Cukrus

Krakmolas

Parengė:
Lektorė Elena Surkienė
 Pagal savo sudėtį ir savybes
cukrus skirstomas:

1. Monosacharidai (vynuogių cukrus

(gliukozė arba dekstrozė), vaisių
cukrus (fruktozė bei galaktozė).
2. Disacharidai (pieno cukrus
(laktozė), salyklo cukrus (maltozė),
iš cukrinių runkelių ir cukrašvendrių
gautas cukrus (sacharozė)).
3. Polisacharidai (augalinis
krakmolas, celiuliozė).
 Cukrus
Cukrus (sacharozė) – vandenyje tirpstantis
saldus disacharidas, dažniausiai
gaminamas iš cukrinių runkelių ir
cukranendrių, žinomiausias šių dienų
natūralus saldiklis. Santykinis saldumas
– 1,0. Lydymosi temperatūra 186°C.

Disacharidai (oligosacharidai) – sudaryti

iš dviejų susijungusių monosacharidų.
Pav., susijungus gliukozei (dekstrozė)
ir fruktozei gaunamas disacharidas–
sacharozė (C12H22O11).
Cukranendrių daugiausiai auginama Kuboje
ir Brazilijoje. Mūsų kraštuose cukrumi
turtingiausi augalai yra cukriniai runkeliai.

Jie turi 17-20 % cukraus. Iš tonos cukrinių

runkelių gaunama apie 155 kg rafinuoto
cukraus, kuris
turi 99,9 % sacharozės ir ne daugiau 0,4 %
vandens. 100 g kaloringumas 386 kcal.

Fizikinės savybės. Gryna sacharozė –

bespalviai saldaus skonio kristalai, gerai
tirpstantys vandenyje.
Gavimas. Sacharozė gaunama iš cukrinių
runkelių arba cukranendrių. Gavimo
metu sacharozė tik išgryninama.
 Nuplauti cukriniai runkeliai
susmulkinami ir sudedami į difuzorius,
per kuriuos leidžiamas karštas vanduo.
Jis iš runkelių išplauna sacharozę ir
įvairias organines rūgštis.
  Difuzoriuose gautas tirpalas veikiamas
kalkių pienu (Ca(OH)2). Kalcio
hidroksidas reaguoja su tirpale
esančiomis rūgštimis. Kadangi daugelio
organinių rūgščių kalcio druskos mažai
tirpios – iškrenta nuosėdomis. Susidaro
kalcio sacharatas C12H22O11∙ CaO ∙ 2H2O.
 Susidariusiam kalcio sacharatui suskaidyti
ir kalcio hidroksido pertekliui neutralizuoti
į tirpalą leidžiamos anglies (IV) oksido
(CO2) dujos. Susidaro kalcio karbonato
(CaCO3) nuosėdos.

 Gautas tirpalas filtruojamas, garinamas ir

cukraus kristalai atskiriami
centrifuguojant.

