LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

VYTAUTAS ŠLAPKAUSKAS

TEISĖS SOCIOLOGIJOS PAGRINDAI

VADOVĖLIS

Vilnius 2002

1
 Turinys

Pratarmė

Pirmoji dalis: Bendrasis teisės sociologijos apibūdinimas

1. Pirmas skyrius.Teisės sociologija ir jos objektas

1.1. Teisės sociologijos samprata ir mokslinis statusas
1.2.Teisės sociologijos metodologiniai pagrindai
1.3.Teisės sociologijos objektas
1.3.1. Teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių skirtis
1.3.2. Teisinių reiškinių klasifikacija
1.4. Teisės sociologijos ryšiai su kitais socialiniais mokslais
1.5. Teisės sociologijos sritys ir šakos

2. Antras skyrius. Svarbiausios sociologijos žinios

2.1. Sociologijos kaip mokslo atsiradimas
2.2. Sociologinių žinių struktūra
2.3. Sociologiniai požiūriai ir analizės lygiai
2.4.Teoriniai sociologijos požiūriai (paradigmos)
2.4.1. Funkcionalizmas
2.4.2. Konfliktų teorija
2.4.3. Socialinio veikimo teorija
2.4.4. Simbolinis interakcionizmas
2.4.5. Fenomenologijos teorija
2.4.6. Etnometodologijos teorija
2.5. Bendruomenės ir visuomenės santykis

2
3.Trečias skyrius. Teisės sociologijos raidos bruožai
3.1. Antika
3.2. Viduramžiai ir naujieji laikai
3.3. Sociologinio požiūrio į teisę formavimasis XIX amžiuje
3.4. Teisės sociologijos kaip mokslo atsiradimas XX amžiuje

4. Ketvirtas skyrius. Šiuolaikinės teisės sociologijos teorijos

4.1. Funkcionalistinis požiūris į teisę
4.1.1.Teisės kaip integracijos mechanizmo samprata
4.1.2.Teisės kaip socialinės kaitos įrankio samprata
4.2. Marksistinis ir neomarksistinis požiūris į teisę
4.3. Teisinė konfliktologija.
4.4. Mikrosociologiniai požiūriai į teisę

5. Penktas skyrius. Teisės sociologijos metodai ir funkcijos

5.1. Teisės sociologijos metodologijos savitumas
5.2. Sociologinio tyrimo principai
5.3.Tyrimo pradžia: nuo teorijos prie sociologinio instrumentarijaus
5.4. Teisės sociologijos metodų klasifikacija
5.4.1. Dokumentų analizė kaip teisės sociologinio pažinimo metodas
5.4.2. Monografinis stebėjimas
5.4.3. Sociologinė apklausa
5.4.4. Sociologinis eksperimentas
5.5.Teisės sociologijos funkcijos
5.5.1. Pažintinė teisės sociologijos funkcija
5.5.2. Praktinė teisės sociologijos funkcija

3
 Antroji dalis. Sociologinio požiūrio į teisę teoriniai pagrindai

6. Šeštas skyrius. Sociologinė teisės samprata

6.1. “Teisės” sąvokos prasminės ribos
6.2. Šiuolaikinės teisės “sluoksniai”
6.3. Socialinės grupės ir ir teisinės sistemos ryšys
6.4. Socialinis reguliavimas ir normatyvinis pliuralizmas
6.5. Teisinis pliuralizmas ir jo apraiškos
6.5.1. Poteisiniai reiškiniai
6.5.2.Teisinės sistemos evoliucija ir teisinė akultūracija

7. Septintas skyrius. Teisės evoliucijos šaltiniai

7.1. Socialinės tvarkos samprata
7.1.1. Savaiminės (spontaninės) socialinės tvarkos tapsmo modelis
7.1.2. Savaiminės ir organizuotos socialinių tvarkų santykis
7.2. Paprotys
7.3. Teisingumas
7.4. Pozityvizmo teisės šaltiniai

8. Aštuntas skyrius.Teisės socialinis veikimas

8.1. Teisės socialinė (bendruomeninė) paskirtis ir funkcijos
8.2. Teisės socialinio veikimo modelis

9. Devintas skyrius. Teisinė sąmonė ir teisėtas elgesys

9.1. Teisinė sąmonė
9.2. Teisėtas elgesys
9.3. Visuomenės teisinės kultūros samprata
9.3.1. Visuomenės teisinė kultūra kaip teisinės veiklos kultūra
9.3.2. Visuomenės teisinė kultūra kaip kultūros raidos teisinis aspektas

4
9.4. Asmenybės socializacija teise
10. Dešimtas skyrius. Socialinė kontrolė ir deviacija
10.1. Socialinė kontrolė: samprata ir funkcijos
10.2. Teisė kaip socialinis reguliatorius
10.3. Deviacinis elgesys

11. Vienuoliktas skyrius. Teisėtumo apsauga

11.1. Teisinės profesijos samprata
11.2. Teisinė doktrina kaip teisinės institucijos idėjinis pagrindas
11.3.Teisėjai ir teismai
11.4. Policija kaip teisės taikymo subjektas

12. Dvyliktas skyrius. Teisės politika ir teisės socialinis veiksmingumas

12.1. Teisės politika
12.2. Teisinio pozityvizmo teisės veiksmingumo samprata
12.2.1. Teisės veiksmingumą įtakojančios sąlygos ir veiksniai
12.2.2. Teisės veiksmingumo sampratų prielaidos ir požiūriai
12.3. Teisės socialinio veikimingumo samprata
12.3.1. Empirinis pasitikėjimas teise

ŽODYNĖLIS

LITERATŪRA

5
 Pirmoji dalis. Bendrasis teisės sociologijos apibūdinimas

Pirmas skyrius. Teisės sociologija ir jos objektas

1.1.Teisės sociologijos samprata ir mokslinis statusas

Nominalus teisės sociologijos apibrėžimas. Pradėję studijuoti teisės sociologiją,

turime suprasti, kas ji yra, ką ji tyrinėja, kokie jos ryšiai su kitais mokslais, kokių žinių
sistemą pateikia ir kokia tų žinių reikšmė žmonių gyvensenai. Mokslinėje literatūroje šalia
teisės sociologijos termino dažnai vartojamas ir kitas - teisinės sociologijos terminas. Abiejų
terminų gretutinis vartojimas neretai įneša painiavos. Todėl pirmiausiai turime išsiaiškinti ką
reiškia teisės sociologijos terminas ir kuo jis skiriasi nuo teisinės sociologijos termino.
Pavadinimas “teisės sociologija” kilęs iš trijų žodžių: lietuvių “teisė“, lotynų
“societas” ir graikų “logos”. Iš šių žodžių junginio kyla daugiareikšmis terminas, nes vien
jau lietuviškas žodis “teisė” yra daugiareikšmis terminas1. Lietuvių kalbos žodis teisė,
prancūzų - droit, anglų - right, vokiečių – recht, italų - diritto yra metafora, kuri pradžioje
įgijo moralinę prasmę, o tik vėliau teisinę. Todėl tenka atsigręžti į pirminę teisės termino
reikšmę. Pavyzdžiui, droit – tiesiog reiškia tiesią liniją.
Etimologinė teisės reikšmė kyla irgi iš jutimiškos žodžių tiesumas, tiesi linija
reikšmės: tiesumas yra jutiminė teisių ir pareigų pusiausvyros išraiška. Jeigu teisė –
subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra, kaip rašo prof. A.Vaišvila, tai ji yra ne kas kita, kaip
tiesi linija, kur nei teisės neiškyla virš pareigų, nei pareigos – virš teisių2. Taigi, pagal A.
Vaišvilą, pirminė teisės termino prasmė išryškėja laikantis požiūrio į teisę kaip leidimų ir
paliepimų vienovę: teisė – tai šios vienovės įvardijimas vienu terminu.
Svarbu pabrėžti ne tik logiškai numanomą teisės termino struktūrą, bet ir jo dorovinę
prasmę: žmonių tiesumą, atvirumą ir patikimumą tarpusavio santykiuose. Šiuo požiūriu
Antanas Maliauskis labai aiškiai apibrėžė teisės prasmę: teisė yra tiesus kelias, vedantis
pavienius asmenis ir visuomenę į tobulumą ir laimę3.

1
Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, Justitia, 2000. P. 57.
2
Ten pat. P. 108.
3
Maliauskis A. Demokratija.Antra laida. Kaunas, 1924. P. 29.

6
 Lotynų žodis societas lietuviškai reiškia visuomenė, graikų logos – žodis, mokslas.
“Societo” ir “logos” junginys duoda terminą sociologija, kuriuo vadinamas mokslas apie
bendrus žmogaus, žmonių grupių ir visuomenės gyvenimo dėsningumus. Toks pažodinis
teisės sociologijos termino reikšmės aiškinimasis duoda nominalų teisės sociologijos
apibrėžimą: tai mokslas apie visuomenės, žmonių grupių ir pavienių žmonių gyvenimo
sąryšio su teise dėsningumus.
Nominalus teisės sociologijos apibrėžimas akcentuoja visuomeninio gyvenimo ir
teisės santykį. Vadinasi, teisės sociologija turi nagrinėti tokius socialinius reiškinius, kurie
atsiranda iš visuomeninio gyvenimo ir teisės santykio. Paprastai kieno nors santykį su teise
vadiname teisiniu. O iš visuomeninio gyvenimo ir teisės santykio atsiradę socialiniai
reiškiniai vadinami teisiniais reiškiniais. Šiuo atveju teisinė sociologija yra teisės sociologijos
sinonimas. Bet yra autorių, kurie šiuos terminus atskiria. Tai lemia skirtingos teisės ir teisės
sociologijos sampratos.
Nominalaus apibrėžimo nepakanka teisės sociologijos esmei atskleisti. Kita vertus,
visuomeninio gyvenimo ir teisės santykis nėra vienareikšmis ir stabilus. Jis lėtai keičiasi, nes
keičiasi pats visuomeninis gyvenimas, jo supratimas. Tai reiškia, kad ir teisės samprata nėra
duotybė; ji atsiranda iš visuomeninio gyvenimo ir keičiasi jo raidoje. Nuo teisės sampratos
tiesiogiai priklauso visuomeninio žmonių elgesio (visuomeninio gyvenimo) teisinio
reguliavimo pobūdis (vyrauja ar imperatyvusis, ar dispozityvusis reguliavimo metodas) ir
apimtis, teisinio reguliavimo subjektai. Teisinio reguliavimo priežastys, rašo prof.
A.Vaišvila, klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos: klasinėje valstybėje
teisinėmis priemonėmis imamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti)
vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų
pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu
įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį 4.
Visuomeninio gyvenimo subjektais yra ir pavieniai žmonės, ir atskiros žmonių
grupės, ir visuomenė. Tai potencialūs socialinės valios subjektai. Vyraujančios teisės
sampratos ir socialinės valios subjektų pagrindu susiformavo dvi teisės sociologijos
sampratos: siauroji ir plačioji.
Siauroji teisės sociologijos samprata. Ši samprata grindžiama prielaida, kad
įstatymo leidėjas pajėgus adekvačiai reaguoti į vykstančias socialines permainas ir tikslingai

4
Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, Justitia, 2000. P.153 -154.

7
bei savalaikiai priimti harmoningą socialinę tvarką kuriančius, palaikančius ar įtvirtinančius
sprendimus. Tai reiškia, kad siauroji teisės sociologijos samprata remiasi įstatymo leidėjo
kaip socialinės grupės valia ir normatyvistine (etatistine) teisės samprata.
Rėmimasis normatyvistine (etatistine) teisės samprata ne tik susiaurina pačią teisę,
bet ir suteikia didesnio aktyvumo poziciją valstybės aparatui kaip socialinei grupei atžvilgiu
kitų socialinių grupių. Teisės kaip normų visumos, kilusios iš statutų ir teismo sprendimų,
samprata atspindi teoriją, pagal kurią pirminis teisės šaltinis yra įstatymų leidėjo
(“valstybės”) valia5. Kiti teisės šaltiniai – papročiai, precedentas ir teisingumas yra svarbūs
tik tiek, kiek juos pripažįsta įstatymo leidėjas. Pabrėždami įstatymų leidėjo valią kaip
vienintelį teisės šaltinį iškeliame valstybės aparato vaidmenį rengiant įstatymus, nes socialinė
tvarka kuriama ir įtvirtinama tik įstatymais ir remiantis jų nurodymais. Šiuo būdu valstybės
aparato sistemą sudaranti socialinė grupė turi galimybę nulemti teisinio poveikio visuomenės
gyvenimui turinį.
Įstatymo leidėjo valia skirtingai išreiškiama nedemokratinio ir demokratinio politinio
režimo šalyse. Nedemokratinio režimo šalyse teisiniu reguliavimu siekiama smulkiai
nurodinėti visuomeninio santykio dalyviams visas įmanomas teises ir pareigas bei tų teisių ir
pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindus. Teisinis reguliavimas tada gali
skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas ( valdančioji socialinė grupė) laiko
reikalinga. Čia nėra jokių nuo įstatymo leidėjo valios nepriklausomų ribų, kurių negalėtų
peržengti reglamentuojanti valstybės valia. Tai reiškia, kad normatyvizmas (etatizmas)
suponuoja ir pagrindžia teisinio reguliavimo ribų nebuvimą bei imperatyvaus reguliavimo
dominantę6 .
Kadangi galioja principas – viskas draudžiama, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, tai
visuomenės nariai neturi jokių teisėto elgesio modelių pasirinkimo alternatyvų – vien klausyti
įstatymo. Visuomeninio santykio dalyviams, išskyrus valstybės institucijas ir pareigūnus,
neleidžiama jokia elgesio saviveikla ir nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Visuomeniniai
santykiai čia negali atsirasti anksčiau negu juos leidžianti teisės norma. Pavyzdžiui, negali
atsirasti teisiniai darbo santykiai tarp samdomo darbininko ir darbdavio (valstybės įstaigos,

5
Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Vilnius, Pradai,
1999. P. 78 – 92.
6
Vaišvila A. Teisės teorija. P. 155.

8
privačios firmos) prieš tai darbdaviui neišleidus įsakymo dėl konkretaus asmens priėmimo į
darbą7.
Demokratinio politinio režimo šalyse, viena vertus, prigimtinių žmogaus teisių bei iš
jų išplaukiančio asmens teisių autonomiškumo pripažinimas, ir, kita vertus, įstatymų leidėjo
institucijos periodiškas “atnaujinimas” laisvų rinkimų būdu apriboja “valstybės” valią.
Žmogaus teisės ir laisvės tampa “valstybės” valios išraiškos formų – įstatymo, teismo ir
administracinio sprendimo teisėtumo įvertinimo kriterijais. Tai reiškia, kad teise grindžiamas
teisinis reguliavimas yra mažiau susietas su įstatymo leidėjo kaip socialinės grupės galimu
savanaudiškumu. Valdžios institucijų ir pareigūnų kaip socialinės grupės įgaliojimai
ribojami imperatyviai. Tuo tarpu piliečiams nustatoma dispozityvi elgesio laisvė: viskas
leidžiama, kas nevaržo kitų asmenų teisių ir nepažeidžia įstatymų, visuomenės moralės ir
protingumo principų8. Vienok, išlieka ta pati normatyvistinė (etatistinė) teisės samprata, nes,
pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucija įpareigoja teisėjus klausyti tik įstatymo (109 str.), o ne
teisės ir įstatymo.
Remiantis normatyvistine (etatistine) teisės samprata apibrėžiama teisės sociologija ir
jos tyrimų objektas. Siauruoju požiūriu, teisės sociologija – tai bendrosios sociologijos
šaka, nagrinėjanti teisės normų genezės ir raidos socialines sąlygas bei vaidmenį
(veiksmingumą) visuomenėje. Jos tyrimų objektas yra teisės normos ir institutai, nes teisės
normos yra įstatymų leidėjo valios materializavimo mažiausi ir, tuo pačiu, svarbiausi
prasminiai vienetai. Teisės normos išreiškiamos skirtingais pavidalais. Vis dėlto siauruoju
teisės sociologijos požiūriu akivaizdžiausi įstatymų leidėjo valios išraiškos pavidalai yra
įstatymas, teismo ir administracinio sprendimai. Todėl teisės sociologijoje šie teisiniai
reiškiniai vadinami pirminiais teisiniais reiškiniais.
Etatistinis teisės supratimas nulėmė teisės sociologijos tyrimų taikomąją kryptį ir jos
nagrinėjimo temas, kurios remiasi bendrąja teisės teorija. Siauruoju požiūriu teisės
sociologija dažniausiai nagrinėja įstatymo socialines funkcijas, jo prestižą visuomenėje,
įstatymo žinojimą, socialinių grupių ir visuomenės požiūrį į teismus, teisėjų ir kitų teisinės
profesijos pareigūnų teisinę sąmonę ir teisinę kultūrą, jų socialinę poziciją, teisingumo
įgyvendinimo pobūdį ir panašias temas.

7
Vaišvila A. Teisės teorija. P. 160.
8
Vaišvila A. Teisės teorija. P. 163.

9
 Plačioji teisės sociologijos samprata. Ši samprata grindžiamas dviem nuostatomis:
1) visuomenė yra pliuralistinės prigimties, todėl nėra vyraujančios socialinės grupės, ir 2)
realiai egzistuojanti visuomeninė tvarka yra svarbiausias teisės šaltinis. O pati socialinė
tvarka susiklosto socialinių grupių vertybių ir interesų sąveikos pagrindu. Šio požiūrio credo
1913 m. tiksliai apibrėžė austrų teisininkas Eugenijus Erlichas, teisės sociologijos
pradininkas: “ mūsų laiku, kaip ir visais laikais teisės raidos svorio centras – ne
įstatymdavystėje, ne jurisprudencijoje, ne teismų praktikoje, o pačioje visuomenėje” 9 , nes
žmogaus prigimtis nulėmė jo nuolatinį poreikį kurti ir palaikyti socialinę tvarką (plačiau
žiūrėti 6 skyriuje). Kitaip sakant, šis požiūris grindžiamas sociologine teisės samprata, kuri
turi įvairias atmainas. Teisės bei teisės sociologijos literatūroje ji vadinama įvairiai: tautos
dvasios koncepcija (F. Savigny), interesų jurisprudencija (R.Jhering), utilitaristine teisės
koncepcija (J. Bentham), gyvąja teise ( E. Ehrlich), teisės socialinio veikimo teorija (L.
Petražycki), spontaniškos teisės koncepcija (G.Gurvitch), sociologiniu teisiniu realizmu (T.
Geiger), sociologine jurisprudencija (R. Pound), realistine teisės koncepcija (K. Llewellyn),
teisiniu psichologizmu, ir pan.
Tai reiškia, kad nors ir nėra vieningos sociologinės teisės sampratos, bet
pripažįstama, kad teisė atsiranda ne iš vienos grupės politinės valios, bet iš skirtingų
socialinių grupių valių sąryšio, kuris įkūnytas jų narių elgesio modeliuose. Socialinė valia –
socialinės grupės sąmoningas savo veiklos ir elgesio reguliavimas, padedantis jos nariui
įveikti kliūtis siekiant tikslo; tai ir vidinės žmogaus paskatos atlikti nepakankamai
motyvuotus išorinius ir vidinius veiksmus. Prasmės požiūriu, socialinė grupė išreiškia savo
valia jos egzistencijai svarbiais klausimais ar interesais. Todėl visiškai pagrįstai A.Vaišvila
apibrėžia teisę kaip socialinį interesą, skirtą norminti žmonių elgesį, derinti priešingus
interesus10. Priešingu atveju vyktų visų karas prieš visus (Hobsas).

9
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986. С. 109.

10
Vaišvila A. Teisės teorija. P.

10
 Sociologinės teisės sampratos požiūriu nėra prasmės kalbėti apie vyraujantį teisės
šaltinį, nes socialinės tvarkos kūrime žmonės ir jų grupės remiasi įvairiais teisės šaltiniais –
papročiais, teisingumu, įstatymais (įstatymų leidėjo valia) ir precedentu (ne tik teismas, bet ir
įvairios socialinės grupės “priima” kokybiškai naujus sprendimus ar įtvirtina naujus elgesio
pavyzdžius). Kita vertus, teisės šaltiniai nėra izoliuoti vienas nuo kito, nes kyla iš pačios
socialinės tvarkos (plačiau žiūrėti 6 skyrius). Todėl logikos nuoseklumo požiūriu prie
pirminių teisinių reiškinių reikia priskirti ne tik tiesioginius įstatymų leidėjo valios ir jos
įgyvendinimo valdingus (įpareigojančius) sprendimus, bet ir tuos valstybės nesankcionuotus
elgesio modelius (elgesio taisykles), kurie atsirado iš kitų socialinių grupių valios ar
visuomenės gyvenime “įgijo” teisinę prasmę, pavyzdžiui, paprotinės normos, verslo, etikos
normos ir pan. Dėl šio nuoseklumo pripažinimo teisės sociologijai iškyla labai sudėtinga
teorinė problema – apibrėžti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima atskirti teisinės prasmės
elgesio modelius nuo socialinių neteisinių.
Plačiuoju požiūriu teisės sociologija nagrinėja visus socialinius reiškinius, kuriuose
yra teisės požymių, netgi ir tuomet, rašo J. Carbonnier, kai teisės elementas nėra išreikštas
grynu pavidalu, o yra persipynęs su kitais socialiniais elementais 11. Tai reiškia, kad teisės
sociologija neapsiriboja vien pirminių teisinių reiškinių nagrinėjimu: ji apima ir antrinius
teisinius reiškinius, pavyzdžiui, šeima, nuosavybė, sutartis, atsakomybė ir pan. Antriniai
teisiniai reiškiniai suprantami kaip išvestiniai iš pirminių teisinių reiškinių, kaip
pirminių reiškinių įgyvendinimo ar jais rėmimosi padariniai.
Antriniai teisiniai reiškiniai turi tokių socialinių elementų, kurių neapima teisinis
reguliavimas. Bet teisės sociologijai ši aplinkybė nėra priežastis atsisakyti jų nagrinėjimo.
Teisės sociologija nagrinėja socialinius reiškinius ne vien teisiniu aspektu, bet ir kitais
aspektais - papročių, moralės, ekonomikos, kalbos ir pan. Tai reiškia, kad socialinis reiškinys,
kuriame yra teisinis elementas, nagrinėjamas kaip vientisa visuma, t.y. nagrinėjamas
kompleksiškai, bet savitu būdu. Pavyzdžiui, bendroji sociologija santuokos ir šeimos tyrime
pirmiausiai nagrinėja dorovinius santykius, demografinius ir ekonominius veiksnius. Teisinis
aspektas įtraukiamas į jos tyrimų objektą tuomet, kai susiduriama su šeimos konfliktais ar
kitais sunkumais. Tradiciškai teisės normos siejamos tik su galimais sunkumais šeimoje, lyg
jos iki tol nevaidina jokio vaidmens, lyg jų turinys būtų atsietas nuo dorovės, ekonomikos ir

11
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986. С. 31-32.

11
pan. Teisės sociologija šeimos nagrinėjimą pradeda, visų pirma, nuo jos rėmimosi teisės
normomis ir teisinės reikšmės elgesio modeliais, o tik po to keliami klausimai kaip teisės
normų įgyvendinimą laiduoja arba, priešingai, deformuoja dorovė, ekonomika ir kiti dalykai.
Plačiuoju požiūriu, teisės sociologija – tai bendrosios sociologijos šaka,
nagrinėjanti teisės atsiradimo, buvimo ir raidos bei veikimo socialines sąlygas
visuomenėje.
Teisės sociologijos mokslinis statusas yra mokslinių diskusijų objektas. Mokslinėje
literatūroje argumentuotai pateikiami skirtingi požiūriai į teisės sociologijos prigimtį, jos
objektą ir vietą tarp kitų socialinių ir teisės mokslų. Vokiečių teisės sociologas H. Riffel’is
apjungė istoriškai susiklosčiusius teisės sociologijos mokslinio statuso sampratas į tris
požiūrių grupes:
1) teisės sociologija suprantama kaip teisės mokslų pagalbinė disciplina (K. Llevellin,
A. Nusbaum ir kt.),
2) teisės sociologija suprantama kaip bendrosios teisės teorijos atmaina (E.
Diurkheim, A. Hagerstrem, W. Lunstedt, N. Luman, ir kt.),
3) teisės sociologija suprantama kaip bendrosios sociologijos šaka arba kaip
savarankiška sociologijos disciplina ( E. Ehrlich, G. Gurvich, R. Kenig, M. Weber ir
kt.)12.
Dabartinė visuomenės raida liberaliosios demokratijos sąlygomis yra įgavusi naujų
bruožų – nenutrūkstamai vyksta greitėjantys socialiniai pokyčiai, visuomenės nariai jungiasi
ir kuria naujas bendrijas, vyksta jų tarpusavio sąveika ir sąveika su valstybės institucijomis.
Tai neišvengiamai įtakoja teisinę plėtrą. Visapusiškai remianti visuomenės pastangas
palaikyti tvarką, vienybę ir teisingumą iš pažiūros chaotiškame pasaulyje, teisės sociologija
ieško būdų atskleisti ir suprasti visuomenės ir jos socialinių grupių teisinio gyvenimo
patyrimą, įvairovę bei sudėtingumą. Todėl prie ankstesnių trijų požiūrių reikėtų prijungti ir
ketvirtąjį požiūrį, kuris išryškėjo XX a. pabaigoje. Teisės sociologija suprantama ne kaip
socialinio mokslo šaka, bet kaip studija, siekianti išplėtoti teoriškai sudėtingą, sistemiškai
empirišką bei nuolat atspindimą visuomenės požiūrį į teisę (R. Cotterrell ir kt.)13.

Riffel H. Rechtssoziologie. Eine sistematische Orientierung. Nuewied Berlin (West);

12

Luchterhand, 1974. S. 404.

13
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. Kaunas, Daugerta, 1997. P. 5.

12
 Teisės sociologija pradžioje formavosi labiau kaip pagalbinė teisės mokslų disciplina,
kuri turėjo pagelbėti teisininkui atskleisti žmonių veiksmų vidinę esmę ir juos suprasti ne
vien teisės normų loginės analizės pagrindu, rašo R. Treves14, ir kaip bendrosios teisės
teorijos atmaina, plėtojanti sociologinę teisės sampratą. Bet pramoninės epochos plėtroje
paaiškėjo, kad nepakanka vien dogmatinių žinių apie teisę, siekiant išsiaiškinti teisės
prigimtį, socialinę paskirtį ir veiksmingumą. Praktiniu požiūriu teisinis pozityvizmas
negalėjo numatyti teisės sistemos modifikacijos kelių, pritaikant ją prie naujų socialinių
interesų ir poreikių. Todėl XX a. viduryje vis daugiau buvo akcentuojamas teisinės realybės
pažinimas taikant sociologijos metodus.
Tarptautiniuose teisės mokslininkų kolokviumuose – Strasbūre, 1956 m. ir Tulūzoje,
1958 m. buvo siekiama apibrėžti teisės sociologijos mokslinį statusą. Mokslininkų diskusija
pabrėžė, kad su sociologinio požiūrio pagalba galima žymiai praplėsti teisės pozityvinio
nagrinėjimo ribas ir tuo pačiu patikslinti teisės kategorijas bei teisės mokslo sampratą.
Konkrečių sociologinių tyrimų teisėje apimtis ir jų kompleksiškumas suteikia mokslininkams
daugiau galimybių pažinti teisę, nei nagrinėjant ją tradiciniais metodais.
Anot T. Parsonso, žodis sociologija vis dažniau tapo XX a. vidurio ideologinių ginčių
centriniu simboliu15. Todėl neatsitiktinai šiuolaikinėmis sąlygomis, rašo J. Carbonnier,
įstatymo normų aiškinimui teisininkai vis dažniau pasitelkia ir jų sukūrimo istoriją, ir jų
taikymo socialinių padarinių vertinimą16. Taigi, jei pradžioje sociologija (kartu ir teisės
sociologija) vystosi kaip specialus taikomosios reikšmės mokslas, tai vėliau savo raidoje
pasiekė svarbių teorinių metodologinių laimėjimų, įsisavino naujų socialinės inžinerijos
funkcijų ir įgijo prestižą.
Tarptautinė sociologų asociacija V Tarptautiniame sociologų kongrese 1962 metais
oficialiai pripažino teisės sociologijos kaip šiuolaikinio mokslo statusą17.
Diskusijas dėl teisės sociologijos mokslinio statuso lemia pačios teisės sociologijos
dvilypė – teisinė ir sociologinė prigimtis. Todėl kai kurie autoriai ir šiuo metu:

Sociologie du droit et de la justice. Sous la red. de M Legros et S. C. Versele. Bruxelles,

14

1969. P. 9.
15
Parsons T. Some problems confronting sociology as a profession. In: Sociology. The
progress of a decade, ads. S.M. Lipset and N.J. Smelser. N.Y. ,1961. P.22.
16
Carbonnier J. Sociologie juridique. Paris, 1972. P. 19-20.
17
Treves R. Research Committee on Sociology of Law. Milano, 1969. P. 3.

13
 1) teisės sociologiją priskiria teisės mokslams ir suteikia jai “savarankiškos teisės
disciplinos bendrateorinį statusą ir reikšmę”18,
2) teisės sociologijai suteikia du skirtingus mokslinius statusus, t.y. ji gali būti ir
kaip atskira teisės mokslo šaka, ir kaip atskira bendrosios sociologijos šaka. Šios
dvi mokslinių žinių sritys skiriasi taip, kaip jurisprudencija skiriasi nuo
sociologijos19 ,
3) teigia, kad teisės sociologijos tarpdalykinis pobūdis leidžia jos kūrime, dėstyme ir
nagrinėjime vadovautis arba teise, arba sociologija; tvirtina, kad teisės
sociologijos kaip tarpdalykinių tyrimų srities formavimasis gali vykti ir
bendrosios sociologijos pagrindu, ir teisės teorijos pagrindu20.
Iš tiesų teisės sociologijos tarpdalykiškumą lemia jos prigimtis ir specifika. Bet tai
nėra argumentas suteikti teisės sociologijai “dvigubą standartą”, nes ji remiasi bendrosios
sociologijos pradinėmis metodologinėmis ir paradigminėmis prielaidomis. Teisės teorijos
turinyje bendrosios sociologijos pradinių metodologinių ir paradigminių prielaidų nėra, todėl
teisės sociologija negali formuotis vien teisės teorijos pagrindu. Teisės sociologija formuojasi
bendrosios sociologijos pagrindu ir remiasi teisės teorija, kuri suteikia teisės sociologijai
specifikos.
Bet teisės teorija nėra pakankamas teorinis pagrindas sociologiniam teisinių
fenomenų nagrinėjimui, kaip įsivaizduoja teisinio pozityvizmo atstovai. Teisės teorija
susijusi tik su labai maža socialine grupe, kuri užsiima teisėkūros ir teisės įgyvendinimo
teorinių pagrindų plėtojimu. O kiekvienas visuomenės narys vienaip ar kitaip susijęs su savo
teise, t.y. kuria tam tikrą socialinę tikrovę ir gyvena šioje realybėje, kuri įgauna savitą teisinę
konstrukciją.
Teisės sociologija kaip bendrosios sociologijos šaka neturi apsiriboti vien taikomąja
paskirtimi, pavyzdžiui, teisės normų įgyvendinimo veiksmingumo tyrimais. Iki šiol teisės
sociologija menkai panaudoja šiuolaikinės sociologijos teorinį metodologinį potencialą,
sukauptą nagrinėjant dabartinės visuomenės gyvenimą ir jo ypatumus nenutrūkstamų
socialinių pokyčių sąlygomis. Todėl šiuolaikinės sociologijos pasiekimų panaudojimas gali
esmingai pagilinti teisės kaip socialinio instituto supratimą, atskleisti giluminius teisės ir
18
Нерсесянц В.С. Предисловие редактора // Лапаева В.В. Социология права / Под ред.
В.С. Нерсесянца. Москва, 2000. С. 9.
19
Лапаева В.В. Социология права / Под ред. В.С. Нерсесянца. Москва, 2000. С. 1.
20
Варчук В.В. Социология права – отрасль социологии // Социологические
исследования, 1996, Нр. 10, с.

14
socialumo vidinius ryšius, teisinę tikrovę kaip bendruomeniškai (socialiai) konstruojamą
realybę.
Teisės sociologija turi nagrinėti ne tik konkrečių visuomenių ir jų socialinių grupių
teisinio gyvenimo formų įvairovę, bet ir atskleisti jų nematomo rišlumo struktūrinius
pamatus, kuriais socialumo raida virsta teisine. Kitaip sakant, teisės sociologija turi užsiimti
teisinės tikrovės konstravimo analize, visų pirma, individų ir socialinių grupių kasdienės –
“gyvosios teisės”, be kurios negali egzistuoti jokia visuomenė.

1.2.Teisės sociologijos metodologiniai pagrindai

Teisės sociologijos metodologiniai pagrindai grindžiami teiginiu, kad teisė yra

socialinis darinys ir todėl suprasti ją galima tik socialiniame21 kontekste. JAV sociologas L.
Maykue pažymi, kad “ sociologas aiškina visuomeninio gyvenimo ryšius ir tvarką.
Siekdamas šio tikslo, dažnai pabrėžia socialinių normų – susiklosčiusių socialinių taisyklių,
padedančių koordinuoti žmonių veiklą, - svarbą. Tačiau sociologas negali šituo apsiriboti, nes
kaip žinoma, normos negali veikti automatiškai, pačios savaime. Žmonės – štai kas naudoja
normas, į jas kreipdamiesi, jas aiškindami ir taikydami. Tik išsiaiškinę šį procesą, mes
galėsime suprasti kaip funkcionuoja teisės normos socialinėje organizacijoje ir kokiu būdu
socialinė organizacija formuoja ir tuo pačiu apriboja teisinį procesą” 22. Vienok, šio teiginio
nepakanka pagrįsti teisės sociologiją.
Išskiriami keturi teisės sociologijos metodologiniai pagrindai23:
1. Teisinių ir faktinių visuomeninių santykių skirtumas.
2. Teisės socialinis sąlygotumas: suprantama ir nagrinėjama teisė kaip visuomenės
socialinis institutas.
3. Socialinės tvarkos vidinis stiprumas.
4. Teisės disfunkcija.

21
Socialumo sąvokos pagrindinė reikšmė yra bendruomeniškumas. Šia reikšme socialumo
sąvoka vartojama ir kituose vadovėlio skyriuose.
22
Мейкью Л. Социология права// Американская социология. Перспективы, проблемы,
методы. М., 1972. C. 220.
23
Юридическая социология. Учебник для вузов. Москва, Изд. Норма, 2000. С. 4-8.

15
 Pirmąjį metodologinį pagrindą ypač akcentuoja siaurosios teisės sociologijos
sampratos atstovai, pavyzdžiui, V. Kudriavcevas ir V. Kazimirčiukas 24. Sociologui svarbus
skirtumas tarp teisinių ir faktinių visuomeninių santykių, nes realų teisės funkcionavimą
visuomenėje lemia ne tiek oficialus teisės normos priėmimo bei išleidimo faktas, kiek vienų
ar kitų socialinių grupių, organizacijų ir individų gyvenimo tikslai bei interesai. Todėl pats
teisės normos priėmimo bei išleidimo faktas nėra vienintelė ir pakankama teisės veikimo
sąlyga visuomenėje.
Visuomenė yra sudėtingas skirtingų socialinio “poveikio jėgų”, “socialinių,
institutinių ir tarpinstitutinių įtampų laukų” darinys, kuriame individai, socialinės grupės,
organizacijos ir įstaigos turi savo skirtingus interesus. Šie subjektai užima skirtingą socialinę
padėtį, nes valdo nelygiaverčius socialinius išteklius: ekonominius, politinės valdžios,
prestižo. Demokratijos sąlygomis, ypač svarbus yra ir teisinis išteklius. Todėl sociologus
domina kokiomis situacijomis individai ir jų grupės įgyja realias galimybes riboti teisę,
naudoti teisėkūrą ir teisės taikymą kaip būdą bei galią savų interesų įgyvendinimui ar kieno
nors interesų slopinimui. Jie kelia ir tokį klausimą: ar visuomenėje egzistuoja tokios grupės,
kurios yra šalia teisės arba aukščiau jos?
Faktinių ir teisinių santykių skirtumas buvo teisės sociologijos atsiradimo ir yra jos
raidos pagrindinis šaltinis. Pirmasis “gyvosios teisės” sampratą sukūrė E. Ėrlichas, vėliau ją
plėtojo R. Poundas ir kiti. Pavyzdžiui, M. Vėberis atskleidė tvarkos “empirinių” ir
“norminių” reikšmių skirtumą, kuris pagal prasmę artimas faktinių ir teisinių santykių
skirtumui25. J. Carbonnier kalba apie teisinės tikrovės skirtingą supratimą jurisprudencijoje ir
sociologijoje26.
Antrąjį teisės sociologijos metodologinį pagrindą sudaro teisės kaip visuomenės
socialinio instituto supratimas ir nagrinėjimas. Teisė suprantama kaip socialinės visumos
dalis ir yra tos visumos sąlygojama; ji atsiranda iš socialinio (bendruomeninio) poreikio
garantuoti tvarką ir todėl savo funkcijomis turi užtikrinti visuomenės stabilumą socialinių
institutų sąveikose. Todėl labai svarbus yra socialinės organizacijos ir teisės ryšys. Šio ryšio
24
Кудрявцев В.Н., Казимирчук В.П. Современная социология права.- Москва, Юристь,
1995, с. 7 - 15.

25
Вебер М. Избранные произведения. Москва, 1990. С. 638.
26
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986. С. 154-175, 281.

16
svarbiausias aspektas – tai bendruomenės (valstybės) pastangos saugoti teisę, panaudojant,
esant reikalui, prievartą įgyvendinti teisinius paliepimus ir sankcijas už jų pažeidimus.
“Sociologai skeptiškai vertina taisyklių ir normų veiksmingumą siekiant socialinių tikslų be
socialinės organizacijos paramos, tvirtina L. Maykue. Sociologiniu požiūriu reikėtų suprasti
teisę kaip socialinį procesą, bet vis labiau išaiškėja, kad suprasti teisę kaip socialinį procesą
– tai suprasti teisės normų funkcines reikšmes: kaip jos išleidžiamos, taikomos, aiškinamos ir
galų gale kokiais panaudojimų šablonais įsikūnija visuomenės institucinėje struktūroje”27.
Sociologai nagrinėja teisę kaip daugiabriaunį socialinį reiškinį, ir visų pirma kaip
socialinį institutą. Tai reiškia, kad teisė išreiškia objektyvią visuomeninio gyvenimo
normatyvinę struktūrą, kuri ir nulemia jos socialinį sąlygotumą. Sociologai nagrinėja:
socialinius santykius, kuriuos siekiama įstatymiškai reglamentuoti; teisės normų realų
reguliacinį poveikį įvairioms socialinės aplinkos sritims; socialinių grupių teisines žinias,
teisės normų žinojimą, suvokimą ir supratimą; žmonių teisines orientacijas ir teisėtą elgesį,
valstybinių, verslo ir nevyriausybinių organizacijų teisinį veikimą.
Kitas teisės sociologijos metodologinis pagrindas grindžiamas M. Vėberio teiginiu,
kad socialinę tvarką garantuoja pačių žmonių savitarpiškai suorientuoti veiksmai. Socialinės
nuostatos, egzistuojanti tvarka yra reikšmingi jiems kaip visuomeninės maksimos, kurias
žmonės suvokia kaip jiems reikšmingas socialinės tvarkos normas28 (plačiau 7 skyriuje.).
M. Wėberio teiginio esmė paprasta: jeigu nustatytai normatyvinei tvarkai trūksta
legitimizmo ir ji realiai nepripažįstama, tai ji nustoja empiriškai egzistuoti, nežiūrint į tai, kad
jos niekas nepanaikino. Norint vėberiškai suprasti teisėtvarkos reikšmę, reikia remtis šia
alegorija: “Karaliaus įvaizdis subyra ankščiau, nei jo sostas”.
Visuomenė suprantama dialektiškai – dėka tezės ir antitezės, kurias atitinkamai
išreiškia E. Diurkheimo ir M. Vėberio požiūriai į visuomenę. E. Diurkheimas akcentavo
socialinės tikrovės išorinį objektyvumą, o M. Vėberis, priešingai, nuolatos pabrėždavo
svarbumą subjektyvių prasmių, reikšmių, kurias socialinei situacijai suteikia joje
dalyvaujantis autorius. Tokiu būdu sociologijos klasikai pabrėždavo skirtingus socialinės
tikrovės aspektus. Viena vertus, visuomenė yra objektyvus faktas ir ji formuoja individus,
reikalui esant naudodama įvairias prievartos formas. Kita vertus, tik individų veiksmais ir su
jais susijusiomis prasmėmis kuriamas visuomenės rūmas. Šie du klasikiniai teiginiai išreiškia
Мейкью Л. Социология права// Американская социология. Перспективы, проблемы,
27

методы. М., 1972. C. 226, 233, 234.

28
Вебер М. Избранные произведения. Москва, 1990. С. 512, 637.

17
socialinės egzistencijos paradoksą: visuomenė nulemia mus, o mes, savo ruožtu, -
visuomenę.
Šiais teoriniais samprotavimais grindžiamas teisės nagrinėjimas sociologijoje.
Diurkheimišku požiūriu teisė yra socialinis faktas, kuris, valstybei arba bendruomenei
palaikant, objektyviai nulemia visuomeninio gyvenimo parametrus. Bet tuo pačiu metu teisės
galia visuomenėje remiasi individais, jiems pripažįstant teisėtvarkos reikšmingumą.
Ketvirtasis teisės sociologijos metodologinis pagrindas remiasi E. Diurkheimo idėja
apie teisės patologiją (teisės disfunkciją), Reguliuodama visuomeninius santykius teisė turi
garantuoti socialinę tvarką ir visuomenės stabilumą, suteikti laisvei žmogiškąjį turinį,
žmogiškąjį vertingumą29, Dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių aplinkybių teisiniai paliepimai
gali ne tik neatlikti savo funkcijų, bet ir priešingai, dezorganizuoti visuomeninus ryšius,
neatitikti laiko dvasios; teisės normos gali būti išleistos pagal nustatytą tvarką, bet neveikti;
virsti imitacine teisine sistema30, «absurdo teise”31.

1.3.Teisės sociologijos objektas

Mokslo objektu yra jo nagrinėjama tikrovės dalis, sritis – bet kuris reiškinys ar
procesas. Vieną ir tą patį objektą gali nagrinėti skirtingi mokslai, bet savo dalyko ir
metodo požiūriu. Mokslo dalykas yra sąvokų sistema, su kuria aprašoma nagrinėjamas
objektas. Tai reiškia, kad mokslo dalykas yra ne bet kokia sąvokų sistema, o sąvokų
sistema apie nagrinėjamo objekto būdingas savybes, vidinius ryšius, santykius, apie jo
funkcionavimo ir keitimosi dėsningumus ir mechanizmus. Remdamasis pradinėmis
žiniomis ir vaizdiniais apie objektą, tyrėjai atskleidžia vis gilesnį ir visapusiškesnį tyrimo
objekto dalykinį žinojimą.
Pačia bendriausia prasme teisė yra teisinių ir socialinių neteisinių mokslų – teisės
teorijos, šakinių teisės mokslų, teisės filosofijos, teisės sociologijos ir pan. nagrinėjimo
objektu. Bet šis teiginys yra teisingas tik tuomet, kai teisę nagrinėjančių mokslų objektas

29
Алексеев С.С. Философия права. Москва, 1998. С. 94 –95.
30
Алексеев С.С. Философия права. Москва, 1998. С. 44.
31
Карбонье Ж . Юридическая социология. Москва, 1986. С. 291-292.

18
suprantamas labai plačiai. Tikslesniu požiūriui, teisę nagrinėjančių mokslų objektai
tarpusavyje skiriasi savo būdingais bruožais.
Teisės sociologija nagrinėja ne pačią teisę kaip tokią (tai teisės teorijos objektas),
o teisę santykyje su socialine tikrove, visuomene. Vadinasi, teisės sociologiją domina
ryšys tarp teisės kaip socialinio fenomeno ir visuomenės, kuris atsispindi teisės
socialinėje paskirtyje ir funkcijose, teisės normų transformacijų į socialinės organizacijos
subjektų socialinį elgesį procesuose. Verta prisiminti, kad socialinės organizacijos
subjektai yra įvairaus lygio: visuomenė, socialinės grupės, įstaigos ir organizacijos,
asmenybės.
Svarbu pabrėžti, kad teisės sociologijos objektas yra ne atskirai teisė ir
socialumas, o tik jų sąryšis ir sąveika. Teisės sociologijos nėra ten, kur teisės normos ir
teisiniai santykiai nagrinėjami be tiesioginio ir grįžtamojo ryšio su visuomene ir jos
sferomis; suprantama, jos nėra ir ten, kur socialiniai reiškiniai ir procesai nagrinėjami ne
sąveikoje su teisės normomis ir teisiniais santykiais32.
Kai kurie autoriai33 teisės sociologijos objektą apibrėžia makro- ir mikrosociologinės
analizės lygiuose: bendriausiu atveju - tai teisė (teisinė tikrovė) ir konkrečiu atveju – tai
teisės ir sociumo sąveika. Tuomet teisės sociologijos objektą galima suskaidyti į du
pagrindinius objektus: 1) teisė kaip socialinis institutas ir 2) individų socialiniai veiksmai
teisiškai reikšmingose socialinėse situacijose. Bet toks, nors ir teisingas, teisės sociologijos
objekto skaidymas atspindi tik paradigmines tyrimų programas.
Teisės sociologijos objektas yra vienas - tai teisiniai reiškiniai, kurie gali būti
sukonkretinti atskirose tyrimų programose. Teisiniai reiškiniai – tai tokie ypatingi
socialiniai reiškiniai, kurie atsiranda bei funkcionuoja socialinio gyvenimo ir teisės
sąveikoje bei sąryšyje. Teisės sociologijos dalykas yra žinios apie teisės socialinio
funkcionavimo ir raidos dėsningumus, apie jų pasireiškimo formas ir veikimo mechanizmus
individų, socialinių grupių, organizacijų bei visos visuomenės elgesyje ir veikloje.
Kadangi svarbiausius visuomenės gyvenimo reiškinius – socialinius santykius
reglamentuoja teisė, tai individai, socialinės grupės ir visa visuomenės gyvena veikiančios
teisės sąlygomis ir todėl jų tarpusavio santykiai paženklinti teisės ženklu. Vadinasi teisinių

Тадевосян Э. В. К вопросу о социологии права // Соц. иссл. 1997. Нр 11. С. 65.

32

Юридическая социология. Учебник для вузов. – Москва, Изд. НОРМА, 2000. С.

33

10.

19
reiškinių atsiradimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis yra socialinių reiškinių ryšis su teise.
Todėl iškyla labai svarbus klausimas - kaip suprantama pati teisė?
Jei teisė suprantama pozityvistiškai, tai teisės sociologijos objektas yra teisės
normos ir jų institutai, nes kiekvieno teisinio reiškinio atsiradimo, raidos ir pabaigos
pagrindas bus teisės normos. Bet jeigu ji suprantama plačiai – iš visuomenės pozicijų, tai
tuomet teisės sociologijos objektas apima ir valstybinę, ir nevalstybinę teisę, nes teisės
atsiradimo pagrindinis šaltinis yra bendruomenė (žiūrėti VI skyrių.).
Nevalstybinė teisė – tai ne valstybės sukurta ir jos nesankcionuota “gyvoji teisė”,
kuria individai ir socialinės grupės remiasi tarpusavio santykiuose. Klasikiniai
nevalstybinės teisės pavyzdžiai yra paprotinė teisė, kanonų teisė (Romos katalikų
bažnyčios teisė), korporacijų teisė ir pan. Bet tai nereiškia, kad nevalstybinė teisė yra
susijusi vien su praeitimi ar formaliomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Nevalstybinę
teisę nuolat kuria įvairios formalios ir neformalios socialinės grupės arba ji atsiranda savaime
kaip individų kuriamų socialinių tvarkų tarpusavio sąveikos padarinys.
Tiek valstybinė, tiek nevalstybinė teisė gali būti teisinių reiškinių atsiradimo
pretekstas, priežastis arba pasekmė. Bet šio požiūrio įgyvendinimas susiduria su labai sunkia
teorine problema – kaip atskirti teisinius reiškinius nuo socialinių neteisinių reiškinių? Tai
reiškia, kad visi teisiniai reiškiniai yra socialiniais reiškiniais. Bet priešinga kryptimi teiginys
negalioja, nes tik dalis socialinių reiškinių yra teisiniais reiškiniais. Todėl svarbu apibrėžti
teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių skirties kriterijų.

1.3.1. Teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių skirtis

Visi teisiniai reiškiniai yra socialiniais reiškiniais. Nėra akivaizdaus skirtumo tarp
teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių. Todėl teisės sociologijai iškyla svarbi metodologinė
problema – sukurti teisinių reiškinių atskyrimo iš socialinių neteisinių reiškinių visumos
kriterijų. Kitaip sakant, reikia nustatyti koks vien teisei būdingas bruožas leidžia taip
padaryti.
Ši metodologinė problema lengviau išsprendžiama siaurojoje teisės sociologijos
sampratoje. Remiantis šia samprata teisininkai ir sociologai sutapatina pozityviąją teisę su
teisės norma. Tai reiškia, kad siauruoju teisės sociologijos požiūriu ryšio su pozityviąja teisės
norma buvimas yra teisinių reiškinių skirties ženklas. Bet ši problema tampa sudėtinga

20
plačiojo požiūrio teisės sociologijoje, nes teisė nesutampa vien su įstatymu. Jos sprendimų
paieška dažnai grindžiama teisės normos bruožų analize, siekiant nustatyti tokį specifinį jos
bruožą, kurį galima būtų vartoti kaip kriterijų.
Bendriausia prasme teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių skirties kriterijų arba
būdingą teisės bruožą vadinsime teisiškumu. Graikų kalbos žodis “kriterijus” reiškia
sprendimo vertinimo pagrindą, matą. Taigi teisiškumas yra įrankis, su kuriuo galima pagrįstai
nuspręsti ar socialinio reguliavimo norma atlieka teisės normos vaidmenį.
Jeigu galėtume iš karto vienareikšmiškai pasakyti koks yra teisiškumo turinys, tai
problema būtų išspręsta. Deja, teisės sociologija nepateikia vienareikšmiško teisiškumo
apibūdinimo dėl kelių esminių priežasčių: 1) nesutariama koks yra svarbiausias teisės
požymis, jeigu apskritai yra vienintelis, o ne jų kompleksas; 2) visuomenės raidoje keičiasi
teisiškumo formos.
Realiai teisiškumo problema atsiranda tik tuomet, rašo Carbonnier, “kai kalbame apie
teisės atskyrimą nuo tokių normų, kurių laikymasis arba nesilaikymas yra ne kuo nors susijęs
vien su asmenybės psichologijos vidiniu pasauliu (tai būdinga moralei arba religijai), bet,
kaip ir teisės atveju, yra visos visuomenės reikalas. Šią normų kategoriją, kuri nepriskiriama
nei teisei, nei moralei, paprastai vadina papročiais – plačia ir šiek tiek neapibrėžta sąvoka” 34.
Amerikiečių mokslininkai (W. Sumner ir kiti autoriai) šią sąvoką skaido į papročius (mores)
ir kasdieninius įpročius. Jų požiūriu, skirtumas tarp jų yra žala, kuri padaroma kito
interesams, kai nesilaikoma papročių. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje dar ir Lietuvoje buvo
gajus paprotys, kuris įpareigojo vyriškį vesti jo suvedžiotą merginą arba rūpintis
nesantuokiniu vaiku. Vienok, šis kriterijus yra ginčytinas, nes artimas mandagumui, kurio
kasdieniniuose įpročiuose grindžiamas dėmesys kitų interesams.
Su žalos kriterijumi susijusi kaltės kategorija. Bet ji atsiranda ne tik pažeidus teisės
normas, bet ir papročius. Dėl to į teisiškumo problemą galima pažvelgti naujoje
perspektyvoje: pradžioje turime socialinį reiškinį, kuris susijęs su papročiais, o pabaigoje –
teisinį reiškinį ( pavyzdžiui, niekinė sutartis, nuostolių išieškojimas). Nėra lengva nustatyti
ribą tarp jų. Pavyzdžiui, 12 – 13 metų vaikai įsinuomavo triratį dvivietį dviratį. Šios
paslaugos kokybė teisiškai nereglamentuota, t.y. dviračių nuomotojas teisiškai neįpareigotas
tikrinti dviračių techninę būklę, įsitikinti ar vaikai moka tokiu dviračiu važiuoti, kaip reikia jį
stabdyti ir t.t. Paprastai tikimasi, kad nuomotojas arba nuomininkas tuo pasirūpins

34
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 154.

21
(mandagumo ir atsargumo taisyklės). Tarkime, vaikams važiuojant dviračiu lūžo priekinė jo
ašis ir dėl to buvo apgadintas leistinoje vietoje šalikelėje stovintis lengvasis automobilis.
Akivaizdu, kad socialinis reiškinys peraugo į civilinę atsakomybę. Bet ar vien vaikai kalti dėl
šio nelaimingo eismo įvykio? Kas turi atlyginti žalą lengvojo automobilio savininkui?
Taigi, kai padaroma pakankamai didelė žala kitam, dažnai tai reiškia perėjimą iš
papročių srities į teisės sritį, ypač tuomet, kai padaryta materialinė žala. Čia svarbus yra žodis
pakankamai, nes “įstatymas ir teisėjas neužsiima menkaverčiais dalykais” (de minimus non
curat lex et pretor). Įsivaizduoti perėjimą iš vienos būsenos į kitą tenka dažnai, kai reikia
apibrėžti, kokiai tvarkai – teisinei ar socialinei neteisinei priskirtini kurie nors individualūs
veiksmai. Pavyzdžiui, komercinių santykių srityje pakanka dalykinio laiško pareikšti
reikalavimams, sukeliantiems teisines pasekmes. Bet kita vertus, įžvelgti teisiškumo
atsiradimo procesą yra labai sunku, nes tam nepakanka vienkartinio sprendimo ir tenka
nagrinėti visą teisinių aktų seriją.
Teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių santykio istorinė analizė atskleidžia, kad jų
skirties linija yra kintanti. Nuolatos vyksta vienos sferos pasislinkimai į kitą sferą. Jie padeda
apibrėžti teisės sferą ir dėl to juos galima nagrinėti kaip teisinius reiškinius. Atsižvelgiant į
pasislinkimų pobūdį, išskiriami du jų tipai: evoliucinis ir šuoliškas.
Išskiriami teisinės ir socialinės neteisinės sferų santykio evoliucinio pasikeitimo
sudėtiniai elementai - lėti ir laipsniški pasikeitimai, vykę šimtmečiais ar net tūkstantmečiais.
Pavyzdžiui, svetingumas, pradžioje buvęs religinio žavėjimosi objektas, iš lėto Senovės
Graikijoje virto vien moraliniu papročiu, o Romos imperijoje - objektine teise su ypatingu
įgaliojimu (jus hospitii), kuri dar labiau evoliucionavo ir vėliau komercijos srityje įgavo
viešbučio samdos sutarties pavidalą.
Istorijos raidoje išskiriamos kelios laipsniškų pasikeitimų rūšys. Labiausiai žinoma
yra teisės sekuliarizacija [ lot. saecularis – pasaulietiškas]. Teisės sekuliarizacija – procesas,
kurio rezultate teisė atsiskiria nuo religinių paliepimų, su kuriais ji anksčiau sudarė vieną
visumą. Išskiriamos kelios teisės sekuliarizacijos bangos, pradedant Romos respublikos
laikais ir baigiant dabartimi islamiškose šalyse.
Akivaizdesnis yra šuoliškas teisinės ir socialinės neteisinės sferų santykio pasikeitimo
tipas. Pagal įstatymo leidėjo valią šuoliškai pasikeičia teisinę ir socialinę neteisinę sferas
skiriančios linijos vieta. Būna ir taip, kad siekdama pageidaujamo rezultato valdžia nevengia
teisėkūriškai paveikti papročius ir kasdieninius įpročius. Kitaip sakant, teisėkūros subjektai

22
įsiveržia papročių ir kasdieninių įpročių sferos dalį ir ją juridizuoja. Pavyzdžiui,
manipuliacijos su laiko juosta. Ypač daug žalos tautos papročių ir kasdieninių įpročių sferai
padarė sovietinė teisė Lietuvos antrosios okupacijos laikotarpiu.
Šiuolaikinėse visuomenėse egzistuoja dvi socialinių normų sistemos – teisės normos
ir kitos likusios socialinės neteisinės normos. Ši situacija lemia būtinybę surasti jas skiriantį
kriterijų. Nors socialinių normų masyve tik teisės normos turi ypatingos specifikos, bet tai
nereiškia, kad teisiškumo reikia ieškoti vien normos materialiniame objekte. Tie patys elgesio
modeliai įvairiose epochose būdavo skirtingose normų sistemose.Todėl negalime kelti
prielaidos, kad vieni elgesio modeliai dėl savo prigimties turi būti aprioriškai priskirti teisės
sferai, o kiti – socialinei neteisinei. Pavyzdžiui, “Ne žudyk” – skamba vienodai ir kaip
religinis priesakas, ir kaip moralinis imperatyvas, ir kaip teisės norma. Draudimas rūkyti
viešojo naudojimo transporte ar įstaigose yra teisinės kilmės, bet gali būti paaiškintas kaip
higienos ar mandagumo taisyklės. Todėl teisiškumas nėra iš anksto susijęs su kuria nors
visuomeninių santykių sfera. Teisiškumas yra bet kuriam visuomeniniam santykiui iš šalies
suteikiama kokybė. Jis ieškomas normų įgyvendinimo, taikymo sferoje.
Egzistuoja dvi pagrindinės teisiškumo teorijos: 1) prievartos, kurios pagalba
įgyvendinamos normos ir 2) nagrinėjimo tvarka, kuriai esant normos gali būti ir ne
pritaikytos .
Prievarta kaip teisiškumo kriterijus. Ši teorija remiasi socialinės prievartos
samprata, kuri buvo suformuluota E. Diurkheimo sociologijoje. Remiantis sveiku protu
teigiama, jeigu visuomenė sukūrė elgesio normą, tai ji turi būti įgyvendinama, nes priešingu
atveju turi būti panaudota prievarta. Vadinasi, visuomenė sukurdama elgesio normą, sukuria
ir prievartą tiems atvejams, kurie nukrypsta nuo pripažintos elgesio normos. Bet šios
socialinės prievartos ( nes ji kyla iš visuomenės) prigimtis nėra visada vienoda. Socialinės
prievartos prigimties skirtingumas leidžia atskirti dvi socialinių normų rūšis – teisines ir
socialines neteisines. Todėl socialinės prievartos prigimties analizė labai svarbi teisiškumo
aiškinimui.
Anksčiau pažymėjome, kad svarbiausias “socialumo” termino ženklas yra
bendruomeniškumas. Tai reiškia, kad bendruomeniškumas yra svarbiausias ir socialinės
prievartos ženklas. Tuo pabrėžiama socialinės prievartos prigimtis: ji kyla tik iš
bendruomenės valios. Ji nesusiejama su atskirų asmenybių vidine prievarta, kuri priskiriama

23
etikos sričiai. Socialinės prievartos terminas yra platesnis už socialinės kontrolės sąvoką ir ją
apima. Pati prievarta gali būti tiek psichologinė, tiek fizinė.
Tiek teisės normų, tiek papročių (kartu su kasdieniniais įpročiais) įgyvendinimas
garantuojamas socialinės prievartos panaudojimu. Bet abejais atvejais panaudotos socialinės
prievartos nėra tapačios. Jos turi skiriamuosius požymius: 1) socialinės prievartos taikymas
teisėje yra sąmoningai nustatytas ir tam tikru būdu organizuotas; 2) socialinė prievarta
papročiuose taikoma instinktyviai ir ji yra išsklaidyta. Taigi socialinė prievarta teisėje kyla iš
specializuotos institucijos ir atlieka sąmoningai nustatytą funkciją. “Šių elementų dermė, rašo
Carbonnier, nėra būdinga papročių įgyvendinimą garantuojančiai socialinei prievartai. Tokiu
būdu, iškeltos dvi idėjos: sąmoningumas ir specializacija”35.
Ar visuomenė ketina sąmoningai įgyvendinti normą, ją susiedama su tam tikros
apimties prievarta? Jeigu atsakysime į šį klausimą teigiamai, tai bet kuri socialine prievarta
garantuota norma yra teisės norma. Jeigu šis veiksnys neveikia, tai socialinė norma nėra
teisine norma. Šis sąmoningas prievartos panaudojimo kriterijus yra silpnas, nes nėra
pagrindo teigti, kad visai visuomenei būdinga ši psichologinė būsena. Pavyzdžiui, suprantami
įstatymų leidėjo ketinimai nustatant baudžiamąją atsakomybę. Bet ar visada teisėkūros
subjektui būdinga tokia sąmoninga orientacija? Todėl sąmoningumo idėja nėra tinkama
paaiškinti teisiškumui.
Išanalizuokime teiginį, kad prievarta teisėje kyla iš specialios institucijos, kuri
skiriasi nuo kitų institucijų. Šiuolaikinėse visuomenėse ši institucija vadinama valstybe.
Vadinasi prievarta teisėje kyla iš valdžios, o papročių sferoje – iš pačios socialinės aplinkos.
Todėl pastaruoju atveju negalime iš anksto fiksuoti ir lokalizuoti socialinės prievartos šaltinį.
Valstybės ir teisės ryšio akcentavimas veda mus prie etatistinės teisės, kai ji
sutapatinama su įstatymu. Bet įstatymas jokiu būdu nėra vienintelė teisės forma. Vienok
išanalizuokime, ar etatistinės teisės požiūris yra teisingas prievartai suteikdamas teisiškumo
reikšmę?
Pradėkime nuo klausimo - kur reikėtų ieškoti svarbiausio etatistinės teisės požymio?
Akivaizdu, kad ieškojimas prasideda nuo teisinės būties analizės. Nors iš trijų teisinės būties
lygmenų nereikėtų išskirti kurio nors vieno kaip pagrindinio, nes visi jie kartu sudaro teisę,
tačiau objektyvizuota teisė sutapatinama su teisės norma, kuri, anot R.Z.Lifšico yra

35
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 166-167.

24
“juridiškiausias” teisės elementas36. Tai reiškia, kad teisės norma turi tą specifinį bruožą –
teisiškumą, kuriuo remiantis ji išskiriama iš kitų socialinio reguliavimo taisyklių.
Teisės normos savybių analizė atskleidžia, kad svarbiausia jos savybė yra visuotinis
privalomumas. Visuotinio teisės normos privalomumo turinys gali būti įvairus, rašo
A.Vaišvila: “paklūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo, dėl laukiamos naudos,
37
dėl galimos valstybės prievartos” . Iš įsitikinimo paklūstama ne tik teisės normos
reikalavimams, bet ir bet kuriai kitai institucionalizuoto elgesio normai (plačiau žiūr. VI
skyrius.). Bet tik pripažinus teisių ir pareigų vienovę, galima tvirtinti, kad autentiškas ir
pagrindinis visuotinio teisės imperatyvų privalomumo garantas yra abipusė nauda 38.
Teisės esmės, kaip teisių ir pareigų vienovės supratimas, leidžia kelti prielaidą, kad
socialinio reguliavimo taisyklės, kurios nėra valstybės sukurtos ar sankcionuotos, bet kurių
turinyje esančią abipusę naudą individai pripažįsta, pavyzdžiui, atlyginti padarytą žalą,
įgauna teisinę reikšmę. Autentiška teisiškumo samprata pačia gilumine prasme turėtų būti
grindžiama teisių ir pareigų vienove, ypač kai individai laisva valia pripažįsta sutarties
netęstybės ar kitais veiksmais padarytą žalą ir sutinka ją atlyginti.
Tačiau teisės esmės pripažinimo nepakanka teisiškumui suformuluoti, nes visada yra
individų, kurie dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių konkrečiais atvejais gali
nesivadovauti abipusės naudos pripažinimo kriterijumi. Todėl trečiasis teisės normos
visuotinio privalomumo garantas yra valstybės prievarta, kurios galimą panaudojimą
etatistinės teisės sampratos atstovai dažnai suabsoliutina ir laiko svarbiausiu teisės požymiu.
Tais atvejais, rašo A.Vaišvila, kai pasiekti abipusės naudos tikslą nepakanka naudos,
viešosios nuomonės, moralės ar įsitikinimų, į pagalbą ateina valstybės prievarta – policijos,
prokuratūros, teismų taikomos sankcijos39.
Bet valstybės prievarta nėra vienareikšmė sąvoka, nes ji apima ir priverstinį
sulaikymą, priverstinį ginčo nagrinėjimą, ir priverstinį teismo sprendimų įgyvendinimą. Kita
vertus, visi šie veiksmai gali būti atlikti tik vadovaujantis procesinės teisės normomis. Tai
36
Лившиц Р.З. Теория права. – Москва, Изд. БЕК, 1994, с.
37
Vaišvila A. Teisės teorija. P. 198.

38
Ten pat. P. 198
39
Ten pat. P. 198.

25
reiškia, kad šiuolaikinei teisei būdinga ne tik teisės normos privalomumas, kurio
įgyvendinimas garantuotas valstybine prievarta, bet ir teisės normos pažeidimo procesinis
nagrinėjimas. Šios teisės savybės yra glaudžiame tarpusavio sąryšyje. Todėl pagrįstai galima
kelti prielaidą, kad teisiškumas gali būti susietas ne tik su prievarta, bet ir su procesiniu
nagrinėjimu.
Nagrinėjimo tvarka kaip teisiškumas. Teisiškumo kriterijaus paieška iškelia keletą
labai svarbių klausimų. Kas ir kaip reguliavo individų tarpusavio santykius iki valstybės, jei
be valstybės prievartos panaudojimo galimybės teisės normos įgyvendinimas priklauso vien
nuo individų laisvos valios? Juk visų karas prieš visus realiai nevyko, nes priešingai nebūtų
buvusios tolimesnės žmonijos raidos. Teisės raidos studijos atskleidžia, kad seniausios
žinomos teisėtvarkos, paplitusios šiaurės ir vakarų Europos tautose, daugiausiai buvo
gentinės prigimties. Nuo VI iki X amžiaus visų šių tautų teisėtvarkos buvo labai panašios,
nors beveik nepriklausė viena nuo kitos. Viena vertus, rašo H. J. Bermanas, pamatinis
teisinis vienetas gentyje buvo šeimyna, draugų ir patikėtinių bendruomenė, kita vertus, būta ir
teritorinių teisinių vienetų. Vietinėse teritorinėse bendruomenėse svarbiausias valdžios ir
teisės įrankis buvo šeimynų seniūnų viešas susirinkimas ( “moot”, “thing”), kuris sprendė
iškilusius konfliktus. Ankstyviausi iš išlikusių teisynų, pavyzdžiui, “barbarų teisynas”- Lex
Salica, kurį išleido karalius Chlodvigo iš Merovingų dinastijos; anglosaksų teisinė
kompiliacija – Etelberto teisynas, kurį Kento valdovas Etelbertas paskelbė apie 600metus;
Lombardijos valdovo Rotario ediktas, užrašytas 643 m. pateikia būdingas primityviosios
teisės nuostatas. Vienas svarbiausių jų tikslų – paskatinti ginčo šalis paklusti vietinio
susirinkimo sprendimui, užuot šį ginčą išsprendus kraujo kerštu, arba surasti pagrindą
deryboms tarp aukos ir pažeidėjo šeimynų, išsprendžiant konfliktą kompromisiniu
susitarimu40 . Ir kitų autorių etnologiniai teisės tyrinėjimai atskleidžia, kad pirmykštėse
visuomenėse teisė buvo suprantama ne kaip norma, kurios įgyvendinimą garantavo prievartos
panaudojimas, bet kaip taiką, susitarimą, pasiekiamą sutartimi ir susitaikymu.
Vadinasi “nagrinėjimo tvarkos” kaip teisiškumo požymio iškėlimas grindžiama
giluminiu teisės socialinės esmės supratimu. Teisė atsirado iš socialinių poreikių užtikrinti
bendruomenės stabilumą ir tvarką. S.Aleksiejavas pažymi, kad “būtent teisė dėl savo
pradinės esmės yra iš žmonių gyvenimo kilęs darinys, kuris logiškai ir istoriškai skirtas būti

40
Berman H.J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Vilnius, Pradai. P.
78 – 92.

26
institutu, pašauktu tvarkyti laisvę, suteikti jai apibrėžtumą ir užtikrinimą, o iš to - tikrai
žmogiškąjį turinį, tikrai žmogiškąjį vertingumą” 41 .
Šiuolaikinei teisei būdinga ne šiaip sau užginčijimo galimybė, bet tam tikru būdu
organizuotas užginčijimo institutas. Šis užginčijimo institutas yra procesinės formos, kuri
užbaigiama sprendimu. Procesas ir sprendimas – tai tokie psichosociologiniai fenomenai,
kurie visiškai svetimi visiems socialiniams neteisiniams reiškiniams ir būdingi vien teisei.
Todėl procesą ir sprendimą Carbonnier siūlo pripažinti kaip teisiškumo kriterijus42. Gausia
etnologine argumentacija šį požiūrį remia ir H. Kantorovičius, teigdamas, kad teise yra tik tos
socialinės normos, kurios teikia galimybę priimti sprendimą (eventus judicii)43.
Teisės sociologija kol kas negali vienareikšmiškai atsakyti, kuris teisės bruožas
(požymius) - prievarta ar procesinis nagrinėjimas yra teisiškumo kriterijus. Bet pagal šiuos
teisės bruožus (požymius) visuomenės nariai atpažįsta nerašytinės teisės normas socialinių
normų masyve.

1.3.2. Teisinių reiškinių klasifikacija

Teisė yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, pasireiškianti įvairiausiais pavidalais:

gimimo ir santuokos įregistravimo procedūromis, mokyklų baigimo atestatais ir diplomais,
pirkimo ir pardavimo sutartimis, parašais įvairiuose dokumentuose ir t.t. Visa tai - teisinių
reiškinių įvairovės pavyzdžiai, kurių yra tiek daug, kad neįmanoma visų išvardinti. Todėl
teisės sociologija ieško būdų kaip teisinius reiškinius grupuoti pagal kuriuos nors bendrus
požymius.
Teisės sociologija sukūrė keturias teisinių reiškinių klasifikacijas. Teisiniai reiškiniai
klasifikuojami pagal:
a) ryšį su teisės šaltiniais – pirminiai ir antriniai teisiniai reiškiniai,
b) ryšį su valdžia – valdymo ir pavaldumo teisiniai reiškiniai,
c) santykį su teisine ir socialine tikrove – institutų ir atvejų teisiniai reiškiniai,
d) ryšį su procesu – su teisminiu procesu susieti ir nesusieti teisiniai reiškiniai.

41
Алексеев С. Философия права. - Mосква, 1998, c.44.
48
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 170.
42
Ten pat. C. 170.
43
Kantorowicz H. The definition of law. – N.Y. 1958, p.78.

27
 Pirminiai ir antriniai teisiniai reiškiniai. Pirminiais reiškiniais vadinami tie teisiniais
reiškiniai, kurie kyla iš teisės šaltinių ( įstatymų leidėjo valios, precedento, papročių ir
teisingumo) ir kurių atžvilgiu visi kiti teisiniai reiškiniai yra išvestiniai. Teisinių reiškinių
hierarchijoje pirminiai teisiniai reiškiniai yra patys bendriausi. Tai, pavyzdžiui, įstatymas,
teismo sprendimo paskelbimas, eismo reguliuotojo gestas. Visi jie yra pirminiai teisiniai
reiškiniai nepriklausomai nuo jų konkretaus turinio. Kiti teisiniai reiškiniai vadinami
antriniais, nes jie atsiranda iš ryšio su pirmaisiais teisiniais reiškiniai. Pavyzdžiui, įstatymo ir
teismo sprendimo įgyvendinimas, transporto priemonių judėjimas.
Pirminiai teisiniai reiškiniai gali būti įsivaizduojami ir kaip talpios formos, kurių turinys
(pavyzdžiui, konkretaus įstatymo normos, teismo išteisinantis arba nuteisiantis sprendimas,
automobilio sustojimas) yra antriniai teisiniai reiškiniai. Nes iš anksto, nepriklausomai nuo
konkretaus turinio teisiškai yra reglamentuota įstatymo, teismo ar administracinio sprendimo
forma. Vadinasi jų forma yra pirmesnė už turinį. Taigi pirminiai teisiniai reiškiniai
suprantami kaip antrinių teisinių reiškinių generatorius, pirminė jėga.
Pirminių teisinių reiškinių atsiradimas neapsiriboja ryšiu su formaliais teisės šaltiniais.
Teisės sociologija pabrėžia savo fundamentalią nuostatą: teisė yra platesnė, nei formalieji
teisės šaltiniai. Nors XIX a. buvo įvesta teisės ir įstatymo lygybės formulė, bet vėliau patys
teisininkai prie įstatymo priskyrė ir kitus teisės šaltinius. Todėl dabar teisė = įstatymas +
paprotys + teisminė praktika + neteisminė praktika (notariniai aktai, tipinės sutartys ir t.t.).
Bet sociologai neapsiriboja šia teisės supratimo formule.
Sociologai pabrėžia, kad teisė formuojama ne tik teisės normų pagrindu. Teisės plėtrą
įtakoja ir tokie teismo vienkartiniai sprendimai, kurie atsirado ne mechaniškai pritaikius jau
egzistuojančio įstatymo normas, o teisingumo pagrindu išsprendė konkretų konfliktą. Tokie
vienkartiniai teismo sprendimai gali vėliau ir nepasikartoti, t.y. nevirto teisės norma. Bet jų
indėlis į teisės formavimą be teisės normos dėl to nesumažėja, rašo Carbonnier44 . Jo
požiūriu, teisę formuoja ir ne susiklosčiusi teisminė praktika, ir individualūs aktai. Sociologų
požiūriu individualūs aktai, kaip ir teismo sprendimai yra pirminiai teisiniai reiškiniai.
Visi pirminiai teisiniai reiškiniai yra grynaisiais teisiniais reiškiniais. Pavyzdžiui,
įstatymas, teismo sprendimas. Antriniai teisiniai reiškiniai nėra grynieji teisiniai reiškiniai,
nes jie persipynę su neteisiniais dalykais. Pavyzdžiui, tokie reiškiniai kaip šeima, žemės
nuosavybė šalia teisinio aspekto turi ekonominę, buitinę ir kitokias puses.

44
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 143 - 144.

28
 Valdymo ir pavaldumo teisiniai reiškiniai. Visi pirminiai teisiniai reiškiniai turi bendrą
esmę – jie susiję su valdžia ir suprantama – su jos įgyvendintojais – valdančiaisiais. Pastarųjų
antipodai yra pavaldiniai. Jų lygio teisinius reiškinius irgi galima vadinti pirminiais
reiškiniais. Šie reiškiniai turi maksimalų visuotinumą ir gali savyje “talpinti” įvairiausią
turinį. Pavyzdžiui, subjektinė teisė yra būdingas šios rūšies teisinis reiškinys. Iš subjektinės
teisės kyla įvairios konkretesnių antrinių teisinių reiškinių rūšys, pavyzdžiui, savininko teisė,
kreditoriaus teisė ir t.t.
Su valdžia susijusiems pirminiams teisiniams reiškiniams yra būdingas tam tikras
materialumas, jie tapatinami su neįasmenintu valdžios mechanizmu, iš kurio jie ir kyla.
Pavaldumo lygio pirminiai teisiniai reiškiniai kyla tarsi iš apačios ir jiems būdingas įvairaus
laipsnio subjektyvumas, pasireiškiantis elgesio forma, reakcija, sąmonės būsena. Pavyzdžiui,
įsivaizduokime verslininko pirminę reakciją į akcizų tarifo padidinimą ir jo vėlesnį elgesį.
Šiuos subjektyvios prigimties reiškinius teisės sociologija pajėgi objektyviai nagrinėti.
Kokie reiškiniai priskiriami subjektinių pirminių reiškinių kategorijai? Visų pirma tie,
kurie atsiranda kaip tiesioginis atsakas į valdymo reiškinius. Tai paklusimas arba
nepaklusimas įsakymui, teisės normai, teismo sprendimui. Kai kurios atsako į valdymo
reiškinius formos ypač domina politinę sociologiją, baudžiamosios teisės sociologiją ir
kriminologiją. Prie subjektyvių pirminių reiškinių kategorijos priskiriami reiškiniai iš
psichologinės sferos: teisės žinojimas arba nežinojimas ( Eckhoffo ir kitų autorių tyrimai);
požiūris teisę ir justiciją; teisinė sąmonė, ypač jos sandas – teisinė psichologija; teisinis
supratimas, t.y. ne teisininko sugebėjimas save matyti teisėjo vaidmenyje ir suprasti jo
minčių seką. Prie šios kategorijos pirminių teisinių reiškinių priskiriama ir subjektinė teisė.
Pirminių subjektinių reiškinių nagrinėjimas susijęs su tam tikrais sunkumais. Reikia
atsakyti į klausimą, kokia subjektinių reiškinių genezės dalis kyla iš individo vidaus ir kokia
– įgyjama iš aplinkos. Būtų neteisinga subjektinius reiškinius susieti vien su asmenybės
vidiniu pasauliu, nes pačios teisės kilmė yra socialinė. Dauguma anksčiau pateiktų
subjektinių pirminių reiškinių yra teisinio auklėjimo rezultatas, kurį nulemia asmens
socializacija teise ( plačiau žiūr. sk.).
Institutų ir atvejų teisiniai reiškiniai. Šios sąvokos paimtos iš teisės, bet vartojamos ir
bendrojoje sociologijoje. Vienok, šių sąvokų pernešimas į teisės sociologiją numato ypatingą
jų atskyrimo liniją. Ji skiria dvi teisinių reiškinių tikroves: teisinę (kodeksą) ir socialinį
gyvenimą. Pavyzdžiui, “santuokos” sąvoka apima dvi skirtingas realybes. Viena jų – tai, kas

29
užrašyta santuokos ir šeimos kodekse, kita – tai, kas vyksta realiai gyvenime. Be abejonės
santuoka – tai, visų pirma, iš anksto nustatyta teisių visuma, kuri taikoma bet kuriam
santuokos atvejui. Tai – santuokos institutas. Bet tuo pačiu metu santuoka – tai koks nors
vienas atvejis iš daugelio galimų atvejų. Nors konkreti santuoka sumodeliuota ir valdoma
santuokos instituto, bet dėl to ji nepraranda savo savitumo ir todėl yra vienetinė situacija.
Bet kurio teisinio reiškinio atžvilgiu galima išvesti panašią instituto ir atvejo skirtį.
Kiekvienas teisinis reiškinys gali būti pavaizduotas ir kaip normų visuma, modelis arba
schema, ir kaip elgesys, santykis, konkreti situacija. Atvejo reiškinys išvedamas iš instituto
atvejo. Vadinasi pirmasis yra antrojo įgyvendinimas, kuris gali būti tikslus, teisingas,
iškreiptas, neteisingas bei pan.
Akivaizdžiausias kontrastas tarp šių teisinių reiškinių kategorijų kyla dėl jų prigimties:
kiekvienas institutas praktiškai yra vienetinis istorinis reiškinys, o atvejai – individualūs ir dėl
to gausūs. Instituto reiškiniai ne gali būti daugybiškai įsivaizduojami. Priešingai yra su
atvejų reiškiniais. Nors tos pačios rūšies atvejų reiškiniai kuo nors savo turinyje tarpusavyje
skiriasi, bet tai nėra priežastis atsisakyti jų grupavimo. Pavyzdžiui, kiekviena santuoka kuo
nors nepanaši į kitas. Bet nežiūrint į tai kiekvienų metų pradžioje valstybė suskaičiuoja visas
praeitais metais šalyje įvykusias santuokas. Gautas santuokų skaičius išreiškia naują kokybę
– kolektyvinį reiškinį.
Taigi atvejų reiškiniai skirstomi į individualius ir kolektyvinius reiškinius. Teisės
sociologija nagrinėja individualių atvejų reiškinių savitumus ir kolektyvinių reiškinių
bendrumus. Atsižvelgiant į atvejų reiškinių vidinį skirstymą, galima suprojektuoti trijų
grandžių teisinių reiškinių klasifikaciją: institutai, individualūs atvejai, kolektyviniai atvejai.
Ši klasifikacija yra svarbi teisinių reiškinių pažinimo požiūriu, nes kiekvienoje jos
grandyje taikomi skirtingi metodai. Instituto reiškiniai nagrinėjami dažniausiai istoriniu
-lyginamuoju metodu. Kolektyvinių reiškinių nagrinėjimui reikia naudoti statistiką, apklausą,
t.y. kiekybinio tyrimo metodus. Individualių atvejų tyrimui naudojamas kokybinio stebėjimo
metodai.
Vienok, atvejų reiškiniai gali būti nagrinėjami ir kitokiu požiūriu: žvelgiant į teisinį
reiškinį kaip į santykį. Nėra tokio atvejo reiškinio, kurio negalima būtų įsivaizduoti kaip
santykio. Netgi akivaizdžiai vienašališki teisiniai aktai potencialiai numatyti santykiams su
kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, testamente implikuotas būsimasis santykis tarp paveldėtojo

30
pagal testamentą ir paveldėtojų pagal įstatymą. Neatsitiktinai teisinis santykis yra viena
svarbiausių teisės kategorijų.
Teisinio santykio kategorijos analogija bendrojoje sociologijoje pripažįstama sąveikos
kategorija, kuri sociologijoje atstovauja visuomeninio gyvenimo varomąją jėgą. Sąveika
suprantamos įvairios santykio rūšys: informacijos ir pranešimų apsikeitimas, abipusis
poveikis veiksmų ir elgesio pobūdžiui. Į šią schemą nesunku įjungti ir teisinį santykį, kuris
yra teisinio gyvenimo varomoji jėga.
Sociologai, ypač anglosaksų šalių, tradiciškai skiria tris sąveikos arba santykio rūšis:
bendradarbiavimą, konkurenciją, konfliktą. Šioje schemoje nėra lengva surasti vietą visiems
teisiniams santykiams. Ji tinka labiau privatinei teisei, nei viešajai, nes ignoruoja valdymo
santykius, kurie ypač reikšmingi yra viešojoje teisėje. Kita vertus, liberaliojo tipo
visuomenėse, jos ekonomikos požiūriu, svarbiausia yra konkurencija, nors ji šių visuomenių
teisėje atsispindi labai fragmentiškai, dažniausiai šalutiniais pasireiškimais. Pavyzdžiui,
atlyginimas žalos, padarytos neleistina konkurencija.Vadinasi, reikia padaryti deliktą
(neleistiną konkurenciją), kad tarp konkurentų atsirastų teisinis santykis. Ir priešingai, sutartis
yra teisinė forma, kuri atvira bendradarbiavimo santykiui. Šalių sutartis įsigalioja tuomet,
jeigu ji žada abipusę naudą. Jeigu sutarties vykdymui kyla grėsmė arba jos sąlygos
pažeidžiamos, tai bendradarbiavimo santykis iš karto virsta konflikto santykiu45.
Be abejonės, trijų grandžių teisinių reiškinių klasifikacijoje sociologus labiausiai domina
konflikto santykis. Pati konflikto sąvoka dažniausiai aiškinama labai plačiai, dėl ko ji yra
miglota. Konfliktas aiškinamas kaip priešingų interesų susidūrimas, kuris kyla žmogaus
santykyje ne tik su kitu žmogumi arba visuomene, bet ir su gamta bei savimi pačiu. Karas,
streikas, muštynės, ginčas, nedraugiškai šalti santykiai ir t.t. – tai skirtingo laipsnio konfliktai.
Vienok, teisinis konfliktas – tai ginčas, kuris gali būti išspręstas tik teisės pagalba. Teisinis
konfliktas gali jos dalyvius atvesti į konflikto nagrinėjimo procesą. Bet daugelis ginčų
išsisprendžia draugiškai, konfliktuojančioms šalims susitariant dėl abipusių nuolaidų. Jeigu
ginčas perauga į procesą, tai pastarasis suteikia santykiui specifinę (netgi ritualinę) formą.
Su procesu susieti ir nesusieti teisiniai reiškiniai. Su procesu susieti tie teisiniai
reiškiniai, kurie kyla pačiame teisminiu procese arba ryšium su juo. Procesas yra ypatingas
konflikto sprendimo būdas: tai trečiojo asmens – teisėjo, įgalioto išspręsti ginčą, įsikišimas

45
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 151.

31
dviejų šalių tarpusavio opozicinį santykį. Šiuo atveju įvyksta perėjimas nuo diados prie
triados.
Šios teisinių reiškinių klasifikacijos prasmė paprasta – parodyti bet kurio teisinio
reiškinio dvi galimas būkles, lyg tai būtų “teisė taikos būvyje” ir “teisė karo stadijoje”
(kreipimasis į teisingumą). Vienas ir tas pats teisinis reiškinys, pavyzdžiui, civilinė
atsakomybė dėl niekinės sutarties gali būti nustatyta ir iki proceso, ir proceso eigoje. Šiam
reiškiniui pereinant iš ikiprocesinės būklės į procesinę jo struktūra nepasikeičia. Bet kartu su
perėjimu į procesą teisinis reiškinys gauna tam tikrą judėjimo formą, į kurią turi sociologai
atsižvelgti. Konfliktas gali būti greitai ir sėkmingai išspręstas. Bet jo išsprendimas gali
užsitęsti ir jo nagrinėjimo procesas suteikti papildomų, naujų išgyvenimų konflikto šalims.
Teisės sociologija neturi prarasti ryšio su realybe. Su perėjimu į procesą susiklosto
dvejopa situacija: viena vertus, teisės sociologija turi atsižvelgti į teisinio reiškinio procesinę
būklę, bet, kita vertus, yra pavojaus šią būklę sureikšminti. Teisės sociologija labiau linkus
nagrinėti tariamo teisinio reiškinio perėjimo į procesinę formą galimybę ir pajėgumą būti
teisminio proceso sprendimo objektu kaip teisės požymiu, kuris ją skiria nuo moralės. Bet ši
teisės sociologijos tendencija – pervertinti proceso vaidmenį yra jai pačiai pavojinga, nes
iškreipia ryšį su realybe. Teisės sociologija buvo perėmusi iš dogmatinės jurisprudencijos jos
didelį pomėgį teisminei praktikai, lyg ji tariamai teikia galimybę konfliktų sprendimo stadiją
laikyti gyvąja, kasdienine teise. Iš tikrųjų teisminės praktikos objektas yra patologija, kuri
išreiškia tik teisės dalį.
Galime padaryti kelias išvadas: 1) teisminis procesas deformuoja teisės realumą; 2) teisė
yra platesnė už teisinius reiškinius, susietus su procesu. Todėl teisės sociologija teikia
pirmenybę teisinių reiškinių nesusijusių su procesu nagrinėjimui.

1.4. Teisės sociologijos ryšiai su kitais socialiniais mokslais

Teisės sociologija yra bendrosios sociologijos šaka. Ilgą laiką ji lengvai

“ištirpdavo” platesnėse bendrosios sociologijos kategorijose, pavyzdžiui, JAV
sociologijos plačiai vartojamoje socialinės kontrolės sąvokoje arba tarp trijų sociologijos
grandžių - profesijos sociologija, sprendimų sociologija, organizacijos sociologija.
Profesijos sociologija apima teisėjus ir advokatus, teisėkūrą ir teisingumą – sprendimų
sociologija, o likusias veikiančios teisės struktūras – organizacijos sociologija. Toks

32
požiūris rėmėsi teisės specifikos nesupratimu, neįžvelgtu teisės unikaliu galėjimu
organizuoti visa kitas organizacijas46. Toks požiūris buvo vėliau įveiktas.
Išvesdama skirtį tarp teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių teisės sociologija
atskyrė savo tyrimų objektą nuo bendrosios sociologijos tyrimų objekto ir formuojasi
kaip savarankiškas mokslo dalykas. Tapdama savarankiška mokslo disciplina, teisės
sociologija perėmė iš sociologijos jos metodus, daugelį sąvokų, pavyzdžiui, socialinė
prievarta, socialinė kontrolė, vaidmenys, akultūracija ir t.t. Bet ne vien bendrosios
sociologijos atstovai “kūrė” teisės sociologijos sąvokas, pavyzdžiui, teisėta šeima,
akcinių bendrijų nuosavybės ir valdžios skirtis. Teisės sociologija adaptavo bendrosios
sociologijos metodus ir sąvokas, t.y. suteikė jiems teisinį akcentą.
Teisės sociologija artimai susijusi su teisės mokslais – teisės teorija, teisės
filosofija, teisės istorija ir lyginamąja teise. Bet ir skirtis tarp teisės sociologijos ir teisės
mokslų yra akivaizdus. Teisės mokslai nagrinėja teisės normas kaip tokias, o teisės
sociologija siekia suprasti šių normų atsiradimo socialines priežastis ir jų veikimo
socialinius padarinius. Be abejonės, šiuolaikinė jurisprudencija neapsiriboja vien įstatymų
tekstų nagrinėjimu atitrauktai nuo gyvenimo, nuo teisės normų genezės ir jų taikymo. Ji
visada vienokiu ar kitokiu laipsniu turi atsižvelgti į vieno ar kito priimto įstatymo
veikimo galimus socialinius padarinius.
Teisės mokslai ir teisės sociologija tarpusavyje skiriasi teisės kaip objekto
nagrinėjimų rakursais arba teisės vaizdavimo perspektyvomis. Iš tiesų, nors abiejų
mokslų nagrinėjimo objektas yra tas pats, bet esmingai skiriasi jų požiūriai į pačią teisę.
Jurisprudencija nagrinėja teisę iš vidaus, o teisės sociologija – iš išorės. Dėl to pastaroji
gali “matyti” teisę kaip socialinį reiškinį. Jurisprudencijos požiūriu teisė suprantama kaip
vientisas darinys, kaip teisės sistema, kurioje nagrinėjami teisės normų ir institutų
vidiniai ryšiai, pačios sistemos vidinis pagrįstumas, pačios teisės esmė. Teisininkas
“gyvena” nacionalinės teisės sistemos viduje. Jis naudoja teisės sistemą, dalyvauja
kuriant ir plėtojant teisinę doktriną, esti teisės autoritetu.
Sociologas “gyvena” už nagrinėjamos sistemos ribų ir neįtakoja jos
funkcionavimo. Dėl to teisės sociologijos būdingas bruožas yra jos sugebėjimas išlaikyti
distanciją su nagrinėjama teisine realybe. Teisės sociologijai visiškai nėra svarbus teisės
46
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 33.

33
sistemos vientisumas. Teisės sociologija šį teisės normų vientisumą suskaldo į daugelį
dalelių ir jų įmanomus derinius, nes nagrinėja veikiančią teisę iš išorės, tiksliau jos ir
socialinio gyvenimo įvairiausius santykius, nesiekdama įsiskverbti į pačios teisės esmę.
Siekdamas aprašyti įvairiuose socialumo lygiuose atsiradusius bei esančius išorinius
reiškinius ir atskleisti jų giluminius ryšius, sociologas naudoja įvairius empirinius
metodus ir teorinius modelius.
Teisės filosofija yra aukščiausia teisės esmės ir prasmės, jos socialinio ir
žmogiškojo pažinimo dvasinė forma. Teisės filosofai apmąsto asmenybės teises ir
pareigas, teisingumo esmę, laisvę ir lygybę, prigimtinę teisę.
Ankstesniais laikais teisės sociologija buvo teisės filosofijos dalimi. Jų sąjunga
buvo įmanoma iki tol, kol ir filosofai, ir sociologai abstrakčius samprotavimus apie
žmogų ir visuomenę grįsdavo savo asmenine patirtimi. Sociologijai sukūrus empirinių
tyrimų metodus – stebėjimą, eksperimentą, jų sąjunga sunyko. Bet esantys teisinių
fenomenų pažinimo metodų esmingi skirtumai nepanaikina jų tarpusavio ryšius.
Pavyzdžiui, kai kuriuos teisės filosofus imponuoja teisės sociologijos pastangos ieškoti
teisės šaltinių socialinio gyvenimo gelmėse, t.y. pripažinti socialinės tikrovės pirmumą
prieš kitas tikrovės rūšis – biologinę, psichologinę ir t.t. Sociologinio požiūrio į teisę
atstovus ir prigimtinės teisės šalininkus vienija antipozityvizmas, t.y. teisės suvedimo
vien į įstatymus neigimas. Bet už šio neigimo ribų tarp jų yra prieštaravimų.
Teorinė teisės sociologijos dalis grindžiama galingu euristiniu potencialu.
Todėl ji gali įtakoti dabartinės teisės filosofijos konceptualiąją plėtrą. Teorinės
sociologijos klasikai – M.Vėberis, E.Erlichas, G.Gurvičius, T. Parsonsas, P. Sorokinas –
yra neišsenkantys šiuolaikinių teisės filosofų idėjų ir jų įkvėpimo šaltiniai.
Išorinis požiūris į nagrinėjimo objektą būdingas ne tik teisės sociologijai, bet ir
dviem teisės mokslų pagalbinėms disciplinoms – teisės istorijai ir lyginamajai teisei. Ir
teisės istorikai, ir lyginamosios teisės specialistai nagrinėja teisės sistemas, kurioms jie
patys nepriklauso.
Teisės sociologija neapsiriboja vien nacionalinės teisės veikimo nagrinėjimu.
Siekdama atskleisti nustatytų teisės veikimo dėsningumų prigimtį ir jų visuotinumą,
teisės sociologija išplečia savo tyrinėjimų sritį, įtraukdama į ją praeities epochų ir
užsienio šalių teisę. Tokiu būdu ji persikloja ir su teisės istorija, ir su lyginamąja teise. H.

34
Levy – Bruhl netgi pabandė sugrupuoti šias tris disciplinas į vieną mokslą – juristiką,
kuri turėjo priešintis įsigaliojusiam formaliai juridiniam dogmatizmui. Jis apibrėžė
juristiką kaip lyginamojo metodo taikymą teisinių reiškinių pažinimui47.
Bet ši sąjunga nepasiteisino. Pavyzdžiui, Romos teisės dėstymas negali būti
suvestas vien į Romos visuomenės būdingų teisinių reiškinių sociologinį pažinimą.
Vakarų šalims ypatingai svarbi Romos teisė, nes ši teisės sistema yra dabar veikiančios
teisės pažinimo raktas. Vakarų veikiančios teisės pažinimui ir jos interpretavimui
svarbesnė yra Romos teisės dogma, nei jos teisės sociologija. Todėl jos šaltiniai yra
kruopščiai išanalizuoti.
Lyginamoji teisė atsirado XIX a. įstatymų leidybos lyginimo pavidalu. Siekiant
tobulinti įstatymų leidyba buvo lyginami jų tekstai. Dabar siekiama išplėtoti tokį
palyginimą, kad jis apimtų teisminę ir neteisminę praktiką, t.y. visą įstatymo taikymo
sferą. Be abejonės, Europos Sąjungoje lyginamoji teisė turi neribotas perspektyvas. Tai
yra realizmas, bet dar ne sociologija. Komparatyvistų svarbiausias uždavinys yra surasti
geriausius teisės modelius, kuriuos galima būtų taikyti nacionalinės teisės įvairaus lygio
reformose. Teisės sociologija remiasi lyginamosios teisės teikiamomis žiniomis, bet ji
neatmeta ir priešingo požiūrio: senovės arba primityvių visuomenių teisės nagrinėjimas
gali dar labiau atskleisti priežastinius ryšius.
Nors tarp teisės sociologijos ir pagalbinių teisės mokslų disciplinų – teisės
istorijos ir lyginamosios teisės yra neperžengiama riba, bet kartu yra ir jų persikirtimo
sferų, kurios vadinamos sociologinė teisės istorija (J. Gaudemet, 1963; J. Hilaire, 1957) ir
sociologinė lyginamoji teisė (K. Zweigert, 1975; M. Rotondi, 1973). Tai dvi labai
perspektyvios teisės sociologijos sferos, kur ji gali sėkmingai pritaikyti savo tyrimų
metodus. Šių krypčių tyrimais teisės sociologija siekia suprasti atitinkamas socialines
tikroves.
Teisės sociologija susijusi su beveik visomis bendrosios sociologijos šakomis, į
kurių tyrimų lauką papuola socialinio gyvenimo teisiniai aspektai. Bet akivaizdžiausi
teisės sociologijos ryšiai yra su religijos ir politikos sociologijomis bei politine
ekonomija.

47
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 40.

35
 Religija, kaip ir teisė yra išreiškiama normų sistema, kuri istoriškai buvo
svarbiausias teisės normų šaltinis, socialinės kontrolės ir elgesio reguliavimo
instrumentas. Religijos normos išreiškia ne tik dvasinius reikalavimus, bet ir grynai
socialinius imperatyvus. Religija turi didžiausią legitimacinį autoritetą, jai būdingas
nuostabus adaptacinis plastiškumas. Ji gali sakralizuoti bet kurią normų rūšį, paprotį
paversti į su taurintą elgesio stereotipą.
Religijos ir teisės panašumas paaiškina, kodėl ribos tarp jų dažnai būna
nepakankamai aiškios: egzistuoja legalistinės religijos (šariatas, judaizmas) ir religinės
teisės sistemos. Ypač islamo šalyse religijos ir teisės artumą išreiškia jų panašus
socialinis veikimas.
Politika ir teisė - tai du valdžios veiklos būdai. Įstatymų leidybos valdžia išreiškia
save teisėje, nustatydama ilgo veikimo normas ir nuolatos prižiūrėdama jų įgyvendinimą.
Išleistiems įstatymams būdinga tam tikra savarankiška egzistencija. Politikoje valdžia
išreiškia save sprendimais, kuriuos ji priima jos pačios parengtos veiksmų programos
pagrindu ir atsižvelgdama į socialinės politinės situacijos permainingumo tempą. Tarp
teisės ir politikos egzistuojančią skirtį galima iliustruoti ir tokiu palyginimu: teisė – tai
laivo pastatymas ir jo nuleidimas į vandenį, o politika – tai laivo kursas. Taigi, jeigu
valstybės valdymas grindžiamas socialiai neveiksminga teise, tai jos būties nepataisys ir
politika.
Pati politikos sąvoka aiškinama dvejopai. Politika dažnai vadinamas bet kuris
veiksmas, kuris skirtas pasiekti konkretų tikslą. Šiuo požiūriu galima kalbėti, pavyzdžiui,
apie teisėkūros politiką arba apie teismų baudžiamąją politiką ir pan. Vienok, politika –
tai, visų pirma, taktikos ir strategijos derinimas pergalei pasiekti sprendžiant tautos,
partijos konfliktinius interesus. Tik taip suprantamai politikai gali tarnauti teisė, nes dar
K. Iheringas rašė, kad teisė yra politikos jėga. Bet su šia teisės tarnyste aštriai iškyla
teisės ir politikos santykio problema. Pavyzdžiui, marksizmas - ir ne tik jis – tvirtina, kad
teisė niekaip negali būti nepriklausoma nuo politikos, netgi ir tada, kai ji pretenduoja į
apolitiškumą arba pasireiškia kaip technika. Iš tikrųjų, politikos poveikis įstatymų
leidybai yra akivaizdus ir daugkartinis faktas. Jos poveikis pastebimas ir teisminėje
praktikoje, nors teisingumo vykdymas turėtų būti grindžiamas tik teise ir įstatymu.

36
Vienok, neįmanoma paneigti, kad egzistuoja įstatymai ir teisminė praktika ne politinio, o
teisinės technikos pobūdžio.
Teisės ir politikos skirties sunkumai išryškėja ir tada, kai reikia atskirti dvi
sociologijos šakas, kurios nagrinėja tą patį objektą. Pavyzdžiui, konstitucinės teisės
sociologija gali būti visiškai panaši į politikos sociologiją. Bet, kita vertus, politikos
sociologijai nagrinėja ir specifines sritis, pavyzdžiui, rinkimus, spaudimo grupes,
partijas, biurokratiją, visuomenės nuomonę. Politikos sociologija gali padėti teisės
sociologijai: padėti įvertinti politinio fakto ir politinės valios svarbumus. Pavyzdžiui,
ieškant kokio nors politinio instituto paaiškinimo reikia dėmesį kreipti ne tik į
sociologinius veiksnius, kurie susiję su instituto paskirtimi, bet ir į tuos sociologinius
veiksnius, kurie yra svarbūs politinėms jėgoms, sukūrusioms tą institutą, o su juo ir teisę.
Šalies politika, tame tarpe ir įstatymų leidybos politika, anaiptol nėra vien visuomeninių
jėgų veikimo nuasmenintas rezultatas. Visiškai įmanoma priimti vienasmeniškus
sprendimus, kurie virsta teisiniais reiškiniais. Pavyzdžiui, vieno asmens politinės valios
įtakoje 1804 m. Prancūzijoje buvo priimtas Civilinis kodeksas; Vokietijoje – taip
vadinami “Niurnbergo įstatymai” . Bet sociologai dažniau linkę nutylėti asmenybių
vaidmenį ir labiau pabrėžti atitinkamo laikmečio visuomenines sąlygas. Ir dėl to kartais
jų paaiškinimai būna neįtikinantys.
Politinė ekonomija nagrinėja ekonomiką kaip socialinį institutą: nagrinėjamos
visuomeninių išteklių paskirstymo, konkrečios visuomenės prekių ir paslaugų gamybos,
mainų ir vartojimo problemos. Iš ekonomijos mokslų pozicijos teisė nagrinėjama kaip
veiksnys paveikiantis ekonominius santykius, tam tikrų nuosavybės, gamybos, prekinių –
piniginių ryšių, ūkininkavimo formų funkcionavimą ir apsaugą. Dėl išaugusių teisės
poveikių ekonomikai išsiplėtė tarpdalykinių tyrimų sfera. Pavyzdžiui, įstatymai apie
vartotojų apsaugą perkelia dalį rizikos nuo pirkėjų pečių ant pardavėjo, taip įtakodami
pardavimo kainos kilimą. Arba atleidimo iš darbo teisės suvaržymas gali atvesti prie
darbo samdos pasiūlymų sumažėjimo. Taigi kalbame apie išleidžiamų įstatymų
veiksmingumą, kurį nagrinėja teisės sociologai. Ateityje jų teikiamų žinių reikės ir
ekonomistams.

37
 1.5. Teisės sociologijos sritys ir šakos48

Teisės sociologijos raidoje išryškėjo savarankiškos jos sritys arba dalys. Jos
susiformavo dviejų visiškai skirtingų požymių - teisės kategorijų ir sociologinių
kategorijų - pagrindu. Tokia teisės sociologijos vidinė diferenciacija lemia nuolatinį
ginčą: ar teisės sociologijos vidinė klasifikacija turi atitikti teisės mokslų klasifikaciją, ar
– sociologijai būdingą klasifikaciją? Akivaizdu, kad ginčą sunku išspręsti, nes ir
teisininkai, ir sociologai laikosi savo skirtingų požiūrių.
Sociologiniu požiūriu galima pažvelgti į bet kurią veikiančios teisės šaką ar jose
esančias teisės normų posistemes. Todėl visiškai nesunku įsivaizduoti savarankiškas
civilinės teisės, prekybos teisės, tarptautinės teisės, privatinės teisės, viešosios teisės,
baudžiamosios teisės ir t.t. sociologijas. Tokia teisės sociologijos dalių klasifikacija
patogi teisininkams, bet nėra įtikinama moksliniu požiūriu, nes teisinių reiškinių, ypač
pirminių sociologinė esmė įvairiuose veikiančios teisės masyvuose yra tokia pati.
Kita vertus, egzistuoja teisės šakų disciplinos, kurių sociologinis lygis yra
skirtingas. Pavyzdžiui, viešojoje teisėje nėra poreikio konstitucinės teisės sociologijai,
nes atitinkamą jos poreikį bent potencialiai išreiškia politikos sociologija. Arba dėl
baudžiamosios teisės ryšių su kriminologija ( tiksliau, su nusikalstamumo sociologija)
gali atrodyti, kad visiškai nereikalingas yra baudžiamosios teisės sociologijos kūrimas.
Bet toks supratimas yra klaidingas, nes baudžiamoji teisės sociologija, nagrinėjanti
baudžiamąsias priemones ir visuomenės reakciją į nusikaltimą, esmingai skiriasi nuo
nusikalstamumo sociologijos, kuri nagrinėja patį nusikalstamumą – procesą, pasibaigiantį
veikos padarymu.
Be abejonės nusikalstamumo sociologija yra susijusi su teisės sociologija, nes
socialinių priežasčių ir padarinių požiūriu nusikalstamumas yra įstatymų pažeidimai.
Veiką kvalifikuojame kaip nusikaltimą, nes ji atsiranda teisės normų (įstatymų)
pažeidimo pagrindu. Dėl to veika yra teisinis reiškinys. Baudžiamasis įstatymas ir
bausmė irgi yra teisiniai reiškiniai. Todėl juos tiesioginiame ryšyje su socialinėmis
sąlygomis ir pasekmėmis nagrinėjantis mokslas gali būti priskirtas teisės sociologijai ir

48
Remtasi: Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 48 -62.

38
vadinamas baudžiamosios teisės sociologija ( dar kitaip baudžiamoji sociologija).
Daugiausia dėmesio ji skiria nubaudimo problemos nagrinėjimui.
Teisės sociologijos klasifikacija nesustoja ties teisės šakomis. Jos vidinės
specializacijos procesas vyksta iki teisės institutų lygio. Jų pagrindu nesunkiai atsiskiria
savarankiškos teisės sociologijos disciplinos, pavyzdžiui, nuosavybės sociologija,
paveldėjimo sociologija, atsakomybės sociologija ir pan. Tokia teisės sociologijos dalių
klasifikacija grindžiama visuomeniniu darbo pasidalijimu. Bet moksliniu požiūriu toks
savarankiškų teisės sociologijos dalių išskyrimas yra pagrįstas tik tuomet, kai bet kurioje iš jų
egzistuoja teisiniai reiškiniai, esmingai besiskiriantys nuo kitų teisinių reiškinių, ir jų
nagrinėjimui reikalingi nauji tyrimo metodai.
Pavyzdžiui, šeimos sociologija yra labiausiai išvystyta civilinės teisės sociologija. Ji
nagrinėja specifinį objektą, kurio teisinis sandas yra glaudžiai susipynęs su biologiniu ir
moraliniu sandais. Ji išsiskiria ir tyrimo metodo specifiškumu: apklausos šioje srityje turi būti
kruopščiai parengtos psichologiškai; jos turi būti pakartotos keletą kartų taip, kad didelį
laikotarpį apimantys duomenys leistų nustatyti kartų tęstinumo ir jų ryšių praradimo bruožus.
Vienok, šeimos sociologija savo savarankiškumą įgijo labiau iš bendrosios
sociologijos, nei iš teisės sociologijos. Dažnai sociologų požiūriu šeima yra, visų pirma,
dorovinis fenomenas, kuris tik atsitiktinai susijęs su teise. Taip suprantama šeimos
sociologija negali būti nagrinėjama kaip šeimos teisės sociologija. Tokia situacija netenkina
teisės sociologų, nes nei santuokos, nei skyrybų negalima suprasti be teisės. Be teisės
neįmanoma net šių sąvokų apibrėžti. Todėl šeimos sociologija būtų pagrįstesnė, jeigu ji kiltų
iš teisės sociologijos, nes be ryšio su teise ji gali atitrūkti nuo tikrovės. Nagrinėdama vien
tarpasmenybinius santykius, šeimos sociologija ignoruoja viešąją tvarką - fenomeną, kurio
ribose formuojasi tie santykiai. Šeimos stiprumui ir ilgaamžiškumui yra svarbūs turtiniai
interesai, tame tarpe ir paveldėjimo. Todėl šeimos sociologijos mokslinius darbus galima
sugrupuoti pagal jų vyraujantį ryšį arba su bendrąja sociologija, arba su šeimos teisės
sociologija.
Teisės sociologijos dalys klasifikuojamos ir sociologijos kategorijų pagrindu.
Pavyzdžiui, vaidmuo yra viena elementariausių bendrosios sociologijos sąvokų. M. Weberis
pabrėžė teisinės profesijos vaidmenį, kurio atlikėjus nagrinėja teisės sociologija. Ypač daug
dėmesio teisės sociologija skiria įstatymų leidėjams ir teisėjams. Todėl formuojasi dvi

39
santykinai savarankiškos teisės sociologijos sritys – teisėkūros sociologija ir teismo
sociologija.
Teisėkūros sociologija yra, visų pirma, taikomoji sociologija, teikianti įstatymų
leidėjui duomenis apie socialinę tikrovę, kurią jis siekia reguliuoti. Šios praktinės funkcijos
pagrindu formuojasi teisėkūros sociologija kaip savarankiška mokslo disciplina, kuri turėtų
apimti visus teisėkūros subjekto veiklos sociologinius aspektus. Ji turėtų nagrinėti ir
neįvardintas jėgas, kurios visuomenės raidoje iš anksto nulemia naujų teisės normų
atsiradimą; ir spaudimo grupes, jų informuotumo apie įstatymų leidėją ir jo pažinimo lygį;
įstatymų veiksmingumą (neveiksmingumą).
Teismo sociologija yra savarankiškesnė disciplina, nei teisėkūros sociologija.
Reikšmingos įtakos jos formavimuisi turėjo ryškus teisėjų vaidmuo amerikiečių visuomenėje
ir apskritai teisėje. Teismo sociologijos kaip savarankiškos disciplinos formavimasis
prasidėjo nuo teisėjų ir advokatų socialinės atrankos, jų pažiūrų, santykio su į teisingumo
sferą papuolusiais asmenimis, viešosios nuomonės apie teisėjus ir advokatus nagrinėjimo.
Vienok, teismo sociologijos tyrimų centre yra teismo sprendimas ir jo priėmimo procesas. Šis
objektas susijęs ir su mažųjų grupių psichologija, kai teismas veikia kaip kolegiali
institucija, ir su individų psichologija, kai teisėjas vienasmeniškai priima sprendimą. Todėl
teismo sociologija negali apsieiti be teismo psichologijos. Bet skirtingai nei teismo
psichologija, ji ieško priklausomybės ryšių tarp nuosprendžio turinio ir grynai socialinių
veiksnių, kurie įtakoja teisėjo veiklą.
Teisės sociologija įtakojo ir savo šakų susiformavimą. Nuo jos atsišakojo teisinė
etnologija ( etnologija -iš graikų kalbos žodžių : ethnos – tauta ir logos - mokslas, - nagrinėja
bendruosius tautų kultūros raidos dėsnius), teisinė antropologija ( antropologija – iš graikų
kalbos žodžių: anthropos – žmogus ir logos, – mokslas apie žmogų, jo kilmę), teisinė
psichologija.
Teisinę etnologiją ir teisės sociologiją skiria ne jų nagrinėjamų teisinių reiškinių
prigimtis, o tų reiškinių buvimo sfera, tiksliau - kultūros sfera. Teisinė etnologija nagrinėja
primityviąją arba archajišką teisę – primityvių visuomenių verbalinius ir neverbalinius
papročius, tradicijas ir ritualus. Archajiška teisė išreiškia pradinį teisės evoliucijos etapą,
kurį mūsų visuomenė labai senai praėjo. Bet tai nereiškia, kad dabar nėra tokios “gyvosios”
teisės: ji gali veikti kai kuriose primityviose mūsų planetos visuomenėse bei etninėse
grupėse. Taigi teisinės etnologijos skirties požymiai yra susiję su kultūros kriterijais.

40
 Primityviosios teisės analizė gali atskleisti pradinį teisės genezės etapą. Be to, teisinė
etnologija padeda suprasti sudėtingą ir prieštaringą teisinės akultūracijos procesą, kai
besivystančių šalių paprastoji teisė susiduria su importuotais europietiškos teisės modeliais
(plačiau žiūr. 7 sk.).
Artimai su etnologija yra susijusi antropologija. Neretai šios sąvokos suplakamos.
Bet tarp jų yra aiški skirtis: antropologija siekia atskleisti žmogaus “natūralią prigimtį”.
Natūrali žmogaus prigimtis tokia, kad jis turi gyventi visuomenėje. Bet jo gyvenimas šioje
visuomenėje, o ne kitoje – nepriklauso nuo jo natūralios prigimties. Visuomenių skirtumai
yra kultūros produktai. Žmogaus prigimtinis polinkis į socialumą yra visur vienareikšmis, o
visuomenės ir jų kultūros - visur skirtingos. C. Levi – Strauss ir jo mokykla pabrėžė
“gamtos – kultūros” kontrastą. Šiuo požiūriu galima pasakyti, kad antropologija nagrinėja
žmogaus prigimtį, o etnologija bei sociologija – visuomenės kultūrą. Žmogaus prigimties
savybės yra universalios, o kultūros savybės – dalinės.
Vienok, šiuos teiginius yra sudėtinga paskleisti teisei, nes ji kyla iš visuomenės, t.y.
iš jos kultūros. Paprastai keliama prielaida, kad kiekvienoje teisinėje sistemoje49 galima
atskirti reikšmingą kultūros indėlį ir nepalyginamai ribotus natūralios prigimties elementus.
Šių elementų skiriamas bruožas – tai, kad jie visur tie patys. Pavyzdžiui, kraujomaišos
draudimas, kuris yra universali ir tuo pačiu natūrali norma.
Bet vis tiek sudėtinga atskirti teisinės sistemos elementų antropologinę prigimtį.
Teisės sociologui reikia įveikti didžiulę kliūtį: jeigu remiantis kažkokia bendra idėja
(pavyzdžiui, bendravimo poreikiu), jis mėgina apibrėžti teisiškumo minimumą kaip nulemtą
pačios žmogaus prigimties, tai jis galės konstatuoti tik instinkto, bet ne teisės normos buvimą.
Jeigu jis nukreips savo dėmesį teise, pavyzdžiui, kaip reglamentuotas kraujomaišos
draudimas, tai susidurs su tokiu įvairumu, kad turės padaryti išvadą, jog draudimą nulėmė
socialinės struktūros, o ne žmogaus prigimtis. Yra ir kitokių šios problemos sprendimo būdų.
Teisinė antropologija - tai mokslas apie žmogų kaip teisinį reiškinį. Iš tiesų,
vienintelis žmogus tarp kitų gyvų būtybių sugeba kurti elgesio normas ir jų laikytis,
sutramdyti instinktus ir pažaboti savo agresiją. Žmogus yra teisinės tikrovės ( teisės normų,
įstatymų, imperatyvų) kūrėjas ir jai sugeba paklusti. Būtent šis vien žmogui būdingas
gabumas, kuris palaiko jo kūrybinio mentalumo mechanizmą, yra teisinės antropologijos
dalykas.
49
Teisinės sistemos sąvoka vartosime nagrinėdami visuomenės ir jo socialinių grupių
teisę. Teisės sistema sąvoka atstovauja valstybinę teisę.

41
 Teisinė psichologija nagrinėja psichinių dėsningumų pasireiškimą ir psichologijos
žinių panaudojimą teisinio reguliavimo ir teisinės veiklos sferoje. Ji apima įvairias mokslinių
žinių sritis. V. Vasiljevo požiūriu, teisinė psichologija yra mokslinė – praktinė disciplina, kuri
nagrinėja “žmogus – teisė” sistemos psichologinius dėsningumus ir rengia šios sistemos
veiksmingumo didinimo rekomendacijas50. Teisinės psichologijos metodologinį pagrindą
sudaro veiklos kaip proceso sisteminė struktūrinė analizė. Pati veikla nagrinėjama sąryšyje su
asmenybės struktūra ir teisės normų sistema. Tokiu būdu, šio mokslo dėmesio centre yra
žmogaus ir teisės kaip vieningos sistemos elementų suderinimo psichologinės problemos.

Antras skyrius. Svarbiausios sociologijos žinios

50
Васильев В.Л. Юридическая психология. – Санкт-Петербург, 2001. С. 12.

42
 Teisės sociologija yra bendrosios sociologijos šaka. Todėl jos pažinimas remiasi
svarbiausiomis sociologijos žiniomis, kurios duoda teisės sociologijai kaip mokslui patikimus
teorinius ir metodologinius pagrindus.
Sociologijoje išskiriami trys periodai:
• Antika;
• Viduramžiai ir naujieji laikai;
• Dabartis, apimanti XIX-XX amžius.
Tik dabarties periode sociologija tapo savarankišku mokslu, besiremiančiu empiriniai
faktais, moksliniu metodu ir teorija. Ankstesniais periodais žmogų ir visuomenę bei jų
sąveiką aiškinančios idėjos rutuliojosi socialinės filosofijos apimtyje.

2.1. Sociologijos kaip mokslo atsiradimas

Sociologijos kaip mokslo istorija labai trumpa – nesiekia nei 200 metų laikotarpio.
Jos atsiradimas susijęs su Ogiustu Kontu [A. Comte] (1798-1857), kuris davė sociologijos
terminą, apibrėžė jos objektą ir metodus.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje – per labai trumpą laiką globaliniai
visuomeniniai procesai skausmingai ir fundamentaliai pakeitė Prancūzijos visuomenės, jos
socialinių grupių ir individų mąstyseną ir elgesį. Trys pagrindiniai veiksniai – pramonės
plėtra, miestų augimas ir biurokratija – prisidėjo prie viduramžių visuomenės sąrangos
suirimo ir naujų socialinių santykių iškilimo. Reikėjo naujo visuomenės mokslo, kuris galėtų
paaiškinti vykstančius visuomeninius procesus, duoti būdų stebėti visuomenės elgseną, o
rezultatus panaudoti visuomenės tobulinimui.
Pirmasis tokį naują visuomenės mokslą paminėjo Kontas savo veikale “Pozityvios politikos
sistema” (“Systeme de politique positive”, 1824), o vėliau išdėstė svarbiausiame veikale
“Pozityviosios filosofijos kursas” (“Cours de philsophie positive”, 1842). Šiame veikale
Kontas padėjo pozityvizmo sistemos pagrindus; tyrinėdamas mokslo teoriją, jis mėgino
atsakyti į klausimą, kokia yra visuomenėje sukauptos žinijos raida, struktūra ir funkcijos. Jo
teorijų pagrindas – vadinamasis trijų pakopų dėsnis, kuris aprėpia ir visos žmonijos, ir
kiekvieno mokslo, ir kiekvieno individo dvasinę raidą. Kontas teigė, jog visuomenės raidą
nulemia mąstymo formos, kurios yra skirtingos atitinkamoje pakopoje:

43
- teologinėje, arba fiktyviojoje pakopoje, žmogus aiškina pasaulio reiškinius antgamtinių
būtybių veikimu. Šioje pakopoje vyrauja vaizduotė, autoritetas ir monarchija, o žinių
sfera - labai ribota;
- metafizinėje, arba abstrakčiojoje pakopoje antgamtinės esmės paverčiamos abstrakčiomis
(tuščiomis) esmėmis. Ši pakopa neproduktyvi, tačiau išlaisvinanti, nes veikiančios
įvairios jėgos kreipia mąstymą link esmių ieškojimo t.y. į kitą būvį. Joje abejojama
autoritetais, stiprėja žmogaus egoizmas ir silpsta jo ryšys su visuomene. Auga proto
vaidmuo ir mažėja jausmų reikšmė. Šioje pakopoje siekiama apriboti monarcho valdžią.
Ši pakopa yra pereinamoji į aukščiausią, trečią, pakopą;
- mokslinėje, arba pozityviojoje, pakopoje nebeieškoma galutinių priežasčių, pažinimas
atsigręžia į esminius faktus. Pamatas – stebėjimas, kuriuo remiantis galima pažinti
bendruosius dėsningumus. Šioje pakopoje visuomenė persitvarko pozityvinių žinių
pagrindu, kurias teikia matematika, astronomija, fizika, chemija, biologija, sociologija
(socialinė fizika). Pozityvinio mokslo paskirtis – atskleisti gamtos dėsnius ir visuomenės
tvarką. Žinijos plėtimasis yra svarbiausia visuomenės raidos jėga, kreipianti ją pažangos
keliu. Sulig šia, galutine, pakopa žmogaus dvasia pasiekia savo aukštumas, tačiau gali
būti, kad kitose srityse ji neviršija ankstyvųjų pakopų.
Svarbiausias jo nuopelnas sociologijai, kad iškėlė pozityvinio metodo idėją. Jo
požiūriu, reikia atsisakyti tų klausimų nagrinėjimo, kurių negalima išspręsti remiantis faktais,
surinktais stebėjimo ir eksperimentavimo procese. Todėl sociologija turi nagrinėti du
svarbiausius uždavinius:
1. Visuomenės kaip vientisos sistemos tyrimas;
2. Visuomenės tyrimas pozityviniu metodu.
Konto požiūriu, istoriją kuria ne asmenybės, o objektyvūs dėsniai, kuriems paklūsta
visuomeninė raida. Individas – tik abstrakcija, o visuomenė – tai visa žmonija arba kuri nors
jos dalis, kurios socialinis saitas (sąryšis) grindžiamas konsensusu (visuotiniu sutarimu).
Kontas numatė dvi sociologijos dalis: statikos sociologiją ir dinamikos sociologiją. Bet
pirmosios jis beveik nelietė, o nagrinėjo tik visuomenės dinamikos tyrimus, siekdamas
nustatyti žmonijos evoliucijos (pažangos) dėsnius, leidžiančius nustatyti visuomenės pokyčių
etapus. Konto trijų tarpsnių dėsnis skelbia, kad žmonių visuomenės raida pereina per tris
periodus: teologinį, metafizinį ir pozityvinį.

44
 Apibendrintai galima teigti, jog Konto iškelta visuomenės kaip organiškos visumos
idėja tapo vieno svarbiausių visuomenės metodologinio apibūdinimo modelių pagrindu ir
ilgam įsitvirtino sociologijos teorijoje.
Toliau sociologijos mokslą kūrė ir formavo daugybė žmonių, kurie siekė suprasti
didžiuosius XIX ir XX a. socialinius pokyčius. Iš jų žinomiausi yra šie sociologijos klasikai :
Emilis Diurkheimas, Karlas Marksas ir Maksas Vėberis.
* * * * * *
Sociologijos kaip mokslo atsiradimas susijęs su jos atsiskyrimu nuo filosofijos, kuri
visuomenę nagrinėjo abstrakčiuoju, spekuliatyviniu požiūriu, nesiremiančiu griežta faktų
analize ir jų moksliniu apibendrinimu; ir, taip pat, nuo psichologijos, kurią domimo
individualios, o ne grupės socialinės elgsenos ir sąveikos būdingos apraiškos.
XIX a. sociologai suprato, kad visuomenę galima tyrinėti dvejopai:
• Arba nagrinėti visuomenę kaip vientisą sistemą ir tuomet priversti
plačiai remtis spekuliatyviuoju požiūriu (socialinės filosofijos požiūriu);
• Arba nagrinėti visuomenę griežtomis (instrumentinėmis)
priemonėmis ir tuomet jie neapima viso visuomenės vientisumo, o
analizuoja tiktai mažas bendrijas, atskirus reiškinius arba procesus.
Iškyla reali socialinio žinojimo tolimesnės raidos problema: arba išsaugoti tyrimo
dalyką (visuomenę kaip vientisą sistemą), arba – metodą (mokslinę faktų analizę ir mokslinių
išvadų praktinį patikrinimą). Ir šiandieną lygiagrečiai vyksta dviejų sociologijų raida:
1. Akademinė (bendrateorinių žinių apie visuomenę sistema, kuri,
dažniausiai, perteikiama studentams);
2. Taikomoji (grindžiama konkrečių socialinių įvykių ir faktų
nagrinėjimo moksliniu aparatu).
Šias dvi sociologijas imta jungti XX a. antrojoje pusėje. Vienas jų sėkmingo
sujungimo bandymų yra vidurinio lygio teorijos, kurios aprašo lokalinių socialinių objektų
(atskirų procesų ir reiškinių ) raidą, tam naudojant sukauptų tikslių faktų teorinio
apibendrinimo metodą.

2.2. Sociologinių žinių struktūra

45
 Šiuolaikiniai mokslai išreiškiami jų moksliniais dalykais. Mokslo dalyku vadiname
logiškai sąryšingą ir neprieštaringą fundamentalių sąvokų sistemą. Su šios sistemos
sąvokomis aprašoma nagrinėjamos tikrovės dalis, kuri tiriama moksliniais metodais.
Fundamentalių sąvokų sistema atlieka svarbias funkcijas – tvarkomąją ir organizacinę, t.y. ji
sutvarko atskirus faktus ir organizuoja juos į taisyklingai vykstančių įvykių seką. Todėl
mokslo dalyką suprantame kaip nagrinėjamo objekto bendrąjį vaizdą, jo konceptualiąją
schemą.
Sociologus domina ne visa tikrovė, o jos dalis, vadinama socialine tikrove. Jie
nagrinėja socialinę tikrovę, tam naudodami sociologijos metodus. Sociologus domina tik tai
tie socialinės tikrovės reiškiniai, kurie yra dėsningi ir jai būdingi. Todėl sociologijos dalyku
yra socialinės tikrovės konceptualioji (sąvokinė) schema, kurioje tikrovės bruožai ir
elementai yra sujungti į logiškai sąryšingą ir neprieštaringą svarbiausių sąvokų sistemą.
Sociologijos dalyko pirminiais elementais yra dvi sąvokos – statusas ir vaidmuo.
Pirmoji sąvoka išreiškia statinį dalyko vaizdą, antroji – dinaminį. Statusu vadiname žmogaus
faktinę arba teisinę padėtį grupėje arba visuomenėje. Pavyzdžiui, būti draugų kompanijos
lyderiu ar autsaideriu, reiškia turėti neformalų (faktinį) statusą. O būti studentu (studente),
teisininku (teisininke), vyru (moterimi), tėvu (mama) ir t.t., reiškia užimti formalią (teisinę)
padėtį visuomenėje.
Ką reiškia pasakymas užimti arba turėti, pavyzdžiui “tėvo” statusą? Tai reiškia, viena
vertus, kad mes - visuomenės nariai – įsivaizduojame tėvo statuso esmę, kurią sudaro šiam
statusui priskirtos teisės ir pareigos. Kita vertus, tai reiškia, kad “tėvo statusas”
įgyvendinamas atliekant atitinkamą vaidmenį. Vadinasi, bet kuris statusas yra “padarytas” iš
visumos tam tikrų teisių ir pareigų, kurias visuomenė priskiria konkrečiam statusui pagal
tradiciją (dažniausiai) arba teisėkūros subjekto įtakoje. Vieno ar kito statuso turinį
visuomenės nariai žino, jo net ir neužimdami. Vadinasi, statusai gali egzistuoti būdami
neužimti ir juos vadiname socialiniais statusais.
Statusas įgyvendinamas atliekant vaidmenį. Pavyzdžiui, mokytojas privalo perduoti
žinias mokiniams, vertinant jų pasiekimus, juos auklėti, t.y. atlikti tam tikrą vaidmenį. Taigi,
vaidmeniu vadiname elgesio modelį, kuris atitinka konkrečiam statusui priskirtas teises ir
pareigas.
Bet skirtingi žmonės atlieka tas pačias pareigas nevienodai. Nesigilindami į
priežastis galime teigti, jog tos pačios padėties žmonės elgiasi skirtingai, t.y. laikosi skirtingų

46
elgesio (vaidmens) modelių. O jei vienas ir tas pačias pareigas galima atlikti skirtingai,
vadinasi pripažįstame, kad konkretus statusas gali turėti daug vaidmenų. Vienok, konkretus
žmogus, dažniausiai, atlieka vieną ir tą patį vaidmenį, kuris daugiau ar mažiau atitinka jo
esamą padėtį. Bet tas pats žmogus gali turėti daug statusų: vyro, tėvo, lietuvio, advokato,
dėstytojo ir t.t. statusus. Kiekvienas žmogus gali turėti daug statusų ir tiek pat juos
atitinkančių vaidmenų. Taigi, vaidmuo yra statuso dinaminis apibūdinimas. Jei statusai gali
būti neužimti, tai vaidmenys yra susiję su konkrečiu žmogumi.
Žmonių neužimti socialiniai statusai, jų visuma savaime sudaro visuomenės socialinę
struktūrą. Čia reikia atkreipti dėmesį į tris žodžius: “savaime”, “socialinė”, “struktūra”. Žodis
“savaime” pažymi, kad visuomenės socialinė struktūra neturi savo įasmeninto kūrėjo, kad
socialinė struktūra susiklostė be tikslingos su šia struktūra susijusios veiklos. Kitas žodis –
“socialinis” pažymi, kad visuomenės socialinė struktūra yra bendruomeniško pobūdžio, t.y.
“išaugusi” iš bendruomenės. Žodis “struktūra” pažymi, kad visuomenė turi sandarą, kurios
elementai yra susieti tarpusavio ryšiu. Tokiu būdu, socialinė struktūra – tai visuomenės kaip
bendruomeniško organizmo griaučiai, kuriuos išreiškia socialiniai statusai ir juos atitinkantys
socialiniai vaidmenys.
Primityvioje bendruomenėje rasime labai mažai statusų ir juos galima išvardinti,
pavyzdžiui, vadas, šamanas, vyras, moteris, tėvas, motina, sūnus, dukra, brolis, sesuo,
medžiotojas, rinkėjas, vaikas, suaugęs, senelis ir t.t. Todėl bendruomenės socialinė struktūra
yra paprasta. Priešingą vaizdą matome šiuolaikinėje visuomenėje: vien profesinių statusų yra
apie 40 000, be jų dar yra virš 200 santuokos-šeimos-giminystės santykius išreiškiančių
statusų, šimtai politinių, religinių, ekonominių statusų. Todėl šiuolaikinė visuomenė turi
sudėtingą socialinę struktūrą.
Pagrįstai galima klausti – kuo remiasi šiuolaikinės visuomenės kaip sudėtingos
socialinės visumos buvimas? Be abejonės, bet kuri visuma kaip organizmas gali funkcionuoti
tik dėka savo vidinės struktūros, kurią išreiškia, jos sąryšingi elementai. Socialinės struktūros
elementai yra socialiniai statusai ir juos atitinkantys vaidmenys. Socialinis statusas – tai
visuomenės ar grupės struktūroje esanti padėtis, kuri susieta su kitomis padėtimis per teisių ir
pareigų sistemą. Pavyzdžiui, “mokytojo” statusas turi prasmę tik sąryšyje su “mokinio”
statusu, o ne su vairuotojo, teisininko ar kitu statusu. Vadinasi, labai svarbu išsiaiškinti kas
sąlygoja socialinių statusų sąryšį ir koks jo pobūdis.

47
 Mokytojo pareiga perteikti mokslo žinias mokiniui, tikrinti ir vertinti jo pasiekimus,
kontroliuoti jo elgesį. Mokinio pareiga reguliariai lankyti pamokas, atlikti mokytojo užduotis
ir namų darbus. Taigi, “mokytojo” ir “mokinio” statusai yra tarpusavio santykyje dar iki jų
įgyvendinimo. Kodėl ? Todėl, kad jų socialinius statusus jungia labai stiprus tarpusavio ryšys
vadinamas socialine funkcija.
Socialinė funkcija – tai socialinių statusų paskirties dermė, kuri kyla iš jų turinio –
teisių ir pareigų vienybės. Taigi, atitinkamų socialinių statusų tarpusavio ryšys yra jų
funkcinis sąryšis, kuriuo kaip cementu “surišama” visa visuomenės socialinė struktūra.
Tačiau socialinius statusus susieja ne tik jų funkcinis sąryšis, bet ir socialinis santykis, kuris
apibūdina socialinio sąryšio pobūdį. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, mokytojas ir mokinys
sueina vienas su kitu į socialinį santykį kaip dviejų socialinių grupių atstovai, kaip socialinių
statusų nešėjai.
Galima tvirtinti, kad socialinius statusus sieja socialiniai santykiai, o asmeninius
statusus – tarpasmeniniai santykiai. Visuomenė yra suraizgyta iš milžiniško socialinių
santykių tinklo, po kuriuo, pakopa žemiau yra tarpasmeninių santykių tinklas. Tokiu būdų,
žmogus užimtas statusas turi du matmenis – asmeninį ir socialinį. Socialinis statusas – tai
žmogaus padėtis visuomenėje, kurią jis užima kaip didelės socialinės grupės (profesijos,
klasės, tautybės, amžiaus, lyties, religijos) atstovas. Asmeninis statusas – tai žmogaus padėtis
mažojoje grupėje, priklausanti nuo to, kaip jį vertina ir priima šios grupės (draugai, šeima)
nariai. Mažosios grupės savo narius vertina pagal asmenybines savybes. Mažosios grupės –
tai negausi visuma žmonių, kuriuos jungia elgesio bendri tikslai, interesai, vertybės, normos
ir taisyklės bei nuolatinė sąveika.
Sociologus domina ne tai, į kokius tarpasmeninius santykius sueina žmonės, bet tai,
kaip juose išryškėja socialiniai santykiai. Tarp mokytojo ir mokinio gali būti labai pagarbūs
tarpasmeniniai santykiai. Bet jeigu mokinys blogai mokysis ar netinkamai elgsis, o
mokytojas nesiims jo statusą atitinkančių poveikio priemonių, tai gali nukentėti pats
mokytojas, suabejojant ar jis atitinka savo statusą. Mokytojas ir mokinys, vadovas ir
pavaldinys – tai socialiniai vaidmenys. Socialinis vaidmuo – tai elgesio modelis,
suorientuotas į atitinkamą statusą, tiksliau – į teisių ir pareigų atlikimą.
Iš bankininko laukiam vienos rūšies elgesio, o iš bedarbio – visai kitokio. Abi elgesio
rūšis atskiria socialinės normos, t.y. reikalavimai vaidmeniui. Tai reiškia, kad vaidmenis
apibūdina socialinės normos, kurios yra elgesio kriterijus. Kai vartojame sąvokas “elgesys”,

48
“norma”, tai kalbame ne apie socialinius santykius, o apie socialinę sąveiką. Atlikdami
socialinius vaidmenis, žmonės sueina į tarpusavio socialinę sąveiką, kurią sociologai vadina
interakcija.
Interakcija – tai dviejų ar daugiau asmenų tarpusavio sąveika, supratimas ir grįžtamas
poveikis. Taigi, socialinė sąveika arba interakcija yra dvipusis veiksmų apsikeitimo, mainų
procesas tarp dviejų ir daugiau individų. Išskiriamos dvi socialinės sąveikos tipologijos.
Pirmoji tipologija grindžiama veiksmų (vaidmenų) rūšimis: fizinis, žodinis, gestų, mintinis
veiksmas. Kai socialinė sąveika apima pirmąsias tris veiksmų rūšis, gauname pirmąją
socialinės sąveikos tipologiją, kuri yra tokia: fizinė, verbalinė (žodinė), gestų. Antroji
tipologija grindžiama socialinės tikrovės sferomis. Kai socialinė sąveika remiasi socialiniais
statusais ir vaidmenimis, kurie susiję su socialinės tikrovės sferomis (arba statusų
sistemomis) gauname antrąją socialinės sąveikos tipologiją. Išskiriamos socialinės sąveikos
rūšys yra šios:
• Sąveika, ekonominėje sferoje. Individai elgiasi kaip savininkai ir kaip samdomi
darbuotojai;
• Sąveika profesinėje sferoje. Šioje sferoje individai dalyvauja kaip tam tikros profesijos
atstovai;
• Sąveika šeimos ir giminystės sferoje. Žmonės atlieka tėvo, motinos, sūnaus, dukros,
pusbrolio, senelės, dėdės, tetos ir t.t. vaidmenis;
• Sąveika demografinėje sferoje. Ši sfera apima sąlytį tarp skirtingų lyčių, amžiaus,
tautybių ir rasių atstovų;
• Sąveika politinėje sferoje. Šioje sferoje žmonės konkuruoja arba bendradarbiauja kaip
politinių partijų, liaudies frontų, visuomeninių judėjimų (pvz., Lietuvos Atgimimo
Sąjūdžio) atstovai bei kaip valstybinės valdžios subjektai: teisėjai, diplomatai, Seimo
nariai, policininkai ir t.t.;
• Sąveika religinėje sferoje. Šioje sferoje sąveika suprantame sąlytį tarp tos pačios ir
skirtingų religijų atstovų bei tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, jeigu jų veiksmai turinio
požiūriu priskiriami tikybos sferai;
• Sąveika apsigyvenimo teritorijoje. Šioje sferoje vyksta sąlytis (susidūrimai,
bendradarbiavimas, konkurencija) tarp vietos gyventojų ir naujakurių, miestiečių ir
kaimiečių, laikinai ir nuolatos gyvenančių, emigrantų, imigrantų ir migrantų.

49
 Ši socialinės sąveikos rūšių įvairovė ir jų pagrindu susikuriantys socialiniai santykiai
skirstomi dar į dvi sferas – pirminę ir antrinę. Pirminė sfera – tai asmeninių santykių ir
sąveikų sritis, kuri egzistuoja mažosiose grupėse: pvz., tarp draugų, bendraamžių, šeimoje.
Antrinė sfera - tai veiklos ir formalių santykių ir sąveikų sritis, pavyzdžiui, mokykla,
parduotuvė, teatras, bažnyčia, bankas, apsilankymas pas gydytoją ar teisininką. Interakcijos
sferos skirstymas į pirminę ir antrinę patogus tuo, kad nustatomas atitikimas tarp, viena
vertus, socialinės sąveikos ir socialinio santykio, ir, antra vertus, tarp socializacijos ir
socialinių grupių. Antriniai santykiai – tai socialinių statusų santykių sfera. Jie dar vadinami
formaliais, beasmeniais, anoniminiais. Jeigu, pavyzdžiui, jūsų apylinkės gydytojas abejingai
išklauso jūsų nusiskundimų ir automatiškai apžiūri bei išrašo receptą, tai jis formaliai atlieka
savo pareigą, t.y. apsiriboja socialiniu vaidmeniu. Priešingai elgiasi jūsų asmeninis gydytojas:
jis dėmesingas ir suinteresuotas. Tarp judviejų – pirminiai arba asmeniniai santykiai.
Kiekvienai socialinės (ir asmeninės) sąveikos rūšiai būdingi trys jų raiškos pavidalai
arba sąveikos formos: kooperacija, konkurencija ir konfliktas. Šiuo atveju sąveika
suprantama kaip būdas, kuriuos statusų subjektai tarpusavyje derina savo tikslus ir jų
įgyvendinimo priemones, skirsto ribotus išteklius.
Kooperacija – tai bent dviejų individų (grupių) bendradarbiavimas sprendžiant bendrą
uždavinį. Ji atsiranda tik tuomet, kai akivaizdžiai įsitikinama bendrų pastangų pranašumu
prieš individualias pastangas. Kooperacija suprantama kaip darbo pasidalijimas.
Konkurencija – tai individuali arba grupinė kova dėl ribotų išteklių (vertybių)
turėjimo (įsigijimo). Jais gali būti pinigai, nuosavybė, populiarumas, prestižas, valdžia. Dėl
savo ribotos apimties, jie negali būti padalinti po lygiai visiems. Konkurencija suprantama
kaip individuali kovos forma, nes joje konkuruojančios pusės (individai, grupės, partijos)
siekia gauti kuo daugiau sau kitos pusės nuostolių sąskaita. Konkurencija sustiprėja, kai
individai įsisąmonina, kad pavieniui jie pasieks daugiau. Ji yra socialinė sąveika, nes žmonės
susitaria dėl konkurencijos taisyklių.
Konfliktas – tai paslėptas arba atviras konkuruojančių šalių susidūrimas. Jis gali
atsirasti ir kooperacijoje ir konkurencijoje. Lenktyniavimas perauga į susidūrimą, kai
konkurentai bando sutrukdyti arba pašalinti vienas kitą iš kovos dėl ribotų vertybių turėjimo
(įsigijimo). Kai lygūs varžovai, pavyzdžiui, industrinės šalys, kovoja dėl valdžios, prestižo,
rinkų taikiu būdu – tai vadiname konkurencija. Bet jei ši kova vyksta ne taikiu būdu – tai kyla
ginkluotas konfliktas – karas.

50
 Bet kuri sąveika yra mainai, todėl jie vadinami skiriamuoju sąveikos bruožu.
Gyvenime nėra tokio dalyko, kurio neįmanoma panaudoti kaip mainų priemonės. Pinigai
nėra svarbiausia mainų priemonė, nors dažniausiai su jais siejame mainų procesą. Apsikeisti
galima bet kuo: pavyzdžiui, dėmesio ženklais, žodžiais, reikšmėmis, gestais, simboliais,
materialiais daiktais. Taigi, plačiai suprantami mainai yra universalus procesas, kuris
būdingas bet kuriai visuomenei kiekvienoje istorinėje epochoje.
Mainų struktūra paprasta. Ją išreiškia sąryšingi elementai, kurie yra šie:
• Mainų agentai. Dviejų arba daugiau žmonių sąlytyje pagal tam tikras taisykles atliekami
veiksmai – mainų procesas;
• Mainų taisyklės. Žodiniai arba rašytiniai liepimai, leidimai ir draudimai;
• Mainų objektas. Tai prekės, paslaugos, dovanos, dėmesio ženklai ir t.t;
• Mainų vieta. Iš anksto nustatyta arba savaime atsiradusi susitikimo vieta.
Pagal Dž..Homanso mainų teoriją, žmogaus elgesį esamu momentu sąlygoja tam tikra
patirtis: ar jo veiksmai buvo ir kokiu būdu įvertinti praeityje? Jis išvedė tokius mainų
principus:
1. Kuo dažniau atlyginamas šis veiksmų modelis, tuo didesnė tikimybė, kad jis ir vėl bus
pakartotas. Jeigu toks veiksmų modelis reguliariai atveda į sėkmę, tai jo pakartojimo
motyvacija sustiprėja. Ir priešingai, motyvacija sumažėja nesėkmės atveju.
2. Jeigu atlyginimas (sėkmė) už tam tikrų veiksmų modelį priklauso nuo vienų ar kitų
sąlygų, tai didelė tikimybė, kad žmogus stengsis jų siekti. Nesvarbu iš ko gaunamas
pelnas – iš legalaus ir našaus darbo ar iš pajamų šaltinio, apeinant įstatymus ir slepiant jį
nuo mokesčių inspekcijos, bet pelnas, kaip ir bet kuris kitas atlyginimas, nuolatos skatins
individą pakartoti sėkmingą elgsenos modelį.
3. Jeigu atlyginimas – labai didelis, tai žmogus pasirengęs įveikti bet kokius sunkumus jam
gauti.
4. Kai žmogaus poreikiai artėja prie visiško patenkinimo, tai vis mažiau pastangų jis padeda
jų tenkinimui. Tai reiškia, kad darbuotojo motyvacija didinti darbo našumą sumažėja, kai
jo darbdavys keletą mėnesių paeiliui išmoka aukštą atlyginimą.
Homanso principus galima pritaikyti tiek vieno žmogaus veiksmas, tiek keleto žmonių
sąveikai, nes bet kuris iš jų tarpusavio santykiuose vadovaujasi tais pačiais samprotavimais.
Pačiu bendriausiu supratimu, socialinė sąveika - tai sudėtinga mainų sistema, kuriuos
sąlygoja atlyginimo ir sąnaudų subalansavimo būdai. Jeigu numanomos sąnaudos gali būti

51
didesnės už laukiamą atlyginimą, tai žmonės nepradės sąveikauti, jei jų niekas neverčia taip
daryti. Taigi, Homanso mainų teorija paaiškina socialinę sąveiką laisvo pasirinkimo požiūriu.
Reguliariai pasikartojančios socialinės sąveikos virsta socialiniais santykiais. Tai
reiškia, kad socialinių sąveikų procese kartojasi būdingi elgesio modeliai. Tai vyksta tuomet,
kai žmogaus socialinė pozicija (statusas) yra nuolatinė, o atliekama veikla (vaidmuo) yra
reguliaraus pobūdžio, pavyzdžiui, teisėjas ir teisėjavimas, mokytojas ir mokytojavimas ir t.t.
Tokiu atveju sąveika tampa socialine ir virsta socialiniu santykiu, kuris sieja atitinkamus
statusus. Taip socialinė dinamika vėl transformuojasi į socialinę statiką.
Tarp statuso ir vaidmens yra dar tarpinė grandis – žmonių lūkesčiai. Jie gali savaime
“iškilti” ar būti kokiu nors būdu nustatyti (apibrėžti). Tuomet lūkesčiai tampa socialinėmis
normomis. Socialinės normos – tai objektyviai būtino žmonių bendro gyvenimo taisyklės,
apibrėžiančios reikiamo ir galimo ribas. Kitaip tariant, žmonių lūkesčiai “sustingsta”
žmogaus elgesio taisyklėmis, kuriomis reikia vadovautis norint užtikrinti individualių elgsenų
suderinamumą kaip būtina sąlygą visuomenei egzistuoti. Taigi, socialinė norma – tai ne šiaip
abstrakti pageidaujamo elgesio taisyklė, bet realus veiksmo ar visuomeninių santykių modelis
ir vertinimo kriterijus, faktiškai įsitvirtinęs gyvenime. Pavyzdžiui, visuotinės žmogaus teisės
ir laisvės išreiškia žmonių lūkesčius, kurie faktiškai įsitvirtina gyvenime kaip visuomenių
santykių vertinimo kriterijus.
Vadinasi, lūkesčių pagalba apibūdinama elgesio reikšmė. Reikia įsidėmėti, kad ne bet
koks elgesys prilygsta socialiniam vaidmeniui. Tik tokį elgesį galima vadinti socialiniu
vaidmeniu, kuris atitinka lūkesčius tų, kurie funkcionaliai susiję su šiuo statusu. Pavyzdžiui,
su “Seimo nario” statusu funkcionaliai susiję daug piliečių lūkesčių. Iš Seimo nario
visuomenė laukia visiškai apibrėžto socialinio vaidmens: rengti ir leisti tokius įstatymus,
kurie garantuotų žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių įgyvendinimą, nuosavybės apsaugą ir
sudarytų lygias galimybe žmogui įgyvendint tris pagrindinius dalykus: ilgai ir sveikai
gyventi, įgyti išsilavinimą ir apsirūpinti ištekliais normaliam gyvenimo lygiui palaikyti. Jei
Seimo narys nežino visuomenės, jos socialinių grupių lūkesčių, tai jo elgesys neatitiks jo
socialinį statusą, t.y. nebu socialiniu vaidmeniu. Taigi, tik toks elgesys bus vadinamas
socialiniu vaidmeniu, kuris atitiks šias sąlygas:
1. Elgesys orientuotas į lūkesčius tų, kurie funkcionaliai susiję su šiuo statusu,
2. Elgesys grindžiamas socialinėmis normomis (elgesio etalonu), kuriuose apibrėžti
reikalavimai kaip reikia atlikti šį vaidmenį.

52
 Į pasaulį ateiname be socialinių vaidmenų. Juos įsisaviname per kryptingą ugdymą ir
aplinkos veiksnius. Visą gyvenimą mokomės teisingai atlikti socialinius vaidmenis, vykdyti
normų liepimus ir pareigas. Šis sunkus ir netrūkstamas asmenybės formavimosi procesas
vadinamas socializacija. Socializacija – individo tapimas visuomenės nariu, socialinių
vaidmenų ir pareigų prisiėmimas, socialinių santykių įsisavinimas. Šio proceso rezultatas –
žmogaus tapimas vertinga asmenybe.
Socializacijos procesas apima visą žmogaus gyvenimą, bet jo intensyvumas
skirtingais gyvenimo periodais yra nevienodas, t.y. socializacijos procesas pereina stadijas
dar vadinamas pagrindiniais gyvenimo ciklais. Išskiriami keturi pagrindinai gyvenimo ciklai:
vaikystė, jaunystė, subrendimas ir senatvė. Visas socializacijos procesas dalinamas į du
periodus:
1. Pradinė arba ankstyvoji socializacija, kuri apima vaikystę ir jaunystę.
2. Teisinė arba brandos socializacija, kuri apima subrendimą ir senatvę.
Socializacija skiriasi nuo adaptacijos (prisitaikymo prie kintančių gyvenimo sąlygų
ribotos trukmės procesas), mokymo (vadovavimo tikslingai veiklai įsisavinant naujas žinias,
mokėjimus ir įgūdžius), auklėjimo (socializacijos agentų kryptinga sąveika su individo
dvasine sfera ir elgesiu), užaugimo (sociopsichologinio žmogaus tapsmo amžiaus tarpsnyje
tarp 10 ir 20 metų). Šiuos reiškinius socializacija apima.
Žmogus tampa žmogumi tik dėl to, kad mokosi ir sąveikauja į save panašiais. Taigi,
pabrėžiame socializacijos mechanizmo esmę: mokymu ir sąveika socializuojamas individas.
Iš “saviškių” individas mokosi kalbėti, elgesio taisyklių, papročių, profesinių įgūdžių,
abstraktaus mąstymo ir dar daug ko, ką vadiname kultūra. Socializacijos medžiaga –
žmogiškoji kultūra, t.y. tai, ką įsisavina žmogus socializacijos procese. Mokymas yra
neišvengiamas, nes nėra jokio kito mechanizmo žmogui susirasti savo socialinę padėtį
pasaulyje.
Socializacijos procese, kai viena socialinė grupė apmoko “gyvenimo taisyklių” kita
grupę, vyksta sąveika su į save panašiais. Ši sąveika vadinama socialinio savojo “Aš”
susidarymas. Tai asmenybės formavimosi procesas, kuris prasideda nuo individo gyvenimo.
Naujagimis neturi asmenybės. Jis negali atskirti savojo “Aš” nuo jį supančios aplinkos, nes jo
dar neturi. Todėl nėra skirtumo tarp “Aš” ir “ne-Aš”. Vaikščiojimo ir kalbos įvaldymas,
mąstymo ir sąmonės raida ankstyvoje vaikystėje (nuo 1 iki 3 metų), sudėtingos veiklos
(piešimas, pažinimas, darbas) įgūdžių įsisavinimas ikimokyklinėje vaikystėje (nuo 3 iki 6

53
metų), po to, mokymas bendrojo lavinimo mokykloje – visa tai yra to paties – savojo “Aš”
įsisąmoninimo proceso stadijos.
Nepaklausymo – bandymų ir nukentėjimų būdu vaikas užčiuopia leistiną – neleistiną
ribas. Tai ne tik socialiai priimtino elgesio, bet ir savojo “Aš ” socialinio vertingumo ribų
nustatymas: kiek aš svarbus tėvams, draugams, mokytojams? Kada jie turi teisę ir į kokius
reikalus įsikišti, o kada to daryti negali? Ar turiu teisę į savo nuomonę? Ar į jo nuomonę
atsižvelgia tėvai, draugai, mokytojai? Dėl kurių bruožų jie geriausiai mane vertina? Šie ir kiti
panašūs klausimai kyla mums, kai pradedame suvokti savąjį “Aš”. Tai reiškia, kad baigiasi
socialinio “Aš” susidarymas: pro individualybę (savojo “Aš” įsisąmoninimą) jau išryškėjo
asmenybė. Tolimesnis asmenybės raidos procesas gali tęstis ilgai, bet ankstyvoji socializacija
baigiasi socialinio “Aš” susidarymu. Šiame procese išskiriami du svarbiausi momentai:
• Savojo “Aš” įsisąmoninimas,
• Savojo “Aš” suvokimas.
Sąveika su į save panašiais yra svarbiausia socialinio savojo “Aš” susidarymo
turinys. Tai reiškia, kad socialinio savojo “Aš” susidarymas įmanomas tik kaip kitų
nuomonės apie mane įsisavinimo procesas, kuris socialiniame – psichologiniame lygyje
pasireiškia kultūros vertybių ir socialinių normų interalizacija.
Interalizacija – tai socialinės grupės požiūrių, normų, vertybių perėmimas ir laikymas
savomis (vidinėmis elgesio taisyklėmis). Ligšiolinis socializacijos nagrinėjimas rėmėsi
individualiuoju aspektu. Pažvelkime į socializaciją iš visuomenės pozicijų. Šiuo požiūriu
socializacija suprantama kaip visuma socializacijos agentų ir institutų, formuojančių,
nukreipiančių, skatinančių arba ribojančių žmogaus asmenybės formavimo procesą.
Bejėgio kūdikio, trapaus vaiko priklausomybė nuo socialinės aplinkos, visų pirma,
mamos ir šeimos, verčia galvoti, kad socializacijos procesui reikalinga pagalba. Tos pagalbos
teikėjai yra žmonės ir socialiniai institutai. Juos vadiname socializacijos veiksniais. Už
kultūros vertybių perteikimą ir socialinių vaidmenų įsisavinimą yra atsakingi konkretūs
žmonės, vadinami socializacijos agentais.
Socialiniai institutai – tai istoriškai susiklosčiusios bendros veiklos formos, tenkinti
svarbiausius žmonių poreikius: fiziologinius, socialinius, dvasinius. Visiems visuomenės
nariams būdingi tie patys svarbiausieji arba fundamentalūs poreikiai, kurių universalumas
apibūdina visuomenę kaip visumą. Tenkindami fundamentalius visuomenės poreikius,
socialiniai institutai kryptingai įtakoja socializacijos proceso turinį ir eigą.

54
 Socialiniais institutai skirstomi į dvi grupes:
1. Pagrindiniai institutai – šeima, gamyba, valstybė, švietimas, religija;
2. Nepagrindiniai institutai, vadinami socialinėmis praktikomis. Pavyzdžiui, valstybės
institutą sudaro daug nepagrindinių institutų: prezidento, parlamento, vyriausybės,
armijos, teismo, advokatūros, policijos, prokuratūros ir t.t. institutai. Kitus pagrindinius
institutus sudaro atitinkamos nepagrindinių institutų grupės. Tokiu būdu iš socialinių
institutų sistemos susidaro visuomenė. Socialinių institutų (ekonominių, politinių, teisinių
ir t.t.) sistemą vadinam visuomenės socialine sistema.
Svarbu išsiaiškinti, koks egzistuoja ryšys tarp socialinių institutų ir socializacijos. Jau
aptarėme, kad socialinės sąveikos įvairovė ir jos pagrindu susikuriantys socialiniai santykiai
skirstomi į dvi sferas – pirminę ir antrinę. Šias sferas atitinka socializacijos agentai ir
socialiniai institutai. Taigi, socializacija skirstoma į dvi rūšis – pirminę ir antrinę
socializaciją.
Pirminės socializacijos agentai – tai tėvai, broliai, seserys, seneliai, artimi ir tolimi
giminaičiai, kiti šeimos nariai ir draugai, bendraamžiai, mokytojai, gydytojai, treneriai
jaunimo grupių lyderiai. Pats terminas “pirminė” išreiškia tai, kas sudaro tiesioginę arba
artimiausią žmogaus aplinką. Šia prasme sociologai supranta mažąją grupę. Taigi, pirminė
aplinka – tai ne tik artimiausia, bet ir svarbiausia žmogaus socializacijos procese.
Antriniais socializacijos agentais yra mokyklos, universiteto, bažnyčios, valstybės,
įmonės, policijos, administracijos atstovai, visuomenės informavimo priemonių, partijų,
teismų ir t.t. darbuotojai. Terminas “antrinė” apibrėžia tuos, kurie stovi antrame įtakos rate ir
gali mažiau paveikti žmogaus socializacijos procesą. Sąlytis su šiais agentais vyksta rečiau ir
jų poveikis menkesnis nei pirminės socializacijos agentų. Jie sudaro antrines grupes, kurias
sociologai vadina formaliomis organizacijomis, oficialiomis įstaigomis.
Pirminės ir antrinės socializacijos agentai kaip atitinkamų socialinių statusų nešėjai
susiję su tų statusų socialiniais institutais. Nes statusai ir juos atitinkantys vaidmenys
formuojasi visuomenės fundamentaliųjų poreikių tenkinimo procese, yra jo padariniai. Todėl,
pavyzdžiui motina, tėvas – susijęs su šeimos institutu, mokytojas – su švietimo, kunigas – su
bažnyčios, šaltkalvis – su gamybos, teisėjas – su valstybės institutu. Kai kalbame apie šeimą
apibendrintai, tai ją vadiname socializacijos institutu. Šeima ir mokykla yra pirminės
socializacijos institutai, kiti institutai – antrinės.

55
 Pirminė socializacija intensyviai vyksta vaikystėje ir jaunystėje, nors jos mažėjanti
įtaka išlieka ir antroje gyvenimo pusėje. Antrinė socializacija labiau apima subrendimą ir
senatvę, kai žmogus sueina į sąlytį su formaliomis organizacijomis ir įstaigomis,
vadinamomis antrinės socializacijos institutais: gamyba, valstybe, visuomenės informavimo
priemonėmis, armija, teismu ir t.t. Ypač stipriai šie institutai įtakoja sąmoningo amžiaus
žmogų.
Pirminė socializacija yra labiau tarpasmeninių santykių sfera, nei socialinių santykių.
Tas pats asmuo gali būti tiek pirminės, tiek antrinės socializacijos agentu. Pavyzdžiui,
mokytojas gali būti abiejų socializacijos rūšių agentu. Jeigu tarp jo ir mokinio susiklostė
pasitikėjimo santykiai, tai toks mokytojas bus tarp pirminės socializacijos agentų. Bet jeigu
mokytojas atlieka savo vaidmenį formaliai, tai jis bus antrinės socializacijos agentu.
Kiekvienas pirminės socializacijos agentas atlieka daug funkcijų (pvz.: tėvas – auginimo,
auklėjimo, mokymo, draugystės, vadovavimo ir t.t.), o antrinės – viena arba dvi funkcijas.
Apibendrintai galima teigti, kad socializacijos agentai ir institutai atlieka dvi pagrindines
funkcijas:
• Kultūros vertybių, socialinių normų ir pavyzdingo elgesio modelių mokymą;
• Kasdienio elgesio kontrolę, kad įsitikintų kultūros vertybių, socialinių normų ir vaidmenų
įsisavinimo lygiu. Abiejų funkcijų turiningasis pagrindas – kultūra.
Kultūra – tai tik žmonių gyvenimo būdas. Jos neturi gyvuliai, kaip ir nėra žmonių be
kultūros. Vienok, kultūra apibrėžiama labai įvairiai. 1871 m. E.B.Taylor pateikė kultūros
apibrėžimą, kuris iki šiol žinomas visiems pasaulio antropologams: “kultūra arba civilizacija
plačiąja etnografine prasme yra kompleksinė visuma, apimanti žinias, meną, moralę, teisę,
papročius ir bet kokius kitus sugebėjimus bei įgūdžius, kuriuos įgyja žmogus kaip
51
visuomenės narys” . Šiuo apibrėžimu Taylor pabrėžė bendros kultūros sampratos
neatskiriamumą nuo socialinės organizacijos.
Kultūra turi daug reikšmių. Kultūrą suprantame kaip tam tikrą visuomenės veiklos
sferą, kuri įtvirtinta socialiniais institutais: kultūros ministerija, kultūros specialistus
rengiančios mokyklos, žurnalai, bendrijos, teatrai, muziejai ir t.t. Kultūrą suprantame kaip
dvasinių vertybių ir normų visumą, būdingą didelei socialiniai grupei: lietuvių kultūra, etninė
kultūra, jaunimo kultūra ir t.t. Kultūrą suprantame kaip žmogiškosios veiklos pasiekimų
sanklodą – kvalifikuotumas, organizuotumas, darbo našumas, techninio, informacinio
Milton S. The concept of culture / International Encyclopedia of Social Sciences.
51

Crowell Collier and Macmillan, Inc. 1968. Vol.3. P. 527.

56
aptarnavimo lygis ir pan., kurią pasiekia žmogus arba visuomenės grupės: darbo kultūra,
bendravimo kultūra, teisinė kultūra ir t.t.
Galima teigti, kad kultūra yra sudėtinga sistema turinti pagrindinius elementus, dar
vadinamus kultūros bruožais. Jie skirstomi į materialinius ir nematerialinius. Materialinių
bruožų visumą vadiname materialine kultūra. Ji apima fizinius objektus, kuriuos sukūrė
žmonės ir kuriuos vadiname artefaktais: namas, darbo įrankiai, papuošalai, kulto daiktai,
knyga, garo mašina, kompiuteris ir t.t. Artefaktais vadiname žmogaus sukurtus objektus,
turinčius tam tikrą simbolinę reikšmę, atliekančius tam tikrą funkciją ir visuomenės
vertinamus. Nematerialinių bruožų visumą vadiname dvasine kultūra: elgesio taisyklės,
pavyzdžiai, modeliai ir normos, įstatymai, vertybės, ceremonijos, ritualai, simboliai,
legendos, žinios, idėjos, papročiai, tradicijos, kalba.
Dvasinės kultūros svarbiausi elementai yra papročiai, dorovė, įstatymai, vertybės.
Trys pirmieji elementai sudaro kultūros normų sistemą. Kultūros normos yra socialinių
normų atmaina. Papročiai, dorovė, įstatymai – tai normų sistemos pagrindinių elementų seka,
išreiškianti bendruomenės (visuomenės) poveikio priemonių (sankcijų) pažeidėjui evoliucijos
kryptį.
Paprotys - tai tradiciškai nusistovėjęs elgesio modelis, nerašyta elgesio norma,
įtvirtinta kolektyviniais įpročiais. Paprastai, papročius rekomenduojama gerbti ir jų laikytis.
Pažeidus papročius – taikomos sankcijos: nepritarimas, izoliacija.
Dorovė – tai papročiai, įgavę moralinę reikšmę52. Lotynų kalbos žodžio “mos”, iš
kurio kilo žodis “moralė”, pirmykštė reikšmė buvo “valia”. Ilgainiui jis ėmė reikšti (dievų
arba valdovų) žmonėms skirtą valią – tinkamo elgesio reikalavimus, paskui moralinius
papročius (mores), kurie skiriasi nuo paprastų papročių reikalavimų ir sankcijų griežtumu.
Vienok, kultūros normų raida tuo neužsibaigia. Moraliniai papročiai arba dorovės normos,
bent iš dalies, peraugo į įstatymus – teisės normų aktus, kuriuos priima aukščiausia valstybės
valdžia pagal šalies konstitucijoje nustatytą tvarką. Tokiu būdu, kultūros normų raida puikiai
iliustruoja visuomenės kultūros evoliucijos kryptį: nuo visuomenės sankcijų atėjome prie
valstybinių.
Kultūros vertybės nepriskiriamos prie kultūros normų rūšių, bet kartu su kitais
kultūros normų sistemos elementais įeina į ją ir atlieka ypatingą funkciją: vertybės parodo ką
reikia kultūroje gerbti ir saugoti socialinių normų pagalba. Taigi, vertybės yra vertingumo

52
Anzenbacher A. Etikos įvadas. – Vilnius, Aidai, 1995. P. 17.

57
matas, kriterijus, bet neturi liepimų galios. Vertybės – tai visuomenės narių daugumai
būdingas supratimas apie tai, kas yra gėris, teisingumas, patriotizmas, draugystė, meilė,
garbė, atsakomybė, atjauta, ištikimybė, pareiga, nesavanaudiška pagalba ir pan. Vertybės
priklauso socialinei grupei arba visuomenei.
Kultūra yra tik žmonių visuomeninės raidos padarinys, be kurio visuomenė negali
funkcionuoti. Todėl nepalyginamai svarbu užtikrinti kultūros perimamumą ir tęstinumą.
Kultūras perimamumas pasiekiamas per socializaciją. Pavyzdžiui, teisinės kultūros
perimamumas vyksta per socializaciją teise, pačią teisę suprantant plačiąją prasme – kaip
teisingumas ir tvarka. Vienok, socializacija turi atitikti visuomenės lūkesčius. Todėl
visuomenės raidoje susiklostė ypatingas socialinis mechanizmas – socialinė kontrolė, kuri
“prižiūri” teisingai ar neteisingai vyksta socializacija. Ji persmelkia visą visuomenę,
įgaudama įvairias raiškos formas, pavyzdžiui, visuomeninė nuomonė, įvairūs auditai ir
vertinimai.
Socialinė kontrolė padaryta iš dviejų elementų – normų ir sankcijų. Normos – tai
tiesioginio elgesio visuomenėje liepimai, o sankcijos – tai paskatinimų ir nubaudimų
priemonės, stimuliuojančios žmonės laikytis teisingo elgesio normų (socialinių normų).
Taigi, socialinė kontrolė – tai individų ir grupių elgesį reguliuojantis mechanizmas, padarytas
iš socialinių normų ir sankcijų. Ji yra stabilumo visuomenėje pagrindas.
Kai visuomenėje nėra normų ir įstatymų ar jų nesilaikoma, įsigali betvarkė arba
anomija. Anomija - tai socialinių normų sunikimas ekonominių ir politinių krizių laikotarpiu.
O kai atskiro žmogaus elgesys nukrypsta nuo normų ar net jas pažeidžia, tokį elgesį
vadiname deviantiniu elgesiu. Jis pasireiškia įvairiais pavidalais, bet svarbiausios nukrypusio
elgesio formos yra šios:
1. Destruktyvus elgesys. Tai elgesys, kuris neatitinka morales normų, bet sukelia žalą tik
pačiai asmenybei, pavyzdžiui, fanatizmas, mazochizmas, rūkymas ir pan.
2. Asocialus elgesys. Tai elgesys, kuris daro žalą asmenybei, socialinėms grupėms ir
visuomenei, pavyzdžiui, alkoholizmas, narkomanija, savižudybės ir pan.
3. Teisės pažeidimai. Tai neteisėta, kalta veika, kuria padaroma žala visuomenei,
pavyzdžiui, administraciniai pažeidimai, smulkios vagystės, chuliganizmas ir pan.
4. Nusikaltimai. Tai baudžiamosios normų priešinga ir pavojinga visuomenei veikla,
pavyzdžiui, nužudymas, kūno sužalojimas, išžaginimas, pagrobimas, šmeižimas, vagystė,
valstybės išdavimas ir pan.

58
 Siekdama palaikyti tvarką ir įgyvendinti teisingumą, visuomenė reguliuoja
deviantinio elgesio lygį, kad jis neperžengtų tą visuomenės tvarkos ribą, kuri atitinka
valstybės politinio režimo modeliui: demokratinį ir nedemokratinį. Politinį režimą apibūdina:
1. Teisinė asmenybės padėtis (statusas);
2. Teisių ir laisvių apimtis;
3. Teisėtumo lygis;
4. Vyraujantys valdžios įgyvendinimo būdai.
Deviantinis elgesys yra normalus visuomenės reiškinys, kurio prigimtis susijusi ir su
individu, ir su kolektyvine sąmone, įkūnyta dorovės ir teisės normose. Todėl visuomenė
siekia įtakoti kolektyvinės sąmonės raidą ir perauklėti deviantinio elgesio individus.
Perauklėjimo procesui būdingos dvi pusės – desocializacija ir resocializacija. Desocializacija
vadiname atpratimą nuo ankščiau įsisavintų nukrypstančio elgesio modelių, o resocializacija
– kultūros vertybių ir socialinių normų įsisavinimo naujuose elgesio modeliuose. Tokiu būdu
neutralizuojamos kultūros perimamumo spragos ir palaikomas normalus visuomenės
funkcionavimas.

2.3. Sociologiniai požiūriai ir analizės lygiai

Socialinį pasaulį paprastai skirstome į tris skirtingas “faktų” grupes:

a) biologiniai faktai, pvz. kvėpavimas, maitinimasis, miegas ir t.t.
b) psichologiniai faktai, pvz. meilės, neapykantos emocijos, suvokimas ir t.t.
c) sociologiniai faktai, kurie susiję su socialiniais santykiais ir visuomene. Pavyzdžiui, su
kažkuo draugaujame, bendradarbiaujame, įeiname į skirtingas socialines grupes.
Socialinis santykis apibrėžiamas kaip socialinio sąryšio momentas: 1) tarp žmogaus ir
kito žmogaus; 2) tarp žmogaus ir socialinės grupės; 3) tarp socialinių grupių; 4) tarp žmogaus
ir visuomenės arba institutų; 5) tarp žmogaus ir Dievo.
Sociologinių faktų tyrimui ir aiškinimui sociologai naudoja penkis bendriausius
sociologinius požiūrius: demografinį, psichologinį, kolektyvinį, savitarpio santykių
atskleidimo, kultūrologinį.
Demografinis požiūris. Jį naudojame, kai siekiame paaiškinti žmonių veiklą,
susijusią su gyventojų sudėties kiekybiniais pakitimais, pavyzdžiui, gimstamumu,
mirtingumu, migracija.

59
 Psichologinis požiūris. Jis aiškina žmogaus kaip asmenybės elgesio reikšmę:
motyvus, mintis, įgūdžius, socialines nuostatas, žmogaus supratimą apie savo “Aš”. Šis
požiūris būdingas psichologijai, bet jis įsitvirtino ir sociologijoje, pavyzdžiui, aiškinant
visuomenės ir asmenybės sąveiką socializacijos procese ir pan. Psichologinis požiūris
svarbus nagrinėjant kolektyvinį elgesį, pavyzdžiui, minios veiksmus, auditorijos reakciją,
visuomeninių judėjimų kovą dėl žmogaus ir piliečio teisių, feminizmą.
Kolektyvinis (kolektyvizmo) požiūris. Jį naudojame, kai tiriame du arba daugiau
žmonių, sudarančių grupę arba organizaciją. Kai sociologai tyrinėja tokias pirmines grupes,
kaip šeima, tokias formalias organizacijas, kaip Seimas arba AB “Mažeikių nafta”, jie
traktuoja jas individų kolektyvais. Taikydamas šį požiūrį, pavyzdžiui, šeimai, tyrėjas gali
ištirti bendravimo tarp šeimos narių procesą arba išsiaiškinti, kokiu būdu valdžios padalijimas
šeimoje įtakoja galutinius sprendimus ir t.t. Šį požiūrį galima pritaikyti ir biurokratinių
organizacijų ar įvairių bendrumo rūšių tyrimams, pavyzdžiui, politinių partijų konkurencijos,
socialinių grupių konfliktų analizei. Jis padeda suprasti kokiu būdu žmones, priklausantys
tam pačiam socialiniam sluoksniui arba susieti ta pačia etnine kilme, amžiumi, lytimi,
susiburia į grupes savo interesų gynimui.
Savitarpio santykių atskleidimo požiūris. Visuomenės gyvenimas nagrinėjamas
kaip žmonių vienas su kitu sąveika, nulemta jų vaidmenų. Pavyzdžiui, didelės įmonės
personalo skyriuje jus svetingai arba šaltai pasitiko priėmimo komisijos bendradarbiai , po to
sekretorė davė jums anketą ir pranešė apie jūsų atvykimą. Dar vėliau, personalo skyriaus
vedėjas pasikalbės su jumis. Apibrėždami grupės viduje vaidmenis, jūs galite atskleisti, taip
pat, grupės narių tarpusavio santykius ir išanalizuoti jos struktūrą.
Kultūrologinis požiūris. Jis taikomas elgesio analizei ir grindžiamas kultūros
elementais: socialinėmis taisyklėmis (tikromis ir numatytomis) ir socialinėmis vertybėmis
(kylančiomis iš religinių, politinių ir socialinių interesų). Kultūrologiniu požiūriu elgesio
taisyklės arba normos traktuojamos kaip veiksniai, reguliuojantys atskiro žmogaus elgesį ir
grupių veiksmus. Pavyzdžiui, pagal baudžiamąjį kodeksą kito žmogaus nužudymas,
išprievartavimas arba apiplėšimas yra griežtai draudžiama veika, kuri negali likti be
nubaudimo.
Sociologiniai požiūriai apibūdina sociologinių tyrimų erdvę. Ji yra labai plati. Dėl to
sociologai priversti specializuotis atskirose srityse. Vieni nagrinėja biurokratiją, kiti –
socialinius institutus, pavyzdžiui šeimą arba religiją, treti analizuoja santykius tarp socialinių

60
klasių ir sluoksnių, ketvirti tyrinėja masinės kultūros reiškinius. Sociologai tarpusavyje
skiriasi ne tik tyrimų sritimis, bet ir požiūriais į veiksnius, kurie gali labiausiai įtakoti
visuomenės gyvenimą. Vieni jų visuomenės gyvenimą nagrinėja makrolygyje, kiti –
mikrolygyje. Yra bandymų abu tyrimo lygius jungti į vidurinį – mezologinį.
Mikrosociologija – tai mažų grupių sociologija. Ji nagrinėja socialinę sąveiką arba
interakciją kasdieniame žmonių gyvenime. Šiame tyrimo lygyje dirbantys tyrėjai laikosi
požiūrio, kad socialinius reiškinius galima suprasti tik išanalizavus tas prasmes, kurias jiems
suteikia žmonės socialinės sąveikos procese. Todėl pagrindinė jų tyrimų tema yra individų
elgesys, jų poelgiai, motyvai, reikšmės, nulemiančios žmonių socialinę sąveiką, kuri, savo
ruožtu, įtakoja visuomenės stabilumą arba permainas.
Makrosociologija – tai tyrimų kryptis, kuri tiria stambius socialinius procesus,
analizuoja stambias socialines sistemas, pvz.: visuomenę. Pagrindinį dėmesį ji sutelkia į tuos
elgesio modelius, kurių atskleidimas padeda suprasti bet kurios visuomenės esmę. Tie
modeliai, dar kitaip vadinami socialinėmis struktūromis, apima socialinius institutus: šeimą,
švietimą, religiją, valstybę – jos politinę ir ekonominę santvarką. Ši sistema susaisto žmones
nuo pat jų gimimo, juos socializuoja. Todėl makrosociologai dažniausiai gilinasi į skirtingų
visuomenės dalių sąryšius, siekdami atskleisti jų genezę, struktūrą ir keitimosi pobūdį.
Taigi, kiekviename tyrimų lygyje sociologai siekia to pačio galutinio tikslo –
paaiškinti visuomenę. Bet jo įgyvendinimui jie naudoja skirtingas prielaidas ir sociologines
teorijas. Sociologinė teorija - tai idėjų sistema, su kuria galima paaiškinti žmonių
visuomenę53. Taip yra dėl pačios paprasčiausios priežasties: visuomenė yra per daug
sudėtingas organizmas, kad jo visą apimančią analizę galėtų pateikti kuri nors viena
sociologinė teorija. Todėl sociologinės teorijos aiškina ne visą visuomenę, o pasirinktą jos
dalį, svarbiausias visuomenės funkcionavimo ir raidos problemas. Kiekviena sociologinė
teorija pagrindžia tik konkretų ir dalinį požiūrį į visuomenę.
Remiantis visuomenės analizės būdu, sociologinės teorijos gali būti skirstomos į dvi
pagrindines grupes:
1. Makrosociologinių arba sociologinių paradigmų grupė;
2. Mikrosociologinių arba interpretacinių paradigmų grupė.

Haralambos M., Holborn M. Sociology. Themes and Perspectives.Collins Educational.

53

London, 1993. P. 765.

61
 Bet egzistuoja ir kitokie sociologijos teorinių paradigmų skirstymai54. Pirmosios
grupės paradigmos nagrinėja visuomenės kaip vieningos visumos funkcionavimą, o antrosios
grupės paradigmos žmonių elgseną kaip socialinį veikimą. Prie svarbiausių
makrosociologinių paradigmų priskiriamos dvi tarpusavyje konkuruojančios teorijos:
funkcionalizmas ir konfliktų teorija. Labiausiai žinomos mikrosociologinės paradigmos yra
Vėberio socialinio veikimo koncepcija ir šiuolaikinės paradigmos – simbolinis
interakcionizmas, fenomenologija, ir etnometodologija. Paradigma – tai visuma teorinių ir
metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus mokslinis tyrimas.
Sociologinių teorijų grupavimas į dvi paradigmų grupes yra sąlygiškas, nes tarp jų nėra
neįveikiamos skirties. Sociologijos raidoje buvo ir yra bandymų makrosociologines
paradigmas susieti su socialinio veikimo paradigmomis. Pirmasis tai siekė padaryti
N.Vėberis, o dabar šia kryptimi dirba A.Gidensas ir kiti. Gidenso pastangų dėka išskiriama
mezolygio paradigma, vadinama struktūralizacija, kuri atstovauja trečiąją paradigmų grupę.

