją prie savęs, o Sofija neprieštaravo. Tada Rosas palenkė
galvą ir liežuviu susirado jos kakle tvinksintį pulsą.
- O kas bus dabar? - paklausė jis spausdamas Sofiją prie
akmens kietumo savo varpos.
Ji apsivijo rankomis jam kaklą ir perbraukė lūpomis per
bumą nedviprasmiškai žadėdama bučinį.
- Dabar tu ir taip turėsi ką veikti.
- Mano miegamajame ar tavo? - paklausė Rosas.
Sofija tyliai nusijuokė prisiminusi pastarąjį kartą, kai jis to
paklausė kaip tik čia, šiame kabinete.
- Kur nori.

220
 Ledi So, VOS
eiluiis

Rosas pasilenkė jai prie ausies ir sušnibždėjo:

- Mano lova didesnė.

Pro langą liejosi ryški šviesa: vakar vakare juodu pamiršo

užtraukti portjerą. Dar kaip reikiant neišsibudinusi Sofija pa­
galvojo, kad saulė tikriausiai plieskia visu smarkumu, jeigu
prasiskverbė pro smogą virš Londono.
Pajutusi kažką šalia savęs Sofija pasivertė ant šono ir pa­
sirėmė alkūne. Rosas pasirąžė, juodos vešlios jo blakstienos
prasivėrė atidengdamos mieguistas pilkas akis. Susivėlęs ir už­
simiegojęs jis buvo toks gražus, kad Sofijai užėmė kvapą.
šiąnakt Rosas buvo nepasotinamas. Jis išglamonėjo, nubu­
čiavo ir išragavo kiekvieną jos kūno lopinėlį; jo rankos buvo
švelnios, o lūpos reiklios. Intymių glamonių prisiminimai užliejo
Sofiją nuostaba, jos skruostai nuraudo. Pasimuisčiusi pajuto,
kad skauda šlaunų, pečių ir sprando raumenis.
Sofijos veidas truputį persikreipė, tai pamatęs Rosas atsisėdo
ir susirūpinęs pasilenkė prie jos.
- Ar naktį aš tave sužalojau?
Ji paglostė jam plaukeliais apžėlusį dilbį.
- Nieko tokio, pagulėsiu karštoje vonioje ir praeis.
Jeigu dabar kas nors būtų išvydęs Rosą, tikrai nebūtų atpa­
žinęs santūraus ir valdingo magistrato.
- Kokia tu nuostabi nutvieksta saulės, - tarė jis kimiu balsu.
Visiškai atsibudusi ir pamačiusi saulės išryškintus sniego
baltumo patalus Sofija akimoju liovėsi šypsotis. Net sudrebėjo
apimta nerimo.
- Mes labai ilgai miegojome, - su siaubu ištarė ji. - Negaliu

221
 LISA KLEYPAS

tuo patikėti. Mudu abu visada atsikeliame anksčiau už kitus,

vos pradėjus aušti, o dabar... Gerasis Dieve, jau beveik vidur­
dienis!
Apimta panikos ji jau norėjo pulti iš lovos, bet Rosas sulaikė
ir prispaudė ją prie čiužinio.
- Nejudėk, - tyliai paliepė jis. - Giliai kvėpuok.
- Visi jau atsikėlę, - pareiškė Sofija žiūrėdama į jį išplėstomis
akimis. - Jau seniai po pusryčių. O Viešpatie, aš dar nesu taip
ilgai miegojusi!
- Aš taip pat.
- Tai ką mes dabar darysime?
- Man regis, galėtume atsikelti ir apsirengti, - Rosas ne­
atrodė labai sužavėtas šios minties.
Sofija sudejavo iš nevilties.
- Tarnai, raštininkai, konstebliai, policininkai... jie visi žino,
kad mudu abu esame tavo miegamajame. - Sugriebusi užkloto
kraštą ji užsidengė veidą trokšdama pasislėpti nuo visų. - Jie
supras, ką mudu darėme. Ak, nedrįsk juoktis!
Rosas labai stengėsi susitvardyti, tačiau jo žvilgsnis buvo
linksmas.
- Deja, mums jau nepavyko išsaugoti paslapties. Neturime
kitos išeities, tik lyg niekur nieko kibti į darbus.
- Aš negaliu, - verksmingai tarė Sofija. - Kai pagalvoju, kad
turėsiu pažiūrėti visiems į akis...
Rosas negailestingai nutraukė nuo Sofijos antklodę, nors
turėjo jėga atplėšti jos pirštus nuo balto lino užvalkalo.
- Tau nebūtina į ką nors žiūrėti, - patikino ją Rosas. - Galime
praleisti mano miegamajame visą dieną.

222
 Ledi Sofijos
meilužis Cs }

Sofija piktai dėbtelėjo į jį.

- Norėčiau, kad surimtėtum!
Jis tyliai sukikeno.
- Aš kalbu visai rimtai, - patikino ir Sofija pasimuistė jo pri­
slėgta.
- Rosai, mes privalome tučtuojau keltis!
- Aš jau pakilau, - patikino ją Rosas ir pridėjo jos delną prie
sustangrėjusios varpos.
Ji aiktelėjusi atitraukė pirštus.
- Jeigu manai, kad aš darysiu tai su tavimi dabar, viduryje
šviesios dienos, kai visi žino, jog mudu esame čia...
Dviprasmiškai nusijuokęs Rosas praskėtė jai kojas.
- Baik! - piktai sušnibždėjo Sofija ir šiaip taip apsivertusi ant
pilvo nuropojo prie lovos krašto. - Kas nors išgirs... oi! - aik­
telėjo ji, kai Rosas skaudžiai krimstelėjo į sėdynę.
Sugriebęs už liemens Rosas prisitraukė ją ir apipylė bučiniais
nugarą: pradėjęs nuo sprando ėmė leistis žemyn.
- Man skauda, - pasiskundė Sofija ir sudrebėjo iš malonumo,
kai jis krimstelėjo jautrią vietelę po mentikauliu.
Rosas pasikėlė aukščiau ir sukuždėjo jai į kaklą:
- Aš būsiu švelnus. Tik kartelį, Sofija.
Nuo jo lūpų prisilietimo Sofiją nukrėtė šiurpas.
- Aš... turiu vilties, kad nesi prie to įpratęs. Tris kartus naktį,
o iš ryto ir vėl... Taip nebus visą laiką, ar ne?
- Nebus, - Rosas pakišo pagalvę jai po pilvu. - Tiesiog kurį
laiką nuo to susilaikiau. Ilgainiui pasisotinsiu ir pakaks karto
per naktį.

223
 LISA K L, U,Y PA S

- O ar ilgai truks tas „ilgainiui", - pasidomėjo Sofija ir jis

tyliai nusijuokė.
Sofija priglaudė skruostą prie čiužinio ir užsimerkė.
- Rosai, - suaimanavo ji ir krūptelėjo, kai du jo pirštai įslydo
į paburkusią makštį. Jis tapo dar atsargesnis, jo pirštai vos
judėjo, tačiau liko giliai panirę į ją. Rosas klaidžiojo lūpomis
jai nuo sprando prie kaklo šono, bučiniai buvo lengvučiai tarsi
drugelio sparnų prisilietimai, o iškvepiamas oras glostė odą ir
vertė ją krūpčioti. Pojūčiai vis stiprėjo, pagaliau Sofija trūks-
mingai atsiduso ir pamėgino persiversti.
- Nekrutėk, - kvėptelėjo jis karšto oro jai į ausį.
- Bet aš noriu tavęs, - tarė Sofija ir sujudėjo, kai jo pirštai
slystelėjo giliau.
Buvo tikra kančia gulėti prislėgtai jo svorio ir jausti, kaip ap­
žėlusi krūtinė trinasi į nugarą. Liežuvio galas susirado duobutę
paausyje, Sofija pasimuistė ir sudejavo, jos vidiniai raumenys
smarkiai sugniaužė jo pirštus. Tušti delnai ieškojo, į ką galėtų
įsitverti, pirštai įsikabino į čiužinio kraštą ir taip stipriai su­
spaudė, kad net krumpliai pabalo.
Staiga Sofija pajuto, kaip jo keliai spraudžiasi jai tarp kojų.
- Praskėsk šlaunis, - sumurmėjo Rosas. - Plačiau... taip,
mieloji... mieloji...
Jis ištraukė pirštus ir varpos galvutė slystelėjo vidun. Jis vi­
siškai ją užpildė, suėmęs rankomis už klubų ir kilstelėjęs, kad
būtų patogiau, tačiau viską darė be galo atsargiai. Paniręs giliai
jis beveik nejudėjo, tik įkišo ranką jai tarp šlaunų. Praskleidęs
drėgnas garbanėles jai tarp šlaunų susirado nekantriai pulsuo­
jantį gumbelį.

224
 Rosas ėmė energingai baksnoti varpa, derindamas judesius
su pirštų glamonėmis, bet vengė gilių postūmių, kurių ji taip
troško. Jo santūrumas varė Sofiją iš proto. Įsikniaubusi į čiužinį,
slopinantį jos nevalingus riksmus, ji rietėsi verždamasi arčiau
jo. Pilvo apačioje susimetęs karštis pulsavo iš jos karštligiškais
tvinksniais. Visa savo esybe Sofija susitelkė į tą vietą, kurioje
juodu buvo susijungę, į didelį pulsuojantį organą, teikiantį jai
neapsakomą malonumą, galiausiai emocijų burbulas persipildė
ir sprogo užsviesdamas ją ant pasitenkinimo bangos viršūnės.
Vidiniai raumenys, apglobę varpą, virpulingai susitrau-
kinėjo, Rosas sudejavo Sofijai prie pat nugaros ir pasinėrė į
ekstazę. Sunkiai alsuodamas jis kabėjo viršum jos, kol laikė
rankos. Paskui apkabino Sofiją ir griuvo ant šono jos nepaleis­
damas, vis dar paniręs į jos gelmes. Taip ir gulėjo jie užlieti
saulės tarp suveltų, aistra kvepiančių patalų.
Daug laiko praėjo, kol Rosas prabilo:
- Liepsiu pripilti vonią. Mums abiem reikia išsimaudyti.
Sofija pasisuko ir įsikniaubė veidu jam į plaukuotą krūtinę.
- Taip mes praleisime čia visą dieną, - gailiai sumurmėjo ji.
- Aš to ir tikiuosi, - patikino Rosas ir pakėlęs jos galvą
nuvogė dar vieną bučinį.

Sofijos nuostabai, Roso pavaldiniai Lenktojoje gatvėje stengėsi

apsimesti, kad nieko neįprasto neatsitiko. Tačiau vengė pažvelgti
jai į akis ir buvo aišku: jie miršta iš smalsumo. Tik beatodairiškai
gerbdami Rosą, be to, bijodami užsitraukti jo rūstybę jie laikė
liežuvį už dantų ir nė žodeliu neprasitarė apie tai, kas buvo aki­
vaizdu: Sofija naktį praleido vyriausiojo magistrato lovoje.

225
 LISA KLEYPAS

Ponui Vikeriui buvo pavesta surinkti Lenktosios gatvės

magistratų teismo archyve visą dešimties metų senumo infor­
maciją apie Džoną Sidnį, bet Rosas nepaaiškino, kam to reikia.
Darbas buvo varginantis, raštininkas privalėjo kruopščiai, lapas
po lapo, peržiūrėti visus jau apiblukusius įrašus, atrodė, tai už­
truks ne vieną dieną.
- Sere Rosai, - neslėpdamas susidomėjimo prabilo Vikeris, -
neįmanoma neatkreipti dėmesio į nuteistojo pavardę. Gal galiu
paklausti, ar jis panelės Sidni giminaitis?
- Verčiau į jūsų klausimą neatsakysiu, - ramiai tarė Rosas. -
Ir paprašysiu apie jums pavestą darbą su niekuo Lenktojoje
gatvėje nesikalbėti.
- Net su seru Grantu? - neslėpė nuostabos Vikeris.
- Su niekuo, - pabrėžė Rosas metęs į raštininką reikšmingą
žvilgsnį.
Kol Vikeris vykdė paiešką, Sofija padėjo Rosui nuveikti už­
griuvusius darbus. Be įprastinių dalykų, jis turėjo suplanuoti
gaudynes Londono priemiesčiuose: buvo stengiamasi juos iš­
valyti nūo valkatų. Negana to, jį netikėtai iškvietė pabūti ar­
bitru, kai reikalaudami didesnių algų demonstraciją surengė
didžioji dalis Londono siuvėjų.
Patenkinta Sofija su švelnia užuojauta klausėsi Roso bam­
bėjimo, šiam ruošiantis išeiti.
- Ar ilgai užtruks išspręsti ginčą? - paklausė ji.
- Jau geriau neužtruktų, - niūriai pareiškė Rosas. - Aš nesu
nusiteikęs klausytis nesibaigiančių rietenų.
Žvelgdama į susiraukusį jo veidą Sofija nusišypsojo.

226
 - Tau pavyks. Esu įsitikinusi, kad tu bet ką gali įkalbėti su
viskuo sutikti.
Roso veidas sušvelnėjo, jis prisitraukė Sofiją prie savęs ir pa­
silenkęs pabučiavo.
- Tu tai jau patyrei, tiesa? - sukuždėjo jis.
Tačiau Rosui beišeinant iš kabineto pasibeldė ponas Vikeris.
Sofija atidarė duris ir jai sugniaužė paširdžius išvydus rašti­
ninką pergalingai žibančiomis akimis. Rankose jis laikė pa­
geltusį aplanką.
- Sere Rosai, - tarė jis neslėpdamas pasitenkinimo, - man
nusišypsojo sėkmė rasti jums reikalingą informaciją. Paieška
galėjo užtrukti, tačiau atsidūriau prie reikalingos dėžės peržiū­
rėjęs vos ketvirtį dokumentų. O dabar tikriausiai jau galite man
pasakyti, kam...
- Dėkoju, - ramiai tarė Rosas ir priėjęs paėmė aplanką jam iš
rankos. - Tai viskas, Vikeri. Jūs puikiai padirbėjote.
Supratęs, kad niekas nieko daugiau nepasakys, raštininkas
nusivylė.
- Ačiū, sere Rosai. Tikriausiai grįžęs iš susitikimo su siu­
vėjais perskaitysite...
- Siuvėjai palauks, - ryžtingai pareiškė Rosas. - Kai išeisite,
uždarykite duris, pone Vikeri.
Apstulbęs, kad kažkoks senas teismo įrašas gali būti svar­
besnis už siuvėjų surengtą demonstraciją, raštininkas neno­
romis pakluso.
Nuo tylaus durų trinktelėjimo Sofija suvirpėjo. It pakerėta
ji spoksojo į aplanką Roso rankose, jos veidas buvo mirtinai iš­
blyškęs.

227
 U S A KLËYPAS

- Nereikia dabar to skaityti, - šiurkščiai tarė ji. - Turi eiti ir

atlikti savo pareigą.
- Sėskis, - paragino Rosas uždėjęs ranką Sofijai ant peties.
Paklusdama švelniam spaudimui ji susmuko į artimiausią
krėslą, kietai sugniaužė ranktūrius. Ir įsmeigė žvilgsnį į beaistrį
Roso veidą, kai šis nuėjo prie stalo, pasidėjo ant raudonmedžio
paviršiaus nušiurusį aplanką ir jį atvertė. Rosas nesisėdo, tik
įsirėmė rankomis abipus teismo dokumentų ir palinko prie jų.
Kol jis permetė žvilgsniu puslapius, kabinete tvyrojo sunki
tyla. Sofija stengėsi kvėpuoti lygiai, pati nesuprato, kodėl taip
jaudinasi. Galų gale, ji juk puikiai žinojo, ką tie įrašai atskleis,
jau buvo sakiusi Rosui, kad tai nebesvarbu. Ji jam atleido, o at­
leidusi atgavo dvasios ramybę. Tačiau kūnas buvo lyg per daug
prisuktas laikrodis, todėl pamačiusi Rosui tarp antakių įsirė­
žusią raukšlelę Sofija susmeigė nagus į ranktūrius. Toptelėjo
mintis, jog ji tuoj išprotės nuo įtampos, kai Rosas prabilo neati­
traukdamas akių nuo teismo dokumentų:
- Dabar viską prisimenu. Tą dieną aš buvau budintis ma­
gistratas. Išnagrinėjęs bylą paskyriau Džonui Sidniui dešimties
mėnesių įkalinimo bausmę, ją atliekant laive-kalėjime. Ver­
tinant nusikaltimą, tai buvo viena iš švelniausių bausmių, kurią
galėjau paskirti. Dar švelnesnė būtų sukėlusi visuomenės pasi­
piktinimą, galėjau netekti darbo.
- Dešimt mėnesių laive-kalėjime už tai, kad nugvelbė kaž­
kieno piniginę? - negalėjo patikėti Sofija. - Už tokį nusikaltimą
bausmė tikrai per griežta!
Rosas nežiūrėjo į ją.

228
 Ledi Sofifos
mci!užis<_S ‘

- Tavo brolis buvo ne kišenvagis, Sofija. Ir susidėjo ne su

smulkių vagišių gauja. Jis buvo pakelės plėšikas.
- Plėšikas? - Sofija sutrikusi papurtė galvą. - Ne, tai neį­
manoma. Pusseserė man sakė...
- Arba tavo pusseserė nežinojo tiesos, arba nusprendė, kad
bus geriau nuo tavęs ją nuslėpti.
- Tačiau Džonui tebuvo keturiolika!
- Jis susidėjo su plėšikų gauja ir dalyvavo keliuose itin įžū­
liuose apiplėšimuose, kol pagaliau visi keturi gaujos nariai buvo
sučiupti, apkaltinti žmogžudyste ir pristatyti mano teismui.
Kažkodėl Sidnis neužsiminė apie savo aristokratišką kilmę...
prisistatė esąs prasčiokas.
Sofija žvelgė į Rosą nenuleisdama akių.
Vyriausiasis magistratas dirstelėjo į ją, tačiau jo veidas išliko
bereikšmis, o balsas bespalvis.
- Jie sustabdė karietą, kuria važiavo dvi moterys, mažas
vaikas ir pagyvenęs vyriškis. Plėšikai ne tik iš moterų atėmė
laikrodžius ir papuošalus, vienas iš plėšikų, Hokinsas, ištraukė
vaikui iš rankų sidabrinį buteliuką su čiulptuku. Pasak moterų
parodymų, vaikas ėmė gailiai verkti ir jo senelis pareikalavo
grąžinti buteliuką. Kilo muštynės, Hokinsas trenkė senukui per
galvą pistoleto rankena. Nelaimėlis griuvo ant žemės ir mirė, tik
nežinia, nuo žaizdos ar iš susijaudinimo. Kai gaujos nariai buvo
sučiupti ir pristatyti man, žmonės jau buvo prieš juos nusistatę.
Tris vyresniuosius aš perdaviau Aukštesniajam teismui, jie
buvo nuteisti myriop ir neilgai trukus bausmė buvo įvykdyta.
O Džonui Sidniui, atsižvelgiant į jauną amžių ir tai, kad jis as­
meniškai nenaudojo fizinės jėgos prieš senąjį vyrą, man pavyko

229
 LISA KLEYPAS

skirti lengvesnę bausmę. Išsiunčiau jį į laivą-kalėjimą... dėl to

kilo gyventojų nepasitenkinimas, pasipylė priekaištai, daug kas
troško jo mirties.
- Tai nepanašu į mano brolį, - sušnibždėjo Sofija. - Netikiu,
kad Džonas būtų galėjęs daryti šitokius nusikaltimus.
Rosas tęsė atsargiai rinkdamas žodžius:
- Jaunuolis negalėjo išlikti Londono nusikaltėlių pasaulyje
nepasikeitęs. Spėju, jog patirtis landynėse ir viešnamiuose
uždėjo antspaudą. Toks gyvenimas kiekvieną sugadintų.
Netikėtai išaiškėjus tiesai apie brolį Sofijai sukilo šleikštulys,
apėmė skausminga gėda.
- Aš visą laiką kaltinau tave, kad buvai Džonui per griežtas, -
išspaudė ji, - o iš tikrųjų tu padarei viską, kad jam padėtum.
Rosas žvelgė į pablukusį dokumentą prieš save ir pirštu ve­
džiojo per vos įskaitomas eilutes.
- Pamenu, jaunuolis turėjo savyje kažką, man atrodė būtina jį
išgelbėti, - susimąstęs tarė jis. - Akivaizdu, kad jis leidosi įtrau­
kiamas į gaujos darbelius ir negalėjo kontroliuoti padėties. -
Rosas primerkė pilkas akis ir žiūrėdamas į teismo dokumentus
tęsė: - Čia kažkas neaišku, - sumurmėjo jis. - Aš kažką pražiū­
rėjau... bet negaliu užčiuopti siūlo galo.
Sofija lėtai palingavo galvą.
- Atleisk.
Jo blakstienos pakilo, žvilgsnis buvo šiltas.
- Už ką?
- Už tai, kad įsiveržiau į tavo gyvenimą... kad troškau tau
atkeršyti, nors tu buvai nekaltas... kad įstūmiau tave į tokią ne­
pakenčiamą padėtį.

230
 Sukaupusi visas jėgas Sofija atsistojo, jos širdis beprotiškai
daužėsi, skausmas užspaudė gerklę, ji vos įstengė kvėpuoti.
Rosas apėjo stalą ir norėjo ją apkabinti, tačiau Sofija švelniai
atstūmė jo rankas.
- Geriausia, ką galiu padaryti dėl tavęs, - tarė ji, - tai kuo
greičiau dingti iš tavo gyvenimo.
Jis sugriebė ją už pečių ir nesmarkiai papurtė.
- Pažiūrėk į mane, Sofija, - griežtai paliepė. - Pažiūrėk,
velniai griebtų! Jeigu tu mane paliksi, aš tave susirasiu. Kad ir
kaip greitai bėgtum, kad ir kaip toli nubėgtum. Įsikalk tai sau
į galvą.
Sofija išsiblaškiusi linktelėjo, tačiau užplūdo liūdnos mintys.
- O dabar man pažadėk neiškrėsti jokios kvailystės, - griežtai
pareikalavo Rosas, - kol būsiu išėjęs. Lik čia, o kai sugrįšiu, mes
viską išsiaiškinsime. Gerai?
Sofija neatsakė, tada Rosas pakėlė ją taip, kad Sofija tik pirštų
galais rėmėsi į grindis.
- Ar gerai? - pabrėžtinai pakartojo jis.
- Gerai, - sušnibždėjo Sofija. - Aš lauksiu tavęs.

231
 Rosui išėjus visai dienai, Sofija neturėjo ką veikti biure,
todėl nusprendė patikrinti virtuvės podėlius. Tai, ką netikėtai
sužinojo apie brolį ir juodus jo darbelius, varė į neviltį, ji vos
pajėgė blaiviai mąstyti. Dirbo automatiškai, jautėsi išsekusi ir
labai nelaiminga, kol kai kas pažadino iš stingulio.
Nuo lentynos drėgnajame podėlyje tvokstelėjo bjaurus
dvokas, dusdama iš pasišlykštėjimo Sofija ėmė ieškoti, kas jį
skleidžia.
- O Dieve, kas čia? - paklausė ji.
Eliza atšlubčiojo prie podėlio durų.
Sofija greitai susivokė, kad dvokas sklinda nuo pašvinkusios
lašišos.
- Galime pamirkyti ją vandenyje su actu ir citrinų sultimis, -
neryžtingai pasiūlė Eliza. - Tai tikriausiai panaikintų kvapą...
žinoma, jeigu dar ne per vėlu.

232
 Sofija sužiaukčiojo ir užmetusi skudurą ant gleivėtos žuvies
nukėlė nuo lentynos.
- Eliza, niekas nebeišgelbės šios lašišos. Jau seniai -pervėlu ką
nors su ja daryti. Ji pašvinkusi nuo galvos iki uodegos.
- Duokite, aš ją suvyniosiu, - sumurmėjo virėja ir paėmė va­
karykštį laikraštį. Ji mikliai suvyniojo į jį žuvį nuslopindama
nemalonų kvapą.
Sofija su apmaudu žvelgė į Elizą.
- Liusė tik šįryt parnešė šią lašišą iš Lanigano, ar ne?
Eliza linktelėjo.
- Jis patikino, kad žuvis šviežia.
- šviežia! - Sofija pašaipiai prunkštelėjo.
- Liepsiu Liusei nunešti atgal, - nusprendė Eliza ir susi­
raukė. - Visa bėda, jog išsiunčiau ją nupirkti nasturtų sėklų ma­
rinatui.
- Aš pati nunešiu, - nusprendė Sofija žinodama, kad Elizos
kelis dar ne visai pagijęs ir jai per toli eiti iki žuvų krautuvėlės.
Net pradžiugo atsiradus progai pamiklinti kojas, o gal pavyks
ir galvą pravėdinti. - Noriu kai ką pasakyti ponui Laniganui.
Ir kaip jis drįsta parduoti sero Roso šeimynai sugedusią lašišą!
- Man atrodo, turėtumėte luktelėti, panele Sidni. Ernestas
negali jūsų palydėti, seras Grantas išsiuntė jį su reikalais.
- Tada eisiu viena. Tai netoli, aš greitai grįšiu, niekas net ne­
pastebės, jog buvau išėjusi.
- Bet seras Rosas ne kartą sakė, kad neitumėte iš namų be
palydovo. Jeigu jums kas nors nutiktų... - Eliza net sudrebėjo.
- Nieko nenutiks. Juk ne į Londono lūšnynus ruošiuosi. Tik
užsuksiu pas žuvų pardavėją.

233
 LISA KLLYPA S

- Seras Rosas...
- Palik man aiškintis su seru Rosu, - sumurmėjo Sofija
eidama pasiimti skrybėlaitės.

Matydamas teisėtą Sofijos pasipiktinimąir išklausęs, kiek daug

gero seras Rosas yra jampadaręs, ponas Laniganas puolė teisintis.
- Tai buvo klaida, - vapėjo jis su ryškiu koknių akcentu,
vengdamas sutikti Sofijos žvilgsnį. Mėsingą veidą išmušė rau­
donos dėmės. - Aš jokiu būdu nebūčiau pardavęs Lenktosios
gatvės žmonėms dvokiančios lašišos. Bandyti apgauti serą
Rosą... tik kvaištelėjęs galėčiau taip elgtis, argi ne? - Staiga
galvon šovė išganinga mintis ir Lanigano veidas nušvito. - Ta
bukagalvė Liusė... ji paėmė ne tą žuvį, tikrai!
- Tada gerai, - nesiginčijo Sofija. - Norėčiau, kad pakeis­
tumėte ją gera lašiša.
- Žinoma, panele, - sutiko pardavėjas ir čiupęs jai iš rankų
paketą nuskubėjo į krautuvėlės gilumą, bambėdamas po nosimi: -
Serui Rosui tik pačią geriausią, visada taip sakau...
Laukdama, kol jai suvynios šviežią žuvį, Sofija pastebėjo
lauke kažkokį sujudimą. Susidomėjusi ji priėjo prie langelio
storu stiklu ir pamatė prie pastato kitapus gatvės būrį susijau­
dinusių žmonių.
- Įdomu, į ką jie ten žiūri.
- Džentris vėl kažką medžioja, - su išdidumo gaidele balse
paaiškino jai Laniganas.
- Nikas Džentris? - pasitikslino Sofija pažvelgusi per petį
į žuvų pardavėją ir iš nuostabos išrietė antakius. - Sakote, jis
dabar mėgina kažką sugauti?

234
 Ledi Sofijos
meilužisCd~~‘

Laniganas išlygino keturkampį rudo popieriaus gabalą ir iš­

kilmingai padėjo viename gale žuvį.
- Tas Džentris kaip lapinas... gudriausias ir mikliausias
vagių gaudytojas po Morgano, ir tai šventa tiesa.
Jis įgudusiais pirštais tvarkingai suvyniojo lašišą.
Vėl nukreipusi dėmesį į tai, kas vyksta lauke, Sofija susivokė,
kad Žmonės laukia iš namo pasirodant garsiojo Džentrio.
- Gal ponas Džentris ir gaudo vagis, - gyvai tarė ji, - tačiau
pats taip pat yra nusikaltėlis. Užgaulu lyginti jį su seru Grantu,
tokiu garbingu žmogumi.
- Taip, panele. - Laniganas surišo paketą virvele ir mostelėjo
ranka. - Bet Džentris vis tiek sumanus vaikinas.
Sofija sutriko matydama, kad žmonės dievina Džentrį. Kaip
gali tariamas jo žavesys ir patrauklumas juos taip apakinti? Net
nebesuvokia, koks jis sugedęs...
Priėjęs prie lango Laniganas padavė Sofijai suvyniotą žuvį.
- Panele Sidni, ar jūs bent dirstelėjote į Džentrį, kai jis buvo
uždarytas į areštinę Lenktojoje gatvėje?
- Ne, - prisipažino Sofija ir suraukė antakius prisiminusi,
kaip įniršo Rosas, kai ji įsiveržė į areštinę. Tiesa, tada ji matė
garsųjį nusikaltėlių karalių, bet tik iš nugaros. - Tuo metu aš ten
buvau, bet veido nemačiau.
- Jo karieta stovi ana ten, netoliese, - gudriai prisimerkęs
pranešė jai Laniganas. - Jeigu palauktumėte, galėtumėte pa­
ganyti akis į Džentrį.
Sofija prisivertė nerūpestingai nusijuokti.
- O, užuot spoksojusi į tokį nenaudėlį kaip Nikas Džentris,
geriau nuveiksiu ką nors naudinga.

235
 LI SA K I . KY PA S

Tačiau išėjusi iš krautuvėlės Sofija sudvejojo ir nužvelgė

gatvę, žvilgsnis užkliuvo už tolėliau stovinčios juodos lakuotos
karietos, gausiai išpuoštos auksu. Sešiakinkė karieta buvo labai
prašmatnus, bet neskoningas ekipažas, aiškiai pirktas už netei­
sėtai įgytus pinigus. Vežikas su aukšta skrybėle nuobodžiavo
ant pasostės, prie durelių stovėjo ginkluotas liokajus.
Sofija pati nesuprato, kodėl Džentris jai žadina tokį smalsumą.
Gal dėl nenumaldomos Roso neapykantos šiam vyrui. Džentris
buvo visiška Roso priešingybė. Skelbėsi esąs profesionalus vagių
gaudytojas, tačiau, vertinant įstatymų šviesoje, jis buvo nuožmus
nusikaltėlis. Šantažas, įskundimai, organizuotas nusikalsta­
mumas, šmeižtas ir atviras plėšikavimas - tokia buvo Niko
Džentrio kasdienybė. Jis atvirai tyčiojosi iš dorovės normų. Vis
dėlto daugybė žmonių jį laikė didvyriu, o tie, kurie buvo kitokios
nuomonės, nedrįso nė prasižioti.
Mintydama apie Džentrio prasižengimus Sofija pamatė,
kaip minia kitapus gatvės prasiskyrė praleisdama aukštą vyrą.
Šis žengė išdidžiai, visu kūnu spinduliuodamas nerūpestingą
pasitikėjimą savimi. Žmonės tiesė rankas norėdami patapšnoti
jam per pečius ir per nugarą, sveikino jį širdingais šūksmais.
- Puikus vyras tas mūsų Džentris!
- Valio Juodajam Šuniui!
Juodasis Šuo? Išgirdusi tokią bjaurią pravardę Sofija suraukė
nosį. Prisiplojusi nugara prie namo sienos ji stebėjo, kaip ger­
bėjai lydi Džentrį link karietos. Vagių gaudytojui prisiartinus,
Sofija nustebo, koks jis jaunas ir gražus, ilga tiesia nosimi, sub­
tilių veido bruožų ir gyvų mėlynų akių. Kaip ir Lenktosios
gatvės policijos būrio pareigūnai, jis atrodė fiziškai labai stiprus.