 Tačiau viso cukraus išskirti iš tirpalo

nepavyksta. Lieka rusvas tirpalas (melasa),
kuriame yra apie 50% sacharozės. Melasa
naudojama citrinos rūgščiai gauti.
 Paprastai gaunamas geltonos
spalvos smulkus cukrus, kadangi
turi spalvotų priemaišų. Joms
atskirti sacharozė dar kartą
tirpinama vandenyje ir gautas
tirpalas perleidžiamas per
aktyvuotąją anglį. Tada jis vėl
garinamas ir kristalizuojamas.
Sacharozės gamybos technologinė
schema:
 Hidrolizė - cheminė reakcija, kurios metu
vandens molekulė (H2O) skyla į protoną (H+) ir
hidroksijoną (OH-). Hidrolizė yra ir polimerinių
arba sudėtinių molekulių skilimas, vykstantis
kartu su vandens molekulių hidrolize, kai
vandens hidrolizės elementai (H + ir OH–)
nedelsiant jungiasi prie junginių, susidarančių
sudėtinio junginio skilimo metu. Veikiama
fermento ir rūgščių, sacharozė hidrolizuojasi ir
susidaro gliukozė bei fruktozė. Sacharozės
hidrolizės procesas vadinamas inversija, o
mišinys, kuris susideda iš gliukozės ir fruktozės
lygių dalių – invertuotu cukrumi. Inversija
naudojama dirbtiniam medui, sirupui gauti.
Inversija vyksta verdant uogienę, gaminant
karamelę, marmeladą ir kt. gaminius.
Mejaro (Maillard’o) reakcija
Tai reakcijų sudėtinga seka, kurių metu
kaitinamo produkto paviršiuje baltymai
reaguoja su cukrumis, veikiami karščio.
Šios reakcijos pasekoje produkto paviršius
tamsėja, o taip pat sukuriama visa eilė naujų
aromatinių junginių.
Šarminėje aplinkoje Mejaro reacija vyksta
žymiai greičiau (šarmas – soda NaHCO 3
(natrio hidrokarbonatas)).
Jei kepinyje yra sodos perteklius, dėl ko jis
tampa lengvai šarminis, stipriau veikia
Mejaro reakcija, ir dėl to jis smarkiau
paruduoja. Įdėjus rūgšties, soda
neutralizuojasi ir tokio poveikio nebelieka.
Smarkesnis rudavimas gali būti teigiamas
arba neigiamas dalykas, priklausomai nuo to,
kokį rezultatą norima pasiekti.
 Kitos angliavandenių,
naudojamų kaip cukrus, rūšys
Fruktozė – natūralus vaisių cukrus, kurio
yra daug ir meduje, daržovėse, uogose.
Išgryninta fruktozė – balti smulkūs
milteliai, panašūs į cukrų savo išvaizda
ir energine verte – 375 kcal 100 g.
Fruktozė pirmiausia išskaidoma
(hidrolizė arba inversija) į gliukozę ir
fruktozę naudojant fermentus arba
rūgštį. Paskui fruktozė filtruojama, o
gliukozė fermentiniu būdu paverčiama į
fruktozę. Santykinis saldumas – 1,0-1,3;
Fruktozė maisto produktuose gali būti
įvairiai vadinama. Dažniausiai ji įvardijama
kaip kukurūzų sirupas. Maisto produktuose
juo keičiamas cukrinių runkelių ir
cukranendrių cukrus, nes kukurūzų sirupas
yra pigesnis ir neleidžia maistui išsausėti.
Jis suteikia formą tokiems maisto
produktams kaip javų batonėliai ir
sausainiai, sutirština ledus ir jogurtinius
gėrimus.
Nepaisant to, kad šis sirupas turi tiek pat
kalorijų kiek ir cukranendrių cukrus,
tačiau organizmas juos įsisavina skirtingai.
Fruktozės sirupas labiau apkrauna kepenis,
o tai gali sukelti įvairių problemų,
pavyzdžiui, padidinti riebalų kiekį kraujyje.
Gliukozė (dekstrozė) gerai organizmo
įsisavinamas angliavandenis ir natūralus
saldiklis, kurio randama vynuogėse ir
kituose vaisiuose bei uogose. Visi kiti
angliavandeniai virškinimo metu yra
verčiami gliukoze.
Išgryninta būna balta skaidri kristalinė
medžiaga, gerai tirpstanti vandenyje.
Kaip ir kitų cukrų rūšių poveikis sveikatai
gali būti neigiamas.
Kviečių, bulvių arba kukurūzų išskaidymas
(hidrolizė) su rūgštimi ir (arba)
fermentais. Santykinis saldumas – 0,6-0,7.
 Maltozė (salyklo cukrus). Gaminamas
iš grūdų, dažniausiai daigintų miežių.
Procesas naudojamas alaus ir duonos
pramonėje. Duonos gamyboje
vartojamas smulkiai sumaltas rugių
salyklas. Vyksta krakmolo išskaidymas
(hidrolizė). Santykinis saldumas – 0,5.

