I TEMA

LYGINAMOJI KT – MOKSLAS APIE PASAULIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĘ TEISĘ. LYGINAMOJI

KT KAIP MOKYMO DALYKAS, JO KAIP SAVARANKIŠKO MOKSLO ATSIRADIMAS IR RAIDA.

Lyginamoji konstitucinė teisė (LKT) – KT dalis, kuri įvairiais metodais tiria įvairių pasaulio
šalių KT. LKT kaip teisės šakos nėra, egzistuoja tik KT kaip nacionalinė teisės šaka.
LKT gali būti suprantama kaip mokymo dalykas ir mokslas:
LKT mokymo dalykas – aukšt.m-kloje dėstomas KT kursas, kurio tikslas supažindinti su
užsienio valstybių KT.
LKT kaip mokslas – tam tikra KT dalis, kuri kompleksiškai ir lyginamuoju metodu tiria įvairių
pasaulio šalių KT. LKT kaip mokslas atlieka šias funkcijas:
1. prognozavimo: padeda įvertinti ir pagrįstai prognozuoti valstybinio gyvenimo klausimus,
reguliavimo raidą, numatyti tam tikras perspektyvas bei tam tikrų veiksmų rezultatus.
2. taikomoji: remiantis kirų valstybių patirtimi ir atsižvelgiant į jų KT, taikoma ir kuriama KT
savoje šalyje.
3. komunikacinė: ryšiai, informacija ir bendravimas leidžia išsiaiškinti ir suprasti tai, kas yra
nežinoma, neaišku, skirtinga.
4. pažintinė: plečia teisininko profesionali išsilavinimą.
LKT metodologija:
1. pagrindinis įvairių valstybių KT tyrimo metodas yra lyginamoji analizė. LKT – mokslas kuris
pažįsta KT lyginimo būdu. Lyginamosios analizės metodo esmė – atrasti ir ištirti konstitucinio
reguliavimo dėsningumus ir skirtumus, suvokti įvairių konst.instiucijų esmę.
2. istorinis lyginamasis metodas, kurio ypatumas tas, kad KT reguliavimas lyginamas tam tikroje
istorinėje perspektyvoje.
3. taikomas ir konkrečios teisinės analizės metodas tam, kad būtų galima išsiaiškinti konkretų
institutą.
4. taip pat taikomi ir papildoma metodai: loginis, sisteminis, analizės, indukcijos, dedukcijos ir
kt.

KT kaip mokymo disciplina susiformuoja KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo šakos
pagrindu. Kaip mokymo šaka KT remiasi ir studijuoja objektyviąsias KT normas, o tai
neįmanoma be KT kaip teisės šakos. Remiamasi ir mokslo pasiekimais, sąvokomis,
kategorijomis; remiamasi tuo, kas laikoma aksiomomis. Taigi kaip mokymo disciplina KT
susideda iš KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo.
KT mokslas susiformavo XIXa.vid..
(ps. kiek žiūrėjau vadovėlyje, tokio dalyko kaip kad MOKYMO DALYKAS kaip savarankiškas
MOKSLAS nėra.Yra tik Konstitucinės teisės mokslo atsiradimas)

„KLASIKINĖ“ (JURIDINĖ) (VĖLIAU MODERNIOJI-JURIDINĖ) KT MOKYKLA IR JOS

METODOLOGIJA

Laikotarpis: XIX a. II pusė – XX a. pr.

Atstovai: Georgas Jelenekas (Vok), Adamaras, Esmenas (Pranc), Dicey (UK)
Tuo laikotarpiu teisės moksle vyrauja teisinis pozityvizmas.
Pagrindinis šios mokyklos tikslas – studijuojant teisinius reiškinius išskirti tai, kas yra teisė, nes
anksčiau teisė buvo studijuojama kartu su kitais mokslais. Iki šių autorių teisė buvo nagrinėjama
įvairiausiais metodais, bet, pagal šią mokyklą, teisė turi būti studijuojama remiantis teisiniais
metodais. Jų tikslas – sukurti juridinės teisės teoriją, taip pat jie akcentavo teisinį reguliavimą, jie
taip pat siekė išskirti teisės normas, galiojančias teisiškai ir jas suklasifikuoti taip, kad būtų
galima paaiškinti kiekvienos šalies teisinį reguliavimą.
Klasikinės mokyklos atstovai taip pat tyrė konstitucines teisės normas, čia dominuoja teisinė
analizė. Jiems valstybė – teisinis reiškinys, teisės subjektas. Klasikinė mokykla:
1) tiria konstitucines teisines normas, jas izoliuodama nuo socialinių parametrų ir tiria šiuos
reiškinius, naudodama formalią dogmatinę analizę.
2) Valstybę traktuoja kaip teisinį reiškinį. Valstybė – tai teisės forma. Mokslo apie valstybę
metodologiją yra teisės moksle. Valstybė – tai teisės subjektas. Valstybės struktūra, veikla turi
būti detaliai teisiškai sureguliuota. Domina juridinė valstybės samprata. Valstybė – tai juridinis
asmuo (korporacija). Valstybė – vieninga kategorija, jos teisinis statusas lemia jos institucijų
veiklą, asmens teisinį statusą. Valstybė kaip juridinis asmuo veikia per savo institucijas,
įgyvendindama savo teises ir pareigas.
3) Remiasi liberalizmu – valstybė – naktinis sargas.

Vokiečių klasikinė mokykla patyrė didelę istorinės mokyklos įtaką.

Prancūzijos klasikinė mokykla – valstybės savęs ribojimo klausimas, parlamento ir prezidento
tarpusavio santykis. Esmenas: “Valstybė – juridinis asmuo ir tautos teisinė personifikacija”. Taip
jis tautos suverenitetą tapatino su valstybės suverenitetu. Valdžia turi būti ribojama individo
teisėmis.
Italijos klasikinė mokykla – žymūs Orlando darbai –valstybė – teisinis institutas. Ši mokykla yra
prancūziško institucionalizmo pirmtakas.
Anglijos klasikinė mokykla – parlamento viršenybės principas, teisės viešpatavimo principas,
konstitucinės konvencijos.
Klasikinė mokykla – teisinio pozityvizmo išraiška konstitucinėje teisėje.
Kelzenas – “teisiškumą pakilęs kvadratu”. Valstybė – grynai teisinis reiškinys, nors ir
netapatinama su teise. Didelę reikšmę skiria konstitucijai, konstituciniam reguliavimui. Valstybė
– tik teisės pratęsimas, kūrinys, identiškas teisei. Valstybė atspindi teisės hierarchiją.

GEORGAS JELENEKAS „Bendrasis mokymas apie valstybę“ (Vok)

Ypatinga reikšmė G. Jeleneko „Bendrasis mokymas apie valstybę“. Jis siekė valstybę
nagrinėti kaip teisinį ir socialinį darinį. Kaip teisinis darinys valstybė suvokiama kaip teisės
subjektas; valstybė, nustatydama teisinę tvarką, tuo pačiu nustato ir teisinį reglamentavimą tuo
apribodama save pačią.
Išskiriami trys asmens ir valstybės teisiniai santykiai: pozityvūs, negatyvūs,
pozityvūs-negatyvūs. Čia valstybė suvokiama kaip sėsliai gyvenančių žmonių, susietų bendro
tikslo, sąjunga.
Akcentuojama valstybės korporacinė reikšmė, nes tada geriausiai atsiskleidžia jos
vieningumas. O valstybė kaip juridinis asmuo veikia per savo institucijas.

A. ESMENAS „Konstitucinės teisės principai“ (Pranc)

 Valstybę suvokė kaip juridinį asmenį. Pagal jį valstybė yra tautos teisinė išraiška, o
per valstybės suverenitetą reiškiasi tautos suverenitetas.
Akcentavo, kad valdžia turi paklusti tautos bendriems interesams, o asmens
interesai yra aukščiau valstybės interesų – tuo skyrėsi nuo kitų.
Daug rašė apie atstovaujamąjį valdymą: jis teigė, kad dvipartinė sistema yra
geriausia demokratinei valstybei (viena iš partijų turi būti konservatyvesnė, kita –
„jaunatviškesnė“, skatinanti naujas idėjas).
Suformulavo tautos suvereniteto, rašytinės konstitucijos idėjos principus.

DICEY „Konstitucinės teisės studijų įvadas“

Akcentavo teisės normų teisinį tyrimą, suformulavo teisės viešpatavimo,
parlamento suvereniteto koncepcijas, taip pat atsklaidė teismų vaidmenį kuriant teisę.
Parlamento suvereniteto doktrina – nėra tokios teisės, taisyklės, kurios parlamentas
negalėtų pakeisti.
Teisės viešpatavimo doktrina – niekas negali būti baudžiamas už tai, jei jis laikosi ir
nepažeidžia galiojančių įstatymų, nes žmogus yra aukščiau įstatymo.
Teismai – jie turi užtikrinti žmogaus teisių principus.

KLASIKINĖS MOKYKLOS NUOPELNAI:

1. teisės kategorijų suformulavimas;
2. teisinio tyrimo metodo suformulavimas.

SOCIOLOGINĖ KT MOKYKLA IR JOS METODOLOGIJA

Iš paskaitų:
Išryškėja nauji autoriai, kurie siūlo tiriant teisinius reiškinius pagrindinį dėmesį skirti socialinei
aplinkai, kurioje tos taisyklės veikia.
Sociologinės mokyklos autororiai: Leonas Diugi ( Duguit), Morisas Horiju (Hauriou), Oto fon
Girkė

L.Diugi "Konstitucinės teisės traktatas". Pagal L.Diugi teisė kyla iš visuomenės solidarumo.
Teisė yra virš valstybės. Socialinio solidarumo imperatyvai valstybei yra privalomi. Normos tik
konstruojamos, o ne kuriamos. Socialinio solidaumo esmė: visuomenės nariai atlieka tik tą
finkciją, kuri jiems tenka (pvz., studentas mokosi, kunigas skaito pamokslą).
Valstybei tenka viešosios tarnybos funkcija. Valstybė ne tiek įsakinėjantis suverenas, kiek
valstybinių administracinių tarnybų veiklos užtikrintoja. Valstybė atlieka tam tikrą socialinę
misiją – ji viešųjų tarnybų asociacija, kuri užtikrina socialinį solidarumą.
L.Diugi siūlė tirti faktinius valios primetimo santykius. Taisyklės, kuriomis pagrindžiamas
valdymas, tai tik forma. Juridinei mokyklai priešpastatė realistinį požiūrį. L.Diugi itin propagavo
profesines sąjungas.
Diugi yra realistas.

M. Horiju pasirinko sintetinį kelią, jisformuoja sintetinę teoriją tarp teisės ir sociologijos. Jis
neatskiria teisinės valstybės sąvokos nuo socialinės. Reikia kurti sintetinį modelį, kuris jungtų
juridinius ir socialinius aspektus.
 Valstybė yra piliečių visumos susitelkimo tam tikras rezultatas, kuris užtikrina bendrą
sugyvenimą. Valstybė – tai atitinkamos tautos juridinė personifikacija, kuri yra tautos
ekonominės, politinės, juridinės centralizacijos padarinys, kurio tikslas – pilietinė santaika.
M.Horiju- institucionalizmo kūrėjas. Institucionalizmo samprata. Visuomenės gyvenime yra
reikšmingi tam tikri institutai, tam tikros žmonių grupės, kurios daro įtaką žmonių gyvenimui.
Šitie institutai yra būdas kaip susijungus daryti didesnį poveikį bendram gyvenimui.
M.Horiju buvo už valstybės kompetencijos didinimą, neigė delegavimą. Parlamentas- kaip
diskusijų klubas sumažinti įtampą visuomenėje. Svarbiausia- stipri vykdomoji valdžia.

Oto fon Girkė valstybės gyvenime matė daugybę tarpusavyje susijusių sąjungų.

L.Gumplovičius teigė, kad valstybė atsirado iš jėgos.

R.Smendas- integracijos teorijos autorius. Valstybės integracijos proceso teisinė tvarka.

Konstitucija telkia žmones bendram gyvenimui. Valstybė egzistuoja tik todėl ,kad ji pastoviai
veikia. Pagrindinė valstybės gyvenimo taisyklė- daugumos principas. Sprendimai priimami
laikantis daugumos, nes tokį sprendimą lengviau įgyvendinti. Šis principas geriausiai sutelkia
visuomenę. Parlamentui teikė didelę reikšmę.

Iš vadovėlio:
XXa.pr. į priekį išsiveržusi konstitucinės teisės mokslo kryptis- sociologinė mokykla. Jos
žymiausi atstovai- L.Duguit, M.Hauriou, L.Gumplowiczius. Šios mokyklos pasiekimais reikėtų
laikyti socialinės teisės sampratos ir socialinio solidarumo idėjas, teisės viršenybės, teisės
prioriteto įstatymų leidėjo atžvilgiu idėjas. Tiesa, šios krypties attovas L.Gumplowiczius
prioritetą teikė prievartai teigdamas, kad jėga visada eina teisės priekyje.
Politologinė sociologinė kryptis, suklestėjusi po Antrojo pasaulinio karo- tai tarsi sociologinės
mokyklos tąsa. Šios pakraipos mokslininkai savo konstitucinius teisinius tyrimus siejo su
politikos moklsų tyrimais. Buvo studijuojamos ne tiek konstitucinės teisės normos, kiek tam
tikro valstybės ar visuomenės instituto realus vaidmuo, reikšmė visuomenės gyvenime. Šios
krypties atstovai: E.Corwinas, G.Burdeau, M.Duverger, I.Jenningsas, H.Fineris ir kt.

POLITOLOGINĖ-SOCIOLOGINĖ KT MOKYKLA IR JOS METODOLOGIJA

Mokykla susiformuoja po II Pasaulinio karo, t.y. XX amžiaus viduryje. Atstovai: M. Diuveržė,

Ž. Biurdo, E. Kavinas. Tuo istoriniu laikotarpiu susiformuoja stiprios politologų mokyklos (ypač
Prancūzijoje ir JAV), todėl konstitucinė teisė patiria didelį politikos mokslų poveikį -
konstitucinės teisės mokslas politizuojamas. Konstitucinė teisinė tikrovė aiškinama per įvairias
politologijos kategorijas, konstitucija ir jos problemos tyrinėjamos derinant įvairius politinius –
socialinius institutus. Taip susiformuoja politinės jurisprudencijos koncepcija. Šios krypties
mokslininkai grįžta prie teisinės valstybės, prigimtinės teisės idėjų. Studijuoja ne tiek
konstitucinės teisės normas, kiek tam tikro valstybės ar visuomenės instituto realų vaidmenį.
Svarbu ne tiek pačios konstitucinės teisės taisyklės, kiek jų veikimas tikrovėje, tų taisyklių
atsiradimas, priežastys ir pan.
KT MOKYKLŲ YPATUMAI JAV, JUNGTINĖ KARALYSTĖ

JAV ir Angliją jungia bendra teisės sistema.

KT mokslas D.Britanijoje : Konstitucinė teisė( statutinė) lygi precedentų ir papročių teisei.
Valdymo sanykiuose sunku atskirti KT ir AT. KT mokslas - kaip leisti įstatymus, kaip juos
vykdyti,kaip saugoti valstybę nuo išorės grėsmės.
2 teorinės moklyklos :
1. formalioji (prašomoji ) mokykla
2. politologinė – socialinė mokykla
1) būdinga: autoriai siekia atskleisti K normų, institutų esmę (atskleisti jų
klasifikaciją, veikimą). T.y. klasikinė – dogmatinė m-kla, kuriai rūpi K turinio
aiškinimas. Ji nulemta specifinės D.B. teisinės sistemos, kur KT neišskiriama, o
išskiriama per KT mokslą (Dicey)
2) analizuoja veikiančią K- rūpi ne tik taisyklės, bet ir jų veikimas tikrovėje. Taip
persikeliama į politinę sritį ( Krosmanas, Makintošas). Teisiniai dalykai aiškinami
pasitelkiant politinę tikrovę.
Parlamento suverenitetas. Politologinė m-kla: D.B. korportyvistinė valstybė.akcentuojamas
parlamento kaip pagrindinės institucijos vaidmuo. Nėra teisinių galimybių varžyti parlamento
galias leidžiant aktus, nėra teisės aktų virš parlamento teisės aktų ir nėra teisės aktų, kurių
parlamentas negali pakeisti.
Parlamento dominavimas prieš Vyriausybę (Vestminsterio modelis). Kiti autoriai teigia
Vyriausybės viršenybę (Whiteholo modelis), nes parlamento dauguma sudaro kabinetą.
Krosmenas kalba apie premjerministro valdymo modelį.
JAV KT mokslas: Ištakos iš britiškosios sampratos(kolonizacijos pasekmė). Bendras aukštas
tesinio sąmoningumo lygis. Rašytinė K koncepcija. Valdžių padalijimas ( valdžiųpusiausvyra,
tarpusavio kontrolė), K kontrolė, pilietinių teisių ir laisvių teisminis užtikrinimas, prigimtinių
žmogaus teisių ir laisvių nuolatospakeičiamas katalogas.
2 kryptys:
1. klasikinė – juridinė (Kolumbijos universitetas)
2. Sociologinė (prinstono universitetas)
Suformavo politinės jurisprudencijos koncepciją, dualistinio federalizmo koncepciją.
Polit.kryptis: taisyklės atsiradimo aplinkybės tiriamos, o teisėjo sprendimą lemia daugybė
veiksnių. Norint suprasti sprendimus būtina šiuos sprendimus aiškinti įvairiais aspektais.
1) Gyvosios K doktrina : 2000m. aukščiausiojo Teismo aiškinimai yra tikroji K . ne
normos yra svarbios, o jų išaiškinimas. Tekstas lieka tas pats, o aiškinimas kinta
priklausomai nuo soc. tikrovės, visuomenės.
2) Griežta valdžių padalijimo samprata
3) Išskirtinis dėmesys asmens statusui: K suvokiama asmens teisių ir pareigų
dvasioje. KT – asmens ir valdžios susidūrimo teisė.

KT MOKYKLŲ YPATUMAI PRANCŪZIJOJE

XX a. antros pusės mokslininkai: G. Burdeau („Politikos mokslų traktatas“) tyrinėjo valdžią; M.

Diuveržė politinių institutų ir konstitucinės teisės autorius; kiti mokslininkai: B. Šantebiu, Louis
Favoureu. Prancūzų mokslininkai analizuoja ne tik teisinius tekstus, bet ir politinę praktiką.
Prancūzijoje dominuoja politologinė kryptis. Konstitucinė teisė yra atskiriama nuo
administracinės teisės. Konstitucija suvokiama: tik kaip Konstitucijos teisė, kaip Konstitucijos
tekstas ir Konstitucinės Tarybos aiškinimai. Nenagrinėjamas žmogaus teisių ir laisvių institutas
kaip atskiras KT institutas, nes Konstitucijoje nėra atskiro skyriaus dėl žmogaus teisių ir laisvių,
o tik preambulėje pateikta nuoroda į 1789 metų Žmogaus ir Piliečio Teisių deklaraciją.
Prancūzijoje egzistuoja atskira žmogaus teisių ir laisvių disciplina, nes yra manoma kad
pastarieji dalykai yra amžini, o Konstitucinė teisė kaip viešosios teisės dalis nuolat keičiasi.
Analizuojama Konstitucinės tarybos praktika. KT objektas – teisė apie valstybės organizaciją
(valdymo būdai, valdžios institucijų įgaliojimai, ribos, sąveika ir kt.). M. Diuveržė KT šaltiniais
laikė parlamento rūmų reglamentus, nes Konstitucijos raidė ir praktika gali nesutapti. Prancūzai
pateikė politinių institutų sampratą, kurią sudaro 2 kryptys: 1) institutas – tai idėja jungianti
žmonių grupes; 2) valdymo ir Konstitucijos dalyko skyrimas.

KT MOKYKLŲ YPATUMAI VOKIETIJOJE

Vokietijos konstitucinės teisės raidoje ryški trijų mokyklų įtaka. Visų pirma, tai istorinė
mokykla, davusi pradžią vokiškajam konstitucionalizmui. Taip pat didelę reikšmę turėjo juridinė
bei realistinė mokyklos. O XXa.pab. antrą kvėpavimą įgauna klasikinės mokyklos atstovai.
Konstitucinės teisės mokslo raida susijusi su vokiško konstitucionalizmo istorija.
Konstitucionalizmo istorijos ypatumai ir lėmė konstitucinės teisės doktrinos ypatumus. XIXa.
Vokietija buvo susiskaidžiusi, todėl buvo siekiama sukurti vieningą valstybę. Tam pasitarnavo
istorinė mokykla, dėmesį kreipusi į tautinės dvasios istoriją. Tauta sukūrė valstybę.
Pozityvistinė (juridinė, klasikinė arba liberalioji) mokykla vyravo XIXa.pab. – XXa.pr.. Šios
mokyklos pagrindiniai atstovai Vokietijoje – Jellinekas, Labandas, Mauncas, Hesse.
Pagrindiniai pozityvistinės mokyklos tikslai – studijuojant konstitucinius teisinius pagrindus
išsilaisvinti nuo visko, kas nėra teisė; sukurti grynai juridinę konstitucinės teisės tikrovę;
paaiškinti, koks yra konkrečios šalies konstitucinis teisinis reguliavimas. Klasikinės mokyklos
atstovai reikalavo teisę tirti teisiniais metodais, teisinėmis sąvokomis, teisinėmis kategorijomis.
Jie siekė konstitucinę teisę atskirti nuo kitų teisės sričių.
Ypatingą reikšmę šios mokyklos raidai Vokietijoje turėjo Jellineko „Bendrasis mokymas apie
valstybę“, kur valstybę jis siūlė nagrinėti dviem aspektais:
1. kaip teisinį darinį, t.y. kaip teisės subjektą (juridinį asmenį - korporaciją), kuris nustato
tam tikrus apribojimus ir veikia per savo institucijas. Nustatomi trys asmens statusai –
negatyvus, pozityvus, aktyvus;
2. kaip socialinį darinį.
Kelzenas nukrypsta į visišką teisinį kraštutinumą. Jam valstybė – grynai teisinis reiškinys, teisės
pratęsimas, kūrinys, identiškas teisei, nors su teise netapatinama. Valstybė atspindi teisės
hierarchiją. Kelzenas didelę reikšmę skiria konstitucijai, konstituciniam reguliavimui.
Hesse – konstitucija – pagrindinė visuomenės teisinė tvarka, ji nustato svarbiausius principus,
kuriais remiantis formuojama politinė vienybė ir įgyvendinami valstybės uždaviniai. Konstitucija
reguliuoja kaip išsprendžiami konfliktai visuomenėje, kaip funkcionuoja valstybė. Konstitucija –
tai priemonė sutaikyti prieštaravimus ir užtikrinti socialinę santaiką.
Mauncas – konstitucijos idėjas ir principus reikia aiškinti, atsižvelgiant į šiuolaikines aktualijas,
nes normos lieka tokios, kokios jos buvo nustatytos, o tikrovė keičiasi ir valstybės institucijos
taikydamos konstituciją turi į tai atsižvelgti.
Vokiečių klasikinės mokyklos susikūrimui ir raidai didelę įtaką darė istorinė mokykla.
Vokietijoje buvo pereinama nuo juridinės mokyklos į realistinę. Realistai kritikavo juridinės
mokyklos atstovus, remdamiesi nacionalinės vokiškos dvasios pradų teorija, jėgos teorija
(Gumplovičus), integracijos teorija (Smendas). Kritikavo juridinę mokyklą už formalumą.
Gumplovičius – jėgos teorijos kūrėjas – valdančiųjų ir valdomųjų santykiuose pasireiškia jėgos
faktorius. Valstybės paskirtis – palaikyti tvarką. Valstybės atsiradimo priežastis – jėga, o ne
teisė. Jėga lemia santykius. Teisė – tai jėgos persvara besinaudojančios socialinės grupės
interesas, paverstas visiems privaloma elgesio taisykle.
Smendas – integracijos teorija – valstybė egzistuoja nuolatiniame atsinaujinimo procese.
Konstituciją suprato kaip valstybės integracijos proceso teisinę tvarką. Valstybė nuolat save
integruoja, save kuria individuose – tai tęstinis procesas. Integracijos veiksnys – daugumos
principas, nes daugumos priimtą sprendimą lengviausia įgyvendinti. Parlamentinė kova –
integruojanti kova.
XXa.pab. – naujoji juridinė mokykla, kuri nuo klasikinės skiriasi tuo, kad papildomai reikia
analizuoti institucijų veiklą.
Taip pat svarbu paminėti, jog Vokietija pripažįsta ypatingą konstitucinės teisės doktrinos kūrėją
– Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą. Jo sprendimai labai gausiai yra paremti doktrina,
todėl turi ne tik teisinį, bet ir mokslinį autoritetą. Jo pozicija – mokslinės tiesos kriterijus.

LYGINAMOSIOS KT VIETA TEISĖTYROJE - JURGA

LYGINAMOJI ANALIZĖ

Pagrindinį lyginamosios konstitucinės teisės metodą apsprendžia pats šios disciplinos

pavadinimas – pagrindinis įvairių šalių konstitucinės teisės lyginimo metodas – lyginamoji
analizė. Kiekvienos šalies konstitucinę teisę ištirti yra sunku, reikia suvokti jų dėsningumus ir
ypatumus. Lyginamoji konstitucinė teisė siekia pažinti konstitucinį reguliavimą lyginimo
būdu.Profesorius E. Jarašiūnas taip apibūdina šio metodo reikšmę: Be platesnio konstitucinio
reguliavimo, jo reikšmės, esmės suvokimo be užsienio šalių konstitucinių patirčių išmanymo
lietuviška konstitucinė tikrovė būtų suvokiama labai ribotai. Tik palyginę lietuvišką konstitucinę
tikrovę su kitų šalių patirtimi galėtume padaryti ne vieną svarbią išvadą, geriau suprasti ne vieną
svarbų aspektą, kurio buvimo paprasčiausiai nežinotume jei analizuotume tik Lietuvos
konstitucines realijas. Taigi lyginamosios analizės metodu galima išsamiai lyginti, studijuoti
įvairių šalių konstitucinio reguliavimo ypatumus, atskleisti šalių konstitucinių sistemų esmę ir
pan. Lyginamosios analizės metodo esmė – atrasti ir išskirti konstitucinio reguliavimo
dėsningumus ir skirtumus, suvokti įvairių šalių konstitucinės teisės institutų esmę.( to išdava –
naudojama klasifikacija ir tipologija).

KT NACIONALINĖS TEISĖS SISTEMOJE

Teisinga, atvira ir darni pilietinė visuomenė neįsivaizduojama be teisės viršenybės. Tokią teisę
geriausiai išreiškia konstitucija – svarbiausias šalies teisės aktas, kuriame įtvirtinti principai ir
normos laiduoja pagrindines žmogaus teises, riboja valdžios galias. „Valdžios įstaigos tarnauja
žmonėms“, – skelbiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje. Tai
svarbiausias valstybės valdžios institucijų uždavinys, jų veiklos įprasminimas. Konstitucija
grindžiama teisės sistema turi laiduoti šių uždavinių įgyvendinimą.
Dažniausiai apie konstituciją kalbama kaip apie svarbiausiąjį šalies įstatymą, kuris turi
aukščiausią teisinę galią, yra priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka. Šis aktas nustato
valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir veiklos, asmens ir valstybės santykių
pagrindus. Šiuos juridinės konstitucijos požymius, įvertinęs pasaulio valstybių dviejų šimtmečių
konstitucinės raidos patirtį, pabrėžia žinomas Lenkijos konstitucionalistas L. Garlicki. Jo
teigimu, galima tvirtinti, jog konstitucija yra: „– rašytinės teisės aktas, turintis aukščiausią
teisinę galią valstybės teisinėje sistemoje, – aktas, nustatantis pagrindinius valstybės santvarkos
principus, reguliuojantis aukščiausiąją valstybės valdžios institucijų sistemą, jų kompetencijos
apimtį ir tarpusavio santykius (o sudėtinėse valstybėse – federacijose – taip pat federacijos ir jos
sudėtinių dalių – valstijų, kraštų, respublikų, kantonų – kompetencijos apimtis ir tarpusavio
santykius), bei įtvirtinantis individo pagrindines teises, laisves ir pareigas, – aktas, priimamas ir
keičiamas pagal specian lias procedūras, „sunkesnes“ nei paprastų įstatymų priėmimo ir keitimo
procedūros.“ Reikėtų priminti, kad konstitucinės teisės moksle sąvoka „konstitucija“ vartojama
dviem prasmėmis: formaliąja (juridinė konstitucija) ir materialiąja (faktinė konstitucija).
Konstitucija formaliąja (t. y. juridinė konstitucija) prasme suvokiama kaip pagrindinis šalies
įstatymas, turįs aukščiausią galią; toks įstatymas priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka, jis
nustato valstybės valdžios organizaciją, asmens ir valdžios santykius. Konstitucija materialiąja
prasme (faktinė konstitucija) – tai reali valstybės valdžios organizacija, realus asmens statusas
valstybėje. Juridinė konstitucija – aukščiausios galios normos ir principai, reguliuojantys
atitinkamus socialinius santykius; faktinė konstitucija – patys santykiai. Taigi konstitucija
suprantama kaip tam tikras įstatymų įstatymas, teisinio reguliavimo sistemos branduolys. Ji
negali būti keičiama, kaip kiti įstatymai. Maža to, paprastai po konstitucijos pataisų
neišvengiamos šalies teisės aktų sistemos pataisos. Įstatymai ir poįstatyminiai aktai, pagrįsti
anksčiau galiojusiomis konstitucijos normomis, turi būti suderinti su nauju konstituciniu
reguliavimu.
Taigi konstitucija – ypatingas teisės aktas. Tai svarbiausias teisės šaltinis, garantuojantis visos
nacionalinės teisės kryptingumą, jos normų suderinamumą, o prireikus − ir subordinaciją.
Analizuojant konstituciją, kaip svarbiausią šalies teisės aktą, pirmiausia pažymima, kad ji yra
svarbiausias nacionalinės teisės aktas, kuriam tenka viršiausia vieta teisės sistemoje ir kuriame
įtvirtintiems principams ir normoms būdinga aukščiausioji teisinė galia. Kitaip sakant,
konstitucija būtų lyg superįstatymas, aukščiausios galios teisinio reguliavimo centras, apie kurį
formuojasi visa teisės sistema. Konstitucijos viršenybę lemia jos ypatingas poveikis visai teisės
sistemai. Konstitucijos normos turi aukščiausią juridinę galią. Joms negali prieštarauti jokio
teisės akto normos. Teisės sistema – vieningas teisės normų ansamblis, darni sistema. Šiame
ansamblyje ne visų normų reikšmė vienoda. Jos yra skirtingo lygmens. Normos sistemoje
saistomos koordinacijos (tarp to paties lygmens normų) ir subordinacijos (aukštesnio ir
žemesnio normų santykio). Teisės normoms būdinga hierarchija. Prisiminkime H. Kelseno
pasiūlytą teisės normų piramidės koncepciją. Teisė, pasak H. Kelseno, nėra vieno rango teisės
normų sistema, bet statinys, piramidė, sudaryta iš tam tikro skaičiaus nevienodo lygmens teisės
normų sluoksnių. Teisės normų piramidės viršūnėje – pagrindinė norma, kuriai tiesiogiai ar
netiesiogiai subordinuotos kitos normos. Žemiau – įstatymų normos. Dar vienu lygiu žemiau –
poįstatyminiai aktai. Kuo labiau į apačią – normų skaičius didėja, plečiasi teisinės piramidės
pagrindas. Kuo aukštesnę padėtį norma užima piramidėje, tuo ji bendresnė, abstraktesnė. Vargu
ar reikia diskutuoti dėl pagrindinės normos prigimties. Konstitucijos mokslo požiūriu, matyt,
galėtume paprasčiausiai konstatuoti, kad jeigu teisės sistema yra hierarchinė, tai jos viršūnėje –
konstitucija, kurios normos nustato visas kitas. Konstitucijos viršenybė paprastai būna įtvirtinta
jos pačios. Pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje skelbiama: „Negalioja
joks įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštaringas Konstitucijai“. Taip tiesiogiai fiksuojama
konstitucijos vieta teisės sistemoje, ypatingas jos normų, kurios yra ne vien konstitucinės teisės
(t. y. Aukščiausios teisės srities, teisės sistemą integruojančio branduolio), bet tuo pačiu ir kitų
teisės šakų svarbiausios normos, pobūdis, lemiantis kitų normų turinį. Konstitucija – steigiamojo
pobūdžio aktas. „Aukščiausias konstitucijos principas ir reikšmė yra tai, kad ji ne valdžios, o
tautos aktas.“ Šie Tomo Peino žodžiai ne tik nusako demokratijos ir konstitucionalizmo esmę,
bet ir primena, kad tai turi tapti realybe.
Taigi į konstituciją reikėtų žvelgti kaip į tautos aktą, tiesiogiai priimtą tautos arba jos įgaliotų
atstovų. Neatsitiktinai įvairių valstybių konstitucijų preambulėse nurodoma: „Mes, Jungtinių
Valstijų Tauta, siekdami sukurti tobulesnę sąjungą, stiprinti teisėtumą, saugoti vidaus rimtį,
organizuoti kolektyvinę gynybą, prisidėti prie bendros mūsų ir palikuonių gerovės bei
aprūpinimo, nustatome ir priimame Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją...“, „Lietuvių tauta,
prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais
ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoms <...> siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią
Konstituciją“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė).
Taigi konstitucijoje yra nustatoma, kokia bus valstybė ir jos valdžia, kaip ta valdžia funkcionuos,
kokie bus jos santykiai su žmonėmis, t. y. akivaizdus konstitucijos kaip steigiamojo akto
pobūdis. Konstitucija yra suverenios tautos kūrinys, joje nustatytos svarbiausios pirminio
pobūdžio taisyklės. Ši savybė lemia tai, kad konstitucija yra teisėkūros pagrindas; joje įvardyti
teisėkūros subjektai, nurodomos jų priimamų aktų rūšys, nustatoma, kokių procedūrų laikantis
priimamos teisės normos. Be to, konstitucija nustato ne tik teisėkūros subjektus bei teisėkūros
įgyvendinimo tvarkos pagrindus, bet neretai tiesiogiai nurodo, kaip turėtų būti sureguliuotos
atitinkamos visuomenės gyvenimo sritys.

KT TEISĖS PRINCIPAI, NORMOS, INSTITUTAI

KT sistemos pagrindiniai elementai:

1) principai;
2) institutai;
3) normos.
Principai – tai fundamentalios idėjos, pagrindiniai pradai, nulemiantys teisės normų turinį bei
paskirtį.
KT principai: a) bendrieji (universalūs);
b) specialieji (konkretūs).
Bendrieji principai – tai pačio bendriausio pobūdžio tam tikri reikalavimai. Jie patys savaime
neveikia, bet jie apsprendžia kitų konstitucinių normų paskirtį. Didžiausią įtaką jie turi priimant
įstatymus. Jais remiamasi, kai realizuojamos KT normos.
Bendrieji principai:.
1) Tautos suvereniteto (Prancūzija, Lietuva). Jis parodo, iš kur kyla valstybės valdžia.
Akcentuojama, kad visa valdžia priklauso tautai. Visa valstybė grindžiama tautos
buvimu, tautos valia ir pan.
 2) Tautos atstovybės. Susijęs su tautos suvereniteto principu. Tai išvestinis principas. Visa
valdžia priklauso tautai, bet įgyvendinimas ne visada priklauso tautai. Šio principo asmė
ta, kad tauta pati įgyvendina tą valdžią. Tautos atstovybė įtvirtinta Japonijos konstitucijos
preambulėje, nors ši šalis ir yra monarchija. Šis principas gali būti kaip šiuolaikinės
demokratinės valstybės principas.
3) Valdžių padalijimo principas. Tai šiuolaikinės valstybės kertinis principas. Jis įtvirtintas
Vokietijos konstitucijoje: valstybinė valdžia grindžiama valdžių padalijimo principu.
Taip pat JAV konstitucijoje. Šis principas tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtintas visose
konstitucijose.
4) Lygiateisiškumo principas(Italija). Turi didelę reikšmę įtvirtinant žmogaus teises ir
laisves, teisinį statusą ir pan.
5) Neatimamų teisių principas. Vokietijos konstitucijos 1str.kalbama apie žmogaus teises:
jos turi būti pripažįstamos, negali būti siaurinamos, atimamos.
Specialieji principai – tai principai, kurie turi gana siaurą pritaikymo sritį. Dažniausiai liečia
vieną institutą. Jie panašūs į normą.
Specialieji principai:
1) Deputatų nepriklausomumas nuo rinkėjų. Prancuzijos konstitucijoje įtvirtintas deputatų
laisvasis mandatas – vieną kartą išrinktas deputatas negali būti atleistas pirma laiko.
2) Konstitucinių teisių teisminė gynyba. Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms gali būti
taikoma teisminė gynyba. Tai aukščiausias teisių garantavimo principas(Ispanija).
3) Valstybės vadovo absoliutaus imuniteto principas(Ispanija). Įtvirtinamas valstybės
vadovo neatsakingumas. Jis negali būti traukiamas jokion teisminėn atsakomybėn. Tačiau
šis principas įtvirtintas ne visose valstybėse. Egzistuoja kontrasignacijos institutas.
Institutai – tai suderinta teisės normų grupė, reguliuojanti vienarūšius visuomeninius santykius.
Institutai padeda geriau suvokti teisės sistemą, nes sugrupuoja visas tos šakos normas.
Dažniausiai sutinkami KT institutai yra šie:
 Pilietybės;
 Valstybės vadovo;
 Piliečių asmeninės teisės;
 Visuomenės ekonominės sistemos;
 Socialinės sistemos;
 Politinės sitemos;
 Visuomenės dvasinio gyvenimo pagrindų;
 Asmens teisinio statuso;
 Valstybės formos;
 Rinkimų teisės;
 Referendumo;
 Parlamento;
 Vyriausybės;
 Vietos savivaldos;
 Ir kt. Institutai.

Stambiausi institutai skirstomi į smulkesnius – subinstitutus. Pvz.: žmogaus teisių instituto

subinstitutas – pilietybės institutas.
Norma – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė,
reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. Jos laikymasis yra užtikrinamas valstybės
prievarta.
Dažniausiai KT normos yra įtvirtintos įstatymuose ir kt.teisės aktuose. Tik palyginus retais
atvejais KT normos yra sukuriamos kitaip – teismo precedentu, konstituciniu papročiu.
Konstitucijos ar įstatymo straipsnyje gali būti tik viena norma, pvz. 1949m. VFR pagrindinio įst.
102str.: “Mirties bausmė panaikinama“. Tačiau viename straipsnyje ar net viename straipsnio
sakinyje galima aptikti keletą KT normų, pvz. 1962m. Prancūzijos Prezidento rinkimų įst. 3str.:
„Ne vėliau kaip per 15d. po respublikos prezidento rinkimų pirmojo turo, vyriausybė turi
paskelbti kandidatų sąrašą“.
KT dominuoja imperatyvusis metodas. Dauguma KT normų yra įpareigojančio, draudžiančio,
nustatančio pobūdžio. Tokios normos tik reikalauja nustatyto elgesio→normos įsakymai. Rečiau
sutinkamos normos leidimai→jos plačiai naudojamos ir yra pagrindinės tik asmens teisinio
statuso reguliavime.
Konstituciniame reguliavime dominuoja subordinacijos (pavaldumo) santykiai. Koordinacijos
(derinimo) santykiai yra sutinkami rečiau. Tačiau KT galima sutikti ir dispozityvinių normų.
Pvz. 1947m. Italijos konstitucijos 94str., kuris reglamemtuoja, kad kiekvieni parlamento rūmai
gali pareikšti pasitikėjimą vyriausybei, ar atsisakyti jį pareikšti vardinio balsavimo būdu.
Dauguma KT normų yra normos taisyklės→nustatančios tam tikrus elgesio modelius. Esant tam
tikriems juridiniams faktams, šių normų pagrindu atsiranda teisiniai santykiai.
Žymią normų dalį sudaro normos principai→labai bendro pobūdžio taisyklės, kurios
detalizuojamos kitose KT normose. Pvz. 1982m. Kinijos konstitucijos 17str. Nustato socializmo
principą: „Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“.
Normos tikslai→ypatingai buvo būdingos totalitarinio socializmo valstybėms, kurios iškeldavo
komunistinės bei socialinės visuomenės sukūrimo tikslus.
Normos simboliai→valstybių devizai. Pvz. Gvinėjos 1990m. Konstitucijos 1str.: „Darbas,
teisingumas, solidarumas“.
Normos apibrėžimai→pvz. „Valstybė - nedaloma pasaukietinė socialinė demokratinė
respublika“ (Prancūzijos Respublikos 1958m. Konstitucijos 2str.).
Teisės normos struktūra:
1) Hipotezė – tai sąlyga, kuriai esant ta norma veikia.
2) Dispozicija – tai pati elgesio taisyklė.
3) Sankcija – tai prievarta, taikoma pažeidus taisyklę.
KT normos skiriasi nuo kitų teisės normų tuo, kad neturi sankcijų. Tai yra vienas iš KT normų
ypatumų. Jos arba perkeliamos į kitą teisinį reguliavimą, arba įgauna kitą – politinę reikšmę
(pvz. Vyriausybės atsistatydinimas, parlamentui jai paskelbus nepasitikėjimą). Baudžiamoji
atsakomybė gali būti numatyta tik už konkrečiai nustatytus nusikaltimus ir yra formuluojama
pačia bendriausia prasme, pvz. už valstybės išdavimą ar prezidento kyšininkavimą, tačiau
baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik po to, kai asmuo yra atleidžiamas iš pareigų, bendra tvarka
kaip ir fiziniams asmenims.
Kitas ypatumas – pačios KT normos dispozicijos bendras pobūdis. Tai labai bendro pobūdžio
taisyklės, jos dažnai būna deklaratyvaus pobūdžio, o ne konkretaus.
Hipotezės taip pat retai sutinkamos. Hipotezės žodinė išraiška yra retai sutinkama KT normų
aktuose ir dažniausiai yra formuluojama netiesiogiai.
KT normoms teikiamas prioritetas, todėl kiekviena kita teisės šaka turi neprieštarauti KT
normoms.
KT SANTYKIAI

Kokius santykius reguliuoja konstitucijos? Kuo panašus įvairių konstitucijų turinys? Atsakymą
pateikia Philippe’as Ardant’as: „Visų jų objektas tas pats: jos nustato valdžios organizaciją ir
funkcionavimą, taip pat valdančiųjų ir valdomųjų santykius.“ Taigi kiekvienos konstitucijos
normos reguliuoja bent dvi dideles visuomeninių santykių grupes.
 Pirmoji grupė – asmens statusas, žmogaus ir piliečio teisų ir laisvių sritis.
 Antroji santykių grupė – valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo
santykiai. Valstybės valdžios organizacija grindžiama tautos suvereniteto
prioritetu ir valdžių padalijimu. Konstitucijoje turi būti užtikrintas atstovaujamasis
valdymo pobūdis ir valdžių padalijimo principas.
Taigi konstituciniai teis. santykiai – tai konstitucinės teisės normomis sureguliuoti santykiai,
kurie atsiranda valstybės teisinės organizacijos ir piliečių teisių pagrindų realizavimo srityje.
Konstituciniai teis. santykiai neveikia patys sau – tam reikalingi subjektai, kuriems suteikiamos
tam tikros teisės ir pareigos.
Subjektai:
1) tam tikros socialinės ir nacionalinės bendrijos (tauta, kuri yra valdžios šaltinis; tautinės
mažumos, turinčios apsisprendimo teisę; klasės (socialistinėse šalyse));
2) valstybė ir jos sudėtinės dalys (pvz.: JAV kaip valstybė ir jos valstijos kaip federacijos
subjektai);
3) Pagrindinės valstybės institucijos;
4) Visuomeniniai susivienijimai, politinės partijos ir organizacijos, ir net rinkėjų grupės (jei
jos inicijuoja įstatymo priėmimą, referendumą ir pan.);
5) Atstovaujamų institucijų deputatai;
6) Vietinio valdymo ir savivaldos institucijos;
7) Individai (asmenys) – piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės.
Kiekvienai šių kategorijų būdinga tam tikra konstitucinių teisių apimtis.