236
 Ledi Sofijos
meilužis

Kupinas prigimtinio gyvybingumo. Jo plaukai buvo tamsiai

rudi, oda atrodė įdegusi saulėje, šypsantis veide švietė baltu­
tėliai dantys. Tačiau net puiki nuotaika nepajėgė užgožti nuo jo
sklindančio keisto šaltuko... akivaizdžiai išduodančio polinkį į
žiaurumą, ir Sofiją nukrėtė šiurpas, nors diena buvo šilta.
Ginkluotas liokajus atidarė karietos dureles ir Džentris gyvu
žingsniu patraukė prie jų. Bet nelipo į vidų, kažkodėl sustojo ir
pasirėmė ranka į lakuotą karietos paviršių. Stovėjo sustingęs,
tarsi klausydamasis garsų, kurių daugiau niekas negalėjo iš­
girsti. Džentrio pečiai įsitempė, jis lėtai pasisuko ir įsmeigė
žvilgsnį tiesiai į Sofiją. Ji išsigandusi spoksojo į jį, jautėsi it už­
hipnotizuota.
Žmonės, gatvė, dangus - atrodė, kad viskas dingo, liko tik
juodu. Staiga Sofija atpažino: tai tas pats paslaptingas nepažįs­
tamasis, Silverhilo dvaro rūmuose užsegęs jai deimantų vėrinį.
Tik ar tai įmanoma? Ko toks žmogus kaip Nikas Džentris gali
iš jos norėti? Suvyniota žuvis iškrito iš nutirpusių rankų, Sofija
trūksmingai atsikvėpė.
Ji sustingusi žvelgė į artėjantį Džentrį, į jo veidą, pablyškusį
nepaisant įdegio. Sustojęs priešais Sofiją jis ištiesė rankas, tada
sudvejojęs nuleido, bet žvilgsnio nenusuko. Paskui, regis, apsi­
sprendė. Dideliu delnu sugriebė jai už riešo, pirštai susirakino
virš besidaužančio pulso.
- Eime su manimi, - pakvietė Džentris, malonus jo balsas
prasimušė pro minios keliamą triukšmą.
Apstulbusi, kad jis išdrįso ją paliesti, Sofija atsispyrė švelniam
raginimui, tik jos veidas išbalo. Trūktelėjo ranką norėdama iš­
silaisvinti.

237
 LISA KLEYPAS

- Paleiskite mane, - griežtai pareikalavo. - Jeigu man kas

nors nutiks, seras Rosas jus užmuš.
Džentris pasilenkė ir sukuždėjo Sofijai į ausį:
- Gal norite sužinoti, kas atsitiko Džonui Sidniui?
Ji loštelėjo atgal, kone trenkėsi pakaušiu į sieną.
- Ką jūs žinote apie mano brolį?
Džentrio lūpų kampučiai pašaipiai suvirpėjo.
- Eime.
Pamatę, kad Nikas Džentris vedasi už rankos gražutę moterį, jo
gerbėjai ėmė džiūgauti dar labiau. Juokdamiesi ir plodami delnais
jie apsupo karietą, į kurią Džentris įstūmė Sofiją. Išsigandusi,
bet drauge ir degdama iš smalsumo ji pusiausėda nugriuvo ant
minkštos sėdynės. Durelės užsidarė, karieta pajudėjo tempiama
šešeto arklių. Pasukus už kampo arkliai ėmė bėgti sparčiau.
- Kur mes važiuojame? - įsitempusi paklausė Sofija. - Kodėl
jūs paminėjote mano brolį? Kodėl padovanojote man suknelę ir
vėrinį...
Apsimetęs, kad ginasi, Džentris kilstelėjo rankas.
- Palaukite, aš viską paaiškinsiu. Tik... dar palaukite.
Kyštelėjęs ranką į poliruoto medžio dėtuvę prie durų jis išsi­
traukė taurelę ir nedidelį grafiną su gintaro spalvos gėrimu. Ne­
žinia, ar karietą per daug purtė dardant grindiniu, ar Džentrio
rankos kažkodėl neklausė, tačiau į taurelę įsipilti jam nepavyko.
Tada jis keiktelėjo ir užsivertęs grafiną nugėrė tiesiai iš kakliuko.
Atsargiai nuleidęs taurelę ir grafiną atgal į dėtuvę Džentris
pasidėjo didžiules rankas ant kelių.
- Mes važiuojame į mano namus Vakarų gatvėje. Netoli
Laivyno kanalo.

238
 Ledi Sofijos
meilužisCs '

Sofija iš pasibjaurėjimo nusipurtė. Tai buvo nepadoriausia

ir pavojingiausia vieta Londone, plėšikų ir pabėgusių kalinių
prieglobstis netoli pagrindinių miesto kalėjimų. Iš didžiulio ka­
nalizacijos griovio, pavadinto Laivyno kanalu, dvokas skverbėsi
į artimiausias gatveles ir skersgatvius.
- Su manimi jūs būsite saugi, - pažadėjo Džentris. - Tenoriu
vieno: pasikalbėti su jumis niekieno netrukdomas.
- Kodėl su manimi? - griežtai paklausė Sofija. - Ką tokio aš
padariau, kad patraukiau jūsų dėmesį? Mes niekada nebuvome
susitikę, esu tikra, jog neturime bendrų pažįstamų.
- Kai pasakysiu keletą dalykų, jūs viską suprasite.
Įsispraudusi į kampą ant sėdynės Sofija pasiuntė jam šaltą
žvilgsnį.
- Tai pasakykite. O tada turėsite parvežti mane į Lenktąją
gatvę.
Pralinksmintas ir sužavėtas merginos bebaimiškumo Džentris
nusijuokė parodydamas baltus žibančius dantis.
- Sutinku, - ramiai tarė jis. - Labai gerai. Aš noriu jums pa­
pasakoti apie paskutines Džono Sidnio gyvenimo dienas.
- Jūs pažinojote mano brolį? - nepatikliai pasiteiravo Sofija.
Jis linktelėjo.
- Aš taip pat buvau tame laive-kalėjime.
- Kodėl aš turėčiau tuo tikėti?
- O kam man meluoti?
Kažkas to vyro akyse vertė Sofiją juo patikėti. Jo žodžiai
skausmingai draskė širdies žaizdą, paliktą Džono mirties.
Niekas niekada jai nepapasakojo, kokias kančias kentėjo my­
limas brolis tame laive-kalėjime ir kaip jis mirė. Sofija troško tai

239
 LISA KLRYPAS

sužinoti, tačiau dabar, kai tai jau buvo įmanoma, ją kažkodėl

apėmė baimė.
- Tęskite, - paragino ji dusliu balsu.
Džentris kalbėjo lėtai, duodamas jai laiko suvirškinti infor­
maciją:
- Mes buvome „Skarbore", jis stovėjo nuleidęs inkarą Temzėje.
Tame laive buvo šeši šimtai kalinių, kai kurie uždaryti geleži­
niuose narvuose, kai kurie grandinėmis prikaustyti prie ąžuo­
linių lentų. Daugumai iš mūsų buvo prie kojos pritvirtinta
grandinė su geležiniu rutuliu. Vagys, žmogžudžiai, kišen­
vagiai... nesvarbu, sunkus ar lengvas nusikaltimas, mes visi
buvome pasmerkti kentėti vienodai. Paaugliams, tokiems kaip
mudu su Džonu, teko sunkiausia dalia.
- Kodėl? - prisivertė paklausti Sofija.
- Mes kalėjome drauge su vyrais, kuriems trūko... - Džentris
nutilo ieškodamas tinkamo žodžio, kad galėtų jai paaiškinti. -
Tie vyrai seniai nebuvo bendravę su moterimis. Ar suprantate,
ką aš noriu pasakyti?
Sofija neryžtingai linktelėjo.
- Atsidūręs tokioje padėtyje vyras gali padaryti tokių dalykų,
apie kokius kitu atveju net nepagalvotų. Pavyzdžiui, užpulti
silpnesnį už save... ir priversti jį... - Džentris tylėjo perkreipęs
lūpas. Jo žvilgsnis apsiblausė tarsi žiūrint pro langą į nemalonų
vaizdą. Vyras atrodė paniręs į prisiminimus, nutolęs, susi­
mąstęs. - To nepapasakosi, - sumurmėjo jis.
Sofija pasibaisėjusi tylėjo, tačiau galvoje kirbėjo klausimas:
kodėl Nikas Džentris pasakoja apie tokius asmeniškus ir skaus­
mingus išgyvenimus nepažįstamai moteriai?

240
 Ledi Sofijos
meilužisCs~-->

O jis tęsė tyliu dalykišku balsu:

- Kaliniai badavo, jie buvo purvini, duso be gryno oro, sirgo
šiltine. Mus visus laikė drauge... gyvuosius, mirštančiuosius
ir jau mirusius. Kiekvieną rytą neišgyvenusių per naktį kūnai
būdavo sunešami ant viršutinio denio, nuplukdomi į krantą ir
užkasami.
- Papasakokite man apie brolį, - paprašė Sofija, iš visų jėgų
stengdamasi, kad balsas nedrebėtų.
Jųdviejų žvilgsniai susitiko ir Sofija apstulbo pamačiusi,
kokios ryškios, beviltiškai mėlynos Džentrio akys.
- Džonas susidraugavo su beveik savo amžiaus berniuku.
Juodu stengėsi vienas kitą ginti, kiek galėdami vienas kitam
padėjo, dažnai kalbėdavosi apie tą dieną, kai išeis į laisvę. Sava­
naudiška, bet Džonas su baime laukė, kada paleis jo draugą, tai
turėjo nutikti jau greitai. Žinojo, kad tada jis liks visiškai vienas.
Džentris nutilo ir persibraukė ranka vešlius rudus plaukus,
suveldamas žvilgančias garbanas. Atrodė, jog jam darosi vis
sunkiau kalbėti.
- Taip jau susiklostė, kad likus dviem savaitėms, kai Džono
draugas turėjo būti paleistas iš kalėjimo, laive kilo choleros epi­
demija. Draugas susirgo, ir nors Džonas jį rūpestingai slaugė,
berniukas mirė. O Džonas suprato gavęs retą progą. Kadangi
draugas jau buvo negyvas, jis galėjo užimti jo vietą.
Sofija jautėsi visiškai išmušta iš vėžių.
- Ką? - paklausė ji silpnu balsu.
Džentris nežiūrėjo į ją.
- Pasisavinęs draugo tapatybę Džonas galėjo netrukus išeiti į
laisvę, nebūtų reikėję vargti laive-kalėjime, kol baigsis priteistas

24l
 LISA K.Lb YPAS

terminas. Taip ilgai Džonas nebūtų ištempęs. Taigi naktį jis ap­
sirengė draugo drabužiais, jo kūną apvilko savaisiais, o iš ryto
pranešė, kad mirė Džonas Sidnis.
Karieta sustojo, Laivyno kanalo dvokas ėmė skverbtis į vidų.
Sofijos širdis beprotiškai daužėsi, atrodė, jau baigia išstumti orą
iš plaučių.
- Bet tai juk nesąmonė, - negyvu balsu tarė ji. - Nes jei
tiesa... - Sofija staiga nutilo, jai ėmė spengti ausyse.
Džentriui žiūrint į ją šaltukas dingo jam iš akių, veido
bruožai sušvelnėjo, o smakras virpėjo nuo tramdomų emocijų.
Pagaliau jis sukando dantis ir patylėjęs išspaudė:
- Miręs berniukas buvo Nikas Džentris.
Ūmai Sofija apsipylė ašaromis.
- Ne, - kukčiojo ji, - tai netiesa. Kodėl jūs taip elgiatės su
manimi? Nuvežkite mane į Lenktąją gatvę!
Per karštų ašarų miglą Sofija išvydo visai prie pat savęs jo
veidą.
- Nejaugi tu neatpažinai manęs, Sofija? - pasigirdo kančios
kupinas šnabždesys. Vyras suklupo ant kelių ir įsikniaubė jai į
kelius, sugniaužęs delnais sijono audinį.
Sofija netekusi žado spoksojo į priešais klūpantį vyriškį.
Rauda įstrigo gerklėje, kai palietė žvaigždės formos randelį jo
kairės plaštakos viršutinėje pusėje, per vidurį. Tai buvo ran­
delis, likęs Džonui vaikystėje nerūpestingai brūkštelėjus per
dar karštas židinio groteles. Plūsdama ašaromis ji uždengė
delnu šį ženklą.
Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į Sofiją akimis, kurios buvo visai
tokios pat kaip jos.

242
 - Patikėk manimi, - sušnibždėjo.
- Viskas gerai, - patikino ji virpančiu balsu. - Aš tikiu tavimi,
Džonai. Jau atpažinau tave. Iškart turėjau susiprasti, bet tu labai
pasikeitęs.
Jis atsakė skausmingu atodūsiu, stengdamasis suvaldyti už­
plūdusius jausmus.
Sofijosveidas persikreipė nuo prieštaringų emocijų: džiaugsmo
ir nepasitenkinimo.
- Kodėl anksčiau nesugrįžai pas mane? Aš taip ilgai jau­
čiausi vieniša. Kodėl slapsteisi ir leidai man tavęs gedėti?
Jis nusibraukė akis apsiausto rankove ir trūksmingai atsiduso.
- Pasikalbėsime viduje.
Liokajui atidarius karietos dureles, Džentris-Džonas lengvai
iššoko lauk ir ištiesė rankas Sofijai. Ši įsitvėrė jam į pečius, brolis
suėmė už liemens ir nukėlė ją ant žemės. Tačiau kojos sulinko ir
Sofija su nuostaba pajuto, kad tuoj nugrius.
Džentris iškart sugriebė ją už rankų ir sulaikė.
- Atsargiai! Aš tave laikau. Atleisk... tu patyrei didelį su­
krėtimą.
- Man viskas gerai, - pareiškė Sofija ir pamėgino jį atstumti.
Apglėbęs ranka per nugarą Džentris nusivedė ją į namą. Tai
buvo rekonstruotas senas smuklės pastatas. Sofija nustebusi
dairėsi aplinkui, viskas čia jai priminė košmarišką sapną. Ji at­
sidūrė toje Londono dalyje, kurios vengė net drąsiausi Lenk­
tosios gatvės policijos būrio pareigūnai. Vingiuotomis šios
miesto dalies gatvelėmis slankiojančios būtybės vargiai priminė
žmones. Purvini papilkėjusiais veidais padarai buvo panašūs į
skarmaluotas šmėklas.

243
 LISA KLEYPAS

Po gatvėje supiltas atmatas šmirinėjo žiurkės, kanalizacijos

dvokas, sumišęs su kvapais iš netoliese esančios skerdyklos, rietė
nosį ir spaudė iš akių ašaras. Čia buvo triukšminga: aidėjo elgetų
ir benamių berniūkščių riksmai, žviegė kiaulės ir kudakavo vištos,
keikėsi į muštynes įsivėlę girtuokliai, nuaidėjo pistoleto šūvis.
Pažvelgęs Sofijai į veidą ir pamatęs jos reakciją į jo namų
aplinką Džentris šyptelėjo.
- Na, čia ne Meiferas, tiesa? Nesijaudink, prie kvapų tuoj pri­
prasi. Aš jų beveik nebeužuodžiu.
- Kodėl nusprendei apsigyventi čia? - pasiteiravo Sofija
kone dusdama nuo smarvės. - Žmonės kalba, kad pinigų tu
turi. Tikriausiai galėtum įsigyti geresnį būstą.
- Na, mieste aš turiu keletą klasiškų biurų, - patikino ją
brolis, - juose susitinku su turtingais klientais, politikais ir pa­
našiai. O čia aplink pilna linksmybių namų, šalia - keli kalė­
jimai, man reikia, kad jie būtų lengvai pasiekiami. - Pamatęs,
kad Sofija nesusigaudo, apie ką jis kalba, paaiškino, vesdamasis
ją į viršų išklerusiais laiptais: - Linksmybių namuose laiką
leidžia apsukrūs vyrukai, ten jie slapstosi nuo teisėsaugos,
lošia, geria ir kuria planus.
- O tu iš jų visų esi pats apsukriausias? - paklausė Sofija,
eidama su juo slaptų koridorių, laiptų ir nuošalių užkaborių la­
birintais.
- Yra taip manančių, - be jokios gėdos patvirtino Džentris. -
Tačiau dažniausiai verčiuosi pats gaudydamas vagis... beje,
man tai puikiai sekasi.
- Niekas nebūtų pagalvojęs, kad tu taip gyvensi, - pri­
blokšta, kuo tapo jos brolis, sumurmėjo Sofija.

244
 Ledi Sofijos
meilužis C7^

- O kas galėjo pagalvoti, jog tu tapsi tarnaite? - pašaipiai metė

jis. - Neskubėk teisti, Sofija. Mudu abu tik stengiamės išgyventi.
Jie sustojo prie masyvių durų siauro koridoriaus gale ir
Džentris jas pravėrė.
Įėjusi į vidų Sofija apstulbo pamačiusi skoningai įrengtus
kambarius. Ant tapetais išklijuotų sienų kabėjo baroko stiliaus
veidrodžiai ir puikūs paveikslai. Prancūziški gausiai paauk­
suoti baldai buvo apmušti brokatu, langus puošė melsvai pilko
aksomo portjeros.
Priblokšta, kad aptriušusiame pastate yra toks prašmatnus
butas, Sofija išputusi akis pažvelgė į brolį.
Šis nerūpestingai nusišypsojo.
- Aš buvau priverstas įsikurti Vakarų gatvėje, tačiau tai ne­
reiškia, jog privalau gyventi skurde.
Patyrusi didžiausią sukrėtimą gyvenime Sofija nusvirdu­
liavo prie minkšto krėslo. Džentris priėjo prie bufeto, įpylė dvi
taures gėrimo ir grįžo prie Sofijos.
- Gurkštelėk, - paragino įspraudęs taurę jai į ranką.
Sofija pakluso, brendis švelniai nudegino gerklę ir ji su dė­
kingumu atsiduso. Atsisėdęs šalia jos brolis užsivertė taurę ir iš­
tuštino, tarsi būtų gėręs vandenį. Jis nenuleido nuo Sofijos akių,
neslėpdamas nuostabos papurtė galvą.
- Negaliu patikėti, kad čia tikrai tu. Visą laiką galvojau apie
tave, svarsčiau, kaip tau sekasi.
- Galėjai kaip nors atsiųsti žinią, jog likai gyvas, - paprie­
kaištavo Sofija.
Staiga jo veidas tapo bejausmis.
- Taip, galėjau.

245
 LISA KLEYl’AS

- Kodėl to nepadarei?
Džentris spoksojo į užsilikusį brendžio lašą taurėje ir sukiojo
ją laikydamas už kojelės.
- Labiausiai dėl to, kad tau buvo geriau nežinoti. Mano gy­
venimas pavojingas, o apie reputaciją neverta nė kalbėti, tad
nenorėjau versti tavęs gėdytis šitokio brolio. Buvau įsitikinęs,
jog tu seniausiai ištekėjai už kokio nors padoraus kaimiečio. Ir
jau turi vaikų, - jo balse nuskambėjo grėsmingas pyktis. - Deja,
likai senmerge! - pastarasis žodis išsprūdo kaip keiksmas. - Dėl
Dievo meilės, Sofija, kodėl tu dirbi tarnaite? Ir dar kur - Lenk­
tojoje gatvėje!
- O kas gali mane vesti, Džonai? - pašaipiai paklausė ji. -
Aš bekraitė, neturiu šeimos nei globėjo, tik dailų veidelį, tačiau
jis, patikėk manimi, ūkininkams ir kaimo darbininkams nėmaž
neatrodo ko nors vertas. Tik vieną kartą sulaukiau pasiūlymo
tekėti: pasipiršo miestelio kepėjas, beveik dvigubai už mane vy­
resnis storulis. Nusprendžiau, kad maloniau dirbti pusseserei
Emestinai. O dėl Lenktosios gatvės... man ten patinka.
Sofijai knietėjo papasakoti broliui apie savo trumpą romaną
su Entoniu, kaip jis ja pasinaudojo ir paliko. Tačiau žinodama,
kokios kalbos sklando apie Džentrį, nutarė verčiau patylėti. Iš
visko sprendžiant, jis pasirūpintų Entonį nudėti, o jei ir paliktų
gyvą, kaip nors jam pakenktų.
Jai paminėjus Lenktąją gatvę, Džentris paniekinamai prunkš­
telėjo.
- Ten tau ne vieta, - pareiškė jis. - Lenktosios gatvės poli­
cijos būrio pareigūnai ne geresni už man dirbančius galvažu­
džius. O jei tas kietaširdis Kenonas blogai elgiasi su tavimi, aš...

246
 Ledi Sofijos
meilužis C

- Ne, - skubiai nutraukė jį Sofija, - niekas nesielgia su manimi

blogai, Džonai. Seras Rosas labai malonus.
- Na žinoma, tikras angelas, - sarkastiškai metė Džentris.
Prisiminus, kad jos brolis ir meilužis - mirtini priešai, Sofijai
skausmas pervėrė širdį. Tai viską pakeis, pagalvojo ji apimta
baimės. Rosas į daug ką pažiūrėjo pro pirštus. Tačiau jos brolis
yra Nikas Džentris, žmogus, kurio Rosas nekenčia visa širdimi...
ne, į tai jis negalės numoti ranka. Sofija pasijuto atsidūrusi to­
kioje bjaurioje ir keistoje padėtyje, kad nejučia nusišypsojo vir­
pančiomis lūpomis.
- Apie ką mąstai? - pasidomėjo Džentris.
Ji papurtė galvą, šypsena išblėso. Jam nebūtina žinoti apie
jos meilės ryšį su Lenktosios gatvės magistratų teismo vyriau­
siuoju magistratu. Juo labiau kad tas ryšis, galima sakyti, jau
nutrūko. Nustūmusi nerimastingas mintis į tolimiausią są­
monės kertelę Sofija įdėmiai žvelgė į brolį.
Ir vaikystėje Džonas buvo dailus berniukas, o užaugęs tapo
labai išvaizdžių vyru. Sulaukęs dvidešimt penkerių jis priminė
sveiką, stiprų ir grakštų tigrą. Veido bruožai buvo ryškūs, pro­
porcingi, smakras ryžtingai atkištas į priekį, nosis tvirta, tiesi.
Vešlūs antakių lankai išriesti virš įspūdingų akių. Jos buvo
tamsiai mėlynos, juodi vyzdžiai kone susiliejo su ryškiomis
rainelėmis. Tačiau jo vyriškas grožis nestokojo nuožmumo, So­
fijai tai kėlė nerimą. Džentris atrodė galintis viską: pameluoti,
pavogti ir netgi žiauriai nužudyti. Jame nebuvo nė pėdsako
švelnumo ir jai toptelėjo, kad gailestį ir užuojautą jau seniai
kažkas iš jo išmušė. Tačiau jis buvo jos brolis.

247
 LISA KLKYPA S

Sofija su nuostaba palietė delnu jam skruostą. Jis sustingo

nuo švelnaus prisilietimo.
- Džonai, aš neleidau sau nė pagalvoti, kad tu gali būti gyvas.
Džentris atsargiai atitraukė jos pirštus nuo veido, tarsi jam
būtų per sunku kęsti kito žmogaus prisilietimą.
- Apstulbau pamatęs tave Lenktosios gatvės areštinėje, - su­
murmėjo jis. - Aš iškart tave atpažinau, dar prieš išgirsdamas
pavardę, - prisipažino ir kietai sukando dantis. - Kai tas šun­
snukis Kenonas ėmė ant tavęs šaukti, iš visų jėgų tvardžiausi,
kad neperplėščiau jam žabtų...
- Tai niekis, - skubiai nutraukė jį Sofija. - Seras Rosas ne­
rimavo dėl manęs. Stengėsi mane apsaugoti.
Tačiau Džentrio akys nuožmiai žėrėjo.
- Tu gimei kilmingoje šeimoje ir esi ledi, Sofija. Niekas neturi
teisės elgtis su tavimi kaip su tarnaite.
Sofija liūdnai nusišypsojo.
- Taip, aš turėčiaubūti ledi... o tu - džentelmenas. Tačiau dabar
niekas nė apsirikęs nepalaikytų mūsų aristokratais, argi ne? -
Brolis nieko neatsakė ir ji tęsė: - Girdėjau siaubingų dalykų apie
tave. Tiksliau, apie Niką Džentrį.
- Vadink mane Niku, - kategoriškai pareiškė jis. - Džono
Sidnio nebėra. Iš to savo gyvenimo tarpsnio, kol papuoliau į
laivą-kalėjimą, aš mažai ką prisimenu. Nenoriu prisiminti. -
Jo veide blykstelėjo šalta šypsena. - Aš nesu kaltas dėl pusės
to, kuo esu kaltinamas. Tačiau pats kurstau gandus ir niekada
nesu paneigęs net pačių neteisingiausių. Man tik į naudą prasta
reputacija. Noriu, kad žmonės į mane žiūrėtų su baime ir pa­
garba. Tai padeda verslui.

248
 - Nori pasakytixkad tu nevagi iš žmonių, nepagrįstai neap­
kaltini, neišduodi saviškių ir nešantažuoji...
- Nesu šventasis, - susierzinęs nutraukė ją Džentris.
Nors ir susikrimtusi, Sofija vos nenusijuokė dėl tokio san­
tūraus savęs vertinimo.
Brolis prisimerkė.
- Aš tik pasinaudoju žmonėmis, kurie yra tokie buki, kad
patys lenda į kilpą. Beje, manęs niekas nepagiria už gerus darbus?
- Kokius?
- Esu velniškai puikus vagių gaudytojas. Aš su savo vyrais
esu sugavęs dvigubai daugiau nusikaltėlių negu seras Rosas su
savo policininkais.
- Kalbama, jog kartais tu sufalsifikuoji įrodymus. Ir naudoji
netinkamus metodus prisipažinimui išgauti, todėl jie ne visada
būna teisingi.
- Darau tai, ką reikia daryti, - atšovė Džentris. - Jeigu mano
suimti nusikaltėliai būna nekalti dėl kokio nors vieno nusi­
kaltimo, jie dažniausiai būna padarę daugybę kitų.
- Bet kodėl tu...
- Pakaks, - kirste nukirto jis ir atsistojęs nužingsniavo atgal
prie bufeto. - Aš nenoriu kalbėtis apie savo darbą.
Sofija stebėjo, kaip jis vėl prisipila į taurę brendžio ir išgeria
keliais gurkšniais. Jai buvo sunku patikėti, kad šis šiurkštus
vyras yra jos brolis.
- Nikai, - prabilo Sofija klausydamasi šio vardo suskam-
bėjimo savo lūpose, - kodėl tu man padovanojai tas dovanas?
Aš vos neišprotėjau galvodama, nuo ko jos. Bijojau, kad seras
Rosas pamanys, jog nuo kokio nors slapto meilužio.

249
 LISA KLEYPAS

- Atleisk, - sumurmėjo jis ir apgailestaujamai nusišypsojo, -

aš norėjau pasielgti kaip... geradarys. Padovanoti tau daiktų,
kurių esi verta. Neketinau atskleisti savo tapatybės. Tačiau
poreikis susitikti su tavimi buvo pernelyg stiprus, aš nebeiš­
tvėriau.
- Todėl ir priėjai prie manęs Silverhilo parko rūmuose?
Nikas nusišypsojo lyg išdykęs paauglys.
- Man patiko mintis pasimatyti su tavimi Kenono panosėje.
Supratau, kad svečių minioje nebus didelio vargo nepastebėtam
papulti į rūmus ir dingti iš jų. O maskaradas tik dar labiau viską
palengvino.
- Ar vėrinį pavogei?
- Aišku, kad ne! - pasipiktino jis. - Aš nupirkau jį tau.
- O ką man daryti su tokiu papuošalu? Niekada negalėsiu
juo pasipuošti.
- Galėsi, - patikino ją brolis. - Aš esu turtingas, Sofija. Ketinu
nupirkti tau namą... gal Prancūzijoje arba Italijoje... galėsi ten
gyventi kaip ledi. Aprūpinsiu tave, kad daugiau niekada ne­
reikėtų sukti galvos dėl pinigų.
Sofija net prasižiojusi spoksojo į jį.
- Džonai... Nikai... aš nenoriu gyventi užsienyje. Man ma­
loniau gyventi čia.
- Nejaugi? - Džentrio balsas tapo pavojingai švelnus. - O
kas tave čia laiko?

250
 Pikti demonstrantų balsai drebino „Raudonojo liūto" smuklės
Trednidlo gatvėje sienas. Žmonės susigrūdo į vidų ir ištempė
kaklus, kad geriau matytų stalą, prie kurio sėdėjo Rosas su
siuvėjų ir jų darbdavių atstovais. Per pirmą derybų dėl naujos
atlygio sistemos įvedimo valandą Rosas išklausė abiejų šalių
skundus. Ilgainiui įtampa augo, nepasitenkinimas didėjo ir
Rosas suprato, kad derybos gali užsitęsti iki pat nakties. Prisi­
minęs Sofiją pajuto didžiulį troškimą eiti namo, pas ją, bet prisi­
vertė užgniaužti nekantrumą.
Prie Roso su puodeliu jo užsakytos kavos neryžtingai prisi­
gretino apkūni padavėja, gausiai apsišlaksčiusi odekolonu, kad
permuštų gerokai nemalonesnį kūno kvapą.
- Štai, sere Rosai, - sumurkė ji, dėdama puodelį ant stalo pasi­
lenkė į priekį ir tyčia prisiglaudė putlia krūtimi jam prie peties. -
Gal norėtumėte užkąsti, sere? Skrebučių sū sūriu arba obuolių

251
 LISA KLEYPAS

pyragaičių? - Tada prikišo arčiau jo savo platų veidą ir reikš­

mingai tarė: - Jūs galite gauti viską, ko tik panorėsite, sere Rosai.
Per pastaruosius kelerius metus pripratęs prie tokių pa­
siūlymų Rosas pasiuntė jai mandagų, tačiau šaltą šypsnį.
- Dėkui, jūs labai maloni, bet nieko nereikia.
Mergina padarė grimasą ir nusivylusi patempė lūpą.
- Tai gal vėliau, - viltingai tarė ji ir nuėjo kraipydama klubus.
Vienas iš siuvėjų atstovų, vyrukas pavarde Brueris, pašaipiai
šyptelėjo Rosui.
- Aš suprantu, kodėl jūs taip elgiatės, sere Rosai. Apsi­
metate, kad nenorite tos moters, todėl ji dar labiau stengsis jus
sužavėti. Esate gudrus... Galiu lažintis, jog esate puikiai per­
pratęs moteris.
Rosas ūmai nusišypsojo.
- Vyras turi nedaryti dviejų dalykų, Brueri. Negalima versti
moters laukti ir tvirtinti, kad esi ją perpratęs.
Siuvėjas sukikeno, o Roso dėmesį patraukė tuo metu į
smuklę įėjęs aukštas plačiapetis vyras. Tai buvo seras Grantas
Morganas: iškėlęs tamsiaplaukę galvą virš minios jis įdėmiai
apsidairė. Išvydęs Rosą nesivaržydamas ėmė brautis link jo.
Žmonės skubėjo trauktis į šalį, jie visai netroško būti sutrypti
milžino paniurusiu veidu.
Iškart supratęs, kad kažkas negerai, Rosas atsistojo pasitikti
magistrato.
- Kodėl jūs čia, Morganai? - be ceremonijų paklausė jis savo
pavaldinio.
- Dėl vėrinio, - pasigirdo trumpas buvusio policininko at­
sakymas. Šiuos žodžius jis ištarė taip tyliai, kad niekas daugiau

252
 Ledi Sofijos
meilužis (

neišgirdo. - Radau jį sukūrusį juvelyrą... tai Danielis Haimoras

iš Bondo gatvės. Priverčiau pasakyti, kas įsigijo vėrinį.
Rosą apėmė negera nuojauta.
-Kas?
- Nikas Džentris.
Rosas tuščiu žvilgsniu spoksojo į Morganą. Tačiau nuostabą
greitai pakeitė pirmykštis vyriškas troškimas žudyti.
- Džentris veikiausiai pamatė Sofiją, kai buvome uždarę jį
į areštinę Lenktojoje gatvėje. Ji buvo nusileidusi į apačią. Dėl
Dievo, aš sutaršysiu jį į skutelius. - Pajutęs įsmeigtus susidomė­
jusius žvilgsnius Rosas pritildė balsą: - Morganai, pavaduokite
mane šiose derybose. O aš aplankysiu Džentrį.
- Palaukite, - paprieštaravo Morganas, - man dar niekada
neteko tarpininkauti derybose.
- Ką gi, bus proga pamėginti. Linkiu sėkmės.
Rosas išėjo iŠ smuklės ir pasuko ten, kur stovėjo pririštas jo
arklys.