 Laktozė (pieno cukrus). Išskiriamas iš

išrūgų, šalutinis sūrio gamybos
produktas. Santykinis saldumas – 0,4.
 Invertuoto cukraus sirupas yra
gliukozės ir fruktozės mišinys. Jis
gaunamas sacharozę (cukrinių
runkelių, cukranendrių cukrų)
išskaidant į šiuos du ingredientus
naudojant fermentus arba rūgštį . Šio
cukraus pavidalas yra skystas,
gaminiuose jis padeda išlaikyti drėgmę
ir yra mažiau linkęs kristalizuotis.
Vertinamas kepėjų ir konditerių bei
labai plačiai naudojamas konditerijoje.
Santykinis saldumas – 1,0.
 Gliukozės sirupas gaminamas iš krakmolingų
augalų. Kviečių arba kukurūzų krakmolo
išskaidymas (hidrolizė) su rūgštimi ir (arba)
fermentais. Santykinis saldumas – 0,4-0,6.
Tirštas gliukozės sirupas yra skirtas cukraus
masės, šokoladinių, karamelinių gaminių
gamybai. Jis padeda pagaminti lygią,
elastingą cukrinę masę. Šią gliukozę naudoja
gaminant tiek tortų dengimo cukraus masę,
tiek gėlėms gaminti skirtą cukraus masę.
 Izogliukozė (kukurūzų sirupas). Kukurūzų
sirupas su dideliu kiekiu fruktozės gaunamas
iš gliukozės sirupo. Dalis gliukozės (42 arba
55 %) paverčiama (izomerizuojama) į
fruktozę naudojant fermentus. Santykinis
saldumas – 0,8-1,0.
 Manitolis (fruktozės hidrinimas).
Hidrinimas yra cheminis procesas,
kurio metu cukraus molekulės
(fruktozė) prisijungia vandenilį
vadinamosios alkoholio grupės liekanos
forma. Iš čia kilęs terminas „cukraus
spiritas“. Santykinis saldumas – 0,6-0,7.

 Ksilitolis (beržų sulos cukrus).

Ksilozės, gaunamos iš beržų ir kitų
lapuočių medžių sulos, hidrinimas.
Santykinis saldumas – 0,9-1,0.
 Cukraus vartojimo
pavidalai nerafinuotas)
Kristalinis cukrus (rafinuotas,
– tarpinėje stadijoje kristalai yra gelsvi ir
su daug priemaišų, vėliau jis pakartotinai
tirpinamas, kristalizuojamas bei
rafinuojamas, taip
pat spalvinamas žydru dažu, kuris suteikia
baltumo. 99,7 % šio cukraus sudaro
sacharozė. Yra pusbaltis, baltas, labai baltas.

Gabalinis cukrus - gaminamas trumpai

palaikant cukrų garuose, o po to
formuojant bei presuojant drėgną cukrų
formelėje.
Cukraus pudra (miltelinis cukrus) –
cukraus rūšis, gaunama iš baltojo
rafinuoto cukraus, jį sumalus į miltus.
Gali būti ir su priedais. Galimi
miltelinio cukraus gaminiai: braškių
ar
šokolado skonio cukraus milteliai.

Perlinis cukrus – tai supresuoto

cukraus granulės. Skirtas kepiniams
puošti ir pagardinti.
 Cukrus su priedais
Uogienių cukrus – rafinuotas cukrus
maišomas su priedais: pektinu
(tirštiklis) ir konservantu.
Vanilinis cukrus – rafinuotas cukrus
maišomas su kvapiąja medžiaga
vanilinu.
Cukrus su cinamonu - smulkus cukrus,
kurio sudėtyje yra 9% cinamono.
Želė cukrus – su želatina, kvapikliais,
dažikliais.
Cukraus sirupas yra šalutinis baltojo cukraus
gamybos iš runkelių ar cukranendrių cukraus
rafinavimo fabrike produktas. Sirupas yra
tąsus tirpalas, kuriame dalis cukraus skyla į
gliukozę ir fruktozę. Dėl šio skirtingų cukraus
tipų derinio išvengiama susikristalizavimo, o
laikymo terminas yra ilgas dėl itin didelės
cukraus koncentracijos (apie 80 proc.)
Gaminami įvairiausių spalvų ir skonių sirupai.
Spalvą ir skonį suteikia nedideli mineralinių
druskų ir kitų medžiagų kiekiai, kurių
natūraliai yra žaliavinėse medžiagose.
Kiekvienas sirupo tipas pritaikomas specifinei
naudojimo paskirčiai.
Sirupus tinka naudoti kaip kepinių
sudedamąją dalį.
 Rudasis cukrus
Tradiciškai taip vadinama daugelis skirtingo skonio,
spalvos, formos ir charakteristikos cukraus
produktų. Šis cukrus dažniausiai gaminamas iš
cukranendrių, kurių augalinės savybės ir suteikia
cukrui auksaspalvį rusvą atspalvį bei ypatingą
skonį.
Rudasis cukrus gali būti gaminamas
karamelizuojant cukrų, dažant melasa arba iki
galo neišvalant jos.
Melasa - klampus skystis, šalutinis produktas
perdirbant cukrinius runkelius ar cukranendres į
cukrų.
Melasa yra tiršta, tamsiai rudos spalvos, saldi,
aitraus skonio. Iš žaliavos išgaunamos sultys,
kurios sutirštinamos neaukštoje temperatūroje,
vėliau gali būti išdžiovinamos ir sumalamos. Taip
gaminant išlieka pirminės originalių sulčių
medžiagos.
Melasoje yra daug mineralinių medžiagų (kalcio,
fosforo, geležies, magnio). Cukrus įgauna švelnų
karamelės skonį.
Demerara cukrus - tai birus auksaspalvis
cukranendrių cukrus. Šis pavadinimas kilo
iš Pietų Amerikos valstybės Gajanos, kur
Demeraros upės regione ir buvo
auginamos cukranendrės. Dabar Demerara
cukrus dažniausiai atvežamas iš
Mauricijaus, ypač švelnaus
karamelės skonio.