2.4.Teoriniai sociologijos požiūriai (paradigmos)

2.4.1. Funkcionalizmas
Funkcionalizmas – viena svarbiausių mokyklų šiuolaikinėje sociologijoje. Jos
požiūriu, visuomenė yra vieninga, sąryšinga socialinė sistema, kurios kiekvienas elementas
atlieka tam tikrą funkciją. Pirmasis funkcionalizmo požiūrį į visuomenę suformulavo H.
Spenceris XIX a. Jis palygino visuomenę su gyvu organizmu, panašiu į žmogų. Kiekvienas
mūsų kūno organas – širdis, smegenys ir t..t. – atlieka specifinę funkciją gyvybės palaikymo
procese. Vidaus organų tarpusavio ryšiai sudaro sąryšingą sistemą, kuri užtikrina normalų
organizmo funkcionavimą. Jeigu nors vienas organas nustoja funkcionuoti ar nepakankamai
veikia, organizmas negali normaliai funkcionuoti ir, galbūt, suserga. Funkcionalizmo atstovai
– O. Kontas, H.Spenceris, E.Diurkheimas, T.Parsonas ir kiti sociologai – nagrinėja
visuomenę kaip sistemą (organizmą) sąryšingų dalių, kurios kartu sudaro vieningą visumą. Jų
požiūriu, šeima, religija ir kiti socialiniai institutai yra tomis socialinėmis sistemos dalimis,
kurios įneša savo indėlį į visos visuomenės funkcionavimą.
Visuomenė turi poreikių, kuriuos reikia patenkinti, kad visuomenė tęstų savo
egzistavimą. Tuos poreikius arba būtinas visuomenės egzistavimo sąlygas funkcionalizmo

54
Matulionis A. V. Sociologija. – Vilnius, Homo liber, 2002. P. 18-20.

62
atstovai vadina funkcinėmis prielaidomis (functional prerequisites). Prie visuomenės
funkcinių prielaidų priskiriama šeima, socialinė stratifikacija, be kurių neįmanomas būtų
pirmųjų visuomenės narių socializacijos procesas ir skirtingų socialinių vaidmenų atlikimas.
Būtent, funkcinės prielaidos užtikrina būtiną visuomenės dalių integracijos laipsnį.
Funkcionalizmo atstovai daugiausia dėmesio skiria funkcinių prielaidų tyrimui, siekdami
nustatyti, kokį indėlį įneša skirtingos visuomenės dalys į socialinės sistemos integraciją.
Pavyzdžiui, jie nagrinėja šeimos atsigaminimo ir jaunosios kartos socializacijos funkcijas,
arba religijos funkcijas, skirtas stiprinti svarbiausias visuomenės vertybes. Dauguma šios
paradigmos atstovų koncentruoja savo pastangas į socialinio konteksto, kuris labiausiai
atitinka funkcinių prielaidų įgyvendinimą, analizę. Bet tai nereiškia, kad funkcionalistai
atmeta disfunkcijos galimybę. Jie pripažįsta, kad disfunkcija atsiranda kaip bet kurio instituto
veikimo padariniai, kurie trukdo visuomenės išlikimui. Vienas žymiausių funkcionalizmo
atstovų - E.Diurkheimas tvirtino, kad visuomenė yra socialinė tikrovė sudaryta iš visumos
socialinių faktų, kurie svarbesni už individus ir skatina juos tam tikrai elgsenai, mąstysenai ir
jausenai. Socialiniai faktai pasireiškia individo atžvilgiu kaip išorinė jėga. Bet kurio
konkretaus socialinio fakto egzistavimo priežastis Diurkheimas įžvelgė jo funkcijoje –
naudingume visuomenei ir kitose ankstesniuose socialiniuose faktuose.
Diurkheimo požiūriu, visuomenė turi tam tikras funkcines prielaidas, iš kurių svarbiausia
yra socialinės tvarkos poreikis. Tai kyla iš žmogiškosios prigimties, kuri yra dvipusė:
egoistinė ir sugebėjimas tikėti nacionalinėmis vertybėmis. Visuomenė turi visokeriopai
palaikyti šį tikėjimą, tuo pačiu užtikrindama socialinio gyvenimo ir stabilumo galimybę.
Būtent, kolektyvine sąmone grindžiamas konsensusas. Be pagrindinių moralinių vertybių
konsensuso neįmanoma būtų pasiekti socialinio solidarumo ir individai negalėtų sudaryti
socialinį visetą. Diurkheimas akcentuoja, kad “ten, kur interesas yra vienintelė valdanti jėga,
individiumai pereina į karo vienas prieš kitą būvį”. Šio būvio reikia išvengti. Todėl labai
svarbu, kad kolektyvinė sąmonė kaip socialinis faktas įtakotų individų elgseną. Tai reiškia,
pažymi Diurkheimas, kad “visuomenė turi būti individiume”. Jo požiūriu tai pasiekiama dėka
moralės ir ypač religijos: įsisąmonindami savo priklausomybę nuo transcendentinės jėgos,
žmonės įsisąmonina ir savo priklausomybę nuo visuomenės.
Vienok, Diurkheimas įžvelgė ir visuomenės funkcionavimo nesklandumus, kurie
išryškėja jos raidoje. Savo darbuose jis iškėlė prielaida, kad pramoninė visuomenė,
grindžiama organiniu solidarumu gali ateiti prie visiško nuosmukio. Tai bus įmanoma tuo

63
atveju, jeigu egoizmas ir anomija atves visuomenę prie socialinės kontrolės praradimo. Taigi,
Diurkheimas įžvelgė konflikto galimybę pramoninės visuomenės viduje. Bet tikėjo, kad
konfliktą galima suvaldyti leistinose ribose dėka profesinių sąjungų buvimo, moralinių
vertybių mokymo ir tokio visuomenės funkcionavimo orientavimo, kuriame teisingumas
apima visus visuomenės narius.
Bet labiausiai funkcionalizmo paradigmą išplėtojo T.Parsonsas. Knygoje “Socialinio
veikimo struktūra” jis išanalizavo A.Maršalo, V.Pareto, E.Diurkheimo ir M.Vėberio
sociologines koncepcijas ir sukūrė socialinio veikimo teoriją, nagrinėjančią visuomenės
stabilumą. Visuomenės stabilumą Parsonsas aiškino socialinės, asmenybių ir kultūros
sistemų sąveika.
Socialinio veikimo teorija turėjo surasti “protingą kompromisą” tarp dviejų kraštutinumų:
1. Aiškinti socialinę tvarką kaip sąmoningų individų laisvanoriško susitarimo rezultatą, bet
tuomet dėl individų elgesio “egoizmo” socialinė tvarka tampa praktiškai neįmanoma,
arba
2. Pripažinti buvimą išorinių, individų atžvilgiu, veiksmų, kurie priverčia juos koordinuoti
savo veiksmus. Neneigdama individų elgesio sąmoningumo ir protingumo, ji turėjo
nurodyti socialinės tvarkos sąlygas ir galimybes.
Socialinės tvarkos nagrinėjimą Parsonsas grindė nuostata, kad socialiniam gyvenimui
labiau būdinga “abipusė nauda ir taiki kooperacija, nei abipusis priešiškumas ir
sunaikinimas”. Ši nuostata yra opozicinė “utilitariniam požiūriui”, kad individo veikimas
pajungtas tik jo vidiniams motyvams ir nukreiptas pasiekti egoistinius tikslus
efektyviausiomis priemonėmis, kurios individus atveda prie “karo visų prieš visus”,
nepaliekant galimybių pasiekti sutarimą ir stabilumą.
Parsonsas tvirtino, kad, būtent, prisirišimas prie bendrųjų visuomeninių vertybių užtikrina
tvarkos visuomenėje pagrindą. Pavyzdžiui, komercinio sandėrio šalys sudaro sutartį, kurios
esmė – susitarimas dėl tam tikrų abipusio veikimo taisyklių. Parsonso požiūriu, sankcijų už
taisyklių pažeidimus baimės nepakanka, norint paaiškinti kodėl žmonės laikosi ir vykdo
taisykles. Giluminė analizė atskleidžia, kad svarbiausi yra moraliniai įsipareigojimai. Todėl
komercinius sandėrius reguliuojančios taisyklės turi kilti iš visuotinai pripažįstamų vertybių,
kurios apibrėžia tai, kas yra teisinga ir priimtina. Vadinasi ekonomikos sistemoje tvarka
grindžiama bendru sutarimu dėl verslo moralės. Tokiu būdu verslo sfera, kaip ir bet kuris
kitas visuomenės sandas yra, tuo pačiu metu, ir moralės sfera, tvirtina Parsonsas.

64
 Socialinių grupių sutarimas arba konsensusas dėl vertybių yra fundamentalus
visuomenės integracijos principas. Iš visuotinai pripažintų vertybių išvedami bendrieji
veikimo tikslai, kurie apibrėžia kaitos kryptį konkrečiose situacijose. Pavyzdžiui, konkrečios
įmonės darbuotojai suinteresuoti savo įmonės gaminių (ar paslaugų teikimo) kokybe, nes nuo
to priklauso įmonės ir , tuo pačiu, jų konkurencingumas rinkoje. Tai reiškia, kad jie pritaria
savo įmonės efektyvios gamybos (paslaugų teikimo) tikslui, kuris kyla iš visuotinio požiūrio į
ekonominį produktyvumą. Todėl bendras tikslas tampa bendradarbiavimą skatinančiu
motyvu, kurį kartu su vertybėmis įkūnija veikloje vaidmenys. Vadinasi, vaidmenys yra
vertybių ir tikslų įkūnijimo veikoje priemonėmis. Kiekvienas socialinis institutas suponuoja
ištisą vaidmenų derinį. Vaidmenų turinį išreiškia normos, kurios apibrėžia vaidmeniui
priskirtas teises ir pareigas. Tai reiškia, kad normos standartizuoja ir sutvarko vaidmenų
elgesį taip, jos jis tampa nuspėjamu. Vaidmenų elgesio standartizacija ir sutvarkymas sukuria
socialinės tvarkos pagrindą.
Toliau jau remdamasis konsensusu kaip pagrindine visuomenine vertybe, Parsonsas
apibrėžia svarbiausią sociologinės analizės uždavinį – “sektinų vertybinių orientacijų
institucionalizacija socialinėje sistemoje”. Kai vertybės yra institucionalizuotos ir jos
struktūrizuoja elgesį, tuomet atsiranda stabili sistema, vadinama “socialinės pusiausvyros”
sistema. Į šią sistemą veda, Parsonso požiūriu, du keliai:
1. Socializacija, kurios dėka jaunajai kartai perduodamos visuomeninės vertybės;
2. Socialinė kontrolė, kurios modelių (mechanizmų) įvairovės sukūrimas laiduoja vertybių
laikymąsi.
Parsonsas nagrinėja visuomenę kaip atvirą sistemą, kuri gali savo egzistavimą pratęsti
(palaikyti tvarką) jei patenkina egzistavimui keliamus reikalavimus. Kaip ir bet kuri kita
socialinė sistema, visuomenė turi patenkinti keturis pagrindinius reikalavimus arba funkcines
egzistavimo sąlygas:
1. Adaptacijos (adaptation);
2. Tikslo pasiekimo (goal attainment);
3. Integracijos (integration);
4. Latencijos (latency).
Tai reiškia, kad kiekviena sistema remiasi ant keturių posistemių, susidariusių
institucionalizacijos procese patenkinti keturis pagrindinius poreikius:

65
1. Kiekvienai sistemai reikia prisitaikyti prie savo aplinkos (adaptacija). Šis funkcinis
reikalavimas išreiškia sistemos turimą aplinkos kontrolės laipsnį, reikalingą jos
egzistavimui pratęsti. Pavyzdžiui, visuomenė turi bent tiek apvaldyti ekonomikos aplinką,
kad apsirūpintu būtinu materialinių gėrybių minimumu.
2. Kiekvienai sistemai reikia turėti reikšmių (priemonių) apibrėžti tikslų pasiekimo tvarką ir
pagal ją sutelkti sistemos išteklius įgyvendinti tikslus (tikslo pasiekimas). Šis funkcinis
reikalavimas išreiškia kiekvienos visuomenės poreikį apibrėžti tikslus, kurių pasiekimui
nukreipiamas socialinis aktyvumas.
3. Kiekvienai sistemai reikia palaikyti savo vieningumą – dalių vidinę koordinaciją – ir
užkirsti galimus nukrypimus (integracija). Šis reikalavimas išreiškia socialinės sistemos
dalių koordinacijos laipsnį, reikalingą visuomenės kaip organizmo funkcionavimui.
Integraciją labiausiai įgyvendina teisės institutas: teisės normos sutvarko visuomeninius
santykius tarp individų ir institutų; dėl to sumažėja konfliktų galimybės. Kilusį konfliktą
reikia sutvarkyti per teisės sistemą, taip išvengiant socialinės sistemos dezintegracijos.
4. Kiekvienai sistemai reikia siekti pusiausvyros būvio (latencija – sektinų pavyzdžių
rėmimas). Šis reikalavimas išreiškia būtinybę išsaugoti visuomenės pagrindines
vertybes.Tam skirta socializacija ir socialinė kontrolė.
Taigi, gavome struktūrinės –funkcinės analizės modelį, kurį Parsonsas naudojo bet kurio
socialinio reiškinio analizei. Pavyzdžiui, Parsonsas savo darbuose išskyrė sisteminės
hierarchijos lygius, pradėjęs skirstymą nuo “gyvosios sistemos”:
1. “Gyvoji sistema” turi keturias posistemes:
• funkcinę-cheminę sistemą, atliekančią adaptacijos funkciją,
• organinę sistemą, atliekančią tikslo siekimo funkciją,
• transcendentinę sistemą, atliekančią “egzistavimo pavyzdžių palaikymo” funkciją,
• veikimo sistemą, atliekančią integracijos funkciją.
2. Išvardintų keturių sistemų posistemė. Veikimo sistemą Parsonsas išreiškia keturiomis
posistemėmis:
• biologinė sistema (organizmas), atliekanti adaptacijos funkciją,
• asmenybės sistema, atliekanti tikslo siekimo funkciją,
• socialinė sistema, atliekanti integracijos funkciją,
• kultūros sistema, atliekanti “siektinų pavyzdžių palaikymo” funkciją.
3. Išvardintų antrame punkte sistemų posistemės. Socialinės sistemos posistemės yra šios:

66
• ekonominė sistema, išreiškianti adaptacijos funkciją,
• politinės sistema, išreiškianti tikslo siekimo funkciją,
• bendruomenės sistema, išreiškianti integracijos funkciją,
• socializacijos sistema, išreiškianti “siekiamų pavyzdžių palaikymo” funkciją.
Tokiu būdu galima tęsti lygių išskyrimą iki tol, kol surasime galimybę išreikšti konkrečiai
nagrinėjamą socialinį reiškinį.
Konsensusas ir sistemos stabilumas apibūdina sistemos pusiausvyros būseną. Bet tai
nereiškia, kad socialinė sistema yra vien rimtyje (statinėje būsenoje) ir negali keistis.
Priešingai, Parsonsas tvirtino, kad realiai nėra nei vienos socialinės sistemos, kuri būtų
idealioje pusiausvyroje, nors tam tikras rimties laipsnis reikalingas sistemos gyvybingumui
palaikyti. Todėl socialinės kaitos procesą galima įsivaizduoti kaip “dinamikos pusiausvyrą”,
t.y. sistema prisitaiko prie pokyčių, kurie negriauna visuomenės. “Dinaminės pusiausvyros”
procesas gali paliesti ne tik atskiras visuomenės dalis, bet ir ją kaip visumą.
Parsonsas įsivaizdavo socialinę evoliuciją kaip judėjimą nuo paprastų prie sudėtingų
visuomenės formų. Jo požiūriu, svarbiausias evoliucijos veiksnys yra visuomenės ir aplinkos
santykio arba adaptacijos pokyčiai. Laiko tėkmėje keičiasi vertybės, vyksta kiti pokyčiai
kultūros sferoje. Visa tai, suponuoja didesnės apimties permainas. Siekdamas jas išreikšti,
Parsonsas išskiria dvi kultūros vertybių grupes: A ir B struktūrines kintamąsias. Šių
struktūrinių kintamųjų atskyrimui naudojami būdai, kurių pagalba visuomenė sprendžia
pačius svarbiausius savo narių klausimus: “Kaip individai gauna atlyginimą ? “ ir “Ar reikia
visuomenės nariams patiems ieškoti kelių savo interesų įgyvendinimui, ar tai padarys tos
socialinės grupės, kurioms jie priklauso ? “. Abiejų tipų struktūrinės kintamosios pateiktos
lentelėje.

A tipo struktūrinės kintamosios B tipo struktūrinės kintamosios

Pririšimas Pasiekimas
Individas gimsta su statusu, kuris jam Individas susikuria statusą savo
priskirtas pagal šeimos statusą. asmeninėmis pastangomis, pvz., įtemptu
darbu.
Difuziškumas (sklaidumas) Specifiškumas (savitumas)
Žmonės sueina į tarpusavio santykius, kad Žmonės sueina į tarpusavio santykius, kad
patenkintų įvairius poreikius, pvz., motinos patenkintų konkrečius poreikius, pvz.,
ir kūdikio santykiai. pirkėjo ir pardavėjo santykiai.
Partikuliarizmas (atskirumas) Universalizmas (visapusiškumas)
Individai elgiasi skirtingai santykiuose su Individai elgiasi vienodai pagal visuotinai
konkrečiais žmonėmis, pvz., jie ištikimi pripažintus principus, pvz., prieš įstatymą

67
 savo šeimos nariams, bet su nepažįstamaisvisi lygūs, todėl žmona – policininkė
žmonėmis elgiamasi kitaip. reikalui esant areštuos savo vyrą.
Afektyvumas( padidintas jausmingumas) Afektyvumo neutralumas
Žmonės siekia patenkinti savo norus kaip Žmonės atlyginimą vertina be emocinio
galima greičiau, atlyginimą gauti tuoj pat.
atspalvio, pvz., kaupia lėšas įsigyti mašinai
ateityje.
Orientacija į kolektyvą Orientacija į save
Socialinės grupės interesus žmonės kelia Žmonės siekia, visų pirma, savųjų interesų,
aukščiau savųjų interesų. o ne interesų socialinės grupės, kuriai
priklauso.

Parsonso požiūriu, A tipo struktūrinės kintamosios būdingos paprastoms visuomenėms

(bendruomenėms), o B – sudėtingoms visuomenėms, pvz., pramoninėms. Vadinasi,
visuomenės socialinė evoliucija turi kryptį: ji vyksta link B tipo struktūrinių kintamųjų. Bet
jeigu paaiškėja, kad visuomenė nepajėgi evoliucionuoti šita kryptimi, tai prasideda jos
stagnacija, nes A tipo struktūrinės kintamosios priešinasi visuomenės pažangai: “pririštų”
statusų visuomenė trukdo gabiausiems individams atlikti svarbius socialinius vaidmenis.
Vienok, Parsonsas įžvelgė, kad dalis A tipo struktūrinių kintamųjų (pvz., susijusių su šeima)
išliks netgi labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse.
Funkcinę analizę patobulino ir išplėtojo R.Mertonas – vienas žymiausių funkcionalizmo
atstovų šiuolaikinėje sociologijoje. Analizuodamas Diurkheimo, Vėberio ir Parsonso darbus,
jis priėjo išvados, kad visuomenės kaip objektyvaus, struktūrizuoto fenomeno ir jo poveikio
individo elgesiui įsivaizdavimas veda prie sociologijos žinių išplėtimo, jeigu analizė yra
pakankamai detalizuota. Mertonas tvirtino, kad Parsonso analizė yra per daug abstrakti ir dėl
to nepritaikoma socialinės tikrovės tyrimuose. Jos viduje esančios didžiules galimybes reikia
susieti su egzistuojančiais faktais, t.y. sukurti “vidurinio lygio teoriją”, kuri empirinius
apibendrinimus sujungtų su abstrakčiomis schemomis, pavyzdžiui, Parsonso sukurtomis
schemomis.
Mertono požiūriu, “vidurinio lygio teoriją” galima sukurti funkcionalizmo teorijos
kritikos pagrindu: sukritikavus labiausiai nepasiteisinusius funkcionalizmo apibendrinimus ir
įvedus naujas sąvokas, kurios padėtų sutvarkyti ir paaiškinti empirinę medžiagą, išvengiant
“empirinių apibendrinimų” gavimo indukcijos būdu iš turimų faktų. Kritikos uždavinys
apima ir pagrindinių sąvokų išaiškinimą, nes dažnai vienas terminas naudojamas skirtingų
reiškinių išreiškimui, o vienodi reiškiniai aprašomi skirtingais terminais.
Mertonas sukritikavo tris plačiausiai naudojamus funkcionalizmo postulatus:
1. “visuomenės funkcinės vienybės” postulatą;

68
 2. “funkcionalizmo universalumo”;
3. “visiško stabilumo” arba “būtinumo” postulatą.
Ankstesnio funkcionalizmo egzistavimo pagrindinė sąlyga buvo prielaida apie tai, kad
visos socialinės sistemos dalys sąveikauja tarpusavyje pakankamai harmoningai. Funkcinė
analizė postulavo sistemos dalių vidinį sąryšį, kuriam esant kiekvienos dalies veikimas yra
funkcionalus likusioms dalims ir neveda jų prie tarpusavio prieštaravimų ir konfliktų.
Vienok, teoriškai įmanoma visavertiška funkcinė vienybė, Mertono požiūriu, prieštarauja
tikrovei. Tai, kad funkcionalu vienai sistemos daliai, - disfunkcionalu kitai, ir atvirkščiai.
Kita vertus, funkcinės vienybės principas reikalauja visiškos visuomenės integracijos,
grindžiamos jos adaptacijos aplinkoje poreikiu. Bet jos pasiekti realiai neįmanoma, nes
sudėtingos visuomenės yra stipriai diferencijuotos. Kaip įrodymą, Mertonas pateikia religinio
pliuralizmo pavyzdį: skirtingų tikėjimų visuomenėje religija labiau sklaido nei apjungia.
Todėl reikia įvesti “disfunkcijos” sąvoką, kuri turi atspindėti negatyvius sistemos dalių
sąveikos padarinius bei kalbėti apie socialinės sistemos integracijos laipsnį, nustatytą
empirinių tyrimų būdu.
Antrasis nepasiteisinęs funkcionalizmo postulatas tiesiogiai kyla iš pirmojo teiginio.
Mertonas pavadino jį “funkcionalizmo universalumo” postulatu. Kadangi socialinės sistemos
dalių sąveika pakankamai harmoninga, tai visos standartizuotos socialinės ir kultūrinės
formos turi pozityvias funkcijas, t.y. visi institucionalizuoti veikimo ir elgesio modeliai
tarnauja visuomenės vienybei ir integracijai. Todėl funkcionalizuotų modelių įgyvendinimas
yra būtinas visuomenės vienybės palaikymui. Tai reiškia, kad bet kuri egzistuojanti norma
yra teisinga ir reikia jai paklusti. Mertono požiūriu, realios disfunkcijos egzistavimas
paneigia funkcionalizmo universalumą. Funkcinėje analizėje reikia remtis prielaida, kad bet
kuris institucionalizuotas modelis gali būti vienu metu vienai visuomenės daliai funkcionalus,
kitai – disfunkcionalus arba nefunkcionalus. Todėl apie vieno ar kito institucionalizuoto
visuomeninio santykio būtinybę geriau kalbėti funkcionalių ir disfunkcionalių padarinių
balanso terminais, nei reikalauti ypatingo funkcionalumo. Tokiu būdu visos veikiančios
normos yra funkcionalios ne dėl to, kad yra institucionalizuotos, be todėl, kad jų funkcionalūs
padariniai persveria disfunkcionalius. Todėl Mertonas pasiūlė pakeisti universalaus
funkcionalizmo postulatą į švelnesnį kriterijų, pagal kurį, egzistuojančios socialinės ir
kultūrinės formos pateikia ištisą funkcionalių padarinių rinkinį.

69
 Mertono požiūriu, nepateisinamas ir trečiasis funkcionalizmo teiginys – tam tikų
funkcijų ir jų atitinkamų nešėjų – materialinių objektų “visiško svarbumo” pabrėžimas. Jis
neneigia, kad gali egzistuoti “visiško svarbumo” funkcijos ir atitinkami materialiniai objektai,
bet nesutinka su jų suabsoliutinimu. Mertonas tvirtina, kad tokios funkcijos gali būti
skirtingos įvairiose visuomenėse ir socialinėse sistemose. Jei būtų kitaip, tai ten ,kur
nevykdomos mūsų pripažintos absoliučios būtinybės funkcijos, tektų suabejoti pačios
visuomenės kaip viseto ar kitos socialinės sistemos egzistavimu. Todėl reikia empiriškai
patikrinti ir pagrįsti kiekvienos tokios funkcijos įvedimą, o ne ekstrapoliuoti kurias nors iš jų
visoms socialinėms sistemoms ir visai istorinei raidai. “Būtinumo” postulatą Mertonas
pasiūlė pakeisti sąvoka “funkcionalinės alternatyvos” arba “funkcionaliniai ekvivalentai”.
Mertonas atskleidė dar vieną funkcionalizmo problemą – santykį tarp “sąmoningų
motyvų”, kurie vadovauja socialiniam veikimui ir šio veikimo “objektyvių padarinių”. Jis
pabrėžė, kad struktūrinė-funkcinė analizė sutelkia dėmesį, visų pirma, į veikimo objektyvius
padarinius. Mertonas įvedė skirtį tarp “akivaizdžių” (tyčinių ir sąmoningų) ir “latentinių”
(netyčinių ir nesąmoningų) socialinių funkcijų.
Tokiu būdu jis išvengė savo pirmtakių klaidingo teiginio, kad “objektyvūs padariniai”
yra individų sąmoningų ketinimų rezultatas. Mertono požiūrio, “akivaizdžios funkcijos” – tai
tokių individų veikimo objektyvūs padariniai, kurie yra jiems prasmingi ir įsisąmoninti bei
nukreipti sistemos adaptacijai. “Latentinės funkcijos” – tai tokie padariniai, kurie nėra nei
prasmingi, nei įsisąmoninti.
Taigi, kritikuodamas ankstesnę funkcinę analizę, Mertonas padarė funkcionalizmo
teiginių pataisymus. Bet funkcionalizmo paradigmos esmė nuo jų nepakito, o tik įgavo
aiškesnį empirinį pagrįstumą.

2.4.2. Konfliktų teorija

Sociologijoje yra daug skirtingų konfliktų paradigmų. Vienok, visos jos nagrinėja
visuomenę kaip vieningą visumą, visos naudoja struktūrinį požiūrį, grindžiamą tuo, kad
visuomenėje yra skirtingų interesų socialinės grupės, siekiančios patenkinti savo interesus
kitų grupių sąskaita. Dėl skirtingų interesų grupių egzistavimo visuomenėje susiklosto
potenciali socialinė įtampa, išreiškianti tam tikrą nestabilumo laipsnį – konflikto potencialą,
galintį realizuotis. Vienok konfliktas nėra amžinas.
Konfliktų paradigmos atskiriamos remiantis dviem kriterijais:

70
 a) pagal veiksnius, kurie suponuoja visuomenės skaidymąsi į socialines grupes;
b) pagal konflikto, atsiradusio kaip visuomenės skaidymosi rezultatas, prigimtį.
Dažniausiai išskiriamos konfliktų paradigmos yra marksistinė, neomarksistinė ir
nemarksistinė.
Marksistinė paradigma. K.Marksas ir F.Engelsas sukūrė marksistinį žmogaus ir
visuomenės esmės supratimą. Žmones jiedu suprato ir kaip visuomenės kūrėjus, ir kaip jos
produktą. Tokiu būdu, istorija yra žmonių sukurtas procesas. Be tuo pačiu, žmonės yra
visuomenės kūrinys: juos įtakoja ir socialiniai santykiai, ir idėjų sistemos, kurias jie sukuria.
Visuomenė sukuria vientisą tikrovę, kuri tik tokia gali būti suprasta. Ekonominiai, politiniai,
teisiniai ir religiniai institutai gali būti išnagrinėti vien tik jų tarpusavio priklausomybės
vienybėje. Vienok, ekonominiai veiksniai padaro didžiausią poveikį ir nulemia kitus
visuomenės aspektus.
Savitą žmogaus ir visuomenės esmės supratimą Marksas pagrindė dialektiniu istorijos
aiškinimu: visuomenės permainų procesas įsivaizduojamas kaip kova tarp nesutaikomų jėgų.
Dialektinio judėjimo pagrindas – priešybių kova, prieštaravimų konfliktas yra visuomenės
permainų šaltiniu. Kovos rezultatu tampa šuolis pirmyn, kuris sukuria naują jėgų santykį, bet
jau aukštesniame raidos lygyje.
Skirtingai nei Hegelis, kuris svarbiausiu visuomenės raidos veiksniu laikė mintis ir idėjas,
Marksas tvirtino priešingai: visuomenės raidos šaltinis yra materialinių gamybos jėgų ir
gamybinių santykių prieštaravimai ir jų konfliktas. Visuomenės ir žmonių bendrumo realų
pagrindą sukuria ne jų mintys, o praktinis ir realus žmonių ryšys, kurį nulemia materialinio
gyvenimo poreikiai ir gamybos būdas. Be kasdieninės gamybos neįmanoma būtų žmonėms
egzistuoti. Šis žmonių ryšys atsiranda kartu su žmogaus kaip visuomeninės būtybės
egzistavimu ir tolimesnėje raidoje įgyja vis naujas formas, kurias nulemia gamybos būdo
raida. O žmonių idėjos yra tik ekonominės gamybos įtakoje susiklosčiusių socialinių santykių
atspindys. Vadinasi, žmonių visuomenės istorija suprantama kaip gamybos raidos istorija.
Toks Markso požiūris į istoriją, kai ji susiaurinama iki “materialinio gyvenimo”, vadinamas
“dialektiniu materializmu”.
Taigi Markso požiūriu, žmonių visuomenės pagrindą sudaro gamybinių jėgų ir
gamybinių santykių sistema. Jiems keičiantis, pasikeičia pati visuomenė, nes gamybinių jėgų
kokybiniai pokyčiai veda prie naujų gamybinių santykių, t.y. prie naujo darbo pasidalijimo.
Gamybinių priemonių savininkų klasė pajungia ne savininkų klasę savo interesų tenkinimui.

71
Priešingus interesus turinčių klasių kova yra visuomenės socialinių pokyčių varomoji jėga.
Markso požiūriu, privatinės nuosavybės atsiradimas sąlygojo ekonominių prieštaravimų
susidarymą socialinio gyvenimo materialiniuose pagrinduose. Žmonijos istorijos aušroje, kai
žmonės gyveno pirmykštėje bendruomenėje (Markso žodžiais – pirmykščiame komunizme),
nebuvo ekonominių prieštaravimų, nes visos gamybos priemonės ir darbo produktai priklausė
bendruomenės nuosavybei. Gamybos priemonių privatinės nuosavybės susiformavimas
įgalino vieną žmonių grupę kontroliuoti, valdyti ir naudoti kitos žmonių grupės darbo vaisius.
Tai veda prie interesų konflikto tarp gamybos priemonių savininkų ir tų, kurie užimti
gamybiniu darbu.
Vienok, ilgą istorijos periodą žmonės nesuprato šio konflikto buvimo, nes jų požiūrį į
tikrovę labiausiai lėmė socialiniai santykiai, susiklostantys gamybos procese. Marksas
išnagrinėjo socialinių santykių turinį ir priėjo išvados, kad žmonės kaip socialinės būtybės,
privatinės nuosavybės įtakoje yra susiskirstę į socialines grupes, žinomas kaip klases.
Pastarųjų nebuvo tik ankstyvojoje žmonijos istorijoje. Tarp klasių yra antagonistiniai,
konfliktiški santykiai, kurie kyla iš skirtingo visuomenės narių santykio su gamybos
priemonėmis. Šiuo pagrindu visų visuomenių struktūrą Marksas suveda į dviklasį modelį,
apimantį valdančiųjų ir pavaldinių klases. Dėk gamybos priemonių kontrolės, valdančiųjų
klasė turi valdžią ir įtaką. Pavaldinių klasės pavaldumą ir santykinį valdžios turėjimą nulemia
privatinės nuosavybės ir gamybos priemonių kontrolės neturėjimas. Dviejų klasių interesų
konfliktas vyksta dėl to, kad gamybiniu darbu užimta pavaldinių klasė, o gamybinių gėrybių
didžiąją dalį pasisavina valdančioji klasė.
Bet abiejų klasių nariai visiškai nežino arba menkai informuoti apie jų socialinės
padėties tikrąją prigimtį. Valdančiosios klasės atstovai galvoja, kad jų konkretūs interesai –
tai visos visuomenės interesai; pavaldinių klasės nariai priima šį požiūrį kaip prigimtinį, nes
gamybos procese susiklostantys santykiai, dažniausiai, atgaminami idėjų, sampratų, įstatymų
ir religinių įsitikinimų pavidalu. Todėl jie suprantami kaip normalūs ir prigimtiniai.
Valdančiųjų klasės viešpatavimo legitimumą patvirtina jų legalūs statusai, išreiškiami
religiniais raštais ir politine įstatymdavyste. Kai įstatymas patvirtina teisę į privatinę
nuosavybę, o religiniai tikėjimai pateisina ekonomines tvarkas, tuomet visuomenės nariai
neturi galimybių įžvelgti ekonominius prieštaravimus. Be to, valdančiųjų klasės ideologija,
kuri patvirtina prigimtinį status-quo teisėtumą ir nepajudinamumą, įsiskverbia į visų

72
visuomenės narių sąmonę. Šiuo atveju ekonominės infrastruktūros vidaus prieštaravimus
papildo prieštaravimas tarp žmonių sąmonės ir objektyvios tikrovės.
Žmonių sąmonė klaidinga, nes pateikia iškreiptą tikrovės vaizdą: neatskleidžia
interesų pagrindinių konfliktų. Kita vertus, antstatas gali stabilizuoti visuomenę ir sulaikyti
prieštaravimus pakankamai ilgą laiko periodą, bet ne be galo ilgai. Nors žmonės miglotai
informuoti apie klasinius prieštaravimus, bet ir tai sukelia visuomenėje įtampą, kuri pasiekia
savo raiškų apogėjų ir po to išsprendžia dialektinių permainų procese. Vadinasi, Markso
požiūriu, klasiniai visuomenių fundamentalūs prieštaravimai neišvengiamai turi pasireikšti ir,
galų gale, būti išspręsti per dialektinius istorinius pasikeitimus. Radikalus visuomenės
struktūros pakeitimas įvyksta, kai “klasė savyje” transformuojasi į “klasę sau”. Vienok, klasė
tampa “klase sau” tik tuomet, kai jos nariai visavertiškai įsisąmonina savo socialinės padėties
prigimtį ir apsijungia imtis pozityvių, praktini žingsnių pakeisti esamą padėtį. Marksas tikėjo,
kad kapitalizmo prieštaravimai yra pakankami, kad transformuotų proletariatą į “klasę sau”.
Jo nuomone, tai nulėmė visuomenės stabilaus poliarizavimo į dvi pagrindines klases
procesas, kuriame tarpiniai socialiniai sluoksniai buvo proletarizuoti. Bet Marksas klydo, nes
tolimesnė kapitalizmo raida išvengė šių niūrių pranašysčių.
Žmonijos istoriją nagrinėdamas kaip gamybos priemonių tobulėjimo raidą, Marksas
įžvelgė susvetimėjimo fenomeną. Susvetimėjimas – tai tokia visuomeninių santykių būklė,
kuria būdinga žmogaus veiklos rezultatų, tikrovės tapimas kažkuo svetimu žmogaus atžvilgiu
ir pasireiškia kaip savarankiška, viešpataujanti ar net priešiška jėga. Gamybos priemonių
tobulėjimo raidą lydi žmonių susvetimėjimo augimas. Žmonės sukuria savo visuomenę, bet
šiame procese praranda save, tampa keliauninkais jų sukurtame pasaulyje susvetimėję
daiktams, idėjoms ir institutams, kurie juos ima valdyti. Savo įžvalgą Marksas iliustravo
religijos pavyzdžiu: žmogus sukūrė religiją, bet šito neįsisąmonino. Žmonės suteikia dievams
nepriklausomą jėgą ir ji ima kreipti jų elgesį, nulemti jų likimus. Perduodami savo valdžią
antgamtinėms būtybėms, žmonės tampa patys sau susvetimėję. Toks pat procesas vyksta ir
gamyboje. Markso požiūriu, susvetimėjimo apogėjus pasiekiamas kapitalistinėje
visuomenėje, kurioje darbo turinys pajungtas kapitalo reikalavimams iš kurių svarbiausias
yra pelno siekimas. Susvetimėjimo pabaigą jis susiejo su ekonominiais veiksniais, su
radikaliomis permainomis ekonominėje infrastruktūroje, t.y. kapitalizmo pakeitimu į
komunizmą. Taigi, komunizmą Marksas suprato kaip pozityvų privatinės nuosavybės ir, tuo

73
pačiu, žmogiškojo susvetimėjimo sunaikinimą, kuris sukuria pačio žmogaus ir dėl žmogaus
jo žmogiškosios esybės atgimimo galimybę.
Savitą žmogaus ir visuomenės esmės supratimą Marksas ir Engelsas pavadino
istoriniu materializmu, tuo pabrėždami du svarbiausius jo bruožus: istoriškumą ir
materialumą. Jų požiūriu, istoriškumas pabrėžia žmogaus ir visuomenės esmės supratimo
skirtį nuo kitų to laikmečio būdingų statinių ir metafizinių žmogaus ir visuomenės esmės
supratimų. Savo supratimą pavadinę materialistiniu, jie pabrėžė jo skirtį nuo kitų,
dažniausiai vadinamų idealistinių požiūrių į visuomenę. Pagrindinius sociologinius teiginius
Marksas ir Engelsas išdėstė knygoje “Vokiečių ideologija”, kurioje materialistinis
visuomenės ir istorijos supratimas priešpastatomas Hegelio, jo pasekėjų ir L.Fojerbacho
požiūriams.
Marksistinis teiginys apie ekonominių veiksnių pirmumą aiškinant socialinę struktūrą
ir socialines permainas buvo išsamiai sukritikuotas. Dar M.Vėberis atskleidė, kad
protestantizmo religinės-etinės vertybės buvo svarbiausias veiksnys, kuris padėjo kapitalizmo
atsiradimui. Ekonominių veiksnių prioritetą kritikavo ir tie teoretikai, kurie tvirtino, kad
valdžia labiau užtikrina valdymo mechanizmo kontrolę, nei gamybos priemonių valdymą.
Bet daugiausiai marksistinė žmogaus ir visuomenės samprata buvo kritikuota dėl jos
“ekonominio determinizmo”, kurį suabsoliutino kai kurie jo pasekėjai. Pats Marksas yra
pažymėjęs, kad ekonominių veiksnių pirmumas sudaro tik vieną istorijos dialektikos aspektą.
Šiuo požiūriu, ekonomika yra svarbiausia, bet ne vienintelis socialinių permainų
determinantas. Pati dialektikos idėja remiasi įvairių visuomenės dalių tarpusavio žaidimu. Be
to žmonių visuomenės istorija yra tautos kryptingo aktyvumo rezultatas, o ne nuasmenintų
jėgų padarinys. Nors radikalūs pokyčiai ir priklauso nuo ekonominės situacijos, bet remiasi
žmonių iniciatyva.
Neomarksistinė paradigma. Neomarksistais laikomi ties sociologai, kurių savitą
žmogaus ir visuomenės esmės supratimą įtakojo Markso teorija. Jie paprastai neigia tą
reikšmingumą, kurį Marksas suteikė ekonominiams veiksniams apibūdinti visuomenės
istorijos raidai. Todėl kai kurios neomarksistinės sociologinės teorijos esmingai skiriasi nuo
paties Markso pateiktos žmogaus ir visuomenės sampratos.
Labiausiai Markso idėjas plėtoja Frankfurto mokykla, jungianti sociologų grupę.
Žymiausias jos atstovas yra Jurgenas Habermasas. Jis išanalizavo taip vadinamąjį “vėlyvąjį
kapitalizmą”. Marksas išpranašavo ekonominę krizę, dėl kurios neišvengiamai sužlugs

74
kapitalizmas. Bet šiai Markso įžvalgai prieštarauja Habermasas teigdamas, kad vėlyvojo
kapitalizmo valstybė gali įtakoti ekonomiką, nutolindama ekonominės sistemos kolapsą
neribotam laikui. Pagal Marksą, valstybė yra kapitalistinės visuomenės antstato dalis. Bet
Habermas teigia, jog dabartinė valstybė tiek įsitvirtino ekonomikos gyvenime, kad tapo
ekonominės bazės dalimi. Jeigu Marksas tikėjo klasinių konfliktų potencialo augimu, tai
Habermasas teigia priešingai: klasinės kompromisas tapo šiuolaikinių kapitalistinių šalių
struktūros dalimi. Habermasas yra Markso sekėju tuomet, kai kalbama apie kapitalistinėms
šalims būdingą tendenciją patekti į krizes. Bet priešingai Marksui, šią tendenciją jis mato
labiau idėjų sferoje, o ne ekonomikoje.
Daug dėmesio savo tyrinėjimuose Habermasas paskyrė legitimacijos krizei. Jo
požiūriu, valstybė per aktyvų kišimąsi į ekonomiką pajėgi pakeisti gyvenimo formas. Ji gali
ginti teisingumo, lygybės ir laisvės principus. Bet jeigu išaiškėja valstybės nepajėgumas
užtikrinti teisingumą ir lygybę, tam panaudojant valdžią, kurią ji pademonstravo
kontroliuodama ekonomiką, tai susidaro legitimacijos krizė, nors ekonomikos krizė atsideda
vėlesniam laikotarpiui.
Habermasas teigia, kad nematerialiniai veiksniai yra svarbūs ne mažiau už
materialinius. Jo požiūriu, tikrasis pasaulio pažinimas, o su juo ir žmogaus pajungimo
negalimumas, manipuliavimai su jo sąmone gali būti pasiekti iš tikrųjų tik žmoniškojo
bendravimo sferoje. Pavyzdžiui, kai du ir daugiau žmonių bendrauja, tai tiesa gali atsiskleisti
tik tuo atveju, jei kiekvienas turi lygias galimybes kalbėti, lygias galimybes vienas kitam
prieštarauti.
Neomarksistinės paradigmos atstovai gilinasi į įvairias socialinės tikrovės sritis.
A.Gramsei daug reikšmės skyrė susiskirstymui ir klasės viduje, ir tarp klasių. Pavyzdžiui,
pramonės ir žemės ūkio darbininkai gali turėti santykinai skirtingus interesus, ir valstybė gali
į tai atsižvelgti užtikrinant valdančiosios klasės hegemoniją. Lyginant su Marksu, Gamsei
skyrė daugiau dėmesio politinio stabilumo palaikymo veiksniams: visuomenės kultūrai,
antstato institutams, visuomenės informavimo priemonėms, švietimo sistemai, idėjų
vaidmenims. Kai kurie neomarksistai bandė tolimesnę marksizmo raidą susieti su kitomis
sociologinėmis perspektyvomis. Pavyzdžiui, buvo bandymų marksistinę visuomenės analizę
apjungti su interakcionizmo perspektyva (P.Willis). J.Teilor’as , P.Wolton’as ir J.Jang’as
tvirtina apie būtinybę sukurti nusikaltimo “pilną socialinę teoriją”, grindžiamą sociologinių
paradigmų įvairove.

75
 Neomarksistai sugebėjo “įveikti” daugelį tų teiginių, dėl kurių buvo kritikuojama
marksistinė paradigma. Vienok, jie nesukūrė pakankamai aiškaus alternatyvaus visuomenės
supratimo. Savo teorijose neomarksistai suteikė didelį reikšmingumą visuomenės
kultūriniams ir ideologiniams aspektams, nei ekonominiams. Bet negalėjo pagrįsti kada ir
kokiomis sąlygomis kultūriniai arba ekonominiai veiksniai tampa svarbesni visuomenės
likimui.
Nemarksistinė konfliktų paradigma. Šios paradigmos atstovai teigia, kad socialinė
struktūra yra žymiai sudėtingesnė, nei tai įsivaizdavo Marksas. Ją sudaro daug grupių, ne
vien dvi klasės. Be to, šios grupės turi įvairius, ne tik ekonominius interesus. Konkreti grupė
gali labiau kovoti dėl didesnio prestižo arba statuso, nei dėl didesnės ekonominės valdžios.
Žymiausias nemarksistinės konfliktų paradigmos atstovas yra Ralfas Dahrendorfas.
Jo požiūriu, Markso pateikta socialinių konfliktų analizė pakankamai paaiškina XIX a.
visuomenę, bet visiškai pasenusi XX a. pabaigos visuomenių supratimui. Tokios šalys, kaip
pavyzdžiui, JAV ir Jungtinė Karalystė tapo pokapitalistinėmis šalimis. Tai reiškia, kad
padidėjo aukštai kvalifikuotų darbuotojų – “naujos vidurinės klasės” – skaičiaus. Pajamų ir
gerovės nelygybė esmingai sumažėjo, iš dalies dėka pokyčių socialinėje struktūroje, iš dalies,
dėl valstybės poveikio priemonių panaudojimo. Dahrendorfo požiūriu, socialinis mobilumas
suardė ryšį tarp gamybos priemonių turėjimo ir jų kontrolės. Dabar vadybininkai daugiau
kontroliuoja gamybos priemones, nei jų savininkai. Dėl to konfliktas persimetė į valdymą,
teigia Dahrendorfas, kurį jis apibrėžia kaip legitimišką valdžią, įgyjamą kai individas atlieka
tam tikrą socialinį vaidmenį organizacijos viduje. Pavyzdžiui, kompanijos vadybininkas arba
klasės mokytojas turi teisę priimti tam tikrus sprendimus, nepriklausomai nuo tarnautojų ar
mokinių norų. Visoms organizacijoms būdingos dominavimo ir pavaldumo nuostatos.
Vienok, vieni gali priimti sprendimus teisėtai, kiti – ne. Ši situacija Dahrendorfo žodžiais, yra
konfliktų pokapitalistinėje visuomenėje pagrindas. Toks interesų konfliktas apima platesnę
socialinių santykių sferą, nei ekonominis konfliktas. Kaip interesų konflikto padarinys
atsiranda daug “kvazigrupių” , t.y. tariamos, laikinosios grupės. Tai reiškia, kad individai,
esančiomis socialinio gyvenimo įvairumo sąlygomis, vienu metu gali priklausyti ir
dominuojančioms, ir ne dominuojančioms grupėms. Tai neturi stebinti, nes pats dominavimas
yra santykinis: dominavimas valstybinėje valdžioje visiškai nesuponuoja dominavimo
gamyboje ar religinėse struktūrose. Be to, vienos grupės, siekdamos savo interesų, gali
kartais apsijungti su kitomis grupėmis.

76
 Dahrendorfo konfliktų teorijos kritikai užduoda klausimą: kiek šį teorija gali
paaiškinti konfliktą? Pavyzdžiui, gamybinės organizacijos nariai gali ir stropiai dirbti, ir
streikuoti. Kodėl darbuotojai pasirenka vieną ar kitą veiklos kursą, kodėl vienais atvejais
iškyla konfliktas, o kitais – ne? Kaip funkcionuoja visuomenė, jei ji sudaryta iš daugybės
tarpusavyje konfliktuojančių grupių, koks konflikto baigtinis rezultatas? Į šiuos klausimus
Dahrendorfo konfliktų teorija, kol kas, nepateikia įtikinamo atsakymo.

2.4.3. Socialinio veikimo teorija

Šios paradigmos šalininkai neigia požiūrį, kuriuo kiti sociologai pripažįsta, kad
visuomenė turi aiškią struktūrą, lemiančią individų elgesį. Dar kiti socialinio veikimo
paradigmos atstovai neneigia socialinės struktūros būvimo, net negarinėja ją kaip žmonių
veiklos produktą. Vienok, visi šios paradigmos šalininkai tarpusavyje sutaria, kad
sociologams būtina, visų pirma, suprasti ir paaiškinti žmonių elgesį ir atskleisti reikšmes,
kurias jam suteikia patys žmonės.
Makso Vėberio požiūriu, pagrindinis sociologijos uždavinys – tai socialinių veiksmų
nagrinėjimas, jų supratimo aiškinimas, remiantis veiksmų priežasčių paaiškinimu. Jo
nuomone, socialinis veiksmas yra toks individo atliktas veiksmas, kuriam pats individas
suteikia reikšmę ir kurio atlikimo metu jis prognozuoja galimą kitų žmonių atsakomąjį elgesį.
Vadinasi, veiksmas, apie kurį žmogus nesusimąsto, nėra socialinis veiksmas (pavyzdžiui,
riksmas iš skausmo, eismo įvykis ir pan.). Šiuo veiksmu nebus ir toks veiksmas, kurio
atlikimas nesusijęs su kitų žmonių buvimu, kai nekreipiama dėmesio į jų reakcijas
(pavyzdžiui, žmogaus malda bažnyčioje).
Vėberis pasiūlė požiūrį, kuriuo galima paaiškinti socialinį veiksmą. Visų pirma,
būtina suprasti reikšmę, kurią suteikia veikiantis asmuo realizuojamam socialiniam veiksmui.
Wėberis atskiria du supratimų tipus. Pirmasis – tai stebėjimo supratimas. Pavyzdžiui, galima
suprasti, kas vyksta, kai skaldomos malkos. Bet šio supratimo lygio nepakanka paaiškinti
socialinį veikimą. Antrasis supratimų tipas – tai veikimo motyvų paaiškinimo supratimas. Tai
reiškia, kad sociologas turi atsakyti į klausimą: kodėl žmogus atlieka šį veiksmą ? Atsakymui
gauti, sociologui būtina įsivaizduoti save veikiančio asmens vietoje ir pabandyti suprasti jo
elgesio motyvus. Bet ir šio supratimo lygio nepakanka paaiškinti veiksmų arba įvykių seką.
Visavertiškam priežastiniam paaiškinimui svarbu nustatyti, kas nulėmė motyvus,

77
paskatinusius imti socialinių veiksmų. Tuo pačiu, Vėberis siekia atskleisti ryšį tarp įvykių ir
nustatyti santykius. Pavyzdžiui, savo darbe “Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia”, jis
atskleidžia ryšį tarp protestantizmo etikos principų ir kapitalizmo atsiradimo. Ypatingą
reikšmę Vėberis teikia protestantų etikos motyvų supratimui, kurie laidavo kapitalistinio
elgesio priėmimą. Jo nuomone, pagrindinis protestantų motyvas buvo savo įsitikinimas, jog
jie papuls į rojų.
Vėberio požiūriu, socialiniai veiksmai gali atvesti prie plataus masto socialinių
permainų, kapitalizmo atsiradimo. Socialinio veikimo tipas paveikia institutų ir socialinių
grupių pobūdį, nes, jie galų gale, susideda iš individų, dalyvaujančių socialiniame veikime. Šį
teiginį galima iliustruoti Vėberio požiūrio į biurokratiją pavyzdžiu. Jo įsivaizdavimu,
biurokratija susideda iš individų , kurie atlieka “racionalius” socialinius veiksmus, nukreiptus
pasiekti biurokratijos tikslus. Pramoninių visuomenių raidą Vėberis nagrinėjo kaip
racionalaus socialinio veikimo krypties pasiekimą. Todėl afektiniai (emociniai) ir tradiciniai
veiksmai tampa vis mažiau svarbūs.
Vėberis paneigė požiūrį, kuriuo įsivaizduojama, kad žmonių supratimus visiškai
suponuoja materialiniai arba ekonominiai veiksniai. Jis teigė priešingai : religiniai
įsitikinimai gali transformuoti ekonominę sistemą. Vienok, Vėberis atmetė vienapusišką
idealizmą ir gynė abipusį veiksnių svarbumą: materialinių veiksnių ir religinių įsitikinimų.
Visavertiško kapitalizmo išsivystymui reikėjo atitinkamų idėjų ir būtinų materialinių sąlygų.
Vėberio teorijos kritikai įžvelgia silpną jo visuomenės aiškinimo pagrindimą -
“metodologinį individualizmą”. Tą kritiką galima suvesti į teiginį, kad Vėberis mėgino
traktuoti socialines jėgas tokiu būdu, lyg jas būtų galima redukuoti į izoliuotų individų
veiksmus. Iš tiesų labai keblu suderinti Vėberio supratimą apie visuomenę, padalintą į
socialines grupes, su jo požiūriais į visuomenę, sudarytą tiesiog iš individų, kurie pasirenka
veiksmų kryptis pagal savo motyvus.

2.4.4. Simbolinis interakcionizmas

Simbolinis interakcionizmas arba simbolinė sąveika – šiuolaikinės sociologijos ir

socialinės psichologijos teorinė metodologinė kryptis, susiformavusi JAV sociologų
pastangomis. Šį terminą 1969 metais pasiūlė H.Blumeris. Simbolinis interakcionizmas
grindžiamas teiginiu, kad socialinius ir psichologinius procesus (reiškinius) lemia tik vienų
žmonių poveikis kitiems. Socialinė tarpusavio sąveika yra, visų pirma, tiesioginė

78
komunikacija, t.y. keitimasis simboliais. Svarbiausia komunikacijos savybė – žmogaus
sugebėjimas suvokti, kuo jį laiko bendravimo partneris ar grupė, ir pagal tai atitinkamai
interpretuoti situaciją, reguliuoti savo veiksmus. Per laiko tarpą tarp stimulo poveikio ir mūsų
atsakomosios reakcijos vyksta stimulo interpretacija: mes įprasminame stimulo reikšmę ir
priimame sprendimą. Tai reiškia, kad stimulą susiejame su atitinkamu simboliu, kuriuo
grindžiame atsakomąją reakciją. Kadangi socialinių sąveikų procese įsisaviname skirtingų
simbolių reikšmę, tai juos visi vienodai suprantame.
Bendravimas grindžiamas simboliais. Simboliais gali būti bet kas, jei jiems suteiktas
reikšmes supranta bendravimo objektai. Svarbiausi simboliai yra žodžiai, su jų pagalba
suteikiame reikšmę daiktams, kurie be jų prarastų prasmę. Tai, kad visi žmonės mokosi
vienodai interpretuoti simbolių reikšmę, palengvina bendravimą. Pavyzdžiui, jei kas nors
paniursta, tai suprantame, kad jis arba ji yra nepatenkinti. Šypsena simbolizuoja džiaugsmą ir
pan. Vadinasi, kuo didesnė individų bendravimo patirtis, tuo jie greičiau atpažįsta simbolius
ir jų reikšmėmis interpretuoja žmonių veiksmus bei, tuo pačiu, reaguoja į visuomeninį
pasaulį. Patyrimas įgyja prasmę (simbolinį pobūdį) sąveikų dėka. Pavyzdžiui, dėka patyrimo
atskiriame kada ta pati dovana yra kaip draugiškas gestas, o kada – kyšis. Tai reiškia, kad
simbolinio interakcionizmo esmę išreiškia individų sąveikos traktavimas kaip nenutrūkstamo
dialogo, kurio eigoje sąveikos dalyviai stebi ir įprasmina vieni kitų ketinimus ir į juos
reaguoja.
Simbolinio interakcionizmo paradigma dažnai apibūdinama kaip amerikietiškos
socialinės teorijos variantas, kurio formavimasis prasidėjo Čikagos mokykloje XX a.
antrajame dešimtmetyje. Ši JAV sociologijos mokykla sujungia amerikietiškojo pragmatizmo
bruožus su “įtrauktojo stebėjimo” metodais. Simbolinio interakcionizmo pradininku laikomas
Dž.Midas (G.H.Mead), kurio pagrindinis darbas – “Protas, aš ir visuomenė”, 1934. Mido
požiūriu žmogaus mintys, patyrimas ir elgesys yra, ypatingai, socialiniai. Žmonės įgyja savo
žmogiškąją prigimtį dėka tarpusavio bendravimo (sąveikavimo) su simbolių pagalba, iš kurių
svarbiausieji yra kalboje. Simbolis išreiškia ne šiaip daiktą ar įvykį, bet apibrėžia juos
ypatingu būdu, t.y. suponuoja į save tam tikrą subjektų reakciją. Pavyzdžiui, simbolis “kėdė”
atstovauja ne tik panašių į ją daiktų klasę, bet ir suponuoja elgesio pobūdį – galimybę
atsisėsti. Be to, simboliai yra kaip priemonės, kurių pagalba žmonės gali reikšmingai
bendrauti savo natūralioje (įprastoje) ir visuomeninėje aplinkoje. Be simbolių nėra nei
žmonių bendravimo, nei jų visuomenės. Žmonės neturi savo elgesio socialinėje aplinkoje

79
instinktų ir todėl jiems būtina simbolinė interakcija. Taigi, prieiname prie paprastos išvados:
kad egzistuotų, žmonės turi gyventi reikšmių pasaulyje.
Socialinis gyvenimas gali tęstis, jeigu kiti žmonės suvokia simbolių reikšmes ir jos
pakankamai plačiai pasklidusios tarp visuomenės narių. Vienok, visų pripažinti simboliai
užtikrina tik interakcijos priemones, bet ne pačią interakciją. Kad ji vyktų kiekvienas jos
dalyvis turi dar interpretuoti kitų reikšmes ir ketinimus. Tai įgyvendinti padeda procesas, kurį
Midas apibūdino kaip “vaidmens priėmimą”. Vaidmens priėmimo procesas grindžiamas
prielaida, kad individas gali įsivaizduoti save kito vietoje ir tokiu būdu suprasti bendravimo
partnerio ketinimus. Todėl žmonių bendravimas, šiuo požiūriu, nagrinėjamas kaip nuolatinis
interpretacijų procesas, kuriame kiekvienas bendravimo partneris priima kito vaidmenį.
Mido požiūriu, vaidmens priėmimo procese individai tobulina “savęs” supratimą:
įsivaizduodami save kitų padėtyje, jie įgauna galimybę pažvelgti į save lyg iš pašalies. Tokiu
būdu, savęs supratimo genezė ir raida priklauso nuo sugebėjimų priimti kito vaidmenį. Midas
išskiria du savęs aspektus:
1. Mano paties savęs apibūdinimas “Aš” (“me”) specifiniame socialiniame vaidmenyje:
pvz., įsivaizduojame save kaip “gerą tėvą” ar “ištikimą draugą”
2. Savęs kaip viseto apibūdinimas “Aš” (“I”), grindžiamas kitų ir mano paties nuomone apie
save. Šį savęs aspektą Midas pavadino “Aš vaizdu” ( self-concept). Aš vaizdas palyginti
pastovi, daugiau ar mažiau įsisąmoninta ir išgyvenama kaip vienintelė individo vaizdinių
ir nuomonių apie save sistema, kuria vadovaudamasis jis sąveikauja ir vertina pats save.
Ji susiklosto kitų žmonių reakcijų į individą ir jo paties tų reakcijų interpretacijų
poveikyje.
Savęs supratimas nėra įgimtas, jo genezė – socialinė. Midas išskiria dvi pagrindines
savęs supratimo raidos stadijas (tarpsnius):
1. “Žaidimų tarpsnis” (“play-stage”) , kai vaikai žaidžia vaidmenis, kurie nėra jo paties
vaidmenimis (pvz., tėvo, motinos, gydytojo ir pan.); žaidimai padeda jam įsisąmoninti
skirtumą tarp jo paties ir atliekamo vaidmens;
2. “rungtyniavimo tarpsnis” (“game-stage”), kai vaikai dalyvauja varžybose ir mato save
kitų dalyvių reakcijose (pvz., žaisdamas futbolą vaikas sužino apie savo santykius su
kitais žaidimo dalyviais); ši situacija reikalauja iš jų įsivaizduoti save kitų vaidmenyje ir,
tuo pačiu, įvertinti savo vaidmenį rungtynėse.

80
 Pagal Midą vaikai mato save “apibendrinto kito’ (generalized other) požiūriu. Tai
sukuria pagrindą mąstymui, kuris tampa nuolatos vykstančiu vidiniu dialogu tarp
“apibendrinto kito” ir jo paties. Žmogus nuolatos klausia savęs, ką žmonės pagalvos ir
nuolatos laukia iš jų požiūrių į save pasireiškimų. Toks savęs supratimo raidos aiškinimas
leidžia Midui teigti, kad “apibendrinto kito pavidalu socialinis procesas įtakoja individų
elgesį, o bendruomenė įgyvendina jų veiksmų kontrolę”. Tai sukuria visuomenėje bendrų
veiksmų pagrindą. Žmonės tampa nusimanantys apie tai, ko iš jų tikisi kiti ir atitinkamai
elgiasi: išsikelia tau tikslus planuoja būsimąjį veikimą ir prognozuoja galimų alternatyvių
savo elgesio variantų padarinius.
Midas remiasi tuo, kad ne visiškai žmogaus elgesys priklauso nuo jo paties savęs
supratimo. Žmogaus elgesį taip pat sąlygoja kultūra, socialiniai vaidmenys ir institutai.
Visuomenės kultūra pateikia konkrečių socialinių vaidmenų priimtus elgesio tipus. Mido
požiūriu, tokie socialiniai institutai kaip šeima, valstybė egzistuoja konkrečiais socialinių
vaidmenų pavidalais: pvz., šeimos institutą sudaro tėvo, motinos, dukros, sūnaus ir kitų
šeimos narių socialiniai vaidmenys. Vienok, nors tam tikru laipsniu, per socialinius
vaidmenis kultūra ir institutai įtakoja žmonių elgesį, bet vis tiek jiems išlieka pasirinkimo
galimybė kaip konkrečiai veikti. Tai sąlygoja, pagal Midą, kelios priežastys. Visų pirma,
kultūros suponuoti priimti elgesio tipai nėra griežti. Pavyzdžiui, visuomenė gali reikalauti,
kad žmonės būtų apsivilkę rūbais, bet paprastai nereglamentuoja kuo apsirengti, t.y. palieka
tam tikras laisvo veikimo ribas. Individai gali rinktis kokius vaidmenis prisiimti. Kai kada
išaiškėja, kad žmogus negali toliau atlikti ankstesnio socialinio vaidmens, ir tuomet jo
elgesyje atsiranda permainų. Be to socialiniai vaidmenys nuolat keičiasi interakcijos procese.
Taigi, Mido požiūriu, interakcijos procesas yra dvilypis: sąveika vyksta ne tik tarp
žmonių (tiesioginė komunikacija), bet ir tarp žmonių socialinės aplinkos. Patys žmonės
aktyviai kuria socialinę aplinką bei patiria jos įtaką. Individas ir visuomenė nagrinėjami
nenutrūkstamoje vienovėje: individas gali tapti žmogumi tik socialinėje aplinkoje. Žmonės
gyvena simbolių pasaulyje, kurie suteikia gyvenimui reikšmę ir reikšmingumą, sukuria
pagrindą žmonių socialinei tarpusavio sąveikai.
Interakcionizmo idėją išplėtojo Herbertas Blumeris (H.Blumer) – Mido mokinys.
Savo knygoje – “Simbolinis interakcionizmas: perspektyvos ir metodai (1969) – Blumeris
suformulavo glaustai tris pagrindines šios paradigmos prielaidas:

81
1. Labiau tikėtina, kad žmonės veikia remdamiesi reikšmėmis, kurias jie suteikia daiktams
ir įvykiams nei tiesio reaguodami į išorinius ir vidinius simbolius. Tai reiškia, kad
simbolinis interakcionizmas atmeta ir visuomeninį, ir biologinį determinizmą.
2. Reikšmės nėra iš anksto tiek fiksuotos, suformuluotos, kiek jos susikuria, modifikuojasi,
vystosi ir keičiasi individų sąveikos situacijose. Interakcijos dalyviai nėra automatiški
vien nustatytų normų vykdytojai, ar susiformavusių vaidmenų atlikėjai.
3. Reikšmės yra interakcijų kontekstuose padarytų interakcijų rezultatas. Priimdami kito
vaidmenį sąveikos proceso dalyviai interpretuoja kitų reikšmes ir ketinimus. Vadinasi,
veiksmą nulemiančios reikšmės kyla iš konteksto sudėtingų interpretacinių procedūrų
sekoje.
Šios prielaidos yra pagrindinių bruožų, kuriais žmonių būtis skiriasi nuo gyvūnų
egzistavimo, apibendrinimų padarinys. Lygindami šias dvi sferas interakcionistai iškelia
kalbos kaip veiksnio esminį vaidmenį žmonių sąveikos skirtingumui pažymėti. Jie akcentuoja
simbolinę kalbos prigimtį, jos galią iššaukti tarp bet kurių individų tas pačias reakcijas į jų
kalbines konstrukcijas bendravimo procese. Vienok, bet kuris kalbinis simbolis (žodis), tuo
pačiu metu, yra atskira reikšmė atsiradusi privačiose sąveikose ir turinti sutartinę prigimtį.
Reikšmė suprantama kaip žmonių pastangų padarinys, atsiradęs jų tarpusavio kooperacijoje
siekiant praktinių rezultatų. Kalbos raidos procesą Midas aprašo kaip intymų procesą,
prilygintą dviejų įsimylėjėlių savos kalbos kūrimui jų kasdieniniame bendravime. Toks pat
subtilus yra ir reikšmių kūrimo nuolatinėje sąveikoje vidinis procesas, sudarantis socialinio
pasaulio atsiradimų ir raidų pagrindinį kelią. Mes kuriame mūsų pasaulį paženklindami jį,
suteikdami jam prasmę: nors medžio gabalas – visada tik medžio gabalas, bet mūsų veikloje
jis tampa kovos įnagiu, kėde, stalu, šautuvo buože ir t.t. paženklindami medžio gabalą, tuo
pačiu jam suteikiame vaidmenį, kurį jis atliks mūsų sąveikoje: pavyzdžiui, už jo galima
valgyti, dirbti, kalbėtis. Mes vystome ir keičiame reikšmes, o su jomis pasikeičia mūsų
pasaulis.
Blumerio požiūriu, interakcionizmo paradigma smarkiai skiriasi nuo socialinio
veiksmo paradigmos, kuri žmogaus elgesį vaizduoja kaip atsaką į išorinius socialinius
stimulus. Vienok, kritikuodamas tuos, kurie nagrinėja veiksmą kaip numatomą atsaką į
išorinius stimulus, jis pripažįsta, kad veiksmas yra iki tam tikro laipsnio struktūrizuotas:
“daugelyje situacijų, kuriose žmonės bendrauja tiesiogiai, jie iš anksto tvirtai žino kaip reikia
jiems elgtis ir kaip turi elgtis kiti”. Bet šis žinojimas apima tik bendras elgesio kryptis, kurių

82
viduje išlieka pakankamai daug erdvės manevrui, deryboms ir pan. Blumeris pripažįsta
socialinių institutų egzistavimą ir tvirtina, kad jie apriboja žmogaus elgesį. Vienok, net ir
labai griežtų taisyklių veikimo situacijoje, jo požiūriu, žmogui lieka reikšminga galimybė
parodyti iniciatyvoms.
Taigi, interakcionizmas atsiriboja nuo išorinių stimulų, lyg jų poveikiai būtų
labai menki. Dėl to interakcionistai dažnai kritikuojami, nes žmogaus elgesį nagrinėja
vykstantį vakuume. Paprastai jie sutelkia dėmesį į mažos apimties interakciją, nesigilindami į
jos istorinį arba socialinį kontekstą. Bet ir šie veiksniai, be abejo, įtakoja konkrečią
interakcinę situaciją. Vienok, interakcionistai visaip pabrėžia laisvę žmogaus veiksmuose ir
menkai nagrinėja ją ribojančius veiksnius. Toks požiūris susiformavo todėl, kaip teigia kai
kurie kritikai, kad per menkai interakcionistai atsižvelgia į visuomenės socialinės struktūros
poveikį. Tai reiškia, kad simbolinio interakcionizmo paradigmos šalininkai argumentuotai
nepaaiškina, kodėl kyla norminis elgesys , o visuomenės nariai, dažniausiai, laikosi socialinių
normų. Bet šito ir nesiekiama, nes visuomenės teorijos rengimą laiko beprasmišku darbu.
Interakcionizmas svarbiausią reikšmę teikia individų ir grupių sąveikos
procesams, kuriuose susidaro ir keičiasi sąlygiškai pastovios struktūros ir institucijos. Todėl
sociologinių tyrimų rūšimi pripažįsta tik tarpasmenybinių ir tarpgrupinių sąveikų formų ir
būdų tyrimą. Teorijos lygmenyje interakcionistai gilinasi į instrumentinius aprašomuosius
apibendrinimus bei į tyrimo metodų, bei instrumentarijaus tobulinimą. Vienok,
interakcionizmas yra pakankamai darni sociologijos kaip mokslo esmės, vaidmens, ir
funkcijų supratimų sistema.

2.4.5. Fenomenologijos teorija

Fenomenologinė sociologija – šiuolaikinė teorinė metodologinė sociologijos kryptis,

kurioje siekiama išsiaiškinti kaip žmonės supranta ir interpretuoja faktus ir reiškinius,
atsirandančius socialinės sąveikos metu, taip pat subjektyvios sociokultūrinės pasaulio
interpretacijos procese. Šios paradigmos atstovai pagrindinį dėmesį skiria žmogaus sąmonės
vidiniam darbui – būdams, kurių pagalba žmonės klasifikuoja ir įprasmina juos supantį
pasaulį. Bet į žmogaus ir visuomenės tyrimo sferą jie neįtraukia socialinių veiksmų
nagrinėjimo. Todėl fenomenologija nesukuria žmogiškojo elgesio priežastingų paaiškinimų.
Fenomenologai labiau siekia suprasti reiškinių reikšmę, nei paaiškinti jų atsiradimų

83
mechanizmą. Fenomenologinės sociologijos pagrindą sudaro fenomenologija – viena
svarbiausių XX a. filosofijos krypčių, tirianti sąmonę kaip intuityvų esmių stebėjimą. Jos
pradininkas apie 1900 m. buvo Edmundas Husserlis (E.Husserl). Fenomenologijos pradinis
taškas yra reiškinys: tuo, kas yra matoma kas nors pasireiškia. Fenomeno – to, kas pasireiškia
– sąvoka negali atskleisti. Net ir naudodamiesi kategorijų sistema negalime visiškai pažinti
fenomenų, nes tokiu atveju nagrinėjame juos tos sistemos požiūriu. Husserlis siekė ištirti
pradinę išorės daiktų intuiciją, t.y. jis norėjo perprasti mūsų pirminį sąmoningą daikto
suvokimą dar iki pradedant priskirti jam prasmę ar jį interpretuoti. Jo tyrinėjimų sritis buvo
ikisąvokinis supratimo lygmuo, pradiniai ir tiesioginiai sąmonės duomenys, kol jų dar
nepaveikė ankstesnis mūsų žinojimas ir prietarai. Todėl Husserlio raginimas grįžti “atgal prie
pačių daiktų” reiškia grįžimą prie pradinių, tiesioginių sąmonės duomenų. Jis įrodinėjo, kad
moksliniai aprašymai iš tiesų yra abstrakcijos, perkoštos per mokslinę metodologiją – jie nėra
pirmapradžio sąmoningo suvokimo medžiaga. Dėl to, jei norime suprasti pirmapradį sąmonės
patyrimą, turime atlikti fenomenologinę redukciją, t.y. turime pašalinti, arba “paimti į
skliaustus” kultūrines prielaidas ir spėjimus, kurių viena iš dalių yra tradicinis mokslas, ir
grįžti prie tiesioginių arba priminių suvokimų.
Alfredas Šiucas (A.Schutz) pirmasis pritaikė fenomenologijos metodą sociologijoje.
Jis pabandė pragmatizmo filosofiją ir simbolinį interakcionizmą sujungti su savo mokytojo
Husserlio fenomenologijos supratimu, parašydamas knygą “Socialinio pasaulio
fenomenologija”, 1972 metais.
Šiuco požiūriu, naudodami fenomenologinę redukciją, mes prieiname prie “patyrimo
srauto”, kuris yra fenomeno – įsisąmoninimų objekto – pasireiškimų per mūsų jutiminį
suvokimą pagrindinis kelias. Penkiais pojūčiais grindžiamas objekto suvokimas gali mums
pasakyti tik tai, kad objektas yra, nustatyti jo spalvą, garsą, pavidalą ir t.t. Bet jis yra mums
niekas, kuris tik egzistuoja šalia mūsų. Tik “paženklindami” objektą, įvardindami jį,
suteikdami jam reikšmę, mes sueiname su juo į tam tikrą santykį, t.y. jis tampa mūsų kokių
nors bruožų ir požymių išraiška, įsirašančią į mūsų sąmonės kuriamą pasaulį. Toks perėjimas
- iš jutiminio patyrimo (bereikšmių objektų) prie jo logiško sutvarkymo ir apibrėžimo
(objektų paženklinimo) – pradžioje įvyksta atskiro individo sąmonėje, o po to individų
sąveikoje, ir tai yra fenomenologinės sociologijos pagrindinė ašis.
Jei kiti teoriniai požiūriai žmogaus veiksmą (veiklą) nagrinėja, visų pirma, kaip jo
santykį su išoriniais objektais ir kitais žmonėmis, tai fenomenologinė sociologija traktuoja

84
veiksmą kaip sąmonės poveikį jutiminiam patyrimui, siekiant gauti žinių. Tai vidinis
individualaus ir kolektyvinio įsisąmoninimo kelias. Vienok, viena vertus veiklos pernešimas į
mūsų sąmonę apsunkina visuomenės teorijos parengimą, bet užtat, antra vertus, leidžia
parengti asmenybės ir individualaus elgesio teoriją.
Pagrindinis Šiuco nuopelnas, kad paaiškino būdą, kuriuo žmonės klasifikuoja ir
suteikia reikšmes juo supančiam pasauliui. Šį būdą jis pavadino “tipizacija”, kurio esmė yra
vienarūšių patyrimo klasių sukūrimas. Fenomenologų požiūriu, individai turi sąlytį su juos
supančiu pasauliu, pažįsta jį tik dėka savo pagrindinių pojūčių ( regėjimo, lytėjimo,
girdėjimo, skonio ir uoslės). Vienok, pojūčių buvimo nepakanka pasauliui įprasminti. Savo
pojūčių betarpiškame suvokime žmonės susiduria su gausybe nesutvarkytų įspūdžių, spalvų,
garsų, kvapų ir pojūčių. Siekdami suvokti savo santykius su į daiktų supančiu pasauliu,
žmonės pamažu organizavo jį į reiškinius, o po to savo jutiminį patyrimą skirstė grupes pagal
jų bendrus požymius.
Pavyzdžiui, aš pastebiu, kad tam tikri mano suvokti objektai turi panašių bruožų,
sakykime, keičia savo buvimo vietą, palikdami kitus objektus sąlygiškoje rimtyje. Tai
suteikia man galimybę judančius objektus apimti viena labai abstrakčia kategorija “gyvieji”.
Taip pradžioje išryškėja skirtumai tarp gyvųjų ir negyvųjų objektų. Po to tarp gyvųjų objektų
pastebiu ir tokius objektus, kurie taria sąryšingus garsus, panašius į manuosius. Tuomet iš
kategorijos “gyvieji” aš išskiriu kategoriją “kiti žmonės”. Tęsdamas šį procesą, aš išskiriu
vyrus ir moteris, suaugusius ir vaikus ir t.t., kol pasieksiu kategoriją “atskiras kitas”. Visos
šios bei kitos kategorijos yra tipizacijos pavyzdžiai, susiję ne su atskiru individu,o su
bendruomene, nes ji suvokia juos ir perduoda vaikams kalbos įsisavinimo procese,
pokalbiuose su kitais žmonėmis, knygų skaitymu. Tipizacijos būdu mes sukuriame tai, ką
Šiucas vadino “reikšmingu kontekstu” – visumą kriterijų, kurių dėka mes jutiminį patyrimą
organizuojame į reikšmingą pasaulį. Naudodami tuo kriterijus mes “perdirbame” suvokiamus
objektus, juos sukultūriname. Tipizacijos būdu “reikšmingas kontekstas” organizuojasi iš
naujo į žinių atsargą, kurią Šiucas pavadino “ sveiko proto žiniomis”. Tai ne žinios apie
pasaulį, o naujas pasaulis, kurį sukūrė mūsų sąmonė. Naujasis pasaulis turi tam tikrą santykį
su išoriniu pasauliu, bet kartu ir esmingai nuo jo skiriasi. Tai reiškia, kad naudodami
tipizaciją žmonės gali tarpusavyje bendrauti, būdami tikri, kad pasaulį jie mato tokiu pačiu
būdu. Palaipsniui bendruomenės nariai sukaupia sveiko proto žinių, kurios pasklinda
bendruomenėje ir tai leidžia jiems gyventi ir bendrauti. Todėl, Šiuco, požiūriu, “sveiko proto

85
žinių” sukaupimas ir pasklidimas yra ypač svarbus kasdieninio gyvenimo praktinių reikalų
tvarkymui ir sudaro socialinio pasaulio pagrindą.
“Pasaulio sukūrimo” procesas yra nuolatinis ir nenutrūkstamas. Kiekvieną kartą mes
organizuojame jį “čia ir dabar” atskiros situacijos ir projekto pagrindu. Socialinio pasaulio
pagrindą individualaus “pasaulio sukūrimas”. Šiucas aprašė perėjimą nuo asmenybės prie
visuomenės. Jo požiūriu, tam tikrame raidos etape “individualių žinių” atsargos turi būti
paskleistos kitiems žmonėms. Skirtingų pasaulių derinimas vyksta “sveiko proto supratimo”
pagrindu, sukuriant tai, ką Šiucas, kaip ir Husserlis, vadino “gyvuoju pasauliu”. Mūsų
socialinėje sąveikoje jį sukuriame ir keičiame bei perduodame kitai kartai per socializacijos
procesą. Tai vyksta taip, lyg būtume “slaptai sutarę” sukurti sutvarkytą pasaulį už jutiminio
patyrimo charakterio ir mūsų individualybių ribų, patys apie tai neįtardami.
Su “gyvojo pasaulio” sąvoka Šiucas glaudžiai siejo socialinio mokslo tikslų ir
uždavinių supratimą. Sociologai nagrinėja sritį, kuri sukurta tipizacijos būdu už “atskirų
patyrimo srautų” ribos, ir ateina į ją su nuosavu “supratimų projektu”, siekdami sukurti jos
racionalų aprašą. Dėl to sociologai dirba su “antrosios eilės tipizacija”, t.y. su “mūsų bendros
tipizacijos” tipizacija. Antrosios eilės tipizacijos paskirtis sutvarkyti socialinį pasaulį taip,
kad galima būtų prognozuoti žmonių elgesį arba jį apibrėžti kaip “nenormalų”, jeigu jis
nukrypsta nuo “sveiko-proto supratimo”.
Fenomenologinė sociologija, panašiai kaip ir simbolinis interakcionizmas nesukūrė
savitos visuomenės sampratos, nors tai mėgino padaryti P.Bergeris ir T.Luhmanas bendrame
jų darbe apie socialinį tikrovės konstravimą. Fenomenologinė sociologija kruopščiai
nagrinėja tarpasmenybines sąveikas , o sociumo egzistavimą suveda į “bendrųjų žinių
atsargą”.

2.4.6. Etnometodologijos teorija

Etnometodologija – tai mokslas apie metodus, kuriais žmonės sukuria socialinę

tvarką ir atkuria socialinį pasaulį. Šį terminą pirmasis įvedė Haroldas Garfinkelis
(H.Garfinkel), 1967 metais paskelbęs savo darbą “Etnometodologiniai tyrinėjimai”.
Etnometodologijos idėjų intelektualiniai šaltiniai yra A.Šiuco fenomenologinė sociologija ir
Liudvigo Vitgensteino (L.Wittgenstein) lingvistinė filosofija. Todėl, paprastai, išskiriamos
dvi etnometodologijos srovės – “situacinė” ir “lingvistinė”.

86
 Dažniausiai etnometodologija apibūdinama kaip fenomenologinės sociologijos
atmaina, nes jas suartina socialinio gyvenimo sutvarkymo būdų nagrinėjimas. Vienok, tarp jų
yra esminis skirtumas: Šiuco fenomenologinė sociologija supranta socialinę tvarką kaip
kolektyvių bendrųjų žinių rezultatą, o etnometodologija traktuoja ją kaip turinčią vidinio
nestabilumo, kuris įgalina kiekvieną kartą sukurti “kažką” naujo. Kiekviena ilgai trunkanti
socialinė sąveika yra to “kažko” sukūrimas, todėl tyrinėtojams keliamas uždavinys išaiškinti
priemones ir būdus, kuriais tai pasiekiama.
Etnometodologijoje reikšmės – vertybės, normos, tikėjimai ir t.t. – yra kintantys
veikiančio asmens aplinkos situacijų elementai. Reikšmės, taip pat, atsiranda, keičiasi ir
išnyksta, turi savo vidinę struktūra. Todėl pirmąja svarbia etnometodologijos idėja tapo
teiginys apie “reikšmių imanentinį indeksuotumą”, t..y reikšmės turi iš prigimtiems vidinius
ženklus, kurie išryškėja atitinkamai trejopame reikšmių ryšyje: reikšmės prasmė priklauso
nuo konteksto, kuriame reikšmė patalpinta, nuo reikšmę supančių kitų reikšmių ir nuo
situacijos, kurioje reikšmė naudojama. Tai reiškia, kad nei vienos reikšmės negalime
nagrinėti kaip “savaime suprantamos”.
Kita svarbi etnometodologijos idėja yra “refleksyvumas”, kuris susijęs su veikimu ir
situacija. Etnometodologija teigia, kad aprašant situaciją, nustatant ryšius tarp reikšmių,
atitinkant jų prasmę, mes, tuo pačiu metu ir sukuriame ją, nes bet koks aprašymas siekia
didesnio racionalumo ir tvarkos, negu pati tikrovė; be to duodame kitiems aiškius paliepimus,
kaip reikia suvokti ir vertinti situaciją. “Refleksyvumo” terminas reiškia visumą pastangų,
kurias panaudojame “indeksuotumo” (paženklinimo) tikslinimui, taisymui ir socialinio
stabilumo įvedimams. Abi šias idėjas pagrindė Garfinkelis, priėjęs išvados, kad “socialinės
tvarkos įspūdžių palaikymas yra niekados nenutrūkstanti veikla”. Tokią veiklą sunku
galutinai apibrėžti ir paaiškinti, lygiai kaip ir sunku nuolatos sekti kvėpavimą ar ėjimą. Juos
atliekame nesąmoningai, nesusimąstę. Socialinis gyvenimas atrodo kaip sutvarkytas tik todėl,
kad visuomenės nariai yra aktyviai užsiėmę prasmės socialiniam gyvenimui suteikimu.
D.Zimmermanas sako, kad labiausiai etnometodologai siekia paaiškini “kaip visuomenės
nariai susidoroja su pasaulio, kuriame jie gyvena, tvarkos matymo, aprašymo ir paaiškinimo
uždaviniu”. Todėl ypatingą dėmesį jie skiria šio uždavinio sprendimui visuomenės narių
naudojamų techninių būdų tyrimams.
Garfinkelis remiasi prielaida, kad kasdieniniame gyvenime visuomenės nariai
naudoja taip vadinamąjį “dokumentinį metodą” įprasminant socialinį pasaulį, suteikiant jam

87
sutvarkytą pavidalą. Šio metodo esmę sudaro tam tikrų žymių pasirinkimas iš neribotos
skiriamų žymių gausos, esančios bet kurioje situacijoje ar kontekste, jų apibūdinimas
ypatingu būdu ir, po to, nagrinėjamas kaip vieno ar kito visuomeninio pavyzdžio buvimų
paliudijimą. Dar kitaip, “dokumentinis metodas” suprantamas kaip būdas pateikti pavyzdžio
dalis (būdingus reiškinio ar daikto požymius) lyg “dokumentą”, kuris suponuoja pavyzdžio
egzistavimą.
Garfinkelis tvirtina, kad kasdieniame gyvenime žmonės nuolatos pavyzdžio dalis
sugretina su situacija, kai reikia įsivaizduoti ją kaip visumą arba, kai reikia sutvarkyti
socialinę tikrovę. Savo metodo teisėtumą Garfinkelis įrodė, atlikęs keletą įdomių bandymų.
Vieną jų pateiksime, kaip pavyzdį. Universiteto psichiatrijos specialybės studentai buvo
pakviesti dalyvauti naujoje psichoterapijos formoje, kuri buvo tariama, bet apie tai studentai
nežinojo. Eksperimentui buvo keliamos šios sąlygos:
1. Studentai turėjo koncentruotai papasakoti savo asmeninę problemą, kurios sprendimui
norėtų gauti patarimą, o po to galėjo užduoti keletą klausimų specialistui-
psichoterapeutui.
2. Specialistas ir eksperimento dalyviai negalėjo vieni kitų matyti. Jie buvo skirtinguose
kambariuose ir bendravo per pasikalbėjimų įrenginį.
3. Į studentų klausimus psichoterapeutas galėjo atsakyti “taip” arba “ne”.
Studentai nežinojo, kad žmogus, atsakantis į klausimus nėra joks psichoterapeutas, ir jo
atsakymai – “taip” arba “ne” – buvo nulemti iš anksto, pagal atsitiktinių skaičių lentelę.
Nepaisant to, studentai liko patenkinti “psichoterapeuto” atsakymais, pripažindami juos
naudingais ir prasmingais.
Apibendrindamas eksperimento rezultatus, Garfinkelis priėjo išvados, kad studentai
priskyrė prasmę atsakymams, kurie patys buvo beprasmiai. Kai atsakymai į klausimus atrodė
prieštaringai ar keistai, tai studentai pateisindavo susiklosčiusią situaciją, manydami, kad
“psichoterapeutas” nėra išsamiai informuotas apie jų atvejo visus faktus. Taigi, studentai
konstatavo tvarką su dokumentinio metodo pagalba. Tai leidžia Garfinekliui teigti, kad
panašūs eksperimentai atskleidžia, kokiu būdu žmonės savo kasdieniniame gyvenime
nuolatos konstruoja ir tvarko socialinį pasaulį.
Šį eksperimentą galime panaudoti etnometodologijos centrinės idėjos –
“indeksacijos” iliustravimui. Pagal “indeksacijos” idėją, bet kurio daikto arba elgesio prasmė
kyla iš jo konteksto, ji yra “indeksuojama” konkrečioje situacijoje. Dėl to, kiekviena

88
visuomenės narių interpretacija ar paaiškinimas, jų kasdieniame gyvenime, visada atliekami
su nuoroda į konkrečias sąlygas ar situacijas. Tariamo psichoterapeuto atsakymus studentai
įprasmino, remdamiesi konkrečia situacija: jie buvo įsitikinę, kad universitete turi reikalų su
tikruoju psichoterapeutu. Jeigu tuos pačius atsakymus į tuos pačius klausimus jie būtų gavę
kitoje situacijoje, pavyzdžiui, kavinėje ir psichoterapeuto vaidmenyje būtų jų kolega, tai
rezultatai būtų interpretuojami visiškai kitaip. Todėl Garfinkelis prieina išvadą, kad bet kurio
veiksmo prasmę galima nagrinėti tik tam tikrame kontekste.
Donas Zimmermanas yra etnometodologas, kuris išnagrinėjo dokumentinio metodo
veikimą vienų ar kitų taisyklių praktinio taikymo sferoje. Savo tyrimui jis pasirinko
valdininkų veiklą, kuri apibūdinama kaip griežtas veikimas pagal formalias taisykles.
Zimmermano tyrimas atskleidė kitokią situaciją. Išaiškėjo, kad valdininkų veikla ne visada
atitinka nustatytas taisykles, bet tai pateisinama, remiantis kitomis taisyklėmis. Šį paradoksą,
kai taisyklių pažeidimas pateisinamas taisyklėmis, sociologas iliustravo valdininkų elgesiu
amerikiečių biure, teikusio gyventojams pagalbą, pavyzdžiu. Besikreipiančius pagalbos
klientus administratorius nukreipdavo pas konsultantus. Priėmimo procedūrą reglamentavo
paprasta taisyklė: kiekvienas konsultantas priima per dieną vienodą klientų skaičių. Vienok,
pasitaikydavo atvejų, kai ši taisyklė būdavo pažeidžiama: jei konkretus konsultantas
nagrinėdavo rimtą atvejį ir interviu užtrūkdavo ilgiau nei įprastai, administratorius siųsdavo
eilinius klientus pas kitus konsultantus. Tokį priėmimo reglamento pažeidimą
administratorius pateisindavo ar paaiškindavo, remdamasis taisykle, pagal kurią būtina kaip
galima greičiau aptarnauti klientą. Vadinasi, administratorius, suprasdamas savo veiklą kaip
taisyklių laikymąsi, sukūrė tvarkos regimybę, iliuziją. Vertindamas savo stebėjimus,
Zimmermanas priėjo išvadą: taisyklių naudojimas leidžia valdininkams sukurti iliuziją, kad
socialinė padėtis yra sutvarkyta, nors iš tikrųjų, taisyklės užtikrina tik tvarkos prasmę ir
regimybę. Jo nuomone, gauti stebėjimo rezultatai patvirtina dokumentinio metodo
reikšmingumą ir iliustruoja procedūrų, naudojamų visuomenės narių tvarkos regimybės
konstravimui, paslankumą.
Etnometodologai kritiškai vertina įprastą sociologijos požiūrį, pagal kurį socialinis
pasaulis suprantamas kaip objektyvi duotybė, egzistuojanti nepriklausomai nuo žmonių
interpretacijų. Jie tvirtina, kad socialinį pasaulį sudaro tik pačių žmonių tvarkos konstrukcijos
ir interpretacijos. Vienokio ar kitokio aktyvumo žmonės suteikia socialiniam pasauliui
tvarkos regimybę.

89
 Praktiškai etnometodologai nesiremia priežastimis, dėl kurių žmonės elgiasi būtent
taip, o ne kitaip. Be to, jie nenagrinėja žmonių elgesio realiai egzistuojančių institutų
kontekste, nors tikėtina, kad jie įtakoja vienus ar kitus žmonių veiksmus. Nežiūrint į tai,
etnometodologijos paradigma yra svarbi ir kelia labai įdomius klausimus.

2.5. Bendruomenės ir visuomenės santykis

Teisės sociologijoje plačiai vartojamos “bendruomenės” ir “visuomenės” sąvokos.

Greta šių sąvokų labai dažnai vartojamas ir žodis “socialinis”, kuris iš lotynų kalbos
verčiamas kaip visuomenės, visuomeninis55, nors iš tikrųjų turėtų būti suprantamas kaip
bendruomenės. Tai įneša painiavos skirtingų autorių samprotavimuose.
Teisės sociologijai rūpi bendruomenės idėja. Bendruomenė nulemia ne tik
empirinius sociologų interesus, bet ir perspektyvą, metodologiją, kuri sudaro sąlygas
religijos, autoriteto, įstatymo, kalbos, asmenybės tyrimams ir atveria naują erdvę
nagrinėti šimtmečio senumo organizacijos ir dezorganizacijos problemai. Žymus JAV
sociologas Robertas A. Nisbetas rašo, kad “ sociologija labiau nei kitos amžiaus
disciplinos teikė pirmenybę socialumo sąvokai. Tačiau reikia pabrėžti, kad “socialumo”
referentas beveik visuomet buvo bendruomeniškumas. Communitas, o ne societas su
savo labiau beasmenėmis konotacijomis, yra tikrasis etimologinis žodžio “socialumas”
vartojimo sociologiniuose asmenybės, giminystės, ekonomikos ir valstybinės santvarkos
tyrinėjimuose šaltinis” 56.
Teisės sociologija laikosi šios tradicijos ir vartoja “socialumą” kaip
bendruomeniškumą. Tarp bendruomenės ir visuomenės yra pakankamai gili skirtis:
visuomenė apima bendruomenes kaip sutelktus visuomenės vienetus. Kita vertus,
besiplečianti visuomenės narių susvetimėjimas tendencija kelia vis daugiau rūpesčių.
Reikės rasti daug dvasinių ir materialinių išteklių, tame tarpe ir teisinių, švelninti šią
tendenciją ir skatinti bendruomeniškos visuomenės formavimąsi. Todėl reikia susipažinti
su bendruomenės ir visuomenės skirties bruožais.

55
Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius, Vyriausioji Enciklopedijų Redakcija, 1985.
P.456.
56
Nisbet R.A. Sociologijos tradicija. – Vilnius, Pradai, 2000. P. 101.

90
 Seniausios žinomos bendruomenės buvo gentinės prigimties. Gentį neįmanoma
atsieti nuo natūralios žmonių būties formos - bendruomenės. Kiekviena gentis arba
“šaka” (stamm) turėjo savitą kalbą ir papročius, kaip pavyzdžiui, paprotinė teisė. Vienok,
nuo VI iki X amžiaus visų šių tautų, paplitusių šiaurės ir vakarų Europoje, teisėtvarkos
57
buvo labai panašios, nors beveik nepriklausė viena nuo kitos . Pamatinis vienetas
klasikinėje bendruomenėje buvo šeimyna - draugų ir patikėtinių bendruomenė, iš dalies
pagrįsta giminystės ryšiais, o iš dalies savitarpio gynybos ir tarnystės priesaika. Jei
šeimynos ramybę pažeisdavo svetimasis, jam grėsė kraujo kerštas, arba tarp šeimynų ar
klanų vykdavo derybos, kurių tikslas - rasti kokį nors kompromisą. Be gentinės
bendruomenės, būta ir teritorinių bendruomenės vienetų, paprastai sudarytų iš šeimynų,
sujungtų į kaimus, kaimai buvo jungiami į didesnius vienetus, dažniausiai vadinamus
šimtinėmis arba apygardomis. Šie jungėsi į labai silpnai organizuotas hercogystes ar
karalystes. Vietinėse teritorinėse bendruomenėse svarbiausias valdžios ir teisės įrankis
buvo šeimynų seniūnų viešas susirinkimas. Be giminystės ryšių ir vietinių teritorinių
bendruomenių, būta ir įvairių feodalinių bendrijų. Gentims, vietinėms ir feodalinėms
bendruomenėms vadovavo karaliaus ir bažnytinė valdžios.
Bendruomenės raida nesustojo vien tradicinės bendruomenės būklėje. Moderniojo
miesto atsiradimo procese susiformavo miesto bendruomenė, kuri perėmė svarbiausius
klasikinės bendruomenės bruožus. Moderniojo miesto atsiradimą nulėmė kelių tipų
58
veiksniai: ekonominiai, socialiniai, politiniai, religiniai ir teisiniai . H.J.Bermanas
pastebi, kad tyrinėtojai, paprastai pabrėžia ekonominių ir socialinių veiksnių svarbumą,
neskirdami reikiamo dėmesio kitų tipų veiksniams. Jo požiūriu, ir tai įrodo surinkta
gausia istoriografine medžiaga, nemažesnį poveikį nei ekonominiai, socialiniai ar
politiniai veiksniai, turėjo ir religiniai bei teisiniai veiksniai. Pastarieji veiksniai tiesiogiai
susiję su bendruomeniškumo įtvirtinimu ir turi reikšmės šiuolaikinių bendruomenių
savikūros supratimui.
XI ir XII a. naujieji miestai ir miesteliai buvo religiniai junginiai ta prasme, kad
kiekvieną iš jų vienijo religinės vertybės ir ritualai, įskaitant religines priesaikas.
57
Berman H. J. Teisė ir revoliucija.Vakarų teisės tradicijos formavimasis. – Vilnius,
Pradai, 1999. P.79.
58
Berman H. J. Teisė ir revoliucija.Vakarų teisės tradicijos formavimasis. – Vilnius,
Pradai, 1999. P.473.

91
Daugelis miestų buvo bendruomenės, grindžiamos priesaika. Tuos miestus, kurie kadaise
buvo įkurti pirklių, dažnai valdydavo kokia nors pirklių gildija, kuri pati buvo religinis
junginys, atsidėjęs labdarai ir kitokiems religiniams darbams, o kartu ir verslo veiklos
tvarkymui. Tie miestai, kurie buvo įkurti imperatorių, karalių, hercogų, vyskupų
iniciatyva (dažniausiai dovanojant laisvių chartijas), irgi buvo traktuojami kaip brolijos ir
vieningumą išsaugodavo priesaikų dėka. Pabrėždamas religinį miestų ir miestelių pobūdį,
Bermanas akcentuoja, kad jie nebuvo bažnytiniai junginiai. Jie buvo visiškai atskirti nuo
bažnyčios ir šia prasme laikytini pirmosiomis Europos pasaulietinėmis valstybėmis.
Nepaisant to, savo dvasia ir pobūdžiu jie daug ką perėmė iš bažnyčios 59.
XI ir XII a. naujieji Europos miestai ir miesteliai buvo ir teisiniai junginiai ta
prasme, kad kiekvieno miesto vieningumą palaikė bendra miesto teisinė sąmonė ir savitos
miesto teisinės institucijos. Faktiškai dauguma Europos miestų ir miestelių atsirado
būtent kaip teisinio veiksmo, paprastai kaip chartijos dovanojimo, padarinys; jie ne
paprasčiausiai atsirasdavo, o būdavo steigiami. Į tai turėtų kreipti ypatingą dėmesį
šiuolaikinės Lietuvos miestų ir miestelių savivaldos vadovai ir jų bendruomenių nariai,
nes chartijos buvo susijusios su pamatinëmis piliečių laisvėmis ir savivaldos teisėmis. Jos
būdavo sutvirtinamos religinėmis priesaikomis. Keičiantis valdžios pareigūnams, tos
priesaikos būdavo atnaujinamos, visų pirma, įsipareigojant laikytis municipalinių
įstatymų.
Iš istorinės moderniosios bendruomenės analizės galima išskirti būdingus jos
bruožus, kurie yra šie:
1. Moderniosios bendruomenės narių socialinis saitas, kuris grindžiamas: a)
priesaika (religine, kartu ir dorovine), b) teisių ir laisvių chartija, c) savitarpio pagalba ir
gynyba.
2. Moderniosios bendruomenės narių asmeninis saitas, kurio pagrindas - religinė
dvasia, brolijos bendravimas ir globa [materialinė ir dvasinė-religinė] luomo (gildijos,
brolijos, cecho) viduje.
3. Moderniosios bendruomenės korporacinis pobūdis, t.y. bendruomenę sudaro
religinės gildijos, brolijos ir cechai, kuriuos vienija bendra religinė, moralinė ir teisinė
sąmonė.

59
Ten pat. P. 477.

92
 4. Miesto teisinės institucijos ir miesto teisė. Modernioji bendruomenė savo
reikalus spręsdavo per jos pačios sukurtas teisines institucijas, kurių veikla grindžiama
miesto teisės sistema.
5. Moderniosios bendruomenės savimonė. Ją suponuoja bendruomenės vidinė
dvasinė-moralinė vienovė, savivalda ir bendradarbiavimas, ypač įveikiant išorines
grėsmes.
6. Moderniosios bendruomenės atvirumas naujiems nariams.
Ar galima teigti, jog klasikinė bendruomenė pranyko moderniosios bendruomenės
gelmėje? Žinoma ne, nors palygindami abu bendruomenių tipus surasime nemažai
svarbių skirtumų, kaip, pavyzdžiui, moderniosios bendruomenės dirbtinė kilmė ir
atvirumas; ryškėjantis jos narių darbo pasidalijimo ir specializacijos pobūdis; atsirandanti
tarpusavio sąveikų teisinio reguliavimo sistema, valdymo ir socialinės kontrolės
institucijos. Moderniosios bendruomenės narius jungia jau ne tiek giminystės ryšiai, kiek
jų socialinė bendrystė, kurios esminis požymis žmonių įsisąmoninta socialinė tapatybė,
bendras saugumas (interesų ir teisių gynimas). Vienok, klasikinės bendruomenės dvasia -
moralinė ir religinė vienovė bei kultūros vertybių ir socialinių normų vienovė, kuriomis
remiasi bendravimas ir bendradarbiavimas - ne tik išliko, bet ir tapo moderniosios
bendruomenės šerdimi.
Bėgant laikui didesni teritoriniai ir religiniai junginiai tapo vis svarbesni, nes
tradicinių ir miesto bendruomenių pagrindu įsigalėjo dvi kultūrinės sistemos - religinė
bendruomenė ir dinastinė karalystė. Bet nepaisant visos didžiųjų religinių bendruomenių
didybės ir galios, pradedant vėlyvaisiais viduramžiais jų savaiminis vientisumas nuolat
silpnėjo, veikiant įvairiems veiksniams. Svarbiausias iš jų buvo spaudos verslo vaidmuo,
nes tautine kalba imta leisti knygas, kurių leidimo apimtis ir tempas nulėmė lotynų kalbos
vartojimo reikšmės sunykimą 60. Spaudos leidimas tautine kalba turėjo lemiamos įtakos
Vakarų tautinių bendruomenių tolimesnei raidai ir tautos kaip įsivaizduojamos
bendruomenės atsiradimui.
Tauta yra, anot B. Andersono, yra įsivaizduojama politinė bendruomenė - ir
įsivaizduojamai iš prigimties ribota bei suvereni. Tauta yra įsivaizduojama, nes netgi
pačios mažiausios tautelės atstovai niekada nepažins daugumos savo tautiečių, bet
60
Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir
plitimą. – Vilnius, Baltos lankos, 1999. P. 33.

93
kiekvieno jų sąmonėje gyvuoja įvaizdis, kad jie visi susiję. Ji yra įsivaizduojama kaip
ribota, nes turi nubrėžtas sienas, už kurių gyvena kitos tautos. Ji yra įsivaizduojama ir
kaip suvereni, nes ši samprata išreiškia tautos laisvės matą ir simbolį. Galiausiai tauta
įsivaizduojama kaip bendruomenė, nes nepaisant tikros nelygybës ir išnaudojimo, kurie
gali būti kiekvienoje iš jų, tauta visuomet suvokiama kaip stipri, horizontaliais ryšiais
sutvirtinta bičiulystė. Ir būtent dėl šio brolybės jausmo per pastaruosius du šimtmečius
daug milijonų žmonių ne tiek žudo, kiek patys noriai žūsta vardan šių ribotų vaizdinių 61.
Nuo XVIII amžiaus pabaigos, kai painiai susiklosčius istorinėms jėgoms iškilo
grėsmės bendruomenių buvimui, kai prasidėjo akivaizdus jų irimas, imta plačiau kalbėti
apie grėsmes tautos tęstinumui ir nagrinėti bendruomeniškumo reiškinį. Tai vertė daryti
vykstančios radikalios socialinio gyvenimo permainos, kurias sąlygojo pramonės
augimas, miestų plėtimasis ir biurokratijos įsigalėjimas. Šie veiksniai “pasikėsino” į
švenčiausią dalyką - bendruomenes, kurios, pavyzdžiui, vokiečių požiūriu, puoselėjo
tautos dvasią (Volksgeist) ir sudarė tautos pagrindą. Todėl visai neatsitiktinai F. Tonesas
nagrinėjo bendruomenės raidą ir išskyrė du idealius visuomenės tipus (dvi specifines
socialinės organizacijos formas):
- bendruomenę (Gemeinschaft) arba tradicinę (klasikinę) bendruomenę.
Bendruomenė yra pirminė socialinės organizacijos forma, atsiradusi giminystės ryšių
pagrindu ir apibūdinama betarpiškų santykių tipu;
- visuomenę (Gesellschaft) arba šiuolaikinę sudėtingai struktūrizuotą bendriją.
Visuomenė yra šiuolaikinė socialinės organizacijos forma, apibūdinama sudėtingėjančių
ryšių sistema, vedančia į žmonių tarpusavio santykių formalizaciją ir depersonifikaciją
(nužmoginimą).
Iš klasikinės bendruomenės (Gemeinscaft) sampratos išvesti bendruomeniškumo
bruožai yra:
- socialinio darinio narių moralinė vienovė (pasitikėjimo sąlyga);
- socialinio darinio narių bendravimas, jo intymumas;
- socialinio darinio narių giminingumas (pagal kilmę, ar kraują, bendrystę);

61
Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir
plitimą. – Vilnius, Baltos lankos, 1999. P. 21-22.

94
 - socialinio darinio narių bendradarbiavimas (siekimas bendro tikslo, materialinių
ir kultūros vertybių);
- socialinio darinio uždarumas.
Šių bendruomeniškumo bruožų visuma išreiškia socialinio darinio – tradicinės
bendruomenės emocinę (dvasinė) reikšmę, kuria bendruomenė skiriasi nuo paprastos
bendrijos. Klasikinės bendruomenės samprata yra idealus socialinės organizacijos formos
modelis. Realybėje būna visko: meilės ir neapykantos, savitarpio pagalbos ir priverstinio
skolų grąžinimo, nusikaltimų ir žalos atlyginimo. Todėl analizuodami bendruomenės
sampratą, žiūrime į ją kaip į teorinį dalyką.
Išskleistus klasikinės bendruomenės bruožus galima supaprastintai išreikšti dviem
pagrindinėmis žmogaus visuomeniškumo formomis: bendravimu (komunikacija) ir
bendradarbiavimu (kooperacija). Jos artimai yra susijusios, nes bet kuriuo atveju
bendradarbiavimas neįmanomas be bendravimo, kuris gali būti skirtingų plotmių,
apimties, intensyvumo ir t.t. Dažnai bendravimą ir bendradarbiavimą susiejame su
bendruomenės ir bendrijos sąvokomis. Jos gali sutapti, bet gali ir skirtis. Bendrija - tai
kokio nors bendro tikslo siekiantis susivienijimas, draugija ar grupė, kurios narius gali
sieti organizaciniai, teisiniai ar draugystės santykiai ir bendri interesai.
Bendravimas yra žmonių betarpiškų santykių sritis, kai jie kreipiasi vieni į kitus,
pripažįsta vieni kitų buvimą kartu, skatina vieni kitus save realizuoti, auklėja vieni kitus,
sudaro vieni su kitais bendriją. Taigi, susidariusio socialinio darinio požymis yra žmonių
asmeninė sąsaja, kurios aukščiausia forma yra meilė62. Akcentuodami tokio socialinio
darinio narių tarpusavio pasitikėjimo, prisirišimo, atsidavimo jausmą, mes išskiriame jo
emocinę reikšmę, t.y. kalbame ne apie bet kokią bendriją, o apie bendruomenę.
Žmonės bendradarbiauja, siekdami bendro tikslo - kurdami ir realizuodami
materialines gėrybes ir kultūros vertybes. Jos pasiekiamos tik veikiant drauge (bendrai ir
sutartinai). Taigi, kalbama apie žmonių socialinę sąsają, kuri atsiranda dirbant jiems
kartu. Vienok ši sąsaja remiasi tarpusavio pasitikėjimu, kuris realizuojamas skirtingomis
formomis: organizaciniais, teisiniais, draugystės santykiais. Taigi žmonės
bendradarbiauja susijungę į bendrijas, kurios gali pasiekti bendruomenės lygį. Kai
kalbame apie bendruomenę, ypač klasikine prasme, tai turime galvoje žmonių socialinę

62
Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius, “Katalikų pasaulis”, 1992. P. 228.

95
sąsają realizuojamą draugystės santykiais. Todėl ir dabartyje įmanomos bendrijos, kurios
narius sieja ne tik organizaciniai ir teisiniai santykiai, bet kartu ir draugystės santykiai.
Bendravimo ir bendradarbiavimo sąryšis suponuoja bendruomenių raiškos ir
diferencijavimosi galimybes. Pavyzdžiui, Aristotelis skyrė tris bendruomenės reiškimosi
sritis arba plotmes: pagrindą sudaranti šeima, įvairios bendradarbiavimo atmainos
63
poreikiams patenkinti ir pagaliau valstybė, atbaigianti bendruomenę . Šį skirstymą
perėmė Tomas Akvinietis ir G.Hegelis. Vadinasi, valstybė turėtų įkūnyti
bendruomeniškumo dvasią - būti kiekvieno piliečio namais, kuriuose jis jaustų fizinį ir
emocinį saugumą. Bet ar ji pajėgi atbaigti bendruomenę? Formaliai žiūrint, valstybė yra
visuomenės organizavimosi būdas. Todėl pageidautina, kad įsivyrautų toks visuomenės
organizavimosi būdas, kuris labiausiai atitiktų jos narių bendradarbiavimo dvasią ir
skatintų bendruomeniškos visuomenės raidą. Vienok, valstybė egzistuoja įvairiais būdais.
Ji gali aktyviai keisti žmonių sąmonėje vertybių vietas, jas išaukštinti arba pažeminti.
Taigi, valstybė tampa erdvė, kurioje moraliniai, religiniai ar estetiniai idealai gali varžytis
tarpusavyje dėl pirmumo. Jie gali ir skatinti bendruomenių savikūrą, ir jas ardyti. Iškyla
hamletiškas klausimas: būti ar nebūti?
Koks dabar yra bendruomenės ir visuomenės santykis? Jis nėra pastovus, o yra
įgyjamas ir dinamiškas. Pateiktame bendruomenės ir visuomenės bruožų palyginime
išryškėja visuomenės kaip socialinio organizmo sudėtingumas, jos sudėtinių dalių ir jų
pavidalų įvairovė.
BENDRUOMENĖS POŽYMIAI VISUOMENĖS POŽYMIAI
1. Prigimtinės kilmės socialinės grupės, 1. Dirbtinės kilmės žmonių susivienijimai,
besiremiančios bendrais požiūriais ir besiremiantys savanoriškumu ir racionaliu
tikslais, vienybe (solidarumu). savanaudiškumu (tai praktiškas būdas pasiekti
savo tikslą).
2. Natūralus darbo pasidalijimas ir 2. Gilėjantis darbo pasidalijimas
specializacija (dažniausiai pagal lytį ir ir specializacija (remiasi profesine
amžių). kvalifikacija, išsilavinimu, patirtimi).
3. Ypatingos padėties paskyrimas 3. Asmens padėties visuomenėje
asmeniui taip, kad darbas susilieja su priklausymas nuo visuomeninio statuso ir
likusiu socialiniu gyvenimu. atliekamų socialinių funkcijų. Darbo ir
socialinio gyvenimo atskirumas.
4. Visiškas atsidavimas bendruomenei: 4. Augantis susvetimėjimas visuomenei ir
4.1.Giminystės (kraujo arba suaugimo) tarpusavyje:
63
Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius, “Katalikų pasaulis”, 1992. P. 229.

96
santykiais besiremianti tarpusavio 4.1. Savanoriškais įsipareigojimais
priklausomybė. besiremianti tarpusavio priklausomybė.
4.2. Tarpusavio sąveikų neformalus 4.2.Tarpusavio sąveikų formalaus
reguliavimas (pagal nerašytus reguliavimo sistema (pagal rašytinės teisės
papročius, religijos ir moralės normas). dokumentus).
4.3. Tarpasmeninių santykių 4.3. Tarpasmeninių santykių sutarpinimas
betarpiškumas (tiesioginiai, o ne pagal atliekamais socialiniais vaidmenimis.
statusą ar pareigas).
5. Valdymo paprastumas (valdžia 5. Sudėtingos valdymo ir socialinės
gaunama paveldėjimo arba seniūnų kontrolės sistemos:
rinkimo būdais). 5.1. Specialių valdymo institucijų išskyrimas
(politinio, ūkinio, teritorinio, savivaldos).
5.2. Valdymo ir socialinės kontrolės
sekuliarizacija.
5.3. Daugybės socialinių institutų išsiskyrimas
(socialinės kontrolės, nelygybės, saugumo,
gamybos, gėrybių paskirstymo, bendravimo ir
t.t.)

Šio santykio supratimui lemiamą įtaką gali padaryti visuomenės metodologinio

apibūdinimo pozicija. Todėl norint kalbėti apie bendruomenės ir visuomenės santykį,
visų pirma, reikėtų išspręsti pačios visuomenės metodologinio apibūdinimo problemą.
Visiškai supaprastinus reikalą, rašo žymus prancūzų filosofas Jean-Francois Lyotardas
(1979), galima būtų skirti bent per paskutiniuosius penkiasdešimt ar daugiau metų (dabar
dar daugiau) susiformavusius du principinius tokio apibūdinimo modelius: pirmasis -
visuomenė yra funkcinė visuma, antrasis - ji yra suskilusi į dvi dalis. Pirmąjį modelį
pasiūlė T. Parsonsas ir jo mokykla (JAV), antrąjį - marksizmo srovė (visos jį sudarančios
mokyklos, kartais labai skirtingos, laikosi klasių kovos principo ir dialektikos, t.y.
64
dualybės, skaldančios visuomenės vienybę) . Ši metodologinė skirtis (plačiau žiūr. 2.4
sk.) - socialinio saito prigimties moderniosios alternatyvos - yra paveldėta iš XIX
amžiaus.
Šiuolaikinėje, vadinamojoje postmodernioje, perspektyvoje abu visuomenës
skirstymo modeliai yra nepriimtini. Visuomenė nėra nei vieninga visuma, nes joje nuolat
reiškiasi priešinimosi principas, bet ji nėra ir dualybės pobūdžio, nes priešinimosi
principas neturi vienintelės plotmės, kurios atžvilgiu visuomenė turėtų suskilti į du
64
Lyotard J. Fr. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius, Baltos
lankos, 1993. P. 30.

97
nesutaikomus polius. Priešingai, priešinimosi principas išryškėja įvairiose plotmėse, nes
šiuolaikinë visuomenė apibūdinama kaip sparčiai sudėtingėjančių socialinių ryšių
sistema, kuri orientuoja žmones į tarpusavio santykių susvetimėjimą. Todėl ypač
skaudžiai iškyla žmogaus tapatumo, jo susitelkimo į savirealizacijos veiksmingų
priemonių paieškas ir tų paieškų padarinių politiniam gyvenimui problemos. Šias
problemas garsus kanadiečių filosofas Charles Taylor’as įvardino kaip šiuolaikinės
visuomenės trys negalios: individualizmas, “instrumentinio proto” prioritetas ir jų abiejų
baimę keliantys padariniai politiniam gyvenimui 65.
Todėl visuomenės ir bendruomenės lyginimą varžo ne tik jų metodologinio
apibūdinimo problemos. Lyginimą apsunkina labai skirtingos jų dvasios (prigimtys).
Bendruomenė grindžiama labai aiškia socialine bendryste. Kitaip tariant, tradicinės
visuomenės primeta savo nariams griežtai apibrėžtus bei nekintamus tapatumus.
Bendruomenės dvasią galima būtų apibūdinti askezės terminu, ypač turint galvoje
66
M.Vėberio atskleistą ryšį tarp protestantiškos etikos ir kapitalizmo dvasios . O
modernioje visuomenėje pats tapatumas yra kintantis ir neaiškus.
Modernios visuomenės dvasią išreiškia reliatyvizmo fenomenas. Reliatyvizmas
tapo mūsų kasdieninės galvosenos neatskiriama dalis, ir dabar mums jau sunku
įsivaizduoti, kaip kitų kultūrų pasaulėžiūros galėjo būti tokios uždaros, ribotos ir
negailestingai įpareigojančios. Tradiciniam suvokimui kiekvienas yra tuo, kuo yra, ir
neįmanoma net įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. O modernioji mąstysena priešingai,
yra lanksti, netiesiogiai dalyvaujama kitų (svetimų) gyvenimuose, nesunkiai įsivaizduoti
save kaip kitus asmenis, naujoje gyvenimo vietoje ar naujame vaidmenyje. Modernioje
visuomenėje pats tapatumas yra kintantis ir neaiškus. Niekas nežino, koks turėtų būti
tikras valdovas, tėvas, išsilavinęs žmogus. Taigi, gyvenimas modernioje visuomenėje - tai
gyvenimas nuolat kintančių vaidmenų kaleidoskopo centre67.
Šį reliatyvumo pojūtį dar labiau sustiprina socialinis mobilumas - judėjimas iš
vienų socialinių sluoksnių į kitus. Industrializacija visuomet skatina dinamizmą

65
Taylor Ch. Autentiškumo etika. – Vilnius, Aidai, 1996. P. 25-34.
66
Weber M. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. – Vilnius, Pradai, 1997. P. 138-
165.
67
Berger P. Sociologija. Humanistinis požiūris. – Kaunas, UAB “Litera”, 1995. P.51-52.

98
socialinėje sistemoje. Daugybė žmonių - ir grupėmis, ir individualiai - ima keisti savo
socialinę padėtį. Šis socialinis judėjimas susijęs su pirmuoju Taylor’o susirūpinimo
šaltiniu - individualizmu, kuris dažnai vadinamas kaip moderniosios visuomenės
laimėjimas. Iš tiesų, mes gyvename pasaulyje, kuriame žmonës turi teisę patys rinktis
savo gyvenimo stilių, pagal sąžinę spręsti, kuriuos įsitikinimus remti, patys formuoti savo
gyvenimą daugybe jų protėviams nežinomų būdų. Visas šias žmogaus teises gina Vakarų
pasaulio teisinės sistemos.
“Labai mažai kam tekyla noras, rašo Tayloras, šito laimėjimo atsisakyti. Daugelis
mano, kad jis vis dar nevisiškai įtvirtintas, kad mūsų laisvę būti savimi vis dar pernelyg
riboja ekonomikos sanklodos, šeimyninio gyvenimo modeliai ar tradicinės hierarchijos
68
sampratos” . Bet daugelis iš mūsų esame nusiteikę nevienareikšmiškai. Modernioji
laisvė buvo iškovota išsivaduojant iš senesniųjų moralinių horizontų. Žmonės buvo įpratę
save suvokti kaip hierarchiškos tvarkos dalį. Modernioji laisvė skynėsi kelią
diskredituodama nusistovėjusią tvarką ir tai vėliau buvo pavadinta pasaulio “atkerėjimu”.
Su pasaulio tvarkos “atkerėjimu” žmogus ne tik laimëjo, bet ir prarado kažką
svarbaus, kas jo gyvenimui teikė daugiau prasmės, kuri išskiria mūsų žmogiškąją padėtį.
Į pirmąją vietą iškilo egoistinės vertybės ir sureliatyvėjo socialinės vertybės. Jei
nusistovėjusi socialinė tvarka ima riboti atskirų individų galimybes patenkinti
individualius poreikius, tai stengiamasi ją apeiti, šalia jos sukuriant dalinę, “patogią
tvarką”. Tokiu būdu socialinis reguliavimas gali būti sureliatyvintas iki tokio laipsnio, kai
socialinė tvarka virsta regimybe. Kita vertus su pasaulio “atkerėjimu” nusilpo mūsų
poreikis turėti visuminę pasaulio ir žmogiškosios būties viziją. Susitelkęs į savo
individualų gyvenimą, žmonės nebeturi aukštesnio tikslo, nebesuvokia kažko, vardan ko
galėtų numirti, prarado platesnį akiratį. Kitaip tariant, tamsioji individualizmo pusė yra
asmens susitelkimas į save, kuris mūsų gyvenimą padaro lėkštą ir siaurą, jį nuprasmina ir
verčia vis mažiau domėtis kitų žmonių gyvenimais ar visuomene69. Taigi pirmoji
visuomenės negalia – tai gyvenimo prasmės praradimas, moralinių horizontų išnykimas.
Pasaulio atkerėjimas susijęs su kitu nepaprastai reikšmingu moderniosios
visuomenës fenomenu - “instrumentiniu protu”, kuris yra antrasis susirūpinimo šaltinis
(Charles Taylor). “Instrumentiniu protu” vadinamas tokios rūšies racionalumas, kurį mes
68
Taylor Ch. Autentiškumo etika. – Vilnius, Aidai, 1996. P. 26.
69
Taylor Ch. Autentiškumo etika. – Vilnius, Aidai, 1996. P. 27.

99
pasitelkiame numatydami ekonomiškiausias priemones tikslams pasiekti. Jo sėkmės
kriterijai yra maksimalus efektyvumas, geriausias išlaidų ir pelno santykis.
Iš moralinių horizontų “išvaduota” visuomenė ima savaip pertvarkyti
desakralizuotą socialinę organizaciją. Jos sandara ir veiklos būdai tampa pasirinkimo
objektu. Juos galima naujai suprojektuoti, atsižvelgiant į jų poreikį individų laimei ir
gerovei. Pradedami taikyti instrumentinio proto kriterijai (maksimalus efektyvumas,
išlaidų ir pelno santykis), kurie palaipsniui užvaldo mūsų gyvenimą. Tuomet jo
nepriklausomumas, autentiškumas pajungiamas našumo maksimalizavimo
reikalavimams. Negalima teigti, jog šios ryškėjančios priklausomybës nuo instrumentinio
proto žmonės nejaučia. Jaučia ir supranta, kad jų gyvenimas, visuomenės socialinė
organizacija neturėtų būti grindžiama rinkos vertybėmis. Tačiau šitaip daroma. Rinkos
vertybės įsiskverbia į tas visuomenės sritis, kur joms nedera būti, teigia garsus JAV
filantropas G.Sorošas70. Taigi antroji visuomenės negalia susijusi su gyvenimo tikslų
užtemimu, kai susiduriama su nesuvaldomu instrumentiniu protu.
Tolimesnis instrumentinio proto susiliejimas su ta atstovaujamos valdžios forma,
kuri dabar vyrauja Vakarų pasaulyje, iš tikrųjų yra pavojinga, nes savyje slepia vidinę
tendenciją mus tolinti nuo tų idealų, kuriems valdžia turėtų tarnauti. Pati valdžia
palaipsniui vis labiau visuomenę ir individus verčia instrumentiniam protui teikti tokią
reikšmę, kokios mes niekuomet neteiktume rimtai susimąstydami apie moralę.
Industrinės-technologinės visuomenės institucijos ir struktūros griežtai riboja mūsų
pasirinkimus. Instrumentinio proto sureikšminimas gali būti net labai destruktyvus. Todėl
individualizmo ir instrumentinio proto galimi padariniai politiniam gyvenimui yra susiję
trečiąja visuomenės negalia - su laisvės praradimo baime.
Jeigu jau visuomenė nebeturi šventos struktūros, jeigu jos tvarka
desakralizuojama ir tampa vien projektavimo objektu, tai iškyla esminė problema: kas yra
toji socialinė jėga, galinti projektuoti visuotinę tvarką ir apsaugoti ją nuo galimų
projektavimo klaidų? Tokia socialine jėga tampa (arba turi atsirasti) kvalifikuoti
visuomenės nariai. Modernizacijos kaip socialinių ir kultūrinių procesų visumos likimas
priklauso nuo kvalifikuotų visuomenės narių joje įsivyravimo. Kvalifikuoti visuomenės
nariai yra ne tik modernizacijos koordinačių - racionalumo, universalumo ir aktyvumo

70
Soros G. Pasaulinio kapitalizmo krizė. – Vilnius, Tyto Alba, 1999. P.63.

100
(R.Miunch, 1986) kūrėjai, bet ir ta socialine grupe, kuri šiose koordinatėse sugeba jungti
ir keisti ekonominius, kultūrinius ir politinius vyksmus bei struktūras (I.Balog, 1992).
Todėl ši visuomenės grupė turės prisiimti atsakomybę ir už visuomenės moralinį būvį.
Kodėl? Todėl, kad su modernizacijos sklaida ėmė ryškėti ir kitas fenomenas -
humanitarinës kultūros transformavimasis į “mozaikinę”. Apie tai XX a. šeštajame
dešimtmetyje kalbėjo prancūzų mokslininkas A.Moles. Pagal jį, pamatiniai, nekintantys
žmogaus susiorientavimo gyvenime principai bei vertinimo kriterijai, kuriuos jisai įgijo
veikiamas tradicinės kultūros ar universitete įgyto išsimokslinimo (abiem atvejais,
bendruomenės aplinkoje ir įtakoje) ir kurie vadinami humanitarine kultūra, dėl
modernizacijos poveikio transformuojami į vadinamąją “mozaikinę” kultūrą. Pastarąją
Moles įsivaizdavo kaip susikertančius fragmentus, kur nėra pagrindinių atsparos taškų.
Tokiais gyvenimo atsparos taškais bendruomeniškoje visuomenėje turėtų būti kultūros
vertybių ir socialinių normų dermė.
Intensyvėjančiame, kaleidoskopiniame gyvenime, rašo R.Grigas, žmogus
nepajėgus “prisikasti” prie tikrovės reiškinių, faktų, socialinių procesų, kurie jį supa,
esmės71 . Bet susiorientuoti juose jau būtina. Ir čia iškyla objektyviai sąlygota įtampa:
žmogus, kuris glaudžiai suaugęs su tam tikra kultūra (pvz., etnocentriškai orientuota ar
kitu pavidalu ideologizuota bendruomene) ir kuris savo įsitikinimais bei vertybinėmis
orientacijomis jai atstovauja, negali efektyviai sąveikauti su kitais žmonėmis, išugdytais
kitokios kultūros, negali pagal savo norą lengvai įsijungti į tą ar kitą socialinį
organizmą72.
Nagrinėjant įtampą, kylančią tarp bendruomenės kultūros ir šiuolaikinės
vartotojiškos visuomenės “mozaikinės” kultūros, reikia atsakyti į tokį esminį klausimą: ar
yra koks nors vertybių klodas, kuris galėtų jungti šiuos skirtingus kultūros pavidalus?
Bendruomenės ir šiuolaikinės modernios visuomenės kultūrų pavidalus gali ir turi jungti
amžinosios vertybės: sąžinė, garbė, gerumas, padorumas, atjauta, ištikimybë, pareiga,
meilė Tėvynei, dvasinis tyrumas, nesavanaudiškumas. Šių vertybių ypač pasigendame
krizių laikotarpiais, kai savo šalies bendrapiliečių veiklą ir elgesį vertiname iš moralinių
vertybių ir nacionalinių tradicijų pozicijos.

71
Grigas R. Modulinis žmogus// Kultūros barai, 1999, Nr. 2. P.2.
72
Геллнер Е. Условия свободы. – Москва, 1995. С. 106.

101
 Labiausiai neramina kelia augantis susvetimėjimas visuomenei ir tarpusavyje. O
tai reiškia, kad žmonės užsisklendžia savo gyvenimuose, vis mažiau betarpiškai
bendrauja ir daugiau laiko praleidžia prie televizijos ar interneto. Iš uždarumo kyla
nepasitikėjimo problema. Lietuvoje labiausiai pasitikima televizijos žiniomis nei
kaimynais ar valstybės institucijomis. Nors visuomenė sukūrė sudėtingas valdymo ir
socialinės kontrolės sistemas, bet tai saugumo jausmo nepadidino. Deja, net priešingai - jį
sumažino. Todėl vykstančių greitų permainų ir socialinio bei emocinio nesaugumo
sąlygomis žmonės ima ieškoti pasitikėjimo oazės - bendruomenės.
Taigi ką reiškia žmogui gyventi bendruomenėje? Žmogaus gyvenimo problema
turi dvi puses: kaip žmogui įsijungti į visuomenę, tapti jos visaverčiu nariu ir, tuo pačiu
metu, išlikti autentišku, turinčiu įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs
suvokimo ir jausmus apie save. Todėl ir į visuomenę (bendruomenę) žvelgiama iš dviejų
perspektyvų - diurkheimiškos (E.Diurkheimas) ir vėberiškos (M.Vėberis). Laikantis
diurkheimiškos perspektyvos, gyventi visuomenėje - reiškia paklusti tos visuomenės
logikai. Pagal Diurkheimą, visuomenė yra toks svarbus fenomenas, kuris iškyla prieš mus
kaip objektyvus faktiškumas, kurio negalime paneigti ir nuo kurio esame priklausomi.
Tuomet turime pripažinti, kad visuomenė, kurioje gyvename, sąlygoja mūsų socialinę
esybę ir elgseną.
Vėberiška perspektyva akcentuoja žmonių tarpusavio ryšius ir santykius. Pagal
Vėberį, žmonių prasmingi poelgiai paremia (bendruomenės) statinį ir kartais prireikus
padeda pakeisti jį. Taigi, Vėberis akcentuoja būtinybę suprasti ir interpretuoti žmonių
elgesį, atskleisti tą reikšmę, kurią žmonės suteikia savo socialiniam veiksmui. Žinoma,
reikia išsiaiškinti ką suprantame “socialinis veiksmas”. Socialinis veiksmas - tai toks
individo veiksmas, kuriam pats individas suteikia reikšmę ir jo atlikimo metu
programuoja galimus kitų žmonių atsakomuosius poelgius. Paprastai tariant tie veiksmai,
apie kuriuos žmogus nesusimąsto, nėra socialiniai veiksmai.
Taigi, šiuolaikinės - bendruomeniškos visuomenės savikūros svarstymui turi
reikšmės abi sociologijos paradigmos: makro ir mikrosociologinės žiūros. Labai svarbu
suprasti žmogaus gyvenimo įvairovę, kad, viena vertus, remdamiesi dalinėmis teorijomis,
galėtume visavertiškai ją įžvelgti, atskleisti ir paaiškinti, bet, antra vertus, išvengtume
vienų ar kitų visuomeninių reiškinių reikšmės ar idëjų suabsoliutinimo, ar šališkumo.

102
Būtent XX a. patyrėme, ką reiškia vienų ar kitų idėjų suabsoliutinimas bei žmogiškumo
pamynimas ir vadinamojo “moralinio neutralumo” pozicijos abejingumas bei cinizmas,
kai kyla grėsmės amžinų vertybių sunykimui. Todėl bendruomeniškos visuomenės
savikūros svarstymas turi išvengti abiejų minėtų grėsmių.
Kokia linkme turėtų vykti šiuolaikinių – bendruomeniškų visuomenių savikūra?
Atsakyti galima vienareikšmiškai: ryšių tarp kultūros vertybių (ypač, amžinų vertybių) ir
socialinių normų stiprinimo ir kūrimo linkme. Anot Tayloro, moderniosios visuomenės
perspektyvos susijusios su supratimu, kad asmens tapatumo suvokimas neatskiriamas nuo
tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo. Žmonių visuomenės specifiką sudaro tai, kad
jos narių veiksmams būdinga moralinė motyvacija, t.y. mes savo troškimams ir aistroms
neišvengiamai suteikiame vienokią ar kitokią moralinę interpretaciją. Nereikia užmiršti ir
tai, kad moralinių interpretacijų horizontas egzistuoja pirmiau už individualų pasirinkimą,
kad tam tikra moralinė pasaulio interpretacija egzistuoja pirmiau už individualią savikūrą.
Vadinasi, moderniosios visuomenės perspektyvų giluminis supratimas kaip ir
klasikinės bei moderniosios bendruomenės sampratos akcentuoja du tarpusavyje
suaugusius sandus arba matmenis: 1) giminingų (dvasiškai - doroviškai) žmonių
tarpusavio bendravimą ir veiklą bei 2) visuotinių vertybių ir normų distinkcijas, kurios
būdingos socialinei bendrystei ir tautai. Todėl labai svarbiu įsigilinti į bendruomenės
narių socialinio saito esmę.
Bendruomenės narių socialinis saitas yra ne tik dalykinis, bet, visų pirma,
moralinis. Moralinės normos užpildo visą gyvenimo erdvę, bendravimą ir veiklą. Tai
atsispindi netgi pačių žodžių “etinis”, “moralinis” ir “dorovinis” etimologijoje. Ji rodo
pirmykštį moralinių dalykų įterptumą į bendrus įpročius, papročius, įstatymus bei
tradicijas. Atkreipkime dėmesį ir į žodį “giminingumas”, kuris susijęs su kitu žodžiu -
“bendrystė”. Pastarasis žodis dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip
bendrumas, bendravimas73 .
Su bendrumu arba bendryste galima apibūdinti socialinio saito apimtį. Tam
panaudosime žodžių derinį - socialinė bendrystė. Socialinė bendrystė - tai visuma
žmonių, tarpusavyje susietų gyvenimo sąlygų panašumo, vertybių ir normų vienovės,
organizacijos santykiais ir įsisąmoninta socialine tapatybe (savęs priskyrimu). Taigi,
73
Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
P. 79.

103
socialinės bendrystės apibrėžtis išryškina bendruomeniškos visuomenės savikūros būtinas
sąlygas: gyvenimo sąlygų panašumas; kultūros vertybių ir socialinių normų atitikimas, jų
dermė; formalios arba, dar geriau, neformalios bendrijos buvimas; savęs priskyrimas
konkrečiai bendrijai. Šios sąlygos yra svarbios, nes materializuoja socialinį saitą, suteikia
jam dalykinį turinį.
Vienok, reikia atminti, kad vien dalykinių ryšių nepakanka bendruomeniškos
visuomenės atsiradimui. Socialinė bendrystė išreiškia tik būtinas, bet nepakankamas
bendruomeniškos visuomenės atsiradimo sąlygas. Jas išsamiai atskleidžia socialinės
bendrystės kriterijai, kurie yra:
1. Žmonių gyvenimo ir veiklos sąlygų panašumas, artumas (tai suprantama kaip
potenciali bendruomenės atsiradimo prielaida).
2. Žmonių poreikių bendrumas, savo ir kitų interesų panašumo subjektyvus
įsisąmoninimas (tai solidarumo – bendramintiškumo, vieningumo, bendros atsakomybës
atsiradimo reali prielaida).
3. Bendravimo, bendros veiklos ir abipusiško keitimosi patyrimu buvimas (tai
vyksta bendruomenėje betarpiškai, o visuomenėje – sutarpintai).
4. Savitos kultūros formavimasis: atsiranda savitarpio santykių normų sistemos
(papročių, moralės, religijos, korporatyvinių, estetinių, etiketo normų), bendrumo tikslų,
dorovingumo ir t.t. supratimas.
5. Bendrijų organizacijos stiprinimas, valdymo ir savivaldos sistemų sukūrimas.
6. Bendrystės narių socialinė identifikacija (tapatumas), jų prisiskyrimas šiam
bendrumui (tai pakankama sąlyga ir pagrindinis šiuolaikinės bendruomenės požymis).
Tai subjektyvusis kriterijus.
7. Bendrystės narių socialinio aktyvumo (organizuoto, kryptingo elgesio) raiška.
Tai objektyvusis šiuolaikinės bendruomenės buvimo kriterijus, pagal kurį galima spręsti
ar bendrijų veiklos tikslai tarpusavyje yra koherentiški (sąryšingi), ar jų veikla derinama,
siekiant bendrų tikslų (pvz.: saugumo, bendrumo, solidarumo, tapatumo palaikymo ir
stiprinimo linkme).
Tarpusavyje lygindami klasikinės ir moderniosios bendruomenių bruožus su
atviros (pilietinės) visuomenės bruožais, išvedėme idealius šiuolaikinės -
bendruomeniškos visuomenės požymius, kurie yra:

104
 1 Socialinių ryšių savanoriškumas ir nesavanaudiškumas.
2. Bendravimas ir solidarumas.
3. Moralinė vienovė ir atsakingumas.
4. Socialinė tapatybė ir kryptingas bendradarbiavimas (aktyvumas).
5. Atvirumas.
Bendruomeniška visuomenė gali atsirasti kaip dabartinės - modernios visuomenės
kokybinio virsmo padarinys. Bet jos negalima išoriškai padaryti. Pirmiausiai turi susikurti
tokia šiuolaikinių bendruomenių - socialinių grupių moralinės būklės kokybė, kuri
grindžiama amžinųjų vertybių ir socialinių normų dermės įsiviešpatavimu. Į tokią
moralinės būklės kokybę gali pretenduoti įvairios bendrijos: 1) interesų grupës (pvz.,
religinės, teisių gynimo, profesinės, statuso, funkcinės bendrijos ir pan.); 2) teritorinės
grupės ( sociumai, pvz., institucijos, kaimo, miestelio, apylinkės, rajono, miesto bendrijos
ir pan.).

Trečias skyrius. Teisės sociologijos raidos bruožai

Teisės sociologijos raidoje išskiriami analogiški periodai kaip ir sociologijoje. Tačiau

iškyla teisės sociologijos “gimimo dienos” įvardinimo problema. Paprastai mokslinė
disciplina atsiranda palaipsniui ir sunku nustatyti ribą, skiriančią ikimokslinį periodą nuo
mokslinio. Vienok, aiškiai yra nustatyta, kad teisės sociologija atsirado bendrosios
sociologijos skaidymosi į savarankiškas šakas procese. Vadinasi, teisės sociologija kaip
mokslas turėjo atsirasti vėliau nei pati sociologija.
Antrajame skyriuje susipažinome, kad sociologija kaip savarankiška mokslo
disciplina atsirado XIX a. ir jos susiformavimas susijęs su Konto, Durkheimo, Vėberio ir
kitų klasikų darbais. Teisės sociologija atsirado vėliau – XX a. pradžioje, bet kaip mokslas
buvo pripažinta XX a. antroje pusėje: 1913 metais garsus austrų teisininkas E. Erlichas

105
paskelbė pirmąjį teisės sociologijos veikalą – “Teisės sociologijos pagrindai”; 1956 metais
Paryžiaus universiteto teisės fakultete įvestas teisinės sociologijos kursas; 1962 metais
Tarptautinė sociologų asociacija įsteigė teisės sociologijos tyrimų komitetą.
Bet teisės sociologijos atsiradimui yra svarbūs Platono ir Aristotelio, ypač Š. de
Monteskjė darbai. Juos galima nagrinėti kaip didžiuosius teisės sociologijos pradininkus.
Pavyzdžiui, Monteskjė atskleidė naują teisės nagrinėjimo kelią, kurį beveik galima vadinti
sociologiniu. Labai svarbu pabrėžti, kad iki sociologijos atsiradimo daugelį žymių mąstytojų
galima vadinti sociologais, visų pirma, dėl jų realizmo aiškinant socialinės tikrovės
reiškinius, dėl jėgos, interesų ir būtinybės vaidmens teisės atsiradimui aiškaus pripažinimo.
Šiame mokslinės minties raidos etape teisės sociologija dar suaugusi su teisės
filosofija. Todėl teisės sociologijos minties raidos studijos reikalauja gero teisės filosofijos
žinojimo. “Tvarkos” sąvokos miglotumas yra toji aplinkybė, dėl kurios studentams būna
sunku įsigilinti į teisės sociologijos minties raidą. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į
skirtumą tarp dviejų socialinės tvarkos atmainų – savaiminės (arba “išaugusios”,
sutapatinamos su teisingumu) tvarkos ir organizuotos (arba “padarytos”) tvarkos. Padarytą
tvarką apibūdiname kaip konstrukciją, kaip dirbtinę tvarką arba, ypač jei tai susiję su
valdoma socialine tvarka, kaip organizuotą. Išaugusią tvarką apibūdiname kaip savaime
susiklosčiusią, kaip spontaninę tvarką. Šis skirtumas tarp dviejų tvarkos atmainų pastebėtas
gilioje senovėje. Senovės graikai turėjo du skirtingus žodžius šioms dviem tvarkos
atmainoms žymėti, būtent žodį taxis - žmogaus sukurtai tvarkai ir žodį kosmos, kuris iš
pradžių reiškė “teisingą tvarką valstybėje ir visuomenėje”.
Didžiausios įtakos tolimesnei minties ir sąvokų raidai turėjo sofistų įvesta tikrovės
reiškinių suskirstymo dichotomija, kurią II a.pr. Kr. lotynų gramatikas Aulus Gellius išvertė
kaip naturalis ir posityvus. Iš čia kilo daugumos Europos kalbų žodžiai, apibūdinantys dvi
74
dėsnio (law) rūšis : “prigimtinis dėsnis” (natural law) ir “proto dėsnis” (posityve law).
Vienok, jau viduramžių scholastikoje buvo pastebėta, kad yra socialinių reiškinių, kurie
priklauso naturalis kategorijai. Ši painiava susijusi su senovės graikų terminais,
apibrėžiančiais dichotomiją. Bet tik XVIII amžiuje B. Mandeville’is ir D.Hume’as išaiškino,
kad egzistuoja trečia – tarpinių reiškinių kategorija, kurią vėliau E.Fergusonas apibūdino kaip
“žmogiškojo veiksmo, bet ne žmogiškojo sumanymo rezultatą”.

74
Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. T.1. – Vilnius, Eugrimas, 1998. P.38.

106
 Vadinasi, dvi taisyklių rūšys – spontaninės tvarkos ir organizacijos taisyklės – davė
pagrindo dviem visiškai skirtingoms įstatymo (teisės) sampratoms. Aiškiausiai tai liudija per
visą istoriją matomas kontrastas tarp tų, kuriems įstatymas ir laisvė yra neatskiriamai susiję
dalykai, ir tų, kuriems jie atrodo nesiderinami. Turime seną tradiciją, besitęsiančią nuo
senovės graikų ir Cicerono per Viduramžius iki tokių klasikinių liberalų kaip Loko, D.Hume,
Kanto bei škotų moralės filosofų, taip pat įvairių XIX ir XX amžių Amerikos valstybės
veikėjų, kuriems įstatymas ir laisvė negali egzistuoti vienas be kito. Tačiau kita vertus,
Hobsas, Benthamas, daugelis prancūzų mąstytojų bei šiuolaikiniai teisės pozityvistai į
įstatymą žvelgia kaip į laisvės apribojimą. Šis akivaizdus konfliktas tarp dviejų didžiųjų
mąstytojų linijų kyla iš senovės graikų įvestos dichotomiją išreiškiančių terminų painiavos,
kuri nulėmė, jog žodį “įstatymas” (“teisė”) didieji mąstytojai vartojo skirtingomis prasmėmis.
Dvi skirtingos tvarkos supratimo atmainos fundamentaliai įtakojo Vakarų teisės raidą
ir išreiškia jos tradicijos prigimtyje esantį vidinį prieštaringumą. Vienas Vakarų teisės tikslas
– apsaugoti tvarką, kuri suvokiama kaip vidinė įtampa tarp poreikio keisti padarytą tvarką ir
poreikio išsaugoti jos pastovumą. Kitas tikslas – įgyvendinti teisingumą, kuris traktuojamas
dialektiškai, jis apima įtampą tarp individo teisių ir visuomenės gerovės. Teisingumo
įgyvendinimas buvo skelbiamas kaip pačios teisės mesianistinis idealas. Po šiuo ženklu įvyko
visos didžiosios revoliucijos, siekusios nuversti ankščiau egzistavusią teisę kaip tvarką
vardan fundamentalesnės teisės kaip teisingumo atgaivinimo. Ši teisės sampratų sąveika ir
pažiūros į ją vienaip ar kitaip atsispindi teisės sociologijos minties raidoje.

3.1. Antika

Pirmosios vakarų pasaulio kultūros idėjos apie žmogų ir visuomenę užgimė Senovės
Graikijoje, nes graikai pirmieji kultūros kūrybos vyksmą susiejo su asmenybės ženklu ir
pasuko kultūros raidą nauja linkme, nei Rytų pasaulio kultūroje. Graikai, priešingai Rytams,
savo kultūros kūrybos žymes reiškė ne masės, koncentracijos ar subordinacijos vardais, bet
asmenybės decentralizacijos ir laisvės vardais. Jei Rytų gyvenime lemiantis veiksnys yra
masė, o individas į ją pasineria ir ištirpsta joje, tai Senovės Graikijoje iškyla individo
vaidmuo, savo laisvės ir žmogiškosios vertės pripažinimo reikšmė ir jos įgyvendinimo
pastangos. Spėjama, kad apie 1000 m. pr. Kr. veikiausiai susiformavo pagrindinės žmonių
sambūvio vertybės, kurios pirmą kartą Vakarų Europos literatūroje taip akivaizdžiai mums

107
buvo paliudytos Homero epuose75. Nežiūrint į graikų gyvenimo įvairovę, jo sąrangą
labiausiai rėmėsi ugdymo minties visuotinumu. Vienok, graikų kultūrai būdinga vidinė
dialektika, nuolat ieškant galimybių derinti individo ir bendruomenės interesus, teisingumą ir
tvarką. Toks Senovės Graikijos kultūros pobūdis buvo esminė pradžia, iš kurios vėliau kilo
Europos dvasia – jos kultūros kūrybos raida helenocentristine linkme.
Helenų kultūros lobyne atsekami du teisės sociologijos minties (ir ne tik teisės
sociologijos) ištakų šaltiniai:
1. Surinktos empirinės žinios apie Senovės Graikijos ir kitų kraštų
bendruomenių gyvenimo papročius, tvarką ir įpročius.
2. Teoriniai darbai, kuriuos parašė didieji Antikos mąstytojai. Nors
pastarasis šaltinis yra svarbiausias, bet jie abu turėjo įtakos tolimesnei
Vakarų teisės sociologijos minties raidai.
Antikos istorikai ir keliautojai surinko didžiulį etnografinės medžiagos aruodą, iš
kurio sėmėsi žinių apie įvairių kraštų teisines sistemas (teisėtvarkas). Jų tarpusavio lyginimas
atvedė prie minties, kad teisinių sistemų įvairovė egzistuoja tiek teritorijos (erdvės) , tiek
chronologini (laiko) požiūriu. Teisinės sistemos santykinumo įvaizdis vėliau įtakojo
Montenio, Monteskjė kūrybą, o per ją ir visą tolimesnę Vakarų teisės sociologijos minties
raidą.
Helenų jungimasis į miestus – valstybes sąlygojo visuomeninių santykių įvairovės
raidą. O tai neišvengiamai įtakojo naujus tvarkos valdymo klausimus, kuriuos reikėjo spręsti
pagal teisingumą. Vienok, didėjant organizuotos tvarkos reikšmei, iškyla ir įsitvirtina
įstatymo vaidmuo, kuriuo įforminami miesto-valstybės valdžios sprendimai. Tokį perėjimą
nuo teisės kaip teisingumo prie teisės kaip tvarkos atspindi, pavyzdžiui, vartotų terminų
“themis”, “dikė”, ir “normos” turinio evoliucija76 .
Themis yra seniausias normos išreikšimo Graikijoje vardas. Šiuo vardu normos
įgydavo du bruožus:
• Priverčiamąją galią, kuri pasireikšdavo dvejopai:
1. Kaip tikybinė sankcija, kuris skelbiama dievybės vardu (ankščiausiu
periodu); karaliaus sprendimu (vėlesniu periodu); aristokratijos
sprendimu (kai karalių pakeitė aristokratija);

75
Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.
429.
76
Leonas P. Teisės filosofijos istorija. – Vilnius, Mintis, 1995. P. 60.

108
 2. Kaip teisėjo sprendimas, kuris privalomas visiems piliečiams.
• Visuotinį privalomumą. Themis jungė į vieną visuomenę visus miesto
gyventojus.
Tarp teisingumo ir tvarkos dar nėra atotrūkio, nes Themis vardu vadinama ir
teisingumo deivė Temidė (gr.Themidos). Dikė – tai sąvoka, kuri papildo “themis” ir išreiškia
teisingumą:
• Karaliaus nutarimų, daromų dievų valia; vėliau, trečiųjų teismo
sprendimų, šalių ginče.
Taigi “dikė” yra priešingumas jėgai, nepriklauso nuo kieno nors nuožiūros ir išreiškia
teisingumą visiems. Dikė yra visuotinio teisingumo deivė, Temidės įpėdinė.
Tobulėjant visuomenės organizacijai, nei “themis”, nei “dikė” negalėjo patenkinti
gyvenimo reikmių. Gyvenimo prieštaravimai turėjo būti sprendžiami per tarpininkus, t.y.
teisėjų sprendimais, kurie tapo precedentais. Iš pastarųjų susidarė paprotinės normos. Jų
pagrindą sudarė “dikė” (teisingumas). Šioji sąvoka teisėjų sprendimuose ir paprotinėse
normose atliko teisingumo kriterijaus (mato) funkciją. Bet būta teisingumo ir neteisėtumo
sankirčių. Ypatingą siekį teisingai sutvarkyti pasaulį liudija kitas labai ankstyvas graikų
77
poezijos kūrinys, Hesiodo Teogonija bei jo Darbai ir dienos . Į pirmą planą įspūdingai
iškeliama stipriųjų savivalė prieš silpnuosius ir teisės pažeidimai. Todėl galima manyti, kad
jau valstietiškai gyvenęs Hesiodas gebėjo skirti teisingumo principus nuo neteisumo, o ypač
teisingumą nuo buitinio teisės suvokimo. Žinių apie senovės graikų teisės sampratą gausu
klasikinės V ir IV a. pr. Kr. perteiktuose miyuose.
Iš paprotinių normų Drakontas (VII a.pr. Kr.), o vėliau Solonas (VI a.pr.Kr.) sukūrė
įstatymų, pastovių teisės normų. Šiuo laikotarpiu graikų pasaulyje paplito įstatymų leidyba
kaip normų aktas. Įstatymų leidėjų kūryba vėlesniais laikais apibrėžiama kaip nomotezija.
“Būtų klaidinga sąvoką “nomos” versti žodžiu ”įstatymas” [ pavyzdžiui, P. Leonas “nomoi”
vadina įstatymais]78, tai veikiau paskelbtieji pagrindiniai teisėtvarkos principai. Mat, juos
buvo būtina užfiksuoti, nes sparčiai plėtojosi ekonomika, visuomenė ir politika. < …> nomoi
– tai ne kodifikacija šiuolaikine prasme, jie turėjo paaiškinti tai, kas buvo neaišku, o,

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

77

430.
78
Leonas P. Teisės filosofijos istorija. – Vilnius, Mintis, 1995. P. 61.

109
remiantis paveldėta, esama, natūraliai susiformavusia teise, nomoi, papildyti thesmoi, būtinas
naujienas. Taigi galima tarti, kad, pavyzdžiui, Atėnuose nuo šešto šimtmečio pradžios
rašytinė teisė (engraphos nomos) priešinama nerašytajai (agraphos nomos), tačiau ne kaip
prieštaravimas, o kaip būtinas papildymas”79. Dėl rašytinės teisės stokos liaudies teismas (iš
6000 piliečių kasmet burtais išrinktas ir į daug grupių suskirstytas liaudies teismas
Atėnuose)80 buvo priverstas aktyviai dalyvauti teisės kūrime.
Nomoi buvo privalomi visiems miesto-valstybės visuomenės nariams ir išreiškė ne
autoriteto (dievybės, karaliaus) valią, bet tautos valią “pagal susitarimą”. Šitie nomoi piliečio
sąmonėje formuoja sampratą aukštos, beveik neliestinos teisės, dėl kurios jokiu būdu nedera
kasdieniškai diskutuoti ir kurią galima keisti tik iškilus ypatingam reikalui, taikant tam tikrą
procedūrą. Pats nomos apsišvietusiam V a. pr. Kr. piliečiui yra absoliuti bendros pasaulio
tvarkos išraiška. Individo sąryšis su šia tvarka yra visiškai nediskutuotinas. Tvarkos
būtinumas yra išsakytas jau Homero epuose, antai Odisėjoje (IX 112-115) kiklopų
visuomenė vaizduojama kaip neigiamas visuomenės be sąryšio pavyzdys81.
Teisingumas visada buvo sąryšyje su tvarka vadinama “kosmos” – “teisinga tvarka
valstybėje arba visuomenėje”. Anaksimandras iš Mileto (VI a.pr. Kr.) perkėlė “dike”
sąvoką iš miesto-valstybės visuomeninio gyvenimo srities į gamtos sritį. Tokiu būdu
“įteisintas” pasaulis galėjo būti pagrįstai apibūdinamas iš socialinės srities perimtu – kosmos-
terminu. Tas žodis pirmąkart pasirodė Jonijos filosofų kalboje. Žengdami šį žingsnį ir
išplėsdami dike valdas į visą tikrovę jie aiškiai atskleidė graikų teisinės minties esmę
parodydami, kad ji buvo grindžiama teisingumo ir būties ryšiu. Šis ryšys nulėmė, kad net tuo
laikotarpiu, kai silpo senasis graikų tikėjimas teise, nebuvo visuotinai abejojama griežta
nomos priklausomybe nuo kosmo prigimties82.
“Nomos” kaip visos tautos valia, buvo didelės reikšmės sąvoka, nes:
• Ji išvadavo teisę iš tikybos globos ir padarė ją pasaulietiška;

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

79

432.

Antikos Žodynas. – Vilnius: Alma littera, 1998. P. 182.

80

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

81

432.

Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I t. Taisyklės ir tvarka.- Vilnius:

82

Eugrimas, 1998. P.87-88.

110
 • Tuo pačiu ji prisidėjo prie netikybiškos pažiūros į kosmosą susidarymo ir
davė protui laisvę kritiškai nagrinėti nusistovėjusias sąvokas.
Tasai kritiškumas atvedė prie tikrovės sampratos, jog pasaulyje nėra nieko
absoliutaus, jog absoliutūs dėsniai turi būti neigiami. “Nomos” sąvoka davė protui galimybę
prieiti išvadą, kad žmogus gali būti pagerintas ugdymu tobulinant jo charakterį ir įpročius, o
ugdymui gali turėti ir turi įtakos tiek visuomenė, tiek ir valstybė. Graikų filosofai kone
paradigmiškai suformulavo pozityviosios teisės pranašumo prieš nepozityviąją klausimą ir į
jį atsakė. Tai teisininkams ir filosofams ligi šiol rūpimas prigimtinės teisės reikšmės ir jos
pirmumo arba antraeiliškumo pozityviosios teisės atžvilgiu klausimas. Sofistai apskritai
pasisakė už išskirtinį pozityviosios teisės galiojimą, nors faktiškai ji buvo nesuderinama su
prigimtine teise. Tačiau Platonas, o dar labiau Aristotelis teisingumą traktavo kaip
pozityviosios teisės mato problemą83.
Sofistai (Va. pr. Kr. antroji pusė) buvo pirmoji Senovės Graikijos filosofų grupė,
atsigręžusi į mąstantį žmogų ir davusi pradžią reikšmingam judėjimui, vadinamam sofistika.
Pasivadinimas išminties mokytojai yra susijęs su praktine sofistų veikla – mokytojavimu.
Sofistai pradžioje iškilo kaip subrendusių jaunuolių mokytojai; pamokas vedė profesionaliai,
buvo keliaujantys mokytojai, imantys už šį darbą atlyginimą. Dėstė filosofiją, literatūrą,
dailę, gramatiką, matematiką ir astronomiją, bet pirmiausia vadinamuosius politinius mokslus
– konstituciją ir valstybės valdymą, karybą, retoriką ir etiką. Iš visų šių sričių sofistai turėjo
solidžių žinių, specialiai jas tyrinėjo. Ypač daug jie nuveikė gramatikos, retorikos, politinių ir
visuomenės mokslų srityje. Tuo sofistai skatino mokslo šakų specializaciją. Tai buvo
praktinis mokymo tikslas; savo mokinius jie norėjo padaryti sumaniais valstybės ir privataus
gyvenimo vyrais, kurie būtų gerbiami savame mieste. Reikšmingiausi sofitai buvo
Protagoras, Gorgijas, Prodikas, Hipijas, Kritijas.
Sofistų iškilimui buvo palankios visuomeninės sąlygos: sustiprėjusi vergvaldinė
demokratija, suklestėjęs miestų-valstybių visuomeninis-politinis gyvenimas. Šioje socialinėje
situacijoje iškilti į lyderius tautos susirinkimuose daugiau galimybių turėjo turintys gerą
bendrąjį išsimokslinimą ir ypač retorikos įgūdžių. Kita vertus, sofistai veikė auklėtinių
dvasinį gyvenimą savo filosofinėmis koncepcijomis. Ankstesnė Jonijos (Mileto mokykla) ir
Pietų Italijos (Elėjos mokykla) natūrfilosofija daugkartiniais bandymais išspręsti gamtos

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

83

433-434.

111
klausimus buvo tam tikru mastu išsisėmusi ir nesugebėjo patenkinamai paaiškinti pasaulio.
Todėl sofitai nuo gamtos aiškinimų ir tyrimų atsigręžė į mąstantį žmogų, kurio reikšmė
išryškėjo pažiūrų sistemų kovoje.
Protagoras, žymiausias sofistas, surado išraiškingą formuluotę žmogaus mąstymo
riboms apibrėžti teiginiu homo mensura (lot.): Omnium rerum homo mensura est – “Žmogus
yra visų daiktų matas”. Toks provokacinis teiginys iš pradžių taikytas tik pažinimo kritikai,
vėliau išplito kaip reliatyvistinės pažinimo teorijos teiginys, turėjęs įtakos etikos raidai
(reliatyvizmas, konvencionalizmas) teiginio išplėstinė reikšmė (visos etinės vertybės esančios
reliatyvios) atvėrė kelią beribiam individualizmui, smarkiai paveikė visuomenės moralę,
pasitikėjimą tiesa ir teisingumu. Sofistai skelbė pragmatistinę tiesos sampratą: teiginių
teisingumo kriterijus esąs jo naudingumas.
Protagoro kūrinyje “Apie pirmykštį būvį” pateikiamos prigimtinės teisės
užuomazgos. Šiame kūrinyje Protagoras rašė, kad piliečiai sukūrė valstybę, siekdami
užtikrinti savo egzistenciją ir sukurti normalaus gyvenimo sąlygas. Be šios idėjos apie
“visuomeninę sutartį”, sofistai kėlė idėją apie visų žmonių, tame tarpe ir vergų, lygybę.
Sofistas Gorgijas labai vertino rašytinius įstatymus kaip “teisingumo sargybinius”.
Rašytinis įstatymas yra puikus išradimas, bet kažkas dirbtinio (nenatūralaus). Rašytinius
įstatymus Gorgijas skyrė nuo nerašytinio teisingumo, kurį apibūdino kaip “dieviškąjį ir
visuotinį įstatymą”. Nors tarp jų jis neįžvelgė prieštaravimų , bet nerašytinio teisingumo
vertingumą laikė aukštesniu. Taigi, galima teigti, kad teisė kaip tvarka vis dar pavaldi teisei
kaip teisingumui – liaudies teisės tradicijai, kylančiai iš bendruomeniško visuomenės
pobūdžio.
Bet Hipijas iš Elidos buvo pirmasis, kuris įžvelgė prieštaravimą tarp gamtos
(prigimtinės teisės) ir miesto įstatymų. Jo požiūriu, daiktų prigimtis pasireiškia kaip tikroji,
prigimtinė teisė, kuri stovi prieš klaidingą, dirbtinį miesto įstatymą. Kreipdamasis į savo
pašnekovus – skirtingų miestų piliečius, Hipijas sako: “aš galvoju, kad jūs visi čia giminės,
giminaičiai ir bendrapiliečiai- pagal prigimtį, o ne pagal įstatymą; betgi virš žmonių
viešpataujantis įstatymas priverčia daug ko, kas yra priešinga prigimčiai”. Taigi, žmonės
Hipijui yra tarpusavyje lygūs, nes juos sieja prigimtis: pagal kraują ar dvasinį bendrumą.
Todėl kitas sofistas – Antifontas – žmonių auklėjimą prigimties reikalavimu – dvasioje
vertino kaip būtiną sąlygą pasiekti piliečių vienybę valstybės tvarkos ir įstatymų
klausimuose.

112
 Sofistai įvedė tikrovės dichotomijos terminus: physei, kuris reiškia “iš prigimties”
(moderniaisiais laikais vadinama “natūraliais reiškiniais”) ir jo priešybę, nomo, kurį geriausia
versti kaip “pagal susitarimą”, arba thesei, kuris apytiksliai reiškia “tikslingu sprendimu” 84.
Tokiu būdu, antroji dichotomijos pusė, kuri moderniaisiais laikais vadinama “dirbtiniais”
reiškiniais, turi du skirtingus terminus. “Dviejų skirtingų terminų vartojimas antrajai
dichotomijos pusei išreikšti, rašo Hayekas, rodo tam tikrą painiavą, kurioje nuo tų laikų
klimpsta viso dalyko problematika. Skirtumas, kurį mėginama apibrėžti, gali reikšti skirtumą
tarp savaime egzistuojančių objektų ir objektų, kurie yra žmogiškojo veiksmo rezultatas, arba
jis gali reikšti skirtumą tarp objektų, kurie atsiranda savaime, ir objektų, kurie atsiranda
priklausomai nuo žmogiškojo sumanymo. Neatskyrus šių dviejų reikšmių susiklostė padėtis,
kai vienas autorius tam tikrą reiškinį gali kvalifikuoti kaip dirbtinį, nes jis yra žmogiškojo
veiksmo rezultatas, o kitas tą patį reiškinį gali kvalifikuoti kaip natūralų, nes jis akivaizdžiai
nėra žmogiškojo sumanymo padarinys” 85.
Dažniausiai iš Antikos filosofų išskiriami du minties galiūnai – Platonas ir
Aristotelis, turėję įtakos ir sociologinės minties raidai. Jie, kaip ir dabarties sociologai,
tyrinėjo tradicijas, papročius, žmonių įpročius ir savitarpio santykius, apibendrindavo faktus,
kūrė sampratas, kurios užsibaigdavo praktinėmis rekomendacijomis kaip tobulinti
visuomenę. Kadangi “visuomenės” ir “valstybės” terminai Antikoje buvo neišskirti, tai abu
jie buvo vartojami kaip sinonimai.
Platonas (427-347 m.pr. Kr.) – Sokrato mokinys buvo svarbiausias sofistų kritikas ir
pirmasis parašė valstybės ir visuomenės klausimams skirtą veikalą “Valstybė”. Šio veikalo
pagrindinė idėja - teisingą valstybę galima pagrįsti ir sukurti tik su mokslo pagalba, kuri
prasideda nuo socialinių problemų kritinės analizės ir užsibaigia visuomenę tobulinančių
politinių rekomendacijų parengimu.
Platonas sukūrė teisingos valstybės idealą, kuris grindžiamas prielaida, jog egzistuoja
atitikmenys tarp visuminio pasaulio (kosmoso), valstybės ir atskiro žmogaus sielos.
Remdamasis teisingumo idėja, Platonas pabrėžia, kad teisingas žmogus (idėja) nė trupučio
nesiskiria nuo teisingos valstybės (idėjos), be priešingai, jiedu panašūs. Žmogaus siela, pasak
Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I t. Taisyklės ir tvarka.– Vilnius,
84

Eugrimas, 1998. P. 38.

Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I t. Taisyklės ir tvarka.– Vilnius,

85

Eugrimas, 1998. P.38.

113
Platono, esanti sudaryta iš trijų dalių: jausmų, valios ir proto. Nuo tų atskirų sielos sričių
priklauso ir žmogaus elgesys. Jausmus atitinka klusnumas, valia- narsumas, protą – išmintis.
Todėl atskiras sielos dalis Platonas dar vadina geidžiančiąja siela, narsiąja siela ir
išmintingąja siela. Šiuos tris žmogaus sielos pradus atitinka trys panašūs valstybės pradai:
patariamasis, gynybinis ir verslinis. Juos atitinka trys luomai: valdovų, karių ir gamybinis
(amatininkų ir žemdirbių).
Visuomenė gyvena chaoso , socialinės įtampos ir suirutės būklėje tol, kol joje
neįvedama tvarka, atitinkanti teisingumą. Teisingumas reikalauja, kad:
• kiekvienas pradas užsiimtų savo reikalais ir nesikištų į svetimus reikalus;
• būtu atitinkama pradų hierarchinė subordinacija, kuri užtikrintų visybę:
gebantiems samprotauti pridera valdyti (filosofai); narsiajai sielai (kariai) – būti
ginkluotai apsaugai nuo suirutės ir betvarkės, paklūstant pirmajam pradui; abu šie
pradai valdo amatininkų, žemdirbių ir kitų gamybininkų luomą, kuris “pagal savo
prigimtį trokšta turtų”.
Miesto-valstybės atsiradimą apibrėždamas kaip žmonių apsigyvenimą kartu, kurį
nulėmė bendri jų poreikiai, Platonas aptaria darbo pasidalijimo tarp valstybės piliečių
reikšmę. Jo požiūriu, žmonių poreikiai geriausiai tenkinami dėka darbo pasidalijimo.
Platonas pripažįsta saiką ir vidutinį turto gausumą bei įžvelgia politinį pavojų, slypintį turto
ir skurdo kraštutinume. Gilus visuomenės turtinis susiskaldymas gali bet kurios valstybės
viduje sąlygoti dviejų smulkesnių valstybėlių atsiradimą ir jų tarpusavio kovą.
Idealioje Platono valstybėje – teisingas geriausiųjų valdymas. Platonas pritarė
Sokrato prigimtinės teisės teiginiui, kad teisingas ir teisėtas yra vienas ir tas pats, nes jų
prigimtyje yra dieviškasis (Platonui – idealusis) pradas. Todėl filosofų valdymas ir teisingų
įstatymų veikimas yra kaip du idealios valstybės sąryšingi aspektai. Platono valstybėje
tikrasis valdytojas yra “įstatymų tarnas”, neturintis nuosavybės. Tai suteikia teisęs
besąlygiškai valdyti.
Platonas reikalavo iš valdančiųjų griežtos dorovės. Viešpatauti turėtų tik dorybė, o ne
prievarta. Ne valdžia, o autoritetas yra pagrindinė visuomenės valdymo priemonė. Valdiniai
savo elgesiu atkartoja valdovus. Tai socialinė aksioma. Taigi, vyriausybės pobūdį nulemia
visuomenės dorovinė būklė.
Aristotelis (384-322 m.pr. Kr.) – Platono mokinys, savo pažiūromis į visuomenę ir
jos reiškinius daug kuo skiriasi nuo savo mokytojo. Aristotelio ir Platono pažiūrų skirtumus

114
nulėmė besikeičiančios to meto Graikijos visuomeninės sąlygos. Aristotelis gyveno Senovės
Graikijos irimo ir jaunos Makedonijos valstybės kūrimosi laikotarpiu. Visa tai padarė įtaką
Aristotelio socialinėms pažiūroms. Todėl visuomenę ir jos reiškinius Aristotelis nagrinėjo
realistiškiau nei Platonas. Jo pastangos buvo nukreiptos sukurti realistinį visuomenės ir
valstybės paveikslą, atskleisti realų įstatymų veikimą. Šiuo tikslu Aristotelis surinko žinias
apie 150 graikų miestų-valstybių valstybinę sąrangą ir įstatymus. Tai įgalino jį sukurti
reikšmingą veikalą – “Politika”.
Aristotelio realizmas išryškėja jo teiginyje, kad ideali valstybė arba visuomenė negali
egzistuoti. Egzistuoti gali tik sąlyginai pavyzdinė valstybė arba visuomenė, kuri yra geriausia
konkrečiose sąlygose. Geriausią valstybės (visuomenės) sąrangą, Aristotelio požiūriu, sudaro
dvi klasės – turtinga plutokratija ir neturintis nuosavybės proletariatas. Vienok, tvarkos
atrama yra vidurinioji klasė. Valstybė geriausiai valdoma tuo atveju, jeigu:
• varguomenė įtraukiama į valdymą,
• egoistiniai turtingųjų interesai ribojami,
• vidurinioji klasė yra skaitlinga ir stipresnė už kitas dvi klases.
Valstybė yra natūralios raidos produktas. Todėl šiuo požiūriu ji panaši į natūraliu keliu
atsiradusią šeimą ir gyvenvietę. Bet valstybė – tai aukščiausia bendravimo forma, apimanti
visus kitus bendravimus. Kitos bendravimo formos pasiekia savo tikslus politiniame
bendravime, nes žmogus pagal savo prigimtį yra “politinė būtybė”. Valstybė atbaigia
žmogaus politinės prigimties genezę.
Aristotelis kaip ir Platonas, valstybę įsivaizduoja kaip visybę, kuri grindžiama ją
sudarančių elementų vienybe. Vienok, jis kritikavo Platoną už bandymą “padaryti valstybę
perdaug vieninga”. Valstybę sudaro daugybė elementų ir perdaug siekiama jų vienovė,
pavyzdžiui Platono pasiūlytas turto, žmonių ir vaikų bendrumas, atveda prie valstybės
sunaikinimo. Platono valstybės projektus Aristotelis kritikavo iš privatinės nuosavybės,
šeimos ir individo teisių apsaugos pozicijos. Privatinė nuosavybė, anot Aristotelio, kyla iš
žmogaus prigimties, iš jo prigimtinės meilės sau.
Visuomenės netobulumą galima pataisyti rašė Aristotelis, bet ne su lyginamuoju
paskirstymu, o moraliniu žmonių tobulinimu. Todėl įstatymų leidėjas tyri siekti ne visuotinės
lygiavos, o gyvenimo galimybių išlyginimo. Kiekvienas gali valdyti privatinę nuosavybę ir ji
nekenkia žmonių papročiams. Svarbu ne tai, kiek nuosavybės turima, o kaip ji naudojama.
Vienok, per didelė nuosavybės nelygybė yra pavojinga valstybei. Todėl geriausios valstybės

115
įstatymų leidėjas turi siekti suteikti piliečiams laisvalaikį ir taiką, nes “galutinis karo tikslas
yra taika, darbo – poilsis”.
Aristotelis pritarė Sokrato ir Platono teiginiui, kad teisingas ir teisėtas sutampa. Bet
tuomet kyla klausimas apie kokį teisėtumo šaltinį jis kalba. Savo veikale “Politika”
Aristotelis nomos sieja su taxis (padaryta tvarka), o ne su “kosmos” (išaugusi tvarka). Atrodo
neįsivaizduojama, kad tvarka atsirandanti iš nomos, gali aprėpti daugiau, nei gali suvokti
tvarkytojas. Todėl visiškai suprantamas tampa Aristotelio realizmas, kai jis teigia, kad teisė
(suprantama kaip tvarka) įkūnija savimi politinį teisingumą ir tarnauja kaip žmonių politinių
santykių norma. Jis pažymi, kad “teisingumo supratimas yra susietas su valstybės
įsivaizdavimu (tvarkos organizavimu), nes teisė būdama teisingumo kriterijumi, yra politinį
bendravimą reguliuojanti norma”. Tokiu būdu, Aristotelio teisingumo samprata yra susieta su
nomos, o ne su kosmos.
Penktojoje Nikomacho etikos knygoje Aristotelis nagrinėja visuomeninį teisingumą,
kurį jis vadina tobuliausiąja ir dorybių. Jis yra dosnus, nes teikia gerovę ir garbę, ir
atlyginantis, nes per teisę kiekvienam suteikia galimybę gauti savo dalį. Kalbant apie prigimtį
ir prigimtinę teisę, sakoma: “Visuomeninis teisingumas yra iš dalies prigimtinis, iš dalies
įstatyminis. Prigimtinis teisingumas visur turi tą pačią galią, jis nepriklauso nuo to, kaip
žmonės jį vertina” 86.
Teisę kaip reiškinį Aristotelis vadina “politine teise”. Politinę teisę jis skirsto į
prigimtinę ir sutartinę. Prigimtinė teisė yra ta, kuri visur turi vienodą reikšmę ir nepriklauso
nuo jos pripažinimo ar nepripažinimo. Sutartinė teisė yra ta, kuri pripažįstama, kurią vėliau
imta vadinti pozityvine teise. Sutartinei teisei Aristotelis priskiria įstatymo nustatymus ir
visuotinius susitarimus. Tuo pačiu jis kalba apie rašytinius nerašytinius įstatymus, kuriuos
priskiria sutartinei teisei. Nerašytiniai įstatymai suprantami kaip teisiniai papročiai (paprastoji
teisė).
Daug dėmesio Aristotelis skiria įstatymo politinei kokybei – įstatymo atitikimui
politinį teisingumą ir teisę. Bet kuris įstatymas remiasi tam tikra teise, todėl ši teisė turi būti
tinkamai išreikšta, įkūnyta ir jos laikomasi įstatyme. “Įstatymo paskirtimi negali būti
viešpatavimas, - pabrėžia Aristotelis, - ne tik per teisę, bet ir nepaisant teisės: prievartinio
paklusnumo siekimas, žinoma, prieštarauja teisės idėjai”.

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

86

434.

116
 Vienok, negalime sutapatinti žmogų kaip “politinę būtybę” su žmogumi kaip “teisine
būtybe”, nes ir pats Aristotelis įtikinamai atskleidžia visuomenėje egzistuojančius tokius
santykius, kuriuos reguliuoja draugystė, o ne teisė. Žinoma, visiškai pagrįstai galima teigti,
jog Aristotelio draugystės teorija susijusi su privatine teise. Sociologijai yra svarbi Aristotelio
draugystės teorija, nes leidžia įžvelgti teisiškumo ribas socialinių – neteisinių santykių
spektre. Aristotelis teikia daugiau žinių teisės sociologams tuomet, kai aptaria privatinės
teisės institutų funkcionavimą, pavyzdžiui, šeimą ar sutartį, nei tuomet, kai kalba apie
konstitucinę teisę.
Romėnai. Kalbant apie romėnų valstybę bei jos teisę, privalu skirti jos epochas.
Romėnų dvasios ir mentaliteto istorijos požiūriu išskiriami keturi romėnų kultūros tarpsniai87:
1. Pirmojo tarpsnio plėtrą nulemia archajiškas mąstymas bei glaudaus ryšio su
giliomis tradicijomis, iš senovės paveldėtu tikėjimu ir kulto ceremonijomis vaizdiniai.
Romėnų savimonės pagrindas – tai lotynų ir etruskų genčių simbiozė. Žmonių sambūvis, taip
pat jų santykis su dievų pasauliu buvo paženklintas tradicijos, papročių, kurių visada buvo
laikomasi, žyme. Karalius, kaip vyriausiasis teisėjas, tik labai retai būdavo ir teisės kūrėjas,
jis veikė kaip to egzistuojančios tvarkos aiškintojas. Šis didžiulis ir ateityje dar galiosiantis
normų “paketas” romėnų buvo vadinamas mos, mores ir dažnai siekamas su protėviais,
maiores.
2. Antrasis tarpsnis: apie 500 m. pr. Kr. žlugus etruskų monarchijai, formuojasi
respublikinė santvarka, kurią galiausiai sankcionuoja garsusis 367 –366 m. pr. Kr. patricijų
susitarimas. Šiuo tarpsniu karaliaus teisinį vaidmenį perima konstitucinės institucijos, kurių
veiklą saisto griežta įstatymų leidimo ir jų taikymo kompetencija. Tolesnis teisės plėtojimas
buvo patikėtas įstatymui, lex, kurį priimti iš pradžių galėjo tik centuriato komisijos, o vėliau
plebiscito būdu ir liaudies susirinkimai. Šiame tarpsnyje išryškėjo esminis romėnų santykio
su teise elementas – siekimas užtikrinti teisėjo nepriklausomumą nuo valstybės. Apie 450 m.
pr. Kr. paskelbtos 12 lentelių, kurios drauge su mores yra teisės taikymo pagrindas. Teisės
pritaikomumas buvo didžiausias romėnų rūpestis. Pretoriaus tarnyba disponavo jurisdikcijos
galia, todėl ji dėl šios ypatingos funkcijos - tiesiogiai kontroliuoti teisės taikymą - tapo teisės
plėtojimo varikliu. Pretūros kaip priešpaskutinės romėno karjeros pakopos pagrindu
susiformavo iškili vakstybės socialinė grupė, kuri tarsi valdė teisę, ją vykdė ir toliau plėtojo.

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

87

434 - 439.

117
Šie asmenys įstatymų savavališkai nekeitė ir netaikė, veikiau naujos pataisos būdavo
daromos atsargiai, stengiantis išsaugoti tai, kas paveldėta iš seniau. Už teisę atsakingų
magistrantų arba teisėjų atsakomybės jausmas, jų ištikimybė vertybėms (kaip antai fides),
teisėtvarkai, teisingumui yra vėlesnės klasikinės romėnų teisės pagrindas.
3. Trečiasis tarpsnis – tai karinių susidūrimų su graikų valstybėmis tarpsnis, viso
rytinio Viduržemio jūros pasaulio užkariavimas. Romos aukštieji sluoksniai nuo II a. pr. Kr.
vis labiau ėmė domėtis graikų kultūra. Cicerono laikais Graikija pasiekė visišką dvasios
pergalę. Helenizmo rūbais vilkinti graikų kultūra neišdildomai paveikė romėnų
aukštuomenės lavinimąsi, mąstyseną ir elgesį. Teisininkų pasišventimo tarnauti teisei
pagrindu buvo sukurta jurisprudencija kaip mokslas. Nepaisant ištobulintų dialektikos
metodų, romėnų teisininkai niekada nebuvo pamiršę teisės esmės. Teisė kaip principinis
teisingumo siekimas visada buvo pats svarbiausias dalykas.
Romėnų teisė nėra vien aukštuomenės sukurta teisė aukštuomenei. Respublikos
politikai buvo atsakingi visai liaudžiai, niekur nekalbama apie žemesniųjų sluoksnių
88
nušalinimą; priešingai, naujausi tyrimai įrodo, kad plačiosios romėnų masės dalyvavo
teisiniame gyvenime. Būtent respublikos laikais visų piliečių dalyvavimas įstatymų
leidžiamuosiuose liaudies susirinkimuose reiškė tiesioginį ir intensyvų įstatymų projektų
nagrinėjimą: piliečių susirinkimuose – II ir I a. pr. Kr. jie labai daug prisidėjo prie
įstatymų leidimo – tiesiogiai ir netarpiškai buvo aptariami liaudies tribūnų pasiūlymai.
Paprastas pilietis, kaip ir dabar, nebuvo joks teisės žinovas. Tačiau jis tikrai žinojo
teisės ir teisingumo pagrindus ir juos pripažino. Ypač pamatinės vertybės – fides arba
honor (ištikimybė, tikėjimas arba garbė, pagarba) buvo giliai įsišaknijusios žmonių
mąstyme ir labiausiai formavo romėnų ryšį su teise.
Romos teisininkai sukūrė teisės sampratą, kurioje daug reikšmės teikiama dorovei.
Pretorių teisėje fides vaidino nepaprastai didelį vaidmenį bonae fidei iudicia srityje (jai
priskirtinos pirkimo, nuomos, samdos, darbo sutartys, taip pat visuomenės reikalai).
Brandžios ir vėlyvosios respublikos laikų romėno požiūriu etinės vertybės, teisėtvarka ir
teisinė realybė buvo glaudžiai susijusios, ir tas glaudus ryšys buvo savaime suprantamas
dalykas. Šis faktas niekada nebuvo teisininkų ginčo objektas, fides ir teisingumo ryšys

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

88

437 - 438 .