KT ŠALTINIO SAMPRATA. KT ŠALTINIAI ROMANŲ-GERMANŲ TEISĖS TRADICIJOS ŠALYSE:

ĮSTATYMO SAMPRATA, KLASIFIKAVIMAS

KT šaltiniai – tai teisės normų išorinė išreiškos forma. Teisės norma – tai tam tikra elgesio
taisyklė, kuri yra visuotinai privaloma. Kad ji būtų vykdoma, ją reikia žinoti, todėl ji turi būti
kaip nors išoriškai išreikšta. Taigi teisės normos išreiškimo forma – teisės šaltiniai. Konstitucinės
teisės šaltiniais yra laikomi tik tie, kuriuose yra KT normų. Yra tiesioginio valstybės teisinio
raguliavimo šaltiniai , ir tie kuriuos v-bė sankcionavo( pvz. Teisės doktrina, teisės paprotys).
Kintant teisei, kito teisės šaltinių forma ir rūšys bei samprata.
Egzistuoja dvi stambiausios teisės sistemos ir nuo jų priklauso KT šaltinių samprata, klasifikacija
bei ypatumai:
1) Romanų-germanų teisės sistema;
2) Anglo-amerikiečių teisės sistema.
Pati seniausia yra romanų-germanų teisės sistema. Ji atsirado V a.pr.Kr. ir skaičiuojama nuo
XII lentelių įstatymų išleidimo. Didžiausią įtaką jai padarė Justiniano romėnų teisės
kompiliacija. [ VI a. įvyko romėnų teisės perėmimas. ~530m. sukurtas Justiniano CK (Corpus
iuris civilis) iš 4 dalių. ] Ši romėnų teisės kompiliacija padėjo pagrindą šiuolaikinei teisei.
Romanų-germanų teisės sistema atsirado Europos valstybėse. Nežiūrint valstybių griūvimų, ta
teisė išliko. Šiandien Europos valstybės laikomos romėnų teisės tradicijų pagrindiniais
puoselėtojais.
Su laiku romanų-germanų teisės sistema plito ir kitose pasaulio dalyse (per kolonizacijos
procesą). Ją perėmė Lotynų Amerikos, Azijos ir kitos valstybės.
Pagrindinis teisės šaltinis šioje teisės sistemoje yra:
1) Įstatymas. Tai parlamento priimamas teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią. Įstatymai
yra klasifikuojami.
2) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios leidžiami teisės aktai (valstybės vadovo,
vyriausybės ir pan.).
Taigi, pagrindinis romanų-germanų teisės šaltinis yra valstybės institucijų priimtas rašytinis
teisės šaltinis. Čia paplito kodifikacijos (įstatymų rinkiniai). Pirmiausia atsirado civilinės, o po to
ir baudžiamosios teisės kodifikacijos.
KT apskritai kaip teisės šaka susiformavo 18 amžiuje ir nuo 18a. pabaigos vadinama šiuolaikine
valstybės teisės šaka.
Pagrindiniai KT šaltiniai:
1) Konstitucija. Ji turi atskirą teisės akto formą. Turi aukščiausią teisinę galią. Romanų-
germanų teisės sistema sąlygojo konstitucijos išskyrimą į ypatingą vietą. Konstitucija turi
viršenybę prieš kitus teisės aktus. Tai pagrindinis KT šaltinis, kuriam negali prieštarauti joks
kitas teisės šaltinis.
2) Įstatymai. Pagal romanų-germanų teisės sistemą, įstatymas – tai parlamento priimami teisės
aktai. Jiems pripažįstama antroji vieta teisės sistemoje po konstitucijos. Čia galioja juridinės
galios nelygumas:
a) konstituciniai įstatymai. Jais papildoma konstitucija, konstitucijos pataisos. Turi beveik
tokią pačią reikšmę kaip ir konstitucija;priimami ypatinga tvarka. Kai kuriose v-bėse pati
Konstitucija yra vadinama konstituciniu įstatymu, pvz.Vokietijoje – Pagrindinis įstatymas
b) organiškieji įstatymai. Tai įstatymai, kurie priimami blanketinių KT normų pagrindu,
remiantis tam tikra nuoroda. Jie užpildo konstitucijos spragas. Tai yoatingos reikšmės
įst., kuriopriėmimas tiesiogiai nurodomas Konstitucijoje. Kai kuriose šalyse yra
nurodomos konkrečios visuomeninio gyvenimo sferos, kurių teisinė reglamentacija yra
galima tik organiniais įst – pvz. Ispanijojos Konstitucijos 81 str.numato, kad org.įst yra
tie, kurie yra susiję su pagrindinių teisių ir laisvių išplėtimu, patvirtinantys autonominių
bendruomenių statutus, susiję su visuotine rinkimų teise ir kt.įst, numatyti
Konstituscijoje. Jis užima tarpinę vietą tarp konst.įst. ir paprastųjų įst. Jų atsiradimas
siejamas su 1958m Prancūzijos konstitucija. Vėlaiu šie įst paplito buvusiose
Pranc.kolonijose, t.p kt šalyse( pvz Moldova). Kiekvienos šalie Konsyitucijoje gali būti
numatytas bet koks skaičius tokių įst.:pvz 1991 Rumunijosn Konst. numatė 25 klausimus,
kuriais turėjo būti priimti org.įst. dažnai org įst priėmimas siejamassu pagrindiniais KT
institutais. Liuva nepripažįsta org.įst. Org.įst priimti ir pakeisti yra daug sunkiau nei
 paprastuosius, pvz Prancūzijoje prieš priimant tokį įst, konstitucinė taryba tikrina jo
atitikimą Konstitucijai. Jie turi viršenybę prieš žemesnius įstatymus, bet negali
prieštarauti konstitucijai ir konstituciniams įstatymams;
c) paprastieji įstatymai. Tai visi kiti įstatymai, jei jie nėra konstituciniai ar organiniai. Jų yra
daugiausiai. Jie negali prieštarauti aukštesniems;jie priimami bendra tvarka, reguliuoja
svarbias v-bės gyvenimo sritis. Gali būti priimti parlamento ar tautos tiesiogiai.
Federacinėse v-bėse būna federaciniai įst ir federacijos subjektų įst. T.p yra vieinių įst,
priimamų autonominių vienetų institucij( Italija, Ispanija)
d) ypatingieji įstatymai. Jų priėmimas būdingas III pasaulio šalims ( Šri Lanka, Malaizija,
Jamaika). Priimami parlamento bendra tvarka, tačiau gali riboti tam tikras įst normas ar
net konst.teisės normas, pvz Šri Lankos 1971 įst „ Kelio terorizmui užkirsti“. Dažniausiai
jie priimami trumpam laikotarpiui, tačiau parlamentas turi teisę pratęsti jų galiojimą.
e) Parlamento reglamentai, statutai. Nustato jų vidinę organizaciją ir darbo procedūras, turi
įst galią, tačiau priimami šiek tiek supaprastinta tvarka- be valstybės vadovo
promulgavim. Jei parlamentas yra dviejų rūmų, kiekvieni rūmai turi savo reglamentą,
kurio priėmimui nereikia kt rūmų pritarimo.
f) deleguotieji įstatymai. Tai normatyviniai aktai, turintys įst galią, tačiau išleisti ne paties
įst leidybos organo, o jo pavedimu kitų v-bės organų- dažniausiai vyriausybės, rečiau v-
bės vadovo. Deleguota įstatymleidystė. Kaip tam tikrų klausimų operatyvenis sprendimo
būdas plačiai paplito daugelyje šalių ( pvz D. Britanija , Prancūzija, Italija). Ji atspindėjo
vykdomosios valdžios vaidmens sustiprėjimą ir padėjo vykdomajai valdžiai sustiprėti.
Deleguotoji įstatymleidystė gali būti vertinama teigiamai, kai kalbama apie svarbių
soc.programų realizavimą; ir neigiamai- jei vykdomoji valdžia pernelyg įtakoja
parlamentą ir pastarojo vaidmuo silpnėja, taigi tam tikra prasme griauna valdžių
padalijimo principą. Del.įstatymleidystė yra įmanoma tik tuo atveju, jei ji tiesiogiai
nustatyta Konstitucijoje. Konstitucijų autoriai stengėsi įsprausti deleguotą įstatymleidystę
į griežtas ribas tokiu būdu paliekant parlamentui galutinio sprendimo teisę. Todėl KT
iškelia tam tikras sąlygas del.įstatymleidystei:
 atitinkamas parlamento leidimas yra suteikiams nustatytam laikotarpiui
 griežtai nustatomas klausimų ratas
 parlamento leidimui negali būti taikomas plečiamasis aiškinimas deleguota
leidyba
 draudžiama išduoti leidimą sukurti normoms, keičiančioms galiojančius įst
ar galiojančias atgal
 neleidžiama subdelegacija.
1. valstybės vadovo aktai turintys įst galią ( Italija, Sirija, Marokas)- pvz Italijoje įst galią
turi prezidento dekretai. Pgl 1995 Kazachstano konst.šioje srityje prezitentas turi labai
išplėstus įgaliojimus- jam įst leidybą gali deleguoti tik 1metams, t.p jis gali paskelbti
skubų įst priėmimą, o jei parlamentas atsisako skubia tvarka priimti įst, tai jis gali iįleisti
įsaką, turintį įst galią
2. vyriausybės aktai, turintys įst galią- labiau paplitęs variantas, nei pirmasis( Ispanija,
Portugalija, Rumunija, Graikija). Šie aktai turi būti patvirtinti parlamento. Pgl
prancūziškąją dokriną tokie aktai yra vadinami hibridiniais teisės aktais.
3) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios priimami aktai. Jie negali prieštarauti
įstatymams, taip pat konstitucinėms normoms. Jų yra didelė įvairovė. Pagal subjektus
poįstatyminiai aktai yra:
 a) valstybės vadovo aktai. (dekretai, įsakai, įsakymai);
b) vyriausybės norminiai aktai. (ordonansai, dekretai, nutarimai). Vyriausybė leidžia didelę
dalį poįstatyminių aktų, nes ji įgyvendina valdžią. Leidžia poįstatyminius aktus
(įstatymus papildančius aktus). Vyriausybė jais nustato įstatymų realizavimo tvarką.
Parlamentinėse valstybėse dominuoja vyriausybės norminiai aktai. Prezidentinėse –
valstybės vadovo aktai;
c) teritorinių darinių vadovų aktai. (gubernatorių);
d) ministrų įsakymai, taisyklės, instrukcijos;
e) vietinių, vietos savivaldos institucijų aktai.

Romanų –germanų valstybėse KT pagrindinis šaltinis yra norminiai teisės aktai.

Romanų-germanų tradicijos valstybėse greta norminių teisės aktų kaip šalutiniai šaltiniai yra:
1) Precedentai. Tai teismų sprendimai, taikomi nagrinėjant kitas analogiškas bylas. Ilgus
šimtmečius nebuvo pripažįstami, bet dabar atsiranda požymių, kad ir romanų-germanų teisės
sistemoje precedentas pripažįstamas teisės šaltiniu. Neretai precedentai turi turėti
patvirtinimą.
2) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai, darbai, išvados, rekomendacijos. Oficialiai teisės šaltiniu
nepripažįstama, bet, kai būna teisės spragos, remiamasi mokslininkų formuluojamomis
išvadomis, rekomendacijomis.
3) Tarptautinės sutartys. Nacionaliniu teisės šaltiniu būna, kai pati valstybė yra pasirašiusi ją ar
prisijungia ir prisiima įsipareigojimus.
4) Lokaliniai aktai. Galioja tam tikroje šalies teritorijoje (Ukrainoje – Krymo aktai). Valstybių
miestai neretai turi savo chartijas, kurios reguliuoja vietos savivaldą.
5) Kvazi konstituciniai teisės aktai:
 Karinių ar revoliucijos tarybų aktai (Nigerija, Etiopija)- tai laikinosios valdžios,
susikurusios po eilinio perversmo, aktai( dekretai, promulgacijos)
 Nacionalinės chartijos (Alžyras)
 Revoliucinės chartijos (madagaskaras)
 Valdanciūjų( vienintelių) partijų aktai (Kongas, Zairas)

ORGANIŠKOJO ĮSTATYMO PROBLEMA

Organinis įstatymas - tai įstatymas, kurio priėmimas yra tiesiogiai nurodomas Konstitucijoje.
Konstitucijoje įtvirtinama blanketinė norma, nurodanti, kad tam tikrus visuomeninius santykius
reguliuoja organinis įstatymas.
Požymiai:
A) Jo priėmimo tvarka skiriasi nuo konstitucinių ir paprastųjų įstatymų priėmimo
tvarkos. Organinių įstatymų priėmimu stengiamasi apsaugoti tam tikrų klausimų reglamentavimą
nuo dažno keitimo. Ypatinga šių įstatymų priėmimo tvarka pasižymi:
1)gali būti priimti tik parlamento, kuris negali jų leidimo deleguoti vyriausybei ar
valstybės vadovui.
2)reikalinga kvalifikuota balsų dauguma, o tam tikrose šalyse prieš promulgaciją
(Prancūzija, Beninas, Senegalas, Alžyras) patikrinamas atitikimas konstitucijai.
3)gali būti pakeistas tik organiniu įstatymu ir tik ta pačia tvarka.
 B) Juridinėje hierarchijoje organinis įstatymas užima vietą tarp konstitucinio ir
paprastojo įstatymo. Tačiau įvairių valstybių nuomonės dėl organinių įstatymų vietos
hierarchijoje skiriasi.
C) Organiniai įstatymai reguliuoja klausimus, susijusius su svarbiais konstituciniais
institutais. Organinė reguliavimo sritis yra tiesiogiai numatyta konstitucijoje, tačiau įvairių
valstybių konstitucijose nepavyko aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti šių įstatymų
reguliavimo sferą. Nors organinių įstatymų reguliavimo sritis yra specifinė, nes ji apibrėžta
pačios konstitucijos, tačiau organinių ir paprastųjų įstatymų reguliavimo srities skirtumai yra ne
esminiai (pvz. Prancūzijoje Prezidento rinkimų būdas įtvirtintas organiniu įstatymu, o kitos
nuostatos - paprastuoju). Paprastai įvairiose valstybėse organiniai įstatymai apibrėžia:
valstybės institucijų funkcijas ir kompetenciją( konstitucinės kontrolės ir kitų
teisminių institucijų, ombudsmeno institucijos, vyriausybės)
valstybės pareigūnų statusą (kostitucinių ir kitų teismų teisėjų statusą,
parlamento ir vyriausybės narių statusą)
rinkimų ir referendumo įstatymai kai kur turi organinį statusą.
Regioninų ir kitų ad.teritirinių vienetų statusą
organiais įstatymais Ispanijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.
Ir kt.( pilietybės, ypatingosios padėties, politinių partijų padėtis)
Paprastai konstitucija nepateikia bendro organinių įstatymų reguliavimo srities apibrėžimo
specialiame straipsnyje, o suformuluoja tai atskiruose str.
Prancūzija laikoma organinių įstatymų atsiradimo tėvyne, o be jos nedaugelis pasaulio valstybių
turi šiuos įstatymus: Ispanija, Portugalija, Rusija, Moldova, Rumunija, kai kurios Lotynų
Amerikos valstybės (Venesuela, Čilė ir kt), buvusios Prancūzijos kolonijos Afrikoje.
Priimant organinius įstatymus, reikalaujama kvalifikuotos daugumos, todėl tam tikrų politinių
klausimų, susijusių su valdžių pusiausvyra, spendimas reikalauja pagrindinių šalies politinių jėgų
sutarimo ir taip siekiama užtikrinti politinį valstybės stabilumą. Taip pat sudėtingesnė organinių
įstatymų priėmimo tvarka riboja tradicines Parlamento galias ir daug kur organiniai įstatymai
buvo priimti norint sukurti naują atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios santykį. Dar vienas
organinių įstatymų instituto įvedimo tikslas buvo siekimas sustiprinti teisinės sistemos
lankstumą, nes Parlamentui reguliuojant kai kuriuos svarbius politinius klausimus nereikia keisti
Konstitucijos. Šie įstatymai rengiami ir priimami ilgesnį laiką nei paprastieji, todėl taip
užtikrinama įstatymų leidybos kokybė.

DELEGUOTA ĮSTATYMŲ LEIDYBA (PRANCŪZIJA)

Pagal Prancūzijos Konstituciją Parlamentas gali priimti įstatymus tik K 34str. išvardintais
klausimais. Pagal K.37str.,sritys, kurių nereguliuoja parlamento įstatymai, priklauso
reglamentinei valdžiai - pripažįstamas vykdomosios valdžios reglamentinis autonomiškumas. Ši
valdžia veikia šalia įstatymais nustatytos reguliavimo srities, ir poįstatyminiams aktams priimti
nereikia įstatymų. Pagal 38str., vyriausybė, vykdydama savo programą, gali prašyti parlamento
leisti tam tikrą apibrėžtą laiką ordonanasais nustatyti priemones, kurios paprastai priklauso
įstatymų sričiai, t.y.parlamentas gali deleguoti savo valdžią. Pasibaigus numatytam laikui, šie
ordonansai gali būti pakeisti tik įstatymu Numatyta ir reglamentinės veiklos gynyba: jei
svarstant įstatymo siūlymą ar pataisą, paaiškėja, kad toks siūlymas nepriklauso įstatymo sričiai ar
prieštarauja įgaliojimų perdavimui,atliktam pagal K38str., vyriausybė gali pareikšti, kad jie
nepriimtini. Jei vyriausybės ir atitinkamų rūmų nuomonės skiriasi, jų prašymu per 8 dienas
sprendimą priima Konstitucinė Taryba. Taip pat kitais atvejais, jei vyriausybė nori pakeisti jau
priimtą įstatymą, manydama, kad parlamentas klaidingai priėmė tą aktą, gali kreiptis į
Konstitucinę tarybą. Ši gali pripažinti, kad įstatymas reguliuoja reglamentinės srities klausimus ir
taip vyriausybė apgins parlamento pasisavintą reguliavimo sritį. Tačiau realybėje parlamentui
dažnai buvo leista peržengti materialines įstatymo ribas.

KT ŠALTINIAI ANGLOSAKSŲ TEISĖS TRADICIJOS ŠALYSE

Anglo-amerikiečių (anglosaksų) teisės sistema yra dvigubai jaunesnė už romanų-germanų teisės

sistemą, nes atsirado 11a. (1066m.), kai normanai užkariavo anglus. (Amerikiečiai vėliau perėmė
tą teisę iš anglų.) Iki tol Anglijoje gyveno daug genčių, nebuvo vieningos teisės. Nuo 11a.
pradėjo formuotis vieninga teisės sistema. Tos teisės požymiai:
1) Svarbiausias teisės šaltinis – bendroji teisė (common law). Ji pagrįsta teisminiais
precedentais. Tai reiškia, kad teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus bylą, gali pasiremti kiti
to paties lygmens ar žemesnių instancijų teismai, nagrinėdami analogiškas bylas. 15a. greta
bendrosios teisės susiklostė teisingumo teisė. Ją kūrė specialūs lordo kanclerio teismai, kurie
nagrinėjo bylas, kai jomis buvo nepatenkinti piliečiai. Skundai adresuojami monarchui
2) Konstituciniai papročiai. Tai elgesio taisyklės, kurios atsiranda jas nuolat taikant. Jų
laikomasi laisvanoriškai. Jos tapo visuomenės pripažintomis elgesio taisyklėmis.
Konstituciniai papročiai turi tokią pat galią kaip bendroji teisė.
3) Konstituciniai susitarimai (konvencijos). Šios taisyklės egzistuoja santykiuose tarp
aukščiausių valdžios institucijų (tarp monarcho ir parlamento, tarp parlamento ir
vyriausybės). Šių normų netaiko teismai, nes jie nesprendžia ginčų tarp aukščiausių valdžios
institucijų. Monarchas nėra atsakingas už savo veiksmus. Konstitucinių susitarimų
pavyzdžiai:
1) Yra sukurta kontrasignacija. Reiškia, kad monarcho aktą turi pasirašyti vyriausybės
narys.
2) Ministru pirmininku skiriamas rinkimus laimėjusios partijos lyderis.
3) Aukštieji rūmai nesikiša į finansinių bilių leidimą.
4) Abiejų rūmų priimtą įstatymą karalius privalo pasirašyti. Daugiau kaip prieš 200 metų
monarchui suteikta veto teisė, bet ją pakeitė šis konstitucinis susitarimas.
4) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai. Jau ilgus šimtmečius doktrinai pripažįstamas teisės
šaltinio vaidmuo. Užpildydavo teisės spragas.
5) Statutinė teisė. Tai parlamento priimti aktai ir kiti valstybės organų priimti aktai. Tai
oficialūs aktai. (Didžioji laisvių chartija (1215m.), Teisių peticija (1628m.), Teisių bilis
(1689m.), Habeas Corpus (1699m. (įtvirtino asmens neliečiamybę)) ir kiti aktai). Visi
D.Britanijos statutai yra tarpusavyje lygūs. Nėra hierarchijos. Net tie, kurie laikomi
konstitucijos dalimis yra lygūs su kitais statutais.

STATUTINĖ TEISĖ
Jungtinės Karalystės Konstitucija yra nekonsoliduota, tad ją sudaro teisės aktai, kurie įvardijami
kaip Jungtinės Karalystės konstitucija. Tokių teisės aktų yra nemažai, jie atspindi skirtingas
istorines epochas, tačiau jų nuostatos išliko iki šių dienų ir jomis remiasi visi konstitucinių
teisinių santykių subjektai. Esminiai statutinės teisės konstituciniai aktai:
1) 1215 m. Didžioji laisvių chartija (Magna Charta). Šis dokumentas laikomas vienu iš
pagrindinių teisės aktų, įtvirtinančių parlamentarizmo pradžią ne tik Anglijoje, bet ir
visame pasaulyje. Šiame akte minima atstovaujamoji institucija Karalystės Taryba, kuriai
buvo nustatyta išskirtinė teisė - nustatyti mokesčius. Tad su Magna Charta valstybės
finansiniai klausimai priskiriami atstovaujamosios institucijos – parlamento sričiai. Su
šiuo aktu parlamentas pradėjo parlamentarizmo istoriją. Be parlamentarizmo užuomazgų,
šiame akte buvo reglamentuotos ir kai kurios žmogaus teisės bei laisvės. Didžioji laisvių
chartija nustatė, jog asmuo be teismo sprendimo negali būti suimtas arba atimta jo
nuosavybė.
2) 1330 m. priimtas Vestministerio statutas . Jis nustatė periodiškumą, kuriuo turi rinktis
Anglijos parlamentas. Statutas numatė, jog parlamentas turi rinktis ne rečiau kaip vieną
kartą per metus. Tokią nuostatą galima suprasti kaip parlamento institucijos stiprinimą.
Be to, periodiškumo, kuriuo turi būti šaukiami parlamento posėdžiai, nustatymas
įpareigojo monarchą jo laikytis. Ši nuostata ne visada buvo įgyvendinama sėkmingai.
3) 1688 m. Teisių bilis. Jame įtvirtinti fundamentiniai parlamentarizmo ir demokratinio
politinio režimo principai. Šiame dokumente nedviprasmiškai nurodoma, jog bet kokios
“karaliaus pretenzijos stabdyti įstatymų įsigaliojimus arba jų vykdymą yra neteisėtos”.
Šioje Teisių bilio nustatoje įtvirtinti du fundamentiniai principai: a) nepripažįstama
karaliaus teisė vetuoti parlamento priimtus teisės aktus; b) įstatymų vykdomoji valdžia
siejama su vyriausybe, atskaitinga parlamentui. Tai vienareikšmiai parlamentinės
valdymo formos pricipai, jie nepakito iki šių dienų. Be minėtų principų, Teisių bilis
įtvirtina: laisvus parlamento rinkimus, parlamento nario teisę laisvai reikšti mintis,
bažnytinių teismų sprendimų neteisėtumą (išskyrus bažnytiniuose reikaluose), žiaurių ir
neteisėtų bausmių negalimumą ir kt.
4) 1701 m. priimtas Sosto paveldėjimo aktas apibrėžia taisykles, kurių laikomasi užimant
monarcho – valstybės vadovo - postą.
5) 1706 m. Sąjungos su Škotija aktas. Šis aktas, sujungdamas Angliją ir Škotiją, panakino
šių valstybių parlamentus ir įkūrė naują Didžiosios Britanijos parlamentą, kuris iki šiol
plėtoja Anglijos parlamentarizmo tradiciją. Šis aktas išsaugojo Škotijai teisę turėti atskirą
teisinę sistemą, iki šiol turinčią savitų bruožų ir priskirtiną romanų – germanų teisės
sistemos grupei.
6) 1832 m. Tautos atstovavimo aktas – vienas reikšmingiausių Jungtinės Karalystės
parlamentarizmą ir atstovaujamąją demokratiją įtvirtinančių teisės aktų. Jame
apibrėžiama asmenų grupė, turinti teisę dalyvauti renkant atstovaujamąją institucija –
Bnedruomenių rūmus. Teorijoje pritariama teiginiui, jog teisinės valstybės (rule of law)
šio pagrindinio angliškojo konstitucionalizmo principo atsiradimas sietinas su
atstovaujamosios demokratijos raida ir tvirtėjimu. Kiti Tautos atstovavimo aktai toliau
plėtojo ir stiprino atstovaujamosios demokratijos principus. 1867 m. priimtas Tautos
atstovavimo aktas įtvirtina teisę dalyvauti Bendruomenių rūmų rinkimuose tik vyrams ir
tik tiems, kurie turi nuosavybę ir moka ne mažesniu nei įstatymo numatytus mokesčius.
Kiti Tautos atstovavimo aktai buvo priimti 1918 (suteikta rinkimų teisė moterims), 1969
(visi piliečiai turintys 18 metų įgijo galimybę dalyvauti renkant Bendruonenių rūmus),
 1974, 1983, 1985, 1989 metais. Šiandien galioja 2000 m. priimtas Tautos atstovavimo
aktas, atspindintis šių laikų atstovaujamosios demokratijos principą.
7) 1911 m. Parlamento aktas yra reikšmingiausias aktas, apibrėžiantis Bendruomenių ir
Lordų rūmų įgaliojmų ribas. Šis aktas panaikino Lordų rūmų teisę nepritarti
Bendruomenių rūmų priimtam finansinę sritį reglamentuojančiam įstatymui. Bet leido
atidėti tokio įstatymo įsigaliojimą dvejiems metams. 1949 m. Parlamento aktas
sutrumpino šį terminą iki vienerių metų.
8) 1958 m. Aktas dėl perų, kuriame monarchui buvo suteikta teisė suteikti nepaveldimą pero
titulą (ne tik kilmės pagrindu, kaip buvo iki tol). 1963 m. Aktas dėl perų suteikė
asmenims, turintiems pero titulą, atsisakyti jo ir taip įgyti galimybę tapti Bendruomenių
rūmų nariu. 2000 m. Akte dėl perų nustatyta, kad niekas negali būti Lordų rūmų nariu tik
iš prigimties.
9) Reikšmingais teisės aktais reikėtų laikyti ir Karūnos ministrų (1937, 1964, 1975),
Karališkos sankcijos (1967), Bendruomenių rūmų (1978) įstatymus, 1931m. priimtą
Vestministerio statutą.

KONSTITUCINIS PAPROTYS

Konstituciniai papročiai - tai per ilgą laiką susiklostęs valstybės institucijų vienodas veikimo
būdas, kai esant tam tikrai situacijai elgiamasi tam tikru būdu. Tai norma, reguliuojanti
visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu, kuri yra ilgalaikio ir
vienarūšio šių santykių dalyvių jos naudojimo rezultatas ir kuri gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai
valstybės sankcionuota. Tam tikra taisyklė (norma), kuri susidaro be valstybės dalyvavimo,
įgauna konstitucinio papročio statusą tik tuomet, kai ji atitinka tam tikras sąlygas:
Šios taisyklės kartojimas ilgą laiką
Taisyklės pastovumas
Taisyklės apibrėžtumas
Konstitucinių organų konsensusas dėl šios taisyklės teisinės prigimties (paprotys paprasti
įgauna teisinę reikšmę tik tuo atveju, kai atitinkamos institucijos pripažįsta jį teise).
Teisinę galią paprotys įgauna ne tik po tam tikrų visuomeninių santykių subjektų valios
išraiškos, bet ir po to, kai jį sankcionavo valstybė.
Konstitucinės teisės šaltiniais gali būti laikomi tik tie konstituciniai papročiai, kurie atitinka
konstitucijos principams, bet ne prieštaraujantys jiems.
Teisinis konstitucinių papročių pobūdis priklauso nuo jų teisinės galios pripažinimo jų
reguliuojamųjų visuomeninių santykių subjektų, o tam tikrose šalyse ir nuo valstybės
sankcionavimo. Šis sankcionavimas gali būti įvairių formų:
 Sankcija gali būti pačioje konstitucijoje, kuri nukreipia į konstitucinį susitarimą tam tikru
klausimu.
 Susiklostę konstituciniai papročiai vėliau buvo tiesiogiai įtraukiami į konstituciją ir
sudarė jos tam tikrų straipsnių sudėtį.
 Tam tikras konstitucinis paprotys gali būti netiesiogiai sankcionuotas įstatymo, kurie nors
ir nesikreipia į jį, bet tiesiogiai iš jo išeina.
 Vis didesnę reikšmę įgauna konstitucinių papročių pripažinimo teisminiais organais,
praktika.
Tam tikri konstituciniai papročiai ilgainiui įgavo įstatymo galią (pvz. kad nė vienas asmuo negali
eiti JAV prezidento pareigų daugiau nei du kartus).
Konstitucinis paprotys (nesankcionuotas) negali būti ginamas teismine tvarka esant jo
pažeidimui. Dažniausiai taikoma sankcija už konstitucinio papročio pažeidimą yra valstybės
veikėjų moralinės politinės reputacijos praradimas.
Ypatinga konstitucinio papročio rūšis yra normos, kurios susiklosto parlamento veiklos eigoje.
Jos yra ne visos konstitucinės teisės šaltinis, o tik jos dalies – parlamento teisės. Daugelyje šalių
konstituciniai papročiai nustato parlamentų vidinę organizaciją ir reglamentą.
Paplitimas: Paplitęs šalyse, neturinčiose rašytinės konstitucijos. D. Britanijoje konstitucinis
paprotys sudaro reikšminga jos nerašytinės konstitucijos dalį. Čia konstitucinis paprotys
reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu: santykis tarp
monarcho ir įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, tarp vyriausybės narių, ministrų ir
valstybės tarnautojų. Visa eilė konstitucinės teisės institutų (pvz. ministrų kabinetas, atsakingas
valdymas) išeina iš konstitucinių papročių, atsiradusių statutinės teisės normų pagrindu.
D.Britanijoje konstitucinio papročio pavyzdys - D. Britanijos Parlamento, Vyriausybės
formavimo ir funkcionavimo tvarka, nusistačiusi papročių pagrindu. Konstitucio papročio
ypatybė Didžiojoje Britanijoje: Tik D. Britanijoje konstitucinis paprotys yra nerašytinės
nerašytinės konstitucijos pataisos, tai kitose minėtose šalyse, konstitucinis paprotys yra
nerašytinė rašytinės konstitucijos pataisa.
Valstybėse, turinčiose ilgą konstitucinės raidos istoriją, kuriems būdingas pagrindinio įstatymo
stabilumas (Australija, Kanada), konstitucinis paprotys turi didesnę reikšmę, nei valstybėse,
atsiradusiose po II pasaulinio karo, nes pastarosioms valstybėms yra būdingas pagrindinio
įstatymo nestabilumas ir tai nesudaro palankių sąlygų konstituciniam papročiui susiformuoti.
Kontinentinės teisės šalyse konstitucinio papročio reikšmė kaip konstitucinio teisės šaltini yra
kur kas menkesnė. Be to, daugelio šių šalių konstitucinės doktrinos neigia paties konstitucinio
papročio kaip konstitucinės teisės šaltinio egzistavimą.
Reikšmė: Konstitucinis paprotys – tai būdas patobulinti konstitucinę teisę taip, kad ji atitiktų
politines realijas. Kadangi konstitucinis paprotys yra lankstesnis, nei konstitucinė norma, jis gali
evoliucionuoti be sudėtingų procedūrų.

TEISMINIS PRECEDENTAS

Teisminiai precedentai (dar vadinamas stare decisis principas) – tai aukščiausios instancijos
teismų sprendimai konkrečioje byloje, yra skelbiami ir tampa teisiniu pagrindu teismams spręsti
analogiškas bylas – t.y. teismai kuria normas.
Jis būdingas anglosaksų teisės šalims. Kontinentinė Europa precedento nepripažįsta. Kalbama
tik apie teisiminę praktiką, jos įtaką, bet teisminės praktikos apibendrinimai - tai rekomendacija.
Formalaus privalomumo nėra. Tačiau dabar atsiranda požymių, kad ir romanų-germanų teisės
sistemoje precedentas pripažįstamas teisės šaltiniu.
Skiriamos dvi teisminio precedento struktūrinės dalys – ratio decidendi (sprendimo esmė) ir
obiter dictum (pasakyta tarp kitko). Ratio decidendi – taisyklė, kuri pagal analogiją taikoma
sprendžiant vėlesnes bylas ir kuri sudaro stare decisis principo veikimo esmę. Požymiai:
 Ratio decidendi negali surasti konkrečiuose bylos teiginiuose, jį galima išvesti iš
formuluočių
 Nebūtinai sutampa su teisėjo suformuluotu bylos sprendimu
  Turi būti ieškomas ir nustatomas atsižvelgiant į bylų seką (į precendentus žiūrima kaip į
sistemą)
 Galima nustatyti netiesiogiai – pvz. nagrinėjant ir advokatų kalbas
 Negali būti paremta hipotetiniais faktais – tokiais, kurių tikrumo teismas nenustatė.
Obiter dictum vaidina antraeilį vaidmenį, neturi privalomojo pobūdžio kitiems teismams,
padeda teisėjui rinkti sprendžiamojoje byloje taikytiną ankstesnės bylos ratio decidendi. Obiter
dictum yra tik teiginiai, kurie logiškai veda prie sprendimo, parodo ryšį su ratio decidendi. Obiter
dictum gali būti:
 tokie teiginiai, kurie išdėstyti sprendime, bet neturi tiesioginio ryšio su byla
(sprendžiama vienas klausimas, bet pasisako ir kitu)
 teiginiai, kurie nors ir remiasi nustatytomis bylos aplinkybėmis, neturi įtakos
sprendimui
 teisėjų, buvusių mažuma konkrečioje byloje priimant sprendimą, nuomonės.
Statutinė teisė ir precedentinė teisė egzistuoja kaip bendros sistemos dalys, kurios turi įtakos
viena kitai, suteikiant įstatymams galią per teismų sprendimus bei galint įstatymų leidėjui su
statutinės teisės pagalba bet kada pakeisti teisminio precedento taikymą.
Anglija: Dabartiniai Anglijos konstitucijos tyrėjai vieningai pripažįsta, kad teisėjai gali kurti bei
kad jie kuria teisę. Stare decisis principo esmė yra ta, kad žemesnės instancijos teismai
privalo vadovautis aukštesnės instancijos teismų sprendimais, o apeliacinės instancijos
teismai privalo vadovautis savo pačių ankstesniais sprendimais (išskyrus Lordų rūmus).
Lordų rūmai nėra susieti su savo ankstesniais sprendimais, jie gali atmesti ankstesnį
sprendimą ir bylą išspręsti kitaip. Visi kiti teismai lieka susieti su savo ankstesniais
sprendimais. Ankstesnių sprendimų nesilaikymas siejamas tik su būtinybe priimti kitokį
sprendimą, kai:
 Ansktesnis precedentas atmetamas sprendžiant naują bylą, kai teigiama, kad taip
koreguojami neteisingi teismo pasisakymai teisės klausimais (aukštesniųjų teismų
prerogatyva, formaliai senas precendentas lieka galioti)
 Ankstesnis precedentas atmetamas, motyvuojant, kad jis nevisiškai atitinka
faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes (sukuriamas dar vienas naujas
precendentas)
Bendri atvejai, kai precedentas neprivalomas nė vienai iš hierarchinės teismų sistemos grandžių
– neargumentuoti teisminiai sprendimai ir pasenę precedentai.
JAV: Galioja tas pats stare decisis principas. Konkrečiai JAV jis taikomas taip: žemesnės
instancijos teismai privalo vadovautis aukštesnės instancijos teismų sprendimais
analogiškose bylose. Aukščiausiojo Teismo sprendimai privalome visiems žemesniems
teismams. Apygardos teismų (Circuit court) sprendimai privalomi visiems būtent tos
apygardos (circuit) apylinkių teismams (District Courts). (kolkas tiek apie JAV, jei rasiu
daugiau, papildysiu)

DOKTRINA

Doktriną sudaro mokslininkų veikalai. Kai kuriose šalyse teismai savo sprendimus grindžia ne
tik teisės normų aktais, bet ir žymių teisės mokslininkų darbais. Juo naudojamasi kai reikia
užpildyti teisės spragas.Išsivysčiusių šalių teisės doktrina nėra oficialiai pripažįstama
konstitucinės teisės šaltiniu. Tačiau pvz. D. Britanijoje žymių teisininkų darbais yra
vadovaujamasi teismuose.

