Kūrybos paieškos Švenčionyse: interviu su jauna

menininke
Kūryba yra ne tik iš širdies nulietais žodžiais išreikšta poezija ar nespalvotais pieštukais arba
spalvotais dažais su kiekvienu šešėliu išpieštas natiurmortas. Tai – jausmais apipinta
gyvenimo baladė, kurią kiekvienas žmogus pasirenka išjausti savaip. Kaip yra pasakęs
Vincas Mykolaitis-Putinas: „Kūryba yra nuolatinis atsinaujinimas, nuolatinė kova, nuolatinis
ieškojimas ko nors geresnio ir gražesnio.“

Visi esame girdėję apie menininkus iš didmiesčių ar šiek tiek mažesnių miestų, tačiau
smalsu būtų sužinoti, ar būtent Švenčionių rajone turime kūrybos apraiškų. Atsakymą galite
nuspėti iš anksto – turime ir dar kaip! Visai neseniai gavome nuostabią galimybę pakalbinti iš
Švenčionių miestelio kilusią Rugilę, kuri savo emocijas, jausmus ir išgyvenimus išlieja dažais
ant drobės ir taip pat šiuo metu puošia draugų bei pažįstamų kūnus tatuiruotėmis. Interviu su
jauna menininke rasite žemiau.

Kada supratai, kad turi polinkį ką nors kurti? Kas tam turėjo įtakos?

Kūrybai visuomet įtakos sulaukdavau iš artimųjų rato, kuriame taip pat yra menininkų. Nuo
pat mažų dienų paišydavau daug ir visur kur papuola, kiek vėliau pradėjau gauti
komplimentus bei paraginimus nenustoti kurti bei tobulėti. Niekada per daug
nesusimąstydavau apie savo įgūdžius ar polinkius kūryboje, tai tiesiog buvo sritis kuri atrodė
įdomi tyrinėjimui. Bėgant metams ėmiau suprasti jog tai yra ne tik dalykas, kuris man sekasi,
tačiau ir tai, kas gyvuoja mano kiekvienoje dienoje, kas nuolatos sukasi mintyse ir viskas, ką
noriu daryti, siejasi su menu ir kūryba.
Kokiomis kūrybinėmis veiklomis užsiimi ir kodėl būtent jomis?

Šiuo metu pagrinde užsiimu tatuiruočių menu bei tapyba. Tyrinėdama meno šakas esu
išbandžiusi tikrai ne mažai įvairių meno rūšių bei technikų, bet tapyba iškart prilipo labiausiai.
Laisvė kurti bei išsireikšti nesistengiant tilpti į jokias normas, technikų bei priemonių
naudojimo neribotumas suteikia lengvumo jausmą – tarsi kasdienės dulkės bei emocijos
tiesiog išpilamos spalvomis ant drobės. Kūrimo procesas taip pat žavingas, nes net pats
niekada nežinai, kaip atrodys galutinis rezultatas, o eigoje atsiranda vis naujų idėjų ar
pastebėjimų. Tai vieta, kurioje gali jaustis laisvas ir atitrūkti nuo pasaulio, kuriame vyrauja
taisyklės ir ribotumas. O tatuiruočių menu pradėjau užsiiminėti dar visai neseniai ir tai buvo
gana spontaniška, bet entuziastinga idėja, kuri atnešė ir perspektyvų ateities profesijai.
Visuomet žavėjausi menu ant žmogaus kūno, bet negalvojau, kad tai gali būti man
pasiekiama, tačiau įdėjus pastangų galima viskas, tatuiruočių kursai taip pat labai praplėtė
pasaulėžiūros akiratį, pakliuvę neįprasti žmonės kartu su savo istorijomis ir patirtimi įkvėpė
nebijoti žengti per sunkumus, siekti tikslų nepaisant visko.

Kaip išdrįsai pradėti tatuiruoti žmones? Iš ko mokeisi tatuiravimo meno? O gal

išmokai pati?