118
traktuotas kaip toks, kurio visai nebūtina įrodinėti, juo nuolat remtasi kaip sprendimų
pagrindu, ypač tada, kai pretorius pats atslikdavo teisės kūrimo funkciją. Fides ir prigimtinis
teisingumas akivaizdžiai susiejamas vadinamųjų pretoriškų sutarčių (pacta) srityje. Taip
pagrindžiamas etiško elgesio ir pozityviosios, arba prigimtinės, teisės sąryšis. Taigi fides,
kaip teisingumo, kaip pretoriškosios teisės kūrimo pagrindas, yra romėnų teisinės kultūros
pagrindinė vertybė, pagrindinis elementas.
M. Ciceronas (106 – 43 m. pr. Kr.) apibūdino fides kaip teisingumo pamatą ir
paaiškindamas priduria, kad sutarčių srityje tai suprantama kaip constantia ir veritas 89. Tai
reiškia, kad fides turinio elementai privalėjo būti aiškumas, vienareikšmiškumas,
sąžiningumas. Savo kūrinyje “Apie valstybę”, Ciceronas suformulavo prigimtinės teisės
apibrėžimą, kuris vėliau tapo klasikiniu: “Tikras įstatymas išreiškia tai, ką sako teisingai
panaudotas protas. Įstatymas yra dermėje su prigimtimi, esti visur ir yra amžinas. Jis kviečia
atlikti pareigą ir blaškosi išgąstyje nuo nusikaltimų ir klastų. Nei senato valia, nei tautos valia
niekas negali būti atleistas nuo pareigų, jam uždėtų įstatymo. Jis nepakeičiamas ir negali
prarasti savo galios. Visos tautos visais laikais klausys šio amžino įstatymo”.
Teisė negali būti atitraukta nuo teisingumo idėjos. “Teisingas”/ “neteisingas” sąvokos
nulemia veiklos ir mąstymo vertinimą. Tai puikiai paliudija, pavyzdžiui, A. Celso ( apie 1a.
po Kr.) teiginys: teisė yra gėrio ir teisingumo mokslas (ius est ars boni et aequi). Arba
Justiniano Digestų pirmos knygos pradžioje pateiktas vieno didžiausių romėnų teisininkų D.
Ulpiano (apie 170 – 228 m. po Kr.) teisės apibrėžimas: “est [ius] autem a iustitia appelatum”
(mat teisė yra gavusi pavadinimą nuo teisingumo. Šis faktas ypač pabrėžiamas, nes Ulpianas
po savojo apibrėžimo sąmoningai prideda teiginį, kuris tiesiogiai siejasi su jo teorija:
“kadangi, kaip taikliai yra pasakęs Celsas, “ius est ars boni et aequi”. Teisės sampratą,
Ulpiano požiūriu, išreiškia trys maksimos: Honeste vivere ( gyventi sąžiningai), alterum non
laedere (nekenkti artimui), suum cuiquque tribuere ( atlyginti kiekvienam pagal orumą). Šios
maksimos – tai labiau teisės idealai ar idealios elgesio taisyklės, nei teisės normos. Jos buvo
pavadintos prigimtine teise, kuriai buvo pavaldi Romos civilinės teisės normos.
4. Ketvirtas ir paskutinis romėnų istorijos tarpsnis prasidėjo III a. po Kr. didžiaja
karine ir ūkine krize. Iš pradžių grynai pasaulietinis šio tarpsnio pobūdis laikui bėgant pakito

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

89

438 .

119
– vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti religijos dalykai; ši dvasinė laikysena pagaliau atvedė į
krikščionių tikėjimo pergalę Konstantino Didžiojo laikais. Taip Romos imperija tapo
krikščioniška romėnų valstybe, kuri kaip vieniga valstybė paskutinį kartą suklestėjo valdant
imperatoriui Justinianui (525 –565). Romėnų išplėtoti principai be vargo buvo pritaikyti
visiškai pasikeitusioje valstybėje ir netgi ją formavo.

3.2. Viduramžiai ir naujieji laikai

Viduramžiai apima maždaug vieną tūkstantį metų ir chronologiškai yra įsiterpę tarp
Antikos ir naujųjų laikų. Šis ilgas laikotarpis paženklina kylančios krikščioniškos europinės
civilizacijos ir kultūros pradžią, didelės dvasinės kūrybos vyksmą. Vienok, ši kūryba buvo
kitokia negu Antikoje ar renesanso metu, ji skiriasi ir nuo mūsų dienų kūrybos. Jos
skiriamasis bruožas – teologinė viduramžių žmogaus mąstysena, nepajėgumas tinkamai
atskirti idealo reikalavimų nuo savo paties pastangų ir nuo tikrovės netobulumo. Vidurinių
amžių žmogaus gyvenimas, visi žmogaus veiksmai ir žygiai buvo apipinti religinėmis
ceremonijomis ir persmelkti religinės dvasios.
Viduramžiams būdinga, kad gyvenę žmonės, visų pirma germanai, ne(pri)pažino
pagrindinės mūsų dabartinio gyvenimo sąlygos: galimybės, netgi būtinybės kiekvienam
individui laisvai apsispręsti90. Germanai save suvokė kaip tiesiogiai įjungtus į jėgų tvarką,
kuri keičiantis aplinkybėms atsinaujina ir dinamiškai skleidžiasi, kaip priklausomus nuo savo
pačių aktyvumo tam tikrų žemesnių junginių, teikiančių apsaugą ir padėtį, narius. Šiuo
atžvilgiu pati svarbiausia buvo kraujo giminių gentis. Germaniškosios pasaulio tvarkos
pagrindinė sąvoka buvo karo tarnybai tinkamo vyro “vyriškoji šventybė”, kuri kildavo iš
genties gerovės ir drauge sąlygodavo taikingą genčių sugyvenimą91. Pažeidus genties gerovę,
jų uždavinys būdavo jėga atlyginti gyvybingumo, socialinės padėties, pagarbos ir socialinės
garbės nuostolius. Nuo individo tai nepriklausė. Dažnai “genčių karas” sukeldavo ilgalaikį
priešiškumą, net iškildavo abipusio išnaikinimo grėsmė; taip tęsdavosi tol, kol ateidavo
atlyginimo laikas. Tada būdavo švenčiamos nesantaikos pabaigtuvės (taikos sudarymas),
mainomasi gentainiais (priimant į gentį, kraujo įbrolystę, vedybomis) ir keliama puota,

90
Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998.
P.449.
91
Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. – Vilnius:
Pradai, 1999. P.75 –120.

120
kurioje visi dalyvaudavo. Taip vėl būdavo atstatoma sambūvio tvarka, todėl šituos “genčių
karus”, kurie vadinami “nesantaika”, pagrįstai galima laikyti teisiniu metodu, jei turėsime
galvoje tokią teisę, kurioje nėra minties apie laisvę, todėl ji dar nėra atsijusi nuo religijos ir
moralės. Pati tvarka apėmė svarbiausius žmonių tarpusavio santykius ir orientavosi į pačių
genčių gyvybingumą, kurį įkūnydavo jos vyriškųjų narių aktyvumas92. Taigi šita sambūvio
tvarka, konkretūs genčių tarpusavio teisiniai santykiai, neatsiejamai susiję su jėga.
Akivaizdžiausia tokios sampratos išraiška buvo bylos dalyvių dvikova, galėdavusi
atstoti genčių karus; ji įgijo reikšmę tada, kai tiesioginė genčių kraujo giminystė pradėjo
nykti, o jos vietą užėmė nauja bendrystė, pirmiausia karių brolijos, gindžiamos priesaikomis
ir kraujo įbrolyste. Apskritai dvikovos metodo reikšmė didėjo, nes pergalė tvarkingoje,
viešuomenei matomoje ir jos prižiūrimoje kovoje buvo tinkama priemonė priešininkų
tarpusavio santykiams išsiaiškinti ir apibrėžti. Tai buvo svarbu visiems, nes įsigalėdavo
tvarka kaip būtina santaikos sąlyga. Karalius labiausiai buvo suinteresuotas, kad kivirčiai
būtų sprendžiami ne karu, o nustatyta tvarka jo paties arba jo skirto teisėjo akivaizdoje. Toks
teisinis procesas buvo minėtoji dvikova, kurioje dalyviui galėjo atstovauti jo karžygis.
Nugalėtojas būdavo teisus, kadangi visiems matant karui tinkamų vyrų teisės požiūriu
reikšmingoje viešuomenėje – tinge (karaliaus teisėjo vadovaujamame susirinkime)
verifikuodavo savo teiginį ir apgindavo savo (teisinę) poziciją. Jo teisinis santykis su
pralaimėjusiuoju buvo įrodytas fiziškai, juslių paliūdytas, todėl akivaizdus 93.
Krikščionybė ilgą laiką mažai tepakeitė šią pasaulio, kūniškumo ir elgesio sampratą.
Tik tvarka buvo siejama su Senojo Testamento Dievu ir suvokiama kaip Kūrimas. Tai buvo
tolesnių pokyčių branduolys. Iš pradžių krikščionybė perėmė daug tradicinių vaizdinių, tik
juos interpretavo nauja dvasia. Dvikova ir priesaika (su priesaikos pagalbininkais)tapo Dievo
nuosprendžiais, kuriais Dievas – Kūrėjas, tuo pačiu ir teisinės pasaulio tvarkos Dievas,
atskleisdavo teisybę. Atsirado ir daugiau Dievo sprendimų, pirmiausia taikomų tiems, kurie
negalėjo kautis dvikovoje arba prisiekti (moterys, nelaisvi žmonės, svetimšaliai). Krikščionių
Dievas ir jiems buvo teisės (tiesos), kuri turėjo išaiškėti ir taip nugalėti konfliktą, šaltinis94.
92
Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.
450.
93
Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.
452.

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

94

454-455.

121
 Krikščioniškasis pasaulio kaip sukurtosios tvarkos (ir Kūrėjo teisėtumo) įvaizdis
pakeitė proceso sampratą. Dėl susietumo su Kūrėju tvarka prarado dinamiką. Jeigu iki
Kūrėjo tvarkos įsigalėjimo įvairių genčių sąveika buvo konkretaus atvejo pagrindas, kuris
būdavo savitai sprendžiamas, tai dabar atskiras atvejis buvo pripažįstamas kaip tvarkos
ardymo atvejis, kurio sprendimas (taip pat ir savaiminio išsisprendimo atsiskleidus tvarkai
prasme) visada turėjo būti pavyzdys kitiems atvejams. Tai reiškia, kad jame visuomet turėjo
būti kriterijų, kurie galiojo ir kitiems atvejams. Todėl pavyzdys bei jo išsprendimas privalėjo
būti norma, kurią galima būtų taikyti visiems panašiems atvejams. Taigi nagrinėjant tvarkos
pažeidimus reikėjo tik rasti šitą atvejo pagrindą sudarančią normą.
Šventas Augustinas (354 - 430 ) – vienas keturių didžiųjų V.Bažnyčios mokytojų,
įtakingiausių krikščionybės teologų – apmąstė socialinę tikrovę. Jis siekė visuomenės
vientisumo. Šv. Augustinas tvirtino, kad žmonių turtinė nelygybė yra neišvengiamas
socialinio gyvenimo reiškinys. Todėl visiškai beprasmiška siekti turtų sulyginimo: nelygybė
tęsis tik tol, kol egzistuos žmonijos žemiškasis gyvenimas. Šv. Augustinas ramino žmones
tuo, kad dorybingas žmogus, net ir būdamas vergijoje, yra laisvas sieloje. Priešingai esama su
piktavališku žmogumi: nors jis karaliauja, bet yra niekingas savo ydų vergas (“Dievo
valstybė”. IV.3). Šiuose apmąstymuose Šv.Augustinas rėmėsi viena pagrindinių
krikščionybės idėjų – principine visų žmonių lygybe prieš Dievą. Šv. Augustinas pagal
Krikščionybės dėsnį pripažino Dievą visų daiktų Kūrėju, kuris yra transcendentiškas, bet esti
susijęs su sutvertais (sukurtais) daiktais. Remdamasis šiuo pagrindu, jis, nors ir pripažįsta
teisingumą esant dorybe, bet skelbė, jog teisingumas tiek atskirame asmenyje, tiek valstybėje
priklauso nuo klusnumo Dievui, kuris yra didžiausias teisingumo šaltinis.
Šv. Augustinas aiškiai nustatė senovėje pradėtą teisės klasifikaciją. Jis išskyrė teisės
hierarchiją, sudarytą iš:
• amžinosios teisės (lex aeterna), kuri reiškia amžiną Dievo planą ir pasaulio
dorovės santvarkos visumą. Veiksmas, žodis arba mintis, kurie yra priešingi tai
amžinajai teisei, yra nuodėmingi;
• prigimtinės teisės (lex naturalis), kuri išreiškia dorovės dėsnį - nedaryk kitam
tai, kas tau nemalonu;

• laikinosios teisės (lex temporalis), kuri reiškia šio pasaulio įstatymų leidėjo
valią duodamą pozityviąją teisę. Jos tikslas yra saugoti tvarką ir reguliuoti

122
 žmonių visuomeninį gyvenimą sankcijos priemone. Laikinosios teisės ribas
apibrėžia amžinoji teisė95.
Taigi, neatitinkantis amžinosios teisės įstatymas yra neteisė ir, kaip priešingas Dievo
teisei, negali būti privalomas. Mūsų laikais, Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas
Konstitucinio teismo sprendimu skelbiamas niekiniu. Todėl išmintingas įstatymų leidėjas
visada atsižvelgia į žmogaus teises ir laisves – dabarties “amžinąją teisę”.
Žmonijos realių likimų apmąstymą Šv.Augustinas pateikia žymiausiame savo veikale
“Dievo valstybė” (De civitate Dei), kurį sudaro 22 knygos. Tai milžiniškas, giluminis
istorijos filosofijos darbas, ginantis krikščionybę ir atsiradęs kaip atsakas apmąstyti tą metą,
kai Alarichas užkariavo Romą (410 m.). Šiame veikale Šv.Augustinas pabandė aprėpti visą
pasaulio istorinės raidos procesą, sugretinus žmonijos istoriją su Dievo planais ir ketinimais.
Šv. Augustino požiūriu, istoriniame procese žmonija sukuria dvi “valstybes”: pasaulietišką
valstybę – blogio nuodėmės, šėtono karalystę ir krikščioniškąją Bažnyčią – Dievo karalystę
Žemėje. Šias dvi valstybes sukuria dvi meilės rūšys: žemiškąją karalystę sukuria žmogaus
meilė sau pačiam, iškelta iki paniekos Dievui, o dangiškąją – meilė Dievui, iškelta iki
paniekos pačiam sau. Šių valstybių koevoliuciją pergyvena šešis periodus ir pasibaigia
Paskutiniuoju Teismu.
Pasaulio istorijos periodizaciją Šv.Augustinas pagrindė Šventojo rašto pateikiamais
faktais iš judėjų istorijos. Kita vertus, Šv.Augustinas siekė išspręsti Bažnyčios ir valstybės
santykio klausimą. Jis dar neskelbė, kad valstybė turi pasiduoti Bažnyčiai, toks reikalavimas
iškils vėliau. Anot Šv. Augustino, jos abi stovi greta viena kitos ir viena kitai reikalingos. Iš
jų santykio kyla tarpusavio pareigos: Bažnyčia, pripažindama prigimtąjį valstybės tikslą,
nevaržo jos papročių , teisių ir įstaigų; valstybė turi neliesti Bažnyčios kompetencijos, bet
pasiduoti jos autoritetui tikybos srityje. Tokiu būdu, Šv.Augustino teisės ir valstybės mokslas
dar neturi tų teokratiškų tendencijų, kurios pasireiškė vėliau krikščioniškos visuomenės
idealuose96. Bet greta viena kitos įsigali dvi teisės sampratos: teisė kaip teisingumas ir teisė
kaip tvarka. Tai teisinio pliuralizmo atsiradimas, kuris sustiprės bažnytinei valdžiai atsiskyrus
nuo pasaulietinių valdžių.
Brandžiuose Viduramžiuose prasidėjo individualios laisvės laipsniško įsisąmoninimo
procesas. Šis įsisąmoninimo procesas buvo susijęs su paplitusia koncepcija, jog sielą ir kūną

95
Leonas P. Teisės filosofijos istorija. – Vilnius, Mintis, 1995. P. 113 - 114.
96
Leonas P. Teisės filosofijos istorija. – Vilnius, Mintis, 1995. P. 115 - 116.

123
būtina griežtai atskirti. Iš pradžių dar manyta, kad siela priklausoma nuo kūno, todėl
kiekvienas žmogus privalėjo askeze, asmenine drausme ir savitvarda palaužti kūno galybę ir
vietoj aistrų nelaisvės sukurti sielos viešpatijos laisvę. Sielai paėmus viršų, kūniškumas
prarado svarbą, jo problema išblėso. Svarbiausia pasidarė siela – dabar jau ir sąmonė, Aš,
mąstymas, dvasia – kaip ne-kūniška galia, kuri nulėmė veiklą (taip pat ir būtent jos
kūniškumą), ją formavo ir jai vadovavo. Todėl reikšmingas buvo ne minėtas kūno veikimas,
o sielos galia, tai, kaip ji apsisprendžia, taip pat ir veikdama. Kūnas tariamai virto forma,
panašia į indą, į kurį įsilieja ši sielos galia – kaip valia arba dvasios laikysena. Kūnas tapo
sielos įrankis. Kaip įrankis, kūnas buvo atviras gerajai arba piktajai dvasiai, nes jis tapo
tiesiog korpusu be vidinės pasikrties ir kokybės97.
Laisvės suvokimas reiškėsi pripažįstant galimybę rinktis, kam žmogui atsiverti –
gerosios ar blogosios dvasios įtakai. Tam pasirinkimui patarnavo konkretūs vaizdiniai. Antai
angelas įliedavo Šventąją Dvasią (“sacra mens”) į tikinčiojo kūną, o velnias dumplėmis pūtė
nusikaltėliui pro ausį į galvą norą žudyti. Su žmogaus kūno ir sielos perskyra turėjo keisti ir
tvarkos saugojimas. Vis svarbesnė darėsi dvasia, kurios pripildytas karalius įgyvendino savo
valdžią, kaip teisingą tikėjimą. Taigi tarp Bažnyčios ir karaliaus - tikėjimo suverenų
lygmenyje neišvengiamai turėjo kilti konfliktas. Bažnyčia pasiskelbė, kad ji yra laisva nuo
pasaulietinės kontrolės. Šis atsiskyrimo judėjimas, kurio kulminacija buvo vadinamoji
popiežiaus Grigaliaus VII reformacija ir kova dėl investitūros (1075-1122 metais ), davė
postūmį formuotis pirmajai moderniai Vakarų teisės sistemai, Romos katalikų bažnyčios
“naujajai kanonų teisei” (jus novum), o vėliau ir naujoms pasaulietinės teisės sistemoms –
karališkajai, miestų teisei ir kitoms 98.
Tvarka privalėjo būti dvasiškai saugoma ir užtikrinama sielose, turėjo būti įkalta į
galvą. Teisė turėjo būti mąstoma, turėjo būti galima mąstyti kaip įstatymiška formuluotė,
kaip įstatymas kiekvienan mąstančiajam. Todėl teisė jau nebuvo iš anksto nustatyta kaip
Kūrimo tvarkos dalis. Kaip ir visa kita pasaulyje, ji turėjo būti žmogaus dvasios suvokta,
dvasiniu būdu padaryta ir taip įvesta (pozityvuota). Taip įvesti teisę ir ją taikyti kaip įstatymą
galėjotik teisininkai, kurie būdavo išmokę griežtos įstatymų aiškinimo metodikos, įsisavinę

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

97

466.

Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. – Vilnius:

98

Pradai, 1999. P.16.

124
teisinę logiką. Todėl brandžiaisiais ir vėlyvaisiais Viduramžiais universitetuose pradėta kurti
teisės fakultetus, kurie parengdavo metodikos požiūriu išmokslintus teisininkus,
gebėdavusius taikyti romėnų (ir kanonų) teisę; vėliau šie teisininkai paprastai darbuodavosi
miestuose ir rūmuose. Netrukus tapo įprasta sudėtingas ir svarbias bylas atiduoti universitetų
specialistams. Dėl to pasidarė būtina surašyti ir persiųsti aktus; ir raštijai atsivėrė kelias į
teismus. Taip naujasis mokytų teisininkų luomas perėmė į savo rankas visas bylas ir
tiesioginį jų sprendimą99.
Šv.Tomas Akvinietis (1225/26-1274) – vienas keturių didžiųjų V.Bažnyčios
mokytojų, žymiausias katalikų filosofas, teologas, tomizmo kūrėjas. Gyveno ir kūrė tuo
laikotarpiu, kai bažnyčia jau buvo nepriklausoma nuo imperatoriaus, karaliaus, feodalinės ir
miesto valdžios. Feodalizmas kaip visuomeninė santvarka jau buvo pakankamai išsivysčiusi
priimti realistines Aristotelio pažiūras. Apie 1260 m. buvo išversta Aristotelio “Politika”, o
1266 m. Šv. Tomas Akvinietis, remdamasis Aristoteliu, parašo savo knygą “Apie karaliaus
valdžią” (De Regimine Principum). Šv.Tomas Akvinietis, priešingai nei jo dvasinis
mokytojas – Šv.Augustinas, griežtai skyrė žinojimą nuo tikėjimo. Jis sistemiškai pritaikė
Aristotelio filosofiją krikščioniškajai teologijai.
Savo knygoje “Apie karaliaus valdžią” Šv.Tomas Akvinietis vartoja Aristotelio
žmogaus kaip politinės būtybės sampratą. Jis pabrėžia, kad visuomenę sudaro žmonės, nes
jiems iš prigimties lemta joje gyventi. Visuomenėje egzistuoja tikslų ir interesų vienovė,
todėl visuomenei būtina aukščiausia valdžia, kuri ją valdytų dėl bendros gerovės. Šv. Tomas
Akvinietis paaiškino nelygybę kaip prigimtinės nuodėmės padarinį, pabrėždamas, kad ir
vergovė, ir baudžiava kaip šios nuodėmės pasekmė atneša naudą tiek vergui ir
baudžiauninkui, tiek šeimininkams.
Šv. Tomo Akviniečio požiūriu, valstybė kaip natūralus ir būtinas darinys yra virš
luomų ir socialinių sluoksnių, nes tarnauja bendrųjų interesų apsaugai. Todėl valstybėje yra
gera toji valdžia, kuri saugo bendrus interesus. Sekdamas Aristotelio valstybės tipų
klasifikacija, Šv. Tomas Akvinietis geriausiomis valdymo formomis pripažįsta monarchiją,
aristokratiją ir respubliką, o blogiausiomis – tironiją, oligarchiją ir demokratiją. Tauta turi
teisę sukilti prieš neteisėtą tirono valdžią. Valstybinė valdžia yra būtina dėl savo prigimties ir

Europos mentaliteto istorija. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. – Vilnius: Aidai, 1998. P.

99

467-468.

125
kyla iš Dievo. Konkrečią jos formą nulemia poreikiai. Šv. Tomo Akviniečio argumentus
prieš pasaulietinę valdžią ilgai naudojo tie mąstytojai, kurie siekė pagrįsti bažnyčios
vadovavimo valstybei idėją.
Teisės teorijoje Šv.Tomas Akvinietis neseka Aristoteliu, bet plėtoja Šv.Augustino
idėjas. Jis remiasi plačia “teisės” (lex) sąvoka, apibūdindamas ją kaip normą ir saiką
100
poelgiams, kurie arba daromi, arba nedaromi . Toji norma ir saikas pirmiausia yra protas,
kaip svarbiausias žmonių elgsenos veiksnys: nors valia kuria teisę, bet, kad suteiktų jai
turimą reikšmę, ji turi būti proto tvarkoma. Vadinasi, Šv. Tomas Akvinietis vadovaujasi
romėnų teisės samprata: jei valdovo valia neatitinka proto liepimo, tai jo įsakymas nėra teisė
(įstatymas), bet kaprizas.
Be normos ir saiko požymio, teisei reikia dar trijų ženklų:
Teisė turi siekti visuotinės gerovės arba kitaip – laimingumo (beatitudo);
Ją turi duoti asmuo, kuris paskirtas valdyti;
Ji turi būti kaip reikiant paskelbta.
Atsižvelgdamas į pateiktus teisės bruožus, Šv.Tomas Akvinietis apibūdina teisę
(įstatymą): proto įsakymas, paskelbtas viešai gerovei asmens, globojančio visuomenę. Šito
apibūdinimo yra šios svarbios žymės:
1. Iškelta proto reikšmė;
2. Teisė kuriama visuomenei, ne vien valstybei, todėl teise pripažįstama ir
Kanonų teisė ir tarpvalstybinė teisė.
Įstatymus Šv.Tomas Akvinietis skirstė į keturias rūšis:
• amžinieji,
• prigimtiniai,
• žmonių,
• Dievo įstatymai.
Šv.Tomas Akvinietis pripažįsta ne tik teisinį pliuralizmą, bet ir neteisingų įstatymų
buvimą. Jis skiria teisingus ir neteisingus įstatymus: pirmieji yra sąžinei visada priverstini
amžinosios teisės jėga, iš kurios jie turi savo pradžią per prigimtinę teisę. Neteisingi įstatymai
yra dar skirstomi į :
• priešingus tik visuotinei gerovei,

100
Leonas P. Teisės filosofijos istorija. – Vilnius, Mintis, 1995. P. 123.

126
 • priešingus tikybai.
Priešingi visuotinei gerovei įstatymai yra savivalė, o neteisė ir todėl jie sąžinei neprivalomi.
Priešingi tikybai įstatymai niekados negali būti saugomi. Kadangi tai, kas yra gera
visuomenei, gali būti negera asmeniui esant tam tikroms sąlygoms, tai Šv.Tomas Akvinietis
mano, kad reikalingas protingas ir atsargus atleidimas (dispensa), kurį galėtų duoti žmogus,
valdantis žmonių grupę.
Šv.Tomas Akvinietis svarstė taip pat paprotinę teisę ir jos santykį su įstatymo galia.
Jis pripažino, kad tai, kas daug kartų kartojama yra apmąstyto žmonių sprendimo padarinys.
Taigi paprotys net gali panaikinti teisę ir yra geriausias jos aiškintojas. Šiuo požiūriu
Šv.Tomas Akvinietis pripažįsta teisės kaip teisingumo tradicijos didesnį vertingumą, bet
tvarką aiškina ne kaip savaimingos kilmės, o sąmoningų sprendimų sukurtą padarinį.
XVI amžiuje Europos “atrastos” didingos civilizacijos, apie kurias anksčiau sklido tik
neaiškūs gandai (Kinija, Japonija, Pietryčių Azija ir Indijos subkontinentas) arba kurios buvo
visiškai nežinomos (actekų Meksika ar inkų Peru), atskleidė neginčijamą žmonijos įvairovę.
Dauguma šių civilizacijų vystėsi visiškai atskirai nuo gerai žinomos Europos, krikščionybės,
antikos ir apskritai žmogaus istorijos. Ilgainiui atradimai ir užkariavimai įžiebė Europoje ir
lingvistinę revoliuciją. Jau nuo seno portugalų, olandų ir ispanų jūreiviai, misionieriai,
pirkliai ir kareiviai dėl praktinių priežasčių, kaip navigacija, krikščionybės skleidimas,
prekyba ir karas, rinko ir surašinėjo neeuropietiškų kalbų žodžius, kad galima būtų sudaryti
paprastus žodynėlius. Didingi geografiniai ir kultūriniai atradimai padarė didžiulę įtaką ne tik
pasaulėžiūros raidai, bet ir to meto europietiškų visuomenių kritikai. Europai atsainiai
braunantis į pasaulį, kitos civilizacijos patyrė šoką, susidūrusios su pliuralizmu, kuris naikino
jų šventąsias genealogijas. Pamažu formavosi galimybės galvoti apie Europą tik kaip apie
vieną iš daugelio civilizacijų, nebūtinai geriausią.
Vienas žymiausių prancūzų renesanso atstovų, filosofas ir rašytojas M. de Montenis
(1533 – 1592) skelbė racionalizmo, etinio reliatyvizmo ir propagavo laisvo asmenybės
vystymosi idėjas. Jis atvirai abejojo žmonių teisingumu. Etinio reliatyvizmo nuostatų plitimas
vedė prie teisės reliatyvizmo įžvalgų. Šios įžvalgos buvo formuluojamos kaip teisėje esantys
trūkumai, jos keitimasis, trapumas. Su moralės ir teisės reliatyvizmo įžvalgomis
neišvengiamai susijęs lyginamojo metodo naudojimas.
Olandų teisininkas H. Grocijus (1583 – 1645 ) yra sekuliarizuotos prigimtinės teisės
teorijos pradininkas. Prigimtinę teisę jis nagrinėjo ir aiškino ne teologinės teisės sampratos

127
pagrindu, o kaip sveiko proto darinį. Dviem skirtingais metodais Grocijus įrodinėjo
prigimtinės teisės egzistavimą. Viena vertus, prigimtinė teisė atitinka proto reikalavimus ir
visuomenės poreikius (apriorinis būdas). Kita vertus, bet kurioje tautoje pastebima prigimtinė
teisė arba jos elementai ir todėl galima pagrįstai teigti apie jos visuotinumą (aposteriorinis-
paremtas patyrimu būdas). Valstybėje egzistuojančią pozityvinę teisę sudaro sutarties
pagrindu priimti civiliniai įstatymai, kurie yra pavaldūs prigimtinei teisei. Gorcijaus požiūriu,
bendrieji prigimtinės teisės principai nepriklauso nuo Dievo valios. Prigimtinės teisės
sampratai Gorcijus suteikė labiausiai išbaigtą pavidalą.
Anglų mąstytojas T. Hobsas (1588 – 1679) sukūrė valstybės ir teisės kilmės taip
vadinamąją “sutarties” teoriją. Hobso įsivaizdavimu, visi žmonės iš prigimties turi vienodus
gabumus. Be to, jie visi siekia maksimaliai įgyvendinti savo egoistinius interesus, niekaip
neribodami šio savo noro. Dėl šios priežasties pradinė žmonių visuomenės natūrali būklė yra
“ visų karas prieš visus”, t.y. niekieno nereguliuojamas individų galių chaotiškas
susipriešinimas. Vienok, teigė Hobsas, žmonės iš prigimties turi gebėjimą ir noro surasti
išeitį iš nepalankios padėties. Tai lemia stiprus savisaugos instinktas, mirties baimė ir sveikas
protas, arba prigimtinis protas. Šių priežasčių visumos įtakoje jie ima suprasti būtinybę
išsivaduoti iš iki socialinės ir ikiteisinės būklės.
Siekdami šio tikslo, individai sudaro tarpusavyje visuomeninę sutartį dėl valstybės,
kuri juos saugotų ir gintų kiekvieno individualias teises, sukūrimo bei, tuo pačiu, ikiteisinės
būklės prigimtinės laisvės apribojimo. Tokiu būdu atsiradusi valstybė yra kiekvieno piliečio
teisių laikymosi garantas. Ji yra galios šaltinis ir reikalauja absoliutaus paklusimo. Individai
praranda teises ir galimybes pasipriešinti suverenios valdžios sprendimams. Mainais už
prarastas teises ir galimybes jie įgyja saugumą ir įstatymo saugomą ramią egzistenciją.
Kitas žymus anglų mąstytojas - J. Lokas (1632 – 1704) laikėsi analogiškos
valstybinės valdžios atsiradimo koncepcijos. Bet jis optimistiškiau vertino prigimtinę,
ikiteisinę žmonijos būklę. Loko požiūriu, ikiteisinėje visuomenėje nėra savitarpio
priešiškumo, kuris vestų prie “visų karo prieš visus”. Priešingai, jai būdinga laisvai ir
abipusiškai laikytis kiekvieno teisių. Prigimtinė būklė apima tam tikrų socialinių normų
buvimą ir jų laikymąsi, bet nedisponuoja priemonėmis, su kuriomis galima būtų tas normas
paversti visiems privalomomis ir tinkamai nubausti jų pažeidėjus. Šio visuomeninių santykių
trūkumo įveikimui žmonės sudaro valstybės sukūrimo visuomeninę sutartį ir suteikia
valstybei galios, kuri leidžia jai įgyvendinti politinę ir teisminę valdžią.

128
 Loko amžininkas Nyderlandų filosofas B. Spinoza (1632 – 1677) yra naujųjų laikų
racionalizmo teoretikas. Pripažindamas neribotą proto pažintinę galią, jis kėlė filosofijai
uždavinį sukurti vientisą, visą tikrovę apimančią mokslinę sistemą. Remdamasis T. Hobso
iškeltu natūralizmo principu, mąstymo pažintinės galios prielaidų ieškojo gamtiškoje
žmogaus prigimtyje. Jo požiūriu, pažinimas, nulemdamas žmogaus elgesio laisvės būtinumą,
sąlygojąs ir jo natūralų moralumą: gamtoje viskas determinuota ir šia prasme tobula, todėl
elgesys, atitinkantis prigimtį, negalįs būti doras. Aiškindamas socialinį žmogaus egzistavimą,
Spinoza rėmėsi prigimtinės teisės bei visuomeninės sutarties prielaidomis. Teisės
sociologijos minties raidai svarbus jo įžvelgtas ryšys tarp ekonominės valdžios ir
konstitucinių valstybės formų.
XVIII a. viduryje vokiečių, prancūzų ir anglų mokslininkai nuveikė milžinišką
darbą – ne tik visiems prieinamai buvo išleisti beveik visi išlikę graikų klasikų raštai
kartu su būtinais filologiniais ir leksikografiniais papildymais, bet ir daugybėje knygų
atkurta žaižaruojanti – ir griežtai pagoniška – antikinė helenistinė civilizacija101. Tai
negalėjo neturėti įtakos žymus prancūzų teisininko Š. Monteskjė (1689 – 1755) kūrybai.
Teisės sociologijos ištakose ypatingą vietą užima Monteskjė veikalas “Apie įstatymų
dvasią” (1748), kuris grindžiamas lyginamosios teisės studijomis. “Apie įstatymų dvasią”
veikalą galima laikyti teisės sociologija. Nors daugelio įstatymų ir papročių aprašymus šiame
veikale Monteskjė perėmė iš keliautojų ir istorikų pasakojimų nepakankamai kritiškai, bet tai
nesumenkina jų pagrindu suformuluotus teisės bruožus – reliatyvizmą ir determinizmą.
Todėl šį veikalą rimtai nagrinėja ir dabarties sociologai.
Monteskjė pripažino prigimtinę teisę, nes pagal jį žmogaus egzistavimo įstatymai
tiesiogiai kyla iš jo prigimties pobūdžio. Todėl šie įstatymai gali būti vadinami prigimtiniais.
Bet didžiausią dėmesį jis skyrė realių teisinių tikrovių pažinimui - pastebimai egzistuojančių
teisės sistemų įvairovių palyginimui laiko ir erdvės požiūriais. Jis neatmetė idėjos, kad
egzistuoja giluminė (arba aukštoji) prigimtinė teisė, kurios pagalba išvedamas teisės sistemų
vieningumas102.
Teisės reliatyvizmą Monteskjė atskleidžia geografinėje ir istorinėje teisės sistemų
įvairovėje. Jis dažnai vartoja istorinius pasikeitimus išreiškiančias sąvokas: atsiradimas ir

101
Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir
plitimą.- Vilnius, Baltos lankos, 1999. P.89.
102
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 80

129
revoliucija, teisės sistemų pakilimas ir smukimas, principų žlugimas ir t.t. Pavyzdžiui, “Apie
įstatymų dvasią” veikalo aštuntoji knyga vadinasi “Apie trijų valdymo būdų principų
pakrikimą” arba dvidešimt aštuntosios knygos XI skyrius - “Dvasinės ir pasaulietinės
jurisprudencijos potvyniai ir atoslūgiai”.
Teisės determinizmą Monteskjė atskleidžia nagrinėdamas įstatymus sąryšyje su kitais
reiškiniais. Jis jautė, kad teisė negali būti paaiškinta be tam tikro realistinio požiūrio. Ši
Monteskjė idėja persmelkia visą veikalą. Iš tiesų teisę, ypač privatinę teisę, gali priežastingai
sąlygoti objektyviai egzistuojantys kiti socialiniai reiškiniai - valdymo forma, religija,
prekyba, papročiai, demografiniai veiksniai (pavyzdžiui, gyventojų skaičius) ir net gi fizinės
priežastys ( dirvožemio ir klimato pobūdis). Galima abejoti ir ginčytis, ar jo išskirti santykiai
yra tikrai priežastiniai ryšiai, ar tik iš dalies priežastingai sąlygoti ar net paprastos
koreliacijos. Bet į šiuos klausimus galima atsakyti tik nagrinėjant konkrečius atvejus.
Pabrėždamas realistinio požiūrio taikymo būtinybę, Monteskjė elgėsi kaip sociologas.
Carbonnier kelia prielaidą, kad Monteskjė naudojo metodą, panašų į struktūrinį metodą: jis
konstruoja tokius visuomenės modelius, kur įvairūs elementai, tame tarpe ir teisiniai, yra lyg
tai pusiausvyros būklėje, kur priežastys ir pasekmės neatskiriamos103.
Iš Monteskjė determinizmo plaukiančios išvados turi praktinės reikšmės įstatymų
leidėjui. Buvo teigiama, kad jeigu įstatymus sąlygoja aplinka, kurioje jie atsiranda, vadinasi,
jie yra gerai jai pritaikyti. Bet tai per daug optimistinė išvada, nes tikrovėje būna įvairiai.
Paskesni filosofai atkreipė dėmesį, kad Monteskjė labiau vertino patyrimą, atsargumą, saiką,
nei bet kokios kainos teisingumą.
Prancūzų rašytojas, filosofas ir Apšvietos teoretikas Volteras (1694 – 1778) menkiau, nei
Monteskjė, įtakojo teisės sociologijos minties raidą. Bet jo įtakoje formavosi prancūzų
mąstymo stilius, atsispindintis, pavyzdžiui, teisiniame skepticizme, kurį jis esmingai
atnaujino nusitaikęs į teismų veiklą ir įstatymus, kurie toli gražu ne visada esti teisingi ir
veiksmingi.
Volteras pabrėždavo žmogiškosios valios vaidmenį teisės formavime. Iš čia kyla
įstatymų leidėjo ir teisėjų voliuntarizmo galimybė. Įstatymų leidybos savivalę skatina ir
privatūs interesai. Volteras teigė, kad įstatymai toli gražu ne visada yra visuomenės
spontaninės raidos padarinys ir gali būti tam tikrų asmenų gudrybėmis sukurti instrumentai.
Taip jis įžvelgė šiuolaikinių spaudimo grupių atsiradimą. Voltero metodas svarbus ir

103
Ten pat. P.80 - 81.

130
šiandien, kai reikia atpažinti tokius teisinius reiškinius, kuriuose labiau atrandama valdžios
asmenų paslėptos gudrybės ir apgavystės, nei visuomeninių interesų protingo supratimo.
Taigi senasis pasakymas “ieškok to, kam naudinga” ir dabar yra sociologinio požiūrio patogi
priemonė.
Didysis prancūzų mąstytojas Žanas-Žakas Ruso (1712 – 1778) sukūrė kitokią
visuomeninės sutarties, nei Hobsas ir Lokas suprato, atmainą. Priešingai jiems, Ruso
ypatingai teigiamai vertino visuomenės ikivalstybinę būklę. Šioje būklėje, teigė jis, visi
individai laisvi ir tarpusavyje lygūs, neturi privačios nuosavybės ir nėra socialinės
priespaudos. Bet vėliau, atsirandant privatinei nuosavybei, prasideda vargai ir kentėjimai,
susiję su turtingųjų neribota savivale. Į pagalba ateina visuomeninė sutartis, bet ją Ruso
interpretuoja skirtingai nei Hobsas ir Lokas. Su savimi sutartis neša ne gėrį, o blogį, nes su
jos sudarymu žmonės praranda savo prigimtinę laisvę, kuri yra aukščiausia gėrybė.
Atsiradusios valdžios institucijos “ užkrovė silpnajam naujas klajones ir suteikė turtingajam
naujų jėgų, negrįžtamai sunaikino prigimtinę laisvę, visiems laikams įvedė nuosavybės ir
nelygybės įstatymą, vikrią uzurpaciją pavertė nepajudinama teise ir nuo to laiko dėl keleto
garbėtroškų naudos pasmerkė visą žmonių giminę darbui, vergijai ir skurdui”.
Tokia apverktina visuomenės būklė, anot Ruso, gali ir turi būti pakeista, perdarant
visuomeninę sutartį nauju pagrindu. Tauta turi nutraukti neteisingus santykius su suverenu ir
sukurti naują valstybę – respubliką, kuri laikysis ir saugos savo piliečių prigimtines teises.
Tik tokia valstybė ir ją atitinkantys įstatymai bei tvarka gali būti prigimtinės būklės
visuomenės vertingi tęsėjai.
Carbonnier požiūriu, Ruso veikaluose “Apie visuomenės sutartį” ir Kalbos apie
politinę ekonomiką” atsispindi dvi teisės sociologijai svarbios sferos:
1. Normų sociologija (teisės ir papročių skirtumas, įstatymo auklėjamoji funkcija,
įstatymų leidėjo asmenybė, teisės normos neveiksmingumas).
2. Santuokos ir šeimos sociologija (meilė ir santuokos socialiniai pradai, viešasis ir
šeimos auklėjimas)104.
Prancūzų švietėjas, filosofas ir rašytojas D. Didro (1713 – 1784) buvo radikalus
evoliucionistas. Jis tvirtino, kad viskas yra amžiname judėjime ir raidoje. Jis domėjosi
įstatymų leidyba. Neatsitiktinai jo drama “Pašalinis sūnus” buvo protestas prieš
nesantuokinių vaikų teisių diskriminaciją to meto civilinėje teisėje. Gynė moters teises
104
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 84.

131
(romanas “Vienuolė”). Didžiausias Didro indėlis į teisės sociologiją`susijęs su
“Enciklopedijos” parengimu ir išleidimu. Šiame fundamentaliame darbe buvo straipsnių apie
teisę. Du iš jų – “Politinė valdžia” ir “Prigimtinė teisė” - parašė Didro.
Prancūzų civilinis kodeksas. Teisės sociologijos požiūriu XVIII a. pabaigą puikiai
paženklino kontinentinėje Europoje išsiplėtojęs kodifikacinis judėjimas ir Prancūzų civilinio
kodekso rengimas. Kas jį nulėmė? Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Istorikai ieško
jo ryšio su kultūroje vykusiais procesais – klasikinės literatūros ugdytu tvarkos ir vieningumo
jausmu, su ekonomikoje – gimstančio kapitalizmo poreikiais, su Napoleono Bonaparto
asmenybe.
Su Prancūzų civilinio kodekso sukūrimu dažnai siejami pokyčiai, įvykę XIX a. ne tik
prancūzų visuomenėje, bet ir visur Europoje. Jiems priskiriama perversmas žemės
nuosavybės santykiuose ( feodalinio režimo panaikinimas), žemės nuosavybės smulkinimas
(kaip įpėdinių lygių teisių padarinys), papročių sekuliarizacija ( kaip civilinės santuokos
padarinys). Bet daugelis šių pokyčių užuomazgų jau buvo senojoje teisėje arba revoliucinių
metų įstatymuose. Carbonnier požiūriu, Kodekso veiksmingumą nulėmė pati kodifikacija –
būtent jos kaip ypatingos formos būdingas paprastumas, unifikacija (normų standarto
suvienodinimas) ir ypač aksiomatizacija ( kodekso kaip dedukcinės sistemos sukūrimas)105.
Kodekso sukūrimas įtakojo teisės sociologijos minties raidą kitaip, negu buvo galima
iš anksto tikėtis. Ten, kur anksčiau buvo paplitę papročiai ir Romos teisės normos, išaugo
naujas teisės architektūrinis rūmas. Kodifikacija suteikė teisei naują pavidalą, kuris visiškai
negalėjo pažadinti sociologo vaizduotės. Nuo šiol teisė turėjo būti suprantama kaip įsakymas,
kuris kyla iš įstatymų leidėjo valios. Doktrinos reikšmė susiaurėjo iki įstatymo aiškinimo.
Todėl nereikalingi tapo teisės istoriniai, lyginamieji arba kritiniai svarstymai, kuriais
prasideda sociologija ir iš kurių kyla teisės sociologijos žavesys.
Kodifikacijoje slypintį pavojų numatė garsus vokiečių teisininkas Fr. fon Savinji,
istorinės teisės mokyklos vadovas. Jis 1814 metais paskelbė antinapoleoniškos dvasios
manifestą “ Apie mūsų laikų reikalavimus įstatymų leidybai ir teisės mokslui”, kuriame
pabrėžė socialinių taisyklių kaitos natūralių procesų sunykimą, kai valstybė ignoruoja tuos
procesus ir siekia įtvirtinti teisinę doktriną visaapimančioje konceptualioje sistemoje. Šis
perspėjimas buvo pastebėtas Prancūzijoje, bet tai negalėjo pakeisti Napoleono Kodekso
viešpataujančios pozicijos.

105
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 86 – 87.

132
 3.3.Sociologinio požiūrio į teisę formavimasis XIX amžiuje

Sociologinio požiūrio į teisę formavimasis prancūzų darbuose. Sociologijos

pradininkui O. Kontui būdingas dvejopas požiūris į teisę: jis neigiamai vertino
subjektinę teisę, nes “ niekas neturi kitokios teisės, be teisės visada vykdyti pareigą” ir
pripažino objektinę teisę, kuri jo darbuose vadinama “pilietine tvarka”. Tai reiškia, kad
kalbėdamas apie teisę, priešingai Civiliniam Kodeksui, grindžiamam individualizmu,
Kontas pirmenybę teikė visuomenei.
Kontas nagrinėjo porevoliucinės situacijos visuomenės socialinius santykius
tvarkos ir pažangos sferoje. Tarp tvarkos ir pažangos esančią įtampą tuometinė
visuomenė suvokė kaip konfliktą. Savo sociologija Kontas bandė sujungti tvarką su
pažanga ir taip išspręsti šį konfliktą. Pažanga be tvarkos – tai anarchija, tvarka be
pažangos pavirsta reakcija - visuomenės pažangos slopinimu. Tvarka ir pažanga yra dvi
neatsiejamos pozityvinės politikos pusės. Konto požiūriu, tvarka ir pažanga kaip du
principai išreiškia prancūzų visuomenės dilemą: tai ne tik skirtingos dalykų matymo
perspektyvos, bet ir išreiškia skirtingą visuomenės grupių interesų kryptį. Šią dilemą
galima įveikti. Jis teigė, kad pozityvinės filosofijos įkūnijimas politikoje gali šiuos
klasinius prieštaravimus tarp aristokratijos ir buržuazijos išspręsti. Todėl į tvarką ir
pažangą reikia žvelgti ne kaip į du principus, už kurių slypi tam tikri interesai, bet kaip į
dvi visuomenės “natūralios” sistemos dėsningumų rūšis, kurias nagrinėja dvi sociologijos
dalys – socialinė statika ir socialinė dinamika.
Socialinė statika nagrinėja tvarką - visai visuomenei būdingas gyvenimo sąlygas
(bendrumo santykiais grindžiamų elementų harmoniją) ir atitinkamus harmonijos
dėsnius. Šios sąlygos apima individą, šeimą ir visuomenę. Santykiai šeimoje ir darbo
pasidalijimas yra patys svarbiausieji visuomeninės tvarkos santykiai. Šeima yra gyvas
socialinės statikos – socialinės pusiausvyros įsikūnijimas. Jos stabilumas išreiškia
visuomenės stabilumą. Vadinasi socialinės statikos pagrindinis uždavinys – nagrinėti
visuomeninę santarvę (konsensusą). Konsensusas yra pagrindinė Konto teorijos idėja.
Kontas nepritarė rinkos konkurencijai, teigdamas, kad ji sąlygoja žmogaus egoistinių,
pačių blogiausių bruožų vystymąsi. Jo požiūriu, darbo pasidalijimas yra socialinės pažangos

133
vidinis skatulys, bet neigiamai vertino jo socialinius padarinius, ypač, darbo specializaciją.
Darbo pasidalijimas ir konkurencija sąlygoja profesinio solidarumo ir žmonių priešiškumo
vienas kitam raidą. Susikuria uždaros korporacijos, kurios organizaciniu požiūriu gali atitikti
klanus arba kastas. Profesinio solidarumo peraugimo į korporatyvinį solidarumą samprata yra
aktuali ir mūsų laikmetyje. Ji gerai apibūdina kolektyvinės atsakomybės fenomeną ir
organizuotą nusikalstamumą.
Konto požiūriu, visuomeninės tvarkos sugriovimą gali stabdyti valstybė. Tik ji gali
panaudoti visą politinės valdžios galią visuomenės socialinio solidarumo ir politinės vienybės
atstatymui. Valstybė yra tikroji socialinės tvarkos saugotoja. Ji gali sau leisti įsiterpti į
visuomenės ekonominę ir socialinę sferas, bet ne į moralinę. Kontas pripažino moralinės ir
politinės valdžių atskyrimo principą, kuris buvo įgyvendintas viduramžių visuomenėje
(moralinė Bažnyčios valdžia ir politinė valdžia). Toks valdžių atskyrimas yra vienintelė
priemonė apsaugoti visuomenę nuo intelektualinio ir moralinio teroro, kurio griebiasi bet kuri
vyriausybė, kai minčių raida pajungiama politinei naudai. Pagrindinis visuomenės gyvenimo
etikos principas – “gyventi kitų gerovei”. Tai altruizmo ir konsensuso vienovės principas.
Šiuo idealistiniu principu grindžiamas Konto įsivaizduojama visuomenės pertvarka.
Taigi, apmąstydamas viduramžių visuomenės - bendruomenių dramatiškus
suirimo padarinius106, Kontas akcentavo šeimos, kurią vadino pačia mažiausia
visuomene, vaidmenį. Šiuo pagrindu jis kritikavo Kodeksą: smerkė skyrybas ir reikalavo
laisvės testamentui. Įstatymai turi gimti iš patyrimo, o ne iš apriorinių sąvokų
(metafizinės dvasios).
Bet ne Kontas, o F. Le Play [ - ] pradėjo esminius empirinius bendruomenės,
tyrinėjimus devynioliktame amžiuje. Jo sociologijos objektas buvo labai svarbūs civilinės
teisės institutai – šeima, paveldėjimas, testamentas. Nors Le Play nevadino savęs
sociologu, tačiau jo šešių tomų veikalas “Europos darbininkų klasės” (Les Ouvriers
Europeens), pasižymintis stulbinančia duomenų ir faktų sankaupa, yra pirmas iš tiesų
mokslinis sociologijos veikalas devynioliktame amžiuje107. Europos darbininkų klasės
yra geriausias tradicinės bendruomenės, jos struktūros, santykių su aplinka, sudedamųjų
elementų ir dezorganizacijos ekonominėmis ir politinėmis šiuolaikinės istorijos jėgomis
tyrinėjimų pavyzdys.

106
Nisbet R. A. Sociologijos tradicija. – Vilnius, Pradai, 2000. P. 89-108.
107
Ten pat. P.108-109.

134
 Carbonnier išskiria tris Le-Play veikalų aspektus – metodą, doktriną ir įtaką,
kurie svarbūs sociologijos raidai108. Le-Play sukūrė sociologinių tyrimų “monografinį
metodą”. Šio metodo esmė – palyginimas. Keturiasdešimt penkios šeimos iš visos
Europos – nuo pusiau nomadinių baškirų piemenų Rytų Europoje iki kompozitoriaus ir jo
šeimos Belgijoje – buvo atskirai ir nuodugniai ištirtos. Le-Play atliktai šeimų padėties
kokybiniai tyrimai lig šiolei neprarado mokslinės reikšmės.
Le-Play buvo konservatoriškų pažiūrų. Jis nepritarė nei Civilinio kodekso
liberalinei dvasiai, nei atsirandančioms socialistinėms srovėms. Jis bjaurėjosi buržuazine
demokratija, kuri kilo iš Revoliucijos, nes įžvelgė joje ne išsilaisvinimą ir klestėjimą, kuo
tikėjo dauguma liberalų, bet korupcijos ir tironijos formas. Svajojo apie tokią socialinę
tvarką, kuri būtų kuo laisvesnė nuo konkurencijos ir kovos. Le-Play įžvelgė šeimos
griovimo padarinius žemės nuosavybės smulkinime į lygias paveldėtojų dalis. Socialinė
reforma turi būti vykdoma moralės reformos pagalba, kurią turėjo užtikrinti valdingas
šeimos pertvarkymas. Iš čia kyla aiškus reikalavimas įstatymų leidėjui: visiškų tėvų galių
atstatymui reikalinga visavertė testamento laisvė. Kaip katalikas, jis tikėjo, kad bet kurios
socialinės reformos pagrindas – grįžimas prie dešimties Dievo priesakų.
Le-Play idėjos buvo plačiai žinomos ir jomis rėmėsi Prancūzijos intelektualai ir
politikai. Pavyzdžiui, 1938 metais prancūzų įstatymų leidėjas reformavo paveldėjimo
teisę ir atsisakė paveldėtojų lygybės principo. Tokiu būdu pirmą kartą buvo atsisakyta
Civilinio kodekso ideologijos.
Vokiečių teisinė doktrina. Svarbiausieji vokiečių istorinės teisės mokyklos
atstovai yra G. Gugo (1764 –1844), G. Puchta (1798 –1846) ir Fr. fon Savinji (1779 –
1861). XVIII a. viduryje prasidėjo mokslinės lyginamosios kalbų studijos, kurios įtakojo
domėjimąsi ne tik nacionaline kalba, bet ir tautos istorija. Kalba tapo ne tiek tolydžia
išorinės jėgos ir kalbėtojo – žmogaus sąsaja, kiek vidiniu lauku, sukurtu ir įgyvendinamu
pačių kalbos vartotojų. Didysis Johannas Gottfriedas von Herderis (1744 - 1803) XVIII
amžiaus pabaigoje pareiškė: “ Nes kiekviena tauta yra tauta; ji turi savo nacionalinę
formą ir savo kalbą”109. Atsigręžimas į savo kalbą ir istoriją lėmė vokiečių istorinės teisės

108
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 90-91.
109
Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir
plitimą.- Vilnius, Baltos lankos, 1999. P.85.

135
mokyklos susiformavimą ir vaidmenį XIX a. pirmajame trečdalyje. Herderio
suformuluota idėja, kad teisė, kaip ir kalba yra tautos istorijos produktas atsispindi ne tik
Savinji ir mokinių darbuose, bet ypač jo pasekėjo - J. Grimo (1785 – 1863) veikaluose.
Grimas rinko senosios paprotinės teisės medžiagą ir jos pagrindu parašė knygą “Vokiečių
teisinės senovės” (1828). Jis laikomas teisinės folkloristikos pradininku.
Vokiečių istorinės teisės mokyklos svarbiausieji teiginiai žadino teisės sociologijos
minties raidą. Jie išreiškė tautos idėją: teisė – tai ne tik suvereno valios atsitiktinis ir
savavališkas darinys, bet ji yra spontaninės ir anoniminės raidos tautos gelmėse
produktas. Teisės sistemos yra įvairios, nes tai susiję su tautiniais skirtumais. Teisinius
reiškinius nereikia atriboti nuo kitų tautinių reiškinių – politikos, papročių ir ypač kalbos.
Savo gyvybingumą ir jėgą teisė semia iš “tautos dvasios” (Volksgeist). Tautos
dvasia pasireiškianti kalboje, mituose, papročiuose, dorovinėse normose. Ji yra tarsi
tautos ar žmonių gaubtas, kuriame sutelkta visa jos istorija, socialinės grupės kolektyvinis
patyrimas, besitęsiantis per jos egzistavimo amžius. Šios mistinės idėjos kontekste teisė
yra daug daugiau nei tik taisyklių ar teisminių precedentų rinkinys. Ji atspindi ir išreiškia
visą kultūrinių pažiūrų visumą. Tokios tautos ar žmonių teisė, surašyta kuriuo nors metu,
110
yra vien statinis nuolatos besitęsiančio proceso – kultūrinės evoliucijos – atspindys .
Todėl teisė, Savinji požiūriu, kaip socialinis fenomenas yra neaprėpiama, išskyrus
visuomenės, kurioje ji egzistuoja, istorijos požiūriu. Kiekviena bendruomenė sukuria
savo savitą teisę, kuri atitinkamu būdu pasireiškia papročiuose, kurie geriau nei įstatymai
išreiškia bendruomenės reikalavimus. Gilindamiesi į teisės normų šaltinius istorinės
teisės mokyklos atstovai tikėjosi juose atskleisti tautos dvasią.
Savinji laikėsi prielaidos, kad visos teisės rūšys atsirado iš to pačio šaltinio –
tautos dvasios. Tik su tautos dvasios raida vyksta teisės stichinė evoliucija. Tai organinis
procesas: tautos dvasia kaip substancija (kintančių tikrovės reiškinių vienovės pagrindas)
lėtai išsiskleidžia teisėje taip, kaip panašiai vystosi gemalas motinos įsčiose. Teisės
pradinis elementas yra tautos paprotys, kurį vėliau plėtoja teisės mokslininkai savo
darbuose. Šia prasme kitas istorinės mokyklos atstovas - G. Gugo lygino teisės raidą su
savaimine tautos kalbos raida: visuomenė nenustato ir nepriima kalbos kokios nors
sutarties pagalba, ji neįvedama iš aukščiau ir nėra Dievo dovana, o stichiškai formuojasi

110
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 37.

136
tautos dvasios prieglobstyje. Taip yra ir su teise: tai toks konkrečios tautos savitos
prigimties darinys, kuris atsirado iš stichiškai besiklostančių žmonių bendravimo normų.
Bet teisinis vystymasis peržengia ankstyvąją nerašyto papročio stadiją, paskui
kurią seka papročių surašymas taisyklių forma. Surašyta paprotinė teisė praranda savo,
kaip papročio pobūdį, nes ją jau galima aiškinti kaip taisykles. Teisės susiaurinimas iki
rašytinės formos atspindėjo politinių autoritetų kilimą ir tuo pačiu sudarė jiems galimybes
išreikšti savo valią. Taip palaipsniui teisė kaip politinė jėgos rašytinė išraiška nustelbė
paprotinę teisę.
Visuomenei palaipsniui perėjus į naują savo istorinio vystymosi pakopą, vis
sunkiau teisės sociologinį pobūdį įžvelgti Savinji analizėje. Greta rašytinės teisės
įsigalėjimo vyksta ir kiti socialiniai procesai: išryškėja ir plečiasi socialinių klasių ir
grupių formavimasis, o su šiuo procesu vis aiškiau pasiskirsto visuomenė narių
funkcijos. Jei bendruomeninėje visuomenėje tautos dvasia yra pakankamai pagrįstai
apibrėžtina ir ją galima spontaniškai išreikšti per teisę, tai vėliau ją vis mažiau įmanoma
apibrėžti dėl dviejų priežasčių: 1) didėjantis darbo pasidalijimas ir specializacija bei
ryškėjanti klasinės visuomenės struktūra ima riboti bendros tautinės sąmonės evoliucijos
raišką, o su ją ir pakankamai galingus impulsus naujos teisės spontaniškam kūrimuisi; 2)
naujose visuomeninėse sąlygose pačios teisės formos darosi sudėtingesnės, jos palieka
nuošalyje bendrąją sąmonę ir vis labiau orientuojasi į taisyklių detales.

137
 Pagal Savinji, ši situacija sudaro sąlygas dviem pagrindinėms institucinio
vystymosi srovėms: moderniajai įstatymų leidybai ir moderniajam teisės mokslui. Kai
spontaniškas teisės kūrimo procesas pasidaro nebeefektyvus, įstatymų leidžiamosios
institucijos yra būtinos. Įstatymų leidyba yra svarbi, pirmiausia pašalinant abejones ir
neaiškumus dėl atsirandančios teisės, ir, antra, įteisinant susiklosčiusią paprotinę teisę.
Bet Savinji pabrėžia, kad paprotinė teisė įteisinama ne kaip kodeksas, kuris paneigia
teisės evoliucinę prigimtį nustatydamas tvirtus, galutinius ir išsamius principus. Naujoje
visuomenės istorinės raidos pakopoje įstatymų leidėjas turi būti tautos dvasios “tikrasis
atstovas”. Tačiau tuo pat metu, kai teisė dreifuoja tolyn nuo savo bendruomenės
gyvenimo šaknų ir nustoja būti tautos žinių dalimi, jos žinios tampa teisininkų sfera,
kurių darbas yra žinoti ir organizuoti teisės taisykles. Nuo šiol teisė gyvena dvigubą
gyvenimą. Bendrais bruožais ji toliau gyvena žmonių bendrojoje sąmonėje, o giliau
žvelgiant ji tampa vien teisininkų veiklos sfera111 .
Vokiečių istorinės teisės mokyklos atstovai pirmieji pabandė įvesti į teisės teoriją
istorizmo ( filosofinis ir metodologinis principas, reikalaujantis tirti daiktus ir reiškinius
jų atsiradimo ir vystymosi požiūriu) elementą, kurio nebuvo “visuomenės sutarties”
teoretikų samprotavimuose. Iš tiesų šiuolaikinis socialinės tikrovės konstravimo
supratimas daug dėmesio skiria socialinių normų istorizmui. Bet istorinės teisės
mokyklos istorizmas turi esminį trūkumą, nes tautos dvasia kaip teisės substancija yra
kažkas iracionalaus, kurio negali apimti teorinis nagrinėjimas.

111
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P.38.

138
 Vienok, giliau nagrinėjant istorinės teisės mokyklos pozicijas, sociologus apima
nusivylimas. Mokyklos deklaruojama tautos valia kyla ne iš visos tautos, o tik iš jos
dalies - feodalų ir teisininkų, kurie gali kvalifikuotai aiškinti tautos dvasią. Ši mokykla
nesukūrė aiškios teisės doktrinos, nes pagrindine teisės varomąja jėga reikėjo pripažinti
instinktus ir ne sąmoningumą. Bet tarp šių dviejų tendencijų nebuvo aštraus konflikto,
nes Savinji sugebėjo išvengti kraštutinumų ir lanksčiai gynė savo principus. Jis padėjo
daug pastangų pateikti romėnų teisę kaip Vokietijos nacionalinę teisę. Romos teisės
recepcija į vokiečių papročių sferą įvyko XV a. prievartiniu būdu ir tai nulėmė negatyvų
požiūrį į ją. Bet sociologiniu požiūriu būtų buvę teisingiau, jeigu į susiklosčiusią situaciją
XIX a. Savinji būtų pažvelgęs kaip į teisinės akultūracijos reiškinį.
XIX a. viduryje iškilo garsus vokiečių teisininkas R. Jėringas (1818 – 1892),
teisės sociologinės mokyklos šalininkas. Skirtingai nei istorinės mokyklos šalininkai, jis
realistiškiau aiškino teisės kilmę: teisės šaltinis – nesibaigiančioje individų ir jų grupių
kovoje dėl savo interesų. Teisės normos išreiškia ir fiksuoja realiai egzistuojančius
poreikius ir interesus. “Kur galėtų egzistuoti teisė, rašė Jėringas, kuri kiltų ne iš
individualybių jėgos ir energijos veikimo, ir kurios pradžia nepasimestų tamsioje fizinės
jėgos gelmėje? Kalaviju sukurtas romėnų pasaulis, ir kalavijas arba ietis yra seniausias
romėnų teisės simbolis”112. Taigi Jėringui būdinga teisės sukūrimo procese pervertinti
individualybių energiją, valinius veiksmus – šalių valią sutartyje, procese, kovotojų dėl
objektinės teisės ir savo subjektinių teisių valią.
Dėka realizmo pripažinimo, Jėringo teisės samprata yra ir sociologiška: jis siekia
teisę matyti ne kaip abstrakčią loginę konstrukciją, bet kaip gyvą socialinio veikimo
sandą. Remdamasis organicizmu, Jėringas nagrinėja teisę pagal analogiją su gyvu
organizmu, kuris vystosi ir auga. Todėl, Jėringo požiūriu, teisės nagrinėjime reikia derinti
du požiūrius: istorinį ir funkcinį. Istorinis požiūris leidžia atskleisti teisę jos raidoje, o
funkcinis – jos funkcijų visuomenėje atlikimo požiūriu. Teisės funkcijos yra tiesiogiai
susijusios su jos egzistavimo tikslais.
Savo veikale “Tikslas teisėje” (2 t., 1872 –1883) Jėringas vysto teleologinę teisės
sampratą: kadangi teisė egzistuoja dėl tam tikrų tikslų, tai ji turi būti kokio nors subjekto
sąmoningai ir tikslingai sukurta. Toks teisę kuriantis ir savo tikslus joje įgyvendinantis
Иеринг Р. Дух римского права на различных ступенях его развития. – Санкт-
112

Петербург, 1875. Ч. 1. С.95.

139
subjektas yra visuomenė. Taigi pagal Jėringą, visuomenė yra žmonių bendrų tikslų
nustatymo ir veiklos sfera. Tarp visuomenės ir teisės yra tarpinė grandis – valstybė,
įkūnijanti viešąją valdžią. Jėringas aiškina teisę kaip tiesioginį valstybės darinį, jos
priedėlį ir būtiną papildymą. Teisė be valdžios yra tuščias garsas, neturintis jokio
realumo, nes tik valdžia, kuri įveda teisės normas į gyvenimą, padaro teisę tuo, kuo jinai
esti”. Neatsitiktinai teisės kaip valstybės atributo egzistavimo pirminis tikslas yra apriboti
individų pretenzijas jų kovoje dėl savo interesų įgyvendinimo. Taigi Jėringo požiūriu,
pradžioje teisės paskirtis visuomenėje yra įgalinti valstybę riboti individų veiksmus ir
taikyti jiems prievartą. Pati valstybinė valdžia iškyla virš teisės. Bet vėliau formuoja ir
antroji teisės pusė – valdžios kontrolė, siekiant stiprinti teisėtvarką.
Didžiausias Jėringo sociologinis nuopelnas, kad jis užčiuopė teisės įsipynimą į
kasdienybės gyvenimą, kad teisė – tai sveiko gyvenimo pjūvis.
Anglų empirizmas. Tris anglų teisininkus ir sociologus vienija vyraujantis jų
empirinis požiūris į teisę, nors tarpusavyje jie skirtingi: jie nepanašūs ir skiriamo teisei
dėmesio laipsniu, ir to dėmesio sociologiškumo laipsniu. Tai Dž. Bentamas, H. Mainas ir
H. Spenseris.
Dž. Bentamas (1748 – 1832) žinomas kaip utilitarizmo teorijos pradininkas,
perėmęs kai kurias Hobso, Loko ir D. Hiūmo (1711 – 1776), XVIII a. prancūzų
materialistų socialines filosofines idėjas. Bentamas socialinį teisinį utilitarizmą grindžia
keturiais pagrindiniais postulatais:
1. Bet kokios veiklos prasmė – siekimas gauti pasitenkinimą ir išvengti kančių.
2. Visus socialinius reiškinius reikia vertinti jų naudingumo požiūriu.
3. Dorovinga yra tai, kas labiausiai naudinga daugumai žmonių.
4. Žmonijos raidos tikslas yra visuomenės harmonizacija ir maksimalios laimės
užtikrinimas maksimaliam žmonių skaičiui.
Bentamas sutapatino teisingumą su nauda, o tai reiškia parengti perėjimą nuo
fakto prie teisės: jei naudingi faktai yra teisingi, vadinasi ir teisėti. Pagal jį teisė yra
malonumo, pasitenkinimo ir saugumo idėja. Bentamo utilitarizmas pasireiškė ir jo griežtu
pasipriešinimu metafiziniam teisės supratimui, kuriuo apkaltino prigimtinę teisės teoriją.
Jo požiūriu, prancūzų “Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija” yra “metafizinis kūrinys”.
Apskritai žodį “teisė” reikia pakeisti žodžiu “įstatymas”, nes teisę suprato kaip metafizinę

140
konstrukciją, neturinčią socialinėje praktikoje jokio realaus analogo, pragmatinės
prasmės. “Metafizinė” teisės sąvoka, Bentamo požiūriu, yra realistiškai utilitarinės
įstatymo sąvokos priešybė: “ Šia įstatymams priešinga prasme žodis “teisė” yra
didžiausias proto priešas ir baisiausias vyriausybės griovėjas…”
Dėl savo utilitarinės pozicijos Bentamas kritiškai vertino ir visuomeninės sutarties
teoriją, kuri taip pat, anot jo, yra metafiziška ir griaunanti visuomenę bei teisėtumą. Jo
įsivaizdavimu, sutarties teorija galinti sukelti revoliucinius sukrėtimus ir anarchiją, nes
pagrindžia neteisingos sutarties nutraukimo teisėtumą dėl naujos sudarymo. Bet įstatymo
ir teisės uždavinys, pagal Bentama, yra kitoks – visuomenės stabilumo apsauga, būtina
individų laimei įgyvendinti.
Teisės sociologijai Bentamas įdomus ir savo samprotavimais apie įstatymų
leidybos būdus, susijusius su teisinės akultūracijos problemos sprendimais. Jis
suformulavo hipotezę, kaip Anglijoje susiklosčiusią teisę pritaikyti Bengalijos sąlygose.
Apskritai, anglų situacija Indijoje sąlygojo teisinės akultūracijos problemos sprendimų
paieškas. Vėliau Bentamas sukūrė utilitarinių taisyklių kompleksą, kuriomis reikia
vadovautis įjungiant anglų teisę svetimoje aplinkoje. Po Bentamo mirties, jo
rekomendacijomis rėmėsi T. Makolis, išleisdamas Indijos įstatymus.
H. Mainas (1822 – 1888), veikalo “Senovės teisė” autorius yra teisinės
etnologijos ir lyginamosios teisės vienas iš pradininkų. Būdamas anglų teisės istorikas ir
kolonijinis valdininkas Indijoje, jis įsigilino į tradicinę induistų ( induizmo pasekėjai
Indijoje) teisę ir galėjo empiriškai palyginti dvi teisės sistemas – anglų ir induistų.
Palygindamas dviejų skirtingo išsivystymo lygio visuomenių teisės sistemas, Mainas
priėjo išvadą apie teisės sistemų evoliucinę raidą. Maino požiūriu, teisės evoliucijos
pradinis punktas yra tradicijos ir papročiai. Sugrupavęs ir sugretinęs faktus bei
išnagrinėjęs romėnų, germanų, slavų, airių, induistų teisę, jis atsekė skirtingų visuomenių
teisės institutų evoliuciją.
Maino evoliucijos supratimą įtakojo jo amžininko Č. Darvino teorija. Todėl jis
teisės evoliuciją nagrinėjo kaip visoms visuomenėms vieningą procesą, turintį savo
dėsningumus: evoliucija vyksta lėtai, be šuolių ir staigių perėjimų. Šis senųjų teisės
institutų lėtos transformacijos procesas vyksta tradicijų ir papročių pagrindu link
šiuolaikinės teisės institutų susiformavimo. Vieną iš tokios evoliucijos tendencijų Mainas

141
išreiškė formule “nuo statuso prie sutarties”. Vėliau ši formulė buvo pavadinta Maino
dėsniu.
Mainas išskyrė tris teisės evoliucijoje tarpsnius. Pirmajame tarpsnyje žmonės
sutapatina teisę su antgamtiniu nulėmimu, antrajame - teisės funkcijas atlieka papročiai,
kol galų gale - trečiajame tarpsnyje teisė formuojasi kaip įstatymas. Jis įžvelgė, kad
visuomeninės ir teisinės raidos dinamiką nulemia dviejų priešingų tendencijų sąveika:
viena vertus, visuomenė ir teisinė sistema nepaliaujamai linkusi vystytis, bet kita vertus,
žmogaus prigimtis yra nekintanti ir dėl to priešinasi raidai. Daugelio visuomenių raida
sustoja viename ar kitame tarpsnyje. Tokias visuomenes Mainas vadina statinėmis ir jas
atskiria nuo progresuojančių, kurios sąmoningai siekia tobulėjimo.
Maino darbus labai palankiai sutiko sociologai ir teisininkai ne tik Anglijoje, bet
ir Prancūzijoje. Dėka jo prancūzų teisinėje doktrinoje įsitvirtino teisės santykiškumo
supratimas113.
H. Spenseris (1820 - 1903), anglų filosofas, sociologas ir psichologas. Jis
nuosekliai laikėsi organicizmo filosofinės pažiūros ir visuomenę nagrinėjo kaip
organizmą, kuriame išskyrė posistemes. Išskirtas visuomenės posistemes Spenseris
skaidė į smulkesnes. Vidinė sistema atlieka visuomenės kaip organizmo išsaugojimo
uždavinį, t.y. ji prisitaiko prie “maitinimo” sąlygų. Išorinė sistema atlieka posistemių ir
jų santykių su sistemą supančia aplinka reguliavimo ir kontrolės funkciją. Tarpinė
sistema atsakinga už paskirstymą, transportavimą ir komunikaciją. Toks Spenserio
požiūris į visuomenę virto funkcionalizmo teorijos pradmenimis.
Spenserio požiūriu, valstybinis valdymas ir teisė yra socialinio organizmo
funkcijos, kurios jo raidoje patiria specializaciją ir diferenciaciją. Jos organiškai
susijusios su kitomis visuomenės funkcionavimo dalimis ir dėl to jų nuosmukį nulemia
viso organizmo sugedimas: “Jei žmonių klasė, užsiimanti gamyba, nutrauktų veiklą….
kontroliuojanti valdžia – vyriausybė, valstybinės įstaigos, teismai, policija – nustotų būti
pajėgios palaikyti tvarką”. Apybraižoje “ Įstatymų leidėjų nuodėmės” Spenseris rašo
apie didžiulę įstatymų leidėjų socialinę atsakomybę. Didžiausias jų trūkumas, vedantis
prie sunkių visuomenei padarinių, yra įsivaizdavimas visuomenės kaip kažko beribiškai
plastiško, iš ko su įstatymų pagalba galima lipdyti bet ką. Iš tikrųjų visuomenė – tai

113
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 95.

142
organizmas, kuris funkcionuoja ir vystosi pagal savo vidinius dėsnius. Todėl sudėtinga jį
reformuoti įstatymų leidybos keliu. Reikia giliai suprasti realias visuomenės reikmes ir
visavertiškai paruošti įstatymų leidėjus. Spenseris rašo, kad “nei viename darbe nėra
tokio pritrenkiančio neatitikimo tarp uždavinio sudėtingumo ir nepasirengimo tų, kurie
imasi jį spręsti. Be abejo, iš visų siaubingų žmogaus suklydimų pats baisiausias yra tas,
kad norint įsisavinti kokį nors amatą, pavyzdžiui, batsiuvio, reikia ilgai mokytis, o
vienintelis darbas, kuris nereikalauja jokio pasirengimo, - tai menas kurti įstatymus visai
tautai” 114 .
Marksistinė teorija. XIX a. viduryje vokiečių mąstytojai K. Marksas (1818 –
1883) ir F. Engelsas (1820 – 1895) sukūrė naują socialinę teoriją, kuri visiškai skyrėsi
nuo kitų socialinių teorijų. Šios teorijos neįmanoma suprasti atitrauktai nuo socialinės
reformos tikslų, kuriais vadovavosi jos kūrėjai. Jeigu Kontas akcentavo visuomenės
dinamikos stabilizaciją, tai Marksas – jos sunaikinimą ir pakeitimą nauja, labiau teisinga. Jo
požiūriu, visuomenė keičiasi revoliucinių permainų keliu. Marksas pateikė visiškai kitokį
visuomenės metodologinio apibūdinimo modelį: visuomenė yra suskilusi į dvi dalis. Todėl
Marksas laikomas socialinio konflikto teorijos pradininku. Vienok, dauguma sociologų
pasisako už reformistinį visuomenės evoliucijos kelią.
Markso brandūs veikalai yra pirmiausia susiję su kapitalizmo, kaip socialinės ir
ekonominės tvarkos prigimtimi. Šiuose veikaluose nėra jokios išbaigtos teisinės teorijos,
bet tik išsklaidyti fragmentai ir teisinės idėjos, kurios tiko Markso projektui. Nors
vėlesniuose Markso raštuose, teisinė doktrina ir institutai aiškinami skirtingai, bet jo
šedevras “Kapitalas” davė pradžią istorinio materializmo teorijai115 bei jos taikymui
teisės ir visuomenės santykių analizei. Teisės sociologijai svarbūs pagrindiniai
marksizmo teiginiai: istorinis materializmas, klasių kova, valstybės nunykimas.
Istorinis materializmas grindžiamas prielaida, kad istoriją nulemia materialinės
gamybos procesas. Vadinasi žmogaus istorija gali būti paaiškinama ekonominės gamybos
sąlygų pokyčių ir tų pokyčių padarinių aspektu. Taigi visų visuomenės aspektų, tame
tarpe ir teisės esmės atskleidimo raktas yra visuomenės ekonominė struktūra, kurią

114
Спенсер Г. Грехи законодателей// Социологические исследования. 1992. Нр 2. С.
136.
115
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 139-140.

143
sudaro gamybos santykiai kartu su tuo, ką Marksas vadino gamybinėmis jėgomis.
Ekonominė (materialinė) gamyba organizuojama gamybos santykių pagrindu.
Gamyba – tai sąvoka, kuri apibūdina specifiškai žmogišką medžiagų apykaitos su
gamta procesą, kuriame žmonės aktyviai pertvarko gamtą taip, kad sukurtų kuo
palankesnes savo egzistavimui reikalingas materialines sąlygas. Taigi gamyba yra amžina
natūrali žmonių gyvenimo sąlyga – visos žmonių istorijos pagrindas. Gamyba visada turi
visuomeninį pobūdį ir apima dvi santykių rūšis: žmonių santykius su gamta, kuriuos
išreiškia sąvoka gamybinės jėgos (atspindi gamybos proceso turinį) ir žmonių savitarpio
santykius, kuriuos apibūdina gamybinių santykių sąvoka (atspindi visuomeninę gamybos
proceso formą). Šių dviejų pusių santykį nusako gamybinių santykių atitikimo gamybinių
jėgų pobūdžiui ir išsivystymo lygiui dėsnis, kurį įžvelgė Marksas. Pagal jį, gamyba
visada realiai egzistuoja kaip istoriškai konkretus gamybos būdas – gamybinių jėgų ir
gamybinių santykių vienybės ryšys: pirmykštis bendruomeninis, vergovinis, feodalinis,
kapitalistinis, komunistinis.
Gamybinės jėgos (gamtinės sąlygos, gamybos priemonės ir įrankiai, darbo jėga)
arba, dar kitaip, ekonominiai veiksniai sudaro visuomenės infrastruktūrą ir yra lemiamas,
judriausias gamybos elementas. Jos nuolat vystosi, gamybiniai santykiai – pastovesnis
elementas. Gamybos santykių pagrindą sudaro gamybos priemonių nuosavybės santykiai.
Esant privatinei nuosavybei, tarp žmonių susidaro viešpatavimo ir pajungimo santykiai, o
kolektyvinės nuosavybės sąlygomis visuomenės nariai yra lygūs gamybos priemonių
atžvilgiu. Marksas teigia, kad tik kolektyvinės nuosavybės sąlygomis žmones gamybos
procese sieja bendradarbiavimo bei savitarpio pagalbos santykiai.
Vystantis gamybinėms jėgoms, kinta ir gamybiniai santykiai, o paskui keičiasi
antstatas - visuomenės sąmonės lygis, idėjos, ideologija ir visos kitos gyvenimo pusės.
Teisė yra antstato dalis. Vadinasi jos istoriją sąlygojo gamybinių santykių raida.
Bet kuriai konkrečiai visuomenei yra būdingi požymiai, susiję su daugiau nei
vienu gamybos būdu. Tačiau Markso požiūriu, linkę vyrauti kurio nors vieno gamybos
būdo požymiai, pavyzdžiui, feodalinio ar kapitalistinio. Gamybos būdas pasidaro
nestabilus, kai gamybinių jėgų vystymasis yra toks, kad nusistovėję gamybos santykiai
daugiau nebetinka. Tai reiškia, kad “tam tikroje vystymosi stadijoje visuomenės
materialinės gamybos jėgos pradeda konfliktuoti su egzistuojančiais gamybos santykiais,

144
arba – kas yra teisinė to paties dalyko išraiška – su nuosavybės santykiais, su kuriais jos
iki tol dirbo. Iš gamybinių jėgų vystymosi formų šie santykiai pavirsta jų pančiais. Tada
prasideda socialinės revoliucijos epocha. Keičiantis ekonominiam pamatui, visas
milžiniškas antstatas transformuojasi lėčiau” 116.
Šiuos procesus galima iliustruoti kai kuriomis Markso idėjomis apie feodalinį ir
kapitalistinį gamybos būdus ir perėjimą nuo vieno prie kito. Feodalizme baudžiauninkai
turi gamybos priemones ir dirbdami savo pačių žemėje sukuria produkciją, kurios dalį iš
jų išplėšia ponas, grasinimo ar net karinės prievartos būdu. Toks baudžiauninkų darbu
sukurtos produkcijos dalies nusavinimas yra teisėtas feodalinės teisės požiūriu. Bet tai
reiškia, kad feodalizme karinė prievarta yra socialinės ekonominės sistemos pagrindas,
kuris neskatina darbo efektyvumo augimo, t.y. ekonominės sistemos prisitaikymo prie
fundamentalių technologijos ir išteklių pokyčių. Formuojantis sudėtingesnėms gamybos
priemonėms iškyla naujų gamybos santykių poreikis. Efektyvesni yra tokie gamybos
santykiai, kurie grindžiami daugiau ekonomine prievarta, nei karine. Bet tam reikia
apibrėžtos teisės formos ir ideologijos. Sąlygas laisvai monopolizuoti gamybos
priemones sukūrė teisinės taisyklės, garantuojančios sandorių ir nuosavybės saugumą,
nepriklausomai nuo to, kokiam tikslui nuosavybė naudojama, ar nuo savininko statuso.
Teisė legitimuoja laisvo darbo sistemą: sukuria teisines priemones darbininko darbo jėgą
paversti preke, kurią galima parduoti “laisvų ir lygių” savininkų rinkoje. Tai reiškia, kad
darbininkas savo nuosavybėje turi tik savo darbo jėgą, kurią dėl išgyvenimo priverstas
parduoti tiems, kurie turi gamybos priemones.
Šiai laisvo darbo sistemai, pagrįstai ekonomine prievarta, reikia naujo ideologinio
pagrindo, kuri teisę kapitalizme padaro iš esmės skirtingą nuo feodalizmo teisės. Jai
reikia išvystyti universalaus teisės subjekto teisinę sąvoką: visi individai turi būti lygūs
savo teisiniu statusu. Taigi darbininkas, skirtingai nei riboto statuso baudžiauninkas, yra
teisės subjektas, laisvas ir lygus savo paties savininkas, kuris formaliai laisva sutartimi
gali išnuomoti savo sugebėjimus kapitalistui. Teisei ekonominė prievarta, sąlygojanti
“laisvą sutartį” tarp teisiškai lygių, lieka nematoma.
Panašiai kaip Kontas, Marksas pripažino darbo pasidalijimo kaip visuomeninės
raidos skatulio istorinę reikšmę. Bet skirtingai nuo jo, akcentavo darbo pasidalijimo

116
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 141.

145
socialinių padarinių absoliutinę reikšmę, o ne santykinę – kaip Kontas. Kontas, o vėliau
Diurkheimas tvirtino, kad tokios anomalijos kaip išnaudojimas, bedarbystė, nuskurdimas,
nevisavertiška asmenybės raida palaipsniui bus visiškai ar bent iš dalies pašalintos iš
kapitalistinės santvarkos. Kuo labiau vyks kapitalizmo pažanga, tuo aukštesnė bus gyventojų
gyvenimo kokybė ir geresnės darbo sąlygos. Gyvenimas patvirtino jų teisumą.
Bet Marksas svarstė kitaip. Jo požiūriu, kapitalizmas yra tokia pati antagonistinė
santvarka, kaip ir vergvaldystė ir feodalizmas. Antagonizmas – tai bet kurio visuomenės
svarbiausiųjų klasių nesutaikomas prieštaravimas. Ten, kur yra klasės, egzistuoja ir
antagonizmas, teigė Marksas, nes viena klasė visada išnaudoja kitą, t.y. gyvena jos darbo
sąskaita, pasisavina jos neapmokėtą darbą. Antagonizmo negalima panaikinti kol egzistuoja
išnaudotojiškų visuomeninių santykių santvarka, nes išnaudotojai laisvanoriškai neatiduos
tai, ką prisiplėšė ir nepasikeis vietomis su tais, kuriuos jie išnaudoja. Netgi dviem klasėms
susikeitus vietomis, išnaudojimas kaip socialinis reiškinys ir institutas neišnyks. Vadinasi,
pasak Markso, išnaudojimo negalima reformuoti, jį galima tik sunaikinti, pakeičiant klasinę
visuomenę į neklasinę, revoliucijos keliu.
Marksistinės teorijos skiriamasis bruožas – jos nepertraukiamas ryšys su tam
tikra politine organizacija. Pagal Marksą, valstybė ir teisė – tai vienos klasės
(buržuazijos) viešpatavimo virš kitos klasės (proletariato) įrankis. Ir teisė, ir valstybė yra
klasinės prigimties. Jos išreiškia ne visos visuomenės interesus, o tik valdančiosios klasės
interesus ir valią. “Komunistų partijos manifeste” (1848 m.) Marksas, kreipdamasis į
buržuaziją, rašė: “Jūsų teisė yra vien jūsų klasės valia paskelbta įstatymu, valia, kurios
turinį nulemia jūsų klasės gyvenimo materialinės sąlygos”. Nėra teisingumo, kuris būtų
bendras visoms socialinėms klasėms. Teisė – tai matų instrumentas, bet jos esmė –
nelygybė. Todėl, kai revoliuciniu būdu į valdžią ateis proletariato diktatūra, teisė gali
tapti jos instrumentu. Bet ar tai nėra tik pereinamasis laikotarpis? Logiška galvoti, kad
išnykstant socialinėms klasėms, žmonijos susitaikinimo procese turėtų susiformuoti tokia
teisė, kuri galų gale taps bendrųjų interesų išraiška. Bet šitokios situacijos neįmanoma
pasiekti, nes nunyks pati valstybė: ateities visiškai komunistinė visuomenė gali apsieiti be
valstybės. Komunizmo statybą turi lydėti laipsniškas valdžios nykimas, nes žmonių
valdymą pakeis daiktų valdymas. Socialinę tvarką garantuos vien proto galia. Tokiu būdu
susiformuoja visuomeninė santvarka be prievartos, be žmonių skirstymo į tuos, kurie
sukuria ir taiko taisykles, ir į tuos, kurie jas turi vykdyti. Tai reiškia, kad ši visuomeninė

146
santvarka yra ne teisinės prigimties. Taigi, marksizmo pradininkai teigė, kad valstybė yra
grynai laikino pobūdžio socialinis institutas. Jis pats nunyks, kai atliks savo istorinę
misiją. Valstybės nunykimas sukelia ir teisės išnykimą.
Marksizmo pradininkai neišvengė įvairių rimtų istorinių paklydimų, nors jais
kaltino kitų socialinių teorijų autorius. Pavyzdžiui, jie neteisingai tvirtino, kad
pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje teisė dar neegzistuoja. Bet juk egzistavo
bendruomenės nustatyti ir jos prižiūrimi elgesio modeliai. Jie ir išreiškia teisės esmę. Be
abejonės, primityvioji teisė turėjo savitumų ir buvo sulieta su religija.
Utopinis yra tvirtinimas, kad teisinės organizacijos sunyks kaip praradusios savo
egzistavimo prasmę. Šis optimistinis teiginys primena chiliazmą – religinę tūkstantmetės
Dievo karalystės, prasidedančios Žemėje prieš pasaulio pabaigą, doktriną. Sunku net
įsivaizduoti tokią socialinę santvarką, kurioje visų žmonių interesai sutaptų. Todėl šiuo
požiūriu marksistinė doktrina atrodo kaip idealistinė, visiškai neatitinkanti “materializmo
dvasios”.
Nesunku pastebėti, kad Marksas ir Engelsas klaidingai įsivaizduoja valstybę, nes
suabsoliutino jos kaip represinio aparato vaidmenį. Suprantama, toks valstybės
supratimas susiformavo stebint Angliją ir Prancūziją XIX a. viduryje, kai jų simbolis
buvo žandaras ir kalėjimas. Be abejonės, viena svarbiausių valstybės funkcijų yra
nustatytos tvarkos apsauga. Bet jokiu būdu ji nėra vienintelė ir svarbiausia. Iš tikrųjų
valstybė yra tik politinės visuomenės teisinis aspektas. Teisė ir valstybė nėra tapatūs
dalykai, kaip galvojo Hegelis ir Marksas, ar įsivaizduoja kai kurie dabarties valdžios
žmonės. Šiuolaikinėse organizacijose ir grupėse egzistuoja taisyklės, kurios jokiu būdu
nėra valstybinės prigimties.
Marksistinės teisės teorijos šalininkai įnešė didelį indėlį į teisės supratimą. Bet ne
savo teisės samprata, kuri nėra priimtina, o dėka jų atliktos kitų teisės sampratų ir teorijų
kritinės analizės. Marksistinės doktrinos veiksmingai įtakojo teisės sekuliarizaciją, netgi
demistifikaciją. Jie įgalino nagrinėti teisę kaip paprastą socialinio gyvenimo reiškinį, kurį
galima ir reikia stebėti viename lygyje su kitais visuomenės elementais.
Amerikiečių teisės sociologijos pradžia. Amerikiečių sociologo Wiljamo G.
Samnerio [Sumner](1840 – 1910) veikalas “Papročiai” (Folkways, 1906) įtakojo
sociologinio požiūrio į teisę formavimąsi XIX ir XX amžių sandūroje. Jis pateikia lėtos

147
teisinės evoliucijos iš papročių sampratą ir jos pagrindu aiškina socialinio susitelkimo jėgas,
skatinančias visuomenių tvarką ir vienybę. Samneris plačiai remiasi įvairių visuomenių
etnografine medžiaga, sukaupta iki XX a., bet dar nesiremia besiformuojančios sociologijos
įžvalgomis, kurios būdingos klasikinei teisės sociologijai.
Samneris rašo, kad “jeigu sudėtume kartu viską, ko mes išmokome iš antropologijos
ir etnografijos apie primityvius žmones ir primityvias visuomenes, mes suvoktume, kad
pirmasis gyvenimo uždavinys yra gyventi [t.y. išlikti ]… Poreikis buvo pirmasis patyrimas, ir
117
jį sekė tam tikros nesąmoningos pastangos jį patenkinti” . Jis akcentuoja, kad pirmykštis
žmogus savo išlikimo problemas sprendė bandymų ir klaidų metodu. Gebėjimas skirti
malonumą nuo skausmo yra “vienintelė fizinė jėga, galima pripažinti”. Malonumo ir
skausmo patyrimas buvo sėkmės matas. “Kiekvienas mokydavosi iš kito patyrimo, taigi
egzistavo sutarimas dėl to, kas yra naudingiausia. Galų gale viskas buvo priimta tuo pačiu
būdu tam pačiam tikslui; taigi būdai virto papročiais ir tapo masiniu fenomenu. Instinktai
buvo išvystyti kartu su jais. Taip atsirado papročiai”118.
Papročių samprata yra Samnerio minčių centrinė ašis. Papročiai yra grupinių reikalų
tvarkymo, problemų sprendimo būdai. Jie nėra sąmoningi kūriniai, bet ”natūralių jėgų
produktas, kurį žmonės nesąmoningai suveiksmina, arba …kaip instinktyvūs žvėrių būdai,
119
vystomi už patyrimo” . Toks metafizinis prigimtinių jėgų sureikšminimas dabar atrodo
naivus, bet, kita vertus, tik XX a. antrojoje pusėje buvo atskleistas socialinis tikrovės
konstravimas.
Pagal Samnerį, papročių naudingumas įtakojo kitų idėjų susiejimą su papročiais. Tam
tikru momentu į kai kuriuos papročius pradedama žiūrėti kaip į palankius visuomenės
gerovei. Samneris giliau neaiškina, kokios priežastys lėmė socialinės gerovės iškėlimą virš
paprastų praktinių malonumo ir skausmo veiksmų. Jis rašo, kad vyktų toks papročių reikšmės
išplėtimas, reikia tam tikros “patyrimo intelektualinės refleksijos”, t.y. tokio socialinio gėrio
priežasčių įsisąmoninimo, kad juos galima būtų sujungti su papročiais. Tokie sureikšminti
papročiai virsta mores – moraliai privalomais, tradiciniais papročiais: “Kai tiesos ir teisės
elementai išplėtojami į gerovės doktrinas, papročiai pakeliami į kitą lygmenį. Tada jie pajėgia

117
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 32-33.

Ten pat. P.33.

118

Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 33.

119

148
sukurti padarinius, kurie, savo ruožtu, gali išsivystyti į naujas formas ir išplėsti visuomenėje
savo konstruktyvią įtaką žmonėms. [Jie tampa] gyvenimo mokslo ir meno šaltiniu” 120 .
Taigi į aukštesnį lygį “pakelti” papročiai “pajėgūs sukurti” ir teisę, kuri, savo ruožtu,
gali išsivystyti į naujas formas. Nors neaišku, kas yra tas metafizinis kūrėjas, bet reikia
suprasti, kad teisės akcentas kyla iš papročių sureikšminimo - jų moralinio privalomumo (jų
laikymąsi garantuoja bendruomenės valia – moralė). Papročiai ir mores keičiasi pamažu,
kartu su gyvenimo sąlygomis. Bet Samnerio požiūriu, dar per mažai yra erdvės įtakoti
fundamentalų gyvenimo sąlygų keitimąsi kokiais nors sąmoningais įstatymų leidybos aktais.
“Įstatymai … turi ieškoti atraminio pamato egzistuojančiose mores, ir …. įstatymai, kad jie
būtų stiprūs, turi atitikti mores” 121 .
Nors Samnerio požiūris į teisės kilmę ir raidą grindžiamas determinizmu, bet jis
visiškai nemato visuomenės valdingų struktūrų vaidmens gyvenimo ir teisės raidoje. Kai jis
rašo apie socialinio gyvenimo pasireiškimą savo paties keitimusi, plėtote, neaišku, koks toje
plėtotėje yra, pavyzdžiui, valdžios vaidmuo. Teisė, filosofija, religija ir moralė neturi
nepriklausomos egzistencijos, bet yra įvairūs tos plėtotės atspindžiai. Jos yra giliai
įsišaknijusios į socialinio vystymosi procesus ir nepajėgios juos pakeisti. Todėl ir “teisės”
yra tarpusavio nuolaidų gyvenimo konkurencijoje taisyklių išraiška, kurios grupėje yra
priimtos taikos palaikymo interesais. Jos niekada ir jokia prasme nėra “prigimtinės”, “Dievo
suteiktos” ir absoliučios. Moralė yra tabu ir mores nurodymų, pagal kuriuos apibrėžiamas
teisingas elgesys, suma. Taigi moralinės nuostatos niekada nėra intuityvios, bet istorinės,
institucinės ir empirinės. Filosofija ir etika taip pat yra mores produktai. Pagaliau papročių ir
mores šaltinis nebūtinai yra racionalus. Kai kurie jų kyla iš klaidingo patyrimo išvadų ir iš to,
ką Samneris vadina “aleatoriniu interesu” – racionaliai nekontroliuojamo sėkmės ir nesėkmės
faktoriaus. “Aleatorinis interesas visada buvo kovos už būvį ir religijos jungiamoji gija. Tik
vienu dalyku galima buvo kontroliuoti aleatorinį elementą kovoje už būvį – religinėmis
apeigomis” 122 .
Samneris pateikė teisės gilių socialinių šaknų ir lėtos teisinės evoliucijos sociologinio
supratimo prielaidas. Kartu jis perspėja dėl atsargaus modernių teisės formų naudojimo
120
Ten pat. P.34.
121
Ten pat. P.34.

122
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 34.

149
reguliuoti ir kurti socialinį gyvenimą. Įstatymai gali nukrypti ir nukrypsta nuo mores, bet kuo
dažniau tai vyksta, tuo labiau gresia įstatymams virsti neveiksmingais. Todėl įstatymų
leidėjas turi suprasti sudėtingų socialinių ryšių, nuo kurių priklauso visuomenės susitelkimas,
prigimtį.
Kriminologų indėlis į teisės sociologiją. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje
sociologinio požiūrio į teisę formavimąsi įtakojo italų kriminologo Enriko Feris (1856 –
1929) ir prancūzo sociologo Gabrielio Tardo (1843 –1904) darbai. Feris buvo vienas
žymiausių italų kriminologijos – antropologinės mokyklos baudžiamojoje teisėje atstovų.
Šios mokyklos pradininkas Č. Lombrozas ieškojo pagrindinės nusikalstamumo
priežasties teisės pažeidėjo organinėje ir psichinėje prigimtyje. Jis teigė, kad
nusikalstamumą sąlygoja nepašalinami kai kurių žmonių nenormalumai, kylantys iš
prigimties, atavizmo ir proto ligų; visuomenėje egzistuojąs įgimto nusikaltėlio tipai.
Mokyklos atstovai įžvelgė nusikalstamumo ryšį su geografiniais veiksniais: klimatu,
metų laiku. Daug dėmesio jie skyrė nusikalstamumo sociologinių veiksnių analizei. Feris
įnešė didelį indėlį kuriant nusikalstamumo ir baudžiamosios teisės sociologiją. Jis
atkakliai siekė atskleisti patvarius nusikalstamumo ryšius su visuomene kaip visuma ir
suformulavo “nusikalstamo gausumo” dėsnį: “Panašiai, kaip tam tikras medžiagos kiekis
ištirpsta tik prie tam tikros temperatūros tam tikrame vandens kiekyje, lygiai taip tam
tikras nusikaltimų skaičius gali būti padarytas tik tam tikroje visuomeninėje aplinkoje ir
123
esant tam tikroms individualioms fizinėms sąlygoms” . Šio dėsnio esmę išreiškia
tvirtinimas, kad egzistuoja proporcinga priklausomybė tarp tam tikroje gyvenamojoje
aplinkoje gyvenančių gyventojų skaičiaus ir nusikaltimų skaičiaus.
Feris pabrėžia, kad nusikalstamumas yra neatsiejamas visuomenės palydovas,
kurio neįmanoma visiškai pašalinti, bet galima “ sušvelninti aštrumą” ir “stabdyti
sklidimą” : “Gyvenimas liepia kovoti, ir ši kova vyksta tiek sąžiningos ir ekonominės
veiklos pagalba, tiek ir nesąžiningos bei nusikalstamos veiklos pagalba. Kolektyvo
organizme visuomeninė tvarka negali panaikinti visų susidūrimų ir stimulų. Visa esmė
124
tame, kad visus daugiau ar mažiau nusikalstamus stimulus sumažinti iki minimumo” .
Nors nusikalstamumas yra pakankamai inertiškas reiškinys, bet jo lygis nuolatos auga ir
tai yra dėsninga.
123
Ферри Э. Уголовная социология.- СПб., 1910. С. 347.
124
Ten pat. P. 286.

150
 Feris pasisakė prieš mirties bausmę, nes bausmės žiaurumas dar niekada neatvedė
prie nusikalstamumo sumažėjimo. Jis parengė “ bausmių ekvivalentus”, kurių esmė yra
šitokia: reikia sukurti tokias socialines sąlygas, kuriose individai galėtų “ nukreipti savo
veiklą plačiu, sąžiningu keliu, įgydami vietą panaudoti savo individualią energiją ir
galimybę patenkinti savo poreikius, dėka ko sumažėja pagundų skaičius ir nusikaltimus
125
padaryti atvejų skaičius” . Prie tokių sąlygų jis priskyrė: iš įkalinimo paleistųjų globą,
išvystytą notariato veiklą, pilietinio teisingumo prieinamumą, švelnių bausmių skyrimą
nepilnamečiams už nereikšmingas veikas ir pan. Feris akcentavo ypatingą statistikos
vaidmenį nusikalstamumo nagrinėjime: kriminalinė statistika yra įstatymų leidėjui tuo,
kuo jūrininkui yra žemėlapis, kompasas.
Antropologinės mokyklos ir Ferio darbuose Diurkheimas įžvelgė sociologijai
svarbius dalykus: evoliucionizmą, determinizmą, realizmo bruožus, statistinio matavimo
idėją ir viso šito pritaikymą faktams, kurie siejosi su teisingumu ir individų laisva valia.
Šiuo periodu Prancūzijoje nebuvo vieningos kriminologinės mokyklos. Skirtingai
nei Italijoje, prancūzų kriminologai neleido solidaus žurnalo ir neturėjo juos vienijančios
institucijos. Vienok, XX a. pradžioje prancūzų kriminologai daug dėmesio skyrė
psichologizmui, kurį perėmė iš prancūzų moralistų tradicijos. Psichologizmas – tai
mokslinė tendencija visus reiškinius ir procesus, tame tarpe ir visuomenės specifiką
aiškinanti psichologijos požiūriu. Psichologizmas teigia, kad visuomenės raidą lemia
individui arba socialinei grupei būdingi psichologiniai reiškiniai. Socialinė grupė,
visuomenė esanti idėjinė psichologinė bendrija, kurią sudaro asmeninių santykių, įtakų,
komunikacijų visuma.
Šis požiūris ypač vyrauja Tardo darbuose, tarp kurių svarbiausieji yra šie:
“Mėgdžiojimo įstatymai” (1890), “Teisės transformacija” (1893), “Socialiniai įstatymai”
(1898), “Nuomonė ir minia” (1901). Visuomenės gyvenimą Tardas aiškino
psichologizmo požiūriu, t.y. svarbiausiais socialiniais procesais laikė mėgdžiojimą,
konfliktus ir prisitaikymą. Labiausiai jį išgarsino jo suformuluoti mėgdžiojimo dėsniai. Iš
tikrųjų, mėgdžiojimas yra labai svarbus veiksnys, padedantis suprasti daugelį kitų
visuomeninių reiškinių. Mėgdžiojimas – tai socialinė “judėjimo forma, dėka kurios vieno
proto mintis perduodama kitam”. Kuo artimiau žmonės suartėja, tuo daugiau jie vienas

125
Ten pat. P. 394.

151
kitą mėgdžioja. Su mėgdžiojimo pagalba galima paaiškinti papročio formavimąsi teisės
sferoje, o taip pat ir teisminę praktiką, kurią Tardas kaip teisėjas labai gerai žinojo.
Tardas sukūrė profesionalaus nusikaltėlio tipo ir nusikalstamo mėgdžiojimo
teorijas. Nusikaltimas – tai amatas, profesionalus veiksmas. Profesionalus nusikaltėlis yra
išmokytas specialių įgūdžių ir būdų. Jis ilgai mokosi, įsisavindamas savo amatą, žargoną,
tam tikrą savitarpio santykių kodeksą. Nusikalstamumą Tardas siejo su žmonių socialine
organizacija. Jis neneigė klimato tam tikrą įtaką “netiesiogiai sukeliant aistras”, bet
įžvelgė “civilizacijos aukštumos “ svarbiausią vaidmenį, kuris padaro “labiau tiesioginį
126
poveikį” . Kokia yra socialinė organizacija, toks yra ir nusikalstamumas. Nuo
visuomenės sąrangos ir jos vertybių sklaidos priklauso nusikalstamų veikų ir bausmių už
jas supratimas. Pavyzdžiui, Senovės Egipte pats sunkiausias nusikaltimas buvo užmušti
katę, nes ji buvo laikoma šventu gyvuliu. Taigi Tardas nagrinėjo nusikalstamumą kaip
socialinį istorinį reiškinį, vis pabrėždamas, kad jį lemia, visų pirma, socialinės priežastys,
kurias būtina žinoti, norint tinkamai užkirsti kelią nusikaltimams. Jo požiūriu, galima
sutrukdyti nusikaltimui, jei bus pašalintos jo priežastys: moralinės ir socialinės, jų
sutramdymu. “Visuomenė turi priežasčių priešpastatyti šiems moraliniams ir socialiniams
faktams moralines ir socialines jėgas, tokias kaip gėdą, bausmės naštą, mirties baimę
arba, gal būt, dar geriau kai kurių institucijų reformą” 127 .
Tardo požiūrio originalumas remiasi socialinės psichologijos žinių taikymu
teisinės medžiagos analizėje. Dėl to Diurkheimas priekaištavo Tardui, kad jis sociologiją
suveda į tarpasmenybinę psichologiją. Iš tikrųjų Tardas perdėtai akcentavo savo dėsnių
reikšmę, suteikdamas mėgdžiojimui universalų vaidmenį. Bet, kita vertus, savo iškeltus
teiginius jis siejo tik su ankstesniuoju visuomenės raidos etapu. Diurkheimo sociologijos
atstovai kritikavo Tardą ir dėl jo požiūrio į evoliucionizmo principą. Tardas neneigė nei
evoliucionizmo principo, nei pačios teisės evoliucijos, kurią išnagrinėjo savo veikale
“Teisės transformacija” ( evoliucijos terminas pakeistas į transformaciją). Evoliuciją
Tardas įsivaizdavo ne taip radikaliai ir mažiau mechanistiškai, nei jo oponentai. Jis
nebuvo pasidavęs darvinizmo įtakai. Tardas teigė, kad teisės transformacijos suderinamos
su teisinės medžiagos bruožų ir savybių tam tikru ir būtinu stabilumu. Šiame vaidmenyje

126
Тард Г. Сравнительная преступность. -М., 1907. С. 196.
127
Тард Г. Сравнительная преступность. -М., 1907. С. 153.

152
jis įsivaizdavo ne prigimtinę teisę, o kažką panašaus į biologinį branduolį, kuris yra
paveldėjimo pagrindas. Tardo požiūriu, teisės transformacijos vyksta ne aklai, o yra
atrankos procesas; transformacijoms paženklintos “reikšmingu ir kompleksiniu socialinės
logikos poveikiu”, kuris ateina per mėgdžiojimą. Tokį jo požiūrį įtakojo supratimas, kad
teisės raidoje, skirtingai nei kitose socialinės evoliucijos sferose, sprendžiamąjį vaidmenį
atlieka įstatymų leidėjo veikla, išreiškiama valios aktais. Taigi Tardo teisės
transformacijų koncepcija anksčiau už kitus atskleidė šiuolaikinės teisė sociologijos
klausimus. Pavyzdžiui, jis teigė, kad teisės transformacijos vyksta labiau audringų
mutacijų būdu, nei sklandžia raida; kad transformacijos gali vykti mėgdžiojimo būdu, t.y.
teisine akultūracija 128.

3.4. Teisės sociologijos kaip mokslo atsiradimas XX amžiuje

Klasikinei teisės sociologijai būdingas sociologinis (realistinis) teisinės tikrovės

aiškinimas, remiantis bendrosios sociologijos ir jos besiformuojančių šakų pateikiamais
socialinės tikrovės stebėjimo faktais ir teorinėmis įžvalgomis, arba savarankiškai gautais
teisinės tikrovės empirinio nagrinėjimo rezultatais. Svarbiausieji klasikinės teisės
sociologijos kūrėjai yra E. Diurkheimas, E. Erlichas, M. Vėberis, L. Petražiskis, N.
Timaševas, P. Sorokinas ir kiti. Jų ir kitų autorių indėliai į teisės sociologijos kaip mokslo
susiformavimą yra skirtingi ir kartais sunkiai palyginami. Neretai svarbesnė buvo jų
netiesioginė įtaka, kaip pavyzdžiui, vokiečių sociologo Ferdinando Toneso [Tonnies]
(1855 – 1936) pagrindinio veikalo “Bendruomenė ir visuomenė” (Gemeinschaft und
Gessellschaft), kurį jis parašė 1887 m., būdamas tik trisdešimt dviejų metų, ir anksčiau
nei pasirodė sociologijos klasikų Vėberio, Diurkheimo bei Simnelio pagrindiniai darbai.
Po šio veikalo, kuris turėjo didžiulės įtakos bendrosios sociologijos ir, atitinkamai, teisės
sociologijos raidai, mokslininkas dar ilgai gyveno, palikdamas pėdsaką daugelyje teorijos
ir istorijos sričių.
Savo veikale “Bendruomenė ir visuomenė” Tonesas pateikė Europos visuomenė
raidos tipologijas. Pažvelkime į Gemeinschaft ir Gessellschaft sąvokas. Pirmoji lengvai

128
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.109.

153
išverčiama į bendruomenės sąvoką. Gessellschaft verčiama į “visuomenės” sąvoką, bet
įgyja savo tipologinę svarbą tik tuomet, kai laikome ją ypatingu žmoniškųjų santykių
tipu: “jam būdingas individualizmas, beasmeniškumas, kontraktualizmas ir kilmė iš
valios akto arba aiškaus intereso, o ne iš afektyvių būsenų, įpročių ir tradicijų komplekso,
kuris apibūdina Gemeinschaft” 129 .
Europos visuomenė, teigia Tonesas, vystėsi nuo Gemeinschaft sąjungų iki
Gemeinschaft asociacijų, po to iki Gessellschaft asociacijų ir pagaliau iki Gessellschaft
sąjungų. Šį Europos vystymosi apibendrinimą jis paverčia klasifikacine tipologija bet
kokios visuomenės analizei. Pirmosios trys vystymosi fazės atspindi augančią
žmogiškųjų santykių individualizaciją, pamažu įsigalint beasmeniškumui, konkurencijai
ir egoizmui. Ketvirtoji fazė žymi modernios visuomenės pastangas, esant Gessellschaft
pobūdžio privačių arba viešų korporacijų aplinkai, atstatyti kai kurias bendruomenines
ankstesnės visuomenės garantijas, tam naudojant žmogiškųjų santykių, socialinio
saugumo ir profesinio draudimo priemones130. Neatsitiktinai šias priemones pabrėžiame
XXI a. pradžios Lietuvoje.
Visų Gemeinschaft sąjungų prototipas yra šeima. Gemeinschaft asociacijose irgi
glūdi šeimos idėja, bet geriausiai jos apibūdinamos kaip draugystės, dvasios ir proto
bendruomenės, pagrįstos bendru darbu, pašaukimu ar bendrais įsitikinimais. Pavyzdžiui,
daugelis Gemeinschaft asociacijų yra gildijos, menų ir amatų draugijos, bažnyčios ir
šventieji ordinai. Pagal Tonesą, Gesellschaft savo abejomis – sąjungos ir asociacijos –
formomis atspindi Europos visuomenės modernizaciją. Ją simbolizuoja modernus verslas
ir jį įtvirtinančių teisinių bei moralinių santykių tinklas, asociacijos, kurios neturi nei
giminystės, nei draugystės formos. Gesellschaft esmė yra racionalumas ir kalkuliacija, o
teisine prasme – teisinis individualizmas, kuris sudėtingais ir skvarbiais būdais išsivystė į
Vakarų teisinę doktriną.
Plečiantis Gesellschaft ir jos kultūriniam blizgesiui, neišvengiamai skaidosi
Gemeinschaft. Šiuo požiūriu Toneso pozicija yra pabrėžtinai aiški ir ją iliustruoja jo
tipologijos pritaikymas Romos istorijai ir jos Imperijai. Tonesas rašo: “Šia nauja,

129
Nisbet R. A. Sociologijos tradicija. – Vilnius, Pradai, 2000. P.126.
130
Nisbet R. A. Sociologijos tradicija. – Vilnius, Pradai, 2000. P.126.

154
revoliucine, išskaidančia ir sulyginančia prasme bendroji ir prigimtinė teisė iš esmės yra
Gesellschaft apibūdinanti, grynu pavidalu išreikšta komercinėje teisėje tvarka. Iš pradžių
ji nekelia jokio pavojaus, reiškia tik progresą, atsinaujinimą, tobulėjimą ir įvairius
palengvinimus; ji atstovauja teisingumui, protui ir švietimui. Dažnai būdavo aprašomos
abi tendencijos, tiek įstatymų parengimas, universalizavimas bei galutinis sisteminimas ir
kodifikacija, tiek gyvenimo ir skirtingų jo apraiškų nuosmukis, lydintis politinį triumfą,
gabią administraciją, efektyvią ir liberalią įstatymų leidybą. Tačiau ne kiekvienas
sugebėjo įžvelgti būtiną šių tendencijų ryšį, vienybę ir tarpusavio priklausomybę. Net
žinovai ne visada pajėgūs įveikti prietarus ir susidaryti nešališką, griežtai objektyvų
socialinio gyvenimo fiziologijos ir patologijos vaizdą. Jie žavisi Romos imperija ir
Romos teise; jie bjaurisi šeimos ir kitų sričių nuosmukiu. Tačiau jie nesugeba įžvelgti
priežastinio ryšio tarp šių dviejų reiškinių” 131 . Ši Toneso ištrauka puikiai iliustruoja, kad
liberali įstatymų leidyba gali tik paskatinti nuosmukio gilėjimą bendrame socialinio saito
silpnėjimo kontekste. Kita vertus Nisbetas rašo, kad “Europos istorinis perėjimas nuo
Gemeinschaft į Geselllschaft galėjo niekad neįvykti, jeigu jos [Geselllschaft] teisės
įrankiais nebūtų pirma sukūręs imperinis despotizmas, gyvavęs Romoje valdant
imperatoriams” 132 .
Taigi bendruomenės ir visuomenės sąvokomis Tonesas apibūdina esmingai
skirtingus socialinius saitus, bet nesupriešina jų empiriniame lygyje. Jis išskyrė
negatyvias elgesio formas, kurias lemia atitinkamos visuomenės ir bendruomenės
sąlygos. Jis tvirtino, kad socialiniai pokyčiai, kuriuos iššaukia bendruomenės evoliucija,
jos persigimimas, sukelia tam tikras naujas nusikaltimų formas. Todėl siekė peržiūrėti
teisės pažeidimų ir nusikaltimų klasifikaciją, pritaikant ją prie naujų sąlygų, pavyzdžiui,
urbanizacijos proceso.
Toneso veikale “Bendruomenė ir visuomenė” yra svarbi ne tik klasifikacinė
analizė. Ypač svarbu yra tai, kad Gemeinschaft ir Gessellschaft kaip socialinės
organizacijos tipų diferenciacija ir istorinis bei palyginamasis šių tipų naudojimas
sociologiškai paaiškina kapitalizmo, modernios valstybės ir bendros modernistinės
nuotaikos kilmę. Kapitalizmo iškilimas ir moderni tautinė valstybė yra fundamentalaus

131
Nisbet R. A. Sociologijos tradicija. – Vilnius, Pradai, 2000. P.130.
132
Nisbet R. Twilight of Authority. – New York, Oxford University Press, 1975. P. 172.

155
socialinio pokyčio, kurį Tonesas identifikuoja Gemeinschaft ir Gessellschaft terminais,
aspektai. Tai yra pagrindinis jo veikalo pasiekimas. Jeigu, pavyzdžiui, Marksas
bendruomenės netekimą laiko kapitalizmo padariniu, Tonesui pats kapitalizmas yra
bendruomenės netekimo - Gemeinschaft perėjimo į Gessellschaft – rezultatas. Šioji
Toneso tipologinio bendruomenės vartojimo esmė buvo perkelta į Diurkheimo veikalus,
kuriuose Toneso kritika ir atvirkštinė terminologija negali nuslėpti giminiškumo tarp
“mechaninio” ir “organinio” solidarumų tipų ir Toneso sąvokų. Ypač kūrybiškai Toneso
tipologija pasireiškė Vėberio darbuose, aiškinant socialinio veiksmo ir socialinių ryšių
prigimtį, “tradicinio” ir “racionalaus” autoriteto ir visuomenės tipų sąvokas 133.
Prancūzų klasikinė teisės sociologija. E. Diurkheimas (1858 –1917) yra
prancūzų klasikinės sociologijos mokyklos pradininkas. Diurkheimas suvokė visuomenę
kaip moralinę realybę. Jis teigė, kad visuomenė nėra paprasta individų visuma, o ypatinga
realybė, kurios savybių neturi ją sudarantys nariai. Visuomenė – tai visų pirma idėjų,
įsitikinimų ir jausmų visuma, kurioje tai, ką Diurkheimas vadino moralinis, užima
pirmąją vietą. “Moralė …. prasideda ten, kur prasideda ryšys su įprasta grupe”. “ Bet
kokią moralę mes įsivaizduojame kaip elgesio taisyklių sistemą”. Kiekviena visuomenė
turi jos struktūrą atitinkančią moralės sistemą. Todėl visuomenė yra socialinė,
kolektyvinė realybė, kuri formuoja individus ir neatvirkščiai. Socialinė aplinka nulemia ir
apriboja individų veiksmus.
Socialinį gyvenimą, socialinius faktus galima moksliškai paaiškinti remiantis
dviejų rūšių analize: priežastine ir funkcionaline. Priežastinė analizė atskleidžia socialinio
reiškinio priklausomybę nuo socialinės aplinkos, funkcionalinė – atitikimą tarp
visuomenės kaip visumos ir kokio nors reiškinio. Visuma visada yra prioritetinė dalių
atžvilgiu, nesusiveda į elementų sudėtį ir nulemia visuomenės sferų funkcionavimą.
Visuomenės sąrangos ir raidos analizėje Diurkheimas operuoja tokiomis sąvokomis:
socialinis solidarumas, kolektyvinė sąmonė, darbo pasidalijimas.
Kaip ir Kontas, Diurkheimas nagrinėjo socialinį solidarumą, kuri buvo jo kuriamos
mokyklos centrinė problema. Solidarumas – tai visuomenės narių bendramintiškumas,
vieningumas, interesų bendrumas, bendra atsakomybė. Jo požiūriu, socialinis solidarumas,

133
Nisbet R. A. Sociologijos tradicija. – Vilnius, Pradai, 2000. P.131-132.

156
kaip individualių sąmonių sąveika, yra visuomenę ir jos vertybes jungianti grandis. Ši sąveika
sukuria bendrų vertybių ir jausmų sistemą - “kolektyvinę sąmonę”. Žmonių visuomenės
evoliucijos ištakose nebuvo asmenybių – visur viešpatavo kolektyvinė sąmonė. Kolektyvinė
sąmonė – tai visuma bendrų tikėjimų, mąstymo būdų ir jausmų, kuriuose gyvena socialinės
grupės ar bendruomenės nariai. Nors šios sąmonės formos nešėju yra atskiri žmonės, bet jos
negalima painioti su individualiąja sąmone, nes ji atspindi tautos charakterį, idealus ir
tradicijas. Jos turinį - kolektyvinius vaizdinius – individas suvokia kaip aplinkybes, kurios
išoriškai jam daro įtaką. Todėl šia prasme jie yra “socialiniai faktai”, turintys savitos rūšies
realumo. Kitaip sakant, Diurkheimas pripažįsta jų tikrą nuosavą būtį. Socialiniai faktai tiek
pat realūs, kaip ir atskirų individų veiksmai.
Iš mūsų prigimties kyla meilė labiau tai bendrijai, kuri kaip ir mes galvoja bei jaučia.
Todėl būnant svetur mus traukia prie tėvynainių. Bendri tikėjimai ir jausmų panašumas
traukia žmones ir tai yra visuomenės kaip bendruomenės egzistavimo sąlygos. Kolektyvinė
sąmonė – ypač garbinama vertybė. Jeigu mūsų tikėjimams, idealams ir tradicijoms kyla
grėsmė, tai bendromis pastangomis jas giname. Bendrųjų tikėjimų įžeidimas – sunkiausias
nusikaltimas už kurį visais laikais bausdavo ypatingai griežtai. Bendrija ginanti savo idealus,
įgyja didelį savo narių glaustumą, sutelktumą.
Atskirų žmonių solidarumas, be kurio neegzistuotų visuomeninė tvarka, yra juos
susiejanti priemonė. Bet jo formą ir veikimą nulemia visuomenės struktūra. Paprastai
struktūruotose visuomenėse individai labai panašūs vieni į kitus ir savo mąstymu, ir savo
gyvenimo būdu. Būtent šiuo panašumu grindžiamas jų solidarumas, kurį Diurkheimas
pavadino mechaniniu solidarumu, nes jis kaip veikianti jėga palaiko visuomeninę tvarką.
Savo veikale “Darbo pasidalijimas” Diurkheimas išskiria du socialinio solidarumo
tipus: mechaninį ir organinį. Pirmasis būdingas visai žmonių visuomenės istorijai. Jį,
grindžiamą moraliniu ir socialiniu homogeniškumu, sustiprina mažos bendruomenės
disciplina. Primityviose visuomenėse nėra jokio individualizavimo, asmenybė visiškai
pajungta kolektyvui. Priešingai yra šiuolaikinėje visuomenėje, kuri grindžiama organiniu
solidarumu: asmenybė ir visuomenė papildo vienas kitą. Kuo visuomenė primityvesnė, tuo
daugiau žmonės tarpusavyje panašūs, tuo aukštesnis prievartos ir smurto lygis, žemesnė
darbo pasidalijimo ir individų įvairumo pakopa. Priešingai yra civilizuotoje visuomenėje: kuo
daugiau visuomenėje įvairovės, tuo aukštesnis žmonių pakantumas vienas kitam, plačiau
išsiskleidusi demokratija.

157
 Civilizuotos visuomenės įvairovė kyla iš didėjančio darbo pasidalijimo. Kuo gilesnis
darbo pasidalijimas, tuo daugiau atsiranda naujų profesijų. Darbo pasidalijimas yra jėga
(skatulys), kuris sąlygoja visuomenės kaip organiškos visumos savikūrą ir funkcionavimą.
Svarbiausią vaidmenį atlieka darbo specializacija ir žmonių profesinis pasiskirstymas.
Skirtingų darbo funkcijų (vaidmenų) atlikimo ir darbo produktais mainų dėka nusistovi
harmoninga visuomeninių santykių sistema. Atsekamas priklausomybės ryšys tarp
profesionalumo lygio ir asmenybės socialinio brandumo. Kuo aukštesnį profesionalumo lygį
pasiekia žmogus, tuo jis tampa socialiai brandesne asmenybe. Socialiai brandi asmenybė yra
ilgos istorinės raidos padarinys.
Darbo pasidalijimas įneša įvairovę, kuriai didėjant, stipriau auga žmonių vienybės ir
mainų siekis, juos siejantys funkciniai ryšiai. Mainų simbolis, jo teisinė forma yra sutartis.
Mainų sampratos esmė paprasta: du žmonės prisiima abipusiškus įsipareigojimus. Iš to kyla
bendradarbiavimas ir kooperacija. Pirkėjo sutartis su pradavėju, verslininko – su darbininku,
pasitikinčiojo – su patikėtiniu, visa tai – socialinės sąveikos forma. Jų santykius
reglamentuoja teisės ir įstatymas, kuriais grindžiami visuomenės socialiniai institutai.
Įsitikinimų panašumu grindžiamas solidarumas yra silpnesnis už solidarumą,
grindžiamą požiūrių ir užsiėmimų įvairove. Jeigu visuomenė patenkina tik vieną žmogaus
poreikį, pavyzdžiui, socialinę apsaugą, tai tokiu atveju individas turi tik vieną sąlyčio tašką su
visuomene. Vadinasi, primityviųjų visuomenių narių socialinis saitas (ryšys) yra silpnesnis ,
nei civilizuotose visuomenėse. Kuo paprastesni papročiai ir tikėjimai, tuo menkiau išvystyta
asmenybė. Ir atvirkščiai, kuo sudėtingesnės ir neapibrėžtos elgsenos taisyklės, tuo daugiau
reikalauja pastangų ir sugebėjimų jas suprasti. Vadinasi, visuomenės pažangos raidoje auga
inteligentiškumo vidutinis lygis, o kolektyvinės sąmonės prievartinis pobūdis susilpnėja.
Jeigu ankščiau kolektyvinė sąmonė reguliavo visas gyvenimo sferas, tai vėliau apsiribojo jo
dalimi. Visuomenė nustoja kištis į šeimos vidau reikalus. Privataus gyvenimo neliečiamumą
garantuoja visi jos institutai. Priešingai yra menkai civilizuotose visuomenėse, ypač
totalitarinėse, kur privatų gyvenimą kontroliuoja valstybė.
Diurkheimo tyrinėjimai darbo pasidalijimo srityje atskleidė teisės ir socialinio
solidarumo ryšį, teisės kaip socialinės integracijos mechanizmo prigimtį ir sąlygas.
Diurkheimo požiūriu, visuomenės būklė ir vyraujantis solidarumo tipas išryškėja teisės raidos
lygyje. Teisė, teisinės taisyklės, kaip ir visi socialiniai reiškiniai ir institutai yra
visuomenės sukurti ir dėl to atspindi tam tikrą jos būklę. Būtent teisė, o ne joks kitas

158
socialinis reiškinys arba institutas, leidžia apibrėžti visuomenės raidos lygį, socialinį
solidarumą. “Socialinis solidarumas – grynai moralinis reiškinys, pats savaime
nepasiduodantis nei tiksliam stebėjimui, nei ypatingoms permainoms….. Reikia pakeisti
mums nepastebimą, vidinį faktą jį simbolizuojančiu išoriniu faktu ir nagrinėti pirmąjį su
antrojo pagalba. Toks regimas simbolis yra teisė” 134.
Taigi socialinis solidarumas (susitelkimas) priklauso nuo visuomenės narių
pasišventimo dirbti kolektyvinei gerovei. Teisė yra “regimas šios nematomos moralinės
aplinkos simbolis”, išreiškiantis skirtingų rūšių susitelkimą. Teisės nagrinėjimas lengviau
atskleidžia visuomenės struktūrą ir kolektyvinės sąmonės lygį, nei socialinio solidarumo
tipai, kurie yra vien moralinės prigimties ir jų tiesiogiai negalime stebėti. Būtent teisės
institutas, kaip magiškas kristalas išspinduliuoja visus socialinius santykius. Metodologiniu
požiūriu, teisės normos yra ypač vertingos, nes jos dėka turimo bendrumo, pastovumo ir
materialumo pobūdžio, teikia daugiau informacijos apie socialinius faktus, nei gali pasakyti
jausmai ir nuomonės.
Diurkheimas atmeta įprastą teisės skirstymą į privačiąją ir viešąją teisę, teigdamas,
jog “ bet kuri teisė yra privati ta prasme, kad nuolat ir visur egzistuoja ir veikia tik individai,
bet, visų pirma, visokia teisė yra viešoji ta prasme, kad ji [yra] socialinė funkcija ir kad visi
135
individai – nors ir skirtingu būdu – iš esmės [yra] visuomenei tarnaujantys asmenys” . Jis
pasiūlė skirstyti teisines taisykles pagal jų ryšį su atitinkamomis sankcijomis. Šiuo pagrindu
Diurkheimas išskyrė dvi teisės rūšis, kurioms (kiekvienai atskirai) būdingas kuris nors vienas
solidarumų tipas: represyvinė teisė, baudžianti už klaidas ir nusikaltimus, ir restitucinė arba
kooperatinė teisė, siekianti pirmiausia ne bausti, o atstatyti pagal teisingumą pažeistą tvarką
arba individų savitarpio kooperacijos organizaciją.
Represyvinis teisės tipas atsiranda ir funkcionuoja visuomenėse, kuriose viešpatauja
mechaninis solidarumas: menkas darbo pasidalijimas, išplitusi kolektyvinė sąmonė,
neišvystyta individualybė. Kuo didesnė kolektyvinės sąmonės įtaka, kuo ji galingesnė ir
valdingesnė, tuo daugiau žmogiškojo elgesio aktų bus laikoma nusikalstamais. Jeigu galėtų

134
Дюркгейм Э. О разделении общественного труда // Дюркгейм Э. Определение
общественного труда. Метод социологии. - М., 1991. С. 65.
135
Дюркгейм Э. О разделении общественного труда // Дюркгейм Э. Определение
общественного труда. Метод социологии. - М., 1991. С. 69.

159
egzistuoti grynai mechaniniškai solidari visuomenė, tai nebūtų vietos individualybei,
privačioms teisėms ir individualiam teisingumui. Individas susilietų su visuomene 136 .
Kai visuomenėse įsivyrauja organinis solidarumas ( išvystytas darbo pasidalijimas,
atskirų visuomenės grupių funkcinė nepriklausomybė, išvystyta individualybė, stiprus
individo vienybės su visuomene jausmas), atitinkamai susiformuoja restitucinės teisės tipas.
Visuomenei reikia restitucinės teisės, kuri būtų orientuota ne tiek į nubaudimą, kiek į
socialinės kooperacijos nustatymą, žmonių suartinimą ir teisingumo atstatymą - restitutio in
integrum (buvusių teisių grąžinimas). Ji organizuoja autonominių individų bendrą gyvenimą
ir veiklą.
Pirmąjį solidarumo tipą atspindi ir išreiškia baudžiamoji teisė, antrąjį – civilinė,
komercinė, procesinė, administracinė ir konstitucinė teisė. Jei baudžiamąją teisę galima
suprasti kaip būdą išreikšti kolektyvo bendrus jausmus, tai restitucinė teisė yra ne tiek bendrų
jausmų išraiškos įrankis, kiek organizuoja ir tvarko autonominių individų sambūvį.
Daug XIX a. socialinės srities mokslininkų siekė išskirti bendrus Vakarų pramoninių
visuomenių požymius ir sukurti taip vadinamos “moderniosios visuomenės” sampratą.
Tokios sampratos sukūrimas susijęs su būtinybe išsiaiškinti “jėgas”, kurios palaiko
pramoninės visuomenės susitelkimą, kai jos viduje ėmė ryškėti visuomenės narių
susvetimėjimas. Tai reiškia, kad pramoninių visuomenių susitelkimą jau negalima buvo
paaiškinti vien universalių bendrų vertybių buvimo pagrindu. Diurkheimo požiūriu, šias
visuomenes apibūdina labiau organinio solidarumo persvara prieš mechaninį solidarumą.
Tačiau tam tikru mastu visos visuomenės sugretina abu šiuos solidarumo tipus. Tokiu būdu
Diurkheimas atskleidė, kad moderni visuomenė yra sutelkta moralinio reguliavimo sistema,
kurios pirminė išraiška ir atrama yra šiuolaikinė teisė. Jo požiūriu, teisė ir moralė yra
neatskiriamos. Be moralinio pasišventimo remti teisę, pati teisė nebūtų visuomenės dalis. Ji
liktų vien žodžiais, kurie surašyti oficialiame dokumente. Moderniosios valstybės
reguliavimo besitęsianti problema yra užtaisyti spragą tarp vietinių moralinių sąlygų
organinio solidarumo ir valstybės sukurtos teisės sistemos.
“Spragos” tarp valstybės ir piliečių, tarp centralizuotos socialinės koordinacijos ir
spontaniškos kooperacijos, tarp techninio teisinio reguliavimo ir moralinio pasišventimo yra
problema, kurią Diurkheimas neišsprendė. Iš tikrųjų ji yra pagrindinė šiandieninės teisės
sociologijos problema”, rašo Cotterrell 137 .
136
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 103.
137
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 106.

160
 Apibendrinant Diurkheimo poziciją, svarbu pabrėžti, kad jis nesupriešina abu
socialinio ryšio tipus: organinis solidarumas gali išsiskleisti, jei yra patikimas mechaninio
solidarumo pagrindas. Ypač vėlyvuosiuose darbuose jis paskelbs, kad normali visuomenė yra
grindžiama tokiais bruožais kaip kolektyvinė sąmonė, moralinis autoritetas, bendruomenė ir
šventybė. Šių bruožų tolimesnis stiprinimas moderniomis sąlygomis yra vienintelis tinkamas
atsakas klausimui kaip galima sumažinti savižudybes, ekonominius konfliktus ir kankinančiu
gyvenimo nepatogumus.
Teisės sociologijai svarbi ne tik Diurkheimo solidarumo teorija, bet ir jo sukurtas
sąvokų aparatas. Diurkheimas sukūrė arba įtakojo šių sąvokų sukūrimą: socialinė prievarta,
kolektyvinė sąmonė (teisinė sąmone), institucija (teisinė), sistema (teisinė). Ypatingai yra
svarbi jo veikale “Sociologinio metodo taisyklės” suformuluota mokslinio nagrinėjimo
objektyvumo taisyklė (plačiau žiūr. ketvirtame sk.). Ši taisyklė – “socialinius faktus reikia
nagrinėti kaip daiktus” yra dabarties teisės sociologinių tyrimų vienas svarbiausių
metodologinių principų, atmetantis asmeninio vertinimo sprendimus. Socialinis elgesys virsta
socialiniu faktu tada, kai jis įgauna privalomumo pobūdį, t.y. kai jo pažeidimas užtraukia
sankciją. Bet Diurkheimo laikais socialinių faktų aiškinimas “kaip daikto” labai piktino
įvairių pakraipų teisininkus. Juos buvo galima suprasti, nes teisė nėra daiktas. Bet nežiūrint į
tai objektyvumo taisyklė teisės sociologijoje yra esminė, ir gal būt svarbesnė, nei pačioje
bendrojoje sociologijoje.
Prancūzų teisininkas L. Diugi (1859 –1928) sukūrė savitą požiūrį į teisę, kuris
tiesiogiai rėmėsi Diurkheimo sociologijos pagrindiniais teiginiais. Jis nagrinėjo teisę kaip
vieną socialinio solidarumo aspektą. Pagal Diugi, teisė yra socialinės prigimties ir kartus su
kitais visuomenės institutais sukuria socialinį faktą. Remdamasis Diurkheimo suformuluotais
sociologinio determinizmo ir objektyvumo principais, Diugi atsisako subjektyvumo teisėje.
Tai galėjo įtakoti ir Konto pastangos atsisakyti metafizinių konstrukcijų. Diugi pagrindinis
teiginys skelbia, kad “viešoji valdžia – tai tiesiog faktas”.
Socialinį solidarumą Diugi nagrinėja kaip faktą, kuriame regi vien žmonių abipusės
priklausomybės vienas nuo kito visuomenėje formą. Ši priklausomybė ypač stipri tarp tos
pačios socialinės grupės narių. Žmonės apsijungia į visuomenę ne vien dėl solidarumo, bet ir
dėl disciplinos poreikio. Be jos negalėtų visuomenė egzistuoti. “ Bet kuri visuomenė yra
disciplina, rašo Diugi. Kadangi žmogus negali gyventi be visuomenės, tai jis gali gyventi tik
paklusdamas kokiai nors disciplinai”. Šią discipliną išreiškia socialinės normos, kurias Diugi

161
supranta kaip tikrai teisines normas, reglamentuojančias žmogiškosios valios išorines
apraiškas.
Vokiečių klasikinė teisės sociologija. Maksas Vėberis (1864-1920) – vokiečių
klasikinės sociologijos mokyklos kūrėjas. Toks Vėberio apibūdinimas yra visiškai siauras ir
dėl to netikslus. “ Nerimas, kylantis susidūrus su Maxu Weberiu, rašo Lawrence A. Scaff,
panašus į nerimą, kylantis susidūrus su mūsų [XX a.] šimtmečiu. Mat Weberis yra tikrasis
moderniojo amžiaus karo, revoliucijos, mokslo ir valstybės mąstytojas. Mūsų dabartinio
gyvenimo dvasia įkūnyta jo paliktose sąvokose ir klausimuose: biurokratija, dominavimas,
racionalizmas, charizma, darbo “etika”, atkerėjimas. Jis matė, koks keblus mūsų “likimas”
biurokratijos dominavimo amžiuje; kokia “iracionali” grynai instrumentiškai arba į
priemones-tikslus orientuota kultūra; kokia stipri abejotinų “charizmos” apžavų trauka
beprasmybės akistatoje. Bet Weberis šias temas plėtojo taip atvirai, ryžtingai ir plačiai, kad jo
darbai negalėjo būti sėkmingai užbaigti, lygiai taip, kaip jo “sąžinės” ir “atsakomybės”
138
standartai buvo tokie griežti, kad atrodė netinką moderniajam pasauliui” . Ši didelė citata
tiksliau apibūdina neišsemiamą Vėberio vaidmenį socialinių mokslų plėtotei XX a. ir ateityje,
nes jo kūrybinis palikimas yra didžiulis ir įvairialypis. Jis savo indėlį įnešė į bendrąją
sociologijos teoriją, metodologiją, padėjo biurokratijos sociologijos ir kitų sociologijos šakų
– religijos sociologijos, miesto sociologijos, darbo sociologijos, - pagrindus. Todėl visiškai
pagrįstai Vėberis laikomas žymiausiu dabarties sociologu.
T. Parsonso požiūriu, Vėberio sociologijos centrą išreiškia ne religijos sociologija ir
ne kiti jo teorijos aspektai, o teisės sociologija139. Bet prieš aptariant Vėberio teisės
sociologiją, reikia susipažinti su jo sociologijos bendraisiais teiginiais. Pagal Vėberį,
sociologija – tai mokslas, “siekiantis išsiaiškinant suprasti socialinį veiksmą ir tuo pačiu
140
priežastingai paaiškinti jo procesą ir poveikį” . Socialiniu veiksmu suprantamas toks
veiksmas, kuriam individas suteikia subjektyvią prasmę ir ją susieja su kitų žmonių
veiksmais. Vėberio sociologinio požiūrio centre yra veikiantis individas, visuomenės raidos
skatuliais laikė kultūros vertybes, tikėjo inteligencija.

138
Scaff L. A. Veržiantis iš geležinio narvo. Max Weberio ir moderniosios sociologijos
atsiradimas. – Vilnius, Pradai, 1995. P.1.
139
Милованович Д. Веберовский и марксистский анализ права // Общественные
науки за рубежом. РЖ. Сер. Государство и право. 1992. Нр 3. С.4.

Вебер М. Основные социологические понятия // Вебер М. Избр. произведения.

140

-М., 1990. С. 602.

162
 Vėberis nagrinėjo tuos pačius dalykus kaip ir Marksas bei daug kur juo rėmėsi.
Tačiau jis gyveno pusė amžiaus vėliau, todėl ir jo išvados dažnai buvo kitokios. Jis atmetė
Markso idėją, kad valdžios paskirstymą lemia tik ekonomika. Jis nurodė tris visuomenės
susisluoksniavimo šaltinius – ekonominį, socialinį ir politinį. Jis pripažino ekonomikos
kitimų svarbą visuomenės istorijoje, bet kartu pabrėžė kitų institucijų, ypač religijos,
vaidmenį. Jo atlikta biurokratijos analizė padėjo suprasti valdžios prigimtį kapitalizmo
santvarkoje. Jis manė, kad biurokratinės organizacijos, atskirai ar kartu su nuosavybe, yra
dominavimo priemonė. Pasak Vėberio, tik individas turi motyvus, tikslus, interesus ir
sąmonę. Kolektyvinė sąmonė – labiau metafora, nei tiksli sąvoka. Tos pačios rūšies
sąvokomis yra “klasė”, “valstybė”, “ visuomenė”. Mes kalbame apie “kapitalistą”,
“verslininką”, “darbininką” arba “karalių” kaip apie tam tikro sluoksnio vidutiniškai tipinį
atstovą. Bet verslininkas ar darbininkas neegzistuoja “apskritai”. Tai abstrakcijos, kurias
sugalvojo mokslininkai, kad būtų galima vienu vardu pažymėti ištisą faktų visumą, žmones,
reiškinius. Dar kitaip jas galima pavadinti “idealiais modeliais”.
Kalbėdamas apie tyrimo metodus, Vėberis pabrėždavo, kad ryšių tarp įvykių
statistinio matavimo procedūra yra pirmasis, bet anaiptol ne pagrindinis sociologo žingsnis.
Antrasis jo žingsnis yra motyvų logikos ieškojimas, reiškinių ryšių turinio analizė. Statistika
papildo turiningąją analizę, ir jie kartu sudaro mokslinio metodo branduolį.
Kyla pagrįstas klausimas, kaip atskleisti motyvus? Juk jų mes nematome.
Mokslininkui tenka mintyse įsivaizduoti save vietoje to, kurį jis tyrinėja ir išsiaiškinti, kodėl
tiriamasis pasielgė taip, o ne kitaip, kas jį skatino, kokių tikslų jis siekė. Stebėdamas realių
veiksmų grandinėlę, pavyzdžiui streiką, sociologas turi parengti įtikinamą paaiškinimą,
grindžiamą jo dalyvių vidiniais motyvais. Kitų žmonių motyvai išaiškėja dėka žinojimo, kad
panašiose situacijose dauguma žmonių vienodai elgiasi. Tokiu būdu, Vėberis atėjo prie
socialinio veikimo teorijos.
Socialinius veiksmus galima pažinti tam naudojant socialinio veiksmo “idealius
tipus” arba modelius. Jis išskyrė keturis socialinio veiksmo modelius:
1. Tikslingai racionalūs veiksmai. Tai toks individo elgesys, kai aiškiai įsisąmoninti veiksmų
tikslai ir pasirinktos jų įgyvendinimo optimalios priemonės, atsižvelgiant į išorines sąlygas ir
laukiamas kitų žmonių elgsenas.
2. Vertybiškai racionalus. Kai individo elgesio racionalumą nulemia laikymasis tam tikrų
vertybių – etinių, religinių, estetinių - sistemos.

163
3. Tradicinis. Individo elgesys grindžiamas įpročiais, kuriuose įsitvirtinę elgesio stereotipai,
taikomi vienoje ar kitoje situacijoje.
4. Afektinis. Individo elgesys siekia tikslo paklusdamas ne protui, o jausmams ir emocijoms.
Siekdamas atskirti socialinį veiksnumą nuo individo psichologinės sferos, Vėberis
įvedė “afektinio veiksmo” sąvoką, kuri išreiškia veiksmą, kreipiamą ir reguliuojamą subjekto
emocinės būsenos – narsumo, aistros, neapykantos, įkvėpimo, keršto, meilės ir kt. Todėl du
paskutiniai socialinio veikimo modeliai nepatenka į sociologijos dalyko akiratį, nes juos
žmogus atlieka arba automatiškai, tradicijų įtakoje, arba nesąmoningai, paklusdamas jausmų
proveržiui. Tiktai du pirmuosius socialinio veikimo modelius Vėberis priskyrė sociologijos
dalykui ir juos vadino racionaliais (įsisąmonintais). Jie įkūnija skirtingus racionalumo tipus.
Keturios socialinio veiksmo kategorijos yra idealūs veiksmo tipai ir suprantami kaip
galimų veiksmo motyvų modeliai. Jie nėra apibendrinti iš patyrimo, o sudaryti remiantis
konkrečių nuoseklių veiksmo motyvų rūšių buvimo prielaida. Vėberis neteigia, kad šie
modeliai egzistuoja realybėje grynu pavidalu. Priešingai, jis nuolat pabrėžia begalinį faktinių
motyvų ir situacijų sudėtingumą ir įvairovę. Idealūs tipai yra tik priemonė suprasti socialinę
realybę. Būtent racionalumas yra pagrindinis raktas, kurį sociologai naudoja socialiniam
veiksmui paaiškinti. Idealus tipas duoda racionalumo modelį, kuris gali padėti suprasti
stebimo socialinio veiksmo prasmę ir motyvą. Jis yra lyg matavimo vienetas, su kuriuo gali
būti palyginama empirinė realybė. Ši Vėberio idėja tapo šiuolaikinės sociologijos pagrindu.
Socialinių veiksmų tipologiją Vėberis panaudojo ir teisės sociologijos kūrimui. Ji
pateikta jo svarbiausio darbo “Ekonomika ir visuomenė” (Wirtschaft und Gesellschaft, 1922)
viename plačiame skyriuje. Ypatingai Vėberis pabrėžė teisės sociologijos kaip mokslo
disciplinos reikšmę, leidžiančią giliau atskleisti racionalumo įsitvirtinimą visuomenėje. Pagal
Vėberį, teisės sociologijos dalyku yra tie socialiniai veiksmai, kurių racionalią prasmę
nulemia teisės normų turinys.
Vėberis siekė suderinti pozityvistinį teisės supratimą su primygtiniu tvirtinimu, kad
sociologijos svarbiausias uždavinys yra suprasti socialinį veiksmą, t.y. jo subjektyvią
reikšmę, kurią socialinis veiksmas turi į jį įtrauktiems individams. Siekdamas šio tikslo jis
sukūrė metodologinius pagrindus, kuriais vėliau rėmėsi kiti fenomenologiniai požiūriai
sociologijoje.
Teisės kaip socialinio veiksmo analizėje, mėgindamas suderinti pozityvistinę
orientaciją į teisę su socialinio veiksmo požiūriu, Vėberis laikosi dviejų strategijų: 1) teisinės,

164
politinės valdžios ir ekonominės veiklos bendrajai prasmei paaiškinti naudoja socialinio
veiksmo “idealius tipus”; 2) plėtoja konkrečias racionalumo sampratas141. Vėberio požiūriu,
socialinė realybė yra be galo įvairi ir todėl negali būti paaiškinta remiantis vien bendraisiais
moksliniais dėsniais. Bet, kita vertus, ji negali būti paaiškinta vien remiantis individualiais
atvejais, reiškiniais, veiksmo pavyzdžiais ar motyvais. Istorija susideda iš begalinės unikalių
reiškinių tėkmės. Iš šios tėkmės galime įvairiais metodais ištraukti tam tikras priežastingumo
grandines, kurių pagrindu pajėgtume aptarti tam tikrus įvykius. Bet mes negalime įkalinti
istorinių duomenų begalybės bendrosiose teorijose, kurios ją aiškina. Tačiau mes galime
suprasti konkrečius socialinio veiksmo reiškinius ar pavyzdžius remdamiesi sąmoningai
sukurtų socialinio veiksmo “idealių tipų” modeliais.
Siekdamas paaiškinti su Vakarų kapitalizmu susijusio ekonominio veiksmo formų
prigimtį, jų vystymosi priežastis ir tokio vystymosi padarinius socialiniam ir politiniam
gyvenimui, Vėberis naudoja idealius veiksmo tipus ir jų pagalba apibrėžia dar vieną, ypatingą
idealų tipą – kapitalizmą. Jis palygino kapitalistinį vystymąsi Vakarų pasaulyje ir už jo ribų.
Tokiu būdu sukonstruoja idealų kapitalizmo tipą. “Kaip mes suprantame iš Vėberio
sociologijos principų, kapitalizmo esmė yra ypatingos rūšies socialinis veiksmas – tikslinis
racionalus ekonominis veiksmas, orientuotas į pelną rinkoje. Kapitalizme ekonominis
racionalumas yra išlaisvinamas nuo pagrindinių (pavyzdžiui, religinių) vertybių, kaip ir nuo
emocinių ar grynai tradicinių sumetimų”, rašo Cotterrell 142 .
Teisės kaip socialinio veiksmo pagrindu iškyla dvi pagrindinės problemos:
1.Apibrėžti, koks yra teisės ir ekonomikos santykis. Analizuodamas teisės socialinį
veikimą, Vėberis akcentuoja jos svarbą skatinant racionalaus planavimo ir skaičiavimo
formas, sudarančias kapitalizmo funkcionavimo pagrindą, o ne teisės represines ar
mistifikacines funkcijas, kaip tai darė Marksas. Tokį aiškinimą Vėberis grindžia Vakarų
kapitalizmo prigimties samprata – iš esmės racionalia sumanaus, ryžtingo verslininko
(antreprenerio) veikla, orientuota į rinkos mainus.
2.Paaiškinti modernių Vakarų visuomenių socialinę tvarką, o ne tik jų ekonominį
pagrindą. Vėberio požiūriu, konkrečių racionalaus skaičiavimo formų išsivystymas atspindi
tik vieną bendresnį socialinio gyvenimo racionalizavimo šiose visuomenėse proceso bruožą.
Sunku atsekti tikslią šios visuotinės racionalizacijos prigimtį. Pagal Vėberį, ji pati save
141
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 190 - 193.
142
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 192.

165
parodo kraštutinai besiskiriančiomis formomis, kurios tęsiasi nuo santykinai nustatytų
harmoningų ir kompozicinių Vakarų klasikinės muzikos konvencijų, priešingų rytietiškoms
formoms, iki gyvenimo “rutinizavimo” vystant nuasmenintą, taisyklėmis besivadovaujančią
biurokratinę administraciją 143.
Akivaizdu, kad teisė turi pagrindinės reikšmės ir kapitalizmo ekonominiams pagrindams,
ir puoselėjant bei išreiškiant bendresnius gyvenimo racionalizavimo procesus kapitalistinėje
visuomenėje. Vakarų visuomenės įsipareigoja teisei ne todėl, kad ji išreiškia brangiai
išlaikytas vertybes, ir ne dėl sureikšmintos valstybės galios taikyti sankcijas, ne dėl tradicijos
ar politinių lyderių charizmos. Teisei įsipareigojama tiesiog todėl, kad ji pateikia sveiku
protu pagrįstą ir išsamų nuspėjamų taisyklių pagrindą, kuris suteikia individams galimybę
siekti tikslinio racionalaus socialinio veiksmo. Taigi Vėberio požiūriu, įsipareigojama teisei
pirmiausia dėl instrumentinių priežasčių. Todėl teisės ir ekonomikos santykis yra reliatyviai
tiesioginis: teisė visada gali trukdyti ekonominei veiklai primesdama griežtas taisykles ir
tvirtas biurokratines procedūras144. Tačiau iš esmės ji pateikia nuspėjamas modernios
visuomenės gyvenimo tvarkos įgyvendinimo garantijas. Pavyzdžiui, ji suteikia galimybę
kurti korporacinius vienetus, apimančius teisių ir pareigų struktūras, kurios išliks pasitraukus
dabar su jomis susijusiems individams. Ji sudaro galimybę komerciniuose sandoriuose raštu
išreikštų ar įtvirtintų prievolių perleidimą. Ji skatina ilgalaikius nuosavybės darinius, įkūnytus
trestuose ir t.t. Taigi anot Vėberio, teisė akivaizdžiai ir fundamentaliai pagrindžia kapitalistinį
apskaičiavimą.
Teisės veikimo analizę Vėberis sutelkė ties skirtingų teisinės minties formų išskyrimo,
pradžioje apibrėžiant jos idealius tipus: materialiai racionali teisė, formaliai racionali teisė,
logiškai racionali teisė. Pagal Vėberį, teisė gali būti racionali ir neracionali, o savo formą –
formali arba materiali. Teisė racionali yra lig tol, kol jos funkcionavimą nulemia bendrosios
taisyklės, o ne subjektyvi reakcija į individualų atvejį (empirinis teisės nustatymas) ar
neracionalios oficialios priemonės, pavyzdžiui, pranašystės. Materialiai racionali teisė
remiasi bendrosiomis taisyklėmis, kurias sąlygoja ne pati teisė, kita ideologinė sistema,
pavyzdžiui, moralės, religijos sistema, politinė ideologija. Formaliai racionali teisė remiasi
bendrosiomis taisyklėmis taip, kad ir “materialiniu, ir procesiniu aspektu atsižvelgiama tik į
nedviprasmiškas bendrąsias konkrečios bylos aplinkybių savybes”. Logiškai formali teisė,

143
Ten pat. P. 193.
144
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 194.

166
pagal Vėberį, yra aukščiausia formaliai racionalios teisės rūšis. Šios teisės rūšies “reikšmės
logine analize atskleidžiamos teisiškai tinkamos faktų [pavyzdžiui, konkrečios bylos] savybės
ir …. labai abstrakčių taisyklių pavidalu yra atitinkamai formuluojamos bei taikomos
145
apibrėžtai nustatytos teisinės sąvokos” . Vėberio požiūriu, kaip tik šis paskutinis teisės
tipas yra būdingas modernioms Vakarų visuomenėms ir buvo lemiamas kapitalizmo
vystymuisi, nes tik logiškai formali teisinė mintis rūšis sąlygoja aukščiausią teisinių taisyklių
sistematizavimo laipsnį. Teisinių taisyklių sistematizavimas yra procesas, kuris labiausiai
išryškėjo tik “vėlyvoje teisinio mąstymo būdo pakopoje”.
Politinės valdžios veiklos analizei Vėberis sukonstravo tris politinės valdžios
legitimaus viešpatavimo idealius tipus: teisinis viešpatavimas, charizmatinis viešpatavimas,
tradicinis viešpatavimas. Politinės valdžios teisinis viešpatavimas – tai vyriausybės veiksmų
pripažinimas kaip legitiminių, jei jų galios šaltinis yra teisinė tvarka, susidedanti iš
abstrakčios ir išsamios taisyklių sistemos. Charizmatinis viešpatavimas – tai valdžios
pripažinimas emociniu pagrindu, pavyzdžiui, ištikimybė konkrečiam lyderiui. Tradicinis
viešpatavimas susijęs su valdžios pripažinimu vien tik todėl, kad ji laikoma seniai nustatyta.
Visi trys legitimaus viešpatavimo tipai gali būti bet kurioje faktinėje empirinėje situacijoje.
Tačiau politinės valdžios teisinį viešpatavimą, kaip ir formalų teisinį racionalumą, nuo kurio
šis viešpatavimas priklauso, Vėberis aiškiai laiko Vakarų visuomenių bruožu. Su politinės
valdžios teisiniu viešpatavimu susijęs ir kitas ypatingas reiškinys – visuomenės “legitiminė
tvarka”.
Legitiminė tvarka organizuoja žmonių socialinio elgesio santykinį vienodumą
dėka to, kad turi daugumos žmonių supratimui prieinamo“reikšmingumo”, prasmės. Toks
tvarkos reikšmingumas, pagal Vėberį gali būti empirinis ir norminis. Norminis
reikšmingumas – tai tvarkos objektyvi prasmė, išreikšta teisės normose. Norminio
reikšmingumo objektyvumas suprantamas kaip teisės normų privalomumas visiems
žmonėms. Tvarkos empirinis reikšmingumas yra kur kas platesnis už norminį, nes savyje
sugeria visas subjektyviąsias prasmes, kurias individai suteikia tvarkai. Kitaip sakant,
tarp jų yra skirtumas, panašus į skirtumą tarp “pageidautino’ ir “realiai esamo”. Būtent
tvarkos empirinis reikšmingumas yra “aiškinančios” teisės sociologijos dalykas.
Pagal Vėberį, legitiminę tvarką išsaugoja ir palaiko išorinės ir vidinės garantijos.
Prie vidinių garantijų jis priskyrė emocinį atsidavimą tvarkai, racionalų įsitikinimą

145
Ten pat. P.195.

167
dorovinių vertybių reikalingumu, religinį tikėjimą būtent tokios tvarkos šventumu.
Išorinę garantiją sukuria sutartinumas ir teisė. Sutartinumas – tai per papročius
įsigalėjusios visuomeninės nuomonės sankcijos grėsmės galimybė tvarkos pažeidimo
atveju. Teisė yra tvarkos išsaugojimo garantija dėka valstybinės prievartos sistemos ir
joje dirbančių tvarkos saugotųjų – teisinio personalo.
“Teisinis personalas” – ypatinga žmonių kategorija,- tai tokie visuomenės atstovai
- vadovas, teisėjas, teisininkas ir t.t., kuriuos visuomenė iškėlė užtikrinti tam tikrų normų
laikymąsi ir taikyti sankciją esant jų pažeidimui. Taigi, vien teisinio personalo buvimas
suteikia teisinį pobūdį normoms, kurių laikymąsi jie turi užtikrinti. Tuo pačiu teisinio
personalo egzistavimas liudija apie ypatingos - teisinės realybės buvimą. Teisinio
personalo istorinę raidą galima pavaizduoti kaip brendimo procesą, prasidėjusį nuo
pirmykščių bendruomenių iracionalaus tipo teisinio personalo (vadas, žynys) link
šiuolaikinių visuomenių racionalaus tipo teisinio personalo ( teisininkas, vadybininkas). ,
Carbonnier požiūriu, remiantis Vėberio išskleista kapitalistinės visuomenės kilmės iš
protestantiškos etikos hipoteze, “galima kalbėti apie Vėberio dėsnį, kuris skamba taip:
pažangi teisės raida eina link jos racionalizacijos, kuri apima vis augančią specializaciją
ir biurokratizaciją” 146.
Garsus austrų teisininkas Eugenijus Erlichas [ Ehrlich] (1862 – 1922) sukūrė
“gyvosios teisės” sampratą. Jį galima tik netiesiogiai priskirti vokiečių teisės sociologijos
mokyklai, nes gyveno ir dirbo Austrijos – Vengrijos imperijos provincijoje, kuri po Pirmojo
pasaulinio karo tapo Rumunijos dalimi. Daugelis Erlichą pripažįsta tikruoju teisės
sociologijos pradininku, nes parašė pirmąjį fundamentalų veikalą “Teisės sociologijos
pagrindai” (Grundlegung der Soziologie des Rechts, 1913) ir iškėlė idėją, kad egzistuoja
savaiminė, nuo formaliai veikiančios teisės nepriklausoma socialinė tvarka, kuri susikuria
abipusiškų individualių ir kolektyvinių valių suderinimų dėka. Erlichas kvietė ieškoti teisės
šaltinių socialiniuose dariniuose ir juose egzistuojančioje tvarkoje. Jis teigė, jog norint
suprasti teisės šaltinius, raidą ir esmę, reikia visų pirma nagrinėti socialinę tvarką,
egzistuojančią visuomeninėse sąjungose.
Erlichas teigė, kad norint suvokti savaiminės socialinės tvarkos kaip norminio
reguliavimo sistemos galią, reikia pripažinti, kad visas žmogaus gyvenimas vyksta įvairiausių

146
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986. C.118.

168
rūšių formaliose ir neformaliose grupėse. Kai kurias asociacijas, pavyzdžiui, profesines
sąjungas, verslo korporacijas ar ūkines bendrijas formaliai apibrėžia ar reguliuoja valstybės
teisė. Kai kurios jų turi juridinio asmens statusą, teisė jas pripažįsta kaip išskirtus vienetus,
turinčius teises ir pareigas. Socialinio gyvenimo asociacijos taip pat apima savanoriškas
draugijas, profesines grupes, sutartinius ryšius, socialines klases, politines partijas, etnines
grupes, religinius darinius, šeimą bei tautą ar valstybę. Teisė yra vidinis šių asociacijų
sutvarkymas. Ji susideda iš taisyklių, kurios apibrėžia kiekvieno asociacijos nario padėtį, jo
teises ir pareigas. Ši teisė nėra kažkas išoriškai primesto, bet kyla iš asociacijos narių
mąstymo būdų. Niekas apskritai nenori būti atstumtam, atsidurti už gyvenimo asociacijų –
pilietybės ryšių, šeimos, draugų, profesijos, bažnyčios, verslo sluoksnių ir t.t. ribų. Tokio
atstūmimo galimybe grindžiamos realios teisinės sankcijos. Atsisakymas paklusti normoms
sąlygoja individo ryšių su socialine asociacija susilpnėjimą 147 . Šioje sudėtingoje socialinėje
visumoje teisininkų teisė yra tik vienos asociacijos – valstybės - teisė.
Taigi Erlichas pripažįsta, kad socialines asociacijas veikia dvi teisės formos: “išorinė”
arba valstybės teisė ir “vidinė” teisė, susiklosčiusi iš asociacijos narių mąstymo būdų. Bet
“išorinės” teisės įtaką riboja “vidinės” teisės veikimas: ji sutvirtina asociacijos narių
tarpusavio santykius ir apsaugo ją nuo išorinio valstybinės teisės kišimosi, pavyzdžiui,
numatant bausmes už tam tikrus pažeidimus arba apibrėžiant kompetenciją ir procedūras kaip
tai daroma su valstybės kontroliuojamomis institucijomis.
Nors ir kyla konfliktai, bet jų dauguma išsprendžiami be kreipimosi į valstybinės
teisės normas, o į pačių suinteresuotų asmenų pasirinktus arbitrus arba teisėjus. Iš
sociologinės pozicijos Erlichas vien konstatuoja, kad visuomenėje realiai funkcionuoja senas,
bet labai gyvybingas reiškinys – sprendimai pagal teisingumą. Be abejonės egzistuoja ir tokie
ginčai bei ypač rimti socialiniai nukrypimai, kurių sprendimams neišvengiamai reikalingos
valstybės išleistos abstrakčios teisės normos. Tokios normos egzistuoja, bet jos ne daugiau
kaip putos vandens paviršiuje148, nes rimti socialiniai nukrypimai sudaro nereikšmingą
mažumą, palyginti su dauguma, tvirtai besilaikančia įstatymų. Taisyklės, kurių faktiškai
laikomasi socialiniame gyvenime, yra realioji, “gyvoji teisė” ( lebendes Recht). Jos paskirtis
– užkirsti kelią ginčams, o kai jie iškyla – juos išspręsti nesikreipiant į valstybės teisines
institucijas. Taigi Erlichas pripažįsta teisinio pliuralizmo realybę, kurią apibrėžia ne

147
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 47.
148
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.110.

169
samprotavimų būdu, bet atskleidžia aukščiausių teismo institucijų veiklos bei sutarčių
sociologinėje analizėje. Teisinio pliuralizmo pagrindu jis kalba apie teisės ir papročių skirtį
bei valstybinės teisės neveiksmingumą.
Erlichas aiškina gyvąją teisę kaip savaime susiklosčiusios socialinės tvarkos normų
sistemą. Šios normos kyla iš betarpiško gyvenimo, prekybos, papročių, įpročių, įvairių
sąjungų organizacinės ir statutinės veiklos stebėjimo. Pagal Erlichą, egzistuoja du tokios
tvarkos lygiai: pirmąjį lygį sudaro normos, kurios formuojasi teisminėje praktikoje
(sprendimų normos); antrąjį – normos, susiklosčiusios kasdienėje žmonių veikloje
(organizacinės). Toks socialinės tvarkos susisluoksniavimas atspindi realiai egzistuojantį
“knyginės” ir “gyvosios” teisės dualizmą. Erlichas rašo, kad “individualizmo teisingumo
idealas yra individas ir jo nuosavybė, jis nepripažįsta jokios kitos aukštesnės galios, išskyrus
valstybę, ir niekuo nesusaistytas, išskyrus jo sudarytas sutartis” 149.
Gyvąją teisę sudaro “teisės faktai”, kuriuos Erlichas skirsto į keturis tipus150 :
1. Paprotys ir teisiniai dokumentai – daugiašalė sutartis, įstatymas, konstitucija.
Paprotys reguliuoja senąsiass1jungas ir asociacijas, pavyzdžiui, bendruomenes,
gildijas, o “naujosios sąjungos” remiasi teisiniais dokumentais.
2. Viešpatavimas. Šie teisiniai faktai susieja individo teisinį statusą (teisių ir pareigų
visumą) su jo socialiniu statusu. Pavyzdžiui, vokiečių teisininkas Otto von Gierke
teisę politiškai organizuotoje visuomenėje matė kaip nuolatinę kovą tarp dviejų
asociacijų kategorijų – pagrįstų viešpatavimu ( Herrschaft) ir pagrįstų
bendradarbiavimu ( Genossenschaft)151 .
3. Valdymas. Jis atspindi materialinių vertybių ir gėrybių turėjimo ir laisvo
disponavimo faktą.
4. Individo teisinės valios dokumentinės išraiškos – sutartys, testamentai ir pan.
Erlichas pabrėžė, kad ankstesnis teisės mokslas nagrinėjo vien teisės normas.
Sociologiją mažai domina pačių normų nagrinėjimas. Norint iš tikrųjų atskleisti realios
teisinės tikrovės dėsningumus, reikia nagrinėti realų visuomenės gyvenimą. Jis rašo:

149
Ehrlich E. Fundamental Principles of the Sociology of Law. – New York, Arno Press
edn 1975. P. 235.
150
Касьянов В.В. , Нечипуренко В.Н. Социология права.– Ростов –на- Дону:
Феникс, 2001. С. 104 -105.
151
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 48.

170
“Gyvosios teisės tyrimas ir yra tai, nuo ko reikia pradėti teisės sociologiją”152. Reikia
nagrinėti konkrečią teisinę praktiką, valdžios ir teisės, sutarčių ir testamentų santykius.
Svarbiausias teisės sociologui informacijos šaltinis, pagal Erlichą, yra teisinis dokumentas: “
netgi vienintelis žvilgsnis į šiuolaikinį teisinį gyvenimą parodo, kad didžiojoje jo dalyje
viešpatauja ne įstatymas, o dalykiniai dokumentai”153. Konkrečiose dokumentų detalėse
visada surandama būdingo, pasikartojančio turinio, iš kurio galima išskirti gyvosios teisės
supratimą.
Teisės faktus reikia nagrinėti jų istorinėje raidoje. Pagal Erlichą, teisės faktų raida
vyko nuo natūraliai, stichiškai susikuriančių susiklosčiusios paprotinės tvarkos išlikimo
formų link “naujų sąjungų” susidarymo ir su jomis susijusio tikslingo normų kūrimo . Šį
etapą Erlichas vadina “teisininkų teise”. Galutinis, aukščiausias teisės faktų raidos etapas yra
valstybinė teisėkūra. Stichiškai atsirandančią ir visuomenės kasdienos gyvenime
funkcionuojančią teisę Erlichas pavadino “pirmosios eilės teise”. Teisėjų teisę, jų tikslingai
kuriamą kylantiems visuomenėje konfliktams ir ginčams išspręsti, pavadino “antrosios eilės
teise”. Skirtingų lygių – stichiškai gyvenimiškos ir teisininkų bei valstybinės teisės normų
sąveika sukuria gyvąją teisę, kuri ir reguliuoja socialinius santykius tikrovėje. Gyvenime
veikianti teisė yra daug platesnė, nei norma. Todėl Erlichas padaro išvadą, kad teisės raidos
centras yra ne įstatymų leidyboje, o pačioje visuomenėje.
Faktiškai Erlichas padarė išvadą apie teisės socialinę prigimtį. Jis pabrėždavo, kad
teisės mokslai ir teisininkų rengimas atitrūko nuo praktikos, teisės normos atsiliko nuo
realaus gyvenimo. Pagal Erlichą, žmonių gyvenimą ir elgesį labiau valdo bendrijų raidos
logika, negu teisės normos. Bet, kita vertus, Erlichas neatskleidžia, pavyzdžiui, gyvosios
teisės ir valstybės teisės santykio: viena vertus, visuomenė be valstybės “nesubyrėtų į
šipulius”, kita vertus, valstybės teisė išoriškai apsaugo gyvosios teisės sistemas. Socialinės
asociacijos sąvoka yra tiek miglota, jog darosi sunku pradėti suvokti socialinių santykių
formų bei dominavimo ir bendradarbiavimo jose struktūrų įvairovę 154.
Vokiečių teisininkas G. Kantorovičius (1877 – 1940) tvirtino, kad ir formaliai
normatyvinė, ir “laisvoji” teisė turėtų pripažinti teisės nagrinėjimo sociologinį požiūrį.

152
Ehrlich E. Grundlegung der Sociologie des Rechts. – Munchen und Leipzig, 1913.
S.405.
153
Ehrlich E. Grundlegung der Sociologie des Rechts. – Munchen und Leipzig, 1913.
S.400.
154
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 48.

171
Formaliai normatyvine teise jis suprato tokią teisę, kurios formavimo procesas užbaigtas.
“Laisvoji teisė” – tai teisės formavimosi tarpsnio teisė, kai jos formaliai dar nėra, bet yra
pageidautinos teisės normos, kurias subjektas norėtų formalizuoti. “Laisvosios teisės” sąvoką
Kantorovičius aiškina kaip kažką giminingo “prigimtinei teisei” santykyje su formaliąja teise:
lyg “laisvoji teisė” būtų virš valstybinės teisės. Bet, kita vertus, jis pripažįsta “laisvosios
teisės” ribą: ji įgauna prasmę, kai ją, remiantis savo galia ir valdžia, pripažįsta valstybė:
“Istorinė [teisės]mokykla išmokė mus, kad bet kokia teisė ir, tokiu būdu, kiekviena laisvoji
teisė yra teise, jeigu jai būdingas pozityvinis charakteris; neegzistuoja teisės, kilusios iš
gamtos; teisė yra tik tada teise, kai už jos yra valdžia, valia, pripažinimas”.
Pagal Kantorovičių, teisės sociologija yra teorinė disciplina, kuri nagrinėja socialinę
tikrovę, apibendrindama teisinius tikslus jų perspektyvos požiūriu. Tuo ji priešinga
dogmatinei jurisprudencijai, kuri nagrinėja teisės normos turiningąjį aspektą. Teisės
sociologija neliečia normų turinio: ji nagrinėja teisės tikslus pro vertybinio požiūrio prizmę.
Kantorovičius aiškina teisės normas kaip socialiai naudingus tikslus, kurie atlieka kriterijų
vaidmenį įvertinant subjektinius interesus. Taigi jo teisės sociologijos samprata grindžiama
siauruoju – formalizuotos teisės normos veikimo - požiūriu. Daug dėmesio Kantorovičius
paskyrė teisės normų šaltinių paieškai. Savo paskutiniame darbe “Teisės apibrėžimas” jis
remiasi gausia etnologine medžiaga. Teisės normas nuo kitų socialinių neteisinių normų
skiria teisiškumo požymis. Tai reiškia, kad tik teisės normos suteikia galimybę priimti
sprendimus. Bet teisiškumas yra tik sprendimo galimybė, o ne pats sprendimas. Teisė yra
išorinį elgesį nurodančių socialinių taisyklių, traktuojamų kaip teisingumas, visuma.
Rusų ir lenkų psichologinės teisės mokykla . Lenkų teisininkas Levas Petražickis
(1867 – 1931) yra vienas psichologinės teisės mokyklos pradininkų. 1898 – 1918 metais
buvo Petrogrado universiteto, o nuo 1918 m. – Varšuvos universiteto profesorius. Kaip
privatinės teisės specialistas, Petražickis ypatingą dėmesį skyrė tarpasmenybiniams
santykiams. Jis aiškino, kad teisės šaltinį ir jos veikimo visuomenės gyvenime pagrindą
sudaro individo psichiniai pergyvenimai. Visuomenės ir individų psichiniai juos supančios
aplinkos poveikių pergyvenimai išreiškiami atitinkamu elgesiu. Petražickis nagrinėjimo ir
tokias elgesio normas, pavyzdžiui, žaidimų, sporto, vaikų elgesio, draugų savitarpio santykių
taisykles, kurio ribojasi su infrajuridiniais reiškiniais (šie reiškiniai yra panašūs į teisinius
reiškinius, bet nei formaliuoju požiūriu, nei visuomenės požiūriu neįgyja teisinio statuso.
Plačiau žiūr. sk.). Petražickis skyrė dvi teisės rūšis – intuityvinę teisę ir pozityvinę teisę, kuri

172
gali būti oficiali (susijusi su valstybe) ir neoficiali, nes kylanti iš žmogaus įsipareigojimų.
Dviejų teisės rūšių sąveika neišvengiamai vedė prie teisinio pliuralizmo apmąstymų.
Petražickio požiūriu, įvairios socialinių normų sistemos konkuruoja su oficialiąja teise.
Petražickio svarbiausieji darbai “Apie elgesio motyvus ir apie moralės ir teisės esmę”
(1892), “Teisės ir moralės mokslo įvadas” (1905), “Teisės ir valstybės teorija” (1907)
susilaukė plataus atgarsio, nes juose nagrinėjimas teisės vaidmuo visuomenėje, prigimtinės
teisės ir pozityvistinės teisė santykis. Ypatingai svarbūs yra psichologiniai Petražickio darbų
aspektai.
Petražickis tvirtino, kad teisė yra emocinis padarinys ir egzistuoja vien individo
psichikoje. Jo požiūriu, emocijų poveikyje žmogus linkęs priskirti kokiam nors autoritetui,
sau ir kitiems žmonėms skirtingas teises ir pareigas, jų pagrindu projektuoti savo vidinius
įsitikinimus, kaip reikia pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Teisės esmę gali atskleisti tik
psichologijos mokslas. Bet tradicinio psichikos skaidymo į pažinimą, jausmus ir valią
nepakanka. Todėl Petražickis įvedė “emociją” kaip elgesį paveikiantį pagrindinį psichinį
aktą, turintį dvejopą – aktyvią ir pasyvią prigimtį. Asmens veiksmas adresatui gali sukelti
arba patrauklumo, arba atstūmimo emocijas. Kitaip sakant, įvyksta šio veiksmo emocionaliai
intuityvus įvertinamas, kuris gali būti ir moralinis, ir teisinis. Sąžinė –“vidinis balsas” leidžia
arba draudžia mums kokį nors elgesį. Mes jaučiame būtinybę pasielgti vienaip ar kitaip.
Moralinis įvertinimas grindžiamas paklusnumo, pavaldumo jausmo sukėlimu, o teisinis
įvertinimas – reikalavimų, pretenzijų jausmo sukūrimu. Šiuo požiūriu “ mūsų teisės [ yra] iš
esmės pritvirtintos mums, priklausiančios mums, kaip mūsų aktyvas, [kaip]kitų žmonių
155
skolos” . Tai reiškia, kad teisė yra ne tik imperatyvi (įsakanti), bet ir atributyvi, t.y. ji yra
autentiška “čia ir dabar“. Teisiniai įsipareigojimai suvaržo žmogaus valią skirtingai nei
doroviniai įsipareigojimai. Todėl socialumo požiūriu teisė yra svarbiau dorovės.
Taigi pagal Petražickį, individo elgesį nuolatos įtakoja dvi motyvacijų rūšys: 1)
pasyvi, etinė ir 2) aktyvi, teisinė. Jų vaidmenys yra skirtingi. Moralė formuoja žmogaus
elgesio būtinumo poziciją, o sąmonė stimuliuoja pareigų atlikimą.Teisė, skirtingai nei
moralė, ugdo žmogaus nuosavos teisinės kompetencijos jausmą, teisinių pretenzijų
įsisąmoninimą. Ji užtikrina žmonių elgsenos koordinaciją. Elgesio teisinį pobūdį palaiko
skatinamosios ir prievartos sankcijos. Moralė ir teisė atsiskiria pagal veikimo sferas. Moralė

Петражицкий Л.И. Теория права и государства в связи с теорией нравственности:

155

В 2 т. СПб., 1909-1910. Т. 1. С. 50.