KONSTITUCIJOS TURINYS, JOS TEISINĖS, POLITINĖS, IDEOLOGINĖS SAVYBĖS

Terminas „konstitucija“ (lot. constitutio – nustatymas, įtvirtinimas), žinomas nuo antikos laikų.
Romėnų teisėje konstitucijomis vadinta viena imperatoriaus išleistų dekretų rūšis. Viduramžiais
šiuo terminu buvo vadinamos įvairios privilegijos, kurias karališkoji valdžia suteikdavo
feodalams, taip pat tam tikri teisės aktai, reguliavę santykius tarp miestų ir kareliškosios
valdžios. Lenkijos – Lietuvos valstybės Seimo sesijų baigiamieji nutarimai, turintys įstatymo
galią, taip pat buvo vadinami konstitucijomis.
2.1 KONSTITUCIJOS TURINYS
Kiekvienos konstitucijos normos reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius: asmens statusą,
žmogaus ir piliečio teises bei laisves, viešosios valdžios ir funkcionavimo santykius
(pagrindiniai). Kai kuriose konstitucijose taip pat reguliuojami specifiniai teisiniai santykiai:
finansinis, genų inžinerijos ar dirbtinio apvaisinimo. Tokie santykiai – fakultatyvinė
konstitucinio reguliavimo sritis ir šiuo atveju kiekvienos šalies konstitucinis reguliavimas yra
labai individualus.
Visuomenės tam tikrų materialiojo ir dvasinio gyvenimo sričių raida lemia ir konstitucijos turinio
pokyčius: vienos nuostatos tampa nebeaktualios, kitos įgauna didžiulę reikšmę ir yra įtvirtinamos
pagrindiniame įstatyme.
Moderniose konstitucijose yra ne tik deklaruojamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, bet
taip pat įtvirtinamos teisė į aplinkos apsaugą, informacijos laisvė, mokslinės kūrybos laisvė ir tt,
jos detalizuojamos, tikslinamos.
Atskiros konstitucijos, žinoma, daugiausia sudarytos iš pagrindinių teiginių apie institucijas,
kurios buvo sukurtos valdyti valstybę, bei teiginių, kuriose išdėstyta tai, kaip jos tai turėtų daryti.
Kai kurios konstitucijos eina toliau ir įtvirtina politinę sistemą , kurią stengiasi sukurti bei
išlaikyti visuomenė.
Didžiausias daugumos konstitucijų siekis yra atskirti tris pagrindines valdžias – įstatymų
leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. JAV konstitucija turi septynis pagrindinius straipsnius (žr. 1-
7 str.), Prancūzijos konstitucija – 14 pagrindinių straipsnių (žr. 1-14 str.), o kitie straipsniai
reguliuoja kitus specifinius dalykus.
Taip pat dauguma konstitucijų prasideda su plačiu teiginiu, sudarytu iš tikslų, kurių siekiama
pasiekti (pvz.: JAV 1787m. konstitucijos preambulė, 1958m. Prancūzijos konst. preambulė ir
t.t.).
Dauguma valstybių turi Teisių Bilį, kuriuo garantuojamos pagrindinės individo teisės, tačiau
didžiausia dalis valstybių yra įtvirtinusios pagrindines individo teises ir laisves arba
konstitucijose, arba susieję jas su konstitucija.
Kai kurios valstybės yra įtvirtinusios detalų individo teisių ir laisvių sąrašą (Hondūro
konstitucijoje įtvirtinta darbo per savaitę valandų skaičius (44h dieninio darbo, o jei naktinis
darbas – 36h). Fidžio konstitucijoje įtvirtinta pozityvi etninių Fidžio ir Polinezijos Rotuma salos
gyventojų diskriminacija, užtikrinanti jiems teisę užimti teisinius ar vykdomosios valdžios
postus. Pavyzdžiui Burkina Faso konstitucijoje yra įtvirtinta, kad tai yra „revoliucinė,
demokratinė, unitarinė ir pasaulietinė respublika“; Gvinėjos konstitucija teigia, kad šalis yra
„antikolonialistinė ir antiimperalistinė respublika“; pavyzdžiui Mongolijos konstitucijoje yra
skelbiama „daugiastruktūrinė ekonomika“, kuri kreipia dėmesį į „universalias pasaulio
ekonomikos madas ir šalių ekonominę konjunktūrą“.
Konstitucijos turinys – tai visuma konstitucinių normų, institutų, principų, reguliuojančių
visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios veiklos organizacija ir pagrindais,
valdžios ir asmens santykiais.
Kalbant apie konstitucijos turinį, yra išskiriami du aspektai:
1) socialinis konstitucijos turinys – tai, kokius santykius reguliuoja konstitucija. Tiek
konstitucinės teisės teorija, teik praktika, tai supranta nevienodai, dėl to kyla labai didelės
diskusijos konstitucijos rengimo metu.
2) teisinis konstitucijos turinys – tai konstituciją sudarančios normos, institutai, principai.
Teisinis konstitucinis turinys yra glaudžiai susijęs su socialiniu jos turiniu.
2.1.1 SOCIALINIS KONSTITUCIJOS TURINYS
Yra išskiriami trys pagrindiniai konstitucinio reguliavimo modeliai:
 liberalusis
 etatistinis
 liberalusis – etatistinis (optimalusis).
Šie modeliai skiriasi pagal savo reguliavimo dalyką: vienur konstitucija reguliuoja daugiau
klausimų, kitur – mažiau. Konstitucinio reguliavimo modelio pasirinkimas nulemtas valstybės
vaidmens visuomenėje sampratos.
Liberalusis modelis – konstitucija nustato valstybė valdžios organizaciją, asmens teisinio
statuso pagrindus (politinės teisės ir laisvės, nuosavybės, valstybės finansų klausimai). Šiam
modeliui priklauso pirmosios rašytinės konstitucijos. Pagal šį modelį, valstybė į visuomenės
gyvenimą kišasi mažiausiai (valstybė – naktinis sargas). Tai tek valdymo rėmai, kurie nustato
pačius svarbiausius santykius, juose neretai neaptariamos teisinės garantijos, tačiau tai
nereiškia, kad teisių realizavimas nevyksta praktiškai.
Etatistinis modelis – priešingybė liberaliam – išplėstinis konstitucinio reguliavimo dalykas.
Turinys – įvairios asmens, visuomenės gyvenimo sritys – socialinė, ekonominė, politinė,
ideologinė, dvasinės struktūros ir t.t. Šis modelis būdingas socialistinėms konstitucijoms.
Būdingas hipertrofuotas valstybės vaidmuo. Pvz. Kinija, Vietnamas, Korėja, Kuba.
Liberalusis etatistinis modelis – tarpinis vaidmuo tarp dviejų ankstesnių modelių.
1. lyginant su liberaliuoju modeliu, yra išplėstas konstitucinio reguliavimo dalykas –
konstitucija nustato visuomenės gyvenimo pagrindus, įtvirtina asmens ekonomines,
socialines, kultūrines teises, kurių be valstybės įsikišimo įgyvendinti negalima.
2. Skirtingai nei etatistinis modelis, neleidžia per didėlio valstybės kišimosi – siekia jį
padaryti optimaliu, kad būtų kuo geriau įgyvendintos asmens teisės ir laisvės.
Tai iš esmės liberalusis modelis, papildytas saikingais etatizmo elementais. Šis modelis atsirado
tarpukary (1919 m. Veimaro konstitucja), tačiau labiau paplito po II pasaulinio karo – Estija,
Latvija, Lietuva, Vengrija.
Nūdienos konstitucinis reguliavimas:
1) konstitucija negali tenkintis tradicinėmis reguliavimo sritimis (valstybės organizacija +
politinės piliečių teisės), bet imasi reguliuoti socialinius, ekonominius, kultūrinius asmens ir
visuomenės gyvenimo klausimus.
2) Toks objekto išplėtimas neturi suvalstybinti visuomenės – reikia derinti sakingą liberalizmą
su saikingu etatizmu. Konstitucijos turinys turi apimti svarbiausius valstybės, visuomenės ir
asmens gyvenimo klausimus.
3) teisinis konstitucijos turinys – tai konstituciją sudarančios normos, institutai, principai.
Teisinis konstitucinis turinys yra glaudžiai susijęs su socialiniu jos turiniu.
2.1.2 TEISINIS KONSTITUCIJOS TURINYS
Pagrindinis teisinio konstitucijos turinio elementas – normos.
Normos taisyklės – nustato tam tikrą visuotinai privalomą elgesio taisyklę. Jos gali būti
laikinosios, pastovios, reguliuoti materialius santykius ar procesinius santykius.
Normos tikslai – valstybės ir visuomenės vystymosi norminė orientacija.
Normos principai – artimi normoms tikslams – valstybės organizacijos, valstybės santykių su
asmenimis, visuomene bendriausi pradai. Tai abstrakčios taisyklės (pvz. konstitucijų skyriai
“Valstybės politikos principai”, “Svarbiausi pradai”, “Bendriausi principai”.
Normos apibrėžimai – apibrėžia tam tikrą konstitucinį institutą, valstybės struktūrą, pateikia jų
charakteristiką. Kai kurių anglo saksų teisės tradicijos šalyse šios normos turi aiškinamąjį
pobūdį.
Konstitucijos institutas – tai konstitucijos normų, reguliuojančių vienarūšius santykius, grupė.
Pvz. valstybės vadovo, pilietybės, parlamento, vyriausybės ir pan. Konstitucinis institutas yra
tam tikro konstitucinės teisės instituto pagrindas.
Konstitucijos principai – tai pradai, idėjos, kuries nėra tiesiogiai suformuluoti konkrečioje
normoje, bet kyla iš konstitucijos normų visumos, iš jų prasmės ir reikšmės. Jų svarbą patvirtina
konstitucinės kontrolės institucijų pagrindą, praktiką. Konstitucijos principai, kaip savarankiškas
jos teisinio turinio elementas priimtas ne viename Vokietijos, Italijos, Prancūzijos konstitucinės
kontrolės institucijos praktikoje – šios institucijos, interpretuodamos konstituciją, remiasi ne tik
jos normomis, bet ir jų (normų) pagrindų išveda principus. Prancūzijos konstitucinė taryba
pateikė konstitucinio bloko sąvoką – jį sudaro ne tik pačios konstitucijos tekstas, bet ir 1946 m.
konstitucijos preambulė, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, principai, pripažinti
Respublikos įstatymais.
Konstitucijos principai – tai jos stuburas, branduolys. Ypatinga reikšmė konstitucijos principams
teikiama konstitucinės priežiūros institucijų.
1) universalūs principai – įkūnija bendražmogiškas vertybes – jų galima sutikti beveik visų
šalių konstitucijose
2) grupiniai principai – būdingi tik tam tikram konstituciniam modeliui. Pvz. socialistinės
konstitucijos – vienos partijos vadovavimo, politinės valdžios vieningumo ir kt. principai.
3) Ypatingieji (individualūs) – būdingi tik tam tikrų šalių konstitucijoms – trečiojo pasaulio
šalių konstitucijoms – pvz. islamiško gyvenimo būdo (Pakistanas).
2.2 KONSTITUCIJOS SAVYBĖS
Suvokdami Konstitucijos reikšmę teisės sistemoje, neturime pamiršti, kad konstitucija yra ne tik
pagrindinis ir aukščiausios galios teisinis dokumentas, bet ir svarbus politinis bei filosofinis
(ideologinis) dokumentas. Kaip teisinis dokumentas konstitucija yra teisės normų sistema,
reguliuojanti svarbiausius visuomeninius santykius. Kaip politinis dokumentas jis atspindi tam
tikrą šalies politinių jėgų susitarimą, kompromisą, nustatantį politinio proceso formas, politinių
jėgų interesų gynybos priemones. Kaip filosofinis (ideologinis) dokumentas, konstitucija
išreiškia tam tikrą pasaulėžiūrą, nes joje įprasmintos tam tikros vertybės ir idealai. Priklausomai
nuo požiūrio, kai kurie autoriai akcentuoja konstitucijos socialinę (Banaszak, Preisner), teisinę
(Garlickis) funkciją.
2.2.1 TEISINĖ KONSTITUCIJOS FUNKCIJA
Konstitucija – pagrindinis aukščiausios galios įstatymas, teisės sistemos centras, kuriuo
įtvirtintos normos ir principai lemia teisinio reguliavimo kryptį. Remiantis šiuo požiūriu,
stengiamasi konstituciją suvokti ne tik kaip parastą moralinio, politinio ar filosofinio pobūdžio
vadovą, bet ir kaip tam tikrą įstatymą, kuris yra pozityvus ir privalomas, nors ir aukščiausios
galios, pastovesnis nei bendrieji įstatymai.
Pažymėtina, kad ilgą laiką vyravusį požiūrį, kad konstitucija – tai politinio ar filosofinio
pobūdžio aktas, tik bendriausia tautos nusistatymo gyventi vienaip ar kitaip išraiška, bet ne
konkrečios, kategoriškai, aiškiai apibrėžtos teisės normos, pakeitė daugelyje šalių įsitvirtinęs ir
susistiprėjęs konstitucinės kontrolės institutas. Būtent teisės aktų atitikimo konstitucijai
tikrinimas, konstitucinių ginčų nagrinėjimas atskleidė ir išryškino šį pagrindinį konstitucijos
aspektą, parodė, kad konstitucija pirmiausia yra teisės normų aktas. Dar daugiau – konstituciją
sudaro aukščiausios galios teisės normos, reguliuojančios svarbiausius visuomenės gyvenimo
klausimus. Normos, kurias galima taikyti tiesiogiai, normos, esančios viso teisinio reguliavimo
pagrindas.
2.2.2 POLITINĖ KONSTITUCIJOS FUNKCIJA
Nagrinėjant šiuolaikinės konstitucijos reikšmę, neretai pabrėžiama, kad konstitucija yra
„tobulinusias modernios politikos instrumentas“. Konstitucija nustato valstybės valdžios
organizaciją, valdžios įgyvendinimo svarbiausias taisykles, valstybės valdžios santykius su
atskirais žmonėmis, jų grupėmis. Visos politinės jėgos – politinės partijos ir organizacijos
konkuruoja siekiant valdžios, dalyvauja jos įgyvendinime pagal konstitucijos nustatytas
taisykles. Šios taisyklės paprastai dar detalizuojamos įstatymuose ar kituose teisės aktuose,
tačiau pačios svarbiausios, reikšmingiausios taisyklės yra fiksuojamos konstitucijoje.
Vienais atvejais konstitucija nustato politinio gyvenimo taisykles, o po to jas įgyvendina
politinio proceso dalyviai savo veikloje. Kitais atvejais yra įrašomos realiai politinio gyvenimo
praktikoje susiklosčiusios taisyklės.
2.2.3 FILOSOFINĖ (IDEOLOGINĖ) KONSTITUCIJOS FUNKCIJA
Konstitucijoje, kaip svarbiausiame, pačiame autoritetingiausiame įstatyme įtvirtinta tam tikra
valstybės valdžios organizacijos, asmens ir valstybės santykių doktrina. Šių dienų demokratinė
visuomenė ypatingą reikšmę teikia žmogaus teisių ir laisvių prioritetui, atviros pilietinės
visuomenės, teisinės valstybės idėjoms. Demokratinėms vertybėms priskiriamas tautos
suverenitetas, atstovaujamoji demokratija, valdžių padalijimas, parlamentarizmas, politinis ir
ideologinis pliuralizmas, pagarba privačiai nuosavybei ir t.t. taip pat konstitucija auklėj žmones,
formuoja vertybinę orientaciją, požiūrį, kad brangias konstitucines vertybes reikia ginti, kad
reikia laikytis konstitucijos. Pagaliau konstitucija – tai tam tikras bendro gyvenimo orientyras.

PASAULIO VALSTYBIŲ KONSTITUCIJŲ FORMA IR STRUKTŪRA

Sąvoka "konstitucijos forma" vartojama norint atskleisti konstitucijos normų įtvirtinimo būdą.
Teisinėje literatūroje skiriamos 2 konstitucijos formos:
1. Rašytinė konstitucija
2. Nerašytinė konstitucija
1. Rašytinė konstitucija- vientisas aukščiausios galios teisinis aktas, priimtas ir keičiamas
ypatinga tvarka, nustatantis amens teisinės padėties pagrindus bei viešosios valdžios
organizacijos ir funkcionavimo pagrindus. Rašytinė konstitucija išsiskiria savo formalia
aukščiausia teisine galia, t.y. savybe, kuri nėra būdinga nerašytinei konstitucijai. Tokios yra
daugelio šalių konstitucijos.
 Rašytinė konstitucija paprastai vientisas aukščiausios galios teisės normų aktas. Tačiau yra
šalių, kuriose konstitucją sudaro keli aukščiausios konstitucinės galios teisiniai aktai. Pvz.,
šiuolaikinės Švedijos konstituciją sudaro 4 konstituciniai teisės aktai: 1974m. Valdymo forma,
1810m. Aktas apie sosto paveldėjimą, 1949m. Aktas apie spaudos laisvę ir 1991m. Išraiškos
laisvės pagrindinis įstatymas. Tai nekodifikuota rašytinė konstitucija.
Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą rašytinę konstituciją. Tai konstitucija, kurios
sudėtinėmis dalimis yra paskelbiami kiti aktai ar deklaracijos. Sudėtinės kodifikuotos
konstitucijos pavyzdžiai- 1958m.Pranūzijos Konstitucija, kuri savo sudėtinėmis dalimis
pripažįsta 1789m. Žmogaus ir piliečio laisvių deklaraciją bei 1946m. Prancūzijos Konstitucijos
preambulę, taip pat 1992m. Čekijos Konstitucija, kurią, be pagrindinio Konstitucijos teksto,
sudaro "Pagrindinių teisių ir laisvių deklaracija". Sudėtinė kodifikuota konstitucija skiriasi nuo
rašytinės nekodifikuotos konstitucijos tuo, kad pirmąją kostituciją sudarančio dalys yra viena su
kita tiesiogiai susijusios, jos traktuojamos kaop vientisas sudėtinis dokumentas, o ne dokumentų
visuma.
2. Šalies, neturinčios rašytinės konstitucijos, pavyzdžiu yra nurodoma Didžioji Britanija. Jos
konstitucinė santvarka yra įtvirtinta ir teisės norminiuose aktuose, ir teismų precedentuose, ir
konstituciniuose papročiuose. Šie šaltiniai neišsiskiria savo teisine galia iš kitų teisės šaltinių.
Tačiau šioje šalyje daugelis valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo santykių
reglamentuojama įstatymu. Tiesa, kai kurie britų konstitucininkai teigia, kad netikslu
D.Britanijos Konstituciją vadinti nerašytine. Jų nuomone, D,Britanijos Konstituciją galima
laikyti "neformalizuota", "nekodifikuota" konstitucija.
Rašytinė nekodifikuota- Švedija, Austrija, Kanada.
Rašytinė kodifikuota- Amerika
Anglijoje- visi įstatymai turi vienodą galią, nesvarbu ką jie reguliuoja- tai galima sakyti, kad ten
konstitucija ne tik, kad nerašytinė, bet ir ne aukštesnė už kitus teisės aktus.

Aptarus konstitucijos formą, galima panagrinėti konstitucijos- aukščiausios galios šalies

pagrindinio įstatymo- stuktūros dėsningumus. Nagrinėjama rašytinių kodifikuotų konstitucijų
struktūra, nes rašytinių nekodifikuotų konstitucijų struktūros dėsningumus žymiai sunkiau
įžvelgti. Žinoma, kiekvienos šalies konstitucija net ir savo struktūros požiūriu- unikali, tačiau
pati konstitucinio reguliavimo logika verčia kostitucijų kūrėjus žengti panašius žingsnius.
Daugelio šalių konstitucijų struktūros analizė leidžia daryti išvadą, jog paprastai pagrindinį
įstatymą sudaro tokios dalys:
Preambulė (įvadinė dalis).
Pagrindinė dalis ( jos normose atskleidžiamas konstitucijos turinys).
Baigiamosios, pereinamosios ar papildomosios nuostatos.
Priedai.

1. Preambulėje išvardijami konstitucijos tikslai, nurodomos istorinės konstitucijos priėmimo

aplinkybės. Kartais joje nurodomi svarbiausi valstybės politikos principai ar net skelbiamos
pagrindinės teisės ir laisvės. Tai svarbi konstitucijos dalis, įvadas į konstitucinio reguliavimo
sistemą.
Teisinėje literatūroj diskutuojama dėl preambulės norminio pobūdžio. Teigiama, kad
preambulės nuostatos nėra teisės normos, jos įstatymų leidėjui gali daryti tik moralinį poveikį.
Tokia argumentacija grindžiama tuo, kad preambulės nuostatų, skirtingai nuo kitų konstitucijos
dalių normų, negali tiesiogiai taikyti teismai. Tai pernelyg abstrakčios, programinio pobūdžio
taisyklės, kurias nagrinėjant negalima vertinti kaip tikrų teisės normų.
Tačiau yra kitas požiūris: preambulės nuostatos turi tokią pat norminę reikšmę, kaip ir bet
kurios kitos konstitucinės nuostatos. Pvz., Prancūzijoje ilgą laiką buvo diskutuojama dėl 1958m.
Prancūzijos Konstitucijos preambulės teisinės reikšmės. Šios šalies Konstitucijos preambulėje
buvo skelbiama, kad prancūzų tauta iškilmingai skelbia savo ištikimybę žmogaus teisėms ir
nacionalinio suverenumo principams, taip kaip jie yra apibrėžti 1789m. Deklaracijoje, patvirtinti
ir papildyti 1946m. Konstitucijos preambulėje. Taigi nurodytuose dokumentuose buvo
skelbiamos pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės teisės ir laisės. Ginčai dėl Konstitucijos
preambulės reikšmės baigėsi tik 1971m. Parncūzijos Konstitucinei Tarybai priėmus sprendimą
dėl preambulės nuostatų norminės reikšmės.
Galima ir trečia- tarpinė pozicij- į preambulės nuostatas būtina atsižvelgti interpretuojant ir
taikant kitų konstitucijos dalių normas. Tais atvejais, kai konstitucijos preambuleje skelbiamos
pagrindinės teisės ir laisvės, neabejojama, kad šios nuostatos turi tokią pat juridinę reikšmę, kaip
ir kitų konstitucijos dalių normos.

2. Pagrindinę konstitucijos dalį sudaro konstitucijos normos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio

teises bei laisves, valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų statusą, tarpusavio
santykius, centrinės ir vietos valdžios santykius, vietos savivaldos pagrindus. Paprastai
pagrindinę dalį sudaro keli ar keliolika skyrių (jie taip pat gali vdintis dalimis, skirsniais ir pan).
Pagrindinė dalis ne vienoje konstitucijoje pradedama skyriumi, kuriame išdėstytos normos,
įtvirtinančios konstitucinės santvarkos pagrindus ( tautos suverenitetą, demokratiją, pagarbą
pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, valdžių padalijimą ir jų galių ribojimą ir t.t.). Kai
kurių naujųjų konstitucijų pagrindinio teksto dlis pradedama žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimu.
Toks šio konstitucinio instituto išdėstymas pagrindinio teksto pradžioje parodo žmogaus statusui
šalies konstitucinėje sąrangoje teikiamą reikšmę.
Kituose konstitucijos skyriuose išdėstomos valstybės valdžios organizaciją nustatančios
normos. Paprastai kiekvieną valstybės valdžios instituciją apibrėžiančios normos išdėstomos tam
tikruose skyriuose: parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, teismai. Vienose konstitucijose
pradedama nuo įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos teisinės padėties įtvirtinimo, kitose
pirmiausia nustatoma valstybės vadovo teisinė padėtis. Toks išdėstymas paprastai sietinas su
šalies valdymo forma ( nors ne visada).
Atskiruose konstitucijos skyriuose nsutatomas vietinis valdymas ir savivalda, finansai ir
valstybės biudžetas. Pagrindinėje konstitucijos teksto dalyje taip pat gali būti tokie skyriai kaip
"Užsienio politika", "Valstybės saugumas" ir pan.

3. Konstitucijos Baigiamosiose nuostatose išdėstomos normos, nustatančios konstitucijos

įsigaliojimo tvarką. Pasitaiko, kad Baigiamosiose nuostatose išdėstomos ir normos apie
konstitucijos keitimo tvarką, jeigu tai nebuvo sureguliuota pagrindinės dalies normų.
Pereinamosiose nuostatose nustatomi atskirų konstitucijos normų įsigaliojimo terminai, senų
konstitucinių institutų pakeitimo naujais tvarka ir terminai.
Kai kada konstitucija turi ir papildomas nuostatas. Jomis aiškinamos kai kurios pagrindinės
konstitucijos dalies normos, nustatomos tam tikros išimtys ar tam tikro klausimo reguliavimo
specifika.
4. Kartais prie kai kurių konstitucijų yra priedai. Jų reikšmė įvairi. Pasitaiko, kad juose
išdėstomos normos, kurių vieta neabejotinai turėtų būti pagrindinėje dalyje.

KONSTITUCIJŲ KLASIFIKAVIMAS. LIBERALUSIS, ETATISTINIS IR MIŠRUS KONSTITUCIJŲ

MODELIAI

Liberalusis, etatistinis ir mišrus konstitucijų modeliai yra analizuojami socialinio konstitucijos

turinio plotmėje.
T.y, kalbant apie konstitucijos turinį, yra išskiriami 2 aspektai:
a) Socialinis konstitucijos turinys – tai, kokius santykius reguliuoja Konstitucija (objektas).
b) Teisinis konstitucijos turinys – tai, iš ko susideda Konstitucija, teisinė medžiaga (normos,
principai).

Taigi, pagal socialinį konstitucijos turinį, yra išskiriami 3 pagrindiniai konstitucinio reguliavimo
modeliai, kurie skiriasi pagal savo reguliavimo dalyko ribas, t.y. kokia apimtimi yra
reguliuojamas valstybės valdžios ir visuomenės santykiai; kiek glaustai ar detaliai šie santykiai
yra reglamentuojami konstitucijoje:

1) LIBERALUSIS modelis. Konstitucija nustato valstybinės valdžios ir asmens teisinio

statuso pagrindus, nereguliuoja socialinių ir ekonominių santykiu (apima tik nuosavybę ir
mokesčius). Šiam modeliui priklauso pirmosios rašytinės konstitucijos (pvz., JAV). Čia
valstybė į visuomenės gyvenimą kišasi mažiausiai , minimaliai reguliuoja asmens
gyvenimą. Tai tik valdymo rėmai, kurie nustato pačius svarbiausius santykius, juose
neretai neaptariamos teisinės garantijos, tačiau tai nereiškia, kad teisių realizavimas
nevyksta praktiškai.

2) ETATISTINIS modelis. Priešingybė liberaliajam modeliui. Ypatingas vaidmuo skiriamas

valstybiniam reguliavimui. Siekiama kuo daugiau visko surašyti į konstituciją,
maksimaliai sureguliuoti visuomeninius santykius. Čia labai išplėstas konstitucinio
reguliavimo dalykas. Turinys – įvairios asmens, visuomenės gyvenimo sritys – socialinė,
ekonominė, politinė, ideologinė, religinė ir t.t. Šis modelis būdingas socialistinėms
konstitucijoms: Kinija, Š. Korėja, Vietnamas, Kuba.

3) MIŠRUS modelis. Tarpinis variantas. Lyginant su liberaliuoju modeliu, yra išplėstas

konstitucinio reguliavimo dalykas – konstitucija nustato visuomenės gyvenimo
pagrindus, įtvirtina asmens ekonomines, socialines, kultūrines teises, kurių be valstybės
įsikišimo įgyvendinti negalima, tačiau skirtingai nei etatistinis modelis, neleidžia per
didėlio valstybės kišimosi – siekia jį padaryti optimaliu, kad būtų kuo geriau
įgyvendintos asmens teisės ir laisvės. Tai tarsi liberalusis modelis, papildytas saikingais
etatizmo elementais. Šis modelis atsirado tarpukary (1919 m. Veimaro konstitucija),
tačiau labiau paplito po II pasaulinio karo – Portugalija, Ispanija, Lietuva, Vokietija ir kt.

2 tema. Pasaulio valstybių konstitucijų modeliai.

1. KONSTITUCIJŲ RAIDOS ETAPAI IR JŲ PAGRINDINIAI BRUOŽAI
I etapas.
Laikotarpis nuo pirmųjų konstitucijų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo.
1787m. JAV,
1791m. Prancūzija, Lenkija – Lietuva (Žečpospolita).
Šio laikotarpio Konstitucija – iš esmės tik valstybės valdžios aktą?!?! apibrėžiantis aktas???!.
Konstitucijomis siekta kuo labiau apsaugoti asmenį nuo valstybės kišimosi į asmens, visuomenės
gyvenimą.
Būdinga: liberalizmo filosofija, žmogaus teisių ir laisvių išaukštinimas, žmogaus orumo
deklaravimas, prigimtinės teisės idėjų materializavimas. Taip pat iškilo konstitucijos apsaugos,
konkrečiau – įstatymų konstitucingumo aktualija.

II etapas.
Laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų
1919m. Vokietija (Veimaro k-ja),
1920m. Čekoslovakija, Estija,
1921m. Serbų, Kroatų ir Slovėnų Karalystė (Jugoslavija),
1922m. Lietuva, Latvija,
1937m. Airija,
1931m. Ispanija.
Pagrindiniai bruožai: konstitucijas priima gana daug valstybių (tai lėmė kelios priežastys: po
Antrojo pasaulinio karo atsiranda naujos valstybės arba kai kurios tautos atkuria valstybingumą –
neliko carinės Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Otomanų imperijų); demokratizuojamos jau
turinčios vienokį ar kitokį konstitucinį reguliavimą santvarkas (Vokietija, Ispanija, Meksika);
konstitucionalizmą bando įtvirtinti trečiosios šalys, kurios iki tol neturėjo konstitucijos
(Tailandas, Etiopija, Egiptas); priimta daug naujų konstitucijų, senos modifikuotos.
Pripažįstamos universalaus pobūdžio žmogiškosios vertybės; ryškėja naujos konstitucinio
reguliavimo tendencijos: k-ja ima reguliuoti naujas santykių sritis (ekonominius ir socialinius
santykius), plečiasi galimo valstybės kišimosi į visuomenės ir asmenų gyvenimą ribos
(pripažįstamas valstybės ekonominis ir socialinis vaidmuo).

III etapas
Antrasis pasaulinis karas – XXa. 9-asis dešimtmetis
1947m. Italijos Respublikos K-ja, Japonijos K-ja
1948m. VFR Pagrindinis įstatymas
1946m. ir 1958m. Prancūzijos k-jos
1975m. Graikijos K-ja
1976m. Portugalijos K-ja
1978m. Ispanijos K-ja
Konstitucinis procesas tampa pasaulinis. tai lėmė kolonijų sistemos žlugimas ir naujų valstybių
susikūrimas. Demokratinių šalių konstitucijose vis didesnę reikšmę įgyja konstitucinės asmens
teisės ir laisvės, pailgėja socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių sąrašas. Totalitarinės
socialistinės šalys (Sovietų Sąjunga ir jos satelitai) bei kiti komunistiniai režimai irgi dangstėsi
konstituciniu reguliavimu.

IV etapas
Nuo Xxa. 9-ojo deš. pab.
1991m. Bulgarija, Rumunija, Slovėnija
1992m. Estija, Čekija, Lietuva, Slovakija
1997m. Lenkija
Šio laikotarpio konstitucijų atsiradimą lėmė totalitarinių režimų žlugimas Vidurio ir Rytų
Europoje, Šaltojo karo pabaiga.
Būdinga: didelis dėmesys žmogiškosioms vertybėms, demokratiškam visuomenės reikalų
tvarkymui, konstitucinei kontrolei, naujiems šiuolaikinio gyvenimo prioritetams;
Išsamiai išdėstomos asmens pagr. teisės ir laisvės; konstituciškai reglamentuojamas politinis
pliuralizmas, politinių partijų, žiniasklaidos veikla, tautinių mažumų, rinkos ūkio, nuosavybės
santykių apsauga; skelbiamos teisinės, socialinės. Pasaulietinės valstybės idėjos ir kt.

2.2 KONSTITUCIJOS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ. KUO SKIRIASI „KONSTITUCIJA-STATUTAS“ NUO

„SUBSTANTYVINĖS“ KONSTITUCIJOS

Sąvoka “Konstitucija” vartojama nuo XVIII a. II pusės.

Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas, aukščiausios teisinės galios aktas, priimamas ir
keičiamas ypatinga tvarka, kuris skiriasi nuo kt. įst. ir kuris reguliuoja svarbiausius teisinius
santykius.
1. Konstitucija kaip teisinis dokumentas – analizuojamas tam tikras specifinis turinys, valdžios
organizacija, aukščiausia konstitucinė teisinė galia, ypatingos nuostatų savybės, centro
vaidmuo, kompleksinis pobūdis, stabilumas.
2. Konstitucija kaip politinis dokumentas – įtvirtina to meto politinių jėgų kompromisą,
susitarimą kaip bus kuriama teisė apskritai, kaip vyks politinis procesas.
3. Konstitucija kaip pasaulėžiūrinis dokumentas išreiškia požiūrį į visuomenę, pasaulį.
Statutinė konstitucija dar yra vadinama procedūrine konstitucija. Ji pasitenkina valstybinės
valdžios organizavimu.
Substantyvinė konstitucija – nustato ne tik valstybinės valdžios organizacijas, bet ir asmens
teisinę padėtį bei teisingus visuomenės principus. Tai aukščiausioji norminė teisė, t.y. teisė
tikriausia prasme. Tai sietina tiek su turinio pokyčiais, tiek su teisės aktų konstitucingumo
kontrolės instituto atsiradimu.

2.3 KONSTITUCIJOS KAIP SIMBOLIO PROBLEMA

Konstituciniai simboliai – tai visi konstitucinės praktikos bruožai arba objektai, kurie tam tikru
būdu dėl politinės visuomenės, kaip visumos, pagrindinių bruožų kelia (dažnai dviprasmiškus)
stiprius jausmus. Tai, ką konstitucijos atspindi apie politinės visuomenės, kurioje jos yra priim-
tos, prigimtį, negali būti atskleista vien tik taisyklių rinkiniais arba teisinėmis normomis. Visos
informacijos, kurią perteikia konstitucija, neįmanoma sutalpinti į tam tikrą šiuolaikinę teisės
formą. Tai pasiekiama konstitucijos kaip simbolio turiniu.
Pvz: amerikiečiams Konstitucija- garbinimo objektas. Dažnai ji net laikoma šventa. Neretai
teigiama, kad kažkuria prasme konstitucija „sukūrė“ amerikiečius; ji sukuria jų kaip politinės
visuomenės identitetą.
Konstitucijos taikymo procese labai svarbu konstituciją suvokti kaip simbolį ir kaip priemonę.
Šios konstitucijos savybės viena kitą papildo, bet kartais tarpusavyje prieštarauja.
Kai kurių valstybių raidoje, atsižvelgiant į laikmečio ypatumus bei keliamus tikslus,
konstitucijos, kaip simbolio ir kaip priemonės, prioritetai tarpusavyje kaitaliojosi:
Po antrojo pasaulinio karo siekiant reabilitacijos dėl karo padarinių buvo puoselėjami
visuomenei patrauklūs universalieji tikslai todėl šiuo periodu sustiprėja konstitucijos kaip
simbolio prasmė.
XX amžiaus septintajame, aštuntajame dešimtmetyje sustiprėjo konstitucijos kaip priemonės
prasmė. Esmė ta, jog minimu laikotarpiu kiekvienose valstybėse labai aiškiai susiformuoja
grupinių interesų sistema. Grupinių interesų spektras labai platus – nuo idealistinio iki
nusikalstamojo.
Yra neapibrėžtai platus dviprasmiškų simbolių reikšmių išsišakojimas ir pabrėžiama simbolių
šaltinių begalybė. Teisiniuose tekstuose gausu simbolinių reikšmių, tai sukuria dideles aiškinimo
galimybes. „Simbolių miškas“ apgaubia tuos, kurie jame gyvena, tad iškyla visos simbolinės
informacijos suvokimo sunkumas, kuris kartais paskatina apskritai nesistengti susisteminti visą
informaciją. Simbolinės reikšmės interpretacijos neveda prie aiškumo ir nuolatos yra kontraver-
siškos.

Konstitucijos, kaip simbolio, prasmę gali atskleisti labai daug reiškinių, pavyzdžiui, patys
konstitucijos dokumentai, teismo sprendimai ir kiti profesionalūs ir neprofesionalūs tam tikrų
konstitucijos aspektų komentarai, patvirtinti veikimo būdai, valstybės ir visuotinių reikalų
tvarkymo tradicijos, konstitucinės teorijos ir konstitucijos istorijos literatūra, taip pat populiarūs
(neprofesionalų) veikalai, neprofesionalų nuomonės apie konstituciją ir valdžią ir visuotiniai
ritualai, procedūros, ceremonijos ir šventės, susijusios su valdžios funkcijų įgyvendinimu. Gali
būti aptinkami ir „rašytiniai“, ir „nerašytiniai“ konstitucijos simbolinių elementų variantai.
Pripažinus nedokumentinius konstitucijos komponentus, egzistuojančius ideologijoje,
paveldėtose vertybėse ir teisinėse ir kultūrinėse tradicijose, kyla įdomių klausimų apie tai, kaip
galėtų vykti visuotinis konstitucijos aiškinimas.
„Kas yra konstitucija ir kas yra jos objektas? Lengviau būtų pasakyti, kas ji nėra negu tai, kas ji
yra. Tai ne bendruomenės pradėjimas, tai ir ne privatinių teisių kilmė; tai ne teisės šaltinis, tai ir
ne pradinė valdžios stadija; tai ne asmeninių ar politinių laisvių priežastis, tai jos padarinys;
žmonėms ji nesuteikia jokių teisių, bet yra jų galios kūrinys, tai priemonė, skirta jų patogumui.
Konstitucija, skirta apginti jų teises ir galias, kurios egzistavo dar prieš sukuriant konstituciją, yra
tik politinės valdžios karkasas, ji būtinai paremta dar prieš ją atsiradusiomis įstatymų, teisių,
įpročių ir minties modelių sąlygomis. Ji nėra primityvi, viskas joje yra kilę iš žinomų šaltinių. Ji
numano egzistuojant organizuotą visuomenę, įstatymus, tvarką, nuosavybę, asmeninę laisvę,
pagarbą politinei laisvei ir protą, žinantį, kaip ją apsaugoti nuo tironijos pinklių. Rašytinė
konstitucija kiekvienu atveju yra valdžios galių apribojimas, esantis tarpininkų rankose. Niekada
nebuvo rašytinės respublikos konstitucijos, kuri valdininkams suteiktų visas beribes ir
neapibrėžiamas galias, slypinčias kiekvienoje tautoje“.Šis sąvokos paaiškinimas apibrėžia
„konstitucijos kaip priemonės“ ir „konstitucijos kaip simbolio“ prasmę.
Šiuolaikiniame mąstyme, pagrįstame mokslu ir jo pasiekimais, žodis „priemonė“ reiškia ateitį ir
dalykus, kurie toje ateityje turi būti padaryti. Konstitucija yra tautos galios – suvereniteto
priemonė, skirta siekti progreso.
Tačiau dažnai konstitucinis simbolizmas žvelgia į praeitį ir sieja valdžią su sąvokomis, kurios
atsirado daug anksčiau už patį mokslą ir jo tikėjimą tam tikrų įvykių nuspėjamumu bei
kontroliuojamu priežastingumu. Konstitucija, kaip priemonė, suteikia viešajai valdžiai galių ir ją
nukreipia norima linkme. Konstitucija, kaip simbolis, nuo viešosios valdžios, kuri nors ir įtartina,
bet būtina, apsaugo asmeninius interesus arba vertybes.
Konstituciją vadinant simboliu iškart kyla klausimas, kieno tai simbolis. Pradžioje simbolis
atliko tik dekoratyvinę funkciją: tai buvo simbolis pagarbos išmintingiems politikams,
sukūrusiems tokį nuostabų aktą, kaip Konstituciją. Tačiau laikui bėgant didelio politinio pa-
siekimo simbolis tapo nepasitikėjimo arba pasitikėjimo politiniu procesu simboliu.
Konstitucinis simbolis radikaliai skiriasi nuo konstitucinių priemonių. „Tai, kas yra simbolis
daugumai, tampa priemone mažumai, o tai dar geriau įkūnija tokį simbolį“
Įstatymų leidžiamosios valdžios požiūriu, konstitucija patyrė tokias raidos pakopas:
1) tautos valdymo priemonė, tautos valdžios šaltinis;
2) garbinamas objektas, vertinamas daugiausiai dėl kliūčių sudarymo valdžiai;
3) tam tikros mažumos interesų, besistengiančių išvengti nacionalinės valdžios galių, gynimas.
Privalu suvokti konstituciją kaip simbolį ir suderinti ją su konstitucija kaip priemone.

PRANCŪZIJOS 1958 M. KONSTITUCIJOS RENGIMAS, PRIĖMIMAS, KEITIMAS, FORMA,

STRUKTŪRA

Dabartinė Prancūzijos Konstitucija, įtvirtinusi V Respubliką, buvo priimta tautos referendumu

1958m. rugsėjo 28d., įsigaliojo 1958m.spalio 4d.(V Respublikos Konstitucija).
Šios Konst. priėmimą reikėtų sieti su to laikotarpio socialine ir politine krize Prancūzijoje.
Iškilus pilietinio karo grėsmei, padėtis tapo palanki idėjai, kad tauta įveiks krizę tik suteikusi
visus būtinus įgaliojimus nacionaliniam lyderiui(Charles de Gaulle). Jam pavyko pasiekti, kad
būtų priimtas aktas dėl Konst. keitimo. Rengiant projektą turėjo būti gauta išvada Valstybės
tarybos ir konsultacinio komiteto. Parengtas Konst. tekstas turėjo būti pateiktas tautos
referendumui. Konstitucinis įstatymas dėl Konst. keitimo turėjo būti promulguotas per 8d. po
tautos pritarimo. Projekto rengimo tarpsniai:
1) projekto metmenų parengimas
2) kreipimasis į konstitucinį konsultacinį komitetą išvadai gauti.
3) Projekto nagrinėjimas Valstybės Taryboj
4) Tarpministerinis komitetas iš naujo nagrinėjo tekstą, po to pateiktas ministrų tarybai ir ši
pritarė tokiam K. tekstui.
Prancūzijos K. XVI skirsnis – “Dėl Konstitucijos keitimo”.
89 str. numato kada K. negali būti keičiama:
1) jokiais būdais negalima keisti respublikinės valdymo formos;
2) K. keitimas negalimas, kai yra kėsinamasi į šalies teritorijos vientisumą, laikinai einant
prezidento pareigas, kai taikomas K. 16str.
K. pataisų iniciatyva priklauso parlamento nariams ir prezidentui, kuris jos imasi MP
siūlymu. Pataisų projektui ir keitimo siūlymui turi pritarti abeji rūmai. Keitimo siūlymai
visada perduodami tautos referendumui, tačiau įstatymo projektą Prezidentas gali perduoti
tiek referendumui, tiek deputatų ir senatorių kongresui. Sprendimas priimamas 3/5
dalyvavusių narių balsų dauguma.
Prancūzijos K. sudaro 4 aktai (3 aktai nurodyti pačioje K. preambulėje):
1) 1958m. Prancūzijos Respublikos K.
2) 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija;
3) 1946m. Prancūzijos Respublikos K. preambulė.
4) 2004m. Aplinkos apsaugos chartija ( 2005m. konstituciniu įst. Buvo pripažintas, kaip
sudėtinė K. dalis).
 Ir ši dalis, kurios nėra nurodytos preambulėje, kaip K. sudėtinės dalies, tačiau kuri tokia yra
pripažinta:
5) Pagrindiniai principai, pripažinti respublikos įstatymuose (šiuos principus, kaip sudėtinę
galiojančios K. dalį pripažino Konstitucinė Taryba).
Prancūzijos K. tekstą sudaro 16 skirsnių, 103 straipsniai, Preambulė. Preambulėje nurodyti kiti 3
pagrindiniai dokumentai: 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija; 1946m. Prancūzijos
Respublikos K. preambulė; 2004m. Aplinkos apsaugos chartija.

VFR KONSTITUCIJOS RENGIMAS, PRIĖMIMAS, KEITIMAS, FORMA, STRUKTŪRA

VFR Pagrindinis įstatymas buvo priimtas 1949m. gegužės 23d. Pasibaigus antrajam pasauliniam
karui, vakarų valstybės pareikalavo, kad suskaidyta Vok.parengtų trijų vakarų zonų K. Tačiau
buvo nuspręsta sudaryti tikrąją K. Pagrindinį įst. turėjo parengti Parlamentinė Taryba.
Pagrindiniame įst, daug dėmesio skiriama žmogaus teisėms, K. apsaugos nuostatoms.
Dokumentas pavadintas Pagrindinis įst., nes jis negaliojo visai vok. tautai, o galiojimo zonoj
suverenitetas nebuvo visiškai įgyvendintas. Pagrindinis įst. turėjo būti laikinas,t.y. kol įsigalios
laisvu vokiečių apsisprendimu priimta K. Tačiau pasiekus Vok. vienybę Pagr. Įst. laikinumas
baigėsi. Pagrindinį įst. priėmė 2/3 Vok. federalinių žemių tautos atstovybių. Nuo 1990m.
įsigaliojo ir rytinėje Vok. dalyje.

Pagrindinio įst. keitimo procedūra numatyta 79 str. Taigi Pagrindinį įst. galima pakeisti tik tokiu
įstatymu, kuris aiškiai pakeičia Pagr.įst. pažodinį tekstą arba jį papildo (užtikrina rašytinės K.
primatą, stabilumą, garantuoja teisinį aiškumą). Jo keitimo tvarka yra sudėtingesnė nei kitų įst.:
tokiam įst. turi pritarti 2/3 Bundestago narių ir 2/3 Bundesrato balsų. Galiojančio Pagr.įst. 79
str.3d. yra nurodyti pagrindai, kurie apskritai negali būti keičiami (Vok. federalinė santvarka
negali būti pakeista, žmogaus orumo neliečiamumas ir kt.).
Pagrindinio įstatymo galiojimo trukmė: jis netenka galios tą dieną, kai įsigalioja laisvu vokiečių
Tautos apsisprendimu priimta K.
Pagrindinį įst. sudaro preambulė, 146 str., suskirstyti į 14 skirsnių. Pagrindinio įst. sudėtinė dalis
yra 1919m. Vok. reicho K. kai kurie straipsniai.
Pagrindinio įst. preambulė gali būti keičiama ar panaikinta Pagr. Įst. 79str. 1,2,d. nustatyta
tvarka.