Padrąsinimo pradedant naują meno sritį sulaukiau iš šeimos narių bei artimų draugų. Kai
pradėjau dalintis savo susižavėjimu tatuiravimo menų bei pasisakymais, jog kažkada
norėčiau būti tattoo meistre, išgirdau labai daug padrąsinimo. Jie pradėjo raginti mane
nelaukti to „tinkamo momento“, o iš karto imtis veiksmų ir siekti svajonių, nėra jokios
prasmės laukti. Jei nori išpildyti svajonę, reikia imtis veiksmų ir pamatysi, kad viskas yra
daug lengviau pasiekiama negu įsivaizdavai, svarbiausia bandyti, juk net ir maži žingsneliai
yra daugiau negu nieko. Tad draugai ir artimieji tikrai ypač daug prisidėjo prie mano dar
vienos meno šakos įgūdžių įgijimo, jeigu ne jie, tai kažin, kiek laiko prabėgtų, kol pati
imčiausi veiksmų. Tattoo meno mokiausi Vilniuje, kursus vedė užsienietis, kuris jau daugiau
nei 25 metus užsiima šia sritimi, ir tikrai iki šiol esu labai dėkinga, kad pakliuvo toks žmogus,
kuris buvo ne tik mokytojas, bet ir draugas, ne vien išmokė techninių dalykų, tačiau ir
dalinosi savo patirtimi, pasakojo istorijas bei nepagailėdavo motyvacinių kalbų.
Kiek laiko skiri meninėms veikloms? Ar turi pačią mėgstamiausią?

Nepasakyčiau, kad yra tam tikras laiko apibrėžimas, kurį aš skiriu meninėms veikloms, tai
labai priklauso nuo aplinkos veiksnių bei motyvacijos tuo laiku. Tačiau menas vis vien užima
dalį mano kiekvienos dienos, ar tai būtų idėjų kaupimas, ar mokymąsis apie naujas
technikas, eskizų kūrimas ar ateities planavimas. Būna atvejų, kuomet einant mėnesiams
neprisiliečiu prie pieštuko ir panašiai, o būna ir kai ištisas kelias dienas ar savaites sėdžiu
prie drobių, kuriu, užsiimu kitomis meninėmis veiklomis. Tatuiravimas bei tapyba yra mano
mėgstamiausios veiklos, tad nepaisant darbo, mokslo ar gyvenamosios vietos, vis vien
stengiuosi surasti laiko bei tinkamų sąlygų kūrybai.

Iš kur pasisemi naujų idėjų ir ką darai, jei ištinka kūrybos „krizė”?

Negaliu pasakyti, kad yra tam tikras taškas, iš kur pasisemiu idėjų kūrybai, verčiau jos
kaupiasi iš kiekvienos dienos įprastų dalykų, o paskui galiausiai visos smulkmenos susilipdo
į tam tikrą idėją. Viskas, kas mus supa šiomis dienomis, yra meno kūrimo pradininkai:
pradedant nuo socialinių tinklų, girdimų garsų, santykių su aplinkiniais, darbo, maisto,
linksmybių ir galiausiai iki mažiausių smulkmenų kaip suplyšusi kojinė. Kiekvienas gyvenimo
aspektas inicijuoja tam tikrus jausmus bei suaktyvina fantaziją, kuri visame kame mato
kažką daugiau negu tik eilinį dienos įvykį, trokšta sustabdyti momentą ir priversti atkreipti
dėmesį į pasaulio smulkmenų gilumą. Netgi ištinkant kūrybos krizei visos mintys bei
fantazijos niekuomet nenustoja veikti, tik jų realizavimo procesas užstringa. Tokiu atveju
dažniausiai nesiimu jokių papildomų veiksmų, nes kūryba niekuomet nebūna pastovus
dalykas, ji yra tarsi banguojanti jūra, kuri tave neša tai pirmyn, tai atgal, tai aukštyn, tai
žemyn. Jeigu pradėsi blaškytis ir panikuoti, greičiausiai nuskęsi, bet jeigu pritapsi prie bangų,
tai jos pačios tau sukurs kelią ir padės niekada nelikti toje pačioje vietoje.
Kas tau yra menas (kūryba)?

Menas – tai yra tam tikras vidinio pasaulio, jausmų įkūnijimas į tai, kas yra pajaučiama
žmogaus jutimo organais. Tai, kas yra nematoma ir neapčiuopiama, o mes paverčiame į
objektus, kuriuos galime pamatyti, pajausti jų formą ar tekstūrą, išgirsti ir panašiai. Meno
sąvoka apibūdina intymaus vidinio „aš“ įamžinimą realybėje. Tai padeda papasakoti istorijas
bei jausmus, kuriems nėra žodžių apsakyti, ir atrasti savo gilumas, kurių mintimis nesurasi.

Kada, tavo nuomone, menas tampa menu?

Menas tampa menu tik tada, kai jame slypi kokia nors istorija ar akimirka, kuri kartu laiko
jausmų pintinę bei savo, ne visuomet logiškomis formomis, spalvomis, ar garsais paliečia
vidinį žmogaus pasaulį bei priverčia patirti ką nors, kas atranda sąsajas su patirtomis
gyvenimo akimirkomis. Tarsi leidžia iš naujo atsidurti tame gyvenimo momente, tik šį kartą iš
šono pažvelgti į potyrius, juos įvertinti bei pripažinti.