173
yra labiau veiksminga individualiame elgesyje, o teisė – masiniame. Moralė aplenkia teisę,
reikalaudama įvykdyti tam tikrus veiksmus, kurie vėliau socializacijos procese virsta teisinio
elgesio dalimi. Taigi aktyvaus – teisinio elgesio formavimosi pagrindas yra moralė, t.y. pirma
išmokstama paklusti bendroms elgesio normoms, kad jų pagrindu galėtume kurti savo
individualią teisinę kompetenciją. Todėl Petražickis laiko moralę ir teisę svarbiausiomis
kolektyvinio elgesio, kurį nagrinėja sociologija, pusėmis. Jų normos – tai skirtingų grupių
interesų apibendrinimas. Toks jo požiūris į moralės ir teisės normų kilmę yra visiškai
sociologiškas.
Bet kuri socialinė grupė turi jos interesus išreiškiančių vertybių hierarchinę sistemą.
Šioje sistemoje svarbiausias vaidmuo tenka moralinėms-teisinėms vertybėms. Jos gali grupės
kaip visuminio darinio vardu primesti individams tam tikrą elgseną. Todėl teisė kaip elgesio
reguliatorius turi būti nuolatos lyginamas su doroviniais idealais. Tai reiškia, kad Petražickio
teorijoje tarpusavyje susipina psichologiniai ir sociologiniai elementai.
Jei teisė egzistuoja vien psichikoje, tai kasdieniame gyvenime nėra būtinybės žinoti
oficialių įstatymų. Apskritai, teisės būtis nėra susijusi su jokia organizacija, kaip pavyzdžiui,
valstybe. Valstybės vadovavimą socialinių santykių reguliavimui galima paaiškinti mūsų
poreikiu priskirti žinomiems asmenims “ įsakymų ir kitokių poveikių pavaldiniams bendrąją
156
teisę, [leidžiančią jiems] įgyvendinti pareigą rūpintis bendra gerove” . Kasdieniame
gyvenime žmonės naudoja, pagal Petražickį, prigimtinę arba intuityviąją teisę. Žmonijos
raidoje vienos teisės normos išnyksta, o kitos – įsitvirtina sąmonėje kaip labiausiai
atitinkančios visuomenės gyvenimo poreikius. Bendrų elgesio taisyklių turėjimo poreikis
atveda prie pozityvistinės teisės atsiradimo, kuriai būdinga remtis išoriniu autoritetu. Iš jo
kyla religija ir oficialioji teisė, valdžios, teismai, kurie buvo pradžioje skirti tik “teisinių
santykių disonanso [nedarnos]” ribojimui. Šių institucijų buvimo dėka pasiekiamas
susitarimas ginčytinais klausimais.
Intuityvioji teisė yra žymiai platesnė už pozityviąją ir oficialiąją teisę. Ji vystosi
“dėsningai – palaipsniui, ji nepasiduoda fiksacijai ir suakmenėjimui, ir nepriklauso nuo kieno
157
nors, kas jis be būtų, savivalės” . Bendrų normų sklaida vyksta dėka emocionaliai
intelektualaus socialinio bendravimo. Teisės evoliucija keičia tautinę psichiką, o ji, savo

Ten pat. C.217.

156

Петражицкий Л.И. Теория права и государства в связи с теорией нравственности:

157

В 2 т. - СПб., 1909-1910. Т. 2. С. 482.

174
ruožtu, keičia teisę. Teisės kaip visuomenės gyvenimo psichinio veiksnio veikimas
pasireiškia, viena vertus, “ sukeliant arba slopinant motyvus [imtis] įvairių veiksmų ir
susilaikymų (motyvuotas arba impulsyvus teisės veikimas), antra vertus, įtvirtinant ir ugdant
vienus žmogiškojo charakterio polinkius ir bruožus, silpninant ir naikinant kitus (pedagoginis
teisės veikimas)” 158. Teisės raidos tikslas – siekti dorovinio žmonijos tobulumo.
Neišvystyta visuomenės teisinė sąmonė yra daugelio jos ydų priežastimi. Todėl
Petražickis ypač akcentavo: 1) savo teisės emocionaliai sveikas įsisąmoninimas žmogų
iškelia į vieną lygį arba net aukščiau tų asmenų, kurie kitose srityse jam atrodo aukščiau
stovintys; 2) teisės veiksmingas įgyvendinimas turi būti grindžiamas teisės politikos mokslu,
kurį būtina sukurti. Jos svarbiausieji uždaviniai yra šie: 1) naudojant atitinkamas teisines
motyvacijas racionaliai kreipti individų ir visuomenės elgesį; 2) psichikos tobulinimas,
išvalant ją nuo antisocialinių polinkių. Kaip poveikio metodą reikia naudoti vien moralines
sankcijas, nes grasinimas baudžiamąja atsakomybe paliečia tik pačius šiurkščiausius mūsų
charakterio bruožus. Teisinės politikos idealas – padėti žmonėms siekti tobulesnių savitarpio
santykių.
Petražickis skeptiškai vertino bandymus absoliutizuoti prigimtinę teisę, bet pritarė jos
bendriems teiginiams: 1) teisė yra pirminė valstybės atžvilgiu ir gali egzistuoti bet kurioje
žmonių sąjungoje; 2) prigimtinė teisė nėra tapati pozityviajai teisei; 3) žmogaus gyvybė, jo
teisės ir laisvės – absoliutinė vertybė; 4) demokratija būtina kaip asmenybės laisvės
pagrindas; 5) senieji teisės mokymai neatitinka realaus gyvenimo, teisė nėra valdžios
prievartos instrumentas, bet svarbiausias savitarpio santykių visuomenėje reguliatorius 159 .
Petražickio psichologinę teisės teoriją stipriai kritikavo jo amžininkai. Bet, kita
vertus, jo kvietimą atskirti intuityviąją ir pozityvinę teises išgirdo to meto šviesuomenė, nes ji
ypač aštriai jautė konfliktą tarp valdžios ir savo moralinių įsitikinimų. Petražickio teoriją, jos
objektyvumo didinimo linkme, plėtojo ir tobulino jo mokiniai, tarp kurių buvo N. Timaševas,
P. Sorokinas ir G. Gurvičius.

Петражицкий Л.И. Введение в изучение права и нравственности. Основы

158

эмоциональной психологии. – СПб., 1905. С.3.

Касьянов В.В., Нечипуренко В.Н. Социология права. – Ростов –на- Дону:

159

Феникс, 2001. С. 134.

175
 Rusų ir amerikiečių mokslininkas Nikolajus Timaševas (1886 – 1970) nagrinėjo
teisės sociologijos problemas, buvo Petražickio pasekėjas. Po 1917 m. revoliucijos Rusijoje
emigravo į Europą, o po to apsigyveno JAV. Pagal Timaševą, teisės sociologijos objektas yra
grupės teisinės emocijos, kurios atsiranda kaip reakcija į tam tikrus socialinius dirgiklius.
Todėl jos uždavinys – atskleisti teisinės sistemos ir socialinių institucijų sąveikos
dėsningumus.
Pagrindiniai Timaševo darbai - “Teisės sociologijos įvadas” (1939), “Marksistinės
teisės teorijos krizė” (1939), “ Trys pasauliai: liberalioji, komunistinė ir fašistinė visuomenė”
(1946) – nagrinėja labai svarbias socialinių struktūrų ir teisės normų santykio problemas. Jį
domino teisės, atsirandančios teisminėje ir, apskritai, teisinėje praktikoje tapatumo problema.
Erlichas ir kiti realistinės krypties teisės sampratos atstovai teigė, kad teisė kaip formaliųjų
normų visuma nėra tapati teisei, atsiradusiai teismų praktikoje, ir abi jos nesutampa su teise,
kylančia iš empirinio individų elgesio. Timaševas kritikuoja šį požiūrį, įrodinėdamas, kad visi
šie trys teisės variantai remiasi bendra idealia žmogiškojo elgesio koordinacija, idealios
teisėtvarkos įvaizdžiu, kuris nesikeičia ir pasireiškia teisės raidos vertybiniu orientyru bei
tikslu. Šios idealios teisėtvarkos niekada negalime tobulai įgyvendinti. Realios jos išraiškos
gali artėti prie savo įvaizdžio neribotą kartų skaičių, bet niekada jo tobulai nepasiekia.
Vienok idealios teisėtvarkos įvaizdis padeda išspręsti teisės tapatumo problemą. Teisė gali
turėti tiek skirtingų reikšmių, kiek yra skirtingų priartėjimų prie idealios teisėtvarkos
įvaizdžio. Teisė tapati todėl, kad jos normatyvinės sistemos “išreiškia pamatinį visuomeninį
reiškinį, autoritarinių pavyzdžių pagalba [išreiškia] žmogiškojo elgesio koordinacijos
reiškinį” 160.
Visiškai suprantamos Timoševo mokslinės pastangos atskleisti skirtingų teisės
reikšmių bendrą pagrindą, bet savo poziciją jis argumentuoja nepakankamai nuosekliai.
Tarpusavyje nesiderina du jo požiūrio dalykai - teisės socialinės kilmės samprata, kurią
Timoševas pripažino, ir prielaida, kad realiai egzistuoja idealūs teisiniai pavyzdžiai, kurių
kilmė yra metafizinio pobūdžio.
Pitirimas Sorokinas (1889 – 1968), Rusijos ir JAV sociologas. 1919 – 1921 metais
buvo Petrogrado universiteto profesorius, 1922 metais emigravo ir nuo 1930 metų –
Harvardo universiteto profesorius.

160
Timasheff N.X. An Introduction to the Sociology of Law. – N.Y., 1932. P. 320-321.

176
 Savo mokslinę veiklą Sorokinas pradėjo kaip teisininkas ir sociologas, paskelbęs
darbą “Nusikaltimas ir bausmė, žygdarbis ir apdovanojimas”. Šiame darbe jis išnagrinėjo to
meto bausmių sampratas ir pabandė sukurti nuosavą socialinio elgesio ir moralės teoriją.
Pagal Sorokiną, individo socialinis elgesys turi dvi puses – išorinę, simbolinę ir vidinę,
psichinę. Sociologas nagrinėja tik išorinę elgesio pusę, atsietai nuo jo vidaus. Sorokinas
pasiūlė visas žmogaus elgesio visuomenėje formas susieti su trimis sąvokomis: “leistinai
reikiamas”, “rekomenduojamas” ir “neleistinas” elgesys. Visuomenė turi teisę reikalauti iš
individų tam tikro elgesio (pirmoji elgesio forma); rekomenduoti tas elgesio formas, kurios
iš esmės neprieštarauja reikiamam elgesiui, bet jų įgyvendinimas suprantamas kaip
žygdarbis; trečioji elgesio forma – tai nusikaltimai, veiksmai, prieštaraujantys prideramam
elgesiui. Jeigu už nusikaltimo padarymą baudžiame, o leistiną elgesį – skatiname, tai už
žygdarbį reikia apdovanoti. Todėl baudžiamąją teisę, pagal Sorokiną, reikia papildyti
“apdovanojimo teise”, kuri reglamentuotų kaip reikia atlyginti rekomenduotinus poelgius.
Apdovanojimai, kaip ir bausmės atlieka socialinės grupės vienybės palaikymo funkciją.
Išanalizavęs socialinės kontrolės istorinės raidos procesą, Sorokinas padarė išvadą,
kad sudėtingėjant visuomenei mažėja būtinybė intensyviai naudoti bausmes ir atlyginimus
kaip negatyvias ir pozityvias sankcijas. Kuo aukštesnis visuomenės raidos lygis, tuo
lankstesnė jos normatyvinė sistema, nes išvystytoje visuomenėje yra daug didesnis socialiai
priimtinų elgesio modelių kaitos tempas. Tolimoje ateityje, Sorokino požiūriu, visuomenei
visiškai nereikės stimuliuoti jai reikiamo elgesio, tam naudojant bausmes ir apdovanojimus.
Bet vėliau jis pakeitė požiūrį ir savo veikale “Socialinė ir kultūrinė dinamika” (4 t., 1937-
1941) įsivaizdavo tik atsitiktinius humaniškumo svyravimus baudžiamosiose sistemose.
Tęsdamas Petražickio suformuluotą kryptį, Sorokinas nagrinėjo nusikaltimą kaip
pergyvenimą, o ne kaip veiksmą. Pats savaime veiksmas nėra nei nusikalstamas, nei leistinas.
Sorokinas teigė, kad nusikalstamu gali būti vienas arba kitas aktas ne pats savaime, o tik tuo
atveju, kai individas, savo psichiniame pergyvenime, jį kvalifikuoja kaip nusikalstamą.
Vienas ir tas pats aktas toje pačioje grupėje gali būti ir nusikalstamu, ir žygdarbiu,
atsižvelgiant į tai, kokius pergyvenimus jis sukėlė tos grupės individuose. Taigi pagal
Sorokiną neegzistuoja jokio vieningo kriterijaus, leidžiančio įvertinti veiksmą kaip
nusikalstamą. Pats individas ir aplinkiniai gali įvertinti jo poelgį kaip nusikaltimą tik tada, kai
jis pats jaučia, jog pažeidžia įprastus visuomenėje leistino – reikiamo modelius. Dėl šito
Sorokinas ginčijosi su Diurkheimu, kuris nagrinėjo nusikaltimą kaip veiksmą, įžeidžiantį

177
kolektyvinę sąmonę. Sorokino požiūriu, individas gali būti pasiekęs aukštesnį kultūrinį lygį,
nei jį supanti visuomenė, ir dėl to jo atmetamos leistino – reikiamo normos šiuo atveju nėra
nusikaltimu. Vienok, jis pripažino nusikaltimų socialinę prigimtį, nes nusikaltėlis savo
veiksmus grindžia visuomenės sukurtais elgesio modeliais.
Teisės bendrosios teorijos vadovėlyje (1919) Sorokinas apibrėžė teisę kaip sistemą
elgesio taisyklių, saugančių kiekvienos asmenybės laisvę ir suderinančių ją su kitų individų
laisve. Laisvei tarnauja teisė, ir jos raidos tikslas bei rezultatas išreiškia individualios laisvės
pažangą. Sorokino požiūriu, bet kuri socialinė grupė kuriasi teisės pagrindu. Netgi
nusikalstamos bendrijos turi savo nerašytinę teisę, kuria vadovaujasi jos nariai. Teisė
objektyvizuojasi visuomenės socialiniuose institutuose kaip jų veiklos reguliatorius.
Georgijus Gurvičius [1894 – 1965]-rusų kilmės prancūzų sociologas, Petražickio
mokinys. 1915 –1921 metais buvo Tomsko ir Petrogrado universitetų profesorius, 1921
m. emigravęs į Prancūziją, kur buvo Strasbūro universiteto (1935-39) ir Paryžiaus
universiteto (nuo 1948 m.) profesoriumi. Gurvičiaus moksliniai interesai yra labai platūs:
jis nagrinėjo teisės, filosofijos, sociologijos, istorijos, socialinės psichologijos ir
antropologijos problemas. Todėl jo svarbiausieji darbai yra tarpdisciplininio pobūdžio.
Pagrindiniai Gurvičio darbai yra šie: “Socialinis determinizmas ir žmogiškoji laisvė”
(1955), “Šiuolaikinis sociologijos pašaukimas“ (1958), “Dialektika ir sociologija” (1962).
Gurvičius sukūrė savitą socialinės realybės nagrinėjimo požiūrį, kurį vadino
dialektiniu hiperempirizmu: mažų socialinių grupių struktūros ir funkcionavimo tyrimo
išvadas jis laikė bendrųjų sociologinių tyrimų metodologiniu pagrindu. Tai reiškia, kad
tyrime reikia atsispirti nuo pradinio empirinio fakto ir judėti link vis gilesnių prasmės
klodų. Pagal Gurvičių, patyrimas yra glaudžiai susijęs su jo teorine interpretacija, kuri
niekada negali būti išbaigta ir todėl savo koncepciją jis vadino reliatyvistine.
Į teisės sociologiją Gurvičius žvelgė kaip “žmogiškosios dvasios sociologijos”
dalį. Todėl jo koncepcijoje teisės sociologijai skirtas labai svarbus vaidmuo: ji nagrinėja
visą socialinę realybę. Tokiu būdu Gurvičius išplečia pačios teisės ir teisės sociologijos
supratimą. Pagal jį, teisės sociologija apima visą socialinių institutų, elgesio normų,
visuomenės priimtų simbolių, vertybių, idealų, kolektyvinių prietarų visumą 161.
Teisės sociologija atsiranda iš pratarpės tarp teisės normų ir tiesioginio
visuomenės teisinio gyvenimo. Jau Erlichas konstatavo tokios pratarpės egzistavimą. Jos
161
Gurvitch G. Sociology of Law. – London, 1947. P. 48.

178
įveikimui teisės narinėjimas turi išeiti už oficialių teisės normų ribų ir virsti teisės
sociologija. Gurvičius išskyrė keletą teisės sociologijos specializuotų šakų, kurios turi
savarankiškus dalykus. Teisės sociologija turi nagrinėti funkcionalius santykius, kurie
susiklostė tarp gyvos socialinės tikrovės ir teisės. Ji atskleidžia ryšius, atsirandančius tarp,
viena vertus, konkrečių socialinių sąjungų, kolektyvų ir asociacijų, ir, kita vertus,
konkrečių teisės sričių. Grupių teisinė tipologija nagrinėja teisinius paliepimus,
adresuotus atskiroms socialinėms grupėms. “Genetinė sociologija” nagrinėja socialinių
tendencijų, kurios nulemia teisės normų turinį ir funkcionavimą visuomenėje, kilmę ir
raidą.
Gurvičio požiūrį į teisę galima vadinti teisiniu pliuralizmu: pats socialinis
gyvenimas betarpiškai kuria teisę ir juo pasireiškia teisės socialinė kilmė. Todėl
teisėkūros subjektu yra visi socialiniai institutai, kurių funkcionalinis savireguliavimas
socialiniame procese sukuria teisės normas. Teisė atsiranda iš “normatyvinio fakto”. Ši
svarbi Gurvičiaus koncepcijos sąvoka paaiškina teisės atsiradimo iš socialumo
mechanizmą. Šie “spontaniniai normatyviniai faktai”, Gurvičiaus požiūriu, atliekantys
normų kūrimo funkciją, yra panašūs į Erlicho socialinių ryšių teisėkūrinį supratimą.
Kadangi yra daugybė normatyvinių faktų, tai visuomenėje tuo pačiu laiku egzistuoja
daugybė teisinių sistemų. Šis pliuralizmas yra veiksnys, kuris palaiko pusiausvyros
dialektinę būseną arba įtampą tarp priešingai orientuotų socialinių politinių jėgų, visų
pirma tarp valstybės ir nevalstybinių darinių.
Gurvičo koncepcijoje valstybė neturi išskirtinio kaip teisėkūros institucijos
vaidmens, nes teisės kilmė ir funkcionavimas yra pliuralistinis. Teisė gimsta įvairiose
žmonių bendrijose ir yra kolektyvinis reiškinys. Ši teisė yra socialinė - pagrįsta
pasitikėjimu ir išreiškia socialinę integraciją, socialinį bendrumą, bendradarbiavimą.
Teisė taip pat atsiranda iš konkrečios visuomenės, kaip visumos, gelmių, bet ši
visuomenė nėra tapati valstybei. Kaip ir Erlichas, jis laiko, kad socialinė teisė egzistuoja
be valstybės ir atlieka stichiškai susiklosčiusio socialinių veiksmų reguliatoriaus,
socialinės integracijos agento, bendradarbiavimo tarp žmonių stimulo vaidmenį. Bet
šalia socialinės teisės, pagal Gurvičių, egzistuoja jai priešinga individualioji teisė.
Individualioji teisė grindžiama savitarpio nepasitikėjimu ir dėl to ji pasireiškia kaip
žmones atskiriantis veiksnys.

179
 Taigi Gurvičo požiūris į teisę yra žymiai platesnis negu tradicinis. Jį galima
vadinti spontaniško teisinio pliuralizmo samprata. Toks teisės konceptualių ribų
išplėtimas, viena vertus, veda prie jų išplovimo, bet, kita vertus, leidžia naujoje teisinėje
perspektyvoje nagrinėti beveik visus konkrečius socialinius reiškinius. Būtent tokioje
teisinėje perspektyvoje Gurvičiaus įžvelgė teisės sociologijos euristinį potencialą.
Skandinavų realistinės teisės mokykla. Skandinavų realistinės teisės mokyklą
įkūrė Akselis Hagerstremas (1869 – 1939). Į šios mokyklos idėjų raidą didelį indėlį
įnešė garsūs jo mokiniai ir pasekėjai: Vilhelmas Lunstedtas (1882 –1955), Karlas
Olivekronas (g. 1897) ir Alfas Rosas (g. 1898).
Skandinavų realistinės teisės mokyklos pagrindinė idėja - aiškinti teisę kaip
psichologinę realybę – “valios impulsą”. Hagerstremas nagrinėjo teisės normą kaip
imperatyvą, turintį konkretaus veiksmo reikalavimą. Teisės normos įsakomoji
(imperatyvi) išraiškos forma atlieka įsakymui priešingų valios impulsų slopinimo
funkciją ir skatina elgtis pagal jo turinį. Skirtingai nei didžioji teoretikų dauguma,
Hagerstremas tvirtino, kad teisės normos neturi nieko bendro su vertybėmis; teisės
normos reglamentuoja žmonių elgesį vien savo imperatyvia forma paveikdama jų
valinius impulsus.
Panašios pozicijos laikosi ir Olivekronas. Pagal jį, teisinis imperatyvas
modeliuoja įsivaizduojamą situaciją ir įsivaizduojamą veiksmą. Bet skirtingai nei
Hagerstremas, jis tvirtina, kad teisės normos kaip neįasmenintos normos nėra įsakymai.
Olivekronas laikosi nuomonės, kad moralė ir teisė yra tos pačio lygio reiškiniai. Skirtumą
tarp moralės ir teisės jis įžvelgia teisinių imperatyvų savitume, t.y. teisinių imperatyvų
ryšyje su jėgos panaudojimu. Bet šis teisinių imperatyvų ryšys yra ne su prievartos
taikymo mechanizmu, kuris garantuoja teisės normų įgyvendinimą, o jų turinio vyraujanti
sąsaja su jėgos vartojimo problemomis ir todėl reglamentuojami tie žmogaus elgesio
aspektai, kurie susiję su jėgos vartojimu.
Nagrinėdamas teisės normų kilmę, Olivekronas prieina išvados, kad valstybė nėra
jų šaltinis. Kadangi valstybė neegzistuoja atskirai ir nepriklausomai nuo teisės, vadinasi ji
negali teisės sukurti. Taigi teisės kilmės iš valstybinės įstatymų leidybos įsivaizdavimas
yra tik iliuzija, kilusi iš to fakto, kad valstybė ir įstatymų leidyba kaip mechanizmas
užtikrina teisės normų funkcionavimo veiksmingumą.

180
 Teisės sociologijos raidą labiausiai įtakojo kiti du skandinaviško realizmo atstovai
– Lunstedtas ir Rosas. Lunstedtas žinomas savuoju teisės nagrinėjimo per socialinės
gerovės prizmę metodu. Jo požiūriu, socialinė gerovė – grynai realistinė sąvoka, niekaip
nesusijusi su jokiomis absoliučiomis vertybėmis. Ši sąvoka turi aiškiai pragmatinį potėpį
ir jos turinį apibrėžia didžiausio naudingumo visuomenei principas. Lunstedtas šią sąvoką
vienodai sieja tiek su materialiniais, tiek su dvasiniais veiksniais. Iš čia seka, kad jis
supranta teisę kaip socialinį fenomeną. Pagal Lunstedtą, teisė atlieka būtinas socialines
funkcijas ir tarnauja visuomenės savisaugai. Socialinė organizacija priežastingai nulemia
teisėkūros procesą. Jo požiūriu, teisė atsiranda socialinės organizacijos formavimosi
procese: būtent dėka organizuotų grupių buvimo visuomenėje atsiranda
bendradarbiavimo ir kooperacijos poreikis, kaip socialinis tikslas, o ne vien biologinis
išgyvenimas ir gyvybės atkūrimas. Tai, kas naudinga socialinės organizacijos stiprinimo
ir visuomenės iškeltų tikslų pasiekimo požiūriu, sudaro šios visuomenės socialinę gerovę
ir apibrėžia teisės turinį. Socialinė gerovė apima piliečių saugumo jausmą, psichologinį ir
materialinį komfortą, individualių sugebėjimų ir savybių vystymą, verslininkystės laisvę
ir t.t.
Pagal Roso teisės veiksmingumo sampratą, teisės normos yra socialinių veiksmų
ir jų prognozavimo interpretavimo raktas. Siekdamas paaiškinti teisės normų socialinį
veiksmingumą, jis remiasi psichologinio ir socialinio bihevioristinio požiūrių elementais.
Roso požiūriu, teisės veiksmingumas – tai, kaip teisė užtikrina nuolatinį daugumos
žmonių rėmimąsi teisės normų reikalaujamais veiksmų pavyzdžiais ir jų, kaip kažko
visiems privalomo jautimą. Taigi Rosas akcentuoja ne tik teisinį žinojimą ir jo
įgyvendinimą, bet ir su jais susieja privalomos tvarkos emocinį išgyvenimą. Roso
sampratos bihevioristinis sandas išryškėja teisės normų aiškinime pagal “stimulo -
reakcijos” principą, kai visuotinai privalomai norma atlieka stimulo vaidmenį, o
atitinkamas socialinis elgesys – “reakcijos” vaidmenį. Tuo pačiu metu jis remiasi ir
psichologinio realizmo elementais, nes teisės normų veiksmingumą nagrinėja kaip grynai
psichologinį normos pripažinimo visuomenės sąmonėje fenomeną. Sujungęs abu šiuos
elementus į vienį, Rosas sukūrė savo teisės kaip realios psichologinės elgsenos teoriją.
Skandinavų realistinės teisės mokyklos idėjų savitumas, greičiausiai, susijęs su jų
tautų nacionaliniu charakteriu. Nors ši mokykla patyrė daugelio šiuolaikinių

181
psichologijos ir sociologijos krypčių įtaką, bet sėkmingai įsirašė į bendrą teisės
fenomeno teorinių aiškinimų srautą.

Ketvirtas skyrius. Šiuolaikinės teisės sociologijos teorijos

Šiuolaikinės teisės sociologijos teorijos grindžiamos bendrosios sociologijos

specializuotais (teoriniais) požiūriais į teisės veikimą. Išskiriami makro – ir
mikrosociologiniai požiūriai. Makrosociologinį požiūrį į teisės veikimą dažniausiai
išreiškia dvi seniai konkuruojančios paradigmos – funkcionalizmas ir marksizmas.
Mikrosociologiniai požiūriai į teisės veikimą remiasi socialinio veiksmo, simbolinės
sąveikos, fenomenologijos, etnometodologijos paradigmomis.
Makrosociologiniai požiūriai į teisę susiję su visuomenės ir teisės ryšio analize,
kurioje iškyla teisės tikslo ir funkcijų ryšio problema. Todėl aptarsime tikslo ir funkcijų
ryšį teisėje. Labai svarbu nesutapatinti tikslą su jo įgyvendinimo funkcija. Paprastai
funkcija suprantame tam tikrą veiklos kryptį, būdą. Taigi tikslo įgyvendinimas tam tikra
veiklos kryptimi yra funkcija, pavyzdžiui, teisės integracinė funkcija, reguliacinė funkcija
ir t.t. Mintyse turime fiksuoti dvejopą situaciją: 1) ko teisė turi siekti ir 2) kaip ji tą
siekimą įgyvendina. Šis skirtumas teisės dalykuose dažnai supainiojamas, todėl bandoma

182
neteisingai teisės socialinį tikslą arba paskirtį apibrėžti, pavyzdžiui, per jos reguliacinę
funkciją.
Iš tikrųjų yra skirtingo lygio teisės tikslai: teisės socialinės orientacijos tikslas ir
atskirų teisės formų bei teisę įgyvendinančių institucijų tikslai. Tam tikro visuomenės
raidos tarpsnio teisės socialinis tikslas turėtų būti bendras ir subordinuoti visus kitus
dalinius -įstatymų leidybos ir teismų ar kitų teisės įgyvendinimo institucijų tikslus. Bet
teisinėje tikrovėje oficialiai nėra socialinio teisės tikslo. Jis yra nujaučiamas arba
išreiškiamas kaip moraliai būtinas tikslas, į kurį turėtų orientuotis teisė.
Todėl daliniai teisės tikslai, kurie kyla iš, pavyzdžiui, įstatymų leidėjų valios, gali
būti skirtingai vertinami, skirtingu metu jie gali egzistuoti dėl visiškai kitokių priežasčių,
kurios nurodomos konkrečiuose įstatymų leidybos ir teismų pateisinimuose. Be to, pagal
Timaševą, daug įstatymų gali neturi kokio nors išskirtinio tikslo ir jie egzistuoja galbūt iš,
pavyzdžiui, tradicijos, įstatymų leidybos inercijos ar poreikio radikaliai sutaikyti
skirtingų interesų grupių tikslus 162.
Todėl teisės paskirties ir funkcijų atskyrimas yra pakankamai komplikuotas
dalykas. Jų ryšio analizėje teisės sociologija pabrėžia socialinę (bendruomeninę) prasmę:
teisės funkcijų ryšį su visuomenės bendruomeniškų poreikių apsauga (socialiniu teisės
tikslu), pavyzdžiui apsaugoti visuomenės socialinį stabilumą, išsaugoti visuomenės
integralumą ar skatinti visuomenės narius integruoti į visuomenę, apsaugoti žmonių teises
ir pan. Todėl teisės funkcijų ryšys su pirminiu daliniu teisės tikslu, kuriam įgyvendinti
buvo priimtas vienas ar kitas įstatymas, sociologiniu požiūriu gali nesutapti su svarbesniu
ryšiu, turinčiu būti tarp socialinio teisės tikslo ir teisės funkcijų.
Sociologinėje plotmėje teisės tikslo ir funkcijų ryšio analizė suprantama kaip
santykių tarp “visumos” ( visuomenės) ir “dalies” (teisinės sistemos, kuri egzistuoja
visuomenėje) nustatymas. Todėl jų ryšio analizė gali būti plėtojama viename iš dviejų
lygių: 1. Visuomenės lygyje, kai konkrečios politiškai organizuotos visuomenės teorinė
analizė patikslina sąlygas, kurioms esant visuomenė gali egzistuoti, Cotterrell’io žodžiais,
kaip sutelktinis vienetas, ir galutinai susieja teisę su konkrečiais funkciniais
reikalavimais, kurie kyla iš sutelktos visuomenės egzistavimo sąlygų. 2. Teisės lygyje,
kai iš detalaus teisės nagrinėjimo, pavyzdžiui, konkrečiose teisinėse sistemose, teisinės
162
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 97.

183
raidos fazėse ar iš teisinės doktrinos ir teisinių institutų studijų duomenų bandoma
išrutulioti požiūrius į teisės funkcijas visuomenėje ir apie pačios visuomenės prigimtį. Šie
lygiai neretai tampa sociologų ir teisininkų funkcinės analizės metodo taikymo ir gautų
išvadų skirties bruožu.
4.1. Funkcionalistinis požiūris į teisę. Jį įkūnija dvi sampratos: 1) teisės kaip
integracijos mechanizmo samprata ir 2) teisės kaip socialinės kaitos įrankio
samprata. Pradžioje aptarsime teisės kaip integracijos mechanizmo sampratą ir ją
konkretizuojančias teorija.
4.1.1. Teisės kaip integracijos mechanizmo samprata. Šiuolaikinės Vakarų
visuomenės suprantamos kaip sąlygiškai stabilios visuomenės. Jų funkcinė analizė
grindžiama požiūriu, kad jos geriausiai suvokiamos kaip santykinai susitelkusios,
integruotos struktūros. Nepaisant koordinacijos ir bendradarbiavimo tarp struktūrų ir jose
trūkumo, šios visuomenės yra pagrįstos konsensusu [ susitarimu], o ne konfliktu ar
represija. Konsensusas yra laikomas susitelkimo pagrindu, remiančiu nusistovėjusią
socialinę tvarką, o ne tik pagrindu, prieš kurį vyksta kova už socialinę tvarką 163.
Šiuo požiūriu remiasi Diurkheimo, Paundo, Levelyno ir Parsonso atliktos teisės
vaidmens Vakarų visuomenėje funkcinės analizės. Nepaisant jų požiūrių skirtumų, jie
pateikia teisės kaip integracinio mechanizmo sampratą, t.y. atskleidžia teisės kaip
priemonės tvarkyti įtampą ir trintį visuomenės viduje vaidmenį.
Roskas Paundas [Pound](1870-1964) – Harvardo universiteto (ir kitų JAV
universitetų) teisės profesorius XX a. trečiajame dešimtmetyje sukūrė į teisę orientuoto
socialinio susitelkimo teoriją, vadovavo amerikiečių Realistinės teisės mokyklai.
Realistinės teisės mokyklos doktrina akcentavo, kad teisės normas kuria teisėjai ir kiti
pareigūnai, vadovaudamiesi savo abstrakčiu naudingumo supratimu.
Paundo į teisę orientuoto socialinio susitelkimo sampratą pratęsė ir užbaigė
Erlicho “gyvosios” teisės teoriją. Pagrindinė Paundo idėja yra tokia: jei reali teisėtvarka
arba veikianti teisė (“law in action) yra svarbesnė už knyginę teisę (law in books), tai
teisminė teisėkūra turi įveikti įstatymų leidėjo formalizmą, prisitaikant prie besikeičiančių
sąlygų. Jis aiškiai suformulavo prieštaravimo tarp formaliosios teisės pastovumo ir

Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P.131.

163

184
socialinės tikrovės kintamumo, tarp būtinybės išsaugoti teisėtvarkos stabilumą ir poreikio
skatinti kitimus teisėje problemą. Šią problemą Paundas bando išspręsti remdamasis
funkcionalizmo paradigma, t.y. nagrinėdamas teisės normas, jų funkcijų visuomenėje
požiūriu. Jis rašo, kad “mes kviečiame į pagalbą filosofiją, etiką, politiką ir sociologiją,
kad jos padėtų išspręsti tokias problemas, kurias mes laikome teisės mokslo
problemomis. Teisę reikia nagrinėti visais atžvilgiais, kaip labiau specializuotą fazę to,
kas labiau platesniu požiūriu yra mokslas apie visuomenę” 164 .
Toks platesnis požiūris į teisės funkcijas visuomenėje susijęs su XIX a. pabaigoje
ir XX a. pradžioje įsivyravusiu visuomeninės kūrybos idealo ir pragmatizmo supratimu.
Jis rašo: “kūryba yra mąstymas, susijęs su procesu ir veikla, o ne tik vien mąstymas apie
žinių sistemą arba vienos konstrukcijos fiksuotą sąrangą. Apie inžinierių sprendžiame
pagal tai, ką jis veikia, o apie jo darbą [rezultatus] – pagal jo tinkamumą tam tikslui,
kuriam jis [darbas] pašauktas tarnauti, o ne pagal jo atitikimą tam tikro tradicinio plano
idealiai formai. Mes galvojame apie teisininką, priešingai nei praeitame amžiuje [XIX a.],
[kaip] apie teisės kūrėją analogišku būdu. Norime ne diskutuoti apie teisės kilmę, o
nagrinėti teisėtvarką. Mes susimąstome apie interesus, poreikius, reikalavimus, o ne apie
teisę; juos būtina garantuoti ir patenkinti, tam naudojant ne tik tuos institutus, apie
kuriuos mes mokėme, kad jie tarnauja šitam patenkinimui ir garantavimui… Toks pokytis
ryškėja visuose mūsų šimtmečio teisininkų tipuose. Tai galima iliustruoti ir tomis
situacijomis, kurios aiškiai ryškėja šiuolaikinėje teisės literatūroje: teisinių institutų ir
teisinių doktrinų socialinio veiksmingumo, teisės normų efektyvaus sukūrimo priemonių,
teisės metodų, teisės sociologinės istorijos, greito ir protingo konkrečių atvejų
išsprendimo ten, kur pastaroji karta tenkinosi abstrakčių teisės normų abstrakčiu
teisingumu svarbumo nagrinėjimas”165. Todėl teisės realaus veikimo analizėje Paundas
pabrėžia, kad modernaus teisininko ir įstatymų leidėjo rūpestis yra socialinė inžinerija –
visuomenės kūrimas, tam naudojant teisės aktus.
Paundas nagrinėja teisės paskirties ir funkcijų ryšį teisės funkcionavimo lygyje.
Jis teisės funkcijas ir jų vykdymo priemones kildina pirmiausia iš teisinių taisyklių ir
principų tobulinimo. Todėl visiškai pagrįstai galime klausti kaip Paundas įsivaizduoja
teisinių taisyklių ir principų tobulinimą. Jo požiūriu, teisinių taisyklių ir principų
164
Pound R. Social Control through Law. - New Haven, 1942. P.7.
165
Pound R. Interpretations of legal history. – Cambridge, 1923. P. 152-153.

185
tobulinimas yra tiesioginis socialinės kaitos keliamos netvarkos teisinio sureguliavimo
padarinys. Paundas teigia, kad teismų ir įstatymų leidybos institucijos dirba nuolatos
susidurdamos su naujais individų ir jų grupių reikalavimais, naujais interesų, ypač
socialinių interesų konfliktais, kurių sureguliavimas turi socialinės kaitos keliamą
netvarką transformuoti į socialinės inžinerijos tvarką. Taip Paundas pabrėžia du dalykus:
1) socialinės kaitos keliamos netvarkos teisinio sureguliavimo paskirtį – siekti “socialinės
inžinerijos” (taip jis akivaizdžiai suplaka teisės reguliacinę funkciją su teisės paskirtimi)
ir 2) socialinės kaitos keliamos netvarkos sėkmingo teisinio sureguliavimo patirtį teisėjai
ir įstatymų leidėjai turi apmąstyti ir paversti teisinės doktrinos dalimi, nes kitaip jie negali
realiai siekti socialinės inžinerijos teisės pagalba. Teisinė doktrina - nustatytos taisyklės,
principai ir precedentai – išreiškia sėkmingai teisę paveikusių ir nusistovėjusių interesų
schemą (teisė juos pripažįsta ir saugo) bei fiksuoja atmestus interesus.
Sėkmingą socialinę inžineriją stabdo konfliktuojantys interesai. Todėl Paundas,
remdamasis, pavyzdžiui, Jėringu ir kitais pirmtakais, formuoja naują teisės sampratą,
daug dėmesio skirdamas interesų supratimui. Teisės uždavinys – atpažinti, nagrinėti ir
kontroliuoti interesus ir jų pagrindu motyvuojamą elgesį. Paundas suskirsto teisiškai
saugomus interesus į tris grupes: a) individualius (individualių piliečių privačius
interesus); b) socialinius (kylančius iš socialinio gyvenimo bendrųjų sąlygų) ir viešuosius
( konkrečiai – valstybės interesai)166. Individualius interesus sudaro:
1. Asmenybiniai interesai - fizinio neliečiamumo, valios laisvės, reputacijos,
privatumo, tikėjimo ir minčių laisvės apsauga.
2. Šeimyninių santykių interesai – santuokos, teisinio ieškinio turinio ir teisinių
santykių tarp vaikų ir tėvų apsauga.
3. Materialinių santykių interesai – nuosavybės, testamento laisvės, verslo ir
kontraktų apsauga.
Socialinius interesus sudaro:
1. Bendro saugumo interesas.
2. Socialinių institutų saugumo interesas.
3. Bendros moralės interesas.

166
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 100.

186
 4. Visuomeninių išteklių apsaugos nuo grobstymo apsaugos interesas.
5. Bendros pažangos interesas.
6. Žmogiškojo gyvenimo apsaugos interesas.
Viešuosius interesus sudaro:
1. Valstybės egzistencijos apsaugos interesai.
2. Valstybės kaip socialinių interesų garanto interesai.
Kaip teisė turi balansuoti konfliktuojančius interesus? Ji turi juos balansuoti taip,
kad garantuotų socialinį susitelkimą ir tvarkingą socialinę kaitą. Kitaip sakant, teisės kaip
socialinės integracijos mechanizmo sampratą Paundas grindžia labai aiškia prielaida:
anglų ir amerikiečių visuomenės funkcionavimo pagrindinė sąlyga yra harmonija ir
fundamentalus konsensusas. Jis neaiškina šios prielaidos, bet iš jo veikalų konteksto
galima suprasti, kad konsensusas yra natūraliai susiklostęs vakarietiško mąstymo ir
gyvenimo būdas. Dėl to nėra reikalo jo realumą įrodyti. Tuomet tvarkinga socialinė
inžinerija – tai toks individų ir jų grupių interesų racionalus ir nuoseklus teisinis
subalansavimas, kuris garantuoja socialinio susitelkimo apsaugą ir tvarkingą socialinę
kaitą.
Bet kuriame socialinės inžinerijos projektavime svarbus vaidmuo turi būti
skiriamas politikai. Todėl neatsitiktinai Paundo įsivaizduotoje socialinėje inžinerijoje
svarbus vaidmuo tenka teisinei politikai. Pagal jį, teisinė politika priklauso nuo žinomų
vertybių taikymo. Spręsdami konfliktus ir pripažindami interesų teisėtus reikalavimus,
teisėjai ir įstatymų leidėjai remiasi teisinėmis vertybėmis, kurios kyla iš teisinės sistemos
ir konkretaus visuomenės patyrimo (socialinių vertybių). Visuomenės patyrimo raida
neišvengiamai įtakoja ir teisinių vertybių raidą. Todėl, Paundo požiūriu, teisinės vertybės
negali būti amžinos ar universalios. Jos yra specifiškos, nes būdingos konkrečiai
visuomenei, tam tikru jos istorijos periodu. Šias teisines vertybes Paundas vadina laiko ir
vietos “juridiniais postulatais”. Jie “išgryninami” iš teisės jau pripažintų interesų
schemos, implikuotos teisinėje doktrinoje. Vadinasi reikia skirti dvejopą situaciją:
taikomas teisines vertybes, kurios integruotas teisinėje sistemoje ir būsimas teisines
vertybes, kurias Paundas vadina “juridiniais postulatais” ir kurios “išgaunamos” iš
teisinėje doktrinoje esančios interesų schemos. “Juridiniai postulatai” doktrininio

187
pripažinimo būdu patenka į teisinę sistemą ir pakeičia ten esančias atitinkamas teisines
vertybes.
Taigi visi Paundo teorijos elementai vienaip ar kitaip susiję su teisine doktrina.
Nauji elementai patenka į teisinę sistemą kartu su naujų interesų doktrininiu pripažinimu.
Galima teigti, kad teisinės vertybės kinta labai lėtai ir tik tiek, kiek nauja doktrina pamažu
keičia interesų schemą ir jos “išgaunami” juridiniai postulatai. Paundo teorija apeina
klausimą – kaip socialinė kaita, kurioje pasireiškia nauji interesai ir jų konfliktai gali būti
interpretuojama, kokiu būdu nauji interesai subalansuojami su jau teisiškai pripažintais
interesais. Labai panašu, kad konfliktuojančių interesų siekiamas suderinimas priklauso
nuo teisėjų teisinių ir įstatymų leidėjų socialinių vertybių. Paundo teorijoje nėra aiškus
teisinių vertybių ir socialinių vertybių santykis. Todėl teisinė sistema atrodo kaip labai
inertiška sistema, nuolatos ribojanti ir sijojanti kaitos įtakas ir reikalavimus. Visiškai
tikėtina, kad juridinių postulatų turinys kyla labiau iš profesiškai valdomo teisminio
proceso kaitos, nei iš platesnėje visuomenėje vykstančios kaitos. Tai reiškia, kad oficiali
teisė yra prisotinta specifiškai profesinių vertybių, tiksliau – teisėjų sukurtų vertybių. Jei
šios profesinės vertybės yra prilyginamos visos visuomenės vertybėms, kuriomis
pagrįstas socialinis susitelkimas, tai gali reikšti tik viena, kad teisėjų vertybės išreiškia
bendrąjį - socialinį konsensusą. Tokiu atveju galima suabejoti, ar teisė išlieka visiškai
neutraliu mechanizmu ( Paundas laiko teisę neutraliu mechanizmu), palaikančiu
individualių, socialinių ir viešųjų interesų balansą.
Paundo teoriją įtakojo Realistinės teisės mokyklos doktrina, kuri daug dėmesio
paskyrė teismų veiklai. Šios mokyklos atstovai, remdamiesi garsiąja Holmeso formule
167
-“teisės gyvenimas ne logikoje, o patyrime” -, reikalavo pakeisti teismo sprendimų
priėmimo metodus, dedukciją pakeisti indukcija, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į
galimą sprendimo efektą. Tai reiškia, kad teisėjams suteikiami ne tik teisės normų
aiškinimo laisvės, bet ir teisėkūros Erlicho mokymų dvasioje įgaliojimai. Iš esmės, jie
reikalavo “pagal teisingumą” metodo įgyvendinimo. Bet toks sociologinis fenomenas
egzistavo visada ir jis nėra mokslinės sociologijos požymis. Dėl to Treves teigė, kad
teismo sferoje sociologinės nuostatos geriau prisitaiko prie pozityvistinės teisės, negu
prie sociologinės jurisprudencijos ir “laisvosios teisės” metodų 168.
167
Holmes O.W. The Common Law. – Boston, 1938. P.1.
168
Карбонье Ж .Юридическая социология.- Москва, 1986. C.121.

188
 Todėl labai svarbu suprasti, kad Paundo analizė perspėja apie grėsmę, kylančią
dėl mėginimo teorizuoti teisės socialinius padarinius ir funkcijas, nesidomint rimta
sociologine analize; išvadas apie teisės funkcijas visuomenėje gaunant ne socialinių
sąlygų ir to, kaip jas gali paveikti teisė, analize, o jas išvedant iš teismų ir įstatymų
leidėjų valios išraiškų. Kita vertus, Paundo teorija yra originalus įnašas į teisės
sociologiją. Jis pabandė teisę įjungti į platesnę sociologijos kategoriją – socialinę
kontrolę, kurią sukūrė JAV sociologai. Socialinė kontrolė – tai visų priemonių visuma, su
kurios pagalba visuomenė užsitikrina savo normalų funkcionavimą, palaiko savo pačios
integralumą (socialinį susitelkimą). Šiam reikalui tarnauja ne tik teisės normos, bet ir
papročiai, moralė ir kitos socialinės normos. Socialinė kontrolė suprantama ir kaip
socialinis mechanizmas, kuris užtikrina tam tikrų apribojimų ( teisinių, dorovinių,
paprotinių, administracinių) laikymąsi, kurių pažeidimas trikdo socialinės sistemos
funkcionavimą.
Nagrinėdamas socialinės kontrolės formų raidą istorinėje plotmėje, Paundas
atskleidė, kad vietinių bendruomenių raidos pradžioje teisė egzistavo susiliejusi su
kitomis socialinė kontrolės formomis – papročiu, morale, religija. Vyraujanti socialinės
kontrolės forma archajiškose visuomenėse buvo paprotys, viduramžių Europos
visuomenėse – moralė ir religija, o industrinėse visuomenėse pagrindiniu socialinės
kontrolės instrumentu tapo teisė. Teisės kaip instrumento vartojimo subjektas yra
valstybė, kuri harmonizuoja individualius ir socialinius interesus, užtikrina teisės kaip
socialinės kontrolės priemonės taikymo veiksmingumą. Taigi Paundo nuopelnas, kad jis
permąstė ir apibrėžė teisės kaip svarbiausio socialinės kontrolės instrumento
šiuolaikinėse visuomenėse reikšmę. Jo teorija labai įtakojo amerikiečių pragmatinės
teisės sociologijos mokyklos susiformavimą.
Paundo teorijos ydingumą – nesigilinimą į šiuolaikinių visuomenių prigimtį –
“reikėjo kaip nors pataisyti”. Jei teisės funkcijų visuomenėje analizė turi remtis išbaigta
šiuolaikinių visuomenių prigimties teorija, kurios nėra, tai reikia kaip nors šios problemos
išvengti. Todėl buvo išrutuliota teisės funkcijų universalumo visuomenėje prielaida: teisė
turi tam tikras universalias funkcijas, vykdytinas bet kokioje visuomenėje, senovės ar

189
modernioje, paprastoje ar sudėtingoje, nepriklausomas nuo konkrečių visuomenės
savybių.
Šia teisės funkcinės “esmės” prielaida rėmėsi kito Realistinės teisės mokyklos
atstovo - Karlo Levelyno [Llewellyn] “teisės darbų” (law-jobs) teorija. “Jeigu visi
susiję klausimai – konkrečių valstybės formų, politinių sistemų ir kultūrinių sąlygų
tinkamumo teisei – turi būti atmesti remiantis prielaida, kad teisė gali turėti funkcijas,
egzistuojančias nepriklausomai nuo šių sąlygų, tai grynai reguliaciniai visuomenės
poreikiai negali iš esmės skirtis nuo poreikių, būdingų kiekvienai stabiliai grupei,
169
egzistuojančiai visuomenėje” . Tai reiškia, kad “veikianti teisė ir teisinio reguliavimo
būdai …,- pabrėžia Levelynas,- iškyla iš tam tikros grupės esmės. Jie visiškai
nereikalauja kokio nors teismo egzistavimo būtinybės… Jie yra grupinės sąveikos
170
sudėtine dalimi“ . Levelynas apibendrino elgesio modelių ir jų racionalizavimo bet
kokios rūšies stabiliose grupėse stebėjimus ir gautas išvadas pavadino teisės darbais. Šiuo
pagrindu jis išskyrė keturis teisės darbus arba keturias socialinės teisės funkcijas: 1.
Išspręsti “sudėtingas bylas” (sprendimas). “Sudėtingų bylų” kaip tvarkingo ginčių
sprendimo pavyzdžiai yra svarbesni grupės narių būsimiems santykiams, nei “lengvesnių
konfliktų” sprendimai. 2. Preventyviai nukreipti ir perorientuoti elgesį ir lūkesčius.
Siekiant išvengti ateityje grupės narių konfliktų ir sumažinti tarp jų trintį, reikia
konkretizuoti ir teisiškai apsaugoti tam tikras socialinių santykių formas, pavyzdžiui,
nuosavybės santykius. 3. Paskirstyti grupėje valdžią. 4. Organizuoti ir harmonizuoti
grupėje veiklą, arba Levelyno žodžiais - “nutiesti [veiklos] tinklą”. “Įteisinamos” grupės
narių veikimo kryptys ir suteikiami jiems paskatinimai.
Taigi Levelynas atmeta Erlicho “gyvosios teisės” sampratos tvirtinimą, kad
kiekviena visuomenės asociacija turi savo nuosavą reguliavimo sistemą. Jis tvirtina
priešingai - reguliaciniai visuomenės poreikiai stabiliose grupėse yra panašūs ir siekia
savo išvestais teisės darbai sukurti galimybę palyginti įprastas valstybės teisės funkcijas
su socialinės teisės funkcijomis, kurios kyla iš grupinės sąveikos. Levelyno požiūriu, toks
lyginimas leidžia įsigilinti į pačios teisės esmę, ją giliau pažinti. Bet teisės santykis su

169
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 107.

Llewellyn K.N. The Normative, the Legal and the Lawjobs. –“Jale Law Journal”,
170

1940. P. 1374.

190
socialiniu stabilumu, kaita ir socialinėmis vertybėmis yra labai painus ir todėl
komentatoriai skirtingai aiškina Levelyno išvestas socialinės teisės funkcijas
visuomenėje. Jie nesutaria, pavyzdžiui, kas yra “tinklo tiesimas”: ar tai “tikslų siekimas”,
kai du ar daugiau žmonių susieti pastangų pasiekti bendrus tikslus, ar tai poreikis grupės
gyvenimą priderinti prie jos aplinkos socialinių teisinių vertybių pagrindu171.
Labiausiai funkcinę analizę išplėtojo žymusis JAV sociologas, Harvardo
universiteto profesorius Talkotas Parsonsas (1902-1979). Jis sukūrė socialinio veikimo
teoriją, nagrinėjančią visuomenės stabilumą, kurį aiškino socialinės, asmenybių ir
kultūros sistemų sąveika. Parsonsas aiškino visuomenę teleologiškai (kaip turinčią
išankstinį tikslą), jos raidą – evoliuciškai, kaip sąlygotą psichologinių ir etinių vertybių
kaitos. Parsonso sociologija remiasi Diurkheimo ir Vėberio idėjomis. Iš Diurkheimo jis
perėmė socialinė sistemos kaip ypatingos realybės, nesuvedamos į ją sudarančių individų
paprastą visumą, ir jos elementų funkcinio sąryšio supratimą. O iš Vėberio – individų
socialinio veiksmo, jų elgesio vertybinės motyvacijos vaidmens socialinės sistemos
formavimosi procese supratimą. Svarbiausieji jo veikalai yra šie: “Socialinio veikimo
struktūra” (1937), “Socialinė sistema” (1951), “Socialinė struktūra ir asmenybė” (1964),
“Sociologinė teorija ir šiuolaikinė visuomenė”(1967).
Socialinę sistemą sudaro veikėjų ir jų interakcijų santykiai. Pagal Parsonsą,
mažiausia sistemos vienetas yra vaidmuo, t.y. tas veikėjo orientacijos struktūrinis
fragmentas, kuris sąlygoja ir konstruoja jo dalyvavimą interakcijos procese. Todėl
“socialinė sistema - tai sistema individų veiksmų, kurių principinis mechanizmas yra
vaidmenys ir vaidmenų konsteliacija [ tarpusavio santykiai]. Tai sistema diferencijuotų
veiksmų, suorganizuotų į diferencijuotų vaidmenų sistemą. Vidinė diferenciacija, kuri yra
visų sistemų fundamentali savybė, reikalauja integracijos…Kai daugybė individualių
veikėjų savo lygyje siekia patenkinti poreikius … atsiranda paskirstymo problema:
problema kam ką gauti, kam ką dirbti, veikimo būdų ir sąlygų problema… Socialinės
sistemos negali būti neišsprendus šios problemos” 172 .

171
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 108.
172
Parsons T., Shils E.A. Toward General Theory of Action. – Cambridge, Mass., 1951.
P. 23.

191
 Taigi socialinės sistemos formavimasis ir funkcionavimas susijęs su socialinės
integracijos bei gėrybių ir vaidmenų paskirstymo problemų sprendimais. Pagal Parsonsą,
bet kuri socialinė sistema turi keturias atributiškai būdingas savo funkcijas: adaptaciją,
tikslų siekimą, modelių atkūrimą ir palaikymą, integraciją. Sistemos adaptacijos funkcija
turi užtikrinti sistemos prisitaikymą prie jos aplinkos įvairiausių sąlygų. Tikslų siekimas –
tai sistemos stabilus judėjimas link išsikeltų savo tikslų. Modelių atkūrimas ir palaikymas
– tai sistemos narių energijos, motyvų ir vertybių kūrimas, palaikymas ir atstatymas, kad
visuotinis veiklos ir energijos modelis sistemoje būtų nuolatos atnaujinamas. Integracijos
funkcija turi išsaugoti visuomenės narių vienybę, palaikant atitinkamus jų socialinius ir
emocinius santykius.
Sistemos integracijos funkcijos įgyvendinimą garantuoja socialinės normos,
kurios yra sistemos struktūriniai komponentai. Socialinės normos suponuoja socialinę
tvarką. Socialinės tvarkos kategoriją Parsonsas vartoja teisės sociologijos lygyje. Jis
rašo, kad “visuomenės kaip sistemos branduolys yra struktūrizuota normatyvinė tvarka,
kurios dėka organizuojasi populiacijos kolektyvinis gyvenimas” 173. Taigi tokį fenomeną -
socialinės tvarkos egzistavimą visuomenėje reikia sociologiškai paaiškinti.
Parsonsas išskiria socialinės tvarkos egzistavimo visuomenėje ir socialinės
integracijos tris pagrindines sąlygas: 1. Visuomenėje turi būti normatyvinės kultūros
institucionalizuoti standartai, kuriais remiasi socialinės sistemos struktūra. Tai vaidmenų
atlikimo standartai, formuojantys atitinkamus lūkesčius. 2. Turi egzistuoti socialinių
posistemių savitarpio persiklojimo paribinės sritys, kurios užtikrina jų organišką sąaugą į
socialinę sistemą. 3. Turi egzistuoti specialios teisės normos, atliekančios integracijos
funkciją. Pagal Parsonsą, teisės normos giliai įsišaknija visuomenės struktūroje,
išaugdamos iš religijos ir moralės.
Teisės normų legitimumas kyla iš jų priežastinio ryšio su pasaulietiškomis ir
religinėmis vertybėmis. Parsonsas rašo: ” Juk vieno ar kito veiksmo modelio moralinis
privalomumas – toks pats privalomumas, kuris reikalauja ne tik atlikti vienus veiksmus ir
susilaikyti nuo kitų, bet taip pat gerbti tam tikras kitų laisvės sritis ir prisiimti atsakomybę
už savo nuosavą prideramą laisvės panaudojimą tose pačiose ribose, - tarnauja išreikšti

173
Американская социологическая мысль. Тексты. - Москва, 1996. С. 500.

192
realų prisirišimą prie vertybių ir, vadinasi, socialinės bendrijos suaugimo su kultūros
sistemos normatyviniu aspektu pagrindinį tašką” 174.
Individų ir jų grupių veiksmams gali tarnauti tik tokios normos, kurios yra
tarpusavyje suderintos ir neprieštaringos jų numatomų elgsenos lūkesčių požiūriu. Normų
sistema turi būti neprieštaringa ir visuomenės kaip visumos lygyje. Jai turi būti būdingas
apibrėžtumas, nes “ neapibrėžtumas pasitikėjimo sistemoje yra pagrindinis šaltinis, [iš kurio]
plačiai išplinta nukrypimų tipas, kurį Diurkheimas, pirmasis jį išnagrinėjęs, pavadino
anomija” 175.
Išvystytų visuomenių būdingas bruožas –jų normatyvinės sistemos didžiosios dalies
teisinis statusas. Tai reiškia, kad teisių ir pareigų turinys yra valstybės nustatomas, apibrėžtas
ir visiems privalomas. Teisės normų nesilaikymas baudžiamas konkrečiu ir iš anksto
numatytu būdu. Valstybėje egzistuoja specialios institucijos, kurios atsakingos už teisės
normų aiškinimą ir priverstinį jų taikymą. Visa tai reiškia, kad visuomenėje įvyko teisės
normų institucionalizacija. Teisės normos visada yra artimai susipynusios su neteisinėmis
socialinėmis normomis. “Dar daugiau, rašo Parsonsas, abi šios kintamųjų sritys nepriklauso
viena nuo kitos: teisinį statusą turinčios normos sankcionuojamos ne tik teisiniu, bet ir kitais
būdais, o neteisines normas kartais tenka prievarta įvesti į gyvenimą. Antras svarbiausias
normatyvinių įsipareigojimų pagrindas, šalia teisinio, yra taip vadinamas “moralinis
pagrindimas”. Teisinių sistemų faktinis veiksmingumas daug kuo priklauso nuo jų kaip
sistemų, turinčių, daugumos žmonių požiūriu, kuriuos jų [teisinių sistemų] veikimas apima,
176
“joms būdingą vidinį teisingumą“, moralinio palaikymo” .
Parsonsas išskiria teisinės sistemos veiksmingumo dvi fundamentalias sąlygas –
teisės socialinę institucionalizaciją ir teisės normų turinio bei su jomis susijusių lūkesčių
internalizaciją. Internalizacija yra socialinės grupės pažiūrų, normų ir vertybių perėmimas,
laikymas savomis, jų organiškas įjungimas į savąjį dvasinį gyvenimą. Internalizacija yra
socializacijos proceso – individo socialinio ugdymo pagrindas. Socializacijos procese
individas “sugeria” visuomenėje, tiksliau socialinėje grupėje, susiklosčiusius gėrio ir blogio,
teisingumo ir neteisingumo įvaizdžius, kultūrines ir dorovines vertybes, tame tarpe ir teisės

174
Американская социологическая мысль. Тексты. - Москва, 1996. С.368.
175
Американская социологическая мысль. Тексты. - Москва, 1996. С. 366-367.
176
Американская социологическая мысль. Тексты. - Москва, 1996. С. 367.

193
normas. Vertybių ir normų internalizacija užtikrina galimybę įgyvendinti socialinį
solidarumą, kuris Parsonso požiūriu, yra socialinės integracijos pagrindinis veiksnys.
Individo internalizuotos vertybės ir normos, tame tarpe ir teisės normos, pagal
Parsonsą, formuoja socialinio veikimo orientacijas ir lūkesčius. Tvarkos buvimas
visuomenėje pasireiškia būtent socialinių veiksmų sutvarkymu, kai veikėjai savo socialinius
vaidmenis atlieka pagal visuomenės lūkesčius, dermėje su visuomenės vertybinėmis
orientacijomis.
Parsonso kūryba įnešė labai didelį indėlį ne tik į teorinės sociologijos raidą, bet ir į
teisės sociologiją. Savo darbuose jis apibrėžė teisės vietą ir vaidmenį socialinėje sistemoje,
jos funkcijas ir teisės normų veiksmingumo sąlygas, socialinių veiksmų teisinio ir neteisinio
reguliavimo ryšį. Todėl Parsonso teorinį palikimą dar ilgai studijuos ir teisės sociologai.
4.1.2. Teisės kaip socialinės kaitos įrankio samprata. Bet kuris sociologinis
požiūris į teisę siekia atskleisti teisės vaidmenį socialinėje raidoje. Teisės kaip socialinės
kaitos įrankio teorija, priešingai nei ankstyvieji sociologiniai požiūriai, akcentuoja teisės
galimybes skatinti socialinę kaitą. Ankstyvieji sociologiniai požiūriai į teisę (Savinji,
Sumneris, Erlichas) akcentavo socialinės kaitos įtaką pozityviosios teisės raidai. Jie
atskleidė teisės šaknis kasdieniniame socialinio gyvenimo patyrime, nes valstybė buvo
mažiau galinga, turėjo mažiau jai prieinamų technologinių priežiūros ir kontrolės
priemonių, ir mažiau galėjo pasikliauti daugybe žiniasklaidos kontroliuojamų
komunikacijos tinklų.
Kai XX a. pusėje išaugo Vakarų pasaulio valstybių galia, teisės santykio su
socialine kaita klausimas šiuolaikinėse visuomenėse įgijo naują formą. “Valstybės
suverenumas pasireiškia nebe tuo, kad ji turi prievartos vartojimo monopolį (Weberis)
arba turi teisę spręsti apie ypatingos padėties būtinumą (C. Schmitt), bet visų pirma tuo,
kad ji sprendžia apie visų jos turimų techninių priemonių efektyvumą ir sau pasilieka
teisę naudotis efektyviausiomis priemonėmis nesilaikydama tų naudojimosi technikos
priemonėmis reikalavimų, kuriuos ji kelia kitiems vartotojams”177. Šiuo pagrindu jos ėmė
rimtai propoguoti modernios teisės, kaip plataus masto socialinio ir ekonominio

Schelsky H. Der Mensch in der Wissenschaftlichen Zeitalter // Lyotard J-Fr.

177

Postmodernus būvis.- Vilnius: Baltos lankos, 1993. P.32.

194
planavimo įrankio idėją: “teisė dabar pripažįstama kaip galios įgyvendinimo priemonė,
valdžios įrankis ”178.
Vienok svarbu pabrėžti, kad teisės ir socialinės kaitos santykio problema yra
dvipusė, t.y. ją suponuoja du kintamieji – auganti moderniosios valstybė galia ir
nenutrūkstamai vykstanti socialinė kaita. Todėl pradžioje aptarsime moderniosios
valstybės ir moderniosios teisės santykį, po to – socialinės kaitos įtaką teisei.
Moderniosios teisės ir moderniosios valstybės ryšio samprata. Taigi teisė
suprantama kaip nepriklausoma socialinės kontrolės ir socialinio vadovavimo priemonė.
Bet kai teisė yra laikoma vien valstybės galios įrankiu, tai tuo pačiu ji laikoma ir
autonomiška, t.y. nepriklausoma nuo kitų socialinio reguliavimo sistemų, ypač nuo
moralės ir papročių paramos. Tai reiškia, kad daugiau nebemanoma, jog teisė efektyvi dėl
jo dermės su tautos papročiais. Teigiama priešingai: teisės efektyvumas kyla iš politinės
jėgos koncentracijos. Moderni teisinė sistema suprantama kaip ypatingas valdžios galios
mechanizmų rinkinys, naudojantis racionaliai išplėtotą teisinę doktriną, kurią kuria,
aiškina ir taiko specializuotos valstybės teisinės įstaigos. Bet teisės (kaip valstybės įstaigų
taikomos sprendimams priimti normos) ir moralės (kaip plačiojoje visuomenėje faktiškai
egzistuojantys mąstymo ir elgesio modeliai) ryšiai žmonių sąmonėje atrodo silpnėjantys
ir galų gale išnykstantys. Įstatymų leidėjams ir eiliniams piliečiams teisė vis labiau virsta
grynai techniniu reguliavimu, kuriam dažniausiai trūksta aiškaus moralinio elemento.
Todėl moderniąją arba techniškąją teisę reikia nagrinėti dviejuose pjūviuose: 1)
santykyje su valdžia ir 2) santykyje su visuomene. Santykyje su valdžia atsiskleidžia
moderniosios teisės privalumas: teisę, kaip techninę taisyklę, galima pritaikyti bet kokiam
reguliavimo tikslui įgyvendinti. Jos išlaisvinimas iš bet kokių bendruomeninių šaknų,
kurias ji turėjo, laikoma jos, kaip tikslingo valdymo mechanizmo, išlaisvinimu. Tokia
modernioji teisė yra moderniosios valstybės įrankis.
Moderniosios teisės privalumas santykyje su visuomenėje virsta jos trūkumu:
socialinių grupių, kurias teisė reguliuoja, sąmonėje teisės atsiskyrimas nuo papročių galų
gale sąlygoja jos faktinį nykimą daugelio piliečių sąmonėje. Siekdami sukurti teisę kaip
veiksmingą ir nepriklausomą socialinės kontrolės bei socialinio vadovavimo priemonę,

178
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 64.

195
galų gale gauname priešingą rezultatą: tokios teisės visuomenė nepažįsta ir dėl to ji nėra
veiksminga.
Teisės sociologija siekia atsakyti į klausimą: kaip teisė gali nepriklausomai veikti
socialinę kaitą? Ar moderni Vakarų teisė – įstatymai, kuriuos sukūrė valdantis elitas ar
profesionalūs specialistai, gali performuoti visuomenės savaimiškai besikuriančius
papročius? Šią problemą teisės sociologija formuliuoja taip: ar teisė buvo ir ar gali būti
išlaisvinta išlaisvinta nuo savo socialinių ir kultūrinių šaknų tiek, kad ją galima būtų
sąmoningai naudoti kaip įrankį keisti socialinio gyvenimo modelius? Kaip tai padaryti? O
gal toks teisės taikymas yra vien politinis klausimas, kurį turi išspręsti įstatymų leidėjai?
Ankstyvieji sociologiniai požiūriai į teisę ( Savinji ir Sumneris) pabrėžė, kad kol
teisė laikoma viena socialinio gyvenimo ašių, tol ji jokiu būdu negali kaip nors “stovėti
šalia” (“standing apart”) ir “veikti virš” (“acting upon”) visuomenės179.
Atsakymų į klausimus ieškoma nagrinėjant du moderniosios Vakarų teisės
autonomijos aspektus: 1) teisės gebėjimas funkcionuoti kaip autonominis socialinės
kontrolės veiksnys; 2) teisinių institucijų autonomiškumo nuo kitų valstybės aspektų
apimtis. Kitaip sakant, antruoju aspektu svarbu išsiaiškinti: kokia prasme teisinė sistema
yra autonomiška nuo politinės sistemos?
Moderniosios teisė kaip socialinės kontrolės veiksnio autonomiškumas susijęs su
moderniosios valstybės autonomijos nuo visuomenės, kurioje ji egzistuoja, aspektu.
Modernioji valstybė suprantama kaip visuomenės organizacijos politiniai elementai,
kurie sutelkti specifinėse institucijose ( pavyzdžiui, vyriausybinėje biurokratijoje) ir
procesuose. Dar XIX a. socialinių mokslų teoretikai pripažino, kad Vakarų visuomenėse
pamažu įvyko ypač svarbus istorinis vystymasis, kurį jie pavadino “valstybės” ir
“pilietinės visuomenės” atsiskyrimu arba “viešosios” ir “privačiosios”gyvenimo sferų
180
atsiskyrimu . Vienok šiuolaikinės valstybės galios yra išsiplėtusios tiek, kad ji pajėgi
kontroliuoti ir nuolat besiplečiantį socialinio gyvenimo sektorių. Šiuo pagrindu
mėginama pagrįsti, kad teisė gali reikštis kaip esanti šalia visuomenės.

179
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 65.
180
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 66 - 67.

196
 Moderniosios teisės ir socialinės kaitos ryšio samprata. Teisės ir socialinės
kaitos santykio problemos diskusijose “socialinės kaitos” samprata dažniausiai vartojama
labai laisvai, tarytum ji pati save paaiškina. Teisės sociologai vartoja tokius socialinės
kaitos apibūdinimus: 1) socialinis pokytis – tai bet koks nustatytų elgesio visuomenėje
būdų nepasikartojantis pasikeitimas ( L. Friedmanas ir J. Ladinskis, 1967); 2) socialinė
kaita apima skirtingus lygius arba tvarkas (J. Grossman ir M. Grossman, 1971)181.
Friedmanas ir Ladinskis pabrėžia socialinės kaitos “nepasikartojamumo” požymį,
nes juo pripažįstama, kad daugumai visuomenių būdingi įvairūs pokyčiai. Bet socialinė
kaita įvyksta tik tada, kai pasikeičia socialinė struktūra – socialinių santykių modeliai,
nustatytos socialinės normos ir socialiniai vaidmenys. Bendrasis ekonominės gerovės
apimties visuomenėje padidėjimas ar sumažėjimas nelaikomi socialine kaita. Geriausias
socialinės kaitos pavyzdys yra Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir įtvirtinimas.
J.Grossman ir M. Grossman nagrinėja socialinės kaitos aspektus - kaitos greitį,
dydį ir apimtį, kurie yra sudėtingais ryšiais tarpusavyje susiję. Socialinė kaita gali būti
didėjanti, visapusiška ir revoliucinė, o jos apimtis – trijų pakopų arba lygių. Ji gali: 1)
pakeisti tik individualaus elgesio modelius, pavyzdžiui, skyrybų skaičiaus padidėjimas,
gimstamumo normos pakitimas; 2) pakeisti grupines normas - individų ir grupių
tarpusavio santykių modelius, individų ir grupių santykių su politine, ekonimine ar
socialine sistema modelius, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus moterų įdarbinimo barjerų
sulaužymas. Šioje pakopoje socialinė kaita yra esmingesnė, nei pirmojoje; 3) pakeisti
visuomenės papročius ar pagrindines vertybes, pavyzdžiui, laisvosios rinkos vertybių
įsitvirtinimas Lietuvoje. Šio lygio socialinę kaitą sunkiausia apibrėžti ir neabejotinai
sunkiausia pasiekti.
Socialinė kaita skirtingose visuomenėse vyksta labai skirtingu tempu. Jis
priklauso nuo įvairių dalykų: technologinės pažangos, gamtinės aplinkos, politinės
organizacijos ir sąmonės išsivystymo masto, kultūrinio vieningumo ir įvairovės laipsnio,
nuo sąveikos su kitomis visuomenėmis masto ir pobūdžio. Neabejotinai didėjant
gebėjimui kontroliuoti ir eksploatuoti gamtinę aplinką, socialinės kaitos tempas panašiai

181
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 67 - 68.

197
didėja. Ne tik moderniosios visuomenės kinta dideliu greičiu, bet ir jų nariai stipriai
jaučia socialinio gyvenimo nuolatinę transformaciją (Friedman, 1990) 182 .
Taigi dauguma visuomenių laikui bėgant kinta, reaguodamos į aplinkos kitimą ir
vidinius bei išorinius spaudimus. Koks yra teisės santykis su šia kaita? Teisės sociologija
išskiria du labai skirtingus teisinės būties tarpsnius: nerašytinės teisės tarpsnį ir rašytinės
teisės tarpsnį. Nerašytos paprotinės socialinės normos seka paskui socialinį vystymąsi; iš
tikrųjų, šių normų pokyčiai išreiškia socialinį vystymąsi. Užrašyta teisė linksta įgyti savo
identitetą, atskirą nuo miglotesnių bendrijos įsitikinimų ir mores ( moraliai privalomų
183
papročių) . Čia pat Cotterrell pabrėžia, kad užrašyta teisė gali įgyti potencialo daryti
įtaką papročiams ir įsitikinimams kaip beveik nepriklausoma jėga, jeigu ji turi kokį nors
ypatingą pagrindą viešpatavimui, kilusį iš religijos, mito ar nuorodų į protą, prigimtį ar
tradicinę išmintį184. Taigi tik sąryšyje su autoritetingu savo šaltiniu teisė gali tapti
politinės jėgos paramos versme ar jos įrankiu. Pavyzdžiui, iš Tautos valios kilęs Lietuvos
Respublikos Nepriklausomybės Aktas atvėrė nenutrūkstamą galingų socialinių pokyčių
versmę.
Teisės sąmoningas naudojimas sukeliant ar stabdant socialinę kaitą nėra išimtinai
modernusis fenomenas. Pavyzdžiui, Lietuvos Antrasis Statutas įtvirtino XVI a. vidurio
LDK reformas ir suteikė teisinį pagrindą Lietuvos bajorijos tolimesnei raidai.
Neatsaitiktinai Nisbetas apibendrina, kad “didieji socialinės kaitos ir mobilumo amžiai
beveik visada pasižymi plačiu teisės ir teisminio bylinėjimosi panaudojimu”185. Bet
daugelyje moderniųjų visuomenių teisės galimybės šiuo atžvilgiu yra gerokai didesnės,
nei jos buvo ankstyvesnėse erose186. Taigi teisės įspraudimas į rašytinę formą isoriškai
gali būti vertinamas kaip vienas pirmųjų žingsnių plėtoti jos ryšio su valdžia potencialą.
Šiuolaikiniai teiginai apie įstatymų galimybes formuoti visuomenes pagal įstatymų
leidėjų norus grindžiami šiais valstybės ir teisės ryšio elementais: valstybės
182
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 68.
183
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 69.
184
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 69.
185
Nisbet R. Twilight of Authority. – New York: Oxford University Press, 1975. P.173.

Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. –Vilnius:

186

Pradai, 1999. P. 160 –165.

198
įgyvendinimo galios sukaupimu, teisinės doktrinos aiškinimo ir taikymo
profesionalizavimu, išbaigtų teisminių procesų institualizavimu ir efektyvių įstatymų
leidybos institucijų išvystymu.
Teisės ir socialinės kaitos santykio analizė dažniausiai susijusi su viena įtakos
kryptimi: teisinės kaitos įtakos socialiniam pokyčiui. Vienakryptė santykio analizė
grindžiama įsigalėjusiu požiūriu, kad teisinio vystymosi reiškiniai per daug akivaizdžiai
atspindi platesnius socialinio vystymosi reiškinius, jog nevertai apie tai diskutuoti. Bet
toks požiūris nėra teisingas, nes teisė dažnai sunkiai ir pavėluotai prisitaiko prie
socialinių pokyčių. Pavyzdžiui, Vakarų teisės prisitaikymo prie kompiuterių
technologijos revoliucinių padarinių ir informacijos revoliucijos dabartinės problemos.
Kita vertus teisė gali prisitaikyti prie pasikeitusių socialinių sąlygų, nebūtinai
keisdama savo formą ar struktūrą.Teisinės sampratos gali išlikti tokios pačios formos,
nors iš esmės keičiasi jų socialinės funkcijos. Pavyzdžiui, nuosavybės teisinė forma, kuri
iš pradžių apėmė savininko “namų ir visko aplink juos” patrimonialinę nuosavybę (K.
Renner, 1949), yra naudojama vystant kapitalistinę visuomenę, kad būtų įkūnyta titulo
teisė į tą turtą, kuris sudaro sąlygas kapitalui kaupti. Kapitalas pats egzistuoja kaip titulo
nuosavybė į pelną, palūkanas ar nuompinigius. Bet jis taip pat yra jėga; nurodinėjimo
jėga, kurią jo savininkas turi kitų individų atžvilgiu. Tai yra pats kapitalistinių socialinių
santykių pagrindas, kuris nėra teisei svarbus, nes ji operuoja tik pagrindinėmis
nuosavybės, sutarties sampratomis ir jų doktrininiais padariniais. Didžiausia revoliucija
įvyko nepasikeičiant jokioms normoms, teigia Renner 187.
Efektyvaus teisinio veikimo ribos. XX a. teisininkų darbuose įsivyravo požiūris,
kad teisės veikimo pagrindu galima formuoti visuomenę. Šį teisės gebėjimą kai kurie
autoriai, pavyzdžiui, R. Poundas (1917), D. J. Danelski (1974), A. Allott (1980) ir kiti
linko matyti griežtai apribotą. Danelski ragina socialinių ir teisinių mokslų atstovus
nagrinėti teisės etines ribas. Baigdamas studiją apie “teisės ribas”, Allottas pastebi, “kad
įstatymai yra dažnai neefektyvūs, pasmerkti pajuokai beveik nuo gimimo, pasmerkti dėl
per didelių įstatymų leidėjų ambicijų ir būtinų reikalavimų efektyviam įstatymui

187
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 71.

199
nesilaikymo, kaip pavyzdžiui, adekvačios išankstinės apžvalgos, aptarimo ir taikymo
mechanizmo” 188 .
Poundas išnagrinėjo pagrindines moderniosios teisės savybes ir jų pagrindu
suformulavo principus, kurie nubrėžia efektyvaus teisinio veikimo ribas. Jis išskyrė šiuos
principus:
1. Teisė gali turėti reikalų tik su žmonių ir daiktų išore, bet ne vidumi.
2.Teisė kaip valdymo įrankis remiasi tam tikru išoriniu veikniu, kuris užveda jos
mechanizmą. Jeigu teise nesiremiama, tai ji negali formuoti elgesio. Teisiniai paliepimai
patys savęs neįgyvendina.
3. Egzistuoja interesai ir poreikiai, kuriuos teisė gali pripažinti, bet dėl jų prigimties
negali apsaugoti. Pavyzdžiui, teisė į privatumą. Be abejonės, privatumas yra labai svarbus
interesas, tačiau jo sąvokinis apibrėžimas, kurį galima būtų pritaikyti teisėje, yra labai
sunkus ir prieštaringas dalykas. Sunkumas susieti žalą, padarytą privatumui, su jo šaltiniu
priverčia aukoti santūrumo ir jautrumo interesus 189 .
Šiuo tris teisės apribojimus suponuoja sunkumas nustatyti faktus, kurių pagrindu
teisė turi veikti. Iš esmės teisinių faktų nustatymo galimybės lemia teisės atsargumą,
leidžiant atlyginti žalą, padarytą jausmams, psichikai. Teisingumo įgyvendinimas teisme
turi būti pragmatiškai susietas su skubaus sprendimo priėmimo poreikiais. Teisėjas
neturėtų įsivelti į tokių prieštaringų įrodymų nagrinėjimą, kurių negali objektyviai
išspręsti. Teismo sprendimas turi būti padarytas žinomų faktų pagrindu.
Socialinę kaitą remiančių įstatymų leidybos strategija. Teisės įgyvendinimas
yra tiek pat svarbus, kaip ir jos turinys. Gali būti įvairios teisės įgyvendinimo strategijos:
konkreti prievarta ar įtikinėjimas; rėmimasis pareigūnų pasiryžimo įgyvendinti teisę
laipsniu, jų morale ir ištekliais, reikalingais užtikrinti įstatymo laikymąsi. Pavyzdžiui,
pražūtinga alkoholinių gėrymų draudimo JAV patirtis trečiajame dešimtmetyje padėjo
įtikinti Britanijos politikus, kad tiesioginis plačiai paplitusių lošimo formų teisinis
draudimas turi būti pakeistas įvairiomis lankstesnėmis administracinės ir fiskalinės šios
veiklos kontrolės priemonėmis (D. Dixon, 1991) 190.
188
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 72.
189
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 73.
190
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 79.

200
 Sociologas Y. Droras (1959) atskleidė gelminį skirtumą tarp tiesioginio ir
netiesioginio teisės taikymo remiant socialinę kaitą. Jis teigia, kad tiesioginis teisės
taikymas – mėginimas pakeisti elgesį ir galbūt pažiūras, primetant individualiems teisės
subjektams teisines pareigas, reikalaingas tokiai kaitai – yra pilnas problemų. Tačiau teisė
gali vaidinti ir vaidina netiesioginį vaidmenį sukeliant socialinę kaitą daugeliu būdų.
Droras išskiria socialinės kaitos netiesioginio rėmimo teisines startegijas:
1.Teisė formuoja įvairius socialinius institutus, kurie, savo ruožtu, daro tiesioginę
įtaką socialinės kaitos greičiui ir pobūdžiui. Pavyzdžiui, įstatymai, apibrėžiantys
nacionalinę švietimo sistemą, nacionalines mokymo programas; patentų įstatymai,
saugantys išradėjų teises, gali skatinti išradimus ir remti technologinių institutų pokytį. Ir
priešingai, pavyzdžiui, įvairūs informacijos, reikalingos realistiniam esamų sąlygų ir
politikos įvertinimui, atskleidimo teisiniai apribojimai gali užkirsti kelią ar stabdyti naujų
idėjų, palankių socialiniai kaitai, plitimą.
2. Teisės pagrindu įsteigiamos specialios įstaigos daryti socialinei kaitai įtaką. XX
a. Vakarų visuomenėse įstatymų leidyba dažnai buvo naudojama steigiant įvairias
valdybas, komisijas ar tarnybas, kurioms buvo keliami konkrečios politikos rėmimo
tikslai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. ratifikuotos Jungtinių Tautų
Vaiko teisių konvencijos ir 1996 m. priimto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui
įgyvendinti buvo sukurta Vaiko teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos, kuri “atsako už vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei
kitų teisės aktų vykdymo organizavimą, kontrolę bei priežiūrą” 191
3. Teisinių pareigų sukūrimas, kurių įgyvendinimas skatintų kaitą. Pavyzdžiui,
įstatymų ar poįstyminių aktų leidybos būdu gali būti vietiniai valdžiai pavesta daugybė
pareigų organizuoti įvairius viešuosius darbus. Netgi laisvosios rinkos ekonomikos
apsaugojimas teise daugelyje valstybių yra vienas svarbiausių socialinės kaitos
mechanizmų 192.
Efektyvių įstatymų būtinosios sąlygos. Įvairūs autoriai mėgino apibrėžti
sąlygas, kurioms esant teisė gali efektyviai paveikti elgesį ir galbūt pažiūras. Sociologas

191
Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. – Vilnius: Vaiko teisių informacijos
centras, 2000. P.87.
192
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 80.

201
W. E. Evanas apibendrino JAV patirtį ir suformulavo septynias efektyvių įstatymų
būtinas sąlygas:
1. Įstatymo šaltinis turi būti autoritetingas ir prestižinis. Evanas teigia, kad Vakarų
atstovaujamosiose demokratijose išleisti įstatymai atitinka šią sąlygą geriau nei kitos
reguliavimo rūšys. Įstatymų leidybos institucijos demokratinis mandatas suteikia
legitimumo jo veiksmams, sukeliantiems esminę kaitą. Toliau pagal prestižą seka
vykdomieji poįstatyminiai aktai, administracinių įstaigų sprendimai ir pagaliau teismų
sprendimai. Evanas pripažįsta, kad teismams trūksta labiau legitimumo, nei prestižo.
Pavyzdžiui, buvo teigiama, kad teismų legitimumas priklauso vien tik nuo jų sprendimų
priėmimo procedūrų suvokto teisingumo (Tylor, 1990) ir kai šių procedūrų taikymas
sukuria sprendimus, remiančius viešojoje visuomenėje nepopuliarią politiką, tai
Aukščiausiojo teismo prestižas gali padėti priimti šią politiką, bent jau tarp viešosios
nuomonės lyderių.
2. Naujojo įstatymo esmė turi atitikti nusistovėjusius kultūrinius ir teisinius principus.
Ši sąlyga grindžiama teiginiu, kad teisė gali būti galinga kaitos jėga, kai kaita kyla iš
principo, giliai įaugusio į mūsų paveldą (J. R. Pennock ir J. W. Chapman, 1974) ir
puikiai atitinka Savinji mintis. Bet kaitai, kuri per daug kvepia teisine ar socialine
revoliucija, tikriausiai bus pasipriešinta.
3. Naujojo įstatymo laikymosi pragmatiniai metodai turi būti apibrėžti pagrįstai ir
aiškiai. Tai reiškia, kad įmanoma atskleisti naujų elgesio modelių, kurių reikalauja
įstatymas, prigimtį ir reikšmę, nurodant socialines grupes, visuomenes ir bendrijas,
kuriose šie modeliai egzistuoja. Tokiu būdu siekiama, kad teisė išvengtų utopiškumo ir
būtų praktiška. Visiškai neišbandytoms idėjoms paprastai linkstama priešintis.
4. Įstatymų leidybos veiksmai turi būti grindžiami sąmoningu laiko elemento
naudojimu (Allott, 1980). Pavyzdžiui, Allottas teigia, kad kuo trumpesnis pereinamasis
laikotarpis, tuo lengviau prisitaikoma prie teisės reikalaujamos kaitos. Delsimo
sumažinimas minimalizuoja organizuoto ar spontaniško pasipriešinimo kaitai didėjimo
galimybes.
Socialinės kaitos planas yra neabejotinai svarbus pagrindas įstatymams rengti. Bet
reikia atsiminti, kad sudėtingą pramoninę ar komercinę praktiką reorganizuoti
reikalaujantys įstatymai veiks geriau ir bus mažiau ardančios žalos padaryta, jeigu

202
suinteresuotoms organizacijoms bus duodama laiko pasirengti. Dėl to modernieji
įstatymai dažnai nurodo, kad įstatymų nuostatos įsigalioja tik praėjus tam tikram
laikotarpiui po įstatymo priėmimo. Tai reiškia, kad teisinio pokyčio aiškiai matomas
planavimas į laiko pakopas yra priemonė užtikrinti, kad pokytis yra tvirtai
kontroliuojamas ir kad teisinė politika vadovaujasi atsargumu ir apdairumu.
5.Teisę taikantys pareigūnai turi elgtis tiksliai pagal įstatymo reikalavimus. Šios
sąlygos esmė – išvengti teisės sumenkinimo, kuris neišvengiamai atsiranda nukrypstant
nuo įstatymo reikalavimų, ypač tais atvejais, kai įrodoma pareigūnų veidmainystė ar
korupcija. Bet šios teisės taikymo sąlygos įgyvendinimas susijęs su kita labai rimta
teisinių institucijų nepriklausomumo įgyvendinimo problema: kokių rūšių spaudimas gali
būti vykdomas teisę taikančioms įstaigoms ir jų viduje, kad būtų remiamas arba
stabdomas jų vykdomas teisės taikymas? Šie dalykai bus aptarti 11 skyriuje.
6. Pozityvios teisinės sankcijos yra tokios pat svarbios kaip ir negatyvios. Kitaip
sakant, pozityvios teisės laikymosi paskatos gali būti taikomos, kai teisė siekia aktyviai
remti socialinę kaitą. Dotacijų, subsidijų, mokesčių ir kitų fiskalinių nuolaidų numatymas
moderniuose įstatymuose yra reikšmingi tokių sankcijų pavyzdžiai. Pavyzdžiui, “žaliojo”
koridoriaus atidarymas muitinėse. Šios sąlygos esmę labai tikslai pasakė Grossmanai:
“Įstatymai, … kurie siekia pagrindinių pozityvių socialinų pakitimų proporcijų turi remtis
auklėjimu ir įtikinėjimu tiek pat, kiek ir negatyviomis sankcijomis. Kad papirkinėjimo ir
įbauginimo požiūris būtų sėkmingas, tai turi būti matoma ir retkarčiais taikoma”.
7. Efektyvi teisių gynyba turi būti numatyta ir tiems, kurie nukentėtų dėl teisės
išvengimo ar pažeidimo. Jiems turi būti suteikta paskata naudotis įstatymais. Šią mintį
akcentavo dar anksčiau Poundas, vėliau – Lustgartenas. Dėl to, pavyzdžiui, vartotojų
apsaugos įstatymai mėgina skatinti vartotojus naudotis įstatymais, numatydami minimalią
nuostolių atsiteisimo teisminiu būdu ribą ir pan.193
Modernioji teisė naudojasi daugybe įvairiausių paskatų, kad būtų garanruojamas jos
veiksmingumas. R. Summers’ as (1971) teigia, kad dauguma teisinių strategijų apima
vieną iš penkių metodų: 1) teisė naudojama, siekiant sudaryti palankias sąlygas parengti
privačius darinius, pavyzdžiui, sutartis ar testamentus, ir jos pagrindu užsitikrinti šių
darinių teikiamą naudą; 2) teisė naudojama civiliniuose teismuose skriaudoms atlyginti
193
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 82 -86.

203
apibrėžiant privatines teises ir numatant atsakomąsias priemones priemones už jų
pažeidimą; 3) teisė yra tiesiogiai taikoma kontroliuojant elgesį, grasinant bausme ar ją
taikant, kaip baudžiamojoje teisėje; 4) teisė naudojama kaip “viešosios naudos
suteikimo” metodas paskirstant viešąsias prekes ir paslaugas apibrėžtoms “gavėjų”
kategorijoms, pavyzdžiui, teikiant švietimo, sveikatos, gerovės paslaugas; 5) teisė
naudojama apibrėžti išskirtinio reguliavimo standartų klases, pavyzdžiui, komunalines
paslaugos, įmones, ir jų elgesį reguliuoti licenzijomis ar kitomis priemonėmis.
Moderniose teisinėse sistemose šie -teisės naudojimas elgesiui paveikti - metodai yra
sudėtingai tarpusavyje jungiami ir derinami 194.
Teisės kaip socialinės kaitos įrankio samprata implikuota Autopoiesis teorijoje, kurią
sukūrė garsus XX a. vokiečių sociologas Niklas Lumanas (1927 –1999). Lumanas buvo
sisteminės funkcionalistinės tyrimų krypties atstovas ir profesionalus teisininkas.
Svarbiausieji jo darbai yra šie: “Teisės sistema ir teisės dogmatika”, “Sociologinis
švietimas”, “Pasitikėjimas ir valdžia”, “Visuomenės teisė”, “Rizikos sociologija” ir kt.
Lumano sociologinis požiūris grindžiamas socialinės realybės kaip komunikacinės
sistemos nagrinėjimu. Jo požiūriu, šiuolaikinė visuomenė yra visą Žemę apimanti
komunikacinė sistema. Šiai visuomenei būdinga augančio sudėtingėjimo ir diferenciacijos
tendencija. Bet tuo pačiu metu ji išsaugo ir netgi didina vienybę dėka komunikacinių ryšių
stiprinimo ir plėtimo. Lumano požiūriu, skirtingai nei Parsonso, socialinę sistemą sudaro
prasmės, kurias ji pati kuria. Tos prasmės ir visa iš jų sudaryta sistema atsiranda
komunikacinių procesų pagrindu. Tai reiškia, kad visuomenė yra komunikacinės prigimties.
Socialinė tikrovė – tai tik vienas egzistuojančių sistemų tipas, greta mašinų, organizmų ir
psichinių sistemų.
Lumanas pabrėžia, kad pačioje sistemų teorijoje įvyko giluminė teorinė evoliucija.
Jeigu XVIII a. - sisteminio mąstymo formavimosi pradžioje esminis skirtumas buvo laikomas
visumos ir dalies skirtis sistemos ribose, tai dabar sistemų teorijos pagrindą sudaro “sistemos
ir supančio pasaulio” atskirtis. Teorija, kuri remiasi “sistemos ir supančio pasaulio”
atskirtimi yra vadinama atvirų sistemų teorija. Tokios teorijos pagrindinė problema –
atskleisti sistemos ir ją supančios aplinkos sąryšius, t.y. nagrinėti kaip gyvąją sistemą. Pagal
Lumaną, gyvajai sistemai yra būdinga autopoiesisio sugebėjimas - savęs organizavimas ir
savęs atsinaujinimas. Autopoiesisio sistemos sugeba save pažinti ir atskirti nuo kitų sistemų,
194
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P. 86 -87.

204
pažinimo būdu sukurti savo aplinką. Tokį sistemos pažintinį gebėjimą Lumanas nagrinėja
kaip specifinį elgesį, įsišaknijusį pačiame tokių sistemų egzistavimo ir organizacijos principe.
Bet visuomenė nėra tapati biologinėms sistemoms. Skirtingai nei jos, visuomenę kaip sistemą
sudaro prasmės, kurias ji pati kuria.
Lumanas nagrinėja visuomenę kaip funkciškai diferencijuotą sistemą, kuri apima
įvairias funkcijas atliekančias posistemes. Jos atitinka skirtingas socialinio gyvenimo
specializuotas sferas. Pavyzdžiui, teisė yra viena iš posistemių. Kadangi visuomenė kaip
gyvoji sistema sugeba atskirti save iš supančios aplinkos, tai ir kiekviena jos posistemė
sugeba taip elgtis. Vienos ar kitos posistemės aplinką sudaro kitos posistemės. Pavyzdžiui,
teisę supančią aplinką sudaro ekonomika, politika, religija ir kitos socialinės sferos.
Socialinės sistemos elementai yra komunikacijos, kurias išreiškia informacijos,
pranešimo ir supratimo vienovė (vienis). Toks vienis sukuria prasmę. Trys prasmės
matmenys – dalykinis, temporalinis ir socialinis – sutarpina pačią prasmę. Į prasmės socialinį
matmenį įeina santykis su kitomis sistemomis (veiksmas) ir apmąstymas (pergyvenimas).
Prasmės temporalinį matmenį sudaro lūkesčiai (viltys) ir lūkesčių laukimas. Lūkesčių
laukimą Lumanas supranta kaip žmonių veiksmų racionalią tvarką, kuri nusistovi dėka to,
kad sąveikos procese subjektai numato ir laukia iš partnerių į juos nukreiptų atitinkamo
pobūdžio lūkesčių. Bet kuris subjektas sunormina lūkesčius: tai reiškia, kad net ir
neišsipildžius konkrečiam lūkesčiui, subjektas išlieka laukimo būsenoje.
Komunikacijos posistemės turi savo nuosavus skirties ženklus. Pavyzdžiui, teisė
remiasi “ teisėto – neteisėto” prasmių skirtimi arba taip vadinamu kodu, moralė – “pagarbos
– nepagarbos”, politika – “paklusnumas – nepaklusnumas”, mokslas – “teisingas –
neteisingas” prasmių skirtimi. Kiekviena šių skirčių leidžia išskirti tam tikras komunikacijos
rūšis, kurios būdingos konkrečiai posistemei ir šiuo pagrindu ją atskirti nuo “kitų” į ją
neįeinančių komunikacijų.
Bet ne tik “teisėta – neteisėta” kodas apibūdina teisę kaip posistemę. Kartu su juo
teisės posistemę apibūdina specifinė programa, kuri apima įstatymus ir kitus teisės normų
aktus, kurie struktūrizuoja sistemai būdingus socialinius lūkesčius. Kodo pastovumas
užtikrina sistemos ribų tęstinumą jos istorinių pokyčių procese.
Pagal Lumaną, teisė yra socialinės, komunikacinės prigimties ir atsiranda iš
operaciškai susidedančių normatyvinių lūkesčių. Jis rašo, kad “teisė atsiranda ne iš po
įstatymų leidėjo plunksnos. Ją nulemia daugybė normatyvinių lūkesčių, kitaip sakant,

205
 195
teisiniai reikalavimai” . Socialinė sistema savo pačios sudėtingėjimo didėjimo procese
sukuria vis daugiau galimybių ir lūkesčių. Dėl to atitinkamai išauga teisės kompleksiškumas.
Didžiulė lūkesčių įvairovė suponuoja poreikį veiksmingai atrinkti lūkesčius. Todėl teisės
sistemos funkcija yra atrinkti galimybes, kurios padėtų supaprastinti (redukuoti) subjektinių
teisinių lūkesčių kompleksiškumą. Teisės sistema, kaip bendravimo sistema yra atvira savo
aplinkos pažinimui, bet normatyviškai -ji uždara196. Pažintine prasme tai reiškia, kad teisė,
kaip bendravimo sistema gali “stebėti” savo aplinką nuosavų vertinimo ar aiškinimo
kategorijų pagalba ir reguliariai pripažinti bei reaguoti į ekonominius, mokslinius, politinius
ar kitokius įvykius ar fenomenus. Teisės sistema yra normatyviškai uždara, nes “teisėtumo ir
neteisėtumo” atskyrimui gali naudoti tik nuosavus norminius kriterijus. Taigi teisė, kaip
bendravimo sistema visada įtvirtina savo norminius kriterijus, kuriais ji gali pažinti savo
aplinką ir ją intelektualiai konstruoti.
Lumano požiūriu, teisė remiasi ne vertybėmis, kurios pačios yra santykinės ir
operaciškai gali būti pervertintos, o funkcijomis, kurias ji normuoja socialinės komunikacijos
procese. Jis aiškina vertybes kaip apibendrintus simbolius, kuriuos patogu naudoti
komunikavimo tikslais. Pavyzdžiui, mes naudojame tokias sąvokas, kaip tiesa, nuosavybė,
tikėjimas, meilė, teisėtumas ir panašias sąvokas, kurios savo prigimtimi yra vertingos, nes jos
yra universalios ir palengvinančios įgyti kitų supratimą. Taigi pagal Lumaną, vertybės sąvoka
simbolizuoja komunikacijos autopoiesis ir nieko daugiau. Ji neleidžia padaryti kokių nors
išvadų apie teisingą elgesį. Nėra jokio vertybių tranzityvumo tvarkos, kurią galėtume
besąlygiškai pritaikyti aplinkybėms kaip stabiliai hierarchijai.
Pagal Lumaną, teisės sociologija turi nagrinėti visuomenės autopoiesis posistemę.
Skirtingai nei teisininkas, kuris nagrinėja teisę, būdamas sistemos viduje, sociologas ją
nagrinėja iš išorės. Funkcionalizmo požiūriu Lumanas išskyrė teisės sistemos funkcijas
visuomenėje: tai socialinio atsikūrimo, lūkesčių stabilizacijos, komunikacinė, pažintinė ir
motyvacinė funkcijos. Teisės kaip socialinės posistemės ypatumus apibrėžia
stabilizacijos funkcija, pasireiškianti tuo, kad teisė atrenka ir aukštesniu abstrakcijos lygiu

195
Luhmann N. A Sociological Theory of Law. – London, Routledge and Kegan Paul,
1985. P. 281.
196
Luhmann N. A Sociological Theory of Law. – London, Routledge and Kegan Paul,
1985. P. 283.

206
apibendrina atsiradusius socialinius lūkesčius bei juos suveda į apžvelgiamą formalizuotų
variantų skaičių. Tuo pačiu teisė užtikrina socialinės komunikacijos kokybę.
Teisės vaidmuo visuomenėje yra glaudžiai susijęs su konfliktų sprendimais.
Teisės normos struktūra numato konflikto galimybę ir tuo pačiu metu apibrėžia galimus
jo sprendimo kelius, nes organizuoja ir stabilizuoja su konfliktu susijusius lūkesčius. Visų
pirma, teisės suteikia subjektams galimybę prognozuoti kitų veiksmus ir lūkesčius
veikiančios normų sistemos pagrindu. Kita vertus, teisės normos formuoja prievartos
lūkesčius, nes teisės normos pažeidimo atveju turi būti taikomos iš anksto numatytos
negatyvios sankcijos. Lumano požiūriu, vienas svarbiausių sociologijos uždavinių yra
atskleisti ir nagrinėti struktūrinius konfliktus.
Autopoiesis teorija skatina tyrinėtojus teoriškai išnagrinėti sudėtingus būdus,
kuriais teisinė kaita gali sietis su įvairiomis socialinio gyvenimo sferomis. Teisė “stebi”
gyvenimą. Ši teorija buvo panaudota Britanijoje nušviečiant, “kaip teisinis diskursas
konfrontuoja su diskursais apie vaikų gerovę, pateikiamais teismo bylose dėl prievartos
prieš vaikus, vaikų grobimo bylose ar nepilnamečių baudžiamosiose bylose ir dažnai,
197
atrodo, neteisingai juos aiškina bei juos deformuoja” . Autopoiesis teorija skatina mus
analizuoti, “kaip teisė mąsto”, akcentuojant, kad jos bendravimo sistema egzistuoja ir
sugeba atsinaujinti nepriklausomai nuo motyvų ir interesų tų, kurie dirba su teisinio
bendravimo objektais ar siekia juos paveikti, juos sukelti, jų išvengti arba kurie patys yra
teisinio bendravimo objektais. Teisės sociologija turėtų visada nagrinėti, kaip žmonės
mąsto ir veikia sudėtinguose laisvės ir suvaržymo modeliuose. Ji visada turėtų suprasti
teisinę doktriną ir kalbėti tokių žmonių interesų ir motyvų aspektu.
4.2. Marksistinis ir neomarksistinis požiūris į teisę. Nepasitenkinimas
konsensuso teorija sąlygojo “konflikto” teisės analizių raidą, akcentuojant represinius
teisės, kaip tam tikrų grupių ar klasių galios prieš kitus įrankio aspektus. Jos nukreipė
dėmesį į svarbius, bet anksčiau neįvertintus teisinio reguliavimo aspektus. “Tačiau jų
bendras trūkumas buvo tas, rašo Cotterrell, kad, kaip konsensuso teorija nepaaiškino
jėgų, funkcionuojančių, kad būtų nustatytos ir palaikomos dominuojančios idėjos bei
įsitikinimai apie visuomenę, taip konfliktų teorija neatkreipė dėmesio į faktą, kad teisė

197
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 93.

207
funkcionuoja ne vien kaip represinis mechanizmas šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse;
priešingai, ji, atrodo nusipelnė plačios paramos ir priimtinumo šiose visuomenėse“ 198.
Marksistinės teisės analizės įvairovė mėgino įveikti konfliktų ir konsensuso
teorijų ribotumus. Jos stengėsi paaiškinti, kaip teisė funkcionuoja kaip įrankis represijos,
remiančios tam tikrų klasių interesus kitų klasių sąskaita šiuolaikinėse Vakarų
visuomenėse ir tuo pačiu metu skatinančios formuoti šiose visuomenėse pakantumo
klimatą, sudarantį sąlygas teisės priemonėmis sumažinti tiesioginę represiją iki
minimumo. Marksizmas kaip socialinė teorija teigia mėginąs pasiekti visuotinę socialinių
fenomenų analizę, nepripažįstančią jokių disciplinarinių ribų.
XX a. pradžioje Markso idėjas teisėje subtiliai išplėtojo tarybinis teisininkas
Eugenijus Pašukanis (1891-1937), parašęs darbą “Bendroji teisės teorija ir marksizmas”
(1924). Daug dėmesio Pašukanis skyrė teisės ir prekių formų ryšio sampratai.
“Kapitale” Marksas įrodinėja, kas viena svarbiausių kapitalizmo savybių yra tai,
kad žmogaus kūrybiniai procesai yra vertinami prekių aspektu. Viskas gali būti perkama
ir parduodama, ir tai suprantama jų prekinės vertės prasme. Prekinė forma vyrauja
gyvenime. Taip patys socialiniai santykiai tampa daiktų santykiais. Vadinasi, individai
vienas su kitu susitinka pirmiausia kaip savininkai: per prekes, kurias jie valdo, įskaitant
ir jų darbo jėgą, arba į kurias jų veiksmai yra orientuoti. Tai paaiškina, kodėl kapitalistas
gali pasiimti visą pelną iš kito žmogaus darbo: tai yra todėl, kad laisvai sudaryta sutartimi
jis nusipirko darbininko darbo jėgą ir todėl ji ir jos vaisiai priklauso jam.
Plėtodamas šias Markso idėjas teisėje, Pašukanis tvirtino, kad kapitalistinėje
visuomenėje teisės esmė yra aptinkama jos išskirtinėje formoje – prieš įstatymą lygių
individualių teisės subjektų formoje. Ši teisės forma, rašo Pašukanis, yra tiesioginė
juridinė analogija ir būtinas prekių formos pasiekimas. Vadinasi teisės esminis pagrindas
yra visuotinio teisės subjekto sąvoka. Kad ir kokie realūs būtų ekonominiai ir socialiniai
individų tarpusavio skirtumai, kapitalistinė teisė linksta prie idėjos, kad jos akyse visi yra
lygūs. Ypatingi teisinio statuso determinantai, pagrįsti nuosavybe, religija, kilmingumu,
rase, lytimi ar kitais požymiais, teisei vystantis pamažu išnyksta. Teisės taikymas gali
labai diskriminuoti klases ir grupes, bet funkcionuojančios teisinės doktrinos ir teisinės

198
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 139.

208
ideologijos požiūriu kapitalistinė teisė laiko visus subjektus lygiais ir taip paslėpdama
faktinės nelygybės, kurias ji palaiko, struktūras.
Teisės subjektus teisė pripažįsta laisvais ir lygiais tiek, kiek jie gali būti laikomi
savininkais. Jie turi bent jau savo sugebėjimus, savo darbo jėgą. Taigi prekių savininkų
santykiai rinkoje yra tikrieji teisiniai santykiai. Teisė gimė kartu su rinka. Ji pasiekė savo
aukščiausią ir abstrakčiausią formą kapitalizme, kur visuose socialiniuose santykiuose
vyrauja prekinė forma. Taigi teisė, pagal Pašukanį, galų gale išnyks socialistinėje
visuomenėje, kuri apsieina be rinkos ekonomikos mechanizmų ir ideologijos, kuri juos
atspindi ir remia.
Pagal Pašukanį, tose kapitalistinės teisės srityse, kurios tarnauja pirmiausia
represinėms funkcijoms, laisvės ir lygybės pavertimas teisės formomis, kurios turi
sąlygoti derybas dėl teisių ir pareigų bei jų suderinamumo, yra “nuleidžiamas” iš viršaus
kaip valstybės galios įgyvendinimas, pavyzdžiui, ypač baudžiamosiose bylose. Panašiai
viešoji teisė išreiškia valstybės “teisinį veidą”: valstybės prievartinė galia atsispindi
kraštutinai nelengvo ir prieštaringo teisių ir pareigų subalansavimo tarp valstybės ir
piliečio ar tarp valstybės įstaigų formose.
Pašukanio kapitalistinės teisės analizė grindžiama bendrąja marksistinės teorijos
prielaida, kad teisė gali būti suprantama tik kaip valstybės teisė. Vienok jis padaro
nevisiškai marksistinę išvadą, jog kapitalistinė teisė yra kilusi iš socialinių santykių. Jo
analizė pateikia griežtą ekonominės struktūros ir teisės formos santykio paaiškinimą.
Esminis Pašukanio analizės trūkumas yra toks: susiaurindamas teisės formą iki prekinės
formos, Pašukanis akcentuoja tik vieną teisės formos determinantą ir todėl neįvertina
teisinės doktrinos įvairovės bei Vakarų teisės formų adaptacijos ir variacijų galimybės.
Sulyginant teisę su prekiniais santykiais pasidaro sunku tinkamai analizuoti tas
kapitalistinių ir nekapitalistinių visuomenių teisės sritis, kurios yra nutolusios nuo rinkos
santykių. Nors Pašukanis nurodo labai svarbų teisės formos ir ekonominės struktūros
ryšį, jo teisinė teorija nepateikia adekvačių teisinės doktrinos sudėtingumų ir
prieštaravimų analizės priemonių 199 .
XX a. antrosios pusės marksistinės teisės veikimo šiuolaikinėse Vakarų
visuomenėse analizės apima įvairius teisės ir visuomenės santykius. Apibūdinsime
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 152 -153.
199

209
marksizmo požiūrį į svarbiausius šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės ir teisės, individo
ir visuomenės santykių aspektus: represinės ir ideologinės teisės funkcijas; teisės ir galios
santykis; teisės ir ideologijos santykis; teisės ir individo santykis; teisė korporacinėje
visuomenėje200.
Represinių ir ideologinių teisės funkcijų samprata. Markso požiūriu, ant
ekonominio pagrindo iškyla antstatas, kurį visiškai nulemia ekonominė struktūra.
Antstatas apima teisinius ir politinius institutus ir “socialinės sąmonės formas” –
ideologiją. Markso teorija išsiskiria tuo, kad čia ideologiniai įsitikinimai yra socialinių
klasių požymiai ir atspindi klasės padėtį visuomenės klasinėje struktūroje, kuri savo
ruožtu gali būti paaiškinta remiantis ekonominės gamybos sistema201. Gamybinių jėgų
vystymasis sąlygoja gamybos santykių pobūdį, tinkamą tam tikrai visuomenės istorijos
stadijai. Teisiniai ir politiniai institutai bei atitinkama ideologija kuriami tam, kad būtų
apsaugoti tie santykiai ir socialinės sąlygos, kurios garantuoja atitinkamo gamybos būdo
tęstinumą.
Teisės represiniai mechanizmai užvedami ir nukreipiami prieš tuos, kurie meta
kokius nors rimtus iššūkius vyraujančio gamybos būdo sąlygoms. Markso veikalai
mėgina parodyti, kaip istoriškai teisės represinis aparatas vaidino svarbų vaidmenį,
pavyzdžiui, per žemės aptvėrimus, konfiskavimus, priverstinio darbo sąlygas, gyventojų
judėjimo kontrolę, kapitalizmo socialinės tvarkos įtvirtinimo procese, kai gamybinių jėgų
vystymasis feodalinius santykių pavertė nebetinkamais. Ankstyvieji marksistiniai
teoretikai akcentavo teisės policines funkcijas ir jos, kaip valdančiosios klasės galios
išraiškos priemonės palaikyti tvarką svarbą.
Markso raštai teigia, kad moderniajame kapitalizme teisės ideologinės funkcijos
yra tiek pat svarbios socialinei tvarkai palaikyti. Iš tikrųjų valstybės galia ir ideologija
yra tarpusavyje save įgyvendinančios. Kapitalizmo ideologiniam pagrindui yra
svarbiausia teisės subjektų – darbininko ir kapitalisto lygybė prieš įstatymą. Laisva

Toliau rremtasi: Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P.

200

142 - 167.
201
Sabine G. H., Thorson Th. L. Politinių teorijų istorija. – Vilnius, Pradai, 1995. P.774.

210
sutartis tarp jų suteikia darbininkui teisę gauti darbo užmokestį, kuris yra jo darbo jėgos
atstatymo šaltinis, o kapitalistui teisę pasiimti visą pelną, gautą naudojantis darbininko
darbo jėga. Teisinė laisvė ir teisinė lygybė marksistams yra ekonominės prievartos
pagrindas.
Pagrindinis smūgis Markso analizei yra tas, kad šiuolaikinė kapitalistinė valstybė
nėra tiesioginis kapitalistų klasės tarnas. Valstybė yra institutas, kuris palaiko tvarką ir
visuomenės stabilumą vyraujančio gamybos būdo sąlygomis. Pavyzdžiui, XIX a.
pabaigoje išsivysčiusi darbo dienos trukmės teisinė kontrolė: valstybė saugojo
kapitalistinę socialinę tvarką, kuri remiasi darbo jėgos pasipildymu, nuo konkrečių
kapitalistų godumo. Modernioji valstybė paprastai yra nepriklausomas arbitras,
palaikantis sistemą, kuri laimi daugiau už kitus. Valstybės klasinė esmė paprastai yra
paslėpta, bet atsiskleidžia krizės laikotarpiu. Panašiai yra ir su teisės ideologine funkcija:
ji turi būti neutrali, kaip palaikanti visų individų lygybę prieš įstatymą ir sauganti visų
interesus.
Teisė ir galios santykio samprata. Šiuolaikinės teisės ir klasės santykio bei
ideologijos prigimties analizės problemos meta iššūkį marksistinei teorijai. XX amžiuje
visuomenės sąranga, ypač paskutiniame jo ketvirtyje, virto labai sudėtinga, lyginant su
XIX a. visuomenės sąranga. Visiškai nėra akivaizdu, kad teisė yra valdančiosios klasės
galios ginklas išnaudoti kitą socialinę klasę. Marksistinei teorijai, kuri išveda dviejų
klasių visuomenę, sunku paaiškinti teisės ir galios santykių šiuolaikinėje visuomenėje
ryšį.
Daugelis XIX a. autorių teisės ir socialinio susisluoksniavimo santykį laikė
savaime suprantamu ir aiškino panašiai: pavyzdžiui, “įstatymai engia vargšus, o turtuoliai
202
valdo teisę”; “ darbo įstatymai beveik visada buvo klasiniais įstatymais” . Iš tikrųjų,
pagal marksistinį klasės supratimą, būtent pramoninio darbo teisė dažniausiai laikoma
pagrindine klasių kovos vieta. Marksas apibrėžia klases pagal jų padėtį gamybos
priemonių atžvilgiu ir tokiu būdu visuomenę suskaldo į dvi klases.
Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje yra daugybė socialinių grupių, kurias galima
apibrėžti įvairių užsiėmimų rūšių ir socialinių padėčių aspektu. Dauguma – verslo
tarnautojai, fabrikų darbininkai, nepriklausomi profesionalai, valstybės darbuotojai –
202
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 144.

211
“neturi tiesioginio finansinio ryšio su darbo priemonėmis bei kur kas mažiau teisinių
reikalavimų į nuosavybės duodamas pajamas…Tačiau nors buhalteriams ar
angliakasiams, draudimo agentams ar fermų darbininkams, ligoninių gydytojams ar
karjero kranininkams būtų būdinga ši bendra sąlyga, žinoma, jų klasinė padėtis nėra
vienoda. Kad suprastume moderniųjų klasių padėties įvairovę, turime peržengti bendrą
pajamų šaltinio faktą ir taip pat nagrinėti pajamų kiekį” 203.
Iš tikrųjų klasės sąvoka dabar plačiai vartojama sociologijoje, aprėpiant
užsiėmimo grupę (jos socialinį statusą, santykį su valdžia) ir pajamų lygį ar vien tik
užsiėmimo grupę. Daugeliu atžvilgiu tai yra naudinga, tačiau tuo ignoruojama Markso
nustatytas “klasės” sąvokos teorinis statusas socialinėje teorijoje. Bet kita vertus, jeigu
mes siekiame suprasti kokį santykinį priėjimą prie šiuolaikinės teisės turi įvairios
socialinės grupės – jų sugebėjimą formuoti teisės turinį ir formą bei ją įgyvendinti, tai
turime nagrinėti ištisą iškilusių ir tarpusavyje susijusių empirinių veiksnių įvairovę,
pavyzdžiui, socialinę padėtį, išsilavinimo lygį, techninių žinių turėjimą, asociacijų ryšius,
galimybę ir asmenybę sudėtingus rasinės, lyties, religinės ar kitų formų diskriminacijos
veiksnius ir jų padaromą žalą individams bei socialinėms grupėms. Taigi iš pažiūros
skirtumai tarp “turėjimo” ir “neturėjimo” lengvai nustatomi ir susiejami su teisės reikšme,
rašo M. Galanteris, nes tokios miglotos bendrosios sąvokos pripažįsta visus arba bet
kuriuos diferencijuojančius veiksnius, su kuriais galime atskirti galingąjį nuo santykinai
bejėgio visuomenėje. Bet klasės sąvoka pasidaro perkrauta, kai ji vartojama teorijoje
paaiškinti procesams, kuriuose šie įvairūs veiksniai funkcionuoja 204.
Taigi galios veiksniai ir būdai, kuriais teisė išreiškia ir formalizuoja galios
santykius šiuolaikinėje visuomenėje, yra labai sudėtingi. Todėl šiandien mažai marksistų
tvirtintų, kad, pavyzdžiui, teisminis teisės kūrimas yra vien klasinio intereso išraiška.
Jeigu klasiniai santykiai ir gali būti laikomi tiesiogiai išreikštais teisėje, tai ji išreiškia,
marksistinio teoretiko B. Edelmano požiūriu, “ne ką kitą, kaip užregistruotus,
kodifikuotus ir formalizuotus darbo klasės laimėjimus”, t.y. teisę, kuri nėra vien
valdančiųjų klasių veiksnys, bet ir “klasių kovos vieta ir investicija” 205. Šios rūšies klasių

203
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 145.
204
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 145.
205
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 146.

212
analizė pripažįsta teisinės doktrinos sudėtingumą ir jos reikšmę. Todėl grubi teisinės
doktrinos analizė paprastai neatskleidžia lengvai nustatytos socialinės klasės interesų
nuolatinės globos. Be to daug marksistinių ir nemarksistinių autorių laikė teisę priemone
inkorporuoti darbo klasę į valstybę, perkant jos ištikimybę.
Dabar skirtingų požiūrių į galią ir teisę autoriai sutaria, kad teisė gali būti
suprantama ir kaip galios santykių išraiška, ir kaip svarbus tokių santykių formalizavimo
ir reguliavimo mechanizmas. Ji saugo ir legitimuoja galią, pavyzdžiui, garantuodama
ekonominę galią, vystydama nuosavybės sampratas ir palaikydama nuosavybės apsaugos
taisykles. Be to pačios teisės galia kyla iš dalies: 1) iš politinės galios, kurią ji išreiškia:
arba iš nuolatinio galios elito, arba iš galios centrų kovos rezultatų, ir 2) iš naudos, kurią
suteikia pats galios reguliavimas ir formalizavimas. Tai reiškia, kad moderniose
visuomenėse santykinai galingieji ne tik sukuria valdymo sistemas, kad būtų galima
vadovauti ir koordinuoti jų galios egzistavimą, bet ir patys priklauso nuo teisės ir teisinių
struktūrų, kurios primeta svarbias organizuotos ir formalizuotos galios naudojimo
taisykles. Tokiu būdu sujungiamos dvi priešingos prielaidos: 1) kad esminis teisės ir
galios ryšys yra galios kontroliavimas teisės priemonėmis ir 2) kad teisė yra tik galios
ginklas. Tuo pačiu metu teisė kontroliuoja ir išreiškia galią, kaip to paties proceso
skirtingos pusės.
Teisės ir ideologijos ryšio samprata. Teisės sociologija nagrinėja pažintinių ir
vertinamųjų idėjų, kurios išreikštos teisinėje doktrinoje ar jos suponuotos, įtaką veiksmui
ir apskritai socialiniam veikimui. Tačiau ji negali laikyti šių idėjų savaiminėmis ir turi
mėginti suprasti jų prigimtį socialinėje praktikoje ir sąlygose. Tai nėra paprasta, nes
daugelis idėjų apie teisę ir visuomenę atrodo, kaip savaime suprantamos, tokios
akivaizdžios, kad jų prigimties klausimas atrodo, kaip nerealus, nes sunku suvokti, kad jų
galima nepriimti “sveiku protu”. Bet būtent dėl šios sveiko proto savybės, kuri daugelį su
teise susijusių idėjų paverčia neginčijamomis teisinėje praktikoje ir kasdieniniame
gyvenime , mokslinė teisės studija turi jas nagrinėti.
Socialiniame gyvenime egzistuoja tokios idėjų sistemos arba srovės, kurios
garantuoja gyvenimo tikrumą ir saugumą, įsitikinimų pagrindą ir elgesio gaires. Jos
vadinamos ideologijomis ar ideologijos srovėmis: sistema idėjų, išreiškiančių
visuomenės, socialinės grupės ar judėjimo idealus, interesus, pasaulėžiūrą. Skirtingai nei

213
mokslinis požiūris, kuris visada yra dalinis ir ribotas, visada gali būti peržiūrėtas, tai
ideologija linksta pabrėžti, kad jos vizija yra visuotinė ir išbaigta, teisinga ir negali būti
peržiūrėta.
Ideologija yra platesnės apimties ir konkretesnė sąvoka, nei prieš tai vartota
“socialinio konsensuso” sąvoka. Plintančios ar kontroliuojančios ideologinės sistemos
egzistavimas visuomenėje negarantuoja konsensuso, o tik riboja nesantarvę tam tikruose
rėmuose. Tai yra todėl, kad ji suteikia minties struktūrą, kurios pagrindu individai ir
socialinės grupės interpretuoja konfliktų, į kuriuos jie yra įsitraukę, prigimtį ir suvokia jų
remiamus interesus. Panašiai ideologija suteikia kontekstą, kuriame interpretuojami
socialiniai simboliai. Ji įtvirtina jų prasmę ir reikšmę. Teisės ir valdžios simboliai
egzistuoja ne izoliuotai, bet kaip ideologinio supratimo apie visuomenės ir individo
gyvenimo prigimtį dalis. Manipuliavimas socialiniais ar politiniais simboliais yra
paremtas egzistuojančia ideologija ir kartu palengvina jos palaikymą ar nukreipimą. T.W.
Arnoldas teigia, kad socialiai svarbūs simboliai gali egzistuoti tarpusavio
prieštaravime206. Tai reiškia, kad ideologija linksta užmaskuoti savo neatitikimą
miglotoms, neapibrėžtoms sąvokoms.
Teisinė ideologija gali būti suprantama ne kaip savaiminė teisinė doktrina, o kaip
“socialinės sąmonės forma” – vertybių ir pažintinių prielaidų sistema, kuri yra atspindėta
ir išreikšta teisinėje doktrinoje. Teisinės ideologijos analizės uždavinys yra paaiškinti jos
prigimtį, šaltinius ir padarinius konkrečiose visuomenėse. Marksistinė teorija
demonstruoja tris teisinės doktrinos socialinių šaltinių ir funkcijų bei idėjų kapitalistinėje
visuomenėje pažinimo požiūrius:
1. Ekonominės kilmės požiūris. Pagal jį, teisės forma yra esminių ekonominės
struktūros savybių atspindys. Jos pobūdį paaiškina ekonominės tvarkos logika. Teisė yra
autonomiška nuo ekonomikos tik griežta ribota prasme.
2. Struktūrinis požiūris. Pagal jį, teisė ir vyraujančios ideologijos formos
visuomenėje yra paaiškinamos kaip santykinai autonominės nuo ekonominės bazės.
Politiškai organizuota visuomenė tam tikru istoriniu momentu yra suprantama kaip
struktūra, sudaryta iš santykinai nepriklausomų lygių: ekonominio, ideologinio ir

206
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 149.

214
politinio. Visus šiuos lygius suvienija ir jų pobūdį nulemia vyraujantis gamybos būdas,
pavyzdžiui, feodalinis ar kapitalistinis.
3. Klasinis instrumentinis požiūris. Pagal jį, teisė ir vyraujanti ideologija yra
valdančiosios klasės, kurios interesams teisė galų gale tarnauja ir kurios vertybes bei
įsitikinimus ideologija atspindi, paliepimu išplėtotos ir iškeltos. Šiam požiūriui
svarbiausia yra empiriškai nagrinėti strategines galios ir įtakos pozicijas užimančių
asmenų santykius ir jų galingus interesus kontroliuoti žiniasklaidą.
Struktūrinio požiūrio, kuris ypač išreikštas prancūzų teoretikų L. Altiusero, B.
Edelmano ir N. Poulantzaso darbuose, pagrindinė problema yra ta, kad teisės ir
ideologijos funkcijos ir reikšmė nustatomos iš anksto iki empirinės analizės. Laikomasi
prielaidos, kad teisė ir ideologija neišvengiamai funkcionuoja, kad užtikrintų gamybos
būdo poreikių patenkinimą. Kita vertus, teisės ir ideologijos laikymas santykinai
autonomiškomis nuo ekonominės bazės sudaro sąlygas jas suvokti kaip politinės kovos
sritį.
Klasinio instrumentalizmo teorijų pagrindinė problema, priešingai, yra jų
empirizmas. Jos iškelia sunkų uždavinį tinkamai empiriškai pademonstruoti klasinį
susitelkimą ir bendruosius procesus, kuriais klasė vyrauja kuriant ir taikant teisę bei
ideologiją. Tai padaryti trukdo per daug abstrakčios prielaidos, sudėtingi priežastingumo
empiriniai modeliai ir vartojamos sąvokos. Net pačios “klasės” sąvoka dažnai būna tokia
miglota, kad ją sunku pritaikyti empiriniuose tyrimuose.
Teisinio individualizmo samprata. Pašukanio pastangos nustatyti teisinės
doktrinos Vakarų visuomenėse konkretų pobūdį efektyviai išryškino šių visuomenių ir jų
teisės pagrindinį skiriamąjį bruožą – individualizmą. Jį pripažįsta visi socialinių mokslų
teoretikai. Teisinis individualizmas yra pagrindinis teisinės ideologijos – vienos
svarbiausių šiandieninių ideologijų pavyzdys. Ši idėja yra išreikšta garsioje teisininko H.
Maino XIX a. pabaigos tezėje apie pažangių visuomenių istoriją, kaip vien judėjimą iš
socialinių santykių, pagrįstų statutu, į sutartinius santykius; vokiečių sociologo Toneso
šiuolaikinių visuomenių – Gesellschaft sampratoje ir Weberio ”svetimų bendrijos“
sampratoje, pagal kurią ši bendrija yra sukurta rinkos, kurios natūralūs santykiai

215
pasireiškia per konkrečius ir ribotus (tikslingus) kontraktus, o ne per visa apimančius,
“broliškus” bendražygių ar giminystės saitus207.
Vakarų visuomenėse individualizmas yra sudėtinga įvairių ideologinių
komponentų lydinys. Daug marksistinių ir nemarksistinių autorių sutinka, kad teisė
vaidino svarbiausią vaidmenį vystant šias ideologines sąlygas ir yra pagrindinė jų
pasireiškimo forma. Modernioje teisėje įkūnytas individualizmas akcentuoja, kad
individai yra savo likimo kūrėjai; būdami vieni jie atsako už jiems priskirtus veiksmus ir
neveikimą. Individualizmas kaip ideologija, suponuoja absoliutų požiūrį į socialinį ar
individualų gyvenimą.
Vakarų teisė šią bendrąją – individualiai atsakingų individų - idėją išreiškė
įvairiomis formomis, bet nenuosekliai. Bendroji sutarties teorija, kaip tiesioginis teisės
komponentas ir teisinės doktrinos pagrindas, iki XIX a. nebuvo iki galo išvystyta, nors
laisvanoriško laisvų individų susitarimo ideologija Anglijoje buvo socialiai ir politiškai
reikšminga gerokai anksčiau. Kai teisėjai ir juristai vis labiau ėmė pripažinti sutarties
laisvės idėją kaip pagrindinį teorinį teisinės doktrinos pagrindą, ją, kaip ideologiją jau
buvo pradėta vis silpniau atspindėti doktrinoje208.
Tai tik iliustruoja, kad ideologija vystosi daugybėje kontekstų ir įvairiais
procesais. Be to ji, kaip ir kiti visuomenės aspektai, adaptuojasi prie socialinės kaitos
procesų ir juos veikia. Pavyzdžiui, sutarčių teisės ideologija sutartį laiko susitarimo
rezultatu, tačiau teisinė doktrina būtinai privalo tam tikru mastu formalizuoti susitarimo
pripažinimą. Laisvo susitarimo prezumpcija anglų teisėje anksti sąlygojo caveat emptor
(pirkėjas tebūnie budrus) doktriną: ji pagrįsta taisykle, jog pats pirkėjas turi tikrinti ir
nuspręsti, ką jis perka; pardavėjas neprivalo informuoti pirkėjo apie parduodamo daikto
trūkumus. Dabar ši doktrina labiau taikoma teismo paskelbtose varžytinėse, parduodant
vartojimo prekes ar panašiose srityse, kur įstatymai griežtai saugo pirkėjo interesus 209.
Bet anais laikais (viduramžiais), kai plėtojosi prekyba, teisė vis labiau preziumavo
sandorio šalių sugebėjimą rūpintis savo interesais.

207
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 154.
208
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 155.
209
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 156.

216
 Besivystant stambioms korporacijoms, kurios skatina kapitalo kaupimą ir kartu
ekonominę galią, laisvų susitarimų prielaida dramatiškai susikirto su tarp labai nelygių
šalių sudarytų sutarčių padariniais. Ši situacija yra pavaizduota naudojantis tipinių formų
sutartimis, kuriose viena šalis pateikia kitai šaliai standartines sutartines sąlygas, kurios
turi būti priimamos arba atmetamos in toto. Taigi sutarčių rengimas šiomis aplinkybėmis
tampa vienos šalies išimtinė teisė, turint ekonominę ir kitokią galią, primesti kitai šaliai
savo sąlygas. Sutarties laisvės doktrina sukėlė daug neapibrėžtumų XIX a. pabaigoje ir
XX a. pradžioje, kai pradėta kalbėti apie didėjančią vartotojų padėties problemą.
Amerikiečių teisininko žodžiais, sutarčių teisės pagrindinės struktūros individualizmas
atspindėjo “laisvų įmonių kapitalizmo etiką ir mažų įmonių, individualių prekeivių ir
nepriklausomų amatininkų mobilios visuomenės teisingumo idėjas” 210.
Standartinės sutarties sąlygos daugelį amžių buvo ekonominės galios įrankis. Bet
socialinės ir ekonominės sąlygos keitėsi ir teisėjai, kurie matė šią kaitą ir kurie sutarčių
teisės ideologiją suprato laisvų įmonių kapitalizmo sąlygomis, ieškojo doktrininių
priemonių, kuriomis galima būtų išvengti jos padarinių labai skirtingomis monopolinio
kapitalizmo sąlygomis. Įvairiose šalyse XX a. buvo įdiegta daug svarbių sutarties sąlygų
ir jų padarinių kontrolės priemonių, kad būtų atsižvelgta į problemas, kylančias
konfliktuojant doktrinai ir individualistinio požiūrio į teisę patyrimui. Bet vis dėlto
remiantis, pavyzdžiui, fikcinėmis “numanomomis sąlygomis” siekiama apsaugoti
individualistinį požiūrį sutartinių sandorių pagrindinėse formose ir principuose.
Teisės korporacinėje visuomenėje vaidmens samprata. Teisės subjekto sąvoka
apibrėžia asmenį, kurį teisė pripažįsta kaip sugebantį turėti teises ir pareigas. Pašukanis
aiškiai pabrėžė, kad ši sąvoka tam tikra prasme yra visos teisinės ideologijos pamatas. Ji
leidžia teisinei doktrinai apraizgyti socialinių santykių aiškinimą painiu voratinkliu, nes
teisė apibrėžia asmenis taip, kad tik individams suteikiamas arba apribojamas
veiksnumas, tik jie išskiriami ar klasifikuojami įgyvendinant specialų teisinio
reguliavimo tikslą. Pavyzdžiui, konkrečiose visuomenėse ar sferose gali nesimatyti dalies
ar visiškai vaikų, individų su psichinėmis negaliomis, kalinių ar ištekėjusių moterų teisių
arba laikyti juos kaip turinčius ribotą veiksnumą sudaryti sutartis, turėti nuosavybę ar

210
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 156.

217
pareikšti ieškinius211 . Taip visuomenės, savo raidos etapuose, su teisės pagalba ne tik
nustatė socialinius santykius, bet ir apibrėžė juose dalyvaujančių būtybių prigimtį.
Panašiai apibrėžti asmenį visuomenės dar mėgino su religija ir įvairiomis ideologijomis.
Marksistas Altiuseras aiškina, kad individualūs subjektai yra “atkartojami” ideologijoje
ir save joje atpažįsta tarsi žvelgdami į veidrodį.
Taigi pagal Altiusero veidrodžio ideologiją marksistinė teorija linksta daryti
prielaidą, jog asmuo arba subjektas būtinai yra žmogiška būtybė. Tačiau aišku, jog
šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse svarbiausi juridiniai asmenys yra ne žmonės –
individai, o bendrovės (korporacijos). Kadangi verslo bendrovė teisėje yra pripažįstama
asmeniu, ji sugeba įgyti subjektines teises ir prisiimti teisines pareigas, pavyzdžiui
sudarydama sutartis, turėdama nuosavybę, darydama nusikaltimus. Teisės istorija rodo,
jog teisė įvairiais laikais ir įvairiose vietose asmenimis pripažįsta ne tik žmones, bet ir
daug kitokių juridinių asmenų, pavyzdžiui, gyvūnus, lėšas, stabus, šventyklas, dievus ir
daugybę korporacinių darinių rūšių. Taigi istoriškai, lygiagrečiai su religija ir filosofija,
teisinė doktrina kovojo už apibrėžtą individualybę ir humaniškumą bei santykius tarp
individualaus ir kolektyvinio gyvenimo. Bet ji tai darė taip, kad buvo būtinai atspindėti
interesai tų, kurie turi galią daryti įtaką ir kontroliuoti teisines institucijas212 .
Akivaizdu, kad konkreti individo ir visuomenės tarpusavio santykio samprata
vyrauja modernioje Vakarų teisėje. Teisės sociologiją domina, kaip individualizmas
teisinėje doktrinoje konfrontuoja su vis labiau įsivyraujančiomis korporacinėmis Vakarų
visuomenių struktūromis. Sprendimų subjektas vis dažniau yra grupė, o ne individas,
nes, pavyzdžiui, verslo bendrovės ir profsąjungos vis daugiau yra asmeninių ir grupinių
interesų objektas. Nemarksistiniai “postindustrinės visuomenės” teoretikai linkę šią
kryptį laikyti bendrosios istorinės tendencijos – racionalizacijos ir biurokratizacijos
Vakarų visuomenėse aspektu. “Postindustrinės visuomenės” pagrindinė reguliavimo
problema laikoma daugelio rūšių didelių organizacijų, ne tik verslo įmonių, galios
kontrolė. Daug analizių akcentuoja, kad ekonominė koncentracija didelėse verslo

211
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P. 159-160.

Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P.160.

212

218
įmonėse yra galios šiuolaikinėse visuomenėse esmė. Sunku sumažinti korporacinę galią,
tačiau galima jos taikymą padaryti tvarkingesnį ir veiksmingesnį.
Teisinės atsakomybės aspektu Vakarų visuomenių korporacinė organizacija jau
užginčijo teisinio individualizmo prielaidas. Pavyzdžiui, draudimo nuo rizikos paplitimas
leidžia individui efektyviai perduoti savo individualią atsakomybę riziką prisiimančiam
kolektyvui, pavyzdžiui, draudimo bendrovei. Nors kalbame apie individualią teisinę
atsakomybę, bet praktiškai daugelyje teisės sričių, kuriose keliamas klausimas dėl
padarytos žalos kompensavimo, faktinė atsakomybė yra perduota asociacijoms, su
kuriomis suinteresuoti individai susisiejo ir kurių globojamas individas eina į socialinius
santykius, pavyzdžiui, transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomasis draudimas. Bet plintanti kolektyvinės organizacijos formų įvairovė
suponavo būtinybę kurti specialius teisinės kontrolės režimus, kurių analizei sunku
pritaikyti lygiais laikomų teisės subjektų sąvoką.
Iškilo ir doktrininis klausimas: kiek organizacijos ar grupės gali būti
pripažįstamos teisėje, kaip asmenys, ir kiek tokie asmenys gali supanašėti su individais –
žmogiškais asmenimis? Šis klausimas akivaizdžiai yra ideologiškai svarbus, nes jis apima
plačias teisinio legitimumo, organizacijų teisių ir pareigų idėjas. Pavyzdžiui, nestebina,
kad korporacinio juridinio asmens prigimtis ilgai buvo diskutuojama, tačiau iki šiol ji
nėra aiškus dalykas modernioje Vakarų teisės filosofijoje. Amerikos teisinio vystymosi
komentatorius W. Werneris 1981 metais rašė, kad “nerandu nieko korporacijų teisės
istorijoje, kas slopintų stambių bendrovių vystymąsi, tačiau daug, kas greitino. Aš radau
stabilią augimo liniją nuo ankstyvųjų atvirų akcinių bendrovių iki šiandieninių
213
multinacionalinių gigantų” . Taigi teisinis individualizmas kaip ideologija buvo
perkeltas į teisinę doktriną, kad jo pagrindu būtų formuojamas socialinių sąlygų
reguliavimas.
Verslo bendrovių reguliavimo problemos iliustruoja daugelį ideologijos ir galios
tarpusavio santykių aspektus. Bendrovė yra asmuo, tačiau moraliniu požiūriu tam tikrais
atvejais ji yra palankesnėje padėtyje už individą. Buvo tvirtinama, kad “didele dalimi
sunkių bausmių individualiems verslo žmonėms bauginantis efektas kyla iš baudžiamojo
kaltinimo dėmės. Bet bendrovėje individai gali jaustis apsaugoti nuo bet kokios dėmės,
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P.163.
213

219
būdingos korporaciniam dariniui; tada taip pat bendrovės kaltinimas negali sukelti tokio
214
pat laipsnio moralinio pasibjaurėjimo liaudyje” . Taigi nors teisėje bendrovė yra
pripažinta asmeniu, bet išlieka miglotu moraliniu dariniu, nes realiai ji gali funkcionuoti
tik per žmogiškus atstovus.
Kiekviena bendrovė vengia nepalankaus viešumo dėl jos neteisėtos veiklos, nes
tai gali sukelti svarbių padarinių jos funkcionavimui. Bet, kita vertus, gali būti labai
sunku patraukti bendrovę teisinėn atsakomybėn, jeigu neįmanoma nustatyti konkrečių
žmonių, atsakingų už nesėkmę ir veikiančių jos vardu. Kai apkaltinti nieko neįmanoma,
baudos bendrovėms dažnai sudaro nuostolius, kurie paaiškinami nepalankiai
susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Toks šios problemos sprendimo būdas turi ir kitą pusę.
Kai negalima nustatyti konkrečių bendrovės atstovų, kurie turėtų visiškai atsakyti už
padarytą žalą bendrovės veiklos kontekste, tai gali suponuoti atlaidžias bausmes
individams, kuriuos teismai laiko kolektyvinės įmonės atstovais.
Taigi atsižvelgiant į teisinei ideologijai būdingą individualumo svarbą, XX a.
nuolatos vyko diskusijų dėl bendrovės galių kontrolės, saugant bendruosius socialinius
interesus. Diskusijų klausimas buvo performuluotas taip: kiek veiksmingai teisė gali
kontroliuoti bendrovės galias. Ypač svarbu išanalizuoti teisės pagrindu ir per teisę
funkcionuojančių galių rūšis ir šaltinius. Kadangi Vakarų ekonomikose vyrauja didelės
verslo korporacijos, valstybė priklauso nuo jų gerovės tiesiogine prasme. Valstybė negali
griauti savo pačios egzistavimo ekonominių sąlygų, dar anksčiau teigė Erlichas. Valstybė
priklauso nuo ekonominių prekių gamybos visuomenėje pakankamo kiekio, kad galėtų
apsirūpinti maistu, gauti išteklių finansuoti savo pačios veiklą.
Marksistinėje analizėje ekonominiai santykiai galų gale nulemia valstybės
veiksmus, valstybė gali būti tik “santykinai autonomiška” nuo ekonominės bazės. Markso
teorija iš anksto suteikė valstybei būtinąją funkciją ekonomikos atžvilgiu. Tačiau
problema yra ne iš įvairių verslo bendrovių ateinančios galingos įtakos valstybei
pripažinime, šį akivaizdų faktą pripažįsta dauguma neomarksistų, o sunkumas aiškinant
šios įtakos reikšmę teoriškai, be dogmatizmo ir nuosekliai.

Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas, Dangerta, 1997. P.164.

214

220
 Daug jėgų daro įtaką vyriausybės politikai ir valstybės veiklai, įskaitant spaudimą
palaikyti viešąją tvarką, saugumą, ekonominę ir socialinę gerovę, išorinę gynybą,
individualius ir kolektyvinius interesus bei pan. Valstybė remiasi ekonominiais ištekliais.
Tačiau korporacinėms galioms reikia vis daugiau saugumo, kurį siūlo valstybė. Verslas
bijo nepageidaujamos teisinės intervencijos ir kontrolės. Tačiau didėjant verslo
organizacijų bei jų sandorių mastui ir sudėtingumui bei augant ekonominei rizikai,
bendrovės darėsi vis daugiau priklausomos nuo valstybinės koordinacijos ir apsaugos.
Didėjant bendrovėms stiprėja “didelio verslo” pastangos nukreipti teisę prieš
“mažą verslą”, kuris, turėdamas tam tikrus lankstumo privalumus, kylančius iš ribotos jo
apimties, gąsdina stabilią monopoliškai struktūrizuotą ekonominę aplinką, nuo kurios
priklauso milžiniškos korporacijos. Čia dalyvaujantys galios santykiai geriausiai gali būti
laikomi konflikto ir koordinacijos tarp valstybės ir kitų korporacinės galios struktūrų
kombinacija, atspindėta teisės turinyje.
Marksistinė valstybės samprata tvirtina, kad klasė ir ekonominiai santykiai
vienaip ar kitaip nuspręs valstybės veiklos pobūdį. Tačiau konkuruojančios modernios
“korporatizmo” teorijos teigia, kad modernioje korporacinėje visuomenėje valstybė gali
vadovauti visuomenei, kooptuodama į pačią save ir koordinuodama visuomenėje
egzistuojančius korporacinės galios centrus. Abu požiūriai kenčia nuo tam tikro
dogmatizmo: jie remiasi išankstine prielaida, kad teorija pateikia valstybės ir bendrovių
santykių modelius. Korporacinės galios centrų tarpusavio santykiai gali būti paaiškinti
konflikto ir bendradarbiavimo kontekste be tokios išankstinės prielaidos.
4.3. Teisinė konfliktologija. XX a. pabaigoje suklestėjo kitoks požiūris į teisę: ji
suformuojama ir patiriama konfliktinėje socialinėje situacijoje. Šis požiūris klostosi
empirinių tyrimų pagrindu nagrinėjant, kaip ginčų ir skriaudų sprendimo patyrimas (jų
teisinio sprendimo patyrimas) formuoja ir išreiškia eilinių piliečių teisinę sąmonę.
Tyrimai stengiasi analizuoti sudėtingas, daugialypes ir dažnai prieštaringas ar painias
eilinių piliečių teisinės sąmonės ir patyrimo savybes. Paprastai empiriniai tyrimai remiasi
detaliais socialinės aplinkos, pavyzdžiui, teismų, teisininkų kontorų, socialinės rūpybos
institucijų ir vietinių bendrijų stebėjimais ir interviu. Tyrimų tikslas yra: 1) atskleisti
individų subjektyvią patirtį teismuose ir jų mąstymo apie teisių gynybą būdus; 2)
atskleisti individų įsivaizdavimą, kaip ginčai gali būti ir yra sprendžiami, ar tai egzistuoja

221
jų socialinėje aplinkoje; 3) atskleisti ginčų sprendimo sampratas, kurias individai sukūrė
ar pertvarkė per sutartis su teisininkais, teismo pareigūnais ar kitomis valstybės
įstaigomis215. Taigi į teisę siekiama pažvelgti per teisinių konfliktų sprendimo prizmę.
Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikšta kova tarp dviejų ar daugiau šalių,
kurios turi prieštaraujančias nuostatas, veikimo tikslus ar priešinasi agresijai į jos
vertybes216. Konfliktas yra visuomeninio gyvenimo būdingas reiškinys; jo išryškėjimas ir
raida - laikomas naudingu ir reikalingu dalyku. Visiems konfliktams bendra:
1. Kiekvienas konfliktas susideda iš serijos epizodinių dalinių konfliktų, kurių
kiekvienam būdinga tam tikra seka ir raida. Kartus konfliktas turi ir savo bendrą
stabilumą.
2. Konfliktas gali būti ne tik neigiama, bet ir teigiama savybė. Jo šaknys gali
glūdėti individualiame ar grupės kontekste, kurių nežinant nėra galimi konfliktų
sprendimai.
3. Konfliktai yra susiję su individo ar gupės (organizacijos) stabilumu ir
pasikeitimais. Ingrupėje (savųjų grupėje) atsiradę konfliktai gali grėsti jos stabilumui,
tačiau konfliktai su autgrupėmis ( svetimųjų grupėmis) prisideda prie savųjų grupės
konsolidacijos ir stabilumo 217.
Konfliktus lengviau suprasti, kai jie nagrinėjami kaip besikeičiantys procesai.
Aprašant konfliktų visuminius procesus, jų struktūroje išskiriamos penkios stadijos 218:
1.Latentinis arba užslėptas konfliktas. Tai pradinė konflikto formavimosi stadija.
Jį dažniausiai sukelia konkurencija siekiant vienodų tikslų arba esant skirtingiems
veikimo tikslams.
2. Suprastas konfliktas. Tai latentinio konflikto įsisąmoninimas.

215
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas.– Kaunas: Dangerta, 1997. P.189.
216
Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija.- Vilnius: “Žodynas”, 1995.
P.67.
217
Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija.- Vilnius: “Žodynas”, 1995.
P.67.

Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija.- Vilnius: “Žodynas”, 1995.

218

P.68 -70.

222
 3. Jaučiamas konfliktas. Jis skiriasi nuo suprasto tuo, kad pasireiškia emocinėmis
įtampomis ir krizėmis. Individai turi kaip nors išlieti įtampą ir susirūpinimą, kad išlaikytų
vidinę pusiausvyrą.
4. Išreikštas konfliktas. Tai konfliktinės elgsenos variantas. Ryškiausias, kai
pasireiškia atvira agresija. Vienok prievarta paprastai yra įvairių grupinių normų
draudžiama, todėl ji gali reikštis švelnesnėmis formomis.
5. Konfliktų sprendimas ir pasekmės. Ryšiai tarp suprasto ir išreikšto , jaučiamo ir
išreikšto konfliktų yra tie taškai, kuriems taikomos įvairios konfliktų sprendimo
programos. Jų tikslas – išvengti supratimo ir jautimo lygį pasiekusių konfliktų peraugimo
į nekooperuojančią elgseną. Tam tikslui organizuojamos diskusijos, derybos, grupiniai
susitarimai, perskirstomos materialinės vertybės, mažinama konfliktuojančių šalių
savitarpio priklausomybė ir t.t. Jei konfliktas yra išspręstas, ypač atsižvelgiant į jo
dalyvių pageidavimus ir sukelia pasitenkinimą, tai galima tikėtis, kad jis vėliau
neatsinaujins. Neišspręstas, o tik nuslopintas konfliktas atsinaujina anksčiau ar vėliau ir
būna įgijęs pavojingesnes formas.
Teisinis konfliktas yra socialinio konflikto atmaina. Socialinis konfliktas yra tokia
priešprieša, kuriai esant jos šalys siekia užvaldyti varžovo išteklius arba teritoriją, grasina
priešpriešos individams ar grupėms, jų nuosavybei arba kultūrai tokiu būdu, kad kova
įgauna atakos arba gynybos pavidalą. Teisinė konfliktologija – konfliktų teorijos sritis,
nagrinėjanti teisinius konfliktus bei teisės normų aktus, kurie apibrėžia individų ir
socialinių grupių, institutų ir organizacijų teisinį statusą konfliktinės situacijos
kontekste219.
Teisinė konfliktologija nagrinėja ir apibendrina tokius socialinius konfliktus,
kurie susiję su teise: konfliktas atsirado ar buvo išspręstas teisės normų pagrindu, arba
kurio nors jo dinamikos (raidos) etape išryškėjo teisinis aspektas. Jos teorinė reikšmė
kyla iš galimybės konfliktus susieti su valstybiniais institutais (o teisė – vienas iš jų) ir
nagrinėti konfliktus ne abstrakčioje socialinėje erdvėje, o realiame ryšyje su veikiančiais
teisiniais instrumentais ir struktūromis. Iš čia kyla tokio požiūrio praktinė prasmė:

Касьянов В.В, Нечипуренко В.Н. Социология права. – Ростов-на-Дону: 2001.

219

С.425.

223
nustatyti ar teisės normos gali įtakoti konflikto užsimezgimą, raidą ir jo išsprendimą, ir
jeigu gali, tai kaip padidinti šito poveikio veiksmingumą 220.
Taigi teisės sociologija nagrinėja dviejų rūšių socialinius konfliktus: 1) teisinio
pobūdžio konfliktus, kai visi jo elementai (motyvacija, dalyviai, objektas) yra susiję su
teise, pavyzdžiui, visi ginčai darbo klausimais, daugelis šeimyninių, buitinių, gamybinių
ginčų; 2) neteisinio pobūdžio konfliktus, kurių turinyje yra teisinis elementas. Teisiniu
konfliktu vadiname tokius socialinių subjektų tarpusavio konfliktus, kurie atsiranda
dėl jų teisėtų interesų skirtumų ir susiję su jų teisiniu statusu.
Vienok iš karto atsiranda tik dalis teisinių konfliktų. Juos vadiname pirminiais
teisiniais konfliktais. Neteisinio konflikto raidos procese gali atsirasti teisinis elementas,
ypač kai jo šalys padaro veiksmus, užtraukiančius teisinę atsakomybę. Arba kai konflikto
šalys kreipiasi į teismą, nes negali savo jėgomis rasti ginčo sprendimą. Pavyzdžiui,
šeimyninio ginčo eigoje sutuoktiniai gali apsispręsti išsiskirti ir dėl to kreipiasi į teismą.
Todėl V. Kudriavcevo požiūriu, teisinis konfliktas yra “bet kuris konfliktas, kuriame
ginčas vienaip arba kitaip susijęs su šalių teisiniais santykiais (jų juridiškai reikšmingais
veiksmais arba būsenomis), ir, vadinasi, konflikto subjektai arba jų elgesio motyvacija,
arba objektas turi teisinių požymių, o konfliktas sukelia teisinius padarinius221.

Teisinis
Teisės subjektas Teisės subjektas
konfliktas
Teisinio konflikto sc

Subjektų teisinis
statusas

220
Кудрявцев В. Н., Казимирчук В. П. Современная социология права. – Москва:
Юристь, 1995. С.214.
221
Юридическая конфликтология. – Москва, 1995. С.15.

224
 Teisinio konflikto schema222.

Taigi neteisinis socialinis konfliktas įsipindamas į teisinius santykius įgyja teisinį

pobūdį. Taip atsitinka dažniausiai tuo atveju, kai konflikto eigoje šalys savo veiksmais
vienaip ar kitaip pažeidžia veikiančios teisės normas. Tokiu būdu susiformuoja antrinis
teisinis konfliktas, kurio pagrindą sudaro įprasti socialiniai, ekonominiai, politiniai,
nacionaliniai, šeimyniniai ir kitokie konfliktai. Bet tik teisinėms valstybėms yra būdinga
spręsti konfliktus teisės pagrindu, paverčiant juos teisiniais konfliktais.
Teisinės sistemos sąmoningas vartojimas spręsti konfliktus yra konflikto
juridizacija. Konflikto juridizacija – tai teigiamas konflikto raidos momentas, kai
neteisinė – nepibrėžta, chaotiška, neformalizuota konflikto situacija teisės pagrindu
pertvarkoma į teisinę – apibrėžtą, formalizuotą, sutvarkytą konflikto situaciją, kurią jau
galima tiesiogiai spręsti su teisinių priemonių pagalba. Bet dažniau be sąmoningo
įsikišimo socialinis konfliktas virsta teisiniu konfliktu: konflikto eigoje jo subjektai iš
nežinojimo pažeidžia galiojančias teisės normas ir tokiu būdu konfliktas pavirsta teisiniu
konfliktu. Tokia situacija būdinga žemos teisinės kultūros visuomenėms, kuriose išplitęs
teisinis nihilizmas.
Visuomenės teisinės kultūros lygio augimą gali riboti individų ir valstybės
abipusis susvetimėjimas. Kai įstatymų leidėjų išleidžiami įstatymai vis dažniau
neatsižvelgia į visuomenės narių daugumos realią ekonominę ir socialinę padėtį, tai
neišvengiamai anksčiau ar vėliau susiklosto sąlygos, kuriose visuomenės nariai negali
remtis egzistuojančios teisės normomis. Pavyzdžiui, ekonominis mokesčių tarifų
nepagrįstumas stumia verslininkus slėpti pajamas; aukštos komunalinių paslaugų kainos
ir maži bei nelaiku mokami atlyginimai sukuria konflikto sąlygas, kai pakankamai didelė
visuomenės dalis tampa nemoki ir tai įtakoja teisinio nihilizmo įsitvirtinimą visuomenėje.
Taigi socialinis konfliktas yra objektyvių prieštaravimų pasireiškimo ir jų subjektyvios
išraiškos forma.

Касьянов В.В, Нечипуренко В.Н. Социология права. – Ростов-на-Дону: 2001.

222

С.426.

225
 Teisinio konflikto struktūra ir raida. Teisinio konflikto sandarą sudaro
elementai, kurie gali turėti (bet ne visada) teisinę reikšmę. Jie yra :
1.Teisinio konflikto motyvas arba dažniau – motyvacija, t.y. konfliktą sukeliantys
motyvai. Jų pagrindu išskiriamos dvi konfliktų rūšys: interesų konfliktas ir pažintinis
konfliktas. Interesų konflikte susikerta žmonių elgesio tikslai, interesai ir net konkrečių
poelgių motyvai. Tokio konflikto teisinis elementas gali būti išreikštas skirtingo
intensyvumo laipsniu: pavyzdžiui, a) pavydo scenoje vyrauja kiti konflikto skatinamieji
motyvai, nei teisinis motyvas, kuris gali būti susijęs siekimu išvengti konflikto teisinių
padarinių ; b) konfliktą gali sukelti nenoras ar atsisakymas atlyginti padarytą žalą. Šiuo
atveju konflikto teisinis motyvas būna aiškiai ir stipriai išreikštas. Paprastai dviejų
juridinių asmenų ginčas – kiekvieno iš jų savo tikrųjų ar tariamųjų teisių gynimas
grindžiamas įstatymu.
Pažintinis konfliktas yra ginčas dėl pažinimo pagrįstumo ar problemos supratimo.
Šios rūšies ginčiuose teisinis motyvas yra išreikštas silpnai. Retai susiklosto situacija, kad
mokslinį ginčą tenka spręsti teismo keliu.
2. Konflikto dalyviai – fiziniai ir juridiniai asmenys. Išskiriamos trys konflikto
dalyvių grupės: a) tiesioginiai dalyviai - pagrindiniai konflikto subjektai; b) šalutiniai
dalyviai – konflikto kurstytojai, bendrininkai, organizatoriai; c) tretieji asmenys – tai
teisėjai, prisiekusieji, arbitražas, t.y. tie asmenys, kurie padeda pastangas išspresti
konfliktą. Konflikto dalyviai turi labai kruopščiai pasverti savo poelgius, nes priešingu
atveju - jeigu jų elgesys peržengs tam tikras leistino elgesio ribas - jie gali virsti teisinio
santykio subjektais: ieškovu, atsakovu, auka, kaltinamuoju arba liudininku civiliniame,
administraciniame ar baudžiamąjame procese. Į tokią perspektyvą`dažnai įsivelia
konflikto subjektai.
3. Konflikto objektas ir dalykas. Šis konflikto elementas dažniausiai būna susijęs
su teisės kategorijomis ir ypač su asmens statusu bei jo interesais arba vertybėmis. Visi
šie elementai gali būti sureguliuoti teisės normų pagrindu ir dėl to pats konfliktas įgyja
teisinį aspektą. Pavyzdžiui, ginče dėl atleidimo iš darbo vyrauja teisiniai darbo santykiai
ir visus nesutarimus ginčo subjektai turi spręsti tik teisiniu būdu. Konflikto subjektų
teisinis statusas pasireiškia kaip konflikto dalykas.

226
 4. Konfliktinė situacija. Tai latentinė konflikto stadija, konflikto prielaidos ir
užuomazgos. Teisiniu požiūriu konfliktinė situacija gali būti: a) apibrėžtai apibūdinta,
pavyzdžiui, tarptautiniuose ginčiuose; b) neaiškiai apibūdinta ir c) visiškai neapibūdinta,
pavyzdžiui, politinė diskusija, kuri neperžengia Konstitucijos ir galiojančių įstatymų ribų.
Konfliktinės situacijos teisinis apibūdinimas suteikia pagrindą ginčą paversti teisiniu
ginču ir šiuo pagrindu surasti jo teisinį išsprendimo būdą. Konfliktas tik aštrėja, kai jo
šalys ignoruoja savo tarpusavio santykų teisinį aspektą ir konfliktą bando išspręsti
neteisinėmis priemonėmis: jėga, gudrumu ar kitomis priemonėmis.
Konfliktas virsta suprastu, kai kyla incidentas - viena šalis imasi prieš kitą šalį
aktyvių veiksmų. Teisiniame konflikte incidento vaidmenį atlieka ieškinio padavimo,
arešto orderio išdavimo faktas. Incidentui atsirasti reikia preteksto, kuriuo teisiniame
konflikte dažniausiai tampa atsiradusi teisiškai reikšminga situacija. Dažnai incidentas
sukuriamas dirbtinai, siekiant išprovokuoti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, paleidus
gandą apie banko nemokumą ir panašiai. Bet kurį konfliktą, tame tarpe ir teisinį, galima
išreikšti tokia formule: “konfliktas = konfliktinė situacija + konflikto subjektai +
incidentas” 223.
Teisiniam konfliktui būdinga dinamika – jo raida, kurią išreiškia tokios jo
stadijos: a) konflikto teisinio pobūdžio motyvų atsiradimas; b) teisinių santykių tarp
konflikto šalių atsiradimas; c) teisinių santykių raiška (pasikeitimas, nutrūkimas),
nagrinėjant šalių ginčą teisme ar kitose teisinėse institucijose; d) teisinio konflikto
pabaiga, paskelbiant individualų teisės taikymo aktą.
Tai paprasčiausia teisinio konflikto raidos schema. Realiai gali būti ir kitokia
stadijų nuoseklumo seka arba visai nebūti kai kurių stadijų. Bet kokio teisinio konflikto
pabaiga susijusi su konkrečiu sprendimu. Egzistuoja du konfliktų sprendimo keliai: a)
konfliktą išsprendžia jo dalyviai, kai nutraukiamas vienos šalies veikimas arba šalis žūsta;
b) konfliktą išsprendžia trečioji šalis – teismas arba kita teisinė institucija. Tik pastarasis
konfliktų sprendimo kelias yra civilizuotas ir priimtinas teisiniai valstybei. Teisinis
konsensusas taikomas konstitucinėje, tarptautinėje, civilinėje, administracinėje teisėje:
šiuo atveju parengiamas sprendimas, kuris tenkina abi konflikto šalis. Teisinis

Касьянов В.В, Нечипуренко В.Н. Социология права. – Ростов-на-Дону: 2001.

223

С.430.

227
konsensusas taikomas netgi JAV baudžiamojoje teisėje, kai už savo kaltės prisipažinimą
kaltinamąjam mainais sušvelninama bausmė.
Teisiniai konfliktai kyla ir tarp valdžios šakų. Jiems išspręsti sukuriamos
specialios taikinamosios komisijos, kurias sudaro konfliktuojančių šalių atstovai ir
nepriklausomi ekspertai. Ginčus tarp valdžios šakų gali išspręsti ir Konstitucinis teismas.
Jis nustato, ar ginčytinas teisės aktas atitinka arba neatitinka šalies konstituciją, pateikia
su konstitucija susijusių svarbiausių politinių klausimų sprendimus.
Teisinių konfliktų rūšys. Konfliktai gali būti skirstomi pagal įvairius požymius:
pagal dydį – globaliniai ir regionaliniai konfliktai, tarpgrupiniai ir tarpasmenybinai; pagal
vertingumą – naudingi ir žalingi, pagal kovos pobūdį – verbaliniai, agresyvių veiksmų ir
kito pobūdžio konfliktai. Teisinio konflikto specifiką nulemia teisiniai požymiai: teisės
šakos specifika, teisės normos struktūra, teisės normų taikymo institucijos veiklos
specifika ir t.t. Taigi teisiniai konfliktai klasifikuojami šiais pagrindais: 1) pagal teisės
šakas, 2) pagal teisės normų pobūdį, 3) pagal teisėtvarkos institucijų veiklos trūkumus, 4)
pagal vidinius prieštaravimus teisinėje sistemoje.
Teisiniai konfliktai skiriami pagal teisės šakas, nes jie susiję su skirtinga teisės
specifika: administracine, civiline, darbo, šeimos, finansų, baudžiamąja, baudžiamąja
procesine teise. Būna ir mišrių teisinių konfliktų, kurie tuo pačiu metu yra susiję su
keliomis teisės sritimis: pavyzdžiui, konfliktai susiję su administracine ir darbo teise,
darbo ir konstitucine teise ir t.t. Labiausiai visuomenėje žinomi ir pavojingiausi yra su
baudžiamąja, baudžiamąja procesine ir penitencinės veiklos teise susiję konfliktai, nors jų
yra mažiau, nei su civiline, administracine ir šeimos teise susijusių konfliktų. Išskiriami
dar ir tarpnacionalinai konfliktai, kurie susiję su tarptautinės teisės normomis.
Teisiniai konfliktai skirstomi ir pagal teisės normų pobūdį: draudžiantys,
įpareigojantys ir įgaliojantys konfliktai. Draudžiančios teisės normos pažeidimas iššaukia
valstybės ir pažeidėjo – fizinio ar juridinio asmens konfliktą. Pavyzdžiui, konfliktas tarp
valstybinės gamtos apsaugos inspektoriaus ir brakonieriaus. Įpareigojančios teisės
normos pažeidimo atveju kyla konfliktas tarp valdžios įgalioto atstovo ir teisės normos
įpareigoto asmens. Jeigu valdžios įgaliotas atstovas nereikalauja iš įpareigoto asmens
atlikti pareigą, tai jis sueina į konfliktą su valstybe. Bet gali būti ir priešingai: įgalinančios

228
teisės normos pažeidimas veda į konfliktą tarp įgalioto subjekto, viršijančio savo
pareigas, ir asmens, kurio interesai šiuo būdu yra pažeidžiami.
Konfliktai kyla ir teisės taikymo institucijų veiklos klaidų ar trūkumo pagrindu.
Teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos nėra apdraustos nuo jų veiklos organizavimo
nesklandumų, klaidų, nekompetetingumo, pareiginių įgaliojimų viršijimo. Konfliktai
atsiranda ir tarp atskirų teisės taikymo institucijų, pavyzdžiui, tarp advokatūros ir
tardymo institucijos.
Teisės normų prieštaravimo pagrindu atsiranda norminiai teisiniai konfliktai. Tai
gali būti prieštaravimai: 1) tarp dviejų ar daugiau teisės normų aktų, pavyzdžiui, tarp
įstatymo ar jo dalies ir šalies konstitucijos; 2) tarp teisės normų ir teisės taikymo
praktikos; 3) tarp kelių teisės taikymo aktų; 4) tarp skirtingų teisės normų aiškinimų.
Skirtingi teisės normų aiškinimai tampa pretekstu konfliktams tarp skirtingų valdžios
šakų, tarp aukštesnės ir žemesnės valdžios institucijų, tarp valstybinės valdžios institucijų
ir savivaldybių.
4.4. Mikrosociologiniai požiūriai į teisę. Mikrosociologiniai požiūriai į teisę
grindžiami teiginiu, kad socialinai fenomenai – įstatymai, politiniai institutai, socialinės
normos, ekonominės sistemos – ne tik išoriškai paveikia individus, bet ir jie patys yra
socialinės sąveikos rezultatas bei jos įsikūnijimas224. Pavyzdžiui, teisininkui įstatymai
egzistuoja labai konkrečia forma kaip profesinės veiklos įrankiai; visada galima
patikrinti, ar jie “galioja”. Tačiau kitu požiūriu įstatymai ir teisinė praktika egzistuoja tik
kaip individų – teisėjų, policininkų, teisininkų, piliečių – bendrosios idėjos ir sampratos.
Jeigu nė vienas jų nepritaikytų savo asmeninių ar profesinių lūkesčių tokiu būdu, kuris
suponuoja teisės “pripažinimą” (konkrečios prasmės ir reikšmės suteikimą konkretiems
padarytiems pareiškimams ar sukurtiems dokumentams, ar atliktiems veiksmams), tai
būtų neįmanoma teigti, kad įstatymai “egzistuoja”, turėdami kokią nors sociologinę
svarbą. Taigi teisė, kaip ir kiti socialiniai fenomenai egzistuoja tik tiek, kiek ji yra įkūnyta
kaip elgesio lūkesčių ar sampratų apie jį rinkinys.
Jei makrosociologiniame lygyje teisinės sistemos yra objektyviai pozityvistinėmis
priemonėmis atpažįstami teisiniai reiškiniai ar, diurkheimiška prasme, “socialiniai
faktai”, tai mikrosociologiniame lygyje, jos egzistuoja individualių veikėjų
224
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas.– Kaunas: Dangerta, 1997. P.186.

229
subjektyviame patyrime. Jos sudarytos iš daugybės kasdienių teisininkų ir pareigūnų –
policininkų, anstolių, administratorių, teisėjų, klerkų – sąveikų tarp jų pačių ir su
piliečiais, kurie susiduria su teisine sistema per sąveiką su pareigūnais. Šiuo požiūriu
visiškai neįmanoma pritarti įsivaizdavimui, kad modernioji teisė tariamai egzistuoja virš
visuomenės ar autonomiškai. Mikrosociologiniu požiūriu, teisė yra etiketė, suteikta tam
tikram visuomenės aspektui, tam tikras žmonių sąveikos laukas. Suprasti teisę reiškia
suprasti sąveikos procesus, kurie susiję su teisės idėja.
Visi socialiniai fenomenai gali būti suvokiami taip, kaip jie aiškinami individualių
veikėjų sąveikoje.Todėl XX a. antrojoje pusėje sociologijoje buvo plačiai pabrėžiami
“mikrosociologijos” požiūriai, į kurių akiratį pakliūna sąveikos smulkios situacijos,
pavyzdžiui, sąveikos organizavimas teismo salėje, pagarbaus elgesio modelio
formavimas mažoje grupėje, vaikų pokalbio struktūra, vietinio konkretaus ginčo
išsprendimo būdas ir panašios situacijos. Smulkių sąveikos situacijų nagrinėjimo
pagrindu “buvo padaryta prielaida, kad “visuomenę” sudarančios plytos turi būti suręstos
taip, kaip šios smulkios socialinio gyvenimo struktūros yra nustatomos ir modeliuojamos,
ir ypač taip, kaip bendrosios sąvokos ar sampratos pasidaro priimtinos ar primestos šiose
situacijose” 225.
Simbolinis interakcionizmas, fenomenologinė sociologija ir etnometodologija
iškėlė idėjų apie socialinio gyvenimo prigimtį. Simbolinis interakcionizmas grindžiamas
teiginiu, kad socialinius ir psichologinius procesus (reiškinius) lemia tik vienų žmonių
poveikis kitiems. Socialinė tarpusavio sąveika yra, visų pirma, tiesioginė komunikacija, t.y.
keitimasis simboliais. Svarbiausia komunikacijos savybė – žmogaus sugebėjimas suvokti,
kuo jį laiko bendravimo partneris ar grupė, ir pagal tai atitinkamai interpretuoti situaciją,
reguliuoti savo veiksmus. Per laiko tarpą tarp stimulo poveikio ir mūsų atsakomosios
reakcijos vyksta stimulo interpretacija: mes įprasminame stimulo reikšmę ir priimame
sprendimą (plačiau 2.4.4). Neatsitiktinai, pavyzdžiui, kriminologijoje vadinamasis
“interakcionistinis” požiūris akcentavo, kad nusikalstamumas ar nukrypimas (deviacija) gali
būti geriausiai suprantamas ne pozityvistiškai, kaip nusikaltėlio ar kitokio pažeidėjo
objektyvi sąlyga, kokybė ar savybė, bet kaip situacija, susidariusi socialinėje sąveikoje (H. S.
Becker, 1963), ar individų adaptacijos prie aplinkybių procesas arba taisyklių ar praktikos

Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas.– Kaunas: Dangerta, 1997. P.187.

225

230
rinkinys, leidžiantis individui susidoroti ar suprasminti situacijas ar santykius, su kuriais yra
susidūręs . Panašiai teigia ir šio požiūrio srovė – “etikečių teorija”: nukrypimas yra ne
226

objektyvi situacija, o etiketė, kurią kai kurie visuomenės nariai primeta kitų elgesiui ar
pažiūroms.
Fenomenologinis požiūris sociologijoje pagrindinį dėmesį skiria žmogaus sąmonės
vidiniam darbui – būdams, kurių pagalba žmonės klasifikuoja ir įprasmina juos supantį
pasaulį (plačiau žiūr.: 2.4.5). Jis akcentuoti idėją, kad “socialinė realybė” susideda iš
bendrųjų sąvokų ar sampratų, kurias veikėjai priskiria socialinėms situacijoms,
apimančioms santykius su kitais veikėjais. Fenomenologinio požiūrio pagrindu,
pavyzdžiui, P. L. Bergeris ir T. Luckmannas paaiškina, kokiais būdais susiformavo iš
pirmo žvilgsnio vientisi ir stabilūs pagrindiniai politiniai, socialiniai ir ekonominiai
šiuolaikinių Vakarų visuomenių institutai – įprastos, visuotinai priimtos minties ir
veiksmo struktūros, kurių susiformavimas pagrįstas nesuskaičiuojamais individualių
veikėjų subjektyviais patyrimais. Pradžioje individų veiksmai kasdieniame gyvenime turi
tapti įprastomis situacijomis. Vėliau jos socialinio pripažinimo būdu gali būti įprasmintos
nusistovėjusiais elgesio modeliais. Individams ėmus savo mąstyme vadovautis ir elgesį
grįsti jiems svarbiais modeliais, formuojasi socialinių institutų pagrindas. Institutai
neverčia iš naujo pergalvoti mūsų reakcijas į situacijas, nes jos tampa standartizuotos:
mes perimame negalvodami nusistovėjusias situacijų prasmes ir atitinkamus veiksmų
būdus 227.
Tai turi akivzdžios tiesioginės įtakos teisinei analizei. Fenomenologiniu požiūriu,
socialinės taisyklės ir jų prasmės yra sukuriamos sąveikoje (pačiau žiūr.: 7.1.1). Taigi,
nors teisininkui atrodo, kad teisė yra pozityviai apibrėžtas normų kodeksas ar taisyklių
rinkinys, bet realiai ji funkcionuoja cirkuliuojant jos sampratoms individų sąveikoje: tarp
teisėjo ir advokato teisme, tarp policininko ir įtariamojo viešojoje vietoje ar policijos
nuovadoje, tap kalėjimo priežiūrėtojo ir nusikaltėlio, teisininko ir kliento. Ši cirkuliacija
apibrėžia daugybę neoficialių tinkamo elgesio ir lūkesčių taisyklių, kurios sąlygoja
“realią” teisės knygose surašytų oficialių taisyklių reikšmę ir jų prasmę.
226
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas.– Kaunas: Dangerta, 1997. P.187.
227
Berger P. L., Luckmann Th. Socialinės tikrovės konstravimas. –Vilnius: Pradai, 1999.
P. 74 -90.

231
 Vienok yra autorių, kurie fenomenologinės pozicijos pagrindu mato galimybę
gerokai radikaliau plėtoti socialinių sąveikų teoriją, vadinamą etnometodologija.
Etnometodologija – tai mokslas apie metodus, kuriais žmonės sukuria socialinę tvarką ir
atkuria socialinį pasaulį. Dažniausiai etnometodologija apibūdinama kaip fenomenologinės
sociologijos atmaina, nes jas suartina socialinio gyvenimo sutvarkymo būdų nagrinėjimas.
Vienok yra tarp jų esminis skirtumas: Šiuco fenomenologinė sociologija supranta socialinę
tvarką kaip kolektyvių bendrųjų žinių rezultatą, o etnometodologija traktuoja ją kaip turinčią
vidinio nestabilumo, kuris įgalina kiekvieną kartą sukurti “kažką” naujo. Kiekviena ilgai
trunkanti socialinė sąveika yra to “kažko” sukūrimas, todėl tyrinėtojams keliamas uždavinys
išaiškinti priemones ir būdus, kuriais tai pasiekiama (plačiau žiūr.: 2.4.6).
Etnometogologija yra susijusi su Hobso klausimu: kaip galima pasiekti socialinę
tvarką? Etnometodologijos požiūriu neįmanoma atsakyti į šį klausimą vien iš bendrų
teorinių pozicijų. Reikia nagrinėti konkrečias situacijas ir jų išsamių studijų atsekti
taisykles, kurias išplėtojo individai kasdieniame gyvenime, siekdami sukurti tvarkos
galimybę. Tai apima ir priemonių, kuriomis individas apibrėžia ar atpažįsta tam tikrą
situaciją, supratimą, pavyzdžiui, tardytojo pateikiamas “savižudybės” apibrėžimas ( J. M.
Atkinsonas, 1978), policininko ar kalėjimo priežiūrėtojo pateikiamas “nusikalstamos”
jaunuomenės klasifikavimas arba policininkų pateikiama “įtartino charakterio”
identifikacija (H. Sacksas, 1972)228. Šių priemonių pagrindu jie nusprendžia, kaip reikia
reaguoti.
Taigi etnometodologija nagrinėja, kas nulemia “sveiką protą” įvairiose
situacijose. Ji mėgina suprasti aprioriškai priimtas taisykles, kurios apibrėžia tas
situacijas, ir tokiu būdu bendrąją socialinės tvarkos problemą sociologijoje siekia sujungti
su individo motyvais ir pasaulėžiūra.

228
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas.– Kaunas: Dangerta, 1997. P.188.

232
 Penktas skyrius. Teisės sociologijos metodai ir funkcijos

5.1. Teisės sociologijos metodologijos savitumas

Pradinė graikų žodžio “methodos” reikšmė yra tyrimų kelias. Ir dabar panašiai
suprantamas metodas: tai objekto ar jo būsenų ir savybių tiesioginio nagrinėjimo būdas,
veiksmų sistema, technologinis principas. Bet ne bet kuris veikimo būdas įgauna metodo
paskirtį. Tik tas veikimo būdas ar veiksmų sistema pripažįstama kaip metodas, jei
atitinka nagrinėjamo objekto prigimtį ir nuosekliai realizuoja tyrimo metodologiją:
sociologinio tyrimo principus ir programinius reikalavimus, standartines procedūras ir
stereotipus.
Žinių apie socialinę tikrovę gavimas visada susiję su žmogiškosiomis nuomonėmis ir
vertinimais. Todėl sociologinis pažinimas turi atsižvelgti ir į nagrinėjimo “objekto”
subjektyvumą, ir į tyrėjo priėjimo prie subjektyvaus “objekto” analizės subjektyvumą. Šių
aplinkybių suvokimas lemia būtinybę griežtai laikyti sociologinio tyrimo taisyklių.
Svarbiausia iš jų yra ši: sociologas neturi pasitenkinti vienu informacijos šaltiniu ir turi siekti
gauti kuo daugiau informacijos apie jį dominantį objektą, naudojantis įvairias būdais. Jis
sužino, lygina ir kaupia net menkiausias informacijos kruopeles apie tyrimo objektą, visaip
jas tikrina ir tik po to modeliuoja objekto tolimesnio elgesio ir raidos prielaidas. Pradžioje
sociologas remiasi oficialia statistika, kurią pateikia žurnalai, biuleteniai, pranešimai.
Trūkstamos informacijos jis gauna iš sociologinės apklausos, kurioje išsiaiškinama
subjektyvi žmonių nuomonė. Jų atsakymai matematiškai suvidurkinami ir apibendrinti
rezultatai pateikiami statistinių duomenų lentelės pavidalu. Iš duomenų masyvo išvedami ir
aiškinami dėsningumai. Galutinis rezultatas – sukūrimas mokslinės teorijos, kuri paaiškina
dabarties reiškinius, leidžia juos prognozuoti ir parengti praktines rekomendacijas.
Dažnai teisės sociologija suprantama labai siaurai, vien kaip sociologinių metodų
taikymas nagrinėti teisės socialinį veikimą. Toks požiūris grindžiamas teisingu teiginiu, kad
bendrosios sociologijos ir teisės sociologijos yra tie patys metodai. Vadinasi teisės
sociologijos metodologija remiasi bendrosios sociologijos metodais. Bet tai tik viena teisės
sociologijos metodologijos specifikos pusė. Kita teisės sociologijos metodologijos savitumo
pusė susijusi su jos tyrimų objekto specifika: teisės sociologijos tyrimų objekto specifika
įtakoja jo nagrinėjimo būdus. Tai reškia, kad bendrosios sociologijos metodai yra adaptuoti

233
prie teisės sociologijos tyrimų objekto specifikos. Išankstinis būsimų tyrimo rezultatų
panaudojimo projektuojamas taip pat gali įtakoti tyrimo technikos pasirinkimą.
Apibendrintai teisės sociologijos metodologiniai ypatumai yra šie:
1. Teoriniu požiūriu: rungtyniškumo principas. Juo grindžiame, pavyzdžiui, kontraapklausos
panaudojimą; prielaida, jog teisės norma atitinka tam tikrą socialinių santykių veiksmingumo
dalį ir dėl to ją galima naudoti vietoje apklausos, kaip tam tikros praktikos išraišką, atspindį;
2. Tyrimų technikos požiūriu: teisminės praktikos sociologinė analizė; teisinė statistika;
įstatyminis arba teisminis eksperimentas; referendumas.
Šiose ribose susiformavo teisės sociologijos metodologija, kurią sudaro tyrimo
principai – objektyvumo taisyklė ir istorinis lyginamasis metodas kaip principas ir
adaptuoti sociologijos metodai. Adaptuoti sociologijos metodai suskirstomi į grupes.
Atsižvelgiant į tyrimo objekto savitumą ir tyrimo lygį, sociologinio tyrimo metodai
tradiciškai skirstomi į šias grupes: 1) teisinių ir neteisinių dokumentų nagrinėjimo
metodai; 2) stebėjimo faktų nagrinėjimo metodai; 3) eksperimentavimo metodai.
Konkrečių metodų taikymas pasirinktoje tyrimų taktikoje vadinamas tyrimų technika, kuri
gali būti skirtinga.