LATVIJOS KONSTITUCIJOS PRIĖMIMAS, KEITIMAS

Estijos tauta Konstituciją priemė 1992 m. birželio 28 d. referendumu. Tokia Konstitucija laikoma
vidutinio senumo Konstitucija. 110 str.: Respublikos Prezidento dekretais negali būti keičiama,
papildoma ar atšaukiama nei Konstitucija, nei įstatymai, nurodyti Konstitucijos 104 str. 161 str.:
Teisę inicijuoti Konstitucijos keitimą turi ne mažiau kaip 1/5 visų parlamento narių ir
Respublikos prezidentas. Šalyje esant nepaprastajai ar karo padečiai negali būti keičiama
Konstitucija ar inicijuojamas svarstymas dėl jos pataisų. 162 str.: Pirmojo skirsnio „Bendrosios
nuostatos“ ir penkioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos gali būti keičiamos tik
referendumu. 163 str.: Konstitucija gali būti pakeista įstatymu, priimtu: 1) referendumu; 2) iš
eilės dviejų parlamento kadencijų; 3) parlamento, esant būtinajam reikalingumui. Įstatymo
projektas dėl Konstitucijos keitimo parlamente svarstomas tris kartus, tarp pirmojo ir antrojo
svarstymo paliekant ne mažesnę kaip 3 mėnesių, o tarp antrojo ir trečiojo – ne mažesnę kaip 1
mėnesio pertrauką. 164 str.: Sprendimui dėl Konstitucijos keitimo įstatymo projekto svarstymo
referendume turi pritarti 3/5 visų parlamento narių. Referendumas gali įvykti ir ankščiau kaip
praėjus 3 mėnesiams nuo parlamento sprendimo dėl referendumo. 165 str.: Konstitucijai pakeisti
dviejose iš eilės parlamento kadencijose reikalingas abiejų kadencijų narių daugumos pritarimas.
167 str.: Įstatymą dėl Konstitucijos keitimo, kuris įsigalioja įstatyme nustatytu laiku, bet ne
anksčiau kaip po 3 mėnesių nuo jo paskelbimo, skelbia Respublikos prezidentas.

ESTIJOS KONSTITUCIJOS PRIĖMIMAS, KEITIMAS

76 str.: Latvijos parlamentas gali keisti Konstituciją posėdžių metu, jei posėdyje dalyvauja 2/3
visų parlamento narių. Konstitucinės pataisos bus priimamos trimis balsavimais, jei už jas yra
balsavusi viso parlamento narių dauguma. 77 str.: Latvijos parlamentui pakeitus 1, 2, 3, 4, 6 ir 77
Konstitucijos straipsnius, pataisoms įsigalioti reikalingas nacionalinio referendumo pritarimas.
78 str.: Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi ne mažiau kaip 1/10 Latvijos piliečių, turinčių
balsavimo teisę, jie gali teikti Latvijos prezidentui siūlymus dėl Konstitucijos pataisos ar
įstatymo projekto. Šiuos projektus prezidentas privalo siūlyti Latvijos parlamentui. Jeigu
parlamentas jų nepriima, tada projektai gali būti siūlomi priimti referendumu. 79 str.:
Konstitucijos pataisa priimama referendumu, jeigu už ją balsuoja ½ visų balsavimo teisę turinčių
piliečių.
Latvijos Respublikos Konstitucija (latv. Latvijas Republikas Satversme, neologizmo autorius
- Atis Kronvalds) - pamatinis Latvijos Republikos įstatymas, Konstitucija. Konstituciją sudaro 8
skyriai ir 116 straipsnių (iki 1998 metų, kai Latvijos Seimas priėmė skyrių „Žmogaus teisės",
buvo tik 7 skyriai ir 88 straipsniai). Pirma dalis Konstituciniame susirinkime (Satversmes
sapulce) buvo priimta 1922 m. vasario 15 d. 1922 m. balandžio 5 d. Dėl antrosios dalies
projektas buvo atmestas. Priėmus pirmąją dalį, Konstitucija įsigaliojo 1922 m. lapkričio 7 d.
Konstitucijos galiojimas buvo laikinai sustabdytas 1934 m. gegužės mėn. ir palaipsniui atkurtas
nuo 1990 m. gegužės 4 d. iki 1993 m. liepos 6 d. (Seimo posėdyje už Konstitucijos įsigaliojimą
nepasirašė 1 iš 99 Seimo narių - Joahims Zīgerists; taip pat nebalsavo areštuotas Alfredas
Rubiks). Konstitucijos tekstas iki šių dienų iš esmės liko toks pats. Paskutinį kartą Konstitucija
papildyta 2009 m. (numatyta referendumo dėl Seimo paleidimo galimybė).

Lenkijos Konstitucija (1997 m. balandžio 2 d.) yra svarbiausias visuotinai privalomos teisės šaltinis
Lenkijoje. Konstitucija yra įstatymas, t. y. visuotinai privalomas norminis aktas. Ji priimama ir
keičiama skirtingai nei paprastieji įstatymai (Konstitucijos 235 straipsnis). Konstitucija laikoma
pagrindiniu įstatymu dėl jos ypatingo turinio, formos ir teisinės galios. Ji reglamentuoja Lenkijos
politinę, socialinę ir ekonominę sandarą ir nustato pagrindinių Lenkijos piliečių teisių ir laisvių
katalogą. Konstitucija užima aukščiausią vietą Lenkijos teisės šaltinių hierarchijoje. Joje nurodyti kiti
teisės šaltiniai, jų taikymo sritis ir jų savarankiškas arba vykdomasis pobūdis. Visi kiti norminiai aktai
turi atitikti Konstituciją. Konstitucinis Teismas tikrina, ar kiti norminiai aktai atitinka Konstituciją, taip
pat prižiūri, ar žemesnę teisinę galią turintys norminiai aktai atitinka aukštesnę teisinę galią turinčius
teisės aktus. Be to, pagal Konstitucijos 79 straipsnį kiekvienas, kurio konstitucinės teisės arba laisvės
buvo pažeistos, turi teisę pateikti Konstituciniam Teismui skundą dėl įstatymo ar kito norminio akto,
kuriuo remdamasis teismas arba viešojo administravimo institucija priėmė galutinį sprendimą dėl jo
konstitucinių teisių, laisvių arba pareigų, atitikties Konstitucijai

2.6 KONSTITUCIJŲ STABILUMO IR DINAMIŠKUMO PROBLEMA

Konstitucijos stabilumą ir dinamiškumą lemia Konstitucijos keitimo tvarka. Sudėtinga
Konstitucijos keitimo tvarka sudaro sąlygas stabilumui, o ne tokia sudėtinga – dinamiškumui.
Yra siekiama suderinti abu kriterijus.
Stabilumas – tam tikras siekis, K normų neliečiamumas. Tai pagrindinių jos idėjų nekintamumas.
Stabilumas derinamas. Teisinė Konstitucijos stabilumo garantija – ypatinga jos tvarka. Stabilumas pasiekiamas
apsunkinant K keitimo tvarką. Kai kurios konstitucijos ilgai nekeičiamos, ilgaamžės (JAV,
Norvegija, Meksika).
Griežtos Konstitucijos, kurios keičiamos sudėtingesne tvarka ( Juridinė Konstitucija). Griežtumas pasireiškia:
1. Materialiniu aspektu: steigiamosios valdžios tam tikrų ribų nustatymas. Susiduriama su
tokia situacija, kad yra Konstitucijos nuostatos, kurios negali būti keičiamos (Konstitucijos
principai, sudarantys konstitucinės santvarkos pagrindą, žmogaus teisės ir laisvės, nuostatos,
Konstitucijos priėmimo tvarka). Kai kuriose Konstitucijose draudžiama keisti valdymo formą,
pvz. Prancūzijos, Italijos.
Kitos apribojimo rūšys:
 pagal galiojimo laiką:Tam tikrą laikotarpį po Konstitucijos priėmimo, Konstitucija negali būti keičiama
(Graikijos, Portugalijos). Užtikrinamas nekeitimas tuo laikotarpiu, kai formuojamos naujos institucijos.
Toks laikotarpis turi dar vieną pozityvų aspektą – išryškėja Konstitucijos trūkumai.
 pagal aplinkybes. Draudžiama keisti Konstituciją esant tam tikroms aplinkybėms. (karo ir pan.) 147 str.
CRK Tokie apribojimai iš vienos pusės absoliutūs, iš kitos – ne. (norint galima viską padaryti)
2. Procedūriniu aspektu. Išskiriamos tam tikros stadijos.
 Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisė (gali būti įvairiai skirstoma valstybeje: Lietuvoje - Seimas ar tauta)
 Konstitucijos keitimo priėmimas.
Konstitucijos keitimas Panašus į priėmimą, nes K. vienas iš svarbesnių uždavinių – stabilumas, todėl nustatomos
sudėtingos K. keitimo procedūros, kurios panašios į K. priėmimo būdą.
K. keitimo stadijos:
1. Iniciatyvos pareiškimas. Galimybę turi nedaugelis subjektų (tai garantuoja stabilumą). Dažniausiai:
-parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė. Subjektų ratas labai ribotas. Atskiriems parlamentarams tokia teisė
nesuteikiama.
2. Pataisų projekto svarstymas ir pritarimas (iniciatyvą pareiškęs subjektas teikia projektą, kurį pirmą kartą svarsto
parlamentas ir reikalinga (dažniausiai) kvalifikuota balsų dauguma, kad jam būtų pritarta). Skiriami 3 būdai:
 paprasta balsų dauguma – už tam tikrą projektą balsuoja daugiau kaip pusė dalyvaujančių
posėdyje parlamentarų.
 absoliuti balsų dauguma – už projektą balsuoja daugiau kaip pusė visų parlamento narių (Seime 141, tai
absoliuti dauguma 50% +1=71 narys).
 kvalifikuota balsų dauguma – visada reiškia daugiau kaip pusę, bet nurodoma: 2/3, ¾, 3/5, Kvalifikuota
balsų dauguma nurodoma K. ir tai dažniausiai 2/3 balsų – tai patikimas skaičius.
3. Galutinis pritarimas pataisų projektui arba pakartotinis svarstymas parlamente po tam tikro laiko dažniausiai ir
reikalinga kvalifikuota dauguma.
Federacinėje valstybėje projektui turi pritarti federacijos subjektai - svarsto legistratūros ir reikalauja kvalifikuotos
daugumos. JAV keičia K. : kongrese rengiama jungtinė rezoliucija, kurią turi patvirtinti atstovų rūmai ir senatas po
2/3 balsų arba sušauktas specialus konventas, bet tai nusprendžia kongresas. Po to, kai pritaria abu rūmai, projektas
teikiamas ratifikuoti valstijoms. ¾ valstijų turi sutikti (50 valstijų 3/4=38 valstijos). Ir tik tuomet pataisa įsigalioja.
JAV K. pataisų teikiama ~ 200, o priimtos tik 27 pataisos.
Europos šalių K. keitimas daromas dvigubo votumo sistema. Ji reiškia dvigubą balsavimą parlamente. Abu kartus
reikalinga kvalifikuota balsų dauguma (2/3 balsų), bet balsavimai vyksta su tam tikra pertrauka (Italijoje – ne
mažiau 3 mėn., taip pat Lietuvoje). Pertrauka reikalinga pamąstyti, visuomenei dalyvauti (ji sulaiko nuo skubotų
veiksmų). Kai kuriose valstybėse dvigubas votumas dar sudėtingesnis: antras balsavimas tik kitame parlamente (t.y.
po rinkimų), nes keičiasi politinė struktūra ir tai reiškia, kad pataisai pritars platesnis ratas (Olandija, Norvegija,
Švedija, Suomija).
Yra 2 Europos valstybės – Airija ir Šveicarija – kur K. pataisos tvirtinamos referendumu. Kai
kurios pataisos ir Prancūzijoje turi būti tvirtinamos plebiscitu.
Kai kuriose K. yra numatyta kurie nuostatai negali būti keičiami (dažniausiai taip saugoma valstybės forma arba
teritorinį integralumą. Italija ir Portugalija – draudžiama keisti respublikos valdymo formą.

Konstitucijos pagal priėmimo budą:

Otkrojuotos- monarcho padovanota konstitucija. Saudo Arabija, Jordanija
Parlamento- priimama ne bendrąja tvarka kaip kiti įstatymai, bet tam tikra specifika- turi būti didesnis balsų
skaičius. Čekija, Slovakija Slovėnija.
Referendumo priimtos- Lietuva., Rumunija, Lenkija.

Konstitucijų panaikinimas:
Draudimą keisti straipsnius galima apeiti keičiant visą K. 2 būdais:
 Paprastas būdas – kai demokratiniu keliu parengiama ir priimama nauja K. Įsigaliojus naujai K., senoji nustoja
galios. Kartais tai sako naujoji K., o kartais visai nekalbama,tik nustatomas įsigaliojimas ir taikomas paskesnio
akto teisės. Būna nustatomos specialios taisyklės, laikotarpis kai kurioms normoms pakeisti arba priimamas
specialus įstatymas dėl K. įsigaliojimo tvarkos.
 Ypatingasis K. panaikinimo būdas – kai įvyksta valstybinis perversmas (arba karinis perversmas) dažniausiai
keičiama demokratinė sistema, pereinama prie autoritarinio režimo, nuverčiama teisėta valdžia, paleidžiamas
parlamentas ir sena K. nebetinka arba sustabdomas K. galiojimas, arba atskiros K. dalys ir priimama nauja K. jau
nedemokratiniu būdu, dažniausiai aktrojavimo keliu.

2.7 KONSTITUCIJOS INTERPRETACIJA: DOKTRINA IR PRAKTIKA

Konstitucijos teisės moksle terminas „konstitucija“ dažniausiai vartojamas dviem prasmėmis.

Skiriamos konstitucijos formaliąja prasme (formalioji arba juridinė konstitucija) ir konstitucijos
materialiąja prasme (materialioji, faktinė konstitucija).
Konstitucija formaliąja prasme paprastai suvokiama kaip pagrindinis šalies įstatymas. Jis turi
aukščiausią įstatymo galią, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka. Šis įstatymas nustato
valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir ir funkcionavimo, taip pat asmens ir
valstybės santykių pagrindus. Formalioji konstitucija suprantama kaip teisinės sistemos
branduolys.
Konstitucija materialiąja prasme suprantama dviem požiūriais.
Vieniems materialioji konstitucija – tai reali valdžios organizacija, realus asmens statusas
valstybėje, kuris gali sutapti ar nesutapti su juridine ar formaliąja konstitucija. Jei formalioji
konstitucija – aukščiausios galios teisės normų, reguliuojančių tam tikrus santykius sistema,
tai materialioji – patys santykiai. Juridinės ir faktinės konstitucijų skirtumas lemia įvairūs
socaliniai procesai. Tam tikru metu priima konstitucija dėl įvairių socialinių, politinių ar
ekonominių pokyčių gali nebeatspindėti tikrosios padėties, todėl tenka juridinę konstituciją
derinti su mateliąja (arba faktine), t.y. užtikrinti, kad konstitucijos normos atitiktų realius
santykius. Idealiu atveju tarp normų ir dalyko turi būti harmonija – tuomet yra reali
konstitucija. O kai Konstitucijos normos reguliuoja vienus dalykus, o realybėje yra kiti
dalykai – atsiranda disproporcija; tokiu atveju Konstitucija yra fiktyvi (tokios Konstitucijos
būdingos autoritariniams diktatūriniams režimams; Konstitucija tampa kaip priedanga
diktatūrai paslėpti). Tokiose Konstitucijose skelbiamos demokratinės nuostatos paneigiamos
 valstybės valdžių praktika. Tokioje santvarkoje konstitucija yra ne tiek teisinis, kiek politinis
dokumentas.
Universalūs konstitucijos bruožai:
1. Aukščiausia teisinė galia
2. Yra reguliuojamų institucijų ratas
3. Nurodomi formos ypatumai
4. Konstitucijos stabilumas
5. Ypatinga konstitucijos teikimo ir priėmimo tvarka (beveik universalus)
Tai,kad Konstitucija yra svarbiausias nacionalinės teisės branduolys, teisės šaltinis, aktas,
garantuojantis teisėkūros kryptį, atitiktiktis kuriam laikoma teisiškumo patvirtinimu. Konstituciją
interpretuoja Konstitucinis teismas, nagrinėdamas bylas, tikrindamas įstatymų bei poįstatiminių
aktų atitikimą Konstitucijai. Tai ir yra teorijos taikymas praktikoje. Doktrinos pokyčiai,
neatsiejamai koreguoja ir praktiką, taip pat vieno ar kito klausimo naujau susiklosčiusi
sprendimo praktika verčia peržiūrėti vieną ar kitą doktrinos pripažintą teiginį. Nacionalinės
teisės sistema grindžiama Konstitucijos viršenybe. Konstitucijos normų ir principų teisėtumas
normų nekvestionuojamas.

KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS INSTITUCIJŲ ORGANIZAVIMAS IR KOMPETENCIJA

Bendrieji teismai – sudaromi bendra įstatymų nustatyta tvarka. Specialūs konstituciniai teismai
sudaromi ypatinga tvarka. Keli skiriamieji bruožai:
1) KT formavime dalyvauja kelios valdžios, kurias atstovauja tam tikros institucijos
(tačiau yra išimčių). Paprastai formuoja įstatymų leidžiamoji valdžia bei vykdomoji
valdžia (Austrija, Prancūzija, Rusija). Slovakijoje – 10 teisėjų skiria Prezidentas, iš 20
kandidatų, kurios pateikia Nacionalinis Susirinkimas. Sudaryme gali dalyvauti ir 3
valdžios Pvz Italijoje yra 15 KT teisėjų:5 renka prezidentas, 5 parlamentas bendrame
rūmų posėdyje, 5 bendrųjų ir administracinių teismų magistratūros (Ispanija, Moldova).
Pietų korėja – po tris kandidatus skiria kiekviena valdžios šaka. Formavime gali dalyvauti
tik viena valdžia (Vengrija, Vokietija, Lenkija). Vokietijoje teisėjus renka parlamentas –
pusę renka Bundestagas, pusę – Bundesratas,
2) KT teisėjai renkami sąlyginai neilgam laiko tarpui (Bendrųjų teismų teisėjai – iki
pensijinio amžiaus). Dažniausiai įgaliojimų laikas yra 12 metų. Išimtis – Austrija,
Turkija. Portugalijoje, Korėjoje – 6 metai. Bulgarija, Vengrija,Rumunija, Prancūzija,
Ispanija, Lenkija – 9 metai, Albanija, Rusija, Vokietija – 12 metų. Vienų konstitucinių
teismų sudėtis nesikeičia (Portugalija, Mongolija), kitų – keičiasi rotacijos principu, t.y
pvz Ispanijoje, Vengrijoje kas trejus metus atnaujinama 1/3 teisėjų ( Kazachstanas,
Rumunija).Bendra taisyklė- KT teisėjai gali būti renkami tik vienai kadencijai (išimtis –
Vengrija, Sirija).
3) Skirtingai nuo bendrųjų teismų teisėjų (karjeros teisėjų), konstitucinių teismų
teisėjai sudaromi platesniu pagrindu – jais gali būti skiriami teisininkai mokslininkai,
teisininkai praktikai, teisininkai politikai, ir net asmenys, neturintys teisinio
išslavinimo.Įvairių šalių konstituciniai tekstai nustato skirtingus reikalavimus. Pvz
Austrijos K-joje nurodyta kad KT teisėjais gali būti skiriami asmenys turintys baigtinį
teisinį išsilavinimą ir ne mažiau kaip 10 metų teisinio darbo stažą. Ispanijoje KT nariais
gali būti teisininkai turintys pripažinimą visuomenėje ir ne mažesnį kaip 15m teisinio
darbo stažą. Taigi paprastai reikalaujamas 10-15m darbo stažas KT teisėjams.
 Prancūzijos K- joje išvis nenustatytas teisinio išsilavinimo reikalavimas. Afrikos
valstybėse tokiose kaip Gabonas ar Mali iš 6- 7 teisėjų keturi gali būti ir ne teisininkai

Konstitucinio teismo teisėjo teisinis statusas

Konstitucinio teisėjo teisinis statusas panašus į bendrosios kompetencijos teisėjo teisinį statusą:
1) pareigų nesuderinamumas – negali eiti jokių kitų pareigų bei užsiimti jokia kita veikla,
išskyrus kūrybinę arba mokslinę veiklą.
2) Draudžiama partinė veikla – išimtis – Vokietija, kur KT teisėju gali būti ir politinės
partijos narys
3) Papildomi reikalavimai – Vengrijoje – teisėjas 4 metus iki paskyrimo negali būti
Vyriausybės nariu, politinės partijos nariu, tarnautoju profesionalu, užimti vadovaujamų
pareigų valstybės valdymo institucijoje.
4) Konstitucinio teisėjo nekeičiamumo(tol kol nepasibaigė jo kadencija) principas – jis
negali būti atleistas anksčiau laiko. Netenka savo įgaliojimų nepasibaigus kadencijai
dėl:
a) mirties
b) savanoriško atistatydinimo
c) dėl jo teisminio pripažinimo neveiksniu
d) drausmės pažeidimų, nusikaltimo padarymo
e) jei ilgą laiką neina savo pareigų
5) neliečiamumo garantija – ypatinga patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka –
panašu į parlamento narių imunitetą (Vengrija, Bulgarija).
6) Pareigų atlikimo materialinės garantijos
7) Papildomi draudimai, reikalavimai – draudžiama pasisakyti klausimais, kurie yra ar
gali būti konstitucinio teismo nagrinėjimo dalyku.

Konstitucinio teismo sudėtis

Konstitucinio teismo sudėtis paprastai būna nedidelė – 6-9 nariai.Latvija- 7,

Vengrijoje- 11, Italijoje – 15, Rusijoje – 19. Vidinę Konstitucinio teismo organizaciją nustato
Konstitucinio teismo įstatymas.
Konstitucinio teismo pirmininko skyrimas:
1) renka patys teisėjai (Bulgarija, Rusija)
2) skiria valstybės vadovas (Kazachstanas, Albanija)
3) skiria parlamentas (Vokietija)
Austrijoje konstitucinio teismo pirmininką skiria Prezidentas Vyriausybės patarimu.
Konstitucinio teismo pirmininkas yra pirmasis iš teisėjų, bet ne teisėjų viršininkas ir
skiriasi nuo kitų KT teisėjų tik tuo kad turi lemiamą balsą, kai teisėjų balsai pasiskirsto po
lygiai.

Konstitucinės justicijos subjektų kompetencija(kokius klausimus gali nagrinėti)

Konstitucinės justicijos subjektams yra suteikiami įgaliojimai spręsti konstitucinės teisės

klausimus bei ginčus. Nurodoma, kad kompetenciją lemia du kriterijai:
1) konstitucinės justicijos modelis
 2) ginčų dalykas – sprendžiamų klausimų ratas.
Amerikinis modelis –Specialus proceso spręsti konstitucinės justicijos klausimus nėra
numatytas – bylos teik civilinės tiek baudžiamosios, administracinės sprendžiamos bendra
teismine tvarka ir tik tada kai iškyla konstitucingumo klausimas, kaip šalutinė problema, tai t.
normų akto konstitucingumo kontrolė atliekama tik tam kad būtų galima teisingai išspręsti bylą
Europinis modelis – konstitucinės justicijos subjektų kompetencija yra apibrėžta pačioje
Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme.
Sprendžiamų klausimų klasifikacija:

 teisės normų aktų konstitucingumo kontrolė – pagrindinis ir svarbiausias

kompetencijos elementas (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų konstitucingumas)
– užtikrina konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Poįstatyminių aktų
tikrina ne tik atitikimą konstitucijai, bet ir įstatymams.
Yra dvi koncepcijos:
a)universalistinė koncepcija – nėra apibrėžta: kokių teisės normų konstitucingumas gali
būti tikrinamas. Bendrosios kompetencijos teismai, vykdydami konstitucinę priežiūrą gali
tikrinti bet kokios teisės normos atitikimą konstitucijai.
b)Ribotos kontrolės koncepcija – teisės aktai, kurių atitikimą konstitucijai nagrinėja
konstitucinės priežiūros institucijos yra numatyti Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo
įstatyme
Svarbiausias klausimas – įstatymų konstitucingumo kontrolė. Dėl to kyla teorinių ir
praktinių problemų. Ar visi įstatymai gali būti tikrinami konstitucinės priežiūros institucijų?
Įvairiose šalyse doktrinos nevienodos:

ar gali konstitucinės priežiūros institucija tikrinti teisės akto, priimto referendumu,

konstitucingumą?Prancūzijoje konstitucinė taryba tokio teisės akto tikrinti negali, t.y. tautos
priimtų įstatymų nekontroliuoja, nes yra sukurta ta taryba kontroliuoti valstybės valdžios
priimtus aktus. Kt valstybėse KT yra priskirta visų įstatymų konstitucingumo kontrolė.

ar gali tikrinti konstitucinių įstatymų konstitucingumą? Gali nagrinėti šių teisės aktų
priėmimo tvarkos pažeidimus.
Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje yra principų, kurių iš viso negalima keisti, todėl
konstitucinis įstatymas, keičiantis šias nuostatas gali būti pripažintas antikonstituciniu.
Kai kuriose valstybėse numatyta kad KT gali tikrinti tik aukščiausių valdžios institucijų priimtus
aktus
1. parlamento aktų konstitucinė kontrolė – reglamentų, statutų, kitų vidaus aktų
atitikimas konstitucijai – numatytas daugelyje valstybių – gali tikrinti
Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Parlamento reglamentų konstitucingumo
kontrolė riboja pralamento teisę pačiam nustatyti organizacinę tvarką bei vidaus
klausimų sprendimą, tačiau tai užtikrina, kad ir parlamentas laikysis Konstitucijos
bei įstatymų.
2. Poįstatyminių aktų konstitucinė kontrolė – Prezidento, Vyriausybės, kitų
centrinių žinybų priimti aktai. Įvairiose šalyse yra numatyta nevienoda apimtis
teisės aktų, kuri gali būti tikrinami:
a) tik Vyriausybės teisės aktai
b) Prezidento ir Vyriausybės teisės aktai – Rusija, Lenkija, Slovakija.
 3. tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolė – egzistuoja daugelyje
valstybių (Austrija, Portugalija, Moldova, Rusija) – tampa nacionalinės teisės
dalimi, todėl turi atitikti konstituciją. Ypatinga reikšmė teikiama Mastrichto
sutartie pasirašymui.
4. vietos savivaldos institucijų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė
(Slovakija, Slovėnija, Čekija).
5. Federacinėse valstybėse tikrina ir federacinio vieneto priimtų aktų
konstitucingumą

 oficialus ir privalomas konstitucijos aiškinimas(nuolatinė KT f-ja) –

vykdoma, siekiant užtikrini konstitucijos normų stabilumą, vieningą šių normų
turinio traktavimą (Bulgarija, Vengrija, Slovakija, Rusija- būtent šiose v-bėse KT
aiškina K-ją net ir neesant konkretaus ginčo). Kitose valstybėse, nors ši funkcija
nėra konstituciniam teismui numatyta, tačiau nagrinėdamas konkrečia bylą, jis vis
viena atlieka konstitucijos aiškinimą (tačiau tai nėra oficialios kompetencijos
elementas).

 valdžių atribojimo principo užtikrinimas – ginčai tarp valstybės institucijų dėl

kompetencijos. Specialios procedūros yra numatytos Austrijoje, Bulgarijoje,
Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje.
1) sprendžiami ginčai tarp įvairių institucijų
2) sprendžiami ginčiai tik tarp aukščiausių institucijų – prezidento, parlamento,
vyriausybės, aukščiausiojo teismo
3) sprendžiami ginčai tarp centrinių ir vietinių institucijų (savivaldybės vs vyriausybė).

 žmogaus teisių ir laisvių apsauga – tai vienas svarbiausių konstitucinės justicijos

subjektų kompetencijos elementas. Tam gali būti numatytos specialios procedūros
– konstitucinis teismas gali tirti skundus dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų
(konstitucinis skundas, kuris įmanomas tik po visų teisminių instancijų
nagrinėjimo) – tam tikra tvarka nagrinėja konkretaus teisės akto atitikimą
konstitucijai. Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje., Vengrijoje, Austrijoje, Slovėnijoje
gali nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų individualius konstitucinius
skundus,asmenų grupių ir susivienijimų skundus.Lotynų Amerikos valstybės bei
Ispanija numato konstituciniam teismui amparo procedūrą – ji panaši į
konstitucinį skundą – tačiau skiriasi sprendimo galia. Paprastai individualaus
konstitucinio skundo nagrinėjimo sprendimas yra privalomas visiems, amparo
procedūra išnagrinėtas skundas yra individualaus pobūdžio.

 rinkimų ir referendumų kontrolė (Prancūzijos Konstitucinė Taryba – prižiūri ar

teisingai renkamas prezidentas, nagrinėja su rinkimais susijusius skundus, tvirtina
rinkimų rezultatus, prižiūri ar referendumai rengiami teisingai skelbia jo
rezultatus). Kitose šalyse referendumų bei rinkimų sprendimai bei rezultatai yra
skundžiami apeliacine tvarka.

 Pareigūnų veiksmų, kuriais padaryti konstitucijos pažeidimai tyrimas ir jų

nušalinimo nuo pareigų klausimų sprendimas – impičmento procedūra.
Tam tikrose valstybėse išimtinai parlamentas sprendžia šiuos klausimus. Tašiau parlamentas – tai
politinė institucija, todėl rezultatai gali priklausyti nuo kaltinamojo politinės orientacijos.
Siekiant išvengti sprendimo politizacijos, toks klausimas pavedamas konstituciniam teismui.
Vengrijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje konstitucinis teismas sprendžia Prezidento
nušalinimo klausimus.
Kitose valstybėse konstitucinis teismas tik fiksuoja konstitucijos pažeidimą, klausimo
sprendimas – parlamento funkcija (Rumunija).
 politinių partijų konstitucingumo kontrolė – numatyti tik kai kurių šalių
konstitucijose ar konstitucinių teismų įstatymuose. Tai dvejopo pobūdžio
veikla:
1) tikrinamas partijos kūrimasis ir veikla, jos tikslų atitikimas K-jai (Čekija)
2) konstituciniai teismas patys sprendžia klausimą dėl partijos pripažinimo antikonstitucine
ir priima sprendimą (Vokietija).

 konstitucinės teisės atėmimas – numato Vokietijos federacijos Pagrindinio

įstatymo 18 str. – tai labai retai įeina į konstitucinės priežiūros institucijos
kompetenciją. Vokietijos Federalinis teismas šia savo kompetencija pasinaudojo
tik du kartus.
 Valstybės institucijų konsultavimas – būdingas tik tam tikros šalims. Paprastai
konsultuojamas valstybės vadovas, tai labiau būdinga bendrosios teisės tradicijos
valstybėms. Konsultavimas nėra privalomas, todėl, kad nėra sprendžiamas joks
ginčas. Europoje šią funkciją naudojasi Prancūzijos konstitucinė taryba – jis
konsultuoja Prezidentą dėl referendumo organizavimo ir Prezidento ypatingų
įgaliojimų įgyvendinimo.

3.1 AMERIKIETIŠKASIS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS MODELIS

Konstitucinė justicija atsirado kartu su rašytinėmis konstitucijomis, būtent su JAV 1787 m.

konstitucija, o pirmoji konstitucinės justicijos institucija taip pat atsirado JAV. JAV Konstitucija
nenumatė konstitucinės kontrolės mechanizmo, todėl konstitucinė kontrolė atsirado teisminio
precedento pagrindu: AT savo sprendime išplėtė savo kompetenciją ir priskyrė sau konstitucinės
kontrolės funkcijas, įdomu tai, kad tokiam AT sprendimui ilgą laiką nebuvo visiškai jokių
prieštaravimų ir tokia AT funkcija visiems atrodė natūrali. 1803 m. vienoje byloje JAV
Aukščiausias Teismas priėmė sprendimą, kuriame pripažino, kad Teismų įst straipsnis
prieštarauja konstitucijai. Šio sprendimo pagr tezė: priešingas konstitucijai įstatyminis aktas nėra
įstatymas. Svarbiausia teismo veikla – pasakyti, kas yra įstatymas- tai papildoma valdžių
padalijimo principo garantija.
Pagrindiniai bruožai:
kontrolę vykdo bendros kompetencijos teismai (konstitucinės justicijos funkcija patikima
šalies teismų visumai);
decentralizuota konstitucinė kontrolė;
konstitucinė apsauga vykdoma sprendžiant įvairias bylas (tai išties nesiskiria nuo paprasto
teisingumo įgyvendinimo tuo požiūriu, kad visu ginčus, nesvarbu kokia jų prigimtis,
nagrinėja tie patys teismai, laikydamiesi beveik tų pačių sąlygų. Konstitucingumo
klausimas gali kilti kiekvienoje byloje, jam spręsti ypatingos procedūros nereikia: tiesą
 sakant, nėra konstitucinių ginčų nagrinėjimo, kaip kad nėra administracinių ginčų ar
ginčų, nagrinėjimų bendros jurisdikcijos teisme, nes nėra jokios prasmės išskirti šiuos
ginčus iš kitų to paties teismo nagrinėjamų bylų; konstituciniai klausimai nagrinėjami
esant ginčui);
vykdoma kazualinė konstitucinė kontrolė;
sprendimas privalomas bylos šalims.
Kodėl nepavyko įdiegti amerikietškojo modelio Europos šalyse?
1. Pirmiausia tai paaiškina įstatymo sakralizavimas. Nuo 1789 revoliucijos laikų per visą XIX
a.ir XX a.pradžioje viešpatavo Rousseau teiginys, kad įst.yra neklaidingas, kurio niekas
neginčijo. Teisės viešpatavimas yra įst viešpatavimas: “teisėtumo sąvoka sutampa su legalumo
sąvoka, tai yra su viešosios valdžios ar privačių asmenų veiklos atitikimu parlamento priimtiems
įstatymams”. JAV šventa laikoma Konstitucija, Europoje įstatymas.
2. Paprastų teisėjų nesugebėjimas vykdyti konstitucinės justicijos buvimo. Kontinentinio
modelio teisėjų silpnumą ir nedrąsą lemia jų, kaip “karjeros magistratų, statusas, “ demokratinio
skyrimo į pareigas”, kaip skiriami amerikiečių teisėjai nebuvimas.
3. Vienos teismų sistemos nebuvimas .Amerikietiškoji sistema gerai veikia tik ten, kur teismai
sudaro vieną sistemą t.y JAV ir visose common law šalyse, nes čia ginčų nagrinėjimas nedalomas
ir konstitucingumo problema gali kilti bet kurioje teisenoje, nesiimant kokio nors atskiro
nagrinėjimo.
4. Nepakankamas konstitucijų “griežtumas” tai taip pat laikoma priežastimi, kodėl tarpukariu
kai kurios Europos v-bės atmetė amerikietiškąjį modelį.

KONSTITUCINĖ JUSTICIJA JAV (AUKŠČIAUSIOJO TEISMO VAIDMUO)

Šiandien konstitucinę kontrolę garantuoja Jungtinių Valstijų teismai. Dėl federacijos valstybinės
valdžios aktų konstitucingumo galutinį sprendimą priima Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis
Teismas. Tačiau apie tokias teismų funkcijas Jungtinių Valstijų Konstitucijoje nekalbama. Tokie
Aukščiausiojo teismo įgaliojimai susiformavo konstitucinių teisinių santykių praktikoje.
Konstitucinės justicijos pradžia Jungtinėse Valstijose, o kartu ir visame pasaulyje, yra siejama su
Aukščiausiojo Teismo veiklos praktika, būtent su byla Marbury v. Madison. Tuomet (1803m.)
Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, taip pat suformulavo principą, jog
įstatymų ir konstitucijos atitikimo problema yra teisminės valdžios funkcija. Tad Jungtinių
Valstijų Aukščiausiasis Teismas gali spręsti, kuris aktas prieštarauja Konstitucijai, o kuris ne.
Tokia konstitucinės kontrolės genezė leidžia teigti, kad Jungtinėse Valstijose šis institutas
formavosi ne rašytinės teisės, o konstitucinių papročių pagrindu. Akivaizdu, jog sprendžiant
teisės akto konstitucingumo klausimus tenka interpretuoti ir aiškinti šalies konstituciją. Tai dar
viena Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo funkcija. Tad tik per Aukščiausiojo Teismo
interpretacijas Konstitucija įgauna konkrečią raiškos ir sampratos formą. Todėl šios šalies
konstitucinės teisės doktrinoje teigiama, jog Konstitucija ir yra tai, ką apie ją pasako teismas.
Taigi Aukščiausiasis Teismas gali nagrinėti teisės aktų konstitucingumo klausimą tik spręsdami
konkrečią bylą. Todėl konstitucinės teisės teorijoje šis konstitucinės kontrolės būdas įvardijamas
kaip konkrečioji kontrolė. Konkreti kontrolė nuo abstrakčios skiriasi tuo, kad abstrakčioje teisinis
nagrinėjimas nesiejamas su konkrečia byla, sprendžiamas vien tik teisės akto konstitucingumo
klausimas. Tai būdinga europietiškai konstitucinei kontrolei. Jungtinėse Valstijose teismai
tikrina, ar teisės aktai atitinka šalies Konstituciją tiek, kiek tai svarbu konkrečios bylos baigčiai,
konkretaus žmogaus teisių ir laisvių apsaugai.
Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas vykdo tik retrospektyvią konstitucinę teisės aktų
kontrolę, jis netikrina neįsigaliojusių teisės aktų. Todėl galima situacija, kai teisės aktas galios
ilgą laiko tarpą, kol bus pripažintas prieštaraujančiu šalies Konstitucijai. Aukščiausiajam Teismui
konstatavus, kad įstatymas arba jo dalis prieštarauja Konstitucijai, pripažįstama, jog toks teisės
aktas nustoja galioti ir joks šalies teismas nebegali jo taikyti kaip teisės šaltinio. Daugiau nei per
dviejų šimtų metų konstitucinės kontrolės istoriją JAV teismai pripažino daugybę
prieštaraujančių teisės aktų, kartu buvo suformuluojama teisės konstitucinės justicijos doktrina.
Amerikietiškąjį konstitucinės justicijos modelį perėmė dalis Skandinavijos šalių, taip pat mūsų
kaimynė Estija.

VFR FEDERACINIS KONSTITUCINIS TEISMAS

Ypatingą vietą Vokietijos Federacinės teismų sistemoje užima Federacinis Konstitucinis

Teismas (toliau FKT).
Viena vertus, jis yra teismas – aukščiausia teisminės valdžios institucija, kita vertus,
savarankiška Federacijos institucija, turinti ypatingus įgaliojimus ir todėl vadinama Konstitucijos
sergėtoja ir jo oficialia aiškintoja, teisės garantu, arbitru konstituciniuose ginčuose tarp
Federacijos valstybinių institucijų, tarp Federacijos ir federalinių žemių arba tarp federalinių
žemių, politinio ir visuomeninio gyvenimo taikintoja.
FKT sudaro federaliniai teisėjai ir kiti nariai. Pusę šių narių renka Bundestagas, pusę –
Bundesratas. Jie negali priklausyti Bundestagui, Bundesratui, federalinei vyriausybei ar
atitinkamoms federalinių žemių institucijoms. FKT sudaro 16 narių, tarp kurių yra pirmininkas ir
jo pavaduotojas. Teisėjai pasiskirsto į dvejus rūmus arba senatus, turinčius po 8 narius.
Kiekvienam senatui nustatyta tam tikra kompetencija. Viename senate pirmininkauja Teismo
pirmininkas, kitame – jo pavaduotojas. Teisėjų įgaliojimų laikas – 12metų. Pareigas jie gali eiti
iki 68m. amžiaus ir yra renkami tik vienai kadencijai.
Iš esmės visi FKT įgaliojimai yra įtvirtinti Pagrindiniame įstatyme, tačiau jis gali nagrinėti ir
kitus atvejus, kuriuos jam paveda federalinis įstatymas. Šio Teismo įgaliojimai, kurių iš viso
nurodoma 15, skirstytini į kelias grupes: FKT→
1) nagrinėja aukščiausių Federacijos institucijų ginčus (ne tik federalinio prezidento,
federalinės vyriausybės, Bundestago ar Bundesrato, bet ir Bundestago deputatų
frakcijų, atskirų deputatų ar politinių partijų) nesutariant dėl Pagrindinio įstatymo
nuostatų taikymo tam tikru atveju;
2) yra įgaliotas spręsti, ar teisės normos atitinka aukštesnės galios teisės normas;

Skiriama abstrakti ir konkreti teisės normų kontrolė:

Abstrakčią teisės normų kontrolę gali inicijuoti federalinė vyriausybė, federalinės žemės
vyriausybė arba trečdalis Bundestago narių. Tokiu atveju sprendžiama, ar federalinė teisė arba
federalinės žemės teisė suderinama su Pagrindiniu įstatymu ir ar federalinės žemės teisė
suderinama su kita federaline teise. Svarbios sąlygos: a) kad tokiu atveju būtų pradėtas procesas
FKT;
b) yra subjektų, turinčių teisę kreiptis į šį Teismą, buvimas;
c) konkretūs nuomonių skirtumai arba abejonės.
Tuo tarpu konkreti teisės normų kontrolė gali būti atliekama tik tada, kai tai susiję su konkrečiu
teisiniu ginču, kurio išsprendimas priklauso nuo tikrinamos teisės normos. Į FKT turi teisę
kreiptis tik teismai, tačiau tik dėl tokių įstaymų, kurie buvo priimti įsigaliojus Pagrindiniam
įstatymui arba dėl tokių, kurie galiojo ir iki Pagrindinio įstatymo įsigaliojimo, tačiau jų
galiojimas įstatymų leidėjo valia buvo pratęstas. Panašią procedūrą FKT atlieka ir tada, kai
teisminiame ginče kyla abejonių, ar tarptautinės teisės norma yra sudedamoji federalinės teisės
dalis ir ar ji asmeniui tiesiogiai sukuria teises ir pareigas.