Sofija nežinojo, koks žmogus yra jos brolis. Jiedviem kal­

bantis ji stengėsi jį perprasti, tačiau Džonas buvo sudėtinga as­
menybė, regis, jis atsainiai žiūrėjo į savo gyvenimą, juo labiau
nepaisė kitų. „Kuo didesnis niekšas, tuo geriau jam sekasi", -
buvo mėgstamas posakis Lenktojoje gatvėje. Tai paaiškino dau­
gumos teisme atsidūrusių jaunų nusikaltėlių nerūpestingą po­
žiūrį į įstatymus. Ir puikiai tiko Nikui Džentriui, kitaip sakant -
jos broliui. Tikras nenaudėlis, žavus, beširdis ambicingas vyras,
buvo paveldėjęs titulą, tačiau nieko daugiau: nei žemių, nei išsi­
lavinimo, nei turtų, nei padėties visuomenėje. Todėl siekė galios

253
 LISA KLLYTAS

nusikaltėlių pasaulyje. Jam sekėsi, o tai lėmė, kad Džentris tapo

žiaurus, nes buvo apdairus, ir negailestingas, nes be galo pasi­
tikėjo savimi.
Sofija nedrąsiai papasakojo broliui, kaip ji gyveno Šropšyre,
kaip troško atkeršyti už jo „mirtį" ir sumanė atvykusi į Londoną
sužlugdyti serą Rosą Kenoną.
- Kaip, po perkūnais, tu ketinai tai padaryti? - švelniai pa­
klausė Džentris, tačiau jai į veidą įsmeigtas žvilgsnis, rodės,
gręžia kiaurai.
Sofija nuraudo ir išsisukinėdama paaiškino:
- Tikėjausi teismo archyve rasti jį kompromituojančios me­
džiagos.
Ji mielai būtų atskleidusi broliui visą tiesą, tačiau nuojauta
sakė, kad pasielgtų kvailai prisipažindama jam apie meilės ryšį
su seru Rosu. Šiaip ar taip, šie du vyrai buvo nuožmūs priešai.
- Gudruolė, - sumurmėjo Džentris. - Tai tu gali prieiti prie
baudžiamųjų bylų?
- Taip, bet...
- Nuostabu! - Jis atsilošė krėsle ir įsmeigė tingų žvilgsnį į
batus. - Reikia šį bei tą surasti. Tai, kad dirbi Lenktojoje gatvėje,
man išeis į naudą.
Išgirdusi, jog brolis nori pasinaudoti ja savo tikslams, vei­
kiausiai nusikalstamiems, Sofija ryžtingai papurtė galvą.
- Džonai, aš tau nešnipinėsiu.
- Man reikia tik kelių smulkmenų, - meiliai šypsodamasis
patikino ją Džentris. - Tu juk nori man padėti, tiesa? O aš pa­
dėsiu tau. Mes abu turime nesuvestų sąskaitų su Kenonu.
Sofija skeptiškai nusijuokė.

254
 Ledi Sofijos
mcilužisC/'- ^

- Aš norėjau jam atkeršyti, nes maniau, kad jis pasmerkė

tave mirčiai laive-kalėjime.
Džentris susiraukė.
- Na taip, Kenonas tikrai mane ten pasiuntė, ir ne jam turiu
dėkoti, jog likau gyvas!
- Bet kuris kitas teisėjas būtų pasiuntęs tave į kartuves, - pa­
tikino Sofija. - Dėl to, ką padarei... apiplėšei karietą, per tave
mirė senyvas džentelmenas...
- Ne aš trenkiau jam per galvą, - puolė gintis Džentris. - No­
rėjau tik apšvarinti tą dėdulę, ne užmušti.
- Koks skirtumas, ko tu norėjai, tas žmogus mirė. Tu buvai
žmogžudžio bendrininkas. - Žvelgdama į suakmenėjusį brolio
veidą Sofija kiek atlėgo. - Tai jau praeitis, jos nebepakeisi. Mums
nieko daugiau nelieka, kaip ją pamiršti. Bet toliau tu negali taip
gyventi, Džonai.
- Kodėl?
- Todėl, kad nesi nepažeidžiamas. Anksčiau ar vėliau su­
klysi ir atsidursi kartuvėse. Aš neištverčiau praradusi tave antrą
sykį. Be to, tau šitoks gyvenimas netinka. Tu turėjai tapti...
- Šitoks gyvenimas man kaip tik tinka, - atšovė jai Džentris. -
Aš nebesu toks, kokį tu mane prisimeni, Sofija. Ar supranti tai?
- Ne, - nenusileido Sofija, - aš nesuprantu, kaip tu gali taip
gyventi. Esi vertas daug daugiau.
Tai išgirdęs Džentris nusišypsojo keistai liūdna šypsena.
- Tau taip tik atrodo, - patikino jis, atsistojęs priėjo prie ži­
dinio ir įsirėmė ranka į balto marmuro židinio atbrailą. Jauną
įsitempusį jo veidą ugnies atšvaitai išmargino tamsiais ir auk­
saspalviais dryžiais. Kurį laiką mąstęs jis atsigręžė į seserį.

255
 LISA KLEYPAS

Atrodė nusiteikęs ryžtingai, tačiau balsas skambėjo apgaulingai

tingiai: - Pasikalbėkime dar truputį apie Lenktąją gatvę. Minėjai
galinti patekti į teismo bylų archyvą. Taip jau nutiko, kad man
reikia šiokios tokios informacijos...
- Aš tau jau atsakiau „ne". Neišduosiu sero Roso pasiti­
kėjimo.
- Pastaruosius du mėnesius galvojai kitaip, - piktai metė
Džentris. - Kas dabar pasikeitė?
Sofija suprato: brolis nepaliks jos ramybėje, kol sužinos tiesą.
- Nikai, - atsargiai prabilo ji, - žinai... tarp mudviejų su seru
Rosu užsimezgė ryšys...
- O Dieve! - Jis sutrikęs persibraukė pirštais plaukus. - Tu ir
jis... - Džentris nutilo nerasdamas žodžių.
Supratusi nebylų brolio klausimą Sofija atsakė galvos link­
telėjimu.
- Mano sesuo ir Lenktosios gatvės vienuolis, - bjaurėda­
masis išspaudė Džentris, - Puikus kerštas, Sofija! Atsigulei į
lovą su vyru, kuris vos nenužudė manęs! Jeigu taip tu įsivaiz­
duoji pelnytą bausmę, turiu kai ką paaiškinti.
- Jis man pasipiršo.
Džentris piktai sužaibavo akimis, jam atėmė žadą.
- Jau geriau pamatyti tave mirusią negu ištekėjusią už tokio
kaip jis.
- Geresnio žmogaus už serą Rosą aš dar nesutikau.
- Prakeikta tobulybė! - tulžingai metė Nikas. - Jeigu už jo
ištekėsi, jis neleis tau to pamiršti. Įtikins tave, kad esi jo neverta.
Jo padorumas ir kilnumas tave sugniuždys. Kenonas privers
tave tūkstantį kartų sumokėti už tai, jog nesi tobula.

256
 Ledi Sofijos

- Tu jo nepažįsti.
- Aš pažįstu jį daug seniau už tave. Jis ne žmogus, Sofija!
- Seras Rosas yra atlaidus ir mielas, jis puikiai žino, kad nesu
tobula.
Staiga brolis pažvelgė į Sofiją gudriu žvilgsniu, verčiančiu
pasijusti nejaukiai, ir šėtoniškai suraukė antakius.
- Tu labai juo pasitiki, - klastingai švelniai tarė jis.
Sofija nė nemirktelėjusi atlaikė jo žvilgsnį.
- Taip.
- Ką gi, tada pažiūrėkime, ar tavo pasitikėjimas pagrįstas. -
Nikas nerūpestingai atsirėmė alkūne į židinio atbrailą. - Tu
atneši iš teismo archyvo man reikalingą informaciją, o jei ne...
aš pasakysiu tavo patikimam ir atlaidžiam meilužiui, kad jis pa­
sipiršo savo nuožmiausio priešo seseriai. Tegul žino, jog Sofijos
ir niekingojo Niko Džentrio gyslomis teka tos pačios giminės
kraujas.
Apstulbusi Sofija loštelėjo it nuo smūgio.
- Tu mane šantažuoji? - beveik be garso paklausė ji.
- Rinkis. Gali atnešti, ko man reikia... arba rizikuoti, kad ne­
teksi sero Roso. Na, ar dar tiki, kad jis pažiūrės į tai atlaidžiai?
Sofija nepajėgė kalbėti. Galvoje šmėstelėjo mintis: „Gerasis
Dieve, ar praeitis dar ilgai mane persekios?"
- Ar nori, kad jam pasakyčiau, jog esu tavo brolis?
Ji negalėjo apsispręsti. Žinojo, jog jai užvis labiausiai reikia
Roso. O išgirdęs apie jos giminystę su Niku Džentriu šįkart
Rosas gali nebepažiūrėti pro pirštus į tokį siaubingą dalyką. Tai
gali būti paskutinis lašas jo kantrybės taurėje. Ko gero, Rosas

257
 LISA KLEYPAS

nebegalėtų pažvelgti jai į akis neprisimindamas, jog ji - neken­

čiamo jo priešininko sesuo.
Staiga Sofija suprato: ji geriau mirs, negu leis, kad taip nutiktų.
Roso atstūmimoji neištvertų, ypač dabar, kai juodu taip suartėjo.
Jos balsas priminė krankimą:
-Ne.
Keista, tačiau Džentrio akyse, regis, blykstelėjo nusivylimas,
tarsi jis būtų tikėjęsis, jog sesuo jam pasipriešins.
- Taip ir maniau.
Sofija įdėmiai žvelgė į brolį stengdamasi suprasti, gal jis
šaiposi iš jos.
- Negali būti, kad tu išties mane šantažuoji, - tarė ji nepa­
jėgdama užgniaužti abejonių balse.
Brolis abejingai jai nusišypsojo.
- Yra tik vienas būdas tai išsiaiškinti, ar ne?
Jai dar nespėjus atsakyti, pasigirdo garsus beldimas į duris
ir prislopintas balsas paprašė leidimo įeiti. Akivaizdžiai susier­
zinęs Džentris įleido į kambarį vyriškį. Tokios keistos būtybės
Sofija dar nebuvo mačiusi: stambaus sudėjimo, veidas buvo
išpurtęs, oda blyškiai violetinio atspalvio. Neskusta barzda
bylojo apie jo nevalyvumą. Sofija pagalvojo, kiek tokių nusikal­
tėlių pasaulio atstovų tarnauja jos broliui.
- O, Mėlynveidis, - burbtelėjo Džentris išvydęs savo pakaliką.
- Jūsų ieško, - suurzgė vyras. - Pats Lenktosios gatvės vie­
nuolis.
- Kenonas? - negalėjo patikėti Džentris. - Velniai griebtų, jis
krėtė mano namus vasario mėnesį! Ką, po paraliais, tikisi su­
rasti?!

258
 Ledi Sofijos
meilužis C/~^

- Čia ne krata, - paaiškino Mėlynveidis. - Jis pasirodė vienas.

Sofija sunerimusi pašoko ant kojų.
- Ar atvyko seras Rosas?
- Panašu, kad jis, - su pasibjaurėjimu išspaudė Džentris ir
pamojo Sofijai prieiti. - Turiu su juo susitikti. Tu gali išeiti su
Mėlynveidžiu slaptu koridoriumi, kad Kenonas nepamatytų.
- Gal man liepti vaikinams išmesti jį lauk, Džentri? - įsiterpė
Mėlynveidis.
- Ne, kvaily! Tada jis pasirodytų su šimtu konsteblių ir čia
nepaliktų plytos ant plytos. Nuvežk šią moterį į Lenktąją gatvę.
Jeigu jai kas nors atsitiks - perrėšiu tau gerklę. - Nikas pasisuko
į Sofiją. - Dėl tų archyvinių dokumentų... Noriu žinoti, ką Ke­
nonas išpešė iš Džordžo Fentono, tardė jį prieš dvi savaites.
- Kas tas Fentonas?
- Vienas iš mano dabitų, - atsakė Džentris, o pamatęs, kad
ji nesuprato, nekantriai paaiškino: - Labai įgudęs vagis. Man
reikia sužinoti, ką Fentonas pasakė Kenonui... ar buvo man išti­
kimas ir laikė srėbtuvę užčiauptą.
- Gerai, o kas nutiks ponui Fentonui, jeigu paaiškės...
- Tai ne tavo reikalas, - atšovė Džentris ir stumtelėjo ją prie
užpakalinių durų. - Eik greičiau, kol Kenonas neužklupo mūsų
drauge. Mėlynveidis pasirūpins, kad tau nieko bloga nenutiktų.

Sofijai išėjus, mažiau nei po minutės pro duris įžengė Ke­

nonas. Nikas sėdėjo išsidrėbęs krėsle priešais židinį įžūliai
atsainia poza, tarsi jam mažai rūpėtų, kad vyriausiasis magis­
tratas iš Lenktosios gatvės ką tik įsiveržė į jo valdas. Kenonas

259
 LI SA KL KY I ’AS

priėjo visai arti, iš pykčio apniukusiame jo veide akys atrodė

keistai šviesios.
Nikas visa širdimi neapkentė vyriausiojo magistrato, tačiau
nenoromis turėjo pripažinti, kad jaučia jam pagarbą. Kenonas
buvo sumanus, gyvenimo užgrūdintas ir įtakingas... tikras
vyras. Be to, tvirtos moralės, o tai Niką itin žavėjo. Privalai skai­
tytis su žmogumi, pasižyminčiu savybėmis, kurių pats stokoji.
Oras pritvinko įtampos ir agresijos, tačiau juodu sugebėjo
šnekėtis normaliu tonu.
- Tu padovanojai panelei Sidni vėrinį, - be užuolankų pa­
reiškė Rosas.
Nikas pašaipiai nulenkė galvą.
- O tu velniškai greitai išsiaiškinai.
- Kodėl? - paklausė vyriausiasis magistratas, rodos, pasi­
rengęs gabalais suplėšyti priešininką.
Gūžtelėjęs pečiais Nikas pasakė tai, kas pirmiausia šovė
galvon:
- Pamatęs tą kekšytę Lenktojoje gatvėje iškart susižavėjau.
Noriu būti tikras, kad ji bus mano, kai tau atsibos.
- Laikykis nuo jos atokiai, - tyliai, tačiau grėsmingai ištarė
Kenonas, - antraip aš tave užmušiu.
Nikas metė jam šaltą šypsnį.
- Regis, ji tau dar neatsibodo.
- Man ji niekada neatsibos. O jei dar kada nors atsiųsi jai
dovaną, aš asmeniškai sukišiu ją tau į...
- Gerai, - vis labiau irzdamas nutraukė jį Nikas. - Supratau,
ką nori pasakyti. Nelįsiu prie tavo meilutės. O dabar nešdinkis
iš mano namų.

2 6 0
 Ledi Sofijos
mcilužisC7"~>

Kenonas žvelgė į jį taip ramiai, jog bet kuris kitas vyras būtų
išsigandęs.
- Anksčiau ar vėliau tu slystelėsi, - tyliai tarė jis. - Kuris
nors tavo sumanymas neišdegs. Koks nors įkaltis tave išduos.
O aš pasirūpinsiu, kad tave pakartų.
Nikas šyptelėjo pagalvojęs, jog Kenonas taip nesipūstų, jei
žinotų tiesą apie Sofiją.
- Neabejoju, kad taip ir padarysi, - suburbėjo jis. - Bet nesi­
tikėk pasimėgauti mano mirtimi. Tau gali tekti dėl jos net labai
apgailestauti.
Vyriausiojo magistrato veide šmėstelėjo sutrikimas, jis prisi­
merkęs įdėmiai žvelgė į Niką.
- Prieš išeidamas, - suurzgė Kenonas, - noriu kai ką išsi­
aiškinti. Ta suknelė, kurią atsiuntei panelei Sidni... mergina
tvirtina, jog ji beveik tokia, kokią kadaise turėjo jos motina.
- Nejaugi? - tingiai paklausė Nikas. - Koks įdomus suta­
pimas.
Buvo aišku, kad bereikšmis Kenono veidas slepia daugybę
jam rūpimų klausimų.
- Taip, - pagaliau pritarė jis, - labai įdomus.
Nikas lengviau atsiduso, kai netaręs daugiau nė žodžio vy­
riausiasis magistratas pasišalino.

Sugrįžusi į Lenktąją gatvę Sofija pasinaudojo proga, kad

Rosas išėjęs, ir patraukė į archyvą. Pasitaikė tinkamas metas
paieškoti broliui reikalingos informacijos, nes Vikeris ir kiti
raštininkai buvo išėję į artimiausią smuklę sušveisti po kepsnį

261
 LISA KLEYPAS

ir išgerti alaus. Kabinetai bus tušti, kol budintysis magistratas

sugrįš ruoštis vakariniam teismo posėdžiui.
Sofija grakščiais pirštais mikliai naršė po stalčių ieškodama
Džordžo Fentono apklausos protokolo. Kambarėlį apšvietė tik
viena lempa, prietemoje ji vos įžiūrėjo raides.
Pagaliau dėmesį patraukė vienas dokumentas ir ji pakėlė jį
arčiau akių. Popieriaus lape buvo parašyta ir apie Niką Džentrį,
ir apie Džordžą Fentoną. Supratusi, kad rado tai, ko ieškojo,
Sofija sulankstė lapą ir ėmė kišti į rankovę.
Staiga pasigirdo žingsniai, sujudėjo durų rankena. Ji įkliuvo.
Širdis šoktelėjo į viršų, iš baimės užspaudė gerklę, Sofija sviedė
popierių atgal ir mikliai užstūmė stalčių kaip tik tada, kai at­
sivėrė durys.
Tarpduryje stovėjo Rosas, liesas jo veidas prieblandoje atrodė
beaistris.
- Kodėl tu čia?
Nutirpusi iš baimės Sofija nervingai apsilaižė. Rosas, aišku,
pamatys, kokia ji išblyškusi. Pati žinojo, kad yra panaši į giltinę.
Sofija griebėsi pirmo galvon šovusio melo:
- Aš... nusprendžiau sudėti atgal įbylas lapus su informacija,
kurią rinkau norėdama diskredituoti tave ir policininkus.
- Šit kaip, - Roso veidas sušvelnėjo, jis priėjo prie Sofijos.
Suėmė jai už smakro, pirštais perbraukė per švelnią pasmakrės
odą. Sofija prisivertė pažvelgti jam į akis, nors viduje gūžėsi
šitaip jį apgaudinėdama. Rosas meiliai nusišypsojo. - Atrodai
labai nusikaltusi, o visai be reikalo. Juk niekam nepakenkei.
Jis apibėrė jai veidą lengvais bučinukais.

262
 Ledi Sofijos
meilužis Ly ^

- Sofija, - sukuždėjo Rosas. - Šiandien Morganas išsiaiškino,

kas padovanojo tau vėrinį.
Atsitraukusi nuo jo Sofija pamėgino apsimesti dar nežinanti
atsakymo.
- Kas? - paklausė virpančiu balsu.
- Nikas Džentris.
Jos širdis ėmė pasiutusiai daužytis.
- Kodėl jis taip padarė?
- Šiąpopietę buvau nuėjęs pas Džentrį ir uždaviau šį klausimą.
Matyt, jis tavimi susidomėjo ir nori tapti tavo globėju, jeigu
kartais mūsų santykiai nutrūktų.
- O! - Sofija nebeatlaikė Roso žvilgsnio, prisiglaudė prie jo ir
įsikniaubė veidu į petį. Tada prabilo švarko slopinamu balsu: -
Ar pasakei jam, kad to nebus?
Rosas ją apkabino.
- Džentris daugiau tau neįkyrės, Sofija. Aš tuo pasirūpinsiu.
„Jeigu tik tai būtų įmanoma", - pagalvojo Sofija draskoma
prieštaringų jausmų. Ji pyko ant brolio, kam įstūmė ją į tokią
siaubingą padėtį, tačiau mylėjo jį ir tikėjo jo širdies gerumu.
Jis negali būti nebepataisomas. Kita vertus, ką gero galima pa­
sakyti apie žmogų, kuris nusprendė šantažuoti seserį.
Pagunda išsipasakoti Rosui buvo tokia didelė, kad Sofija pri­
kando lūpą, norėdama sulaikyti iš krūtinės besiveržiančius žo­
džius. Tik baimė jį prarasti vertė tylėti. Drebėdama iš sielvarto
ir nevilties ji prigludo prie tvirto jo kūno.
Rosas ramino Sofiją murmėdamas švelnius žodžius. Šiltas jo
burnos kvapas pakuteno jai ausį, kai Rosas pasitrynė į ją nosimi.

263
 LISA KLEYPAS

- Tu juk nieko nebijai, tiesa? - Jis apglėbė ją. - Mieloji, nėra

jokio reikalo baimintis. Tu saugi.
- AŠ žinau, - atsakė Sofija kalendama dantimis. - Tiesiog
kelios pastarosios dienos buvo šiek tiek per daug įtemptos.
- Tu pervargai, - sumurmėjo Rosas. - Tau reikia šilto brendžio,
atpalaiduojančios vonios ir per naktį išsimiegoti...
- Man reikia tavęs, - Sofija sugriebė jam už apykaklės, trūk­
telėjo galvą žemyn ir pasistiebė godžiai verždamasi prie lūpų.
Iš pradžių Rosas santūriai atsakė į bučinį.
- Nurimk, - sukuždėjo jis, kai jų lūpos atsiskyrė. - Juk nenori
tuoj pat...
Sofija vėl pripuolė jam prie lūpų, įslydo liežuviu į burną
ir pagaliau Rosas neatlaikė - pasipriešinimas ištirpo, jis ėmė
trūksmingai kvėpuoti.
- Kaip tik to aš ir noriu, - sušnibždėjo ji prisitraukusi jo
rankas sau prie krūtų. - Prašau... Tik neatstumk manęs, Rosai.
Prieštaravimo žodžiai dar veržėsi jam iš lūpų, kai suėmęs
delnais krūtis Rosas pasilenkė ir pabučiavo Sofijai į kaklą. Su­
sirūpinimą greitai išstūmė geismas. Iš gerklės ištrūko aistringa
dejonė, Rosas nuleido rankas ir suspaudė jai sėdmenis. Tada
užkėlė ją ant dokumentų spintelės, be paliovos bučiuodamas.
Sofija su begėdišku užsidegimu praskėtė šlaunis, leisdama
Rosui įsitaisyti tarp jų.
- Mums čia negalima, - sumurmėjo Rosas, ranka naršy­
damas tarp jos plačių sijonų. - Jeigu kuris nors raštininkas
užeitų ir pamatytų...
- Man nerūpi.
Sofija vėl prisitraukė jo galvą arčiau.

264
 Juodu godžiai gėrė vienas kitam iš lūpų, kol visai užduso.
Roso pirštai pro kelnaičių prarėžą slystelėjo vidun, atsargiai
praskleidė sudrėkusias jos lyties klostes ir Sofija suaimanavo.
- Aš tavęs noriu, - sužiopčiojo ji ir delnu prispaudė jo ranką.
- Sofija... - sukuždėjo Rosas jai prie kaklo. Eikime į mano
kambarį...
- Dabar, - neatlyžo ji ir ėmė nekantriai grabinėti jam kelnių
priekį, norėdama išlaisvinti sustangrėjusią varpą.
Atsisakęs ketinimo ją perkalbėti Rosas dusliai nusijuokė.
- Nepasotinama mergiotė, - apkaltino jis ir suėmęs už klubų
prisitraukė prie pat spintelės krašto. Tada sklandžiai ir giliai
nėrė į ją, priversdamas Sofiją aiktelėti. - Štai tau... ar taip gerai?
- Taip, gerai... - Sofija bejėgiškai atsilošė.
Prilaikydamas už nugaros ir sėdmenų Rosas nukėlė Sofiją
nuo spintelės, tačiau liko paniręs į ją. Tada prinešė prie durų
ir atrėmė į jas, jos kojos bejėgiškai tabalavo jam abipus klubų.
Sofija suvaitojo jam pasisukus reikiamu kampu ir ėmus judėti,
trintis į patį jautriausią jos lyties tašką.
- Sofija, - suniurnėjo Rosas be paliovos ritmingai judė­
damas, - aš noriu gauti atsakymą.
Ji pažvelgė į jį sunkiai šnopuodama.
- Atsakymą?
- Noriu, kad pasakytum, jog tekėsi už manęs.
- Ak, Rosai... ne dabar. Man reikia dar truputį pagalvoti.
- Atsakyk dabar, - nenusileido Rosas ir staiga sustingo joje. -
Ar tu nori manęs? Pakaks atsakyti „taip" arba „ne".
Sofija suleido nagus jamį nugarą, jos kūnas virpėjo iš geismo.
- Nesustok. Tik nesustok.

265
 USA K L 1: Y PAS

Žvilgančios pilkos Roso akys žvelgė jai tiesiai į akis, kai jis
vėl ėmė judėti kankinamai lėtai... giliais užtęstais postūmiais
vesdamas Sofiją iš proto.
- Taip ar ne?
- Aš negaliu dabar atsakyti, - išspaudė ji bejėgiškai rangy-
damasi. - Turėsi palaukti.
- Tada teks palaukti ir tau, - pareiškė Rosas ir pripuolė
jai prie burnos giliu drėgnu bučiniu. - Taip ir lauksime, - su­
šnibždėjo jis. - Prisiekiu, Sofija: tavo kojos nepalies grindų, kol
gausiu atsakymą.
Jis sujudėjo, varpa įsiskverbė dar giliau.
Sofijai iš gerklės ištrūko rauda. Ji buvo taip arti ribos, kūnas
veržėsi prie jo trokšdamas atsipalaiduoti, įtampa darėsi ne­
bepakeliama. Daugiau niekas nebuvo svarbu, tik Rosas. Ir tą
pavojingą, beatodairišką, širdį draskančią akimirką Sofija apsi­
sprendė. Jos burna sujudėjo ir įspaudė begarsį žodį jam į lūpas.
- Ką? - atlošęs galvą ir žiūrėdamas į ją nekantriai paklausė
Rosas. - Ką tu pasakei?
- Aš pasakiau „taip", - suvaitojo Sofija. - Taip. Rosai, padėk
man, prašau...
- Aš tau padėsiu, - švelniai sukuždėjo jis ir burna užslopino
riksmus, kurie veržėsi jai iš krūtinės gavus tai, ko taip geidė.

266
 {}
/
\ %,

Po kuklios vedybų ceremonijos privačioje Silverhilo dvaro

koplyčioje, Roso motina surengė pokylį, į kurį privažiavo svečių
mažiausiai iš trijų artimiausių grafysčių. Sofijai teko atlaikyti
ją užgriuvusią padidėjusio dėmesio naštą. Daugybė laikraščių
ir žurnalų išspausdino informacijos apie sero Roso Kenono
nuotaką, pranešė, kada ir kur vyks sutuoktuvės, netgi tai, kur
juodu turėtų apsigyventi. Salonuose, kavinėse ir smuklėse buvo
gyvai dalijamasi paskalomis. Naujiena, jog antroji sero Roso
žmona yra vikonto duktė, suteikė istorijai naujų spalvų, nes
buvo žinoma, kad ji dirbo Lenktojoje gatvėje kaip jo pavaldinė.
Sofiją džiugino Kenonų šeimos jai rodomas palankumas,
ypač šiltas Roso motinos požiūris į naująją marčią. „Mano
draugai paprašė tave apibūdinti", - vestuvių išvakarėse pasakė
jai Katerina. Svečiai sėdinėjo salonuose, lošė kortomis arba
susikibę už parankių apžiūrinėjo šeimos kambarius. Kelios

267
 USA KLEYPAS

moterys buvo įnikusios į rankdarbius, džentelmenai skaitė laik­

raščius arba aptarinėjo naujienas. „Nieko keista, - tęsė ponia
Kenon, - kad juos domina moteris, sugebėjusi užkariauti Roso
širdį."
„Ji užkariavo ne Roso širdį, o kitą jo kūno dalį", - subambėjo
netoliese stovintis Matjus.
„Ką pasakei, brangusis?" - Katerina klausiamai pažvelgė į
jaunesnįjį sūnų.
Matjui pavyko nutaisyti nenuoširdžią šypseną.
„Pasakiau, kad mano brolis tikrai užkariautas. Jo neįmanoma
atpažinti, kai taip kvailai šypsosi."
Tai nugirdę keli svečiai nusijuokė: visi atkreipė dėmesį jog
paprastai santūrus seras Rosas smarkiai pasikeitė. Jau seniai jis
neatrodė toks linksmas ir atsipalaidavęs.
Jiems kalbantis į svetainę įėjo Rosas ir patraukė tiesiai prie
Sofijos. Paėmęs ant lenktos minkštasuolio atramos besiilsinčią
jos ranką pakėlė prie lūpų ir sukuždėjo: „Ar pasakyti jiems,
kodėl šypsausi?"
Šelmiškai žibančios Roso akys priminė Sofijai aistringą epizodą
praėjusią naktį, kai jis slapčiomis įsmuko į jos miegamąjį, o tada
ir į lovą. Ji nuraudo ir piktai dėbtelėjo į Rosą. Nusijuokęs jis at­
sisėdo šalia Sofijos ant minkštasuolio.
„Tai kaip tu apibūdini draugams mano sužadėtinę, mama?" -
paklausė jis Katerinos.
„Sakau, kad ji yra pati žavingiausia kada nors mano sutikta
jauna moteris. Ir labai miela. - Katerina pritariamai nužvelgė
persikų spalvos Sofijos suknelę. - Ar ji nauja, brangute? Spalva
tiesiog nuostabi."

268
 Ledi Sofijos
meilužis

Sofija nedrįso pažiūrėti į Rosą. Prieš kelias dienas jie smarkiai

susibarė dėl drabužių. Rosâs spaudė ją kuo greičiau susituokti,
ji paprasčiausiai nebūtų spėjusi pasisiūdinti naujų suknelių. Ka­
dangi jis buvo vyras, apie jos kraitį, žinoma, nepagalvojo. Visos
Sofijos suknelės buvo tamsių spalvų, iš šiurkščių audinių, be
jokių pagražinimų. Mintis, kad su kuria nors iš jų ji galėtų eiti
prie altoriaus, o paskui dalyvauti pokylyje, vertė ją gūžtis. Kiek
nerimaudama Sofija nuėjo pas Rosą ir paprašė grąžinti sida­
briškai violetinę suknelę.
„Tau tos suknelės nebereikia, nes tyrimas jau atliktas, - pa­
reiškė ji Rosui jo kabinete, - todėl norėčiau ją atgauti."
Toks prašymas Rosą nemaloniai nustebino.
„Kam tau jos reikia?"
„Tai vienintelė vestuvėms tinkama mano suknelė", - ramiai
paaiškino Sofija.
Rosas paniuro.
„Tu nevilkėsi jos per mudviejų vestuves."
„Ji tikrai labai daili, - nenusileido Sofija. - Nematau prie­
žasčių, kodėl negalėčiau jos vilkėti."
„O aš matau, - piktai atšovė Rosas. - Tu ją gavai iš Niko
Džentrio."
Sofija sužaibavo akimis.
„To niekas nežino."
„Aš žinau. Ir tegul mane skradžiai, jeigu leisiu tau ją vilkėti."
„Ką gi, puiku. Tai kuo man vilktis?"
„Išsirink siuvėją... Šiandien po pietų nuvešiu tave, kur pa­
norėsi."
„Jokia siuvėja nesugebės per tris dienas pasiūti tinkamo

269
 U SA KLEYPAS

drabužio. Tiesą sakant, vargu ar užteks laiko pataisyti violetinę.

