Translator: Deimantė Miliūnaitė

Reviewer: Andrius Družinis-Vitkus

Kalbėsiu jums naudodama kalbą,

nes galiu.

Tai vienas iš tų magiškų sugebėjimų,

kuriuos turi žmogus.

Galime vieni kitiems perduoti

labai sudėtingas mintis.

Taigi, tai, ką aš dabar darau –

iškvėpdama sukuriu garsus

savo burna.

Aš kuriu tonus, šnabždesį, iškvepiu orą.

Tai sukelia vibracijas ore.

Tos oro vibracijos keliauja pas jus,

atsitrenkia į ausų būgnelius,

tada jūsų smegenys priima tas vibracijas

iš ausų būgnelių

ir paverčia jas mintimis.

Tikiuosi.

(Juokas.)

Tikiuosi, kad taip yra.

Taigi dėl šio gebėjimo mes, žmonės, galime

išreikšti savo idėjas

begalinėse laiko ir erdvės platybėse.

Mes galime perduoti žinias mintimis.

Galiu pateikti keistą mintį.

Galėčiau sakyti:

„Įsivaizduokite bilbliotekoje valso

žingsniu šokančią medūzą,

mąstančią apie kvantinę

mechaniką.“

(Juokas.)

Na, jei viskas jūsų gyvenime iki šiol

ėjosi sklandžiai,
turbūt niekada apie tai negalvojote.

(Juokas.)

Tačiau dabar kalbos pagalba

aš priverčiau jus galvoti apie tai.

Be abejo, pasaulyje yra

ne tik viena kalba,

yra apie 7000 kalbų, kuriomis

kalbama pasaulyje.

Kalbos skiriasi viena nuo kitos

įvairiausiais būdais.

Kai kurios kalbos turi skirtingus garsus,

žodynus

ir taip pat skirtingą sandarą –

svarbiausiai, skirtingą sandarą.

Todėl kyla klausimas:

„Ar kalba, kuria kalbame,

formuoja mūsų mąstymą?“

Tai iš senovės kilęs

klausimas.

Žmonės diskutavo šiuo klausimu

visais laikais.

Romėnų imperatorius Karolis Didysis sakė:

„Mokėti antrą kalbą lyg turėti

antrą sielą“ –

stiprus teiginys, įrodantis, kad

kalba kuria realybę.

Kita vertus, Šekspyras Džiuljetos

lūpomis sako:

„Ką reiškia vardas?

Kitu vardu vadinki rožę,

o ji kvepės taip pat saldžiai.“

Tai verčia manyti, kad galbūt

kalba nekuria realybės.

Šie nesutarimai kyla jau tūkstančius metų.

Iki šiol, nebuvo jokios informacijos,

kuri padėtų mums nuspręsti.

Neseniai mano ir kitose

pasaulio laboratorijose

pradėjome tyrimą

ir turime realius mokslinius duomenis

šiuo klausimu.

Papasakosiu apie vienus

mėgstamiausių pavyzdžių.

Pradėsiu pavyzdžiu iš aborigenų

bendruomenės Australijoje,

su kuria turėjau galimybę dirbti.

Tai yra Kuuk Thaayorre genties

žmonės.

Jie gyvena Pormpuraaw, vakarų

Cape Jorke.

Įdomus faktas apie Kuuk Thaayorre yra

tai, kad ten viskas

nusakoma pasaulio kryptimis –

šiaurė, pietūs,

rytai ir vakarai.

Ir kai sakau viskas,

tai yra viskas.

Sakytumėte:

„O, ant tavo pietvakarinės

kojos skruzdė.“

Arba: „Padėk savo puodelį šiek tiek

į šiaurės rytus.“

Tiesa, kai sveikiniesi Kuuk Thaayorre,

klausi:

„Kuria kryptimi eini? “

Atsakymas turėtų būti toks:

„Tolyn į šiaurės vakarus,

o kaip tu?“

Įsivaizduokite,
jei vaikščiojate aplink,

tai kiekvienam sutiktam žmogui

turite nurodyti,
kuria kryptimi einate.

(Juokas.)

Tačiau tai priverstų jus greičiau

orientuotis, tiesa?

