Michailas Andrijanovas

Is gelmiu. Kelrodis gyvenimo prasmes beieskantiems.

2005. Klaipeda.

Ši knyga skirta gyvenimui. Tam procesui, kuriame dalyvaujate Jūs, nepriklausomai

nuo to norit Jūs to ar ne. Ši knyga apie gyvenimo taisykles, kurios

nepriklausomai nuo įvykių ir aplinkybių galioja ir savo galiojimu inicijuoja šių

įvykių ir aplinkybių kūrimąsi.

Gyvendami mes griežtai laikomės šių taisyklių nors kartais net nenutuokiame apie

jų egzistavimą, o kartais net neigiame jas. Mes galim žinoti šias taisykles ir

eiti kartu su jomis gyvenimo keliu siekiant suprasti kur ir kam einame. Mes

galim nežinoti šių taisyklių ir taip pat sėkmingai gyventi.

Ši knyga ieškantiems atsakymų ir negalintiems ramiai gyventi be jų.

Tai tik pamąstymai ir mintys nepretenduojančios į autorines teises. Jei

įžvelgsite šioje knygoje ką nors savo, ar ką nors jau girdėto, matyto, skaityto,

ką gi, matyt taip ir yra.

Manyje mano mintys ir kitų žmonių mintys, mano stereotipai ir kitų žmonių

pavyzdžiai susipina taip, kad atskirti savo nuo ne savo neįmanoma. Taip yra ir

pas Jus.

Patentuojantys žodį vargu ar gali patentuoti mąstymo linkmę, iššauktą jo žodžių.

Tas, kas atėjo į mane, pasiliko manyje, tapo manimi ir yra mano. Ir bus mano

tol, kol neatsiras dar kas nors, išstumiantis, papildantis arba išsklaidantis

tai.

Jei radote šioje knygoje ką nors “Jūsų” – vadinkitės jos autoriumi . Jei radote

joje ko nors naujo ir ištaisėt jūsų manymu esamus trūkumus - vadinkitės jos

autoriumi. Jei aš pažįstu Jus, jei aš žinau apie Jus, jei aš girdėjau apie Jus –

Jūs esate šios knygos bendraautoriai.

Neskubėkite tuo džiaugtis ar dėl to nusiminti.

Gal būt ši knyga sunaikins Jūs tokį, koks esat dabar. Gal būt perskaitę ją
pajusit, kad Jūs jau nebe Jūs. Bet tikriausiai to Jūs ir ieškot pradėdami ją

skaityti.

Stebint iš arti nepamatysi didelio paveikslo.

Kasdieniai darbai, darbeliai…bėgiojimas iš vienos vietos į kitą…kartais

susimąstau kur skubu… kam skubu. Bet dažniausiai skubu ir tiek…

nesusimąstydamas. Bet stabtelėjus akimirkai, susidaro įspūdis, jog esu dalis

kažko didelio, kažko ypatingo… keistas jausmas…

Žmogus metų metus vaikščiojo protėvių pramintais, nieko ypatingai

neišsiskiriančiais takeliais. Takeliai čia buvo visuomet ir niekas nekreipė į

juos ypatingo dėmesio. Kaip ir kiekvienas iš mūsų nekreipia ypatingo dėmesio į

niekuo neišsiskiriantį taką. Kartą, norėdamas paberti trąšų į savo laukus žmogus

pasamdė nedidelį, ūkiniai veiklai pritaikytą lėktuvą. Lėktuvo pilotas, grįžęs

žemėn, su nuostaba pranešė, jog laukuose esantys takeliai sudaro ypatingus, tik

iš paukščio skrydžio matomus piešinius.

Šių takelių paslaptys visuomet buvo žmogui po kojomis, bet einant takeliu galima

buvo pamatyti tik tiek kiek leidžia takelis. Norint pamatyti piešinius reikėjo

palikti takelį, pasikelti virš jo, užeiti už jo ribų. Žiūrint iš arti neįžiūrėsi

didelio paveikslo.

Gyvenimo prasmė visuomet šalia, bet tam, kad įvertinti gyvenimą reikia jį pirma

pragyventi.

Meno paroda .Tiek daug gražių dalykų vienoje vietoje. Kai ateinu čia vienas ir

nebereikia kreipti dėmesio į nuolatos ūžiančius draugus - keičiuosi… laikas

tarsi pradeda judėti atgal… gilyn…

Nepastebimai atsirandu tame laikotarpyje kai šie eksponatai buvo kuriami…

įsivaizduoju save šalia jų kūrėjo…taip man lengviau suprasti pajusti…

Pas žinomą menininką atėjęs turtuolis užsakė nutapyti savo portretą, pasakęs,- “

noriu, kad portretas būtų kokybiškas, vertingas ir toks gražus, kad net

septintos kartos mano palikuoniai grožėtųsi juo“, ir padėjo ant stalo 3 auksines
monetas.
Grįžęs atsiimti užsakymo turtuolis pamatė nuostabų piešinį, o šalia jo 2

auksines monetas. “Kas čia?”,- paklausė jis menininko, “aš patenkintas tavo

darbu, kodėl tu neimi mano pinigų?”. “Aš paėmiau tik tiek, kiek jau esu

uždirbęs”- atsakė menininkas,”- tu prašei kokybiško portreto ir aš įdėjau į jį

visus savo gebėjimus už tai paėmiau vieną monetą, bet aš nežinau ar mano darbas

bus vertingas ir ar tavo palikuoniai grožėsis juo, todėl palikau kitas dvi

monetas - jos dar ne mano”.

“Ką gi, jos jau ir ne mano”,- atsakė turtuolis palikdamas monetas gulėti ant

stalo ir paėmęs portretą išėjo, stipriai užtrenkdamas duris. Gal būt supyko, o

gal norėjo įžeisti…nežinau, bet manau, kad menininkas, pradėjęs piešti paveikslą

net pats negalėjo pasakyti koks jis bus. Nes jis nežinojo. Ar taps jo kūrinys

nemirtingu kultūros paveldu ar supus nesulaukęs dėmesio? Betapydamas jis

negalėjo įvertinti kūrinio svarbą. Tik baigęs darbą, tik matant rezultatą jis

sugebės jį įvertinti. Sugebės įžvelgti atlikto darbo prasmę.

Tam, kad pamatyti prasmę mes turime praeiti visą kelią - nuo idėjos gimimo iki

paskutinio potėpio.

Gal ir mano Gyvenimo prasmė visuomet kažkur šalia, bet tam, kad įvertinti

gyvenimą man reikia jį pirma pragyventi.

Kiekviename potėpyje įžvelgiant prasmę…

Įdomu, Ar galėjo šis menininkas pasielgti kitaip? Be abejo taip. Jis galėjo

nepiešti portreto ir neimti pinigų, pasiteisinant jog užsakymas neįmanomas.

Galėjo pasiimti visus pinigus, tikėdamasis, jog jo kūrinys ir po šimtmečių

išliks nuostabus ir vertingas. Galėjo, bet kažkodėl nenorėjo to.

Menininko poelgis šiek tiek keistas… keistas, bet labai nuoširdus… nuoširdus ar

sąžiningas?.. o gal nuoširdus ir sąžiningas kartu?… juk ir aš gyvendamas galiu

klysti ir tesinti save, manydamas, jog viskas kas vyksta - į gerą. Galiu

kontroliuoti save ir stengtis neklysti manant, jog kontroliuodamas save

pragyvensiu teisingai. Galiu gyventi rytojumi, aukodamas šią dieną tam, kad

rytoj būtų geriau. Galiu, bet ar noriu to?

Ar noriu įrėminti save į kitų griežtas taisykles, ar noriu beklystant

apgaudinėti save, pateisinant visas savo silpnybes, ar noriu žiūrėti tik į

ateitį, pasmerkdamas šią dieną pražūtin?

Ar nesinori mums čia ir dabar gauti tai, dėl ko gyvename? Ar nenori su kiekvienu

įkvėpimu gauti jėgų ir noro sekančiajam? Jei taip gal ir mums reikia širdyje

užbaigti paveikslą ir įžvelgti rezultatą, vardan kurio tepi? Tuomet, kaip ir

menininkas, įžvelgus rezultatą pamatysime, kad ir tame potėpyje, kurį darome

dabar yra galutinio rezultato sudedamoji dalis. Kiekviename potėpyje išvysim

prasmę.

Vaizduotė pralenkia veiksmą.

Daug anksčiau už šį menininką, prieš tūkstantmečius uoloje žmogus nupiešė

piešinį. Bizoną bėgantį nuo medžiotojų.

Stebint šį piešinį mes keičiamės. Aš svajoju sužinoti kas buvo tas žmogus

nupiešęs tą piešinį. Ką jis veikė. Ar turėjo vaikų. Kaip jį vadino draugai. Aš

noriu, bet negaliu rasti atsakymus į šiuos klausymus.

Šio žmogaus piešinys ir po tūkstantmečių iššaukia manyje norus. Aš suprantu kokį

gilų ir ilgalaikį pėdsaką žemėje paliko jį nupiešęs žmogus.