3) nagrinėja ginčus, kilusius dėl federalinių santykių:

Dėl Federacijos ir federalinių žemių teisių ir pareigų, ypač federalinėms žemėms vykdant
federalinę teisę ir federalinę priežiūrą, taip pat kitus (tik konstitucinius) Federacijos ir federalinių
žemių ginčus, kilusius tarp įv.federalinių žemių arba kurioje nors federalinėje žemėje, jei nėra
nustatyta kitokia teisinio nagrinėjimo tvarka;

4) kaip paskutinė nacionalinė instancija, vaidina svarbų vaidmenį ginant piliečių teises ir
laisves: Kiekvienas asmuo, manantis, jog viešosios valdžios institucijos pažeidė vieną iš
pagrindinių jo teisių, gali paduoti konstitucinį skundą, Juo skundžiami pažeidimai, padaryti
įstatymais, kitais teisės aktais, tačiau pagrindinė dalis ginčų, kurius prašoma nagrinėti teisme,
kyla dėl administracinių aktų ir ypač dėl teisinių institucijų aktų.
Taigi konstitucinis skundas daugeliu atvejų leidžia užginčyti Aukščiausiojo Teismo
sprendimą, o tai leidžia FKT tam tikra prasme tapti aukščiausiąja teismine institucija, kuri
įgaliota užtikrinti, kad visi federaliniai aukščiausieji teismai vienodai interpretuotų konstitucines
normas.
Konstitucini skundą gali teikti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, kurie dėl savo
specifinės prigimties gali būti konstitucinių teisių ir laisvių subjektai.
5) priskiriami bendruomenių ir bendruomenių susivienijimų skundai, jeigu įstatymu
pažeistos savivaldos teisės, o pažeidus federalinių žemių įstatymus – tik tada, jei
skundas negali būti pateiktas federalinės žemės konstituciniam teismui.
Paminėtini ir FKT įgaliojimai pareiškiant kaltinimą federaliniam prezidentui ir federaliniams
teisėjams, uždraudžiant antikonstitucinių partijų veiklą. Šis Teismas taip pat yra rinkimų teismas,
tačiau rinkimų ginčus nagrinėja tik apeliacine tvarka.

PRANCŪZIJOS KONSTITUCINĖ TARYBA

Konstitucinė Taryba (Le Conseil constitutionnel) – viena iš 1958 m. Konstitucijoje įtvirtintų

naujovių. Konstitucijos 56 str. nustatyta, kad Konstitucinę Tarybą sudaro 9 nariai, skiriami 9
metams ir tik vienai kadencijai. Kas 3 metai Konst.Tarybos sudėtis atnaujinama trečdaliu. Tris
Konst. Tarybos narius skiria Resp. prezidentas, tris – senato pirmininkas, tris – nacionalinio
susirinkimo pirmininkas. Konst. Tarybos pirmininką skiria Resp. prezidentas. Konst. Tarybos
narių balsams pasidalinus po lygiai lemia pirmininko balsas.
Konst. Tarybai suteikti reikšmingi įgaliojimai. Konst. Taryba vienu metu yra:
1) rinkimų teismas;
2) konstitucinė valdžios institucija;
3) konstitucinis teismas.

I. Konst. Taryba kaip rinkimų teismas: pgl. Konstitucijos 58 str. ji prižiūri, ar teisingai
renkamas Resp. prezidentas, nagrinėja skundus ir tvirtina rinkimų rezultatus. Pgl. Konstitucijos
59 str. Konst. Taryba priima sprendimus dėl deputatų ir senatorių rinkimų teisingumo, jeigu yra
ginčijami rinkimų rezultatai. Konstitucijos 60 str. numatyta, kad Konst Taryba prižiūri, ar
referendumas rengiamas teisingai, ir skelbia jo rezultatus.
II. Konst. Taryba kaip konstitucinė valdžios institucija, vykdo konsultacinius įgaliojimus. Į
Konst. Tarybą kreipiamasi 2 atvejais:
 prezidento vakansijos atveju – Konst. Taryba priima sprendimą, kuris yra
neskundžiamas;
 pgl Konstitucijos 16 str. – Konst. Taryba tik formuluoja savo išvadą.
III. Svarbiausia Konst. Tarybos veiklos sritis – konstitucingumo kontrolė. Skiriama privaloma
ir fakultatyvinė konstitucingumo kontrolė.
 Privalomoji kontrolė: pgl. Konstitucijos 61 str. 1 pastraipą į Konst. Tarybą privaloma
kreiptis dėl organinių įstatymų ir parlameno reglamento konstitucingumo.
 Fakultatyvinei kontrolei būdinga tai, kad ji vykdoma tik jeigu kreipiasi subjektai, turintys
kreipimosi į Konst. Tarybą teisę. Visų pirma – tai parlamento priimtų įstatymų kontrolė.

Resp. prezidentas, ministras pirmininkas, Nacionalinio susirinkimo ir Senato pirmininkai,

60 deputatų ar senatorių iki įstatymų promulgacijos gali kreiptis į Konst. Tarybą prašydami
patikrinti, ar jie atitinka Konstituciją. Konst. Taryba netikrina referendumo priimtų įstatymų
konstitucingumo.
Tarptautinių įsipareigojimų kontrolė vykdoma, jeigu kreipiasi Resp. prezidentas,
ministras pirmininkas, parlamento rūmų pirmininkai, 60 deputatų ar senatorių. Jei Konst. Taryba
paskelbs, kad sutartyje yra normų, prieštaraujančių Konstitucijai, sutartis gali būti ratifikuota tik
pakeitus Konstituciją.
Be to, Konst. Taryba sprendžia ginčus dėl kompetencijos. Pgl. Konstitucijos 34 str.,
įstatymas yra parlamento aktas, priimtas Konstitucijoje išvardintais klausimais. Įstatymas turi
atitikti net tik formalius, bet ir materialius kriterijus. Iš čia ir Konst. Tarybos įsikišimo galimybė.
Šiuo požiūriu numatytos 2 procedūros: delegizacija ir nepriimtinumas.
 Pgl Konstitucijos 37 str. 2 pastraipą įstatymas, kuriuo įsibraunama į reglamento sritį, gali
būti keičiamas dekretais. Toks keitimas galimas tik jeigu Konst. Taryba konstatuoja, jog
įstatymas yra reglamentinio pobūdžio. Tokia „delegalizacija“ gali būti pradėta Ministro
Pirmininko prašymu.
 Nepriimtinumo klausimas sietinas su Konstitucijos 41 str., numatančiu, kad jei
įgyvendinant įstatymų leidybos procedūras paaiškės, kad įstatymo parinkimas arba jo
parlamentinė pataisa nepriklauso įstatymo leidybos sričiai ar prieštarauja Konstitucijos 38
str. nustatytiems įgaliojimams, Vyriausybė gali pareikšti apie jų nepriimtinumą. Jei
Vyriausybės ir atitinkamų parlamento rūmų pirmininko nuomonės skiriasi, vieno ar kito
prašymu Konst. Taryba šiuo klausimu per 8 dienas turi priimti sprendimą.

KONSTITUCINĖ JUSTICIJA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYSE

Vidurio ir Rytų Europos šalyse konstitucinių teismų skaičius žymiai išaugo dešimtojo
dešimtmečio pradžioje. Suirus Sovietų Sąjungai Konstituciniai teismai įkuriami daugelyje šio
regiono šalių: Baltarusija, Moldova, Jugoslavija, Lietuva, Rumunija, Armėnija, Kroatija, Čekija
ir kitose šalyse. Estija pasirinko amerikietiškąjį arba mišrųjį konstitucinės sistemos modelį: pagal
1992 m. Estijos Respublikos Konstituciją įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo kontrolės
funkcija patikėta Estijos nacionaliniam (t.y. Aukčiausiajam) Teismui. Latvija po ilgų svarstymų
pasirinko europietiškąjį konstitucinės justicijos modelį ir nuo 1996 m. gruodžio joje veikia
Konstitucinis Teismas. Šiame regione atsirado penkiolika konstitucinių teismų (Lenkija 1986 m.,
Vengrija 1990 m., Kroatija ir Bulgarija 1991 m., Čekija, Albanija ir Rumunija 1992 m., Lietuva
1993 m., Slovėnija 1994 m., Rusija 1995 m., Armėnija 1996 m.). Daugumoje naujai atsiradusių
konstitucinių teismų, jų sudarymo būdai ir sudėtis bent jau formaliai atitinka europietiškąjį
modelį:
 Juos sudarančių teisėjų skaičius (Rusija – 19; Kroatija – 16; Čekija, Lenkija – 15;
Bulgarija – 12; Vengrija – 11; Slovakija – 10; Albanija, Armėnija, Lietuva, Makedonija,
Rumunija, Serbija, Slovėnija – 9; Jugoslavija – 7);
 Teisėjų įgaliojimų trukmė – apie devynerius metus (išimtis: Serbija – iki gyvos galvos;
kitos šalys: Rusija – 15 m.; Čekija – 10 m.; Kroatija – 8 m.; Slovakija – 7 m.);
 Teisėjai skiriami tik vienai kadencija (išimtis: Vengrija – vieną kartą tą patį teisėją galima
skirti iš naujo);
 Teisėjus skiria politinės valdžios institucijos – parlamentai ir (ar) vykdomoji valdžia, taip
pat taikomas itališkas variantas, kai skiriant teisėjus dalyvauja teisminė valdžia
(Bulgarija, Lietuva);
 Teismo ir teisėjų nepriklausomybė ir teisėjų neatšaukiamumo garantijos (iki priimant
Lenkijos Respublikos 1997 m. balandžio 2 d. Konstituciją Lenkijos seimas turėjo teisę
atšaukti KT teisėjus, todėl pastarosios garantijos praktikoje buvo paneigtos) kyla iš jų
konstitucinio statuso.
Atrodo, kad teismų formavimo praktikoje sunku gauti tuos pačius rezultatus, kokie pasiekiami
sudarant Vakarų Europos šalių konstitucinius teismus, nors teisėjų skyrimo mechanizmai yra
identiški. Konstitucinės justicijos legitimumas priklauso nuo požiūrių pliuralizmo
konstituciniame teisme, tačiau pasiekti šį tikslą nėra lengva, nes asmenys, kurie gali būti paskirti
KT teisėjais atsižvelgiant į numatytas skyrimo sąlygas (turėti išsilavinimą ir profesinio darbo
patirtį (Albanija, Lietuva, Čekija – 10 m.; Bulgarija, Rusija, Slovakija – 15 m.; Rumunija – 18
m.; Vengrija – 20 m.)) yra įgiję tokį patį išsilavinimą ir priklausę buvusios valstybinės
santvarkos elitui. Žinoma tai nereiškia, kad kiekvienu atveju užkertamas kelias pliuralizmui. Šios
dvi sąlygos kliudo patekti į KT naujiems žmonėms.
Kalbant apie KT veiklos formas ir įgaliojimas, Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucinius
teismus ne visai galima priskirti prie europietiškojo modelio. Dauguma KT panašūs į
„jugoslaviškąjį modelį“, nes teismams priskiriama daugybė įgaliojimų ir į juos galima kreiptis
labai įvairioms pareiškėjų grupėms (politinėms, administracinėms institucijoms, teismams,
atskiriems asmenims ir kt.) ir net galimas bylos iškėlimas KT iniciatyva. Šios aplinkybės kelia
dvejopą pavojų: pernelyg daug galių turintys teismai gali būti įtraukti į nuolatinius politinės
valdžios institucijų konfliktus, be to dėl lengvumo iškelti bylą teisme kyla didelė rizika, kad
teismus užvers bylomis ir dėl to šių institucijų darbas bus stabdomas. Iki 1989 m. vyravusiame
kontekste „jugoslaviškasis modelis“ pavojau nekėlė, nes liaudies demokratinėje santvarkoje
konstitucinei justicijai teko menka ir iš esmės dekoratyvus vaidmuo. Konstitucinę kontrolę
geriau pradėti vykdyti pasirinkus kuklią, net paprasčiausią sistemą, o vėliau pamažus jos veiklos
sritis plėsti ir leisti į teismą kreiptis naujiems subjektams. Daug galių turintis Vokietijos KT, ne
iš karto įgijo visus įgaliojimus, kuriais jis naudojasi šiandien ir net dabar jis neturiu tokio
visapusio ir įvairaus arsenalo priemonių, kokias įgiję kai kurių Rytų ir Vidurio Europos
konstituciniai teismai. Įdomu tai, kad pavyzdžiui Vengrijoje yra paplitusi pažiūra, kad KT negali
būti laikomas kuria nors valdžios dalimi. Lenkijos mokslininkai taip pat laikosi nuomonės, kad
Konstitucinio Tribunolo veikla netelpa į tradicinę valdžių padalijimo schemą.

Konstitucinės justicijos poveikis politinės sistemos funkcionavimui yra akivaizdus, tačiau

nevienpusiškas, todėl KT svarbu išvengti politinio proceso dalyvių įtakos. Ypač šis klausimas
aktualus jaunos demokratijos šalims. KT įgaliojimai ir kompetencija numatyta LR KT 105
straipsnyje ne daug kuo skiriasi nuo Lenkijos Respublikos Konstitucijos 188-189 straipsniuose).
Nemažiau svarbi KT, kaip konstitucingumo (teisės) klausimus nagrinėjančios institucijos
norminė samprata: Vengrijos K – „KT tikrina teisės normos konstitucingumą“; Slovakijos K –
KT apibrėžiamas kaip nepriklausoma konstitucingumo gynybos institucija; Čekijos K – KT
apibrėžiamas kaip teisminė konstitucingumo apsaugos institucija. Pereinamojo laikotarpio
valstybėse susiduriama su problema kai teisininkų, institucijų, politinio gyvenimo subjektų
mąstymas nesugeba persiorientuoti ir suprasti pasikeitusios teisminės valdžios vietos valdžių
sistemoje, konstitucinės justicija nėra pakankamai vertinama; taip pat nesuprantama, kad asmens
ir valstybės santykyje valdžios institucijos ir pareigūnų veiklos laisvę riboja Konstitucija (nors
tokia nuostata įtvirtinta daugelyje Konstitucijų – Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos ir kitose).
Slovakijos KT teisėjas Janas Drgonecas teigia, kad „pokomunistiniame pasaulyje praeis nemažai
laiko, kol parlamentas supras, kad Konstitucija lygiai privaloma ir jam. Tai reiškia, kad jei
parlamentarai priima įstatymą, pažeisdami konstitucijos nuostatas, ir KT paskelbia jį
negaliojančiu, dėl to kaltas parlamentas, o ne teismas. Akivaizdu, kad reikės kiek laiko, kad tai
suprastų vyriausybė. Atrodo nemažai laiko reikės, kad ši idėja taptų visuotinai pripažinta ir
bendros jurisdikcijos teismų teisėjų“. Reikalingas laikotarpis, kad konstituciją, traktuotą kaip
simbolinį tekstą, pakeistų konstitucijos – aukščiausios galios normų sistemos samprata; sistemos
kuriai paklūsta visos valstybės valdžios.

III TEMA

TEISINĖ KONSTITUCIJOS APSAUGA. KONSTITUCIJOS JUSTICIJA

Konstitucijos įtvirtinta tvarka turi būti apsaugota. Tam reikalingas konstitucijos apsaugos
institutas. Konstitucijos apsauga – tai visuomenės gyvenimo konstitucinių pagrindų užtikrinimas.
Konstitucinė tvarka gali būti saugoma:
 fizine gynyba;
 teisine gynyba:
– teisinė – politinė gynyba. Įvairiose šalyse skirtingoms valdžioms tenka saugoti
konstitucinę tvarką (prezidentui, parlamentui, vyriausybei, ombudsmenui).
– teisminė konstitucijos apsauga – konstitucinė justicija (kontrolė, priežiūra ir pan.).
Konstitucinė justicija – KT institutas, kuris reguliuoja santykius, atsirandančius teisminei
institucijai tikrinant teisės aktų ir atitinkamų valdžios veiksmų atitikties konstitucijai kontrolę.
Konstitucinė kontrolė suprantama kaip konstitucijos viršenybės užtikrinimas. Pagrindinė
konstitucinės kontrolės funkcija – konstitucinių vertybių, žmogaus teisių apsauga, įtaka įstatymų
leidybai.
Konstitucinės priežiūros objektų yra gana daug (teisės aktai, rinkiminiai ginčai, valdžios
padalijimo klausimai, konstitucinių teisių apsauga ir pan.). Bet ne visose valstybėse šie objektai
priskiriami konstitucinei priežiūrai. Jų priskyrimas priklauso nuo konkrečios valstybės,
konstitucinės priežiūros modelio ir pan. Viena svarbiausių taisyklių – konstitucinė priežiūra
tikrina įstatymų konstitucingumą.
Susiformavo du konstitucinės justicijos modeliai:
 Amerikietiškasis modelis. Konstitucingumo kontrolės funkcija priskiriama bendriesiems
teismams (decentralizuotas modelis).
 Europietiškasis modelis. Kontrolę vykdo atskira įsteigta institucija (centralizuotas modelis).
XXa. 2 dešimtmetyje Kelzenas pateikia atskiro teismo konstitucinės kontrolės idėją. Tokie
teismai turėtų būti atriboti nuo politikos ir juose turėtų dirbti tik patys kvalifikuočiausi teisėjai.
Išskiriamos įvairios konstitucinės kontrolės formos:
 Pagal kontrolės vykdymo laiką:
 išankstinė (prevencinė) – tikrinami dar neįsigalioję teisės aktai ar įstatymų projektai. Bet
dažniausiai parlamento priimti, tik vadovo dar nepasirašyti teisės aktai. Naudoja
Prancūzija, kur išankstinę priežiūrą vykdo konstitucinė taryba. Išankstinės konstitucinės
priežiūros pliusas tas, kad jis užkerta kelią įsigalioti nekonstituciniam įstatymui, atsirasti
neigiamoms pasekmėms. Išankstinė konstitucinė priežiūra kritikuojama todėl, kad tai yra
lyg ir kišimasis į parlamento veiklą. Konstitucinė priežiūra kišasi į pačią įstatymų
leidybos procedūrą.
 paskesnioji (represinė) – konstitucinis teismas tikrina tik galiojančių teisės aktų
konstitucingumą. Šiuo atveju pati konstitucinė priežiūra negali turėti įtakos
prieštaraujančio konstitucijai įstatymo pasirodymui. Gali būti skundžiami tik įsigalioję
įstatymai. Šiuo atveju konstitucinė priežiūra nesikiša į įstatymų leidybos procesą. Bet
galimi atvejai, kad antikonstitucinis įstatymas gali sukelti neigiamas pasekmes. Tų
pasekmių pašalinimas gali kelti tam tikrų problemų. Tai vyraujanti ir pagrindinė
konstitucinės priežiūros forma.
Kai kuriose valstybėse bandoma derinti išankstinę ir paskesniąją konstitucinę priežiūrą. Bet tai
sunkiai įmanoma. Galiojančios teisės kontrolė turėtų dominuoti.
 Pagal kontrolės apimtį:
 abstrakti konstitucinė kontrolė – teisės aktų konstitucingumo tikrinimas nesiejant su
konkrečiu teisiniu ginču, nesiejant su konkrečia civiline ar baudžiamąja byla. Patikrinimo
pagrindas – bet kokia abejonė dėl teisės akto konstitucingumo. Ši konstitucinės kontrolės
forma vyrauja valstybėse, kur konstitucingumo tikrinimas sutelktas specialios institucijos
rankose;
 konkreti konstitucinė kontrolė – teisės aktų konstitucingumo tikrinimas kilęs dėl
konkrečios bylos teisminio nagrinėjimo. Patikrinimo pagrindas – abejonė, ar byloje teisės
aktas neprieštarauja konstitucijai. Dominuoja valstybėse, kur konstitucinės justicijos
funkcija priskiriama bendriesiems teismams.
Dažnai derinama ir abstrakti, ir konkreti kontrolė. Tačiau amerikietiškajame modelyje vyrauja
konkreti konstitucinė kontrolė.
 Pagal tikrinimo pobūdį:
 formali – tikrinama, ar aktas pagal savo formą atitinka konstitucijoje numatytas
pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo taisykles;
 materiali – tikrinama, ar teisės aktas pagal savo turinį neprieštarauja konstitucijai.
 Pagal konstitucinės kontrolės privalomumą:
– privaloma – kai pati konstitucija nustato, kad tam tikros rūšies teisės aktas turi būti
tikrinamas konstitucinio teismo. Dažniausiai ji būna tose valstybėse, kur yra išankstinė
konstitucinė priežiūra. (pvz., Prancūzijoje);
 – fakultatyvinė – tai laisvai pasirenkama priežiūra, kuri atliekama tik tuo atveju, jei į
konstitucinį teismą kreipėsi kompetentingas subjektas.

3.2 EUROPIETIŠKASIS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS MODELIS

Šis modelis atsirado 20 amžiuje. Pradininkai H. Kelzenas ir Č. Eisenmanas - 1928 m. disertacija

– jie įrodė, kad KT institucija, kuriai pavesta kontroliuoti įstatymų atitikimą konstitucijai,
visiškai dera su valdžių padalijimo teorija. Jei ne Hansas Kelsenas, europietiškojo konstitucinės
justicijos modelio, kurį šiandien patvirtina trisdešimt šalių pavyzdžiai, nebūtų. Vienos mokytojas
savo veikaluose bei savajame 1920 m. Austrijos Konstitucijos projekte galutinai suformulavo
konstitucinės justicijos tipą, kitokį nei amerikietiškas. Šio modelio skiriamasis bruožas –
konstitucinę justiciją vykdo speciali institucija - Konstitucinis Teismas. Žlugus socialistinei
sistemai įsiviešpatavo europinis modelis (išimtis buvo Estija). Europinio modelio sėkmę po
Antrojo Pasaulinio karo lėmusios priežastys:
 Istoriniai sumetimai
 Istorinės aplinkybės lėmė KT sukūrimą Vokietijoje ir Italijoje, bei atkūrimą
Austrijoje, dėl siekimo įtvirtinti demokratiją Ispanijoje;
 Priežastys: kilo būtinybė apsisaugoti nuo įstatymų leidėjo (nes jis gali būti ir
engėjas) bei kilo nepasitikėjimas paprastų teismų teisėjais.
 Teoriniai sumetimai
 Kelzenas teigė, kad K būtina suvokti kaip pagrindinę normą, todėl tai lemia
jos apsaugos specifiškumą; jis teigė, kad svarbiausia K apsaugos garantija –
galimybė panaikinti jai prieštaraujančius teisės aktus, tačiau jokiu būdu
neteisėtų aktų panaikinimo funkcijos negalima priskirti juos priėmusiai
institucijai;
 Konstitucinė justicija yra suderinama su įstatymo leidėjo suverenitetu, nes jis
priklauso visai valstybės sistemai;
 KT veikia kaip negatyvus įstatymų leidėjas, kurio veiklos ribas nubrėžia pati
K; iki šių dienų egzistuoja nuomonių, kad KT priskiriamas prie valstybinės
valdžios ir kad jis nėra valstybinės valdžios dalis.
 Instituciniai (politiniai sumetimai)
 Stabilios ir vienalytės daugumos visagalybė kelia poreikį europietiškuose
parlamentiniuose ar pusiau parlamentiniuose kontinentinio tipo režimuose
įvesti konstitucinę justiciją;
Pagrindiniai modelio bruožai lyginant su amerikietišku modeliu:
Kontrolę vykdo specialiai tam sukurta institucija (Konstitucinis Teismas,
Konstitucinė Taryba ir kt.);
Centralizuota konstitucinė priežiūra;
Konstitucinė apsauga vykdoma nagrinėjant tik su konstitucingumo klausimus
(nagrinėti konstitucinius klausimus nebūtinai reikia ginčo, o vieno iš subjektų,
kurie gali kreiptis į KT, prašymu);
Vykdoma abstrakti konstitucinė kontrolė;
Sprendimas privalomas absoliučiai visiems.

Gali buti Konstitucinis teismas, Konstitucinis tribunolas, Konstitucinė taryba.

Europietiškojo konstitucinės justicijos modelio bruožai.
Bendri konstitucinių teismų bruožai.
Specifinis institucinius ir teisinis kontekstas.
Kt įtvirtinti v-bėse, kurioms būdinga parlamento arba pusiau parlamentinio valdymo forma.
Europietiškojo modelio šalyse funkcionuoja dualistinė ir pliuralistinė teismų bei teisinės
tvarkos sistemos( Ital., Pranc., Austrijoj, Isp.- 2 teismų sistemos, Vokietijoje- 5).
Konstitucinis statusas.
Konst justicijos f-ją vykdo konstitucinis teismas( Kt) ar konstitucinis tribunolas, nepriklausomas
nuo jokios kitos valstybės institucijos. Tokios nepriklausomybės sąlyga – Kt konstitucinis
statusas, apibrėžiantis jo organizaciją, veiklą ir įgaliojimus, saugantis teismą nuo valdžios
institucijų, kurias jis įgaliotas kontroliuoti. Tai suponuoja reikalavimą būtinas nuostatas
įtvirtinti pačioje konstitucijoje ir kad būtų nustatyta statutinė šios institucijos
administravimo, finansavimo autonomijos bei jos narių nepriklausomybės garantijos.
Institucijos, kurios įgaliojimus, veiklą ar net egzistenciją gali iš naujo svarstyti įst. leidėjas
arba vyriausybė, negalima laikyti Kt ar apskritai konstitucinės justicijos institucija.
Konst .ginčų nagrinėjimo monopolis.
Konst. justicija sutelkta specialiai šiam tikslui įkurtos institucijos, turinčios šios srities monopolį,
rankose. Tai reiškia, kad paprastieji teismai negali nagrinėti ginčų, priskirtų Kt jurisdikcijai. Šio
teismo kompetencijai priskirta:
1. nagrinėti ginčus dėl įst. atitikties konstitucijai.
2. gali būti priskirta tikrinta tikrinti parlamento narių įgaliojimus.
3. nagrinėti parlamento rūmų veiklos klausimus
Polit valdžios institucijų galimybė skirti Kt teisėjais ne karjeros magistratus.
1.Skiriant Kt narius tradicinių kriterijų nesilaikoma, tuo jų sudarymas skiriasi nuo paprastųjų
teismų sudarymo.
2.Teisėjai nebūtinai yra magistratai, jai galima skirti teisės profesorius, advokatus, valdininkus,
ar net, kaip pvz. Pranc.- net neteisininkus
Tikras teismas.
Jeigu norime pripažinti instituciją Kt, tai ji turi būti tikras teismas. T.y tas teismas turi skelbti
teisę, turinčią teismo sprendimo galią, ir kad tai, jog jis pripažino prieštaravimą konstitucijai, gali
lemti anuliavimą su padariniais erga omnes .
Teismų sistemai nepriklausantis teismas.
Tai pagrindinis skirtumas nuo aukščiausiojo teismo, kuris yra aukščiausiai teismų sistemoje, tuo
tarpu Kt yra šalia visu teismų sistemos, tačiau turi svarbią įtaką jų veiklai.

4.1 Žmogaus teisių ir laisvių teisinis įtvirtinimas, ribojimo galimybės.

Daugelis žmogaus teisių laikomos prigimtinėmis (įgyjamos gimus), todėl susidaro padėtis, kad jei taip yra – ar
reikalingas teisinis įtvirtinimas. Tos teisės negali būti paneigiamos. Šiandien egzistuoja ir specialūs tarptautiniai
aktai, reglamentuojantys teises, - todėl vėl neaišku, ar reikia jas įtvirtinti atskirai. Atsakymas būtų toks: juridinis
žmogaus teisių įtvirtinimas būtinas, todėl kiekviena valstybė turi jas įtvirtinti konstitucijoje ar įstatymuose.
Įtvirtinimas – būtina žmogaus teisių ir laisvių garantija, kad jas pažeidus būtų galima apginti. Juridinis įtvirtinimas
apriboja valdžios įstaigų savivalės galimybes.
Reikia skirti žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimą ir nustatymą (dovanojimo prasme).
Įtvirtinimo prasmė ta, kad valstybė yra pati suvaržyta, privalo elgtis tam tikru būdu, kuris fiksuojamas
tarptautiniuose dokumentuose, kurie yra savotiškas žmogaus teisių ir laisvių etalonas. Valstybės, reguliuojamos
žmogaus teises ir laisves, turi laikytis tarptautinių standartų. Tarptautinė teisė yra savotiškas pavyzdys
nacionalinėms valstybėms. Kartais klaidingai teigiama, kad tarptautinė teisė nustato žmogaus teises ir laisves ir
nukonkuruoja kiekvienos valstybės nustatomas teises ir laisves. Tai tik orientyrai. Reali žmogaus teisių ir laisvių
gynyba ir jų realizavimo galimybė būna toje valstybėje, kurioje jis gyvena ar laikinai būna. Nacionalinis žmogaus
teisių ir laisvių institutas vaidina svarbų vaidmenį, kai kalbame apie jų gynimą, realizavimą.
Kitas dalykas yra tas, kad įtvirtinimas yra susijęs su galimybe riboti žmogaus teises ir laisves. Dažniausiai
konstitucijose, įstatymuose žmogaus teisės ir laisvės deklaruojamos labai kategoriškai, kaip absoliuti teisė; toks
dalykas kelia klausimą, ar galima dar varžyti tokias teises ir laisves (gyvybė neatimama, spaudos laisvė, teisė į
nuosavybę, nuosavybė yra neliečiama ir pan.).
Kiekvienoje valstybėje egzistuoja įvairūs būdai, kaip nuosavybę paimti iš individo, kaip jį nubausti ir pan. Taigi
ribos yra.
Kodėl valstybė vartoja kategoriškas formuluotes (nuosavybė neliečiama, būstas neliečiamas ir pan.)? Šios
formuluotės siekia pabrėžti tokių teisių ir laisvių reikšmę, vertė. Konstitucinės normos kartu siekia valdžios
institucijas priversti gerbti teises ir laisves. Žmonių bendras gyvenimas priveda prie to, kad jis, turėdamas teises ir
laisves, turi gerbti ir kito teises ir laisves. Kai absoliučios teisės ir laisvės susikerta, iškyla klausimas, kieno teisės ir
laisvės svarbesnės ir pan. Negalima pamiršti ir visuomenės interesų. Dažnai nustatant tam tikras normas, reikia
atsižvelgti į įvairius faktorius, užtikrinti kiekvienam individui galimybę naudotis teisėmis ir laisvėmis. O tai susiję ir
su būtinumu riboti kitų teises ir laisves. Tai būtinybė.
Viena laisvės sampratų – individas laisvas tiek, kiek nepažeidžia kito individo laisvės. Laisvė baigiasi ten, kur
prasideda kito individo laisvė.
Pripažįstant galimybę riboti žmogaus teises ir laisves, reikia pasakyti, kad tai irgi turi ribas. Yra taisyklės,
nustatančios ribojimo galimybes. Apibrėžiamos ribojimo galimybės Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijoje, taip pat kiekvienoje valstybėje.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija suformuluoja tam tikras taisykles, nustatančias
suvaržymus. Pagrindinės taisyklės:
1) Apribojimai turi būti nustatyti tik įstatyme. Pačios žmogaus teisės ir laisvės įtvirtinamos įstatymais
(konstitucijose), todėl, kad tas įtvirtinimas yra įstatyminis, ir apribojimus taip pat gali nustatyti tik
įstatymas. Nustatant apribojimus, varžoma konkreti laisvė ar teisė. Kai nustatomas apribojimas, turi būti
nustatomas baigtinis apribojimų sąrašas. Tie įstatymai turi būti paskelbti kaip ir kiti įstatymai. Kiekvienas
individas turi žinoti, kad yra tam tikri apribojimai/suvaržymai. Kai nustatomi apribojimai, jie turi būti
formuluojami aiškiai, vienareikšmiškai. Nustatant apribojimus, turi būti siekiama teisėtų tikslų.
1) Tokie apribojimai turi būti pripažįstami, priimtini demokratinėje visuomenėje . Ši sąlyga reiškia, kad tie
suvaržymai neturi būti nukreipti riboti pačią demokratinę sistemą. Jų pobūdis turi būti toks, kad nekeltų
grėsmės demokratinei visuomenės sampratai. Pasirinktos ribojimo priemonės turi būti adekvačios
siekiamam tikslui.
1) Jokie apribojimai negali paneigti pačių teisių ir laisvių . Tai susiję su tų ribojimų apimtimi. Negalima
apriboti tiek, kad neliktų pačios teisės ar laisvės. Tie ribojimai negali paneigti teisės ar laisvės. Tie
suvaržymai negali paneigti ir kitų teisių.
Tai yra trys pagrindinės sąlygos, galimybės, kuriomis turi būti vadovaujamasi. Yra ir kitų taisyklių:
1) Jei yra tam tikri žmogaus teisių apribojimai, jie negali būti taikomi kitiems. To apribojimo negalima taikyti
kitoms teisėms. Turi būti nustatomi tik konkrečiai teisei ar laisvei.
Kadangi šie apribojimai nustatyti Europos žmogaus teisių ir laisvių teismo, tai kiekvienas teismas turi vadovautis
šiais pagrindais (3+1). Pats Europos žmogaus teisių ir laisvių teismas negali keisti nacionalinių įstatymų.
Nacionalinės valstybės priimdamos savo įstatymus turi paisyti šių teisių ir laisvių ribojimo pagrindų. Šiandien jau
daugiau kaip 41 Europos valstybė yra ratifikavusios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Todėl
joms taikoma Europos žmogaus teisių ir laisvių teismo jurisdikcija ir jos turi laikytis tų reikalavimų.
Pavyzdys, kaip praktiškai yra ribojama teisė: “Nuosavybė yra neliečiama” – nacionaliniai įstatymai paprastai nustato
tam tikras sąlygas apriboti:
•(1)Privačią nuosavybę galima paimti iš individo, jei yra valstybinis poreikis. Turi būti priimamas specialus teisės
aktas, turi būti visuomenės poreikis, ir įstatymas turi numatyti tuos atvejus, kai galima paimti nuosavybę:
a. visuomenės poreikiai;
a. tie poreikiai turi būti detalizuoti;
a. turi būti teisingai atlyginama.
 Privati nuosavybė gali būti paimta visuomenės reikmėms, bet teisingai atlyginta.
•(2)Nuosavybė gali būti varžoma įstatymo, kai tai taikoma kaip sankcija už padarytą nusikaltimą ar nusižengimą.
Pripažįstama, kad gali būti nuosavybė paimama iš asmens, kuris nuosavybę naudojo nusikaltimams padaryti, ar
nuosavybė buvo kaip įrankis. Tai įvardijama kaip turto konfiskacija. Ji numatyta BK ir ATPK. Tai teisėtas
suvaržymas.

Teisių ir laisvių klasifikacija.

Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas yra objektyviai būtinas vien todėl, kad teisių ir laisvių
yra gana apstu. Jas klasifikuojant lengviau suvokti, suprasti vienų teisių ir laisvių ypatumus su
kitos teisių ir laisvių grupės ypatumais. Ši klasifikacija nėra paprastas dalykas. Kai kurios teisės
ir laisvės yra kompleksinio pobūdžio, kartais sunku priskirti vienai ar kitai teisių ir laisvių grupei
(pvz.: nuosavybės teisė- prigimtinė teisė, ekonominė teisė).
Pagal subjektus teisės ir laisvės yra tokios:
1) Žmogaus teisės. Tai tas teisių minimumas, kuris turi būti garantuotas kiekvienam
individui (siaurąja prasme, t.y. individui, neturinčiam pilietybės);
1) Piliečio teisės. Tai teisės, teikiamos tik tam tikros valstybės piliečiams.

Taip pat teisės ir laisvės yra:

1) Individualios. Jos laiduojamos kiekvienam subjektui. Jų yra dauguma.
1) Kolektyvinės. Jos negali būti realizuojamos pavienio individo. Tokios teisės teikiamos
asmenų grupei (teisė streikuoti). Prie šių teisių priskiriamos mažumų teisės, susirinkimų,
demonstracijų, mitingų teisės.

Pagal reikšmę teisės ir laisvės yra:

1) pagrindinės;
1) išvestinės (papildomos).
Moderniose konstitucijose (po Ii pasaulinio karo) skelbiama piliečių teisė dalyvauti valdant
savo šalį. Tai politinė teisė. Kaip išvestinė iš šios teisės – rinkimų teisė, teisė į valstybinę
tarnybą.

Pagal turinį teisės ir laisvės yra (tai plačiausiai paplitusi klasifikacija):

1) Asmeninės;
1) Socialinės-ekonominės;
1) Kultūrinės;
1) Politinės.

Asmeninės teisės ir laisvės. Jos traktuojamos kaip pagrindinės, neatimamos žmogaus teisės. Jos
negali būti labai varžomos. Šiuo atveju teisės ir laisvės pripažįstamos kiekvienam individui,
nepriklausomai nuo jo statuso. Šių teisių yra kelios grupės:
1) teisė į gyvybę;
1) teisė į laisvę;
 1) teisė į fizinį integralumą;
1) teisė į asmens neliečiamybę.
Šios teisės traktuojamos kaip pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Iš jų išvedamos kitos teisės ir
laisvės.
Teisė į gyvybę. Traktuojama, kad negali būti atimta žmogui gyvybė. Ją saugo įstatymai. Bet teisė
į gyvybę skirtingose valstybėse yra skirtingai traktuojama. Pvz.: Europos taryba pripažįsta, kad
mirties bausmė yra nepriimtina. Europos valstybės (daugelis jų) yra priėmusios įsipareigojimą
netaikyti mirties bausmės taikos metu. “ Žmogaus teisių ir laisvių konvencija” – čia nebuvo
nuostatų apie mirties bausmės uždraudimą. Bet vėliau pasirašytas papildomas protokolas, kuris
uždraudė mirties bausmę.
Reikalaujama visų Europos Tarybos narių panaikinti mirties bausmę. Kitose valstybėse mirties
bausmė traktuojama kitaip. Netgi JAV (daugiau nei 20 valstijų) yra vykdoma mirties bausmė.
Vienu metu buvo uždrausta, bet vėliau vėl atstatyta.
Asmens neliečiamybė. Tai draudimas suimti asmenį be įstatymu numatytų pagrindų. Sulaikymo
terminas turi būti maksimaliai trumpas. Tik teismo sprendimu asmuo gali būti sulaikytas
ilgesniam terminui. Šią teisę laidavo dar “Habeus Corpus Act”. Ši teisė panašiai traktuojama
visose Europos valstybėse.
Fizinis integralumas. Draudžiama kankinti asmenį, taikyti rizikingus gydymo metodus, daryti
įvairius bandymus be asmens sutikimo.

Kitos asmeninės teisės ir laisvės:

1) Minties ir sąžinės laisvės priskiriamos prie dvasinių laisvių. Iš jų išskiriamos įsitikinimų
laisvė, informacijos laisvė, galimybė gauti bet kokias žinias (spaudos laisvė) ir t.t.
1) Masinės informavimo priemonės laisvė. Negali būti trukdoma gauti informaciją, o taip
pat platinti informaciją.
1) Spaudos (informacijos) laisvė. Tai viena iš svarbiausių demokratinės visuomenės laisvių.
1) Tikėjimo laisvė. Priskiriama prie dvasinių laisvių. Tai teisė išpažinti ar neišpažinti tam
tikrą religiją. Ši teisė turi būti suvokiama plačiąja prasme, t.y. asmens laisvas
pasirinkimas išpažinti bet kurią religiją. Kartais nustatomi tam tikri apribojimai. Būtina
užtikrinti, kad nebūtų daroma žala visuomenėje.
1) Privataus gyvenimo ir komunikacijų neliečiamybė. Šių teisių kompleksas garantuoja
privataus gyvenimo, pašto, telefono ir kitų susisiekimo priemonių neliečiamybę.
Specialios tarnybos turi gauti leidimą, norėdamos kontroliuoti tas susisiekimo priemones.
Tokie leidimai duodami, jei tai būtina tiriant nusikaltimus, reikalauja saugumas ir pan.
1) Būsto neliečiamybė. Tai draudimas be savininko leidimo įeiti į būstą. Kai kuriose
valstybėse susiformavęs posakis – “mano namai – mano tvirtovė” – t.y. draudimas įeiti į
būstą. Pažeisti šią konstitucinę laisvę galima tik išimtinais atvejais (dėl nusikaltimo
padarymo ir pan.).
1) Kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Kilnojimasis – judėjimo laisvė.
Nuo seno pripažįstama, kad asmenys, nuolat gyvenantys valstybėje, turi teisę vykti ten,
kur nori – tai kilnojimosi laisvė. Kartais kilnojimosi laisvė traktuojama kaip žmogaus
teisė, bet kai kur – tik piliečiams (Lietuva, Italija). Totalitarinėse valstybėse tokia teisė
labai ribojama.
 1) Baudžiamosios teisinės ir kitos individualių teisių procesinės garantijos. Individams turi
būti suteikiama galimybė, kai jis sulaikomas, reikalauti, kad būtų pristatytas į teismą. Be
to, kiekvienam sulaikytam asmeniui turi būti pasakoma, kokiu pagrindu jis yra
sulaikomas.
1) Gynybos teisė. Tai teisė gintis pačiam ar samdyti advokatą. Kiekvienas individas
laikomas nekaltu tol, kol tai bus neįrodyta teisme ir nepriimtas sprendimas. Tai
nekaltumo prezumpcija. Kiekvienas asmuo turi teisę į objektyvų ir nešališką teismą.
Kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išspręsta per trumpą laiką.