Kaip jautiesi kurdama?

Kūrybos procesas visuomet reikalauja labai didelio jausmų bei mąstymo bendradarbiavimo.
Dažniausiai žmogus, jausdamas per daug, nesigilina į juntamų pojūčių branduolį,
nesusimąsto, kokioje formoje ar spalvoje jausmas geriausiai būtų reprezentuojamas, o
kuriant labai svarbu įsigilinti ir suprasti viską, kas slypi po uždanga. Šiame procese nebūna
lengva, pasitaiko atvejų, kuomet atrandi ne vien gražias spalvas, bet ir tamsius bei niūrius
atspalvius, tačiau, iš kitos pusės, tai padeda „nusiridenti akmenį nuo pečių“, pažinti save,
pasaulį. Bekuriant atsiranda laisvumo bei pilnumo jausmas lyg prabėgus maratoną, kuriam
nebuvai pasiruošęs ir neįsivaizdavai, kad gali sėkmingai jį įveikti, galbūt ir dar daugiau, kas
nenusakoma žodžiais, būtent todėl kiekvienas žmogus turėtų nors kartą gyvenime pabandyti
kokią nors meno šaką ir, nepriklausomai nuo techninių įgūdžių ar sėkmingo rezultato,
realizuoti savo vidinius jausmus.

Kaip aplinkiniai reagavo / reaguoja į tavo kūrybą? Ar sulauki ypač daug palaikymo, ar
būna ir kritikos?

Kalbant apie tapyba, tai sulaukiu tikrai įvairių reakcijų: vieni būna sužavėti, susimąsto bei
gilinasi į smulkmenas, negaili komplimentų, domisi apie tai, kaip aš sukuriu tokius darbus, o
kiti nieko nepasako ir neparodo jokių reakcijų, neįžvelgia jokių formų, nepamiršta ir
pasakymų, jog bet kas gali taip pateplioti su spalvomis. Išties įdomu būna pamatyti ir išgirsti,
kaip skirtingi žmonės reaguoja į darbus, kartais ir pasako ką nors, apie ką net pati
nesusimąstau. Ne maža dalis žmonių nesupranta to, ką aš vaizduoju paveiksluose, tačiau
tikrai niekada to negatyviai nepriimu, nes tai tik parodo, kokie visi žmonės yra skirtingi ir
skirtingai mato bei suvokia dalykus, savaip juos interpretuoja. Visuomet sulaukiu palaikymo
ir paraginimų nenustoti kurti, tačiau su kiekvienu darbu ateina ir kritika, kuri dažniausiai
nebūna piktybinė, bet žmonės pasako savo nuomonę, kaip jiems atrodo vaizdas, kas gražu,
o kas nelabai, ir tikrai praverčia kitoks jų išsakytas požiūris, nes tuomet ir pati iš kitos pusės
galiu pažvelgti į tam tikrus aspektus, iš to praplėsti savo žinias bei toliau tobulėti.
Ko palinkėtum norinčiam pradėti kurti?

Norintiems pradėti kurti palinkėčiau užsispyrimo siekiant savo tikslų. Iš anksto nusiteikti bei
suvokti, jog kūrybos kelias yra pilnas duobių ir kalnų: begalė klaidų, nepasisekimų, kritikos,
motyvacijos stygis bei savivertės abejonės yra neišvengiami dalykai, bet jie yra būtini norint
tobulėti, mokytis iš savo bei kitų klaidų, pradėti vertinti save nepriklausomai nuo kitų
nuomonės. Stengtis niekada nelyginti savo kūrybos ar įgūdžių su kitų menininkų, nes
kiekvienas turi savą tempą, skirtingai mokosi, lavina skirtingus stilius ir vienintelis atvejis,
kuomet žmogus turėtų stebėti kitus menininkus, taip siekdamas praplėsti savo akiratį. Matyti
kūrybos galimybių aukštumas, bet vis vien vertinti savo nevykusius darbus, atminti juos bei
nepamiršti jų įtakos tobulėjimui bei augimui kaip menininko, tai yra savotiškas menas.

Sakome patį didžiausią ačiū Rugilei, sutikusiai pasidalinti savo mintimis su itin
išsamiais, įdomiais atsakymais ir linkime milžiniško įkvėpimo kurti meną, kuris
pasaulį daro geresne vieta.

Nuotraukų ir paveikslų autorius – Rugilė.