Aš nenoriu per vestuves tavo draugų ir giminaičių akivaizdoje
būti panaši į elgetą!"
„Gali pasiskolinti suknelę iš mano mamos. Arba iš Jonos."
„Tavo mama beveik metro aštuoniasdešimt ūgio ir liesa kaip
kartis, - priminė jam Sofija. - O iš Jonos nesiskolinsiu, nenoriu
paskui klausytis kandžių tavo brolio pašaipų. Na, kur padėjai
violetinę suknelę?"
Susiraukęs Rosas atsilošė krėsle ir įsirėmė koja į stalo kraštą.
„Ji įkalčių kambaryje", - burbtelėjo jis.
„Mano suknelė įkalčių kambaryje?! - pasipiktino Sofija. -
Veikiausiai įgrūsta į kokią nors purviną spintelę!"
Ji puolė lauk iš kabineto, o Roso keiksmai aidėjo per visą
koridorių.
Užuot leidęs Sofijai per vestuves vilkėti violetinę suknelę,
Rosas išsiuntė tris policininkus su užduotimi surasti tinkamą
siuvėją. Jiems kažkaip pavyko aptikti modistę, kuri sutiko
parduoti vieną suknelę iš didelio užsakymo. Tačiau brangiai
kainuos, perspėjo siuvėja, nes dėl to ji veikiausiai praras labai
vertingą klientę. Rosas sumokėjo netaręs nė žodžio.
Sofija lengviau atsiduso, kai siuvėja parodė jai skoningą
žydrą suknelę kvadrato formos iškirpte, madingai pažemintu
juosmeniu ir laisvomis rankovėmis iki alkūnių. Platus sijonas
buvo išsiuvinėtas gėlėmis iš blizgančių karoliukų. Tai buvo
kone meno kūrinys, Sofijai puikiai tiko, beveik nieko nereikėjo
taisyti. Apimta dosnumo siuvėja leido Rosui nupirkti nuotakai
dar dvi sukneles iš kitos klientės užsakymo, taigi Sofija turėjo
kuo pasipuošti Silverhilo parko rūmuose.

270
 Ledi Sofijos
mcilužisCs

Vestuvių dieną Sofijos plaukai buvo sugarbanoti, prismeigti

ant viršugalvio, juos puošė sidabro spalvos kaspinai. Ant kaklo
ji segėjo perlų ir deimantų vėrinį, Roso dovaną, kurią buvo
gavusi tą rytą. Su žvilgančia suknia, prie jos derančiu perlų
vėriniu ir atlasinėmis kurpaitėmis Sofija jautėsi kaip princesė.
Vestuvių ceremonija buvo it sapnas, tik šiltas Roso delnas ir si­
dabriškai pilkos akys neleido jai atitrūkti nuo tikrovės. Jiems
baigus tarti priesaikos žodžius, Rosas pasilenkė ir įspaudė jai į
lūpas karštą bučinį, žadantį daug daugiau.

Per pokylį šampanas liejosi laisvai, po vaišių iš aštuonių pa­

tiekalų prasidėjo linksmybės. Sofija buvo pristatyta šimtams
žmonių, netrukus ji pavargo šypsotis, ėmė spengti ausyse.
Ji nepajėgė įsidėmėti šitokios daugybės naujų veidų. Tačiau
kai kurie žmonės įstrigo į atmintį, tarp jų buvo ir sero Roso
Morgano žmona ledi Viktorija. Sofijai seniai buvo smalsu, kokia
moteris ryžosi ištekėti už to bauginančio milžino, todėl nustebo
pamačiusi, kad ji mažo ūgio. Bet nepaprastai graži, viena iš
gražiausių moterų, Sofijos matytų per visą gyvenimą: akį trau­
kiančios figūros, su kupeta vario spalvos garbanų ir linksma
šypsena.
- Ledi Sofija, - maloniai tarė miniatiūrinė gražuolė, - man
trūksta žodžių apsakyti, kaip mes džiaugiamės, kad seras Rosas
pagaliau vedė. Tik ypatinga moteris galėjo ištraukti jį iš naš­
lystės.
Sofija jai taip pat nusišypsojo.
- Patikėkite, tai man pasisekė, kad jis mane vedė.
Žalios sero Granto akys sužibo šilta šviesa. Dabar jis atrodė

271
 USA KLEYPAS

visai kitoks nei Lenktojoje gatvėje ir Sofija pagalvojo, kad savo

žmonos draugija šis milžinas mėgaujasi tarsi katinas saulėkaita.
- Leiskite paprieštarauti, miledi, - tarė jis Sofijai. - Serui Rosui
pasisekė daug labiau... tai akivaizdu visiems jo pažįstamiems.
- Teisybė, - susimąsčiusi pritarė jam ledi Viktorija, žvilgsniu
susiradusi tamsaus gymio Rosą, tolėliau priiminėjantį sveiki­
nimus. - Dar niekada jis neatrodė taip gerai. Tiesą sakant, vei­
kiausiai pirmą kartą matau jį šypsantis.
- Tik pamanyk, nusišypsojo ir pasaulis nesugriuvo.
- Grantai, - tyliai sudraudė jį žmona.
Sofija nusijuokė. Morganas pamerkė jai akį ir nusivedė ledi
Viktoriją tolyn.
Muzikantams užgrojus Bachą, Sofija ėmė žvilgsniu ieškoti
minioje Roso. Deja, jo niekur nebuvo matyti. Maloni styginių
instrumentų ir skersinės fleitos melodija sukėlė jos širdyje
keistą ilgesį. Pažvelgusi į žiburiuojantį savo suknelės sijoną ji
perbraukė per jį pirštinėta ranka. Įsivaizdavo, kaip džiaugtųsi
jos tėvai, jeigu būtų gyvi, kad ji ištekėjo už tokio vyro kaip seras
Rosas. Ir kaip jie sielvartautų dėl to, koks tapo jų sūnus. Pasi­
jutusi be galo vieniša Sofija pagalvojo, kaip norėtų, kad brolis
dalyvautų jos vestuvėse, deja, tai neįmanoma. Juodu gyvena
skirtinguose pasauliuose ir niekada neturės progos suartėti.
- Ledi Sofija, - pasigirdo balsas ir pažadino ją iš susi­
mąstymo, prieš save Sofija išvydo vyrą, kurį čia sutikti ma­
žiausiai tikėjosi.
- Entonis, - sušnibždėjo ji ir širdis apsivertė krūtinėje.
Entonis Lindhurstas buvo toks, kokį ji ir prisiminė: dailus
blondinas su pasipūtėliška šypsena veide. Sofija negalėjo

272
 ledi Sofijos
meilužisCs~~^

patikėti, kad jam pakako įžūlumo prie jos prisiartinti. Ji stovėjo

sustingusi ir neatsakė reveransu į jo nusilenkimą.
- Sveikinu tuoktuvių proga, - maloniai tarė jis.
Sofijai teko susiimti, kad nuslėptų užplūdusį jaudulį. Nu­
sistebėjo, kodėl Entonis atėjo į jos vestuves, kas jį pakvietė. Ir
kodėl net vestuvių dieną ji neturi ramybės?
- Pasivaikščiokime, - pasiūlė jis rodydamas į portretų ga­
leriją šalia pokylių salės.
- Ne, - tyliai atsisakė ji.
- Aš reikalauju.
Entonis pasiūlė jai parankę, Sofija negalėjo atsisakyti neiš-
keldama scenos. Nutaisiusi veide nervingą šypseną ji įsikibo
pirštinėta ranka jam į švarko rankovę. Juodu nuėjo į galeriją,
ten buvo daug mažiau žmonių negu salėje.
- Tu gerai apsisukai, Sofija, - pareiškė Entonis. - Santuoka
su Kenonu suteiks tau aukštą padėtį visuomenėje, būsi tur­
tinga. Šaunuolė!
Kai juodu sustojo prie šeimos portretų, Sofija iškart paleido
Entonio ranką.
- Kas tave pakvietė? - šaltai paklausė ji.
Entonis nusišypsojo.
- Lindhurstai ir Kenonai yra tolimi giminės per santuoką.
Mane dažnai kviečia į Silverhilo dvarą.
- Kaip nemalonu tai girdėti.
Jis trumpai nusijuokė.
- Matau, tu dar niršti ant manęs. Noriu atsiprašyti, kad
anuomet skubotai išvykau. Gavau žinią, reikėjo neatidėliotinai
sutvarkyti vieną reikalą.

273
 U SA KLEYPAS

Sofija pajuto jam panieką.

- Veikiausiai tas reikalas susijęs su tavo žmona.
Entonis nusišypsojo kiek susigėdęs, tarsi netyčia padaręs ne­
reikšmingą klaidą.
- Mano žmona su juo nesusijusi.
- Tu man pasipiršai, nors jau buvai vedęs. Nemanai, kad tai
šiek tiek nedora?
- Pasielgiau taip tik norėdamas paskatinti tave padaryti tai,
ko tu pati jau norėjai. Mudu labai geidėme vienas kito, Sofija.
Tiesą sakant, jaučiu, kad aistra dar ne visai užgeso.
Sofiją apstulbino vertinamas žvilgsnis, kuriuo Entonis ją nu­
žvelgė. Gerasis Dieve, kaip lengvai jis vėl sukėlė jai pasibjaurėjimą
savimi ir gėdą-jausmus, kurių Sofija taip stengėsi atsikratyti.
- Jeigu jauti ką nors sklindant iš manęs, žinok, kad tai pasi­
šlykštėjimas.
- Tos moterys! - prajuko Entonis. - Jos visada sako prie­
šingai, nei mano.
- Galvok, kaip nori. Tačiau laikykis nuo manęs atokiai, kitaip
turėsi reikalų su mano vyru.
- Nemanau, - įžūliai šypsodamasis pareiškė Entonis. - Ke-
nonas yra džentelmenas, be to, šaltas kaip žuvis. Tokie kaip jis
apsimeta nieko nematantys.
Jeigu Sofija nebūtų buvusi tokia įsiutusi, ji būtų su panieka
pasijuokusi iš Entonio nuomonės, kad Roso džentelmeniškumas
sutrukdytų jam pasipriešinti, jei žmona sugalvotų įtaisyti ragus.
- Laikykis nuo manęs atokiai, - pakartojo ji virpančiu balsu,
nors iš visų jėgų stengėsi neprarasti savitvardos.
- Tu mane suintrigavai, Sofija, - prisipažino Entonis. - Esi

274
 Ledi Sofijos
meilužis C s ^—*

daug drąsesnė ir išmintingesnė nei anksčiau. Tie pokyčiai išties

mieli. Man regis, būtų verta iš arčiau patyrinėti.
- Patyrinėti? - apstulbo Sofija.
- Žinoma, ne dabar, juk tu ką tik ištekėjai. Bet kada nors
vėliau man gali pavykti įtikinti tave atnaujinti mūsų... drau­
gystę. - Jo šypsena buvo nervinga ir arogantiška. - Pati žinai,
kad aš tai sugebu.
Sofija trūksmingai kvėptelėjo oro.
- Nematau jokio reikalo praleisti su tavimi dar bent penkias
minutes.
- Tikrai? Nenorėčiau, kad apie tave pradėtų sklisti tam tikri
gandai. Tai sukeltų nepatogumų tavo vyrui ir jo šeimai. Bet tu
veikiausiai persigalvosi ir elgsiesi su manimi maloniai, Sofija.
Priešingu atveju pasekmės tau gali būti itin skaudžios.
Iš baimės ir pykčio Sofija išblyško. Be abejo, Entonis džiūgavo
užspeitęs ją į kampą, žaidė su ja kaip katinas su pele. Nesvarbu,
rimti tie grasinimai ar ne, tačiau jam pavyko išmušti ją iš pu­
siausvyros. Ji pati įdavė jam į rankas kozirį, nes buvo kvaila ir
juo pasitikėjo. Jeigu Entonis nuspręs pagarsinti, kad juodu buvo
užmezgę intymų ryšį, ji nesugebės to paneigti. Kenonams tikrai
bus labai nemalonu. Sofija niūriai spoksojo į portretus prieš
save, į orius garbingų jos sutuoktinio protėvių veidus. Ji visai
netiko jiems į draugiją.
- Na štai, - tyliai tarė Entonis, aiškiai mėgaudamasis tylia
Sofijos neviltimi. - Matau, kad mudu supratome vienas kitą.

Rosas nunešė motinai taurę šampano punšo ir pamatė

Sofiją, stovinčią netoli įėjimo į portretų galeriją. Ji šnekučiavosi

275
 LISA KLEYFAS

su jaunu vyru, kurio Rosas iki šiol nebuvo matęs. Atsitiktinis

stebėtojas nieko nebūtų supratęs iš bereikšmio Sofijos veido,
tačiau jis gerai ją pažinojo.
- Mama, kas ten? - nerūpestingai pasidomėjo Rosas.
Katerina pasekė sūnaus žvilgsnį.
- Ar šviesiaplaukis džentelmenas, kuris kalbasi su Sofija?
- Taip.
- Tas žavus jaunuolis yra ponas Entonis Lindhurstas, barono
Lindhursto sūnus. Pastaruoju metu aš labai suartėjau su ta
šeima. Tikrai malonūs žmonės. Būtum susipažinęs su Entoniu
per senelio jubiliejinį gimtadienį, tačiau barono sesuo sunkiai
sirgo, šeima, suprantama, nenorėjo palikti jos, kai gyvybei grėsė
pavojus.
- Entonis, - pakartojo Rosas įdėmiai žvelgdamas į liekną
auksaplaukį vyrą. Be abejo, tai vyras, suvedžiojęs Sofiją.
- Jauniausias iš trijų sūnų, - pranešė jam Katerina, - ir ne­
abejotinai šauniausias. Dainuoja be galo maloniu tenoru... jo
klausantis šiurpuliai eina per kūną.
Rosui labiau rūpėjo sukelti šiurpulius jam.
- Įžūlus šunsnukis, - sumurmėjo Rosas. Gal Entonis atsi­
prašo už savo kiaulišką elgesį, nors greičiausiai begėdiškai
primena jai praeitį... nesvarbu, Rosas ketino su juo rimtai šnek­
telėti.
- Ką tu pasakei? - paklausė Katerina. - Dėl Dievo meilės,
pastaruoju metu judu su Matjumi taip įpratote burbėti po
nosimi, kad pradedu abejoti, ar tik aš neapkurtau.
Rosas trumpam atplėšė žvilgsnį nuo Entonio Lindhursto.
- Atleisk, mama. Aš pavadinau Lindhurstą įžūliu šunsnukiu.

276
 Ledi Sofijos
m e ilu žis C /~ ~ ^

Toks sūnaus stačiokiškumas pribloškė Kateriną.

- Ponas Lindhurstas su Sofija tik šnekučiuojasi, mielasis. Ne­
reikia kalbėti taip, tarsi jis būtų pasielgęs nedžentelmeniškai.
Nemaniau, kad tu toks pavydus. Tikiuosi, neiškelsi jam scenos.
Rosas iškart mandagiai nusišypsojo.
- Aš nekeliu scenų.
Nuraminta Katerina taip pat atsakė jam šypsena.
- Taip daug geriau, mielasis. O dabar, jeigu tu nieko prieš,
norėčiau supažindinti tave su lordu ir ledi Medoksais. Jie nu­
sipirko seną Everlio dvarą ir atnaujina visą rytinę... - Katerina
nutilo priblokšta, kai susigriebė, kad jos vyriausio sūnaus jau
nebėra šalia. - Ir vėl jis paslaptingai dingo! - susierzinusi pa­
siskundė ji pati sau. - Turbūt pamiršo, jog šįvakar jis ne Lenk­
tojoje gatvėje.
Piktai papurčiusi galvą Katerina išgėrė savo taurę iki dugno
ir nužingsniavo prie būrelio draugų.

Palikęs Sofiją Entonis Lindhurstas išėjo iš pokylių salės. Su­

stojęs prie didžiulio veidrodžio paauksuotais rėmais įgudusiais
judesiais pasitvarkė drabužius. Kai jau buvo patenkintas savo
nepriekaištinga išvaizda, patraukė į atvirą oranžeriją lauke pa­
rūkyti ir pasimėgauti švelniu vėjeliu. Naktis buvo tamsi ir šilta,
šlamėjo medžių lapai, iš vidaus sklido muzikos garsai.
Pasidavęs keistai nuotaikai Entonis susimąstė, kaip smarkiai
pasikeitė jo buvusi meilužė. Jis niekada negrįždavo prie moterų,
su kuriomis būdavo turėjęs meilės nuotykių. Nutraukęs san­
tykius daugiau jomis nebesidomėdavo. Sofija lovoje nebuvo itin
išmoninga, o jos tyras prieraišumas jam greitai įkyrėjo. Tačiau

277
 LISA KLEYPAS

per laikotarpį, kai juodu nesimatė, ji akivaizdžiai įgijo patirties.

Atrodė patenkinta ir žydinti, judesiai bylojo apie juslingumą,
kuriuo ji anksčiau tikrai nepasižymėjo. Dabar Sofija buvo ele­
gantiška ir pasitikinti savo moteriškumu.
Žinoma, ne seras Rosas nulėmė tokius pokyčius. Visi žinojo,
kad jis yra šaltas nepatrauklus tipas, ką jau kalbėti apie polinkį
į vienuolišką gyvenimą. Matyt, Sofija įsitaisė kitą meilužį. Intri­
guojanti paslaptis maloniai nuteikė Entonį ir jis kyštelėjo ranką
į kišenę cigaro.
Ūmai ant jo kažkas užgriuvo, lyg iš dangaus užkrito. Ne­
spėjęs nė cyptelėti Entonis buvo brutaliai prispaustas prie
sienos. Suakmenėjęs iš išgąsčio pajuto, kaip jam suspaudžia
gerklę... tvirta raumeninga ranka grasino atimti gyvybę.
Bejėgiškai gaudydamas orą Entonis stūmė nuo savęs už­
puoliką. Vyras buvo didelis, įsiutęs ir elgėsi nelyginant plėšrus
žvėris. Išsprogusios Entonio akys matė neryškius veido bruožus,
galinčius būti paties šėtono. Prireikė kelių sekundžių, kol at­
pažino.
- Seras Rosas...
- Bailus ištižėli, - suurzgė Kenonas, - aš pažįstu tokius kaip
tu. Jūs kruopščiai renkatės aukas... ieškote nekaltų moterų, ne­
turinčių kas apgina nuo tokių padugnių. Tačiau šįkart tu su­
klydai pasirinkdamas. Tučtuojau dink iš Silverhilo dvaro, kitaip
apie tave netrukus kalbės ne tik čia, bet ir Londone. Ir jeigu dar
kada nors bent žodį ištarsi mano žmonai, jeigu išdrįsi į ją bent
dirstelėti, aš tave papjausiu.
- Kenonai... - sugargaliavo Entonis, - elkitės... civilizuotai...

278
 Ledi Sofijos
meilužis C s — '

- Apgailestauju, bet gindamas žmoną apie civilizuotą elgesį

galvoju mažiausiai.
- Prašau, - dusdamas sušnypštė Entonis, kai Kenonas dar
tvirčiau sugniaužė jam gerklę.
- Noriu, kad įsikaltum į galvą dar vieną dalyką, - tyliai tęsė
Kenonas. - Jeigu bent žodžiu užsiminsi kam nors apie savo
buvusį ryšį su Sofija, aš asmeniškai įgrūsiu tave į Naujųjų Vartų
kalėjimą. Žinoma, galėsiu laikyti tave ten tik tris dienas, tačiau
jos tau gerokai prailgs, kai tūnosi kameroje drauge su būty­
bėmis, panašesnėmis į gyvulius negu į žmones. O kai tave išleis
iš kalėjimo, prakeiksi motiną, kam ji tave pagimdė.
- Nereikia, - ėmė maldauti Entonis, - aš niekam nieko nesa­
kysiu... ir nesiartinsiu prie jos...
- Teisingas sprendimas, - piktu šnabždesiu pagyrė jį Ke­
nonas. - Tu nesimaišysi mano žmonai po kojų, kad ji užmirštų,
jog išvis gyveni. O Kenonai nuo šiol nepageidauja palaikyti su
tavimi pažinties.
Entonis kažkaip sugebėjo linktelėti galvą ir kitais įmanomais
būdais patvirtinti su viskuo sutinkąs. Kai jau buvo beprarandąs
sąmonę, gniaužtai staigiai atsileido. Jis nugriuvo ant grindų ir
gaudydamas orą pasivertė ant šono. Kai pagaliau atsitokėjo,
Kenonas buvo dingęs. Drebėdamas iš baimės Entonis sunkiai
atsistojo ir kiek įkerta kojos leidosi bėgti į alėją priešais rūmus,
kur stovėjo karietos.

Sofija juokėsi, šnekučiavosi su pokylio svečiais, tačiau jautėsi

ji bjauriai. Net taurė šampano punšo nepadėjo atsipalaiduoti.
Susirūpinusi pagalvojo, kur yra jos sutuoktinis. Svarstė, kaip

279
 LISA KLEYPAS

jam papasakoti apie netikėtą susitikimą su Entoniu. Žinoma,

tokia naujiena sugadins vakarą ir jam, ne tik jai. Juk koks vyras
per savo vestuves norėtų susidurti su žmonos buvusiu mei­
lužiu.
Vis niūresnės mintys sukosi Sofijos galvoje ir pagaliau ji
išvydo ateinant savo vyrą. Jis atrodė gražus ir elegantiškas,
balta kaklaskarė išryškino tamsaus gymio veidą. Sofija nu­
sprendė, jog Rosas veikiausiai smagiai leido laiką su draugais
biliardo kambaryje arba bibliotekoje, nes kažkas jam akivaiz­
džiai pataisė nuotaiką.
- Mieloji, - tarė jis ir paėmęs jos pirštinėtą ranką pakėlė prie
lūpų.
- Kurį laiką nemačiau tavęs salėje, - tarė Sofija. - Kur buvai?
- Turėjau išmesti lauk vieną graužiką, - nerūpestingai atsakė
Rosas.
- Graužiką?- apstulbo ji. - Nejaugi to negalėjo padaryti kuris
nors iš tarnų?
Jis nusijuokė parodydamas baltus dantis.
- Su šituo aš norėjau savo rankomis susidoroti.
- O, - Sofija susirūpinusi permetė žvilgsniu išblizgintas
salės grindis. - Kaip manai, ar čia gali būti ir daugiau graužikų?
Žinai, jie mėgsta įsikabinti į damų sijonus.
Vis dar šypsodamasis Rosas apkabino žmoną per liemenį.
- Miledi, vienintelis padaras, kuriam šįvakar bus leista krims­
telėti tau į kulkšnis, esu aš.
Norėdama įsitikinti, ar jos niekas nenugirs, Sofija apsidairė.
- Rosai, - jos balsas virptelėjo, - aš turiu tau kai ką pasakyti...

280
 Ledi Sofijos
m e ilu žis ( y — ;

- Kad į mūsų vestuvių pokylį atvyko tavo buvęs meilužis?

Aš žinau.
- Iš kur? - nustebo Sofija. - Aš tau net jo pavardės nepasakiau.
- Mačiau, koks buvo tavo veidas, kai judu šnekėjotės. -
Rosas raminamai nusišypsojo. - Viskas gerai. Lindhurstas tau
daugiau neįkyrės, Sofija. Dabar tu mano.
Supratusi, kad nebus pavydo priepuolio ir piktų kaltinimų,
Sofija palengva atsipalaidavo. Svaigdama nuo meilės ji pa­
galvojo, koks nepaprastas žmogus yra Rosas. Daugybė vyrų
niekintų ją dėl prarastos nekaltybės, žiūrėtų kaip į brokuotą
prekę. O Rosas elgiasi pagarbiai.
- Neturėtum kalbėti apie Entonį kaip apie mano meilužį, -
tyliai pratarė ji. - Per jį patyriau tiek daug skausmo ir gėdos. Tu
esi vienintelis mano meilužis.
Rosas pasilenkė ir pabučiavo Sofijai į smilkinį.
- Nesijaudink, mieloji, Lindhurstas nebekels tau rūpesčių.
Spėju, kad jis greičiausiai jau išvyko iš pokylio.
Roso balse nuskambėjo keista gaidelė ir Sofijai toptelėjo, ar
tik jis nebuvo susitikęs su Entoniu.
- Rosai, - įtariai paklausė ji, - ar tas „graužikas", apie kurį
kalbėjai...
- Svečiai jau rikiuojasi į eiseną, - nutraukė žmoną Rosas ir
nusivedė prie šurmuliuojančių porų.
- Taip, bet ar tu...
- Paskubėkime... mūsų pareiga vadovauti eisenai.
Kaip Rosas ir tikėjosi, Sofija sutriko.
- Abejoju, ar galėsiu, - prisipažino ji. - Esu mačiusi kelias
tokias eisenas, bet neturėjau progos jose dalyvauti.

281
 U SA K LF.YPAS

- Tai visai paprasta, - sumurmėjo Rosas prisitraukęs jos

ranką sau po paranke. - Sek mano pavyzdžiu.
Juodu buvo su pirštinėmis, tačiau nuo Roso delno spuste­
lėjimo Sofija suvirpėjo. Ji pažvelgė jam į veidą ir tarė su netikėtu
jauduliu balse:
- AŠ sekčiau paskui tave bet kur.
Vešlios Roso blakstienos nusileido uždengdamos pasimiglo-
jusias akis. Sofija pajuto, kad jis tramdo geismą pasilikti su ja
dviese.
- Trys valandos, - pasakė jis tarsi sau.
- Ką? - nesuprato Sofija.
- Liko trys valandos iki vidurnakčio. Tada tu eisi į viršų, o aš
atseksiu iš paskos.
- O ar nebus per anksti išeiti iš pokylio? Man atrodo, kai
kurios poros šoks iki aušros.
- Mūsų su jais nebus, - kategoriškai pareiškė Rosas vesda­
masis Sofiją į salę. - Aš žinau, kaip naudingiau praleisti likusią
nakties dalį.
- Miegant? - apsimestinai naiviai pasiteiravo Sofija.
Pasilenkęs Rosas kažką sušnibždėjo žmonai į ausį ir jos
veidas skaisčiai nuraudo.

282
 Jiedviem sugrįžus į Lenktąją gatvę, policininkai susirinko pa­
sveikinti savo viršininko vestuvių proga ir Rosas vos tramdė ap­
maudą. Vyrai garsiai pareiškė turintys teisę pabučiuoti jaunamartę
ir vienas paskui kitą lenkėsi prie jos, apdovanodami bučiniu, ku­
riame buvo daugiau broliškumo nei aistros. Tačiau Rosas rūsčiai
dėbsojo į juos, kol pagaliau atgavo kikenančią žmoną.
- O dabar grįžkite prie darbų, - griežtai paragino jis.
Geraširdiškai bambėdami policininkai vorele išėjo iš Lenk­
tosios gatvės ketvirto namo, o Edis Sejeris prieš pasišalindamas
paprašė Sofijos:
- Pamėginkite sušvelninti jo būdą. Jūs - mūsų vienintelė
viltis, miledi.
Sofija juokdamasi apkabino vyrą už kaklo ir pabučiavo į
kietai suspaustas lūpas.
- Štai... ar tai tave sušvelnins?

283
 U SA K L t Y lJAS

Rosas nenorom šyptelėjo.

- Bijau, kad poveikis priešingas. Bet tęsk.
Sofija metė į jį pro primerktas blakstienas vylingą žvilgsnį.
- Iki vakarienės palauksi. Turi daug darbo.
- Morganas už mane padirbės. Aš tik sutvarkysiu keletą
smulkių reikalų, o tada mudu važiuosime į vieną vietą.
-Ko?
Rosas pabučiavo jai į kaklą, lūpomis neskubėdamas nuke­
liavo prie ausies ir Sofija atsiduso.
- Reikia kai ką apžiūrėti.
- Didelį ar mažą daiktą?
- Didelį. - Jis krimstelėjo jai į jautrią kaklo vietelę. - Labai
didelį.
- Koks tai... - pradėjo Sofija, tačiau Rosas ją nutildė aistringu
bučiniu.
- Daugiau jokių klausimų. Būk pasirengusi po valandos iš­
važiuoti.
Sofija manė, kad darbe jis užtruks, tačiau Rosas grįžo lygiai
po valandos ir palydėjo ją į karietą. Ji apipylė jį klausimais, bet
Rosas buvo pasiutusiai nekalbus, Sofijai nepavyko išpešti iš
jo nė menkiausios užuominos apie jų kelionės tikslą. Karietai
pasukus į vakarus Sofija pakėlė plonos užuolaidėlės kampą ir
stebėjo pro šalį slenkančius vaizdus. Jie važiavo pro įspūdingus
pasažus ir prekyvietes, kuriose buvo prekiaujama prabangos
prekėmis, pro galanterijos ir parfumerijos krautuvėles, auksa­
kalių ir sagų gamintojų dirbtuves, pravažiavo net pro plunksnų
parduotuvę su intriguojančia iškaba „Plunksnininkas".
Šioje Londono dalyje Sofija dar nebuvo buvusi ir ją su­
žavėjo daugybė dailiai apsirengusių žmonių gatvėse. Damos ir

284
 Ledi Sofijos

džentelmenai ėjo į konditerijos parduotuves paskanauti ledų,

vaikščiojo po sodelius prie arbatinių, stoviniavo prie graviūrų
ir estampų krautuvėlių vitrinų apžiūrinėdami jose eksponuo­
jamus atvirukus. Gyvenimas čia buvo visai kitoks nei Lenktojoje
gatvėje, nors atstumas tarp šių dviejų vietų ne toks ir tolimas.
Karieta nuvežė juodu į Meiferą, prašmatniausią Londono
rajoną, apstatytą didžiuliais rūmais. Sustojo Berklio aikštėje
priešais didžiulį pastatą su trijų pakopų frontonu. Didžiuliai
veidrodinio stiklo langai balto akmens fasadui teikė lengvumo,
bet drauge ir didybės. Vienas liokajus atidarė karietos dureles
ir pastatė Sofijai nešiojamą paminą. Kitas paėmė iš Roso ryšulį
raktų ir nuskubėjo paradiniais laiptais į viršų.
- Ar atvykome į svečius? - pasiteiravo Sofija su nuostaba
žvelgdama į namą.
- Ne visai. - Rosas uždėjo delną jai ant strėnų ir nusivedė
laiptais prie pagrindinių durų. - Šie rūmai priklauso lordui
Kobamui, mano senelio bendraamžiui. Jis gyvena savo dvare
kaime, todėl nusprendė namą Londone išnuomoti, vis tiek di­
džiąją metų dalį jis būna nenaudojamas.
- O kodėl mes čia atvažiavome? - Sofija įžengė į vėsų
marmuru išklotą vestibiulį be baldų ir meno kūrinių. Ryškiai
mėlynos kolonos ir durų staktos išsiskyrė baltų sienų fone.
Rosas atsistojo šalia žmonos ir užvertė galvą į paauksuotas
raižytines lubas šešių metrų aukštyje.
- Pamaniau, jeigu tau patiks, galėsime čia pagyventi, kol
pasistatysime savo namą. - Ir apgailestaudamas pridūrė: -
Trūksta baldų, Kobamas daugumą šeimos relikvijų išsivežė į
kaimą. Tau tektų pasirūpinti apstatymu.
Sofija tylėjo ir nustebusi dairėsi aplinkui.