Aš pavydžiu šiam žmogui. Pavydžiu ir tuo pat metu man gaila šio žmogaus, nes

viską ką jis padarė gyvenime tai tik tas piešinys. Jo gyvenimas tai tik

piešinys, nes tik piešinį tegalim įvertinti. Ar tai ne per mažai gyvenimui?

Kita vertus kiti nepalieka ir tiek. Ateina ir išeina į nežinomybę be pėdsakų.

Ar mes norime būti tais kitais?

Kaip ir šis žmogus, gyvenime mes nuolat siekiame ko nors. Darydami ką nors
siekiame rezultato. Labai sunku nežinant to ko nori gauti rezultate atlikti

darbus, reikalingus tam rezultatui pasiekti. Tam, kad beprasmiškai neklajoti

darbuose mes numatome rezultatą. Mes užeiname už planuojamo veiksmo ribos, nes

už jos slypi numatyto darbo esmė ir tikslas. Mūsų vaizduotė pralenkia veiksmą.

Ji tarsi numato būsimą rezultatą, eina prieš veiksmą. Taip pralenkdami

planuojamus veiksmus mes tarsi įlendam į numatyto darbo esmę ir tikslus.

Mūsų gyvenimas - veiksmas. Veiksmas, kurio rezultatas taip pat yra už šio

veiksmo ribos. Gyvenimo tikslo galima pasiekti tik po mirties, bet juk numatyti
yra ne tas pats kas pasiekti?

Kam man tas tikslas jei manęs jau nebebus? Ar jau noriu būti šalia tų, kurie

išeina nenupiešę savo piešinio uoloje?

Žinantis tikslą supranta kelia link jo.

“Kodėl aš toks nelaimingas?”, - paklausė šeichas senojo išminčiaus.

“O kas tau yra laimė?”- pasiteiravo išminčius.

Šeichas susimąstė ir atsakė : “ ačiū tau, dabar aš žinau, ką turiu nuveikti, kad

būčiau laimingas…”

Supratęs tikslą - suprasi kelią link jo. Gyvenimas kupinas kitų tikslų ir

rezultatų, kiekvienas jų - reikalingas ir svarbus. Bet tai darbai kuriuos mes

galime atlikti būdami gyvi. Šių darbų rezultatų mes siekiame tam, kad gyventi

tol kol gyvenam. Tai privilegija tų, kurie nenori po savęs palikti pėdsaką.

Vardan ko gyventi? Koks tikslas pateisina žemėje praleistus metus? Jūs norite

perskaityti atsakymą? Ar iš ties visuomet norite to ko prašot?

Ar norit, kad kažkas pirštu nukreiptų jus ta linkme, kuria turit gyventi? Ar

galėsit tuomet be abejonių ir nuogąstavimo eiti tuo keliu, kurį pasirinkot ne

pats?

Ar Jūs vis dar norite to, ko norėjote?

Tam, kad gimti iš naujo būtina numirti.

Gimimo diena…atrodo nieko ypatingo, bet net saulė šiandien šviečia kažkaip

kitaip… tarsi tik man. Šiek tiek liūdna, tačiau vis vien norėčiau, kad ši diena

truktų ilgiau nei rytojus..

Kartais norisi, kad dabartis neišeitų į praeitį. Kad liktų ir žengtų su manimi į

ateitį…, tačiau ateityje ne visuomet yra vietos dabarčiai. Tik prisiminimams

apie ją…

“Aš jau pavargau,”- pasakė vaikas tėvui, su kuriuo kartu ryte bėgiojo sporto

aikštelėje.

“Palauk, sūnau, tuojau atsivers antrasis kvėpavimas” - paprašė tėvas.

Po kurio laiko vaikas pasakė “ Iš tiesų, dabar man jau lengviau. Bet kur dingo

tas “pirmasis kvėpavimas”?

“Dabar tai jau nebesvarbu”, nusijuokė tėvas,” mes jau atbėgome…”

Pažvelkite į savo gimimo datą. Ar manot, jog esate būtent tokio amžiaus? Ar

niekuomet neatrodėt sau daug jaunesnis ar senesnis nei esate? Ar neteko

bendrauti su jaunais seniais ir senais jaunuoliais?

Gimimo data nerodo Jūsų amžiaus. Ji rodo tik dažų įsigijimo datą menininko

paveikslui. Kokiu jūs būsit pasiekęs rezultato žinot tik Jūs. Galima būnant 80 -

ties mirti jaunam, galima ir tik sulaukus aštuoniolikos mirti seniu.

Biologiškai gimstant ir mirštant vieną kartą, psichologiškai mes gimstame

antrąkart tuomet, kai pirmąkart psichologiškai mirštame.

Kaip pirmasis kvėpavimas išeina į nežinomybę tam, kad užleisti vietą antrajam

mes kelis kartus gyvenime mirštame tam, kad gimti iš naujo.

Skaudu kai gyvenimo tikslas pasiektas gyvenant.

Atsiradus naujam tikslui atsiranda naujas kelias link jo. Atradus gyvenimo

tikslą pereiname į prie jo vedamą kelią. Pakeičiame tą gyvenimą, kurį gyvenome

lyg šiol į naują - mirštame tam, kad gimti iš naujo. Jūs tai daugiau ar mažiau
pajusite kai baigsite skaityti šią knygą.

Mirti visuomet apmaudu, ypač, nematant prasmės gimti iš naujo. Žmogus be

pagrindinio tikslo - vargšas žmogus, nes jis nežino kam jam gyventi. Žmogus

praradęs prasmę gyventi - kas gali būti skaudžiau?

Pažvelgus už gyvenimo ribos mes planuojame mirties datą. Iki jos dar toli, nes

reikia spėti maksimaliai priartėti prie savo tikslo. Apmaudu, jei pasieksim

savąjį tikslą anksčiau. Akimirkai mes būsim laimingi, bet kur tuomet reikės eiti

toliau?

Net pati baisiausia informacija turi savyje ką nors gero.

“Dėl blogų oro sąlygų lėktuvų skrydžių šiandien nebebus” - pranešė aerouosto

dispečerė.

“Kaip apmaudu” - garsiai nusiminė į darbą skubėjęs žmogus.

“Kaip šaunu” - apsidžiaugė įsimylėjėlių porelė, atradusi netikėtą galimybę

ilgiau pabūti kartu.

“Ką gi”, paspaudė pečiais dar vienas keleivis, “nebus - tai nebus”…

Gyvenimas pilnas informacijos. Sužinant vieną džiaugiamės, išgirdus kitą -

liūdim. Tačiau pati informacija - beformė. Tik mūsų suvokime ji tampa gera ar

bloga. Tai, kas bloga jums gali būti gera man. Tai kas gera man gali būti bloga

Jums. O gali ir nebūti.

Kas žino kas yra gera Jums? Tik jūs pats.

Kas žino kas yra gera man? Tik aš pats.

Tačiau net pati baisiausia informacija turi savyje ką nors gero. Net paties

baisiausio melo ištakose glūdi tiesa.

Galimybė pastebėti gėrį blogyje ir tiesą mele - gyvenimo virtuozo savybė.

Iš jo elgesio nesuprasi ar jis nusivilia, ar tapo pažeidžiamas ir silpnas. Jis

priima blogį kaip praeitį - išimant iš likusios informacijos tik gėrį sau, koks

smulkus ir nepastebimas kitiems jis bebūtų, išliekant abejingas pačiai

informacijai.

Abejingumo galybė

Istorijos pamoka…Galvoje, susimaišius su pamokos tema besisuka vakarykštės

dovanos…Kodėl net bereikalingos dovanos man malonios? Kodėl per savo šventę

jaučiau liūdesį? Kodėl tame liūdesy jaučiausi gerai?

“Mano kariuomenė didi ir stipri, mano kariai karingi ir gerai pasiruošę, kodėl

jie bijo nedidelio užpuolikų būrio, siautėjančio mano valdose?” - paklausė

kunigaikštis savo patarėjo. “Todėl, kad užpuolikai abejingi tavo karių stiprybei

ir tavo kariai apie tai žino”- atsakė patarėjas.

Pasaulyje daug žmonių, kurie abejingi kam nors. Kiekvienas yra abejingas kam

nors. Yra žmonių, kurie nesidžiaugia ir nenusimena. Jie nemoka džiaugtis ar

liūdėti. Jie nemato tame prasmės. Daug žmonių nemoka daryti tai, ką moka daryti

kiti. Jūs taip pat nemokate visko ką moku aš. O aš nemoku visko ką mokate Jūs.

Daug iš mūsų jaučiasi ne taip kaip tūrėtų jaustis. Džiaugsme liūdi, o liūdesyje

džiūgauja. Džiaugiantis protu mes kartais liūdim širdyje, o liūdėdami jaučiame

nepaaiškinamą malonumą. Tai ženklas, kad bet kokiame blogyje yra gėrio.

Laimingas tas, kuris gali abejingai priimant informaciją pakreipti savo gyvenimą

gėrio linkme, net apsemtas blogiu.

Bet koks išorinis stūmimas ar tempimas žmogų, žinantį tikslą, veda link jo.