Negalėtumėte išsisukti tik su „Labas“,

jei nežinotumėte, kuria kryptimi einate.

Tiesą sakant, žmonės, kalbantys tokiomis

kalbomis, orientuojasi geriau.

Jie orientuojasi geriau, nei manėme,

kad žmogus gali.

Mes manėme, kad žmogus buvo

menkesnis už kitas būtybes

dėl kelių biologinių priežasčių:

„O! Mes neturime magnetų savo snapuose

ar kriaunose.“

Ne. Jei tavo kalba ir kultūra

moko tai daryti,

tu gali tai padaryti.

Pasaulyje yra žmonių, kurie

orientuojasi puikiai.

Tad sutikime,

kad tai skiriasi nuo to,

kaip mes tą darome.

Noriu, kad trumpam užmerktumėte akis

ir parodytumėte pietryčius.

(Juokas.)

Likite užsimerkę. Parodykite.

Gerai, galite atsimerkti.

Mačiau jus rodančius ten, ten, ten, ten...

Aš pati nežinau, kur pietryčiai.

(Juokas.)

Nelabai pagelbėjote.

(Juokas.)
Tarkim tikslumas šioje auditorijoje
nebuvo labai didelis.

Tarp kalbų yra didžiulis kognityvinių

sugebėjimų skirtumas, tiesa?

Kai vienoje, labai patyrusių žmonių,

kaip jūs, grupėje

nežino, kur kokia kryptis,

bet kitoje grupėje

aš to paties klausčiau
penkiamečio ir jis žinotų.

(Juokas.)

Taip pat skiriasi žmonių laiko suvokimas.

Taigi turiu skirtingo amžiaus

savo senelio nuotraukas.

Jei paprašyčiau anglakalbio sudėlioti

pagal laiką,

jis turbūt išdėliotų štai taip:

iš kairės į dešinę.

Tai susiję su rašymo kryptimi.

Jei kalbėtume hebrajiškai ar

arabiškai,

tubūt darytumėte atvirkščiai:

iš dešinės į kairę.

Tačiau kaip Kuuk Thaayorre,

jums jau žinoma aborigenų gentis,

tai darytų?

Jie nenaudoja žodžių „kairė“ ar „dešinė“.

Duosiu užuominą.

Kai pasodiname žmones veidu į Pietus,

jie deda nuotraukas

iš kairės į dešinę.

Kai pasodiname juos veidu į Šiaurę,

nuotraukos dedamos iš dešinės į kairę.

Kai jie sėdėjo veidu į Rytus,

dėliojo nuotraukas link savęs.

Kokia tendencija?

Iš Rytų į Vakarus, tiesa?

Taigi jiems laikas visiškai

nesusijęs su kūnu,

tik su aplinka.

Tad man, jei pasisuku šia kryptimi,

tada laikas bėga taip,

jei pasisuku šia kryptimi,

laikas bėga šia kryptimi.

Pasisuku čia – laikas eina taip.

Labai egocentriška leisti laiko

krypčiai vytis mane

kiekvieną kartą, kai pasisuku.

Kuuk Thaayorre visa tai priklauso

nuo aplinkos.

Tai visiškai kitoks laiko suvokimas.

Štai kitas labai gudrus

žmonių triukas.

Tarkim klausčiau jūsų, kiek

pingvinų ten yra?

Na, lažinuosi, kad žinau, kaip

išsprendėte šią užduotį.

„Vienas, du, trys, keturi, penki,

šeši, septyni, aštuoni.“

Jūs juos suskaičiavote.

Sunumeravote juos ir

paskutinis numeris reiškė pingvinų

skaičių.

Tai nedidelis triukas, kurį jus

mokino naudoti vaikystėje –

išmokstate skaičių sąrašą ir

kaip jį pritaikyti.

Mažas lingvistinis
triukas.
Na, ne visos kalbos tai naudoja,

nes jos neturi tikslių skaičių pavadinimų.

Yra kalbų, kurios neturi žodžio „septyni“

ar „aštuoni“.

Iš tiesų, žmonės, kalbantys

tomis kalbomis, neskaičiuoja

ir jiems yra sunku sekti tikslius kiekius.