285
 LISA KLEYPAS

Pagaliau supratęs, kad atsakymo greitai nesulauks, Rosas

dalykiškai pareiškė:
- Jeigu tau šis namas nepatinka, taip ir pasakyk. Jis ne vie­
nintelis nuomojamas pastatas.
- Ne, ne, - tarė Sofija sulaikiusi kvapą. - Aišku, kad man pa­
tinka. Kaip galėtų nepatikti? Tik tu užklupai mane nepasiruo­
šusią. Aš... aš maniau, jog liksime gyventi Lenktojoje gatvėje.
Tokia mintis Rosą pribloškė ir prajuokino.
- Saugok Dieve! Mano žmona negyvens šalia teismo ir areš­
tinės. Šis namas tinkamesnis, jau nekalbu, kad patogesnis.
- Jis milžiniškas, - netvirtai pridūrė Sofija ir pagalvojo, jog
apibūdinimas „patogus" labiau tiktų jaukiai kaimo trobelei
arba nedideliam miesto namui. - Rosai, - atsargiai tarė ji, - jeigu
tu nuo ryto iki nakties dirbsi Lenktojoje gatvėje, vargu ar aš no­
rėsiu viena leisti laiką tokiuose dideliuose rūmuose. Gal geriau
pasiieškoti tinkamo būsto Karaliaus gatvėje...
- Tu nebūsi čia viena, - patikino Rosas šelmiškai spindin­
čiomis akimis. - Aš daug savo gyvenimo metų paaukojau
darbui. Ketinu pertvarkyti tą įstaigą taip, kad galėtų apsieiti be
manęs. Tada pasiūlysiu Grantui Morganui vyriausiojo magis­
trato pareigas ir pasitrauksiu.
- O ką tada veiksi? - sunerimusi pasiteiravo Sofija su­
prasdama, kad toks veiklus žmogus nesitenkins tingiu džen­
telmeno gyvenimu.
- Turiu minčių, kuo užimsiu laisvą laiką. Be to, Silverhilo
dvarui reikia kietesnės rankos. Taip pat ketinu tapti naujos ge­
ležinkelių bendrovės Stoktone dalininku, nors motina, dievaži,
dėl tokio verteiviško mano poelgio gaus širdies smūgį. - Rosas
ištiesė rankas ir prisitraukė žmoną prie savęs, jos sijonai sučežėjo

286
 Ledi Sofijos
meilužis

jam aplink kojas. Tada jis palenkė galvą, jų nosys beveik lietėsi. -
Bet užvis labiausiai, - sukuždėjo jis, - aš noriu būti su tavimi. Jau
seniai to laukiu ir, prisiekiu, tikrai tuo pasimėgausiu.
Sofija pasistiebė ant pirštų galų ir prigludo jam prie lūpų.
Tačiau Rosas nespėjo pagilinti bučinio, ji atsitraukė ir pažvelgė
į jį įžūliai šypsodamasi.
- Aprodyk visą namą, - paprašė.
Rūmai pasirodė esantys išties žavingi, dauguma kambarių su­
apvalintais kampais, su nišomis ir sieninėmis knygų spintomis.
Subtilių pastelinių spalvų sienos apkraštuotos baltais lipdiniais,
kai kurios iš jų papuoštos pano su mitologinių būtybių figū­
romis. Židiniai iš kalinėto marmuro, grindys išklotos minkštais
prancūziškais kilimais. Kai kur buvo palikta baldų: viename
kambaryje stovėjo komoda išlenkta priekine dalimi, kitame -
japoniška širma. Antro aukšto užpakaliniame kambaryje Sofija
aptiko keistą daiktą, panašų į krėslą, tik neįprastos formos.
- Kas čia? - pasidomėjo ji apžiūrinėdama baldą.
- Krėslas-arklys*. Jau seniai tokio nemačiau. Tiesą sakant,
nuo pat vaikystės.
- O kam jis naudojamas?
- Mankštintis. Ir mano senelis tokį turėjo. Vienu metu jis
buvo labai į jį įnikęs ir tvirtindavo, kad toks įrenginys stiprina
kojas ir lieknina juosmenį.
Sofija nepatikliai nužvelgė sutuoktinį.
- Kaip galima mankštintis krėsle?
- šokinėjant ant jo. - Rosas nusišypsojo užlietas prisi­
minimų. - Lietingomis dienomis, kai neturėdavome daugiau ką
* Medinis krėslas, kurio aukštoje odinėje sėdynėje įtaisytos spyruoklės.

287
 LISA KLEYPAS

veikti, mudu su Matjumi valandų valandas be perstojo šokinė­

davome ant senelio krėslo-arklio. - Jis ranka paspaudė minkštą
sėdynę, kuri buvo mažiausiai aštuoniasdešimties centimetrų
aukščio. - Viduje yra spyruoklių, perskirtų odos juostomis.
Oras išeina pro skyles šonuose.
Rosas atsisėdo norėdamas krėslą išbandyti, rankomis įsikibo
į ranktūrius, kojas pasidėjo priekyje ant paminos. Jis atsistojo ir
staigiai atsisėdo, sėdynė girgždėdama pakilo ir vėl nusileido.
- Atrodai juokingai, - pareiškė Sofija kikendama iš oraus
magistrato, sėdinčio ant keisto įrenginio. - Gerai, aš sutiksiu
gyventi šiame name, jeigu pažadėsi atsikratyti šito daikto.
Jis įsmeigė į ją linksmas pilkas akis ir susimąstė. Prabilo kiek
prikimusiu balsu:
- Neskubėk. Gali būti, kad kartkartėmis ir tu norėsi juo pa­
sinaudoti.
- Nemanau, - atšovė Sofija žiburiuodama akimis. - Kai no­
rėsiu pasimankštinti, eisiu pasivaikščioti.
- Ar moki jodinėti?
- Deja, ne. Nei tikru arkliu, nei netikru.
- Tada aš tave išmokysiu. - Jis perliejoją geidulingu žvilgsniu
nuo galvos iki kojų. Ir apstulbino Sofiją sumurmėjęs: - Nusivilk
suknelę.
- Ką? - ji sutrikusi papurtė galvą. - Čia? Dabar?
- Čia ir dabar, - švelniai patikino Rosas. Jis atsilošė krėsle,
viena koja įsirėmęs į paminą. Akyse šokinėjo velniškos ugnelės.
Sofija sutrikusi pažvelgė į sutuoktinį. Ji nesiryžo nusimesti
drabužių svetimame name viduryje baltos dienos, saulei plies­
kiant pro langus be užuolaidų. Vis dėlto paklusniai kilstelėjo
rankas prie suknelės apykaklės.

288
 Ledi Sofijos
mcilužisC' >

- O jeigu mus kas nors užklups?

- Namas tuščias.
- Taip, bet juk gali kuris nors liokajus ateiti ko nors paklausti.
- Jie ne tokie kvaili. - Rosas stebėjo, kaip ji nervingai gra­
binėja sagutes. - Gal tau padėti?
Siaubingai susidrovėjusi Sofija papurtė galvą ir nusispyrė
batelius. Atsisagsčiusi sagutes leido suknelei nuslysti ant grindų
ir ėmėsi korseto. Atsikračiusi ir jo liko tik su marškiniais iki
kelių, medvilninėmis kelnaitėmis ir kojinėmis. Išmušta ryškaus
raudonio ji suėmė už marškinių apačios ir pakėlė iki juosmens.
Tada stabtelėjo ir pažvelgė į Rosą.
- Tęsk, - paragino šis.
Stovėdama šitaip priešais jj Sofija pasijuto lyg paleistuvė,
viena iš tų, kurios prašmatniuose Londono viešnamiuose už
pinigus kursto vyrų geismą.
- Jeigu tu nebūtum mano vyras, aš to nedaryčiau, - pareiškė
ji ir ryžtingai nusitraukė marškinius per galvą.
Roso lūpose žaidė šypsena.
- Jeigu tu nebūtum mano žmona, aš to neprašyčiau. - Roso
žvilgsnis nuslydo viršutine jos kūno dalimi, stabtelėjo prie iš­
kilių krūtų su rožiniais speneliais. Jo kvėpavimas akivaizdžiai
pasikeitė, krėslo ranktūrius gniaužiantys pirštai sutrūkčiojo. -
Prieik prie manęs... ne, neprisidenk.
Sofija priėjo ir atsistojo priešais sutuoktinį. Rosas lengvai
perbraukė pirštų galais jai per petį ir Sofijos oda pašiurpo. Šilta
jo ranka nukeliavo žemyn, apvedė krūties kontūrus, nykštys
užkliudė spenelį. Sofija pajuto, kaip jis atrišo jos kelnaičių raiš­
telius, drabužėlis nuslydo nuo klubų ir per kojas atsidūrė ant

289
 [ISA KLEYPAS

grindų. Išlipusi iš jų Sofija jau lenkėsi prie kojinių ir keliaraiščių,

tačiau Rosas sustabdė.
- Nereikia, - tarė jis kiek gergždžiančiu balsu, - man pa­
tinka, kai tu su kojinėmis.
Ji vogčiomis dirstelėjo į pūpsantį jo kelnių priekį.
- Tai akivaizdu.
Rosas nusišypsojo ir suėmęs už riešo trūktelėjo žmoną prie
savęs.
- Sėskis ant kelių.
Sofija atsargiai žengė kojine apmauta koja ant paminos,
Rosas suėmė ją už liemens ir kilstelėjo. Ji kikendama užgriuvo
ant sutuoktinio ir apsikabino už kaklo. Krėslas garsiai su­
girgždėjo, juodu nusileido keletą centimetrų į apačią.
- Mums nieko gero neišeis! - nesulaikomai kvatodama šūk­
telėjo Sofija.
- Padėkman, - rūsčiai paliepė Rosas, betjoakysbuvo linksmos.
- Klausau, sere.
Apsimetusi, kad nuolankiai paklūsta, ji leidosi jo paso­
dinama apžargomis veidu į jį, plačiai išskėstomis kojomis,
jautėsi bejėgė pasipriešinti.
Palengvėle Sofija liovėsi krizenti.
- O tu ar nusirengsi? - paklausė ji ir nežymiai krūptelėjo, kai
Roso delnai slystelėjo prie jos nuogo užpakaliuko.
-Ne.
Jis suėmė ją už sėdmenų ir kilstelėjo.
- Tačiau aš noriu...
- Ššš...
Rosas įtraukė į burną jos krūties spenelį ir ėmė žįsti. O pirštai

290
klaidžiojo vidine šlaunies puse, kol krumpliai atsirėmė į gar­
banotą lopinėlį tarp kojų. Kaskart jai sukrutėjus krėslo sėdynė
šoktelėdavo, Sofija turėdavo tvirčiau apsikabinti Rosąuž kaklo,
kad išlaikytų pusiausvyrą.
Jo pirštas įsmuko į ją ir tol glamonėjo, kol Sofija sudrėko ir
ėmė virpėti. Saulė plieskė pro langą, užsimerkusi nuo akinamų
jos spindulių Sofija prigludo skruostu prie vešlių Roso plaukų.
O jis čiulpė krūtį, dygiais barzdos šeriais braižydamas supra­
kaitavusią odą.
Netekusi kantrybės, nenorėdama ilgiau laukti Sofija ištiesė
ranką prie jo kelnių prarėžo. Rosas sučiupo už grabinėjančių jos
pirštų ir nustūmė į šalį.
- Leisk, aš pats, - tarė jis tyliai nusijuokęs, - kol tu dar neiš­
rovei sagų.
Kai sutuoktinis atsisagstė sagas ir išlaisvino išbrinkusią varpą,
Sofija šnopuodama prigludo arčiau jo. Raminamai murmėdamas
Rosas patogiau pasisodino ją ant kelių, pasukęs tinkamu kampu.
Ji noriai nusileido ant jo ir sužiopčiojo, kai jis visiškai ją užpildė.
Įsikabinusi jam į apsiaustą suleido nagus į švelnų audinį.
- Laikykis, - tyliai sukuždėjo Rosas.
Sofija apsivijo jį kojomis ir rankomis, o Rosas pakėlė kojas nuo
paminos ir krėslo sėdynė staigiai smuktelėjo žemyn. Nuo staigaus
judesio varpa įsiveržė iki galo ir Sofija suinkštė iš malonumo.
Žiūrėdamas į plačiai atmerktas pasimiglojusias žmonos akis
Rosas šypsojosi. Sofijos skruostai ir tarpuakis švietė raudoniu,
oda buvo pasidengusi prakaito lašeliais. Roso šlaunų raumenys
įsitempė, jis vėl įsirėmė kojomis į paminą, juodu pakilo į viršų,
paskui dar kartą krito žemyn.
- Ar tau gera? - sumurmėjo jis. - Gal per daug?

291
 LISA K L L Y PA S

- Ne, - iškart paprieštaravo Sofija. - Noriu dar.

Rosas pakluso ir ėmė šokčioti, ritmiškai girgždindamas
krėslą-arklį. Oras šuorais veržėsi pro skylutes sėdynės šonuose
ir priminė ugniakuro dumplių pūškavimą. Sofija laikėsi įsi­
kibusi į Rosą, vidiniais raumenimis apgniaužusi jo varpą. Sulig
kiekvienu krėslo sėdynės nusileidimu ji smigo po truputį giliau,
kol pagaliau ją supurtė atsipalaidavimo konvulsijos.
Pajutęs jos kūno traukulius Rosas paskutinį kartą įsiveržė į ją
ir sukriokė iš malonumo. Galų gale atsilošė krėsle laikydamas
Sofiją glėbyje, o ji sudribo ant jo visiškai atsipalaidavusi.
- Man regis, reikėtų pasilaikyti šį krėslą, - sumurmėjo Sofija
įsikniaubusi jam į plaukus. - Niekada nežinai, kada prireiks dar
vienos jojimo pamokos.

Kol išsinuomotas namas bus apstatytas baldais, Sofija su

Rosu liko gyventi Lenktosios gatvės ketvirtame name. Sofija
daug laiko praleisdavo pirkdama baldus ir kitus namams reika­
lingus daiktus, samdydama tarnus ir matuodamasi pas siuvėją
drabužius, o Rosas tesėjo pažadą ir ruošėsi atsistatydinti. Sofija
suprato, kad jam nebus lengva atsižadėti ilgainiui įgytų didelių
galių. Tačiau neatrodė, jog jis dėl to pernelyg jaudintųsi. Jau
gana ilgai jo gyvenimas tekėjo siaura vaga, dabar atsivėrė naujų
galimybių. Anksčiau Rosas buvo nepaprastai rimtas žmogus,
jis retai šypsodavosi ir juokdavosi. Dabar labiau buvo linkęs
dalyti šypsenas, pajuokauti ir pasierzinti, atskleidė žaismingąją
savo asmenybės pusę, Sofijai ji pasirodė nepaprastai žavi. Be
to, jis buvo puikus meilužis, pamylėdavo ją su nevaržomu išra­
dingumu, visiškai ją patenkindavo.

292
 Sofija manė, kad gyvendama su Rosu po vienu stogu gerai jį
pažino. Tačiau dabar ėmė labiau suprasti savo vyrą. Rosas da­
lijosi su žmona slapčiausiomis mintimis ir išgyvenimais, leido
pamatyti, koks jis yra iš tikrųjų - ne dorybių įsikūnijimas, o
žmogus, turintis baimių ir abejonių. Galintis suklysti, pernelyg
dažnai jaučiantis nepasitenkinimą savimi, nepateisinantis savo
paties iškeltų didelių reikalavimų.
Roso nusivylimui, jo pastangos įtikinti valstybės iždo val­
dininkus skirti papildomai lėšų ir įkurti daugiau valstybės fi­
nansuojamų teisėsaugos įstaigų, o Midlsekso, Vestmisterio ra­
jonams ir Sario, Hartfordšyro ir Kento grafystėms pasamdyti
atskirus magistratus, nuėjo niekais. Atrodo, valdininkai abejojo,
ar tokie pokyčiai būtų teisėti, be to, už vadovavimą tegul ir su­
dėtingam darbui buvo linkę mokėti vienam žmogui.
- Aš pats dėl to kaltas, - niūriai tarė Sofijai Rosas sėdėdamas
su taure brendžio priešais židinį miegamajame. Gurkšnojo, bet
neatrodė, kad jaučia gėrimo skonį. - Stengiausi įrodyti, kad pats
vienas galiu susidoroti, todėl dabar iždo kancleris mano, jog į
vyriausiojo magistrato vietą užteks nusamdyti vieną žmogų.
Esu įsitikinęs, kad Morganas pasirengęs mane pakeisti, bet tik
ne savo šeimos ir asmeninio gyvenimo sąskaita.
- Tik tu galėjai patempti šitokį krūvį, - tarė Sofija imdama
jam iš rankos tuščią taurę. Ji atsisėdo šalia vyro ant krėslo rank­
tūrio ir švelniai paglostė jo juodus plaukus su sidabrinėmis
sruogomis prie smilkinių. - Ir tau jis buvo per sunkus, tačiau tu
per daug užsispyręs tai pripažinti.
Rosas pakėlė į ją akis ir, regis, truputį atsipalaidavo.
- Kol pasirodei tu, - sumurmėjo jis. - Tada susivokiau, ko
man trūksta gyvenime.

293
 U SA KLEYPAS

- Gero maisto ir poilsio? - paklausė Sofija šelmiškai sužai­

bavusi akimis.
- Ir to. - Rosas suėmė jai už kulkšnies, delnas nuslydo po
sijonais prie kelio. - Bet dabar jau niekas neišskirs mūsų.
Sofija ir toliau glostė jam plaukus.
- Tau gali prireikti laiko, kol įgyvendinsi savo sumanymus, -
tarė ji. - Dėl manęs gali neskubėti. Aišku, aš noriu daugiau laiko
praleisti kartu, bet galiu ir palaukti.
Rosas pakėlė į žmoną šiltą žvilgsnį.
- Aš nenoriu laukti, - prisipažino jis braukydamas pirštu
ratus jai ant kelio ir staiga nusišypsojo. - Ironiška, tiesa? Daugybę
metų žmonės skundėsi, kad aš užgrobiau valdžią. O dabar, kai
noriu pasitraukti iš Lenktosios gatvės, jie nenusiteikę manęs pa­
leisti. Priešininkai kaltina, jog noriu nusikratyti įsipareigojimų, o
vyriausybės ministrai suka galvą, kaip mane priversti pasilikti.
- Todėl, kad yra tik vienas seras Rosas Kenonas, visi tai su­
pranta. - Sofija švelniai perbraukė pirštais jam per išsišovusį
skruostikaulį. - Ir jis priklauso man, - patenkinta pridūrė.
- Taip, - Rosas prigludo lūpomis jai prie delno ir užsi­
merkė. - Buvo velniškai sunki diena. Man reikia ko nors, kas
padėtų pamiršti vyriausybės pinigus ir teisinę reformą.
- Nori dar brendžio? - užjaučiamai pasiteiravo Sofija kildama
nuo krėslo ranktūrio.
Tai išgirdęs Rosas staiga nusijuokė.
- Ne, ne brendžio. - Jis atsistojo ir suėmęs už liemens prisi­
traukė ją prie krūtinės. - Turėjau omenyje ką kita.
Sofiją apėmė jaudulys, ji apsivijo rankomis vyrui kaklą.
- Gausi viską, ko tik pageidauji, - pareiškė ji. - Esu tavo
žmona ir noriu padėti.

294
 Ledi Sofiįos
meilužis (7 ^

Išgirdęs Sofijos ceremoningą toną Rosas sukikeno ir stum­

telėjo link lovos.
- O, tu tikrai labai padėsi, - patikino eidamas paskui ją.

Sofija kėlė didžiulį susidomėjimą visuomenėje, tad juodu

su Rosu buvo kviečiami į politikų, verslininkų ir net kai kurių
aristokratų namus. Tačiau jie priėmė tik keletą kvietimų, nes
Sofijai dar buvo sunku priprasti prie naujo gyvenimo. Daugybę
metų tarnavusi kitiems, aukštuosiuose visuomenės sluoks­
niuose ji nesijautė patogiai, kad ir kokie malonūs jai buvo nau­
jieji pažįstami. Per pobūvius ir kitokius susiėjimus ji būdavo įsi­
tempusi, jausdavosi nesmagiai, tačiau Roso motina tikino, jog
ilgainiui tai praeis. Vis dėlto Sofijai buvo lengviau bendrauti su
paprastesniais žmonėmis, tokiais kaip seras Grantas su žmona
Viktorija ir daugybė profesiją įgijusių žmonių, šie buvo ne tokie
iškilūs kaip aristokratai. Ne tokie pretenzingi kaip jie, geriau
suvokiantys paprastus dalykus, žinantys, kiek kainuoja duona,
ir suprantantys skurdo kamuojamų žmonių bėdas.
Rosas labai stengėsi palengvinti jai gyvenimą. Jis niekada ne­
sumenkindavo žmonos nuogąstavimų, buvo su ja kantrus. Jeigu
Sofija norėdavo pasikalbėti, Rosas pertraukdavo darbą, kad ir
koks svarbus jis būtų. Tais vakarais, kai juodu eidavo į pobūvius
arba teatrą, Rosas elgdavosi su ja taip dėmesingai, kad paska­
tindavo kitas moteris priminti savo sutuoktiniams, jog šie galėtų
bent perpus taip rūpintis jomis. Pokalbiai dažnai sukdavosi apie
tai, kaip pasikeitė vyriausiasis magistratas ir kaip čia taip nutiko,
kad paniurėlis džentelmenas virto tokiu mylinčiu sutuoktiniu.
Sofija manė, jog nuoširdaus Roso atsidavimo priežastis visai

295
 LISA KLF.YPAS

paprasta: taip ilgai gyvenęs vienišas jis labai vertino santuokos

teikiamus malonumus. Savo laimės Rosas nelaikė savaime su­
prantamu dalyku. Galbūt giliai širdyje tūnojo baimė, kad aki­
mirksniu gali visko netekti, kaip nutiko su Eleonora.
Rosas dažnai nusiveždavo Sofiją į Silverhilo dvarą, ten jie
pramogaudavo prie vandens, iškylaudavo arba tiesiog vaikš­
čiodavo po apylinkes mėgaudamiesi grynu oru ir grožėda­
miesi vešlia žaluma. Katerinai Kenon patiko linksmintis, vasarą
šeimos rūmai būdavo pilni draugų ir giminaičių. Sofija mielai
ten viešėdavo, ji labai suartėjo su anyta ir netgi su Joną, savo
broliene. Dabar, kai jiedvi geriau pažino viena kitą, Joną su­
švelnėjo, nors iš žydrų jos akių niekada nedingo begalinis liū­
desys. Buvo akivaizdu, kad jos melancholija kyla dėl santuokos
su Matjumi. Ji netgi išdrįso prisipažinti Sofijai, jog prieš ves­
tuves Matjus atrodė visai kitoks.
- Jis buvo žavingas, - pareiškė Joną ir apmaudas balse visai
nederėjo prie jos angeliško veido.
Jiedvi su Sofija sėdėjo ant kėdžių netoli mūrinės sienos, ap­
raizgytos vijoklinėmis rožėmis, kurios it pašėlusios žydėjo va­
sarvidžio saulėje. Priešais jas, už sodelio ir gebenėmis apraiz­
gytos vartų arkos, driekėsi žalios pievos.
Joną susimąsčiusi žvelgė j tolį, saulė išryškino jos tobulą
profilį, o plaukus pavertė žaižaruojančiu auksu.
- Iš visų mane merginusių vyrų Matjus buvo pats įspūdin­
giausias. Man labai patiko jo šelmiškas būdas ir, žinoma, iš­
vaizda. Jis išties buvo žavingas. - Puikias Jonos lūpas išlenkė ne­
linksma šypsena. Ji nutilo, godžiai nurijo didelį gurkšnį limonado,
o kai vėl prabilo, atrodė, kad žodžiuose skamba užsilikęs jo

296
rūgštumas. - Deja, vėliau supratau, jogkai kuriems vyrams įdomu
tik siekti. Pasiekę geidžiamą moterį jie tampa jai abejingi.
- Taip, - pritarė jai Sofija, turėdama omenyje Entonį, - ir aš
buvau susidūrusi su tokiu vyru.
Joną nusišypsojo, atrodė susitaikiusi su likimu.
- Aišku, aš ne vienintelė meile nusivylusi moteris. Gyvenu
patogų ir malonų gyvenimą. O Matjus nėra blogas žmogus, tik
egoistas. Jeigu dažniau įsiviliočiau jį į lovą, galbūt pagimdyčiau
kūdikį. Man tai būtų didelė paguoda.
- Tikiuosi, tu turėsi vaikelį, - nuoširdžiai tarė Sofija. - O
ir Matjus galbūt pasitaisys. Seras Rosas sako, kad pastaruoju
metu jam visai gerai sekasi vykdyti užduotis.
Kelias pastarąsias savaites Rosas privertė jaunesnįjį brolį re­
guliariai susitikinėti su Silverhilo dvaro valdytoju, gilintis į aps­
kaitos, ūkio valdymo, žemės nuomos, mokesčių ir kitus klau­
simus. Matjus priešinosi ilgai ir triukšmingai, tačiau supratęs,
jog neturi iš ko rinktis, pakluso Roso diktatui.
Joną ilgu nepriekaištingai nudildytu nagu nubraukė dulkelę,
nusėdusią ant jos taurės krašto iš vidaus.
- Man regis, jeigu tu privertei serą Rosą šitaip pasikeisti,
mano sutuoktiniui taip pat yra vilčių.
- O ne, aš Roso nepakeičiau, - paprieštaravo Sofija.
- Tikrai pakeitei! Nesitikėjau, kad seras Rosas gali atskleisti
kitą savo asmenybės pusę. Prieš judviem susituokiant iš jo
vargiai galėjai žodį ištraukti. Dabar jis lyg iš naujo gimęs.
Keista... dar neseniai aš jo prisibijojau. Atrodė, jis kiaurai
permato žmogų. Manau, tu supranti, ką aš noriu pasakyti.
- Taip, suprantu, - kreivai šyptelėjusi patvirtino Sofija.

297
 LISA KLI-YPAS

- Ir tas jo atsargumas... Seras Rosas niekuo taip nepasitiki

kaip tavimi. - Joną atsiduso ir užsikišo už ausies auksinę
garbaną. - Anksčiau maniau, kad iš dviejų brolių man teko ge­
resnis. Nors Matjus ne be trūkumų, jis bent jau buvo šiltas ir
žmogiškas, o seras Rosas atrodė visai bejausmis. O dabar pa­
aiškėjo, kad tavo sutuoktinis nėra toks šaltas, kaip mes manėme.
- Ne, jis tikrai ne toks, - nuraudusi patikino Sofija.
- Pavydžiu tau, esi mylima vyro, kuris nesibodi tavo lovos.
Jiedvi kurį laiką sėdėjo draugiškai tylėdamos, panirusios į
mintis. Bitė tingiai dūzgė tarp gėlių, iš namo vidaus pasigirdo
tarnų varpelio tilindžiavimas. Sofija nustebo pagalvojusi, kaip ji
pati pasikeitė per tokį trumpą laiką. Dar ne taip seniai užvis la­
biausiai troško ištekėti už Entonio. Tačiau jei būtų tapusi jo ar į jį
panašaus vyro žmona, jaustųsi taip kaip Joną: įskaudinta, išduota,
nepuoselėjanti didelių vilčių, kad ateityje bus geriau. „Dėkui
Dievui, - mintyse nuoširdžiai padėkojo Sofija, - dėkui Dievui..."
Jis neišpildė jos anos svajonės, bet pastūmėjo link tikrosios laimės.

Dieną karštis darėsi nebepakenčiamas, Kenonai ir jų svečiai

nusprendė prigulti pokaičio arba pailsėti rūmuose. Tačiau
Rosas niekada neidavo prigulti, jam buvo nesuvokiama, kaip
galima miegoti vidury dienos.
- Eime pasivaikščioti, - pasiūlė jis žmonai.
- Pasivaikščioti? Bet visi juk ilsisi viduje, - paprieštaravo Sofija.
- Puiku, - patenkintas tarė Rosas, - vadinasi, lauke mes
būsime visai vieni.
Sofija pabalino akis, persirengė lengvesne suknele ir juodu
išėjo į lauką. Patraukė miestelio link ir pagaliau tolumoje

298
pasirodė bažnyčios varpinė. Prie riešutmedžių giraitės Sofija
nusprendė jau ganėtinai pasimankštinusi. Pareiškė, kad privalo
pailsėti, ir nusitempė Rosą į pavėsį po didžiausiu medžiu.
Rosas su malonumu atsisėdo, apkabino žmoną ir prasisegęs
viršutines marškinių sagas gaudė menkiausią vėjelio dvelkte­
lėjimą. Juodu ramiai šnekučiavosi apie įvairiausius dalykus, nuo
rimtų iki nereikšmingų. Sofija neįsivaizdavo, kad vyriškis gali
taip įdėmiai klausytis moters. Jis buvo dėmesingas, rodė susido­
mėjimą, nė karto iš jos nepasišaipė, nors ne su viskuo sutiko.
- Žinai, - svajingai tarė ji gulėdama Rosui skersai kelių ir
žiūrėdama į lėkštelės dydžio lapus virš galvos, - kalbėtis su
tavimi man tikriausiai net maloniau, negu mylėtis.
Palenkęs galvą Rosas pažvelgė į Sofiją, tamsių plaukų
garbana užkrito jam ant kaktos.
- Ar tu giri mano įgūdžius palaikyti pokalbį, ar skundiesi
negebėjimu tave pamylėti?
Ji šypsodamasi paglostė per marškinius jam krūtinę.
- Tujuk žinai, kad dėl to skųstis negalėčiau. Tik niekada nesi­
tikėjau, jog mano santykiai su sutuoktiniu bus šitokie.
- O ko tu tikėjaisi? - prajukęs pasiteiravo Rosas.
- Na, to, kaip paprastai būna. Kad kalbėsimės nereikšmin­
gomis temomis, taip, kaip ir dera, namuose turėsime atskirus
kambarius ir daugiausia laiką leisime atskirai. Kartais tu už­
suksi pas mane naktį, o aš, suprantama, kai kuriais klausimais
tarsiuosi su tavimi... - Sofija nutilo pamačiusi keistą jo veido
išraišką.
- Hmm.
- Ką? - sunerimusi paklausė ji. - Ar pasakiau ką nors ne taip?

299
 LISA KLEYFAS

- Ne, - susimąstęs patikino Rosas. - Regis, tu ką tik apibū­

dinai mano santuoką su Eleonora.
Sofija atsisėdo ir pasitaisė išsitaršiusius plaukus. Rosas taip
retai užsimindavo apie velionę žmoną, kad kartais Sofija išties
pamiršdavo, jog jis anksčiau jau buvo vedęs. Jai atrodė, kad
Rosas besąlygiškai priklauso jai, buvo sunku įsivaizduoti jį gy­
venus su kita, ją mylėjus, laikius glėbyje. Skaudžiai nusmelkė
pavydas, tačiau Sofija stengėsi atrodyti rami.
- Ar tau toks gyvenimas patiko?
- Tikriausiai patiko, - susimąstęs atsakė Rosas. - Bet abejoju,
jog dabar man to pakaktų. Iš santykių aš jau noriu kitko, - pri­
sipažino jis ir kiek padvejojęs pridūrė: - Eleonora buvo gera
žmona... tik per daug gležna.
Nusiskynusi žolę Sofija ėmė ją įdėmiai apžiūrinėti sukiodama
tarp pirštų. Svarstė, kodėl jį patraukė tokia trapi būtybė. Visai
netinkama sveikam stipriam vyrui.
Atrodė, kad Rosas perskaitė jos mintis.
- Eleonora pažadino mano globėjiškumą, - tarė jis. - Ji buvo
miela, gležna, bejėgė. Visi vyrai norėdavo ja rūpintis.
Sofiją vėl nudiegė pavydas, ji pamėgino jį nuslopinti.
- Suprantama, tu neatsispyrei.
- Neatsispyriau, - Rosas sulenkė koją, įsirėmė ranka į kelį ir
stebėjo, kaip žmona skabo žoleles. Veikiausiai jos įtampa buvo
matyti plika akimi, nes jis netrukus paklausė: - Apie ką mąstai?
Sutrikusi dėl staiga toptelėjusios minties, visiškai beprasmio
pavydo sukelto pasmalsavimo, Sofija papurtė galvą.
- Ai, apie nieką.
- Pasakyk, - paragino jis uždėjęs delną ant nerimstančių jos
pirštų. - Nori kažko paklausti apie Eleonorą.

300
 Ledi Sofijos
mciluïisCs~~*

Sofija pakėlė į jį akis.