Avys, avelės, kiek jų esu priskaičiavęs prieš miegą per visą savo gyvenimą?..

Tikriausiai tūkstančius…Įdomu, kas atsitinka su avimis, kurios peršoka tvorą?

Gal jos grįžta namo, o gal keliauja kažkur kitur mano fantazijos labirintuose?…

Avis, didelėje bandoje, norinti prasimušti prie vandens nenuklys nuo kelio. Jai

nemaišo kitų avių stumdimasis. Šių stumdynių pagalba ji greičiau prasimuš prie

savojo tikslo. Kuo mes esame blogesni? Manau, nesvarbu kas ir kaip atsiranda
mūsų gyvenime, nesvarbu kas ir kaip mumis stumdo, mums maišo ar mums padeda.

Svarbu kad tai vyksta.

Gyvenimas bombarduoja mumis srautais informacijos. Mes liūdim, džiaugiamės,

klystam, taisom klaidas. Mes reaguojam į informaciją. Mes judam gyvenimo keliu.

Nesvarbu kokią informaciją mes gauname, nesvarbu kaip tai vyksta svarbu kad taip

yra.

Bet koks išorinis stūmimas ar tempimas žmogų, žinantį tikslą, veda link jo

Jei niekas nevyktų aplinkui mus ir viskas būtų labai paprasta ar mes norėtumėm

eiti?

Žinantis tikslą geba laikytis kelio nepasiklysdamas ir nepamesdamas jo.

Pažvelkite į skruzdėlę. Kiek pavojaus ir netikėtumų laukia jos, nešančios šakelę

į skruzdėlyną! Kiek kartų ji krenta ir kiek kartų vėl stojasi. Ar užteks jai

ryžto, laviruojant tarp tūkstančio pavojų judėti link pagrindinio, nenuklystant

nuo kelio? Ir vėl nukrito…

O kur gi šakelė? Štai ji - tvirtai laikoma ir nešama toliau.

Produktai genda. Norint pagaminti šviežią maistą reikia jį gaminti dabar.

Suskamba telefonas - būtina atsiliepti. Viskas aplink mus reikalauja dėmesio ir

jėgų, bet žinantis tikslą geba laikytis kelio, kaip skruzdėlė nepasiklysdamas ir

nepamesdamas jo.

Iš žinojimo į supratimą.

“Aš žinau, kad galiu atremti šią ataką” - pasakė mediniais ginklais fechtuotis

besimokinantis mokinys.

“Ar iš ties gali?” - perklausė mokytojas.

“Taip” - tvirtai atsakė mokinys ir jo akyse nesimatė baimės ar nepasitikėjimo.

“Tuomet - ginkis” - pasakė mokytojas ir apkeitė medinį kardą į metalinį.

Mokinys, pamatęs aštrų, blizgantį plieną žengė kelis žingsnius atgal ir tarė : “
dabar aš supratau, kad dar nepasiruošęs”…

Mes žinome daug dalykų, kurių nesuprantame. Mes jaučiame ir suprantame daug

dalykų, kurių nežinome. Supratimas aukščiau už žinojimą. Nes tai, ką mes

supratome tampa mūsų gyvenimo dalimi. Tampa mūsų pagalbininku gyvenime. Tampa

mumis.

Žinias nesunku pamiršti, pakeisti, paneigti. Tai kas yra suprasta, praleista pro

mumis ir įsisavinta - amžiams liks mumyse.

Suprasti dalykai formuoja mus. Jų kiekis formuoja mūsų turinį.

Taip, judant nuo žinojimo į supratimą mes formuojame save.

Ne viskas auksas, kas auksu blizga.

Mes galim išmokti gintis nuo medinio peilio, bet ar tuomet jausimės saugiai? Mes

galim daug dirbti - gauti daug diplomų ir atestatų, padaryti puikią karjerą,

nusipirkti gražų kostiumą.

Mes galim sukonstruoti savo gyvenimą taip, kad kitas žmogus pažvelgtų į mumis ir

pasakytų - kaip gerai jis gyvena. Jam mes atrodysim svarbūs, laimingi ir

patenkinti. Gal būt tokiu mes atrodysim ir sau. Bet kas svarbiau - atrodyti

laimingu ar iš tikro juo būti?

Gal iš šalies laimingai atrodantis žmogus yra nelaimingas? Gal mes, atrodant

kitiems laimingais iš tikro esam ne tokie? Kas žino? Tik mes patys. Paklauskite

savęs ar Jūs esate tokie kokiais atrodot kitiems? Ar esate tokie kokiais norite

atrodyti? Ar norite atrodyti ar būti? Tai klausymas į kurį kiekvienas privalo

atsakyti pats.

Jei jam tai rūpi…

Kiekvienas iš mūsų - pagrindinis savo gyvenimo veikėjas.

Išklausęs mokinio pasakojimą apie tai, kad viskas šiame pasaulyje yra tik

pasąmonės sukurtas miražas budistų vienuolyno mokytojas pasakė : “ ką gi, tu

gerai išmanai šią sritį, bet pasakyk man ar šis medinis rąžantis taip pat
miražas?”

“ Taip” - atsakė mokinys.

Mokytojas trinktelėjo rąžančiu į mokinio galvą ir juokdamasis paklausė įpykusio

mokinio :

“ Jei tai miražas, iš kur tuomet tavo pyktis?”…

Kiekvienas mūsų - pasaulio centras. Vienintelis ir nepakartojamas. Svarbus ir

reikšmingas. O kaip gi kitaip? Juk jei nebūtų mūsų nebūtų ir mus supančio

pasaulio. Šitas gyvenimas mūsų ir tik mes esame jo valdovai.

Mes jo režisieriai. Nereikia bijoti valdyti pasaulį taip kaip reikia mums. Ne

gėda vadovauti pasauliui, gėda daryti tai blogai.

Nebijokite vadovauti, bijokite daryti tai netinkamai.

Norėčiau būti vadovu. Būtinai dideliu ir reikšmingu. Šiek tiek prisibijau

atsakomybės, bet, manau, atsakomybė žmogui tai kaip prieskonis maistui - galima

valgyti ir be jų, bet tuomet skonis jau ne be tas.

Aišku, nepridėjus ar perdėjus prieskonių irgi nepasieksime norimo rezultato.

Geram skoniui, kaip ir geram vadovavimui reikalinga tinkama proporcija…

Visi valdo visus. Informacijos srautai susiduria ir pakeičia savo kryptį.

Alkanas vaikas, prašantis išmaldos trumpam nukreipia jūsų dėmesį ir tą akimirką

trumpai valdo Jus. Šuo, prašantis išvesti jį laukan, koreguoja Jūsų elgesį. Visi

vadovauja visiems.
Nebijokime vadovauti, bijokime daryti tai netinkamai

Silpnas negali tinkamai valdyti pasaulio.

Atrodo yra žmogus. Žmogus ir tiek. Dvi rankos, dvi kojos, galva. Bet ne… kaip

rūbus, ant jo maunamos įvairios pareigos, įsipareigojimai, privilegijos, teisės…

vienam daugiau, kitam - mažiau. Įdomu, kad kuo daugiau šių “rūbų” užmauta, tuo

dažniau žmogų vadina “stipriu. Įdomu ir tai, kad tuo pat metu stipriu vadina ir

tą, kuris išskirtinai šių “rūbų” neturi.

Pavyzdžiui - aukštas pareigas užimantis vadovas - turi begalę įsipareigojimų ir

privilegijų. Jam lenkiasi, jį gerbia ir bijo, smerkia ir apkalbinėja. Jis

stiprus?

Arba žmogus, vardan to, kad išsaugoti unikalią, nedidelę gėlę prisirakinęs prie

geležinkelio bėgių. Jis atsisakė savo teisių į laisvę, judėjimą. Rizikuodamas

gyvybe, galiausiai iškovojant pergalę prieš visą pasaulį išsaugo gėlę. Ar jis

stiprus?

Kas išvis yra stiprybė?

Ką aš žinau apie ją?

Aš žinau, kad Silpnas negali tinkamai valdyti pasaulio, nes pasaulis valdo jį.

Silpnas nuolatos prašo ir skundžiasi. Jam reikia užtarėjo ir pagalbininko. Jam

reikia užuojautos ir paramos. Jis bijo valdyti, nes įprato, kad pats yra

pavaldinys.

Pasakykite silpnam NE ir jis atsisakys tikslo. Pasakykite TAIP ir jis bus jūsų

vergu.

Stiprus valdo silpnus. Jis neprašo, bet siūlo. Jis ne skundžiasi, bet dalijasi

patirtimi. Pasakykite jam NE ir tapsite silpnesniu, nes atsisakėte Jums

pasiūlyto. Pasakykite jam TAIP ir tapsite priklausomi nuo jo.

Jis pats sprendžia vardan ko, kaip ir su kuo jam kariauti, ką ginti…

Bet kokiame klausime, kurio atsakymas numato galimybę rinktis tarp “taip” ir

“ne” mes renkamės daug daugiau, nei vien tik žodį. Mes renkamės poziciją,

parenkame arba pabrėžiame savo statusą. Nustatome ribas tarp leistino ir

uždrausto. Parodome savo jėgas ir silpnybes.