Taigi, jei paprašysiu palyginti pingvinų

skaičių su tokiu pačiu ančių skaičiumi,

galėtumėte tai atlikti

skaičiuodami.

Tačiau žmonės, nemokantys to lingvistinio

triuko, negali to padaryti.

Kalbos skiriasi ir spalvų spektro

skirstymo būdu,

vizualiajame pasaulyje.

Vienos kalbos turi daug spalvą

nusakančių žodžių,

kitos turi kelis žodžius:

„šviesus“ ir „tamsus“.

Kalbos skiriasi tuo, kur atsiranda

ribos tarp spalvų.

Pavyzdžiui, anglakalbiams, žodis

mėlyna reiškia visas spalvas,

kurias galite matyti ekrane.

Tačiau rusų kalboje bendro žodžio nėra.

Rusakalbiai turi atskirti

šviesiai mėlyną „goluboy“

nuo tamsiai mėlynos „siniy“.

Tad rusai turi tokią kalbinę patirtį,

atskirdami šias dvi spalvas.

Kai mes išmėginame žmonių gebėjimą

atskirti šias spalvas,

pastebime, kad rusakalbiai yra greitesni

šiame lingvistiniame
apribojime.

Jie greičiau nurodo skirtumą tarp

šviesiai ir tamsiai mėlynos.

Kai tyrinėji žmonių smegenis, kol jie

žiūri į spalvas,

tarkim, kad spalvos pamažu pereina

iš šviesiai į tamsiai mėlyną.

Žmonių, kurie naudoja skirtingus

žodžius spalvoms, smegenys

nustebins, nes žmonės sakys, kad

kažkas drąstiškai pasikeitė.

O, pavyzdžiui, anglakalbių smegenys

neatskiria šių dviejų spalvų ir žmonės

nepastebi skirtumo,

nes niekas labai nepasikeičia.

Kalbos turi įvairiausių struktūrinių

vingrybių.

Ši – viena mano mėgiamiausių.

Daugybė kalbų turi gramatinę giminę.

Kiekvienam daiktavardžiui priskiriama

giminė, dažniausiai vyriška ar moteriška.

Šios giminės tarp kalbų skiriasi.

Pavyzdžiui, vokiečių kalboje Saulė yra

moteriškos, o Mėnulis vyriškos giminės.

Ispanų kalboje atvirkščiai.

„Ar tai gali turėti įtakos žmonių

mąstymui?“

„Ar vokiečiai galvoja apie Saulę

kaip moterį,

o Mėnulį kaip apie vyrą?“

Pasirodo, kad taip.

Taigi, jei paprašysite vokiečio ir ispano

apibūdinti tiltą,

tokį kaip šis,

„tiltas“ bus moteriškos giminės vokiečiui,

o ispanui vyriškos.

Vokiečiai vadina tiltus gražiais,

elegantiškais

ir kitais tipiniais moteriškais

žodžiais.

Ispanai sakytų, kad tiltai

galingi ir tvirti –

tai vyriški apibūdinimai.

(Juokas.)

Kalbos skirtingai apibūdina ir įvykius.

Tarkim šis įvykis, atsitiktinumas.

Anglų kalboje sakytume:

„Jis sudaužė vazą“.

Kalboje kaip ispanų sakytume:

„Vaza sudužo“ arba

„Vaza susidaužė“.

Jei tai atsitiktinumas, nesakysite,

kad kažkas tai padarė.

Anglų kalboje mes galime sakyti net taip:

„Susilaužiau sau ranką“.

Daugelyje kalbų negalėtumėte naudoti

tokios sandaros sakinio.

Jei esate lunatikas

ir išėjote su tikslu susilaužyti

tą ranką –

(Juokas.)

jums pavyko.

Jei tai įvyko netyčia, vartotumėte

kitokios sandaros sakinį.

Visgi, yra ir pasekmių.

Žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis,

atkreips dėmesį į skirtingus dalykus,
priklausomai nuo to, ko jų kalba
reikalauja.

Jei parodysime tą patį įvykį anglakalbiams

ir ispanų kalba šnekantiems,

anglakalbiai atsimins, kas tai padarė,

nes anglų kalba reikalauja sakyti: „Jis

tai padarė. Jis sudaužė vazą.“

O ispanų kalba šnekantys žmonės atsmins

ne tą, kas tai padarė,

jei tai atsitiktinumas,

bet faktą, kad tai įvyko netyčia.