- Pamaniau, kaip tokia silpnutė moteris galėjo patenkinti
tave lovoje.
Rosas sustingo, lengvas vėjelis judino jam ant kaktos užkri­
tusią plaukų sruogą. Didžiulė nuostaba atsispindėjo veide. Jis
buvo džentelmenas ir nežinojo, kaip atsakyti į tokį klausimą
nesuteršiant velionės žmonos atminimo. Tačiau Sofija jo akyse
perskaitė nebylų atsakymą ir jai neapsakomai palengvėjo.
Nusiraminusi Sofija apvertė ranką delnu į viršų ir sunėrė
jųdviejų pirštus. Rosas pasilenkęs pakštelėjo žmonai į lūpas.
Siame geste neslypėjo seksualinių užuominų, tačiau jo burnos
skonis buvo toks svaiginantis, kad Sofija apsivijo ranka jam
kaklą ir pabučiavo aistringiau. Rosas pasiguldė žmoną ant savęs
ir atsiliepė į jos kvietimą. Apsikabinusi jį Sofija ėmė pirštais čiu­
pinėti kietus jo nugaros raumenis. Pajutusi po savimi jo vyrišką
susijaudinimą ji pasimuistė ir patenkinta atsiduso.
Rosas aiktelėjo ir tyliai nusijuokė jai prie ausies.
- Sofija... tu mane suluošinsi.
Jai patiko šitoks jo žvilgsnis, sidabrinių liepsnelių pleve­
nimas akyse.
- Negaliu patikėti, - tarė ji geismo persmelktu balsu, - kad
toks aistringas vyras galėjo penkerius metus laikytis celibato.
- Ne visą laiką gyvenau vienuoliškai, - prisipažino Rosas.
- Tikrai? - ji staigiai atsisėdo vyrui ant kelių. - Niekada apie
tai nekalbėjai. Su kuo tu dar miegojai?
Jis ištraukė jai iš plaukų vėžlio kiauto šukas ir panėrė pirštus
į pasklidusias auksaspalves garbanas.
- Su vieno seno draugo našle. Pirmais metais po Eleonoros

301
 MSA KLEYPAS

mirties aš negalėjau net pagalvoti apie kitą moterį. Tačiau il­

gainiui pabudo kūno poreikiai... - Rosas nutilo, buvo matyti,
kad jaučiasi nesmagiai, jos plaukus glostanti jo ranka sustingo.
- Kas tada? - paragino jį Sofija. - Atnaujinai draugystę su
našle?
Jis linktelėjo.
- Ji taip pat jautėsi vieniša, taip pat troško intymių glamonių,
mudu slapčia susitikinėjome keturis mėnesius, kol...
- Kol?..
- Kartą ji ėmė verkti po to, kai mes... - Rosas sumišęs nu­
raudo. - Prisipažino, kad mane įsimylėjo. Ir pasakė: jeigu aš jos
nemyliu, ji negali ilgiau tęsti mūsų romano, nes jai tai pernelyg
skausminga.
- Vargšelė, - su nuoširdžia užuojauta tarė Sofija. - Vadinasi,
judviejų santykiai nutrūko.
- Taip. Paskui jaučiausi labai kaltas dėl to skausmo, kurį jai
teko išgyventi. Ir supratau vieną dalyką: kad ir kokie malonūs
būtų intymūs santykiai, be meilės jie teikia ne tiek jau daug
pasitenkinimo. Todėl nusprendžiau palaukti, kol sutiksiu sau
skirtą moterį. Tai truko trejus metus. Laikas prabėgo greitai,
ypač šitaip užsivertus darbais.
- Vis dėlto turėjo būti beprotiškai sunkių naktų, - pareiškė
Sofija. - Tokiam vyrui kaip tu...
Rosas kreivai šyptelėjo nežiūrėdamas jai į akis.
- Na, vyrai moka patys išspręsti šią problemą.
- Nori pasakyti, kad tu...
Jis pažvelgė į žmoną.
- O tu ne?

302
 Viršum jų šlamėjo medžių lapai, kažkur čiulbėjo vienišas
paukštis, ir pagaliau Sofija prisivertė atsakyti.
- Taip, - prisipažino ji. - Netrukus po to, kai tave pašovė.
Prisimeni, vieną ankstų rytą tu mane pabučiavai, įsivertei į lovą
ir mudu vos ne... - Sofiją išpylė karštis. - Paskui aš vis prisimin­
davau, kaip tu mane glamonėjai, o vieną naktį pojūčiai buvo
tokie stiprūs, kad aš... - susigėdusi ji užsidengė rankomis veidą.
Rosas suėmė jai už plaukų, atlošė galvą ir šypsodamasis
pabučiavo į lūpas. Vis dar nuraudusi kaip aguona Sofija atsi­
palaidavo jam ant kelių ir užsimerkė gindamasi nuo akinamų
saulės spindulių, kurie skverbėsi pro virš galvos siūbuojančias
medžio šakas. Rosas bučiavo ją lėtai ir aistringai, pajutusi, kad
jis atsagsto jai suknelę, Sofija nesipriešino. Jo rankos įsmuko jai
po drabužiais ir ėmė myluoti krūtis, klubus, šlaunis.
- Parodyk man, - sumurmėjo Rosas bučiuodamas žmonai
gerklę.
- Ką parodyti?
- Kaip tu save glamonėjai.
- Ne! - kategoriškai atšovė Sofija ir nervingai sukrizeno dėl
tokio nederamo reikalavimo. Tačiau Rosas neatstojo, glamonėjo
kurstydamas geismą ir vis ragino ją parodyti, kol galiausiai
Sofija sutrikusi atsiduso ir pasidavė. Virpančia ranka ji palietė
apnuogintą savo kūną - kelnaites Rosas jau buvo nusmaukęs
jai iki kelių, o sijonus užvertęs iki juosmens. - Čia, - parodė ji
trūksmingai kvėpuodama.
Roso delnas lengvai nusileido jai ant pirštų ir pajuto subtilų
jų judėjimą. Sofija atitraukė ranką, o jis toliau ją glamonėjo.
- Ar taip? - pakuždomis paklausė.

303
 LISA KLEYPAS

Sofija pasimuistė, ji jau neturėjo jėgų kalbėti.

Žvelgdamas į jos įsitempusį veidą Rosas meiliai nusišypsojo.
- Na, argi tai ne geriau nei pokaičio miegas? - pasiteiravo jis
šelmiškai darbuodamasis pirštais.
Labai susigėdusi Sofija sumurkė ir pasimuistė, o tada ją už­
griuvo pojūčių lavina.

Vienintelė kliūtis, trukdanti Sofijai būti visiškai laimingai,

buvo nerimas dėl brolio. Nikas su jambūdingu nerūpestingumu
siautėjo po Londoną - kartais kaip nusikaltėlių karalius, kartais
kaip šauniausias vagių gaudytojas. Visuomenės požiūris į jį buvo
dvejopas. Dėl gebėjimo susekti ir suimti vagis, o gaujų narius pri­
versti vienam kitą skųsti, Džentrį dauguma londoniečių vis dar
laikė paprastų žmonių gynėju. Tačiau radosi vis daugiau žmonių,
smerkiančių nedorus jo veiklos būdus. Buvo sakoma: „Džentriui
įėjus į kambarį pasmirsta siera." Darėsi aišku: kad ir koks Niko
autoritetas nusikaltėlių pasaulyje, jo sostas braška.
Nuo tada, kai Sofija perdavė Nikui jo reikalaujamą infor­
maciją, brolis daugiau neprašė jos paslaugų ir nemėgino šan­
tažuoti. Kartkartėmis per pasiuntinuką slapčiomis atsiųsdavo
jai laiškelį, kupiną broliško atsidavimo. Skaitant tuos trumpus
raštelius, atskleidžiančius apverktinas Niko išsimokslinimo
spragas, Sofijai širdis plyšdavo iš skausmo. Žodžiai būdavo
nenatūralūs, parašyti su klaidomis, tačiau tai neužgožė jo su­
manumo ir santūrios broliškos meilės. Tie laiškeliai padėjo So­
fijai įsivaizduoti, kokiu žmogumi Nikas galėjo tapti, jeigu toks
įžvalgus jo protas būtų nukreiptas siekti gerų, o ne blogų tikslų.
Tačiau brolis sparčiai rezgė vis platesnį šnipų ir informatorių

304
 Ledi Sofijos
meilužėse?—*

tinklą Londone, ką jau kalbėti apie visą armiją jo žinioje esančių

vagių. Jis vadovavo kontrabandininkams, atgabenantiems į šalį
ir sėkmingai realizuojantiems daug įvairių prabangos prekių.
Nikas buvo protingas, įžūlus ir negailestingas - šios savybės
iškėlė jį virš kitų ir padarė nusikalstamo pasaulio autoritetu.
O Rosąs (jis nieko nesakė Sofijai, bet ir taip buvo aišku) norėjo
prieš atsistatydindamas sutramdyti Džentrį.
Netrukus Sofijos nerimą dėl Niko į antrą planą laikinai nu­
stūmė jaudinanti žinia. Prieš pasidalydama ja su Rosu, Sofija
liepė Elizai paruošti vieną iš jo mėgstamiausių patiekalų - virtos
lašišos su žaliųjų citrinų ir petražolių padažu, užsivilko lengvą
smaragdų spalvos suknelę su baltais nėriniais puošta iškirpte
ir rankovėmis. Kai atlikęs tyrimą Rosas pavakare grįžo į namus
Lenktojoje gatvėje, jis buvo maloniai nustebintas pamatęs prie
lango stalelį ant kurio sidabriniuose induose su dangčiais laukė
vakarienė. Kambaryje degė žvakės, Sofija pasisveikino su juo
džiugiai šypsodamasi.
- Štai kaip reikia pasitikti vyrą, - išsišiepęs tarė Rosas ir su­
griebęs žmoną per liemenį karštai pabučiavo. - Bet kodėl mes
vakarieniausime ne apačioje kaip paprastai?
- Reikia kai ką atšvęsti.
Įsmeigęs žvilgsnį jai į veidą Rosas stengėsi atspėti, kas tas
„kai kas". Iš lėto jo akis apniaukė nerimas, tarsi būtų nujautęs,
ką žmona ketina jam pasakyti.
- Nori spėti? - paklausė Sofija.
Roso balsas išliko nerūpestingas.
- Bijau, kad atspėti nepavyks, mieloji. Bet juk tu gali man
pasakyti.

305
 LISA KLEYPAS

Ji paėmė jam už rankos ir stipriai suspaudė.

- Po devynių mėnesių Kenonų šeima padidės.
Sofijos nuostabai, Roso veidas akimirką sustingo. Tačiau jis
greitai paslėpė savo reakciją ir šypsodamasis prisitraukė žmoną
prie krūtinės.
- Brangioji, - sušnibždėjo jis, - tai tikrai puiki žinia. Nors
gal ne tokia ir netikėta, turint omenyje, ką mes veikėme pasta­
ruosius tris mėnesius.
Ji nusijuokė ir tvirtai jį apkabino.
- Aš tokia laiminga! Pasirodžiau daktarui Linliui, jis sako,
kad mano sveikata puiki ir dėl nieko neverta jaudintis.
- Aš visiškai pasitikiu jo nuomone. - Rosas pabučiavo Sofijai
į kaktą. - Ar gerai jautiesi?
- Taip.
Sofija atsitraukė ir nusišypsojo sutuoktiniui. Jautė, kad
kažkas ne taip, bet nesuprato kas. Rosas palankiai išklausė nau­
jieną. Vis dėlto ji tikėjosi didesnio entuziazmo. Nors gal taip yra
dėl vyrų ir moterų skirtingo požiūrio. Galų gale, juk daugumai
vyrų gimdymas ir vaikai - griežtai moterų reikalas.
Ji leidosi Roso pasodinama prie stalo ir pokalbis nuo jos
nėštumo pakrypo prie namo, į kurį jie ruošėsi netrukus persi­
kraustyti. Žinoma, reikės įrengti vaikų kambarį ir pasisamdyti
auklę. Jiedviem valgant ir šnekučiuojantis Sofija vis dirsčiojo
į sutuoktinį jausdama, kad jis kažko jai nepasako. Roso akys
nieko neišdavė, o veidas žvakių šviesoje atrodė tarsi išlietas iš
bronzos.
Jiems baigus valgyti, Sofija atsistojo ir pasirąžė.
- Jau vėlu, - nusižiovavusi tarė ji. - Ar jau eisi miegoti?

306
 Rosas papurtė galvą.
- Dar nenoriu. Eisiu į lauką pasivaikščioti.
- Gerai, - tarė Sofija ir neryžtingai šypsodamasi pažadėjo: -
Aš tavęs lauksiu.
Iš jų privačių kambarių Rosas išskubėjo tarsi iš kalėjimo.
Paniurusi dėl tokio keisto sutuoktinio elgesio Sofija įėjo į mie­
gamąjį ir šaltu vandeniu nusiprausė veidą. Jau pradėjo segiotis
korsažo sagutes, norėdama apsitrinti kūną drėgnu rankš­
luosčiu, kai keista nuojauta nuginė prie lango. Atitraukusi por­
tjerą ji pažvelgė į kiemą, kuris ribojosi su teismo ir policijos nuo­
vados pastatais. Kieme apšviestas mėnesienos stovėjo jos vyras,
marškiniai ryškiai kontrastavo su tamsia liemene.
Sofija apstulbo pamačiusi, kad jis laiko cigarą ir kažką pa­
našaus į degtukų dėžutę. Rosas retai užsirūkydavo, nebent
per pobūvius palaikydamas draugiją kitiems. Jis brūkštelėjo
degtuką ir mėgino prisidegti cigarą, tačiau drebėjo rankos ir
degtuko liepsnelė šokčiojo prietemoje.
„Rosas nervinasi, - pagalvojo Sofija. - Tai ne šiaip nerimas,
jis visai pametė galvą." Ji dar nebuvo mačiusi jo tokio. Mikliai
užsisagsčiusi korsažą Sofija nulipo į apačią. Kokia ji kvaila, ne­
suprato, kaip tokia žinia jį paveiks! Roso gyvenimas vieną kartą
jau sugriuvo, pirmoji jo žmona mirė gimdydama. Kaip jis turi
jaustis, kai viskas prasideda iš naujo.
Rosas - protingas vyras ir turi suprasti, kad tikimybė, jog ir
vėl gali taip nutikti, visiškai menka. Vis dėlto ir jis - tik žmogus,
ir jam jausmai kartais užtemdo sveiką protą. Veikiausiai niekas
nemano, jog ir vyriausiasis magistratas, rūstus ir nepalenkiamas
žmogus, turi baimių, o ši turbūt pati didžiausia.

307
 U SA K L. F. Y PA S

Per virtuvę Sofija išėjo į užpakalinį kiemą. Rosas stovėjo at­

sukęs nugarą, jis įsitempė pajutęs ją artinantis. Liovėsi mėginęs
užsirūkyti, tiesiog stypsojo susikišęs rankas į kišenes, nuleidęs
galvą.
Sofijai priėjus arčiau jis tyliai suurzgė:
- Noriu pabūti vienas.
Tačiau tai Sofijos nesulaikė, ji prigludo jam prie nugaros ir
apsikabino per juosmenį. Rosas būtų galėjęs išsilaisvinti, tačiau
nė nekrustelėjo, stovėjo sustingęs jos glėbyje. Pajutus, kad jis
visas dreba it sugautas vilkas, Sofijai širdis plyšo iš gailesčio.
- Rosai, - švelniai tarė ji, - viskas bus gerai.
- Aš tikiu.
- Nemanau. - Prigludusi skruostu Rosui prie nugaros ji
dar tvirčiau apkabino liekną jo liemenį ir ieškojo žodžių, ga­
linčių nuraminti. - Aš nesu gležna kaip Eleonora. Ir man taip
nenutiks. Privalai manimi tikėti.
- Taip, - iškart pritarė jai Rosas, - nėra reikalo nerimauti.
Tačiau jo kūnas nepaliovė drebėti, kvėpavimas pašiurkštėjo.
- Pasakyk, ką tu iš tikrųjų galvoji, - paprašė Sofija. - Ne tai,
ką aš, tavo manymu, noriu išgirsti.
Rosas ilgai tylėjo, ji pamanė jau nesulauksianti atsakymo, bet
pagaliau jis per vargus išspaudė:
- Aš žinojau, kad taip bus... ir tam ruošiausi... Logiškai gal­
vojant, nėra ko bijoti. Aš noriu kūdikio. Noriu turėti vaikų su
tavimi. Bet kad ir ką sau sakyčiau, vis prisimenu... O Dieve, tu
neįsivaizduoji, kas tai yra!
Roso balsas užlūžo ir Sofija suprato, jog siaubingi prisimi­
nimai atakuoja jį greičiau, negu jis spėja apsiginti.

308
 - Rosai, - griežtai tarė ji, - atsisuk ir pažvelk į mane!
Jis pakluso, atrodė be galo sutrikęs. Sofija iškart apkabino
vyrą ir prigludo prie didelio šilto jo kūno. Rosas įsitvėrė į ją
tarsi į gelbėjimo lyną, desperatiškai suspaudė it spaustuvais.
Švelniai glostydama delnais nugarą Sofija pabučiavo jam
į ausį. Rosas karštligiškai gniaužė rankomis jai plaukus ir
suknelę, jo krūtinė tankiai kilnojosi, kvėpavimas trūkčiojo.
Sofija suėmė delnais drėgną karštą jo veidą ir atsuko į save.
Tankios Roso blakstienos žvilgėjo nuo ašarų, atrodė, jog jis žiūri
pro pragaro vartus. Ji švelniai pabučiavo sustingusias jo lūpas.
- Daugiau niekada tu nebūsi vienas, - pažadėjo Sofija. -
Mudu turėsime daug sveikų vaikų ir vaikaičių ir drauge pa-
sensime.
Rosas linktelėjo, akivaizdžiai stengdamasis tuo patikėti.
- Rosai, - tęsė ji, - aš juk visai kitokia negu Eleonora, argi ne?
- Kitokia, - patvirtino jis kimiu balsu.
- Mūsų santykiai nuo pat pirmos akimirkos iki dabar...
viskas juk kitaip negu su Eleonora, tiesa?
- Žinoma.
- Tai kodėl turėtų baigtis taip pat?
Jis neatsakė, tik prigludo lūpomis žmonai prie smilkinio ir
stovėjo desperatiškai spausdamas ją glėbyje.
- Aš nežinau, kodėl Eleonorai turėjo taip nutikti, - toliau
kalbėjo Sofija. - Tai ne jos kaltė, žinoma, ir ne tavo. Tu nieko ne­
galėjai pakeisti. Kol manysi esąs atsakingas už tai, kas atsitiko
Eleonorai, praeitis neduos tau ramybės. O kankindamasis pats
tu kankinsi ir mane.

309
 USA KLEYPAS

- To nebus, - sušnibždėjo Rosas, negrabiai glostydamas jai

plaukus, kaklą, nugarą.
- Tavo kaltė nedaro garbės jos atminimui. - Sofija atsitraukė
ir pažvelgė į persikreipusį Roso veidą. - Eleonorai būtų ne­
malonu žinoti, kad pamilęs ją tu pakenkei pats sau.
- Netiesa!
- Tai įrodyk! - pareikalavo Sofija nuo jausmų pertekliaus
žėrinčiomis akimis. - Gyvenk taip, kaip ji būtų norėjusi, kad
gyventum, ir daugiau nebekaitink savęs.
Rosas užsikniaubė ant jos, Sofija iš visų jėgų stengėsi jį iš­
laikyti. Barzdos šeriai skaudžiai braižė jai odą, kol jis ieškojo
jos lūpų, o susiradęs godžiai įsisiurbė į jas. Sofija prasižiojo pa­
siduodama agresyviai jo aistrai. Jo glamonės buvo šiurkščios,
jausmai virto primityviu kūnišku poreikiu.
- Eime į viršų, - pakvietė Sofija. - Būk geras.
Suurzgęs it laukinis Rosas pakėlė ją ant rankų ir patraukė į
namą, nesustojo iki pat miegamojo.

310
 Sofija atsibudo sujauktoje lovoje, viena ir nuoga. „Pramie­
gojau", - mieguistai pagalvojo. Jai reikėjo daug ką nuveikti...
susitikti su inteijero dekoratoriumi ir vyriausiuoju sodininku,
dalyvauti labdaros pusryčiuose. Bet kažkodėl visa tai dabar ne­
labai terūpėjo.
Vangiai nusišypsojusi Sofija pasivertė ant pilvo. Galvoje
sukosi praėjusios nakties prisiminimai. Rosas jos siekė daugybę
kartų, juodu mylėjosi su beatodairiška aistra, kol pagaliau
ji ėmė maldauti jo liautis. Dabar Sofijai gėlė visą kūną, degte
degė nederamose vietose jo barzdos šerių subraižyta oda, lūpos
buvo paburkusios ir suskilinėjusios nuo bučinių. Tačiau jautėsi
visiškai pasotinta, kūnas buvo sklidinas pasitenkinimo.
Paprašiusi Liusės pripilti į vonią karšto vandens Sofija nesku­
bėdama išsirinko šiai dienai drabužius - rausvai oranžinio šilko
suknelę, papuoštą kaspinais ties juosmeniu ir sijono apačioje.
 USA KLEYPAS

Kai vonia jau buvo gatava, ji paniro į garuojantį vandenį,

kad karštis palengvintų nubrozdintos odos ir maudžiančių
raumenų sopulius. Paskui apsirengė ir naujoviškai susišukavo
plaukus: perskyrė kairėje galvos pusėje, o dešinėje smeigtukais
prismeigė sukeltas garbanas.
Sofija jau siekė kepuraitės, papuoštos hortenzijos žiedu, kai
pasigirdo skubus beldimas į duris ir į kambarį įėjo Liusė.
- Atėjai išnešti vandens iš vonios? - pasiteiravo Sofija.
- Taip, miledi, bet... seras Rosas atsiuntė Ernestą. Jis sako,
kad esate reikalinga serui Rosui, prašo ateiti į jo kabinetą.
Prašymas buvo neįprastas, Rosas retai kviesdavosi ją vidury
baltos dienos.
- Gerai, tuojau nueisiu, - ramiai tarė Sofija, nors ją ir nu­
smelkė nerimas. - Veikiausiai prie vartų manęs jau laukia ka­
rieta. Gal pasakytum vežikui, kad aš porą minučių pavėluosiu?
- Žinoma, miledi, - Liusė pagarbiai tūptelėjo ir pasišalino.
Apačioje Sofijos laukė Ernestas, pasirengęs palydėti į Lenk­
tosios gatvės trečiu numeriu pažymėtą namą.
- Ernestai, - prabiloSofija, kai juodu pro užpakalines namo duris
išėjo į kiemą, - gal tu numanai, kamserui Rosui prireikė manęs?
- Nežinau, miledi... tik... šįryt kilo didelis šurmulys. Jau du
kartus buvo atėjęs ponas Sejeris, be to, girdėjau šnekant, kad
seras Grantas liepė pasiųsti į Naujųjų Vartų gatvę būrį kareivių,
o čia iškvietė dragūnų pulką.
- Matyt, laukia riaušių, - sumurmėjo Sofija ir bloga nuojauta
suspaudė krūtinę.
Berniūkštis net šoktelėjo iš susijaudinimo.
- Atrodo, taip ir bus, miledi!

312
 ledi Sofijos
m e ilu žis “

Prie Lenktosios gatvės trečio mano būriavosi neįtikėtinai

daug konsteblių ir patrulių. Sofijai einant pro šalį uniformuoti
vyrai traukė nuo galvų kepures ir pagarbiai lenkėsi. Ji sutrikusi
sveikinosi su jais, kol pagaliau lydima Ernesto pasiekė Roso ka­
binetą. Palikusi pasiuntinuką koridoriuje Sofija įėjo pro praviras
duris ir pamatė Rosą stovintį prie stalo. Seras Grantas Morganas
stovėjo prie lango ir rūsčiu veidu žvelgė į lauką. Sofijai įėjus,
juodu atsigręžė, Roso ir žmonos žvilgsniai susitiko.
Rosas priėjo prie Sofijos ir paėmęs už rankos spustelėjo.
- Labas rytas, - ramiai pasisveikino jis.
Ji prisivertė nusišypsoti.
- Tikiuosi, tu paaiškinsi, kodėl šįryt čia tiek daug žmonių.
Sutuoktinis linktelėjo.
- Noriu, kad važiuotum į Silverhilą, - be užuolankų pa­
reiškė jis. - Tik kelioms dienoms, kol aš nuspręsiu, ar tau jau
saugu grįžti.
Apimta baimės Sofija spoksojo jam į veidą.
- Kaip suprantu, tu tikiesi kažkokių neramumų.
- Suimtas Nikas Džentris, jis kaltinamas vogtų daiktų
laikymu ir pardavinėjimu. Liudytojas pateikė svarių įkalčių. Aš
nukreipiau jo bylą į Karališkąjį teismą, kad vyriausiasis teisėjas
nešališkai išnagrinėtų. Bet jeigu teismo procesas pernelyg už­
sitęs, liaudies masės sukils, tada Gordono riaušės’1'' atrodys ne­
lyginant Gegužės pirmosios festivalis. Noriu, kad tavęs nebūtų
Londone, kol visa tai baigsis.*

* Turimos omenyje riaušės, kilusios Londone 1780 m., protestuojant prieš par­
lamento ketinimą pratęsti 1778 m. priimtą Katalikų tikėjimo aktą, draudžiantį Ro­
mos katalikų diskriminaciją.

313
 USA KLEYPAS

Nors Rosas seniai buvo užsibrėžęs tikslą pričiupti Niką

Džentrį, jo balse nebuvo girdėti džiūgavimo.
Sofijajautėsi tarsi po smūgio į paširdžius. Tramdydama šleikštulį
ir sunkiai kvėpuodama ji pagalvojo, kodėl jos brolis turėjo tapti
tokiu garsiu nusikaltėliu, jeigu jam būtų sekęsi kiek prasčiau,
būtų galėjęs gyventi niekam per daug neužkliūdamas. Bet ne,
jam būtinai reikėjo stengtis išgarsėti, sėti nesantaiką, supriešinti
visuomenę ir atvirai šaipytis iš teisėtų įstatymų saugotojų. Dabar
jam niekas nebegali padėti ir dėl to kaltas tikjis pats.
Ji apgraibomis užčiuopė krėslą sau už nugaros. Pamatęs, kad
žmona vos laikosi ant kojų, Rosas padėjo jai atsisėsti. Staiga jis
pritūpė ir susirūpinęs pažvelgė į jos papilkėjusį veidą.
- Kas yra? - paklausė suėmęs Sofijai už šaltų it ledas rankų.
Tačiau jo šilti delnai nepajėgė išsklaidyti ją kaustančio šalčio. -
Ar tu sergi? Gal kūdikis...
- Ne, - patikino Sofija ir nusisuko mėgindama suvaldyti pa­
krikusias mintis. Atrodė, kad jos kaulai suledėjo, šaltis veržėsi į
paviršių, siaubingai skaudėjo odą. Net pažįstamas švelnus Roso
rankų prisilietimas skaudino, ji svarstė, ar nevertėtų papasakoti
jam apie Niką, nes kaina, kurią turės sumokėti už savo užsi­
tęsusį tylėjimą, gali būti nepakeliama. Žinoma, tiesa taip pat
greičiausiai brangiai kainuos. Kad ir kokį sprendimą ji priimtų,
gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo.
Sofijos akys priplūdo ašarų, Roso veido bruožai išsiliejo.
- Kas atsitiko? - primygtinai pakartojo jis. - Sofija, ar tu gerai
jautiesi? Gal iškviesti gydytoją?
Ji papurtė galvą ir trūksmingai atsiduso.
- Man viskas gerai.

314
 )
Ledi Soįiio
OS
meilužis L s

- Tai kodėl...
- Gal tu kaip nors galėtum jam padėti? - apimta nevilties
paklausė Sofija.
- Padėti Džentriui? Dėl Dievo meilės, kodėl to prašai?
- Aš tau kai ko nepasakiau. - Ji nusišluostė ašaras suknelės
rankove ir pagaliau vėl aiškiai išvydo sutuoktinio veidą. - Pati
sužinojau tik prieš pat mūsų vestuves.
Rosas tylėjo, liko pritūpęs priešais ją, tik įsitvėrė į krėslo
ranktūrius.
- Tęsk, - tyliai paliepė.
Akies krašteliu Sofija pamatė, kad seras Grantas žengė link
durų, taktiškai palikdamas juos vienus.
- Palaukite, - paprašė ji ir magistratas sustojo prie slenksčio. -
Prašau pasilikti, sere Grantai. Turint omenyje jūsų pareigas,
man regis, ir jūs turėtumėte tai žinoti.
Morganas metė į Rosą klausiamą žvilgsnį ir sugrįžo į savo
vietą prie lango, nors buvo aišku, kad nenori kištis į šį reikalą.
Sofija pažvelgė į tvirtas gyvaplaukiais apžėlusias rankas ant
krėslo ranktūrių jai iš abiejų pusių.
- Ar prisimeni, kaip pasakei, kad tai ponas Džentris pado­
vanojo man tą deimantų vėrinį?
Rosas linktelėjo.
- Aš tai jau žinojau, - tarė ji nupuolusiu balsu. - Kiek
anksčiau tą dieną susidūriau su ponu Džentriu netoli Lanigano
žuvų parduotuvės. Jis... įsisodino mane į karietą. Mudu pasi­
kalbėjome, - ji nutilo pamačiusi, jog sutuoktinis taip sugniaužė
krėslo ranktūrius, kad rusvų jo rankų krumpliai ir pirštų galai
pabalo. Kabinete tvyrojo mirtina tyla, ją trikdė tramdomas

315
 LISA KLEYPAS

Roso kvėpavimas. Sofija pajėgė tęsti tik nutaisiusi monotonišką

beaistrį balsą: - Džentris prisipažino, kad paauglystėje kalėjo
su mano broliu tame pačiame laive-kalėjime. Jis papasakojo
man, koks ten buvo Džono gyvenimas, ką jam teko iškentėti...
o paskui pasakė... - Ji patylėjo, pagaliau vėl prabilo lūžtančiu
balsu: - Jis man pasakė, kad Džonas nemirė. Jis pasivadino kito
tame laive buvusio paauglio vardu, kad galėtų anksčiau...
- Sofija, - švelniai nutraukė Rosas žmoną, tarsi ši būtų išpro­
tėjusi, - tavo brolis mirė.
Ji uždėjo delnus ant jo tvirtų rankų ir pažvelgė tiesiai į akis.
- Ne, - atkakliai tarė, - Nikas Džentris yra mano brolis. Jis
ir Džonas yra tas pats žmogus. Kai jis man pasakė, aš iškart
supratau, kad tai tiesa. Nikas nebūtų galėjęs manęs apgauti,
Rosai... mudu drauge užaugome, jis prisimena mudviejų vai­
kystę, be to... tu tik įsižiūrėk į jį ir pamatysi, kokie mes panašūs.
Mūsų tokios pat akys. Panašūs veido bruožai...
Rosas nusipurtė jos rankas ir atšoko it nuplikytas. Jis sunkiai
kvėpavo.
- O Viešpatie, - išspaudė pro sukąstus dantis.
Supratusi, kad dabar jau tikrai prarado Rosą, Sofija susmuko
krėsle. Jis niekada neatleis jai, kad nuslėpė tai, ką turėjo pasakyti
prieš vestuves. Ji toliau bejausmiu balsu atpasakojo savo pokalbį
su broliu, prisipažino, jog jis prašė surasti archyve jį dominančios
informacijos. Rosas stovėjonugara į ją, kietai suspaudęs kumščius.
- Atsiprašau, - tarė Sofija kažkokiu svetimu balsu. - No­
rėčiau, kad būtų įmanoma viską atitaisyti. Turėjau papasakoti
tau apie Niką, kai tik sužinojau, kad jis yra mano brolis.
- Kodėl pasakei dabar? - kimiai paklausė Rosas.