Cukrus „Farinas“ - rudasis drėgnasis cukrus

yra pagamintas iš cukraus (sacharozės)
ir cukranendrių cukraus sirupo (melasos).
Gabalinis rudasis cukrus – tai cukranendrių
cukrus, puikiai tinka arbatai ar kavai
pasaldinti.

Rudasis stambiakristalis cukrus - dideli

rudos spalvos cukraus kristalai gaunami
lėtai kristalizuojant. Ruda spalva ir
aromatas išgaunami cukrų apdorojant
terminiu būdu (nenaudojamos jokios
papildomos medžiagos). Taip apdorojamas
cukrus įgauna malonų
karamelės skonį.
 Kristalinio cukraus jusliniai
kokybės reikalavimai
 Smulkaus cukraus kristalai turi būti
birūs, blizgantys, balti.
 Skonis – saldus, be pašalinių prieskonių ir
kvapų.

Cukraus laikymas
 Higroskopiškas, laikomas esant ne
daugiau kaip 70% o. dr. Laikant sausai
cukraus vartojimo terminas neribotas.
 Temperatūra nesvarbi.
Karamelizacija – tai cukrų skilimas veikiant
temperatūrai.
Kaitinant aukštesnėje negu 100ºC
temperatūroje, karamelizuojasi – suyra.
Sacharozė karamelizuojasi aukštesnėje
negu 180ºC temperatūroje ir susidaro
karamelizacijos produktai: karmelanas
(ruda, vandenyje tirpstanti medžiaga) ,
karmelenas (juoda, vandenyje netirpstanti
medžiaga) ir kiti oksidai, kurių junginiai
su vandeniu sudaro rūgštis.
Šių karamelizavimo produktų mišinys
vartojamas kaip maistiniai dažai ir
vadinamas degintu cukrumi.
 Cukraus funkcinės
 savybėspojūtis, liežuvio
Saldumas. Tai subjektyvus
skonio receptorių skoniniais nervais
perduodamas į smegenis. Norint apibrėžti
saldiklio saldumą skaičiuojamas atitinkamos
medžiagos santykinis saldumą. Santykinis
saldumas vertinamas pagal tai, kokia saldi,
palyginti su cukrumi, yra tam tikra
medžiaga. Skirtinga saldiklio koncentracija
lyginama su standartiniu tirpalu, kurio
sudėtyje yra sacharozės (paprastai 5–10%).
Įprastinio cukraus santykinis saldumas yra
lygus 1.
Skonis ir kvapas. Cukrus gali
sustiprinti tiek saldumo apatinės
ribos nesiekiantį, tiek jį viršijantį
skonį ir aromatą.
Nedidelis cukraus kiekis gali sustiprinti
virtų arba keptų daržovių, mėsos
skonį, tačiau dėl to šie produktai
netampa saldūs. Kitaip tariant,
nedidelėmis, apatinės saldumo ribos
nesiekiančiomis koncentracijomis (t.
y. mažiau nei 1%) cukrų galime vartoti
kaip prieskonį.
 Konservuojančios savybės.
Mikroorganizmams augti reikalingas
vanduo. Jie jį pasisavina per ląstelės
sienelės išorinį sluoksnį. Jei cukraus
koncentracija maiste pasiekia tam tikrą
lygį, cukrus tampa vandens rišikliu. Tai
neleidžia mikroorganizmams augti,
kadangi sumažėja vandens kiekis ir
aktyvumo laipsnis. Tirpale esantis cukrus
didina osmosinį slėgį ir mažina
mikroorganizmų galimybes augti. Kadangi
cukrus yra vandens rišiklis, jis mažina ir
vandens aktyvumo lygį. Kuo mažiau aktyvus
yra vanduo, tuo ilgiau bus galima produktą
laikyti. Mikroorganizmai gali išgyventi tik
„laisvame“ vandenyje.
 Fermentacija. Kepant mielinius
gaminius cukrus maitina mieles.
Mielių enzimai paverčia cukrų
alkoholiu ir anglies dvideginiu. Dėl
šios priežasties galutinio produkto
sudėtyje cukrus ne visada randamas.
Nedidelis cukraus (arba sirupo)
kiekis pagreitina mielių fermentaciją
ir daro ją veiksmingesnę nei
nenaudojant cukraus.
Dėl anglies dvideginio tešla iškyla, o
gaminys tampa porėtas.
Užšaldymo temperatūros mažinimas.
Cukrus turi įtakos maisto užšalimui. Kuo
didesnė cukraus koncentracija, tuo
mažesnė yra užšalimo temperatūra. Žema
užšaldymo temperatūra yra labai svarbi
ledams ir šaldytiems desertams. Tai
sumažina didelių ledo kristalų
formavimosi riziką.
Smulkūs ledų kristalai turi teigiamą įtaką
pojūčiui burnoje ir skoniui. Gliukozė,
fruktozė ir invertuotasis cukrus yra
veiksmingesni mažinant maisto produktų
užšalimo temperatūrą nei įprastinis
cukrus.
Drėgmės palaikymas. Cukraus savybė surišti
vandenį priklauso nuo kristalizuoto ir
ištirpusio cukraus santykio. Bet kokie šio
santykio pokyčiai gamybos arba laikymo metu
turi įtakos vandens kiekiui, kurio rišikliai gali
būti atitinkami maisto produktai. Reakcijos,
kurioms įvykti reikalingas vanduo, naudojant
cukrų vyksta vėliau, nes cukrus yra vandens
rišiklis. Duonos vartojimo laikas pailgėja,
kadangi gaminyje cukrus ilgiau išlaiko
vandenį.
Gaminiai, iškepti naudojant fruktozės sirupą, bus
drėgnesni ir juos bus galima ilgiau vartoti nei
kepinius, pagamintus naudojant cukrų. Taip
yra dėl to, kad fruktozė suriša vandenį geriau
nei cukrus.
 Cukraus sirupo virimas
Cukraus sirupo virimo Saldumynai Temperatūra, Šalto vandens metodas
stadijos C° arba vizualūs požymiai
Siūlas Šviesus sirupas 102- Sirupo lašelis
sudaro plonytį,
104 lengvai
nutrūkstantį
siūlelį.