Politinės teisės ir laisvės. Jos dar vadinamos pilietinėmis, nes jos suteikiamos tik piliečiams. Bet
gali būti ir išimčių. Politinės teisės – tai privilegija, teikiama piliečiams. Politinių teisių ir laisvių
sąrašas yra įvairus:
1)Teisė dalyvauti valdant valstybę. Pabrėžiama piliečio teisė dalyvauti šalies valdyme. Ši teisė
daugiausia yra naujose konstitucijose, o senose tokios teisės nėra. Ši teisė yra labai plataus
pobūdžio, ji realizuojama per kitas plačias teises. Ši teisė buvo suformuluota daugiau
konstitucinės teisės doktrinoje. Tai bendra (generalinė) teisė. Ši teisė realizuojama per kitas
išvestinės teises.
Viena iš tų išvestinių teisių – rinkimų teisė. Ši teisė turi įvairius aspektus. Yra skiriama
subjektyvioji rinkimų teisė – tai asmens teisė dalyvauti rinkimuose, ji dar skirstoma į :
1) aktyvią rinkimų teisę – tai piliečio teisė dalyvauti rinkimuose su sprendžiamąja
rinkimų teise, tai teisė balsuoti, pasisakyti. Tai balso teisė;
1) pasyvią rinkimų teisę – tai galimybė kandidatuoti rinkimuose, galimybė būti
iškeltam. Ji suteikia piliečiui galimybę būti išrinktam ir pan.
Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisės kartu – rinkimų teisė.
Skiriama ir objektyvioji rinkimų teisė. Rinkimų teisė – tai viena iš akivaizdžių piliečio
dalyvavimo valdant valstybę teisės įgyvendinimo formų.
Rinkimų teisės su laiku kito. Pirmiausia rinkimų teisė pasižymėjo tam tikra lyčių diskriminacija,
nes šios teisės buvo suteikiamos tik vyrams. Ir tik XX a. moterų rinkimų teisė prilyginta su vyrų.
Ši lyčių diskriminacija buvo žinoma įvairiose valstybėse. Viena iš demokratiškiausių Europos
valstybių – Šveicarija, ji šį diskriminacijos elementą pripažino tik XX a. antroje pusėje.
Rinkimų teisę XIX ir XX a. veikė ir kiti diskriminacijos elementai – turto cenzas; rinkimų teisė
buvo suteikiama tiems, kurie turėjo turto.taigi turintiems turto buvo suteikiama papildoma
konstitucinė teisė (žemvaldžiams). Jie buvo traktuojami kaip vertingesni piliečiai. Turtinė
diskriminacija likviduota XX a., po II pasaulinio karo jos nebeliko.
Kai kuriose valstybėse rinkimų teisė yra ne tik teisė, bet traktuojama ir kaip pareiga. Piliečiai
raginami (ar įstatymų pagalba verčiami) dalyvauti rinkimuose. Ši sistema – privalomasis
votumas. Numatomos baudos už šios pareigos nesilaikymą (Meksika, P.Amerikos kai kurios
valstybės, Belgija). Taigi rinkimų teisė gali būti ne tik tam tikra pilietinė teisė, bet ir pareiga.
Privalomojo votumo prasmė – renkamas parlamentas, parlamentarai jaučiasi turį teisę kalbėti
tautos vardu; parlamentarai išrinkti visos tautos – tai neatima jiems galimybės laikyti save tautos
atstovais. Privalomasis votumas konstitucinės teisės doktrinoje vertinamas gana kritiškai.
Sakoma, kad tai individo laisvės ribojimas. Individas turi turėti teisę pats apsispręsti, ar dalyvauti
rinkimuose.
2)Asociacijų teisė (laisvė). Tai piliečių teisė vienytis į organizacijas, toms organizacijoms jungtis
į asociacijas. Ši teisė žinoma jau senosiose konstitucijose. Naujose konstitucijose ši teisė
konkretizuojama pabrėžiant teisę kurtis į politines organizacijas. Tai aiškinama tuo, kad
totalitariniuose režimuose taip pat pripažįstama ši teisė, bet neigiama ar ribojama galimybė kurti
politines organizacijas. Ten yra viena valdančioji partija. Norint pakirsti politinių partijų kūrimo
ribojimo galimybes, naujose konstitucijose pabrėžiama teisė kurti politines organizacijas.
3)Susirinkimų ir manifestacijų teisė (laisvė). Tai piliečių (kartais ir kitų gyventojų) teisė (laisvė).
Susirinkimų galimybė leidžia laisvai rinktis, diskutuoti politikos, valstybės gyvenimo klausimais,
priimamos rezoliucijos, kreipimaisi į valstybės įstaigas, institucijas. Susirinkimai galimi dėl
kultūros interesų, pomėgių tenkinimo. Tai viena iš seniausių teisių. Manifestacijų teisė – tai
galimybė žygiuoti kolonomis, išreiškiant savo nepasitenkinimą, atkreipiant dėmesį. Svarbu tai,
kad:
1) susirinkimai/manifestacijos turi būti taikūs;
1) piliečiams leidžiama šią teisę realizuoti būnant beginkliais (neginkluoti
susirinkimai).
Demokratinėse valstybėse paprastai susirinkimams/mitingams organizuoti nereikalingas
išankstinis leidimas. Iniciatoriai privalo tik informuoti institucijas/įstaigas (valstybės,
savivaldybių). Ribojimai susiję su tuo, jei tokie susirinkimai gali kliudyti eismui, transportui,
riboti kitų laisvę. Įstatymais gali būti numatytos ir tam tikros sąlygos šiai teisei įgyvendinti.
Demonstracijos vyksta gatvėse, todėl reikia savo veiksmus derinti su valdžios įstaigomis. Vien
visuomenės poreikiai negali būti sąlyga atsisakyti rengti mitingus. Nesant galimybės, turi būti
pasiūlyta alternatyva rengti tą mitingą kitoje vietoje.
Totalitariniuose režimuose susirinkimai būna organizuojami tik valdžios įstaigų. Kitais atvejais
reikėjo gauti specialų leidimą. Tokia tvarka, kai reikia kreiptis į valdžios įstaigas – leidiminė
tvarka. Tai nedemokratinė tvarka.
4)Informacijos laisvė. Panaši į asmenines laisves. Tai spaudos laisvė (senose konstitucijose),
žodžio laisvė. Informacijos laisvė paprastai suvokiama kaip:
1) teisė gauti informaciją;
1) galimybė skleisti informaciją.
Informacijos platinimas suvokiamas kaip spaudos laisvė, teisė turėti savo laikraštį. Didžiausia
grėsmė – valdžios noras kontroliuoti informaciją. Tai cenzūra – kai tikrinamos žinios, kurias
norima paskelbti. Cenzūra – totalitarinių valstybių požymis.spaudos cenzūra – totalitarinio
režimo vienas iš svarbiausių požymių. Cenzūra kartais įvedama karo sąlygomis (karinė cenzūra).
Tai pateisinama – dėl gynybos sumetimų būtina kontroliuoti, ką daro spauda, kas rašoma ir pan.
Karo metu cenzūra įvedama ir tai nėra laikoma žmogaus teisių pažeidimu, nes pats karas jau yra
grėsmė.
Informacijos laisvė nėra absoliuti. Jai taikomi apribojimai, kai tai susiję su valstybės paslaptimi,
komercine paslaptimi, pareigų, profesine paslaptimi. Visa tai ribojama įstatymais. Kiekvienas
individas turi teisę į asmens gyvenimo apsaugą. Informacijos laisvė visada susiduria paslapčių
problema. Dėl valstybės paslapčių priimami įstatymai. Čia susiduriama su juridinėm problemom.
Paslaptys labai svarbios komercinėje sferoje, nuo to priklauso verslo sėkmė ir gerovė.
5)Peticijų teisė. Atskirų piliečių, individų, kolektyvų teisė kelti tam tikrus reikalavimus valdžios
institucijoms, pareigūnams ir pan. Peticijų teisė apima skundo teisę ir apima galimybę kelti tam
tikras visuomenines problemas, kad būtų priimami nauji įstatymai, keičiami seni ir pan. Peticijų
teisė paprastai laiduojama kiekvienam piliečiui, bet ji gali būti įgyvendinama ir grupės asmenų.
Šiuo atveju daromas didesnis poveikis valdžios įstaigoms. Kolektyvinis kreipimasis turi tam tikrą
visuomeninį pobūdį. Dėl peticijų teisės priimami įstatymai, kaip turi būti pateikiamos peticijos,
taip pat nurodomos ir valdžios įstaigų tam tikros pareigos (terminai, turi būti svarstoma, ieškoma
būdų, kad išspręsti tas problemas). Skundo teisė – tai irgi peticijų teisės atmaina.
6)Teisė ir pareiga ginti savo šalį. Tai pilietinė teisė. Ši teisė ir pareiga šiuo atveju priklauso nuo
pilietinio sąmoningumo. Tiems, kurie myli valstybę – tai yra teisė. Šiaip ši teisė formuluojama
konstitucijose įvairiai. Sunku pasakyti, kada tai teisė, kada pareiga. Tai gali būti teisė, kai pilietis
nori tarnauti profesionalioje kariuomenėje, nori tapti profesionaliu kariu. Karo atveju, kai kyla
karinė grėsmė – tai jau pareiga. Taip pat pareiga yra karinė prievolė atlikti karinę tarnybą – tai
nėra tiesioginis šalies gynimas.
7)Teisė priešintis priespaudai ir prievartai. Tai viena iš seniausių teisių, nes ji suformuluota dar
JAV nepriklausomybės deklaracijoje (1776). Vėliau ši teisė pakartota Prancūzijos žmogaus ir
piliečio teisių deklaracijoje (1785), taip pat po II pasaulinio karo priimtose konstitucijose
(Prancūzijos IV K ir kt.).
Ši teisė deklaruoja tai, kad valstybę kuria patys piliečiai, jie turi turėti teisę jėga nuversti
netikusią valdžią, kuri skriaudžia piliečius. Turi teisę priešintis uzurpatoriams (kurie siekia jėga
paimti valdžią).
Ši teisė savyje turi tam tikro pavojaus, joje glūdi tam tikros revoliucingumo idėjos. Tai gali
sukelti grėsmę valstybei ir visuomenei. Valstybės vengia savo konstitucijose tokią teisę įtvirtinti.
Ši teisė nėra labai plačiai paplitusi, nes kai net nėra būtina, būna griebiamasi ginklo.

Ekonominės-socialinės teisės. Šių dienų konstitucijose deklaruojama didelė dalis visų teisių ir
laisvių. Bet taip visados nebuvo. Pirmosiose konstitucijose ekonominių-socialinių teisių nebuvo
numatyta, išskyrus 2 dalykus:
1) Pirmosiose konstitucijose numatyta privatinės nuosavybės teisė (ir dabartinėse). Ši teisė į
nuosavybę, teisė turėti turtą traktuojama kaip viena iš pagrindinių, kartais kaip asmeninė
teisė. Nuosavybė – sąlyga žmogaus laisvei egzistuoti. Nuosavybės turėjimas suteikia
maksimalias galimybes. Nuosavybė ir nuosavybės teisė – viena iš prigimtinių žmogaus
teisių. Todėl pirmosiose konstitucijose jau buvo numatyta, kad nuosavybė neliečiama ir
nuosavybę gina konstitucija ir įstatymai. Iš nuosavybės teisės kyla visa civilinė teisė,
didžioji dalis civilinės teisės.
1) Greta nuosavybės teisės pirmosios konstitucijos įtvirtindavo ūkinės veiklos laisvę, iš
kurios išsivystė rinkos ekonomika (šiuolaikinė ekonominė sistema). Dar viena pareiga,
numatyta senosiose konstitucijose, - pareiga mokėti mokesčius. Valstybės materialinis
pagrindas yra mokesčiai – tai jau buvo suvokta senaisiais laikais. Mokesčiai – tai
gaunamų pajamų dalies nusavinimas. O valstybė, surinkdama mokesčius, įgyja finansinių
lėšų įstaigoms išlaikyti, kariuomenei išlaikyti ir kt. Su laiku iš valstybės biudžeto pradėta
teikti socialinė parama tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti. Tai lyg labdaros
funkcija. Toks dalykas buvo numatytas net pirmosiose konstitucijose. Mokesčių
nemokėjimas buvo traktuojamas kaip vienas sunkiausių nusikaltimų, buvo taikomos
kriminalinės bausmės (tai gėdingas nusikaltimas).
Po II pasaulinio karo (XX a.) ekonominių-socialinių teisių sąrašas pradėjo pildytis naujomis
teisėmis, jos suformuluotos ir iškeltos socialistų partijų. Rusijoje buvo įvairios revoliucijos, todėl
šių teisių sąrašas pradėjo labai plisti. Tų revoliucijų pasėkoje atsiradusios teisės:
1) Teisė į darbą. Valstybė turi priedermę laiduoti teisę į darbą. Tai deklaratyvi teisė, bet kai
ši teisė įrašyta į konstituciją, valstybė pati privalo kurti specialias programas, kad
atsirastų naujų darbo vietų, kad netekusieji darbo įgytų naują profesiją. Taigi ši teisė yra
XX a. paplitusi ir atsiradusi.
Teisė į verslą, į profesijos pasirinkimą – tai teisė lygiavertė teisei į darbą. Teisė į darbą
komunistinėse valstybėse buvo suvokiama ir kaip pareiga dirbti (tie, kurie nenorėdavo dirbti,
vadinami veltėdžiais, juos bausdavo pagal tam tikrus įstatymus, įsakymus ir pan.). Teisė į
darbą ir pareiga dirbti – nedemokratinis lozungas, kuris kėsinasi į žmogaus laisvės idėją. Net
tarptautiniuose dokumentuose numatytas priverstinio darbo draudimas. Tai nesuderinama su
demokratiniu principu. Priverstiniu darbu nelaikoma:
1.karinė tarnyba;
2.darbas įkalinimo įstaigose.
1) Streiko teisė.tai diskutuotina teisė. Ši teisė iškilo kaip tam tikras socialistų lozungas, ji
naudojama kaip priemonė priversti darbdavius sutikti su tam tikrais reikalavimais. Ši
teisė – organizuotas, kolektyvinis darbuotojų poveikis darbdaviui nedirbant, bet būnant
darbo vietose. Profsąjungos juos remdavo, buvo surenkami tam tikri fondai ir pan. Iš
pradžių tai buvo tik darbininkų teisė.Totalitarinio režimo kraštuose streikai buvo
uždrausti. Laikoma, kad pati valdžia priklauso darbininkams ir jie negali streikuoti prieš
save. Demokratinėse valstybėse ši teisė labai paplitusi. Daugelyje naujų konstitucijų
atsirado streiko teisė. Šiaip ji demokratinių šalių konstitucijose nėra fiksuojama.
Laikoma, kad tai viena iš socialinių teisių, kuri neprieštarauja konstitucijai. Ši teisė
traktuojama kaip viena iš susirinkimų/mitingų teisių.
1) Teisė dalyvauti valdant įmonę./ tai nauja teisė, atsiradusi XX a. (Italijos, Ispanijos
konstitucijos). Šiuo atveju tai dirbančiųjų teisė dalyvauti valdant įmonę. Tai liečia ir
privačias įmones. Ši teisė kildinama iš socialistinių konstitucijų deklaruojamų teisių.
Skatinama darbdavius atsižvelgti į dirbančius ir pan. Rekomenduojama sudaryti kuo
palankesne sąlygas dirbantiesiems, nes tai pakelia darbo našumą ir pan. Bet šiaip ši teisė
yra socialistų išradimas.
1) Teisė į socialinį aprūpinimą. Tai:
1) teisė į pensiją (sulaukus tam tikro amžiaus);
1) teisė į invalidumo pensiją (susiluošinus darbo metu);
1) laikino darbingumo netekimo atveju numatoma socialinė parama, ji realizuojama
iš valstybės biudžeto. Teikiama tiems, kurie reikalingi socialinės paramos ar
sulaukė tam tikro amžiaus.
Ši teisė reiškia ne vien tik galimybę gauti paramą iš valstybės, bet ir privačių fondų.
Ši teisė reiškia, kad iš valstybės biudžeto ir iš privačių fondų būtų gaunama parama.
1) Teisė į sveikatos apsaugą. Tai socializmo išradimas. Socialistinėse konstitucijose buvo
skelbiama teisė į nemokamą gydymą, teisė į sveikatos apsaugą. Pamažu ši teisė atsirado
ir vakarų valstybių konstitucijose. Tam įtaką turėjo socialistinės partijos. Ši teisė vis dėlto
nėra absoliuti, nes ši teisė nustato tik būtinus medicininės pagalbos teikimo atvejus
(nelaimingi atsitikimai ir pan.). Kartais teikiama tam tikroms socialinėms grupėms.
 Vakarų valstybėse sveikatos apsauga mokama, išskyrus neatidėliotiną pagalbą ar kai
reikalinga parama iš valstybės.
1) Teisė į gyvenamą būstą. Tai socialistų išgalvota teisė. Panaikinus privatinę nuosavybę
atskiri asmenys negalėjo apsirūpinti būstu. Todėl reikėjo teisės, kad asmuo turėtų būstą.
Šios teisės atsiradimą lėmė objektyvūs veiksmai. Ši teisė išlikusi Kinijoje, Š.Korėjoje,
Vietname, Kuboje, Ispanijoje.
1) Teisė į sveiką gamtinę aplinką. Tai XX a. konstitucinė teisė, kuri laiduoja kiekvienam
individui teisę į sveiką aplinką. Reikalaujama iš valstybės rūpintis aplinka, kitom
infrastruktūrom, kurios daro poveikį gamtai. Ši teisė pabrėžiama ir tarptautiniuose
dokumentuose tikslu, kad gamta išliktų ir ateity. Numatoma ir piliečių pareiga saugoti
gamtą.

Kultūrinės teisės. Rūšys:

1) Teisė į mokslą. Deklaruojama visose konstitucijose (ir senosiose). Dabar mokslas
suvokiamas kaip visuotinai privalomas (nustatomas vidurinis, nemokamas, o
tiems, kurie gerai mokosi – nemokamas). Aukštosiose ir aukštesniosiose –
paprastai mokamas. Mokslas yra būtinas.
1) Akademinė laisvė. Tai dėstymo laisvė, dėstytojų mąstymo, kūrybos laisvė.
1) Kūrybos ir naudojimosi kultūros vertybėmis laisvė. (XX a.) Valstybė turi saugoti
kultūros, istorijos, architektūros, meno vertybes. Laiduojama teisė naudotis tomis
vertybėmis.

4.3 PAGRINDINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ ĮTVIRTINIMAS PRANCŪZIJOS 1958 M.

KONSTITUCIJOJE

Jeigu ne Prancūzijos konstitucinės tarybos veikla, tektų pripažinti, kad V respublikos konstitucija
yra politinė, nustatanti vien viešosios valdžios organizaciją ir jos funkcionavimo pagrindus. KT
savo sprendimus ėmusi grįsti 1789 m. „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ ir 1946 m.
konstuticijos preambulės nuostatomis, įtvitinančiomis asmens teises ir laisves, išryškino
Konstitucijos, kaip asmens teises saugančio akto, reikšmę. Asmens teisių apsaugą sustiprino ir
KT suformuluota konstitucinė doktrina III Respublikos pripažintų principų taikymą, ginant
pagrindines asmens teises.
Pačiame 1958 m. K tekste įtvirtintos tik kelios teisės: lygybė prieš įstatymą, rinkimų teisę,
politinių partijų steigimo laisvę, asmens laisvę. Prancūzijos KT interpretuodama kai kurias teises,
įtvirtintas 1789 m. deklaracijoje, atsižvelgė į visuomenės evoliuciją: nuosavybės teisės siejamos
su Respublikos socialiniu pobūdžiu; minties ir nuomonės reiškimo laisvė aiškinama,
atsižvelgiant į techninius imperatyvus, darančius įtaką radijos ir televijos laidų sklaidai ir pan.
Kai kurios teisės ir laisvės, įtvirtintos III Respublikos įstatymuose, kuriais buvo remtąsi 1946 m.
konstitucijos preambulėje, turėjo būti interpretuojamos ypač šiuolaikiškai.
Lygybės principas. Konstituciniai aktai įtvirtino asmens lygybę prieš įstatymą, vyrų ir moterų
lygybę, lygybę nepriklausomai nuo rasės, tautybės, kilmės, pažiūrų, tikybos lygiateisiai siekti
mokslo, kultūros, įgyti profesiją.
Asmeninės teisės konstituciniuose dokumentuose įtvirtinamos, remiantis prigimtinių teisių
koncepcija. Tai asmens neliečiamybė, sąžinės lasvė, teisė eiti viešas pareigas, prieglobsčio teisė.
1789 m. deklaracijoje įtvirtinti ir kai kurie šių teisių įgyvendinimo principai: laisvė reiškia daryti
visa, kas nedaro žalos kitiems; lasivės ribas nustato įstatymas; nieko negalima versti daryti tai,
kas nenumatyta įstatyme.
Politinės teisės, išvardintos deklaracijos preambulėje ir įtvirtintos „konstitucingumo bloke“
esančiuose įstatymuose, yra susivienijimų, žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų ir
demonstracijų laisvė.
Socialinės ir ekonominės teisės išdėstytos 1946 m. konstitucijos preambulėje. Tai: nuosavybės
teisė ir jos neliečiamybė, teisė į vienodus mokesčius, atsižvelgiant į piliečių pajamas bei
mokesčių kontrolę; teisė burtis į profesines sąjungas; teisės streikuoti; asmens ir šeimos teisė į
būtinas raidos sąlygas; teisė į sveikatos apsaugą, materialinę pagalbą, poilsį.
Teisminė gynyba laikoma esmine šių laisvių garantija. Teisminę valdžią sudaro tiek teisėjai, tiek
ir prokurorai. KT nagrinėja priimtų, tačiau dar nepaskelbtų įstatymų konstitucingumą, ovalstybės
taryba kontroliuoja vykdomosios valdžios aktus. Akto, kuriuo pažeidžiamos teisės, anuliavimas
yra ypač svarbi asmens teisių užtikrinimo garantija.

PAGRINDINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ ĮTVIRTINIMAS VFR 1949 M. PAGRINDINIAME

ĮSTATYME

Kaip ir daugelio valstybių konstitucijose, VFR Pagrindinio įstatymo I skirsnyje įtvirtintos

pagrindinės žmogaus teisės. Ir tai jokiu būdu negalima paaiškinti vien redakciniais sumetimais:
taip Pagrindinio įstatymo rengėjai siekė pabrėžti pagrindinių teisių svarbą, jų aktualumą ir
privalomumą (ne veltui apie pagrindines teises rašoma pačioje Pagrindinio įst. pradžioje, o ne
kažkur vidury ar pabaigoj). Tai patvirtina ir trys svarbios nuostatos:
1) Pagrindinių teisių privalomumas visoms valdžios institucijoms visose srityse pagal
Pagrindinio įstatymo 1str. 3 d. (“Toliau išdėstytos pagrindinės teisės yra privalomos
įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžioms kaip tiesiogiai taikoma
teisė”).
2) Reikšminga Pagrindinio įst. pastovumo apsauga pagal Pagrindinio įst 79 str. 3 d.
(“Šio Pagrindinio įstatymo keitimas, susijęs su Federacijos padalijimu į federalines
žemes, esminiu federalinių žemių dalyvavimu įstatymų leidyboje arba su 1 ir 20 str.
įvardintais principais, negalimas“ (1 str. 1-2d. žmogaus orumas kaip pagrindinių
teisių pagrindas)), įskaitant Pagrindinio įst. 19 str. 2 d. įtvirtintą garantiją, kad
pagrindinių teisių ribojimo atveju negali būti pažeistas esminis jų turinys.
3) Efektyvių procesinių teisių įgyvendinimo užtikrinimas pagal Pagrindinio įst. 19 str. 4
d. ir 93 str. 1d.
Pagrindinės teisės Pagrindinio įst. atžvilgiu gali būti apibūdintos kaip asmeniui Konstitucijos
suteiktos ir garantuojamos individualios teisės. Pagrindinės teisės įtvirtintos ne tik I skirsnyje, bet
ir kituose nuostatose. Pagrindinėmis teisėmis laikomos visos teisės įtvirtintos 1 – 19
straipsniuose, 20 str. 4 d., 33, 38, 101, 103, 104 str.
Pagrindinio įst. I skirsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės yra svarbi Konstitucijos dalis. Šios teisės
gali būti įvairiais skirstomos ir klasifikuojamos. Tradiciškai pagrindinės teisės skirstomos į teises
garantuojančias laisvę (teisė į gyvybę ir fizinę neliečiamybę, laisvo judėjimo laivę, tikėjimo,
sąžinės, religinių ir pasaulietinių pažiūrų laisvę), lygybę (lygybė prieš įstatymą, draudimas
varžyti ar privilegijuoti dėl lyties, socialinės kilmės, tikėjimo ar politinių pažiūrų, vienodos
galimybės eiti valstybines pareigas), galimybę teisiškai ginti pagrindines teises (pvz., 19 str. 4d.,
101 – 104 str.). Taip pat gali būti skiriamos pilietinės ir politinės teisės, garantuojančios teisę į
pilietybę (16 str. 1 d.), aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę (38 str.) ir kt. Svarbios Pagrindinio
įstatymo nuostatos, užtikrinančios nuosavybės ir paveldėjimo teisę (14 str.), ginančios santuoką
ir šeimą, reglamentuojančios švietimo reikalus.
Kalbant pagrindines teises, svarbu žinoti, kokios teisės kokiems subjektams taikomos.
Pagrindinės teisės gali būti skirstomos į tokias, kurias turi kiekvienas žmogus (pvz. teisė į
gyvybę, tikėjimo, sąžinės laisvė ir kt.), kitos suteikiamos tik piliečiams arba vokiečiams
(vokiečio sąvoka įtvirtinta 116 str.) – susirinkimų, susivienijimų ir koalicijų laisvė, laisvo
kilnojimosi teisė ir kt. Pagrindinės teisės galioja ir juridiniams asmenims, jeigu jiems galima
pritaikyti jų esmę. Paprastai subjektai, kuriems suteikiama viena ar kita teisė įvardijami pačiame
straipsnyje.
Asmens teisės negali būti absoliučios - tam tikrais jos gali būti ribojamos. Pagrindinis įst.
įtvirtina: jei viena iš pagrindinių teisių gali būti apribota įstatymu, tai įstatymas turi galioti
visiems, o ne pavieniais atvejais. Be to, tame įstatyme turi būti įvardintos teisės su nuoroda į
konstitucijos straipsnį. Savrbu ir tai, kad negali būti pažeistas pagrindinių teisių turinys. Tam,
kad pagrindinės teisės būtų ginamos, reikalinga teisminės valdžios vykdoma jų kontrolė ir
apsauga (94 str. 4d. ir 93 str. 1 d.).
Pagrindiniame įst. įtvirtinta ir keletas pareigų. Čia tiesiogiai neįtvirtinta pareiga laikytis
Konstitucijos ir jos nuostatų, tačiau straipsniuose galima rasti netiesioginį tokios pareigos
įtvirtinimą. Pagrindiniame įst. numatyta keletas pareigų, kurias kai kuriais atvejais gali būti
privalu įvykdyti visuomenės labui – atlikti tam tikrą darbą, pvz. karo tarnyba, tėvai privalo
rūpintis vaikais ir juos auklėti; nuosavybė taip pat įpareigoja - ją naudojant turi būti prisidedama
prie visuomenės gerovės. Teisė laisvai ugdyti savo asmenybę įpareigoja kiekvieną asmenį
nepažeisti kitų asmenų teisių, nenusižengti konstitucinei santvarkai ar moralės normoms ( 2 str.
1d.).

JAV TEISIŲ BILIS

1791 metų priimtos dešimt JAV 1787m. Konstitucijos pataisų ir visa tai pavadinta Teisių biliu.
JAV Konstitucijoje nebuvo skirsnio apie žmogaus teises, todėl šios dešimt pataisų skirtos būtent
pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms įtvirtinti. Daug dėmesio procesinėms garantijoms.
1 pataisa skelbia fundamentalias laisves. Tai padaroma ne pateikiant laisvių sarašą, bet
uždraudžian priimti šias laisves varžančius įstatymus. Tai reiškia, kad valstybė jų nesteigia, bet
saugo nuo galimų suvaržymų. Įtvirtinta žodžio, sąžinės, taikių susirinkimų laisvė, peticijos teisė.
Grindžiamas religijos nebuvimas – bažnyčia atskiriama nuo valstybės. Ypatybė: žodžio laisvė
nesuteikia teisės kelti maištą prieš valstybę ir visuomeninę tvarką, platinti pornografiją, skleisti
šmeižtą.
2 pataisa įtvirtina teisę turėti ir nešiotis šaunamąjį ginklą.
3 pataisa draudžia taikos metu be savininko sutikimo privačiuose butuose apgyvendinti kareivius
– asmens būsto neliečiamybės principas.
4 pataisa garantuoja, kad nepagrįsti areštai ir kratos nepažeis asmens, jo nuosavybės
neliečiamybės.
5 pataisa nustatė procesines asmens garantijas – prisiekusiųjų teismo galimybė, principas
nebausti už tą patį nusižengimą du kartus, draudimas versti asmenį liudyti prieš save, draudimas
riboti asmens laisvę, turtą, atimti gyvybę be atitinkamo teismo sprendimo, įtvirtino nekaltumo
prezumpciją.
6 pataisa apibrėžė bendruosius teismų veiklos principus – kaltinamojo teisė į greitą ir viešą
teismą, kaltinamojo teisė susipažinti su kaltinimo motyvais ir priežastimi.
7 pataisa nustatė, kad ne tik baudžiamosios, bet ir civilinės bylos gali būti negrinėjamos
prisiekusiųjų teismo.
8 pataisa draudė reikalauti didelių užstatų, imti dideles baudas ir skirti žiaurias, neįprastas
bausmes – bet nedraudžia mirties bausmės.
9 pataisa teigia, kad Konstitucijoje nenurodytos teisės nepaneigia kitų nepaminėtų žmogaus
teisių ir laisvių.
10 pataisa apibrėžė federacijos ir valstijų įgaliojimų ribas.

PAGRINDINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ ĮTVIRTINIMAS LENKIJOS KONSTITUCIJOJE

Kiekvienos valstybės Konstitucijoje yra atskiri skirsniai, skirti žmogaus teisėms ir laisvėms
įtvirtinti. Taip pat yra specialūs įstatymai, kur tos teisės ir laisvės konkretizuojamos. Kalbant apie
Lenkijos Konstitucija, reikia išskirti Konstitucijos II skyrių „Žmogaus ir piliečio laisvės, teisės ir
pareigos“

Visų pirma nuo 30 iki 37 straipsnio yra išskiriami bendrieji principai:

 prigimtinis ir neatimamas žmogaus orumas yra žmogaus ir piliečio laisvių ir teisių
šaltinis, jis neliečiamas, jį gerbti ir saugoti yra viešosios valdžios pareiga.
 žmogaus laisvę saugo teisė
 Teisės požiūriu visi yra lygūs.
 Moteris ir vyras turi lygias teises šeimoje, politiniame, socialiniame ir ekonominiame
gyvenime
 Kiekvienas, priklausantis Lenkijos Respublikos jurisdikcijai, naudojasi Konstitucijos
užtikrinamomis laisvėmis ir teisėmis ir kt.

Konstitucijoje yra išskiriamos tokios žmogaus teisės:

 Asmeninės laisvės ir teisės
 Politinės laisvės ir teisės
 Ekonominės, socialinės ir kultūrinės laisvės ir teisės

Asmeninės laisvės ir teisės (38 – 56 str.)

 Lenkijos Respublika kiekvienam žmogui užtikrina teisinę gyvybės apsaugą;
 Su niekuo negali būti atliekami moksliniai, tarp jų ir medicinos bandymai, nesant savo
valia išreikšto sutikimo;
 Kiekvienam yra užtikrinama asmens neliečiamybė ir asmens laisvė;
 Karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui netaikoma senatis;
 Kiekvienas turi teisę į privataus ir šeimos gyvenimo, garbės ir gero vardo apsaugą, taip
pat teisę spręsti dėl savo asmeninio gyvenimo;
 Garantuojama būsto neliečiamybė;
 Kiekvienam užtikrinama sąžinės ir religijos laisvė;
 Kiekvienam užtikrinama laisvė reikšti savo pažiūras, gauti ir skleisti informaciją;
 Lenkijos piliečio ekstradicija draudžiama ir kt.
Politinės laisvės ir teisės (57 – 63 str.)
 Kiekvienam užtikrinama laisvė organizuoti taikius susirinkimus ir dalyvauti juose. Šios
laisvės apribojimus gali nustatyti įstatymas;
 Kiekvienam užtikrinama susivienijimų laisvė;
 Užtikrinama laisvė jungtis į profesines sąjungas, visuomenines-profesines žemdirbių
organizacijas ir darbdavių organizacijas;
 Lenkijos piliečiai, turintys visas viešąsias teises, turi teisę vienodais pagrindais stoti į
viešąją tarnybą;
 Lenkijos pilietis turi teisę dalyvauti referendume, taip pat teisę rinkti prezidentą,
deputatus, senatorius ir atstovus į teritorinės savivaldos institucijas, jeigu jam ne vėliau
kaip balsavimo dieną yra sukakę 18 metų;
 Kiekvienas turi teisę viešaisiais, asmeniniais ar kito asmens interesais pastarajam
sutinkant, pateikti peticijas, siūlymus ir skundus viešosios valdžios institucijoms, taip pat
visuomeninėms organizacijoms ir įstaigoms dėl jų vykdomų užduočių, pavestų joms
viešojo administravimo srityje ir kt.

Ekonominės, socialinės ir kultūrinės laisvės ir teisės (64 – 76 str.)

 Kiekvienas turi teisę į nuosavybę, į kitas turtines teises, taip pat paveldėjimo teisę;
 Kiekvienam užtikrinama laisvė pasirinkti profesiją ir profesinės veiklos laisvė, taip pat
laisvė pasirinkti darbo vietą.
 Kiekvienas turi teisę į saugias ir higieniškas darbo sąlygas. Šios teisės įgyvendinimo būdą
ir darbdavių pareigas nustato įstatymas;
 Pilietis turi teisę į socialinį aprūpinimą nedarbingumo dėl ligos ar invalidumo atveju ir
sulaukęs pensinio amžiaus.
 Kiekvienas turi teisę į sveikatos apsaugą;
 Kiekvienas turi teisę į mokslą;
 Valstybė vykdydama savo socialinę ir ekonominę politiką, atsižvelgia į šeimos gerovę;
 Lenkijos Respublika užtikrina vaiko teisių apsaugą;
 Kiekvienam užtikrinama meninės kūrybos, mokslinių tyrinėjimų ir jų rezultatų skelbimo
laisvė, dėstymo laisvė, taip pat laisvė naudotis kultūros vertybėmis;
 Viešoji valdžia vykdo politiką, užtikrinančią ekologinį saugumą dabartinei ir ateities
kartoms ir kt.

Be to, Konstitucijoje yra numatytos laisvių ir teisių apsaugos priemonės (77 – 81 str.)
Pavyzdžiui, kiekvienas turi teisę į žalos, padarytos neteisėtais viešosios valdžios institucijos
veiksmais, atlyginimą; įstatymas niekam negali užkirsti teisminio kelio pažeistoms laisvėms ir
teisėms apginti ir kt.

Pilietybė. Įgijimo ir praradimo tvarka.

Pilietybė – tai pastovus, besitęsiantis teisinis ryšys tarp asmens ir konkrečios valstybės. Tai ryšys
su valstybe.
Žmonės gyvena tam tikrose visuomenėse ir atsiduria konkrečios valstybės jurisdikcijoje, bet ne
visi gyventojai yra piliečiai. Greta piliečių yra ir asmenų be pilietybės. Todėl reikia išskirti
žmogaus teises, kurios vienodos ir laiduojamos kiekvienam individui. Tuo tarpu pilietybė – tai
individo teisinis ryšys su valstybe, suteikia papildomas teises, kurios yra priedas prie žmogaus
teisių. Pilietybė suteikia pilietines teises (politines teises). Tai papildomos teisės greta žmogaus
teisių. Piliečio ir žmogaus teisių negalima sutapatinti. Kiekvienas pilietis naudojasi
(1)pilietinėmis ir (2)bendromis žmogiškomis teisėmis.
Ne kiekvienas žmogus yra pilietis. Tai priklauso nuo pilietybės turėjimo. Pilietybės institutas yra
papildomas prie bendrų žmogaus teisių. Pilietybė reiškia, kad individas, kuris turi pilietybę, turi
papildomų pareigų valstybei. Jis turi aukotis valstybei, kovoti dėl jos ir pan., o valstybė
įsipareigoja savo piliečius ginti. Pilietybė suteikia galimybę dalyvauti kuriant valstybę, dirbti
valstybės valdžios institucijose, kurti ir formuoti institucijas, užimti postus. Dauguma tų
pilietinių teisių – politinės teisės (tai teisė formuoti institucijas, dirbti jose ir pan.). Pilietybė – tai
papildomas teisinis institutas.
Pilietybės įgijimo būdai:
Pilietybės įgijimas filiacija (gimimu). Porūšiai:
kraujo teisės principu (ius sangvinis). Reiškia, kad piliečių šeimoje gimęs vaikas iš kart tampa
tos valstybės piliečiu;
žemės teisės principas (ius soli). Reiškia, kad pilietybė įgyjama, pripažįstama pagal vaiko
atsiradimo vietą. Net užsieniečių šeimoje gimęs vaikas gali gauti tos valstybės pilietybę
(Amerikos valstybėse: Meksika (net laivuose gimę)).
šis principas yra tada, kai valstybė suinteresuota didinti savo piliečių skaičių.
Kartais naudojamas mišrus principas : žemės ir saulės (kai šeimos mišrios).
Kai kur nustatoma pagal motinos pilietybę. Pilietybės įgijimas gimimu –
universaliausias būdas.
Natūralizacijos būdu. Šiuo atveju pilietybė yra suteikiama kompetentingų valstybės institucijų
asmeniui, neturinčiam tos valstybės pilietybės. Valstybėse yra piliečiai, taip pat užsieniečiai
(kurie turi kitos valstybės pilietybę), asmenys be pilietybės (apatridai). Dažniausiai apatridai ar
užsieniečiai kreipiasi su prašymu suteikti pilietybę. Tai išskirtinis būdas, kurį naudoja
atitinkamai valstybė savo nuožiūra. Tai priaugimas prie tos šalies piliečių, visuomenės. Šis būdas
taikomas tam asmeniui, kuris išgyvenęs tam tikrą laiką (sėslumo cenzas). Brazilijoje reikia būti
išgyvenusiam 20 metų. Natūralizacijos būdo porūšiai:
Šeiminė natūralizacija – kai prašo pilietybės sutuoktinis ar įvaikinimo atveju. Tokiais atvejais
teikiamos tam tikros lengvatos, lyginant su kitais atvejais.
Nešeiminė natūralizacija - kai dėl pilietybės suteikimo kreipiasi užsienietis ar apatridas.
Reikalingas tam tikras sėslumo cenzas, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą, žinoti tos valstybės
istoriją ir teisės pagrindus bei konstituciją, valstybės santvarką, būti nepriekaištingo elgesio
(neturėti teistumo, nebūti kariavusiam prieš tą valstybę, sveikatos reikalavimai).
Natūralizacija – tai valstybės malonė, jos išimtinė teisė. Net tarptautiniai
dokumentai skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę. Bet kaip tą
teisę realizuoti turi rūpintis žmogaus (žmogaus teisė rūpintis).
Reintegracija. Tai pilietybės sugrąžinimas asmeniui, kuris buvo ją praradęs. Tai pilietybės
atstatymas.
Transferas. Tai pilietybės suteikimas, keičiantis valstybių teritorijai (tarptautinis būdas). Tai
atvejis, kai teritorija pereina kitai valstybei ir jos gyventojai gauna kitos valstybės pilietybę.
Perdavimas. Turėtoji pilietybė pradingsta. Viskas priklauso nuo tarptautinio susitarimo.
Optacija (tarptautinis būdas). Gyventojams suteikiama galimybė patiems rinktis, ar pasilikti
senąją, ar įgyti naujos valstybės pilietybę.
Pilietybės netekimas:
Atsisakymas nuo pilietybės (išėjimas iš pilietybės). Kiekvienas pilietis turi teisę atsisakyti nuo
pilietybės;
Pilietybės praradimas. Nacionaliniuose įstatymuose gali būti numatyti atvejai, kai pilietybė
prarandama. Tam tikri veiksmai byloja, kad asmuo išdavė valstybę, ar tie veiksmai
nesuderinami su pilietybe (tarnyba užsienio kariuomenėje, užsienio valdžios įstaigose be
valstybės žinios).
Pilietybės atėmimas. Didina apatridų skaičių. Atėmimas taikomas tiems, kurie pilietybę įgijo
natūralizacijos būdu. Taikomas buvo totalitariniuose režimuose.

3.Užsieniečiai, apatridai ir pabėgėliai.

Žmogaus sąvoka išreiškia individą. Žmogaus sąvoka tolygi sąvokai “asmuo” (nors tai jau dvi
prasmės (fizinis asmuo ir juridinis asmuo); žmogus – tik fizinis asmuo) ir “ asmenybė”. Kai
kalbame apie žmogaus teisinį statusą, kalbama apie individo teisinį stausą, t.y. tos minimalios
teisės ir pareigos, kurios turi būti laiduojamos visiems ir bet kur.
Greta šių minimalių žmogaus teisių yra teisės, kurios suteikiamos nuo individo papildomo
statuso. Plačiausias teisinis statusas suteikiamas piliečiams.
Taigi greta žmogaus sąvokos vartojama piliečio, užsieniečio, apatrido ir pabėgėlio sąvoka.
Piliečio teisės daugiausia politinės. Be to, jis turi visas ir žmogui laiduojamas teises. Pilietis,
išvykęs į kitą šalį, tampa užsieniečiu.
Užsienietis – tai kitos valstybės pilietis. Taigi užsienietis yra toks pat pilietis, bet jo ryšiai yra su
kita valstybe, iš kurios jis laikinai arba visam laikui išvykęs. Tarp užsieniečio ir piliečio negalima
dėti lygybės ženklo. Užsieniečio politinės teisės yra pripažįstamos jo valstybėje. Dažniausiai yra
deklaruojama, kad užsieniečiai turi tokias pačias teises kaip ir konkrečios valstybės piliečiai, jei
įstatymai ar tarptautinės sutartys nenumato kitaip. Tai diplomatinė formuluotė, rodo, kad
valstybė linkusi pripažinti maksimaliai teisių, bet kiek suteiks, jau priklauso nuo valstybės
įstatymų.
Užsieniečiams pripažįstamos kai kurios politinės teisės, jei valstybės yra sudariusios sutartį, kuri
užtikrina piliečių teises. Absoliutaus užsieniečių statuso prilyginimo savo piliečiams nėra.
Saviems piliečiams suteikiamas prioritetas. Dažniausiai užsieniečiams pripažįstamos teisės,
kurias turi piliečiai, kai yra glaudūs ryšiai tarp valstybių (konfederacijoje ir pan.).
Remiantis Europos praktika, V.Europos valstybės sudariusios Europos Sąjungą (15 narių). Ši
sąjunga gali būti vertinama kaip konfederacija. Ji skelbė laisvų sienų politiką, numatytas teisinis
režimas – laisvas prekių judėjimas. Tai yra prielaida užsienio piliečiams bet kurioje valstybėje
jaustis kaip namuose. Yra numatytos bendrosios ES teisės, jos visą laiką yra vienodinamos. Pvz.:
raginama suteikti užsieniečiams teisę rinkti savivaldos tarybą. Šios sąjungos piliečiams
laiduojama teisė rinkti ES parlamentarus. Taigi tarptautiniais dokumentais išplečiamas statusas,
politinės teisės.
Apskritai, kiekviena valstybė stengiasi deklaruoti ir užtikrinti visas teises užsieniečiams.
Užsieniečiai turi daug daugiau teisių nei asmenys be pilietybės. Yra tam tikra specifika
užsieniečių statuse, dirbančių diplomatinėse atstovybėse. Jie turi diplomatinį imunitetą. Pvz.:
jiems negali būti keliama baudžiamoji byla, negali būti suimti ir pan. “Persona non grata” –
nepageidaujamas asmuo (skubiais atvejais per 24 valandas, kitais – 72 valandas turi išvykti).
Apatridai – tai žmonės, neturintys pilietybės. Jie nesugeba įrodyti, kad yra kitos valstybės
piliečiai. Neturi dokumentų, jų negloboja jokia valstybė (o užsieniečiai gali kreiptis į savo šalies
atstovybę). Teisiniu požiūriu, tai labiausiai pažeidžiama asmenų grupė. Tarptautiniai dokumentai
reikalauja, kad apatridams būtų garantuojamos žmogaus teisės ir laisvės. Kiekviena valstybė
rūpinasi tokiais žmonėmis (asmenimis). Išduodami dokumentai, kurie suteikia teisę gyventi
valstybėje, susirasti darbą, turėti nuolatines darbo pajamas. Apatridams nepripažįstamos tik
politinės teisės. Jie neturi karinės prievolės, neturi teisės dalyvauti valstybės valdyme.
Tarptautiniais dokumentais bandoma sumažinti apatridų skaičių. Bet tą padaryti gana sunku.
Apatridų skaičių galima sumažinti tik dviem būdais:
suteikiant pilietybę;
išsiunčiant į kitą šalį (o tai yra problematiška).
Vienas iš mažinimo būdų – pilietybės suteikimas apatridų vaikams (žemės principas). Tai
lengviausias ir efektyviausias būdas.
Pabėgėliai – tai gali būti ir piliečiai, ir apatridai. Tai asmenys, nelegaliai atvykę į kitą šalį. Jie
dažniausiai ir vadinami “nelegalais”. Jie atvyksta be tam tikros valstybės migracijos tarnybos
leidimo ir pan., t.y. neturėdami tam tikrų dokumentų.
Pabėgėliai gali atvykti ir legaliai, t.y. gavę leidimą. Pabėgėliai yra labai įvairiai grupuojami.
Dažniausiai kalbama apie asmenis, ieškančius politinio prieglobsčio. Jie išvyksta iš savo šalies
dėl politinių motyvų. Šie asmenys priskiriami prie legalių pabėgėlių kategorijos. Tarptautiniai
dokumentai ir nacionaliniai įstatymai tokius asmenis traktuoja palankiai. Netgi konstitucijoje yra
numatytas įpareigojimas teikti politinį prieglobstį tokiems pabėgėliams. Jie vadinami politiniais
migrantais. Politiniams pabėgėliams stengiamasi užtikrinti politinį prieglobstį. Politiniai motyvai
gali būti: 1) politiniai įsitikinimai, 2) religija ir t.t.
Tarptautiniuose dokumentuose reikalaujama suteikti politinį prieglobstį, kai įrodoma, kad
asmenys yra persekiojami dėl politinių motyvų. Tai humanitarinės pagalbos dalis. Politinio
prieglobsčio suteikimas yra išimtinė kiekvienos valstybės teisė, t.y. kam ir kada skirti politinį
prieglobstį priklauso nuo jos pačios.
Kita pabėgėlių kategorija – ekonominiai pabėgėliai. Tai asmenys, ieškantys geresnio gyvenimo.
Lietuva – tranzito punktas į kitas šalis. Dėl ekonominių pabėgėlių tarptautiniai dokumentai nieko
gero nežada. Materialinė pagalba gali būti teikiama įvairiais būdais. Ekonominiai pabėgėliai
paprastai yra traktuojami negatyviai. Kartais jie prašo politinio prieglobsčio. Tai būtina įrodyti.
Paprastai pabėgėliai grąžinami ten, iš kur atvyko. Uždavinys – kuo greičiau išsiaiškinti , iš kurios
valstybės atvyko. Sudaromi įvairūs susitarimai tarp valstybių ir pan. Tuo laiku, kol išsiaiškinama
jų asmenybė, maršrutas, pabėgėliai apgyvendinami laikinose stovyklose. Ekonominiai pabėgėliai
neįgyja jokių teisių. Užtikrinamos žmonių teisės, bet su apribojimais. Jie uždaromi stovyklose,
neturi judėjimo laisvės, negali įsidarbinti. Politiniams pabėgėliams prieglobstis turi būti
suteikiamas. Tą ragina tarptautiniai dokumentai ir nacionaliniai įstatymai. Bet prieglobsčio
suteikimas neįpareigoja suteikti pilietybės. Pilietybės suteikimas – jau atskiras klausimas.
Pilietybę gali įgyti natūralizacijos būdu.