5.2. Sociologinio tyrimo principai

Kiekvienas žmogus linkęs savo gyvenimišką patirtį vertinti kaip sociologinę

realybę, ypač kai sėkmingai susiklosto jo socialiniai ryšiai. Dažnai užmirštama, kad
asmeninis patyrimas yra ribotas ir negali patikimai atspindėti visą socialinę tikrovę.
Teisės sociologija nagrinėja teisinę tikrovę, kurią neretai bandoma suvokti kaip teismų ar
įstatymų leidėjų sukurtą tikrovę. Tačiau nei teisėjų ar įstatymų leidėjų patyrimas negali
visavertiškai atspindėti teisinę tikrovę, ar būti jos pažinimo instrumentu. Taip yra ne vien
todėl, kad jų patyrimas susijęs su konfliktinėmis procedūromis ir dėl to gali būti
deformuotas. Visą teisinę realybę negalima vertinti vien iš patirties, kurią suponavo tie
riboti procesai, su kuriais, pavyzdžiui, teisininkai susipažino praktiškai. Labai svarbu
suprasti, kad teisininko subjektyvūs stebėjimai, kuriuos jis atliko vienų ar kitų teisinių
procesų eigoje, psichologiškai visada atspindi jo vaidmenį tame ar kitame procese.
Galima net būgštauti, kad jo teisiškai gerai pagrįsti sprendimai vėliau, jeigu jis sugalvotų
juos surinkti ir panaudoti kaip sociologinę medžiagą, gali atlikti nepaneigiamų,

234
nenuginčijamų išankstinių nusistatymų vaidmenį. Šį pavojų gerai suprato teisininkas
Diurkheimas, nuolatos pabrėždamas nagrinėti socialinius faktus kaip daiktus. Iš čia kyla
fundamentalus teisės sociologijos reikalavimas nagrinėti teisę (teisinius reiškinius) kaip
“daiktus”, realius dalykus. Šis reikalavimas labiausiai atskiria jurisprudenciją nuo teisės
sociologijos, nes pastaroji turi išoriškai nagrinėti teisę kaip daiktą, tiksliau, kaip daugybę
realių teisinių reiškinių, esančių realiuose socialiniuose kontekstuose.
Objektyvumo taisyklė. Taigi iš sociologinio tyrimo reikalaujame, visų pirma,
objektyvumo, t.y. neiškreipto, be išankstinio nusistatymo socialinės tikrovės tapataus
atspindėjimo. Šis reikalavimas teisės sociologijoje yra vadinamas objektyvumo taisykle
(metodologinis principas), kurio pagalba siekiame garantuoti sociologinio tyrimo
pagrįstumą. Pats objektyvumas suprantamas dvejopai: kaip materialumas (daiktiškumas)
ir kaip bešališkumas. Abu šiuos reikalavimus tyrėjai supranta kaip dėsnius. Pirmasis
išreiškia mokslinį reikalavimą, antrasis – moralinį .
Moksliškumo reikalavimas reiškia, kad teisės sociologija turi iš nagrinėjimo
objekto atskirti visa tai, kas yra asmeninio arba grynai vidinio pobūdžio ir griežtai laikytis
visų sociologinio tyrimo taisyklių. Šituo paaiškiname tą pirmenybę, kurią teisės
sociologija suteikia teisės normai arba formaliems teisės aktams (jie yra neįasmeninto
pobūdžio). Todėl visiškai neatsitiktinai teisės normos pagalba nubrėžiama siaurojo ir
plačiojo teisės sociologijos požiūrių skiriamoji riba. Šiuo metu teisės sociologija
nagrinėja ir teisės normas, ir teisminius sprendimus, ir konkrečias teisines situacijas, ir tas
sferas, kuriose įstatymai nėra veiksmingi, bet neformalaus pavidalo sutartys gali būti
labai veiksmingos.
Jeigu norime gauti visavertišką teisės ir jos socialinio veikimo vaizdą, tai
neišvengiamai reikia į tyrimų sferą įtraukti ir subjektyvius veiksnius. Bet jų nagrinėjimas
turi būti atribotas nuo juose esančių individualių ir psichologinių aspektų, t.y.
subjektyvius veiksnius turime matyti iš objektyviosios pusės, pagal Diurkheimo
suformuluotą “teisės kaip daikto” nagrinėjimo reikalavimą. Kaip reikia tyrėjui elgtis,
pavyzdžiui, nagrinėjant, kokius negatyvius moralinius padarinius į buvusių sutuoktinių
gyvenimą įneša skyrybos? Reikia nagrinėti ne betarpiškus buvusių sutuoktinių
pergyvenimus, o siekti išskirti negatyvius moralinius padarinius, lyginant tarpusavyje
išsiskyrusias ir sėkmingai santuokoje gyvenančias šeimas.

235
 Bešališkumo reikalavimas. Subjektyvių veiksnių objektyvizavimas ir apskritai
tyrimo tikslų įgyvendinimas neturi remtis išankstiniu nusistatymu, t.y. bešališkumu.
Bešališkumas nėra mokslinis kriterijus, kurį galima būtų išmatuoti. Jo riboms nubrėžti
nepakanka vien mokslinės argumentacijos. Bešališkumo reikalavimas įpareigoja tyrėją
ieškoti mokslinės tiesos, o ne “tokių faktų”, kurie tik “patvirtintų” jo įžvalgas ar
išankstinius įsitikinimus. Visada ir beveik automatiškai tyrėjas pradžioje ieško faktų
iškeltai prielaidai patvirtinti, bet tai neturi virsti metodologine tyrėjo pozicija. Tyrėjo
metodologinė pozicija turi būti visada vienodai bešališka, rašo Carbonnier, ir “kai jis
nagrinėja teisę, ir tuomet, kai jis nagrinėja faktą, ir net gi tada, kai prieš jį teisės
229
pažeidimas” . Teisės pažeidimų nagrinėjimas, susilaikant nuo vertybinių
samprotavimų, nepaverčią jų normaliais ar legitiminiais. Konkretaus pažeidimo
visuomeninis pasmerkimas atsispindi pačiame tyrimo objekte. Todėl pats tyrėjas turi
išvengti teisės pažeidėjo aprioriško pasmerkimo.
Principinis bešališkumo reikalavimas yra toks: ten, kur teisiniai sprendimai
priklauso nuo moralinių nuostatų ir politikos, o tai ypač būdinga viešajai teisei ir kai
kurioms privatinės teisės sritims (šeima, nuosavybė ir kt.), teisės sociologija nesiima jų
nagrinėjimo ik tol, kol jie nebus išlaisvinti iš anksčiau susiklosčiusių vertybinių
nuomonių, kurios kartais būna netgi neįsisąmonintos.
Šiuolaikinėje teisės sociologijoje išskiriami bešališkumo įgyvendinimo būdai,
kurie yra šie:
1. Dalyvaujantis stebėjimas, kai tyrėjas siekia save integruoti į nagrinėjamą
aplinką, į tiriamųjų gyvenimo būdą, mąstymą, jausmus. Tokio tyrimo pabaigoje gautus
įspūdžius mėginama suvesti į sistemą. Šiuo atveju išlieka tyrėjui pavojus susitapatinti su
kuriuo ar kuriais nors stebimos socialinės situacijos dalyviais.
2. Stebėjimas iš šalies, pavyzdžiui, šeimos. Tai patikimesnis būdas, nei pirmasis.
Bet ir toks stebėjimas objektyvumo požiūriu gali būti deformuotas, jei stebėjimo faktus
tyrėjas mėgintų interpretuoti savo gyvenimiškosios patirties, savo vertybinės skalės
ribose.

229
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..214.

236
 3. Nagrinėjamos teisinės situacijos išgyvenimas vaizduotės pagalba. Pavyzdžiui,
vergų padėties Romos imperijoje nagrinėjimas: tyrėjas stengiasi įsivaizduoti vergo
kasdieninį gyvenimą.
4. Objektyvumo pasiekimas, supriešinant du priešingus subjektyvius požiūrius,
dvi pozicijas. Teismo požiūriu - tai procesinis rungtyniškumo principo taikymas surasti
tiesą. Šis principas taikomas ir apklausoje, kai šalia vienos tyrėjų grupės apklausos, kita
– atlieka kontraapklausą. Tarp šių dviejų tyrėjų grupių nereikia trečiosios, nes
moksliniame ginče teisėjo vaidmenį atlieka tyrimų rezultatų gavimo ir jų aiškinimo
argumentų pagrįstumas.
Istorinis – lyginamasis metodas. Tai pats seniausias teisės sociologijos metodas. Šio
metodo pavadinime sujungti du požiūriai: istorijos tyrinėjimas taikant lyginimo metodą ir
bet kurio socialinio reiškinio lyginamasis tyrimas, kuris turi apimti ir jo raidos analizę.
Abu požiūrius po vieną pritaikė teisės mokslas, pavyzdžiui, teisės istorija ir lyginamoji
teisė. Teisininkų požiūriu, istorinio – lyginamojo metodo taikymas atitinkamuose teisės
mokslo dalykuose, tai jų pergalvojimas sociologinėje dvasioje, rašo Carbonnier’ius 230 .
Teisinių reiškinių pažinimui teisės sociologija naudoja ir istorinį požiūrį (metodą),
ir lyginamąjį požiūrį. Istoriniu požiūriu teisiniai reiškiniai nagrinėjami ne kaip fiksuotos
tam tikros teisinės būklės išraiškos, o jų raidoje. Istorinio požiūrio esmė – teisinius
reiškinius paaiškinti priežasties – pasekmės pagrindu. Bet toks priežastinis paaiškinimas
išvedamas ne iš panašių reiškinių stebėjimų lyginimo, o iš dviejų reiškinių (institutų)
tarpusavio santykių raidos, atskleidžiant kaip pirmasis iš jų, dėka vykstančių jame
permainų, sukelia antrojo reiškinio atsiradimą ar jo permainas. Šį priežastinio
paaiškinimo tipą teisės sociologijoje dar vadina genetiniu paaiškinimu ir juo remiamasi
aiškinant teisės normos atsiradimo ir raidos socialines aplinkybes, jos socialinį vaidmenį
ir veiksmingumą.
Lyginamojo metodo taikymas teisinių reiškinių pažinime grindžiamas logine
prielaida, kad sąvokos ir reiškiniai, kuriuos norime sugretinti, gali būti palyginti.
Neprotinga lyginti du visiškai skirtingus reiškinius. Du visiškai tapatūs reiškiniai
lyginami tarpusavyje tik tuo atveju, kada sugretinamos kurio nors vieno reiškinio raidos

230
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..217.

237
dvi būsenos. Tik esant pagrįstai teisinių reiškinių tipologijai galima nuspręsti ar galima
pritaikyti lyginamąjį metodą.
Net ir esant loginei prielaidai lyginamasis metodas gali būti taikomas skirtingose
perspektyvose. Galima palyginti teisinius reiškinius remiantis jų panašumų ir skirtumų
klasifikavimu, teigiant, kad, pavyzdžiui, svarbiausi yra panašumai, o skirtumai –
antraeiliai. Nors toks palyginimas neatskleidžia priežastinių dėsningumų, bet jo pakanka
iškeltai hipotezei apie teisės institutų pobūdį ar net paslėptąją esmę patvirtinti.
Pavyzdžiui, “Prancūzijos Kasacinio teismo Civilinių rūmų 1966 m. gegužės 18 d.
sprendimu išsiskyrusios moters sūnus turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, jeigu trečiasis
231
asmuo pranešė apie šį faktą jo darbdaviui” . Tai reiškia, kad XX a. antroje pusėje
Prancūzijos teisės sistemoje ir atitinkamose sociokultūrinėse aplinkose skyrybos buvo
laikomos kaip šeimos anomalijos bruožu, neigiamai apibūdinančiu kitus jos narius.
Siekiant pakirsti tokio neigiamo sociokultūrinio požiūrio paslėptą įsigalėjimą pačioje
teisės sistemoje (akivaizdžiai pažeidžia žmogaus teises, apribojant jo įsidarbinimo
galimybes), buvo priimtas atitinkamas Kasacinio teismo Civilinių rūmų sprendimas.
Priežastinių dėsningumų nustatymui lyginamasis metodas taikomas specialių
procedūrų pagrindu. Tas procedūras naudoja tikslieji mokslai ir todėl labai sudėtinga jas
panaudoti socialiniuose moksluose. Teisės sociologija nagrinėja labai sudėtingus,
supainiotus, kintančius faktus. Todėl jų analizė susijusi su pakankamai dideliais
sunkumais. Pavyzdžiui, jeigu lyginamoji analizė nustatė, kad keliose šalyse tuo pačiu
metu padidėjo skyrybų skaičius ir sumažėjo gimstamumas, tai labai reali yra šių dviejų
reiškinių atvirkščios priklausomybės tikimybė. Bet dar negalime teigti, kad jau
atskleidėme priežasties – pasekmės ryšius. Gal būt nei vienas šio santykio narys nėra kito
priežastimi ir juos abu ( skyrybų skaičiaus didėjimą ir gimstamumo mažėjimą) nulėmė
kita priežastis, kurios dar neužčiuopime arba egzistuoja tarp jų įterptinis veiksnys, kuris,
gal būt, yra vieno nario padarinys ir kito nario priežastimi. Dėl šių analizės sunkumų
empiriniai palyginimai atskleidžia dažniausiai tik dalinį, tikimybinį teisinių reiškinių
priežastingumą.
Istorinio – lyginamojo metodo taikymą teisės sociologijoje suprantame dviem
skirtingomis prasmėmis: 1) kaip savarankišką tyrimo instrumentą, kuris duoda
231
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..220.

238
konkrečius teisės sociologinio tyrimo rezultatus, ir 2) kaip metodologinį teisinės tikrovės
sociologinio nagrinėjimo principą.
Istorinis – lyginamasis metodas kaip metodologinis teisė sociologijos principas
yra tik tuomet, kai jį sudaro dviejų elementų - istorinio ir lyginamojo metodų vienovė,
kuria remiamasi bet kuriame tyrime. Taip suprantamas istorinis – lyginamasis metodas
yra dvigubas intelektualinis veiksmas, kuriuo galima paaiškinti duomenis, gautus
anksčiau dėka bet kurio kito metodo. Tuo pabrėžiama abiejų principo pusių – istorinio ir
lyginamojo požiūrių taikymas. Istorinis požiūris reiškia, kad bet kuris teisės institutas ar
sistema nagrinėjami jų raidoje. Istorinis požiūris gali būti lyginamasis, o lyginamasis
požiūris – diachroniniu, t.y. lyginamos teisinių reiškinių evoliucinės sekos. Tik toks
nagrinėjimas gali atskleisti teisinių reiškinių priežastingumo ryšius.

5.3. Teisės sociologijos metodų klasifikacija

Teisės sociologijoje naudojami keturi pagrindiniai metodai. Kiekvienas jų turi po dvi

pagrindines atmainas. Susipažinkime su jais:
• Dokumentų analizė. Išskiriamos dvi dokumentų analizės rūšys - kokybinė ir
kiekybinė.
• Monografinis stebėjimas. Išskiriamos dvi stebėjimo rūšys – neįsitrauktas ir
įsitrauktas stebėjimas.
• Apklausa. Išskiriamos dvi apklausos rūšys - anketinė apklausa ir interviu.
• Eksperimentas. Išskiriamos dvi eksperimento rūšys – kontroliuojamas ir
nekontroliuojamas eksperimentas.

5.3.1. Dokumentų analizė kaip teisės sociologinio pažinimo metodas

Teisės sociologui reikalinga informacija gali būti jau dokumentuota kokiu nors
pavidalu: nesutvarkyta arba sistematizuota forma. Dokumentas, plačiąja šio žodžio reikšme,
tai – materialus objektas (popierius, piešinys, nuotrauka, kino ar garso juosta ir pan.),
kuriame užfiksuotos kokios nors žinios. Netgi ir su teise nesusijusiame dokumente gali būti
žinių, kurios domina teisės sociologiją. Dokumento analizė – tai metodas, kuris leidžia gauti

239
teisės sociologiją dominančias žinias iš dokumento turinio (pavyzdžiui, iš rašytinio ar žodinio
teksto, vaizdo).
Dokumentų analizė kaip metodas yra pakankamai paprastas ir jį gali naudoti bet kuris
tyrėjas. Kartais net sakoma, kad įdėmus skaitymas, žiūrėjimas ar klausymasis yra turinio
analizė. Vienok, būtina patikslinti, kad kalbame apie tam tikrą metodinį skaitymą, žiūrėjimą
ar klausimą, kuris pavaldus iš anksto nustatytam tyrimu tikslui. Teisės sociologijoje
naudojamos dvejopos dokumentų analizės: kokybinė ir kiekybinė. Kokybinė dokumentų
analizė – tai su nagrinėjimo klausimu susijusios informacijos paieška, tos informacijos
tematinis apibendrinimas ir pan. Puikus kiekybinės dokumentų analizės pavyzdys yra
kontent-analizė - “ieškomos informacijos pavidalų” atpažinimas ir jų suskaičiavimas.
Dokumentų analizę teisės sociologija skirsto į dvi rūšis: 1) teisinių dokumentų analizė
ir 2) neteisinių dokumentų analizė. Kiekvienoje iš jų dar galima išskirti porūšius pagal
dokumentų pobūdį, pavyzdžiui, įstatymų, teismo sprendimų, visuomenės informavimo
priemonių, ikonografijos darbų ir pan. analizė. Toks smulkesnis dokumentų analizės
skirstymas į porūšius nėra vien formalaus pobūdžio, o susijęs su tyrėjo darbo ypatumais.
Teisinių dokumentų kokybinė analizė. Teisiniai dokumentai yra plati sąvoka,
apimanti ir teismo sprendimą, ir įstatymus ar apskritai bet kurį teisinės praktikos aktą, ir
notarinį aktą, ir mokslinį leidinį, ir vienetinį teisės dokumentą ir jų kompleksą, kalbą teisme
ar teisinę kroniką spaudoje. Analizuodamas juos tyrėjas turi visada griežtai laikytis dviejų
taisyklių:
1. Teisinį dokumentą reikia nagrinėti ne jurisprudencijos, o teisės sociologijos
požiūriu. Tai reiškia, kad analizuojant dokumentą dėmesys kreipiamas į tai, kaip
atskleidžiamas teisinis reiškinys, o ne į tai, ar teisingai buvo pritaikyta teisės norma. Teisine
prasme nereikšmingas aktas, klaidingas komentaras gali pateikti sociologui svarbių žinių
apie visuomenę ir jos grupes. Teisinio dokumento vertė priklauso nuo jo teikiamų galimybių
sociologiškai atkurti praeities reiškinius ir institutus: kuo daugiau jis teikia tokių galimybių,
tuo jis vertingesnis. Tai reiškia, kad su papildomų duomenų pagalba teisinis dokumentas turi
būti “įsivaizduojamas” tose pačiose socialinėse sąlygose, kurios nulėmė jo turinį. Pavyzdžiui,
nagrinėjant konkretų testamentą svarbu žinoti, kokiam socialiniam sluoksniui priklausė
paveldėtojas, kokia buvo to meto ekonominė konjunktūra. Jeigu galima dokumentą sugretinti
su kitais dokumentais - ankstesniais ar vėlesniais, tai geriausia išnagrinėti visą šią grandinę, o
ne vieną jos grandį. Ypač tokia analizė svarbi nagrinėjant su šeimos istorija ir giminystės

240
linija susijusius teisinius reiškinius: pavyzdžiui, tėvų santuokos ir vaikų krikšto aktų ryšį,
santuokos sutarties ir turto pomirtinio aprašo ryšį 232 .
2. Teisinį dokumentą negalima suvokti kaip tikrovės, apie kurią jis praneša,
objektyvų ekvivalentą. Tyrėjas visada turi atsiminti, kad dokumentas gali būti apgaulingas.
Netgi ir tuo atveju, kai tyrėjas nagrinėja konstatuojantį dokumentą, pavyzdžiui, notarinį
aprašą, reikia jį vertinti kritiškai - istorinio konteksto požiūriu. Pavyzdžiui, jeigu
nagrinėjamas valios išraiškos dokumentas – testamentas ar sutartis, tai reikėtų mėginti
atskleisti ir paaiškinti jo atsiradimo psichologinius ir sociopsichologinius motyvus. Apskritai,
sutarčių sociologinė analizė reikalauja gilaus teisinės praktikos žinojimo. Kiekviena sutarties
šalis slaptai nuo kitos, o, gal būt, ir abi kartu gali siekti pavaizduoti realius dalykus tik jiems
naudinga reikšme. Toks “nukrypimas nuo tiesos, rašo Carbonnier, dažniausiai yra plačiai
išplitusio reiškinio – apmokestinimo apėjimo atskiras atvejis. Šalys toli gražu ne viską
atskleidžia notarui, kuriame mato “įstatymo šešėlį” 233. Tai, kas dokumente parašyta, turi būti
dar sociologiškai patikslinta ir dėl kitos priežasties: stipresnė sutarties šalis, turinti galimybių
primesti savo valią, gali į sutartį įrašyti ypatingai dideles netesybos baudas, garantinius
įpareigojimus, kurie naudingi tik vienai sutarties šaliai. Pavyzdžiui, Erlichas pažymėjo, kad
panašūs reiškiniai buvo būdingi žemės nuomos sutartyse Prūsijoje.
Didžiausią dėmesį teisės sociologai skiria teismų praktikos analizei, nes teismų
sprendžiamuose ginčuose atsispindi įvairios socialinės tikrovės plotmės. Ypač daug svarbios
sociologinės informacijos pateikia pirmosios instancijos teismų sprendimų analizė. Teismų
praktikos sociologinės analizės objektas yra teismo sprendimai, kurie paskelbiami teisminės
praktikos rinkiniuose.
Teismų praktikos analizėje sociologas nagrinėja faktus, o ne pačią teisę. Jam svarbu
išnagrinėti gyvenimiškųjų situacijų, tarpasmenybinių ir individualių reiškinių derinių, kuriuos
išaiškino teismo sprendimas, socialinį reikšmingumą. Skirtingai nei teisinę teismų praktikos
analizę, teisės sociologiją domina tik faktai, nes jie informuoja apie visuomenės moralinę
būklę. Dėl šios priežasties teisine prasme skurdžios bylos, kurios beveik neįdomios
teisininkui, gali būti labai įdomios sociologui, kaip pavyzdžiui, skyrybų bylų naginėjimas
atskleidžia šeimos gyvenimo psichologinius ir psichosociologinius aspektus. Teisės

232
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..224.
233
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..225.

241
sociologijos požiūriu svarbios yra ir tos bylos, kurios nagrinėja tėvų atsakomybę už
nepilnamečių vaikų padarytus deliktus.
Teismų praktikos sociologinė analizė neapsiriboja vien objektyviais faktais. Ypač
kruopščiai sociologiniu požiūriu nagrinėjami teisminio ginčo šalių reikalavimai ir pretenzijos,
nes šiuo būdu galima išsiaiškinti jų teisės supratimą, įsisąmonintus teisinio elgesio modelius.
Netgi teisine prasme klaidingi šalių reikalavimai gali būti svarbūs sociologiniu požiūriu: jie
gali padėti įžvelgti visuomenėje funkcionuojančius kokius nors primityviosios teisės
sluoksnius, įsivaizduojamus įstatymus, neužbaigtą teisinę akultūraciją, skirtingų teisinių
modelių konfliktą, teisinio pliuralizmo apraiškas. Teisės sociologus domina ir tai, ar visi
visuomenės nariai turi vienodas realias galimybes spręsti iškilusius ginčus teisme, apskųsti
kasacine tvarka jų požiūriu neteisingus sprendimus ir panašios socialinės problemos.
Teismų sociologinė analizė apima ir pačių sprendimų analizę. Teisėjo priimtas
sprendimas suprantamas kaip realiai egzistuojančio gilesnio sociologinio fakto – teisinio
jausmo (teisinės sąmonės elemento) rodiklis. Teisinis jausmas apibūdina ne tik teisėjo
sąmonę, bet ir tuo pačiu metu tautos latentinį (išoriškai nematomą) teisinį jausmą, jeigu
laikysimės prielaidos, kad teisėjo sąmonė atspindi visuomenės jausmus.
Vienok prieš taikant teismų praktikos analizę kaip metodą, reikia atsiminti, kad
teismų praktika neapima visą sociologinę tikrovę. Dėl to teismų analizė turi ir silpnąją, ir
stipriąją puses. Silpnoji teismų analizės pusė susijusi su teismų praktikai kaip atitinkamos
rūšies dokumentui būdingu tikrovės matymu, kuris šiek tiek iškreipia pačią tikrovę. Teismų
praktikos analizė susijusi su trimis sociologinės tikrovės iškreipimais:
1. Pirmasis toks iškreipimas susijęs su skirtumu tarp realaus bylos išnagrinėjimo ir jo
pateikimu paskelbtoje medžiagoje. Visada realus bylos išnagrinėjimas yra platesnis, nei jo
publikacija, kurioje atsispindi tik atrinktos teismo praktikos dalys. Ši disproporcija ypač ryški
sociologiniu požiūriu, nes publikuojama tai, kas svarbu teisine prasme, o ne sociologine.
Todėl betarpiškas teismo proceso stebėjimas gali duoti daugiau sociologiškai vertingos
medžiagos.
2. Antrasis iškreipimas susijęs su tuo, kad ne visi reikšmingi konfliktai sprendžiami
teisme, o jų dalį nagrinėja arbitražas, kurio sprendimai nepublikuojami. Dėl to nėra kai kurių
materialinių sferų viduje, kaip pavyzdžiui, naftos prekyba, kylančių konfliktų išsprendimo ir
santykių sureguliavimo teisminės praktikos analizės nei teisine, nei sociologine prasme 234. Tą

234
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..228.

242
patį galima pasakyti apie daugelį smulkių ginčių, kurie nepasiekia teismų ir juo labiau –
aukščiausių teismo instancijų, kurios leidžia oficialius teisminės praktikos rinkinius.
3.Trečiasis iškreipimas susijęs su tuo, kad ne visi teisiniai santykiai perauga į
konfliktus ir dėl to jie neatsispindi teismų praktikoje. Teisės sociologija pabrėžia, kad
egzistuoja subalansuotų ir taikiai besivystančių santykių sfera, kuri yra žymiai platesnė, nei
konfliktinių santykių sfera. Todėl tyrinėti kurį nors socialinį institutą vien teisminės praktikos
analizės būdu yra neteisinga, nes galima nepastebėti tokių faktų, kurie dažnai vyrauja
visuomenėje.
Šiuos iškreipimus atitaiso teismų praktikos sociologinės analizės stiprioji pusė.
Teismų praktikos analizę ypač tikslinga naudoti teisinės patologijos srityje, nes anketinės
apklausos būdu retai pasiseka atskleisti konfliktinių situacijų esmę. Konflikto šalys nelinkę
atvirauti ir tik siekimas laimėti bylą juos skatina pateikti teismui kuo daugiau duomenų. Be
to, teisminis rungtyniškumas ir kontrolė teikia galimybių kritiškai įvertinti šalių parodymus ir
taip juos atspindėti teismo sprendime. Todėl konflikto atspindėjimas teismo sprendime
pateikia tyrėjui daugiau sociologinių duomenų, nei jis galėtų gauti anketinės apklausos būdu.
Teismų praktikos sociologinė analizė, skirtingai nei anketinė apklausa, apima ir
istorinį metodą: teismo sprendimas parodo konflikto raidą, užfiksuotą didžiausios įtampos
momentu. Kreipimasis į teismą reiškia konfliktinio santykio pabaigą ir šiuo momentu
ypatingai aiškiai išryškėja tikroji įvykių raida. O anketinė apklausa išryškina vien teisinio
reiškinio egzistavimo momentinę būklę.
Teisminės praktikos analizė svarbi ir kitoje perspektyvoje. Jos dėka galime nagrinėti
ir tokias socialines grupes, kaip pavyzdžiui, politikai, verslininkai, kurių atstovai paprastai
siekia išvengti dalyvauti anketinėse apklausose, bet gali tapti teisminio nagrinėjimo dalyviais.
Be to, teismų praktikos istorinė analizė padeda atkurti praeities sociologinės tikrovės faktus,
kurių neįmanoma gauti anketinės apklausos būdu.
Teismų praktikos analizė grindžiama teismų sprendimų atranka. Sociologui,
priešingai nei teisininkui, svarbesni yra žemesnės instancijos teismų sprendimai, nei
aukštesnės. Sociologiniu požiūriu gali būti įdomu išnagrinėti būdingą teismo sprendimą, jei
gautos išvados apima visus šios rūšies reiškinius. Bet moksliniu požiūriu patikimiau nagrinėti
sugrupuotus teismo sprendimus. Jie grupuojami pagal tyrimo kryptį, pavyzdžiui, teisės
institutus, ginčo objektą. Teisės ir papročių evoliucija atsiskleidžia nuosekliai nagrinėjant dėl

243
to paties objekto kilusių konfliktų sprendimų eilę. Teismų praktikos formavimuisi atskleisti
reikia išanalizuoti visų teismo institucijų santykį su ginčo objektu.
Teismo sprendimo turinio analizė kreipiama į sociologinės reikšmės faktinių motyvų
nagrinėjimą. Sociologiniu požiūriu dažnai būna įdomesnės smulkmenos, pavyzdžiui, ieškovo
profesija, socialinis sluoksnis, kuriuo metų laiku sudaryta sutartis, kurios atrodo visiškai
nenaudingos teisine prasme. Gauti teismų praktikos sociologinės analizės rezultatai gali būti
panaudoti dvejopiems tikslams:
1.Bendrosios sociologijos tikslams – išryškinti funkcionuojančius visuomenės
papročius. Kiekviename teismo sprendime atsispindi socialinio gyvenimo epizodas. Surinkę į
vieną visumą daugiau ar mažiau panašius sprendimus, galime atkurti visuomenės svarbios
veiklos vaizdą ir išryškinti savaime susiklosčiusią tvarką (papročius). Todėl siekiant šio
tikslo, teismų sprendimų atranką negalima susieti su teisės sąvokomis.
2.Teisės sociologijos tikslams. Ji siekia išryškinti atskleistų teismo sprendimuose
papročių ryšį su teisiniais reiškiniais. Tuomet šios dvi – papročių ir teisinių reiškinių sferos
atsiskleidžia ne kaip atskiros mozaikinės panoramos dalys, bet tokiu jų deriniu, kuriame
atitinkami reiškiniai yra grupuojami teisiniu pagrindu – pagal teisės instituto arba
konfliktinės situacijos tipą. Toks reiškinių grupavimas leidžia įžvelgti priežastinius ryšius,
kuriuose teisė yra arba kaip priežastis, arba kaip pasekmė.
Teismų praktikos sociologinėje analizėje sociologui gali būti įdomūs procesiniai
veiksmai, pavyzdžiui, laiko tarpas tarp fakto ir teismo sprendimo, ir sprendimo
teisinės pusės svarbiausi dalykai – sprendimo teisinė motyvacija, baigiamoji dalis.
Bylų nagrinėjimo vidutinė trukmė laidžia spręsti apie teisingumo institucijų veiklos
tempą ir kelti klausimą, dėl kokių priežasčių jis yra per ilgas. Teismo sprendimų
teisinė motyvacija domina sociologą tiek, kiek ji neatitinka nustatytus faktus. Tuomet
svarbu išsiaiškinti ar tai paplitusi teismo praktika, ar tai tik vienetiniai atvejai.
Sprendimo baigiamąją dalį sociologai nagrinėja siekdami nustatyti, kaip joje
atsispindi teisėjo asmenybė, kokiu būdu teisėjo sprendimus paveikia socialinės,
ekonominės, politinės ir kitokios aplinkybės.
Teisinių dokumentų kiekybinė analizė. Ji gali būti ir nesusieta, ir susieta su
teisinio dokumento turiniu. Su dokumentų turiniu nesusijusi kiekybinė analizė yra
paprasčiausias teisinių dokumentų kiekio suskaičiavimas. Pavyzdžiui, galima suskaičiuoti
kiek per tuos pačius periodus įstatymų leidėjas priėmė naujų įstatymų ir pakeitimų jau

244
veikiančiuose įstatymuose. Nuosekliai lyginant skirtingų periodų skaičius, galima
padaryti išvadą apie įstatymų leidėjo veiklos pobūdžio keitimąsi. Įstatymų tekstų apimties
matavimas ir lyginimas leidžia išryškinti įstatymų leidybos stiliaus kaitos raidą. O
įstatymų leidybos stilius atspindi arba susiklosčiusius vertybinius požiūrius į įstatymų
leidybą, arba sunkumus, su kuriais susiduria įstatyminė reglamentacija, pavyzdžiui,
įsikerojusio teisinio nihilizmo prevencija verčia įstatyme numatyti visas įmanomas
situacijas ir nepalikti teisės spragų.
Su dokumento turiniu susieta kiekybinė analizė įgyvendinama dviem būdais: 1)
vienarūšių teisinių dokumentų kiekio suskaičiavimas ir 2) vienarūšių teisinės
informacijos ląstelių kiekio suskaičiavimas.
Vienarūšiai teisiniai dokumentai skaičiuojami statistikos arba atrankos būdais.
Nors statistika ir atranka taikoma faktų surinkimui, bet tą patį mechanizmą galima
pritaikyti ir dokumentų kiekybinei analizei. Į faktų statistiką žvelgiama kaip į atitinkamų
dokumentų statistiką. Pavyzdžiui, išaiškintų nusikaltimų statistika vertintina kaip
nuteisimo statistika. O ginčų dėl nuosavybės statistika iš tikrųjų išreiškia teismo
sprendimų skaičių.
Vienarūšiai teisiniai dokumentai skaičiuojami ir jų atrinkimo būdu. Pavyzdžiui,
galima metinę teismų sprendimų visumą surūšiuoti pagal ieškinio pobūdį ir juos
suskaičiuoti. Tolimesniam nagrinėjimui tyrėjas gali pasirinkti vyraujančio ieškinio bylų
grupę, pavyzdžiui, eismo įvykiai. Jeigu tokių bylų yra labai daug, tarkime 20 tūkstančių,
tai tikslinga jas suregistruoti chronologine tvarka ir iš jų, atrankos būdu – kas dvidešimtą,
paimti vieną tūkstantį bylų ir jas išnagrinėti. Tokia bylų atranka yra reprezentatyvi ir jų
reikšmingumą atskleidžia dar gilesnė kiekybinė analizė.
Dokumentų kiekybinė analizė įgyvendinama ir vienarūšių teisinės informacijos
ląstelių kiekio suskaičiavimu. Teisinės informacijos ląstele galima pasirinkti: 1) kokį nors
žodį, pavyzdžiui, vaikas, šeima, įstatymas, laisvė, lygybė ir t.t.; 2) kokią nors išraišką,
pavyzdžiui, vaiko interesai; 3) nagrinėjimo temą, klausimą, neišreikštus vienu terminu; 4)
atrinktų klausimų grupę.
Pirmais dviem atvejais tyrėjas suskaičiuoja pasikartojančius žodžius ir išraiškas
teisės normų aktų serijoje. Nes tam tikrų žodžių ir išraiškų pasikartojimas skirtingomis
aplinkybėmis teisės normų aktų serijoje sukuria ypatingą psichologinį reiškinį. Todėl

245
galima kelti prielaidą, kad pasikartojantys žodžiai ir išraiškos atkuria tam tikrą
visuomenės ar jos grupių gyvenseną. Įstatymų kalba turi atitikti tam tikrus lūkesčius tų,
kurie turi šiems įstatymams paklusti. Ir nors negalima šio ryšio suabsoliutinti, bet
negalima paneigti, kad įstatymų leidėjas išreiškia juos įtakojančių socialinių grupių ir
sluoksnių psichologiją. Pavyzdžiui, Tarptautinis žmogaus teisių institutas Strasbūre 1971
metais atliko tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus
teisių problemai, dažniausiai pasikartojančių žodžių tyrimą. Tyrimas atskleidė, kad
dažniausiai vartojamas žodis “įstatymas”, o žodis “lygybė” yra aukštesnėje vietoje, negu
žodis “laisvė” 235.
Kiekybinės analizės objektu tyrėjas gali pasirinkti ir tam tikrą temą ar klausimą.
Jų pasikartojimo teisinių dokumentų serijoje atvejų skaičiavimo reikšmė grindžiama
prielaida, kad teisiniai dokumentai atspindi realias visuomenės gyvenimo problemas. Todėl
tyrėjas, suskaičiavęs teisinių dokumentų serijoje pasikartojančios temos dažnumą, pagrįstai
gali nuspręsti apie nagrinėjamos problemos realų reikšmingumą.

235
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..240.

246
 Dar gilesnė dokumentų kiekybinė analizė yra susijusi su būsimo nagrinėjimo
klausimų išskyrimu iš teisinių dokumentų turinio. Tai gali būti su faktais susiję
klausimai, pavyzdžiui, iš sprendimo apie civilinę atsakomybę išskiriami klausimai
susiję su šalių lytimi, amžiumi, profesija, reikalaujamu ir gaunamu žalos atlyginimu
ir t.t. Iš atrinktų klausimų sudaromas analizės tinklas, kuris naudojamas kaip
tolimesnio nagrinėjimo įrankis. Analizės tinklui parengti reikia paimti bent 50 teismo
sprendimų ir iš jų išskirti nuolatos pasikartojančius momentus. Per analizės tinklą
perleidžiami kiti teismo sprendimai. Teismo sprendimų nagrinėjimas su analizės
tinklo pagalba leidžia nustatyti faktinių duomenų santykį arba jų santykį su teisiniais
rezultatais.
Neteisinių dokumentų analizė. Neteisiniai dokumentai – tai ne teisės kalba ir ne
teisiniams reikalams skirti dokumentai, pavyzdžiui, etnografiniai dokumentai, žiniasklaida,
grožinės literatūros kūriniai ir pan. Šitai nulemia šios analizės būdingą bruožą - nagrinėjimą
dokumentų, kalbančių ne teisės kalba, o papročių, kuriuose paslėpta pati teisė. Todėl šių
dokumentų teisės sociologinis nagrinėjimas yra lėtas ir turi būti ypač kruopštus. Šis darbas
reikalauja labai gero teisės žinojimo, nes neteisiniuose dokumentuose būna tik teisės
kruopelės ir tokiomis formomis, kurios dažniausiai jau neegzistuoja ir priklauso istorijai.
Teisės sociologiją labiausiai domina etnografiniai dokumentai, nes jie daugiausiai,
nei kiti neteisiniai dokumentai, gali pateikti sociologinės reikšmės duomenų. Konkrečios
tautos gyvenimo aprašymuose teisės sociologas siekia atsekti pasikartojančius gestus,
poelgius, veiksmų pavyzdžius. Dažniausiai visos šios apraiškos “telpa” kasdienių įpročių
ribose, kartais – susiję su papročiais. Bet atitinkamai susiklosčius aplinkybėms kai kurie
papročiai virsta teise. Tokios žinios “išbarstytos” taip pat keliautojų pasakojimuose,
istorikų, etnografų darbuose. Todėl teisės sociologijai iškyla dvejopa užduotis: 1) iš
socialinio – neteisinio ir individualiai kasdienio išskirti teisiškumą, ir 2) išskirtą
teisiškumą verifikuoti (įrodyti jo teisingumą), laiko ir erdvės požiūriu ieškant analogiškos
medžiagos ir ją suklasifikuojant. Taigi antrosios užduoties įgyvendinimas yra susijęs su
istorinio – lyginamojo metodo taikymu.
Bendroji sociologija labai ištobulino žiniasklaidos, pavyzdžiui, spaudos, radijo ar
televizijos laidų, analizės techniką. Teisės sociologija gali taikyti kiekybinius
skaičiavimus: kontent-analizę (jos objektas gali būti laikraščių, dokumentinių filmų,
radijo ir televizijos laidų turinio analizė), kokiai nors teisinei problemai nušviesti skirtos

247
spausdintos erdvės matavimą, teisinių ir ypač teisminių atvejų nušvietimo skirtingose
žiniasklaidos rūšyse laiko matavimą. Tokiais būdais galima hipotetiškai nustatyti, kokį
dėmesį vienam ar kitam atvejui skiria skirtingos socialinės grupės.

5.3.2. Monografinis stebėjimas

Svarbios sociologinės žinios gaunamos monografinio stebėjimo būdu.

Monografija yra vieno objekto aprašymas ( monos – pirmoji sudurtinio žodžio dalis
graikiškai reiškia vienas, o antroji – graikiškai grapho- rašau). Monografinis stebėjimas – tai
tikslingas, planingas stebimo vieneto objektyvių savybių ir ryšių fiksavimo bei registravimo
sistema. Šia plačiąja prasme stebėjimas suprantamas kaip kitų sociologinių metodų -
apklausos ir eksperimento pagrindas. Siaurąja prasme – tai būdas socialiniams reiškiniams
tirti, kai informacija renkama apie vieną socialinį vienetą, pavyzdžiui, etninę grupę,
konkretaus socialinio sluoksnio šeimą, paveldėjimą, santuokos sutartį, gyvenvietę, ir pan.,
kad būtų galima visapusiškai aprašyti esminius stebimo objekto bruožus. Pirminė socialinė
informacija renkama tiesiogiai stebint įvykius ir aplinkybes, kuriose jie vyksta, bendraujant
su stebimais individais ir jų grupėmis . Tai reiškia, kad taikant stebėjimo metodą, daugiausia
dėmesio skiriama kokybinei stebimos informacijos analizei. Todėl monografinis stebėjimas
dar vadinamas kokybiniu stebėjimu.
Stebėjimą kaip tyrimų metodą sociologai pasisavino iš antropologijos – senovės
ir dabartinių tautų gyvensenos tyrinėjimo mokslo. Antropologai stebi tautų, genčių ir
bendruomenių gyvenimo būdą, socialinius santykius ir sąveiką, papročius ir tradicijas. Iš
antropologijos sociologija perėmė ne tik stebėjimo metodologiją ir metodiką, bet ir jo
klasifikaciją.
Išskiriamos dvi pagrindinės stebėjimo atmainos: dalyvaujantis ir
nedalyvaujantis stebėjimas. Jeigu sociologas stebi teismo proceso dalyvių, žemdirbių
streiko, paauglių elgesį iš pašalės ir specialioje anketoje registruoja visus veiksmų,
reakcijų, bendravimo formų ir t.t. bruožus (tipus), tai jis atlieka nedalyvaujant stebėjimą.
Tokiame stebėjime labai svarbu išlaikyti socialinį ir emocinį atstumą nuo stebėjimo
objekto, kuris atsižvelgiant į galimybes, gali būti užfiksuotas video ir audio įraše. Bet
jeigu sociologas yra teismo proceso dalyvis, įsitraukė į žemdirbių streiką ar paauglių

248
grupės veiklą, tai jis atlieka dalyvaujantį stebėjimą. Todėl jo kaupiami duomenys bus
paženklinti didesniu subjektyvumu, nes tyrėjas yra tiriamosios situacijos dalyvis.
Monografinis stebėjimas nėra vien pasyvus veiksmas. Tyrėjas naudoja ir aktyvius
individualizuotus veiksmus: laisvą pokalbį – interviu su geriausiai informuotais žmonėmis
tiriamoje vietovėje. Su jais iškyla svarbi metodologinė problema – garantuoti informacijos
objektyvumą, nes stebėjimą kaip metodą gali įtakoti pačio tyrėjo subjektyvumas, jo
socialiniai, psichologiniai ar kitokie bruožai. Todėl būtina griežtai laikytis pagrindinio
monografinio stebėjimo principo – sociologinio tyrimo duomenis organizuoti taip, kad būtų
pabrėžiama vientisa tiriamojo socialinio objekto struktūra ir jis pats būtų suprantamas kaip
tam tikra vieninga visuma. Socialinių reiškinių lokalizavimas leidžia plačiau ir nuodugniau
ištirti socialinio objekto struktūrines dalis, jų tarpusavio priklausomybę bei ryšius. Taigi
monografinio metodo esmė – užfiksuoti tiriamojo reiškinio sąveiką su kitais reiškiniais, su
aplinka, lokalizuoti tiek vidinius, tiek išorinius natūralius reiškinio ryšius. Monografiniam
metodui būdingi šie bruožai: reiškiniai nagrinėjami išsamiai, visapusiškai atskleidžiant visus
jo ryšius; objektyvios stebimo reiškinio savybės atskleidžiamos tik kaip susijusios su kitais
reiškiniais.Tai reiškia, kad apie stebimą reiškinį sprendžiama remiantis jo atskleistais
įvairiapusiais santykiais.

249
 Labai plačiai monografinio stebėjimo metodą naudojo Le Play giminystės tyrimuose.
Jo tyrimų objektas yra šeima. Le Play nuodugniai ištyrė 45 šeimas, gyvenančias
įvairiuose Europos regionuose. Aiškindamas šeimą jis vartojo savo žymiąją
biudžetinę techniką – šeimos pajamas ir išlaidas. Naudojantis šeimos biudžetu kaip
schema įmanomas palyginamasis ne tik kokybinis, bet ir kiekybinis šeimos tyrimas.
Šią grupę laikydamas savo tyrimo išeities tašku, Le Play sistemiškai aptarė vidinius
šeimos požymius, atsižvelgdamas ir į jos santykį su aplinkinėmis bendruomenėmis,
kurias jis vadina socialine struktūra. Labiausiai jį domino šeimos vaidmuo socialinėje
tvarkoje, nes jo pagrindinis tyrimų tikslas – atskleisti ryšius, kurie sieja šeimą su
kitomis bendruomenės dalimis: religija, darbdaviu, vyriausybe, mokykla ir kt. Le
Play aptarė kiekvienos šeimos fizinės aplinkos prigimtį, jos vietą bendruomenės
hierarchijoje,apsirūpinimą maistu, pastoge, laisvalaikio praleidimą ir profesiją.

5.2.3. Sociologinė apklausa

Informacijos gavimas apklausos būdu visada susijęs su respondentų nuomonėmis ir

vertinimais. Nes apklausa – tai pirminės sociologinės informacijos apie nuomones, požiūrius
ir kitas charakteristikas rinkimas, pateikiant klausimus žmogui (ekspertui) arba tam tikrai
žmonių (respondentų) grupei. Siekdami pašalinti atsitiktinius nukrypimus gautų vertinimų ir
nuomonių masyve (visumoje), sociologai apklausia tam tikrą žmonių skaičių, prieš tai
apskaičiavę kokia pasisakymų apimtis gali pakankamai tiksliai perteikti nagrinėjamos
tikrovės vaizdą. Jie apklausia, dažniausiai ne visus žmones iš eilės, bet pagal apibrėžtus
kriterijus atrinktus žmones, vadinamus respondentais. Vadinasi, apklausą kaip informacijos
gavimo būdų susaistyto reikalavimais, kurie yra jos skiriamieji bruožai. Išskiriami apklausos
skiriamieji bruožai yra:
• Apklausos respondentų skaičius;
• Apklausos patikimumas ir objektyvumas;
• Apklausos paskirtis;
• Apklausos atranka.
Pirmojo apklausos skiriamojo bruožo – respondentų skaičiaus svarbą jau
paminėjome. Sociologus domina ne vieno žmogaus nuomonė, kokia svarbi ji būtų, o
visuomeninė nuomonė. Ji gaunama apklausus iš anksto apskaičiuotą žmonių skaičių ir gautus

250
individualius vertinimus bei nuomones matematiškai sutvarkius. Individualių nuomonių
nukrypimai, subjektyvūs nusistatymai, prietarai, klaidingos nuomonės, sąmoningi
iškraipymai po statistinio apklausos duomenų visumos apdorojimo savitarpiškai persikloja ir
išsilygina. Taip sociologas gauna suvidurkintą tikrovės vaizdą. Pavyzdžiui, sociologas
apklausęs 100 teisininkų, išsiaiškina vidutiniškai būdingą (tipišką) šios profesijos atstovą.
Štai dėl šios priežasties nėra būtina nurodyti respondento vardą, pavardę ir adresą. Apklausa
anoniminė. Gavęs statistinę informaciją, sociologas išsiaiškina asmenybės socialinius tipus.
Antrasis apklausos skiriamasis bruožas yra sąryšyje su pirmuoju: apklausdamas
šimtus ir tūkstančius žmonių, sociologas gauna galimybę duomenis apdoroti matematiškai.
Jis suvidurkina įvairias nuomones. Jeigu duomenų matematinis apdorojimas buvo atliktas
laikantis visų mokslinių-metodinių reikalavimų, tai gaunama informacija yra patikima ir
objektyvi. Tokiu būdu, iš subjektyvių vertinimų ir nuomonių gaunama objektyvi ir patikima
informacija. Tai mažas mokslinio pažinimo stebuklas, nes iš nepatikimo ir subjektyvaus
gaunamas patikimas ir objektyvus. Šio mokslinio stebuklo vardas – matematinė statistika,
kurią panaudoti galima, jeigu tobulai įvaldyta sociologinio tyrimo metodika ir technika, visi
tyrimo subtilumai, išryškėję kruopščiame ir ilgamečiame sociologo darbe.
Trečiasis apklausos skiriamasis bruožas – jos tikslas. Bet kuris objektyvus ir
patikimas tyrimas yra nukreiptas plėtoti mokslines žinias, išsiaiškinti tiesą ir praturtinti
mokslą. Sociologų gautos žinios, pavyzdžiui, apie ryšio, kuris susieja teisininkų veiklos, jų
požiūrio į darbą ir poilsio formas, pasireiškimo dėsningumus, tampa moksliniu faktu. Jis yra
universalus ir visuotinis. Todėl išlaisvina kitus sociologus nuo būtinybės dar kartą atlikti
tyrimą.
Ketvirtasis apklausos skiriamasis bruožas susijęs su atrankine anketine apklausa, kuri
yra populiariausias sociologijos metodas. Apklausos yra dviejų rūšių – anketinė apklausa ir
interviu. Anketinė apklausa dar savo ruožtu skirstoma į vientisą ir atrankinę. Bet pradžioje
aptarsime – kas yra anketinė apklausa.
Anketinė apklausa. Jos pagrindas – anketa. Anketa - tai kompiuteriu parengtas
klausimu lapas, surinkti reikiamas žinias. Vidutiniškai anketoje būna 30-40 klausimu, skirtų
pasirinktiems respondentams apklausti. Pastarieji suprantami kaip tyrimo objektas.
Respondentai tarpusavyje nėra lygiaverčiai. Jų pozicija priklauso nuo vyraujančio
statuso ir socialinio tapatumo (t.y. kuriai socialinei grupei žmogus save priskiria: pavyzdžiui,
konservatoriams, verslininkams, studentams, namų šeimininkėms ir t.t.) Todėl tyrėjai iš

251
anksto apibrėžia proporcijas, kurias turi atitikti įvairių grupių apklaustų atstovų skaičius.
Atlikus apklausą ir gautus duomenis matematiškai apdorojus, gaunamos žinios
sugrupuojamos į atitinkamas socialinių grupių vidutiniškai tipines pozicijas.
Anketa, taip pat, nėra bet koks klausimų sąrašas. Žurnalisto klausimai nėra
laikomi anketa, nors akivaizdi jų logika ir nuoseklumas. Anketa vadinama tik tai, kas
skirta daugumai žmonių, kuriuos apklausiama standartiniu būdu. Be to respondentas
privalo savarankiškai užpildyti anketą pagal taisykles, kurios pateikiamos anketos
aprašyme.
Anketos klausimų suformulavimo ir sudėliojimo logika turi atitikti tyrimo tikslus ir
skirta gauti tik tai tos informacijos, kuri patikrina hipotezes. Klausimai formuluojami
konkrečiai ir tiksliai, negali būti neaiškumų ir dviprasmybių. Naudinga nuosekliai parengti
keletą anketos variantų, ir galutinį projektą išbandyti su nedidele respondentų grupe. Teisės
sociologinės anketos parengimas susiduria su dideliais sunkumais, nes tenka labėti apie teisę
su nespecialistais. Todėl labai svarbu laikytis šio reikalavimo: klausimai turi būti faktiški
(atitinkantys tikrovę). Anketos klausimą reikia formuluoti ne teisinės technikos forma,
pavyzdžiui, “ Ar kaltas tėvas dėl jam inkriminuojamo vaiko teisių pažeidimo?”, o konkrečia
aprašomąja forma, pavyzdžiui, “Ar reikia apkaltinti tėvą už savo vaiko mušimą?” ir pan.
Visada rizikinga vartoti teisines sąvokas, nes respondentai nesuvokia jų teisinės
reikšmės. Dėl to tikslinga jas paaiškinti, pateikiant pavyzdžius. Bet ir šitai reikia daryti labai
atsargiai, nes teisinių sąvokų paaiškinimai ir pavyzdžiai gali suteikti klausimui potėpį, kuris
įtakos atsakymą. Paimkime, pavyzdžiui, klausimą: “Ar reikia kontroliuoti tėvų valdžią?”.
Jeigu šio klausimo paaiškinimo pretekstu papasakosime istoriją apie tėvų atsisakymą duoti
sutikimą operuoti vaiką, nors jam grėsė mirtis, tai tuo pačiu bus pasufleruotas ir atsakymas.
Visi anketos klausimai skirstomi į du pagrindinius tipus – atvirus ir uždarus. Atviri
klausimai susiję arba su prašymu respondentui suformuluoti savo nuomonę į pateiktą
klausimą, arba atsakyti “taip” arba “ne” Dėl to po klausimu tekste paliekama vietos
respondento atsakymui. Pavyzdžiui : Ar esate susipažinęs (usi) su Lietuvos Konstitucija ?
Taip. Ne. Atsakymą pažymėkite.
Uždavęs uždarą klausimą, sociologas pateikia anketoje galimo atsakymo
alternatyvas. Pavyzdžiui: Ar esate susipažinęs (usi) su Lietuvos Konstitucija ?
1. Ne, nesu skaitęs (čiusi).
2. Esu pavartęs (čiusi), bet nuosekliai neperskaičiau.

252
3. Esu vieną kartą perskaitęs (čiusi).
4. Taip, nes esu keletą kartų skaitęs (čiusi).
5. Taip, nes gilinuosi į Lietuvos Konstituciją.
Taigi, vienas ir tas pats klausimas gali būti atviras ir uždaras. Uždarus klausimus lengviau
sutvarkyti kompiuteriu, bet jie reikalauja iš sociologo išsamaus dalyko žinojimo. Atviri
klausimai naudojami tuomet, kai žinojimas yra ribotas ir tyrimas yra žvalgomosios paskirties.
Teisės sociologines anketas galima skirstyti pagal tris klausimų rūšis:
1.Klausimai apie teisės žinojimą. Pavyzdžiui, Jūsų požiūriu, kam priklauso iš asmeninio
žmonos turto gautos pajamos, jeigu sutuoktiniai nesudarė santuokos sutarties? Tik jai
asmeniškai; jiems abiem kartu; vyrui, nes jis yra šeimos galva. Kam reikalingas toks
klausimas? Visų pirma, tokiu klausimu siekiama įvertinti įstatymo žinojimo lygį tiek visoje
visuomenėje, tiek ir atitinkamose jos amžiaus, socialinėse ir kitose grupėse. Egzistuoja
įstatymo žinojimo teisinė prezumpcija: niekas negali remtis įstatymo nežinojimu. Tokiu
formaliu būdu kiekvienas teisės subjektas yra įpareigotas savarankiškai domėtis veikiančiais
įstatymais. Bet su tikru teisiniu žinojimu ši prezumpcija nėra susijusi. Todėl tokie klausimai
padeda išsiaiškinti kaip gretai ir kokiais būdais sklinda teisinė informacija.
Teisės žinojimo tyrimai atskleidžia ne tik visuomenės ir jos atitinkamų grupių
susipažinimo su įstatymais lygį, bet ir yra netiesioginis būdas išsiaiškinti su teise susijusias
vertybines nuostatas ir nuomones, požiūrius į kokius nors svarbius faktus. Įstatymo
nežinojimą gali nulemti visuomenėje ar atitinkamoje socialinėje grupėje susiklostęs
latentiškas jo atmetimas ar neigiamas požiūris į jį. Tai reiškia, kad su įstatymu konkuruoja
anksčiau visuomenėje įsitvirtinusi kokia nors paprotinė norma.
2. Klausimai apie faktus. Iš respondentų siekiama sužinoti apie jo gyvenimo faktus,
kurie susiję su teisės sfera. Šalia įprastų apklausos klausimų ( respondento amžius, profesija,
gyvenamoji vieta ir pan.), respondentų galima paklausti, pavyzdžiui: “Ar esate dalyvavęs
civilinio teismo posėdyje?”, “ Ar per pastaruosius penkerius metus jums teko kreiptis į
policiją?” ir pan. Teisės sociologiją ypač domina tokie respondentų asmeninio gyvenimo
faktai, kurie susiję su žmogaus teisių ir teisėtvarkos apsauga.
3.Klausimai apie nuomonę. Dažnai būna svarbu operatyviai išsiaiškinti visuomenės
požiūrį į įstatymo projektą ar jau veikiantį įstatymą, susiklosčiusią teismų praktiką ar
nuomonę, kaip geriau spręsti tam tikros kategorijos bylas. Todėl siekiama suformuluoti

253
respondentams klausimus taip, kad jie galėtų argumentuotai išdėstyti savo vertybinę
nuomonę.
Ši klausimų rūšis yra pats paprasčiausias teisėkūros sociologijos instrumentarijus. Bet
jų naudojimas susijęs su tam tikrais sunkumais. Visų pirma, dalis respondentų gali pasielgti
konformistiškai: susipažinę su teisės normos projekto turiniu, jai pritaria be jokių argumentų.
Bet gali būti ir visiškai priešingai – be argumentų atmesti teisės normos projektą. Kitas
pavojus susijęs su skirtumu tarp nuomonės ir realaus elgesio. Respondentų atsakymai į
klausimus išreiškia tik jų išorinį, paviršinį santykį su problema. Atsakymai yra abstraktaus
pobūdžio ir neatitinka realaus respondentų elgesio. Pavyzdžiui, vyrai gali save deklaruoti
kaip šalininką lygiomis teisėmis su žmona disponuoti šeimos turtu, o realiame gyvenime
elgtis priešingai. Negalima paneigti tokių iškreipimų pavojaus. Siekiant jų išvengti, kartais
mėginama atvirus klausimus apie nuomones pakeisti į klausimus – testus, kurie slaptai
provokuoja respondentą atvirumui.
Papildomi reikalavimai keliami anketos klausimų parengimui, kai siekiame atskleisti
vertybines nuomones apie įstatymų leidybą, o pati apklausa apima visą visuomenę. Tuomet
klausimai turi būti formuluojami taip, kad atsakymus į juos galima būtų suskirstyti į dvi
grupes: taip ir ne. Pavyzdžiui, “Ar jūsų požiūriu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas
yra geras ar blogas?”, “Ar jūsų požiūriu šie darbo sutarties įstatymo pakeitimai yra teisingi ar
neteisingi?” ir pan. Carbonnier pažymi, kad teisingumo kriterijaus vartojimas gali įduoti
mintį supriešinti teisę su morale: respondentas laiko šį sprendimą teisingu moraliniu požiūriu,
bet tuo pačiu metu yra įsitikinęs, kad praktiniais sumetimais jis negali būti įjungtas į įstatymą.
Tai reiškia, kad kiekvienas teisėkūrinis sprendimas gali būti išnagrinėtas visiškai skirtingais
požiūriais236.
Dėl to iškyla kitas anketos parengimo klausimas: ar tais atvejais, kai respondentui
siūloma pasirinkti iš dviejų alternatyvių sprendimų – vieną susijusį su veikiančia teise, o kitą
– su projektuojama reforma, reikia apsiriboti vien tik šių galimų sprendimų nurodymu, ar turi
būti pateikti argumentai “už” ir “prieš” ? Prancūzų apklausų praktikoje vyrauja pirmoji
pozicija ir leidžiama pačiam respondentui intuityviai apsispręsti dėl pasirinkimo motyvų. Tik
pasakius respondentui savo nuomonę, jam pateikdavo kitus klausimus. Tokiu būdu siekiama
išsiaiškinti, ar atsakymas į pirmąjį klausimą nebuvo atsitiktinis.

236
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..259.

254
 Kitaip apklausos klausimai parengti remiantis taip vadinamuoju Nebraskos metodu
(pagal JAV valstiją, kur 1958 metais pirmą kartą buvo pavartotas šis metodas). Apklausos
būdu buvo nagrinėjama tėvų valdžios tema. Respondentams buvo pateikti galimi įstatymų
leidėjų sprendimai kartu su jų argumentacija237. Šis metodas gali suponuoti pavojingą
situaciją, kai respondentas vertina ne pačią teisės normą, o jos pagrindu sukurtą vaizdinį.
Tiksliau sakant, teisės normos pagrindu sukurtas vaizdinys gali pasufleruoti atitinkamą teisės
normos vertinimą.
Pati anketinė apklausa dar skirstoma į dvi rūšis – vientisą ir atrankinę. Vientisos
anketinės apklausos pavyzdys yra surašymas, kurio metu apklausiami visi šalies gyventojai.
Tokie surašymai Europos šalyse paplito nuo XIX a. pradžios, o dabar naudojami visur.
Surašymai teikia neįkainuojamą informaciją, bet labai brangiai kainuoja. Netgi turtingos
šalys gali sau leisti surašymus atlikti dažniausiai kas 10 metų. Vientisa apklausa yra išsami: ji
apima visus respondentus, priklausančius kuriai nors bendrijai ar grupei. Šalies gyventojai
yra pati didžiausia bendrija. Bet yra ir mažesnių, pavyzdžiui, įmonės personalas, Seimo
gynėjai, pensininkai, miestelio gyventojai. Jeigu anketinė apklausa apima visus šių bendrijų
narius, tai ji irgi vadinama vientisa apklausa.
Bet ekonominiu požiūriu naudingesnė yra atrankinė anketinė apklausa, nors ji mažiau
patikimas metodas ir reikalauja ištobulintos metodikos ir technikos. Jos pagrindas – atrankinė
visuma, kuri yra generalinės visumos elementų dalis. Dar kitaip, atrankinė visuma yra
sumažinta generalinės visumos kopija.
Generalinė visuma – tai visi šalies gyventojai arba ta jų dalis, kurią sociologas ketina
išnagrinėti. Atrankinė visuma - tai daugybė žmonių, kuriuos sociologas apklausia. Abi
visumos sutampa vientisoje apklausoje, o atrankinėje – išsiskiria. Pavyzdžiui, JAV Gelapo
institutas reguliariai apklausia vieną šimtatūkstantinę (1/10 000) savo gyventojų dalį (t.y.
atrinktą JAV visuomenės dalį) ir gauna patikimas žinias. Paklaidos dydis generalinės
visumos atžvilgiu tesiekia vos kelis procentus.
Ką paskirti generalinei visumai, apibrėžia tyrimo tikslai, o ką įtraukti į atrankinę
visumą, sprendžiama matematiniais metodais. Jeigu sociologas ketina į narkomaniją
pažvelgti paauglio akimis, tai generalinė visuma apims visus šalies paauglius (12-16 metų
amžiaus), bet apklausti jam teks tik nedidelę jų dalį – atrankinę visumą. Atrankinė visuma
turi tiksliai atspindėti generalinę visumą. Tai pasiekiama, jei sociologas nepažeidžia atrankos

237
Ten pat. P. 259.

255
taisyklės: bet kuris šalies paauglys, nepriklausomai nuo gyvenimo vietos, mokyklos,
sveikatos būklės ir kitų aplinkybių, turi turėti vienodą tikimybę pakliūti į atrankinę visumą.
Sociologas neturi teisės apklausti pirmus pasitaikančius ar labiausiai pasiekiamus
respondentus, pavyzdžiui, paauglius. Jam teks išsiaiškinti kiek Lietuvoje gyvena 12-16 metų
amžiaus vaikų, kokią dalį jų sudaro berniukai ir mergaitės, kaip jie pasiskirstę amžiaus
grupėse, šalies teritorijoje. Visi šie duomenys reikalingi atrankos matematinėms
procedūroms, kurios užtikrina didžiausią objektyvumą, t.y. vienodą tikimybę bet kuriam
paaugliui būti įtrauktam į atrankinę visumą. Tokios atrankos esmė – atsitiktinis būdingų
generalinės visumos atstovų atrinkimas.
Nagrinėjamos generalinės visumos bruožų atspindėjimas atrankinėje visumoje yra
svarbiausia atrankos savybė, vadinama reprezentatyvumu. Kuo labiau atrankinės visumos
charakteristikos atitinka generalinės visumos, iš kurios padaryta atranka, charakteristikas, tuo
reprezentatyvumas didesnis. Atrankinės ir generalinės visumos charakteristikų skirtumas
vadinamas reprezentatyvumo paklaida. Kuo didesnė yra reprezentatyvumo paklaida, tuo
mažesni tyrimo rezultatų objektyvumas.
Teisės sociologijoje generalinės visumos apibrėžimas yra susijęs su tyrimo problemos
ypatumais ir turi atitikti šiuos reikalavimus:
1. Generalinę visumą turi sudaryti visi šalies suaugusieji, kai nagrinėjamas visuomenės
požiūris (viešoji nuomonė) į įstatymų leidėją, į teisę, visuomenės santykis su atitinkamais
įstatymais ir teisės normomis. Reikalaujama, kad atrankinė visuma atspindėtų generalinę
visumą maksimaliai galimu laipsniu, t.y. atrankinė apklausa turi būti maksimalaus
reprezentatyvumo. Tokia reprezentatyvi suaugusiųjų atranka Lietuvoje apims 1200 – 1400
žmonių, atstovaujančių skirtingus socialinius sluoksnius pagal amžiaus grupes, lytį, socialinę
ir profesinę padėtį, religiją.
2. Generalinę visumą turi sudaryti atitinkamo profilio teisininkai, kai nagrinėjamos su
atitinkamu pofesionaliuoju teisiniu žinojimu susijusios problemos.
3. Generalinę visumą kartais gali sudaryti asmenys, kurie suinteresuoti susiklosčiusios
problemos sprendimu. Bet su tapačia problema galima kreiptis ir į didesnę generalinę visumą,
kad suinteresuoti asmenys “ištirptų” bešališkoje daugumoje.
Interviu. Tai apklausos rūšis. Interviu – tai sociologinio tyrimo metodas, kurio
skiriamasis bruožas – pokalbis, vykstantis pagal tyrėjo iš anksto parengtus klausimus arba

256
kryptį ir tikslus. Jei anketą užpildo respondentas savarankiškai, tai interviu klausimus
užduoda (perskaito) jam specialistas, vadinamas interviuotoju.
Išskiriamos dvi interviu rūšys:
1. Standartizuotas interviu
2. Nestandartizuotas interviu.
Kai klausimų formuluotė ir jų uždavimo eiliškumas griežtai fiksuoti ir interviuotojas neturi
teisės nuo jų nukrypti, tai toks interviu vadinamas standartizuotu. Jis mažai kuo skiriasi nuo
anketinės apklausos, nebrangiai kainuoja ir galima apklausti daug žmonių. Labiausiai paplitęs
pavyzdys – telefoninis interviu.
Kai apibrėžta yra vien pokalbio tema ir planas, ar parinkti tik pagrindiniai
klausimai, o visus kitus klausimus interviuotojas sugalvoja pokalbio metu, turime
nestandartizuotą interviu. Beveik visi jo klausimai yra atviri ir primeną žurnalistinę apklausą.
Dažniausiai tokio interviu rezultatus neįmanoma statistiškai sutvarkyti. Todėl
nestandartizuoto interviu tikslas – žvalgomasis: gauti informacijos apie nepažįstamą reiškinį,
išryškinti problemą, atskleisti poreikius, kuriuos neužčiuopė standartizuotas interviu. Bet
vienokio ar kitokio pokalbio esmė ta pati – gauti į tyrimo programoje nustatytus klausimus
atsakymus, kuriuos būtų galima statistiškai apibendrinti.
Apklausos organizavimas. Apklausa turi būti organizuota taip, kad neatsirastų
pašalinių veiksnių, kurie galėtų įtakotų atsakymų turinį. Todėl dažniausiai interviuotojai per
apibrėžtą laikotarpį turi susitikti su visais atrinktais respondentais, pateikti jiems klausimus ir
gauti atsakymus. Jie susitinka su respondentais jų namuose, darbe ar net gatvėje, jeigu
klausimynas nėra labai platus.
Anketavimo procese sunku išvengti įvairių smulkių klaidų, kurios susiję tiek su
interviuotojų klaidomis, tiek su respondentais. Svarbu išvengti sisteminių klaidų. Todėl prieš
anketavimą reikia specialiai parengti pačius interviuotojus. Jie turi mokėti tinkamai paaiškinti
respondentui neaiškų klausimą, bet neįteikti atsakymo. Paprastai respondentai noriai atsako į
anonimines anketas. Bet atsiranda ir tokių žmonių, kurie yra priešiškai nusiteikę bet kurios
apklausos atžvilgiu. Todėl labai svarbu iš anksto siekti kuo didesnio apklausos
reprezentatyvumo, kad atsisakę dalyvauti apklausoje respondentai neiškreiptų pačios
apklausos objektyvumo.

5.2.4. Sociologinis eksperimentas

257
 Eksperimentas – tai mokslinis bandymas arba, tiksliau, tiriamojo reiškinio stebėjimas
tiksliai apskaičiuotomis sąlygomis, kurios leidžia stebėti reiškinio eigą ir jį vėl atkurti,
pakartojus tas sąlygas. Eksperimentavimo esmė yra priešinga stebėjimui: stebėjimo būdu
tyrėjas nagrinėja ir lygina tai, kas jau egzistuoja ir be tyrėjo įsikišimo savaime vystosi, o
eksperimente tyrėjas savo nuožiūra sukuria kažką naujo ir tuo manipuliuodamas registruoja
stebėjimo objekto elgsenos ar reiškinio raidą. Išskiriamos dvi eksperimento rūšys: 1)
kontroliuojamas arba laboratorinis eksperimentas, kai eksperimentas vyksta, dažniausiai,
laboratorijose, visi jo dalyviai žino pagrindines eksperimento sąlygas ir sutinka būti jo
dalyviu; ir 2) nekontroliuojamas eksperimentas arba natūralusis eksperimentas, kai
eksperimento dalyviai nežino apie vykstantį eksperimentą.
Eksperimento panaudojimo galimybės sociologijoje yra ribotos, nes socialinės
tikrovės modeliavimo objektas yra žmonių socialinė sąveika apibrėžtomis sąlygomis, jų
kitime. Eksperimento metodologiją ir metodiką sociologija perėmė iš psichologijos.
Sociologinio eksperimento esmė – išnagrinėti naujo socialinio reiškinio poveikį socialinei
sąveikai. Pavyzdžiui, natūraliuoju eksperimentu siekiama ištirti, kokį poveikį gyventojų
elgsenai padarys telefoninio ryšio trukmės apmokestinimas. Tai reiškia, kad naujas
telefoninio ryšio paslaugos mokestis įvedamas lokalinėje teritorijoje, o kitur – kontrolinėje
teritorijoje – viskas lieka po senovei. Kodėl šito reikia ?
Naujas mokestis paliečia įvairias socialines grupes, kurių mokumo galimybės yra
skirtingos. Vadinasi, galima prognozuoti vienokio ar kitokio pobūdžio nepasitenkinimo
pasireiškimą. Bet socialiniame gyvenime reikia vengti provokuoti net ir nežymius
nepasitenkinimus, kurie visai netikėtai gali tapti pretekstu didesniems socialiniams
neramumams. Todėl prieš įvedant planuojamą mokestį, atliekamas telefoninio ryšio
naudojimo intensyvumo atskirose socialinėse grupėse (pavyzdžiui, pensininkų, jaunimo,
verslininkų ir t.t.) tyrimas. Tokio tyrimo rezultatas – neapmokestinamų telefoninio ryšio
trukmės variantų parengimas. Įvedus telefoninių ryšių trukmės apmokestinimo variantus
pradžioje kuriame nors rajone, galima natūralaus eksperimento būdu patikrinti gyventojų
reakcijas ir jų pagrindu pakoreguoti galutinio mokesčio už telefoninio ryšio paslaugas tarifus.
Natūralusis eksperimentas. Teisės sociologija ne tik perėmė iš bendrosios
sociologijos eksperimento techniką, bet ir sukūrė įstatyminį eksperimentą. Jo bendra
schema yra tokia: kai yra abejonių dėl siūlomos reformos principinės krypties ar dėl jos

258
įgyvendinimo metodų, tuomet įstatymų leidėjas priima ir paskelbia įstatymą tam, kad
išsiaiškintų, kaip jis bus taikomas. Įstatymų leidėjas pasilieka sau teisę atšaukti arba
pakeisti įstatymą, atsižvelgiant į gautus rezultatus. Bet reikia atsiminti, kad įstatyminis
eksperimentas negali būti dažnas reiškinys, nes jis prieštarauja klasikiniam įstatymo kaip
bendros ir nuolatos veikiančios normos supratimui. Todėl eksperimentui pateikiamas iš
anksto numatytas galimas įstatymo pakeitimas ir jis išbandomas tik tam tikroje šalies
dalyje. Tokiu būdu sukuriama galimybė palyginti pataisyto įstatymo veikimo rezultatus
su tais rezultatais, kurie gaunami kitoje šalies dalyje, kur galioja nepataisytas įstatymas.
Įstatyminis eksperimentas skiriasi nuo laikinų įstatymų ir įstatymų, kurių
veikimą riboja teritorija. abejais pastaraisiais atvejais teisės sociologija gauna
palyginamojo stebėjimo galimybę, bet tai nėra eksperimentavimas. Apie įstatyminį
eksperimentą galima pagrįstai kalbėti tik tada, kai įstatymų leidėjas ketina mokslinių
prielaidų pagrindu jį atlikti.
Įstatyminiam eksperimentui natūraliai palankias sąlygas sukuria federacinė
šalies sąrangos forma. Todėl, pavyzdžiui, amerikiečiai kartais tvirtina, kad jų federacinė
konstitucija atveria galimybes įstatyminiui eksperimentui, nes vienas ir tas pats įstatymas
gali būti priimtas vienose valstijose ir nepriimtas kitose valstijose arba priimtas jose
skirtingu laiku. Bet žiūrint griežtai moksliniu požiūriu, tokia įvairovė nėra konkretaus
mokslinio projekto rezultatas. Priešingai – tai nelauktas, atsitiktinis rezultatas arba
ypatingas atvejis, kuris sukuria naują stebėjimo rūšį. Bet šis stebėjimas nėra tikras
eksperimentas.
Vien teisiniu požiūriu įstatyminis eksperimentas susijęs su akivaizdžiais
nepatogumais. Jei pasklinda informacija, kad įstatymas nėra išbaigtas, tai juo
nepatenkinti asmenys linkę užimti laukimo poziciją, o ne veikti pagal jį. Kai įstatymas
taikomas ne visur, tai sukelia nepasitenkinimą. Tai reiškia, kad eksperimentinis įstatymo
taikymas vyksta ne visiškai natūraliomis sąlygomis ir dėl to gauti rezultatai yra praradę
dalį savo objektyvumo. Bet nežiūrint į tai įstatyminiu eksperimentu pakankamai dažnai
rėmėsi Prancūzija, pavyzdžiui, XVIII a., XX a. antrojoje pusėje238 .

238
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c..269-270.

259
 Laboratorinis eksperimentas. Moralinės nuostatos dažnai riboja galimybes
visuomenę panaudoti įvairių teisinių reiškinių nagrinėjimui. Todėl tyrimui vietoje
visuomenės reikia sukurti arba pasitelkti jau egzistuojančią mažąją grupę. Mažoji grupė
suteikia tyrėjui daugiau galimybių valdyti eksperimento eigą, įvertinti kokiu laipsniu
eksperimento veikimas įtrauks jo dalyvius, išvengti kokių nors žalingų padarinių. Tyrėjas
pats gali sukurti mažąją grupę, į ją pasikviesdamas, pavyzdžiui, vaikus ar studentus.
Tokia grupe gali būti mokyklinė klasė, studentų grupė, kokios nors institucijos taryba ar
valdyba ir pan. Siekiama, kad grupės būtų kuo paprastesnės psichologiniu požiūriu. Šalia
eksperimentinės grupės, kuri veikia pagal bandymų programą, reikia sukurti ir antrąją -
kontrolinę grupę, kuri tiesiogiai nedalyvauja bandymų programoje, bet savo bruožais turi
būti maksimaliai panaši į eksperimentinę grupę. Eksperimentinės grupės elgesio, tam
tikromis sąlygomis, rezultatai lyginami su kontrolinės grupės elgesio, įprastomis
sąlygomis, rezultatais.
Teisės sociologija gali eksperimentiniu būdu išnagrinėti kaip mažojoje grupėje
atsiranda ir palaikomos savitarpio bendravimo ir bendradarbiavimo normos; kaip jos
pasikeičia ir įsitvirtina grupėje, kai sukuriamos grupės narių konfliktinės situacijas ar
sudaroma griežto pavaldumo struktūra ir t.t. Vienok gautus tokio tyrimo rezultatus
negalima perkelti visai visuomenei, nes mažoji grupė yra homogeniškesnė už visuomenę.
Be to laboratorinis eksperimentas atskleidžia daugiau žinių apie infrajuridinius reiškinius
(panašūs į teisinius reiškinius), nei apie teisę. Bet kita vertus, laboratorinio eksperimento
būdu gautos žinios gali atskleisti kaip, pavyzdžiui, paauglių grupėse susiformuoja ir
veikia tariamos teisės normos. Todėl laboratorinis eksperimentas išlieka kaip mažųjų
grupių tyrimo būdas.
Jausminimo testai. Carbonnier išskiria dar vieną eksperimentavimo metodą –
afektinimo testus 239. Jausminimo testai skiriasi nuo intelektinių sugebėjimų tyrimo testų.
Jie skirti atskleisti asmenybės nuostatas, t.y. tiksliau sakant, provokuoja žmogaus
jausmus, jo jaudinimąsi ir taip sukuria galimybes atskleisti jo asmenybines nuostatas.
Jausminimo testai gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, piešiniai, gyvenimiškų situacijų
aprašymo pavyzdžiai, atitinkamai suformuluoti anketos klausimai ir t.t.

239
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.272 -273.

260
 Pavyzdžiui, Miros ir Lopeco testas apie vedybinę neištikimybę. Respondento
prašoma įsivaizduoti save vietoje apgauto vyro ir išrinkti iš dešimties galimų sprendimų
vieną sprendimą: užmušti varžovą, užmušti kaltąją, pamesti ją, teisiškai išsiskirti ir t.t.
Šiuo testu buvo išbandytos 578 sutuoktinių poros. Išaiškėjo, kad tik 25 procentai
respondentų bevelijo problemą išspręsti grynai teisiniu sprendimu 240.

5.3.Tyrimo pradžia: nuo teorijos prie sociologinio instrumentarijaus

Sociologiniai tyrimai prasideda visai ne nuo anketos parengimo, kaip dažnai

galvojama, o nuo rūpimo klausimo teorinio nagrinėjimo: iškeliami tikslai ir hipotezės,
parengiamas jo nagrinėjimo teorinis modelis. Tik po to sociologas pereina prie tyrimo
metodų parengimo, pirminių duomenų surinkimo ir jų sutvarkymo. Tyrimo baigtinėje
stadijoje vėl grįžtama prie teorinės analizės, nes gautus duomenis reikia paaiškinti. Gautus
rezultatus paaiškinus, rengiamos praktinės rekomendacijos.
Mokslinė hipotezė – tai prielaida apie mokslinių sąvokų tarpusavio ryšio pobūdį. Jos
gali būti labai bendros, jei grindžiamos aukšto abstraktumo lygio sąvokų sąryšio prielaida.
Bet gali būti ir konkrečių sąvokų ir terminų prielaida. Pavyzdžiui, sociologas gali teigti, kad
didėjant priimamų su teisės spragomis įstatymų skaičiui, didėja teisinis nihilizmas. Arba, jis
gali teigti, kad didėjant priimamų su teisės spragomis įstatymų skaičiui, mažėja įstatymų
veiksmingumas. Be abejonės, antroji hipotezė yra konkretesnė ir lengviau patikrinama
įstatymų taikymo praktikos stebėjimo ar apklausos būdu. Vienok, intuityviai suvokiame, kad
abi hipotezės yra teisingos, telieka jas patikrinti.
Sociologas parengia nagrinėjamo reiškinio teorinę schemą, kuri grindžiama logiškai
sąryšingomis sąvokomis. Po to jos išreiškiamos konkrečiais nagrinėjamo objekto stebimais
požymiais. Šią ir panašią procedūrą vadiname operacionalizacija. Dažniausiai nepavyksta
operacionalizacijos būdu atsekti loginius ryšius ir tenka juos nustatyti arba patikrinti
empirinių tyrimų pagalba. Iki empirinio patikrinimo loginiai ryšiai tarp sąvokų ir atitinkamų
tikrovės požymių yra prielaidų arba hipotetinio pobūdžio.
Konkretūs nagrinėjimo reiškinio požymiai formuluojami sociologinio
instrumentarijaus – anketos, statistinio dokumento ar kito sociologinio metodo kalba.

Ten pat. P. 272.

240

261
Pavyzdžiui, informaciją apie išleistų taisyklių ar papildytų įstatymų paskirtį ir skaičių galima
gauti Seime, Teisingumo ministerijoje ar rasti atitinkamame teisės normų aktų statistikos
leidinyje. Tie įstatymai, kurie buvo bent keletą kartų papildyti ir taisyti gali būti priskirti
įstatymams su teisės spragomis. Tokių daugiausia yra mokesčių administravimo srityje.
Trūkstamos informacijos apie mokesčių administravimo įstatymų veiksmingumą galima
gauti iš verslininkų, mokesčių administratorių, mokestinių ginčų komisijos narių ir teisininkų
apklausos. Bet anketos klausimai turi būti parengti taip, kad konkrečios mokesčių
administravimo srities reguliavimo požymiai atsispindėtų anketose teiginių ar klausimų
pavidalu. Skirtingoms respondentų grupėmis pateikiami tie patys klausimai ar teiginiai tokiu
būdu, kad atsakymas galima būtų tarpusavyje palyginti.
Ryšys tarp konkrečių požymių, pavyzdžiui, tarp įstatymų su teisės spragomis
skaičiaus didėjimo ir įstatymų veiksmingumo mažėjimo nustatomas matematiškai apdorojus
atsakymus į pateiktus anketų klausimus ir teiginius. Bet kartais jis išryškėja ir betarpiškai
praktikoje. Lygindamas ir papildydamas subjektyvius ir objektyvius duomenis, sociologas
gauna visavertiškos apimties vaizdą. Remdamasis tyrimo rezultatais, sociologas išveda tam
tikras tendencijas ir nustato vieno įvykio priklausomybę nuo kito, pavyzdžiui, teisinio
veiksmingumo mažėjimo priklausomybę nuo įstatymų su teisės spragomis skaičiaus
didėjimo.
Jeigu pirmasis požymis, pavyzdžiui, įstatymų veiksmingumo mažėjimas išryškėja,
kai vis daugiau atskleidžiamas antrasis požymis, pavyzdžiui, įstatymų su teisės spragomis
veikimo trūkumai, tai mokslininkas padarys išvadą, kad hipotezė pasitvirtino. O jeigu
pasitvirtins ir kitos prielaidos, tai teorija yra teisinga. Bet tolimesnio pažinimo įrankiu teorija
taps tik po to, kai ją visavertiškai ar bent iš dalies patvirtins nepriklausomų tyrėjų tyrimai.
Teorijos - tai kurios nors srities tiriamąjį dalyką aiškinančių mokslinių teiginių
sistema. Jos vidiniais ryšiais arba “cementu” yra dėsningumai, t.y. periodiškai
pasikartojančios tendencijos: kiekvieną dieną saulė teka rytuose, vargšai išleidžia daugiau
šeimos pajamų mitybai, negu turtingieji (maždaug 2/3 pajamų) ir t.t.
Hipotezės yra mokslinės teorijos ašis, “stuburas”. Jų patikrinimui kuriama teorija.
Taigi, hipotezė išreiškia reiškinių priežasties – pasekmės arba funkcinį ryšį. Kiti sociologinio
tyrimo elementai – tyrimo programa, jos įgyvendinimo planas, instrumentarijus, atranka,
duomenų gavimas, jų apdorojimas ir analizė atlieka pagalbinį, aptarnaujantį vaidmenį. Nes
žmogiškojo mąstymo esmė pasireiškia reiškinių priklausomybės, tendencijos, dėsningumų

262
nustatymu. Bet tik maža empirinių tyrimų dalis užsibaigia teorijos sukūrimu, kuriai
dažniausiai paskiriama daug metų. Didžioji empirinių tyrimų dalis yra susijusi su konkrečių
mokslinių ir praktinių klausimų sprendimu.
Taigi taikomojo tyrimo programą turi nuosekliai apimti šiuos veiksmus:
1. Iškelti tyrimo problemą, kuri susijusi: a) arba su realiais socialinės tikrovės
prieštaravimais, kurie atsiranda ir egzistuoja socialinių sistemų, procesų ir būsenų raidoje
(didėjant nenutrūkstamos socialinės kaitos intensyvumui, gali daugėti prieštaravimų
socialinėje tikrovėje); b) arba su sociologinio “pažinimo baltosiomis dėmėmis”, kai vieni
ar kiti socialiniai reiškiniai yra dar neišnagrinėti arba nepakankamai išnagrinėti; c) arba
su socialinių reiškinių “prieštaraujančiomis interpretacijomis”, kai socialiniai faktai
aprašomi ir aiškinami priešingai, o moksliniai argumentai nėra pakankamai pagrįsti
(diskusinio pobūdžio).
2. Tiksliai ir aiškiai suformuluoti tyrimo problemą.
3. Iškelti konkretų tyrimo tikslą.
4.Suformuluoti mokslinę hipotezę (teiginį apie ryšius tarp nagrinėjamo reiškinio
stebimų elementų);
5. Parengti nagrinėjamo reiškinio teorinį modelį.
6.Operacionalizuoti modelį, t.y. išskirti nagrinėjamo reiškinio svarbių stebimų
požymių visumą ir jo teorinį modelį pritaikyti praktiniams veiksmams.
7.Apibrėžti nagrinėjamo reiškinio analizės uždavinius.
8.Išrinkti tinkamus reiškinio nagrinėjimo metodus ir instrumentarijų.
9.Atlikti empirinius tyrimus ir sutvarkyti gautus rezultatus.
10. Išanalizuoti empirinio tyrimo rezultatus ir parengti tyrimo išvadas.

5.4.Teisės sociologijos funkcijos

Visuomenė negali egzistuoti be teisės. Niekam nekelia abejonių teisės buvimo

socialinė būtinybė ir nauda. Apmąstant teisės sociologinį naudingumą, neišvengiamai kada
nors turėjo iškilti ir tokie klausimai: kokie ryšiai sieja visuomenę ir teise, kaip visuomenė ir
teisė sąveikauja? Ieškoti atsakymų į juos “vertė” būtinybė sukurti teisinės realybės pažinimo
ir valdymo instrumentarijų. Į šiuos klausimus negalima atsakyti vien iš teisės ar visuomenės

263
pozicijos. Ieškant į šiuos ir kitus klausimus atsakymų, palaipsniui buvo sukurta teisės
sociologija – socialinę - teisinę tikrovę nagrinėjantis mokslas.
Teisės sociologija, kaip ir bet kuri kita mokslinė disciplina, atlieka pažintinę ir
praktinę funkciją. Šių funkcijų pagrindu galima sąlyginai išskirti du teisės sociologijos lygius
- teorinę teisės sociologiją ir taikomąją teisės sociologiją.

5.4.1. Pažintinė teisės sociologijos funkcija

Pažintinė arba teorinė teisės sociologija – tai teisinės tikrovės pažinimo sąvokų,
sampratų ir paradigmų sistema, kurią sudaro sukauptų, apmąstytų ir susistemintų,
nusistovėjusių žinių korpusas. Jos pažintinė funkcija – sociologiniais tyrimais gauti
mokslinių žinių apie socialinę teisinę tikrovę, apie tai, kas vyksta realiame gyvenime.
Mokslinių žinių gavimas – tai žinių apie teisinę tikrovę surinkimo, apmąstymo ir
susisteminimo procesas, kuris grindžiamas faktais ir įrodymais. Pagrindinis teisės
sociologijos mokslinių žinių gavimo principas – tai nuolatinis rėmimasis socialine ir
teisine realybe.
Teisės sociologijos paskirtis nagrinėti teisinę tikrovę socialiniame kontekste.
Įprasta teigti, kad savo tyrimais ji gali ir turi apimti visą teisinę tikrovę. Bet iki gali
neaišku jos dydis, nes pati teisinės tikrovės sąvoka yra neapibrėžta. Ją sudaro ne vien
dogmatinės teisės sferos elementai - įstatymai, papročiai, teisminė ir neteisminė praktika
bei sutartys. Į teisinės sąvokos apimtį įeina ir teisės pažeidimai, ir faktinės situacijos,
pavyzdžiui, formaliai neįregistruotos santuokos šeima. Visa tai kartu paėmus sudaro
tikrovę, kurią galima pavadinti pozityviąja teisine tikrove. Egzistuoja dar ir negatyvioji
teisinė tikrovė, kuri - nematoma, bet labai svarbi. Ji apima, pavyzdžiui, teisės spragas,
teisinį nihilizmą, įstatymo neveikimą ir kitus latentinius teisnius reiškinius.
Teisės sociologinį pažinimą riboja teisei būdingas formalizmas. Pavyzdžiui,
Diurkheimas pabrėždavo, kad sociologinius metodus reikia taikyti tokių reiškinių
pažinimui, kurie yra materializuoti ir turi išorinę formą. Bet tokie teisiniai reiškiniai
sudaro tik mažąją teisinės tikrovės dalį. Pagrindinė teisinių faktų visuma nepalieka po
savęs jokio ženklo ir tyrėjas vėliau gali nagrinėti tik tai, kas buvo formalizuota. Dėl to
visada gresia teisinės tikrovės iškreipimo pavojus. Pavyzdžiui, nagrinėdami dovanojimų

264
notarinius patvirtinimus, visiškai nekreipiame dėmesio į tai, kad įvyksta labai daug
dovanojimo aktų be notarinės formos.
Teisės sociologijai svarbu ne tik surasti ir užregistruoti teisinį reiškinį, bet ir jį
atskleisti, t.y. paaiškinti kodėl ir kaip jis atsirado, kokia jo sandara. Atskleisdama teisinės
tikrovės reiškinius, teisės sociologija siekia jų paaiškinimą suformuluoti priežasties –
pasekmės ryšio dėsningumo forma, kuri leistų prognozuoti reiškinio pasikartojimą
ateityje. Čia teisės sociologija susiduria su socialinių mokslų metodologiniais sunkumais,
nes teigiama, kad socialinių reiškinių priežastingumui negalima suteikti mokslinio dėsnio
formą dėl dviejų priežasčių: 1) dėl socialinių reiškinių individualaus savitumo ir 2) dėl
socialinių reiškinių indeterminiškumo. Bet ar šios priežastys atsispindi teisinių reiškinių
prigimtyje ir dėl to riboja jų pažinimą?
Iš tikrųjų teisiniai reiškiniai nėra vien individualiai autentiški. Tik iš pirmo žvilgsnio
atrodo, kad institutų reiškiniai yra kaip tik tokio pobūdžio, nes jie, kaip ir istoriniai
įvykiai, nesikartoja. Niekada nebuvo visiškai tapačių institutų. Bet praktiškai įmanoma
sukurti gerai apgalvotą tipologiją, kuri atmetusi kokius nors nesutampančius institutų
bruožus, gali juos suvesti į vieną kategoriją. Šituo pagrįsta komparatyvistika. Ir teisės
sociologijoje žinomi faktai, kai teisiniai reiškiniai pasikartoja, t.y. pavaldūs
priežastingumo dėsniams. Pavyzdžiui, Vakarų teisinių sistemų raidoje buvo du
pakankamai simetriškos evoliucijos etapai: romėnų teisės raida nuo Romos pradžios iki
241
Bizantijos ir prancūzų teisės raida nuo frankų periodo iki absoliučios monarchijos .
Abiejų evoliucijų eigoje surandami panašūs reiškiniai: perėjimas iš formalizmo prie
konsensualizmo ir - iš prievartinio vykdymo, nukreipto į skolininko asmenybę, prie
prievartinio vykdymo, nukreipto į turtą. Bet kartu atveju reikia atsiminti, kad išvesti
raidos dėsningumai nėra privalomi visoms teisinėms sistemoms.
Į atvejų teisinius reiškinius galime žvelgti dvejopai – ir kaip į individualaus, ir
kaip į kolektyvinio pobūdžio reiškinius. Todėl negalima remtis vien jų savitumu. Kita
vertus, teisinių reiškinių panašumo bruožai yra labiau išryškėję, nei kitų socialinių
reiškinių, nes jų grupės turi atitikti atitinkamą teisės normą. Pavyzdžiui, kiekviena
santuoka yra nepakartojamas kultūrinis reiškinys. Bet jeigu į santuoką pažvelgsime kaip
teisinį reiškinį, tai visos santuokos gali būti apibūdintos vienu modeliu, nes teisės
241
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.283.

265
normos, dėka savo abstraktaus pobūdžio, apibrėžia nedidelį esminių ir formalių požymių
skaičių. Šiuo būdu pagrįsta santuokų statistika. O tai reiškia, kad statistika gali būti
dėsningumų nustatymo arba bent stebimų priklausomybių išskyrimo pagrindu.
Teisiniai reiškiniai nėra visada griežtai determinuoti (priežastingai nulemti), bet
jie nėra ir visiškai indeterminiški. Tai reiškia, kad abu šie bruožai yra teisiniuose
reiškiniuose. Bet dalinis teisinių reiškinių indeterminiškumas negali sukliudyti gauti jų
kauzalinės analizės rezultatų. Teisinius reiškinius gali nulemti:
1. Įvairios prigimties ankstesni reiškiniai. Pavyzdžiui, klasikinis klausimas: kaip iš
tikrųjų atsirado teisė? Teisininkai nagrinėja teisės istoriją kaip nuoseklią teisinių reiškinių
raidą: institutas seka po instituto; įstatymas pakeičia anksčiau buvusį įstatymą, o paskesni
sprendimai pakeis ankstesnius precedentus. Teisės sociologija negali pasitenkinti tokiais
riboto priežastingumo paaiškinimais. Vienas svarbiausių jos uždavinių – paaiškinti
teisinius reiškinius išeinant už pačios teisės ribų. Kitaip sakant, parodyti, kaip iš tikrųjų
tai vyko. Todėl teisės sociologija gali pretenduoti į aukštesnį tiesos pažinimo lygį, nei
kuriuo remiasi teisinė doktrina ar teisės norma. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje buvo
sugretinti istoriniai ir teisminiai įrodymai. Išaiškėjo, kad visada ribotu teisminiu įrodymu
besiremianti teisinė tiesa nėra visavertė tiesa. Ji yra dirbtinė tiesa. Todėl romėnų
teisininkai sakydavo – “teismo sprendimas laikomas tiesa”242.
Bet ne visada įmanoma priežastiniu požiūriu paaiškinti teisinius reiškinius. Būna
ir tokių reiškinių, kurie nepasiduoda kauzalinei analizei, nes jie išreiškia ideologiją.
Pavyzdžiui, musulmonų teisė ir Talmudo teisė.
2. Žmogiškoji valia. Ji yra esminė teisės varomoji jėga. O tai – indeterminiškumo
sfera. Iš tikrųjų yra daug atvejų teisinių reiškinių, kurie atsiranda ir egzistuoja kaip
individualios valios išraiška. Tai gali būti, pavyzdžiui, civilinės teisės reiškiniai - sutartis,
testamentas. Egzistuoja didžiulė teisinė sfera, kurioje įvairiais būdais veikia individualioji
laisvė. Bet visa tai vyksta tik atskiro individo lygyje. Galima atsiriboti nuo individualaus
teisinių reiškinių indeterminiškumo, jeigu į vieną visumą surinktume tos pačios rūšies
teisinių reiškinių atvejus ir juos imtume nagrinėti kaip kolektyvinius reiškinius pagal
kokius nors jiems bendrus požymius. Pavyzdžiui, santuokų ir skyrybų per vienerius
metus statistika.

242
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.281.

266
 Visiškai kitoje perspektyvoje atsiskleidžia priežastingumo problema, kai
nagrinėjame pirminius teisinius reiškinius – teisės normą ir teismo sprendimą. Teisinis
pozityvizmas ir prigimtinės teisės samprata paaiškina įstatymą ir teismo sprendimą kaip
suverenios valios aktus; jie gali kilti psichologinių motyvų ar metafizinių nuostatų
pagrindu, bet nesiejami su objektyviomis priežastimis. Ši problema sociologijoje
sprendžiama kitaip: ieškomos regimos objektyvios kiekvieno įstatymo ir teisminio
sprendimo priežastys. Tai gali būti socialinės, ekonominės, kultūrinės, ekologinės ir kitų
rūšių priežastys. Todėl įstatymų leidėjo ir teisėjo subjektyvumas įsivaizduojamas
objektyvioje plotmėje. Tai reiškia, kad į abiejų asmenų veiklą žiūrima ne kaip į jų
asmenybinės valios išraišką, bet kaip į nulemtą beasmeninių veiksnių, kurie veikia
visuomenėje.
Vienok neteisinga būtų griežtai atsiriboti nuo asmenybės vaidmens teisiniuose
reiškininiuose. Istorija ne tik vyksta savaime, bet ir ją daro žmonės, stiprios asmenybės.
Juos labai ryškiai matėme Lietuvos Sąjūdyje ir Atkuriamajame Seime.
Norint teisingai įvertinti asmenybės vaidmenį teisės kūrime, reikia iškelti bent du
klausimus: 1) koks asmenybės vaidmuo bendruomenėje, kai santykius reguliuoja
paprotinė (paprastoji) teisė?, 2) koks asmenybės vaidmuo šiuolaikinėse reformose? Į
pirmąjį klausimą šiuolaikinė etnologija atsako taip: nors teisė primityviose
bendruomenėse susiklosto kaip kolektyvinio elgesio rezultatas, bet ir jose teisinės
inovacijos gali kilti iš vado. Antrąjį klausimą 1969 m. empiriškai išnagrinėjo H.
Jamous’as, J. Commaille’is ir R. Pons–Vignon’as ir priėjo šios išvados: “ Įstatymų
leidėjo sprendimas – tai istorinės situacijos produktas. Bet, kad ją išvystume, reikalinga
243
charizmatinio lyderio veikla” . Taigi susiklosčiusių socialinių aplinkybių ir
asmenybinės valios samplaika nulemia pirminių teisinių reiškinių – įstatymų ir teismo
sprendimų atsiradimą. Tai reiškia, kad nei įstatymai, nei teismo sprendimai nėra gryno
indeterminiškumo reiškiniai ir juos galima nagrinėti kaip objektyviai nulemtus reiškinius.
Teisės sociologijoje išskiriamos dvi hipotetinio pobūdžio mokslinių dėsnių rūšys:
1. Raidos dėsniai. Dar kitaip juos vadina genetiniais arba istoriniais dėsniais, nes
jie apibrėžia, kaip vienas teisinis reiškinys privalomai pakeis kitą, vienas teisinis
institutas – kitą, kaip pasikeičia to pačio teisinio reiškinio arba instituto formos ir

243
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.289.

267
aspektai. XIX ir XX amžiuose įvairūs autoriai, pavyzdžiui, Jėringas, Mainas,
Diurkheimas ir kiti mėgino išvesti įvairius raidos dėsnius. Labiausiai pasitvirtina Wėberio
suformuluotas biurokratijos augimo dėsnis. Pagal šį dėsnį šiuolaikinėse visuomenėse
ryškėja teisės raidos tendencija suaugti su besiplečiančia biurokratizacija.
2. Struktūros dėsniai arba statistikos dėsniai. Jie išreiškia statistinę priklausomybę
tarp dviejų teisinių reiškinių arba tarp teisinio reiškinio ir neteisinio reiškinio – socialinio,
ekonominio, psichologinio ir kt. Nagrinėdama teisinių reiškinių priežasties – pasekmės
priklausomybes, teisės sociologija remiasi bendrosios sociologijos parengtomis tyrimų
metodikomis.
Teisės sociologijos pažintinė funkcija apima ir dogmatinės teisės kritinio
įvertinimo funkciją. Tokią būtinybę suponuoja pats teisės mokslas, nes jis operuoja
visiems privalomomis formulėmis ir sprendimais bei linkęs sutapatinti teisę su valdžia.
Žinoma, teisė turi savo vidinį kritikos mechanizmą, kurį sudaro, pavyzdžiui, teisminio
sprendimo apskundimas ir ieškinio dėl valdingų įgaliojimų viršijimo padavimas. Toks
kritikos mechanizmas riboja tą kritiką, kuri neatitinka priimto žaidimo taisykles. Todėl
reikalinga kritika, kuri būtų nesusieta su išankstinėmis nuostatomis ir kuri nėra integruota
pačios sistemos ribose.
Šiuo atžvilgiu teisės sociologijos tyrimai gali sėkmingai padėti teisei, nes yra nuo
teisės nepriklausoma mokslinė disciplina. Teisės sociologijos tyrimai demaskuoja
įstatymų leidėjo politinį angažuotumą, išryškina tas jėgas, kurios daro jam spaudimą
(lobistų grupės, suinteresuotos žinybos ir t.t.). Jie atskleidžia, kokie įstatymai nėra
veiksmingi, kokius socialinius lūkesčius ir interesus visuomenės nariai sieja su teisėkūros
subjekto veikla. Bet kita vertus, teisės sociologijos kritika turi tam tikras ribas: ji neturi
griauti teisės kaip svarbiausio visuomenės instituto reikšmės. Teisės sociologijos kritinės
funkcijos esmė – padėti didinti teisės reikšmę ir socialinį veiksmingumą.

5.4.2.Praktinė teisės sociologijos funkcija

Teisės sociologijos praktinė funkcija – tai pagalba įstatymų leidėjui ir teisėjams.

Todėl neatsitiktinai taikomoji teisės sociologija plėtojama kaip teisėkūros sociologija ir

268
teismų sociologija. Ji dar gali būti pritaikyta sutarčių parengimo ir sudarymo srityje,
pavyzdžiui, notarinėje praktikoje.
Teisės sociologijos praktinė pagalba atitinkamiems teisės subjektams grindžiama
sociologinių tyrimų duomenimis ir jų pagrindu suformuluotomis išvadomis. Todėl reikia
atsiminti, kad teisės sociologijos išvados būna skirtingo patikimumo: vienos visiškai
argumentuotos, kitos – hipotetinio pobūdžio.
Pagalba įstatymų leidėjui. Išskiriamos dvi sociologinės pagalbos teisėkūros
subjektui rūšys: 1. Įstatymų leidybinės veiklos mechanizmo sociologinis tyrimas. Ši
sociologinės pagalbos rūšis dar vadinama išorinė teisėkūros sociologija. 2. Įstatymų
turinio sociologinis tyrimas. Ši sociologinė pagalba dar vadinama vidinė teisėkūros
sociologija.
Išorinė teisėkūros sociologija padeda įstatymų leidėjui šalia teisėkūros proceso.
Tarkime, kad siekdamas tam tikrų tikslų įstatymų leidėjas nusprendė išleisti naują
įstatymą, kurio sėkmingas priėmimas visuomenėje gali nulemti reformos eigą. Šiuo
atveju įstatymų leidėjas gali pavesti teisės sociologams parengti reformą psichologiškai
dar iki įstatymo išleidimo arba aiškinti jau priimtą įstatymą. Teisėkūra - tai veikla, kurios
rezultatų veiksmingumas priklauso ne tik nuo jų kūrėjų, bet ir vartotųjų. Todėl įstatymų
leidėjas turi nuolatos rūpintis savo viešaisiais ryšiais ir organizuoti “įstatymų vartojimą”.
Pakankamai dažni atvejai, kai visuomenė nepalaiko valdžios pradėtų reformų.
Todėl iškyla būtinybė įtikinti visuomenę dėl rengiamos reformos būtinybės ir jos
teisingumo. Visuomenę palenkti reformos tikslams galima keliais būdais: 1) iki įstatymo
išleidimo. Viešosios nuomonės apklausos būdu išsiaiškinama, kokie pagrindiniai
psichologiniai motyvai priešinami reformai; po to su įtikinamos informacijos pagalba
mėginama tuos motyvus pašalinti; 2) išleidus įstatymą. Įvykusio fakto sampratos
šalininkai teigia, kad paties įstatymo jėga gali įtikinti visuomenę jo reikalingumu. Bet yra
ir daug nepritariančių šiai sampratai. Istorinė patirtis liudija, kad dažnai įstatymai būdavo
neveiksmingi. Tačiau neįrodyta, kad išankstinis psichologinis parengimas suteikė
įstatymui papildomo veiksmingumo. Tikriausia, kad įstatymo sėkmė labiausiai priklauso
nuo lūkesčių, kuriais jį pasitinka viešoji nuomonė. Todėl įstatymų leidėjo veiklos sėkmę
lemia jo sugebėjimas pamatyti ir suprasti visuomenės lūkesčius.

269
 Teisės sociologijos išorinė pagalba teisėkūros subjektui gali tęstis ir po įstatymo
priėmimo, visą jo galiojimo laiką, jeigu reikia priminti visuomenei apie jo galiojimą. Iš
sociologinių apklausų gali įstatymų leidėjas gauti žinių apie vienų ar kitų galiojančių
įstatymų nežinojimo lygį visuomenėje ir jomis remiantis nuspęsti, kada ir apie kuriuos
įstatymus reikia periodiškai informuoti visuomenę, tam panaudojant populiariausias
žiniasklaidos priemones.
Sociologiniai tyrimai atskleidžia, kada tarp teisės normos ir rėmimosi ją turi
egzistuoti juos sutarpinanti žmogiškoji grandis. Nes šiuolaikiniai įstatymai yra sudėtingi
ir saviti. Paprastam žmogui jie yra svetimi. Jam reikalingas vadovas ir konsultantas, kuris
nuvestų jį biurokratėjančios teisės labirintais. Socialinių reikalų patarėjai, profsąjungų
konsultantai ir netgi notarai atlieka tokios jungiančios grandies funkciją. Jų veikla
sujungia įstatymą ir subjektus, kurie turi remtis šiuo įstatymu. Bet ši veikla galėtų būti
labiau pagrįsta, jeigu šiuolaikinė valstybė šiam reikalui panaudotų taikomąją teisės
sociologiją.
Daug reformų nepajudėjo vien todėl, kad įstatymą išleidusi valdžia, čia pat jį
užmiršta. Todėl įstatymų leidyba neturėtų apsiriboti vien teisės normos sukūrimu ir
paskelbimu, bet turėtų apimti ir jos vartojimo skatinimą. Todėl po naujo įstatymo
išleidimo reikia rinkti statistinius duomenis ir vesti periodines apklausas, kad būtų
išryškintos įstatymo galimo neveiksmingumo skirtingose šalies vietose apimtys ir
priežastys. Atskleisto įstatymo neveiksmingumo įveikimui vyriausybė turi panaudoti
ypatingas priemones: atsižvelgiant į susiklosčiusią konkrečią situaciją, tai gali būti
oficialūs įstatymo išaiškinimai, tarnybinės instrukcijos, prokuratūros įsikišimas, o
sudėtingais atvejais – naujas kreipimasis į įstatymų leidėją.
Įstatymų turinio sociologinis tyrimas padeda įstatymų leidėjui parengti ir pataisyti
įstatymus. Bet tai nėra įstatymų rengimas vietoje įstatymų leidėjo. Teisės sociologija
bendradarbiauja su teisėkūra, bet neturi su ją susipinti. Teisės sociologija pabrėžia savo
pagalbinį pobūdį.
XX a. viduryje, pirmiausiai JAV, o vėliau ir kitose šalyse imta sociologinius
tyrimus pasitelkti įstatymų leidėjui į pagalbą. Pavyzdžiui, apie 1957-1958 metus
Nebraskoje tarpdalykinė teisininkų ir sociologų grupė mėgino moksliškai apibrėžti skirtį
tarp galiojančios teisės ir viešosios nuomonės tėvų valdžios klausimu; 1962 m. teisininkai

270
svarstė ar sociologinių tyrimų duomenys gali būti teisės reformos pradžios pagrindu.
1965 metais Prancūzijoje buvo priimtas naujas įstatymas apie šeimos turtą, kuris buvo
parengtas plačių sociologinių tyrimų pagrindu. Atsišaukiant į teisėkūros poreikius buvo
atlikti šeimos teisės sociologiniai tyrimai, kurie apėmė, pavyzdžiui, paveldėjimą,
alimentų įsipareigojimus, nesantuokines šeimas, neveiksnius pilnamečius, skyrybas,
civilinę atsakomybę už eismo įvykius, nekilnojamąjį turtą 244.
Šių sociologinių tyrimų duomenys įtakojo galiojančios teisės Prancūzijoje
pokyčius, projektuojamas reformas arba pagreitino, arba sulėtino. Bet tai nereiškia, kad
teisės sociologija ėmė ar gali diktuoti įstatymų leidėjui, kokius įstatymus reikia parengti
ir išleisti. Kita vertus, net ir normatyviniai teisės sociologinių tyrimų duomenys patys
savaime negali pavirsti įstatymo teksto dalimi, be atitinkamo įstatymų leidėjo įsikišimo.
Šį darbą gali atlikti tik įstatymų leidėjas, kuris teisėkūrinėje veikloje yra nepriklausomas.
Jo pareiga tinkamai suformuluoti įstatymą ir priimti sprendimą. “Redakcija ir sprendimas,
atitinkamai forma ir turinys, rašo Carbonnier, - tai dvi būtinos įstatymų leidybos proceso
pusės, kurios atima iš sociologinio tyrimo bet kokį tiesioginio rezultatyvumo šansą” 245 .
Sociologiniai dokumentai – statistinės analizės, apklausų išvados - visiškai
nepanašūs į įstatymus, kurie turi tam tikrą stilių. Šiuo požiūriu teisės sociologijai daug
lengviau tiesiogiai paskelbti moralines taisykles, kurios nereikalauja griežtų formuluočių.
Moralė gali priversti paklusti savo reikalavimams ir tais atvejais, kai jie suformuluoti
visai miglotai; jiems paklūstama intuityviai.
Šiuolaikinėse visuomenėse teisės norma ir įstatymas neįsivaizduojamas be tam
tikros formos ir aiškių paliepimų. Įstatymų leidyba – tai ne tik tam tikros formos išraiška,
bet ir sugebėjimas racionaliai spręsti. Todėl įstatymų leidybos būtinas komponentas yra
teisėkūrinis mąstymas, kuriuo remiantis įstatymų leidėjui tenka pasirinkti vieną iš
daugelio galimų sprendimų. Sociologiškai išnagrinėtas reiškinys gali duoti įstatymų
leidėjui pagrindą įvairių teisėkūrinių sumanymų apmąstymui. Pavyzdžiui, jeigu
statistiniai duomenys praneša, kad teisėjai atmeta tik 5 procentus santuokos nutraukimo
ieškinių, tai įmanomos dvi lygiareikšmės išvados: 1) civilinės būklės aktų registracijos
institucijos dirba gerai, 2) reikia sustiprinti santuokos teisminio nutraukimo kontrolę.
Netgi ir tais atvejais, kai jau yra principinis sprendimas, jo apimtyje įmanoma parengti
244
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.322.
245
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.331.

271
skirtingus įstatymų projektus. O kartais įstatymų leidėjui tikslingiau nepriimti sprendimo
ir leisti problemai egzistuoti be įstatyminės reglamentacijos.
Pagalba teisėjams. Teisės sociologija gali padėti teisėjams dviem pagrindinėmis
formomis: 1) sociologiniu eksperimentu ir 2) sociologiniu aiškinimu. Pirmuoju atveju
teismas remiasi teisės sociologija kaip pagalbine priemone. Antruoju – teisės sociologija
gali būti suprantama kaip teisėjo substitutas, t.y. papildomas įstatymo komentatorius.
Šiuo atveju pabrėžiama “gali būti”, nes tik teisėjas gali atsižvelgti į kitų komentatorių
įstatymo aiškinimą ir jam suteikti privalomąją galią.
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 87 straipsnyje nustatytas
ekspertizės darymas ir ekspertų skyrimas, 91 str. – eksperto išvada ir 92 str. – eksperto
išvados įvertinimas, kuris vyksta pagal šio kodekso 65 straipsnyje nustatytas taisykles 246.
Civilinio proceso kodekse nedetalizuojama nei ekspertizės samprata, nei eksperto veiklos
formos. Tai reiškia, kad ekspertizė suprantama plačiąja prasme: tai klausimo,
reikalaujančio specialių žinių, tyrimas ir sprendimas, atliekamas specialistų, žinovų.
Ekspertu gali būti skiriamas kiekvienas asmuo, turintis reikiamas žinias išvadai duoti. Jo
išvada pateikiama raštu ir išdėstoma ekspertizės akte. Teismą domina ekspertizės aktas.
Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados
ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus. Bet teismas gali nesutikti su eksperto
išvada, apie tai motyvuotai pareikšdamas teismo bylos sprendime ar nutartyje.
Sociologine ekspertize, dažniausiai, remiasi privatinė teisė. Pavyzdžiui, skyrybų
teisminė procedūra suteikia galimybę pareikalauti socialinės anketos, kuri turi padėti
teisėjui apibrėžti teismo sprendimu nepilnamečių vaikų teisėtų interesų apsaugą. Šią
anketą sudaro socialinių tarnybų specialistai. Dažniausiai ji būna vien psichologinio, o ne
socialinio pobūdžio, nes sureikšminama šeimos tarpasmenybinių santykių suirutė. Už
anketos ribų lieka šeimos socialiniai ryšiai: su giminėmis, draugais, vietos bendruomene
ir jų įvertinimas. Sprendžiant besiskiriančių šeimų vaikų teisėtų interesų apsaugos
problemas, susiklostė skyrybų teisminė praktika, kuri grindžiama vaiko psichologija ir jo
ryšiu su motina. Todėl teismo sprendimu vaikai dažniausiai paliekami su motina. Bet
išaugęs skyrybos skaičius ir vaikų auginimo nepilnose šeimose problemos turėtų mušti
pavojaus varpą. Akivaizdžiai menksta šeimos kaip visuomenės svarbiausios ląstelės

246
Lietuvos Respublikos Pagrindiniai Įstatymai. – Vilnius, Saulužė, 1999. P.159.

272
socialinis vaidmuo, nes nepilnoje šeimoje augančio vaiko visavertiško socialinio
bendravimo ir jo patirties interiorizavimo galimybės dažnai yra siauresnės. Ar susidariusi
poskyrybinė socialinė situacija vėliau neišvirsta į grįžtamąjį ryšį, kai suaugę vaikai
lengviau ardo savo santuokas? Reikia galvoti, kaip teisė gali padėti spręsti sunkią
socialinę problemą : apsaugoti vaikų teisėtus interesus - ne tik materialinius, bet ir
socialinius ryšius su šeimą paliekančia puse – tėvu (motina) ir jo (jos) giminėmis, vietos
bendruomene. Tokios apsaugos esmė akivaizdi – numatyti vaikui tokią ugdymo pagalbą,
kuri padėtų jam visavertiškai integruotis visuomenėje. Šiam reikalui teismui galėtų padėti
ir apgalvotai parengta socialinė anketa. Rengiant tokią anketą, reikės atsakyti ir į
klausimą, kokios apimties pliuralizmą pripažįsta visuomenė, t.y. koks bendrosios kultūros
santykis su pripažintomis subkultūromis, nes kitaip galime neišvengti perlenkimų į abi
puses. Bendrosios kultūros pagrindu suformuluotų ugdymo kriterijų taikymas
subkultūroje augančių vaikų ugdymui yra įvairiomis prasmėmis – ir teisine, ir moraline,
ir paprotine - labai subtilus reikalas. Bet apie visa tai reikia galvoti, nes Europos šalių
integracijos kontekste vaikų visavertiško ugdymo samprata ir jos įgyvendinimas vis
labiau įgauna labai sunkiai sprendžiamų problemų įvaizdį.
Sociologinė ekspertizė civilinėje teisėje gali atlikti ir kitą funkciją – padėti teismui
išsiaiškinti atitinkamoje veiklos sferoje, pavyzdžiui, versle, prekyboje, darbo santykiuose
egzistuojančių profesinių papročių reikšmę. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso
kodekso 57 straipsnis teigia, kad “įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai
duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo numatyta tvarka konstatuoja esant
aplinkybes, pagrindžiančias šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokias aplinkybes,
turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba jų nesant. Tie duomenys nustatomi šiomis
priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais
įrodymais, daiktiniais įrodymais ir ekspertų išvadomis” 247.
Paprastai profesinio papročio egzistavimo faktui patvirtinti teismas remiasi
specialių ekspertų išvadomis. Profesiniu papročiu besiremianti šalis turi teismui pateikti
atitinkamą liudijimą, kurį parengia profesinė organizacija, pavyzdžiui, pramonės ir
prekybos rūmai, verslininkų ar pramoninkų asociacija, profsąjunga ir t.t. Ši procedūra
kaip tik atspindi teisės biurokratėjimo procesą: teismas negali pasikliauti pateiktu

247
Lietuvos Respublikos Pagrindiniai Įstatymai. – Vilnius, Saulužė, 1999. P.155.

273
profesinio papročio egzistavimo liudijimu, kaip nepaneigiamu įrodymu, nes jis gali būti
parengtas savųjų profesinių interesų apsaugos dvasioje. Priimdamas domėn pateiktą
liudijimą, teismas gali kreiptis į sociologus, kad jie parengtų profesinio papročio realaus
egzistavimo ( paplitimo) objektyvią ekspertizę. Sociologas ekspertas nagrinėja iškeltą
klausimą dvejopu požiūriu: 1) siekia atskleisti, kokia susiklostė tikroji profesinių santykių
praktika. Dėl to jis nagrinėja profesinių santykių faktinę pusę; 2) siekia atskleisti tikrosios
profesinių santykių praktikos socialinę reikšmę, t.y. ar ji susijusi su tuo, ką priimta
vadinti viešosios nuomonės reikalas arba viešosios nuomonės teisė (opinio juris)248 .
Kai kurios pozityvistinėje teisėje vartojamos sąvokos turi sociologinį turinį.
Viena labiausiai žinomų yra “gerųjų papročių” sąvoka, kuri vartojama greta kitų civilinės
ir baudžiamosios teisės normų. Šiuolaikinėje teismų praktikoje teisėjai savo nuožiūra
sprendžia, kurie teisės aktai arba faktai prieštarauja geriesiems papročiams. Jeigu
nuosekliai laikomės logikos, tai teisingumo vykdymas įstatymo pagrindu reikalauja iš
teismo kontroliuoti įvertinimo supratimą, kurį išreiškia pats įstatymas: įstatymų leidėjas
pats nusprendė, kurie papročiai yra “gerieji”, t.y. geri papročiai. Čia slypi didelis pavojus,
kad įstatymo leidėjo išskirti konkretūs “gerieji papročiai” gali neatsispindėti visuomenės
elgesyje ir dėl to neatitikti gerųjų papročių supratimą.
Taigi iškyla būtinybė nagrinėti realius visuomenės elgesio modelius ir apie vienų
ar kitų gerųjų papročių egzistavimą spręsti pagal pakankamai plačios atrankinės
apklausos rezultatus. Akivaizdu, kad tokia sociologinė ekspertizė yra per brangi teismo
proceso šalims. Bet tokius sociologinius tyrimus galėtų užsakyti arba aukščiausių pakopų
teismų instancijos, arba Teisingumo ministerija. Apskritai, jau reikėtų įprasti prie minties,
kad teismuose susikaupusias socialinės reikšmės abejones galima išspręsti pasitelkiant ne
vien Konstitucinio teismo išvadas, bet ir atitinkamų sociologinių tyrimų išvadas.
Pavyzdžiui, 1977 m. vienas Milano prokuroras paprašė Viešosios nuomonės tyrimo
instituto išnagrinėti apklausos būdu baudžiamajame kodekse esančią sąvoką “ visuotinai
pripažintas drovumo supratimas” 249.
Kita sociologinės pagalbos teisėjams forma yra sociologinis aiškinimas. Niekas
neabejoja, kad įstatymus turi aiškinti jų leidėjas ir teismai. Bet ar gali šią funkciją

248
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.309.
249
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.339.

274
įgyvendinti teisės sociologija? Į tokį klausimą XIX a. pabaigoje buvo neigiamai atsakyta.
Iki šiol nesibaigia teigiamo atsakymo argumentų paieška, kuri suponavo kelias skirtingas
sociologinio aiškinimo sampratas. Dabar teisės sociologijoje egzistuoja trys sociologinio
aiškinimo sampratos: 1) socialinio aiškinimo samprata, 2) realistinio aiškinimo samprata
ir 3) taikomojo sociologinio aiškinimo samprata.
Sociologinis kaip socialinis aiškinimas į pirmą vietą iškelia visuomenės poreikius,
o ne individo. Jeigu remsimės Diurkheimo idėjų dvasia, kad viskas kyla tik iš
visuomenės, tai logiška visuomenę pripažinti aukščiausia vertybe ir jos interesus laikyti
atitinkamai aukščiau individo. Per šią prizmę aiškinamos įstatymo normos, kurios
taikomos spręsti konfliktą. Dėl individų interesų paaukojimo vardan visuomenės interesų
įgyvendinimo, iškyla pavojus, kad gali būti sutapatintos dvi sąvokos – sociologinis ir
socialinis. Tuomet sociologinis aiškinimas gali iš mokslinio aiškinimo virsti politiniu.
Kartais netgi sąmoningai tokio aiškinimo siekiama.
Toks sociologinis aiškinimas buvo paplitęs Sovietų Sąjungoje ir, šiek tiek, JAV
-XX a. pirmojoje pusėje, nors abiejose šalyse jis buvo panaudotas skirtingiems
politiniams rezultatams gauti. JAV Realistinės teisės mokykla akcentavo teisės gyvybę
patyrime. Remiantis patyrimu kaip metodu, teisėjai galėjo konkrečiu socialiniu atveju
aiškinti įstatymą. Taigi šiame metode atsispindi tam tikra sociologinė idėja. Šios
mokyklos šalininkai - teisėjai buvo nepajėgūs sukurti įstatymų socialinio aiškinimo
visuomenės lygyje strategijos, nes nagrinėjo tik atskirus kazusus. Bet jie siekė prisidėti
prie visuomenės pažangos raidos skatinimo ir todėl išplėstai aiškindavo reformistinio
pobūdžio įstatymus ir ribotai – konservatyviuosius. Toks sociologinis aiškinimas visada
turėjo tą pačią prasmę: aiškintojas turi įstatymą pritaikyti prie socialinių pokyčių.
Įstatymų socialinis aiškinimas Sovietų Sąjungoje buvo įgavęs oficialiai pripažinto
metodo statusą. Griežtai moksline prasme šio metodo negalima vadinti sociologiniu, nes
jis susijęs su vienos klasės – pradžioje darbininkų, o vėliau – partinės nomenklatūros
interesais. Šis metodas formuluojamas įvairiai: 1) teisėjas turi padaryti sprendimą,
atitinkantį jo socialistinę teisinę sąmonę; 2) teisėjas turi padaryti sprendimą, atitinkantį
šalies ekonominę ir socialinę santvarką. Šiuo ypatingu metodu prie tarybinės tikrovės
buvo pritaikyti iš kapitalistinės santvarkos paveldėti įstatymai.

275
 Realistinis sociologinis aiškinimas susiformavo dogmatinės jurisprudencijos
formalizmo ir abstraktumo kritikos pagrindu. Teisės sociologijoje būta įvairių mėginimų
sociologiniame įstatymų aiškinime atspindėti realizmą. Ryškiausi mėginimai yra: 1)
aiškinti įstatymus interesų pagrindu 2) aiškinti įstatymus jų įgyvendinimo praktikoje
susiklosčiusių papročių pagrindu, 3) aiškinti įstatymus susiklosčiusių faktinių situacijų
pagrindu.
Realistinę teisės sampratą arba interesų jurisprudencijos teoriją sukūrė vokiečių
mokykla, kuri dėka F. Heko buvo ypatingai aktyvi iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Dar
Jėringas pabrėžė svarbų interesų kovos vaidmenį teisės raidoje. Šią jo teze rėmėsi
Tiūbingeno mokyklos pasiūlytas įstatymų aiškinimo principas: pradžioje interpretatorius
turi apibrėžti, koks interesas buvo svarbiausias įstatymo rengimo procese, o po to,
remiantis šiuo interesu ir nenukrypstant nuo jo, paaiškinti visas abejotinas teksto vietas ir
užpildyti spragas. Tokiu būdu interesų jurisprudencija sukūrė savo metodą – įrėminto
realistinio aiškinimo būdą, kuris išlaikė dogmatinės tradicijos reikalavimą – atskleisti,
visų pirma, įstatymų leidėjo ketinimus. Pastarieji suprantami sociologinėje perspektyvoje.
Jeigu realistinio aiškinimo esmė yra paaiškinti įstatymo faktinį gyvenimą, tai
akivaizdu, kad nepakanka kreipti dėmesį tik į jo atsiradimo priežastis. Tai, kas įvyko po
įstatymo priėmimo, ypač greitų socialinių procesų kontekste, gali būti nepalyginamai
svarbiau, nei jo atsiradimą nulėmę interesai. Įstatymo realų įgyvendinimo procesą
neišvengiamai įtakoja kintančios socialinės sąlygos. Tiksliau sakant, jie abu patiria vienas
kito skirtingos apimties įtaką, kurioje savaimiškai (be išankstinio plano) formuojasi tam
tikra įstatymo įgyvendinimo tradicija, įstatymo įgyvendinimo praktikos papročiai. Jais
remiasi teisėjai, aiškindami įstatymo įgyvendinimą naujomis socialinėmis sąlygomis.
Tokiame teisės sociologijos aiškinime išryškėja romėnų teisininkų aiškinimo principas –
“paprotys yra geriausias įstatymo aiškintojas” (Digestai)250, vartotas paaiškinti sutartis ir
įstatymus.
Bet kartais sociologinis realizmas suprantamas labai siaurai - kaip faktinės realaus
gyvenimo situacijos, kurios priešpastatomos nuo gyvenimo atitrūkusioms teisės
normoms. Šiuo atveju sociologiniu realistiniu vadinamas toks aiškinimas, kuri leidžia
apsaugoti faktinę situaciją. Teisėjas gali remtis šia aiškinimo pozicija tada, kai,
250
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.313.

276
pavyzdžiui, draugišku susitarimu įvykusio faktinio šeimyninių santykių nutraukimo
padarinius jis prilygina santuokos teisinio nutraukimo padariniams, arba tada, kai
pripažįstama moters, kurios sugyventinis žuvo nelaimingo atsitikimo metu, teisė
reikalauti atlyginti žalą. Bet yra daug faktinių situacijų, kurioms negalima pritaikyti šio
kriterijaus. Pavyzdžiui, kur reikia ieškoti tikrai realistinio kriterijaus ginče dėl tėvystės:
biologiniuose ryšiuose ar faktiniuose santykiuose? Dabar atsižvelgiama į abiejų kriterijų
derinį.
Taikomasis sociologinis aiškinimas grindžiamas pažintinės sociologijos mokslinių
išvadų praktiniu pritaikymu. Toks požiūris yra sudėtingas ir reikalauja gero sociologijos
mokslinės argumentacijos žinojimo. Sociologinės išvados dažnai būna prielaidų lygio ir
dėl to sudėtinga jomis tiksliai pagrįsti sociologinį taikomąjį aiškinimą. Bet pasitaiko ir
tokių atvejų, kai teisėjai, patys to nežinodami, sėkmingai imasi teisinio fakto sociologinio
aiškinimo. Pavyzdžiui, teisėjai gali atleisti tėvus nuo atsakomybės už savo paauglių vaikų
netinkamą motociklų ir motorolerių naudojimą tuo atveju, kai tėvai įrodo, kad negalėjo
uždrausti veikos, kuri užtraukia atsakomybę. Sociologiniai stebėjimai patvirtina, kad iš
tikrųjų paaugliai savo nuožiūra naudoja motociklus ir motoroleriu, o tėvai yra bejėgiai
sutrukdyti šiam reiškiniui. Taigi šiuo atveju sociologinių tyrimų išvados gali duoti
mokslinį pagrindą paaiškinti sąvoką “ atleidimas nuo atsakomybės”.
Carbonnier iškėlė naują taikomojo aiškinimo formos idėją251. Jeigu pripažįstame,
kad geriau įstatymų leidybą derinti prie viešosios nuomonės, negu eiti prie ją, tai
akivaizdu, kad ir aiškinti įstatymus geriau, remiantis jos nuomone. Jeigu įstatymas
išleistas atsižvelgiant į apklausų rezultatus, tai siekiant išsiaiškinti šio įstatymo neaiškius
teiginius, visiškai logiška vėl kreiptis pagalbos į apklausą. Tuomet aiškinimai, kuriais
grindžiami teismo sprendimai, gali, jeigu juos suprato ir neteisininkai, užtikrinti šiems
sprendimams didelį moralinį palaikymą ir atitinkamai didesnius šansus jų laisvanoriškam
įvykdymui.
Dar yra viena svarbi aplinkybė, dėl kurios verta įstatymo aiškinimą remti viešąja
nuomone. Išleidžiama ir tokių įstatymų, kurių adresatai priversti juos aiškinti iš karto
savarankiškai, nesulaukus teisminio aiškinimo. Žinoma, toks aiškinimas lieka kasdienės -
paprastos teisinės sąmonės lygyje. Bet išnagrinėjęs šitą lygį, teisminis aiškinimas galėtų
251
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c.315.

277
įtvirtinti tai, kas buvo teisingai padaryta. Tokiu būdu teisminis įstatymo aiškinimas
priartėtų prie sociologinio taikomojo aiškinimo ir taip būtų sukurtas labai svarbus
įstatymo veiksmingumo palaikymo veiksnys, kuriame integruota viešoji nuomonė.
Viešosios nuomonės reikšmės pripažinimas yra svarbus demokratinio gyvenimo
standartų įtvirtinimas. Todėl reikia įprasti prie minties, kad viešoji nuomonė yra labai
svarbus įstatymų aiškinimo pagrindas.

278
 Antroji dalis. Sociologinio požiūrio į teisę teoriniai pagrindai

Šeštas skyrius. Sociologinė teisės samprata

6.1.”Teisės” sąvokos prasminės ribos

Subjektinė ir objektinė teisė. “Teisės” sąvokos prasmės ribas apibrėžia

priešingos teisės reikšmės. Teisės reikšmė - tai, ką ji reiškia visuomenės gyvenimui, ir
priklauso nuo funkcijų, kurias ji atlieka žmonių veikoje. Praktinė teisės reikšmė
fiksuojama, įtvirtinama ir išlaikoma per žodžių reikšmę. Žodis “teisė” turi daug praktinių
reikšmių, pavyzdžiui, turime žmogaus teisę, prigimtinę teisę, objektinę teisę (teisės
sistemą), pozityviąją teisę (sukurtą valstybės), subjektinę teisę (pareigų vykdymu
konkretaus asmens susikurtą leistiną elgesį).
Teisės prasmė atskleidžiama ir apibrėžiamos jos ribos konkretizuojant ir
tarpusavyje lyginant skirtingas praktines teisės reikšmes. Teisės praktinių reikšmių
santykį, sąryšį, nuo kurio priklauso teisės prasmė, lemia ir objektyvūs tikrovės veiksniai
bei objektyvi samprotavimų logika, ir subjektyvūs veiksniai: žmogaus asmeniniai ir
visuomeniniai norai, siekimai, tikslai ir ketinimai, pavyzdžiui, sutartys. Su žodžio “teisė”
reikšmėmis siejame daug teisinių reiškinių kategorijų, kurių šaltinis yra ir socialinė valia
- valstybinė ir nevalstybinė, ir žmogaus asmeninė valia. Vadinasi “teisės” termino prasmė
“telpa” tarp dviejų skirtingų prasmių: subjektinės ir objektinės.
Subjektinė teisė susijusi su indvido arba socialinės grupės valia ir jų atžvilgiu
atlieka viena ar kitą funkciją, pavyzdžiui, sutarčių teisė, balsavimo teisė, teisė laisvai
reikšti savo įsitikinimus, teisė į mokslą, į darbą ir t.t. Įvairiose žmogaus teisių ir laisvių
deklaracijoje “teisės” terminas vartojamas ir subjektyviąja prasme, t.y. pats žmogus gali
spręsti kiek jis naudosis jam suteiktomis teisėmis.
Objektinė teisės prasmė susijusi su tokiomis elgesio normonis, kurias turi jų
adresatai – individai ir socialinės grupės įgyvendinti ( jų laikytis, vykdyti ar taikyti), nes
priešingu atveju jie užsitrauks teisinę atsakomybę. Ši bendra formuluotė yra subjektinės
teisės priešingybė: jeigu subjektinė teisė yra laisva valios raiška, tai objektinė teisė –
dažniausiai suprantama kaip pareiga.

279
 Taigi “teisės” terminas apima priešingas viena kitai prasmes. Kodėl tokia
situacija įmanoma? Ištikrųjų subjektinė teisė nėra visiškai atsieta nuo prievartos idėjos,
kaip gali atrodyti iš pirmojo žvilgsnio. Subjektinė teisė yra tokios elgesio normos, kurios
su sankcijos pagalba siekia užsitikrinti deklaruojamos laisvės įgyvendinimą. Vadinasi
subjektinės teisės pagrindas, kaip ir objektinės teisės pagrindas, yra susijęs su pareigos
idėja, kurios reali išraiška juose skiriasi savo apimtimi. Čia dar kartą reikia priminti jau
minėtus Vaišvilos žodžius: teisė yra ne kas kita, kaip tiesi linija, kur nei teisės neiškyla virš
pareigų, nei pareigos – virš teisių. Kitaip sakant, subjektinę teisę turi visada atsverti teisinė
pareiga.
Objektinė teisė dar skirstoma į viešąją ir privatinę teisę. Viešąją teisę sudaro
normos, kurios reglamentuoja individų ir jų bendrijų tarpusavio santykius (konstitucinė,
administracinė, baudžiamoji teisė ir t.t.) ir valstybės santykius su kitomis šalimis
(tarptautinė teisė). Privatinei teisei priskiriame normas, kurios reguliuoja asmeninių
interesų sąveiką, pavyzdžiui, civilinė arba komercinė teisė.
Vienok teisinėje tikrovėje daug kas būna kur kas sudėtingiau. Dažnai vienu metu
susiduria ir viešieji, ir asmeniniai interesai. Tai akivaizdu nusikaltimų atvejais:
nusikaltimai padaro žalą ne tik aukai, bet ir socialinės grupės pasitikėjimui
funkcionuojančia teisėtvarka. Ir dėl to nusikaltimai sulaukia viešojo pasmerkimo.
Asmeninių ir viešųjų interesų susidūrimas civilinės teisės plotmėje yra mažiau
akivaizdus. Bet tai nereiškia, kad jų yra mažiau, ar nepadaroma visuomenei žalos. Štai
dėl ko siekiame juos atriboti su specialaus įstatymo pagalba.
Sociologinis požiūris į teisę turi apimti skirtingas teisės prasmes – subjektinę ir
objektinę teisę. Todėl labai svarbu suformuluoti pakankamai tikslų sociologinį teisės
apibrėžimą: teisė yra socialinės grupės interesai, jos paversti visuotinai privalomo
elgesio normomis, skirtomis reglamentuoti grupei priklausiančių individų santykius.
Taigi sociologinėje teisės sampratoje pabrėžiami trys elementai: a) socialinės grupės
valia, iš kurios kyla normos; b) šių normų privalomumas; c) šių normų kintamumas.
“Pareigos” sąvoka. Iš socialinės grupės valios kyla teisės norma, kurios
struktūroje yra implikuojamos teisės ir pareigos. Pareiga yra fundamentalus teisės
elementas. Todėl išnagrinėkime jos reikšmę. Būtent pareigos, o ne subjektinės teisės,
išreiškia teisės normos privalomumą. Bet jų įsisąmoninimui įvairiuose lygiuose (valdymo

280
ir kitose socialinėse institucijose) skiriamas labai menkos pastangos. Netgi “Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje” (1948) beveik nekalbama apie žmogaus pareigas ir turėjo
praeiti beveik 50 metų po jos paskelbimo, kol susigriebta, kad reikia apibrėžti visuotines
žmogaus pareigas. Taigi šiuolaikiniame mąstyme įprasta žodį “teisė’ suvokti jos
subjektine prasme, kaip kažką priešingo normai, kuri kyla iš socialinės grupės valios.
Bet minėjome, kad žodžio “teisė” etimologinė reikšmė yra tiesumas, tiesi linija -
jutiminė teisių ir pareigų pusiausvyros išraiška. Taigi, nors žodis “teisės” ir sukelia mums
laisvės pojūtį, kuris yra visiškai priešingas prievartos pojūčiui, bet jų įgyvendinimas susijęs
su pareigų atlikimu. Priešingu atveju – būtų neįmanoma kalbėti apie teises. “Demokratinėje
valstybėje teisė neegzistuoja kitaip, kaip tik teisių ir pareigų vienovės pavidalu, ir ta vienovė
yra < …> pati šiuolaikinės teisės esmė”, rašo Vaišvila 252 .
Žmonės dažnai neįsisąmonina socialinio elgesio modelio esmės: funkcionuojantys
socialinio elgesio modeliai riboja elgsenos pasirinkimo galimybes, t.y. jie reguliuoja,
valdo žmogaus veiklą taip, kaip instinktai valdo gyvūnų elgesį (A.Gehlemas, 1956). Ypač
giliai mūsų mąstymo ir suvokimo būduose yra įaugusios praeityje susiklosčiusios ir dabar
veikiančios normos. Tai reiškia, kad mes esame įpratę paklusti joms, kad beveik jų
nepastebime. Kita vertus, šios apgaulingos egzistencijos visuomenėje įžvalgos galimybės yra
ribotos, nes tik labai retai atsiduriame situacijoje, kai reikia patiems kurti naujus elgesio
modelius ir vėliau jais vadovautis.
Dėl šių priežasčių, kurių žmonės neįžvelgia, individualios laisvės laipsnis yra labai
mažas ir visiškai liberalių teisinių režimų šalyse. Neegzistuoja visiškos laisvės netgi sutarčių
teisės sferoje, kurioje laisvė kyla iš “autonomiškos valios”. Ištikrųjų “autonominę valią”
apriboja socialiniai rėmai, kurie priešinasi bet kokiai naujai iniciatyvai. Savo žinioje šalys turi
tik tai įsipareigojimus, kurie yra svarbūs praktiškai, bet nėra esminiai teoriniu požiūriu. Nes
bendrija su teisės arba kasdienių normų pagalba nustato kontraktų struktūrą, kuri gali būti
pakeista tik tiek, kiek tai atitinka pokyčius bendrijos pažiūrose.
Sankcijos. Be jų negali būti ir pareigų. Teisinės sankcijos – tai teisės normoje
nurodytos poveikio priemonės, kurios taikomos tos normos pažeidėjui. Paprastai negatyvus
poveikis pasireiškia atitinkamais žmogaus socialinės ir materialinės padėties praradimais.
Teisinės sankcijos yra labai įvairios ir dėl to jos klasifikuojamos. Labiausiai skiriasi civilinės
ir baudžiamosios teisės sankcijos, nes civilinė teisė yra, dažniausiai, restitucinio pobūdžio, o

252
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P.104.

281
baudžiamoji teisė – represinio. Tai reiškia, kad civilinės teisės tikslas – aiškiai apibrėžti ir
apsaugoti civilinę būklę, turto teisinę padėtį, ekonominių santykių formas ir padarinius. Jos
normų funkcionavimas visuomenėje yra beveik nepastebimas ir stipriai neįtakoja viešąją
nuomonę. Panašiai yra ir su administracine teise, nors ji apima ir viešuosius interesus. Dėl to
Diurkheimas pabrėžė, kad civilinės teisės sankcijos atitinka “žemą kolektyvinės sąmonės
lygį”. Baudžiamosios teisės normų pažeidimai, priešingai, iššaukia labai stiprią socialinės
grupės reakciją. Jos laipsnis priklauso nuo nusikalstamos veikos aukos socialinio statuso ir
padarytos žalos dydžio. Nusikaltimai visada sukelia visuomenės pasipiktinimą – “aukštą
kolektyvinės sąmonės lygį”. Dėl to baudžiamosios teisės sankcijos negali būti restitucinio
pobūdžio.

6.2. Šiuolaikinės teisės “sluoksniai”

253
Šiuolaikinėje teisėje išskiriami ir pripažįstami šeši jos sluoksniai : 1. Žmogaus
teisės ir laisvės. 2. Teisės principai. 3. Referendume priimtos teisės normos. 4. Valstybės
išleistos teisės normos. 5. Korporatyvinės normos. 6. Sutartinės normos.
Žmogaus teisės ir laisvės. Tai pačios bendriausios teisės normos, išreiškiančios
teisės gelminį sluoksnį, jos “genus”. Žmogaus teisės ir laisvės yra iš valstybės valios
kylančios pozityvinės teisės pagrindas. Žmogaus teisės ir laisvės – tai žmogaus galimybės,
leidžiančios jam oriai gyventi ir dirbti. Jos priklauso kiekvienam žmogui nuo jo gimimo
momento, nepriklausomai nuo jo turtinės ir socialinės padėties. Jos kyla iš žmogaus
(aukščiausios vertybės) orios egzistencijos sampratos, kuri paverčiama teisinėmis idėjomis, o
pastarosios – įgyvendinamos teisės normų pavidalu. Žmogaus teises ir laisves sudaro:
negatyviosios asmeninės arba pilietinės teisės ir laisvės, kurios kartu su politinėmis teisėmis
dar vadinamos pirmosios kartos teisėmis ir laisvėmis; socialinės ekonominės arba kultūrinės
teisės, dar vadinamos antrosios kartos teisėmis. Pilietinės teisės ir laisvės yra teisė į gyvybę,
teisė į orumą, teisė į garbę, teisė į fizinę laisvę ir asmens neliečiamybę, teisė į privatų
gyvenimą, teisė į būsto neliečiamybę, laisvė pasirinkti gyvenamąją vietą, sąžinės ir religijos
laisvė, minties ir žodžio laisvė.
Jeigu anksčiau žmogaus teisės ir laisvės egzistavo kaip dieviškoji ar prigimtinė teisė
dažniausiai vien teisinių idėjų forma, tai dabar jos yra įtvirtintos tarptautiniuose teisiniuose
Кашанина Т. В. Происхождение государства и права. Современные трактовки и
253

ноиые подходы: Учебное пособие. - Москва, 1999. С.312-315.

282
dokumentuose, kurie ratifikavimo būdu tampa nacionalinės teisės sistemos sudėtine dalimi.
Šiuo metu žmogaus teisių ir laisvių sąraše yra virš penkiasdešimt žmogaus teisių ir laisvių.
Šis sąrašas nėra baigtinis, nes visuomenės raidoje žmogaus teisių ir laisvių skaičius didėja.
Teisės principai. Tai teisės esmės reiškimo pagrindinės idėjos (būdai). “Jeigu
teisės esmę sudaro subjektinių teisių ir pareigų vienovė, rašo Vaišvila, tai pereinant prie
praktinio jos įgyvendinimo kyla poreikis konkretinti šią abstrakciją. Tam reikia išskirstyti
254
vientisą teisės esmę į atskiras, ją sudarančias pagrindines idėjas arba požymius” . Iš
teisių ir pareigų vienovės išvedami: a) universalūs žmogiškojo sugyvenimo principai –
demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, kurie galioja ne tik teisei; b) grynieji
teisės principai. Grynai teisės principai yra šie255 : 1. Įstatymui ir teisei visi lygūs. 2. Visų
asmenų subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių
priklausomybę nuo pareigų vykdymo. 3. Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas (tai
antroji teisių santykinumo pusė). 4. Socialinio kompromiso, arba saiko principas,
derinantis priešingus interesus, suteikdamas šiai darnai teisių ir pareigų vienovės
pavidalą. 5. Padarytą žalą būtina atlyginti (padaryti žalą kito teisėms – tai padaryti žalą
savo paties teisėms – tokia teisių ir pareigų vienovės logika).
Šiuolaikinė teisės samprata pabrėžia, kad teisės esmę išreiškia subjektinių teisių ir
pareigų vienovė (pusiausvyra). Šiuo požiūriu teisingumas nėra teisės principas vien dėl
to, kad jis visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos sinonimas. Tai
reiškia, kad subjektinių teisių ir pareigų vienovė yra teisingumas. Iš teisingumo kyla
teisių ir pareigų vienovė, o iš šios vienovės – teisingumas 256.
Teisės principai yra valstybės, organizacijų, piliečių teisėkūrinės veiklos
pagrindas. Teisės principai gali būti išreikšti teisėkūroje arba tiesiogiai, arba netiesiogiai.
Bet dažnai jie įgyja reguliacinę reikšmę, pavyzdžiui, tada, kai teismas, neradęs
atitinkamos teisės normos konkrečios bylos sprendimui priimti, pats ją sukuria teisės
principų pagrindu, kuriuos taiko kazusams nagrinėti.
Žmogaus teisės ir teisės principai sudaro vieningą teisės pagrindą. Šio pagrindo
pagrindinė paskirtis yra dvejopa: 1) tiesiogiai reguliuoti socialinius santykius; 2) suteikti
valstybinių institucijų, organizacijų ir piliečių teisėkūrinei veiklai pagrindą.

254
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius:Justitia, 2000. P. 123.
255
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius:Justitia, 2000. P. 124.
256
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius:Justitia, 2000. P. 125.

283
 Referendume priimtos teisės normos. Tai pozityvinės teisės normos, kurios
išreiškia visos visuomenės – tautos valią. Jokia tautos institucija, išskyrus pati tauta,
negali pakeisti šios valios. Referendume priimtomis normomis tauta apibrėžtai pasako
kaip turi būti sureguliuoti svarbiausi šalies gyvenimo dalykai. Visose valstybėse šis teisės
sluoksnis nėra labai platus. Bet tai nesumažina jo reikšmingumo. Referendume priimtos
normos turi didesnę teisinę galią, nei įstatymų leidėjų išleistos teisės normos. Netolimoje
ateityje pilietinės visuomenės vis labiau įsitrauks į tiesioginę valstybinę teisėkūrą, tam
naudodama elektronines priemones.
Šiuolaikinės pilietinės visuomenės nariai gali tiesiogiai dalyvauti valstybinėje
teisėkūroje dviem būdais: 1) pasinaudoti referendumo iniciatyvos teise; 2) dalyvauti
valstybės inicijuotame referendume. Labai svarbu, kad referendumo iniciatyvos
įgyvendinimo konstitucinė norma nesuvaržytų tiek pačios visuomenės narių konstitucinės
teisės inicijuoti referendumą, kad ji virstų vien konstitucine deklaracija be gyvybės
ženklų.
Valstybės išleistos teisės normos. Tai valstybės institucijų parengtos ir išleistos
teisės normos. Valstybės institucijų išleisti teisės normų aktai turi skirtingą teisinę galią.
Aukščiausią teisinę galią turi parlamento išleisti konstituciniai įstatymai (jų papildymai ir
pataisos) ir paprastieji įstatymai. Svarbūs yra ir poįstatyminiai aktai: parlamento
nutarimai, Prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai ir potvarkiai, ministerijų ir
departamentų įsakymai ir instrukcijos, savivaldybių tarybų sprendimai, savivaldybių
valdybų potvarkiai, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovų teisės normų aktai.
Poįstatyminiai aktai dar vadinami deleguota teisėkūra. Visų poįstatyminių aktų turinys
negali išeiti už tų ribų, kurias nubrėžė parlamentas atitinkamuose įstatymuose. Ši teisės
normų aktų subordinacija įgyvendinama remiantis teisės principu – prieš įstatymą ir teisę
visi yra lygūs. Tai reiškia, kad visų poįstatyminių aktų teisinė galia yra mažesnė už
įstatymo galią. Šiuo pagrindu visos valstybinių institucijų išleistos teisės normos
sujungiamos į valstybinės teisės sistemą.
Referendume priimtos normos ir valstybės institucijų išleistos normos yra
susijusios, nes išreiškia visuomenės bendruosius interesus. Taigi iš tautos ir valstybės
valių kilusią teisės normų visumą galima vadinti viešąja teise. Paprastai visų visuomenės
narių interesai fokusuojasi į struktūras ir būdus, kuriais formuojama ir įgyvendinama

284
valstybinė valdžia, apmokestinimas, užtikrinama teisėtvarka, ekologija, įgyvendinamas
teisingumas ir kt. Viešosios teisės pagrindu atsiradę santykiai tarp subjektų yra
subordinacinio arba valdymo ir pavaldumo pobūdžio. Kitaip tariant, šie santykiai yra
vertikalaus pobūdžio.
Korporatyvinės normos. Šiuolaikiniame valstybės raidos etape atsisakyta
skirstyti visuomenę į luomus ir korporatyvinės normos suprantamos nauja prasme, kuri
skiriasi nuo ankstesniojo supratimo. Išvystytos teisės korporatyvinės normos – tai elgesio
taisyklės, kurias sukūrė organizacijos (korporacijos) ir įgyvendinamos jų kolektyvuose.
Korporatyvinės normos apima įvairius organizacijos veiklos aspektus. Šių normų
pagrindu reguliuojami finasiniai, vadybinai, darbo, turtiniai ir kiti santykiai. Pastaruoju
metu ryškėja toks dėsningumas: kuo aukštesnis yra šalies ekonomikos raidos lygis, tuo
aukštesnis yra jos teritorijoje gyvenančių teisės subjektų ( individualių ir kolektyvinių)
laisvės laipsnis. Tai reiškia, kad vis labiau gali pasklisti korporatyvinės normos, kuriomis
pati organizacija savarankiškai apibrėžia savo elgesio parametrus. Šiuolaikinėse Vakarų
šalyse yra ypač išaugusi korporatyvinių normų apimtis, lenkianti valstybinės teisės normų
apimtį, ir reikšmę.
Sutartinės normos. Šias normas formuluoja organizacijos ir piliečiai, kai siekia
sureguliuoti santykius, kuriuos valstybė nereguliuoja arba tokią galimybę suteikė patiems
teisės subjektams. Sutartys ir jose esančios sutartinės normos įpareigoja abi sustartį
sudariusias šalis ir teismą, kuris, gal būt, nagrinės kilusį ginčą tarp sutarties šalių.
Daugelyje veiklos sferų yra paplitusios sutartys. Todėl laikoma, kad sutarties
teisinė konstrukcija yra universali.
Korporatyvinės normos ir sutartinės normos gali sudaryti viena teisės normų
grupę: jos išreiškia atskirų teisės subjektų (organizacijų, piliečių) privačius interesus. Šių
teisės subjektų tarpusavio santykiai grindžiami jų teisinės lygybės pagrindu ir yra
horizontalaus pobūdžio. Taigi korporatyvines normas ir sutartines normas galima vadinti
privatine teise.

6.3. Socialinės grupės ir teisinės sistemos ryšys

285
 Sociologinis požiūris į teisę teigia, kad socialinė grupė reglamentuoja savo narių
elgesį teisės normų pagalba. Tokį tvirtinimą reikia paaiškinti, nes nepakanka pasakyti, “kur
visuomenė, ten ir teisingumas” ( ubi societas, ibi jus) ir socialinę grupę prilyginti visuomenei.
Dėl to iškyla keletas svarbių klausimų. Kokia socialinė grupė sukuria teisės normas? Ar bet
kuri socialinė grupė gali sukurti savo teisę? Kitaip tariant, ar egzistuoja ryšys tarp socialinės
grupės ir teisinės sistemos?
Socialinė grupė. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas žodį “grupė” apibrėžia taip:
grupė yra visuma asmenų, kuriuos jungia bendri interesai, reikalai ir kt. 257. Socialinėje
psichologijoje grupėmis laikomos tokie žmonių sambūriai, kuriuose tarp atskirų grupę
sudarančių individų yra bendrų psichinių reiškinių. Vienais atvejais tai būna bendros
psichinės savybės (interesai, papročiai, charakterio bruožai, specialūs gabumai, etc.), kitais
atvejais – bendras darbas, reikalaujantis veiksmų koordinavimo, trečiu atveju – tam tikri
santykiai (draugystės, pavaldumo, giminystės)258. Pats aukščiausias socialinė grupės
išsivystymas – jos virtimas bendruomene259.
Socialinės grupės egzistuoja atributiškai – kartu su savo socialine erdve. Kitaip
tariant, jos negali egzistuoti be savo socialinės erdvės. Socialinė erdvė – tai socialinės grupės
išsidėstymo, įsisavintoje gamtinės aplinkos dalyje, vieta ir forma, kuriai būdinga socialinė
struktūra. Socialinė grupės socialinė struktūra – tai jos narių bendravimo ir bendradarbiavimo
pagrindu sukurti tarpusavio ryšiai ir bendro veikimo formos. Tai reiškia, kad socialinė grupė
institucionalizuoja – sukuria ir įtvirtina savo narių elgesio modelius (plačiau žiūr. 7.1.1).
Taigi socialinė grupė – tai sąlygiškai pastovi bendrija žmonių, kuriuos jungia bendri interesai,
vertybės, elgesio normos ir nuosava socialinė erdvė.
Du požiūriai į teisės kilmę. Egzistuoja du priešingi požiūrai į teisės kilmę. Vieni
laikosi požiūrio, kad teisė neatsiejamai susijusi su valstybe ir jos nebuvo iki valstybinėse
visuomenėse. Arba patikslina, kad šiuolaikinė teisė susijusi tik su valstybe. Šio požiūrio,
vadinamo monistiniu, atstovai tvirtina, kad tik viena socialinė politinė grupė, t.y. valstybė
pajėgi sukurti teisės normas (tai atitinka siaurąją teisės sociologijos sampratą). Atitinkamai
atmetama kitų socialinių grupių galimybė spontaniškai sukurti teisę. Valstybės sukurta teisė
yra vadinama valstybine teise.

257
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas.Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1993. P. 191.
258
Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. 1995. P.45.
259
Šlapkauskas V. Šiuolaikinės bendruomenės savikūros sąlygos ir veiksniai // Str. rinknys:
Bendruomeniškumas ir savivalda.Kaunas, 2000. P. 40.

286
 Bet egzistuoja ir priešingas požiūris, kuriam pritaria dauguma. Jo šalininkai teigia,
kad bet kuris reikšmingesnis socialinis darinys gali sukurti ir sukuria savo funkcionavimo
taisykles, kurios jiems virsta teisės normomis. Šis požiūris vadinamas pliuralistiniu (tai
atitinka plačiąją teisės sociologijos sampratą). Teisės sociologija laikosi šio požiūrio ir
pripažįsta, kad atskiros socialinės grupės turi teisėkūros poreikių. Valstybę neatstovaujančių
socialinių grupių sukurta teisė yra vadinama nevalstybine teise.
Pirmasis požiūris, kurio laikėsi teisės klasikai ir kuris susijęs su Hegelio ir Markso
teorijomis, yra akivaizdžiai klaidingas. Pakanka pažvelgti į socialinį gyvenimą, kad įsitikinti,
jog egzistuoja teisės normos, nesusijusios su valstybės kompetencija, pavyzdžiui, kanonų
teisės normos, bendrijų teisės normos ir t.t. Taigi greta valstybinės teisės egzistuoja ir
nevalstybnė teisė. Toks skirtingos kilmės teisinių reiškinių realus koegzistavimas yra teisinio
pliuralizmo išraiška (plačiau žiūr. 6.4).
Teisės sociologija nagrinėja socialines grupes, nes siekia atsakyti į vieną klausimą: ar
atskira socialinė grupė realiai sukuria savo socialinėje erdvėje nuosavą teisinę erdvę, ar jos
kūrimas yra išimtinai tik visos visuomenės (valstybės) reikalas? Monistinio požiūrio
šalininkai paprastai teisinės erdvės kūrimą susieja su valstybės teritorija. Teisės sociologija su
“teisinės sistemos” sąvokos pagalba siekia atskleisti socialinių grupių socialinės ir teisinės
erdvė ryšį, valstybinė ir nevalstybinės kilmės teisinių reiškinių sugyvenimą (koegzistavimą),
jų ryšius.
Teisinės sistemos sąvoka. Šią sąvoką teisės sociologija perėmė iš lyginamosios
teisės. Bet jos turinys šiose mokslo disciplinose nesutampa. Lyginamoji teisė teisinės
sistemos sąvoka apibūdina teisės sistemų šeimą. Įvairių šalių nacionalinės teisės sistemos yra
skirtingos. Jos lyginamos pagal teisės institutų panašumą. Panašios nacionalinės teisės
sistemos grupuojamos į teisės sistemų šeimas, pavyzdžiui, romėnų – germanų teisinė sistema,
anglo-saksų teisinė sistema.
Teisės sociologija vartoja “teisinės sistemos” sąvoką apibūdinti konkrečių socialinių
grupių teisinius reiškinius, pavyzdžiui, valstybės ar bendrijų sukurtai teisei. Tai reiškia, kad
“teisinė sistema” turi apimti ne tik teisės normas, bet ir jų kūrėją. Todėl reikia skirti dvi
sąvokas:
1) nacionalinė teisės sistema, kuri loginių ryšių ir prasmės pagrindu į vientisą sistemą
sujungia įvairias valstybinės teisės normas ir institutus, teisės šakas ir pošakius.

287
 2) teisinė sistema. Teisinę sistemą sudarančių elementų ryšiai turi sujungti teisės
normų kūrėją su pačiomis normomis. Atsižvelgiant į socialinės grupės dydį, teisinė sistema
gali būti tiek nacionalinė (valstybės lygio), tiek atskirų socialinių grupių.
Kokie elementai sudaro teisinę sistemą? Teisinė sistema – tai sudėtinga, integrali
sąvoka, kuri išreiškia visuomenėje ar jos dalyje egzistuojančių teisinių reiškinių visumą. Ją
galima aiškinti remiantis vienu iš dviejų požiūrių: siauruoju arba plačiuoju. Siauruoju
požiūriu, teisinė sistema suvedama arba į įstatymų leidybos sistemą, arba į teisės sistemą,
arba į jų abiejų visumą, ją vadinant teisės sistema.
Plačiuoju požiūriu, teisinė sistema nėra tapati teisės sistemai. Teisės literatūroje
įsitvirtino platusis teisinės sistemos supratimas, pagal kurį teisinės sistemos turinys
nesuvedamas vien į teisę ir teisėkūrą. Teisė ir teisėkūra yra tik teisinės sistemos normatyvinis
pagrindas, jos centrinė sąryšingoji grandis, kurios pagrindu teisinė sistema apima ir teisės
teoriją, teisinę sąmonę, teisės politiką, t.y. teorinius ir pasaulėžiūrinius elementus bei teisinę
kultūrą (teisinę praktiką). Pavyzdžiui, S. Aleksiejavo požiūriu, teisinę sistemą sudaro trijų
teisinių reiškinių – objektinės teisės, teisinės praktikos, teisinės ideologijos vienovė260. Pagal
jį teisinė sistema išreiškia konkrečios šalies teisinės tikrovės ypatumus.
N. Matuzovo požiūriu, teisinė sistema apjungia tokius elementus: 1) teisę - valstybės
sukuriamų ir saugomų teisės normų visumą, 2) įstatymų ir kitų norminių aktų leidybą, 3)
teisines įstaigas, kurios įgyvendina valstybės teisinę politiką, teisminę ir kitokią teisinę
praktiką, 4) teisinio reguliavimo mechanizmą, 5) teisės realizavimo procesą, 6) subjektinę
teisę, 7) teisinius santykius, 8) teisėtumą ir teisėtvarką, 9) teisinę ideologiją (teisinę sąmonę,
teisės teoriją, teisinę kultūrą ir t.t.), 10) teisės subjektus (individualius ir kolektyvinius), 11)
teisinės sistemos sudarymo ryšius, 12) kitus teisinius reiškinius ( pvz. teisinę atsakomybę,
teisinį subjektiškumą, teisėtus interesus ir pan.261
Teisės sociologija vartoja “teisinės sistemos” sąvoką ne jos formaliai teisiniu aspektu,
bet jos sociologinio turinio aspektu. Tai reiškia, kad pabrėžiama teisinės sistemos reali
sociologinė struktūra, o ne jos forma. “Jeigu “teisinės sistemos” sąvoka būtų paprastas
“objektinės” teisės arba “pozityvinės teisės” sinonimas, rašo Carbonnier, tai jos reikšmė būtų
abejotina. Todėl reikia turėti galvoje, kad ji išreiškia tam tikrą ir labai svarbią idėją, būtent
teisė yra kompleksas, kurį sudarantys jo elementai (kalbant apie juos, dažniausiai

260
Алексеев С. С. Теория права. – Харьков, 1994. С. 99.
261
Матузов Н. И. Правовая система и личность. – Саратов, 1987. С. 26.

288
atsimenamos normos ir institutai) sujungti tarpusavyje ne atsitiktiniu būdu, o neišvengiamais
ryšiais ir santykiais” 262.
E. Diurkheimas kalbėdamas apie teisę, akcentavo, kad “ teisiniai reiškiniai nėra
izoliuoti vienas nuo kito, tarp jų egzistuoja įvairiarūšiai ryšiai ir bet kurioje visuomenėje jie
sudaro visetą, vientisą kompleksą, turintį specifinį pobūdį. Teisinių reiškinių apsijungimų su
kitais rezultate, pradžioje, atsiranda pirmojo laipsnio visetas, turintis tam tikrą autonomiją, ir
šį visetą galima pavadinti institutu…. Po to tam tikros tautos visi teisiniai institutai susijungia
vienas su kitu ir šiuo būdu sudaro naują, labiau sudėtingai organizuotą kompleksą – tam
tikros visuomenės teisinę sistemą”263.
Vienu metu ir toje pačioje erdvėje egzistuojantys bet kurios socialinės grupės
(pavyzdžiui, valstybės, organizacijos, bendrijos, bendruomenės) visi teisiniai reiškiniai yra
susieti bendrumo santykių, kurie ir sujungia juos į sistemą. Taigi teisinė sistema – tai tuo
pačiu metu erdvės ir laiko sfera. Teisinių reiškinių patalpinimas į teisinę sistemą – tam tikrą
erdvėlaikį leidžia atskleisti jų naujus aspektus, pavyzdžiui, teisinių reiškinių egzistavimo
pliuralistinius pavidalus, infrajuridinius reiškinius ir t.t., kurie yra suaugę su socialine
struktūra.
Teisinės erdvė ir socialinės erdvės ryšys. Teisinių reiškinių egzistavimo vienas
svarbiausių požymių yra teisinė erdvė, kurios natūralus pagrindas - teritorija, kurioje vyksta
atitinkami įvykiai. Nagrinėjamo klausimo požiūriu teritorija yra svarbi, nes leidžia kelti mintį
apie skirtingų socialinių grupių joje koegzistavimą. Tai reiškia, kad skirtingų socialinių
grupių egzistavimas toje pačioje teritorijoje neišvengiamai suponuoja ir skirtingų socialinių
erdvių joje buvimą. Bet ar skirtingos socialinės grupės turi atitinkamai nuosavą teisinę
sistemą?
Formaliu požiūriu, teritorija yra abiejų erdvių – ir teisinės, ir socialinės - bendras
pagrindas. Bet šis pagrindas pats savaime neatskleidžia ar bet kuri socialinė grupė turi savo
teisinę erdvę, ar ji yra tik valstybinės teisinės erdvės vartotoja. Čia gali būti keli atsakymai: 1)
socialinė grupė yra tik valstybinės teisinės erdvės vartotoja; 2) socialinė grupė vienu metu yra
ir valstybinės teisinės erdvės vartotoja, ir turi savo nuosavą teisinę erdvę; c) socialinė grupė
turi tik savo nuosavą teisinę erdvę. Pastarojo atvejo būdingiausias pavyzdys yra klajokiškas
čigonų taboras, kuris neturi teritorinių teisių, bet turi savo teisinę sistemą. Šis pavyzdys

262
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: Прогресс, 1986. С. 176.
263
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: Прогресс, 1986. С. 177.

289
leidžia teigti, kad teisinės erdvės susiformavimui svarbiau yra socialinė grupė, nei teritorija.
Todėl teisinga yra prielaida, kad skirtingos socialinės grupės gali susikurti savo teisinę erdvę
(teisinę sistemą).
Taigi, jeigu akcentuojame ne teritoriją, o socialinę grupę, tai teisinė erdvė yra
socialinė psichologinė konstrukcija, kurią apibrėžia teisinių santykių tinklas. Vadinasi toje
pačioje teritorijoje gali egzistuoti keletas skirtingų teisinių erdvių. Bet kuri socialinė grupė ir
juo labiau bendruomenė turi teisės poreikių, nes pačiu bendriausiu požiūriu teisė yra
socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti savo narių
elgesį, derinti priešingus interesus (A. Vaišvila). Būtent socialinės grupės vertybių ir interesų
pagrindu susiformuoja teisinių reiškinių bendrumo santykiai. Teisės poreikių įgyvendinimo
procese skirtingos socialinės grupės gali susiformuoti skirtingą teisę, ją atitinkančią teisinę
sąmonę ir teisinę kultūrą. Skirtingų socialinių grupių teisinės sistemos tarpusavyje gali būti ir
skirtingos, ir panašios; vyksta jų konkurencija. Tai yra teisinio pliuralizmo idėjos esmė.
Bet kuri visuomenė turi savo teisinę sistemą. Jeigu tokios visuomenės erdvė sutampa
su valstybės ribomis, tai jos teisinė sistema gali būti vadinama nacionaline teisine sistema. Už
jos ribų yra kitų valstybių nacionalinės teisinės sistemos. Bet visuomenės viduje nacionalinė
teisinė sistema yra ne monistinė, bet heterogeninė, nes pati visuomenė yra nevienalytė.
Visuomenės viduje egzistuoja įvairaus dydžio socialinės grupės ir bendruomenės, kurios
tarpusavyje konkuruoja dėl socialinės erdvės. Šiuo pagrindu teisės sociologija skaido
monistinę teisinę erdvę į skirtingus segmentus ir nagrinėja teisinio pliuralizmo raišką
visuomenėje.

6.4. Socialinis reguliavimas ir normatyvinis pliuralizmas

Socialinis reguliavimas ir socialinių normų sistemos. Socialinis reguliavimas –

tai socialinių santykių tvarkymas, siekiant užtikrinti socialinės tvarkos stabilumą ir
bendruomenės laisvės ribų plėtimą. Socialiniai santykiai – tai ryšiai tarp žmogaus ir
žmogaus, tarp žmogaus ir socialinės grupės, tarp socialinių grupių, tarp žmogaus ir
visuomenės arba jos institucijų. Socialinis reguliavimas susiformuoja individų
bendravimo ir bendradarbiavimo procese, “kai įvairaus tipo veikėjai abipusiai tipizuoja
264
habitualizuotus veiksmus” . Kitaip tariant, bendruomenės nariai ima visuotinai laikytis

264
Berger P., Luckmann Th. Socialinės tikrovės konstravimas. – Vilnius: Pradai, 1999. P. 75.

290
atskirų individų įpročių, nes jų laikymasis teikia bendruomenei naudą, pavyzdžiui,
didesnį saugumą. Iš naudingiausių įpročių įsitvirtinimo palaipsniui susiformuoja
institucija (plačiau žiūr. 7.1.1).
Institucija [lot. institutio – nustatymas, sutvarkymas] turi dvi reikšmes: 1)
visuomeninė įstaiga, pavyzdžiui, universitetas, arba žmonių susivienijimas, bendrija; 2)
nusistovėjusi visuomeninio (socialinio) santykiavimo forma, pvz., privatinė nuosavybė.
Pastaruoju atveju institucija suvokiama kaip žmogaus veiklą reguliuojantis, valdantis
veiksnys, priverčiantis eiti ją visuomenės (bendruomenės) pageidaujamomis vėžėmis.
Dėl jos imperatyvų tariamo neišvengiamumo žmogus įsisavina jam “primestus” elgesio,
veiksmų modelius ir lieka įsitikinęs, jog jo veiksmų eiga yra vienintelė jam galima ir
vienintelė gyvenimiškai prasminga 265.
Taigi institucijos - socialinės normos yra būtinas socialinio reguliavimo įrankis.
Bet kurioje visuomenėje susiformuoja ir egzistuoja socialinės normos. Šis reiškinys yra
grynai žmogiškos prigimties. Tik žmonių elgesys ir veiksmai vertinami jų atitikimo
normoms požiūriu. Gyvūnų elgesys reguliuojamas kitaip.
Socialinės normos yra žmonių bendruomeniškos kūrybos rezultatas. Jos atsiranda ir
formuojasi iš subjektyvios žmonių reakcijos į ojektyviai egzistuojančią ir kintančią tikrovę.
Supanašėjanti žmonių subjektyvi reakcija į tuos pačius tikrovės reiškinius įsitvirtina tarp
bendruomenės narių kaip jų elgesio norma. Socialinių normų ir apskritai sąmoningo
reguliavimo atsiradimas susijęs su žmonių santykių socializacijos procesu, pereinant jiems iš
gamtinio buvimo būvio į bendruomeninį. Šis perėjimas buvo ilgas ir laipsniškas, trukęs
milijonus metų. Todėl subjektyviai atsirandusios socialinės normos įsitvirtino ir funkcionuoja
kaip žmonių bendruomenės objektyvūs kūriniai. Kita vertus, keičiantis tikrovei, vienos iš jų
praranda savo ankstesnę reikšmę ir palaipsniui pasikeičia ar net sunyksta, atsiranda naujos
arba būna tam tikrų socialinių grupių ( ypač, valdžios) primestos. Pavyzdžiui, E. Lukaševa
pabrėžia, kad “istoriškai teisė atsiranda kaip moralės “nepakankamumo” kompensacija, kuris
išryškėja su privatinės nuosavybės ir politinės valdžios atsiradimu”266.
Taigi žmogui iš prigimties lemta gyventi visuomenėje (šv. Tomas Akvinietis),
todėl jis negali išvengti vienų ar kitų socialinių (bendruomeninių) normų reguliacinio

265
Berger P. L. Sociologija. Humanistinis požiūris. – Kaunas, UAB “Litera”, 1995. P. 90-
92.
266
Лукашева Е.А. Право, мораль, личность. Москва, 1986. С. 86.

291
poveikio. Visas žmogaus gyvenimas “vyksta” dviejų normų grupių – socialinių ir
techninių267– kontekste. Išskiriamos šios socialinių normų rūšys: 1) įpročių, papročių ir
tradicijų normos, 2) moralės normos, 3) religinės normos, 4) korporacinės normos, 5)
šeimos normos, 6) verslo normos, 7) etiketo normos, 8) teisės normos.
Socialinė norma yra ne šiaip sau abstrakti pageidaujamo elgesio taisyklė, bet išreiškia
ir patį realų veiksmą, kuris faktiškai įsitvirtino žmonių gyvenime, jų praktinėje veikloje. Tai
reiškia, kad realūs poelgiai tampa taisykle. Kitaip sakant, socialinė norma išreiškia ne tik
«reikiamą», bet ir «esamą».
Normos – tai socialinės sąveikos ( bendravimo ir bendradarbiavimo) subjektų elgesio
tam tikri standartai, pavyzdžiai, etalonai, modeliai. Jų pagrindu įsikūnija socialinė tvarka, be
jų būtų neįmanomas joks žmonių sugyvenimas, visuomenės ir valstybės atsiradimas ir
buvimas. Taigi, socialinės normos yra objektyviai būtinos žmogiškosios būties bendros
taisyklės, apibrėžiančios prideramo (reikiamo) ir galimo elgesio ribas.
Sąvokos “norma” ir “taisyklė” nėra vienareikšmės sąvokos, nors dažnai jos
sutapatinamos. Jų analizė atskleidžia, kad “taisyklė” yra siauresnė sąvoka už “normą” ir dėl
to jos ne visada ir nevisiškai sutampa268. Pavyzdžiui, dauguma teisės normų yra turiningesnės
nei taisyklės, kurios išreiškiamos dispozicijoje. Bet plačiuoju socialiniu požiūriu į šiuos
skirtumus neatsižvelgiama, nes socialinėje realybėje funkcionuoja didžiulė taisyklių ir normų
įvairovė.
Bendroji pliuralizmo samprata. Šiuolaikinėse Europos visuomenėse vyksta
kultūrinė polemika. Ji apima ne tik “svetimų” viena kitai kultūrų sąveiką, bet ir skirtingų
kultūrinių nuostatų koegzistavimo (sugyvenimo) vienos ir tos pačios visuomenės viduje
problemą, vadinamą realiu pliuralizmu. Centrinę pliuralizmo problemą sudaro santykiai tarp
idividualumo ir socialumo, tarp laisvės ir tvarkos.
Žodis pliuralizmas [ lot. pluralis – daugybinis]reiškia, kad egzistuoja keli vienas nuo
kito nepriklausomi, tarpusavyje prieštaraujantys ar vienas kitą atmetantys požiūriai į tuos

267
Technininių normų sąvoka šiuo atveju apima visas nesocialines normos, t.y. ne tik grynai
technines, bet ir sanitarines higienines, ekologines, biologines ir kitokias normas, kurios
tiesiogiai nekyla iš žmonių tarpusavio santykio. Socialines ir technines normas skiria
reguliavimo dalykas. Jei socialinės normos reguliuoja žmonių ir jų grupių tarpusavio
santykius, tai techninės normos - žmonių santykius su išoriniu pasauliu, gamta, technika,
darbo įrankiais.

Теория государства и права. Под ред. Н.И. Матузова и А.В. Малько. Москва, 1999.
268

С. 289-290.

292
pačius reiškinius. Pasaulio aiškinimų konfliktą negalime pašalinti, nes jį suponuoja šiame
pasaulyje gyvenančiųjų gyvenimo būdo skirtumai. Šia prasme individų ir grupių
įsisąmonintas pliuralizmas yra jau anksčiau susiklosčiusių santykių pripažinimas: “daugybės
simbolinių pasaulių ir su jais susijusių žmogiškųjų veiksmų būdų, gausaus pasaulio įvaizdžių
ir savivaizdžių skaičiaus, kultūrinių ir elgsenos skirtumų pripažinimas “269. Taigi ženklas
(pavyzdžiui, teisė) neturi vienintelės teisingos reikšmės, bet apima daugybę lygiaverčių
reikšmių; dorovinis veiksmas nepateikia vienintelio visiems laikams teisingo kelio, bet gali
vystytis keliais visaverčiai teisingais būdais. O tai reiškia, kad vienintelio suvereno, valdovo
sampratą, taip pat, pakeičia daugybės viešpatavimo subjektų samprata. Bet toks vertybių
politeizmas dažnai virsta skirtingų pliuralizmo variantų konfliktu.
Siekiant jo išvengti, pliuralizmui suteikiame normatyvinį matmenį: iš jo išvedame
pasaulio skirtingų teorinių – pažintinių interpretacijų konfliktų ir praktinių ginčių protingo
sprendimo taisykles ir būdus. Pliuralizmas pripažįsta daugybę legitimacijos būdų, jis
nepanaikina nuomonių ir elgesio būdų įvairovės, nes gerbia kito autonomiją. Tai politinio
monizmo alternatyva, programa kurtis visuomenei, kurioje bendrų interesų pagrindu
apsijungusios įvairios grupės gali autonomiškai ginti savo laisves ir teises, o valstybės plėtra
remiasi tik individų interesų konsensuso pagrindu. Tokiu būdu absoliutus pliuralizmas
apribojamas ir virsta santykiniu pliuralizmu. Vietoje gretimai esamų atskirų tiesų ir metodų,
interesų ir moralių anarchijos, reikia pasiekti laisvės ir tvarkos pusiausvyrą.
Teorine – pažintine prasme pliuralizmas apima daugybę tikrovės pažinimo požiūrių:
neegzistuoja priežastinių santykių požymio tarp esmių ir žodžių, sąvokų (pagrindimų ir
priežasčių pliuralizmas); egzistuoja daugybė simbolinių sistemų, pagal kurias įvykiai ir
savybės gali būti jungiami į klases, suvedami į sąvokas ir pavadinti vardais (simbolinių
formų, diskursų, pasakojimų pliuralizmas). Visa tai susiję ir su teise. Iš esmės teisės normos
yra kultūriškai pakrauti “jutiminiai turiniai”, “aiškinimų schemos”; jos įtrauktos į istoriją ir
priklauso kultūros įsiprasminimui 270.
Taigi pliuralizmas – tai daugybės atskirų vienetų koegzistavimo teorija. Atskiri
vienetai, pavyzdžiui, atskiros socialinės normų sistemos ar nevalstybinės teisės formos
egzistuoja nepriklausomai nuo visumos ir tik išorišku būdu įsijungia į visumos tvarką. Nuo
269
Зандкюлер Х. Й. Демократия, всеобщность права и реальный плюрализм //
Вопросы философии, 1999. Нр. 2. С. 36.
270
Зандкюлер Х. Й. Демократия, всеобщность права и реальный плюрализм //
Вопросы философии, 1999. Нр. 2. С. 36.