Minkšta Minkšta pieno 113- Tarp pirštų

karamelė, cukraus suspaustas sirupo
karamelė 118 rutuliukas
pasta susiploja, bet
atleidus atgauna
apvalią formą.

Standi Karameliniai 118- Sirupo rutuliukas

saldainiai, išlaiko formą, yra
karamelė 130
tvirtas.
cukraus putų
saldainiai
Elastinga Nuga, irisai 132- Susiformuoja
mažyčiai, formą
karamelė 143 išlaikantys, bet dar
elastingi
gabaliukai.
 Krakmolas
Fizinė forma – netirpūs šaltame vandenyje,
balti, grūdėti milteliai. Karštame
vandenyje krakmolas sudaro krakmolo
kleisterį.

Vienas krakmolo gavimo šaltinių yra bulvės

(kviečiai, kukurūzai). Jos susmulkinamos,
perplaunamos vandeniu ir
perpumpuojamos į dideles talpyklas,
kuriose nusistovi. Gautas krakmolas dar
kartą perplaunamas vandeniu, paliekamas
nusistovėti ir džiovinamas šilto oro srove.
Krakmolas yra pagrindinis rezervinis
polisacharidas augalinėse ląstelėse,
besikaupiantis grūdelių pavidalu. Grūdelio
apvalkalėlį sudaro α-amilozė (10-20%) , o
jo viduje yra amilopektinas (80-90%).

Sėklose, grūduose krakmolas sudaro iki

70%, o vaisiuose, gumbavaisiuose –– iki
25% visos masės.

