Ką antikiniai mitai kalba apie mus pačius?

Antikiniuose mituose yra parodomos įvairios žmonių ydos. Viena iš jų — per didelis
savęs mylėjimas, per kurį žmogus pradeda „pūti“ viduje. Viename iš mitų jaunuolis Narcizas yra
puikus pavyzdys, kas atsitinka, kai esi save liaupsinantis ir įsimylėjęs. Mite Narcizas apibūdinamas,
kaip nieko kito nemylintis, tik dievinantis save. Perdėtas savęs mylėjimas, išdidumas bei kitų
žmonių jausmų nepaisymas pražudė jį. Iš pradžių Narcizas prarado savo dvasią, jausmus, o po to
mirė fiziškai ir patapo gėle su nuleistu žiedu, kas simbolizuoja tarsi žiūrėjimą į save. Narcizas, kaip
terminas dabar yra žinomas visame pasaulyje, kuris apibūdiną žmogų įsimylėjusį save. Oskaro
Vaildo romane „Doriano Grėjaus portretas“ Dorianas tampa save garbinančiu ir įsimylėjusiu
narcizu. Jam neberūpi kitų jausmai, jis gyvena tik dėl savęs. Doriano per didelė meilė sau priveda
prie noro nebesenti ir likti amžinai jaunu. Šio veikėjo noras išsipildo, tačiau jo portretas tampa
bjaurių darbų veidrodžiu. Pabaigoje jis nebegali žiūrėt į savo nutapytą portretą, nes Dorianas negali
priimti tiesos, koks jis yra iš tikrųjų ir norėdamas sunaikinti portretą nužudo ir save patį. Jis, kaip ir
Narcizas, nužudė savo vidų, o po to nužudė savo likučius — fiziologinį kūną. Žmonės, kurie
galvoja vien apie save, neįvertina aplinkinių jausmų, nemato savo klaidų, garbina save ir tampa
narcizais. Jie tokiu požiūriu nužudo save, savo vidų ir tampa amoraliais žmonėmis.
Antikiniai mitai ne tik parodo žmonių trūkumus, bet taip pat atskleidžia, kokie žmonės
gali būti dosnūs bei aukojantys. Prometėjas mums parodė, kaip žmogus gali kentėti dėl kitų.
Prometėjas pagrindė savo meilę žmonėms, nes aukojosi mokydamas juos įvairių menų bei
atnešdamas šventos ugnies. Nepaisydamas Dzeuso įspėjimų ir grasinimų jis tęsė savo pagalbą
kitiems, nes vertino ir brangino kitus žmones. Kai Dzeusas jį sunkiai nubaudė už atneštą šventą
ugnį, Prometėjas negalėjo išduoti savo žmonių, tad dėl jų kentėjo žiaurius skausmus. Taip
Prometėjas už savo padarytus žygdarbius žmonėms tapo kilnaus aukojimosi simboliu. Šatrijos
Raganos apysakoje „Sename dvare“ yra pasakojama apie Mamatę, kuri mylėjo savo vaikus ir
stengėsi juos užauginti kuo įmanoma geresniais žmonėms. Ji be galo mėgo muziką ir groti pianinu,
tačiau tam dažniausiai nebuvo laiko, tad dėl vaikų gerovės ji paaukojo savo pomėgį. Mamatė
brangino savo vaikus, todėl suprato, kad jos pomėgis turės būti nustumiamas į šalį. Žmonės moka ir
sugeba būti kilniaširdžiais. Jie rūpinasi ir aukojasi kitiems, kurie jiems yra svarbūs taip kaip
Prometėjas ir Mamatė visiškai nepaisydami savo gerovės, o pirmiausia galvodami apie kitus,
stengėsi sau brangių žmonių labui.