293
pliuralizmo, Viljamso Džeimso (W. James, 1909) požiūriu, neatsiejamas kompromisas ir
sutarpinimas. Tai reiškia, kad nėra jokio vienintelio atskaitos taško, pagrindinės normos. Tai
kuo tada galime remtis? “Viskas, ką mes turime, tai objektyvumas ir racionalumas
271
žmogiškajame išmatavime; tai gerau, nei niekas” (H. Putnamas, 1982) . Putnamo
suformuluotas “žmogiškojo išmatavimo” (humanly speaking) principas nėra “moralinio
reliatyvizmo pagrindas, nes tikėjimas pliuralistiniu idealu nesutampa su tikėjimu, pagal kurį
žmogiškosios gerovės idealas yra santykinė vertybė. Būtent tikėjimas pliuralizmo idealu
pasireiškia reikalaujant teisių, kai jas kas nors ginčija arba sutrypia. Tai apima ne tik
teisingumo reikalavimus, bet ir teisės supratimus; tarpusavyje besivaržančios teisinės
kultūros glaudžiai susijusios su konkuruojančiais socialiniais, ekonominiais, politiniais ir
kultūriniais individų ir socialinių grupių poreikiais ir interesais.
Normatyvinis pliuralizmas. Pliuralizmo požiūriu socialinės normos yra
sunorminto pliuralizmo išraiškos. Neišvengiamai vyksta socialinių normų tarpusavio
konkurencija. Socialinių normų tarpusavio konkurencija vadinama normatyviniu pliuralizmu.
Žmogaus gyvenimą visuomenėje reguliuojančios teisės normos nėra vienintelės ir dažnai ne
pačios svarbiausios. Normatyvinio pliuralizmo teorija pabrėžia, kad kitos socialinių normų
sistemos veikia dažnai geriau, nei teisė. Nepaliaujamai vyksta teisės normų konkurencija su
kitomos neteisinėmis socialinėmis normomis.
Teisės sociologija nagrinėja ir neteisinių socialinių normų veikimą visuomenėje. Jos
nagrinėjamos ne dėl savo prigimties, bet dėl jų ypač glaudaus ryšio ir konkuravimo su teise,
papildant pačią teisę. Teisė sąveikauja ne tik su morale, bet ir su kitomis normų sistemomis.
Teisės ir kitų normų sistemos tarpusavio sąveika būna įvairaus pobūdžio: atsiranda ir
nutrūksta jų sąryšiai, jos persipina, konfliktuoja. Visos šios situacijos vadinamos
tarpnormatyviniais reiškiniais. Vieni jų yra evoliucinio pobūdžio, pavyzdžiui, istorijos
raidoje tai stiprėjanti, tai silpnėjanti teisės ir moralės sąveika. Kiti tarpnormatyviniai
reiškiniai yra labiau statiški. Dažnaiausiai tarpnormatyvinai reiškinai kyla iš teisės normų
sąveikos su: a) mitu; b) papročiais; c) religija, d) morale.
Mitas ir teisė. Mitas yra pati seniausia normatyvinė sistema, perteikianti senovės
tautų religines pažiūras apie pasaulį ir gamtos reiškinių kilmę, dievus ir legendinius
herojus. Apskritai, mitas su ritualu yra istoriškai pirmoji pasaulėžiūrinė paradigma, kuri

Зандкюлер Х. Й. Демократия, всеобщность права и реальный плюрализм //

271

Вопросы философии, 1999. Нр. 2. С. 37.

294
išreiškia ir iš kartos į kartą perteikia visuomenėje įprastas elgesio ir savitarpio santykių
normas. Mito vaidmuo ypač svarbus archajiškų (senovinių) kultūrų gyvenime, kur jis gali
būti suprantamas kaip draminis pasakojimas, struktūrinantis visą visuomenės gyvenimą.
Tai ne individo asmenybinės patirties, bet bendruomenės pasakojimas, su kuriuo susiję
bendruomenės nariai.
Kita vertus, mitas pateikia reikalingą interpretacinę paradigmą, įrėmindamas kasdienę
individų veiklą savo pagrindiniais globėjais. Mitologiniai globėjai yra įsikūniję rituale –
archajiškos pasaulėžiūros veikliniame komponente. Ritualas yra socialinio elgesio forma,
grindžiama archetipinio simbolizmo fenomenu, išreiškiančiu svarbiausias bendruomenės
vertybes ir tuo pačiu praktiškai įgyvendinantis mitologinę pasaulėžiūrą. Tarp kalbos ir ritualo
yra glaudus ryšys: jei kalba yra simbolių sistema, tai ritualą sudaro simbolinių veiksmų
sistema, kuri kuriama pagal tam tikras taisykles. Dažniausiai ritualu apibūdiname konkrečias
gyvūnų ir žmonių elgesio formas, bet antropologiniai tyrimai atskleidė, kad ritualinis elgesys
būdingas vien žmogui, nes šis jo sugebėjimas susijęs su verbalinės išraiškos sugebėjimu.
Ritualinio elgesio pasikeitimai paprastai vyksta lygiagrečiai su pasikeitimais kalboje.
Ritualas ir mitas turi bendrus bruožus: abu juos sudaro pagrindinės veiksmų
biologinės ir kultūrinės programos; abu jie atlieka komunikacijos funkciją. Ritualas yra
neverbalinės komunikacijos priemonė, ypač buvusi svarbi tuo senovės epochos laikotarpiu,
kai verbalinis mąstymas dar nebuvo tapęs svarbiausia išraiškos priemone. Ritualas išreiškia
žmogiškosios pasaulėjautos, apimančios mikro– ir makrokosmosą, biopsichinį vientisumą.
Todėl nėra sunku įsivaizduoti, kad pradiniame žmonijos raidos laikotarpyje gyvenimo krizės,
statuso pokyčiai, mirtis, gimimas, santuoka ir kiti fenomenai buvo sakralizuoti. Ritualo
subjektu ankščiau ar vėliau tapdavo kiekvienas bendruomenės narys, taip įgydamas
asmeninio bendravimo su šventumu patirtį. Asmeninio bendravimo su šventumu patirtis – tai
stiprus emocinis išgyvenimas, kuris visam laikui įsirėždavo į žmogaus atmintį. Tai papročių
stiprumo garantas.
Ritualinis elgesys sujungia socialinės sąveikos simbolinius ir struktūriškai
funkcionalius aspektus ir formuoja visų institucinių sferų bei makrosocialinės tvarkos
pradines sociokultūrines normas272. Tai reiškia, kad ritualinis elgesys dėka simbolių
persiformavimo užtikrindavo socialinės hierarchijos ir organizacijos pagrindinių institucinių

Касьянов В.В., Нечипуренко В.Н. Социология права. Ростов на Дону, 2001. С. 178-
272

179.

295
formų sutvarkymą (valdžios sistemą, giminystės ir santuokos taisykles, religijos ir kulto sferą
bei t.t.).
Ritualinė patirtis suteikia kiekvieno individo ir bendruomenės gyvenimui norminį
pobūdį, reglamentuoja kasdienę žmonių veiklą, įnešdama į ją būtinus draudimus, užtvaras
induvidualiai savivalei. Taigi, svarbiausia ritualo funkcija buvo atskirti šventumo sferą nuo
jos profonacijos. Ritualas įkūnija taip pat bendruomenės narių solidarumo, svetimo
nepriėmimo, pagarbos mirčiai ir užuojautos mirusiojo artimiesiems, pagarbos santuokai ir
tėvams, lyčių savitarpio santykių normas.
Papročiai ir teisė. Bendruomenės (tautos) raidoje susiformavo paprotinių normų
sistema, kurios evoliucija vyksta ir šiais laikais. Š. Monteskje savo veikale “Apie įstatymų
dvasią” (18 knyga, XII skyrius) aiškiai nubrėžė skirtį tarp teisės ir įpročių (socialinių). Jis
teigė, kad teisė atsirado kartu su nuosavybe. Prieš tai egzistavo tik įpročiai ir papročiai. Bet
tik daugiau kaip po 150 metų W. Sumner išsamiai išnagrinėjo papročius, kaip socialinių
reikalų ir problemų sprendimo būdus. W. Sumner atskleidė įpročių ir papročių tarpusavio
santykį bei jų santykį su teise. Įpročiai arba kasdieniniai papročiai (folkways) yra pritaikyti
visiems gyvenimo poreikiams: jie nurodo geriausią būdą įkurti ugnį, virti mėsą, sveikinti
savo kaimyną, auginti vaikus. Grupėje jie yra vieningi, universalūs, imperatyvūs ir nekintami.
Bėgant laikui jie darosi vis labiau priverstiniai, pozityvūs ir imperatyvūs. Bet kai grupė įgyja
intelektualinės reflekcijos patyrimo ir pradeda suvokti iš įpročių kylantį socialinį gėrį, tai jų
abipusė jungtis įpročius paverčia papročiais (mores) – moraliai privalomais įpročiais. “Kai
tiesos ir teisės elementai išplėtojami į gerovės doktrinas, įpročiai pakeliami į kitą lygmenį.
Tada jie pajėgūs sukurti padarinius, kurie, savo ruožtu, gali išsivystyti į naujas formas ir
išplėsti visuomenėje savo konstruktyvią įtaką žmonėms”273. Čia Sumner kalba apie papročių
pajėgumą sukurti teisę ir laiduoti jos formų tolimesnę sklaidą. Dėl papročių ir teisės
akivaizdaus panašumo dažnai menkai kreipiamas dėmesys į kitas normines sistemas.
Religija ir teisė. Religija irgi yra norminė sistema. Jos bruožai yra šie: iš Dievo
išvedama religinių normų kilmė, jos pateikiamos žmonėms per tarpininkus; religinės normos
yra absoliučios, jos negali turėti alternatyvų ir jų pažeidimas negali būti pateisinamas;
religinės normos veikia kaip imperatyvai, kurių negalima paneigti; tikėjimo pagrindu
religinės normos reikalauja tam tikro socialinio elgesio.

273
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. Kaunas, Daugerta, 1997. P. 24.

296
 Pirmykštėse bendruomenėse teisė buvo suaugusi su religija. Tai lengva paaiškinti,
nes žmonių elgesio modelius lėmė jų tikėjimas aukščiausia galia. Bet palaipsniui vyko
elgesio normų sekuliarizacijos procesas, kuriame teisė atskyrė nuo religijos. Šiuolaikinių
visuomenių religinėje teisėkūroje išvedamas skirtumas tarp teisingumo ir sąžinės. Religija
nagrinėja sąžinės klausimus. Teisė gali reglamentuoti tik išorinį elgesį, o ne sąžinę, kuri yra
vidinis žmogaus apsisprendimas.
Moralė ir teisė. Ypač teisininkus dėmesį patraukia teisės ir moralės ryšys, jų
panašumas ir skirtumai. Jau Digestai užfiksavo Romos teisininko Pauliaus maksimą – “non
omne quod licet honestum est” (ne v1iskas kas teisėta yra tauru), virtusę teisės norma.
Dažniausiai teisininkus domina moralės vaidmuo teisės sferoje. Bet J.Carbonnier požiūriu274,
verta klausti ir priešingai: “ar ne gali teisė įeiti į moralės šventyklą ir ją galų gale pakeisti?”.
Deja, istorijoje buvo tokių socialinių eksperimentų, pavyzdžiui, jakobinų legalistinė
ideologija, “mokslinio” komunizmo ideologija ir pan., kurių įgyvendinimas atvėrė kelią
nusikalstamai prievartai ir nusinešė milijonus nekaltų aukų.
Lietuvių kalboje vartojami du terminai – dorovė ir moralė. Šie terminai yra
vienareikšmiai, nes lotynų kalbos žodis “moralis” pažodžiui reiškia “dorovingumas”.
Moralės etimologija visų pirma nurodo socialinį kontekstą, kuriame etika, moralė arba
dorovė iš pradžių egzistuoja kaip bendras įprotis, kaip bendruomenės tradicija, paprotys ir
įstatymas. Tik vėliau tų žodžių reikšmė įgyja subjektyvų ir individualų asmeninės moralinės
nuostatos bei charakterio aspektą.
Dažniausiai dorovė apibrėžiama kaip individualios sąmonės forma, atspindinti
visuomenės moralę, kuri reguliuoja konvencinius ( lot. conventio – susitarimas, sutartis)
individo santykius su savimi, kitais žmonėmis, darbu, turtu, aplinka. Taip pabrėžiama
dorovės subjektiškumas - individo poelgiai, santykiai. Tuomet lieka neaiškus dorovės ir
visuomenės santykis. Todėl būtina pabrėžti, kad moralė yra svarbiausias socialinis institutas,
visuomeninės sąmonės forma. Ji išreiškia istoriškai susiklosčiusią ir besivystančią
bendruomeninio gyvenimo principų, požiūrių, vertinimų, įsitikinimų visumą ir jos pagrindu
veikiančias elgesio normas, kurios apibrėžia ir reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, jų
santykius su visuomene, valstybe, šeima ir supančia tikrove. Svarbiausia moralėje – tai gėrio
ir blogio supratimas.

274
Карбонье Ж .Юридическая социология. Москва, 1986, c. 161.

297
 Išskiriami du moralės aspektai: vidinis ir išorinis. Pirmasis aspektas išreiškia individo
įsisąmonininto sąvojo “Aš” gelmę, atsakingumo matą, dvasingumą, bendruomeninę pareigą.
Anot I. Kanto, nėra nieko didingiau už žvaigždėtąjį dangų virš mūsų ir tauriau už dorovės
įstatymą mūsų viduje. Kantiškojo taurumo imperatyvo prasmė paprasta: su kitais elgtis reikia
taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Šis imperatyvas užbrėžia ribą prievartai,
egoizmui. Tai reiškia, kad kiekviena asmenybė savyje turi aukščiausio dorovingumo
įstatymą, kurio turi laisvanoriškai ir nenukrypstamai laikytis. “Gyvenantis mumyse įstatymas,
- rašė Kantas, - vadinamas sąžinė; sąžinė yra iš esmės mūsų poelgių santykis su šiuo
įstatymu” 275.
Antrasis moralės aspektas – vidinių vertybių išorinės išraiškos konkrečios formos,
nes moralė nėra vien principai. Šie du aspektai yra glaudžiai susipinę. Todėl apie žmogų
negalima spręsti pagal tai, ką jis pats apie save galvoja ar deklaruoja. Tik poelgiai atskleidžia
jo tikrąją esmę.
Bendriausiu požiūriu, moralė turėtų būti teisės ir teisingumo vertybinis pagrindas,
nes tai lemia moralės socialinė prigimtis. Bet šito teisei dažniausiai trūksta. Tokios situacijos
priežastis paprasta – nėra ir demokratijos sąlygomis negali būti visiškai vieningos
visuomenės ir juo labiau jos vieningos moralės. Visuomenę sudarančių individų ir socialinių
grupių moralė skiriasi. Todėl dažnai apsiribojama vidurinio socialinio sluoksnio arba
vyraujančios klasės moralės buvimo konstatavimu. Dėl to teisės ir moralės santykis būna
įvairus. Jis išreiškiamas keturiais elementais: vienybe, skirtumais, sąveika ir
prieštaravimais276.
Šiuolaikinis moralės ir teisės santykio aiškinimas gali būti grindžiamas vienu iš
dviejų konkuruojančių požiūrių: 1) moralės ir teisės veikimo sferos yra gretimos ir tik jų
dalis sutampa; 2) moralės veikimo sfera yra platesnė už teisės veikimo sfera ir pastarąją
apima.
Pirmuoju požiūriu, šiuolaikinė moralė yra menkiau “socialiai” išreikšta nei teisė:
tikroji moralės veikimo sritis “telpa” individualioje sąmonėje, o teisės veikimo sritis tuo
pačiu laipsniu yra susijusi ir su socialine grupe, ir su individu. Tai reiškia, kad teisės normų
įgyvendinimas grindžiamas ne vien vidiniais individo psichiniais procesais, o šitaip
įgyvendinamos moralės normos, bet ir išorinės valstybės prievartos panaudojimo galimybe.
275
Кант И. Метафизика нравов. Соч. Т. 4. Ч. 2. – Москва, 1965. С. 329.

Теория государства и права. Под ред. Н.И. Матузова и А.В. Малько. – Москва,
276

Юристь,1999. С. 294.

298
Todėl moralės normų taikymo sfera skiriasi nuo teisės normų taikymo sferos, nors jos yra
greta toje pačioje socialinėje erdvėje. Tai galima pavaizduoti kaip du iš dalies persiklojusius
skritulius. Atitinkamai pagal ryšį su teisės ir moralės normomis išskiriami trys pagrindinės
žmonių elgesio rūšys: a) elgesys, kurį reguliuoja vien moralės normos; b) elgesys, kurį
reguliuoja vien teisės normos; c) elgesys, kurį reguliuoja tuo pačiu metu ir teisės, ir moralės
normos.
Bet toks požiūris įtikinamai nepaiškina, kodėl visus teisinius reiškinius galima ir
reikia morališkai įvertinti, o priešingai – teisiškai įvertinti moralinius reiškinius dažnai nėra
galimybių. Šią situaciją bandoma paaiškinti moralinių vertinimų universalumu, nes teisinius
vertinimų panaudojimo galimybes riboja tikrovės sritys. Lyginant su teise, moralė yra vienu
metu ir labiau imperatyvi, ir mažiau imperatyvi. Tai reiškia, kad yra daug amoralų poelgių,
kuriems teisė visiškai abejinga. O kas nėra uždrausta, yra leidžiama! Bet, kita vertus,
nusikaltimo atveju teisė remsis ta sankcija, kuri implikuota jos atitinkamoje normoje. Taigi
teisės prievarta bus kur kas didesnė, nei moralės, kurios normos neturi sankcijos. Moralės
normų pažeidimas gali užtraukti viešą pasmerkimą, kurio reikšmės negalima menkinti.
Kartais viešas pasmerkimas ar tik išjuokimas gali sukelti rimtus psichinius sutrikimus,
sulaužyti karjerą ir net pastūmėti į savižudybę.
Antruoju požiūriu moralės veikimo sfera yra platesnė ir apima teisės veikimo sferą
kaip savo vidaus dalį. Toks požiūris grindžiamas tvirtinimu, kad visi kokių nors veikų
teisiniai pasmerkimai sukelia ir moralinius pasmerkimus, o priešingai tvirtinti negalime. Ne
visada moralinį pasmerkimą lydi reikalavimas panaudoti teisines sankcijas. Šį požiūrį galima
pavaizduoti dviem skrituliais: moralę išreiškiančio skritulio viduje yra mažesnis – teisę
išreiškiantis skritulys. Tai reiškia, kad viešosios nuomonės požiūriu egzistuoja dvi reiškinių
sferos: a) moralinio pobūdžio arba grynai moralinių reiškinių sfera ir b) moralinio – teisinio
pobūdžio arba mišrūs reiškiniai. Vadinasi, šiuo požiūriu neegzistuoja grynieji teisiniai
reiškiniai277.
Negalima teigti, kad kuris nors iš šių požiūrių yra teisingas, o kita – neteisingas. Bet
negalima atmesti galimybės, kad egzistuoja ir kitokie moralės ir teisės santykio paiškinimo
požiūriai. Moralė ir teisė yra labai susijusios įvairiausiais saitais, kurie jų raidoje gali tai
išryškėti ir stiprėti, tai silpnėti ir atrodyti kaip išnykstantys. Bet vėliau, pasikeitus socialinei
būklei, jie vėl ima ryškėti, gal būt kitokiu intensyvumu, pobūdžiu ir pan.

Подгурецкий А. Очерк социологии права. –Москва: Изд. «Прогресс», 1974. С.

277

256-257.

299
 6.5.Teisinis pliuralizmas ir jo apraiškos

Teisinio pliuralizmo samprata. Teisinio pliuralizmo sąvoka reiškia keleto teisinių

sistemų sugyvenimą vienoje visuomenėje, jų persiklojimą ir tarpusavio konkurenciją. Ši
sąvoka pabrėžia, kad tuo pačiu metu vienoje visuomenėje koegzistuoja kelios teisės sistemos.
R. Šimašius pažymi, kad teisinio pliuralizmo reiškinį apibūdinti literatūroje vartojamos ir
kitos sąvokos, pavyzdžiui, “nehierarchinė teisė”, “policentrinė teisė”, “teisinis
policentrizmas”, “nemonopolinė teisė”, “heterogeninė teisė” 278. Šios sąvokos labiau pabrėžia
vieną ar kitą teisės aspektą.

Teisinio pliuralizmo samprata pradėjo formuotis Antikos laikais ir buvo plėtojama

viduramžiais: tai prigimtinės, dieviškosios ir žmonių sukurtosios teisės santykio
problemos nagrinėjimas filosofijoje, teologijoje ir jurisprudencijoje. Daugelyje klasikinių
studijų nuo Antikos laikų yra pripažįstamas šių teisių atskirumas, o kartu ir poveikis
viena kitai. Moderniais laikais ši problematika įgavo naują – sociologinį požiūrį. Nuo XX
a. pradžios socialinė teorija (E. Diurkheimas, M. Vėberis. P. Bergeris, T. Luckmanas, F.
Hayekas), sociologinė jurisprudencija (W. Sumneris, E. Erlichas, K. Levelynas, N.
Timaševas) ir teisės sociologija (L. Petražickis, P. Sorokinas, G. Gurvičius, J.
Carbonnier, D. Blekas, R. Cotterrell) vis aiškiau parodė, kad svarbiau yra tai, kokių
taisyklių realiai paisoma gyvenime, o ne kokios taisyklės formaliai egzistuoja teisės aktų
pavidalu. Pavyzdžiui, Gurvičius išskyrė šiuolaikinėje visuomenėje teisę kuriančius
centrus: a) virš valstybės esantys centarai – įvairios tarptautinės organizacijos; b)
valstybė; c) valstybės viduje – profsąjungos, kooperatyvai, trestai, įmonės,
decentralizuotos viešosios tarnybos279.
Teisinio pliuralizmo idėją išpopuliarino Haroldo Bermano fundamentali
monografiją “Law and Revolution. The Formation of the Western Legal Tradition”,
išleista 1983 metas ir išversta į daugelį užsienio kalbų, tame tarpe ir į lietuvių kalbą.
Bermanas rašo, kad “galbūt būdingiausias Vakarų teisės tradicijos bruožas – tai skirtingų

278
Šimašius R. Teisinis pliuralizmas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S).
– Vilnius: rankraščio teisėmis, 2002. P. 8.
279
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 180.

300
jurisdikcijų ir skirtingų teisės sistemų sambūvis ir konkurencija toje pačioje
bendruomenėje. Kaip tik šitoks jurisdikcijų ir teisės sistemų pliuralizmas nulemia teisės
viršenybės būtinumą ir galimumą. <…> Teisinis pliuralizmas kilo iš bažnytinės valdžios
atskyrimo nuo pasaulietinių valdžių. <…> Pati pasaulietinė teisė buvo padalyta į įvairius
besivaržančius teisės tipus, tokius kaip karališkoji teisė, feodalinė, dvaro teisė, miestų
teisė ir prekybos teisė. To paties asmens vieną bylą galėjo nagrinėti bažnytinis teismas,
kitą – karaliaus teisė, trečią – senjoro teismas, ketvirtą – dvaro teismas, penktą – miesto
280
teismas, šeštą – pirklių teismas” . Jis parodo, kad teisinis pliuralizmas kaip teisinės
praktikos reiškinys skatino Vakarų politinio ir ekonominio gyvenimo pliuralizmą, buvo
teisinio, taip pat politinio bei ekonominio augimo šaltinis.
Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse teisinis pliuralizmas nėra oficialiai pripažintas
teisėtvarkų egzistavimo pagrindas. Bermanas skeptiškai vertina teisinio pliuralizmo
vaidmens iškėlimo galimybes dabartinėje Vakarų teisėje. Didžioji teisininkų dalis,
apskritai, yra linkę abejoti, ar egzistuoja teisinio pliuralizmo reiškinys, arba nepripažįsta,
kad šalia valstybės kuriamos ar sankcionuojamos pozityviosios teisės dar egzistuoja jai
nepavaldžios kitos teisės sistemos, kurios gali konkuruoti su pozityviąja teise.
Naują postūmį teisinio pliuralizmo paradigmos raidai XX a. pabaigoje suteikė B.
Santoso, J. Griffiths, G. Teubnerio, S. Sinha, J Arnaud, H. Zahle ir kitų autorių darbai281.
JAV Kritinių teisės studijų (Critical legal studies) mokykla pripažįsta teisinio pliuralizmo
reiškinio savaiminį egzistavimą. Šios mokyklos atstovai ir jos sekėjai Skandinavijoje,
ypač Suomijoje ir Danijoje įnešė svarų indėlį į pliuralizmo tyrimus. Jie atskleidė: 1) teisei
visuomet yra būdingas tam tikras nesistemiškumas; 2) teisinių sistemų konkurencija; 3)
teisės kaip hierarchinės monocentrinės sistemos sampratos ribotumus.

280
Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. – Vilnius:
Pradai, 1999. P.26-27.
281
Šimašius R. Teisinis pliuralizmas. Daktaro disertacija. Soc. mokslai, teisė (01 S). –
Vilnius: rankraščio teisėmis, 2002. P.11. Pavyzdžiui: Legal Polycentricity: Consequences
of Pluralism in Law. Eds. Petersen H., Zahle H. – Aldershot, Brookfield USA, Hong
Kong, Sydney: Dartmouth, 1995.

301
 Svarų indėlį į pliuralizmo teisėje tyrimus įneša ir kiti socialiniai mokslai. Reikšmingų
rezultatų šioje srityje duoda teisės ir ekonomikos mokslų sąveika bei nuo XX a. šeštojo
dešimtmečio gyvuojanti teises ir ekonomikos mokykla. B. Bensono, R. Coase, R.
Epsteino, D. Friedmano ir kitų autorių atlikti tyrimai yra susiję su teisės sistemos kaip
visumos ir teisės normos kaip teorinės konstrukcijos analize. Šios mokyklos taikomi
teisės tyrimuose ekonominiai metodai leido kritiškai įvertinti teisės institutus ir padėti
atsakyti į klausimus: kodėl teisė yra vienokia, o ne kitokia; kokia teisė yra efektyvesnė ir
kokia ji turi būti; kodėl atskiroms visuomenės grupėms kartais reikalingos skirtingos
teisės normos? Šie tyrimai pateikė daug įrodymų, kad: 1) centralizuota teisėkūra yra
neefektyvi; 2) teisės sistema yra efektyvesnė konkurencinėmis sąlygomis – kaip
susiklosčiusių ginčų tarp racionalių individų sprendimo ir teisės įgyvendinimo
modeliai282.
Ne mažiau reikšmingas yra ir teisinės antropologijos tyrimų indėlis į pliuralizmo
teisėje nagrinėjimą. Teisinė antropologija nagrinėja, J. Carbonnier terminais, “teisinį
folklorą” ir siekia žmonių elgesio taisykles suvokti teisės aspektu, kreipdama dėmesį į
socialinio reguliavimo teisinį turinį, o ne į siaurai suvokiamą teisės formą. Nuo XX amžiaus
vidurio įvairių visuomenių papročių tyrimai atskleidžia vis naujų paprotinės teisės apraiškų ir
pateikia faktų, kad teisinio folkloro apraiškos iš esmės nesiskiria nuo valstybės teisės.
Panašus yra ir įvairių pakraipų socialinės istorijos indelis. Antropologijos ir istorijos tyrimai
atskleidė ypač daug teisinio pliuralizmo apraiškų komercinių ginčų sprendimo srityje,
interneto reguliavime, nedidelių bendruomenių santykių reguliavime, santykių įvairiose
korporacijose reglamentavime, “trečiojo pasaulio” tautų teisinėje praktikoje, Europos
istorijoje, ypač viduramžių laikotarpiu283 .

Šimašius R. Teisinis pliuralizmas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S).
282

– Vilnius: rankraščio teisėmis, 2002. P. 10.

283
Šimašius R. Teisinis pliuralizmas // Filosofija, Sociologija, 2002, Nr. 1. P. 52.

302
 Taigi sociologinės krypties teisės tyrimai atskleidė: 1) socialinė tvarka grindžiama
taisyklėmis, kurios visuomenėje yra neišvengiamos; 2) valstybė sukuria ar patvirtina tik
dalį žmonių elgesį reguliuojančių taisyklių; 3) be valstybės įsikišimo visuomenėje
egzistuoja ir tokios taisyklės, kurias patys žmonės supranta kaip teisę; 4) teisė šiandien
yra išskaidyta ir jos atsiradimo šaltinis neatitinka tradicinio suverenitetu ar aukščiausia
valdžia besiremiančios sistemos modelio.
R. Šimašius išplėtojo teisinio pliuralizmo sampratą, atskleidęs teisinio pliuralizmo
vaidmenį 284. Pagal jį teisinis pliuralizmas yra:
1. Pliuralizmo visuomenėje garantavimo, įtvirtinimo šaltinis. Jis leidžia išvengti
visuomenės niveliavimo, didesniam skaičiui žmonių su labai skirtingais poreikiais ir
vertybėmis atrasti tinkamą vietą visuomenėje nedarant žalos kitiems. Istorija pateikia
daugybę pavyzdžių, kaip bandymas visą visuomenę pajungti vienai hierarchiškai
organizacijai atvedė ne prie visuomenės stiprėjimo, bet prie jos išsigimimo ir žlugimo. Ir
ekonomikoje, ir teisėje, jei įstatymų leidėjams ir teisėjams netur įtakos vartotojų
pasirinkimas, o jų veiksmai nėra patikrinami konkurencijos, kaip teigia B. Leoni, negalima
paneigti, kad teisė neįgaus tų nepageidaujamų bruožų, kurie bus nenaudingi visuomenei285.
2. Žmogaus laisvės garantas. Kiekvienos centralizuotos sistemos viršūnėje esantys asmenys
siekia kuo didesnės valdžios. Jei visuomenėje neegzistuotų galimybės išvengti šios valdžios, centralizacija
įgautų totalinį pobūdį. Teisinis pliuralizmas padeda žmonėms išvengti politizuotų valstybės teisės
sistemų286.
3.Teisės raidos variklis. Konkurencija sudaro prielaidas, kad įsitvirtintų tik geriausi,
efektyviausi, naudingiausi kultūros produktai. Teisės normos yra kultūros produktas, skirtas
padėti žmonėms taikiai sugyventi, kuo efektyviai suderinti interesus ir išspręsti ginčus.
Realiame gyvenime išryškėja, kurios taisyklės – rašytinės ar nerašytinės yra geriausios.
Todėl pliuralistinė teisinė tvarka yra tokios sąlygos, kuriose konkuruoja ir išlieka tik
veiksmingos taisyklės.
4. Tvarkos sąlyga. Nevalstybinės teisės sistemų egzistavimas visuomenėje negriauna
socialinės tvarkos. Atvirkščiai - bandymas nuosekliai ir dogmatiškai įgyvendinti valstybės teisės absoliučią
viršenybę sutrikdytų socialinę tvarką ir nebūtų vertinamas kaip teisingas.

284
Šimašius R. Teisinis pliuralizmas // Filosofija, Sociologija, 2002, Nr. 1. P. 54 -55.
285
Leoni B. Freedom and the Law (3rd edition).- Indianapolis: Liberty Fund, 1991. P.24.
286
Benson B. L. To Arbitrate or to Litigate: That Is the Qestion.// European Journal of
Law and Economics. 1999. Vol. 8. P. 116.

303
 5. Teisės efektyvaus prisitaikymo prie nuolat kintančių socialinių sąlygų garantas.
287
Gyvenimas yra komplikuotas ir vienas elgesio modelis, vienodos taisyklės netiks visiems .
Žmonės yra saistomi skirtingų tarpusavio ryšių, priklauso daugeliui socialinių grupių, jose
siekia skirtingų tikslų. Visos šios įvairovės negali aprėpti centralizuota taisyklių sistema.
Vieningumas reikštų, jog kai kurioms socialinėms grupėms yra primetamos ne tos taisyklės,
kurios joms būtų priimtiniausios ir efektyviausios. Teisinis pliuralizmas leidžia skirtingoms
grupėms perimti efektyvias taisykles vienai iš kitos ir taip sudaro sąlygas kultūrinės
evoliucijos būdu visuomenėje nusistovėti tik efektyviausioms taisyklėms 288.
Pripažįstant visus šiuos teigiamus teisinio pliuralizmo aspektus tenka sutikti, kad
teisinis pliuralizmas tam tikra prasme komplikuoja teisinę tvarką, nes be klausimo, kokias
taisykles taikyti, reikia išspręsti ir kitą klausimą – kokioje teisės sistemoje ieškoti šių
taisyklių. Bet kita vertus, esant teisiniam pliuralizmui, sumažėja poreikis komplikuoti teisės
sistemą. Šiuo metu galima pastebėti, kad kartu su siekiu, jog valstybės teisė apimtų visas
sritis ir nepaliktų “spragų”, ne mažiau stengiamasi įgyvendinti ir kitą siekį – pritaikyti
valstybės teisę komplikuotiems ir įvairiapusiams visuomenės santykiams. Šių siekių
įgyvendinimo rezultatas yra toks: valstybės teisė tapo tokia komplikuota, jog joks asmuo
negalėtų vadintis visos šios teisės žinovu. Teisės aktų kiekis ir, atitinkamai, teisės normų
kolizijos yra didžiulė problema, kurios efektyviai išspręsti nepavyksta. Taigi centralizuota
monocentrinė teisės sistema yra labiau komplikuota ir sudėtingesnė už policentrinę
pliuralistinę sistemą.
Teisinis pliuralizmas turi pavojų – jis gali paskatinti visuomenės susiskaldymą. Jei
vieni žmonės vadovaujasi vienomis taisyklėmis, o kiti – kitomis, tai skirtingų grupių
žmonėms tampa sunkiau bendrauti. Tačiau visuomenei būtinos tam tikro turinio taisyklės.
Šios taisyklės turi laiduoti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Praktiktiškai būtent teisinis
pliuralizmas leido išvengti visuomenės susiskaldymo ir pateikė tokias taisykles. Pavyzdžiui,
lex mercatoria suklestėjimas susijęs visų pirma su tuo, kad tai buvo taisyklės, kurios
egzistavo krikščionių ir arabų pasaulyje ir leido šių pasaulių pirkliams bendrauti, nors
289
centralizuotos valstybių teisės sistemos nebuvo pajėgios rasti bendrų taisyklių . Ir

Benson B. L. To Arbitrate or to Litigate: That Is the Qestion.// European Journal of

287

Law and Economics. 1999. Vol. 8. P. 96.

Hayek F. The Fatal Conceit, The Errors jf Socialism. – London: Routledge, 1990. P.16.
288

Benson B. L. To Arbitrate or to Litigate: That Is the Qestion.// European Journal of

289

Law and Economics. 1999. Vol. 8. P. 118.

304
atvirkščiai – prievartinė centralizuota valdžia retai prisidėdavo prie kooperacijos ir naujų
universalių taisyklių. Pliuralistinė teisinė tvarka sukuria tokias taisyklių taikymo ribas, kurios
labiausiai atitinka efektyvumo kriterijų. Taigi, teisinis pliuralizmas yra ne tik separatizmo, bet
ir universalumo variklis290.
Teisinio pliuralizmo tyrimą Šimašius apibendrino šiomis išvadomis 291:
1. Socialinis reguliavimas susikuria decentralizuotoje individų veikloje iš individams
naudingų socialinių normų.
2. Socialinėms normoms atsirasti svarbią reikšmę turi ne tik dabar iš jų gaunama individų
nauda, bet ir ateityje.
3. Visiems individams naudingą socialinį reguliavimą garantuoja decentralizuotas
grupinės atrankos mechanizmo veikimas, net ir tuomet, kai atskiri individai yra linkę
nepaklusti socialinėms normoms.
4. Teisės sąsaja su valstybe ( prievartos monopolija) yra nebūtina.
5. Teisinis pliuralizmas yra neišvengiamas teisinės tvarkos bruožas.
6. Teisinio pliuralizmo aplinkoje yra mažiau prievartos, nei teisinės monopolijos
aplinkoje.
7. Teisinis pliuralizmas egzistuoja visuomenėje netgi vyraujant valstybinei teisei.
8. Nevalstybinė teisė kyla spontaniškai arba iš savanotiškų organizacijų.
9. Visuomenėje veikia ir yra svarbios teisės sistemos, kurios nėra valstybės
subordinuotos.
10. Nevalstybinė teisė ir valstybinė teisė yra atskiros teisės sistemos, darančios viena kitai
įtaką.
11. Individų tikslams pasiekti teisinis pliuralizmas yra efektyvesnis, nei teisinė
monopolija.
12. Teisės normos labiau atitinka subjektyvų teisingumo supratimą (individų vertybes)
teisinio pliuralizmo sąlygomis, nei teisinės monopolijos sąlygomis.

290
Šimašius R. Teisinis pliuralizmas // Filosofija, Sociologija, 2002, Nr. 1. P. 55.

Šimašius R. Teisinis pliuralizmas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S).
291

– Vilnius: rankraščio teisėmis, 2002. P.144 -152.

305
 Teisinio pliuralizmo apraiškos ir jų sąveikos reiškiniai. Vakarų teisės tradicijos
istorijoje yra ryškus nevalstybinių organizacijų vaidmuo. Viduramžiais, kuomet, pasak
Bermano, klostėsi Vakarų teisės tradicija, bent jau pagrindinės nevalstybinės organizacijos
nebuvo subordinuotos valstybės valdžiai, normalu buvo tai, kad nevalstybinės organizacijos
ir jų teisės sistemos ne tik sugyvena, bet ir konkuruoja tarpusavyje bei su valstybe,
dubliuodamos pagrindinius valstybės elementus. Išskirtiniu pavyzdžiu laikytina viduramžių
Islandija, kurioje 9 – 11 a. neegzistavo jokia centralizuota teisinė tvarka, tačiau teisė
neabejotinai egzistavo kaip įrankis nesutarimams spręsti. Teisinis pliuralizmas ryškiai
atsiskleidžia kai kuriose atskirose dabartinėse visuomenėse. Visų pirma, tai Afrikos tautos,
kuriose išlikusi stipri bendruomeninės teisės tradicija .
Teisinis pliuralizmas nėra vieningas reiškinys. Egzistuoja įvairios teisinio pliuralizmo
apraiškos, kurias Carbonnier klasifikuoja keliomis persiklojančiomis klasifikacijomis 292:
1. Kolektyvinės ir individualios teisinio pliuralizmo apraiškos. Kolektyvinės
teisinio pliuralizmo apraiškos yra kokios nors socialinės grupės, pavyzdžiui, Bažnyčios ar
šeimos tradicijų sukurta teisė, kuri skiriasi nuo valstybės nustatytos teisės. Visiškai nesvarbu
ar tai bus organizuotos socialinės grupės teisė (pavyzdžiui, savivaldos institucijų, Bažnyčios
ir pan.) ar neorganizuotos ir atitinkamai nepastovios grupės teisė, pavyzdžiui, spontaninė
sportinių varžybų grupė.
Teisinio pliuralizmo apraiškos gali kilti ir iš individualios teisinės sąmonės: žmogus
jaučia, kad vienu metu priklauso dviem teisėtvarkoms. Taip bus, pavyzdžiui, jeigu ketinantys
tuoktis pripažins ir Romos katalikų bažnyčios kanonų teisės reikalavimus, ir civilinės teisės
reikalavimus.
Modernioje šių dienų visuomenėje galima kalbėti apie labai skirtingas kolektyvines
teisinio pliuralizmo apraiškas - įvairiai tarpusavyje sąveikaujančias teisės sistemas: valstybės
teisė, prigimtinė teisė, įvairių socialinių grupių paprotinė teisė bei skirtingų nevalstybinių
organizacijų kuriama teisė. Šios taisyklės ne tik egzistuoja, bet socialiniu požiūriu turi labai
svarbią teisinę prasmę. Tai galima iliustruoti keliais šiandieninės Lietuvos visuomenės
pavyzdžiais: a) Bažnytinė santuoka ir civilinė santuoka, b) Šeimos tradicijos, c) Civiliniai ir
komerciniai papročiai, d) Sporto taisyklės ir viešoji teisė293.

292
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 180-182.
293
Šimašius R. Teisinis pliuralizmas // Filosofija, Sociologija, 2002, Nr. 1. P. 53-54.

306
 a) Bažnytinė santuoka ir civilinė santuoka. Santuokos srityje ypač akivaizdžiai susiduria
alternatyvios teisinės sistemos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis įtvirtina nuostatą, jog
“valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją”. Tai reiškia, kad bažnyčioje sudaryta santuoka yra
lygiavertė civilinei santuokai. Netgi tais atvejais, kai dėl įvairių priežasčių bažnytinę santuoką nenori
įregistruoti valstybės institucijos, tai laikoma procedūriniu taisyklių neįvykdymu, kuris nepanaikina paties
santuoka sudarymo fakto. Taigi, santuoka yra reglamentuojama dviejų skirtingų teisės sistemų. Dalis
žmonių, sudarydami santuoką pasirenka vieną jurisdikciją, dalis – kitą, o dalis – abi. Formaliai žiūrint tai
turėtų sąlygoti daugybę problemų. Pavyzdžiui, bažnytinė teisė nepripažįsta skyrybų, o valstybės teisė jas
leidžia. Nors valstybės kuriama teisė atsakymo į tokį potencialų konfliktą neduoda, jis yra susiformavęs
praktikoje. Bažnytinė teisė nesikiša į turtinius klausimus, kai santuoka yra nutraukta pagal pasaulietinę
teisę. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad norėdami nutraukti santuoką, jei ji buvo sudaryta pagal bažnytinę
teisę, sutuoktiniai pirma turės santuoką įregistruoti pagal pasaulietinę teisę.
b) Šeimos tradicijos. Tiek dogmatiškai traktuojama prigimtinė teisė, tiek valstybės viešoji
teisė draudžia prievartą prieš kitą asmenį. Tačiau visuomenės ir valstybės struktūros paprastai visai
nereaguoja arba labai nerangiai reaguoja kai konfliktas kyla šeimoje. Šeimose kyla įvairūs konfliktai:
pavyzdžiui, vienaip atrodo konfliktas, kai tėvai neleidžia sergančio vaiko žaisti į lauką, kitaip – kai prieš
vaiką vartoja fizinę ar psichologinę prievartą.
Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų visuomenėse, vyksta konkurencija tarp skirtingų
taisyklių sistemų. Pavyzdžiui, ar galima naudoti fizinę prievartą auklėjant vaikus? Iki pat XX
a. pabaigos valstybė nesikišo į šiuos santykius, jei prievarta buvo nedidelė. Tai iliustruoja net
lietuviška patarlė: “už vieną luptą, devynis neluptus duoda”. Įgyvendinant Vaiko teisių
konvenciją ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą keičiasi požiūris
į vaikų auklėjimą ir šeimos autonomijos ribos šioje srityje gerokai sumažėjo. Tai galima
pateikti kaip valstybės teisės stiprėjimą. Bet ištikrųjų Vakarų visuomenėse palaipsniui vyksta
pačios auklėjimo tradicijos kaita.
Prieš keletą dešimtmečių prievarta prieš vaikus, skirtingai nei prieš suaugusius buvo
toleruojama net už šeimos ribų, pavyzdžiui, mokykloje. Šiuo metu situacija jau pakitusi.
Nedaug rastume tėvų, kurie pateisintų mokytojo “pagrįstą” fizinę ar psichologinę prievartą
prieš vaiką. Bet koks prievartos panaudojimas susilaukia visuomenės atgarsio ir valstybės
teisės įvertinimo. Šis pavyzdys iliustruoja, kad nors valstybės teisė yra skirta visiems ir pagal
raidę turėtų būti taikoma vienodai, reali situacija yra kitokia ir šeimos autonomija turi
didžiulę įtaką.
c) Civiliniai ir komerciniai papročiai. Jie inkorporuojami į šiuolaikinę civilinę ir
komercinę teisę. Tačiau šis inkorporavimas nėra absoliutus, nes dėl papročių skirtingumo
juos neįmanoma unifikuoti. Todėl papročiai ir toliau išlieka atskira svarbia taisyklių sistema.

307
Civilinė teisė dažnai duoda tik nuorodas į paprotinės teisės normas, kurios, savo ruožtu, yra
skirtingos skirtingose visuomenės grupėse. Bet tiesioginių nuorodų į papročius paprastai
būna labau mažai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.4 straipsnis,
numato, kad tik įstatymo ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami
pagal papročius294.
“Tačiau netiesioginių nuorodų į papročius yra daugiau, rašo Šimašius, nes tik
naudojantis papročiais galima atskleisti, ką konkrečiu atveju reiškia plačiai naudojami
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai bei daugelio konkrečių teisės normų
prasmę. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad valstybės valdžiai, kuri neišvengiamai susijusi su
privačių interesų gynimu, ne visuomet yra naudinga pripažinti paprotinės komercinės teisės
principus, todėl valstybės visuomet blaškosi tarp tarptautinės komercinės teisės ribojimo ir
jos autonomijos pripažinimo. Visa tai nulemia, kad nepaisant inkorporavimo į valstybės teisę,
papročiai toliau išlieka atskira svarbia taisyklių sistema” 295.
d) Sporto taisyklės ir viešoji teisė. Baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už
žmogaus žalojimą, netgi jei tai daroma abiejų asmenų sutikimu ir sąmoningai prisiimta rizika.
Tačiau kaip tik tai daroma bokso varžybose ir kitose kovinėse sporto šakose atliekamais
veiksmais. Galima būtų teigti, kad valstybė, patvirtindama sporto federacijos įstatus, tarsi
deleguoja jai teisę nustatyti taisykles tam tikroje srityje. Toks delegavimas yra įmanomas ir
gali būti labai praktiškas. Tačiau tai neleidžia aptariamos situacijos įtalpinti į tradicinius
valstybės kuriamos teisės rėmus, nes valstybės teisėje yra draudžiamas toks įstatymų leidybos
galių delegavimas, dėl kurio būtų sukurta ir taikoma teises norma, priešinga įstatymui. Be to,
net kai organizacija nėra registruota kaip sporto federacija ar apskritai registruota, tačiau yra
kryptingas sporto šakos praktikavimas, absurdiška būtų bausti už sporto salėje atliktus tokius
veiksmus, už kuriuos, jei būtų atlikti gatvėje, dažnai būtų baudžiama296.
Tai tinka ir kitų sporto šakų taisyklėms. Bet kokiame žaidime patiriama traumų.
Netgi ir tais atvejais, kai trauma įvyko dėl tyčia ne pagal taisykles atliktų ar tiesiogiai prieš
kitą asmenį nukreiptų veiksmų, paprastai toks veiksmaas nėra traktuojama kaip tyčinis kūno

294
Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas // Valstybės žinios. Nr. 74 –2262. 2000.

Šimašius R. Teisinis pliuralizmas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S).
295

– Vilnius: rankraščio teisėmis, 2002. P.87.

296
Šimašius R. Teisinis pliuralizmas // Filosofija, Sociologija, 2002, Nr. 1. P. 53.

308
sužalojimas ir pritaikomos ne baudžiamojoje teisėje, o sporto šakos taisyklėse numatytos
sankcijos.
2. Konkuruojančios ir grįžtamosios teisinio pliuralizmo apraiškos. Teisinio
pliuralizmo teoretikai pabrėžia konkuruojančius teisinio pliuralizmo reiškinius. Veikiančiai
valstybinės kilmės teisei priešpastomos tuo pačiu metu veikiančios kitų teisės sistemų
normos. Labai svarbi yra ir tokia situacija, kai oficialiai panaikintoji teisės norma faktiškai
nenustoja veikti, lieka įsišaknijusi grupės ar individo teisinėje sąmonėje. Tai reiškia, kad
formalus teisės normos panaikinimas nesutampa su jos sociologiniu panaikinimu. Formaliai
panaikintas įstatymas gali veikti dar pakankamai ilgai ir toks reiškinys gali būti teisinių
konfliktų pagrindu. Šio pobūdžio teisinio pliuralizmo apraiškas jaučiamos ir Lietuvos
visuomenėje, nes: a) modernioji Vakarų teisinė sistema konkuruoja su tarybine teisine
sistema, nors jau įvyko perėjimas iš sovietinės totalitarinės valstybės teisės sistemos į
šiuolaikinę Vakarų teisės sistemą; b) nesukurtas modernios visuomenės poreikius atitinkantis
teisinis švietimas, išplitęs teisinis nihilizmas.
3. Aiškios ir neaiškios teisinio pliuralizmo apraiškos. Teisinis pliuralizmas gali
būti labai aiškus ir kategoriškas. Taip būna tada, kai šalia valstybinės teisėtvarkos
egzistuojanti teisėtvarka yra labai aiškiai apibrėžta. Pavyzdžiui, 1945 – 1950 metų
laikotarpiu realiai egzistavo Lietuvos Pasipriešinimo Judėjimo sovietinei okupacijai įveta
teisėtvarka, kuri kaimuose buvo stipresnė už sovietinę teisėtvarką ir žmonės jai pakluso.
Panaši situacija pasikartojo ir 1990 -1991 metais, kai atsikuriančios Lietuvos valstybės
teisėtvarka įveikė sovietinės teisėtvarkos egzistavimą.
Neaiškios teisinio pliuralizmo apraiškos susijusios su dviejų taisyklių sistemų
sugyvenimu vienos teisėtvarkos apimtyje. Pavyzdžiui, perėjimas prie “laisvų kainų”.
Pradžioje jos pradmenys egzistuoja tik turguje, nors valstybė draudžia spekuliaciją. Įsigalint
nuostatoms, kad valstybė neturėtų kištis į rinkos santykius, dar kurį laiką egzistuoja
spekuliaciją draudžiančios teisės normos, bet jų taikymas yra selektyvus. Taigi neaišku,
kokios teisėtvarkos laikytis: oficialios, kuri turi pasikeisti ar turgaus, kuri veikia pagal senus
turgaus papročius.
6.5.1. Poteisiniai reškiniai. Nagrinėjant teisinio pliuralizmo raišką susiduriama su
nevisaverčiais teisiniais reiškiniai, kuriuos Carbonnier vadina infrajuridinais reiškiniais 297

297
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 186.

309
arba poteisiniais reiškiniais. Juos reikia aptarti dėl pačios paprasčiausios priežasties:
poteisiniai reiškiniai konkuruoja su valstybine teisėtvarka.
Poteisinius reiškinius sunku apibrėžti, nes jie iki šiol menkai teoriškai išnagrinėti. Jie
tyrinėjami dažniau empiriškai. Poteisiniai reiškiniai yra tokie papročiai, kurie visuomenėje
neįgauna teisinio statuso. Nesant labai aiškiai apibrežto teisinių ir socialinių neteisinių
reiškinių skirties kriterijaus – teisiškumo, iškyla problema, kuriuos, pavyzdžiui, papročius
pripažinti kaip veikiančios teisės normas, o kuriems tokio statuso nesuteikti. Problemą
siekiama išspręsti išskiriant kurios nors teisės normos arba teisinio elgesio rūšies atsiradimo
procese tam tikras fazes, kurios turi atsirasti iki sankcijos. Tokias fazes galima palyginti su
poteisinio reiškinio panašiomis fazėmis. Pavyzdžiui, galima pamėginti atskleisti atsakomybės
jausmą, kuris atsiranda už padaryta materialinę žalą iki sankcijos taikymo ir palyginti
suaugusio žmogaus atsakomybės jausmo pasireiškimus su vaiko atsakomybės jausmo
pasireiškimais. Paprastai vaikų atsakomybės jausmas yra infrajuridinio pobūdžio, t.y. jie
nesuvokia padarytos materialinės žalos dydžio.
Visuomenė nepripažįsta tų papročių, kuriais remiasi ypatingos socialinės grupės,
pavyzdiui, vaikų grupės ar subkultūros grupės. Paprastai poteisinės reikšmės elgesio normos
ir formos susiformuoja tokiose socialinėse grupėse, kurios yra atskirtos, izoliuotos ar
atsiskyrusios nuo visuomenės. Atskirties sąlygos reikalingos subkultūros susiformavimui. Tai
reiškia, kad poteisiniai reiškiniai dažniausiai yra teisinė subkultūra, pačios subkultūros
išraiškos. Bet poteisinių reiškinių rudimentai egzistuoja ir pačioje visuomenėje.
Teisė ir poteisiniai reiškiniai esmingai skiriasi formos požiūriu. Poteisiniai reiškiniai
– tai normų ir sprendimų sistema, kuri dėl savo prigimties nepasiduoda teisinės technikos
įsikišimui ir todėl niekados negali įgauti teisės formos. Poteisiniai reiškiniai yra labai įvairūs,
nes šio pobūdžio normomis faktiškai remiasi įvairios socialinės grupės: socialinės klasės,
amžiaus grupės, socialinės mažumos ir pan. Poteisinius reiškinius Carbonnier klasifikuoja.
Jis išskiria šias infrajuridinių reiškinių kategorijas298 : a) folklorinė teisė; b) vaikiškoji teisė; c)
vulgarioji teisė.
Folklorinė teisė – tai jau pergyventa teisė, buvusios paprotinės teisės nuolaužos.
Folklorine teise negalima vadinti seno įstatymo sociologinio pergyvenimo. Folklorinė teisė
išliko kaip vietinio pobūdžio poteisiniai papročiai. Bet šių ankstyvosios paprotinės teisės
nuolaužų negalima tapatinti su dabar egzistuojančia vietine paprotine teise. Nes daugelis
298
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 187-194.

310
papročių – tai ne folkloras, o ankstyvasis pozityvizmas, kurio egzistencija tęsiama paprotinės
teisės normomis. Tai reiškia, kad atsekamos paprotinės teisės ištakos. Dažniausiai folklorinės
teisės ištakų atsekti neįmanoma, nes jos išnyksta istorijos gelmėse. Folklorinė teisė neturi
jokio ryšio su valstybės teisėtvarka ir kaip poteisiniai reiškiniai gyvuoja mūsų tarpusavio
santykiuose, pavyzdžiui, nuotakos išsipirkimo ir kiti vestuvių papročiai.
Vaikiškoji teisė – tai vaikų elgesio normos ir formos, kurios susiklosto vaikų grupėse
ar su suaugusiais mišriose grupėse. Išskiriami du vaikiškosios teisės aspektai: a) iš
suaugusiųjų perimta teisė; b) savaime vaikų grupėje susiformavusi teisė. Abiem atvejais tai
poteisiniai reiškiniai, nes ir iš suaugusiųjų periimamus elgesio modelius deformuoja vaikų
mąstymas. J. Pjažė (Šveicarijos psichologas, nagrinėjęs vaiko mąstymą ir kalbą)) nustatė, kad
skirtingais amžiaus tarpsniais vaikai nevienodai suvokia privalomą taisyklių pobūdį.
Pavyzdžiui, 7-8 metų amžiaus vaikas yra įsitikinęs, kad žaidimo taisykles nustato vyresnieji;
o 10 metų ir vyresnio amžiaus vaikas – tai žaidėjų laisvas susitarimas.
Suaugusieji primeta savo elgesio modelius vaikams šeimoje, mokykloje, netgi kieme
ar gatvėje. Vaikas paklūsta suaugusiųjų reikalavimas iš pagarbos. Būtent pagarba yra pirmoji
teisės perėmimo iš suaugusiųjų forma. Kita teisės perėmimo forma yra pamėgdžiojimas.
Vaikų žaidimai dažnai yra tėvų teisinių žaidimų pamėgdžiojimas: mergaitės žaidžia prekybą,
berniukai – karą. Visa tai – sukarikatūrinta teisė, bet ji palengvina stebėjimą, apskritai normų
perėmimą. Dažnai pamėgdžiojimas derinamas su tradicija. Pamėgdžiojimo modelis susiklostė
labai senai ir buvo išlaikytas dėka vaikų folkoloro.
Vienok, vaikai ne tik perima elgesio normas, bet ir patys jas kuria ir taip save
atskleidžia. Tai reiškia, kad vaikų teisinė sąmonė pajėgi savaip įvertinti susiklosčią kokią
nors situaciją. Šiuo atveju svarbus ne tiek savitumas, o apskritai vaikų mąstymo panašumas į
suaugusiųjų. Taigi vaikų žaidimuose, jiems apvaldant naujai susiklosčiusią situaciją,
formuojasi vaikiškoji spontaninė teisė.
Jurisprudentiškai vulgarioji teisė – tai vietinių papročių ir tam tikru laipsniu
deformuotos romėnų teisės mišinys. Vulgarioji teisė buvo paplitęs reiškinys tarp Vokiečių
imperijos paprastos liaudies socialinų grupių. Carbonnier rašo, kad “už šio istorinio fakto
galima pamatyti sociologinę konstantą – paprastos liaudies tendenciją sukurti savo ypatingą
teisę, kuri nuosavus papročius pavaldumo ryšiais derina su elementais, perimtais iš valstybės
299
teisės” . Būtent ši sociologinė konstanta skatina teisės sociologus pažvelgti į istorinį
299
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 192.

311
vulgariosios teisės faktą kaip į metaforą, kuri būdinga ir dabarties laikais. Žinoma, galima
būtų sumenkinti vulgariosios teisės reikšmę, nes šios elgesio normos ir formos nėra
garantuotos įstatymo sankcijos ir šituo remiantis galima jas prilyginti vien papročiams. Bet
toks požiūris neįvertintų viso to, kas šitoms elgesio normoms ir formoms suteikia panašumo
su teise.
Taigi teisės sociologijos požiūriu, vulgarioji teisė – tai nauja infrajuridinių reiškinių
sritis, kuri ryšių su pozityvistine teisės sistema pagrindu įgyja dinaminį ar net dialektinį
pobūdį. Tarp vulgariosios teisės ir pozityvistinės teisės vyksta nuolatinė konkurencija. Būna
ir taip, kad vulgarioji teisė tiek sugadina, suprastina pozityvistinę teisę, jog ji lieka be
gyvybės, tampa netinkama praktiniam taikymui. Bet būna ir priešingai: pozityvistinei teisei
pavyksta atmesti vulgariąją teisę, paskelbti ją neveiksminga ir netgi taikyti sankcijas už jos
naudjimą. Kartais tarp jų susiklosto kompromisas: į pozityviosios teisės sistemą įjungiama
kokia nors vulgariosios teisės dalis.
Šiuolaikinėse visuomenėse nuolat ritasi vulgariosios teisės bangos. Pavyzdžiui, laisva
sąjunga gretinama su santuoka; faktiškai atskira gyvenimoji vieta gretinama su teisiškai
įformintais atskirais gyvenamais ir skyrybomis. Toks lyginimas turi įtakos ir pozityvistinės
teisės raidai – išplečiamos atskirų teisinių reiškinių, pavyzdžiui, santuokos, sampratos. Ar tai
turi teigiamos įtakos pačiai teisės raidai? Į šį klausimą kol kas nėra aiškių atsakymų. Norint
geriau pažinti didžiąją vulgariosios teisės dalį, reikia atlikti specializuotas visuomenės
viešosios nuomonės apklausas.
6.5.2. Teisinės sistemos evoliucija ir teisinė akultūracija. Su teisiniu pliuralizmu
yra susijusi teisinės sistemos evoliucijos samprata ir teisinė akultūracija kaip teisės
evoliucijos reiškinys.
Teisinės sistemos evoliucijos samprata. Dogmatinės teisės požiūriu teisė ilgai buvo
aiškinama kaip sustingusi. Du veiksniai trukdė teisininkams priimti teisės evoliucijos
sampratą: 1) romėnų teisės neįprastai ilgas gyvenimas; 2) prigimtinės teisės doktrinos galia,
jos įtikinamas valdingumas, kylantis iš ryšio su religija arba metafizika. Teisės sociologija
visada laikėsi priešingos pozicijos: teisė patalpina evoliucijos sraute ir nagrinėjama jos
dinamikoje. Tai reiškia, kad teisės sociologai remiasi evoliucionizmu kaip išankstiniu
filosofiniu pagrindu. Pradžioje evoliucionizmo principas buvo suprantamas kaip postulatas,
nei kaip įrodyta tiesa. Evoliucionizmo principas kaip postulatas – tai metodologinis

312
reikalavimas atskleisti teisės kitimą. Šį reikalavimą visiškai atitiko lyginamojo metodo
taikymas atskleisti teisės dinamizmą jos istorinės raidos perspektyvose.
Taigi, laikantis evoliucionizmo požiūrio, teisinė sistema yra permainų sfera ir
objektas. Todėl iškyla labai svarbūs klausimai: kaip ir kodėl vyksta teisinės sistemos
evoliucija? Atsakymai į šiuos klausimus “apnuogina” teisininkų ir sociologų skirtingas
pozicijas.
Pradžioje aptarsime permainų teisinėje sistemoje pobūdį. Apšvietos amžiuje
susiformavo optimistinis teisininkų požiūris į teisės raidą: pažanga teisėje vyksta viena
kryptimi - užtikrina vis didesnį teisingumą, vis didesnį saugumą. Sociologai neatmeta tokio
teisės slenkamojo judėjimo įvaizdžio, bet kartu ir pripažįsta, kad jos raida gali vykti ir
spyrale. Teisės evoliucija vyksta ciklais, kuriuos įtikinamai atskleidžia teisės istorija:
pavyzdžiui, išskiriami du nuosavybės teisės deformacijos periodai. Pirmasis nuosavybės
teisės deformacijos periodas prasidėjo Romos kviritų epochoje ir truko iki feodalizmo. Po to
prasidėjo šio teisės instituto struktūros atstatymo procesas. Antrasis nuosavybės teisės
deformacijos periodas buvo XX a. ir susijęs su nekilnojamojo turto nuoma, arenda. Kitas
pavyzdys: privatinėje teisėje atsekamas perėjimas iš griežto formalizmo pozicijos prie
konsensuso vaidmens civiliniuose teisiniuose santykiuose įsivyravimo, o po to vėl atgimė
formalizmas300.
Teisės raidos istorinis nagrinėjimas suponavo teisininkų požiūrį, kad nieko naujo
teisėje neįvyksta, nes tai, kas vyksta yra tik išnykusių teisės institutų atgimimas. Bet
evoliucionizmo požiūris reikalauja kiekvienu atveju patikrinti ar atgimė senasis institutas, ar
tik tai jo išorinė forma.
Kokie subjektai įtakoja permainas teisėje? Susiklostė du požiūriai:
1. Permainos teisėje vyksta slenkamuoju būdu, nes jas sukelia individai kaip teisės
subjektai. Visuomenė nepaliaujamai biologiniu ritmu atsinaujina. Tai reiškia, kad
atsinaujinančios visuomenės individai gali turi naujų interesų, kurie yra skirtingi nei jų
primtakų interesų. Nauji interesai išreiškiami teisinėmis idėjomis, kurios įkūnijamos teisės
normomis. Visa tai atitinkamai slenkamu judėjimu keičia teisę.
2. Permainos teisėje įvyksta šuoliais. Tai įvyksta dažniausiai tada, kai dėl permainų
teisėje susitaria įstatymų leidėjai.

300
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 195.

313
 Ar socialiniai pokyčiai gali įtakoti permainas teisėje? Į šį klausimą, pavyzdžiui,
marksizmas atsako vienareikšmiškai: permainas teisėje nulemia gamybinių santykių
permainos. Už marksizmo ribų atsakymai į šį klausimą yra tokie: 1) permainos teisėje
susijusios ne tik su ekonominiais veiksniais, bet ir su visa socialinių (plačiąja žoddžio
prasme) veiksnių visume, kuri apima urbanizaciją, žiniasklaidą, turizmą, gyvenimo trukmės
didėjimą ir kitus veiksnius; 2) ryšys tarp socialinių permainų ir permainų teisėje yra ne vien
priežastinio pobūdžio, bet adaptacinio. Ir adaptacija dažniausiai yra laisvanoriška, susijusi su
įstatymų leidyba, kurios vaidmuo ypač išaugo Europoje, JAV, Kanadoje.
Teisinė akultūracija. Akultūracija [angl. Acculturation <lot. ad – prie + lot. cultura
– apdirbimas, ugdymas] – tai dalinis ar visiškas vienos tautos kultūros susiliejimas su kitos
tautos kultūra, atsirandantis dėl ilgo tautų bendravimo. Pirmą kartą akultūracijos sąvoką
pavartojo JAV etnologas Pauelas 1880 m. Su šia sąvoka jis apibūdino perėjimą iš
primityvaus kultūros būvio link civilizacijos. Iš tikrųjų ši sąvoka yra žymiai platesnė: ji
išreiškia bet kurį vienos kultūros elementų pernešimą į kitą kultūrą. Gali būti įvairios
akultūracijos rūšys ar formos.
Teisė yra kultūros dalis. Tai reiškia, kad akultūracijos idėją išreiškia ir teisės formos –
ratifikuotos tarptautinės konvencijos, dvišalės sutartys, tarptautinė teisė ir kiti teisės normų
aktai. Teisinė akultūracija – tai vienos nacionalinės teisinės sistemos ar jos elementų
įskiepijimas į kitą nacionalinę teisinę sistemą. Didžiausias ir geriausiai žinomas teisinės
akultūracijos pavyzdys yra romėnų teisės recepcija Europos šalių nacionalinėse teisinėse
sistemose. Praeityje būta įvairios apimties teisinės akultūracijos apraiškų, pavyzdžiui, Romos
imperatorius Karakala [Caracalla] 212 m. išleido ediktą, pagal kurį Romos pilietybę gavo
beveik visi laisvieji provincijų gyventojai; Galicijos teisinėje sistemoje buvo įdiegta vokiečių
301
paprotinė teisė; “muitai ir muitinės buvo arabų sodinukai Pranzūzijos žemėje” . Teisės
sociologija nagrinėja teisinę akultūraciją - šio reiškinio priežastis, formas ir padarinius.
Recepcija [lot. receptio – priėmimas]- tai kurių nors praeities visuomenės
sociologinių ir kultūrinių formų perėmimas ir pritaikymas vėlesnėje visuomenėje. Teisės
recepcija - tai užsieninės teisinės sistemos kaip viseto integracija į savąją nacionalinę teisinę
sistemą. Teisės recepcija yra teisinės akultūracijos forma, kuri apimties požiūriu yra
didžiausia teisinės akultūracijos apraiška. Teisės recepcija yra globalus reiškinys. Pačios
“recepcijos” sąvokos atsiradimas susijęs su romėnų teisės recepcija Vokietijoje XIV-XV a.a.
301
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 199.

314
Šis istorinis įvykis aiškinamas labai įvairiai: 1) vienų autorių požiūriu - recepciją nulėmė
politinės priežastys (vokiečių imperatoriaus suinteresuotumas remtis tekstais, kurie įtvirtino
Romos imperatoriaus vienvaldystę); 2) kitų autorių požiūriu – ekonominės priežastys; 3)
marksistiniu požiūriu – auganti miesto buržuazija, kuri romėnų teisėje įžvelgė teisinius
instrumentus – privatinės nuosavybės ir sutarčių laisvės institutus, kurie gali padėti skatinti
prekybinio kapitalizmo raidą. Vėberio požiūriu recepciją nulėmė nauja klasė teisininkų, kurie
teisinį išsimokslinimą gavo ir racionalaus mąstymo bei tvarkos poreikį susiformavo Italijos
universitetuose302.
Šiuolaikinė lyginamoji teisė teikia galimybę stebėti “gyvąją“ - dabar vykstančią
teisinę akultūraciją. Ji vyksta ten, kur susiduria bent dvi teisinės sistemos. XX a. teisinės
akultūracijos “klasikos pavyzdžiai” yra prancūzų civilinės teisės ir bendrosios teisės
procesinių formų susidūrimas Kvebeke; Šveicarijos kodeksų recepcija Turkijoje – pirmojo
prezidento Atatiurko valdymo metu; iš kolonijinės priespaudos išsivadavusios šalys, kurios į
savo paprotinio pobūdžio teisines sistemas integravo įvairios apimties buvusio
kolonizatoriaus teisinės sistemos elementus. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje intensyvi
teisinė akultūracija vyksta iš komunistinio jungo išsivadavusiose Europos šalyse ir ypač joms
rengiantis integracijai į Europos Sąjungą.
Teisinę akultūraciją įtakoja šie veiksniai: a) visuomenės psichologinis klimatas; b)
viešosios valdžios veikla; c) fizinių asmenų privati veikla. Teisinė akultūracija gali vykti,
jeigu šiam reiškiniui yra palankus visuomenės psichologinis klimatas: visuomenės atvirumas,
jos narių tarptautinis komunikabilumas. Tačiau dažnai toks psichologinis klimatas
nesusiklosto, nes visuomenės yra uždaros. Taigi uždaros yra ir jų teisinės sistemos.
Visuomenės uždarumas – tai nacionalizmo kaip totalinio reiškinio vienas aspektas.
Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas
turi sutapti. Nacionalizmas kaip jausmas arba kaip judėjimas geriausiai gali būti apibrėžtas,
303
remiantis šiuo principu . Nacionalizmas – tai valstybės ar jos pagrindą sudarančios tautos
ideologijos ir politinio elgesio pobūdis, kuriuo siekiama užsitikrinti tokią valstybingumo
sklaidą, kurioje valstybės kaip politinio vieneto ribos sutaptų su tauta.
Nacionalizmo atmosferoje pabrėžiama ir įsijaučiama į nacionalinės teisinės sistemos
savitumą, kuris `”geriau” atitinka ir išreiškia tautinį charakterį, nei kaimyninių šalių teisinės

302
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 200.
303
Gellner E. Tautos ir Nacionalizmas. – Vilnius: Pradai, 1996. P.13.

315
sistemos. Dėl to visuomenės nariai atmeta svetimos valstybės teisėtvarką ir geriau priimama
savos valstybės teisę kaip nuosavą teisę, nors ir jaučia iš jos sklindančią jiems priešišką jėgą.
Vienok, egzistuoja ir priešingas požiūris: visuomenė yra atvira tarptautiniams
santykiams ir priima iš jų kylančius reiškinius, tame tarpe ir teisinius reiškinius. Visuomenės
atvirumas nėra vien šiuolaikinis reiškinys. Šiuo požiūriu Carbonnier rašo: “Galima atsiminti
legendą apie graiką Hermodorą, kuris padėjo decemvirams parengti Dvylikos lentelių
įstatymus [451 m. pr. Kr. buvo išrinkta 10 patricijų komisija, kuri parengė 10 įstatymų
lentelių; 450 m. buvo išrinkta nauji decemvirai, kuriems vadovavo Apijus Klaudijus. Jie
304
parengė dar dvi įstatymų lenteles] , arba viduramžiais Lukoje [Lucca, miestas Italijoje,
Toskanos sr. šiaurėje] ir Genujoje [ Genova, miestas Italijos šiaurės vakaruose] egzistavo
305
paprotys kviesti svetimšalius dirbti teisėjais” . Taigi atviras visuomenės klimatas parengia
terpę teisinei akultūracijai, kuri gali vykti tiek viešosios valdžios organizuotu būdu, tiek
spontanišku keliu, kurį nutiesia atskirų individų privati veikla.
Viešoji valdžia gali tikslingai organizuotu būdu įgyvendinti įvairių apimčių teisinę
akultūraciją. Pavyzdžiui, Karakalos valdymo metu Romos imperijoje ir Atatiurko valdymo
metu Turkijoje įvyko globalinė akultūracija. Bet XIX ir XX a.a. visuomenėse teisinė
akultūracija pasireiškė, dažniausiai, mažomis apimtimis. Sovietinės sistemos žlugimas
nulėmė iš raudonojo maro išsivadavusiose šalyse naują, tikslingai organizuotą teisinę
akultūraciją, kuri įgauna globalinį pobūdį.
Sociologiniu požiūriu reikšminga yra globalaus pobūdžio teisinė akultūracija, nes jos
įtakoje vyksta ir dvasinės (teisinis mąstymas, teisės samprata) ir materialinės kultūrinės
(teisinės veiklos produktai) permainos. Teisės sampratos struktūros požiūriu dalinė teisinė
akultūracija apriorinės logikos turėtų būti atmesta, nes sistemos vidinės pusiausvyros
pažeidimas sukeltų jos susirimo grėsmę. Bet faktai liudija priešingai: dalinė teisinė
akultūracija, dažniausiai, sėkmingai modifikuoja teisines sistemas. Kai modifikacija paliečia
labai svarbius institutus ir ypač privačias teisės subjektų teises, tai šiais atvejais kyla
pasipriešinimo reakcijos ir dėl to galutinė modifikacijos vertė būna mažesnė, nei buvo
įsivaizduota pradžioje.
Viešoji valdžia tikslingai organizuoja teisinę akultūraciją dviem būdais: 1) įstatymų
leidybos būdu ir 2) teismų veiklos būdu. Geriausiai šiam reikalui tinka įstatymų būdas, nes

304
Antikos žodynas. – Vilnius: Alma littera, 1998. P.98.
305
Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 200-201.

316
įstatymo forma išleistos teisės normos galioja visiems tuo pačiu metu ir toje pačioje
teritorijoje gyvenantiems asmenims. Šiuo pagrindu harmonizuojama Lietuvos Respublikos
teisės sistema su Europos Sąjungos teise. Pavyzdžiui, “Lietuva, siekdama kuo greičiau įsilieti
į Europos demokratinių valstybių politines, gynybines ir ekonomines struktūras, 1993 m.
gegužės 14 d. pasirašė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir
jos papildomus Ketvirtąjį (1963 m.), Septintąjį (1984 m.) bei Vienuoliktąjį (1994 m.)
protokolus, o 1995 m. balandžio 27 d. juos ratifikavo” 306 .
Teisinė akultūracija gali būti įgyvendinama ir teismų veiklos pagalba. Pavyzdžiui,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas teikia ginčytinų įstatymų normų išaiškinimus
vadovaudamasis susiklostančia Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Pranas Kūris
pabrėžia, kad “ratifikuota Konvencija [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvenciją] ir jos Protokolai tapo ne tik sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi,
bet ir tiesioginio taikymo aktu, savo teisine galia prioritetą teikiančiu Konstitucijai, tačiau
lenkiančiu kitus įstatymus. Deja, nacionalinės teismo institucijos, vykdydamos teisingumą,
307
labai nedrąsiai ryžtasi pasiremti šiais tarptautiniais (kartu ir vidaus teisės) dokumentais” .
Garsusis mūsų tėvynainis skatina Lietuvos teismo institucijas ne tik tiesiogiai remtis
Konvencija, bet ir nuolatos domėtis Europos Tarybos sistemoje vykstančiu nenutrūkstamu
teisės vystymo procesu, pasireiškiančiu unikalios jurisprudencijos kūrimu.
Teisinė akultūracija gali atsirasti spontaniškai dėka individų individų privačios
veiklos, kurios reguliavimas pakliūna į dviejų teisėtvarkų sankirtą. Tokios veiklos pagrindas
– sutartys, kurios grindžiamos įgalinamosios teisės normomis. Pavyzdžiui, dėka privačios
veiklos po 1960 metų į Prancūzijos prekybos teisę buvo įtrauktas lizingas, žydra kortelė ir
308
kiti anglo-saksų teisinės sistemos elementai . Tai reiškia, kad įvairių naionalinės teisės
subjektų ir užsienio partnerių tarpusavio privačių ryšių pagrindu atsiradę teisiniai padariniai -
teisėtų interesų teisinė apsauga ir gynyba neišvengiamai tam tikru laipsniu įtakoja
nacionalinės teisinės sistemos evoliuciją.

306
Kūris Pr. Žodis skaitytojui // Berger V. Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija.
– Vilnius: Pradai, 1997. P.5-6.
307
Kūris Pr. Žodis skaitytojui // Berger V. Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija.
– Vilnius: Pradai, 1997. P.6.

Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 202.

308

317
 Bet tai nereiškia, kad privati veikla sąmoningai siekia sukelti teisinę akultūraciją. Ją
gali suponuoti atsitiktinai susiklosčiusios sąlygos, kurios palankios užsieninės teisės institutų
įsiskverbimui į nacionalinę teisę. Tai gali įtakoti ir teisės mokslų sklaida, panaši į tą, kuri
viduramžiais sklido iš Italijos universitetų ir įtakojo romėnų teisės recepciją. Iš šiais laikais
teisės mokslų sklaida, vykstanti per mokslinių idėjų ir teorijų bei mokslininkų mainus įtakoja
teisinės doktrinos raidą, o per ją sukelia pokyčius, t.y. teisinę akultūraciją teisinėje sistemoje.
Šis teisinės akultūracijos raiškos kelias yra labai svarbus, palyginant jį su žymiai mažiau
įtakingu kasdienių teisinių santykių keliu. Tai labai svarbus faktas, nes dėka prekybinių,
kultūrinių ir kitokių ryšių tarp tautų vyksta kažkas panašaus į apsikeitimą papročiais. Toks
procesas yra lėta ir savaiminis.
Nacionalumo ir universalumo santykis teisėje. Teisės sociologija nagrinėja šį
santykį lygindama nacionalinės teisinės sistemos elementus su kitų šalių teisinių sistemų
elementais. Šalių ir jų teisės subjektų bendradarbiavimo lygiuose susiklosto jų tarpusavio
teisinių santykių padariniai, kurie sukelia teisinę akultūraciją. Galima teigti, kad tarptautiniai
santykiai stimuliuoja skirtingų teisinių sistemų suartėjimą. Bendriausiu atveju šio santykio
pobūdį suponuoja du kintantys socialiniai reiškiniai - visuomeninės sąmonės būklė ir teisinė
akultūracija. Jei įsivyravo visuomenės uždarumas ir dėl to nevyksta teisinė akultūracija, tai
nacionalinę teisinę sistemą apima stagnacija, kuri grįžtamai riboja visuomenės pažangą.
Visuomenė patiria kultūrinį nuosmukį. Ir priešingai. Jei visuomenė yra atvira, tai teisinė
akultūracija gali vykti skirtingais būdais ir skirtinga apimtimi įtakoti tiek savos, tiek svetimos
visuomenės teisinės sistemos raidą. Tokiu atveju vyksta nacionalinių teisinių sistemų
supanašėjimo procesas, kuris stimuliuoja dviejų šalių ar net tarptautinio bendradarbiavimo
augimą. Šis procesas gali pasiekti ir tokį mastą, kad įvyksta kraštutinė teisinės akultūracijos
forma: užsieninė teisė sugeria nacionalinės kilmės teisę ir ją pakeičia. Taip visuomenėje
įsivyrauja užsieninės kilmės teisinė sistema.
Lietuvos tauta - valstybė siekia integracijos į Europos Sąjungą, kuri yra daugiatautis
nacionalinių valstybių junginys. Netgi jei Europos Sąjunga taptų suvienyta valstybe, ji
stokotų suvienytos tautos bruožų. Dažniausiai akcentuojami argumentai už Europos Sąjungą
yra visų pirma ekonominio ir strateginio, o ne kultūrinio pobūdžio. Nors Europos tautos ir
tautinės grupės turi daug bendro ir kultūros prasme, bet ateityje gali Europos Sąjungoje
paaštrėti nacionalumo ir universalumo santykio teisėje problema. Pavyzdžiui ir dabar Vakarų
šiuolaikinės visuomenės vertina savo nacionalinę teisinę sistemą kaip tobulą teisinės

318
technikos požiūriu ir iš esmės teisingą. Todėl jos labdarybės tikslu siūlo kitoms tautoms
perimti jų teisines sistemas. Atkūrus ir įtvirtinant Lietuvos valstybingumą tokia teisinės
pagalbos labdara padėjo perorientuoti Lietuvos teisinę sistemą iš sovietinės teisės į
šiuolaikinę Vakarų teisę. Ateityje tokios pagalbos poreikis sumažės. Bet tai nereiškia, kad
sumažės ekspansyvus nacionalizmas, kurį demonstruoja teisininkai. “Tarptautinės privatinės
teisės srityje, rašo Carbonnier, konfliktus spręsti pašaukti teisėjai tendencingai stengiasi
309
suteikti pirmenybę savąjam nacionaliniam įstatymui” . Europos Tarybos sistemoje vyksta
įvairių sutarčių rengimas, kuriuose konkuruoja šalių atstovų teisinės sistemos ir
argumentuoti reiklavimai remtis tik jų šalies nacionaline teise. Norint suprasti teisinio
nacionalizmo reiškinį, reikia išsiaiškinti šios problemos vidinius veiksnius ir galimas šio
reiškinio neutralizavimo tendencijas.
Sociologiniu požiūriu, jei kurioje nors visuomenėje vienu metu egzistuoja kelios
socialinės grupės, turinčios savo teisines sistemas, tai šių grupių sąveikos procese
neišvengiamai vyksta ir teisinių sistemų konkurencija. Konkurencijos procese teisinės
sistemos supanašėja (teisinė akultūracija). Išskiriami du teisinių sistemų konkurencijos lygiai:
1) nacionalinis ir 2) tarptautinis.
Savo šalies teritorijoje egzistuojančių socialinių grupių teisinių sistemų tarpusavio
sąveikos ir jų sąveikos su kitais socialiniais veiksniais procese susiklosto tautos arba
nacionalinė teisinė sistema, kurios raida nesustoja, jeigu visuomenė yra atvira. Labai svarbu
pabrėžti, kad nacionalinė teisinė sistema savo ruožtu padeda formuoti visuomenės kultūrines
bendrijas ir visą tautą. Tauta – tai istoriškai susiformavęs socialinis politinis žmonių
junginys, kuris grindžiamas tautybe ir pilietybe. Taigi nacionalinė teisinė sistema padeda
formuoti ir palaikyti visuomenės nacionalumą – visuomenės narių socialinę politinę
ištikimybę savo tautai. Nacionalumas – tai socialinio politinio junginio narių mąstymo ir
elgesio modeliai, užtikrinantys pačio žmonių junginio egzistencinį stiprumą. Nacionalumas
grindžiamas tautiškumu ir pilietiškumu. Šių socialinių reiškinių tarpusavio sąveika išreiškia
visuomeninės sąmonės būklę.
Tautiškumo ir pilietiškumo sąvokos išreiškia realiai egzistuojantį tautybės ir
pilietybės turinį. Taigi egzistuoja dvi poros nevisiškai tapačių sąvokų: teoriškai tautybės
nereikėtų tapatinti su tautiškumu, o pilietybės – su pilietiškumu. Kiekvienoje šių sąvokų

Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: «Прогресс», 1986. С. 197.

309

319
poroje yra vos įžvelgiama skirtis. Pirmosios šių porų sąvokos reiškia labiau formalų asmens
tapatumo bruožą, o antrosios – realiosios asmens mąstysenos bei elgsenos bruožus.
Tautybė apima narystės įsivaizduojamoje bendruomenėje jausmą ir tam tikro
kultūrinio bei bendruomeninio tapatumo prisiėmimą ir įpročius. Tautybė giliau nei pilietybė
nusako asmens priklausomybę žmonių dvasinei bendruomenei, jungiamai ne tiek
pragmatinėmis, kiek dvasinėmis vertybėmis, turinčiai savo etnokultūrinę atmintį ar paveldą,
savo papročius bei tradicijas, etnopsichologinius bruožus, istorinį likimą ir jo tęstinumą, ryšio
su gamta specifiškumą ir pan310. “Tautybė egzistuoja, kai jos nariai tiki, kad ji egzistuoja”,
311
rašo Milleris . Jam antrina E. Gellneris: “ du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik
312
jeigu - jie pripažįsta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai” . B. Andersonas tvirtina, kad
tautos yra palaikomos individualios ir kolektyvinės vaizduotės veiksmų313. Jam pritaria Y.
314
Tamira, tautos yra “… kultūrinės bendruomenės, kurių ribas nustato jų narių vaizduotė” .
Taigi pačios tautybės sąvokos turinyje yra keli sandai – ir etninis, ir etinis, ir teisinis, ir
politinis. Šių sandų tarpusavio sąveika suponuoja realų tautybės arba tautiškumo turinį. Bet
kurio nors jų didesnis akcentavimas gali nuvesti klystkeliais, t. y. į nacionalizmą, į
visuomenės uždarumą, į tautiškumo nykimą.
Pilietybė visų pirma yra teisinė sąvoka, susijusi su santykiu tarp valstybės ir formalių
jos narių. Ji apima tokius klausimus kaip įgalinimai, teisės ir laisvės. Pilietybė reiškia žmonių
bendravimo lygiateisį pobūdį, viešosios veiklos kultūrą, kuri labiau sietina su konkrečių
socialinių problemų sprendimu bei tikslų realizavimu, su valstybės institucijų veikla. Bet
realios pilietybės arba pilietiškumo sąvoka yra sudėtingas ir ginčytinas klausimas, netgi ir
tuomet, kai apsiribojama jos aiškinimu Vakarų demokratinių visuomenių kontekste.
Didelę dalį pilietiškumo sąvokai būdingų dviprasmiškumų ir įtampų bandoma sugrupuoti
į minimalistines ir maksimalistines šios sąvokos interpretacijas. Minimalistinės ir
maksimalistinės pilietiškumo sąvokos interpretacijos gali būti trumpai pavaizduotos jas
apibrėžiant keturiais pilietiškumo požymiais: individui suteikiamu tapatumu; dorybėmis,
310
Grigas R. Tautinė savivoka. – Vilnius: Rosma, 2001. P.40.

Miller D. In defence of nationality// Journal of Applied Philosophy, Vol. 10, Nr.1.

311

1993. P.6.
312
Gellner E. Tautos ir Nacionalizmas. – Vilnius: Pradai, 1996. P.22.
313
Anderson B. Imagined communities. – London: Verso, 1983.
314
Tamir Y. Liberal nationalism. – Princeton, NJ: Princeton University Press, 1993. P. 68.

320
kurių reikalaujama iš piliečio; politiniu aktyvumu, kurio tikimasi iš individo; efektyviam
pilietiškumui keliamais išankstiniais socialiniais reikalavimais315. Pavyzdžiui, kalbant
apie pilietiškumui keliamus išankstinius socialinius reikalavimus, minimalistai
pasitenkina formalaus teisinio statuso garantija. Tuo tarpu maksmalistai teigia, jog nors
pilietiškumas teoriškai ir yra lygybės statuso šalininkas, bet nereikia užmiršti įvairių
socialinės negalios formų, jei tą statusą norime realiai ir prasmingai pasiekti.
Neišvengiamai iškyla tautybės ir pilietybės sąveikos problema, tiksliau -
tautiškumo ir pilietiškumo suderinamumo problema. Ji iškyla šiuolaikinėse valstybėse,
nes jos dėl jų vidinio kultūrinio nevienalytiškumo negali būti sutapatintos su tautine
visuomene: nemažai valstybių yra daugianacionalinės, nes jose gausu tautinių
bendruomenių ir kultūrų. Šis kultūrinis nevienalytiškumas yra dar ryškesnis Europos
Sąjungos lygyje.
Tautybės ir pilietybės sąveikos problema sprendžiama Vakarų demokratinių
visuomenių kontekste. Tai reiškia, kad “tautybė” gali ir turi būti atsiejama nuo negatyvių
ir iš tikrųjų dažnai tragiškų nacionalizmo reikšmių. M. Ignatieff išvedė skirtį tarp
pilietinio ir etninio nacionalizmo: pilietinis nacionalizmas yra demokratinio pobūdžio,
žvelgiantis į tautą kaip lygių, teises ir pareigas turinčių piliečių bendruomenę, patriotiškai
prisirišusią prie iš dalies sutampančių politinių įpročių ir vertybių; o etninis
nacionalizmas – priešingai – tautinį tapatumą laiko esant pagrįstą greičiau etniškumu
negu pilietybe ir įstatymu. Pilietinis nacionalizmas gali būti racionalus, lankstus,
pliuralistinis ir moraliai turtingas, o etninis nacionalizmas linkęs į iracionalumą,
fanatizmą ir autoritarizmą316. Taigi etniškumo pabrėžimas tautiškume veda prie
susipriešinimo visuomenėje ir tarp visuomenių.
Įvairūs tautiškumo apibrėžimo būdai siekia reabilituoti pilietinį, o ne etninį
tautiškumą. Skirtingi teiginiai, nusakantys tautiškumą, suprantamą pilietine prasme,
apima tokias sąvokas kaip priėmimas į narius, prijungimas, įtvirtinimas, priklausymas ir
bendruomeninis tapatumas bei solidarumas. Nacionalumo tyrinėtojai pabrėžia tautiškumo

315
McLaughlin T. H. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: demokratiškumas, vertybės, įvairovė.
– Kaunas: “Technologija”, 1997. P.73-75.
316
Ignatieff M. Blood and belonging. Journeys into the new nationalism. – London:
Vintage, 1994. P.3-6.

321
reikšmę tapatumo formavimui. Taigi šiuolaikinio tautiškumo vertė yra labai didelė. Ji
susijusi su bendruomenės atsikūrimu dabartinio gyvenimo sąlygomis.
Pilietinio tautiškumo gynimo kryptis susiduria su įvairiais sunkumais, iš kurių
rimčiausios yra dvi problemos: 1. Ar gali būti užtikrintos bendruomeninės tautiškumo
ypatybės, kai tautiškumą suprantame pilietine prasme: telpantį į liberalią demokratišką
317
struktūrą ir jos apribotą? 2. Koks yra tikslus “tautiškumo” gynimo požiūris . Pirmoji
problema nurodo pagrindinę ir bendrą įtampą, būdingą bandant suderinti bendruomenines ir
liberalias perspektyvas. Pavyzdžiui, kai šią problemą bandoma spręsti pliuralizmo
pripažinimu, iškyla jo ribų problema: koks gali būti priimtinas šio reiškinio visuomeninės
erdvės mastas besiskiriantis nuo subkultūros? Į šį klausimą dar reikės ateityje surasti
visuomenei priimtinus atsakymus. Iki šiol nėra aišku, koks yra tikslus “tautiškumo” gynimo
požiūris. Pavyzdžiui, anksčiau minėta Tamira pateikia kultūrinę požiūrio interpretaciją, kiti
autoriai – šį požiūrį jungia su politiniu skirtingumu ir autonomija.
Pilietybė nereiškia kultūrinio supanašėjimo ar suvienijimo. Tačiau tai aiškiai reiškia,
kad bus sunku užtikrinti “plačių” bendruomeninių ypatybių išsaugojimą pilietiniame
nacionalizme. Kultūrinė fragmentacija arba, geriausiu atveju, “plona” visuomenės kultūros
rūšis čia yra numatomas rezultatas, ypač kalbant apie atskirą edukacinį rūpinimąsi “tautiniu”
formavimu 318.
Taigi nacionalumo ir universalumo santykio teisėje problema yra fundamentali, nes
susijusi su konkrečios visuomenės kultūriniu savitumu ir jos pasirengimu priimti užsieninės
teisinės sistemos elementų akultūraciją taip, kad jie taptų visuomeninės teisinės sąmonės ir
teisinės veiklos kultūros dalimi. Būtina atsiminti, kad importuojant teisės institutus keičiasi
ne tik juos priimamti teisinė sistema, bet ir importuota teisė patiria poveikį. Ji praranda
kuriuos nors savo pirmapradžius bruožus ir įgyja naujus. Tokio proceso rezultatas –
hibridinė teisė, kuri gali patenkinti nacionalinę teisinę sistemą, jeigu sėkmingai susijungė
teigiami bruožai. Priešingu atveju skirtingų teisių maišymas veda prie teisės institutų
išsigimimo.

McLaughlin T. H. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: demokratiškumas, vertybės, įvairovė.

317

– Kaunas: “Technologija”, 1997. P.106.

McLaughlin T. H. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: demokratiškumas, vertybės, įvairovė.

318

– Kaunas: “Technologija”, 1997. P.107.

322
 Taigi vykstant vis gilesnei Europos Sąjungos šalių integracijai iškils nacionalumo ir
universalumo suderinamumo problema, nes dabar Europos Sąjungos visuomenių “europinis”
tapatumas stokoja kultūros šaknų ir gyvenimo būdo bei sąlygų vienarūšiškumo. Europos
Sąjungos pilietybės įvedimas yra būtinas, bet jos formavimo ideologija paaštrins tautiškumo
problemą. Šios problemos sprendimas susijęs ir su realaus tarpnacionalinio teisinio
pliuralizmo pripažinimu, ir su tokiu tikslingu “europinio” tapatumo formavimu, kuris turi
remtis nacionalinio lygio kultūriniu pliuralizmu ir pilietiniu tautiškumu. Tarpnacionalinis
teisinis pliuralizmas turės kompensuoti Europos Sąjungos visuomenių “europinio” tapatumo
stoką. Bet prigyjant Europos Sąjungos visuomenėse “europiniam” tapatumui, plėsis
universalios teisės dalis nacionalinėse teisinėse sistemose ir atitinkamai mažės nacionalinės
kilmės teisės bei realaus teisinio pliuralizmo taikymas. Vienok, universalioji teisė skirtinga
apimtimi integruojama į skirtingas nacionalines teisines sistemas, nes ji pati dažnai yra kurios
nors visuomenės nacionalinės teisės produktas. Nemažiau svarbu yra ir tai, “kad įvairių
Europos tautų teisiniai institutai, nors nuo XVI a. tapo tautiškesni ir vis mažiau europietiški,
319
vis dėlto išsaugojo savo vakarietišką pobūdį” . Todėl Europos Sąjungos didžiųjų narių
teisinės sistemos patirs mažesnį universalios teisės poveikį, nei mažųjų valstybių teisinės
sistemos.

Septintas skyrius. Teisės evoliucijos šaltiniai

Iš žemės tekanti versmė yra šaltinis. Bendriausiu atveju teisė kyla iš socialinės
tvarkos kaip iš žemės tekanti versmė. Teisės srityje “šaltinio” sąvoka vartojama dviem
skirtingomis prasmėmis: a) faktinių teisės šaltinių prasme; b) formaliųjų teisės šaltinių
prasme. Šių teisės šaltinių prasmių nereikia painioti. Todėl Vaišvila rašo, kad “siekiant
įveikti teisės šaltinio ir teisės formos tapatinimo tradiciją, pirmiausia reikėtų atsisakyti
vartoti pernelyg abstraktų terminą teisės šaltinis, nes, būdamas abstraktus, jis leidžia

319
Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. – Vilnius:
Pradai, 1999. P.45.

323
apimti tiek teisės normų, tiek teisinės minties šaltinius, kadangi abiem atvejais turima
reikalo su abstrakčia “teise”. Vietoj jo tikslinga vartoti du “teisę” konkretinančius
terminus – teisės normų šaltinis ir teisinės minties šaltinis” 320.
321
Teisinės minties šaltiniai (formalieji) arba “dokumentiniai teisės šaltiniai” yra
bet kokie materialinės kultūros kūriniai, kurie teikia mums žinių apie tam tikros epochos
ar šalies teisės institutus ir teisės normas. Tai gali būti kodeksų, konkrečių įstatymų,
papročių tekstai, teisės doktrinos, literatūros kūriniai, archeologiniai paminklai, ritualai,
žodinė kūryba. Pavyzdžiui, galima teigti, kad romėnų teisės šaltiniais yra manuskriptai,
papirusai, romėnų literatūros kūriniuose esančios nuorodos į teisę ir t.t.
Vienok teisės sociologiją labiau domina faktiniai arba teisės normų šaltiniai – tai
žmonių interesai ir jų virtimas teisės normomis. “Žmonių interesai yra materialusis teisės
normų šaltinis tuo atžvilgiu, rašo Vaišvila, kad jie lemia teisės normos kaip elgesio
taisyklės teisių ir pareigų istoriškai besikeičiantį turinį” 322 .
Teisės sociologijos teorija ieško atsakymo į klausimą : “kur yra teisės šaltinis?”.
Sociologinės teorijos požiūriu yra tik vienas atsakymas šį klausimą: teisė atsiranda
socialinėje grupėje; teisės normos išreiškia tai, kaip socialinės grupės požiūriu turi būti
organizuoti socialiniai (bendruomeniniai) santykiai. Teisės teorijoje dažniausiai kalbama
apie įvairias teisės normų formas (pavyzdžiui, įstatymas, teisinis paprotys, teisinė
doktrina), ir dėl to sukuriamas įspūdis, kad šios formos radikaliai tarpusavyje skiriasi.
Teisės sociologijos požiūriu formalieji teisės šaltiniai yra vieno ir to paties šaltinio –
socialinės grupės valios išraiškos variantai. Bet socialinės grupės yra skirtingos:
bendruomenės, visuomenės, valstybė ir t.t. Jų valių sąveikoje susiklosto reali socialinė
tvarka. Todėl kai vyksta didelės socialinės permainos, labai svarbu siekti skirtingų
socialinių grupių valių sąryšio, kuris nulemia realios socialinės tvarkos susiformavimą ir
jos funkcionavimą. Kita vertus, realios socialinės tvarkos nagrinėjimas gali atskleisti
teisės šaltinių veiksmingumą.
Mes gyvename negirdėto masto visuomeninių, ekonominių ir politinių permainų
sraute, kuris yra įgavęs nenutrūkstamą pobūdį. Šis permainų srautas yra didžiausias
320
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P. 237.
321
Касьянов В. В., Нечипуренко В. Н. Социолоия права. - Ростов -на -Дону: 2001.
С.186.
322
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P. 237.

324
vakarietiško gyvenimo veiksnys, kuris sukelia samyšį socialinėje tvarkoje. Kyla klausimas
kaip šį veiksnį suvaldyti? Be abejonės, jis turi būti valdomas teisinėmis priemonėmis. Bet
tuomet kyla kitas svarbus klausimas: ar įprastinė teisės kaip normų visumos, kilusios iš
statutų ir teismo sprendimų, samprata yra inkama spręsti XXI a. socialinius iššūkius? Juk ši
teisės samprata remiasi teorija, pagal kurią pirminis teisės šaltinis yra įstatymų leidėjo arba
“valstybės” valia. Kyla visiškai pagrįstų abejonių, ar įstatymų leidėjui pakanka įžvalgos ir
valios suvaldyti visuomenines, ekonomines ir politines permainas. O jeigu taip, tai tuomet
būtina išsiaiškinti ar nėra daugiau ir, gal būt, svarbesnių nei šis, teisės šaltinių. Tai verčia
mus XXI a. pradžioje atsigręžti į Vakarų teisės tradicijos ištakas ir jas naujai permąstyti, kad
galėtume pagrįstai kurti teisę ir su jos pagalba valdyti permainingą socialinį pasaulį.
Kalbėti apie Vakarų teisės tradiciją reiškia postuluoti teisės ne kaip normų visumos
sampratą, o kaip proceso, kaip veiksenos. Tuomet teisės nomų prasmė išryškėja institutų ir
procedūrų, vertybių ir mąstymo būdų kontekste. Šitokiu platesniu požiūriu, rašo Haroldas
Bermanas, teisės šaltiniai apima ne tik įstatymų leidėjo valią, bet ir bendruomenės protą ir bei
sąžinę, jos papročius ir įpročius323. Toks požiūris į teisę dabar nėra vyraujantis, bet jo mums
reikia esant Vakarų civilizacijos krizės sferoje. Dar kartą reikia pabrėžti, kad globalinės
permainos iš vidaus sukėlė milžinišką socialinę įtampą, grėsmingą faktiškai visų Vakarų šalių
tradiciniams teisės institutams, teisinėms vertybėms ir teisinėms sąvokoms.
Vakarų teisės tradicijos formavimosi ištakose esama keturių teisės šaltinių –
paprotys, teisingumas, precedentas ir įsatymų leidėjo valia (vadinama, įstatymai). Siekiant
laisvės mąstymui, būtina pripažinti, kad paprotys ir teisingumas yra teisė tokiu pat mastu
kaip ir statutai bei sprendimai. Galimas daiktas, rašo Bermanas, kad nesugebėjimas numatyti
pamatinius pokyčius ir laiku į juos reaguoti yra nulemtas vidinio prieštaravimo, glūdinčio
Vakarų teisės tradicijos prigimtyje, kurios vienas tikslas - apsaugoti tvarką, o kitas -
324
įgyvendinti teisingumą . Pati tvarka suvokiama kaip tai, kas apima vidinę įtampą tarp
poreikio keistis ir poreikio išsaugoti pastovumą. Teisingumas irgi suprantamas dialektiškai;
jis apima įtampą tarp individo teisių ir visuomenės gerovės. Teisingumo siekimas, jo
įgyvendinimas buvo skelbiamas kaip pačios teisės mesianistinis (gelbėtojiškas) idealas,
kurio išraiška buvo didžiausios revoliucijos ir masinės žmonių aukos. Taigi anksčiau

Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis.–Vilnius,

323

Pradai, 1999. P. 28

Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis.–Vilnius,

324

Pradai, 1999. P. 41

325
egzistavusios teisės kaip tvarkos nuvertimas buvo pateisinamas fundamentalesnės teisės kaip
teisingumo atgaivinimu. Būtent įsitikinimas, kad teisė išdavė savo aukščiausią tikslą bei
misiją, atvesdavo prie kiekvienos iš didžiųjų revoliucijų, rašo H. Bermanas 325.
Teisės tikslų apmąstymas iškelia du sunkius klausimus: kas yra socialinė tvarka?,
kuo ji skiriasi nuo teisingumo? Tik atsakydami į juos galima paaiškinti kodėl tvarka ir
teisingumas būna supriešinami.

7.1. Socialinės tvarkos samprata

Žmogaus savikūra visada ir neišvengiamai yra bendruomeninis vyksmas, nes “homo

sapiens visada ir tokiu pat mastu yra homo socius” (E. Diurkheim. Formes elementaires de la
vie religieuse). Žmonės kartu kuria savo gyvenamąją aplinką (kultūrinius ir psichologinius
darinius) ir jiems svarbu padidinti bendruomenės (vienas kito) laisvę nedidinant valdžios
priespaudos. Šito jie nuolatos siekia, nes akivaizdu, kad visuomenėje turi būti kokia nors
tvarka, kitaip jos nariai negalėtų gyventi kartu.
Kalbėdami apie “tvarką” visada reikia įsivaizduoti padėtį, “kai įvairiarūšiai elementai
taip sąveikauja vieni su kitais, jog pažinę erdvinę arba temporalinę visumos dalį galime
suformuoti teisingus lūkesčius likusiųjų atžvilgiu ar bent jau tokius lūkesčius, kurie turi
326
puikių šansų pasitvirtinti”, rašo Fr. A. von Hayek . Akivaizdu, kad šia prasme kiekvienoje
visuomenėje turi egzistuoti tvarka ir kad ji egzistuoja ne vien kaip žmonių sąmoningos
kūrybos rezultatas. Tiesiog žmonės žino, kokio elgesio iš jų tikimasi ir kokio elgesio jie gali
tikėtis iš kitų žmonių įvairiose gyvenimo situacijose, ir todėl, kad jie koordinuoja savo
veiksmus vadovaudamiesi tam tikromis taisyklėmis bei vertybėmis, kiekvienas ir visi gali
užsiimti savo veikla. Jie gali prognozuoti, numatyti įvykius ir harmoningai gyventi su kitais
tik todėl, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja tam tikra tvarka, kurią galima vadinti
sistema, kurioje ir pagal kurią jos nariai gyvena savo gyvenimą (E.E.Evans - Prichard,
1951)327. Jeigu to nebūtų, nė vienas iš mūsų negalėtų tvarkyti jokių savo reikalų ar net

Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis.–Vilnius,

325

Pradai, 1999. P. 41

Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Taisyklės ir tvarka. – Vilnius: Eugrimas,
326

1998. T.1. P. 64.

Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Taisyklės ir tvarka. – Vilnius: Eugrimas,
327

1998. T.1. P. 87.

326
tenkinti elementariausių poreikių. Apie tai rašė ir M.Vėberis. Taigi akivaizdu, kad
socialiniame gyvenime yra dėsningumų bei reguliarumų.
Remdamasis kibernetikos požiūriu į saviorganizuojančias sistemas, Hayekas išskyrė
dvi tvarkos atmainas: a) savaime (spontainiškai) išaugusią tvarką ir b) konkrečių žmonių
sukurtą, padarytą tvarką. Kas yra tvarka, kaip ji atsiranda? Hayekas rašo, “ mūsų klausimas ,
kaip tokia tvarka atsiranda yra svarbiausias. Pirmasis atsakymas, prie kurio beveik
neišvengiamai stumia mūsų antropomorfiniai mąstymo įpročiai, sako, kad ji turi atsirasti kaip
mąstančiojo proto sumanymo rezultatas. Kadangi tvarka paprastai interpretuojama kaip
tokio proto sąmoningai vykdomas tvarkymas, pati sąvoka tampa nepatraukli laisvės
šalininkams ir jos paprastai griebiasi pritariantys autoritarizmui. Pagal šią interpretaciją,
tvarka visuomenėje turi remtis valdymo ir klusnumo santykiais arba hierarchine visos
328
visuomenės struktūra, kur aukštesnioji valia lemia tai, ką turi daryti kiekvienas individas” .
Taip glaustai Hayekas išreiškia konkrečių žmonių padarytos socialinės tvarkos esmę, kuri
susiformavo iš įsitikinimo, jog tvarka gali būti tik išorinių jėgų sukurta, t.y. jėgų, kurios
veikia už sistemos ribų. Bet negalime atmesti ir priešingo požiūrio, kad socialinė tvarka
savaime išauga pačios sistemos viduje veikiančių socialinių jėgų sąveikų procese.
Kaip galėtų savaime kurtis socialinė tvarka, kokia jos prigimtis? Galime kelti
prielaidą, kad savaimime susikūrti gali tik tai pasitikėjimą kelianti tvarka. Kalbame apie tokią
visuomenėje egzistuojančią tvarką, kuri žmogui kelia pasitikėjimą. Ji yra naudingesnė už
pasitikėjimą nekeliančią socialinę tvarką bent dviem požiūriais: 1) reikalauja mažiau
papildomų išlaidų skirti individų veikimo kontrolei siekiant užtikrinti pačios socialinės
tvarkos sėkmingą funkcionavimą, 2) sukuria pasitikėjimą, kaip tam tikrą socialinį turtą,
reikalingą demokratijos veiksmingumui (R. Putnam, 1993) ir ekonomikos augimui (F.
Fukuyama,1995).
Pasitikėjimas – tai saugumo ir komforto žmonių santykiuose jausmas, kuris būtinas
kuriant žmonių gerovę ir saugumą. Be pasitikėjimo neįmanoma nustatyti gerų, artimų
santykių. Pasitikėjimu pabrėžiame, viena vertus, subjektyvų saugumą, kuris nebūtinai siejasi
su tikru saugumu, bet, kita vertus, subjektyvus saugumas implikuoja ir susiklosčiusią
žmogaus padėtį visuomenėje bei jam kylančias grėsmes, todėl pasitikėjimas nagrinėjamas
tiriant saugumą didinančius ar mažinančius veiksnius.

328
Ten pat. P. 64 - 65.

327
 Pagrindiniai pavojai individui kyla dėl to, kad žmonės gyvena visuomenėje, kuri daro
neišvengiamą socialinį spaudimą asmeniui. Socialinės grėsmės asmeniui reiškiasi
ekonominiu, politiniu, socialiniu (siaurąja prasme), ekologiniu (fiziniu), psichologiniu ir
apskritai kultūriniu spaudimu. Socialinis spaudimas siaurąja prasme - tai grėsmės užimtumui,
naujų darbo vietų kūrimui, švietimui, išsilavinimui, savišvietai, sveikatai, gyvenimo kokybei,
bendravimui socialinėse grupėse ir tarp jų; grėsmės teritorinės bendruomenės socialiniam
sutelktumui. Dažniausiai skiriami keturi pagrindiniai grėsmių tipai: fizinės grėsmės
(skausmas, sužeidimas, mirtis); ekonominės (nuosavybės atėmimas arba sunaikinimas,
įsidarbinimo arba naudojimosi ištekliais galimybių atėmimas); grėsmės teisėms (įkalinimas,
normalių pilietinių teisių paneigimas ) ir grėsmės socialiniam statusui (viešas
pažeminimas)329. Vadinasi, galime teigti, kad siekiant pasitikėjimo socialine tvarka svarbu
surasti kylančias grėsmes ir jas likviduoti arba bent sušvelninti jų neigiamą poveikį.
Socialinių grėsmių individui egzistavimas suponuoja problemą, kaip valdyti individo
veikimo laisvę, kad ji nekeltų tikros ir potencialios grėsmės savo ir kitų individų laisvėms?
Kad individo veikimo laisvė nevirstų potencialia grėsme jam pačiam, jis turi suvokti save
kaip vidinio sugyvenimo subjektą. Kitaip tariant, žmogus suvokia save kaip visada
egzistuojantį tarp to, kad jis yra kūnas, ir to, kad jis turi kūną. Šią pusiausvyrą reikia be
paliovos atkurti ir tai apskritai yra socialinės tvarkos kūrimo bei jos palaikymo pirminis
šaltinis, todėl “norint tinkamai suprasti visus žmogškus reiškinius, nes jų prielaidos yra
pamatiniai antropologiniai faktai, būtina atsižvelgti į abu šiuos aspektus” , rašo P. L. Bergeris
ir Th. Luckmannas330 .
Visuomenė egzistuoja ir kaip objektyvi, ir kaip subjektyvi tikrovė. Šie jos
egzistencijos aspektai būna tinkamai pripažįstami tada, kai visuomenė suprantama kaip
nenutrūkstamas dialektinis procesas, susipynęs iš eksternalizacijos, objektyvacijos ir
internalizacijos331. Taip vienu metu apibūdinama visuomenė, jos dalis ir pavienis visuomenės
narys.
329
Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. – Vilnius: Eugrimas, 1997. P. 71.
330
Berger P.L., Luckmann Th. Socialinės tikrovės konstravimas. – Vilnius: Pradai, 1999. P.71

Toliau remiamasi Peter L. Berger’io ir Thomas Luckmann’o studijoje “Socialinės tikrovės

331

konstravimas” pateikta eksternalizacijos, objektyvacijos ir internalizacijos samprata.

Eksternalizacija – tai individo minčių (mąstymo produktų) projektavimas į išorinį pasaulį,
suteikiant joms konkrečią formą ar jas įkūnijant. Objektyvacija – tai procesas, kai
subjektyvūs mąstymo produktai įgyja savarankišką (objektyvią) egzistenciją. Internalizacija
– tai kitų žmonių požiūrių, nuomonių, standartų, vertinimų vidinis perėmimas.

328
 Žmogaus egzistavimas, jeigu jis turėtų remtis tik savo organizmo ištekliais, būtų
chaotiškas. Nors tokį chaosą galima teoriškai įsivaizduoti kaip prigimtinės būklės įvaizdį,
kuriuo Hobsas postuluoja pirminę anarchiją, bet jis nesuvokiamas empiriniu požiūriu.
Tikrovėje žmogus egzistuoja tvarkos, kryptingumo ir stabilumo kontekste. Tad kyla
klausimas: iš kur atsiranda empiriškai egzistuojantis žmogiškosios tvarkos stabilumas? Į šį
klausimą, pavyzdžiui, P.L. Berger’is ir T.Luckmann’as atsako dvejopai:
1) esama socialinė tvarka yra ankstesnė už bet kurio individo organinį vystymąsi.
Nors atvirumas pasauliui būdingas biologinei žmogaus sąrangai, būtent socialinė tvarka jo
atžvilgiu visada turi pirmenybės teisę,
2) biologiškai nulemtą žmogaus egzistavimui būdingą atvirumą pasauliui socialinė
tvarka visada transformuoja į reliatyvų uždarumą pasauliui. Šis “dirbtinio” pobūdžio
uždarumas, dažniausiai, gali suteikti kryptingumo ir stabilumo daugumai žmogaus veiksmų.
Taigi, socialinė tvarka suteikdama visuomenei stabilumo, tuo pačiu riboja jos atvirumą
pasauliui.
Kokiu būdu atsiranda pati socialinė tvarka ir kokia jos esmė? Bendriausiu atveju
socialinė tvarka suprantama kaip neišvengiama bei nenutrūstanti žmogaus kūryba ir
egzistuoja tik kaip žmogaus veiklos kūrinys. Žmogus kuria ją nuolatos save
eksternalizuodamas, t.y. savo mintis projektuodamas į išorinį pasaulį ir jas įkūnydamas,
suteikdamas joms konkretų pavidalą. Be ebejonės, žmogaus mintys, dažniausiai, susiję su
savo saugumo didinimu ir kitų egoistinių interesų tenkinimu. Socialinė tvarka nėra“daiktų
prigimties” dalis ir jos negalima kildinti iš “gamtos dėsnių”. Jos atsiradimo (socialinė tvarka
yra buvusios žmogaus veiklos rezultatas), ir jos egzistavimo bet kurią akimirką (socialinė
tvarka egiztuoja tik tiek ir tik tol, kol ją kuria žmogus savo veikla) požiūriu ji yra žmogaus
kūrinys. Apmąstant socialinės tvarkos prigimtį labai svarbu pabrėžti du dalykus:
1) socialinės tvarkos būtinybę lemia žmogaus biologinis aparatas (pagrindė
A.Gehlenas),
2) eksternalizacijos produktai – socialinė tvarka ir ją įkūnijančios institucijos yra sui
generis (savito, tam tikro) pobūdžio (E.Diurkheimas).
Galvojant apie pasitikėjimo vertos socialinės tvarkos kūrimą kyla klausimas: iš kur ir
kokiu būdu atsiranda pasitikėjimą kelianti socialinė tvarka? Galima kelti prielaidą, kad
individų pasitikėjimą keliančios tvarkos šaltinis turėtų atsiskleisti nagrinėjant savaime
susiklosčiusios socialinės tvarkos prigimtį.

329
7.1.1. Savaiminės (spontaninės) socialinės tvarkos tapsmo modelis

Spontaninės socialinės tvarkos atsiradimo ir jos tęstinumo modelį sudaro šie

elementai: 1) eksternalizacija - žmogaus poreikis nuolatos savo mintis projektuoti į aplinką,
2) habitualizacija (įpročių formavimasis) – žmogaus sugebėjimas apmąstyti savo veiksmus ir
jų daliai suteikti šablono pavidalą, 3) institucionalizacija (papročių formavimasis) – žmonių
bendruomenės (grupės) būdingas interesas dalį šabloniškų veiksmų paversti, įtvirtinti
institucijomis, 4) legitimacija - žmonių bendruomenės (grupės) būdingas interesas įteisinti
susiklosčiusias institucijas, 5) internalizacija – žmogaus sugebėjimas perimti kitų žmonių ir
bendruomenės vertybes ir elgesio modelius.
Eksternalizacija. Žmogus negali egzistuoti užsisklendęs savyje. Jis turi nuolatos
projektuoti savo mintis į aplinką ir jas objektyvizuoti savo veikloje. Dvasios objektyvizavimo
būtinybę lemia žmogaus biologiniai poreikiai. Dėl prigimtinio žmogaus organizmo
nestabilumo būtina, kad pats žmogus susikurtų stabilią savo elgesio aplinką. Pats žmogus
privalo specializuoti ir valdyti savo stimulus (vidinius ir išorinius poveikius, kurie sukelia jo
reakcijas). Šie biologiniai faktai yra būtina išankstinė prielaida socialinei tvarkai kurti. Kitaip
sakant, nors egzistuojančios socialinės tvarkos negalima kildinti iš biologinių data
(duomenų), pačios socialinės tvarkos būtinybę lemia žmogaus biologinis aparatas. Šie
biologiniai faktai yra būtina išankstinė prielaida socialinei tvarkai kurti. Socialinės tvarkos
atsiradimą, palaikymą ir perdavimą lemia ne vien biologinės konstantos, bet ir kitos
priežastys, pavyzdžiui, žmogaus veiklos objektyvacija (habitualizacija, institucionalizacija,
legitimacija) ir internalizacija. Siekiant giliau pažinti socialinės tvarkos ir pasitikėjimo ryšį,
būtina atskleisti žmogaus veiklos objektyvacijos ir internalizacijos procesus.
Habitualizacija. Procesas, kai eksternalizuoti žmogaus veiklos produktai įgyja
objektyvų pobūdį, yra objektyvacija. Jis prasideda habitualizuojant žmogaus veiklą
(paverčiant ją įpročiais). Habitualizacija reiškia, kad kiekvienas dažnai kartojamas veiksmas
tampa įpročiu, kurį galima pakartoti sutaupant pastangų ir kurį jo atlikėjas suvokia kaip
įprotį. Tai būdinga bet kuriai žmogaus veiklai. Įpročiai išlieka prasmingi individui, nors šių
veiksmų prasmės bendrame jo žinojimo bagaže (Schutzo terminas) tampa rutiniškos.
Individas laiko jas savaime suprantamomis ir naudoja kurdamas ateities projektus.
Psichologinė habitualizacijos nauda yra svarbi dvejopai:

330
 1)sumažėja galimybių rinktis, t.y.kiekvieną kartą iš naujo analizuoti teoriškai
įmanomus tos pačios veiklos būdus,
2)didėja individo subjektyvusis saugumas, nes savo įpročiais plečia artimosios
aplinkos įvairiausių situacijų įprasminimą.
Tokiu būdu habitualizacija suteikia žmogaus veiklai kryptį ir specializaciją, kurių
trūksta biologiniam jo aparatu ir, tuo pačiu, sumažina įtampą, kurią sukelia nekryptingi
stimulai. Daugybei įvairiausių situacijų galima taikyti habitualizacijos nulemtus išankstinius
apibrėžimus, t.y. iš anksto numatyti veiksmus, kuriuos reikia atlikti šiose situacijose. Kitaip
sakant, habitualizuotos veiklos pagrindas įgalina žmogų veikti eikvojant minimaliai laiko
sprendimų priėmimui ir taip “sutaupo” laiko bei energijos naujiems svarstymams ir
sprendimų priėmimui.
Institucionalizacija. Po habitualizacijos procesų gali vykti veiksmų
institucionalizacija: kokio nors įpročio ar fakto socialinis įtvirtinimas, tapimas institucija,
pavyzdžiui, papročiu. Habitualizacijos procesai yra visada ankstesni už bet kokią
institucionalizaciją ir gali būti taikomi net su niekuo socialiai nebendraujančiam individui.
Pati institucionalizacija vyksta tik tuomet, kai įvairaus tipo veikėjai abipusiai tipizuoja
habitualizuotus veiksmus, t.y. paverčia juos konkrečiais elgesio modeliais (institucijomis).
Sociologinė sąvoka ”institucija” paprastai apibrėžiama kaip tam tikras socialinių veiksmų
kompleksas, pavyzdžiui, teisė, klasė, santuoka ar religija. Bet toks apibrėžimas nepasako
mums, kaip institucija susijusi su individų veikla. Į šį klausimą vaizdingai atsakė šiuolaikinis
vokiečių sociologas A.Gehlemas (1956): institucija reguliuoja, valdo žmogaus veiklą taip,
332
kaip instinktai valdo gyvūnų elgesį . Kitaip tariant, institucijos pateikia metodikas, pagal
kurias modeliuojamas žmogaus elgesys, priverčiantis eiti jį visuomenės pageidaujamomis
“vėžėmis”. Tai pasiekiama pateikiant šias “vėžes” individui kaip vieninteles galimas.
Glaustai aptarsime institucionalizacijos procesą. P. Bergeris ir Th. Luckmanas
pabrėžia ne tik habitualizacijos procesų pirmumą institucionalizacijos atžvilgiu, bet ir
institucinių tipizacijų abipusiškumą: kiekviena tipizacija yra institucija. Tai reiškia, kad tik tie
habitualizuoti veiksmai, kuriuos individai abipusiškai pripažįsta, jiems tampa institucija.
Kartu pabrėžiama ir tai, kad tipiški yra ne tik veiksmai, bet ir institucijų veikėjai. Šie teiginiai
turi latentiškos prasmės.

332
Berger P. L. Sociologija. Humanistinis požiūris. – Kaunas, UAB “Litera”, 1995. P. 90.

331
 Visų pirma, Bergeris ir Luckmanas institucijos sąvoka supranta plačau negu ta, kuri
vyrauja šiuolaikinėje sociologijoje. Toks sąvokos išplėtimas grindžiamas jos naudingumu
visapusiškai analizuojant pamatinius socialinius procesus, lyg jie vyktų grupėje,
susidedančioje iš dviejų žmonių. Tikrovėje institucijos paprastai atsiranda gausiose
bendruomenėse. Tačiau teoriškai svarbu pabrėžti, kad institucinantis abipusio tipizavimo
procesas vyktų net ir tuo atveju, jeigu du individai pradėtų bendrauti de novo, t.y.
institucionalizacija prasideda kiekvienoje socialinėje situacijoje, trunkančioje tam tikrą laiką.
Jiems bendraujant, abipusės tipizacijos bus išreikštos konkretaus elgesio modeliais, kurių
atlikimas ir kartojimas sukuria galimybę ne tik prisimti kito vaidmenį, bet ir jį įtraukti į savo
vaidmens sudėtį. Šitaip atsiras abipusiai tipizuotų veiksmų rinkinys, kuri yra
institucionalizacija in nucleo (institucionalizacijos branduolys). Tai dar nėra visavertė
institucionalizacija, nes iš dviejų individų nesusikuria veikėjų tipologija. Vienok, jų
bendravimas svarbus psichologine prasme: “aš vėl tai darau” tampa “mes vėl tai darome”, t.y.
šitaip smarkiai sumažinama abu individus apėmusi įtampa; jie sutaupo laiko ir pastangų; jie
gali atlikti daug veiksmų menkai įtempdami dėmesį; jie savo veiksmais nebekelia nuostabos
ir potencialaus pavojaus vienas kitam. Kitaip sakant, vyksta socialinio pasaulio konstravimo
procesas, kuriame glūdi besiplečiančios institucinės tvarkos, mažinančios grėsmes, ištakos.
Kita vertus, iš patirties žinome, kad kokio nors habitualizuoto veiksmo tapimas
institucija implikuoja ir atitinkamus reikalavimus būsimiems veikėjams, nes institucija yra
daugiau nei vien veiksmo šablonas. Veiksmų institucionalizacija yra susijusi su
bendruomene, habitualizacija - su atskiru individu. Tai reiškia, kad abiejų reiškinių reikšmės
skiriasi socialinės prasmės požiūriu. Institucijos išreiškia ne atskiro individo, o bendruomenės
socialinio gyvenimo patirtį, kuriai bendruomenė suteikia moralinę reikšmę. Jos nariai priima
333
atitinkamos socialinio gyvenimo patirties moralinę reikšmę, kaip jiems skirtą valią .
Vadinasi, tam tikrus institucinius veiksmus gali atlikti ne bet kuris veikėjas, bet tik tas, kuris
atitinka institucijos keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, santuokos institucija reglamentuoja
santuokos sukūrimo sąlygas: visų pirma įveda kraujomaišos tabu, amžiaus cenzą.

333
Lotynų kalbos žodžio mos, iš kurio kilo žodis “moralė”, pirmykštė reikšmė buvo “valia”.
Ilgainiui jis ėmė reikšti (dievų arba valdovų) žmonėms skirtą valią, taigi instrukcijas ir
įstatymus, paskui tradicinius papročius (mores). Galiausiai, per laiką pakitus žodžio reikšmei
jis ėmė reikšti asmeninę gyvenseną, individo mąstyseną, charakterį ir dorumą. Taip įsitvirtino
subjektinės moralės samprata, kuri nepaneigia objektyviosios moralės buvimo ir jos svarbos.

332
 Kokių tikslų siekia bendruomenė savo valią išreikšdama ir įtvirtindama institucijose?
Be abejonės, ji siekia sumažinti grėsmes savo egzistencijai ir, tuo pačiu, išplėsti laisvės ribas,
nedidinant išorinės kontrolės. Šis tikslas išryškėja iš socialinio pasaulio konstravimo proceso
esmės – tvarkos savaiminio kūrimo individo lygmenyje, jam refleksuojant habitualizacijos
reikšmę. Bet kaip jis įgyvendinamas bendruomenės lygmenyje? Galime pradėti nuo
prielaidos, kad būti žmogumi reiškia faktiškai visą laiką žinoti ką darai ir kodėl tai darai.
Tokio požiūrio logika buvo gerai ištyrinėta egzistencinės fenomenologijos ir Wittgensteino
filosofijos perspektyvose. Socialines konvencijas, kurias kuriame ir atkuriame savo
kasdieninėje veikloje, individas refleksyviai kontroliuoja kaip mūsų gyvenimo “vyksmo”
aspektą. Refleksyvinis supratimas šia prasme būdingas visiems žmogaus veiksmams ir yra
konkreti sąlyga rastis tam nepaprastai išplėtotam instituciniam refleksyvumui 334.
Taigi remiantis šia prielaida, galime teigti, kad bendruomenės sąmonė refleksuoja ir
apibendrina savo narių rūšinio veikimo patirtis. Toks procesas turi implikuoti bent du
sąryšingus aspektus: 1) rūšinio veikimo patyrimų sutvarkymą loginiu pagrindu ir 2) veikimo
unifikavimą. Rūšinio veikimo patyrimų suvienodinimo reikšmė – standartizuoti (sunorminti)
veikimą taip, kad juo galėtų naudotis kiti bendruomenės nariai ir tai padidintų bendro
(socialinio) veikimo veiksmingumą. Vienok, kyla klausimas kaip paaiškinti institucijų
kontroliuojantį pobūdį? Iš kur kyla institucijų imanentinė individų kontrolės savybė? Nes
individų elgesys, dažniausiai, be išorinio spaudimo atkartoja institucinio elgesio modelius.
Todėl giliau pažvelkime į institucijų prigimtį.
Svarstant kokiu būdu susiformuoja institucijos loginis pagrindas, reikia kreipti dėmesį
į institucijų istoriškumą. Institucijos visada turi istoriją ir yra istorijos kūriniai, nes abipusės
veiksmų tipizacijos kuriamos bendroje istorijoje. Tai reiškia, kad abipusės veiksmų
tipizacijos procese “dalyvauja” ne tik individai, bet ir socialinis kontekstas kaip istoriškos
labai lėtai besikeičiančios aplinkybės, kuriose susidaro bendruomenės reikšmingos
tipizacijos: bendri įpročiai, tradicijos, papročiai ir įstatymai. Nes, pavyzdžiui, moralės
“etimologija visų pirma nurodo socialinį kontekstą, kuriame etika, moralė arba dorovė iš
pradžių egzistuoja kaip bendras įprotis, kaip bendruomenės tradicija, paprotys ir įstatymas.
Tik vėliau tų žodžių reikšmė įgyja subjektyvų ir individualų asmeninės moralinės nuostatos
335
bei charakterio aspektą” . Bet ir tuomet šiame aspekte išlieka (tiksliau – turi išlikti)
bendruomeninis matmuo: išankstinis moralinių dalykų supratimas, kuris būdingas mus

Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. – Vilnius: Pradai, 2000. P. 52

334

Anzenbacher A. Etikos įvadas. – Vilnius: Aidai, 1995. P.17

335

333
supantiems žmonėms. Jį sudaro šie elementai: moralinis vertinimas, sąžinė, savanoriškumas,
atsakomybė, socialinis ryšys, savigarbos suvokimas (savęs vertė). Visus šiuos elementus
jungia juos aprėpiantis, prasmės ryšys. Be tokio išankstinio supratimo apskritai negalėtume
įsivaizduoti moralinių diskursų.
Pabandykime įsivaizduoti institucijų formavimosi modelį. Socialinis kontekstas
suponuoja individualią individo veikimo patirtį, kurią apmąstydamas jis mėgina įprasminti
savo veiksmus, t.y. juos įsprausti į sėkmingo veikimo schemą. Ši tendencija stiprėja, kai
individas pradeda dalytis su kitu individu savo veiksmų prasmėmis. Situacija tampa
kokybiškai kitokia, kai prie jų dar prisideda kiti individai: pasikeičia tarp dviejų individų
vykstančios socialinės sąveikos pobūdis. Institucinis pasaulis, egzistavęs in nucleo
situacijoje, dabar perduodamas ir kitiems. Habitualizacijos ir tipizacijos, kurios iki tol buvo
dviejų individų ad hoc koncepcijos, dabar tampa istorinėmis institucijomis. Vykstant šiam
procesui, tobulėja pati institucionalizacija. Patirties dalijimasis, jos kartojimas ir apmąstymas
suteikia galimybę išryškinti sėkmingo veikimo sąlygas, kuriose imlikuotas itin svarbus ryšys
- veiksmų ir sėkmingo veikimo veikėjų bruožų ryšys. Tačiau galimybė pažinti sėkmingo
veikimo veikėjus nereiškia vien to, kad tik diskursyviai įsisąmoninamos jų veiklos sąlygos.
Daugelis sugebėjimo perimti sėkmingo veikimo sąlygas elementų būdingi praktinei sąmonei,
įtrauktai į kasdieninę veiklą. Praktinė sąmonė yra integrali refleksyvios veikimo kontrolės
dalis, bet ji yra “nesąmoninga”, o ne pasąmoninga. Daugumos praktinės sąmonės formų
negalima “turėti galvoje” vykstant socialinei veiklai, nes jų nenusakomumas arba savaiminis
suprantamumas yra esminė sąlyga, leidžianti veikėjams susitelkti prie atliekamų uždavinių .
Bendruomenės praktinė sąmonė suteikia veiksmų ir veikėjų ryšiui draudimų ir
leidimų formą, t.y. išreikia savo valią, kuri turi du sandus: pažintinį ir emocinį. Kitaip sakant,
draudimų ir leidimų forma bendruomenės praktinė sąmonė “suskliaudžia”, kalbant
fenomenologijos terminais, tuos patyrimus, kuriuos suponuoja natūrali egzistencinio
saugumo siekimo nuostata kasdieniniame gyvenime. Anapus to, kas galėtų atrodyti esą
visiškai banalūs kasdieninės veiklos aspektai, tyko chaosas. Šis chaosas nėra tiesiog
dezorganizacija, tai paties daiktų ir kitų asmenų tikroviškumo jausmo praradimas. Chaosą,
grasinantį anapus įprastinių kasdieninių konvencijų, psichologiškai galima suprasti kaip
Kierkegaard’o nurodytą baimę: tai perspektyva būti užvaldytam nerimo, prasiskverbiančio iki
336
pačių aiškaus “buvimo pasaulyje” jausmo šaknų . Praktinė sąmonė ir jos atkuriama

336
Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. – Vilnius: Pradai, 2000. P. 55.

334
kasdieninė rutina padeda suskliausti tokį nerimą, nes jos imlikuoja socialinį stabilumą ir
atlieka konstitutyvų vaidmenį organizuojant aplinką. Jos pateikia orientavimosi modelius,
kurie praktiškai padeda “atsakyti” į klausimus dėl egzistencijos sąrangos ir leidžia “tikėti”
siektinu kasdieninio gyvenimo aiškumu. Kad konkretūs atsakymai būtų “priimtini” ir leistų
”pasitikėti” kasdieniniu gyvenimu, turi būti visiems bendras tikrovės karkasas. Bendras
žmonių ir daiktų tikrovės jausmas yra kartu ir stiprus, ir trapus. Jo stiprumą liudija didelis
patikimumas tų kasdieninės socialinės sąveikos kontekstų, kuriuos kuria ir reprodukuoja
nespecialistai. Bet vien kognityvinės prasmės orientavimosi modeliai nesukurs šito tikėjimo,
jeigu jo negrįs atitinkamas emocinis atsidavimas337 , kuriam reikšmingi yra pasitikėjimas,
viltis, drąsa. Todėl pagrindiniai tokių “atsakymų” aspektai yra labiau emociniai, nei
kognityviniai. Kitaip sakant, refleksuojanti bendruomenės sąmonė suteikdama logikos
institucinei tvarkai, ją, ypač, motyvuoja dvasiškai-emociškai. Tai paaiškina pripažintų
konvencijų stiprumą ir jų irimą patyrusių žmonių dramatiškas reakcijas.
Institucijų tapsmas istoriniais dariniais stiprina jų kitą esminę - objektyvumo –
savybę, atsiradusę tada, kai tik du individai pradėjo abipusiai tipizuoti savo elgesį. Tai
reiškia, kad dabar išsikristalizavusios institucijos suvokiamos kaip nepriklausomos nuo
individų, kurie “atsitiktinai” jas įkūnija. Kitaip tariant, institucijos dabar suvokiamos kaip
turinčios savo pačių tikrovę – tikrovę, kuri iškyla prieš individą kaip išorinis ir priverstinis
faktas338. Taigi kontroliuojantis institucijų pobūdis kyla iš pačios institucionalizacijos esmės -
tipizacijų bendrumo. Šis pobūdis atsiranda pirmiau bei nepriklausomai nuo visų sankcijų
mechanizmų, kurie sukuriami vėliau siekiant naująją kartą įtraukti į institucinę tvarką ir
palaikyti institucijas. Nors tie mechanizmai egzistuoja daugelyje institucijų, bet jų
kontroliuojantis poveikis yra papildomo pobūdžio. Pirminę socialinę kontrolę lemia pačios
institucijos egzistavimas .
Legitimacija. Vienok instituciniam pasauliui reikia legitimacijos, t.y. būdų, kuriais jį
galima “paaiškinti” ir pateisinti bei paversti tikėjimo simboliu, esančiu žmonių sąmonėje.
Tokį poreikį suponuoja būtinybė perduoti naujai kartai egzistuojantį socialino pasaulio
supratimą. Institucijų kūrimas grindžiamas tėvų kartos individų habitualizuotų veiksmų
tipizacijomis, kurios visada yra bendros. Jas taip suvokia visi esantys konkrečios socialinės
grupės nariai ir tai užtikrina institucijos atsiradimą. Vadinasi, jie gali suvokti institucijos
337
Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. – Vilnius: Pradai, 2000. P. 55.
338
Berger P. , Luckmann Th. Socialinės tikrovės konstravimas. – Vilnius: Pradai, 1999. P. 80

335
prasmę pasitelktdami savo atminties galias. Vaikų kartos padėtis yra visai kitokia. Jie
susipažinę su institucijų istorija iš “gandų”. Todėl dabar būtina aiškinti jiems šią prasmę
pasitelkus įvairias legitimacijos formules. Jos turi aiškinti institucinę tvarką nuosekliai ir
nuodugniai, kad galėtų perduoti įsitikinimus naujai kartai. Kitaip sakant, visiems vaikams turi
būti pasakojama ta pati istorija.
Legitimacijos procesas tiksliausiai apibūdinamas kaip “antrinis” institucinių procesų
prasmės objektyvavimas. Legitimacija “aiškina” institucinę tvarką kognityviai pagrįsdama
ojektyvuotas jos prasmes, ji kuria naujas prasmes, leidžiančias integruoti tas prasmes, kurios
jau suteiktos kitiems instituciniams procesams. Legitimacijos funkcija – padaryti objektyviai
suvokiamas ir subjektyviai įtikimas “pirmines” objektyvacijas, kurios jau buvo
suinstitucintos. Ji pateisina institucinę tvarką suteikdama normatyvinį pobūdį praktiniams jos
imperatyvams. Taigi legitimacija turi du aspektus: kognityvinį ir normatyvinį. Tai reiškia,
kad legitimacijos klausimas nėra vien “vertybių” klausimas, nes visada implikuoja ir
“žinojimą”. Pavyzdžiui, giminystės struktūrą legitimuoja ne tik konkrečių jos kraujomaišos
tabu etika, bet ir vaidmenų žinojimas, kurio pagrindu apibrėžiami “teisingi” ir “klaidingi“
339
šioje struktūroje atliekami veiksmai . Tokiu būdu besiplečianti institucinė tvarka iškelia ir
atitinkamą legitimacijų skliautą, išskleisdama virš jo apsauginį kognityvinės ir normatyvinės
interpretacijos gaubtą. Nauja karta išmoksta šias legitimacijas vykstant tam pačiam procesui,
kurio metu ji įtraukiama į institucinę tvarką.
Čia svarbu pabrėžti psichologinį Gehleno institucijos teorijos aspektą, kuris susijęs
su tvarkos ir pasitikėjimo ryšiu - institucijos imperatyvų tariamą neišvengiamumą. Eilinis
mūsų visuomenės narys įsitikinęs, jog institucionalizacijos sąlygota veiksmų eiga yra
vienintelė jam galima ir vienintelė ontologiškai priimtina. Tokį veiksmų supratimą lemia tai,
jog žmogus suvokia socialinį pasaulį kaip objektyvų: institucijos iškyla prieš individą kaip
nepaneigiami, jo atžvilgiu išoriški ir savo realumą išlaikantys faktai, kurie negali išnykti jam
panorėjus; institucijos priešinasi individo mėginimams jas keisti ar jų išvengti. Taigi, iš
institucijų faktiškumo kylanti jėga, sąryšyje su kontrolės mechanizmais suteikia institucijoms
prievartinę galią individo atžvilgiu. Žinoma, viena vertus, šis pasaulis neįgyja ontologinio
statuso, nepriklausomo nuo jį sukūrusio žmogaus veiklos. Bet, kita vertus, institucijos
egzistuoja kaip išorinė tikrovė, kaip neaišku konkrečiai kada ir kieno sukurta ar, tiksliau,
339
Berger P. , Luckmann Th. Socialinės tikrovės konstravimas. – Vilnius: Pradai, 1999. P.
119-121.

336
spontaniškai susikūrusi tvarka, kurios visuotinis laikymasis sukuria ir tarpasmenybinio
saugumo šaltinį. Nes egzistuojančios institucijos ne tik suponuoja individų elgesį, bet jomis
remiantis jie gali pakankamai patikimai prognozuoti vieni kitų veiksmus.
Apibendrindami socialinės tvarkos ir pasitikėjimo ryšio analizę galime teigti, jog
refleksuojanti bendruomenės sąmonė yra pasitikėjimą keliančios tvarkos šaltinis. Ji suteikia
logikos ir bendros valios (moralės) institucinei tvarkai, t.y. didindama tarpasmenybinį
pasitikėjimas plečia laisvės ribas. Ši išvada pagrindžia kitą labai svarbią prielaidą: žmonių
pasitikėjimą keliančią tvarką gali kurti tik tokia valstybė, kuri atbaigdama bendruomenės
savikūrą įkūnija bendruomeniškumo dvasią – sukuria piliečių fizinio ir emocinio saugumo
namus.
Internalizacija. Socialinės tvarkos ir pasitikėjimo ryšio analizė būtų nepakankama
neatskleidus kaip objektyvuota moralė transformuojasi į subjektyvumo dimensiją. Juo labiau,
kad pati visuomenė egzistuoja ir kaip objektyvi, ir kaip subjektyvi tikrovė. Šie jos
egzistencijos aspektai būna tinkamai pripažįstami tada, kai visuomenė suprantama kaip
nenutrūkstamas dialektinis procesas, susipynęs iš trijų momentų: eksternalizacijos,
objektyvacijos ir internalizacijos. Šiais momentais vienu metu apibūdinama ir visuomenė, ir
jos dalis ar pavienis visuomenės narys. Pavienis visuomenės narys tuo pačiu metu
eksternalizuoja savo paties būtį socialiniame pasaulyje ir internalizuoja šį pasaulį kaip
objektyvią tikrovę. Šie momentai jų sąveikos procese suformuoja pamatinio pasitikėjimo 340 ir
moralės ryšį. Todėl bet kurie nukrypimai šiame procese gali atsiliepia pamatinio pasitikėjimo
ir moralės ryšiui.
Būti visuomenėje – reiškia dalyvauti jos dialektikoje. Bet kokiu būdu individas
įsijungia į šią dialektiką, nes jis negimsta visuomenės nariu? Individas gimsta su polinkiu į
socialumą ir tampa visuomenės nariu. Tapimo procesas prasideda internalizacija: objektyvių
socialinių vertybių, normų, požiūrių, nuomonių, standartų, vertinimų subjektyviu perėmimu.
Šis “perėmimas” yra būdingas kiekvienam žmogui ir atsiranda todėl, kad individas “perima”
iš kito pasaulį, kuriame kiti jau gyvena. Kartą “perimtas” iš kito pasaulis gali būti kūrybiškai
modifikuotas. Tai reiškia, kad individai gyvena tuo pačiu laiku ir kad jie abipusiai apibrėžia
situacijas, kuriose dalyvauja. Juos sieja motyvacijų tinklas, kuris driekiasi į ateitį. Svarbiausia

340
Pamatinis pasitikėjimas – tai ankstyviausias ir stipriausias vaiko saugumo potyris,
kylantis iš jo tėvų (pirmųjų globėjų) meilės ir laiduojantis jam pagrindą susikurti savo
suderintą emocinę ir pažintinę orientaciją į kitus individus, objektų pasaulį ir savo
tapatumą.

337
tai, kad dabar jie nuolat indentifikuoja vienas kitą, dalyvauja ne tik tame pačiame pasaulyje,
bet ir vienas kito būtyje. Taigi internalizacija šia plačiąja prasme yra pagrindas, padedantis
suprasti, pirma, kitus, antra – pasaulį kaip prasmingą ir kaip socialinę tikrovę. Pasiekęs šitokį
internalizacijos lygį, individas tampa visuomenės nariu.
Individo tapimas visuomenės nariu yra socializacija, kurią galima apibūdinti kaip
visapusišką bei nuoseklų individo įsitraukimą į objektyvų visuomenės pasaulį ar kurią nors jo
sritį. Ji vyksta visą individo gyvenimą. Skiriama pirminė ir antrinė socializacijos. Pirminė
socializacija yra ta pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis
tampa visuomenės nariu. Antrinė socializacija yra tolesnis procesas, padedantis jau
socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis. Vienok,
labai svarbu pabrėžti, kad pirminė socializacija yra:
1) svarbiausia individui,
2) užduoda antrinės socializacijos pamatinę struktūrą.
Tai reiškia, kad kiekvienas individas gimsta ir objektyvioje socialinėje struktūroje, ir
objektyviame socialiniame pasaulyje. Objektyvioje socialinėje struktūroje jis susiduria su jam
primestais reikšmingais kitais individais, kurie yra atsakingi už jo socializavimąsi. Jų
pateikiami jo situacijos apibrėžimai jam tampa objektyvia tikrove. Taip jis atsiduria ne tik
objektyvioje socialinėje struktūroje, bet ir objektyviame socialiniame pasaulyje. Tarp jo ir
šito pasaulio tarpininkaujantys reikšmingi kiti individai ne tik atrenka tam tikrus pasaulio
aspektus, bet ir keičia šį pasaulį jį perduodami. Taigi vyksta individo pažintinis mokymasis.
Vienok pirminė socializacija yra kur kas daugiau negu grynai pažintinis mokymasis.
Aplinkybės, kuriomis ji vyksta, būna kupinos didelės emocinės įtampos. “Be šitokio
emocinio prisirišimo prie reikšmingų kitų individų mokymosi procesas būtų sunkus, o gal
apskritai neįmanomas, rašo P.L. Bergeris ir Th. Luckmanas. Vaikui tapatintis su reikšmingais
kitais padeda įvairiausi jo emociniai saitai. Kad ir kokie jie būtų, internalizacija įvyksta tik
341
tada, kai įvyksta identifikacija” : individas įgyja subjektyvų tapatumą - tampa toks, kokį jį
esant laiko jam reikšmingi kiti individai. Šis procesas sponuoja dialektinį ryšį tarp
objektyviai jam priskirto ir jo paties subjektyviai pripažinto tapatumo. Tai reiškia, kad vaikas
perima jam svarbių individų vaidmenis bei požiūrius ir juos paverčia savais vaidmenimis ir
požiūriais. Labai svarbu, kad šiame vyksme vaikas perima ir socialinį pasaulį. Subjektyvus

Berger P. L., Luckmann Th. Socialinės tikrovės konstravimas. – Vilnius: Pradai, 1999.
341

P.166.

338
tapatumo perėmimas (identifikacija) ir subjektyvus socialinio pasaulio perėmimas yra tik
skirtingi to paties – internalizacijos – proceso aspektai. Taip objektyvuota moralė
internalizacijos procese subjektyvizuojasi 342.
Konkretūs turiniai, kurie internalizuojami pirminės socializacijos metu, būna skirtingi
įvairiose visuomenėse. Tačiau yra ir tai, kas bendra, pavyzdžiui, kalba. Būtent kalba turi būti
pirmiausia internalizuota. Su kalba ir jos dėka įvairios motyvacijų ir interpretacijų schemos
internalizuojamos kaip instituciškai apibrėžtos. Pavyzdžiui, noras elgtis kaip mažam drąsiam
berniukui suponuoja prielaidą, kad maži berniukai natūraliai skirstomi į drąsuolius ir bailius.
Šitos ir panašios schemos duoda vaikui suinstitucintas kasdienio gyvenimo programas. Kai
kurios iš jų jam tuoj pat taikomos, kitos numato elgesį, kurio visuomėnė reikalaus vėlesniais
gyvenimo tarpsniais.
Pirminės socializacijos metu susikuria pirmasis individo pasaulis, kuris turi ypatingą
tvirtumą. Kas lemia šio pasaulio tvirtumą, tiksliau, kas sukuria ontologinio saugumo jausmą,
leidžiantį individui ištverti pereinamuosius laikotarpius, krizes ir labai pavojingas
aplinkybes? Išskirtinį jo tvirtumą lemia individo ankstyvoje vaikystėje įgyjamas
neišvengiamas ryšys su pačiais pirmaisiais jam reikšmingais asmenimis. Šio ryšio esmė -
pasitikėjimas artimaisiais. Pasitikėjimas artimaisiais arba tai, ką E. Eriksonas vadina
“pamatiniu pasitikėjimu”, sukuria pirminį tinklą, iš kurio randasi suderinta emocinė-
kognityvinė orientacija į kitus, objektų pasaulį ir asmens tapatumą. Pamatinio pasitikėjimo
patirtis yra šerdis tos ypatingos “vilties” (E.Bloch’as) arba “drąsos būti” (P.Tillich’as)
šaltinis. Pirmųjų globėjų meilės ugdomas pamatinis pasitikėjimas lemtingai susieja asmens
tapatumą su kitų vertinimais. Pamatinio pasitikėjimo numanomas abipusis ryšys su
pirmaisiais globėjais iš esmės yra pąsamoningas socialumas, kuris ankstesnis už “Aš” ir
“mane” ir yra svarbiausias bet kokio jų diferencijavimo pagrindas (A.Giddensas, 1991). Tad
pamatinį pasitikėjimą galima suprasti kaip savotiškus emocinius skiepus nuo egzistencinio
nerimo, kaip apsaugą nuo būsimų grėsmių ir pavojų, kuri leidžia individui palaikyti viltį ir
drąsą visomis vėlesnėmis žlugdančiomis aplinkybėmis. Pamatinis pasitikėjimas yra
priedanga nuo veiklą ir sąveiką persekiojančių rizikų ir pavojų. Jis yra emocinis gynybinis

342
Moralės subjektyvizacija suprantama pagal L Kolbergo asmenybės dorovinės raidos
teoriją. Ji pabrėžia, jog asmenybės dorovinė raida aprėpia keletą vienas po kito einančių
laikotarpių. Juose numatoma pažinimo sugebėjimų ir kitų žmonių jausmų supratimo raida.
L.Kolbergas išskyrė šešis asmenybės raidos periodus, kurie pakeičia vienas kitą nuoseklia
tvarka kaip ir Ž.Pjažė (Piaget) teorijoje.

339
šarvas, gaubiantis visus eilinius individus ir leidžiantis jiems tvarkyti kasdieninio gyvenimo
reikalus343 .
Svarbu pabrėžti, kad pamatinis pasitikėjimas esminiu būdu susijęs su tarpasmeninės
ir apskritai tvarkos organizavimu. Pamatinį pasitikėjimą padeda “nukalti” vadinamoji
344
“potenciali erdvė” , kuri susieja ir tuo pačiu atitolina vaiką ir jo pirminį globėją (tėvus).
Šioje erdvėje nuo pirmųjų gyvenimo dienų pagrindinį vaidmenį mezgant vaiko ir globėjų
santykius vaidina įprotis ir rutina. Įtvirtinami esminiai ryšiai tarp rutinos, koordinuojančių
konvencijų reprodukavimo ir ontologinio saugumo jausmo vėlesnėje individo veikloje. Kaip
parodė Wittgensteinas, rutiniška veikla niekada nebūna atliekama tiesiog automatiškai 345.
Kūno kontrolės ir diskurso atžvilgiu veikėjas privalo nuolat būti budrus, kad sugebėtų
“tęsti”socialinį gyvenimą. Įpročių ir rutinos palaikymas yra lemiama apsauga nuo grasinančio
nerimo. Bet kaip tik todėl disciplina - įtampos kupinas reiškinys, suponuojantis giluminės
koordinuojančių konvencijų internalizacijos kontekstą.
Būtina teisingai suprasti rutinos ir disciplinos (tvarkos) ryšį. Rutina yra pagrindinis
bręstančio individo autonomijos elementas – praktinis patyrimas ir sugebėjimas kaip “gyventi
toliau” socialinio gyvenimo kontekstuose. Todėl, viena vertus, be disciplinos vaikas negali
susiformuoti reikiamus socialinio gyvenimo įpročius. Bet, kita vertus, rutinos disciplina,
puoselėdama “būties“ prasmę ir ją atskirdama nuo “nebūties, padeda įsisąmoninti
egzistencijos rėmus - ontologinio saugumo pamatus. Ji skatina orientuotis į tuos objektų
pasaulio aspektus, kurie turi prasminės vertės tolimesnėje individo socializacijoje. Kitaip
sakant, pirminė socializacija skatina vaiko sąmonę vis labiau abstrahuotis nuo konkrečių kitų
individų vaidmenų bei požiūrių ir pereiti prie vaidmenų ir požiūrių apskritai. Pavyzdžiui,
internalizuojant normas, einama nuo “Mama dabar pyksta ant manęs” prie “Mama pyksta ant
manęs, kai aš išlieju sriubą”. Kadangi ir kiti vaikui reikšmingi asmenys (tėvas, senelė ir kt.)
pritaria šiam mamos neigiamam požiūriui, tai elgesio normos bendrumas subjektyviai
išplečiamas. Lemiamas žingsnis žengiamas tada, kai vaikas suvokia, visi (jam reikšminga
visuomenė) yra prieš sriubos išliejimą, ir elgesio norma apibendrinama teiginiu “Niekas

343
Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. – Vilnius: Pradai, 2000. P. 57-58.
344
D.W. Winnicotto sukurta potencialios erdvės sąvoka apibūdina laiką ir erdvę kaip
priemonę, leidžiančią vaikui pereiti nuo visagalybės prie realybės principo suvokimo. Tačiau
“realybę” čia reikia suprasti kaip visumą vaiko patirčių, kurios konstitutyviai organizuojamos
per vaiko ir globėjų tarpusavio ryšį.
345
Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. – Vilnius: Pradai, 2000. P. 57.

340
nelieja sriubos”. Ši abstrakcija, atsirandanti apibendrinant konkrečių ir reikšmingų kitų
vaidmenis ir požiūrius, yra vadinama apibendrintu kitu 346.
Apibendrinto kito formavimasis bręstančio individo sąmonėje reiškia, kad dabar jis
tapatinasi ne tik su reikšmingais kitais individais, bet ir su visuomene. Tik šio apibendrinto
tapatinimosi dėka jo paties tapatumas tampa stabilus ir nenutrūkstamas, apimantis visus
įvairiausius vaidmenis ir požiūrius. Taigi apibendrinto kito formavimasis žymi lemiamą
socializacijos fazę, nes su jo išsikristalizavimu sąmonėje, atsiranda simetrinis ryšys tarp
subjektyvios ir objektyvios tikrovių. Objektyvią tikrovę galima lengvai “išversti” į
subjektyvią tikrovę ir atvirkščiai. Bet visiškos simetrijos tarp šių tikrovių negali būti, nes jos
nėra vienodos apimties. “Prieinama“ objektyvi tikrovė yra visada platesnė, negu ta tikrovė,
kuri realiai internalizuojama bet kurioje individualioje sąmonėje. Joks individas
neinternalizuoja viso to, kas objektyvuota kaip tikrovė jo visuomenėje. Kita vertus, visada
būna subjektyvios tikrovės elementų, kurie atsiranda ne iš socializacijos. Tai reiškia, kad
simetrija tarp objektyvios ir subjektyvios tikrovių niekada nebūna statiška, visam laikui
nusistovėjusi būklė.
Objektyvios tikrovės permanentinė kaita neturėtų tapti priežastimi užsisklęsti savo
subjektyvume ir šiuo būdu sugriauti ryšio tarp objektyvios ir subjektyvios tikrovių nuolatinį
balansavimą. Bet tokia galimybė realiai egzistuoja sparčiai kintančiomis socialinės tikrovės
sąlygomis. Todėl neatsitiktinai F. Fukuyama analizuodamas pasitikėjimo reikšmę
šiuolaikinėje visuomenėje akcentuoja, kad “sugebėjimas bendrauti, atlikti kolektyvinius
veiksmus savo ruožtu priklauso nuo to, kaip vienos ar kitos bendruomenės laikosi bendrų
normų bei vertybių ir kaip jos įstengia atskirų asmenybių individualius veiksmus pajungti
347
didelių grupių interesams” . Taigi pasitikėjimas turi būti grindžiamas bendromis
kolektyvinėmis normomis ir vertybėmis. Kitaip tariant, ryšio tarp individualaus ir
objektyvaus socialinio pasaulio nuolatinis balansavimas turi būti grindžiamas pamatinio
pasitikėjimo palaikymu. Šią funkciją turi atlikti ir teisė. Tai reiškia, kad teisės normų turinys
turi būti moralinis, t.y. išreikšti bendruomeninę, o ne vien valdymo institucijų valią.

Berger P. L., Luckmann Th. Socialinės tikrovės konstravimas. – Vilnius: Pradai, 1999.
346

P.167.

Фукуяма Ф. Доверя: Социальные добродетели и созидание благосостояния //

347

Новоя постиндустриальная волна на Западе. - Moskva: Academia, 1999. C. 129.

341
7.1.2. Savaiminės ir organizuotos socialinių tvarkų santykis348

Sąmoningai kuriamos tvarkos bruožai atskiria ją nuo savaime susiformavusių tvarkų.

F. von Hayekas išskiria organizuotos (padarytos) tvarkos bruožus:
1. Organizuotos tvarkos kaip sistemos konkretumas ir santykinis paprastumas. Šis bruožas
padeda jos kūrėjams intelektualiai aprėpti kuriamą tvarką. Organizuotų tvarkų
egzistavimą galima nustatyti jutimiškai, stebėjimo būdu.
2. Sąmoningai sukurta tvarka tarnauja (arba tarnavo) jų kūrėjų tikslams.
Nė vienas iš šių bruožų nėra būtinas spontaninei tvarkai. Jos sudėtingumo lygio neriboja
žmogaus proto galimybės. Savaime susiklosčiusios tvarkos egzistavimas nebūtinai
atsiskleidžia mūsų pojūčiams, nes ji gali būti grindžiama grynai abstrakčiais santykiais,
kuriuos galime rekonstruoti tik mintyse. Kadangi savaime susiklosčiusi tvarka nėra padaryta,
tai negalime pamatuotai teigti, jog ji turi apibrėžtą tikslą, nors jos egzistavimo suvokimas
mums gali būti nepaprastai svarbus tuo, kad sėkmingai leidžia siekti daugybės skirtingų
tikslų.
Spontaninės tvarkos atvejai nebūtinai yra sudėtingi, tačiau kitaip nei žmogaus
sąmoningo tvarkymo atvejai, jie gali pasiekti bet kokį sudėtingumo lygį. Vienas svarbiausių
Hayeko teiginių, kad sudėtingiausios tvarkos sistemos, aprėpiančios daugiau konkrečių faktų
nei galėtų aprėpti ar apdoroti kieno nors protas, gali atsirasti tik veikiant vidinėms jėgoms,
skatinančioms spontaninės tvarkos atsiradimą.
Spontaninė socialinė tvarka klostosi tada, kai jos elementai – žmonės, reguodami į
savo tiesioginę aplinką laikosi tam tikrų taisyklių. Spontaninę tvarką apibrėžiančios taisyklės
labai smarkiai skiriasi nuo taisyklių, kurios reikalingos organizacijai tvarkyti. Bendruomenė
gali egzistuoti tik tokiu atveju, jeigu taisyklių atrankos procese susiklosto taisyklės,
skatinančios individus elgtis taip, kad galėtų atsirasti bendruomeninis gyvenimas. Tuo pačiu
pagrindu susiformuoja teisingumo jausmas. Reikia prisiminti, jog šiuo požiūriu atranka
vyksta įvairių tipų visuomenėse. Tačiau savybės, palaikančios šią tvarką, yra individų
savybės, jų pasiryžimas laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, kuriomis remiasi visos gruoės
kaip visumos veiksmų tvarka. Kitaip sakant, konkrečios bendruomeninės tvarkos aplinkybės,
į kurias reaguoja individas, bus žinomos tik tam individui. Tik jeigu individai laikysis
348
Remiamasi : Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Taisyklės ir tvarka. – Vilnius:
Eugrimas, 1998. T.1. P. 67 – 90.

342
taisyklių, generuojančių tvarką, šios individualios reakcijos į konkrečias aplinkybes kurs
visuminę savaiminę tvarką, kurią dar galima vadinti teisingumu.
Socialinei teorijai bei socialinei politikai svarbus klausimas – kokio pobūdžio turi
būti tos taisyklės, kad atskiri individų veiksmai kurtų visuminę tvarką? Kai kurių tų taisyklių
visi bendruomenę sudarantys individai laikysis todėl, kad savo aplinką jie suvokia vienodai.
Kitų taisyklių jie spontaniškai laikysis todėl, kad jos sudaro jų bendro kultūrinio paveldo dalį.
Tačiau bus ir tokių taisyklių, kurioms paklusti jie gali būti verčiami. Nors kiekvienam gali
būti verta jų nepaisyti, bendroji tvarka, nuo kurios priklauso jų veiksmų sėkmė, gali atsirasti
tik šių taisyklių laikantis visuotinai. Kad susiklostanti tvarka būtų gėrybinė, žmonės turi
laikytis ir tam tikrų konvencinių taisyklių, t.y. sutartinių normų, nurodančių, ką jei privalo
daryti arba ko negali nedaryti.
Kiekvienoje bent kiek didesnėje, nei mažiausia žmonių grupė, organizacijoje
bedradarbiavimas visada grindžiamas tiek spontatinės tvarkos, tiek sąmoningo organizavimo
pagrindu. Bet kitas Hayeko svarbus teiginys yra tas, kad nors spontaninė tvarka ir
organizacija visada koegzistuoja, vis dėlto neįmanoma šių dviejų tvarkos principų
kombinuoti kaip patinka. Tai nėra visuotinai pripažįstama dėl to, kad apibrėždami abiejų
rūšių tvarką turime kliautis taisyklėmis, o svarbių skirtumų tarp atitinkamų taisyklių paprastai
nesuvokiame.
Kiekviena organizacija turi tam tikru mastu kliautis taisyklėmis, o ne vien specifiniais
įsakais. Spontaninė tvarka grindžiama vien taisyklėmis, o ne specifiniais įsakais. Tik
vadovaujantis taisyklėmis, individams atsiranda galimybė naudotis žiniomis, kurių kaip
visumos niekas neturi. Kiekviena organizacija, kurių nariai nėra vien organizatoriaus
įrankiai, savo įsakais apibrėžia tik kiekvieno nario vykdytiną funkciją, siektinus tikslus bei
tam tikrus bendrus naudotinų metodų bruožus, o visa kita palieka spręsti individams pagal jų
turimas žinias bei sugebėjimus.
Taisyklės, reguliuojančios veiklą organizacijoje, pasižymi tuo, jog jos skirtos
nurodytiems tikslams vykdyti. Jos numato, kad kiekvieno individo vietą fiksuotoje
struktūroje apibrėžia įsakas ir kad taisyklės, kurioms individas turi paklūsti, priklauso nuo
jam paskirtos vietos bei nuo vadovybės jam paskirto konkretaus tikslo. Šios taisyklės
reguliuoja skiriamų pareigūnų arba valdžios agentūrų veiklos detales.
Spontaninę tvarką valdančios taisyklės nepriklauso nuo tikslų ir vienodai galioja
visiems visuomenės nariams arba bent jau individualiai neįvardintoms jų grupėms arba

343
klasėms. Tai reiškia, jog bendros teisinės taisyklės, kuriomis grindžiama spontaninė tvarka,
yra orientuotos į abstrakčią tvarką, kurios specifinis arba konkretus turinys nėra niekam
žinomas arba numanomas. Kuo sudėtingesnė numanoma tvarka, tuo didesnę dalį individualių
veiksmų lems aplinkybės, nežinomos tiems, kurie valdo visumą, tuo labiau kontrolė
priklausys nuo taisyklių, o ne nuo specifinių įsakų.
Todėl teiginys, jog dėl šiuolaikinės visuomenės sudėtingumo privalome sąmoningai
ją planuoti, yra paradoksalus ir byloja apie visišką reikalo esmės nesupratimą, rašo Hayekas.
Iš tikrųjų šios sudėtingos tvarkos negalime išlaikyti tiesiogiai vadovaudami jos nariams, ją
galime išlaikyti tik netiesiogiai – palaikydami ir tobulindami taisykles, leidžiančias formuotis
spontaninei tvarkai349.
Neįmanoma pakeisti spontaninės tvarkos organizacijos tvarka kartu nepašalinant
galimybės efektyviausiai panaudoti išsklaidytas visų žinias; neįmanoma jos patobulinti arba
ištaisyti tiesiogiai į ją įsikišant įsakais. Toks spontaninės tvarkos ir organizacijos derinys
niekados negali būti racionaliai pagrįstas. Gali būti pagrindo papildyti įsakus, apibrėžiančius
organizaciją, spontaninės tvarkos taisyklėmis bei organizacijas naudoti kaip spontaninės
tvarkos elementus. Bet niekada negali būti pagrindo papildyti spontaninę tvarką
apibrėžiančias taisykles atskirais pagalbiniais įsakais, skirtais veiklai, kur vadovaujamasi
bendromis elgesio taisyklėmis.

7.2. Paprotys

Papročio universalumas. Į paprotį galima žvelgti siauruoju ir plačiuoju požiūriu.

Siauruoju požiūriu paprotį suprantame kaip nusistovėjusę, nerašytinę elgesio normą, kuri
šiuolaikinėse visuomenėse vaidina antraeilį vaidmenį. Plačiuoju požiūriu paprotį
suprantame kaip atitinkamų idėjų visumą, kurią vadiname paprotiniu socialiniu mąstymu.
Paprotinis socialinis mąstymas yra tiek paplitęs ir integruotas šiuolaikiniame mūsų
gyvenime, kad jo dažnai nepastebime ir sunkiai atpažįstame. Pavyzdžiui, švenčių ir
atmintinų dienų įvedimas grindžiamas paprotiniu socialiniu mąstymu.
Paprotinis socialinis mąstymas yra labai svarbus ir teisėje. Teisė nėra sustingusi, ji
nuolatos keičiasi socialinės kaitos procese ir yra šio proceso organiška dalis.Vienu ir tuo
pačiu metu teisė išreiškia ir griaunančius, ir kuriančius veiksmus, kurie, panašiai kaip
Hayek Fr. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Taisyklės ir tvarka. – Vilnius: Eugrimas,
349

1998. T.1. P. 81 –82.

344
erozija, nenutrūkstamai keičia socialinius santykius. Būtent paprotinio socialinio
mąstymo pagrindu formuojasi nauja teisė. Paprotinis socialinis mąstymas – tai teisės
institutų gyvybės jėga. Jis užtikrina teisinių idėjų ir teisės normų turinio tęstinumą.
Paprotinis socialinis mąstymas būtų nepastebimas, jeigu jis nepasireikštų
atitinkamomis veiksmų formomis. Išskiriamos dvi jo raiškos formos: negatyvi ir
pozityvi. Negatyvios papročio raiškos formos esmė - pozityviosios teisės normos
neveiksmingumas. Čia susiduriame su ypač svarbiu reiškiniu – teisės normos socialiniu
neveiksmingumu, kurį teisininkai tik pradeda nagrinėti. Iki šiol teisininkai laikėsi
nuostatos, kad pakanka teisėkūros subjektui išleisti teisės normą, kad ji imtų veikti.Todėl
beveik nebuvo keliamas klausimas, kad dėl susiklosčiusių papročių gali neveikti išleista
teisės norma. Tik dėka teisės sociologijos teisininkai pastebėjo ir įvertino šią problemą.
Įstatymo neveiksmingumas. Visuotinai pripažįstama, kad visose teisės sistemose
yra normų, kurios yra neveiksmingos. Jos gali būti nepritaikomos dėl trijų pagrindinių
priežasčių: 1) jos neveiksmingos iš karto, nes buvo blogai parengtos jų teksto požiūriu; 2)
jos neveiksmingos iš karto, nes nebuvo pritaikytos prie tikrovės; 3) jos tampa
neveiksmingomis po tam tikro jų normalaus veikimo laikotarpio, nes ima neatitikti
visuomenės naujų poreikių. Tokių normų yra daugiausiai. Šis gerai žinomas fenomenas
vadinamas ” veikimo nutrūkimas dėl neveiksmingumo”. Bet kuriuo atveju dalis
pozityviosios teisės normų nėra veiksmingos, nes neatitinka visuomenėje nusistovėjusių
papročių (plačiau žiūr. 12 sk.).
Teisę kuriantis ir teisę panaikinantis paprotys. Šalia pozityviosios tesės normas
naikinančių papročių yra ir teisę kuriantys papročiai. Kai kurie iš jų gali vienu metu atlikti abi
funkcijas. Teisę kuriantys papročiai yra yra bendras ir universalus reiškinys, ypač tose
visuomenėse, kurioms būdingas tam tikras spontaniškumas ir minimalus bendruomeninio
gyvenimo intensyvumas. Tai reiškia, kad paprotinis socialinis mąstymas šiose visuomenėse
yra pagrindinis teisinės pažangos veiksnys. Kitaip yra pirmykštėse bendruomenėse, nes ten
gyvenimas paklūsta konkretiems papročiams (siauruoju požiūriu). Bet kai bendruomenė savo
raidoje pasiekia pakankamai aukštą savo patyrimo refleksijos lygį, jos sąmonė interiorizuoja
paprotinio gyvenimo modelius, t.y. apibendrinta konkrečių papročių teikiama gyvenimo
patirtis virto paprotinio socialinio mąstymo modeliais. Būtent savaiminis socialinės tvarkos
kūrimasis yra geriausias paprotinio socialinio mąstymo pavyzdys.

345
 Paprotinio socialinio mąstymo egzistavimą pastebėme, dažniausiai, tada, kai jis
duoda rezultatus: atmeta įstatymų leidėjo išleistą teisės normą ir sukuria paprotį. Šiame
skyriuje išsiaiškinome, kaip papročiai atsiranda, pasklinda ir virsta privalomais. Būtent
papročių interiorizacija yra būtinas paprotinio socialinio mąstymo susiklostymo ir perėmimo
pagrindas.
Kai kurioje nors socialinėje grupėje atsiranda nauja idėja, ji gali būti ir
įtvirtinama, ir atmetama. Pastarųjų atvejų yra daugiausiai. Dabartiniais laikais
pakankamai dažnai naujas sprendimas subręsta mažoje grupėje, pavyzdžiui, profesionalų
ratelyje; po to, įgavęs profesinės bendrijos palaikymą, plinta už profesijos ribų ir virsta
gyvenimo praktinių santykių dalimi, t.y. papročiu; galų gale, po tam tikro laikotarpio,
įstatymų leidėjas gali jai suteikti sankciją, kuri apima ir teisminę sankciją.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad socialinėje grupėje susiformavęs paprotys veikia ir
be įstatymų leidėjo palaikymo. Tiksliau sakant, atskiros socialinės grupės gali susikurti ir
savo viduje laikytis teisinių normų (papročių), kurios “izoliuoja” analogiškas įstatymines
normas (jas panaikina) ir kurių “teisėtumas” išryškėja tik konflikto teisminio nagrinėjimo
procese. Šiuo atveju teismui tenka spręsti: 1) ar atitinkamas paprotys realiai egzistuoja
socialinėje grupėje; 2) ar atitinkamų socialinių santykių reguliavimas vyksta būtent šio
papročo pagrindu; 3) ar nėra įstatymo normos ir papročio kolizijos. Esant įstatymo
normos ir papročio kolizijai, laikantis aukštesnės teisinės galios principo, jis bus
išspręstas įstatymo normos naudai.
Nors teisinėje valstybėje paprotys ir pripažįstamas kaip teisės šaltinis, bet jis
neturi to pagrindo, kurį sukuria įstatymų leidėjo sankcija. Todėl siekiama išvengti
papročio ir įstatymo normos kolizijos nagrinėjimo, perkeliant ginčo nagrinėjimą į
profesines grupes ir arbitražus.
Papročio susiformavimas ir įsigalėjimas yra socialinės grupės valios raiškos aktas,
kurio pripažinimas turėtų įgauti formalizuotos tvarkos pagrindą. Tai pakankamai aktualus
šiandienos klausimas, kurio sprendimų ieškota ir viduramžiais. Viduramžių teisininkai
laikėsi požiūrio, kad paprotys turi atitikti racionalumo (protingumo) reikalavimą. Su šiuo
reikalavimu jie kovojo prieš tuos papročius, kurie jiems atrodė kaip nepriimtini, nes
sueidavo į koliziją su kanonų teise ir krikščioniškojo gyvenimo būdu. Ir šiais laikais

346
teisininkai reikalauja iš teisės racionalumo, jeigu paprotys sueina į koliziją su
fundamentaliais teisės principais ir dėl to jų negali pripažinti teisėjai.

7.3. Teisingumas

Teisingumo idėja. Teisingumas plačiąja, filosofine prasme, yra visuomenės

priedermių jos narių atžvilgiu samprata ir jos praktinis įgyvendinimas. Visuomenės
priedermės yra moralinės, socialinės, politinės, teisinės. Priedermę suprantame tai, ką dera,
privalu atlikti, pareigą. Taigi priedermės aiškinamos normatyviniu požiūriu. Toks aiškinimas
išreiškia teisingumo esmę, kuri atsispindi savaime susiklosčiusios socialinės tvarkos turinyje.
Normatyviniu požiūriu, teisingumas – tai sąvoka, apibūdinanti dalykų padėtį kaip
deramą, atitinkančią žmogaus esmę ir teises. Todėl teisingumas teoriškai grindžiamas
žmogaus esmės ir jo teisių supratimu. Jis apima politinių, socialinių, teisinių ir dorovinių
santykių sritį. Tai reiškia, kad teisingumas apibūdina santykį tarp atskirų žmonių ar jų grupių
vaidmens visuomenės gyvenime ir jų socialinės padėties, tarp darbo ir atlyginimo, tarp kieno
nors padarytos veikos ir atpildo, tarp nusikaltimo ir bausmės, tarp žmonių dorybių ir jų
visuomeninio pripažinimo, tarp teisių ir pareigų bei pan.
Teisingumo kaip normatyvinės sąvokos esmę išreiškia toks reikalavimas: individų
(socialinių grupių) vaidmenų praktinė reikšmė visuomenės gyvenime turi atitikti jų socialinę
padėtį, teisės – pareigas, atpildas – nuopelnus, bausmė – nusikaltimą. Neatitikimas šiais
atvejais vertinamas kaip neteisingumas. Nepaisymas šio reikalavimo kuriant organizuotą
tvarką, veda prie teisingumo ir tvarkos supriešinimo.
Siaurąja prasme teisingumas – tai teisinės atsakomybės principas. Jo turinį sudaro šie
reikalavimai: a) negalima taikyti priemonių, žeminančių žmogaus garbę ir orumą; b)
negalima už teisės nusižengimus taikyti baudžiamosios atsakomybės; c) atsakomybę
numatantis ir ją stiprinantis įstatymas neveikia atgal; d) už vieną pažeidimą taikoma viena
bausmė; e) atsakomybės dydis turi atitikti pažeidimo pobūdį ir sunkumą.
Teisingumas dar suprantamas kaip valstybinės teisės apsaugos organizavimas.
Teisės sociologijos požiūriu svarbu nustatyti kokia teisingumo idėja realiai vyrauja
visuomenėje, kaip tarpusavyje derinasi abu – platusis ir siaurasis teisingumo supratimai. Nes
teisingumo idėja kaip viena svarbiausių žmonijos dvasinio pasaulio išraiškų lemia ir žmogaus
padėtį visuomenėje, ir pačios visuomenės egzistenciją. Jos naujos traktuotės kiekvieną kartą
transformuoja ištisų visuomenių gyvenimą, pakeičia kartų likimus, socialinių ir politinių

347
institucijų pobūdį. Dabartyje teisingumo prioritetas sietinas su naujosios – personalistinės
teisės sampratos350 ir teisinės valstybės populiarėjimu, kai siekiama ne apskritai teisėtumo, o
teisėtumo, kuris yra pavaldus teisingumui. Teisingumas apibūdinamas kiekvieno asmens,
siekiančio visuomenėje įgyvendinti savo interesus, vidiniu nusistatymu artimo atžvilgiu
(pagarbus arba agresyvus)351.
Teisingumo įtvirtinamų principų turinį sudaro individualaus ir socialinio gyvenimo
normatyvinės ribos ir standartai. Nuolat vykstanti individualaus ir socialinio sąveika sukuria
teisingumo aiškinimo poliškumo galimybes. Vieni teisingumui suteika pokyčių reikšmę, kuri
turi revoliucinės vertybės prasmę. Kiti jį supranta kaip siekimą išsaugoti ir apginti esamą
socialinę sanklodą. Šiuo atveju teisingumas turi konservatyvios vertybės prasmę. Tai reiškia,
kad teisingumo nėra absoliutaus, jis – santykinis.
Gyvenime dažnai mums tenka rinktis. Socialinį pasirinkimą žmonės grindžia
konkrečiais teisingumo požiūriais. Jų stiprumą lemia moralinės argumentacijos,
racionalistiniai arba humanistiniai samprotavimai. Vienok pasirinkti neretai tenka iš
konkuruojančių, kartais nesuderinamų ir nesutaikomų visuomeninių interesų. Todėl reikia
pabrėžti, kad teisingumas reikalauja atitikimo tarp socialinių lūkesčių ir galimybių juos
realializuoti, tarp darbo ir atlygio, tarp nusikaltimo ir bausmės.
Teisingumas yra visuma principų ir procedūrų, kurie reguliuoja gyvenimo gėrybių ir
sunkumų paskirstymą, individų ir jų grupių teises ir pareigas. Nėra tokio teisingumo
apibrėžimo, kuris apimtų visus įmanomus jo požiūrius, atskleistų jo idėjos konceptualinį
sudėtingumą ir daugiareikšmiškumą, kurie išryškėja teisingumo kanonų identifikacijos ir
interpretacijos procesuose.
Teisingumo idėjos branduolį išreškia gyvenimo išteklių ir sąlygų, visuomeninių
privilegijų ir pagarbos simbolių, piliečių teisių ir pareigų paskirstymo principai. Susiklostęs
santykių paskirstymo tipas nulemia socialinę struktūrą ir visuomenės moralinį pamatą,
įtakoja piliečių bendradarbiavimo ir socialinių institutų produktyvumo lygį, žmonių
kentėjimų ir laimės laipsnį.
Išskiriamos trys teisingumo formos: pataisomasis teisingumas, procedūrinis
teisingumas ir socialinis arba paskirstomasis teisingumas. Svarbu išsiaiškinti kokios idėjos
implikuotos šiose teisingumo formose.

Vaišvila A. Teisinis personalizmas// Teisės problemos. 2001. Nr.4. P. 5-28.

350

Vaišvila A. Teisingumas: jo formos ir socialinė reikšmė (metodologinis aspektas) //

351

Jurisprudencija, 2002, t. 24(16). P. 201.