316
 Ledi Sofijos
meilužis

Sofija nebeturėjo ko prarasti. Todėl įsmeigė žvilgsnį į tolimą

tašką grindyse ir prisipažino:
- Tikiuosi, kaip nors galėsi jį išgelbėti.
Rosui iš krūtinės išsiveržė sarkastiškas juokas.
- Kas iš to, jei ir išgelbėčiau. Neilgai trukus Džentris vėl ką
nors iškrėstų ir aš būčiau priverstas jį suimti. Po mėnesio atsi­
durtume tokioje pat padėtyje.
- Man nerūpi, kas bus po mėnesio. Svarbu tai, kas yra dabar. -
Rosas niekada nesužinos, kokių dvasios pastangų prireikė Sofijai
išspausti šiuos žodžius. - Neleisk, kad jį pakartų, - paprašė ji. -
Aš negaliu dar kartą prarasti Džono. Padaryk ką nors.
- Ką padaryti? - suurzgė jis.
- Aš nežinau, - atvirai prisipažino Sofija. - Bet tu turi su­
galvoti, ką daryti, kad jis liktų gyvas. Aš pasikalbėsiu su broliu
ir įtikinsiu, kad jis privalo pasikeisti, galbūt...
- Jis niekada nepasikeis.
- Išgelbėk šįkart mano brolį, - neatlyžo Sofija. - Vienintelį
kartą. Daugiau to neprašysiu, kad ir kas nutiktų.
Rosas nieko neatsakė, nė nekrustelėjo, tik akivaizdžiai įsitempė.
- Ledi Sofija, - ramiai įsiterpė Morganas, - neturėčiau kalbėti,
bet privalau priminti, kuo rizikuotų seras Rosas. Visų akys nu­
kreiptos į Lenktąją gatvę. Bus įdėmiai stebima, kaip mes elg­
simės. Jeigu paaiškės, kad seras Rosas mėgino paveikti bylos
baigtį, jo reputacija bus sužlugdyta, viskas, ką jis šitiek metų
kūrė, nueis niekais. Negana to, kils klausimų, o kai taps žinoma,
jog Džentris yra sero Roso svainis, nukentės ir visa Kenonų
šeima.
- Aš suprantu, - tarė Sofija. Ėmė peršėti akys, stengdamasi

317
 USA KLEYPAS

nepravirkti ji suleido nagus sau į delnus. Ji žiūrėjo į savo vyrą,

o šis ir toliau stovėjo nusigręžęs.
Daugiau nebuvo apie ką kalbėtis. Sofija tylėdama išėjo iš
kabineto; suprato, kad paprašė neįmanomo dalyko. Be to, taip
įskaudino Rosą, kad jis niekada neįstengs jai atleisti.
Vyrai liko vieni. Praėjo daug laiko, kol Morganas prabilo.
- Rosai... - tarė jis, pirmą kartą per daugelį pažinties metų
pavadinęs viršininką vardu, - kaip manote, ar ji pasakė tiesą?
- Aišku, kad tiesą, - su apmaudu atsakė jam Rosas. - Tai taip
bjauru, kad negali būti netiesa.

Išėjusi iš Lenktosios gatvės trečiu numeriu pažymėto namo

Sofija nežinojo, ką jai daryti. Staiga pasijuto visai netekusi jėgų,
tarsi kelias dienas būtų nemiegojusi. Apimta nevilties pagalvojo,
ką Rosas su ja darys. Turėdamas plačius ryšius ir būdamas toks
įtakingas tikriausiai be didelio vargo gaus leidimą išsituokti.
Arba apgyvendins ją kokiame nors užkampyje ir pamirš. Kad
ir ką Rosas nuspręstų, Sofija jo nekaltins. Vis dėlto ji neįsi­
vaizdavo, jog jis galėtų ją visai atstumti. Gal dar liko jausmų,
tegul tik jų likučių, net ir ant silpno pagrindo būtų galima mė­
ginti iš naujo kurti santykius. Nors vėliau gal paaiškėtų, kad tai
tik apgailėtina kopija to, kas juos visai neseniai siejo.
Apsiblaususi Sofija grįžo namo ir nuėjusi į jųdviejų mie­
gamąjį persirengė lengvą suknelę. Buvo vidurdienis, bet ji
jautėsi nežmoniškai pavargusi. Prigulusi ant plačios lovos užsi­
merkė ir nugrimzdo į palaimingą užmarštį.
Daug vėliau ją pažadino garsai, kažkas įėjo į miegamąjį.

318
Apsiblaususi Sofija susivokė, kad pramiegojo visą popietę.
Kambaryje dabar buvo daug vėsiau, pro iki pusės užtrauktas
užuolaidas buvo matyti, jog saulė jau linksta į vakarus. Atsi­
sėdusi lovoje Sofija išvydo, kaip jos vyras peržengė slenkstį ir
ryžtingai uždarė duris.
Juodu žvelgė vienas į kitą tarsi du gladiatoriai, suleisti į
ringą, tačiau nenorintys kautis.
Sofija prabilo pirma.
- Esu tikra, kad tu... tu pyksti ant manęs.
Stojo ilga tyla. Sofija tikėjosi, kad juodu galės pasikalbėti kaip
civilizuoti žmonės, todėl išsigando, kai Rosas pripuolė prie jos
dviem dideliais žingsniais ir šiurkščiai čiupo į glėbį. Sugriebęs už
plaukų atlošė galvą ir įsisiurbė į lūpas. Agresyviu bučiniu nebuvo
siekiama suteikti malonumo, jau greičiau nubausti. Sofija aikte­
lėjusi iškart pasidavė, prasižiojo įsileisdama karingą jo liežuvį,
romiai atsakė į nirtulingą vyro aistrą. Lūpomis ir visu kūnu leido
suprasti: kada tik jis panorės, ji bus pasirengusi. Tai, kad Sofija
nesipriešino, sutuoktinį, rodės, kiek apramino, jis sušvelnino
bučinį, bet vis tiek bučiavo godžiai, delnais suėmęs galvą.
Tačiau apsikabinimas buvo trumpas. Rosas paleido Sofiją
taip pat staigiai, kaip ką tik užpuolė, ir atšoko porą žingsnių. Ji
sutrikusi pažvelgė į jį, pilkos akys įraudusiame Roso veide degė
niūria ugnimi.
Ūmai Sofija viską suprato taip aiškiai, tarsi Roso mintys ir
jausmai būtų buvę jos pačios. Ji melavo jam, turėjo paslapčių,
piktnaudžiavo jo pasitikėjimu. Bet jis vis tiek jos geidžia. Ir at­
leistųjai viską, netgi žmogžudystę. Ji jamsvarbesnė už gerą vardą
ir netgi už garbę. Tai suvokęs Rosas patyrė nemalonų sukrėtimą.

319
 U SA KLEYPAS

Apimta nevilties Sofija stengėsi sugalvoti, ką pasakyti, kad

sutuoktinis patikėtų, jog nuo šiol ji bus verta jo pasitikėjimo.
- Leisk man paaiškinti, - paprašė ji prikimusiu balsu. - Aš
norėjau papasakoti tau apie Niką, tačiau negalėjau. Bijojau, kad
sužinojęs...
- Manei, jog aš tave atstumsiu.
Sofija linktelėjo galvą, akys vėl priplūdo ašarų.
- Kiek kartų turėsiu tau įrodinėti, kad to nebus? - Roso
veidas persikreipė iš pykčio. - Ar aš kada nors priekaištavau
tau už praeities klaidas? Ar elgiausi su tavimi neteisingai?
-Ne.
- Tai kada tu pradėsi manimi pasitikėti?
- Aš tavimi pasitikiu, - kimiai tarė Sofija. - Tačiau baimė,
kad galiu tave prarasti, užgožė visa kita.
- Mane prarasti tu gali tik man meluodama.
Sofija sumirksėjo, širdis kaip pašėlusi ėmė daužytis krū­
tinėje. Kaip jai suprasti šiuos žodžius?..
- Ar jau per vėlu, - šiaip taip išspaudė ji. - Ar aš jau pra­
radau tave?
Niūriame Roso veide šmėstelėjo šypsenėlė.
- Aš juk čia, - pašaipiai metė jis.
Sofija sunkiai tarė žodžius virpančiomis lūpomis:
- Jeigu tu nori, kad pasilikčiau su tavimi, a-aš pažadu daugiau
nemeluoti.
- Būtų malonu, - trumpai drūtai pareiškė Rosas.
- Ir... daugiau neturėsiu nuo tavęs paslapčių.
- Irgi gera mintis.
Supratus, jog sutuoktinis yra linkęs suteikti jai dar vieną
progą, Sofijai prabudo viltis. Jis pyksta, bet nenori jos atstumti.

320
 ledi Sofijos

Taip elgdamasis jis smarkiai rizikuoja, o taip galima elgtis dėl

vienintelės priežasties.
Ji neryžtingai priėjo prie sutuoktinio; miegamasis skendėjo
prieblandoje, Londoną jau gaubė sutemos. Švelniai palietusi
delnais jam krūtinę Sofija pajuto stiprius širdies dūžius. Rosas
įsitempė, tačiau neatsitraukė.
- Ačiū, Rosai, - sušnibždėjo ji.
- Už ką? - paklausė jis akmeniniu veidu.
- Už tai, kad mane myli.
Ji pajuto, kaip šoktelėjo Roso širdis tai išgirdus, ir suprato:
iki šios akimirkos jis nepripažino savo jausmų netgi sau. Ne­
norėjo įvardyti to, ką jaučia. Jo akyse Sofija pamatė šmėstelint
apmaudą... ir rusenant geismą, kurio jis nepajėgė užgesinti.
Sofija žinojo tik vieną būdą, kaip nuslopinti Roso pyktį, nu­
raminti jį ir paglostyti savimeilę.
Rimtai žvelgdama ryškiai mėlynomis akimis Sofija pakėlė
rankas Rosui prie kaklo, pirštai ėmėsi kaklaskarės mazgo. Sofija
sutelkė dėmesį į savo darbą, tarsi šiuo metu tai būtų pats svar­
biausias reikalas. Mazgas atsilaisvino ir ji nutraukė sutuoktiniui
nuo kaklo juodo šilto šilko juostą. Roso kūnas buvo įsitempęs,
tarsi iš marmuro iškaltas, o galvoje siautėjo chaosas. Juk Sofija
nemano, kad meilės aktas gali išspręsti visas problemas. Tačiau
sąmoningas jos elgesys bylojo, kad ji nori kažką įrodyti.
Sofija neskubėdama jį nurengė: nuvilko švarką, liemenę ir
marškinius, tada priklaupė atsegti batų.
- Sofija, - paprieštaravo Rosas
- Leisk man, - sušnibždėjo ji. Atsistojusi perbraukė pirštų
galais per gyvaplaukius jam ant krūtinės. Pakasė, pasirausė

321
 LISA KLEYPAS

po jais iki šiltos odos. Susiradusi spenelius pasukiojo uždėjusi

nykščius, kol jie išsišovė. Palenkusi galvą lyžtelėjo vieną tamsų
apskritimą, spenelis tapo drėgnas ir labai jautrus. Tada jos
ranka slystelėjo prie pūpsančios jo varpos ir Rosas neįstengė
nuslopinti primityvaus urzgimo.
Sofija vėl pažvelgė sutuoktiniui į veidą.
- Ar gailiesi, kad mane pamilai?
- Ne, - atsakė Rosas gergždžiančiu balsu. Jamkažkaip pavyko
išstovėti ramiai, kai liauni jos pirštai suėmė už kelnių juosmens.
- Noriu kai ką tau pasakyti, - tarė Sofija, atsegė pirmąją
sagą ir pasirodė išbrinkusi jo varpos galvutė. Atėjo eilė antrajai
sagai. - Tu turi man daugiau galios, Rosai, negu aš kada nors
turėsiu. Aš tave myliu. - Nuo šių jos žodžių Roso kūnu perbėgo
drebulys. - Aš myliu tave, - tyčia pakartojo Sofija imdamasi ke­
tvirtos sagos.
Ji atsagstė visas sagas, praskleidė kelnes ir visiškai išlaisvino
jo varpą. Atsargiai suėmusi abiem rankomis ėmė smaukyti.
Paskui palaižė pirštą, apibraukė juo įsitempusią tamsiai
raudoną viršūnėlę. Roso raumenys susitraukė, jis sunkiai
šnopavo, įsižiebusi aistra šniokšdama užliejo visą kūną. Sofija
palenkė galvą prie atsikišusios varpos.
- Gana, - išspaudė Rosas. - Dieve, aš negaliu...
- Pasakyk, ką man daryti, - tarė Sofija ir jos žodžiai atsimušė
į nerimstančią jo lytį.
Jeigu Rosas dar turėjo šiek tiek sveiko proto, tai po šių žodžių
iš jo liko tik pelenai. Jis virpančiomis rankomis suėmė žmonai
galvą ir sužiopčiojo:

322
 Ledi Sofiïos
meilužis

- Palaižyk galiuką... taip... dabar apžiok, kiek gali... o Vieš­

patie...
Sofijos aistra kompensavo patirties stoką. Ji darė tokius da­
lykus, kokių Eleonora niekada nė nemėgino daryti: smaukė pri­
nokusią jo varpą, laižė ir baksnojo aksominiu liežuviu. Suklupęs
ant kelių Rosas ėmė traukti nuo jos drabužius, plėšte plėšė juos,
o jai tik juoką kėlė toks vyro šiurkštumas. Pagaliau jis įsisiurbė
jai į lūpas, o Sofija rangėsi padėdama jam nusmaukti suknelę
jai per kojas.
Kai galiausiai Sofija liko visiškai nuoga, Rosui iš gerklės iš­
siveržė pasitenkinimo atodūsis. Jis paguldė ją į lovą ir pasku­
bomis nusimovęs kelnes atsigulė šalia. Ji noriai įsitaisė jam tarp
kojų ir vėl paėmė į burną varpą, neleidusi prisitraukti jos veido
bučiniui. Panėręs pirštus į ilgas garbanas Rosas aimanuodamas
pasidavė jos glamonėms. Tačiau jis neilgai tuo tenkinosi...
troško daugiau, norėjo pats paragauti jos skonio. Nekantrau­
damas čiupo Sofiją už klubų, mikliai manevruodamas apsuko
ir prisitraukė jos šakumą prie burnos. Tada įsikniaubė į garba­
nėles intymiausioje vietelėje ir stipriau suspaudė klubus, kai ji
sutrūkčiojo iš netikėtumo.
Jis tyrinėjo ją liežuviu, laižė tarp sudrėkusių jos lyties klosčių.
Su užsidegimu ieškojo mažo, kraujo pritvinkusio pumpurėlio,
kuriame slypėjo jos pasitenkinimo versmė. Susiradęs ėmė at­
sargiai kramsnoti, laižyti, baksnoti liežuviu, kol pajuto, kaip
ji įsitempė artėjant ekstazei. Tada atsitraukė ir uždelsė, Sofija
maldaujamai suinkštė apsižiojusi jo varpą. Dar du kartus Rosas
privedė žmoną iki ribos, versdamas kentėti, o ji atsakė jam des­
peratiškai darbuodamasi burna.

323
 LISA K LHVPA S

Kaskart, kai Sofija įtraukdavo jo varpą į bumą, Rosas panar­

dindavo į ją liežuvį; jis stengėsi išlaikyti tokį pat ritmą, kol pa­
galiau žmona sudrebėjo pasiekusi malonumo viršūnę. Ji suriko
jam į slėpsnas, nepaleisdama jo įnagio iš burnos. Pajutęs, kad ir
jis sparčiai artėja prie aukščiausio taško, Rosas nuleido rankas
jai prie galvos. Tačiau Sofija pasipriešino jo pastangoms ją at­
stumti, švelnių jos liežuvio glamonių buvo nebeįmanoma iš­
tverti. Malonumo burbulas sprogo, Rosas išsirietė, sužiopčiojo
ir jį prarijo iki baltumo įkaitusi aistra.
Pagaliau Sofija pasisuko, užsiropštė ant Roso ir pasidėjo
galvą ant krūtinės per patį vidurį. Jis tvirtai ją apkabino. Ir
prabilo, jo lūpos sujudėjo prie pat tvinkčiojančio jos smilkinio:
- Man nerūpi, kas yra tavo brolis. Gali būti net paties šėtono
įsikūnijimas, aš vis tiek tavęs geisiu. Myliu tave tokią, kokia esi.
Niekada nesitikėjau, kad būsiu toks laimingas. Aš karštai tave
myliu ir man nepakeliama mintis, jog mus galėtų kas nors išskirti.
Sofija gulėjo ant jo prigludusi drėgnu kūnu.
- Dabar mūsų niekas neskiria, - tarė ji krūtininiu balsu.
Rosas prasižergė leisdamas žmonai įsitaisyti tarp kojų, jo
varpa kmstelėjo jai prie pilvo. Su palengvėjimu atsidusęs jis
sunėrė rankas Sofijai už galvos ir įsmeigė į ją mąslų žvilgsnį.
- Sofija, - sumurmėjo jis, - nemanau, jog kaip nors įmanoma
išgelbėti Džentrį nuo kartuvių. Be to, nesu nusiteikęs kištis
į šį reikalą. Negaliu į jo nusikaltimus žiūrėti pro pirštus, nors
jis ir tavo brolis. Dalykas tas, kad Džentris nepataisomas. Jis
daugybę kartų tai įrodė.
Ji papurtė galvą nesutikdama.
- Mano brolio gyvenimas buvo labai sunkus...

324
 - Aš žinau, - kaip įmanydamas švelniau nutraukė Rosas
žmoną. Buvo aišku: ginčas dėl Niko Džentrio naudos neduos,
tik suerzins juos abu. Sofija niekada nepraras vilties išgelbėti
pražudytą brolio sielą. Rosas nusišypsojo ir paglostė subtilų jos
skruosto linkį. - Tik tu gali ir toliau mylėti brolį, nors jis tave
šantažavo.
- Niekas niekada nesuteikė jam progos pasitaisyti, - tarė
Sofija. - Jeigu jis būtų galėjęs gyventi kitaip... pagalvok, kokiu
žmogumi būtų tapęs.
- Deja, tam mano vaizduotė per skurdi, - pasigirdo pašaipus
Roso atsakymas. Pasivertęs jis prispaudė Sofiją po savimi ir
apžergė jai šlaunis raumeningomis kojomis. - Apie Džentrį
pakaks. Visą dieną vien apie jį galvojau.
- Gerai, - sutiko Sofija, nors buvo akivaizdu, kad ji nori pra­
tęsti pokalbį. - Ką veiksime likusią vakaro dalį?
- Aš alkanas, - suburbėjo Rosas lenkdamasis prie jos nuogų
krūtų. - Noriu vakarienės... o paskui vėl tavęs. - Jis apžiojo iš­
sišovusį spenelį ir švelniai krimstelėjo. - Ar tau tai atrodo pri­
imtina?

Visa laimė, kad Rosas iš anksto pasirūpino užkirsti kelią ne­

ramumams, todėl kol kas dėl Niko Džentrio suėmimo jo šali­
ninkams nepavyko sukelti smurtingų demonstracijų. Tačiau kitą
dieną buvo laukiama susirėmimų. Todėl Lenktoji gatvė buvo
atkirsta kareivių, o trys policininkai ir pustuzinis konsteblių
vaikė smalsuolius, mėginančius rinktis prie kalėjimo Naujųjų
Vartų gatvėje. Magistratų šeimoms buvo duotas nurodymas už­
sibarikaduoti namuose, o bankų, spirito varyklų ir kitų įmonių

325
 LISA KLEYPAS

darbuotojai apginkluoti, kad galėtų gintis, jeigu kartais prasidėtų

plėšikavimai. Sofija karštai pasipriešino Roso pastangoms išsiųsti
ją į kaimą, kol praeis pavojus. Ji nenorėjo būti ištremta į Silverhilo
dvarą ir bejėgiškai tūnoti ten su Katerina, Joną ir Roso seneliu, kai
jos brolio likimas pastatytas ant kortos.
Įdienojus Sofija sėdėjo Lenktojoje gatvėje ketvirtu numeriu
paženklintame name ir beviltiškai svarstė, ką galėtų padaryti
dėl brolio. Atrodė, kad galva tuoj sprogs iŠ skausmo. Rosas ne­
grįžo pietų, tik kelis kartus paprašė atsiųsti kavos, nes intere­
santai nepertraukiamu srautu plaukė į vyriausiojo magistrato
kabinetą. Pagaliau atėjo vakaras, mieste knibždėte knibždėjo
ginkluotų patrulių, kurie nenuleido akių nuo šurmuliuojančių
lūšnynų ir viešnamių. Pasiųstas nunešti laiškelio teisėjui Fins-
burio aikštėje Ernestas užsuko į namą Lenktosios gatvės keturi
ir trumpai apibūdino Sofijai susiklosčiusią padėtį.
- Girdėjau, kaip seras Rosas kalbėjosi su seru Grantu...
jie stebėjosi, kad žmonės taip ramiai reaguoja į Džentrio su­
ėmimą. - Nepateisindamas tokios išdavystės Ernestas papurtė
galvą. - Vargšas Juodasis Šuo, - sumurmėjo berniūkštis. - Kokie
tie žmonės nedėkingi.
Jei ne iš skausmo plyštanti širdis, Sofiją būtų pralinksminęs
pasiuntinuko ryžtas ginti blizgesio netekusį savo didvyrį.
- Ačiū, Ernestai, - padėkojo ji. - Būk atsargus. Nenorėčiau,
kad tave sužeistų.
Ernestas išraudo ir nusišypsojo dėl jos susirūpinimo.
- O ne, niekas manęs nė pirštu nepalies, miledi!
Jis išskubėjo vykdyti užduoties, o Sofija vėl liko viena. Saulė
nusileido, Londoną apgaubė tvanki juoda naktis. Oras buvo net

326
tirštas nuo suodžių ir kanalizacijos dvoko, vėjelio atpučiamo iš
rytinės miesto dalies. Kai Sofija jau nusprendė persivilkti nak­
tiniais ir eiti miegoti, namo grįžo Rosas. Vos peržengęs šeimos
kambarių slenkstį jis nusitraukė prakaitu permirkusius marš­
kinius.
- Kokios naujienos? - pasiteiravo Sofija. - Kaip mano brolis?
Gal gavai kokių nors žinių? Ar nekilo riaušių prie kalėjimo? Aš
baigiu išprotėti, nes nieko nežinau!
- Visur palyginti ramu, - atsakė Rosas pildamasis vandens į
praustuvę. Ilgi nugaros raumenys judėjo jam prausiantis veidą,
krūtinę ir pažastis. - Gal galėtum paduoti man švarius marš­
kinius? ,
Sofija akimirksniu įvykdė prašymą.
- Kur tu eisi? Turėtum pirma pavalgyti. Bent sumuštinį...
- Neturiu laiko, - burbtelėjo Rosas, apsivilko švarius lininius
marškinius ir susikišo į kelnes. Tada tylomis pasitaisė apykaklę,
užsirišo kaklaskarę. - Ką tik man šovė į galvą viena mintis. Va­
žiuosiu į Naujųjų Vartų kalėjimą... tikiuosi greitai grįžti. Eik
miegoti. Jeigu bus ką svarbaus pasakyti, aš tave pažadinsiu.
- Tu pasimatysi su mano broliu? - Sofija skubiai išėmė iš
spintos pilką raštuotą liemenę ir iškėlusi palaikė, kol vyras įkišo
rankas. - Kodėl? Ką tu sumanei? Ir aš noriu važiuoti drauge.
- Į kalėjimą tu neisi.
- Aš palauksiu karietoje, - neatlyžo Sofija. - Gali duoti lio­
kajui pistoletą... vežikui taip pat. Be to, prie kalėjimo pilna pa­
trulių, argi ne? Ten aš būsiu ne mažiau saugi negu namie. Ak,
Rosai, aš tikrai išprotėsiu, jeigu būsiu priversta čia laukti žinių!
Tu turi vežtis mane. Prašau. Juk jis mano brolis.

327
 LISA KLt YLA S

Apibertas nerimastingų žodžių papliūpa Rosas rūsčiai

žvelgė į žmoną. Sofija matė, kad sutuoktinis nori atsakyti nei­
giamai. Vis dėlto jis suprato jos nerimą dėl brolio.
- Turi pažadėti, jog liksi karietoje, - griežtai tarė jis.
- Pažadu!
Juodu kurį laiką žvelgė vienas kitam į akis, pagaliau Rosas
nusikeikė.
- Apsisiausk skraiste.
Bijodama, kad tik jis nepersigalvotų, Sofija mikliai pakluso.
- Ką tu sumanei? - pasiteiravo ji.
Rosas papurtė galvą neketindamas nieko aiškinti.
- Vis dar svarstau. Nenoriu teikti tau vilčių, nes gali nieko
gero neišeiti.

Naujųjų Vartų kalėjimas, laikina teismo arba mirties vykdymo

laukiančiųjų buveinė, neretai buvo pavadinama „akmenine
zona". Visi, kurie kada nors ten lankėsi arba buvo įkalinti, pri­
siekinėjo, kad net pragare nebūtų baisiau. Čia, tarp senų akme­
ninių sienų, iš grandinėmis sukaustytų kalinių lūpų aidėjo gy­
vuliški riksmai ir sarkastiškas juokas. Nei bendrose kamerose,
nei vienutėse nebuvo jokių baldų ar buitinių patogumų. Tvarką
turintys palaikyti kalėjimo prižiūrėtojai dažnai patys būdavo
sugedę iki kaulų smegenų, sužvėrėję, psichiškai nestabilūs.
Kartą, palydėjęs myriop nuteistą vyrą į Naujųjų Vartų kalėjimą,
Edis Sejeris pareiškė, kad ten dirbantys prižiūrėtojai jam kelia
daugiau baimės negu kaliniai.
Žiemą kaliniai čia šuniškai šalo, tačiau šaltis buvo vieni
niekai, palyginti su smarve, tvyrančia tarp kalėjimo sienų

328
 Ledi Sofijos
meilužis C? '

karštomis vasaros dienomis. Ant grindų apie kojas knibždant

tarakonų armijai Rosas paliepė vyriausiajam prižiūrėtojui pa­
lydėti jį iki Niko Džentrio kameros. Ta patalpa, vadinama
„velnio spinta", buvo pačiame pastato viduryje, iš čia išsigelbėti
dar niekam nepavyko.
Eidami painiais kalėjimo labirintais vyrai traiškė batais para­
zitus ir baidė cypaujančias žiurkes. Iš kamerų apatiniuose aukš­
tuose sklido prislopinti nevilties klyksmai. Rosas negalėjo net pa­
galvoti, kad pats leido žmonai laukti jo karietoje prie pat kalėjimo,
jau gailėjosi ją čia atsivežęs. Guodėsi mintimi, jog paliko ją gin­
kluotų vyrų - liokajaus, vežiko ir dviejų policininkų - draugijoje.
- Tas Džentris visai ramus, - tarė vyriausiasis prižiūrėtojas
Eldridžas.
Aukštas, stambus išpurtusio veido vyras dvokė nė kiek ne
mažiau nei kaliniai. Jo viršugalvis buvo be plaukų, tik aplink
plikę iki pat nugaros driekėsi ilgos riebaluotos sruogos. El­
dridžas buvo vienas iš tų retų kalėjimo prižiūrėtojų, kuriems
jų darbas patiko. Galbūt todėl, kad parduodamas Londono
laikraščiams pasakojimus apie tai, ką Naujųjų Vartų kalėjime
patiria kaliniai ir ką mirtininkai kalba prieš pat egzekuciją, jis
kas savaitę neblogai pasipelnydavo. Be abejo, už istoriją apie
liūdnai pagarsėjusį Niką Džentrį vyriausiasis prižiūrėtojas irgi
tikisi susižerti gražaus pinigėlio.
- Jis visą dieną nė necyptelėjo, - pasiskundė Eldridžas. - Tai
ką aš apie jį papasakosiu, jeigu laiko užčiaupęs kakarinę?
- Baisiai nedraugiškas tipas, - pašaipiai sutiko Rosas.
Akivaizdžiai patenkintas, kad sulaukė vyriausiojo magis­
trato pritarimo, prižiūrėtojas sustojo prie „velnio spintos".

329
 US A KLEYPAS

Masyviose ąžuolinėse, geležimi apkaustytose duryse buvo pa­

liktas kokių penkiolikos centimetrų pločio plyšys, kad lanky­
tojai ir kalinys galėtų šnekėtis.
- Džentri! - riktelėjo Eldridžas per plyšį. - Pas tave atėjo!
Jokio atsakymo.
Rosas susiraukė.
- Kur sargybinis?
Vyriausiasis prižiūrėtojas pasuko į jį riebaluotą veidą.
- Nėra sargybinio, sere Rosai. Nereikia.
- Aš aiškiai nurodžiau, kad prie Džentrio kameros durų visą
laiką privalo budėti sargybinis, - griežtai tarė Rosas. - Ne tik kad
kaliniui nekiltų pagundos pabėgti, bet ir dėl jo paties saugumo.
Iš stambios Eldridžo krūtinės išsiveržė juokas.
- Pabėgti? - gaudydamas kvapą paklausė jis. - Niekas negali
pabėgti iš „velnio spintos". Džentris buvo surakintas antran­
kiais, o kojos sukaustytos grandinėmis, kurios sveria šimtą
trisdešimt kilogramų. Jis negalėjo nė krustelėti nesukeldamas
triukšmo! Be to, jokia gyva būtybė negali įeiti į šią kamerą nei iš
jos išeiti be šito daikčiuko.
Eldridžas pamojavo raktu ir priėjęs prie durų atrakino.
Stora medžio ir geležies plokštė piktai sugirgždėjo ir durys
atsidarė.
- Štai, - patenkintas tarė vyriausiasis prižiūrėtojas ir kreste­
lėjęs rankoje laikomą lempą įėjo į kamerą. - Matote? Džentris
yra... - Milžinas iš netikėtumo net susvirduliavo. - Tai gyvatė!
Išvydęs tuščią „velnio spintą" Rosas papurtė galvą.
- O Dieve, - sumurmėjo jis, kupinas pykčiu atmiešto susi­
žavėjimo dėl tokio savo svainio sumanumo. Ant grindų šalia

330
 Ledi Šokios
meilužis

grandinių žibėjo sulenkta geležinė vinis. Džentris sugebėjo at-

krapštyti antrankių ir kojų grandinių spyneles - tamsoje, ne
kitaip. Ant vidinio lango priešingoje kameros sienoje trūko grotų.
Nežinia, kaip Džentriui pavyko jas išstumti ir prasisprausti pro
tokią nedidelę angą, tačiau jis tai padarė. Veikiausiai išsinarino
vieną petį. - Kada pastarąjį kartą kas nors jį matė? - griežtai pa­
klausė Rosas priblokšto vyriausiojo prižiūrėtojo.
- Atrodo, prieš valandą, - suvapėjo Eldridžas išsproginęs
akis, prakaitas žliaugė jam veidu.
Pažvelgęs pro vidinį langą Rosas kitoje kameroje pamatė
greičiausiai geležinėmis grotomis molinėje sienoje Džentrio iš­
daužtą skylę. Pamėgino prisiminti kabinete ant sienos kabantį
Naujųjų Vartų kalėjimo planą.
Rosas metė į vyriausiąjį prižiūrėtoją žudikišką žvilgsnį.
- Ar jūsų raktas tinka visoms šio aukšto kamerų spynoms?
- M-manau, kad taip...
- Duokite jį man. O dabar mikliai neškite savo riebią subinę
į lauką ir pasakykite prie mano karietos stovintiems polici­
ninkams, kad Džentris pabėgo. Jie žinos, ką daryti.
- Klausau, sere Rosai! - tarė Eldridžas ir stebėtinai mikliai
tokio sudėjimo žmogui nuskubėjo vykdyti nurodymo, drauge
nusinešdamas lempą ir palikdamas Rosą tamsoje.
Tvirtai spausdamas rankoje raktą Rosas išėjo iš „velnio
spintos" ir atsirakino gretimą kamerą. Riebiai nusikeikęs jis iš­
lindo pro skylę sienoje, sekdamas svainio pėdsakais.
- Po perkūnais, Džentri, - burbtelėjo išgirdęs sunerimusių
graužikų bruzdesį ir cypsėjimą. - Kai aš tave sugausiu, pa­
karsiu savo rankomis už tai, ką verti mane iškentėti.