Dažnai, tokioje situacijoje Silpnas sako TAIP tik iš baimės pasakyti NE. O

sakydamas NE, sako tai iš bejėgiškumo pasakyti TAIP.

Stiprus sakydamas TAIP - leidžia arba sutinka , o sakydamas NE - draudžia arba

prieštarauja. Labai nuoširdu.

Prieš mane du lapeliai, viename parašyta „tam, kad”, o kitame „nes”. Įdomu, kad
surašydamas ant jų nuveiktus per dieną darbus galiu lengvai suprasti - ką

padariau iš bejėgiškumo, o ką iš stiprybės.

Lapeliuose surašyti „nes” - mano veiksmai, išprovokuoti ko nors. „Tam, kad” -

mano sprendimai.

Silpni gyvena, nes yra gyvi. Jie valgo, nes alkani. Jie dirba viršvalandžius,

nes uždirba per mažai. Jie skundžiasi, nes gyvena blogiau negu norėtų. Tas „nes”

lydi juos visą gyvenimą, akivaizdžiai parodant, kad viską ką jie daro jie daro

pavaldūs aplinkybėms.

“NES” - jų silpnumas. Jų pastovus bandymas sušvelninti padėtį, sumažinti

skausmą.

Stiprūs gyvena tam, kad siekti tikslo. Jie valgo tam, kad būti sotiems. Jie

dirba daugiau tam, kad uždirbti daugiau.

Trumpas TAM KAD - pateisina visus jų poelgius. Dirbti “tam, kad” daug lengviau,

negu “nes”. Iškentėti skausmą “nes” daug skausmingiau, negu “tam, kad”.

Tikslas - padeda įveikti sunkumus. Tikslas - vedlys gyvenimo labirintuose. Jis

užjaus ir paguos, jis suteiks jėgų ir stimulo. Jis - tai, vardan ko sakoma “tam,

kad”. Jis stipriųjų žmonių atrama ir jėga. Jis stipriau už stiprius, nes vardan

jo stiprieji stiprūs!

Pabandykite darydami ką nors atsakyti sau ar darote tai “TAM, KAD” ar “NES”.

Nustebsite, kiek daug keičia šis mažas žodelis. Jis valdo mus. Nes jis - kelio

dalis. “Tam, kad” - žvilgsnis į ateitį. “Nes”- praeities aplinkybių

sušvelninimas ir taisymas. Visuomet verta ką nors daryti “tam, kad” vėliau

nereiktų daryti “nes”.

Šalia stipraus gera ir saugu, bet visuomet jauti, kad prieiti per arti jo -

pavojinga.

Kuo daugiau didėja stulpelis “ tam, kad” tuo daugiau jaučiuosi vertingas,

savarankiškas, stiprus. Dažnai susiduriu su paradoksu - fiziškai silpną žmogų

pripažįstu stipriu. Mano seneliui - 85 metai. Jis vos pajuda, bet geba

kontroliuoti viską aplink savęs. Manau, jis stiprus.

Stiprus valdo pasaulį. Visi aplinkui jį - jo pavaldiniai. Jis - vadovas,

protingas ir profesionalus. Valdant ir vadovaujant jis nesiima radikalių

veiksmų. Jis neleidžia aplinkybėms tapti nepavaldžioms jo veiksmams.

Jo pavaldiniai daro viską tiksliai ir laiku. Jam nereikia tikrinti jų darbą.

Dažnai net nereikia įsakinėti. Užtenka to, kad jis yra.

Neatlikti darbo laiku ar atlikti ji nesąžiningai baisu. Niekas nežino kas tuomet

gali atsitikti, nes apie tai baisu net pagalvoti.

Stiprų bijo ir myli. Tik bijo ir tik myli. Bailiausieji bailiai savo baimę gali

maskuoti į neapykantą o meilę į nuolankumą, bet jie tik atrodys neapkenčiančiais

ar nuolankiais, tuo tarpu mylės arba bijos.

Stiprus dirba, suprasdamas darbo svarbą tikslui. Tam, kad pasiekti tikro

rezultato reikia eiti ne trumpiausiu, bet reikalingu keliu. Eiti negailint

savęs, eiti nebijant kliūčių, nes reikalingas tvirtas, realus, o ne tokiu

atrodantis rezultatas. Stiprus supranta tai, todėl dirbdamas - dirba.

Jis egoistas, judantis savo tikslo link. Jis rūpinasi pavaldiniais ir baudžia

juos. Su jo gera ir saugu, bet visuomet jauti, kad prieiti per arti jo

pavojinga. Jūs tikrai žinote tokį žmogų. Arba pats esate jis.

Stiprus – neskuba.

Du žmonės statė namelį iš kortų. Nesunkus darbas, bet kruopštus ir ilgas. Vienas

atsinešė kalades ir iškart sėdo prie stalo, pradėjo dėlioti.

Kitas pradėjo daug vėliau, nes prieš dėliodamas įsitikino ar tvirtai stovi jo

stalas - ar nejuda, ar uždaryti langai ir durys…

Manau šios istorijos baigtis daug kam aiški… Kiekviename darbe svarbus ne tik

laikas ar jėgos sugaištos rezultatui pasiekti, bet - rezultato tvirtumas.

Kas iš to, kad mes pastatysim tikrąjį namą per savaitę, jei per skubėjimą jis

greitai sugrius? Tikras darbas reikalauja jėgų ir dėmesio, bet pažvelkite už jo

ribų - pamatykite rezultatą ir suprasit, kaip svarbu jį atlikti gerai. Jei jums

nereikalingas tvirtas ir tikslus rezultatas gal būt neverta net pradėti darbo?

Ar turit pakankamai laiko daryti ką nors nesąžiningai? Ar turėsit laiko vėliau

taisyti padarytas klaidas? Stiprus - neskuba.

Stiprus neskuba, nes kaip jis beskubėtų jis priartės prie savo tikslo tik tada

kai to reikės. Skubantis visuomet vėluoja. Skubantys silpni, nes pavaldūs laikui

Kaip gali būti pavaldus laikui tas, kurio tikslas už gyvenimo ribos?

Stiprus - neskuba. Neskuba tam, kad pažvelgti į rezultatą. Tam, kad atlikti

klaidų prevenciją. Tam, kad iš milžiniško srauto informacijos išrinkti tik tą,

kuri verta jo sąžiningo darbo. Jo statomas namas nesugrius ir nesupus.

Kiekvienas varžtas jame įsuktas sąmoningai, suprantant jo svarbą ir paskirtį.

Kas būtų jei bent viena iš šimto fundamento plytų būtų skilusi? Kas atsitiktų,

jei bent vieną supuvusią lentą prikaltumėm?

Nesąžiningas ir nerūpestingas bent vieno žingsnio atlikimas gresia trauma.

Klysti žmoniška. Bet numatyti ir apeiti klaidas - protinga.

Pyktis gimdo kerštą. Griežtumas - teisingumą.

Manau, labiausia įžeidžiantis dalykas būti apkaltintam tuo, ko nesi padaręs,

vien todėl, kad būtina ką nors apkaltinti. Būti aprėktam pardavėjos, vien todėl,

kad jai bloga nuotaika, arba iki tavęs buvę pirkėjai įžeidė ją. Arba tiesiog

šiaip… iš pykčio.

Žaibai, beprasmiški ir chaotiški agresijos smūgiai - bet kam , bet kur, bet

kaip…

Esi priverstas arba kopti į vieną iš barikadų pusę - kovoti konflikte, kurio

nauda niekinga arba nuryti nesaldžią svetimo pykčio piliulę.

Na, o maloniausias dalykas - kai ilgoje eilėje poliklinikoje tau prieš nosį

bandančiam pralįsti storžieviui už tavęs stovintis žmogus pasako: “ Ei, kur

lendi? Tai jo vieta!” Gale stovinčio žmogaus griežtumas tarsi atstato

teisingumą. Vadinti jo poelgį piktu vargu ar kas beišdrįstų… bent jau iš toje

eilėje stovinčių…

Žmogus turėjo šuniuką. Dar mažą ir neišauklėtą. Atsitiko taip, kad šuo sudraskė

jo mėgstamus batus. Žmogus baudė šunį. Baudė už tai, ką jis padarė. Baudė, nes

buvo piktas ir nusivylęs. Keršijo silpnesniam už savo nuoskaudą. Mums nelabai

patinka šis žmogus. Nes jis yra pavaldus net šuniui. Ar gi jis ne silpnas?

Kitas žmogus patekęs į panašią situaciją darė tą patį, tačiau ne iš keršto, o

tam, kad pamokytų, išauklėtų šunį. Tam, kad ateityje išvengtų panašių situacijų.

Darė tai be pykčio, bet griežtai. Be nuoskaudos, žinant, jog jo pamoka nepraeis

veltui.

Mums patinka šis žmogus. Jis griežtas, bet ne piktas. Jis baisus, bet

neabejotinai teisingas. Jį galima tik mylėti arba bijoti. Kaip galima nekęsti ar

nepateisinti to, kuris turi tikslą? Kaip paprieštarausi tam, kas teisus?