348
 Pataisomasis teisingumas. Jį dar vadina baudžiamuoju, kai kada kriminaliniu
teisingumu. Pataisomasis teisingumas nustato specialią veiksmų tvarką kaltei pripažinti ir
bausmės arba žalos kompensacijos riboms apibrėžti bei priemonėms išrinkti. Iki šiol veikia
senasis bausmių principas. Vieni jo šalininkai teigia, kad sankcijos turi būti taikomos
pažeidėjui paprasčiausiai dėl teisingumo. Kiti – grindžia poreikiu atstatyti arba sureguliuoti
pažeistus žmonių tarpusavio ryšius bei poreikiu sulaikyti nuo galimų teisės pažeidimų.
Procedūrinis teisingumas. Pataisomojo teisingumo nuostatų buvimas visai
nereiškia, kad jos garantuoja teisingumą. Gyvenime stebime pakankamai daug atvejų, kai
nukrypstama ir netgi piknaudžiaujama taisyklėmis ir vertinimo kriterijais. Todėl reikia
ypatingos teisingumo formos – procedūrinio teisingumo, kuris būtų taikomos pataisomųjų ir
paskirstomųjų sprendimų priėmime. Šį teisingumą sudaro taisyklės, kurios akivaizdžia arba
latentiška forma egzistuoja bet kurioje visuomenėje. Plačiau žinomos dvi procedūrinio
teisingumo įgyvendinimo sampratos: 1) procedūrinių pakopų kontrolės mechanizmas 352 ir 2)
procedūrinių elementų rinkinys, kuris kuris padeda sąžiningai vartoti taisykles353.
Thibaut ir Walker procedūrinio teisingumo samprata atskleidžia procedūrinių stadijų
kontrolės mechanizmą. Bet kurio ginčo nagrinėjimo ir svarstymo procesą sudaro dvi stadijos:
pradžioje suinteresuotos šalys pateikia įrodymus, o po to įvertinamos prielaidos ir priimamas
sprendimas. Šis požiūris vertingas todėl, kad visada yra galimybė stebėti kaip atrenkama
informacija, kuri bus būsimojo sprendimo pagrindu, ir kaip vyksta sprendimo parengimo
procesas.
Tačiau procedūrinio teisingumo įgyvendinimo praktikoje susiklostė, kad jį lemia
konkrečių vadybos subjektų veiklos stilius. Pavyzdžiui, autokratinė (vienvaldė) procedūra
visiškai kontroliuoja abi minėtas stadijas. Arbitražo procedūra įrodymų pateikimą palieka
besibylinėjančioms šalims, o teisėjai arba arbitrai kontroliuoja tik baigiamojo akto priėmimą.
Todėl neįmanoma visiškai užkirsti galimybes piknaudžiauti taisyklėmis.
Leventhal pateikė labiau detalizuotą procedūrinio teisingumo sampratą. Jo požiūris
remiasi prielaida, kad pagrįstai parengti ir aiškūs procedūros elementai padeda sąžiningai
paskirstyti gėrybes. Leventhal išskyrė septynis procedūros elementus:

352
Thibaut J., Walker L. Procedural justice. Hullsdale: Lawrence Erlbaum associations,
1975.
353
Leventhal G.S. What Should be done with equity theory? // Social Exchange. New
York: Plenum Press, 1980.

349
 1. Apibrėžiama ekspertų atranka, t. y. procedūros, kuriomis vadovaujantis bus
atrinkti tie, kurie surenka informaciją ir priima sprendimą.
2. Apibrėžiami pagrindiniai vertinimo kriterijai, t. y. procedūros, kuriomis remiantis
galima įvertinti potencialias elgesio formas, reikalingas užsitarnauti atlyginimui.
3. Apibrėžiamas informacijos surinkimas ir naudojimas, t. y. procedūros, kuriomis
remiantis gaunami ir naudojami duomenys apie atlyginimo kandidatus.
4. Apibrėžiama sprendimo struktūra, t.y. procedūros, kuriomis grindžiamas
paskirstomojo sprendimo parengimo procesas.
5. Apibrėžiama apeliacija, t.y. nesėkmingų arba nepriimtinų sprendimų peržiūrėjimo
procedūros.
6. Apibrėžiamos garantijos, t.y. piknaudžiavimo pašalinimo procedūros.
7. Apibrėžiami pokyčių mechanizmai, t.y. pataisų įnešimo į paskirstymo praktiką
procedūros.
Bet pačios procedūros dar neužtikrina jų laikymosi griežtumo. Todėl buvo parengtos
procedūrų įgyvendinimo taisyklės: 1) konsistencijos (būsenos) taisyklė, kuri reikalauja
visiems, pavyzdžiui, teismo dalyviams taikyti vienodas procedūrines normas; 2) šališkumo
slopinimo taisyklė, kuri reikalauja atsisakyti išankstinio nusistatymo arba kurios nors
ideologinės doktrinos įgyvendinimo; 3) tikslumo taisyklė, kuri reikalauja išvadas grįsti tik
patikimais faktais; 4) korekcijos taisyklė, kuri reikalauja užtikrinti galimybę pakeisti arba
panaikinti sprendimą; 5) reprezentatyvumo taisyklė, kuri reikalauja atstovauti visų dalyvių
interesus; 6) etiškumo taisyklė, kuri reikalauja užtikrinti moralinių standartų laikymosi
pirmumą.
Labai svarbu procedūrinio teisingumo normas diegti į paskirstomojo teisingumo
sistemą. Visuomenės narių pasitikėjimą paskirstomąja sistema labiausiai lemia procedūrinio
teisingumo įgyvendinimo kultūros lygis. Teisės sociologija nagrinėja visuomenės
procedūrinio teisingumo sampratą ir jos įgyvendinimo kultūros lygį bei raidą.
Paskirstomasis teisingumas. Socialinį teisingumą konkretizuoja jo deklaruojamos
paskirstymo normos, kurios, savo ruožtu, remiasi socialinėmis vertybėmis. Kai žmonės
sutaria ar nesutaria tarpusavyje, su darbdaviais ar valdžios struktūra, jie išreiškia savo
požiūrius į pagrindines vertybes ir normas. Juose atsispindi ir socialinio teisingumo
supratimai. Jie gali būti įvairūs.

350
 Pliuralistinei visuomenei žinomi įvairūs paskirstymo principai: lygybės, poreikių,
nuopelnų, produktyvumo, pastangų, profesionalumo, pasiekimų, sugebėjimų, socialinio
rango, visuomeninio naudingumo, paklausos ir pasiūlos.
Lygybės principo esmę išreiškia tokia taisyklė: gėrybės paskirstomos po lygiai, nes
visi piliečiai yra lygūs. Tai egalitarizmo (lygiavos teorijos, skelbusios visuotinę lygybę
pagrindiniu visuomenės organizavimo principu) šalininkų idealas – visuomenė be jokios
socialinės diferenciacijos ir diskriminacijos. Toks idealas yra patrauklus, kartais –
pateisinamas, bet visados jo praktinis realizavimas grindžiamas neteisingumu. Iš
neteisingumo niekados negimsta teisingumas.
Besąlygiškai pripažįstame visų lygybės prieš įstatymą reikalavimą, nes niekas negali
ir neturi išvengti teisinės atsakomybės už savo veikimą ar neveikimą. Neabejojame lygybės
politikoje reikalavimu, nes tik tai tokiu būdu galima užtikrinti kiekvieno teisę išreikšti savo
nuomonę, savo interesus ir įtakoti visuomeninius sprendimus. Tačiau reikalavimas
materialines gėrybes skirstyti po lygiai yra ne kas nors kitas, kaip kėsinimasis į dalį gėrybių,
kurias sukūrė kiti, parodydami daugiau sugebėjimų ir padėdami daugiau pastangų.
Pažeidžiant darbščiausių ir gabiausių nuopelnus bei orumą, lygiavinis paskirstymas lengvai
pavirsta neteisingumu ir išnaudojimu. Toks lygiavinis paskirstymas yra disfunkcionalus ir
savo prigimtimi neracionalus. Mūsų visuomenė patyrė kaip lygiavinio paskirstymo
koncepcijos įgyvendinimas naikina bet kokius pastangų stimulus, mažina žmonių
atsakomybę, stabdo talentų atsiskleidimą.
Bet lygybės tema visada buvo, yra ir bus aktuali, “gyva”. Tai lemia jos, kaip
žmogiškosios vertybės fundamentalumas. Todėl joks politikas atvirai nepasisako prieš šią
idėją, kurios įgyvendinimas, dažniausiai, neturi nieko bendro nei su humanistinėmis, nei su
racionalistinėmis vertybėmis. Bet, anot Hayeko, lygybės troškimo neįmanoma suderinti su
354
laisvės sąvoka. Polinkio į lygybę šaltinis yra pavydas. .
Poreikių principas yra artimai susijęs su lygybės principu ir kviečia gėrybes skirstyti
pagal svarbiausius individų poreikius. Šio principo esmė – tai siekimas sumažinti kančias tų,
kurie nepajėgūs materialiai save išlaikyti. Daugelio šalių vyriausybės yra priėmusios
pragyvenimo standartą, žemiau kurio neleidžiama nukristi gyvenimo kokybės lygiui.
Jungtinės Tautos kviečia savo nares laiduoti žmogaus socialinę raidą ir todėl laikytis
svarbiausių trijų sociokultūrinių reikalavimų: bet kuriame išsivystymo lygyje žmogus privalo

Hayek F. A. The constitution of liberty. – Chicago: University of Chicago press, 1961.

354

P.86-88.

351
turėti galimybę ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais
normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Jei nėra šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų
pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos. Tačiau žmogaus socialinė raida šiais dalykais
neapsiriboja. Papildomos pasirinkimo galimybės, kurias labiausiai vertina žmonės, apima
politines, ekonomines ir socialines laisves ir galimybes kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save
bei turint žmogaus teisių garantijas.
Poreikių principas įvairiais požiūriais (politiniu, teisiniu, moraliniu, socialiniu) yra
svarbus. Bet suabsoliutintas, vieninteliu idealu paverstas poreikių principas veda prie
utopijos, kurios praktinis įgyvendinimas tik sukuria neteisingumą ir atneša kančias. Kita
vertus, šis principas įsivyrauja, kai iškyla bado, stichinių nelaimių, socialinių kataklizmų
padarinių grėsmės. Taigi, šis socialinio teisingumo principas išreiškia bendruomenės
atsakomybę rūpintis savo nariais.
Nuopelnų principas susijęs su individualiomis pastangomis ir sugebėjimais.
Paskirstymo dėsnis “kiekvienam pagal nuopelnus” orientuotas vystyti individualius
sugebėjimus, atskleisti talentui, skatinti papildomas pastangas ir uolumą. Jis nukreiptas į
asmenybės vidines savybes, paslėptas galimybes. Tai reškia, kad teisingumo kaip nuopelnų
interpretacija įtvirtina individo atsakomybę už savo pasirinkimą ir veiksmus, už savo
atkaklumo laipsnį, už savo mokėjimų tobulinimą, už savo realų įnašą į visuomenės
gyvenimą. Todėl visuotinai pripažįstama, kad nuopelnų kriterijus yra labiausiai įtikinamas ir
teisingas. Jo reikšmė auga kartu su įsisąmoninimu, kad lygybės ir poreikių principai yra
ginčytini ir abejotini355.
Profesionalumo (profesinio tinkamumo) principas teigia, kad tarnybinės pareigos,
konkretūs darbai paskirstomi atsižvelgiant į žmogaus profesinę kvalifikaciją, pasirengimą,
būtinus įgūdžius. Maksimalaus atitikimo skiriamam vaidmeniui kriterijus padeda žmogui
veiksmingai tvarkyti jam patikėtus išteklius ir teisingai naudoti įgaliojimus, teigia
Eckhofas356.
Socialinio rango principas išreiškia teisingumą hierarchinėje visuomenėje.
Atlyginimų, pagarbos, privilegijų ir įgaliojimų paskirstymas dažnai priklauso ne nuo
asmenybės pozityviųjų savybių, ne nuo jos profesinio ir moralinio tinkamumo, bet nuo jos
statuso socialinėje struktūroje. Individų statusai skirstomi pagal tokius požymius:

Cambell T. Justice. – London: Macmillan Education, 1988. P. 150.

355

Eckhoff T. Justice. Its determinants in social interaction. – Rotterdam: Rotterdam

356

university press, 1974. P. 227.

352
nomenklatūrinės pareigos, priklausymas partijai, paveldėjimas, turto dydid, lytis ir amžius,
rasė ir religija, ištikimybė, lojalumas ir pan.
Socialinių rangų norma atspindi klasines, ideologines, nacionalistines (bet ne
nacionalines) teisingumo sampratas. Tai feodalinio principo atspindys, kuris buvo įteisintas
sovietinės nomenklatūros, pavyzdžiui, specialiosios parduotuvės, apsipirkti nomenklatūros
individams. Šio principo šešėlis persekioja ir demokratijos šalis, pavyzdžiui, valdininkų
naudojimasis paslaugomis, už kurias sumoka mokesčių mokėtojai.
Demokratijos raidoje, ypač neturtingose šalyse, išryškėja “kiekvienam duoti tai, kas
jam įstatymiškai priklauso” principas. Pagal šią formulę teisingumas reiškia privalomą šalies
įstatymų taikymą357. Jei nepatinka įstatymai, tai reikia siekti juos peržiūrėti teisinių priemonių
pagalba. Išskiriami du šios formulės principai: “statinis teisingumas” ir “dinaminis
teisingumas”. Pirmasis principas palaiko nustatytą socialinę tvarką ir dėl to jis yra
konservatyvus. “Dinaminis teisingumas” susijęs su pokyčių veiksniais, todėl jis greitai į juos
reaguoja. Akivaizdu, kad santykinai stabili visuomenė turėtų siekti nuolatos derinti abu šios
formulės principus. Priešingu atveju – demokratija gali susidurti su šliaužiančios anarchijos,
po jos ir diktatūros grėsme.
Visuomeninio naudingumo principas akcentuoja, kad aukščiausia vertybė yra
bendruomenės gyvenimas, jos interesai ir gerovė. Pro bono publicio ( dėl liaudies gerovės)
reikia iš dalies arba visiškai paaukoti savo asmeninius interesus. Taip suprantamas socialinis
naudingumas išreiškia teisingumo prasmę. Paprastai vadovaujamasi tokia logika: nuoširdus
tarnavimas liaudies gerovei suteikia didelią galimybę pakankamai gerai gyventi. Tokį
teisingumo supratimą nuolatos akcentuoja bet kuri valdžia tarp savo pavaldinių. Ji skatina
valdininkų atsidavimą įvairiais atlyginimų priedais.
Bet moralės ar ekonomikos požiūriais neaišku, kodėl reikia dėl bendros gerovės
paaukoti asmeninį gyvenimą, kodėl nuoširdus tarnavimas visuomenei turi būti papildomai
atlyginamas? J. Rawlso teigia, kad teisingumas neleidžia nei minties, jog dalies žmonių
paaukojimą galima kompensuoti daugumos aukščiausia gerove358. Šis kraštutinumas yra
pražūtingas, nes gyvenimas vien tik dėl beasmenių tikslų ir interesų niekados neužtikrina

Perelman Ch. Justice, law and argument. – Dordrecht: D. Reidel, 1980. P. 5-6.
357

Rawls J. A theory of justice. – Cambridge, Mass: The Belknap press of Harvard

358

university press, 1972. P. 3-4.

353
žmonių motyvacijos ir atsakomybės. Nyčė pastebėjo, kad “pavojus prasideda, kai tikslai
tampa beasmeniais …” 359.
Paklausos ir pasiūlos principo tėvas yra Adonas Smitas. Jo požiūriu, laisvosios rinkos
dėsniai patys generuoja moralines normas, socialinę sėkmę, individų motyvaciją ir
atsakomybę. Suinteresuoti gamintojai (paslaugų teikėjai) aprūpina suinteresuotus vartotojus
prekėmis ir paslaugomis. Socialinių produktų paskirstymas vyksta rinkos mainų procese.
Vieni, ypač tie, kurie yra prieš rinkos santykius iš anksto nuteikti ar įgavo blogą
patyrimą, teigia, kad rinkos santykiai yra bedvasiai, nepatikimi, be moralinių imperatyvų.
Kiti teigia priešingai, jog rinkos santykiai remiasi teisių, vertybių, asmeninių nuopelnų
gerbimu. Tiesos pasako abi pusės, bet nė viena iš jų neturi tiesos monopolio. Rinkos
santykiai yra tik dalis visų socialinių santykių, kurie turi politinius, dorovinius, socialinius ir
teisinius aspektus. Jie grindžiami vyraujančios visuomenės dalies kultūros lygiu. Jei rinkos
santykiuose dalyvaujančios visuomenės kultūra yra neaukšto lygio, tai neverta dėl to kaltinti
patį principą. Todėl yra didžiulis skirtumas tarp teoriškai suprantamo paklausos ir pasiūlos
principo kaip teisingumo kriterijaus ir jo suabsoliutinto taikymo gyvenime.
Realiame gyvenime socialinis teisingumas pasireiškia žmonių ir jų grupių jausena –
reakcijos į socialinius reiškinius būdais. Jų analizė atskleidžia, kad žmonės vertindami atskirų
individų, socialinių grupių ar institutų elgesį remiasi ne vienu kuriuo nors socialinio
teisingumo principu, bet jų specifine samplaika, kuri jiems įgauna teisinio reikalavimo
statusą. Todėl teisės sociologija siekia nustatyti konkrečioje visuomenėje esančių socialinių
grupių teisingumo požiūrius, kuriuos jos išreiškia kaip teisinius reikalavimus.
Teisingumo idėjos interpretacija. Teisingumo normos skiriasi ne tik pagal prasmę.
Jos skiriasi savo imperatyvumo, konkretumo, moralinio tikrumo, praktinio tikslingumo
laipsniu ir išmatavimo galimybėmis. Todėl dažnai sunku parengti tokias procedūras ir
taisykles, kurios sureguliuotų teisingumo principų pažeidimus. Tokių procedūrų parengimo
galimybes riboja paskirtymo modeliui keliami reikalavimai. Gyvenimo gėrybių ir sąlygų,
teisių ir pareigų, atsakomybės ir išlaidų paskirtymo modelis turi būti lankstus, racionalus ir
humaniškas. Bet priimtino paskirstymo modelio paieškos priklauso nuo daugelio problemų
sprendimo. Pavyzdžiui, turime nuspręsti, ko labiausiai sieksime: ar skatinti geriausius, ar
palaikyti “saviškius”, ar patenkinti visų po lygiai poreikius ir pan.?

Ницше Ф. Человечесное, слишком человечесное // Соч. В 2-х т. Т. 1. – Москва:

359

Мысль, 1990. С.437.

354
 Eksperimentiškai įrodyta, kad siekiant užtikrinti kurios nors grupės darbo našumo
augimą, būtina pasirinkti proporcingą pagal indėlį į darbo rezultatus paskirstymą ir atsiriboti
nuo lygybės, poreikių patenkinimo, socialinio rango principų. Bet jeigu pagrindinis tikslas
yra socialinės grupės narių priimtų tarpusavio santykių stabilumo palaikymas, tai palaipsniui
gali įsivyrauti sulyginimo pradmenys.
Austrų mokslininkas G. Mikula specialiai išnagrinėjo teisingų sprendimų priėmimo
kolektyve procesą. Jis atskleidė, kad šį procesą dažniausiai nulemia paskirstymo tikslų
pasirinkimas. Pasirenkami tokie tikslai: išgyvenimui būtiniausių išteklių tiekimas; konkrečių
užduočių atlikimo garantavimas; konfliktų vengimas; darbo našumo didinimas;
apdovanojimų arba bausmių už konkrečias elgesio formas skyrimas; nenutraukiamos narystės
kolektyve galimybės sukūrimas; noras patikti kolektyvo nariams 360.
Teoriniu požiūriu nėra sudėtinga sukurti paskirstymo modelį, vienų ar kitų tikslų
įgyvendinimui. Sunkiausia yra įveikti konfliktuojančių socialinių grupių interesų dialemą.
Pavyzdžiui, viena grupė reikalauja lygių atlyginimų, kita – proporcingo, pagal kiekvieno
produktyvumą, kvalifikacijos įnašą. Šiuo atveju lygybės reikalavimas yra nesuderinamas su
racionalumo reikalavimu.
Dažnai siekiama teisingumo idėjai suteikti politinį skambesį ir dėl to teisingumo
principai formuluojami visuomenės lygyje. Societariniu požiūriu išvedamos bendros normos,
kurios negali reaguoti į individualias žmonių savybes. Šiuo požiūriu siekiama užtikrinti
socialinę tvarką ir pilietiškumą, garantuoti pragyvenimo minimumą ir vidutinį gyvenimo lygį.
Visuomenei pateikiamas toks paskirstomojo teisingumo principų rinkinys, kuris turi padėti
veiksmingai visuomenės savireguliacijai. Vienok paskirstomojo teisingumo principų
taikymas individo lygyje susijęs su dideliais sunkumai, nes reikia skatinti konkrečius žmonių
veiksmus, vertinti ar veiklos parametrai ir asmenybinės savybės atitinka teisingo paskirstymo
reikalavimus.
Neretai išaiškėja, kad societarinio mąstymo pagrindu priimtos normos visai
netinkamos individo lygyje. Toks individo poreikių neatitikimas būna labai didelis, visų
pirma, nedemokratinėse šalyse: autoritarinė ideologija diegia homogeniškus, vienpusius,
griežtus bendrojo gyvenimo principus, akcentuoja žmogaus normatyvinį konformizmą.

360
Mikula G. On the role of justice in allocation decisions // Justice and social interaction.
- Berlin: Hans Huber publisher, 1980.

355
Aišku, jog vieno teisingumo kriterijaus nepakanka, kad būtų galima atsižvelgti į daugybę
individualių bruožų ir poreikių, į daugybę gyvenimiškų situacijų.
Dažniausiai išskiriamos paskirstomojo teisingumo interpretacijos yra šios:
1. Liberalinė (I. Kantas, J. S. Milis, J. Rawlsas, R.Dvorkinas ir kt.).
2. Marksistinė – sovietinė (K. Marksas, F. Engelsas, V.Leninas ir kt.).
3. Libertalinė (F. van Hayekas, R. Nozickas, M. Fridmanas ir kt.).
4. Krikščioniškoji.
Liberalinė teisingumo interpretacija remiasi socialinio kontrakto ir utilitarizmo
tradicijomis. Socialinio kontrakto tradicija grindžiama žmonių pasiektu susitarimu dėl
santykinai pagrindinių taisyklių - piliečio teisių ir pareigų, kurių pagrindu funkcionuoja
visuomeninė politinė sistema. Iš čia seka, kad neteisinga pažeisti susitarimą ir dėl to teisinga
reikalauti panaudoti priemones pažeisto susitarimo atstatymui. Utilitarinė samprata išvedama
iš tam tikrų fundamentalių moralinių nuostatų, kurių griežtas laikymasis yra labai svarbus
socialinio naudingumo maksimalizacijai. Pavyzdžiui, neteisinga apgaudinėti; teisinga, kai
kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė; teisingumas nesuderinamas su šališkumu.
Liberalinė teisingumo interpretacija gina individualiąją laisvę, žmogaus teisių
prioritetą prieš visuomeninę gerovę. Ji teigia, kad vardant teisingumo atsisakoma
neteisėtomis priemonėmis įgyti gerovę. Tokiu būdu liberalinė teisingumo teorija, skirtingai
nei marksistinė ir libertalinė, bando laisvę ir socialinę lygybę sujungti į vieną etinį idealą. Ši
doktrina gina rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos institutus.
Marksistinė – sovietinė paskirstomojo teisingumo interpretacija teoriškai grindžiama
skatinamuoju principu: “Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius”. Bet
praktiškai šis principas negalėjo veikti, nes darbas išliko priverstinio, iš esmės, išnaudotojiško
pobūdžio, o paskirstymas buvo įgyvendinamas pagal lygiavinę schemą, kurios negalėjo
užtušuoti nežymi diferenciacija. Lygiavinė tendencija buvo neatsitiktinė: socialistinio idealo
esmė – visuotinė lygybė, kurio įtvirtinimui buvo sunaikinta gamybos priemonių privatinė
nuosavybė ir sukurtas planinis ūkis. Bet realybė buvo kitokia, nei deklaravo teorija:
lygiavinis paskirstymas buvo skirtas eiliniams piliečiams, o partokratija ir nomenklatūra
naudojosi gėrybėmis pagal kitokius principus.
Būtų visiškai neteisinga galvoti, kad “teisingą teoriją” kažkas blogai įgyvendino. Tik
prievartos būdu įmanoma realiai įgyvendinti suabsoliutintą lygybės principą. Tokio
eksperimento kaina baisi: daugelio milijonų žmonių gyvybės ir laisvės atėmimas, pilietinių

356
teisių suvaržymas, žmogiškojo orumo sutrypimas. A. Kamiu taikliai pastebėjo, kad
“absoliutinis teisingumas siekia nuslopinti bet kokius prieštaravimus: jis nužudo laisvę” 361.
Libertalinė teisingumo interpretacija teigia, kad gėrybės paskirstomos visuomenėje
pagal tai, ką žmogus sukūrė, pagamino. Individai laisvai renkasi profesiją, laisvalaikį,
gyvenimo stilių ir savanoriškai dalyvauja rinkos procese. Jie turi fundamentalią teisę elgtis
savo nuožiūra su savo nuosavybe ir savo darbo produktais. R. Nozick požiūriu, netgi
paskirstomojo teisingumo terminas nėra vertybiškai neutralus, nes nėra jokio centrinio
skirstymo, nėra jokio asmens ar asmenų grupės, turinčių teisę kontroliuoti visus išteklius ir
kartu spręsti kaip juos reikėtų išdalinti. Tai, ką gauna kiekvienas asmuo, jis gauna iš kitų,
kurie jam duoda tai mainais už ką nors arba kaip dovaną. Laisvoje visuomenėje skirtingi
asmenys valdo įvairius išteklius, ir nauja nuosavybė atsiranda kaip asmenų savanoriškų
mainų ir veiksmų rezultatas. Todėl R. Nozick lakoniškai išreiškia pagrindinę libertalizmo
formulę: “iš kiekvieno – kiek jis sutinka, kiekvienam – kiek sutinka jam duoti”362 .
Krikščioniškasis socialinis mokymas teisingumą laiko dorybe, tokia dorovine
nuostata, “pagal kurią tvirta ir atkakli valia kiekvienam garantuoja jo teisę” (šv. Tomas
Akvinietis). Teisingasis nesiekia savo paties teisių, bet suteikia kitam jo teisę. Teisingumo
pamatas yra teisė, ypač prigimtinė teisė, kuri teisingumui suteikia prasmę ir kryptingumą. Tai
reiškia, kad teisingumo dorybė atspindi tris teisės bruožus: ryšį su kitais, tikrą buvimą
skolingu ir pusiausvyrą tarp to, kas paskolinta ir to, kas atiduota. Jeigu trūksta kurio nors iš
bruožo arba jis yra susilpnėjęs, vadinasi, tai jau ne pagrindinė teisingumo dorybė, o tik viena
iš išvestinių dorybių, pavyzdžiui, pagarba, tiesumas, dėkingumas arba dosnumas363.
Pagrindinės krikščioniškojo teisingumo formos išskiriamos socialinių santykių
pagrindu: 1) lygiaverčiai teisės partnerių tarpusavio santykiai, 2) socialinių darinių santykiai
su savo nariais, 3) narių santykiai su socialiniais dariniais.
Jeigu susiduria to paties lygmens teisės partneriai, tai vyrauja bendravimo, sutarties,
mainų teisingumas (justitia commutativa). Komutatyvinis teisingumas (justitia commutativa)
– pirmoji teisingumo forma, kuri turėtų lemti kainų, darbo santykių ir socialinio draudimo
teisingumą.

Камю А. Бунтующий человек. Философия. Политика. Искуcство.- Москва:

361

Политиздат, 1990. С.392.

362
Šiuolaikinė politinė filosofija. Antologija. Vilnius: Pradai, 1998. P. 237.
363
Hoffner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. – Vilnius: Aidai, 1996. P.68.

357
 Žmonių bendrabūviui labai svarbus yra santykių teisingumas, bet dar svarbiau yra tos
teisingumo formos, kurios reguliuoja individo ir socialinių darinių įtemptus santykius.
Pirmiausia reikia paminėti pagrindinę teisingumo formą, reguliuojančią socialinių darinių
santykį su savo nariais tarsi iš viršaus į apačią: paskirstomasis arba distribucinis teisingumas
justitia distributiva). Jos tikslas – teisingai vadovaujant leisti individui dalyvauti visuotinėje
gerovėje, kad kiekvienam būtų suteikta galimybė tobulėti dvasiškai, doroviškai. Kadangi
kiekvieno individo ir kiekvienos grupės santykiai nevienodai svarbūs socialinei struktūrai, tai
todėl paskirstomąjį teisingumą atitinka ne komutatyviam teisingumui taikomas aritmetinis
santykis, bet geometrinis santykis, toks, kuriuo naudojasi mokesčių įstatymai. Paskirstomąjį
teisingumą iškreipia korupcija, individams arba grupėms teikiamos privilegijos ar
naudojimasis jomis. Todėl paskirstomasis teisingumas pirmiausia įpareigoja socialinių
darinių (bendruomenių arba valstybės) vadovus. Jų nariai vadovaujasi paskirstomojo
teisingumo dvasia, jeigu yra patenkinti funkcionuojančia teisėtvarka. Jeigu valstybė nuvertina
piliečius, kaip valstybės visumos dalį, tai ji nusižengia tiek distribuciniam, tiek
komutatyviajam teisingumui 364.
Socialiniai dariniai yra teisės subjektai. Todėl iškyla trečioji, pagrindinė teisingumo
forma – legalusis arba įstatymų teisingumas (justitia legalis), kuris formaliai skirtas visuotinei
gerovei kurti. Legalųjį teisingumą reikia skirti nuo paskirstomojo teisingumo; būtent
legaliajam teisingumui rūpi sukurti visuotinę gerovę, o paskirtomojo teisingumo reikalas yra
individui kaip visuomenės nariui paskirti jo padėtį atitinkančią visuotinės gerovės dalį.
Struktūros požiūriu, legaliojo teisingumo pradžia yra įstatymų leidėjai ir valdantieji, o tik
paskui ir veikiau kaip “įgyvendinamas” teisingumas jis iškyla tarp piliečių. Įstatymų leidėją
legalusis teisingumas įpareigoja pirmiausia teisingai leisti įstatymus ir valdyti; iš piliečių
pastarasis reikalauja paklusti įstatymams ir, iškilus būtinybei, visuotinę gerovę ginti turtu,
kūnu ir gyvybe. Nors legalusis teisingumas pirmiausia susijęs su valstybe, jis yra veiksnus
visur, kur reikia apsaugoti visuotinę gerovę 365.
Nuo XIX a., šalia minėtų trijų pagrindinių teisingumo formų, pradedama minėti
ketvirtoji - socialinis teisingumas. Daugelis socialinį teisingumą tapatina su legaliuoju
teisingumu, kiti – jį apriboja prigimtinėmis teisėmis, o ne įstatymų nustatytais visuotinės

Hoffner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. – Vilnius: Aidai, 1996. P.70.

364

365
Hoffner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. – Vilnius: Aidai, 1996. P.71.

358
gerovės principais. Tretiems – socialinio teisingumo sąvoka jungia legalųjį ir paskirstomąjį
teisingumą. Dar kiti socialinį teisingumą laiko “teisingai suprasto legalaus, paskirstomojo ir
komutatyviojo teisingumo harmonija”366.
Kai kurie autoriai mėgina socialinį teisingumą apibrėžti kaip naują specifinį dalyką.
Pavyzdžiui, J. Messneris teigia, kad socialinis teisingumas reguliuoja visuomenės grupių ir
klasių tarpusavio santykius, o žinomas skirstymas į tris dalis “visai akivaizdžiai” susijęs su
valstybe. G. Gundlachas socialinį teisingumą aiškina dar plačiau, nei tai galima padaryti
remiantis įprastu teisingumo skirstymu į tris dalis. Trys teisingumo formos esą statiškos, o
socialinis teisingumas yra dinamiško pobūdžio, formuoja teisinės tvarkos tapsmą ir
pasireiškia “trijomis minėtomis statiškomis teisingumo formomis” 367.
Hoffneris atmeta mėginimus socialinį teisingumą laikyti ketvirtąja pagrindinės
dorybės esmine forma. Jo požiūriu, socialinis teisingumas veikiau sutampa su teisingai
suprastu legaliuoju teisingumu. Hoffnerio neįtikina pasiūlymas socialiniam teisingumui
priskirti vien visuomeninių grupių ir klasių santykius, nes čia įvardijama tik tam tikra
legaliojo teisingumo pritaikymo sritis. Jis aiškina, kad tradiciniam legaliajam teisingumui
jokiu būdu netrūksta dinamikos.
Visos teisingumo interpretacijos sampratos yra svarbios, nes atsispindi
visuomeninėje ir grupinėje sąmonėje. Teisingumo reikalavimai gali virsti “gyvosios teisės”
normomis ir įtakoti žmonių elgesio modelių pasirinkimą. Neatsitiktinai Vaišvila rašo, kad
šiuolaikinė “teisingumo socialinė reikšmė sietina su jį konkretinančia subjektinių teisių ir
pareigų pusiausvyra. Būtent ji lemia teisingumo gebėjimą: a) ugdyti žmonių pasitikėjimą
vienas kitu, skatinti juos sutelktai veikti, bendradarbiavimu ir kompromisais didinti atskiro
asmens teisių įgyvendinimo galimybes; b) stabilizuoti teisėkūrą (draudžia priimti įstatymus,
naudingus tik kuriai nors vienai socialinei grupei); c) stiprinti teisėtumą (įstatymai, kurie
neįtvirtina teisingumo, negali būti uoliai vykdomi); d) susieti rinkos ekonomiką su “žmogaus
368
ekonomika” . Todėl teisės sociologijos vienas iš svarbiausių uždavinių nuolatos nagrinėti
visuomenėje funkcionuojančių teisingumo interpretacijų turinį, jų santykį ir raidą socialinės
kaitos kontekste.
366
Hoffner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. – Vilnius: Aidai, 1996. P.72.

Hoffner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. – Vilnius: Aidai, 1996. P.72.

367

Vaišvila A. Teisingumas: jo formos ir socialinė reikšmė (metodologinis aspektas) //

368

Jurisprudencija, 2002, t. 24(16). P. 201-202.

359
 7.4. Pozityvizmo teisės šaltiniai

Įstatymas. Įstatymas yra labiausiai paplitęs organizuotos socialinė tvarkos kūrimo

pagrindas (šaltinis). Bet iš esmės, jis mažai kuo skiriasi nuo papročio: abu jie kyla iš
socialinės grupės valios. Jie atsiskiria instrumentiniu požiūriu: jei paprotys yra savaiminis ir
labiau pasąmoningas reiškinys, tai įstatymus sukuria ir juos paskelbia speciali institucija,
laikydamasi iš anksto nustatytų įstatymų leidybos procedūrų. Be to, įstatymas išreiškiamas
raštu, o paprotys – perduodamas žodžiu.
Įstatymas atsirado vėliau, nei paprotys. Paprastai įstatymų atsiradimą siejame su
dviem pripažintomis priežastimis: 1) su raštijos išradimu, ir 2) su specializuotos įstatymų
laidybos institucijos atsiradimu. Seniausi įstatymų tekstai yra žinomi iš II tūkst. prieš Kr. ir
rasti Mesopotamijoje - dabartinėje Irako teritorijoje. Iš jų labiausiai žinomas yra Babilonijos
valdovo Hamurapio (1792-1750 m. pr. Kr.) kodeksas. Kiti įstatymai – atsirado žymiai vėliau,
pavyzdžiui, judėjų dešimt priesakų sukurti keliais amžiais vėliau. Pirmieji įstatymai turėjo
būti dar panašūs į papročius ir greičiausiai buvo jų oficiali redakcija. Bet žinomi ankstyvieji
įstatymai nebuvo izoliuoti vienas nuo kito, o sudarė daugiau ar mažiau sistematizuotus
rinkinius, vadinamus kodeksais.
Šiuolaikiniai kodeksai yra visiškai kito pobūdžio. Jiems yra kruopštaus ir
apgalvoto darbo rezultatas. Dažniausiai jie yra susistemintos veikiančios teisės kūrinys.
Teisinės minties raidos istorijoje iškildavo klausimas – kuri teisės sistema –
paprotinės teisės ar įstatymų – yra svarbesnė? XIX a. pradžioje šiuo klausimu ginčijosi
vokiečių teisininkai Savinji ir Tibo. Pirmasis buvo paprotinės teisės atstovas, antrasis –
kodifikuotų įstatymų. Nagrinėjant su šiuo klausimu susėjusę faktinę medžiagą, buvo
nustatyta, kad paprotys nėra lankstesnis už įstatymą ir nepajėgia greitai prisitaikyti prie
naujų sąlygų, jam būdinga įsišaknyti visuomennės sąmonėje ir dėl to sunku jį pakeisti.
Šiuolaikinėse valstybėse įsivyravo kodifikuotų įstatymų teisė, nes ją galima ne tik
lengviau ir greičiau suprasti, bet jos atsiradimas susiejamas su politinės grupės valia.
Labai svarbus, kad politinė grupė išreikštų ne vien savo interesus atitinkančią
valią, bet ir tautos. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sakoma: “Lietuvos
valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai” (2 str.), “Niekas negali varžyti ar
riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausiančių suverenių galių” (3 str.) 369.
369
Lietuvos Respublikos Pagrindiniai Įstatymai. – Vilnius: Saulužė, 1999. P. 3.

360
Taigi įstatymas, kaip ir paprotys turi išreikšti daugumos valią. Todėl įstatymai turi būti
labai kruoščiai rengiami taip, kad jų turinys atitiktų visuomenės poreikius. Visuomenės
poreikių negalima žinoti aprioriškai, juos reikia nustatyti.
Teisėkūros procese galima išskirti dvi kryptis – oficialioji ir “šašėlinė”. Oficialioji
teisėkūra yra valstybinės ir visuomeninės veiklos tikslingas procesas, kuriame tvarkoma
ir vystoma teisės sistema. Jos dalimi yra įstatymų leidybos veikla. Teisės sociologus
domina su įstatymų leidyba ir, apskritai, teisėkūra susijusios problemos: kaip socialiniai
veiksniai įtakoja įstatymų leidybos veiklą, koks visuomenės stratifikacijos įtakos
teisėkūrai laipsnis?
“Šešėlinė” teisėkūra atsiranda tais atvejais, kai visuomenę ar jos grupes netenkina
funkcionuojanti oficiali teisė, joje esančios spragos, oficialios teisėkūros veikloje
egzistuojantys neteisinės kilmės elementai. Visuomenės krizių metu gyventojai yra linkę
patys kurti savo elgsenos normas, kurių nėra įstatymuose, bet kuriomis savo veikloje
vadovaujasi didelis žmonių skaičius. Pavyzdžiui, reketavimo sąlygomis formavosi pačių
verslininkų organizuotas pasipriešinimas nusikaltėliams, nors to ir nenumatė įstatymas.
Taigi šalia įstatyminės teisės, gyvenime egzistuoja ir faktinė teisė.
Jurisprudencija. Įstatymo pritaikymo galimybės priklauso nuo jam suteikiamos
prasmės, t.y. nuo įstatymo interpretacijos. Svarbiausias įstatymų aiškintojas yra teisėjas, kuris
nagrinėdamas bylą remiasi ne tik įstatymu, bet ir jį aiškina teisės mokslo – jurisprudencijos
pagrindu.
Siauruoju požiūriu “jurisprudencijos” terminas reiškia teismų sprendimus. Vadinasi,
teismo institucijos gali būti teisės šaltiniu. Dėl to iškyla labai svarbus klausimas: kokia yra
teisėjo funkcija, jei ji nėra vien egzistuojančios teisės taikymas? Toks klausimas atrodo
teisingas tik iš pirmojo žvilgsnio. Iš tiesų, teisėjas vykdo teisingumą egzistuojančių įstatymų
pagrindu (bent romėnų – germanų teisinės sistemos šalyse). Jam tenka spręsti tokį silogizmą:
nustatyti ryšį tarp padarytos veikos ar socialinės problemos ir įstatymo normų. Bet tai nėra
mechaniška veikla, nes iš principo įstatymų leidėjas nepajėgus sugalvoti ir į įstatymus sudėti
“visus” įmanomus būsimų socialinių problemų sprendimo variantus. Todėl įstatymo
taikymas grindžiamas teisėjo sugebėjimu jį paaiškinti.
Įstatymo riežtas ir jo lankstumo galimybės yra labai menkos. Dėl to įstatymas nėra
pajėgus prisitaikyti prie nuolatos kintančių visuomenės poreikių. Atmeskime tuos atvejus, kai
įstatymas gali nustoti veikti, kaip prieštaraujantis pakitusiems visuomenės poreikiams ir

361
latentiškai jį pakeičia paprotys. Teisėjo pareiga – remtis įstatymo raide ir tam tikrais atvejais
tai atveda teisėjus prie naujų teisės normų išvedimo, nors tuo pačiu metu sukuriama
regimybė, kad formaliai taikomi vien egzistuojantys įstatymai. Toks įsigalėjęs teismo
sprendimas virsta teisminiu precedentu, kuriuo reikia vadovautis panašiose bylose. Taigi
galima apibrėžti teisėjų teisėkūrinį vaidmenį: šio vaidmens esmė - suteikti įstatymų tekstams
aiškinimą – nesvarbu, platesnį ar siauresnį, kuris skirtųsi nuo įprastos įstatymo prasmės,
įdėtos į įstatymą jo leidėjo, kadangi pastaroji jau daugiau nebeatitinka naujų sąlygų. Tokiu
būdu teismas tampa teisės šaltiniu.
Anglų – saksų teisinės sistemos šalyse vyrauja precedentinė teisė ir dėl to teisėjų
vaidmuo yra žymiai didesnis. Teisėjų iniciatyva yra tokia didelė, kad teismas tampa gyvosios
teisės šaltinis. Dėl to šių šalių teisminė praktika vertinama kaip vienas teisės šaltinių. Vienok
yra ir kitokių nuomonių,. Pavyzdžiui, Anri Levi-Briulio požiūriu, tokia teisminė praktika
teisės nesukuria, nes priimdami sprendimus, teisėjai tik suranda visuomenėje jau
egzistuojančią normą, kuri labiausiai atitinka visuomeninės nuomonės reikalavimus,
keliamus sprendžiant tokio pobūdžio bylas. Gal būt neatsitiktinai senoviniuose germanų
tekstuose teisėjai kartais vadinami “Urteilsfinder”- “surandantys” teisės normas.
Ar visada įstatymą reikia aiškinti? Jeigu įstatymas - skaidrus, t.y. nėra jame
poteksčių, tai atkrinta ir būtinybė jį aiškinti. Priešingai – jo aiškinimas būtų nenaudingas ir
netgi pavojingas. Prancūzijos civilinis kodeksas išmintingai pataria: “Kai įstatymas aiškus,
nėra reikalo nukrypti nuo jo raidės dėl preteksto laikytis jo dvasios”. Neleistina savavališkai
įvesti apribojimus arba apibrėžimus, kurie leidžia išvengti įstatymo paliepimų: tai reikštų
bendrosios ir privalomos normos pakeitimą individualia ir subjektyvia nuomone. Aiškų
įstatymą reikia aiškinti tik vieninteliu atveju – kai įstatymų leidėjas įvėlė klaidą arba apsiriko.
Teisinė doktrina. Teisinė doktrina irgi yra pozityviosios teisės šaltinis. Teisinė
doktrina – tai teisinių vertybių sistema, kuri apima teisės pažintinius - vertybinius principus ir
koncepcijas. Kiekvienas teisininkas žino, kad teisė gali būti analizuojama savo pačios
priemonėmis, t.y. teisės doktrinos vidinėd loginės struktūros priemonėmis 370.
Teisinė doktrina yra tarpiškas teisės šaltinis ir šituo savo pobūdžiu jis skiriasi nuo kitų
– betarpiškų teisės šaltinių. Teisės mokslo darbuose, teoriniuose ir praktiniuose projektuose,
įstatymų interpretacijose, tyrimų ataskaitose išdėstyti teisininkų teiginiai ir požiūriai savaime

370
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangera, 1997. P 13.

362
neturi jokios teisinės galios. Bet jie įgauna veiksmingumą, kai jais remiamasi aiškinant
įstatymų pagrįstumą, papročius ar teisminę praktiką.

Aštuntas skyrius. Teisės socialinis veikimas

8.1. Teisės socialinė (bendruomeninė) paskirtis ir funkcijos

Sociologinis požiūris siekia paaiškinti teisės socialinį veikimą: 1) atskleisti teisės

socialinę (bendruomeninę) paskirtį ir funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiai įsiprasmina
visuomenėje ir kaip socialinės santarvės pagrindas, ir kaip ginčų sprendimo priemonė; 2)
paaiškinti teisės socialinio veikimo mechanizmus, priemones ir formas.
Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė savaime susiklosto arba
sąmoningai kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Teisės socialinė paskirtis lemia teisės funkcijų
turinį ir pobūdį. Todėl atskleisti teisės socialinę paskirtį – tai atsakyti į klausimą, kodėl

363
atsiranda ir egzistuoja teisė, rašo Vaišvila371. Praeitame skyriuje atskleidėme, kaip teisė
tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir bendradarbiavimo, kuris susijęs su tokios
socialinės tvarkos kūrimu, kuri didintų individų ir bendruomenės saugumą bei tarpusavio
pasitikėjimą, nesiaurinant jų laisvės ribų. Dabar plačiau pagrįsime šią nujaučiamą teisės
socialinę paskirtį ir ją įgyvendinančias funkcijas.
Socialinės struktūros ir žmogaus padėties visuomenėje ryšys. Visuomenės ar
socialinės grupės negalima palyginti su žirnių maišu, kurį išpylus žirniai išsilaksto į
pašalius. Tarp žirnių nėra jokių ryšių, kurie juos jungtų ir tik maišas suteikia tam tikrai jų
visumai laikiną formą. Visiškai priešingai yra visuomenėje: individus visuomenėje ar
socialinėje grupėje sieja įvairiausi socialiniai ryšiai, vadinami socialiniai santykiai.
Visuomenė – tai sistema realių santykių, į kuriuos žmonės sueina savo kasdienėje
veikloje. Žmonės bendrauja ir bendradarbiauja, dažniausiai, ne atsitiktiniu būdu, o
laikydamiesi atitinkamų socialinių statusų ir juos atitinkančių vaidmenių (žiūr. sk. 2.2).
Tai reiškia, kad žmonių tarpusavio santykiai yra socialiai sureguliuoti ir dėl to
prognozuojami (žiūr. 7.1.1). Toks socialinių santykių sureguliavimas - žmonių savitarpio
santykų susipynimas pasikartojančiomis ir stabiliomis formomis (elgesio modeliais) –
vadinamas socialine struktūra. Ji atsispindi individų ir socialinių grupių elgesyje.
Lotynų kalbos žodis “structura” išreiškia kokio nors objekto arba reiškinių
sistemos sandarą, kurios elementai yra susieti tarpusavio ryšiu. Socialinė struktūra – tai
visuomenės kaip bendruomeniško organizmo griaučiai, kuriuos išreiškia socialiniai
statusai ir juos atitinkantys socialiniai vaidmenys Žmogaus užimtas statusas turi du
matmenis – socialinį ir asmeninį. Socialinis statusas – tai visuomenės ar socialinės grupės
struktūroje esanti individo padėtis, kurią jis užima kaip didelės socialinės grupės
(profesijos, klasės, tautybės, amžiaus, lyties, religijos) atstovas ir kuri susieta su kitomis
padėtimis per teisių ir pareigų sistemą. Socialinis vaidmuo – tai elgesio modelis,
suorientuotas į atitinkamą socialinį statusą, tiksliau – į teisių ir pareigų atlikimą.
Asmeninis statusas – tai žmogaus padėtis mažojoje grupėje, priklausanti nuo to, kaip jį
vertina ir priima šios grupės (draugai, šeima) nariai.
Tarp atitinkamų socialinių statusų yra jų tarpusavio ryšys arba funkcinis sąryšis,
kuriuo kaip cementu “surišama” visa visuomenės socialinė struktūra. Socialinius statusus
371
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P. 137.

364
susieja ne tik jų funkcinis sąryšis, bet ir socialinis santykis, kuris apibūdina funkcinio
sąryšio pobūdį. Taigi visuomenė yra milžiniškų socialinių santykių tinklas, po kuriuo,
pakopa žemiau yra tarpasmeninių santykių tinklas.
Socialinė struktūra suteikia mūsų grupinei patirčiai tikslingumo ir organizuotumo.
Dėka socialinės struktūros mes susiejame tam tikrus mūsų patirties faktus savo sąmonėje ir
vadiname juos, pavyzdžiui, “šeima”, “teismas”, “bažnyčia”, “mokykla”, “įmonė”,
“prokuratūra” ir t.t. Visa tai socialinės struktūros pavyzdžiai. Tai reiškia, kad socialinė
struktūra išreiškia socialinės grupės arba visuomenės narių tarpusavio nuolatinius ir
sureguliuotus ryšius, suteikia gyvenimui organizuotumo ir stabilumo pojūtį.
Socialinės struktūros poveikį individams sociologai aiškina diurkheimišku požiūriu.
Mes suvokiame socialinę struktūrą kaip socialinį faktą, kuris tarsi egzistuoja kaip
nepriklausoma tikrovė, mūsų aplinkos dalis (plačiau žiūr. apie institucionalizaciją - 7.2.2).
Vadinasi, socialinės struktūros riboja mūsų elgesį ir veiksmus, nukreipia juos tam tikra vaga.
Taigi sąvoka “socialinė struktūra” išreiškia tam tikrą idėją: žmonės formuoja socialinius
santykius, kurie yra ne bet kokie ar atsitiktiniai, o turi tam tikrą reguliarumą ir pastovumą.
Socialinis gyvenimas yra ne amorfiškas, bet diferencijuotas socialinėmis grupėmis,
pozicijomis ir institutais, kurie yra funkciniame sąryšyje. Nors žmogiškųjų grupių sąryšingi
bruožai susiklosto iš individų socialinių veiksmų, bet jie nėra vien jų norų ir ketinimų
tiesioginis padarinys; priešingai, individualius pasirinkimus formuoja ir riboja socialinė
aplinka. Kitaip tariant, socialinė struktūra reiškia, kad žmonės nėra visiškai laisvi ir jų
veiksmų pasirinkumus riboja socialinis pasaulis, kuriame jie gyvena, ir socialiniai santykiai, į
kuriuos jie tarpusavyje sueina.
Socialinė struktūra – tai sureguliuoti pastovūs santykiai tarp visuomenės elementų.
Kas sudaro šiuos elementus? Vienų sociologų požiūriu – tai žmonių grupės, kitų – socialiniai
vaidmenys, dažniausiai – socialiniai institutai kaip sureguliuoti socialinio elgesio modeliai.
Funkcionalistiniu požiūriu, socialinės struktūros – tai funkciniai santykiai tarp socialinių
institutų, kurie yra visuomenės egzistavimo pagrindinės prielaidos.
Apibendrintai galima pasakyti, kad socialinė struktūra apima visą įvairaus lygio
santykių, priklausomybių, sąveikų tarp atskirų socialinės sistemos elementų kompleksą. Jos
elementais yra įvairių rūšių socialiniai institutai, socialinės grupės ir bendrijos. Jų prigimties
ir sandaros analizė atskleidžia, kad pagrindinis socialinės struktūros vienetas yra vertybės ir
normos. Vertybės – tai visuomenės narių daugumai būdingas supratimas apie tai, kas yra

365
gėris, teisingumas, patriotizmas, draugystė, meilė, garbė, atsakomybė, atjauta, ištikimybė,
pareiga, nesavanaudiška pagalba ir pan. Vertybės priklauso socialinei grupei arba
visuomenei. Jos implikuotos socialinėse normose. Aukščiausia vertybė yra žmogus.
Konkrečių visuomenių socialinės struktūros formavimosi ir raidos ypatumai apibrėžia ribas,
kuriose vyksta pačio žmogaus egzistencijos materialinių priemonių atgaminimas. Palaipsniu susiformuoja
toks visuomenės (bendruomenės) vientisumas, vadinamas “socialinis organizmas”, kuris įprasmina savo
egzistenciją: visuomenė (bendruomenė) ima teisės pagalba saugoti sąlygas, būtinas žmonių egzistencijos
priemonių atgaminimui ir jos pačios atsikūrimui. Tokias sąlygas yra: socialinės erdvės (valdomos
teritorijos) vienybė, ekonominės ir teisinės erdvės vienybė, kalbos bendrumas, socialinių normų, stereotipų
ir vertybių vienybė. Šios sąlygos leidžia žmonių grupėms sueiti į pastovias sąveikos formas. O šių jų
išvedami reguliaciniai principai, tame tarpe ir žmogaus padėtį visuomenėje apibrėžiantys principai.
Anksčiau ar vėliau “subręsta” žmogaus padėties bendruomenėje (visuomenėje)
klausimas. Asmenybės santykio su socialine visuma klausimas yra esminis ir anot
Dumonto372, atsakymo į jį ieško kiekviena civilizacija. Žmogaus padėtį visuomenėje visada
lemia ir reguliuoja joje veikianti teisė kaip socialinis institutas. Teisės normos ir jų
interpretacijos atsispindi realų asmenybės statusą. Galima sakyti, jog visuomenės požiūris į
teisę lemia ir jos požiūrį į asmenybę. Kai teisės nepaisoma ir jos reikšmė socialinių ryšių
sistemoje menka, dažnai pažeidinėjimos visuomenės narių teisės. Ir priešingai, kai teisė labai
vertinama, atsiranda tam tikros žmogaus egzistavimo garantijos, kurias gerbia visuomenė.
Taigi visuomenės (bendruomenės) kaip socialinio organizmo formavimasi procese
išsikristalizuoja žmogaus egzistencinės būties norminis pagrindas (socialinės sruktūros
institutai), kuris apibrėžia žmogaus teises ir laisves. Savo egzistenciją apmąstanti ir jos
norminį pagrindą įsisąmoninanti bendruomenė sąmoningai siekia formuluoti žmogaus orios
egzistencijos idėjas, kurias pradžioje vadina dieviškąja, vėliau – prigimtine teise.
Prigimtinė teisė draudžia kėsintis į vienas kito gyvybę ir orumą. Neatsitiktinai Diurkheimas
akcentuoja, kad pagarba individo žmogiškajam orumui yra bendroji ir visuotinė vertybė.
Prigimtinė teisė išreiškia tokį sektino elgesio modelį, kuriame išreikštas žmonių kaip
socialinės bendrijos egzistencijos fundamentalus interesas apsaugoti žmogaus gyvybę ir
orumą. “Vakarų teisės tradicijos formavimosi epochoje vyravo prigimtinės teisės teorija, rašo
Bermanas. Buvo visuotinai tikima, kad galiausiai žmogiškasis įstatymas kilo iš proto ir
sąžinės ir todėl galiausiai gali būti patikrintas tik remiantis protu ir sąžine. Ne tik pagal to
meto teisės filosofiją, bet ir pagal pačią veikiančiąją teisę, bet kokia veikiančioji teisė, tiek

372
Kavolis V. Samprotavimai apie kultūrų rišlumą// Kultūros Barai, 1998, Nr. 8-9. P. 3.

366
priimtas įstatymas, tiek paprotys, turi atitikti prigimtinę teisę, nes kitaip ji stokotų teisinės
galios ir jos būtų galima nepaisyti” 373. Taigi prigimtinių žmogaus teisių padėtis Viduramžiais
įtvirtino absoliutaus individo iškėlimo virš visuomenės principą.
Teisės sociologija laikosi požiūrio, kad Vakarų teisės tradiciją visada palaikantis
tikėjimas teisės “kūnu” – aukštesniąja teise, kuri kadaise buvo vadinama dieviškąja teise,
vėliau - prigimtine teise, o šiuo metu – žmogaus teisėmis, yra gyvybingas ir šito
fundamentalaus fakto negali paneigti aukščiausios politinės valdžios teisė. “Iš prigimtinių
teisių šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą, rašo Ernestas
Spruogis. Pripažįstama, kad kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą,
kuris yra svarbiausias teisių šaltinis <… >. Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės
vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės,
todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės
galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą
minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios
sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes. Žmogaus gyvybė ir
orumas <... > yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertinti
kaip ypatingos vertybės ” 374.
Tai reiškia, kad žmogaus orumas nėra vien subjektyvus asmens savęs vertinimas., o
yra tapęs ir visuomenės nuolatinio rūpinimosi objektu. Žmogaus teisės į orumą įgyvendinimo
galimybių analizė atskleidžia, kad siekiant užtikrinti normalų visavertį žmogaus gyvenimą
nepakanka vien negatyviųjų asmens teisių ir laisvių. Todėl šiuolaikinės visuomenės sąmonėje
ir kultūroje pamatinių žmogaus teisių ratas apima ne tik asmenines ir politines teises ir laisves
(pirmosios kartos teises), bet ir socioekonomines teises ir laisves (antrosios kartos teises).
Negatyviųjų ir pozityviųjų žmogaus teisių ir laisvių santykis. Negatyviosios
asmens teisės ir laisvės – tai asmeninės (pilietinės) ir politinės žmogaus teisės ir laisvės,
universalios vakarietiškos civilizacijos teisinės vertybės ir šiuolaikinių demokratinių
valstybių konstitucijų bei tarptautinių teisės aktų vertybinis pagrindas. Šių žmogaus teisių ir

Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis.–Vilnius,

373

Pradai, 1999. P. 29.

Spruogis E. Šiuolaikinės demokratinės valstybės socialinė paskirtis ir funkcijos.

374

Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S). – Vilnius: Rankraščio teisėmis,
2002. P. 52-53.

367
laisvių kaip teisės gelminio pagrindo įsivyravimą Vakarų teisėje nulėmė Jungtinių Tautų
Organizacijos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m.), kurią ratifikavo šalių
parlamentai ir taiko teismai. Asmeninės (pilietinės) bei politinės teisės ir laisvės riboja
valstybinės valdžios poveikį žmogui375, stabdo ir riboja valstybės galias376.
1990 metais Jungtinnių Tautų Vystymo Programos parengtame Pranešime apie
žmogaus socialinę raidą buvo pirmąsyk apibrėta žmogaus socialinės raidos samprata.
Žmogaus socialinė raida – tai procesas, kuris didina žmonių pasirinkimo galimybes.
Apskritai rinktis galima iš begalinio skaičiaus alternatyvų, kurios, laikui bėgant, kinta. Tačiau
bet kokiame išsivystymo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius
dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam
gyvenimo lygiui pasiekti Jei nėra šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių
lieka neprieinamos. Tačiau žmogaus socialinė raida tuo neapsiriboja. Papildomos
pasirinkimo galimybės, labai vertinamos daugelio žmonių, apima politines, ekonomines ir
socialines laisves bei galimybes gaminti ir kurti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus
teisių garantijas. Žmogaus socialinė raida yra dvipusė: 1) formuojamos žmogaus galimybės –
tokios kaip gera sveikata, žinios ir įgūdžiai; 2) įgytos galimybės panaudojamos laisvalaikiui,
darbui, kultūriniam, socialiniam ir politiniam aktyvumui. Nesubalansavus šių aspektų,
žmonės gali labai nusivilti. Pagal šią žmogaus socialinės raidos sampratą pajamos, be abejo,
yra labai svarbios, bet toli gražu ne viskas, ko žmogui reikia. Taigi žmogaus socialinė raida
yra daugiau negu vien pajamų ar turto didėjimas. Dėmesio centre turi būti žmogus 377.
Taigi pozityviųjų teisių - socialinių, ekonominių ir kultūrinių (socioekonominių)
teisių paskirtis yra užtikrinti normalų, orų gyvenimą asmens, atsidūrusiems žemiau tam
tikros materialinės ir socialinės gerovės bei išsilavinimo ribos. Bet šią ribą apibrėžia ne
politinė koncepcija, o lemia konkrečios visuomenės išsivystymo ekonominis, socialinis ir
378
kultūrinis lygis . Kitaip tariant, kiekvienoje konkrečioje visuomenėje ir valstybėje
egzistuoja tam tikras supratimas apie normalų gyvenimo lygį, kuris priklauso nuo jos

375
Human rights in International Law. Legal and Policy Issues. Edited by T. Meron –
Oxford: Clarendon Press, 1992. P. 205-272.
376
Robertson G. Freedom, the individual and the law. – Harmondsworth, Middlesex:
Penguin Books, 1993. P.1-64.
377
Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995. – Vilnius: Jungtinių Tautų
Vystymo Programa, 1995. P.1.
378
Rawls J. Politinis liberalizmas. – Vilnius, 2002. P. 197 – 201.

368
ekonominio išsivystymo lygio, kultūros ir tradicijų. Kai kyla gyvenimo lygis
visuomenėje, tai ir didėja galimybė pasirinkti tris minėtus svarbiausius dalykus.
Vienok socioekonominių teisių esmė yra priešinga asmeninių (pilietinių) ir
politinių teisių esmei. Jeigu asmeninių (pilietinių) ir politinių teisių esmė yra valstybinės
valdžios ribojimas, aiškiai apibrėžiant minimalios asmeninės laisvės erdvę, tai socialinės
teisės, atvirkščiai, išplečia valstybės veiklos sritį379. Socioekonominių teisių
įgyvendinimui, priešingai negu negatyviųjų teisių įgyvendinimui, reikalinga aktyvi
valstybės pagalba, jos stumiantysis veiksnys arba pozityvus elgesys (affirmative
action)380, kuris gindžiamas visuomenės solidarumu. Tai reiškia, kad antrosios kartos
teisių įgyvendinimas gali sukelti visuomenėje įtampą: “socioekonominės teisės užkrauna
pareigas valstybei ir visuomenei, tačiau jos visiškai nesukuria jokių pareigų patiems
asmenims; <…> jų dėka asmuo tampa pasyvus politiniuose santykiuose;
socioekonominės teisės ardo asmeninių ir politinių teisių bei laisvių paskirtį užtikrinti
nepriklausomą, autonomišką individo būtį”381.
Taigi žmogaus padėtis visuomenėje yra prieštaringa: viena vertus, teisė saugoja ir
gina žmogaus laisvės erdvę, bet, kita vertus, šios teisės gali nepakakti ir visuomenė prisiima
papildomos pagalbos žmogui teisinius įsipareigojimus. Socioekonominės pagalbos žmogui
įsipareigojimus visuomenė pajėgi įgyvendinti tada, kai ji yra sukūrusi pakankamai aukštą
gyvenimo lygį. Tai reiškia, kad tarp socioekonominės pagalbos žmogui ir visuomenės
pažangos lygio augimo yra įtampos, kuri gali ir skatinti visuomenės pažangą, ir jai trukdyti.
Realistinė teisės socialinė paskirtis turi jungti abu šiuos elementus, nes vieno iš jų didesnis
pabrėžimas veda prie kraštutinumų ir galiausiai – prie visuomenės krizių. Teisės socialinė
(bendruomeninė) paskirtis – saugoti ir ginti žmogaus teises bei laisves ir sudaryti teisines galimybes
visuomenės pažangos raidai, kuri turi užtikrinti žmogaus gyvenimo lygio augimą. Kita vertus, reikia
atminti, kad žmogaus teisių ir laisvių, kaip teisės vertingumo pagrindo konstitucinis pripažinimas nėra

379
Spruogis E. Šiuolaikinės demokratinės valstybės socialinė paskirtis ir funkcijos.
Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S). – Vilnius: Rankraščio teisėmis,
2002. P. 55.
380
Cappelletti M. The judicial process in comparative perspective. – Oxford: Clarendon
Press, 1989.P.14-30.
381
Spruogis E. Šiuolaikinės demokratinės valstybės socialinė paskirtis ir funkcijos.
Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S). – Vilnius: Rankraščio teisėmis,
2002. P.120.

369
vienkartinis aktas ir reikalauja iš visuomenės nenutrūkstamų moralinių pastangų saugoti visų jos narių
teises ir spręsti jų įgyvendinimą 382.
Teisės socialinės funkcijos. Teisė yra socialinis institutas. Bet kuriam socialiniui
institutui būdingos dvi raiškos formos – išorinė ir vidinė. Išoriškai socialinis institutas
pasireiškia kaip įstaigų, finansinių ir materialinių priemonių, žmogiškųjų išteklių visuma.
Socialinio instituto vdinė pusė – instituto turinys pasireiškia kaip asmenų, įgaliotų
įgyvendinti atitinkamas funkcijas, standartizuotų elgesio modelių visuma. Teisei būdingi visi
bendrieji socialinio instituto bruožai: tam tikros funkcijos, hierarchija, normatyvinis
pagrindas ir kultūriniai ideologiniai simboliai.
Pažvelkime teisės kaip socialinio instituto svarbiausius bruožus. Teisė yra socialinės
tvarkos svarbiausias veiksnys. Ji užtikrina socialinį stabilumą, saugoja individus ir visą
visuomenę nuo įvairių destruktyvinio ir antisocialinio elgesio apraiškų. Teisė yra
visuomeninių santykių stabilumo garantas ir suteikia jų prognozuotumui pagrindą. Teisės
normos reguliuoja visas svarbiausias visuomeninio gyvenimo pusias, kontroliuoja valstybinių
įstaigų ir organizacijų veiklą. Kaip normatyvinis darinys teisė dalyvauja visuomenės
struktūros formavime, kontroliuoja individų ir valstybės veikloje leistinumo ribas. Taigi teisė
yra visuomenėje veikiančios socialinės kontrolės dalis. Teisė glaudžiai susijusi su
visuomenės ekonominiu ir politiniu gyvenimu, yra jų įrankis. Ekonomikoje ir politikoje teisė
pasireiškia dvejopai: 1) kaip ekonomikos ir politikos raidos išraiška ir reguliavimo įrankis; 2)
kaip ekonomikos ir politikos raidą lemiantis veiksnys. Teisė yra ir visuomenės vertybinės
sistemos sudėtinė dalis, įkūnijanti ir išreiškianti konkrečiai visuomenei būdingas vertybes.
Visi šie teisės kaip socialinio instituto funkcionavimo bruožai yra svarbūs, nes jie
suponuoja teisės socialinių funkcijų išskyrimo prielaidas. Funkcija yra veikimo kryptis ir
būdas. Socialinė funkcija – tai vaidmuo, kurį atlieka tas ar kitas socialinės sistemos
elementas, jo organizacija, įgyvendinanti socialinių grupių ar visos visuomenės interesus.
Teisės socialinės funkcijos – tai teisės kaip socialinio instituto veikimo kryptys ir būdai
įgyvendinant teisės socialinę paskirtį. Teisės sociologijoje dar nesusiklostė vieninga teisės
socialinių funkcijų tipologija. Vieni autoriai išskiria teisės socialinių funkcijų daugiau, kiti -
mažiau, net ta pati funkcija dažnai vadinama skirtingai 383.

Šlapkauskas V. Pasitikėjimas – teisės socialinio veiksmingumo veiksnys //

382

Jurisprudencija. Mokslo darbai. 24(16) tomas. 2002. P. 192.

Pieniąžek A., Stefaniuk M. Sociologija prawa. Zarys wykladu. - Krakow: Kantor

383

Wydawniczy Zakamycze, 2000. Str.267-275.

370
 Išskiriamos pagrindinės teisės socialinės funkcijos yra šios: integracinė funkcija,
reguliacinė funkcija, komunikacinė funkcija, socializacinė funkcija.
Integracinė funkcija. Integracija [lot. integratio – atnaujininas, atstatymas] – tai
dalių, elementų jungimas(is) į visumą. Teisės socialinės integracijos funkcija - tai teisės
kūrimas ir jos įgyvendinimas siekiant užtikrinti ir išsaugoti visuomenės narius jungiančią ir
visą visuomenę persmelkiančią socialinę tvarką, kuri palaikytų ir skatintų santykinai
susitelkusios visuomenės stabilų gyvenimą. Ji yra svarbiausia teisės socialinė funkcija.
Su teisinės sistemos ir teisės normų pagalba sukuriama visuomenėje pasitikėjimo ir
saugumo išsaugojimo, visuomenės stiprinimo tendencija, kuri persveria ir nustelbia griovimo
tendencijas. Tai reiškia, kad teisinė sistema, sąveikaudama su moraline, ekonomine, politine
ir kitomis gretimomis socialinėmis sistemomis, turi įgyvendinti teisės socialinę paskirtį,
kurioje pabrėžiama: 1) saugoti ir ginti žmogaus pamatinius interesus; 2) užtikrinti
visuomenės grupių socialinę ir politinę santarvę; 3) stimuliuoti visuomenės gyvenimo
pažangos raidą. Nors teisės socialinė paskirtis yra nedaloma, bet dėl aiškumo pabrėžėme jos
aspektus ir tuo pačiu integracinės funkcijos svarbesnias subkryptis. Pirmoje integracijos
subkryptyje teisinė sistema turi nepaliaujamai žmogaus teisių ir laisvių požiūriu “matuoti” ir
vertinti visus teisinius reiškinius ir šalinti išryškėjusius nukrypimus, konkrečiai ginti žmogaus
teises ir laisves. Antroje integracijos subkryptyje teisė turi organizuoti ir stimuliuoti žmonių
elgesį ir veiklą taip, kad jie siektų socialinio solidarumo bendražmogiškų vertybių ir
liberalios demokratijos normų pagrindu. Trečioje subkryptyje teisė turi garantuoti būtiną
minimalų pragyvenimo lygį ir padėti visuomenės kaip sistemos išlikimui ir jos adaptacijai.
Taigi teisė turi veikti kaip visuomenės imuninė sistema. Todėl visos likusios teisės socialinės
funkcijos yra išvestinės iš integracinės funkcijos, ją papildančios.
Reguliacinė funkcija. Reguliacija [lot. regulo – tvarkau , nukreipiu] – norimos,
reikiamos būsenos, režimo, padėties, tvarkos su(si)darymas, at(si)kūrimas. Teisės reguliacinė
funkcija – tai socialinių santykų ir veiklos sunorminimas teisės normų pagrindu.
Teisė yra universalus socialinis reguliatorius, kurio veikimas vyksta teisės normų
pagrindu. Teisė gali sureguliuoti visus socialinius santykius ir visuomenėje vykstančius
procesus, jeigu jie turi išorinio pasireiškimo bruožus. Kiekvienam individui, jų grupei,
organizacijai ir valstybei teisė suteikia aiškiai apibrėžtas teises ir pareigas. Teisės reguliacinė
funkcija ne tik įtvirtina, bet ir saugoja susiklosčiusius visuomeninius santykius, stimuliuoja jų

371
tobulėjimą - tolimesnę raidą, pavyzdžiui, naujų nuosavybės formų, paskirstymo, mainų ir kitų
santykių raidą. Tuo pačiu teisė stimuliuoja visuomenės kaip socialinio organizmo sklandžią
raidą jos pažangos kelyje.
Teisinė sistema užtikrina teisinį reguliavimą ne vien pareigų, leidimų ir draudimų
nustatymo būdais, bet ir sukurdama pozityvius visuomeninės veiklos stimulus, civilinio
teisinio aktyvumo raidos prielaidas. Demokratinės valstybės ir pilietinės visuomenės
įsivyravimo kontekste išauga teisinės sistemos kaip pozityvaus mąstymo vaidmuo, ypač
skatinant teisės subjektų civilinį teisinį aktyvumą.
Apskritai, teisinis reguliavimas yra organizacinės prigimties. Šia teisinio reguliavimo
prigimtimi labiausiai remiasi politiniai sprendimai, kuriuos priima valstybinės institucijos ir
įgyvendina viena ar kita teisės forma. Teisiniui reguliavimui pagrindą sukuria teisėkūros
subjektų veikla. Bet ji nebūna tobula, nes iš principo neįmanoma apimti visą visuomeninių
santykių ir procesų įvairovę, kurios dalimi yra patys teisėkūros subjektai. Tai reiškia, kad
įvairias visuomeninės veiklos sferas reglamentuojantys teisės normų aktai negali formalizuoti
visas reguliuojamų santykių įmanomas situacijas. Teisės normų aktuose sunku išvengti
vienokio ar kitokio laipsnio teisės spragų, teisės normų kolizijų ir panašių trūkumų. Todėl
teisės reguliacinės funkcijos įgyvendinime svarbų vaidmenį atlieka teisės taikymo institucijos
ir jų pareigūnai.. Teisės taikymo institucijų ir pareigūnų teisinė kultūra gali veiksmingai
stimuliuoti socialinių grupių koegzistenciją ir apskritai visuomenės narių integracijos
procesus. Bet gali būti ir priešingai: menka teisės taikymo instucijų ir pareigūnų teisinės
veiklos kultūra sueina į konfliktą su besiformuojančia pilietine visuomene ir šiame kontekste
suponuoja įvairaus sunkumo sociologines problemas. Kai teisinis reguliavimas pradeda
neatitikti socialinių lūkesčių ir poreikių, jis gali paveikti visuomenę dezorganizacijos
kryptimi. Panaši situacija buvo susiklosčiusi mūsų šalies valstybingumo įtvirtinimo proceso
pradžioje384. Visuomenės dezorganizacija – tai ryšių tarp kultūros vertybių ir socialinių
normų silpnėjimas, išnykimas ar net jų prieštaravimas.
Komunikacinė funkcija. Komunikacija [lot. communicatio – pranešimas] –
bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais. Teisės komunikacinė funkcija -
tai socialinės teisinės sąveikos rūšis, kai perduodami ir priimami teisinės reikšmės
pranešimai. Šie pranešimai perduodami reikšminiais veiksmais, kurie dažniausiai sąmoningai

Šlapkauskas V. Socialinės deviacijos intensyvėjimas // Jurisprudencija, 2001, t. 19(11).

384

P.44-54.

372
yra adresuoti kitiems žmonėms. Todėl galima išskirti teisinės komunikacijos procesą ir jį
sudarančius veiksmus. Teisės komunikacinė funkcija apima: 1) teisinių reikšmių informacijos
parengimą ir perdavimą; 2) teisinės informacijos priėmimą; 3) grįžtamąjį ryšį tarp teisinės
informacijos gavėjo ir siuntėjo. Teisinė informacija yra viena socialinės informacijos rūšių,
turinti paliepiamąjį pobūdį.
Visuomenė yra vieninga informacinė erdvė (laukas), kurią išraizgo įvairiausi
informaciniai – komunikaciniai ryšiai. Šios erdvės elementais yra visi socialiniai institutai,
kaip informacijos šaltiniai, nešėjai ar informacinių ryšių sankirtos taškai. Teisinės
informacijos nešėjais yra visi teisiniai dokumentai, pavyzdžiui, teisės aktai: teisės normų
aktai (įstatymai ir poįstatyminiai aktai), teisės aiškinimo aktai ir teisės normų taikymo aktai;
įvairaus lygio sutartys. Teisiniai dokumentai praneša individams ir socialinėms grupėms labai
svarbią informaciją apie jų teisių ir pareigų turinį, apie reikalavimus, kuriuos jiems iškėlė
valstybė ir visuomenė. Teisės subjektai informuojami apie būdus ir priemones, kurias jie gali
naudoti įgyvendindami savo interesus ir atsakomybę, kurią užsitraukia nesilaikydami teisinių
paliepimų.
Teisinės komunikacijos procesas padeda sukurti socialinę bendriją ir kartu išsaugoti
kiekvieno jos nario individualumą. Teisinė komunikacija yra labai glaudžiai susijusi su
kitomis teisės socialinėmis funkcijomis, nes “komunikaciniai veiksmai atlieka valdymo,
informacinę, emocinę ir fatinę (susijusę su kontaktų užmezgimu) funkcijas; valdymo funkcija
genetiškai ir struktūriškai yra pradinė” 385, t.y. teisės komunikacinės funkcijos dalinė paskirtis
yra teisinės informacijos pagalba valdyti socialinę bendriją. Pagal tai, kokie komunikaciniai
veiksmai vyrauja, teisiniai pranešimai gali būti skirstomi į skatinamuosius (įtikinėjimas,
įtaiga, įsakymas, prašymas), informacinius (žinių perdavimas), ekspresyviniu (emocinio
išgyvenimo sužadinimas) ir fatinius (kontakto užmezgimas ir palaikymas).
Dažniausiai teisės komunikacinė funkcija įgyvendinama ne visavertiškai, nes
valstybė menkai domisi grįžtamuoju ryšiu, kuris išryškėja per įvairaus lygio teisės pažeidimų
nagrinėjimą. Tokį požiūrį valstybė “pateisina” šitaip: 1) įstatymo žinojimu turi rūpintis patys
teisės subjektai, nes įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės; 2) šiuolaikinių
teisinės informacijos pateikimo priemonių pakanka patenkinti patenkinti sužinojimo poreikį.
Taigi visiškai nekreipiamas dėmesys, kad grįžtamojo ryšio pagalba turi būti ugdomas
visuomenės poreikis teisinei informacijai, jos teisinė sąmonė ir kultūra. Šiuo pagrindu

385
Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. P.143.

373
formuojama visuomenės narių komunikacinė kompetencija teisės srityje: individo teisinių
sugebėjimų, žinių ir išgyvenimų visuma, įtakojanti jo lankstumą, pasitikėjimą savimi ir
orientaciją bendraujant su kitais individais, organizacijomis ir valstybe.
Socializacinė funkcija. Socializacija [lot. socialis – draugiškas, sąjunginis,
visuomeninis]- tai individo tapimas visuomeniniu (bendruomeniniu) žmogumi, asmenybe.
Individo socializciją lemia tikslingas visuomenės institucijų – šeimos, mokyklos, bažnyčios,
organizacijų bei kitų susivienijimų – poveikis. Individo socializacijos įrankiai yra auklėjimas
ir mokymas. Todėl dažnai teisės socializacinė funkcija pervadinama jos pagrindinio įrankio –
auklėjimo vardu ir vadinama auklėjamąja funkcja386.
Teisės socializacinė funkcija – tai asmenybės formavimo procese teisingo socialinio
elgesio patyrimo ir teisėto elgesio modelių (teisės normų) įsisavinimas. Asmenybės
formavimas yra toks visuminis procesas, kuriame asmenybės sąveikos su tikrove suponuoja
naujų fizinių ir socialinių psichologinių darinių asmenybės struktūroje atsiradimą ir
įsitvirtinimą.
Teisės socializacinė funkcija yra tiesioginis integracinės funkcijos tęsinys, nes
siekiant užtikrinti santykinai stabilų visuomenės gyvenimą būtina, kad auganti karta giliai
įsisavintų socialinės tvarkos pagrindą - socialines vertybes ir normas. Visi visuomenėje
egzistuojantys socialiniai institutai atlieka ne tik savo tiesiogines funkcijas, bet ir dalyvauja
individų socializacijoje, padeda jiems įsijungti į vieningą socialinio gyvenimo procesą. Teisės
kaip socialinio instituto dalyvavimas asmenybės socializacijos procese yra svarbi funkcija. Ji
įgyvendinama per teisinį auklėjimą ir mokymą. Ypač pabrėžiamas teisinis auklėjimas –
“demokratinio auklėjimo pamatas, nes visuomenės tvarkos gynimas institucionuojamas
pirmiausia teisės mokslu, teisėsauga, teisėtvarka, įvairiomis teisinėmis įstaigomis. Tad
teisinio auklėjimo uždavinys, rašo garsus lietuvių pedagogikos mokslo profesorius Leonas
Jovaiša, supažindinti su demokratinės visuomenės normomis, kurių įgyvendinimas palaiko
visuomeninę tvarką” 387.
Teisinis auklėjimas yra sąmoningo, sistemingo ir kryptingo asmenybės formavimo
procesas, kuriame individas pradžioje supažindinamas su teisės verybėmis ir normomis, o

386
Pavyzdžiui: Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P. 150. Pieniąžek A.,
Stefaniuk M. Sociologija prawa. Zarys wykladu. - Krakow: Kantor Wydawniczy
Zakamycze, 2000. Str.270. Теория государства и права. Курс лекций. Под ред. Н. И.
Матузова и А. В. Малько. - Москва: Юристь, 1999. С.156.
387
Jovaiša L. Hodegetika. Auklėjimo mokslas. – Vilnius: Suaugusiųjų profesinio
mokymo ir konsultavimo centras, 1995. P.140.

374
vėliau – jas interiorizuoja. Tai reiškia, kad auklėjimo procese asmenybė paverčia teisės
vertybes ir normas savo vidine savastimi, savo giliais įsitikinimais, kurie neleidžia jai
padaryti teisės pažeidimus. Teisingo teisinio auklėjimo rezultatas yra asmenybės teisinės
sąmonės ir teisinės kultūros formavimas (plačiau žiūr. 9 skyriuje).

8.2. Teisės socialinio veikimo modelis

Teisės socialinio veikimo modelio samprata. Teisės socialinis veikimas – tai

teisės poveikio visuomeniniams santykiams atsiradimas, procesas ir jo rezultatas. Teisė
atsiranda arba sukuriama socialinėje erdvėje ir joje vienokiu ar kitokiu laipsniu
įgyvendinama. Teisės įgyvendinimas pasireiškia konkrečiais poveikio visuomeniniams
santykiams rezultatais. Taigi teisės būvis nuolat kinta intervale “teisės atsiradimas –
teisės įgyvendinimas”. Teisės socialinio veikimo modelis - tai visuma tarpinių būvių ir
procesų, kuriuos teisė patiria socialinių ryšių kontekste jos atsiradimo ir įgyvendinimo
intervale. Kitaip tariant - tai teisės judėjimo nuo jos atsiradimo ir iki įgyvendinimo
padarinių mechanizmas.
Teisės veikimas ir jo mechanizmas yra socialinės prigimties. Teisės sociologijos
plačiuoju požiūriu teisės socialinio veikimo modelį sudaro keturi tarpusavyje suaugę
sandai: 1) teisinis; 2) socialinis siaurąja prasme; 3) psichologinis; 4) informacinis -
komunikacinis. Teisės socialinio veikimo modelio sandai dar vadinami atitinkamais
teisės veikimo mechanizmais. Pavyzdžiui, V. Lapajeva suskaido teisės socialinio veikimo
modelį ir išskiria tris santykinai autonomiškus teisės veikimo mechanizmus: 1) teisės
veikimo juridinį mechanizmą, 2) teisės veikimo socialinį (siaurąja prasme) mechanizmą,
3) teisės veikimo psichologinį mechanizmą388. Jie nagrinėjami kaip savarankiški teisės
veikimo mechanizmai. Pavyzdžiui, teisinis pozityvizmas akcentuoja teisinio reguliavimo
mechanizmą. Teisinio reguliavimo mechanizmas – tai teisinių priemonių sistema, sukurta
įveikti kliūtis, trukdančias patenkinti teisės subjektų interesus.
Teisės teorijoje susiklostė skirtingi požiūriai į teisinio reguliavimo mechanizmą.
Pavyzdžiui, S. Aleksiejevas išskiria tris teisinio reguliavimo mechanizmo elementus:

Лапаева В. В. Конкретно - социологические исследования в праве.- Москва:

388

«Юридическая литература», 1987. С. 77.

375
1)teisės normos ir individualūs teisės taikymo paliepimai; 2) teisiniai santykiai; 3) teisių
389
ir pareigų įgyvendinimo aktai . Šį požiūrį A. Malko tik praplečia ir detalizuoja. Jo
požiūriu teisinio reguliavimo procesą sudaro penkios pagrindinės stadijos: 1) teisės
norma; 2) teisinis faktas arba faktinę sudėtį išreiškiantis teisės taikymo aktas; 3) teisinis
santykis; 4) teisių ir pareigų įgyvendinimo aktai; 5) apsauginis teisės taikymo aktas
(fakultatyvinis elementas)390. Penktoji teisinio reguliavimo stadija pradeda veikti tik tada,
kai nepavyksta įgyvendinti teisę ir į pagalbą nepatenkintam interesui turi ateiti atitinkama
teisės taikymo veikla. Šiuo atveju teisės taikymo atsiradimas susijęs su negatyvaus
pobūdžio aplinkybėmis, išreiškiančiomis arba potencialiai realią teisės pažeidimo
galimybę, arba tiesioginį teisės pažeidimą.
Vienok, teisės sociologija, pavyzdžiui, Lapajeva akcentuoja platųjį – sociologinį
požiūrį į teisinį reguliavimą. Ji išskiria tokius teisės veikimo juridinio mechanizmo
elementus: 1) tinkamos teisės formos pasirinkimas (t.y. teisingas teisės normų akto lygio
– įstatymo, poįstatyminio akto pasirinkimas; teisingas teisės normų akto rūšies –
administracinio, civilinio ir pan. teisės normų akto pasirinkimas); 2) tarpnorminių kolizijų
buvimas arba nebuvimas; 3) visuomeninių santykių teisinio sureguliavimo laipsnis
(optimalus sureguliavimas, normų aktų gausa arba teisėkūrinės spragos); 4) teisingas
teisinio poveikio subjektų nustatymas; 5) tinkamo teisinio poveikio būdo pasirinkimas; 6)
teisių ir pareigų pusiausvyros užtikrinimas; 7) numatytos paskatinimo normos arba
sankcijos reikšmė teisinio poveikio adresatams; 8) būtinų teisinių garantijų buvimas ir jų
veiksmingumas (pavyzdžiui, materialinių teisės normų užtikrinimas atitinkamomis
procesinėmis formomis, konfliktų sprendimo procedūros institucinis užtikrinimas); 9)
įstatymo stabilumo laipsnis; 10) teisės taikymo veiklos kokybė ir veiksmingumas; 11)
visuomenės teisinė kultūra, pareigūnų ir piliečių teisinė sąmonė391. Šių teisinio
reguliavimo elementų sociologinis tyrimas gali pateikti žinių, kurios gali įtakoti
tolimesnę teisės teorijos plėtrą.

389
Алексеев С. С. Общая теория права. Т. 2. - Москва: «Юридическая литература»,
1982. С. 27.
390
Теория государство и права. Под ред. Н. И. Матузова и А. В. Малько. – Москва:
Юристь, 1999. С. 627.
391
Лапаева В. В. Конкретно - социологические исследования в праве.- Москва:
«Юридическая литература», 1987. С. 78 –79.

376
 Teisės veikimo socialinis (siaurąja prasme, t.y. akcentuojama teisės veikimo
socialinė aplinka) mechanizmas – tai visuma socialinių veiksnių, kurie suponuoja teisės
atsiradimą, sąveikauja su teise įvairiuose jos funkcionavimo etapuose ir atsispindi teisės
įgyvendinimo socialiniuose padariniuose. Teisės atsiradimas “vyksta” ekonominio,
politinio, dorovinio ir kitokio pobūdžio socialinių veiksnių sąveikos kontekste. Šie
veiksniai sąveikauja su teise visuose jos funkcionavimo ir įgyvendinimo proceso
etapuose. Taigi socialinių veiksnių visuma sudaro teisės veikimo socialinę aplinką
(sociumą). Todėl vienas svarbiausių teisės sociologijos uždavinių – nagrinėti socialinės
aplinkos struktūrą, jos elementų funkcionavimo mechanizmą sąryšyje ir sąveikoje su
teise.
Socialinė aplinka kaip teisės veikimo kontekstas dažniausiai nagrinėjama šiais
požiūriais:
1. Aksiologiniu požiūriu (vertybių teorijos požiūriu). Šiuo požiūriu nagrinėjama:
teisės vaidmuo ir jos reikšmė visuomenės socialinių vertybių sistemoje; teisinių ir kitų
socialinių vertybių suderinamumas (arba prieštaringumas); teisėtumo ir tikslingumo
principų santykis; teisės socialinio prestižo lygis; teisės atitikimo socialiniams lūkesčiams
laipsnis. Išsiaiškinama: kokiu laipsniu visuomenė pripažįsta ir palaiko teisės saugomas
socialines vertybes ir reikalaujamas elgesio formas. Šiuolaikinėje situacijoje ypač svarbu
atskleisti visuomeninės sąmonės formų - politinės ir dorovinės sąmonės – poveikį teisinei
sąmonei. Sociologiniai tyrimai šioje srityje turi atskleisti visuomenės teisinio mąstymo,
atitinkančius dabarties iššūkius, formavimosi procesų realų vaizdą.
2. Socioreguliaciniu požiūriu. Šis požiūris akcentuoja socioreguliavimo normatyvinį
pagrindą. Tai reiškia, kad nagrinėjama teisės kaip socialinio reguliatoriaus sąveika su
kitais socialiniais reguliatoriais. Šiuo požiūriu siekiama atskleisti: koks susiklostė teisės
normų ir vienoje ar kitoje veiklos srityje faktiškai veikiančių socialinių normų (bei
veiklos įpročių) santykis, jo suderinamumą ir prieštaravimus; kokio reikia papildomo
teisėkūrinio pastiprinimo, kad įsigalėtų teisės normų ir kitų socialinių reguliatorių
pozityvinės sąveikos formos.
3. Socialinės kontrolės požiūriu. Visavertiška teisės socialinio veikimo mechanizmo
analizė turi atskleisti teisės vietą ir vaidmenį socialinės kontrolės institutų sistemoje.
Dažnai socialinės kontrolės samprata susiaurinama iki visuomenės lygio ir suprantama

377
kaip socialinės sistemos socioreguliacijos būdas. Tuomet išplečiamas socioreguliacinis
požiūris. Vienok, T. Parsonsas apibūdina socialinę kontrolę ir individų lygyje, kaip
individų socializaciją: socialinė kontrolė – tai “ societarinių normų ir vertybių
392
internalizacija asmenybių sistemose” . Tai reiškia, kad socialinės kontrolės veikimas
neapsiriboja vien normatyvinio reguliavimo procesais, o apima ir visų visuomenėje
veikiančių socialinių normų ir institutų funkcionavimą (pavyzdžiui, šeimos ir santuokos,
švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, teisingumo, viešosios nuomonės institutus).
Socialinės kontrolės tikslas – tai faktinių visuomeninių santykių pavertimas tokiais
santykiais, kurie atitiktų visuomenės lūkesčius ir vertybiškai normatyvinius reikalavimus.
Tai galima pasiekti dviem būdais: arba visuomenėje priimtų vertybių ir normų pagrindu
tikslingai organizuojant socialinę realybę (auklėjimu, įtikinėjimu, prievarta ir kitomis
socialinio poveikio priemonėmis), arba pasenusių normų ir vertybių peržiūrėjimo ir jų
keitimo pagrindu. Reali socialinė kontrolė vyksta spontaniškai derinant abu būdus.
Teisės veikimo psichologinis mechanizmas – tai teisės poveikio žmonių elgesio
motyvams laidavimo būdai. Motyvai yra veiklos stimulai, susiję su individo poreikių
tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba
vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių
393
pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia . Taigi motyvams priskiriame visa
tai, kas skatina žmogaus veiklą: poreikius ir interesus, potraukius ir emocijas, nuostatas ir
idealus. Dažniausiai išskiriami du pagrindiniai teisinio poveikio elgesio motyvams būdai:
1. Sulaikantieji motyvai. Jie formuojami bendrųjų ir specialiųjų draudimų įvedimo
pagrindu. 2. Skatinamieji motyvai. Jie formuojami pareigų ir leidimų pagrindu.
Šie teisinio poveikio būdai dažniausiai veikia dermėje, vienas kitą papildydami ir
sudarydami bet kurioje visuomeninių santykių srityje teisinio reguliavimo režimą.
Skirtingų visuomeninių santykių reguliavimas skiriasi savo pobūdžiu. Pavyzdžiui, kai
atitinkami visuomeniniai santykiai yra sureguliuoti administracinės ir baudžiamosios
teisės normomis, tai reiškia, kad šioje visuomeninių santykių srityje vyrauja teisinės
pareigos ir draudimai, o civilinės teisės reguliavimo sferoje esantys visuomeniniai
santykiai grindžiami subjektinėmis teisėmis. Subjektinių teisių deklaravimas suponuoja
atitinkamas pareigas. Taigi elgesio motyvaciją įtakoja visuomeninių santykių reguliavimo
392
Американская социология. - Москва: Изд -во МГУ, 1972. С. 372.
393
Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. P.177.

378
pobūdis: imperatyvinis ar dispozityvinis. Konkrečioje socialinėje sferoje teisinio poveikio
elgesio motyvacijai būdų santykis yra istoriškai kintantis reiškinys, kurį suponuoja įvairių
veiksnių sąveika, pavyzdžiui, valstybės politinio režimo, visuomenės teisinės kultūros
būklės, tautos tradicijų ir psichologijos sąveika. Todėl visuomenės lygyje įsivyravęs
teisinio poveikio būdų santykis yra labai svarbus realiai egzistuojančio teisinio režimo
bruožas.
Žmonių gyvenimo kokybę labiausiai įtakoja bendravimo pobūdis. Kokybinis
bendravimas laiduoja įvairių lygių produktyvių santykių susikūrimą. Šio poreikio reikšmė
išauga pilietinėje visuomenėje, kurios nariai tarpusavio santykius grindžia ne vien
draugyste, bet ir remiasi teise kaip komunikacijos priemonių visuma. Bet plečiantis
komunikacinių būdų ir priemonių įvairovei iškyla jų tinkamo pasirinkimo problema.
Komunikacinio būdo ir priemonės pasirinkimas perduoti atitinkamo tipo pranešimą yra
labai svarbus mums ir mūsų partnerių gerovei, sėkmingam siekiamo tikslo
įgyvendinimui394.
Teisės veikimo informacinis komunikacinis mechanizmas – tai komunikaciniai
tinklai, kurie turi laiduoti teisės informacinį - komunikacinį poveikį teisės subjektams.
Teisėkūros ir teisės taikymo subjektų paskelbiami teisės aktai yra reikšminiai veiksmai,
sąmoningai adresuoti kitiems žmonėms. Todėl juos galima vadinti komunikaciniais
veiksmais. Šiuolaikinė teisės sociologija siekia atskleisti teisės socialinio veikimo
informacinį - komunikacinį mechanizmą, teisinės komunikacijos valdymo dėsningumus.
Sudėtingėjant teisei ir didėjant jos vaidmeniui šiuolaikinėje visuomenėje tiesiog
būtina kurti ir plėtoti teisės komunikacinius tinklus, kurie laiduotų teisinės informacijos
sklaidą ir teisinės komunikacijos procesų valdymą visuomenėje. Komunikacinis tinklas –
tai socialinei grupei reikšmingos informacijos priėmimo ir perdavimo struktūra. Visuomenėje
paprastai yra įvairių tipų komunikacinių tinklų, kurie skirstomi pagal tai, kokiu būdu
kiekvienos grupės narys gauna grupei reikšmingą informaciją. Teisinei informacijai perduoti
ir grįžtamąjam ryšiui gauti pilietinėje visuomenėje svarbiausios yra formalių grupių
(pavyzdžiui, valstybės, jos institucijų ir nevalstybinių organizacijų) komunikacinės
struktūros. Šios struktūros yra griežtos ir stabilios, informacija pateikiama pagal tam tikras

Перспективы социальной психологии. Второе международное издание.

394

Редакторы – составители М. Хьюстон, В. Штребе, Дж. М. Стефенсон. – Москва:

ЭКСМО, 2001. С.343.

379
taisykles, pavyzdžiui, “Valstybės Žinios”. Įvairios žinybos ir organizacijos sukūrė jų pačių
valdomus teisinės informacijos sklaidos ir komunikacijos tinklus. Be abejonės
perspektyviausi yra teisinės informacijos perdavimas elektroninėje erdvėje. Teisinės
informacijos sklaida elektroninėje erdvėje palaipsniui perauga į teisinės komunikacijos
tinklus (grįžtamojo ryšio užtikrinimas), kurių tipai gali būti įvairios struktūros.
Teisės socialinio veikimo modelio struktūra. Teisės socialinio veikimo modelį
sudaro šie elementai:
1. Socialinio valdymo sistemos ( valstybinio valdymo aparatas, nevalstybinio
valdymo sistemos, teisės normos).
2. Socialiniai veiksniai (ekonominiai, politiniai, demografiniai, situaciniai).
3. Perdavimo sistemos (informacinės, vertybinės norminės, socialinės psichologinės).
4. Reguliuojamos socialinės sistemos (asmenybė, grupė, bendruomenė, visuomenė).
5. Teisėto ir socialiai aktyvaus elgesio padariniai 395 .
Šie teisės socialinio veikimo modelio elementai išreiškia ir apima teisės judėjimą
intervale “teisės atsiradimas – teisės įgyvendinimas”. Pavyzdžiui, teisės norma atsiranda kaip
įstatymų leidėjo valios išraiška. Tai reiškia kad įstatymų leidėjo lygyje vienu metu vyksta keli
procesai: socialinės grupės deklaruoja interesus, kurių įgyvendinimui tikisi sulaukti teisinio
pastiprinimo; jų pagrindu įstatymų leidėjas turi išanalizuoti kitų socialinių grupių lūkesčius ir
socialinius veiksnius, kurie gali įtakoti naujo įstatymo veikimą, o jo veikimas – pabloginti
bendrą socialinę situacija. Vienok, teisės socialinio veikimo modelio elementų, tiksliau
veiksnių blokai sąveika neteikia jokių garantijų, kad atsiradę teisiniai paliepimai visuose
lygiuose virs teisėtu ir aktyviu elgesiu. Priešingai, visiškai realūs gali būti: a) rimti skirtingų
interesų konfliktai socialinio valdymo lygyje (dėl to būna, pavyzdžiui, nepakankamai pagrįsta
teisėkūra); b) neprognozuojami situacinių poveikių veiksniai, kurie atsiranda ir evoliucinuoja
nuolatos vykstančios socialinės kaitos poveikyje ir atsispindi socialinių grupių politiniuose
reikalavimuose, jų siūlomų reformų projektuose, besikeičiančiame piliečių požiūryje į
konkrečius įstatymus; c) tam tikri sunkumai teisinės informacijos perdavimo mechanizme
(plačiau žiūrėti teisinio poveikio formos), d) kai kurie teisiniai paliepimai neįsikūnija aktyviu
elgesiu ar, apskritai, teisėtu elgesiu. Prieš juos gali veikti visuomenėje ar atskirose socialinėse
grupėse anksčiau susiklosčiusios socialinės normos, smarkus skirtumas tarp teisėkūros

Кудрявцев В. Н., Казимирчук В. П. Современная социология права. – Москва:

395

Юристь, 1995. С.74 -75.

380
subjekto reikalavimų ir socialinių lūkesčių. Tai vadinamieji potencialūs veiksniai, neigiamai
įtakojantys siekiamą įstatymo vykdymą.
Teisinio poveikio formos. Teisinio poveikio teisės subjektams pavidalai yra
susiję su teisės veikimo mechanizmų išraiškomis. Jų pagrindu išskiriamos teisinio
poveikio formos yra šios: 1) reguliacinė forma arba reguliacinis poveikis; 2) psichologinė
forma arba psichologinis poveikis; 3) etinė forma arba etinis poveikis; 4) informacinė
komunikacinė forma arba informacinis komunikacinis poveikis. Visuomeninių santykių
sureguliavimas yra specifinė ir svarbiausia teisinio poveikio forma. Ši teisinio poveikio
teisės subjektams forma išreiškiama suteikiant jiems teises ir uždedant pareigas.
Reguliacinio poveikio pobūdis įtakoja kitų teisinio poveikio formų pobūdį.
Teisinio poveikio psichologinė forma – tai asmenybės psichologinis reagavimas į
reguliacinį poveikį. Atitinkamu visuomeninių santykių reguliavimu apibrėžiami ne tik
pageidautini teisiniai santykiai, bet ir formuojamas tam tikras asmenybės santykis su
veikiančios teisės normomis. Šis santykis nėra vien paprastas asmenybės prisitaikymas
prie sureguliuotos vienos ar kitos situacijos. Asmenybės santykis su veikančios teisės
normomis yra sudėtingas: ji gali vienoms normoms pritarti ir jų laikytis, vykdyti; kitas –
gali atmesti, ignoruoti, pažeisti. Taigi teisės normoje implikuotų vertybių ir elgesio
modelio reikalavimų santykis su personaliniu asmenybės psichologiniu kryptingumu
būna įvairus: gali skirtingu laipsniu sutapti, nesutapti ar net prieštarauti. Kai valstybės
išleistos teisės normos atitinka objektyviai egzistuojančius visuomenės socialinius
ekonominius poreikius ir yra sėkmingai įgyvendinami net subjektinėje teisėje, tai galima
tvirtinti, kad egzistuoja didžiausias teisės normų suderinamumo su personaliniu
asmenybės psichologiniu kryptingumu laipsnis. Atitikimas tarp asmenybės teisinių
nuostatų ir teisės normos reikalavimų tampa asmenybės pozityvios veiklos veiksniu.
Todėl šiuo atveju, rašo V. Kudriavcevas ir V. Kazimirčiukas, galima kalbėti apie
asmenybės teisinį aktyvumą kaip vertingiausią teisėto elgesio formą396.
Jeigu asmenybė yra psichologiškai indiferentiška (abejinga, nesidominti, neveikli)
teisės normų atžvilgiu, tai ji dažniausiai konformistiškai renkasi teisėtą elgesio modelį.
Formaliuoju teisės požiūriu - toks pasirinkimas yra normalus ir būdingas prisitaikymas

Кудрявцев В. Н., Казимирчук В. П. Современная социология права. – Москва:

396

Юристь, 1995. С.76.

381
prie veikiančios teisės normų. Sociologiniu požiūriu – tai nebrandžios asmenybės
elgesys, nes jo atitikimas teisės normoms yra ne tik formalaus pobūdžio, bet ir žalingas
pačios asmenybės tolimesniam formavimuisi. Abejingas požiūris į teisę gali lengvai
pavirsti neigiamu teisinių reikalavimų vertinimu, o ši pozicija – tai pusiaukelė link
neteisėto elgesio. Taigi jaunimo indiferentiškos vertybinės pozicijos susiformavimas yra
pavojingas jų pačių kaip asmenybių brendimui ir tai virsta neteisėto elgesio paskata.
Asmenybės vertybinių nuostatų susidūrimas su teisės normų reikalavimais yra
tiesioginė teisės pažeidimo prielaida. Tokį susidūrimą galima aiškinti dvejopai: 1. Kai
teisės normų reikalavimai neatitinka daugumos visuomenės narių vertybinių orientacijų,
tai tokių normų visuotinai nesilaikoma ir dėl to jos dažniausiai netaikomos. Jeigu tokių
normų yra daug veikiančioje teisėje, tai padaroma didelė psichologinė žala visuomenei ir
tenka panaudoti daug išteklių pasitikėjimo teise atstatymui bei įtvirtinimui. 2. Kai teisės
normų reikalavimai sueina į prieštaravimą su marginalinių asmenybių (esančios
visuomenės paribyje, pavyzdžiui, benamiai, bedarbiai ir pan.) orientacijomis, tai teisę ir
neteisę skirianti riba pasidaro per plona sulaikyti neteisėto elgesio proveržį, kuris virsta
aktyviu neteisėtu elgesiu.
Psichologinio teisės poveikio rezultatas – tai pozityvaus teisės vaizdo formavimas
arba kitaip tariant “teisinės tikrovės kaip vaizdinių apie įstatymus ir jų įgyvendinimo
metodus, apie justicijos institucijas komplekso atspindėjimas apibendrinta, emocionaliai
397
nuspalvinta forma ” . Visuomenėje egzistuojantis teisės vaizdas – tai savita ir konkreti
visuomeninės teisinės sąmonės kopija. Be abejonės teisės vaizdo formavimą įtakoja
įstatymų, teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų veiklos psichologinis poveikis. Bet tai tik
viena teisės vaizdo formavimo pusė. Kita teisės vaizdo formavimo pusė susijusi su
visuomenės įsivaizdavimu: kokie turi būti įstatymai?; kokia turi būti teisinių institucijų ir
jų pareigūnų veikla? Taigi šių reiškinių sąveikoje formuojasi teisės vaizdas, visuomenės
«teisinis klimatas».
Teisinio poveikio etinė forma. Teisės normos yra ir socialinės laisvės matas, ir
objektyvių visuomenės teisinių poreikių išraiška. Tai reiškia, kad jos atspindi arba
valdančiosios grupės, arba visuomenėje įsivyravusio socialinio teisingumo reikalavimus.

Щербакова Н. В. Правовая установка и социальная активность личности. –

397

Москва, 1986. С. 27-28.

382
Jeigu teisės norma yra teisinga, tai tuo pačiu metu ji yra ir morali, orientuota į
visuomenės socialinės raidos etinius idealus.
Taigi teisės normos moralinis potencialas – jos teisingumas. Jeigu teisingumas
tinkamai atspindi realias socialines galimybes, tai tuo pačiu jis sukuria ir sėkmingo teisės
socialinio veikimo prielaidas. Tai reiškia, kad teisingos, “morališkai pagrįstos” teisės
normos gali atitinkamai paveikti gyvenimo dorovinę sferą, įtvirtinti stiprią ir stabilią
teisėtvarką. Šiuo atveju pastebimas sąryšis tarp teisinio poveikio moralinės ir
psichologinės formų.
Teisinio poveikio informacinė-komunikacinė forma. Atitinkamo požiūrio į teisę
formavimą (pozityvinio, negatyvinio, indiferentiško) įtakoja dvejopos prigimties
informacija: 1) racionali informacija, kuri implikuota teisės normoje; 2) informacija, kuri
atsiranda teisės sąveikoje su socialine aplinka. Teisinis pozityvizmas ypač akcentuoja
teisės normose esančios racionalios informacijos vaidmenį. Tai žinios apie teisės turinį:
apie objektinės teisės normose implikuotas elgesio taisykles; apie subjektinių teisių
pobūdį; apie teisinių santykių ir teisinių ryšių specifiką ir t.t. Iš teisės sklindančios
informacijos turinys ir pobūdis įtakoja asmenybės, socialinės grupės ir visos visuomenės
teisės vaizdo formavimąsi. Racionali informacija turi padėti teisės subjektams suprasti
teisės normos paskirtį, jos struktūrą ir perimti atitinkamus elgesio reikalavimus.
Bet šalia šios informacijos nuolat atsiranda ir kitas informacijos srautas, kurį
sukuria teisės sąveika su kitais visuomeninio gyvenimo socialiniais veiksniais, reiškiniais
ir procesais. Šios informacijos turinį suponuoja kelios sąveikos: 1) teisės normos sąveika
su kitomis socialinėmis neteisinėmis normomis; 2) teisės sąveika su socialinėmis
permainomis; 3) teisės racionaliojo prado sąveika su socialiniu iracionaliuoju pradu, kurį
suponuoja įvairūs komunikaciniai barjerai. Komunikaciniai bajerai – tai psichologinės
kliūtys, trukdančios skleisti ir priimti informaciją. Tas kliūtis sukelia įvairios priežastys:
žmonių prietaringumas, jų socialiniai, doroviniai ir kitokie skirtumai (pavyzdžiui,
skirtumai tarp informacijos šaltinio ir jos adresato), nepasitikėjimo valstybės
institucijomis laipsnis. Pavyzdžiui, įvairios socialinės baimės (susiję su socialinio statuso
pasikeitimu) – atsakomybės baimė, nesėkmės baimė, drovumas, sėkmės baimė yra
komunikaciniai barjerai398. Kiti bendravimo barjerai yra: neigiamų emocijų barjeras,

398
Щербатых Ю. Психология страха. – Москва: ЭКСМО-Пресс, 2001. С. 38-48.

383
suvokimo barjeras, kalbos barjeras, skirtingų nuostatų barjerai, pirmojo įspūdžio barjeras,
tarpusavio supratimo barjerai399. Taigi iš teisės sąveikos su socialine aplinka atsiradusi
informacija yra ypač svarbi, nes ji nulemia galutinį teisės normos veikimą. Teisės
sociologija siekia surinkti žinias ir išnagrinėti šį informacijos srautą, kad galėtų
visavertiškai įvertinti teisės socialinę raidą, kuri suponuoja pačios teisinės sferos
dinamiką.
Socialinio teisinio poveikio priemonės. Nagrinėdami teisės socialinio veikimo
modelio elementus turime atskleisti priemones, kuriomis teisiniai reikalavimai
paverčiami asmenybės, socialinės grupės ir visos visuomenės socialiniu elgesiu.
Pavyzdžiui, Vaišvila pabrėžia, kad teisinis poveikis daromas teisės normomis ir
teisinėmis idėjomis. Tai reiškia, kad teisinis poveikis žmogaus elgesiui turi būti daromas
teisinėje erdvėje. Teisinė erdvė yra psichologinė konstrukcija, kuri susijusi su žmonių
grupėmis ir kurią apraizgo realūs teisiniai santykiai. O realių teisinių santykių pagrindas –
teisinis faktas. Teisinis faktas yra konkrečios gyvenimiškosios aplinkybės, su kurių
buvimu teisės normos sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba
pabaigą. Vadinasi, kol nesusiklosto atitinkamos socialinės sąlygos, kurios leidžia
konkrečiai teisės normai įsikūnyti subjektinėje teisėje, tol pačios savaime teisės normos
neveikia. Tai reiškia, kad teisinis faktas yra teisinė priemonė, kuri “padeda” teisės
normoms įsikūnyti į subjektinę teisę, į konkrečius teisinius santykius.
Teisės socialinio veikimo mechanizmas gali funkcionuoti dviem kryptimis: ir kaip
pozityvus socialinis veikimas, ir kaip negatyvus socialinis veikimas. Vieną ar kitą
socialinio veikimo kryptį turi pasirinkti pati asmenybė. Tai reiškia, kad teisės socialinio
veikimo modelio svarbiausias elementas yra asmenybė, kurią teisiniu požiūriu galime
apibūdinti teisinės sąmonės kategorija. Reikia nuolat atsiminti, kad tik pats žmogus gali
“užvesti” teisės socialinio veikimo mechanizmą. Bet jį “užvesti” gali ir sąmoningai, ir
nesąmoningai, pavyzdžiui, kai susiklosto įvykis. Taigi asmenybės veiklos procese
vykstanti jos sąveika su įvairiais teisiniais ir socialiniais neteisiniais veiksniais yra ne tik
sudėtinga, bet ir nevienareikšmiška.
Viena vertus, teisės normos informacinis ir psichologinis poveikis rengia
asmenybę racionaliai ir psichologiškai veikti teisinėje sferoje. Bet kita vertus, jos
Курбатов В. И. Стратегия делового успеха. – Ростов-на-Дону: «Феникс», 1995.
399

С. 132 – 138.

384
negatyvi psichologinė nuostata gali “persikloti” su teisiniu faktu ir nulemti tokį teisės
socialinio veikimo mechanizmo funkcionavimą, kurį vadiname teisės pažeidimu. Tai
reiškia, kad asmenybės teisinė psichologija ( asmenybės teisinės sąmonės sandas) buvo
stipresnė, nei jos teisinė ideologija (kitas asmenybės teisinės sąmonės sandas) ir nulėmė
elgesio modelio pasirinkimą.
Vienok, reikia atsiminti, kad teisinį poveikį asmenybės elgesiui sutarpina
socialinės sąlygos, kurių vaidmuo yra platesnis, nei buvimas teisiniu faktu. Teisės
socialinio veikimo sociologinė analizė atskleidžia, kad socialinės sąlygos gali riboti
asmenybės galimybes įgyvendinti negatyvias psichologines nuostatas. Kita vertus, bet
kuri asmenybė jaučia (skirtingu laipsniu) teisinio reguliavimo moralinę aplinką, kuri gali
skatinti teisinių normų įsikūnijimą teisėtu socialiniu elgesiu. Pastaruoju atveju labai
svarbu, kad teisės normoje imlikuoti teisiniai reikalavimai atitiktų daugumos visuomenės
narių socialinius lūkesčius ir interesus.
Teisės socialinio veikimo stadijos. Išskiriamos dvi pagrindinės teisės socialinio
veikimo mechanizmo funkcionavimo stadijos (raidos tarpsniai): 1) teisės veikimo
socialinių prielaidų formavimas ir 2) pats teisės veikimas. Vienok, perėjimas iš pirmosios
stadijos į antrąją stadiją įvyksta tik tuomet, kai egzistuoja trijų veiksnių – teisinio fakto
(formalusis pagrindas), atitinkamų socialinių sąlygų (socialinis pagrindas) ir asmenybės
atitinkamos psichologinės orientacijos (subjektinis pagrindas) - sąryšio sistema400.
Sociologiniu požiūriu teisė egzistuoja savo veikimu. Bet veikti teisė gali tiktai tuo
atveju, jeigu jos įstatyminė išraiška atitinka objektyvius visuomenės poreikius, socialinių
santykių teisinę prigimtį. Ypač artimai teisės veikimas yra susijęs su socialinių sąlygų
sistema. Teisės veikimą skatina ir informacijos apie teisę sklaida, kurios pagrindu gali
sėkmingai susiklostyti teisinė komunikacija. Taigi tarp teisės kaip teisėkūros rezultato ir
teisės veikimo egzistuoja griežtos priklausomybės ryšys, kurio negalima ignoruoti.
Teisės socialinis pasiskirstymas. Teisės socialinio veikimo modelis išreiškia
teisės socialinį paskirstymą, kuris yra ir sudėtingas, ir komplikuotas, nors įstatymui ir
teisei esame visi lygūs. Šiuo teisės principu “postuluojama, rašo Vaišvila, kad kiekvienas
401
asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai” . Bet realiame
400
Кудрявцев В. Н., Казимирчук В. П. Современная социология права. – Москва:
Юристь, 1995. С. 83.
401
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P.124.

385
gyvenime ne visada šios maksimos laikomasi. Mes nesidaliname vienoda apimtimi savo
teisių su kitais individais ir galime turėti tokių teisių, kurių visiškai nesidaliname. Galime
turėti abstrakčią teisę į gydymą, bet neturėti lėšių realiai jos įgyvendinimui. Mūsų teises
gali riboti liga, materialiniai nepritekliai ar patraukimas atsakomybėn. Pastaruoju atveju
mums reikia labai gero advokato patarimo. Taigi socialinis teisės pasiskirstymas
prasideda nuo paprasto fakto pripažinimo, kad kiekvienas iš mūsų realiai neturime tų
pačių teisių. Šis faktas labiausiai būdingas nedemokratinių visuomenių teisinėms
sistemoms. Todėl teisės sociologijai labai svarbu bent bendrais bruožais išsiaiškinti, kaip
teisė pasiskirsto tarp individų ir jų grupių, socialinių sluoksnių ir klasių.
Sociologija dažnai nagrinėja sankcijų – “pozityviųjų” (atlyginamųjų) ir
“negatyviųjų” (baudžiamųjų) vaidmenį visuomenėje. Negatyviosios sankcijos – tai
veiksmai, tikslingai nukreipti į poveikio individą esmingai apriboti jo veikimo galimybes
ir taip jam sukelti kentėjimų ir pergyvenimų. Šia prasme sankcijos yra ne tik tikslingai
nukreipti, bet ir leistini, ir būtini priimto socialinio elgesio nukrypimai. Visuomeninė
sąmonė pateisina tokius sankcionuotus veiksmus, kurie atlieka baudžiamąją funkciją.
Priešingu atveju tokie veiksmai būtų uždrausti arba išauktų visuomenės viešą
pasmerkimą. Atlyginimų sistemos yra kitokios struktūros, nei bausmių sistemos:
pavyzdžiui, jos akivaizdžiai mažiau sureguliuotos. Dažnai tenka apsvarstyti ir priimti
sprendimą, ar iš tiesų verta atlyginti individui už vieną ar kitą jo poelgį. Taigi negatyviųjų
sankcijų vaidmuo visuomenėje yra svarbesnis, nei pozityviųjų. Bet šito jų skirtumo
negalima suabsoliutinti. Neegzistuoja tokios visuomenės, kuriose visi nusikaltimai ar
prasižengimai susilauktų bausmės.
Visuomenės normatyvinė sistema yra “gyva” ir joje vykstančius pokyčius
apibūdina įvairūs jos kitimo momentai, tarpsniai. Dažniausiai pokyčiai prasideda nuo
sankcijos nebuvimo. Pradžioje dažnai išnyksta, taip vadinamos, socialinės sankcijos, o
baudžiamosio sankcijos – išlieka. Pavyzdžiui, pereinant į rinkos ekonomiką pradžioje
pasikeitė požiūris į spekuliaciją ir tik vėliau buvo panaikintos administracinės nuobaudos.
Bet būna ir priešingai: valstybė bando su baudžiamosios sankcijos pagalba įvesti naują
teisės normą, kurią visuomenė įsisąmonina labai pamažu ir tik po kurio laiko gali
susiformuoti šios teisės normos pažeidimo socialinis pasmerkimas - baudžiamosios
sankcijos socialinis pastiprinimas. Tai reiškia, kad normų keitimasis susijęs su socialinės

386
struktūros giliais pokyčiais, pavyzdžiui, su materialinių gėrybių perskirstymu, su
skirtingų socialinių sluoksnių grupinio statuso pasikeitimu ir t.t. Jeigu kurios nors
socialinės grupės veikla yra sėkminga ir dėka jos pasiekė aukštesnę padėtį visuomenėje,
tai ji padaro įtaką visos visuomenės vertybinėms orienatacijoms ir elgesio normoms.
Pavyzdžiui, Lietuvos verslininkų ir politikų kaip socialinių grupių poveikis visuomenės
vertybinių orientacijų ir teisėto elgesio modelių sklaidai 402.
Valdžios struktūra visuomenėje atsispindi jos normatyvinėse sistemose ir sankcijų
taikymo įgaliojimų pasiskirstyme. Apskritai visada “įsigalėjusios” normos yra susijusios
su “valdančiųjų” normomis. Valdžia visada pasilieka sau teisę ne tik nustatyti teisės
normas, nepripažinti kai kurių normų, bet ir paskirstyti negatyviąsias sankcijas ir
reikalauti jų įgyvendinimo. Su negatyviųjų ir pozityviųjų sankcijų pagalba valdžia
reguliuoja socialinę raidą. Taip formuojamos vienarūšės normatyvinės struktūros, kurios
susijusios su valdžios elito interesų patenkinimu. Jeigu valdžios elito interesai išreiškia
Tautos interesus ir besiformuojančios normatyvinės sistemos vienarūšės struktūros
neiššaukia nepageidautinų egalitarinių tendencijų, tai padeda stabilizuoti valdžios sistemą
ir pačią visuomenę. Žinoma egzistuoja ir tokios valdžios sistemos, kurių galia grindžiama
manipuliavimu nelygiomis galimybėmis skirtingiems socialiniams sluoksniams
įgyvendinti teisės normas. Bet gali būti ir priešingai. Pavyzdžiui, valdžia sukuria
visuomenėje keletą skirtingų, bet tuo pačiu metu egzistuojančių daugiau ar mažiau
autoritarinių normatyvinių sistemų.
Visuomenėje egzistuoja keletas teisės normų pripažinimo lygių. Labai dažnai
pabrėžiama, kad dažniausiai teisės normų laikomasi dėl sankcijų baimės. Bet toks
aiškinimas būdingas tose visuomenėse, kurioje vyrauja baudžiamoji teisė ir imperatyvinis
teisinis režimas. Demokratijos plėtra ir pilietinės visuomenės kūrimąsis susijęs su žmonių
protingumo ir atsakomybės supratimo pabrėžimu. Žmonės įgyvendina teisės normas (jų
laikosi, vykdo ir jomis naudojasi), nes jie yra protingos būtybės, suvokiančios tarpusavio
priklausomybės ryšius ir jų išsaugojimo reikšmes. Labai svarbu pabrėžti, kad teisės
normų pripažinimas dėl protingumo iškelia ir teisei reikalavimų: skirtingos teisės normos
turi egzistuoti ne izoliuotai viena nuo kitos, o sudaryti vieningą sistemą. Kartais teisės

402
Babachinaitė G., Novagrodckienė J., Rauličkytė A., Valickas G. Lietuvių
valdžių elito teisinės sąmonės ir savimonės ypatumai. –Vilnius: Eugrimas, 1998.

387
normos pripažįstamos dėl įsivaizduojamo jų ryšio su pripažintomis vertybėmis ir
normomis, pavyzdžiui: “jeigu žmonės nenori sukelti pavojų gyvybei, reikia atidžiai
vairuoti automobilį”.
Paprastai normos įsisavinamos socializacijos procese. Jei sėkmingai vyko elgesio
normų interiorizacijos procesas, tai internalizacija “paslepia” normos imperatyvų pobūdį,
nes vidine savastimi pavirtusios normos neiššaukia protesto. Tuomet normų laikymąsi
reguliuoja arba vidinis sąžinės balsas, arba apskritai išnyksta normos išorinio spaudimo
jautimas: paklusimas normoms virsta įpročiu ir jų pažeidimui trukdo atsiradę
psichologiniai barjerai – gėda, pasibiaurėjimas, baimė.

388
 Devintas skyrius. Teisinė sąmonė ir teisėtas elgesys

9.1. Teisinė sąmonė

Jeigu teisė yra socialinės grupės interesai, jos paversti visuotinai privalomo
elgesio normomis, tai visiškai pagrįstai kyla klausimas: kaip žmonių interesai tampa
teise? “Žmonių interesai, rašo Vaišvila, siekiantys transformuotis į visuomeninę tvarką,
pirmiausia turi įgauti atitinkamą sąmoningumą ir socialinį kryptingumą, išoriškai
pasireiškiantį teisinėmis idėjomis, kuriomis šis siekis yra grindžiamas ir kuriomis yra
kviečiami to intereso turėtojai organizuotis įgyvendinti savo bendrą siekį. Neatsitiktinai
teisinės idėjos yra pirminis teisės egzistavimo lygmuo, juridinės tikrovės pradžia
(ištakos). <…> Jos turi pasižymėti atitinkama struktūra ir socialiniu kryptingumu: 1) jose
turi būti aiškiai išreikštas siekis virsti visuotinai privaloma elgesio taisykle (nustatyti
socialinę tvarką arba ją pakeisti, patobulinti); 2) formos požiūriu jos turi būti tiek
išplėtotos, sukonkretintos, formalizuotos, kad įgytų apibrėžtų teisių ir pareigų santykio
pavidalą, t.y. socialinio elgesio norminimo technikos galią. <…> Kadangi teisinės idėjos
užsimezga, subręsta, tampa apibrėžtos ir atsiskiria nuo kitų gretimų idėjų žmogaus
sąmonėje, todėl teisinių idėjų pažinimas toliau pereina į platesnę teisinės sąmonės pažinimo
problemą ” 403.
Taigi teisinės idėjos kaip socialinės grupės interesų išorinės išraiškos susiformuoja
individualioje ir grupinėje žmonių teisinėje sąmonėje. Kas yra teisinė sąmonė ir apskritai
sąmonė? Sąmonė apskritai yra tik žmogui būdinga reakcija į aplinką, pasireiškianti
suvokimo, vaizduotės, jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu, proto veiksmais. Empiriškai
aiškinama sąmonė taip: tai nuolat kintanti jutiminių ir protinių vaizdinių visumą; tie
vaizdiniai kyla žmogui kaip jos sukauptos patirties rezultatas ir lemia jo veiklą. Kitaip sakant,
sąmonė yra žmogaus dvasinis įrankis, kuriuo žmogus siekia pažinti savo gyvenamąją aplinką,
kad galėtų prie jos prisitaikyti ir kartu ją pritaikyti prie savo paties poreikių.

403
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P.167-169.

389
 Teisinė sąmonė yra viena sąmonės formų. Ji susijusi su vienu iš pagrindinių žmogaus
ir socialinės grupės siekių – pažinti egzistuojančią socialinę tvarką ir ją remiantis paversti
savo egzistencinius interesus į visiems privalomą tvarką. Savųjų interesų vertimo visiems
privaloma tvarka procese neišvengiamai keičiasi ir pati socialinė tvarka. Bet kiekviena
socialinė grupė ir kiekvienas individas savaip supranta savo teises ir pareigas bei kitų žmonių
teises ir pareigas. Todėl pažinti teisinę sąmonę – “tai pažinti, kaip žmonės kolektyviniu būdu
įsisąmonina savo interesus, kaip ir kodėl juos transformuoja į teisines idėjas – pageidaujamo
elgesio idėjinį modelį, o vėliau – į visuotinai privalomą teisinę tvarką”, rašo Vaišvila 404.
Teisinė sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias susikuria tam tikrais
interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių
įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais (teisingumu), taip pat teigiamos ar neigiamos
emocijos, kurias patiria skirtingų interesų turėtojai, susidūrę su galiojančia teise, vertindami
ją savo ir visuomenės interesų apsaugos požiūriu”405.
Taigi teisinė sąmonė – tai objektyviai egzistuojanti sąryšinga vaizdinių, idėjų, teorijų
ir emocijų sistema, išreiškianti visuomenės, grupių ir individų santykį su teise kaip socialiniu
institutu, jo sistema ir struktūra, santykį su įstatymais ir kitais teisinės sistemos elementais.
Šis santykis gali būti labai įvairus, pavyzdžiui, pritarti teisei kaip socialiniam institutui ir tuo
pačiu metu nepritarti atskiriems teisinės sistemos elementams. Konkrečios teisinės sąmonės
formavimasi įtakoja visuomenės istorinė patirtis bei individų ir grupių nuosavas socialinis
patyrimas.
Teisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai – teisinė psichologija ir teisinė
ideologija. Teisinė psichologija – tai jausminiai žmonių išgyvenimai, kuriuos jie patiria
susidurdami su įvairių socialinių struktūrų teisėkūrinę ir teisės įgyvendinimo veikla,
vertindami, kokiu mastu yra atsižvelgiama į jų asmeninius interesus. Jos turinį sudaro
jausmai, emocijos, nuotaikos, įpročiai ir stereotipai, kuriuos sukelia pasitikėjimas ar
nepasitikėjimas valstybinėmis ir nevyriausybinėmis institucijomis, teismų vykdomu
teisingumu, nepakantumas savo teisių pažeidimams, įsitikinimas gerbti arba negerbti
konkrečius įstatymus, ryžtas ginti savo teises ir kita 406.

404
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P.169.

405
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P.169.
406
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P. 170.

390
 Teisinė psichologija yra labiausiai paplitusi teisės ir jos praktikos suvokimo forma,
kurioje vyrauja jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu. Ji būdinga visiems teisės pagrindu
atsiradusiems socialinams santykiams. Būtent psichologinių reakcijų pagalba įgyvendinami
pagrindiniai teisės pradai – demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, teisingumas ir
kiti teisės principai, kaip išreiškiantys žmogiškuosius jausmus ir vertinimus. Ji dalyvauja
formuojant ir palaikant įvairius teisinio mąstymo steoretipus – pradedant teisės samprata ir
baigiant mąstymo įgūdžiais, kurie gali skatinti tiek teisėtą, tiek neteisėtą elgesį.
Taigi teisės socialinio veikimo modelio požiūriu teisinė psichologija yra
fundamemtalus veiksnys arba emocinė paskata: a) kurti ir įgyvendinti tam tikros vertybinės
orientacijos teisinę ideologiją; b) siūlyti ir priimti atitinkamus įstatymus; c) ryžtingai ginti
savo pažeistas teises; d) stichiškai priešintis vienų ar kitų įstatymų įgyvendinimui; e)
organizuotai stiprinti pašlijusę teisėtvarką ir kovoti prieš nedemokratišką teisėtvarką.
Apskritai, teisinė psichologija yra veiksnys, kuris dažnai nulemia galiojančios teisės
veiksmingumą, teisinių ir kitokių reformų sėkmę.
Teisinė ideologija yra kitas teisinės sąmonės struktūros elementas: tai sistema
teisinių idėjų, teorijų ir požiūrių, kuriais besivadovaujantys žmonės atpažįsta galiojančią teisę
ir vertina teisinę tikrovę bei išreiškia pageidaujamą teisę. Jos turinį sudaro teisinės idėjos,
požiūriai, teorijos ir mokymai. Teisinė ideologija pagrindžia socialinių interesų pavertimo
teise tikslingumą.
Palyginti su teisine psichologija, kuri laikoma pirmine ir labiau stichiška teisinės
sąmonės dalis, teisinė ideologija yra kryptingas mokslinis apmąstymas teisės kaip vientiso
socialinio instituto, glaudžiai susijusio su kitais žmogaus kūrybos (kultūros) reiškiniais –
ekonomika, politika, visuomenės socialine struktūra ir kita. Joje atsispindi įsisąmoninti
įvairių socialinių grupių interesai, pagrindžiama jų pretenzija tapti teisine tvarka, tokio
tapsmo priemonės. “Šiuolaikinė teisinė ideologija, rašo Vaišvila, siekia somodeliuoti tokią
socialinę tvarką, kuri būtų atvira įvairių socialinių grupių interesams ir kurioje kompromiso
pagrindu dalyvautų įvairių socialinių grupių interesai” 407.
Teisinė ideologija yra pranašesnė už teisinę psichologiją ir teisės pažinimo laipsniu
bei pobūdžiu. Teisinė psichologija fiksuoja labiau išorinius, paviršinius - su kasdiene
patirtimi susijusius teisinius reiškinius, o teisinė ideologija siekia atskleisti teisės esmę,

407
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P. 171.

391
pateikti jos prigimtie ir socialinės prasmės išbaigtą supratimą kaip kultūrinių istorinių žinių
sistemą.

9.2. Teisėtas elgesys

9.3. Visuomenės teisinės kultūros samprata
9.3.1. Visuomenės teisinė kultūra kaip teisinės veiklos kultūra
9.3.2. Visuomenės teisinė kultūra kaip kultūros raidos teisinis aspektas
9.4. Asmenybės socializacija teise
9.4.1. Socializacijos samprata.
Šiandien Lietuvoje ir visoje Rytų bei Vidurio Europoje vyksta
revoliucinės reikšmės vertybių pokyčiai. Griuvus pasaulinei totalitarinio
socializmo sistemai, kuri buvo suabsoliutinusi valstybės ir klasės
prioritetus, populiarumą praranda socialumo idėja. Ją keičia individo
primatas ir jį išreiškiančios liberalizmo, individualizmo idėjos. Atitinkamai
keičiasi valstybės ir jos institucijų paskirtis, kompetencija. Visuotinio
pripažinimo netenka ir iki tol Lietuvos teisininkų teisinėje sąmonėje
vyravusi etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata, teoriškai grindusi šį
valstybės primatą, teise laikiusi visa tai, ką valstybė nustato ir įsako [1; p.
21].
Su etatistinės teisės sampratos atmetimu kaip nepriimtinos kurti naują
socialinę realybę, vyksta perėjimas į kitą vertybių sistemą. Šis perėjimas
atskleidžia turėtų teisės sąvokų, tame tarpe ir socializacijos teise, ir
teisinio auklėjimo sąvokų nepakankamumą. Tai suponuoja poreikį jas
permąstyti sąryšyje su pilietinės teisės samprata, kuri grindžiama
būtinybe tarpusavyje derinti dvi fundamentalias sąvokas - laisvę ir
socialumą [2; p. 89]. Jų vienoks ar kitoks derinys atsispindi socialinėje
situacijoje.
Tarp šiuolaikinės valstybės vidaus politikos turinio ir jo formos yra
glaudus ryšys: politinis turinys turi įgauti teisinius pavidalus. Šiuolaikinė
demokratinių valstybių teisinė sistema orientuojasi į pilietinę teisės
sampratą ir, tuo pačiu, į socialinės teisinės valstybės modelį, kuriame
teisės ir valstybės santykis sprendžiamas teisės naudai (1; p. 123).

392
Vadinasi, valstybės vidaus politika turi būti grindžiama pilietinės teisės
samprata: saugoti žmogaus teises ir kurti sąlygas pilietinės visuomenės
pažangos raidai. Dėl to valstybės, kaip ir teisės, socialinė paskirtis
grindžiama tomis pačiomis dviem fundamentaliomis vertybėmis: žmogaus
teisių sauga (laisvė) ir pilietinės visuomenės raidos teisinių galimybių
kūrimu (socialumas). Taigi, viena vertus, laisvės ribos grindžiamos
pilietinės teisės samprata: pačioje laisvėje tūnančių destrukcijos jėgų
teisiniu ribojimu, laisvės apsauga nuo savigriovos (2; p. 8). Bet, kita
vertus, pačios pilietinės visuomenės raida grindžiama tokiais socialiniais
interesais, kurių pavertimas teise ir jos įgyvendinimas nepažeidžia
žmogaus teisių ir laisvių.
Bet socialinė teisinė valstybė savaime neatsiranda. Jos formavimosi
procesas remiasi pilietinės visuomenės brendimu. Pilietinės visuomenės
kaip idealo virsmas realybe yra sudėtingas procesas, kuriame turi
susiformuoti pilietinei visuomenei būdinga žmonių mąstysena ir veiksena.
Kol kas neturime socialinės teisinės valstybės, nes neturime ją
atitinkančios visuomenės. Nepakanka sukurti demokratinės valstybės
sampratą atitinkančią konstituciją, sugriauti totalitarinį režimą įkūnijančias
institucijas ir pan. Nes žmonių interiorizuotiems totalitarinio režimo
mąstymo ir elgesio modeliams pakeisti reikia pakankamai ilgo laikotarpio.
Tai reiškia, kad, pereinant iš sovietinio totalitarinio valstybės būvio link socialinės
teisinės valstybės, tenka pereiti ne tik ekonominio nuopolio slėnį (R. Dahrendorf), bet ir
įveikti socialinę dezorganizaciją: ryšių tarp kultūros vertybių ir socialinių normų
susilpnėjimą, išnykimq ar net jų tarpusavio prieštaravimą (4; p. 207).
Visuotinai pripažįstama, kad socialinė dezorganizacija yra deviantinio
elgesio priežastimi (4; p. 207), nes socialinių ryšių griūtyje sutrinka
visuomenėje tvarka ir žmonės pameta vertybinio elgesio orientaciją.
Socialinės reguliacijos susilpnėjimas, kai visuomenę ar socialinę grupę
ištinka socialinių ryšių praradimas (nusistovėjusių socialinių normų
hierarchijos griūtis, o naujos tradicijos dar neįsigaliojusios) suponuoja
anominės savižudybės prielaidas. Durkheimas ypač pabrėžia, kad
ekonominės krizė didina polinkį į savižudybes (5; p. 273). Socialinių ryšių

393
praradimo lemiamą įtaką visuomenės narių deviantiniam elgesiui
patvirtino daugybė mokslinių tyrinėjimų, kurių dalį susistemino D.Gailienė
(6).
Pereinant iš totalitarinio sovietinio režimo link demokratinio, Lietuvos
visuomenė neišvengė socialinės dezorganizacijos, kurią paženklino
savižudybių skaičiaus augimas (6; p. 24), socialinių nukrypimų išplitimas
institucijose ir socialinėje sistemoje (7; p. 97-105) "Iš esmės, - rašo
R.Dahrendorfas, - anomija nusako kur kas bendresnę būseną. Tai smurtas
prieš vaikus ir prievartavimas vedybiniame gyvenime, mokesčių vengimas
ir kitos ekonominių nusikaltimų formos. Žmonės neturi savo dalies
visuomenėje, todėl nesijaučia varžomi jos normų. Tačiau tai tik viena
medalio pusė. Kita pusė - smukęs visuomenės pasitikėjimas savo
normoms, nebeverčia laikytis normų, nebeverčia laikytis normų" (9; p.
242-245). Visa tai būdinga Lietuvos socialinei situacijai. Pavyzdžiui,
trūkumas pasitikėjimo kaip tam tikro socialinio ištekliaus, reikalingo ir
demokratijos veiksmingumui, ir ekonominiam augimui, atskleidė V.Kavolis
(10; p. 12-16), J.A. Krikštopaitis (11; p. 35-41), V.Savukynas (12; p. 48-51)
ir kiti autoriai.
Todėl visai pagrįstai teisininkai teigia, kad susiklosčiusi socialinė
situacija atskleidė Lietuvos žmonių neraštingumą, nihilizmą, teisinės
sąmonės bei teisinės kultūros nebuvimą (14; p. 108). Bet žmogus gali
visapusiškai realizuotis kaip pilietis tik tada, kai jis žino ne tik savo teises
ir laisves, bet kartu supranta ir gerbia įstatymus, kitų žmonių teises,
laisves bei teisėtus interesus.
Įrodyta, kad asmenys, nežinantys savo teisių ir laisvių bei naudojimosi
jomis tvarkos ir ribų, dažnai patys tampa arba aukomis, arba teisės
pažeidėjais. Tai patvirtina ir šiandieninė Lietuvos kriminogeninė situacija,
kurią galima apibūdinti kaip blogą (15; p. 11) ir pavojingą tolimesnei
pilietinės visuomenės raidai. Šios problemos ypač skaudžiai veikia
augančią Lietuvos jaunąją kartą. Nepilnamečių mokyklinio amžiaus vaikų
daromų nusikaltimų skaičius auga (16; p. ). Pastaruoju metu išryškėjo dar
viena ypač negatyvi tendencija tarp paauglių - vis didėjantis alkoholio,

394
narkotinių ir kitokių psichotropinių medžiagų vartojimas. Tokią grėsmingą
situaciją lemia įvairios priežastys, susijusios su ekonomine, socialine
padėtimi šalyje, kultūrine ir moraline visuomenės krize. Perėjimo iš
totalitarinio režimo į demokratinį režimą analizė atskleidžia, kad imta
absoliutinti individo primatą prieš visuomenę. Tai pavojinga tendencija,
nes "laisvas Vakarų individas toks yra tik visos visuomenės dėka" (Charles
Taylor). Nesąlygiškas individo teisių iškėlimas akivaizdžiai skatina
pasmerkti užmarščiai bendruomenines vertybes (17; p. 19). Bet buvimas
asmenybe neatskiriamas nuo asmens tapatumo suvokimo, kuris
grindžiamas tam tikru vertybinių horizontų egzistavimu. Asmenybe
individą padaro ne jo psichologiniai, bet moraliniai sugebėjimai, t.y.
santykis su gėriu ir blogiu. Žmonių visuomenės specifiką sudaro tai, kad
jos narių veiksmams būdinga moralinė motyvacija. Žmogaus veiksmai
neįsivaizduojami be moralinių distinkcijų (skiriamųjų ženklų), o jos - be
vertybinių hierarchijų pripažinimo. Moralė yra ta erdvė, kuri mus padaro
asmenybėmis (17; p. 12) ir užtikrina bent minimalų visuomenės narių
solidarumą ir vienybę.
Visuomenės buvimo sąlyga yra ta, kad žmonės būtų vienas su kitu
susiję ir jaustųsi atsakingi vienas už kitą. Tik iš moralinių pasirinkimų
atėmus fakto statusą, jie pradeda atrodyti priklausą savavališko individo
pasirinkimo sričiai. Tokį postmodernistinį požiūrį Tayloras laiko didžiuliu
nesusipratimu: tam tikra moralinė pasaulio interpretacija egzistuoja
pirmiau už individualią savikūrą (17; p. 13), nes žmogui iš prigimties lemta
gyventi visuomenėje (Tomas Akvinietis) (19; p. 229), t.y. tam tikroje
socialinėje ir moralinėje erdvėje.
Patikimi faktai liudija, kad jeigu vaikų kūdikystės raida vyktų už
visuomenės (bendruomenė) ribų, jie pasiliktų gyvūnų raidos lygyje (20; p.
69-70): nesusiformuoja kalba, sąmonė, mąstymas, stati eisena. Vadinasi,
joks asmeninis individo kaip žmogiškosios rūšies atstovo patyrimas negali
atvesti jį prie loginio mąstymo. Tam reikalingas ne vienas, o tūkstančiai
gyvenimų. Tik dalyvaudami įvairiose visuomeninės veiklos formose
žmonės išvysto sugebėjimus, kuriuos susiformavo žmonija savo raidos

395
procese. Todėl visuomeninio-istorinio patyrimo perėmimo būtinos sąlygos
yra: 1) vaiko bendravimas su suaugusiais žmonėmis, kurio metu vaikas
mokosi veiklos, perima kultūrą, 2) vaiko tokia veikla, kurios pagrindu
bendradarbiaudamas su suaugusiais perima esminius žmogiškosios
veiklos būdus. Tai reiškia, kad žmonijos raida neįmanoma be jos kultūros
aktyvaus perdavimo naujoms kartoms. Todėl be socialumo neįmanoma
individui susiformuoti kaip asmenybei. Bet, kita vertus, be žmogui kaip
biologinei rūšiai būdingų morfologinių savybių, be biologinio
pilnavertiškumo neįmanoma net auklėjimo pastangomis suformuoti
aukščiausias žmogiškąsias savybes. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimą ir veiklą nulemia
biologinių (prigimties) ir socialinių veiksnių vieningumas ir sąveika.
Asmenybės sąvoka išreiškia socialinę psichologinę žmogaus esmę. Asmenybė – tai
vidinių žmogaus veiksnių visuma, sąlygojanti jo veiklą ir elgesį,
savarankiškumą ir atsakingumą, rašo žymus Lietuvos edukologas
L.Jovaiša (21; p. 15). Savarankiškumui bręsti būtina laisvė, atsakingumui -
nekliudyti kito laisvei. Aukščiausia savarankiškumo išraiška -
kūrybingumas, atsakingumo - dorovinis elgesys. Todėl asmenybę reikia
ugdyti plėtojant mąstymo ir praktinės veiklos savarankiškumą ir
atsakingumą tokiose laisvės sąlygose, kurios riboja pačioje laisvėje
tūnančias destrukcijos jėgas, apsaugo laisvę nuo savigriovos.
Jei sociologija nagrinėja asmenybę kaip tam tikros socialinės grupės
atstovą, kaip visuomeninių santykių produktą, tai psichologai akcentuoja,
kad asmenybė tuo pačiu metu ne tik patiria socialinius poveikius, bet ir
juos transformuoja savo vidinių veiksnių visuma. Tie vidiniai veiksniai
pasireiškia kaip prigimtinių ir socialiai nulemtų savybių lydinys, kurio
brandumas formuojasi asmenybės socializacijoje. Todėl tie patys išoriniai
poveikiai skirtingiems žmonėms gali padaryti skirtingą įtaką. Tokiu būdu,
asmenybė yra ne tik visuomeninių santykių objektas ir produktas, bet ir
aktyvus bendravimo ir veiklos subjektas. Būti asmenybe - tai reiškia turėti
pasirinkimo laisvę ir prisiimti jos naštą (atsakomybę). Žmogus yra
vienintelė būtybė, kuri gali kiekvienu momentu pasakyti "ne" savo
biologiškai vitaliniams potraukiams (22; p. 60). Todėl asmenybės laisvė

396
pasireiškia tokio elgesio varianto sąmoningu tikslingu pasirinkimu, kuris
grindžiamas visavertiškos atsakomybės už padarytą pasirinkimą ir
būsimuosius savo veiksmų padarinius pripažinimu.
Individo tapimui asmenybe nepakeičiamos reikšmės turi socialinė
aplinka. Ji priklauso nuo valstybės politinio režimo tipo, nuo socialinių
skirtumų, esančių tarp sluoksnių, nuo gyvenimo stiliaus, profesinių
vertybių ir pan. Visų šių veiksnių samplaikoje susiformuoja mąstymo ir
elgesio būdas. Taigi, socializacija yra visuomeniškai vertingos asmenybės
formavimo tam tikrose socialinėse sąlygose procesas, socialinės patirties
įsisavinimo procesas, kurio eigoje žmogus interiorizuoja kultūros vertybes ir
socialines normas, būdingas visuomeni arba socialinei grupei. Būtent socialinės grupės arba
bendruomenės normos nulemia besiformuojančios asmenybės elgesio normas ir įsitikinimus.
Socializacija yra dvipusis procesas, kurio metu jaunoji karta išmoksta būti visaverčiais
savo visuomenės nariais, t.y. perima kultūrą ir, tuo pačiu, save atskleidžia. Visuomenėje
augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių
savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie
save.
Vadinasi, socializacija - tai individo tapsmas visuomenės nariu.
Socializacija lemia pačios visuomenės išlikimą, skiepijant jaunajai kartai
visuotinai pripažintus idealus, vertybes ir elgesio pavyzdžius (Bengston,
Blek, 1973) (4; p. 95). Sėkmingą socializaciją nulemia trys veiksniai:
lūkesčiai, elgesio pokyčiai ir konformizmo siekimas (4; p. 98). Tokios
socializacijos pavyzdžiu gali būti paaugliai: jie siekia autoriteto tarp
bendraamžių, nustato priimtino elgesio pavyzdžius; visi kiti elgiasi taip
kaip jų lyderiai arba to nori pasiekti.
Socializacijos procesą įtakoja ne tik bendraamžiai. Vaikai mokosi iš
savo tėvų, mokytojų ir kitų artimos socialinės aplinkos žmonių. Viso to
įtakoje formuojasi vaiko intelektiniai, socialiniai ir fiziniai įgūdžiai,
reikalingi socialinių vaidmenų atlikimui. Individai nuolatos ieško
kompromiso su visuomene. Vaiko pasipriešinimas, protestas, iššaukiamas
elgesys gali suteikti socializacijos procesui savitą pobūdį. Todėl vaikų
socializacija ne visada atitinka tėvų, mokytojų ir net bendraamžių

397
lūkesčius. Kita vertus ir mokslininkų požiūriai į socializaciją yra skirtingi.
Vieni iš jų akcentuoja tikslingą visuomenės institucijų - šeimos, mokyklos,
bažnyčios, organizacijų bei kitų analogiškų susivienijimų poveikį. Tuo
pabrėžiama auklėjimo kaip individo socializacijos įrankio paskirtis (23; p.
238). Likusieji žmogų traktuoja kaip biologinę būtybę, gebančią įgimtas
elgesio formas, paveldėtus instinktus pritaikyti prie visuomenės gyvenimo
normų, t.y. socializaciją iš esmės sutapatina su natūraliu individo
adaptacijos procesu. Dar egzistuoja pažiūra, jog žmogaus socializaciją
suponuoja jo paties siekiai, veikla: aktyviai dalyvaudamas visuomeninėje
veikloje, individas tampa žmonių bendruomenės nariu. Akivaizdu, jog
socializacija yra nenutrūkstamoje dvipusės sąveikos veiksnių - biologinių ir
kultūrinių, socializuotojo ir socializuojamojo - įtakoje. Šie veiksniai ir jų
sąveika skirtinga apimtimi atsispindi pagrindinėse socializacijos teorijose,
kaip antai:
1. Asmenybės raidos teorijos:
a)Veidrodinio Aš teorija. Ji grindžiama interakcijos tarp žmonių ir su
pasauliu proceso supratimu. Ši teorija teikia reikšmę kaip mes
interpretuojame kitų žmonių mintis ir jausmus. Veidrodiniu vadinamas
todėl, kad žmogaus savęs įsivaizdavimas, jo vertinimas tarsi atsispindi
nuo kitų žmonių kaip veidrodyje (24; p. 321).
b)Interakcijos teorija. Ji teigia, kad socialinius ir psichologinius procesus,
reiškinius lemia tik vienų žmonių poveikis kitiems ir kad šiuo požiūriu
reikia aiškinti asmeninių santykių esmę, kilmę ir raidą. Teorijos pradininko
J. Mido požiūriu, asmenybės formavimasis apima tris skirtingas stadijas:
imitacijas, individuakaus žaidimo ir kolektyvinių žaidimų etapus.
2. Psichoanalitinės teorijos:
a) Z. Froido psichoanalizės teorija. Pasak Froido, biologinės paskatos (ypač
seksualinės) prieštarauja kultūros normoms, vyksta jų konfliktas. Todėl
socializacija suprantama kaip biologinių paskatų (instinktų) pažabojimo
procesas. Visi trys asmenybės psichinės struktūros komponentai (id, ego
ir superego) aktyviai veikia vaiko asmenybės formavimąsi, ir pats
procesas pereina keturias stadijas. Kiekviena iš jų susijusi su tam tikra

398
kūno dalimi – erogetine zona. Kiekvienoje atsiranda konfliktas tarp
pasitenkinimo siekimo ir apribojimų, kurias nustato pradžioje tėvai, o
vėliau – superego. Froidas išskyrė šias seksualinės raidos stadijas: oralinę,
analinę, falinę, gentalinę. Froido mokiniai perkūrė froidistinę
psichoanalizės teoriją, pabrėždami moralines ir dvasines vertybes. K.
Horki, H. Salivanas, E. Fromas akcentavo socialinių, kultūrinių poveikių
svarbą asmenybės plėtotei.
b)E. Eriksono asmenybės vystymosi teorija. Savo gyvenimo kelyje
asmenybė pereina raidos stadijas, kurios susijusios su krizių įveikimu. Jis
išskyrė aštuonis kritiško vystymosi stadijas (periodus):
1) pamatinis pasitikėjimas ar nepasitikėjimas (0-1.5 m. amžius,
kūdikystė),
2) autonomija ar abejonė (savimi) ir gėda (1.5 – 3 m. amžius,
ankstyvoji vaikystė),
3) iniciatyva ar kaltė (3- 6 m. amžius, vaikystė),
4) darbštumas ar menkavertiškumas (6 – 12 m. amžius, vėlyvesnė
vaikystė),
5) ego tapatybė (identitetas) ar vaidmenų maištas ( 12-19 m.
amžius, paauglystė ir ankstyvoji jaunystė),
6) intymumas ar vienišumas ( ankstyvoji suaugystė),
7) gimdymumas ( ir kūrybiškumas) ar bergždumas (stagnacija)
(suaugystė),
8) integruota darna ar desperacija (senatvė).
Individas palaipsniui besivystydamas atsiranda vis naujoje
situacinėje būsenoje, kuri jam sudaro kritišką padėtį: jis turi sugebėti
naujai ir tinkamai reaguoti, pvz., jaunystėje – iš esmės suformuoti save,
savo vaidmenį, savo gyvenimo tikslą. Tas jo reagavimas į kritiškus
periodus yra arba tinkamas arba netinkamas.
3. Pažinimo raidos teorija (Žanas Pježė).
Jis tyrinėjo pažinimo raidą arba mąstymo mokymo procesą. Jo teorija grindžiama
prielaida, jog kiekviename pažinimo etape formuojasi nauji įgūdžiai, kurie lemia ribas to, ko
šiame etape galima išmokyti žmogų. Vaikai pereina tuos etapus tam tikru nuoseklumu, bet

399
nebūtinai vienodu greičiu ir nebūtinai pasiekia tuos pačius rezultatus. Pjažė išskyrė šiuos
pažinimo raidos etapus (periodus):
1) sensomotorinis periodas (0-2 m. amžius),
2) ikioperacinis periodas (2-7 m. amžius),
3) konkrečių operacijų periodas (7- 11 m. amžius),
4) formaliųjų operacijų periodas ( 12-15 m. amžius).
Tolimesnė mąstymo raida tobulina formaliųjų operacijų periode įsisavintus
mokėjimus ir įgūdžius.
4. Asmenybės dorovinės raidos teorija (L. Kolbergas). Ši teorija akcentuoja, kad
asmenybės dorovinė raida apima keletą vienas po kito einančius periodus. Juose numatoma
pažinimo sugebėjimų ir kitų žmogaus jausmų supratimo raida. Kolbergas išskyrė šešis
asmenybės raidos periodus, kurie pakeičia ankstesnyjį nuoseklia tvarka kaip ir Pjažė
teorijoje. Perėjimas iš vieno periodo į kitą vyksta kaip pažinimo įgūdžių ir empatijos
sugebėjimų tobulėjimo pasekmė. Bet skirtingai nei Pjažė teorijoje, asmenybės dorovinės
raidos periodai nesusieti su konkrečiu amžiumi. L. Kolbergas išskyrė dorovinės raidos
periodus:
1)siekimo išvengti bausmės periodas,
2)siekimo užsitarnauti paskatinimą periodas,
3)kitų nuomonės suvokimas ir siekimas savo veikla užsitarnauti socialinį pagyrimą
periodas,
4)visuomenės interesų ir elgesio taisyklių suvokimas. Dorovinės sąmonės
formavimosi periodas,
5)galimų prieštaravimų tarp skirtingų dorovinių įsitikinimų įprasminimo periodas,
6)savo etinio jausmo, universalių ir nuosklių dorovinių principų formavimosi
periodas.
Pirmieji du periodai būdingi vaikams, kurie dar neįsisavino gėrio ir blogio sąvokų.
Daugelis žmonių pasiekia trečiąjį periodą ir dalis jų ten pasilieka. Tik nedaugelis žmonių,
kurie neturi egocentrizmo, pasiekia šeštąjį periodą.

10.2. Socializacijos psichologinis mechanizmas

10.3. Asmenybės socializacija teise

400
 Nepilnamečių teisinis auklėjimas - tai sistemingas, teigiamas
poveikis bręstančios asmenybės teisinei sąmonei. Toks koncentruotas
teisinio auklėjimo apibūdinimas pabrėžia du dalykus: 1) poveikis
bręstančios asmenybės teisinei sąmonei turi būti psichologiškai pagrįstas,
t.y. atitikti vaiko amžiaus tarpsnių ir raidos ypatumus; 2) poveikis turi būti
pagrįstas turininguoju požiūriu, t.y. atitikti visuomenės poreikius - perduoti
jaunajai kartai teisinę kultūrą. Teisinio auklėjimo procese turi būti
įsisąmoninama teisinė kultūra, todėl visiškai pagrįstai galima klausti: kas
ir kokiomis priemonėmis daro tokį poveikį bręstančios asmenybės teisinei
sąmonei, t.y. perduoda teisinę kultūrą? Šie klausimai ypač svarbūs
pereinamajame iš totalitarinio režimo į demokratinį laikotarpyje, nes reikia
telkti pastangas pilietinės visuomenės formavimui ir ją atitinkančios
pilietinės teisės sampratos įtvirtinimui. Pokyčiai Vidurio ir Rytų Europoje
pasirodė kur kas sudėtingesni negu tiesiog moralinė ir politinė Vakarų
pergalė. Paprastai analizuojant postkomunistinės kaitos metus daugiausia
dėmesio skiriama tik instituciniams pokyčiams: politiniam pliuralizmui,
teisinei valstybei ir rinkos ekonomikai. Užmirštama, kad šios
transformacijos, nors ir reikšmingos, bet jų vienų maža. Kultūriniai
pokyčiai - mentaliteto požiūriu vertybių ir socialinių santykių pasikeitimai
yra subtilesnis dalykas, kuris apims mažiausiai vienos kartos gyvavimo
laikotarpį. [1; p. 93] . Todėl visuomenė turi parengti mokyklai socialinį
užsakymą: daryti tikslingą, sistemingą, teigiamą poveikį bręstančios
asmenybės teisinei sąmonei.
Demokratinėje visuomenėje vienokį ar kitokį poveikį nepilnamečio
teisinei sąmonei daro įvairūs auklėjimo veiksniai: šeima, vietos
bendruomenė, švietimo institucijos (vaikų darželis, mokykla, kitos
švietimo įstaigos), bažnyčia, visuomenės informavimo priemonės, sporto
ir laisvalaikio organizacijos, kariuomenė, valstybė ir net pats asmuo.
Skirtingai nei totalitariniame režime, demokratinėje visuomenėje nėra
visiems privalomų ir atitinkamų valstybės institucijų cenzūruojamo
auklėjimo turinio, todėl demokratijos sąlygomis veikiančių auklėjimo
veiksnių poveikiai tarpusavyje skiriasi ir turininguoju, ir psichologiniu

401
požiūriu. Jie gali tarpusavyje neatitikti bei prieštarauti. Ypač tai būdinga,
pereinamajame laikotarpyje, kai visuomenės diferenciacija grindžiama tik
ekonominėmis galimybėmis, ir skurdas tampa teigiamus poveikius
ribojančiu veiksniu.
Vienas svarbiausių auklėjimo, ir tame tarpe teisinio auklėjimo,
veiksnys yra šeima. Šeima - ypatingas socialinis darinys, kurio nariai
susieti meile, kraujo giminyste, bendru gyvenimu ir likimu. Jie sukuria
savitą pasaulį, veikiantį kiekvieno asmens brandą. Šeima, kaip auklėjimo
veiksnys, įtakoja savo visuma: savo ekonominė būkle, tarpusavio
santykiais, kultūra, profesija, ryšiais su visuomene. Visa tai sukuria
šeimoje palanką ar nepalankią atmosferą ne vien vaikui, bet ir
suaugusiųjų auklėjimui. Šiuolaikiniu laikotarpiu ypač įtakoja skurdi šeimos
ekonomikos būklė, prasta buitis, gyvenimo sovietinio totalitarizmo
sąlygomis likutinis patyrimas. Pavyzdžiui, 1998 metų namų biudžeto
tyrimo duomenimis šalyje skurdo 16 nuošimčių gyventojų. Žymiai
blogesnės gyvenimo sąlygos nustatytos šeimose, kurios vaikai auga
nepilnose ar daugiavaikėse šeimose (trys ir daugiau vaikų) [2; p. 10-11;
75, 77, 92-93]. Todėl negalime teigti, jog visose šeimose padaromas
sistemingas, teigiamas poveikis bręstančios asmenybės teisinei sąmonei.
Labiau tikėtina, kad sistemingą ir teigiamą poveikį nepilnamečio
teisinei sąmonei padaro mokykla, nes ji kvalifikuotai papildo šeimos
lavinamąjį ir aklėjamąjį darbą. Ji pratęsia gerąsias šeimos tradicija. Bet
svarbiausia yra tai, kad mokykla vaikų brandai teikia visiškai naują
kokybę: mokslą, meną, technologiją, platesnę orientaciją pasaulyje. Tuo ji
atlieka visuomenės užsakymą - perteikti kultūrą. Auklėjimas mokykloje
neatskiriamas nuo mokymo. Auklėja viskas - mokymo turinys,
organizacija, metodai ir paties mokytojo asmenybė, jeigu mokytojas tam
specialiai rengiasi [3; p. 43].
Labai svarbus šiuolaikinis auklėjimo veiksnys yra visuomenės
informavimo priemonės (periodinė spauda, radijas, televizija,
videotechnika, elektroninė žiniasklaida). Šis veiksnys formuoja pilietinę,
tautinę, tarptautinę, valstybiną sąmonę, požiūrius į žmonių bendravimą ir

402
t.t. Paprastai teigiama, kad visuomenės informavimo priemonių
pateikiama informacija yra objektyvi, nešališka, todėl ja tikima. Bet
negalima nesutikti su K.Stoškaus teiginiu, kad mass-media invazija į
kultūrą šiandien tapo didele politine, ekonomine, ideologine, kultūrine bei
kontrakultūrine galia, labai įtakojančia visuomenės gyvenimo pokyčius, jo
pakilimus ir nuosmukius. Nereikia užmiršti, kad didžiajai visuomenės daliai
mass-media ima atstoti visą kultūrą, išeinančią už jos narių interesų lauko
[4; p. 9]. Žiniasklaidoje suklestėjęs nepasitikėjimo, galio ir smurto kultas
neleidžia teigt, jog informavimo priemonės vien teigiamai įtakoja
bręstančios asmenybės teisinės sąmonės formavimąsi. Yra patikimų faktų,
kad žiniasklaida padaro neigiamą įtaką nepilnamečių sąmonei [5; p. 178-
187].
Taigi, pradinė auklėjimo veiksnių analizė leidžia kelti prielaidą, kad
pereinamajame laikotarpyje bręstančios asmenybės teisinė sąmonė
sistemingus, teigiamus poveikius patiria labiau mokykloje, nei iš kitų
auklėjimo veiksnių. Šią prielaidą grindžiame tokiomis aplinkybėmis: 1)
mokyklos kaip auklėjimo veiksnio poveikis yra suderintas su vaiko
amžiaus tarpsnio ir raidos ypatumais; 2) teisiniu( auklėjimo turinys yra
suderintas su pilietinės visuomenės vertybinėmis nuostatomis, iš kurių
svarbiausios - žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas. Ši aplinkybe yra
Lietuvos švietimo sistemos vertybinis pagrindas, nes "švietimo sistema
grindžiama Europos kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės,
artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos,
demokratinių visuomenės santykių teigimu" [6; p. 7]. Iškeltą prielaidą
atskleisime išnagrinėdami nepilnamečių teisinio auklėjimo turinį
mokykloje.
Prieš sukoncentruojant dėmesį į teisinio auklėjimo turinį mokykloje
reikia apibrėžti, ką suprantama "teisinio auklėjimo turiniu". Juk "teisinio
auklėjimo turinio" nustatymas leidžia toliau modeliuoti patį teisinio
auklėjimo mokykloje turinį. " Teisinio auklėjimo turiniui" apibrėžti
panaudosime pilietinio ugdymo ir pilietinės teisės sampratą. Tarp pilietinio
ugdymo ir teisinio auklėjimo mokykloje turinių yra tiesioginis ryšys:

403
teisinio auklėjimo turinys sudaro svarbią pilietinio ugdymo turinio dalį.
Pavyzdžiui, pilietinės visuomenės pagrindų bendrosios programos
tiksluose ir uždaviniuose rašoma: mokiniams padedama pažinti ir suvokti
demokratinės visuomenės bei valstybės žmogaus bei piliečio laisvės,
teisės ir pareigos; jų sampratos istorinė raida ir pagrindinius jas
įtvirtinančius dokumentus ( pasaulyje ir Lietuvoje); Lietuvos Respublikos
Konstitucija, politinė bei teisinė sistemos" [9; p. 46].
Edukologai auklėjimo turinį apibrėžia kaip objektyvių dvasinių
vertybių visumą, skiriamą asmenybės santykių su aplinka, veikla ir savimi
ugdymui [7; p. 24]. Paprastai skiriamos objektyviosios ir subjektyviosios
vertybės. Kultūros, mokslo, meno, technikos, technologijos vertybės
sudaro mokymo ir auklėjimo turinį, atitinkantį konkrečios visuomenės
poreikius. Subjektyviosios vertybės - tai, ko žmogus ieško kaip
prasmingiausio dalyko moksle, kultūroje, gyvenime, veikloje, santykiuose
su kitais žmonėmis. Edukologams iškyla rimta problema, kai reikia išskirti
ugdymo turinį, atitinkantį politinės visuomenės sampratą. Problemos
prasideda nuo pačios pilietiškumo sąvokos apibrėžimo, nes pripažįstama,
jog pilietiškumo sąvoka yra sudėtingas ir ginčytinas klausimas [8; p. 73].
Todėl išskiriamos dvi pilietiškumo sąvokos interpretacijos: minimalistinė ir
maksimalistinė. Šios priešingos demokratinio pilietiškumo interpretacijos
yra susijusios su politiniais įsitikinimai bei su pačios demokratijos
kontrastingomis interpretacijomis, ir gali būti apibūdintos keturiais
pilietiškumo sąvokos požymiais: individui suteikiamu ypatumu
(identiškumu); dorybėmis, kurių reikalaujama iš piliečio; politiniu
aktyvumu, kurio tikimąsi iš individo; efektyviam pilietiškumui keliamais
išankstiniais socialiniais reikalavimais. [8; p. 73].
"Minimalistiniu" požiūriu tapatumas, kurį individui suteikia
pilietiškumas, traktuojama vien tik formaliu, įstatyminiu požiūriu. Pilietis
yra tas, kuris turi tam tikrą pilietinį statusą, visas su tuo susijusias teises
tam tikroje įstatymų valdomoje bendruomenėje. Tačiau "maksimalistiniu"
požiūriu tapatumas yra daug platesnė sąvoka, negu, sakykim, asmens
paso ir balsavimo teisių turėjimas. Tapatumas šiuo išsamesniu požiūriu

404
yra suvokiamas socialiniu, kultūriniu ir psichologiniu aspektu. Taigi, pilietis
privalo suvokti save kaip esamos bendruomenės narį, kurioje jis dalijasi
demokratine kultūra, turi pareigų, atsakomybės, taip pat ir teisių, bendro
gėrio, brolybės ir kitų vertybių suvokimą [8; p. 74]. Svarbu pažymėti, kad
maksimalistinė piliečio tapatumo interpretacija nėra baigtinė, o greičiau
dinamiška, susijusi su reakcijomis į socialinę negalią, kuri gali susilpninti
pilietiškumą.
Piliečio dorybės taip pat traktuojamos minimalistiniu ir
maksimalistiniu požiūriu. Minimalistiniu požiūriu, pavyzdžiui, lojalumas,
atsakomybė interpretuojami kaip "čia ir dabar". Vadinasi, pilietis yra tas,
kuris paklūsta įstatymui ir yra"visuomeniškai aktyvus" laisvanoriškos
pagalbos kaimynui prasme. Priešingai yra maksimalistiniu požiūriu: iš
piliečio reikalaujama platesnės lojalumo ir atsakomybės sampratos.
Apibendrintai galima teigti, kad maksimalistinės pilietiškumo koncepcijos
nesitenkina vien formaliomis teisinėmis garantijomis ir reikalauja iš piliečio
išsamaus demokratinių principų, vertybių ir taisyklių supratimo, taip pat
nuostatos ir gebėjimų geranoriškai dalyvauti bendraisuvokiamame
demokratiniame pilietiškume [8; p. 75]. Taigi, "pilietiškumo ugdymas"
papuola į kraštutinių interpretacijų spąstus. Liberalios pliuralistinės
demokratijos įvairovės kontekste "pilietiškumo ugdymo" maksimalistinei
koncepcijai gresia pavojus iš anksto numatyti visą rinkinį esminių
"visuomeninių dorybių" (prie kurių priskiriamos ir teisinės normos) ir taip
viršyti galimybę pasiekti konsensusą šiais klausimais. Todėl iškyla
gyvybiškai svarbus nacionalinių debatų "visuomeninių dorybių" klausimais
poreikis, kurio išspręsti negali vien tik edukologai [8; p. 89]. Ir nors
T.H.McLaughlin kalba apie Anglijos ir Velso mokyklų nacionalinę mokymo
turinio ir jo įgyvendinimo programą, bet paties pilietiškumo turinio
atrinkimo problemiškumas būdingas ir Lietuvos mokyklų programoms.
Kita vertus, tenka konstatuoti, kad nėra patikimų edukologinių kriterijų
atrinkti, pavyzdžiui, teisinio auklėjimo turinį.
Esant tokiai situacijai tenka kreiptis į pačius teisininkus. Kaip jau
minėjome, "teisinio auklėjimo turiniui "apibrėžti panaudosime pilietinės

405
teisės sampratą, nes ji išreiškia pilietinės visuomenės iškeltą teisės
socialinį tikslą.
Teisės socialinė (bendruomeninė) paskirtis - tai tas tikslas, kuriame
teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Atskleisti teisės socialinę paskirtį -
tai atsakyti į klausimą, kodėl atsiranda ir egzistuoja teisė. "Teisė tiesiogiai
atsiranda iš žmonių bendravimo, rašo A.Vaišvila, ir todėl skirta jį valdyti,
atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį. Tiesioginė jos
priedermė - organizuotai vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų
visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą" [10; p. 137].
Teisės socialinė paskirtis istoriškai perėjo dvi pagrindines raidos
stadijas: klasinę ir demokratinę. Pirmosios stadijos teisė buvo kuriama
užtikrinti (saugoti) ne visos visuomenės, o tik politiškai ir ekonomiškai
vyraujančių socialinių grupių interesus, atitinkamai slopinant kitas
socialines grupes. Antrajai teisės stadijai būdinga tai, kad teisė jau turi
organizuotu būdu saugoti ne vienos, o visų socialinių grupių teises, lemti
jų įgyvendinimą, derinti priešingus interesus ir šitaip palaikyti visuomenėje
socialinę (bendruomeninę) santarvę ir rimtį. Taigi, antrojoje teisės
stadijoje susiformavo pilietinė teisės samprata, pagal kurią teisės socialinė
paskirtis - apsaugoti visų visuomenės narių pagrindines teises (žmogaus
teises ir laisves) vienodai veiksmingomis priemonėmis [10; p. 138].
Tokios orientacijos teisė siekia socializuoti žmonių santykius, grįsti
juos ne jėga, o abipuse nauda, lygiateisiškumu, bendradarbiavimu. Čia
siekiama, kad kiekvienas galėtų dalyvauti lygiaverčiuose mainuose, laisvai
plėtoti savo asmenybę, tikėtis savo teisių saugos ir tais atvejais, kai pats
dėl objektyvių priežasčių nepajėgia pareigų vykdymu užtikrinti minimalios
savo teisių saugos. Vadinasi, šios orientacijos teisės esmę išreiškia
pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai arba egoizmo ir
altruizmo vienovė, kuri teisės terminais suprantama kaip subjektinių teisių
ir pareigų vienovė [10; p. 95].
Subjektinių teisių ir pareigų vienovė reikšminga tuo, kad ji
atskleidžia demokratinę teisės prigimtį, t.y. teigia vienodą visų žmonių
prigimtinį vertingumą, jų teisinę lygybę, draudžia bet kokią diskriminaciją,

406
įpareigoja derinti priešingus interesus ir siekti jų kompromiso suteikiant tų
interesų priešpriešai minėtos subjektinių teisių ir pareigų vienovės
pavidalą bei prasmę [10; p. 103].
Kita vertus, demokratinėje visuomenėje teisė neegzistuoja kitaip,
kaip teisių ir pareigų vienovės pavidalu, ir ta vienovė yra ne teisės
principas, kaip teigia daugelis autorių, kaip pavyzdžiui: S.S.Aleksejevas,
N.I.Matuzovas, o pati šiuolaikinės teisės esmė (A.Vaišvila). Šiuolaikinės
teisės esmę sukonkretina teisės principai, kuriems pavaldi ir viešoji teisė.
Tai reiškia, kad valdžia irgi turi piliečio atžvilgiu tiek teisių, kiek jame
vykdo pareigų. Be to, jeigu teisių ir pareigų santykį pripažįstame pačia
teisės esme, tai nėra reikalo atskirai kalbėti nei apie teises, nei apie
pareigas, nes realiai egzistuoja tik jų vienovė. Todėl ji pirmiausia yra ne
konkrečių teisės aktų, o teisinės doktrinos reikalas, t.y. teisės doktrina turi
"žinoti", kad egzistuoja tokia neatskiriama vienovė, rašo A.Vaišvila [10; p.
105].
Jeigu teisės esmę sudaro subjektinių teisių ir pareigų vienovė, tai šią
abstrakciją praktiškai išreiškia teisės principai. Tai svarbiausi teisės esmės
reiškimosi būdai arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos,
kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami
žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų
humanizuojami bei demokratizuojami. A.Vaišvila išskiria šiuos teisės
principus: demokratiškumas; humanizmas; įstatymui ir teises visi lygūs;
visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą
subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo; privilegijų ir
absoliučių teisių neleistinumas; socialinis kompromisas; padarytos žalos
atlyginimo būtinumas [10; p. 124]. Teisingumas suprantamas kaip teisių ir
pareigų suprantamas. Tik iš teisių ir pareigų vienovės kyla teisingumas, o
iš jo ta vienovė. Be abejonės, teisės esmės supratimas ir ją įgyvendinantys
būdai išreiškia teisinio auklėjimo turinį. Bet tik tokios informacijos
suteikimu teisinio auklėjimo turinys neapsiriboja, nes teisinis poveikis
daromas ne tik teisinėmis idėjomis, bet ir teisės normomis. Teisės norma
yra teisėto elgesio modelis ir elgesio teisėtumo kriterijus.