331
 LISA KLLYPAS

Sunkiai alsuodamas Nikas Džentris nusibraukė nuo kaktos

drėgnų plaukų sruogą ir išlindo ant Naujųjų Vartų kalėjimo
stogo. Atsargiai padėjo koją ant išorinės sienos, kuri buvo su­
jungta su kitu pastatu. Siena buvo kokių dvidešimties centi­
metrų storio ir labai sena, per visą ilgį aptrupėjusi. Tačiau tai
buvo vienintelis kelias į laisvę. Jeigu pereitų į kitą pusę, įsi­
gautų į gretimą pastatą, išlįstų į gatvę, o tada jau niekas jo nesu­
stabdytų. Jis pažinojo Londoną kaip niekas kitas: kiekvieną jo
skersgatvį, kiekvieną kampą, kiekvieną landynę ir plyšį. Niekas
jo nesuras, jeigu jis pats nenorės būti surastas.
Lėtai tarsi katinas Nikas žengė sienos viršumi, nepaisydamas
pavojaus nukristi ir išsitėkšti ant grindinio. Prisimerkęs piktai
pažiūrėjo į paslaptingą dangų, iš kurio liejosi mėnesiena. Dė­
liodamas koją už kojos Nikas stengėsi apie nieką negalvoti. Bet
viena mintis neleido susikaupti. Sofija. Jis iškeliaus iš Londono
ir nebeturės galimybės dar kada nors su ja pasimatyti. To, ką
jautė Sofijai, Nikas nevadino meile, buvo įsitikinęs, kad tokie
jausmai - ne jam. Vis dėlto suspaudė širdį supratus, jog palikęs
ją jis praras ir paskutinį padorumo lašą. Ji - vienintelė būtybė
šiame pasaulyje, kuriai jis dar rūpi... ir rūpės, kad ir ką brolis
padarytų.
Vienas žingsnis, kitas... dešine koja, kaire... Nustūmęs į šalį
mintis apie seserį Nikas ėmė svarstyti, kur eis pabėgęs iš ka­
lėjimo. Jis gali apsigyventi kur nors kitur, pasivadinti kita pa­
varde ir pradėti naują gyvenimą. Tokia galimybė turėjo jį pra­
linksminti, bet nutiko atvirkščiai: užplūdo liūdesys. Jis pavargo
nuo pastangų išlaikyti pusiausvyrą, kai nė minutei negali at­
sipalaiduoti. Jautėsi išsekęs, visiškai nusikamavęs, tarsi būtų

332
nugyvenęs jau šimtą metų, o ne dvidešimt penkerius. Mintis
vėl viską pradėti iš naujo kėlė pasibjaurėjimą. Deja, kitos išeities
jis neturėjo. Kita vertus, Nikas buvo ne iš tų, kurie graužiasi dėl
dalykų, kurių negali pakeisti.
Gabalas sienos sutrupėjo Nikui po dešinę koja, tinko ga­
balai dunksėdami pabiro žemyn, pakilo debesis dulkių. Nikas
tylėdamas, ištiesęs rankas j šalis stengėsi išsilaikyti ir garsiai
šnopavo pro sukąstus dantis. Atgavęs pusiausvyrą jis dar at­
sargiau žengė į priekį ir, pasikliaudamas daugiau nuojauta nei
regėjimu, tamsoje yrėsi į priekį. Gatvėje buvo ramu, tik pora
pėsčiųjų patrulių vaikščiojo pirmyn atgal. Keli būreliai de­
monstrantų bandė priartėti prie kalėjimo, tačiau iškart buvo pa­
prašyti pasišalinti. Nikas tikėjosi, kad jo šalininkų bus gerokai
daugiau ir didžiulė minia susirinks pareikšti nepasitenkinimo
dėl jo suėmimo. Susivokęs, kaip sumenko jo populiarumas, jis
ironiškai nusišypsojo.
- Nedėkingi šunsnukiai, - burbtelėjo.
Laimei, niekas nepastebėjo žmogaus, žongliruojančio aukštai
ant kalėjimo sienos. Padedamas Dievo - o gal ir velnio - Nikas
galų gale nusigavo iki kaimyninio pastato. Negalėdamas
pasiekti artimiausio lango jis aptiko nuo sienos atsikišusią
akmeninę liūto galvą. Uždėjęs ant jos delną suprato, kad šis
dekoratyvinis elementas iškaltas ne iš natūralaus akmens, o iš
labai patvarios dirbtinės medžiagos, naudojamos pastatų pa­
matams ir puošybai norint sutaupyti pinigų. Nikas nežinojo, ar
liūto galva jį atlaikys. Nusivaipęs jis čiupo nutriušusią antklodę,
kurią buvo persimetęs per petį, ir aprišo šią puošybos detalę.
Staigiai trūktelėjęs užveržė mazgą, tada nukreipė žvilgsnį į

333
 US A KI.IÎYPAS

langą apačioje, už kokio metro. „Puiku", - pagalvojo išvydęs

jį atvirą, nes nelabai žavėjo mintis, jog teks išdaužti stiklą ir
brautis pro aštrias duženas.
Sulaikęs kvapą Nikas įsitvėrė į antklodės galą, akimirką
dvejojo, tada ryžtingai šoko į apačią. Pro atvirą langą jis įskriejo
stebėtinai lengvai, tikėjosi didesnių sunkumų. Nusileido ant
kojų, bet iš inercijos dar metėsi į priekį ir nugriuvęs skaus­
mingai sukriokė. Keikdamasis Nikas atsistojo ir pasipurtė.
Kambarys su nerūpestingai atvertu langu aiškiai buvo kaž­
kokio tarnautojo kabinetas.
- Štai ir viskas, - sumurmėjo jis ir išėjęs iš kabineto patraukė
ieškoti laiptų.
Po poros minučių Nikas išsmuko pro duris pastato, kuriame,
kaip paaiškėjo, buvo baldų fabrikas. Apsiginklavęs atsuktuvu ir
storu pagaliu jis žengė patamsyje palei sieną.
Išgirdęs atlaužiamo pistoleto gaiduko kliktelėjimą Nikas su­
stingo.
- Lik savo vietoje, - pasigirdo tylus moters balsas.
Iš nuostabos jam užėmė žadą.
- Sofija?
Priešais Niką stovinti sesuo vėrė jį žvilgsniu, ji buvo viena,
rankoje žvilgėjo atkištas pistoletas.
- Nebėk, - perspėjo Sofija, jos veidas buvo sustingęs iš
įtampos.
- Kaip, po galais, tu čia atsiradai? - negalėjo patikėti Nikas. -
Tai pavojinga... Dėl Dievo meilės, paslėpk ginklą, kol dar pati
nesusižeidei.
Ji nė nekrustelėjo.

334
 Ledi Sofijos
meilužis L y '

- Negaliu. Jeigu nuleisiu pistoletą, tu pabėgsi.

- Tu manęs nenušausi.
Atsakymas buvo ištartas labai švelniu balsu:
- Yra tik vienas būdas tai išsiaiškinti, tiesa?
Niką užplūdo begalinė neviltis.
- Ar aš tau jau visai neberūpiu, Sofija? - kimiai paklausė jis.
- Žinoma, kad rūpi. Todėl ir privalau tave sulaikyti. Mano
vyras atvažiavo tau padėti.
- To iš jo nesitikėk! Nebūk kvaila! Leisk man pasišalinti, po
perkūnais!
- Mes palauksime sero Roso, - Sofija atkakliai laikėsi savo.
Akies krašteliu Nikas pamatė, jog artinasi patruliai ir du
policininkai. Buvo jau per vėlu ką nors daryti. Sesuo nepaliko
jam nė menkiausios vilties pabėgti. Susitaikęs su likimu Nikas
prisivertė atsipalaiduoti ir numetė į šalį primityvius savo
ginklus. Gerai. Jis palauks Kenono. O tada Sofija pati supras,
kad mylimas vyras jai melavo. Ko gero, verta parodyti jai tikrąjį
Kenono veidą, gal tada taip jo negarbins.
- Puiku, - ramiai tarė Nikas. - Tegul tavo vyras man
padeda... pasiunčia tiesiai į kartuves.

335
 Sekdamas Džentrio pėdsakais iki kalėjimo stogo Rosas bjauriai
išsipurvino. Jausdamasis taip, tarsi jau niekada neįstengs nusi-
gremžti nuo savęs nešvarumų, jis išlindo ant stogo ir įkvėpė oro,
kuris atrodė net saldus po kalėjime tvyrančios smarvės. Eidamas
stogo pakraščiu Rosas aptiko sieną, kuri jungėsi su gretimu
pastatu. Iš pradžių nebuvo matyti jokių Džentrio pėdsakų, bet
netrukus Rosas atkreipė dėmesį į tamsią maršką, kabančią ant
kažkokio sienos puošybos elemento. Ir net suurzgė iš nevilties.
Dabar jau nežinia, kaip toli bėglys nusigavo.
Rosas atkišo koją ir išbandęs sienos tvirtumą suprato, kad
ji nė kiek ne labiau patikima negu lakusis smėlis. Tad būtų ne­
protinga toliau sekti Džentrio pėdomis į laisvę. Tegul jį velniai,
Rosas nedemonstruos vikrumo, šiuo keliu net cirko artistas
nesiryžtų žengti. Tačiau dar nespėjęs atsitraukti Rosas išgirdo
moterišką balsą iš apačios:

336
 Ledi Sofijos
m e ilu žis

- Rosai?!
Širdis liovėsi plakusi, kai iš savo vietos ant keturių aukštų
kalėjimo stogo Rosas pamatė liauną žmonos figūrėlę.
- Sofija, - sugriaudėjo jis, - aš tave užmušiu!
- Džentris laukia mūsų karietoje, - vėl atsklido jos balsas. -
Nemėgink eiti šia siena!
- Nė neketinu, - atšovė Rosas stengdamasis nuslopinti su­
sierzinimą, kuris sukilo pamačius, kad Sofija nepaklausė jo nu­
rodymo nelįsti į pavojų. - Palauk manęs!
Rosui atrodė, kad jis niekada nebeišsiverš iš šio kalėjimo.
Jis skubėjo apimtas panikos, bėgo, kai buvo galima, nekreip­
damas dėmesio į riksmus ir prakeiksmus, drebinančius orą jam
leidžiantis iš vieno aukšto į kitą. Pagaliau jis išpuolė pro duris į
lauką ir kiek kojos įkerta pasileido aplink pastatą. Pamatė būrelį
žioplių, kelis raituosius ir pėsčiuosius patrulius, Sejerį ir Gi - jie
stovėjo per pagarbų atstumą nuo jo žmonos ir jos belaisvio.
- Sere Rosai, - susirūpinęs prabilo Sejeris, - ji sulaikė jį
anksčiau, nei mes pamatėme... ir liepė nesiartinti...
- Laikykite visus atokiai, kol aš sutvarkysiu šį reikalą, -
griežtai paliepė Rosas.
Jis nužingsniavo prie žmonos, o policininkai paliepė smal­
suoliams dar keletą žingsnių atsitraukti. Pamačius sutuoktinį
Sofijos veidas atsipalaidavo, netarusi nė žodžio ji ištiesė jam
pistoletą.
- Iš kur jį gavai? - tyliai paklausė Rosas iš visų jėgų stengda­
masis susivaldyti ir nepradėti staugti.
- Paėmiau iš liokajaus, - prisipažino Sofija. - Jis nekaltas,
Rosai. Atsiprašau, bet išgirdau kalėjimo prižiūrėtoją sakant

337
 LISA KLLYLAS

ponui Sejeriui, kad Džentris pabėgo... tada jie nuėjo, o aš pro

karietos langelį netyčia pamačiau ant stogo savo brolį...
- Pasikalbėsime vėliau, - pertraukė žmoną Rosas, trokš­
damas kaip reikiant ją išperti. Tačiau, užuot taip ir padaręs, nu­
sprendė neatidėliodamas išspręsti kitą problemą.
Jis įsmeigė akis į juodu pašaipiai stebintį Sofijos brolį.
- Tai taip tu rūpiniesi mano seserimi? - pratrūko Džentris. -
Tikrai į geras rankas ji papuolė, ar ne? Slankioja naktį apie
Naujųjų Vartų kalėjimą su pistoletu rankoje!
- Džonai, - pasipiktino Sofija, - jis ne...
Rosas nutildė ją suėmęs delnu už sprando.
- Tau labai pasisekė, kad ji tave sulaikė, - šaltai pranešė jis
Džentriui.
- O, aš tikrai esu laimės kūdikis, - sumurmėjo šis.
Rosas susimąstęs žvelgė į jį apniktas minčių, ar tik nepa­
darys lemtingos klaidos, ir beveik neabejojo, kad padarys. Jis
sugalvojo planą, kaip išgelbėti svainį nuo kartuvių, o drauge ir
pasitarnauti teisėsaugai, tačiau jo planas buvo labai rizikingas.
Džentris - prieštaringo charakterio žmogus: drąsus vagių gau­
dytojas, nusikaltėlių pasaulio karalius, didvyris, blogio įsikū­
nijimas. Keista, dabar jis atrodė įstrigęs per vidurį tarp gėrio ir
blogio, negalintis apsispręsti, kurion pusėn pasukti. Tačiau at­
sidūręs tinkamose rankose, šalia žmogaus, stipresnio už save...
„Niekas niekada nesuteikė jam progos pasitaisyti, - pasakė
Sofija. - Jeigu jis būtų galėjęs gyventi kitaip... pagalvok, kokiu
žmogumi būtų tapęs/'
Rosas ketino suteikti Džentriui tokią progą - dėl Sofijos.
Jeigu nepasistengs padėti jos broliui, žmona visada prisimins
tai su kartėliu.

338
 Ledi Sofijos
meilužtsLT" ^

- Noriu tau kai ką pasiūlyti, - tarė jis Džentriui. - Patariu

mano pasiūlymą gerai apsvarstyti.
Jaunasis vyras ciniškai nusišypsojo.
- Kaip įdomu.
- Tu žinai, kad mes turime prieš tave įkalčių. Jie gali dingti,
jeigu aš taip nuspręsiu.
Staiga susidomėjęs Džentris įsmeigė į Rosą budrų žvilgsnį:
nusikaltėlių karalius buvo puikus derybininkas.
- O kaip liudytojas? Jis pasirengęs duoti parodymus.
- Ir tai sutvarkysiu.
- Kaip?
- O tai jau ne tavo reikalas. - Rosas girdėjo, kaip žmona
trūksmingai įkvėpė oro, bet į ją nė nepažvelgė. Jautė Sofijos
nuostabą, kad sutuoktinis dėl jos brolio ruošiasi paminti prin­
cipus. Jis daug metų išdirbo teisėsaugos sistemoje ir nė karto
nepadarė nieko, kas leistų suabejoti jo sąžiningumu. Manipu­
liavimas įkalčiais ir liudytojais buvo prieš jo prigimtį. Tačiau
Rosas nuslopino sąžinės balsą ir tęsė: - Mainais noriu kai ko iš
tavęs.
- Žinoma, - pašaipiai metė Džentris. - Tai nesunku atspėti.
Nori, kad išvažiuočiau iš šalies ir dingčiau visiems laikams.
- Ne. Aš noriu, kad taptum Lenktosios gatvės policijos būrio
pareigūnu.
-Ką? - apstulbo Džentris.
- Rosai? - tuo pat metu ištarė ir Sofija.
Jeigu Rosas nebūtų buvęs toks susirūpinęs, jis būtų nusi­
juokęs, tokios sutrikusios atrodė tos dvi poros vienodų ryškiai
mėlynų akių priešais jį.

339
 LISA KL BY PAS

- Nejuokauk taip su manimi, Kenonai, - susierzino Džentris. -

Pasakyk, ko nori, ir aš...
- Tu laikai save vagių gaudytoju, - priminė jam Rosas. -
Pažiūrėkime, ar tau užteks vyriškumo gaudyti juos pagal tai­
sykles. Be žiaurumo, melo ir sufalsifikuotų įkalčių.
Nuo minties, kad jis gali tapti visuomenės tarnu, Džentrį,
regis, apėmė siaubas.
- Dėl Dievo meilės, kaip tau atėjo į galvą šitokia nesąmonė?
- Prisiminiau, ką man sakė Morganas... kad policininkas ir jo
sučiuptas nusikaltėlis yra dvi tos pačios monetos pusės.
- Manai, Morganas manimi pasitikės?
- Ir pradžių ne. Atkakliu darbu turėsi pelnyti jo pasitikėjimą.
- Tegul mane skradžiai, jeigu aš nuolankiai lankstysiuosi
kažkokiems puošeivoms, - su panieka metė Džentris, turė­
damas omenyje ryškią policininkų uniformą.
- Jei atsisakysi, kabėsi kartuvėse, - patikino jį Rosas. - Aš
pasilaikysiu įkalčius ir pasinaudosiu jais, jeigu pamatysiu, jog
Morganas nepatenkintas tavo darbu.
- Iš kur žinai, kad nepabėgsiu?
- Jeigu pabėgsi, aš asmeniškai tave susirasiu ir pribaigsiu.
Tavo sesers, juo labiau mano gyvenimas be tavęs bus daug ma­
lonesnis.
Oras atrodė pritvinkęs priešiškumo. Rosas matė, kad Džentris
beveik patikėjo grasinimu. Todėl kantriai laukė leisdamas
svainiui apsispręsti.
Šis metė į Rosą grėsmingą žvilgsnį.
- Tu nori manimi pasinaudoti, - suurzgė Džentris. - Padarysi
mane savo pasididžiavimo objektu, visuomenės palankumą

340
 Ledi Sofijos
m e ilu žis C / ^

man panaudosi savo tikslams, siekdamas sustiprinti Lenktosios

gatvės policijos būrio ir magistratų teismo pozicijas. Versi mane
išduoti pažįstamus žmones, liudyti prieš bendrininkus. O kai
įsitikinsi, kad manęs jau neapkenčia visi Londono vyrai, mo­
terys ir vaikai, išsiusi gaudyti vagių ir žmogžudžių ten, kur
būsiu labiausiai nekenčiamas. O už darbą mokėsi varganus
grašius.
Rosas kurį laiką apmąstė kaltinimus.
- Taip, - pagaliau tarė jis, - tau gana gerai pavyko viską api­
bendrinti.
- Vaje, - Džentris nelinksmai nusijuokė. - Užsikrušk, Ke-
nonai!
- Ar tai reiškia „taip"?
Džentris linktelėjo.
- Aišku, aš to dar pasigailėsiu, - tarė jis nutaisęs rūgščią
veido išraišką. - Už tai budelis turės man padėti bent jau greitai
nusibaigti.
- O dabar, kai jau susitarėme, palydėsiu tave atgal į kamerą, -
maloniai tarė Rosas. - Ryt ryte būsi paleistas. Dar turiu su­
tvarkyti kai kuriuos reikalus.
- Rosai, - nerimastingai prabilo Sofija, - ar Džonui būtinai
reikia šįvakar ten grįžti?
- Taip, - Roso žvilgsnis neleido prieštarauti.
Sofija pasielgė išmintingai ir nebeprasižiojo, nors buvo
matyti, kad ji nori maldauti pasigailėti brolio.
- Viskas gerai, Sofija, - sumurmėjo Džentris. - Esu nakvojęs
ir blogesnėse vietose nei ši. - Jis piktai dėbtelėjo į Rosą. - Per
tavo vyro malonę. *

341
 U S A KLEYPAS

Per dešimt jųdviejų pažinties metų Rosui pirmą kartą pavyko

šitaip apstulbinti serą Grantą Morganą. Grįžęs į Lenktosios
gatvės trečią numerį vyriausiasis magistratas nuėjo tiesiai į
Morgano kabinetą ir papasakojo apie sandorį su Džentriu.
Morganas spoksojo į viršininką nieko nesuprasdamas.
- Ką jūs sakote? Nikas Džentris negali dirbti policininku.
- Kodėl?
- Todėl, kad jis - Nikas Džentris!
- Jūs galite padaryti iš jo policininką.
- O ne! - Morganas įnirtingai papurtė galvą. - Dieve brangus,
ne! Aš nesiskundžiau, kai užvertėte mane papildomu darbu ar
pasmerkėte išbandymui ugnimi. Ir jeigu būsiu paskirtas į jūsų
vietą, iš visų jėgų stengsiuosi pateisinti pasitikėjimą. Bet nė ne­
svajokite, kad atsistatydinsite ir paliksite man išmokyti Niką
Džentrį! Jeigu manote, kad iš jo gali išeiti policininkas, pats jį
ir mokykite!
- Jūs esate geriau pasirengęs jį suvaldyti. Pats neseniai
dirbote policininku... ir atėjote pas mane tiesiai iš gatvės, kaip ir
jis. Nepamirškite, Džentriui tik dvidešimt penkeri... dar jaunas,
jį įmanoma paveikti.
- Džentris - užkietėjęs nusikaltėlis, tik kvailys gali manyti
kitaip!
- Ilgainiui, - tęsė Rosas, nekreipdamas dėmesio į Morgano
purkštavimus, - Džentris gali tapti geriausiu jūsų pagalbininku.
Jis nesiraukydamas nudirbs nemaloniausius ir pavojingiausius
darbus. Aš duodu jums į rankas ginklą, Grantai... ginklą, kuris
gali būti labai naudingas.
- Arba gali iššauti man į veidą, - subambėjo Morganas. Jis

342
atsilošė krėsle ir piktai murmėdamas įsispoksojo į lubas. Matyt,
įsivaizdavo, kaip reikėtų mokyti Niką Džentrį. Ūmai Grantas
pašaipiai nusikvatojo. - Nors gal ir verta pamėginti. Po visos
tos velniavos, kurioje mus murkdė tas mažas nedorėlis, aš su
malonumu išsunksiu iš jo paskutinius syvus.
Rosas šypsodamasis prisiminė tvirto sudėjimo Niką Džentrį
ir pagalvojo, kad tik toks milžinas kaip Morganas gali jį pava­
dinti mažu.
- Tai apsvarstykite mano pasiūlymą.
- Ar aš galiu rinktis?
Rosas linktelėjo.
- Aš taip nemanau, - sumurmėjo Morganas. - Prakeikimas!
Tikiuosi, jūs jau greitai atsistatydinsite, Kenonai.

Kai Rosas grįžo namo, Sofija jau gulėjo pritemdytame mie­

gamajame; ji nejudėjo ir nieko nepasakė tikėdamasi, jog jis
pagalvos, kad žmona miega. Jiedviem važiuojant karieta nuo
Naujųjų Vartų kalėjimo iki Lenktosios gatvės, jis susilaikė neiš­
klojęs jai nepasitenkinimo dėl jos elgesio, buvo linkęs palaukti,
kol juodu liks dviese savo kambariuose. Dabar atėjo atpildo va­
landa. Sofijai atrodė, kad jeigu jai pavyktų atidėti pokalbį iki
ryto, Roso rūstybė gal kiek atlėgtų.
Deja, Rosas nebuvo nusiteikęs laukti. Jis uždegė lempą,
truputį išsuko dagtį, kad būtų daugiau šviesos.
Sofija iš lėto atsisėdo lovoje ir pasiuntė sutuoktiniui patai­
kaujamą šypsnį.
- Ką pasakė seras Grantas, kai papasakojai...
- Apie tai pasikalbėsime vėliau, - griežtai nutraukė žmoną

343
 LISA KLEYPAS

Rosas, neleisdamas jo išblaškyti. Atsisėdęs ant lovos krašto jis

įsirėmė rankomis iš abiejų pusių, įkalindamas ją po patalais. -
Dabar aš noriu pasikalbėti apie tavo veiksmus šįvakar. Malonėk
man paaiškinti, kaip tu galėjai Šitaip rizikuoti, norš žinojai, kad
rūpinuosi dėl tavo saugumo!
Atsirėmusi į pagalves Sofija klausėsi pikto pamokslavimo,
kuris būtų išgąsdinęs bet ką. Tačiau ji suprato, kad Roso pyktis
kilo iš meilės, todėl nuolankiai klausėsi. Kai jis baigė, o gal tik
nutilo atsikvėpti, Sofija prabilo apgailestavimo sklidinu balsu.
- Tu visiškai teisus, - tarė ji. - Tavimi dėta, aš jausčiausi
lygiai taip pat. Turėjau likti karietoje, kaip liepei.
- Teisingai, - burbtelėjo Rosas ir jo rūstybė kiek apslopo, kai
paaiškėjo, jog žmona neketina ginčytis.
- Tu turi patirties ir žinai, kaip tokiu atveju reikia elgtis. Be
to, ne tik man buvo iškilęs pavojus, aš rizikavau ir kūdikiu,
todėl labai gailiuosi.
- Ir gerai darai.
Palinkusi į priekį Sofija priglaudė skruostą sutuoktiniui prie
peties.
- Aš niekada tyčia neversčiau tavęs nerimauti.
- Aš žinau, - kimiai tarė Rosas. - Po perkūnais, Sofija, ne­
noriu, kad žmonės imtų kalbėti, jog nesuvaldau savo žmonos!
Sofija nusišypsojo jam prie peties.
- Niekas nedrįstų taip galvoti. - Ji iš lėto užsirangė jam ant
kelių. - Rosai... tai, ką tu padarei dėl mano brolio, tikrai nuostabu...
- Aš padariau tai ne dėl jo. Padariau dėl tavęs.
- Žinau. Ir dievinu tave už tai. - Sofija švelniai timptelėjo
jam už kaklaskarės atlaisvindama mazgą.

344
 - Tik už tai? - paklausė Rosas apkabinęs jos grakštų kūną.
- Ir dar dėl tūkstančio įvairiausių priežasčių. - Ji pasitrynė
krūtimis jam į krūtinę. - Leisk man parodyti, kaip karštai tave
myliu. Ir kaip man tavęs reikia.
Pamiršęs apie pamokslą Rosas nusitraukė' marškinius per
galvą ir numetė ant grindų. Kai jis vėl atsigręžė į Sofiją, ji šyp­
sojosi, linksma ir susijaudinusi.
- Kas tau kelia juoką? - paklausė Rosas, užplėšęs iki juosmens
jos naktinių marškinių apačią.
- Pamaniau, įdomu, kaip kokniai vadina nepaklusnią žmoną,
per kurią vien bėdos, - atsakė Sofija ir aiktelėjo, kai vyras uždėjo
delną ant jos nuogo pilvo. - Juk aš kaip tik tokia esu, argi ne?
Roso akys linksmai sužibo, jis pasilenkė žmonai prie lūpų.
- Su tiek bėdų aš dar sugebu susidoroti, - patikino jis ir iki
pat ryto stengėsi tai įrodyti.

345
 so

Sofijai pagimdžius dukterį daktaras Linlis prisipažino, kad

pirmą kartą per jo kaip gydytojo praktiką jam daugiau rūpesčių
kėlė kūdikio tėvas negu motina. Rosas liko gimdyvės kam­
baryje, nors visi stengėsi priversti jį laukti už durų. Jis sėdėjo
krėsle aukšta atkalte taip kietai spausdamas atlasmedžio rank­
tūrius, kad atrodė, jog jie tuoj pabirs šipuliais. Nors sutuoktinio
veidas buvo bereikšmis, Sofija suprato, kaip jis bijo. Praėjus są­
rėmiui ji stengdavosi jį nuraminti, tikindavo, kad jaučiasi gerai,
kad skausmas bjaurus, tačiau pakenčiamas, bet laikui bėgant
gimdymas pareikalavo viso jos dėmesio ir Sofija beveik pa­
miršo jį esant kambaryje.
- Jūs velniškai tyli, - tarė Linlis, drąsinamai šypsodamasis
Sofijai. - Šaukite, kai labai skaudės, gal padės. Per gimdymą
moterys kartais prakeikia ir mane, ir visą mano giminę.
Tyliai kikendama Sofija papurtė galvą.
- Mano vyras gali apalpti, jeigu pradėsiu klykti.

346
 - Jis išgyvens, - ramiai patikino gydytojas.
Artėjant pabaigai, kai skausmas išties tapo nežmoniškas,
Sofija nebeištverusi suklykė ir Linlis, prilaikydamas ranka už
nugaros, priglaudė jai prie veido drėgną baltą nosinę.
- Pakvėpuokite, - tyliai paliepė jis.
Paklusdama gydytojui Sofijaįtraukė į plaučius saldžiai svaigaus
aromato, kuris palengvino skausmus ir suteikė malonios euforijos
akimirką.
- Ak, ačiū, - padėkojo ji, kai Linlis atitraukė nosinę. - Kas tai?
Tą pačią akimirką prie lovos prišoko Rosas.
- Ar tai saugu? - įtariai paklausė jis.
- Azoto suboksidas, - ramiai paaiškino gydytojas. - Tai vadi­
namosios „juoko dujos", žmonės jas naudoja norėdami pasilinks­
minti. Mano kolega Henris Hilas Hikmanas tvirtina jomis malši­
nantis skausmą taisydamas dantis. Kol kas medikų bendruomenė
menkai domisi šia medžiaga. Aš jau kelis kartus išbandžiau ją pri­
imdamas gimdymus, ji išties veiksminga ir nekenkia.
- Nenorėčiau, kad jūs atliktumėte bandymus su mano žmo­
na... - pradėjo Rosas.
Prasidėjo naujas skausmingas sąrėmis, Sofija nutraukė vyrą
ir sugriebė Linliui už riešo.
- Neklausykite jo, - sužiopčiojo ji. - Kur ta nosinė?
Dar kartą įkvėpus azoto suboksido ir kelis kartus pasistan-
ginus, į pasaulį atėjo Amelija Elizabeta Kenon.

Kitą dieną, sėdėdama su juodaplaukiu kūdikiu prie krūties,

Sofija pažvelgė į sutuoktinį ir apgailestaudama nusišypsojo.
Ji tirpo iš laimės dėl dukrytės, tačiau vyravo nuomonė, kad

347
 U S A KLEYPAS

moteriai smarkiai nepasisekė, jeigu ji sutuoktiniui nepadovanojo

pirmagimio sūnaus. Žinoma, Rosas džentelmenas ir nerodo nu­
sivylimo, bet Sofija žinojo, jog dauguma Kenonų, ypač senelis,
tikėjosi sulaukti vyriškos lyties palikuonio giminei pratęsti.
Kai Rosas ilgais pirštais paglostė dukrelės galvytę, apau­
gusią tamsiais šilkiniais plaukais, Sofija tyliai tarė:
- Esu įsitikinusi, kad kitą kartą mums gims sūnus.
Jis pakėlė nuo kūdikio akis ir nustebęs pažvelgė į žmoną.
- Kuo puikiausiai tiks ir dar viena duktė.
Sofija nusišypsojo, bet neatrodė įtikinta.
- Tu labai malonus, tačiau visi žino...
- Aš labai džiaugiuosi, kad gimė Amelija, - tvirtai pareiškė
Rosas. - Tokio nuostabaus kūdikio dar nesu matęs. Padovanok
man pilnus namus tokių dukterų ir aš būsiu laimingiausias
vyras pasaulyje.
Sofija sugriebė jo ranką ir pakėlė prie lūpų.
- Aš tave myliu, - tarė ji iš visos širdies ir pabučiavo ilgus
vyro pirštus. - Džiaugiuosi, kad nevedei kitos moters, kol
manęs dar nepažinojai.
Rosas pasilenkė arčiau žmonos ir apkabino ranka per
nugarą. O tada pabučiavo ilgu meiliu bučiniu, Sofija net su­
virpėjo iš malonumo.
- To negalėjo būti, - patikino jis ir atsitraukęs nusišypsojo
žmonai, žiūrėdamas tiesiai jai į akis.
- Kodėl? - paklausė Sofija, atsirėmusi į tvirtą vyro ranką, o
kūdikis toliau ramiai žindo krūtį.
- Todėl, mylimoji... kad aš laukiau tavęs.

348
 VERTA DĖMESIO!

□S O S
KLEYPAS

Šių bebaimių ir ryžtingų vyrų iš Lenktosios gatvės karalienės

Viktorijos laikų Londone laukia ne vienas iššūkis. Tačiau dėl meilės
jie pasiryžę rizikuoti viskuo.

„Tai Kleypas aukštasis pilotažas: nepamirštama istorija, ryškus veikėjai ir gilūs

jausmai užgniauš jums kvapą, suprasite, ką reiškia mylėti iš tikrųjų.“
R o m a n t ic T im e s