Silpno žmogaus pyktis gimdo kerštą. Kerštas tai beviltiško silpnumo kažką

pakeisti pasekmė.

Stipraus žmogaus griežtumas sau ir kitiems - tvarkos palaikymo priemonė. O

tvarka, tai - ką mes vadiname teisingumu.

Pagrindinė ir svarbiausia užduotis.

Kiekvienas rezultatas reikalauja darbo. Kiekviename darbe gali atsirasti klaidų.

Kiekviena klaida reikalauja dėmesio tam, kad rezultatas būtų tvirtas.

Keli šimtai darbininkų statė šį nuostabų laivą. Jis buvo vienas didžiausių ir

tvirčiausių visų laikų laivas. Viskas jame buvo padaryta tvarkingai ir tvirtai,

išskyrus vienos inkaro grandinės grandies, kuri nebuvo pakankamai sutvirtinta su

kitomis.
Šis laivas išėjęs iš uosto niekuomet negrįžo į jį…

Metalinė grandinė susideda iš daugelio dalių, tačiau ko verta net pati

storiausia ir tvirčiausia grandinė, jei bent viena iš šimtų jos grandžių bus
brokuota?

Eidami link rezultatų, siekiant tikslų, atliekame daugelį veiksmų, bet užtenka

vienam iš jų būti brokuotam ir visas darbas nueis veltui. Pastebėti, numatyti,

apeiti galimą silpnumą veiksmų grandinėje - pagrindinė ir svarbiausia užduotis.

Ne visuomet tai išeina, bet reikia mokintis.

Kai baudžia ir auklėja stiprus, nekyla abejonių, jog kaltas tu.

Kas nepritvirtino inkaro grandinės? Kas nepakankamai gerai ir sąžiningai atliko

manim pavestą darbą? “ Visi tie darbininkai - alkoholikai. Tinginiai,- visus

juos reikia išvaryti lauk iš darbo, pakarti, sušaudyti, užmušti” - rėktų pikta

pardavėja.

“Kam buvo pavestas šis darbas? Kas kontroliavo jo atlikimą? Kokybės

kontrolierius? Kas? Tu? “ - pradėtų domėtis poliklinikoje pagelbėjęs žmogus.

“ Aš, bet juk grandį tvirtinau ne aš”.

“ Darbininko kvalifikacija nelygi tavajai. Tavo užduotis - kontroliuoti kokybę.

Jei aš ieškosiu nekokybiškai atliekamų darbų, tai kam tuomet būsi reikalingas

tu? Ar esi reikalingas?“

“Taip”
“Tai kas kaltas?”
“Aš…”

Kai baudžia ir auklėja stiprus, nekyla abejonių, jog kaltas tu, nes stiprus -

stiprus bekompromisiškai. Jo bausmė už jo įsakymų nevykdymą griežta, teisinga ir

visuomet gresianti..

Gali maskuoti baimę ir meilę jam į pyktį ar nuoskaudą. Gali teisintis ar

nesiteisinti, tačiau supranti, kad jis neabejotinai teisus. Jo bausmė

neišvengiama.

Jis baudžia tik kaltus, nes gali ilgoje žmonių grandinėje įžvelgti silpną

grandį. Nes neskuba. Nes yra stiprus. Jei kaltas jis - jis baudžia save.

Griežtai ir be abejonių. Jis baudžia net save, kaip manote ar nubaus pavaldinį

už nepareigingą elgesį?
Tiksliai nustatant silpnąjį grandį jis parodo kitiems - esi kaltas - būsi

nubaustas, kas tu bebūtum. Tačiau, jei būsi nekaltas ir sąžiningas, tau bus

leista būti arčiau. Ar ne to mes norime, būdami silpni? Ar nenorime, kartais,

pasislėpti už tvirtos jėgos ir argumentų sienos?

Stipraus žmogaus atrama jo tikslas.

Jis matė rezultatą, jis jį supranta. Kaip gi jis gali palūžti ar suklysti? Jei

jums tai atrodo sunku prisiminkite skruzdėliuką, nešantį kelis kartus už save

sunkesnę naštą. Net jis supranta, kam jis tai daro. Net jis supranta savojo

kelio svarbą.

Ar esate silpnesnis už jį?

Stiprus prisiima atsakomybę, silpnas jos kratosi…

Nors, kontrolierius padarė klaidą, jis tebėra kažkuo žavus. Galbūt savo drąsą

priimti atsakomybę? Gal todėl, kad ištarė tą “aš” neatsikalbinėdamas ir

nebekaltindamas kitų?

Manau, kad jis stiprus, nes stiprieji klysta, bet nebijo prisiimti atsakomybės

už savo klaidas.

Žmogus turi silpnybę - pateisinti nenorą išmokti to, kad yra “dar per jaunas”

arba “jau per senas”. Jis mano, jog reikiamas laikas jau praėjo arba dar ateis.

Ką gi, paguoskite tokį žmogų, jis vertas užuojautos.

Labai lengva pasiduoti aplinkybėm. Labai lengva pasakyti “ ką aš galiu

padaryti?..” “ aš jau padariau viską, ką galėjau” ;“ tai nepriklauso nuo manęs”

ir taip pasimiršti. Palikti viską kitiems. Leisti kitiems vesti jus savo tikslo

link. Bet ar norite to? Ar manote, kad kiti žino, kur jums reikia eiti? Ar

norite, kad jūsų piešinį oloje išbraižytų svetima ranka?

Prisiimti atsakomybę - žingsnis link stiprybės, nuimti atsakomybę už padarytas

klaidas ir nepabaigtus darbus nuo savęs - tramplinas silpnėjimo link.

Dažnai taip darant, mes net nesusimąstom, kad numetant už ką nors atsakomybę ant

kitų - mes tampam našta jiems. Naštos atsikrato. Su našta nesiskaito. Našta -

bereikalingas balastas. Norit būti bereikalingais?

Ką padarei tu, kad jiems pavyktų?

Gero režisieriaus užduotis sukurti atmosferą, kurioje aktorius pasijus taip,

kaip reikalinga režisieriui. Sunku maksimaliai priartinti žmogų prie jam pavesto

darbo. Iškramtyti viską ką jis turės suvalgyti. Numatyti ir atmesti visas jo

galimas klaidas. Paaiškinti žmogui, kad jo atliekamas darbas yra svarbus,

padaryti taip , kad jo neatlikęs jis pasijustų kaltas, o atlikęs reikšmingas.

Tai ilgas procesas. Ilgas ir sunkus. Bet jei kelias būtų idealiai paprastas ar

norėtumėte eiti juo? Ar yra toksai kelias? Ar jis Jūsų?

Jei koks nors darbas svarbus Jums - padarykite jį pats. Nes tik tuomet galėsite

būti tikras, jog viskas atlikta gerai. Jei Jūsų darbui reikalingas kito žmogaus

dalyvavimas padarykite taip, kad jis atliktų savo darbo dalį sąžiningai ir

nuosekliai. Padarykite viską, kas priklauso nuo jūsų ir viską, kad jam būtų

lengviau. Likusią darbo dalį pasiūlykite padaryti jam. Sukurkite tokią sceną,

kurioje jo dalyvavimas būtų minimalus, paprastas ir motyvuotas. Nereikalaukite

iš kitų darytį tai, kas padaryti yra jūsų jėgose, nereikalaukite, bet siūlykite.

Gerbkite tuos, kuriems vadovaujate.

Neklauskite kitų, kodėl jie nepadarė ko nors. Klauskite savęs, ko nepadarėme mes

- tam, kad jiems pavyktų. Ieškokite savo nesugebėjimo ir tik tuomet sakykite

kitiems jų trūkumus.

Manau, kad pamokytas kontrolierius kitą kartą pasielgs būtent taip…

Viskam savo laikas.

Ar prasytumėm šešiamečio vaiko panešti maišą bulvių?

Ar skintumėm dar nesubrendusį vaisių?

Ar reikalausite iš kito to, ko jis dar negali padaryti?

Juk jei aktorius netinka vaidmeniui - pakeičia aktorių. Suteikiant pirmajam

galimybę pasireikšti kitur arba leidžiant augti ir tobulintis iki reikiamo

lygio.

Pastebėti kitame jo silpnybes ir jėgą, tolygu gebėjimui atskirti džiaugsmo

signalus liūdesy.

Arba pajusti liūdesio natas džiaugsme. Tam reikia laiko ir sąžiningo savęs

neapgaudinėjimo. Pažvelgti giliau už produkto pakuotę ant kurios parašyta

“šviežias ir minkštas” ir įsitikinti ar iš ties šviežias ir ar iš ties minkštas.

Pabandyti, įvertinti ir suprasti. Pažiūrėti į žmogų giliau, atmetus į šoną jo

kaukes.

Ar jis valdo Jus ar Jūs valdot jį?

Kur jo silpnybės?

Kam jums jo silpnybės ir kam jos jam?

Leiskite jam naudoti jūsų tikslui savo jėgą ir parodykite jam, kaip atsikratyti

silpnumo.