PILIETYBĖS INSTITUTAS JAV

JAV konstituciją sudaro keli str. Tačiau juose nėra minimos nei piliečio, nei žmogaus teisės ar
laisvės. Tuo tarpu Pataisose (iš viso 27) yra net 10 pataisų, kurios kalba apie žmogaus, taigi ir
apie piliečio teises ir laisves. Šios 10 pataisų sudaro Teisių bilį. Jos buvo priimtos jau 1789m.,
ratifikuotos 1791m.
XIV pataisa kalba, kad visi asmenys gimę JAV arba gavę jų pilietybę ir priklausantys jų
jurisdikcijai, yra JAV piliečiai. Jokia valstija negali priimti ir taikyti įst., varžančių JAV piliečių
privilegijas ir lengvatas. Tai reiškia, kad JAV Pataisose įtvirtinti ir galioja ir žemės ir kraujo
pilietybės įgijimo principai. JAV pirmą kartą Pensilvanijos valstijoje įtvirtinta peticijų teisę (tai
galimybė išdėstyti savo nuomonę bet kokiu valstybės gyvenimo klausimu)
JAV yra laikoma ,kad idėjų, pažiūrų, minčių laisvė turi būti valstybės minimaliai ribojama.
Todėl ypač svarbios tokios teisės, kaip spaudos, žodžio, susirinkimų, sąjungų ir susivienijimų
laisvė. Kai kurios informacijos formos, kaip skatinimas smurtauti, pornografija ir kt. yra
draudžiamos.
I pataisoje kalbama apie religijos, žodžio, spaudos laisvę.
Taip pat yra saugomos tokios asmens ir piliečio teisės ir laisvės, kaip būsto neliečiamybė, teisė į
gynybą, teisė į greitą ir viešą, nešališką teismą,
Pataisose ypač daug dėmesio skiriama piliečių teisei – balsavimui: teisė balsuoti (ši teisė negali
būti varžoma kokiu nors mokesčiu, ar kitokia amžiaus riba, kaip 18m., taip pat dėl rasės, lyties,
odos spalvos ar buvusio laisvės apribojimo). Teisė būti išrinktam.

PILIETYBĖS INSTITUTES JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE

JK neturi konsoliduotos K. Todėl šalies teisėje nėra bendro žmogaus teisių ir laisvių skirstymo į
asmenines, politines, ekonomines, socialines, kaip kitose Europos valstybėse. Angliškoje
doktrinoje žmogaus teisės ir laisvės suprantamos kaip individo teisės, kurios yra ribojamos
remiantis valstybės visuomenine sutartimi. Žmogaus teisės ir laisvės siejamos su principu –
galima viskas, ko nedraudžia teisės normos. Vienas iš svarbių aktų yra XVII a. Habeas Corpus
Act (1679), kuris garantuoja piliečiams jų teises ir saugo nuo valdžios savivalės. Šis aktas
svarbus tuo, kad pirmą kartą įtvirtino nekaltumo prezumpciją. Čia taip pat buvo numatyta
apsauga nuo neteisėto ar savavališko sulaikymo.
Svarbios tokios teisės ir laisvės: asmens laisvė, nuosavybės teisė, žodžio laisvė, susirinkimų ir
asociacijų teisė. Socialinės teisės (teisė į poilsį, į soc. Garantijas, teisė į išsilavinimą ir kt.) buvo
įtvirtintos vėliau, tačiau jos yra ne mažiau svarbios nei kt teisės.
Didžiosios Britanijos ...“Pilietybė”sakoma:
1) kad kiekvienas turi teisę į pilietybę.
2) Pilietybė negali būti savavališkai atimta;
3) Britanijos pilietybė įgyjama vaikui gimus Britanijoje, jei vaiko tėvas ar motina yra B.
piliečiai ar gyvena B.
4) B. tautų sandraugos piliečiai, Airijos piliečiai ir užsienio piliečiai gali įgyti pilietybę
natūralizacijos būdu.
5) Pilietybė prarandama, jei asmuo įgyja ar ketina įgyti kt šalies pilietybę ar tautybę.
6) Pagal 1985m. Honkongo teisės aktą piliečiai gali įgyti naują pilietybės formą –
Britanijos užsieniečiai kartu su pasu, rodančiu, kad įvažiuoti į B. nereikia muitinės
leidimo.
7) Piliečiai, gyvenantys B. priklausančioje teritorijoje, užjūrio piliečiai asmenys, ginami
B.,yra vadinami ir turi būti įregistruoti B.piliečiais išgyvenę joje 5m.
Pagrindinės žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės yra išvardintos DB K I skyriuje – “Žmogaus
teisės”.
KONSTITUCINIO PAGRINDINIŲ TEISIŲ INSTITUTO RAIDA IR ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ
ĮTVIRTINIMAS

Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus – Senovės graikų ir romėnų
humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso laikotarpiu žmogaus suverenumo
suvokimas, jo nepriklausymas nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių idėjų ištakomis.
J.Lockas buvo vienas pirmųjų filosofų ir politikų, kuris formulavo žmogaus teises kaip politinės
sistemos koncepcijos integralų elementą.
Kai kuriuose tų laikų teisės aktuose žmogaus teisėms jau buvo skirtas dėmesys – tai Anglijos
teisės aktai: 1215m. Magna Charta, 1679m. Habeas corpus act, 1689m. Teisių bilis, taip pat
1776m. Amerikos Nepriklausomybės deklaracija, tačiau moderni žmogaus teisių samprata
įtvirtinta 1789m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame
įtvirtintos esminės prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt.
Tai vienas svarbiausių žmogaus teisių įtvirtinimo aktas, nes jame suformuluotas svarbus
žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų
Europos valstybių konstitucijų.
Taigi jau XVIIIa. pab. kai kurias pilietines ir politines teises bandyta teisiškai įtvirtinti. Šis
procesas vyko kartu su konstitucijų atsiradimu. 1791m. PrancūzijosKonstitucija buvo pradedama
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1787m. JAV Konstitucija buvo papildyta Teisių biliu, taigi
žmogaus teisės nuo pat teisinio institucionalizavimo pradžios buvo suprantamos kaip svarbus
konstitucinio reguliavimo komponentas.
Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo nauja tarptautinės teisės sritis – Tarptautinė žmogaus
teisių teisė. Jos susikūrimui didelę įtaką turėjo 1948m.gruodžio 10d. JTO Generalinės
Asamblėjos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas ir kitų tarptautinių žmogaus
teises įtvirtinančių dokumentų, pvz.: Europos Tarybos 1950m. Žmogaus teisių ir pagr.laisvių
apsaugos konvencija.

DAUGIAPARTINĖS SISTEMOS BRUOŽAI: PRANCŪZIJA, ITALIJA, VOKIETIJA

PRANCŪZIJA
POLITINIAI BRUOŽAI
Valstybės tipas: liberali demokratija
Valstybės įkūrimo data: nuo 741 m.
Politinė struktūra: unitarinė
Vykdomoji valdžia: dviguba
Asamblėja: dviejų rūmų
Partinė struktūra: daugiapartinė

POLITINĖ SISTEMA
Nuo 1958 spalio Penktosios Respublikos konstitucijos (septyniolikta nuo 1789 m. konstitucijos),
Prancūzija turi dviejų rūmų parlamentą ir „dvigubą“ arba padalytą (shared) vykdomąją valdžią.
Parlamentas sudarytas iš Nacionalinės Asamblėjos ir Senato. 577 Nacionalinės Asamblėjos
nariai yra renkami 5 metų terminui iš vienrinkimių apygardų remiantis dviejų balsavimų
absoliučios daugumos balsavimo sistema (two-ballot „run-off“ absolute majority voting system).
321 Senato nariai yra netiesiogiai išrenkami kas trys metai tuo pačiu metu devynių metų
terminui. Juos renka rinkimų kolegija, sudaryta iš vietinių Nacionalinės Asamblėjos narių, merų,
departamentų tarybų narių ir vietinės valdžios (municipalitetų) tarybų. 22 Nacionalinės
Asamblėjos ir 13 Senato vietų yra paskirta užjūrio departamentams ir teritorijoms, o 12 Senato
vietų – prancūzų piliečiams, esantiems svetur.
1986 metų kovo rinkimuose į Nacionalinę Asamblėją buvo naudojama proporcinė rinkimų
sistema, kuri rėmėsi departamentų lygio daugiamandatėmis apygardomis. Tačiau Chirac‘o
administracija grąžino dviejų balsavimų sistemą, naudotą nuo 1958 m. Remiantis šia sistema,
kandidatai gali laimėti pirmame balsavime, jei jie surenka absoliučią daugumą balsų arba ¼ visų
registruotų balsavimo teisę turinčių asmenų balsų. Kitu atveju, po savaitės yra vykdomas antras
balsavimas, kuriame dalyvauja kandidatai, pirmame balsavime surinkę mažiausiai 12,5% visų
pirmo balsavimo balsų ir yra lemiamas besiremiant santykine arba absoliučia dauguma.
Praktikoje kairės ir dešinės koalicijos sudaro sutartis vietovėse dėl antro balsavimo susitardami
su mažai balsų gavusiais kandidatais, kad šie atsitrauks, taip tolesniame balsavime susiduria du
varžovai. Apie 2/3 Nacionalinės Asamblėjos vietų yra išrenkamos antruoju balsavimu.
Senatas, kurio narystė yra iškreipta tarp centristiškai ir nepriklausomai mąstančių kaimo ir
miestų atstovų, veikia kaip dalinė, o kartais ir pamokomoji, kontrolės institucija. Jis turi laikiną
teisę vetuoti Nacionalinės Asamblėjos leidžiamus teisės aktus ir teikti pataisas specialiai
sušauktose „jungtinėse taikinamosiose konferencijose“.

Penktajai Prancūzijos Respublikai būdinga dvipakopio mažoritarinio balsavimo sistema renkant

prezidentą ir parlamentą. Pirmuoju atveju pagrįstai reikalaujama absoliučios daugumos, tad
varžytis antrajame rate leidžiama tik 2 pirmojo rato lyderiams. Kad patektų į Nacionalinį
susirinkimą (asamblėją), laimėtojui antrajame rate pakanka paprastosios daugumos; be to, daug
kas priklauso nuo to, keliems kandidatams leidžiama dalyvauti antrajame rate. Šis modelis
padėjo mažinant partinės sistemos fragmentaciją bei Prancūzijos politinę bendruomenę
pertvarkant pagal dvipolį modelį. Šios rinkimų sistemos tikslas – sudaryti daugiau galimybių
trečiosioms partijoms arba mažosioms partijoms.

POLITINĖS PARTIJOS
Šiuo metu Prancūzijos politikoje dominuoja 3 didžiosios ir 2 mažos partijos. Atskirais atvejais
jos, įtakojamos šalies dviejų etapų rinkimų sistemos, neformaliais susigrupuoja į kairės ir dešinės
koalicijas, kurios yra paremtos ideologiniais skirtumais, nulemtais Prancūzų Revoliucijos.
Dominuojanti jėga kairėje yra Socialistų partija, kildinama iš radikalių respublikonų 19 amžiuje,
ją 1905 m. įkūrė Jean Jaures. Su ja siejamas Lionel Jospin.
Artimai su Socialistų partija susijusi Kairiųjų radikalų judėjimas – partija, įkurta 1973 m. kaip
atskilimas iš Radikalų partijos.
Kairėje taip pat yra Prancūzijos komunistų partija, kuri kartu su Socialistų partija buvo
koalicijoje 1981 ir 1984 m.
Įtakingiausia partija dešinėje yra „dešiniųjų koalicija“ yra Sambūris dėl Respublikos (Rally for
the Republic), kuri buvo suformuota 1976 m. Jacques Chirac‘o kaip tolesnio Demokratų
sąjungos už Respubliką (Union of Democrats for the Republic), kurią 1968 m. įkūrė Charles de
Gaule.
Kaip iššūkis Sambūriui dėl Respublikos, 1978 m. buvo įkurta Sąjunga dėl prancūzų
demokratijos, kuria buvo siekiama suburti mažesnes centro-dešinės partijas dėl efektyvesnio
elektorato susivienijimo.
Taip pat yra Respublikonų partija (1962), Socialdemokratų centro partija (1976),
Socialdemokratų partija (1973), Radikalų partija (1901m. ji buvo dominuojanti partija Trečiojoje
ir Ketvirtojoje Respublikose), Centro unija (1988), Nacionalinis frontas (1972) ir dar apie 30
mažų regioninių ir nacionalinių partijų.

ITALIJA
POLITINIAI BRUOŽAI
Valstybės tipas: liberali demokratija
Valstybės įkūrimo data: 1861 m.
Politinė struktūra: unitarinė
Vykdomoji valdžia: parlamentinė
Asamblėja: dviejų rūmų
Partinė struktūra: daugiapartinė
POLITINĖ SISTEMA
1948 metų konstitucija nustato dviejų rūmų asamblėją, sudarytą iš 315 narių Senato ir 630 narių
Atstovų rūmų, abiejų kadencijos po 5 metus. 315 renkamų Senato narių atstovauja regionus ir
taip pat yra 7 senatoriai, skiriami visam gyvenimui (life senators). Amžius, nuo kurio galima
rinkti atstovus į Senatą yra 25 metai, o į žemesniuosius rūmus – 18 metų. Visi rūmų nariai buvo
renkami iš partijų sąrašų remiantis proporcine rinkimų sistema, bet 1993 metais rinkimų sistema
buvo reformuota: dabar ¾ rūmų narių yra išrenkami remiantis paprastos daugumos rinkimų
sistema, o likusi – pagal partijų sąrašus. Kandidatams reikia surinkti bent 4% rinkėjų balsų, kad
jiems pasisektų. Balsavimas dabar vyksta vieną dieną, vietoj išskyrimo į du raundus. Abeji rūmai
turi lygias teises.
Prezidentas, kuris pagal konstituciją yra valstybės galva, 7 metų kadencijai renka rinkimų
kolegija, sudaryta iš abiejų rūmų ir 58 regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą ir kabinetą,
kuris yra vadinamas Ministrų Taryba, ir jie yra solidariai atsakingi asamblėjai.
Rūmuose balsuojama atvirai, išskyrus su civilinėmis teisėmis ir neitališkų (non-italian) grupių
reikalais susijusiais atvejais. Kai kuriais atvejais galima rengti referendumus.
1948-1992 metais Italijoje galiojo preferencinio balsavimo sistema, kuri sudarė geras sąlygas
klastoti rinkimus, biuletenius.
Iki 1993 m. Italijoje renkant Atstovų rūmus buvo naudojama didžiausios liekanos proporcinė
rinkimų sistema, palankesnė mažesnėms partijoms. Pagal ją už kiekvieną surinktą kvotą
(nustatomą padalijant balsų skaičių iš vietų skaičiaus) paskyrus po vieną vietą, likusios vietos
atitenka partijoms, turinčioms didžiausius reziduumus arba liekanas. O renkant Senatą buvo
naudojama didžiausio dalmens sistema, palankesnė didesnėms partijoms.
POLITINĖS PARTIJOS
Per 1994 metų rinkimus įvyko didžiulis partijų persitvarkymas – reformavosi esamos partijos,
susikūrė naujos. Iškilo trys dideli blokai: dešinysis sparnas – Laisvės aljansas (Freedom
Alliance), centre – centristų Paktas dėl Italijos, o kairysis sparnas – Pažangos aljansas
(Progressive Alliance).
Laisvės aljansą sudaro:
 krikščionių demokratų centras – dešinysis krikščionių demokratų sparnas. Tai krikščioniškai
centristinmė ir stipriai antikomunistinė partija,
 Forza Italia (Go Italy!) - ją 1994 m. įkūrė Berlusconi,
 Nacionalinis aljansas – buvusi Italijos socialinio judėjimo dalis, neofašistinė partija, įkurta
1946 m.,
 Šiaurės lyga (Lombard League) – konservatyviai populistinė partija,
  Panella sąrašas (the Panella List) – radikali grupuotė, kurios vadovas yra libertarus politikas
Marco Panella;
 Demokratinio centro sąjunga (Union of Democratic Centre) – išsivystė iš Liberalų partijos,
įkurtos 1848 m..
Paktas dėl Italijos (1994) yra labai reformistiškai, jį sudaro:
 Italijos populiarioji partija (Italy Popular Party) – tai atsikūrusi ikifašistinė Populiarioji
partija, įkurta 1919 m., kurią 1943 m. pakeitė Krikščionių demokratų partija. Ji turi
katalikišką centristinę orientaciją;
 Paktas dėl Italijos (1994).
Pažangos aljansą sudaro:
 Komunistų atsikūrimas (Communist Refoundation) – komunistų partija,
 Demokratų aljanso – sudaryta iš Socialistų ir Respublikonų partijų narių,
 Kairės demokratų partija,
 Žalieji (Verdi) (1987),
 Italų socialistų partija (1892) – pirmoji masinė partija Italijoje,
 Tinklas (La Rete (it), The Network (eng)) – stipriai antimafijinė partija.

VOKIETIJA
POLITINIAI BRUOŽAI
Valstybės tipas: liberali demokratija
Valstybės įkūrimo data: 1871/1949/1990
Politinė struktūra: federalinė (sudaryta iš žemių)
Vykdomoji valdžia: parlamentinė
Asamblėja: dviejų rūmų
Partinė struktūra: daugiapartinė
POLITINĖ SISTEMA
1949 m. konstitucija, kuri buvo pataisyta pritaikant ją 1990 metų susijungimui, nustatė apgalvotą
stabdžių ir atsvarų sistemą, stipriai pagrįstą parlamentinę demokratiją, sukurtą dviejų rūmų
įstatymų leidžiamąją valdžią, kurios žemieji rūmai (Bundestag) yra tiesiogiai renkami.
Bundestag‘ą sudaro mažiausiai 656 nariai (dabar – 672), o Federacijos Tarybą (Bundesrat)
(aukštesnieji rūmai) sudaro 68 netiesiogiai renkami nariai.
Bundestago nariai yra renkami 4 metams remiantis universalia visuotine rinkimų teise bei
komplikuota „asmeninės proporcinės rinkimų sistemos“ forma, vadinama additional member
system.
Vokiškoji sistema, nustatyta 1953 m. – labai savita ir dažnai klaidingai suprantama tvarka.
Rinkdami Bundestagą, rinkėjai gauna po du biuletenius: pildydami pirmąjį renka pusę rūmų taip,
kaip tai daro anglai (paprasta dauguma vienmandatėse apygardose). Šiuo atveju jie balsuoja už
vietos vienmandatę apygardos vietą, kur remiamasi paprasta dauguma, o pildydami antrąjį
biuletenį iš uždarų partijų sąrašų renka likusią Bundestago pusę pagal nacionalinį proporcinį
atstovavimą, čia jie jau balsuoja už žemės partijos sąrašą. Tačiau bendras vietų pasiskirstymas
(tarp partijų, įveikusių 5% užkardą) pasirodo esąs visiškai proporcingas. Taip yra todėl, kad vietų
federaliniame parlamente pasiskirstymas apskaičiuojamas išimtinai pagal už sąrašus paduotus
balsus. Taigi vokiškąją sistemą iš esmės reikėtų suprasti kaip proporcinį atstovavimą, papildytą
personalizuota (pusės Bundestago narių) atranka.
Bundesrato nariai yra renkami netiesiogiai: atskiros žemės siunčia įgaliotas partijų delegacijas,
sudarytas nuo 3 iki 6 narių atsižvelgiant į populiacijos dydį. Dėl to Bundesratas niekada
nepaleidžiamas, nes keičiasi tik jo sudėtis atsižvelgiant į žemės valdžios sudėtį. Delegacijos yra
siunčiamos į dabartinę administracinę sostinę – Boną –, kur susirenka visi aukštesnieji žemių
ministrai, kurie išrenka ministrą-prezidentą, o tam reikalingas visų pritarimas.
POLITINĖS PARTIJOS
Yra dvi didžiausios ir vyraujančios partijos: Krikščionių demokratų sąjunga ir Socialdemokratų
partija. Taip pat svarbios Laisvos demokratijos partija, Žaliųjų partija, rytinėse žemėse įtakinga
Demokratinio socializmo partija.

Dvipartinės sistemos bruožai: JAV, Jungtinė Karalystė

Šalyje yra dvi stambios politinės partijos, kurios rinkimų metu labai varžosi (Kai kur dvipartinė
sistema yra įtvirtinta įstatymuose (Brazilija, Nigerija)). Šioje sistemoje greta dviejų politinių
partijų veikia daug kitų neįtakingų partijų (DB (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai
ir demokratai)). D.Britanijoje iki I Pasaulinio Karo pagrindinės politinės partijos buvo
konservatoriai ir liberalai, o po I Pasaulinio Karo liberalus išstūmė leiboristai. Iki dabar valdo
leiboristai ir konservatoriai.
Mažesnės politinės partijos dvipartinėse sistemoje nevaidina labai didelio vaidmens. Dvipartinės
sistemos užtikrina politinį stabilumą. Dvipartinės sistemos traktuojamos kaip užtikrinančios
politinį stabilumą, tvirtą vyriausybę, pastovią parlamentinę daugumą.
Dvipartinė sistema – rinkimų kovoje rungiasi kelios partijos, kurios turi vienodas galimybes
laimėti. Taikus rungtyniavimas leidžia kompromiso keliu rasti rezultatyvinę politinę kryptį;
šalyje veikia daug partijų, tačiau į valdžią pretenduoja tik dvi, viena valdo, kita – opozicijoje. Po
rinkimų šios partijos paprastai keičiasi vietomis. Dvipartinės sistemos buvimas apsunkina
alternatyvių partijų susiformavimą.
JAV – dvipartinė sistema - veikia dvi pagrindinės partijos - respublikonai ir demokratai.
Demokratų bazė – Pietų valstijos, kurios pasisakė už vergiją. Respublikonai – pasisakė už
vergijos panaikinimą, lygybę. Šių partijų skirtumai glūdi ir vidaus bei užsienio politikos
klausimuose. Respublikonai yra linkę mažinti socialinių programų finansavimą, pagalbą užsienio
šalims. Demokratai – priešingai – pasisako už valstybės vykdoma globalinę politiką.
Šios partijos neturi pastovių programų, narystės. Partijos nariu yra laikomas tas, kas rinkimuose
balsavo už partijos kandidatą. Nėra nario mokesčio. Partijos suvažiavimai įvyksta kas keturi
metai – jie vykdomi, norit išrinkti partijos kandidatą, kuris jai atstovaus rinkimuose. Pastoviai
veikia tik nedidelė partijos struktūra. Partija iš esmės veikia tik rinkimų kampanijos metu.
Didžioji Britanija. Veikia dvipartinė sistema – konservatoriai ir leiboristai. Skiriasi nuo JAV
tuo, kad partijos susidarė idėjiniu pagrindu. Konservatoriai – tradicionalistai, pasisako už
valstybės reguliavimo ribojimą, privatinės nuosavybės apsaugą, prireikus pasisako už tai, kad
būtų denacionalizuota tai, ką nacionalizavo leiboristai. Leiboristai – tai darbininkų partija – joje
egzistuoja individuali bei kolektyvinė narystė (asmuo tampa šios partijos kolektyviniu nariu, jei
jis yra profesinės sąjungos narys). Be šių partijų yra ir daugiau – socialdemokratų, žaliųjų,
socialliberalų, veikia ir vietinės partijos – Škotijos, Olsterio, Velso nacionalinės partijos.

RINKIMŲ TEISĖS INSTITUTAS ŠIUOLAIKINIŲ VALSTYBIŲ KT

Žmonės dalyvauja, renkant municipalinius valdžios atstovus, parlamento narius, prezidentą, Ministrą Pirmininką
(Izraelis) – t.y. pareigūnus, į atstovaujamuosius organus ar aukščiausias pareigas.
Rinkimai – tai valdžios legalizavimo instrumentas, politinių veikėjų atranka, politinės santvarkos
charakteristika, tai svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma.
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21str. numatyta, kad tautos valia yra valstybinės valdžios pagrindas.
Ši valia turi būti išreiškiama teisinguose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yra laiduojama visuotinė ir lygi
rinkimų teisė ir slaptas balsavimas ar kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę.
Rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo ar atskirų pareigų užėmimo
būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytu procedūrų būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus
įgaliojimus, o kam juos atimti.
Rinkimų klasifikacija.
1) pagal rinkimų teritoriją:
 visuotiniai (nacionaliniai)
 daliniai (regioniniai)
2) pagal rinkimų būdą:
 tiesioginiai
 netiesioginiai
3) pagal terminus:
 eiliniai
 neeiliniai
 pakartotiniai (rengiami tuomet, kai neįvyksta normalūs rinkimai).
Konstitucinis teisinis rinkimų institutas – tai teisės normų sistema, kuri reguliuoja kandidato išrinkimo į
atstovaujamas institucijas ar pareigas procesą, nustato pagrindinius rinkimų principus. Reikalavimus rinkėjams bei
kandidatams, nustato institucijas, kurios organizuoja rinkimus, numato šių institucijų organizaciją bei veiklą,
rinkiminių vienetų sudarymą, rinkėjų statusą, agitacijų procedūras, rezultatų nustatymo, rezultatų apskundimo bei
užprotestavimo tvarka ir būdus.
Rinkimų teisė gali būti suprantama dviem prasmėmis:
1) rinkimų teisė objektyviąja prasme – tai teisės normos, reguliuojančios rinkimų procesą – jos yra
išdėstytos konstitucijoje, įstatymuose, prezidento dekretuose, nutarimuose, konstitucinio teismo sprendimuose,
rinkimų komisijų instrukcijose.
2) Rinkimų teisė subjektyviąja prasme – asmens teisė dalyvauti rinkimuose – norint šią teisę turėti,
reikia atitikti dvi sąlygas:
1. turėti pilietybę
2. būti sulaukusiam tam tikro amžiaus (dažniausiai 18)
3. būti veiksniam.
Subjektyvioji rinkimų teisė yra skirstoma:1) Aktyvi rinkimų teisė – tai teisė rinkti; 2) pasyvi rinkimų teisė
– teisė būti išrinktam. Turėdamas pasyvią rinkimų teisę, asmuo visuomet turi aktyvią.
Pagrindiniai rinkimų principai – laisvi, reguliarūs, sąžiningi, reguliariai vykdomi rinkimai. Kariniai
režimai paprastai atmeta rinkimų institutą. Autoritariniai režimai toleruoja savivaldos organų rinkimus,
parlamentiniai rinkimai neleidžiami. Totalitarinėse valstybėse rinkimai yra rengiami reguliariai, tačiau rinkimuose
dalyvauja tik viena partija ar tik vienas kandidatas (Zairas).

Rinkimų teisės principai.

Konstitucijoje paprastai nustatomi tokie rinkimų principai:
1) visuotiniai rinkimai
2) lygūs rinkimai
3) tiesioginiai rinkimai
4) slaptas balsavimas.
Kartais ne visi principai yra taikomi kartu – pvz. Turkijoje prezidentą renka parlamentas, vadinasi, rinkimai
nėra visuotiniai.
Lygybės principas – vienas žmogus – vienas balsas. Kinijoje vieno miestiečio balsas yra prilygintas
aštuoniems kaimo gyventojų balsams.
1)Visuotiniai rinkimai – rinkimuose turi teisę dalyvauti beveik visi suaugę piliečiai. Kinijoje
kontrrevoliucionieriams atimama teisė balsuoti.
Rinkėjų korpusas – tai visuma rinkėjų.
 Visuotinė rinkimų teisė – tai ne gyventojų, bet piliečių teisė(tai yra politinė jų teisė). Nevisi piliečiai gali
dalyvauti rinkimuose (nedalyvauja nepilnamečiai bei neveiksnūs žmonės).
Kai kuriose šalyse draudžiama balsuoti kalintiems asmenims. Didžiojoje Britanijoje rinkimų teisės neturi
perai pagal paveldimumą. Kai kuriose valstybėse nesuteikiama teisė dalyvauti rinkimuose kareiviams (karininkams
paprastai leidžiama). Kai kuriose šalyse rinkimuose negali dalyvauti genčių vadai. Kai kuriose šalyse rinkimų teisė
gali būti atimta teismo nuosprendžiu (pvz Lotynų Amerikoje – už piktybinį bankrotą).
Kai kuriose valstybėse – dalyvavimas rinkimuose yra privalomas (Čilė, Graikija).
Rinkėjų amžius:
o - 18 – daugelis valstybių
o 16 – Nikaragva, Brazilija
o 20 - Marokas.
Pasyvi rinkimų teisė paprastai reikalauja didesnio amžiaus – JAV prezidento rinkimai – 35, VFR
prezidento rinkimai – 40 m – tai lemia konkrečios istorinės aplinkybės.
Taip pat gali būti nustatomos papildomos sąlygos, pvz – nuolat gyventi valstybėje tam tikrą laiką – JAV
prezidento rinkimuose – 14 metų; taip pat – būti piliečiu pagal kilmę, esant tam tikram amžiui, asmuo nebetenka
pasyvios rinkimų teisės – Bolivijoje – nuo 65 m. Kai kuriose valstybėse reikia mokėti skaityti ir rašyti valstybine
kalba (Ruanda – prancūzų kalba), taip pat reikalavimas mokėti valstybinę kalbą (Moldova, Uzbekija, Kazachija,
Ukraina).
Yra ir kitų pasyvios rinkimų teisės ribojimų. Pvz. nerenkamumo atvejai – pvz atisisakyti tam tikrų postų
teisėjo, prokuroro, kariškio) – prieš 6 mėn iki rinkimų (kai kuriose valstybėse – prieš 12 mėn) – tai santykinis
nerenkamumas. Absoliutus nerenkamumas – pvz Ispanijoje monarcho šeimos nariai negali būti renkami.
Nesuderinamumas – negalima užimti dviejų renkamų pareigų ar renkamą pareigą ir valstybės tarnybą
(pvz. Prancūzijoje – būti parlamentaru ir kartu būti ministru).
Neretai pasyvi rinkimų teisė yra siejama su tam tikru užstatu – Prancūzijoje – 1000 frankų. Užstato
negrąžina, jei kandidatas nesurenka tam tikro balsų skaičiaus (Kanada – 15 proc, Prancūzija, D.Britanija – 5 proc,
Indija – 1/8 rinkėjų).
Taip pat taikomas sėslumo cenzas – reikalavimas tam tiktą laiką pragyventi atitinkamoje vietovėje, kad
asmuo galėtų būti įrašytas į kandidatų sąrašą (D. Britanijoje – 12 mėn).
Kuveite moterys neturi rinkimų teisės.
2) Lygi rinkimų teisė – lygios rinkėjų teisės rinkti ar būti išrinktiems. Atstovas turi būti renkamas nuo
vienodo rinkėjų skaičiaus, įstatymas numato vienodą kandidatų iškėlimo tvarką,pan.
Kai kuriose valstybėse gali būti tam tikrų išimčių – iki 1940 m D. Britanijoje asmenys, turinys
universitetinį išsilavinimą, galėjo balsuoti taip pat ir universiteto buvimo apygardoje.
Lygybė gali būti pažiedžiama, jai balsavimas vyksta pagal kurijas. Pvz. Beninas – darbininkai, tarnautojai,
verslininkai, dvasininkai – skirtingas atstovų skaičius parlamente. Kinijoje viena miesto komuna atitinka
aštuonioms kaimo komunoms.
Lygūs rinkimai – tai lygios pagal gyventojų skaičių rinkiminės apygardos ar vienodos proporcijos,
skaičiuojat rezultatus.
Lygybės principas taip pat gali būti pažeistas, naudojant rinkimų geografiją – apygardos nelygios ar yra
sudaromos pagal gyventojų skaičiaus apygardoje persvarą.
3) Tiesioginiai rinkimai – piliečiai tiesiogiai renka savo atstovus į valstybines institucijas – prezidentą,
parlamento narius, savivaldos organų narius, ministrą pirmininką (Izraelis).
Netiesioginiai rinkimai – išrinkti atstovai renka pareigūnus – pvz. prezidentas yra renkamas parlamente
(Estija). JAV yra renkami elektoriai, kurie renka prezidentą. Prancūzijoje senatorius renka: Nacionalinio susirinkimo
nariai, išrinkti tame departamente, regionų tarybų nariai, municipalinių tarybų nariai (renkami specialiai tam tikslui).
4) Slaptas balsavimas.
Slaptas balsavimas reiškia, kad balsavimas vyksta, nematant kitiems. Slaptumo pažeidimas baustinas.
Atviri rinkimai yra tik Afrikoje. Balsavimo slaptumas yra reikalingas todėl, kad valdžia neturi teisės kontroliuoti
kaip asmuo balsuoja.
JAV
Prezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris šalies pilietybę įgijo gimdamas, yra35m., ir paskutinius 14m. gyveno
JAV. Kadencija – 4m. XXII pataisa numato 2 kadencijų terminą, kuriam asmuo gali būti renkamas prezidentu.
Prezidentas renkamas netiesioginiu būdu. Šalies piliečiai renka rinkikų kolegiją, kuri renka prezidentą. Kiekvienoje
valstijoje renkama tiek kolegijos rinkikų, kiek valstija turi narių Senate ir atstovų rūmuose.
Kongresas renkamas tiesiogiai JAV piliečių. Rinkimai vykdomi tiesiogiai, visuotinai, lygiais pagrindais ir slaptai.
Kongresą sudaro 2 rūmai: Atstovų rūmai (narys – 2m. kadencija) ir Senatas (narys – 6m. kadencija). Kas dveji metai
yra perrenkamas trečdalis Senato. Senatoriumi gali būti išrinktas asmuo, turintis ne mažesnį nei 9m. pilietybės stažą
ir ne jaunesnis nei 30m. turi gyventi toje valstijoje, kurioje renkamas. Atstovų rūmų nariu gali būti asmuo, turintis ne
mažesnį nei 7m. pilietybės stažą, ne jaunesnis nei 25m. ir turi gyventi atstovaujamoje valstijoje.
Nemažai JAV konstitucijos pataisų yra susiję su rinkimų teise: XII, XV, XVII, XIX, XXII, XXIV, XXVI.
Prancūzija
Respublikos prezidentas renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais.
Nacionalinio susirinkimo nariai renkami visuotiniais rinkimais pagal mažoritarinę sistemą vienmandatėse
apygardose. Jei nė vienas kandidatas pirmajame rinkimų ture negavo daugiau nei 50% rinkėjų, dalyvavusių
rinkimuose balsų, tai po 2savaičių rengiamas antras ratas, kuriame dalyvauja visi kandidatai, gavę daugiau nei
12,5% apygardoje įregistruotų rinkėjų balsų.
Senato nariai renkami 9m. juos renka specialios rinkimų kolegijos. Kas 3m. Senato sudėtis atnaujinama.
VFR
Bundestagas yra vienintelė tiesiogiai demokratiniu būdu laisvuose ir lygiuose rinkimuose renkama institucija.
Bundesrato sudėtis pasikeičia pasikeitus federalinių žemių vyriausybėms.
Federalinį prezidentą renka federalinis susirinkimas. Federalinis susirinkimas – tai speciali institucija, kuri sudaroma
tik rengiant federalinio prezidento rinkimus vieną kartą per 5m. Jį sudaro Bundestago nariai ir tiek pat narių, kiek
išrenka federalinių žemių parlamentai pagal proporcinės rinkimų sistemos principus. Prezidentu gali būti išrinktas
vokietis, kuris turi teisę rinkti Bundestago narius ir yra 40 m. amžiaus. Penkerių metų kadencijai gali būti išrinktas 2
kartus. Išrinktu laikomas, kuris surenka daugumą Federalinio susirinkimo balsų. Jei daugumos per 2 turus nesurenka
nei vienas kandidatas, išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugiausia balsų kitame rinkimų ture.

6.1 RINKIMŲ SISTEMŲ ĮVAIROVĖ: MAŽORITARINĖS, PROPORCINĖS IR MIŠRIOS RINKIMŲ SISTEMOS

POŽYMIAI, PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

Išskiriamos tokios rinkimų sistemos:

1) mažoritarinė
2) proporcinė
3) mišrioji
Mažoritarinė. Ši sistema grindžiama daugumos principu. Čia nugalėtojui atitenka viskas, tačiau reikalinga dauguma
gali būti:
 kvalifikuota (kad kandidatas būtų išrinktas, turi gauti tam tikrą rinkime dalyvavusių asmenų balsų
skaičių, pvz., 1/3 )
 absoliuti (kandidatas turi gauti 50 % + 1 balsą visų rinkimuose dalyvavusių asmenų balsų)
 santykinė (daugiau kaip pusę, t.y daugiau balsų nei kiti)
Ši sistema gali būti taikoma ir vienmandatėse ir daugiamandatėse apygardose. Ši sistema dar vadinama pirmojo
pasiekusio finišą sistema.
Privalumai: čia siūlomi atskiri kandidatai, asmenys, siekiama aiškaus nugalėtojo.
Trūkumai: nėra tiksliai išreiškiama rinkėjų valia, t.y. itin neproporcingai atstovaujama rinkėjų valiai, rinkėjų laisvė
apribojama, daugiau balsų tarsi žūna.
Proporcinė. Čia atstovaujama visoms partijoms, tačiau ne vienodai, bet proporcingai per rinkimus gautų balsų
skaičiui. Ši sistema yra “sąrašų” sistema. Partijos pateikia kandidatų sąrašą daugiamandatėse apygardose. Kiekviena
partija sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams gauti. Balsuotojai renkasi partijos
sąrašą. Vietų kiekvienai partijai skiriama pagal jų surinktus balsus. Šios sistemos tikslas – išlaikyti gyvybingas
mažesnes partijas. Čia varžosi politinės partijos, o ne atskiri kandidatai.
Dažniausiai ši sistema taikoma daugiamandatėse apygardose. Jai svarbi ne dauguma, o nustatyta tam tikra rinkimų
kvota – skaičius balsų, būtinas bent vienam deputatui iš sąrašo išrinkti. Ji nustatoma įvairiai, tai lemia rinkimų
sistema.
Paprasčiausias būdas – nustatyti natūralią rinkimų kvotą pagal britų mokslininko Hare metodą.
Pvz. 100 000 rinkėjų renka 5 deputatus, kvota – 100 000 daliname iš 5 kandidatų, gauname kvotą 20 000.
Balsų likučiams yra taikomos papildomos taisyklės.
 Kai kuriose šalyse, norint išvengti apibendrinimų, yra taikoma patobulinta kvotos skaičiavimo sistema.
Rezultatas gautas taip – dalijant Fraugenbacho Bisopo sistemą.
Pvz. 100 000 – 5 mandatai. Dirbtinė kvota – 100 000 balsų dalinti ne iš 5, o iš 5+1 mandato. Tuomet vienam
mandatui tenka po 16,6 balsus.
Kandidatas A – 56000 – 3 mandatai.
Kandidatas B- 24000 – 1 mandatas.
Kandidatas C – 15 000
Kandidatas D – 5 000.
Jei prie daliklio pridėsime skaičių 2, mandatui reikės 14000. Tuomet bus paskirstyti beveik visi mandatai.
Be natūraliosios ir dirbtinės kvotų yra naudojami ir kiti metodai, tačiau visų jų esmė – pridedant prie daliklių
skaičius.
Labai paplitęs D`onto metodas – skaičiuojant kvotą dalijama nuosekliai, pradedant vienetu.