407
 Taigi, teisinio auklėjimo turinys apima informaciją apie teisės esmę,
ją išreiškiančius būdus - teisės principus ir teisės normas, kuriomis
reguliuojami visuomeniniai santykiai. Kadangi teisės normos grupuojamos
teisės šakomis, tai į teisinio auklėjimo turinį įeina informacija apie civilinę
teisę, administracinę teisę, baudžiamąją teisę ir t.t. Bet ar teisinio
auklėjimo turinį išreiškia vien teisinės žinios.
A.Vaišvila teisinį auklėjimą apibūdina, kaip sistemingą, teigiamą
poveikį teisinei sąmonei, kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. Jis
akcentuoja, kad teisinio auklėjimo tikslas - ne tik teisinės informacijos
teikimas, bet ir valinio asmens pasiryžimo, minties ir elgesio vientisumo
bei socializuotos asmenybės ugdymas. Iš to galime daryti išvadą, kad
A.Vaišvila pripažįsta, jog vien tik teisinių žinių pateikimo ir išaiškinimo bei
žinojimo nepakanka tam, kak būtų išugdytas sugebėjimas gyventi
remiantis teisiniais reikalavimais. Bet, pavyzdžiui, V.N.Kudriavcev,
V.P.Kazimirčiuk teigia priešingai- jie labiau akcentuoja gaunamų žinių
svarbą. Pasvarstykime, kurie yra teisūs. Norint realiai socializuoti žmogų,
be abejo reikia žinias sujungti su kiekvieno žmogaus sąmone. Kai žmogus
pasitiki gautomis žiniomis, nusistato emocinį santykį su jomis ir siekia, kad
jos būtų praktiškai pritaikomos -tik tokiu atveju galima teigti, kad žinios
virto asmenybės savastimi ir tokiu būdu pasiekti teisinio auklėjimo tikslai.
Anot A.Vaišvilos, auklėjimo tikslui pasiekti svarbūs šeimos, švietimo
institucijų veikla, mokant teisės pagrindų, bei visuomenės informavimo
priemonių veikla. Bet kalbant apie visuomenės informavimo priemones
svarbu pažymėti, kad būtina "…skiepyti jaunimui kritikos ir analizės
įgūdžius, kad jis galėtų suprasti ir interpretuoti žiniasklaidos pranešimus.
Tai padėtų ugdyti piliečius, kurių nebūtų galima kontroliuoti ir kuriais
negalima manipuliuoti teikiant šališką informaciją"[11; p.-7]. Tai gi
svarbiausia yra tai, kad teisinės žinios būtų nukreiptos į vidinį asmenybės
pasiryžimą teisėtai elgtis. Vadinasi, labai svarbu, kad asmuo turėtų
teisėtam elgesiui vidinę paskaitą, motyvaciją. Aišku, kartu turėtų būti
ugdomas asmens elgesio ir minties vientisumas. Nes svarbu ne tik turėti

408
motyvaciją, bet elgtis tai, kaip galvoji. Čia svarbią reikšmę vaidina pačio
žmogaus noras, valinis jo pasiryžimas teisėtai elgtis.
Jei žmogus gilinasi į teisinę literatūrą ir praktiškai stengiasi elgtis
pagal įsisavintą teisinę informaciją, tai to asmens elgesys yra paremtas jo
pateis teisine sąmone. Tik tokiu atveju jau galima kalbėti apie asmenybės
teisinę kultūrą. Nereikia pamiršti, kad teisinis švietimas ir " teisinis
išsilavinimas reprezentuoja tik teisinę asmens sąmone, bet ne jo teisinę
kultūrą", rašo A.Vaišvilą. [10;p.368] Įgyvendinant teisinę sąmonę
reikalingas praktinis elgesys. Todėl A.Vaišvila, akcentuoja tesinės
sąmonės atitikimą teisinei kultūrai, kurios interiorizacija yra galutinis
teisinio auklėjimo tikslas. Remiantis A.Vaišvilos pateikta tesinės kultūros
samprata galima apibrėžti teisinės kultūros turinį. Teisinės kultūros turinį
sudaro:
1. Teisinių žinių sritis :
a) žinios apie teisines idėjas, teisėkūros procedūras, teisės normas,
teisinių santykių apdorojimo techniką, teisės sistemą, teisinius santykius,
valstybę su savo teisėkūros ir teisėsaugos institucijomis bei jų funkcijomis;
b) asmens žinojimas, supratimas apie jam adresuojamus teisės
reikalavimus.
2. Teisinių įgūdžių sritis: žmogaus sugebėjimas naudotis teisinėmis
priemonėmis ir institucijomis ginantis ir įgyvendinant savo
teises.
3. Vertybinių orientacijų ir nuostatų sritis:
a) asmens pagarba kito teisėms įgyvendinant savo subjektinę teisę (arba
įsipareigojimas kitų teisėms);
b) asmens valinis apsisprendimas praktiškai elgtis pagal teisinius reikalavimus.
"Nuostata - tai palyginti pastovaus pobūdžio polinkis tam tikroje
situacijoje elgtis tam tikru būdu. Nevienodas asmenybių elgesys tose
pačiose situacijose aiškinamas jų nuostatų skirtumais" [16; p. 261].
Nuostatos nėra įgimtos asmenybės savybės. Jas įgyja ir keičia asmenybė,
apibendrindama ir fiksuodama atmintyje pažinimo ir praktinę patirtį.
Nuostatomis tampa tie parengties būdai, kurie padeda asmenybei

409
greičiau orientuotis ir prisitaikyti prie gamtinės ir visuomeninės aplinkos.
Nuostatos formuojasi ir keičiasi praktinio patyrimo, mėgdžiojimo,
identifikavimo, mokymo ir auklėjimo būdais. "Vertybės yra sudėtingos
nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir
reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms"[17; p.42]. Vertybės
formuojasi asmeninės patirties keliu, suprantant savo poreikius ir lyginant
juos su aplinkos objektais. Daiktai, reiškiniai ar žmonės, kurie tiesiogiai
patenkina, padeda patenkinti arba numanoma, kad ateityje patenkins
asmenybės materialinius ar dvasinius poreikius, laikomi vertybėms. Ir
priešingai, poreikius patenkinti kliudantys objektai laikomi nevertingais ir
žalingais. Vertybės, kaip ir kitos nuostatos, formuojasi ne tik pačios
asmenybės iniciatyva. Suaugusieji perduoda vertybinius teiginius ir
vaizdinius naujau kartai ją mokydami, auklėdami ir darydami poveikį. Taip
individai perima tos kultūros visuomenės, kurioje jie auga ir formuojasi,
vertybių sistemą. Kiekviena asmenybė susiformuoja savitą sudėtingą
vertybių sistemą. Ji gali būti fragmentiška, susidedanti iš įvairiausių
atsitiktinių teiginių ir vaizdinių, gali būti junginys kokių nors asmenybei
svarbiausių vertybių, nuo kurių priklausys antraeilės reikšmės vertybių
turinys ir pasikeitimai. Išskiriamos trijų rūšių vertybės: poreikius
tenkinantys objektai, priemonės vertybiniams objektams pasiekti ir
sąlygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis.
Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Vertybės
tampa vertybinėmis orientacijomis, kai atsiranda tų vertybių siekimas.
"Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos,
kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas" [18; p. 324]. Taigi,
kokios nuostatos ir vertybinės orientacijos suformuojamos Lietuvoje
priklauso ne tik nuo pačio žmogaus, bet ir nuo suaugusiųjų, ypač
mokytojų.
A.Liutvinskas " teisinį auklėjimą supranta, kaip kryptingą,
sistemingą ir organizuotą poveikį į asmenybę ir teisinę kultūrą,
pasireiškiančią tvirtomis teisės normomis, teisėto elgesio įpročiais
valstybinių teisinių santykių sferoje" [12; p. 1]. Teisinio auklėjimo turinys

410
grindžiamas tokiu poveikiu, kuris yra sistemingas ir kryptingas.
A.Liutvinskas atstovavo tokį valstybės valdymą ir požiūrį, kurioje viskas
rėmėsi ne demokratiniais, o totalitariniais santykiais. Todėl taip smarkiai
yra akcentuojamas poveikis į asmenybę, o ne pačios asmenybės
supratimo elgtis pagal teisinius reikalavimus ugdymas. Pasak
A.Liutvinsko, galima susidaryti nuomonę, kad pats asmuo tarsi neturi
galvoti, nėra ugdomas asmens elgesio ir minties vientisumas. Jam
nesvarbu asmens mintys, svarbu tai, kad asmuo elgtųsi taip, kaip
liepiama, tarsi tai būtų mechaninis elgesys pagal nustatytas taisykles ir
dar valstybinių santykių srityje. Taigi, A.Liutvinskas akcentuoja labiau
elgesį, grindžiamą reikalavimais, drausimais, baime. Todėl neskiria
dėmesio asmenybės valinio (vertybinio) pasiryžimo teisėtai elgtis ugdymo.
V.N.Kudriavcevui ir V.P.Kazimirčiukui teisinio auklėjimo tikslas - tai
žinių sistemos, įtikinimo, socialinio aktyvaus elgesio motyvų ir įpročių
formavimas [13; p. ]. Jie pabrėžia įgyjamų žinių svarbą, nes jos
asmeniu padeda formuoti vertybines orientacijas ir socialines nuostatas.
Žinios turi didelę reikšmę sąmoningos asmens veiklos sutvarkymui, jos yra
teisinės sąmonės pagrindas ir padaro esminę įtaką žmogaus santykio su
įvairiais politiniais reiškiniais formavimą, nustato jo elgesį visuomenėje.
Visiškai priešingai A.Liutvinskui, V.N.Kudriavcevas ir V.P.Kazimirčiukas
akcentuoja saviauklos svarbumą. "Saviauklos, kaip būtinos sąlygos
auklėjimui, neišvengiamumą pabrėžia B.A.Suchomlinskij, I.C.Kon,
A.G.Karaliov, V.P.Kiseliov, L.I.Kuvinskij , I.A.Donsov ir kiti tyrinėtojai" [13;
p. 114]. Saviaukla - tai sąmoninga, tikslinga žmogaus veikla, nukreipta
vystyti ir tobulinti savo socialines savybes pagal vertybines ir socialines
orientacijas, kurios susidarė auklėjimo ir visuomeninių sąlygų įtakoje.
Pagal V.N.Kudriavcevą ir V.P.Kazimirčiuką teisinė saviaukla numato
nustatytų politikos principų, teisės ir moralės, vertybių, socialinių ir teisės
normų įsisavinimą, vystymą, įtvirtinimą tam, kad asmenybė pajėgtų
atsilaikyti prieš bet kokią negatyvią išorinę įtaką [13; p. ]. Pagrindinis
šio proceso tikslas yra socialiai reikšmingų orientacijų, pozityvaus elgesio
nuostatų interiorizacija. Pagrindinis saviauklos šaltinis yra žinių

411
papildymas bei atnaujinimas. Todėl savišvieta suprantama kaip
asmenybės formavimo ir vystymosi katalizatorius. Asmenybės
išsimokslinimo, kultūros didinimas saviauklos procese vysto jo
savikontrolę ir kitas socialiniai vertingas savybes. Išoriniai socializuojantys
veiksniai ir asmens saviaukla turi būti sujungiami į vieną procesą. "Tai
vienas su kitu surišti vieningo asmens formavimo ir vystymo proceso
aspektai, numatantys jo formavimo ir vystymosi socialinį sąlygotumą,
individualų aktyvumą, pasireiškiantį praktinės veiklos įvairiais būdais ir
visuomeniniais santykiais " [13; p. 118]. Teisinė kultūra - tai valstybės ir
visuomenės formavimo bei politinės ir teisinės sąmonės išsivystymo, jų
vertybių - normų komplekso, o tuo pačiu ir elgesio išraiška teisinėje srityje.
V.N. Kudriacev ir V.P.Kazimirčiuk išskiria keturias sritis, kurias įtakoja
teisinė kultūra:
1) socializacijos procesą ( tai kultūros sritis, kurios įsisavinimas ruošia
asmenybę gyventi visuomenėje);
2) vertybių sistemos nustatymą;
3) įgūdžius, įpročius, elgesio, stereotipus;
4) elgesio modelius.
Taigi teisinio auklėjimo turinys turiu aiškinti jungti teisėto elgesio
modelių teikiamą informaciją (žinios), juose esančias vertybines nuostatas
ir formuoti teisėto elgesio įgūdžius ir įpročius.
Išanalizavus teisininkų požiūrį į teisinio auklėjimo turinį ir išskyrus jo sritis
- teisinių žinių, įgūdžių ir vertybių - pereisime prie konkretaus teisinio
auklėjimo turinio mokykloje. Jis surašytas knygoje "Pilietinis ugdymas
mokykloje". Ši knyga išleista Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 09
11 nutarimo Nr. 1105 "Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose
programos " pagrindu. Jos tikslas paskatinti mokytojus aktyviau dalyvauti
ieškant efektyvių pilietinio ugdymo būdų, Šioje knygoje spausdinamos
pilietinio ugdymo programos nėra pavyzdinės, kuriomis aklai turėtų būti
laikomasi, tačiau tai yra neblogas bandymas susisteminti pilietinio
ugdymo dalyko dėstymą. Jos yra kolegiškos, geranoriškos kritikos taikinys,
skatinantis ieškoti savosios pilietinio ugdymo interpretacijos.

412
Išanalizuosime, kokį teisinio auklėjimo turinį rekomenduoja mokiniams ir
mokytojams "Pilietinio ugdymo mokykloje bendroji programa" ir kokius ji
kelia pilietinio išsilavinimo reikalavimus (standartus).
Bendrąją pilietinio ugdymo programą galėtume laikyti
pagrindinėmis sistemos gairėmis; pilietinio išsilavinimo standartus -
siektinu sistemos rezultatu; visa tai, kas vyksta mokykloje ir esmės
priklauso nuo mokyklos bendruomenės narių interpretacinių galimybių
(konkretizuotos programos, didaktinė medžiaga, mokymo ir mokymosis
technologijos, demokratinio mikroklimato kūrimas mokykloje, mokyklos
bendruomenės ryšių su vietos bendruomene stiprinimas, moksleivių
įtraukimas į regiono, Lietuvos, Europos, pasaulio organizacijas ir bendrijas,
ugdytojų kvalifikacijos ir profesinės kultūros kėlimas) ir apibūdinamas kaip
tam tikras procesas, vykstantis edukacinėje sistemoje [9; p. 34]. Tai daryti
įgalina Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas ir Lietuvos švietimo
koncepcija. Pavyzdžiui, Lietuvos švietimo koncepcijoje teigiama, "kad
mokyklose dirbama pagal Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotas
bendrąsias programas, kurios reglamentuoja ugdymo turinio bendruosius
principus, bendrąją kryptį, palikdamos laisvę mokytojams ir vadovėlių
autoriams šiuos bendruosius dalykus savai konkretizuoti, prisitaikyti
mokyklos poreikiams ir galimybėms" [6; p. 13].
Pilietinio ugdymo turinyje didelis dėmesys skiriamas žmogaus
teisėms. Tai išryškėja pilietinio ugdymo apibūdinimuose. Pilietinis
ugdymas - tai:
1) "veiksminga socializacija, kai žmonių tarpusavio santykiuose
įsiviešpatauja žmogaus teisių bei daugiakultūris požiūriai;
2) efektyvi politinė socializacija, kai ryžtingai pasisakoma už atviros
bei pilietinės visuomenės principus;
3) vaisinga jaunimo vitalinės energijos vadyba;
4) reprodukcinei švietimo sampratai būdingos simbolinės prievartos
keitimas nebe galio, dominavimo, bet bendradarbiavimo santykiais;
5) gebėjimų ir įgūdžių gyventi nuolatinės kaitos sąlygomis
ugdymasis ir ugdymas" [9; p. 12].

413
 Pagrindiniame dokumente - "Pilietinės visuomenės pagrindai
(bendroji programa)" aptarta dalyko paskirtis; tikslai ir uždaviniai; dalyko
struktūra ir ryšiai su kitais dalykais; didaktinės nuostatos; pateikti
pilietinio ugdymo kursai I-IV klasėms, V-VI klasėms, VII-VIII klasėms, IX
klasei, X klasei. Teisinio auklėjimo turinio požiūriu pirmąsias teisės žinias
vaikai turėtų įsisavinti I-IV klasėms skirtuose kursuose "Aš ir pasaulis",
dorinis ugdymas. Šiuose kursuose ugdomos nuostatos, kad visiems
žmonėms nepaisant jų skirtingumo pripažintina vienoda vertė ir vienodai
gerbtinas jų orumas; savo ir kitų laisvės, orumo ir vertės pajautimas ir
pripažinimas; ugdomos nuovokos apie žmogų kaip asmenį, turintį įvairių
teisių ir pareigų, atsakingą už savo sprendimus ir veiklą; ugdoma
solidarumo ir teisingumo kaip tarpasmeninių santykių, visuomeninio ir
valstybinio gyvenimo normos nuovoka; ugdomas atsakomybės už savo
poelgius suvokimas; vaiko teisių žinojimas ir supratimas [9; p. 51].
Penktos ir šeštos klasių svarbiausios temos yra asmuo - bendrija -
normos - teisės ir pareigos - teisingumas. O štai VII-VIII klasėse išskiriamos
dvi temų ašys: žmogaus teisės - teisingumas ir teisėtumas - teisinė
valstybė; pilietis - pilietinis solidarumas - demokratija - Lietuvos valstybė.
Pavyzdžiui, VII klasės pilietinės visuomenės pagrindų kurso turinyje
numatytos šios temos: 1) žmonių interesų ir siekimų įvairovė ir
bendrumas (pagrindinių žmogaus poreikių tenkinimas ir asmens orumo
nepažeidžiamumas), 2) visuomenės struktūra, 3) teisingumo sistema, 4)
ekonominis visuomenės gyvenimas, 5) demokratinio valdymo struktūros
[9; p. 55-56]. Su teisiniu auklėjimo turiniu čia konkrečiai siejasi teisingumo
ir teisėtumo sudėtingumo svarstymas; įstatymų, jų teisėkūros institucijos
aiškinimas; rinkimų mechanizmo ir rinkėjo bei renkamojo kompetencijos
atskleidimas. VIII klasėje padedama moksleiviams remiantis VII klasėje
įgytomis žiniomis bei patirtimi susidaryti teisinės valstybės, siekiančios
įgyvendinti teisingumą, sampratą: a) atskleisti žmogaus ir jo sukurtų ar
sudaromų bendrijų teisių bei laisvių prieštaravimus, b) įsisąmoninti, kad
jiems išspręsti būtina prielaida - kiekvieno piliečio dorinė ir politinė
sąmonė bei aktyvi nuostata visur ir visada imtis atsakomybės [9; p. 56].

414
Žinoma, galima šioje vietoje programos autoriams padaryti priekaištą dėl
teisinės sąmonės ignoravimo.
IX klasėje istorijos pamokose gilinamas teisinės valstybės
demokratijos, asmens laisvės suvokimas. Dorinio ugdymo pamokose -
žmogaus teisių, socialinio teisingumo, pilietinio solidarumo ir atsakomybės
suvokimas. Vienok,dorinio ugdymo turinyje pasigendama konkrečių
žmogaus teisių nagrinėjimo. X klasėje apibendrinamos, susisteminamos
jau turimos teisinės žinios,vertybinės orientacijos ir nuostatos, įgūdžiai.
Taigi, pilietinės visuomenės pagrindų dalykinėse programose
išskyrėme žinias, vertybes ir įgūdžius, kurie susiję su teisinio auklėjimo
turiniu:
1. Žinių sritis: demokratinės visuomenės bei valstybės žmogaus ir
piliečio laisvės, teisės ir pareigos; atviros, demokratinės
visuomenės pagrindiniai bruožai, demokratinių institucijų
funkcionavimas ir istorinė raida; asmens dalyvavimo tautos
gyvenime galimybės ir būdai, atsakomybė už tautos likimą;
asmens dalyvavimo šiuolaikinės demokratinės valstybės ir jos
institucijų valdyme prielaidos; Lietuvos tautos politinio,
kultūrinio, visuomeninio ir ūkinio gyvenimo problemos bei galimi
jų sprendimo būdai; Lietuvos Respublikos Konstitucija; dabarties
demokratijos raidos tendencijos pasaulyje ir demokratijos kūrimo
problemos Lietuvoje; šiuolaikinė laisvos rinkos ūkio struktūra.
2. Vertybinių orientacijų ir nuostatų sritis: sąžiningumas,
pareigingumas, darbštumas ir atsakingumas už kiekvieną
įsipareigojimą; demokratinės visuomenės vertybių bei principų
gerbimas; savo tautos ir valstybės tradicijų gerbimas, interesų
gynimas, ryžtas savo darbu prisidėti prie gimtojo krašto
pažangos; pasirengimas savarankiškai, individualiai arba kartu
su kitais atsakingai ir kompetentingai įgyvendinti visuomeniškai
svarbius tikslus, remiantis demokratinio poveikio būdais bei
priemonėmis.

415
 3. Įgūdžių sritis: bendravimas ir bendradarbiavimas; savo
nuomonės sudarymas ir savo kompetencijos kartu kritiškas
vertinimas; ieškojimas ir radimas dialogų ir konstruktyvių
kompromisų konfliktinėse situacijose; supratimas ir nagrinėjimas
pagrindinių visuomenės bei valstybės struktūrų, kaitos ir jų
funkcijų.
Šių žinių, vertybinių orientacijų ir nuostatų bei įgūdžių perėmimo
tikimąsi, grindžiant mokymą minėtomis nuostatomis ir būdais bei
atsižvelgiant į mokinių amžiaus tarpsnių ypatumus. Todėl laikomasi
glaudaus abipusio ryšio tarp teorijos ir praktikos, tarp žinių ir veiklos
(kiekvieną temą stengiamasi pradėti nuo konkrečios gyvenimiškos vaiko
patirties). Ugdymas vykdomas per paties vaiko bei jo patirtį atitinkančių
atitinkamų tekstų svarstymą ir pratimų gebėjimą bei įgūdžius. Mokiniai
įtraukiami į aktyvų, gyvą visuomeninio gyvenimo problemų svarstymą,
puoselėjamas jų smalsumas ir mokymosi motyvacijos, skatinamas
savarankiškas mąstymas ir veikla. Mokymas remiasi faktais ir
dokumentais iš Lietuvos valstybingumo, istorijos, politinio ir kultūrinio
gyvenimo. Praktiniai gebėjimai ir įgūdžiai ugdomi per patį mokyklos
gyvenimą, ypač įvairiose savivaldos srityse. Kiekvienas mokinys turi atlikti
mokykloje keletą visuomeninių vaidmenų. Vyksta tiesioginis susipažinimas
su visuomeninių ir valstybinių institucijų veikla.
Pilietinės visuomenės pagrindų užsiėmimai grindžiami tokiais
mokymosi metodais: diskusija ir debatai; modeliavimas; "smegenų
šturmas"; projektų rengimas; interviu; anketiniai tyrimai; dokumentų
nagrinėjimas; užmokyklinių užduočių atlikimas; argumentų "Už" ir "Prieš"
analizė; sociodraminių situacijų svarstymas; inscenizacija ir kt. Pilietinės
visuomenės pagrindų kursą galima dėstyti ir kaip savarankišką dalyką, ir
kaip integruotą su jais susijusiais dalykais. Pilietinės visuomenės pagrindai
labiausiai susiję su visais visuomenės ir humanitariniais mokslais, ypač su
doriniu ugdymu ir istorijos dalykais.
Kitame pilietinės visuomenės ugdymo dokumente - "Pilietinis
išsilavinimas (pilietinio ugdymo standartai)" išskirtos žmogaus,

416
visuomenės ir valstybės gyvenimo sritys, kuriose pagrindinę mokyklą
baigęs jaunuolis(ė) turi būti įgijęs tam tikrą kompetenciją. Pastaroji gali
būti minimalaus, pagrindinio ir aukštesnio pasiekimų lygmens. Gyvenimo
sritis konkretizuoja būtinų gebėjimų formavimasis, temos ir problemos,
vertybinės nuostatos. Teisinio auklėjimo turinį čia reprezentuoja tokios
gyvenimo sritys: 1. Žmogus (prigimtis ir poreikiai; žmogaus laisvės ir
teisės); 2. Žmonių veikla ir santykiai (žmonių santykių reguliavimas -
teisėtvarka; įstatymas; žmonių veiklos ir santykių sritys); 3. Valstybės
(samprata; demokratinės valstybės vertybės ir principai; įstatymų
leidžiamoji valdžia; vykdomoji valdžia; teisminė valdžia; pilietis - valstybės
kūrimo ir valdymo dalyvis; pavojai, galintys grėsti demokratinei valstybei;
Lietuva dabartiniame pasaulyje) [9; p. 66-89].
Taigi, teisinio auklėjimo turinys - žinios, įgūdžiai ir vertybės -
pakankamai platus. Vienok, Europos Taryba pateikia tokią rekomendaciją
dėl žmogaus teisių mokymo ir mokymosi mokykloje:
1. Žmogaus teisės mokymo programose:
- žmogaus teisių supratimas ir įsisavinimas yra svarbus
elementas, ruošiant visą jaunimą gyvenimui demokratinėje ir
pliuralistinėje visuomenėje. Tai - sudėtinė socialinio ir politinio
švietimo dalis, ji apima tarpkultūrinį ir tarptautinį savitarpio
supratimą;
- su žmogaus teisėmis susietos sąvokos gali ir turi būti įsisavintos
kaip galima anksčiau. Pavyzdžiui, nesmurtinio konfliktų
sprendimo ir pagarbos kitiems žmonėms patirtis gali būti
įsisavinta jau ikimokykliniame amžiuje ir pradžios mokykloje;
- galimybės supažindinti jaunimą su abstraktesnėmis žmogaus
teisių sampratomis, reikalaujančiomis filosofinių, politinių ir
teisinių sąvokų supratimo, atsiranda vidurinėje mokykloje, ypač
dėstant tokius dalykus, kaip istorija, geografija, sociologija,
dorovinis ir religinis švietimas, kalba ir literatūra, einamieji
reikalai ir ekonomika;

417
- žmogaus teisės neišvengiamai veda į politiką. Todėl, mokant
žmogaus teisių, visada reikia nurodyti į tarptautinius susitarimus
ir normas, o mokytojai neturi primesti mokiniams savo
asmeninių įsitikinimų ar įvelti jų į ideologinę kovą.
2. Įgūdžiai:
- įgūdžiai, siejami su žmogaus teisių supratimu ir rėmimu, apima:
a) mąstymo įgūdžius, ypač rašymo ir kalbos įgūdžius, o taip pat
sugebėjimą klausyti, diskutuoti ir ginti savo nuomonę; sprendimų
priėmimo įgūdžius; prietarų, stereotipų ir diskriminacijos
identifikavimą; socialinius (bendravimo) įgūdžius, tame tarpe,
skirtingumų pripažinimą ir priėmimą, teigiamų ir neįtemptų
asmeninių santykių sukūrimą, nesmurtinius konfliktų sprendimo
būdus, sugebėjimą imtis atsakomybės ir dalyvauti priimant
sprendimus, mokėjimą naudoti žmogaus teisių gynimo
mechanizmą vietoje, regione, Europoje, pasaulyje.
3. Žinios, kurias būtina įsigyti, studijuojant žmogaus teises:
- žmogaus teisių studijos mokyklose vyksta skirtingai,
atsižvelgiant į mokinių amžių ir aplinkybes, į ypatingas mokyklų
situacijas bei švietimo sistemą. Žmogaus teisių mokymas turi
apimti pagrindines žmogaus teisių, pareigų, priedermių bei
atsakomybės kategorijas, įvairias neteisingumo, nelygybės ir
diskriminacijos formas, kovos už žmogaus teises istoriją;
- žmogaus teisių mokymas ir mokymasis turi pabrėžti privalumus,
išnaudoti pažangos ir sėkmės momentus;
- žmogaus teisių studijos mokyklose turi ugdyti teisingumo,
lygybės, laisvės, taikos, orumo, teisių ir demokratijos supratimą
bei teigiamą nuostatą jų atžvilgiu.
4. Mokyklos atmosfera:
- demokratijos geriausiai išmokstama demokratiškoje aplinkoje, kuri skatina
bendravimą, leidžia atvirai reikšti savo nuomonę ir diskutuoti, kai
užtikrinama mokytojų ir moksleivių saviraiškos laisvė, vyrauja
sąžiningumas ir teisingumas;

418
 - mokyklos turi skatinti tėvus ir kitus bendruomenės narius, taip
pat nevyriausybines organizacijas dalyvauti jų veikloje;
- mokyklos ir mokytojai turi stengtis teigiamai vertinti visus
mokinius ir pripažinti svarbiais visus jų pasiekimus.
5. Mokytojų rengimas:
- tradicinis mokytojų rengimas turėtų išugdyti poreikį prisidėti prie
būsimo žmogaus teisių mokymo mokyklose. Būsimuosius
mokytojus reikėtų skatinti domėtis valstybės ir pasaulio įvykiais,
studijuoti ir dirbti užsienio šalyse ar skirtingoje aplinkoje, kovoti
su visomis diskriminacijos formomis mokykloje ir visuomenėje,
priešintis savo pačių prietarams;
- mokytojai turi susipažinti su pagrindinėmis tarptautinėmis
žmogaus teisių deklaracijomis ir konvencijomis, su žmogaus
teisių gynimo tarptautinių organizacijų darbu;
- visiems mokytojams būtina atnaujinti žinias ir išmokti naujų
metodų savo tiesioginio darbo metu. Tai galėtų būti geros
žmogaus teisių mokymo praktikos studijos, taip pat tinkamų
metodų ar medžiagos parengimas.
Ar teisinio auklėjimo turinį realiai įsisavina mokiniai? Į tai galima
atsakyti vieninteliu būdu - apklausiant mokinius ir iš jų atsakymų
nustačius teisinės sąmonės lygį. Bet, tuo pačiu, reikia atsiminti, kad
suteikdami vien teisinių žinių darome poveikį tik nepilnamečio teisinei
sąmonei. Todėl teisinio auklėjimo tikslas - teisinės kultūros ugdymas gali
likti nerealizuotas. Kita vertus, teisininkų ir edukologų darbų analizė
atskleidė, kad jie visiškai pagrįstai iškelia ir akcentuoja teisinio auklėjimo
tikslą bei turinį, bet per mažai, o kartais ir visai neskiria dėmesio kitoms
auklėjimo vyksmo priemonėms: būdams, metodams ir formoms. Bet
teisinio auklėjimo turinys neatskiriamas nuo būdų ir metodų, kuriais jis
pateikiamas ir perimamas. Nustatytas toks auklėjimo turinio ir metodų
priklausomumo dėsnis: juo efektyvesni auklėjimo metodai, tuo sėkmingiau
perimamas auklėjimo turinys [14; p. 139]. Vienok, teisinio auklėjimo

419
proceso pažinime šis priklausomumo dėsnis dar laukia mokslinio
nagrinėjimo.
Reikia pažymėti, kad vien teisinio auklėjimo turinio gali nepakakti
siekiant suformuoti asmenybės teisinę kultūrą, nes auklėjimo proceso
struktūrą sudaro auklėjimo tikslai, auklėtiniai ir auklėtojai, jų bendravimas,
auklėjimo turinys, priemonės, būdai ir metodai, visų šių komponentų
tikslinga sąveika. Auklėjimo tikslai, auklėjimo turinio ir būdų bei metodų
panaudojimas ne visada sukelia norimus veiksmus, t.y. ne visada vyksta
vidinis auklėjimo procesas. Vidinis auklėjimo procesas esti tada, kai
tikslingas bendravimas formuoja sąmonę ir elgesį, atitinkantį visuomenės
idealus bei tikslus [14; p. 141]. Taigi, teisinio auklėjimo tyrimas turėtų
atskleisti, kiek plačiai tikslingas bendravimas mokykloje formuoja
nepilnamečių teisinę sąmonę ir elgesį.

Dešimtas skyrius. Socialinė kontrolė ir deviacija

Visuomenė susiformuoja ir gali normaliai funkcionuoti, kai daugumos ją

sudarančių individų elgesys yra orientuotas į jos išsaugojimą, o ne į sugriovimą. Bet

420
kurioje visuomenėje savaime susiklosto jos apsaugos nuo destruktyvių tendencijų
svarbiausias mechanizmas – socialinė kontrolė. Šis mechanizmas yra tikslingai
palaikomas ir kuriamas. Socialinė kontrolė aprėpia daugybę priemonių ir būdų, kuriuos
visuomenė naudoja nepaklusniems nariams sutramdyti. Jokia visuomenė negali egzistuoti
be socialinės kontrolės. “Net nedidelė, retai susiburiančių žmonių grupelė turi susikurti
408
kontrolės mechanizmus, teigia Bergeris, kad jų grupelė tuoj pat nesubyrėtų” . Bet
kontrolės priemonės yra skirtingos įvairiose socialinėse situacijose.

10.1. Socialinė kontrolė : samprata ir funkcijos

Socialinė tvarka gali egzistuoti, kai dauguma žmonių laikosi elgesio taisyklių. Jei
žmonės nesilaikytų bendrų elgesio taisyklių, tai neegzistuotų socialinė tvarka ir žmonių
sąveika pavirstų sudėtingiausia socialine problema, o jų lūkesčiai prarastų prasmę.
Egzistuojančios socialinės tvarkos palaikymą visuomenėje garantuoja socialinė kontrolė.
Socialinė kontrolė – tai žmonių elgesio socialinės reguliacijos mechanizmas, kuris
užtikrina laikymąsi tam tikrų bendrų apribojimų, kurių pažeidimas trikdo
socialinės sistemos funkcionavimą. Bendri elgesio apribojimai gali būti paprotiniai,
doroviniai, teisiniai. Socialinė kontrolė grindžiama materialiniais ir simboliniais
ištekliais, kuriais disponuojanti visuomenė skatina savo narių teigiamą elgesį ir smerkia
jo nukrypimus (deviaciją). Išsamiai socialinę kontrolę apibrėžė Gurvičius: “socialinė
kontrolė gali būti apibrėžta kaip kultūrinių modelių, socialinių simbolių, kolektyvinių
reikšmių, vertybių, idėjų ir idealų visuma, taip pat kaip ir [visuma] veiksmų ir procesų,
kurie juos apima, nagrinėja ir naudoja, ir kurių pagalba kiekviena globali visuomenė,
kiekviena atskira grupė, kieviena sociabelumo [socialinės galios] forma ir kiekvienas
individas, įveikia antinomijas [prieštaravimus], įtampas ir konfliktus, kurie [yra] jiems
būdingi, laikinos ir nestabilios pusiausvyros būdu, taip pat suranda sąlyčio taškus
naujoms pastangoms, nukreiptoms kolektyvinei kūrybai” 409 .

Berger P. L. Sociologija. Humanistinis požiūris. – Vilnius: Litterae Universitatis, 1995.

408

P.71.
409
Gurvitch G. Dialectique et sociologie. – Paris: Flammarion, 1972. P.297.

421
 Išskiriamos dvi socialinės kontrolės funkcionavimo pusės: normatyvinė ir
institucinė. Vertybinių – norminių žmogaus elgesio reguliatorių (socialinių normų
sistemų) veikimas išreiškia socialinės kontrolės normatyvinį funkcionavimą. O institucinį
socialinės kontrolės funkcionavimą išreiškia specialūs socialiniai institutai, kurių
funkcijos – reguliuoti žmonių elgesį sankcijos pagalba. Socialiniame gyvenime “vyksta”
trys pagrindiniai socialinės kontrolės procesų tipai: 1) procesai, kurie skatina individus
internalizuoti savo visuomenės normatyvinius lūkesčius; 2) procesai, kurie organizuoja
(tvarko) individų socialinį patyrimą; 3) procesai, kurie taiko įvairias formalias ir
neformalias socialines sankcijas.
Socialiniame gyvenime nenutrūkstamai vyksta visuomenės narių socializacijos
procesas, dėka kurio jie įsisąvina savo visuomenės kultūrai būdingus mąstymo, jausmų ir
elgesio sistemas (plačiau žiūr. 9 sk.). Vaiko elgesio atitikimas kitų žmonių lūkesčiams yra
visų pirma išorinių kontrolės procesų rezultatas. Žmogui bręstant jo elgesį vis labiau
valdo vidiniai reguliatoriai; jie atlieka daug funkcijų, kurias vaikystėje atliko išoriniai
kontrolės mechanizmai. Taigi socializacijos procese žmogus internalizuoja vyraujančius
visuomenėje elgesio standartus. Šiuos elgesio standartus žmogus dažnai priima be
susimąstymo kaip savo “antrąją prigimtį”. Šitaip socialinė kontrolė pavirsta savikontrole.
Individualų patyrimą formuoja ir socialiniai institutai. Visuomenė suformuluoja
pagrindines socialines problemas ir jų sprendimo alternatyvas. Dažniausiai žmogus
nesąmoningai perima viešosios nuomonės spaudimą ir jos pagrindu susidaro savąjį
tikrovės supratimą. Taigi žmogus gyvena ribotame pasaulyje ir jo ribotumo laipsnį
nulemia žmogaus uždarumo socialinėje aplinkoje laipsnis. Bet dažniausiai šio ribotumo
žmogus nejaučia, nes retai kada jis susimąsto, kad gali egzistuoti ir alternatyvūs elgesio,
gyvenimo standartai. Žmogus gyvena savos visuomenės kultūros lauke, kuris
neišvengiamai jį riboja. Jis negali sekti neprisitaikančiais elgesio modeliais, nes
visuomenė nežino alternatyvų. Labai retai susiklosto tokių permainų visuomenėje
situacija, kai būtina atsisakyti įprastų elgesio modelių ir kurti naujus. Mes kaip tik ir
gyvename tokioje retoje socialinėje situacijoje, kai reikia patiems kurti pilietinės
(bendruomeniškos) visuomenės institucinę sąrangą: institucijų sistemą ir naujus elgesio
modelius bei jais vadovautis.

422
 Žmogus laikosi savo visuomenės elgesio normų ir dėl to, kad žino, jog priešingu
atveju užsitrauks bausmę. Nusistovėjusios socialinės tvarkos laikotarpiu visuomenė yra
nepakanti žmonėms, kurie pažeidžia viešojo elgesio taisykles. Nepakantumą visuomenė
išreiškia įvairiomis formomis: kritika, socialine izoliacija, persekiojimu ir fizine
izoliacija. Nukrypimo nuo elgesio normų padariniais gali tapti kalėjimas ir netgi mirtis. Ir
priešingai: konformistas įgyja populiarumą, prestižą ir susilaukia kitokių socialinių
paskatinimų. Žmonės labai gretai įsisąmonina neprisitaikančio elgesio nenaudingumą ir
konformistinio elgesio pranašumus.
Pagal Gurvičių, visuomenėje egzistuoja įvairios socialinės kontrolės sferos,
kuriose galima išskirti įvairias vertybių ir idealų hierarchijas. Socialinės kontrolės sferos
yra religija, moralė, teisė, menas, pažinimas ir švietimas. Šias socialinės kontrolės sferas
galima traktuoti kaip socialinės kontrolės egzistavimo formas. Jų tarpusavio santykį
nulemia konkrečios visuomenės tipas. Įvairiose visuomenėse gali įsivyrauti skirtingos šių
formų sritys. Pavyzdžiui, skirtingose visuomenėse gali vyrauti metafizinis arba mokslinis
pažinimas. Teisės sferoje gali būti įvairių teisės apraiškų persvara, pavyzdžiui: socialinės
teisės, tarpasmenybinės teisės, organizuotos teisės arba stichinės teisės, išanksto
apibrėžtos teisės, lanksčios teisės, intuityvios teisės persvara.
Taigi visuomenės arba socialinės grupės pobūdis suponuoja kultūrinius modelius,
socialinius simbolius, vertybes ir idealus, kuriais yra grindžiama funkcionuojanti
socialinė kontrolė. Istoriniu požiūriu egzistavo įvairios socialinės kontrolės formos,
kurios atitiko vyraujančias vienos ar kitos epochos vertybes, idealus ir vaizdinius.
Socialinė kontrolė egzistuoja savo funkcijomis. Parsonso požiūriu, socialinės
kontrolės funkcijos esmė – tai sumažinti skirtumą tarp socialių lūkesčių ir faktinio
individų elgesio. Tai reiškia, kad socialinės kontrolės kaip visuomeninio instituto
paskirtis – saugoti susiklosčiusius socialinio elgesio standartus. Šią socialinės kontrolės
kaip visuomeninio instituto paskirtį įgyvendina dvi jo socialinės funkcijos: reguliacinė
socialinė kontrolė ir stabilizuojanti socialinė kontrolė.
Reguliacinė kontrolės funkcija - tai normomis sureguliuotų socialinių santykų
kontrolė visuose visuomenės gyvenimo lygiuose. Ši funkcija “perskriodžia” visas
socialinės kontrolės funkcionavimo formas. Sureguliuotų socialinių santykių kontrolė
saugoja visuomenės vertybes ir užkerta pasikėsinimo į jas kelius ir bandymus.

423
Svarbiausios šiuolaikinės visuomenės vertybės yra šios: žmogaus gyvybė, turtas, garbė ir
orumas, fizinė neliečiamybė, laisvės ir teisės, nusistovėjusi politinė santvarka, tautiniai,
valstybiniai, religiniai prioritetai. Saugodama šias ir kitas vertybes reguliacinė kontrolės
funkcija užtikrina socialinės patirties perteikimą iš kartos į kartą.
Stabilizuojanti socialinės kontrolės funkcija – tai besiklostančių socialinių
lūkesčių įtvirtinimas, užtikrinant žmonių elgesio standartinėse situacijose numatomumą
ir tuo pačiu socialinės tvarkos pastovumo palaikymas.Tai reiškia, kad socialinė kontrolė
iš vidaus nėra sustingęs reiškinys. Visuomenėje egzistuoja ne tik elgesio standartai, bet ir
nukrypimo nuo jų ribos. Atsižvelgiant į visuomenėje vyraujantį rigorizmo (griežtumo) ir
tolerancijos (pakantumo) santykį ir jo laipsnį, socialinė kontrolė gali įgauti kraštutines
formas – fundamentalizmą ir liberalizmą. Nenutrūkstamai ir sėkmingai vykstančių
socialinių permainų kontekste formuojasi liberalesnė (tolerantiškenė) socialinė kontrolė.
Pirminė socialinės kontrolės forma yra paprotys. Būtent jis senovės visuomenėse
apibrėždavo, koks individo elgesys yra leistinas ir koks neleistinas. Įsivyravus religijai, ji
atliko svarbausio socialinio reguliatoriaus vaidmenį. Šiuolaikinėse visuomenėse šį
vaidmenį atlieka teisė. Teisė yra labiausiai veiksmingas ir formalizuotas socialinės
kontrolės būdas. Vienok, labai pavojinga jį suabsoliutinti ir sumenkinti kitų socialinių
reguliatorių vaidmenį, nes žmogaus, socialinių darinių ir visos visuomenės gyvenimas yra
ypatingai daugiabriaunis reiškinys, kurio atskirų elementų reguliavimas teisei
nepasiduoda.
Šiuolaikinė socialinė kontrolė yra daugiaaukštė ir daugiabriaunė sistema, kurią
įgyvendina įvairiausi visuomenės institutai. Bergeris pavaizdavo socialinės kontrolės
sistemas penkių koncentrinių apskritimų pavidalu ir išskyrė šias socialinės kontrolės
sistemas: 1. Teisinė ir valstybinė (politinė) sistema. 2. Visuomeninės moralės normų,
papročių ir įpročių (elgesenos normų) sistema. 3. Profesijos reikalavimų sistema. 4.
Bendrijų neformalių reikalavimų sistema. 5. Šeimos ir privataus gyvenimo reikalavimų
sistema. “Save galime suvokti stovintį koncentrinių apskritimų centre, rašo Bergeris, t.y.
taške kur spaudimas yra maksimalus. Kiekvienas apskritimas simbolizuoja socialinės
kontrolės sistemą” 410.

Berger P. L. Sociologija. Humanistinis požiūris. – Vilnius: Litterae Universitatis, 1995.

410

P.76 - 80.

424
 Išorinį apskritimą sudaro valstybės teisinė ir politinė sistema, kurios reikalavimų
žmogus privalo laikytis. Ši sistema susijusi su formaliai teisine žmogaus gyvenimo ir
veiklos puse: jam reikia mokėti mokesčius, tarnauti armijoje, paklusti įstatymams ir
daugybei potvarkių. Kita socialinės kontrolės sistema, daranti spaudimą atskiram
individui (šią sistemą simbolizuoja arčiau centro esąs apskritimas), - tai moralė, papročiai
ir įpročių elgsenos normos. Teisinės priemonės čia taikomos tik pačiais būtiniausiai
atvejais. Čia veikia visai kiti socialinės kontrolės būdai. Už amoralumą baudžiama darbo
praradimu, už ekcentriškumą – nėra galimybių susirasti naują darbą, o šiurkštumas
reiškia, kad individas taps nepageidaujamas grupėse, vertinančiose geras, jų manymu,
manieras. Taigi šiame socialinės kontrolė lygyje įgyvendinami visuomenės neigimi
poveikiai individui yra veiksmingi: jis praranda reputaciją, gerą vardą, pavirsta socialiniu
autsaideriu.
Arčiau individo išsidėstę mažesni apskritimai atitinka spaudimą, kurį daro
atskiram individui darbas (profesija) – kolegos, viršininkas, profesinės pareigos;
bendrijos – daugelio klubų bei brolijų neformalios narystės reikalavimai yra labai griežti.
Pats artimiausias ir labiausiai individą paveikiantis žmonių ratas – tai jo šeima ir artimieji
draugai. Būtent šio rato sąlygoti socialiniai saitai paprastai yra žmogui reišmingiausi.
Nepritarimas, prestižo praradimas, pašaipa ar panieka šioje artimųjų grupelėje
psichologiškai daug paveikiasni, negu tie patys veiksniai kitose situacijose.
Taigi socialinę kontrolę įgyvendina labai įvairių subjektų ratas. Šiuo pagrindu
socialinė kontrolė skirstoma į formaliąją ir neformaliąją kontrolę. Formaliąja kontrole
vadiname visuomenės socialinių institutų - valstybės, teismų, prokuratūros, policijos,
profesinės veiklos vadovų, bažnyčios, mokyklos vykdomą individo elgesio priežiūrą.
Neformalioji kontrolė – tai viešosios ir ypač pirminės grupės nuomonės daromas
spaudimas individui.
Anksčiausiai susiklostė neformalioji socialinė kontrolė, kurią atliko papročių,
tradicijų ir religijos sinkretizmo (susiliejimas, neišsiskyrimas) visetas. Tradicijos
reglamentavo bendruomeninę būtį, šeimyninius ir lytinius santykius, gyvenimo būdą,
santykius su vyresniaisiais, bendraamžiais, su kitais žmonėmis, esančiais ant skirtingų
socialinių laiptelių. Bendruomenės reikalavimų neatitinkamą elgesį iš karto pastebėdavo

425
ir bausdavo atitinkamomis sankcijomis – visuotiniu pasmerkimu arba bendravimo
santykių nutraukimu (boikotu), išvarymu arba, kartais, mirties bausme.
Valstybinio valdymo formų raidoje susiformavo formalios teisinės kontrolės ir
specialūs prievartos mechanizmai, kurie išstūmė neformaliąją kontrolę į antrąjį planą.
Šiuolaikinėje visuomenėje neformali kontrolė veikia dažniausiai pirminių grupių lygyje.
Jos instrumentai yra paskalos, pajuoka, boikotas. Didelių grupių lygyje viešoji nuomonė
silpsta ir neformali kontrolė tampa mažai veiksminga. Formalioji kontrolė įgauna vis
didesnio visuotinumo pobūdį. Ją įgyvendina socialinės kontrolės agentai - žmonės, kurių
profesija yra socialinės kontrolės veikla. Tai policninkai, prokurorai, teisėjai, teisėsaugos
aparato valdininkai, kalėjimų ir pataisos darbų įstaigų darbuotojai, sekliai. Šie žmonės yra
specialiai parengti ir už savo funkcijų atlikimą gauna valstybinį atlyginimą.
Šiuolaikinės visuiomenės socialinė kontrolė grindžiama normomis, kurios yra
užfiksuotos rašytiniuose dokumentuose: tai įstatymai, instrukcijos, teismo sprendimai,
vyriausybės nutarimai, kelių eismo taisyklės ir t.t. Socialinė kontrolė skirstoma ir pagal
jos įgyvendinimo formą: bendroji kontrolė ir specialioji kontrolė arba priežiūra. Bendrąja
socialine kontrole vadinamas toks kontrolės būdas, kai kontrolės subjektas tik stebi kaip
visumoje įgyvendinami reikalavimai. Pavyzdžiui, gamyklos vadovą gali dominti tik
galutiniai darbo rezultatai ir jis visiškai nesigilina, kas, kokiais metodais ir instrumentais
įgyvendina jo užduotis. Priežiūros atveju kontrolės subjektas seka kiekvieną smulkmeną,
reglamentuodamas darbo atlikimo eigą, terminus, tikrindamas pavaldinius kiekviename
darbo etape.
Socialinės kontrolės procese taikomos sankcijos, kurios skirstomos į pozityvines
ir negatyvines, formalias ir neformalias. Formalios pozityvinės sankcijos – tai oficialių
institucijų teikiami paskatinimai ir pagyrimai: vyriausybinai apdovanojimai, valstybinės
premijos ir stipendijos, mokslo laipsniai ir vardai, paminklo pastatymas, padėkos raštų
įteikimas. Neformalios pozityvinės sankcijos – tai neformalaus rato žmonių išreikšti
pagyrimai: draugų, kolegų, tai pat viešosios nuomonės, žiniasklaidos ir t.t.
Formalios negatyvios sankcijos yra bausmės, kurias numato įstatymai,
vyriausybės nutarimai, instrukcijos, statutai. Tai gali būti bauda, pažeminimas pareigose,
atėmimas laipsnio, atleidimas iš darbo, areštas, įkalinimas, turto konfiskacija, mirties
bausmė. Neformalios negatyvios sankcijos – tai neformalaus rato žmonių įgyvendinamos

426
bausmės, kurių nenumato įstatymų leidėjas ir kitos oficialios institucijos. Prie tokių
sankcijų priskiriama: pajuoka, patyčios, paskalos, bendra panieka, boikotas.
Sankcijos visuomenėje atlieka bent du vaidmenis: a) su sankcijomis reaguojama į
savo narių elgesį; b) sankcijos dalyvauja socialinių lūkesčių formavime kartu su
normomis. Paprastai mes laukiame iš kitų žmonių atitinkamo jų elgesio, nes numanome,
kad jie žino, kokie poelgiai baudžiami negatyviomis sankcijomis ir kokie skatinami.
Taigi normos ir sankcijos yra glaudžiai susietos. Jeigu atitinkama sankcija neįtvirtina
normos, tai pastaroji neturi socialinės kontrolės potencialo.
Socialinės kontrolės metodai skirstomi pagal taikomų sankcijų tipą ir išskiriami
tiesioginiai ir netiesioginiai, švelnūs ir šiurkštūs metodai. Kryptingo spaudimo būdu
tiesioginę kontrolę įgyvendina tas visuomeninis institutas, kuris nustatė atitinkamą
normą. Šalutinę kontrolę vykdo socialinis institutas, kuris nesusijęs su normos įvedimu.
Pavyzdžiui, tiesioginę kontrolę vykdo mokykla, kai mokytojas nepatenkinamu pažymiu
įvertina mokinio nepasiruošimą pamokai. Kai už tokį tingėjimą jį baudžia tėvai, tai
šalutinė kontrolė. Tiesioginė kontrolė yra, kai už padarytą nusikaltimą paskiriama
nusikaltėliui atitinkama bausmė. Bet kai apie jo padarytą nusikaltimą praneša
žiniasklaida, tai netiesioginė kontrolė.
Švelni ir griežta kontrolė būna taikomų švelnių ir griežtų sankcijų pagrindu. Jeigu
kontrolė remiasi griežta sankcija, pavyzdžiui, fizine prievarta, tai tokią kontrolę vadiname
griežta kontrole. Griežta kontrolė yra politinės represijos, fizinės bausmės šeimoje,
įtariamojo nusikaltimu areštas ir t.t. Jeigu kontrolė vykdoma švelnių sankcijų pagalba,
pavyzdžiui, įtikinėjimo pagrindu, tai bus švelni kontrolė.
Socializacijos procese formuojasi socialinės kontrolės rūšis – savikontrolė arba
vidinė kontrolė. Ši socialinės kontrolės rūšis atsiranda kaip internalizacijos padarinys, t.y.
kai asmenybė įsisavina socialinias normas taip giliai, kad jos virsta asmenybės “antrąja
prigimtimi”. Jeigu socializacija vyksta sėkmingai, tai neteisingas poelgis sukelia žmogui
kaltės jausmą ir gėdą. Apskritai, socialinės kontrolės įgyvendinamas dideliu laipsniu
remiasi savikontrole. Kai visuomenės nariams yra būdingas aukštas savikontrolės
laipsnis, tai sumažėja išorinės kontrolės laipsnis, didėja tarpusavio pasitikėjimas.
Šiuolaikinėse visuomenėse teisė yra socialinės kontrolės įgyvendinimo
pagrindinis būdas. Teisės ryšys su valstybinės prievartos mechanizmu garantuoja

427
aukštesnį teisinės kontrolės veiksmingumo laipsnį, palyginant jį su socialinės neteisinės
kontrolės veiksmingumo laipsniu. Valstybės prievartos mechanizmas garantuoja teisės
kaip socialinio reguliatoriaus visuotinumą.

10.2. Teisės kaip socialinio reguliatoriaus vaidmuo

Viena svarbiausių teisės funkcijų yra socialinių santykių reguliavimas. Teisinis

reguliavimas – tai socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių
elgesiui yra daromas teisės normomis. Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti
subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, įpareigojimais). Šiuo
modeliavimu kaip tik ir daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, jų santykiams, rašo
Vaišvila, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių
linkme411. Bet reikia atsiminti, kad teisinis reguliavimas visuomenėje gali vykti ir
savaime joje susiformavusios teisės normos pagrindu
Socialinis reguliavimas apima įvairias socialinių santykių sferas, pavyzdžiui,
santuokos ir šeimos, darbo, politinę, ekonominę ir kt. Labai svarbią reikšmę teikiame
nuosavybės – privačios, šeimos, grupinės, valstybinės, visuomeninės - santykių
reguliavimui. Socialinis reguliavimas paskirsto visuomenėje socialinius vaidmenis,
apibrėžia socialinį pavaldumą, hierarchiją, valdžios organizaciją ir jos funkcionavimą ir
t.t. Teisės sociologai nagrinėja įvairias socialinio reguliavimo sritis, siekdami atsakyti į
klausimą: kodėl vieną visuomeninių santykių rūšį reguliuoja teisė, kitą – moralė, trečią –
religija; kodėl vienas įstatymas apima visą socialinę erdvę, o kitas – tik tai vieną jo
fragmentą ir t.t.
Visuomenė reguliuoja žmonių elgesį įvairiais būdais. Žmonių elgesio socialinio
reguliavimo būdus galima suskirstyti pagal jų pobūdį į tris pagrindines socialinio
reguliavimo metodų grupes: kreipiamasis, skatinamasis ir prievartos metodai.
Kreipiamasis – tai socialinio reguliavimo metodas, kai poveikis daromas labiau žmogaus
psichologinei sferai (jausmams, įpročiams, emocijoms), siekiant įtikint jį tam tikro
elgesio naudingumu, vienų ar kitų vaidmenų paskirstymu. Akcentuojamas sektinas
pavyzdys, autoritetas, bet ne prievarta. Skatinamasis – tai socialinio reguliavimo metodas,
411
Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. P.153.

428
kai pagrindinis poveikis daromas žmogaus materialiniam susinteresuotumui stimuliuoti –
paskatinimai, apdovanojimai arba atitinkamų gėrybių, privilegijų praradimas. Tuomet
vienos ar kitos materialinės naudos poreikis nulemia pageidaujamą elgesį. Prievarta – tai
socialinio reguliavimo metodas, kai socialiai būtinas arba pageidaujamas elgesys
pasiekiamas prievartos pagalba, t.y. sukeliant fizinius ir psichinius kentėjimus tiems
asmenims, kurių elgesys nukrypsta nuo pripažintų elgesio modelių. Šis socialinio
reguliavimo metodas grindžiamas valstybinės arba visuomeninės prievartos galimybe
(grasinimu), o reikalui esant ir jos įgyvendinimu.
Socialinio reguliavimo metodai naudojami ir po vieną, ir “veikia” kartu,
skirtingais jų deriniais. Jie pakankamai lanksčiai reguliuoja indivdų ir socialinių grupių
elgesį visuomenėje. Vienok, konkrečios visuomenės raidos atskiruose perioduose galima
pastebėti labiau įsivyravusius vienus ar kitus socialinio reguliavimo metodų derinius.
Pavyzdžiui, kreipiamojo metodo ryšį tai su prievarta, tai su materialiniu skatinimu.
Socialiniame reguliavime daug dėmesio skiriama poveikių visuomeniniams
santykiams ir procesams rezultatų kontrolės struktūrai ir būdams. Demokratinėje
valstybėje ir pilietinėje visuomenėje poveikių visuomeniniams santykiams ir procesams
rezultatus kontroliuoja įvairios institucijos: valstybinės, žiniasklaidos, nevyriausybinės,
specializuotos kontrolės institucijos (pastarosios, pavyzdžiui, yra mokesčių inspekcija,
audito organizacijos, žmogaus teisių gynimo organizacijos ir t.t.).
Socialinį reguliavimą “įgyvendina” įvairios socialinio reguliavimo formos. Kartu
su teise (įstatymai, kodeksai, poįstatyminiai aktai) ir šalia jos “veikia” kitos socialinio
reguliavimo formos: moralė (garbės kodeksas, verslo etika), estetikos reikalavimai
(mada, stilius), organizaciniai – techniniai reikalavimai (saugumo taisyklės, standartai),
korporaciniai reikalavimai, papročiai, tradicijos ir religija. Visuomenėje vienu metu
egzistuoja daug socialinio reguliavimo sistemų, kurios apima visą socialinės būties
įvairovę ir sudėtingumą. Tarp skirtingų socialinio reguliavimo sistemų vyksta
konkurencija (žiūr. 6.4), bet nepastebime jų susipriešinimo. Taigi socialinio reguliavimo
sistemų sambūvis visuomenėje verčia kelti klausimą apie jos rišlumą (coherence). Kokiu
būdu siejasi įvairiausio suvokimo modeliai tam tikru istoriniu laiku? Kitaip tariant, kokie
reguliaciniai principai sieja skirtingas reguliacines sistemas?

429
 Tokius reguliacinius principus tyrinėtojai bando išvesti iš lyginamųjų civilizacijų
studijų. Pavyzdžiui, V. Kavolis teigia, kad kiekvienoje civilizacijoje ar civilizacijos
modelyje, pradedant Danilevskiu, Spangleriu ir baigiant Dumontu bei Eisenstadtu, mėginta
įžvelgti jai būdingą reguliacinį principą412. Vakarų civilizacijoje išskiriami keli reguliaciniai
principai:
1. Absoliutus individo iškėlimas virš holizmo. Šis principas suvokiamas nuo Abelaro
(P. Abelard, 1079-1142) laikų. Tai pats svarbiausias reguliacinis principas, nes kiekvienoje
visuomenėje pagrindinė problema yra individo santykis su socialine visuma. 2. Ideologinis
dualizmas, ypač išryškėjęs XIV amžiaus raganų medžioklės laikais, vienokiu ar kitokiu būdu
grasinantis sugriauti bet kokią įsigalėjusią socialinę hierarchiją. Šis principas išreiškia gėrio ir
blogio santykį, pasireiškiantį įvairiomis priešpriešos formomis, pavyzdžiui, racionalumo
priešprieša emocionalumui, feminizmo ir patriarchato dualizmu ir pan. 3. Tikėjimo ir
valdžios legitimuoto atskyrimo pripažinimas, vadovaujantis teoriniu krikščionybės postulatu:
kas Dievo – Dievui, kas ciesoriui – ciesoriui, formaliai įteisintas tik XVIII a. ir plačiai imtas
taikyti sprendžiant įvairiausias problemas liberalizmo epochoje413.
Reguliaciniai principai nėra statiški ir tai rodo XX a. pabaigoje išryškėjęs Vakarų pasaulio
judėjimas integracijos modelio– vaisingo bendradarbiavimo, abipusės integracijos ir nepaliaujamo
svyravimo – linkme. Tai liberaliosios demokratijos sklaidos fenomenas, susijęs su žmogaus teisių ir laisvių,
kaip absoliutaus teisės vertingumo pagrindo, pripažinimu.
Žmogaus teisių ir laisvių pagrindu teisė tapo svarbiausia socialinio reguliavimo
forma, nes ji vienodai saugoja ir gina visų visuomenės narių pamatinius interesus (plačiau
žiūr. 8.1). Šiuo pagrindu teisė atlieka visos socialinės sistemos reguliatoriaus vaidmenį.
Šiuolaikinėje visuomenėje teisė yra kaip socialinio gyvenimo metareguliatorius
(reguliavimo išplėtimas), nes dėl savo visuotino pobūdžio ji reguliuoja ir kitų reguliatorių
veikimą. Teisė kaip metareguliatorius įsiviešpatauja tokioje visuomenėje, kuri pasiekia
teisinės visuomenės būklę, t.y. visuomenėje, kurioje teisė tapo visavertiškai
visaapimančiu reguliatoriumi, subordinančiuoju kitus reguliatorius. Šiam visuomenės
būviui atitinka toks jos teisinės sąmonės raidos lygis, kai teisinis įvairių socialinių
konfliktų sprendimo būdas yra laikomas vieninteliu galimu.
Šis visuomenės raidos kelias yra sunkus ir sudėtingas, nes dažnai teisinės kultūros
formavimosi procesas vystosi arba teisės ir moralės priešpriešoje, arba be moralės.
412
Kavolis V. Samprotavimai apie kultūrų rišlumą// Kultūros Barai, 1998, Nr. 8-9. P. 2.
413
Kavolis V. Samprotavimai apie kultūrų rišlumą// Kultūros Barai, 1998, Nr. 8-9. P. 3.

430
Pavyzdžiui, XX a. antrojoje pusėje Vakarų visuomenių įstatymų leidybos ambicinga
politika buvo grindžiama modernios teisės idėja: teisė yra tik valstybės galios įrankis,
grynai techninis reguliatorius, kuriam dažniausiai trūksta moralinio elemento (plačiau
žiūr. 4.2 sk.). Vienok, greitai išryškėjo, kad teisės formos absoliutinimas veda prie
visuomenės ir teisės priešpriešos, teisės vaidmenio menkėjimo visuomenėje.
Teisinės visuomenės kūrimasis susėjęs su didelėmis pastangomis įveikti teisės ir
moralės priešpriešą. Tik plėtojant moralės ir teisės ryšius, jiems suteikiant teisinį statusą,
galime tikėtis pristabdyti pražūtingą moralinio reliatyvumo plėtrą ir tuo pačiu didinti
teisės veiksmingumą.

10.3. Deviacijos prigimtis

Deviacijos socialinis apibūdinimas. Bet kurioje visuomenėje žmogaus elgesys

kartais išeina už normų nustatytų ribų. Dėl to normos “nekaltos”, nes jos neišreiškia
faktinio žmogaus elgesio. Jos tik nurodo tai, ką turi žmogus daryti ir ko nedaryti. Kai
žmogus elgesys atitinka visuomenės lūkesčius ir normas, tai tokį elgesį vadiname
konformistiniu elgesiu. Paprastai daugumos žmonių elgesys yra konformistinio pobūdžio.
Socialiniam gyvenimui būdingas ne tik tai konformizmas, bet ir nukrypimas. Deviacija –
tai toks nukrypimas nuo normos, kurį didžioji visuomenės narių dalis vertina kaip
smerktiną ir neleistiną. Vertiname elgesį kaip deviantišką dažniausiai tik tuomet, kai jis
iššaukia priešišką reakciją ir gauna neigiamą įvertinimą.
Sociologijos ir teisės literatūroje dažnai vartojami terminai: “negatyvūs
reiškiniai”, “nukrypstantis elgesys”, “socialinė patalogija”, “socialinės ligos” ir t.t. Visi
šie terminai išreiškia kažką neigiamo, trukdančio mums gyventi, padarančio žalos žmogui
ir visuomenei. Bet savo apimti jie yra skirtingi. Plačiausia yra sąvoka “negatyvūs
reiškiniai” , kuri apima viską, kas yra neigiama visuomenėje, įskaitant ir gamtinius,
socialinius ir kitus reiškinius, kurie padaro visuomenei žalą. Sąvokos “socialinė
patalogija” ir “socialinės ligos” yra labiau medicinos terminai, nei sociologijos ar teisės.
Be to, negalima asocialų elgesį vertinti kaip socialinę ligą, nes tokiu atveju turime jį
nagrinėti kaip kažką svetimo sociumui, nesusieto su jo funkcionavimo ir raidos
dėsningumais, o nulemtą žmogaus fiziologinės arba psichologinės prigimties. Vienok

431
sociologiniai tyrimai atskleidžia, kad asocialus elgesys yra neišvengiamas visuomenės
reiškinys. Asocialaus elgesio prigimtį Diurkheimas siejo ne su žmogaus prigimtimi, o su
kolektyvine sąmone, įkūnyta moralės ir teisės normose, t.y. su sociumo funkcionavimo
dėsningumai.
Nekorektiška vartoti ir sąvoką “antivisuomeninis elgesys”. Šį terminą dažnai
vartoja teisininkai, siekdami pabrėžti tą žalą, kurią padaro visuomenei nusikalstamumas
ir kitos asocialios elgesio formos. Sociologiniu požiūriu, rašo JAV sociologas T.
Sedlinas, “bet koks elgesys yra socialiai sąlygotas, nes asmenybė – socialinis produktas.
Todėl moksliniu požiūriu būtų neprotinga kalbėti apie antivisuomeninį elgesį, jį
priešpastatant socialiniam elgesiui. <…> geriau būtų … kalbėti apie elgesį atitinkantį
414
elgesio normas arba nuo jų nukrypstantį” . Sedlinas pabrėžia socialinių grupių normas,
o ne baudžiamojo kodekso ar kituose įstatymuose įtvirtintas normas.
Deviacija arba nukrypstantis (deviantiškas) elgesys yra bendriausia sąvoka, kuri
apima visas moralinių, teisinių ir kitų socialinių normų pažeidimo formas ir tuo pačiu
leidžia asocialinį elgesį nagrinėti plačiame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Ji
atspindi asmenybės, socialinių grupių ir bendrijų elgesio ryšį su sociumu, visa
visuomeninių santykių sistema. Deviacijos turinį išreiškiantys bruožai yra šie:
- deviacijos subjektas;
- norma arba tvarka, kurią pažeidžia subjektas. Jos pagrindu įvertinamas
deviacijos dydis (deviacijos vertinimo kriterijus);
- deviacijos vertinimo subjektai – socialinės grupės ar institucijos;
- deviacijos rezultatas arba auka, kurios kaip deviacijos rezultato atskirais
atvejais gali ir nebūti.
Skirtingų kultūrų palyginimas atskleidė, kad tą patį veiksmą vienos visuomenės
leidžia, o kitos draudžia. Pavyzdžiui, europietės moters komunikabilumas, šiuolaikinė
apranga ir nepridengta veidas yra neleistinas elgesys Irane. Štai kitas pavyzdys:
įsilaužimas į kriptas ir palaidojimo vietas yra kapo išniekinimo veika, užtraukianti
baudžiamąją atsakomybę (LR BK 243 str.). Bet panaši archeologų veika tokio grasinimo
nesukelia, nors abiejais atvejais į palaidojimo vietą įsibriauna pašaliniai žmonės ir iš ten

Седлин Т. Социологический подход к изучению причин преступности // Сб.

414

Социология преступности. – Москва, 1966. С. 35 –36.

432
išneša išsilaikiusias įkapes. Tai reiškia, kad deviantiško elgesio apibūdinimą nulemia
žmonių grupė, laikas ir vieta.
Šie pavyzdžiai liudija, kad deviacija yra: 1) santykinio pobūdžio ir 2) socialinės
prigimties. Ji negali būti būdinga tik tam tikrom žmonių elgesio formoms. Deviantiškas
elgesys – tai konkretaus elgesio vertybinis apibūdinimas, kurį pareiškia įvairios socialinės
grupės. Tik visuomenė ar socialinė grupė nusprendžia, kurį elgesį laikyti arba nelaikyti
nukrypusiu nuo normos. Bet tai nereiškia, kad gali būti leistini tokie reiškiniai, kaip
žmogžudystė, vogimas, lytiniai iškrypimai, psichiniai nukrypimai, alkoholizmas,
azartiniai žaidimai, grubus elgimasis su vaikais ir pan., jeigu jiems nebuvo suteikti
socialiniai įvertinimai. Tiesiog sprendžiamąją reikšmę turi tai, kaip žmonės apibrėžia
elgesį ir kokiu konkrečiu būdu į jį reaguoja.
Žmonės įvairiai apibrėžia, ką reikia ir ko nereikia laikyti nukrypimu nuo normos.
Todėl iškyla klausimas: kokie individai ir socialinės grupės gali tokiems savo
apibrėžimams suteikti vyraujančią reikšmę? Sociologiniai tyrimai atskleidžia, kad
labiausiai įtakinga yra su valdžia susijusių žmonių ir jų grupių nuomonė. Valdžia – tai
reali galimybė jiems įtvirtinti vieno ar kito elgesio nukrypimo apibrėžimą. Kitaip tariant,
valdžią turinti socialinė grupė yra pajėgi suformuoti viešąją nuomonę. Pavyzdžiui,
žiniasklaidos pastangomis Lietuvos visuomenė tampa pakantesnė homoseksualams,
alkoholikams, narkomanams. Vis labiau skleidžiama nuomonė, kad alkoholizmas,
narkomanija ir panašūs elgesio stiliai yra vien medicininės problemos, kurios turi būti
sprendžiamos gydymo būdais. Neatsitiktinai plečiamos gydymo vietos ligoniams,
sergantiems alkoholizmu, narkomanija. Be abejonės reikia padėti žmonėms,
pakliuvusiems į tokias sunkias priklausomybes, vėl sugrįžti į normalų gyvenimą. Bet ši
pagalba turi eiti kartu su alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos plėtra.
Normas reikia įsivaizduoti ne kaip fiksuotą tašką ar tiesią liniją, o kaip tam tikrą
juostą, kurios ribose leidžiami elgesio modelio variacijos. Netgi imperatyvioje normoje
yra leidžiamų variacijų zona, nekalbant apie praktiškai veikiančias normas, kuriose
egzistuoja ištisas spektras leidžiamo elgesio stilių, kurių įgyvendinimas vis tik
nepažeidžia įstatymo raidės. Paprastai visuomenė leidžia ir tokį elgesio variantą, kuris
skiriasi nuo priimtos normos, bet nepažeidžia leistinumo ribą.

433
 Savaime joks elgesio stilius nėra deviantiškas. Nukrypimas yra socialinių
apibrėžimų dakykas. Tą patį elgesio modelį viena grupė gali vertinti kaip nukrypimą, kita
– kaip normą. Be to, daug ką lemia socialinis kontekstas, kuriame stebime tokį elgesį.
Pavyzdžiui, neblaivus darbuotojas atėjęs į darbą susilauks kolegų priekaištų, bet toks
elgesys pasilinksminimo vakarėlyje dažnai laikomas natūraliu. Ikisantuokiniai lytiniai
santykiai ir skyrybos dar palyginus neseniai sulaukdavo visuomenėje pasmerkimo, o
dabar – tapo norma.
Deviacijos socialiniai efektai. Dauguma visuomenės narių vertina deviantišką
elgesį kaip blogą, kaip “socialinių problemų” šaltinį. Tokių vertinimų priežastis yra
rezultatas tų negatyvių ar net griaunančių padarinių, kuriuos sukelia daugelis nukrypimų
nuo normų. Be abejo daugelis visuomenių sugeba asimiliuoti didelį nukrypimų nuo
normos skaičių be rimtų sau padarinių. Bet nuolatinės ir plačiai pasklidusios deviacijos
gali pažeisti visuomenės organizuotą gyvenimą ar net jį susprogdinti. Visuomenės
socialinė organizacija susideda iš daugybės žmonių sukoordinuotų veiksmų. Jeigu
pakankamai daug visuomenės narių nepajėgia atlikti savo veiksmus reikiamu metu ir
pagal visuomeninius lūkesčius, tai instituciniam gyvenimui padaroma jaučiama žala.
Išplitusi deviacija gali pakirsti dalies visuomenės narių pasirengimą atlikti savo
socialinius vaidmenis ir taip ji padaro žalą socialinės sistemos funkcionavimui.
Pavyzdžiui, jeigu dalis visuomenės narių gauna neproporcingai didelius atlyginimus
“žaizdami” ne pagal taisykles, tai neišvengiamai kitiems atsiranda skriaudos ir apmaudo
jausmas. Labiausiai nukenčia tautos moralė, savidrausmė ir ištikimybė pareigai.
Visuomeninio gyvenimo pagrindas – pasitikėjimas vienas kitu. Žmogus turi būti
įsitikinęs, kad ir kiti taip pat gyvena pagal priimtas normas. Prisiimdamas įsipareigojimus
visuomenės narys įdeda tam tikras lėšas, atsisako kokių nors alternatyvų ir turi vilčių
ateičiai, tikėdamasis iš kitų žmonių panašaus elgesio. Bet jeigu tie kiti nepateisina
pasitikėjimo, žmogus jaučia, kad jo pastangos - beprasmės, bergždžios ir naivios. Taigi
jis jau nesistengs ateityje “žaisti pagal taisykles”.
Vienok deviacija gali socialiniame gyvenime sukelti ir integruojančių padarinių.
Išskiriamos potencialai “naudingos” deviacijos funkcijos yra šios: 1) deviacija gali
stiprinti visuomenės narių paklusimą normoms: žiniasklaidos pagalba sukuriama
teisėtvarkos pažeidėjų veiklos negatyvaus vertinimo viešoji nuomonė, kuri grįžtamai

434
stiprina visuomenės dorovinę sąmonę, nes susipratęs pilietis nenori būti gretinamas su
pažeidėju; 2) grupinio solidarumo stiprinimas: pritraukiant visuomenės narių dėmesį
teisėtvarkos pažeidėjams sukuriamas bendro priešo jausmas, kurio pagrindu stiprinamas
“savųjų” solidarumas: 3) deviacija yra socialinių permainų katalizatorius. Kiekvienas
taisyklių pažeidimas “praneša” apie socialinės sistemos funkcionavimo trūkumus.
Pavyzdžiui, didelis vagysčių skaičius yra faktas, kuris informuoja, kad visuomenėje yra
daugybė nepatenkintų žmonių, kad jaunimo socializacijos institutai nepajėgia atlikti savo
uždavinio, kad socialinių jėgų santykis visuomenėje yra neaiškus, o moralinius
visuomenės principus reikia peržiūrėti. Taigi kartais deviacijos gali būti akstinu pripažinti
pokyčių socialinėje sistemoje būtinybę.
Kuriančiosios ir griaunančiosios deviacijų santykis. Socialinių psichologų
tyrimai atskleidė, kad deviantiškas ir normatyviškas elgesys – tai du socialinio elgesio
sandai. Deviantiškas elgesys yra visuomenėje ir žmogaus sąmonėje vykstančių
sudėtingos sąveikos procesų rezultatas. Deviacijos nukreiptos įveikti frustracijas ir
pasireiškia socialiai reikšmingais veiksmais. Frustracija – tai nemaloni, įtempta emocinė
būsena, atsirandanti dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti
sunkumus. Antifrustracinis veiksmas visada yra susijęs su tam tikra rizikos dalimi, bet ne
būtinai būna griaunančio pobūdžio. Konkretaus žmogaus deviantiško elgesio pobūdį, jo
energetinio potencialo kryptingumą nulemia: 1) tik jam būdingas sugebėjimas arba
kūrybiniais, arba griaunančiais veiksmais susidoroti su atsiradusia kliūtimi; 2) kokiu
laipsniu visuomenė stimuliuoja asmenybės kuriamuosius veiksmus. Tai reiškia, kad
deviantiško elgesio apraiškos yra socialinio elgesio struktūros dalis.
O. Osipovos požiūriu reikia išvesti atskirtį tarp dviejų deviantiško elgesio atmainų
– kuriančiosios ir griaunančiosios. Griaunančioji deviacija – tai individų ar jų grupės
padaryti socialiniai veiksmai, nukrypstantys nuo visuomenėje (socialinėje grupėje)
vyraujančių sociokultūrinių lūkesčių ir normų. Kuriančioji deviacija – tai žmogaus
veiksmų socialiai reikšmingi nukrypimai nuo visuotinai pripažinto elgesio normų,
teigiamai įtakojantys visuomenės pažangos raidą. Tai – socialinės inovacijos. Labai
sunku išbrėžti ribą tarp pozityvios ir negatyvios deviantiško elgesio formų, nes ji yra
paslanki ir laiko požiūriu, ir socialinėje erdvėje. Kuriančiąją deviaciją reikia vertinti kaip
bet kurios visuomenės gyvenimo normalų reiškinį, o ne kaip teisės pažeidimą. Joks

435
tobulas įstatymas negali reglamentuoti visas įmanomas gyvenimo situacijas. Kita vertus,
415
visuomenė nuolatos keičiasi ir dėl to įstatymų tobulumo laipsnis yra santykinis .
Todėl visuomenė dažniausiai linkusi “nepastebėti” pozityviųjų nukrypimų, nes juos
“atperka” pasiekti rezultatai - socialinės inovacijos.
Deviacijos lygiai. Žmogų apibūdina jo elgesys. Elgesys yra ne tik žmogaus, bet
ir institucijos kaip įstaigos ar žmonių susivienijimo, ir visos socialinės sistemos veikimo
apibūdinimo parametras. Jų elgesį irgi galima įvertinti pagal valstybėje priimtų ir jos
prisiimtų normų įgyvendinimo laipsnį. Šiuo pagrindu išskiriami trys deviacijos lygiai: 1)
žmogaus elgesio deviacija; 2) institucinė deviacija416 ir socialinės sistemos deviacija417.
Deviacija nagrinėjama dažniausiai kaip žmonių elgesio nukrypimai. Tokią
deviacijos sampratą suponavo socialinės kontrolės sistema. Praktiškai socialinės
kontrolės sistema yra skirta individui ir jų grupėms. Šį empirizmą “įteisino” socialinio
saito prigimties aiškinimas, kuris buvo grindžiamas dviem principiniais visuomenės
apibūdinimo modeliais: 1) funkcionalistiniu, kuris teigia, kad visuomenė yra funkcinė
visuma; 2) marksistiniu, kuris teigia, kad visuomenė yra suskilusi į dvi dalis, nes tai lemia
klasių kova. Abiejuose visuomenės aiškinimo modeliuose neišskiriama institucinė
deviacija, nors tokio neišskyrimo priežastys yra visiškai skirtingos. Vieningos
visuomenės modelyje institucinės deviacijos negali būti dėl optimistinio principo, kuris
išreiškia augančios ekonomikos (economies de croissance) ir pertekliaus visuomenės
stabilizaciją nuosaikios gerovės valstybės (welfare state) globoje. Gerovės valstybė – tai
socialinė sistema, kuri grindžiama pirmutine valstybės atsakomybe už asmeninę ir
visuomeninę jos piliečių gerovę418. Taigi priežasčių institucinei deviacijai rastis lyg ir
nėra.

415
Осипова О.С. Девиантное поведение: благо или зло?// Социологические
исследования. 1998. Нр. 11. С. 107-108.
416
Šlapkauskas V. Institucinė deviacija: situacijos apibrėžtis ir interpretacijos problema //
Lietuvos mokslas. 1997. V tomas, 15 knyga. P. 97-105.
417
Šlapkauskas V. Socialinės sistemos deviacijos apibrėžties problema: dalies visuomenės
narių atstūmimas // Socialiniai mokslai. Sociologija. Nr. 4(17). Kaunas. Technologija.
1998. P.16-20.
418
Lyotard J. Fr. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius,: Baltos
lankos, 1993. P. 31.

436
 Suskilusios visuomenės modelyje institucinė deviacija negalima, nes tai
“neįmanoma” dėl vykstančios klasių kovos. Laikantis klasių kovos principo ir paskelbus,
kad dalis visuomenės yra už jos ribų, t.y. daliai visuomenės narių atėmus žmogaus teises
ir laisves, iš tiesų teoriškai neįmanoma kalbėti apie institucinę deviaciją. Bet praktiškai
deviacija egzistuoja žmogaus teisių ir laisvių pamynimo pagrindu. Institucinė deviacija
totalitarinėje valstybėje – tai tokia organizacijų veika, kuri pažeidžia žmogaus teises ir
laisves bei kitus teisėtus individų interesus.
Vienok šiuolaikinė visuomenė nėra nei vieninga visuma, nei ji suskilusi į dvi
419
dalis. Joje nuolat reiškiasi priešinimosi principas . Bendriausiu požiūriu priešinimąsi
suponuoja realaus pliuralizmo funkcionavimas (plačiau žiūr. 6.4). XX a. pabaigoje - XXI
a. pradžioje plėtojantis vartotojiškai visuomenei, t.y. įsiviešpataujant rinkos vertybėms
(plačiau žiūr. 2.5), vis labiau plinta institucinė deviacija ir intensyvėja socialinė
deviacija420. Institucinė deviacija – tai tokia socialinės organizacijos veiksena, kuri
spaudžia individus ir jų grupes peržengti dorovės ir teisės normų valdžią. Ji kyla iš
visuomenės menkos dorovinės ir teisinės sąmonės bei pasireiškia organizacijų
savanaudiškų interesų įgyvendinimo priešteisinės veiksenos modeliais. Priešteisinės
veiksenos modelių (pavyzdžiui, korupcijos) įsivyravimas visuomenėje vis labiau
dezorganizuoja visuomenę ir tai dar daugiau devalvuoja visuomenės moralės ir teisės
vertingumą.
Žmogaus socialinė raida suprantama kaip procesas, kuris turi du dėmenis:
makrolygį ir mikrolygį. Makrolygį išreiškia socialinės sistemos funkcijos, o mikrolygį –
individo ir jų grupių subjektyvūs ištekliai. Šiuolaikinės visuomenės teisingumo samprata
pabrėžia šių lygių tarpusavio ryšį. Kol individas disponuoja subjektyviais ištekliais, kurių
pakanka jam savo poreikių įgyvendinimui, iki tol jo ryšys su socialine sistema
neaktualizuojasi. Kai mikrolygyje susidaro probleminė gyvenimo situacija, kurios
neutralizavimui nepakanka vien individo išteklių santaupų institucionalizuotų formų, tai
neišvengiamai aktualizuojasi jo ryšys su socialine sistema. Šiuolaikinės visuomenės
prisiėmė įsipareigojimą sudaryti savo visuomenės nariams galimybes pasirinkti tris

419
Lyotard J. Fr. Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant. – Vilnius,: Baltos
lankos, 1993. P. 37.
420
Šlapkauskas V. Socialinės deviacijos intensyvėjimas // Jurisprudencija. Mokslo darbai.
2001, t. 19(11). P. 44 -54.

437
svarbiausias sociakultūrines vertybes: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti išsilavinimą ir išteklių
tinkamam pragyvenimo lygiui paiekti (plačiau žiūr. 8.1). Šių vertybių pasirinkimo
galimybių pagrindu apibrėžiama socialinės sistemos deviacija: jei nėra galimybių
pasirinkti šias pagrindines sociokultūrines vertybes arba jų įgyvendinimas yra ribojamas,
tai daugelis kitų žmogaus socialinei raidai svarbių pasirinkimo galimybių lieka visai
neprieinamos. Tai reiškia, kad socialinė sistema riboja žmogaus socialinę raidą ir šiuo
pagrindu susidaro socialinės sistemos deviacija. Socialinės sistemos deviacija – tai tokia
socialinės sistemos raidos kokybė, kuri riboja arba neigiamai įtakoja individų galimybes
atgaminti ir vystyti savo būties reikšmingas vertybes ir praktinės veiklos sąlygas.

Vienuoliktas skyrius. Teisėtumo apsauga

Teisėtumas yra politinis teisinis reiškinys, apibūdinantis socialinio teisingumo

idėjos įgyvendinimo ir visuomenės organizacijos valstybinės teisinės formos tobulinimo

438
proceso ypatumus bei jo rezultatus veikiančios teisės pagrindu. Kitaip tariant, teisėtumas
išreiškia teisės įgyvendinimo kokybę. Teisės moksle susiformavo teisėtumo tradicinė
samprata, kurios esmė – visi teisės subjektai turi griežtai ir nepaliaujamai remtis
veikiančios teisės normomis. Todėl funkciniu požiūriu teisėtumas suprantamas ir kaip
valdžios įgyvendinimo metodas, ir kaip visuomeninio gyvenimo režimas, ir kaip
amenybei pateiktų reikalavimų sistema. Sociologiniu požiūriu svarbu išsiaiškinti kaip
veikia institucinis mechanizmas, kurį visuomenė sukūrė teisės įgyvendinimo kokybei –
teisėtumui kontroliuoti ir tobulinti.

11.1. Teisinė profesija

Profesionalią teisės apsaugą visuomenėje vykdo trys pagrindinės socialinių

institucijų grupės: teismai, advokatai ir policija. Šiuolaikinėje visuomenėje teisės apsauga
pavesta žymiai didesniam socialinių institucijų skaičiui. Bet šios trys institucijų grupės
yra susijusios su teisės sampratos raida nuo paprastų iki šiuolaikinių visuomenių. Jos
sukoncentruotos atitinkamai į ginčų sprendimą, teisinių žinių ir ekspertizės globą,
taisyklių taikymą.
Richardas Schwartzas ir Jamesas Milleris, remdamiesi institucinio vystymosi
kriterijais (“tarpininkavimas”, “advokatai” ir “policija”), palygino teisinio vystymosi
lygius 51 visuomenėje, kurių dydis ir sudėtingumas labai skyrėsi, ir kiekvienoje iš jų
421
nustatė tris minėtas socialinių institucijų grupes . Jie nustatė: 1) kai kuriose
visuomenėse tarpininkavimas (teisėjai) egzistuoja atskirai; 2) kai egzistuoja policija, tai ir
tarpininkavimas beveik vieningai egzistuoja; 3) kai egzistuoja specializuoti advokatai, tai
ten pat egzistuoja policija ir tarpininkavimas. Taigi profesionalių teisės apsaugos
institucijų evoliucijos nuo teisėjų (tarpininkavimo) institucijos iki advokatų institucijos
schema sukurta faktinių įrodymų pagrindu. “Advokatai” atsiranda paskutiniai, nes teisės
specialistų patarėjų ir ekspertų klasės poreikis susiformuoja tik tada, kai pačios teisinės
procedūros išauga į sudėtingas savo vystymosi formas, kai teisinių institucijų darbus
reikia aiškinti teisinės doktrinos forma, kai reikia išmanyti teisinių procesų aplinką ir
sugebėti tuos procesus paaiškinti jų paliestiems eiliniams žmonėms.

421
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.226-227.

439
 Teisės apsaugos institucijose dirba įvairūs teisės specialistai, kuriuos jungia
teisininko profesija. Vėberis pirmasis teisės sociologijoje pabrėžė konkrečių teisės
apsaugos formų svarbą, atskleidė teisinių sistemų prigimtį, jų teisinio mąstymo būdų ir
procedūros skiriamuosius bruožus bei jų reikšmę socialiniam veiksmui. Plačia istorine
studija ir teorine analize Vėberis pagrindė teiginį, kad teisininko profesija yra svarbi
pačiai teisei ir visuomenei, kurioje ji egzistuoja. Vėberis atskleidė kontrastą tarp Anglijos
bendrosios teisės ir kontinentinės kodifikuotos teisės. Šio kontrasto sociologine
priežastimi Vėberis įžvelgė teisinio profesionalizmo formų skirtumus, kuriuos jis
akcentavo kaip esminę varomąją jėgą.
Taigi Vėberio darbai pabrėžia poreikį analizuoti profesines žinias, teisininkų
vertybes ir pažiūras, jų formavimosi teisinės praktikos aplinkoje ypatumus, atskleisti
profesionalios teisinės kultūros ryšį su teisinės ideologijos raida. Funkcionalistinė teorija
akcentuoja konsensusą tarp visuomenės ir jos dalių, išreikštų profesijų pavidalu.
Konsensuso sąlygos yra kodifikuotos profesinėje etikoje ir įgyvendinamos profesinių
žinių ir praktikos monopolizavimu. Tai reiškia, kad profesijų rengimo ir praktikos
monopolijos prisiima atsakomybę už profesijos raidą bei privilegijas, kurias nustato jos
pačios kaip socialinės sistemos funkciškai diferencijuotos ir reintegruotos posistemės.
Marksistiniai požiūriai akcentuoja profesijų klasinį pagrindą, kad jos yra kapitalistinės
visuomenės struktūros arba kapitalistinių klasių tarnautojai. Jie išryškina poreikį
išnagrinėti teisinės profesijos struktūrą ir jos ekonominį pagrindą, suprasti kokią vietą
teisininkai ir jų darbas užima kapitalistinių socialinių santykių sistemoje (R. L. Abel,
1988)422 .
Sociologiniame mąstyme išskiriamos bent septynios profesijos sampratos, kurias
galima laikyti savotiškomis profesijos supratimo raidos pakopomis:423
1. Parsonso požiūris (1939): profesija – tai socialinis veikimas, kurį valdo ne tik
laisvas individų interesų žaismas, bet ir norminiai lūkesčiai, kuriuos sąlygoja profesijos
užimama pozicija socialinėje tvarkoje. Kitaip tariant, profesinį elgesį sąlygoja konkrečios

422
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.229.
423
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.229-232.

440
socialinės vertybės ir normos, kurios atskiria profesijas nuo kitų užsiėmimų ir pabrėžia jų
kaip specialios ekspertizės monopoliją (atsakomybę) ir savaiminį reguliavimąsi.
2. E. Hugheso požiūris (1958): profesija nėra išskirtinė užsiėmimo kategorija, nes
visi užsiėmimai turi leidimą vykdyti tam tikrą veiklą, siekiant pelno. Jei užsiėmimo nariai
turi bendrijos jausmą, tai jie yra linkę siekti leidimo (mandato) apibrėžti savo užsiėmimo
sąlygas (tvarką). Gauto mandato apimtis prilygsta profesinės kompetencijos apimčiai.
Taigi mandato apimties apibrėžimas yra susitarimo tarp užsiėmimo narių, tarp jų
bendrijos ir klientų dalykas.
3. Trečiasis požiūris (G. Millerson, 1964; T. Johnson, 1972): profesija – tai
statusas, kurį pasiekia įvairūs užsiėmimai. Šis požiūris siekė apibrėžti profesionalizmo
“būdingus požymius” - pavyzdžiui, profesinė asociacija, etikos kanonai, viešųjų tarnybų
idealas, specialus mokymas ir kompetencijos patikrinimas, įgūdžiai, pagrįsti teorinėmis
žiniomis - pagal kuriuos būtų galima pažinti, kad užsiėmimas pasiekė profesinį statusą.
4. Ketvirtasis požiūris (W. Goode, 1969; E. Freidson, 1970): siekiama sukurti
griežtai ribotą profesijos skiriamųjų požymių skaičių, t.y. tokius požymius, kurie galėtų
būti susieti analitinėje schemoje. Pavyzdžiui, darbo ir sąlygų autonominė kontrolė
išskiriama kaip profesiją apibrėžiantis požymis424.
5. Penktasis požiūris (T. Johnsonas, 1972; M. S. Larsonas,1977): profesinės
organizacijos yra priemonė, kuria konkreti užsiėmimo grupė siekia kontroliuoti savo
paslaugų tiekimą rinkoje savo pačios naudai. Yra galimi ir kiti rinkos kontrolės metodai –
paslaugų vartotojų vykdoma kontrolė, valstybės vykdoma kontrolė. Todėl profesijos
laikomos superkančiomis rinkos išteklius ir nustatančiomis savo paslaugų teikimo
monopoliją per organizaciją ir politinę įtaką. Pripažįstama, kad profesionalizacija kaip
paslaugų tiekimo kontrolės priemonė yra istoriškai specifinis fenomenas, kuris labiausiai
būdingas anglų ir amerikiečių visuomenėms.
6. Šeštasis požiūris (M. Cain, 1983) siūlo atsisakyti profesijos kategorijos ar bent
laikyti ją nereikšminga. Tada studijų objektu tiesiogiai tampa konkrečių užsiėmimo
grupių specifinė praktika. Atsiveria kelias nagrinėti, pavyzdžiui, teisinės praktikos
organizavimą lyginamuoju aspektu.

424
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.230.

441
 7. Septintasis požiūris (H.S. Beckeris, 1970; R. Dingwall, 1976) akcentuoja
skirtumą tarp sociologinės ir žmonių buitinės (“folk”) profesijos sąvokos. Nežiūrint į
profesijos sąvokos sociologinius sunkumus, šią sąvoką plačiai taiko ar įvairiais būdais
numano užsiėmimo nariai, sąveikaudami su kolegomis ar išoriniais nariais. Šiame
kontekste užsiėmimo grupė sukuria tam tikras savaimines sąvokas ir įtikina išorinius
narius pripažinti šį savaime sukurtą įvaizdį. Todėl ji “užbaigia profesiją” sąveikoje.
“Folk” profesijos sąvokos yra patogus išeities taškas tiems tyrinėtojams, kurie pripažįsta
interakcionistinius ar etnometodologinius požiūrius; kol yra pripažįstama, kad “folk”
profesijos sąvokos nėra kas nors daugiau, nei konkrečios užsiėmimo grupės
saviracionalizacijos.
Remiantis profesijos sampratos raida išskiriamos trys teisinės profesijos idėjos
(požymiai): 1) teisinės profesijos kaip profesionalų bendrijos idėja: tai teisei kaip užsiėmimui
įsipareigojusių žmonių, kurios tarpusavyje susieja bendros vertybės ir interesai,
susivienijimas; 2) teisinės profesijos kaip profesionalaus užsiėmimo orientacijos į paslaugas
idėja, o ne į pelną, kuris dažnai laikomas skiriamuoju profesijos ir verslo požymiu; 3) teisinės
profesijos kaip specialios ekspertizės ir specializuotų žinių idėja. Ši idėja dažnai laikoma
teisinio profesionalizmo pagrindu.
Vienok teisiniui darbui labiau būdingas susisluoksniavimas, nei profesinė vienybė.
Idėja, kad teisininkai sudaro profesinę bendriją, yra realistinė tik labai siaura prasme, rašo
Cotterrell, nes kai kuriose teisinėse sistemose pagrindinės teisinio darbo dalys (pavyzdžiui,
teisėjai ir advokatai) yra oficialiai pripažintos bei įtvirtintos ir gali sukelti vidinę profesinę
konkurenciją, pavydą ir izoliaciją425. Todėl istorinė funkcinė diferenciacija į teisininkus
(attorneys), kurių uždavinys yra bendrasis klientų atstovavimas jų teisiniuose reikaluose, ir į
advokatus (advokates), kurių uždavinys yra klientų vardu kalbėti teismuose, modifikuota
forma išlieka ir egzistuojant griežtam profesiniui padalijimui tarp solisitorių (žemesniojo
rango advokatai) ir baristerių (aukščiausio rango advokatai) Anglijoje ir Velse; kiekviena šių
profesijų šakų turi savo profesines asociacijas, kvalifikacijas, rengimą.
Teisinio darbo susisluoksniavimas būdingas ir Europos kontinente. Pavyzdžiui,
kontinentinės civilinės teisės teisinėse sistemose “jaunas teisės absolventas susiduria su
daugybės skirtingų profesinių karjerų pasirinkimu. Jis gali pradėti siekti teisėjo, prokuroro,
425
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.232.

442
vyriausybinio teisininko, advokato ar notaro karjeros. Jis turi apsispręsti anksti ir su juo
gyventi. Nors teoriškai yra įmanoma pereiti iš vienos šių profesijų į kitą, tokie perėjimai
palyginti reti “ (J. Merryman, 1985)426.
Vieninga JAV teisinė profesija susideda iš kelių skirtingų sluoksnių: didelių
firmų, mažesnių grupių praktikos ir atskirų praktikų, tarp kurių egzistuoja nežymus
socialinis ir profesinis kontaktas (R. Abel, 1989). Detalios studijos atskleidė, kad
atstumas tarp prestižinio korporacijos teisininko ir atskiro praktiko, veikiančio dideliame
Amerikos urbanizuotame centre, darbo aplinkos, karjeros modelio ir pažiūrų yra toks
didelis, kad tarp jų sunku įžvelgti kokius nors reikšmingesnius bendro patyrimo ir
interesų saitus vienoje profesinėje bendrijoje (J. Heinz ir E. Laumann, 1982).
Taigi labai svarbu pripažinti, kad egzistuoja didžiulė teisininkų darbo, pažiūrų ir
aplinkos įvairovė net oficialiai suvienytoje teisinėje profesijoje, kaip, pavyzdžiui,
Jungtinėse Valstijose. Be abejonės tokios sąlygos teisininkams sukuria “labai
fragmentišką” profesijos įvaizdį. Skirtingų kategorijų teisininkams daro įtaką skirtingų
kategorijų klientų grupės. Tai “sumažina sutapatinimą su profesija kaip grupe ir griežtai
susiaurina tos savikontrolės veiksmingumą, kurią profesija turėtų vykdyti pagal teorinį
profesinės autonomijos modelį. Tai ypač žeidžia profesijos moralinį pasišventimą
pareigoms, peržengiančioms teisininko – kliento santykius”427 .
Teisinės profesijos teorinis modelis akcentuoja, kad teisinis darbas yra
grindžiamas paslaugų idealu: teisininkas yra įsipareigojęs teisinei sistemai (teisingumui),
prisiima pareigas klientui, o ne pelno siekimui, ir jo veiklą reguliuoja griežtas profesinės
etikos kodeksas. Todėl teisės sociologijai keliamas uždavinys nagrinėti teisinę praktiką ir
ją lyginti su oficialiomis vertybėmis.
Profesinė etika yra fundamentali teisinės profesijos viešojo ir savojo įvaizdžio
išraiška. Tačiau įvairios studijos parodė, kad, pavyzdžiui, JAV bendrosios profesinės
etikos laikymasis labai skiriasi skirtinguose teisinės profesijos sluoksniuose (J. Carlin,
1966; K. Reichstein, 1965). Pavyzdžiui, teisininkų etikos Niujorke studija nustatė, kad
teisininkai labai ribotai įsisavina profesinės etikos normas; tik tos normos, kurios užkerta

426
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.233.
427
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.234.

443
kelią apgaulei, kyšininkavimui ar kišimuisi į teisingumo vykdymą, ir tos, kurios
pasmerkia pasinaudojimą klientais, yra plačiai įsisavinamos (Carlin, 1966). Vėlesni
tyrimai atskleidė panašius prieštaringumo profesinei etikai modelius ir taip pat parodė
plačiai tarp teisininkų paplitusį daugelio etinių normų ignoravimą (Abel, 1989) 428
Idėja apie teisininkus vienijantį “paslaugų idealą” yra pagrindinis
funkcionalistinės profesijų analizės elementas. Ši idėja, kaip ir profesinės etikos idėja,
turi būti nagrinėjama skirtingų teisininkų darbo situacijų kontekste, pavyzdžiui,
teisininkai dirbantys teisinės praktikos įmonėse ir paprastose verslo įmonėse ar
valstybinėse įstaigose. Teisininkų, kaip tarnaujančių beasmenei teisiniai tvarkai, ir todėl
tam tikra prasme oficialiam “viešajam interesui”, įvaizdis yra priešingas verslininkų
pelno interesui. Šis įvaizdis nėra visiškai neteisingas, bet - klaidinantis. Nors teisininkų
atsidavimas “teisei” ir “teisinei tvarkai”, kaip abstraktiems jų darbo objektams, yra
svarbus teisinės ideologijos funkcijų įgyvendinimo pagrindas, bet visada egzistuoja
įtampa tarp teisininkų profesinių vertybių ir jų patyrimo pardavimo rinkoje.
Kol teisininkų darbas yra pelningas teisinės praktikos įmonėse, jie disponuoja
laisve pasirinkti tuos, kuriems parduos savo žinias ir nustatyti pardavimo sąlygas. Iš
vyriausybės ar įmonių atlyginimą gaunantys teisininkai tokių sąlygų neturi, nors
nebūtinai tai užkerta kelią sukurti palankias sąlygas savo žiniomis pasinaudoti. Teisinės
praktikos įmonės, kaip ir bet kurios kitos verslo formos, priklauso nuo išorinio kišimosi,
pavyzdžiui, mokesčių tarifų ar vyriausybės kontrolės. Joms reikia profesinės laisvės
legitimacijos, kuri politiškai ir socialiai jautriose vietose priklauso nuo tikėjimo, kad,
pavyzdžiui, teisininkai, “kaip visi profesiniai žmonės, visada kliento interesus iškelia
aukščiau už asmeninius” arba bent galima jiems patikėti taikyti savo specialias žinias
visuomenės labui ir leisti vykdyti veiksmingą savireguliavimą, kad būtų užkirstas kelias
piknaudžiavimui, kylančiam iš neriboto pelno siekimo 429.
Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kaip teisininkai remia save ir savo teikiamas
paslaugas. Savo paslaugų brukimas komerciniais tikslais prieštarauja profesinei etikai,
nes neribota viešoji konkurencija suardo teisininkų profesinės bendijos įvaizdį ir teisinę

428
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.236.
429
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.238.

444
praktiką parodo panašią kaip ir į bet kokio kito verslo rūšį (P. Fennell,1982). XX a.
pabaigoje išryškėjo tendencijos, ypač bendrosios teisės teisinėse sistemose, išlaisvinti
teisininkų reklamą, kurią anksčiau labai griežtai kontroliavo teisinė profesija.
Paslaugų idealas reikalauja nuolat patvirtinti moralinės doros įvaizdį. Šį idealą
turi nuolat ginti teisininkų profesinės institucijos griežtais veiksmais prieš aiškiai
apibrėžtą blogą elgesį, galintį skandalingai pakenkti profesiniam įvaizdžiui. Teisininkų
šakinės asociacijos gali vykdyti veiksmingą kitų elgesio rūšių, nesuderinamų su paslaugų
idealo vykdymu, kontrolę: pavyzdžiui, nustačius nerūpestingą kliento bylos parengimą ar
su ją susijusius veiksmus atitinkama teisininkų asociacija gali suvaržyti sąlygas, kuriomis
iki tol sėkmingai vyko verslas. Bet apskritai profesinės etikos oficialios vertybės yra
svarbesnės kaip simboliai ar retorika nei kaip reali kontrolė, sąlygojanti teisinio darbo
pbūdį.
Be įtampos tarp įsipareigojimų teisinei sistemai ir pelno siekimui, esama įtampos
tarp “viešojo intereso” ir klientų interesų. Pavyzdžiui, D. Rueschemeyeris atskiria
vokiečių teisininkų didesnį pasišventimą teisei ir gero viešojo administravimo vertybėms
nuo JAV teisininkų, kuriems trūksta palyginti tvirtos orientacijos į bendrąsias profesines
vertybes ir kurios apibūdina griežtas sutapimas su klientų grupių interesais ir vertybėmis.
Taigi verslo bendrijos, kaip teisininkų pažiūrų ir vertybių šaltinis yra svarbesnis JAV
teisininkams nei Vokietijos teisininkams. Anglijos teisininkai pirmiausia tapatinami su
nuosavybės santykiais, bet mažiau su verslo interesais nei JAV teisininkai. Nustatyta,
kad teisininkų poreikį JAV reguliuoja gerovės lygio raida, o ne vyriausybės pastangų
mastas.
Be abejonės teisinės doktrinos ir teisinės sistemos funkcionavimui įtakos turi
interesai, su kuriais sutapatinami teisininkai. Visi teisininkų interesai gali būti sugrupuoti
bent į dvi dideles interesų rūšis: 1) teisininkų kaip užsiėmimo grupės struktūrinės padėties
konkrečioje visuomenėje sąlygoti interesai; 2) teisininkų kaip teisinės praktikos rūšies
atstovų užimamos struktūrinės padėties teisinėje profesijoje sąlygoti interesai. Kita
vertus, profesijos statusą pasiekusios užsiėmimo grupės yra tokioje padėtyje, kad gali
kontroliuoti klientus dėka savo žinių monopolijos ir šiuo pagrindu iš naujo apibrėžti
klientų problemas profesiniais terminais ir tokiu būdu jas pašalinti iš klientų akiračio. O

445
marksistinis požiūris pabrėžia, kad Vakarų visuomenių viduriniųjų klasių atstovai
dažniausiai renkasi teisinę profesiją ir todėl tiesiogiai atspindi tų klasių interesus.
Vienok verslo pasauliui reikia ne tik teisininkų, kurie atstovauja jo interesus teisme,
bet ir strategų bei problemų sprendėjų. Jam reikia ekspertų, kurie gali gauti verslui
maksimalią laisvę ir daugiausia naudos iš vyriausybės, kurie gali kūrybiškai naudotis grėsme
kaip precizišku įrankiu korporacijų interesų pažangai. Ši padėtis atspindi ir didėjančią teisinės
ekspertizės svarbą intensyviai besivystančiam verslui.
Kai individualūs klientai, pavyzdžiui, stambios korporacijos, gali daryti didžiausią
įtaką bendrai viešajai gerovei, teisininkui iškyla dilema: kieno pusėje – kliento ar visuomenės
– yra pirminė teisininko pareiga? Ar korporacinis klientas yra tinkamai atpažįstamas kaip
korporacijos administracija, kaip direktorių valdyba, jos egzistuojantys, ar potencialūs
akcininkai? Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose vyksta ginčas dėl
teisininko – kliento reikalų ir bendravimo konfidencialumo. Todėl santykis tarp teisinės
praktikos versle ir teisinės profesijos vertybių išlieka painus, be vienareikšmių atsakymų.
Be abejonės teisininkai pirmiausia susitapatina su tais interesais, kurie sudaro jų
darbo ekonominį pagrindą. Todėl jie gali imtis dviejų pagrindinių vaidmenų: 1. “Ideologų”
vaidmens Cain prasme, t.y. kuriančių sąvokas, kaip priemones inkorporuoti besikeičiančius
jų vertingų klientų grupių interesus į nusistovėjusias visuomenės normines struktūras. M.
Cain tvirtina, kad teisininkas yra “konceptualinis ideologas” – verčiantis kliento tikslus į
teisinio bendravimo terminus ir išgalvojantis jų pasiekimo priemones teisės konstrukcijoje.
2. Socialinės kontrolės technikų vaidmens, t.y. prižiūrinčių ir skatinančių rutininius teisinius
mechanizmus, kuriais palaikoma nusistovėjusi socialinė tvarka 430 .
Teisininkų darbas nėra tik eksperto tapimas ir teisinės doktrinos - teisės taisyklių,
principų ir sąvokų taikymas. Daugiausiai būna tokių darbų, kurių atlikimui reikia labai mažai
teisinių žinių. Todėl apskritai labai mažai teisinės doktrinos yra reguliariai taikoma
praktikoje. Natsitiktinai Rueschemeyeris (1973) tvirtina, kad teisinei praktikai organizacinis
know-know, ekonominis patyrimas, asmeninių santykių išmanymas, ryšiai ir vidaus žinios
yra svarbūs teisininko darbui kaip ir teisės žinios. Carlino atlikta Niujorko teisininkų studija
(1966) nustatė, kad daugiau kaip pusė jos respondentų atstovavo savo verslininkams
klientams gaunant finansavimą ar siekiant investavimo galimybių ir turėjo tiesiogiai rūpintis

430
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.243-244.

446
bendraisias bendrovės reikalais. Nebuvo brėžiama jokios griežtos linijos tarp specifiškai
teisinio ir kitokio patarimo ar paslaugų 431.
Teisinės profesijos autonomijos reikalavimas grindžiamas idėja, kad profesijos
specialios žinios ir ekspertizė yra unikalios ir visiškai atskirtos nuo kitų žinių formų. Šiuo
pagrindu speciali profesijos praktika gali būti atskirta nuo kitų užsiėmimų praktikos. Kas yra
tos specialios teisės žinios? Teisinė doktrina ir jos interpretavimo technika yra laikomos
sudarnčiomis šias specialias žinias. Vakarų teisininkų profesijos įtvirtinimo strategijoje
svarbiausias yra profesinis tvirtinimas, kad teisinė doktrina sudaro savitikslę sistemą žinių,
kurias galima interpretuoti savo pačios išskirtinės technikos priemonėmis ir nesikreipiant į
jokią kitą discipliną ar užsiėmimo praktiką.

11.2. Teisėjai ir teismai

Teisėtumo apsaugai lemiamos įtakos turi teismų veikla. Vienaip ar kitaip galutinį
teisingumo sprendimą padaro teisėjas. Todėl teismų veikla ir teismai laikomi
pagrindiniais teisinės sistemos elementais. Vienok teisėjo padėtis teisinėje sistemoje nėra
visiškai vienodai apibrėžta skirtingų šalių teisinėse sistemose. “Teismo” ir “teisėjo”
sąvokas labiau nei teisinės profesijos sampratą formuoja visuomenių išankstinės politinės
sampratos. Vėberis atskleidė ne tik apskritai teisinės profesijos susiklostymo Anglijoje ir
Vokietijoje skirtumus, bet ir įžvelgė skirtumą tarp teisėjų, išaugusių iš teisės
praktikavimo, ir teisėjų, parengtų universitete.
Labiausiai teisėjo centriškumą teisinėje sistemoje akcentuoja anglų ir amerikiečių
teisinė mintis. Visiems žinomas garsusis Amerikos Aukščiausio Teismo teisėjo Oliverio
Holmeso teisės apibrėžimas: “teisė – tai, ką nuspręs teismas” (1897) arba Blackstone
žodžiai – “teisėjai yra teisės sargai, gyvieji orakulai” (J. Dawson, 1968). Šiems
požiūriams susiformuoti įtakos turėjo ypatingas anglų ir amerikiečių teisminių sistemų
pobūdis. Formalus teisinių valdžių – vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės –
atskyrimas Jungtinių Valstijų Konstitucijoje, kurį remia stiprios politinės tradicijos ir
anglų bendroji teisė bei stipriai nepriklausomos teisinės profesijos tradicijos, padeda
sukurti sąlygas, kuriomis Amerikos teisėjų sluoksnis įvairiai padaro galingą įtaką

431
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.244 -245.

447
Amerikos visuomenei. Britanijoje irgi teisėjai parinkti iš nepriklausomos teisinės
profesijos sluoksnių ir panašiai aukštas teisėjų statusas yra susijęs su jų suvokta centrine
padėtimi teisinėje sistemoje432.
Kitaip teisėjų korpusas susiformuoja kontinentinės Europos šalyse, kuriose
egzistuoja karjeros teisėjai: teisėjai yra pareigūnai, kurie specialiai mokėsi tapti teisėju, o
ne siekti teisės praktiko karjeros. Pavyzdžiui, diskusijos apie Vokietijos teisėjus dažnai
stipriai akcentuoja jų “civilinės tarnybos mentalitetą” (M. Shapiro, 1981), t.y. tarnavimą
viešąjam interesui. Kodeksų sistemų tradicijos ir pareigos, kurios skiriamos teisėjams, yra
laikomos skirtingomis nuo bendrosios teisės tradicijų ir pareigų. Taigi skirtingos teisinės
tradicijos, politinės situacijos ir profesinės istorijos laiduoja, kad teisėjų statusas nėra
vienodas šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse.
Teisėjai ir teismai yra įvairiai susiluoksniavę ir diferencijuoti. Teisėjų hierarchija
gali tęstis nuo neapmokamo savanorių nepilno etato teisėjų, pavyzdžiui, anglų
magistratai, kurie apskritai gali neturėti beveik jokio profesinio pasirengimo, iki galutinės
instancijos teismų teisėjų, Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas, britų Lordų Rūmai,
prancūzų Cour de Cassation, ar iki specialių konstitucinų teismų teisėjų, pavyzdžiui,
Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas.Teismų sistemos apima sudėtingas bendrosios ir specialiosios jurisdikcijos
teismų hierarchijas. Įvairiausi tribunolai, kurie gali arnegali būti įtraukti į oficialius
“teismo” apibrėžimus, iškelia sociologinių klausimų apie teisminių sistemų apimtį ir
teismų veiklos pobūdį433
Th. Beckeris pamėgino sukurti bendrąjį funkcionalistinės teismų analizės modelį,
kurį būtų galima taikyti bet kurios visuomenės teismų veiklos analizei. Tokį
funkcionalistinės teismų analizės modelį sudaro šie elementai: 1) žmogus ar jų grupė kaip
nepriklausomas vienetas, 2) to žmogus ar jų grupės vieneto galią spręsti ginčą; 3) ginčio
šalių ar jų atstovų pateikiami ginčo faktai ir cituojami egzistuojantys pirminiai norminiai
principai (statutai, konstitucijos, taisyklės, ankstesnės bylos), 4) žmogus ar jų grupės
vienetas nagrinėja pateiktus ginčo faktus ir taiko pirminius norminius principus, 5) ginčo

Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.256-257.

432

433
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.257.

448
nagrinėjimo pagrindas – bešališkas, objektyvus klausymas faktų pateikimo ir
egzistuojančių norminių principų taikymas, 6) žmogaus ar jų grupės kaip nepriklausomo
vieneto tikėjimas, kad šiuo pagrindu galima išspręsti ginčą. 7) žmogaus ar jų grupės kaip
nepriklausomo vieneto priimtas ginčo sprendimas434. Taigi Beckeris akcentuoja
pagrindines teismų egzistavimo sąlygas: 1) teismų bešališkumą kaip “teisminio proceso
ašį”; 2) teisinės doktrinos kaip ginčio šalių požiūrių kompromiso pagrindo centrinį
vaidmenį teisminiame procese; 3) ginčus kaip teismų darbo objektą ir pateisinimą; 4)
teisėjų veiklos nepriklausomybę.
Vienok M. Shapiro požiūriu “teisėjų nepriklausomybės “ sąvoka yra problemiška.
Jis aprašė teismų idealų tipą, kurį išreiškia keturi elementai: (1) nepriklausomas teisėjas,
(2) taikantis iš anksto nustatytas normas (3) po konkurencinių teisminių ginčų, (4) kad
būtų pasiektas priešingų reikšmių sprendimas – vienai ginčo šaliai priskiriama teisinė
teisė, o kita laikoma neteisia. Shapiro rašo, kad XIX a. efektyviau dirbantis parlamentas
(tapo vyraujančiu teisės kūrėju) griovė teismų “esminę autonomiją”, kurią jie pasiekė
XVII ir XVIII amžiuose. Teisėjai turėjo sugrįžti prie ištikimos subordinacijos.
Dvidešimtojo amžiaus anglų teismai sukūrė administracinės teisės institutą, kuris beveik
visiškai subordinuoja teisėjus administracinės valstybės disciplinai. Jis neneigia, kad
Anglijos teismai naudojasi esmine laisve nuo kasdienio vyriausybės kišimosi į konkrečias
bylas, nors vyriausybė nesivaržė panaikinti daug teismo sprendimų įstatymų išleidimo
būdu. Vienok Shapiro tvirtina, kad teisėjų nepriklausomybės sąvoka yra tokia paini ir
klaidinanti, kad ji negali būti “teismiškumo” nustatymo kriterijumi435.
Taigi Shapiro iškelta abejonė teisėjų nepriklausomybe verčia gilintis ir į kitas
Beckerio akcentuotas pagrindines teismų egzistavimo sąlygas. Norint suprasti, ką gali
reikšti teisėjų “nepriklausomybė”, būtina teoriškai išnagrinėti teisėjo ir valstybės santykį
bei pažvelgti į sąlygas, kuriomis bet kokia nepriklausomybė gali būti įgyjama ir
išlaikoma. Noėdami aptarti teisėjų “objektyvumo” sampratą, turime išanalizuoti
uždavinius, kurie gali būti keliami teismams konkrečioje politinėje tvarkoje, kaip
neišvengiamame teismų funkcionavimo kontekste. Norint aptarti, kiek “ginčai” yra

434
Becker T. L. Comparative Judicial Politics: the political functioning of courts.-
Chicago: Rand McNally, 1970. P.13.
435
Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. P.259.

449
pagrindinis teismo darbas, reikia palyginti ginčų nagrinėjimo teismuose ir neteisminėse
institucijose apimčių duomenis. Kad galėtume suprasti, kiek teismų pareigos “doktrinos”
atžvilgiu atskiria juos nuo kitų ginčų sprendimo institucijų, turime aptarti: 1) kokios
tiksliai yra teismų pareigos, 2) kokio įnašo iš teismų reikalaujama doktrinos tobulinimui,
3) koks teismų įnašas palaikant ar plėtojant konkrečias ideologijos, techninių reguliavimų
ir vyriausybei prieinanų administravimo priemonių formas.
Dauguma autorių išskiria kelias teismų funkcijas. Pavyzdžiui, B. Parsonso
išskiriamos teismo funkcijos yra šios: politinės valdžios legitimacija, politikos tikslų
interpretacija, vaidmenų ir lūkesčių nukreipimas, socializacija. Panašias teismų funkcijas
išskiria ir kiti autoriai, nors vartoja kitus terminus: legitimaciją; ginčų perdirbimą
(processing); techninę pagalbą, administravimui plėtojant atitinkamą doktriną;
ideologijos sukūrimą ir palaikymą.
Pagrindinė teismų funkcija - spręsti ginčus. Tai universali teismų funkcija.
Dauguma autorių ginčų perdirbimą (processing) laiko pagrindiniu teismo proceso
objektu. Pavyzdžiui, K. Levelynui “probleminių bylų” nagrinėjimas yra svarbiausias
teisės darbas. Abelis (1973), Cainas ir Kulcsaras (1982) ginčų perdirbimą laikė teismų
veiklos šerdimi – centru, galinčiu sudaryti sąlygas platiems tarpkultūriniams
palyginimams. Shapiro aiškina teisėjų vaidmenį “triados” sampratos pagrindu: du
konfliktuojantys žmonės kreipiasi į trečiąjį, kad šis išspręstų ginčą. Tačiau triados
sanatykis yra nestabilus, nes teisėjas kreipiasi į ginčo dalyvių sveiką protą,

450
 11.3. Teisės taikymas ir rėmimasis teise
Teisinė doktrina kaip teisinės institucijos idėjinis pagrindas

Dvyliktas skyrius. Teisės politika ir teisės socialinis veiksmingumas

12.1. Teisės politika

12.2. Teisinio pozityvizmo teisės veiksmingumo samprata

Pačiu bendriausiu teisinio pozityvizmo požiūriu, teisės veiksmingumas apibrėžiamas

kaip teisės normų faktinio poveikio (rezultato) ir teisėkūros subjekto įsivaizduojamo
(planuojamo) teisės normų įgyvendinimo rezultato (arba teisės normų paskirties) santykis.

451
Matematine prasme šio santykio variantiškumą, ribose tarp vieneto ir nulio, turėtų lemti abu
santykio kintamieji. Bet taip nėra, nes teisinis pozityvizmas remiasi nuostata, kad valstybėje
yra aukščiausioji valstybinė valdžia, išreiškdama suvereno valią nėra susaistyta jokių nuo jos
nepriklausomai egzistuojančių vertybių. Teisinis pozityvizmas domisi ne elgesio taisyklės
turiniu, o pačia elgesio taisykle. Todėl viską, ką teisėkūros subjektas sukuria kaip visuotinai
privalomo elgesio taisyklę ir kurios vykdymą garantuoja valstybės prievatos panaudojimo
galimybė, yra ir teisinga, ir teisėta, teigia A.Vaišvila. Tai reiškia, kad teisinis pozityvizmas
pirmiausia orientuotas į teisės įgyvendinimo poreikius.
Dar daugiau, teisiniu pozityvizmu besiremiantis teisės veiksmingumo nagrinėjimas,
apskritai, nekelia teisės normų paskirties įvertinimo problemos, ir dėmesį sutelkia tik į teisės
normų įgyvendinimo lygį. Toks atsiribojimas teisės politikos moksle grindžiamas prielaida,
kad teisės normos tikslai priklauso nuo vienų ar kitų etinių ir pasaulėžiūrinių sistemų, kurios
jų turinio požiūriu išeina už teisės politikos kaip praktinio mokslo ribų. Todėl teisės politikos
požiūriu teisės veiksmingumas apima teisės normų įgyvendinimo tokius aspektus: 1)
planuoti tiesioginiai ( pirminiai ir antriniai) rezultatai ir jų pasiekimo metodai, 2) neplanuoti
galimi rezultatai – netiesioginiai, šalutiniai.
Teisės politika nagrinėja aprobuotų tikslų įgyvendinimo metodologiją ir siekia
atskleisti, kokia tikslų kaip reikalaujamo būvio apimtis buvo įgyvendinta. Teisėkūros
subjekto tikslu suprantamas toks faktinis būvis, kurį ši valdžia vertina teigiamai ir realiai
stengiasi pasiekti. Todėl teisės normų akto poveikiu laikomas tokie rezultatai, kuriuos valdžia
planuoja ir jiems pritaria. Paprastai skiriami dvejopi planuoti tiesioginiai rezultatai –
pirminiai ir antriniai. Antriniai rezultatai yra tokie teisės normų akto įgyvendinimo
padariniai, kuriuos teisėkūros subjektas išanksto numato ir dėl įvairių priežasčių jiems
nepritaria, bet priverstas susitaikyti su jų atsiradimu kaip neišvengiama pagrindinių teisės
normų akto tikslų įgyvendinimo (pirminių rezultatų gavimo) sąlyga. Neplanuotas rezultatas
– tai toks teigiamas arba neigiamas teisės normų akto poveikis, kurio teisėkūros subjektas
nenumatė. Teisės normų akto veiksmingumą sumažina neplanuoti neigiami ir antriniai
rezultatai, kurie vadinami bendra nuostolių sąvoka. Todėl teisės normų akto veiksmingumo
įvertinimas yra nuostolių ir planuotų rezultatų santykis.
Taigi palankiausia teisės normų akto įgyvendinimo situacija, kai pasiekiami be
nuostolių planuoti jo tikslai. Ir priešingai, ypač nenaudingi yra neplanuoti neigiami teisės
normų akto įgyvendinimo padariniai, nes jie akivaizdžiai prieštarauja teisėkūros subjekto

452
siekiamiems tikslams. Todėl siekiama sustiprinti teisės veiksmingumą, pabrėžiant : 1)
sankcijos grėsmę už teisinių paliepimų pažeidimą, 2) teisėsaugos subjektų, užtikrinančių
teisinių paliepimų įgyvendinimą, veiklą, 3) teisės normų akto poveikio veiksmingumo
laipsnio nustatymo metodą, 4) teisės poveikio reikmės motyvus ir jo auklėjamąją funkciją, 5)
veikiančios teisės ir teisinio jausmo santykį, 6) teisinės sistemos autoritetą .
Veiksmingu teisės normų aktu laikomas toks teisės normų akto poveikis, kuris
atitinka planuotus jo rezultatus. Vienok, teisės normų aktas gali būti veiksmingas dėl visiškai
skirtingų priežasčių:
1. Dėl teisėkūros subjekto efektyvaus darbo, jei teisės normų akto paskirtis atitinka
socialinius interesus ir todėl jo įgyvendinimas neiššaukia, apskritai, jokio visuomenės
narių ar grupių pasipriešinimo, arba jis yra visai nežymus.
2. Dėl efektyvaus teisėsaugos subjektų ar, apskritai, valstybės aparato darbo.
Bet teisinis pozityvizmas sąmoningai apeina teisėkūros subjekto darbo indėlį į teisės normų
veismingumo laipsnį. Dažnai laikomasi etatistinio požiūrio: teisinis reguliavimas negali būti
pagrįstai išanalizuotas atotrūkyje nuo valstybinio valdymo praktikos. Tai reiškia, kad teisės
normų aktų taikymo socialiniai padariniai glaudžiai susiejamii su bendrais valstybinės
administracijos veiklos rezultatais. Žinoma, šio ryšio reikšmės negalima ignoruoti ar
neįvertinti, bet negalima jo ir suabsoliutinti, nes tuomet visiškai paneigiama teisinio
pliuralizmo galimybė.
Teisinio pozityvizmo kontekste išskiriamos dvi įstatymo efektyvumo formos: 1)
tiesioginis įstatymo poveikis visuomeniniams santykiams įstatymų leidėjo pageidautina
linkme, 2) įstatymo taikymo pastangų sėkmingumo laipsnis, kurį išreiškia susiklosčiusi
konkrečios teisės normos taikymo praktika, t.y. kaip dažnai ji besąlygiškai ir tiksliai taikoma.
Teigiama, kad pirmąja forma įstatymas pasireiškia lyg “grynu pavidalu”, o antrąja – sutapęs
su teisės taikymo subjektų veiklos efektyvumu.Taigi teisinio pozityvizmo požiūriu teisės
normų įgyvendinimo laipsnis apima, viena vertus, teisėsaugos subjektų arba, apskritai,
valstybės aparato veiklos teisinės kultūros parametrus, ir, kita vertus, teisės normų
įgyvendinimo socialines sąlygas ir veiksnius, prie kurių priskiriama ir pačių piliečių elgesys.
Efektyvaus teisės ( teisės normų akto ir, apskritai, teisės normų) įgyvendinimo vienu
svarbiausiu požymiu yra laikomas jo produktyvumas, kuris išreiškiamas teisės poveikyje
gautų rezultatų kiekio ir jiems išleistų sąnaudų santykiu. Kadangi įprasta teisės normų akto
įgyvendinimą susieti su teisėsaugos subjektų ar administracinio aparato veikla, nes jie

453
užsiima tiek praktiniu teisės normų akto įvedimu į gyvenimą, tiek jo efektyvumo kontrole, tai
teisės normų akto veiksmingumas susiejamas su administracinio aparato veiklos efektyvumu.
Pats savaime administracinio aparato veikimas nėra socialiai produktyvus, teigia A.
Podgorecki, bet jį pateisina vien atsiradę teisės normų akto, kurį šis aparatas palydi į socialinį
gyvenimą ir paprastai kontroliuoja, veikimo rezultatai, t.y. kuo didesnis konkretaus teisės
normų akto poveikis, tuo labiau pateisinama jį palydinčio administracinio aparato veikla. Ir
atvirkščiai. Iš čia kyla išvada, kad konkretaus administracinio aparato įvertinimas turi būti
grindžiamas jo veikimo produktyvumu. Tik nustačius administracinio aparato produktyvumą,
galima apskaičiuoti investicijų į teisinio reguliavimo mechanizmą rentabilumą.
Jeigu pradinį socialinės sistemos būvį pažymėsime kaip S1, o jos būvį po teisės normų
akto poveikio - S2 , tai poveikio rezultatas bus išreikštas sistemos būvių skirtumu S2-S1 .
Bendrosios efektyvumo teorijos požiūriu be kokių nors išlaidų negausime jokio rezultato,
kuris visada apima realizuotas sąnaudas Q. Taigi socialinės sistemos būvių S2 – S1 skirtumo
santykis su pokyčiui sunaudotomis sąnaudomis Q leidžia apskaičiuoti gauto efekto “kainą”.
Sąnaudos gali būti suprantamos plačiausia prasme: ir kaip tam tikrų priemonių panaudojimas,
ir kaip, apskritai, dvasinės bei praktinės veiklos sąnaudos, ir kaip nepageidautini ir neigiami
teisės normų akto išleidimo laukiami arba nenumatyti padariniai.

Teisės normų akto realizavimo pasekmėje atsiradusį efektą, išreikštą kaip

S2 –S1
----------
Q
būtina palyginti su teisės normų akto tikslu. Teisės normų akto išleidimo momentu jo tikslas
suprantamas kaip idealiai egzistuojantis rezultatas S2 ideal. – S1 ideal. . Kadangi planuojamas
rezultatas nesutampa su faktiniu rezultatu, o planuojamos sąnaudos su realiomis, tai
efektyvumo formulė bus tokia :

S2 – S1 S2 ideal. – S1 ideal.
Efektyvumas = --------- : ----------------
Q Qideal.

454
 Šios formulės pirmasis santykio narys išreiškia realų rezultato pasiekimo procesą, o
antrasis – idealų tikslo pasiekimo procesą [3; p.214].
Vienok akivaizdu, kad teisės normų akto efektyvumo apibrėžtis kaip faktinio
rezultato (poveikio) ir jo tikslo santykis, faktinio efektyvumo ir planuojamo efektyvumo
santykis yra abstraktaus pobūdžio ir nepaaiškina teisės normų akto veikimo arba neveikimo
specifikos. Teisės normų akto veikimo efektyvumas – tai ne tik jo paties kaip tokio
padarinys. Jo efektyvumas priklauso, taip pat, nuo visuomenės ir socialinių grupių, žiūrint
kam adresuotos teisės normos, savybių ir būvio. Kadangi visuomenės būvis ir savybės susiję
ir su kitomis teisinio ( ir ne tik teisinio) reguliavimo normomis, tai konkretaus teisės normų
akto poveikį reikia nagrinėti realiai funkcionuojančios teisėtvarkos kontekste, kreipiant
dėmesį į teisės veiksmingumą įtakojančių sąlygų ir veiksnių analizę.

12.2.1.Teisės veiksmingumą įtakojančios sąlygos ir veiksniai

Teisės veiksmingumą įtakojančių sąlygų ir veiksnių analizę komlikuoja tai, kad teisės
sociologijoje nėra išplėtotos teisės socialinio veikimo sąlygų ir veiksnių klasifikacijos.
Abejojama ar apskritai įmanoma į vientisą teisinį darinį sujungti visus imperatyvus ir
veiksnius, kurie teigiama prasme paveikia individų elgesį. Dar XX a. antroje pusėje L.
Schwardz’as ir J. Sholnick’as akcentavo, kad neteisingo subjetyvaus visuomeninių santykių
įvertinimo rezultate atsiradusi teisės norma dažnai iššaukia tokius nepageidautinus
padarinius, kurie gali atvesti į socialinius konfliktus, lengvai išvirstančius ir į politinius, ir
reikšmingai iškreipti numatytus teisės normos veikimo rezultatus. Tyrimai parodo, kad per
greitas teisinių sankcijų taikymas gali iššaukti visuomeninių santykių reguliavimo
disfunkciją.
Kita vertus, teisinės tikrovės analizė daug kartų patvirtina, kad teisės normos buvimas
yra svarbiausias teisės poveikio atsiradimo pagrindas. Teisės normos kaip teisinės priemonės
naudingas poveikis pasireškia tuo, kad :1) teisės norma apibrėžia subjektus, kurie turi
dalyvauti veikloje įgyvendinant jos paskirtį, 2) teisės norma nustato aplinkybes, kurioms
esant šie subjektai privalo pradėti veikti, 3) teisės norma nurodo jiems tam tikrus elgesio
etalonus, 4) teisės norma nustato teisinės atsakomybės priemones, tarp jų ir sankcijų taikymą
už elgesio etalonų nesilaikymą. Bet pripažįstant, kad svarbiausia galiojančių teisės normų
veiksmingumo sąlyga yra valstybinė jų apsauga, nereikėtų šio fakto pervertinti, kaip
pakankamai dažnai atsitinka mūsų valstybėje. Iš socialinės patirties žinome, kad egzistuoja

455
tam tikras ryšys tarp bausmės dydžio ir teisės normos, kurioje numatyta ta bausmė, poveikio
efektyvumo. Kartu egzistuoja ir daugybė šio dėsningumo apribojimų. Bet šis dėsningumas
nustoja veikti ypatingomis socialinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, karo, revoliucijų, stichinių
nelaimių ir panašiais atvejais; jis nustoja galioti, kai sankcija tampa perdaug didelė.
Pastaruoju atveju teisingumo jausmas sufleruoja, kad teisinė sankcija neteisinga .
Teisės veiksmingumo tyrimą komlikuoja ir jo lauko platumas, kuris “telpa” tarp
faktinio teisės normų poveikio (rezultato) ir tų tikslų, kurių pasiekimui jos buvo priimtos.
Tarp šių ribų teisės veiksmingumas apima visą kompleksą klausimų, pradedant teisės tikslu ir
teisės funkcijomis, teisėkūra ir baigiant teisės realizacijos rezultatais. Vadinasi, teisės
efektyvumą vienaip ar kitaip įtakoja visi teisės socialinio veikimo mechanizmo elementai:
1. Socialinio valdymo sistemos ( valstybinio valdymo aparatas, teisės normos).
2. Socialiniai veiksniai (ekonominiai, politiniai, demografiniai, situaciniai).
3. Perdavimo sistemos (informacinės, vertybinės norminės, socialinės psichologinės).
4. Reguliuojamos socialinės sistemos (asmenybė, grupė, bendruomenė, visuomenė).
5. Teisėto ir socialiai aktyvaus elgesio rezultatai.
Jei faktiškai pasiekiamas teisės normoje implikuota jos socialinė paskirtis, galime
neabejodami teigti, jog ji yra efektyvi. Vienok, teisės socialinio veikimo mechanizmo
elementai, tiksliau veiksnių blokai neteikia jokių garantijų, kad teisiniai paliepimai visuose
lygiuose virs teisėtu ir aktyviu elgesiu. Priešingai, visiškai realūs gali būti: a) rimti skirtingų
interesų konfliktai socialinio valdymo lygyje (dėl to būna,pavyzdžiui, nepakankamai pagrįsta
teisėkūra ; b) neprognozuojami situacinių poveikių veiksniai, kurie atsiranda ir evoliucinuoja
nuolatos vykstančios socialinės kaitos poveikyje ir atsispindi socialinių grupių politiniuose
reikalavimuose, jų siūlomų reformų projektuose, besikeičiančiame piliečių požiūryje į
konkrečius įstatymus; c) tam tikri sunkumai teisinės informacijos perdavimo mechanizme, d)
kai kurie teisiniai paliepimai neįsikūnija aktyviu elgesiu ar, apskritai, teisėtu elgesiu. Prieš
juos gali veikti visuomenėje ar atskirose socialinėse grupėse anksčiau susiklosčiusios
socialinės normos, smarkus skirtumas tarp teisėkūros subjekto reikalavimų ir socialinių
lūkesčių. Tai vadinamieji potencialūs veiksniai, neigiamai įtakojantys siekiamą įstatymo
vykdymą.
Pasipriešinimo įstatymui situaciją galima užčiuopti dviem būdais: 1) surinkus ir
apibendrinus statistinę informaciją ( pavyzdžiui, “pilstuko” gamybos, laikymo ir pardavimo
faktų išaiškinamumo pasikeitimas sugriežtinus atitinkamas baudžiamąsias sankcijas); 2)

456
stebint visuomenės nuomonės būseną prieš ir po įstatymo priėmimo. Nagrinėjant naująją
įstatymų leidybą dėmesį reikia kreipti į:
1. Naujo įstatymo galimą palaikymą arba jo skatinimą, ateinantį iš tam tikrų
visuomenės posistemių ( pavyzdžiui, politinių ir ekonominių institucijų).
Lietuvoje naujus įstatymus, kurie liberalizuoja verslą, per žiniasklaidą palaiko,
pavyzdžiui, Laisvosios rinkos institutas.
2. Iš suinteresuotų socialinių grupių ir sluoksnių kylantį pasipriešinimo arba
solidarumo laipsnį, kuris gali išreikšti tris skirtingas piliečių pozicijas: 1)
daugumos gyventojų kokio nors pasipriešinimo naujos teisės normos įvedimui
nebuvimą arba silpną jo išraišką. Tokia situacija susiformuoja tada, kai
visuomenėje yra įsitvirtinusi pagarba įstatymui ir tuomet nėra net prievartos
būtinybės. Pavyzdžiui, santuokos apeigos formos reglamentuotos atitinkamo
papročio pagrindu. Šio teisės normoje įkūnyto papročio laikomasi beveik
automatiškai; 2) pakankamai aktyvaus pasipriešinimo teisės normai buvimas
kurioje nors organizuotoje žmonių grupėje ( vadinamoje subkultūroje).
Atsižvelgiant į teisės normos visuomeninį reišmingumą (jos palaikymą
visuomenėje), tenka spręsti ar imtis jos įgyvendinimo apsaugos papildomų
priemonių ir sustiprinti tam tikros žmonių grupės socialinę kontrolę, ar susilaikyti
nuo aktyvių veiksmų įgyvendinti teisės normą, siekiant laiko tėkmėje sumažinti
jai priešinimą, ar pakeisti teisės normos turinį. Klasikinis pavyzdys yra JAV
“sausojo įstatymo” įvedimas, jo aktyvios apsaugos organizavimas ir, galų gale,
panaikinimas; 3) daugumos visuomenės narių smarkus pasipriešinimas teisės
normai. Šiuo atveju įstatymas yra visiškai neefektyvus ir pats gyvenimas sukyla
prieš jo veikimą. Prievartos panaudojimas būtų suprantamas kaip neteisingumas,
kuri veda prie visuomenės stabilumui pavojingų padarinių.
3. Pasipriešinimo ir solidarumo mastas socialinių grupių viduje.
Nagrinėjant teisės socialinį veiksmingumą įtakojančių veiksnių reikšmingumą, daug
dėmesio skiriama individų ir grupių pasipriešinimo teisės sistemai šaltiniams. R.Pound’as
išskyrė keturis pasipriešinimo atsiradimo šaltinius: 1) žmonių elgesyje ir socialinėse normose
esantis mechaninis operacionalizmas, kuris ne visada telpa teisės normos reikalavimuose.
Mechaniniu operacionalizmu suprantamas labiau veiklos žmonėms būdingas teisinės
situacijos vertinimo ir veikimo sprendimų paieškos dalykinis konstruktyvus pradas,

457
laiduojantis pasirinkimą tokio veikimo varianto, kuris teikia daugiausiai naudos ir kurį
nepasmerkia visuomeninės nuomonė; 2) tarp teisės, viena vertus, ir visuomeninės nuomonės,
kita vertus, vystymąsi apibūdinančios pažangos laipsnių esantis neišvengiamas skirtumas; 3)
visuotinas įsitikinimas, kad teisės taikymo veikla ( pavyzdžiui, teisingumo vykdymas)
nereikalauja iš asmenų, kuriems pavestos tokios funkcijos, turėti kokių nors ypatingų sąvybių
ir kompetencijos; 4) įgimta žmogiškoji reakcija priešintis bet kokios rūšies apribojimams.
Šie pasipriešinimo teisės sistamai šaltiniai neužkerta teisėkūros subjektams galimybių
aktyviai paveikti socialinę struktūrą, asmenybių ir jų grupių poreikius ir interesus, žmonių
savitarpio santykius ir jų elgseną. Bet efektyviam poveikiui būtinos papildomos sąlygos, tarp
kurių yra ir laiko veiksnys. Eksperimentiškai buvo patvirtinta prielaida, kad naujų teisės
normų sklaida vangiai vyksta visuomenės informavimo priemonių kanalais ir visiškai lėtai
įsitvirtina individų ir grupių sąmonėje. Tokio eksperimento klasikinis pavyzdys – T. Eckhoff
’o su kolegomis atliktas Norvegijos 1948 m. įstatymo apie namų darbininkių teisinę padėtį
efektyvumo tyrimas. Šio tyrimo tikslas buvo dvejopas: 1) surinkti faktinę medžiagą apie
teisės veikimo ribas ir nustatyti tą ribą, už kurios teisės normos funkcijos nusilpsta, ir 2)
nustatyti kokiu mastu teisėkūros subjekto tikslų sėkminga realizacija priklauso nuo veiksnių,
esančių už teisinės reglamentacijos ribų, bet nuolatos įtakojančių jos efektyvumą.
Apklausos reprezentatyvusis modelis buvo skirtas dviem labiausiai suinteresuotoms
socialinėms grupėms – namų šeimininkėms (218) ir namų darbininkėms (221).Tyrimas
įvyko Osle dviem etapais – 1950 ir 1956 metais ir buvo siekiama išsiaiškinti du pagrindinius
klausimus: a) kokią informaciją apie 1948 m. įstatymo “Apie namų šeimininkes” teiginius
turi minėtų socialinių grupių asmenys? ir b) kokiais kanalais pirmiausiai buvo gauta
informaciją apie įstatymą ir kuriems iš jų – oficialiems ar neoficialiems buvo suteikta
pirmenybė? Pirmajame etape išaiškėjo labai menkas informatyvumas apie šitą įstatymą: tik
1/10 visų respondenčių žinojo įstatymo teiginius ir pritarė jo išleidimui; 1/5 – apskritai
nežinojo apie tokio įstatymo buvimą, o 26% apklaustų namų darbininkių negalėjo atpasakoti
nei vieno straipsnio turinio. Kitos respondentės turėjo tik padrikas žinias arba visiškai
miglotą atskirų įstatymo normų supratimą, nors jos buvo supažindintos su naujuoju įstatymu
priimant jas į namų tarnybą. Bet silpniausiai įstatymą žinojo tos namų šeimininkės ir
darbininkės, kurių elgesys atitiko įstatymo dvasią ir raidę.
Vienok, po kelių metų (apie 1956 metus) įstatymas “Apie namų šeimininkes” ėmė
efektyviai įtakoti žmonių elgesį. Tuo laiku iš esmės išaugo ir žinių apie įstatymą lygis, ir

458
įstatymo įgyvendinimo lygis. Išaiškėjo, kad įstatymo įsisavinimą nulėmė dvi aplinkybės: a)
žodinės informacijos apie įstatymą srautas, kuris neoficialiais kanalais pasklido kur kas
veiksmingiau, negu oficialias, ir b) siekimas prisilaikyti tų elgesio stereotipų, kurie susiklostė
įstatymo taikymo poveikyje. Taigi remiantis tyrimo rezultatais buvo gauta tokia išvada:
įstatymo apibrėžti subjektai jo pagrindinių teiginių prasmę dažniausiai įsisąmonina
tarpusavio informavimo procese.
T. Eckhoff ’as pabrėžė, kad naujoji įstatymų leidyba daro poveikį sąmonei,
dažniausiai, latentine forma. Netgi ir tuo atveju, kai ji nereikalauja tam tikrų realių elgesio
pokyčių, vis tiek jos oficialiai pareikšti idealai daro spaudimą vieno ar kito algesio varianto
pasirinkimui. Tokį teisėkūros subjekto veikimą T.Eckhoff ‘as pavadino “simboliniu efektu”.
Jo požiūtiu, netgi tikrai neefktyvių įstatymų išleidimas gali užkirsti kelią konfliktams tam
tikroje socialinėje terpėje, nes vienus patenkina įstatymo kaip tokio buvimas, kitus – jo
neefektyvumas. Apskritai, egzistuoja “auklėjamieji įstatymai”( educative legislation), kurių
pirminė reikšmė greičiau yra palaikyti valdžios veiksmų idealus, nei numatyti priemones,
kuriomis teismo proceso šalis gali įgyvendinti teises .
Įvairiose Europos šalyse atlikti jų visuomenės narių požiūrio į teisę tyrimai atskleidė
joms bendras faktorines priklausomybes. Teisės veiksmingumo požiūriu svarbiausios yra šios
priklausomybės:
1. Naujasis teisės normų aktas yra tuo efektyvesnis, kuo labiau jo turinys atitinka
susiklosčiusias socialines normas ir panašių klausimų reguliavimą. Kadangi įstatymas atlieka
svarbų vaidmenį keičiant socialinę struktūrą ir piliečių sąmonę, todėl būtina labai kruopščiai
apsvarstyti galimus norminio režimo pakeitimo padarinius. Teisėkūros subjekto praktinė
veikla turi būti grindžiama pagrindiniu reikalavimu: prieš išleisdžiant naują teisės normų aktą
būtina išnagrinėti visuomenės požiūrį tais klausimais, kurie gali tapti teisinės reglamentacijos
objektu.
2.Teisės normos efektyvumas smarkiai sumažėja, jeigu ji prieštarauja kitai toje
pačioje sferoje veikiančiai socialinei normai – papročiui, tradicijai, susiklosčiusiam elgesio
stereotipui. Šiuo atveju, neigiamas požiūris į teisės normą gali įgauti ryškiai išreikštą pobūdį.
Visuomenės narių kenksmingo jiems patiems elgesio motyvų patvarumas gali išlikti net ir
tada, kai teisėkūros subjektas sistemingai leidžia jų nuslopinimui skirtus paliepimus,
nuosekliai griežtindamas baudžiamąsias sankcija

459
 Todėl H. Rolin’as pabrėžia, kad baudžiamojo poveikio teisės normų stiprinimas kitų
elgesio kontrolės formų susilpnėjimo kontekste turi aiškiai apbrėžtas efektyvumo ribas. Ir
atvirkščiai, kuo stipriau išreikštas ir pasklidęs moralinis jausmas, tuo silpniau išreikšta
atitinkamo teisinio reikalavimo socialinė nauda ir netgi galima įsivaizduoti, kad moralinio
jausmo vyravimas sąmonėje daro nereikalingu patį teisinį reikalavimą [9; p.38-39] .
Taigi realų teisės efektyvumą atskleisime tik tuomet, kai tyrimas apims ne tik patį
įstatymą, bet ir socialines jo funkcionavimo sąlygas. Taigi turime du tyrimo objektus:
teisinį ir sociologinį. Tikrasis teisės normos efektas – tai jos reikalavimų sąveikos su
gyvenimo sąlygomis rezultatas.

12.2.2. Teisės veiksmingumo sampratų prielaidos ir požiūriai

Teisės efektyvumas yra labai sudėtinga, o gal ir sudėtingiausia teisės sociologijos

problema. Šią problemą pagrįstai galima nagrinėti tik remiatis tarpdalykiniu požiūriu ir
nesureikšminant etatistinės teisės sampratos. Įvairių literatūros šaltinių apie teisės
efektyvumą studijos leidžia teigti, jog dažniausiai nekvestionuojama valstybės kaip
teisėkūros subjekto nustatyta ir teisės normoje implikuota jos socialinė paskirtis. Tai kelia
susirūpinimą, nes teisėkūros procesas nėra ir niekados nebus be didesnių ar mažesnių
trūkumų. Tai turėdamas galvoje, Adam Podgurecki’s teisės veiksmingumą apibrėžė taip:
teisės poveikių efektyvumas - tai ne tik pasiekimas tokių rezultatų, kurie buvo numatyti, bet
taip pat pasiekimas rezultatų, kurie neiššaukia neigiamų efektų, ardančių pagrindines
socialines vertybes. Jis pabrėžia, kad teisės normų poveikių efektyvumas tradiciškai
nagrinėjamas iš dviejų priešingų pozicijų.
Pirmoji pozicija grindžiama prielaida, kad egzistuoja visavertiška bet kurios
socialinio gyvenimo sferos reguliavimo galimybė, tam naudojant įvairias teisės priemones. Ši
pozicija ypač išsikerojo XX a. viduryje, kai Vakarų pasaulio valstybių galia išaugo tiek, kad
jos ėmė rimtai propoguoti “ modernios teisės , kaip plataus masto socialinio ir ekonominio
planavimo įrankio įdėją”. Teisės kaip socialinės kaitos įrankio idėja susijusi su plačiu
valstybei prieinamų technaloginės priežiūros ir kontrolės priemonių tinklu, su jos
galimybėmis pasikliauti daugybe komunikacinių tinklų, kuriuos kontroliuoja visuomenės
informavimo priemonės. Šiuo klausimu H. Schelsky dar 1961 m. pabrėžė, kad “valstybės
suverenumas pasireiškia nebe tuo, kad ji turi prievartos vartojimo monopolį (Max Weber)

460
arba turi teisę spręsti apie ypatingos padėties būtinumą (Carl Schmitt), bet visų pirma tuo,kad
ji sprendžia apie visų jos turimų techninių priemonių efektyvumą ir sau pasilieka teisę
naudotis efektyviausiomis priemonėmis nesilaikydama tų naudojimosi technikos
priemonėmis reikalavimų, kuriuos ji kelia kitiems vartotojams”. Todėl, pavyzdžiui, C. Ott’as
teigia, kad teisės efektyvumo apimtį galima apibrėžti pagal teisės normos realizavimo
elgesyje pobūdį. Jo požiūriu visiškai nebūtina svarstyti, kokiu laipsniu normos vykdymas yra
socialiai naudingas arba socialiai nenaudingas.
Antroji arba vadinamoji skeptiška pozicija laikosi prielaidos, kad nepaisant
tariamų galimybių, teisinis įsikišimas ne gali išeiti už egzistuojančios situacijos
sankcionavimo ribų.
A. Podgurecki’s pagrįstai kritikuoja abu, jo nuomone, kraštutinius požiūrius. Jis, kaip
ir R. Poundas, laikosi požiūrio, jog teisės priemones galima įdiegti tik į kai kuriuos socialinės
kaitos procesus ir jų etapus. Jų poveikių efektyvumą riboja bendrieji socialiniai dėsningumai,
kuriuos teisė nepajėgi įveikti. Antrąjį požiūrį kritikuoja dėl dviejų jo principinių teiginių: 1)
kad teisės priemonės iš principo negali įtakoti socialinio gyvenimo vyksmą ir 2) kad teisės
priemonių efektyvumas visiškai priklauso nuo neformalaus jų pripažinimo visuomenėje
laipsnio[2; p.312]. Iš tiesų, negalime ignoruoti praktinio patyrimo, jog yra pakankamai daug
atvejų kai teisės priemonės tampa savarankiška socialinio gyvenimo neteisinių reiškinių
priežastimi. Abiejų pozicijų kritika leido suformuluoti trečiąją teisės efektyvumo nagrinėjimo
poziciją.
Trečioji pozicija grindžiama prielaida, jog teisė yra svarbi socialinių permainų
priemonė, kurios efektyvumas priklauso nuo eilės sąlygų ir veiksnių. Šios pozicijos laikosi
R.Pound, A. Podgurecki, L. D. Schwardz, J. H. Sholnick, J. Carbonier, T. Robertson, O. Lee
ir kiti autoriai. Paprastai pabrėžiama, kad teisės poveikių efektyvumas priklauso nuo dviejų
sąlygų rūšių: 1. Teisės poveikį visiškai pašalinančio sąlygos, kurias suponuoja arba
formalios priežastys, arba teisinio paliepimo turinys. 2. Teisinių paliepimų poveikio
efektyvumo laipsnį keičiančios sąlygos. Vienok, šių sąlygų konkretinimas iškelia naujas
problemas, nes absoliutus dalykinis apribojimas susijęs ne tik su tam tikrų veiklos sričių
fizinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, su informacijos operatyvaus perdavimo fizinėmis
galimybės, bet ir su tam tikromis psichinėmis sąlygomis, kurios neįtrauktos arba
neįtrauktinos į galimų teisės poveikių sferą. Apskritai, asmeninio gyvenimo sferos
apibrėžimai įvairiose valstybėse nesutampa.

461
 Kita vertus, egzistuoja labai daug socialinių, asmenybinių ir socialinių psichologinių
veiksnių, keičiančių teisės poveikių efektyvumą. Dalį jų galima sugrupuoti į formalių ir
materialių veiksnių grupes. Formalių veiksnių grupei priskiriama: teisės žinių apimtis, teisės
supratimo laipsnis, galiojančių teisės normų su teisės spragomis interpretacijos , teisės normų
kintamumas, nesuderinamumas ir daugiaprasmiškumas, atitinkamų interpretacinių šaltinių
egzistavimas ir t.t. Materialių veiksnių grupei priskiriami teisėto elgesio modelio motyvai,
implikuoti teisės normoje. Jų pripažinimas ar nepripažinimas visuomenėje ir atskirose jos
grupėse susijęs su vyraujančia vertybių sistema, kurią saugo valstybė, išleisdama teisės
normas. Todėl, paprastai, teigiama, kad vienoks ar kitoks socializacijos laipsnis veda prie
atitinkamo paklusimo teisės normoms laipsnio. Vienok, reikia atminti, kad skurdo kultūroje
( Oscaro Lewiso terminas, 1965m.) yra ribotos galimybės įsivyrauti vertybių sistemai, kurios
pagrindu suartėtų visuomenės nariai. Lietuvoje esanti pakankamai didelė visuomenės
marginalizacija yra augančio ekonominio nuskurdinimo ir išplitusios socialinės
dezorganizacijos padarinys. Šių veiksnių sąveika - tai naujų grėsmių socialiniam visuomenės
narių saugumui ir, tuo pačiu, jų antrinės socializacijos vyksmui šaltinis. Galima kelti
prielaidą, kad šis šaltinis riboja teisės poveikių efektyvumą dvejopai: 1) dalis visuomenės
narių nepaklūsta atitinkamų teisės normų reikalavimams, nes neturi tam reikiamų
ekonominių galimybių, 2) dalis visuomenės narių, siekdamai sau naudos, nepaklūsta
atitinkamų teisės normų reikalavimams, nes teisinės sankcijos yra nelygiavertės gautai
naudai ir pan. Ekonominio nuskurdinimo ir išplitusios dezoganizacijos veiksnių sąveika
suponuoja teisinio nihilizmo raišką, teisinės sąmonės menkėjimą.
Taigi teisės efektyvumas apima visą kompleksą klausimų, pradedant teisėkūra, teisės
funkcijomis ir baigiant teisės realizacija. Vienok, teisės sociologijos požiūriu juos galima
sujungti į pagrindinis klausimą - kokiais būdais stiprinti teisės vaidmenį arba teisės socialinio
veikimo mechanizmą visuomenėje?
Glaustai apžvelkime pagrindinius teisės efektyvumo požiūrius. J. Carbonnier iškėlė
teisės neefektyvumo požiūrį, Jis rašo, kad “pats savaime efektyvumas neturi istorijos.
Sociologine prame didžiausią susidomėjimą kelia neefektyvumo nagrinėjimas. Bet jeigu
teisingai pažymima, kad neefektyvumas nevisada lygiareikšmis visiškam efektyvumo
nebuvimui, tai ne mažiau teisinga ir tai, kad pats efektyvumas tolimas nuo tobulumo, kad
tikrovėje egzistuoja eilė tarpinių būvių”. Carbonnier’io požiūris grindžiamas visiško

462
neefektyvumo postulatu. Bet praktiškai lengva nustatyti ir palyginti skirtingus dalinio
neefektyvumo būvius, kuriuos galima ir statistiškai apdoroti, ir analitiškai lyginti.
Carbonnier’ius siūlo neefektyvumą matuoti keletu kriterijų. Pavyzdžiui,
baudžiamosios teisės normų neefktyvumą galima nustatyti remiantis jų taikymo dažnumo
rodikliu, kuris gaunamas iš statistinės užregistruotų teisės pažeidimų skaičiaus analizės.
Paprastai lyginami užregistruotų, bet neišaiškintų ir likusių be bausmės, taip pat išaiškintų ir
teisminio įvertinimo sulaukusių teisės pažeidimų skaičiai. Atsiribojus nuo latentinio
nusikalstamumo, bendras išaiškintų teisės pažeidimų skaičius Prancūzijoje aštunto
dešimtmečio pradžioje keturis kartus viršijo teisės pažeidimų, už kurių padarymą buvo
skirtos baudžiamosios bausmės, skaičių. Vadinasi, baudžiamosios teisės kodekse numatyta
sankcijų sistema suveikė tik 25 nuošimčiais atvejų. 75 nuošimčiais atvejų ji apskritai
netaikoma. Anot Carbonnier’io, visuomenė lengvai taikstosi su šiuo “neefektyvumu”.
Panašaus požiūrio laikosi ir P.Stjernquist (Stjernkvistas), nagrinėdamas kokiose
situacijose teisė, kaip elgesio keitimo priemonė yra neefektyvi. Jo tyrimai atskleidė, kad
teisės normos kaip tokios tiesiogiai neįtakoja žmogaus elgesio . Žmonės linkę vadovautis ne
teisiniais paliepimais, o daugelio imperatyvų, tame tarpe ir teisės poveikyje susiklosčiusiais
elgesio stereotipais. Svarbiausias elgesio motyvacinis veiksnys yra grupės nuomonė. Taigi
tyrimo duomenys leidžia teigti, kad teisiniai imperatyvai sudaro visos norminio reguliavimo
sistemos organinę dalį. Jie sustiprina sociokultūrinę matricą arba elgesio modelį, ir juos tik
mintyse galima išskirti.
T. Geiger’is ir, vėliau, E. Hirsch’as suformulavo kitą teisės efektyvumo požiūrį:
teisės efektyvumas apibrėžiamas kaip teisėto elgesio ir nuo normos nukrypusio elgesio
raiškos dažnumų santykis. Šis požiūris remiasi prielaida, kad teisės efektyvumo sąlyga yra
teisės normos priežastinis ryšys su elgesiu, reikalaujančiu teisinės reglamentacijos. Taigi jo
esmė – tai teisės efektyvumo traktavimas kaip sąlygų formuoti asmenybės elgesį teisinėje
sferoje. Analizuojami tik du esminiai klausimai: kokioms sąlygomis esant ir kokiems
veiksniams įtakojant žmonės paklūsta arba nepaklūsta teisei. Tokiu būdu, bent iš dalies,
teisės efektyvumo problema susiaurinama iki teisėto elgesio nagrinėjimo. Kita vertus,
Geiger’io ir Hirsch’o suformuluotas požiūris sąlygojo socialinių grupių nuomonės apie teisės
nomas ir, apskritai, teisę empirinių tyrimų plėtrą.
Potencialūs veiksniais, kurie negatyviai įtakoja laukiamą teisės normų įgyvendinimą,
yra konfliktai tarp teisės ir kitų socialinių normų, ryškūs skirtumai tarp teisės normoje

463
imlikuotų reikalavimų ir adresatų lūkesčių. Teisės normai tenka įveikti šį barjerą, kurį jos
įgyvendinimo kelyje pastato skirtingi visuomeninės nuomonės ir nuotaikų būviai. Paprastai
visuomeninės nuomonės būna ne vienarūšės, nes joje susipina prieštaringi socialinių grupių ir
profesijų interesai.Vienok, reikia skirti papildomai išteklių formuojant teisės normos
įgyvendinimui palankią visuomeninę nuomonę.
Su abiejais požiūriais susijęs trečiasis teisės efektyvumo požiūris. Teisės normos
efektyvumas beveik visiškai sutapatinamas su jos realizavimo procesu teisės taikymo
institucijų veikloje. Be abejonės, teisės taikymas yra labai svarbus veiksnys teisės
realizavimo procese. Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, baudžiamoje teisėje, nuoseklus teisės
normų taikymas gali tapti privaloma jų įgyvendinimo sąlyga. Kartu reikia pažymėti, kad
pakankamai pagrįstai yra išnagrinėti teismų efektyvumo kriterijai ir garantijos, teisėjų
asmenybės. Bet, vis dėl to, nereikėtų absoliutinti teisės taikymo institucijų veiklos ir vien ją
grįsti teisės efektyvumo sąmpratą.
Šių požiūrių kritinė analizė atskleidžia, kad teisės veiksmingumas – tai teisės kūrimo
ir realizacijos problema, kurioje svarbų vaidmenį atlieka socialinės sąlygos ir veiksniai,
lemiantys teisės normos virsmą į naujos kokybės visuomeninį santykį. Todėl teisės
efektyvumo tyrimas suprantamas kaip atskleidimas tų socialinių sąlygų ir veiksnių, kurie yra
teisės veiksmingumo arba neveiksmingumo priežastimi.
Teisės veiksmingumo sampratos problemų analizė atveda prie išvados, kad teisės
efektyvumo problemų negalima nagrinėti vien samprotavimų būdu, be informacijos apie
socialinius, psichologinius, organizacinius veiksnius, įtakojančius teisėkūros ir teisės taikymo
veiklą, visuomenės narių teisėtą elgesį, rinkimo ir jos analizės.

464
 13.3. Teisės socialinio veiksmingumo samprata

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad teisės socialinio veiksmingumo apibrėžties prasmė
lyg ir akivaizdi: teisėkūros subjektai, siekdami išspręsti, plačiuoju požiūriu, socialinio
valdymo problemas, leidžia atitinkamas teisės normas, kurias jų adresatai turi įgyvendinti.
Socialinis valdymas, plačiuoju požiūriu, apima ekonominį, politinį, socialinį (siauruoju
požiūriu), kultūrinį, ekologinį (fizinį) ir psichologinį valdymą.Taigi teisinio pozityvizmo
požiūriu, teisės socialinis veiksmingumas apibūdina teisės normų realizavimo ypatumus,
tiksliau teisės normos veikimo (arba neveikimo) padarinius: planuotus ir šalutinius. Kadangi
teisės normos realizavimo lygyje visuomet yra vienokių ar kitokių kliūčių ( numatytų ir
nenumatytų), o jų įveikimas susiejamas su teisiniu reguliavimu, tai teisės socialinis
veiksmingumas suprantamas pozityvizmo prasme kaip teisinio reguliavimo mechanizmo
panaudojimo veiksmingumas. Bet tokiu būdu akcentuojama tik formalioji teisės socialinio
veiksmingumo pusė, o ne turiningoji. A.Vaišvila apibrėžia formalųjį (arba teisinį)
veiksmingumą kaip konstatavimą, kad teisės institucijos funkcionuoja, įstatymai priimami,
teisės normos taikomos, tam tikras teisės pažeidimų procentas išaiškinamas, teisės pažeidėjai
bausmes realiai atlieka ir t.t.
Visiškai pagrįstai galima kelti prielaidą, kad ryškėjant etatistinio pozityvizmo
įsigalėjimo ( be teisinės atsakomybės) tendencijai teisėkūros subjektai gali savivaliauti teisės
aktų kūrimu: savo politiniams tikslams suteikdami teisės formą, jie savęs nesusieja nei su
tiesiogine politine, nei su teisine atsakomybe už jų realizavimo žalingus socialinius
padarinius. Netiesioginė visuminė politinė atsakomybė išryškėja tik rinkimų pralaimėjimo
atveju. Priešingai – teisinė atsakomybė uždedama tik teisės normų realizavimo adresatams ir
tokiu būdu jie įtraukiami arba verčiami įsitraukti į visuomenei nenaudingų interesų
realizavimą. Iš čia kyla visuomenės teisinės sąmonės žalojimo, jos teisinio nihilizmo vienas
šaltinių ir abejotinas tokios teisės socialinis veiksmingumas.
Vienok, pilietinei visuomenei svarbesnė yra ne formalioji, o turiningoji socialinio
veiksmingumo prasmė, kuri bendriausiu požiūriu kyla iš “socialumo” sąvokos etimologijos.
Veiksmingumui kaip geram veikimui semantinę reikšmę suteikia socialumo sąvoka:
“socialumo” referentas beveik visuomet buvo bedruomeniškumas ( R.A.Nisbet, 1966).
Communitas, ne societas su savo labiau beasmenėmis konotacijomis yra tikrasis
etimologinis žodžio “socialumas” vartojimo sociologiniuose asmenybės, giminystės,

465
ekonomikos ir valstybinės santvarkos tyrinėjimuose šaltinis . Taigi, kalbant apie kieno nors
socialinį veiksmingumą, akcentuojami du jo sąryšingi aspektai: 1) tokia veikimo paskirtis,
kuri ne tik negriauna bendruomeniškų visuomenės vertybių ir ryšių, bet priešingai – juos
atitinka ir iš tokios intencijos kylantis veikimas įgyvendina bendruomeninius interesus ir 2)
pats veiksmingumas kaip geras veikimas, paveikus. Pastaruoju aspektu akcentuojama
veikimo kultūra - žmogaus ir visuomenės kryptingos veiklos pasiekimų sistema:
kvalifikuotumas, organizuotumas, produktyvumas ( rezultyvumas), techninis aprūpinimas,
visuomeninis įsipareigotumas ir t.t. Būtent, nuo šių pasiekimų lygio ir jų savitarpio santykių
priklauso veiklos kultūros pobūdis. Taigi, galima kelti prielaidą, kad bet kurios veiklos
socialinio veiksmingumo samprata apima kompleksą parametrų ir jų savitarpio santykius.
Grįžtant prie teisės socialinio veiksmingumo semantinės reikšmės, reikia akcentuoti,
kad pati teisė yra viena svarbiausių demokratinės visuomenės vertybių, kurios paskirtis
apsaugoti žmogaus teises ir laisves bei laiduoti teisines sąlygas visuomenės pažangos raidai.
Vadinasi teisės socialinio veiksmingumo sąvoka apima ne tik pasiekimą tokių planuotų
rezultatų, kurie neprieštarauja pačios teisės socialinei paskirčiai, bet ir gavimą tokių šalutinių
rezultatų, kurie neiššaukia neigiamų padarinių, nepakerta visuomenės narių tikėjimo
pagrindinėmis socialinėmis vertybėmis. Socialinis teisės veiksmingumas - tai tas realus
žmogaus teisių saugos, socialinio stabilumo laipsnis (padariniai), kurį lemia visa teisinio
poveikio žmonių elgesiui priemonių sistema.
Efektyvumas yra matuojamas dydis. Tam naudojami efektyvumo kriterijai – tai
tikslingų poveikių rezultatyvumo matai, kurie, H.Zeisel suformuluotu požiūriu, yra skirtingi
atskirose teisės šakose ir visai teisės sistemai . Įsitvirtino požiūris, kad veikiančios teisės
teisinį jautrumą labiausiai lemia jos atitikimas visuomenės ekonominei ir socialinei
organizacijai. Todėl teisės veiksmingumo kriterijai skirstomi į du lygius: mikro- ir
makrolygį. Mikrolygyje nagrinėjamas atskiro teisės normų akto, jų grupės arba teisinės
reformos branduolį sudarančių normų veikimo produktyvumas jų teisėkūrinės paskirties
požiūriu.
Makrolygyje įvertinami visos teisės sistemos arba atskiros teisės šakos veikimo
rezultatatai. Tokie vertinimai grindžiami pasiektos teisėtvarkos pažangos arba teisės sistemos
atitikimo jos paskirčiai laipsnio požiūriu. Būtent, patikimumo teorijoje efektyvumas yra
sistemos atitikimo jos paskirčiai laipsnis. Pavyzdžiui, teisės socialinė paskirtis – apsaugoti
žmogaus teises ir laisves bei laiduoti teisines sąlygas visuomenės pažangos raidai. Tai reiškia,

466
kad teisė turi praktiškai spręsti svarbiausią visuomenės problemą: derinti individualumą ir
socialumą, laisvę ir tvarką. Vadinasi, patikimumo teorijos požiūriu turime paklausti esminį
klausimą: kokiu laipsniu nacionalinė teisės sistema atitinka šią paskirtį? Kita vertus, šis
klausimas yra esminis ir šiuolaikinės teisės požiūriu.
Todėl natsitiktinai, pavyzdžiui, A.Vaišvila pabrėžia, kad teisėkūros subjekto
leidžiamas įstatymas turi būti teisinis, t.y. jo turinys turi atitikti prigimtines ( konstiticines)
žmogaus teises ir išreikšti priešingų interesų kompromisą . Nes teisė, J. Commaille požiūriu,
yra elgesio taisyklės, kurios formuojasi bendros kultūros kontekste bei visuomenės vertybių
sistemoje ir išreiškia svarbiausius socialinės tvarkos principus. Vienas svarbiausių socialinės
tvarkos pincipų, kurį būtina įgyvendinti teisėkūros procese yra socialinio kompromiso
principas. Kita vertus, teisė tradiciškai buvo suprantama veikiau kaip būdas žmones susieti,
būdas juos sutaikyti. Teisė visų pirma buvo suvokiama kaip tarpininkavimo procesas, kaip
komunikacijos būdas. Taigi “socialumo” sąvokos, teisės socialinės paskirties ir socialinio
kompromiso principo esmės analizė atskleidžia, kad vienas svarbiausių teisės socialinio
veiksmingumo kriterijų turėtų būti visuomenės santarvės užtikrinimo laipsnis.
Be abejonės verta išskirti techninius ir ekonominius teisės veiksmingumo rodiklius.
Techniniai rodikliai yra, pavyzdžiui, teisės sistemos arba teisės normos parametrų,
pavyzdžiui, jų vidinio darnumo, teisinio jautrumo, teisinės galios momentinė arba vidutinė
vertė. Ekonominiai rodikliai yra santykis tarp teisės sistemos ekonominio efekto ir išlaidų jai
sukurti bei eksploatuoti arba teisės sistemos veikimo pagal paskirtį tikimybė. Kadangi
techniniai ir ekonominiai efektyvumo rodikliai yra labiau susiję su teisiniu teisės
veiksmingumu, tai galima bandyti su jais grįsti analitinį teisinio teisės veiksmingumo
atskyrimą nuo turiningojo veiksmingumo. Vienok, svarbu pabrėžti, kad teisės socialinis
veiksmingumas implikuoja ir formalųjį veiksmingumą. Be jo sklaidos šiuolaikinėje
civilizacijoje, kuriai būdingi permanentiniai socialinės kaitos procesai, socialinis teisės
veiksmingumas būtų, apskritai, neįgyvendintinas.
Teisės socialinis veiksmingumas turi būti suprantamas kaip integralus rodiklis, kuris
išreiškia: a) veikiančios teisės ir jos elementų vaidmenį visuomenės gyvenime ir b) realiai
pasiektus asmenybės, socialinių grupių ir valstybės interesų dermės rezultatus nuolatinės
socialinės kaitos sąlygomis. Todėl konkrečios teisės normos socialinį veiksmingumą galima
nustatyti tik atskleidus dvejopus ypatumus: 1) visuomenės ir jos grupių kaip socialinio
objekto, kuriam paveikti išleidžiama teisės norma, ypatumus ir 2) teisės sistemos, kurios

467
elementu yra ta teisės norma, ypatumus. Nes abstrakčios teisės normos tikslo nustatymas dar
neatskleidžia jos igyvendinimo socialinės specifikos. Teisės sistemų raidos istorija liudija,
kad labai daug teisės normų funkcionuoja šimtmečius, nepakeisdamos nei savo formos, nei
savo turinio, nors pasikeitė jų socialinės funkcijos. Vadinasi, konkreti jų istorinė visuomeninė
prasmė išryškėja tik sąryšyje su poveikių objektu. Ši įžvalga leidžia teigti, kad teisės normų
atitikimas svarbiems visuomeninių santykių funkcionavimo ir raidos poreikiams yra jų pačių
socialinio veiksmingumo prielaida.

12.3.1. Empirinis pasitikėjimo ir teisės santykis

Pasitikėjimo kuo nors empirinis indikatorius dažniausiai būna tam tikros žmogaus
padėties pripažinimas visuomenėje. Žmogaus padėtį visuomenėje visada lemia ir reguliuoja
joje veikianti teisė. Teisės normose ir jų interpretacijose atsispindi realus asmenybės ststusas.
Galima sakyti, jog visuomenės požiūris į teisę lemia ir jos požiūrį į asmenybę. Kai teisės
nepaisoma ir jos reikšmė socialinių ryšių sistemoje menka, dažnai pažeidinėjimos ir
visuomenės narių teisės. Ir priešingai, kai teisė labai vertinama, atsiranda tam tikros žmogaus
egzistavimo garantijos, kurias gerbia visuomenė. Vadinasi, galima pagrįstai teigti, kad
visuomenėje dominuojanti teisės samprata priklauso nuo asmenybės padėties šioje
visuomenėje.
Asmenybės santykio su socialine visuma klausimas yra fundamentalus ir anot
Dumont’o, į jį atsakymo ieško kiekviena civilizacija. Sprendžiant šią ir kitas visuomeninių
santykių reguliavimo problemas Vakarų civilizacijoje išsikristalizavo keli reguliaciniai
principai:1) absoliutus individo iškėlimas virš holizmo (šis principas suvokiamas nuo
Abelard’o laikmečio), 2) ideologinis dualizmas, ypač išryškėjęs XIV a., vienokiu ar kitokiu
būdu gresiantis sugriauti bet kokią įsigalėjusią socialinę hierarchiją, 3) teorinis krikščionybės
postulatas: kas Dievo – Dievui, kas ciesoriui – ciesoriui, formaliai įteisintas tik XVIII a. ir
plačiai imtas taikyti sprendžiant įvairiausias problemas liberalizmo epochoje. Šie
reguliaciniai principai, anot T. S. Lebra’so, išreiškia istoriškai susiklosčiusį Vakarų etinės
kultūros invariantą - vienpusišką determinizmą, kuris reiškiasi kaip nesuderinamumas,
dichotomiškumas bei hierarchinis priežastingumas. Ši Lebra’so tezė, rašo V. Kavolis, verčia
manyti, jog Vakarų kosmologinėse, sociologinėse, psichologinėse mąstymo sistemose
išskirtiniais jas formuojančiais veiksniais turėtų tapti monadinis vienodumas, dualumas ir

468
hierarchijos principas; skirtingų kontekstų suvienijimas pirmiausia turėtų būti pagrįstas
hierarchinės kontrolės, organinės integracijos, taikaus sambūvio, konkuravimo ar kovos
intencijomis.
Tiesos vardan reikia pažymėti, kad civilizacijos reguliaciniai principai nėra statiški ir
tai rodo XX a. pabaigoje išryškėjęs Vakarų pasaulio judėjimas link kito etinės kultūros
invarianto – vaisingo bendradarbiavimo, abipusės integracijos ir nepaliaujamo svyravimo –
modelio. Tai liberaliosios demokratijos sklaidos fenomenas, kuris susijęs su žmogaus teisių ir
laisvių kaip absoliutaus teisės vertingumo pagrindo pripažinimu. Vienok, žmogaus teisių ir
laisvių kaip teisės vertingumo pagrindo konstitucinis pripažinimas nėra vienkartinis aktas ir
reikalauja iš visuomenės nenutrūkstamų moralinių pastangų saugoti visų jos narių teises ir
lemti jų įgyvendinimą. Šią būtinybę sąlygoja įvairūs socialiniai ir psichologiniai veiksniai.
XX a. antroje pusėje įvairiose Vakarų šalyse (JAV, Jungtinėje Karalystėje,
Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje, Skandinavijos šalyse) atlikti viešosios nuomonės apie
įstatymus tyrimai atskleidė kai kurias bendras tendencijas, kurios apibūdino žemą įstatymų
prestižą visuomenėje. Nors žemą įstatymų prestižą visuomenėje iššaukiančios priežastys yra
variacinės, bet jos remiasi į tą patį arba panašų pagrindą. Tyrimų duomenys atskleidė, kad
požiūrio į įstatymus formavime svarbų vaidmenį atlieka tokie veiksniai: istoriškai susiklostę
teisiniai principai, tradicijos ir papročiai; pasiektas kultūrinės ir ekonominės pažangos lygis;
bendrojo ir profesinio išsilavinimo pobūdis; žmogaus socialinė padėtis visuomenėje ir kiti
veiksniai. Pavyzdžiui, M. Friedman atskleidė anglų ir prancūzų požiūrio į savo šalies
įstatymų įgyvendinimą giluminį skirtumą: Jungtinės Karalystės tautos požiūris į savąją
teisėkūrą yra stabilesnis nei Prancūzijos tautos. Ispanijos sociologas J. Toharia, remdamasis
savo šalies teisinės tikrovės analize, konstatavo susiformavusį atotrūkį tarp veikiančių
įstatymų ir realių Ispanijos visuomenės poreikių. Jo požiūriu, ši situacija pragaištinga
justicijos kaip pagrindinės teisės taikymo sistemos autoritetui.
Jeigu teisės negerbimo viena iš priežasčių yra jos netobulumas, rašė W. Kaupen
(1966), tai justicijos krizės viena iš priežasčių yra tai, kad ji remiasi formalia, neaiškia, nuo
gyvenimo atitrūkusia, prideramos pagarbos neturinčia teise. Kad įstatymai būtų teisingai ir
efektyviai taikomi, būtina teisėjus specialiai parengti teisės normų socialinės prasmės
aiškinimo srityje.Teisės atotrūkis nuo greitų gyvenimo socialinių permainų veda ne tik prie
tvarkos teisinio reguliavimo sutrikimų, bet ir į nusikalstamos veiklos įvairovės ir apimties
greitą sklaidą bei , viso to pasekoje, - prie visuomenės demoralizacijos.

469
 Bet ne vien socialiniai veiksniai įtakoja visuomenės narių požiūrį į teisę. Jam įtakos
turi socialiniai psichologiniai veiksniai, kaip antai, rigorizmas ir tolerancijos. Jie atlieka
lemiamą vaidmenį formuojantis visuomenės narių teisinės sąmonės struktūrai ir teisėto
elgesio motyvacijai. Rigorizmas ir tolerancija yra dvi kraštutinės pozicijos teisės laikymosi
atžvilgiu. Rigorizmas išreiškia griežtą, nenukrypstamą teisės reikalavimų įgyvendinimą,
apskritai griežtą teisės laikymosi poziciją; pakantumas – priešingai, išreiškia pasitikėjimą
įstatymų leidėju ir neaukštus teisės reikalavimus. Atitinkamai skirtingai iš šių pozicijų
žvelgiama į teisės pažeidėjus: rigoristai griežtai smerkia ir reikalauja nenukrypstamo įstatymo
vykdymo; pakantieji žvelgia priešingai – atlaidžiai į teisei priešingus veiksmus. Vienok,
visuomenė nesuskyla į dvi priešingas stovyklas, nes gyvenime egzistuoja įvairios rigorizmo ir
tolerancijos atmainos, tarp kurių ribos būna neaiškios . Bet, kita vertus, tai paaiškina, kodėl
teisinėje erdvėje vienos socialinės grupės būna pakantesnės už kitas.
Pagarbos teisei formavimosi procese esminį vaidmenį atlieka moralinių – etinių
normų komplekso sėkmingo funkcionavimo sąlyga: aukštas atskirų socialinių grupių
dorovinis – psichologinis stabilumas. Olandijos ir Lenkijos mokslininkai beveik vienu metu
atskleidė ryšį tarp moralinio pasmerkimo ir teisinio pasmerkimo: moralinis pasmerkimas
sustiprina teisinį pasmerkimą. Net nežymus neteisėtų veiksmų moralinio pasmerkimo
sušvelnėjimas sukelia smarkų aidą – reikalavimus taikyti švelnesnes teisines sankcijas. Todėl
A. Podgureckis teigia, kad visur, kur moralinis neteisėto elgesio pasmerkimas sumažėjo
nežymiai, teisiniai jo pasmerkimai sumažėja dideliais mastais . Mūsų visuomenėje įsigalint
moraliniui reliatyvizmui ir net moralinio neutralumo pozicijai išryškėjo dvi kraštutinės
tendencijos: arba siekiama skirti neadekvačiai dideles bausmes už padarytus teisės
pažeidimus, arba atvirkščiai – už sunkius nusikaltimus skiriama neadekvačiai menkos
bausmės.
Socialinių, socialinių psichologinių ir psichologinių veiksnių įtakos teisinių ir
socialinių neteisinių imperatyvų santykiui individo teisinėje sąmonėje tyrimų duomenis
galima apibendrinti tokiomis išvadomis:
1. Moralės vaidmuo skatinant individo pagarbą teisės aktams yra ne mažesnis už
pačių teisės aktų vaidmenį. Bet kurio teisinio paliepimo veiksmingumas būna didesnis tais
atvejais, kai jo turinys atitinka asmenybės ir socialinės grupės moralinius įsitikinimus. Ir
priešingai – teisės normos veiksmingumas smarkiai sumažėja, kai ji prieštarauja visuomenėje
vyraujančioms dorovinėms vertybėms ir normoms. Išryškėjo, kad moralinius imperatyvus

470
atitinkančio elgesio motyvai yra susiję su pirminėje socializacijoje interiorizuotomis
vertybėmis ir normomis, su baime būti morališkai pasmerktam, su siekimu užsitarnauti
paskatinimą, su visuomenės interesų ir elgesio taisyklių suvokimu, su abipusiškumo
lūkesčiais. Teisei būtinai reikia moralinių normų paramos, nes jos kaip žmonių
bendruomeninės dvasios švyturiai gali paženklinti žmogui reikalingos teisės normų raidos
kryptį.
2. Patikimai nustatyta, kad giliau nei teisės normas individai interiorizuoja papročius,
tradicijas ir įpročius, kurie virsta vidinėmis žmogaus elgesio normomis. Teisės normų
reguliacinis poveikis žmogaus elgesiui yra menkesnis, nors jų įgyvendinimą garantuoja
valstybė savo prievartos priemonių panaudojimo galimybe. Net gi tada, kai teisėkūros
subjektai išleidžia visuomenei akivaizdžiai naudingą teisės normą, jos interiorizacija vyksta
pakankamai ilgą laikotarpį, kol ji tampa veiksminga.
3. Pasitikėjimą įstatymu įtakoja kompleksas sąveikaujančių veiksnių, į kuriuos
atsižvelgti ne visada yra reikiamų galimybių. Patikimai nustatyta, kad pasitikėjimas įstatymu
sustiprėja, kai įstatymo nuostatos sutampa su didesniosios visuomenės dalies socialiniais
lūkesčiais, poreikiais ir interesais. Kuo didesnę naudą gali visuomenė išgauti iš naujo teisinio
reguliavimo, tuo labiau ji laikosi tų teisinių paliepimų ir atvirkščiai.
4. Pasitikėjimo teise formavimui esminę reikšmę turi asmenybės socializacijos
laipsnis. Skandinavijos šalyse atlikti tyrimai atskleidė, kad aukšto socializacijos laipsnio
asmenybei būdingos interiorizuotos etikos ir teisės normos, virtusios jo vidinių vertybių
sistema. Tokia vertybių sistema beveik pasąmoniškai lemia teisėto elgesio modelių
įgyvendinimą ir tuo pačiu paaiškiną kodėl dauguma piliečių nepažeidžia galiojančių teisės
normų, nors apie jų buvimą menkai nutuokia. Jeigu galiojančios teisės normos yra
legitimiškos ir pakankamu laipsniu atitinka visuomenės dorovinę sąmonę, tai nereikalingi
tuomet naudos ar grasinimų stimulai, kurie užtikrintų teisėto elgesio modelių įgyvendinimą.

471
472