Nejau nuskinsim ir sunaikinsim dar žalią obuolį vien todėl, kad jis žalias?

Nejau išmesit vaiką vien todėl, kad jis dar per silpnas jums padėti?

Jis jums reikalingas, bet tam, kad tai suprasti ir Jums, ir jam reikia laiko.

Viskam savo laikas, o kol kas padėkite jam.

Pačiam laikytis tvarkos daug sudėtingiau, nei ją nurodyti kitiems.

Susidaro įspūdis, kad pikta pardavėja mano, jog visuomet yra teisi. Ji žino kas,

kaip, kur turi būti, stovėti, gulėti, kvėpuoti…čia jos prekystalis, čia jos

tvarka. Bet ar apšauktas pirkėjas mano taip pat?

Sugalvoti ir palaikyti tvarką kitiems nesunku. Vykdyti “teisingumą” kitiems -

nesudėtinga.

Vykdyti teisingumą tik kitiems, aplenkiant save - žemiausias iš žmogaus bruožų.

Vykdyti teisingumą sau, bei laikytis tvarkos pačiam - vadovo savybė.

Karas, mano manymu, pikčiausias žmogaus išradimas.. pyktis, agresija, skausmas…

be protingo vadovavimo iš abiejų pusių, karas - beprasmė, beformė mėsmalė.

Protingas generolas ne tik pavojingas priešas, bet ir, be abejo, geras vadovas…

Jis nustato judėjimo kryptį kitiems. Jis atsakingas už kitų taisyklingą ir

sąžiningą jo paskirtų užduočių atlikimą. Jis palaiko savo tvarką ir baudžia ją

pažeidusius. Net jei pažeidėjas savo prasižengimu padarė gerai. Juk jei vietoj

bausmės jis sulauks pagyrų, kiti pasielgs taip pat. Kiti norės pažeisti

taisykles. Kiti užsinorės pažeisti tvarką.

Tarkim įsakymas buvo pasislėpti ir laukti, niekuo savęs neišduodant. Ir štai

vienas karys, neišlaikęs įtampos nubėga iki priešo stovyklos, nukauna dešimtį

priešų ir laimingas grįžta atgal.

Drąsu? Pagirti? Apdovanoti?

Bet ar toks poelgis nėra įstatymo nevykdymas, galintis išduoti viso būrio buvimo

vietą? Jei pagirsi jį - kitą kartą pusė būrio, nekreipiant dėmesio į tavo

įsakymus sukils ir bandys nuveikti kažką “didvyriško”.

Taigi - girti ar bausti?

Būtent todėl, generolas turi atskirti melą nuo tiesos. Jis turi įžvelgti, kuri

grandis silpna, net jei jos silpnumo dėka atsitiko kas nors gero.

Be abejo, yra didelė pagunda pasidžiaugti gėriu, kurį padarė taisyklių

pažeidėjas. Kiekviename blogyje yra gėrio, bet juk mes dėl to nevadiname blogį

gėriu?

Neskubėkite ko nors pradėti ir ką nors užbaigti.

Ar įmanoma, kad pauzė neštų naudą?

Pauzė laike, pauzė atstume, pauzė tarp įvykių ir po jų? Ta pauzė prieš ilgą
kelionę, kai sustoji ir patikrini ar visi dokumentai yra su savimi; ar turi

bilietą? Ta pauzė, kai užuot apkaltinęs visus kaip pardavėja, ieškai tikrojo

kaltininko?

Geras generolas neskuba girti ar bausti į priekį įsiveržusį karį..

Jis išvis neskuba ko nors pradėti ir ką nors užbaigti. Jis išlaiko atstumą tarp

sprendimo ir jo eigos pradžios ar pabaigos. Patikrina ar verta pradėti. Ar

padaryta sąžiningai?

Prieš atiduodant įsakymą paruošia viską jo atlikimui ir… įsitikina, jog verta

įsakyti.

Padaro pauzę pradžioje ir pabaigoje.

Atsikratęs skubėjimo ir pažvelgęs į būsimą ar padarytą veiksmą - gali įžvelgti

jame daug naujo.

Išlaikius pauzę pokalbio pabaigoje galima išgirsti daugiau, nei per visą

pokalbį.

Pauzės metu žvelgiant ne į žodžius ir veiksmus jau pasakytus ir padarytus, bet į

jų nešamą, bet dar nesamą rezultatą - mes tarsi žvelgiam į ateitį, nežiūrint į

praeitį. Aplinkybės keičiasi. Mes keičiame aplinkybes, nes keičiamės patys. Gal

mums jau nereikia to, ko mes norėjome?

Sukuriant pauzę, mes galim pamatyti tai, kas pastumia mūsų pašnekovą pasakyti ar

padaryti ką nors. Mes ne atstumo, o laiko pagalba atsitraukiame nuo didelio

paveikslo, siekiant pamatyti jį visa. Įžvelgti jo esmę.

Žodžiai ir veiksmai ne tobulas, bet vienintelis esmės rodiklis. Tik stebint esmę

galima pastebėti, kaip puolantis jus žmogus iš tikrųjų ginasi, o atrodantis

nepavojingu rengia sąmokslą, gal net pats to nesuprasdamas.

Vakar. Šiandien. Rytoj.

Keliavimas laiku ne vien fantastų ir svajotojų privilegija. Mes visi, ir maži ir

dideli judant gyvenimo keliu iš esmės judam laiku. Iš praeities pro dabartį į

ateitį.

Keliaujant kur nors visuomet verta turėti žemėlapį.

Turintis tikslą ir matantis kelią link jo žino tai…

Jam praeitis - tai ta tiesa, į kurią galima atsiremti. Praeitis brangi tuo, kad

ji nepakeičiama.

Bet tuo pačiu dėl to, kad ji negražinama, ji praranda vertę ateityje.

Dabartis tai esama padėtis laike. Tai trumpalaikė padėtis. Ji - nėra tokia

tvirta ir stabili kaip praeitis. Bet yra kur kas arčiau tiesos, nei ateitis. Ji

dar ne tiesa, bet ir ne melas. Ji - pusfabrikatis, dėl kurio galima kovoti, bet

dėl kurios kovoja tik kvailiai, negebantys užimti geresnės padėties ateityje.

Ateitis neturi tiesos. Jos dar nėra, bet ji bus.

Kelia į ateitį nustato dabartis, remdamasi į praeitį.

Dažnai, norėdami atrasti komfortabilesnį kelią žmonės kovoja tarpusavy - tarsi

kariuomenės. Dažnai kovoja už savo praeitį, dar dažniau ir agresyviau už

dabartį. Ir ne taip dažnai už ateitį…

Bet įėjus į perpildytą autobusą, kuriame liko tik viena laisva vieta - už kurią

vietą verta kovoti? Už tą, kuri jau užimta? Už tą, kuri užimama dabar? Ar už tą,

kuri vis dar laisva?

Imkite tai, kas yra iš tikrųjų, o ne tai, ką norėtumėt matyti vietoj to.

Remtis į ateitį negalima, nes jos dar nėra. Remtis į dabartį - jau geriau, bet

ji dar per silpna. Belieka remtis į praeitį, kokia nemaloni ji beatrodytų, nes

ateitis gali būti veidmaininga, dabartis dar formuojasi, o praeitis tai esybė.

Gaila, kad rinkdami sau vadus žmonės nurašo jų praeities klaidas, ir tikint jų

pažadais, mano jog ateityje jie bus geri.

Ar sunku atskirti šaltį nuo šilumos?

Taip pat lengva atskirti žmonių veidmainystę nuo esybės. Melą nuo tiesos.

Silpnybę nuo jėgos.

Tiesiog reikia užduoti sau paprastą klausimą - kas vyksta čia ir dabar? Be

iliuzijų ir abejonių atsakyti į jį ir suprasti.

Ir man ir tau ne viskas išeina iškart , todėl kartais praverčia sunkius,

didelius darbus dalinti į mažus ir lengvus. Kiekvieno pabaigoje nustatant

tarpinį, bet realų ir laukiamą rezultatą. O pasiekus jį, padaryti pauzę

įkvėpimui ir įvertinimui; naujo rezultato nustatymui ir kelio link jo

apibrėžimui.

Visi didieji dalykai susideda iš mažų. Net monolitinės uolos turi sudedamųjų

dalių. Be abejo daugelį dalykų dalinti tiesiog kvaila..

Ką jūs norite gauti? Daug, bet po metų ar dalį to, bet jau dabar? Dalį rytoj,

dalį poryt, dalį užporyt?

Dalindami didelius darbus į paprastus ir mažus pamatome realų rezultatą.

Suprantame mums pavyksta! Ir žinome kad pavyks.

Tiesa ir netiesa.

“Ar tu valgei šią uogienę?” - paklausė jaunesnio broliuko sesuo.

“Ne” - pamelavo jis.
“Ar tavo brolis ėmė šią uogienę?” - dukters paklausė mama

“Ne” - atsakė dukra ir nesumelavo.