Kandidatas D Skaičius, iš
Kandidatas Kandidatas B Kandidatas C kurio dalinama
A
56 000 24 000 15 000 5 000 1
28 000 12 000 7 500 2 500 2
18 600 8 000 5 000 1 666 3

Paskirstyti visi mandatai pagal didžiausius skaičius. Kvota – mažiausias skaičius – 15 000. Šis metodas yra
patobulintas – dalijama iš nelyginių skaičių. Bulgarai, Latviai dalija iš 1,4,7.
Kartais kvotų nepakanka, todėl reikalingos taisyklės mandatams paskirstyti.
1) didžiausios liekanos principas – mandatus gauna partijos, turinčios didžiausius likučius nuo kvotų?
2) Didžiausios rinkiminio skaičiaus taisyklė – vietas gaus tos partijos, kurios surinko daugiausia balsų.
3) sudeda šalies mastu visus partijų balsų likučius pagal daugiamandates apygardas. Sudaroma nauja kvota
paskirstyti likusius mandatus.
4) Tik nacionalinėje daugiamandatėje apygardoje – mandatai suteikiama partijoms, peržengusios rinkimų
barjerą, proporcingai jų gautiems balsams (kuo daugiau balsų – tuo daugiau vietų).
Kartais atsiranda labai daug dalyvaujančių partijų, todėl siekiant išlaikyti parlamento stabilumą ir sumažinti
dalyvaujančių partijų skaičių, nustatomi rinkimų barjerai. Skirtingose šalyse šis barjeras svyruoja nuo 1% iki 10
%. Kuo didesnis procentas, tuo daugiau yra verčiama politikus jungtis į stambesnius susivienijimus.
. Jai svarbi na dauguma, o nustatyta tam tikra rinkimų kvota – skaičius balsų, būtinas bent vienam deputatui iš
sąrašo išrinkti. Ji nustatoma įvairiai, tai lemia rinkimų sistema.
Paprasčiausias būdas – nustatyti natūralią rinkimų kvotą pagal britų mokslininko Hare metodą.
Pvz. 100 000 rinkėjų renka 5 deputatus, kvota – 100 000 daliname iš 5 kandidatų, gauname kvotą 20 000. Balsų
likučiams yra taikomos papildomos taisyklės.
Kai kuriose šalyse, norint išvengti apibendrinimų, yra taikoma patobulinta kvotos skaičiavimo sistema.
Rezultatas gautas taip – dalijant Fraugenbacho Bisopo sistemą.
Pvz. 100 000 – 5 mandatai. Dirbtinė kvota – 100 000 balsų dalinti ne iš 5, o iš 5+1 mandato. Tuomet vienam
mandatui tenka po 16,6 balsus.
Kandidatas A – 56000 – 3 mandatai.
Kandidatas B- 24000 – 1 mandatas.
Kandidatas C – 15 000
Kandidatas D – 5 000.
Jei prie daliklio pridėsime skaičių 2, mandatui reikės 14000. Tuomet bus paskirstyti beveik visi mandatai.
Be natūraliosios ir dirbtinės kvotų yra naudojami ir kiti metodai, tačiau visų jų esmė – pridedant prie daliklių
skaičius.
Labai paplitęs D`onto metodas – skaičiuojant kvotą dalijama nuosekliai, pradedant vienetu.

Kandidatas D Skaičius, iš
Kandidatas Kandidatas B Kandidatas C kurio dalinama
A
56 000 24 000 15 000 5 000 1
 28 000 12 000 7 500 2 500 2
18 600 8 000 5 000 1 666 3

Paskirstyti visi mandatai pagal didžiausius skaičius. Kvota – mažiausias skaičius – 15 000. Šis metodas yra
patobulintas – dalijama iš nelyginių skaičių. Bulgarai, Latviai dalija iš 1,4,7.

Kartais kvotų nepakanka, todėl reikalingos taisyklės mandatams paskirstyti.

5) didžiausios liekanos principas – mandatus gauna partijos, turinčios didžiausius likučius nuo kvotų?
6) Didžiausios rinkiminio skaičiaus taisyklė – vietas gaus tos partijos, kurios surinko daugiausia balsų.

56 000 – 2+1 mandatai

Partija A
Partija B 24 000 1+1 mandatai
Partija C 15 000
Partija D 5 000

7) sudeda šalies mastu visus partijų balsų likučius pagal daugiamandates apygardas. Sudaroma nauja kvota
paskirstyti likusius mandatus.
8) Tik nacionalinėje daugiamandatėje apygardoje – mandatai suteikiama partijoms, peržengusios rinkimų
barjerą, proporcingai jų gautiems balsams (kuo daugiau balsų – tuo daugiau vietų).
Privalumai: padeda išlikti mažesnėms partijoms parlamente, tiksliau išreiškiama rinkėjų valia. Ji sudaro galimybę
didžiajai rinkėjų daliai turėti savo atstovus. Padidėja politinių partijų reikšmė.
Trūkumai: kartais per daug partijų dalyvauja; jei rinkimų barjeras yra mažas, sunku pasirinkti tinkamą formulę
proporcijoms apskaičiuoti.
Mišrioji. Ši sistema buvo įvesta po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Ji dažniausiai
taikoma renkant valstybių parlamentus ir savivaldos atstovaujamąsias institucijas. Pagal šią sistemą, dalis deputatų
yra renkami naudojant vieną iš mažoritarinės rinkimų sistemos variantų, kita dalis renkama taikant proporcinę
rinkimų sistemą.

JAV PREZIDENTO RINKIMAI

JAV prezidentas yra vykdomosios valdžios ir valstybės galva, jis yra svarbiausias šalies pareigūnas. JAV
Konstitucija Prezidento instituciją apibrėžia lakoniškai: „vykdomoji valdžia priklauso prezidentui“, tad ši institucija
priimdama sprendimus nėra kolegiali, pabrėžtina, kad kolegialumas yra būdingas beveik visoms Europos
valstybėms. JAV prezidentas nėra atsakingas Kongresui, galinčiam prezidentą pašalinti apkaltos proceso tvarka.
JAV prezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris šalies pilietybę įgijo gimdamas (natūralizacijos būdu įgijęs pilietybę
asmuo negali tapti prezidentu), yra 35 metų amžiaus ir paskutinius 14 metų gyvena JAV. Konstitucija numato, kad
šalies prezidentas ir viceprezidentas negali būti vienos valstijos gyventojai. Jeigu prezidentas nušalinamas, miršta,
atsistatydina ar negali vykdyti pareigų, jo įgaliojimus vykdo viceprezidentas. Prezidentas renkamas 4 metams, o
rinkimai vyksta kiekvienais kelintiniais metais, lapkričio mėnesio pirmąjį antradienį, einantį po pirmojo
pirmadienio. Priėmimo metu K nenumatė, kiek kartų tas pats asmuo gali būti renkamas prezidentu. Tačiau iš pat
pradžių susiformavo K paprotys, ribojantis tokią galimybę dvejomis kadencijomis. Šio papročio buvo laikomasi iki
XX a. kai Franklinas Ruzveltas buvo renkamas prezidentu 4 kadencijoms, tai lėmė prasidėjęs antrasis pasaulinis
karas. 1951 m. priimta 22 K pataisa, kuri nustatė dviejų kadencijų terminą šalies prezidentui. Prezidentas renkamas
netiesioginiu būdu: šalies piliečiai renka rinkikų kolegiją, kuri renka JAV prezidentą. Kiekvienoje valstijoje renkama
tiek rinkikų kolegijos narių, kiek valstija turi narių Senate ir Atstovų rūmuose, todėl daugiau gyventojų turinti
valstija renka daugiau rinkikų kolegijos narių (daugiausia kolegijos narių renka Kalifornijos valstija, 3 rinkikus
renka Vašingtonas, o rinkikų kolegiją sudaro 538 rinkikai). Rinkikų sąrašus siūlo partijos: pagal sąrašą pergalei į
rinkikų kolegiją užtenka santykinės balsų daugumos. Tačiau renkant patį prezidentą reikia absoliučios balsų
daugumos. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių kolegija negali išrinkti prezidento (balsai pasidalina tarp kelių
kandidatų), tuomet remiantis 12 K pataisa šalies prezidentą renka Atstovų rūmai, o viceprezidentą – Senatas. JAV
viceprezidentas yra pareigybė renkama kartu su šalies prezidentu. Jei viceprezidento postas lieka laisvas, šalies
prezidentas gali paskirti viceprezidentą, kurio kandidatūrą tvirtina Kongresas balsų dauguma.
JAV KONGRESO RINKIMAI

JAV Kongresas yra įstatymų leidžiamoji institucija, tautos atstivybė. Šią instituciją renka šalies piliečiai. Rinkimai
vykdomi remiantis visuotinumo principu, laisvuose, tiesioginiuose, slaptuose rinkimuose. Pats Kongresas atstovauja
tiek visos šalies, tiek atskirų valstijų interesams, todėl jį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai ir Senato rūmai. Šie
rūmai yra lygiateisiai, tačiau sudaromi skirtinga tvarka (tai lėmė kompromiso būtinybė tarp mažų ir didelių valstijų).
Atstovų rūmai sudaromi proporcingai gyventojų skaičiui: didesnė pagal gyventojų skaičių valstija, turi daugiau
atstovų. Senate yra priešingai, nes čia kiekviena valstija nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus turi vienodą skaičių
atstovų – po du. Senatorių įgaliojimų terminas yra šeši metai, o Atstovų rūmų nario – du metai. JAV Senatą sudaro
100 senatorių, o jam vadovauja JAV viceprezidentas. Senatas yra perrenkamas kas dveji metai, vienu trečdaliu.
Senatoriumi gali būti išrinktas asmuo, turintis ne mažiau kaip 9 metų pilietybės stažą ir ne jaunesnis nei 30 metų,
gyvenantis tos valstijos, kuriai rengiasi atstovauti teritorijoje. Atstovų rūmus sudaro 435 nariai, renkami kaip minėta
šalies piliečių 2 metams. Atstovų rūmų sudėtis nedidėja, tačiau kas 10 metų atsižvelgiant į demografinius pokyčius
valstijose aptariamas kiekvienos valstijos atstovų skaičius. Atstovų rūmų nariu gali būti asmuo, turintis ne mažesnį,
nei 7 metų pilietybės stažą, bet ne mažiau nei 25 metų amžiaus ir gyvenantis atstovaujamos valstijos teritorijoje.
Atstovų rūmams atstovauja pirmininkas, kuris būna laimėjusios partijos atstovas ir yra trečias pagal svarbumą
asmuo JAV.

PRANCŪZIJOS PREZIDENTO IR PARLAMENTO RINKIMAI

Prancūzijos Respublikos prezidento bei parlamento rinkimai yra reglamentuojami 1958 Prancūzijos Respublikos
Konstitucijoje, o detalizuojami organiniuose įstatymuose. Pabrėžtina, kad tiek prezidentas, tiek parlamentas
Prancūzijoje yra renkami pagal dviejų ratų mažoritarinę rinkimų sistemą.
Prezidento rinkimai: prezidentas renkamas 5 metams visuotiniais tiesioginiais rinkimais. Renkamas absoliučia
dalyvavusių balsų dauguma. Jei pirmame rinkimų ture niekas negauna tokios balsų daugumos, keturioliktą dieną po
pirmojo turo pabaigos organizuojamas antrasis. Jame gali dalyvauti tik du, taip pat ir tuo atveju, kai pasitraukia
pirmasis kandidatas, pirmame rinkimų ture daugiausiai balsų surinkę kandidatai. Rinkimus skelbia Vyriausybė.
Naujo prezidento rinkimai vyksta ne vėliau kaip likus 20 dienų ir ne anksčiau kaip likus 35 dienoms iki einančio
pareigas prezidento įgaliojimų pabaigos. Tuo atveju, kai prezidento vieta lieka laisva arba kai Konstitucinė Taryba, į
kuria kreipiasi Vyriausybė, absoliučia savo narių balsų dauguma konstatuoja aplinkybes, kliudančias vykdyti
prezidento funkcijas, tuomet Respublikos prezidento funkcijas (išskyrus numatytas Prancūzijos Konstitucijos 11 ir
12 straipsniuose), laikinai vykdo Senato pirmininkas arba, jeigu pastarasis taip pat negali vykdyti šių funkcijų,
Vyriausybė. Esant laisvai vietai arba Konstitucinei Tarybai paskelbus, kad yra neįveikiama kliūtis, dėl kurios
prezidentas negali eiti savo pareigų, naujo prezidento rinkimai (išskyrus atvejais, kai Konstitucinė Taryba
konstatuoja esant nenugalimą jėgą) vyksta ne anksčiau kaip per 20 dienų ir ne vėliau kaip per 35 dienas nuo laisvos
vietos atsiradimo arba nuo paskelbimo apie neįveikiamą kliūtį, dėl kurios prezidentas negali eiti savo pareigų. Jeigu
likus 75 dienoms iki paskutinės kandidatų registracijos dienos vienas iš asmenų, viešai paskelbtų kandidatais, likus
ne mažiau kaip 30 dienų iki rinkimų miršta arba jam iškyla kliūtis dalyvauti rinkimuose, Konstitucinė Taryba gali
nuspręsti, kad rinkimai nukeliami. Jeigu prieš pirmąjį rinkimų turą vienas iš kandidatų miršta arba jam iškylą kliūtis
dalyvauti rinkimuose, Konstitucinė Taryba skelbia apie rinkimų nukėlimą. Vieno iš dviejų kandidatų, laimėjusiųjų
pirmame rinkimų ture, mirties arba kliūties dalyvauti rinkimuose atveju Konstitucinė Taryba skelbia, kad turi būti
rengiami nauji rinkimai. Taip pat yra ir tuo atveju, kai vienas iš dviejų kandidatų, likusių dalyvauti antrame rinkimų
ture, miršta arba jam iškyla kliūtis dalyvauti rinkimuose.
(Žodžiu, reikėtų atsiminti, kad prezidentas renkamas 5 metams tiesioginiais rinkimais, absoliučia dauguma (50% +1
balsas, t.y.mažoritarinė rinkimų sistema) ir kad nemažai galių rinkimus pratęsti, nukelti ar surengti prieš laiką turi
Konstitucinė Taryba).
Parlamento rinkimai: Prancūzijos parlamentą sudaro Nacionalinis Susirinkimas ir Senatas. Nacionalinį susirinkimą
sudaro 577 nariai, kuriuos kas 5 metus vienmandatėse rinkimų apygardose renka piliečiai tiesioginiais rinkimais.
Rinkimai vyksta pagal dviejų turų mažoritarinę rinkimų sistemą, taigi balsuojama ne už partijų sąrašus, o už
konkrečius asmenis. Senatas renkamas netiesioginiais rinkimais ir jį sudaro 321 narys. 304 narius 6 metams renka
rinkėjų kolegija iš išrinktų didmiesčių bei užsienio departamentų narių, 5 nariai renkami iš kitokių teritorinių
bendruomenių ir 12 narių renka prancūzų, gyvenančių ne Prancūzijoje, išrinkta institucija. Taigi, Senatas -
netiesioginių rinkimų institucija. Prancūzai renka narius į įvairias institucijas, kurios vėliau rinks narius į Senatą.

6.4 VOKIETIJOS PREZIDENTO IR BUDESTAGO BEI BUNDESRATO RINKIMAI

Prezidentas
Federalinis prezidentas yra renkamas Federalinio susirinkimo. Federalinis susirinkimas – tai speciali institucija, kuri
sudaroma tik rengiant federalinio prezidento rinkimus vieną kartą per penkerius metus. Jį sudaro Bundestago nariai
ir tiek pat, kiek išrenka federalinių žemių parlamentai pagal proporcinės rinkimų sistemos principus.
Federalinis susirinkimas susirenka ne vėliau kaip likus 30dienų iki federalinio prezidento tarnybos pabaigos, o jam
pasibaigus prieš laiką – ne vėliau kaip 30 dienų nuo šio momento. Jį šaukia Bundestago pirmininkas.
Federaliniu prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas vokietis, kuris turi teisę rinkti Bundestago narius, taip pat jis turi
rinkimų į Bundestagą teisę ir yra sulaukęs 40 metų amžiaus.
Išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugumą Federalinio susirinkimo balsų. Jei šios daugumos per du rinkimų turus
nesurenka nė vienas kandidatas, išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugiausia balsų kitame rinkimų etape.
Federalinis prezidentas yra renkamas 5 metų kadencijai ir turi teisę iš eilės būti perrinktas dar vieną kartą.
Federalinis prezidentas, eidamas savo pareigas, negali užimti jokių kitų pareigų.
Bundestagas
Tai vienintelė tautos atstovybė ir vienintelė tiesiogiai demokratiniu būdu renkama/ legitimuota laisvuose ir lygiuose
rinkimuose konstitucinė institucija, kuri nustato funkcijas ir įgaliojimus kitiems Federacijos organams (jei jie dar
nėra tiesiogiai nustatyti Pagrindiniame įstatyme).
Bundestagas yra svarbiausia institucija įstatymų leidyboje, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, dėl visų jam
pateiktų įstatymų projektų jis turi priimti nutarimus. Tam, kad įstatymų projektai taptų galiojančia teise, juos
turi priimti Bundestagas.
Bundestagą sudaro 656 deputatai, kurie yra renkami ketveriems metams, tačiau Pagr. Įstatyme nėra nustatyta
pagal kokią rinkimų sistemą jis yra renkamas:
 Rinkimai turi būti visuotiniai, tiesiogiai, laisvi, lygūs ir slapti;
 Smulkesnis rinkimų reglamentavimas yra numatytas Bundestago rinkimų įstatyme (mišri rinkimų
sistema).

Bundesratas:
Bundesratą sudaro federalinių žemių nariai, kuriuos jos skiria ir atšaukia. Kiekviena žemė gali deleguoti tiek narių,
kiek ji turi balsų, o kiekviena žemė turi mažiausiai po 3 balsus, priklausomai nuo tam tikros federalinės žemės
gyventojų skaičiaus – nuo 3 iki 6 balsų. Bundesratas, kurį dabar sudaro 69 nariai, yra vadinamas “amžina
institucija”. Jos sudėtis pasikeičia ne po Bundestago rinkimų, o pasikeitus federalinių žemių vyriausybėms.

PARLAMENTO RINKIMAI JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE

Didžiosios Britanijoje parlamentas susideda iš trijų elementų:

 Karalienės,
 Lordų Rūmų
 Bendruomenių Rūmų.
Parlamento aukštieji (Lordų) Rūmai nėra renkami, jų sudėtis nekeičiama, tik šiek tiek kinta paveldėjimo būdu.
Šiuos Rūmus sudaro aristokratiškos kilmės atstovai — perai. Yra skiriamos tokios 2 Lordų Rūmų rūšys — Lordų
Rūmų nariai dvasininkai (dvasiškieji perai) ir Lordų Rūmų nariai pasaulietiniai. Pasaulietiniai susideda: perų titulą
suteikia monarchas iki gyvos galvos, t. y. šis titulas neperduodamas palikuonims, šį titulą dažniausiai gauna garsūs
politikai ( buvę ministrai-pirmininkai), taip pat perai apeliaciniams reikalams. Dvasiškieji perai susideda: anglikonų
bažnyčios vyskupai ir arkivyskupai. Bendruomeniniai Rūmai. Juos (659 nariai) ne rečiau kaip kas penkerius metus
renka Didžiosios Britanijos piliečiai visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, kuris nėra privalomas. Rinkti
parlamento Bendruomenių Rūmus, kaip, beje, ir tapti kandidatu rinkimuose, gali sulaukusieji 18 metų ir įtraukti į
metinį apygardos rinkėjų registrą (norint tapti kandidatu, reikia būti iškeltam partijos — kandidatūrai turi pritarti
Nuolatinis patariamasis komitetas konservatorių ar Nacionalinis vykdomasis komitetas leiboristų partijose — arba
surinkti 10 apygardos rinkėjų parašų bei palikti 150 svarų užstatą, kuris bus grąžintas, jei kandidatas surinks bent
aštuntadalį balsų). Balsuoti negali Lordų rūmų nariai, psichiniai ligoniai, esantys ligoninėse bei kalėjimuose, ir
asmenys, kuriems rinkimų teisė atimta, įrodžius jų neteisėtą veiklą, susijusią su rinkimų rezultatų klastojimu.
Bendruomenių Rūmai renkami pagal vieno turo paprastosios daugumos sistemą, dar vadinamą „pirmasis patenka į
postą“. T. y., kandidatas, surinkęs daugiausia balsų rinkimų apygardoje, nepriklausomai nuo to, kiek kandidatų joje
balotiravosi, kiek rinkėjų balsavo, ir kokią balsų dalį gavo, tampa jos atstovu parlamente.

6.6 REFERENDUMAI (PLEBISCITAI) PRANCŪZIJOJE, ŠVEICARIJOJE, DANIJOJE

Referendumas ar plebiscitas yra tiesioginis balsavimas, kuriame visas šalies elektoratas

(rinkėjai) yra kviečiamas arba priimti, arba atmesti tam tikrą pasiūlymą.
Tai gali būti naujos konstitucijos, konstitucinės pataisos, įstatymo priėmimas, išrinkto
valstybės pareigūno atšaukimas ir pan.
Referendumas ar plebiscitas yra tiesioginės demokratijos forma.
V.Pugačiauskas savo straipsnyje „Tiesioginė demokratija“ teigė:
Tiesioginė demokratija apima daugelį įvairių formų. Šio darbo tikslais dažniausiai bus
vartojamas terminas „referendumas" (lot. referendum - „tai, kas turi būti pranešta"), bendriausiai
apibūdinamas kaip „žmonių balsavimas, kai kiekvienas rinkėjas turi teisę balsuoti dėl pateikto
klausimo" arba kaip „rinkėjų balsavimas, kuriuo priimamas valstybinis arba vietos valdžios
sprendimas". Juridiškai „referendumas" nesiskiria nuo „plebiscito" (lot. plebiscitum - žmonių
(tautos) dekretas), apibūdinamo kaip „tiesioginis balsavimas, kuriuo rinkėjai turi priimti ar
atmesti priemones, programą ar konsultaciją inicijuojančio asmens arba partijos vyriausybę, ir
yra konsultacija, kur piliečiai įgyvendina nacionalinio apsisprendimo teisę". Vis dėlto stilistinis
skirtumas egzistuoja. Vieni šaltiniai plebiscitu vadina referendumą dėl lemtingų valstybei
dalykų: teritorijos priklausomybės, valdymo formos, režimo tolesnio egzistavimo ir pan. Kiti,
priešingai, prilygina plebiscitą (patariamajam) balsavimui dėl politikos (policy).
Tiesioginė demokratija aktyviai veikia Šveicarijoje. Joje iki 1993m. buvo surengta 414
referendumų – daugiau negu visose Vakarų Europos valstybėse kartu sudėjus.
Pagal Šveicarijos konstitucijos 139str., 100 000 gyventojų, turinčių teisę balsuoti, gali
pasiūlyti dalinį federacinės konstitucijos peržiūrėjimą. Visuotinė iniciatyva dėl šios peržiūros
gali būti visuotinio pasiūlymo ar suformuoto projekto forma.
Jeigu federacinis parlamentas patvirtina iniciatyvą visuotinio pasiūlymo forma, tada jis
paruošia šios iniciatyvos projektą ir pateikia jį balsuoti žmonėms ir kantonams. Jeigu federacinis
parlamentas atmeta iniciatyvą, tada jis pateikia balsuoti jį tik žmonėms. Žmonės turi nuspręsti, ar
iniciatyvos turėtų būti laikomasi. Jeigu žmonės patvirtina šią iniciatyvą, federalinis parlamentas
parengia atitinkamą projektą.
Visuotinė iniciatyva parengto projekto forma pateikiama balsuoti žmonėms ir kantonams.
Federalinis parlamentas rekomenduoja jo pritarimą ar jo atsisakymą. Jeigu jis rekomenduoja
atsisakymą, jis gali pasiūlyti savo kontra-projektą(priešpriešinį).
Tada žmonės ir kantonai balsuoja tuo pačiu metu dėl visuotinės iniciatyvos ir priešpriešinio
projekto. Balsuotojai turi patvirtinti abu projektus. Jie turi nurodyti, kuriam projektui teikia
pirmenybę, tačiau turi patvirtinti abu: jei vienas iš projektų įgyja daugumą žmonių balsų, o kitas
daugumą kantonų balsų, tai nei vienas iš jų neįsigalioja.
Šveicarijoje skiriami privalomasis ir fakultatyvus referendumai.
Pagal Šveicarijos konstitucijos 140str., privalomasis referendumas suteikia galimybę 100
000 balsuotojų ir kantonams pateikti savo pasiūlymus: dėl visiškos ar dalinės federalinės
konstitucijos peržiūros; įstojimo į organizacijas dėl bendro saugumo ir į antnacionalines
bendruomenes; dėl skubiai priimtų federalinių įstatymų, kurie neturi konstitucinių pagrindų ir
kurių teisėtumas viršija 1m., dėl klausimų, ar visiška konstitucijos peržiūra turėtų būti atlikta,
jeigu abeji parlamento rūmai nesutinka ir pan.
 Pagal Šveicarijos konstitucijos 141str., fakultatyvus referendumas suteikia galimybę 50
000 gyventojų, turinčių teisę balsuoti, ir kantonams prieštarauti parlamento priimtiems
įstatymams. Jie gali balsuoti dėl federalinių įstatymų, skubiai priimtų federalinių įstatymų, kurių
teisėtumas viršija 1m., tarptautinių sutarčių, kurios yra neapibrėžtos trukmės ir negali būti
terminuotos, numato įstojimą į tarptautines organizacijas ar apima svarbias įstatymines nuostatas
bei reikalauja federalinio įstatymo priėmimo.
Taigi Šveicarija yra iš trijų Vakarų Europos valstybių (šalia Italijos ir Lichtenšteino), kur
įmanomas peticinis referendumas. Taip jis vadinamas pagal inicijavimo būdą, nes šiuo atveju
referendumo iniciatyvos teisė priklauso rinkėjų grupei, kuriai suteikiama galimybė aplenkti
valdžios institucijas ir pristatyti savo interesą kaip valstybinį. Šveicarijos išskirtinumas didele
dalimi ir paaiškinamas peticinių referendumų gausa. Kaip jau buvo minėta, konstitucija leidžia
šimtui tūktančių piliečių sušaukti referendumą dėl visiškos arba dalinės Konstitucijos peržiūros.
Be to, 50-ies tūkstančių rinkėjų grupės gali inicijuoti referendumus dėl (beveik visų) parlamente
priimtų, bet dar neįsigaliojusių įstatymų patvirtinimo arba atmetimo bei dėl tarptautinių sutarčių
patvirtinimo arba atmetimo. Taip pat leidžiama inicijuoti referendumus dėl konstitucinių
nepaprastųjų dekretų, skirtų galioti daugiau kaip metus panaikinimo.
Kartais referendumo inicijavimo teisė suteikiama regioninėms institucijoms. Čia 8 kantonai
gali inicijuoti referendumą atšaukti priimtą, bet dar neįgyvendintą įstatymą.
Kai kurios konstitucijos numato referendumo būtinybę tuo atveju, kai valdžios institucijos
nesusitaria tarpusavyje. Šveicarijoje referendumą rengti privalu tuo atveju, jei vieni iš
parlamento rūmų nesutinka su kitų rūmų ketinimu pradėti Konstitucijos peržiūrą.
Įvairiose valstybėse nustatytos skirtingos formulės, kada referendumo rezultatai laikomi
galiojančiais. Šveicarijoje, jeigu konkuruoja keli įstatymo projektai, nugali tas, už kurį balsavo
santykinė rinkėjų dauguma. Jeigu konkuruoja keli konstitucinių įstatymų ar Konstitucijos pataisų
projektai, padėtis kitokia: kad pataisa būtų priimta, reikia, kad už ją būtų balsavusi absoliuti
referendume dalyvavusių rinkėjų dauguma, bet to, kad taip būtų daugumoje kantonų.
Pagal Danijos konstitucijos 42str., jei įstatymo projektas parengtas parlamento, 1/3
parlamento narių per 3 darbo dienas nuo galutinio įstatymo projekto priėmimo prašo prezidento,
kad projektas būtų pateiktas referendumui. Toks prašymas turi būti rašytinės formos ir
pasirašytas narių, ruošiančių prašymą.
Įstatymo projektas, kuris pateikiamas referendumui, turi gauti karaliaus/karalienės
pritarimą kol nepasibaigęs skirtas terminas ar neprasidėjęs referendumas.
Jei referendumas dėl įstatymo projekto pareikalautas, parlamentas turi teisę per 5 darbo
dienas nuo paskutinio projekto priėmimo nuspręsti, kad įstatymo projektas anuliuojamas. Jei
parlamentas taip nenusprendė, pažymi, kad pateikiamas įstatymo projektas referendumui turi
būti nedelsiant perduotas ministrui pirmininkui, kuris lems įstatymo projekto publikavimą kartu
su pareiškimu, kad vyks referendumas.
Referendumas ministro pirmininko sprendimu vyksta ne mažiau kaip 12 ar ne daugiau kaip
18 darbo dienų po įstatymo projekto publikavimo.
Referendumo metu balsai gali išsimėtyti už ir prieš įstatymo projektą. Už įstatymo projekto
atmetimą turi pasisakyti dauguma rinkėjų, dalyvavusių balsavime, tačiau ne mažiau kaip 30
procentų visų asmenų, turinčių teisę balsuoti.
Referendumuose negali būti pateikti balsuoti tokie įstatymai: finansų, papildomų
asignavimų, laikinųjų asignavimų, valstybinės paskolos, valstybės tarnautojų, atlyginimų ir
pensijų, natūralizacijos, nusavinimo, apmokestinimo įstatymai, kaip ir įstatymų projektai siekiant
panaikinti egzistuojančius sutarčių įsipareigojimus. Ši nuostata taikoma ir tiems įstatymų
projektams, kurie egzistuoja įstatymo forma, nebent tokia galimybė gali būti suteikta specialaus
akto, kuris tokius sprendimus priskiria referendumams.
Neatidėliotinu atveju įstatymo projektas, kuris turi būti pateiktas referendumui, turi gauti
karaliaus/karalienės pritarimą tuoj po to, kai jis buvo priimtas, su sąlyga, jei įstatymo projektas
numato šią nuostatą. Jei 1/3 parlamento narių reikalauja referendumo dėl įstatymo projekto ar dėl
akto, kuriam buvo duotas karaliaus/karalienės pritarimas, toks referendumas vyksta kartu pagal
aukščiau išdėstytas taisykles.
Jeigu aktas yra atmestas referendumo, pranešimas apie tai turi būti padarytas ministrui
pirmininkui be pernelyg didelio užvilkinimo ir ne vėliau kaip po 40 dienų po referendumo
įvykimo. Nuo tokio pranešimo dienos aktas tampa nebeveiksmingas.
Taigi Danijoje inicijuoti referendumą tam tikrais atvejais gali ir mažumą parlamente
sudarančios grupės. Tai vienas iš būdų spręsti parlamentinius ginčus su didžiosiomis partijomis
ar valdančiosiomis koalicijomis. Be Airijos, toks inicijavimo būdas įmanomas ir Danijoje. Čia
referendumo gali reikalauti trečdalis Folketingo narių; kad įstatymas būtų atmestas, prieš jį turi
pasisakyti dauguma balsavusių, ir ne mažiau kaip 30 proc. visų rinkėjų.
Septyniose Vakarų Europos valstybėse įmanomi privalomieji referendumai. Tačiau
kiekvieną konstitucijos pakeitimą patvirtinti referendumu reikalaujama tik Airijoje ir Danijoje.
Danijoje Konstitucijos pakeitimą turi paremti 40 proc., balsavimo amžiaus pakeitimą ir
galių perdavimą tarptautinėms organizacijoms - 30 proc. registruotų rinkėjų (galias tarptautinėms
organizacijoms perduoti gali ir Folketingas penkių šeštadalių dauguma).
Ypatingas referendumo bruožas yra tai, kad kaip tiesioginės demokratijos priemonę jį
galima inicijuoti, siekiant išspręsti valdžios institucijų tarpusavio konfliktą, kartais - apeiti
atstovaujamosios demokratijos instituciją (parlamentą) ar pakeisti jos sprendimą. Tai įmanoma,
kai referendumą savo nuožiūra gali skelbti valstybės ar vyriausybės vadovas.
Pagal Prancūzijos Konstitucijos 11 straipsnį Respublikos prezidentas vyriausybės
pasiūlymu parlamento sesijos metu arba abejų parlamento rūmų pasiūlymu gali teikti
referendumui bet kokį įstatymo projektą dėl valdžios organizacijos, dėl nacijos ekonominės ar
socialinės politikos ir jas vykdančių tarnybų reformų, dėl leidimo ratifikuoti tarptautinę sutartį,
kuri neprieštarauja konstitucijai ir daro įtaką valstybės institucijų veiklai. Projektą, kuriam
referendumu buvo pritarta, prezidentas promulguoja kaip įstatymą.
Prancūzijoje ir Italijoje konstitucijų keitimas referendumu tėra vienas iš alternatyvių
parlamentiniam priėmimui būdų. Prancūzijos Konstitucijos pataisa, po to, kai jai pritaria abeji
rūmai, turi būti priimama arba referendumu, arba bendrame abejų rūmų posėdyje trijų
penktadalių dauguma.
Dažniausias reikalavimas yra, kad referendume būtų dalyvavę daugiau kaip pusė rinkėjų ir
kad už referendumo klausimą būtų balsavę dauguma dalyvavusių rinkėjų. Prancūzijoje net
priimti konstitucijos pataisas referendumu pakanka paprastosios daugumos.
Prancūzijoje 2005m. gegužės 29d. buvo surengtas referendumas nuspręsti, ar šalis turėtų
ratifikuoti pasiūlytą ES konstituciją. Prancūzija buvo pirmoji šalis, atsisakiusi konstitucijos (55%
balsuotojų iš 69% dalyvavusių pasisakė prieš ES konstituciją), ir antroji po Ispanijos
dalyvaujanti rinkimuose referendumo būdu.

7.1 VALSTYBĖS VALDYMO FORMOS LKT TYRIMUOSE REIKŠMĖ, JŲ ĮVAIROVĖ

Konstitucinės teisės doktrinoje nusistovėjęs ir plačiai vartojamas valstybės formos terminas,

galintis atsiskleisti per: a) valdymo formos, b) sandaros formos, c) politinio režimo elementus.
Šie elementai suprantami kaip valstybės formos kompleksinės kategorijos, tik darnioje sistemoje
atskleidžiančios valstybės formos turinio specifiką.

Tyrimo objektas
VALSTYBĖS FORMA

Sandaros forma VALDYMO FORMA Politinis režimas

Monarchija Respublika

Absoliutinė Konstitucinė Parlamentinė Prezidentinė Mišri (pusiau prezidentinė)

Sąvoka „valdymo forma“ yra teisinė kategorija. Valstybės valdymo forma – tai valstybės
valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausių valstybės
valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų
tarpusavio santykių principai. Dažnai pabrėžiama, kad tai bene reikšmingiausias valstybės
formos elementas.
Reikia pritarti nacionalinės doktrinos atstovui E. Jarašiūnui, tvirtinančiam jog „Atskleidžiant
valstybės valdymo formą, svarbu išsiaiškinti aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų
struktūrų, kiekvienos jų teisinę padėtį, taip pat jų tarpusavio santykius, jų raiškos juridinį ir
faktinį aspektą“.
Konstitucinės teisės doktrina, pagal tai kokiu keliu užimamos valstybės vadovo pareigos
(paveldėjimu ar išrinkimu), skiria dvi dideles valdymo formų grupes:
 monarchijas;
 respublikas.
Nagrinėjant valstybių valdymo formas būtini kriterijai, kuriais vadovaujantis valdymo formas
būtų galima priskirti vienai ar kitai grupei. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios
institucijų teisinė padėtis, jų tarpusavio santykiai – kriterijai, pagal kuriuos monarchijas ir
respublikas galima klasifikuoti į tam tikras grupes.
Doktrinoje nėra vienos nuomonės nei dėl pačių kriterijų, nei dėl valdymo formų
klasifikavimo. Valdymo forma yra teorinė abstrakcija. Prieš pradėdami nagrinėti konkrečių
valstybių valdymo formas pateikiama valdymo formoms būdingų kriterijų sistema.
(Nagrinėjamos tik respublikos).
Valdymo formos pagrindiniai ir papildomi kriterijai

Valdymo forma Pagrindiniai

Papildomi

Prezidentinė respublika 1) Vyriausybė neatskaitinga 1) Prezidento

rinkimo būdas.
parlamentui. 2) Parlameno
rinkimų
2) Prezidento veto įveikiamas sistema.
parlamento kvalifikuota balsų 3) Prezidento
nepaprastųjų
dauguma. įgaliojimų
galimybė.
4) Prezidento
teisė šaukti
Parlamentinė respublika Vyriausybė atskaitinga parlamentui.
referendumus.
5) Prezidento
įgaliojimai
Mišri (pusiau prezidentinė) 1) Vyriausybė atskaitinga parlamentui. vadovauti
Vyriausybei.
respublika 2) Vyriausybė atskaitinga prezidentui. 6) Galių de facto
turinys.
7) Prezidento
teisė paleisti
parlamentą.

Šia sistema susikuriame valdymo formų atpažinimo būdą. Kriterijų tipologija, o ypač
būdingi kriterijai, sudaro vientisą sistemą. Tai reiškia, kad pvz., konstatuojant esant prezidentinį
valdymo modelį pripažįstama, jog egzistuoja 2 aspektai: vykdomoji valdžia neatskaitinga
parlamentui, ir prezidento veto gali būti įveikiamas tik kvalifikuota balsų dauguma. Tik vieno
kriterijaus nebuvimas nesuteiktų galimybės valdymo formą įvardyti kaip prezidentinę.

Kitos valstybės valdymo formų klasifikacijos.

 Dar antikos laikais Platonas ir Aristotelis siūlė, klasifikuojant valstybes, atsižvelgti, ar
valstybės valdomos visuomenės gerovei ar valdovų naudai užtikrinti.
Atsižvelgiant į šią aplinkybę, jie valstybių valdymą pagal valdančiųjų
asmenų skaičių skirstė taip:
1) Kai valdo vienas asmuo, pozityvi forma – monarchija, negatyvi – tironija;
2) Kai valdo grupė asmenų, pozityvi forma – aristokratija (kilmingųjų valdžia), negatyvi –
oligarchija (turtingųjų valdžia);
3) Kai valdo liaudis, teigiama forma – politija, o neigiama – demokratija ar ochlokratija.

 II a. istorikas Polibijus skirstė valstybes į:

1) Taisyklingo valdymo (monarchija, aristokratija, demokratija);
2) Netaisyklingo valdymo (tironija, oligarchija, ochlokratija);
 3) Mišraus valdymo valstybės.

 XVI a. N. Machiavelli valstybės valdymo formas klasifikavo atsižvelgdamas į valdančiųjų

skaičių:
1) Monarchija (kai šalį valdo vienas asmuo);
2) Demokratija (kai šalį valdo keli asmenys; priskyrė prie jos ir graikų aristokratiją).
 XVIII a. Ch. L. Montesquieu valstybės valdymo formų klasifikavimo pagrindu laikė ne
valdančiųjų skaičių, o pavaldinių paklusnumo motyvus. Jis valstybes skirstė
į:
1) Respublika, kurios pagrindas – dora, tėvynės meilė, kuklumas;
2) Monarchija, kurios pagrindas – garbė;
3) Despotija, kurios pagrindas – baimė, valdymas be įstatymų, despoto valia pakeičia
įstatymus.

7.6 VALSTYBĖS VALDYMO FORMOS ĮTAKA KONSTITUCINĖS DEMOKRATIJOS STABILUMUI

Kaip rašo G. Mesonis savo monografijoje, Lietuvos parlamento galios akivaizdžiai išskiria šią instituciją iš valstybės
valdžios institucijų.Lietuvoje egzistuoja parlamentinis valdymo modelis. Be to, Lietuvos Respublikos valdymo
forma atspindi Vidurio ir Rytų Europos regiono tendencijas. Neretai siūloma keisti net Lietuvos Respublikos
Konstitucijos nuostatas. Mėginant ieškoti atsvaros parlamento galioms doktrinoje dažnai teigiama, jog atsvarą
galima realizuoti stiprinant vykdomąją ir teismines valdžias.
Konstitucija, būdama reikšmingiausias konstitucinės teisės šaltinis, turi būti stabili ir numatyti keitimosi galimybes,
nes kaip sakė T. Džefersonas „Įstatymai ir Konstitucijos turi eiti drauge su pažanga ir žmogaus mintimi“.
Konstitucijos pakeitimai darytini tik tuomet, kai tai akivaizdžiai būtina, neišvengiama dėl iš esmės pakitusių
ekonominių, socialinių, politinių ir kitų sąlygų.
Reikėtų paminėti, jog kiekviena valdymo forma iš principo yra gera, jei sprendžia du svarbiausius uždavinius: a)
garantuoja žmogaus teises ir laisves; b) užtikrina efektyvų valstybės valdžios institucijų darbą. Keisti Konstituciją ir
koreguoti valdymo formą prasminga tuomet, kai nerealizuojami minėti tikslai.Ar taip yra dabartinėje Lietuvos
Respublikoje? Pirmasis Lietuvos XX a. nepriklausomybės laikotarpis paženklintas konstituciniu nestabilumu.
Lietuva per visą XX a. nepriklausomybės istoriją turėjo net aštuonias konstitucijas. Norisi tikėti, kad 1992 m.
Konstitucija galios ilgiau nei prieš tai buvusios, tuo labiau, kad vertindami konstitucinių teisinių santykių istoriją,
galime teigti, kad pasirinktoji ir nusistovėjusi parlamentinė valdymo forma pasiteisino. Galima teigti, kad
nusistovėjusi valdymo forma, kaip ir Konstitucijos stabilumas, tampa vertybe, kurią reikia saugoti.
Mesonis teigia, kad nereikėtų pritarti siūlymams keisti Konstitucijos nuostatas perskirstant galias tarp valdžios
institucijų dėl šių priežasčių:
 dabartinė valdymo forma pasiteisino praktikoje kaip veikianti ir realizuojanti iškeltus tikslus;
 Konstitucijos, o kartu ir valdymo formos korekcija negarantuoja, jog naujasis modelis atitiks keliamus
tikslus ir bus sėkmingas;
 nepavykus atsirastų prielaidos politiniam ir socialiniam nestabilumui;
 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, gali ir dabar daryti tam
tikrą valdymo formos korekciją.
Nors Lietuvos valdymo forma turi tam tikro specifiškumo, tačiau nereiktų keisti Konstitucijos, nes dabartinė
valdymo forma pakankamai sėkmingai egzistuoja.