Jie geriau atsimins ketinimus.

Du žmonės, stebėdami tą patį įvykį,

tą patį nusikaltimą,

galų gale įsimins skirtingus dalykus.

Tai, žinoma, turi pasekmių liudytojų

parodymams,

kaltinimams ir bausmėms.

Jei anglakalbiams

parodytume ką nors, sudaužantį vazą,

jie sakytų: „Jis sudaužė vazą“ vietoj

„Vaza sudužo“,

net jei patys tai patirtų,

pažiūrėtų vaizdo įrašą,

stebėtų prieš vazą daromą nusikaltimą,

jie labiau kažką nubaus, apkaltins

sakydami: „Jis ją sudaužė“,

o ne:

„Ji sudužo.“

Kalba nulemia suvokimą apie įvykius.

Daviau keletą pavyzdžių,

kaip stipriai kalba gali formuoti mūsų

mąstymą

skirtingais būdais.
Kalba gali turėti didelį poveikį.

Tokį, kokį matėme su laiku ir erdve,

kai žmonės gali dėlioti laiką ir erdvę

visiškai skirtingai.

Kalbos turi labai didelį poveikį –

atvejis su skaičiais.

Skaičių pavadinimai

kalboje

atveria duris į matematikos pasaulį.

Žinoma, jei neskaičiuoji, negali

spręsti algebros,

negali daryti dalykų, būtinų

tokio kambario kaip šis pastatymui,

ar šiai transliacijai sukurti, tiesa?

Nedidelis skaičių pavadinimų triukas

yra kertinis

kognityvinės karalystės akmuo.

Kalba gali turėti labai

ankstyvą poveikį –

atvejyje su spalvomis.

Tai labai paprasti, kasdieniniai

sprendimai.

Tūkstančius jų priimame kiekvieną kartą

ir vistiek kalba įsitraukia

ir neduoda ramybės net mažyčiuose

pasirinkimuose.

Kalba turi labai platų poveikį.

Gramatinių giminių atvejis galbūt

šiek tiek kvailokas,

bet juk giminę turi visi daiktavardžiai.

Tai reiškia, kad kalba gali formuoti,

kaip

mąstome apie viską, ką vadiname

daiktavardžiais.

Daugybę dalykų.

Galiausiai, daviau jums pavyzdį, kaip

kalba formuoja

mums asmeniškus dalykus –

kaltinimus, bausmes ar liudininkų

atsiminimus.

Tai svarbu mūsų kasdieniniame gyvenime.

Lingvistininės įvairovės grožis

atskleidžia,

koks išmoningas ir prisitaikantis

yra žmogaus protas.

Žmogaus protas išrado ne vieną, o

7000 kognityvių visatų –

tiek kalbų yra kalbama pasaulyje.

Mes galime sukurti dar daugiau.

Kalbos yra gyvos,

galime jas šlifuoti ir keisti pagal savo

poreikius.

Blogiausia tai, kad šiuo metu

prarandame tiek daug

lingvistinės įvairovės.

Kas savaitę išnyksta viena kalba.

Tokiu greičiu

pusė pasaulio kalbų išnyks per ateinančius

100 metų.

Dar blogiau tai, kad beveik viskas,

ką žinome apie žmogaus protą ir smegenis,

yra pagrįsta amerikiečių anglakalbių

studentų

tyrimais.

Tai išskiria beveik visus žmones, tiesa?

Viskas, ką žinome apie žmogaus protą,

yra labai siaura ir šališka,

todėl mokslas turi patobulėti.

Noriu baigti paskutine mintimi.

Pasakojau, kaip skiriasi kitakalbių

mąstymas,

žinoma, svarbu ne kaip kitur žmonės mąsto.

Svarbu, kaip jūs galvojate,

kaip kalba formuoja jūsų mąstymą.

Tai leidžia klausti:

„Kodėl mąstau būtent taip?“

„Kaip galėčiau mąstyti kitaip?“

Ir taip pat,

„Kokias mintis noriu kurti?“

Ačiū labai.

(Aplodismentai.)