Netiesa tai sąmoningas esybės iškraipymas. Jei esybė iškreipiama nesąmoningai -

tai tiesa, bet tik tam, kuris neprisidėjo prie jos iškraipymo. Tuomet netiesos

priežastis yra tas, kuris sąmoningai iškreipia tiesą - pakeičia faktus,

skaičius, žodžius. O tas, kas ją priėmė ir pateikė kaip tiesą - nemeluoja.

Su sąlyga, jog yra nuoširdus.

Nenori sakyti netiesos - būk nuoširdus.

Būk nuoširdus pirmas ir būsi pirmas išgirdęs tiesą. Jei negali būti nuoširdus

visais klausymais - neskubėk. Būk nuoširdus tiek, kiek gali. Tiek, kiek realiai

esi. Dalink didelę distanciją į tokias, kurias gali nubėgti. Ne žinoti ar

tikėtis to, bet iš ties būti. Tai yra suprasti, kad gali.
Netoleruok pusiau supratimo. Pusiau supratimas tai žinios, nuojauta, tendencija.

Pasikliaudamas vien tikėjimu tampi panašus į rusišką ruletę žaidžiantį žmogų.

Jis kažkodėl tikisi, kad kulka teks ne jam. O jei jam? Na ką gi - nepavyko… ar

nori gyventi tam, kad paskui pasakyti - na ką gi nepavyko…?

Gerai jei turi antrą bandymą. Bet ar sulauksi jo iš kulkos?

Tik tikras nuoširdumas yra tiesa.

Aš - tau. Tu - man.

Gerbti kitus – daugiau, nei gerbti save. Galima mylėti save, suprantant, kad

niekas išskyrus tavęs paties - tavęs nemyli, bet ar tai bus ta meilė, kuri verta

vadintis tikra? Ar nuolatos nelys į galvą mintys, kad žmonės nepastebi tavyje

to, dėl ko tave būtina mylėti?

Tai kas tuomet? Apkaltinti kitus aklumu? Atsiskirti, nes esi nesuprastas? Taip

padaryti galima, bet o kam? Pabėgti nuo visų, pasislėpti dar giliau, neapkęsti

kitų, besitikint, kad tuomet tapsi visų matomas, mylimas ir gerbiamas?

Ar savo neapykantą sunaikinti visus ir viską aplink save ir savyje iš keršto?

Tai kuo gi tuomet tu skirsis nuo žmogaus kerštaujančio šuniui iš savo

bejėgiškumo ką nors pakeisti?

Gerbti kitus - tai leidimas gerbti save. Mylėti kitus - leidimas būti mylimam.

Negerbti kitų priežastis, kad negerbtų tavęs. Nekęsti kitų - priežastis, kad

nekęstų tavęs.

Negebantis sakyti tiesą sau ir kitiems, vargu ar gali tikėtis, kad tiesą sakys

jam Manau, kad sakyti tiesą kitiems, tai leidimas sakyti tiesą tau.

Sakoma tiesa turi būti neabejotina man. Pusiau tiesa - netikra tiesa - nešvari

tiesa. Pusiau tiesa taip pat ir pusiau melas. Pusiau melas - tai mažas, neryškus

ir nepiktybinis, bet jau melas.

Melas jis ir yra melas, kaip jį bepavadinsi. Iš mažo kaštono išauga kaštonas.

Kas gi dar gali iš jo išaugti? Pūs vėjas, trūks arba bus per daug vandens,

keisis medžio forma, bet iš kaštono išaugs kaštonas. O iš melo mažo ir

nereikšmingo - melas didelis. Jei leisiu augti. Jei nepastebėsiu ir neįžvelgsiu.

Jei neprisiimsiu atsakomybės už nepastebėjimą ir neįžvalgumą. Jei atsiribosiu

nuo įvykių, sakydamas - tai ne mano kaštonas, dar ne laikas, aš dar per jaunas

ar jau per senas. Jei susitaikysiu su mintimi, jog gyvensiu su melu, ar galiu

tikėtis, kad nereikės gyventi jame?

Blogas karys - abejoja įsakymais.

Kas būtų, jei kiekvienas aktorius pradėtų įrodinėti režisieriui, kas jo manymu

yra teisinga?

Kas atsitiktų, jei karys suabejotų įsakymu?

“Į ataką!” - sušaukė generolas, sulaukęs tinkamo momento.

“Bet palaukit… Jų dešimtkart daugiau nei mūsų, tai savižudybė…” - pareiškė

vienas karių.

Ką daryti? Sustoti, praleisti tinkamą momentą atakai ir paaiškinti kariui, kodėl

būtent tas, praeitin einantis momentas, tinkamiausias? Gal jis ir supras. Bet

tuomet kiekvienam iš karių teks kas kart aiškinti kas, kur, kodėl ir kam. O

laikas eina - priešas nelaukia.

Blogas tas karys, kuris abejoja įsakymais.

Generolo užduotis - abejoti.

Kario užduotis - be abejonių vykdyti įsakymus. Generolo užduotis - abejoti prieš

įsakant. Abejoti, reiškia bandyti suprasti, kur tiesa, o kur melas.

Padaryk pauzę, atskirk grūdus nuo pelų. Nubrėžk ribą tarp tiesos ir netiesos.

Nebūna pusiau tiesos ar pusiau netiesos, juk pusiau tiesa tiek pat tiesa kiek ir

melas. Tai tiek pat supuvusi lenta kiek ir tvirta. Ar nori gyventi iš tokių

lentų sukaltam name? Ar nori nesumažinus kainos pirkti bent truputį brokuotą

prekę? Jei nenori pats, kodėl manai, kad norės kitas?

Kartais mes norim būti apgauti. Bet tik su sąlyga, jog žinome tiesą. Aš nujaučiu
tiesą, bet tu geriau apgauk mane. Taip mes sakome, nesąmoningai norint išlaikyti

pauzę, reikalingą tam, kad įvertinti ir apmastyti gresiančią tiesą. Pasiruošti.

Įvertinti. Priimti atsakomybę. Rasti išeitį. Pastebėti gėrį blogyje, baimę

agresijoje.

Atskirti grūdus nuo pelų.

Generolui, saugant savo karius nuo bereikalingų aukų - Tiesa tai tik tiesa. Jei

abejoji - geriau patikrinti. Tikrindamas įsitikink, kad nebeabejoji. Jei vis dar

abejoji, o sakyti reikia - išsakyk tendenciją, bet ne tiesą. Tendencija

pretenduoja tapti tiesa, bet ji dar ne tiesa. Ji - silpna tiesa, pusiau tiesa.

Ar ji verta kovos? Generolas negins pusiau melo, nepuls dėl pusiau tiesos.

Jis neskuba vadovauti tiems, kas nenori būti jo pavaldiniais ar pagalbininkais.

Daryti tai, tas pats kaip pasiryžti iš kart bėgti 10-ies kilometrų distanciją,

suprantant, kad prabėgti galite tik vieną.

Jei nematote tokių, kurie nori būti jūsų pavaldiniais, gal dar pats esate per

prastas vadovas? Nematantis savo atsakomybės savo bejėgiškume - bejėgis tapti

stipresniu.

Pirmas žingsnis į išgijimą - lygos pripažinimas.

Prisipažinti sau, kad esi prastas vadovas, tai tas pats, kaip pradėti ieškoti

kuom esi prastas. Nepripažinti to, tai tas pats kaip nepripažinti savo ligos.

Nepripažinti savo ligos reiškia negerti vaistų nuo jos. Reiškia sakyti - aš

sveikas, nes dar per jaunas sirgti. Aš stiprus, nes stiprus nebūna silpnas. Aš

stiprus ir sveikas, nes tai mano tikslas.

Bet būti vien stipriam ir sveikam ar to ne per maža gyvenimui? Kur tada mūsų

piešinys oloje?

Pripažinti ligą - sunku. Tai momentas, kai mes nujausdami tiesą norim būti

apgauti. Šis momentas reikalauja pauzės.

Tai - stipri, sąmoninga pauzė. Pauzė vardan tikslo. Pauzė, kurią būtina padaryti
tam, kad nepavėluoti. Pauzė, kuriuos metu apsisprendi ar gyvensi su melu,

apgaudinėjant save nenorėjimu žinoti ir pripažinti tiesą. Ar naudojant nors ir

baisią, bet tiesą, kaip atraminį fundamentą žengti reikalingą žingsnį.

Pirmas žingsnis į išgijimą - savo ligos pripažinimas.

Abejojantis prieš darant, daryk neabejodamas.

Kam abejoti, jei atrodai stiprus? Ar esi tikras, kad ne tik tokiu atrodai, bet
ir esi? Jei esi tikras, reiškia tai supranti? Jei supranti, reiškia žinojai,

abejojai ir įsitikinai? Išties atlikai visą tai, ar tik tikiesi, jog silpnumo

kulka teks ne tau?

Siekti stiprybės kaip tikslo irgi silpnybė. Laviruoti tarp stiprybės ir

silpnumo, naudojant jėgą, kad atrasti silpnumą ir naudojant silpnybę tam, kad

suprasti kaip ją pakeisti į jėgą - menas. Bet šis menas - ne tikslas, o tik

instrumentas, reikalingas tam, kad pasiekti tikslą.