Įvairių augalų krakmolas skiriasi amilozės ir

amilopektino santykiu: kukurūzų
krakmole yra iki 85 % amilozės, o kviečių
krakmole – iki 99 % amilopektino.
Taip pat krakmolas sąveikauja su jodu.
Gryna amilozė nesudaro kleisterio, jodas
nudažo ją būdinga tamsiai mėlyna
spalva.
Amilopektinas sudaro klesterį, kurį jodas
nudažo tik silpnai violetine spalva.

Atšaldytas krakmolo kleisteris įdėjus

jodo pamėlynuoja. Šildant kleisterį, ši
spalva išnyksta, o atšildžius vėl
pasirodo. Ši savybė taikoma nustatant
krakmolą maisto produktuose.
Krakmolas hidrolizuojasi veikiamas
rūgštimis ir fermentais. Skylant
krakmolui susidaro tarpiniai
produktai – dekstrinai, maltozė.
Galutinis hidrolizės produktas –
gliukozė.
Krakmolo, pagrindinio angliavandenių
šaltinio, suvalgoma daug. Krakmolo yra
duonoje, bulvėse, kruopose. Grynas
krakmolas naudojamas kaip maisto priedas
gaminant konditerijos ir kulinarijos
gaminius, dešras, taip pat įvairių padažų,
kisieliaus sutirštinimui.

Sveikai maitinantis angliavandeniai turėtų

sudaryti apie 55% visų mūsų maistinių
medžiagų. Krakmolas – geriausias energijos
šaltinis. Krakmolas lengviau įsisavinamas,
kai maisto produktai, kuriuose yra
krakmolo, apdorojami termiškai. Todėl
bulvės verdamos, duona kepama.
Tačiau ilgesnį laiką kaitinant
produktus, kuriuose yra daug
krakmolo, susidaro kancerogeninė
medžiaga akrilamidas. Jis gali
sukelti net vėžinius susirgimus.
Tokių maisto produktų pavyzdžiais
galėtų būti bulvių traškučiai,
gruzdintos bulvytės ar kiti ilgai
gruzdinti maisto produktai.
Krakmolas gaminamas ir kaupiamas
įvairių augalų audiniuose. Kai kurie
audiniai krakmolo sukaupia labai
daug, todėl naudojami kaip krakmolo
šaltiniai (pvz., bulvių stiebagumbiai,
kviečių, kukurūzų, ryžių grūdai).

Lietuvoje maistui dažniausiai

naudojamas bulvių krakmolas.
 Modifikuotas krakmolas
Pramoniniu būdu gaminamuose maisto
produktuose naudojamas modifikuotas
krakmolas. Pastaruoju metu taikomas kitas
pavadinimas – pakeistų savybių krakmolas.

Modifikuotas krakmolas yra toks krakmolas,

kurio molekulėje yra pakeistos kelios
jungtys. Dėl tų jungčių pakeitimo
krakmolas greičiau tirštėja. Modifikuotas
krakmolas yra maisto produktų ženklinimo
etiketėse žymimas „E“ raide su atitinkamu
skaičiumi 1404 – 1451. Modifikuotas gali
būti kukurūzų, bulvių, ryžių krakmolas.
Modifikuotas krakmolas yra pripažintas kaip
fiziologinis maisto priedas, kuris maistą tirština,
stabilizuoja, išlaiko tam tikrą jo konsistenciją.
Paprastai jis vartojamas tiems patiekalams
gaminti, kurie greitai paruošiami ir greitai
suvartojami. Jo gali būti įdėta į vaisių ar daržovių
tyreles, pramoniniu būdu pagamintas kruopų,
vaisių košes, padažus, sausas sriubas ir pan.
Modifikacija nekeičia jo, kaip produkto, esmės.
Krakmolas modifikuojamas tam, kad jis išliktų
atsparus karščiui, šalčiui, rūgštims ir kitam
poveikiui. Pvz., modifikuoto krakmolo įdėjus į
sriubą, ji tampa vientisa ir burnoje jaučiamas
grietinės pojūtis.

Nepainioti su genetiškai modifikuotais

organizmais!
 Krakmolo jusliniai kokybės
reikalavimai
 Krakmolas būti baltos spalvos, be
pašalinių priemaišų, blizgantis,
kramtant neturi grikšėti.
 Konsistencija biri, be gumulėlių.
Krakmolo laikymas
 Jis turi savybę sugerti pašalinius
kvapus ir drėgmę, todėl jį reikia
laikyti sandarioje pakuotėje, toliau
nuo aštraus kvapo produktų.
Santykinis o. dr. neturi viršyti 75 %.