Žmogų, įsitikinusį į savo neabejotiną stiprybę, lengva apgauti.

Žmogų, manantį esantį be trūkumų, lengva sulaužyti.

Nes jis nesisaugo, tikint, kad jo stiprybė - jo saugumo garantas.

Iš tiesų stiprus visuomet abejoja savimi prieš darant, užtai daro -

neabejodamas.

Arba nedaro išvis.

Tarp pradžios ir pabaigos - darbas.

Turėti patį moderniausią žemėlapį, dar nereiškia pasiekti tikslą. Įžvelgti

rezultatą, dar nereiškia jo pasiekti. Pripažinti ligą, dar nereiškia išgyti.

Pastebėti silpnumą, nereiškia jo atsikratyti. Tarp pradžios ir pabaigos -

darbas, kurį būtina atlikti pačiam.

Gyvenime reikia rinktis, sakyti, galvoti, gerbti, nekęsti, pykti, mylėti - visus

šiuos veiksmus žmogus atlieka pats. Pats sau. Pats už save. Pats dėl savęs.
Atsiranda du “pats” - “pats” - darantis ir “pats” vardan kurio daroma. “Pats”

norintis ir “pats” abejojantis. Mes ir norim, ir nenorim. Mes vienu metu ir

džiaugiamės, ir liūdim. Mes juokiamės iki ašarų, ir verkiame iki juoko. Mes ir

kūnas, ir protas kartu. Mes pats sau pavaldinys ir vadovas, draugas ir priešas.

Mes patys sau generolai ir patys sau kariai. Ar mes paklūstam sau? Visuomet

darome tai, kas mums svarbu ar slapstomės už įvairių “nes”?

Nuo ko priklauso mūsų kariuomenės sėkmė, jei jos vadai mes patys?

Tik nuo mūsų pačių. Tik nuo gebėjimo vadovauti avimi. Gebėjimas - nesuteikiamas

gimstant. Jis renkamas darbais. Naujas gebėjimas - kaip nauja išmokta raidė.

Kiekviena naujai išmokta raidė atveria naujus horizontus. Kiekvienas žingsnis į

kalną vis daugiau pakelia jus virš žemės. Kiekvienas potėpis dažais vis daugiau

pasako apie būsimą paveikslą.

Atrodo nežinojai ir abejojai, bet vis dėl to padarei pirmą žingsnį ir štai -

iškarto pamatei kur reikia dėti antrą. O antrasis parodė trečiojo kryptį. Kur gi

buvau ankščiau? Kodėl nežinojau?

Nepadaręs pirmo žingsnio, nežinai kur dėti koją antram. Norint skaityti tarp

raidžių būtina mokėti skaityti.

Neįmanoma gebėti vadovauti kitais, nesugebant vadovauti savimi. Vadovauti

reiškia žinoti, kas iš tikro reikalinga o kas tik atrodo reikalinga. Vadovauti

reiškia žinoti ir suprasti ko nori.

Kaip važiuojant autobusu - tiksliai žinoti stotelę, kurioje nori išlipti.

Norai ir troškimai.

Kartais mes iš tikrųjų nenorime to, ko trokštame. Dažnai, patys sukuriame

aplinkybes, kuriose netikri norai užslepia tikrus. Tai, kaip gerti tabletes,

nežinant ir nesistengiant suprasti kuo sergam.

Apkūnus žmogus, norintis atsikratyti viršsvorio, sako - aš valgau per daug.

Kaltas mano noras valgyti. Apribojant šį norą aš sulieknėsiu.

Tai pavyzdys, kai neteisingai konstatuojama liga, kai imamas pats trumpiausias

kelias ją pastebėti. Šis apkūnus žmogus valgo tiek, kiek iš tikrųjų nori. Tiek,

kiek reikia jo organizmui. O likusį, nereikalingą maistą jis suvartoja, nes

mėgsta žaisti su maistu, jausti jo skonį burnoje. Jo apkūnumo priežastis ne

tikrasis siekimas pasisotinti, bet žalingas įprotis daryti tai, kas jam

nereikalinga - vykdyti ne tikrąjį savo norą, o daugiau už jį. Jam patinka ne

valgyti, bet lepintis maistu. Žaisti su maisto skoniu.

Norint, kad vaikas ne žaistų, o mokintųsi, būtina patraukti nuo darbo stalo

žaislus. Nemažinkite apkūnaus žmogaus raciono, tegul valgo tiek, kiek jam

reikia. Bet paslėpkite jo žaislus - tą maistą su kuriuo jis žaidžia. Tuomet

suprasit. Jog jo apkūnumo priežastis ne noras valgyti, bet meilė maistui.

Tai beveik tas pats, bet labai skirtinga!
Va dabar, supratus save, šis žmogus turėtų klausti savęs, ar jis gali atsisakyti

meilės - maisto skoniui, vardan grakščios figūros. Ar jis iš tikrųjų nori

nebesmaližiauti būdamas sotus ar tik svajoja to norėti?

Štai kodėl geros dietos riboja ne kiekį, bet asortimentą.

Štai kodėl reikia išmokti atskirti tikrus norus nuo netikrų.

Kaip išvynioti saldainį…

Norint suvalgyti saldainį, išvyniojam jį iš popieriuko, atskirdami jį nuo jau

nebereikalingos pakuotės. Nes mums reikia tik saldainio. Tik esmės, o ne to, kas

šią esmę apgaubia. Kas būtų jei saldainis iškart neturėtų popieriuko? Ar galėtų

jis neišsipurvinti ir likti saugus?

Tiesos pakuotė, kaip ir saldainio pakuotė saugo ją tam, kad ji pasiektų

adresatą. Visa ši knyga - esmės pakuotė, bet kaip be jos aš pernešiu esmę Jums?

Sudegink, suplėšyk jau perskaitytą knygą, bet ar atsikratysi esmės ir tiesos

išdėstytos joje?

Pakuotė, kaip ir žodis praranda savo vertę tuomet, kai atliko savo vaidmenį. Ar

buvo svarbus šis žodis? Taip, be abejo. Bet ar jo reikia dabar? Ne, nes jo
kelias ir laikas baigėsi, jis iki galo atliko savąjį tikslą. Laikas užleisti

kelią kitiems žodžiams.

Mums gaila atliktų darbų, bet mes džiaugiamės jų atneštais rezultatais. Gailėtis

ir džiaugtis - tai sankryža atsirandanti su kiekviena informacija. Tai blogis

gėryje ir gėris blogyje. Tau rinktis.

Padidintas kiekis - nerealu. Tai kaip padidintas noras - tokio nebūna. Neįmanoma

norėti daugiau negu nori. Norėti daugiau negu nori, tai arba turėti kelis norus,

arba neturėti nei vieno. Norėti pasisotinti daugiau negu to reikalauja alkis,

reiškia arba norėti ne tik valgyti, bet ir pasimėgauti skoniu. Arba nenorėti

valgyti išvis, o valgymą naudoti kaip pagalbinę priemonę kam nors kitam -

mąstymui, apsiraminimui, savęs gailėjimui.

Padidintas asortimentas - tai galimybė rinktis, tai galimybė eiti į kairę ar į

dešinę, paimti skanų pyragaitį ar neskanų, bet maistingą. Galimybė išvynioti

saldainį ar palikti tokį, koks yra ir suvalgyti su popieriuku. Padidintas

asortimentas tai visada pagunda suklysti. Pasielgti taip, kaip lengviausia -

gauti rezultatą be darbo.

Gerai, jei ir be darbo gautas rezultatas tvirtas.
Gerai, jei saldainio popieriuke įsuktas išties saldainis.

Bet tai yra ne visada. Vagystė - padidinto asortimento pavyzdys. Galima ilgai

dirbti, taupyti pinigus ir vėliau turėti mašiną. Arba galima nedirbti,

netaupyti, o tiesiog pavogti ir taip pat turėti mašiną.

Rezultatas vienas. Keliai prie jo - skirtingi. Keliai po jo - skirtingi. Kelias

po rezultato parodo šio rezultato tikrąją kainą. Turėti mašiną ir džiaugtis, kad

turi. Arba turėti mašiną ir bijoti, nes ją turi.

Kas geriau? Ko jūs norite džiaugtis ar bijoti? Pažvelgus į ateitį suprantam ko

iš tikrųjų norim ir ko nenorim.

Koks, tikriausiai yra neskanus saldainis su popieriuku…

Pabaigai
Štai ir viskas.

Rašyti toliau - norėti daugiau nei nori.

Ši knyga – kelrodis, o ne kelias ir tikrai ne rezultatas.

Gerai, jei pastebėjote joje kur eiti. Gerai jei pastebėjote joje kur nereikia

eiti.

Ji atliko savo darbą, jos jau nebereikia, ji - praeitis.

Būtų gerai, jei ji taptų fundamentu ateičiai. Kelrodžiu, kurį pamatot, kuriuo

pasinaudojat ir kurį pamirštat paėmus iš jo tiek, kiek reikia.

Su pagarba,
Michailas Andrijanovas.
drakonas66@xxx.lt